TURINYS
Pratarmė .............................................................................................................. 7 Martynas Mažvydas............................................................................................. 9 Onutė Baumilienė, Saulius Žukas Mikalojus Daukša ............................................................................................ 13 Onutė Baumilienė Jonas Radvanas................................................................................................. 17 Onutė Baumilienė, Eglė Patiejūnienė Motiejus Kazimieras Sarbievijus ..................................................................... 21 Onutė Baumilienė, Eglė Patiejūnienė Kristijonas Donelaitis ...................................................................................... 26 Irena Kanišauskaitė Adomas Mickevičius ........................................................................................ 33 Irena Kanišauskaitė Antanas Baranauskas ....................................................................................... 39 Irena Kanišauskaitė Vincas Kudirka ................................................................................................ 44 Irena Kanišauskaitė Maironis ........................................................................................................... 48 Irena Kanišauskaitė Jonas Biliūnas ................................................................................................... 53 Irena Kanišauskaitė, Saulius Žukas Šatrijos Ragana ................................................................................................. 58 Nijolė Šervenikaitė Vaižgantas ......................................................................................................... 62 Nijolė Šervenikaitė Vincas Krėvė .................................................................................................... 69 Nijolė Šervenikaitė Balys Sruoga ..................................................................................................... 74 Nijolė Šervenikaitė
Jonas Aistis ........................................................................................................ 79 Dalia Satkauskytė, Saulius Žukas Vincas Mykolaitis-Putinas ................................................................................. 86 Irena Kanišauskaitė, Nijolė Servenikaitė Jurgis Savickis .................................................................................................... 94 Marius Mikalajūnas, Saulius Žukas Henrikas Radauskas .......................................................................................... 98 Dalia Satkauskytė, Saulius Žukas Vytautas Mačernis ........................................................................................... 103 Nijolė Servenikaitė Bronius Krivickas ............................................................................................ 109 Saulius Žukas Salomėja Nėris................................................................................................. 172 Saulius Žukas Antanas Škėma ................................................................................................ 117 Loreta Mačianskaitė, Saulius Žukas Marius Katiliškis ............................................................................................. 123 Nijolė Servenikaitė Česlovas Milošas.............................................................................................. 130 Irena Kanišauskaitė, Dainius Vaitiekūnas Justinas Marcinkevičius ................................................................................... 737 Nijolė Servenikaitė Juozas Aputis ................................................................................................... 145 Loreta Mačianskaitė, Saulius Žukas Judita Vaičiūnaitė............................................................................................. 150 Dalia Satkauskytė, Saulius Žukas Marcelijus Martinaitis ...................................................................................... 155 Dalia Satkauskytė, Nijolė Servenikaitė, Saulius Žukas Sigitas Geda ..................................................................................................... 160 Dalia Satkauskytė, Saulius Žukas Jurgis Kunčinas ................................................................................................ 165 Loreta Mačianskaitė, Saulius Žukas Aidas Marčėnas ................................................................................................ 169 Onutė Baumilienė, Dalia Satkauskytė, Nijolė Servenikaitė Marius Ivaškevičius .......................................................................................... 174 Onutė Baumilienė Teminės gijos ................................................................................................... 180 Irena Kanišauskaitė, Nijolė Servenikaitė
MARTYNAS MAŽVYDAS APIE 1510–1563
ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA XVI a. Europoje ėmė plisti Reformacija – religinis sąjūdis, siekiantis reformuoti katalikybę. Daugiakalbei Lietuvai tai būtų buvusi galimybė valstybės gyvenime įtvirtinti lietuvių kalbą, mat protestantizmo pradininkas Martynas Liuteris (Martin Luther) reikalavo tikėjimą skleisti tautinėmis kalbomis. Bet oficialioji tikyba čia buvo katalikų, todėl rašyta lotyniškai, o kalbėta daugiausia lenkiškai. Todėl rašytinė lietuvių kalba gimė ne Didžiojoje Lietuvoje, t. y. LDK, o Prūsijos Kunigaikštystėje – istorinėse baltų žemėse, vadinamose Mažąja Lietuva, kurių oficialioji religija buvo liuteronybė. Taigi nors lietuvių raštijos šaknys LDK, nes iš čia kilę jos kūrėjai humanistai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis, Baltramiejus Vilentas, Martynas Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga buvo išspausdinta Mažojoje Lietuvoje. Taip XVI a. viduryje prasidėjo naujas Lietuvos kultūros istorijos etapas, kuriam jau būdinga lietuviška raštija. Minėtieji europinį išsilavinimą įgiję lietuviai šviesuoliai savo veiklą siejo su evangelikų liuteronų tikyba kaip tik dėl to, kad ji buvo demokratiška ir laikėsi principo Dievo žodį skleisti tikinčiųjų gimtąja kalba. Vienam iš jų – Martynui Mažvydui – buvo lemta sukurti pirmąją lietuvišką knygą.
BIOGRAFIJA
Išsilavinimas Manoma, kad Martynas Mažvydas gimė Didžiojoje Lietuvoje, greičiausia Šilutėje: tai patvirtina jo žemaitiška tarmė. Tikrų žinių esama nuo 1546 m., kai Prūsijos kunigaikštis Albertas laišku pakvietė jį į Karaliaučių. Kunigaikštis ieškojo išsilavinusių lietuvių, galinčių dirbti liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Atvykęs Mažvydas Karaliaučiuje baigė universitetą – beje, jis priklauso pirmajai šios alma mater laidai (1548 m.). Iš viso bakalauro laipsnį įgijusiųjų buvo septyni, Mažvydas vienintelis lietuvis. Jis mokslus išėjo per tris semestrus vietoj aštuonių, tad turėjo būti kur nors studijavęs anksčiau, nes jau kunigaikštis Albertas laiške ji vadino eruditu – mokytu žmogumi. Taigi tiek biografijos faktai, tiek šešios parengtos lietuviškos knygos, tiek laiškų stilius leidžia laikyti Mažvydą humanistu – itin išsilavinusiu asmeniu, išsiskiriančiu filologine kultūra. 9
Socialinė padėtis Iš Mažvydo lotyniškai rašytų laiškų (jų išlikę trylika, dvylika – kunigaikščiui Albertui) matyti, kad jis buvo neturtingas, nes studijuodamas nuolat gaudavo stipendiją, o vėliau, eidamas klebono pareigas Ragainėje, ne kartą kreipėsi į kunigaikštį įvairios paramos. Mažvydas vedė ankstesnio Ragainės klebono vyriausiąją dukterį Benigną Lauterštern ir ne vienus metus rūpinosi jos gausia šeima – broliais ir seserimis. Materialinę padėtį sunkino dar ir tai, kad jam rūpėjo ne ūkininkavimas, o lietuviškų knygų rengimas. Gyvenimo pabaigoje neapsikentęs jis paprašė kunigaikščio išvaduoti nuo nesisekančių ūkio darbų ir skirti metinį išlaikymą iš valstybės iždo, bet šis noras nebuvo patenkintas. Mažvydas mirė Ragainėje 1563 m. gegužės 21 d., ten ir palaidotas.
Kūrybinis darbas Be kunigavimo ir ūkininkavimo, Mažvydas uoliai darbavosi kurdamas lietuvišką raštiją. Jam buvo lemta parašyti šešias knygas lietuvių kalba, trys išleistos dar esant gyvam – „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos" (trumpai – „Katekizmas", 1547 m.), „Giesmė šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino" (1549 m.) ir „Forma krikštymo" (1559 m.). Kitos trys – „Giesmės krikščioniškos" (pirma dalis 1566 m., antra dalis 1570 m.) ir „Parafrazis" (1589 m.) – išėjo po Mažvydo mirties, tuo pasirūpino pusbrolis ir bendradarbis Baltramiejus Vilentas. Be pirmosios lietuviškos knygos, itin svarbios giesmės, nes liuteronai giedojimą laikė svarbiausia pamaldų dalimi.
„KATEKIZMAS“ – PIRMOJI LIETUVIŠKA KNYGA Pirmosios lietuviškos knygos reikšmė Pirmoji lietuviška knyga – mažo formato (18 x 11 cm) 79 puslapių knygelė, išspausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Manoma, kad tiražas buvo du trys šimtai egzempliorių, šiuo metu išlikę du: vienas saugomas Vilniaus universitete, kitas Tortinės universitete Lenkijoje. Knygą sudaro kelios dalys – dedikacija, dvi prakalbos (lotyniška ir lietuviška), elementorius, katekizmas, giesmynas. Itin iškalbinga, kad knyga dedikuojama LDK. Vadinasi, autorius galvojo apie visą Lietuvą, kurios dalis, Mažąja ir Didžiąją, turi sujungti evangelikų liuteronų tikėjimas. Apskritai rašytinio žodžio radimasis yra tautos kultūrinės brandos ženklas, todėl pirmoji lietuviška knyga simbolizuoja nacionalinės kultūros pradžią. Taigi šios knygos autorius Martynas Mažvydas atliko istorinę misiją – tautos kultūrą pakylėjo į aukštesnį lygmenį.
Autorystė Pirmoji lietuviška knyga, trumpai vadinama „Katekizmu", nėra pasirašyta. Kad autorius tikrai Martynas Mažvydas, liudija Baltramiejus Vilentas vienos savo knygos 10
ir kitokio gyvenimo, sveiko ir laimingo, viltimi: Tasai kožnam žmogui vienas gal padėti, Sveikatą ir palaimą tasai gal priduoti.
Taip primenama biblinė žodžio, kaip kūrimo instrumento, galia, mat Tasai Dievas dangų, žemę žodžiu vienu sutvėrė, Šituo būdu žmones ir visus daiktus padarė.
Žmonėms būtina patikėti žodžiu, galinčiu iš pagrindų pakeisti jų gyvenimą. Nuo 63 eilutės kalba jau pats autorius, prakalbos adresantas. Iš imituojamo dialogo su valstiečiu ima aiškėti vertybinis kontrastas: deja, paprastam žmogui, žemdirbiui, Dievo žodis nerūpi – jam svarbesnės pagoniškos apeigos. Pavartota litotė (meninis sumažinimas) turi pabrėžti senovinio tikėjimo mastą: Aš žinau ir tatai dręsu1 čia sakyti, Jog šimte žmonių vieno negalėčiau atrasti, Kursai vieną žodį Dievo prisakymo mokėtų Ir poteriaus ben du žodžiu atmintų.
Mažvydas konstatuoja – valstietis „geresniai atmen arti, nent poterį byloti", t. y. geriau moka arti negu kalbėti maldas, o jam norisi įtikinti paprastą žmogų, kad tikėjimo tiesų mokymasis nė kiek ne prastesnis už artojo darbą. Trečios kompozicinės dalies pradžia galima laikyti 79 prakalbos eilutę – retorišką kreipimąsi į ponus ir kunigus, į pasaulio galinguosius, nes mokyti žmonės privalo užtikrinti krikščionių tikėjimo tiesų sklaidą: „Ak, ponai, klausykit ir permanykit!", „Ei, viešpatys visokie, ant žmonių susimilkit!" Ornamentuotos prakalbos leksikos2 puošmena – pasikartojanti biblinė avelių metafora, tiek emociniu, tiek kalbiniu aspektu priartinanti Mažvydo „Katekizmą" prie Šventojo Rašto. Pasak paties autoriaus, katekizmas – tikėjimo pagrindai – yra pirmas žingsnis didžiojo mokslo, Šventojo Rašto, link: Raginkit žmones to trumpo mokslo išmokti, Be kurio platesnis mokslas negal stovėti.
Puošni antikinė ir biblinė retorika3 rodo Mažvydo pastangas sekti Europos kultūros tradicija. O klausimai ir atsakymai, būdingi dialogo imitacijai antroje prakalbos dalyje, leidžia pačias tikėjimo tiesas interpretuoti plačiau – kaip mokslą, nes kaip tik klausimai yra bet kokio pažinimo pradžia. 1 2 3
Dręsu – drįstu. Leksika – žodynas. Retorika – iškalba, kalbėjimo menas.
12
MIKALOJUS DAUKŠA APIE 1532–1613
ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA Kontrreformacija Istorijos aplinkybės susiklostė taip, kad lietuviškų knygų Didžiojoje Lietuvoje ėmė rastis tik XVI a. pabaigoje. Protestantai, kaip antai M. Mažvydas, anksčiau už katalikus supratę knygų gimtąja kalba svarbą, vyko jų rengti ir leisti į liuteronišką Prūsiją. LDK pirmoji lietuviška knyga, parengta bene šviesiausios asmenybės Renesanso epochos Lietuvos katalikų bažnyčioje Mikalojaus Daukšos, pasirodė praėjus beveik penkiasdešimt metų po Mažvydo „Katekizmo“. Kas tai nulėmė? Lietuvos, kaip katalikiškos valstybės, kultūros raidai didžiulę įtaką padarė 1545–1563 m. Italijos Tridento (Trento) mieste vykęs visuotinis Katalikų bažnyčios susirinkimas, skirtas kovai su Reformacijos padariniais. Po Tridento susirinkimo kilo galingas kontrrerormacijos sąjūdis. Jam atstovauja ir M. Daukša, lietuviškomis knygomis siekęs stabdyti protestantizmo plitimą.
Jėzuitų ordinas Dideli kultūrinį vaidmenį to meto LDK suvaidino Jėzaus draugijos, Romos katalikų vienuolių ordino, nariai. Jėzuitus į Lietuvą pakvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Viena svarbiausių jų veiklos sričių buvo švietimas. Turėdami pakankamai intelektinių pajėgu ir politinės galios, jėzuitai 1579 m. įkūrė Vilniaus universitetą. Kaip tik universiteto spaustuvėje išleistos pirmosios LDK lietuviškos knygos.
GYVENIMAS
Biografijos faktai Mikalojus Daukša gimė tikriausiai Babėnuose, dabar tai Kėdainių miesto dalis. Kilęs iš bajorų, ilgainiui tapo aukštu katalikų dvasininku. Iš pradžių klebonavo Krakėse netoli Kėdainių, vėliau gavo Žemaičių vyskupijos kanauninko pareigas ir persikėlė į Varnius – ne tik Žemaičių vyskupijos, bet ir lituanistinės kultūros centrą. Nežinoma, kur Daukša mokėsi, bet buvo puikiai išsilavinęs, turėjo nemažą biblioteka. Jo išprusimą patvirtina Žemaičių vyskupiją vizitavęs popiežiaus Grigaliaus XIII įgaliotinis Tarkvinijus Pekulas. 13
Vyskupo Merkelio Giedraičio vaidmuo Dirbant Žemaičių vyskupijoje M. Daukšai teko kurį laiką, bendrauti su vyskupu Merkeliu Giedraičiu – didiku, šviesiu žmogumi, daug nuveikusiu kontrreformacijos judėjime. Kunigaikštis Giedraitis buvo Daukšos mecenatas – rėmė literatūrinę veiklą, kuri svarbi kaip atsakas į kultūrinius ir religinius protestantizmo iššūkius. Daukša mirė 1613 m. Varniuose, ten ir palaidotas.
SVARBIAUSI KŪRINIAI M. Daukša išvertė iš lenku kalbos dvi knygas – ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos „Katekizmą“ (1595 m.) ir lenkų jėzuito Jokūbo Vūjeko „Postile“ (1599 m.). Abi išspausdintos Vilniaus universiteto spaustuvėje. „Katekizmas“, kurį Daukša parengė Varniuose, supažindina skaitytoją, su pagrindinėmis katalikų tikėjimo tiesomis. Kaip ir M. Mažvydo „Katekizme“, čia itin smerkiama pagonybė. Šis leidinys svarbus tautinei kultūrai kaip seniausia LDK išleista lietuviška knyga. Vienintelis išlikęs jos egzempliorius saugomas Vilniaus universitete.
„POSTILĖS“
PRAKALBA
Humanistinės idėjos Svarbiausias darbas, Mikalojui Daukšai pelnęs didžiausią pripažinimą, yra „Postilė" – pamokslų rinkinys. Pagrindinis knygos tikslas – neleisti Lietuvoje plisti protestantizmui ir skleisti katalikybę. Neteisinga būtų į Daukšą žiūrėti tik kaip į vertėją – „Postilės“ prakalbose lotynų ir lenkų kalba jis pasirodo kaip Renesanso idėjų propaguotojas. Ypač svarbi lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją", nes čia Daukša skelbia naują požiūrį į gimtąją kalbą, iškelia ją kaip didžiausią tautos vertybę. Jis smerkia prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos paniekinimą, nesirūpinimą jos ugdymu. Prakalba parašyta lenkiškai, kad suprastų visas Lietuvos elitas – bajorai ir dvasininkai. Dėl šių minčių lenkiškąją prakalbą galima laikyti manifestu – iškilmingu programiniu kreipimusi dėl lietuvių kalbos teisių ir puoselėjimo. Daugiakalbėje LDK Daukšos požiūris turėjo atrodyti originalus, nes buvo įprasta laikytis viduramžių pažiūros – tautiškumą tapatinti su valstybe ar religija. O čia mėginama įtvirtinti visiškai nauja idėja, renesansinė tautos samprata: vienos tautos žmones sieja tėvų žemė, papročiai ir svarbiausias bruožas – gimtoji kalba. Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. 14
Taip Daukša priartėjo prie tautinės valstybės idėjos, kuri lietuviams tapo aktuali tik XIX a. pabaigoje. M. Mažvydo aplinkoje to negalėjo atsitikti, nes Mažojoje Lietuvoje leidžiami raštai buvo skirti lietuviams valstiečiams šviesti, o Daukšos „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ atsirado vietos ir lietuvių kalbos santykiui su valstybės reikalais aptarti.
Renesansinė argumentacija „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ stilius – itin raiškus renesansinės retorikos pavyzdys. Meninių vaizdų šaltiniai yra du: gamtos dėsniai ir žmogaus prigimtis. Per gamtą reiškiasi Dievas, vadinasi, ji yra dieviškosios tvarkos modelis. Neprieštaraudami gamtai, imdami iš jos pavyzdį žmonės gali darniai sugyventi ir susikalbėti. Nė vienam gyvūnui nešauna į galvą keisti savo prigimtį, todėl ir žmogus neturi pažeisti gamtai būdingos tvarkos: Kas per keistenybės būtu tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys ? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvuliu paikumas sukeltų tarp jų tok; sąmyši, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tavuos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinus, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.
Daukša sako, kad prigimtis labiausiai susaisto žmogų su tauta ir pirmiausia reiškiasi gimtosios kalbos vartojimu. Pateikia pavyzdžių iš įvairių šalių gyvenimo: Persijos ir Lenkijos Karalystės, Romos ir Graikijos, arabų ir italų valstybių. Tos šalys išliko galingos ir žinomos, nes pakluso gamtos ir žmogaus prigimties dėsniui – mylėjo ir saugojo savą kalbą. Lietuviai turi sekti kitų kraštų pavyzdžiu, kad neišnyktų gimtoji kalba ir nesumenktų valstybė. Taigi gimtosios kalbos paniekinimas tolygus prigimties išsižadėjimui ir neprotingam priešinimuisi Dievo ir gamtos tvarkai.
Vertimų svarba Daukšai svarbus knygų vertimas į lietuvių kalbą – tai ir pagarbos gimtajai kalbai argumentas, ir tautos kultūros ženklas. Verstiniai tekstai ugdo meilę bei pagarbą gimtajai kalbai, parodo tautos išprusimą: Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas <...>.
Sektinas pavyzdys – italų šviesuomenė, nes <...> taip rūpinasi išlaikyti ir skleisti savo kalbą, jog nėra jokių, net sunkiausio turinio knygų, kurių jos žmonės nebūtų išvertę į savo kalbą.
15
Leisdamas verstinį pamokslų rinkinį Daukša tikisi savo pavyzdžiu paraginti lietuvių šviesuomenę atsigręžti į gimtąją kalbą, nes ne kas kita, o kalba turi tapti visų luomų lietuvių rūpesčiu: Pagaliau, kad ir negautum kitos paramos ir naudos iš tų knygų, išverstų į lietuvių kalbą, gana man bus, jog šiuo, nors ir mažu savo darbeliu, – kaip manau ir geidžiu, – duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti. Juk tatai mums ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams, kaip sakyta, labai turėtų rūpėti.
Jo nuomone, verstinių tekstų trūkumas parodo netikusį išsilavinusių žmonių požiūrį į gimtąją kalbą: <...> tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet už tai vargu ar kas ją pagirs.
Tolerancija kitakalbiams, priekaištas savo kalbą apleidusiems lietuviams Ar galima autorių kaltinti nepagarba kitoms kalboms, ypač lenkų, dėl to, kad priekaištauja ją puikiai mokantiems ir nuolat vartojantiems lietuviams? Jokiu būdu: „Postilės“ vertimas išėjo Lietuvai jau sudarius uniją su Lenkija (l569 m.), ir Daukša jos nevertina negatyviai. Jis tik skatina lietuvius atsigręžti į pamirštą gimtąją kalbą: Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimą ir vartojimą (tai visados visų žmonių buvo ir tebėra vertinama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai Kunigaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkijos valstybe, virto lyg ir gimtąja. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja.
Taigi kritika skiriama ne kitataučiams, o nutautėjusiems lietuviams. Daukša tolerantiškas kitakalbiams, su pagarba atsiliepia apie lenkus ir jų karalystę („<...> mūsų kaimyninės Lenkijos, kurioje kaip žydi ir turtėja kalba – kas nežino?“), tačiau nepakantus gimtosios kalbos niekintojams.
16
JONAS RADVANAS (IOANNES RADVANUS) XVI A. VID . – 1592
ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA
Humanizmas XVI a. Renesanso idėjos – proto ir vaizduotės galia, asmenybės laisvė, išsilavinimas – pasiekė įvairiais keliais: per lietuvius, studijuojančius Europos universitetuose, mokslininkus ir menininkus, atvykstančius iš svetur, o bajorijos kultūrinius interesus geriausiai atspindi susidomėjimas knygomis, įsigalėjus požiūriui, kad spausdintas literatūros kūrinys yra geriausias paminklas, to meto LDK poetai ima šlovinti ne tik legendinius praeities didvyrius, bet ir realius, pažįstamus asmenis.
Reformacija Naujoji pasaulėžiūra – humanizmas – žmogų laiko didžiausia vertybe. Religinis Reformacijos sąjūdis įtvirtina humanistinės pasaulėžiūros nulemtus pokyčius. Reformacijai Lietuvoje plisti padeda tiek religinė tolerancija, tiek galingi globėjai – garsūs didikai Radvilos. Vienas iš šių didikų patikėtinių paragina poetą Joną Radvaną sukurti karvedį Mikalojų Radvilą Rudąjį šlovinančią poemą.
ASMENYBĖ. ANTIKOS KULTŪROS AUKLĖTINIS Žinių apie Joną Radvaną nedaug, nežinomos net gimimo ir mirties datos. Spėjama, kad kilęs iš Vilniaus ar jo apylinkių arba ilgai tose vietose gyvenęs, mat pirmą savo eilėraštį pasirašė Vilnensis (Vilnietis). Buvo protestantas – tai patvirtina tiek draugystė su Radvilų aplinkos žmonėmis, tiek kūryba. Tobulai išmanė antikinę literatūrą ir kultūrą, išsilavinimą įgijo greičiausia užsienyje (kadangi neaukštos kilmės, galėjo vykti į užsienį kokio aukštakilmio palydoje ir mokytis kartu, – Lietuvoje iki Vilniaus universiteto atidarymo 1579 m. aukštųjų mokyklų nebuvo).
17
POEMOS „RADVILIADA“ BRUOŽAI
Herojinio epo tema Lotyniškai hegzametru parašyta apie 3300 eilučių poema „Radviliada" 1592 m. išleista Vilniuje. Tai didžiausias tų laikų lietuvių literatūrinis herojinis epas. Šiam žanrui „Radviliada“ priskirtina dėl dviejų dalykų – herojaus paveikslo ir tėvynės istorijos, nulemiančios herojaus poelgius. Keturiose poemos dalyse pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Pirmoje dalyje pasakojama apie jo kilmę, šeimą, auklėjimą ir veiklos pradžia; antra aprėpia Livonijos karo pradžios įvykius, trečioje vaizduojama pergalė prie Ūlos upės ir tolesnė karo eiga, ketvirtoje – karo pabaiga ir herojaus mirtis.
Panegirika „Radviliada“ – tradicinė panegirika, šlovinanti tėvynės gynėją Mikalojų Radvilą Rudąjį, vieną iš talentingiausių karvedžių Lietuvos istorijoje. Pasak poemos vertėjo Sigito Narbuto, karvedžio „gyvenime turbūt būna vienas, bet pats svarbiausias mūšis, kurį laimėjęs jis pelno nemarią nugalėtojo šlovę, šimtmečiais gyvenančią žmonių lūpose. Radvilos Rudojo gyvenime toks buvo Ūlos mūšis". Mūšyje prie Ūlos upės (dabartinėje Baltarusijoje) Mikalojus Radvila Rudasis nugali Maskvos valstybės caro Ivano Rūsčiojo kariuomene, susiruošusią pulti Vilnių.
Tėvynės gynėjo auklėjimas stoikų1 dvasia Auklėtojas Mūsajas būsimą karvedį moko esminių vertybių: materialūs dalykai laikini, o nemirtingos yra tik žmogaus dorybės. Jaunajam Radvilai auklėtojas piešia du kelius: didvyrio, tarnaujančio tėvynei, ir išpuikėlio, apakinto savo didybės, paisančio tik savo interesų. Mūsajas iš anksto įspėja Radvilą: „Tau pragaištingas garbės troškimas tegu nepakenkia." Anot jo, karžygiui, tėvynės gynėjui, tinka tik vienas kelias – tarnavimas tėvynei, paklusnumas, pagarba protėviams („žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!", „savo tėvynei tarnauk", „sek praeities karvedžiais ir senolių įstatymus dėkis"). Taigi auklėtojas moko būsimą karžygį stojiškos laikysenos – dvasios tvirtybės pagundų ir grėsmių akivaizdoje. Nenuostabu, kad tokia dvasia ugdytas Mikalojus Radvila Rudasis net mirties patale Dievo prašo malonės tėvynei: Tik, Visagali, prašau: pagailėjus lietuvių, galingai Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbe, ir šlove!
Sapnas prieš Ūlos mūšį Literatūrinį herojų – tėvynės gynėjo idealą – Radvanas piešia Livonijos karo fone. Itin svarbus Mikalojaus Radvilos Rudojo sapnas. Naktį prieš Ūlos kautynes (1564 m.) jam prisisapnavęs Vytautas puikus „kaip tada, kai po pergalės Griunvaldo mūšy / grobio paėmęs gražaus iš kryžiuočių į Lietuvą grįžo". Bet didysis kunigaikštis nelaimingas – „Argi dėl to kažkada mes žaizdas kariaudami kentėm?" \ klausi1
Stoikų filosofija grindžiama kukli, nuosaiki, ori gyvensena.
18
mą, kodėl nusiminęs, jis atsako: „Mano tautiečių dalia negarbinga <...> / sukrėtė“, „Lietuvos nelaimės mane sugraudino!“ Metonimiškas jausmų srities, krūtinės, paminėjimas („Narsios krūtinės, o ne kazematai, kuorai ir sienos – / toji galybė") atskleidžia didžiausią trūkumą – meilės tėvynei stoką. Radvilą Vytautas vadina vienintele Lietuvos viltimi pasipriešinti Maskvos jėgai. Grėsmės akivaizdoje siekia sužadinti kario ambicijas, todėl ragina: „Štai kas svarbu: nugalėk!“ Lietuvos likimą Vytautas patiki Mikalojui Radvilai Rudajam – „tik vienas gali nugalėti". Taigi poetas Jonas Radvanas siekė heroizuoti Radvilu giminę kaip pajėgią grąžinti prarastą LDK šlovę ir politinę įtaką.
Mikalojaus Radvilos Rudojo skydas Kaip būdinga antikinei tradicijai – Homero, Vergilijaus epams, – ir Radvano herojus turi skydą, ant kurio pavaizduotas garsus praeities pasaulis: Puošnų jo skydą ilga praeities nutikimų grandinė auksino, jį puošdama marginiais geltono metalo. Šitam skyde Lietuvos praeitis ir garbingos senolių pergalės <...>.
Skyde iškalti didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir kiti parodomi sėkmingai kariaujantys su įvairių kraštų gentimis ir tautomis iš Rytų (rusais, totoriais) ir Vakarų (vokiečiais, kartais lenkais). Sėkmė mūšio lauke turi pabrėžti šalies galybę. Ypač svarbu buvo priminti legendą apie romėnišką lietuvių didikų kilmę: giminystė su kadaise galingiausia Romos imperija turėjo pabrėžti lietuvių kilmingumą, karingumą ir vertę, priartinti LDK prie Europos kultūros. Be šios legendos, ant skydo vaizduojamas ir Vilniaus įkūrimo mitas. Radvano pasakojimas įdomus tuo, kad Gediminas nėra LDK sostinės įkūrėjas, bet jam valdant Vilnius tampa žinomas, garsus ir galingas: Kalno viršūnė aure suskambėjo nuo vilko staugimo: šarvu tvaskios geležies apdarytą, šį žvėrį sukūrė rankos sumanios, kurios panašumo į vilką suteikti geidė pamėnui gyvam, o šisai kad užstaugė – lyg staugtų šimtas vilkų jo pilve! „Čia miestas iškils pagarsėjęs“, – taria žynys Lizdeika, ir lemtingi žodžiai pagimdo Vilnių – globėją tautų, ir kadaise stovėjusios lūšnos, kėlusios juoką kitiems, į didingą sostinę virsta: miestams didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių.
Nors pats savininkas skydo puošybos nemato, ją gerai mato priešas: magiškoji tų vaizdų galia turi ne tik apsaugoti karį, bet ir paveikti priešą. Skyde pavaizduoti siužetai Radvilai tampa įkvėpimo šaltiniu. „Radviliados" pasakojime apie skydą išryškėja istoriniai, kultūriniai ir tautiniai Lietuvos valstybės pagrindai – romėniška lietuvių kilmė, sostinė Vilnius, valdovų Gediminaičių dinastija. 19
LDK peizažas Poemos erdvė plati, atvira – vaizduojama Vytauto Didžiojo laikų Lietuva nuo Baltijos iki Juodosios jūros, lietuviams turinti kelti pasididžiavimą. Jos gūdžiose giriose apstu įvairių žvėrių, ąžuolų kamienais srūva medus, o šaltiniai girdo Dnieprą (Boristenį), Dauguvą, Nemuną, Nerį, Šventąją ir kitas upes. Upių išvardijimu pabrėžiamas kraštovaizdžio istoriškumas, nes jos tekėjo kunigaikščio Vytauto laikų Lietuvos žemėmis. Tas kraštovaizdis poetizuojamas, itin meniškai piešiama gamta, pavyzdžiui, hiperbolizuotas girių aprašymas – „jos viršūnėmis šičia žvaigždynus / remia, o medžių šaknim ligi Stikso vėlių nusileidžia“. Lietuva poemoje it biblinis rojaus sodas, vešintis žemėje. Nors tiek daug girių ir upių, Lietuva gana atšiauri, o palyginti su Pietų kraštais – netgi skurdi. Nedavusi švelnaus klimato, naudingųjų iškasenų motina gamta šiuo stygiumi ugdo ypatingas žmonių savybes – narsą, ištvermę, meile gimtinei. Gamta apibūdinama epitetu „išmintinga“, nes su žmonėmis elgiasi kaip protinga motina su vaikais: perteklius neretai gimdo nedorybes, o trūkumą atsveria skiepijamos dorybės. Tad rūsti, atšiauri Lietuvos gamta – kario, Lietuvos gynėjo, auklėtoja.
„RADVILIADOS“
REIKŠMĖ
Jonas Radvanas įamžino didingą tėvynės vaizdinį, sukūrė amžinos, galingos Lietuvos mitą. Tas vaizdinys susijęs su pagrindiniais lietuvių ideologijos simboliais – karaliumi Mindaugu, didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, Mikalojumi Radvila Ruduoju, Vilniumi – ir Vytauto laikų kraštovaizdžiu. Didžiausiu savo gyvenimo kūriniu jam pavyko perteikti tokį tėvynės paveikslą, kokį vėliau romantinėse vizijose regės A. Mickevičius, S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis.
20
MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS (MATHIAS CASIMIRUS SAKBIEVIUS) 1595–1640
ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA
Baroko pasaulėjauta Europoje XVII amžius laikomas Renesanso idėjų žlugimo laikotarpiu, atvedusiu į barokinį minties krizę, tad baroko menas išreiškia nestabilią krizėje atsidūrusio žmogaus sąmone. Amerikos atradimas, M. Koperniko heliocentrinė sistema, J. Keplerio ir G. Galilėjaus astronomijos atradimai, praplečiantys visatos ribas, nesiliaujantys karai – visa tai baroko žmogui kelia abejonių dėl savo pažinimo galių: jis ima nepasitikėti savimi, aplinkinį pasaulį laiko regimybe, nesupranta dieviškosios tvarkos, bijo nenuspėjamo likimo. Neatsitiktinai mene dažnas mirties motyvas – memento mori („atmink, kad mirsi“). Literatūroje įsivyrauja svarstymai apie žmogaus menkystę, dorybių aukštinimas – tam ypač tinka stoikų filosofija ir krikščionybė, didžiausios laikino ir maraus žmogaus dvasinės atramos.
Baroko kultūra LDK Barokas – ryškiausias LDK kultūros laikotarpis, subrandinęs nemažai reikšmingų kultūros reiškinių (savitą architektūrą, baroko teatrą), išauginęs didelių asmenybių – pirmosios Lietuvos istorijos autorių Albertą Vijūką-Kojalavičių, kalbininką ir pamokslininką Konstantiną Sirvydą, Europoje garsaus retorikos vadovėlio autorių Žygimantą Liauksminą, pirmąjį lietuvių misionierių, krikščionybės skleidėją Kinijoje Andrių Rudaminą, populiariosios „Kelionės į Jeruzalę“ autorių Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį, vieną garsiausių XVII a. Europos poetų Motiejų Kazimierą Sarbievijų.
BIOGRAFIJA Motiejus Kazimieras Sarbievijus gimė Lenkijos šiaurėje, septyniolikos metų Vilniuje įstojo į jėzuitų naujokyną, studijavo Braunsberge (tuometinėje Prūsijos karalystėje), vėliau dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose, o 1620 m. buvo priimtas mokytis į Vilniaus universitetą. Nuo 1622 m. studijavo teologiją Romoje, ten greitai išgarsėjo kaip talentingas poetas. Popiežius Urbonas VIII žavėjosi Sarbievijaus poezija, paskelbė jį poetu laureatu. Pirmas Sarbievijaus poezijos rinkinys buvo išspausdintas 21
1625 m. Kelno mieste, o antraštinio lapo eskizą 1632 m. Amsterdame leidžiamai kūrybos rinktinei nupiešė Peteris Paulis Rubensas (Peter PaulRubens) – vienas garsiausių baroko epochos dailininkų. Ordino sprendimu 1627 m. Sarbievijus grįžo į LDK ir pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. Čia laisvu nuo paskaitų metu baigė reikšmingą literatūros teorijos veikalą „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“. Jo mintis tokia: kūrinio grožį parodo stilius, sujungiantis nedarną ir darną. Šią stiliaus teoriją vėliau išplėtojo garsiausi Europos mokslininkai. Sarbievijus garsėjo pamokslais lotynų ir lenkų kalba Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Jo talentą įvertino ATR valdovas Vladislovas IV Vaza – pakvietė į Krokuvą dvaro pamokslininku. Sarbievijus mirė 1640 m. Varšuvoje.
POEZIJOS BRUOŽAI
Stoiką filosofija ir krikščionybė. „Janui Libinijui“ Sarbievijui didžiuly įtaką padarė stoikų filosofija ir krikščionybė, kurių pasaulėžiūros pagrindas – dorybės. Odėje „Janui Libinijui“ dorybės sąvoka minima ne kartą: „Tad lai paslėps mane / Mana dorybė“, „Dorybė vengia, net jei verta yra, / Šlovingo garso." Dorybė apgina žmogų nuo laikinų, dažnai kenksmingų pagundų. Skrydį aukštybėn nutraukia pavyduolių strėlės, sulaužančios „netvirtus ir neužgrūdintus“ šlovės sparnus – „Krinta jinai ir skausmingai trenkias / į kietą uolą“. Eilėraštis baigiamas apibendrinimu: <...> Kuo nuo žmonių toliau, Tuo mus rečiau pasieks pavydas: Mėgsta mat jis su draugais ateiti.
Odės moralas – stojiška laikysena (nuosaikumas, kuklumas) gali apsaugoti nuo pavojų, nes kur šlovė, ten pavydas. Atsargus protas perspėja: šlovė nėra blogis, blogis – paskui ją neišvengiamai sekantis pavydas. Sarbievijus kalba apie kuklią laimę (odės pradžioje menka trobelė priešinama svetingai kviečiantiems rūmams) – ji nebus visiems matoma, bet nejauks sielos ramybės, išsaugos nesugriautus trapius dvasios namus. Gyvenimo pilnatvė toli nuo minios – štai kas odės subjekto laimė, ir jai nereikia žiūrovų: „Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?“ Gyvenimas tėra iliuzija, pasaulis primena teatro dekoracijas, vadinasi, viskas laikina. Tad žmogaus būtis, artima akimirkai, negali būti įvertinta kitų tokių pat laikinų žmonių. Kalbantysis nurodo vienintelį vertintoją – Dievą: Mane tik viena jaudina: kaip aš pats Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj, Ar bus patenkinta Dievybė, Ar pasitiks jį karštais plojimais.
Tik Dievybė, o ne mirtingas ir laikinas žmogus atstovauja dieviškajai tvarkai: „Tad jei mane gerai įvertins, / Būsiu laimingas, nors nieks nemato.“ 22
Saiko principas. „Pauliui Kozlovijui“ Saikas – viena svarbiausių dorybių Sarbievijaus poezijoje. Odė „Pauliui Kozlovijui“ įdomi tuo, kad gvildendamas saiko klausimą poetas atveria Vilniaus miesto erdvę. Įtemptą mokymąsi turi keisti poilsis: „Duok Paladės darbams, Pauliau, atokvėpį!“ Reikia laikytis saiko, nes „net ir menki darbai / Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali“. Siekiant įtikinti moksladraugį elgtis protingai pasitelkiama ypatinga meninė kalba: Vilniaus gamtinės erdvės gyvenimas nuolat sukasi ratu, metų laikai kontrastingai keičia vienas kitą: Topolį, neseniai buvusį po sniegu, Gūsiais nepastoviais glosto Etezijai1 Ir nekliudomai plaukia Upė, ledą pralaužusi.
Gamtos pasaulio kaitos vaizdais užsimenama: kaip pavasaris keičia žiemą, taip Paladės darbus – mokymąsi – turi keisti poilsis. Sykiu prieš skaitytojo akis skleidžiasi mitinė ir istorinė praeities bei dabarties erdvė. Nuo mitinių laikų (Vilnius lyginamas su antikine Roma, Gedimino pilis su Kapitolijumi2, miesto gyventojai vadinami kviritais3, minimas Palemono mitas) einama prie poeto gyvenamojo meto: Vilniuje taika, prieš trejus metus baigėsi ATR karas su Švedija. Politinio valstybės gyvenimo kontrastas (karas ir taika) – tai dar vienas argumentas odės adresatui, užmiršusiam aukso vidurio taisyklę. Miesto kupolai, šventyklos, dvi pilys sudaro sakralią architektūrinę Vilniaus erdvę, nes šios didingos vietos susijusios su valstybingumu ir religija. Negana to, Vilnius stebimas nuo Lukiškių kalno (dab. Tauro kalnas (Pamėnkalnis), tarsi iš paukščio skrydžio, o kalnas literatūroje dažnai simbolinė pasaulio ašis, ne tiek fizinio, kiek dvasinio regėjimo vieta, ir žiūrėjimas nuo kalno ypatingas – ne realus, bet įsivaizduojamas, nes tikrovėje draugo nėra šalia. Taigi Vilniaus erdvė (gamtinė, mitinė, architektūrinė) ir įvairialypis laikas tampa siekiamybe bei rūpesčiu išsakyti saiko principo svarbą.
PAULIUI KOZLOVIJUI (fragmentas) Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime, Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia jį, Įsiklausė, kaip gurga Vandenys plaukdami prošal. Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje, Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime, Kaip apsupus jį laiko Vilija savame glėby. 1 2 3
Etezijai – pasatai, pastovūs tropinių sričių vėjai. Viena iš septynių Romos kalvų. Kviritai – romėnai, visateisiai Romos piliečiai. 23
Čia matysim gerai spindinčius iš toli Kupolus, šventyklas, dvi iškilias pilis, Didžiojo Palemono Karalystę turėtąją. Kaip atgyja lengvai tautos taikos metu! Dar treji po karų metai nesibaigė, O senieji kviritai Turi tris šventyklas naujas. Čia galėsim stebėt, kaip ant aukštų kalvų Gedimino pilis lyg Kapitolijus Stūkso ir į padangę Bokštais remiasi išdidžiais. Žmogui reik atgaivos: net ir menki darbai Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali. Žvelk iš čia, kaip banguoja Kalvos savo žaliais gūbriais.
Bauginančio likimo, žmogaus menkumo tema. „Telefui Likui“ Viena iš dramatiškos žmogaus savijautos išraiškų – įvairiai poezijoje perteikiamas nepastovumo pojūtis. Odėje „Telefui Likui“ žmogų gąsdina likimo ir sėkmės permainingumas: Viskas laikina žemėj šioj, Ką materija čia sukuria nerangi.
Negailestingas likimas, įvardijamas lemties rankos ir rato įvaizdžiais, žaidžia žmonėmis ir tautomis, karaliais ir valstybėmis. Nepastovumo kamuojamas žmogus it begalinių vandenų svaidomas laivelis nesupranta, kur tikrovė, o kur sapnas: Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra, Ar apgaulė akių tiktai? Ar matyto seniai sapno gražaus tąsa?
Žmogaus menkumo pojūtis išsakomas žaidimo motyvu: „Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja!“ Besisukančio rato įvaizdis padeda suvokti bene svarbiausią kosmoso dėsnį – nuolatinį judėjimą kaip keitimosi ir atsinaujinimo galimybę. Pusiausvyros įspūdį sustiprina šokinėjančio kamuolio vaizdas: Čia jis siekia dangaus skliautus, Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.
24
Taigi laimingas tas, kurį išmintis moko kantriai susitaikyti su neišvengiamomis likimo permainomis.
Dieviškoji tvarka ir laikas – svarbiausi poezijos motyvai. „Krispui Levinijui“ Menkas akistatoje su laiku žmogus nepajėgus suprasti dieviškosios visatos tvarkos. Odėje „Krispui Levinijui“ per laiko nuorodas (valandos, mėnesiai, metai), upės įvaizdį skleidžiasi laikinumo tema („Greitai pasibaigs maloni jaunystė“). Laiko tėkmė reiškia viso, kas žemiška ir žmogiška, netvarumą. Dešine dosnia valanda ką davė, Vėl kita pagrobs apgaulia kairiąja Lyg mama, kuri nekaltom vilionėm Vaiką apgauna.
Taigi žmogus tėra amžinas vaikas ne tik dėl lemties žaidimų, bet ir dėl jam nepavaldžios pasaulio tvarkos. Nieko nėra amžino: po kurio laiko suirs šalmas, sudūlės dailus apsiaustas, sudils auksas. Iš greitai pralekiančio gyvenimo sumaišties žmogų vaduoja išminties dorybė. Stebėdamas aplinką jis turi suprasti, kad viskas greitai baigiasi, todėl neprotinga pasitikėti laikina šlove, turtais, jaunyste, negali kliautis likimu, nes jis ir duoda, ir atima. Reikia žinoti, jog trumpas žmogaus gyvenimas nulemtas dieviškosios tvarkos, kurios niekas negali pakeisti. Visatą valdo tas, kas valdo laiką, vadinasi, laikas Dievo, ne žmogaus valioje: Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats Uždeda sparnus per visatą skristi.
Nesuprantamas ir nepavaldus pasaulis galbūt regisi negailestingas, bet iš tiesų visur galioja dieviškoji tvarka, tik laikinam žmogui atrodanti priešiška.
25
KRISTIJONAS DONELAITIS 1714–1780
ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS Istorinės aplinkybės suformavo dvi lietuvių raštijos tradicijas – protestantiškąją ir katalikiškąją. Nuo XVI a. jos vystėsi šalia viena kitos, XVIII a. lietuvių raštija Prūsijoje išgyveno tam tikrą pakilimą, o Didžiojoje Lietuvoje, gilėjant valstybės krizei, menko, buvo veikiama lenkų kultūros. Kristijonas Donelaitis gyveno ir kūrė Rytų Prūsijoje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1709–1711 m. maro epidemija nusinešė beveik pusę lietuvių, ištuštėjusiuose kaimuose įsikūrė nemažai kolonistų – vokiečių, prancūzų, šveicarų. Kolonistus rėmė valdžia, todėl jų – laisvų ūkininkų ar amatininkų – padėtis buvo geresnė nei baudžiauninkų lietuvių. Pastarieji turėjo nepasiduoti kitataučių įtakai, kovoti už išlikimą – XVIII a. germanizacija stiprėjo. Kita vertus, stiprėjo ir raginimas ginti lietuvių kalbos teises, domėtis bendruomenės papročiais, liaudies kūryba. Krašto lietuvių (lietuvininkų) tikėjimas, papročiai, kultūra skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių. Mažosios Lietuvos gyventojai daugiausia buvo evangelikai liuteronai. Ši krikščionybės kryptis skatino gyventi paprastai, kukliai, dirbti, pasitikėti Dievo tvarka. Darbas buvo vertinamas kaip svarbiausia žmogaus pareiga. Dievobaimingumą, pamaldumą ypač pabrėžė pietizmas, tam tikra liuteronybės atmaina. Ši liaudiška religija ragino apriboti gyvenimą kasdieniais darbais, nuoširdžia malda ir Biblijos skaitymu, ugdė bendruomeniškumą.
BIOGRAFIJA
Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio l d. Lazdynėlių kaime. Anksti mirus tėvui, motina viena leido vaikus į mokslus. Vyresnysis sūnus tapo garsiu Karaliaučiaus auksakaliu, įvairių instrumentų meistru. Būsimasis poetas studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, lankė lietuvių kalbos seminarą, mokėsi klasikinių kalbų ir poetikos meno. Donelaitis gebėjo eiliuoti vokiečių ir lietuvių kalbomis, mokėjo graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų kalbas, buvo gerai susipažinęs su antikine ir savo laikų literatūra, įgijo ir muzikinį išsilavinimą. Baigęs universitetą trejus metus dirbo Stalupėnuose, čia galbūt jau rašė pasakėčias. Nuo 1743 m. iki mirties (1780 m.) Donelaitis – Tolminkiemio parapijos pastorius. Kaip ganytojas, jis gerai pažino parapijiečių gyvenimą, lietuvių ir kitataučių, dvaro ir kaimo santykius. 26
ASMENYBĖS BRUOŽAI Donelaitis buvo veiklus ir tvarkingas pastorius. Nors sunki ūkio darbų našta slėgė visą gyvenimą (apie tai su kartėliu užsimena užrašuose), jis kruopščiai prižiūrėjo bažnyčiai priklausantį 40 ha ūkį. Net turėjo nusibraižęs visų savo laukų planą ir susirašęs parapijiečius – atskirai doruosius, t. y. darbščius, paisančius Dievo žodžio, ir tuos, kurie tingi dirbti, nelanko bažnyčios. Tolminkiemyje jis pastatydino mūrinę bažnyčią, mokyklą, namus pastorių našlėms, iš pagrindų atnaujino klebonijos pastatus. Vokiškai parašytame eilėraštyje poetas suformulavo tokią gyvenimo nuostatą: Kiekvienam daryti gera Savo darbu ir žodžiu, Visad elgtis taip, kaip dera, Ir teisingas būt geidžiu.
Suprasdamas Mažosios Lietuvos kultūrinę situaciją, Donelaitis sakydavo pamokslus dviem kalbom – iš ryto vokiškai, po pietų lietuviškai, ypač rūpinosi lietuvybės išsaugojimu. Išlikti dorais lietuviais, „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte" ragino ir bičiulius. Stipri valia, atkaklumas, garbės ir orumo pajautimas, pareigos jausmas ir meilė žmonėms – šios savybės darė įspūdį amžininkams, apylinkės šviesuomenei, su kuria poetas mielai bendravo, kartu muzikuodavo, paskaitydavo savo giesmių – būsimos poemos – ištraukų. Laisvalaikiu Donelaitis, gabus mechanikas, mėgo šlifuoti stiklus, konstruoti laikrodžius, barometrus (sumeistravo net pianiną ir fortepijoną), rūpinosi paties užveistu sodu.
KŪRYBA Apie 1765–1775 m. Donelaitis sukūrė keturias epinio pobūdžio giesmes – „Pavasario linksmybės", „Vasaros darbai", „Rudenio gėrybės", „Žiemos rūpesčiai" (iš viso 2968 eilutės). Be to, išliko šešios pasakėčios, keli vokiški eilėraščiai. Savo kūrinių Donelaitis nespausdino. Keturias giesmes 1818 m. paskelbė Liudvikas Rėza. Jo sugalvotas pavadinimas „Metai" prigijo visiems laikams.
POEMA „METAI“
Tematika Poemoje Donelaitis vaizduoja XVIII a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir pasaulėžiūrą, pasakoja, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai baudžiauninkai: aprašo jų darbus ir papročius skirtingais metų laikais, kalba apie santykius su ponais ir kitataučiais.
27
Gamta „Metuose“ atsiskleidžia žemdirbių kultūrai būdinga pasaulėjauta. Gamta – nuolat atsinaujinantis, gyvybingas pasaulis, kuriame aiškiai jaučiama šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties kaita. Pavasarį prisikelia visa, „kas rudens bjaurybėj numirė verkdams". Gyvybės stebuklas – paskata džiaugtis („linksmytis visi susirinko", „visi visur sumišai šokinėdami džiaugės") ir garbinti tobulą Dievo kūriniją. Jo buvimą labiausiai jaučia ir šlovina paukščiai: Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė Ir Sutvertojj linksmai rykaudami gyrė.
Metų ratą įsuka ir gyvybę pabudina saulė („Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą"), jai slepiantis, žemė, atidavusi derlių, apmiršta, gamtos grožybės „nei kapas sens pasirodo". Pavasarį ir vasarą aiškiausiai juntama Dievo kūrybinė galia, o žiemą įsivyrauja tamsa, chaosas, mirtis (girias „jau giltinė suka“). Šis gamtos ritmas, amžinas, nesikeičiantis, žemdirbiui liudija dieviškąją būtį. Tobulai sutvarkyta, darni gamta yra gyvenimo mokytoja. Paklusdamas dieviškajai tvarkai, žmogus turi daug dirbti, paprastai, saikingai gyventi, pasitikėti „dangiškuoju tėtučiu". Poemoje esama pasakėčias primenančių alegorinių gamtos vaizdų, kurie skirti tiesiogiai pamokyti, pavyzdžiui, gandrų ar lakštingalos epizodas „Pavasario linksmybėse“. Toks gamtos vaizdas baigiamas moralu: „pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo Dievą“, „Tav, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dovanojo, / O tu dar nurni...“ Tai aiškus didaktinis elementas.
Žmogus Žmogus suvokiamas kaip visos kūrinijos dalis, todėl jam nevalia nei kaip nors pažeisti jos tvarką, nei išsiskirti iš bendruomenės. Žmogui svarbu išmanyti ir gerai nudirbti tradicinius žemės darbus. Kukliai gyvendamas ir daug dirbdamas, jis pritampa prie dieviškojo gamtos pasaulio, o tie, kurie niekina Dievą, nutolsta nuo žemės darbų, praranda dorybes, savotiškai apanka. Toks yra Diksas – vien savo „glūpumą" rodo tuščiai pūsdamasis ir niekindamas Dievą. Jokio darbo nedirbantys ponai yra amoraliausi: naudojasi svetimu triūsu, nuolat persiryja ir prisigeria – gyvena nesaikingai, taigi ir neprotingai, priešingai gamtos tvarkai. „Pavasario linksmybėse" apsirijęs ponas kvailu elgesiu gąsdina paukščius. „Didpilvis" vaizduojamas groteskiškai: Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė: Nes jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą, Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo, Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė.
Ponai nutolsta nuo Dievo, griauna jo nustatytą tvarką, todėl nusipelno pasmerkimo, o paprastai gyvenantys, daug vargstantys būrai Donelaičio poetiniame pasaulyje stovi arčiausia dieviškojo idealo. 28
Darbas Darbas lemia žmogaus vertę. Donelaitis žino, kad būrai velka sunkią baudžiavos naštą („būrą baudžiava baudžia“), kad žmogui daug vargo skirta, bet tokia Aukščiausiojo valia: „<...> be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo.“ Taigi dirbantis žmogus atlieka pareigą, prisitaiko prie pasaulio tvarkos, nedaro gėdos nei sau, nei bendruomenei. Slunkius, bandantis pateisinti savo tingėjimą, rūsčiai smerkiamas: Eik, – tarė, – šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin. Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams, Sav ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.
Darbas, pirmučiausia žmogaus reikmė, lemia fizinį ir moralinį būro tvirtumą. Darbas yra gyvenimo pagrindas, išminties šaltinis. „Glūpas" vaikas tik mėgdžioja tėvų vaidmenis, o išminties įgyja mokydamasis, patirdamas pirmuosius vargus. Išmintingu žmogumi tampa tada, kai pradeda žemdirbio darbus, kurie įtraukia į gamtos gyvenimo ritmą. Poetas žino, kad žemdirbio triūsas lemia visos visuomenės gerovę: Ak! kur dingtų ponai, kad jie būro netektų Ir kad biedžius toks su šūdais jiems nepadėtų.
Todėl niekinamas būras gali didžiuotis dorai atliekantis kasdienius datbus, kurie iškelia jį ir padeda pajusti savo vertę. Donelaitis pabrėžia, kad su džiaugsmu dirbamas darbas tarsi pašventina būtį: Taigi nutverk rykus, kurie tam yr padaryti, O mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą! Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro; O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.
Žmogui lemti nepabaigiami darbai ir vargai yra pagrindinis gyvenimo dėsnis. „Metai“ ir baigiami šiuo akcentu: Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų Rūpyk tėviškai, kad vėl jau vasara rasis Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim.
Būrai ir ponai Donelaitis „Metuose“ nuolat primena, kad visi žmonės iš prigimties lygūs. Bet pasaulis taip sutvarkytas, kad ponų luomas aukščiau už būrus. Vis dėlto geresnė socialinė padėtis nelemia aukštesnės moralės – dvaras vaizduojamas kaip visokių ydų šaltinis. Būrai morališkai pranašesni už ponus, net apie „nenaudėlių" ydas kalbama ne taip piktai kaip apie ponų nedorybes. Svarbiausia, kad be būro veltėdžiai neišgyventų: 29
Rods yr daug žioplių, kurie nabagėlį būrą Iš nelabos širdies per paiką drimelį laiko, O štai patys juk daugsyk kaip drimeliai elgias. Kas tokiems išdykėliams gardžiai pasivalgyt Ir prisisurbt saldžiai pelnytų reikalą kožną, Kas dirvas užartų, sėtų bei nuvalytų, Kas grūdelius iškultų ir parduot nuvažiuotų, Kad nei Lauro, nei dosningo Krizo nebūtų?
Būrus Donelaitis užstoja ne tik dėl to, kad jie nuskriausti ir bejėgiai, bet ir todėl, kad pats jų gyvenimas vertas ne paniekos, o pagarbos. Dočys, teisiamas už tai, kad liepė pusberniui prišaudyti varnų, o tas šaudamas kaimynų „visas supleškino trobas“, viešai kaltina ponus: Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot, Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.
Jei pasaulis būtų tobulas, ponai elgtųsi tėviškai, užstotų būrus, jų gailėtų. Buvo toks ponas, deja, „numirė pernai“. Taigi socialinis gyvenimas nėra teisingas, ir vienintelė išeitis – moralinis tobulėjimas.
Lietuviai ir kitataučiai Būrai didžiuojasi savo papročiais, kalba, kaip svarbūs tautinės tapatybės ženklai minimi lietuviški valgiai (dešros, lašiniai), drabužiai. Bendravimas su kitataučiais ardo būrų bendruomenės uždarumą, keičia įpročius: Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.
Doriems lietuviams svetimųjų pavyzdys daro neigiamą įtaką: Ogi dabar, želėk Dieve, tikt gėda žiūrėti, Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas, O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.
„Metuose“ nesipiktinama netinkamu kitataučių elgesiu, bet lietuvių nedorumas griežtai smerkiamas. Tautiškumą Donelaitis sieja su dora: išsižadėdami savo papročių lietuviai praranda „viežlybumą“, moralinį tvirtumą. „Viežlybumas“ būtinas lietuvių bendruomenei išlikti, naikinančiam germanizacijos poveikiui pasipriešinti. Teisingai, tvarkingai gyvendami, laikydamiesi krikščioniškosios etikos, lietuviai nenutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus. Doru gyvenimu jie gali pelnyti ir kitataučių palankumą. 30
„Viežlybieji“ ir „nenaudėliai“ „Metuose“ būrai skirstomi į teigiamus, „viežlybuosius", ir neigiamus – „nenaudėlius". Neigiami personažai ryškūs, įsimintini. Jie išsiskiria, nes labiau paklūsta prigimties impulsams, o ne bendruomenės taisyklėms, todėl pažeidžia jos gyvenimo rvarką. Slunkius ir Pelėda – tinginiai, apsileidėliai. Kai pavasarį būrai skuba griebtis darbų, Slunkius gailestauja, kad baigėsi žiema. Jis norėtų, kad „vis miegot mums sviete būtų paskirta“. Tinginyste Slunkius didžiuojasi lyg kokia giminės tradicija, stengiasi ją pateisinti įvairiais palyginimais ir tėvų pavyzdžiu, taigi yra savotiškas filosofas. Plaučiūnas – nerūpestingas būras, vis nespėjantis laiku atlikti darbų. Visų pievos jau tuščios, o jo sklypas dar nejudintas. Nuvykęs į Karaliaučių pirkti dalgio, mat senąjį prieš metus girtas pametė, žioplinėdamas pamiršo kelionės tikslą, net kuinpalaiKJ pragėrė, todėl grįžęs pievą „rėplinėdams vis su pjautuvu kirto". Pyktį dėl nesėkmių Plaučiūnas lieja ant šeimos. Vis dėlto šis būras turi ir gerų savybių – yra vaišingas, pakviečia kaimynus į krikštynas. Dočys – įdomiausias neigiamas personažas. Būrai jo nemėgsta dėl ėdrumo, girtuoklystės, jis ne tik pats į karčemą skuba, bet ir žmoną su vaikais vedasi. Nederamas Dočio elgesys, nesivaldymas pavojingas bendruomenei: jis sukelia sumaištį „nesvietiškai" smarkiai kuldamas žirnius, neturėdamas ko valgyti siunčia pusbernį šaudyti varnų, dėl to supleška kaimynų trobos. „Girtuodams bei durnai smaguraudams" elgiasi pagal savo įgeidžius. Bet Dočys drąsus, teisiamas už sukeltą gaisrą nebijo pasakyti tiesos apie ponus. „Viežlybųjų" būrų paveikslai ne tokie individualizuoti, abstraktesni. Svarbiausias „Metų" personažas – šaltyšius Pričkus, dvaro ir kaimo tarpininkas. Nemėgstantis tinginių Pričkus nuolat ragina būrus dirbti, moko, kiekviena proga aiškina darbo vertę. Nors apie ponus dažniausiai atsiliepia kritiškai, jo taktika – tylėti, kai muša per ausį, nepūsti prieš vėją. „Rudenio gėrybėse“ stropusis šaltyšius skundžiasi, kad jo likimas panašus į kuino – abu nuvaryti baudžiavos. Pričkus ir miršta šykštaus pono sumuštas. Krizas – sumanus, darbštus, nagingas, taupus ir dėl to sugebėjęs prasigyventi būras. Pasakotojas juo atvirai žavisi: Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška, Kad širdingai jis savo Dievą pradeda garbint.
Kaimynai jį gerbia, į dukters vestuves renkasi kaip į didelę šventę. Lauras mėgsta filosofuoti apie likimą, žmogaus amžių prilygina pražystančioms ir sunykstančioms žolelėms. Dėl moralės nuosmukio jis kaltina kitataučius, piktinasi, kad šie valgo lietuvių duoną, šveičia dešras ir lašinius, bet pačius lietuvius niekina. Seimas, religingas būras, smerkia keikūnus, nedorėlius, karčemą pamėgusius labiau už bažnyčią. Jis kalba, kad visi žmonės lygūs prieš Dievą, dorai elgtis dera ir lietuviams, ir kitataučiams. Enskys iš kitų „viežlybųjų" išsiskiria energingumu, svečiuose savo iniciatyva išmeta laukan į vestuves atsibasčiusius Slunkių su Pelėda. 31
Svarbiausios lietuvio valstiečio moralinės vertybės – darbštumas, kuklumas, paprasta gyvensena, saikas, ištikimybė lietuviškoms tradicijoms, bendruomeniškumas. Taip gyvenantis žmogus jaučia savo vertę ir buvimo prasmę.
„METŲ“
STILIUS
Donelaitis tikroviškai pavaizdavo bendruomenės gyvenimą, sukūrė įspūdingų gamtos ir būrų buities, darbo vaizdų. Būrų gyvenimą, aprašė turtinga, bet nenudailinta lietuvių kalba. Žemasis stilius itin sodrus tuose epizoduose, kur vaizduojami ar barami nenaudėliai. Nors apie valstiečių gyvenimą kalbama kasdieniais žodžiais, pasakojimas sueiliuotas iškilminga, antikiniams epams būdinga eilėdara – hegzametru. Antikinės literatūros tyrinėtoja Dalia Dilytė teigia, kad didžiausias Donelaičio nuopelnas – ypatingas epas, didaktinio ir herojinio epo sintezė. Didaktinio epo bruožas „Metuose“ yra pamokymai, o herojinio – ilgos personažų kalbos, vaizdingos hiperbolės, „viežlybumo“ idėja. Panašiai kaip herojinių epų veikėjai, Donelaičio būrai turi priešintis svetimųjų įtakai, kantriai ir atkakliai saugoti savus papročius, kalbą, išlikti dori ir garbingi, kovoti su savo ydomis. Poemoje galima atsekti skirtingų kultūros epochų pėdsakų. Baroko pasaulėjautą primena gyvenimo trapumo motyvas, žoleles šienaujančios giltinės vaizdinys, hiperbolizuoti, natūralistiniai vaizdai. Su klasicizmu sieja metų ciklu grįsta kompozicija, veiksmo vietos ir personažų pastovumas, didaktiniai tikslai. Donelaičiui, kaip Apšvietos epochos poetui, būdingas noras įžvelgti gyvenimo dėsningumus (visi žmonės iš prigimties lygūs, augdamas ir įsitraukdamas į darbų ritmą žmogus įgyja išminties), racionaliai paaiškinti įvairių reiškinių priežastis, šviesti, mokyti. Skirtingi elementai vienas kitą papildo, taip randasi išsamus, visa apimantis gyvenimo paveikslas.
