Es Materialines Teises Konspektas

II DALIS. ES MATERIALINĖ TEISĖ I tema. Europos Bendroji ( vidaus) rinka Europos pokario integracija, paskatinusi Europos anglių ir plieno, Europos atominės energetikos ir Europos ekonominės bendrijos kūrimąsį, kilo greičiau ne iš ideologinių sumetimų, bet iš akivaizdaus būtinumo atstatyti sugriautą Europos ekonomiką. Nenuostabu, kad šių ekonominių paskatų rezultate, Europos ekonominė bendrija įsipareigojo pagrindiniam tikslui – bendrosios rinkos sukūrimui. 1.1. Ekoniminės integracijos formos ir vidaus rinka Tarptautinėje ekonominėje integracijoje galima išskirti keletą pagrindinių regioninės ekonominės integracijos formų. Laisvosios prekybos erdvė arba zona. Muitų ir kiekybinių apribojimų (kvotų) panaikinimas prekybai produkcija, pagaminta valstybėse, kurios yra laisvosios prekybos zonos narės. Laisvosios prekybos zonos narės išsaugo savo individualų prekybos politikos ir muitų suverenumą trečiųjų valstybių atžvilgiu. Laisvosios prekybos zonos dažniausiai apsiriboja pramonės produkcija, o žemės ūkio produkcija didžiąja dalimi yra atsieta nuo laisvosios prekybos. Muitų sąjunga. Laisvosios prekybos zona bei valstybių-narių prekybinio ir muitų suvereniteto trečiųjų šalių atžvilgiu atsisakymas, tame tarpe bendro muitų tarifo įvedimas trečiųjų valstybių atžvilgiu. Muitų sąjunga ir laisvosios prekybos zona susijusios tik su prekių judėjimu. Bendroji (vidaus) rinka. Bendrojoje rinkoje galioja ne tik laisvosios prekybos zonos taisyklės, o taip pat suderinta išorės prekybos politika, bet taip pat panaikinami tarpusavio prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimo apribojimai. Bendrąją rinką sudaro dvi dalys: vidaus rinka, kuri siejasi su minėtomis keturiomis laisvėmis, kurios taikomos tarp vidaus rinkos valstybių narių, o taip pat išorinis aspektas, kuris visų pirma apima bendro rėžimo trečiųjų šalių atžvilgiu nustatymą. Be to, pradedamos bendrai vystyti kai kurias ekonominės politikos kryptys. Ekonominė sąjunga. Ekonominė sąjunga apima visų aukščiau minėtų regioninės integracijos procesų metu pasiektus rezultatus, be to, valstybės-narės derina ekonominę politiką. Pradedamos derinti ir kitos politikos kryptys – regioninė, socialinės politika, veikia bendra fiskalinė politika (pvz., pinigų sąjunga). 1.2. Europos Bendrijos vidaus rinkos laisvės Remiantis Sutarties įkuriančios Europos Bendriją 14 str. Bendrijoje yra sukuriama vidaus rinka: 14 straipsnis (ex 7a straipsnis) 1. Bendrija imasi priemonių, kad vadovaujantis šio ir 15 bei 26 straipsnių, 47 straipsnio 2 dalies, 49, 80, 93 bei 95 straipsnių nuostatomis ir nepažeidžiant kitų šios Sutarties nuostatų iki 1992 m. gruodžio 31 d. būtų palaipsniui sukurta vidaus rinka. 2. Vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal šios Sutarties nuostatas užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas. 3. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kvalifikuota balsų dauguma nustato gaires ir sąlygas, reikalingas tolydžiai pažangai visuose atitinkamuose sektoriuose užtikrinti. Vidaus rinką gali pažeisti įvairūs valstybių narių nustatyti apribojimai ar kliūtys. EB sutartimi buvo siekiama šiuos apribojimus ir kliūtis panaikinti: 3 straipsnis (ex 3 straipsnis) 1. Siekiant 2 straipsnyje iškeltų tikslų, kaip numatyta šioje Sutartyje ir laikantis joje nustatytų terminų, Bendrijos veiklos sritys yra šios: ... c) vidaus rinka, kurioje tarp valstybių narių panaikinamos kliūtys laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui; EB sutartis tiek laisvame prekių judėjime, draudžiant kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemones (28 str. ir 29 str.), tiek steigimosi laisvėje, paslaugų teikimo laisvėje, tiek ir kapitalo judėjimo laisvėje (43 str, 49 str.56 str.) įtvirtina platų apribojimų draudimą – draudžiami tiek diskriminuojantys, tiek nediskriminuojantys apribojimai. Vienoje iš asmenų judėjimo laisvės sudėtinių dalių – darbuotojų judėjimo lasivėje – EB sutartis teįtvirtino draudimą diskriminuoti (39 str. 2 d.), tačiau sekant Europos teisingumo teismo jurisprudenciją, darytina išvada, kad ir darbuotojų judėjime turėtų būti taikomas tiek diskriminuojančių, tiek ir nediskriminuojančių priemonių draudimas. Kai kurie autoriai išskiria plačiąją ir siaurąją apribojimų draudimo sampratas. Plačiąja prasme apribojimų draudimas apima draudimą nustatyti ir taikyti tiek diskriminuojančias, tiek ir nediskriminuojančias kliūtis. Šia 1

prasme apribojimų draudimas skirstytinas į diskriminuojančio pobūdžio apribojimų draudimą ir nediskriminuojančio pobūdžio apribojimų draudimą. Siaurąja prasme apribojimų draudimas reiškia tik nediskriminuojančių priemonių draudimą. Kitaip tariant, pastarieji autoriai aiškiai išskiria draudimą diskriminuoti kaip nepatenkantį į apribojimų draudimo sąvoką. 1.3. Diskriminacijos sąvoka EB sutartyje įtvirtinamas bendras diskriminacijos dėl pilietybės draudimas, tačiau pati diskriminacijos sąvoka nepateikiama: 12 straipsnis (ex 6 straipsnis) Šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei. Taryba 251 straipsnyje nustatyta tvarka gali priimti tokią diskriminaciją draudžiančias teisės normas. Bendriausia prasme diskriminaciją apibrėžė Teismas, pažymėdamas, kad diskriminacija yra tie atvejai, kuomet esant vienodom aplinkybėms asmenys yra traktuojami skirtingai, o esant skirtingoms aplinkybėms – traktuojami vienodai, išskyrus atvejus, jei toks traktavimas yra objektyviai pateisinamas. Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant nustatyti diskriminaciją, būtina visų pirma įsitikinti, ar galima atitinkamas situacijas lyginti. Jei situacijų lyginti nėra galima, nėra galimybės nustatyti ir diskriminacijos buvimo. Tokiu atveju reikėtų nustatyti, ar nagrinėjama situacija neįtvirtina nediskriminuojančių ribojimų, kurie yra draudžiami EB teisės. Išskiriama tiesioginė arba atviroji ir netiesioginė arba paslėptoji diskriminacija. Tiesioginė arba atviroji diskriminacija yra tais atvejais, kai teisės normoje įtvirtinta diskriminuojanti taisyklė dėl asmens pilietybės (laisvo asmenų judėjimo atžvilgiu) ar prekės kilmės (laisvo prekių judėjimo atžvilgiu). Netiesioginė arba paslėptoji diskriminacija yra atvejai, kai teisės normoje įtvirtinama diskriminuojanti taisyklė dėl kitų nei pilietybė ar prekės kilmė priežasčių, arba kaip teigia Teismas „...nors ir taikant kitokius diferencijavimo kriterijus nei pilietybė iš esmės siekiant to paties rezultato“[1]. Kitaip tariant, dėl tokios taisyklės taikymo vietos piliečiai ar prekės atsiduria palankesnėje padėtyje nei užsieniečiai ar importuotos prekės. 1.4. Valstybių taisyklės, ribojančios pagrindines laisves Kaip jau buvo minėta, jei nėra galima palyginti situacijų, o taip pat ir kitais atvejais (pvz., siekiant nustatyti, ar galima pateisinti ribojimą nustatančią valstybės taisyklę), būtina tirti, ar konkreti situacija nesukuria ribojimų, neleidžiamų remiantis EB teise. Šalia diskriminuojančių situacijų skirstymo į tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją, ribojančios valstybės taisyklės skirstomos į vienodai ir skirtingai taikomas taisykles. Šį skirstymą laisvame prekių judėjime įtvirtino Europos Komisijos 1970 m. sausio 19 d. direktyva Nr. 70/50/EEB[1], kurioje buvo nustatyta, kad skirtingai taikomos priemonės, “t.y. kitokios nei tos, kurios taikomos ir vietinės gamybos prekėms” (direktyvos 2 str. 2 ir 3 dalys), o vienodai taikomos priemonės, t.y. kurios vienodai taikomos tiek vietinės gamybos, tiek ir importuojamoms prekėms. (direktyvos 2 str. 1 dalis, 3 str.). Ši klasifikacija atsirado būtent tuo metu, kai Teismas vietoje diskriminacijos draudimo doktrinos pradėjo taikyti apribojimų draudimo doktriną, siekiant atskirti situacijas, kai taisyklė taikoma vienodai tiek užsieniečiui (užsienio prekei), tiek ir vietos piliečiui (prekei), nuo tų situacijų, kuriose užsieniečiai (užsienio prekės) traktuojami skirtingai, nei vietos piliečiai (prekės), nes pastaroji situacija paprastai sukuria vidaus rinką labiau ribojančias taisykles. Iš principo, vidaus rinkos laisvėse yra draudžiamos valstybės, bet ne privačių asmenų taisyklės. Privačių asmenų nustatytos vidaus rinkos kliūtys kontroliuojamos konkurencijos teisės reikalavimais, nors konkurencijos taisyklėmis taip pat galima ginčyti ir kai kurias valstybės taisykles. Visgi EB teisė tam tikrais atvejais suteikia teisę valstybėms narėms riboti EB teisėje įtvirtintas laisvo prekių, asmenų, kapitalo ir paslaugų teises, taikant net ir diskriminacinio pobūdžio apribojimus, tačiau toks ribojimas turi tenkinti ribojimo pagrįstumo sąlygas. Ribojimo pagrįstumo sąlygos plačiaja prasme reiškia tiek išimtis, nustatytas Europos Bendrijos sutartyje, tiek ir pagrįstumo sąlygas, nustatytas Europos teisingumo teismo. Analizuodamas konkrečias bylas Teismas konstatuoja kai kurių valstybės taisyklių nesuderinamumą su EB teise: EB teisė draudžia nustatyti ir taikyti taisykles, be to, EB teisė neįgalina jų pateisinti ribojimo pagrįstumo sąlygomis. Įgyvendindama EB teisės reikalavimus, valstybė narė privalo veikti (pavyzdžiui, direktyvų atveju) arba susilaikyti nuo veikų, kurios pažeistų EB teisę (pavyzdžiui, kai tam tikra sritis reguliuojama reglamentu). Teismo nuomone, EB teisė nėra tinkamai įgyvendinama ir tais atvejais, kai Bendrijos teisėje įtvirtintos teisės valstybėje narėje suteikiamos administracinių institucijų valia: šios teisės turi būti aiškiai suteiktos asmenims, o šie turi turėti teisę remtis šiomis teisėmis nacionaliniuose teismuose.

2

II tema. Laisvas prekių judėjimas Bendrijos pagrindas yra vidaus arba bendroji rinka, kurioje centrinę vietą užima laisvas prekių judėjimas. Prekybai tarp valstybių narių skatinti ir sukurti bendrą prekybos erdvę visų pirma buvo būtina panaikinti muitus – vieną seniausių rinkos apsaugos priemonių. Todėl Sutartyje buvo įtvirtintas bendrosios (vidaus) rinkos sukūrimas: 23 straipsnis (ex 9 straipsnis) 1. Bendrija grindžiama visą prekybą prekėmis apimančia muitų sąjunga, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei visi jiems lygiaverčiai mokesčiai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendras muitų tarifas. Muitų sąjungos apibrėžimas suponuoja vidinį ir išorinį aspektus: a. vidinis aspektas – uždraudžiami importo ir eksporto muitų mokesčiai bei jiems lygiaverčiai mokesčiai 25 straipsnis (ex 12 straipsnis) Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami importo ir eksporto muitai ar jiems lygiaverčiai mokesčiai. Šis draudimas galioja ir fiskalinio pobūdžio muitams. b. išorinis aspektas – santykiuose su trečiosiomis šalimis nustatomi bendri muitų tarifai, kurie yra dalis bendrosios prekybos politikos: 26 straipsnis (ex 28 straipsnis) Pagal bendrąjį muitų tarifą mokėtinus muitus remdamasi Komisijos pasiūlymu ir spręsdama kvalifikuota balsų dauguma nustato Taryba. 133 straipsnis (ex 113 straipsnis) 1. Bendra prekybos politika grindžiama vienodais principais, ypač keičiant muitų tarifų normas, sudarant muitų tarifų ir prekybos susitarimus, siekiant suvienodinti liberalizavimo priemones, eksporto politiką ir prekybos apsaugos priemones, kurios, pavyzdžiui, taikytinos dempingo ar subsidijų atvejais. Tačiau vien muitų draudimais ir bendrąja prekybos politika (muitų sąjungos įkūrimu) laisvo prekių judėjimo užtikrinti nėra įmanoma. Europos Bendrijos valstybės narės taip pat įsipareigojo pašalinti kvotas bei bet kokias užslėptas netarifinio pobūdžio kliūtis, įvardindamos tai kiekybiniais importo apribojimais ir lygiaverčio poveikio priemonėmis: 28 straipsnis (ex 30 straipsnis) Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. 29 straipsnis (ex 34 straipsnis) Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai eksporto apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. Muito mokesčio draudimas užtikrino tik vieno, nors ir ypač svarbaus tarptautinėje prekyboje, mokesčio panaikinimą. Buvo būtina uždrausti visus kitus mokesčius, kuriuos valstybės narės galėtų įvesti, siekdamos apsaugoti savo rinką, sukurdamos palankesnes sąlygas valstybėje narėje pagamintų prekių pardavimui ir apsunkindamos kitose valstybėse narėse pagamintų prekių prekybą. Todėl Sutartyje buvo įtvirtintas draudimas nustatyti kitus mokesčius, kurie būtų daugiau palankūs vietinėms, nei kitų valstybių narių prekėms: draudžiama tokia vidaus mokesčių sistema, kurioje mokesčiai įvežamai prekei būtų didesni nei panašiai vietinei prekei arba suteikia vietinėms prekėms netiesioginę apsaugą: 90 straipsnis (ex 95 straipsnis) Jokia valstybė narė tiesiogiai ar netiesiogiai neapmokestina kitų valstybių narių gaminių jokiais savo vidaus mokesčiais, didesniais už tuos, kuriais ji tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestina panašius vietinius gaminius. Be to, jokia valstybė narė neapmokestina kitų valstybių narių gaminių tokio pobūdžio vidaus mokesčiais, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą kitiems gaminiams. Apibendrinant, laisvame prekių judėjime nustatomas draudimas valstybėms narėms taikyti tam tikras taisykles, ribojančias laisvą prekių judėjimą. Išskirtinos keturios tokių taisyklių grupės: 1. Muitų mokesčių bei lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų, nustatytų tarp valstybių narių, draudimas (25 str.); 2. Vidaus mokesčių sistemos, kitų valstybių narių prekes apmokestinančios daugiau, nei vietines prekes, draudimas (90 str.); 3. Kiekybinių eksporto ir importo apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių draudimas (28, 29 str.). 4. Bendrų muitų tarifų, santykiuose su trečiosiomis šalimis, nustatymas ir atitinkamas draudimas vienašališkai valstybei nustatyti muitų tarifus su trečiosiomis valstybėmis (23 str. 1 d.). 3

