ISTORIJOS KONSPEKTAI VALSTYBINIAM EGZAMINUI
2013-2014
Turinys ISTORIJOS DATOS ............................................................................................................................................... 5 ISTORINĖS ASMENYBĖS ...................................................................................................................................... 6 KRIKŠČIONYBĖ .................................................................................................................................................. 13 KATALIKŲ BAŽNYČIOS SKILIMAS .................................................................................................................. 15 KRYŽIAUS ŽYGIAI .......................................................................................................................................... 15 KATALIKŲ BAŽNYČIOS ĮTAKA ........................................................................................................................ 16 FEODALIZMAS .................................................................................................................................................. 17 MIESTŲ SAVIVALDA .......................................................................................................................................... 18 VIENUOLYNAI. UNIVERSITETAI ......................................................................................................................... 19 ROMANIKA (X-XIIa)........................................................................................................................................... 20 GOTIKA (XII-XVIa.) ............................................................................................................................................ 21 Lietuvos valstybės formavimasis XIII a. ............................................................................................................ 22 Krėvos sutartis .............................................................................................................................................. 24 JOGAILOS PRIVILEGIJOS KRIKŠTO PROGA .................................................................................................... 25 LIETUVOS SAVARANKIŠKUMO KLAUSIMAS DINASTINĖJE UNIJOJE SU LENKIJA ............................................... 26 LIETUVOS LUOMINĖ VISUOMENĖ .................................................................................................................... 26 ETNINĖ IR RELIGINĖ VISUOMENĖ LDK .............................................................................................................. 27 DIDIEJI GEOGRAFINIAI ATRADIMAI .................................................................................................................. 28 KAPITALISTINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMAS ........................................................................................................ 29 REFORMACIJA XVIa .......................................................................................................................................... 30 KONTRREFORMACIJA XVIa. .............................................................................................................................. 30 RENESANSAS (ATGIMIMAS) ............................................................................................................................. 31 HUMANIZMAS – žmogus - kaip svarbiausia vertybė ........................................................................................ 31 RENESANSAS LIETUVOJE (XVIa) ........................................................................................................................ 32 REFORMACIJA IR KONTRREFORMACIJA LDK (XVIa) ......................................................................................... 32 VALAKŲ REFORMA 1557M. .............................................................................................................................. 33 LIUBLINO UNIJA ................................................................................................................................................ 34 POŽIŪRIAI Į LIUBLINO UNIJĄ ........................................................................................................................ 34 ATR VALDYMAS PO LIUBLINO UNIJOS.............................................................................................................. 35 VU ĮKŪRIMAS IR REIKŠMĖ ................................................................................................................................ 36 LIETUVOS STATUTAI ......................................................................................................................................... 36 XVI-XVIIa. KONFESINĖS VISUOMENĖS STRUKTŪROS KAITA ............................................................................. 37 XVIIa KARŲ SU RUSIJA IR ŠVEDIJA POVEIKIS LDK VALSTYBEI IR VISUOMENEI ................................................. 37 KĖDAINIŲ SUTARTIES SU ŠVEDIJA SUDARYMO APLINKYBĖS ........................................................................... 37 STEPONAS BATORAS ........................................................................................................................................ 38
BAROKINĖ ARCHITEKTŪRA (XVI. pab-XVIII) ...................................................................................................... 39 APŠVIETA (XVIIa-XVIIIa) .................................................................................................................................... 40 „APŠVIESTASIS ABSOLIUTIZMAS“-................................................................................................................ 40 DIDŽIOJI PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA ............................................................................................................... 41 NAPALEONAS BONAPARTAS ............................................................................................................................ 42 ŠVIETIMO AMŽIUS ............................................................................................................................................ 43 PRAMONĖS REVOLIUCIJA IR SOCIALINĖS PERMAINOS .................................................................................... 43 VIENOS KONGRESAS (1814-1815) .................................................................................................................... 44 Užsienio valstybių kišimasis į ATR vidaus politiką ............................................................................................ 45 ATR silpnumo priežastys .................................................................................................................................. 46 MĖGINIMAI REFORMUOTI ATR ........................................................................................................................ 46 1830-1831 m. SUKILIMAS................................................................................................................................. 47 1863-1864 m. SUKILIMAS................................................................................................................................. 48 LIETUVIŲ TAUTINIS SĄJŪDIS............................................................................................................................. 49 1905 m. REVOLIUCIJA IR DIDYSIS VILNIAUS SEIMAS ........................................................................................ 50 FAŠIZMO IR KOMUNIZMO PALYGINIMAS ........................................................................................................ 51 DEMOKRATIJOS IR DIKTATŪROS 1919-1939 m. ............................................................................................... 51 Fašizmas Italijoje .............................................................................................................................................. 52 PIRMASIS PASAULINIS KARAS .......................................................................................................................... 53 VERSALIO SISTEMA ........................................................................................................................................... 54 STALINO DIKTATŪRA ........................................................................................................................................ 55 LIETUVA PIRMOJO PASAULINIO KARO METAIS................................................................................................ 56 LIETUVOS VALSTYBĖS PAGRINDŲ SUKŪRIMAS ................................................................................................ 57 Nepriklausomybės kovos (1918-1920) ............................................................................................................. 57 Tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas (1918-1922 m.) .......................................................... 59 NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS POKYČIAI .......................................................................................................... 60 1926m. Gruodžio 17d. Perversmas .................................................................................................................. 61 A. Smetonos valdymas: ................................................................................................................................ 62 TARPTAUTINIAI SANTYKIAI 4-AJAME DEŠIMTMETYJE ..................................................................................... 63 VOKIETIJOS VEIKSMAI .................................................................................................................................. 63 Pirmoji sovietinė okupacija ir aneksija ............................................................................................................. 64 Nacistinė okupacija (1941 birželio 22d – 1944m. pab.) ................................................................................... 65 2-ASIS PASAULINIS KARAS (1939 09 01 – 1945 09 02) ..................................................................................... 66 KARO EIGA .................................................................................................................................................... 66 2-asis pasaulinis karas ...................................................................................................................................... 67 Šaltasis karas (1946 – 1991 m.) ........................................................................................................................ 68
Svarbiausi šaltojo karo įvykiai: ..................................................................................................................... 68 Šaltasis karas. Sukilimai .................................................................................................................................... 70 ŠALTASIS KARAS. LOKALINIAI KONFLIKTAI ....................................................................................................... 70 EEB, ES, Helsinkio aktas .................................................................................................................................... 71 SSRS: atšilimas ir sąstingis ................................................................................................................................ 72 LIETUVA ŠALTOJO KARO LAIKOTARPIU ............................................................................................................ 73 DISIDENTINIS (neginkluotas) JUDĖJIMAS (1953-1990) .................................................................................... 74 Sovietinė Lietuva .............................................................................................................................................. 75 8-9as dešimtmečiai .......................................................................................................................................... 75 PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS ............................................................................................................ 76 BALTŲ LAISVĖS DIENA ...................................................................................................................................... 76 REIKŠMĖ ....................................................................................................................................................... 76 LIETUVA 1988-1991m....................................................................................................................................... 77 KOMUNIZMO ŽLUGIMAS ................................................................................................................................. 79 BERLYNO SIENOS GRIŪTIS (1989m) ............................................................................................................. 79 POSOCIALISTINIŲ RYTŲ IR VIDURIO EUROPOS ŠALIŲ PROBLEMOS ................................................................ 80 NATO IR ES PLĖTRA PO ŠALTOJO KARO............................................................................................................ 80 DEMOKRATIJA .................................................................................................................................................. 80 SVARBIAUSIOS XIX a. POLITINĖS-IDĖJINĖS SROVĖS.......................................................................................... 81
ISTORIJOS DATOS 1) 2) 3) 4) 5) 6) 7) 8) 9) 10) 11) 12) 13) 14) 15) 16) 17) 18) 19) 20) 21) 22) 23) 24) 25) 26) 27) 28) 29) 30) 31) 32)
33) 34) 35) 36) 37)
1251m. Mindaugo krikštas 1253m. Mindaugo karūnacija 1236m. Saulės mūšis 1260m. Durbės mūšis 1410m. Žalgirio mūšis 1385m. Krėvos sutartis 1387m. Lietuvos krikštas 1386-1569 Lietuvos ir Lenkijos dinastinė unija 1447m. Kazimiero privilegijos 1492m. Aleksandro privilegijos 1547m. Mažvydo „Katekizmas“ 1569m. Liublino unija 1579m. Vilniaus universiteto įkūrimas 1789m. Prancūzijos revoliucija 1815m. Vienos kongresas 1791m. gegužės 3d. – ATR konstitucija 1772m. 1-asis ATR padalijimas 1793m. 2-asis ATR padalijimas 1794m. ATS sukilimas (T. Kosciuška, J. Jasinskis) 1795m. 3-asis ATR padalijimas 1914 – 1918 pirmasis pasaulinis karas 1917m. bolševikų diktatūros įvedimas Rusijoje 1830-31m. Sukilimas (Lietuva carinės Rusijos sudėtyje, vad. Gelgaudas ir Chlapovskis) 1861m. Baudžiavos panaikinimas Lietuvoje 1863-64 Sukilimas (vad. Mackevičius, Kalinauskas, Sierakauskas) 1864-1904 lietuviškos spaudos draudimas 1883m. pradėta leisti „Aušra“ 1889m. pradėtas leisti „Varpas“ 1905m. Didysis Vilniaus seimas 1915-1918m. Vokiečių okupacija 1917-1918 Lietuvos politiniai siekiai pirmojo pasaulinio karo metais 1917m. gruodžio 11d. Nepriklausomybės akto paskelbimas. Lietuvos Tarybos pareiškimas dėl atsiskyrimo nuo Rusijos ir draugystės su Vokietija. 1918m. vasario 16d. Nepriklausomybės akto paskelbimas 1919m. Versalio taikos sutartis 1922m. Italijos fašistų atėjimas į valdžią 1929m. Didžioji ekonominė krizė 1933m. Nacionalsocialistų atėjimas į valdžią
38) 1939 08 23 Pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas ir slapti protokolai. 39) 1939 09 28 - Vokietijos ir SSRS sienų ir draugystės sutartis, pagal kurią Lietuva atiteko SSRS. 40) 1939 09 01 – 1945 09 02 antrasis pasaulinis karas 41) 1918-1920 Nepriklausomybės kovos 42) 1920m. Vilniaus praradimas 43) 1923m. Klaipėdos prisijungimas 44) 1920-22 stegiamasis seimas 45) 1926m. gruodis Valstybės perversmas 46) 1922m. Lietuvos konstitucija 47) 1938m. Lietuvos konstitucija 48) 1938m. Lenkijos ultimatumas 49) 1939m. kovas – Klaipėdos krašto praradimas 50) 1939m. spalis – Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis 51) 1940 06 14 SSRS ultimatumas Lietuvai 52) 1941m. birželio 14d. Trėmimai 53) 1941m. birželio sukilimas. 54) 1949m. NATO įkūrimas 55) 1956m. Sukilimas Vengrijoje 56) 1968m. Sukilimas Čekoslovakijoje 57) 1957m. Europos ekonominės bendrijos įkūrimas 58) 1961m. Berlyno sienos pastatymas 59) 1962m. Karibų krizė 60) 1975m. Helsinkio aktas 61) 1989m. Berlyno sienos griūtis 62) 1944m., 1945-1953m. Lietuvos sovietizacija 63) 1949m. vasario 16d. LLKS tarybos deklaracija 64) 1972m. įvykiai Kaune. Kalantos susideginimas 65) 1972m. Katalikų bažnyčios kronikos leidimas 66) 1988m. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimas 67) 1989 08 23 Baltijos kelias 68) 1990 kovo 11d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 69) 1991m. sausio 13d. Įvykiai 70) 1991 Lietuva įstoja į JTO 71) 2004 Lietuva įstoja į NATO ir ES 72) 1992m. Priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija
ISTORINĖS ASMENYBĖS 1. Mindaugas (XIIIa) – Lietuvos didysis 2. Gediminas (XIVa) – LDK didysis kunigaikštis (1236-1253), Lietuvos karalius kunigaikštis. Sulaikė mongolų-totorių (1253-1263). Žiaurumu ir klasta suvienijo veržimąsi į Vakarus, išplėtė Lietuvos Lietuvos žemes ir suformavo naują teritoriją, stiprino Lietuvos kariuomenę. valstybę. Jam priėmus krišką, Lietuva tapo Rašė laiškus amatininkams, pirkliams, karalyste, kurią pripažino kitų valstybių valdovai. Taip jam žemdirbiams, siekė stiprinti prekybą, amatus, žemdirbystę. pavyko atremti kryžiuočių puldinėjimus ir padėti valstybės Įtvirtino Vilnių kaip Lietuvos sostinė. Diplomatinėmis pamatus priemonėmis kovojo su Kryžiuočių ordinu. 3. Algirdas (XIVa.) – Gedimino sūnus, LDK kunigaikštis. Valdė su broliu Kęstučiu, rūpinosi reikalais Rytuose. Gerokai išplėtė LDK teritoriją į Rytus. Mėlynųjų vadenų mūšyje sutriuškino totorius, vykdė tris nesėkmingus žygius į Maskvą.
4. Kęstutis (XIVa) – Gedimino sūnus, Lietuvos didysis kunigaištis. Atsakingas už Vakarų politiką, kovojo su kryžiuočiais. Sutiko krikštytis, jei ordinas atiduos Baltijos pajūrį ir bus iškeltas į stepes kovai su Aukso Orda. Reikalavimai nebuvo priimti.
5. Jogaila (XIVa) – Algirdo sūnus. Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius. Pasirašė krėvos sutartį su Lenkija, apkrikštijo Lietuvą. Suteikė privilegijas Vilniaus miestiečiams, apsikrikštijusiems bajorams ir Vilniaus vyskupui.
6. Vytautas (XIV-XVa) – Kęstučio sūnus. LDK kunigaikštis. Už nuopelnus pavadintas Didžiuoju. Jam valdant sustabdyta ordino agresija, įtvirtintas LDK valstybingumas, pelnytas tarptautinis pripažinimas, LDK teritorija išpėsta iki Juodosios jūros.
7. Kazimieras (XVa.) – Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius. 1447 m. Kazimiero raštas, dar vadinamas privilegija, oficialiai pradėjo baudžiavą Lietuvoje.
8. Aleksandras (XVa) – Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius. 1492 m. Aleksandras specialia privilegija išplėtė LDK Ponų tarybos teises ir apribojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią
9. Kristupas Kolumbas – italų jūrininkas. Jo vadovaujama Ispanijos ekspedicija XVa pab. pasiekė Amerikos krantus. Laikomas Amerikos atradėju.
10. Vaskas da Gama – portugalų jūrininkas. Xva pab. atrado jūrų kelią iš Europos į Indiją.
11. Ferdinandas Magelanas – portugalų jūrininkas. XVIa pirmasis apiplaukė aplink pasaulį. Kelionė išplėtė žinias apie Žemę, galutinai įrodė, kad Pasaulinis vandenynas vientisas, o Žemė apvali.
13. Johanas Gutenbergas - vokiečių auksakalys. XVa išrado knygų spausdinimo mechanizmą.
12. Martynas Liuteris – vienuolis, Vitembergo universiteto profesorius, protestantas ir reformacijos pradininkas. Siekė katalikų bažnyčios reformų, pateikė pirmąjį Biblijos vertimą. 14. Mikalojus Kopernikas – lenkų astronomas, sukūręs heliocentrinę visatos sandaros teoriją, teigiančią, kad Žemė sukasi aplink Saulę, neigė tuo metu įsigalėjusią geocentrinę teoriją, teigusią, kad Žemė yra Visatos centras.
6
ISTORINĖS ASMENYBĖS 15. Leonardas da Vinčis – garsiausias Renesanso epochos italų menininkas, inžinierius ir mokslininkas. „Monos Lizos“ ir kitų Renesanso šedevrų autorius. 17. Abraomas Kulvietis – reformacijos LDK pradininkas, liuteronas. Įsteigė pirmąją aukštesniąją reformatų mokyklą Vilniuje. Į lietuvių kalbą išvertė giesmių, psalmių. Jo veikla sudarė sąlygas pirmajai lietuviškai knygai pasirodyti. 19. Mikalojus Daukša – lietuvių raštijos pradininkas. Jo 1595m. „Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga, išleista LDK.
21. Mikalojus Radvila Rudasis – vienas iš įžymiausių ir įtakingiausių XVIa LDK didikų, reformacijos šalininkas. Derybose dėl unijos gynė LDK savarankiškumą.
23. Steponas Batoras – vengrų kilmės Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis XVIa. Sėkmingai užbaigė Livonijos karą su Rusija. 1579m. davė privilegiją pertvarkyti Vilniaus jėzuitų kolegiją į universitetą. 25. Motiejus Strijkovkis - XVIa. lenkų kilmės istorikas, poetas. Parašė pirmą Karaliaučiuje išspausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, gynė LDK savarankiškumą, neigė lenkų teises į Podolę ir Voluinę, smerkė kryžiuočių agresiją. 27. Kazimieras Semenavičius – XVIIa artilerijos inžinierius. Europoje išgarsėjo išleistu veikalu „Didysis artilerijos menas“.
16. Nikolas Makiavelis – Renesanso epochos italų filosofas, istorikas, rašytojas, politikas. Svarbiausias jo veikalas „Valdovas“.
18. Martynas Mažvydas – lietuvių raštijos pradininkas. Mažojoje Lietuvoje parengė ir 1547m. išspausdino pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“. Eiliuota „katekizmo“ prakalba – pirmasis originalus lietuviškas eilėraštis. 20. Žygimantas Augustas – XVIa paskutinis didysis Lietuvos kunigaikštis iš Gediminaičių, Lenkijos karalius. Pradėjo valakų reformą, patvirtino II-ąjį Lietuvos Statutą. Vienas iš svarbiausių Liublino unijos šalininkų. 22. Jonas Chodkevičius – LDK didikas. Vadovavo LDK delegacijai, vykusiai sudaryti Liublino unijos. Derybose išreikalavo LDK palankesnes unijos sąlygas.
24. Pranciškus Skorina – knygų spausdinimo LDK pradininkas. XVIa. Vilniuje įkūrė pirmąją spaustuvę LDK.
26. Kazimieras Vijūkas – Kojelavičius – Lietuvos kunigas, literatas. Jo „Lietuvos istorija“ – iškiliausias LDK istoriografijos kūrinys. Išreiškiama valstybingumo idėja, priešiškumas lenkam. LDK laiko savarankiška valstybe, nors Liublino unijos nesmerkia. „Retorikos pagrindai“.
28. Motiejus Kazimieras Sarbievijus – XVIIa. įžymiausias lotyniškai rašantis to meto ATR poetas, plataus pripažinimo sulaukęs visoje Europoje.
7
ISTORINĖS ASMENYBĖS 29. Žanas Žakas Ruso – XVIIIa. Prancūzų apšvietos epochos filosofas. Pagrindė visuomenės sutarties teoriją. Žymiausi kūriniai: „Visuomenės sutartis“, „Samprotavimai apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“. 31. Maksimiljanas Robespjeras – XVIIIa. vienas iš radikaliausių jakobinų grupuotės vadų per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Vykdė masines represijas. Po Termidoro perversmo suimtas ir giljotinuotas. 33. Stanislovas Augustas Poniatovskis – XVIIIa. Paskutinis Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis. Palaikė valstybės reformas, aktyviai dalyvavo rengiant Gegužės 3-iosios Konstituciją.
35. Jokūbas Jasinskis – 1794m. Sukilimo Lietuvoje vadas. Žuvo vadovaudamas gynybai nuo Rusijos kariuomenės.
37. Zigmantas Sierakauskas - vienas iš 1863 – 1864m. sukilimo vadų.
39. Antanas Mackevičius - lietuvių kunigas, vienas iš 1863-1864m. sukilimo vadų. Suimtas ir kaune pakartas.
41. Jonas Basanavičius - lietuvių visuomenės veikėjas, laikraščio „Aušra“ redaktorius, nepriklausomybės siekėjas, Vasario 16-osios Akto signataras.
30. Šarlis Monteskjė – Prancūzų Apšvietos epochos filosofas. Suformavo valdžių padalijimo principą. Savo nuostatas apie valdžios rūšis išdėstė veikale „apie įstatymų dvasią“. 32. Napaleonas Bonapartas (XVIII-XIXa) – Prancūzijos karvedys. Įvedė diktatūrą. Reformavo finansų struktūrą, teismus, įkūrė banką bei universitetą, centralizavo valdymą, išleido civilinį kodeksą (garantavo piliečių lygybę, laisvę, feodalinių santykių panaikinimą, nuosavybę). Buvo vainikuotas imperatoriumi. 34. Tadas Kosciuška – LDK kariškis, JAV Nepriklausomybės karo dalyvis. Vyriausiasis 1794m. ATR sukilimo vadas.
36. Otas fon Bismarkas – XIXa Prūsijos ir Vokietijos politikas. Prižiūrėjo Vokietijos suvienijimą. Buvo pramintas „Plieniniu kancleriu“. Būdamas ministru pirmininku turėjo didelės įtakos to meto Vokietijos politikai.
38. Konstantinas Kalinauskas – teisininkas. Vienas iš 1863-1864m. sukilimo vadų. Caro valdžios suimtas ir nuteistas mirti.
40. Jurgis Bielinis – Žymiausias Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis.
42. Vincas Kudirka – tautinio atgimimo žadintojas, „Varpo“ leidėjas. „Tautiškos giesmės“ kūrėjas.
8
ISTORINĖS ASMENYBĖS 43. Juozas Tumas Vaižgantas (XIX-Xxa) Lietuvos politikas, visuomenės pedagogas, tautinio atgimimo veikėjas. „Tėvynės sargo“ iniciatorius ir redaktorius.
45. Simonas Daukantas (XIXa)- Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų. Sukūrė nemažai naujadarų. Jo darbai: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. 47. Vincas Pietaris (XIX-Xxa)- rašytojas, draudžiamosios lietuvių publicistikos bendraautorius. Parašė pirmąjį istorinį romaną lietuvių kalba „Algimantas“.
49. Laurynas Ivinskis – XIXa lietuvybės žadintojas, rašytojas, švietėjas. Vieno iš pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių – kalendorių – autorius.
51. M.K. Čiurlionis (XIX-XXa) didžiausias Lietuvos dailininkas ir kompozitorius, kultūros veikėjas, svarbiausia figūra lietuvių nacionalinės kultūros istorijoje.
53. Benitas Musolinis – XIX-XXa. Italijos fašistų partijos įkūrėjas ir lyderis. Įvedė diktatūrą. Pasivadino duče. Įtvirtino asmens kultą.
44. Adomas Mickevičius (XIXa)– vienas iš žinomiausių Europos romantizmo poetų, VU auklėtinis. Vienas iš Filomatų draugijos steigėjų. Už dalyvavimą joje buvo kalintas.
46. Motiejus Valančius (XIXa) – žemaičių vyskupas, lietuvių literatūros prozos pradininkas, blaivybės sąjūdžio organizatorius. Ragino sakyti pamokslus ir mokyti vaikus lietuviškai.
48. Jonas Mačiulis – Maironis (XIX-Xxa) – kunigas, romantizmo srovės poetas, vadinamas tautinio atgimimo dainiumi. „Trakų pilis“, „Lietuva brangi“.
50. Petras Vileišis – (XIX-XXa) Didžiojo Vilniaus seimo iniciatorius, aukščiausio lygio kelių, tiltų ir geležinkelių statytojas. Kovotojas už lietuviškos spaudos laisvę, valstybingumo žadintojas. Dirbdant Rusijoje su lietuviais geležinkelininkais padėjo knygnešiams gabenti uždraustas knygas. 52. Vudras Vilsonas - JAV politinis veikėjas, prezidentas. Demokratas. 1918m. paskelbė Keturiolika punktų, kuriuose deklaravo tautų apsisprendimo teisę. Vienas iš Versalio taikos iniciatorių, Tautų sąjungos sumanytojas. Už veiklą apdovanotas Nobelio taikos premija. 54. Vladimiras Leninas(Uljanovas) – XIXXXa. Komunistų partijos įkūrėjas ir vadas. Per 1917m. spalio perversmą užgrobė valdžią. Jai išlaikyti šalyje įvedė visuotiniu teroru grindžiamą karinio komunizmo politiką. Siekdamas išlikti valdžioje paskelbė NEP‘ą. Jam valdant 1922m. įkurta SSRS.
9
ISTORINĖS ASMENYBĖS 55. Josifas Stalinas(Džiugašvilis) Tarybų Sąjungos politinis veikėjas, komunistų partijos lyderis, vienvaldis diktatorius. Masiškai žudė bei į koncentracijos stovyklas trėmė politinius priešininkus, vykdė prievartinę kolektyvizaciją. 57. Vinstonas Čerčilis - britų politikas. V. Čerčilis 1946 m. Fultone pasakė savo garsiąją kalbą, kuri laikoma Šaltojo karo pradžia. 1941m. Su Ruzveltu pasirašė Atlanto chartiją. 59. Augustinas Voldemaras - Politinis veikėjas, pirmosios Vyriausybės vadovas, užsienio ministras. 1918 m. pasirašė įsakymą dėl kariuomenės kūrimo, Paryžiaus taikos konferencijos vadovavo Lietuvos delegacijai, organizavo 1926 m. perversmą. Iš vyriausybės pašalintas dėl nesutarimų su Smetona.
56. Adolfas Hitleris – vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos lyderis. 1933m. šalyje įvedė diktatūrą ir totalitarizmą, skatino antisemitizmą. Jam valdant įvykdytas Austrijos anšliusas, Miuncheno sąmokslas, užgrobtas Klaipėdos kraštas. Su Stalinu pasirašė Nepuolimo sutartį. 58. Franklinas Ruzveltas – JAV prezidentas. Paskelbė „naujojo kurso” programą Didžiajai ekonominei krizei įveikti; 1941 m. su Čerčiliu pasirašė Atlanto chartiją. 60. Juozas Tūbelis - politikos ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovas, žemės ūkio specialistas. Įkūrė Lietuvos žemės ūkio draugiją, AB „Maistas“, „Pienocentrą“. Žemės ūkio ministras, tautininkų sąjungos pirmininkas.
61. Antanas Smetona – tarpukario Lietuvos respublikos politikas, prezidentas(1919-1920 ir 1926-1940). Nepriklausomybės akto signataras. Aktyviai dalyvavo tautininkų partijos įkūrime, buvo jos pirmininkas. Vadovavo 1926m. kariniam perversmui.
62. Aleksandras Stulginskis – steigiamojo seimo pirmininkas, antrasis Lietuvos prezidentas, signataras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų.
63. Kazys Grinius – lietuvių tautinio atgimimo žadintojas, Lietuvos vyriausybės 1920-1922m. vadovas. 1926m. prezidentas. Neteko pareigų po perversmo.
64. Justas Paleckis – koloborantinės liaudies vyriausybės vadovas, žurnalistas, laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, aktyviai prisidėjo įvedant tarybinę santvarką Lietuvoje. Vadovavo Lietuvos liaudies seimo delegacijai, „prašančiai“ Lietuvą priimti į SSRS sudėtį.
65. Vincas Krėvė – rašytojas. Vienas iš Klaipėdos sukilimo organizatorių. 1940m. marionetinės Lietuvos liaudies vyriausybės narys.
66. Juozas Ambrazevičius – 1941 m. birželio sukilime ėjo Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo pareigas. Atsisakė kolaboruoti su nacistais. Prieš sovietinę reokupaciją pasitraukė į vakarus, dalyvavo išeivijos organizacijų veikloje.
10
ISTORINĖS ASMENYBĖS 67. Darius ir Girėnas – legendiniai Lietuvos lakūnai, 1933m. lėktuvu „Lituanica“ sėkmingai perskridę Atlanto vandenyną, tačiau neaiškiomis aplinkybėmis žuvę iki tikslo likus labai nedaug.
69. Nikita Chruščiovas (53-64)– SSKP CK generalinis sekretorius, SSKP XX-ajame suvažiavime pasmerkė J. Staliną. Mėgino reformuoti ūkį, išprovokavo Karibų krizę, 1956m. ginklu numalšino Vengrijos sukilimą prieš sovietinę sistemą. Valdymo laikotarpis vadinamas „atšilimu“. 71. Michailas Gorbačiovas (85-91) – SSKP CK generalinis sekretorius. Politinėmis ir ekonominėmis reformomis mėgino gelbėti ant žlugimo slenksčio atsidūrusią SSRS. Nesėkmingos reformos neišgelbėjo SSRS. Nepripažino Lietuvos paskelbto Nepriklausomybės Atkūrimo akto, pradėjo šalies ekonominę blokadą.
68. Džonas Kenedis – JAV prezidentas (1961-1963m. iki jo nužudymo) Pagrindiniai kadencijos bruožai: Karibų krizė, Berlyno sienos statybos, kosminės lenktynės, pirmoji Vietnamo karo stadija. 70. Leonidas Brežnevas (64-82) – SSKP CK generalinis sekretorius. Vengė sovietinės sistemos permainų (sąstingis). Stiprino disidentų persekiojimą ir prievartinį rusinimą. Numalšino „Prahos pavasarį“, „Solidarumo“ judėjimą Lenkijoje, vykdė SSRS invaziją į Afganistaną. Išryškėjo SSRS ūkio krizė, įsivyravo deficitas, korupcija. 72. Jonas Žemaitis – Vytautas – Lietuvos partizanų vadas, generolas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, LLKS pirmininkas. 2009m. vienašaliu Seimo sprendimu pripažintas ketvirtuoju Lietuvos prezidentu.
73. Adolfas Ramanauskas – Vanagas – Pulkininkas, Dzūkijos ir Lietuvos partizanų vadas. LLKS Jono žemaičio pavaduotojas, 1949m. vasario 16d. LLKS tarybos deklaracijos signataras.
74. Juozas Lukša – Daumantas – partizanų vadas, LLKS atstovas užsienyje, į Vakarus gabeno dokumentus, įrodančius sovietų terorą. Redagavo partizaninius laikraščius, dalyvavo Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrime.
75. Antanas Sniečkus – LKP CK pirmasis sekretorius (40-74), prisitaikėlis, represijų Lietuvoje organizatorius ir vykdytojas. Skatino SSRS vykdomas lietuvių genocido akcijas, istorinės atminties naikinimą.
76. Romas Kalanta – vienas iš priešinimosi sovietinei okupacijai simbolių. Kaune susidegino protestuodamas prieš sovietinę sistemą. Šis poelgis paskatino „Kauno pavasario“ įvykius.
11
ISTORINĖS ASMENYBĖS 77. Antanas Terleckas – disidentas. Vienas iš LLL kūrėjų. 1987m. mitingo Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo vienas iš rengėjų.
79. Sigitas Tamkevičius – Kauno arkivyskupas, disidentas. 1972m. pradėjo leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, ją redagavo. Vienas Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto kūrėjų.
81. Vytautas Landsbergis – „dainuojančiosios revoliucijos“ lyderis Lietuvoje. Vienas iš Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų, Atkuriamojo seimo pirmininkas. 1990m. kovo 11d. pasirašė aktą „dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
78. Vincentas Sladkevičius – Kauno arkivyskupas, kardinolas. Dalyvavo pogrindinėje antisovietinėje veikloje, prisidėjo prie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimo.
80. Nijolė Sadūnaitė – vienuolė, disidentė. Prisidėjo prie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybos ir platinimo. 1987m. surengė mitingą prie A. Mickeičiaus paminklo Ribentropo – Molotovo pakto metinėms paminėti.
82. Algirdas Brazauskas – SSKP veikėjas, LKP CK pirmasis sekretorius. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras. Lietuvos prezidentas 1993 – 1998m.
12
KRIKŠČIONYBĖ Krikščionybė gimė Romos imperijoje, sukūrus pasaulinę valstybę, jos erdvėje pradėta skelbti Evangelija. Romos imperijoje ir už jos ribų kūrėsi krikščionių bendruomenės. Krikščionių tikėjimas į vieną Dievą griovė ligtolinę Romos valstybės religinę ir politinę sistemą. Buvo sudarytos sąlygos krikščionybei laisvai skleistis visuomenėje. Kiek vėliau krikščionybė gavo valstybinės religijos statusą. Valdovai ėmė remti krikščionybę. Bažnyčia vedė derybas su barbarais, gelbėjo miestus nuo plėšikavimo, dalijo maisto produktus, išlaikė ligonines, steigė mokyklas. Bažnyčia steigė ir vienuolynus, kurie tapo dvasinės kultūros židiniais. Krikščionybę priėmusiose valstybėse bažnytinės įtakos srityje atsidūrė visuomeninis gyvenimas. Jis viduramžiais buvo neatsiejamas nuo dvasinio gyvenimo. Krikščionybės įtaką kasdieniniam gyvenimui liudijo ir nuo VI amžiaus plitusi tradicija skaičiuoti metus nuo Kristaus gimimo. Ne tik atskiras žmogus, bet ir valstybė, jos politinis, visuomeninis gyvenimas turėję vadovautis krikščionybės normomis. Jomis siekta grįsti visą viešąjį gyvenimą – švietimą, įstatymus, papročius, meną, amatus ar prekybą. Nepaklusniesiems, nesilaikantiems privalomų taisyklių, Bažnyčia taikė dvasines bausmes, iš kurių didžiausia buvo ekskomunika. Bažnyčia siekė sudaryti didelę krikščioniškųjų tautų imperiją su jos pateptu imperatoriumi, tačiau tam kliudė nesutarimai tarp Bažnyčios ir valstybės ar įvairios krizės pačios Bažnyčios viduje. Regioninių bažnyčių dvasininkai buvo pavaldūs pasaulietinei valdžiai. Pasaulietinės valdžios įtaka dvasininkų luomą sukėlė didžiausią Šventosios Vokiečių imperijos ir Bažnyčios konfliktą — ginčą dėl investitūros. Bažnyčios reformą X amžiuje pradėjusi Kliuni vienuolija siekė išvaduoti Bažnyčią iš valstybės įtakos, stojo už nepriklausomą nuo valstybės Bažnyčią. Labiausiai vienuoliai kritikavo Bažnyčios postų pardavimą, vyskupų skyrimą remiantis lenų privilegijomis, o ne kanonų teise. Popiežius Grigalius VII (buvęs Kliuni vienuolis Hildebrandas) Romos susirinkime 1075 m. įvedė celibatą ir draudimą prekiauti bažnytinėmis pareigybėmis. Taip pat jis paskelbė popiežiaus valdžios viršenybę prieš imperatoriaus valdžią. Kilus konfliktui su Henriku IV, šį ekskomunikavo ir imperijos gyventojus atleido nuo priesaikos valdovui. Viduramžių viduryje įvyko dar vienas nemalonus įvykis Bažnyčios istorijoje – skilimas. Nuo seno Rytų krikščionys priešinosi popiežių pretenzijoms į aukščiausią valdžią. Įvairūs teologiniai ginčai, popiežiui ir patriarchui atskyrus vienas kitą nuo Bažnyčios, XI a. viduryje atvedė į skilimą. Nuo tada prasidėjo dviejų pagrindinių krikščionybės krypčių – katalikybės ir stačiatikybės – istorija. Šiuo skilimu Vakarų (katalikų) Bažnyčios vargai nesibaigė. Ji kuriam laikui buvo patekusi į pasaulietinių valdovų įtaką. Tačiau ne tik pralaimėjimai, nesėkmės žymėjo Vakarų Bažnyčios kelią. Bažnyčios pakilimą, jos galią simbolizavo XI–XIII a. vykę Kryžiaus žygiai. Aišku, į Rytus (ir į Pabaltijį) žmonės vyko traukiami ir gana žemiškų paskatų. Tačiau mintis apie teisingą karą su kitatikiais, apie kovą dėl krikščionybės pergalės buvo tikrai ne paskutinė. 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.