KRISTIJONO DONELAIČIO KŪRYBOS REIKŠMĖ Donelaitis sukūrė savitą epą, atskleidžiantį valstietiškos pasaulėjautos esmę. Žmogus šimtus metų gyveno klausydamas amžinųjų būties ritmų, prisitaikydamas prie pasaulio tvarkos ir taip ją palaikydamas. Šios pasaulėjautos ypatybės nuo Donelaičio ateina iki Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Romualdo Granausko ir kitų rašytojų kūrybos. Donelaičio stilistika, pasak poeto Sigito Gedos, „tiesiog gyvesnis, šiurkštesnis, ne toks gražus ir nudailintas mūsų poezijos klodas“, imponavo keturvėjininkams, buvo prisimenama ir vėliau, šeštame septintame XX a. dešimtmetyje atsinaujinant lietuvių poezijai. Kaip Europos kultūrai reikšmingas kūrinys „Metai“ išversti į vokiečių, latvių, lenkų, rusų, anglų, čekų, japonų ir kitas kalbas, 1977 m. įtraukti į Europos literatūros šedevrų biblioteką. 32
ADOMAS MICKEVIČIUS (ADAM MICKIEWICZ) 1798–1855
ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS XIX a. Lietuvos visuomenei rūpėjo tautos išlikimo problema. Viltys atkurti prarastą valstybę buvo siejamos su Napoleono armija, vėliau stiprėjo bręstant sukilimams 1830–1831, 1863 m.). Netekus valstybingumo, buvo svarbu išlaikyti kultūrinį savitumą, piliečių atmintyje saugoti buvusios valstybės viziją. Šimtmečio pradžioje auga susidomėjimas lietuvių kalba, liaudies kūryba, istorija. Vilniaus universiteto profesoriai pabrėžia literatūros tautinį savitumą, laiko ją rautos dvasios atspindžiu. Stiprėjantis dėmesys Lietuvos ir Lenkijos istorijai, kultūrai susijęs su Tautų pavasariu Vidurio ir Rytų Europoje, sklindančiomis romantizmo įdejomis. Didžiulę įtaką Lietuvos visuomenei tuo laiku daro Vilniaus universitetas – švietimo ir mokslo centras. Edukacinės komisijos reformuotose mokyklose išauklėta karta studijuodama rengiasi dirbti krašto gerovei. Jkvėpti patriotinės dvasios, moksleiviai ir studentai buriasi į draugijas (Filomatų, vėliau jos įkurtas Filaretų, Spindulingųjų ir kitas), pasiryžę šviestis, morališkai tobulėti, būti naudingi visuomenei. Dalis šviesuomenės jau aiškiai suvokia savo lietuviškąją tapatybę, lietuvių kalbos ir kultūros svarbą. Pirmiausia tai pasakytina apie žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikėjus – Dionizą Pošką, Simoną Stanevičių, Simoną Daukantą. XIX a. Lietuvos literatūra kuriama keliomis kalbomis, pirmiausia lenkų ir lietuvių. Vilniaus romantinei mokyklai priskiriami rašytojai Adomas Mickevičius, Jonas Cečiotas, Juozapas Ignotas Kraševskis, Julijus Slovackis įkvėpimo ieško garbingoje LDK praeityje, tautosakoje. Jų kūriniuose šlovinami didieji kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Vytautas, vaizduojamos lietuvių kovos su kryžiuočiais. Taigi bendra kultūros tradicija šimtmečio pradžioje tebėra gyvybinga, ją ralaiko prisirišimas prie savo krašto, domėjimasis jo istorija, liaudies kūryba.
GYVENIMAS Adomas Mickevičius, talentingiausias Vilniaus mokyklos ir apskritai romantizmo roochos poetas, padarė didžiulę įtaką lietuvių tautinei savimonei ir literatūrai. Pasak Viktorijos Daujotytės, iš Mickevičiaus kelios kartos mokėsi meilės Lietuvai. 33
Jis gimė ir augo netoli Naugarduko smulkiųjų bajorų šeimoje, puoselėjančioje patriotine dvasią. 1815–1819 m. studijavo Vilniaus universitete, buvo aktyvus Filomatų draugijos narys. 1819–1823 m. mokytojavo Kaune. Tuo metu išgyveno aistringą, bet nelaimingą meilę Marilei Vereščak. 1823 m. caro valdžia susekė slaptąsias Filomatų ir Filaretų draugijas. Poetas su draugais buvo įkalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne, 1824 m., išvykdamas į tremtį, visiems laikams paliko Lietuvą. Mickevičius gyveno Peterburge, Odesoje (lankėsi Kryme), Maskvoje, bendravo su rusų rašytojais, būdavo maloniai priimamas aukštuomenės salonuose. 1829 m. išvažiavo į Vakarų Europą, keliavo po įvairius miestus, ilgiau gyveno Paryžiuje. 1855 m., prasidėjus Rusijos ir Turkijos karui, poetas išvyko į Turkiją telkti lenkų legionų kovoti su Rusija. Deja, Konstantinopolyje susirgo cholera ir mirė. Adomo Mickevičiaus palaikai vėliau buvo perkelti į karališkąją Vavelio pilį Krokuvoje.
KŪRYBA
Apžvalga Mokytojaudamas Kaune, A. Mickevičius išleido pirmąsias poezijos knygas. 1822 m. Vilniuje išėjo pirmas „Poezijos“ tomas, kurio pagrindas – baladės ir romansai. Šis eilėraščių tomelis laikomas romantizmo pradžia ir Lietuvos, ir Lenkijos literatūroje. Po metų antrame tome paskelbta poema „Gražina“, „Vėlinių“ II ir IV dalys. 1826 m. Maskvoje pasirodė A. Mickevičiaus „Sonetai“ – „Krymo sonetų“ ciklas ir meilės sonetai, 1828 m. Peterburge poema „Konradas Valenrodas“. 1832 m. Dresdene per keletą savaičių, pagautas ypatingo įkvėpimo, Mickevičius sukūrė „Vėlinių“ III dalį. 1834 m. baigė paskutinį didelį poetinį kūrinį – poemą „Ponas Tadas“.
Jaunystės polėkiai. „Odė jaunystei“ 1820 m. parašytoje „Odėje jaunystei“ reiškiamas jaunajai kartai būdingas stiprių jausmų ir plačių užmojų troškimas, jaunatviškas entuziazmas keisti pasaulį. Kaip Frydrichas Šileris (Friedrich Schiller) odėje „Džiaugsmui“, Mickevičius skelbia žmonių bendrystės, brolybės idėją, tikėjimą pasaulio atsinaujinimo galimybe, auštančia laisvės epocha: Išvien visi, draugai jaunieji! Visų bendroji laimė – mūs tikslai. Vienybėj įkvėptoj jėga stiprėja, Išvien visi, draugai jaunieji!.. Laimingas krites kovoje tasai, Kuris kitiems padėjo kelia tiesiant Į rūmus ateities, į garbę šviesią. 34
Pakili, neramiai pulsuojanti intonacija, iškilminga retorika liudija aistringą tikėjimą jaunųjų kūrybos galia, energija. Odėje skamba ir švietėjiškas ryžtas kovoti su ydomis, tobulėti bei tobulinti visuomenę, ir romantiniai šūkiai: Žvelk ten, kur nepasieks akis, Laužk tai, ko nepajėgs ir protas: Jaunyste, aras tu sparnuotas, Ir nieks tavęs nesulaikys!
Jausmo galia. „Romantika“ Pirmo „Poezijos“ tomo baladėse žmogus susiduria su paslaptinga antgamtine būtimi, anapusybe. Programinis eilėraštis „Romantika“ sukurtas kaip draminis vaizdelis – žmonės stebi mergaitę, kuri regi ir kalbina mirusį mylimąjį, jaučia jo buvimą: Visas išbalęs lyg sniegas, Rankos – tarytum ledinės!
Jai artimesnis kitiems nematomas pasaulis: Aš prabylu – jie negirdi, Aš štai regiu – jie nemato.
Eilėraščio pabaigoje supriešinamas senio ir pasakotojo požiūris: vieno racionalistinis, švietėjiškas, grįstas protu („Dvasios – gryniausia pasaka, žmonės!“), kito romantinis, kylantis iš vaizduotės, jausmo, nuojautos. Pasakotojas tvirtina, kad jausmas svarbiau už racionaliai suvokiamą tiesą, ragina: „Žvelk širdimi tik į širdį!“ Tik širdis įžvelgia paslėptus, bet esminius būties reiškinius, pasaulio gelmę, šventumą.
Herojiškos aukos prasmė. „Gražina“, „Konradas Valenrodas“ Poemose „Gražina. Lietuvių sakmė" ir „Konradas Valenrodas. Lietuvių ir prūsų žygių istorinė sakmė" vaizduojami kovų su kryžiuočiais laikai. Istorinius siužetus sieja pasiaukojimo tėvynei idėja, aiškiai suformuluota „Konrade Valenrode": Aš meilę, laimę, dangų, visą klotį Mokėjau tautai jaunas paaukoti <...>.
Pagrindiniai herojai vieninteliam tikslui – tėvynės laisvei – pasiekti aukoja ne tik laimę, bet ir gyvybę. Tik taip Gražina gali išgelbėti savo vyro, Naugarduko kunigaikščio, ir gimtinės garbę, Konradas Valenrodas – įgyvendinti keršto planą (tapęs ordino magistru, pasiekia, kad kryžiuočiai pralaimėtų). Herojiška auka išgelbsti Lietuvą, atsidūrusią prie gyvenimo ir mirties ribos. Vaizduodamas praeitį, poetas kelia Lietuvos istorinės lemties, dabarties ir išlikimo klausimus. Tokie kūriniai ugdė tautinę savimonę, stiprino patriotinius jausmus.
35
Nuo nelaimingo įsimylėjėlio iki kovotojo. „Vėlinės“ Romantikus žavėjusi kūrybos laisvė labiausiai juntama skaitant „Vėlines“. Meninis pasaulis kuriamas iš liaudies tikėjimų ir asmeniškų patyrimų, iš vaizduotės ir socialinių politinių realijų, girdėti filomatų ir filaretų bylos atgarsiai. II poemos dalyje vaizduojamos paslaptingos Vėlinių apeigos nuošalioje kaimo koplyčioje. Burtininko iššauktos vaikų, žiauraus pono ir merginos vėlės pasakoja savo istorijas, jų ištarmės pabrėžia žmogaus pareigą atjausti kitą, gyventi ne vien sau, galvoti ir apie kito laimę. Taigi poetas kelia socialinio teisingumo, atsakomybės už savo gyvenimą, žmoniškumo idėjas. Baigiantis apeigoms pasirodo nekviesta vėlė kraujuojančia širdimi. „Saitas, nebylus ir kurčias“ vaiduoklis gali priklausyti tiek mirusiųjų, tiek gyvųjų pasauliui. Šis veikėjas sieja II ir IV „Vėlinių“ dalis. IV dalyje veiksmas vyksta kunigo kambaryje, kur Vėlinių vakarą atklysta atsiskyrėlis Gustavas. Jis apmąsto dramatišką savo istoriją: ieškojo nežemiškos meilės, pamilo, bet mylimoji pasirinko kilmingą, turtingą vyrą. Mylėdamas Gustavas patyrė didžiausią laimę ir baisiausią kančią. Jausmų gelmė jj iškelia aukščiau paprastų mirtingųjų. Iš naujo išgyvenęs savo didžiąją dramą, jaunuolis nusižudo. Tai simbolinis veiksmas – mirtis nelaimingą įsimylėjėlį išlaisvina iš meilės kančių. Taigi IV dalis atskleidžia skaudų svajonės, idealo ir tikrovės neatitikimą. Aistringa, pulsuojančia ir trūkinėjančia veikėjo išpažintimi Mickevičius perteikė meilės Marilei išgyvenimus. Toks gyvenimo ir kūrybos suartinimas būdingas romantikams. „Vėlinių“ III dalyje įvyksta dar viena metamorfozė: skaudžios meilės kamuojamas Gustavas tampa Konradu, kovotoju už savo tautos ir visų žmonių laimę. Čia atgyja filomatų ir filaretų bylos prisiminimai. Kitų kančias atjaučiantis, prieš dvasios priespaudą maištaujantis veikėjas – visų tautos kankinių simbolis. Įspūdingiausias III dalies tekstas – „Improvizacija“, didingas Konrado monologas, gimęs iš ypatingo įkvėpimo (romantikai tikėjo, kad tikra poezija randasi tik įkvėpimo akimirką, plg. Maironio „Poeziją“). Monologas atskleidžia romantinio genijaus išskirtinumą, galią kurti naujus pasaulius.
Kelionės motyvas. „Krymo sonetai“ Ciklas pradedamas sonetu „Akermano stepės“. Kuriamas gamtos vaizdas, kaip įprasta romantikams, tampa žmogaus būsenos išraiška. Eilėraštyje svarbus keliavimo motyvas („Vežimas tartum laivė žalumynuos narsto") asocijuojasi su gyvenimo kelione, klaidžiojimu ieškant orientyrų („Žvelgiu į dangų, ieškau žvaigždžių, mūs vedėjų"). Įsiklausoma ir įsižiūrima ne tik į aplinką, bet ir į save. Lyrinis subjektas junta tėvynės, kaip dvasinio orientyro, ilgesį: Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia.
36
Pasaulis, kurio nebėra. „Ponas Tadas“ Poema „Ponas Tadas" įkvėpta tėvynės ilgesio, poeto žodžiais, virtusio „chroniška, lėtine liga". Kūrinio paantraštė „Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų" nurodo laiką, žadanti gyvenimo pokyčius. Poetas grįžta į savo vaikystės ir paauglystės žemę, kuria sodrų senosios bajorijos gyvenimo paveikslą. Kivirčų, mūšių ir medžioklių, kasdienių darbų ir vaišių scenos atskleidžia praeitin grimztantį pasaulį, turintį idiliškų bruožų. Įspūdingai vaizduojama Lietuvos gamta, ypač miškai, menantys kunigaikščių laikus. Miškas poemoje iškyla kaip paslaptingas gyvybės centras, laisvos ir darnios būties simbolis. (Šią temą plėtos Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje".)
PONAS TADAS (ištrauka) Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju. Šventoji Motina, Censtakavos gynėja, Tavim ir Aušros Vartai Vilniuje garsėja. Tu Naugarduko žmones su pilim globoji, Išgydė ir mane šventa globa Tavoji: Kai sergantį mane motutė Tau aukojo, Apmirę akys vėl gyvybe suliepsnojo, Ir tuoj galėjau aš prie Tavo slenksčio stoti, Kad grąžinai sveikatą, Dievui padėkoti, – Taip Tu ir mus grąžinsi į tėvynę mielą. Dabar Tu neški mano ilgesingą sielą Į tas kalvas miškingas, į lankas žaliąsias, Kur Nemunas plačiai banguoja mėlynasis; Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus, Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių plotus, Kur gintarinės svėrės, kaip pusnis grikučiai, Kur rausta dobilai ir padirvio žvangučiai, O viskas apsupta ežia kaip juosta lygia, Joje laukinių kriaušių šen ir ten pridygę. Vidur tokių laukų kadaise, prie upelio, Beržiniam gojuje, stovėjo ant kalnelio Bajoro senas dvaras. Trobesiai mediniai Su mūro pamatais baltavo žalumyne Šakotų topolių, kur atokiau šlamėjo Ir saugojo namus nuo rudeninių vėjų. Pats rūmas ne per didis, bet kuplus, švarutis, Didžiulė daržinė ir susigūžę kūtės, Prie daržinės stūksojo trys nemažos stirtos, 37
Derlingų dirvų pertekliui sukrauti skirtos. Matyti iš gubų, kur eilėmis stovėjo Ir tartum žvaigždės tankiai ražienoj mirgėjo, Matyti ir iš skaičiaus dirbančių artojų, Kur juodus pūdymus iš anksto jau vagojo, Iš sėjai paruošto lyg daržas lysių baro, Kad esama čia gero, išteklingo dvaro. Ir vartai taip vaišingai stovi atkilnoti, Lyg tarsi kviestų jus viešnagei čia sustoti.
1.
Kaip pagrjstumėte teiginį, kad poetas kuria idilišką gimtinės paveikslą, šviesią viziją?
2.
Kokius jausmus išgyvena poemos pasakotojas?
3.
Palyginkite gimtinės paveikslą antroje poemos strofoje ir Maironio eilėraščiuose „Mano gimtinė“, „Kur bėga Šešupė“.
4.
Trečia strofa – lyg dar viena, kitokios intonacijos įžanga. Palyginkite Adomo Mickevičiaus poe mos ir Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ pradžią. Koks seno dvaro paveikslas kuriamas šiuose tekstuose? Kas apie jį pasakoja?
38
ANTANAS BARANAUSKAS 1835–1902
ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA XIX a. viduryje sąlygos plėtotis kultūrai Lietuvoje nebuvo palankios. Po 1831 m. sukilimo uždarytas Vilniaus universitetas – svarbiausias kultūros, švietimo, naujų idėjų sklaidos centras. Stiprėjo rusifikacija (rusų kalba tapo privaloma valdžios įstaigose), griežtėjo cenzūra. Nuo 1864 m. uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, uždarytos lietuviškos parapinės mokyklos. Amžiaus viduryje, 1845–1863 m., svarbiu kultūros centru tapo Varniai, kur lietuvių kultūra ir liaudies švietimu besirūpinančius žmones telkė seminarijos rektorius, vėliau Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. XIX a. Lietuvos literatūra buvo kuriama dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų. Pastaroji tradiciškai laikyta rašytinės kultūros kalba, bet daugėjo autorių, apsisprendusių rašyti lietuviškai, – tai Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas. Daug rašytojų ir apskritai kultūros veikėjų buvo dvasininkai (nuo penkto dešimtmečio vienintelė galimybė neturtingiems jaunuoliams siekti mokslo – Varnių kunigų seminarija).
BIOGRAFIJA Poetas Antanas Baranauskas gimė 1835 m. Anykščiuose. Jau pradinėje mokykloje pasižymėjo matematiniais gabumais, puikia atmintimi. Mokėsi dvimetėje raštininkų mokykloje Rumšiškėse, deja, mokymo turinys neatitiko gabaus jaunuolio lūkesčių. Dirbdamas raštininku Žemaitijos miesteliuose, Baranauskas kūrė proginius eilėraščius lenkų kalba. Kūryba buvo atsvara slegiančiai, nuobodžiai raštininko kasdienybei. Tuo metu rašytas dienoraštis atspindi pastangas formuoti savo charakterį, ugdytis valią, norą šviestis. Dirbdamas Sedoje, Baranauskas susipažino su garsėjančia žemaičių krašto poete Karolina Praniauskaite. Ji skatino kurti, domėtis amžininkų poezija. Praniauskų šeimos remiamas Baranauskas įstojo į Varnių kunigų seminariją. Čia apsisprendė rašyti lietuviškai, sukūrė patriotinį eilėraštį „Dainų dainelę". Per 1858 ir 1859 m. Baranauskas parašė svarbiausius kūrinius – poemas „Anykščių šilelis“, „Kelionė Petaburkan“, „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“, „Dievo rykštė ir malonė“. Poeto giesmės sparčiai plito liaudyje, jis pats komponavo joms melodijas. Aukštaitijoje jos buvo giedamos ir XX a. pradžioje. 39
1866 m. Baranauskas pradėjo dirbti Kauno kunigų seminarijoje. Be kitų dalykų, dėstė lietuvių kalbą, tad įsitraukė į jos tyrinėjimą – parašė gramatiką, rinko tarminius tekstus. Vėliau, pradėjęs kilti bažnytinės karjeros laiptais, susidomėjo matematikos studijomis, jas vertino kaip proto mankštą. 1897 m. paskirtas Seinų vyskupu. Mirė 1902 m., palaidotas Seinų katedroje. Antanas Baranauskas buvo plačių interesų, imlaus ir neramaus proto asmenybė. Jaunystėje patyręs poetinio įkvėpimo galią, vėliau apribojo gyvenimą kunigyste, kūrybinių jėgų perteklių nukreipė į mokslo sritį.
„DAINŲ DAINELĘ“ Eilėraštyje „Dainų dainelę" poetas aprėpia Lietuvos istoriją nuo mitinių laikų iki gyvenamojo meto. Panašiai kaip S. Daukantas, žavisi senove – tarsi aukso amžiaus laikais, kai Žmonės laisvingi buvo turtingi, Niekur nebuvo vergijos.
Ilgainiui padėtis keitėsi: „Augo didžiūnai, augo galiūnai", paprasti žmonės pakliuvo vergijon. Tėvynės likimo ženklas – sunykę miškai („Miškai išgriuvo, medžiai supuvo"). Viltis atgauti laisvę siejama su tautos vedliu, „kelio vedėju", išugdytu krašto praeities ir gamtos: Ūžia šileliai, kriokia upeliai Ir kalnai staugia terp vėjų; Pievos žaliuoja, girios linguoja – Auklėja kelio vedėjų.
Tokiais poetiniais vaizdais reiškiama naujo laiko, naujo pasaulio nuojauta.
„ANYKŠČIŲ ŠILELIS“ Poemos kompozicija Poemos sandara grįsta romantinei literatūrai būdingu praeities ir dabarties kontrastu. Idealizuotą gyvybingos praeities paveikslą įrėmina nykios, merdinčios dabarties vaizdai: Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikė! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo, 40
Kai balto miško lapeliai šlamėjo Ir senos pušys siūravo, braškėjo? Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės, Katrų čilbančių teip ramu klausytis ? Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai? Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai? Visa prapuolę; tik ant lauko pliko Kelios pušelės apykraivės liko!..
Plynė šilelio vietoje liudija grožio ir gyvybės sunaikinimą. Kartojamas motyvas „visa prapuolę" itin dramatiškai nuskamba poemos pabaigoje, Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė, Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.
Taip atsiveria dėl tėvynės nelaisvės kenčianti širdis, skausmas yra palaužęs jos kūrybines galias.
Šilelis senovėje Pirmoje poemos dalyje aprašomas praeityje žaliavęs miškas. Jo vaizdus atkuria žmogaus atmintis, visu grožiu šilelis švyti tik vidinėje erdvėje: Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Žmogaus atminties tvarumas, vaizduotės galia yra naikinimo priešprieša. Romantiškai, iš vidinių galių sutelkties, išauga šilelio paveikslas – uogų, grybų, krūmų, medžių, žvėrių ir paukščių, garsų ir tylos pasaulis: Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna! Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina! Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia! Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Visa, ko yra miške, Baranauskas vaizduoja kaip vienį: vaizdai, kvapai, garsai susipina, susilieja taip, kad „jų skyrium nežymu, – ė tik širdį griaudžia“. Šis vaizduotėje atkurtas grožio, gyvybės, darnos pasaulis jaučiamas lyg sakrali erdvė, prarastasis rojus.
Atrama – tautos atmintis ir kūrybos pradas Poemos subjektas neretai kalba apibendrintu „tu“ ar „mes“ vardu – vadinasi, remiamasi tautos atmintimi. Atskleidžiama žmonių patirtis, gebėjimas justi gamtos grožį. Ne veltui gamtos paveikslai siejami su liaudies vaizduote: 41
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo, Lyg tartum čia žalktienė pat; apraudojo, Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo <...>.
Per pasakų, sakmių, dainų motyvus reiškiasi kūrybiška žmogaus prigimtis, susijusi ir su gamtos grožio pajauta.
Būties ir sielos slėpiniai Žmogus miške patiria būties paslaptį, begalybę – šis išgyvenimas įspūdingai perteiktas vidurnakčio epizode: Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas; Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta. Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta, Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.
Taip „Anykščių šilelyje“ pirmą kartą lietuviškai nusakytas sąlytis su pasaulio paslaptimi (panaši patirtis svarbi Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus lyrikoje). Miško ramybė, grožis nutildo kasdienius rūpesčius. Gamtos šventumo, „gražaus ramumėlio" pajautimas pažadina žmogaus kūrybines galias. Šie motyvai lyriškai išskleisti antros poemos dalies pradžioje: Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio! Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias, Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias, Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino, – Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia, Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia: Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta, Ir lyg rasa per veidą ašarėlės krinta. Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja; Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja. Lyg tartum ramumas teip dūšion įslinko, Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko. Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas, Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas. Dabar visa prapuolę... tik ant lauko pliko Kelios kraivos, nuskurdę pušelytės liko...
Gamtiniais palyginimais Baranauskas apibūdina sunkiai žodžiais išreiškiamą sielos pilnatvę („Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja“, „dūšia kaip varpa pribrendus nulin42
ko“), užsimena apie grožio ir ramumo išgyvenimą, pripildantį sielą giedro liūdesio ir gerumo („Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“).
Žmonių ir miško istorijos paralelė Antroje poemos dalyje pasakojama dramatiškų lūžių paženklinta istorija. Per amžius miškas buvo lietuvio maitintojas, gynėjas, dvasios prieglobstis. Poetas pabrėžia u kaimynišką sugyvenimą, darnius santykius: Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę, Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę.
Miškas iškyla lyg kokia galinga, tautos būtį sauganti jėga. Šios temos kulminacija – "erojiška miško auka bado ir maro metais: Miškas žmonių pasgailes, rasa apsiverkęs, Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado! Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!"
Gyvenimo pervartos, negandos, žmogaus godumas ne kartą naikino mišką. Pasakodamas jo istoriją poetas tartum sako: santarvė su gamtos pasauliu lemia būties džiaugsmą, gyvenimo gerovę, darnos ardymas – menkėjimą, merdėjimą. Poema baigiama dramatišku naikinimo motyvu – svetima galybė ne tik „miškus sugraužė", bet ir širdį prislėgė. Vis dėlto giesmėje atgyjantis, tautos atmintyje saugomas miškas yra tėvynės nemirtingumo simbolis. (Atminties ir poetinio žodžio galią prikelti tai, kas laikui bėgant sunyko, liudija ir Adomo Mickevičiaus poema „Ponas Tadas“.)
ANTANO BARANAUSKO KŪRYBOS REIKŠMĖ Lietuvių kultūros istorijoje Baranauskas iškyla kaip vienas talentingiausių XIX a. poetų. Daukantas istorijos veikalais, Baranauskas poetiniu žodžiu įtvirtino lietuvių literatūroje romantinę miško metaforą. Miško ir lietuvio temą XIX a. pabaigoje tęs autinio atgimimo poezija, Maironio lyrika, natūralų žmogaus ir gamtos sugyvenimą apsakymuose poetizuos Vincas Krėvė. Maironis paskaitoje apie Baranauską taip nusakė „Anykščių šilelio“ autoriaus reikšmę: „<...> be jo gal ir mūsų nebūtų buvę“. Baranauskas pirmasis lietuvių kalba sukūrė įspūdingą miško paveikslą ir prabilo apie slapčiausius sielos išgyvenimus. Jo poema ir šiandien kalba apie lietuviams esminį ryšį su gamta, dvasios vertybių svarbą darnios būties grožį.
43
VINCAS KUDIRKA 1858–1899
ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje prasidėjo visuotinis gyventojų rusinimas: uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, lietuviškos pradinės mokyklos. Tačiau caro valdžios prievarta suaktyvino gynybines tautos galias. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus švietėjiška veikla, jo iniciatyva suorganizuotas lietuviškų raštų spausdinimas Prūsijoje ir gabenimas į Lietuvą žadino valstiečių tautinį sąmoningumą, skatino vienytis (pavyzdžiui, būrėsi nelegalių lietuviškų spaudinių platinimo draugijos). Knygnešystė liudija tautos atsparumą, dvasinę brandą. XIX a. pabaigoje ne vienas Lietuvos šviesuolis visuomeninį darbą suprato kaip įsipareigojimą, svarbesnį nei asmeninės gerovės siekis. Išsilavinusi jaunuomenė ėmė sąmoningai vengti lenkų kalbos suvokdama, kad tauta gali išlikti tik kurdama kultūrą gimtąja kalba. Tuo laikotarpiu subrendo tautiniam darbui pasiryžusių aktyvių inteligentų karta: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Mačiulis-Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas. Pirmieji lietuviški laikraščiai „Aušra“ (1883–1886) ir „Varpas“ (1889–1905) telkė lietuvius, brėžė visuomeninio, kultūrinio darbo gaires. Vinco Kudirkos redaguojamas „Varpas" propagavo pozityvizmo idėjas, skatino ekonominį ir kultūrinį visuomenės švietimą, pažangų ūkininkavimą, darbą visų labui. Kritiškas žvilgsnis į tikrovę ir pastangos ją taisyti rodo varpininkų ryžtą kurti modernią lietuvių tautą. Jai stiprėjant, plėtojasi ir lietuvių kultūra, literatūra.
GYVENIMAS Vincas Kudirka – vienas pagrindinių tautinio sąjūdžio ideologų, publicistas, prozininkas ir poetas, literatūros kritikas. Kilęs iš Vilkaviškio apskrities. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, čia pradėjo rašyti eilėraščius lenkų kalba. Tėvo verčiamas įstojo į Seinų kunigų seminariją, bet nebaigė – buvo pašalintas dėl pašaukimo stokos. Nors ir netekęs tėvų paramos, baigė gimnaziją ir medicinos studijas Varšuvos universitete. Kaip ir daugelis mokslus einančių jaunuolių, gimnazijoje patekęs į aukštesnės kultūros aplinką Kudirka vengė kalbėti valstiečių tėvų kalba:
44
Vos spėjau apsivilkti mėlyną mandieraitę su baltais sagučiais ir susimaišiau su draugais mokintiniais, pajutau, kad mano dvasioje kasžin kas dedasi. Kas dedasi, numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuomi aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jogei aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojaus sūnum esant. <...> Tapau mat lenku ir sykiu ponu – tekau lenkiškai dvasiai. <...> Pabaigiau gimnaziją su ta mislia ir jausmu, kad lietuviu būti lyg nepritinka, ypač jog tada visi tyčiojosi iš kokių ten litvomanų <...>. Sakydavau, kad aš sykiu lietuvis ir lenkas, nes istorija sujungė lenkus su lietuviais. Mat prisipažinimu pusiau prie lenkystės tariau atpirksiąs nors pusę tos kaltės, kad aš lietuvis. O veidmainingas besiteisinimas pagedusio jauno vaikino!
Savo tautiškumo prabudimą jis sieja su pirmuoju lietuvišku laikraščiu „Aušra“: Ėmiau skubiai skaityti „Aušrą“ <...>. Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio... rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta... Pajutau save didžiu, galingu –.pasijutau lietuviu esąs... Ta valanda antrojo užgimimo per daug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Iš mano atsiminimų keletas žodelių, kuriuos, kaipo liudijimą padėkavojimo, iš tikros širdies mūsų vyrui J. Basanavičiui, pirmajam redaktoriui „Aušros", aukauju („Varpas“, 1893 m.)
Vincas Kudirka kalba apie du savo gyvenimo tarpsnius – buvimą sau ir buvimą taurai. Šis tautinės savivokos liudijimas jj iškelia kaip simbolinę lietuvių tautos atgimimo figūrą. „Aušra“ paveikė ne tik Kudirką – pasak Jono Jablonskio, ji tapo jaunosios kartos evangelija, su ja prasidėjo naujas lietuvių kultūros etapas. 1890 m. grįžęs į Lietuvą, Kudirka pasinėrė į kultūrinę veiklą. Nuo 1889 m. iki mirties rūpinosi „Varpo“ leidimu, kiekvienam mėnraščio numeriui pats rašydavo – rraipsnių įvairiomis temomis. Net paskutinius kelerius metus, jau sunkiai sirgdamas, sekamas žandarų, sparčiai mąžtančias jėgas aukojo „Varpui“, kūrybai, vertimams (vertė Adomą Mickevičių, Džordžą Baironą (George Byron), Frydrichą Šilerį).
KŪRYBA Vincas Kudirka sukūrė keturias satyrines apysakas („Viršininkai“, „Lietuvos tilto atiminimai“, „Cenzūros klausimas“, „Vilkai“) ir keliolika eilėraščių (rinkinys „Laisvos valandos“, 1899 m.). Dalis eilėraščių yra proginiai: „Labora!“ parašytas baigiant 45
universitetą, „Varpas“ pradedant leisti laikraštį, „Tautiška giesmė“ – „Varpo“ dešimtmečiui. Eilėraščiuose tiesiai kreipiamasi į adresatą, pakiliai, emocingai raginama įsitraukti į visuomenės gyvenimą. Poetinei kalbai būdingi taiklūs aforistiniai posakiai, aiški, logiška forma.
POEZIJA
Jauno žmogaus siekiai. „Labora!“ Tai oratorinis eilėraštis. Jaunas žmogus primygtinai skatinamas rinktis veiklų ir prasmingą gyvenimą: „sėk pasėlio grūdus“, „gyvenimo knygą skaityk laps į lapą“. Šviesuolis nelyginant sėjėjas turi triūsti tautinėje dirvoje. Darbas visuomenei reikalauja sąmoningo apsisprendimo, ryžto, todėl svarbu ne gėrėtis kilniais idealais, o jais gyventi: „Siek prie idealo, tik doro ir aukšto!“ Poetas perspėja: lengva idealus iškeisti į trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą, bet toks gyvenimas menkas, tuščias. Tik prasmingas darbas lemia asmens stiprybę, gyvenimo vertę: Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji, Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko1, Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji, O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!
Stojiškas pasipriešinimas kūno ir dvasios silpnumui eilėraštyje iškeliamas kaip pagrindinis jauno žmogaus orientyras. Poetas siekia ugdyti skaitytoją – veiklų idealistą, atsidavusį kilniausiai tarnavimo tėvynei idėjai. Svarios mintys, pakilus tonas, retorinės raiškos priemonės, embleminės metaforos (šventa ugnis krūtinėj, gyvenimo knyga, sėti pasėlio grūdus) lemia eilėraščio įtaigą.
Tautos žadintojas. „Varpas“ Pirmoje eilėraščio dalyje varpas – savimonės žadintojas, įsakmiai kviečiantis lietuvius prie tautinio darbo: kiekvienas posmas baigiamas raginimu „Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite..“ Simboliška, kad varpas prabyla auštant: Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu Apreiškė žemei tekėjimą savo, Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu, Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo: Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Aušros – tautos atgimimo – simbolį išpopuliarino laikraštis „Aušra“ (programinį straipsnį J. Basanavičius baigė aiškiai suvokiamais vaizdiniais: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taipjau prašvistų Lietuvos dvasė“). 1
Galių.
46
Antroje dalyje varpo simbolį keičia laikraščio pavadinimas – tautos žadinimo misiją perima spausdintas žodis: Tai skambink, „Varpe“! tegul gaudims tavo Išilgai, skersai eina per Lietuvą! Budink ir šauki graudžiu balsu savo, O tas šaukimas perniek tenežūva! Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Taigi eilėraštyje susiejami du vaizdų klodai: rytui auštant sugaudžia varpas, „Aušros“ pradėtą tautos žadinimo darbą tęsia „Varpas“. „Liepimu aiškiausiu“ Kudirkos varpas siunčia žinią, kad reikia nuolat ugdyti žmonių tautiškumą, kelti juos veikliam gyvenimui, įkvėpti kurti tėvynę savo pastangomis.
Tėvynės meilės žodžiai. „Tautiška giesmė“ Giesmę Kudirka kūrė kaip tautos himną, todėl siekė joje aprėpti esminius dalykus. Čia išvardytos svarbiausios tautos vertybės – meilė tėvynei, darbas jos labui, tautiečių vienybė, dora: Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme, Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia. Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės, Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės. Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi. Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse, Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.
Pradžios kreipinys „Lietuva, tėvyne mūsų“ primena A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ garsiąją invokaciją „Litwo! Ojczyzno!“, tik Kudirka kalba mes vardu. Poetas pabrėžia tėvynės ir lietuvio ryšį – Lietuva yra motina savo vaikams, todėl meilė jai turi degti kiekvieno širdyje.
VINCO KUDIRKOS VEIKLOS IR KŪRYBOS REIKŠMĖ Kaip ir Simonas Daukantas, Vincas Kudirka tautos atmintyje tebėra herojiško aukojimosi visuomenės labui pavyzdys. Didysis varpininkas savo gyvenimu ir kūryba teigė esmines tautos būčiai vertybes – demokratizmą, veiklumą, atsakomybę.
47
MAIRONIS 1862–1932
ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais ir pačioje XX a. pradžioje, formuojantis moderniai lietuvių tautai, sparčiai brendo ir jos kultūra bei literatūra. Nors spaudos draudimo laikotarpiu sąlygos kultūrai plėtotis buvo itin nepalankios, vis dėlto nelegalūs spaudiniai, jų sklaida telkė ir brandino tautą. Pagrindinė tautinio sąjūdžio jėga buvo jauni žmonės – moksleiviai, studentai, mokslus baigę inteligentai, į lietuviškos spaudos platinimą įsitraukė ir kaimo gyventojai, dauguma knygnešių buvo kaip tik valstiečiai. Jų aktyvumą paskatino Motiejaus Valančiaus švietėjiška veikla. Literatūra buvo suvokiama kaip tautos žadintoja, patriotinių idealų reiškėją, kūrėjai jautėsi įsipareigoję visuomenei. Grožiniai kūriniai ugdė lietuvių savimonę, skiepijo tautines vertybes, formavo lietuviškumo sampratą. Svarbu, kad jaunoji inteligentų karta suprato būtinybę lietuvių literatūrą kurti lietuvių kalba.
GYVENIMAS Jonas Mačiulis-Maironis kilęs iš Raseinių krašto. „Puikūs slėniai sraunos Dubysos“, lietuviška valstietiška aplinka, šeimoje puoselėjama pagarba knygai, mokslui – toks poeto vaikystės pasaulis. Mokėsi Kauno gimnazijoje, vieną semestrą studijavo Kijevo universitete, 1884 m. pasirinko Kauno kunigų seminariją. 1888–1892 m. tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje, tuo laikotarpiu parašė nemažai eilėraščių, pradėjo pasirašinėti Maironio slapyvardžiu. Baigęs mokslus, dvejus metus dėstė Kauno kunigų seminarijoje, penkiolika metų – Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1909 m. Maironis grįžo į Kauną, buvo paskirtas kunigų seminarijos rektoriumi. Apsigyveno rūmuose Rotušės aikštėje (dabar Maironio lietuvių literatūros muziejus). Šiame prašmatniame bute lankėsi daug žinomų to meto dvasininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Paskutinius gyvenimo dešimtmečius apkartino nusivylimas: intrigos sutrukdė tapti vyskupu, jaunoji poetų karta, išėjusi Maironio mokyklą, jo poeziją ėmė vertinti kritiškai. Maironis mirė 1932 m., palaidotas Kauno katedros kriptoje.
48
KŪRYBOS APŽVALGA Pirma Maironio publikacija – 1885 m. „Aušroje“ Zvalionio slapyvardžiu išspausdintas eilėraštis. Poezijos rinkinys „Pavasario balsai“ pasirodė 1895 m., vėliau poetas išleido dar tris pataisytus ir papildytus leidimus (1905, 1913, 1920 m.). Reikšmingiausia Maironio poema – „Jaunoji Lietuva“ (l907m.).Joje vaizduojamas jaunų tautiniam darbui atsidavusių žmonių pasiaukojimas, tautinio atgimimo pradžia. Be eilėraščių ir poemų, Maironis sukūrė istorinių dramų trilogiją: „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“. Esminiai poetinio pasaulio bruožai išryškėjo per du pirmuosius kūrybos dešimtmečius, kai parašyti žymiausi lyriniai kūriniai.
MAIRONIO LYRIKOS ERDVĖ
Poetinio įkvėpimo šaltiniai Ne viename eilėraštyje Maironis kalba apie poeto misija, troškimą būti suprastam, įvertintam. Jam svarbi romantinė nuostata, kad individuali kūryba plėtojasi tik atsiremdama į savo tautos kultūrą ir kalbą. Meilė tėvynei, žavėjimasis jos praeitimi ir susirūpinimas dabartimi – patriotinės poezijos šaltiniai. Eilėraštyje „Taip niekas tavęs nemylės“ lyrinis subjektas idealizuoja savo „širdies damą“ – tėvynę ir pabrėžia atsidavimą jai. Kaip romantikas, jis pasitiki giesmės galia: įkvėpta poezija geba skleisti meilę, vienyti, kelti tautą. Taigi poeto kultūrinis vaidmuo tautinio atgimimo laiku ypatingas. Poetas Maironio eilėraščiuose yra išskirtinis žmogus – jam lemta patirti „dangiškus jausmus“, giliai jausti, kentėti. Romantizmas akcentavo kūrybinės vaizduotės, įkvėpimo svarbą, ir Maironiui poezija – grožio pasaulis: O ji, padavusi man lyrą, Į tą užburtą vedė šąli, Kur takas ašaromis byra, Kuriuo retai kas eiti gali. „Poezija“
Nors kūryba susijusi su skausmu ir kančia, kitus ji ramina, guodžia (eil. „Poetą“).
Tėvynės paveikslas eilėraščiuose „Kur bėga Šešupė“, „Mano gimtinė“, „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“ Maironis sukūrė iš aukštai apžvelgiamą Lietuvos panoramą. Svarbiausias još elementas – upės: Dubysa, Šešupė, Nemunas, Nevėžis. Nemunas – visos Lietuvos upė, susijusi ir su tautos ypatybėmis. Romantikai mėgo sieti kraštovaizdį su tauta: jis lemia tautos charakterį ir kartu jį atspindi. 49
Lietuvos poetiniame kraštovaizdyje svarbūs kalnai ir piliakalniai įtvirtina aukščio matmenį. Tai, kas brangiausia, pažymėta didumo, aukštumo ženklu: Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais Dunkso tarp kalnų plačiai! „Vilnius (Prieš aušrą)“
Gimtinės paveiksle regimi ir „broliai artojai" (tautinę bendriją telkia broliškumo ryšys, viena kalba ir ja kuriama kultūra), ir istoriniai kultūriniai Lietuvos centrai – Vilnius, Trakai, Kaunas, Birutės kalnas.
Tautos atgimimo viltis Didinga tėvynės praeitis, herojiški kovų su kryžiuočiais laikai, kai „Vytautas didis garsiai viešpatavo", įkvepia su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. Vilnius, kadaise švietęs „Lietuvai, mūsų tėvynei", dabar „miega giliai", bet „rytuose aušra jau teka". Amžinas apmirimo ir atgimimo ritmas siejamas su tautos istorija: Laikai juk mainos: slėgė pikti, – Nušvis kiti Lietuvai, mūsų tėvynei. „Vilnius (Prieš aušrą)“
Tautos atgimimą Maironis jaučia kaip esminių permainų – prisikėlimo iš ilgaamžio miego, iš istorinės nebūties – metą, tiki veiklia, prasminga pabudusios tautos būtimi. Viltį palaiko amžinoji pasaulio tvarka (po žiemos visada ateina pavasaris, po nakties išaušta rytas) ir krikščioniškoji prisikėlimo idėja.
Žmogaus ryšys su tėvyne Kad išauštų nauja diena, reikalingos visų pastangos, todėl eilėraščiuose kviečiama, raginama: Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, Šarvuoti mokslu atkakliu! Paimsme arklą, knygą, lyrą, Ir eisim Lietuvos keliu! „Užtrauksme naują giesmę“
Taigi tėvynės meilė yra veikli – tai darbas, kova, reikalaujanti herojiškos aukos. Dėl Tėvynės tenka užgniaužti abejones, „skausmo dūmas", įveikti vidines prieštaras (eik „Pasitikėjimas savimi"). Herojiškas pasiaukojimas rodo žmogaus dvasine brandą ir toki žmogų Maironis aukština, o idealų išdavyste, pasak V. Kudirkos, dėl „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto", negailestingai pasmerkia (satyros „Mano moksladraugiams", „Skausmo balsas"). 50
Žmogaus išgyvenimų įvairovė Poetas aprėpia ne tik tai, kas svarbu tautai, bet ir kas jaudina individą, kas asmeniškai išgyventa. Poezijoje skleidžiasi turtingas, romantiškai pakilus ir audringas vidinis žmogaus gyvenimas. Romantinės pasaulėjautos žmogus atsiriboja nuo išorinio rasaulio, jaučiasi vienišas: Einu nesuprantamas vienas keliu Be draugo, ir nieks nepalydi <...>. „Ko siekiu ir alkstu“
Todėl jis ilgisi artimo draugo, mylinčios širdies (eil. „Draugo liūdesys", „Duetas"). Bendrumo džiaugsmas poetiškai išsakytas eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero". Maironio lyrikos žmogus nenuramina troškimų, siekia to, kas yra už tikrovės ribų, – begalybės, idealybės: Noris apimti visą pasaulį; Noris mylėti Dievą aukščiausj; Noris pasiekti amžiną grožį!.. Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu? „Vasaros naktys“
Šis neapibrėžtas egzistencinis ilgesys – romantikui būdinga būsena. Ji suvokiama kaip lemtis: Neras tik atilsio širdis: Viltis nežvelgs į jos gilybes!.. „Užmigo žemė“
Apie tokias sielos gelmes iki Maironio lietuvių poezija dar nekalbėjo.
Laiko tėkmės tema „Pavasario balsų" žmogus skaudžiai jaučia gyvenimo laikinumą, būties dramatizmą: Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota? Šešėlis, kurs bėga greta! Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota Išblyško kaip ryto aušra! „Išnyksiu kaip dūmas“
Darbai ir kančios, svajonės, poeto giesmės – visa laikina, netvaru. Eilėraštyje „Trakų pilis" išsakytas „kosminės dramos, bėgančio, nesustabdomo ir negrąžinamo laiko, o irauge pasaulio senėjimo ir žmogaus laikinumo pojūtis“ (Sigitas Geda).
51
MAIRONIO KŪRYBOS REIKŠMĖ Literatūros raidoje Maironio poezija tapo klasikiniu pavyzdžiu, moderniosios lietuvių poezijos atspirties tašku. Pasak Alfonso Nykos-Niliūno, jaunosios kartos poetai „laikė šventa pareiga savo žygį pradėti ritualiniu atsiribojimu nuo Maironio", bet ir „jie, prieš pasiekdami sūnų palaidūnų amžių, vienu ar kitu būdu išėjo jo poezijos mokyklą". Prieš gerą šimtmetį, kai dar tik formavosi bendrinė lietuvių kalba, Maironis atkakliai stengėsi rašyti klasiškai skaidrų eilėraštį, tobulinti poetinę kalbą. Jis sukūrė savitą aukštąjį poezijos stilių, kuriam būdingi nekasdieniai žodžiai, pakilus tonas, darni visuma. Įtvirtino silabinę-toninę eilėdarą, išbandė įvairius eilėraščio tipus (oratorinis, išpažintinis, meditacinis) ir žanrus (elegija, satyra, baladė, sonetas, giesmė). Maironis meniškai įtaigiai išsakė XIX a. tautinio sąjūdžio siekius ir vertybes, pateikė apibendrintą lietuviškumo sampratą. Kaip tautos dainius, dvasios vadovas, jis siekė poetiniu žodžiu veikti jaunos Lietuvos brendimą. l poezijos centrą jis iškėlė žmogaus vidinį gyvenimą. Nuo išorės aprašymo, pasakojimo kreipė poeziją lyrinio išsisakymo, atsivėrimo linkme. Individualios egzistencijos problemos, asmeninės patirties raiška bus pomaironinės kartos (Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries ir kitų) poezijos gairės.
52
JONAS BILIŪNAS 1879–1907
KULTŪRINĖ APLINKA
Jauno žmogaus dilema Jau XIX a. pabaigoje randasi vis daugiau iš kaimo kilusių inteligentų, įsipareigojančių atgimstančiai Lietuvai. Šį sudėtingą visuomeninį procesą kultūrologas Vytautas Kavolis apibūdina taip: Tik paskutiniais XIX a. dešimtmečiais lietuviškai kalbančio žmogaus charakterį pradeda ryškiau formuoti konservatyvių tėvų ir radikalių sūnų konfliktas. Už šio konflikto slypi jausmas, kad tradiciniai autoritetai nebepajėgia tvarkyti pasaulio, į kurj jaunasis inteligentas ruošiasi išeiti.
Konfliktą lemia tradicinės tėvų ir moderniosios sūnų kultūros skirtumas. Tėvai, – numatydami savo vaikų ateitį, svajodavo bent vieną sūnų išmokslinti kunigu. Paisipriešinti tėvų valiai ir atsisakyti kunigystės reiškė netekti jų paramos. Tam galėjo ryžtis tik valingi jaunuoliai, nebijantys savarankiškai atkakliai grumtis dėl savo gyveninio.
Kultūros atsinaujinimo laikas XX a. pradžia yra lietuvių kultūros atsinaujinimo metas. 1904 m. panaikinus spaudos draudimą, radosi galimybė legaliai leisti ir platinti lietuvišką spaudą. Nepaprastai suaktyvėja kultūrinis gyvenimas: steigiamos muzikos, teatro, dailės, mokslo draugijos. Populiarėja lietuviški vakarai, rengiami koncertai, mėgėjų vaidinimai. Pirmojoje lietuvių dailės parodoje savo darbus eksponuoja Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Šimtmečio pradžioje lietuvių literatūra tęsia XIX a. realizmo ir romantizmo tradicijas, bet ryškėja rašytojų pastangos ją moderninti. Realistinė literatūra nuo socialinių temų (Žemaitė sutelkusi dėmesį į kaimo kasdienybę, žmogiškąsias ydas) nukreipia žvilgsnį į asmens psichologiją, moralines prieštaras. Prozos pasakojimas darosi subjektyvesnis, sudėtingesnis. Rašytojai nebesiekia visko paaiškinti, jiems svarbu atskleisti individo būsenas, reakcijas, todėl leidžiama pačiam žmogui kalbėti apie save. Prozos atsinaujinimas sietinas pirmiausia su Jono Biliūno kūryba. Ji yra tam tikros ribos ženklas. Literatūrologas Albertas Zalatorius rašė:
53
<...> po J. Biliūno nė vienas žymesnis lietuvių novelistas nebegrįžo prie Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos principų. A. Vienuolis, V. Krėvė, I. Šeinius, J. Savickis, P. Tarulis, P. Cvirka, A. Venclova, A. Vaičiulaitis – niekas iš jų nebekūrė detalaus ir nuoseklaus optinio bei akustinio vaizdo ir nebesistengė kuo daugiau faktų aprėpti. J. Biliūnas buvo lūžis ir pradžia.
BIOGRAFIJA Jonas Biliūnas gimė 1879 m. Niūronių kaime, valstiečių šeimoje, mirė 1907 m. Zakopanėje, Lenkijoje. 1953 m. palaikai perlaidoti netoli gimtinės, ant Liūdiškių kalno prie Anykščių. Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet jis pasirinko rašytojo profesionalo kelią. Literatūrą studijavo Leipcige ir Ciuriche, rašė kritikos straipsnius, publicistiką, meninę prozą. Rašytojui teko patirti, kas yra skurdas ir nuolatinis nepriteklius. Kaip ne vienas bendraamžis, J. Biliūnas susirgo džiova. Dar besimokydamas Liepojos gimnazijoje jis buvo subūręs slaptą lietuvių moksleivių lavinimosi būrelį, skatino puoselėti gimtąją kalbą, domėtis Lietuvos kultūra, istorija. J. Biliūnas palaikė Lietuvoje vykstantį nacionalinį pasipriešinimą carizmui. Jo gyvenimo patirtis kurstė aktyviai protestuoti prieš politinę ir socialinę neteisybę. Todėl įsitraukė į socialdemokratų judėjimą, nors vėliau nuo aktyvios politinės veiklos atitolo. Pirmieji J. Biliūno grožiniai kūriniai – darbininkiškos tematikos apsakymai. Vėliau įvyko svarbus posūkis psichologinio realizmo link – jis sukūrė noveles „Kliudžiau", „Vagis", „Žvaigždė". Paskutiniais gyvenimo metais, jau sirgdamas, parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles „Joniukas", „Lazda", „Ubagas", „Brisiaus galas", apysaką „Liūdna pasaka".
SMULKIOSIOS PROZOS BRUOŽAI
Autobiogmfiškumas Biliūno kūryba gana autobiografiška: dažnai vaizduojama vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis. Kai kurių kūrinių pasakotojo gyvenimo faktai primena autoriaus biografiją: mokslas užsienyje, atostogos tėviškėje, liga. Šiuo atžvilgiu tipiška apsakymo „Ubagas“ pradžia: „Parvažiavęs iš užsienių Lietuvon, gulėjau vieną gražią pavasario dieną pas brolį gonkelyje ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių medžių orą!“
Subjektyvumas Vienas svarbiausių Biliūno prozos savitumų – pasakojimas pirmuoju asmeniu. Pasakotojas dalyvauja veiksme, prisimena vaikystėje patirtus įspūdžius. Jo svarstymai neretai tampa kūrinio prasmės centru: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime šū54
vis. Bet laimingas: aš jj ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje.." („Kliudžiau"). Toks subjektyvus kalbėjimas primena išpažintį ir yra gerokai intymesnis už pasakojimą trečiuoju asmeniu, kai į veiksmą bei veikėjus žvelgiama iš šalies.
Psichologizmas ir lyrizmas Subjektyviame pasakojime daugiau dėmesio skiriama ne detaliam aplinkos aprašymui, o žmogaus vidiniam pasauliui, jo reakcijoms į tai, kas vyksta. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. Biliūnas gilinasi į veikėjų išgyvenimus, analizuoja psichologines būsenas. Vienas raiškiausių psichologinės savianalizės pavyzdžių – novelė „Vagis". Pagrindinis veikėjas, pasakojantis savo gyvenimo istoriją, negali pamiršti jaunystėje padaryto nusikaltimo – užmušė arkliavagį gindamas savo gyvybę ir turtą. Ši nelaimė sukrėtė dvasią, sąžinės kirminas graužia ir po daugelio metų. Rašytojas pabrėžia, kad žmogui svarbi vidinė ramybė, santarvė su pačiu savimi. Kadangi pasakojimas pirmuoju asmeniu perteikia žmogaus savijautą, nuotaikų kaitą, prisiminimus, jis būdingas lyrinei prozai. Taigi Jonas Biliūnas – lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Šią tradiciją vėliau tęs Antanas Vienuolis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius.
Skriaudos ir kaltės tema Daugelio Biliūno kūrinių centre – žmogaus santykis su kitu, sąžinės, atsakomybės, atjautos temos. Novelėje „Lazda“ kalbama apie atleidimą skriaudėjui. Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai sumušusio, ir panaikinus baudžiavą priglaudžia skriaudėją savo namuose. Toks atlaidumas – siejamas su krikščioniškomis vertybėmis – meile artimui, nuolankumu, atsidavimu lemčiai. Tėvas neprisiima teisuolio vaidmens, priešingai, stengiasi suprasti kitą, pirmausią yra reiklus sau. Atlaidumas Biliūno novelėse – graži žmogaus dvasingumo apraiška. Skriaudos ir kaltės tema plėtojama apsakymuose apie silpnojo, nereikalingojo dalią. Savo nedoro poelgio nepamiršta novelės „Kliudžiau" veikėjas: skaudi pamoka jam padėjo suprasti, kad ir kitas kenčia, kad nežmoniška skriausti silpnesnį. Vadinasi, kaltės išgyvenimas žmogų daro jautresnį, geresnį, sulaiko nuo žaurumo. Novelėje „Ubagas" liūdnas abiejų veikėjų – pasakotojo ir Petro Sabaliūno – likimas: parvažiavęs tėviškėn sergantis pasakotojas likęs vienas brolio namuose, sūnaus išvarytas senas tėvas priverstas vaikščioti pakiemiais. Ir vienas, ir kitas oriai išgyvena savo nelaimę, nieko nekaltina. Sabaliūnas sielojasi, nes patirtą skriaudą suvokia bendriau: pamirštama priedermė seniems tėvams, šeimoje paminamas žmoniškumas. Pasakotojas, jautrus, humaniškas žmogus, pajunta kaltės visuotinumą: „<...> jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju!“ Šie nelaimingi žmonės supranta ir atjaučia vienas kitą. Įsijausti į kito nelaimę, išgyventi ją kaip savą – tai doro, geros širdies žmogaus bruožas. 55
Svajonės apie laimę Biliūnui artimiausias realistinis vaizdavimas, bet jo tekstuose esama ir modernioms literatūros kryptims būdingų ypatybių. Neoromantizmui artimas alegorinis apsakymas „Laimės žiburys". Jame poetizuojamas aukojimasis dėl kitų: „Ir ėjo šitie visi drąsuoliai prie kalno savo gyvybės už žmonių laimę aukotų, užmiršdami patys save, savo mylimuosius..." Nors „erškėčiais išklotas buvo jų kelias", vis naujos drąsuolių minios lipo į kalną – žuvusiųjų pasiaukojimas ne vieno širdyje įkvėpė stebuklingą galią. Pasiryžėlių vieni gailėjo, kiti iš jų juokėsi, vadino bepročiais, svajotojais, bet daugybės aukų kaina viršūnė buvo pasiekta. Išsvajotąją laimę Biliūnas įsivaizduoja taip: Tos šalies žmonės staiga pajuto savo laukuose, namuose ir pirkiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvose – neapsakomą ramumą. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto esą lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir jo teises. Atsirado tarp žmonių laimė...
Taigi rašytojui istorija yra didžiulio ryžto ir beatodairiško aukojimosi reikalaujanti kova už žmonių laisvę, laimę, lygybę. Kultūrologas Vytautas Kavolis apibendrina: Istorijos tikslą pasiekia nekaltieji, savo auka tapdami žmoniją išpirkusio Dievo pakaitalu: „išganytojai", kurių „gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilės mokės kaip poterių ir katekizmo..!“ Moraliai sąmoningo žmogaus pareiga – dalyvauti laisvai ir humaniškai siekiant šviesos visiems.
APYSAKA „LIŪDNA PASAKA“
Kompozicija Apysaką „Liūdna pasaka“ sudaro trys skirtingos stilistikos dalys: • impresionistinės manieros, artima poezijai prakalba „Baltasai šešėlis“, • realistiškai vaizduojamas pirmas pasakotojo susitikimas su Juozapota, • pakylėta intonacija pasakojama Juozapotos istorija, primenanti pasaką ar sakmę, taigi artima neoromantinei tradicijai. Šias dalis sieja bėgančio laiko, laimės trapumo, meilės ir ištikimybės temos.
Tema Apysakoje vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas. Apibendrinant galima sakyti, kad tai visos tautos likimas 1863 metų sukilimo laikotarpiu. Papūtęs „naujas vėjelis" jauno žmogaus širdyje įžiebia drąsią svajonę: Jam pradėjo regėtis, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakaktinai nuosavos žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su savo moterim gyvenantis...
56
Petrą ir kitus vyrus į miškus išveda viltis sulaukti geresnio gyvenimo. Kaip ir „Laimės žiburyje", kaip tik jaunieji eina kovoti už žemę ir laisve, nors kiti iš jų juokiasi ir rūpinasi tik savimi.
Juozapotos lemtis Pasakojimas atskleidžia vienos likusios namie Juozapotos nerimą, baugias nuojautas. Kankinanti nežinia, baimė pakeičia moterį: Tat jau nebebuvo toji graži moteris, kurios akys kaip žvaigždės nuvargusį vyrą neseniai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties, nei laimės nebeliko. Juozapotos tragedijos fonas – gęstantis sukilimas: Papūtė šiaurus žiemys vėjas ir kartu su lapais išnešiojo karščiausias žmonių viltis, – išnešiojo ir laisvės priešų kojomis purvynan sumynė. Išnyko paskutinis laimės šešėlis, išsisklaidė kaip dūmas po orą. Ant viso krašto klaiki šmėkla savo sparnais šviesų dangų uždengė, žmonių krūtinėn aštrius nagus giliai įleisdama. Tą pačią akimirką, kai Juozapota išvysta kartuvėse savo Petriuką, jos dvasia miršta. Aptemusioje sąmonėje išlieka dvi frazės: „Kiek ponų... kokie gražūs...“ ir „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..“ Ilgai sirgusi, kankinta kalėjime, išvaryta iš savo kampo, ji tampa kampininke ubagėle, klaidžioja tarp žmonių „kaip klaikus „memento mori“. Jautrus pasakotojas sakosi iš sopulingo moters veido, iš jo raukšlių išskaitęs šią istoriją – liūdną pasaką.
JONO BILIŪNO PASAKOJIMO YPATYBĖS Biliūno kūrybai būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms. Kurdamas veikėjų paveikslus, jis pabrėžia kelis svarbiausius išorės ir charakterio bruožus, nesiekia išsamaus ir visapusiško vaizdo. Pasakoja nuosekliai, kūrinio pabaigoje nesiūlo vienintelės išvados – skaitytojas pats turi ieškoti atsakymų, nes keliamos moralinės ar egzistencinės problemos yra amžinos. Beveik visada išlaiko ramų ir švelnų kalbėjimo toną, kartais ir ritmą.