Šios taisyklės neretai klasifikuojamos į fiskalinius (mokestinius arba tarifinius) ir nefiskalinius (nemokestinius arba netarifinius) apribojimus. Prie fiskalinių priskiriami muitų mokesčiai ir rinkliavos, turinčios lygiavertį poveikį bei vidaus mokesčiai (23-25 ir 90 str.), o prie nefiskalinių arba kiekybinių – kiekybiniai apribojimai ir priemonės turinčios lygiavertį poveikį (28 ir 29 str.). Kaip jau minėta, laisvas prekių judėjimas užtikrinamas draudžiant atitinkamas valstybės narės taisykles. Draudimas nustatyti prekybą ribojančias priemones yra taikomas tiek įstatymų leidžiamosioms, tiek vykdomosioms, tiek teisminėms institucijoms. Draudimas taikomas tiek centrinės valdžios, tiek ir vietinės valdžios institucijoms, nepaisant to ar valstybė yra unitarinė ar federacinė. Draudimas nustatyti laisvo prekių judėjimo apribojimus gali būti taikomas ir įmonėms, jei jos yra susijusios su valstybe: pavyzdžiui, valstybė skiria priežiūros organo narius, administracijos vadovą bei iš dalies finansuoja minėtos įmonės veiklą. Net ir neprivalomos valstybės narės ar minėtų įmonių nustatytos priemonės, jei jos gali paveikti prekybininkų ir vartotojų elgesį toje valstybėje, ir tuo sužlugdyti Bendrijos tikslus, pažeidžia laisvo prekių judėjimo taisykles. Muitų ir lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų atžvilgiu (Sutarties 25 str.) Teismas yra dar griežtesnis: pripažįsta, kad valstybė pažeidžia Sutartį net ir tais atvejais, jei minėtus mokėjimus nustato su valstybe nesusiję privatūs asmenys. Dubois byloje[1] privačiam asmeniui buvo suteikta teisė vykdyti importo ir eksporto procedūras. Teismas pripažino, kad valstybė pažeidė savo įsipareigojimus pagal Sutartį ir neužtikrino savo finansinių įsipareigojimų nustatytų Sutartyje, nes šis privatus asmuo importo ir eksporto procedūrų kaštus sutartinių santykių pagrindu „perleisdavo“ importuotojams. 1998 m. gruodžio 7 d. Taryba priėmė reglamentą Nr. 2679/98 dėl vidaus rinkos funkcionavimo, susijusio su laisvu prekių judėjimu tarp valstybių narių, kuriame "kliūtis" laisvai prekybai apibrėžiama, kaip prekių laisvą judėjimą tarp valstybių narių ribojanti kliūtis, kuri priskirtina valstybei narei, nepaisant to, ar tai pasireiškia jos veikimu ar neveikimu, galinčiu pažeisti Steigimo sutarties 28-30 straipsnius, ir kuri: a) gali visiškai sužlugdyti laisvą prekių judėjimą fiziškai ar kitaip neleidžiant, delsiant ar nukreipiant prekių importą į valstybę narę, eksportą iš jos ar jų gabenimą tokia valstybe nare, b) padaro didelių nuostolių privatiems asmenims, ir c) reikalauja imtis neatidėliotinų veiksmų, kad toks žlugdymas arba nuostoliai nebesitęstų, nedidėtų ar nestiprėtų; 1 straipsnio 2 dalis apibrėžia neveikimo sampratą. “Neveikimas" suprantamas, kaip padėtis, kai dėl kliūties, atsiradusios dėl fizinių asmenų veiksmų, valstybės narės kompetentingos institucijos nesiima visų reikalingų ir tinkamų jų kompetencijai priklausančių priemonių tam, kad tokia kliūtis būtų pašalinta ir būtų užtikrintas laisvas prekių judėjimas jų teritorijoje. Šios nuostatos įtvirtinimui turėjo įtakos “Ispanijos braškių” byloje[2], kurioje Teismas pripažino Prancūziją pažeidusią EB teisę dėl to, kad ji nesėmė visų būtinų ir proporcingų priemonių, kurių galėjo imtis, tam, kad būtų užkirstas kelias laivo prekių judėjimo pažeidimams jos teritorijoje (Prancūzija delsė nutraukti privačių asmenų veiksmus prieš Italijos ir Ispanijos vežėjus, importuojančius vaisius). Reglamente taip pat numatyta pareiga valstybei pranešti Komisijai apie bet kokią kliūtį ar pavojų laisvam prekių judėjimui, imtis visų reikalingų ir tinkamų priemonių užtikrinti laisvą prekių judėjimą valstybėje narėje ir informuoti apie tas priemones Komisiją. Komisija įsipareigoja nedelsiant pateikti gautą informaciją kitoms valstybėms narėms. Komisijai taip pat suteikiama teisė, manant, kad valstybėje narėje atsirado kliūtis laisvam priekių judėjimui, pranešti suinteresuotai valstybei narei priežastis, kuriomis remdamasi Komisija padarė tokią išvadą, ir prašyti ją imtis visų reikalingų ir tinkamų priemonių minėtai kliūčiai pašalinti per numatytą laiką. Valstybė narė privalo per 5 dienas nuo Komisijos pranešimo: 1) informuoti Komisiją apie veiksmus, kurių ji ėmėsi arba ketina imtis arba 2) pateikti argumentuotą paaiškinimą, kodėl nėra kliūties, pažeidžiančios Steigimo sutarties 28-30 straipsnius. 2.1. Prekės sąvoka Laisvo prekių judėjimo objektas – prekės. Europos Bendrijos sutartis nepateikia prekės apibrėžimo. Europos Bendrijos muitinės kodeksas prekės sąvoką pateikia tik prekių kilmės ar įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją aspektu, tačiau nepateikia visaapimančios prekės sąvokos.[1] Visgi savaime suprantama, kad objektai, kurie klasifikuojami Europos Bendrijos muitų teisės dokumentuose, pripažintini prekėmis. Europos teisingumo teismas prekių sąvoką pateikė Commission v Italy (meno vertybių) byloje, kurioje prekes apibrėžė kaip produktus, kurie gali būti įvertinti pinigais ir kurie gali būti prekybinių sandorių objektu[2]. Prekių sąvoka apima tiek prekes, kurios turi istorinę ir meninę vertę, tiek monetas ir banknotus, jei jie nėra teisėta atsiskaitymo priemonė valstybėse narėse (pastaruoju atveju monetos ir banknotai bus laisvo kapitalo judėjimo objektu). Beje, atkreiptinas dėmesys į “įvertinimo pinigais” elementą, išplėtotą Commission v 4

Belgium (Wallonian waste) [3] byloje, kurioje atliekos, nesvarbu ar tinkamos perdirbti, ar ne, buvo pripažintos prekėmis. Siekiant apibrėžti prekes kartais taip pat būdavo naudojama materialaus objekto sąvoka: prekės turi materialių fizinių savybių arba yra materialus objektas. Šią nuomonę taip pat patvirtina Sacchi [4] bei Debauve bylos, pagal kurias televizijos signalų perdavimas buvo įvertintas kaip paslaugų teikimas. Tuo tarpu prekyba filmų įrašais (materialiame pavidale) buvo pripažinta laisvo prekių judėjimo dalyku. Prekės kaip materialaus objekto sampratoje yra įtvirtinta ir kai kurių išimčių: Teismas, ko gero, siekdamas vienodai reglamentuoti energijos šaltinius (tame tarpe ir žaliavas – dujas, naftą), elektrą pripažino preke. Laisvo prekių judėjimo normos taikomos ir gaminiams, įvežtiems iš trečiųjų šalių, tačiau kurie yra laisvojoje apyvartoje Bendrijoje. Gaminio, esančio laisvojoje apyvartoje sąvoką apibrėžia Sutarties 24 straipsnis: 24 straipsnis (ex 10 straipsnis) Iš trečiosios šalies įvežti gaminiai laikomi valstybėje narėje esančiais laisvoje apyvartoje, jei toje valstybėje narėje yra atlikti importo formalumai ir sumokėti mokėtini muitai arba jiems lygiaverčiai mokesčiai ir jei tokie už juos sumokėti muitai ar mokesčiai, visi ar tik jų dalis, nebuvo grąžinti. 2.2. Muitai ir lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai EB sutartis įtvirtina importo ir eksporto muitų ar lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų draudimą: 25 straipsnis Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami importo ir eksporto muitai ir lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai. Šis draudimas galioja ir fiskalinio pobūdžio muitams. Muitas yra rinkliava, nustatoma remiantis tarifu, kuris įtvirtina mokesčio dydį, importuotojo mokėtiną valstybei, į kurią importuojama. Vadovaujantis šiuo požiūriu, muito sąvoka apims ne tik tuos mokesčius, kuriuos valstybė aiškiai apibrėžė kaip muitą, tačiau ir tuos, kurie tenkina šį Teismo apibrėžimą. Visgi siūlytina muito mokesčio apibrėžimo tikslais vadovautis Europos Bendrijos muitinės kodekso ir konkrečios valstybės nacionalinės teisės normomis. Jei tokios normos neapibrėžia mokesčio kaip muito mokesčio, tai toks mokestis bus arba lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas, arba vidaus mokestis. Rinkliavos ir mokesčiai, kurie, pakeistami prekės kainą, turi tą patį ribojantį poveikį laisvam prekių judėjimui kaip ir muito mokestis, yra lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai. Lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų draudimas papildo draudimą nustatyti muito mokesčius, uždrausdamas tokiomis priemonėmis sukuriamas prekybos kliūtis. Kitaip tariant, tai yra tie mokesčiai ir mokėjimai, kurie pagal Europos Bendrijos muitinės kodeksą ir konkrečios valstybės nacionalinę teisę nėra priskirti muito mokesčiams, tačiau yra itin panašūs į muito mokestį, nes turi tą patį ribojantį poveikį laisvam prekių judėjimui. Teismo žodžiais, bet koks piniginis privalomasis mokėjimas, kad ir koks mažas, nepaisant jo paskirties ir taikymo būdo, jeigu jis yra nustatomas vienašališkai, remiantis tuo, kad prekės kirto sieną, net jei tikslas nėra diskriminuoti ar apsaugoti vietinę prekę yra lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas.[1] Lygiai taip pat kaip ir muito atveju, kai tik yra nustatomas lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas, jis negali būti taikomas, nes prieštarauja Bendrijos teisei, kitaip tariant, yra neteisėtas per se. Taigi vieni svarbiausių lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų požymių yra tai, kad jis turi ribojantį poveikį laisvam prekių judėjimui, nustatomas vienašališkai ir dėl to, kad prekė buvo pergabenta per sieną. Teismas pripažino lygiaverčio poveikio privalomuoju mokėjimu inter alia statistikos tikslais renkamą mokestį, mokestį už meno, istorijos, archeologijos ar etnografinio pobūdžio prekių eksportą, mokestį už veterinarinį ar sanitarinį patikrinimą, pašto rinkliavą už siuntinio pateikimą muitinės tikrinimui. Visgi tam tikrais atvejais rinkliava nebus pripažinta lygiaverčio poveikio privalomuoju mokėjimu, nors ji ir tenkins visas aukščiau paminėtas sąlygas. Mokestis nebus pripažįstamas lygiaverčio poveikio privalomuoju mokėjimu, jei jis yra užmokestis pagal komercinį sandorį už importuotojui ar eksportuotojui suteiktas paslaugas, proporcingas paslaugos kainai, be to, suteikia konkrečios naudos importuotojui. Visgi dažniausiai Teismas atmesdavo valstybių narių argumentus, kad mokestis tėra užmokestis už paslaugas, nes mokestis nesuteikdavo konkrečios naudos konkrečiam importuotojui: paslauga bendrųjų interesų užtikrinimui, paslauga visiems importuotojams ar bendra nauda visai ekonomikai ar visuomenei nepripažintina, kaip konkreti nauda konkrečiam importuotojui.

5

2.3. Vidaus mokesčiai Sutarties 90 str. draudžia diskriminuojantį kitų valstybių narių prekių bei protekcionistinį vietos kilmės prekių apmokestinimą. Kaip jau buvo minėta, šis draudimas taikomas ir trečiųjų šalių prekėms, esančioms laisvojoje apyvartoje Bendrijoje. 90 straipsnis (ex 95 straipsnis) Jokia valstybė narė tiesiogiai ar netiesiogiai neapmokestina kitų valstybių narių gaminių jokiais savo vidaus mokesčiais, didesniais už tuos, kuriais ji tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestina panašius vietinius gaminius. Be to, jokia valstybė narė neapmokestina kitų valstybių narių gaminių tokio pobūdžio vidaus mokesčiais, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą kitiems gaminiams. Diskriminacinio apmokestinimo draudimo tikslas – užtikrinti laisvą prekių judėjimą, užkertant kelią bet kokiems fiskalinio pobūdžio apribojimams, kurie nėra muito mokestis ar lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas. Sutarties 90 str. užkerta kelią bet kokiems pažeidimams, kurie galėtų kilti dėl fiskalinio pobūdžio priemonių taikymo, uždraudžiant importuojamų produktų apmokestinimą vidaus mokesčiais, didesniais už tuos, kurie taikomi vietos produktams arba apmokestinimą tokiais vidaus mokesčiais, kurie suteikia apsaugą vietos gaminiams. Ši norma papildo draudimą nustatyti muito mokesčius ir lygiaverčio poveikio privalomuosius mokėjimus ir užtikrina visišką vidaus mokesčių sistemos neutralumą vietinių ir importuojamų prekių atžvilgiu. Svarbu pabrėžti, kad Sutarties 90 str. neužtikrina mokesčių režimų sulyginimo tarp valstybių narių bei nesuteikia teisės Bendrijai harmonizuoti valstybių narių vidaus mokesčių[1], tačiau draudžia bet kokią mokesčių sistemą, kuri diskriminuoja importuojamas prekes arba suteikia netiesioginę apsaugą vietinėms prekėms. Sutarties 90 str. veikia tiesiogiai. Juo draudžiama tiek tiesioginė, tiek netiesioginė diskriminacija. Valstybės narės nustatomi vidaus mokesčiai turi būti taikomi tokiu būdu, kad išvengtų bet kokios galimybės diskriminuoti ir, kaip jau buvo minėta, užtikrintų visišką vidaus mokesčių neutralumą importuojamų ir vietinių prekių atžvilgiu. Visgi draudimas netaikomas nacionalinių prekių apmokestinimui didesniais mokesčiais nei kitų valstybių narių ar trečiųjų valstybių narių prekių, taip pat ir tokiam apmokestinimui, kuris suteikia netiesioginę apsaugą kitų valstybių narių ar trečiųjų valstybių narių prekėms. Sutartis taip pat neįpareigoja valstybių narių nustatyti palankesnės apmokestinimo sistemos kitų valstybių narių prekėms nei valstybėje narėje pagamintoms. 2.3.1. Vidaus mokesčio sąvoka Bendriausia prasme mokesčiai apibūdinami kaip piniginė prievolė valstybei, pabrėžiant jų individualiai netalygintiną pobūdį ir privalomumą.[1] Europos Sąjungoje kol kas yra harmonizuoti kai kurie netiesioginiai mokesčiai: pridėtinės vertės mokestis, akcizai mineralinei alyvai, alkoholiui ir tabakui, kt. ir nedidelė dalis tiesioginių mokesčių, nors pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta siūlymų visiškai sulyginti valstybių narių mokesčių sistemas. Vidaus mokesčių draudimas pagal Sutarties 90 str. apima ne tik netiesioginius mokesčius, bet ir visus kitus sistemiškai taikomus mokesčius, tačiau tik tuos, kuriais diskriminuojami importuojami produktai. Jis taikomas ne tik tiems mokesčiams, kuriais apmokestinamos importuojamos prekės arba pats importuotojas bet ir tiems mokesčiams, kurie taikomi prekes eksportuojant. Be to, į diskriminacijos vidaus mokesčiais draudimą patenka ne tik patys mokesčiai, bet ir taisyklės dėl tokio mokesčio taikymo (surinkimo) bei vertė, nuo kurios paskaičiuojamas mokestis (mokesčio bazė), taip pat mokesčių lengvatos: jei mokesčių lengvata suteikiama vietinėms prekėms, tokia pati lengvata turi būti suteikiama ir importuojamai prekei. Vienas ir tas pats mokestis gali būti kvalifikuojamas tik pagal vieną kategoriją: arba tai yra muitas, lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas arba vidaus mokestis. Todėl ypač svarbu skirti vidaus mokesčius nuo muitų ir lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų. Pagrindinis lygiaverčio poveikio privalomųjų mokesčių ir vidaus mokesčių skirtumas yra tas, kad lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas nustatomas tik importuojamoms prekėms, o vidaus mokestis sistemiškai taikomas tiek importuojamoms, tiek ir vidaus prekėms. Mokesčio pripažinimas vidaus mokesčiu ar muitu bei lygiaverčio poveikio privalomuoju mokėjimu sukelia skirtingas pasekmes. Pakanka rinkliavą kvalifikuoti kaip muitą ar lygiaverčio poveikio privalomąjį mokėjimą ir ji pripažįstama neteisėta. Jei mokestis kvalifikuojamas kaip vidaus mokestis, tai pats mokestis nėra neteisėtas savaime. Vidaus mokesčio neteisėtumą būtina įrodyti: toks mokestis yra tiesiogiai ar netiesiogiai didesnis nei taikomas panašiems vietos gaminiams (90 str. 1 d.) arba suteikia netiesioginę apsaugą vietos gaminiams (90 str. 2 d.). 2.3.2. Panašios ir konkuruojančios prekės Sutarties 90 str. 1 d. nurodo „panašius gaminius“, kai tuo tarpu 90 str. 2 d. – „kitus gaminius“. Be to, remiantis 90 str. 1 d., draudžiamas apmokestinimas didesniais mokesčiais nei tie, kurie taikomi panašiems gaminiams, o 6