Jėzaus Kristaus mokymo ir krikščionybės reikšmė žmonijos istorijai: Pakeitė tarpusavio santykius, t.y. moko gerbti ir mylėti kitą ne dėl galios, o dėl to, kad yra žmogus. Atskleidė artimo meilės principą. Nuo Kristaus gimimo didesnė žmonijos dalis pradeda savo kalendorius Viduramžiais krikščionys steigė ligonines, rūpinosi švietimu (steigė universitetus) Puoselėjo kultūrą (ypač meną ir muziką). Įkvėpė žymiausius meno kūrėjus. Postūmis dar vienai pasaulinei religijai – islamui – atsirasti Biblijos vertimas į lietuvių kalbą buvo ypatingas indėlis formuojant lietuviškai kalbančiųjų žmonių tiek bendrinę kalbą, tiek žmonių dorovę.
13
KRIKŠČIONYBĖS PLITIMO PRIELAIDOS: Vidinės: Evangelija visiems pagonybės pažemintiems (moterims, vergams) suteikė žmogiškąsias teises Pagoniškas tikėjimas buvo painus ir pilnas abejonių, o krikščionybė aiškesnė; Žmonėms patiko krikščionių skleidžiama dora; Tikėjimo platintojų drąsa ir uolumas.
Išorinės: Romėnai iš pradžių neskyrė krikščionių nuo žydų, netrukdė platinti tikėjimo; Geras susisiekimas Romos imperijoje; Graikų ir lotynų kalbų paplitimas lengvino apaštalų darbą.
KRIKŠČIONYBĖ FRANKŲ IMPERIJOJE Ankstyvųjų viduramžių pradžią ženklina vienas labai svarbus įvykis – frankų Merovingų dinastijos karaliaus Chlodvigo perėjimas į krikščionybę. Bažnyčia vedė nuo politikos ir pasaulietinės valdžios, sukūrė vienuolijos tradiciją, kuri tapo pagrindiniu bažnyčios dvasiniu ramsčiu. Va., užėmę beveik visą Šiaurės Galiją, frankai sukūrė savo valstybę. (Įkūrėjas Chlodvigas, Merovingų dinastijos atstovas) Galijoje frankai susidūrė su krikščioniška visuomene, perėmė galijos romėnų tradicijas. Va. kartu su savo kariuomene Chlodvidas priėmė katalikybę tiek religiniais, tiek politiniais sumetimais. Jis tikėjosi, kad: 1. Vietiniai gyventojai – katalikai – padės frankų valstybei ar net ją parems. 2. Jis sulauks ypač įtakingų galijos dvasininkų pagalbos 3. Galijos romėnų pagalba ir lojalumas padės plėsti valdas. Frankų valstybė išaugo ir tapo imperija. Ją sudarė daug įvairių tautų, kurios savo noru ar prievarta tapdavo krikščioniškos. Iš Frankų imperijos krikščionybė plito į kaimynines šalis. KRIKŠČIONYBĖ KIJEVO RUSIOJE IX-Xa IVa. Romos imperija skilo. Susikūrė Bizantija.(rytai) Daugybės dievų garbinimas netiko kunigaiščio valdžiai. Tuo tarpu krikščionybė skelbė visai visuomenei vienodas ir aiškias dorovinio gyvenimo normas, kurios rėmė valdžią bei mokė tikinčiuosius būti paklusnius. Kijevo Rusios krikšto priežastys išorinės: 1. Vakaruose Rusia ribojosi su katalikiškomis, rytuose su stačiatikių šalimis. 2. Baimintasi priklausomybės nuo galingo kaimyno; 3. Per Rusią ėjo „didysis vandens kelias iš variagų į graikus“ , prekiaudami ir kariaudami vietiniai gyventojai dažnai susitikdavo su krikščionimis. Xa. Valdovas, kartu su diduomene ir dvariškiais apsikrikštijo bei prievarta bei bausmėmis vertė krikštytis visus šalies gyventojus. Dauguma slavų krikštijosi skatinami bizantiečių misionierių. Stačiatikybę priėmusiose rytų slavų šalyse prito bizantiečių kutūra, menas. (Slavų kirilica, cerkvės) Vakarų slavų žemėse krikščionybę platino katalikų misionieriai, todėl pakrikštytos tautos tapo katalikiškos. (Lotynų raidynas, Vakarų Europos kultūra) KRIKŠČIONYBĖ LENKIJOJE 966 Mieszko I (Piastų dinastijos atstovas ir Lenkijos valstybės įkūrėjas) veda Čekijos princesę Dobravą ir priima krikštą. Kartu krikštą priima ir pagoniška lenkų tauta.
14
KATALIKŲ BAŽNYČIOS SKILIMAS (1054 m.) į Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų). Priežastys: 1. Suskilus Romos imperijai į Rytų ir Vakarų (385 m.), klostėsi nevienodos sąlygos vystytis krikščionybei – Romos popiežiaus nebevaržė imperatoriaus valdžia, o Konstantinopolio patriarchas buvo labai priklausomas nuo Bizantijos imperatoriaus. 2. Pradėjo ryškėti ir teologiniai, organizaciniai, apeigų skirtumai: nevienodai aiškinta Šventoji Trejybė, apeigos atliekamos skirtingomis kalbomis ( graikų ir lotynų). 3. Interesai ypač susikirto platinant krikščionybę Rytų ir Vidurio Europoje. Padariniai: 1. Katalikų bažnyčia susitelkė, išryškėjo jos sugebėjimas persitvarkyti, įveikti savo ydas; 2. Vykdyti bažnyčios pertvarkymai (Kliuni reforma). Siekta sustiprinti pasaulietinę ir bažnytinę popiežiaus valdžią. 3. Susiformavo stačiatikybė (Patriarchas, Konstantinopolis) ir katalikybė (Popiežius, Roma)
KRYŽIAUS ŽYGIAI (1096-1270 m.) – tai aštuoni Vakarų Europos riterių žygiai į artimuosius Rytus. Kryžiaus žygius paskelbė popiežius Urbonas II Klermone (Prancūzija) 1095m. Šventajai žemei (Jeruzalei) vaduoti iš „netikėlių“ jungo. Svarbiausi užgrobimai – kryžiuočiai paėmė Jeruzalę (1099 m., I žygis) ir užkariavo Konstantinopolį (1024 m., II žygis). Kryžiaus žygių priežastys: Valstiečiai siekė ištrūkti iš baudžiavos ir susirasti geresnį gyvenimą turtinguosiuose Rytuose. Feodalams, riteriams labai trūko žemių („žemės badas “) – įvedus majorato principą, žemę paveldėdavo tik vyriausias sūnus, todėl atsirado daug riterių plėšikų, kurie kėlė sumaištį. Nusilpo Bizantija, todėl popiežius tikėjosi išplėsti katalikų bažnyčios įtaką Rytuose. Daugelis tikėjosi, kad vaduodami Šventąją žemę išpirks nuodėmes.
Padariniai ir reikšmė: Pagyvėjo Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika. Pagyvėjo prekyba, sustiprėjo šiaurės Italijos miestai (gabeno Kryžiaus žygių dalyvius į Konstantinopolį). Paspartėjo socialiniai procesai Vakarų Europoje: XII-XIII a. pradėjo nykti baudžiava, nes feodalai dėl lėšų ir darbo rankų stygiau ėmė daryti valstiečiams nuolaidas, leisdavo išsipirkti iš baudžiavos, vietoj jos mokėti piniginę duoklę. Žygių metu nublanko religiniai idealai. Europiečiai pradėjo auginti ryžius, citrinas, abrikosus, išmoko gaminti šilkinius audinius, veidrodžius.
15
KATALIKŲ BAŽNYČIOS ĮTAKA Politiniame gyvenime: Po Kliuni reformos popiežių renka ne pasaulietinė valdžia, todėl bažnyčios galios sustiprėjo, ji nebepriklausė nuo pasaulietinio valdovo. Popiežius galėdavo vainikuoti imperatorius ir karalius; Bažnytinė valdžia buvo iškelta aukščiau pasaulietinės. Valdžios įgaliojimus, sprendimus valdovai galėdavo priimti tik popiežiui pritarus; Prieš popiežius klaupėsi, paramos prašė galingiausi valstybių valdovai; Dvasininkai buvo valdovų mokytojais ir patarėjais; Didelius turtus valdanti bažnyčia tapo susiskaldžiusias pasaulio valstybes vienijanti jėga. Bažnyčios galia itin sustiprėjo iš Frankų valdovo gavus Italijos žemes, sukūrus popiežiaus valstybę. Turėjo itin daug turtų, todėl kilus ginčams su pasaulietine valdžia, atsipirkdavo brangenybėmis Sukurta teokratinė valstybė, pagal kurią pasaulietinė valdžia turi paklusti bažnytinei. Socialinė: Formuotos žmonių dorovinės normos, vertybės; Žmonės tapo labiau išsilavinę, per bažnyčias plito mokslas, kultūra; Žmonės turėjo į ką atsiremti, gauti stiprybės, išmokti tikėjimo tiesų Vienuoliai steigė našlaičių namus, ligonines; Vienuoliai patobulino žemės ūkį, sodininkystę, mediciną, kulinariją, žmonės pruso. Steigė ir išlaikė pirmąsias viduramžių mokyklas; Perrašinėjo bei platino knygas
16
FEODALIZMAS Feodalinis susiskaldymas Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė Frankų Imperijos suirimas. Pagrindinės susiskaldymo priežastys: Feodalinės valstybės būdavo „klijuojamos“ ginklu, daugelio tautų nesiejo nei kalba, nei tradicijos. Jei karalius buvo stipri asmenybė, valstybę jis išlaikydavo. Feodalų savarankiškumas. Kiekvienas feodalas turėjo savo kariauną, įstatymus, todėl stipri centrinė valdžia jam nebuvo reikalinga. Natūrinis ūkis, kuris jokiais ekonominiais ryšiais nesiejo feodalo su kitomis vastybės sritimis. Feodalizmo priežastys: Nederliai, karai, stichinės nelaimės lėmė jungimąsi prie stipresnių; Skolos, nusigyvenimas; Stambiųjų žemvaldžių plėšikavimas ir savivalė
Senjorai ir vasalai Viduramžiais didžiausia vertybė buvo žemė. Dažnai stambūs feodalai ir žemės, ir kariuomenės turėjo daugiau, negu karalius. Karalius neleido visai šaliai bendrų įstatymų, nerinko mokesčių iš visos šalies gyventojų, neturėjo pastovios kariuomenės. Visa tai rodo, kad karaliaus valdžia buvo silpna. Turtingiausias žemvaldys - valstybės vadovas. Jo valdoms nuolat kildavo pavojus, todėl jis ieškojo jį remiančių pavaldinių, kuriems už ištikimybę skirdavo žemės – feodų, aukštų pareigų ir privilegijų. Susiskaldžiusią valstybę pavojaus atveju vienydavo senjorų ir vasalų sistema. Savo ištikimybę senjorui vasalas prisiekdavo iškilmingoje ceremonijoje – investitūroje. Vasalų pareigos: Dalyvauti karo žygiuose su senjoru, Patarti senjorui Išpirkti senjorą, šiam patekus į nelaisvę.
Senjorų pareigos: Aprūpinti vasalą žeme. Ginti vasalą
Senjoras galėjo įsakinėti tik tiesioginiams savo vasalams, savo vasalo vasalui jis įsakinėti negalėjo.
Feodalinė hierarchija XI a. XI a. Vystėsi ir klestėjo miestai, daugelyje Europos šalių galutinai susiformavo feodaliniai santykiai, įsitvirtino feodalinis gamybos būdas, visuomenės pasidalijimas į feodalus ir įbaudžiavintus (arba pusiau įbaudžiavintus) valstiečius. Visi žmonės priklausė luomams. Paveldima luominė tvarka buvo grindžiama Dievo valia. Aukščiausią valdžią feodalinėje piramidėj užėmė karalius. Jam priklausė didžiausios žemės valdos, tačiau realią valdžią turėjo tik savo domene. Išskirtinių teisių ir privilegijų turėjo didikai ir dvasininkai. Jie turėjo daug turto ir valdė didžiulius žemės plotus. Ilgainiui susiformavo miestiečių luomas, kurį sudarė amatininkai, pirkliai. Žemiausią padėtį visuomenėje užėmė jokių privilegijų neturintys valstiečiai. Jie privalėjo dirbti žemvaldžio žemę, atlikti prievoles. X-XI a miestiečių luomas išyra ir susidaro trečiasis luomas. Domenas – svarbiausios feodalo žemės valdos Viduramžiai – visuomenės gyvenimo tvarka, pagrįsta vasaliniais santykiais bei privilegijuota žemvaldžių padėtimi. Feodas – paveldima žemės valda, kurią vasalas gauna iš senjoro už karinę tarnybą Investitūra – pasaulietinė vasalo įvesdinimo į feodą ceremonija Beneficija – žemės valda vasalui, iki gyvos galvos be teisės perduoti ją paveldėtojams. Prekariumai – privačių žemės valdų (alodų) savininkų raštai, kuriais prašyta galingesnių kaimynų globos Omažas – ištikimybės priesaika senjorui
17
MIESTŲ SAVIVALDA (Magdeburgo teisė)
Ankstyvaisiais viduramžiais miestų buvo labai mažai. XIa. Jų skaičius ėmė augti. Tai lėmė ūkio pakilimas bei suintensyvėjusi prekyba. Miestai kūrėsi senjorų žemėse, todėl privalėjo mokėti duoklę savo amato dirbiniais. Senjorai dažnai savivaliavo ir išnaudodavo miestiečius, todėl sustiprėję miestai ėmė kovoti prieš senjorus, kas dažnai baigdavosi miestiečių pergale. Sumokėję išpirką, miestiečiai išsipirkdavo laisvę. Jie turėjo savo iždą, kariuomenę, teismus. Miestui vadovavo miesto taryba, renkama miestiečių. Taryba posėdžiavo rotušėj (Pagrindinis gyvenimo centras) Lietuvoje pirmieji Magdeburgo teisę gavo Vilniaus miestiečiai. Ją 1387 m. suteikė Jogailos privilegija krikščionybės įvedimo proga. Svarbiausia miestiečių prievolė – piniginiai mokesčiai. Jogailos laikais LDK valdovai didesniems ir turtingesniems miestams ėmė suteikinėti savivaldą. T.y. Magdeburgo teisę. Pirmieji miestai, gavę Magdeburgo teisę: Vilnius, Kaunas, Gardinas. Gavus Magdeburgo teisę: Miestas tapdavo nepavaldus valdovui; Miestą valdydavo miestiečių renkamas magistratas; Tarpusavio ginčus spręsdavo suolininkų teismas; Gyventojai galėjo laisvai verstis amatais ir prekyba; Miestai turėjo savo herbus, vėliavas bei antspaudus; Nuo kelių metų mieste nesučiupti baudžiauninkai tapdavo laisvi; Miestai konkuruodavo su bajorų valdomais beteisiais miestais dėl prekybos įtakos; Svarbiausias gyvenimo centras- rotušė(posėdžiauta, saugotas iždas, matavimo matai); Pagrindiniai miestiečių užsiėmimai – amaitai ir prekyba. Pirkliai keliaudavo į ilgas ir pavojingas keliones, todėl norėdami išvengti užpuolimų, jungėsi į sąjungas gildijas. Didelę miestų dalį sudarė amatininkai. Vienos profesijos amatininkai jungdavosi į cechus. Cechai turėjo savo įstatus ir reglamentacijas, kontroliavo amatų kokybę, gynė amatininkus nuo konkurentų, kurie nepriklausė cechui. Vėliau cechų įstatai trukdė vystytis amatams, nes draudė naudotis naujais technikos pasiekimais.
18
VIENUOLYNAI. UNIVERSITETAI Labiausiai išsilavinęs sluoksnis viduramžiais buvo dvasininkai. Pirmosios viduramžių mokyklos kūrėsi vienuolynuose. Juose mokėsi daugiausiai vienuoliai, berniukai. Mokoma lotynų kalba. Išaugus miestams, amatams, prekybai, pirkliai turėjo vesti sąskaitų knygas, skaičiuoti pinigus, mokėti skaityti ir rašyti įvairius raštus. Tai lėmė pasauliečių mokslo svarbos išaugimą. Pradėtos kurti miestų (katedrų) mokyklos, išlaikomos miestiečių. Juose didžiausias dėmesys buvo skiriamas pasaulietiniams dalykams – geografijai, skaičiavimui, gamtos mokslams. Viduramžių pradžioje knygų buvo labai mažai. Pas perrašinėdavo vienuoliai (skriptoriai). Iliustruotos knygos liudijo prabangą ir buvo įperkamos tik turtuoliams. XIIIa. Vakaruose pasirodė pirmieji knygynai. Vienuolynų reikšmė viduramžiais:
Visuomenė tapo raštinga, išsimokslinusi, suprato mokslo svarbą; Buvo išsaugota daugybė knygų, informacijos.
Universitetai Mokyklos ilgainiui išaugo į universitetus. Pirmasis XIIa Bolonijos (Italija). Universitetai turėjo savivaldos teisę, vadovavo rektorius. Sudarė keturi fakultetai: Filosofijos, teisės, medicinos ir teologijos. Vadovavo dekanai. Kad įstotų į kurį nors fakultetą, studentai pirmiausia turėdavo baigti filosofijos studijas. Mokslas buvo orientuotas į tikėjimo tiesų aiškinimą, supratimą. Organizuojami disputai. Teologija ir scholastika. Buvo rašomos kronikos, domimasi alchemija, astronomija. Miestai, kuriuose kūrėsi universitetai, sparčiai plėtėsi. Ilgainiui jie tapo svarbiausiais mokslo ir kultūros židiniais. Scholastika – viduramžių filosofijos kryptis, kuriai būdingas religinių dogmų grindimas, rėmimasis autoritetais.
19
ROMANIKA (X-XIIa) Būdingiausi romaniniai pastatai – pilys, bažnyčios ir vienuolynai, statomi iš tašytų akmens luitų. Bažnyčia turėjo didžiausia įtaką ir daugiausia turtų, todėl beveik visas romaninis menas susijęs su krikščionių bažnyčia, nes kitų turtingų ir apsišvietusių užsakovų tuo metu nebuvo. Vienas romaninės architektūros stiliaus laimėjimų — bažnyčios pastato jungimas su bokštais. Ypatingo paslaptingo žavesio bažnyčių vidui teikė iš spalvotų stikliukų sudėlioti langai — vitražai. Tai yra romaninės epochos išradimas. Romaninio stiliaus architektūrai būdinga: Akmeninės, storos statinių sienos, paprastos geometrinės formos; nedaug angų, uždari tūriai, nedideli langai; masyvios konstrukcijos; pusapvalės arkos languose, duryse, masyvios kolonos, stulpai – pilioriai. siauros skliautinės lubos, pilys, kurių centre masyvus bokštas - donžonas; Pastato jungimas su bokštais; Pailgos bažnyčios; miestus juosia storos, aukštos sienos
Architektūroje vyravo lotyniškojo kryžiaus plano bazilikos, dengtos cilindriniais arba kryžminiais skliautais.
SKULPTŪRA – neatsiejama bažnyčios dalis. Daugiausia vaizduojami biblijiniai ir šventųjų gyvenimo siužetai. Paskirtis – perteikti krikščionišką Išganymo teoriją ir krikščionių pasaulėvaizdį vaizduojamąja simbolių kalba. Romanikos mene nėra proporcijų kanono, nesilaikoma realių kūno proporcijų. Figūros ištęstos arba suspaustos, išdidintom rankom ir akim. Stengiamasi vaizduoti ne kūną, o dvasią.
Gausi figūrinė ir ornamentinė portalų, kapitelių ir altoriaus užtvarų puošyba. Figūrinis kapitelis virto vienu būdingiausių romanikos bruožų.
Svarbiausia romanikos naujovė – visų patalpų perdengimas skliautais.
Portalas – puošnus įėjimas į pastatą. Kapitelis – dekoruotas kolonos viršus. Donžonas – viduramžių pilies gynybinis, sargybos ir gyvenamasis bokštas. Piliorius - pastato atrama, stulpas. 20
GOTIKA (XII-XVIa.) Atsiradimo priežastys:
Aktyvėjo katalikiškos Europos ūkis, išjudintas Kryžiaus žygių; Atsirado vis daugiau laisvų nuo feodalų priespaudos valstiečių, jų gamyba vis labiau tapo prekine. Augo ir stiprėjo miestai, didėjo jų reikšmė visuomenės gyvenime. Miestiečiai, siekdami nepriklausomybės nuo feodalų, parėmė karalių kovą vienijant susiskaldžiusias valstybes. Už tai jie gavo savivaldą, kitas privilegijas. Miestui reikšmingiausiu žmogumi tapo amatininkas. Tai specialistas, daugelį metų amato mokęsis pas kitus meistrus ir besididžiuojantis savo pasiekimais. Gyvenamuosius namus, feodalo pilis, kulto pastatus ėmė statyti samdyti, profesionalūs, iš Vakarų atvykę statybininkai, architektai, pagal matematiškai paskaičiuotus brėžinius. miestai statė brandesnius pastatus, išsiskiriančius ne tik funkcionalumu, bet ir grožiu.
Storus mūrus keitė grakštesnės, vitražais pasipuošusios sienos. Dėl erdvės stokos gynybinėmis sienomis apsuptame mieste, statiniai stiebėsi į viršų. Formavosi naujas architektūros stilius - gotika. Statybos srityje lyderiais ilgam tapo Prancūzijos amatininkai. Struktūrinius pokyčius skatino ir funkciniai pakitimai: bažnyčios darėsi ne tik religinio, bet ir visuomeninio gyvenimo centrais. Pagr. bruožai:
aukštos, erdvios, šviesios, grakščios bažnyčios Dideli smailiaarkiai vitražo langai Viduje – laisva, dinamiška erdvė daug vitražų Rožės (rozetės) Daug skulptūrų
Dievo Motinos katedra (Prancūzija)
Gotikos bažnyčios – lotyniškojo kryžiaus plano su erdvia presbiterija, apjuosta apsidolių vainiku.
Vitražas ir Rožė Presbiterija – priekyje esanti paaukštinta šventovės dalis, skirta didžiajam altoriui. Apsidė - šventovės dalis, esanti už altoriaus (puskupolio arba pusės kūgio formos).
21
Lietuvos valstybės formavimasis XIII a. Pagrindinė prielaida Lietuvos valstybės susiformavimui XIII a. – tai I-ojo tūkstantmečio antrojoje pusėje susidariusios genčių sąjungos. Sutarties, sudarytos 1219 m. su Haličo-Voluinės kunigaikščiais, pasirašyme dalyvavo 21 kunigaikštis, o penki iš jų – vyresnieji (tarp jų ir Mindaugas). Lietuvos valstybė susikūrė apie 1240m. Vidinės priežastys: 1. Susiformavo visos pagr lietuvių žemės, kurios jungėsi į konfederacijas; 2. Didėjo turtinė nelygybė (iškilo kunigaikščiai) 3. Ekonominis gyvenimas vienijo gentis (amatai, prekyba) Išorinės priežastys: 1. Vikingų (VIII-XI), Kijevo Rusios (IX-XII), kryžiuočių ir kalavijuočių, mongolų totorių (nuo XIVa) puldinėjimai arba grėsmė.
Lietuvos valstybingumo laikotarpiai: LDK (1236-1253 ir 1263-1316)
Lietuvos respublika (1918-1940)
Lietuvos karalystė (1253-1263)
SSRS okupacija (1940-1941)
LDK (1263-1569)
Nacistinė okupacija (1941-1944)
ATR (1569-1795)
SSRS reokupacija (1944-1990)
Lietuva carinės Rusijos sudėtyje (1795-1915)
Lietuvos Respublika (1990 kovo 11)
Vokietijos okupacija per pirmąjį pasaulinį karą (1915-1918)
1236m. Saulės mūšis su kalavijuočiais. Vadovavo Vykintas. Ordinas buvo sumuštas, žuvo magistras. 1260m. Durbės mūšis su Vokiečių ordinu. Vadovavo Treniota. Ordinas mūšį pralaimėjo, neteko tūkstančių karių, sukilo Ordino pavergtos gentys (prūsų sukilimas) 1410m. Žalgirio mūšis su kryžiuočiais. Vadovavo Vytautas. Sąjungininkai laimėjo. Pasirašyta torūnės taika.
A - Durbės mūšis (1260m. dab Latvijos teritorija) B – Saulės mūšis (1236m. Ties Šiauliais) D – Žalgirio mūšis (1410m. Lenkija)
Nepasisekus kryžiaus žygiams į Artimuosius Rytus, kryžininkai nusitaikė į pagonišką Pabaltį. 1202m. į Latvijos teritoriją atsikėlė Kalavijuočių ordinas. Kraštą pavadino Livonija. 1226m. į prūsų žemes atsikraustė kryžiuočių (Vokiečių arba Teutonų) ordinas. Po saulės mūšio 1237m. kalavijuočių ordinas prisijungė prie kryžiuočių ir tapo Livonijos ordinu. Vieni skleidė tikėjimą, kiti siekė įsigyti žemių, turtų ar ieškojo nuotykių. Lietuva, po ilgų metų kariavimo, galiausiai turėjo priimti krikščionybę, ją pripažino kitos Europos valstybės.
MINDAUGAS - Lietuvos didysis kunigaikštis(1236-1253), pirmasis Lietuvos karalius (1253 –1263 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė. Jis žiaurumu ir klasta pajėgė galutinai suvienyti Lietuvos žemes ir taip suformuoti naują valstybę. Jam priėmus krikštą, Lietuva tapo karalyste, kurią pripažino kitų valstybių valdovai. Taigi, jam pavyko atremti kryžiuočių puolimus bei padėti valstybės pamatus. Mindaugas bandė gelbėti padėtį siekdamas susitarti su Livonijos ordinu. Ordinas jam pasiūlė krikštytis ir karūnuotis, mainais suteikdamas karinę ir diplomatinę pagalbą. Mindaugas sutiko su sąlygomis ir 1251m. su šeima apsikrikštijo, o 1253m. buvo karūnuotas ir paskelbtas karaliumi. Lietuva tapo krikščioniška šalimi, lygiaverte visoms kaimynėms, 22
trumpam užsitikrino saugumą. Tačiau Mindaugo krikštas neturėjo tęstinumo (nebuvo paveldimas), kas neužbaigė kovų su ordinu.
GEDIMINAS Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso Ordos veržimąsi į Vakarus, labai išsiplėtė Lietuvos teritorija, todėl ji pradėta vadinti LDK.
Gedimino vidaus politika: Siekė stiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią, centralizuoti ir stiprinti valstybę. Buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia, sustiprėjo valdymo sistema. Lietuvos centru tapo Vilnius, kuris pirmąkart paminėtas 1323 m. Ekonominėje politikoje siekė stiprinti žemdirbystę, miestus, amatus ir prekybą. Daug prisidėjo stiprinant Lietuvos kariuomenę. Užsienio politika: kova su kryžiuočių ir jų talkininkų agresija LDK teritorijos plėtra į Rytus, varžantis su stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste. Plėsti ryšiai su Ryga ir Baltijos pajūrio miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva. Rašyti laiškai. Tikslai: o Įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočai ne krikščionybės platintojai, o užkariautojai; o Pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių. Gediminas žadėjo krikštytis, tačiau kai pas jį atvyko popiežiaus pasiuntiniai, jis atsisakė. Iš vienos pusės, Gediminas galėjo tiktai manipuliuoti krikšto klausimu, o iš kitos, suprasdamas krikšto būtinumą, bijojo galimos Ordino invazijos ir jo įtakos sustiprėjimo.
ALGIRDAS (1345 – 1377m.) 1345 m. Lietuvą ėmė valdyti du Gedimino sūnūs – Algirdas ir Kęstutis. Algirdas rūpinosi reikalais Rytuose, o Kęstutis – Vakaruose. Visa Algirdo veikla buvo nukreipta į rusų žemių prijungimą prie Lietuvos.
Užsienio politika:
Prie Mėlynųjų vandenų sumušta mongolų – totorių kariuomenė. (pirmas jų nesėkmė Rytų Europoje) Užimta rytinių žemių dalis. Trys žygiai į Maskvą. Etninės Lietuvos teritorija po Algirdo nukariavimų sudarė 1/10 LDK teritorijos – 9/10 buvo slaviškos žemės. Lietuvos valdovai rusų žemėse vykdė itin tolerantišką politiką, todėl rusų feodalai Lietuvą laikė sava valstybe ir ją rėmė. Galima drąsiai teigti, kad tokiu būdu Algirdas nuo mongolų – totorių jungo išgelbėjo daugelį rusų žemių.
KĘSTUTIS (1381-1382m.) Kęstutis, „atsakingas“ už Vakarų politiką, kovojo su kryžiuočiais. Jo rūpesčiu krašto gynybai buvo naudojama naujausia technika. Jo taurų būdą, kovos meną pabrėžė net priešiškos Ordino kronikos. Ordinas į Lietuvos kunigaikščius pradėjo žiūrėti kaip į normalius, civilizuotus žmones, o ne kaip į naikintinus laukinius. Kęstutis taip pat kaip ir Vytenis, Gediminas manipuliavo krikšto klausimu. Jis pasiskelbė pasiruošęs krikštytis, tačiau kai į Vilnių atvyko Prahos arkivyskupas, Kęstutis atsisakė krikštytis, kol Ordinas negrąžins viso Baltijos pajūrio tarp Priegliaus Vakaruose ir Dauguvos Šiaurėje. Jis pareiškė, kad tai yra natūrali Lietuvos vakarinė siena. Ordiną jis siūlė iškelti į stepes kovai su Aukso Orda. Čia pat Algirdas pareiškė, kad Rusia turi priklausyti Lietuvai ir atmetė bet kokias Ordino pretenzijas. Suprantama, tokie reikalavimai kryžiuočiams buvo nepriimtini.
23
VYTAUTAS (1392-1430) Veikla:
stengėsi centralizuoti valstybę – naikinti atskiras, nuo centro mažai tepriklausančias kunigaikštystes. Vakaruose kovojo su Ordinu, Rytuose plėtė ekspansiją į slavų žemes. Vykdė Lietuvos katalikizaciją. Per palyginti trumpą laiką (iki 1395 m.) Vytautui pavyko panaikinti kunigaikštijas, jų kunigaikščiams tepaliekant valdyti mažas, nereikšmingas sritis. Vietoje visuotinio karių šaukimo įsigalėjo nuolatinė bajorų karo tarnyba. Bajorams jis dovanodavo valstybės žemių ir žmonių, ištisus valsčius. siekė iškelti bajorų luomą. Deja, valstybės žemių dalijimas buvo didelė klaida, nes tokiu būdu didysis kunigaikštis darėsi vis labiau ir labiau priklausomas nuo bajorų. Rytuose Vytautas stengėsi užgrobti kuo daugiau rusų žemių, tuo stiprindamas Lietuvą. Vorkslos mūšis prieš Aukso Ordą– triuškinantis pralaimėjimas. Sudaromos taikos sutartys su rytais Vadovavo Žalgirio mūšiui. Pergalė užkirto kelią vokiečių agresijai į baltų bei slavų kraštus, Lietuva susigrąžino Žemaitiją, Ordinas liko Vokietijos Imperijos satelitu ir ėmė vykdyti jos politiką.
JOGAILA (1377-1392) Po Algirdo mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo jo sūnus Jogaila. Valdymo pradžioje vidaus ir užsienio politika labai susikomplikavo, nes niekas nenorėjo pripažinti Jogailos valdžios.
Jogailos užsienio politika:
Ieškodamas išeities, su Vokiečių Ordinu sudarė 10 metų paliaubas. Slapta pasirašė sutartį su kryžiuočiais. Žemaitija, Trakų ir Gardino žemės, buvusios Kęstučio žinioje, atsidūrė Ordino užpuolimo ir pasalų pavojuje. Palaikė slaptus ryšius su kryžiuočiais. 1382 m. Vilniuje įvyko perversmas Jogailos naudai. Jame dalyvavo miestiečiai, norėję prekiauti su Vakarais, o tam trukdė Ordinas. Jogaila žadėjo su Ordinu sudaryti taiką. Taip 1382 m. birželio mėnesį Jogaila susigrąžino didžiojo kunigaikščio sostą. sudarė sutartį, kuria Ordinas pasižadėjo neremti Kęstučio ir jo sūnų.
