Naujieji laikai XV (Didieji geografiniai atradimai) – XX a. (1918 m. – Pirmojo pasaulinio karo pabaiga) Naujiesiems laikams būdingi procesai (rinkos ekonom ikos,
politinės demokratijos, mokslo pažangos, pramonės perversmo, Tautų pavasaris) vadinami revoliucijomis. Kas pasikeitė visuomenėje lyginant su viduriniais amžiais? Viduramžiai
Naujieji laikai
Visuomenė
Feodalinė, paremta vasaliniais ryšiais (feodalinė hierarchija), luominė (pirmasis luomas (dvasininkija), antrasis luomas (bajorija), Trečiasis luomas) bei nelygiateisė. Prietaringa, religinga, stiprus kolektyvinis ryšys.
Ūkinė sankloda
Feodalizmas; žemė buvo laikoma svarbiausia gamybos priemone bei turtėjimo šaltiniu. VIII a. pab. – XV a. baudžiava (Vakarų Europoje) Iki XI-XII a. vyravo natūrinis ūkis. XII_XIII a. pažanga žemės ūkyje. Išaugo miestai; suklestėjo amatai, prekyba. Naujovės žemės ūkyje (ratinis plūgas, arklio traukiamoji jėga, trąšos...) Maras (XIV); išteklių krizė; nauji technikos išradimai
Susiformuoja europietiška asmenybė, kuriai būdingas individualizmas, noras išsiskirti savo protu, sugebėjimais iš minios. Mažiau religinga, jau nereikia bažnyčios, kaip tarpininko su Dievu. Žmonės kratosi prietarų, nes tiki mokslo pažanga, siekia išsilavinimo. Palaipsniui nyksta luominė visuomenė, keliamos žmogaus teisės ir laisvės, žmonių lygybės idėja. Nauji visuomenės sluoksniai: buržuazija, samdomieji darbininkai, inteligentija. Apšvietos epocha – tai visuomenės raidos etapo baigiamoji dalis. Ji įtvirtino naują visuomenės sanklodą. Didžioji Prancūzijos revoliucija yra ta riba, nuo kurios buvo negrįžtamai pasukta laisvės, lygybės, brolybės principų visuotinio įgyvendinimo link. Formuojasi kapitalizmas, kuris galutinai įsitvirtino XIX a. Daugiau pajamų buvo galima gauti iš prekybos, pramonės. Darbo santykiai pradedami grįsti ne asmenine priklausomybe (galutinai baudžiava panaikinta XIX a. vid.), o samdos principu. Spartus pramonės perversmas su visais iš jo išėjusiais padariniais (urbanizacija, industrializacija, naujų visuomenės sluoksnių ir t.t.)
Politinė raida
IX-XIII a. feodalinis susiskaldymas; nuo XIII-XIV a. formuojasi luominės monarchijos, nuo XV a. centralizuotų valstybių susikūrimas.
Religija
Katalikų bažnyčios dominavimas – stipri politinė ir ekonominė galia. Tačiau XIV a.pab. – XV a.prad. Katalikų bažnyčia išgyveno gilią krizę.
Kultūra
V.Europos kultūra žemesnio lygio lyginant su Bizantijos. Antikos kultūros likučiai maišėsi su krikščionybės ir barbarų kultūros tradicijomis (Karolingų renesansas). Nuo XI a. atsirado universitetai, pasaulietinės mokyklos; romanikos, gotikos stiliai
Europoje susikūrė absoliutinės monarchijos, XVII a. atsiranda nauja valdymo forma Didžioje Britanijoje – konstitucinė monarchija, XVIII a. Šiaurės Amerikoje anglų kolonijos išsivaduoja ir paskelbia naujos valstybės sukūrimą – JAV federacinė demokratinė respublika; XIX a. pab. Europoje įsitvirtina konstitucinės monarchijos. Bažnyčios (katalikų) įtakos silpnėjimas ir visuomenės pasaulietėjimas – sekuliarizacija (prasidėjo Renesanso laikais, o sustiprėjo Reformacijos). Katalikų bažnyčios skilimas į katalikus ir protestantus. Bažnyčios ir dvasininkijos vaidmens mažėjimas valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse. Perėjimas nuo teocentrizmo (Dievas – pasaulio centras) prie antropocentrizmo (žmogus – pasaulio centras). Renesansas; spaudos išradimas; atgaivinta Antikos kultūra; nauja mokslo samprata („gamtos užvaldymas visuomenės labui“); heliocentrinė teorija; renesanso meno stilius; Reformacijos sąjūdis ir katalikiška bažnyčios reforma (kontrreformacija) pagyvino kultūrinį Europos gyvenimą (tautinė literatūra; baroko meno stilius); Apšvietos epocha, kuri kritikavo feodalinę valstybės santvarką, visuomenės sąrangą ir siūlė būdus kaip patobulinti; susidomėta mokslu ir švietimu; paplito klasicizmo stilius mene; XVII – XVIII a. buvo padėti pagrindai šiuolaikinio mokslo formavimuisi (M. Kopernikas. G.Galilėjus, I. Niutonas, R. Dekartas). XIX – XX a. prad. vyko reikšmingi pokyčiai moksle, mene, žmonių gyvenime, buityje. Svarbūs mokslo atradimai, kurie pakeitė žmonių supratimą apie pasaulį (Č. Darvino evoliucijos teorija, Einšteino reliatyvumo teorija, laimėjimai medicinoje (skiepai, bakterijos, užkrečiamos ligos, narkozė, rentgeno spinduliai...). Perversmas įvyko ir
transporto srityje – garlaiviai, garvežys (geležinkelių raida), pirmieji automobiliai, lėktuvai). Nauji meno stiliai (romantizmas, realizmas, impresionizmas, modernizmas); fotografija, kinas. Keitėsi žmonių gyvenimo ir buities sąlygos (kanalizacija, vandentiekis, dujinis apšvietimas, elektros lemputė); atsirado laisvalaikio praleidimo įvairiausių būdų (sportas, kinas); dėmesys skiriamas mitybai; kilo moterų judėjimas už savo teises (feminizmas).