57
ŠATRIJOS RAGANA 1877–1930
GYVENIMAS Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana gimė 1877 m. Medingėnų dvare netoli Rietavo, dvarininko šeimoje. Jos vaikystė ir jaunystė prabėgo Žemaitijos dvaruose – Labūnavoje, Užventyje, – kurių aplinka formavo pasaulėjautą ir kūrybą. Ypač buvo mylimas Užvenčio dvaras su ūksmingomis liepų alėjomis, senu malūnu, Venta, netoliese ošiančia Želvių girele, medine bažnyčia, kapinynu. Šią vietą vėliau Šatrijos Ragana laikys vieninteliais savo namais, kur prabėgo laimingiausios dienos, kai visa šeima dar buvo kartu, kur pirmąsyk patyrė kūrybos džiaugsmą. Itin glaudus ryšys mažąją Mariją siejo su motina, kurią net ir suaugusi rašytoja vadino mamate – reta žemaitiška forma. Išnykus „senam dvarui", iširus šeimos lizdui labai rūpinosi motina, norėjo kartu gyventi. „Mano Motina buvo beveik šventa – kantrybės, savęs atsižadėjimo idealas, visados pilnai sutinkanti su Dievo valia, labai maldinga", – rašė Marija Pečkauskaitė, ir pati daug iš mamos perėmusi: meilę žmonėms, ypač nuskriaustiems, nelaimingiems, nuolankumą, atlaidumą, geranoriškumą, rūpestingumą ir polinkį į meną, ypač muziką (motinos sesuo buvo profesionali pianistė). Nuo mažens Marija kalbėjo lenkų kalba, lenkiškai parašė ir pirmuosius kūrinius, bet jau aštuoniolikos suvokė, kas yra gimtoji kalba, apgailestavo gerai nemokanti lietuviškai. Jaunai mergaitei didelį poveikį darė tada dar gimnazistas Povilas Višinskis: iš jo mokėsi lietuvių kalbos, jo dėka tapo karšta Lietuvos patriote, demokrate. Gimnazijos kursą išėjo tėvų namuose, Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, studijavo Šveicarijoje. Marija Pečkauskaitė to meto lietuvių kultūriniame gyvenime buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidžianti naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Grįžusi į Lietuvą Vilniuje įsteigė lietuviškų leidinių knygyną, vėliau vadovavo Marijampolės mergaičių progimnazijai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui persikėlė į Židikus. Židikuose M. Pečkauskaitė garsėjo kaip labdarė ir pedagogė. Per karą buvo įsteigusi jaunimo mokyklėle ir pati veltui mokė vaikus, be to, savo lėšomis išlaikė senelių prieglaudą ir ambulatoriją. Ji aktyviai dalyvavo to meto jaunimo ir moterų veikloje: skaitydavo paskaitas, rengdavo vaidinimus. Nors gyveno provincijoje, bendradarbiavo su Kauno spauda – vertė iš lenkų kalbos. Pati buvo mergaičių moksleivių žurnalo „Naujoji vaidilutė" vyriausioji redaktorė. Židikuose parašė reikšmingiausią savo kūrinį – „Sename dvare" (1922 m.). 58
APYSAKA „SENAME DVARE“
Tema ir kompozicija. Apysaka „Sename dvare" gimė iš ilgesio mirus mylimiems žmonėms – broliams Steponui ir Vincui, motinai – ir iš didžiulio noro įamžinti tėviškę netoli Užvenčio. Galbūt todėl kūrinyje tokia skausminga laiko, atimančio visa, kas brangiausia, paluta. Pasak Vytauto Kubiliaus, apysaka buvo rašoma kaip pilnas liūdesio atsisveikinimas su praėjusiu laiku, kuriame liko baltų motinos rankų švelnumas, dvaro sode ivdinčios rožės ir „didelis miegūstas tvenkinys". Namų ir aplinkos (gėlynų, sodo) vaizdai persmelkti romantinei pasaulėjautai būdingo paslaptingumo ir grožio ilge-sio. Atmintyje iškilę auksinės vaikystės prisiminimai, sužadinti rožių „sidabrinių akių" žvilgsnio, pradedami pasakoti kaip sapnas ar pasaka: „O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną" Ir paskutinėse apysakos eilutėse suskamba ilgesys to pasaulio, į kurj iš žemiškojo lizdo iškeliavo artimiausi žmonės, kuriame „jau nieks neirsta". Toks įrėminimas pabrėžia atminties temą ir padeda išlaikyti įtampą visame kūrinyje – juk visa, apie ką pasakojama, tėra praeities šešėliai.
Dvaro kasdienybė Kitaip nei amžininkių XX a. pradžios rašytojų Lazdynų Pelėdos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės kūriniuose, Šatrijos Raganos apysakoje senasis dvaras yra šviesos skleidėjas. Jo gyventojai – dori, siekiantys mokslo, veiklūs ir pasiaukojantys žmonės, vaizduojami su meile ir švelniu humoru: bočelis kasdien iškilmingai sėdasi prie stalo užsidėjęs krakmolintą krūtinę ir pašiaušęs kuodą, 1831 m. sukilimo dalyvis giriasi nakvojęs su Adomu Mickevičiumi, ponas Jonavičius, neseniai grįžęs – iš kažin kokių užsienių į savo dvarą" vakarais muzikuoja su mamate, vis nenuleisdamas nuo jos akių. Dvare vyksta pokyliai, šokiai, medžioklės, veikėjų pokalbiuose girdėti lenkiškos frazės, vakaronėse – lenkų eilėraščiai ir dainos. Šeimininkai priima kaimo žmones, atėjusius patarimo ar pagalbos: vyrai prašo išspręsti ginčą dėl bičių spiečiaus, moterys atveda pas mamate susirgusius vaikus. Dvarą regime jo gyventojų – aštuonerių metų mergaitės Irusios (Irutės) ir jos motinos (mamatės) – akimis. Kasdienė buitis, namiškių pokalbiai, santykiai su kaimiečiais, giminaičių vizitai – visa, kas patenka į jų akiratį, yra išgyvenama ir apmąstoma.
Mamatės paveikslas Fragmentiško pasakojimo ašis – mamatės, trijų vaikų motinos, žmonos, dvaro šeimininkės, paveikslas. Tai jausminga, labai religinga, subtiliai jaučianti meną moteris, skaitydama poeziją ji užmiršta „viską, viską..", klausydamasi ar pati skambindama rortepijonu Šopeną nepastebi, kaip praeina vasaros naktis, išgirsta tylią, subtilią rakalnučių varpelių melodiją, baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena pažįstamą muziką. Jai atrodo, kad vidurnakčio tyloje „kiekvienas daiktas gyvena, mąsto ir jaučia“. Aplinkui regėti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti kiekvieno „gailestinga seserim" – taip ji suvokia savo pašaukimą. 59
Prasmė ir laimė Mamatė trokšta didesnės prasmės, negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio paviršius jai baugus ir nuobodus, tik „grožio anojo čia atvaizdas menkas, nublankęs". Vyras Liudvikas rūpinasi šeima, bet nesupranta žmonos sielos gelmės, skausmo matant lėtą dvaro mirtį – įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą ir tuščias pramogas. Mamatė trokšta meilės, artimo žmogaus, abipusio supratimo. „Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim", – sako ji dukrai. Tačiau griežtos krikščioniškos nuostatos ir padorumas neleidžia jokio artumo su jai simpatizuojančiu ponu Jonavičium. Mamatė stengiasi neprarasti aukštų idealų ir sieloje liūdi dėl jų nepasiekiamumo.
Dienoraščio mintys ir jausmai Be Irusios regimo mamatės paveikslo, pasigirsta ir autentiškas balsas – „Mamatės užrašai". Tai, pasak Viktorijos Daujotytės, ir laisvo mąstymo išraiška, ir džiaugsmas kalbėtis su savimi, ir savianalizė, ir svarbių idėjų pajauta. Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela. <...> Nors pati užauklėta lenkų kalba, tačiau myliu lietuvių kalbą. Tokia ji senutė, amžių pelėsiais apaugusi, miela. Jos garsuose, rodos, girdžiu šventų girių ošima, jaučiu kvapą šventų žolių, deginamų dievams amžinojoje ugnyje. Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio. Man rodos, jokia tauta neturi tokių švelnių, dvasingų liaudies dainų, kaip mes. Rodos man, kad lenkų kalba – tai tik įmotė. Gera, maloni, bet vis dėlto įmotė. <...> tačiau atminus senutę motiną, apleistą tamsiame užkampyje, stipriau suplaka širdis. Yra kažkokių slaptingų siūlų, rišančių vaiko širdį su motina, kad ir užmirštąja, kad ir paniekintąja.
Kitoje „Užrašų" vietoje vėl su rūpesčiu tariama: Norėčiau, kad bent mano vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo <...> žmogus tuomet tegali būti tikrai naudingas savo tėvynei, jei yra išaugės iš savo tautos kultūros. Svetimų kultūrų turtai, renkami jo iš visur, turi lyg grūdai kristi į savą žeme. Dėl to stengiuos, kad mano vaikai kuo daugiausia girdėtų, mokėtų, dainuotų mūsų žemaitiškų dainų, pasakų, padavimų. Man rodos, jei žmogus nepasisavins visa tai tebebūdamas vaiku, jis visuomet jau bus lyg svetimtautis.
Dienoraštyje mamatė išryškėja kaip svajotoja, idealiste, nuolat besiilginti grožio – begalybės atspindžio. Jos siela veržiasi prie absoliuto, „kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti". Jai, giliai tikinčiai katalikei, „viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė – ne čia", mirtis – amžinojo pabudimo valanda. Tik gamta šioje „plačiojoje žemėj" gali sužadinti neaiškų sielos ilgesį, apgaubti paslaptimis, atverti vaizduotę, duoti impulsų kūrybai ir svajonei. „Užrašuose" mamatė ne kartą prisimena pasivaikščiojimus gamtoje, senose kapinaitėse: <...> diemedžiai dvelkia savo mistišką kvapą. <...> Ant kiekvieno stiebelio kabo voratinklių siūlas. Rodos, tolimame kapinių kampe atsisėdo Melancholija ir, pri60
dengusi savo plačiu sidabriniu šydu šventąjį lauką, tyliai skambina rudens simfoniją. Apie nukritusius lapus, apie nuvytusias gėles, apie vėjų dejavimus, apie lytaus teškėjimą juodomis naktimis <...>.
ŠATRIJOS RAGANOS INDĖLIS l LIETUVIŲ LITERATŪROS PLĖTOTĘ Pačia pasakojimo maniera apysaka „Sename dvare" yra novatoriškas kūrinys to meto lietuvių literatūroje. Jam būdingas autobiografiškumas, prisiminimų aktualizavimas, siekimas perteikti subtiliausius jausmus ir mintis, eksperimentavimas įvairia kalbėsena (kalbėjimas pirmuoju asmeniu, vidinis monologas, dienoraštis), polinkis į emocingumą, psichologiškumą, bandymas kurti intelektualų pasakojimą. Didžiausi autoritetai Šatrijos Raganai buvo Maironis ir Vaižgantas. Pasak V. Daujotytės, Maironis davė poezijai vyriškąjį įsipareigojimą tarnauti Tėvynei, nenuilstamai ja rūpintis, o Šatrijos Ragana to meto prozoje įkūnijo moterišką emocingumą, lyrizmą ir kartu valingą apsisprendimą gyventi ne sau, o kitiems. Ir Vaižganto romantiškąjį idealizmą Šatrijos Ragana atitiko kaip niekas kitas iš nepriklausomybės metų (1918–1940) prozininkų.
61
VAIŽGANTAS 1869–1933
ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS
Lietuvių kultūros būklė spaudos draudimo sąlygomis XIX a. pabaigoje Lietuvos kultūriniame gyvenime vyravo įtampa tarp caro politinio režimo (uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis) ir senosios aristokratiškosios kultūros (daug rašytojų susiję su lenkiška dvaro aplinka, skaitoma lenkų literatūra). Todėl svarbiausi kultūros ir literatūros uždaviniai buvo gaivinti gimtąją kalbą, priešintis rusifikacijai ir lenkėjimui, diegti tautinį susipratimą. Norminės rašomosios lietuvių kalbos nebuvo, kiekvienas autorius laikėsi savų taisyklių, bet svarbu, kad rašė lietuviškai. Į raginimą kurti tautinę kultūrą Vaižgantas atsiliepė nebijodamas rizikuoti dvasininko karjera. Nemažai konservatyvių pažiūrų kunigų kovojo su nelegalia spauda, viešai iškeikdavo, įskundinėdavo jos platintojus. Vaižgantas priešingai – kiek galėdamas rūpinosi kultūros demokratėjimu, stengėsi artinti religinę ir pasaulietinę sąmonę.
Romantinė tautos sielos samprata Savo grožinėje kūryboje Vaižgantas gyvai reagavo į XX a. pradžios nuostatas: ieškoti tautos sielos išraiškos, ne žavėtis protėvių žygiais, o istorijos faktuose įžvelgti „tautiškos idėjos ženklus", labiau orientuotis ne į valstiečius, o į inteligentiją, atsigręžti į tautosaką. Rašytojas gynė romantinį lietuvių literatūros pobūdį, tvirtino, kad beveik visa ji tebėra romantinė, nes lietuvis – ne praktiško veiksmo, o ilgesio, tylios meditacijos, laisvos dvasios žmogus.
BIOGRAFIJA IR ASMENYBĖ Juozas Tumas gimė 1869 m. rytų Aukštaitijoje, Maleišių kaime netoli Svėdasų. Baigęs Daugpilio realinę gimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminariją. Dar gimnazijoje įgytas konspiracinės veiklos patyrimas (priklausė slaptiems lavinimosi rateliams, nagrinėjantiems draudžiamus raštus) pravertė ir seminarijoje – jos slaptosios draugijos jaunus idealistus nuteikdavo patriotiškai, skatino dirbti tautai. „Niekam nebuvo galvoje karjeros darytis ar turtai krautis", – vėliau rašė Vaižgantas. Seminarijoje pra62
leisti penkeri metai išugdė stiprų charakterį ir pareigingumą, o gyvas ryšys su kaimu ir namais, aktyvi veikla klierikų draugijose formavo tautinę pasaulėžiūrą. Baigęs seminariją Juozas Tumas, kaip tautiškai susipratęs, todėl pavojingas, buvo paskirtas vikaru ne į Lietuvos, o į Latvijos, Mintaujos, bažnyčią, bet ir ten įsitraukė į vietos lietuvių inteligentų tautinę veiklą. Jie aktyviai rėmė V. Kudirkos leidžiamą „Varpą", rašė straipsnius, vertė grožinius kūrinius. Grįžusio į Lietuvą J. Tumo kunigavimas primena odisėją: trylika metų vaikomas po tolimiausius užkampius (Mosėdis, Kuliai, Micaičiai, Vadaktėliai, Sidabravas), valdžios ir vyskupijos vyresnybės persekiojamas, jis nenustojo dirbti tėvynei. Visą energiją skyrė lietuviškai spaudai – uoliai bendradarbiavo Prūsijoje leidžiamuose – laikraščiuose, slapta gabeno juos per sieną, įsteigė, redagavo, platino katalikišką leidinį „Tėvynės sargas", jame daug rašė apie lietuvių spaudos reikalingumą, aiškino rusiškų mokyklų žalą vaikų sąmonei, ragino mokyti juos slapta namie. Sulaukęs spaudos grąžinimo 1904 m. Tumas rūpinosi steigti lietuviškas mokyklas, 1905 m. organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. Tik spėjęs įsikurti vienoje vietojc, tuoj būdavo keliamas kitur, mat baimintasi didelės kunigo įtakos žmonėms. Galop Tumas tapo pavojingiausiu žmogumi – nuspręsta jį išguiti iš Vilniaus į Laižuvą. Kitaip nei daugelis to meto vyresnės kartos kunigų, jis netapo klebonu ūkininku. Žemiškieji dalykai jo sielos nesupančiojo, parapijos horizontas buvo per ankštas. 1918 m. pavasarį kunigas Tumas grįžo į Vilnių. Netrukus miestą užėmė bolševikai. Bijodami teroro daug žmonių iš Vilniaus pasitraukė – tik ne Tumas. Jis mėgino drauge su nauja valdžia dirbti ne politinį, bet kultūrinį darbą, nes apskritai gyvenime labiau ieškojo to, kas žmones vienija, o ne kas skiria. Kaip pats sakė, „viso mano gyvenimo tendencija – tiesti tiltą tarp vieno ir kito krypsnio inteligentų". Savos pozicijos gynimu, drąsa, demokratiška laikysena Vaižgantas primena XIX a. pradžios kunigą ir poetą Antaną Strazdą. Lietuvai tapus nepriklausomai patriotams, regis, jau nebuvo dėl ko kovoti. Bet rik ne Vaižgantui! Jis drąsiai smerkdavo tai, kas jam atrodė smerktina, užsipuldavo brolių lietuvių tamsumą, konservatyvumą, pašiepdavo tariamą inteligenciją. Vieną straipsnį baigė taip: „<...> daug ir kitų literatūros veikalų yra. Jie recenzuojami, jie vitrinose išstatomi ir vis dar tebelaukia, kada mūsų šviesuolis galų gale pajus reikalą – įsigyti knygų spintą!“ Metams bėgant vis dažniau atsigręždavo į jaunimą, prieš mirtį labai rūpinosi pastatydinti studentams bendrabutį – Vaižganto namus. „Aš buvau gyvas – lietuvių reikalais“, – sakė apie save. Stengėsi padėti ir įkalintam buvusiam Lietuvos prezidentui, ir paprastam žmogui – yra vadavęs dešimtis įvairių politinių kalinių, prašęs paleisti ir krikščionių demokratų, ir komunistų veikėjų. Prašymai, pateikti raštu, galėjo tapti įkalčiu, bet jam svarbiau už asmeninius interesus buvo gailestingumas ir pakanta. Gindamas asmeninį apsisprendimą dirbti išvien su visais, jei tik tas darbas neš naudos Lietuvai, Vaižgantas ne kartą įrodė, kad jo žodžiai nesiskiria nuo darbų. Būti tarp žmonių, nuoširdžiai mylėti tuos, kuriems tarnauji, žinoti, kad esi naudingas visuomenei, jam, kunigui, buvo didžioji gyvenimo prasmė, o giedra nuotaika, pozityvus mąstymas – jaunatviškos energijos šaltinis. „Sprogstantis optimistas“, – taip Vaižgantą apibūdino V. Krėvė. Vaižgantas mirė 1933 m., palaidotas Kaune, Vytauto bažnyčioje, kurioje ilgą laiką darbavosi. 63
KŪRYBOS APŽVALGA
Atsiminimai ir kelionės apybraižos Pirmieji Vaižganto kūriniai – atsiminimų „Vaizdeliai" ir kelionės į Ameriką aprašymų knyga. Po 1601 m. išleistos Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionės į Jeruzalę", išpopuliarėjusios lotyniškai skaitančioje Europoje, Vaižganto „Ten gera, kur mūsų nėra" buvo pirma lietuvių literatūroje kelionės apybraižų knyga. Joje rašytojas karštai ragina lietuvius imtis iniciatyvos savame krašte: „Grįžkite dar gyvais žmonėmis, o ne vien pelenų urnomis ar vien maišeliais pinigų!“
„Pragiedruliai“ Stambiausias Vaižganto kūrinys – dviejų tomų veikalas „Pragiedruliai". Šio kūrinio žanrą geriausiai nusako pavadinimas ir paantraštė „Vaizdai kovos dėl kultūros". Dėmesys sutelktas ne į fabulą, ji sieja tik dalį vaizdų, o į siekį ne tik pavaizduoti lietuvių kultūrinį atgimimą – knygnešių veiklą, ekonominius krašto reikalus, – bet ir suprasti, kur slypi tautos gyvybingumas. Skirtingo pobūdžio vaizdus „Pragiedruliuose" vienija pasakotojas ir jo idėjinė pozicija – rūpinimasis lietuvių savimonės ugdymu, tautos dvasiniu tobulėjimu. Metaforiškais ir realistiniais vaizdais, publicistiniais nukrypimais jis formuoja nacionalinės kultūros modelį, kuriame svarbiausia vieta tenka išmintingos gamybos (agrokultūros), meilės darbui ir gamtai pavyzdžiams.
APYSAKA „DĖDES IR DĖDIENES“
Tema Lietuvių etninis savitumas – pagrindinė Vaižganto kūrybos tema, meniškiausiai išplėtota apysakoje „Dėdės ir dėdienės". Apysaką sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje „Labai senai: Mykoliukas ir Severiutė" vaizduojami baudžiavos laikai, baudžiauninkų Mykolo ir Severjos bundanti meilė. Abu veikėjai susitaikę, kad jų laimei nelemta išsipildyti: Mykoliukas užgniaužia norą turėti savą gyvenimą, Severja pasiduoda tijūno Rapolo Geišės geismui ir tėvo sprendimu išteka už šio „dvaro prižiurnos". Kitose trijose dalyse pasakojama, kaip susiklostė veikėjų gyvenimas po baudžiavos panaikinimo. Beteisė socialinė padėtis, menka savivoka, nuolankumas, visiškas atsidavimas aplinkybėms ir stipresniųjų (tėvo, brolio, kaimo bendruomenės, Bažnyčios, galiausiai gamtos gaivalo – instinktų) valiai yra pagrindiniai šių žmonių bruožai, nulemiantys likimą.
Pasakotojas ir jo veikėjai Apysakoje dominuoja pasyvumas. Laisvas ir aktyvus, pasak Jūratės Sprindytės, tik pasakotojas. Jis žino, supranta ir permato daugiau nei veikėjai. Štai Mykoliukas lyg „gamtos brolis žiogas" groja sau niekuo daugiau nesirūpindamas. O pasakotojas kalba ir apie savaimingai spontanišką muzikanto prigimtį, lygina su saule, kurios „dirb64
tinai nepasigaminsi", ir apie baudžiavos – „verguvės" – nežmoniškumą, net daro išvadą: nors ir primityvus, tas menas vis lengvina sunkų baudžiauninkų gyvenimą. Veikėjams tai nerūpėjo, nes jie „nemokėjo galvoti". Apie jų savimonę beveik nieko negalima pasakyti, nes pasakotojas nuolat primena: „nenusimanė", „nežinojo", „nesumesdavo". Vienintelis dvaro tijūnas Rapolas Geišė rodosi esąs aukštesnės savimonės, bet ir jį pasakotojas vadina „protingu beraščiu". Gamtos jausmo Vaižganto veikėjai irgi beveik neišgyvena, nes patys yra „stiprios gamtos stiprūs padarai". Kad siela ieškotų gamtoje kokio nors atbalsio, reikia refleksijos – gebėjimo suprasti ir matyti save iš šalies, o apysakos veikėjai šios savybės neturi. Pasakotojas teisina savo veikėjų primityvumą, nes grožisi jų natūralumu, spontaniškumu. Tad ir mistines gamtos pajautas dera priskirti jam, o ne veikėjams. Net ir įsijausdamas į veikėjų išgyvenimus jis nesitapatina su jais, priešingai – neretai vertina ironiškai. Pasakotojas kalba apie baudžiauninkų gyvenimą prisimindamas pavyzdžių iš Biblijos, lygindamas savo veikėjus su Europos literatūros personažais, kartais nuklysdamas į didmiesčio gatves, kur cypia tramvajai, įpindamas ne vieną tarptautinį žodį. Tokio pasakotojo iki Vaižganto lietuvių literatūroje nebuvo.
Mykolas Šiukšta Mykoliukas – jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus. Portretas atskleidžia jo sveikatą ir jėgą – „gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio ir pagali. Šieno plakais, grūdų maišais jis žaiste žaidžia". Dirba neprieštaraudamas, nesiskųsdamas. Bet žmonių būryje visada vienas, į save nugrimzdęs. Jo mėlynos lipšnios akys šypsosi „kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu <...> tame pasaulyje negalėjo būti žmonių, nes žmonių Mykoliukas nebuvo reikalingas". Visko jam užteko – ir kasdienio valgio, ir prasto rūbo. Tik paties pasidirbtą skripkele, kuria kaimo jaunimui grieždavo negudrią melodiją, Mykoliukas brangino. Ir dar Severją – nujausdavo ją iš tolo, žinojo esant gražiausią, meiliausią ir tėvams paklusniausią. Mykoliukas „juste juto, kaip Severiutė yra jam artima, kokią didele dalį jo būtybės sudaro". „Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saule", – dainavo jo širdis, tačiau prieiti, užkalbinti, juo labiau vesti net svajoti nedrįso. Į kokius namus ją parsivestų, jei pats kaip kampininkas glaudžiasi pas brolį? Gandas, kad Severją išteka už Rapolo Geišės, atėmė iš Mykoliuko visas jėgas – „nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei rankos besitiesė ko paimti". Tik Severjos, atėjusios prašyti pagroti vestuvėse, glamonė vėl prikelia Mykoliuką gyventi: „Nieko panašaus jis nebuvo prityręs per visą savo amžių. Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs ir davęs jam paragauti savo saldybių!“ Šią valandą jis paskui prisimena visą gyvenimą, jau tapęs Dzidoriumi Artoju. Po daugelio metų, pasipuošęs Severiutės dovanotu šaliku, bažnyčioje tarp žmonių dėdė Mykolas „laikėsi nė kiek ne menkiau už pačius didžiuosius, pačius turtinguosius ūkininkus <...> – net rimčiau ir didesniu savo vertybės jautimu už patį kleboną“. Žinojimas, kad mylėjo ir buvo mylimas, padeda jam nesugniužti, atlaikyti likimo negandas ir jaustis laimingam: „Ir buvo tiek laimingas, tiek laimingas, tiek to pilnas, jog ničnieko daugiau ir nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo jį nieko daugiau nebegalint duoti!“ 65
Severja Pukštaičia Severja – darbšti, „slauni ir verta nemenko likimo" mergina, tik jos „gyvenimas kitaip pasuko savo ratą". Nepatenkinta tėvų namų aplinka, ji susikuria savą pasaulį: jos klėtelė iš tolo kvepia švara, džiovintais žolynais ir raugintais grybais – krembliais, pelniusiais šeimininkei namiškių ir kaimo moterų pagyras. Severja gražina savo buitį: klėtelės sienas puošia šventi paveikslai, indauja ir skrynia išmargintos gėlėmis, net vienintelės kėdės atlošas išdrožinėtas piešiniais. Iš kaimo jaunimo jai artimiausias Mykoliukas, nenuilstantis griežėjas. Jiems gera kartu tylomis sėdėti, „taip gera, kaip pilnu žiedu pražydusiems žolynams". „Dievas juos buvo besurenkąs į dvejetą, tik gyvenimas išskyrė." Dėl Severjos susikerta dviejų vyrų troškimai ir laimi aktyvesnis, labiau savimi pasitikintis Rapolas Geišė. Bučiniais ir glamonėmis jis pažadina Severjos moteriškąją prigimtį – norą sukurti šeimą, auginti vaikus. Ištekėjusi už dvaro tijūno, mylima ir lepinama, Severja patiria moteriškos laimės pilnatvę. Ji tampa vaišinga šeimininke, gera žmona, laiminga motina. Tačiau panaikinus baudžiavą Rapolienei belieka dėdienės, neapmokamos darbininkės vyro brolio šeimoje, dirbančios už du, lemtis. Ji bejėgė ir prieš kasdienybės nuobodulį, rutiną, kaimo gyvenimo inerciją. Mirus vyrui dėl „per didelio neramumo" neberanda sau vietos nei Geišių namuose, nei savo jaunystės biržėse, kur tiek jos mėgstamų kremblių ir žemuogių. „Jai kažin ko viduje trūksta, ir tuščia, ir šalta." Minios nuotaika ją nuneša bažnyčion, minios ūpas nuveda ir karčemon.
Rapolas Geišė Iš pažiūros stropus ir rūstus „dvaro prižiurna" iš tikrųjų jautrus ir atlaidus kaimo žmonėms. Skirstydamas darbus kitiems pats taip ir neišmoko dirbti. Tijūnavimas buvojo tikrasis pašaukimas, užtat ir tarnavo dvarui su „nematytu teisingumu ir ištikimybe". Saveikių seniūnijos žmonės gerbė Geišė, mat „nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino. <...> Tipingas ramus kavalierius rodės kaip tik skirtas vienišu pragyventi amželį". Betgi krinta jam į akį Pukštų Severja. Svarstydamas, kodėl vienaip ar kitaip susiklostė veikėjų likimai, pasakotojas ne kartą mini gamtą kaip stiprių instinktų šaltinį. Ir Geišė – „galingas gamtos epizodas" Severjos gyvenime. Jis „sutraukė Severjos giminės ryšius <...> ir pasiėmė ją sau kaip jam skiriamą, kaip gyvenimo kovos grobį ar ką panašu. Nei kūnu, nei dvasia tai galybei nepasipriešinsi". Vedęs Severiutę Rapolas „perkėlė ją į visai kitą buitį, į dvaro buitį, kur jis vėl buvo galingas, didžius darbus tvarkė kaip koks inžinierius, ir visi jo klausė". Tačiau „lūžus verguvei, lūžo ir jos tarnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu". Panaikinus baudžiavą visą savo neišnaudotą energiją jis skiria brolio vaikui Adomukui: per dienų dienas pasakoja jam tikras ir pramanytas istorijas, seka pasakas, moko atpažinti bet kurį augalėlį ar gyvį. Rapolas karšinčius tampa vieninteliu vaiko mokytoju, draugu ir patarėju, o Adomukas – vieninteliu jo klausytoju.
„Diemančiukai“ Vaižgantas literatūros istorijoje dažnai apibūdinamas kaip „diemančiukų" ieškotojas. Kalbėdamas apie „Pragiedrulių" sumanymą pats sakė – „mano norai buvo paser66
gėti ir sukaupti į vieną vietą lietuviškos tautos „diemančiukų", kurių yra pilkame jų gyvenime". Tokių „diemančiukų" nemaža „Dėdėse ir dėdienėse": tai ir Mykoliuko jautrumas, meilė brolio vaikams, svajingumas, ir Severjos darbštumas, švara, polinkis prie grožio net ir skurdžioje buityje, ir Rapolo pasakojimai, gebėjimas palenkti vaiko sielą padavimais ir sakmėmis. Pasakotojas neslepia, kad jam gražūs šie žmonės, kai dirba, ilsisi ar meldžiasi. Jam svarbu išryškinti, kas, jo manymu, yra gera patriarchaliniame kaime – patvari šeima, darbštumas, religingumas. Vis dėlto tame Vaižganto posakyje – ne tik deimančiukai, yra ir jų priešprieša, „pilko gyvenimo" užuomina. Apysakos įžangoje pabrėžiama, kad „dėdės ir dėdienės pavadinimai anuolaik reiškė visai ne giminės ar šeimos santykį, tiktai tam tikrą socialinį vienetą šeimoje". „Vargingoji buitis", „žemės vargai ir kartybės" – taip ne kartą nusakomas veikėjų gyvenimas. Pasakotojui rūpi ne tik užguito žmogaus grožis, bet ir trūkumai – tinginystė, inercija, apsileidimas (Severjos tėvų pirkios vaizdas primena Žemaitės aprašymus), dvasios nuopuolis (girtuoklystė, nesąžiningumas).
Idealizuojamieji tautos bruožai – tvirtybė, darbštumas, sielos liūdesys Literatūros tyrinėtojai Vaižgantą dažnai vadina tautinio charakterio vaizduotojų. Kokį lietuvį regi apysakos „Dėdės ir dėdienės" pasakotojas? Pirmiausia fiziškai stiprų, sveiką, tvirtą, ištvermingą. Apie Mykoliuką sako: „Dirba tikrai už du, už tris." O lygi, blizganti „lyg lakuota" Severjos oda „reiškė geležinį kūno padarymą ir jo patvarumą". Lietuvis vyras kaip Mykoliukas – „gražiai išaugės, storas juosmenyje, pečiuitas". Moterys, „sveikosios ir riebiosios lietuvaitės", „kresnos ir storagalės", apsisegusios keliais sijonais „tyčia, kad būtų storiau pasturgalyje ir dėl to laibiau rodytųsi juosmenyje". Riebumas – vienas svarbiausių lietuvių portretinės charakteristikos bruožų. Jei tik pasakotojas sako „gražus", čia pat priduria ir „riebus". Severiutė mąsto apie Mykoliuką: „Kad nebūt toks blogas, būt gražus.“ Anot pasakotojo, „blogas – reiškė: neriebus, sublogęs, sumenkęs". Kitas pasakotojui svarbus lietuvių bruožas – darbštumas. Mykoliukas ir Severja nuo aušros ligi sutemos darbų sūkuryje. Mykoliuko vikrumas, greitumas, bet kokių darbų nesikratymas pažymėtas pačioje apysakos pradžioje. Severja ne tik nudirba ūkio darbus namie – visam kaimui miegant dar ir prikrembliauja, kad žiemą ne tik šeimai užtektų, bet ir viešnioms būtų ko pakišti. Kiek hiperbolizuotas personažų darbštumas, matyt, padėjo susidaryti nuomonei, kad Vaižgantas laiko lietuvius darbščia tauta. Tačiau pabrėždamas Mykoliuko ir Severjos darbštumą pasakotojas šio bruožo nepriskiria visos tautos būdui, niekur plačiau to nesvarsto. Geišę, irgi lietuvį, vengiantį „mažiausio darbelio", pavadina iškrypėliu, nes „jam tuštumo reikėjo, kad visados būtų laisvas, nieko nenusitvėręs", o jo tingėjimą laiko pirmykščiu (suprask, paveldėtu iš protėvių, iš seniausių laikų) ir čia jau ne vieną pastraipą skiria lietuviškam nerangumui aptarti. Paskui lyg susigriebia, esą neveiklumas – „ne tų vienų lietuvių liga", bet Geišės gyvenseną vis tiek pavadina „tautiniu tingėjimu". Taigi lietuvis – tingus padaras, o Mykoliuko ir Severjos darbštumas greičiau ne tipiškas, o išskirtinis bruožas, kiekvienam sektinas pavyzdys. 67
Kalbėdamas apie lietuvių charakterį pasakotojas randa ir kuo pasidžiaugti. Pirmiausia sielos paveikslu. Melancholija ir liūdesys – būdinga lietuvio savijauta. „Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui reikšti <...>. Tokiam dalykui tinkamas nebent vienų tik lietuvių vidus“ Pilnai liūdesio, tyliai kenčiančiai lietuvio sielai, pasak Vaižganto, artima poezija, nes „viena poezija tai težino, ir ta – tik nujautimu“. Šiuo atžvilgiu komplikuotas Severjos charakteris. Jos išvaizda, darbštumas ir tvarkingumas dera bendrame „lietuviško paveikslo“ fone. Bet aistros – noras išsiveržti iš aplinkos, gebėjimas provokuoti, kurti sau palankią situaciją (sėdėdama su Mykoliuku skiria pasimatymą Geišei) ir rinktis (pati bučiuoja Mykoliuką) – tarsi paneigia, kad lietuviai tokie jau pasyvūs melancholikai. Šiose teksto vietose pasakotojas nesamprotauja apie lietuvių būdą, bet į apysaką tokiu aspektu žvelgiančiam skaitytojui būtų ką pasvarstyti.
VAIŽGANTO KŪRYBOS REIKŠMĖ Lietuvių etninis charakteris ir tautinė savimonė Vaižgantui buvo svarbiausias kūrybos šaltinis. Pasak jo, gimtojo kaimo moraliniai pamatai – būdo švelnumas, širdies gerumas – yra didžioji lietuvių dvasios ir kultūros stiprybė. „Mums, daugiau romantikams, neg praktikams", būdingas žvelgimas į pasaulį dvasios akimis, daiktų ir įvykių suvokimas „gyvu jausmu“. Kaip ir Vincas Krėvė, Vaižgantas kūrė tautos charakterio ypatingumo mitą, pats tuo mitu tikėjo ir jj gynė.
68
VINCAS KRĖVE 1882–1954
GYVENIMO IR KŪRYBOS APŽVALGA Vincas Mickevičius-Krėvė gimė Subartonyse, Merkinės parapijoje. Jo senelis esą atsikėlęs iš kitos parapijos, kur Mickevičius vadinę Krėvėmis. Šią pravardę rašytojas vėliau pasirinko slapyvardžiu. Subartonys pačiame Dzūkijos vidury. Ežerai, slėniai ir aukšti kalneliai, nuo kurių atsiveria mėlynuojančių šilų vaizdas, istorinės vietovės – Merkinės piliakalnis, Punios Margirio kalnas, Liškiavos pilies griuvėsiai, Perloja, Gilšės ir Ilgio ežerai – nuo pat mažens žadino kūrybinę vaizduotę. Herojišką Dzūkijos krašto praeitį rašytojas pavaizdavo romantiniuose „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“. Pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje, paskui savarankiškai, Peterburge išlaikė progimnazijos egzaminą ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet po dvejų metų buvo pašalintas dėl pašaukimo stokos. Greičiausia buvo įskųstas, nes daug skaitė, domėjosi istorijos, kultūros, socialinio gyvenimo ir moralės klausimais. Dėl ūmaus charakterio, lengvai pažeidžiamo garbės jausmo sunkiai tai išgyveno. Be to, slėgė santykiai su namiškiais: netrukus Mickevičių šeimoje mirė du vaikai, ir artimųjų priekaištai, kad šitaip Dievas baudžia šeimą, Vincą sukrėtė. Taip radosi amžinos kaltės ir pasaulio neteisingumo jausmas, o įskaudinto vienišo žmogaus paveikslas literatūroje jam pasidarė pats artimiausias. Pasak Alberto Zalatoriaus, buvo mestas iššūkis ne tik tėvų valiai, kunigo profesijai, Bažnyčiai, bet ir krikščionybei kaip vertybių sistemai. Iš čia noras pažinti ne tik Kristaus mokymą, bet ir kitas religijas: Krėvė gilinosi į budizmą, panteizmą, pagonybę, domėjosi antikos kultūra. Kadangi Vilniaus universitetas po 1831 m. sukilimo caro įsaku buvo uždarytas, Krėvė studijavo Kijeve, Lvove, Vienoje. Dešimt metų gyveno Kaukaze, mokytojavo Baku realinėje gimnazijoje. Buvo puikus mokytojas: daug cituodavo atmintinai, formuluodamas įdomias diskusines rašto darbų temas pratino mokinius nuosekliai ir logiškai mąstyti, drąsiai kalbėdavo apie draudžiamus dalykus (tuo metu Užkaukazė kaip ir Lietuva buvo Rusijos užkampis), su pagarba atsiliepdavo apie senąją Azerbaidžano kultūrą, istoriją, skiepijo mokiniams tautinio orumo jausmą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Krėvė grįžo į Kauną, dirbo profesoriumi Kauno, vėliau Vilniaus universitete. Vasaras leisdamas tėviškėje su aistra rinko tautosaką, išleido ne vieną liaudies dainų, padavimų, patarlių rinkinį. Kaip rašytoją Krėvę išgarsino kaimiškoji proza (apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj" ir novelių apysaka „Raganius"), kurioje vaizduojami vis dar tradiciškai gyvenantys 69
senieji Lietuvos kaimo žmonės, išlaikę tautinio būdo savitumą, esmines lietuviško charakterio ypatybes. Senasis išminčius skerdžius Lapinas (apsakymas „Skerdžius"), išsaugojęs paslaptingą ryšį su medžiu, gamtą suvokia kaip Dievo dovaną visiems žmonėms, todėl ūkininkui Grainiui sumanius savo žemėje nukirsti šimtametę liepą karštai ją gina: „Ar tu ją sodinai, kad ji tavo, ar tu ją auginai, kad kirsti nori? Ar gal ji tau vienam žaliuoja, tau vienam šlama ir grožėjasi?" Žuvus liepai „lyg dangus prakiuro toje vietoje". „Jau kai žmonės tokių medžių, kaip liepa, nesigaili, tai jie ir nieko nesigaili. E, mirti geriau, negu tokiais laikais gyventi", – sielvartauja skerdžius, o netrukus pasiligoja ir miršta. Senojo skerdžiaus paveikslu Krėvė išaukštino dar Simono Daukanto ir Antano Baranausko įžvelgtą lietuvių bruožą – jautrumą gamtai kaip džiaugsmo, santarvės su pasauliu, gyvenimo pilnatvės šaltinį. 1940 m. V. Krėvė buvo pakviestas ministru pirmininku į SSRS okupuotos Lietuvos vyriausybę. Negalėdamas sulaikyti Lietuvos nepriklausomybės ir ekonomikos griovimo važiavo aiškintis į Maskvą, ten pokalbiuose su Viačeslavu Molotovu paaiškėjo Stalino kėslai. Matydamas, kad negalės paveikti sovietų valdžios sprendimo inkorporuoti Lietuvą į SSRS, Krėvė atsistatydino. 1947 m. pasitraukė į JAV, Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas bei literatūras. Emigracijoje jautėsi vienišas, nepritapęs – „mano vardas liko Lietuvoje, čia atsivežiau tik pavardę, kuri jau nieko nereiškia", „mano siela nesugeba nei priimti „amerikoniškojo" gyvenimo, jo pažiūrų, nei prisitaikinti..!“ Prieš mirtį išsakė paskutinį norą – „grįžti Lietuvon ir ten atsigulti amžinam poilsiui šalia savo tėvų ir protėvių ant Subartonių kapinyno“. Laukti teko ilgai. Beveik po keturiasdešimt metų, 1992 m., rašytojo palaikai perlaidoti Subartonyse.
DRAMA „SKIRGAILA“
Literatūrinis kontekstas V. Krėvės dramos radosi ne tuščioje vietoje. XIX a. pabaigoje jau buvo išspausdinta ir suvaidinta Antano Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje". Prasidėjo slaptų lietuviškų vakarų, „klojimo teatro", sąjūdis. Paskutiniu XIX a. dešimtmečiu V. Kudirka išvertė D. Bairono „Kainą", kelias F. Šilerio dramas, A. Mickevičiaus „Vėlinių" III dalį, bet šie kūriniai nebuvo pastatyti. Įvairių meno draugijų rengiamuose vakaruose buvo populiarios Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės komedijos, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda svieto lygintojas", Miko Petrausko muzikinė drama „Birutė" – pirmoji lietuviška opera. Mėgėjų teatre Mažojoje Lietuvoje pirmąsias savo dramas pastatė Vydūnas (1868–1953), idealizuoto tikrovės paveikslo, dažnai perteikiamo abstrakčiais simboliais ir alegorijomis, kūrėjas.
Pradinė situacija, kūrinio atmosfera Lygindami su XIX a. pabaigos – XX pradžios draminiais kūriniais, literatūrologai dramą „Skirgaila" (1924 m.) vadina pirmąja tikra drama lietuvių literatūroje. Joje 70
yra visa, ko stigo ankstesnėms lietuviškoms pjesėms, – konfliktas, nuolat stiprėjanti įtampa, tragiška situacija, draminė kolizija, t. y. priešingų siekių, interesų, nuomonių susidūrimas. Šiame dramos veikale dėmesys sutelktas į Lietuvos kunigaikščio Skirgailos tragediją. Pirmą kartą lietuvių literatūroje skleidžiasi istorinio asmens vidinis pasaulis, parodomi valdovo dvasios pakilimai ir nuopuoliai. „Skirgailą" literatūros istorikai dažnai lygina su V. Šekspyro dramomis, nes Krėvė irgi rėmėsi istorijos šaltiniais. Beveik visas dramos veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, kurią, atrodo, supa dar ne miestas, o gūdi giria. Remarkose nurodytas rekvizitas: ąžuolinės skobnys, suolai, žvėrių kailiai, rago taurės. Pasak Redos Pabarčienės, Aukštoji pilis, kaip Elsinoras „Hamlete", yra ir veikėjo dvasinės situacijos, supančio pasaulio metafora. Hamletą gaubia šiaurietiško šalčio, drėgmės atmosfera, Skirgailos „ore" tvyro sunkumas, nerimas, įtampa, persmelkianti herojaus vidų ir simboliškai įsikūnijanti viduramžiškos pilies vaizdinyje. Abiejų dramų pagrindiniai veikėjai tragiški: jų idealai nedera su tikrove, norai su galimybėmis, tikslai su įgyvendinimo būdais.
Religinės ir politinės prieštaros Skirgailą matome tragiškoje padėtyje, kurios jis negali nei pakeisti, nei išvengti: Lietuva jau pakrikštyta, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai, bet valdovo bendražygiai, ypač vaidila Stardas, tiki senaisiais dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventieji ąžuolynai, kai dainius įkvėpdavo garsūs didvyrių žygiai. Vienas svarbiausių Skirgailos vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų konfliktas. Jis supranta, kad reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą („<...> apsupo šalį mūsų dievų priešai <...> Mes neišgalėsim atsilaikyti visam pasauliui"), tačiau širdyje gerbia pagoniškuosius dievus ir slapta pritaria Stardui: „Kas nenorėtų grąžinti garbingų senovės laikų!.. Bet jų sugrąžinti neišgali dievai, ir mes nebepajėgsime!“
Skirgailos vidinės prieštaros Kaimyninių šalių pasiuntiniai, su kuriais tenka bendrauti Skirgailai, apie niūrų ir rūmų etiketo nepaisantį Lietuvos valdovą atsiliepia nepagarbiai, bet patys nė kiek ne geresni. Prisidengę tėvynės ir Bažnyčios vardu jie rūpinasi tik savo nauda. Svetimšaliai dramoje vaizduojami praradę riterijos vertybes – tiesumą ir atvirumą, žodžių ir darbų dermę. Diplomatijos vingrybių ir apgaulės, naujosios Europos ginklų, vėliau griebiasi ir Skirgaila. Jo monologai valdingi, išdidumu, ironiška panieka priešams ir kitamaniams saviesiems, pykčio priepuoliais jis demonstruoja valstybės galią. Dažnai negirdi pašnekovo, gilinasi vien į save, svarsto gėrio ir blogio, žmogaus ir dievybės, gyvenimo prasmės klausimus. Kalbėdamas su Ona Duonute guodžiasi, kad visuomet nori gero, bet nemoka pasiekti: „Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta <...>. Aš matau, kad bloga gyvent pasauly, bet kas tuo kaltas, aš nenumanau.“ Tačiau kai krivis Skurdulis iškelia žmogiškosios etikos principą – „išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti“, – Skirgaila jo patarimus atmeta. Sakosi norįs panaikinti visa, kas yra pikta, o pats keršija, smurtauja – per prievartą veda Oną Duonute, gyvą palaidoja Keleri. 71
Vienišo žmogaus tragizmas Skirgaila tragiška asmenybė, nes negeba valdovo pareigu suderinti su troškimu būti laimingam, mylimam. Įkalinęs pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kad lenkams kaip kraitis neatitektų jos žemės, vis dėlto nori būti švelnus, siekia meilės ir ramybės, net pasiryžta atsisakyti sosto, bet ir čia patiria pralaimėjimą. Pripažindamas tik savo teisumą („Čia nėra kitos valios, jeigu aš savo pasakiau") negali suprasti Onos Duonutės, niršta, kad ji jaučiasi savo likimo valdovė. Pamilusi vokiečių riterį Kelerį kunigaikštytė atstumia Skirgailą. Jos drąsa, savosios garbės pajautimas, ori laikysena rodo, kad tai stipri asmenybė, lygi Skirgailai.
Keleris – Skirgailos antagonistas. Šviesusis ir Tamsusis vyras Tragišką konfliktą dramoje sustiprina ir Skirgailos priešininkas Keleris. Tai sumanus ir narsus karys, atvykęs į pilį kaip kaimyninės šalies pasiuntinys. Jis pamilsta Oną Duonutę ir pasiaukoja dėl jos garbės – neišsiduoda, kad buvo kunigaikštytės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Kelerio vidinius prieštaravimus paskutinėmis gyvenimo valandomis slepiantis Stardo karste atskleidžia sąlyginė scena: Šviesusis ir Tamsusis vyrai – du jo vidiniai balsai – išsako skirtingas gyvenimo nuostatas. Tamsusis vyras gundo gyvenimo malonumais („Juk tavęs dar laukia ir garbė, ir laimė, ir kiti gyvenimo džiaugsmai. Aš tau suteiksiu progos dar šimtą kartų pažinti moters meilės saldžius jausmus"), provokuoja vadindamas jį bailiu, praradusiu vyriškumą („<...> ar tu netapai panašus moteriai, kuri svyruoja ir abejoja?"), kursto savimeilę („Užtenka tau tik sujudėti karste, pakelti galvą, ir visi čia esamieji išsigandę išbėgios į visas šalis"). Šviesusis vyras kalba apie sielos išganymą, apie kilnią auką, už kurią „laukia amžina šviesa", perspėja, kad niekingas gyvenimas sunkesnis nei garbinga mirtis („Čia net išsigelbėjusio laukia tavęs gėda, kad pražudei moterį, jai išgelbėjimą pažadėjęs ir pažado netesėjęs"). Keleris morališkai stipresnis už Skirgailą, nes pamiršęs savisaugą žūsta dėl kito žmogaus. Paaukojęs gyvybę už moters garbę jis lieka ištikimas viduramžių riterių idealams.
Stardas. Tautos vertybių kolizija Skirgailos oponentas dramoje yra vaidila Stardas. Jis ištikimai saugo tautos garbę: gina senąjį tikėjimą, ragina valdovą su bendražygiais sutelkti valią ir imtis veiklos. Kaltina Skirgailą už savųjų dievų išdavystę, žadina patriotinius jausmus, kursto karžygiškas ambicijas („Panorėk, kunigaikšti, ir vėl atgims mūsų kraštui senovės didvyrių gadynė“), ragina klausyti, ką liepia širdis, moko, kaip „elgtis dera garsiųjų tėvų ainiams“. Skirgailai atrėžus, kad lietuvius gali ištikti prūsų likimas, todėl reikia „tėvynę gelbėti ir tautą“, o „dievais tesirūpina kriviai“, Stardas valdovui ir bajorams prikaišioja bailumą, vadina vergais, praradusiais senų tėvų narsą ir garbės supratimą – geriau žūti, nei vergauti. Jis nesupranta politinių Skirgailos užmačių, jam rūpi istorinės atminties, tautos dvasios – kalbos, papročių – išsaugojimas: „<...> liaudis, jus pamėgdžiodama, atsižadės senų papročių, veja užželdins takus į tėvų našlaičių kapus ir pamirš šventą mūsų dainų kalbą.“ Svarbiausias vertybes – tautos laisvę, jėgą, grožį – Stardas regi praeityje. Dabartis jam niūri, neverta herojinių dainų: „Nebeliko 72
didvyrių pasauly, turi mirti ir daina!“ Matydamas, kad nepajėgs Skirgailos ir bajorų krūtinėse „keršto gaisrą pakurti“, Stardas sudaužo kanklius. Ir Stardas, ir Skirgaila – abu teisūs: vienas gina protėvių tradicijas, kitas valstybės interesus, ir abu nepripažįsta kompromisų. Skirgaila supranta Lietuvos politinę situaciją, bet nieko negali pakeisti, nes yra valdomas silpnybių ir aistrų – nesugeba tramdyti pykčio, todėl keršija, nemoka mylėti, todėl pasiduoda aklam įniršiui. Pagrindinių veikėjų tragiška baigtis: Stardas žūva, Keleris užkasamas gyvas, Skirgaila lieka vienas, pralaimėjęs, neradęs kelio nei sau, nei tautai, praradęs artimuosius, sunaikinęs savyje gebėjimą mylėti ir aukotis, pamynės riterio idealus.
VINCO KRĖVĖS KŪRYBOS REIKŠMĖ Krėvė, karštos, jautrios, maksimalistiškos prigimties asmenybė, gyvenime ir kūryboje teigė jausmų, minčių ir veiksmų darną, asmens laisvę, sąmoningą apsisprendimą, teisę į laimę. Savo kūryba jis nemoko ir nemoralizuoja, atvirai nerodo simpatijų ir antipatijų. Jam įdomūs netikėti veikėjų poelgiai, sudėtingas vidinis pasaulis. Kaip būdinga Europos romantizmui, rašytojui rūpi vienišas, nesuprastas, maištingas žmogus. Romantikų herojai abejoja idealais, galimybe juos įgyvendinti. Krėvės veikėjai nepasitiki įprasta gyvenimo tvarka, civilizacijos štampais. Iš šio nepasitenkinimo, žmogiškosios laimės troškimo, siekio vadovautis savomis nuostatomis kyla jų maištas. Didžiausia Krėvės veikėjų vertybė – laisvė.
73
BALYS SRUOGA 1896–1947
ISTORINIS LAIKAS, „DIEVŲ MIŠKO“ GENEZĖ IR LIKIMAS Baliui Sruogai, moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkui, Antrojo pasaulinio karo metais teko išeiti fašistinės koncentracijos stovyklos, arba lagerio, „mokyklą“. 1943 m. kartu su kitais lietuvių intelektualais jis buvo suimtas, įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje ir tapo visos nužmoginimo sistemos liudytoju. Baigiantis karui grįžęs į Vilnių rašytojas neberado šeimos – žmona su dukterimi buvo pasitraukusios į Vakarus. Nors silpnos sveikatos, kamuojamas artimųjų ilgesio, pasinėrė į literatūrinį darbą – gydydamasis Birštono sanatorijoje per du mėnesius parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Mintis memuarų knygoje parodyti fašistinio lagerio tikrove Sruogai kilo dar kalint Štuthofe. 1943 m. pavasarį lietuvių įkaitų grupė buvo paskelbta „garbės kaliniais". Rašytojas savo noru dirbo lagerio raštinėje. Rizikuodamas gyvybe domėjosi slaptais dokumentais, drąsiai naršė lagerio archyvuose. Ir „Dievų miške“ jis liudija sąmoningas pastangas gilintis, rinkti ir sisteminti lagerio tikrovės duomenis: „<...> iš raštinės – taip toli matyti: visas lageris, visi žmonės, visa tvarka, – visa reikalingoji medžiaga...“ 1945 m. gegužę, tik grįžęs iš Štuthofo, rašytojas ėmėsi kurti eskizus apie stovyklą – tą nuo seno Dievų mišku vadinamą vietovę, kurioje prasidėjus karui „apsigyveno piliečiai, panašūs į velnius". Kolegoms ir draugams, atvykusiems į Birštoną jo aplankyti, paskaitydavo ištraukų. Naujas kūrinys iš karto patraukė stiliaus išraiškingumu, originalia tematika, pasakojimo savitumu. Bet būta ir priešingų vertinimų. Kai kurie, ypač turintys Štuthofo pragarą patyrusių artimųjų, kalbėjo, kad taip rašyti negalima – „juk čia žmonių gyvybė, kančios“, o Sruoga verčia „net juoktis“. Jiems būtų buvęs geriau suprantamas realistinis pasakojimas, juokas mirties akivaizdoje atrodė lyg nesusipratimas, netgi beprotybė. Abejota, ar lagerio tematika apskritai tinka grožiniam kūriniui. Sruoga tokią spontanišką reakciją ir kritiką labai vertino. „Aš rašiau ne dienoraštį, – sakė draugams. – Jeigu be ironijos būčiau rašęs, nebūčiau išgyvenęs. Ironija buvo tas skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus. Nuo skausmo gindamasis parašiau, kitaip negalėjau rašyti.“ Sruoga tikėjosi greitai išvysiąs savo kūrinį knygynų lentynose. O čia rašytojus užgriuvo įvairių viešų įstaigų reikalavimai rodyti lojalumą sovietinei valdžiai. Universitete prasidėjo paskaitų tikrinimas: ką dėstytojai kalba studentams, kokius 74
kūrinius aptarinėja, kaip juos vertina. Laiške Rašytojų sąjungos pirmininkui Petrui Cvirkai Sruoga piktinosi menininkų dvasiniu prievartavimu: Žmogaus psichika „pagal liniją“ niekuomet nesifbrmuoja, kol ji tebėra žmogaus psichika! Rašytojas rašo taip, kaip jis jaučia, kaip jis mato pasaulį, – kiekvienas kitaip, savaip. O paskui jam sako: ne taip, ne pagal liniją! <...> Kodėl aš niekur nežymiu savo vidujų išgyvenimų? Argi aš niekuomet nepasiilgf s savųjų, Tėvynės ir t. t. Aš į tokį priekaištų naivumą galėjau atsakyti tiktai šypsena <...>. Aš duodu faktus, jų išdėstymas, parinkimas, sugrupavimas savaime turi sukelti skaitytojo dvasioje tam tikrą reikalingą nuotaiką. Ir tai yra savo rūšies ta pati propaganda, tik daug inteligentiškesnės formos už tąją, kurios iš manęs reikalaujama.
Netrukus visuotiniame rašytojų susirinkime komunistų partijos sekretorius Kazys Preikšas sukritikavo šią „netikusią Sruogos knygą“, nes joje vaizduojama antiherojinė tikrovė, kuriai nebūdinga „pasipriešinimo kova“. „Dievų miškas“ parašytas nesilaikant peršamų socialistinio realizmo reikalavimų. Kūrinys pritrenkė kitoniškumu, paradoksaliu mąstymu, ir skaitytojas jį vertindamas galėjo kliautis vien estetine nuojauta. Tačiau kas pokario metais galėjo drįsti garsiai pareikšti turįs individualų skonį? Iš kritikų ir skaitytojų reikalauta vienodo stalinistinio literatūros traktavimo. Rašytojas jautriai reagavo į savo kūrinio likimą, išgyveno dvasinę krizę – jautėsi lyg išmestas, niekam nereikalingas, vienišas staugiantis šuo. Galop valdžios kabinetuose buvo suformuluota nuomonė, kad kūrinys sovietiniam skaitytojui nepriimtinas. Sruoga pavadintas nuo liaudies gyvenimo atitrūkusiu rašytoju. Praradęs viltį paskelbti naujų „tinkamų" kūrinių, jis ėmėsi vertėjo, mokslininko darbo.
ATSIMINIMŲ KNYGA „DIEVŲ MIŠKAS“
Savitas santykis su tikrove Knyga pasirodė 1957 m., praėjus dešimtmečiui po rašytojo mirties. Ilgą jos kelią pas skaitytoją lėmė pokario politika ir kultūros padėtis. Partijos funkcionieriams Sruogos kūrinys kėlė asociacijų su stalininiais lageriais, apie kuriuos rašyti buvo draudžiama ir viešai prabilta tik XX a. pabaigoje. Bet „Dievų miškas" skiriasi nuo tremtinių literatūros. Atsiribojęs nuo asmeninių išgyvenimų Sruoga pagrindine vaizdavimo priemone pasirinko ironiją. „Šiaip aš žvalus ir giliai ironiškas – ne žmonių, su kuriais kartu žūstu, bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu“, – rašė jis laiške iš Štuthofo, o grįžęs šį ironišką žvilgsnį perleido memuarų knygos pasakotojui.
Tema, vieta ir laikas „Dievų miške“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, patekusius į fašistinę mirties stovyklą, ir tenykštę tvarką. Apibūdinami prižiūrėtojai esesininkai ir jų pakalikai, kalinių santykiai. Aprašoma asmens orumą žeminanti lagerio buitis – kankinimus primenantys darbai, kai žmonės kinkomi į vežėčias, klipatų eisenos, absurdiška „prievolė“ numirti, kalinių mityba, apranga. Pasakojimo fragmentus susieja bendra 75
erdvė (Dievų mišku vadinama vietovė netoli Gdansko), laikas (nuo 1943 iki 1945 m.) ir pasakotojas – visų įvykių liudytojas.
Pasakotojas Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje labai svarbus. Jo – beteisio kalinio – akimis žvelgiame į lagerio kasdienybe. Įvykiai ir personažai aprašomi dokumentiškai tiksliai, bet pasakotojas nėra nešališkas stebėtojas – visa vertinama humanisto, su pasauline kultūra susipažinusiu intelektualo požūriu. Šiurpūs Štuthofo gyvenimo epizodai pasakojami santūriai, be sentimentų, beveik nekalbama apie gimtinės ir šeimos ilgesį, nedaug ir tiesių pasipiktinimo, protesto žodžių. Intelektualumas, blaivus žvilgsnis, atstumas tarp pasakotojo ir vaizduojamos tikrovės, net savotiška ramybė išskiria „Dievų miško" pasakotoją iš lietuvių memuarinės literatūros konteksto.
Groteskiški budelių paveikslai Vertinamasis santykis su vaizduojamais dalykais dažniausiai reiškiamas per ironiją – pagrindinę stilistinę priemonę. Vokietija, anot pasakotojo, iš „kultūrtrėgerės“ virto „lagertrėgere", ėmė garsėti nebe barokine, o barakine kultūra. Įsimintini, raiškūs lagerio budelių portretai – juos kurdamas rašytojas pasitelkia satyrą ir groteską, pasakoja taip gyvai, sąmojingai, kad mums prieš akis iškyla ne tik išorė – portretinis šaržas ar karikatūra, – bet ir būdo bruožai, kartais atskleidžiami vidiniu monologu. Pasirinkęs vieną kurį kalinių engėjo bruožą pasakotojas jį hiperbolizuoja – išdidina, išryškina taip, kad matome visą charakterį. Lagerio prižiūrėtojai ironiškai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“, šalia Kalėdų eglutės sumaniusio statyti kartuves Majerio skonis – „pavyzdingu“. Tokiais apibūdinimais – antifrazėmis – ir deminutyvinėmis formomis „galvažudėliai“, „banditėliai“ pasakotojas šaiposi iš budelių ir juos niekina. Satyriškai piešiami šių veikėjų portretai ir biografijos, iškrypusios psichikos nulemtas elgesys perteikia nužmoginančią lagerio dvasią ir autoriaus poziciją – totalitarinės žmogų naikinančios sistemos pasmerkimą.
Aukos ironišku žvilgsniu Ironiškas požiūris neišnyksta kalbant apie nelaimingus kalinius ir save. Gailia šypseną pasakotojui kelia bandymas prisitaikyti prie nežmoniškos lagerio aplinkos, save jis pašiepia kaip poetą, patekusį į civilizacijos sukurtą pragarą. Šaiposi ir iš kūrybos, kuri nepajėgi apginti nuo žiaurumo ir niekšybės. Tad ironija Sruogai yra ir pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemonė. Ji padeda nepasiduoti naikinančiam „giltinės malūnui". Ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus užjaučiantis žmogus, tokia pasakojimo maniera apsaugo nuo pavojingo jausmų proveržio, skatina apmąstyti ne vien asmeninę dramą, bet ir ištisų tautų tragišką likimą XX a. viduryje.
76
„DIEVŲ MIŠKO“
LITERATŪRINIS KONTEKSTAS
Tautosaka, senoji Europos literatūra Galima įžvelgti netiesioginių Balio Sruogos knygos sąsajų su tautosaka. „Dievų miške" vaizduojama situacija primena lietuviškų sakmių, pasakų erdvę ir veikėjus: lageris ir jo budeliai – pragaro ir velnių atitikmuo. Galima perskaityti kūrinį ir pasitelkus mitologinę interpretaciją, kaip grumtynes su pirmykščiu chaosu, juk koncentracijos stovykloje paneigtas vienas svarbiausių europinės civilizacijos laimėjimų – humanizmo idėjos. Literatūrologė R. Pabarčienė lygina „Dievų miško" ir viduramžių epochos poeto Dantės (Dante Alighieri) „Dieviškosios komedijos", Renesanso mąstytojo Fransua Rablė (Franįois Rabelais) „Gargantiua ir Pantagriuelio" groteską.
Primo Levio „Jei tai žmogus“ „Dievų miškas" gretintinas ir su italų rašytojo P. Levio (Primo Levi) autobiografine knyga „Jei tai žmogus" (1947 m.). Šiuos kūrinius sieja ta pati tema – žmogaus patirtis ekstremalioje situacijoje. Už pasipriešinimą nacizmui Levis 1943 m. buvo suimtas ir vienuolika mėnesių praleido Aušvice. Knyga „Jei tai žmogus" suformulavo žmonijai Holokausto problemą, įtaigiai atskleidė humanistinių vertybių žlugimą XX amžiuje. Levis nekalba apie heroizmą mirties akivaizdoje. Jį domina biologinės ir dvasinės egzistencijos riba, tas slenkstis, kurį peržengęs individas nustoja būti žmogumi. Jis mėgina suprasti, kas įgimta ir kas įgyta reiškiasi tada, kai tenka kovoti dėl išlikimo. Levio knyga sukrečia ne vaizdais, kaip žmogus žudo kitą žmogų, o pasakojimu, kaip žmoguje naikinamas žmogus. Nors knygoje „Jei tai žmogus" aprašyta baisi patirtis, pats kūrinys nėra neviltingas. Autorius tvirtina: yra kelias nuo žmogaus prie gyvulio, bet yra ir kelias atgal (pirma žmogiškumo apraiška lageryje – kai kaliniai sutinka po riekę duonos atiduoti kitiems). Primą Levį su Baliu Sruoga sieja pasakotojo intelektualumas, kultūros žmogaus patirtis, bet stilius kitoks – jis stengiasi kalbėti objektyviai, jam rūpi pati tiesa, o ne raiškos įtaigumas. Knygai „Jei tai žmogus" artimi Dalios Grinkevičiūtės memuarai „Lietuviai prie Laptevų jūros". Šios autorės tikslas toks pat – liudyti tiesą.