Krėvos sutartis (1385m.) priežastys: Sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas, galima efektyviau kovoti su Ordinu ir totoriais. Siekimas išlaikyti Rytų slavų žemes ir toliau plėsti ekspansiją šia kryptimi. Lenkijos noras likviduoti LDK valstybingumą, įsiviešpatauti jos žemėse (ypač Podolėje ir Voluinėje). Lietuvą reikėjo krikštyti, kad ordinas netektų dingsties puldinėti. Unija su lenkais buvo problemos sprendimas. Ekonominiai abiejų šalių interesai, prekyba, pirkliai. Unijos sąlygos: Jogaila veda karalaitę Jadvygą, tampa Lenkijos karaliumi, sumoka Austrijos kunigaikščui 200.000 florinų išpirką už sužadėtuvių sulaužymą. Jogaila, jo broliai ir pavaldiniai priima krikštą. LDK grąžina lenkų (krikščionių) belaisvius ir padeda atsiimti Haličą iš Vengrijos. Lietuva ir jai priklausančios slavų žemės prijungiamos prie Lenkijos.
24
Unijos pasekmės / reikšmė: Unija sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui. Spartino LDK feodalizaciją. Įgalino suvienyti lietuvių ir lenkų militarines jėgas prieš kryžiuočius ir totorius. Teikė Lenkijos feodalams juridinių argumentų laikyti LDK Lenkijos dalimi, Krėvos unijos pagrindu kurti naujų sąjungų projektus. Nulėmė tolesnę Lietuvos istoriją.
Krikšto reikšmė (1387m.) Politinė: Vokiečių ordinas neturėjo dingsties puldinėti; Lietuvo pripažino Europos valstybės, užsimezgė ryšiai;
Kultūrinė: Ėmė plisti Vakarų Europos kultūra, baigėsi kultūrinė izoliacija; Atsirado bažnytinis menas; Kuriamos mokyklos (pirmoji 1397m.) Rašomos ir perrašinėjamos knygos.
Socialinė: Atsirado dvasininkų sluoksnis Formavosi bajorų ir miestiečių luomas
JOGAILOS PRIVILEGIJOS KRIKŠTO PROGA (1387m.) 1. Privilegija Vilniaus vyskupui – pagrindinis krikščionybės įvedimo dokumentas. Privilegija reiškė bažnytinės žemėvaldos steigimą. Valstybė atsisakė tose žemėse esančių pajamų iš valstiečių, bet kokių teisių į bažnytinės žemės gyventojus. Teismas ir administracija čia atiteko vyskupui kaip kunigaikščiui. 2. Privilegija Vilniaus miestiečiams. Vilnius gavo Vokiečių arba Magdeburgo teises – savivaldą, atskirą nuo bajorų teismą. Tačiau vilniečiai nebuvo atleisti nuo rinkliavų, mokesčių, karo tarnybos. 3. Privilegija apsikrikštijusiems bajorams. Bajorų valdomas turtas, žemė tapo jų nuosavybe. Valstiečių teisės nebuvo pripažintos. Privilegija spartino bajorų nutautėjimą, didino religinius, politinius ir socialinius prieštaravimus tarp LDK rytinių ir lietuvių etninių žemių – privilegija buvo taikoma tik bajorams katalikams. Taip pat susilpnėjo didžiojo kunigaikščio valdžia, nes, dovanojęs bajorams žemes, jis tapo ekonimiškai ir finansiškai nuo jų priklausomas.
25
LIETUVOS SAVARANKIŠKUMO KLAUSIMAS DINASTINĖJE UNIJOJE SU LENKIJA 1385m, pasirašius krėvos unija, LDK ir Lenkiją siejo personalinės unijos ryšiai. Krėvos aktas yra vertinamas ne kaip unija, o kaip dinastinės sąjungos sutartis, kuria buvo užmegzti nauji tarpvalstybiniai santykiai tarp Lenkijos ir LDK. Nors Jogaila įsipareigojo prišlieti LDK žemes prie Lenkijos, tai liko tik pažadu. Lenkijos ir Lietuvos unija buvo sudaryta dėl išorinių priežasčių. Dvi skirtingos valstybės negalėjo gyventi bendrai. Ir po unijos jos gyveno atskirai. Lietuvos bajorai Krėvos aktą suprato kaip dviejų lygių valstybių sąjungą, sudarytą kariniais tikslais. Jie nesutiko panaikinti savo valstybės ir būti svetimųjų valdomi.
Įvykiai, įrodantis Lietuvos (ne)savarankiškumą: Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos, tačiau lenkų feodalai įgijo teisinį pagrindą laikyti Lietuvą Lenkijos dalimi. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, LDK nebeliko valstybingumą įkūnijančios didžiojo kunigaikščio institucijos. Lietuva ir po unijos, Lenkijai laikantis taikos ir neutralumo, viena kariavo su kryžiuočiais ir sudarinėjo su jais taikos sutarti; 1401m. Vilniaus ir Radomo sutartimi patvirtintas laikinas LDK savarankiškumas; Vytautas pripažintas LDK didžiuoju kunigaikščiu iki gyvos galvos; 1413m. Horodlės sutartimi patvirtinta, kad ir po Vytauto mirties LDK liks atskira valstybė, jos didįjį kunigaikštį ponai rinks pritariant Lenkijos karaliui ir ponams.
LIETUVOS LUOMINĖ VISUOMENĖ Jau pirmosios LDK kunigaikščių privilegijos bajorams, dvasininkams ir miestiečiams padėjo teisinius luomų pagrindus. 1447m. Kazimiero privilegija. Prasidėjo baudžiava Didysis kunigaikštis įsipareigojo nespręsti LDK reikalų be Ponų tarybos pritarimo. Neimti sau jokių mokesčių iš bajorų valdomų valstiečių. Visus mokesčius ir duoklę šie turės mokėti tik bajorams. Nepriimti į karaliaus dvarus valstieči, kurie gyvena bajorų žemėse. Valstiečius teis ne kunigaikščio, bet bajorų teismas. Atleisti visus bajorų valstiečius nuo duoklės ir tarnybos didžiajam kunigaikščiui
1492m. Aleksandro privilegija Didysis kunigaikštis įsipareigojo su Ponų taryba derinti užsienio politiką, pareigūnų skyrimą, valstybės pajamų naudojimą ir negalėjo keisti bendrai priimtų nutarimų. Ponų taryba, anksčiau buvusi patariamoji institucija, įgijo valstybėje lemiamą balsą – buvo pripažinta valstybės valdymo ir teismo vykdomuoju organu. BAJORAI. Sparčiausiai formavosi bajorų luomas. Valdovų privilegijos ir Lietuvos statutai išplėtė ekonomines, socialines, teisines ir politines bajorų teises ir privilegijas, garantavo luominį imunitetą. Jie nemokėjo mokesčių, turėjo savo teismus, asmens neliečiamybės teisę. Vienintelė prievolė – karo tarnyba. Reikšmingiausios bajorų luomui buvo Kazimiero ir Aleksandro privilegijos. DVASININKAI katalikai. Turėjo dideles imuniteto teises, galėjo prisidėti prie valstybės valdymo, buvo atleisti nuo mokesčių. Dvasininkų teisės, priešingai negu bajorų luomo, nebuvo paveldimos. MIESTIEČIAI. Miestiečių luomo nariais buvo laikomi Magdeburgo teisę gavusių miestų bendruomenių nariai. Tačiau jie privilegijų neturėjo. VALSTIEČIAI. Neprivilegijuotas luomas. Neturėjo jokių privilegijų, tik prievoles. Valstiečių luomas susiformavo po Valakų reformos, kuomet laisvųjų valstiečių žemės buvo paverstos skirtiniais sklypais, o patys valstiečiai paversti asmeniškai nelaisvais baudžiauninkais.
26
ETNINĖ IR RELIGINĖ VISUOMENĖ LDK LDK tautinė sudėtis: a) Lietuviai; b) Mišrios teritorijos, kuriose lietuviai nesudarė daugumos; c) Rytų slavai – dabartiniai ukrainiečiai, rusai, baltarusiai; d) Klajokliai totoriai; e) Gausias LDK gyventojų grupes sudarė žydai, vokiečiai, karaimai, lenkai. Krikštą priėmusios Lietuvos valdovai išsaugojo pagonišką tradiciją toleruoti kito tikėjimo žmones. Už religinius įsitikinimus nebuvo persekiota. Įvairių tautybių žmonės laisvai išpažino savo religiją: stačiatikybę, katalikybę ir t.t. Jau 1387m. Vytautas suteikė privilegiją žydams, kurie tapo laisvi ir pavaldūs tik didžiajam kunigaikščiui. Tačiau svarbiausius valstybės postus užėmė katalikai bajorai. Kad šalyje nekiltų nesutarimų, buvo sulygintos katalikų ir stačiatikių teisės. Daugiatautės LDK visuomenės gyventojai kalbėjo įvairiomis kalbomis. Lietuvių kalba buvo tik šnekamoji, nes dėl vėlyvo krikšto visuomenė paveluotai suvokė rašto savąja kalba, reikalingumą. Raštas Lietuvai tapo itin svarbus priėmus krikštą. Valstybės valdyme buvo vartota kanceliarinė gudų kalba, kuri Xva tapo oficialia lietuvos raštinės kalba. JA rašyti svarbiausi Lietuvos istorijos dokumentai: metraščiai, archyvai, statutai. Kitiems raštams vartota lotynų, vokiečių kalbos. Per lenkų dvarą ir dvasininkus plito ir lenkų kalba, kuri ilgainiui tapo valstybės administracijos ir bajorų šnekamoji kalba.
PAGONIŠKOS LIETUVOS KULTŪRA
XVIa Lietuva buvo vienintelė pagoniška valstybė Europoje. Lietuviai garbino dievus, aukojo aukas, degino šventąją ugnį, atlikdavo apeigas, tikėjo pomirtinį gyvenimą. Visuomenėje gyvavo paprotinė teisė- iš kartos į kartą žodžiu perduodami papročiai ir tradicijos. Lietuviai kūrė sutatines, karo, daro dainas. Savo rašto neturėjo, todėl kūryba buvo žodinė.
KRIKŠTO PRIĖMIMO REIKŠĖ
Atsirado bažnytinis menas; Imta rašyti bei perrašinėti knygas; Kuriamos mokyklos; Plito vakarų kultūra
27
DIDIEJI GEOGRAFINIAI ATRADIMAI Priežastys: 1. Reikėjo atrasti jūrų kelią į turtingas Rytų šalis (Indiją), nes keliauti sausuma buvo nesaugu ir ilgai truko. 2. Europiečių siekis prekiauti su Rytų šalimis be tarpininkų (nes prekybą ir jos kelius kontroliavo musulmonai.) 3. Europoje trūko aukso ir sidabro pinigams kalti. 4. Žmonės troško pažinti Rytų šalis, kurios laikytos pasakiškai turtingomis. Prielaidos: 1.Plėtota laivyba(karavelės) 2.Europoje pradėtas naudoti kompasas 3.Plito geografinės žinios(portulanai, astroliabijos)
1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8.
Padariniai: Prekybiniais centrais tapo Indijos ir Atlanto vandenynai; Sumenko Genujos ir Venecijos miestų reikšmė; Iškilo nauji prekybos centrai; Pinigų kiekio padidėjimas, kainų padidėjimas sukėlė kainų revoliuciją; Imtos steigti prekybinės bendrovės Sparčiai plėtėsi europiečių geografinis akiratis Sparčiais tempais nyko indėnų gentys Išaugo Ispanijos, Portugalijos vaidmuo;
9. Prekyba tapo pasauline 10. Į Europą ėmė plisti sidabras ir auksas 11. Į Europą atgabenta pomidorai, tabakas, bulvės, kava, kalakutai, kokainas. 12. Iš Europos į Ameriką nugabenti gyvūliai – arkliai, avys, kiaulės, ožkos 13. Atradimai paskatino geografijos vystymąsi 14. Pradėtos kurti jūrininkystės mokyklos; 15. Iškilo išsilavinusių žmonių poreikis. 16. Sudarytos salygos krikščionybės ir Europos kultūros plitimui.
GEOGRAFINIAI ATRADIMAI: 1. Vaskas da Gama XVa pab – atrastas jūrų kelias į Indiją. (Portugalija) Išstūmė arabus iš Indijos vandenyno, užgrobė jūrų kelius į Indiją ir ėmė kontroliuoti prekybą. Užkariautas teritorijas siekė paversti kolonijomis. 2. Kristupas Kolumbas XVa. Pab– atrado Ameriką. (Italas, Ispanija) 3. Fernandas Magelanas XVIa. – apiplaukė žemę, įrodė, kad ji apvali, įrodė, kad yra laiko juostos – laiko skirtumai, susidarė dėl žemės sukimosi (Ispanija) Užėmę atrastas žemes, platino krikščionybę, naikino vietos kultūras, civilizacijas, vietos gyventojus paversdavo vergais, vertė dirbti nepakeliamus darbo. Dėl nepakenčiamų darbų, infekcijų čiabuviai masiškai mirė. Plantacijose ėmė trūkti darbo jėgos, todėl pirkliai į kolonijas ėmė gabenti juodaodžius afrikos vergus. Taip Amerikoje atsirado juodaodžių, kuriais prekyba davė neregėtą pelną. Portugalijos kolonijos – Afrikoje, Ispanijos – Amerikoje.
28
KAPITALISTINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMAS Kapitalistiniai santykiai – ūkiniai santykiai, pagrįsti privačia iniciatyva, gamybos priemonių nuosavybe ir samdoma darbo jėga. Kapitalizmas – ekonominė sistema, pagrįsta privačia nuosavybe, asmens teise imtis verslo ir siekti pelno, dalyvaujant nuolatinėje konkurencijoje Cechas – feodalinio miesto amatininkų susijungimas, besiverčiantis tuo pačiu amatu, reglamentuojantis gamybą ir produkcijos realizavimą. Lietuvoje pirmieji cechai susikūrė XV a. pab. Vilniuje. Manufaktūra – stambi įmonė, paremta rankų darbu, bet jau su darbo pasidalijimu ir samdomaisiais darbininkais. Kapitalistinių santykių atsiradimo prielaidos: Viduramžių laimėjimai (patobulintas vandens variklis, atsirado krumplinės pavaros, gręžimo staklės, aukštakrosnės, karavelės, knygų spausdinimas) didino visuomenės poreikius, plėtė gamybos apimtį, kariuomenėms reikėjo daugiau ir tobulesnių ginklų. Vyravusi cechinė gamyba tų poreikių patenkinti negalėjo. XV a. nedidelės amatininkų dirbtuvės buvo pertvarkomos į manufaktūras. Jos priklausė privatiems asmenims, o jose dirbo samdomieji darbininkai. Vyko nauji socialiniai procesai. Jau po Kryžiaus žygių Vakarų Europoje daugelis valstiečių buvo paleisti iš baudžiavos ir ėmė ūkininkauti savarankiškai. Vieni prasigyveno, kiti nuskurdo, buvo nuvaromi nuo žemės; miestuose nusigyveno dalis amatininkų, taigi atsirado samdomoji darbo jėga. Plėtėsi prekyba Europos šalyse bei su kitais kraštais, pirkliai ėmė investuoti pinigus į gamybą, tapo įmonių savininkais.
29
REFORMACIJA XVIa Reformacija – judėjimas už bažnyčios pertvarkymą. Ekskomunikavimas – pašalinimas iš religinės bendruomenės. XVa katalikų bažnyčia išgyveno gilią krizę. Dvasininkai siekė turtų ir prabangos, nesirūpino dvasiniai reikalais, nesilaikė dievo įsakymų, celibato. Plito simonija (bažnytinių pareigų pirkimas), indulgenicija (Nuodėmių atleidimas už pinigus). Piliečiai piktinosi lobstančia katalikų bažnyčia, dideliais mokesčiais, kunigaikščiai siekė užvaldyti bažnyčios turtus, sumažinti jos įtaką. 1517m. M. Liuteris paskelė 95 tezes ant Vitembergo katedros durų. (Reformacijos pradžia). Anot Liuterio: Ne pinigai, o Dievas ir gilus tikėjimas atleidžia nuodėmes; Vienintelis tikėjimo šaltinis – šventasis raštas, tad tikintieji gali išsiversti be dvasininkų tarpininkavimo; Bažnyčia turi atsisakyti turtų ir rūpintis tikinčiųjų dvasiniais reikalais. Popiežius pareikalavo atsisakyti savo idėjų, o šian nesutikus paskelbė eretiku ir atskyrė Liuterį nuo bažnyčios. Nepasitenkinimas valdžia augo, ją rėmė vis daugiau gyventojų. Taip susiformavo nauja krikščionybės kryptis – protestantizmas ir judėjimas už katalikybės pertvarkymą – REFORMACIJA.
Svarbiausi reformacijos bruožai: 1.Uždraustos indulgencijos; 2.Atsisakyta prabangių bažnyčių ir apeigų; 3.Panaikintas šventųjų ir relikvijų garbinimas.
Reformacijos srovės: 1. liuteronai (Skandinavijos šalys), 2. Anglikonai (Anglija), - išlieka iškilmingos apeigos ir vyskupai. 3. Kalvinistai (evangelikai reformatai) (Šveicarija, Olandija) – likimas nulemtas Dievo (predestinacija). Nesantaika baigėsi 1555m. priimta Augsburgo taika, kuri skelbė – kieno valdžia, to ir tikėjimas. Iš Vokiečių valdovų pirmasis į reformacijos pusę perėjo Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas, kuris Ordino valstybe pavertė pasaulietine.
KONTRREFORMACIJA XVIa. Dėl reformacijos mažėjo popiežiaus įtaka, bažnyčia neteko turtų. Katalikų bažnyčia ėmė kovoti prieš reformaciją. Kontrreformacija – katalikų bažnyčios judėjimas, kovojęs prieš reformacijos plitimą, eretikus. Anatema – bažnytinė bausmė, prakeikimas, atskyrimas nuo bažnyčios. Hugenotai – kalvinistai Prancūzijoje. Inkvizicija – bažnytinis teismas skirtas kovoti su bažnyčios priešais.
Kontrreformacija pasireiškė:
1540m. įkurtas Jėzuitų ordinas (Ignacas Lojola) Protestantai paskelbti eretikais Aukščiausias tikėjimo autoritetas- popiežius Įvesta griežta bažnytinė cenzūra (indeksas)
Išplėstas seminarijų tinklas dvasininkams rengti. 1545m-1563m. posėdžiavo Tridento bažnytinis susirinkimas(Katalikiška reforma) kurio tikslas – kovoti prieš reformaciją, atnaujinti katalikų bažnyčią ir gražinti jai autoritetą.
Jėzuitų veikla stiprinant katalikų bažnyčios pozicijas: Aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime. Kūrė mokyklas, kolegijas, universitetus, mokė, auklėjo ir kartu nuo protestantų įtakos saugojo jaunąją kartą. Mokslo įtaka stengėsi stabdyti protestantų minčių plitimą. Buvo aktyvūs misionieriai, katalikų bažnyčios gynėjai ir stiprintojai. Išsilavinę jėzuitai buvo įtraukti į valstybės valdymą, darė politinę įtaką
30
RENESANSAS (ATGIMIMAS) Renesansas – antikos kultūros, mokslo ir meno atgimimas, suklestėjimas, dėmesys asmeniui bei perėjimas nuo viduramžių prie naujųjų laikų (IVX-XVIa) ITALIJA
ATSIRADIMO PRIELAIDOS:
Iškilo atskiri savarankiški miestai (miestai-valstybės) Plėtojosi amatai ir prekyba; Kito socialinė struktūra (mažėjo feodalų, daugėjo popolanų (prekybininkų, pinigų keitėjų, amatininkų)) Italijoje plėtojosi švietimas, veikė pradinės, vidurinės, aukštosios mokyklos. Nenutrūko antikinio humanitarinio švietimo tradicija. Ryšiai su bizantiečiais. Galimybė susipažinti su senovės graikų rankraščiais, antikos menu ir architektūra. Italijoje buvo išlikę daug senovės Romos paminklų, imta juos tyrinėti.
Domėjimasis praktine žmogaus veikla – svarbus idėjinis renesanso kultūros formavimosi veiksnys. Toks aktyvumas laipsniškai keitė visuomenės sąmonę – formavo veiklius bei energingus žmones, kūrė požiūrį, kad viskas priklauso nuo asmens sugebėjimų ir valios. RENESANSO BRUOŽAI: Dėmesys žmogiškajam gyvenimui, pagarba žmogui, jo galių aukštinimas; Senųjų graikų, lotynų, hebrajų kalbų mokymasis. Nagrinėjami Senovės Romos įstatymai, filosofų kūriniai, senieji rankraščiai. Literatūra - ne tik dorovinio, bet ir politinio poveikio priemonė; Atsirado tautinė literatūra; Literatūroje vaizduojamas realus žmogus ir gyvenimas; Tapyboje didžiausias dėmesys konkrečiam žmogui (portretai)
Naudotos antikiniams statiniams būdingos detalės; Tyrinėta gamta ir jos reiškiniai; Svarbiausiu pažinimo būdu laikytas patyrimas; Kolekcionuoti antikiniai kūriniai, remti mokslininkai ir menininkai (mecenatas); Didelis dėmesys skirtas švietimui (kurtos mokyklos, rūpintasi universitetų plėtra) Naujas tapybos atradimas – perspektyva (trijų matmenų vaizdas)
HUMANIZMAS – žmogus - kaip svarbiausia vertybė Pasaulėžiūros kūrėja ir skleidėja – inteligentija. Svarbiausias renesanso inteligentų tikslas – siekti visuomenės pagarbos, šlovės, įamžinti save ir žymiausius to meto žmones. Svarbiausi humanizmo bruožai: pasaulietiškumas, proto kultas, tikėjimas neišsenkamomis žmogaus kūrybinėmis galiomis, žmogaus sugebėjimas pažinti pasaulį, asmens laisvės ir nepriklausomybės skelbimas. Panašūs judėjimai vyko ir kitu metu kitose vietose, todėl šio žodžio reikšmė buvo labai išpėsta. Vienų nuomone, Renesasas prasidėjo jau tryliktame amžiuje ir tęsėsi iki septynioliktojo, kiti ėmė kalbėti apie Karolingų renesansą ir apskritai apie atgimima, todėl šis žodis prarado savo jėgą ir vertę. Johanas Gutenbergas - XVIa. Vid. Ištrastas knygų spausdinimo mechanizmas. (Vokietija) Šios spausdinimo staklės imtos naudoti masiškai knygoms leisti. Joms atpigus, greičiau sklido mokslas, naujos pažangios idėjos. Mikalojus Kopernikas (lenkas) - Sukūrė heliocentrinę teoriją. Įrodė, kad žemė sukasi aplink savo ašį ir kartu su kitomis planetomis skrieja aplink saulę. Leonardas Da Vinčis - Iškėlė idėją apie gyvenimo suvokimą protu ir pojūčiais. Hipotezę, kad žemė nėra visatos centras (įv. Brėžiniai). Tapė paveikslus, sukūrė fiziškai ir dvasiškai tobulo žmogaus idealą. „Paskutinė vakarienė“, „Džokonda“. Nikolas Makiavelis - Padėjo nuo religijos atskirtos politikos pagrindus, sukūrė absoliutizmo teoriją, parašė veikalus „Valdovas“, Florencijos istorija“. Jo idėja turėjo didelę įtaką italams, kovojantiems dėl šalies suvienijimo. Renesanso mokslininkai įrodė, kad žmogus pajėgus pažinti pasaulį protu. Jų išradimai tapo daugelio mokslo šakų pagrindu. Humanistinė renesanso kultūra padarė didžiulį poveikį pasaulio kultūros raidai, parengė dirbą naujai – Švietimo – epochai.
31
RENESANSAS LIETUVOJE (XVIa) Plitimo priežastys: ryšiai su Vakarų Europa jaunimui studijuojant Europos universitetuose, susipažįstant su humanistinėmis idėjomis, amatininkams besimokant amato Europoje. Lietuvą veikė ir Rytų bizantiškoje kultūra, todėl įvairių kultūrų sampyna suteikė Lietuvos Renesansui savitų bruožų. Renesanso bruožai: Architektūroje (Vilniaus žemutinė pilis, Radvilų rūmai, Panemunės, Raudonės pilys) Iškilo šaunios, veiklios, herojiškos asmenybės idealas, tautinės valstybės samprata; Lietuvos metraščiuose atsiradusi lietuvių kilmės iš romėnų, istorija.
REFORMACIJA IR KONTRREFORMACIJA LDK (XVIa) Atsiradimo priežastys: LDK nebuvo universitetų, todėl didikų sūnūs studijavo vakarų europos univesitetuose, kur susitikdavo ir klausydavo protestantų profesorių. Grįžę į Lietuvą, jie skleidė protestantų idėjas. Reformacijos bruožai LDK: 1547m. pirmoji lietuviška knyga LDK, M. Mažvydo „Katekizmas“ Į lietuvių ir lenkų kalbas imtas versti Šventas Raštas Didelis dėmesys skirtas švietimui, kurtos mokyklos. Lietuvos didikai palaikė Reformaciją, nes tikėjosi, kad Bažnyčios žemės ir turtai, nutraukus ryšius su popiežiumi, atiteks valstybei bei sustiprės šalies politinis savarankiškumas. Didikai kvietėsi protestantų dvasininkus, pamokslininkus, mokytojus, pirko, platino ir spausdino knygas. Reformaciją palaikančių valdovų bažnyčios perėjo į protestantų rankas Reformacijos žlugimo priežastys: Reformacijos nepriėmė liaudis, nes ji per siaurai buvo skelbiama lietuvių kalba Pakito valdžios požiūris į reformaciją. Gyvenimo pabaigoje Žygimantas Augustas ėmė remti katalikus. Reformatai buvo susiskaldę ir nesugebėjo susivienyti ir pasipriešinti kontrreformacijos jėgoms. Vėlyvas Lietuvos krikštas. XVI a. lietuvių žemėse krikščionybė dar neturėjo gilių tradicijų. Protestantai turėjo daug priešininkų todėl vyko į Prūsiją. (Prūsijos kunigaikštis buvo protestantas) Nespėjus įsitvirtinti reformacijai, prasidėjo kontrreformacija. Kontrreformacijos bruožai LDK: Protestantai neteko svarbių valstybės postų; Katalikai iš protestantų atėmė bažnyčias; Sunyko protestantiškos mokyklos; 1569m. Į LDK atvyksta jėzuitai (pakviesti Protasevičiaus) Jie aktyviai veikia, bažnyčiose, aikštėse, gatvėse aiškino tikėjimo tiesas, diskutavo su protestantais. Jie leido knygas, kūrė mokyklas-kolegijas. 1579m.įkurtas VU (jėzuitai, Stepono Batoro suteikta privilegija) 1595m. Daukšos „Katekizmas“ ir 1599m. „Postilė“ Lietuvoje nekilo katalikų ir protestantų kovų. Tiek vieni, tiek kiti savo įtaką stengėsi sustiprinti kultūrine veikla – kūrė mokyklas, leido literatūrą. Kontrreformacija nugalėjo. Abraomas Kulvietis- Vakarų Europos universitetuose klausė M.Liuterio ir kitų reformatorių paskaitų, Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją reformatų mokyklą. Mokyklos veiklai pasipriešino Vilniaus vyskupas, todėl teko ją uždaryti. Prisidėjo prie Karaliaučiaus universiteto steigimo, iš Prūsijos skleidė reformacijos idėjas į Lietuvą. Martynas Mažvydas mokėsi A.Kulviečio mokykloje, Karaliaučiaus universitete. Prūsijos kunigaikštis pasikvietė jį dirbti kunigu ir leisti lietuviškas liuteronų knygas. Remdamasis kitų lietuvių veikėjų vertiniais, įvairiais katekizmais, 1547 m. parengė pirmąją lietuvišką spausdintą knygą „Katekizmas“. Didžiausias jo nuopelnas –lietuvių kalba iš šnekamosios virto rašytine, buvo padėti ne tik prozos, bet ir eiliuotos kalbos pamatai. Mikalojus Daukša – vienas lietuvių raštijos pradininkų. Išvertė ir 1595 m. Vilniuje išleido „Katekizmą“. Tai pirmoji lietuviška knyga, išleista LDK. Literatūrinę šlovę M.Daukšai pelnė pamokslų rinkinys „Postilė“ (1599 m) kurios prakalboje iškeliami svarbiausi tautos bruožai: tėvų žemė, papročiai ir gimtoji kalba; lietuvių kalbą raginama vartoti bažnyčiose, 32
mokyklose, valstybės įstaigose, leisti knygas. M.Daukšos lietuvybės programa turėjo daug įtakos XIX a. tautiniam sąjūdžiui.
VALAKŲ REFORMA 1557M. Valakų reforma - LDK feodalinė žemės reforma, paskelbta Žygimanto Augusto ir vykdyta Lietuvoje bei dalyje Baltarusijos. XVa. Ūkis buvo natūrinis. Žmonės visa, ką gamindavo, patys ir suvartodavo. Pirko ir pardavinėjo mažai. Mokėjo činčą (mok. Pinigais) dvarui už žemę, dėklą (mok. Žemės ūkio produktais) bei turėjo privolę – pasėdžius (aprūpinti maistu ir pašaru atvykusį kunigaikštį). Nuo XVIa. Padidėjo žemės ūkio poreikis, augo miestai. Dėl to pradėta rūpintis geriau įdirbti žemę, gauti kuo daugiau naudos. Padidėjus derliui, jį imta pardavinėti. Atsirado galimybė natūrinę valstiečių duoklę pakeisti pinigine. Priežastys: Siekis pakelti žemės ūkio našumą; Noras padidinti valstybės pajamas(karai su stiprėjančia Rusija ištuštino iždą); Siekis tolygiai paskirstyti valstiečiams prievoles; Noras įtvirtinti feodalų teises į žemę; Siekis atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo bajorų žemių. Esmė: Visa ariamoji žemė buvo sutelkta į vieną masyvą, jame kiekvienam valstiečiui paskirti trys rėžiai žemės; Trilaukė sėjomaina padaryta privaloma (žiemkenčiai, vasarojus, pūdymas); Valstiečiai sukelti į gatvinius kaimus; Žemė išmatuota valakais; Prievolės nustatytos pagal naudojamos žemės plotą ir kokybę; Aplink dvarus žemė paskirta palivarkams(dvarų padaliniai); Prievolių reikalauta ne nuo kiemo, o nuo naudojamo žemės ploto (valakas ≈ 21 ha) ir jos kokybės; Valstiečiams draudžiama dirbti kitų valstiečių žemę arba tuščius valakus. Padariniai: Galutinai įbaudžiavinti valstybiniai valstiečiai; Įtvirtinta feodalinė žemės nuosavybė ir baudžiaviniai santykiai; Suvienodintas valstiečių ūkių pajėgumas, padidintas jų darbo našumas; Nemaža nedirbamos žemės paversta dirbama, tad pagausėjo valstybės iždo pajamos; Valstiečiai labiau suartėjo su žeme (buvo paveldima); Paplito talkos, bendros tradicinės šventės. Viena iš svarbiausių žemės ūkio reformų įtvirtino pažangias naujoves žemės ūkyje, tačiau nubrėžė neperžengiamą ribą tarp asmens laisvės netekusių valstiečių ir bajorų.
33
LIUBLINO UNIJA Geopolitinė padėtis XVI a. LDK, turinti labai didelę teritoriją, atrodė silpna tarp stiprėjančių gretimų valstybių.
Švedija. Dauguma valstiečių buvo piliečiai – nebuvo atidavinėjami bajorams, verčiami baudžiauninkais, o savanoriškai ėjo į kariuomenę ir padėjo karaliui kovoti dėl įtakos Baltijos jūros regione. Rusija. Nusikratė mongolų totorių jungo. Susikūrusi centralizuota Rusijos valstybė stengėsi atgauti Kijevo Rusios ribas, suvienyti visus rusus vienoje valstybėje ir, išėjus prie Baltijos jūros, užmegzti ryšius su kitomis Europos valstybėmis. Livonijos karas (1558-1583 m.). Į susilpnėjusio Livonijos ordino žemes pretendavo LDK feodalai. Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas privertė Livonijos magistrą pasirašyti pagalbos sutartį, nukreiptą prieš Rusiją, todėl ši užpuolė Livoniją. 1561m. Livonija pasidavė Lietuvai, ordinas nustojo gyvavęs. Į teritorijų dalybas ir varžybas dėl viešpatavimo Baltijos jūroje įsitraukė Švedija.
Liublino unijos (1569 m.) priežastys:
Nesėkmės karuose su Rusijos valstybe, baimė dėl jos nuolatinio stiprėjimo, totorių puldinėjimai, vertė Lietuvos feodalus ieškoti Lenkijos paramos. Lietuva buvo įsitraukusi į Livonijos karą, todėl Lenkijai atsirado proga prisijungti tokią didelę valstybę, užvaldyti Ukrainą bei kai kurias rusų žemes. Mirus Žygimantui Augustui, turėjo pasibaigti Gediminaičių dinastija. Lenkų feodalai bijojo, kad valdovu lenkai ir lietuviai išrinks ne tą patį asmenį. Lietuvos bajorai troško lygių teisių su Lenkijos bajorais.