XV - XVI amžius
Renesansas, Didieji Geografiniai atradimai, Reformacija – ryškiausiai simbolizavo perėjimą nuo yrančios viduramžių tradicijos prie besiformuojančios naujųjų laikų tvarkos. Europos politinis gyvenimas
1)XVI a. dėl nuolatinių karų pasikeitė Europos politinis žemėlapis. 2)Pagal Kalmaro uniją Danija, Norvegija, Švedija sudarė bendrą valstybę, kurioje dominavo Danija; 1523 m. Švedija atsiskyrė ir tapo nepriklausoma valstybe. 3)Plėtėsi Šventoji Romos imperija –XVI a. prijungti Nyderlandai, Čekija, dalis Vengrijos; imperijos branduolį sudarė vokiečių žemės; decentralizacija. 4)Dabartinės Italijos teritorijoje tu metu buvo keliolika nedidelių valstybių (Neapolio, Popiežiaus valstybė, miestai – valstybės Florencija, Genuja, Siena; Renesanso gimimas; susiformavo nauja pasaulėžiūra – humanizmas; tarp Prancūzijos ir Ispanijos nuolat kildavo karai dėl Italijos žemių. 5) Centralizuota Prancūzija; įsitvirtina absoliutizmas. 6) 1492 m. Kastilija susivienijo su Aragonu – Ispanijos karalystės pradžia; Kastilijos ir Aragono valdovai iš Granados išstūmė maurus (Pirėnų pus., ir Šiaurės Afrikos vakarinės dalies gyventojai, kalbėję arabų kalbos tarmėmis). 7)Vidurio ir Pietų Europos valstybes siaubė Osmanų imperija; 1453 m. Osmanų imp kariuomenė užėmė Konstantinopolį, užgrobė Bulgariją, Trakiją, Serbiją, Graikiją, didelę Vengrijos dalį. 8) Rytų Europoje buvo trys didelės valstybės – asmeninės unijos susietos LDK ir Lenkijos karalystė bei vis stiprėjanti Maskvos Didžioji kunigaikštystė, kurios valdovas Ivanas IV Rūstusis titulavosi caru ir valstybę paskelbė Rusijos pavadinimu. Ivano IV pagrindinis tikslas – užvaldyti LDK priklausančias rusiškas žemes ir išsikovoti priėjimą prie Baltijos jūros. 9) Nuo XV a. pab. daugelyje Europos valstybių įsitvirtino absoliutizmas (Prancūzijoje, Ispanijoje). Valstybės jau buvo centralizuotos, turėjo stiprią paveldimą valdžią pagal dinastiją; Ispanijoje, Anglijoje sostą paveldėti galėjo ir moteris (Prancūzijoje įstatymas tai draudė). Šventojoje Romos imperijoje (iš Habsburgų dinastijos) ir ATR valdovai (iki 1572 m. iš Jogailaičių dinastijos, vėliau iš svetimšalių) buvo renkami Svarbiausi įvykiai Apibūdinimas Asmenybės Renesansas - tai Vakarų ir Vidurio Europos šalių kultūros ir visuomeninės minties raidos epocha, pereinamasis nuo viduramžių prie naujųjų amžių kultūros laikotarpis. Renesansas tai dvasinė jėga, kuri suskaldė viduramžių civilizacijos formą ir išjudino ilgą nuosmukio procesą, kuris pamažu išugdė „ šiuolaikinę Europą“. Susidomėjimas Antika (architektūra, menu, autorių darbais, filosofija...). Humanizmas – žmogus yra pagrindinė vertybė. Pasaulietiškumas, utopinių idealių valstybių teorijų kūrimas, politinės filosofijos raida, formuojasi gamtos filosofija, gamtos reiškinių