90 str. 2d. susiaurinama iki draudimo nustatyti tokius mokesčius, kurie suteikia netiesioginę apsaugą vietos gaminiams. Panašioms prekėms apibūdinti buvo naudojamas objektyvusis kriterijus – panašios prekės yra tos, kurios priskiriamos toms pačioms prekių grupėms, nustatomoms statistiniais ar muitų tikslais. Prekių priskyrimas tai pačiai bendrojo muito tarifo grupei yra vienas svariausių argumentų, siekiant įrodyti prekių panašumą, nors ir nėra lemiamas. Panašios prekės neturi būti identiškos, tačiau, pirma, turi turėti panašių savybių, tokių kaip skonis, kvapas, sudėtis, produktų gamybos būdas bei kilmė, antra, produktai turi tenkinti tuos pačius vartotojų poreikius, o vartojimas turi būti panašus arba sulyginamas. Kaip jau buvo minėta, prekės, kurios nėra panašios, tačiau konkuruoja tarpusavyje patenka į 90 str. 2 d. reguliavimo sritį. Tarpusavyje konkuruojančiomis prekėmis pripažįstamos net ir tos, kurios tarpusavyje konkuruoja tik iš dalies, netiesiogiai ar potencialiai. Konkuruojančiomis prekėmis bus pripažįstamos prekės, kurios faktiškai ar potencialiai gali viena kitą pakeisti. 2.3.3. 90 str. I-ojoje ir II-ojoje dalyse įtvirtinto draudimo apmokestinti apimtis Kaip jau buvo minėta, įrodžius, kad prekės yra panašios, taikytina 90 str. 1 dalis, nustatanti, kad mokesčiai importuojamai prekei neturi būti didesni nei taikomi vietos prekėms. Jei prekės netenkina panašioms prekėms nustatytų kriterijų, tačiau visgi tarpusavyje konkuruoja ar potencialiai gali konkuruoti – taikytina 90 str. 2 d., draudžianti vidaus mokesčiais suteikti netiesioginę apsaugą vietinėms prekėms. 90 str. 1 d. nustatytą draudimą „tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestinti ... didesniais mokesčiais“ Teismas interpretuoja plečiamuoju būdu. Taikant Sutarties 90 str. 1 d. būtina lyginti mokesčių naštą, kuri priklauso nuo mokesčio dydžio, apskaičiavimo būdo ir kitų mokesčio taikymo taisyklių. Tiesioginė diskriminacija gali atsirasti dėl to, kad yra apmokestinamas tik importuotas produktas (o panašus vietinis produktas – ne), taip pat ir tais atvejais, kai importuojamas produktas apmokestinamas didesniais mokesčiais, nei panašus vietos produktas vien tik dėl skirtingos produkto kilmės. Netiesioginė diskriminacija susijusi su tais atvejais, kai skirtingi mokesčiai panašioms prekėms nustatomi nepriklausomai nuo jų kilmės, bet iš esmės siekiant to paties rezultato – diskriminuoti dėl prekės kilmės. Nustačius, kad pažeidžiama 90 str. 1 dalis, t.y. tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojami importuojami produktai, valstybė narė įpareigojama sulyginti mokesčių naštą, tenkančią vietos ir importuojamiems produktams, atsižvelgiant į mokesčių tarifus, apskaičiavimo būdus ar taikymo taisykles, taip pat vienodai taikyti mokesčių lengvatas. Sutarties 90 str. 2 d. nustato draudimą taikyti mokesčių sistemą, kuri suteikia apsaugą vietos gaminiams konkuruojančių importuotų produktų atžvilgiu. Šiuo atveju skirtingas mokestis vietos ir importuojamai produkcijai nebūtinai bus vienodas, svarbu, kad tokiu apmokestinimu nebūtų sukuriama palankesnė padėtis rinkoje vietos produktams. Todėl ir nustačius 90 str. 2 d. pažeidimą nereikalaujama sulyginti mokesčių naštos, o tik panaikinti mokesčio protekcionistinį pobūdį: taikyti importuojamiems produktams tokį mokestį, kuris eliminuotų suteikiamą apsaugą vietos prekėms. 2.3.4. Objektyviai skirtingas vidaus mokestis 90 str. nedraudžia skirtingai apmokestinti vidaus mokesčiais panašių prekių, jei toks apmokestinimas remiasi objektyviais kriterijais: prekės gaminamos iš skirtingų žaliavų, naudojant skirtingus gamybos procesus arba atsižvelgiant į pagaminamų prekių kiekį ir kt. Tačiau toks skirtingas apmokestinimas turi tenkinti šias sąlygas: 1) Siekiama ekonominės ar socialinės politikos tikslų, suderinamų su EB teisės reikalavimais; 2) Yra nustatytos detalios taisyklės, kurios įgalina išvengti tiek tiesioginės, tiek netiesioginės diskriminacijos bei netiesioginės vietos gaminių apsaugos. Prekės gamybos geografinė vieta ar specifiniai-techniniai valstybės, į kurią importuojama prekė, reikalavimai jos gamybai, kaip ir kiti kriterijai, kurių importuojamos prekės neturi galimybės fiziškai ar teisiškai patenkinti, nėra kriterijai, kuriais galima pagrįsti skirtingą panašių prekių apmokestinimą. 2.4. Kiekybiniai importo bei eksporto apribojimai ir lygiaverčio poveikio priemonės Be fiskalinių prekybos barjerų, yra draudžiami ir diskriminaciniai fiziniai ir techniniai prekybos barjerai. Norėdamos apsaugoti savo rinką, valstybės gali siekti nustatyti kvotas importuojamai ar eksportuojamai produkcijai, įvairias administracines priemones ar procedūras, techninius reikalavimus importuojamoms bei vietos prekėms. Tokios priemonės yra vadinamos kiekybiniais apribojimais ir lygiaverčio poveikio priemonėmis. EB sutartis įtvirtina apribojimų draudimą: 28 straipsnis Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. 7

29 straipsnis Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai eksporto apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. Tam tikrus valstybių narių taikomus kiekybinius apribojimus ir lygiaverčio poveikio priemones valstybės narės gali pateisinti ribojimo pagrįstumo sąlygomis. Ribojimo pagrįstumo sąlygos yra nustatytos Sutarties 30 str. bei Europos Teisingumo teismo jurisprudencijoje, kurioje įtvirtintos pagrįstumo sąlygos vadinamos „privalomaisiais reikalavimais“. 2.4.1. Kiekybinių importo apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių sąvoka ir draudimo apimtis Kiekybiniai apribojimai apima priemones, kurios visiškai ar iš dalies suvaržo prekių eksportą, importą ar tranzitą[1]. Priemonės turinčios lygiavertį kiekybiniams apribojimams poveikį apima ne tik prieš tai minėtus suvaržymus, bet taip pat bet kokias kitas priemones, kurios turi tokį patį poveikį. Tokiomis priemonėmis neretai pripažįstami prekėms taikomi techniniai reikalavimai, įvairios administracinės priemonės ar procedūros. 2.4.1.1. Direktyva 70/50 Vienas pirmųjų antrinės teisės aktų, apibrėžusių lygiaverčio pobūdžio kiekybiniams importo apribojimams priemones, yra Europos Komisijos 1970 m. sausio 19 d. direktyva Nr. 70/50[1]. Direktyva nustatė, kad EB sutarties 28 str. taikytinas įstatymams, kitiems teisės aktams, administracinėms priemonėms, taip pat bet kokiems viešosios valdžios veiksmams ir aktams, kurie nors teisiškai neįpareigoja asmenų, kuriems jie yra skirti, tačiau yra priežastis siekti atitinkamo elgesio (preambulės 2,3 punktai). Šioje direktyvoje priemonės yra skirstomos į dvi grupes: a. Skirtingai taikomos priemonės, “t.y. kitokios nei tos, kurios taikomos ir vietinės gamybos prekėms” (2 str. 2 ir 3 dalys) b. Vienodai taikomos priemonės, t.y. kurios vienodai taikomos tiek vietinės gamybos, tiek ir importuojamoms prekėms. (2 str. 1 dalis, 3 str.) Direktyvos 2 str. 1 ir 2 dalys 1. Ši direktyva taikoma priemonėms, išskyrus priemonėms vienodai taikomoms vietiniams arba importuotiems produktams, kliudančios importui, įskaitant priemones, dėl kurių importuoti yra sunkiau arba brangiau nei realizuoti vietinę produkciją. 2. Visų pirma ši direktyva taikoma priemonėms, kuriomis importui arba importuotų produktų realizavimui bet kuriame realizavimo etape numatoma sąlyga – išskyrus formalumą – kuri taikoma tik importuotiems produktams, arba tokia sąlyga, kuri skiriasi nuo vietiniams produktams taikomos ir yra sunkiau įvykdoma. Taip pat ši direktyva yra konkrečiai taikoma priemonėms, kurios yra palankesnės vietiniams produktams arba suteikia jiems preferenciją, išskyrus pagalbą, kuriai sąlygos gali būti taikomos arba netaikomos. Direktyva pateikia pavyzdinį skirtingai taikomų priemonių sąrašą. Direktyvos 2 str. 3 d.: a) tik importuotiems produktams nustato mažiausias arba didžiausias kainas, kai už jas mažiau ar daugiau kainuojančių produktų importas draudžiamas, sumažinamas arba turi atitikti nustatytoms sąlygos, galinčios trukdyti importui; b) importuotiems produktams nustato mažiau palankias kainas negu vietiniams produktams; c) pelno maržas ir visus kitus kainų komponentus nustato tik importuotiems produktams arba juos nustato skirtingai negu vietiniams produktams, pirmųjų nenaudai; d) daro neįmanomu bet kokį importuoto produkto kainos padidinimą, pavyzdžiui nustato papildomas su importu susijusias išlaidas ir mokesčius; e) nustato produktų kainas tik pagal vietinių produktų savikainą arba kokybę, kas sudaro kliūtį prekių importui; f) sumažina importuoto produkto kainą, ypač jo tikrąją vertę, arba padidina jo savikainą (nustato jo pabrangimą); g) leidžia importuotiems produktams patekti į vietinę rinką, tik su sąlygą, kad importuojančios valstybės narės teritorijoje yra importuotojų tarpininkas arba atstovas; h) nustato tik importuotiems produktams mokėjimo sąlygas arba sąlygas, kurios skiriasi nuo vietiniams produktams taikomų sąlygų ir yra sunkiau įvykdomos; i) tik importui reikalauja pateikti garantijas arba reikalauja dalinių mokėjimų mažinant įsiskolinimą; j) tik importuojamiems produktams taiko sąlygas, visų pirma, susijusias su forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimu, identifikavimu arba produkto pristatymu, arba importuojamiems produktams taiko sąlygas, kurios skiriasi nuo vietiniams produktams taikomų sąlygų ir yra sunkiau įvykdomos; 8

k) trukdo asmenims pirkti tik importuotus produktus arba imponuoja (reikalauja) pirkti tik vietinius produktus, arba preferenciją teikia tik jų pirkimui; l) visai arba iš dalies neleidžia naudoti nacionalinių priemonių arba įrenginių tik importuotiems produktams arba minėtas priemones bei įrenginius visai ar iš dalies leidžia naudoti tik vietiniams produktams; m) draudžia arba riboja tik importuotų produktų reklamą arba visai ar iš dalies leidžia reklamuoti tik vietinius produktus; n) draudžia, riboja tik importuotų produktų laikymą sandėlyje arba reikalauja tik juos laikyti sandėlyje; visai arba iš dalies sandėliavimo patalpas leidžia naudoti tik vietiniams produktams, arba importuotų produktų laikymui sandėliuose nustato tokias sąlygas, kurios skiriasi nuo vietiniams produktams taikomų sąlygų ir yra sunkiau įvykdomos; o) nustato, kad importavimui viena arba daugiau valstybių narių turi taikyti abipusiškumo principą; p) nustato, kad importuoti produktai turi visai arba iš dalies atitikti kitas nei importuojančios šalies taisykles; q) importuotiems produktams nustato terminus, kurie yra per trumpi arba per ilgi, palyginti su normaliu įvairių operacijų, kuriems tokie terminai taikomi, vykdymu; r) tikrina importuotus produktus arba nustato jiems vietiniams produktams nebūdingą kontrolę, išskyrus tikrinimą atliekant muitinės procedūras, arba importuotus produktus kontroliuoja griežčiau negu vietinius, nors tai nėra būtina vienodai apsaugai užtikrinti; s) kilmės arba šaltinio nenurodančius pavadinimus leidžia naudoti tik vietiniams produktams. Kaip matyti, direktyva buvo uždraustos skirtingai taikomos priemonės, pateikiant neišsamų 21 tokio pobūdžio priemonės sąrašą. Kitaip tariant, visos skirtingai taikomos priemonės reikšė lygiaverčio poveikio kiekybiniams importo apribojimams priemones, kurios draudžiamos Sutarties 28 str. Pastebėtina, kad beveik visos minimos priemonės buvo nagrinėjimo objektu Europos Teisingumo teisme. Visgi direktyva uždraudė taip pat ir vienodai taikomas priemones, kurios reguliuoja prekių pardavimą ir visų pirma siejasi su produkto forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimu, identifikavimu arba produkto pristatymu, jeigu tokių priemonių ribojamasis poveikis laisvam prekių judėjimui yra neproporcingai didelis palyginti su jo paskirtimi, o tą patį tikslą galima pasiekti kitomis, mažiau prekybai trukdančiomis priemonėmis (Direktyvos 3 str.). Apibendrinant direktyvoje pateiktą lygiaverčio poveikio kiekybiniams importo apribojimams priemonių sąvoką ir jų draudimo apimtį, pažymėtina, kad draudžiamos visos skirtingai taikomos priemonės, o taip pat ir vienodai taikomos prekių pardavimo taisyklės, kurios visų pirma siejasi su produkto forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimu, identifikavimu arba produkto pristatymu, jeigu tokių priemonių ribojamasis poveikis laisvam prekių judėjimui yra neproporcingai didelis palyginti su jo paskirtimi, o tą patį tikslą galima pasiekti kitomis, mažiau prekybai trukdančiomis priemonėmis. 2.4.1.2. Dasonville byla Teismas pateikė savo pažiūrį į lygiaverčio poveikio priemonių sąvoką byloje Procureur du Roi v. Dassonville [1]. Bylos fabula buvo susijusi su škotiško viskio importu iš Prancūzijos į Belgiją. Importuotojai (Benoit ir Gustave Dassonville) neturėjo Jungtinės Karalystės muitinės išduoto prekių kilmės sertifikato ir tuo būdu pažeidė Belgijoje galiojančius teisės aktus. Nors viskis buvo teisėtai įsigytas Prancūzijoje, už šį pažeidimą minėtiems asmenims grėsė baudžiamoji atsakomybė. Teismas pažymėjo, kad bet kokios valstybių-narių prekybos taisyklės, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai kliudo prekybai Bendrijos viduje yra laikytinos priemonėmis, turinčiomis lygiavertį kiekybiniams apribojimams, poveikį (5dalis). Europos Bendrijoje nėra sistemos, kuri užtikrintų vartotojus, kad nurodyta produkto kilmė yra autentiška, valstybė narė turi teisę imtis priemonių užkertančių kelią nesąžiningiems veiksmams, tačiau tokios priemonės turi tenkinti protingumo kriterijų, o įrodymai, kurių reikalaujama, neturi trukdyti prekybos tarp valstybių narių ir turi būti pasiekiami visiems Bendrijos piliečiams (6 dalis). Todėl Teismo nuomone, valstybės narės reikalavimas turėti prekių kilmės sertifikatą, kurį yra sunkiau gauti originalios prekės importuotojams, importuojantiems tas prekes iš valstybės narės, kurioje tos prekės yra laisvojoje apyvartoje, nei tiems importuotojams, kurie importuoja tas pačias prekes tiesiogiai iš kilmės valstybės yra laikytinos lygiaverčio poveikio kiekybiniams apribojimams priemonėmis (9 dalis). Vadinasi, lygiaverčio poveikio priemonėmis pripažintinos „visos valstybių narių priimtos prekybos taisyklės, galinčios tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai trukdyti prekybą Bendrijos viduje“. Ši vadinamoji Dassonville formuluotė uždraudė valstybėms narėms taikyti bet kokias taisykles, jei jos ribojo prekybą Bendrijoje. Jei direktyvos 70/50 pagrindinis draudimo kriterijus buvo valstybės taikomos priemonės faktiškas 9