Unijos sąlygos: LDK ir Lenkijos karalystė susijungia ir sudaro vieną valstybę – Respubliką (Žečpospolitą). Bendra: Valdovas, seimas(Varšuvoje), pinigai, užsienio politika Atskira: pavadinimas, teritorijos, kariuomenės, teismas, iždas Liublino unijos pasekmės: Buvo sukurta precedento neturinti Jungtinė valstybė, viena didžiausių Europoje. Užsienio santykiuose Lenkija ir Lietuva figūravo kaip viena valstybė, todėl jos žodis buvo svaresnis. Sudarius uniją, Respublika galėjo sėkmingiau užbaigti Livonijos karą. Unija susilpnino Lietuvos valstybingumą. Valstybės politika buvo vykdoma atsižvelgiant į Lenkijos interesus. Respublika tapo ekonomiškai stiprėjančios Vakarų Europos žemdirbystės priedu. Respubliką silpnino demografinės krizės, kaimynų agresija, konservatyvi vidaus ir socialinė politika. Įsivyravo anarchija. Reformų vengimas, liberum veto tesė, neveiksminga centrinė valdžia ir seimas. Įvyko savotiškas politinis susiskaldymas į pavietus ir didikų grupes. Vyko kultūrinė polonizacija, šlėktų ekspansija į LDK žemes, bajorų ir miestiečių lenkėjimas. Bajoras – privilegijuoto pasaulietinių feodalų žemvaldžių luomo atstovas. Šlėkta –1. Lenkų ir lietuvių smulkiųjų bajorų pajuokiamasis pavadinimas. 2. Sulenkėjęs lietuvis. 3. Plikbajoris
POŽIŪRIAI Į LIUBLINO UNIJĄ ŽYGIMANTAS AUGUSTAS. Rėmė unijos idėją, nors prieš tai jai priešinose tikėdamas LDK sostą palikti įpėdiniams. Palaikė lenkų ponus. Sulaužė didžiojo kunigaikščio priesaiką, atsisakė savo tėvoninių teisių į Lietuvą ir dalį LDK žemių atidavė Lenkijai. Uniją patvirtino kaip lygiateisę abiejų valstybių federaciją. Tokia valdovo laikysena buvo nepriimtina Lietuvai, Ponų tarybai. MYKALOJUS RADVILA RUDASIS. Buvo kategoriškai nusistatęs prieš uniją, tad tokiai valstybių sąjungai nepritarė. Radvilos buvo galingi ir karalius negalėjo jų nepaisyti.Jis prieštaravo Lietuvos inkorporavimui į Lenkiją ir teigė, kad abi valstybes turi jungti vienas valdovas ir bendra užsienio politika. Aktyviai gynė Lietuvos savarankiškumą. JONAS CHOLDKEVIČIUS. Suprato, kad su lenkais reikia derėtis, svarstė, kaip atmesti jų reikalavimus prijungti Lietuvą prie Lenkijos ir sudaryti priimtinesnį Lietuvai susitarimą dėl politinės sąjungos su Lenkija kovai prieš Rusiją. Derybose sugebėjo apginti dalį lietuvių reikalavimų. 34
ATR VALDYMAS PO LIUBLINO UNIJOS Jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė pavadinta Abiejų Tautų respublika (ATR). Valdžia joje priklausė karaliui ir seimui. Valdovą lietuviai ir lenkai rinko bendrai. Lenkijoje jis buvo karalius, Lietuvoje – Didysis kunigaikštis. Karūnuodavo Krokuvoje. ATR seimą sudarė bajorų atstovai ir senatoriai (senato nariai). (Rinkosi Varšuvoje). LDK atstovai sudarė trečdalį seimo narių. Bajorija buvo svarbiausias LDK luomas. Tik bajorai buvo valstybės piliečiai – turėjo pilietines teises ir galėjo dalyvauti šalies valdyme. Karaliaus valdžia ėmė silpnėti, kai mirus Žigimantui Augustui baigėsi Gediminaičių dinastija ir karalių ėmė rinkti seimas – bajorų suvažiavimas. Respublikos valdymo bruožai: Visa valdžia priklausė bajorijai, be jos sutikimo niekas nieko negalėjo padaryti; Karalius buvo laikomas pakviestuoju ir valdančiu pagal prisiektas sąlygas – kaip pagal sutartį. Jeigu karalius nevykdo šių sąlygų, galima jo neklausyti; Karalius buvo suvaržytas. Jis pasižadėdavo: a) Neprieštarauti laisvam karalių rinkimui; b) Be seimo sutikimo neskirti sosto įpėdinio; c) Pats vienas neskelbti karo; d) Leisti senatui kontroliuoti savo veiksmus; e) Reguliariai šaukti seimą; f) Nedidinti mokesčių; g) Nedalyti žemių ir valstybės pareigų kitataučiams; h) Rūpintis bajorų teisėmis ir laisvėmis; i) Globoti viešpataujančią Katalikų bažnyčią Karalių varžė ir ministrai, kurie savivaliavo, nes jie buvo skiriami iki gyvos galvos ir pašalinti jų nebuvo įmanoma; Valdovo teisės buvo: skirti valstybės pareigūnus, vadovauti užsienio politikai, valstybės iždui. Tačiau jo veiklą kontroliavo seimas, senatoriai, o paskirti pareigūnai nebuvo jam atsakingi. Tik Seimas leido įstatymus, skelbė karą, tvarkė mokesčių sistemą (nuolatinių mokesčių nebuvo, kiekvieną kartą jie būdavo skiriami atskirai) Kiekvienam sprendimui priimti reikėdavo visų Seimo narių sutikimo. Pavietai ir vaivadijos buvo tartum atskiros valstybės, visus savo reikalus sprendžiančios seimelyje. Jei kurio nors pavieto atstovai kam nors prieštaravo, tai visas Seimas turėdavo nusileisti, nes visur reikėjo visuotinio sutikimo. Vienam atstovui ištarus „veto“ , visas Seimas turėjo sutikti. Buvo sunku rasti tokį klausimą, su kurio sprendimu sutiktų visi, tad seimams nuolat grėsė pavojus iširti. Seimai pradėjo irti vis dažniau, nes vetuojant vieną klausimą, atkrisdavo jau priimti nutarimai. Egzistuojant veto teisei, negalėjo būti padaryta jokių reformų, nes visada atsirasdavo vadinamosios „aukso laisvės“ šalininkų ir garbintojų. Bet koks bandymas imtis reformų reiškė Seimo iširimą. Niekas nebesirūpino reorganizuoti valstybę, įvesti tvarką. Veto teisė buvo laikoma šventa – visų bajoriškųjų laisvių perlas, saugotinas kaip akies vyzdys. Neturinčioje stiprios karaliaus valdžios valstybėje ėmė įsigalėti anarchija. Gretimų valstybių – Rusijos, Austrijos ir Prūsijos valdovai tuo metu įgijo neribotą (absoliučią) valdžią. Remdamos bajorus kovoje dėl valdžios, tos valstybės vis dažniau kišdavosi į Respublikos vidaus reikalus.
35
VU ĮKŪRIMAS IR REIKŠMĖ ĮKŪRIMO APLINKYBĖS: Reformacijai ir plintančios renesanso idėjos sudarė sąlygas kurtis vidurinėms mokykloms. Daugėjo mokytojų, žmonės suprato mokslo svarbą. Lietuvos ekonomikos, kultūros ir politinės raidos aplinkybės subrandino visuomenės poreikį turėti aukštąją mokyklą ir parengė jai sąlygas įkurti Lietuvoje. Dėl teisės įkurti tokią aukštąją mokyklą varžėsi katalikai ir protestantai. Kontrreformacijos jėgas palaikė karalius Žygimantas Augustas, todėl katalikai 1570 m. gavo teisę Vilniuje įkurti kolegiją ir universitetą. 1579 m. balandžio 1 d. Respublikos karalius Steponas Batoras pasirašė Vilniaus universiteto (Akademijos) įkūrimo aktą. Tai buvo dovana bajorams, nepatenkintiems Liublino unija, suartėjimu su Lenkija ir apribotu LDK valstybingumu. Popiežius ir jėzuitai palaikė pertvarką, nes tikėjosi universitetą paversti kovos su reformacija, katalikybės skeidimo centru. EIGA:
Organizuoti universitetą ir kolegiją Vilniaus vyskupas Protasevičius pakvietė jėzuitus. Universitetas išaugo į tikrą mokymo įstaigą. Mokslas lotynų kalba, mokėsi ir svetimšaliai, o pirmaisiais metais visi profesoriai buvo užsieniečiai. Reformacijos ir kontrreformacijos kova Lietuvoje veikė ne mokymo turinį: daug plačiau buvo supažindinama su antikos literatūra, filosofija, mokoma graikų kalbos, aukštasis mokslas gerokai išplėtė žinių apimtį, lavino intelektą. Buvo įvestos gamtos mokslų sritys. Nuo antrosios XVI a. pusės į mokymą pradėti įtraukti pirmieji tautinės Lietuvos kultūros dalykai (lietuviškos knygos pradžiamoksliui, lietuvių kalba paaiškinami lotynų kalbos pradmenys). Veikė du fakultetai – filosofijos ir teologijos. (vėliau teisės ir medicinos) Pirmasis rektorius Petras Skarga. Pagrindinė mokymo forma – paskaitos ir disputai. Universitetas turėjo spaustuvę, biblioteką (didžiąją dalį sudarė Žygimanto Augusto dovanotos knygos.)
REIKŠMĖ. Taip antroje XVI a. pusėje Lietuvoje susidarė išbaigtos struktūros švietimo sistema, nors mokyklų tinklas tankumu ir neprilygo geriausioms to meto Vakarų valstybėms. VU buvo vienintelė LDK aukštoji mokykla – to meto mokslo židinys. Akademija prisidėjo prie lietuviškos raštijos, švietimo ir mokslo plitimo LDK, tapo svarbiu Rytų Europos kultūros centru, buvo svarbus kultūrinio klestėjimo postūmis. VU susitekė gausus būrys intelektualų, kurių darbai atitiko europinius standartus bei buvo naudojami kituose Europos universitetuose. Per 20 metų buvo išugdyta pirmoji lietuvių dėstytojų ir profesorių karta, kuri savo Vilniaus universitete įgytas žinias jau galėjo pritaikyti Lietuvoje.
LIETUVOS STATUTAI Pagoniškoje Lietuvoje teisė buvo paprotinė. Atėjus krikščionybei, ėmė plisti rašytinė teisė. Egzistavo įstatymai, galioję tik atskirose žemėse. Tai komplikavo valstybės valdymą, todėl kilo poreikis juos suvienodinti, koreguoti ir surinkti į vieną rinkinį. Savo teisės kodekso sukūrimas turėjo pasitarnauti Lietuvos savarankiškumo nuo Lenkijos išsaugojimui. Pirmasis (1529m.) Sudarytas Ponų tarybos iniciatyva, Alberto Goštauto pastangomis, valdant Žygimantui Senajam. Esmė: įteisinta viešpataujanti ponų padėtis valstybėje ir valstiečių priklausomybė nuo žemvaldžių. Antrasis (1566m.) valdant Žygimantui Augustui. Esmė: bajorams suteikta teisė dalyvauti valdant valstybę, jis visi paskelbti šlėktomis ir įtraukti į krašto politinį gyvenimą, bajorams leista visiškai lasvai disponuoti žeme, valstiečiai su žeme paskelbti bajorų nuosavybe. Trečiasis (1588m.) valdant Zigmantui Vazai. Esmė: Galutinai patvirtintas valsteičių įbaudžiavinimas, įteisintas Lietuvos savarankiškumas bendroje valstybėje su Lenkija.
36
XVI-XVIIa. KONFESINĖS VISUOMENĖS STRUKTŪROS KAITA XVIa vid, LDK visuomenė masiškai priėmė kalvinizmą. Tai pradėjo įtakingiausias valstybės žmogus – Mikalojus Radvila Juodasis. Visuomenės sluoksniai, priklausę nuo diduomenės paskui savo globėjus keitė ir religiją. XVIIa reformacija ėmė slopti, stiprėjo Katalikų bažnyčia, suaktyvėjo jos veikla visuomenėje. Katalikų bažnyčios susirinkimas Tridento mieste pradėjo veikti ir LDK. Į Lietuvą atvyko Jėzuitai, kurių švietėjiška veikla padėjo atsigauti Katalikų bažnyčiai Lietuvoje. Vis daugiau didikų, o jais sekdami ir bajorai, valstiečiai iš protestantizmo perėjo į katalikybę. Protestantizmas neteko pagrindinių savo rėmėjų, silpo. Į katalikybę perėjo nemažai stačiatikių, reformacijos metu tapusių protestantais. Uolus katalikas Zigmantas Vaza siekė sumenkinti protestantų įtaką, aukštoms pareigoms skyrė katalikus, todėl daugelis didikų grįžo į katalikybę. Ilgainiui protestantų teisės imtos riboti, jie negalėjo eiti jokių valstybinių pareigų, dalyvauti seimuose, todėl jų gretos XVIIIa visiškai praretėjo. LDK stačiatikiai, gausiai gyvenę rytinėje LDK dalyje, katalikų buvo stumiami iš valstybės valdymo. Buvo sudaryta katalikų ir stačiatikių bažnytinė (Brastos) unija. Pagal ją stačiatikiai unitai pripažino Romos popiežiaus valdžią, bet išlaikė savas apeigas.
XVIIa KARŲ SU RUSIJA IR ŠVEDIJA POVEIKIS LDK VALSTYBEI IR VISUOMENEI Priešų kariai žudė, plėšė, degino miestus, sodybas dvarus. Šimtai tūkstančių žmonių buvo paimta į nelaisvę, vežami į Rytus. Vilnius tapo baisaus plėšiko auka. Įsiveržę kazokai paėmė įsutvirtinusius namus, bažnyčias, žudė vyrus, moteris, vaikus. Puošnios bažnyčios, kunigaikščių pilys buvo išdraskytos, ištuštinti prekių pilni sandėliai. Išgrobtos meno vertybės, brangūs baldai, karietos. Karų poveikis: Išryškėjo žemės ūkio nuosmukis Mažėjo žemės ūkio produktų, Siaurėjo amatų prekyba, nesiplėtojo manufaktūros, sulėtėjo miestų augimas Miestų žemė priklausė feodalams, Buvo grąžinta piniginė duoklė, dvaras reikalavo iš miestiečių mokesčių ir žlugdė jų prekybinę veiklą, Nuvertėjo pinigai, Valstiečių priešinimasis dvarui, masiniai bėgimai Epidemijos
Nesiformavo prekiniai – piniginiai santykiai Miestiečiai negalėjo išsimaitinti iš amatų ir prekybos, nes negalėjo konkuruoti nei su užsienio manufaktūromis, nei su Baltijos jūros pirkliais Valstybės valdyme didėjo sumaištis, kaimyninės valstybės stiprėjo Bajorų ir didikų anarchija Konfederatų ginkluoti susirėmimai, netvarka valstybėje
KĖDAINIŲ SUTARTIES SU ŠVEDIJA SUDARYMO APLINKYBĖS Lenkijos ir Lietuvos nesėkmėmis kare su Rusija skubėjo pasinaudoti Švedija. Ji įsiveržė į Lietuvą. Radvilos kariuomenė švedams nesipriešino, vylėsi, kad švedai padės susigrąžinti Gudijoje prarastus dvarus, pasiduodami Švedijai, su jos pagaba įveiks Rusiją. Kai Rusija okupavo Vilnių 1655m.m, Radvilos vadovaujamos karinės dalys įsikūrė prie Kėdainių. Čia 1655m. buvo pasirašytas Lietuvos pasidavimo Švedijai aktas. Pasirašant sutartį tikėtasi, kad Švedija gins didikų interesus, suteiks pagalbos karui su Rusija. Tačiau atsitiko visai kitaip. Švedams LDK nerūpėjo, jie elgėsi kaip okupantai ir galiausiai sutartis buvo likviduota.
37
STEPONAS BATORAS (1533 09 28-1586 12 12), Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. LDK atstovai valdovu jį pripažino tik po ilgų derybų, kai šis patvirtino, kad Lenkija ir Lietuva yra federacinė dviejų lygiateisių šalių valstybė. Veikla: Pažadėjo išsaugoti LDK savarankiškumą, bendrus seimus šaukti pakaitomis Lietuvoje ir Lenkijoje, LDK kariuomenės vadais neskirti lenkų; laviravo tarp ponų ir vidutiniųjų bajorų, orientavosi į stiprėjančius bajorus; įsteigė aukščiausias apeliacines bajorų instancijas – vyriausiuosius tribunolus; patvirtino Lietuvos Statuto (1566) pataisas. Taip sulygino kai kurias bajorų ir didikų ekonomines ir politines teises, išvadavo bajorus nuo didikų valdžios, sustiprino feodalines bajorų teises. Stiprindamas karaliaus valdžią, kovojo su lenkų ponais, paremdavo katalikų bažnyčią, kovojančią su reformatais. Kad būtų nepriklausomas nuo bajorų, Respublikos kariuomenę sustiprino samdytais vokiečių ir vengrų kazokų daliniais. Vilniuje įsteigė patrankų liejyklą, perorganizavo kariuomenę, įvedė uniformą, patobulino artileriją ir karinę inžineriją. Užsienio politikoje labiausiai stengėsi prie Respublikos prijungti Livoniją. Karalių rėmė katalikų bažnyčia, turėjusi stiprią centralizuotą organizaciją. Ji atitiko paties Batoro centralizacijos užmojus. Reformatai jį rėmė už religinę toleranciją. Akcentavo, kad jis nenori būti „popierinis karalius“. Pagrindinis jo politikos uždavinys - karaliaus valdžios stiprinimas. Tačiau suprato, kad mėginimas siekti absoliutizmo sukels didžiulį pasipriešinimą. Rėmėsi katalikų Bažnyčia, disponavusia stambiąja žemėvalda ir kitokiais turtais, jėzuitų Ordinu.. Dideles viltis jis siejo su jaunuomenės auklėjimu. Rėmė jėzuitų Ordiną, stengėsi auklėti jaunimą atsidavimo monarchijai dvasia, negailėjo lėšų jėzuitų mokyklų steigimui ir jų aprūpinimui. 1579 m. pasirašė privilegiją perorganizuoti Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją ir universitetą. Ramus jaunuomenės auklėjimas, jo nuomone, tuos kraštus turėjo tvirčiau susieti su valstybe. Reguliuodamas LDK ir Lenkijos santykius, laikėsi kompromisų politikos. Iš austrų ir turkų jungo jis norėjo išvaduoti savo tėvynę Vengriją. O tam buvo būtinas Respublikos sustiprinimas, Maskvos suvaržymas. Jo viešpatavimas pagyvino Lietuvos gyvenimą. Po šimto metų pertraukos vėl išryškėjo persvara santykiuose su Maskva, prie Respublikos buvo prijungta Livonija. Didelis jo nuopelnas buvo Vilniaus universiteto įkūrimas. Steponas Batoras, nepalikęs įpėdinių, mirė 1586 m. žiemą Gardine.
38
BAROKINĖ ARCHITEKTŪRA (XVI. pab-XVIII) Susiformavimo prielaidos: Barokas formavosi ir plito popiežių ir jėzuitų dėka kaip katalikiškų šalių menas, triumfuojančios Katalikų bažnyčios stilius. Barokas tapo oficialiu absoliutinių valdovų stiliumi. Jis laikytas monarchų didybės išreiškimo priemone.
1. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – brandžiojo baroko šedevras. Jos fundatorius – LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Bažnyčia dvibokštė, turi nedidelį kupolą, jos planas – lotyniško kryžiaus formos. Vertingiausias yra bažnyčios interjeras, jį puošia apie 2000 lipdinių, kuriuos sukūrė italų meistrai.
Šv. Jonų bažnyčia po gaisro rekonstruota vėlyvojo baroko stiliumi. Pagrindinį fasadą sudaro keturi mažėjantys tarpsniai. Laužyti, banguoti karnizai ir nevienodai atsikišę plokštumos sudaro banguoto fasado įspūdį. Fasadas puoštas šventųjų skulptūromis.
Šv. Karolio prie Keturių fontanų bažnyčia — tipiškas brandžiojo baroko pavyzdys. Čia nebeliko lygių paviršių sienos, karnizai įgavo sudėtingą banguojančią formą. Ovaliniai langai, nišos su skulptūromis sustiprino šviesos ir šešėlių žaismą ir suteikė pastatui tapybiškumo. Nors pastatui trūko konstruktyvumo, tačiau plastiškos architektūros formos pabrėžėjo dekoratyvumą ir darė jį efektingą. Fasadas — kreivų kontūrų su nukirstais kampais.
39
APŠVIETA (XVIIa-XVIIIa) Apšvieta – XVIIa Europoje kilęs kultūrinis sąjūdis, kurio pagrindinis tikslas – pasitelkus protą ir švietimą sukurti laisvų, laimingų žmonių visuomenę. Pagrindinės idėjos apie žmogų: Pasaulietiškas (domisi pasaulio istorija ir kultūra) Laisvamaniškas (turi teisę svarstyti įvairius gyvenimiškus klausimus nebijodamas griauti nusitovėjusių tiesų) Domisi visuomenės problemomis, ydomis, trūkumais Išaukštinama proto galia Pagrindinės idėjos apie valstybę: Siekiama įgyvendinti geresnės valstybinės santvaros projektus; Valstybė turi tarnauti visiems, o ne tik karaliui ir kilmingųjų sluoksniui Kritikuotas absoliutinis valdymas Siekis sukurti idealią visuomenę ir valstybę Plito prancūzų kalba Paplito slaptos masonų draugijos (skelbė religinę, tautinę toleranciją, dorovinį tobulėjimą)
Pagrindinės idėjos apie visuomenę: Kosmopolitizmas (teorija teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis) Visi žmonės lygūs prieš įstatymus Smerkiamos luomų privilegijos, neteisingi įstatymai Niekinamas požiūris į religingumą, prietarus, neišsimokslinimą
ŽANAS ŽAKAS RUSO. Teigė, kad būtina sulyginti turtinę nelygybę, nes be jos bus negalima teisinė lygybė. Siūlė riboti privatinę nuosavybę Valdžia turi priklausyti tautai, kuri vienintelė galinti nustatyti valstybės santvarkos formą. Geriausia santvarka yra Respublika, nes joje visi žmonės dalyvauja valstybės valdyme. Buvo abejingas Bažnyčiai, tačiau netikėjimą Dievu laikė pavojingu visuomenei. Patirianti priespaudą tauta turi teisę sukilti, nes valdovas pažeidžia visuomenės sutartį. ŠARLIS MONTESKJĖ Pasisakė prieš absoliutinę valdžią, kritikavo karaliaus rūmų išlaidumą, nesibaigiančius karus. Idealizavo Anglijos konstitucinę monarchiją Tik atskirtos valdžios gali užtikrinti žmonių teises ir užkirsti kelią valstybės pareigūnų piknaudžiavimui.
„APŠVIESTASIS ABSOLIUTIZMAS“-monarchų vykdomos reformos Nuo XVIIIa daugelio Europos valstybių valdovai vykdė pertvarkymus, siekdami sutvirtinti savo valdžią. Juos palaikė ir skatino švietėjai. Jie centralizavo administraciją, švelnino įstatymus, rėmė pramonę, prekybą, žemdirbystę, lengvino arba visai panaikino baudžiavą, tvarkė finansus, plėtojo švietimą, mažino bažnyčių įtaką, įvedė religinio pakantumo įstatymą. Apšvieta paliko gilų pėdsaką žmonijos istorijoje. Vis labiau imta abejoti karalių, Bažnyčios autoritetu, žmonės troško pokyčių valstybių valdyme. Mintys apie prigimtines žmogaus teises, visuomenės sutartį, valdžių padalijimą ir teisę sukilti parengė dirbą didžiausioms to meto revoliucijoms.
40
DIDŽIOJI PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA (1789m) Revoliucijos priežastys ir prielaidos: Absoliuti karaliaus valdžia; Feodalinė santvarka Luominė santvarka Švietėjų mintys, skatinančios keisti santvarką Pagrindiniai įvykiai: Sušaukti Generaliniai luomai, prasidėjo revoliucija (Karalius tiėjosi, kad bus tariamasi tik dėl finansų padėties, tačiau deputatai iškart ėmė svarstyti apie valstybės santvarkos pakeitimą) Bastilijos šturmas. (Vykdė valstiečiai sankiulotai, siekiantys nusikratyti feodalinių prievolių, tapti žemės savininkais) Absoliutizmas žlugo, Aukščiausia valdžia priklausė Steigiamajam susirinkimui. Panaikintas skirstymas į luomus ir feodalines prievoles 1789m. priimta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“ (Užtikrinamos prigimtinės žmogaus teisės – laisvė, nuosavybė, saugumas, priešinimasis engimui, žodžio, spaudos, sąžinės laisvė, tolygus mokesčių paskirstymas visiems luomams pagal turto dydį.) Priimta Prancūzijos konstitucija. (panaikintos mokesčių privilegijos, valdžia padalyta į tris dalis, įtvirtintas turto neliečiamumas, vyrai, mokantys mokesčius, gavo balsavimo teisę. Pertvarkymai kėlė buvusių privilegijuotų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado pirmaujančią padėtį, valstiečiai reikalavo visiškai panaikinti feodalines prievoles, dvasininkai jautėsi nuskriausti, nes iš jų buvo atimtos žemės, neteko privilegijuotos padėties. Sankiulotai toliau kėlė riaušes, nes reformos gyvenimo nepalengvino. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su politine grupuote – jakobinais (vad. Robespjeras). Šie, remdamiesi Ž.Ž. Ruso idėjomis siekė sumažinti turtinę nelygybę.
Sankiulotai sukilo, nuvertė karalių. Konstitucinė monarchija žlugo. Naujai išrinktas konventas Prancūziją paskelbė respublika, karalius giljotinuotas. Europos monarchus apėmė siaubas. Dauguma valstybių paskelbė Prancūzijai karą. Prancūzijoje prasidėjo pilietinis karas. Valdžią per ginkluotą perversmą užgrobia jakobinai. Šalyje įsitvirtino jakobinų diktatūra. Jie griebėsi teroro, persekiojo Katalikų bažnyčią, įvedė tvirtas kainas, valstiečiai tapo žemės savininkais, už spekuliaciją ir prekių slėpimą buvo žiauriai baudžiama. Nepasitenkinimas diktatūra augo, 1794m. įvykdžius termidoro perversmą jakobinai buvo nubausti ir pašalinti iš valdžios. Pradėjo valdyti direktorija, po perversmo įkurtas Konsulatas.
Kuo reikšminga Prancūzijos revoliucija? • Tai buvo pirmoji revoliucija, kuri bandė sąmoningai pertvarkyti pasaulį, remiantis švietėjų idealais. • Suiro ribos tarp luomų, atsirado naujas žmonių skirstymas (pagal turtą, politinius, religinius įsitikinimus) • Feodalinės visuomenės struktūros Prancūzijoje buvo sunaikintos, o daugelyje Europos šalių pakirstos. • didelį vaidmenį ėmė vaidinti žmogaus padėtis visuomenėje. • Padaugėjo žmonių, gaunančių pajamų ne iš žemės ūkio, bet iš verslo, prekybos. • Bažnytinė valdžia prarado savo monopolį visuomenės dvasiniam gyvenimui. • Buvo paskelbta nauja valdymo forma – respublika. • Šiuolaikinė atstovaujamoji demokratija iš revoliucijos paveldėjo visuotinę rinkimų teisę, politinių srovių skirstymą į kairę ir dešinę. Panaikinta absoliutinė monarchija Panaikinta feodalinė santvarka Panaikinta luomų santvarka Ėmė sparčiai irti feodalinė santvarka Atvertos galimybės verslo plėtrai 41
NAPALEONAS BONAPARTAS Napoleono atėjimas į valdžią. Kariuomenės padedamas Napoleonas apsupo Nacionalinį susirinkimą ir įvykdė valstybės perversmą – išvaikė Direktoriją ir Konventą, Prancūziją ėmė valdyti trys konsulai (1799 m.). Napoleonas iškart įtvirtino savo valdžią: tapo pirmuoju konsulu dešimčiai metų, o vėliau ir iki gyvos galvos. Napoleonas vainikuotas imperatoriumi, o Prancūzija paskelbta imperija (1804 m.). Napoleono vidaus politika Valstybė buvo centralizuojama, naikinama savivalda. Pasirašė konkordatą su Popiežiumi, pagal kurį atkurta katalikų bažnyčios veikla, tačiau ją kontroliavo valstybė. Sutvarkė finansus – įkūrė Prancūzijos banką, įvedė valiutą (aukso franką), veiksmingą mokesčių sistemą, plėtojo šalies ekonomiką. Parengti nauji įstatymai – Napoleono (civilinis) kodeksas (1804 m.). Jis garantavo visų piliečių lygybę prieš įstatymus, asmens laisvę, feodalinių santykių panaikinimą, nuosavybės teisę. turėjo didžiulę reikšmę tolesniam civilinės teisės formavimuisi, jo pagrindu buvo sudaromi kitų šalių kodeksai. Užsienio politika: „Banginio ir liūto kova” – karas tarp Prancūzijos, kuri buvo pajėgesnė sausumos mūšiuose, ir Didžiosios Britanijos, kuri turėjo galingesnį laivyną. Reino sąjunga buvo sukurta panaikinus Šventosios Romos imperiją. Napoleonas sujungė 14 vokiečių kunigaikštysčių, pripažįstančių imperatoriaus viršenybę ir atidavusių jam savo kariuomenę Kontinentinė blokada – Napoleono paskelbti dekretai, draudžiantys Europos žemyno valstybėms prekiauti su Anglija ir palaikyti su ja bet kokius ekonominius ryšius Sudarė vasalinę Varšuvos kunigaikštystę Šimto dienų laikotarpis – laikinas Napoleono grįžimas į valdžią, trukęs šimtą dienų. Napoleonas pasinaudojo tuo, kad tarp Vienos kongrese dalyvaujančių šalių kilo nesutarimų, ir be mūšių įžengė į Paryžių. Napoleono epocha (1799-1815 m.)Vyko užkariaujamieji karai, kurių rezultatas – didžiulė imperija, apimanti beveik visą Europą. Valdžia buvo sutelkta vieno žmogaus – Napoleono I rankose. Po visą žemyną plito laisvės ir lygybės idėjos, o Napoleono kodeksas įtakojo visos Europos civilinę teisę. Feodalizmas jau nebepajėgė atsigauti.
NAPOLEONAS IR LIETUVA Rusija trukdė Napoleonui įgyvendinti savo planus – užvaldyti Rytų Europą. Jis, nepaskelbęs karo, 1812 m. persikėlė per Nemuną ir pradėjo žygį į Rusijos Imperiją. Užėmė Vilnių. Kraštas, per kurį žygiavo jo armija, buvo nusiaubtas, gyventojų turtas išgrobstytas, daug sodybų sudeginta. Napoleonas stengėsi pelnyti lenkų ir lietuvių bajorų palankumą, sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikinąją valdžią, kuriai iš tikrųjų vadovavo okupantai. Lietuviai tikėjo, kad Napoleonas padės atkurti šalies Nepriklausomybę, todėl klausė jo nurodymų, pildė jo kariuomenę kareiviais, aprūpino ją maistu. Napoleono armija buvo sutriuškinta rusų. Karo ir okupacijos padariniai buvo sunkūs. Lietuva neteko dešimčių tūkstančių žmonių, buvo sudeginta gausybė pastatų, išgrobstyti gyvuliai, sutrypti pasėliai. Buvo ir teigiamų pusių. Varšuvos kunigaikštystei priklausančioje Užnemunėje įvestas Napoleono kodeksas. Šio krašto valstiečiai pirmieji paleisti iš baudžiavos. Napoleono atneštos idėjos skatino bajorų sąmoningumą, skatino valstybingumą. Nugalėjus Prancūziją, Varšuvos kunigaikštystė žlugo. Vienos kongreso nutarimu ji atiteko Rusijai. Čia buvo sudaryta autonominė Lenkijos Karalystė. Napoleono pralaimėjimo priežastys: Imperijos politika Prancūzijoje buvo nukreipta naujoms teritorijoms užkariauti ir tautoms pavergti, siekiant sukurti pasaulinę valstybę. Napoleonui buvo svetima sąvoka „nacionalinė nepriklausomybė“. Europos žemėlapį jis pertvarkinėjo nekreipdamas dėmesio į nacionalinius interesus, šiuo atžvilgiu jis buvo tikras feodalinių monarchų įpėdinis. Tokia politika XIX a. pradžios sąlygomis, kai prasidėjo nacionalinių valstybių formavimosi procesas, buvo pasmerkta žlugti.
42
ŠVIETIMO AMŽIUS Švietimo epocha – XVIII a. Europos valstybėse ir Šiaurės Amerikoje vykęs visuomeninės minties ir kultūros raidos etapas. Tai buvo savotiškas humanizmo tęsinys, tačiau švietėjai (rašytojai, filosofai, ekonomistai) daugiau dėmesio skyrė visuomeniniams klausimams. Tikėjo žmonijos pažanga ir ypatingu švietimo vaidmeniu šiame procese, siekė racionaliai pažinti pasaulį, pasitelkiant mokslą ir visuomenės švietimą. Smerkė religinį nepakantumą, įstatymų neteisingumą, luomų privilegijas ir reikalavo visų žmonių lygybės prieš įstatymus; kritikavo tokius autoritetus kaip bažnyčia, valdžia (pasisakė prieš feodalizmą). Šiuo laikotarpiu paplito kosmopolitizmo idėjos – buvo teigiama, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis, o tautiniai skirtumai – nereikšmingas dalykas, pasauline kalba tapo prancūzų k. Idėjų reikšmė: išreiškė kylančios buržuazijos siekius, buvo praktiškai įgyvendintos Šiaurės Amerikos kolonijose ir turėjo didelę įtaką Prancūzijos revoliucijoje. „Apšviestasis absoliutizmas”. Nuo XVIII a. vidurio daugelio Europos valstybių monarchai vykdė pertvarkymus, kuriais siekė sustiprinti savo valdžią ir kuriuos palaikė bei skatino švietėjai. Administracijos centralizavimas. Baudžiamųjų įstatymų sušvelninimas, kankinimų uždraudimas. Pramonės, prekybos, žemdirbystės rėmimas, baudžiavos lengvinimas arba naikinimas. Tolygesnis mokesčių paskirstymas ir bajorijos apmokestinimas. Švietimo plėtojimas. Bažnyčios įtakos mažinimas, religinis pakantumas. Reformos buvo vykdomos Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Švedijoje, Danijoje. Rusijos imperatorė Jekaterina II taip pat buvo susižavėjusi Švietimo idėjomis, susirašinėjo su Volteru, Didro, tačiau praktinėje veikloje reformos buvo paviršutiniškos. „Sostų ir filosofų” sąjunga truko iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Jos išgąsdinti monarchai atsisakė planuojamų pertvarkymų, o švietėjai jiems ėmė atrodyti pavojingi.