Kodėl Renesansas atsirado Italijoje? Didelis miestų vaidmuo Italijoje; jų buvo daug; jie buvo išsikovoję nepriklausomybę ir tapo laisvais miestais. Šiaurės Italijoje ėmė kurtis miestai – valstybės, kurie turėjo respublikinę valdymo formą (Florencija, Milanas, Venecija, Genuja) Nuo XII a. pab. Šiaurės Italijos miestuose sparčiai augo amatai ir prekyba; Kryžiaus žygių laikotarpiu tapo visos Europos prekybos ir finansų centrais; tobulėjo gamybos technologijos ir gamybos procesas; formavosi kapitalistiniai santykiai; Ekonominiai pokyčiai pakeitė Italijos miestų socialinę struktūrą ir politinių jėgų santykį. Sumažėjo feodalų, padidėjo vidutinių sluoksnių (pirklių, amatininkų) įtaka, kurie valdė miestus. Keitėsi visuomeninės vertybės: formavosi veiklaus ir energingo žmogaus įvaizdis, supratimas, kad viskas priklauso nuo žmogaus valios ir asmeninių savybių, o ne nuo Dievo, stiprėjo pasaulietinės nuotaikos, domėjimasis žmogaus praktine veikla; Miestuose išsiplėtojo švietimas; mokymas tapo prieinamas visiems, augo išsilavinusių žmonių poreikis. Antikos įtaka Renesanso idėjų sklidimas Išsilavinę Europos žmonės Italiją laikė įdomia šalimi, todėl stengėsi ją aplankyti. Susidomėjimą šia šalini taip pat skatino ir antikos kultūros palikimas, kurio Italijoje buvo žymiai daugiau nei kurioje nors kitoje Europos šalyje. Italijos universitetuose mokėsi daug įvairių Europos šalių jaunimo. Mokslininkai vyko į Italiją, kur galėjo susipažinti su senaisiais rankraščiais; menininkai – studijavo antikos pastatų brėžinius. Išsilavinę italų humanistai vykdavo į kitas šalis, kur įsidarbindavo karalių, turtingųjų
Leonardas da Vinčis – universalus menininkas – „Mona Liza“ (Džokonda“ Mikelandželas – „Dovydas“, „Mozė“, freska „Paskutinė vakarienė“, pagal jo projektą Romoje buvo pastatyta Šv. Petro bazilika Rafaelis – tapė amžininkų portretus, madonas su kūdikiais – „Siksto madona“ M. Kopernikas – heliocentrinės teorijos pradininkas Dž. Brunas – Saulė nėra Visatos centras, o tik viena iš žvaigždžių Galilėjus – suformulavo mokslinės mechanikos pradmenis; atrado Mėnulio kalnus, lygumas, Jupiterio palydovus. Paracelsas – padėjo pamatus naujųjų laikų medicinai. Kūrė cheminius vaistus, kuriais gydė ligonius M. Servetas – atrado kraujotakos sistemą. G. Merkatorius - sukūrė naujus, matematiškai pagrįstus žemėlapių sudarymo principus, sudarė tobuliausią taias laikais Europos žemėlapį. F. Petrarka – rašė meilės sonetus; Dž. Bokačas – „Dekameronas“ , kuris padėjo pagrindus humanistinei literatūrai ir tikroviškai parodė to meto visuomenę. L. Brunis – padėjo pagrindus Renesanso istorijos mokslui, pilietinio humanizmo pradininkas; N. Makiavelis – „Valdovas“, „Florencijos istorija“ – sukūrė absoliutizmo teoriją, kėlė tautinės italų valstybės sukūrimo idėją.
tyrinėjimas. Literatūroje pradedamas vaizduoti realus gyvenimas ir paprasti žmonės Atsiranda tautinė literatūra. Gamtos reiškinių tyrinėjimas Svarbiausias pažinimo būdas – patyrimas Suklestėjo mokslai susiję su praktiniu gyvenimu (geografijos, medicinos) Didieji geografijos atradimai – tai 1492 m. K. Kolumbo kelionė į Amerika, 1498 m. jūrų kelio į Indiją atradimas (Vaska da Gama), 1519 – 1521 m. pirmoji kelionė aplink pasaulį (F. Magelano). Ne tik troškimas pažinti naujus kraštus vertė išsirengti į kelionę, bet europiečių siekis prekiauti su Rytų kraštais be tarpininkų.
1455 m. knygų spausdinimo pradžia
Kapitalizmo pradžia Kapitalizmas – ekonominė sistema (sankloda), pagrįsta privačia nuosavybe, samdomuoju darbu ir rinkos santykiais. Kapitalizmas skatino žmones pradėti savarankišką verslą siekiant kuo daugiau uždirbti bei sėkmingai varžytis su konkurentais.