ribojantis poveikis, tai pagal Dassonville formulę draudžiamas ir potencialus ribojimas. Taigi nustačius, kad nacionalinė priemonė gali trukdyti prekybą Bendrijoje, ji turi būti pripažįstama, kaip lygiaverčio poveikio priemonė pagal Sutarties 28 str., todėl visiškai nebūtina nustatyti, kad ji faktiškai trukdo ar apsunkina konkrečios prekės importą. Tokią poziciją Teismas patvirtino eilėje bylų. Visgi reikėtų pabrėžti, kad Dassonville byla buvo susijusi su skirtingai taikomomis priemonėmis. Byloje kilo klausimas apie nacionalinės teisės akto nuostatą, draudžiančią importuoti prekę, turinčią kilmės vietos nuorodą, jeigu prie šios prekės nėra pridėtas oficialus eksportuojančios valstybės išduotas dokumentas, patvirtinantis jos teisę į šią nuorodą. Būtent dėl šios priežasties Dassonville formulę visų pirma imta taikyti skirtingai taikomoms priemonės. 2.4.1.3. Cassis de Dijon byla 1976 metais firma Rewe Vokietijos federalinei alkoholio monopolio administracijai pateikė prašymą leisti iš Prancūzijos į Vokietiją įvežti ir Vokietijoje parduoti serbentų likerį Cassis de Dijon. Prancūzijoje Cassis de Dijon gėrimas paprastai gaminamas su 15-20 proc. tūrio alkoholio kiekiu, jo galima laisvai nusipirkti. Vokietijos institucija atsisakė išduoti leidimą įvežti šį gėrimą, motyvuodama tuo, kad Cassis de Dijon dėl mažo alkoholio kiekio negali būti pardavinėjamas Vokietijoje. Minėta institucija rėmėsi galiojančiu teisės aktu, kuriame buvo sakoma, kad laisvai prekiauti galima tik degtinėmis (pvz., konjakais) su minimaliu 32 proc. tūrio alkoholio kiekiu. Monopolio tarnybos nuomone, vaisiniams likeriams išimties tvarka leidžiamas minimalus 25 proc. tūrio alkoholio kiekis, o Cassis de Dijon tokio kiekio neturįs. Vokietijos vyriausybė rėmėsi keliais argumentais, ypač tuo, kad draudimas įvežti Cassis de Dijon pagrįstas visuomenės sveikatos ir vartotojų apsaugos pagrindais (9 dalis). Neribojamas leidimas prekiauti visų rūšių degtinėmis su bet kokiu alkoholio kiekiu gali sąlygoti didesnį alkoholio vartojimą, nes, Vokietijos atstovų nuomone, lengviau priprasti prie silpnesnių alkoholinių gėrimų (10 dalis). Be to, alkoholio kiekio nustatymo taisyklės apsaugo vartotojus apribojant nesąžiningus prekybininkų ir gamintojų veiksmus: alkoholis yra brangiausia sudėtinė alkoholinių gėrimų dalis, todėl sumažinus alkoholio kiekį įgyjamas konkurencinis pranašumas. (12 dalis). Bendrijoje kol kas nėra bendrų alkoholio gamybą ir prekybą reglamentuojančių taisyklių, todėl pačios valstybės narės savo teritorijoje gali reguliuoti klausimus, susijusius su alkoholiu ir alkoholiniais gėrimais (8 dalis). Visgi, teismo nuomone, vienašalės valstybės narės taisyklės dėl minimalaus alkoholio kiekio alkoholinių gėrimų prekyboje yra kliūtis prekybai ir prieštarauja Sutarties 28 str. (14 dalis). Teismas nemanė, kad tokias taisykles galima pateisinti. Nors ir teigiama, kad prekybos kliūtys Bendrijoje, kylančios dėl skirtingų nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių prekybos taisykles, gali būti pateisinamos tais atvejais, kai jos yra būtinos privalomųjų reikalavimų, susijusių su mokesčių kontrolės veiksmingumu, visuomenės sveikatos apsauga, prekybinių sandorių sąžiningumu ir vartotojų apsauga, užtikrinimu (8 dalis). Tačiau Teismas atmeta Vokietijos argumentus, grindžiamus visuomenės sveikatos ir vartotojų apsaugos pagrindais. Minimalaus alkoholio kiekio alkoholiniuose gėrimuose taisyklės nesiekia tokio tikslo, kuris yra bendrasis interesas, be to, taisyklės taikymas nėra proporcingas: „nėra svarbesni(s) už prekių judėjimo laisvės reikalavimus, kurie yra viena pagrindinių Bendrijos taisyklių“ (14 dalis). Teismas pabrėžė, kad vartotojai galėtų būti apsaugoti reikalaujant pažymėti alkoholinio produkto kilmę ir tūrinę alkoholio koncentraciją ant produktų pakuotės (13 dalis), o Vokietijoje taikomų minimalaus alkoholio kiekio taisyklių pasėkmės tėra prekybos stipriais alkoholiniais gėrimais skatinimas, išstumiant iš nacionalinės rinkos kitų valstybių narių produktus, kurie netenkina nustatytų sąlygų (14 dalis). Rezoliucinėje sprendimo dalyje Teismas pabrėžia, kad draudimas taikyti lygiaverčio poveikio importo kiekybiniams apribojimams priemones, nustatytas Sutarties 28 str., apima minimalaus alkoholio kiekio taisykles alkoholiniams gėrimams, įtvirtintas valstybės narės teisėje, jei importuojamas alkoholinis gėrimas teisėtai pagamintas ir platinamas kitoje valstybėje narėje (15 dalis). Nėra jokio galiojančio pagrindo, kodėl teisėtai pagamintas ir platinamas vienoje iš valstybių narių alkoholinis gėrimas, negalėtų būti parduodamas kitoje valstybėje narėje; valstybė narė negali nustatyti draudimo pardavinėti minėtus alkoholinius gėrimus, tačiau kuriuose yra mažesnis alkoholio kiekis, nei tai leidžia nacionaliniai teisės aktai (14 dalis). Cassis sprendimo svarba pasireiškė tuo, kad Teismas analizavo vienodai taikomą priemonę, kurią pripažino lygiaverčio poveikio kiekybiniams importo apribojimams priemone. Kitaip tariant net ir vienodai taikoma priemonė, jei ji tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai riboja prekybą Bendrijoje, ji yra draudžiama. Be to, Teismas įtvirtino taip vadinamą abipusio pripažinimo principą[1]: prekės, kurios yra teisėtai pagamintos ir pardavinėjamos vienoje valstybėje narėje, gali būti teisėtai pardavinėjamos bet kokioje kitoje valstybėje narėje. 10

Abipusio pripažinimo principas grindžiamas idėja, kad tam tikrų vertybių (pvz., sveikatos ir vartotojų apsaugai) skirti teisės aktai visose valstybėse narėse yra panašūs. Kiekviena valstybė narė jau yra nustačiusi bent jau tuos minimalius reikalavimus, kurie yra būtini siekiant užtikrinti minėtų vertybių apsaugą. Todėl tokios taisyklės, kurios papildomai nustato ar dubliuoja kitoje valstybėje narėje nustatytas vertybių apsaugos taisykles, prieštarauja laisvam prekių judėjimui. Tuo būdu Casis sprendimas Bendrijoje pasiūlė prekybos laisvę, nacionalinių prekių skirtumų galimybę, po šio sprendimo nereikėjo harmonizuoti valstybių narių nacionalinių taisyklių, nes tokių taisyklių taikymui buvo nustatytos aiškios ribos. Visgi šis sprendimas stipriai išplėtė draudimą taikyti lygiaverčio poveikio kiekybiniams importo apribojimams priemones. Kaip jau buvo minėta, direktyva 50/70 draudė skirtingai taikomas priemones, o taip pat vienodai taikomas priemones, kurios reguliuoja prekių pardavimą ir visų pirma siejasi su produkto forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimu, identifikavimu arba produkto pristatymu, jei tokios vienodai taikomos priemonės yra neproporcingos. Esminiu priemonės draudimo kriterijumi direktyva pripažįsta tos priemonės faktišką ribojantį poveikį. Tuo tarpu Dasonville byloje Teismas praplėtė priemonių sąvoką, uždrausdamas ir potencialiai prekybą ribojančias priemones. Dasonville formulę Teismas taikė skirtingai taikomoms priemonėms. Cassis byloje nagrinėtos minimalaus alkoholio taisyklės buvo taikomos tiek vietinėms, tiek iš kitų valstybių narių importuojamoms prekėms, t.y. vienodai taikomos. Taigi Dassonville formuluotę praplėtus Casis byloje nustatytu draudimu nustatyti vienodai taikomas lygiaverčio poveikio priemones bei tarpusavio pripažinimo principu, lygiaverčio poveikio priemonių draudimo apimtis buvo išplėsta. 2.4.1.4. Keck byla Prancūzijoje galiojo draudimas parduoti prekes žemesne nei jų pirkimo kaina – taip vadinamasis nuostolingas pardavimas (nors buvo leidžiama pardavinėti gamintojui žemesnėmis nei gamybos kaštai). Už šio draudimo pažeidimą P. Keck ir p. Mithouard grėsė baudžiamoji atsakomybė. Teismas manė, kad nors ir skirtingose valstybėse narėse įmonėms taikomi skirtingos prekybos taisyklės, vienos draudžiančios, kitos leidžiančios nuostolingą perpardavimą, tačiau tai nėra diskriminacija, nes tokios prekybos taisyklės taikomos visiems subjektams, esantiems toje teritorijoje, nepaisant jų pilietybės (8 dalis). Be to, nacionalinė norma, kuri draudžia nuostolingą perpardavimą nėra skirta reguliuoti prekybą tarp valstybių narių (12 dalis). Keturioliktoje sprendimo dalyje Teismas teigia, kad atsirado tendencija ginčyti bet kokias prekybos taisykles, taikomas valstybėse narėse, todėl jis mano yra būtina peržiūrėti ir naujai paaiškinti jau priimtus sprendimus šioje srityje. 16 sprendimo dalyje Teismas nurodo: “Priešingai tam, kas ankščiau buvo nuspręsta, nacionalinių prekybos taisyklių, ribojančių ar draudžiančių tam tikrų prekių pardavimą, taikymas kitų Valstybių Narių prekėms neturi būti suprantamas, kaip tiesiogiai ar netiesiogiai, teoriškai ar praktiškai trukdantis prekybą tarp Valstybių Narių Dassonville bylos prasme, jei tokios prekybos taisyklės taikomos visiems valstybės teritorijoje veikiantiems platintojams, ir jei tokie reikalavimai teisiškai ar praktiškai taip pat taikomi ir vietinių ir kitų Valstybių Narių prekėms.” Kitaip tariant nacionalinių įstatymų nuostatos, kurios riboja ar draudžia tam tikrus prekių pardavimo būdus nepatenka į 28 str. taikymo sritį, jeigu jos: 1. taikomos visiems nacionalinėje teritorijoje veikiantiems prekybininkams; 2. daro tokį pat teisinį ar faktinį poveikį ir vietinių ir importuojamų prekių prekybai. Skirtingai nei Dassonville byloje, kurioje ETT numatė, kad bet kokia priemonė, kuri gali tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai trukdyti prekybą tarp valstybių narių, yra draudžiama, Keck byloje Teismas konstatuoja, kad nors draudimas pardavinėti nuostolingai gali paveikti laisvą prekių judėjimą, tačiau, jeigu tokia nacionalinė taisyklė yra vienodai taikoma ir tėra prekybos taisyklė, ji neturi būti laikoma lygiaverčio poveikio kiekybiniams apribojimams priemone. Kitaip tariant Teismas dar kartą pabrėžia valstybės taisyklių skyrimą bendrai ir vienodai taikomoms taisyklėms, be to, pastarasias suskirsto į dvi grupes: (1) prekybos taisykles, ir (2) taisykles prekei. ETT nuomone 28 str. negali būti taikomas toms vienodai taikomoms priemonėms, kurios reguliuoja prekybą pačioje valstybėje narėje (t.y. prekių pardavimo taisyklėms). 2.4.1.5. Bylos po sprendimo Keck byloje Paskesnė ETT praktika rodo, kad savo bylose jis vadovaujasi sprendimu priimtu Keck byloje. Tai ypač matyti lygiaverčio poveikio priemonių skaidymui į vienodai ir atskirai taikomas priemones: šiuo požiūriu išskirtina De Agostini [1], GIP [2] bylos. Tačiau iki šiol praktikoje kyla prieštaravimai dėl ETT sprendimo Keck byloje, kadangi kartais gana sunku skirti prekybos taisykles nuo priemonių, taikomų pačioms prekėms, visų pirma dėl sąvokos „prekybą reguliuojančio 11

taisyklės“ daugiareikšmiškumo. Štai Familiapress byloje[3] Austrijos laikraščių leidėjas, siekė neleisti HBV, Vokietijos leidėjui, Austrijoje leisti žurnalą, kuriame buvo kryžiažodžiai, kuriuos išsprendę skaitytojai gautų prizus. Austrijos įstatymai draudžia leidėjams į savo leidinius įtraukti tokius konkursus. Austrija teigė, kad jos įstatymai nepateko į 28 str. apimtį, nes nacionaliniai įstatymai buvo skirti pardavimų skatinimo būdui ir todėl, pagal Keck bylą, nepateko į 28 str. taikymo sritį. Teismas nusprendė, kad nors atitinkami nacionaliniai įstatymai nukreipti prieš pardavimų skatinimo būdus, šiuo atveju jie susiję su produktų turiniu, nes aptariami konkursai sudaro neatskiriamą žurnalo, kuriame jie spausdinami, dalį. Todėl aptariamas nacionalinis įstatymas, kaip taikomas bylos faktams, nėra susijęs su prekybą reguliuojančiomis taisyklėmis pagal sprendimų Keck byloje. Be to, kadangi reikalaujama iš kitose valstybėse narėse registruotų prekiautojų pakeisti periodinio leidinio turinį, svarstomas draudimas apsunkina patekimą į valstybės narės rinką atitinkamiems importuojamiems produktams ir todėl trukdo laisvam prekių judėjimui. Todėl tai iš principo yra priemonė, turintį tokį patį poveikį, kaip kiekybiniai apribojimai. Atsižvelgiant į tai, kai kurie autoriai skiria statines ir nestatines arba dinamines prekybą reguliuojančias taisykles. Statinėmis prekybą reguliuojančiomis taisyklėms bus priskiriamos taisyklės, susijusios su prekybos vietos darbo valandomis, apskritai darbo laiku ar patalpų, kuriose gali būti prekiaujama tam tikromis prekėmis, tipu. Nestatiškos ar dinamiškos prekybą reguliuojančios taisyklėmis vadinamos tokios taisyklės, kurios reguliuoja būdą, kuriuo gamintojas pasirenka parduoti tam tikrą produktą, tam tikras reklamos, nemokamų pasiūlymų ir pan. formas. Teigiama, kad dinaminės prekybą reguliuojančios taisyklės visgi turėtų patekti į Sutarties 28 str. apimtį, o tik statinių prekybos taisyklių atžvilgiu turitų būti taikomos Keck byloje nustatytos taisyklės (jos nepatektų į Sutarties 28 str.). Šiems mokslininkams visgi priešpastatoma nuomonė, kad Teismas, visgi Keck byloje svarstė tokią galimybę, tačiau ją atmetė: Teismas pripažino, kad taisyklė, draudžianti nuostolingą prekybą, atėmė iš prekybininkų pardavimų skatinimo būdą ir todėl sumažino pardavimų apimtis, tačiau vis dėl to laikė šią taisyklę prekybą reguliuojančia taisykle, kuri nepateko į 28 straipsnio apimtį ( Keck sprendimo 13 dalis). Apibendrinant vėlsnę Teismo praktiką teigtina, kad Teismas pastaruoju metu subtiliai pakeitė savo poziciją, teikdamas didesnę reikšmę patekimui į rinką. Gourmet International [4] byloje ETT nurodė, kad prekybą reguliuojančios taisyklės nepateka į 28 straipsnio apimtį, tik jei jos neužkerta kelio ar netrukdo patekti į rinką importuojamiems produktams labiau, nei vietiniams produktams. Manytina, kad Teismas toliau vadovaujasi Keck bylos išvadomis, pagal kurias bendrai taikomos prekybą reguliuojančios taisyklės laikomos nepatenkančiomis į 28 straipsnio apimtį, tačiau gali į jį patekti, jei jos visgi susijusios su produktų savybėmis ir užkerta kelią arba trukdo patekti į rinką. 2.4.2. Kiekybinių eksporto apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių sąvoka ir draudimo apimtis Kaip jau buvo minėta, eksporto kiekybinių eksporto apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių draudimas yra įtvirtintas Sutarties 29 str., kuris nesiskiria nuo Sutarties 28 str., įtvirtinančio importo kiekybinių eksporto apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių draudimą. Visgi Teismas skirtingai interpretavo šiuos straipsnius. Byloje Groenveld [1] Olandijos dešrų gamintojas užginčijo Olandijos normą, draudžiančią dėti arklių mėsą Olandiškuose dešrose. Teismas nepalaikė Gen. advokato nuomonės, kuris siūlė vadovautis Dassonville ir Cassis bylomis, pripažinti šią taisyklę draudžiama (jo nuomone, reikalavimas atitinkamai žymėti produktą galėtų atitikti proporcingumo pricipą). Teismas nustatė, kad Sutarties 29 str. išimtinai susijęs su skirtingo režimo tarp valstybės narės vidaus prekybos ir eksporto iš jos įtvirtinimu. Taigi, jei tas pats rėžimas yra nustatomas ir vidaus prekių skirtų eksportui, ir vidaus prekių, skirtų vidaus vartojimui, Sutarties 29 str. nėra pažeidžiamas, t.y. bendrai taikomos priemonės nėra draudžiamos pagal Sutarties 29 str. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 29 str. draudžiamas skirtingo rėžimo nustatymas tuo atveju, jei tai suteikia pranašumą nacionaliniam produktui kitų produktų, importuojamų iš kitų valstybių narių, sąskaita. Jongeneel Kaas byloje[2] Teismas pakartojo nuostatą, kad bendrai taikomi reikalavimai nepažeidžia Sutarties 29 str. (buvo tiriamos Olandiško sūrio kokybės ir sudėties taisyklės). Tuo tarpu atskirai taikomos priemonės pažeidžia Sutarties 29 str. ir joms taikomi Dassonville ir Cassis reikalavimai. Šiuo aspektu paminėtina Bouhelier 53/76 byla, kurioje buvo tiriamas Prancūzijos reikalavimas gauti eksporto licencijas (po to, kai atliekama kokybės inspekcija) laikrodžiams, kurie yra eksportuojami, tačiau tokios licencijos nebuvo reikalaujama laikrodžiams, kurie skirti vidaus prekybai. Apibendrinant ETT praktiką bendrai taikomų priemonių kontekste, būtina paminėti porą naujų bylų, kurios sukėlė nemažus ginčus teisinėje literatūroje. Tai Ravil [3] ir Asda [4] bylos, kuriose iškilo kolizija tarp laisvo prekių judėjimo ir intelektinės nuosavybės teisių (prekės kilmės pavadinimų apsaugos). Italijos Prosciutto di Parma kumpio ir Grana Padana sūrio gamintojai kreipėsi į Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos teismus (į šias 12

