Biologijos Konspektas 11 12 Klases Viso Kurso

Cheminiai elementai Neorganinės medžiagos:   

H2O; Druskos; Rūgštys.

Organinės medžiagos ir jų sudėtis:    

Angliavandenių –C, H ir O; Baltymų – C, H, O, N, S; Lipidų – C, H, O, o kai kuriuose P, N; Nukleorūgčių ir ATP – C, H, O, N, P.

Reikšmė:  Fe – chlorofilo sintezės katalizatorius, hemoglobino sudedamoji dalis, reikalinga O2 pernešti.  Ca – yra kauluose, dantyse dalyvauja kraujo krešėjime.  K – palaiko ląstelių osmosinį slėgį, skatina augalų krūmijimąsi, didina derlinguma, turi įtakos nervinių impulsų perdavimui, raumenų ir širdies darbui.  Na – reikalingas ląstelių osmosiniam slėgiui ir membranų pralaidumui palaikyti.

Monosacharidai

Galaktozė Ribozė Deoksiribozė Fruktozė Gliukozė

Disacharidai

Laktozė (gliukozė + galaktozė) Maltozė (2gliukozės molekulės)

Polisacharidai

Angliavandeniai (sacharidai)

Krakmolas (gliukozės molek. grandinės) Glikogenas (gliukozės molek. grandinės) Celiuliozė (gliukozės molek. grandinės) Chitinas (gliukozės molek. su prisijungusiomis aminorūgštimis grandinės)

Sacharozė (gliukozė + fruktozė)

Aptinkama žinduolių piene Randama ATP ir RNR sudėtyje Randama DNR sudėtuje Aptinkama meduje, vaisiuose Yra gyvūnų kraujyje, augalų vaisiuose, meduje; gaunama energija Aptinkama piene Aptinkama dygstančiose sėklose, susidaro virškinant krakmolą Gausu augalų vaisiuose, cukriniuose runkeliuose, cukranendrėse. Aptinkma augalų ląstelėse; gausu javų grūduose, bulvių stiebagumbiuose. Kaupiamas kaip atsarginės medžiagos. Stuburinių gyvūnų organizmuose, kaupiama kepenyse ir raumenyse kaip atsarginė medžiaga. Linuose, kanapėse, medvilnėje, medienoje – statybinė medžiaga; sudarytos augalų ląstelių sienėlės. Sudaro nariuotakojų gyvūnų išorinius griaučius, grybų ląstelių sienelę – statybinė medžiaga.

Lipidai (riebalai) Riebalai (trigliceridai)  Gyvuliniai (taukai, sviestas lajus)  Augaliniai( aliejai) Vaškai Fosfolipidai Steroidai

Glicerolis + 3 riebalų rūgštys Glicerolis + sočiosios riebalų rūgštys Glicerolis + nesočiosios riebalų rūgštys Alkoholis + riebalų rūgštys Hidrofolinė galvutė ( dlicerolis + fosfato grupė + azoto turinti grupė) ir hidrofobinė uodegėlė ( 2 riebalų rūgčių molekulės) 4 anglies atomų žiedai su prijungtomis funkcinėmis grupėmis.

Riebalų reikšmė:   

Energijos šaltinis – skaidant išskiria energija. Atsaginės maisto medžiagos – kaupiasi poodyje, riebaliniame audinyje, augalų sėklose. Apsauginė – poodinis gyvūnų riebalų sluoksnis saugo nuo mechaninio sužalojimo ir šalčio.

Fosfolipidų reikšmė: 

Ląstelių membranoje atlieka struktūrinę funkciją, lemia medžiagų laidumą.

Steroidų reikšmė: 

Jų dariniai yra vitaminai A ir D, kai kurie hormonai – estrogenai, testosteronas. Cholesterolis - tai steroidų gamybos žaliava.

Fosfolipidai Galvutė – hidrofilinė (polinė). Uodegėlė – hidrofobinė (nepolinė). Ląstelių membranoje atlieka strūktūrinę funkciją, lemia medžiagų laidumą.

Baltymai Polimerai – sudaryti iš monomerų – aminorūščių, susijungusių į ilgas grandines. Ląstelėse dažniausia aptinkama 20 skirtingų aminorūščių:  Leucino (Leu);  Serino (Ser);  Prolino (Pro);  Treonino ( Thr);  Glutamino (Glu);  Kitos.

Aminorūščių sandara: - COOH – karboksilo (rūgšties) funkcinė grupė - NH2 – amino funkcinė grupė - R – radikalas (visose skirtingas) Peptidinis ryšys susidaro tarp karboksilo grupės vienoje aminorūgšties molekulėje ir amino grupės – kitoje, atskylant H2O molekulei.

Baltymų struktūros lygmenys:    

Pirminė struktūra – aminorūščių, sujungtų kovalentiniais ryšiais, grandinė. Antrinė struktūra – polipeptidinė grandinė, susirangiusi į spiralę ar klostes. Tretinė struktūra – polipeptidinė spiralė, susisukusi į sudėtingą erdvinę konfigūraciją. Ketvirtinė struktūra – į kompleksą susijungusios polipeptidų makromolekulės.

Denatūracija – natūralios baltymo struktūros pažeidimas. Renatūracija – denatūracijos grįžtamasis procesas.

Baltymų funkcijos: 



 

Struktūrinė – kolagenas yra jungiamojo audinio tarpląstelinės medžiagos, sausgyslių ir kremzlių, keratinas – odos, nagų, plaukų, plunksnų sudedamoji dalis. Apsauginė – fibrinogenas dalyvauja kraujo krešėjime, apsaugo arganizmą nuo nukraujavimo, antikūnai neutralizuoja svetimkūnius. Medžaigų pernašos – hemoglobinas transportuoja O2. Katalizinė – fermentai spartina ląstelėse cheminių reakcijų eigą.

Fermentai  

Katalizuoja sintezės( smulkios melek. sujungiamos į stambesnes) ir skaidymo( stambesnės molek. suskaidomos į smulkesnes) reakcijas. Specifiški – katalizuoja tik vieną reakciją, nes substrato forma atinka fermento aktyvųjį centrą kaip raktas spyną.

Fermentinių reakcijų greitis priklauso nuo aplinkos sąlygų:  Temperatūros;  pH;  substrato kiekio.

Nukleorūgštys ir ATP Deoksiribonukleorūštis (DNR) ir ribonukleorūštis (RNR) – polimerai, monomerai – nukleotidai.

Nukleotidų sandara: DNR Fosfatas (fosforo rūgšties liekana) Angliavandenis deoksiribozė Azoto turinti bazė – adeninas (A), guaninas (G), citozinas (C), timinas (T).

RNR Fosfatas (fosforo rūgšties liekana) Angliavandenis ribozė Azoto turinti bazė –adeninas (A), guaninas (G), citozinas (C), uracilas (U)

Adenino ir Timino susidaro 2 vandeniliniai ryšiai, o tarp Guanino ir Citozino 3.

DNR ir RNR reikšmė  

DNR saugo paveldimą informaciją apie ląstelės baltymų struktūrą ie apie DNR replikaciją. RNR atsakinga už baltymų sintezę: o Informacinė (iRNR) – nukopijuoja DNR sandarą ir atneša informaciją apie baltymo struktūra iš ląstelės branduolio į ribosomas. o Transportinė (tRNR) – transportuoja aminorūgštis į ribosomas. o Ribosominė (rRNR) – sudaro ribosomas.

Adenozintrifosfatas (ATP) - tai monomerinė medžiaga. ATP vadinama nukleotidu, bet jie nesijungia į grandines. ATP – universalus energijos šaltinis. ATP nukleotidą sudaro:  Azotinė bazė adeninas (A);  Angliavandenis riboze;  Trifosfatas (3 fosforo rūgšties liekanos).

Ląstelių sandra Prokariotinės ląstelės sandara Prokariotinės ląstelės – neturi membrana apgaubto branduolio ir membraninų organelių. 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8.

Kapsulė – dalyvauja sudarant kolonijas ir atlieka apsauginę funkciją. Sienelė – dengia ląstelę, suteikia būdingą formą, atlieka atramos, apsauginę funkciją. Plazminė membrana – vykdo medžiagų mainus, gaubia ląstelę. Nukleoidas – bakterijos chromosoma, paveldimos informacijos nešėja, žiedinė DNR. Plazmidė – maža žiedo pavidalo pagalbinė DNR molekulė. Citoplazma – užpildo vidų, jungia arganeles, vykdo medžiagų apykaitą. Ribosomos – sintetina baltymus. Intarpai – kaupia maisto medžiagų atsargas.

9. Žiuželiai – atlieka judėjimo funkciją. 10. Fimbrijos – prisitvirtina prie aplinkos daiktų, šeimininko ląstelių. Tilakoidai – vykdo fotosintezę melsvabakterėse.

Eukariotinės ląstelės sandara Eukariotinės ląstelės – turi membrana apgaubtą branduolį ir membranines organeles.

Gyvūninė ląstelė 11. 12. 13. 14. 15. 16.

Branduolys – saugo ir perduoda genetinę informaciją, kontroliuoja gyvybines funkcijas. Mitochondrijos – vyksta ląstelinis kvėpavimas, aprūpin ląstelę energija. Endoplazminis tinklas: Šiurkštusis – sintetina, supakuoja ir pro ląstelę transportuoja baltymus. Lygusis – sintetina, kaupia ir transportuoja lipidus. Goldžio aparatas - kaupia, modifikuoja baltymus, lipidus, supakuoja į pūsleles ir transportuoja plazminės membranos link – sekrecija. 17. Lizosomos – kaupia virškinimo fermentus, skaido į ląstelę patekusį maistą, suvirškin net savosios ląstelės funkcinį aktyvumą praradusias, potologiškas dalis- autolizė.

Augalinė ląstelė 18. Chloroplastai – vykdo fotosintezę. 19. Centrinė vakuolė – kaupia ląstelines sultis, atsargines maisto medžiagas, pigmentus, nuodingas medžiagas, atlieka atramos funkciją – palaiko vidinį augalų ląstelės slėgį, sutekia tvirtumo.

Prokariotinių ir eukariotinių ląstelių skirtumai Požymiai Ląstelės dydis Organizmai Branduolys Chromosomos Plazmidės Organelės

Prokariotinės ląstelės Mažos Bakterijos, melsvabakterės Neturi branduolio, žiedinė DNR sudaro chromosomą nuleoido zonoje Viena Yra citoplazmoje Yra tik ribosomosa

Sienelė

Sudaro mureinas

Žiuželiai Mezosomos Judėjimas Specializacija

Sudaryti iš baltymo flagelino Yra, vyksta kvėpavimas Žiuželiais Nebūdinga, visos ląstelės atleika joms būdingas gyvybines funkcijas

Eukariotinės ląstelės Didelės Augalai, gyvūnai, grybai, protistai Turi branduolį, kuris nuo citop;azmos atskirtas dangalu, o DNR yra siūliškos formos chromatine Skirtingas skaičius Nėra Yra daug vienguba ar dviguba membrana (chloroplastai, mitochondrijos) apgaubtų organelių Turi tik augalinės ląstelės, sudaro celiuliozė, o grybų ląstelės – chitinas Sudaryti iš mikrovamzdelių Neturi, kvėpavimas vyksta mitochondrijose Žiuželiais, blakstienėlėmis arba pseudopijomis Būdinga specializacija, gyvūnų ir daugumos augalų – sudaro audinius.

Augalų, gyvūnų ir grybų ląstelių skirtumai Požymiai Sienelė Chloroplastai Vakuolės Centriolės

Kaupiamos medž.

Augalo ląstelė Stora, kieta, sudaryta iš celiuliozės, atlieka apsauginę funkciją Yra, vykdo fotosintezę Stambi centrinė vakuolė, padengta tonoplastu, kaupia maisto medžiagas Yra kai kurių augalų ląstelėse, kai ląstelė dalijasi, nedalyvauja susidarant verpstei Krakmolas

Gyvūno ląstelė Nėra

Grybo ląstelė Chitinė

Nėra Gali būti smulkių, trumpai gyvuojančių, neturi tonoplasto

Nėra Yra, kaupia glikogeno atsargas

Yra po dvi, sudaro centrosomas, kai ląstelė dalijasi, dalyvauja susidarant verpstei ir reguliuoja chromatidžių išsiskyrimą Glikogenas

Kartais randama

Glikogenas

ATP sintezė vyksta

Mitochondrijose ir chloroplastuose

Mitochondrijose

Mitochondrijose

Medžiagų pernaša Pernašos būdai:  

Pasyvioji – kai molekulės juda pro plazminę membraną pagal koncentracijos gradientą, todėl nereikalinga energija. Aktyvioji – kai molekulėms prasiskverbti pro plazminę membraną būtina energija, nes molekulės juda prieš koncentracijos gradientą.

Pasyvioji pernaša:   

Difuzija – molekulės juda iš didesnės koncentracijos į mažesnę, kol abiejose plazminės membranos pusėse pasiskirsto vienodai. Osmosas – vandens molekulių difuzija pro plazminę membraną į tą pusę, kur didesnė ištirpusių medžiagų koncentracija, bet mažiau vandens. Palengvintoji pernaša – molekulėms pro plazminę membraną pernešti būtinas specialus membranos baltymas – nešiklis.