Antano Škėmos „Balta drobulė“ Antroje XX a. pusėje ironiško pasakojimo tradiciją lietuvių literatūroje plėtojo A. Škėma. Jo romane „Balta drobulė" (1958 m.) kaip ir Sruogos kūrinyje išsakoma abejonių dėl žmonijos kultūros: kokia jos prasmė, jei nieko neverta žmogaus gyvybė. Pasaulis tarsi subyrėjęs, žmogui nelikę jokių atramų – gali tik šaipytis iš gyvenimo absurdo ir savo beviltiškos padėties. Kaip tik dėl egzistencinės ironijos Škėmos romanas artimas „Dievų miškui".
Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką“ Žmogaus laikyseną totalitarizmo akivaizdoje kiek vėliau apmąstė Icchokas Meras. Pasak kritikų, Merui pavyko pralaužti kelią Holokausto temai to meto „socialistinėje" lietuvių literatūroje. Jo romanai kaip ir Sruogos „Dievų miškas" neturi nieko 77
bendra su sovietmečiu privalomu socialistinio realizmo metodu. Rašytoją domina ne daiktų pasaulis, o idėjos, bendražmogiška pasirinkimo prasmė, amžina gėrio ir blogio kova. Romane „Lygiosios trunka akimirką“ (1963 m.) vaizduojamas Vilniaus getas Antrojo pasaulinio karo metais. Komendantas Sogeris lošia šachmatais su septyniolikmečiu Izaoku Lipmanu. Jei jaunuolis laimės partiją, nebus sušaudyti geto vaikai, bet jis pats žus; pralaimėjęs liks gyvas, bet mirs vaikai. Izaokas stengiasi siekti lygiųjų, bet galop renkasi pergalę, t. y. mirtį. Romanas teigia laisvą pasirinkimą net neįmanomomis sąlygomis – niekas negali pavergti žmogaus dvasios. Žmoniškumo vertybė ir egzistencijos autentiškumas (būti savimi) ginamas net mirties kaina. Pats autorius apie knygą „Lygiosios trunka akimirką" yra sakęs: „Šio romano veiksmas gali vykti nebūtinai okupacijos metais, nebūtinai gete; jis vyks bet kur, ten, kur tokios pat aplinkybės, kur žmonės priešinasi, kur jie susiburia į bendrą kovą su tamsia, galinga jėga, nukreipta prieš žmoniškumą!“
78
JONAS AISTIS 1904–1973
KULTŪRINĖ APLINKA
„Granitas“ ir „Naujoji Romuva“ XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje abstrakti simbolistų poezija ir keturvėjininkų eksperimentai jau nebedomino skaitytojų taip, kaip šių sąjūdžių pradžioje, todėl imta ieškoti naujų estetinių principų ir formų. Svarbų vaidmenį to meto kultūros gyvenime suvaidino Juozas Keliuotis, Sorbonos universitete Paryžiuje studijavęs visuotinę literatūrą, filosofiją, meno istoriją ir žurnalistiką. Jo redaguojamas literatūros almanachas „Granitas" (1930 m.) subūrė jaunus rašytojus, kurie „moderniškumo nelaiko šmėkla" ir remiasi „didžiaisiais katalikybės principais". „Granito" autoriai Salomėja Nėris, Antanas Vaičiulaitis, Bernardas Brazdžionis, Jonas Grinius pasisakė prieš tiesmuką realizmą, palankiai vertino romantikų literatūrą. Ištisą kultūrinį sąjūdį įkvėpusiame žurnale „Naujoji Romuva" (1931–1940 m.), irgi vadovaujamame Keliuočio, buvo propaguojamos katalikybės ir lietuvybės idėjos, rašytojai raginami taikyti įvairias modernistinių krypčių naujoves, kurti kitokį – sintetinį – meną, kuriame derėtų skirtingos tradicijos. Šių leidinių bendradarbiai nuolat aptardavo spaudoje įsižiebusią diskusiją apie lietuvių romantizmą, taip atsirado naujos literatūros krypties pavadinimas – neoromantizmas. Neoromantikais tuo metu paprastai vadinti poetai, nors ne vienas prozos kūrėjas irgi buvo įrašytas į naujųjų romantikų gretas.
Antroji neoromantikų karta Pirmąja neoromantikų karta buvo laikomi Vincas Krėvė, Vaižgantas: jų kūrybai būdinga tautosakos stilistika ir įvaizdžiai, tautinio charakterio analizė, domėjimasis egzotiškais Rytais, bibliniai įvaizdžiai. Ketvirtame dešimtmetyje lietuvių literatūroje įsitvirtino antroji rašytojų neoromantikų karta – Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis. Visi jie – kūrybinės individualybės, saviti menininkai, bet jų poezijoje esama ir tų pačių motyvų (apie bėgantį laiką kalbama kaip apie trumpalaikį žydėjimą, žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip kelionė), stilistikos, pasaulėjautos bendrybių.
Tradicija ir modernumas Neoromantikų ypatumas, atsispindintis pačiame kartos pavadinime, – tradicijos ir modernumo jungtis. Viena vertus, šie menininkai tęsia romantizmo tradiciją: jų poezijai būdingas lyrinis kalbėjimas, eilėraščio centre dažniausiai yra lyrinio 79
subjekto vidinis pasaulis, jausmai ir būsenos. Kita vertus, jie aiškiai supranta, kad nuoširdžių jausmų gerai poezijai nepakanka. Jų kūryboje atsiranda moderniajai literatūrai būdinga distancija ir ironija. Jausmingumo ir ironijos derinys ypač būdingas romansui – jų dažnai stilizuojamam dramatiškam meilės eilėraščiui. Neoromantikų poezijoje apstu pasakos elementų: siužetų nuotrupų, personažų, pavienių detalių. Pati poezija suvokiama kaip pasakiška – eilėraštis yra iš žodžių kuriamas stebuklas, paneigiantis kasdienę buitinę logiką. Todėl eilėraščiuose ir peizažas dažnai yra ne tik gamtos aprašymas, ne tik žmogaus jausmų atspindys, bet ir pasakiškas vaizdas: Tarytum laužo žarijas būt žarstę, Rūsčiais veidais susėdę milžinai Palei skaisčiosios karalaitės saulės karstą, Kur jau žarijos blėsta, grindžias pelenais. Jonas Aistis, „Kūrimo valanda“
Neoromantikų poezijoje derinami gamtos ir kultūros elementai, gamtą linkstama apibūdinti kultūros sąvokomis: Pažvelgė naktis, lyg juodos akys per vualį Su baltais taškais, Ir nuėjo mėnuo, baltas Persevalis1, Rymančiais miškais. Jonas Aistis, „Persevalis“
Ironiška žodžių vartosena, pakilių romantiškų vaizdų derinimas su pabrėžtinai proziškomis detalėmis – avangardistinės stilistikos elementai. Mėgstami tarptautiniai žodžiai, intarpai užsienio kalbomis: Vakaro toks asketiškas vaizdas. Liūdna ir gera, Dieve mano! Aplink saulę Pranciškaus žaizdos, Alyvos trenkia „l'origan'u“2. Jonas Aistis, „Sv. Pranciškus“
Kaip ir ankstesni poetai, neoromantikai naudojosi tautosakos stilistinėmis priemonėmis ir motyvais. Tačiau jiems bene pirmiesiems lietuvių poezijoje toks svarbus buvo įvairių kraštų ir epochų literatūrinis bei kultūrinis kontekstas. Vadinasi, jiems rūpėjo universalios problemos, o lietuvių poeziją jie suvokė kaip pasaulinės kultūros dalį. Jų poezijoje ryški nuopuolio, žlugimo, katastrofos nuojauta. Tai susiję su modernaus žmogaus savivoka istorijos pervartų akivaizdoje. Artėjo Antrasis pasaulinis karas.
1 2
Persevalis – viduramžių legendų personažas, vienas iš karaliaus Artūro Apvaliojo Stalo riterių. „L'origan de Coty“ – nuo 1905 m. iki šiol gaminami garsūs prancūziški kvepalai. 80
Bet kas iš to, kad piršto nepajudini, Bet kas iš to, kad ten, krūtinėj, sopa... Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa. Jonas Aistis, „Džiazas“
Biografija Jonas Aistis (tikroji pavardė Aleksandravičius) gimė netoli Rumšiškių, Kauno apskrityje. Mokėsi Rumšiškių pradžios mokykloje, vėliau Kauno „Aušros" gimnazijoje. 1927 m. Jonas Aleksandravičius įstojo į Kauno universitetą studijuoti lituanistikos. 1932 m. išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Eilėraščiai". Iki 1940 m. išėjo dar trys rinkiniai. 1936 m. poetas gavo Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko į Prancūziją, Grenoblio universitetą, studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros. Į Lietuvą jis nebegrįžo. Po karo persikėlė į JAV, ten išleido kelias poezijos ir eseistikos knygas. Pastarosiose Aistis išsako asmenišką santykį su literatūros istorija, svarsto istorines, visuomenines problemas, apmąsto išeivio padėtį.
KŪRYBOS BRUOŽAI
Nuoširdumas ir poetinė meistrystė Aistis kuria lyrišką, elegišką eilėraštį, kuriame dominuoja lyrinio subjekto skausmas ir kančia. Šiems jausmams reikšti pasitelkiami pasaulinės kultūros įvaizdžiai, tautosakos motyvai, romanso stilistika. Bet Aisčio eilėraštyje ryški ir distancija, ironiškas santykis su išsakomu jausmu. Poetas supranta, kad nuoširdus, tikras jausmas dar nėra pakankama sąlyga eilėraščiui rastis, nėra jo estetinės vertės garantija, – poezija gimsta ne tik iš jausmų, bet ir iš žodžių, išgyvenimo nuoširdumui perteikti būtina poetinė meistrystė. Tačiau ar meistrystė padeda išsakyti jausmą? Šiuos klausimus Aistis svarsto pačiame eilėraštyje kurdamas kraujo ir rašalo, gyvos širdies žaizdos ir negyvo žodžio priešpriešas, neretai kalba apie kūrybos kančią arba nesėkmę: „Ir nelaša kraujas rašalu juodu“ (eil. „Karunka“).
KATARSIS3 Aš tik tau visas širdies gelmes atversiu, Kaip aš niekad, kaip aš niekam nesakau. Nusiplauk nekruvinos aukos katarsiu, Mano žodžio kruvina auka. Nesu niekad niekam sakęs šito, Šito niekam pasakyti negaliu: 3
Katarsis – vidinis apsivalymas išgyvenus emocinį sukrėtimą. Pirmas šią sąvoką pavartojo filosofas Aristotelis, veikale „Poetika“ aptardamas tragedijos poveikį žiūrovui.
81
Žodis – žiedas pumpure nuvytęs, Jis numiršta į pasaulį pakeliui. Tujen niekam nebuvai širdies atvėręs, Tujen šito nesuprasi niekuomet – Tau smulkiom stiklų šukelėm žėri Aukšto skliauto nemarioji klaikuma. Netelpa many, tai veržias dėkingumas, Nežinau aš pats, aš pats dėl ko, O taip trokštu visas tapti dūmais Ir sutirpti kruvinoj aukoj, Kad tik tau kentėti nebereiktų To paties gyvenimo – kančios: Trupučiuką džiaugsmo sopuliui suteikti Ir į tavo širdj pereit nejučiom... Tai aš tau ant aukuro padėjau širdį – Gal nė netikėsi, kad jinai gyva?! Nenorėjau niekad aš tavęs nugirdyt, O tiktai norėjau palytėt tave! Paverstą į vyną mano kraują gersi Ir mane pajusi širdyje, giliai. Taip nusivalysi tu aukos katarsiu, O ištikęs skausmas greit tave apleis!
1.
Trumpai nusakykite eilėraščio temą.
2.
Apibūdinkite eilėraščio lyrinį subjektą. Apie kokį atsivėrimą jis kalba? į ką kreipiasi?
3.
Pirmoji strofa (ir tolesnis eilėraščio tekstas) mus verčia prisiminti du kontekstus – antikinį (tragedijos poveikio, t. y. katarsio, teoriją) ir biblinį (kruvinosios ir nekruvinosios aukos Dievui). Kas iš šių kontekstų svarbu Aisčio eilėraštyje?
4.
Ta pati žodžio auka – ir kruvina, ir nekruvina. Kaip suprantate šį prieštaravimą?
5.
Aptarkite, kaip eilėraštyje suprantama kūryba. Kokiomis metaforomis ji nusakoma? Kuo kūryba pavojinga? Kuo prasminga?
6.
Koks kultūros kontekstas veriasi eilėraščio pabaigoje? Kaip jis papildo kūrybos sampratą?
7.
Koks adresato – skaitytojo – vaidmuo kūrybos procese?
8.
Aptarkite kūrybos ir aukos santykį eilėraštyje. Kaip manote, kada kūrybos auka yra prasminga?
Distancijos ir kitos realybės kūrimas Distancija kuriama pagal spektaklio logiką: kokia nors istorija pateikiama kaip tikra, o paskui parodoma, kad ji suvaidinta, sugalvota. Polinkį į vaizdo teatrališkumą rodo pasikartojantis kaukės ir tikro veido motyvas. Į žaidimą įtraukiamas pats skaitytojas: 82
jam siūloma eilėraštį skaityti kaip tikro jausmo, tikros gyvenimo situacijos aprašymą: „Atėjo vakaras, suraukęs antakius. / Kaip žmogžudys, krauju rankas sutepės...", o paskui parodoma, kad tai kitokios prigimties realybė: „Tai vakaras netikras – mano sukurtinis" (eil. „Atėjo vakaras"). Toji kita realybė yra pasaka, iš žodžių sukurtas stebuklas, kuriuo vieninteliu ir įmanoma pasidalyti su skaitytoju: „Susikūriau savo pasakišką šalį – / Pats nepasidžiauges, perdaviau žodžiu" (eil. „Karunka“). Iš visų neoromantikų kaip tik Aisčiui pasakiškumas svarbiausias. Šis poetas ne tik mėgsta pasakos motyvus ir situacijas (bene dažniausia pasakiškos situacijos veikėja – karalaitė), bet ir pačią poeziją suvokia kaip pasaulį, paneigiantį tikrovės dėsnius. Nuo Aisčio – vienas žingsnis iki Radausko, paskelbusio: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“
PASAKA Vėl tu mano kerinti tikrovė, – O tavęs taip trokštu! Ten ant marių krašto stovi Gintariniai bokštai. O tie bokštai į padanges stiepias Ten jinai gyvena; Ten jai šlama šimtametės liepos, Karalaitei mano. Ten gėlėse rasos gailios Jai kas rytas juokias... Buvo tokia mano meilė, Mano laimė tokia. O tenai ir jojo, ir važiavo, Ir laivai ten plaukė. Bėgo amžiai, karalaitės savo Vartuose vis laukiau. Ir išėjo... Laimė! Pažai dailiai Šermuonėlius nešė... Aš jos laukiau, jos ir meilės, Kaip pavargęs grašio. Karalaitė! Nužengė nuo sosto, Ir nebuvo ilgu – Pažvelgė, ir josios skruostas Ašara sužvilgo. Pažai žengiančiai į kalną Šermuonėlius nešė... Liko vienas mano delne Sidabrinis grašis. 83
1.
Kokia prieštara remiasi eilėraštis? Koks pasikeitimas jame įvyksta?
2.
Kokiais įvaizdžiais kuriama pasakos tema?
3.
Kodėl šis eilėraštis priskirtinas meilės lyrikai?
4.
Kaip apibūdintumėte lyrinio subjekto padėtį?
5.
Kieno dar metafora gali būti karalaitė ir jos aplinka?
6.
Kaip suprantate dvi paskutines eilėraščio eilutes?
Tėvynė iš arti ir iš toli Kaip ir kitų neoromantikų, Jono Aisčio eilėraščiuose meilė tėvynei jau nebėra meilė abstrakčiai idėjai – kalbama apie konkrečią vietą, detalę, situaciją. Kalbama be patoso, nevengiama parodyti tėvynės kasdienybės, vargo ir skurdo.
PEIZAŽAS Laukas, kelias, pieva, kryžius, Šilo juosta mėlyna, Debesėlių tankus ižas Ir graudi graudi daina. Bėga kelias, ir berželiai Linksta vėjo pučiami; Samanotas stogas žalias Ir šuns balsas prietemy. O toliau – paskendęs kaimas, Tik žirgeliai tarp klevų – Šlama liepos tokia laime, Tokiu liūdesiu savu. Tik sukrykš lyg gervė svirtis, Sušlamės daina klevuos... Gera čia gyvent ir mirti! Gera vargt čia, Lietuvoj!..
1.
Eilėraščio peizažas kuriamas nuosekliai einant nuo atskirų detalių prie platesnio vaizdo. Aptarkite erdvinį detalių išsidėstymą. Kuris vaizdas detales sutelkia į visumą?
2.
Pagrįskite arba paneikite teiginį, kad eilėraštį galima perskaityti kaip pasakojimą apie žmogaus grįžimą namo.
3.
Koks lyrinio subjekto emocinis santykis su tėviške?
4.
Palyginkite „Peizažą“ su Maironio eilėraščiu „Lietuva brangi“. Kaip juose piešiamas Lietuvos kraš tovaizdis, kuo jis skiriasi? Kaip viename ir kitame eilėraštyje išsakomi lyrinio subjekto jausmai žvelgiant į tėvynės vaizdus?
84
Emigracijoje sukurta Aisčio poezija skiriasi nuo prieškarinės – joje vyrauja tėvynės meilės, ilgesio motyvai, išpažįstama kaltė ją palikus ir neapgynus (eil. „Vienas kraujo lašas"). Tiesa, tų jausmų užuomazgų galima rasti ir ankstyvuosiuose eilėraščiuose – „Peizažas“, „Einu šilan“, „Šilainė“, „Miškas ir lietuvis“, „Džiazas“.
VIENAS KRAUJO LAŠAS Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, O varge jo vieno tu pasigedai, Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės Liko netesėti mūsų pažadai... Vienų vienas žodis būt tave apgynęs, Bet varge jo vieno tu pasigedai, Nors visi žadėjom mirti už tėvynę – Liko netesėti mūsų pažadai... Thompson, 1948
1.
Kas yra šio eilėraščio kalbančiojo adresatas?
2.
Apie kokią kaltę kalbama eilėraštyje?
3.
Kuo šis vėlyvosios, emigracinės, Aisčio poezijos kūrinys skiriasi nuo jo neoromantinės lyrikos?
JONO AISČIO KŪRYBOS REIKŠMĖ Nors po karo J. Aisčio kūryba Lietuvoje nepublikuota kone keturiasdešimt metų (rinktinė „Katarsis“ išėjo tik 1988 m.), ji padarė didžiule įtaką lietuvių poezijos raidai, modernistiniam atsinaujinimui. Tiesa, ji gana sudėtinga, todėl niekada nebuvo tokia populiari kaip, pavyzdžiui, Salomėjos Nėries lyrika.
85
VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS 1893–1967
GYVENIMAS IR ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS Vincas Mykolaitis-Putinas gimė Pilotiškių kaime Prienų apylinkėse, darbščių, religingų ūkininkų šeimoje. Baigė Seinų kunigų seminariją, Peterburge buvo įšventintas į kunigus ir studijavo dvasinėje akademijoje. Būdamas dvidešimt ketverių išleido pirmąją eilėraščių knygą. Didelės reikšmės Putinui turėjo muzika ir rusų poezija – Fiodoras Tiutčevas, Afanasijus Fetas, simbolistas Jurgis Baltrušaitis. Šveicarijoje, Fribūro universitete, V. Mykolaitis studijavo filosofiją, meno istoriją, apgynė daktaro disertaciją. Literatūrologijos žinias gilino Miuncheno universitete. Grįžęs į Lietuvą, Kauno universitete dėstė lietuvių literatūrą, rašė eilėraščius, dramas, prozą, literatūros kritikos straipsnius. Be to, dalyvavo katalikiškų organizacijų veikloje, redagavo literatūros ir mokslo žurnalą „Židinys“, globojo studentų ateitininkų meno draugiją „Šatrija“. 1927 m. išėjo reikšmingas Putino simbolistinės lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“, kuriame apmąstoma visatos darna ir žmogaus prigimties prieštaros. Ketvirto dešimtmečio pradžioje V. Mykolaitis ėmė tolti nuo dvasininkų luomo, 1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės, nes neįstengė kunigo pareigų suderinti su kūryba. Jis sukūrė šeimą, 1936 m. buvo ekskomunikuotas (atskirtas nuo Bažnyčios). Tai skausmingai išgyveno artimieji, ypač motina. Ši patirtis teikė medžiagos ir kūrybai: 1932–1933 m. rašytojas išleido intelektualinį psichologinį romaną „Altorių šešėly", kuriame plėtojama pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo ir nutolimo nuo kunigystės istorija. Romaną galima suvokti ir universaliau – kaip savęs ieškojimą einant skaudžių apsisprendimų keliu. Nuo 1940 m. Putino gyvenimas susijęs su Vilniumi. Čia jis patyrė visas tris okupacijas – sovietinę, nacistinę ir vėl sovietinę, čia dirbo mokslinį darbą, dėstė Vilniaus universitete. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Europos rašytojai vis garsiau prabildavo apie artėjančios katastrofos nuojautas, kultūros bejėgiškumą, žmogaus gyvenimo absurdą tokiomis sąlygomis. Poeto Česlovo Milošo žodžiais, „prakeiktosios kartos" poetai, gyvenantys arti bolševizmo ugnikalnio, aiškiai juto „visišką absurdiškumą to, kas dedasi mūsų planetoje, košmarą, kuris negalėjo gerai baigtis“. Dramatiška prieškario ir karo metų patirtis veikė ir lietuvių rašytojų kūrybą. Apie slegiančius asmeninius išgyvenimus suvokiant, kad netrukus teks apsispręsti – trauk86
tis į Vakarus, dėtis prie antisovietinio partizaninio judėjimo ar mėginti prisitaikyti prie naujosios valdžios, lietuvių poetai buvo linkę kalbėti abstrakčiai, universaliais vaizdais. Tai pasakytina ir apie to meto Putino kūrybą: tragiška įtampa perteikiama biblinę apokalipsę primenančiais vaizdais. Vienas reikšmingiausių karo metais sukurtų Putino eilėraščių – „Vivos plango, mortuos voco". Antraštė – lotyniška sentencija, imituojanti varpo gaudesį, todėl nuo viduramžių įprasta ant bažnyčių varpų: Vivos voco, mortuos plango, fulgorajrango – „Gyvuosius šaukiu, mirusiuosius apraudu, žaibus išsklaidau". Poetas sukeitė pirmųjų dviejų sentencijos frazių žodžius. Iš pažiūros absurdišku žodžių junginiu „gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu" nusakoma pasaulio tvarkos ir vertybių griūtis. 1943–1944 m., per Lietuvą į Vakarus ritantis frontui ir artėjant antrajai sovietų okupacijai, rašytas kūrinys pelnytai laikomas šalj užgriuvusios prievartos apibendrinimu. Jis ne tik aprėpia pirmosios sovietų ir nacių okupacijos patirtį, bet ir pranašauja pokario Lietuvos tragediją. Tame kūrinyje tilpo ir Rainiai, ir Pravieniškės, ir Panevėžys, ir Štuthofas <...>, ir kankinamų žmonių klyksmas, prasiskverbiantis pro uždarus langus... Putinas tuo vienu eilėraščiu išsakė ir atskiro žmogaus, ir tautos tragizmą <...>. Tokio Putino ligi šiol manyje niekad nebuvo. <...> Po „Vivos plango, mortuos voco" jokiais „sveikinimais žemei", jokiais nusilenkimais valdžiai, sistemai nebegalėjai tikėti, –
ptisimena Meilė Lukšienė. Iš detalių, ženklų šiame eilėraštyje atpažįstama komunistinė ideologija, totalitarizmas kaip apverstų vertybių sistema. Tai vienas įtaigiausių rezistencinės literatūros pavyzdžių. 1944 m. buvo išblaškyta Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra, liko tik Putinas. Tada į naują katedrą buvo pakviesti Kauno ir Vilniaus universiteto absolventai. Pačiu nepalankiausiu – pokario – laikotarpiu šie žmonės suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos kultūriniame gyvenime. Valdžios ideologai reikalavo, kad kiekvienas kūrėjas išsakytų savo santykį su sovietine tikrove. Putinas parašė eilėraščių sovietinėmis temomis, 1950 m. išleido rinkinį „Sveikinu žemę". Pasak literatūros ir kultūros istorikės Meilės Lukšienės, „buvo tam tikro susigūžimo, bet kartu buvo nuostata opoziciškai veikti, buvo noras išlaikyti žmogišką orumą, nesugniužti, netapti visiškais veidmainiais". Paskutinis Putino kūrybos tarpsnis susijęs su lyriniu atsinaujinimu. Apibendrindamas gyvenimišką ir dvasinę patirtį, jis grįžo prie asmeninių motyvų, egzistencinės problematikos. Čia vėl pasireiškia visa jo talento galia, paneigianti ir priespaudos patirtį, ir senatvę. Vėlyvieji poezijos rinkiniai „Būties valanda" (1964 m.) ir „Langas" (1966 m.) – vieni geriausių sovietinio laikotarpio lietuvių poezijoje. 1966 m. Putinas susitaikė su Katalikų bažnyčia, jam buvo panaikintos visos bažnytinės nuobaudos. Rašytojas mirė Kačerginėje, savo vasarnamyje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
87
EILĖRAŠČIŲ RINKINYS „TARP DVIEJŲ AUŠRŲ“
Visatos atspindys žmogaus sieloje Putinas – visų pirma lyrikas, poeziją kūręs nuo ankstyvos jaunystės iki paskutinių gyvenimo metų. Jo lyrikos savitumą daugiausia lemia filosofinė pasaulėjauta, siekimas realaus pasaulio vaizdams suteikti gilesnę prasmę, jais atskleisti dramatišką asmenybės jauseną. „Menininkas atsižada regimojo pasaulio kaip savo kūrybos tikslo, susitelkia savo sieloj ir kuria tai, ką pasiekia savo vidaus patyrimu", – rašė poetas 1921 metais. Jungdamas romantizmo ir simbolizmo patirtį, jis aiškiai linko į vidinio pasaulio analizę, filosofinį dvasinės patirties apmąstymą. Rinkinio pavadinimu pasirinktas ypatingas Putinui laikas – tarp saulėlydžio ir saulėtekio. Naktį, kai tamsoje ištirpsta daiktų kontūrai, galima susitelkti į save, apmąstyti santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Tik naktį atsiveria „pasaulis kaip pasaka", žmogus juo žavisi patirdamas tolimą, paslaptingąją, nesibaigiamąją, vientisą būtį. „Tarp dviejų aušrų“
Lyrinis subjektas nesijaučia lemtingai atskirtas nuo tos tolimos būties. Tamsos prieglobstyje jis patiria svaiginančią begalybę ir susiliejimą su ja: Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį – Ir tartum lašas jūroj išnykau. „Rudenio naktį“
Tokią būties pajautą ir vaizdavimą galima sieti su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kuris jauniems poetams buvo lyg dieviškas pranašas, kūryba.
Dramatiškas šviesos ir tamsos, dangaus ir žemės kontrastas Jono Basanavičiaus „Aušros" poetai, tarp jų Maironis, šviesos, ryto, aušros įvaizdžiais kalbėjo apie tautos atgimimą, prasmingą ateities būtį. Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje" su šviesa siejo su tėvynės gerovę, žmogaus dorybes. Putino eilėraščiuose, kaip Vakarų Europos romantikų poezijoje, svarbesnis ir prasmingesnis nakties metas, atveriantis idealybės erdvę, leidžiantis patirti būties begalybę. Kontrastingi šviesos ir tamsos pasauliai atitinka dramatiškas žmogaus sielos prieštaras. Jis ilgisi idealybės, jos siekia, bet aistringai išgyvena ir žemės trauką. Kaip ir pasaulis, žmogus yra dvilypis: Tu pasėjai mano gyvastį, dangau, Bet aš čia, juodojoj žemėj, išdygau. „Skriski, are“
88
Nors „buities kelionė“, „žemės tremtinio takai“ nuvilia (eil. „Rudenio naktį“), jam svarbi žemiškoji prigimtis: Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme! Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu. Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia, – Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu. „Žemei“
Tikrovės ir idealo prieštara Nesutaikomą tikrovės ir idealo priešpriešą perteikia viršūnių ir gelmių antitezė. Ji yra ciklo „Viršūnės ir gelmės" centras. Simbolistiniuose eilėraščiuose Putinas vengia detalių, konkrečių vaizdų, smulkių potėpių, pasaulėvaizdį konstruoja iš kosminių elementų. Viršūnės ir gelmės tokiame pasaulėvaizdyje žymi priešingus polius. Viršūnėms poetas suteikia idealo, siekiamybės reikšmę. Pakalnės, bedugnės – apatinis pasaulio polius – paniekinamas ilgintis dieviškų viršūnių, bet žmogus negali atsiskirti nuo žemės. Nuolat išgyvendamas siekių ir galimybių, svajojamo idealo ir realaus gyvenimo skaudžius kontrastus, jis svajoja juos sutaikyti, suderinti, vienu metu pasiekti ir viršūnes, ir gelmes – aprėpti būties visumą. Kadangi būties priešybių sujungti neįmanoma, žmogaus lemtis – nuolatinė kelionė, veržimasis, troškimas įveikti kūno ir proto ribas, patirti nežinomybę, pasaulio begalybę ir viliojančią paslaptį. Šioje kelionėje didžiai prasmingos pastangos nepasiduoti dvasinei prievartai ir siekti laisvės, įveikti vergo savimonę ir tapti savo likimo kūrėju, – tai pagrindinė poemos „Vergas" tema. Maištingasis vergas trokšta išsivaduoti, kad pajustų savo egzistencijos prasmę: Ne, ne gyvis aš, į lukštą įsitraukęs, Tik naujos būties ir gyvasties kūrėjas, Kur erdvu, platu ir laisva, ir džiaugsminga, Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia.
Vien nesibaigiantis ieškojimas įprasmina gyvenimą, ir nepasotinamas sielos alkis – didžioji to gyvenimo vertybė. Ir ėjau aš, Viešpačio palikes rūmus, Į naujos būties nežinomą kelione, Tiktai vieną žodį širdyje kartodams: Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus. Aš žmogus, kuriam prailgo jojo dienos Be nežinomų kitos būties platybių, Kur kita šviesa kitokius ugdo žiedus, Kur nėra nei pabudimų, nei sapnų.
89
Tokie polėkiai lyrinj subjektą suartina su romantikų herojumi. Dvasios maištas, nuolatinis nerimas, pastangos ištrūkti iš nykaus, svetimo pasaulio, vienišumo kančia – ryškiausi Putino poezijos žmogaus bruožai. Būties prieštaros, herojiška vidinė kova, amžinas veržimasis aukštyn lemia patetišką, didingą eilėraščių skambesį. Poetas siekia aprėpti žmogiškosios būties visumą, pažvelgti į ją iš šalies, kosminėje perspektyvoje. Tai naujas svarbus lietuvių poezijos patyrimas. Eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų" (1927 m.) – įspūdingiausia lietuviškojo simbolizmo knyga.
ROMANAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY“
Autobiografiškumo klausimas Romanas „Altorių šešėly", pasirodęs 1933 m., sukėlė audringą visuomenės reakciją. Vieni kaltino autorių, kad per daug atvirai ir drąsiai pavaizdavo kunigų luomo gyvenimą, kiti kūrinį skaitė kaip Putino autobiografiją, treti gyrė romaną kaip naują reiškinį lietuvių literatūroje. Iš tikrųjų, kaip pripažino pats rašytojas, pagrindinį veikėją Liudą Vasarį „kvaršinę klausimai yra autobiografinio pobūdžio". Bet jis neigė, kad siužetas, konkreti gyvenimo aplinka, Liudo Vasario santykiai su kitais personažais yra autoriaus biografijos atitikmuo.
Liudo Vasario paveikslas Kūrinio pavadinimas nusako pagrindine siužeto kryptį: trijose romano dalyse Liudo Vasario gyvenimas rutuliojasi „altorių šešėly". Romano laikas – aštuoniolika metų, nuo įstojimo į seminariją iki prašymo pasitraukti iš kunigų luomo. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą mėgindamas suderinti kunigo ir poeto kelią. Kunigo gyvensena, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, yra svetimi. Prisitaikyti, pritapti – vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti lėtai dvasinei mirčiai. Bet Vasaris – ne romantizmo laikų maištininkas, vienas stojantis prieš visus, kad galėtų eiti pasirinktu keliu (kaip Džordžo Bairono Kainas ar Vinco Krėvės Skirgaila). Savo svyravimais, polinkiu analizuoti poelgius ir išgyvenimus, nuolatinėmis abejonėmis jis labiau primena neryžtingąjį Hamletą, pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto kelią. Vasaris neįstengia prisitaikyti prie kunigui privalomų gyvenimo normų, bet negali ir aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, be to, jį smarkiai veikia socialinė aplinka. Todėl belieka viena – nugrimzti į save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse analizuojant savo ir kitų veiksmus, žodžius, jausmus. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus formavimosi istorijos lietuvių literatūroje iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs.
Psichalogizmas ir intelektualumas. Pasakotojo vaidmuo Svarbu atkreipti dėmesį į Vasario išgyvenimų vaizdavimą ir apskritai į romano pasakojimą. 90
Nors romano centre – pagrindinio veikėjo dvasios pasaulis, jausmų ir būsenų kaita, visa tai regime ne paties veikėjo akimis, sužinome ne iš jo vidinių monologų, kaip įprasta psichologiniame romane, o tarsi iš šalies. Vasariui savianalizė yra kasdienė dvasinė veikla, tačiau jo svarstymus perteikia pasakotojas, kartu ir aiškinantis, nagrinėjantis, o svarbiausia – vertinantis. Jis aiškiai žino, ką reikia pabrėžti kalbant apie Vasario gyvenimą, kuriuos momentus išryškinti. Atrodo, jauno klieriko savistabai trūksta patyrimo, jis menkai pažįsta žmones, nemoka „deramai" įvertinti savo poelgių, todėl už jį sprendžia pasakotojas. Tai subrendusio, didelę gyvenimo patirtį turinčio žmogaus išvados. Į akis krinta svarbus pasakotojo užmojis – pateisinti Vasario elgseną ir sprendimus, vis primenant, kad „iš tiesų turbūt yra kažin kokis žmogaus likimas arba kažin kokia nenumaldoma gyvenimo logika, iš kurios nubrėžto kelio mes nepajėgiame iškrypti". Veikėjo savianalizę pasakotojas papildo žvelgdamas iš laiko perspektyvos, todėl yra savotiškas antrininkas, tarsi jau subrendęs, daug patirties sukaupęs pats Liudas Vasaris. Galbūt todėl jis jaučiasi galįs brautis į veikėjo sielą, apibendrinti visą gyvenimą. Žinant autoriaus biografiją, šį kūrini galima suprasti kaip paties Putino parodytą savo dvasinės brandos kelią, o Liudo Vasario išgyvenimus – kaip savo lyrikos meninį komentarą, nes romano sąsajos su poezija gana akivaizdžios. Romane apstu įvairių sąvokų, tarptautinių žodžių, lotyniškų posakių. Pasakotojas kartais tampa kone šaltu racionaliu stebėtoju, lyg rengtų kokį mokslinį traktatą. Griežta sakinio sandara, tezių formulavimas, argumentavimas, terminijos gausa rodo jo intelektą. Dėl analitinio pasakojimo pobūdžio „Altorių šešėly" laikytinas ne tik psichologiniu, bet ir intelektualiniu romanu.
I dalis „Bandymų dienos“. Seminarija Uždara, nuolat prieblandoje skendinti veiksmo erdvė – seminarijos koplyčia, Katedros skliautai – yra Vasario išgyvenimų ir apmąstymų fonas, o kartu jo vidinio pasaulio metafora. Jis ne sykį perkrato mintyse stojimo į seminariją motyvus. Daug lėmė tėvų noras, bet ir kiti „sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę": bodėjimasis kasdiene aplinka, troškimas pasiaukoti dideliam darbui, Maironio pavyzdys. Vasaris naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje pažadins stipresni religinį jausmą, tačiau su nepasitenkinimu turi pripažinti: išpažintys nepadeda tobulėti, o teologijos mokslas tekalba apie pasaulio nuodėmingumą. Vasaris skaudžiai junta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. Artimo draugo Varnėno, kuriuo pasitikėjo ir kurį gerbė, pašalinimas iš seminarijos nugramzdina į dar gilesnę apatiją ir rezignaciją, mintyse sukelia chaosą. Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris išvysta Katedroje, sužadina „mistišką idealo ilgesį", pažintis su Liuce – meilės jausmą ir pakursto vyriškas ambicijas, norą patikti moterims. Idealo ilgesys ir numanymas, kad jo niekada nepasieks, įkvepia Vasarį kurti, jis parašo pirmąjį eilėraštį. Kūryba teikia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį, nes kunigo sutana yra atitverusi jį nuo pasaulio. Bet Vasaris sielojasi ne tik dėl egzistencinių dalykų – bundančios meilės, kūrybos, atšalusių santykių su tėvais (tėvai sako sūnui „jūs, kunigėli"). Jautrios psichikos jaunuolis skaudžiai reaguoja į menkiausią įsivaizduojamo pasaulio ir tikrovės neatitikimą. Kai seminarijos inspektorius jį, jau 91
antrakursį klieriką, be jokios priežasties perkelia į bendrą pirmakursių kambarį „labirintą“, Vasaris pasijunta tarsi skęstantis į „nevilties bedugnę“.
II dalis „Eina gyvenimas“. Parapija Vasaris skiriamas vikaru į Kalnynų parapiją. Jis sąžiningai klauso išpažinčių, tvarko bažnyčią, laiko mišias. Entuziazmas išblėsta matant, kad jo uolumas tapęs pajuokos objektu. Vasaris bjaurisi klebonu Platūnu, vien laukais ir tvartais susirūpinusiu ūkininku, jam atgrasi ir kunigo Stripaičio politinė veikla. Jis jaučia, kad nesuartės ir su paprastais žmonėmis, nepajėgs įnešti šviesos į jų gyvenimą. Nuo sunkių, varginančių pareigų Liudas bėga į gamtą – ten, kur veržiasi jo meniška siela. Pažintis su baroniene Rainakiene jam atveria kitokį dvasios gyvenimą. Dvaras jį traukia „kaip kokia užburta pasakos pilis, kurioje piktas raganius slepia ir auksą, ir sidabrą, ir deimantus, ir perlus ir kalina gražuolę karalaite". Vasaris godžiai skaito iš dvaro parsineštas knygas, besišnekučiuodamas su drąsia ir išsilavinusia baroniene, pajunta savo verte, ima atviriau svarstyti kunigo ir poeto problemą. Tai pagautas entuziazmo ir kūrybinio įkvėpimo, tai vėl susigraužęs, kad elgiasi nederamai, vikaras Vasaris ieško atramos bendraudamas su pavyzdingais kunigais Ramučiu ir Šlavantų tėveliu, bet jų asketiška gyvensena jam svetima. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nutraukia jo ryšius su Kalnynų parapija. Išvykdamas į užsienį tęsti mokslų, Vasaris stabteli ant kalvos žvilgsniu atsisveikinti su pirmąja savo darbo vieta ir staiga pamato, kaip kareivių susprogdintas bažnyčios bokštas smunka žemyn. Jam pasirodo, kad „griuvo ne vien tik bokštas, bet griuvo daug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą". Simbolinis griūvančio bažnyčios bokšto vaizdas pranašauja Vasario išsivadavimą iš kunigų luomo varžtų.
III dalis „Išsivadavimas“. Sostinė II ir III dalies įvykius skiria dešimt metų. Per tą laiką baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, buvo sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Baigęs mokslus dvasinėje akademijoje, Liudas Vasaris keletą metų studijavo Vakarų Europoje. Dabar ji matome jau įgijusį filosofijos daktaro laipsnį ir kartu subrendusį kaip menininką. Grįžęs į Lietuvą jis apsigyvena Kaune. Atgimsta Vasario santykiai su Liuce. Sužinojęs, kad Liucija yra kanauninko Kimšos dukra, ir skaudžiai išgyvenęs jos savižudybę, Vasaris suvokia, jog kunigystė gali žmogų pražudyti. Jaučia, kad ir jam pačiam gresia dvasinė katastrofa. Su kunigija susaistytas pareigų (dirba katalikiškos gimnazijos direktoriumi), pasaulėžiūros ir socialinės padėties, jis nesiryžta tų ryšių nutraukti iš karto, be to, bijo įskaudinti tėvus ir prarasti, kaip pats mano, geriausius savo bruožus – gebėjimą dėl idealo išsižadėti gyvenimo pagundų, moralinį tvirtumą, poeto talentą. Vis dėlto grožinės kūrybos sėkmė paskatina Vasarį ryžtis gyventi vien iš literatūrinio darbo. Nauja pažįstama Auksė Gražulytė, turtingo Amerikos lietuvio dukra, ragina jį kovoti su asmenybės dvilypumu, o visokius sielos disonansus laiko žmogiškosios menkystės apraiška. Auksės paveikslas šiek tiek schematiškas, ne toks gyvas kaip 92
Liucės ar baronienės. Jos tikslai akivaizdus: veikli, ambicinga mergina siekia suvaidinti lemtingą vaidmenį Vasario gyvenime, tapti jo vedle į išsilaisvinimą. Pagrindinis Auksės klausimas – kas bus toliau – kreipia Vasario mintis prie galimybės sukurti šeimą. Tačiau jam labiau rūpi savo talento ir kūrybos likimas, dėl to jis ryžtasi mesti kunigystę – ne dėl šeimos. Ir prieblandoje skendintys seminarijos skliautai, ir darbas Kalnynuose, ir šeimos gyvenimas – visa tai jam per ankšta, jis vis viena jaučiasi negalintis atsidėti tikrajam savo pašaukimui. Kaip ir visame romane, paskutinėje dalyje Vasariui svarbiausia dvasios gyvenimas. Kūrinio pabaigoje jis aiškiai suvokia save kaip poetą ir supranta savo būties prasmę: „Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.“ Romanas baigiamas Vasario pareiškimu NN vyskupystės kùrijai.
VINCO MYKOLAIČIO-PUTINO KŪRYBOS REIKŠMĖ Gyvenimo pabaigoje V. Mykolaitis-Putinas rašė: „Aš žengiau į gyvenimą pačiu persilaužimo momentu. Juk aš ir mano karta esame dviejų epochų žmonės." Pasak Vytauto Kubiliaus, Putino kūryba iš tiesų liudija lietuvių kultūrinės savimonės persilaužimą: dogmatišką pasaulio atspindėjimą pakeitė laisva XX amžiaus mąstysena. Jis įtvirtino lietuvių literatūroje dramatiškos savijautos vaizdavimo ir intelektualios analizės pradus. Rašytojo gyvenimą veikė dramatiškiausi XX a. istorijos įvykiai ir sukrėtimai. Jo indėlis į lietuvių literatūrą išskirtinis, jis – vienas ryškiausių pomaironinės kartos poetų, psichologinio romano meistras. Be to, Putinas suformulavo ir moderniosios lietuvių literatūros teorinius pagrindus.
93
JURGIS SAVICKIS 1590–1952
BIOGRAFIJA IR KULTŪRINĖ APLINKA Jurgio Savickio vardas dažnai siejamas su avangardiniu menu, suklestėjusiu lietuvių literatūroje XX a. trečiame dešimtmetyje. Avangardistai kvietė nestandartiškai mąstyti, priešintis literatūrinėms tradicijoms, ieškoti netikėtų raiškos formų, stengėsi priblokšti visuomenę originalumu. Bet Savickio kūryba netelpa vien į eksperimentinio meno rėmus, nors daugelis kritikų joje randa ekspresionizmo, impresionizmo ar absurdo teatro bruožų. Rašytojas gimė 1890 m. Pagausančio dvare netoli Ariogalos. Mokėsi Maskvoje, Peterburge, Krokuvoje. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Kopenhagoje, Raudonojo Kryžiaus draugijoje, rūpinosi lietuviais karo belaisviais, stengėsi jiems padėti grįžti į Lietuvą. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1919 m. Savickis pasirinko diplomato karjerą: buvo Lietuvos atstovas Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Suomijoje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, apsigyveno pietų Prancūzijoje. Mirė 1952 metais. Jurgis Savickis – Vakarų kultūros žmogus. Visą gyvenimą domėjosi menu (daile, teatru), dirbdamas Kaune, Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, kartu ėjo Valstybės teatro direktoriaus pareigas, laisvai kalbėjo keliomis Europos kalbomis. Kaip diplomatinių atstovybių vadovas, populiarino užsienyje Lietuvos kultūrą: organizavo parodas, dainininkų gastroles, išleido įvairaus pobūdžio spaudinių apie Lietuvą. Jono Aisčio žodžiais, Savickis buvo „tikrai vertas pasididžiavimo lietuvis ir tikras savo tautos ambasadorius". Dirbdamas diplomatu, jis daug keliavo, buvo susipažinęs su įvairialypiu Europos kultūriniu gyvenimu. Natūralu, kad jo kūryboje atsispindi miestiečio gyvenimo patirtis ir platus vakarietiškas akiratis. Jis domėjosi kinu, teatru, daile, muzika, žavėjosi rašytojais Knutu Hamsunu (Knut Hamsun), Edgaru Alanu Po (EdgarAllan Poe), Oskaru Vaildu (Oscar Wilde), didelį įspūdį jam padarė Akselio Miuntės (Axel Munthe) „Knyga apie San Mikelę". Taigi, norėdami suvokti Savickio tekstą, skaitytojai turėjo priprasti prie netradicinio stiliaus ir būti nemenkai išprusę, kad greitai perprastų netikėtas metaforas, pagautų ironijos žaismę.
94
KŪRYBOS BRUOŽAI
Originalus menininkas Lietuvių literatūros istorijoje J. Savickis vadinamas moderniosios prozos kūrėju ir laikomas vienu iš lietuvių prozos atnaujintojų. Pripažįstama, kad jo kūryba artimiausia ekspresionistų meninei pasaulėjautai, bet joje galima aptikti ir kitų modernistinių krypčių požymių. Savickis nėra dalyvavęs kokiuose nors avangardistų sąjūdžiuose ar priklausęs kokiai modernistų grupuotei, skelbės pareiškimų dėl savo estetinių pažiūrų. Jis atėjo į literatūrą tiesiog kaip itin originalus menininkas: jo kūryba išsiskyrė nauja tematika, netikėta menine forma ir stilistika. Pasak Balio Sruogos, „ypatingas jo stilius, ypatingas jo siužetas, ypatingas siužeto rutuliojimas“. Taikliai jo kūrybą apibūdino Kazys Binkis: Jurgis Savickis, Vakarų kultūros žmogus, atėjo į mūsų „pilkąjį“ gyvenimą ir ėmė rodyti, koks jis yra įvairus, koks jisai margas. <...> pagaliau susilaukėm rašytojo, kurio raštus galės žmonės skaityti be patriotiško ar kitokio pasišventimo, be kurio lig šiol, kas žino, ar buvo paskaityta bent viena originali lietuviška knyga.
Tuo metu Lietuvos skaitytojai literatūros naujoves priimdavo gana atsargiai, kartais netgi būdavo nusiteikę priešiškai, todėl Savickio novelių rinkiniais ne itin susidomėjo, o kritikai ji vertino prieštaringai. Alfonsas Nyka-Niliūnas apgailestavo, kad Savickio kūriniai liko skaitytojų nepastebėti, tarsi nereikalingi. Įspūdžius apie šio autoriaus novelių poveikį jis yra užfiksavęs dienoraštyje: „<...> man atrodė kaip naujo prozos pasaulio atradimas. Tiesiog sunku buvo tikėti, kad tai ne verstinės, bet lietuvio parašytos knygos!“
Atotrūkis nuo tradicijos Pirmas J. Savickio novelių rinkinys „Šventadienio sonetai“, išėjęs 1922 m., modernumu gerokai lenkė to meto lietuvių rašytojų Šatrijos Raganos, Vinco Krėvės ir kitų kūrinius. Tai buvo pirma lietuvių literatūroje prozos knyga, kurioje nevaizduojamas senasis (etnogtafinis) Lietuvos kaimas, nepabrėžiamas veikėjų lietuviškumas, laužomi tradicinio (epinio ar lyrinio) pasakojimo kanonai. Kituose apsakymų rinkiniuose – „Ties aukštu sostu" (1928 m.), „Raudoni batukai" (1951 m.) – rašytojas liko ištikimas savo kūrybos principams. Priešingai nei kiti to meto autoriai, Savickis negarbino gamtos ir nesijautė esąs jos vaikas. Jo novelėse gamta nevertinama estetiniu požiūriu, peizažai primena teatro dekoracijas arba įgudusio dailininko paveikslą. Daug dėmesio skiriama spalvų, linijų žaismui, ypač šviesos efektams, tačiau, anot A. Nykos-Niliūno, „viskas čia tebekvepia šviežiais dažais, bet ne gamta". Aplinka modeliuojama pagal teatro principus, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas.
Neįprastas Savickio novelių pasaulis Savickis pirmas lietuvių prozoje ėmė vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą. Miesto kultūra nekritikuojama ir neidealizuojama, rodoma viskas – ir kas gražu, ir kas bjauru. 95
Miestas ir civilizacija nėra blogoji kaimo priešprieša, kaip ne vieno to meto lietuvių autoriaus kūriniuose. Mieste Savickio žmogus gali ir pražūti, ir realizuoti save – viskas priklauso nuo veikėjo pasirinkimo ir prigimties. Skaitytojams galėjo būti sunku suvokti Savickio noveles, nes jie susidūrė su iki tol lietuvių literatūroje mažai vaizduota ir jiems menkai pažįstama gyvensena: veiksmas vyksta Monte Karlo kavinėje, Paryžiaus kabarete, Versalyje, traukinio miegamajame vagone, „knaipėje"1; veikėjai – prostitutė, kino aktorius, bankininkas ir panašiai. Be to, glumino tuomet gana atviras Savickio žvilgsnis į žmogaus prigimties dalykus: veikėjai pasidavę aistroms, ryškūs erotikos elementai. Novelėse vaizduojamas pasaulis gana žiaurus ir negailestingas, tarsi be jokių prošvaisčių, paveiktas blogio ir keliantis grėsmę žmogaus egzistencijai. Žmogus jame lyg likimo marionetė2. Novelėje „Fleita" vaizduojama tragiška fleitininko Žiogo lemtis. Dėl ligos jis negali groti teatre, todėl atsiduria aklavietėje, nes neturi nei pinigų, nei namų, nei darbo. Prisiglaudęs pas giminaičius, nesugeba pritapti prie jų gyvensenos, tad iš jo jokios naudos ir jis tiesiog pasmerkiamas mirti. Tokia tragiška gyvenimo baigtis atskleidžia daug negerovių: žmonių susvetimėjimą, godumą, abejingumą kito nelaimei, socialinį nesaugumą; norint ką nors keisti, pasaulį reikia tobulinti iš esmės, o tai neįmanoma. Pasakotojas nieko nesmerkia ir neteisina, negraudina skaitytojo dėl Žiogo nelaimės, į viską žvelgia iš tam tikro atstumo, net mirtis nuspalvinama komizmo doze. Mirštantis Žiogas prilyginamas tarakonui, tarsi būtų praradęs žmogiškąją vertę ir tapęs parazituojančiu vabzdžiu. Kartu išryškinamas visiškas Žiogo bejėgiškumas, o mirtį netgi galima suprasti kaip vienintelę išeitį ir išsivadavimą iš šio negailestingo pasaulio.
Daugiaprasmiškumas Moderniojoje literatūroje atsisakoma vieno žiūros taško, pavojinga deklaruoti kokias nors vertybes, nes gyvenime nieko nėra amžino ir pastovaus, viskas sąlygiška, bet kuris iš pažiūros vertingas dalykas staiga gali virsti abejotinu. Vienas ryškiausių Savickio kūrybos bruožų ir yra daugiaprasmiškumas. Į novelėse kuriamas situacijas, veikėjų charakterius pasakotojas žvelgia iš įvairių pozicijų, todėl neįmanoma vertinti vienpusiškai. Pavyzdžiui, novelėje „Vagis" vaikas, išlaisvinęs vagį, jaučiasi pasielgęs kilniai, bet paskutiniai pasakotojo sakiniai leidžia suprasti, kad kilnūs vaiko ketinimai lėmė abejotinas pasekmes.
Novelių veikėjai Savickio novelių veikėjai dažniausiai kompleksuoti, valdomi instinktų, tuščiagarbiai. Jų poelgiai ne visada nuspėjami, nes daug ką lemia prigimtis arba atsitiktinumas. Retkarčiais jie elgiasi veidmainiškai, tartum dangstosi kauke: pašnekovui pasako viena, o patys galvoja visai ką kita. Išlaikydamas atstumą, kaitaliodamas pozicijas, pasakotojas stebi, kaip personažas jaučiasi neįprastoje padėtyje ar aplinkoje, ir fiksuoja tik pačias reikšmingiausias akimirkas. Novelėje „Jono Graužos nuotykiai" pagrindinis veikėjas šaiposi iš Lietuvos provincijos miestelio ir jo gyventojų, bet, susitikęs 1 2
Knaipė (ntk.) – smuklė. Marionetė – lėlių teatro lėlė, aktoriaus valdoma virvelėmis.
96
pažįstamą ponią Račienę, apimtas aistros, užsigeidžia trumpalaikio meilės nuotykio, bando ją sugundyti, nedvejodamas tikina mylintis, nors dėl to anaiptol nėra tikras. Klausydamasis Račienės pasakojimo apie širdyje saugotą meilę jam, suvokia esąs lengvabūdis, neatsakingas žmogus, todėl net neaplankęs žmonos ir mylimų vaikų sprunka atgal į „linksmybių miestą“ Berlyną. Mąstydamas apie ateitį, Grauža trokšta keistis, bet ketinimai nelabai įtikinami, tad pasakotojas jo elgesį vertina ironiškai.
Ironijos meistras Ironija, paradoksas, sarkazmas3, ekspresionistams būdingas polinkis šokiruoti, gretinti nesuderinamus dalykus – irgi svarbūs Savickio prozos bruožai. Cirkas, baletas, teatras, filmai, marionetės, arlekinai4 – nuolatiniai įvaizdžiai, perimti iš ekspresionizmo dailės ir lyrikos. Šiame gyvenimo spektaklyje žmogus negali nei pakeisti, nei atsisakyti savo vaidmens, todėl dažnai žiūri į jį su ironija, kaip į komediją, su kuria pats nesusijęs. Taigi Savickis vaizduoja ne tiek tikrovę, kiek jos parodiją. Apskritai jis lietuvių literatūroje įteisino ironišką kalbėseną: iki tol beveik niekas juoko, humoro, ironijos nesiejo su žmogaus egzistencijos problematika.
Stiliaus savitumas Modernus Savickio pasakojimas skyla į fragmentus, nėra sklandžių ir nuoseklių pastraipų. Jomis virsta paskiri sakiniai, pavieniai žodžiai. Ardoma netgi sakinių sintaksinė konstrukcija, ritmika, kad dar labiau išryškėtų akcentai arba išvada. Stengiantis kuo labiau suglausti sakinį, paliekama nutylėjimų. Skliausteliais ir kabutėmis išskiriamos lyg tarp kitko pasakytos, bet tekstą ironijos gaida nuspalvinančios pasakotojo pastabos. Kūrinių kalba prisodrinta tarptautinių ar kitų kalbų žodžių, frazių, žargonybių. Gausu kultūros nuorodų, kurios metaforizuoja vaizdą, sukelia netikėtų asociacijų. Pasakojimas gana žaismingas: staigūs kontrastai, vienur kalbama rimtai, kitur šmaikštaujama, mestelima kandi replika, nevengiama šiurkštumo, komiškumo. Tekstas komponuojamas tarsi iš atskirų kino kadrų, kuriuos skaitytojui reikia sujungti į visumą. Visa tai padaro vaizdą itin intensyvų.
3 4
Sarkazmas – pikta pašaipa, kandi ironija. Arlekinas – juokdarys, pajacas. 97
HENRIKAS RADAUSKAS 1910–1970
GYVENIMAS, KULTŪRINĖ APLINKA
Atotrūkis tarp gyvenimo ir kūrybos Henrikas Radauskas gimė Krokuvoje, per Pirmąjį pasaulinį karą su šeima pasitraukė į Rusiją. 1921 m. grįžo į Lietuvą, mokėsi Panevėžio gimnazijoje, 1930–1934 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo lituanistiką, germanistiką ir rusistiką. 1944 m., artėjant sovietų kariuomenei, pasitraukė iš Lietuvos. Antrojo pasaulinio karo pabaigos sulaukė ir pirmuosius emigracijos metus praleido Vokietijoje. 1949 m. persikėlė į JAV. Čia dešimtį metų gyveno iš rankų darbo: dirbo metalo fabrike, prekių sandėlyje, mažame fabrikėlyje lygino popierines gėles. 1959–1969 m. darbavosi Vašingtono Kongreso bibliotekoje. Bet šie gyvenimo faktai vargu ar padės suprasti Radausko kūrybą. Poetas išgyveno du pasaulinius karus, traukimąsi iš Lietuvos, pirmųjų emigracijos metų sunkumus, o eilėraščiuose šito beveik nejunti. Kaip atsiminimuose rašo poeto draugas Jurgis Šlekaitis, „ta galinga grožio nostalgija, ta trapi, bet jokio kalibro sviedinių nesudraskoma, nenuslopinama poetinė muzika ir yra Radausko atkirtis supančiam smurtui ir tamsai".
Santykis su neoromantikais Suprasti kūrybą padeda ne pliki faktai, o Radausko asmenybė. Išoriniams dalykams poetas neteikė didelės reikšmės, buvo linkęs laikytis stebėtojo pozicijos. Menas jį domino kur kas labiau nei gyvenimas. Kaip ir neoromantikai, Radauskas lietuvių poezijoje pasirodė ketvirtame XX a. dešimtmetyje – 1935 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Fontanas". Juos siejapolinkis kurti pasakiška eilėraščio vaizdą, bet sykiu Radauskas polemizavo su neoromantine poezijos samprata. Neoromantikams rūpėjo pasakos ir tikrovės santykis, asmeninis jausmas ir jo raiška, o Radauskas pirmame rinkinio eilėraštyje tikrovę drąsiai atmetė: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu" (eil. „Pasaka"). Jo kūryba atsiremia ne į tikrovę, tėvynės gamtą ar asmeninius išgyvenimus, o į meną, mitą, poetinio žodžio gebėjimą tarsi iš nieko sukurti savitą pasaulį: O eilėraštis gimsta – kaip vėjas – iš nieko Ir skambėdamas bėga pusnim neramus, Bet negali daina prasimušti pro sniegą Ir sugrįžta – kaip vėjas – į savo namus. „Žiemos daina“ 98
Todėl pasitraukęs iš tėvynės poetas neišgyveno didesnio kūrybinio lūžio. Išeivijoje jis laikėsi tų pačių kūrybos principų kaip Lietuvoje, rašė tokios pat preciziškos formos eilėraščius. Į jo kūrybą galima žiūrėti kaip į vientisą reiškinį. Išeivijoje Radauskas išleido porą eilėraščių rinkinių.
PASAKA Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono, Pro užrakintas geležies duris, Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną, Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris, Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia, Pro gnomų požemiuose suneštus turtus – Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė, Ir mirga margas spindulių lietus. Septynias mylias žengia vaiko koja. Našlaitės neliečia vilkai pikti. O Eglės broliai dalgiais sukapoja Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty. Voras su trupiniu į dangų kelias. Kalba akmuo ir medis nebylys. Ir ieško laimės, ant aklos kumelės Per visą žemę jodamas kvailys. Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą Ant žemės vieškelių, takelių ir takų. Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
Kaip suprantate Pasakos ir pasaulio priešpriešą? Kokiais vaizdais ji kuriama? Koks lyrinio subjekto santykis su Pasaka ir su pasauliu? Kokių pasakų siužetai minimi eilėraštyje? Kokia tema sieja pasakų siužetų fragmentus? Eilėraštyje ryškūs poetinio pasakojimo elementai. Aptarkite, kaip plėtojamas šis pasakojimas. Kurią vietą laikytumėte kulminacine? Kokią kūrybos sampratą teigia šis eilėraštis?
99
POETINIO PASAULĖVAIZDŽIO BRUOŽAI
„Vykstantis“ eilėraštis Vienas pagrindinių H. Radausko kūrybos ypatumų – vadinamoji estetinė distancija. Jo eilėraščiuose neatsispindi gyvenimo ar istorijos įvykiai, nekalbama apie asmeninius jausmus, tad beveik nėra ir poezijai įprasto lyrinio subjekto, lyrinio aš. Jį pakeičia pasakotojas, tarsi iš šalies, neretai su ironija stebįs besiplėtojantį siužetą. Kalbėdami apie Radausko poeziją turime pasitelkti prozą apibūdinančius terminus – pasak literatūros kritiko Rimvydo Šilbajorio, tai poezija, kuri neyra, o vyksta. Todėl norint suprasti eilėraštį reikia atkreipti dėmesį, kokia jame klostosi istorija, kas jos veikėjai, – o jie įvairūs, pavyzdžiui, grįžtantis namo girtuoklis, tarnaitė, vakaras, pavasaris. Radausko eilėraščiai <...> labai pilni daiktų. Medžiai, vaisiai, žiedai, stalai, vinys, gėlių krautuvės, mėsinės – visi svieto1 margumynai eilėraščiuose bendrauja tokiu ypatingu būdu, kad, išstūmę žodžius, reiškiančius jausmus ar idėjas, perima jų funkcijas, tampa daiktais-jausmais, daiktais-idėjomis. Mums kalba pats su savimi likęs pasaulis, o ne jį nusižiūrėjęs, jį suabstraktinęs poetas. R. Šilbajoris
Teatriškumas Neretai H. Radausko poezija apibūdinama kaip teatriška. Joje esama su teatru susijusių įvaizdžių – pavyzdžiui, pats teatras, scena, arlekinas. Teatriškumas būdingas net eilėraščio struktūrai: mėgstamos dramatiškos, komiškos, tragikomiškos aplinkybės, primenančios spektaklio ar filmo scenas, eilėraštyje galima įžvelgti scenografijos elementų: Tirštoj, itališkoj dangaus mėlynėj Du medžiai rieda tartum rutuliai <...> „Peizažas“
arba Per teatrinį dangų, blogai nutapytą, Praskrido netikro angelo šešėlis. „Lunatikas“
Gamta ir kultūra Gamtos vaizdas kuriamas visai kitaip nei romantinėje lyrikoje. Romantikai gamtą suvokia kaip žmogaus sielos atspindį, jų peizažas liūdi ir džiaugiasi drauge su lyriniu subjektu. O Radausko kūryboje gamta net nėra grožėjimosi objektas. Kaip ir daiktų pasaulis, ji labai dinamiška, peizažas gali būti veikėjas („Nuo kalno upėn ritasi peizažas" – eik „Peizažas"), gamtos reiškinys gali tapti mitine būtybe ar pasakos personažu, antai eilėraštyje „Sutemos" debesys virsta su dieviškąja sfera susijusiais 1
Svietas (ntk.) – pasaulis.