šalis buvo importuojami aukščiau minėti produktai) norėdami, kad būtų uždrausta šiose šalyse naudoti aukščiau minėtus kumpio ir sūrio kilmės pavadinimus, kadangi tiek sūris, tiek kumpis buvo supjaustyti už šių produktų kilmės teritorijos ribų. Šie argumentai buvo grindžiami Italijos teisės aktų reikalavimais, nustatančiais, jog Prosciutto di Parma kumpis ir Grana Padana sūris būtų smulkinami jų pagaminimo regionuose. Taigi ginčas iš esmės lietė diskriminuojančias bendrai taikomas priemones, kurios buvo taikomos tiek nacionaliniams gamintojams, tiek eksportuotojams. Abiejose bylose ETT nusprendė, jog, nors šios nacionalinės priemonės ir pažeidė Sutarties 29 straipsnį, bet buvo pateisinamos (pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais). Ar po šių bylų Teismas pakeis savo praktiką eksporto lygiaverčio poveikio priemonių draudimui, nėra aišku. Visgi bent jau kol kas teigti, kad bendrai taikomos taisyklės taip pat patenka į Sutarties 29 str. taikymo apimtį, būtų kiek per drąsu. 2.4.3. Ribojimo pagrįstumo sąlygos Neatsižvelgiant į tai, kad valstybės taikoma taisyklė yra pripažintina kaip kiekybinis apribojimas ar lygiaverčio poveikio priemonė, valstybė narė turi teisę ją taikyti, jei tokia taisyklė atitinka ribojimo pagrįstumo sąlygas. Šias sąlygas tikslinga skirstyti į sąlygas, nustatytas EB Sutartyje ir privalomuosius reikalavimus, nustatytus Teismo. 2.4.3.1. Nustatytos EB sutartyje 30 straipsnis 28 ir 29 straipsnių nuostatos nekliudo taikyti prekių importo, eksporto ar tranzito draudimų arba apribojimų, jei jie yra pateisinami visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais. Tačiau tokie draudimai arba apribojimai neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu. Šiomis Sutartyje nustatytomis ribojimo pagrįstumo sąlygomis importo, eksporto arba prekių kilmės ir pristatymo valstybė gali pateisinti tiek kiekybinius apribojimus, tiek ir lygiaverčio poveikio kiekybiniams apribojimams priemones. Valstybė narė gali teisinti tiek bendrai taikomas, tiek ir atskirai taikomas taisykles, nesvarbu, ar jos reguliuoja prekės patekimą į rinką (taisyklė prekei), ar – prekybą toje rinkoje (prekybos taisyklė). Visgi tais atvejais, kai Bendrijoje yra priimtas teisės aktas, kuriuo suderinamos valstybių taikomos priemonės, siekiant 30 str. nustatytų tikslų, valstybė narė neturi teisės remtis minėtomis ribojimo pagrįstumo sąlygomis. Svarbu pabrėžti, kad EB steigimo sutarties 30 str. taikymas galimas tik tuo atveju, jei priemonė nėra taikoma su tikslu diskriminuoti ar apriboti valstybių narių tarpusavio prekybos, be to, yra proporcinga. Todėl Teismas nuodugniai tiria, ar priemonės tikrasis tikslas nėra nacionalinės rinkos apsauga ir ar ji yra proporcinga. Teismas taip pat reikalauja, kad valstybių taikomos priemonės nebūtų grindžiamos ekonominiais tikslais. Siekiant skaidrumo valstybių narių tarpusavio prekyboje, buvo priimtas sprendimas Nr. 3052/95/EB. Šis sprendimas visų pirma nukreiptas kontroliuoti, ar tinkamai yra įgyvendinamas abipusio pripažinimo principas. Sprendimu siekiama, kad valstybės narės laiku ir tinkamai praneštų apie nacionalinių priemonių, uždraudžiančių laisvą prekių judėjimą, taikymą. 2.4.3.2. Privalomieji reikalavimai Privalomųjų reikalavimų doktriną Teismas vystė Cassis de Dijon byloje, nustatydamas, kad lygiaverčio kiekybiniams apribojimams priemonė gali būti pateisinama, jei: ji būtina, norint patenkinti pagrįstus reikalavimus, ypač tuos, kurie susiję su veiksminga mokesčių kontrole, visuomenės sveikatos apsauga, prekybos skaidrumu ir vartotojų apsauga. Tuo turi būti siekiama tikslo, susijusio su visuotiniais interesais, tarnaujančiais laisvo prekių judėjimo, kuris yra vienas iš Bendrijos pamatų, reikalavimams. Svarbu pabrėžti, kad privalomųjų reikalavimų pagrindų sąrašas nėra baigtinis, o teisė juos pateisinti remiasi proporcingumo principu. Teismas pabrėžė, kad nacionalinių priemonių ribojamasis poveikis laisvam prekių judėjimui turi būti proporcingas siekiamam apsaugoti interesui ir to paties tikslo turi būti negalima pasiekti kitomis, mažiau prekybai trukdančiomis priemonėmis. Svarbu pabrėžti, kad bendrųjų interesų doktrina taikytina tik bendrai taikomoms priemonėms, todėl atskirai taikomų priemonių pateisinti remiantis šiais pagrindais nėra galima. III tema. Laisvas asmenų judėjimas Laisvas asmenų judėjimas apima: 1. Laisvą darbuotojų (ir jų šeimos narių) judėjimą, 2. Laisvą savarankiškai dirbančiųjų ir įmonių judėjimą (arba steigimosi laisvę), 13

3. Paslaugų teikimo laisvę[1]. [1] Nors paslaugos gali būti teikiamos paslaugos teikėjui ir paslaugos gavėjui nekertant sienos, siūlytina paslaugų teikimo laisvę priskirti prie laisvo asmenų judėjimo dėl itin panašaus šių laisvių reglamentavimo. 3.1. Bendros laisvo asmenų judėjimo taisyklės 3.1.1. Ekonominė veikla Laisvo asmenų judėjimo taisyklės gali būti taikomos tik tokiai asmenų veiklai, kuri tenkina ekonominės veiklos kategoriją. Ekonominės veiklos sąvoka minima EB sutarties 2 straipsnyje: Bendrija, įkurdama bendrąją rinką bei ekonominę ir pinigų sąjungą ir įgyvendindama 3 bei 4 straipsniuose nurodytas bendros politikos arba veiklos kryptis, kelia sau uždavinį visoje Bendrijoje skatinti sklandžią, suderintą ir tolydžią ekonominės veiklos plėtotę, siekti aukšto lygio užimtumo ir socialinės apsaugos, vyrų ir moterų lygybės, tvaraus ir neinfliacinio augimo, didelio konkurencingumo ir ekonominės veiklos rezultatų konvergencijos, aukšto lygio aplinkos apsaugos ir jos kokybės gerinimo, gyvenimo lygio ir gyvenimo kokybės gerėjimo bei valstybių narių ekonominės ir socialinės sanglaudos bei solidarumo. Siekiant taikyti asmenų judėjimo laisvės taisykles, tiriama, ar konkreti ekonominė veikla yra tikra ir efektyvi (angl. – genuine and effective). Efektyvios ekonominės veiklos sąvoką atskleidžia veiklos atlygintinumas, turinys ir trukmė. Efektyvia veikla pripažintinas darbuotojo darbas, už kurį mokamas žemesnis nei minimalus garantuotas darbo užmokestis ar už kurį yra atsiskaitoma paslaugomis. Neturi jokios reikšmės, kad darbuotojas gauna papildomų pajamų ar jų siekia iš privačių šaltinių ar net viešųjų tos pačios valstybės, kurioje dirbama, fondų. Efektyvia veikla pripažintinas ir darbas, dirbamas ne pilną darbo dieną. Tačiau tikra ir efektyvia veikla nepripažįstama tokia menkavertė veikla, kuri tėra pagalbinė. Pavyzdžiui, šešiasdešimties valandų darbuotojo darbas aštuonių mėnesių laikotarpyje galėtų būti nepripažintas efektyvia ekonomine veikla. Darbas, kurio tikslas reabilituoti asmenį po ligos nepripažintinas efektyvia ekonomine veikla, nepaisant to, kad už tokį darbą mokama iš viešųjų fondų. Visgi tokią veiklą galima įvertinti ir kaip darbą, jei tokios veiklos tikslas nėra vien tik asmens reintegracija. Teismas nepripažino efektyvia ekonominė veikla gatvės muzikanto veiklos, nes nebuvo tiesioginio ryšio tarp paslaugos vertės ir gauto užmokesčio. Tuo tarpu loterijos organizavimas, kurios dalyviai iš principo teturi galimybę laimėti prizą, Teismo buvo pripažinta paslauga, todėl tenkino ekonominės veiklos kategoriją. Efektyvios ekonominės veiklos problema taip pat buvo kilusi vertinant sportininkų veiklą. Teismas pažymėjo, kad dalyvavimas profesionaliose arba pusiau profesionaliose futbolo varžybose yra ekonominė veikla, jei yra dirbama už darbo užmokestį arba teikiamos paslaugos ir tokiai veiklai taikomos EB atitinkamos laisvės taisyklės. Tuo tarpu nacionalinių komandų sudarymas ir dalyvavimas nacionalinėse sporto varžybose, Teismo nuomone, nepripažintina kaip ekonominė veikla, o išskirtinai sporto, todėl asmenys, sportuojantys nacionalinėse komandose, negalės pasinaudoti laisvo asmenų judėjimo ar paslaugų teikimo taisyklėmis. 3.1.2. Diskriminacijos draudimas Sutarties 12 str. yra įtvirtintas bendras draudimas diskriminuoti dėl asmens pilietybės: 12 straipsnio (ex 6 straipsnis) 1 dalis: Šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei. Šis nediskriminavimo principas buvo taikomas laisvam asmenų judėjimui, o vėliau šių nuostatų pagrindu buvo išvystyta Europos pilietybės samprata 17-22 (8 – 8e str.). Teigiama, kad ES pilietybės sampratos įvedimas asmens teisę laisvai judėti Europos Sąjungoje “pavertė konceptualiai nauja”. Iš tiesų Mastrichto sutartyje įteisinant ES pilietybės sampratą, taip pat buvo įtvirtintos ir ES piliečiams garantuojamos teisės. Tuo būdu Sutarties 18 str., buvo įtvirtinta kiekvieno ES piliečio teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, laikantis Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtuose teisės aktuose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Ši teisė lyg ir dubliuoja laisvame asmenų judėjime įtvirtintas teises ir bent jau kol kas Teismas nesuteikė minėtai normai tiesioginio veikimo, o mokslininkai šios normos tiesioginiu veikimu pagrįstai abejoja. Sutarties 12 str. taikomas tokiose situacijose, kuriose EB sutartis nenustato specialaus draudimo diskriminuoti. Teismo žodžiais, bendras diskriminacijos draudimo principas, nustatytas Sutarties 12 str., savarankiškai taikomas tik tokiose situacijose, kurioms taikoma EB teisė ir kuriose Sutartis nenustato specialiųjų diskriminacijos draudimo normų. Laisvo asmenų judėjimo ir paslaugų teikimo atvejais, pastarosios Sutarties normos pripažintinos specialiomis Sutarties 12 str. atžvilgiu (žr. Sutarties 39 str. 2 d., 43 str. 2 d., 50 str. 3 d.). Iš 14