Tirpalų rūšys:   

Izotoninis – kuriame ištirpusių medžiagų koncentracija tokia kaip ląstelėje, todėl H2O į abi puses pereina vienodas kiekis, lastelės nesikeičia. Hipotoninis - kuriame ištirpusių medžiagų koncentracija yra mažesnė negu ląstelėje, jame daugiau H2O, todėl vandens į ląstelę patenka daugiau, negu iš jos pasišalina. Gyvūninės lstelės sprogsta, o augalų išpampsta. Hipertoninis – kuriame ištirpusių medžiagų koncentracija didesnė negu ląstelėje, jame mažiau H2O, todėl vandens daugiau patenka iš ląstelės negu į ją. Gyvūnų ląstelės susitraukia, susiraukšlėja, o augalų – plazmolizuojasi, nes centrinė vakuolė netenka vandens ir plazminė membrana atsitraukia nuo ląstelės sienelės.

Aktyviosios pernašos būdai:  

Endocitozė – kai į ląstelę patenka makromolekulės: baltymai, polisacharidai, aplink kurias susiformuoja plazminės membranos pūslelės. Reikalinga ATP energija. Egzocitozė – medžaigos išskiriamos iš ląstelės į išorę. Egzocitozei vykdyti būtina ATP energija.

Endocitozės būdai:  Fagocitozė – kai į ląstelę patenka didelės, stambios, kietos medžiagos ar net ląstelės.  Pinocitozė – į ląstelę patenka skystosios medžiagos, lašeliai

Ląstelių dalijimasis Mitozė Ląstelės gyvenimo ciklas: Interfazė – ląstelės pasirengimo dalijimuisi laikotarpis. Mitozė – ląstelių dalijimosi būdas, kai susidaro dvi dukterinės ląstelės ir išsaugomas nepakitęs chromosomų skaičius (2n).

Telofazė

Anafazė

Metafazė

Profazė

Interfazė

Mitozės fazės: profazė, metafazė, anafazė, telofazė. Susidaro naujos organelės, branduolyje matomas chromatinas, padvigubėja DNR, formuojasi dalijimosi verpstė, sintetinama ATP. Prasidedas branduolio dalijimasis - kariokinezė. Išryškėja chromosomos, sudarlkalasytos iš dviejų seserinių chromatidžių, kurios sutvirtintos centromera, išnyksta branduolėlis, sutrūkinėja ir išnyksta branduolio apvalkalas, chromosomos atsiduria citoplazmoje. Sudvigubėjusios chromosomos išsidėsto metafazinėje pusiaujo plokštumoje.

Suyra centromeros, atsiskiria chromatidės, kurias dalijimosi verpstės siūlai tempia į ląstelės polius. Išnyksta dalijimosi verpstė, aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas, atsiranda branduolėliai. Chromosomos matomos kaip chromatinas, prasideda citoplazmos dalijimasis – citokinezė.

Mejozė Interfazė – ląstelės pasirengimo I dalijimuisi laikotarpis, vyksta DNR replikacija. Mejozė – ląstelių dalijimosi būdas, kai susidaro keturios genetiškai skirtingos haploidinės ląstelės (n) Interkinezė – ląstelės pasirengimo II mejozės dalijimuisi laikotarpis, nevyksta DNR replikacija, nes chromosomos yra dvigubos. Mejozės fazės: I profazė, I metafazė, I anafazė, I telofazė, interkinezė, II profazė, II metafazė, II anafazė, II telofazė. Interfazė

I profazė

Išryškėja chromosomos, sudarytos iš 2 chromatidžių, formuojasi dalijimosi verpstė, trūkinėja branduolio apvalkalas, pranyksta branduolėliai. Homologinės chromosomos priartėja viena prie kitos – sinapsė, susidaro bivalentai. Vyksta mainai tarp neseserinių chromatidžių – krosingoveris.

I metafazė

Bivalentai keliauja verpstės pusiaujo link ir homologinės poros išsidėsto metafazinėje plokštelėje.

I anafazė

Sudvigubėjusios homologinės chromosomos išsiskiria ir keliauja į ląstelės polius.

I telofazė

I dalijimasis

Susiformuoja branduolio apvalkalas, atsiranda branduolėliai, susidaro 2 haploidinės dukterinės ląstelės.

Interkinezė II profazė

Trūkinėja branduolio apvalkalas, susiformuoja dalijimosi verpstė.

II metafazė

Dukterinės chromosomos, sudarytos iš 2 chromatidžių, išsidėsto metafazinėje plokštumoje.

II anafazė

Chromatidės atsiskiria, tempiamos verpstės siūlų juda į priešingus ląstelės polius.

II telofazė

II dalijimasis

Susiformuoja branduolių apvalkalais, pranyksta dalijimosi verpstė, prasideda citokinezė, susidaro 4 haploidinės ląstelės.

Mitozės ir mejozės skirtumai:     

Mitozė – 1 dalijimasis, mejozė dalijimasis. Mitozė – homologinės chromosomos nesudaro porų, mejozė – sudaro poras (bivalentus). Mitozė – krosingoveris nevyksta, mejozė – vyksta. Mitozė – dukterinės ląstelės identiškos tarpusavyje ir su motinine ląstele, mejozė – skiriasi tarpusavyje ir nuo motininės ląstelės. Mitozė – susidaro 2 dukterinės ląstelės, mejozė 4.

Mejozė gyvūnų organizme:  

Gyvūnų diploidiniuose subrendusiuose organizmuose mejozės būdu susidaro gametos. Po mejozės, susiliejus dviem lytinėmis ląstelėms, išlieka pastovus cromosomų skaičius, būdingas rūšiai; tolygiai pasiskirsto homologinės chromosomos, įvyksta genetinė rekombinacija.

Žmogaus gyvenimo ciklas:      

Žmogaus organizme vyksta ir mitozė, ir mejozė. Vyro organizme mejozė vyksta sėklidėse, moters – kiaušidėse. Po mejozės iš vienos pirminės ląstelės gali susidaryti 4 genetiškai nevienodos ląstelės (pvz., 4 spermatozoidai) arba 1 didelė ląstelė (kiaušialąstė) ir 3 daug mažesni, „poliniai kūneliai“. Kiaušintakyje vyksta apvaisinimas ir susidaro diploidinė zigota (2n). Zigota dalijasi mitozės būdu ir iš jos išsivysto kūdikis. Mitozė tęsiasi, kol vaikas auga, subręsta, tuomet lytinėse liaukose prasideda mejozė.

Mejozė augalų organizme:    

Augaluose po mejozės susidaro haploidinės sporos, iš kurių auga haploidiniai gametofitai. Gametofitai be mejozės formuoja lytines ląsteles, kurioms susijungus išauga diploidinis organizmas (sporofitas). Sporofitas formuoja haploidines sporas, šio proceso metu vyksta mejozė. Žiedinių augalų gametos susidaro dulkinėse ir sėklapradžiuose.

Ląstelių specializacija Audinys - tai ląstelių ir tarpląstelinės medžiagos sistema, kuriai būdinga bendra kilmė, sandara ir paskirtis. Specializacija – tai yra ląstelių sandaros prisitaikymas atlikti tam tikras funkcijas.

Specializuotų ląstelių pavyzdžiai: Epitelinis – dengia ir apsaugo giliau esančius audinius. Raumenis – geba susitraukinėti. Nervinis – perduoda nervinius impulsus. Kaulinės – suteikia atramą. Kraujo – atlieka transportinę ir apsauginę funkcijas. Epidermio – apsauginė funkcija. Mezofilio – vykdo fotosintezę. Vandens ir rėtinių indų – atlieka transportinę funkciją. Varstomosios ląstelės – vykdo transpiraciją ir dujų apykaitą.

Augalų audiniai Dengiamasis audinys Sudaro augalų išorinį sluoksnį, kuris atlieka apsauginę funkciją. Per dengiamąjį audinį vyksta (epidermis) dujų mainai, garinamas vanduo - vyksta transpiracija. Apytakos audiniai Padeda išnešioti medžiagas organizme. Skirstomi į vandens indus (nuo šaknų per stiebą vandenį neša iki lapų, žiedų, vaisių) ir rėtinius indus (jais keliauja nuo lapų organinės medžiagos). Asimiliacinio audinio Vykdo fotosintezę. Šio audinio ląstelės turi chloroplastų su žaliu pigmentu chlorofilu. Gali būti

purusis ir statusis. Asimiliaciniai audiniai skiriasi tik ląstelių išsidėstymu. Gaminamasis audinys Kiekvienas jų užtikrina ląstelių dalijimąsi bei augalo augimą skirtingomis kryptimis. Tokio audinio yra tam tikrose vietose: 1) šaknies galiuke (šaknis ilgėja), 2) pumpuruose (užtikrina kasmetinį augalo prieaugį) bei 3) stiebe - brazdas (užtikrina medžių storėjimą, dėl jo atsiranda metinės rievės). Ramstiniai audiniai Užtikrina tvirtumą, išsidėsto išilgai stiebų, ląstelės su storomis celiulozinėmis sienelėmis. Gyvūnų audiniai Epitelinis audinys Nervinis audinys Raumeninis audinys Jungiamasis audinys

Svarbiausios funkcijos: apsauginė (dengia organizmą, atskirus organus) ir gaminamoji (gamina įvairius cheminius junginius). Skirstomas į tokias grupes: vienasluoksnis, daugiasluoksnis, liaukinis, virpamasis. Turi mažai tarpląstelinės medžiagos. Funkcija impulsų perdavimas tik viena kryptimi. Sudaro CNS (galvos ir nugaros smegenys) bei nervus. Ląstelės neuronai su ataugomis – keliais trumpais dendritais ir viena ilga - aksonu Pagrindinė funkcija – susitraukti. Užtikrina kūno judesius, apsaugą. Ląstelės ilgos ir sudaro skaidulas. Šis audinys yra skirstomas į lygiuosius ir skersaruožius (griaučių ir širdies). Audiniai skiriasi vieta ir susitraukimo valingumu – valingai susitraukia tik griaučių skersaruožiai. Jungia visus organus į visumą. Šiam audiniui priklauso kraujas, kremzlės, kaulai bei kiti audiniai. Sandaros ypatumas – daug tarpląstelinės medžiagos

Fotosintezė Fotosintezė – tai Saulės šviesos energijos virsmas angliavandenių cheminių ryšių energija.

Fotosintezės lygtis: Saulės šviesos energija + 6CO2 + 6H2O → C6H12O6 + 6O2

Lapų prisitaikymas fotosintezės efektyvumui didinti:     

Plokščia lapalkščio forma (gauna daugiau šviesos); Didelis lapalakščio paviršiaus plotas; Lapų išsidėstymas mozaika, kai jie neuždengia vienas kito; Lapkočiai gali išsilenkti (šviesos link); Labai ploni (greičiau vyksta dujų apykaita).

Fotosintezės eiga Nuo šviesos priklausančios reakcijos Vyksta chloroplastų talakoiduose Sugeriama šviesa Skaidomas vanduo (fotolizė) ir susidaro O2 Susidaro ATP ir NADPH

Nuo šviesos nepriklausančios reakcijos Vyksta chloroplastų stromoje Vyksta angliavandenių sintezė, kurios metu panaudojams CO2. Šioje fazėje vykstančių reakcijų visuma vadinama Kalvino ciklu. Susidaro gliukozė.

Fotosintezės reikšmė 





Šio proceso metu susidaro organinė medžiaga – C6H12O6 , kurią ir pats augalas naudoja kaip energijos šaltinį, ir kaip žaliavą kitoms organinėms medžiagoms, pvz., celiuliozei gaminti. Vias O2 nesantis atmosferoje ir ištirpęs vandenyje, yra susidaręs per fotosintezę O2 būtinas ląsteliniam kvėpavimui, degimui. Fotosintezės metu sunaudojamas atmosferoje esantis CO2.

Ląstelinis kvėpavimas Ląstelinis kvėpavimas – procesas, kurio metu angliavandeniai ar kiti apykaitos produktai laipsniškai skaidomis, tuo pat metu susidarant ATP.

Aerobinis kvėpavimas Aerobinis kvėpavimas – kvėpavimas, kai vartojamas deguonis. Atsipalaiduoja daug deguonies. Aerobinio kvėpavimo lygtis: C6H12O6 + 6O2 →6CO2 + 6H2O + energija

Aerobinio kvėpavimo eiga:   

Glikolizė – reakcija, vykstanti ląstelės citozolyje, kurios metu C6H12O6 skyla į 2 piruvato molekules, susidaro 2 ATP. Krebso ciklas – mitochondrijų matrikse baigima skaidyti C6H12O6, susidaro 2 ATP. Elektronų pernašos sistema – vyksta mitochondrijų kristose. Elektronams judant savo pernašos sistema, atsipalaiduoja energija, kuri panaudojama ATP sintezei, susidaro 34 ATP. Šiam etapui reikalingas deguonis.