Reformacija - XVI a.prad. (1517 m.) kilo judėjimas už
dvaruose; italų menininkai projektavo ir statė pastatus daugelyje Europos šalių. Knygų spausdinimo būdo atradimas
Renesanso mokymas buvo lemiamas krikščioniškojo humanizmo. Svarbu buvo kūno ir dvasios harmonija, todėl pirmajame mokymo etape svarbus dėmesys buvo skiriamas fiziniam, dvasiniam ir moraliniam auklėjimui. Aukštesnėje pakopoje buvo mokoma lotynų, graikų kalbų, poetikos, retorikos, istorijos, socialinės politikos, teisės, medicinos, teologijos. Didžiųjų geografinių atradimų padariniai 1)Iškilo nauji prekybos centrai (Lisabona, Barselona, Antverpenas, Amsterdamas); prekyba virto pasauline (tarp žemynų). 2)Itin praturtėjo Ispanija ir Portugalija; jos virto kolonijinėm imperijom. 3) Iš Amerikos įvežtas auksas ir sidabras sukėlė kainų revoliuciją – staigus prekių kainų kilimas, brango maisto produktai, pramonės gaminiai; jūrinėse valstybėse greitai iškilo praturtėjusių gyventojų sluoksnis – jūrininkai konkistadorai, prekybininkai. 4)Europiečiai sunaikino senąsias actekų, majų ir inkų indėnų civilizacijas; vietiniai gyventojai mirdavo nuo europiečių atneštų ligų; konkistadorai degino kaimus, žudė moteris ir vaikus (tik 1537 m. popiežius uždraudė žiaurų elgesį su vietiniais gyventojais). 5)Europiečiai pradėjo keltis į naujai atrastus kraštus. Kolonizacija 6) Gamtos išteklių įsisavinimas ir naudojimas 7)Į Europą iš Amerikos atkeliavo kakava, tabakas, pomidorai, bulvės, moliūgai, ananasai, pupelės, kalakutai. 8)Keitėsi europiečių mąstymas – pradėjo suvokti, kad pasaulis nėra tik vieta, kurioje esi gimęs; maišėsi luomai, kultūros, rasės; keitėsi ir pasaulio pažinimo mokslas. 9) Rasizmas, vergovė. 10) Pasaulio pasidalijimas tarp galingiausių Europos valstybių – Ispanijos ir Portugalijos (Tordesiljo ir Saragosos riba). 11) Trikampės prekybos sistemos atsiradimas J. Gutenbergas („Biblija“). Paspartino renesanso idėjų plitimą, knygos atpigo ir tapo prieinamos daugeliui žmonių, plito raštingumas ir augo išsilavinusių žmonių skaičius. Iki 1501 m. išspausdintos knygos vadinamos inkunabulais. (pirmosios spausdintos knygos, panašios į rankraštį). Kapitalizmo atsiradimo priežastys 1)Didieji geografijos atradimai (kolonizacija, pasaulinė prekyba). 2)Merkantilizmas – eksporto skatinimo ir prekių įvežimo ribojimo politika. Steigė stambias eksporto įmones, skatino pramonės augimą, kad užtikrintų produkcijos pasiūlą. 3)Kapitalo kaupimas leido plėtoti kitas ūkio šakas. 4)Manufaktūrų kūrimasis. Ilgainiui manufaktūros sugriovė cechų sistemą. 5)Laisvos darbo jėgos atsiradimas (XV – XVI Vakarų Europoje galutinai išnyko baudžiava) 6)Nauji technikos išradimai ir gamybos technologijos XV – XVI a. (spausdinimo presas, vėjo ir vandens malūnai, hidraulinės dumplės, nauja kuro rūšis – akmens anglis, tekinimo staklės). Gyvenimo pokyčiai 1)XVII a. atgimė Šiaurės jūros regionas, pasaulinė prekyba (trikampė prekyba), nauji prekybos regionai – Nyderlandai, Anglija. 2)Suklestėjo bankininkystė 3)Iškilo nauji visuomenės sluoksniai – turtingi ir įtakingi miesto gyventojai – buržuazija (biurgeriai) (finansininkai, bankininkai, prekybininkai) 4)Sparčiai augo miestai 5) Kūrėsi kapitalistinis ūkis – toks ūkis, kuriame asmuo, turintis turto ir gamybos priemonių , samdo darbininkus už darbą mokėdamas sutartą užmokestį. 6)Įsitvirtina manufaktūrinė gamyba. Reformacijos prielaidos: 1)Nusilpo popiežiaus ir Katalikų bažnyčios autoritetas. Skaudų smūgį sudavė Didysis skilimas 1378 – 1417 m., kai
T. Moras – „Utopija“ – idealios visuomenės modelis E. Roterdamietis – vadinamas „humanistų karaliumi“, „Adagia“ – tai sentencijų, priežodžių, patarlių, posakių rinkinys. XVI a. prad. užbaigė naują Naujojo Testamento vertimą į lotynų kalbą.
K. Kolumbas, Vaska da Gama, F. Magelanas A. Vespučis – įrodė, kad Kolumbas atrado visai naują žemyną
Pagrindinės Martyno Liuterio idėjos (jomis remiasi liuteronizmas): a) neigė
Katalikų bažnyčios pertvarką Reformacijos pradžia laikoma 151710-31, kai Vitenbergo profesorius Martynas Liuteris iškabino ant bažnyčios durų savo „95 tezes“.