kitos pusės, minėtas straipsnis daug kartų buvo taikomas ir tokiose situacijose, kai EB nediskriminavimo principas buvo vienintelis, kurį apskritai buvo galima taikyti. 3.1.3. Vidaus situacija Laisvo asmenų judėjimo taisyklės nėra taikomos situacijose, kylančiose išimtinai vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje (angl. – exclusively internal situations). Vidaus situacija vadinami tie atvejai, kai asmuo siekia pasinaudoti EB steigimosi laisvės normomis prieš savo pilietybės valstybę (juridinių asmenų atveju – prieš valstybę, kurios teisė taikoma tam juridiniam asmeniui). Neretai vidaus situacija sukelia taip vadinamos „atvirkštinės diskriminacijos“ atvejus, t.y. atvejai, kai vietos piliečiai yra diskriminuojami užsieniečių atžvilgiu. Visgi svarbu pažymėti, kad harmonizavus tam tikrą sritį antrinės teisės aktu, kuris užtikrina visų asmenų apsaugą, valstybė narė privalo suteikti šiuose aktuose nustatytas teises ne tik kitų valstybių narių piliečiams, bet ir savo piliečiams. 3.2. Bendrosios laisvo asmenų judėjimo teisės Vadovaujantis EB Sutartyje įtvirtinta pilietybės sąvoka, Teismo sprendimais ir antrinės teisės aktais, visi ES piliečiai įgijo tam tikras laisvo asmenų judėjimo teises vien dėl to, kad jie yra ES piliečiai ar ES piliečių šeimos nariai. Vadovaujantis Sutarties 40 str. Taryba buvo įgaliota priimti reglamentus ir direktyvas, reikalingas darbuotojų judėjimo laisvei įgyvendinti, atitinkamai Sutarties 44 str. – steigimosi laisvei, o Sutarties 52 str. – paslaugų teikimo laisvei įgyvendinti. Teisės išvykti iš savo pilietybės valstybės ir atvykti į kitą valstybę narę su tikslu dirbti, teikti paslaugas ar įsisteigti buvo reguliuojama keletu antrinės teisės norminių aktų. Lygiai taip pat skirtingi teisės aktai reguliavo teisę apsigyventi ir pasilikti gyventi po veiklos nutraukimo laisvame darbuotojų judėjime ir steigimosi ir paslaugų teikimo laisvėje. 2006 m. balandžio 30 d. įsigaliojus direktyvai 2004/38, visos šios teisės buvo harmonizuotos vienu aktu – Direktyva 2004/38/EB Dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje. Direktyva 2004/38/EB pabrėžiami proporcingumo ir draudimo piktnaudžiauti teisėmis principai. Kiek tai liečia piktnaudžiavimą teisėmis, direktyva nustato, kad valstybės narės gali patvirtinti būtinas priemones atsisakyti, nutraukti ar panaikinti bet kokią šia direktyva suteiktą teisę, jei jomis piktnaudžiaujama ar sukčiaujama, pvz., santuokomis iš išskaičiavimo. 3.2.1. Teisė išvykti ir teisė atvykti Kaip ir ankstesniuose teisės aktuose, teisė išvykti iš savo valstybės ribojama tik pareiga pateikti galiojančią tapatybės kortelę arba pasą (2004/38 4 str.). Teisės atvykti aspektu, Sąjungos piliečiams netaikomas įvažiavimo vizos ar lygiaverčio formalumo reikalavimas, tačiau reikalaujama galiojančio paso ar tapatybės kortelės pateikimo. Tuo tarpu šeimos nariams, jei jie nėra ES piliečiai, taikomi vizų reikalavimai, išskyrus tuos, kurie turi galiojančią leidimo gyventi šalyje kortelę. Direktyva 2004/38 nustato, kad valstybės privalo suteikti vizas kuo greičiau ir nemokamai. 3.2.2. Teisė gyventi Teisė apsigyventi valstybėje narėje skirstoma į teisę gyventi iki trijų mėnesių ir ilgiau kaip tris mėnesius. Tiek piliečiai, tiek piliečio šeimos nariai turi teisę gyventi iki trijų mėnesių netaikant jiems jokių reikalavimų, išskyrus įpareigojimą turėti tapatybės kortelę arba pasą. Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius ribojama tik asmenims tenkinantiems nustatytas sąlygas (7 str. 1 d.): a) jie yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji priimančiojoje valstybėje narėje; arba b) turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje, arba c) yra priimti į privačią arba valstybinę instituciją, akredituotą ar finansuojamą priimančiosios valstybės narės pagal savo įstatymų ar kitų teisės aktų praktiką, turėdami pagrindinį studijų kurso baigimo tikslą, įskaitant profesinį rengimą ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje ir užtikrina atitinkamą nacionalinę instituciją pateikdami deklaraciją ar kitokiu jos pasirinktu lygiaverčiu būdu, kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, arba d) yra Sąjungos pilietį, kuris atitinka a, b arba c punkto reikalavimus, lydintys ar kartu vykstantys šeimos nariai. Atkreiptinas dėmesys, kad Sąjungos pilietį lydintys ar kartu vykstantys šeimos nariai turi teisę apsigyventi nepriklausomai nuo jų pilietybės. Pakankamų lėšų reikalavimas, o taip pat ir ribojimas apsigyventi naujoje valstybėje narėje atvejais, kai asmuo tampa našta priimančios valstybės narės socialinės paramos sistemai buvo reglamentuota dar 1990 metais. 15

Teismas pabrėžė, kad tarp valstybių narių piliečių egzistuoja „tam tikro laipsnio finansinis solidarumas“, todėl valstybės narės turi atsižvelgti, jei finansiniai sunkumai tėra laikini. Šia direktyva buvo atsisakyta leidimų gyventi valstybių narių piliečiams išdavimo, vietoje to įtvirtinant valstybei narei teisę per ne trumpesnį nei trys mėnesiai terminą reikalauti užsiregistruoti atitinkamose institucijose. Visgi šeimos nariai, kurie nėra ES piliečiai, privalo gauti leidimo gyventi šalyje kortelę. Direktyva taip pat nustato registracijos sertifikato (ES piliečiams) ir leidimo gyventi šalyje kortelės (šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai) išdavimo ir galiojimo tvarką.  Teisę gyventi valstybėje narėje išlaiko iki trijų mėnesių gyventi atvykę asmenys, jei jie netampa nepagrįsta našta valstybės narės socialinės paramos sistemai. Jei asmuo atvyko ilgesniam nei trys mėnesiai, jis turi tenkinti visus atvykimui nustatytus reikalavimus. Visgi direktyva pažymi, kad išsiuntimo iš šalies priemonė neturi būti Sąjungos piliečio ar jo šeimos nario pasinaudojimo priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistema automatinė pasekmė. Be to, išsiuntimo iš šalies priemonė jokiu būdu negali būti taikoma prieš Sąjungos piliečius ar jų šeimos narius, jei: a) Sąjungos piliečiai yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji; b) Sąjungos piliečiai atvyko į priimančiosios valstybės narės teritoriją ieškodami darbo. Tokiu atveju Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai negali būti išsiųsti iš šalies, tol, kol jie gali pateikti įrodymus, kad tebeieško darbo ir kad jie turi realių galimybių įsidarbinti. ES piliečio mirtis (12 str.), ar šeimos narių išsiskyrimas, santuokos ar registruotos partnerystės nutraukimas (13 str.) iš principo neturi įtakos šeimos narių, ES piliečių, gyvenimo šalyje teisei. Šeimos nariams ne ES piliečiams teisė gyventi užtikrinama, jei jie iki piliečio mirties pragyveno šalyje bent vienerius metus, o skyrybų atveju keliamos sąlygos, susijusios su santuokos trukme ir nutraukimo aplinkybėmis (žr.: 13 str. 2 d.) 3.3. Laisvas darbuotojų judėjimas ir EB darbo teisė Laisvą darbuotojų judėjimą reglamentuoja Sutarties 39-42 (48 – 51) str.: 39 straipsnis (ex 48 straipsnis) 1. Bendrijoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė. 2. Tokia judėjimo laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kuri valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės. 3. Ji suteikia teisę, galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais: a) priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti; b) šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje; c) apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus; d) pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui laikantis Komisijos įgyvendinančiuose reglamentuose nustatytų sąlygų. 4. Šio straipsnio nuostatos netaikomos darbui valstybės tarnyboje. Sutarties 39 (48 str.) – veikia tiesiogiai, Teismo žodžiais 39 str. norma nustato aiškią pareigą valstybėms narėms, kuri nereikalauja Bendrijos institucijoms ar pačioms valstybėms narėms imtis jokių papildomų veiksmų, o šios normos įgyvendinimas nepaliekamas minėtų institucijų nuožiūrai. 3.3.1. Subjektai Darbuotojai ES Valstybių narių arba EEE valstybių-narių piliečiai, kurie yra darbo teisinių santykių subjektai. Pagal reglamento 1612/68, 1 str. darbuotojas yra ES valstybės narės pilietis, kuris turi teisę dirbti ir ieškoti darbo kitos valstybės narės teritorijoje. Pilietybė nustatoma vadovaujantis valstybių narių nacionaline teise. Tuo tarpu darbuotojo sąvoka yra Bendrijos sąvoka, nepriklausanti nuo valstybės narės teisės, todėl turi būti interpretuojama plečiamuoju būdu, o išimtys – siaurai. Nustatant darbuotojo sąvoką, visiškai nesvarbu, ar nagrinėjami teisiniai santykiai nacionalinėje teisėje priskiriami darbo, ar kitiems teisiniams santykiams. Atsižvelgiant į tai, kad bet kokia asmenų judėjimo laisvė taikoma tik ekonominei veiklai, darbuotojas apibrėžtinas remiantis trimis kriterijais: pirma, asmuo atlieka tam tikrą darbą, antra, gauna atlyginimą ir trečia, jam vadovauja kitas asmuo. Teismo žodžiais, tai “asmuo, kuris tam tikrą laiką teikia paslaugas kitam asmeniui, pastarajam vadovaujant, o už tai gauna atlyginimą”. Pirmasis ir antrasis kriterijai – darbo atlikimas ir atlygintinumas – iš esmės yra apspręsti “efektyvios ekonominės veiklos” sąvokos. Tuo tarpu trečiasis – darbuotojui vadovauja kitas asmuo – atriboja savarankiškai dirbančius nuo darbuotojų, ir reiškia asmenis, kurie neveikia savo rizika ir savo sąskaita. 16

Darbuotoju nebus pripažįstamas asmuo, kuris savanoriškai paliko darbą toje šalyje tam, kad studijuotų, išskyrus atvejus, kai studijos yra susijusios su jo buvusiu darbu. Asmuo taip pat turi teisę pasinaudoti darbuotojams suteikiamomis teisėmis ir tuo atveju, jei jis ne savo valia neteko darbo ir dėl darbo rinkos sąlygų yra priverstas atlikti profesinį mokymą kitos profesinės veiklos srityje. Kiti asmenys  Be darbuotojų, laisvo darbuotojų judėjimo normos taip pat taikomos ir kitų grupių asmenims: darbuotojo šeimos nariams, net jei jie nėra ES valstybių narių ar EEE valstybių piliečiai bei asmenims, kurie neteko darbo, bet turi galimybę rasti kitą.  Remiantis direktyvos 2004/38/EB 2 str. šeimos nariais apibrėžiami:  a) sutuoktinis;  b) partneris, su kuriuo Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę, remiantis valstybės narės teisės aktais, jei priimančioji valstybė narė traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai ir laikantis atitinkamuose priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nustatytų reikalavimų;[1]  c) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai;  d) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio išlaikomi tiesioginiai giminaičiai, esantys aukščiau pagal giminystės liniją.  Teisingumo teismas analizavo keletą bylų, kuriose nagrinėjo išsiskyrusių sutuoktinių teises, vienas iš kurių nebuvo ES pielietis(ė). Su ES piliečiu(te) išsiskyrusiems ne ES piliečiams(tėms) turi būti suteikiama teisė gyventi valstybėje narėje, ne tik dėl to, kad būtina užtikrinti jų vaikų (ES piliečių) teises, bet taip pat ir tais atvejais, kai nepilietis ir pilietė gyveno tikroje santuokoje. Direktyvos 2004/38/EB 13 str. nustatyta šeimos narių gyvenimo šalyje teisės išlaikymas skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais. Minėtos normos, kaip ir 1997 m. Tarybos rezoliucija dėl priemonių būtinų priimti kovojant su santuokomis dėl išskaičiavimo[2], numato kriterijus padedančius atskirti, kada santuoką galima laikyti tikra arba, kada ji tėra tik santuoka dėl išskaičiavimo. Vaikai, laisvo darbuotojų judėjimo prasme, laikytini šeimos nariais tuo atveju, jei jiems nėra sukakę 21 metai. Net ir sulaukę 21 metų amžiaus jie išlaiko šeimos narių statusą, jei yra išlaikytiniai. Šiuo atveju vaikų priskyrimas šeimos nariams yra labai panašus į tėvų, senelių ir prosenelių statusą, nes ir šie asmenys turi būti išlaikytiniai. Išlaikytinio statusas yra fakto klausimas, kuris gali būti grindžiamas pragyvenimo išlaidų atlyginimu ar finansine pagalba. Teismo nuomone, nustatant išlaikytinio statusą, priežastys, dėl kurių asmuo tapo išlaikytiniu, o taip pat sąlyga, kad asmuo pats galėtų save išlaikyti, jei įsidarbintų, neturi reikšmės, neturi reikšmės ir tai, kad darbuotojo šeimos narys galėjo kreiptis į institucijas, kad gautų atitinkamo dydžio socialinę pašalpą, ar kad faktiškai kreipiasi dėl tokios pašalpos gavimo į priimančios valstybės institucijas. 3.4. Apribojimų draudimas laisvame darbuotojų judėjime EB sutarties 39 str. 2 dalis draudžia diskriminaciją dėl pilietybės, susijusią su įdarbinimu, darbo užmokesčiu ir kitomis darbo ir užimtumo sąlygomis. Įtvirtinęs 39 str. tiesioginį veikimą ir uždraudęs tiesioginę diskriminaciją, Teismas nustatė, kad draudžiama taip pat ir netiesioginė diskriminacija. Teismas teigė, kad „vienodo elgesio taisyklės ... draudžia ne tik tiesioginę diskriminaciją dėl pilietybės, bet taip pat ir visas paslėptas diskriminacijos formas, kurios nors ir taikant kitokius diferencijavimo kriterijus nei pilietybė iš esmės siekia to paties rezultato.“[1] Netiesiogiai diskriminuojančiomis taisyklėmis Teismas laikė gyvenamosios vietos reikalavimą, reikalavimus mokėti kalbą ir pan. Akivaizdu, kad gramatinis Sutarties aiškinimo tekstas aiškiai suponuoja tik diskriminacijos draudimą, bet neįtvirtina apribojimų draudimo, nustatyto steigimosi bei paslaugų teikimo laisvėse. Tačiau Teismas nebuvo linkęs laisvame darbuotojų judėjime apsiriboti tik nediskriminavimo doktrina, bet taikė vienodo elgesio reikalavimo doktriną, t.y. Teismas aiškino Sutarties 39 str. nuostatas ne tik kaip draudžiančias diskriminuoti, tačiau draudžiančias nustatyti bet kokius apribojimus, kurie ribotų laisvą darbuotojų judėjimą. Kraus ir vėliau Bosman bylose Teismas nustatė draudimą taikyti taisykles, kurios nors ir nėra diskriminuojančios pilietybės atžvilgiu, tačiau gali kliudyti laisvą darbuotojų judėjimą. 3.5. Darbuotojams ir jų šeimos nariams suteikiamos teisės Be bendrųjų laisvo asmenų judėjimo teisių, darbuotojams suteikiamos dvi teisių grupės: 1. įsidarbinti ir dirbti tokiomis sąlygomis, kurios nediskriminuoja, o taip pat neriboja ir nedaro mažiau patraukliu Sutartyje įtvirtintų pagrindinių laisvių įgyvendinimą; 2. kitos teisės (socialinės teisės, teisės mokytis švietimo įstaigose darbuotojo šeimos nariams ir kt.). Darbuotojų šeimos narių teisių apimtis yra panaši į darbuotojų, tačiau teigiama, kad jos kyla išimtinai dėl šeimos nario ryšio su darbuotoju, todėl turėtų būti įvardinamos kaip išvestinės. Su tuo susiję klausimai, ar 