PRAMONĖS REVOLIUCIJA IR SOCIALINĖS PERMAINOS Pramonės revoliucija – tai pokyčiai, kurie nuo XVIII a. vidurio iki XX a. pradžios vyko Europoje, Šiaurės Amerikoje, kai kuriose Azijos valstybės. Nuo manufaktūrų pereita prie fabrikinės gamybos, rankų darbą ėmė keisti mašinos, padaryta daug mokslinių atradimų. Svarbiausi iš jų: garo mašina, geležinkelis, telegrafas, elektros generatorius ir benzininis vidaus degimo variklis. Industrializacijos sklaida: Prasidėjo Didžiojoje Britanijoje. Ši valstybė mažiausiai nukentėjo per karus, čia buvo padaryta daugiausia mokslinių atradimų. Kitos valstybės: Prancūzija, Belgija Šveicarija, JAV. Antrojoje stadijoje (XIX a. vid.) suklestėjo Vokietija. Trečioji stadija palietė Japoniją, Rusiją, Skandinaviją (XIX a. pab.). Pokyčiai, išryškėję visuomenėje: Įsigalėjo nauji socialiniai sluoksniai: kapitalistai (buržuazija) perėmė pramonę, finansus, veržėsi į politinę valdžią; samdomieji darbininkai neturėjo jokių socialinių garantijų, sudarė gyventojų daugumą; vidurinis sluoksnis (tarnautojai, menininkai, advokatai ir kt.) stengėsi atsiriboti nuo darbininkų. Sparčiai augant gamybai daugėjo darbininkų, dirbančių gamyklose ir fabrikuose, todėl didėjo miesto gyventojų skaičius. Augo senieji ir kūrėsi nauji miestai. Pasikeitė moters padėtis. Moterys gimdė mažiau vaikų, pasidarė laisvesnės, ėmė atkakliai siekti lygių teisių su vyrais, prasidėjo feminisčių judėjimas. medicinos laimėjimai, darbo užmokesčio didėjimas, geresnė mityba, technikos naujovių pritaikymas buityje lėmė gyventojų skaičiaus didėjimą. Europa nepajėgė visų įdarbinti ir išmaitinti, todėl prasidėjo masinė emigracija (daugiausia į JAV). Buvo įvykdytos socialinės reformos (XIX a. pab.): sutrumpėjo darbo diena, leista steigti profsąjungas, priimti įstatymai dėl socialinių garantijų (pensijos, žalos atlyginimo ir kt.).
43
VIENOS KONGRESAS (1814-1815) Europos valstybių vadovų kongresas, turėjęs nuspręsti Europos politinę ir ekonominę situaciją po Napoleono karų. Lemiamąjį žodį turėjo Anglija, Prūsija, Rusijo, Austrija. Vienos kongreso priežastys: Būtinybė pertvarkyti Europos valstybių sienas; Siekis atkurti Europą, kokia ji buvo iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos;
Tikslai: Nuspręsti tolesnį Europos likimą; Užtikrinti taiką ir teisingumą; Užkirsti kelią revoliucijoms; Išlaikyti senąją monarchinę santvarką Europoje Pasidalyti Napoleono imperijos teritorijas;
Rezultatai: Europoje atkurta iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos buvusi tvarka; Į sostus grąžintos senosios valdovų dinastijos; Laikinai sustiprintos feodalinės monarchijos; Naujai perdalyta Europa ir kolonijos; Įkurta šventoji sąjunga Pristabdyti išsivadavimo judėjimai Vienos kongreso nustatytos ribos tarp valstybių nepanaikino nesantaikos. 1830 m. Europos valstybėse prasidėjo demokratiniai – nacionalistiniai sukilimai, siekę pertvarkymų ar nepriklausomybės. Kongreso metu neatsižvelgta į mažų tautų norus ir interesus didžiųjų valstybių atžvilgiu. Kongreso dalyviai beveik neposėdžiavo, Europos likimas buvo sprendžiamas pokyliuose, medžioklėse, todėl jis pavadintas „šokančiuoju“. Teritoriniai pokyčiai: Austrijai atiteko Šiaurės Italijos dalis. Rusija gavo Varšuvos kunigaikštystę (pavadino Lenkijos karalyste. Ji turėjo autonomiją Rusijos sudėtyje) bei gavo teisę valdyti Suomiją ir Besarabiją. Prūsija gavo teritoriją prie Reino zonos. Anglams atiteko Olandijos kolonijos ir kai kurios Ispanijos ir Portugalijos žemės. Švedijai buvo perduota Norvegija Prie Olandijos prijungta Belgija. Sudaryta Jungtinė Nyderlandų karalystė. Šventoji sąjunga (Austrija, Rusija ir Prūsija) Anglija nedalyvavo. Tikslai: Išlaikyti Europos valstybių sienas Ginti absoliutines monarchijas Slopinti tautinio išsivadavimo judėjimus ir revoliucinius sąjūdžius. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos atsiradęs nacionalizmas išplito visoje Europoje. Prasidėjo tautinių išsivadavimų judėjimai.
44
Užsienio valstybių kišimasis į ATR vidaus politiką Metai
Kas kariavo
Priežastys
Rezultatai
16541667m.
ATR su Rusija
Ukraina, buvusi ATR sudėtyje, prisijungė prie Rusijos.
Ukraina ir kai kurios rusų žemės su Smolensku buvo prijungtos prie Rusijos. 1655m. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną. Rusų okupacija truko 13 metų.
16551660m.
ATR su Švedija
Dalis Lietuvos feodalų buvo pasirašę sutartį, pagal kurią visiškai pasidavė Švedijai, tačiau švedai nevertino unijos su Lietuva.
Švedai neįgijo naujų teritorijų, bet išlaikė anksčiau užimtąsias.
1700-1721 m.
Šiaurės karas
Švedijos įsigalėjimas Baltijos jūroje kenkė kitų Baltijos .valstybių interesams.
Rusija gavo išėjimą į Baltijos jūrą. Paspartėjo valstybės smukimas, gretimos šalys vis labiau kišosi į jos reikalus, nusmuko ekonomika, kilo badas ir maras, įsigalėjo anarchija.
(ATR, Danija ir Rusija su Švedija)
Švedijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą, užėmė Vilnių.
LDK ekonominiai pokyčiai XVIIvid iki ATR padalijimų:
Mažėjo žemės ūkio produktų Siaurėjo amatų gamyba Miestai buvo silpni Miestų žemė priklausė feodalams Nuvertėjo pinigai Valstiečiai priešinosi dvarui Vyko karai, kildavo epidemijos
Bajorų teisių plėtimas: XVIIa valstybėje visiškai įsiviešpatavo bajorija. Rinkdami karalių, bajorai išsireikalaudavo, kad jis nesumažintų jų teisių, nesiimtų jokių veiksmų be seimo sutikimo. Karalius privalėjo klausyti bajorų, nes jų žinioje buvo kariuomenė; karalius kariuomenei samdyti neturėjo pinigų. Bajorų reikalavimai: Valstybėje turi viešpatauti katalikų religija; Karaliumi gali būti tik katalikas; Turi galioti „liberum eto“ Karalius negali paleisti seimo Bajorai turi būti visavaldžiai savo dvarų šeimininkai Bajorai galėjo nepritarti karaliaus siūlomiems įstatymams ir lemti užsienio politiką. Svarbius sprendimus priimti trukdė liberum veto. Konfederacijos prieš ATR padalijimus: Radomo – rėmė Rusija. Gynė bajorų teises ir valstybės santvarką buvusią iki Čartoriskių reformos. Laimėjo. Baro – Rėmė Prancūzija, Austrija. Stojo prieš Rusijos kišimąsi į ATR vidaus reikalus. Pralaimėjo. 45
ATR silpnumo priežastys Ūkinės: Vis daugiau pardavinėjant ir perkant užsienyje, nesiplėtojo prekiniai-piniginiai santykiai, nyko miestų amatai, nesivystė manufaktūros, sulėtėjo miestų augimas. Staigus žemės ūkio produktų paklausos padidėjimas vertė stiprinti lažinį ūkį, didinti duokles. Baudžiavinį ūkį žlugdė valstiečių priešinimasis dvarui, masiniai bėgimai. Ekonomiką žlugdė didikų viešpatavimas, ginkluotos tarpusavio kovos, pareikalavusios daug lėšų. Politinės: Karaliaus valdžia buvo apribota, neteko reikšmės bajorų seimai, rimtus sprendimus priimti trukdė liberum veto teisė. Feodalai galėjo burtis į karines grupuotes, nepritarti karaliaus siūlomiems įstatymas ir lemti užsienio politiką.
MĖGINIMAI REFORMUOTI ATR Ketverių metų seimo reformos: Padidinta kariuomenė Išrinktos Edukacijos, Policijos, Karo ir Biudžeto komisijos Panaikinta Nuolatinė taryba ir įsteigta Įstatymų sargyba. Įvestas valstybinis pajamų mokestis dvasininkams ir dvarininkams Nuspręsta imti rekrūtus iš visų žemvaldžių, taip pat ir Bažnyčios žemių. 1791m. Gegužės 3-iosios konstitucija: Įvesta paveldima karaliaus valdžia Panaikinta liberum veto teisė Teismo sprendimus nurodyta skelbti karaliaus vardu Įstatymų leidyba perduota dvejų rūmų seimui Vykdomoji valdžia pavesta karaliui ir Įstatymų sargybai, veikiančiai jo vardu. Konstitucijoje nebeliko valstybės dalijimo į Lenkijos Karalystę ir LDK. Joje net neužsimenama apie LDK savarankiškumą, neminimas nė Lietuvos vardas. Respublika vadinama Lenkija. Targovicos konfederacija – Rusijos remiama, 1791m. konstitucijos priešininkų ir senųjų bajorų laisvės gynėjų sąjunga. Jai vadovavo Lenkijos didikai, kuriems rūpėjo ne tėvynės ateitis, o laisvės ir privilegijos. Ji buvo nukreipta prieš reformas ir konstituciją. Norėta gaivinti bajorijos laisves. Kai Jekaterina II atsiuntė konfederatams į pagalbą kariuomenę, konstitucijos šalininkai buvo nugalėti, o pati konstitucija ir Ketverių metų seimo reformos panaikintos. Konstitucijos šalininkai buvo nugalėti, konstitucija paskelbta negaliojanti, o seimo reformos naikinamos. Įvyko antrasis 1793m. ATR padalijimas. Radomo konfederacija. Ją subūrė Jekaterina II, nes Rusijai nepatiko ryžtingos, valstybę stiprinančios reformos, kurias vykdė „patriotų” partija (didikai Čartoriskiai). Respublikoje buvo atkurta senoji visuomeninė santvarka, išsaugotos bajorų teisės. Rusija gavo juridinę teisę kištis į ATR vidaus gyvenimą.
46
1830-1831 m. SUKILIMAS Sukilimo priežastys: Vidinės: noras išsivaduoti iš Rusijos imperijos ir atkurti ATR; caro ketinimas siųsti Lenkijos kariuomenę slopinti revoliucijų Europoje. Išorinės: 1830 m. revoliucija Prancūzijoje, Belgijos atsiskyrimas nuo Nyderlandų. judėjimas prieš Europos valstybių monarchų įvestą Šventosios sąjungos sistemą. Sukilimo eiga: I etapas - partizaninė kovos taktika. Susikūrė Vyriausiasis komitetas, turėjęs vadovauti sukilimui. Sukilėliai, daugiausia valstiečiai, telkėsi į nedideles grupeles ir didesnius būrius, buvo siekiama paralyžiuoti gerai ginkluotus rusų dalinius. Rusų kariuomenei pavyko izoliuoti Vilnių. II etapas - Vilniaus ir Kauno šturmas. Iš Lenkijos atvyko reguliariosios armijos korpusas, vadovaujamas generolų A.Gelgaudo ir D.Chlapovskio. Kaunas paimtas be didesnių pastangų, tačiau Vilniaus puolimas nepavyko. Sumušti prie Panerių ir nesėkmingai mėginę paimti Šiaulius, sukilėliai buvo priversti trauktis. Vilniaus generalgubernatorius sutelkė galingą kariuomenę, atrėmė Vilnius puolimą, persekiojo besitraukiančius sukilėlius ir juos internavo Sukilimo pralaimėjimo priežastys: Politinės: neaiški ir konservatyvi sukilimo programa, baiminimasis, kad radikalūs veiksmai sukels liaudies revoliuciją, sukilimo vadų konservatyvumas. Karinės: pranašesnės priešo jėgos, nedarnus vadovavimas. Sukilėliai patys gaminosi ginklus, amuniciją ir kitus karinius reikmenis, tik trečdalis turėjo šaunamuosius ginklus. Socialinės: bajorų noras išlaikyti savo privilegijas. Nesugebėta į sukilimą pritraukti visų valstiečių, nes nenorėta naikinti baudžiavos. Sukilimo padariniai: Rusijos valdžia, numalšinusi sukilimą, ėmėsi „lenkiškų pradų naikinimo politikos”: Konfiskuoti sukilėlių dvarai, iš dvarininkų reikalauta papildomų mokesčių, ištikimybės. Sukilėliai buvo tremiami į Sibirą, atiduodami į rekrūtus, iš jų atimamos pilietinės teisės. Katalikų bažnyčia neteko žemių, uždaryta dalis vienuolynų. Įstaigų ir pareigybių pavadinimai pakeisti rusiškais, valdiškose įstaigose įvesta rusų kalba, valdininkais galėjo būti tik rusai. Uždarytas Vilniaus universitetas (1832 m.), likviduota Vilniaus švietimo apygarda. Panaikintas III LDK Statutas (1840 m.), įvesti Rusijos įstatymai ir teismai. Buvusios LDK žemės imtos vadinti Šiaurės Vakarų kraštu. Lenkijos karalystė neteko autonomijos, panaikintas seimas, konstitucija, kariuomenė. Rusinimas – prievartinis nerusiškų tautų, įėjusių į Rusijos imperiją, asimiliacija.
47
1863-1864 m. SUKILIMAS Sukilimo priežastys Išoriniai veiksniai: Vidiniai veiksniai: 1861 m. baudžiavos panaikinimo sąlygos nuvylė valstiečius ir pablogino socialinius Rusų revoliucionierių įtaka. Daugelis aukštų Rusijos pareigūnų prastai reikalus. vykdė nutautinimo politiką, nuolaidžiavo Lietuvoje plėtėsi konspiracinė veikla, kūrėsi lenkų klausimu. slaptosios draugijos („baltieji”, Iškilo trilypės federacijos (Lenkija-Lietuva„raudonieji”), aktyvėjo antirusiška veikla. Rusia) idėja. Prasidėjo politinės-religinės manifestacijos raginančios atkurti ATR su 1772 m. sienomis. Pralaimėjimo priežastys: Sukilėliai buvo prasčiau ginkluoti, o rusai buvo sutelkę didesnę ir pajėgesnę armiją. Sukilimui nebuvo tinkamai pasiruošta, vadovybėje vyko nesutaikoma pažiūrų kova. Konservatyvūs „baltieji” išsigando valstiečių revoliucijos. Sukilėlių neparėmė užsienio valstybės. Buvo laukiama tarptautinio savanorių būrio, tačiau ekspedicija žlugo. Generalgubernatorius M.Muravjovas karinėmis, politinėmis akcijomis žiauriai slopino sukilimą. Sukilimo padariniai: Buvo patvirtinta „rusiškų pradų atkūrimo” programa skelbusi, kad Šiaurės vakarų kraštas – senosios rusų žemės: Uždrausta lietuviška spauda (1864 m.), lotyniškoji abėcėlė pakeista rusiška. Iš mokyklų, įstaigų pašalinta lietuvių kalba. Skiriant valdininkus pirmenybė teikiama rusams stačiatikiams, lietuviams uždrausta užimti bet kokią valstybinę tarnybą. Didinama rusų žemėvalda, keliami rusų kolonistai. Apribota katalikų bažnyčios veikla, sudaromos sąlygos plėstis stačiatikybei. Uždrausta draugijų veikla. Uždaromos lietuviškos ir steigiamos rusiškos mokyklos. Represijomis slopinamas tautinis judėjimas. Spaudos draudimas — 1864-1904 m. laikotarpis, kada persekiota lietuviška spauda lotynišku, o nuo 1872 m. ir gotišku šriftu. Draudimą paskelbė Vilniaus generalgubernatorius M.Muravjovas. „Graždanka” – kirilicos (rusų abėcėlės) modifikacija, Petro I iniciatyva 1708 m. įsigalėjusi Rusijoje ir vartota pasaulietiškoje spaudoje, 1918 m. dar kartą modifikuota ir vartojama iki šiandien. Knygnešys – žmogus, spaudos draudimo laikotarpiu iš Rytprūsių gabenęs ir Lietuvoje platinęs slaptą lietuvišką spaudą. Žymiausiu lietuvių knygnešiu laikomas Jurgis Bielinis. Daraktorius – 1. Iki 1863 m. – lietuviškų parapinių mokyklų mokytojas. 2. nuo 1864 m.- slaptųjų lietuviškų mokyklų mokytojas. Daugiausia savamokslis.
48
LIETUVIŲ TAUTINIS SĄJŪDIS Tautinis atgimimas – XIX a. pr. prasidėjęs lietuvių tautinių jausmų gaivinimo ir ugdymo laikotarpis, kai siekta atgaivinti Lietuvos istoriją, puoselėti kalbą, ugdyti raštiją. Nacionalinis judėjimas (sąjūdis) – tai lietuvių tautos judėjimas dėl Lietuvos laisvės ir valstybingumo. Nacionalinė valstybė – valstybė, sudaryta iš vienos tautybės ta pačia kalba kalbančių, bendrą istorinę praeitį ir kultūrą turinčių žmonių.
Lietuvių tautinio sąjūdžio židiniai XIX a.: Vilniaus universitetas (XIX a. pr.). Buvo skatinamas lietuvių nacionalinės kultūros ir lietuvių inteligentijos formavimasis. Universiteto auklėtiniai, etnine kilme lietuviai (daugiausia žemaičiai), būrėsi į bendraminčių susivienijimus, siekė šviesti liaudį, leisti lietuviškas knygas, lietuvių kalbą paversti mokslo kalba, sukurti tautinės kultūros pagrindus. Sankt Peterburgas (po 1931-1832 m. sukilimo). Čia gyveno ir dirbo istorikas S.Daukantas, parašęs pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba, kurioje išaukštino pagonišką Lietuvos praeitį. Veikė lietuvių inteligentų būrelis, kurio nariai išrūpino parapinių mokyklų steigimo prie bažnyčių legalizavimą, ruošė lietuviškus elementorius, skaitinius. Varniai ir Žemaičių vyskupystė (XIX a. antroji pusė). Čia gyveno M.Valančius, kurio rektoriavimo ir vyskupystės metai vadinami Valančiaus epocha. Lietuvių kalba rado kelią į bažnyčią – dvasininkai buvo raginami sakyti pamokslus ir mokyti vaikus lietuviškai. Buvo suorganizuotas masinis lietuvių valstiečių sąjūdis – blaivybės brolijos. Rytprūsiuose pradėtas lietuviškų knygų spausdinimas ir jų nelegalus gabenimas bei platinimas Lietuvoje. Paskelbta priešinimosi rusinimui programa: neleisti vaikų į valdžios mokyklas, nepriimti valdžios peršamų knygų, neemigruoti į Rusiją, neiti į cerkves, mokyti vaikus namie, laikytis katalikų tikėjimo. Pasaulietiniai nelegalūs leidiniai: „Aušra” – pirmasis slaptas pasaulietinis lietuviškas laikraštis, leistas 1883-1886 m. Ragainėje. Sumanytojas ir pirmasis redaktorius – J.Basanavičius. Tai buvo tautinis patriotinis leidinys: budino tautos sąmoningumą, žadino tautinę savimonę, romantiškai vaizdavo Lietuvos praeitį, galutinai užbaigė dvikalbį lietuvių kultūros egzistavimą, lietuvių kalbai reikalavo lygių teisių su kitomis Rusijos imperijos tautomis, tikėjosi Lietuvą išgelbėti švietimu, akcentavo doros svarbą. Čia pirmą kartą J.Šliūpas iškėlė politinės Lietuvos nepriklausomybės idėją. „Varpas” – slaptas lietuviškas laikraštis, spausdintas 1889-1905 m. Rytprūsiuose. Sumanė ir leidimu rūpinosi V.Kudirka, jį parėmė Varšuvos ir Maskvos lietuviai studentai, Suvalkijos inteligentija. “Varpas” įtraukė į tautinį sąjūdį platesnius gyventojų sluoksnius, smerkė Rusijos priespaudą, kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją, priešinosi rusinimui, lenkinimui, nutautėjimui, siekė plėsti lietuviškumo ribas, stabdyti emigraciją, platintini švietimą ir kultūrą; daug dėmesio skirta ekonominei lietuvių gerovei, kaimo žmonių reikalams, leistas priedas valstiečiams “Ūkininkas”. Katalikiškos pakraipos inteligentija leido laikraštį „Tėvynės sargas“. Šie leidiniai smerkė rusinimo politiką, katalikų tikybos persekiojimą; skelbė, kad tarp tautos ir bažnyčios turi būti glaudus ryšys; stengėsi į tautinį sąjūdį įtraukti valstietiją; kovojo už lietuvių kalbą bažnyčiose; smerkė sulenkėjusius lietuvius. Pirmosios politinės partijos, atsiradusios įvairių idėjinių srovių pagrindu, rodė modernios tautos formavimąsi: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) savo programoje iškėlė nepriklausomos federacinės respublikos (Lietuva, Lenkija ir kt.) idėją. Lietuvių demokratų partijos (LDP) siekis – etnografinė, nepriklausoma nuo kitų tautų ar viešpatysčių Lietuva.
49
1905 m. REVOLIUCIJA IR DIDYSIS VILNIAUS SEIMAS Po 1905m. Rusijos revoliucijos gyventojai įgijo tam tikras pilietines teises, pagyvėjo visuomeninis politinis gyvenimas, susikūrė įvairios politinės partijos, sumažėjo priespauda. Reikšmė Lietuvai: Lietuva nepriklausomybės ar autonomijos neiškovojo, tačiau tauta pribrendo naujiems politiniams siekiams. Buvo panaikinti valstiečių išperkamieji mokesčiai. Leista mokyti lietuvių kalba bei lietuviams užimti mokytojų vietas. galėjo veikti lietuvių švietimo, kultūros bei ekonominės organizacijos. Spaudos draudimas Lietuvoje buvo panaikintas 1904 m. gegužės 7 d. Didysis Vilniaus seimas (1905 m gruodžio 5 d.) Idėja kilo dienraščio „Lietuvos žinios” redakcijoje, o suvažiavimą organizavo 15 žmonių komitetas, vadovaujamas J.Basanavičiaus. Susirinko apie 2000 atstovų iš įvairių gyventojų sluoksnių: valstiečiai, inteligentai, dvarininkai, dvasininkai.
Pagrindinis nutarimas: reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu balsavimu. Autonomija – savivalda, savarankiškumas, teisė pačiam tvarkyti savo reikalus. Ką turi apimti autonomija? Etnografinė Lietuva ir ekonomiškai, tautiškai, kultūriškai jai artimi kaimyniniai kraštai. Suvalkų lietuviai siekė prijungti Užnemunę prie Lietuvos. Senoji Rusijos santvarka turi būti panaikinta, caro vyriausybė nuversta. Kokiomis priemonėmis reikia siekti autonomijos? Vienyti lietuvių politines jėgas ir jungtis su kitomis Rusijos tautomis; boikotuoti rusų valdžią: nemokėti mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neiti į kariuomenę, teismus ir kitas valdžios įstaigas, rengti streikus.
50
FAŠIZMO IR KOMUNIZMO PALYGINIMAS Panašumai:
totalitarizmas; vienpartinė sistema ir vado kultas; žiniasklaidos kontrolė; valstybinės valdžios ir ekonomikos centralizacija; teroras represinis aparatas; agresyvi užsienio politika; politinių teisių ir laisvių panaikinimas; vaikų ir jaunimo ideologinis apdorojimas.
Skirtumai: Komunizmas:
Fašizmas:
turto nacionalizacija; bažnyčios naikinimas ir dvasininkų represijos; propaguojamas „tautų draugystė” principas; skelbiama taika, tačiau įsigali jėga ir smurtas; skleidžiama pasaulinės revoliucijos idėja ir valstybės nunykimo teorija; pakirstas valstiečių ekonominis savarankiškumas; aukštinama klasių kova.
privati nuosavybė; bažnyčia valstybės pusėje; antisemitizmas, nacionalizmas, rasizmas; propaguojamas jėgos kultas, aukštinamas karas; imperijų kūrimo idėjos; išliko savarankiški ūkininkai; propaguojama tautos vienybės idėja.
DEMOKRATIJOS IR DIKTATŪROS 1919-1939 m. Diktatūrų įsigalėjimo Europoje priežastys: Naujasis Europos politinis žemėlapis ne visai atitiko tautų apsisprendimo principą, daugelyje šalių liko tautinių mažumų. Didžiosios valstybės nenorėjo ir nesugebėjo spręsti tautinių konfliktų. Versalio sistema nepanaikino valstybių tarpusavio prieštaravimų ir teritorinių pretenzijų (didėjo įtampa tarp Prancūzijos ir Vokietijos, kilo ginkluotas lietuvių-lenkų konfliktas dėl Vilniaus krašto), smuko Tautų sąjungos autoritetas. Po karo daugumą valstybių slėgė ekonominė suirutė (1918-1923 m.), kilo Didžioji ekonominė krizė (1929-1932 m.). Didėjo nusivylimas demokratijos procesu – vyriausybės buvo nestabilios, nesugebėjo spręsti iškilusių problemų. XX a. 3-4-ame dešimtmetyje demokratinę santvarką išlaikė: Norvegija, Švedija, Danija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Prancūzija, Šveicarija, o iš valstybių, susikūrusių po karo – Suomija ir Čekoslovakija. Fašizmas – kraštutinis nacionalistinis judėjimas, kurį tarpukario Europoje sukėlė socializmo baimė ir ekonomikos griūtis. Buvo nukreiptas prieš demokratiją, parlamentinę santvarką, socializmą ir komunizmą, bet orientavosi į tautos vienybę. Daugumoje Europos valstybių įsikūrė fašistinės organizacijos, tačiau stipriausiai fašizmas reiškėsi Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Rytų Europoje. 51
Fašizmas Italijoje Fašizmo įsigalėjimo Italijoje priežastys: • Po karo suiro šalies ekonomika, plito nedarbas, neramumus kėlė demobilizuoti kariai. • Augo nepasitenkinimas Versalio taikos sutartimi, nes Italija negavo žadėtų žemių. • karalius ir vyriausybė nesugebėjo palaikyti šalyje tvarkos. • Fašistų idėjos plito tarp įvairių gyventojų sluoksnių: daugiausia juos rėmė viduriniųjų klasių atstovai, pramonininkai ir žemės savininkai, šį judėjimą vertinę kaip priešpriešą kylančiam socializmui. Itališkojo fašizmo bruožai: • Demokratijos panaikinimas. Iš valstybės valdymo išstumti fašistams nepritariantieji, įvesta spaudos ir radijo cenzūra, uždraustos kitos politinės partijos, sukurta politinė policija kovai su opozicija, panaikinta vietos savivalda ir pakeista parlamento rinkimų tvarka, griežtai kontroliuojamos profsąjungos. • Propaganda. Fašistinės pažiūros skleidžiamos mokyklose, vaikų ir jaunimo organizacijose, per visuomenės informavimo priemones. • Valstybės iškėlimas aukščiau už asmenį. • Autoritarizmas – politinės aukščiausios valdžios, nerenkamos ir nekontroliuojamos, sutelkimas vienose rankose, bet kokiomis priemonėmis reikalaujantis visiško paklusnumo. Visa valdžia sukoncentruojama dučės rankose, propaguojamas vado kultas. • Nacionalizmas. Siekiama įteigti italams, kad jie yra galinga tauta, norint padidinti „baltųjų italų skaičių”, remiamos daugiavaikės šeimos; leidžiami antisemitiniai įstatymai. • Ekspansinė politika. Vykdomi didelės apimties visuomeniniai projektai (tiesiamos autostrados, sausinamos pelkės), siekiama atkurti Romos imperiją: Italija užpuola Etiopiją, išstoja iš Tautų sąjungos (1937 m.), suartėja su nacių Vokietija. Benitas Musolinis (1880-1945 m.) – 1919 m. įkūrė buvusių karo dalyvių organizaciją, jos nariai vadinosi fašistais. Skleidė socialinę ir nacionalinę propagandą, kovojo su socialistais ir demokratiniu judėjimu. Savo diktatūrą įvedė 1926 m. Tauta jį vadino duče (vadu). Jam valdant, panaikintos visos demokratinės laisvės ir teisės, už politinius įsitikinimus imta persekioti, žudyti žmones. Musolinis šalyje organizavo viešuosius darbus, militarizavo ekonomiką ir kūrė didžiulę armiją. 1940 m. įstojo į Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos pusėje ir okupavo dalį Prancūzijos, Jugoslavijos ir Graikijos. Italijai pralaimint karą, Musolinis nušalintas nuo valdžios, suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Vėliau sušaudytas.
52
PIRMASIS PASAULINIS KARAS Pasaulinis karas – karas, į kurį buvo įtraukti visų žemynų kareiviai, o karo veiksmai, be Europos, vyko Azijoje, Afrikoje, Australijoje, be to, ramiajame, Indijos ir Atlanto vandenyne, daugelyje jūrų. Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m.) priežastys: Austrijos-Vengrijos bei Rusijos siekis įsigalėti Balkanų regione. 1912-1913 m. čia vyko Balkanų karai Dviejų priešiškų karinių blokų susidarymas: o Trilypė sąjunga (1882 m.). Sudarė Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija. Vokietija buvo galingiausia Europos valstybės – stipriausia ekonomiškai ir turinti didžiausią ateitį. Ji buvo pasiryžusi ir toliau stiprinti savo įtaką, kovoti „dėl vietos po saule”. Kai 1916 m. iš sąjungos pasitraukė Italija, Austrija-Vengrija ir Vokietija imtos vadinti Centrinėmis valstybėmis. Jų sąjungininkėmis tapo Bulgarija ir Turkija. o Antantė (1907 m.). Sudarė Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija, o karo metais į jų pusę stojo ir Italija. Prancūzija siekė revanšo po nesėkmingo 1870-1871 m. karo su Prūsija. Ji žūtbūt stengėsi vėl patekti tarp didžiųjų valstybių ir suardyti susidariusią jėgų pusiausvyrą.
Ginklavimosi varžybos. Daugelyje valstybių karo prievolės laikas buvo prailgintas, šalys vis didino karo išlaidas, industrinė visuomenė buvo pajėgi masiškai gaminti ginklus. Imperializmo politika; Išaugęs Europos tautų nacionalizmas: vienos tautos skelbėsi esą pranašesnės už kitas, skleidė nacionalistinę propagandą, karui buvo skiriamas teigiamas vaidmuo žmonijos istorijoje.
Karo pretekstas: Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Ferdinando nužudymas Sarajeve. Austrija-Vengrija įteikė Serbijai ultimatumą, kuriame reikalavo pasmerkti žmogžudystę ir atsiprašyti. Nors Serbija priėmė beveik visas padiktuotas sąlygas, Austrija-Vengrija nutraukė su ja diplomatinius santykius. Atsakydama į tai, Rusija, kuri gynė Serbiją, paskelbė mobilizaciją. Vokietija, stojusi Austrijos-Vengrijos pusėje, paskelbė karą Rusijai (1914 m. rugpjūčio 1 d.). Prasidėjo karas. Eiga: 1914 m. – nė viena iš kariaujančių pusių nepasiekė lemiamos pusiausvyros. Vokietijos kariuomenė užėmė Belgiją ir atakavo Prancūziją. Prasidėjus Rusijos puolimui rytuose, vokiečiai buvo priversti kariauti dviem frontais. Marnos mūšyje prancūzų armija sustabdė vokiečius, nusistovėjo Vakarų frontas. Prasidėjo karas jūrose – Didžioji Britanija ir Vokietija stengėsi blokuoti viena kitą, nepraleisti prekybos laivų į priešininko uostus. Galicijoje Rusija palaužė Austrijos-Vengrijos priešinimąsi, tačiau tolesnį puolimą sustabdė Vokietija. Manevrinį karą pakeitė pozicinis.
1915-1916 m. – puolimo iniciatyva priklausė Centrinėms valstybėms. Ipro mūšyje Vokietija panaudojo chloro dujas. Į karą Antantės pusėje įstojus Italijai, nustojo galioti Trilypė sąjunga. Vokietija nustūmė Rusiją į rytus, užėmė Lenkijos karalystę, Lietuvą. Verdeno mūšyje vokiečiai nepalaužė prancūzų gynybos, o jūrų mūšyje prie Jutlandijos nepasisekė nutraukti jūrinės blokados – jai ėmė trūkti – žaliavų, grėsė ūkio suirutė. Rusų armija užėmė Bukoviną ir dalį Galicijos. 1917 m. – išryškėjo Antantės strateginė iniciatyva. Povandeninio karo metu Vokietijos laivynas masiškai skandino Antantės ir neutralių šalių laivus.Į karą įstojus JAV (balandžio mėn.), sustiprėjo Antantės pozicijos, pakito karo eiga. Rusijoje paėmus valdžią bolševikams, Rusija išstojo iš karo ir pradėjo separatines derybas su Centrinėmis valstybėmis. 1918 m. – dėl didelių karo nuostolių ir ekonominės suirutės šalys pradėjo siekti paliaubų ar taikos sutarčių. Brastos sutartis tarp Rusijos ir Centrinių valstybių (kovo mėn.): Rusija atsisakė tų buvusios imperijos žemių, kurias prarado per karą, suiro Rytų frontas. Amjeno operacija: Antantė palaužė Vokietiją ir privertė trauktis. Revoliucija Vokietijoje: nuversta imperatoriaus valdžia ir paskelbta respublika. Kompjeno paliaubos (1918 m. lapkričio 11 d.): karo veiksmai baigėsi, Vokietija prisipažino esanti nugalėta.