Katalikiška bažnyčios reforma (Kontrreformacija) – pradžia Tridento bažnytinis susirinkimas (1545 – 1563 m.)
vienu metu Katalikų bažnyčia turėjo ne vieną popiežių, o du ar net tris . 2)Atsirado žmonių, kurie pradėjo viešai kritikuoti Bažnyčios ydas bei negeroves.a) Anglų teologas Džonas Viklifas (XIV a.) ragino bažnyčią atsisakyti turtų ir pasaulietinės valdžios; kritikavo indulgencijų pardavinėjimą, šventųjų garbinimą; b) Janas Husas (XV a.) smerkė Bažnyčios turtus, bažnytinę žemėvaldą, prekybą indulgencijomis, reikalavo pamaldas laikyti gimtąja kalba ( jo idėjos tapo husitų judėjimo Čekijoje XV a. pagrindu). 3)Smunka Romos, kaip krikščioniškos Europos sostinės, autoritetas, nes nuo XVI a. Prancūzijos karalius pats ima skirti vyskupus. 4)Humanizmo idėjų veikiami, žmonės Bibliją ėmė skaityti kritiškai; atsirado skirtingų Biblijos aiškinimų. 5)Europos valstybės stengėsi stiprinti karaliaus valdžią, apribojant katalikų Bažnyčios ir popiežiaus įtaką. Vormso ediktas 1521 m. – imperatorius Karolis V paskelbia Liuterį, kai šis atsisako išsižadėti savo raštų, ir jo šalininkus už įstatymo ribų ir įsakė jį suimti. Tačiau Liuterius pavyko pabėgti ir pasislėpti Vartburgo pilyje. M. Liuterio idėjos sparčiai plito vokiečių žemėse. Jas palaikė ir valstiečiai. Valstiečių karas 1525 m. – Vokietijoje kilo valstiečių sukilimas; vadu tapo radikaliausių reformacijos idėjų skleidėjas Tomas Miunceris; Valstiečiai reikalavo panaikinti baudžiavą ir atiduoti žemę valstiečiams, reikalavo teisės patiems rinkti kunigus; siekė atgauti bendruomenines žemes. Sukilėlius pasmerkė Martynas Liuteris, nes jis: a) suprato, kad turi palaikyti valdančiuosius sluoksnius, jeigu nori, kad jo mokymas išliktų; b) niekada nesiekė sukelti socialinių neramumų, maištų ar sukilimų. Reformacijos plitimas Vos atsiradęs reformacijos judėjimas stokojo vienybės, susiformavo daug reformacijos srovių: liuteronizmas, kalvinizmas, anglikonizmas. XVI a. 3 deš. buvo pradėtas vartoti terminas protestantizmas, nes M. Liuterio šalininkai protestavo prieš Vokietijos reichstago bandymus sustabdyti reformas. Reformacija plito ir kitose valstybėse. Kai kuriose šalyse Reformaciją palaikė kunigaikščiai, karaliai, siekdami politinių tikslų ( sumažinti katalikų bažnyčios įtaką ). Skandinavijos šalių valdovai tapo protestantais; 1525 m. Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paleido ir tapo pasaulietiniu Prūsijos kunigaikštystės valdovu; Anglijos karalius Henrikas VIII pradėjo Reformaciją. Religinės kovos 1)Vokietijoje kilo religinės kovos tarp Reformacijos šalininkų ir imperatoriaus Karolio V. Rezultatas – 1555 m. Augsburgo taika – buvo susitarta, kad religija vokiečių žemėse bus tokia, kokios norės jų valdovai. Buvo laikomąsi principo – „kieno valdžia, to ir religija“. 3) Religinės kovos Prancūzijoje 1572 – 1598 m. – tai katalikų ir hugenotų karai. 1572-08-24 „Baltramiejaus naktis“ – religinių karų Prancūzijoje pradžia, kai buvo išžudytos ištisos hugenotų šeimos. Karai baigėsi 1598 m. Nanto ediktu, kuris leido hugenotams laisvai išpažinti savo tikėjimą. Vėliau hugenotų persekiojimai vėl atsinaujino. 3) Žiauriai protestantai buvo persekiojami Ispanijos karaliaus valdomuose Nyderlanduose. Nyderlanduose prasidėjo kova prieš ispanų valdymą 1566 – 1609 m. Išsivaduojamoji kova baigėsi 1609 m., kai Ispanija pripažino Olandijos nepriklausomybę. Nyderlanduose įsigalėjo religinė tolerancija; čia prieglobstį rado daugelis protestantų, kurie savo šalyse buvo persekiojami Tai XVI a. vid. – XVII a. prad. katalikų Bažnyčios kova su reformatais. Dėl Reformacijos mažėjo popiežiaus įtaka; Bažnyčia neteko daug turtų bei pajamų; Reformacija grasino visai katalikų Bažnyčiai. Kovodama su Reformacija, Bažnyčia naudojo keletą ginklų: Tridento visuotinis katalikų Bažnyčios susirinkimas 1545 – 1563 m.: a) uždraustos indulgencijos ir simonija; b) visi protestantai buvo paskelbti eretikais; c) patvirtinti autoritetai – tai Biblija, popiežius, Bažnyčių susirinkimų mokymai; d) sudarytas draudžiamų knygų sąrašas – „Index“; e) sustiprinta vienuolynų ir ordinų disciplina; f) paliktas celibatas; Jėzuitų ordino įkūrimas 1540 m. (Ignacas Lojola) Daug dėmesio jėzuitai skyrė švietimui; steigė mokyklas, universitetus; išsilavinę jėzuitai buvo karalių patarėjai; buvo įtraukti į valstybės valdymą; darė politinę įtaką; buvo aktyvūs misionieriai. Garsėjo kariška tvarka, asketizmu ir besąlygišku klusnumu vadovybei. Svarbiausias jų tikslas stiprinti Bažnyčią. Nuo XIII a. prad. gyvavusi inkvizicija. Tai bažnyčios institucija, kuri persekiojo ir baudė eretikus. Inkvizicijos reikšmė XVI – XVII a. vėl sustiprėjo. Barokas – kontrreformacijos simbolis. Katalikų bažnyčia siekė paveikti ir tikinčiųjų jausmus; šventųjų kultas; suklestėjo kelionės į šventąsias vietas, religinės apeigos, procesijos. Visos šios priemonės sulėtino Reformacijos plitimą, tačiau naujoji religija (protestantizmas) išliko gyva.