Anaerobinis kvėpavimas – rūgimas Anaerobinis kvėpavimas – rūgimas – kvėpavimas, kuris vyksta be deguonies. Būdingos rūgimo savybės:  Išskiria energiją iš cukrų, aminorūgčių.  Nereikalauja O2.  Nereikia Krebso ciklo ir lektronų pernašos grandinės.  Gamina tik mažus ATP kiekius, nes daug energijos lieka galutiniuose organiniuose rūgimo produktuose: laktate (pieno rūgštyje) arba etanolyje (etilo alkoholyje). Rūgimo rūšys:  Alkoholinis rūgimas. Vyksta mielėse, kai kurių augalų ląstelėse. Iš C6H12O6 molekulėms pagaminama 2 ATP molekulės, CO2, etilo alkoholis.  Pienarūgštis rūgimas. Vyksta daugelyje bakterijų ir dažnai gyvūlinėse ląstelėse esančiose anaerobinėse sąlygose. Šio rūgimo produktas – pieno rūgštis (laktatas). Žmogaus raumenų ląstelėse susikaupęs laktato perteklius sukelia skausmą ir raumenys negali efektyviai dirbti.

Fotosintezės, kvėpavimo ir rūgimo procesų lyginimas Lyginimo požymiai Kur vyksta Energijos naudojimas Deguonis Pradinės medžiagos Susidariusios medžiagos

Fotosintezė

Aerobinis kvėpavimas

Rūgimas

Chloroplastų tilakoidų membranose Saulės šviesos energija

Mitochondrijų kristose.

Ląstelės citozolyje.

Organinių junginių energija

Organinių junginių energija

Išskiriamas kaip nereikalingas produktas CO2 ir H2O

Naudojamas skaidyti gliukozei C6H12O6 ir O2

Nereikalingas, nes šis procesas vyksta bedeguonėje aplinkoje C6H12O6

C6H12O6 ir O2

CO2 ir H2O

Etilo alkoholis ir CO2, laktatas

Baltymų biosintezė Genetinis kodas ir jo savybės Genas – tai DNR molekulės fragmentas, koduojantis informaciją ape baltymo aminorūgščių seką arba apie rRNR bei tRNR struktūrą. Genetinis kodas – paaiškina, kiap DNR nukleotidų seka lemia aminorūgčių seką baltymo molekulėje. Genetinio kodo savybės: Genetinis kodas yra tripletinis. Vieną aminorūgštį koduoja 3 nukleotidai. DNR polimeras sudarytas iš 4 rūšių skirtingų nukleotidų: adenino (A), guanino )G), timino (T), citozino(C). Šių nukleotidų dėka užkoduojama 20 aminorūgčių. Genetinis kodas yra nesanklodinis. Jis nuosekliai skaitomas po tris bazių tripletus, vadinamus kodonais. Genetinis kodas laikomas išsigimusiu, nes daugumą aminorūščių koduoja ne 1 kodonas, o keli – 2, 4, 6. Kodas turi pradžios ir pabaigos signalus. Genetinis kodas yra universalus – jis būdingas visiems gyviesiems Žemes organizmams ir beveik nepakitęs egzistuoja milijonus metų.

Baltymo sintezės eiga Baltymo sintezės etapai:  Transkripcija – procesas, kai nuo dalies DNR nurašoma mRNR kopija. DNR TGA-CTT-ACG-TTT iRNR ACU-GAA-UGC-AAA  Transliacija – tai procesas, iRNR (mRNR) užkoduota informacija paverčiama polipeptido aminorūščių seka. Transportinės RNR (tRNR) – molekulės, kurios atneša aminorūgštis į baltymo sintezės vietą – ribosomas.

Mutacijos ir mutagenai Mutacijos – tai organizmo DNR pakitimai.

Mutacijų klasifikavimas  

Pagal tai, kuriuose organizmo ląstelėse įvyko, mutacijos skirstomos į generatyvines: įvyksta lytinėse ir somatines: įvyksta nelytinėse ląstelėse. Pagal genotipo pokyčius branduolinės mutacijos skirstomos: o Genomo mutacijos – pakitęs chromosomų skaičius. Dažniausiai pasitaikantys pakitimasi – poliploidija ir trisomija. o Chromosomų mutacijos – chromosomų sandaros pokyčiai. o Genų (taškinės) mutacijos – atskirų genų pokyčiai. PVZ., vieną azotinę bazę pakeičia kita, į geną įsiterpia nauja bazių seka, padvigubėja kuris nors geno fragmentas arba prarandami keli nukleotidai.

Mutagenai Mutagenai – veiksniai sukeliantys mutacijas. Mutagenų tipai:  Fiziniai mutagenai – jonizuojantieji spinduliai (Rentgeno, ultravioletiniai spinduliai).  Cheminiai mutagenai – skvarbio medžiagos, kurios reaguoja su DNR, geba keisti chromosomų būklę, veikia ląstelių dalijimosi procesus. Pvz.: pesticidai.



Biologiniai mutagenai – kai kurie virusais (Hepatito B virusas).

Modifikacinis kintamumas Modifikacijos – tai nepaveldimi fenotipo pokyčiai, kuriuos sukelia aplinkos veiksniai. Reakcijos norma – požymio vertės svyravimo, genotipui nesikeičiant, ribos. Variacinė kreivė – tai požymio kintamumo grafinė išraiška, kuri atspindi, kaip variantai pasiskirsti variacinėje eilėje.

Genų inžinerija Genų inžinerijos metodais galima sukurti transgeninių organizmų. Transgeniniais vadinami laisvai aplinkoje gyvenantys organizmai, turintys svetimą geną. Pvz.: transgeninės bakterijos gamina insuliną, somatotropiną, interferoną, aminorūgštis, vakcinas nuo įvairių ligų ir kt. Transgeniia augalai derlingesni, atsparūs vabzdžiams, viruams, herbicidams, karščiui ar šalčiui. Transgeninia gyvūnai būna didesnio svorio, atsapresni ligoms. Pagal ES taisykles ir raglamentus vartotojai turi būti informuojami apie produktų, sukurtų naudojantis genų inžinerijos technologijomis vartojimą.

Paveldimumas ir kintamumas Genetika – biologijos mokslo šaka, tirianti genus, paveldimumo dėsnius, kintamumą. Paveldimumas – tai organizmų savybė perduoti kitai kartai savo požymius ir vystimosi ypatumus. Kintamumas – organizmų savybė įgyti naujų požymių individualiai vystantis. Aleliai – alternatyvios genų formos, kurios lemia 1 požymį – tai vienas iš genų variantų. Aleliniai genai – giminingi genai, kurie sudaro poras. Jie yra toje pačioje homologinių chromosomų vietoje. PVZ.: žirnių sėklų geltona ir žalia spalvos. Homozigotinis organizmas – toks, kuris turi abu vienodus alelius.PVZ.: dominuojančioji AA arba recisyvioji aa. Nealeliniai genai – negiminingi genai. PVZ.: sėklų splava ir forma. Dominuojantysis alelis – tai toks alelis, kuris gali užgožti kito veiklą. PVZ.: A – geltona žirnio sėklos spalva. Recesyvusis alelis – toks aleli, kurio pasireiškimą gali nustelbti dominuojantysis.PVZ.: a – žalia žirnio sėklos spalva. Heterozigotinis organizmas – toks, kuris turi 2 skirtingus kurio nors geno alelius. PVZ.: Aa. Hibridas – tai mišrūnas, heterozigotinis organizmas. Jeigu jis heterozigotinis pagal vieną genų porą – monohibridas (Aa), jeigu pagal 2 genų poras – dihibridas (AaBb). Genotipas – sąveikaujančių organizmo genų visuma, susidaranti po apvaisinimo. Fenotipas – tai organizmo požymių ir savybių visuma, susidariusi sąveikaujant organizmo genotipui ir aplinkai. Fenotipas nusako jo išvaizdą. PVZ.: raudoni ir balti žiedai.

Mendelio dėsniai: 1. I hibridų kartos vienodumo taisyklė. Kryžminant homozigotinius individus, kurie skiriasi vienu požymiu, I kartoje pasireiškia tik dominuojantysis požymis; visi individai vienodi. 2. Požymių išsiskyrimo dėsnis. Kryžminant du heterozigotinius individus, palikuonių aleliniai požymiai pagal fenotipą išsiskiria santykiu 3:1, o pagal genitipą – 1:2:1. 3. Nepriklausomo požymių paveldėjimo desnis. Visiems eukariotams yra būdingas genetinis gametų grynumas.

Monohibridinis kryžminimas Monohibridiniu vadinamas toks kryžminimas, kai tėvinės formos skiriasi tikviena alternatyvių požymių pora.

Dihibridinis kryžminimas Atliekant dihibridinius kryžminimus, iš karto tiriamas 2 požymių paveldėjimas. Kai alelinai genai, lemiantys skirtingus požymius, yra skirtingose homologinių chromosomų porose, šie požymiai paveldimi nepriklausomai vienas nuo kito.

Analizuojantis kryžminimas Analizuojančiu kryžminimu galima nustatyti, ar individas su dominantiniu fenotipi yra heterozigotinis ar homozigotinis. Tuomet tiriamas individas kryžminamas su recesyviniu homozigotiniu. Jeigu palikuonys, gauti po kryžminimo turės

vienodus požymius, vadinasi, tiriamas individas homozigotinis. Jeigu 50% palikuonių turi dominuojantį fenotipą ir 50% recesyvinį, tai tiriamasis individas buvo heterozigotinis.

Paprasčiausi kryžminimai ir laukiami rezultati esant visiškam dominavimui: Pavyzdžiai Aa×Aa Aa×aa AaBb×AaBb AaBb×aabb

Skilimo pagal fenotipus santykiai 3:1 (3 dominuojantys, 1 recesyvinis) 1:1 ( 1 dominuojantis, j recesyvinis) 9:3:3:1 (9 dominuojantys, 3 mišrūs, 3 mišrūs, 1 recesyvinis) 1:1:1:1 (visų galimų derinių po 1)

Kraujo grupių paveldėjimas Kraujo grupė nustatoma pagal 2 sistemas: AB0 ir rezus. Kartais požymį lemia daugiau negu du aleliniai genai. Tokie genai vadinami polialeliais. A, B, 0 kraujo grupės – žmogaus požymio pavyzdys, kurį kontroliuoja polialeliai: IA, IB, i. Kraujo grupė, fenotipas 0 (I) A (II) B (III) AB (IV)

Galimas genotipas ii IAIA, IAi IBIB, IBi IAIB

Perpilant kraują būtina atsižvelgti ir į rezus faktorių. Per 80% europiečių kraujyje turi tam tikrą baltymą, vadinamą rezus faktoriumi. Rh+ genas yra dominuojantis, Rh- - recesyvinis. Rezus teigiami žmonės gali turėti Rh+ Rh+ arba Rh+ Rhgenotipus. Tuo tarpu rezus neigimai tik Rh- Rh- genotipą. 0 grupės žmonės vadinami universeliais donorais. AB grupės žmonės vadinami universaliais recipientais.

Su lytimi sukibusių požymių paveldėjimas Lytinėse chromosomose yra genų, lemiančių požymius nieko bendra neturinčius su lytimi. Tokie požymiai, kuriuos lemia alelia, esantys lytinėse chromosomose, vadinami su lytimi sukibusiais požymiais. X chromosoma didesnė, joje gali būti keli ligas (hemofilija, deltonizmas) lemiantys genai.

Alelių sąveika per nevisišką dominavimą Nevisiško dominavimo atveju heterozigotiniai organizmai skiriasi nuo homozigotinių. Pvz.: kryžminant raudonžiedes ir baltažiedes vakarutes, F1 kartos augalai (hibridai) bus tarpinės spalvos – rožiniai. Kryžminant toliau gautas rožines vakkarutes, F2 kartoje vėl atsiranda raudonų ir baltų vakaručių.

Genealoginiai medžiai Genealoginiu medžiu vadinama schena, kurioje surašyti giminaičiai. Tai yra vienas iš universalių tyrimų žmogaus genetikoje. Schemoje vaizduojamos 4 kartos.

Virškinimo sistema Virškinimo traktas     

Burnos ertmė – dantimis maistas smulkinamas, vilgomas seilėmis, paragaujamas ir pradedamas virškinti. Ryklė, stemplė – stumia maistą į skrandį. Skrandis – išskiria skrandžio sultis su fermentais, kurie skaido baltymus ir pieno riebalus. Plonoji žarna – baigiamos virškinti maisto medžiagos ir įsiurbiami smulkiamolekulianiai junginiai. Storoji žarna – slenka nesuvirškintos maisto liekanos; įsiurbiamas vanduo ir mineralinės medžiagos, vitaminai; bakterijos (žarnų lazdelės) padeda susidaryti K i B grupės vitaminams.

Išorinė danties sandara:   

Vainikas; Kaklelis; Šaknis.

Vidinė danties sandara:    

Emalis – dengia dantį, atlieka apsauginę funkciją. Dentinas – sudaro dantį, suteikia kietumo. Danties ertmė su kraujagyslėmis ir nervais – maitina dantį, padaro jautrų. Cementas – įtvirtina dantį žandikaulį.