17

darbuotojo šeimos narių teisės atsiranda ir pasibaigia tuo pačiu momentu, kaip ir paties darbuotojo teisės (pvz., darbuotojas išvyksta į kitą valstybę, o jo šeimos narys lieka). Manytina, kad darbuotojo šeimos narių teisių priskyrimas išvestinėms teisėms yra pasenęs ir netaikytinas, ypač po to, kai įsigaliojo direktyva 2004/38, kuri įtvirtino darbuotojo šeimos narių teisę gyventi valstybėje narėje, darbuotojui mirus ar išvykus (direktyvos 12 str.), o taip pat išsiskyrus, anuliavus santuoką ar nutraukus registruotą partnerystę (direktyvos 13 str.). 3.6. Teisė įsidarbinti ir darbo sąlygos Teisė įsidarbinti ir reikalavimai darbo sąlygoms yra nustatyti reglamente 1612/68. Reglamento nuostatos, susijusios su darbuotojo šeimos nariais buvo pakeistos direktyva 2004/38/EB, panaikinant reglamento 10 ir 11 straipsnius. Šiuo aktu nustatomas bendras principas: bet kuris valstybės narės pilietis, nepaisant jo nuolatinės gyvenamosios vietos, turi teisę įsidarbinti ir dirbti kitoje valstybėje narėje pagal joje taikomas taisykles, kurios negali nustatyti blogesnių sąlygų nei tos, kurios yra nustatytos vietos vasltybės piliečiams. Teisė įsidarbinti ar savarankiškai dirbti suteikiama ir darbuotojo šeimos nariams, kurie turi teisę gyventi šalyje arba nuolatinio gyvenimo teisę valstybėje narėje (2004/38 23 str.) 1) Teisė įsidarbinti (direktyvos I skyrius) Bet koks nacionalinis įstatymas bei taisyklė yra netaikomi, jei ji prieštarauja nediskriminavimo principui (3 str.). Ši taisyklė taikoma ne tik tiesioginei diskriminacijai (tikslas - tiesiogiai pilietybės pagrindu diskriminuoti darbuotojus), bet taip pat ir tokioms taisyklėms , kurių pagrindinis poveikis, užkirsti kelią kitų valstybių narių piliečiams įsidarbinti valstybėje – narėje. Nacionalinės kalbos mokėjimas yra išimtis iš šios taisyklės: “netaikoma sąlygoms, susijusioms su kalbos mokėjimu, kurio reikalauja užimamos darbo vietos pobūdis” (direktyvos 3 str.). Tačiau tokio kalbos mokėjimo reikalavimas gali būti pateisinamas tik – a) darbo vietos pobūdžiu ir b) turi būti taikomas visiems besikreipiantiems dėl darbo. 2) Įsidarbinimo taisyklės ir lygybė (direktyvos II skyrius) i. Dirbančiajam, valstybės narės piliečiui, kitos valstybės narės teritorijoje negali būti taikomos skirtingos taisyklės nei tos, kurios taikomos pastarosios valstybės narės piliečiams ypač susijusios su atlyginimu, atleidimu iš darbo, sugražinimu į darbą ir pakartotinu įsidarbinimu. (7 str 1d). ii. Asmeniui turi būti taikomos tos pačios socialinės ir mokesčių lengvatos (7 str. 2 d). Turi apimti visas socialines bei mokesčių garantijas bei lengvatas, tiek susijusias, tiek nesusijusias su darbo sutartimi, kurios yra suteikiamos darbuotojams daugiausia dėl jų turimo darbuotojo statuso arba vien tik dėl jų gyvenimo tos valstybės teritorijoje fakto. Visgi Teismas, siekdamas apriboti galimą piktnaudžiavimą išskyrė turinčius teisę nuolat gyventi, kurie įsidarbino bei tuos, kurie laikinai apsigyveno ir ieško darbo. Pastarųjų socialinių garantijų ir mokesčių lengvatų apimtis gali būti siauresnė. Pažymėtina, kad socialinės nuostatos yra išdėstytos reglamente 883/2004. iii. Asmuo turi teisę į mokymą profesinėse mokyklose bei perkvalifikavimo centruose. Ši teisė taip pat apima ir priemones, kurios sudaro sąlygas lankyti mokymo įstaigas (spec. išmokos). Visgi atvykimas į valstybę turint vienintelį tikslą – pasinaudoti valstybėje egzistuojančia studijų rėmimo programa užkerta kelią šios teisės taikymui. iv. Profesinės sąjungos ir teisė į gyvenamąjį plotą. Teisė pasinaudoti naryste profesinėje sąjungoje bei teisė be diskriminavimo apsirūpinti gyvenamuoju plotu (tiek valstybės siūlomu, tiek privačiu). Darbuotojo šeimos nariams taip pat garantuojama teisė mokytis priimančios valstybės švietimo įstaigose, o taip pat ir teisė į vienodas socialines ir mokestines lengvatas. 

IV tema. Steigimosi laisvė Iš principo galima sakyti, kad tai ką EB sutarties 39 str. nustato darbuotojams, EB sutarties 43-49 str. numato darbdaviams, verslininkams ir laisvųjų profesijų atstovams. Steigimosi samprata yra labai plati, suteikianti teisę ES piliečiui ar ES įmonei pastoviai ir nuolat dalyvauti kitos nei kilmės valstybė ekonominiame gyvenime ir gauti naudos. Kitaip tariant steigimosi laisvė reiškia „faktinį teikėjo vertimasį ekonomine veikla, kaip nurodyta Sutarties 43 straipsnyje, neribotą laiką ir naudojantis stabilia infrastruktūra, kurioje faktiškai teikiamos paslaugos“[1]. 43 straipsnis (ex 52 straipsnis) Vadovaujantis žemiau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir vienos valstybės narės nacionalinių 18

subjektų, įsisteigusių kitos valstybės narės teritorijoje, apribojimai steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves. Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent - bendroves ar firmas, apibūdintas 48 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų.  Steigimosi laisvei taip pat priskiriamas 294 str.: 294 straipsnis Valstybės narės sudaro kitų valstybių narių nacionaliniams subjektams tokias pat sąlygas dalyvauti bendrovių ar firmų, apibrėžtų 48 straipsnyje, kapitale, kokias turi jos pačios nacionaliniai subjektai, nepažeidžiant kitų šios Sutarties nuostatų taikymo.  Visgi pastaroji Sutarties norma laikytina steigimosi laisvės nuostata tik tokiose situacijose, kai asmuo dalyvauja kitoje kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės kapitale ir toks dalyvavimas leidžia daryti aiškią įtaką šios bendrovės sprendimams bei nulemti jos veiklą.  Dar 1974 m., Europos Teisingumo Teismas pripažino tiesioginį EB sutarties 43 str. veikimą, o šiek tiek vėliau – tiesioginį 294 str. veikimą.  Steigimosi laisvė asmeniui suteikia keletą teisių grupių, kuriuos galima įvardinti steigimosi teisės įgyvendinimo etapais:  (1) teisę išvykti iš savo valstybės su tikslu įgyvendinti pirminį arba antrinį steigimąsi kitoje valstybėje narėje,  (2) teisę įgyvendinti pirminį arba antrinį steigimąsi kitoje valstybėje narėje;  (3) turėti verslo vietą daugiau nei vienoje valstybėje narėje,  (4) vykdyti ūkinę veiklą valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigiama, pagal taisykles, kurios nustatytos tos valstybės piliečiams ir kurios neapriboja ir nedaro mažiau patraukliu įsisteigimo laisvės įgyvendinimą.  Kai kurie mokslininkai išskiria ir ketvirtąją teisių grupę – teisės “atsispirti” taikymui priemonių, kurios trukdo ar daro mažiau patrauklų steigimosi teisės įgyvendinimą valstybėje narėje, tačiau manytina, kad tai greičiau ribojimų pagrįstumo kriterijus, o ne atskiras steigimosi etapas. 4.1. Steigimosi laisvės ribojimų panaikinimas Kaip ir kitose laisvėse, Europos Bendrijos sutartyje buvo nustatytas draudimas nustatyti naujus apribojimus, palyginti su Sutarties įsigaliojimo metu valstybių narių taikomais apribojimais. Buvęs Sutarties 52 str. taip pat įtvirtino tų apribojimų panaikinimo tvarką, numatydamas pereinamąjį laikotarpį per kurį turi būti panaikinti steigimosi laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai, taip pat apribojimai vienos valstybės narės piliečiams įsikūrusiems kitos valstybės narės teritorijoje steigti atstovybes, filialus ir dukterines įmones. Šie apribojimai turėjo būti panaikinti antrinės teisės aktų pagalba (44 str. 2 d. f punktas), įtvirtinant abipusį diplomų pripažinimą (47 str. 1 d.), įtvirtinant galimybę imtis veiklos ir ja verstis kaip savarankiškai dirbantiems asmenims (47 str. 2 d.). 44 str. 2 dalies f) punktas: 2. Taryba ir Komisija vykdo pagal pirmiau išdėstytas nuostatas joms tenkančias pareigas, visų pirma: f) kiekvienoje svarstomoje veiklos srityje palaipsniui naikindamos įsisteigimo laisvės apribojimus, taikomus atstovybių, padalinių arba dukterinių bendrovių steigimo valstybės narės teritorijoje sąlygoms, dukterinėms bendrovėms valstybės narės teritorijoje ir sąlygoms, kurių reikia laikytis, norint leisti pagrindinės įmonės darbuotojams užimti tokių atstovybių, padalinių arba dukterinių bendrovių valdymo ar priežiūros postus; 47 str. 1, 2 dalys 1. Kad būtų lengviau asmenims imtis veiklos ir verstis ja kaip savarankiškai dirbantiems asmenims, Taryba, laikydamasi 251 straipsnyje nurodytos tvarkos, leidžia direktyvas dėl diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialių kvalifikacijos įrodymo dokumentų abipusiško pripažinimo. 2. Tuo pačiu tikslu Taryba, laikydamasi 251 straipsnyje nurodytos tvarkos, leidžia direktyvas, skirtas koordinuoti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas dėl galimybių imtis veiklos ir ja verstis kaip savarankiškai dirbantiems asmenims. Taryba, laikydamasi 251 straipsnyje nurodytos tvarkos ir visais atvejais spręsdama vieningai, priima direktyvas, kurias įgyvendinant bent vienoje valstybėje narėje reikia pakeisti teisės aktų nustatytus galiojančius principus, reglamentuojančius profesinį rengimą ir sąlygas, keliamas fiziniams asmenims, norintiems verstis laisvosiomis profesijomis. Kitais atvejais Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma. Steigimosi laisvės apribojimų panaikinimui buvo priimta Bendroji programa dėl Steigimosi teisės apribojimų panaikinimo[1]. Beje pats Programos teisinis statusas nėra aiškus: Teismas nėra suteikęs tiesioginio veikimo 19

Bendrųjų programų nuostatoms, nors aiškiai yra pažymėjęs, kad jos pateikia “naudingas gaires atitinkamų EB sutarties nuostatų įgyvendinimui”. Kaip jau buvo minėta, Amsterdamo sutartimi Europos Bendrijos Sutartis pakeista, įtvirtinant bendrą apribojimų draudimą steigimosi laisvėje (Sutarties 43 str.), o aukščiau minėtos nuostatos dėl draudimo nustatyti naujus apribojimus nebegalioja. 4.2. Ribojimų draudimas steigimosi laisvėje: Europos Teisingumo teismo jurisprudencija Reyners byla[1]. Olandijos pilietis įgijęs išsilavinimą Belgijoje nepripažįstamas advokatu Belgijoje tik dėl jo pilietybės. ETT konstatavo tiesioginę diskriminaciją steigimosi laisvėje, uždrausdamas tokio pobūdžio apribojimus, taip pat pažymėjo 43 str. tiesioginį veikimą, įgalindamas valstybės narės pilietį nacionaliniame teisme savo reikalavimą grįsti minėtu straipsniu. ETT taip pat pažymėjo, kad steigimosi teisės apribojimai gali būti panaikinti priimant direktyvas dėl abipusio kvalifikacijos pripažinimo. Thieffry byla[2]. Belgijos piliečiui, kuris įgijo teisės diplomą Belgijoje, Paryžiaus universiteto pripažįstamą kaip ekvivalentišką Prancūzijos teisės diplomui, nesuteikiama galimybė advokatauti Paryžiuje, nes jis neįgijo teisininko išsilavinimo Prancūzijoje. Šioje byloje konstatuotas netiesioginės diskriminacijos draudimas. Byla Klopp [3]. Paryžiaus advokatų taryba nesuteikia teisės praktikuoti Paryžiuje Vokietijos advokatui, nes advokatas, praktikuojantis Paryžiuje, gali turėti tik vieną advokato biurą – taisyklė taikoma nediskriminuojant pilietybės atžvilgiu. Teismas nustatė, kad tai nesuderinama su steigimosi laisve, kuri taip pat suteikia teisę turėti daugiau nei vieną įsisteigimo vietą Europos Bendrijoje. Minėta taisyklė, nors ir nediskriminuoja pilietybės atžvilgiu, tačiau buvo pripažinta kaip pažeidžianti EB sutarties 43 str. Byla Gebhard [4]. Vokietijos teisininkas R. Gebhard, turėjęs teisę Vokietijoje verstis advokato praktika, persikėlęs gyventi į Italiją eilę metų dirba advokatų kontorose. Vėliau atidaro savo advokato kontorą ir skelbiasi esąs avvocato. Milano advokatų taryba priima sprendimą, kad R.Gebhard pažeidė atitinkamas Italijos teisės normas vadindamasis itališku advokato vardu, tačiau negavęs Milano advokatų tarybos išankstinio sutikimo. Byloje konstatuota, kad steigimosi laisvėje draudžiami ne tik diskriminuojantys apribojimai, bet ir bet kokios kitos taisyklės, ribojančios ar darančios mažiau patrauklų steigimosi laisvės įgyvendinimą. 4.3. Steigimosi laisvės subjektai 4.3.1. Fiziniai asmenys Kaip jau buvo minėta, laisvas asmenų judėjimas apima tiek laisvą darbuotojų, tiek ir savarankiškai dirbančiųjų asmenų judėjimą. Pastarasis neretai suponuoja steigimosi laisvės taisykles. Kitaip tariant, steigimosi laisvėje veikia savarankiškai dirbantys asmenys: „laisvųjų profesijų“ atstovai (architektai, teisininkai), įvairūs konsultantai ir pan. Pagal darbo sutartis dirbantys asmenys, ar asmenys, kurių darbui taikomi darbo teisiniai santykiai, yra laisvo darbuotojų judėjimo subjektai. 4.3.1.1. Steigimosi rūšys Fizinių asmenų steigimasis gali būti dviejų formų – pirminis ir antrinis. Pirminis steigimasis yra atvejai, kai asmuo pirmą kartą pradeda savarankišką veiklą arba pabaigia veiklą vienoje valstybėje narėje ir persikelia į kitą valstybę vykdyti savarankišką asmens veiklą. Antrinis steigimasis pasireiškia tais atvejais, kai asmuo, tebevykdantis savarankišką veiklą vienoje valstybėje narėje, pradeda savarankiškai veikti ir kitoje valstybėje narėje (pvz. Klopp atveju). ETT įtvirtina draudimą riboti tiek pirminį, tiek antrinį fizinių asmenų steigimąsį. 4.3.1.2. Teisė atvykti bei apsigyventi Pirmoji direktyva naikinanti apribojimus atvykti ir apsigyventi savarankiškai dirbantiems asmenims 64/220[1], kuri kaip ir dauguma teisės aktų šioje srityje buvo taikoma tiek steigimosi teisei, teik laisvei teikti paslaugas. Vėliau buvo priimta direktyva 73/148, kuri yra pakankamai panaši į 68/360 direktyvą (laisvas darbuotojų judėjimas). Kaip jau buvo minėta, ši direktyva buvo taikoma iki 2006 m. balandžio mėnesio, t.y. iki direktyvos 2004/38/EB įsigaliojimo. Priešingai nei direktyva 73/148, direktyva 2004/38/EB nėra sektorinė ir yra bendrojo pobūdžio, taikoma visiems asmenims, įgyvendinantiems EB teisėje įtvirtintą laisvą asmenų judėjimą. Jos taikymo sritis ir joje įtvirtintos teisės atvykti bei apsigyventi sąlygos aptartos laisvą darbuotojų judėjimą nagrinėjančiame skyriuje. Pagrindinis direktyvoje 73/148 nustatytas steigimosi teisės ir paslaugų teikimo laisvės reglamentavimo skirtumas buvo tas, kad asmuo įgydavo teisę gyventi valstybėje narėje paslaugų teikimo atveju tik tokiam periodui, kuris atitinka teikiamų paslaugų trukmę, tuo tarpu asmuo, įgyvendindamas steigimosi laisvę, įgydavo teisę gyventi iš principo neribotą laiką.