dvasininkų – kaip tarpininkų tarp žmonių ir Dievo – vaidmenį, vieninteliu tikėjimo šaltiniu laikė Bibliją; b) manė, kad pats žmogus savo tikėjimu gali išganyti sielą; c )siūlė panaikinti Bažnyčios hierarchiją ir brangias apeigas, taip siūlė atpiginti Bažnyčią; d) nepripažino popiežiaus dekretų ir bažnytinių susirinkimų nutarimų; e) smerkė prekybą indulgencijomis; f) Bažnyčia turi atsisakyti turtų ir rūpintis tik dvasiniais reikalais. Jonas Kalvinas Skelbė predestinacijos teoriją, pagal kurią žmogaus likimas iš anksto nulemtas Dievo, tačiau žmogus savo gyvenimu ir veikla gali įrodyti esąs Dievo išrinktasis. Jei žmogui sekasi gyvenime, pavyksta praturtėti, vadinasi, jis yra Dievo palaimintas. Kalvinistai aukštino taupumą, darbštumą, dorybės laikymąsi. Ženevoje įkūrė „Dievo valstybę“; drausti pasilinksminimai, žaidimai, šokiai, prabanga, net garsus juokas (religinė diktatūra). Prancūzijos kalvinistai – hugenotai, Anglijos kalvinistai – puritonai. Henrikas VIII Tiudoras – Anglijos karalius 1534 m. Supremato aktais (lot. viršenybė) – Anglijos parlamentas pripažino karalių „aukščiausiu Anglijos Bažnyčios vadovu žemėje“. Taip Anglijos Bažnyčia buvo teisiškai atskirta nuo popiežiaus įtakos.
Ignacas Lojola – jėzuitų ordino įkūrėjas.
Reformacijos ir Kontrreformacijos rezultatai 1)Susiformavo nauja krikščionybės atšaka – protestantizmas; 2)Europa suskilo religiniu požiūriu; 3)Sumažėjo katalikų Bažnyčios ir popiežiaus įtaka politiniame ir visuomeniniame Europos gyvenime; 4)Susidarė palankios sąlygos plėtotis mokslui, menui, švietimui, tarp gyventojų plito raštas; 5)Per bažnytines apeigas imta vartoti gimtąją tikinčiųjų kalbą; 6) Per religines kovas Europoje žuvo daug žmonių, nemažai gyventojų dėl persekiojimo buvo priversti išvykti iš Ispanijos ir Prancūzijos. Absoliutizmas – (pranc.. – besąlyginis, neapibrėžtas) valstybės valdymo forma, kai visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui. Klasikinis Europos absoliutizmas susiformavo irstant feodalizmui, formuojantis kapitalistiniams santykiams XV a. pab. – XVI a. Anglijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Vakarų Europoje absoliutinės monarchijos modelis buvo raiškiausias Liudviko XIV valdymo metais
Absoliutizmo formavimosi prielaidos Klasikinis absoliutizmas susiformavo irstant feodalizmui, formuojantis kapitalistiniams santykiams XV a. pab. – XVI a. Valdančioms luominių monarchijų dinastijoms užgniaužus feodalinės aukštuomenės separatizmą, pajungus valstybei bažnyčią, panaikinus politinį susiskaldymą luominė monarchija peraugo į absoliutinę. Pagrindinė absoliutizmo ideologija – monarcho valdžios nevaržė jokios luomų atstovavimo institucijos, neribojo juridiniai dokumentai, valdovo asmuo tapatintas su valstybe. Formavosi kapitalistiniai santykiai: kūrėsi manufaktūros, augo vidaus ir užsienio prekyba Didėjo valstybės valdininkų skaičius, nes karalius pardavinėjo valstybines tarnybas Centralizuotas mokesčių rinkimas bei jų paskirstymas (monarcho žinioje); bajorai darėsi ekonomiškai priklausomi nuo karaliaus Sudėtinga tarptautinė padėtis – nuolatiniai karai, skirtingų interesų visuomenė. Ispanijoje absoliutizmą įtvirtino Ferdinandas Aragonietis, Anglijoje – Tiudorai, Prancūzijoje – Valua ir Urbonai, Rusijoje – Romanovai. Vakarų Europoje absoliutinės monarchijos modelis buvo raiškiausias Liudviko XIV valdymo metais
Kardinolas A.Ž.Rišeljė – Prancūzijoje padėjo pamatus absoliutizmui. Jis buvo Liudviko XIII pirmuoju ministru; sustiprino karaliaus valdžią bei Prancūzijos galybę; apribojo didikų valdžią bei įtaką; likviduotas hugenotų savarankiškumas, atimtos tvirtovės, bet paliko tikėjimo laisvę ir teisę užimti valstybines tarnybas; rėmė manufaktūrų steigimą, skatino prekybos laivyno plėtotę bei kolonijų grobimą. Liudvikas XIV – absoliutizmo įsigalėjimas Prancūzijoje (kartu ir absoliutizmo krizės pradžia dėl Liudviko XIV prabangos ir nuolatinių karų). Petras I – Rusijoje suklestėjo absoliutizmas, rusų valstybė iškilo Europoje (Petro I reformos).