100
„balčiausiais gyvuliais“. Nerasime Radausko kūryboje ir jokių išskirtinių lietuviško peizažo elementų: dangus čia itališkas, „įtūžęs kaip Otelo" po miškus laksto Panas2 ir ganosi vienaragiai3. Gamta neatskiriama nuo kultūros. Radausko poezijoje apstu kultūros įvaizdžių: graikų ir romėnų dievybių, literatūros kūrinių ir pasakų personažų, kompozitorių, dailininkų, filosofų vardų, egzotiškų terminų ir svetimų kalbų žodžių. Poetas mėgsta su ironija žaisti stereotipiniais įvaizdžiais – romantikų mėgstama žydra spalva jam „mėlynų melodijų melai" (eil. „Juk tai romantika"), apsnūdę poetai „sidabro rašalu" rašo „šnerančią poemą apie miegą" (eil. „Poetai romantikai").
Poetinės transformacijos principas Eilėraščiuose neretai perteikiamas poeto požiūris į kūrybą. Pasakojimas prasideda tikrovės neigimu, išnykimu (dažnos mirties, net smurto, žiaurumo metaforos). Tai tarsi išlaisvina kelią vaizduotei ir leidžia rastis kitai – poetinei – tikrovei, kurioje įmanomi visokie stebuklai. Taigi pasaulis transformuojamas, keičiamas poetiniu, pasakišku. Vienas pagrindinių pasikeitimo požymių yra balsas, kurį įgauna persimainiusi tikrovė: „Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu“ (eil. „Mūza“), saulė „pasineria / l gailiai giedančius dažus“ (eil. „Skenduolė"), žiema „pabyra brangiais metalais / Ir prabyla apaštalais“ (eil. „Žiemos darbai").
„Aš nevedu tautos“ Kaip minėta, pasitraukimas iš tėvynės beveik nepaliko pėdsakų H. Radausko poezijoje. „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos" (eil. „Dainos gimimas") – taip poetas pradeda pirmąjį išeivijoje 1950 m. išleistą eilėraščių rinkinį „Strėlė danguje". Šiomis eilutėmis jis polemizuoja su Bernardo Brazdžionio poeto pranašo pozicija (eil. „Saukiu aš tautą"). Regis, eilėraštyje „Tėvynės vėjas" turėtų būti kalbama apie gimtojo krašto ilgesį. Vis dėlto namų link čia suka ilgesį pajutęs Odisėjas. Mitas, menas, kultūros įvaizdžiai asmeninį jausmą paverčia apibendrinimu – kas apskritai būdinga žmogaus prigimčiai. Tačiau filosofavimo ir filosofinės poezijos Radauskas nemėgo –jo nuomone, filosofija iš esmės svetima menui. Tiesa, vėlyvieji eilėraščiai (pavyzdžiui, „Fleita“) dažniau kalba apie bėgantį laiką, mirtį, pabaigą, bet santūriai, su ironiška šypsena: Bacho fleita gieda apie mirtį Kaip apie pavasarį – ramiai.
DAINOS GIMIMAS Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos. Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta, Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą, 2 3
Panas – senovės graikų mitologijoje miškų ir ganyklų dievas su ožio ragais, ausimis ir kanopomis. Vienaragis – mitinis gyvūnas, viduramžiais vaizduotas kaip baltas žirgas su ilgu smailiu ragu kaktoje, nepaprastai baikštus, simbolizuojantis skaistybę.
101
Ir skamba medyje melodija tyli, O aš klausausi jos ir užrašau smėly, Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju, Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.
1.
Pagrindinis eilėraščio „įvykis“ nusakytas pavadinimu – tai poezijos („dainos“) gimimas. Aptarkite jo pradžią: kas sukuria melodiją?
2.
Pirma eilėraščio eilutė – kitos pozicijos atmetimas (tai vienas iš nedaugelio Radausko eilėraščių, parašytų pirmuoju asmeniu). Kokį požiūrį į kūryba atskleidžia tolesnis eilėraščio tekstas?
3.
Kokiais muzikos terminais kalbama apie kūrybą?
4.
Pagrįskite arba atmeskite teiginį, kad šį eilėraštį galima laikyti požiūrio „menas menui“ manifestu.
5.
Koks lyrinio subjekto santykis su girdima melodija? Koks kūrybos ypatumas pabrėžiamas metafora „užrašau smėly“?
6.
Remdamiesi eilėraščiu įrodykite, kad kūryba keičia ir kuriantį žmogų, ir aplinkinį pasaulį.
TARP MODERNIZMO IR KLASICIZMO Henriko Radausko eilėraščiai griežtos klasikinės formos – gebėjimą sklandžiai eiliuoti jis laikė vienu svarbiausių poeto privalumų. Kompozicija vientisa – joje nesunku išskirti atskiras dalis: pradžią, pabaigą, poetinio pasakojimo kulminaciją. Asmeniniai jausmai nereiškiami tiesiogiai. Esama pasikartojančių įvaizdžių, motyvų, pavyzdžiui, susijusių su metų laikų kaita. Visa tai būdinga klasicistinei poetikai. Bet eilėraščio vaizdas itin dinamiškas – viskas jame juda, mainosi. Mėgstami proziški veikėjai, erdvės detalės. Tai jau modernizmo bruožai. Dėl tokios skirtingų poetikų dermės Radausko poezija priskiriama neoklasicizmui – vienai iš modernizmo atšakų. Štai kaip jis pats apibūdina savąjį kūrybos idealą: Kiekvienas tikras poetas visų pirma sukuria savo, vien tik jam charakteringų metaforų, vaizdų sistemą, savo metodą proziniams daiktų vardams paversti poetiniais simboliais, savo stilių ir savo kalbą. Tame naujo estetinio mikrokosmoso sukūrime ir glūdi jo reikšmė. Vienas iš svarbiųjų naujosios poezijos pažymių4 – tegu ir ne visiems jos atstovams privalomas – yra vis didesnis iracionalių, taip pat fantastinių pradų veržimasis į poeziją. Reikia tačiau pasakyti, kad šitos rūšies poetinė kūryba dažnai pasiduoda klasikinei disciplinai ir dėl to visai įmanomas toks poeto apibūdinimas: iracionalus savo dvasia, bet klasikinis savo stilium.
4
Požymių. 102
VYTAUTAS MAČERNIS 1921–1944
GYVENIMAS IR ISTORINIS LAIKAS Vytautas Mačernis gimė Žemaitijos vidury, Sarnelės kaime netoli Žemaičių Kalvarijos, gausioje šeimoje. Šviesiausias vaikystės prisiminimas – babūnė, „Vizijose“ vadinama senole, kuri mažąjį Vytuką užaugino ir labai mylėjo. Iš savo šeimos ir draugų jis išsiskyrė polinkiu į vienatve, uždarumu. Save dažnai vadindavo svajotoju, fantastu. Kartais jį pagaudavo keisti regėjimai – tas akimirkas labai brangino: „Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu!“ Telšių gimnazijoje Mačernis išsiskyrė rimtumu, būdavo nuolat į kažką įsigilinęs, susikaupęs. „Vienumos, kaip paukštis erdvės, noriu. Kažkaip tuščias darausi su visais gyvendamas", – rašė laiške gimnazijos draugei. Kitokie nei moksladraugių būdavo ir jo rašiniai. Aštuoniolikos metų nusiuntė „Ateities" žurnalui straipsnį, kuriame ragina bendraamžius pažinti save, atrasti savus gyvenimo kelius, susivokti pasaulyje, suprasti gyvenamąjį metą, atsakingai rinktis vertybes: „Venkime prabangos, gyvenkime kukliai. Atsiminkime, kad turtas yra ne žmogaus užvaldymui, o tik jo pragyvenimo reikalui. Niekur taip greitai neišsenka jėgos, kaip sėdint minkštame fotelyje.“ Mačernis anksti subrendo, tarsi peršoko nerūpestingos jaunystės laiką. Apie save dienoraštyje rašė: „<...> aš degiau nerimu, vedančiu į pažinimo gelmes.“ 1939 m. rudeni atvykęs studijuoti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Mačernis pasirinko anglų kalbą ir literatūrą – jį traukė tai, kas sena ir turi tradiciją. Jam buvo devyniolika, kai Kaune pasirodė rusų tankai. Kaip ateitininkų išugdytos jaunosios literatų kartos atstovas, Lietuvos okupaciją sutiko be jokių iliuzijų, nepriėmė nė vieno sovietinės ideologijos teiginio. 1940-ųjų rudenį Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, Mačernis apsisprendė studijuoti filosofiją. Jo dėmesį traukė Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) ir kitų Europos filosofų idėjos, universiteto profesorių Vosyliaus Sezemano, Balio Sruogos, ypač Levo Karsavino paskaitos ir seminarai. Iš rašytojų Mačernis labiausiai vertino Fiodorą Dostojevskį. Vilniuje jis baigė „Vizijų" ciklą, apmąstė didelę dalį „Metų sonetų". Savo kūrybą skaitydavo draugams – jam rūpėjo pamatyti, pajusti, kaip eilėraščiai veikia klausytoją. Poetinis žodis Mačerniui buvo tarsi nematoma siena, kuria galima atsitverti nuo kraupios tikrovės. Pasak poeto Henriko Nagio, būdavo sunku suprasti, kaip jis įstengia tokiu beviltišku metu kurti ir planuoti, tarytum nieko nebūtų atsitikę. Dauguma poetų jautėsi bežadžiai, tarsi mirę, o Mačerniui atrodė, kad visa tai nepastovu, 103
laikina. Jam buvo svarbu kūryba, nes tik ja poetas iš tiesų gyvena. „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose", – tokia buvo jo nuostata. Pirmuosius karo metus Mačernis praleido Vilniuje, į Sarnelę grįžo 1943 m. vokiečiams uždarius universitetą. Neramūs karo metai – brandžiausias Vytaut: Mačernio, kaip poeto, laikas. Sarnelėje jis jautėsi saugus, užsisklęsdavo apmąstvmuose, panirdavo į savo regėjimus. Čia galėjo būti vienas su poezija. Kaimo pasakė – jimai, tradicijos, sodri žemaičių kalba, senoje sodyboje gyvenusių protėvių istorijobuvo svarbiausia poeto atrama. Grįžęs į Vilnių Mačernis draugams pasirodė kaip subrendęs poetas. Baigt;. „Vizijų" ciklas sulaukė puikių įvertinimų. Mačernio eilėraščiai plito nuorašais, nuolat gaudomi, keliantys susižavėjimą. Autorius vadintas jaunu genijumi. Tam mitu: rastis padėjo ir jo laikysena – buvo išdidus, pasitikintis savimi. Tačiau sau poetas kėlc didelius reikalavimus – nepasiduoti tuštybei, neiššvaistyti savęs kasdienybėje, atsikratyti „nelabai didžių minčių: keršto, neapykantos, <...> tuščių fantazijų". Laiške mylimajai Bronei Vildžiūnaitei rašė: Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą.
Jis tikėjo, kad būties prasmės suvokimas gali padėti žmonėms išsilaikyti pasauliniu katastrofų laikais, kad ypatinga poeto misija – atverti būties tiesas ir „išmokyti geis: tų aukštųjų akimirkų". Netrukus prasidėjo masinis traukimasis iš Lietuvos į Vakarus. Paskutinę savo gvvenimo dieną poetas rašė eilėraščių ciklo „Songs ofMyself" XV giesmę: Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug spalvų, kurios blunka. Taip ramiai jis kalba apie atsiskyrimą, išsako nuojautą, kas neišvengiamai artėja. Paskutinė giesmė – lyg susitaikymas su lemtimi. Paskubom susižėręs rankraščius. Mačernis su draugu arkliais leidosi Žemaičių Kalvarijos link, nors fronto linija buvo visai priartėjusi. Jo gyvybę nutraukė atsitiktinė sprogusio sviedinio skeveldra.
LITERATŪRINIS KONTEKSTAS Nors studijų draugai, literatai Vytautą Mačernį pažino kaip poetą, eilėraščių rinkinys „Žmogaus apnuoginta širdis" buvo išleistas tik 1970 m., po autoriaus mirties praėjus ketvirčiui amžiaus. Be kūrybos Mačernis neįsivaizdavo savo gyvenimo. Menininkui kėlė aukštus reikalavimus: pasak jo, rašytojas privalo būti šventas, bet niekad nesitraukti iš purvinų žmonijos aikščių, tą visą purvą naikinti ir aikštes švariom paversti. Poezija turi 104
būti kelianti, žmogaus žingsnius palengvinanti. O norint tokią poeziją rašyti, reikia amžinai degti, liepsnoti. Ramybę, pasitenkinimą ir gerą, laimingą gyvenimą verčiau užmiršti: Be kančios, tiesiog fizinės, aš neparašau pusantros eilutės. Kūryba man – sunkiausias katorgos gyvenimas. Tai, kas gražu, yra mano sielvarto atžymėta.
Su populiariais ketvirto dešimtmečio poetais neoromantikais Jonu Aisčiu, Salomėja Nerimi, Antanu Miškiniu Mačernis turi mažai ką bendra, nes jį labiau traukė klasika – Maironis, Putinas. Savo mokytoju jis laikė XIX a. gyvenusį rašytoją Motiejų Valančių, lietuvių prozos pradininką, nes manė, kad žodžiui, kalbai reikia grąžinti tikrąją reikšmę. Tad iš Valančiaus pirmiausia mokėsi kalbos. Nepriklausomoje Lietuvoje užaugo talentinga jaunoji poetų karta – Kazys Bradūnas, Juozas Kėkštas, Vytautas Mačernis, Henrikas Nagys, Alfonsas NykaNiliūnas. Iš jų tik Mačerniui neteko patirti išeivio, klajoklio, tremtinio dalios. Šių poetų kūryba pirmą kartą išspausdinta 1951 m. Los Andžele išėjusioje poezijos antologijoje „Žemė", todėl jie vadinami žemininkų karta. Su žemininkais Mačernį sieja kūrybos tematika: namų, gimtinės svarba žmogaus gyvenime, tiesos, gyvenimo prasmės ieškojimas.
„VIZIJOS“
Namai Nors Mačernis dažnai sakydavo, kad menininkas – dievų išrinktasis, ir pats jautėsi esąs toks, svarbiausia jo gyvenime visuomet buvo tėviškė, gimtoji Šarnelė. Nuo jos negalėjo atitrūkti, mėgo pasakoti apie savo senuosius namus, kur gimė didžioji jo kūrybos dalis. Namai, pasak jo, ten, kur gyveno tėvai ir protėviai, kur liko vaikystė, sušildyta artimų žmonių globos. Gimtoji žemė – tai kūrybos galių ir apskritai prasmingos būties šaltinis. Namuose jis pajuto gebėjimą regėti keistas vizijas, kuriose atgyja sena giminė, vėl po sodą vaikšto senolė ir laimina jo, būsimo poeto, gyvenimą. Namų reikšmę geriausiai atskleidžia eilėraščių ciklas „Vizijos“ (1939–1942).
Regėjimai „Vizijų" lyrinis subjektas išgyvena įvairias dvasios būsenas – nuo pilnatvės ir palaimos iki visiškos tuštumos ir nuobodulio. Eilėraščių turinys – tai lyrinis pasakojimas apie šią jausmų patirtį. Kiekvienoje ciklo dalyje pasikartoja panaši istorija: koks nors garsas ar regimasis įspūdis pažadina lyrinio subjekto prisiminimus ir šie virsta regėjimu. Tai labiausiai laukiama ir trokštama eilėraščio žmogaus būsena, prilygstanti svaiguliui, įvardijama ugnies, liepsnos metaforomis. Grįžus į tikrovę vėl apima nuobodulio, dvasinės tuštumos jausmas.
105
Senolė Palaimos akimirkomis eilėraščio žmogus dažniausiai regi savo senolę. Ji ne tik globoja, saugo, padeda pažinti pasaulį, bet ir skatina eiti tolyn, žadina troškimą siekti, ieškoti. Senolė yra jo dvasios kelionės lėmėja ir vertintoja. „Vizijų" žmogus regi saulės nušviestus laukus ir žemę ariančius protėvius, girdi vėją, šnabždantį pranašiškus žodžius. Mato ir save – einantį, ieškantį, bendraujantį su senosiomis protėvių kartomis. Susitikimas su senole ir protėviais sukelia palaimos būseną, eilėraščio žmogus jaučiasi dalyvaująs šventose apeigose.
Dvasios stiprybės šaltinis Gimtinės erdvei priešinama miesto erdvė – tamsi, purvina. Ten gyvenama be džiaugsmo ir vilties. Ten žmogus supilkėją, nebepažįsta savęs, ne augina, o griauna kūrybines galias. Gyvybė atgyja tik pajutus savy „per kartų kartas sukurto kraujo ir jėgos" liepsną. Įsilieti į gyvybės ratą žmogui reiškia įprasminti ir savo buvimą. Jis nujaučia galįs ir privaląs praturtinti, pratęsti žemdirbių genties gyvenimą nemirtingu kūrybos žodžiu: Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę, O pasitikt išeis išdidžios vakarų ir šiaurės gentys <...>.
Protėvių genties bendrumo jausmas, šviesus gimtųjų namų paveikslas įkvepia gyventi ir kurti, padeda suvokti savos egzistencijos tikslą: eilėraščio žmogus, išgyvenęs pakilimų ir nuopuolių, degdamas „prasmingo žygio" troškuliu, tapatinasi su nauja milžinų karta ir išeina į pasaulį siekti „didžiųjų aukštumų".
„METŲ SONETAI“
Mintis ir forma Vytauto Mačernio, kaip ir visų žemininkų, kūryboje vyrauja ne asmeniniai išgyvenimai, ne visuomeniniai siekiai, o apmąstymai. Tai minties poetai, jų eilėraščio žmogus kelia klausimus, susijusius su gyvenimo prasmės, laimės, mirties slėpiniu, ir ieško atsakymų. Šios temos skleidžiasi paskutiniais gyvenimo metais rašytame, nebaigtame Mačernio eilėraščių cikle „Metų sonetai“. Klasicizmo literatūros pavyzdžiu eilėraščiai suskirstyti pagal metų laikus: pradedama „Rudens sonetais“ ir baigiama „Vasaros sonetais“, daugiausia sukurta „Žiemos sonetų“. Mačernis laikosi griežtos soneto formos – eilėraštį sudaro du ketureiliai ir du trieiliai. Eilėraščio pabaiga yra apibendrinimas, apstu aforizmų ir abstrakčių sąvokų. „Aš turiu, – sakė poetas draugams, – į tas keturiolika eilučių sutalpinti didelę mintį.“
106
Iliuzijų erdvė Priešingai nei „Vizijų", sonetų žmogus neįžvelgia pasaulyje nieko pastovaus, abejoja visomis tiesomis ir vertybėmis, net tvaria gimtųjų namų apsauga. Pažinimo alkis jj išveda į pasaulį: Savo sielą, alkaną kaip žvėrį Maitinu geriausiais žemės vaisiais: Mokslu ir menu; tegu ji gėris Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.
Sonetų personažai atpažįstami iš Europos kultūros tekstų – nimfos, fėjos, sparnuotasis žirgas Pegasas, Venera, miškų ir ganyklų dievybė Panas, literatūros kūrinių veikėjai Don Kichotas, Sančas Pansa, Don Žuanas. Sonetų žmogus yra klajūnas ir ieškotojas – tiesos pažinimas niekados nesibaigia. Namų palaima vien iliuzinė, už jų baugi tuštuma: Kur veržies? – Tuštumon. Ką surasi ten? – Nieko.
Todėl kartais jis jaučiasi pavargęs ir vienišas, dažnas jo palydovas – vėjas, skraidinantis į svajonių ir sapnų erdves.
Amžinieji klausimai Sonetų žmogui rūpi Išspręst gyvybės ir mirties lygtis Su begale nežinomųjų.
Jis mąsto apie laimę, žmogaus vietą pasaulyje, meilę, kūrybą, trokšta kančios, nes ji skatina eiti, kovoti ir laimėti. Jis nebijo vienatvės: „Kas didėja nuolatos, tas tampa vienas", tik vienumoje gali apmąstyti savo patirtį. Nori suprasti buvimo prasmę: Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
Didžiausia vertybė sonetų žmogui – laisvė, net ir teisė klysti. Kad patirtų, „<...> kaip gelia / Klaidoje širdis", jis prašo Dievo: Bet dabar man duoki mano dalią – laisvės turtą, Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.
Egzistencinis nerimas Nerimas – nuolatinė sonetų žmogaus būsena. Tai jis kartais „išmeta į klausimo kelius" ir pažadina pažinimo troškulį, o kartais nugramzdina į juodžiausią neviltį ir 107
sukelia bejėgiškumo, nusivylimo jausmą. Tokiomis akimirkomis žmogus pasitraukia į kūrybos šalį, kur saulė, putoja vynas ir žydi amžinas pavasaris, kad galėtų savo nerimą „išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais“.
VYTAUTO MAČERNIO INDĖLIS į LIETUVIŲ POEZIJĄ Mačerniui teko gyventi ir kurti dramatišku laiku. Pasak Vytauto Kubiliaus, poeto lyrikos subjektas, kaip Albero Kamiu (Albert Camus) veikėjai, suvokia, kad gyvenimo arenoje viešpatauja mirtis ir žmogus iš anksto pasmerktas. Nebūtis apglėbia kiekvieną. Žvilgsniu perskrodęs „Tuštumos beribį okeaną“ poetas neberanda tvirtos atramos nei religijoje, nei istorijos vyksme. Viskuo abejojantis ir nusivylęs, jis ieško savyje vidinės jėgos, kuri atlaikytų būties absurdą. Išlikti išdidžiam ir laisvam – svarbiausia vidinio pasipriešinimo nuostata. „Vizijos“ ir „Metų sonetai“ – tai balsas nepasidavusio žmogaus, „sopulio didžio, sunkios nežinios" svorj pakeliančio su stojiška tvirtybe.
108
BRONIUS KRIVICKAS 1919–1952
ISTORINĖS APLINKYBĖS Pokariu provincijoje beveik dešimtmetį vyko nuožmi nepriklausomybę ginančių partizanų kova su Lietuvoje dislokuota SSRS kariuomene ir jos talkininkais, sovietinį režimą palaikančiais vadinamaisiais stribais. Naktį į valstiečio trobą belsdavosi Lietuvos partizanai, dieną – stribai ir sovietų kareiviai. Sužinojus, kad šeimininkas kaip nors – maistu, nakvyne – padeda partizanams, visa šeima būdavo ištremiama į Sibirą ar kitus atšiaurius SSRS pakraščius. Jėgos buvo nelygios. Kas galėjo įsivaizduoti, kad pasiryžę aukai partizanai įveiks ką tik pasaulinį karą laimėjusią kariuomenę? Tai buvo veikiau moralinis pasipriešinimas okupacijai.
GYVENIMO IR KŪRYBOS KELIAS Bronius Krivickas – vienas žymiausių ginkluotame pasipriešinime dalyvavusių lietuvių rašytojų. Jo kūrybinis kelias prasidėjo dar prieš karą. Jis baigė Biržų gimnaziją, 1938–1943 m. studijavo lietuvių literatūrą Kauno Vytauto Didžiojo, vėliau Vilniaus universitete. Buvo V. Mykolaičio-Putino globojamos literatų grupės narys, lankė B. Sruogos vadovaujamą teatro seminarą. Rašė poeziją, prozą, dramas, reiškėsi kaip literatūros kritikas, vertėjas. Karo metais studijuodamas aktyviai dalyvavo Vilniaus literatūriniame gyvenime. Artėjant frontui, B. Krivickas svarstė galimybę trauktis į Vakarus, bet apsisprendė likti Lietuvoje. Pasak jo kraštiečio rašytojo Jono Mikelinsko, tada manyta, kad „sovietai jau nebe tie, jau pasikeitę, sužmoniškėję... Juk jie susidraugavo ir kartu kovojo su demokratinėmis valstybėmis..!“ Žinoma, jaunųjų literatų viltys nepasiteisino – tik grįžus sovietams, prasidėjo teroras. 1944 m. rudenį Krivickas pradėjo dirbti Biržų gimnazijoje, bet naujoji valdžia aiškiai pasakė: kas ne su mumis, tas prieš mus, trečio kelio nėra, – ir 1945 m. pradžioje persekiojamas mokytojas įsitraukė į partizaninę kovą. Vienas jo bičiulis, atsidūręs tame pačiame partizanų būryje, prisimena: Rengdavome partizaninius pobūvius, kuriuose Bronius apibūdindavo politinę padėtį pasaulyje ir Lietuvoje. <...> Dažnai su Bronium išeidavom į ramų miško kampelį, kur Bronius man skaitydavo savo eilėraščius ir prašydavo įvertinimo. <...> Jo eilėraščiai buvo nepaprastai gilūs ir prasmingi. Tai buvo lyg ir atsakas į Bernardo Brazdžionio klausimą „Kur tu, Lietuva?“ 109
Miške Krivickas atrodė neįprastai – su skrybėle, akiniuotas, o rankose ginklas. Kurti jis sugebėdavo ir prie žmonių: atsisėda nuošaliau ir rašo, o vakare prie laužo deklamuoja eiles. 1951 m. Krivickas perėjo į apygardos štabą, jam buvo patikėta partizanų spauda. Jis redagavo laikraščius „Laisvės kova" ir „Aukštaičių kova". 1952 m., pasinaudoję išdaviko parodymais, sovietai surengė didžiulę operaciją, tada buvo surastas Krivicko ir jo kovos draugo bunkeris. Per susišaudymą abu partizanai žuvo. 1953 m. partizanų spaudoje pasirodžiusiame nekrologe prisimenama, kad į siūlymą pogrindžio sąlygomis išleisti bent dalį poezijos Krivickas atsakęs: „Ne viskas atitiks laiko dvasią." Toliau nekrologo autorius rašo: „Visgi nutariam išleisti, kad būtų ryški ir vienišo lietuvio dalia šioje didingoje kovoje." Čia turima galvoje individualistinė Broniaus Krivicko lyrika, kurioje atsispindi partizano kelią pasirinkusio žmogaus jausena. Kalbėdamas apie Krivicko kūrybą literatūrologas Virginijus Gasiliūnas pažymi: Brandžiausieji jos puslapiai liudija buvus talentą, pajėgų išreikšti (taigi: įamžinti) tragiškiausią ir kartu didingiausią dalyką – jausmus ir mintis žmogaus, suvokusio, kad laisvė yra ir asmens, ir tautos visavertės egzistencijos pamatas, suvokusio, kad visada yra galimybė rinktis – laisvę, nors ir gyvybės kaina.
POEZIJOS BRUOŽAI
Herojiškas apsisprendimas Partizanaudamas B. Krivickas sukūrė lyrinių eilėraščių, sonetų, satyrose pašiepė sovietinę tikrovę, daug vertė, rašė publicistiką. Jo poezijoje kovojantis žmogus atsiskleidžia kaip pasiryžusi aukotis dėl tėvynės ir tą auką apmąstanti asmenybė. Kaip ir kitų partizanų kūryboje, Krivicko eilėraščiuose į herojišką toną įsiterpia ir liūdesio gaidų, kalbama apie rudenį, gelstančius lapus. Rudeninio grožio pajauta tarsi papildo mirties nuojautas: Mano dienos nebūtin pasvirę. Aš keliauju rudenio taku. Ir gryniausio aukso vainiku Mano kaktą puošia lapai mirė. „Mano dienos nebūtin pasvirę“
Tai nėra susitaikymas su lemtimi, gal net priešingai – blaivus pasirinkimas. Per kelerius kovos metus buvo progų apmąstyti savąjį kelią. Eilėraštyje užfiksuota būsena, kai pajuntama vidinė ramybė ir galima bent mirksnį susitelkti į aplinkinio pasaulio grožį.
Moralinė pergalė Vėlyvuosiuose Krivicko eilėraščiuose labai svarbi garbės tema. 1951 metų eilėraštyje „Kai kovoj kelies tu į ataką" nematyti vilties įveikti priešą, likti gyvam, 110
bet, pasak poeto, mušį – kad ir žūdamas – laimės tas, kuris renkasi aukojimosi kelią. Herojiška laikysena yra moralinės pergalės įrodymas. Susiklosčiusi padėtis iš žmogaus reikalauja labai aiškiai apsispręsti. Kylantis į kovą su kur kas stipresniu priešu žmogus yra ir savojo heroizmo įkvėpėjas, ir galbūt vienintelis liudytojas. Suvokdamas tragišką asmens ir tautos lemtį, sonetų lyrinis subjektas neabejoja kovos prasmingumu: Mūsų liko gal iš šimto vienas. Bet kova vis te šias atkakli. Užtat turim būt savam kely Šimtą kartų tvirtesni nei plienas, Nes per vėtrą švilpiančio metalo, Per marias nelaimių ir kančių Mūsų rankos lig dienų skaisčių Vėliavą kovos išnešt privalo. „Mūsų liko gal iš šimto vienas“
Partizanų kūryboje stebina ryžtas, visiškai natūralus, nors kalbantysis nepalieka sau jokios vilties – kelio kryptis tik viena, tragiškas finalas neišvengiamas. Tokios poezijos lietuviai dar nebuvo turėję, matyt, nedaug tautų apskritai tokią turi. Pasiryžimą ir kovotojo kelio neišvengiamybę susieja aukos tema, „pasiaukojama mirtis", kaip sakė Kauno universiteto profesorius Levas Karsavinas, miręs Komijos lageryje. Santūrus kalbėjimas apie neišvengiamą mirtį partizanų rašiniuose, poezijoje nėra jokia poza. Suprantama, tai ne tik moralinio idealo formulavimas, bet ir nuolatinis raginimas sau, kai kada pasitelkiant ir stiprinančius ryžtą klasikinius siužetus (pavyzdžiui, biblinių siužetu grįstas B. Krivicko eilėraštis „Dovydas prieš Galijotą").
Meilės šviesa Broniaus Krivicko eilėraščių žmogus – ne tik herojiškas kovotojas, nujaučiantis mirties neišvengiamybe. Jis ilgisi kitokios būties: Mes nežinom, ar teks baigt šią dieną, Nes gyvenam kruvinoj grėsmėj, O norėtųs meilėj ir dermėj Ilgą amžių eiti kelią vieną <...>. „Mes nežinom, ar teks baigt šią dieną“
Dramatiškoje kasdienybėje meilė yra šviesos šaltinis, jėga, pakylėjanti ir taurinanti sielą. Lyrinis subjektas kalba apie „šviesią meilės galią, / Daug stipresne nei tamsi mirtis" („Ko laikų griūty mane lydėti"), apie Dievo siųstą jausmą, įpareigojantį rūpintis vienas kitu.
111
SALOMĖJA NĖRIS 1904–1945
GYVENIMAS IR ISTORIJOS PERVARTOS
Žymiausia neoromantikė Salomėja Nėris – lyrikė, savičiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja iš visų lietuvių neoromantikų. Ankstyvojoje jos kūryboje ši pasaulėjauta reiškiasi maksimalizmu, svajonės ir jaunystės poetizavimu. Romantinis maksimalizmas būdingas visai poetės kūrybai, tik vėlesniuose rinkiniuose įgauna dramatiškų atspalvių, jaunatvišką džiaugsmą pamažu išstumia nerimas. Brandžiausiame prieškario poezijos rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu" jauno žmogaus jausenų ir nuotaikų išsakymą keičia būties apmąstymai. Čia dažnesnis vienišumo, apleistumo motyvas, bet ryškesnis ir harmonijos ieškojimas. Atrama dramatiškame pasaulyje – ryšys su gimtąja žeme. Žmogaus laikinumo ir gamtos amžinumo apmąstymas nuspalvintas šviesaus liūdesio (eil. „Alyvos", „Diemedžiu žydėsiu"). Skaidriu vaizdu, žmogaus likimo gretinimu su gamta Salomėjos Nėries eilėraščiai artimi liaudies dainai. Apie tėviškės svarbą ji iš naujo prabils karo meto eilėraščiuose.
Istorinių įvykių sūkuryje Įgyvendindama Baltijos valstybių prijungimo planą, Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio 15 d. Į Lietuvą įvedė okupacinę Raudonąją armiją. Tačiau sovietai siekė sudaryti įspūdį, kad Lietuvos valstybė pati nori tapti Sovietų Sąjungos respublika. Buvo sudaryta marionetinė Liaudies vyriausybė, jos nariais paskirti ir keli žinomi rašytojai. Į vadinamąjį Liaudies seimą išrinkta Salomėja Nėris su dar keliais lietuvių rašytojais buvo įtraukta į delegaciją, turinčią vykti į Maskvą prašyti priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Pasinaudota ir rašytojų literatūriniu talentu. Po oficialios Justo Paleckio kalbos Aukščiausiojoje Taryboje Salomėja Nėris perskaitė „Poemos apie Staliną" ištrauką. Liaudies seimo deputatės vaidmuo jautrios sielos, nuolatos užsisklendusią provincijos, vėliau Kauno gimnazijos mokytoją iškėlė į politinių įvykių areną ir tarsi apakino. Ji atsidūrė dėmesio centre ir tapo sovietų surengto spektaklio Maskvoje puošmena.
Rusijoje Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Salomėja Nėris su sūneliu traukėsi į Rytus. Traukimasis buvo chaotiškas, rizikingas ir skausmingas. Rusijos gilumoje poetė praleido sunkius karo metus. Labiausiai slėgė vienišumas, atskirtis nuo gimtinės, neri112
mas dėl Lietuvoje likusių artimųjų. Dvasinę krizę dėl šios įtampos Salomėja Nėris, regis, išgyveno 1942 m. žiemą, persikėlusi į Ufą. Nepritekliaus kamuojamoje šalyje ja, kaip poete ir Sovietų Sąjungos deputate, buvo rūpinamasi, todėl materialinės sąlygos buvo palyginti neblogos. Aišku, už gautą paramą reikėjo atidirbti. Į Rusiją pasitraukę sovietinės Lietuvos valdžios atstovai ragino lietuvių rašytojus kurti aktualiomis temomis. Kūryba turėjo atitikti propagandos reikalavimus.
KŪRYBOS BRUOŽAI. RINKINYS „PRIE DIDELIO KELIO“
Rankraščio likimas Eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“ Salomėja Nėris sudarė karo pabaigoje, bet sovietų valdžiai jis netiko. Rinkinys buvo sudarkytas ir išėjo pakeistu pavadinimu. Yra išlikę keli rankraštiniai „Prie didelio kelio“ egzemplioriai. Rankraštinę eilėraščių knygą grįžusi į Vilnių poetė parodė ir to meto lietuvių poezijos autoritetui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Matyt, ji norėjo reabilituotis ir tikėjo savo karo metų kūrybos verte. Deja, tokios knygos išleisti nepavyko. Salomėja Nėris laikyta sovietine poete, taigi eilėraščiai ir jų tvarka rinkinyje turėjo atitikti ideologinius sovietų sistemos reikalavimus. 1944 m. sudaryta knyga buvo išspausdinta po pusės šimtmečio – 1994-aisiais.
Dvilypumas Traukimosi ir gyvenimo Rusijoje patirtys išsiliejo skausmingais lyriniais apmąstymais brandžiuose dramatiškuose eilėraščiuose. Bet vykstant karui iš poetės reikalauta visai kitokios kūrybos – optimistinės, herojiškos, kviečiančios į kovą su nacistine Vokietija. Jai nebuvo lengva prisitaikyti prie tų reikalavimų, nes pati jautėsi visai kitaip, sakė, kad „širdis skyla", – poetinis talentas neleido meluoti sau. Vis dėlto sovietinės lietuvių poetės statusas ir aplinkos spaudimas vertė eiliuoti valdžios pageidaujamus optimistiškus posmus. Taigi čia susidūrė dvi prieštaringos kūrybos sampratos. Viena tradicinė, įprasta prieškario Lietuvoje, kai poetas rašo iš asmeninės patirties ir didžiausia vertybe laikomas vidinio žmogaus gyvenimo apmąstymas, dramatiškų lūžių ir komplikuoto jausmų pasaulio raiška. Veikiama šios neoromantinės tradicijos Salomėja Nėris susiformavo kaip poetė ir pelnė pripažinimą. Kita poezijos samprata akcentavo visuomeninę kūrybos paskirtį: tada dažniausiai kalbama ne „aš", o „mes“ vardu, aukštinami svarbūs visuomenei idealai, kartojami raginimai veikti. Apibendrindamas Salomėjos Nėries padėtį karo metais Vytautas Kubilius rašo: Stichišką poetinį impulsą ima lydėti logiški samprotavimai, o visą kūrinį stebi atsargi abejonė – ar tiks. Pirmykštis kūrybinio proceso darnumas (išgyvenau, parašiau, išspausdinau) nutrūko. Vienus eilėraščius S. Nėris siunčia į spaudą, deda į rinkinius, o kitus slepia stalčiuose ir niekam nerodo. Per trejetą metų nespausdintų kūrinių skaičius priartėja iki šimto. Šitoks dvilypumas (vieni dalykai – visuomenei, kiti –sau) tik mezgėsi ir dar nespėjo suskaldyti poetės asmenybės į skirtingus polius ir
113
kontrastiškas kūrybos puses, bet vis dėlto ji <...> gyveno ir rašė jau šito dvilypumo paženklintame lauke.
Tėviškės ilgesys Namų ilgesio, sugrįžimo temos asmeninę poetės patirtį galėjo suartinti su to meto aktualijomis, bet abejonė gniaužė jai balsą. Gimtinės ilgesio tema yra viena iš lyrinę poeziją maitinančių versmių, tačiau neduoda ramybės klausimas, ar gimtieji namai sugrįžusią priglaus, ar tėviškė liks sava, artima. SAVĘS AŠ GAILIUOS Neilsėjos, neėdė, negėrė, – Vilkė bėgo laukais klupdama. Baimės genamą, sergantį žvėrį Saukė miško žalia glūduma. Sutema samanų aksominė Amžinuoju miegu užliūliuos... ––––––––––––––– Kad mane – taip sutiktų tėvynė! Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.
1.
Kokią eilėraščio temą nurodo pavadinimas ir paskutinė frazė?
2.
Kaip eilėraštyje kalbama apie vilkės likimą?
3.
Kokią kalbančiosios būseną atskleidžia gretinimas su vilke?
4.
Apie kokį savo troškimą kalbančioji užsimena paskutiniame dvieilyje?
Poetė nujaučia, kad grįžti į Lietuvą nebus paprasta, juk dar prieš karą buvo pareikšta kritiškų jos politinės veiklos vertinimų. Pasirodžius „Poemai apie Staliną", nusivylė ne vienas jos talento gerbėjas. Tad Salomėjos Nėries karo metų eilėraščiuose greta tėvynės ilgesio temos atsirado kaltės, atsiprašymo tema. Žinant, kokia tuomet buvo jos dvasinė būsena, nemažai karo metų eilėraščių galima perskaityti kaip išpažintį.
Kaltė ir atgaila Paskutinio Salomėjos Nėries rinkinio eilėraščiai radosi dramatiškomis istorinėmis aplinkybėmis ir labai sudėtingu jos gyvenimo bei kūrybos tarpsniu. Vidinė įtampa buvo pasiekusi aukščiausią tašką: poetė jautėsi svetima ir sau, ir aplinkai. Todėl eilėraščiuose pasigirsta beteisės (eil. „Beteisė"), našlaitės motyvai: Oi, žydėk, žydėki, obelėle! Tu sausa žydėki, be lapelių! O kaip man žydėt užmirštuolėlei? O kaip man sugrįžti tokį kelią? „Dideliam name“
114
Kankino sąžinės priekaištai dėl dalyvavimo prijungiant Lietuvą prie Sovietų Sąjungos. Iki tų lemtingų įvykių Salomėja Nėris romantiškai priešindavo save sočiai ir patenkintai visuomenei, o atsidūrusi toli nuo gimtinės pajuto, kad jos savotiškas „kerštas" buvo nepadorus, kad ji nusikalto savo žemei, tautai, kultūrai. Ji norėjo tą kaltę išpirkti. Įsivaizduojamas teismas, bausmė, kančia turėjo suteikti apsivalymą. Programinis tokios savijautos eilėraštis – „Maironiui". Šiam poetui, svarbiausiam lietuvybės saugotojui, moraliniam ir poetiniam autoritetui, ji ryžosi atsiverti: Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? Ar galėjau – tais pačiais keliais? Gena, gena pikto dievo rykštė, – Atgalion ir atsigręžt neleis. Aplink žemę skridusi su vėtrom, Vėl išgirsiu mylimus vardus. Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, Bus man atpildas skurdus.
Salomėja Nėris atgailavo neverčiama, savu gyvenimo keliu artėdama prie krikščioniškosios atgailos esmės. Atsiprašymas, atgaila skaitytojams buvo suprantama. Tai aiškiai rodo eilėraščio „Tolimas sapnas“ likimas. Eilėraštis sklido tarp žmonių rankraščiais, po karo buvo paskelbtas pogrindinėje spaudoje, platinamas kartu su sovietų laikais draudžiama Bernardo Brazdžionio, Antano Miškinio poezija.
TOLIMAS SAPNAS Tarp žydinčių kaštanų Raudona bažnytėlė. – Juk čia vaikystė mano! Nejau ji grįžo vėlei ? Aš nedrąsi stovėjau Pilioriun prisiglaudus, – O žmonės trankiai ėjo Ir prie altoriaus spaudės. Manęs čia nepažįsta Pro gedulingą šydą. Bet kojos žengt nedrįsta – Tiek daug, tiek daugel klydę. Sakykloj kalba – keista! – Jisai – iš Galilėjos: – Tebūna jai atleista, Nes daug jinai mylėjo! 115
Ir man be galo graudu – Malda širdy netilpo. Vargonai gaudė, gaudė... Ir žvakės tirpo, tirpo...
1.
Savais žodžiais atpasakokite, kas vyksta bažnytėlėje.
2.
Aptarkite eilėraščio pavadinimą. Kodėl pasakojamas įvykis vadinamas sapnu?
3.
Palyginkite kalbančiosios ir žmonių elgesį.
4.
Kas prabyla ketvirtoje strofoje? Kam ir kas sakoma?
5.
Kaip eilėraštį padėtų suprasti biblinis sūnaus paklydėlio palyginimas?
6.
Kaip paaiškintumėte paskutinę eilėraščio strofą? Aptarkite, kaip kinta eilėraščio kalbančiosios savijauta.
Tautosakos įvaizdžiai Grįžimo į namus tema daug kur plėtojama pasitelkus tautosakos įvaizdžius: Juodasai varne, vėjo broleli, Duok savo sparną, juodą sparnelį! Dieną ir naktį – tartum šešėlis Skrisiu ir skrisiu – niekur nesėsiu. Kur baltas miestas, kur Nemunėlis, Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu. „Kur baltas miestas“
l karo baisumus žvelgiama be herojiškos pozos, stengiamasi atjausti eilinį karį. Kartais prabylama žuvusio kario balsu, vienišo, nuo tėvynės atskirto žmogaus skausmas perteikiamas tautosakiniais našlaičio, motinos ir sūnaus, brolio ir sesers paveikslais, eilėraščio kalbančioji lyg išėjusio kario sesuo ir guodžia, ir pati laukia užuojautos. Tautosakiškais vaizdais reiškiamas sielvartas dėl daugybės suluošintų likimų: Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio, Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios. Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai, Ir veria mus speigas lig šerdies pačios. „Prie didelio kelio"
Paskutiniai Salomėjos Nėries gyvenimo metai užmena ne vieną mįslę, iš kūrybos matyti jos pažiūrų keitimasis. Akivaizdu, kad jos poetinis talentas priešinosi primetamoms kūrybos taisyklėms, o asmeninė patirtis sunkiai derėjo su oficialiosios propagandos šūkiais.
116
ANTANAS ŠKĖMA 1910–1961
BIOGRAFIJA IR KULTŪRINĖ APLINKA
Sukrečiantys vaikystės prisiminimai Lietuvių moderniosios literatūros kūrėjas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma gimė Lenkijoje, Lodzėje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau Ukrainą. Jai teko patirti po bolševikų perversmo Rusijoje kilusio pilietinio karo baisybes. Rašytojas prisimindavo žaidimus su pakartais ant žibintų baltagvardiečiais ir išgyventą siaubą, kai į butą įsiveržę girti raudonarmiečiai vos nenušovė tėvo ir kėsinosi išprievartauti motiną. Ši vaikystės patirtis vėliau atgims apysakoje „Saulėtos dienos“. 1921 m. šeima grįžo į Lietuvą. Baigęs gimnaziją, Škėma studijavo mediciną, teisę, bet mokslų nebaigė. Daugiausia laiko skirdavo teatrui: vaidino Kauno ir Vilniaus valstybiniuose dramos teatruose, režisavo spektaklius, pats ėmėsi dramaturgijos.
Antrasis pasaulinis karas Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje Škėma dalyvavo kovose su besitraukiančia sovietų kariuomene. Karo metais su šeima gyveno Vilniuje, vaidino ir režisavo Vilniaus dramos teatre. 1944 m., vokiečiams traukiantis, buvo kviečiamas dėtis prie partizanų, bet atsisakė ir su žmona bei dukra pasitraukė į Vokietiją. Nuo to laiko visuomet kritiškai vertindavo savo ir kitų patriotizmą, sakydavo, kad pirmaeiliai didvyriai žuvo ir žūsta Lietuvoje, o išeiviai visada liks antraeiliai.
Pabėgėlių stovyklose ir Amerikoje Po karo Škėma kurį laiką gyveno Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Dalyvavo menininkų sambūriuose, bendradarbiavo periodikoje, 1947 m. išleido novelių knygą „Nuodėguliai ir kibirkštys“. 1949 m. rašytojas su šeima persikėlė į JAV. Gyvendamas Niujorke, dirbo darbininku fabrike, liftininku. Net ir neturėdamas palankių sąlygų kurti, rašė dramas, prozą. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos teatrinėje veikloje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1961 m., grįždamas iš „Santaros-Šviesos" kultūrininkų sąjūdžio suvažiavimo, A. Škėma žuvo autoavarijoje.
117
Modernus žmogus Rašytojas ir aktorius Antanas Škėma buvo maištingo būdo, nepriklausomos laikysenos. Apie vieną svarbiausių jo bruožų prisiminimuose rašė Jurgis Blekaitis: <...> didelis, nepavargstantis intelektualinis smalsumas, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentinius dramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaityti naujausion poezijon, jeiti žingsniu ir sąmone į nūdienių dailininkų kūrybą. Kraštutinai priešingas senųjų vertybių archyvaro tipui, Antanas Škėma nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna, drąsu, naujoviška. Savo dvasine struktūra – ne vien forma ar dėl laiko mados – jis buvo mūsų vienas nedaugelio tikrųjų modernios epochos ir modernaus žmogaus dvasios reiškėjų.
KŪRYBOS BRUOŽAI
Dramaturgija Į literatūrą A. Škėma atėjo iš teatro, jis yra sukūręs devynias dramas ir laikomas vienu pirmųjų modernios formos kūrėjų lietuvių teatre. Vienas vertingiausių scenos veikalų – drama „Pabudimas". Veiksmas vyksta Vilniaus NKVD rūmuose pirmaisiais stalinistinių represijų metais: mirtinoje dvikovoje susiremia buvę jaunystės draugai ir varžovai – laisvės kovų dalyvis Kazys ir NKVD tardytojas Pijus. Kazys priverstas rinktis: išduoti ginklų sandėlio vietą ar atiduoti į prievartautojo rankas savo žmoną. „Pabudimas" artimas prancūzų egzistencialistų literatūrai, vaizduojančiai veikėjus ribinėse gyvenimo situacijose, kai išryškėja tikroji kiekvieno žmogaus esmė ir pasirinkimo kaina.
Smulkioji proza Kaip prozininkas A. Škėma debiutavo 1929 m. novele „Baimė", kurioje atsispindi esminė jo ieškojimų kryptis – dėmesys žmogaus psichikos būsenoms, protu nesuvokiamiems likimo posūkiams. Vėliau Vokietijoje ir Amerikoje rašytojas išleido keletą novelių ir apysakų knygų: „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947 m.), „Šventoji Inga" (1952 m.), „Čelesta" (1960 m.). Jose ironiškai žvelgiama į žmonijos istoriją, veikėjai absurdiškame pasaulyje ieško Dievo ir meilės. Į rinkinį „Šventoji Inga" įėjo vaikystės patirtimi grįsta novelių apysaka „Saulėtos dienos", artima tradicinei literatūrai, nors joje ryškūs ekspresionistinio pasakojimo bruožai. Kai kuriose šios apysakos vietose, vaizduojant dramatišką pilietinio karo metą, priartėjama prie siurrealizmo. Autorius kalba apie veikėjų geismus ir seksualinius kompleksus – lietuvių literatūroje to ilgą laiką buvo vengiama.
Romanas „Balta drobulė" – vienas žymiausių romanų lietuvių literatūroje ir svarbiausias Antano Škėmos kūrinys, parašytas 1954 m., bet išspausdintas tik 1958 metais. Jis išsiskiria modernia pasakojimo forma. Net ir dabar šis romanas – vienas skaito118
miausių grožinių kūrinių, nes pagrindinio veikėjo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašių dalykų: tėvų nesantaiką, nelaimingą meilę, savęs neradimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka, gyvenimo absurdą. Romanas nesiūlo kokios nors gyvenimo prasmės formulės, tik skatina skaitytoją savarankiškai spręsti pagrindinį veikėją kankinančius klausimus. Jame susipina rašytojo patirtis, daugybė apmąstytų idėjų ir novatoriškos formos ieškojimas.
Publicistika, kritika A. Škėmos požiūris į literatūrą atsiskleidžia ne tik grožinėje kūryboje, bet ir publicistikoje, literatūros kritikoje. Jis smerkė tokius kūrinius, kuriuose tiesiogiai deklaruojamos tautinės ar krikščioniškos vertybės, svarbesnės už meninius ieškojimus. Škėma šaipėsi iš miesčioniško išeivijos skonio ir antrarūšių skaitinių garbinimo. Jo nuomone, lietuvių literatūra turi tapti moderni, priartėti prie Vakarų literatūros konteksto.
Ironija Vienas būdingiausių A. Škėmos kūrybos bruožų yra ironija. Jau ankstyvuosiuose rašytojo kūriniuose matyti gebėjimas demaskuoti absurdiškus, dažnai skausmingus dalykus, kritiškas santykis su kitais ir savimi pačiu. Net ir vaizduodamas iš pažiūros nereikšmingas, komiškas gyvenimo situacijas, Škėma apmąsto pamatines žmogaus vietos istorijoje, kūrybos prasmės, meilės ir pasitikėjimo temas. Jo kūryboje ironija ir humoras yra ne tik kritinio požiūrio išraiška, bet ir egzistencinės terapijos forma, būdas atsilaikyti prieš neperprantamą lemtį.
Modernus pasakojimas Moderniame Škėmos pasakojime susipina praeitis ir dabartis, išorinė ir žmogaus vidinė tikrovė. Rašytojas buvo įvaldęs įvairius pasakojimo būdus. Sąmonės srauto technika, žvilgsnio plotmių kaita labiausiai tiko didmiestyje gyvenančio, nuolat skubančio, nervingo, pervargusiu, kenčiančio žmogaus vidiniam pasauliui perteikti. Pasakojimo srautas, dažnai atrodantis kaip laisva tėkmė, turi savo vidinę logiką. Nuolat atsiranda nuorodų į kitus kultūros kontekstus, tarp personažų, atskirų detalių mezgasi asociacijų ryšys. Taigi pradinis chaotiškumo įspūdis klaidina – iš tiesų kuriama prasminga meninė visuma.
Tikrumas Tikrumas – viena svarbiausių A. Škėmos gyvenimo ir kūrybos vertybių. Jis kovojo su prisitaikymu prie miesčioniškos gyvensenos standartų, priešinosi iliuzijas kuriančiai literatūrai, kuri buvo tapusi populiari išeivijoje. Škėma nuolat demaskuodavo sumiesčionėjusios išeivijos apsimestinį patriotizmą. Jo nuomone, išeivija gyvena uždarame geto pasaulyje, sentimentaliai garbina praeitį ir gręžiasi nuo skaudžios dabarties, atsisako pripažinti savo kaltę ir atsakomybę palikus tėvynainius, kurie tremiami į Sibirą, kovoja miškuose ar kenčia okupacijos priespaudą. Lietuvių literatūros atgimimo viltį Škėma siejo su Vakarų dvasios ir lietuvybės sinteze, jo nuomone, 119
ji būdinga ne tik amžininkams Henrikui Nagiui, Henrikui Radauskui, Alfonsui Nykai-Niliūnui, Jonui Mekui, bet ir ankstesnių kartų rašytojams – Kristijonui Donelaičiui, Baliui Sruogai, Kaziui Binkiui.
ROMANAS „BALTA DROBULĖ“
Pasakojimo ypatybės Romano „Balta drobulė" veiksmas trunka beveik parą – prasideda be šešių minučių ketvirtą po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą apie dvyliktą. Šioje „paros istorijoje" dominuoja sąmonės srautas, t. y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas liftininkas Antanas Garšva. Išorinė tikrovė rodoma kaip Garšvos sąmonės produktas: prisiminimai, jausmai, požiūris į žmones, kuriuos kelia liftu, asociacijos, net išgyvenamos vizijos – viskas susipina ir teka fragmentišku, bet nenutrūkstamu srautu. Be sąmonės srauto, daugiausia perteikiamo pirmuoju asmeniu, esama ir komentaro iš šalies. Visažinis pasakotojas primena kai kuriuos Garšvos ankstesnio gyvenimo epizodus. Dar romane pateikiami Garšvos užrašai, kuriuose jis pasakoja apie savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje. Šie trys pasakojimo tipai romane nuolat kaitaliojami.
Erdvės ir laiko ribos bei užribiai Romane pavaizduota tik vieno personažo – keturiasdešimtmečio Antano Garšvos, dirbančio keltuvininku, t. y. liftininku, gyvenimo istorija, bet ji atsiskleidžia skirtingais atžvilgiais. Garšva privalo vilkėti uniformą – tai suvienodinimo ženklas, su uniforma jis jaučiasi praradęs individualybę, tapęs vien 87 numeriu, negalinčiu bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko pareigas uždaroje, kalėjimą primenančioje keltuvo erdvėje. Bet Garšva dar ir poetas. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos ir gniuždančios aplinkos. Jis tiki, kad gelbsti ir nuo mirties, žmogų daro žmogumi. Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje.
Absurdo žmogus Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai išgyvena būties beprasmybę ir savo padėties tragizmą, nes absurdą, kaip filosofas ir rašytojas Alberas Kamiu, suvokia sąmoningai, mėgina jį įveikti panieka ir ironija. Absurdišką Garšvos savijautą atskleidžia kontrastas: vienokius žodžius jis taria mintyse, visai kitokius garsiai sako viešbučio klientams. Pavyzdžiui, prisiminęs prarastą mylimąją Jonę, tramdydamas ašaras mintyse plūstasi: Prakeikti kalės vaikai, išmaltos kekšės, impotentiški palaižos, prasmirdę dizenterikai, sifilitikių alfonsai, išmatų rijikai, senučių nekromanai. Ką dar šlykštaus galiu sugalvoti ?
120
Iškart po šio vidinio monologo eina trumputė scena keltuve, kur Garšva kalba pabrėžtinai mandagiai. – Labai malonus oras, madam. Jūs šiandien nuostabiai atrodote! Vos pažinau, – sako Garšva hotelio gyventojai, kuri šešiasdešimties metų. – Jūs esate žavus, – atsako ji. Ir abu šypsosi.
Kūryba ir meilė Pagrindinį romano veikėją galime analizuoti įvairiais atžvilgiais: kaip lietuvį išeivį, istorijos nublokštą į svetimą žemę ir negalintį joje pritapti, kaip žlungančios humanistinės Vakarų civilizacijos atstovą, kaip absurdo žmogų, „nevykusį žemės gyventoją", besiilgintį tikrojo ryšio su Dievu ir jo nerandantį. Vienas svarbiausių vaidmenų – poeto. Amerikoje Garšva dirba darbą, kuris toli nuo poezijos, bet kasdienybės rutinai, kitaip nei kiti viešbučio darbuotojai, priešinasi nuolatinėmis kūrybos pastangomis. Poezijos rašymu jis ne tik grumiasi su gyvenimo banalybe, bet ir aistringai, kone maniakiškai siekia išreikšti save, nes trokšta įveikti mirtį palikdamas pėdsaką literatūros istorijoj. „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti", – sako jis Elenai, ir šioje ištarmėje skaitytojas atpažįsta pomirtiniu pasauliu nebetikinčio žmogaus jauseną. Garšvos supratimu, neišvengiama mirtimi pasibaigiantis žmogaus gyvenimas pats savaime neturi jokios vertės ir nedaug kuo skiriasi nuo šinšilų vegetacijos. Sutikęs Eleną, Garšva atgimsta kaip menininkas ir patiki, kad jam pavyks suderinti šeimą ir kūrybą. Jis išsako mylimajai savo svajones apie ateitį dviese: Tu nori gyventi su manimi? Būtų gerai. Aš nebegersiu ir mažiau rūkysiu. Pakeisiu darbo laiką, kad vakarais būtume drauge. Retkarčiais prašysiu tavęs: nueik į kiną, aplankyk pažįstamus. Aš rašysiu. Nebesityčiosiu daugiau. <...> Aš labai norėčiau ištarti keletą žodžių. Galutinių žodžių. Pačiam sau. Norėčiau parašyti ciklą eilėraščių, kur kiekviena raidė lyg neišskaptuojamas ornamentas. <...> Aš visą laiką sergu šituo. Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu. Nemirtingumo iliuzija? Tegul. Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas.
Supratęs, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, Garšva patiria tikrąją ramybę ir atsisako jį užvaldžiusios minties palikti savo vardą literatūros istorijoje. Dabar jis sako: Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas būti absoliučiai originalus. Mano dvasia rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas lyg senobinis japonų tapytojas.
Garšva pasitiki kūryba ir tikra meile. Šių dalykų romane nebandoma nei nužeminti, nei priskirti absurdo sričiai. Vienas iš Garšvos keliamų egzistencinių klausimų – ar gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį ir nuoširdžiai prie jos prisirišęs. Meilės samprata glaudžiai susijusi su romantinės literatūros tradicija. Romantikai aukštino dvasinę vyro ir moters meilę. Jų nuomone, bendro 121
gyvenimo kasdienybė, bėgantis laikas nužudo šį ryšį, o išsiskyrimas, ypač vieno kurio mirtis, tik sustiprina. Prarastasis amžiams išlieka mylinčiojo atmintyje kaip tobulas siekinys ir svajonė. Tokia idealiąja moterimi Garšvai buvo tapusi paliktoji Jonė. Panaši ateitis laukia ir Elenos: atsinaujinusi liga sugriauna iliuzijas, ir Garšva nutraukia ryšius su mylimąja. Pasakojimo dabartyje nuo išsiskyrimo praėjusios vos dvi savaitės, Garšva dar jaučia stiprų geismą, todėl negali kurti idealizuoto Elenos paveikslo. Romano pabaigoje personažas išgyvena vidinį virsmą: ilgai ieškotas eilėraštis susidėlioja mintyse – scenoje prieš išprotėjimą poetą matome sėdintj prie stalo ir rašantį. Paskutinėje scenoje, jau virtęs idiotu šinšilos veidu, jis laimingas plėšo popieriaus lakštą, kuriame, kaip skaitytojas gali įsivaizduoti, ir buvo rašomas „išspręstas" eilėraštis.
„Nevykęs žemės gyventojas" Antano Škėmos romane regime tragišką destruktyvaus moderniųjų laikų pasaulio viziją, neįprastą daugiausia kaimo tematikos lietuvių prozoje. Romane svarstomi pasaulio pokyčiai, žmogaus dvasinė krizė, naujas santykis su tikrove ir Dievu. Kitaip nei klasikinė literatūra, vaizduojanti pasaulį amžinybės perspektyvoje, modernus romanas „Balta drobulė" pasakoja apie žmogaus gyvenimą, pasibaigiantį sulig mirtimi. Ankstesnių laikų žmogus tikėjo Dievo gailestingumu ir gyveno viltimi, kad per Kristaus auką jo siela gali pelnyti amžinybės palaimą. Modernusis žmogus, gyvenantis pasaulyje be Dievo, neturi kas atleistų kaltes, kurios jam nebepakeliamos. Antanas Garšva mėgsta svajoti apie Kristų, bet netiki jo išganinga auka ir dalyvavimu žmogiškojoje būtyje: „Ne visais keliais praeina Kristus ir iškelia įspėjančią ranką!“ Veikėjas ne kartą tapatinasi su Kristumi, jaučia artumą Dievo Sūnui, kuris žemėje irgi ieškojo pasakos, išsižadėjo moters, paliko savo žodį ir buvo žmonių atstumtas. Romano pavadinimas „Balta drobulė" sietinas ne tik su ištrinta bepročio sąmone, bet ir su nukankinto Kristaus įkapėmis. Autoriaus požiūriu, XX amžiuje poetas, maištaujantis prieš nusistovėjusią tvarką, yra toks pat nereikalingas sumaterialėjusiam pasauliui, kaip ir meilės žodžių skelbėjas, prieš du tūkstantmečius nukryžiuotas ant Golgotos kalno. Šių laikų Kristus ne nukryžiuojamas, o išvaromas iš proto aukštyn žemyn slankiojančiame keltuve.