Dantų rūšys:  Kandžiai – atkandamas maistas.  Iltiniai – atkandmas, prilaikomas maistas.  Kapliai – smulkinamas, sukramtomas maistas.  Krūminiai – sutrinamas, sukramtomas maistas. Liežuvis  Varto, stumdo maistą burnos ertmėje.  Liežuvio paviršiuje yra išsidėstę skonio receptoriai  Juntamas skystų ar seilėse ištirpusiuų cheminių medžiagų skonis.  Juntama maisto temperatūra. Žarnų mikrogaurelis  Į kraujagysles aktyviosios pernašos būdu įsiurbiamos aminorūgštys, gliukozė, galaktozė.  Į limfagysles difuzijos būdu įsiurbiamos glicerolis ir riebalų rūgštys.

Viškinimo liaukos    

Seilių – fermentai: seilių amilazė skaido krakmolą į maltozę; seilių maltazė skaido maltozę i gliukozę. Skrandžio – fermentai: pepsinas baltymus skaido į peptidus. Kasa – fermentai: tripsinas baltymus skaido į aminorūgštis; amilazė ir maltazė – angliavandenius į gliukozę; riebalus – lipazė į glicerolį ir riebalų rūgštis. Kepenys – gamina ir į dvylikapirštę žarną išskiria tulžį, kuri riebalus emulguoja į smulkius lašelius.

Maisto medžiagos   

Blatymai – pagrindinė ląstelių statybinė medžiaga. Iš jų organizmas gamina antikūnius; baltymas hemoglobinas aprūpina organizmą O2. Riebalai – energijos šaltinis. Su riebalais žmogus gauna riebaluose tirpių vitaminų (A,D, E, K). Riebalai salyvauja kai kurių hormonų gamyboje. Angliavandeniai – energijos šaltinis. Skaidulinės medžiagos pagerina žarnyno peristaltiką.

Vitaminai – organinės medžiagos, nedideliias kiekiais būtinos medžiagų apykaitai.  A – būtinas regėjimui, odai, kaulų formavimuisi.  B1 – reikšmingas angliavandenių apykaitoje, nervų sistemos veiklai, gerina apetitą, širdies ir raumenų darbą.  B2 – būtinas baltymų sintezei, kaulų čiulpų funkcijai.  B6 – svarbus aminorūgščių apykaitoje, galvos smegenų veiklai, dalyvauja Na ir P apykaitoje, skatina kraujo gamybą, stipriną imunitetą.  B12 – svarbus eritrocitų gamyboje, kraujo krešėjimui, kepenų funkcijoms, cholesterolio apykaitai.  C – skatina medžaigų apykaitą, reikšmingas baltymų sintezės procesuose.  D – reikalingas kaulų ir dantų formavimuisi.  E – būtinas vaisiaus išnešiojimui, eritrocitams susidaryti.

Virškinimo eiga Burnoje maistas smulkinamas, vilgomis seilėmis, paragaujamas ir pradedamas virškinti. Jis smulkinamas dantimis, kurių žmogus turi 32. Seiles išskiria 3 poros seilių liaukų (paausinės, paliežuvinės, pažandinės). Seilės yra šarminės reakcijos (pH 6,5-7,5). Jose esama fermentų, virškinančių angliavandenius. Iš burnos maistas nuryjamas pro ryklę į stemplę, o ši susitraukiant raumenims peristaltiniais judesiais jį stumia į skrandį. Skrandyje gleivinės liaukos išskiria skrandžio sultis. Tai rūgščios reakcijos skystis (pH 2), nes jame yra druskos rūgšties (HCl). Skrandžio sultyse yra fermentų, skaidančių baltymus. Iš skrandžio maistas patenka į dvylikapirštę žarną. Čia virškinami baltymai, riebalai bei angliavandeniai. Į ją atsiveria kasos ir kpenų ištekamieji latakai. Kasa išskiria kasos sultis, kuriose gausu įvairių virškinimo fermentų. Kepenys gamina tulžį, kuri kaupiama tulžies pūslėje ir tulžies lataku teka į dvylikapirštę žarną. Iš dvylikapirštės žarnos maistas toliau slenka plonąja žarna, stumiamas peristaltinių judesių. Joje vyrauja šarminė reakcija (pH8,5) ir žarnų sulčių fermentai baigia virškinti. Plonosios žarnos gleivinės paviršius turi daugybę mažų išaugų, vadinamų žarnų gaureliais. Jie padidina siurbiamąjį paviršių. Kiekviename gaurelyje yra kraujagyslė ir limfagyslė. Į gaurelius įsiurbiamos suvirškintos maisto medžiagos:  į kraujagysles - aminorūgštys ir monosacharidai;  į limfagysles - glicerolis ir riebalų rūgštys. Iš plonosios žarnos nesuvirškintos maisto liekanos patenka į storąją žarną. Jos gleivinė yra be gaurelių. Joje įsiurbemas vanduo ir mineralinės medžiagos bei vitaminai. Iš nesuvirškintų maisto liekanų formuojasi išmatos. Jos patenka į tiesiąją žarną ir periodiškai pašalinamos pro išeinamąją (analinę) angą.

Kvėpavimo sistema Kvėpavimo takai – apsaugo plaučisu nuo pažeidimų ir infekcijų, pro juos įkvėpiamas ir iškvėpamas oras. Virpamasis epitelis – iškloja kvėpavimo takus, blakstienėlės išstumia patekusius svetimkūnius.    

Nosies ertmė – sušildo ir apvalo įkvėptą orą. Nosiaryklė – nukreipia orą į gerklas. Gerklos, trachėja – sušildo, apvalo orą, apsaugo nuo uždusimo. Bronchai – paskirsto orą į plaučius.

Plaučiai – juose vyksta dujų apykaita. Nosies ertmės sandara:  Kaulinė – kremzlinė pertvara padalina nosies ertmę į dešinę ir į kairę puses, padidina paviršiaus plotą, sušildo ir apvalo orą.  Landos – padidina nosies ertmės paviršiaus plotą.  Gleivinė – iškloja paviršių, liaukos išskiria gleives, kurios sulaiko ir nukenksmina svetimkūnius. Gerklų sandara:  Kremzlės – sudaro sieneles, apsaugo žmogų nuo uždusimo.  Antgerklis – saugo, kad į gerklas nepatektų ryjamas maistas.  Balso aparatas – susidaro garsas. Trachėjos sandara:  Kremzliniai pusžiedžiai – sudaro priekinę sienelę, saugo nuo uždusimo.  Raumenys ir raiščiai – sudaro vidinę sienelę, netrukdo stemple slinkti maistui. Bronchų snadara:  Kremzliniai žiedai – neleidžia susiaurėti spindžiui.  Bronchiolės – nukreipia orą į alveoles. Plaučių sandara:  Alveolės – pūslelės apraizgytos kapiliarų, sienelės sudarytos iš vieno ląstelių sluoksnio, vidinis paviršius padengtas biologiškai aktyvių medžiagų plėvele, kuri neleidžia alveolėms subliūkšti ir naikina mikroorganizmus.  Plaučių krūtinplėvė – dengia plaučių paviršių.

Susitraukia diafragma ir tarpšonkauliniai raumenys Plaučiai išsiplečia Padidėja krūtinės ląstos tūris Oro slėgis plaučiuose sumažėja Oras srūva į plaučius

Iškvėpimas

Įkvėpimas

Kvėpavimo judesiai Atsipalaiduoja diafragma ir tarpšonakuliniai raumenys Plaučiai susitraukia Sumažėja krūtinės ląstos tūris Oro slėgis plaučiuose padidėja Oras srūva iš plaučių

Kvėpavimo reguliavimas:  Kvėpavimo judesius reguliuoja pailgose smegenyse esantis kvėpavimo centras.  Jo veiklą sąlygoja CO2 kiekis kraujye, kuo jis didesnis, tuo stipriau dirginamas kvėpavimo centras.  Nervinis impulsas iš kvėpavimo centro pasiekia kvėpavimo judesius atliekančius organus.  Įvyksta įkvėpimas ir iškvėpimas.

Dujų apykaita gyvūnų organizme Plaučiuose:    

Alveolėse esančiame ore yra daug O2 ir labai mažai CO2. Kapiliarų veniniame kraujyje O2 yra mažai, bet daug CO2. Todėl O2 difunduoja iš alveolių į kraują, o CO2 – iš kraujo į alveoles. Tai išorinis kvėpavimas.

Audiniuose:  Į audinius atitekėjusiame arteriniame kraujyje O2 yra daug, o mažai CO2.  Audinių ląstelėse daug CO2, bet mažai O2.  Todėl O2 iš kraujo difunduoja į audinių ląsteles.  Tai vidinis kvėpavimas. Per odą:  Oda plona, drėgna.  Didelis paviršius plotas.  Kvėpuoja kai kuriuos kirmelės (sliekas), varlės. Per trachėjas:  Tankus trachėjų tinklas organizme, kuris į išorę atsiveria kvėptukais.  Kvėpuoja vabzdžiai. Per žiaunas:  Sudarytos iš žiaunų lankų su kuokeliais ir lapeliais.  Gausus kapiliarų tinklas.  Kraujas kapiliarais ir vanduo pro žiaunas teka priešpriešine srove.  Kvėpuoja žuvys.

Dujų apykaita augaluose  

Vyksta pro lapų žioteles. Difuzijos būdu pagal koncentracijos gradientą.

Kvėpavimo metu:  Sugeriamas O2,  Išskirimas CO2. Fotosintezės metu:  Sugeriamas CO2.



Išskirimas O2.

Transpiracija – tai vandens garinimas pro lapų žioteles. Transpiracijos greitis priklauso nuo:  Apšvietimo intensyvumo( kuo intensyvesnis, tuo greičiau).  Oro temperatūros (kuo aukštesnė, tuo greičiau).  Oro judėjimo (kuo vėjuotesnis, tuo greičiau).  Oro drėgmės (kuo didesnė, tuo lėčiau).

Žiotelės  

Daugumos sausumos augalų žiotelės būna išsidėsčiusios tik lapų apatinės pusės odelėje, kurią sudaro dengiamasis audinys. Vandnes augalų žiotelės yra tik viršutinėje lapo pusėje.

Žiotelę sudaro:  Dvi varstomosios ląstelės, kurios yra žalios, nes turi chloroplastų.  Žiotelės plyšys – tarpas tarp varstomųjų ląstelių.

Vandens, mineralinių ir organinių medžiagų judėjimas augaluose       

Iš dirvos vandenį augalas įsiurbia šakniaplaukius osmoso būdu. Vanduo ir jame ištirpę mineralinės medžiagos iš šaknų į lapus keliauja medienos vandens indais. Vanduo kyla dėl kohezijos (vandens molekulių, judnačių augalo stiebu,sukibimas), adhezijos (vandens molekulių prilipimas prie augalo vandens indų sienelių), transpiracijos, šakninio slėgio. Mineralinės medžiagos į šakniaplaukius gali patekti pagal koncentracijos gradientą difuzijos būdu. Kai mineralinių medžiagų koncentracija šaknų ląstelėse būna didesnė nei dirvoje – aktyviosios pernašos – pinocitozės būdu. Lapuose fotosintezės metu pasigamina sacharozė ir patenka į karnienos rėtinius indus. Karnienos rėtiniais indais organinė medžiagos gali judėti abiem kryptimis: iš lapų į šaknis ir iš šaknų į pumpurus.

Įvairių organizmų kvėpavimas:  

  

Bakterijos – gali gyventi anearobinėje ir aerobinenėje aplkinkoje, kvėpuodamos atmosferos deguonimi, visu kūno paviršiumi. Dauguma bakterijų yra aerobiniai heterotrofai. Dalis bakterijų yra autotrofai ir vykdo fotosintezę, kurios metu išskiria O2. Protistai: o Pirmuonys: Ameba – kvėpuoja difuzijos būdu vandenyje ištirpusiu O2, patenkančiu į citoplazmą, pro visą kūno paviršių. O2 padeda suskiadyti maisto medžiagas. Išskiria energija reikalinga organizmo gyvybinei veiklai. Taip pat CO2 difuzijos būdu pašalinamas iš ląstelės. Klumpelė – kvėpuoja visu kūno paviršiumi, vnadenyje ištirpusiu O2. Dumbliai – vykdo fotosintezę, todėl deguonimi apsirūpina patys jį pasigamindami. o Grybai – pagal poreikį O2 grybai gali būti anearobai ir aerobai. Grybai kvėpuoja visu kūno paviršiumi, difuzijos būdu. Augalai – pro žioteles, pro kurias vyksta dujų mainai, paimamas atmosferos O2 ir išskiria CO2. Augalų šaknys difuzijos būdu kvėpuoja visu kūno paviršiumi. Gyvūnai: o o

Duobagyviai – kvėpuoja visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu O2. Kirmelės: Plokščiosios – neturi specialių kvėpavimo organų, kvėpuoja visu kūno paviršiumi. Parazitinės gali gyventi ir bedeguonėje terpėje, kvėpuoja rūgimo būdu.

o

o o

o

Apvaliosios – kvėpuoja visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu O2. Parazitinės kirmelės prisitaikiusios gyventi bedeguonėje terpėje. Žieduotosisos – kvėpuoja atmosferos O2, per drėgną odą. Varliagyviai – kvėpuoja atmosferos O2. Kvėpavimo organai – plaučiai ir oda. Plaučiai silpnai išsivystę, todėl kvėpavmas per odą yra labai svarbus. Dujų apykaita gli vykti tik tada, kai oda drėgna. Vandenyje varliagyviai kvėpuoja tik drėgna oda. Ropliai – turi plaučius ir kvėpuoja jų pagalba.Jų plaučiai korėti, kvėpuoja atmosferos O2. Žuvys – iš burnos ertmės vanduo teka pro žiaunų plyšius, esančius ryklės sienelėse ir skalauja kvėpavimo organus – žiaunas. Išdžiūvę žiaunų lapeliai negali praleisti O2 ir CO2. Kvėpuoja vandenyje ištirpusiu O2. Paukčiai – būdingas dvigubas kvėpavimas.Plaučių pagalba ir oro maišeliais. Oro maišeliai yra visur, kur yra tarpai tarp organų. Ramybės būsenoje paukštis kvėpuoja suspausdamas ir išplėsdamas krūtinės ląstą. Skraidant ir mojuojant sparnais, susitraukia ir išsiplečia oro maišeliai, iš kurių oras pereina į plaučius. Kuo dažniau mojuoja sparnais, tuo intensyviau cirkuliuoja oras. Kvėpuoja atmosferos deguonimi.