XVII amžius Kolonijinė ekspancija
XVI – XVII a. pasaulį pasidalijo šios valstybės: Ispanija, Portugalija, Anglija, Olandija ir Prancūzija. Jų kolonijos sudarė prekybos trikampį.. Europos prekės buvo gabenamos į Vakarų Afriką, vergai iš V. Afrikos – į Ameriką, o plantacijų produktai iš Amerikos į Europą.
Anglijos revoliucija 1640 – 1689 m. („Šlovingoji revoliucija“)
Formavosi Anglijos parlamentinė monarchija. Šį procesą pradėjo Anglijos revoliucija (pasipiktinimas absoliutine karaliaus valdžia), vėliau pilietinis karas (tarp karaliaus šalininkų ir parlamento šalininkų puritonų), Oliverio Kromvelio protektoratas (diktatūra), bandymas atgaivinti monarchiją, perversmas, po kurio paskelbtas Teisių bilis, kuris apibrėžė parlamento ir karaliaus valdžią, teismų savarankiškumą ir piliečių teises. Karaliaus valdžia buvo apribota. Anglija buvo pirmoji pasaulyje valstybė, kurioje kaip valdymo forma įsitvirtino parlamentarizmas. D
Karolis I Stiuartas – Anglijos karalius, kuris siekė įtvirtinti absoliutizmą; paleido parlamentą, kuris atsisakė patvirtinti naujus mokesčius; be parlamento valdė 11 metų. 1649 m. teismo nuosprendžiu nuteistas mirties bausme už „nusikaltimus tautai“. Vieša egzekucija – nukirsta galva. Pirmą kartą Anglijoje panaikinta monarchija ir valstybė tapo parlamentinė respublika. Oliveris Kromvelis – smulkus dvarininkas, parlamento šalininkas, dievobaimingas puritonas, subūrė drausmingą puritonų armiją, kuri laimėjo pilietinį karą. Tapo lordu protektoriumi, įvedė karinę diktatūrą, kaip galimybę įveikti politinę krizę šalyje.
Apšvietos susiformavimo prielaidos
Džonas Lokas – „Du traktatai apie valstybės
XVIII amžius Apšvietos epocha – tai XVII a.
pab. - XVIII a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje vykęs kultūrinis sąjūdis. Rašytojai, filosofai, ekonomistai, vadinami švietėjais, kritikavo seną feodalinę santvarką ir siūlė įvairių būdų, kaip ją patobulinti. Pagrindinis tikslas, pasitelkus protą ir švietimą sukurti laisvų ir laimingų žmonių visuomenę. Apšvietos idėjų kūrėjai ir platintojai buvo vadinami švietėjais. Švietimas – tai reakcija į baroką, kontrreformaciją; išjudina paveldėtas ir sustingusias formas.
XVII a.pab. – XVIII . švietėjų idealai buvo įkūnyti tokiuose žymiuose politiniuose manifestuose – Amerikos Nepriklausomybės deklaracija, JAV konstitucija, Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, Prancūzijos konstitucija, JAV Teisių bilis, taip pat 1791-05-03 ATR konstitucija.