122
MARIUS KATILIŠKIS 1914–1980
BIOGRAFIJA IR ISTORINIS LAIKAS Marius Katiliškis (tikrasis vardas Albinas Marius Vaitkus) gimė Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Marius buvo devintas iš vienuolikos vaikų. Vaikystėje vasarą ganydavo, o paaugęs dirbdavo ūkio darbus, nors pašaukimo ūkininkauti nejautė. Labai mėgo piešti ir drožinėti, bet labiausiai jj traukė knygos. Pomėgį skaityti ir apskritai palinkimą prie kultūros perėmė iš šeimos. Jo tėvai prenumeravo keletą laikraščių, kaime pirmieji įsigijo radiją, dviratį. Iš tėvo gautus pinigus sūnus dažnai išleisdavo knygoms, namie turėjo sukaupęs biblioteką. Iš tėvo paveldėjo pasakotojo talentą – nė viena talka neapsieidavo be Mariaus pasakojamų nugirstų ar skaitytų istorijų, kurias dar pagražindavo savais intarpais. Baigęs progimnaziją, Albinas Vaitkus tarnavo kariuomenėje, grįžęs dirbo Pasvalio bibliotekoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Palikti Lietuvą jam buvo nelengvas išbandymas. Kažin ar kuris kitas mūsų rašytojų yra išgyvenęs baisesnį karo pragarą kaip Marius Katiliškis, su kuriuo apsuptoje Gdynėje kartu valgėm arklieną, gėrėm iš vokiškų sandėlių išplėštą konjaką, ant Baltijos kranto kasėm duobę čia pat artilerijos sviedinio skeveldros užmuštam bendražygiui, –
prisimena paskutinius karo mėnesius kartu praleidęs draugas. Savo laikino būsto sienas rašytojas išmargino anglimi pieštais paveikslais. Virš jų užrašė: „Negalima gyventi be duonos, negalima taip pat gyventi be tėvynės." Ši nuostata beveik nepasikeitė iki gyvenimo pabaigos. 1949 m. Marius Katiliškis apsigyveno JAV, Čikagoje, vedė Zinaidą Nagytę – būsimą poetę Liūne Sutemą. Daug ir sunkiai dirbo, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Spaudė ir namų rūpesčiai: sūnaus liga, menkas uždarbis, paskolos našta. Rašyti laiko turėjo mažai. Vis dėlto, be kelių apsakymų rinkinių, išleido tris romanus: „Užuovėja“ (1952 m.), „Miškais ateina ruduo" (1957 m.), „Išėjusiems negrįžti“ (1958 m.). Rašytojui buvo svetimas didmiesčio gyvenimas. „Čia niekad negyvensiu, – rašė laiške žmonai, – neįprasiu tame mieste, jis mane purto drebuliu!“ Ieškodamas ramybės ir artimesnio ryšio su žeme, nusipirko sklypelį Lemonte, netoli Čikagos, pats pasistatė namą, prisodino medžių ir įsikūrė sodyboje. Pasijuto arčiau žemės. Tačiau skaudus tėvynės ilgesys neslopo. Premijos už romaną „Išėjusiems negrįžti" įteikimo proga rašytojas kalbėjo, kad savoji žemė kaip buvo, taip ir liks ta pati, sunki, nepažeidžiama, 123
viskas prieš ją nublanksta, visur ir visais laikais ji vienintelė. „Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrjžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur." Lemonte, savo sodyboje, rašytojas gyveno iki mirties. Istorijos viesulų nublokštas toli nuo gimtinės, visą gyvenimą nešiojosi ją širdy. Žurnalisto paklaustas, ko norėtų palinkėti savo skaitytojams, Katiliškis atsakė: Rašyti ir skaityti lietuviškai. Labai nedidelis, nesudėtingas ir iš lietuvio nieko nereikalaujantis vyksmas. Ir čia, ir ten tas pats – palikti lietuviu. Nieku neužsiangažuojant, nieko neprarandant – tik išlaikant save.
KŪRYBA IR LITERATŪRINIS KONTEKSTAS Reikšmingiausia Mariaus Katiliškio literatūrinio palikimo dalis – trys romanai – sukurta pasitraukus iš Lietuvos. Prarastos tėvynės ir jos žmonių gyvenimo, gamtos vaizdai yra Katiliškio kūrybos pagrindas. Ne vienas mūsų rašytojas klasikas siekė atskleisti žemdirbio pasaulėjautą, ieškojo tautinės tapatybės ženklų žmogaus būtyje. Tokie Vinco Krėvės senieji skerdžiai, jų nesenstanti patirtis, ateinanti iš tų laikų, kurių net žmonių atmintis nesiekia, ir Vaižganto tautiniai „diemančiukai", „stiprios gamtos stiprūs padarai" Mykoliukas ir Severja, – jų paveikslais rašytojai atskleidė dvasinį lietuvio tipą, išskyrė jj kaip ypatingą ir unikalų. Katiliškis tęsia šią tradiciją – vaizduodamas nepriklausomos Lietuvos kaimą, jis tautos išlikimą sieja su žemdirbių kultūra. Geriausiai tai atsiskleidžia novelių romane „Užuovėja". Jo veikėjai myli gimtąją žemę ir darbą, mėgsta dainuoti, sekti būtas nebūtas istorijas, prisimena ir gerbia protėvius. Tai prarastos gimtinės ilgesio įkvėptas kūrinys, kuriame prieškario kaimo gyvenimas – darbas, buitis, šventės – sureikšmintas, virtęs kone ritualu. Romane poetizuojama žemdirbio stiprybė, pasitikėjimas savimi, amžinas ir šventas žmogaus ir žemės ryšys. Romane „Miškais ateina ruduo", kaip ir „Užuovėjoje", aiški autoriaus nuostata vaizduoti tarpukario Lietuvos kaimo gyvenimą. Tačiau šis romanas, ne vieno kritiko vadinamas brandžiausiu, yra daugiau nei nostalgiška kelionė į praeitį. Trys Mariaus Katiliškio romanai, pasak literatūros kritikės Violetos Kelertienės, – vieno Lietuvos etapo savotiškas metraštis ar kronika. „Užuovėja" – tai nepriklausoma Lietuva su savo tradicijomis, kaimiško gyvenimo ritualais ir darbais, tarsi rojaus kampelis. Romane „Miškais ateina ruduo" rojus išsigimsta: atsiranda žaltys ir gundymas, nuodėmė ir nuosmukis. O „Išėjusiems negrįžti" – tai jau išvarymas iš rojaus ir pragaras, kurį išeiviams įkūnijo Antrasis pasaulinis karas. Romane atskleidžiamas karo siaubas, dramatiško kelio į nežinią patirtis, kai tūkstančiai lietuvių turėjo palikti gimtuosius namus ir ieškoti prieglobsčio svetur. Romano skyrius sieja pasakotojo – išėjusiojo – žvilgsnis. Jis kalba kaip įvykių liudytojas ir kartu apmąsto visos tautos likimą. Literatūros kritikės Elenos Bukelienės žodžiais, „tai sutryptos Lietuvos sūnaus žvilgsnis į totalitarizmo beprotybę". Šis Katiliškio užmojis – lietuvių tautos kelias iš rojaus į pragarą – pareikalavo visų kūrybinių jėgų ir visos per gyvenimą sukauptos medžiagos. 124
ROMANO „MIŠKAIS ATEINA RUDUO" SANDARA
Du siužeto planai Iš pirmo žvilgsnio, pasakojama banali meilės istorija. Intriga kyla iš dviejų meilės trikampių: jaunas miškakirtys Tilius blaškosi tarp dviejų moterų – naivios, trapios Agnės ir patyrusios, aistringos Monikos; Basiūliškių ūkio šeimininkė Monika turi laviruoti tarp dviejų vyrų – nekenčiamo sutuoktinio, turtingo ūkininko Petro Doveikos, ir geidžiamo samdinio Tiliaus. Veikėjų likimai sprendžiasi kaimo kasdienybės ir gamtos fone, kuris nėra tik veiksmo scena. Gamtos gyvenimas glaudžiai susijęs su žmonių rūpesčiais ir darbais. Pelkės sausinimas, upės vagos platinimas rodo ir kaimo žmonių norą prakusti, ir kartu visos Lietuvos veržimąsi į naują, geresnį gyvenimą. Pasak V. Kelertienės, Katiliškis plėtoja nepriklausomos Lietuvos kaimo žmonių ir gamtos paralelę. Metų laikų kaita pabrėžia žmogaus gyvenimo kaitą, ir „tame laiko tarpe Virsnės lyg koks mikrokosmas pergyvena tai, kas vyko nepriklausomoje Lietuvoje". Nematyta pažanga – ūkinis pakilimas, elektra, nuolat kursuojantis autobusas – keičia uždaro kaimo gyvenimą, pelkė sausinama tikintis kasti durpes, kurios, pasakotojo žodžiais, „sukurs mūrine Lietuvą". Taigi intriguojanti meilės istorija ir nepriklausomos Lietuvos ekonominio, socialinio, dvasinio gyvenimo pokyčiai yra dvi lygia greta plėtojamos temos.
Erdvė Romano erdvė – Aukštaitijos užkampis, Virsnių kaimas, nuo pasaulio atskirtas tankių miškų ir pelkių. Neseniai nutiestu keliu kas dieną atvažiuojantis autobusas uždarą kaimą bent kiek suartina su miesteliu. Prie kelio, ant kalnelio, svarbiausia susitikimų vieta – Gužienės parduotuvė, dažnai virstanti ir smukle. Salia pieninė, iš čia matyti turtingas Basiuliškių vienkiemis. Kiek atokiau nuo jo išsimėčiusios kelios naujakurių sodybos, brūzgynuose nuo senų laikų įsikūrusio eigulio namai. Kitame upės krante darbuojasi miško kirtėjai. Romane nuolat pabrėžiamas erdvės uždarumas, ankštumas. Tiliaus „vaikystės pasaulį talpniai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas". Moniką šiurpas nukrečia supratus, kad jos galimybių riba yra Virsnių kaimo pieninė, o ištekėjusi už Doveikos ji pasijunta lyg pakliuvusi į narvą, tartum už tvoros „be spragų ir be vartų, taisyklingu lanku apjuosusios žemės plotelį, <...> išeiti ji negalėjo". Basiuliškių ūkis, kuriame Monika jaučiasi kaip kalėjime, kaimas, kuriame vasarą, pasak jauniausios romano veikėjos Agnės, galima numirti iš nuobodulio, pančioja veikėjų prigimtį, neleidžia išsiskleisti svajonėms. Net jų charakteristikose pabrėžiamas ribojimas, varžymas: Tilius primena jauną žirgą, ant kurio kažkas užmetė sunkius pavalkus, miškakirtį Petrą lyg „būtų kas spaudęs iš viršaus negailestingu, akmeniniu svoriu".
Laikas Romano veiksmas trunka apie pusmetį – nuo ankstyvo pavasario iki rudens pradžios. Gaivališkas pavasaris ne tik sujaukia miškakirčių darbą, bet ir paliečia širdis. 125
Tilius stengiasi dažniau užsukti į Gužų parduotuve ir susitikti su jauniausia jų dukra Agne, atkakliai gina ją nuo valdininko Špico dėmesio. Vasarą ramų kaimo gyvenimą sudrumsčia ne tik pelkės sausinimo darbai, žadantys gerą uždarbį, bet ir pagrindinių veikėjų jausmų drama, o artėjantis ruduo pranašauja neišvengiamą pabaigą. Nors ruduo įrašytas į romano pavadinimą, rudeniškos gamtos vaizdų kūrinyje iš viso nėra. „Žemė džiūvo ir skeldėjo iki kraujo", „vasara dainavo, brisdama į galą su paskutiniais javų vežimais", – sakoma viename paskutinių skyrių. Ruduo romane virsta iškalbinga veikėjų būsenų metafora. Štai Agnė, pajutusi Tiliaus atsitolinimą, vasaros karščiu: alsuojant, staiga suaugo, pasikeitė: „\ jos akių mėlynumą įsisuko tamsūs ratai <...> rudens nykuma tvenkėsi krūtinėn". Tilių ruduo „svaiginamai purtė ir užraugė nerimu". Doveika, lemtingą naktį grįždamas namo, klausia savęs, nejau leidžiasi „pakalnėn su rudeniu, su savo amžiaus pavakare". Pasikartojantys ribos, izoliacijos, uždarumo ir monotonijos ženklai romane sukuria aplinką, kurioje žmonių santykiai darosi įtempti. o blaivus protas užleidžia vietą gaivališkoms aistroms ir primityviai jėgai. Tokioj;, aplinkoje meilė negali skleistis ir žydėti, ji pasmerkta baugaus rudens šalnoms.
Miškas kaip kompozicijos ašis Miško vaizdai laikytini romano kompozicine jungtimi. Jie iškalbingai pasakoja apiu metų laikų kaitą, padeda atskleisti veikėjų charakterius, tampa išraiškinga metafora, bylojančia apie žmogaus dvasios permainas. Trys miško naikinimo aprašymai – trys jo kančios etapai, liudijantys pasikeitimus ir žmonių gyvenime. Visą žiemą iki pavasario mišką niokoja kirtėjai – krauna turtus apsukriems prekeiviams. Pasmerktas miškas „traukėsi nuo upės tokiais plotais, kokius spėdavo girininkas su gauja eigulių apmatuoti per vasarą, žiemą paguldyti ant šono <...> ir nuplukdyti pavasarį į Melamėdo tvenkinį". Sausinimo darbai tyrelyje, antroji miško naikinimo banga, – lemtingų pokyčiu riba. Perėjūnai grioviakasiai atneša į tarpmiškę savo „kultūrą", ir kaimą tarsi drugys būtų ėmęs krėsti. Nesibaigia naktinės išgertuvės, muštynės, erzelis. Senieji bemiegėmis naktimis veltui saugo nuo įsibrovėlių savo turtą ir dukrų klėtis, kurios vis lengviau atsiveria įžūliems atėjūnams. Jaunų žmonių sielose plečiasi toks pat chaosas kaip sudarkytoje gamtoje. Rudenį ateina atomazga: „Tada užsidegė miškas." Gaisro vaizdai – paskutinis ir pats baisiausias miško kančios etapas. Pasibaigė lietuvio gyvenimas „miškų lanke", išseko gamtiškasis jo laikas su „baigiančiais griūti senaisiais kaimais, lūžtančiais praamžinu medžių pavėsiuose". Uždara erdvė turi plėstis, atsiverti pasauliui, civilizacijai, laisvei. Tačiau žmogus psichologiškai dar nepasirengęs permainoms.
ROMANO VEIKĖJAI IR JŲ ISTORIJOS
Kas sieja pagrindinius veikėjus Romane keturi ryškūs personažai: Agnė, Tilius, Monika ir Doveika. Tai žmonės, aistringai trokštantys laimės. Bet jų troškimams nelemta išsipildyti. Nuo pirmų 126
nuslapių romane tvyro nelaimės, kažin ko neatšaukiamo ir neatitaisomo nuojauta. Tragiškos baigties ženklų vis daugėja, kol galiausiai užgriūva katastrofa. Romano veikėjai, nors dėl skirtingų priežasčių, vienodai paklūsta lemčiai, neįspėjamiems jos dėsniams. Jie pakliūva į neišpainiojamų įvykių pinkles ir nepajėgia ar nenori išsiverž;i iš gaivališkos prigimties diktato. Kita vertus, autorius kelia ir charakterio, lemiančio žmogaus likimą, problemą.
Agnė Agnė – „pati gražiausia pavasario apraiška", tikra miškų dukra, „dar tik prasikalęs daigas, sprogstantis pumpuras". Tilius ją mato apsuptą gėlių, jam ji panaši į stirną, žadinančią šunų vijikų alkį. Net Monika, Agnės konkurentė, vadina ją geltonplauke puriena, pūkuotu vieversėliu. Užaugusi tarp miškų, ji atvira pasauliui, jos mintys Skaidrios, be piktų kėslų, žodžiai nuoširdūs. Ji išgirsta gamtos šauksmą ir pasiduoda jam. Tiliaus meilę Agnė priima pasitikėdama, atsiverdama, su sunkiai slepiamu džiaugsmu. Su Tiliumi mergaitė išgyvena patį svaigiausią metą – ji pirmąkart myli. Abiem nepamirštamą naktį, kai lieka dviese siaučiant audrai, tarsi atsiliepiančiai į j ausmų sumaištį, Agnė leidžiasi čaižoma šėlstančio lietaus, kaip jos kūnas leidžiasi apkabinamas sunkių, bet švelnių Tiliaus rankų. Jos meilės džiaugsmo išraiška – pašėlęs lėkimas sūpynėse: Velykų dieną ji prašo Tiliaus supti ją vis aukščiau. Vėliau, patyrusi mylimojo išdavystę ir atsisveikindama su Virsnėmis, Agnė vėl nueina prie sūpynių, kuriose „vieną auksinę pavasario dieną ją buvo sugriebęs pašėlęs svaigulys. Kada norėjo lėkti, skristi padebesiais, nudraskyti paukščiams sparnus, nulaužyti stirnų ožiams ragus ir sukristi, mirtinai nusikamavus, tyrelio samanose". Tiliui pasitraukus, padūkusi, drąsi, besijuokianti Agnė tampa rami, susimąsčiusi, užsidaro savy „be skundų, be priekaištų". Ji pasirenka kitą kelią – jau ne svaiginančios meilės, o blaivaus apskaičiavimo. Sutikusi važiuojantį į miestelį Doveiką, užsimena jam apie žmonos neištikimybę. Ši auksaplaukė mergaitė, užaugusi pamiškėje, kur visko „per daug – saulės, laisvės, žalumos, graudaus ilgesio ir lūkesių", nekovoja dėl savo laimės. Galbūt jai trūksta patyrimo? Kas sutrukdo Agnei būti laimingai – naivus pasitikėjimas pasauliu ir žmonėmis ar pasidavimas lemties jėgai?
Tilius Kaip ir Agnė, užaugęs tarp miškų, Tilius vis dėlto svajoja išsiveržti iš uždaro kaimo gyvenimo. Jo svajonė – valdiška tarnyba. Bet šis jaunas vyras, kupinas jėgų ir norų, nieko nedaro, kad troškimai pildytųsi. Romano pradžioje matome Tilių, ketinantį mesti miškakirčio darbą ir išeiti, o kur – jis nežino. Tilius laukia laiško – kvietimo į naują darbą, laukimo būsena trunka iki romano pabaigos. Laukti, delsti, neapsispręsti, pasiduoti aplinkybėms ir dėl to kentėti – toks Tiliaus būdas. Jei kartais ką ir nusprendžia, vis tiek pasielgia priešingai: laukia valdiškos tarnybos, bet praranda teisę dirbti pasienio policijoje, pas Doveiką ateina laikinai, bet pasilieka, svajoja apie ateitį su Agne, o pasirenka Moniką. Atrodo priklausomas nuo aplinkybių ir stipresnių už jį žmonių. Tačiau labiausiai Tilius priklauso nuo savo prigimties. Jis bejėgis suvaldyti geismą, pabudusį sulig pavasario polaidžiu. Po miško darbų 127
užsukusiam į Gužienės krautuvę „širdis tirpo kaip lajinė žvakė" žiūrint į šeimininke vėliau ir į Moniką, stebint jos gyvenimą ištaigingame Doveikos ūkyje. Monika stovi tarp Tiliaus ir Agnės kone nuo pirmų jų draugystės dienų. Nors dar gerai nepažįsti Agnės, vos kartą matė parduotuvėje, kartą turguje, dar klausėsi muzikos, sklindančios iš jos kambario, jo sąmonė jau apnuodyta: ir jaučiant Agnės plaukų švelnumą, ir laikant ranką, galvoje knibžda mintys apie kitą gyvenimą, kitą moterį. Jis leidžiasi nešamas geismo ir aistros, neturi į ką atsiremti, už ko užsikabinti. Skendimo, nėrime gilyn, grimzdimo motyvai romane sutankėja įsisiūbavus Tiliaus ir Monikos meilei: „Tai buvo graibstymasis tuščiais mostais ir vis nesugaunant virš galvos besisupančios liaunos, lanksčios šakos." Tuščias mostas – lyg anų pavasario sūpynių su Agne imitacija. Tilių iškalbingai charakterizuoja ir erdvės detalės. Su Agne jis dažniausiai susitinka prie upės, ant tilto, jungiančio du Vilkijos krantus. Vienas krantas, simboliškai tariant, Agnės, ten jos namai, kitame krante Basiuliškių sodyba – tai Monikos krantas. Savo „kranto" Tilius neturi. Kuo aitresniu karščiu plieskia Tiliaus ir Doveikienės meilės vasara, tuo labiau jį kausto bejėgiškumas. Užplūdusį geismą jis jaučia kaip akmenį, kaip nelaime, „lyg viesului perėjus per rugių lauką“. Tilius nieko nedaro, tik laukia „kas kartas vis baisiau ir baisiau", kol galų gale krinta nuo pavydaus Doveikos kulkos.
Monika Monika „savo meilę turėjo išplėšti, užgrobti nagais ir išlaikyti, jais kruvinai įsikirtus“. Baigusi aukštesniąją pienininkystės mokyklą, ji į Virsnių kaimą atvyksta ne savo noru ir neketina ilgiau užsibūti. Spaudžiama gyvenimo aplinkybių, čia jaučiasi kaip kalėjime, lyg „įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperlipama, neperlendama“. Kaimą juosiantis miškas jai atrodo svetimas ir baugus. Gal todėl ji neatstumia senio Doveikos, neatsispiria jo meilikavimams? Jeigu jau lemti gyventi šiame užkampyje, atskirtame nuo pasaulio, tai gyventi kaip poniai, didelio ūkio šeimininkei, kuri gali įsakinėti kitiems. Su tokia pat gaivališka jėga Monika pasiima ir Tilių: „Gaisrą, šėlstantį ir siaubiantį viską pakeliui, apėmusį ją nuo kojų nagų iki galvos plauko, ji tegalėjo užgesinti tokia pat ugnimi!“ Kaitros, gaisro, ugnies, liepsnos figūros ženklina Doveikienės ir Tiliaus meilę. Negalėdamas ar nenorėdamas priešintis aistros ugniai, Tilius mąsto, kad Monika jį „sudegins vieną kartą“. Kilimo aukštyn, skrydžio jausmo, kuris nuolat pabrėžiamas epizoduose su Agne. būdamas su Monika Tilius nepatiria – „jie sruvo pakalnėn, jie puolė baisiu greičiu“. Jų susitikimų vietos – rugių laukas, daržinė, kur sukrautas naujas derlius, – sietinos su intymumu, slaptumu, kūniškumu, seksualumu. Čia pravartu prisiminti Agnės skiriamus pasimatymus ant tilto, svaigų kilimą sūpuoklėse, pavasario liūtį, apgobusią pirmą glamonių naktį, – kokia skirtinga Monikos ir Agnės meilė. Doveikienė duoda Tiliui tai, ko negalėjo duoti Agnė, – subrendusios moters patirtį, kuri gamtos apsupty užaugusiam vyrui „mįslė ir migla, užtemdanti sąmonę“. Monikos meilė – nieko nepaisanti, akla, agresyvi, kaip „liepsna, ryjanti sausą kirtimų žolę“. Galų gale ji pražudo juos abu.
128
Doveika Petras Doveika „pradėjo iš nieko <...>. Baigti jis turėjo priešingai – pačia viršūne“. Tai kietas, apsukrus ūkininkas be didelių skrupulų. Kadaise atėjęs į ūkį kaip nuolankus samdinys, tapo Basiuliškių sodybos šeimininku. Jis vienintelis iš pagrindinių veikėjų ne itin mėgstamas kaimo žmonių. Juo nepasitikima, nes kadaise nieko neturėjęs ilgainiui pasidarė turtingiausias apylinkės žmogus, dar ir į viršaičius prasimušė. Konfliktas su kaimynu Krivicku charakterizuoja Doveiką kaip nenuolaidų, gobšų ir gudrų žmogų. Šios savybės jam ir padeda didinti ankstesnių sodybos šeimininkų sukrautus turtus. Ūkis pertekęs visokių gėrybių, namai jrengti pagal naujausią madą – net radijas yra, stalas lūžta nuo valgių ir nematytų gėrimų. Doveika save laiko kovos žmogumi. „Eiti per gyvenimą ir laimėti“ – toks jo šūkis. Nė vienas jo sumanymas nenueina niekais. Jis mėgsta būti svarbiausias, jam patinka, kai kiti su pavydu žiūri į jo turtingus namus ir jauną gražią pienininke, kurią parsivedė į ūkį. Monika Doveikai tarsi didysis prizas už ilgus laukimo metus, kol karšino nemylimą žmoną. Jis vertina žmones kaip daiktus – ir Moniką įsigyja kaip brangų, vertingą daiktą, paklojęs ne vieną šimtinę, kol stengėsi įtikti prašmatniomis dovanomis. Užtat gali didžiuotis tokia ūkio puošmena, rodyti ją svečiams. Apsvaigęs nuo sėkmės, Doveika ir įkliūva į Monikos spąstus. Pasak Elenos Bukelienės, atėjęs į Basiuliškes iš kito pasaulio, Doveika įkūnija aktyvųjį naujų laikų pradą. Bet jis stokoja moralės ir intelekto, būdingo kultūros žmogui. Jo aktyvumas primityvus, agresyvus, reiškiasi necivilizuotomis formomis. Jis tarsi pavojingo užkrato nešiotojas, negalintis nei pats būti laimingas, nei suteikti laimės kitiems.
TRADICINĖS ŽMOGAUS IR GAMTOS PARALELĖS PLĖTOJIMAS MARIAUS KATILIŠKIO KŪRYBOJE M. Katiliškio vaizduojamo žmogaus lemtis – tarsi gamtoje vykstančių procesų galutinė išdava. Pasak literatūros kritiko Rimvydo Silbajorio, kol žmogus neprievartauja gamtos, nesistengia kaip nors jos paveikti, tol ir pats jaučiasi tvirtas. Pradėjęs keisti gamtą, irgi neišvengiamai ima keistis, dažniausiai rieda žemyn, menkėja ir išsigimsta, o tada jau lauk nelaimės. Romano „Miškais ateina ruduo“ įtampą kuria vis aiškesni nelaimės ženklai, vis stiprėjantis jausmas, kad atsitiks kažkas negera, ir galiausiai veikėjus užgriūva skaitytojo jau seniai nujaučiama katastrofa. Kai kurie veikėjai lieka akli iki galo, kitiems duota pasibaisėtina dovana suprasti visus ženklus, žinoti, kad tragedija įvyks, bet vis tiek jie bejėgiai įveikti gyvenimo srovę.
129
ČESLOVAS MILOŠAS (CZESŁAW MIŁOSZ) 1911–2004
KONTEKSTAS Česlovas Milošas – iš Lietuvos kilęs poetas, prozininkas, eseistas, literatūros tyrinėtojas, vertėjas, 1980 metų Nobelio premijos laureatas, vienas didžiųjų praėjusio šimtmečio Europos kultūros autoritetų, kartais pavadinamas XX amžiaus Dante. Rašytojo kūryba išversta į daugiau nei keturiasdešimt kalbų. Gimimo šimtmečiui pažymėti 2011 metus UNESCO buvo paskelbusi Tarptautiniais Česlovo Milošo metais. Milošas save vadino lenkiškai kalbančiu lietuviu, jautėsi esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmogus, stengėsi Lietuvą, Vilnių padaryti artimesnį Vakarų skaitytojams. Didžiąją gyvenimo dalj praleidęs svetur, jis niekada neužmiršo savo šaknų. Per Nobelio premijos laureato paskaitą sakė: „Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą!“ Gimtinė, „žmogiško masto“ gamta – poetinio įkvėpimo erdvė. Poeto teigimu, jo vaizduotę formavo lietuviškas kaimas prie Nevėžio, Vilniaus apylinkių miškai ir vandenys. Kaip ir Adomo Mickevičiaus, Česlovo Milošo kūryba išaugo iš LDK kultūrinės tradicijos. Ją Milošas jautė kaip asmenišką patirtį, įgytą vaikystėje lenkiškai kalbančių Lietuvos bajorų šeimoje, iš kartos į kartą perduodančioje giminės ir gimtinės istorinę atmintį. Iš senelių dvaro (protėviai Setenių dvare gyvenę nuo XVI a.) poetas išsinešė stiprų daugiasluoksnės Lietuvos kultūros pojūtį. Pasak jo, Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija galutinai palaidojo LDK tradiciją, ištrynė jos ženklus. Poeto brendimui didelę įtaką turėjo pažintis su tolimu giminaičiu, poetu, Lietuvos Respublikos diplomatu Oskaru Milašiumi: susitikimas su šiuo originaliu žmogumi, jo kūryba, pasak Milošo, įdiegė priešinimąsi literatūrinei madai. Save Milošas laikė dviejų poetų – Adomo Mickevičiaus ir Oskaro Milašiaus – įpėdiniu. Milošo gyvenimas aprėpia beveik visą XX amžių, todėl itin svarbi asmeninė patirtis, neretai skaudi, gelianti: jam teko patirti XX a. vidurio dramatiškus įvykius, emigracijos sunkumus, nepritapimą, vienatvę. Skaudžių patirčių išgyvenimas ir apmąstymas sieja Milošą su lietuvių išeivijos rašytojais, pirmiausia žemininkais. Gyvendamas Amerikoje jis bendravo su Alfonsu Nyka-Niliūnu, Mariumi Katiliškiu ir Liūne Sutema, Algimantu Mackumi. Produktyvi buvo draugystė su Tomu Venclova, išvykusiu iš Lietuvos 1977 m., – iš dviejų intelektualų pokalbių radosi garsusis „Dialogas apie Vilnių". 130
GYVENIMAS Česlovas Milošas gimė ir augo Setenių dvare Kėdainių apylinkėse, ant vaizdingo Nevėžio kranto. Nuo 1921 m. lankė gimnaziją Vilniuje, 1929–1934 m. studijavo Stepono Batoro universitete, įgijo teisės magistro laipsnį, bet teisininku niekada nedirbo, gautomis žiniomis pasinaudojo kaip eseistas, visuomenės ir politikos kritikas. Studijų metais ypač domėjosi kultūra, filosofija, istorija. Studijuodamas debiutavo kaip poetas, 1933 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Poema apie sustingusį laiką". Bet tikrąja kūrybinio kelio pradžia Milošas laikė antrąjį eilių rinkinį „Trys žiemos" (1936 m.). Jam pasirodžius, autorius buvo pripažintas vienu talentingiausių jaunųjų lenkų poetų, katastrofistinės pasaulėjautos reiškėjų. 1937 m. Milošas persikėlė į Varšuvą, po karo dirbo Lenkijos diplomatu JAV ir Prancūzijoje. Suvokęs totalitarinės prievartos baisumą, 1951 m. Prancūzijoje paprašė politinio prieglobsčio. Rašytoją išgarsino 1953 m. Paryžiuje išleista esė knyga „Pavergtas protas". Ją rašė itin sunkiu laikotarpiu, emigracijos pradžioje, socialistinėje Lenkijoje smerkiamas kaip išdavikas, puolamas ir kai kurių lenkų išeivių, atskirtas nuo žmonos, vaikų. Knyga, kurioje analizuojamas sovietinės ideologijos poveikis asmenybei, sukėlė prieštaringų reakcijų. Dabar ji vertinama kaip įžvalgi totalitarizmo studija. 1960 m. Milošas išvyko į JAV, Berklio universitete dėstė slavų literatūrą. Gimtąjį kraštą poetas aplankė 1992 m., po penkiasdešimt dvejų metų, tapo Lietuvos Respublikos garbės piliečiu, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaru. Paskutinius gyvenimo metus Česlovas Milošas praleido Krokuvoje. Mirė 2004 m., sulaukės devyniasdešimt trejų metų.
KŪRYBOS APŽVALGA Milošo kūrybinis kelias truko septynis dešimtmečius. Pirmiausia jis yra poetas, išleidęs nemažai poezijos rinkinių, tarp jų „Išgelbėjimas" (1945 m.), „Miestas be vardo“ (1969 m.), „Kur saulė teka ir kur leidžiasi" (1974 m.), „Ant upės kranto" (1994 m.), „Kita erdvė" (2002 m.). 1955 m. parašytame romane „įsos slėnis" grįžtama į vaikystės dvaro pasaulį. Milošo gyvenimą ir patirtį, mąstymo gelmę atskleidžia ir eseistikos knygos „Pavergtas protas" (1953 m.), „Gimtoji Europa" (1959 m.), „Ulro žemė“ (1977 m.), „Tėvynės ieškojimas" (1992 m.) ir kitos.
POEZIJOS BRUOŽAI
„Sutvertas esu tik tam, kad būčiau poetas...“ Milošo nuomone, poezija – tai tikrovės ieškojimas, prilygstantis tiesos ieškojimui, taigi ji yra epochos liudytoja. Būti poetu – vadinasi, susieti savojo ir praeities laiko, asmeninę ir pasaulio patirtį ir ją paversti tekstu. Poezija nėra tik saviraiška, estetinis
131
žaidimas. Poetas pašauktas sakyti tiesą apie pasaulį ir žadinti artimo meilę, tikėjimą, viltį. Jis turi jausti atsakomybės visuomenei naštą: Mano plunksna lengvesnė Negu kolibrio. Ne mano Pečiams ši našta. Tačiau kaip gyvent čia, kur koja Liečia artimųjų Nepalaidotus kaulus ? Girdžiu balsus, matau šypsenas. Nieko Negaliu rašyt: penkerios Rankos stvarsto mano plunksną Ir liepia dėstyt jų istoriją – Jų gyvenimo ir mirties. „Varšuvoje"
Poezijoje Milošas išsako aukštus etinius siekius, skaudžių patirčių kaina pasiektą išmintį, teigia teisingumo, laisvės, tolerancijos idėjas, moralines vertybes. Tokia poezija yra reikalinga, ji teikia žmogui dvasinę atsparą. Milošas tikėjo, kad poezija gali padėti žmonėms suvokti save, savo dvasios galimybes, išsaugoti tapatybę: Iš poezijos tiek naudos, kad mums primena nuolat, kaip sunku išlikti yra tuo pačiu asmeniu, nes namai atviri mūs, duryse jokio rakto, o neregimieji svečiai įeina, išeina. „Ars poetica?“
Talpesnės formos ieškojimas Pasak Tomo Venclovos, Milošas visada buvo antiformalistas ir moralistas. Poetas siekia derinti esmingas filosofines įžvalgas ir tikslią, santūrią raišką, aiškią formą, konkretų žodį. Ši nuostata išsakyta eilėraštyje „Ars poetica?": Nuolat ilgėjaus formos kuo talpesnės, kas nebūtų pernelyg poetiška arba proziška ir leistų susikalbėt <...>.
„Miloszas poeziją suvokė kaip nepakeičiamą pasaulio aiškinimosi, supratimo būdą, kuriame išlieka ir gali įgauti prasmę kiekviena žmogaus gyvenamo pasaulio detalė, neaprėpiama jų įvairovė, susiklostanti į nepaliaujamai, vis iš naujo skaitomą slaptaraštį", – rašo Brigita Speičytė. Poetui būdingas daiktiškas tikrovės suvokimas: eilėraščiuose gausu konkrečių detalių, iš kurių nuspėjamos žmogaus vidinės prieštaros, išgyvenamos būsenos, atsiveriančios įžvalgos. Taigi Milošas ir gana žemiškas poetas, ir intelektualas, mąstantis apie esminius žmogaus būties klausimus.
732
Atminties tema Milošo nuomone, rašytojas kūryboje išsako ypatingą asmeninę ir istorinę patirtį, kūrėjui svarbūs bruožai – sąžiningumas, gebėjimas jausti ne tik gyvenamąjį metą, bet ir praeitį. Esė „Pavergtas protas" jis pabrėžia, kad prievartos ideologija pirmiausia siekia ištrinti istorinę atmintį, o ją praradęs žmogus yra silpnas, pažeidžiamas. Todėl poetas turi maištauti prieš grėsmingą užmarštį, ginti amžinąsias vertybes ir sykiu žmogaus orumą. Eilėraštyje „Campo di Fiori" vaizduojamos dvi skirtingos erdvės: Gėlių aikštė Romoje, kur inkvizicijos teismo sprendimu buvo sudegintas Renesanso filosofas ir astronomas Džordanas Brunas (Gwrda.no Bruno), ir karuselės aikštelė prie degančio žydų geto sienos Varšuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Šičia kadaise ant laužo Degė Giordano Bruno, Budelis peleną žarstė, Smalsuoliai grūdos į ratą. O vos tik užgesus liepsnai Vėl pilnos buvo tavernos, Alyvų, citrinų kraitės Vėl ant galvų lingavo. Mąsčiau apie Campo di Fiori Varšuvoj prie karuselės Giedrą pavasarį, temstant, Aidint muzikos trenksmui. Salves už geto mūrų Stelbė melodijos trenksmas, Skriejo krykšdamos poros Į giedrą vakaro dangų. Vėjas iš degančių gatvių Juodus aitvarus nešė, Juodus vainiklapius gaudė Žmonės prie geto sienų. Plaikstė rūbus mergaitėms Tas vėjas iš degančių gatvių, Linksmos minios klegėjo Šventišką Varšuvos dieną.
Ir Romos, ir Varšuvos „liaudis / Prekiauja, mylisi, žaidžia / Ir net nepastebi laužo". Kai pasaulis nebemato tų, kurie žūva vienatvėj, tik poetas gali įžiebti maištą prieš užmaršties kultūrą, tevertinančią vartojimą ir linksmybes. Užmarštis yra bėgimas nuo atsakomybės, – tokia laikysena poetui nepriimtina. Tragiškos istorijos akivaizdoje poezija, pasak Milošo, yra patikimesnė liudytoja už publicistiką. Ji liudija ir kiekvieno atsakomybę už artimo kančią.
133
Eilėraštyje „Rue Descartes" Milošas kalba apie tai, kas nutinka pamiršus gimtines papročius: Vėliau daugelis mūsų iš Jasų ir Kološvaro, Saigono ir Marakešo Buvo žudomi, panorėję įveikti gimtinės papročius. Paskui jų bičiuliai paimdavo valdžią, Kad patys žudytų gražių universalijų labui.
Eilėraščio subjektas prisimena vieną sunkiųjų savo nuodėmių: Kartą eidamas miško taku prie upokšnio Mečiau didelį akmenį į susivijusį žolėje vandens žaltį. Ir tai, kas man paskui atsitiko, tebuvo teisinga bausmė, Kurią sulaužęs draudimą anksčiau ar vėliau patirsi.
Taigi papročių ir tradicijų nepaisymas yra pražūtingas. XX amžius teikia pakankamai įrodymų, kad įvairios ideologijos gali pavergti žmogų. Tik ryšys su praeitimi padeda orientuotis gyvenime, perspėja dėl klystkelių, kurių reikia vengti. Patriotizmas Milošui nėra savo tautos garbinimas (jis irgi pražūtingas), tai moralinių principų paisymas, atsakomybė už jų perdavimą ateities kartoms.
Lietuvos prisiminimai Milošo poezijoje svarbūs vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Jis kuria legendą apie gražią vaikystės žemę, apie LDK – daugiatautę tolerantišką valstybę, apie Vilnių, miestą ties mito ir istorijos riba. Poetas prisipažįsta ilgėjęsis tik savo prigimtos žemės, vienintelės vietos su debesimis ir medžiais. Vaikystės pasaulis eilėraščiuose virsta prarastuoju rojumi, kuriame stebuklingai atgyja daiktai, kvapai, garsai. Nuolat grįžtama prie pirminių vaizdinių, įstrigusių vaikystėje, prie gyvenimo Vilniuje detalių: Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą. Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau, Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj, įbedęs akis į bronzines kalvas už Sv. Jokūbo bokštų <...>. „Niekad tavęs, mieste"
Lietuviška tematika ryški poemose „Miestas be vardo", „Kur saulė teka ir kur leidžiasi", sukurtose Amerikoje septintą-aštuntą dešimtmetį. Atmintis turi galią išsaugoti praeities gyvenimo detales, susieti šios ir ankstesnių kartų gyvenimus: Su skudučiais ir su deglais, ir su bum bum būgnelio, tai tas, miręs prie Bosforo, prieky pačiame
134
už parankės su panele, ir kregždutės virš jų lakioja. Nešas irklus, lazdas, apvyniotas lapais, prie Žaliųjų ežerų susiskintas puokštes. Vis arčiau arčiau čion Pilies gatve – nieko, debesis tik virš Polonistų ratelio1 Originaliosios kūrybos sekcijos. „Miestas be vardo", 3
Įsivaizduojamoje eisenoje ir Mickevičius su bičiuliais filomatais, ir tarpukario studentai. Vilnius iškyla kaip miestas, kuriame sugyvena skirtingos kultūros. Universitetas – kultūrinio gyvenimo židinys, gyvybingas, kunkuliuojantis, saugantis praeities palikimą ir skleidžiantis modernias idėjas. Jame Milošas, kaip prieš šimtą metų Mickevičius, kūrybingų bendraminčių susibūrimuose ugdė savo poetinį talentą. Pasak Mindaugo Kvietkausko, „C. Milošas buvo poetas, kuriam visada išliko svarbus ryšys su bendrija, su savuoju žmonių ratu, ir realiu, ir gyvuojančiu tik atminty, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar dingusio Vilniaus bendruomenė".
Sugrįžimas į tėvynę Grįžimo į gimtinę Česlovas Milošas laukė visą gyvenimą. Laiškuose ne kartą rašė sapnavęs sugrįžimą į gimtuosius Šetenius, į Vilnių – miestą, kurį nuolat lankydavo kurdamas, kuris atmintyje išliko „Baroko bokštų keliamas ligi dangaus" (eil. „Mieste"). Vilnius, kuriame Adomas Mickevičius „rašė apysaką apie kunigaikštienę, vardu Gražina", – vienas svarbiausių poeto vaizduotės šaltinių. Grįžimą į gimtąsias vietas prie Nevėžio Milošas išgyveno kaip kelionę į savo įkvėpimo žemę. Tu buvai mano pradžia, ir vėl esu drauge su Tavim, čia, kur pramokau keturių pasaulio šalių. Žemai anapus medžių Upės šalis, anapus manęs ir sodybos Miško šalis, dešinėje Šventosios Brastos šalis, kairėje – Kalvės ir Kelto. Kad ir kur klajočiau, po kokius žemynus, visada buvau atsigręžęs veidu į Upę. „Šeteniuose", I
1
Polonistų ratelis veikė Stepono Batoro universitete C. Milošo studijų metais. 135
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS (1930–2011)
GYVENIMAS IR ISTORIJOS APLINKYBĖS Justinas Marcinkevičius gimė Važatkiemio kaime Prienų apylinkėse. Mokėsi Prienų „Žiburio" gimnazijoje, baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo „Genio" ir „Pergalės" žurnalų redakcijose, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, vėliau pirmininko pavaduotojas. Sovietiniais metais Justinas Marcinkevičius buvo laikomas tautos poetu, \ jo kūrybos vakarus suplaukdavo minios žmonių. Nors valdžia jj pripažino ir globojo (tai liudija įvairūs titulai, apdovanojimai), skaitytojai laikė tautinių vertybių reiškėju ir gynėju. Ir pats poetas nuolat pabrėždavo dainuojantis Lietuvą: Poezija man visada buvo gimtasis kraštas, jo praeitis ir dabartis, miškai, kurie jame ošia, upės ir ežerai, kurie jį skalauja, paukščiai, kurie jame čiulba, ir žmonės, kurie jame gyvena. Žmonės, jų darbai ir žygiai, jų rūpesčiai ir svajonės, pastangos suprasti pasaulį ir save. Visa tai ir gyvenimas, ir poezija. „Dienoraštis be datų"
Ne kartą kalbose, interviu, susitikimuose poetas pabrėžė sąmoningą ryšio su skaitytojais ieškojimą, abipusį tikėjimą ir pasitikėjimą. Tokia kūrėjo – artimo, savo – laikysena ir kūrybos įtaiga, išpažįstant meilę Lietuvai, jos žmonėms buvo svarios populiarumo priežastys. Atgimimo pradžioje Justinas Marcinkevičius, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, rašytojo profesijai ir kūrybai skyrė ypatingą kultūrinę misiją. 1988 m. rudenį jis skaito istorinį pranešimą, kuriame reikalaujama lietuvių kalbai suteikti valstybinės kalbos statusą, grąžinti tautine vėliavą, himną ir Vytį. „Esu giliausiai įsitikinęs, – rašė jis po metų, – kad rašytojas visada ir visur pirmiausia atstovauja savo tautai, jos kultūrai, gina jos interesus, nes toks yra rašytojo darbas." Pakantumo, santaikos, prieštarų sutaikymo motyvas persmelkia kone visus nepriklausomybės metais rašytus jo publicistikos tekstus. Tačiau greitai poetas pasitraukė iš politinio Lietuvos gyvenimo: politikoje pasigedo švaros. 1994 m. Justinui Marcinkevičiui pirmajam įteikta Santarvės premija.
137
POEZIJOS TEMOS IR PAGRINDINIAI įVAIZDŽIAI
Socialinės pažangos iliuzijų žlugimas Priešingai nei XX a. vidurio Europos egzistencialistai, istoriją laikantys siaubo ir mirties sinonimu, žmogų triuškinančia galybe, neturinčia jokios logikos, J. Marcinkevičiaus pirmųjų rinkinių poezijos žmogus istoriją, kartu ir socialistinę santvarką, supranta kaip protingą jėgą, „absoliučią gyvenimo tiesą", tiki jos pažanga, išlaisvinančia žmoniją iš priespaudos ir skurdo. Jis nori kurti geresnį, teisingesnį gyvenimą, aukotis dėl kitų laimės, niekina ramybę ir renkasi „nervingai aukštą įtampą". Tautos istorijos, ypač pokario, apmąstymai lyrikoje skamba dramatiška gaida. Poetas ieško žodžių, kurie paguostų, nuramintų, išteisintų ir sutaikytų dėl skaudžių praradimų kenčiančius žmones. Pasak Vytauto Kavolio, Justino Marcinkevičiaus „dalyvavimo istorijoje būdas – kentėjimas kartu su kitais lietuviais dėl jų išgyventų skriaudų ir nepriteklių. Mylinti lietuvybė reikalauja būti žūtbūt arčiau žmonių ir verčia nesakyti visos tiesos". Iš tikrųjų poeto lyrikos žmogus neįsipareigoja istorijos tiesai ir nekalba apie asmeninę atsakomybę. Kita vertus, pati mintis, kad įmanoma viešai bent užsiminti apie rezistencinę kovą, daugeliui to meto skaitytojų atrodė drąsi. Ir vėlesniuose lyrikos rinkiniuose, prisimindamas ir apmąstydamas tautos praeitį, Marcinkevičius dažnai pavartoja priešpriešas „kalbėti" – „tylėt“, „melas" – „tiesa", bet jų nekonkretizuoja. Pasikartojančios metaforos „kraujo lempa – gimtinė", „kruvinos lūpos", „kryžiaus ir kraujo keliai", „istorijos sparnas rūstus", „rankos kaltos nekaltos" skatina mąstyti apie sutrikusį, kenčiantį žmogų, kalbantį prislopintu balsu, atodūsiu ir nutylėjimu reiškiantį dvasios diskomfortą.
Tėviškė ir žemdirbių kultūra kaip dvasios stiprybės šaltinis J. Marcinkevičiaus lyrikos subjektui dvasine atrama tampa tėviškė, gimtoji kalba, namai, žemė, žemdirbio darbai, liaudies dainos. Kaip svarbiausia idėja lyrikoje iškyla žmogaus ir tėvynės ryšys. Dar romantikų išpuoselėta mintis, kad apdainuota gimtoji žemė ir tauta yra amžinos vertybės, Marcinkevičiaus poezijoje pabrėžiama stipriausiai. Eilėraščių rinktinės „Amžino rūpesčio pieva" (2005 m.) įžangoje poetas rašo: Esu kaimiškos (agrarinės) kultūros augintinis. Aplink mano galvą čiulbėdama skraidė dar gyva liaudies daina, augo ir žydėjo papročiai, apeigos, tikėjimai, anksti pradėjau dirbti visus darbus, kuriuos reikėjo dirbti žemės žmogui. Maudžiausi kalboje, virš kurios dar nekybojo griausmingas kitos kalbos debesis. Kaip dabar suprantu, gyvenimas nebuvo lengvas. Bet man atrodo, buvau laimingas. <...> Tikriausiai skaitytojui bus nesunku pastebėti, kaip namai, gimtinė, žemė, peizažas prisipildo Lietuvos, kaip ji užima ne vieną mano eilėraštį, kaip jos likimas tampa mano likimu. Einu į jos istoriją, į kalbą, į gamtą ir kultūrą tarytum į amžiną savo žemę. Su Nemuno kilpa ant kaklo. Su laiko našta, su jo gerumu ir žiaurumu, su egzistencine žmogaus problematika, su jo laime ir kančia, ištikimybe ir dora, pareiga ir pašaukimu, laisve ir įsipareigojimu... Toks yra kelias į didžiuosius namus, į Lietuvą.
Žemdirbio gyvenseną Marcinkevičius laiko bene vienintele atspara tautos naikinimo akivaizdoje. Kaimas suvokiamas ne kaip gyvenamoji vieta, o kaip prieglobstis, kur 138
gamtos aplinkoj dar gyva liaudies kultūra. Į kaimą žvelgiama miestiečio akimis. Tas pasaulis – tyrumo, ramybės, vidinės darnos, socialinių ir etninių vertybių saugykla. Jo erdvė neįsivaizduojama be liaudies dainos, paties svarbiausio elemento, dažnai ir simbolio: „Liaudies daina apsivilkęs, einu!“ Lietuviškas kaimas – tarsi idealas, nepavaldus laikui, iškylantis sapnuose, prisiminimuose, vizijose. Iš „Dienoraščio be datų“ sužinome, kad vaikystės kaime įgyti ir socialinio teisingumo, etikos pradmenys, ir meno pajauta – iš pasakų, dainų, patarlių ir mįslių, raudų ir apeigų, audinių, medžio drožinių. Ir žmogaus biografinio (baigtinio) laiko gretinimas su gamtos (cikliniu) laiku į poeto kūrybą ateina iš tautosakos, kuri maitino vaizduotę vaikystėje.
Namai Į kaimo erdvę įsikomponuoja ir jaukus namų pasaulis – dar viena būtina atrama Marcinkevičiaus lyrikos subjektui. Mąstant apie namus, randasi simbolinės reikšmės metaforos (langas, slenkstis, ugnis, duona), išaugančios iki apibendrinto Lietuvos paveikslo: Tai gražiai skambėjo žodžiai: laukas, pieva, kelias, upė. Tai gražiai iš jų išaugo vienas žodis: Lietuva.
Gamta Gamtos ir žmogaus gretinimas – vienas esminių Marcinkevičiaus lyrikos bruožų. Eilėraščių subjektas jaučiasi prarandantis ryšį su gamta ir siekia jį sugrąžinti. Šią pastangą rodo pakartojimai, kreipiniai, dažna veiksmažodžio liepiamoji nuosaka: Ištark mane, žeme, ištark mane lygų su medžiais, su žole, ežerais ir su paukščiais, ištark mane švelnų kaip bitės, kamanės dūzgimas <...>.
Kalba Žmogaus ir gamtos vienovę, tegul ir prarastą ar prarandamą, padeda atkurti kalba. Gimtoji kalba priartina prie žemės, leidžia ją pajusti, pažinti. Artėdamas prie gamtos žmogus tarsi artėja prie paties savęs. Žemdirbio gyvenimas dar nenutolęs nuo gamtos ritmo, miesto kultūra dar ne visai užgožusi poetinę liaudies kūrybą. Todėl daiktiško, apčiuopiamo, ne tiek sąmoningai, kiek intuityviai įvardijančio pasaulį lietuviško žodžio ilgimasi kaip prarastos darnos, santarvės su būtimi ir pačiu savimi: Žodis – kaip lašas – kaupiasi. Kaip saulė jis prieš tekėjimą. Klaupiasi žodis, klaupiasi ir gieda savo tikėjimą: 139
j mintį, į kalbą, į žmogų, į tą jo gyvenimą margą. Matau jį tavy – lyg po stogu padėtą padargą.
Miesto ir kaimo priešprieša lietuvio sąmonėje J. Marcinkevičiaus lyrikoje svarbus ir paliktos žemės motyvas. Žemė vis labiau traukia žmogų, ir ta trauka – iš savo kaltės apleistai žemei suvokimo, kuris išsakomas dramatiškomis intonacijomis, raudų stilistika: Neši mane arčiau savęs, žemele. Buvau visai užmiršęs, kad esi. Bet vis labiau tave dabar man skauda. Atleiski mano neprotingom rankom išsiskyrimą su žagre – matai, kaip jos dabar tave apsikabino?
Miesto ir kaimo priešprieša, dažna XX a. antros pusės lietuvių rašytojų kūryboje, J. Marcinkevičiaus lyrikoje ypač raiški. Eilėraščio „Prie rugių ir prie ugnies" subjektas, kalbėdamas visų vardu, pabrėžia išėjusiųjų iš namų atsakomybės jausmą: Ką mes paliksim prie rugių, ką prie ugnelės pastatysim? Ai tas gyvenimas svetur – vienplaukis lietuje liūdnumas.
„MAŽVYDAS“ Poetinės dramos žanras Septintas ir aštuntas dešimtmetis – lietuvių istorinės poetinės dramos, kuriai pagrindus tarpukario Lietuvoje padėjo Vincas Krėvė, Balys Sruoga, klestėjimo metas. Ryškiausi poetinės dramos pavyzdžiai – Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė", Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija „Mindaugas" (1968 m.), „Katedra" (1971 m.) ir „Mažvydas" (1977 m.). Poetinėje dramoje nesiekiama atkurti istorinės tikrovės. „Dienoraštyje be datų" Marcinkevičius teigia: Dramaturgas rašo žmogų, bet ne istoriją. <...> Trilogijos veiksmas vyksta senovėje, praeityje. Bet problematika, mano manymu, šiuolaikinė. Negaliu ir nenoriu atitrūkti nuo savo epochos, gyvenu jos rūpesčiais, jos žygiais ir idealais. Ties visais istoriniais paminklais sklando šiandienos paukščiai giesmininkai.
140
Savo draminę trilogiją laikydamas „savotišku nacionaliniu epu ar mitu apie mūsų pradžią", poetas siekia apmąstyti ir atskleisti, jo manymu, svarbiausius nacionalinės būties elementus, pagrindines tautinio sąmoningumo formas: „Mindauge" įprasminamas valstybės kūrimas, „Mažvyde" lietuviško rašto ir knygos radimasis, „Katedroje" – tautos kultūros formavimasis. Kartu vaizduojama ir žmogaus vidinė drama. Žmogus, – sako poetas, – yra viso istorinio vyksmo priežastis ir tikslas. O ten, kur žmogus, – ten ir drama. Ieškodamas socialinių, visuomeninių, nacionalinių, moralinių, estetinių ir kitokių savo gyvenimo formų, jis be paliovos kuria dramatines situacijas, kurių turinį sudaro vidinės ir išorinės tikrovės (kitaip sakant, idealo ir tikrovės) konfliktas.
Taigi poetinėje dramoje nėra įprasto draminio konflikto, kai susiduria veikėjų interesai, vyksta priešingų jėgų, atskirų žmonių ir jų požiūrių kova. Poetinės dramos konfliktas dažnai rutuliojasi veikėjo viduje, skaitytojas ar žiūrovas regi sudėtingą jo paveikslą su visomis aistromis, charakterio prieštaringumu. Neretai suardoma įvykių chronologija: į dabarties veiksmą įsiterpia praeities scenos, iškylančios kaip prisiminimai (pavyzdžiui, Vilniaus įvykiai „Mažvyde"). Įtaigumą sustiprina eiliuota kalba. Poetinį žodį, kaip idėjų raiškos priemone; dramoje, pabrėžia ir pats autorius – „žodis labiau daugiareikšmis negu veiksmas". Poetinei dramai itin svarbią vyksmo nuotaiką padeda kurti giedamos giesmės.
Dramos šaltiniai ir genezė Kaip žinoma iš istorijos šaltinių, liuteroniško Karaliaučiaus universiteto studentas Martynas Mažvydas 1547 m. išleido lietuvišką knygą „Katekizmo prasti žodžiai", krikščionių tikėjimo pradžiamokslį, taip prisidėdamas prie Europos protestantizmo idėjos skleisti žmonėms Dievo žodį gimtąja kalba įkūnijimo. Be paties katekizmo, į knygą įdėjo dvi prakalbas, lietuvišką elementorių, moralinių pamokymų įvairiems luomams ir kelias giesmes. Knygą dedikavo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Dramą „Mažvydas" J. Marcinkevičius baigė pirmosios lietuviškos knygos 430 metų sukakties išvakarėse. Klaipėdos dramos teatre ją pastatė Povilas Gaidys. Pagrindinis dramos veikėjas – istorinė asmenybė, liuteronų kunigas, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Grįsdamas temos pasirinkimą, „Dienoraštyje be datų" Marcinkevičius rašo: „Mažvydu" baigiau draminę trilogiją. Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos – valstybė, raštas, menas. Istorija, deja, išsaugojo labai nedaug duomenų apie Mažvydo gyvenimą bei veiklą. Nežinoma net jo gimimo data ir vieta. Nedaug turime šaltinių ir paminklų, bylojančių apie to meto kultūrą ir buitį, socialinius, religinius, tautinius, kitus ideologinius vaizdinius. Todėl, restauruojant epochą ir žmones, ne sykį teko vadovautis analogija, pasiremti intuicija, fantazija. Tačiau rašytojas – ne istorikas. Jam svarbu ne buitis, o žmogaus ar įvykio prasmė.
141
Akivaizdu, kad autoriui rūpėjo parodyti ne tik knygos reikšmę kultūrai apskritai, bet ir spausdintinio žodžio svarbą mažos tautos likimui. Mažvydo paveikslą poetas kūrė labiau kliaudamasis vaizduote nei istorine medžiaga.
Dievas ar tėvynė? Pagrindinis veikėjas Martynas Mažvydas vaizduojamas gyvenantis ir klebonaujantis Ragainėje, prie Lietuvos sienos. Dramos veiksmas rutuliojasi 1562 m., penkiolika metų nuo pirmosios lietuviškos knygos išleidimo. Apsisprendimą pasilikti Prūsijoje Mažvydas gana miglotai aiškina troškimu padėti vietiniams lietuviams: Aš privalėjau čia atvykti, čia, Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties.
Be to, jis jaučiasi skolingas Prūsijos kunigaikščiui, kurio remiamas studijavo. Bet svarbiausia priežastis – įsipareigojimas tarnauti Lietuvai. Mažvydas su kartėliu prisimena kunigaikščio išsakytą siekj knyga ir Dievo žodžiu atvesti Lietuvą į Prūsiją, tai yra pavergti, o vėliau germanizuoti. Jis guodžiasi Vilentui: Tie žodžiai buvo peilis man į širdį! Kokia ironija! įsivaizduoji, Pats savo rankom sau neriesi kilpą.
Ir Mažvydas išsikelia priešingą tikslą: „Aš Prūsiją į Lietuvą parvesiu!“ Ši priešprieša lieka antrame dramos plane, bet iš esmės lemia Mažvydo veiklos Ragainėje kryptį. Iš pradžių pirmenybę teikės Dievui („Jaunystėje kartojau: / „Geriau prarasti Lietuvą nei dievą"), vėliau pasiaukoja Lietuvai, nes svarbiausią savo pareigą supranta taip: aš turėjau <...> suteikt amžinybėje balsą tai žemei tai Lietuvai Aš jos liežuvis kurs šaukia istorijos tamsai ir vėjui: aš čia aš čionai
Apmąstydamas gyvenimą svetimame krašte Mažvydas net suabejoja savo kunigystės prasme, pabrėžia darbo tėvynei svarbą: Bijau prisipažinti, kad ne dievui Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, Kuriam pavidalą reikėjo rast... <...>
142
Esu čionai, kad pats save atpirkčiau. Kad ginčiau žodį. Žodis mano dievas.
Mažvydas išsižada pareigos tikėjimui dėl pareigos tėvynei, gimtajai kalbai. Jo – dvasininko – vidinis prieštaringumas matyti ne tik iš savo pašaukimo apmąstymų, bet ir iš pokalbių su šeimos nariais. Kalbėdamasis su Kristupu apie Dievą ir žmogų, Mažvydas suabejoja Šventojo Rašto mokymu, sodina jj prie knygos, „deja, ne prie šventos", o tos, kurioje registruoja parapijos pajamas ir išlaidas. Sako, kad ji padės geriau suprasti žodžius apie laimę ir gėrį. Kita vertus, perpratęs dvejopą žmogaus prigimtį („Širdyje yra kertelių, kur vienas dievas žiūri arba velnias"), jis stengiasi gerais darbais ugdyti špitolės1 gyventojų gėrio troškimą, juos šviesti, nusidėjėlius bausti. Jo supratimu, tikėjimas turi būti grindžiamas gerais darbais, nes be jų malda – tik beverčiai žodžiai, kaip ir tuščios yra kalbos apie artimo meilę, jei ji neįrodoma konkrečiais poelgiais: Jei kuo ir šviečiam – tai gerais darbais. Tikėjimas – ir tas be gero darbo – Kaip valtis be irklų.
Ir leisdamas lietuvišką knygą, ir kunigaudamas Ragainėje, Mažvydas nepatiria konflikto su aplinka, nesusiduria su prieštaravimais, trukdančiais atlikti savo misiją. Didžiausias yra jo vidinis konfliktas, kai reikia apsispręsti, kam tarnauti – Prūsijai ar Lietuvai.
Meilės ir pareigos nedermė Be šios pagrindinės prieštaros, dar sprendžiasi asmeninė Mažvydo drama, turinti įtakos veiksmo plėtotei, stiprinanti įtampą. Mažvydui meilė – irgi aukščiausia vertybė. Lietuvoje jis prisiekė meilę sužadėtinei Marijai (tai liudija žodžiai ant žiedo „Dabar ir visados"), bet priesaiką sulaužė. Ir čia jis teisinasi pareiga tėvynei. Aukojimasis dėl lietuviško žodžio ne tik neteikia džiaugsmo, bet ir sugriauna asmeninę laimę. Ryškiausia draminė kolizija – kai Mažvydas susitinka su pabėgėliu iš Lietuvos ir išsiaiškina, kad tai Marijos sūnus Kasparas. Atpažįsta žiedą, sužino apie Marijos mirei, jaučiasi nusikaltęs, bet viliasi nors iš dalies savo klaidą atitaisyti. Mažvydas nori Kasparą įsūnyti, o šis apkaltina tėvą bailumu, vadina melagiu ir išdaviku, kad netesėjo pažado ir dabar bijo prisipažinti turįs nesantuokinį sūnų. Asmeninė auka tarsi atperka vienas kaltes, bet gimdo kitas. Mažvydas jaučiasi sugniuždytas, viešai pripažįsta sūnų, bet nepajėgia apginti – kareiviai Kasparą išsiveda, nes kunigaikštis jau pasirašęs įsakymą perduoti jį Lietuvos valdžiai. Išgyvendamas tragišką netektį, sukniubęs prieš kryžių, Mažvydas sako Dievui: Dabar ir aš kaip tu... Išleidau sūnų. Atidaviau, kad jo krauju išpirkčiau Save ir savo kaltę... Špitolė – parapijos pavargėlių, elgetų, ligonių prieglauda.
143
Bet ir savo maldoje grįžta prie to paties atsakymo: Paimk mane už rankos, vesk, parodyk Bent vieną mažą, silpną, gležną daigą Ir pasakyk: „Štai laimė!“ Vesk, parodyk, Nes ką aš pasakysiu, kai manęs Paklaus štai šitie žmonės? Kai aš pats Savęs paklausiu? Ką aš pasakysiu? (Vėlpripuola prie lango, žiūri užsigulęs) Galbūt aš pasakysiu: Lietuva...
Mažvydas suabejoja, ar jo pasiaukojimas Lietuvai buvo toks prasmingas, kad tam reikėjo paaukoti gyvenimą ir šeimą.