Kapituliacija – ginkluotųjų karinių pajėgų pasidavimas nugalėtojui jo padiktuotomis sąlygomis. Kontribucija — tariama bauda, kurią nugalėtas priešininkas priverstas sumokėti nugalėtojui, nepriklausomai nuo patirtų nuostolių dydžio. Pozicinis karas (apkasų karas) – kai atsisakoma manevrinio karo ir pereinama prie gynybos – ginamos ilgalaikių įtvirtinimų linijos, nusistovi frontai. Separatinė taika – taika, kurią be sąjungininkų žinios ir sutikimo sudaro valstybė, priklausanti karinei koalicijai. 53
VERSALIO SISTEMA Keturiolikos punktų programa karui baigti. Paskelbė JAV prezidentas Vilsonas (1918 m. sausio mėn.), Svarbiausi punktai: Naujos sienos Europoje pagal valstybių kalbą ir kultūrą. Tik atviros taikos sutartys. Laisvas plaukiojimas jūra taikos ir karo metu. Tarptautinės prekybos suvaržymų panaikinimas. Daugiau dėmesio gyventojų reikalams kolonijose. Tautų sąjungos įkūrimas. Paryžiaus taikos konferencija (1919-1920 m.). Dalyvavo 32 valstybės, tačiau lemiamą balsą turėjo JAV (Vilsonas), Didžioji Britanija (Loidas Džordžas) ir Prancūzija (Klemanso). pasirašytos taikos sutartys su nugalėtomis valstybėmis: Vokietija (Versalio), Austrija (Sen Žermeno), Vengrija (Trianono), Bulgarija (Neji), Turkija (Sevro). Karo padariniai ir rezultatai: Vokietija turėjo prisiimti kaltę dėl karo sukėlimo. Buvo apkarpyta jos teritorija: Elzasas ir Lotaringija atiteko Prancūzijai, Klaipėdos kraštas – Antantės valstybėms, lenkų žemės su išėjimu į Baltijos jūrą – Lenkijai, nuo Vokietijos atkirsti Rytprūsiai, Reino sritis demilitarizuota, atimtos visos kolonijos. Apribotas karinis pajėgumas, uždrausta turėti didesnę nei 100 tūkst. armiją, gaminti tankus, karinius laivus ir lėktuvus. Vokietija privalėjo sumokėti reparacijas. Austrijos-Vengrijos valstybė suiro į Austriją, Vengriją, Čekoslovakiją, Jugoslaviją. Susikūrė naujos valstybės: Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija, Austrija, Vengrija, Jugoslavija. Galutinai išryškėjo JAV pirmaujantis vaidmuo pasaulio ekonomikoje ir politikoje. 1920 m. Ženevoje įkurta nauja tarptautinė organizacija – Tautų sąjunga, kurios tikslas – garantuoti taiką pasaulyje, remiantis kolektyvinio saugumo principais. JAV prezidentas Vilsonas tikėjosi, kad JAV per Tautų sąjungą galės vadovauti pasauliui, tačiau kongresas nubalsavo prieš amerikiečių dalyvavimą sąjungoje. Pasaulio žemėlapio pertvarkymas nepanaikino priežasčių, sukėlusių karą: pralaimėjusios valstybės siekė revanšo, tarp nugalėtojų nebuvo vienybės. Žuvo 10 mln. žmonių, sugriautas daugelio šalių ūkis, badas, epidemijos, suirutė. Paspartėjo karo technikos tobulėjimas. Padidėjo žmonių revoliucingumas, išpopuliarėjo socializmo ir komunizmo idėjos.
Totalitarizmas – 1. Neribota valstybinė valdžia, kontroliuojanti visą politinį, socialinį, kultūrinį bei ekonominį gyvenimą. Remiasi represiniu aparatu bei kariuomene. Tipiški pavyzdžiai – stalinizmas Sovietų sąjungoje, hitlerizmas Vokietijoje. 2. Politiniai režimai, reikalaujantys nuolatinio teroro bei mobilizacijų, kaip politinės varomosios jėgos.
54
STALINO DIKTATŪRA Komunizmas – politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę. Nuo 1919 m. Sovietų Rusijos bolševikai vadinosi komunistais. Jie teigė, kad socialistinė revoliucija įvyks visame pasaulyje ir buvo pasirengę padėti bet kuriai sukilusiai liaudžiai nuversti išnaudotojus. SSRS įkūrimas (1922 m.gruodžio 31 d.). Į SSRS sudėtį įėjo Sovietų Rusija, Ukraina, Baltarusija ir Užkaukazės respublikos. Deklaracija skelbė, kad respublikos susivienija savanoriškai, turi teisę bet kada išstoti iš SSRS, tačiau jų teisės buvo formalios. Aukščiausias valdžios organas – SSRS suvažiavimas, vykdomoji valdžia – Liaudies komisarų taryba. Vakarų valstybės suprato, kad be aktyvaus Sovietų Sąjungos dalyvavimo nebus galima garantuoti taikos pokario Europoje. Todėl SSRS buvo kviečiama į tarptautines konferencijas, pripažinta de facto ir de jure. Po Lenino mirties (1924 sausio 21 d.) SSRS lyderiu tapo Josifas Stalinas. Jo įsigalėjimo prielaidos: Politinės. Po revoliucijų ir pilietinio karo šalyje nebuvo pajėgios opozicijos, galėjusios visuotinai pasipriešinti administracinei-komandinei sistemai. Priešinosi tik atskiri žmonės. Ekonominės. Atsirado visuomeninio produkto pasiskirstymo būtinybė. Tai įgyvendinti galėjo tik stipri centralizuota valdžia. Socialinės. Gyventojų daugumą SSRS sudarė valstiečiai, esantys arti anarchizmo ir lengvai pasiduodanti stiprioms asmenybėms. Kultūrinės. SSRS buvo atsilikusi, neraštinga šalis, neturėjusi demokratijos tradicijų. Nuo seno žmonės buvo auklėjami ištikimybės carui dvasia, mokomi nuolankumo ir susitaikymo. Stalino charakterio savybės: garbės troškimas, valdingumas, veidmainiškumas, paniška baimė netekti valdžios. Konkurenciją tarp Lenino pasekėjų galėjo įveikti tik stipri, valinga asmenybė. Stalinizmo bruožai: Patvaldystė. Stalinas ir komunistų partija kontroliavo ekonominį, kultūrinį, politinį gyvenimą. Vado kultas. Stalinas buvo vadinamas „šių laikų Leninu”, „tautų tėvu”, jo garbinimas buvo pasiekęs religines aukštumas. Liaudis tikėjo, kad nepritekliai, skurdas, teroras yra būtini socializmui sukurti. Socializmo vienoje šalyje idėja. Bent formaliai buvo atsisakyta pasaulinės revoliucijos. Stalinas teigė, kad po to, kai socializmas bus sukurtas SSRS kaip pavyzdys, bus galima eksportuoti jį į kitas šalis. Propaganda. Falsifikuojama istorija – Stalinui priskirtas vadovaujantis vaidmuo revoliucijoje ir pilietiniame kare. Priimta konstitucija (1936 m.), įtvirtinusi socializmo pergalę. Industrializacija (prasidėjo 1925 m.). Buvo nutrauktas NEP’as ir pereita prie planinės ekonomikos, taip siekiant pavyti ir pralenkti kapitalistinį pasaulį, garantuoti SSRS ekonominį savarankiškumą. Ekonomikoje privalėjo likti tik valstybinis sektorius, biudžetas perskirstytas sunkiosios pramonės naudai. Rezultatai: atsilikimas iš dalies įveiktas; sukurtos naujos pramonės šakos, išaugo karo pramonė; pakito gyventojų socialinė sudėtis, padaugėjo miesto gyventojų; likviduotas nedarbas, tačiau pragyvenimo lygis ėmė smukti. Kolektyvizacija (masiškai vykdoma nuo 1929 m.) sudarė du etapai: buožių likvidavimas (ginkluoti būriai nusavindavo grūdus, gyvulius, „buožės” buvo tremiami) ir kolūkių kūrimas (valstiečiai prievarta verčiami stoti į kolūkius). Rezultatai: žemės ūkis buvo sužlugdytas; grūdų augimo rajonuose kilo badas; daug valstiečių ištremta į Sibirą, uždaryta lageriuose, sušaudyta; naikinami vienkiemiai; padidėjo kaimo žmonių diskriminacija. Represijos ir teroras. 4-ame dešimtmetyje buvo vykdomas intensyvus partijos valymas, vadinamieji „teismo procesai”, susidorota su žymiais kultūros veikėjais, aukšto rango kariškiais. Įkurtas Gulagas (darbo stovyklų – lagerių sistema, tvarkoma specialiosios lagerių valdybos. Kaliniai naudoti kaip nemokama darbo jėga “komunizmo” statybose. Paskutiniais Stalino valdymo metais kalinių skaičius siekė 12 mln.), NKVD (Vidaus reikalų ministerija). Diktatūra — valstybės valdymo forma, priešinga demokratijai: valstybės vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams ir savo nuožiūra naudojasi neribota valdžia. Jas pagal represyvumo laipsnį galima skirti du tipus: 1) Autoritarizmas — vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams už vykdomą politiką, valstybėje varžoma piliečių politinė veikla, nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai. 2) Totalitarizmas — valstybės vyriausybė ne tik nėra atsakinga savo piliečiams, bet ir visiškai pajungia savo kontrolei politinį, ūkinį, kultūrinį ir net privatų žmonių gyvenimą, be to, panaikina ribą tarp privačiųjų ir viešųjų reikalų. 55
LIETUVA PIRMOJO PASAULINIO KARO METAIS Vokiečių okupacija (nuo 1915 m. rugpjūčio mėn.): Lietuva įėjo į teritorinį- administracinį vienetą – Oberostą. Ją buvo siekiama prijungti prie Vokietijos. Oberosto valdymo taisyklės panaikino gyventojų politines teises ir asmenines laisves (draudžiama dalyvauti administracinių įstaigų darbe, važinėti iš vienos apskrities į kitą, siųsti laiškus lietuvių kalba ir pan.) Kraštas išnaudojamas ekonomiškai (vykdomos rekvizicijos, renkami įvairūs mokesčiai). Gyventojų padėtis buvo bloga: įvesta kortelių sistema, vyrai vežami į priverstinius darbo batalionus Vokietijoje, už pasipriešinimą baudžiama mirties bausme, kalėjimu, piniginėmis baudomis. Lietuvių inteligentijos veikla. 1915 m. rugpjūčio mėn. — Berne (Šveicarija) įvyko lietuvių ir latvių inteligentijos suvažiavimas. Nutarta prašyti autonomijos Rusijos sudėtyje. 1916 m. vasario—kovo mėn. Berno konferencija. Nepritarta Lietuvos ryšiams su Lenkija, stota už krašto savivaldą Vokietijos protektorate. Vilniaus konferencija (1917 m. rugsėjo 18-22 d.). Okupantams reikėjo kokios nors lietuvių atstovybės, kuri būtų tarpininkas tarp vietos gyventojų ir okupacinės valdžios, taigi paslėptų aneksinius Vokietijos planus. Vokiečiai leido sušaukti konferenciją, kur buvo nutarta: atkurti savarankišką nepriklausomą Lietuvą su etnografinėmis sienomis; sušaukti Steigiamąjį seimą, kuris turėjo parengti konstituciją, nustatyti santykius su kitomis valstybėmis; užmegzti artimus ryšius su kaimynais, tarp jų ir su Vokietija, jei ji pripažins Lietuvos valstybę ir parems ją Taikos konferencijoje; sudaryti vykdomąjį organą – 20 žmonių Krašto Tarybą (Lietuvos Tarybą). Pirmininku buvo išrinktas A.Smetona. 1917 m. gruodžio 11 d. aktas: Skelbė nepriklausomos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir visų valstybinių ryšių su kitomis tautomis nutraukimą. Buvo prašoma Vokietijos apsaugos ir pagalbos, pasisakoma už tvirtus sąjunginius ryšius su Vokietija (karinė, susisiekimo konvencija, muitų ir valiutos bendrumas). Reikšmė: Lietuva nutraukė santykius su Rusija ir Lenkija. Vokietijai šis aktas pravertė Bresto derybose, kad atskirtų Lietuvą nuo Rusijos. Pasirašius šį aktą, Lietuvos Taryboje įvyko skilimas. Keturi nariai – M.Biržiška, S.Kairys, S.Narutavičius, J.Vileišis – protestuodami pasitraukė iš Tarybos. Bet krizė buvo įveikta – A.Smetona atsistatydino, pirmininku tapo J.Basanavičius. 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas: Skelbė nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę sus sostine Vilniuje. Valstybė atsiribojo nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis. Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis privalo nustatyti Steigiamasis Seimas. Reikšmė: Aktas buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimo pradžia, apgynė kraštą nuo aneksinių Lenkijos kėslų, privertė Vokietijos vyriausybę pripažinti Lietuvos valstybės statusą. Lietuvos Tarybos veikla: Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, remdamasis Gruodžio 11 d. aktu, pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe, susieta su Vokietija konvencijomis (1918 m. kovo 23 d.) Dešinieji Tarybos nariai išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II (1918 m. liepos mėn.). Tikėtasi, kad monarchinė Lietuva lengviau išlaikys savarankiškumą prieš Vokietiją, valstybę rems Vokietijos Katalikų centras, bus užkirstas kelias sujungti Lietuvą su Prūsija ar Saksonija. Vidaus krizei apėmus Vokietiją, Tarybos prezidiumas gavo teisę sudaryti Lietuvos laikinąją vyriausybę. Vokietijai pralaimėjus vakaruose, Taryba atšaukė savo nutarimą dėl V. fon Uracho išrinkimo karaliumi ir priėmė laikinąją Lietuvos konstituciją (1918 m. lapkričio 2 d.). Augustinas Voldemaras sudarė pirmąją vyriausybę (1918 m.lapkričio 9 d.)
56
LIETUVOS VALSTYBĖS PAGRINDŲ SUKŪRIMAS 1918-1922 m. buvo sukurti Lietuvos valstybės pagrindai: priimti pagrindiniai įstatymai, sukurtos valdžios struktūros centre ir vietose, nustatytos sienos su kaimynais, valstybė pripažinta de jure, priimta į Tautų sąjungą. Lietuva tapo Naujosios Europos sudedamąja dalimi. Valstybės atkūrimo prielaidos Išorinės: Pirmojo pasaulinio karo baigtis, pakeitusi geopolitinę padėtį Rytų Europoje. Žlugus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, čia gyvenusioms tautoms susidarė galimybė sukurti savo valstybes. Vokietijos pralaimėjimas kare. Vokietijoje pasigirdo pasiūlymų pakeisti režimą okupuotuose kraštuose. JAV prezidento T.V.Vilsono iškeltas laisvo tautų apsisprendimo principas. Spalio revoliucija Rusijoje. bolševikai pripažino tautų apsisprendimo principą. Vidinė: XIX a.pab-XX a. pr. Lietuvoje susidarė inteligentija, kilusi iš valstiečių, kuri siekė atkurti valstybę. Sunkumai, iškilę atkuriant valstybę: Valstybingumo koncepcijos pasirinkimas. Istorinė-geografinė (šiek tiek modifikuotas LDK modelis) ir etnografinė (modernioji, tautinė valstybė). Etnografinių sienų klausimas. numatant valstybės sienas daugiausia problemų kilo dėl Vilniaus ir Klaipėdos krašto. Priešiški kaimynai: Rusija (siekė išlaikyti Lietuvą savo įtakoje), Vokietija (neprarasti valdžios), Lenkija (atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę). Prieštaringi vakarų šalių interesai. Palankūs: Vakarai buvo suinteresuoti Lietuvos stabilumu, nes ji kartu su kitomis Rusijos kaimynėmis turėjo sustabdyti bolševizmo plitimą („sanitarinis kordonas”). Nepalankūs: Vakarai neskubėjo pripažinti Lietuvos: nepakvietė į taikos konferenciją, rėmė Lenkijos-Lietuvos atkūrimą arba planavo atkurti vientisą Rusijos valstybę. 1918 m lapkričio 23 d. paskelbtas pirmasis Krašto apsaugos ministerijos įsakymas dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo. 1918 m. gruodžio 16 d. Lietuvos laikinoji revoliucinė vyriausybė, vadovaujama V.Kapsuko, paskelbė Tarybų Lietuvos įkūrimo manifestą.
Nepriklausomybės kovos (1918-1920)
bolševikais (1918 m.gruodžio mėn.-1919 m.rugpjūčio mėn.). 1918 m.pab. kraštas buvo likęs be valdžios – Lietuvos vadovai buvo išvykę į Berlyną ieškoti finansinės ir karinės paramos. Skubiai sudaryta M.Sleževičiaus vyriausybė pakvietė Lietuvos gyventojus ginti krašto. Lietuvos kariuomenės kautynėse su bolševikais ties Kėdainiais žuvo pirmasis karys savanoris P.Lukšys, kovoje dėl Alytaus žuvo pirmasis karininkas A.Juozapavičius (1919 m.vasario mėn.). Pagalbą kovose su RA suteikė vokiečių kariuomenė, netikėtai „padėjo” ir lenkai, puolę šiaurės bei rytų kryptimi. bermontininkais (1919 m liepa – lapkritis). Bermontininkai – kariniai daliniai iš rusų baltagvardiečių ir Vokietijos nelaisvėje buvusių Rusijos caro armijos karių, 1919 m. veikę Latvijoje ir Lietuvoje. Juos sudaryti Antantės šalims pasiūlė Vokietijos vyriausybė, norėjusi išlaikyti savo viešpatavimą Baltijos regione ir siekusi sukurti frontą prieš Sovietų Rusiją. Vadu buvo paskirtas buvęs caro armijos pulkininkas P.BermontasAvalovas. Bermontininkai pasirodė 1919 m. liepą ties Kuršėnais, užėmė šiaurinę Lietuvos dalį, plėšė vietinius gyventojus ir nė nesirengė kovoti prieš Raudonąją armiją. 1919 m. lapkritį kautynėse prie Radviliškio juos įveikė Lietuvos kariuomenė. Komisija pareikalavo sustabdyti kautynes – bermontininkams buvo leista pasitraukti į Vokietiją. lenkais (1919 m.balandžio mėn.-1920 m. lapkričio mėn.). Lenkijos kariuomenė puolė RA ir užėmė Vilnių (1919 balandžio 19 d.). Karo veiksmus mėgino sustabdyti Antantės valstybės, nustačiusios tris demarkacijos linijas, pagal kurias Vilniaus kraštas priskirtas lenkams. Kare su RA lenkai buvo išstumti iš Vilniaus, sostinė perduota Lietuvai. Tačiau lenkai sulaužė Suvalkų taikos sutartį. Kariuomenės grupė, vadovaujama L.Želigovskio („želigovskininkai”) užėmė Vilnių ir veržėsi tolyn į Lietuvą. Tautų sąjungos karinė misija sustabdė kovas, prasidėjo derybos. Vilnius iki pat 1939 m. liko Lenkijai. Čia buvo sukurta Vidurio Lietuvos valstybė (1922 m.) 57
A.Voldemaro vyriausybė (1918 m. pab.) dirbo nepaprastai sunkiomis sąlygomis: reikėjo perimti krašto valdymą, išlydėti vokiečių kariuomenę iš Lietuvos, trūko patyrusių žmonių kraštui valdyti, politinės partijos ne visada veikė sutartinai, reikėjo užmegzti diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis, valstybės kūrimui stigo pinigų. Artėjant RA paaiškėjo, kad vyriausybei neturi net ginkluotųjų pajėgų. M.Sleževičiaus vyriausybė (dirbo iki 1919 pab.) kritišku momentu organizavo krašto gynimą: paskelbė mobilizaciją, įsteigė karo mokyklą supirkinėjo ginklus iš vokiečių ir kitų valstybių. 1919 m. balandžio 4 d. pakeista Lietuvos laikinoji konstitucija ir įvesta prezidento pareigybė. Pirmuoju prezidentu Valstybės Taryba išrinko A.Smetoną. 1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinko Steigiamasis Seimas. Jo pirmininkas, krikščionių demokratų atstovas Aleksandras Stulginskis ėjo ir šalies prezidento pareigas. Buvo paskelbta nauja Laikinoji konstitucija: valstybės prezidentą renka Steigiamasis Seimas (birželio mėn.). Steigiamojo Seimo veikla: 1) Žemės reformos įstatymas (1922 m. vasario mėn.). Ypač daug prie reformos rengimo ir vykdymo prisidėjo Žemės ūkio ministras M.Krupavičius: Į žemės fondą nusavintos rusų kolonistų, bermonto būriuose ir lenkų kariuomenėje tarnavusių asmenų žemės; valdos viršijančios 80 ha buvo nacionalizuotos mokant nedideles kompensacijas. Žemės fondas išdalytas bežemiams ir mažažemiams, skiriant po 8-20 ha. Kariai ir savanoriai žemės gavo nemokamai, kiti turėjo per 36 m. sumokėti išperkamuosius mokesčius. Reikšmė: pakirto nelietuviškos dvarininkijos ekonominius pagrindus, išugdė naują vidutinių valstiečių sluoksnį. Vyko kaimų skirstymas į vienkiemius, pereita prie smulkaus kapitalistinio ūkio. Spartėjo agrarinių santykių raida, žemės ūkis greitai priartėjo prie Vakarų Europos rinkos. 2) Konstitucija (1922 m. rugpjūčio 1 d.) Lietuva paskelbta nepriklausoma demokratine respublika. Suvereni valstybės valdžia priklauso tautai. Valdžią vykdo Seimas, vyriausybė, teismai. Įtvirtintas parlamentinis valdymas: Seimas renka prezidentą, leidžia įstatymus, kontroliuoja vyriausybę, tvirtina biudžetą. Renkamas 3 m. proporcine rinkimų sistema. Prezidentas turi teisę paleisti seimą, parinkti ministrą pirmininką ir tvirtinti jo sudarytą ministrų kabinetą; ginkluotųjų pajėgų viršininkas. renkamas 3 m. slaptu balsavimu ir absoliučia balsų dauguma. Daug laisvių bažnyčiai: privalomas tikybos mokymas, nevaržoma religinių organizacijų veikla. Nustatytos valstybinės vėliavos spalvos ir herbas. Valstybinė kalba – lietuvių. Garantuotos piliečių ir tautinių mažumų teisės ir laisvės. 3) Pinigų reforma: (1922 m. spalio 1 d.). Į apyvartą įvesta nauja auksu padengta valiuta – litas, tapusi viena tvirčiausių valiutų pasaulyje.
58
Tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas (1918-1922 m.)
Vokietija (1918 m.kovo 23 d.) Sovietų Rusija (1920 liepos 10 d.) Latvija ir Estija – de jure; Lietuva priimta į Tautų sąjungą (1921 m.) JAV, Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija – de jure (1922 m.)
Lietuvos – Sovietų Rusijos sutartis (1920 m. liepos 10 d.):
Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir neutralitetą ir visiems laikams atsisakė teisių į Lietuvos teritoriją. Nustatyta rytinė siena, pagal kurią Vilniaus kraštas ir Gardinas pripažintas Lietuvai. Rusija pažadėjo grąžinti karo metu pagrobtą turtą. Atleido Lietuvą nuo skolų, sumokėjo 3 mln. aukso rublių kompensaciją, pažadėjo duoti miško.
Suvalkų sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos (1920 m. spalio 7 d.):
Nustatyta demarkacijos linija, paliekanti Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai. Susitarta nutraukti karo veiksmus ir pasikeisti belaisviais.
Nepriklausomybės kovų reikšmė: paaiškėjo Lietuvos valstybės likimas. Neturėdama patyrusios kariuomenės, karo pramonės, finansų, Lietuva neprarado laisvės ir išlaikė valstybingumą.
59
NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS POKYČIAI VISUOMENĖ Miestuose padaugėjo lietuvių, vyravo lietuvių kalba. Kitataučiai (žydai, lenkai, vokiečiai). Gausiausias visuomenės sluoksnis – valstiečiai – ūkininkai. Susiklostė miestiečių, valdininkų, inteligentų sluoksniai. Iš ekonominio ir politinio gyvenimo pašalinti kitataučiai, sulenkėję dvarininkai. Santuoką įregistruodavo tik bažnyčia. Žmonės tapo savo šalį mylinčiais patriotais. ŪKIS Lietuva – agrarinis kraštas. Vystėsi žemės ūkis (žemės reforma). Atsirado daug vienkiemių, vyravo vidutinio dydžio ūkiai. Samdyti padieniai darbininkai. Dalis žemės ūkio produktų buvo eksportuojama (bekonai, linai, sviestas). ŽŪ rėmė valstybė. Skaudus smūgis - didžioji ekonominė krizė, daug valstiečių nuskurdo, ūkininkai streikavo. Su jais susidorojo Smetonos karo komendantai. PRAMONĖ Svarbiausia šaka – maisto pramonė. Didžiausia įmonė – Kauno metalo apdirbimo įmonė. Prekybai itin svarbi Klaipėda. Vystymąsi pristabdė didžioji ekonominė krizė, labai krito maisto kainos, sumažėjo darbo užmokestis. (Verslininkai broliai Vailokaičiai, UAB „Pieno centras“, „Maistas“.) TRANSPORTAS IR RYŠIAI Geležinkeliai, tiltai, plentai, autobusai, automobilius turėjo tik turtingieji. Kūrėsi civilinė aviacija. Kaunas – oro susisiekimo centras. Lėktuvai DOBI ir ANBO4 (Dobkevičius, Gustaitis). Nauji išradimai – radijas ir telefonas.(Kauno radiofonas) KULTŪRA Žmogus vertintas pagal išsilavinimą. Rašytojai B. Sruoga, V.M. Putinas, Aistis, S. Nėris. Suklestėjo teatras, opera, architektūra, dailė. Rengiami koncertai, spektakliai, parodos, orkestrai, muziejai, padidėjo periodikos leidyba. Dainų ir šokių šventė. A. Šapokos „Lietuvos istorija“ - pasididžiavimas lietuvių tautos istorija, tautiškumo šaltinis. Dariaus ir Girėno skrydis per atlantą. Jų rezultatas - antrasis pasaulyje skrydžio be nusileidimo. Jų skrydis – vienas tiksliausių aviacijos istorijoje. Šiuo skrydžiu buvo atvertas kelias oro paštui tarp Amerikos ir Europos žemynų. Lakūnų žygis, jų tragiška mirtis tapo daugelio įkvėpimo šaltiniu. Apie skrydį buvo dainuojamos dainos, lakūnai tapo patriotizmo simboliais. Lietuva neatsiiko nuo bendro to meto Europos išsilavinimo lygio. MOKSLAS Įgyvendintas pradžios mokslo įstatymas, privalomas pradinis mokslas. Valdžios tautinė politika tolerantiška, kitataučiai galėjo mokytis savo gimtąja kalba. Įkurtas Lietuvos universitetas (VDU), ŽŪ akademija, veterinarijos akademija, prekybos ir pedagogikos institutai, karininkų kursai, meno mokykla, dramos teatras. Universiteto veikla nebuvo varžoma. Jame dirbo iškiliausi mokslininkai: Riomeris, Ivanauskas, Čepinskis. Mokslas prieinamas visiems, gabiausi siųsti mokytis į užsienį. Išsilavinę lietuviai, kilę iš valstiečių šeimų – „pirma karta nuo žagrės“. MENAS Tapyboje, literatūroje, teatre, muzikoje ir architektūroje atsiranda modernizmo stilius, neigiantis senąsias romantizmo idėjas. SPORTAS Lietuviai garsėjo kaip puikūs krepšininkai. Kilo masinis sporto sąjūdis. Gausėjo sporto renginių, sąskrydžių, varžybų, švenčių. Aktyviausias sporto propoguotojas – Steponas Darius. KAUNAS Suklestėjo Kaunas – laikinoji sostinė. Jame sparčiai daugėjo gyventojų, modernių pastatų, kurti nauji rajonai, ėmė kursuoti autobusai bei funikulieriai. Gyvenimo centras – laisvės alėja. Atsidarė prabangūs restoranai „Metropolis“, „Konrado“ kavinė. Rinkosi įžymybės, vykdavo spektakliai, koncertai. GYVENIMO BŪDAS Ūkininkai statėsi modernesnias trobas, stogai dengti skiedromis, skarda, aslą keitė grindys, nauji baldai. Miltinius patiekalus pakeitė bulvės. Religingumas, dorumas, krikščioniškos šventės, kryžiai. Talkos, pagalba, pasilinksminimai. Susirūpinta higiena, kosmetika. Vilnoniai, lininiai drabužiai, kantapliai (oda traukta avalynė mediniais padais) Puoselėtos vertybės ir tradicijos. 60
1926m. Gruodžio 17d. Perversmas 3-asis seimas. Kairiųjų (valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai) politika ir staigūs pokyčiai. (mažinama kariuomenė, atšaukiama karo padėtis, spaudos laisvė, amnestuoti karo belaisviai, nutarta nemokėti algų kunigams, nepripažinti naujų vyskupų). Nuosprendžiai piktina gyventojus, vyksta amnestuotų KP narių susirėmimai, netvarka. Perversmas. Vykdė karininkai (Vad. Plechavičius.) Priežastys: 1. Nepasitenkinimas kairiųjų politika 2. Komunistų įsigalėjimo bei lenkų pozicijų sustiprėjimo grėsmė 3. Tautinininkai suvokė, kad demokratiniu būdu nesugebės ateiti į valdžią 4. Nusilpusi šalies ekonomika 5. Parlamentarizmu ir permainomis nepatenkinti karininkai Pagrindiniai veiksmai: 1. Susidorota su LKP 2. 1927m. Paleistas seimas 3. KD išstumti iš valdžios (nors iš pradžių veikė kartu) bei uždraustos partijos, išskyrus tautininkus. 4. 1928m. Priimta nauja konstitucija Į valdžią atėję tautininkai ir krikščionys demokratai panaikino daugelį įstatymų, įvedė karo padėtį, cenzūrą, suvaržė demokratines laisves. Gruodžio 19d. Sušauktame posėdyje atsistatydino K. Grinius, nauju prezidentu išrinktas A. Smetona, kuris 1927m. Paleido seimą. Įsivyravo antidemokratinis valdymas. (Pavyzdys, Italijos fašistai 1922m.) Smetona prezidentavo, A. Voldemaras vadovavo ministrų kabinetui ir užsienio reikalų ministerijai. 1929m. Voldemaras pašalintas iš valdžios dėl nesutarimų su Smetona. Vietoj jo ministras pirmininkas – Juozas Tūbelis. Konstitucijos 1922m. Lietuva – demokratinė respublika. Valdžia priklauso tautai, o ją vykdo seimas, vyriausybė ir teismas. Trispalvė,herbas, valstybinė kalba. Prezidentas renkamas 3jiems metams absoliučia balsų dauguma slaptu balsavimu. Jis ir ginkluotųjų pajėgų vadas. 1928m. – suteikė daugiau galių prezidentui, tačiau svarbus ir seimo vaidmuo. 1938m. – Įteisino prezidento vienvaldystę ir įtvirtino autoritarinį Smetonos valdymą. Be prezidento sutikimo niekas neįsigaliodavo ir nieko nebuvo galima atšaukti. Jis galėjo bet kuriuo metu paleisti seimą, skirti ministrą pirmininką, leisti įstatymus. Jam buvo atskaitinga vyriausybė. Visuomeninės organizacijos, piliečių grupės bei moterys kandidatų į seimą siūlyti negalėjo. „Lietuva – respublika“ (NE DEMOKRATINĖ)
61
A. Smetonos valdymas:
Remtasi kariuomene, Griežta visuomenės informavimo priemonių cenzūra, (radijas, kino filmai) Pradėtas kurti A. Smetonos – tautos vado – kultas. Rugsėjo 8d. – Tautos šventės diena Karo komendantų valdžia (kontroliavo, prižiūrėjo, sprendė įv klausimus, šaukė į karo tarnybą) Koncentracijos stovyklų kūrimas (pirmoji 1927m. Varniuose, pagrinde darbo stovyklos) Persekiojamos opozicinės partijos Tolerancija tautinėms mažumoms Beveik nekontroliuojamas ūkis, kultūra, mokslas (aksominė diktatūra) Stiprino lietuvių tautinę savimonę, skatino patriotizmą, steigtos jaunimo org, organizuoti patriotiniai bei kultūriniai renginiai.