1)XVII II p. – XVIII a. svarbiausi mokslininkų laimėjimai: a) I. Niutono (1648 m.) – visuotinės traukos dėsnis; b) B. Franklinas įrodė, kad žaibas yra elektros išlydžio reiškinys; išrado žaibolaidį; c) Dž Vatas išrado garo variklį; d) broliai Mongolfjė (1783 m.) – paleido oro balioną; e) G.D.Farenheitas išrado gyvsidabrio termometrą. 2)Kintanti visuomenė ir jos poreikiai: a) buržuazijos politinis beteisiškumas; b) absoliutizmas, kuris trukdė naujai ūkio raidai (kapitalistinei);
Apšvietos idėjos 1)Laisvamanybė – tai Bažnyčios ir religijos kritika, dogmų neigimas. Dogma - teiginys, tapęs neginčajama tiesa. 2)Žmogaus proto kultas 3)Religinė tolerancija 4)Smerkė žiaurius įstatymus, luomų privilegijas, reikalavo žmonių lygybės prieš įstatymus. 5)Pažangesni valstybės santvarkos projektai: a) panaikinti absoliutizmą; b) taikūs pertvarkymai; c) visuomenės pertvarkymus turi vykdyti apsišvietę ir švietėjų pažiūras remiantys valdovai („apšviestas absoliutizmas“). 6)Kosmopolitizmas – pažiūros, teigiančios, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis. 7)Žmogaus valdžios gamtai akcentavimas, nes žmogus pasiremdamas protu, moksliniais tyrinėjimais gali paaiškinti gamtoje vykstančius procesus. 8)Prancūzu kalba pagrindinė bendravimo priemonė Europos švietėjų. Švietimo idėjos sutampa su humanizmo ideologija., tačiau tarp švietėjus ir humanistus skiria esminis skirtumas – švietėjai domėjosi visuomenės problemomis ir siūlė įvairius būdus joms spręsti. Spartų švietimo sąjūdžio plitimą lėmė: a) Didėjantis spaustuvių skaičius ir knygų tiražai; b) visų Europos šalių apsišvietusių sluoksnių suartėjimas naudojantis prancūzų kalba; XVIII a. prancūzų kalba pasidarė visuotinai pripažinta bendravimo priemonė, vietoj lotynų kalbos. Pagrindiniai Apšvietos epochos kultūros centrais buvo – Paryžius; mokslo centrai – Londonas, Berlynas, Roma, Madridas, Vilnius (įkurta astronomijos observatorija). Švietimo idėjų pradininkai –anglų mąstytojai
„Apšviestasis absoliutizmas“
„Apšviestojo absoliutizmo“ esmė Nuo XVIII a. vid. daugelio Europos valstybių monarchai vykdė didelius pertvarkymus, siekdami sutvirtinti savo valdžią. Juos palaikė ir skatino švietėjai. Susidarė tarsi kokia „sostų ir filosofų sąjunga“, kuri išsilaikė iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos (jos išgąsdinti monarchai atsisako pertvarkymų). Svarbiausi pertvarkymai: Administracijos centralizavimas; Baudžiamųjų įstatymų švelninimas, mirties bausmės taikymo apribojimas ir kankinimų tardant uždraudimas; Parama pramonei, prekybai ir žemdirbystei; Baudžiavos palengvinimas arba panaikinimas; Finansų tvarkymas, taupant lėšas ir vienodai paskirstant mokesčius (apmokestinti ir bajoriją); Švietimo plėtojimas, naujų mokyklų steigimas; Religinio pakantumo įstatymų priėmimas, Bažnyčios įtakos ir žemėvaldos mažinimas, vienuolynų uždarymas. Išvada „Apšviestojo absoliutizmo“ politika reiškė atsinaujinusią monarchų valdžios kovą su feodalinėmis tradicijomis ir Katalikų Bažnyčia. Reformos buvo vykdomos daugumoje Europos valstybių: Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, danijoje, Švedijoje. Nuosekliausi „apšviestojo absoliutizmo“ valdovai – Austrijos imperatorius Juozapas II ir Prūsijos karalius Fridrichas II; apšviestojo absoliutizmo valdove save laikė ir Jekaterina II – Rusijos valdovė.
Apšvietos epochos rezultatai: 1)Augo raštingų žmonių skaičius Europoje. 2)Plito prancūzų kalba 3)Sparti mokslo ir meno raida
valdymą“
Visuomeninė sutartis; valdžia reikalinga tik nuosavybei, gyvybei saugoti; religinė tolerancija; valstybės santvarka – respublika. Š. L. Monteskjė – „Įstatymų dvasia“ Valdžių atskyrimo teorija; valstybės santvarka konstitucinė monarchija Volteras – smerkė piktnaudžiavimą valdžia, savivalę, žiaurius įstatymus, kankinimus, religinį nepakantumą; kritikavo Katalikų bažnyčios ydas, jos atsilikimą. Valstybės santvarka –apšviestasis absoliutizmas. Žanas Ruso – „Visuomenės sutartis“ Smerkė teisinę ir turtinę nelygybę (nereikalavo panaikinti privatinės nuosavybės, bet riboti jos dydį); abejingas bažnyčiai, bet netikėjimą Dievu laikė pavojingu dalyku; valstybės santvarka – respublika I.Kantas - „Išdrįsk būti protingas. Turėk
drąsos naudotis savo protu“ (Apšvietos devizas) Kosmopolitinės vieningos žmonijos, pasaulinės pilietybės idėjos. 2.Amžina taika, viso pasaulio valdovų sąjunga 3. „Apšviestojo absoliutizmo“ šalininkas – pažangius pertvarkymus turi vykdyti apsišvietę valdovai.
(karaliai, turtingieji rėmė jų veiklą) 4) Pasikeitė žmonių pasaulėžiūra, požiūris į Katalikų Bažnyčios vaidmenį, religingumą, supratimą apie pasaulio tvarką, apie gamtoje vykstančius reiškinius. 5) Poreikis pertvarkyti valstybių santvarkas (konstitucinė monarchija, respublika), naujas požiūris į valstybių valdymą. 6)Suprato, kad luominė nelygybė prieštarauja žmogaus prigimčiai. 7) Parengė ideologinę dirvą didžiausiems politiniams įvykiams – JAV Nepriklausomybės karas ir Didžioji Prancūzijos revoliucija.