Epochų sąšauka „Mažvyde“ Mažvydas – dvilypės tapatybės herojus. Jam svarbi ir liuteronybė, ir tautiškumas. Lietuvoje ir Prūsijoje nepriimtina arba viena, arba kita jo savasties dalis. Mažvydas skelbia tarnavimą žmogui, moko kitus daryti gerus darbus, o pats išduoda brangiausius žmones – mylimąją Mariją ir jųdviejų sūnų. Galbūt iš šios dramatiškos situacijos ir kyla Mažvydo svarstymai apie ištikimybę tikėjimui, Lietuvai ir žmogui kaip apie karčią, sunkią pareigą. J. Marcinkevičius ne kartą pabrėžė „Mažvyde“ (ir visoje trilogijoje) svarstantis šiuolaikinio žmogaus problematiką (drama parašyta 1977 m.). Kalbėdami apie Mažvydą, neišvengiamai pagalvojame apie sovietmečio istorinę, kultūrinę situaciją: dviveidiškumą, menininko laikyseną prievartos akivaizdoje. To laikotarpio menininkai, kaip ir Mažvydas, jautėsi įsprausti į kultūrinės rezistencijos būseną: be kompromiso su sąžine kurti nebuvo įmanoma, o kompromiso kaina – ir kaltė, ir savigrauža, ir atgaila. Poetinėje dramoje „Mažvydas“ Marcinkevičius iškėlė svarbiausius savo kartos moralinius Klausimus, todėl dabar šį kūrinį skaitome kaip kūrėjo sąžinės dramą.
144
JUOZAS APUTIS 1936–2010
ISTORINĖ IR KULTŪRINĖ APLINKA
Trečioji sovietmečio rašytojų karta Stalinizmo laikotarpiu žmogus buvo svarbus tik tiek, kiek padeda ar trukdo kurti socializmą. Atėjus chruščioviniam „atšilimui“, literatūra ėmė darytis žmogiškesnė, vaizdavimo centras persikėlė į buities, kultūros, moralės ir individo intymaus gyvenimo erdvę. Bet kad rastųsi išliekamąją vertę turinčios literatūros, reikėjo sulaukti trečios sovietmečio rašytojų kartos. Jai priklauso prozininkai Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Saulius Šaltenis, Bitė Vilimaitė, Bronius Radzevičius, poetai Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė. Naujoji prozininkų karta vis mažiau stengėsi įtikti valdžiai. Rašytojų kūryboje jau kalbama apie sovietiniame kaime plintantį alkoholizmą, žmonių abejingumą, žmogiškųjų vertybių pamynimą.
Ezopinė kalba 1970–1985 m., kai literatūroje įsitvirtino trečioji rašytojų karta, siekiant apeiti sovietinę cenzūrą buvo ištobulinta subtili užuominų kalba, vadinama ezopine siejant su antikos pasakėčių kūrėjo vardu. Tokios kalbos tikslas – už žodžių paslėpti kitokią prasmę. Jei norėjo kritikuoti santvarką ar gvildenti draudžiamas temas, rašytojai privalėjo laviruoti – paslėpti mintį taip, kad skaitytojai suprastų, o cenzoriai neprikibtų. Pasitelkus Ezopo kalbą, buvo įmanoma rašyti draudžiamomis istorijos temomis, netiesiogiai išsakyti kritišką požiūrį į gyvenamąjį metą. Ilgainiui cenzūros reikalavimai švelnėjo, rašytojai išsikovojo įvairesnės tematikos ir stilistikos laisvę, tačiau visiškai atsikratyti cenzūros lietuvių literatūra galėjo tik pačioje sovietinės epochos pabaigoje.
Novelistika Novelistikai geriau pavykdavo išvengti cenzūros nei stambiajai prozai. Trumpojo žanro meistrai, mažiau globojami valdžios, rado savą nišą aštunto dešimtmečio literatūroje. Ideologiniai suvaržymai tada jau buvo gerokai silpnesni, nors psichologinis spaudimas rašytojams išliko. Į kompromisus nesileidžiančių autorių oficialioji valdžia nemėgo, dažnai užkliūdavo modernios raiškos kūriniai, atskleidžiantys dvasinio gyvenimo sudėtingumą. Ypač svarbi kaimiškoji proza, sauganti tautos gyvastį, perspėjanti apie gresiantį nutautėjimo, nužmogėjimo, ryšio su gamta praradimo 145
pavojų. Ši kryptis nusižiūrint į R. Granausko apsakymą kartais vadinama „duonos valgytojų" literatūra.
Pastangos išsaugoti dvasines vertybes Sovietmečiu intensyvi žemės ūkio pertvarka – melioracija, kaimo industrializacija, priverstinis žmonių iškeldinimas į gyvenvietes – keitė įprastą lietuvišką kraštovaizdį, griovė agrarinės gyvensenos pamatus, ardė kartų ryšį. Dauguma užaugusiųjų kolūkiniame kaime jau buvo tikri homo sovieticus. Kaimiškosios prozos kūrėjams itin rūpėjo dvasinių vertybių praradimo tema, jie poetizavo žmogaus ir gamtos ryšį, kvietė atsigręžti į ilgaamžes tradicijas, ieškojo atramos vaikystės išgyvenimuose ir dabarties žmonių bendrystės ir jautrumo apraiškose.
Lyrizmas Šio laikotarpio prozoje vyrauja lyrikai, o ne epikai artimesnė žmogaus ir pasaulio samprata: pasakojimą apie įvykį pakeičia būsenos aprašymas – kas nors vyksta žmogaus jausmuose, sąmonėje, nors išoriškai tarsi nieko neatsitinka. Kitas svarbus tokios prozos bruožas – asociatyvumas. Čia itin svarbus pasakotojas. Paprastai jis yra pagrindinis autoriaus minčių reiškėjas, neslepiantis savo požiūrio, neretai tiesiogiai išsakantis emocinį vertinimą. Vyrauja monologinės pasakojimo formos, dialogas dažniausiai perkeliamas į personažų vidų kaip pokalbis su pačiu savimi.
BIOGRAFIJA
Prozininkas Juozas Aputis gimė atokiame Balčių kaime 35 km nuo Raseinių. 1960 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“, nuo 1980 m. – „Pergalės“ žurnalo (nuo 1991 m. – „Metai“) redakcijose. Išleido keletą novelių rinkinių, romaną, esė ir pokalbių knygą. Sovietiniais metais Apučio kūryba vertinta prieštaringai, nes neatitiko ideologinių reikalavimų: 1978 m. anuliuota jau paskirta Valstybinė premija, apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, parašyta 1971 m., paskelbta tik pertvarkos metais. Kitaip nei daugelis sovietmečiu susiformavusių lietuvių prozininkų, Aputis sugebėjo kūrybiškai atsinaujinti posovietinėmis sąlygomis. 2005 m. išleistoje novelių knygoje „Vieškelyje džipai" apmąstoma, kaip penkiolika nepriklausomybės metų paveikė skirtingas kartas ir pačius rašančiuosius. Salia klasikinių tekstų čia įdėtos naujos novelės, pratęsiančios veikėjų istorijas iki šių dienų. Knyga reikšminga ne tik estetiniais atradimais, bet ir atsigręžimu į egzistencines vertybes, rūpesčiu dėl lietuvių dvasinės būklės.
146
KŪRYBOS BRUOŽAI
Kaimo rašytojas Dėl tematikos Juozas Aputis laikomas kaimo rašytoju. Net miesto apsakymų veikėjai inteligentai yra išeiviai iš kaimo, tebesaugantys rysį su tėviške, kurioje gavo pirmąsias tikrumo ir žmoniškumo pamokas. Aputis vienas pirmųjų prabilo apie senojo lietuviško kaimo nykimą, dramatišką vertybių kaitą, kolūkyje gyvenančio žmogaus dvasios praradimus (novelės „Susipažinimas su žilagalviu senuku“, „Šūvis po Marazyno ąžuolu“). Rašytojui vertinga tik tai, kas tikra, todėl jo novelių pasakotojas neretai pasišaipo iš snobiško domėjimosi etnografija ir senove, nepiktai pajuokia senosios kartos žmones, sugundytus naujojo laiko vilionių. Ne viename kūrinyje idealizuojamas patriarchalinis šeimos modelis, aukštinamos tradicinės vertybės – atjauta, ištikimybė, rūpestingumas.
Dorovinis pasirinkimas Apučio kūryboje itin svarbus žmogaus išbandymo smurto akivaizdoje motyvas. Jam rūpi žmogaus gebėjimas atsilaikyti, neišduoti savęs, vaizduojamos dorovinio pasirinkimo, vidinės stiprybės išmėginimo situacijos. Rašytojas jaučiasi įsipareigojęs saugoti gėrį. Aptardamas šį Apučio kūrybos aspektą Albertas Zalatorius rašo: Klausimas, ką daryti, susidūrus su niekšybe, šiurkščia jėga ir prievarta, – tai ne retorinis klausimas, o egzistencinės situacijos suvokimas. Jis turėjo rimtai kankinti rašytoją, nes tapo <...> rinkinio „Keleivio novelės" leitmotyvu. Žmogiškumo ir smurto susidūrimas yra pagrindinė šio rinkinio tema, o išeities ieškojimas – didžiausias autoriaus rūpestis. „Keleivio noveles", kaip ir kiekvieną rimtą, talentingą knygą, galima analizuoti įvairiausiais požiūriais <...> bet, mano supratimu, svarbiausia ieškoti to, kas skaitytoją jaudina pirmiausia, kas aktyviausiai žadina mūsų pilietinę sąmonę ir verčia kalbėti. Prie tokių momentų aš ir priskiriu klausimą: „Ką daryti, nuogomis rankomis susidūrus su geležimi kaustyta niekšybe?" Aputis neduoda vienareikšmio atsakymo, nesiūlo naivių receptų, bet nenori slapstytis ir už slidžios tiesos, kad viskas priklauso nuo to, kiek tu esi savyje išsaugojęs žmogiškumo, kiek sugebi pajusti menkiausius smurto pasireiškimus ir kiek tavyje yra natūralaus poreikio smurtui priešintis. Užtat kiekvienoje novelėje lyg koks idealas iškyla begalinis, tiesiog mimoziškas žmogaus jautrumas, gebėjimas akimirksniu pastebėti mažiausią melą ir klastą („Žmogų pamatyti reikia žaibiškai, akimirksniu suvokti jį, kol jis nepradėjo darytis nenatūralus, kol neėmė vaidinti"), didžiulė simpatija kito žmogaus taurumui, mokėjimas persiimti jo kančia, pajusti jo emocijos virptelėjimą, baimė jį įskaudinti ar paniekinti, kartu nepataikaujant jam ir pačiam nevaidinant.
Veikėjai: suprasti save ir kitą Apučio veikėjai skausmingai jaučia bėgantį laiką, suvokia, kad kaita yra neišvengiamas gyvenimo dėsnis, kuriam žmogus negali pasipriešinti. Kitados patirti ir vėl iš naujo išgyvenami dalykai padeda suprasti, kas esi dabar ir ko gali iš savęs laukti 147
rytoj. Atjauta, nuoširdumas, atlaidumas – svarbiausios vertybės, jas būtina puoselėti paveiktame bedvasės technikos, biurokratėjančiame dabarties pasaulyje. Literatūros kritikės Jūratės Sprindytės teigimu, Aputis „sugeba į daug ką pažiūrėti Kito žmogaus akimis, įlįsti į svetimą kailį, stengiasi suvokti, kaip ir kodėl tas jaučia ir mąsto". Toks gebėjimas „atsitolinti nuo savo egocentrizmo“ yra jo prozos stiprybė. Aputis labai vertina asmeninę žmogaus patirtį, gyvenimo stebėjimą, žmonių pažinimą. Ne vienas apsakymo veikėjas (pavyzdžiui, Vinculis) turi prototipą, kai kurie tuo pačiu vardu keliauja iš vieno kūrinio į kitą.
Atmintis Labai svarbi atminties galia, vaikystės ir jaunystės išgyvenimai padeda susigaudyti pakitusiame pasaulyje. Autobiografiniai elementai lemia Apučio vaizduojamo pasaulio tikroviškumą, emocingą kalbėjimą, atvirą įvykių vertinimą. Bet autobiografiškumo reikšmės literatūroje nereikėtų perdėti. Pats rašytojas yra sakęs: „Dažnai kalbame apie literatūrą kaip gyvenimo atspindį (ir tai gražiai įrodom pavyzdžiais), tačiau retai apie kūrinį šnekame kaip apie atskirą meninį pasaulį, kur veikia savi dėsniai ir kuris būna mažai panašus į realų!“ Apie Apučio vaizduojamą žmogaus jautrumą, to jautrumo ištakų ieškojimą vaikystės atsiminimuose kalba A. Zalatorius: Žmogaus jautrumas toli gražu nėra pavaldus blaiviam apskaičiavimui: esą taip, o ne kitaip bus geriau. Jo neužslopinsi ir nenutildysi proto argumentais, jis maitinasi kitų jautrumu ir intuityviu suvokimu, kad bent kiek palengvini kito dalią, o jeigu nepalengvini, tai nors nuoširdžiai nori palengvinti. Tas „subtilaus stiprumo įtaisas“ žmogui nėra duotas visiems laikams, ir ne visų jis vienodas. Gal jis ir duotas, bet jį reikia palaikyti ir tobulinti. Pagal J. Aputį, jį bene geriausiai ištobulina nuolatinis praeities apmąstymas ir pastovi reikmė aukščiausiais humanizmo kriterijais matuoti visus sąmoningai ar nesąmoningai žengtus žingsnius. J. Apučio herojai labai atkakliai braunasi savo į vaikystę ir paauglystę, ieškodami ten tikrųjų savo ištakų, bandydami suvokti, kada jie buvo taurūs, kada niekingi, nes kaip tik tada žmogus save suklijavo kaip kregždė lizdą <...>.
Ezopinės kalbos meistras Žmonių likimai Apučio kūryboje nėra atskirti nuo istorinio laiko. Sakykim, laiko nuoroda apsakymo „Dobilė. 1954 metų naktį“ antraštėje ar 1947 metai, paminėti priešpaskutiniame apsakymo „Šunelis alksnio viršūnėje“ sakinyje, atkreipia skaitytojo dėmesį, kad veiksmas vyksta pokariu, ginkluoto pasipriešinimo sovietų valdžiai metais. Laiko nuorodos yra užuomina, kad tai, kas vaizduojama, turi istorinę ar politinę potekstę. Kaip tik dėl tokių užuominų Aputis ir pripažįstamas ezopinės kalbos meistru, gebėjusiu sovietmečiu rasti būdų pasakyti nors dalį tiesos.
Kelionės motyvas Kelias, kelionė, judėjimas – itin dažnas Apučio kūrybos motyvas, įsirašęs ir į knygų pavadinimus: „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“, „Vieškelyje džipai“, „Keleivio novelės“. Kelionė yra mėgstamas novelių siužetas (važiuojama mašina, traukiniu, auto148
busu, einama, ruošiamasi išvykti), ir tai ne tik veiksmo fonas, bet neretai ir vidinio pasikeitimo sąlyga, kartais – gyvenimo metafora.
Šnekamosios kalbos poveikis stiliui Rašytojo stiliui būdinga emocingas kalbėjimas, atviras vertinimas, asmeninės pozicijos išsakymas. Jis mėgsta šnekamosios kalbos žodžius, nebijo pavartoti vieno kito barbarizmo, archaizmo, kartais šmėkšteli ironija, o štai epitetus vartoja taupiai, dažnai – visai paprastus (mėgstamas epitetas „gražus“ ir išvestinės jo formos). Žavesio tekstui suteikia tarmybės.
LIETUVIŲ PROZOS ATNAUJINTOJAS Juozas Aputis atnaujino lietuvių prozą. Jis pasirinko ne išorinį pasaulį, o vidinį žmonių gyvenimą vaizduojančią prozą: rašyti ne kas kam nutiko, o kas įvyko ar vyksta žmoguje. Jis įtvirtino lyrinę pasaulėjautą, asociatyvų kalbėjimą, kuriame kiekviena smulkmena reikšminga. Vienas pirmųjų to meto lietuvių prozoje ėmė vaizduoti vizijas, sapnus, kurti sąlygišką tikrove. Sovietinės ideologijos kontekste svarbus Apučio siekis kalbėti apie žmogaus norą ir gebėjimą pasipriešinti smurtui.
149
JUDITA VAIČIŪNAITĖ 1937–2001
BIOGRAFIJA IR KŪRYBINĖ APLINKA Juditos Vaičiūnaitės kūrybinis debiutas septinto dešimtmečio pradžioje sutapo su politinio „atšilimo" laikotarpiu Sovietų Sąjungoje po Stalino mirties. Tai buvo kitoks balsas lietuvių literatūroje: ji poetizavo ne nykstantį žemdirbio pasaulį, o miestą ir jo kultūrą. Poetei, gimusiai ir vaikystę praleidusiai Kaune, vėliau visą gyvenimą pragyvenusiai Vilniaus senamiestyje, miesto gatvės, architektūra, pati kasdienybė buvo pagrindinis poetinio įkvėpimo šaltinis. Vilniaus universitete J. Vaičiūnaitė baigė lituanistiką, kurį laiką dirbo įvairiose redakcijose, o vėliau gyveno tik iš kūrybos. Jos poetinis palikimas gausus – keliolika poezijos rinkinių, eilėraščiai ir pjesės vaikams, atsiminimai.
KŪRYBOS BRUOŽAI
Akimirkos įspūdis. Poetinės kalbėsenos savitumas Poetė eilėraštyje perteikia akimirkos nuotaiką, meno kūrinio, miesto erdvės fragmento sukeltą įspūdį, kasdienybės grožį, kartais ir nelabai poetiško vyksmo atmosferą. Miestas jos kūryboje – natūrali ir jauki žmogaus aplinka, kaip kitiems poetams gamta. Jo gatvės ir kvartalai, architektūra (konkrečios Vilniaus, Kauno vietos), iš pirmo žvilgsnio nepoetiškos detalės, kaip aprūkę kranai ar suodina stoties kavinė, glaudžiai susijusios su lyrinio subjekto išgyvenimais. Nors dažnai parašyti vadinamuoju verlibru, t. y. nerimuotomis laisvosiomis eilėmis, J. Vaičiūnaitės kūriniai itin muzikalūs, raiškiai ritmiškai organizuoti. Eilėraštis primena impresiją, dialogo ar monologo fragmentą – pradedamas jungtuku ar daugtaškiu, pastaruoju neretai ir baigiamas. Tokia teksto struktūra leidžia sukurti trūkčiojančio, jausmingo kalbėjimo įspūdį.
Vaikystės pasaulis Juditos Vaičiūnaitės poezijoje ypatingas vaikystės prisiminimų vaidmuo. Literatūros kritikė Rita Tūtlytė rašo: Iš vaikystėje pamatytų peizažų, mielų kampelių arba tiesiog tų, kurie susiję su kokia nors svarbia patirtimi, poetė audžia savo gyvenimo turinį ir suteikia jam prasmę. 150
Asmeniškos patirtys, kamerinis pasaulis, jauki namų aplinka yra didžiulė vertybė rašančiajai. Vaikystėje patirti įspūdžiai susiję su namais, namų aplinka: tamsus koridorius su gipsinėm gėlėm, kutuota sena sofa, „trūkusių karolių gintarai / dar vis ant etažerės", triaukštis namas su vijokliais, antrą valandą krentanti įstriža šviesa ant vaikystės oleandro, ant kušetės pamiršta skara su povais, siuvamos mašinos garsas, seno sijono geltonas velvetas, pro miglą skambantis sesers pianinas...
FUNIKULIERIUS Vaikystės funikulierius kyla į kalną. Stveriuos už odinių kilpų, kad išlaikyčiau pusiausvyrą... Kaip griozdiškas užmirštas žaislas, siūbuojantis saulėtam sausvėjy, jis kybo ant skardžio – sustoti dabar nebegalima. Vaikystės funikulierius, išniręs iš sapno, išplėšęs iš kambario sienų, neša į kalno viršūnę, kur baltos alyvos, erškėčiai, akacijos naktį virš šulinio svarina ūko šakas, kur dešimtmečių sąnašom jau užneštas dugnas su grynu blizgančiu vandeniu, su nebepasiekiamu aidu, jame nugramzdintu, šventadienių juokui nutrūkus...
1.
Kaip Kauno funikulieriaus motyvas susijęs su autorės biografija?
2.
Kokią universalią reikšmę įgauna eilėraštis, išaugęs iš asmeninių išgyvenimų?
3.
Aptarkite lyrinio subjekto santykį su vaikyste.
4.
Kokių dar reikšmių funikulieriaus įvaizdis įgyja eilėraštyje?
Eilėraščio noveliškumas ir daiktiškumas Kai kurie Vaičiūnaitės eilėraščiai turi novelės bruožų. Dažnai juose pasakojamas moters ir vyro istorijos fragmentas, įsipina dialogo nuotrupų, o aplinka – poetės itin mėgstama kambario erdvė ar kuri nors miesto, užmiesčio vieta, nusakoma keliomis raiškiomis detalėmis: vanduo stiklinėje, neplauti indai ant palangės, nyki šlapdriba, eilėraštyje virstanti perlų vėriniu. Novelės modelį galima įžvelgti eilėraščiuose „Kriaušė žydi", „Mažas epilogas", „Gimtadienio žvakės", „Kavinukas su pastoralėm". Kasdienės buities aplinkoje skleidžiasi pakylėto, sutaurinto gyvenimo vizija. Vienas 151
iš Vaičiūnaitės poetinės kūrybos tikslų – priešinantis romantinės poezijos klišėms, poetizuoti kasdienius, „negražius" dalykus.
KAVINUKAS SU PASTORALĖM Ant palangės – neplauti indai (mano veidas ir vėl suirzo). Kavinukas su pastoralėm Iš rudo vaikystės servizo (pro vandens ir viryklės ūžimą – violos, fleitos, klavesinai, garai – lyg pavasario rūkas...). Atleisime vėl. Gal esi iš nebūtos lemties, iš negrįžtančių posmų namo parkeliavęs, kai miestas po širdgėla ir šerkšnu – lyg senovinis porcelianas.
1.
Eilėraštyje matyti dvi vaizduojamo pasaulio plotmės – kasdienybės ir pro ją prasiveržiančio gro žio. Kas priklauso pirmajai ir kas antrajai plotmei?
2.
Ką išgyvena lyrinis subjektas, kaip kinta jo būsena?
3.
Kokia tema miesto, porceliano įvaizdžius sieja su lyrinio subjekto jausena?
Gamtos ir kultūros dermė Juditos Vaičiūnaitės eilėraščiuose gamta nėra miesto priešybė – kultūra ir natūra jaukiai sugyvena, miestas atviras gamtos grožiui, kaitai. Žolė, prasikalusi pro miesto grindinį, kaštonas prie bažnyčios, kambarinė gėlė – tokios jų sugyvenimo formos. Gamtos ir kultūros įvaizdžiai kartais savaime susilieja į metaforą, o iš jos išauga harmoninga, kone sakrali jausmų pagava. ...O gal nežinomas žiemos peizažu meistras sutaurino tau niūrų tamsiamūrj kiemą, kad snigtų baltas dažas iš dangaus, kad šmeižtas netemdytų širdies, kad taip švaru – lyg giedama, lyg būtų klūpoma po kovo šalta pilnatim, po spingsinčia migloj, ir lyg pro žvakių mirgesį išvystum veidą, šerkšno rožėm apipintą, senamiesčio lange, iš nuojautos apmiręs... „Sekmadienį senamiesty“, 7
152
Meilės tema Poetės kūryboje labai svarbi meilės tema. Apie meilę kalbama ir kaip apie jaunatvišką nerimą, švelnumą, ir kaip apie aistrą, kuri gali būti beribė ir pražūtinga. Vienas pagrindinių kalbančiosios bruožų – romantiškas maksimalizmas. Tačiau ir šios, ir kitų temų eilėraščių lyrinis subjektas gerokai skiriasi nuo tradicinio, savo jausmus išsakančio tiesiogiai. Linkstama į save žvelgti iš šalies, būseną perteikti per santykį su aplinkos detalėmis: Kai tiksi tamsiam valgomajame didelis sieninis laikrodis vestuvinių žvakių šviesoj, ant patalo byrant žiedlapiams, kai rožės – nakties padūmavusiam veidrody, kai įsižiebia dvi poros laimingų akių, aš jaučiu, kaip debesys sklaidosi... Ciklas „Laikrodis Kirkės bokšte", 6. „Mėlynos lubos“
Dažnai į kitą kreipiamasi, apie jj kalbama visiškai savęs neminint, slepiamasi po literatūrinio veikėjo kauke, pavyzdžiui, cikle „Keturi portretai" apie meilę bylojama keturių Homero „Odisėjos" moterų lūpomis.
Eilėraščiai istorijos temomis Intymus poetės santykis su pasauliu ir istorinės tematikos eilėraščiuose: istorija ne aprašoma, o išgyvenama, praeitis skleidžiasi ne šalia lyrinio subjekto, o kaip jo paties patyrimas. Vaizduojami ne didieji įvykiai, o išlikę jų pėdsakai – pastebėta koklio nuolauža, senovinis paveikslas, po remonto tebesimėtantys plytgaliai. Iš to gimsta emociškai nuspalvinti praeities vaizdiniai. Iš istorinių asmenybių J. Vaičiūnaitė irgi kartais renkasi ne didžiąsias, centrines figūras, o savo likimu sudominusius šešėlyje likusius asmenis – kunigaikščio Kęstučio brolius, Vytauto dukterį. Poetę ypač domino dramatiško likimo, talentingos, stiprių aistrų moterys (ciklai „Kanonas Barborai Radvilaitei", „Senos fotografijos“, „Pro smėlio klodus"). Gedimino dukterys, pelkė atspindi sietyną. Vidurnaktis jūsų medinėj pily. Trys paauglės, trys Gedimino dukterys, miegančios ant lokenų, pabuskit iš sapno, per iškilmių karštį vilkitės paskubomis mėnesienoj karališkus krikšto marškinius. Gedimino dukterys, slėpkit dėžutėj iš beržo tošies gintaro dievukus ..........................................................
153
.................. Kiek sykių dar kalno paunksmėj kartosies, šokanti Aldona – karaliene, raminama juokdario ir muzikantų, slepianti gestuose išgąstį – vaikišką, grubų, nekantrų? Gedimino dukterys, kaukia vilkai... Laukinės ir kilnios, klaupkitės sutuoktuvių koplyčioj. Bet neužmirškit Vilniaus... „Pilis“, 2
154
MARCELIJUS MARTINAITIS 1936–2013
ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS, KŪRYBOS KELIAS
Žaidimai su cenzūra Marcelijaus Martinaičio poetinis debiutas sutapo su chruščioviniu „atšilimu" Sovietų Sąjungoje. Sovietiniu laikotarpiu poezija lietuvių visuomenei tapo itin svarbi. Išmokusi kalbėti užuominomis, užšifruoti eilėraščio mintį, ji pasakydavo daugiau nei publicistika ar stambioji proza, cenzūros stebima kur kas akyliau. Poezija kalbėjo apie dalykus, įgavusius slaptas, neoficialias formas. Šią dviprasme padėtį tiksliai įvardija Martinaičio poezijos rinkinys simbolišku pavadinimu „Akių tamsoj, širdies šviesoj": jame aiškiai atskirta tai, kas oficialu, matoma, ir tai, kas glūdi žmogaus širdyje, kuo galima tikėti ir pasidalyti su bendraminčiais.
Biografija. Marcelijus Martinaitis gimė Paserbenčio kaime netoli Raseinių, šią vietove jis ne kartą mini eilėraščiuose. Vilniaus universitete baigęs lituanistiką, dirbo įvairiose redakcijose, vėliau ilgą laiką dėstė universitete ir vadovavo literatų, jaunųjų kūrėjų, būreliui. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo Sąjūdžio seimo tarybos narys. Martinaitis žinomas ne tik kaip svarbi figūra lietuvių poezijoje, bet ir kaip literatūros, tautosakos tyrinėtojas, eseistas, publicistas. Straipsniuose, interviu jis blaiviai vertino šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą. Poetas liko ištikimas savo šaknims – žemdirbių kultūrai. Gyvenimo pabaigoje, apmąstydamas nueitą kelią, į lietuvišką kaimą poetas pažvelgė jau šiek tiek iš šalies. Nors daugumai Lietuvos poetų ir prozininkų kaimas – vis dar prarastasis rojus, Martinaitis jį ėmė vertinti ne taip vienareikšmiškai, kaip pasaulį, ugdantį kūrybingumą, bet drauge ir jį ribojantį: Per knygas įgijęs platesnį pasaulio supratimą, pajutau – vis dėlto kaimas, kad ir kaip aš jį dabar savo prisiminimuose garbinčiau, negalėjo palaikyti gilesnių intelekto pajautų ar jų ugdyti, greičiau jų nesuprato ar jas slopino. Tai gerai jaučiau jau paauglystėje. Gražu tenai augti, išmokti kalbą, bet kartais turi iš ten išeiti, kartais – suvisai. „Mes gyvenome“, 2009 m.
155
POEZIJOS BRUOŽAI
Santykis su tradicine žemdirbio kultūra Pirmieji Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinkiniai drauge su Sigito Gedo> Juditos Vaičiūnaitės pirmosiomis knygomis buvo lietuvių literatūros atsinaujinimo ženklas: poetai ėmė tolti nuo primetamų socialistinio realizmo reikalavimu. Martinaitis į literatūrą atėjo iš kaimo, iš valstietiškų vertybių pasaulio, kuris sovietmečiu buvo suvokiamas kaip atsvara oficialiajai ideologijai. Žemdirbio pasaulėjauta eilėraštyje reiškiasi savitu tautosakos motyvų panaudojimu, tautosakos žanru (baladės, melų pasakos, raudos) stilizavimu, pastangomis atkurti mitinį mąstymą. Poeto santykis su šia, regis, darnia pasaulėjauta dvejopas: jai akivaizdžiai simpatizuojama, bet sykiu ji suvokiama kaip negrąžinamai grimztanti į užmarštį. Tad Martinaičio poeziją galima laikyti bandymu įamžinti nykstantį žemdirbių kultūros klodą. Tuo ji artima Juozo Apučio, Romualdo Granausko prozai.
KREIPIMASIS į ARCHYVĄ DĖL ŽEMĖS SUGRĄŽINIMO PASERBENTYJE Neturiu kitų dokumentų, išskyrus dainas, Žodyną, Maironio eilėraščius, seną verpste: tik tai gali paliudyti mano teisę į žemę. Atsivertęs Dainyną, atpažįstu namus. Dainose yra pasakyta, kur buvo vartai, darželis, sena obelis, pro kurį langą tekėdavo saulė. Kai atsivertęs Dainyną kas nors uždainuoja, mano žemėj užteka saulė, atsiveria vartai, pasigirsta artojų balsai... Ir taip dainose bus per amžius! Jose viskas išsaugota. Prašau tai patvirtinti ir žemę grąžinti su tuo, kas ten buvo: su tėvu, motina, ilgais vakarais... Tenai man priklauso mūsų saulė, mėnulis, aušrinė. Prašau antspaudu patvirtinti Dievą. Visa tai gali patikslini Žodynas: jame surašyti visi mūsų įrankiai, darbai, pastatai, medžiai, žolynai... Ar žodžiai yra antspauduoti? Pagal juos atpažįstu javus (jie pirmieji mus išdavė, perėjo jų pusėn). 156
Ilgiausiai su mumis pasiliko ugnis, vanduo, vargas, Maironio eilėraščiai, vakaro žiburys, šuo... Kai grįždamas iš toli pamatydavau žiburį ir išgirsdavau lojant – suprasdavau: tai ir yra tėvynė... Prašau tai patvirtinti antspaudu. Štai dar verpstė – ir ji suteikia teisę į žemę (joje – išrantytas Visatos planas). Visa tai atsiimdamas, perleidžiu poezijos nuosavybėn.
1.
Kreipimasis dėl žemės – biurokratinis dokumentas. Atkreipkite dėmesį, kaip poetas suderina du kalbėjimo stilius – kanceliarinį ir poetinį.
2.
Kas kalba eilėraštyje: valstietis žemdirbys, miesto žmogus, poetas ar valdininkas?
3.
Remdamiesi pirmo sakinio struktūra, paaiškinkite, kodėl lyrinio subjekto išvardyti daiktai įgauna tokią pat vertę kaip ir dokumentai. Kas sieja eilėraščio pradžioje išvardytus dalykus?
4.
Kokia „istorijos" apie Dainyną prasmė?
5.
Kodėl eilėraščio žmogus rūpinasi, ar žodžiai yra antspauduoti? Kokią reikšmę šiame eilėraštyje įgauna patvirtinimo antspaudu, antspaudavimo motyvas?
6.
Su kuo žmogui asocijuojasi tėvynė? Kodėl?
7.
Eilėraštis pradedamas žodžiu „neturiu". Ko neturi ir ką turi eilėraščio žmogus? Ar tai daug, ar mažai?
8.
Šį eilėraštį būtų galima interpretuoti ir kaip pasakojimą apie poeziją, poezijos gyvybę, poetinio įkvėpimo šaltinius. Raskite argumentų tokiai nuomonei pagrįsti.
„Kukučio baladės“ Vėlesnėje Martinaičio kūryboje dažnai kalbama kokio nors veikėjo vardu. Lyriškumas eilėraštyje supinamas su poetiniu pasakojimu, kurio centre – mitinį, tautosakinį požiūrį į pasaulį įkūnijantys veikėjai: motina eilėraštyje „Rauda adant žuvusio sūnaus pirštinę", „trečiojo – nebylio – brolio sesuo" Severiutė eilėraštyje „Severiutės rauda", Onulė eilėraštyje „Kvailutės Onulės rauda". Ryškiausias tautosakinis veikėjas yra žemaitis Kukutis iš „Kukučio baladžių". Baladėse jungiami du laikai – realusis ir mitinis, – tarp kurių Kukutis laisvai keliauja. Kukučio ir kitų veikėjų naivumas slepia didžią išmintį: prisidengę kvailio kauke, veikėjai gali sakyti tiesą. Tai gana tipiškas vadinamosios ezopinės kalbos, ištobulintos sovietmečiu, pavyzdys: netiesiogiai prabylama apie istorinę ir kultūrinę tautos savimonę, gyvenamojo meto absurdą. Martinaičio amžininkas S. Geda taip apibūdina baladžių kontekstą: 157
Poetinis „Kukučio baladžių" principas – sakyti teisybę lyg tarp kitko, lyg kalbant niekus, apsimetus kvailiu ar keistuoliu, – nėra naujas ir originalus. Svarbu, kad juo naudojantis autoriui pavyksta prasmingai sugretinti kelis laiko planus, mąstymo, psichologijos klodus. Tradicinė, nepaslanki žemdirbių galvosena čia atsitrenkia į amžiaus daiktus ir realijas.
NAKVYNĖ PAS ŽEMAITĮ KUKUTĮ Už miško, už miško – pelėdos dvi akys, pelėdos trobelė apsamanojus. Nei gyvas, nei miręs, pusiau jau apakęs, už miško gyvena Kukutis vienkojis. Kol ūkė apuokas, kol kirvarpa graužė sienoją, kapai kol įdubo, kol jautis giliai atsiduso, – pasauliu keliavo pirmoji žinia apie Troją, ir pranešė radijas: žemėj išnyko jau prūsai. Kol šalys apaugo miškais ir kol išmirė šlėktos, gyvenimo pusę išgėrėm per naktį lig dugno. Aš merkiau per stalą liūdnai ir prislėgtai vienturtei gražuolei – kuprotai jo dukrai. Kol merginau dukrą, kol leido paimti už rankų – sugriovę Berlyną, vaikai vienakojai sugrįžo... Ir aš pražilau, ir mes svarstėm, kas šviečia padangėj: gal Skuodo pašvaistė, gal jau bombarduoja Paryžių? Ir kol mes supratom, kad mūsų riba – begalybė, vienturtė jau meldės kampe lyg susenus pelėda. Kol kuprė žegnojos, suiro kraštai ir valstybės ir padais į šiaurę atsigulė žemėn žuvėdai. 158
Ir kol žemaičiavo jis vokiškai, rusiškai, lenkiškai, lyg briedis miške, traukinys nuvažiavę s subliovė. Mums pašvietė degantis dvaras, kol pasilenkusi sena Kukutienė kamaroj paklojo man lovą. Ir baigės politika... Miunchenas perdavė džiazą. Lyg prūsų žirgai pririšti – saksofonai sužvengė... Knapsojom už stalo gyvenimo pusę išdažę –nei ačiū už Varšuvą, anei už Prūsiją danke. Ir kolei Kukutis pritaisė sau dešinę koją, vos lempą suspėjo uždegti –ir šimtmetį visą gaidys išgiedojo per vieną vienintelę naktį.
1.
Aptarkite baladėje vaizduojamą situaciją – vietą, laiką, veikėjus.
2.
Apibūdinkite Kukučio pasaulį, paaiškinkite jo paradoksalumą.
3.
Kaip istorinis laikas susijęs su Kukučio ir jo pašnekovo laiku?
4.
Remdamiesi eilėraščiu paaiškinkite Martinaičio požiūrį į civilizacijos pažangą ir istoriją.
Vėlyvoji kūryba Panašūs dalykai Martinaičiui rūpi ir kūriniuose, parašytuose jau nepriklausomybės metais. Ypač svarbios istorinės atminties ir asmeninės atsakomybės temos, kartojasi negailestingo laiko, kaitos, nykimo motyvai, apmąstoma poezijos paskirtis kintančiame pasaulyje. Šios poezijos, kuriai nebereikalingas ezopinės kalbos apdaras, stilius lakoniškesnis, ironiškesnis. Tęsiama tautosakos stilizavimo tradicija, bet dabar ji derinama su sudėtingesne, intelektualesne ir atviresne kalbėsena. Poetinės kūrybos lūžis, drauge ir tąsa kiek kitokiu pavidalu matyti rinkinyje „K. B. Įtariamas" (2004 m.). Kukutį čia pakeičia mįslingas personažas K. B., bandantis ieškoti gyvenimo ir kūrybos prasmės dabartiniame pasaulyje, žemdirbių kultūros įvaizdžius – miesto kasdienybės detalės. Pasaulis šiame rinkinyje ne mažiau paradoksalus nei „Kukučio baladėse".
159
SIGITAS GEDA 1943–2008
ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA
Bandymai keisti kontekstą XX a. septinto dešimtmečio viduryje ir aštunto pradžioje lietuvių poezija keitėsi – į literatūrą atėjo keletas poetų, kuriems rūpėjo modernizuoti eilėraštį. Atsinaujinimas matyti iš Sigito Gedos, Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno, Jono Juškaičio, Tomo Venclovos knygų. Šie poetai jau nebesižvalgė į sovietinės literatūros tradiciją. Jų kūryboje aiškiai jaučiamas pasaulinės – ir Vakarų, ir Rytų – poezijos kontekstas. Patys poetai ėmėsi šį kontekstą įtvirtinti vertimais. Septintą-aštuntą dešimtmetį išėjo kelios reikšmingos klasikinės ir moderniosios Vakarų poezijos vertimų knygos. Iš slapta į Lietuvą įvežamų knygų jau buvo pažįstama egzodo poezija. Ji gana įvairi, bet skirtingus kūrinius sieja socialistinio realizmo normų neatitinkantis žmogaus ir pasaulio traktavimas, gerokai sudėtingesnė, intelektualesnė poetinė kalba.
Tradicinės kultūros moderni raiška Kaip ir ankstesnės kartos iš kaimo kilusių poetų, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Vytauto Bložės kūryboje gana daug valstietiškos kultūros ženklų. Tačiau joje nebėra idiliško grožėjimosi gamta, žmogaus ir gamtos gretinimo, taip mėgstamo neoromantikų. Žemdirbių kultūros įvaizdžiai, tautosakos stilistika, derinama su kasdieniška, proziška ir intelektualia kalbėsena, laužyta, avangardistinę manierą primenančia sintakse, tampa sudėtingos metaforos pagrindu. Nebėra ir įprasto lyrinio subjekto – eilėraštyje kalbama keliais balsais, pasakojama, slepiamasi už veikėjo. Poetai ne tiek kalba apie jausmus, kiek transformuoja, t. y. perkuria, tikrovę, joje svarbūs mito elementai.
KŪRYBOS APŽVALGA Sigito Gedos kūrybinės veiklos laukas buvo labai platus, o palikimas – didžiulis. Literato kelią jis pradėjo kaip poetas, ir poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dalimi. Vilniaus universitete baigęs lituanistiką, 1966 m. jis išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Pėdos“, to meto lietuvių poezijoje išsiskiriantį tautosakinės ir avangardistinės 160
stilistikos derinimu. Tai budinga ir vėlesniems poezijos rinkiniams „26 rudens ir vasaros giesmės" (1972 m.), „Mėnulio žiedai" (1977 m.), „Žydinti slyva Snaigyno ežere" (1981 m.), „Mamutų tėvynė" (1985 m.), „Septynių vasarų giesmės" (1991 m.), „Jotvingių mišios" (1997 m.), poemai „Strazdas" (1967 m.). Be poezijos, Geda rašė dramas, scenarijus, reiškėsi kaip literatūros kritikas, turintis savitą požiūrį, dažnai prieštaraujantį įprastiems vertinimams. Jo kūrybinėje biografijoje labai svarbūs vertimai. Jis yra išvertęs pasaulinės raštijos šedevrų – Biblijos Psalmyną („Psalmių knygos"), Koraną, Dantės „Pragarą“, Fransua Vijono (Franfois Villon), Šarlio Bodlero (Charles Baudelaire), kitų genialių poetų eilėraščių. Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Geda intensyviai rašė dienoraštinius užrašus: juose komentuojama lietuvių literatūros klasika, šiuolaikinė literatūra, dabartinės Lietuvos socialinės problemos, aprašomi susitikimai su žinomais ir nežinomais žmonėmis, dėstoma savita kūrybos, pašaukimo, tikėjimo, istorijos samprata. Eseistikoje svarstė poezijos, kūrybos proceso klausimus.
POEZIJOS BRUOŽAI
Mitinė atmintis Nors gimęs Dzūkijos kaime, Geda kaimo nelaiko prarastu rojumi, apie kurį kalbama su graudulingu ilgesiu. Kaimas jam yra vieta, kur galima aptikti universalų mitinį mąstymą, o poezija – būdas tam mąstymui užrašyti. Tokio mąstymo pėdsakų poetas randa visur, tad ir pasitelkia įvairius kultūrinius kontekstus, iš kurių galima jį atkurti: tautosaką ir senąją lietuvių literatūrą (atsigręžia į Antaną Strazdą, Antaną Vienažindį, Dionizą Pošką, Antaną Baranauską), Rytų poeziją ir viduramžių dailę, Bibliją ir senųjų kultūrų (baltų, egiptiečių, šumerų, babiloniečių, japonų) mitologiją. 1964 m. datuotame eilėraštyje „Arkliai siūbuoja žalią horizontą“ pavasaris vaizduojamas kaip pasaulio sukūrimo, šviesos gimimo aktas. Jo aprašyme susipina lietuviško peizažo detalės, bibliniai motyvai, tautosakos citatos, užuominos apie gamtmeldžių ritualus, literatūrinės sąšaukos su kitais lietuvių poetais, gebėjusiais lietuvišką kraštovaizdį apibūdinti keliais žodžiais (prisiminkime Jono Aisčio „Peizažo“ pradžią: „Laukas, kelias, pieva, kryžius..!“). Paskutinėje eilutėje gamtos pavidalai įgauna siurrealistines formas. Gedos poezijai suprasti svarbi priešpaskutinė šio eilėraščio strofa, kurioje susilieja Tėvynės, savosios giminės ir gamtos gyvastingumo pojūtis.
Iš ciklo SUGRĮŽIMAS IŠ KAUKAZO Arkliai siūbuoja žalią horizontą, Stačiom galvom iš žemės lenda vyturiai, Išsiskėtė beržai Ir laukia žalio žaibo –
161
Senoji Šiaurė. Molio Lietuva. Dangus sapnuodamas kažką jau žada. Nedalomai įaugo į peizažą Du medžiai. Ežeras. Ir motinos galva. Aukšti kalnai. Visur ledynų žymės. Kai, būdavo, susprogsta žalios žievės, Atšilus po pagoniškos maldos, Į pelkę žmonės vijo mamutus. Nuo ežerų parjoja surūstėjes Kaip Dovydas per jūrų žole; – tėvas, Sakom aprietus šviesų erdvės plotą, Vėl žydi grūšia, šobliom apkapota. Tėvynės, Motinos Ir Žemės jausmas. Didžiulis, kosminis Žibuoklės džiaugsmas. Tebus šviesu, Tebus labai šviesu – Žibuoklės auga lig už debesų.
1.
Eilutes „Tėvynės, Motinos / Ir Žemės jausmas“ galima laikyti apibendrinimu, pagrindine eilėraščio mintimi. Kaip eilėraščio kalbantysis jaučia ir supranta tėvynę?
2.
Aptarkite eilėraštyje kuriamą Lietuvos vaizdą: kas jame tikroviška, o kas išaugę iš poeto vaizduotės?
3.
Kaip matyti ir iš daugelio kitų eilėraščių, poeto vaizduotę maitina bent keletas kultūros šaltinių. Raskite eilėraštyje nuorodų į šiuos šaltinius.
Iššūkio poetas Sigito Gedos eilėraštis daugiaklodis, jame susipina asmeninis lyrinio subjekto požiūris, kasdienis pasaulis ir mitinis kosmosas, poetinis laikas ir erdvė paneigia įprastinius tikrovės dėsnius. Pats lyrinis subjektas įvairialypis: gali būti įprastas kalbantysis, gali užsidėti autoriaus kaukę ir būti tapatinamas su juo, gali kalbėti kito žmogaus, pavyzdžiui, prancūzų viduramžių poeto Fransua Vijono, vardu, gali būti poetinės istorijos veikėjas ar pasakotojas. Sakralumą, su šventumu susijusius žodžius ir stilių poetas mėgsta derinti su buitine kalba, net piktžodžiavimu. Kęstutis Nastopka apie Gedos poeziją rašo: Iš tikrųjų žodis poetiniame kūrinyje tuo pat metu vartojamas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Eilėraštyje gali nebūti nė vieno tropo, nė vieno specialaus poetinio papuošalo, ir, nepaisant to, jis visas gali būti prisodrintas vidinių poetinių prasmių. 162
Poetas yra išmėginęs įvairias eilėraščio formas – ir griežtas (klasikiniu ketureiliu parašyti eilėraščiai, sonetai, rytietiški trioletai), ir laisvas, dažnai grįstas asociatyviais ryšiais, sukūręs ir poezijos ciklų, ir trumpučių rytietiško stiliaus eilėraščių.
Poetinės vaizduotės galia Viena svarbiausių Gedos kūrybos temų yra pasaulio gyvastingumas, gaivališkumas, nuolatinis atsinaujinimas ir žmogaus nuostaba į jį žvelgiant. Dažnai eilėraštis tampa pradžios, ištakų (viso pasaulio, tautos, kokio nors daikto, kalbos), netikėtų sąsajų ieškojimu. Poetui apskritai svarbu kilmė, jis mėgina užčiuopti arba mistifikuoti (sukurti ir pateikti kaip tikrą) atskiro žodžio, gramatinės formos atsiradimą. Kartais, pavyzdžiui, eilėraščių rinkinyje „Babilono atstatymas“ (1994 m.), jis tarsi siekia atkurti pirmykštį kalbos gausmą, žaidžia garsais, derina žodį ir piešinį: Čia kriaušaitė, čia serbentas, Čia kažkas... vėl, Dieve šventas! Sveikinas: lenkia galvelę Rausvas mėlynės žiedelis! „Mistinis aukojimo stalas“
Sudėtingi poeto tekstai įrodo, kokia galinga yra kūrybinė vaizduotė ir kokios jos versmės slypi mūsų kalboje. Sovietiniu laikotarpiu, kai reikalauta, kad literatūra būtų „tikroviška" ir visiems aiški, Gedos poezija sukeldavo viešų protestų dėl nesuprantamumo, ir poeto bendraminčiams yra tekę rašyti net ginamųjų straipsnių. Programiniame eilėraštyje „Ars poetica" kūrybinę vaizduotę, poezijos gimimą Geda sieja su žmogaus nuostaba žvelgiant į supančią gamtą. Ypač pabrėžiamos vaikystės patirtys, nuo kurių prasideda kelias į poeziją. Svarbiausias poetui kylantis klausimas – kaip perteikti, kaip papasakoti apie didingą pasaulio grožį, žemės žydėjimą.
ARS POETICA1 R. K. Taurumas mano sieloj pynės su kilnumu, man iš krūtinės švelni melodija tekėjo, bet, palytėta žemės vėjo, suskilo, aižėjo kaip molis didžioj kaitroj, dabar miruolis aš laukiu savo valandos sudėti rankoms ant lentos.
1
Ars poetica (lot.) – poezijos menas.
163
Kai mažas eidavau žiūrėti sugrįžus pempių, tyloje pavasarinėje ryškėti keisti ženklai akmenyje man imdavo, o danguje, tarsi praskleidus Dievo skėtį, žiedai visokie, lapija man nepaliaudavo spindėti. Aš nežinau, ar būna rojus, ar būna sielai kur gražiau, apmirus gamtai ir sustojus jos judesiams, aš ją nešiau kaip motiną, kaip palikimą, kaip sapno nuotrupas, kurios dabar staiga atgyti ima nuo tos melodijos tyros. Kažkur pačioj gilybėj slypi tos grožio sėklos ir daigai, jie iš aukštybių, pasiklydę, ir tu juos sieloje laikai, o man skaudžiausia – pasakyti bent puse lūpų apie didį pasaulį, kurs aplinkui žydi, aš nemokėjau taip ilgai.
1.
Nusakykite eilėraščio temą. Kaip ji susijusi su pavadinimu?
2.
Kaip eilėraštyje keičiasi kalbėjimo būdas?
3.
Pirmą eilėraščio strofą galima laikyti įvadine. Kokios dvi temos joje ryškėja? Kada lyrinis subjektas prabyla apie patirtus poetinius išgyvenimus?
4.
Apie kokias vaikystės patirtis, nuo kurių prasideda kelias į poeziją, kalbama antroje strofoje?
5.
Kas lyriniam subjektui kelia nuostabą? Kokiomis poetinėmis priemonėmis ji reiškiama? Kurioje eilėraščio vietoje užsimenama apie poezijos gimimą iš nuostabos?
6.
Paskutinėje strofoje kalbama apie grožio patyrimą: iš kur jis ateina? Dėl ko lyriniam subjektui skaudu?
7.
Apibendrinkite, kaip šiame eilėraštyje suprantama poezija.
164
JURGIS KUNČINAS 1947–2002
KŪRYBINĖ BIOGRAFIJA Jurgis Kunčinas – poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Vilniaus universitete studijavo vokiečių filologiją, nuo 1977 m. išleido šešias poezijos, septynias apsakymų, novelių vaikams ir eseistikos knygas bei šešis romanus. Kaip rašytojas Kunčinas atsiskleidė atgavus nepriklausomybę, buvo stebinamo darbštumo ir produktyvumo autorius. Jis laikomas bene geriausiu pasakotoju iš lietuvių prozininkų, sovietmečio metraštininku. Grožinėje kūryboje užfiksavo daugybę konkrečių gyvenamojo laiko detalių, vietų, papročių. Žymiausias Kunčino romanas „Tūla“, išleistas 1993 m., ligi šiol laikomas lietuvių prozos viršūne, verčiamas į kitas kalbas.
ROMANAS „TŪLA“
Siužetas Romano veiksmas – bevardžio pasakotojo, valkataujančio inteligento, poeto, ir dailininkės Tūlos punktyrinė meilės istorija – apima beveik dešimt metų. Bet įvykių nedaug. Veikėjai susitinka Vilniaus dailės parodų rūmų kavinėje aštunto ir devinto dešimtmečio sandūroje, iš karto vienas kitą atpažįsta kaip lemtą žmogų, savaitę drauge praleidžia Tūlos nuomojamame kambaryje Užupyje. Paskui jie važiuoja pas Tūlos tėvus į Kauną, tėvai nepritaria dukros pasirinkimui, ir mylimieji išsiskiria. Įsiskaudinęs vyriškis išvyksta į Klaipėdą ir toliau gyvena bohemiškai. Vėliau jis patenka į Vilniaus psichiatrijos ligoninės Vasaros gatvėje II skyrių, kur gydomi žmonės, sergantys priklausomybe nuo alkoholio, kelis kartus mieste ir ligoninėje susitinka su Tūla. Pasakotojas rašo mylimajai laiškus ir eiles, ima įsivaizduoti esąs šikšnosparnis, naktimis skrendantis pas ją. Uždarytas į vadinamąjį girtuoklių kalėjimą, gydymo ir darbo profilaktoriumą, ten praleidžia pusantrų metų, beveik kasdien rašo Tūlai, tačiau atsakymo į laiškus beveik niekada nesulaukia. Išėjęs iš kalėjimo susitinka su baltaruse menininke, kupriuke Marina, ir jie drauge su jos sūnumi važiuoja į Krymą. Jis tos moters nemyli, yra jai neištikimas ir grįžta į Lietuvą. Toliau gyvena taip, kaip yra pasirinkęs, nors toks gyvenimas veda į pražūtį. Sykį, sumuštas chuliganų, vos lieka gyvas. Praėjus septyneriems metams nuo pažinties, veikėjai susitinka Vilniuje, Sereikiškių parke. Dabar Tūla su tėvais gyvena Pagudėje ir yra tik dienai 165
atvažiavusi į Vilnių. Mylimieji plaukia laivu į Valakampius, meilės naktį praleidžia Užupyje prie Vilnelės. Daugiau jie nebesusitinka, o po kurio laiko pasakotojas sužino, kad Tūla sudegė pirtyje ant miškų upelės kranto. Jis ten nuvyksta, suranda miške užkastą urną su Tūlos pelenais ir palaidoja kadaise mylimosios nuomotame kambaryje po grindimis.
Romanas apie jausmus ir laiką Romanas sukomponuotas kaip užrašai, daugiausia skirti Tūlai. Jie aprėpia ne tik pagrindinių veikėjų pažinties laiką, bet ir kitus svarbius tarpsnius. Minimi Antrojo pasaulinio karo metai, trumpai prisimenamas septinto dešimtmečio vidurys. Pasakojimas vingiuoja nuo vienos temos prie kitos, vienas prisiminimas pažadina kitą, nutolstama ir vėl grįžtama prie pagrindinės linijos. Kai kurie romano puslapiai parašyti kaip nerimuota poezija, realistinis pasakojimas pinasi su fantastika. Veikėjas, negalėdamas pasiekti mylimosios, skrenda pas ją pasivertęs šikšnosparniu ir nematomas dalyvauja jos gyvenime, – tokie fantastiniai intarpai tik sustiprina romano įtaigą, leidžia skaitytojui geriau pajusti visa apimantį pasakotojo ilgesį. Romanas autobiografiškas, beveik visi veikėjai turi prototipus, minimos konkrečios vietos ir to laiko detalės. Rašytojo žodžiais, „Tūla" – tai romanas apie jausmus, bet pirmučiausia apie laiką, apie tam tikrą laikotarpį Vilniuje.
Meilės tema Knygoje nėra atsakymų į klausimus, kodėl mylintys žmonės negali būti kartu, kodėl pasakotojas nepasistengia išlaikyti mylimos merginos, kodėl Tūla tokia priklausoma nuo tėvų, kodėl neatsako į laiškus. Skaitytojui paliekama pačiam spręsti, kurios priežastys svarbesnės, išorinės ar glūdinčios veikėjų viduje – jautri prigimtis, menininko vaizduotė, nesavarankiškumas, negebėjimas prisiimti atsakomybės. Romanas skatina mąstyti apie veikėjų santykius ne vien psichologijos lygmeniu, bet ir siejant požiūrį į meilę su estetine tradicija – romantizmu plačiąja prasme. Romantikai poetizavo neįmanomą meilę, kankinančią, pasmerktą, bet nepaprastai gražią, pranokstančią banalią kasdienybę. Panašiai ir Kunčino romane meilė vaizduojama kaip jausmas, leidžiantis patirti būties pilnatvės ir visiško artumo su kitu žmogumi akimirką. Tikrovėje tokia meilė būtų užgesusi, ją būtų sutepusi gyvenimo kasdienybė, o išsiskyrimas kaip tik apsaugo jausmus, atmintyje jie išlieka tyri ir amžini. Nors ir skaudi, meilė yra didžiausia dovana – ji suteikia gyvenimui prasmės, sustiprina žmogaus tikėjimą pačiu savimi, atveria kūrybingumą.
Kūrybos tema Abu kūrinio veikėjai yra menininkai. Tūla, dailininkė, nerealizuoja savęs kaip kūrybos žmogus. Pasakotojas – iš universiteto išmestas filologas germanistas, kartais verčia įvairius tekstus, rašo eiles, bet nepublikuoja. Romane cituojami keli jo eilėraščiai. Kaip tik rašymas yra priešinimasis gniuždančiai aplinkai ir pastanga išlikti savimi; jis aktyvina atmintį ir skatina norą apmąstyti nugyventą laiką, padeda įžvelgti skirtingų patirčių ryšius ir prasmę: 166
Kuo smulkiausiai aprašiau susitikimą su Buku, su ponu „Schnauzbart", aprašiau Vilnelę prieš lietų ir po lietaus, keliais štrichais nutapiau vakarėjantį Bernardinų peizažą; įterpiau net kelis trumpus dialogus su Gerasimu Mucha – juk prisimeni, Tūla, tą vargšą durininką, kuris tirtėjo savo poste, bet nesitraukė iš jo nė žingsnio?
Labai svarbu, kad pasakotojo gyvenime yra mylimoji, įsivaizduojama kaip jo laiškų (ar užrašų) skaitytoja. Iš tiesų net nėra būtina, kad ji atsakytų į laiškus, – rašančiajam pakanka žinoti, jog egzistuoja visiškai jį suprantantis žmogus. Jo užrašai nėra tik pasakojimai apie praeities laiką, tai ir kito pasaulio kūrimas – įsivaizduojamas buvimas drauge su mylimąja, jos garbinimas ir kaltės išpažinimas.
Bohemiško gyvenimo samprata Kunčino veikėjų gyvensena ir savivoka neatsiejama nuo vadinamosios bohemos. Kunčino veikėjui bohema yra ir būdas neigti miesčioniškas vertybes, ir protestas prieš sovietmečio nykumą, asmeninės ir kūrybinės laisvės ribojimą. „Gyvenimas po dangumi" nepatogus ir rizikingas, tačiau, veikėjo supratimu, tik taip patiriamas tikras gyvenimo skonis, pažįstami žmonės ir įmanoma kūryba. Bohemišką gyvenseną jis linkęs idealizuoti kaip kūrybos šaltinį, nors pripažįsta, kad alkoholis pražūtingai veikia asmenybę, prarandančią ne tik ryšius su kitais žmonėmis, bet ir savigarbos pagrindus.
Veiksmo aplinka – sovietmetis Romano vyksmas plėtojasi sovietmečiu, daugiausia paskutinį jo dešimtmetį, tad vaizduojamoji erdvė pilna to laiko nuorodų – minimi gatvių pavadinimai, paminklai, kurių dabar jau nėra, išnykusios kavinės. Veikėją sovietmetis yra palietęs tiesiogiai, lemtingai paveikęs likimą, suformavęs ar deformavęs asmenybę. Iš universiteto jis išmestas dėl konflikto su karine katedra. Viena iš priežasčių, dėl kurių išyra pasakotojo šeima, – žmonos stojimas į partiją (antra priežastis – neištikimybė su garsiu tapytoju). Mano ekspati buvo iš ryžtingų moterų, kurios žūtbūtinai kovoja už savo vietą ir po saule, ir po mėnuliu. Saule švietė jai kompartija, į kurią buvo taip nelengvai priimta, o mėnuliu virš jos žibėjo išgeltęs nuo gyvenimo, tabako ir dažų tamsbru-vis tapytojo Romano Buko veidas. Tokius žmones pati partija vadina kovingais ir principingais, – amžinai kam nors įsipareigojusi, nuolat skubanti, nerami ir įtūžusi mano antroji pusė puikiai derėjo ir funkcionierių, ir Romano Buko pašonėje. Tik giliai širdyje ji šaipėsi iš savo partijos, gal net nekentė jos, kaip nekentė užsikimšusio klozeto, srutų dušuose ir už lango šmėsčiojančių žiurkių. Dar – mano girtų kalbų, kad toji partija pati padvės...
Užsimenama ir apie sovietmečiu įprastus kūrybos apribojimus, antai pasakotojo bičiulis savo bute nutapo freską „Rusų kunigaikščiai kloja savo vėliavas po kunigaikščio Kęstučio kojom", kažkas įskundžia jį „meno tarybai", kurso vadovas primygtinai
167
pataria uždažyti ir ateityje nepaišyti nei Kęstučio, nei Algirdo, jau geriau Žalgirio mūšį1, o dar geriau – Stalingradą. Pasakotojas šaiposi iš sovietinio režimo, jį demaskuoja. Vadinamasis girtuoklių kalėjimas, arba profilaktoriumas, panašus į Stalino laikų lagerius. Čia niekinamos asmens teisės, ypač kultūros žmonių. Tai primena ir vokiečių koncentracijos stovyklų aprašymus, pažįstamus pirmiausia iš Balio Sruogos „Dievų miško". Pasakotoją dažnai matome kaip abejotinos moralės valkatą, ir nesyk jis gali pasirodyti nesimpatiškas. Bet santykis su režimu jį atskleidžia kaip labai įžvalgų, kritišką, tiksliai formuluojantį mintį, ironišką žmogų, gebantį analizuoti gyvenamojo meto situaciją ir pasipriešinti jai pačia savo laikysena – atsisakymu eiti į kompromisus.
Vilniaus tema. Vienas svarbiausių pasakotojui rūpimų dalykų yra ryšys su Vilniumi, savęs ieškojimas juntant Vilnių fiziškai ir mąstant apie jį. Vilnius – tai pirmiausia Užupis, kuriame gyveno jo tėvai ir giminaičiai, o vėliau Tūla ir daugybė pažįstamų. Be Užupio, romano žemėlapyje itin svarbūs Vilnelės tiltai, Bernardinų bažnyčia, Savičiaus gatvė su namu, kuriame gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir Svč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, „Ryto" kavinė ir Vasaros gatvės ligoninė, profilaktoriumas Rasų gatvėje, Vilniaus kalvos. Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus – žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Kai regiu šitą kriokiantį, pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių – valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dvasios ubagų kvartalą <...> – man užkaista sprandas, ima svaigti galva – ne, ne, jokios prošvaistės! Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man.
Kalbėdamas apie Vilnių, pasakotojas užduoda svarbų klausimą: kiek esame jo verti, kiek esame prisijaukinę miestą, kuriame susipynę skirtingi architektūros stiliai, kuriame gyveno ir paliko pėdsakus įvairių tautų ir kultūrų žmonės? Prisipažįsta, kad jį nervina rašymai apie meilę Vilniui ir priesaikos grįžti į šį amžinąjį miestą, nes jis abejoja vadinamųjų Vilniaus patriotų meile ir nesavanaudiškumu. Sykiu sakosi ir pats nežinąs, ar gali mylėti miestą, kuriame patyrė tiek paniekos, skurdo ir nesėkmių, tačiau jaučiasi pažinęs jį tiek, kiek buvo lemta.
1
Žalgirio mūšio, kaip pasipriešinimo vokiečiams, tema buvo paranki ir Antrojo pasaulinio karo merais, ir vėliau – interpretuojant jį kaip lietuvių kovą su Vakarais.