Kraujotakos sistema Kraujas Kraujas būna:  Arterinis – skaisčiai raudonas, prisotintas deguonies.  Veninis – tamsiai raudonos spalvos, prisotintas anglies dioksido. Kraują sudaro:  Krauja plazma.  Kraujo kūneliai – eritrocitai, leukocitai ir trombocitai. Eritrocitai:  Bebranduolės, abipus įgaubto disko formos ląstelės.  Sudėtyje turi hemoglobino.  Perneša deguonį. Leukocitai:  Baltieji kraujo kūneliai.  Turi branduolį, nevienodos formos.  Saugo organizmą nuo svetimkūnių. Limfocitai susidaro limfmazgiuose ir gamina antikūnus. Fagocitai gaminasi kaulų čiulpuose ir fagocituoja svetimkūnius, pažeistas organizmas audinių ląsteles. Taip kovodami jie žūsta, sudarydami pūlius. Trombocitai:  Kraujo plokštelės.  Dalyvauja kraujo krešėjime. Kraujo grupės:  A (II)  B (III)  AB (IV)  0 (I) Kraujo grupių schema

Kraujo grupės Agliutino genai eritrocituose Agliutinai kraujo plazmoje

A Agliutinogenas A

B Agliutinogenas B

AB Agliutinogenas AB

0 Nėra

Agliutininas β

Agliutininas α

Nėra

Agliutininas α ir β

Agliutinogenai – eritrocituose esančios baltyminės kilmės medžiagos A ir B. Agliutininai – kraujo plazmoje esančios medžiagos α ir β. Rezus faktorius – eritrocituose esantis baltymas Rh. Rezus teigiami – kurių eritrocituose yra šio baltymo. Rezus neigiami – kurių eritrocituose šio baltymo nėra. Imunitetas Imunitetas tai yra organizmo atsparumas užkrečiamoms ligoms.  Natūralus – įgimtas ir įgytas.  Dirbtinis – aktyvus ir pasyvus. Įgimtas – kai žmogus iš tėvų paveldi antikūnus. Įgytas – susidaro, kai žmogus perserga užkrečiama liga ir kraujyje pasiliekapasilieka antikūnai tos ligos sukėlėjams. Aktyvus – susidaro, kai žmogus yra skiepijamas ir pradeda gaminti antikūnus, apsaugančius jį nuo tos ligos. Pasyvus – kai susirgusiam žmogui įleidžiama serumo, kuriame jau yra antikūnų, naikinančių tos ligos sukėlėjus. Kraujo funkcijos: Transportinė – perneša hormonus, maisto medžiagas, šlapalą, CO2, O2. Apsauginė – antikūnai sunaikina ir nukenksmina į organizmą patekusius mikroorganizmus, fibrinogenas dalyvauja kraujo krešėjime. Termoreguliacinė – visame kūne paskirsto šilumą. Homoralinė – perneša hormonus, kurie daro įtaką organizmo veiklai.

Širdis:        

Širdplėvė – gaubia širdį. Miokardas – tai raumuo, kuris susitraukinėdamas varinėja kraują. Vainikinės arterijos – maitina širdies raumenį. Prieširdžiai (kairysis, dešinysis) – į juos suteka kraujas venomis. Skilveliai (kairysis ir dešinysis) – iš jų kraujas teka į arterijas. Pertvara – padalina širdį į dešinę ir kairę puses, neleidžia kraujui susimaišyti. Buriniai vožtuvai – praleidžia kraują iš prieširdžių į skilvelius ir neleidžia grįžti atgal. Pusmėnuliniai vožtuvai – praleidžia kraują iš skilvelių į arterijas ir neleidžia grįžti atgal.

Kraujagyslės   

Arterijos: kraujas teka iš širdies. Storos raumeninės sienelės. Sienelėje daug elastinio audinio. Mažas spindis. Aukštas kraujo spaudimas. Kraujas teka grietai. Kraujas teka pulsuodamas. Venos: kraujas teka atgal į širdį. Plonos raumeninės sienelės. Sienelėje mažai eleastinio audinio. Didelis spindis. Žemas kraujo spaudimas. Kraujas teka lėtai. Nėra pulsacijos. Vožtuvai neleidžia kraujui tekėti atgal. Kapiliarai: audiniuose sujungia arterijas ir venas. Neturi raumenų: sienelė sudaryta iš vienos ląstelės storio endotelio. Nėra elastinio audinio. Mažas spindis – tokio dydžio, kad galėtų praeiti raudonasis kraujo kūnelis. Kraujui tekant kapiliaru, spaudimas krinta. Nėra pulsacijos. Nėra vožtuvų.

Kraujo apytakos ratai Mažasis kraujo apytakos ratas – tai kraujo kelias iš dešiniojo skilvelio į kairįjį prieširdį.  Iš dešiniojo skilvelio išteka veninis kraujas į plaučių kamieną, kuris šakojasi į dvi plaučių arterijas.  Plaučiuose arterijos išsišakoja į kapiliarus, kur vyksta dujų mainai.  Veninis kraujas virsta arteriniu krauju, suteka į plaučių venas ir įteka į kairiajį prieširdį.  Arterijomis teka veninis kraujas, o venomis – arterinis.

Didysis kraujo apytako ratas – tai kraujo kelias iš kairiojo skilvelio į dešinįjį prieširdį.  Iš kairiojo skilvelio išteka arterinis kraujas į aortą.  Ji šakojasi į arterijas, kurios kiekviename organe išsišakoja į kapiliarus.  Kapiliaruose įvyksta dujų ir maisto medžiagų mainai, arterinis kraujas virsta veniniu.  Iš kapiliarų veninis kraujas suteka į smulkesnes venas, o jomis – į apatinę ir viršutinę tuščiasias venas.  Apatine ir viršutine tuščiosiomis venomis kraujas įteka į dešinį prieširdį.  Arterijomis teka deguonies prisotintas arterinis kraujas, o venomis – veninis kraujas.

Vidinė organizmo terpė Vidinę terpę sudaro: kraujas, audinių skystis, limfa.  Į kapiliarus atiteka arterinis kraujas. Dėl aukšto spaudimo pro plonas kapiliarų sieneles filtruojasi dalis kraujo plazmos ir sudaro audinių skystį.  Audinių skyčio perteklius suteka į limfos kapiliarus.  Audinių skysčio pertekliuslimfos kapiliaruose vadinamas limfa.  Limfos kapiliarai jungiasi į limfagysles.  Limfagyslės jungiais į limfinius latakus, kuriais limfa suteka į tuščiąsias venas.

Dauginimasis ir individualus vystymasis Dauginimosi būdai Nelytinis dauginimasis  Nesusidaro gametos.  Nėra apvaisinimo.  Ląstelių dalijimosi būdas – mitozė.  Genetiškai identiški palikuonys.  Geriausiai prisitaikę stabiliose aplinkos sąlygose.  Didelis vislumas per trumpą laiko trapą. Lytinis dauginimasis  Reikalingos gametos, kurios susidaro mejozės būdu.  Palikuonys produkuojami susiliejus dviems gemetoms (kiaušialąstei ir spermatozoidui)  Susidaro zigota  Genetiškai skirtingi palikuonys, susidarę dėl kombinacinio kintamumo, adaptyvūs kintančioje aplinkoje.

Žmogaus dauginimasis Žmogaus lytiniai organai reikalingi:  Lyitnėms ląstelėms susidaryti ir subręsti.  Lytinėms ląstelės susijungti.  Gemalui ir vaisiui vystytis. Vyro lyties organai:  Išoriniai – tai varpa ir kapšelis.  Vidiniai – tai sėklidės, sėklidžių prielipai, sėkliniai latakai, priešinė liauka ir šlaplė. Moters lytiniai organai:  Išoriniai – lyties lūpos, varputė bei makšties prieangis.  Vidiniai –tai kiaušidės, kiaušintakiai, gimda ir makštis.

Žmogaus kiaušialąstės ir spermatozoido susidarymas

    

Kiaušialąstė susidaro kiaušidėse, o spermatozoidai – sėklidėse. Lytinių ląstelių susidarymas vadinamas gemetogeneze: kiašialąsčių – oogeneze, spermatozoidų – spermatogeneze. Gemetogenezės metu vyksta mejozė, po kurios gametose sumažėja chromosomų skaičius. Kiaušialąsčių formavimasis prasideda dar gemalinėje stadijoje, o spermatozoidų – prasidėjus lytiniam brendimui. Subrendusios moters organizme kas mėnesį formuojasi 1 kiaušialąstė, o vyro organizme spermatozoidai formuojasi nuolat dieliais kiekias.

Kiaušialąstės ir spermatozoido prisitaikymas atlikti funkcijas. Kiaušialąstė ir spermatozoidas yra haploidiniai, dėl to zigota po apvaisinimo susidaro diploidinis chromosomų rinkinys. Spermatozoido prisitaikymas  Judrus, turi žiuželį ir gali pasiekti kiaušialąstę.  Turi daug mitochondrijų, kurios gamina ATP, reikalingą judėti: pasiekti kiaušialąstę.  Mažas, todėl sunaudoja mažiau energijos judėti.  Jų yra daug ir tai padidina apvaisinimo tikimybę.  Turi akrosomą, kurios fermentai ištirpina kiaušialąstės apvalkalą.

Kiaušialąstės prisitiakymas  Didelė ir nejudri ląstelė, turi daug citoplazmos, joje yra daug maisto medžiagų būsimam gemalui maitintis.  Kiaušialąstės apvalkalai praleidžia į ląstelę tik vieną spermatozoidą.  Kiaušialąstės apvalkaluose yra junginių, pagal kuriuos jos atpažįsta tik savo rūšies spermatozoidus. 

Apvaisinimas ir gemalo įsitvirtinimas gimdoje       

Apvaisinimas – tai spermatozoido ir kiaušialąstės susiliejimas. Kai spermatozoidas patenka į kiaušialąstę, aplink ją susiformuoja dangalas, neleidžiantis į vidų kitų spermatozoidų. Po apvaisinimo kiaušintakyje susidaro zigota. Apvaisinimo metu nulemia lytis. Jei dalyvauja spermatozoidas su X chromosoma – gims mergaitė, jei su Y – berniukas. Zigota pradeda dalytis ir gemalas formuojasi kiaušintakyje. Gemalas slenka į gimdą ir įsitvirtina jos gleivinėje. Susidaro placenta.

Dvyniai Monozigotiniai (identiški) dvyniai  Vystosi iš 1 zigotos.  Jie būna tos pačios lyties, labai panašūs. Tai atsitinka dėl tam tikrų priežasčių zigotai pasidalijus į dvi genetiškai identiškas, simetriškas dalis.  Siamo dvyniai visada yra monozigotiniai, išsivystę ne iki galo pasidalijus embrionui ir neatsiskyrus identiškiems dvyniams. Dizigotiniai dvyniai  Vystosi iš 2 skirtingų zigotų, kurios susidarė 2 kiaušialąstes apvaisinus 2 skirtingais spermatozoidais.  Šie dvyniai gali būti skirtingų lyčių, nes vienas spermatozoidas gali turėti X, o kitas y chromosomą.

Placenta

    

Placenta ima formuotis, kai tik embrionas visiškai įsitvirtina gimdoje (trečio mėnesio pabaigoje) Vaisius su motinos organizmu jungiasi per placentą. Placentos paviršiuje yra gaurelių, padidinančių jos plotą. Gaurelis skalauja motinos kraujas. Iš motinos vaisius gauna deguonį ir maisto medžiagas. Pro placentą šalinamas anglies dioksidas, šlapalas, kiti medžiagų apykaitos produktai.

Žiedinio augalo gyvenimo ciklas    

Vyrauja sporofitas (2n), po mejozės subręsta 2 rūšių jo sporos: megasporos ir mikrosporos. Iš sporų susidaro mikrogametofitas – žiedadulkė ir megagametofitas – gemalinis maišelis, kurie yra priklausomi nuo sporofito. Gemaliniame maišelyje vyksta dvigubas apvaisinimas. Susidaro sėkla.