Galiausiai prezidento galia ėmė silpti, tačiau buvo sukurta moderni Europos valstybė, susiformavo moderni lietuvių tautą, kurią jungė lietuvybė, tautinė ir valstybinė savimonė. 1938m. Lenkija pateikė ultimatumą Lietuvai, kad Lietuva užmegztų su ja diplomatinius santykius. 1939m. Kovo mėn Lietuva netenka Klaipėdos krašto. 1940m. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Lietuvių tautininkų sąjunga – 1924m. Įkurta partija, svarbiausiomis vertybėmis laikanti lietuviškumą ir tautiškumą. Baltijos santarvė – 1934m. Lietuvos, Latvijos ir Estijos sudaryta politinė bei diplomatinė sąjunga, kuria šalys pasižadėjo savitarpio pagalbą. Nustojo galioti 1940m. Praradus nepriklausomybę. 5-oji kolona – terminas, vartojamas priešiškos valstybės slaptiesiems agentams apibūdinti. A. Voldemaro nuopelnai: Mokėjo daug kalbų, buvo geras oratorius, turėjo tvirtą charakterį. Kone vienintelis iš lietuvių sugebėjo ginti Lietuvos interesus. Pasirašytas konkordatas su Vatikanu, normalizuoti santykiai su Šventuoju Sostu. Pasiekta, kad Vilniaus klausimas išliktų atviras tarptautiniu mastu. (Lietuvos ir Lenkijos ginčas buvo žinomas ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose) Tautų sąjungos sesijoje drąsiai ginta Lietuva, išsakyti norai ir tikslai. Pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos sienų sutartis, Vokietija pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai. Pasirašyta prekybos sutartis su Vokietija (Lt galėjo laisvai eksportuoti žemės ūkio produktus)
62
TARPTAUTINIAI SANTYKIAI 4-AJAME DEŠIMTMETYJE Čekoslovakija bei Skandinavos šalys buvo vienintelės šalys, išsaugojusios demokratinį valdymą Vidurio ir Rytų Europoje. Tautų sąjunga nesugebėjo išpręsti valstybių nesutarimų, nes:
Neturėjo ginkluotųjų pajėgų, konfliktus spręsdavo per arbištažą (prašydavo kitų valstybių padėti išspręsti konfliktą, paskolinti kariuomenę, tačiau rezultatų tai nedavė) Į valstybių konfliktus žiūrėjo pasyviai, nuolaidžiavo stipresnėms valstybėms. (Pripažino, kad lenkai neteisėtai užėmė Vilnių, tačiau nesiėmė priemonių teisėtumui atkurti, nuolaidžiavo Vokiečių neleidžiamiems kariniams veiksmams) Ją paveikė Didžioji ekonominė krizė.
1922m. Vokietijos ir SSRS Rapalo sutartis. (Šalys įsipareigojo bendradarbiauti ekonomikos srityje, SSRS padėjo vokiečiams slapta kurti karo amuniciją, rengė mokymus) 1925m. pasirašytas Lokarno paktas. Juo Vokietija, Prancūzija ir Belgija pripažino tarpusavio sienų neliečiamumą, o iškilusius ginčus nutarė spręsti derybomis. Dar pasirašyta Vokietijos, Lenkijos ir Čekoslovakijos sutartis dėl jėgos nenaudojimo tarpusavio santykiuose. 1928m. Paryžiaus paktas – daugiašalis susitarimas atsisakyti karo kaip nacionalinės politikos įrankio. Sudarytas Tautų sąjungos iniciatyva. 1938m. Lenkijos ultimatumas Lietuvai užmegzti diplomatinius santykius. Supratus, kad Vakarų šalys palaikys stipresnę Lenkiją ir kad karas su daug galingesne valstybe neįmanomas – lietuviai ultimatumą priėmė. Diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimas buvo lyg susitaikymas su Vilniaus krašto praradimu, kas labai paveikė lietuvius, krito Smetonos autoritetas.
VOKIETIJOS VEIKSMAI:
1933m. Vokietija išstoja iš Tautų sąjungos. (Atėjus Hitleriui pradeda ginklavimąsi.) 1336m. demilitarizuota Reino zona 1938m. Austrijos anšliusas (Vakarų valstybės, bijodamos karo nesiėmė jokių veiksmų. Austrijoje gyveno vokiečių, nacionalsocializmo šalininkų, bijant karo, Hitlerio reikalavimu buvo paleisti nacistų aktyvistai, legalizuota nacistų partija. Užsitikrinęs nacionalsocialistų paramą Austrijoje, Hitleris ją užėmė) 1939m. Užimtas Klaipėdos kraštas. (Pareikalauta panaikinti karo padėtį, riboti Lietuvių valdininkų darbą. Neribojamos veikė nacistinės savivaldos. Į Klaipėdos seimelį išrinkta vokiečių dauguma – Vokietijai buvo palanki situacija atgauti Klaipėdą. Tautų sąjunga veiksmų nesiėmė. Klaipėda buvo atiduota, nes priešintis vokiečiams būtų buvę beprasmiška. 1938m. Miuncheno sąmokslas (Tautų sąjunga, manydama, kad išvengs karo, nusileido Vokietijai ir leido prisijungti Sudetų kraštą. Čekoslovakija buvo išduota. Netekusi Vakarų pagalbos, bijodama vokiečių grėsmės pakluso ir atidavė Sudetus. Vėliau Hitleris užėmė ir visą Čekoslovakiją.
63
Pirmoji sovietinė okupacija ir aneksija 1939m. spalį buvo pasirašyta Lietuvos – SSRS savitarpio pagalbos sutartis. Šia sutartimi SSRS gražino Lietuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą, o Lietuva įsipareigojo įsileisti ir dislokuoti (išdėstyti) SSRS karinius dalinius Lietuvos teritorijoje. (Prienuose, N. Vilnioje, Gaidžiūnuose, Alytuje) 1940m. birželio 14d. SSRS pateikia Lietuvai ultimatumą. Kaltinimai: 1. Lietuvos vyriausybė organizuojanti SSRS karių grobimą; 2. Lietuva siunčianti į koncentracijos stovyklas SSRS karinius dalinius aptarnaujančius žmones; 3. Lietuva sudariusi karinę antisovietinę sutartį su Latvija ir Estija; 4. Ji rengianti sovietinių įgulų užpuolimą.
Reikalavimai: 1. Teisti vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių A. Povilaitį; 2. Sudaryti naują Lietuvos vyriausybę; 3. Įsileisti į Lietuvą papildomų SSRS karinių dalinių.
1940m. birželio 15d. Lietuva okupuojama, o rugpjūčio 3d. Aneksuojama ir inkorporuojama į SSRS.
Lietuvos sovietizacija: Paskelbta žemės nacionalizacija ir reforma; Įvesta spaudos cenzūra, varžyta bažnyčios veikla; Uždraustas herbas ir vėliava; Atleidžiami lietuviai valdininkai, skiriami komunistai; Kultūra ir švietimas pajungti komunizmui šlovinti; Nacionalizuota bankai, stambiosios pramonės ir prekybos įmonės; Finansų sistemos reforma (Litai pakeisti rubliais);
Bankai, geležinkeliai, ryšiai įtraukti į SSRS sistemą; Panaikinta kariuomenė; Uždrausta politinių partijų ir organizacijų veikla, išskyrus komunistinių; Pertvarkyta teisėsaugos sistema (Vietoj policijos – milicija, likviduota LR teismų sistema, nuo gruodžio 1d. Įvesti sovietiniai įstatymai) Represijos, teroras, smurtas, deportacijos. 1941m. birželio 14d. Pradėti masiniai trėmimai į sibirą.
Sovietizacija – Sovietinių pažiūrų primetimas Farsas – apgaulė Emisaras – su slapta misija į kitą šalį valdžios siunčiamas asmuo Liaudies seimas – SSRS nurodymu sudarytas marionetinis Lietuvos parlamentas. Paskelbė Lietuvą sovietų socialistine respublika, priėmė deklaraciją dėl jos priėmimo į SSRS. Neutralitetas – Nedalyvavimas karo veiksmuose, karinėse sąjungose Provokacija – asmenų, organizacijų atviros pastangos kam nors pakenkti Nota – valstybės kreipimasis į kitą valstybę informuojant arba reiškiant nuomonę
64
Nacistinė okupacija (1941 birželio 22d – 1944m. pab.) 1941m. 06 22 antisovietinis sukilimas Lietuvoje (surengė LAF). Buvo numatoma užimti ir saugoti svarbiausius susisiekimo mazgus, tiltus, telegrafo ir telefono stotis, elektros jėgaines. Per atgijusį Kauno radiją - radiofoną, Leonas Prapuolenis pranešė apie sukilusį Kauną ir perskaitė trumpą deklaraciją apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. (Vilniuje sukilimas buvo išaiškintas) Po to buvo perskaityta Laikinosios Vyriausybės, vadovaujamos J. Ambrazevičiaus, sudėtis. Nuskambėjo Lietuvos himnas. Šiuos pranešimus diktoriai keliomis kalbomis kartojo keletą kartų. Europa sužinojo, kad Lietuvoje vyksta antisovietinis sukilimas. Po sukilimo buvo sudaryta laikinoji J. Ambrazevičiaus vadovaujama vyriausybė. Ji bandė į savo rankas perimti Lietuvos administraciją ir imtis desovietizacijos. Visos vyriausybės reformos buvo nutrauktos vokiečių, o veikla blokuojama. Nors egzistavo tik 6 savaites, įrodė, kad Lietuva niekada nesusitaikė su sovietine okupacija ir nepripažino vokiečių okupantų veiksmų. Lietuvių aktyvistų frontas LAF – 1940m. Berlyne įkurta antisovietinio pasipriešinimo organizacija, veikusi 19401941 m. Pirmoji Lietuvos istorijoje organizacija dėl bendro tikslo – nepriklausomybės atkūrimo, parengusi ir įvykdžiusi 1941 m. Birželio sukilimą. Įsteigėjas ir lyderis - Škirpa. 1944m. naciai sudegino Pirčiupių kaimą. 1943m. įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos išsilaisvinimo komitetas. (VLIK. Vad. S. Kairys) J. Ambrazevičius (Brazaitis) – Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas, atsisakė kolaboruotis su Vokietijos nacistais, prieš sovietinę reokupaciją pasitraukė į vakarus. P. Plechavičius – Lietuvos kariuomenės generolas, nepriklausomybės kovų dalyvis, vienas iš 1926m. gruodžio 17d. Perversmo vydytojų. 1944m., nacistų valdžiai leidus, įkūrė Lietuvos Vietinę rinktinę (Lietuvių savanorių karinį dalinį). Kalintas nacistų, pasitraukė į Vakarus. Demaskuoti – išaiškinti, atskleisti; Diversija – kenkėjiška, ardomoji veikla; Nacistų okupacinis režimas: Masinis žydų naikinimas; Krašto ūkis pajungtas karo tikslams (gyventojai mobilizuoti darbo ir karo prievolėms); Vykdyta kolonizacija, vokietinimas, siekta išnaikinti lietuvių tautą; Radijo ir spaudos cenzūra; Sudarytas teritorinis vienetas Ostlandas.(Baltijos valstybės ir dalis Gudijos) Kiršino lietuvius su lenkais (situacija dėl Vilniaus krašto) Įkurta vokiškai administracijai pavaldi lietuviška savivalda – generalinių tarėjų institucija.
Pasipriešinimas:
Pasyvi rezistencija (okupantų potvarkių boikotas, mobilizacijos į vokiečių dalinius ir darbo prievolės nevykdymas, natūrinių prievolių nevykdymas.); Kuriamos slaptos pasipriešinimo organizacijos LLKS (1942m.) ir LVIK‘o (1943m.vad S. Kairys) kurių tikslas – Lietuvos valstybingumo atkūrimas. Leista pogrindinė spauda, boikotuoti įvairūs potvarkiai, demaskuoti koloborantai.
65
2-ASIS PASAULINIS KARAS (1939 09 01 – 1945 09 02) I etapas.
Priežastys: Netobulai veikė Versalio sistema (nuolaidžiavimas, pasyvumas, JAV nedalyvavimas veikloje); Vokietija siekė sugriauti šią sistemą, todėl ėmėsi agresyvių veiksmų ( demilitarizuotos Reino zonos užėmimas, Austrijos anšliusas, Sudetų krašto, Čekoslovakijos užėmimas, Ispanijos pilietiniame kare remiami frankistai(nacionalsocialistai), užimta Etiopija ir Albanija ); Susidarė agresyvus blokas – Vokietija, Italija, Japonija (AŠIS); Anglija ir Prancūzija nuolaidžiavo Vokietijai, bijojo karo grėsmės; SSRS ir Vakarų šalys vedė nesėkmingas derybas; SSRS kėlė „Pasaulinės revoliucijos“ idėją, įtvirtinti komunizmą visame pasaulyje; Hitleris buvo įsitikinęs, kad karas nevyks dviem frontais. Pagrindinės kovojusios šalys: Vokietija, SSRS, Italija, Prancūzija, Japonija, D. Britanija, Vengrija, JAV. 1939 08 23 pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis (Molotovo-Ribentropo paktas) , kurios slaptame protokole užfiksuotas Rytų Europos pasidalijimas. (Lietuva Vokietijos įtakų sferoje) 1939 09 28 SSRS ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai pasirašė Vokietijos ir Sovietų Sąjungos draugystės ir sienų sutartį. Lietuva atiteko Sovietų Sąjungos įtakų sferai.
KARO EIGA Vokietijos užgrobimai
SSRS užgrobimai
Karo pradžia 1939 rugsėjis. Užpulta Lenkija (Blickrygo 1939 rugsėjis – Rytinė Lenkija. Lenkijos taktika – netikėtas ir staigus puolimas). Prancūzija ir D. žlugimas. Britanija paskelbė karą Vakietijai, tačiau jokių karinių veiksmų Lenkijai apsaugoti nesiėmė (Keistasis karas). 1940 balandis – Norvegija, Danija. 1940 kovas – dalis Suomijos. „Žiemos karas“, malerheimo linija, miškai, pelkės, blogos oro 1940 gegužė – Olandija, Belgija, Liuksemburgas. sąlygos. SSRS buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos, Suomija prarado dalį teritorijos, bet išsaugojo savo nepriklausomybę. 1940 birželis – dalis Prancūzijos. 1940 birželis – Lietuva, Latvija, Estija. 1940 liepa – Besarabija. 1941 balandis – Jugoslavija, Graikija. 1941m. birželio 22d Hitleris įsiveržė į SSRS (Planas „Barbarosa“ - žaibiškas), tačiau Raudonoji armija praradusi be galo daug karių bei dalies žemių, sugebėjo atsilaikyti. SSRS rėmė JAV (lendlizas – įstatymas, kuriuo JAV įsipareigojo skolinti ar dovanoti maistą, ginkluotę antihitlerinės koalicijos šalims.) JAV įsitraukė į pasaulinį konfliktą 1941m., kai Japonai užpuolė amerikiečių karinę bazę. Vokietija ir Italija taip pat paskelbė karą JAV. 1942m. sausio 1d. Vašingtone JAV, D. Britanija, SSRS ir kitos šalys pasirašė deklaraciją, kuria sudarė antihitlerinę koaliciją ir įsipareigojo kartu kovoti prieš AŠIES valstybes. Vokietijos sąjungininkės per IIp.k.: Suomija, Bulgarija, Italija, Rumunija, Vengrija. 66
2-asis pasaulinis karas II etapas Raudonoji armija atsilaiko prieš Vokietiją Stalingrado mūšyje ir galiausiai įveikia Kursko mūšyje. SSRS kontrpuolimas. Paskelbtas totalinis karas (kovojama sutelkus visas jėgas ir nekreipiant dėmesio į tarptautinės karo teisės normas) Antihitlerinės koalicijos: 1945m. Jaltos (Krymo) (JAV Ruzveltas, D. Britanija Čerčilis, SSRS Stalinas). Nutarta panaikinti vokiškąjį militarizmą ir nacizmą, okupuoti ir valdyti Vokietiją bei jos sąjungininkes. Nustatytos okupacinių zonų ribos, slaptai susitarta, kad po karo su Vokietija SSRS pradės karą prieš Japoniją. 1945m. Potsdamo (Vokietija) (JAV Trumenas, D. Britanija Etlis, SSRS Stalinas). Susitarta denacifikuoti ir sudemokratinti Vokietiją, išspręsti teritorines problemas, sienų klausimus, tęsti karą Tolimuosiuose Rytuose. Numatyta nustatyti naują Vokietijos – Lenkijos sieną. SSRS pavesta administruoti buvusią Rytų Prūsijos teritoriją (Kaliningrado sritis)
Vokietijos politika okupuotose šalyse:
Siekė išnaikinti lenkų tautą (uždarytos kultūrinės įstaigos, naikinta inteligentija, uždarytos mokyklos, persekioti dvasininkai, vežti į koncentracijos stovyklas) Holokaustas. Žydai suvaromi į getus, atimama jų nuosavybė, šaudomi, nuodijami dujų kamerose.
Prieš Vokiečius vyko ginkluoti pasipriešinimai. Armija Krajova (lenkų karinė organizacija) Armija Liudova (prorusiška karinė organizacija) Partizaninis karas Atsirado koloborantų, kurie bendradarbiavo su okupantais. Holokaustas – masinis žydų naikinimas, auka sudeginant, visiškas sunaikinimas. Getas – miesto dalis, skirta tam tikrai rasinei, tautinei arba religinei grupei prievarta apgyvendinti. Krematoriumas – Pastatas su įrenginiu lavonams deginti. Japonijos kapituliacija Japonija nuo senų laikų nesutarė su Kinija. Antrasis pasaulinis karas bei priklausymas Ašies valstybėms leido Japonijai ir tęsti savo agresyvią politiką Azijoje. JAV, dėl agresyvių Japonijos veiksmų su ja atsisakė visokeriopo ekonominio bendradarbiavimo. Dėl šios priežasties 1941m. Japonija užpuolė amerikiečių karinę bazę. 1944m Atidarytas antras frontas. JAV ir D. Britanijos kariai išsilaipino Prancūzijoje. Japonija sėkmingai užgrobinėjo žemes bei salas. Juos sustabdė mūšis Koralų jūroje. Tuomet JAV ėmėsi „Šokinėjimo per salas“ taktikos.(grobė japonų užimtas salas Ramiajame vandenyne). 1945m. amerikiečiai numetė atomines bombas ant Hirošimos ir Nagasakio. SSRS paskelbė karą Japonijai, atėmė likusias žemes. Japonai kapituliavo. 2-ojo pasaulinio karo padariniai: Fašizmas ir nacizmas buvo sunaikinti Vokietija, Japonija ir jų sąjungininkės laikinai buvo okupuotos Sumažėjo D. Britanijos ir Prancūzijos įtaka pasaulyje Išaugo JAV is SSRS vaidmuo Pasikeitė jėgų išdėstymas tarptautinėje arenoje
Atsirado pasaulinė socializmo sistema Buvo įkurta JTO (1945m) Pradėjo irti kolonijinė sistema Buvo padaryti teritoriniai pokyčiai (SSRS, Lenkijos, Jugosavijos ir Bulgarijos naudai) Sukurtas branduolinis ginklas, ištobulinta karinė technika
67
Šaltasis karas (1946 – 1991 m.) Po II p.k. jėgų pusiausvyra pasaulyje pasikeitė – iškilo SSRS ir JAV (dvipolė tarptautinė sistema). Dvipolė sistema – XXa. antroje pusėje susiklosčiusi tarptautinių santykių sistema, kurioje vyravo dvi galingos valstybės – JAV ir SSRS. RYTŲ EUROPA – planinė ekonomika, ditatūrinis valdymas VAKARŲ EUROPA – rinkos ekonomika, demokratiškas valdymas ŠALTASIS KARAS – dviejų politinių blokų – kapitalistinių vakarų (JAV) ir komunistinių rytų (SSRS) priešpriešos laikotarpis. Šaltasis karas reiškėsi ginklavimosi varžybomis, propogandine ir ideologine kova, politine įtampa, karinių blokų kūrimu, lokaliniais karais (Azija, Afrika). Pradžia – V. Čerčilio Fultone (JAV) kalba „Ant Europos nusileido „geležinė uždanga“. SSRS po antrojo pasaulinio karo: Įgijo milžinišką karinę galią, gamino daug gerų ginklų Kariuomenė nebuvo visiškai demobilizuota, buvo dislokuota Rytų Europoje ir Azijos šalyse 1949m. Sukūrė atominį ginklą II p.k. pabaigoje stumdama Vokietiją į vakarus , įvedė savo kariuomenę į daugelį šalių, jose darė didelę įtaką – kūrė komunistų partijas, persekiojo kitaminčius, vykdė ekspansiją į Aziją, Afriką; JAV po antrojo pasaulinio karo: Beveik visiškai nenukentėjo nuo karo, todėl buvo galinga Per karą padidino gamybą ir eksportą Nusilpo senieji jos konkurentai Turėjo dideles aukso atsargas Tapo pasaulio finansų centru
Išvystė aukščiausią technikos lygį Įgijo didelę karinę galią (Laivynas, aviacija, karinės bazės) Intensyviai pradėjo dalyvauti Europos reikaluose;
II p.k. metu arba po jo gautos/prisijungos žemės: SSRS Rytinė Lenkijos dalis Besarabija Užkaukazė Lietuva Latvija Estija Kaliningradas(atsiranda tik po II p.k.)
LENKIJA Dalį Rytprūsių Dalį rytinės Vokietijos Su sąjungininkėmis buvo pasirašytos taikos sutartys, ginklavimo apribojimai
Svarbiausi šaltojo karo įvykiai: Vokietija ir Berlynas padalintas į keturias okupacines zonas (Prancūzija, Anglija, SSRS ir JAV); 1949m. atsiranda VDR (nedemokratiška-SSRS) ir VFR (demokratiška-Vakarų šalys) 1949m. SSRS išbando pirmąją atominę bombą; 1949m. įkurta Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO). Principas: vienos ar kelių valstybių užpuolimas laikomas viso bloko užpuolimu. Tikslas: bendrai gintis, sudaryti ginkluotąsias pajėgas saugumui užtikrinti (JAV, Kanada, Islandija, Anglija, Portugalija, Prancūzija, Olandija, Belgija, Liuksemburgas, Danija, Norvegija, Italija (Lietuva - 2004m. kovo 29d.) 1955m. įkurta Varšuvos sutarties organizacija (VSO). Tikslas: Koordinuoti bendrą karinę politiką. Narės: SSRS, Lenkija, VDR, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija.
1945m. įkurta Jungtinių Tautų Organizacija (JTO). Organizacijos tikslas – išsaugoti taiką pasaulyje, puoselėti demokratinius tautų bendradarbiavimo principus, palaikyti tarptautinę teisę ir saugumą, gerbti žmonių teises ir laisves. (Lietuva JTO 1991m.) 1961m. Pastatyta Berlyno siena Satelitinė valstybė – formaliai nepriklausoma ir suveneri valstybė, bet iš tikrųjų pajungta galingesnės įtakai ir valdžiai. 68
Trumeno doktrina - JAV prezidento Hario Trumeno 1947m. paskelbta politinė programa, pagal kurią pasirįžta kovoti su komunizmo plitimu. Maršalo planas – 1947m. JAV ekonominės pagalbos planas, skirtas Europai po karo atsigauti. Manyta, kad sustiprinus Europos šalių ūkį ir stabilizavus padėtį, bus užkirstas kelias jose plisti komunistinei ekspansijai. Lėšos padėjo sumažinti skurdą, nedarbą, šalys sparčiai žengė į priekį, o SSRS satelitinės šalys vis labiau atsiliko nuo vakarų, nes joms buvo uždrausta priimti pagalbą. JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA 1945m. 1941m. Atlanto chartija (Ruzveltas ir Čerčilis) Kalbama apie kolektyvini saugumo sukūrimą ir taikos išsaugojimą pasibaigus karui.
1942m.
1945m. San Francisko konferencijoje priimtas JTO statutas (51 šalis)
Vašingtone paskelbta JT deklaracija
Valstyvių vyriausybėms ratifikavus, spalį įsigalėjo. Spalio 24d. - JTO diena.
JTO TIKSLAI: Palaikyti tarptautinį saugumą ir taiką; Plėtoti draugiškus tautų santykius; Vykdyti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio, humanitarinio pobūdžio problemas. Ugdyti ir skatinti pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms. JTO būstinė – Niujorkas.
Ratifikuoti – patvirtinti pasirašytą tarptautinę sutartį.
GENERALINĖ ASAMBLĖJA SAUGUMO TARYBA GLOBOS TARYBA
TARPTAUTINIS TEISMAS
GENERALINIS SEKRETORIUS IR SEKRETORIATAS
EKONOMINĖ IR SOCIALINĖ TARYBA
Generalinė asamblėja. Darbe dalyvauja visi nariai. Dažniausiai nutarimai priimami balsų dauguma. Priimant svarbius sprendimus, būtina 2/3 balsų dauguma. Dirbama sesijomis, vieną kartą per metus. Pagrindinės funkcijos ir tikslai: Svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimą ir tarptautinę taiką bei saugumą palaikančius principus, nusiginklavimo bei ginkluotės sumažinimo klausimus; Skatinti tyrimus ir teikti rekomendacijas remiant tarptautinį politinį bendradarbiavimą, tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą, pagrindinių žmogaus teisių garantavimą ir tarptautinį bendradarbiavimą ekonomikos, visuomenės, kultūros, švietimo ir sveikatos srityse; Teikti pasiūlymus, kaip spręsti kiekvieną, problemą, kuri galėtų pakenkti draugiškiems tautų santykiams. Generalinė Asamblėja negali daryti tiesioginės įtakos valstybių sprendimams, JT pareikšta nuomonė yra labai svarbi tarptautiniu lygiu ir šalys, ignoruojančios Jungtinių Tautų nutarimus, gali sulaukti neigiamos pasaulio reakcijos. 1948m. Paryžiuje generalinė asamblėja paskelbė visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Saugumo taryba. Atsakinga už taikos išsaugojimą. Nuolat veikiantis organas. Dalyvauja 15 valstybių. 5 nuolatinės (Jav, D. Britanija, Prancūzija, Kinija ir Rusija (iki 1991m. SSRS)). 10 narių kas dveji metai renkami generalinės asamblėjos. Sprendimai priimami, jei balsų persvara ne mažesnė kaip 9. Nuolatiniai nariai turi veto teisę. Saugumo taryba – vienintelis JT organas, galintis priimti privalomus nutarimus. Pagrindinės Saugumo Tarybos funkcijos ir tikslai: palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, vadovaujantis Jungtinių Tautų principais ir tikslais; nagrinėti kiekvieną kilusį ginčą ar susidariusią konfliktinę situaciją; rekomenduoti būdus ir nurodyti sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas, ginčus; kurti ginkluotės kontrolės planus; raginti Jungtinių Tautų nares imtis ekonominių priemonių ar kitokių sankcijų, išskyrus jėgos panaudojimą, agresijai sustabdyti; esant būtinybei, imtis karinių veiksmų. 69
Šaltasis karas. Sukilimai Po J. Stalino mirties SSRS silpniau kontroliavo socialistines šalis, susilpnėjo represijos, atsirado galimybė kritikuoti socialistinės visuomenės negeroves. Gyventojų nepasitenkinimas esama santvarka ėmė prasiveržti maištais, sukilimais. 1956 m. įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje privertė SSRS sušvelninti socialistinių šalių kontrolę. Socialistinės Europos valstybės (SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, VDR, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija) buvo Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos (ESPT) narės. Jos derino savo ūkinės veiklos planus, prekiavo tarpusavyje. Tačiau ekonominė plėtra socialistinėse Europos šalyse buvo lėta ir ekonominė sistema liko stalininė. Čekoslovakijos sukilimas 1968m. Nepasitenkinimas socialistine santvarka pasiekė kulminaciją 1968 m. sukilimo – vadinamojo „Prahos pavasario“ metu. Komunistų partija mėgino reformuoti šalį – „suteikti socializmui žmogiškąjį veidą“: didesnę žodžio, spaudos laisvę, ekonominį savarankiškumą. Šie įvykiai plačiai nuskambėjo visame pasaulyje ir sulaukė vakarų pritarimo. Tačiau, SSRS įvedus VSO kariuomenę, demokratinės reformos buvo sustabdytos. Lenkija. Situacija buvo sunki, kilo darbininkų maištai, didintos kainos, ūkiniai sunkumai sukėlė politines krizes, prasidėjo protesto demonstracijos.1980 m. Lenkijoje praėjo veikti liberalių reformų reikalaujantis „Solidarumo“ judėjimas – profesinė sąjunga, vadovaujama Lecho Valensos. „Solidarumas“ siekė geresnių gyvenimo sąlygų, gynė darbininkų teises, norėjo panaikinti komunistų dominavimą valstybės gyvenime. „Solidarumas“ buvo uždraustas, Lechas Valensa suimtas. Įvesta karinė padėtis. Vengrijos sukilimas 1956m. Socializmas Vengrijoje buvo kuriamas taikant represijas. Reikalauta šalies valdymą pertvarkyti į demokratiškesnį ir išstoti iš VSO. 1956 m. vengrų nepasitenkinimas esama santvarka prasiveržė sukilimu. Jis buvo nuslopintas, daug žmonių žuvo, pabėgo iš šalies arba atsidūrė kalėjimuose. Vakarų šalys pasmerkė sovietų veiksmus, bet nesikišo į kofliktą, taip pripažindamos sovietų interesų zoną.
ŠALTASIS KARAS. LOKALINIAI KONFLIKTAI Korėjos karas (1950-1953m.) Priežastis: Po Japonijos kapituliacijos Korėją užėmė SSRS ir JAV karinės pajėgos. Korėja buvo padalyta į dvi okupacines zonas pagal 38 lygiagretę. Šalys turėjo nuginkluoti japonus ir parengti salygas Korėjos nepriklausomybei atkurti. Abi supervalstybės siekė sustiprinti savo įtaką. Š.Korėjoj įsigalėjo komunistinė diktatūra, komunistinės reformos, suiminėjami priešai) Pietuose amerikiečiai siekė sukurti demokratinę sistemą. Susikūrė dvi korėjos – Š Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (KLDR) ir P.Korėja - Korėjos Respublika. Veiksmai: Vyko įtempta kova, kurioje JAV rėmė pietinę, o SSRS ir Kinija šiaurinę Korėjos dalį. Padariniai: Fronto linija nusistovėjo ties buvusia Šiaurės ir Pietų Korėja. Pasirašius paliaubas Korėja išliko padalyta į dvi dalis pagal 38 ligiagretę.
Karibų krizė(1962m.) Pavojingiausias šaltojo karo konfliktas, kurio metu iškilo tiesioginio JAV ir SSRS grėsmė. Priežastis: JAV žvalgyba sužinojo, jog SSRS Kuboje įrengė raketų paleidimo aikštelę ir sumontavo vidutinio nuotolio raketas su branduoliniais užtaisais. Veiksmai: Komunistų rengiami planai tiesiogiai kėlė grėsmę JAV, todėl buvo siūloma pulti SSRS karines bazes, tačiau Dž.Kenedis šio pasiūlymo nepalaikė, nes bijojo karo. (Chruščiovas taip pat nesiryžo veltis į tiesioginį karą) JAV laivynas gavo nurodymą blokuoti Kubą ir nepraleisti į ją SSRS laivų. Padariniai: Abi supervalstybės susitarė, kad SSRS išgabens savo branduolinius ginklus, o JAV nepuls Kubos.
Vietnamo karas (1965-1973) Priežastis: Per Antrąjį pasaulinį karą, Prancūzijos koloniją Vietnamą užėmė Japonija. Pasibaigus karui valdžią Vietname į savo rankas paėmė komunistai. Prancūzai, nenorėdami prarasti savo kolonijos, pradėjo karinius veiksmus. Veiksmai: Nors iš pradžių Pranzūcijai, remiamai Jav, pavyko susigrąžinti dalį Vietnamo, komunistai (remiami SSRS ir Kinijos) sutelkė visas savo pajėgas ir nugalėjo JAV kariuomenę. Padariniai: Jav pasirašė paliaubas ir sutiko išvesti savo kariuomenę iš Vietnamo. Komunistai suvienijo šalį, užėmė valdžią ir įkūrė Vietnamo socialistinę Respubliką.
70
Afganistano karas (1978-1989) 1978m. Afganistano armijos karininkai, baigę mokslus SSRS įvykdė valstybinį perversmą (įvedė daugelį reformų). Tačiau šalies gyventojai nebuvo patenkinti ir prasidėjo maištai. 1979m.prasidėjo pilietinis karas. Į šį konfliktą įsikišo SSRS - įvedė savo armiją ir turėjo gan didelę persvarą prieš sukilelius , tačiau kalnuotoje vietovėje ji nepasiekė pergalės. Afganų partizanai – modžachedai - palaikomi JAV,Kinijos,Palestinos sėkmingai kovėsi su SSRS kariuomene. Intervencija į Afganistaną labai susilpnino SSRS autoritetą , dėl jos daugelis šalių boikotavo (ekonominis, politinis, moralinis ryšių nutraukimas su kita valstybe). 1989m.SSRS išvedė savo kariuomenę iš Afganistano(vadovaujant M.Gorbačiovui)
Berlyno problema 1961m. Vienoje vyko N.Chruščiovo ir Dž.Kenedžio susitikimas. Chruščiovas įteikė pareiškimą, kuriame reikalaujama pasirašyti taikos sutartį ir Berlyną paversti laisvuoju miestu. Vakarų valstybės nesutiko. 1961m. SSRS ir VDR pastatė 40km. sieną tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. 1989m. griūna Berlyno siena 1990m. suvienyta VFR ir VDR į vientisą valstybę - Vokietiją.
EEB, ES, Helsinkio aktas Brežnevo doktrina – SSRS 1968m. paskelbta doktrina, skirta pateisinti veiksmus Čekoslovakijos ir Vengrijos sukilimuose. Teigiama, bet kad kokia valstybė negali išstoti iš VSO,priešintis socialistiniam blokui. HELSINKIO AKTAS – saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo 1973-74m. Helsinkyje baigiamasis aktas. Jame patvirtintas esamų Europos sienų neliečiamumas, teritorijos vientisumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisų ir laisvių gerbimas, tautų lygiateisiškumas. 1952m. buvo įkurtas EAPS (Europos anglių ir plieno susivienijimas). Organizacija pareingė dirvą EEB susikūrimui. EEB (Europos ekonominė bendrija) – 1957 m. Romoje įkurta viena iš trijų Europos Bendrijų, siekusi ekonominės Europos integracijos. Iš pradžių sudarė 6 narės (Prancūzija, VFR, Italija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas) ES (Europos sąjunga) – 1992m. Olandijoje pasirašyta 12-kos valstybių sutartis dėl EU sąjungos. Sutartis numatė ekonominės, politinės bei valiutinės sąjungos sudarymą ir bendros pilietybės įvedimą. (6 EEB šalys + Airija, Danija, D.Britanija, Graikija, Ispanija, Portugalija.) Dab. 27 narės. Paskutinės 2007m. įstojo Rumunija ir Bulgarija. Lietuva 2004m. kartu su Čekija, Estija, Latvija, Kipru, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija.