168
AIDAS MARČĖNAS G. 1960
VIETOJ BIOGRAFIJOS Aidas Marčėnas, lietuvių poetas ir kritikas, gimė Kaune, studijavo Lietuvos konservatorijoje. Poetas yra dirbės įvairiausius darbus: ir autoserviso sargo, ir apšvietėjo Operos ir baleto teatre, ir gaisrininko, ir knygų pakuotojo. Be šių patirčių, kaip pats sako, yra sodines ir kirtęs medžius, traukiniais lydėjęs karves į Aziją, dirbęs kūriku Vilniaus universiteto Botanikos sode. 1993-iaisiais, stodamas į Rašytojų sąjungą, autobiografijoje Marčėnas rašė: „Nuo 1982 metų galutinai apsisprendžiau tapti poetu, ir tada mano gyvenimas pasibaigė.“ Poetas debiutavo sovietinio laikotarpio pabaigoje eilėraščių rinkiniu „Šulinys" (1988 m.), iki šiol išleido dar aštuonias poezijos knygas. Jo kūrybinį kelią apibendrina eilėraščių rinktinė „Eilinė" (2006 m.). Į ją nepateko tik trijų vėliau išėjusių rinkinių („Šokiai" 2008 m., „Dievų taupyklė" 2009 m., „Ištrupėjusios erdvės" 2012 m.) eilėraščiai.
KŪRYBOS BRUOŽAI
Poetinės transformacijos principas Ar galima pasitikėti poeto biografija, jei jis, kaip pats sako, yra „tiesą meluojantis" žmogus ? Poetinė kalba, transformuojanti, perkurianti autoriaus asmeninę patirtį, eilėraštyje sukuria naują tikrovę. Panašiai kaip Henrikui Radauskui, poetinės transformacijos principas Marčėnui labai svarbus. Radauską jis neabejotinai laiko vienu pagrindinių savo mokytojų. Tai liudija ir eilėraštis „Radausko nužudymas" – kad taptum savitu poetu, mokytoją reikia simboliškai nužudyti, atsikratyti jo įtakos (prisiminkime, kaip Radauskas mėgsta simboliškai „žudyti" tikrovę kurdamas poetinį pasaulį). Tačiau Marčėnas yra išėjęs ne tik Radausko poetinę mokyklą. Jis išmoningai žaidžia su lietuvių poetine tradicija: eilėraščiuose užtiksime tiesioginį ar netiesioginį dialogą su Sigitu Geda, Tomu Venclova, Sigitu Parulskiu.
169
ĮTAKOS man darė įtaką lietus ir jaunas buninas, ir vėjas, ir šventas jonas – du kartus, ir tris kartus – šviesos kūrėjas ir keturis kartus kadai, o ne, penkis – tarkovskio kinas, ir kokį trisdešimt – baltai kasmet pražystantis jazminas kelis kartus, sakykim, mūzos, bet daug dažniau – mėlynė, guzas ir daugel panašių dalykų iliuzijos, pegasų karčiai, ir vieną sykį – šitas karčiai saldus gyvenimas už dyką
1.
Remdamiesi tekstu įrodykite, kad eilėraščio subjektas – menininkas, galbūt poetas.
2.
Kokiu pagrindu būtų galima suskirstyti lyrinio subjekto patirtas įtakas? Apibendrindami įvardyki te, kas veikė kūrybą.
3.
Kę eilėraščiui suteikia „tikslus" įtakų suskaičiavimas?
4.
Remdamiesi eilėraščiu pasvarstykite, kas Aidui Marčėnui yra kūryba.
Laiko ženklai Aido Marčėno poezijoje fiksuojama tam tikro laiko atmosfera. Ankstyvesnėje kūryboje tas laikas – poeto vaikystė, sovietinių laikų pabaiga. Šlaistymąsi po miestą, bohemišką gyvenseną Marčėnas ir jo bendražygiai menininkai – ne tik rašytojai, bet ir dailininkai, muzikantai – suvokė kaip atsiribojimą nuo sovietinės tikrovės. Sovietinę sistemą, kaip apversto, iškreipto pasaulio modelį, poetas sakosi aiškiai perpratęs psichiatrijos ligoninėje – ten pateko norėdamas išsisukti nuo tarnybos kariuomenėje. Kalbėdamasis su literatūros kritiku Valentinu Sventicku, jis prisimena: 1981 ar 1982 m. patekau į beprotnamį. Jaučiausi ten labai gerai. Jaučiausi esąs normalioj aplinkoj, galėjau laisvai kalbėtis. Žmonės ten buvo su savom problemom, bet atrodė, kad nenormalus pasaulis yra kitapus beprotnamio tvoros. Siurrealistinis pasaulis. Kokia baisi buvo santvarka! Beprotnamy jauteisi esąs tarp normalių savų žmonių.
Vėlyvesnėje ir naujausioje Marčėno poezijoje yra posovietinės Lietuvos detalių. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, kai menininkų kasdienybė buvo gana 170
sunki, jis pateikė prašymą Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai: „Prašau man dabar išmokėti pinigus, kuriuos RS vis vien turėtų išleisti karstui ir būsimoms laidotuvėms, nes po mirties susideginsiu ir išsibarstysiu po Lietuvą. O dabar noriu valgyti!“ Poetas sako juokavęs rašydamas tą prašymą ir vis dėlto priduria: „Bet juokuose yra dalis tiesos, ar ne?“ To meto eilėraščių subjektas nepasiduoda bendram ūpui atgavus laisvę, tėvynę mato tokią, kokia ji yra, – be euforijos ir patoso: Nubusk ir melskis: „Tėve nebe mūsų, neduok daugiau jiems duonos kasdieninės, pyrago duok.“ Kasdien mažiau tėvynės. Teliko himnas, o giesmė užduso. „Metai be žiogo“
Santykis su gimtuoju miestu A. Marčėnas – Vilniaus poetas. Jis miestą regi iš neparadinės pusės, kur nėra turistų lankomų vietų, išgražintų gatvių, restauruotos senovės. Tai prišiukšlintų skersgatvių, purvinų tarpuvarčių erdvė, joje gyvena Marčėno poezijos žmogus. Tokį miestą – apšiurusį, apgriuvusį, bet tikrą – jis myli ir apmąsto. Atmintyje gyvos kadais įsirėžusios konkrečios miesto detalės, sutikti žmonės, vakaro kavinėje nuotaika, draugų vardai, muzika, klajojimai po apylinkes, biografijos faktai – vaikystė Antakalnyje, darbas Botanikos sode. Iš eilėraščių galima atkurti vėlyvojo sovietmečio Vilniaus erdvę – su centru, vadinamuoju gorkynu (Maksimo Gorkio, dabar Pilies ir Didžiąja gatve), kavinėmis, kur rinkdavosi bohemiškas jaunimas, Senamiesčio gatvelėmis, nuo kurios nors Vilniaus kalvos staiga atsiveriančiais vaizdais. Dabartiniam skaitytojui tos detalės gali būti nežinomos, bet juk eilėraštis kalba apie visiems pažįstamus dalykus – žmogaus savijautą miesto erdvėje, netikėtų grožio akimirkų patirtį, bėgančio laiko pajautą, žmogiškųjų ryšių trapumą.
Vertybės Marčėno poezijos lyriniam subjektui būdingas ironiškas santykis su bedvasiu, kompiuterizuotu pasauliu. Jis netiki kilniomis idėjomis, abejoja žmonijos mitais, yra nusivylęs skelbiamomis vertybėmis: Nėra prasmės. Ir dar mažiau naudos. Jokių iliuzijų, jokių naujų idėjų. Kokia kalba kompiuteris giedos giesmes mėnulių, ežerų ir vėjų? „Metų pabaiga“
Jis pavargęs ir nuo bohemiško gyvenimo. Bohema – anaiptol ne idealas, į ją žvelgiama su pašaipa – pragertos naktys, rytinės pagirios, depresijos. Eilėraščių žmogus to neslepia ir nesiteisina. Šaltame, nejaukiame pasaulyje jį gelbsti retas bendravimas su draugu ar knyga. Ir autoironija.
171
Vertybių hierarchijos pagrindu tampa pati poezija: Pasaulis baigiasi, todėl reikia rašyti eilėraščius. „ars poetika“
Ji suvokiama kaip galimybė pasipriešinti šiuolaikinio pasaulio chaosui ir jį suvaldyti. Poezija atveria laikiną, trapų pasaulio grožj ir taip atsveria mirties visagalybę. Vaikystė, kitaip nei Sigitui Parulskiui, yra laikas, kurio galima „nusitverti" nevilties akimirką, o Dievas, nors ir vengiamąjį įvardyti, jaučiamas kaip pirmasis šio pasaulio grožio kūrėjas (antrasis – poetas). Tad Marčėnas, nors ironiškai melancholiškas, vis dėlto vilties poetas. Nesvetimas jam ir komizmas: ir dardi į tolių tol; per metaforų žemes per palyginimų molį kol į patvorį išmes „Kartais taip“
Išmintingas poetas visada truputį juokdarys: Hamleto žodžiai žvelgiant į karaliaus juokdario kaukolę „vargšas Jorikas" tapo Marčėno eilėraščių rinkinio pavadinimu. Poetas yra kalbos ir pasaulio tarpininkas, apdovanotas dieviška galia kurti tarsi iš nieko. Tad apie jo misiją kalbama ir romantiškai, ir visai kasdieniškai, proziškai.
Poetika Marčėnas mėgsta tradicines, poetinio amato išmanymo reikalaujančias eilėraščio formas. Jo tekstai skambėjimu primena sklandžias klasikų Maironio, Salomėjos Nėries, Henriko Radausko eiles. Tiesa, tas aukštasis stilius – klasikinė eilėraščio sandara, taisyklingo rimo, ritmo muzikalumas, grakštus vaizdas – ne visai grynas. Poetas mėgsta žaisti šiek tiek padėvėtais įvaizdžiais, prozaizmais, į pakilų sakinį įterpti sąmojingą frazę – taip ir randasi naujas poetinis pasaulis. Lyrinis subjektas yra atviras, nebijo išsakyti, ką jaučia, nuostaba – viena pagrindinių jo būsenų. Sykiu jis ironiškai žvelgia ir į aplinką, ir į savo jausmus. Už sklandžių ir melodingų eilių dažniausiai slypi paradoksali mintis, estetiškai patraukliai byloj amą apie proziškus, tradicinei poezijai neįprastus dalykus. Pasak Sigito Parulskio, Aidas Marčėnas yra vienas iš tų paskutinių mohikanų, kurie archajiška forma priešinasi realybės netobulumui.
Poetas postmodernistas A. Marčėno poezijoje esama postmodernizmo bruožų. Atrodo, kad jo eilėraščių žmogui smagiausia mąstyti ir kalbėti laisvai cituojant įvairioms kultūros epochoms, literatūros srovėms priklausančius kūrinius, parafrazuoti nurodant citatos šaltinį arba ir nenurodant. Jo poezijos subjektas nepasitiki nusistovėjusiomis nuomonėmis, tarsi žaisdamas gretina skirtingus požiūrius, pats neprisirišdamas nė prie vieno. Todėl eilėraščiuose apstu paradoksų ir žaismės, stilistinių kaukių. 172
Dažnai netikėtai viename kūrinyje gretimais atsiduria tai, kas tradiciškai žiūrint stilistiškai ir tematiškai prieštaringa. Pomėgis jungti net labai nutolusius, priešingus dalykus susijęs su savitu požiūriu į vertybes – tiek menines, tiek egzistencines. Eilėraštyje „Grynojo proto kritika" lyrinis subjektas tarsi polemizuoja su Imanueliu Kantu (ImmanuelKant), XVIII a. vokiečių filosofu, kuris vertina protą, nes, pasak jo, žmogaus proto užtenka sukurti moralei, nustatyti elgesio principams ir jiems paklusti. Kantas teigia, kad dorovė turi būti charakterio pagrindas, ragina turėti drąsos naudotis savo protu. Marčėnas savo eilėraščiui pasiskolina iš Kanto jo rimto veikalo pavadinimą ir pateikia savą žmogiškojo proto vertinimą.
GRYNOJO PROTO KRITIKA protas, vienatinis toks, nepakartojamas, nepataisomai šypsantis protas protingiausias dažniau vakarais mano grynas mažutis protelis, jei taip pagalvotum turiu ten kažką protą, vėjo malūną, protą malantį vėją, kai išeinu išeinu pasivaikščiot su šuneliu, su šikančiu šuneliu neprotingas, susimąstęs po žvaigždėmis
1.
Kaip lyrinis subjektas kalba apie žmogaus protą eilėraščio pradžioje?
2.
Kokią prasmę eilėraščio žmogaus svarstymams suteikia antrame posme minimas paros metas?
3.
Paaiškinkite proto, malančio vėją, metaforą.
4.
Filosofas Imanuelis Kantas yra pasakęs: „Du dalykai man kelia nuostabą ir pagarbią baimę – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsniai manyje." Kokia kantiškoji šio posakio prasmė ir kaip jį parafrazuoja Marčėnas?
5.
Raskite aukštojo ir žemojo stiliaus posakių. Kokią prasmę kuria jų gretinimas?
Postmodernistu Marčėną galima laikyti ir kitu aspektu – tai neabejotinai daugiasluoksnis poetas. Jo kūrybą galima skaityti ir kaip jausmingą lyriką su ironijos atspalviu, ir kaip dialogą su tradicija – melodingą, gražų žaidimą kalba, poeziją apie pačią poeziją. 173
MARIUS IVAŠKEVIČIUS G. 1973
BIOGRAFIJA Prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, teatro ir kino režisierius M. Ivaškevičius gimė Molėtuose. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Ivaškevičius taip apibūdina savo atėjimą į suaugusiųjų pasaulį: Užaugau blogio sistemoje, ir ji manės, kaip ir mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku atėjo „gerieji" laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisve. Tai buvo tarsi dviguba laisvė, kartu išėjimas į savarankišką gyvenimą <...>. Turėjau laimės patirti dvi sistemas, kurios nuo amžių amžinųjų lydi žmoniją, o tokia patirtis tenka toli gražu ne visiems.
Dirbo dienraščio „Respublika“ reporteriu, Lietuvos televizijos Kultūros laidų redakcijos žurnalistu, režisieriumi, buvo Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ bendradarbis. Išleido novelių rinkinį „Kam vaikų“ (1996 m.), romanus „Istorija nuo debesies“ (1998 m.), „Žali“ (2002 m.). Parašė pjeses „Artimas“ (2002 m.), „Malyš“ (2002 m.), „Madagaskaras" (2004 m.), „Mistras" (2010 m.), „Išvarymas“ (2012 m.). Ivaškevičius rašo ir vaidybinių, dokumentinių filmų scenarijus. Vienas iš rašytojų, kurių kūryba daugiausia verčiama į kitas kalbas.
SAVITAS SANTYKIS SU ISTORIJA KŪRYBOJE M. Ivaškevičių labiausiai domina individo, tautos santykis su istorija. Tragiški įvykiai vaizduojami žaismingai, kartais net komiškai. Apie tautai svarbius dalykus rašytojas kalba be išankstinių nuostatų, pasišaipydamas iš to, kas atgyvenę, siūlo naują požiūrį.
DRAMA „MADAGASKARAS“
Mitų paneigimas Dramos ypatybė – steteotipų ir štampų, įsigalėjusių Lietuvos sampratoje, neigimas, naujo santykio su tėvyne ieškojimas. Pasak kritikės Jūratės Sprindytės, 174
„Madagaskaras" yra tikras XX a. tautinių idėjų ir mitų lobynas: veidu į jūrą (Kazys Pakštas), veidu į debesis (Steponas Darius ir Stasys Girėnas), veidu į meną ir estetizmą (Juozapas Albinas Herbačiauskas), Rytų ir Vakarų sintezė (Stasys Šalkauskis), pranašiškos vizijos (Oskaras Milašius), Vilniaus vadavimas, krepšiasvydis kaip religija, ūkinė trumparegystė. Pagrindiniai visuomenėje įsigalėję mitai, kuriais abejoja autorius, susiję su lietuvių kilme, nacionaliniu charakteriu, kalba ir agrarine gyvenimo sankloda.
Pozityvaus lietuvių charakterio mitas Herojiškas, romantizuotas kario ar žemdirbio paveikslas, būdingas klasikinei lietuvių literatūrai, modernaus individo nebetenkina. Pjesėje labiau pabrėžiamos neigiamos lietuvio savybės: • pražūtingas naivumas, kritinio mąstymo stoka (Salės pasitikėjimas slibi nais – komunistais); • priešiškumas kaimynams (Oskaras tiki savo regėjimu, kad nukritęs Mėnulis išvaduos lietuvius nuo pavojingų kaimynų); • menka savivertė, nepakanta kitataučiams (lietuvis „kartais gerokai pristingąs nerviško pajėgumo, tuomet įvairiai išsiliejantis: arba su kilpa ant kaklo, arba kaimyną kapot“, „Vasarą mūsų tautiečiai linkę nekęsti lenkų, žiemą jie linkę nekęsti aptariamos žiemos“); • susireikšminimas, pasipūtimas (Pokštas ir Oskaras įtikėję aukšta lietuvių kilme); • agresyvumas (svajoja okupuoti Madagaskarą, nes reikės vietos naujakuriams lietuviams, nuolat ieško priešų: „Betgi išorės priešą, net ir juodajam žemyne, lepiame kontinente, tautai į krūvą sutelkti apsimoka augint“).
Senos ir nekintančios kalbos mitas Veikėjų vartojama stilizuota tarpukario laikų kalba turi dvejopa funkciją: kelia juoką, nes pasikeitusi daugelio žodžių reikšmė (pavyzdžiui, santykiauti anuomet reiškė bendrauti) arba dabar jie išvis nevartojami (pramatymai – planai, idėjos, televizionierius – vizijų regėtojas, krepšiasvydis – krepšinis), ir iš dabarties perspektyvos leidžia suvokti pokyčius.
Idealizuotas lietuvių kilmės mitas Metraščiuose užrašytas ir kai kurių rašytojų (Jono Radvano, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus) kūryboje kartojamas lietuvių kilmės iš romėnų mitas ne tik įtvirtino ypatingą tautos statusą, bet ir leido jai įsirašyti į Vakarų Europos kultūros žemėlapį. „Madagaskare" pateikiama lietuvių kilmės iš mistinės Atlantidos versija, tikėjimas, kad senieji graikų išminčiai kilę iš lietuvių, greičiau rodo susireikšminimą, stereotipinę mažos tautos gigantomanišką mąstyseną. Perdėtas, liguistas lietuvybės puoselėjimas pajuokiamas iškalbinga remarka į veiksmo 7 scenos (Pokšto ir Oskaro dialogo) pabaigoje: „Grindys, neišlaikiusios lietuvybės, įlūžta, ir jiedu prasmenga." 175
Nekintančio pasaulio mitas Jis byloja apie amžiną, nesikeičiančią agrarinę sanklodą. Daugelio lietuvių rašytoju kūrybos pagrindas – kaip tik žemdirbio pasaulėjauta ir agrarinės kultūros tradicija. Dabartiniam žmogui, gyvenančiam globaliame pasaulyje, žemdirbio pasaulėvaizdis per ankštas. Senoji gyvenimo sankloda seniai suirusi, o jos vertybės – lėtumas, pasyvumas, nenoras keistis – žmogui gali būti net pražūtingos. Ne veltui kritikuojamas Pokšto tėvų neūkiškumas (ketina pjauti ariamą jautį), patriarchališka tvarka šeimoje, tamsumas (nevertina knygų), pasyvumas (bijo naujovių). Nuvainikuodamas tautinius mitus Ivaškevičius skatina mąstyti apie tai, kas mūsų tradicijoje iš tiesų amžina, o kas virtę prietarais ir stabdžiu. Kritiškas požiūris į lietuvių kultūrą, istoriją – tai autoriaus pastanga padėti tautai išgyti nuo perdėto savęs garbinimo ar niekinimo.
Komizmas Komišką jspūdj sudaro tiek veikėjų kalba, tiek siekis įgyvendinti fantastinius sumanymus. „Madagaskaras“ yra idėjų drama: joje nėra veiksmą plėtojančio išorinio konflikto, veiksmo variklis – skirtingų idėjų susidūrimas. Pokšto idėja – išgelbėti Lietuvą perkeliant į kitą kraštą, Salės – įprasminti gyvenimą romantiška meile idealiam vyrui. Kalba – itin savitas komizmo elementas. Komiškas efektas pasiekiamas įvairiai žaidžiant žodžiais: • neįprastai užrašant ir taip pakeičiant prasmę (geografas Pakštas virsta dramos protagonistu Pokštu, jausmingo žanro – „melo dramos“ – kūrinys prilygina mas prasimanymui, „jūroskeptikai“ skamba panašiai kaip „euroskeptikai“); • vieną reikšmę pakeičiant kita (Indijos vandenynas vadinamas Indauja, Antananaryvas – Antano narvu); • manipuliuojant netaisyklingos darybos žodžiais („Rūsti Lietuva yra genijams. Kaip Dantiniai pragaro ratai“, – „Dantiniai“ yra ir netaisyklingas daik tavardžio „dantis" vedinys, ir užuomina apie Dantės „Pragarą“). Ironija pasitelkiama kalbant apie romantizuotą lietuvybės idėją. Lakūnams Steponui ir Stasiui Pokštas sako: „Skriskit ir būkit pirmieji lietuviai tarpe aniuolų. Skleiskite lietuvybę tarpe Dievo tarnų.“ O taip jis apibūdina emigrantų lietuvybę: „<...> po ilgų dešimtmečių sunkiausio ir įtempto darbo skambės per pasaulį lietuviai su beisbolo lazdomis.“ Ironija randasi iš idėjos ir jos įgyvendinimo neatitikimo.
„Madagaskaro“ santykis su kitais tekstais Ausdamas dramą iš citatų, nuorodų, užuominų, autorius tarsi nekuria nieko naujo, tik kartoja, parodijuoja žinomus tekstus. Bet dėl intertekstualumo seni siužetai įgauna naują prasmę. Štai Salė, rodydama į bažnyčią, sako Milei: Drauge, žvelk į šiuos mūrus. <...> Salta yra tuose mūruose. Drėgna ir nejauku. Eik ir juos sušildyk. Glauskis altorių šešėly, pildyki juos jaukumu. O kuomet mylimasai eis griekų išklausyti, tu prie jo priklaupk. 176
Šiame fragmente „perskaitomi“ Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo epizodai (draugystė su būsima žmona, šios bičiulystė su poete Salomėja Nerimi), nuspėjamas poeto ir kunigo vidinis konfliktas, užsimenama apie romaną „Altorių šešėly“. Intertekstualumo pavyzdys – ir istorinių asmenybių pasirinkimas, ir dramoje minimos jų gyvenimo peripetijos (diplomato ir rašytojo Oskaro Milašiaus pranašiški regėjimai, geografo Kazimiero Pakšto siekis sukurti „atsarginę“ Lietuvą, Salomėjos Nėries kolaboravimas su komunistais). Intertekstualumas leidžia kūrinį priskirti postmodernizmo literatūrai.
MADAGASKARAS I veiksmo 7 scena (fragmentas) Pokštas: Tai šit kaip, gerbiamas Oskarai. Skaudu man tai jums sakyti, triauškiant ananas, bet mūsų neprigulmingumas neturi jokios ateities šiųdienėje Europoj. <...> Mūs neprigulmingumas, mano giliu pramatymu, tėra tik šviesus meteoras, žybtelėjęs danguje. O mano tiksliu apskaičiavimu, gyvenant apsupime tarp ruso, lenko ir vokiečio, mums likę gyvuot maža daug penkiolika, dvidešimt metų. <...> Kokis iš to išėjimas, klausiate jūs manęs? Atsakau. Planinė emigracija. Siūlote man kafė ir stebitės, kodėl aš – lietuvis Kazimieras Pokštas – siūlymo jūsų nepriimu? Jis tautiškai neteisingas. Patriotiniai nebrandus. Tūkstančiai mūsų piliečių savo raumenų pajėgas atiduoda brazilui, čiliui, kolumbiui, urugviui dirbdami jų plantacijoj jūsų primėgtą kavą. Ar jie toje saulėtoj terpėj tarp džiaugsmingų žmonių, mėgstančių tango, vyną ir nuogąją moteriją, ilgai pasiliks lietuviais ? Griežtai tvirtinu: ne. Nespės per pasaulį pereiti nė kelios dešimtys metų, kai buvusi jų lietuvybė bus sumalta į kavą ir kitataučių vartojama kaipo kafė olė1. Pokštas laukia. Oskaro reakcijos, tačiau jos ir vėl nėra. Pokštas: Klausiat manęs taipogi, ar aš nesušalau? Kas žino, gal man ir šalta. Vėsoka yra jūsų bute. Bet netgi jei aš stovėčiau sušalęs į ledo statują, neleistina būtų lietuviui, savo tautos patriotui, o tokis tamsta ir esti, sviesti į židinį anglį ir tuomi mane išsaugot. Iškart atsakau kodėl. Kadangi mūs lietuvybė, be pramanytos tvarkos išmėtyta po Naujorką, Bostoną ar Čikagą, naudojama kaipo įrankis kasyklose anglį išgaut. Kiek ji ilgai dar tvers tamsioj, prakaitingoj šachtoj ? Šimtą, tūkstantį metų? Dvidešimt maža daug. Toliaus tie lietuviški muskulai pataps amerikoniškais, daininga lietuvių kalba išvirs į šachtiorų slengą ir vėlei mūs lietuvybė traginiai bus sukūrenta Žiemių Amerikos pečiuose. Oskaras: Atleiskite, mesjė Pokšt. Jeigu jums šitaip šalta, galėčiau atnešti malkų. Pokštas: Ne, gerbiamasai Oskarai. Man šalta yra vidujiniai. Išoriniai aš prakaituoju, kaipo Žemės žmogus. Karšta esti Paryžiuj. Bet giliai patriotiniai, tautiniai aš šąlu. Ir baisiai mane prišildytų jūsų apsisprendimas ambasaduoti Angoloje ar kurioje kitoje Afrikos šalyje. Tiktais ten aš dar pramatau tinkamą žemės tuštumą, kurioje ilgainiui iškiltų rezervinė Lietuva. Kasmet iš manęs 1
Žodžių žaismas: café au lait (pranc.) – kava su karštu pienu, geriama Europoje, Siaurės Amerikoje, Café Olé – užkandinių tinklo prekės ženklas. Čia reiškia greitai suvartojamą produktą.
177
jūs gautumėt dešimtis tūkstančių vyrų, o taip pat moteriškių, kaip aš vadinu, lietuvnešių, netelpančių Tėvynėj. Jums būtų šventa pareiga apsaugoti juos nuo kontakto su juodaisiais piliečiais, kadangi, manau, neatleistina, jei dar silpna lietuvybė imtų keist odos spalvą. Kaipo pasiuntinųs jūs tvirtai prižiūrėtumėt lytinį jų gyvenimą, tautiniai reguliuotumėt masinį ištvirkinimą. Reikiant stabdyti gimimą – diegtumėt susilaikymą. Pakankamai prisikaupus ir taip gausiems maisto ištekliams, leistumėt išrinktiesiems, labiausiai viltingai nuteikiantiems ir lytiškai pajėgesniems apsėklinti vieną ar kitą kaimyno tautinę moterį. Ilgainiui, kuomet sustiprėtų rezervinė Lietuva, galima būtų pajungti bendram lietuvybės reikalui ir juodąją moteriją. Juodieji lietuviai taptų didele parama pradedant santykiauti su juodaisiais kaimynais. Meistriškai išplėtoję savo agrarinį ūkį, išstatę juodąjį Vilnių – rezervine mūsų sostine, taipogi ir juodąjį Kauną, jei Vilnių vėlei užgrobtų kaimynas juodasis lenkas, mes duotume savo kaimynams geresnio gyvenimo pavyzdį. Taip kad per du šimtu metų Afrikos kontinentas taptų plačiai užusėtas juodai baltais ir spalvotais mūsų tautos patriotais. Tuomet jau galėtume grįžti ir pagrūmoti lenkui, vokiečiui arba rusui viso labo pirštu. Ir kaipo prisiminimą, iš skausmingos nostalgijos atkurtume pirmąją Lietuvą, suniokotą ir nutautintą barbarų svetimų. Tokią aš kaipo politikas matau vienatinę išeitį šviečiančiam danguje ir būsimai užgesintam mūsų tautos meteorui.
Į kambarį grįžta Oskaras, vienoje rankoje nešinas kalaviju, kitoje padėklu su ananasu. Oskaras: Atleiskite, mesjė Pokšt. Ar matote, ką jums nešu? Pokštas: Suprantama, gerbiamas Oskarai. Oskaras: Tai yra ananas. <...> Asmeniškai man ananas nė iš tolo neprimena juodos lietuviškos duonos. Į baltąjį tautinį lašinį jis irgi nepanašus. Seršė, lietuvybės drauge, skirtumo nuo cepelino. Prapjovęs jį nesurasi nė grumstelio mėsos. Manau, kad gražus mesjė planas pirmiausia skaudžiai pakirstų mūsų tautos kulinarinį, pilvinį patriotizmą. O iš ten jau tiesiausias kelias į prie varlių prisivalgymo ir kitokių bžitkumų. Štai kur mesjė klaida. Giliausioji lietuvybė slypinti skrandžio sultyse. Pokštas: Aš, tamista, juk ne pramogai kuriu išėjimo planą. Mane tai verčia daryti politinis padėjimas. Tik paaukoję savitą lietuviško pilvo tautybe, galėtume išsigelbėti nuo didesnės aukos. Oskaras: Norit, atskleisiu jums paslaptį, kurios jūs, giliu mano prašymu, visuomenei neišduosit. <...> Atsiduokim (pakelia pirštą į viršų). Pokštas: Viešpačiui? Oskaras: Mėnuliui. <...> Sakau tai kaip ambasadorius, tautos priskirtas Pari. Pusė Mėnulio nakčia nusivoš ant Rosijos. Et fine. Rusija sunaikinta. Lietuva rytuose turi platų pasienį su neitraliu Mėnuliu. Galima megzti santykius, siųsti į jį diplomatą, vargšus kolonistus. Rankioti meteorus, kraterius užusėt. Žodžiu, kaimynas ramus, patikimas, kaipo belgas. Pokštas: (sutrikęs priima tai kaip pokštą) Mes kartais, politikieriai, mėgstam kalbėt metaforiniai, bet kitąkart dėl puošnybės suaukojam aiškumą. Sakykite, kaip tai atrodytų išdėliojus realiniai. Oskaras: Rusija – jums realu? Pokštas: O kaipgis, gerbiamas Oskarai. Kartais net nejauku nuo šito jos realumo. Oskaras: Mėnulis – jums realu? Pokštas: Suprantama, negi Mėnulis būtų tik išmislo fikcija, padarinys vaizduotuvės.
178
Oskaras: Tai kas jums čia metaforinio? Du realūs dalykai krenta vienas ant kito ir vienas kitą priploja. Pokštas: O, tarkite, kodėl pusė, kaip jis atsidalins? Oskaras: Simplė2 (kerta kalaviju per ananasą ir lis skyla pusiau). Pauzė Pokštas: Ar jūs su kuo nors konsultavotės ? įspėjote Tautų Sąjungą? Lietuvos vyriausybę ? Oskaras: Konsultavausi? Su juo (pakelia į viršų pirštą). Pokštas: Mėnuliu? Oskaras: Viešpačiu. Aš, mesjė Pokšt, per jį gaunu įvairių televizijų. <...> įdomios yra televizijos. Man buvo kraupus atradimas, kuomet atėjo žinia, kad tai lietuvybės darbas buvo atvežti į Graikiją tuos iškilius lietuvius: Sofoklį, Homerą, Sokratasą. Jaučiausi, kaip kad mesjė, sunkiai beįtikėdamas mėnuliškom galimybėm. O dar kuomet sužinojau, iš kur jie tuos vyrus atvežė. Pokštas: Gerbiamas ambasadoriau. Mane nuo jūsų pramatymų išmušė tautinis prakaitas. Jaučiu, kad mane jis visą persmelkia vidujai. Oskaras: Man tai pažįstamas jausmas. Ir žinot, iš kur atėjo tie iškilūs lietuviai ? Valgykit ananas. Iš saulėtos Atlantidos. Girdėjot, ko ji nuskendo ? Nagi nebepakėlė išaugusios mūs lietuvybės. Daug jos prisigamino, o laivybos nebuvo, nebuvo jūrinio mąstymo. Teisybę jums pasakysiu, netgi uostų nebuvo. Žodžiu, nebuvo sąlygų saugiai išemigruot. Pokštas: (braukdamas nuo kaktos prakaitą) Labai man yra pripažįstamas šis lietuvybės bruožas. Oskaras: Nepakėlė žemynas sudėtingos tautos, nu ir kapituliavo, pasinėrė po vandeniu. Pokštas: Dėkui jums, ambasadoriau, už gausingas vaišes ir netradicišką matymą mūs pasaulinės kilmės. Pokštas atsistoja, ieško, kur čia išeiti, blaškosi po Oskaro butą. Oskaras: Tada jie gyveno po vandeniu. Dugną rugiais apsėjo. Labai tauta gyvybinga. Kariuomene stiprią turėjo. Bet koks tas karas po vandeniu. Strėlės plaukia lėtai. Radosi pranašų, maniusių, kad reikėtų lipti į kontinentą. Lipo, bet buvo tokie dvasiniai milžinai, kad kontinentas po kojomis lūžinėjo kaip ledas. Todėl dabar taip nukandžiota atrodo mūs Europa. Teko išsidalinti. Gaila buvo žemyną po vandeniu nuskandini. Vieną jau taip nudaigojo. Žodžiu, išlipo kas kur. Išsiplėtė, nutautėjo. Naujakalbių prisigamino, graikiškai prakalbėjo. Romėnus bandė vaizduot. Ir laukė tūkstančius metų, baisiausius vargus kentėjo staugdami į Mėnulį patino vilko balsais. Jednak Mėnulis ir bus tas pakojinis pagrindas, kuris visus lietuvius galės krūvoje išlaikyti. Nes žemės liesi kontinentai neturi tokios jėgos, kuri pakeltų šią tautą. Išėjote, mesjė Pokšt. Pabūgote televizijos. Nelengva prisipažinti sau praeities didybėj. Pokštas grįžta ir atsisėda šalia Oskaro. Pokštas: Aš čia, gerbiamas Oskarai. Atkirskite man ananas. Ir žinote, gal geriaus išjunkime televiziją. Baikime politikuot. Kartais labai mane vargina amžini, nenustojantys politikierių debatai. Norisi kartais žmogiškai, be skaudulių pakalbėti su protingais tautiečiais iš lietuvybės elito apie mūs sunkumus. Grindys, neišlaikiusios lietuvybės, įlūžta, ir jiedu prasmenga. Simplė (pranc.) – paprasta. 179
TEMINĖS GIJOS Kartojant literatūros kursą, pravartu pamąstyti, ką literatūra kalba apie pasaulį, tautą, valstybę, individo būtį, moralę. Teminių gijų lentelė padės aprėpti skirtingų laikotarpių Lietuvos literatūrą, palyginti, kaip esminius gyvenimo klausimus svarsto vienas ar kitas rašytojas. Lentelė nėra ir negali būti baigta – siūlome tapti jos bendraautoriais: papildyti kitais kūriniais ar jų ištraukomis, pasižymėti pagrindines jų idėjas, pateiktus teiginius išplėsti savomis įžvalgomis, formuluoti galimus rašinių pavadinimus. Linkime kūrybinio įkarščio ir svarių minčių rengiantis ne tik egzaminui, bet ir gyvenimui. Aspektai
Autoriai
Komentarai
Žmogaus ir pasaulio prieštaringumas, prigimties dualizmas
M. K. Sarbievijus, odės „Telefui Likui", „Krispui Levinijui"
Žmogaus menkystė priešinama kūrinijos didybei. Lemtis žaidžia žmogaus gyvenimu: Fortūnos ratas gali ne tik iškelti, bet ir nugramzdinti.
Maironis, eilėraščiai „Ko siekiu ir alkstu", ,„Nuo Birutės kalno", „Vasaros naktys", „Užmigo
Žmogus yra vienišas, ilgisi ryšio su kitais. Kasdienis gyvenimas neatitinka svajojamo idealo, nepatenkina lūkesčių. Pasaulio harmonija nenuramina širdies troškimų.
V. Krėvė, drama „Skirgaila"
Valdovas trokšta žmonėms gero, bet nemoka to pasiekti. Sako norįs naikinti blogį, bet pats keršija ir smurtauja. Tiki senaisiais dievais, juos gerbia, bet mano, kad reikia gelbėti ne tikėjimą, o tautą.
Putinas, eilėraščiai „Skriski, are", „Tarp dviejų aušrų", „Rudenio naktį", poema „Vergas", romanas „Altorių šešėly"
Jausmai ir intelektas, pareiga ir troškimai, siekiai ir galimybės nesuderinami. Kasdienybė nyki, žmogus trokšta patirti beribę, paslaptingą būtį. Pasaulyje ir žmogaus širdyje atsiveria dramatiškos viršūnių ir gelmių prieštaros. Vasaris neįstengia nei prisitaikyti prie kunigų gyvenimo normų, nei aktyviai priešintis, nes nėra tikras dėl savo pašaukimo.
S. Nėris
Eilėraščiai apie tėvynės ilgesį, vienišumą, širdgėlą, savigraužą nedera su sovietinės ideologijos reikalavimais.
180
Aspektai
Stojiška asmenybės laikysena
Asmens laisvės manifestavimas ir siekimas
Autoriai
Komentarai
J. Marcinkevičius, poetinė drama „Mažvydas"
Pareiga tėvynei verčia kentėti. Herojus jaučiasi nelaimingas, išdavęs ir Lietuvą, ir artimuosius.
J. Radvanas, poema „Radviliada"
Būtina nepamiršti svarbiausių vertybių: aukotis tėvynei, gerbti protėvius, neišpuikti, nesididžiuoti žemiškais turtais.
M. K. Sarbievijus, odės „Pauliui Kozlovijui", „Publijui Munacijui", „Krispui Levinijui"
Raginama paisyti saiko, būti kukliam, išmokti grumtis su nuodėmingais troškimais. Žemiškasis pasaulis išbando žmogaus stiprybe, todėl reikia įveikti savo silpnybes.
K. Donelaitis, poema „Metai"
Būrai turi priešintis svetimųjų įtakai, kantriai ir atkakliai saugoti lietuviškus papročius, kalbą, išlikti dori ir garbingi. Doru gyvenimu žmogus patvirtina ištikimybę Dievui ir pelno bendruomenės pagarbą.
V. Kudirka, eilėraštis „Labora!"
Išaukštinamas stojiškas pasipriešinimas fiziniam ir dvasiniam silpnumui.
V. Krėvė, drama „Skirgaila"
Keleris sugeba atsispirti žemiškiems gundymams, egoizmui ir pasiaukoti dėl mylimosios garbės.
B. Krivickas, sonetai „Mūsų liko gal iš šimto vienas", „Kai kovoj kelies tu į ataką"
Lyrinis subjektas suvokia savo padėties beviltiškumą, bet renkasi kovą su stipresniu priešu – tai jo moralinė pergalė. Sąmoningas pasirinkimas herojiškai aukotis suteikia stiprybės, ryžto.
B. Sruoga, atsiminimų knyga „Dievų miškas"
Rašytojo nepalaužia lagerio nežmoniškumas – jis sugeba į absurdišką pasaulį ir į savo kančią žvelgti ironiškai.
J. Aputis, apsakymas „Vakarėjant gražios dobilienos"
Vaikas jaučiasi atsakingas už sergantį tėvą ir ryžtingai kovoja su sovietiniais biurokratais.
A. Mickevičius
Vaižgantas
Pasak V. Kavolio, Vaižganto asmenybė ir veikla išreiškė ir stiprino nepriklausomos asmenybės tradiciją lietuviu kultūroje.
Putinas, poema „Vergas", romanas „Altorių šešėly"
Žmogaus laisvės siekimas – tai nuolatinis ėjimas, tobulėjimas, įveikiant vidines prieštaras. Vasaris yra ištroškęs laisvės tikėti, mąstyti ir jausti, bet suvokia, kad, nutraukęs ryšius su kunigų luomu, vidinių konfliktų neišvengs.
B. Sruoga, atsiminimų knyga „Dievų miškas"
Nežmoniškomis nelaisvės sąlygomis žmogus išlieka laisvas – jo valia pasirinkti laikyseną.
B. Krivickas, sonetas „Mano dienos nebūtin pasvirę"
Laisvės išraiška – gyvenimo kelio pasirinkimas: Krivickas sąmoningai renkasi pavojų kupiną likimą.
181
Aspektai
Tauta istorijoje
Autoriai
Komentarai
A. Škėma, romanas „Balta drobulė"
Garšvos pozicija – nepasiduoti vartotojiškai kultūrai, svetimoms idėjoms, stereotipams. Kūryba yra būdas išreikšti savo laisvę.
M. Martinaitis, „Kukučio baladės"
Kukutis yra kaukė, kuria prisidengęs poetas gali kalbėti tiesą apie sovietinę sistemą. Ezopinė kalba neišvengiama kritikuojant sovietinio gyvenimo absurdą.
J. Kunčinas, romanas „Tūla"
Romano veikėjui bohemiškas gyvenimas yra būdas neigti miesčioniškas vertybes ir protestuoti prieš sovietmečio nykumą, asmeninės ir kūrybinės laisvės ribojimą.
J. Radvanas, poema „Radviliada" Mišką ir tautą sieja bendra istorija – išgyventi didybės, klestėjimo ir nuosmukio laikai. Visais amžiais santarvė su gamtos pasauliu lėmė žmonių gerovę. Dramatiška poemos pabaiga pabrėžia sunkią tautos, kuri kenčia svetimųjų prievartą, padėtį.
A. Baranauskas, poema „Anykščių šilelis"
Maironis, eilėraščiai „Milžinų kapai", „Oi neverk, matušėle!", „Nepriklausomybę atgavus". „Kur bėga Šešupė"
Tautinės tapatybės gaivinimas ir kūrimas
V. Krėvė, drama „Skirgaila"
Skirgaila priešinasi vaidilos Stardo reikalavimui neišduoti senojo tikėjimo. Valdovui rūpi gelbėti tėvynę ir tautą, nes lietuvius gali ištikti prūsų likimas. Grėsmės akivaizdoje reikia taikytis prie istorijos aplinkybių, rinktis pažangesnį kelią.
Č. Milošas, eilėraščiai „Rue Descartes", poemos „Miestas be vardo". „Kur saulė teka ir kur leidžiasi"
Poezija yra epochos liudytoja, pašaukta kalbėti tiesą apie istoriją.
M. Ivaškevičius, drama „Madagaskaras"
Lietuvos praeities mitų dekonstravimas. Rašytojas skatina atsisakyti išankstinio požiūrio, stereotipų. Nuolaidžiavimas prievartai – tragiška tautos klaida.
M. Daukša, „Prakalba į malonųjį skaitytoją" Tautiškumą Donelaitis sieja su dora: tik išlikdami „viežlybi" lietuviai gali atsispirti neigiamoms įtakoms. Griežtai smerkiami būrai, kurie mėgdžioja kitataučių papročius, pamiršta lietuviškus valgius, aprangą – svarbius tautinės tapatybės ženklus.
K. Donelaitis, poema „Metai"
182
Aspektai
Autoriai
Komentarai
V. Kudirka, eilėraštis „Varpas", „Tautiška giesmė"
Kudirka yra pasiaukojamo darbo pavyzdys, skatinantis įsisąmoninti savo pareigą tėvynei. Publicistiniuose tekstuose be gailesčio kritikuojami inteligentai, išmainę tautos idealus į sotesnj kąsnį.
Maironis, eilėraščiai „Užtrauksme naują giesmę", „Nebeužtvenksi upės" Šatrijos Ragana, apysaka „Sename dvare"
Įsipareigojimas tėvynei ir visuomenei
Vaižgantas
Visą gyvenimą Vaižgantas skyrė lietuvybės puoselėjimui: rūpinosi draudžiama spauda, rašė straipsnius, kritikavo lietuvių ydas, būrė juos kultūrinei veiklai: „Aš buvau gyvas – lietuvių reikalais!“
J. Marcinkevičius, poetinė drama „Mažvydas"
......................... .........................
J. Radvanas, poema „Radviliada"
Auklėtojas Mūsajas stengiasi įdiegti globotiniui mintį, kad aukšta kilmė įpareigoja ne tik nesuteršti krašto garbės, bet ją didinti. Sapnas prieš Ūlos mūšį įkvepia herojų nugalėti priešus ir įrodyti Lietuvos galią.
M. Daukša, „Prakalba į malonųjį skaitytoją"
Gimtąją kalbą būtina vartoti visose gyvenimo srityse. Jos paniekinimas prilyginamas prigimties išsižadėjimui.
A. Mickevičius, poemos „Vėlinės" III dalis, [poemos „Gražina", „Konradas Valenrodas"]
Poemų herojai tėvynės laisvei aukoja laimę ir gyvybę. „Vėlinių" III dalyje pagrindinis veikėjas tampa maištininku prieš priespaudą, kovotoju už savo tautos ir visų žmonių laimę.
V. Kudirka
Pasijutęs esąs lietuvis, Kudirka net sunkiai sirgdamas pasiaukojamai dirba tautos labui. Prasmingas darbas lemia asmens stiprybę, gyvenimo vertę.
Maironis
Tėvynės meilė – tai darbas, kova, reikalaujanti herojiškos aukos. Tokiam gyvenimui gali ryžtis tik dvasiškai brandus žmogus. Satyriškai vaizduojami tie, kurie susirūpinę tik savo gerove išsižadėjo kilnių idealų.
V. Krėvė, drama „Skirgaila"
Skirgaila, kaip Lietuvos valdovas, jaučiasi atsakingas už valstybės likimą, jos žemių išsaugojimą.
183
Aspektai
Autoriai
Komentarai
Šatrijos Ragana, apysaka „Sename dvare"
Rašytoja jautė pareigą padėti kaimo žmonėms, ypač nuskriaustiems, nelaimingiems. Skleidė švietimo, katalikybės idėjas, garsėjo kaip labdarė ir pedagogė. Mamatė, senojo dvaro šeimininkė, rūpinasi kaimo žmonėmis, ligoniais, neturtėliais.
3. Krivickas
Siekis tobulinti pasaulį
J. Aistis, eilėraštis „Vienas kraujo lašas"
Pripažįstama kaltė netesėjus pažadų – neapgynus tėvynės, nepasiaukojus dėl jos laisvės.
C, Milošas
Išlaikydamas ryšį su praeitimi, su anksčiau gyvenusiomis bendruomenėmis, žmogus priešinasi užmarščiai. Atsiminti – tai prisiimti atsakomybe. Pražūtinga paminti gimtinės papročius, tradicijas.
J. Marcinkevičius, poetinė drama „Mažvydas"
Mažvydas stengiasi gerais darbais ugdyti špitolninkų gėrio troškimą, juos šviesti ir auklėti. Savo įsipareigojimą tėvynei Mažvydas suvokia kaip jos gelbėjimą nuo istorinės nebūties: tauta, kurianti savą raštiją, kultūrą, turi išlikti.
V. Kudirka
......................... .........................
Maironis, ........................ eilėraštis „Užtrauksme naują ........................ giesme" _____________________ ........................ _______________________
Troškimas pažinti pasaulį ir save
J. Marcinkevičius, poetinė drama „Mažvydas"
......................... ........................
J. Aputis, apsakymai „Autorius ieško išeities", „Šūvis po Marazyno ąžuolu"
Rašytojas apeliuoja į skaitytojo moralinį jautrumą, tarsi klausia, kieno pusėje šis būtų. Taip žadinama jo sąžinė, smerkiama prievarta, smurtas. Atjauta, nuoširdumas, teisingumas, orumas – svarbiausios vertybės, kurias reikia puoselėti dabarties pasaulyje.
Putinas, romanas „Altorių šešėly", poema „Vergas"
........................ ........................ ........................
Šatrijos Ragana, apysaka „Sename dvare"
........................ ........................
V. Mačernis, ciklas „Vizijos", „Rudens sonetai" (7,12,13,25), „Žiemos sonetai" (29, 31)
Pažinimo alkis sonetų ir vizijų žmogų išveda į pasaulį – ieškojimų kelias niekada nesibaigia. Mokslas ir menas – svarbiausi pažinimo šaltiniai.
184
Aspektai
Autoriai
Komentarai
Žmogus ir gamta
A. Baranauskas, poema „Anykščių šilelis"
Miške žmogus patiria būties pilnatvę, paslaptį, begalybę. Gamtos grožis nuramina ir turtina žmogaus sielą, pripildo šventų pajautų. Pasakų, sakmių, dainų motyvai pabrėžia tautos kūrybišką prigimtį, susijusią su gamtos grožio jausmu.
Maironis
Ramybė gamtos pasaulyje pažadina tobulybės, amžino grožio ilgesį, meilės svajones. Gamta atsiliepia ir į romantišką ilgesį, ir į audringus jausmus. Kaip ir praeities paminklai, gamta perduoda žmogui istorinę atminti.
Putinas, eilėraščiai „Rudenio naktį" „Rūpintojėlis", „Žemei", romanas „Altorių šešėly"
Gamtoje Vasaris pailsi nuo sunkių, varginančių pareigų, apmąsto savo likimą, joje skleidžiasi meniška siela.
J. Aistis, eilėraštis „Peizažas"
Įsižiūrima į mažas gamtos detales, peizažas jaukus, šiltas, atpažįstamas.
S. Nėris, eilėraščiai „Prie šaltinio", „Širvinta", „Dagilėlis"
Mėgstamas impresionistinis gamtos vaizdas. Gamtos detalės sužadina tėviškės prisiminimus. Su gamta kalbamasi, joje ieškoma paguodos.
M. Katiliškis, romanas „Miškais ateina ruduo"
Naikinamo, niokojamo miško vaizdai liudija pasikeitimus žmonių gyvenime – materialėjimą, doros praradimą. Metų laikų kaita pabrėžia gyvenimo kaitą: materialus gyvenimas gerėja, o vidujai žmogus skursta.
J. Marcinkevičius, eilėraštis „Tai gražiai mane augino"
Lyrinis subjektas siekia neprarasti ryšio su gamta, nes ji – žmogaus būties pagrindas. Iš gamtos pajautos auga tėvynės meilė.
Maironis, eilėraščiai „Pavasaris", „Užmigo žemė", „Vasaros naktys", „Ko siekiu ir alkstu"
Žemiškasis gyvenimas nenumalšina roman-
Grožio ir tobulumo siekis
OJ
tinio ilgesio – amžino grožio, tobulybės. Žmogaus lūkesčiai neapibrėžti.
Šatrijos Ragana, apysaka „Sename dvare" Putinas, eilėraščiai „Rūpintojėlis", „Žemei" H. Radauskas, eilėraščiai „Pasaka", „Dainos gimimas", „Stebuklas"
V. Mačernis
185
Tikrovė paneigiama, kad rastųsi kitas – vaizduotės, pasakos – pasaulis. Gamtos grožis – dangiška melodija, žydintys kaštanai – žadina kūrėjo vaizduotę. Grakščiame eilėraštyje tobulai dera vaizdas ir sąskambių melodija, – būties grožio atvaizdas.
Aspektai
Komentarai
Autoriai A. Škėma, romanas „Balta drobulė" J. Vaičiūnaitė
Kūrybos galia
Maironis, eilėraščiai „Poezija", „Taip niekas tavęs nemylės", „Poetą"
Estetinis išgyvenimas, įkvėpimas ir tėvynės meilės jausmas yra kūrybos šaltiniai. Kūryba sieja žmones, uždega širdis meile. Kitiems poezija neša ramybe, paguodą, išganymą.
Putinas, romanas „Altorių šešėly" J. Aistis, eilėraščiai „Katarsis", „Karunka" H. Radauskas
V. Mačernis
Poeto išskirtinė misija – savo kūryba atverti būties tiesas ir žadinti „aukštųjų akimirkų", t. y. dvasios pilnatvės, troškimą.
A. Škėma, romanas „Balta drobulė"
Eilėraščiais Garšva ne tik aistringai siekia išreikšti save, kad įveiktų mirtį ir paliktų pėdsaką literatūros istorijoje, bet ir grumiasi su gyvenimo banalybe, pasaulio absurdu.
Š.Geda A. Marčėnas
Miestas kaip atminties ir vaizduotės šaltinis
Maironis, eilėraštis „Vilnius (Prieš aušrą)" C. Milošas, eilėraščiai „Niekad tavęs, mieste", „Mieste", „Campo di Fiori", poemos „Miestas be vardo", „Kur saulė teka ir kur leidžiasi"
Miesto gatvės, aikštės, pastatai saugo seniau jame gyvenusių bendruomenių dvasios palikimą. Pabrėžiama Vilniaus – įvairių kultūrų miesto – svarba. Jaunystės metų, praleistų Vilniuje, detalės yra poetinio įkvėpimo šaltinis.
J. Vaičiūnaitė, eilėraščiai „Funikulierius" „Saulėgrąža", „Vilnius. Archeologija"
Kasdienėse miesto detalėse įžvelgtas grožis – svarbus poetinio įkvėpimo šaltinis. Aplinkos vaizdai glaudžiai susiję su lyrinio subjekto išgyvenimais.
J. Kunčinas, romanas „Tūla" Eilėraščių subjektas Vilnių mato ne išgražintą, paradinį, o tokį, koks yra. Miestas – ne tik lyrinio vyksmo erdvė: jis tampa ir draugu, ir pašnekovu, ir netikėtai atsiveriančio grožio šaltiniu.
A. Marčėnas
186
Aspektai
Autoriai
Komentarai
Meilės patirtys
A. Mickevičius, poemos „Vėlinės" IV dalis
Idealizuojama nežemiška meilė – pagrindinė laimės sąlyga. Meilė ir kančia šalia viena kitos – palaima išsisklaido it miražas, ir romantinis veikėjas pasijunta „iš rojaus išvarytas".
Maironis, eilėraščiai „Ant Drūkšės ežero", „Duetas"
........................ ........................ ........................
Šatrijos Ragana, apysaka „Sename dvare"
Mamatei meilės pagrindas – sielos artumas, dvasios giminystė. Sielų bendrumo šeimoje ji nejaučia, bet, kaip nuoširdi krikščionė, padori žmona ir motina, aukojasi vyrui ir vaikams.
Vaižgantas, apysaka „Dėdės ir dėdienės"
........................ .........................
Putinas, romanas „Altorių šešėly"
........................ ........................
A. Škėma, romanas „Balta drobulė"
........................ ........................
M. Katiliškis, romanas „Miškais ateina ruduo"
Pasidavimas gaivališkai prigimčiai, akla aistra pražudo Tilių ir Moniką. Meilė negali būti perkama kaip vertingas daiktas ar sėkmingo gyvenimo puošmena (Doveikos likimas).
J. Vaičiūnaitė, ciklas „Kanonas Barborai Radvilaitei"
........................ ........................ ........................
J. Kunčinas, romanas „Tūla"
Meilė vaizduojama romantiškai, kaip jausmas, pranokstantis banalią kasdienybę. Ji leidžia patirti būties pilnatve, artumą su kitu žmogumi, nors yra trapi, sukelia skausmą. Meilė suteikia žmogaus gyvenimui prasmės, sustiprina tikėjimą savimi, žadina kūrybingumą.
Maironis, eilėraščiai „Nuo Birutės kalno", „Draugo liūdesys", „Ko siekiu ir alkstu"
Romantinės pasaulėjautos žmogus vienatvę suvokia kaip skirtį: jam lemta vienam keliauti gyvenimo keliu ir ilgėtis artimos sielos. Jautri, nerami širdis išskiria lyrinį subjektą iš kitų, todėl giliausius savo jausmus jis linkęs slėpti.
Šatrijos Ragana, apysaka „Sename dvare"
........................ ........................
Vaižgantas, apysaka „Dėdės ir dėdienės"
........................ ........................
V. Mačernis, „Rudens sonetai" (21, 25), „Žiemos sonetai" (4, 8, 21, 24)
Lyrinis subjektas nebijo vienatvės, nes tik vienumoje, atsiskyręs nuo pasaulio šurmulio, gali apmąstyti savo patirtį, būties prasme. Vienatvė žmogų augina.
187
Aspektai
Namai, šeima
Vaikystės patyrimai
Autoriai
Komentarai
A. Škėma, romanas „Balta drobulė"
.......................... ..........................
J.Aputis, apsakymas „Nesmagu, kad liekat vienas"
.......................... .......................... ..........................
J. Kunčinas, romanas „Tūla"
.......................... ..........................
J. Biliūnas, apsakymas „Ubagas", apysaka „Liūdna pasaka"
Netekti namų, artimųjų – blogiausia, kas gali ištikti gyvenime. Iš namų išvarytas žmogus jaučiasi nelaimingas, neramus. Savi namai – tai ir saugus prieglobstis, ir gyvenimo centras.
Šatrijos Ragana, apysaka „Sename dvare"
.......................... ..........................
Vaižgantas, apysaka „Dėdės ir dėdienės"
.......................... ..........................
A. Škėma, romanas „Balta drobulė"
......................... ..........................
M. Katiliškis, romanas „Miškais ateina ruduo"
......................... .........................
J. Aputis, apsakymai „Erčia, kur gaivus vanduo", „Dobile. 1954 metų naktį", „Vakarėjant gražios dobilienos"
Namai ir šeima – nekintančios vertybės žmogaus gyvenime. Šeimoje vaikas įgyja svarbiausią patirtį, bet jį vilioja ir platusis pasaulis. Išėjus iš namų, į juos grįžtama mintimis, ieškant atramos ir stiprybės.
J. Biliūnas, novelė „Kliudžiau"
......................... .........................
Šatrijos Ragana, apysaka „Sename dvare"
......................... .........................
J. Savickis, apsakymas „Kova"
Noras turėti mylinčius tėvus, tokius „kaip ir kiti", verčia vaiką iki galo beviltiškai kovoti už savo šeimą – už motiną, karčemos koketę, ir nusigėrusį silpnabūdį tėvą.
A. Škėma, romanas „Balta drobulė"
......................... .........................
J. Aputis, apsakymai „Balta balta būvusio laiko dėmelė", „Praradimų aidai", „Dobile. 1954 metų naktį"
Vaikystės patirtis, į kurią dažnai atsiremia novelių veikėjai, padeda susigaudyti pakitu šiame pasaulyje, geriau suprasti save ir kitus,
J. Biliūnas, apysaka „Liūdna pasaka"
......................... .........................
Vaižgantas, apysaka „Dėdės ir dėdienės"
......................... .........................
188
Aspektai
Autoriai
Komentarai
Šatrijos Ragana, apysaka „Sename dvare" Putinas, romanas „Altorių šešėly" A. Škėma, romanas „Balta drobulė"
Garšvos motina – romantiškos sielos moteris, dėl šeimos išsižadėjusi meilės, nelaiminga ir palūžusi. Iš jos sūnus perima grožio pajautą, romantinį požiūrį į pasaulį. Elena – subtili, protinga moteris, nenorinti būti nei kankine, nei šventąja, pasiryžusi kovoti už savo laime.
M. Katiliškis, romanas „Miškais ateina ruduo" J. Kunčinas, romanas „Tūla" Gyvybės vertė ir nuvertinimas
J. Biliūnas, apsakymai „Kliudžiau", „Brisiaus galas"
Kito gyvybė yra šventa. Atimti ją – tai atimti ir savo sielos ramybę, pasmerkti save svarbiausiam – sąžinės – teismui.
B. Sruoga, atsiminimų knyga „Dievų miškas" A. Škėma, romanas „Balta drobulė"
Darbo vertė
J. Aputis, novelė „Šūvis po Marazyno ąžuolu"
Modeliuojama situacija – pienininkas nušauna seną šunį – skatina mąstyti apie pataikavimą niekšybei, nusilenkimą smurtui, primityviai jėgai.
K. Donelaitis, poema „Metai"
Darbas lemia žmogaus vertę, išaukština būrus. Dirbantis žmogus atlieka savo pareigą, prisitaiko prie pasaulio tvarkos, nedaro gėdos nei sau, nei bendruomenei. Darbas teikia fizinio ir moralinio tvirtumo, ugdo išmintį.
V. Kudirka Vaižgantas, apysaka „Dėdės ir dėdienės"
Darbštumas, Vaižganto manymu, greičiau ne tipiškas, o išskirtinis lietuvių bruožas, kiekvienam sektinas pavyzdys. Žemės darbai supoetinami (orės vaizdas), jie teikia žmogui atgaivą ir pasitenkinimą.
M. Katiliškis, romanas „Miškais ateina ruduo" J. Marcinkevičius, poetinė drama „Mažvydas"
189
Aspektai
Autoriai
Komentarai
Atjauta
K. Donelaitis, poema „Metai"
Pasakotojas užjaučia ujamus, dvaro išnaudojamus būrus, bet skatina susitaikyti su tokia gyvenimo tvarka, po vargų laukti šviesesnių dienų.
J. Biliūnas, apsakymai „Lazda", „Ubagas"
Humaniškas pasakotojas supranta ir atjaučia kito nelaimę, stengiasi padėti, prisiima kalte; dėl kito žmogaus kančios. Tėvas nesmerkia savo skriaudėjo, yra atlaidus, stengiasi suprasti ir pateisinti jo elgesį.
Vaižgantas, apysaka „Dėdės ir dėdienės"
Pasakotojas grožisi veikėjais, žvelgia į juos su nuostaba ir užuojauta, gaili dėl baudžiavos verguvės, supranta jų neišsipildžiusios laimės skausmą.
J. Aputis, apsakymai „Nesmagu, kad liekat vienas", „Autorius ieško
Novelėse aukštinamos tradicinės vertybės: atjauta, nuoširdumas, atlaidumas, ištikimybė, rūpestingumas. Aputis į daug ką geba pažiūrėti kito žmogaus akimis.
Komizmas ir absurdas
Maironis, satyros „Mano moksladraugiams", „Skausmo balsas", „Kai kam" J. Savickis, apsakymai „Kova", „Ad astrą" „Fleita"
Į veikėjų poelgius pasakotojas žvelgia ironiškai, kaip į komediją, su kuria pats nesusijęs. Net apie mirtį pasakojama pasitelkiant komiškas detales. Savickis ne tiek atkuria tikrove, kiek vaizduoja jos parodiją.
B. Sruoga, atsiminimų knyga „Dievų miškas" Paradoksalus Kukučio galvojimas parankus autoriui žaismingai svarstant „keistus" klausimus: kodėl Lietuva panaši į Lietuvą, kaip pamatyti tėvynę, kodėl „negalvojant / galvoti / ko nereikia / galvoti" ? Prisidengęs šia kauke, poetas kalba ne tik apie sovietmečio, bet apskritai apie gyvenimo paradoksus.
M. Martinaitis, „Kukučio baladės"
J. Kunčinas, romanas „Tūla" M. Ivaškevičius, drama „Madagaskaras"
190