Žiedinių augalų dauginimasis Lytinis dauginimasis  Augalai dauginasi sėklomis.  Vyksta lėtai.  Paliekama daug palikuonių.  Palikuonys genetiškai skirtingi.  Dauginantis lytiniu būdu vyksta apdulkinimas, susidaro lytinės ląstelės, vyksta apvaisinimas.

Nelytinis dauginimasis  Augalai dauginasi vegetatyviniais organais (lapais, stiebais, šaknimis)  Vyksta greitai  Palikuonys vienodi, paveldi tik vieno – motininio – augalo požymius.  Nėra kombinacinio kintamumo.  Sodininkystėje, daržininkystėje dažnai augalai dauginami vegetatyviniu ūdu, nes išsaugomos vertingos veislės savybės, greitai gaunamas gausus derlius. Žiedų reikšmė dauginimuisi  Juose susidaro augalų lytinės ląstelės – kuokelių dulkinėse – spermiai, o piestelių mezginėse – kiaušialąstės.  Ryškiais vainiklapiais, nektaru vilioja vabzdžius apdulkintojus.  Užsimezga vaisius, kuris apsaugo viduje esančias sėklas. Žiedo dalys: Taurėlapiai – apsaugo pumpure esantį žiedą. Vainiklapiai – vilioja vabzdžius apdulkintojus. Kuokeliai – juose vystosi žiedadulkės. Žiedadulkė – vyriškas gametofitas (mikrogametofitas). Piestelė – jose vystosi sėklapradžiai. Gemalinis maišelis – moteriškas gametofitas (megagametofitas). Apdulkinimas Savidulka – tai apsidulkinimas to paties žiedo ar kitų to paties augalo žiedų žiedadulkėmis (žirniai, pupelės, paprikos). Kryžmadulka – apdulkinimas tos pačios rūšies kito augalo žiedadulkėmis (obelis, slyva, liepa). Vabzdžių apdulkinamų augalų požymiai

Vėjo apdulkinamų augalų požymiai

    

Piestelių purkos ir kuokelių dulkinės yra mažos ir slypi žiedo viduje. Žiedadulkės stambios, lipnios, jų išorinė sienlė grublėta. Žiedai stambūs, ryškūs, dažnai kvapnūs, turi nektaro, linkę augti pavieniui. Suformuoja nedaug žiedadulkių, kurios prikimba prie vabzdžio kūno Pavyzdys – obelis, saulėgrąža.

     

Dulkinės išlindusios žiedo išorėje, kad žiedadulkės lengvai pagautų vėjas. Purkos taip pat išlindusios iš žiedo, kad pagautų vėjo nešamas žiedadulkes. Žiedadulkės lengvos, smulkios, jų daug. Žiedai smulkūs, neryškūs, bekvapiai. Augalai linkę augti grupėmis. Pavyzdys – rugiai, beržai.

Dvigubas žiedinių augalų apvaisinimas  Patekusios ant piestelės purkos žiedadulkės sudygsta.  Dulkiadaigiu slenka du spermiai (n), kurie pro mikropilę patenka į gemalinį maišelį.  Įvyksta dvigubas apvaisinimas: vienas spermis apvaisina kiaušialąstę (n), o kitas susilieja su diploidine centrine ląstele (2n).  Po dvigubo apvaisinimo susidaro zigota (2n) ir triploidinė ląstelė (3n).  Iš zigotos susidaro sėklos gemalas, endosperme kaupiasi – sėklos maisto medžiagų atsargos, iš mezginės sienelių – apyvaisis.  Sėkla išsivysto iš sėklapradžio.

Sėkla ir vaisius  

Sėkla – žiedinių augalų dauginimosi organas. Vaisius – tai subrendusi mezginė, kurioje būna sėklų.

Sėklų plitimo būdai:  Vėjas: platina lengvas, skirstukų turinčias sėklas, pvz.:kiaulpienės, klevo.  Gyvūnai: platina sėklas, turičias skanų apyvaisį, nes sėklos turi virškinimo sultims atsparią luobelę ir su išmatomis pašalinamos nepakitusios, pvz.: vyšnios, obels.

Nervų sistema Neuronai Neuroną sudaro:  Kūnas (branduolys, citopazma, organelės).  Ataugos: Dendritai (vienas ar keli) – šakotos, trumpesnės ataugos, kuriuomis nerviniai impulsai perduodami į neurono kūną. Aksonas (vienas) – ilgesnė atauga, dažnai padengta baltu mielininiu dangalu, kuria nervinis impulsas perduodamas iš neurono kūno. Neuronų rūšys: Juntamieji (sensoriniai) – perduoda impulsus iš jutimo organų į nugaros ar galvos smegenis. Judinamieji (motoriniai) – perduoda impulsus iš nugaros ar galvos smegenų į raumenis ir kitus organus. Įterptiniai – galvos ar nugaros smegenyse perduoda impulsus iš juntamųjų neuronų judinamiesiems. Nervinio impulso perdavimas sinapsėje Sinapsė – neuronų kontakto vieta. Sinapsę sudaro:  Vieno neurono aksono membrana – presinapsinė membrana.  Kito neurono dendrito membrana – postsinapsinė membrana.

 Tarpas tarp jų – sinapsės plyšys. Perduoti nervinius impulsus per sinapsės plyšį padeda medžiagos, vadinamos mediatoriais. Kai nervinis impulsas pasiekia aksono galą, pųslelės trūksta ir mediatorius patenka į sinapsės plyšį. Mediatorius sudirgina kito neurono membranoje esančius receptorius ir sukelia nervinį impulsą.

Galvos smegenys     

Pailgosios smegenys – svarbiausių organizmo gyvybinių funkcijų (kvėpavimo, virškinimo, širdies veiklos). Reguliavimo centrai. Smegenėlės – reguliuoja kūno raumenų darbą, pusiausvyrą, judesių koordinaciją. Vidurinės smegenys – jose yra požieviniai regėjimo ir klausos analizatorių centrai. Tarpinės smegenys – svarbiausias vegetacinės nervų sistemos valdymo centras, pagumburis svarbus homeostazei. Galinės smegenys (didieji pusrutuliai) – jų žievė yra aukštosios nervinės veikos pagrindas, susijusi su mąstymu, atmintimi, kalba, sąmone. Čia yra sąlyginių refleksų centrai.

Refleksai  

Refleksas – tai organizmo reakcija į dirginimą, kurią kontroliuoja centrinė nervų sistema. Reflekso lankas – kelias, kuriuo sklinda nerviniai impulsai reflekso metu.

Reflekso lanko dalys:  Receptorius – ląstelės jaučiančios dieginimą.  Juntamoji dalis (juntamasis neuronas).  Centrinės nervų sistemos dalis (galvos ir nugaros smegenys).  Judinamoji dalis (judinamasis neuronas).  Vykdomasis organas (raumuo arba liauka). Nesąlyginių ir sąlyginių refleksų skirtumai Nesąlyginiai refleksai  Įgyti, paveldėti iš tėvų  Būdingi tam tikrai rūšiai  Išlieka visą gyvenimą  Pvz.: seilių išsiskyrimas patekus maistui į burną.

Sąlyginiai refleksai  Įgyjami gyvenimo bėgyje  Individualūs  Gali ir išnykti jei aplinkos sąlygos pakinta  Pvz.: seilių išsiskyrimas pagalvojus apie maistą.

Organizmo liaukos Vidaus sekrecijos liaukos ir jų funkcijos Vidaus sekrecijos liaukos priklauso endokrininei sistemai, neturi ištekamųjų latakų. Jos gamina hormonus, kuriuos išskiria tiesiai į kraują. 1. 2. 3. 4. 5.

Kankorėžinė laiuka – dalyvauja paros ritmo reguliavime. Hipofizė (pasmegeninė liauka) – jos hormonas somatotropinas skatina augimo procesus. Skydliaukė – hrmonas tiroksinas skatina medžiagų apykaita. Užkrūčio liauka – stimuliuoja T limfocitų brendimą. Antinksčiai – hormonas adrenalinas išsiskiria patyrus stresą ir greitina širdies darbo ritmą, sutraukia kraujagysles, skatina išsiskirti gliukozę iš kepenų į kraują. 6. Kasos Langerhanso salelės gamina hormonus insuliną ir gliukagoną. Insulinas mažina, o gliukagonas didina gliukozės kiekį kraujyje. 7. Moteriškosios lytinės liaukos – kiaušidės gamina moteriškus lytinius hormonus estrogeną, progesteroną. 8. Vyriškos lytinės liaukos – sėklidės išskiria hormoną testosteroną. Šie hormonai skatina formuotis antrinius lytinius požymius.

Išorės sekrecijos liaukos  

Turi ištekamuosius latakus, kuriais išskiria pagamintas medžiagas į kitus organus ar kūno paviršių. Tai seilių, ašarų, prakaito, skrandžio liaukos.

Nervinio ir humoralinio reguliavimo skirtumai Požymiai Kas vykdo Signalas Reakcijos greitis Veikimo trukmė

Nervinis reguliavimas Nervų sistema Nervinis impulsas Labai didelis Reakcija staiga prasideda ir greitai baigiasi

Humoralinis reguliavimas Endokrininė sistema Hormonai Palyginti mažas Gali trukti kelias valandas ar dienas

Judėjimas ir atrama Judėjimo reikšmė gyvūnams    

Keičia gyvenamąją vietą ir ieško maisto. Gyvūnai pabėga, slepiasi nuo priešų. Lengviau išvengia pavojų. Svarbus dauginimuisi, nes taip lengviau susirasti dauginimosi partnerį.

Skeletų rūšys   

Hidrostatinis skeletas – skysčiu užpildyta kūno ertmė (turi duobagyviai, kirmelės). Šis skeletas atlieka atraminę funkciją ir pasipriešina raumenų susitraukimui, taip sukurdamas judesį. Egzoskeletas (išorinis skeletas) – esantis gyvūnų kūno išorėje, apsaugo gyvūnus nuo priešų, nepalankių gamtinių sąlygų, išorinio poveikio, atrama gyvūno raumenims (turi molouskai, sraigė, nariuotakojai). Endoskeletas (vidinis skeletas) – padeda išlaikyti didesnę kūno masę, apsaugo gyvybiškai svarbius vidaus organus ir yra apsaugoti išorinių audinių (turi stuburiniai).

Žmogaus šalinimo organai Medžiagų apykaitos atliekų šalinimas Šalinimo funkciją organizme vykdo oda, plaučiai, žarnynas ir šlapimo šalinimo sistema.  Odoje yra prakaito liaukos, per kurias pašalina iš organizmo prakaitas. Jo sudėtyje yra vandens, druskų ir šlapalo.  Plaučių alveolėse pašalinamas didelis CO2 kiekis ir H2O garai.  Pro žarnyną su išmatomis pašalinamos nesuvirškintos maisto liekanos.  Inkstai šalina vandens ir druskų perteklių, azotines atliekas.

Šlapimo šalinimo sistema     

Inkstai – filtruoja kraują, juose iš atneštų medžiagų susidaro šlapimas. Šlapimtakiai – ilgi vanzdeliai, jungiantys inkstus su šlapimo pūsle, jais šlapimas suteka į šlapimo pūslę. Šlapimo pūslė – neporinis maišelio formos organas storomis raumeningomis sienelėms, kuriame kaupiasi ir periodiškai šalinamas į išorę šlapimas. Jo čoa telpa 300 – 500 ml. Šlaplė – pašalinamas šlapimas. Sfinkteris – reguliuoja šlapimo išsiskyrimą.

Nefronas

Inksto struktūrinis ir funkcinis vienetas, kurį sudaro kūnelis ir kanalėlių sistema. Šlapimo susidarymas: 1. Filtracija kapiliarų kamuolėliuose. 2. Atrankinis naudingų medžiagų (gliukozės, amino rūgščių) įsiurbimas proksimaliniame vingiuotame kanalėlyje. 3. Žalingų medžiagų išsiskyrimas distaliniame vingiuotame kanalėlyje. 4. Koncentruoto šlapimo gamyba surenkamajame kanalėlyje.

Homeostazė Homeostazė – dinaminis pastovios gyvo organizmo vidaus terpės palaikymas. Organai, palaikantys homeostazę  Oda – dalyvauja termoreguliacijoje ( pastovios kūno temperatūros palaikymas ir reguliacija).  Plaučiai – palaiko deguonies ir anglies dioksido pusiausvyrą.  Inkstai – dalyvauja vandens ir druskų koncentracijos reguliacijoje.  Kasa ir kepenys – svarbūs reguliuojant gliukozės koncentraciją. Gliukozės koncentracijos reguliavimas

Ekologija Ekologija – mokslas apie gyvų organizmų tarpusavio ryšius bei sąveiką su negyvąja aplinka. E. Warming – (1841 – 1924) ekologijos, kaip mokslo disciplinos pradininkas.