71
SSRS: atšilimas ir sąstingis Po Stalino mirties 1953 SSRS vadovu tapo Nikita Chruščiovas. Jo valdymo laikotarpis (1953–1964) vadinamas atšilimu. Chruščiovo valdymo metu:
1956 m. XX komunistų partijos suvažiavime pasmerktas Stalino asmens kultas. L. Berija nubaustas mirties bausme. Iš kalėjimų, koncentracijos stovyklų paleista daug politinių kalinių, lageriuose sušvelnintas režimas, deportuotoms tautoms leista grįžti į tėvynę. Lageriuose vyko kalinių sukilimai. Griaunami Stalino paminklai, keičiami miestų, kaimų, gatvių pavadinimai. Bandyta reformuoti ekonomiką, ypač žemės ūkį, tačiau neefektyviai. Masinis kukurūzų auginimas baigėsi ekologine katastrofa. Pradėtas ekonominis lenktyniavimas su JAV, kurio devizas buvo „pavyti ir pralenkti“. Daug dėmesio skirta karo pramonei, kosmoso įsavinimui. Paleistas pirmas dirbtinis Žemės palydovas, į kosmosą pakilo pirmasis žmogus. Priimta programa, kurios tikslas – iki 1980 metų sukurti komunistinę visuomenę. Siekta sukurti „naująjį“ žmogų su komunistine morale. Sustiprėjo tikėjimo persekiojimas Stengtasi likviduoti bet kokią privačią nuosavybę, drausta laikyti naminių gyvulių. Kitaminčiai prievarta uždaromi į psichiatrijos ligones. Pagerėjo SSRS santykiai su Vakarais (Chruščiovas apsilankė JAV, kalbėjo JTO Generalinės Asamblėjos sesijoje.) 1964 m. Chruščiovas buvo pašalintas. SSKP generalinio sekretoriaus postą užėmė Brežnevas, kurio valdymo laikotarpis (1964–1982) vadinamas sąstingiu (stagnacija). Brežnevo valdymo metu:
Įsisvyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas. SSKP CK Politinio biuro, įtakingiausios partijos institucijos, nariai ilgus metus nesikeitė. Atsisakyta atšilimo politikos režimo, priešininkai sodinti į kalėjimus, prievarta gydyti psichiatrijos ligoninėse. Sąstingis apėmė visas gyvenimo sritis. Žemės ūkis ir pramonė atsiliko nuo Vakarų. Išeikvota gausybė gamtinių išteklių, tačiau gamyba buvo neefektyvi. Milžiniškas lėšas surijo karo pramonė, kosmoso įsavinimo programos, parama socialistiniams režimams įvairiose šalyse. Susidarė visuotinis deficitas – trūko maisto ir kitokių prekių. Klestėjo korupcija, didžiulis biurokratinis aparatas. Partinė ir valstybinė nomenklatūra išsiskyrė turtais ir privilegijomis. Visuomenė ėmė moraliai degraduoti. Valstybine problema tapo alkoholizmas. Šalyje kaupėsi ekonominės ir socialinės problemos. 1982 m. mirus L. Brežnevui, į valdžią atėjo Jurijus Andropovas. Jis bandė sugriežtinti darbo drausmę, kovoti su girtavimu ir valstybės turto grobstymu. Tačiau 1983 m. J. Andropovas mirė. Po jo mirties SSKP generaliniu sekretoriumi tapo Konstantinas Černenka, kuriam mirus 1985 m. SSRS vadovu tapo Michailas Gorbačiovas, pradėjęs pertvarkos politiką. Nomenklatūra – valdininkai, valdžios viršūnė. Atšilimas – Chruščiovo įdiegtos totalitarinį režimą SSRS sušvelninusios priemonės. Destalinizacija – Stalino kulto pasmerkimas, atsisakymas taikyti masines represijas. Disidentas – asmuo, nepripažįstantis oficialios ideologijos, kitaip manantis. Homo sovieticus – sovietinio režimo paveiktas žmogus, nemąstantis, lengvai valdomas. Sąstingis – SSRS laikotarpis (1964-85) pasižymėjęs ekonomikos tempų lėtėjimu, reformų nebuvomu, visuotinio deficito įsivyravimu. SSKP CK – sovietų sąjungos komunistų partijos centro komitetas. SSKP politinis biuras – vadovaujanti SSKP CK institucija, kurią sudarė patys įtakingiausi partijos politiką formuojantys centro komiteto nariai.
72
LIETUVA ŠALTOJO KARO LAIKOTARPIU Sovietizacija – sovietinės santvarkos primetimas ir perėmimas Reokupacija – sovietinės okupacijos Lietuvoje atnaujinimas
LIETUVOS SOVIETIZACIJA (1944m. – 1953m.) Kolektyvizacija (kolūkių kūrimas – 1947m. įkurtas pirmasis kolūkis Kėdainių raj. M. Melnikaitės) „Socialistinė industrializacija“ (Nacionalizacija, planinė ekonomika, ūkio integravimas į SSRS); Pertvarkyta švietimo sistema (1949m. įvestas privalomas septynmetis mokymas, mokymas politizuotas) Kultūros politizavimas, ideologizavimas, kontrolė (spauda, organizacijos, žiniasklaida). Kratos, suėmimai, trėmimai, įkalinimas kalėjimuose ir GULAG‘o lageriuose, NKVD ir NKGB vykdomos represijos; Varžyta religinių bendruomenių veikla, ateizmas; Į Vakarus pasitraukė menininkai ir mokslininkai, griauti nacionaliniai ir religiniai paminklai.
Reokupacijos laikotarpiu Lietuvoje aukščiausia valdžia priklausė LKP CK, Liaudies komisarų tarybai (LKT) ir Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui. Nuo 1940m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas buvo J. Paleckis. LKP pirmieji sekretoriai, užtikrinę sovietinio režimo išlaikymą: A. Sniečkus, Griškevičius, Songaila, Brazauskas. REZISTENCIJOS SĄJŪDIS LIETUVOJE (1944m. – 1953m.) PRIEŽASTYS: bolševikų ir vokiečių okupacijų patirtis, nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais, vakarų šalių pagalbos viltis, patriotizmas. TIKSLAI: atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, pašalinti SSRS primestą administraciją, sukliudyti mobilizaciją į SSRS kariuomenę, ūkininkų išbuožinimą, masinius areštus, deportacijas, kovoti su plėšikavimu, demoralizavimu. VADOVAI: Jonas Žemaitis – Vytautas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas, Juozas Lukša – Daumantas. KOVOS BŪDAI: Aktyvios ginkluotos kovos 3 laikotarpiai: 1. 1944m. -1946m – partizanai veikė drąsiai, gana spontaniškai; 2. 1946m. – 1948m. – jungėsi būriai, vyko vadų susitikimai; 3. 1949m. – 1953m. pasipriešinimas silpnėjo
●
Pilietinis nepaklusnumas; Spaudos, ypač partizaninės, leidimas; Atsisakymas eiti į kariuomenę; Tautinių ir religinių švenčių šventimas; Pagalba partizanams; Rinkimų boikotai; Bažnyčios lankymas.
1949 m. vasario 16d. Lietuvos partizanų vadų suvažiavime sukurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) Vad. Jonas Žemaitis-Vytautas. Suvažiavimo metu priimta deklaracija, partizanų kovos tikslu paskelbusi nepriklausomos Lietuvos respublikos atkūrimą, kurioje garantuojamos lygios teisės visiems Lietuvos piliečiams bei užtikrinama socialinė globa, o „Komunistų partija nelaikoma teisine partija“. Deklaracija apeliuojama į Žmogaus teisių deklaraciją, 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją bei kreipiasi į visą demokratinį pasaulį pagalbos. VLIK 1943m. – iki pab. Išeivijoje. J. Lukša - Daumantas – partizanų vadas, ieškojo ryšių Vakaruose, į Vakarus gabeno dokumentus, įrodančius sovietų terorą. Priklausė LVIK. Ją sunaikinus buvo Lietuvos partizanų sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas. Redagavo rezistencinius laikraščius, dalyvavo Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrime. Jonas Žemaitis – Vytautas – Lietuvos partizanų vadas, generolas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, 2009 m. vienašaliu Seimo sprendimu pripažintas ketvirtuoju Lietuvos prezidentu. Adolfas Ramanauskas – Vanagas - Partizanų pulkininkas, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas. Didžiausi trėmimai iš Lietuvos: 1941m, 1948m. „Pavasaris, 1949m. „Bangų mūša“, 1951m. „Ruduo“. ANTISOVIETINĖS REZISTENCIJOS REZULTATAI IR REIKŠMĖ Lietuvoje vykęs ginkluotas pasipriešinimas yra unikalus reiškinys. Buvo pasiryžta stoti į kovą su režimu, kuris pamynė asmens ir tautos laisvę. Nepriklausomybės metais susiformavo visuomenė, gerbianti asmens laisvę ir jaučianti atsakomybę už valstybę ir tautą. Partizaninis karas padėjo išlaikyti tautinę savimonę ir laisvės siekį vėlesniais okupacijos metais.
73
DISIDENTINIS (neginkluotas) JUDĖJIMAS (1953-1990) Disidentas – žmogus, nepripažįstantis viešpataujančios ideologinės doktrinos. Pasibaigus partizaniniam karui tapo aišku, kad komunistinė sistema Lietuvoje įsitvirtino ilgam. Žmonėms neliko nieko kito, kaip tik prisitaikyti prie režimo. Ginkluotą kovą keitė taikios priešinimosi esamai valdžiai formos. Prasidėjo disidentinis judėjimas. Disidentinio judėjimo priežastys: Kova už laisvę, patriotizmas; Susilpnėjęs totalitarinis režimas SSRS; Žmones sukilti skatino Lenkijoje, Vengrijoje bei Čekoslovakijoje vykę sukilimai prieš komunistinę valdžią; Partizaninio karo įtaka. Veikla:
Kūrėsi nedidelės pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos; Slapta, viešose vietose nuplėšiamos sovietinės vėliavos, iškeliamos trispalvės; Platinami atsišaukimai prieš komunistų valdžią; Minimos uždraustos tautinės ir valstybinės sukaktys, švenčiamos religinės šventės; Reiškiama pagarba niekinamai Katalikų bažnyčiai; Dainuojamos patriotinės dainos, demonstratyviai atsisakoma kalbėti rusiškai.
Pagrindiniai įvykiai: 1955m. vėlinių minėjimas Kaune ir susirėmimas su milicija; 1956m. Vėlinių minėjimas Kaune ir Vilniuje (Rasų kapinėse) 1972m. Pradėta leisti “Katalikų bažnyčios kronika” (LKBK) – ilgiausiai be pertraukos ėjęs pogrindžio leidinys Sovietų Sąjungoje, kurio neįveikė net komunistai. Sovietų valdžia siekė palaužti lietuvių tikėjimą ir paversti ateistais, tam buvo aktyviai priešinamąsi. LKBK tikslas – slapta siunčiamas į užsienį jis visam pasauliui skelbė apie sovietines represijas ir tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje.(Sladkevičius, Tamkevičius) 1972m. R. Kalantos susideginimas (Kalanta, protestuodamas prieš sovietų valdžią, susidegino Kaune, Muzikinio teatro skverelyje, būdamas 19 metų. Po jo žūties prasidėjo masiniai mitingai, susirėmimai su saugumo pareigūnais. Siekdama nuslėpti tikruosius R.Kalantos poelgio motyvus, tarybinė valdžia apšmeižė jį sunkiu psichikos ligoniu. 1976m. Įkurta Lietuvos Helsinkio grupė. 1975 m. SSRS pasirašė Helsinkio baigiamąjį aktą, kuriuo įsipareigojo ginti žmogaus teises ir laisves, tačiau tikrovėje šio nutarimo nesilaikė. Kaip pasipriešinimas šiai apgavystei buvo įkurta Lietuvos Helsinkio grupė. Jos tikslas – informuoti pasaulį apie žmogaus teisių pažeidimus LSSR. (T.Venclova) 1978m. Įsteigta Lietuvos Laisvės Lyga. Tikslas – Taikiomis priemonėmis siekti atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Buvo išplatinta „45 pabaltijiečių chartija“, raginanti Maskvos valdžią nutraukti Baltijos šalių okupaciją. (A. Terleckas) 1978-1983m. Veikė Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas (S. Tamkevičius) Tikslas - atkreipti visuomenės dėmesį į tikinčiųjų diskriminavimą; 1987m. Molotovo – Ribentropo pakto minėjimas (Vilniuje prie Mickevičiaus paminklo) 1988m. Įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – LPS (V. Landsbergis, K. Prunskienė) 1989m. Baltijos kelias Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai, aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. Išvados:
Nors „Kauno pavasaris“ sukrėtė Lietuvą, parodė žmonių laisvės ir nepriklausomybės siekį, pasipriešinimo judėjimai žlugo. Buvo darkart patvirtinta, kad sovietų valdžia šalyje silpna, laikosi tik per prievartą. Dauguma lietuvių prisitaikė gyventi sovietinėje sistemoje. Tačiau žmonių širdyse ruseno neisitaikstymas su komunistine tvarka.
74
Sovietinė Lietuva Antano Sniečkaus veikla: Prieš tautą išplėtas raudonasis teroras. Kovai su partizanais pakviesta galvažudžių divizija, kuri vykdė siaubingus nusikaltimus (Klepočių, Ryliškių ir kitų kaimų sudeginimas su gyvais žmonėmis per Kalėdas). Kovai su partizanais, kaimo žmonių terorui ir deportacijai vykdyti organizuota stribų būrių veikla. Stribams pavesta miestelių aikštėse viešai niekinti žuvusiųjų partizanų kūnus. Vykdytos masinės tautiečių, ypač kaimo žmonių deportacijos. A.Sniečkaus pastangomis nuslopintas partizaninis pasipriešinimas. „Atšilimo“ metu katorgininkams uždrausta grįžti į tėvynę. Jie prieglobsčio turėjo ieškotis kitose sovietų valdomose teritorijose. Mūsų tautiškumo pagrindo - kaimo - sunaikinimas. (Kaimas – partizanų atramos bazė) Kaimuose vykdytas raudonasis teroras, masinės žemdirbių tremtys ir „buožių klasės“ fizinis naikinimas. Kolektyvizacijai nugalėjus, Lietuvos žemės ūkio gamyba buvo žemiausia Europoje. Jo pastangomis per bolševikų okupacijas Lietuva neteko beveik trečdalio gyventojų. Miestų rajonai, kaimai ir net nauji miestai buvo apgyvendinti vien rusakalbių atvykėlių.
8-9as dešimtmečiai INDUSTRIALIZACIJA: Siekta integruoti Lietuvos ūkį į SSRS - statytos chemijos, trąšų gamyklos, naftos perdirbimo įmonės, pradėjo veikti Ignalinos atominė elektrinė. Vykdyta ūkio centralizacija – ūkio planavimą, lėšų skyrimą sprendė centras – Maskva. Dėl Lietuvos industralizacijos prasidėjo sparti URBANIZACIJA: Išsiplėtė miestai ir miesteliai, pastatyta naujų: Visaginas(Sniečkus), Eletrėnai; Kolūkiuose prastai uždirbantys kaimiečiai masiškai kėlėsi į miestus EKONOMIKA: Prievartinės kolektyvizacijos nualintas ir sužlugdytas Lietuvos žemės ūkis ilgai neiškopė iš krizės. Kaime trūko dirbančių žmonių, valstybei atitekdavo tik menkas kolūkių derius. Nuolat trūko maisto produktų, nes viskas buvo išvežama į didžiuosius Rusijos miestus. Nors pramonės ir žemės ūkio gamyba išaugo, dėl milžiniško darbo, žaliavų sąnaudų ji buvo neveiksminga. Žmonės nebesistengė, išblėso iniciatyba, požiūris į žemę, šeimą, vertybes. KULTŪRA: Antrojo karo pabaigoje, dėl bolševikų grėsmės daug menininkų ir mokslininkų pasitraukė į Vakarus. Šalis neteko daug inteligentų. Likusieji privalėjo tarnauti sovietams arba buvo vadinami „liaudies priešais“ ir baudžiami. Visus kūrinius kontroliavo glavlitas (sovietinė cenzūra). Ji sudarinėjo draudžiamųjų kūrinių, muzikos grupių sąrašus. Atšilimo laikotarpiu, susilpnėjus persekiojimams, lietuvių menininkai, ezopine kalba sugebėdavo apeiti bolševikų kontrolę.
75
PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS VLIK (Vyriausiasis Lietuvos išsilaisvinimo komitetas) vad. Steponas Kairys – autoritetingiausia išeivių organizacija, skirta ginti lietuvių tautos teises, kalbėti tautos vardu Lietuvoje ir užsienyje, rūpintis Lietuvos valstybingumo atkūrimu. Informavo pasaulio valstybes apie padėtį Lietuvoje, leido informacinius leidinius, rengė suvažiavimus. Su juo bendradarbiavo ir ryšius palaikė Lietuvos partizanai, kitos išeivių organizacijos. 1949m. VLIK paskelbta Lietuvių chartija kvietė kiekvieną lietuvį įsipareigoti lietuvybei, jausti tautinį solidarumą, ragino išlaikyti ir puoselėti tautinę savimonę, kalbą, papročius. Šis dokumentas tapo savotiška išeivių konstitucija.
BALTŲ LAISVĖS DIENA Amerikos baltų laisvės lyga (angl. Baltic American Freedom League) – Rytų Baltijos šalių kilmės JAV piliečių organizacija. Įkurta lietuvių iniciatyva 1981 m. Los Andžele. Lygos pastangomis JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, įpareigojančią JAV prezidentą birželio 14-ąją skelbti Baltų laisvės diena. Šia rezoliucija buvo motyvuotai pabrėžiama, kad JAV nepripažįsta prievartinio Baltijos valstybių įjungimo į TSRS. Šis raštas iki 1990 m. buvo svarbiausias JAV oficialus dokumentas dėl Baltijos valstybių.
REIKŠMĖ Išeivių organizacijos bei Lietuvos diplomatai prisidėjo prie to, kad tėvynės okupacijos klausimas būtų keliamas tarptautinėje arenoje, nuolatos supažindindavo tarptautines organizacijas su žmogaus teisių būkle Lietuvoje ir per užsienio radiją bei spaudą informavo Lietuvos gyventojus apie politinius pasaulio įvykius.
76
LIETUVA 1988-1991m. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis (1988m.) - visuomeninis judėjimas, siekęs ir įgyvendinęs Lietuvos valstybingumo atkūrimą 1990 m. Susikūrimo aplinkybės Didėjantis viešumas paskatino lietuviškosios rezistencijos atgimimą. Nors ir girdint grasinimus, vyko mitingai, judėjimai. Toliau išlaikyti visuomenę politiškai pasyvią buvo neįmanoma. 1988m. prasidėjo aktyvių visuomenės veikėjų diskusijų laikotarpis, lietuviškoji visuomenė pabudo ir ėmė aktyviai veikti. 1988m. inteligentijos iniciatyva buvo įkurtas LPS. LPS siekiai Pradinis etapas. Sąjūdis pritarė Gorbačiovo reformoms, siekė Lietuvos ekonominio bei kultūrinio savarankiškumo. 1989m. Sąjūdis pamažu ėmė siekti politinės valdžios. Vis daugiau deputatų laimėjo vietas Aukščiausios tarybos rinkimuose. AT, kurioje Sąjūdis galiausiai sudarė daugumą, priėmė Konstitucijos pataisas, įtvirtinančias Lietuvos įstatymų viršenybę SSRS atžvilgiu. Blogėjanti ekonominė SSRS būklė Lietuvą privedė prie kortelių sistemos. Vienintele išeitimi iš ekonominės krizės tapo ekonominis Lietuvos savarankiškumas. 1989m. Sąjūdžio reikalavimai vis radikalėjo ir subrendo nepriklausomybės paskelbimo idėja. LPS veikla Svarbiausiu informaciniu leidiniu tapo „Sąjūdžio žinios“, o publicistiniu leidiniu – „Atgimimas“ Katedros aikštėj viešai iškelta trispalvė ir sugiedotas himnas Organizuoti mitingai Vingio parke Skambėjo patriotinės bei religinės dainos Vieši politiniai veiksmai nuo masinių mitingų gavo „dainuojančios revoliucijos“ pavadinimą. 1988m lietuvių kalba paskelbta valstybine, grąžinti himnas ir vėliava, tačiau toliau šių permainų nueita nebuvo. 1989m. rugpjūčio 23d. Suorganizuota „Baltijos kelio“ akcija (darkart įrodyta, kad Baltijos šalys SSRs sudėtyje atsidūrė ne savo noru ir kad išsilaisvinti trokšta ne tik organizacijos, bet ir visos tautos.) Nepriklausomybės atkūrimo aplinkybės: AT lietuviai įsijungė į politinių demokratinių jėgų veiklą ir tapo vienais aktyviausių SSRS reformų šalininkų. Sąjūdžio nariai gavo vis daugiau vietų AT rinkimuose LKP Aukščausioji Taryba atsisakė priimti Konstitucijos pataisą, kad Lietuvos įstatymai yra aukštesni už SSRS. Nors Lietuvos siekį atkurti nepriklausomybę Maskva ignoravo, o Gorbačiovas netgi faktiškai atsisakė suteikti net ribotą nepriklausomybę, Lietuva pamažu pasiruošė naujiems demokratiniams rinkimams. 1990m vasarį buvo panaikintas KP vadovavimas valstybei, panaikinta deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į SSRS. Buvo pradėtos derybos dėl nepriklausomybės atkūrimo, o valstybinės Lietuvos institucijos paskelbtos nepriklausomos nuo SSRS. Per 1990m. rinkimus Sąjūdžio kandidatai laimėjo dauguma vietų AT 1990m. kovo 11d. Pirmojoje sesijoje pirmininku išrinko Vytautą Landsbergį ir paskelbė nepriklausomybės atkūrimo aktą.
77
1990m. kovo 11d akto pagrindinės idėjos: Atstatomas „1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“ Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas. Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą. Trumpam buvo atstatytas 1938m. Konstitucijos veikimas (įstatymas simboliškai atkūrė Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką), grąžintas valstybės pavadinimas „Lietuvos Respublika“, oficialiu valstybės herbu ir ženklu pripažintas Vytis. Nepriklausomybės akto įgyvendinimo sunkumai: 1988m. įkurta „Jedinstvo“ organizacija kovai prieš Lietuvos nepriklausomybę LKP šalininkai reikalavo vyriausybės vadovo posto A. Brazauskui. Sąjūdžio ir buvusios LKP priešprieša augo SSRS pradėjo ekonominę blokadą, uždarė Lietuvos sienas, nutraukė prekybą ir tiekimus į Lietuvą, tikėjosi sukelti socialinius neramumus; Lietuva atlaikė spaudimą, tačiau paskelbė nepriklausomybės atkūrimo laikymą sustabdymą- moratoriumą. Pradėtos derybos su SSRS centru. Lietuva neatsisakė nepriklausomybės, Maskva nusprendė susidoroti prievarta. LKP ir KGB organizavo buvusio LKP turto, pastatų grobimą, suorganizavo 1991m. sausio įvykius. Kilo Lietuvos vyriausybės krizė, atsistatydimo Prunskienė, KGB daliniai užėmė televizijos bokštą. Naujuoju premjeru tapo Gediminas Vagnorius SSRS veiksmai Lietuvos sostinėje sukėlė viso pasaulio pasipiktinimą. Pučui pralaimėjus, visos prieš Lietuvą kovojusios organizacijos buvo išvaikytos. Iki pučo Lietuvą de facto pripažino Islandija ir Danija. Greitai buvo pripažinta ir daugumos kitų valstybių. Sovietinė Lietuvos okupacija galutinai baigėsi 1993m , kai iš Lietuvos buvo išvesta rusų kariuomenė. A. Brazausko požiūris į Lietuvos valstybės atkūrimą „Tai labai opi problema, kuri turi būti išspręsta derybų keliu, remiantis tarptautine teise, palaipsniui mažinant ir orientuojantis į neutralios valstybės statusą“. Reali Lietuvos politinė padėtis, kuri buvo integruota į bendrą SSRS ekonominę sistemą, ekonominės galimybės reikalauja labai rimtų svarstymų, labai konkrečios pozicijos įvairiais klausimais. Ignoruoti ekonominės padėties, ryšių su kitomis Tarybų Sąjungos respublikomis jokiu būdu negalima. V. Landsbergio požiūris į Lietuvos valstybės atkūrimą Tas bendras siekis gali būti įvardinamas labai paprastu žodžiu – Lietuva. Šiame žodyje, kaip aš suprantu, yra meilė, yra žmonių orumas, yra teisingumo siekis, taigi ir žmoniško gyvenimo siekis. Bendras visų uždavinys – atkurti savo visuomenę, savo valstybę ir kurti ją toliau.
78
KOMUNIZMO ŽLUGIMAS Xxa. 9-ajame dešimtmetyje SSRS labai išryškėjo krizė. Sulėtėjo ūkio raida, didėjo atsilikimas nuo Vakarų, trūko prekių, kaupėsi skolos užsieniui, visuomenėje įsigalėjo cinizmas, girtavimas, nusikalstamumas. Administracinė – kolektyvinė ūkio sistema neskatino diegti naujovių, darbo našumo. Šalies vadovybė suprato, kad norint išsaugoti valdžią, socialinę sistemą, karinę galią, įtaką pasaulyje, reikia vykdyti reformas. Pats aktualiausias uždavinys buvo ekonomikos pagyvinimas. 1985m. Gorbačiovui atėjus į valdžią, prasidėjo reformos „perestroika“ ir „glasnost“. Perestroika(pertvarkymas) – 1985 m. pradėtos vykdyti politinės ir ekonominės reformos. Tikslas: pakelti ekonomikos lygį bei demokratizuoti Tarybų Sąjungą. Eiga: Padidintas įmonių savarankiškumas, suteikta teisė priekiauti produkcija, pagaminta viršijus planą, skatintas kooperatyvų kūrimas. Sumažintos ginkluotosios pajėgos, sustabdyti branduolinio ginklo bandymai, pradėtas rakletų likvidavimas, išvesta kariuomenė iš centrinės Europos. Rezultatas: Vadovai nesugebėjo dirbti atnaujintomis sąlygomis, padėtis prastėjo. Didėjo infliacija, mažėjo eksportas, trūko prekių. Plito neregėto masto grobstymai. TSRS gyvenimo sferose paaštrėjusi krizė privedė TSRS prie žlugimo. „Glasnost“(viešumas) 1985m. - Tarybų Sąjungos vykdyta politika. Tikslas: Siekta atvirumo ir skaidrumo vyriausybinėse įstaigose. Eiga: žurnalistai ir kiti žmonės, nebijodami nukentėti galėjo kalbėti ir rašyti apie skausmingas problemas, valdžios klaidas. Susilpnėjo cenzūra, užsienio radijo stotys netrukdomai galėjo transliuoti naujienas. Prabilta apie ekologines, tautines problemas. Rezultatas: Viešumas leido Baltijos tautoms prabilti apie okupaciją, vykusias represijas ir siekį atkurti nepriklausomas valstybes. Pertvarkos procesai lėmė permainas tiek SSRS, tiek SSRS kontroliuojamose valstybėse, tiek okupuotose Baltijos šalyse. Sutriko ir ekonomika, ir politinis gyvenimas. Gorbačiovas paskelbė, kad: Komunistinių valstybių santykiai negali būti paremti priklausomybe; Atsisako ginti komunizmą jėga; SSRS atsisako kištis į kitų valstybių reikalus; SSRS atsisako Brežnevo doktrinos ir leidžia valstybėms pačioms pasirinkti Tai paskatino SSRS žlugimą ir valstybių išsilaisvinimą.
BERLYNO SIENOS GRIŪTIS (1989m) 1989m. VDR prasidėjo platus opozicinis judėjimas ir buvo priverstas atsistatydinti KP vadovas. VDR piliečiams buvo leista laisvai bendrauti su Vakarų vokiečiais, siena pradėjo irti. Susivienijimas priklausė ne tik nuo VDR, bet ir VFR bei SSRS sutikimo. Gorbačiovas manė, jog įvykdžius pertvarkymus VDR, ji galės egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė, palaipsniui suartėdama su VFR. 1990m. laisvuose VDR rinkimuose absoliučią daugumą iškovojo partijos, stojančios už nedelsiamą VDR ir VFR sujungimą. Po rinkimų valstybėse įvesta viena valiuta, panaikinti tarpusavio muitai, Vokietijos susiskaldymas buvo likviduotas.
79
POSOCIALISTINIŲ RYTŲ IR VIDURIO EUROPOS ŠALIŲ PROBLEMOS Politinės: Komunistai vis dar laimi rinkimus į parlamentą ir prezidento rinkimus Naujosios vyriausybės pasitarnavo nomenklatūrai, todėl rinkėjai vėl rėmė komunistus, kurie buvo nuolaidesni, pristabdė privatizaciją, daugiau dėmesio skyrė nepasiturinčiųjų reikalams. Ryškėja seni tautiniai nesutarimai, ginkluoti vidaus konfliktai (Jugoslavijoje šie nesutarimai tapo federacinės valstybės suirimo ir karo priežastimi, Rumunijoje tautinis konfliktas taro rumunų ir vengrų, Čekoslovakijoje – tarp čekų ir slovakų) Socialinės-ekonominės: Privatizuotos įmonės patyrė didžiulius sunkumus, nemažai jų nutraukė darbą Įmonės patekdavo į aferistų rankas, šie užstatydavo jas bankuose, pasiimdavo paskolas ir visiškai nesirūpindavo gamyba Privatizuotos įmonės nedavė pelno, vos klestėjo Įsivyravo korupcija, piktnaudžiavimas, nusikaltimai Turtuoliai švaistė lėšas, pirko nekilnojamą turtą, o kiti skurdo Didėjo užsienio prekybos deficitas, importas augo greičiau negu eksportas Smarkiai sumažėjo pramonės ir žemės ūkio gamyba, nes Vakarų prekės užplūdo posocialistines šalis Nedarbo didėjimas, atlyginimų nemokėjimas
NATO IR ES PLĖTRA PO ŠALTOJO KARO Žlugus sovietiniam blokio ir subyrėjus SSRS, atsirado galimybių atkurti istorinį teisingumą – suvienyti šaltojo karo padalytą žemyną. Siekdamos užtikrinti savo saugumą ir ekonominį klestėjimą, dauguma pokomunistinių šalių, tarp jų ir Lietuva, pareiškė norą prisijungti prie NATO ir ES. Šių organizacijų senbuvės leido stoti, tačiau tik tuomet, kai kandidatės pagerins ekonomiką ir įtvirtins demokratiją. Lemtingi tapo 2004m., į ES ir NATO priimta didelė grupė buvusių komunistinių valstybių. NATO - Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija. ES - Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija.
DEMOKRATIJA Demokratija - valdymo forma, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme. Tiesioginė demokratija - demokratinė valdymo forma, kai piliečiai tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese (mechanizme). Tai reiškia, kad suverenitetas valstybėje priklauso tiesiogiai liaudžiai. Atstovaujamoji demokratija - demokratijos forma, kuomet įstatymus leidžia ir vykdo visuomenės išrinkti atstovai. Tokia demokratijos forma yra populiariausia. Lietuva taip pat yra atstovaujamosios demokratijos valstybė. Politinė partija - piliečių grupė, susibūrusi į organizaciją, kurios pagalba siekia dalyvauti priimant politinius sprendimus bei palaikyti tam tikrą ideologiją, arba susivienijusi tam tikrų specifinių interesų pagrindu. Demokratijos pagrindiniai principai: Laisvės – demokratija siekia kiek įmanoma daugiau laisvės visiems žmonėms vienodai. Laisvės suteikiama tiek, kad žmonės dėrėtų vienas prie kito ir vienas kitam nekenktų. Lygybės – kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis nepaisant jokių skirtumų. Solidarumo (brolybės) – skelbia būtinybę padėti vienas kitam ir dirbti išvien siekiant demokratijos ir gerovės. Šiuolaikiniam demokratiniam valdymui būdingi reguliarūs demokratiniai rinkimai, vyriausybė formuojama pagal rinkimų rezultatus, ginamos mažumų teisės ir laisvės.
80
SVARBIAUSIOS XIX a. POLITINĖS-IDĖJINĖS SROVĖS Konservatizmas
Liberalizmas
Socializmas
valstybės santvarka
absoliutinė monarchija
parlamentinė monarchija, garantuojanti demokratiją
„demokratinė” respublika, valdoma proletariato
kam priklauso aukščiausia valdžia
monarchui
tautai (būtinas valdžių atskyrimas ir konstitucija)
proletariatui (darbininkams)
rinkimai apriboti įvairiais cenzais (amžiaus, turto)
rinkimai apriboti klasiniu cenzu
kaip renkama pagrindinis teiginys
saugoma ir puoselėjama nusistovėjusi tvarka; permainos apgalvotos
asmens laisvė ūkinėje ir politinėje veikloje
socialinė lygybė ir teisybė: nuversti buržuaziją, panaikinti klases
kam atstovavo
aristokratijai
buržuazijai
proletariatui
Nacionalizmas – vienos tautos žmones vienijantis jausmas, besiremiantis suvokimu, kad juos sieja tam tikri bendri dalykai: kalba, religija, kultūra, istorinė praeitis. Žmogus ėmė laikyti save tam tikros tautos atstovu. Nacionalizmas skatino pavergtų tautų siekį atkurti ar sukurti tautines valstybes. Šovinizmas – kraštutinis nacionalizmas, didžiųjų imperijų ryžtas nutautinti savo valdomas mažąsias tautas.
81