Biologinės organizacijos lygmenys   

Ekosistema – tai yra visi gyvi organizmai (biotinė dalis), sąveikaujantys tarpusavyje ri juos supanti negyvoji aplinka (abiotinė dalis). Bendrija – tai yra skirtingų rūšių organizmų visuma, gyvenančių toje pačioje vietoje ir sąveikaujančių tarpusavyje. Populiacija – tai vienos rūšies individų grupė, gyvenanti tam tikroje teritorijoje.

Ekosistemos Ekosistemos dalys:  Biotinė dalis – tai ekosistemos įvairių rūšių gyvieji organizmai, gyvenantys tam tikroje vietoje.  Abiotinė dalis – tai ekosistemos negyvoji aplinka, būdingos aplinkos sąlygos: vanduo, temperatūra, šviesa, dirva, oras. Funkcinės karalijos:  Gamintojai (autotrofai) – tai organizmai, kurie patys pasigaminaorganines medžiagas iš neorganinių junginių ir jomis aprūpina kitus organizmus. o Fototrofai – vykdo fotosintezę (bulvė, kopūstas, gyslotis). o Chemotrofai – organinių medžiagų sintezei energijos gauna oksiduodami neorganines medžiagas (sierabakterės, gelžbakterės).  Vartotojai (heterotrofai) – tai organizmai, kurie nesugeba pasigaminti organinių maisto medžiagų iš neorganinių, todėl minta kitų organizmų pagamintomis. o Gyvaėdžiai – tai yra organizmaii, kurie minta kitais gyvaisias organizmais (ežys, gyvatė, žvirblis, zylė). Augalėdžiai – minta augalais. Plėšrūnai – minta gyvūnais. Visaėdžiai – minta augalais ir gyvūnais. Parazitai – minta organinėmis medžiagomis.

o o

Skaidytojai – tai yra organizmai (bakterijos, grybai), kurie negyvas ir yrančias organines medžiagas suskaido iki neorganinių junginių. Detritaėdžiai – tai yra smulkūs gyvūnai (sliekai, šimtakojai, moliuskai), kurie minta negyvomis organinėmis medžiagomis, augalų nuokritomis, gyvūnų išmatomis, negyvais kūnais.

Funkcinių karalijų sąveika:  Gamintojai vykdydami fotosintezę gamina organinę medžiagą ir išskiria deguonį.  Gyvaėdžiai minta gamintojų pagaminta organine medžiaga ir kvėpuoja išskirtu deguonimi.  Skaidytojai minta augaline produkcija, kuri tampa nuokritomis.  Skaidytojai suskaido gyvaėdžių lavonus ir išmatas iki mineralinių medžiagų.  Gamintojai pasisavina mineralines medžiagas ištirpusias vandenyje.  Gyvaėdžiai ir skaidytojai kvėpuodami į atmosferą išskiria anglies dioksidą, kurį gamintojai sunaudoja fotosintezės metu organinių medžiagų gamybai. Mikrokosmai – tai laboratorinės ekosistemos, kurios medžiagų iš aplinkos negauna, todėl yra nestabilios ir trumpai egzistuojančios.

Ekologinės bendrijos Ekologinė bendrija – tai yra visi tam tikroje vietoje gyvenantys organizmai. Gamtinės bendrijos:  Didelė rūšinė įvairovė  Vyrauja natūraliai augantys augalai ir gamtoje laisvai gyvenantys gyvūnai.  Mažas konkurentabilumas trap skirtingų rūšių organizmų.  Stabilios, nes vyksta savireguliacija.  Maisto medžiagos cirkuliuoja uždaru ratu.  Netaikomos agrotechnikos priemonės.  Vyrauja gamtinė atranka. Žmogaus sukurtos bendrijos:  Maža rūšinė įvairovė.  Vyrauja kultūriniai augalai.  Didelis konkurentabilumas,nes vyrauja vienos rūšies organizmai.  Nestabilios, nes negali savęs reguliuoti, reikalinga žmogaus priežiūra.  Maisto medžiagų ciklas atliekinis, nes dalis produkcijos prarandama, išvežama su derliumi.  Taikomos agrotechnikos priemonės – dirbama žemė, tręšiama, naikinami kenkėjai ir piktžolės.  Vyrauja dirbtinė atranka.

Bendrijų kaita Sezoninė – kaita trunka vienerius metus, kai bendrija kinta keičiantis metų laikams. Daugiametė – tai kaita trunkanti daug metų, kol viena bedrija nuosekliai pakeičia kitą.  Pirminė – kai bendrija kuriasi pirmą kartą vietovėje, kur nėra dirvožemio (po ugnikalnio išsiveržimo, ant smėlio kopų jūros pakrantėse). Kopų apaugimas:  Vėjas supusto pakrantėje smėlio kopas.  Bangos išmeta ant smėlio organinių medžiagų, kurias suskaido skaidytojai.  Įsikuria kepės ir žoliniia augalai.  Susiformuoja dirvožemis.  Pradeda augti krūmai, medžiai.  Susiformuoja mišrus miškas. 

Antrinė – nauja bendrija kuriasi vietovėje, kur anksčiau egzistavo kita bendrija ir yra susiformavęs dirvožemis (gaisravietė, miško vėjovartoje). Ežero užpelkėjimas:

     

Į ežero vandenį patenka daug organinių medžiagų. Pagausėja vandens augalų, užželia pakrantės. Ant dugno kaupiasi dumblas. Vandens paviršiuje susiformuoja liulantis sluoksnis – plovas. Plovas susijungia su dumblu, susidaro pelkė. Pelkėje formuojasi mišrus miškas.

Mitybos grandinės Mitybos grandinės – tai ryšiai tarp ėdamo ir ėdančio, parodantys, kaskuo maitinasi, kaip perduodamos maisto medžiagos ir energija. Mitybos grandinių rūšys: Gyvaėdžių – grandinės prasideda gamintojais, fotosintetinančiais organizmais. Rodyklės parodo maisto medžiagų ir energijo perdavimo kryptį. Detritaėdžių – grandinės prasideda negyva organine medžiaga, detrito dalelėmis. Mitybos tinkas – tai kelios mitybos grandinės, susijusios trapusavyje mitybos ryšiais.  Mitybos tinklas rodo bendrijos organizmų mitybos ryšius.  Gyvaėdžiai minta keliomis rūšimis organizmų, todėl gyvaėdžių grandinės jungiasi tarpusavyje.  Gali detritaėdžių grandinės organizmą suėsti gyvaėdžių grandinės individas.  Išnykus vienai rūšiai mitybos tinkle, susiformuoja nauji mitybos ryšiai. Mitybos lygmenys – tai yra organizmo vieta mitybos grandinėje, parodanti kuo jis minta.  Pirmas mitybos lygmuo – gamintojai.  Antras mitybos lygmuo – augalaėdžiai, pirminiai vartotojai.  Trečias mitybos lygmuo – mėsėdžiai, plėšrūnai, antriniai vartotojai.  Ketvirtas mitybos lygmuo – mėsėdžių mėsėdžiai, plėšrūnų plėšrūnai, tretiniai vartotojai.

Maisto medžiagų ir energijos perdavimas         

Pirminis energijos šaltinis yra saulės energija. Gamintojai Saulės energiją paverčia organinių medžiagų chemine energija. Augalas dalį energijos suvartoja gyvybinėms funkcijoms atlikti, o likusi energijos dalis verčiama pirmine produkcija. Gyvaėdžiai gauna energiją organinių medžiagų pavidalu. Augalo nuokritos atitenka skaidytojams, jie gauna energiją iš negyvų organinių medžiagų. Energijos perdavimas mitybos grandinėje vyksta su nuostoliais. Energija prarandama su išmatomis, šlapimu, suvartojama kvėpuojant, judant, augant ir išspinduliuojma į aplinką šilumos pavidalu. Mitybos grandinėje sulig kiekvienu vartotoju energijos ir maisto medžiagų kiekis sumažėja apie 10 kartų. Energija keliaudama mitybos grandinėmis, galiausiai virsta šiluma.

Ekologinės piramidės – vaizduoja ryšius tarp organizmų, priklausančių skirtingiems mitybos lygmenims.

Ekologinių piramidžių rūšys:  Produkcijos (biomasės), piramidė, kuri parodo organizmų biomasę tam tikrame mitybos lygmenyje, tenkančią tūrio ar ploto vienetui.  Energijos piramidė, kuri parodo organizmų energijos kiekį tam tikrame mitybos lygmenyje, tenkantį tūrio ar ploto vienetui. Energijos ir produkcijos perdavimui iš žemesnio mitybos lygmens į aukštesnį taikoma 10% taisyklė. Produkcijos ir energijos kiekis su kiekvienu lygmeniu sumažėja 10 kartų.  Skaičių piramidė, kuri parod, koks individų skaičius yra konkretaus mitybos lygmens ploto ar tūrio vienete.

Anglies ir deguonies ciklas Svarbūs procesai:  Fotosintezės metu – augalai iš aplinkos paima anglį, esančią CO2 sudėtyje ir panaudoja gliukozės gamybai, o išskiria deguonį.  Maitinantis anglis mitybos grandine patenka gyvaėdžiams ir skaidytojams.  Puvimo ir skaidymo metu – anglis grįžta į atmosferą.  Kvėpavimo metu – iš aplinkos paimamas O2, o į atmosferą išskiriamas CO2.  Degimo metu – į atmosferą išsiskiria anglis esanti iškastiniame kure: akmens anglyje.

Azoto ciklas Svarbūs procesai:  Azoto fiksacija – tai yra procesas, kurio metu iš oro paimamos azoto dujos ir paverčiamos organine forma. o Fiksacijos būdai: Atmosferinė – žaibuojant, krintant meteoritams azoto junginiai su lietumi patenka ant žemės ir yra asimiliuojami augalų. Pramoninė – azotinių trąšų gamyklose oro azotas cheminiu būdu įjungiamas į azoto trąšas, kurios beriamos į žemę. Biologinė – kai melsvabakterės, gumbelinės bakterijos fiksuoja atmosferoje esančio azoto dujas.  Amonifikacija – procesas, kurio metu nuokritas, išmatas, negyvus organizmus, šlapimą skaido skaidančios bakterijos ir išskiria azotas amonio jonų pavidalu.  Nitrifikacija – procesas, kurio metu nitrifikuojančios bakterijos, aztobakterės oksiduoja amonio jonusį nitritus ir nitratus.  Nitratus įsiurbia iš dirvos augalai ir panaudoja organinių medžiagų gamybai. Augalais minta vartotojai, taip azotas keliauja mitybos grandine.  Denitrifikacija – yra procesas, kai denitrifikuojančios bakterijos nitratus ir amonio jonus paverčia azoto dujomis, kurios vėl patenka į atmosferos orą.

Populiacijos Populiacijos dydis –tai individų skaičius populiacijoje. Populiacijos tankis – tai populiacijos individų skaičius tam tikrame ploto ar tūrio vienete. Populiacijos augimo būdai:  Eksponentinis augimas – esant idealioms sąlygoms su keikviena karta individų skaičius kiek nors kartų padidėja. o Būdingos fazės: Delsimo – kai individų skaičius nedidelis, populiacija negausi. Eksponentinio gausėjimo – kai individų skaičius didėja labai greita.  Logistinis augimas – tai populiacijos augima, kai tam priešinasi aplinka. o Būdingos fazės: Delsimo – kai individų skaičius nedidelis, populiacija negausi. Eksponentinio gausėjimo – kai individų skaičius didėja labai greitai.

Sulėtėjimo – populiacija auga lėčiau. Stabilios pusiausvyros – augimas menkas atba jo nėra, nes naujų organizmų atsiranda tiek kiek ir miršta. Demografinis sprogimas – tai staigus populiacijos individų skaičiaus pagausėjimas, kai populiacija tampa neįprastai didelė:  Kai introdukuojamos naujos rūšys į tas vietoves, kuriose anksčiau jos negyveno.  Kai išnaikinami natūralūs rūšies individų priešai. Ekologinė niša - tai organizmų užimama vieta (buveinė) ir sąveika su kitų rūšių organizmais. Tarprūšiniai santykiai:  Plėšrumas – kai plėšrūnai minta grobiu (aukomis) juos nužudydami. Plėšrūnų populiacija didėja, o aukų mažėja.  Parazitizmas – kai prazitai minta šeimininkais, naudojasi jais kaip buveine, jų nenužudydami. Parazitų populiacija auga, o šeimininkų mažėja.  Mutualizmas – tai dviejų rūšių organizmų abipusiai naudingi santykiai. Abiejų rūšių populiacijos auga.  Komensalizmas – kai vienos rūšies organizmas iš šių santykių turi naudos, o kitos – nepatiria nei naudos, nei žalos. Vienos rūšies populiacijos gausumas auga, o kitos nekinta.  Konkurencija – kai skirtingų rūšių individai varžosi tarpusavyje, nes naudojasi tais pačiais ištekliais, kurių kiekis ribotas. Abiejų rūšių populiacijų individų skaičius mažėja.

Aplinkosauga Ekologinė krizė – ekosistemų normalios veiklos sutrikimas didelėse teritorijose. Prie globalinių problemų priskiriama: šiltnamio efektas, rūgštieji krituliai, dirvos erozija, upių ir ežerų tarša, ozono sluoksnio plonėjimas.

Šiltanmio efektas Šiltnamio efektas sukelia pasaulinį (globalinį) klimato atšilimą dėl padidėjusios CO2 koncentracijos ore. CO2 koncentracijos didėjimo priežastys:  Organinio kuro deginimas, kurio daugiausia sunaudojama energetikos ir transporto sektoriuose.  Miškų naikinimas (jų kirtimas ir gaisrai). Globalinio atšilimo poveikis:  Vyksta klimato kaita, didėja atmosferos temperatūra, dėl to pradeda tirpti ledynai, pakyla jūrų vandens lygis, užliejami sausumos plotai.  Ištirpusių ledynų gėlas vanduo pakeičia vandenynų vandens druskingumą. Rūšys prisitaikiusios prie sūraus vandens nyksta.  Oro cirkuliacija suaktyvėja ir padidėja uraganinių vėjų grėsmė. Oro taršos mažinimo būdai:  Vietoj naftos, anglių naudoti alternatyviuosius energijos šaltinius: saulės, vėjo.  Išsaugoti daugiau žaliųjų plotų.

Rūgštieji krituliai Rūgštieji krituliai susidaro, kai sieros dioksidas (SO2) ir azot oksidai (N2O, NO, N2O3, NO2) patenka į atmosferą, ir susimaišę su vandeniu, virsta rūgštimis. Rūgščiųjų lietų poveikis:  Kultūriniai augalai tampa nebeatsparūs ligoms ir kenkėjams.  Žūsta miškų plotai. Spygliuočiai meta spyglius, tampa neatsparūs šalnoms ir ausroms, juos puola ligos ir kenkėjai.  Iš dirvos išplaunamos augalams būtinos medžiagos: K, Mg, Ca.  Vyksta spartus ežerų vandens rūgštėjimas ir vandens gyvūnijos nykimas.  Iš dirvos į vandenį išplaunami sveikatai pavojingi metalai, pvz.: Hg, Cd, Al.  Vyksta dirvų rūgštėjimas. Ypač nukenčia tam jautrūs skaidytojai: bakterijos, dirvos grybai.

 

Greičiau vyksta statinių, istorinių paminklų, meno kūrinių korozija bei irimas.

Dirvos erozija Tai reiškinys, kai nupustomas arba nuplaunamas viršutinis, derlingiausias dirvožemio sluoksnis. Dirvos eroziją spartina:  Miškų naikinimas, iškirtimas.  Pernelyg intensyvus mineralinių trąšų, pesticidų naudojimas. Erozijos mažinimo būdai:  Nepalikti dirvos plikos, be augalinės dangos.  Žemę įdirbtį minimaliai, mažiau naudoti trąšų, pesticidų.

Upių ir ežerų tarša Eutrofikacija – vandens telkinių užžėlimas, pakrančių uždumblėjimas dėl užterštumo organinėmis atliekomis. Šį procesą spartina į vandenį patekę nitratai ir fosfatai, nuotekos iš kanalizacijų, nuoplovos iš gyvulių fermų, dėl miškų kirtimo padidėjusi dirvožemio erozija. Eutrofikacijos poveikis vandens ekosistemoms:  Padidėjus nitratų ir fosfatų daugėja vienaląsčių dumblių ir prasideda vandens žydėjimas.  Žalia dumblių masė užkloja vandens paviršių (susidaro plovas), nepraleidžia šviesos ir todėl nyksta dugno augalija ir dumbliai.  Vandenyje pradeda trūkti O2.  Dėl deguonies išeikvojimo pradeda dusti žuvys, kiti vandens gyvūnai.  Vyksta bendrijų kaita ir ežeras užpelkėja.

Ozono sluoksnio plonėjimas Ozonas sudaro gyvybiškai svarbų skydą virš Žemės, kuris saugo gyvybę nuo žalingo UV spinduliavimo. Ozono sluoksnį ardo:  Freonai, kurie naudojami šaldytuvuose, kondicionavimo sistemose, aerozoliniuose balionėliuose.  Pažemiui skraidantys lėktuvai, dirbtiniai žemės palydovai. Padidėjusios ultravioletinės spinduliuotės poveikis:  UV spinduliai pažeidžia ląstelių DNR, todėl sutrinka normalus genetinės informacijos perdavimas.  Greitėja organizmo senėjimas.

Aplinkos bioindikatoriai Bioindikatoriai – organizmai, iš kurių buvimo ir gausumo ar nebuvimo tam tikroje aplinkoje sprendžiama apie tos aplinkos savubes, pvz.: vandenų, oro užterštumą.

Užteršto vandens bioindikatoriai:  Siūliniai dumbliai.  Koli grupės bakterijos, kurios į vandenį patenka su išmatomis. Užteršto oro bioindikatoriai:  Oro užterštumui labai jautrios perpės. Smarkiai užterštoje aplinkoje medžių kamienai nekerpėja, beveik visos kerpės išnyksta.  Užterštame ore paruduoja pušų spygliai, nudžiūsta viršūnės.

Biologinės įvairovės išsaugijimo galimybės Biologinė įvairovė – visų vienu metu gyvennačių skirtingų rūšių skaičius. Žmogus turėtų saugoti visas rūšis.

   

Nenaikinti miškų. Kuo mažiau naudoti pesticidų. Riboti žvejybą ir medžioklę. Neteršti oro, vandens, dirvožemio.

Evoliucija Evoliucija – mokslas apie vystymąsi, gyvų organizmų bruožų pokyčius per kartas, apimant ir anujų rūšių atsiradimą. Visi šiuolaikiniai organizmai yra siejami bendros kilmės, o jų įvairovė atsirado dėl milijardus metų trunkančios evoliucijos.

Č. Darvino evoliucijos teorija Čarlzas Darvinas XIXa. Sukūrė evoliucijos teoriją, nurodė evoliucijos varomąsias jėgas:  Paveldimas kintamumas – naujų požymių atsiradimą lemia chromosomų arba genų pasikeitimai, naujos jų kombinacijos palikuonių organizme. Yra dvi paveldimo kintamumo rūšys, tai kombinacinis kintamumas ir mutacinis kintamumas.  Kova dėl būvio – išgyvena ir gali daugintis tik nedidelė individų dalis. Yra trys kovos dėl būvio formos: vidurūšinė, tarprūšinė ir kova su nepalankiomis aplinkos sąlygomis.  Gamtinė atranka – procesas, kai išlieka ir susillaukia palikuonių individai, turintys naudingų tomis sąlygomis paveldimų pakitimų. Kuo aplinkos sąlygos yra stabilesnės, tuo mažiau kinta rūšies populiacijos.

Gamtinė atranka Skiriamos trys gamtinės atrankos rūšys:  Kryptingoji (varomoji) atranka vyksta kai keičiasi aplinkos slygos. Pranašumą turi kraštutinė fenotipo išraiška. Susiformuoja populiacija su kraštinio fenotipo požymiais.  Stabilizuojančioji atranka vyksta tada, kai yra pastovios aplinkos sąlygos. Pranašumų turi labiausiai paplitę tarpiniai fenotipai, o mažiausiai prisitaikę kraštutiniai fenotipai eliminuojami.  Išskiriančioji atranka pasireiškia tada, kai nė viena tos rūšies organizmų grupė neturi didelio pranašumo kovoje dėl būvio. Ši atranka neigiamai veikia su tarpiniais požymiais individus, pirmenybę teikia dviem ar daugiau kraštutinių fenotipų.

Dirbtinė atranka Selekcija – mokslas, tiriantis naujų veislių kūrimą ir senų, jau turimų, gerinimą. Dirbtinė atranka – procesas, kurio metu atrenkami ir kryžminami tie organizmai, kurie turi žmogui naudingų požymių. Veislė – žmogaus išvesta rūšies individų grupė, turinti jam naudingų savybių. Veislės skiriasi daugeliu požymių, bet gali tarpusavyje kryžmintis. Dirbtinės ir gamtinės atrankos palyginimas Dirbtinė atranka Vykdo žmogus, sukuriamos naujos naminių gyvulių ir kultūrinių augalų veislės. Sukurtos veislės yra pritaikytos žmogaus poreikiams ir negalėtų gamtoje egzistuoti, jeigu šiais individais nesirūpintų žmogus.

Gamtinė atranka Vykdo aplinkos sąlygos, atsiranda naujos rūšys. Sukuria rūšis, kurios prisitaikiusios gyventi tam tikromis laukinės gamtos sąlygomis.

Žmogaus evoliucija Remiantis iškastinėmis liekanomis nustatyta, kad žmogaus protėviai yra australopitekai. Iš jų išsivystė sumanusis ir stačiasis, o vėliau ir protingasis žmogus. Žmogaus (homo) genčiai priskiriami:  Sumanusis žmogus (Homo habilis) – smegenų tūris apie 700 – 800 cm3, geriau išsivysčiuosios smegenų srutys, kurios siejamos su kalba.  Stačiasis žmogus (Homo erectus) – smegenų tūris apie 800 – 1000 cm3, naudojosi ugnimi.  Protingasis žmogus (Homo sapiens) – smegenų tūris apie 1300 cm3, gaminosi sudėtingus akmeninius įrankius, mėtydavo ietis. Medžiojo kolektyviai, vartojo kalbą, gyveno mažomis grupelėmis.

Biologinės ir kultūrinės žmogaus evoliucijos požymiai Žmogaus biologinis vystymasis:  Pradėjus vaikščioti 2 kojomis, stuburas išlinko S raidės forma.  Krūtinės ląsta išplatėjo.  Kūno svorio centras atsidūrė dubens srityje.  Kojos padas tapo išgaubtas.  Smegeninė kaukolės dalis padidėjo, veidinė sumažėjo. Žmogaus kultūrinis vystymasis:  Prieš 2 milijonus metų pagaminti pirmieji akmeniniai įrankiai.  Prieš 500 tūkstančių metų pradėta naudoti ugnis.  Prieš 11 tūkstančių metų fiksuojama žemdirbystės pradžia.  Prieš 5 tūkstančius metų atsiranda raštas. Žmogaus kilmės įrodymai:  Paleontologiniai – tai išnykusių organizmų iškasamos fosilijos, pagal kurias galima spręsti apie anksčiau gyvenusių ir dabartinių žmonių panašumas ir skirtumas.  Lyginamosios anatomijos – remiasi įvairių stuburinių gyvūnų ir žmogaus atskirų organų lyginimu. Homologai – tai vienodos sandaros ir kilmės organai, paveldėti iš bendro protėvio, atliekantys skirtingas funkcijas. Rudimentai – organai, kurie tolimųjų protėvių buvo normaliai išsivystę ir funkcionavo, bet vykstant evoliucijai liko tik jų liekanos.  Embriologiniai – organizmų embrionų vystymosi panašumai, kurie padeda įrodyti evoliucijos procesą ir išaiškinti organizmų giminystę. Besivystančių gemalų panašumas mažėja, kai pradeda ryškėti besivystančių embrionų požymiai, būdingi klasei ir pagaliau rušies gyvūnai.

Rūšis XVII a. Karlas Linėjus sukūrė mokslinių rūšies pavadinimų sistemą lotynu kalba. Rūšies pavadinimas dvinaris, nes susideda iš 2 žodžių: Pirmas žodis apibūdina gentį, kuriai priklauso tas organizmas. Antras žodis – tos genties rūšiai būdingas epitetas. Rūšis – tai visuma vienos kilmės individų, pasižyminčių tam tikromis sandaros ir funkcinėmis ypatybėmis, gyvenančių tam tikrame areale, galinčių tarpusavyje kryžmintis ir turėti vaisingų palikuonių.

Organizmų įvairovė 

Visi Žemėje gyvenantys ir turintys ląstelinę sandarą organizmai priskiriami prie vienos iš 5 karalysčių: o Monerų ( prokariotiniai judrūs arba nejudrūs, maistą siurbiantys arba fotosintetinantys, belyčiai, vienaląsčiai). o Protistų (eukariotiniai, siurbiantys, ryjantys maistą, kai kurie fotosintetinantys, vienaląsčiai arba daugialąsčiai). o Grybų (eukariotiniai, nejudrūs, siurbiantys maistą, daugialąsčiai). o Augalų (eukariotiniai, nejudrūs, fotosintetinantys, daugialąsčiai). o Gyvūnų (eukariotiniai, judrūs, ryjantys maistą, lytiškai diferencijuoti, daugialąsčiai).



Taip pat Žemėje aptinkama neląstelinė gyvybės forma – virusai.

Augalai

Gyvūnai Karalystė

Skyrius

Tipas Klasė

Eilė

Būrys Šeima Gentis Rūšis

Dviskilčių ir vienaskličių klasių palyginimas Sėkla Lapai Stiebas Šaknys Žiedas

Vienaskilčiai Viena sėklasklitė Gyslotumas lygiagretus Indų kūneliai stiebo skerspjūvyje netvarkingai išsibarstę Kuokštinės Žiedo dalių skaičius – trijų kartotinis

Dviskilčiai Dvi sėklaskiltės Gyslotumas tinkliškasis Indų kūneliai stiebo skerspjūvyje išsidėsto aiškiais ratais Liemeninės Žiedo dalių skaičius – keturių ar penkių kartotinis

http://www.mokslobaze.lt/darbo-atsiuntimas/