20

4.3.1.3. Teisė pasilikti valstybės narės teritorijoje po to kai baigiama savarankiška veikla Teisę pasilikti valstybės narės teritorijoje po to, kai baigiama savarankiška veikla ilgą laiką buvo reglamentuojama direktyva 75/34 dėl valstybių narių piliečių teisės pasilikti kitos valstybės narės teritorijoje po to, kai baigiama veikla kaip savarankiškai dirbančių asmenų[1]. Jos pagrindiniai principai yra identiški 1251/70 reglamento nuostatoms. Visgi ir šią teisę buvo nuspręsta reglamentuoti vieningai visai asmenų judėjimo laisvei taikoma direktyva 2004/38/EB, kuri įsigaliojo 2006 m. balandžio mėnesį. 4.3.2. Įmonės 4.3.2.1. Įmonių, kurioms garantuojama steigimosi laisvė, samprata EB sutarties 48 str. nustato, kad, siekiant steigimosi laisvę reglamentuojančiame EB sutarties poskyryje numatytų tikslų: “…įmonės, įkurtos pagal valstybės narės įstatymus ir turinčios Bendrijoje savo įregistruotą buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę veiklos vietą, prilyginamos fiziniams asmenims, turintiems valstybės narės pilietybę; įmonės – tai yra įmonės, įkurtos vadovaujantis civiline arba komercine teise, įskaitant kooperatyvus ir kitus viešuosius ar privatinės teisės juridinius asmenis, išskyrus nesiekiančius pelno.” 4.3.2.2. Įmonių steigimosi laisvės samprata Europos Bendrijoje Įmonių steigimosi laisvės sampratai apibūdinti pasitelkiami EB sutarties 43 bei 48 straipsniai. Aiškindamas šiuos straipsnius, Teismas teigia, kad steigimosi teisė apima „faktišką ekonominės veiklos vykdymą nuolat įsisteigiant kitoje valstybėje narėje neribotam laikui“[1]. Kitaip tariant, Teismas steigimosi laisvę apibrėžia keturiais kriterijais: (1) įmonė turi vykdyti (ar bent jau siekti vykdyti) faktišką ekonominę veiklą; (2) įmonė turi veikti nuolatinio įsisteigimo forma; (3) įmonė turi veikti neribotą laiką; (4) faktiškosios ekonominės veiklos vykdymas ir įsisteigimas turi būti kitoje nei kilmės valstybėje. Įmonių steigimosi teisė suteikia EB įmonei šias teises: (1) steigti įmonę bet kurioje EB ar Europos ekonominės erdvės (angl. – European Economic Area) valstybėje, (2) pasirinkti įmonės ar jos padalinio steigimo formą, (3) vykdyti veiklą per toje kitoje valstybėje įsteigtą įmonę ar padalinį, (4) po įsisteigimo kitoje valstybėje narėje naudotis tomis pačiomis teisėmis, kaip ir vietinės tos valstybės įmonės, (5) būti akcininku ir turėti tas pačias teises, kaip ir vietiniai akcininkai. Įmonių steigimosi teisės ratione materiae apima visas ūkinės-komercinės veiklos sritis, taip pat ir transporto sritį. Analizuojant įmonių steigimosi sampratą, būtina pabrėžti, kad EB sutartyje įtvirtinta steigimosi teisė draudžia ne tik diskriminaciją, bet taip pat ir nediskriminuojančio pobūdžio apribojimus užsienio teisės subjektų atžvilgiu. Yra draudžiama ne tik tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, bet draudžiamos ir tokios taisyklės, kurios nors ir nediskriminuoja pilietybės pagrindu, tačiau nukreiptos apriboti EB steigimosi teisę. Gana tiksliai tai formuluoja Jan Wouters teigdamas, kad, kaip ir kitose laisvėse, Teismas aiškino 43 straipsnį pabrėždamas apribojimų draudimą, o toks aiškinimas “neatsirado staiga: tai buvo procesas, kuriame Teismas atsargiai, po pavyzdžių laisvo prekių judėjimo ir paslaugų teikimo srityse, palaipsniui pritaikė šį reikalavimą, kad galėtų užtikrinti EB sutarties laisvo asmenų judėjimo nuostatų efektyvumą”.[2] Ir dar drastiškesnis požiūris: “atrodytų, kad Centros įmonių steigimosi teisėje atliks tą patį vaidmenį, kokį atliko Cassis de Dijon laisvame prekių judėjime”[3]. Čia derėtų pritarti nuomonei, kad Gebhard byloje įtvirtinta formuluotė, nustatanti, kad draudžiamos bet kokios priemonės, kurios “trukdo ar daro mažiau patrauklų steigimosi teisės įgyvendinimą valstybėje narėje”, turėtų būti taikomos tik tiek, kiek tai liečia įsisteigimą rinkoje (aukščiau minėti 1 ir 2 steigimosi teisės įgyvendinimo etapai: “eksportas” ir “importas”), tačiau neturėtų būti taikomos, kai pats įsisteigimas yra įgyvendintas ir įmonė vykdo ūkinę veiklą naujoje valstybėje narėje (3 steigimosi teisės etapas). Primintina, kad visgi lieka labai svarbu nustatyti, ar steigimosi teisę ribojanti priemonė yra diskriminuojanti, ar ne, nes nuo to priklauso, ar ją galima pateisinti ir kokiais pagrindais. 4.3.2.3. Įmonių steigimosi rūšys: įmonių pirminio ir antrinio steigimosi sampratos Remiantis EB sutarties 48 str. 1 d. juridinis asmuo yra prilyginamas fiziniam asmeniui. EB sutarties 43 str. juridiniams asmenims pagal analogiją su fiziniais asmenimis suteikia: 1) teisę pradėti ir vykdyti savarankišką įmonės veiklą kitoje valstybėje narėje, taip pat steigti įmones ir vadovauti joms; 2) teisę steigti atstovybes, filialus ir dukterines įmones. Remiantis šiomis nuostatomis, plačiai pripažįstama, kad EB sutartis suponuoja du įmonių steigimosi būdus: pirminio ir antrinio įmonių steigimosi teisę.“Steigimosi teisė akivaizdžiai galima dviem skirtingais būdais. Gali 21

būti kuriamos dukterinės bendrovės, filialai ir atstovybės. Tai yra žinoma kaip antrinis steigimasis. Tačiau steigimasis taip pat gali apimti ir naujos įmonės kūrimą, vadovybės ar įmonės kontrolės perkėlimą, o tai yra pripažįstama kaip centrinės administracijos perkėlimas ir vadinama “pirminiu steigimu”.[1] Paminėtina, kad plačiąja prasme įmonių pirminio steigimosi teisė Europos Bendrijoje taip pat turėtų apimti ir įmonėms taikytinos teisės pasirinkimo galimybę. Iš principo galimi trys įmonių pirminio steigimosi būdai: (1) centrinės administracijos perkėlimas, keičiant taikytiną teisę įmonei, (2) centrinės administracijos perkėlimas, nekeičiant taikytinos teisės įmonei, (3) įmonei taikytinos teisės pakeitimas, neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje yra įmonės centrinė administracija, ir ar ji yra perkeliama į kitą valstybę, keičiant taikytiną teisę, ar ne. Antrinio steigimosi aspektu paminėtia, kad EB sutarties 43 str. 1 d. draudžia valstybėms narėms riboti įmonių teisę steigti atstovybes, filialus ir dukterines įmones (antrinis steigimasis). Remiantis Europos Teisingumo Teismo sprendimais, laikoma nesuderinama su EB teise tiesiogiai ar netiesiogiai riboti įmonės teisę veikti kitoje valstybėje narėje per joje įregistruotą dukterinę įmonę, atstovybę ar filialą, nes įmonė turi teisę pasirinkti teisines veiklos formas valstybėje. 4.3.2.4. Apribojimų draudimas įmonių steigimosi laisvėje Siekiant atskleisti apribojimų draudimą įmonių steigimosi laisvėje, būtina analizuoti ne tik įmonių steigimosi laisvės rūšis, bet taip pat prisiminti steigimosi laisvės garantuojamas teises: teisę išvykti, su tikslu įgyvendinti steigimąsi kitoje valstybėje narėje, teisę atvykti į tą kitą valstybę narę ir turėti verslo vietą daugiau nei vienoje valstybėje narėje, teisę vykdyti ūkinę veiklą valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigiama, pagal taisykles, kurios nustatytos tos valstybės piliečiams ir kurios neapriboja ir nedaro mažiau patraukliu įsisteigimo laisvės įgyvendinimą. Toliau pateikiama ETT jurisprudencija antrinio ir pirminio įmonių steigimosi srityse, klasifikuojant juos į atitinkamus steigimosi etapus 4.3.2.5. Pirminis steigimasis: teisė išvykti  Daily Mail byla [1] Ginčas Daily Mail byloje kilo, kai Anglijos įmonė Daily Mail, siekdama išvengti mokesčių Didžiojoje Britanijoje, siekė perkelti savo centrinę vadovybę iš Didžiosios Britanijos į Nyderlandus. Didžiosios Britanijos teisė reikalavo, kad įmonės, kurios mokesčių tikslais yra Didžiosios Britanijos rezidentės, prieš perkeldamos savo centrinę vadovybę gautų Didžiosios Britanijos atitinkamų institucijų sutikimą (pažymėtina, kad centrinė vadovybė ir valdymo kontrolė yra rezidencijos kriterijus, taikomas mokesčių tikslais Didžiojoje Britanijoje). Šį reikalavimą Daily Mail apskundė Didžiosios Britanijos teismui (angl. – High court of Justice), o pastarasis kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą. Svarbu pažymėti, kad įmonėms taikytinos teisės aspektu Didžioji Britanija taiko inkorporacijos kriterijų, pagal kurią bendrovė turi teisę perkelti centrinę vadovybę į kitą valstybę narę neprarasdama teisinio subjektiškumo. Nepaisant to, kad Teismas ankstesnėse bylose jau buvo pripažinęs EB sutarties 43 str. tiesioginį veikimą, šioje byloje Teismas pabrėžė kad kol kas pagal EB sutarties 293 str. nėra įsigaliojusi jokia konvencija, kuri valstybių narių nacionaliniams subjektams laiduotų juridinio asmens subjektiškumo išlaikymą jų buveinę perkeliant iš vienos valstybės narės į kitą. Teismas, ko gero, turėjo omenyje 1968 m. vasario 29 d. Konvenciją dėl įmonių tarpusavio pripažinimo, kuri nors ir pasirašyta, neįsigaliojo. Todėl, Teismo nuomone, EB sutarties 43 ir 48 straipsniai negali būti aiškinami kaip suteikiantys teisę įmonėms, įsteigtoms pagal vienos valstybės narės teisę, perkelti centrinę vadovybę ir valdymo kontrolę (angl. – central management and control) į kitą valstybę narę, išlaikant įmonės teisinį subjektiškumą. Kitaip tariant, Teismas nesuteikė įmonei pirminio steigimosi teisės bent jau teisės išvykti į kitą valstybę narę aspektu, nepaisant to, kad 43 str., įtvirtinantis steigimosi teisę (tame tarpe ir pirminį steigimąsi), jau veikė tiesiogiai. Vėliau, Überseering byloje, atribodamas Überseering ir Daily Mail bylas bei iš dalies pagrįsdamas savo sprendimą Daily Mail byloje, Teismas pabrėžia, kad Daily Mail atveju buvo analizuojami santykiai tarp bendrovės ir valstybės narės, pagal kurios teisę bendrovė buvo įsteigta, kai bendrovė siekė perkelti centrinę vadovybę į kitą valstybę narę, neprarasdama teisinio subjektiškumo.[2] Tai leidžia teigti, jog Teismas bent jau kol kas neketina pakeisti Daily Mail byloje pateiktų išvadų: valstybė, pagal kurios teisę yra įsteigta bendrovė turi teisę reguliuoti (tame tarpe ir riboti) registruotos arba centrinės vadovybės perkėlimo klausimus, t.y. bendrovės teisę išvykti, siekiant įgyvendinti pirminį steigimąsi. 4.3.2.6. Pirminis steigimasis: teisė atvykti  Überseering byla [1] Bendrovė Überseering, 1990 m. įsteigta ir įregistruota Nyderlanduose nusipirko žemės sklypą su pastatais Vokietijoje. Ši bendrovė pasamdė Vokietijos bendrovę NCC atnaujinti motelį ir garažą, esančius ant to žemės 22

sklypo. Darbai buvo baigti, tačiau Überseering nebuvo patenkinta darbų kokybe. 1994 metais visos Überseering akcijos buvo perleistos Vokietijos piliečiams ir rezidentams. Po kelerių metų Bendrovė kreipėsi į Vokietijos teismus (Landgericht, o po to į Oberlandesgericht) prašydama, kad bendrovė NCC atlygintų dėl netinkamos darbų kokybės padarytus nuostolius, tačiau teismai šį ieškinį atmetė, pažymėdami, kad Überseering neturi teisinio subjektiškumo (tame tarpe ir procesinio), nes perkėlė savo centrinę vadovybę iš Nyderlandų į Vokietiją. To pasėkoje bendrovės reali buveinė atsidūrė Vokietijoje, tačiau ji nebuvo perregistruota Vokietijoje. Bendrovė apskundė šį sprendimą Aukščiausiajam Federacijos teismui (Bundesgerichtshof), kuris ir kreipėsi į ETT. ETT nustatė, kad laisvo asmenų judėjimo būtina sąlyga yra bendrovės pripažinimas bet kurioje valstybėje narėje, kurioje ji siekia įsikurti (59 dalis). ETT teigė, kad bendrovės egzistavimas yra neatskiriamas nuo jos teisinio subjektiškumo, nes bendrovė egzistuoja tik dėka nacionalinės teisės, kuri apibrėžia jos įsteigimą ir funkcionavimą (81 dalis). Vadinasi, bendrovės nepripažinimas (kaip teisės subjekto) ar reikalavimas persiregistruoti Vokietijoje (suprantama, to pasėkoje bendrovė turi būti išregistruota Nyderlanduose ir registruojama kaip naujas teisės subjektas Vokietijoje) yra EB steigimosi teisės ribojimas (82 dalis). Teismas šioje byloje neįžvelgė ir pateisinimų minėtam ribojimui, nors ir pažymėjo, kad nėra neįmanoma pateisinti ribojimo tokiais imperatyviais reikalavimais, kurie nustatomi bendrųjų interesų pagrindu, kaip kreditorių interesų apsauga, mažųjų akcininkų, darbuotojų ar mokesčių institucijų apsauga. Visgi nacionalinė taisyklė, įtvirtinanti bendrovės nepripažinimą, negali būti pateisinama, nes, Teismo nuomone, tokia taisyklė būtų lygiavertė įmonių steigimosi laisvės neigimui (93 dalis). Taigi Teismas apriboja bendrovių nepripažinimą, remiantis tuo, kad valstybės taiko skirtingus juridiniams asmenims taikytinos teisės kriterijus. Steigimosi laisvėje teismas įtvirtina panašų abipusio pripažinimo principą, kurį dar Cassis de Dijon [2] byloje, įtvirtino laisvame prekių judėjime. Pažymėtina, kad šiojebyloje ETT pirmą kartą analizavo bendrovės pripažinimo klausimą ir jį sprendė valstybės, kuri nepripažįsta bendrovės, nenaudai. Teismas, aiškiai skirdamas išvykimo ir atvykimo teisių grupes, šioje byloje išimtinai analizuoja situaciją, kai vienos valstybės teisės subjektas nėra pripažįstamas kitoje valstybėje, kurioje siekia įsisteigti. Taigi analizuojama teisė atvykti į kitą valstybę narę, perkeliant į šią valstybę centrinę vadovybę. Svarbu pabrėžti, kad Teismas neužkerta kelio valstybėms narėms taikyti realios buveinės kriterijaus, vieno iš dviejų labiausiai paplitusių Europoje juridiniams asmenims taikytinos teisės kriterijaus, tačiau apriboja jo taikymą, jei jo taikymo pasėkoje įmonė nėra pripažįstama, arba, netenka teisinio subjektiškumo valstybėje, kurioje siekia įgyvendinti steigimosi laisvę. Ko gero šiuo požiūriu yra teisus generalinis advokatas p. Dįmaso Ruiz-Jarabo Colomer, primindamas, kad EB sutartis tris alternatyvius įmonėms taikytinos teisės nustatymo kriterijus laiko lygiaverčiais, todėl siège réel doktrina negali būti kvestionuojama (kiek tai liečia įmonei taikytiną teisę), išskyrus atvejus, kai ši doktrina pažeidžia EB teisės reikalavimus. Apibendrinant pirminiam steigimuisi taikomą apribojimų draudimo apimtį, pažymėtina, kad ETT aiškiai skiria bendrovės išvykimo iš valstybės narės ir atvykimo į kitą valstybę narę stadijas ir joms taiko skirtingą apribojimų draudimo apimtį. Jeigu pirmajai situacijai ETT taiko Daily Mail bylos išvadas ir iš principo nedraudžia valstybei narei reguliuoti Bendrovės išvykimo, t.y. ir tokį išvykimą riboti, tai bendrovės atvykimo atvejais, valstybė, į kurią bendrovė atvyksta, neturi teisės taikyti jokių taisyklių, kurios ribotų ar darytų mažiau patrauklų steigimosi laisvės įgyvendinimą. Drausdamas „atvykimo“ ribojimą (Überseering atveju) ir suteikdamas teisę reguliuoti „išvykimą“ (Daily Mail atveju), Teismas iš dalies apsaugo realios buveinės kriterijų taikančių valstybių interesus: realios buveinės kriterijų taikančios valstybės gali reguliuoti išvykimą, t.y. neleisti perkelti įmonės realios buveinės (centrinės vadovybės) į kitas valstybes nares, kurių įmonių teisė daug liberalesnė. Tuo būdu valstybė narė įgalinama pati reguliuoti jos teritorijoje ir pagal jos teisės sistemą įsteigtą įmonę ir riboti tokios įmonės siekius išvengti minėtos teisės sistemos normų taikymo, į kitą valstybę narę perkeliant centrinę vadovybę. Visgi būtina pažymėti, kad kol kas ETT nepateikė įtikinamų teisinių argumentų, kodėl EB sutartis turi būti aiškinama, kaip suteikianti valstybei narei teisę riboti įmonės, įgyvendinančios pirminio steigimosi laisvę, teisę išvykti. 4.3.2.7. Antrinis steigimasis: teisė išvykti  Byla X AB ir Y AB v. Riksskatteverket [1] Šioje byloje Europos teisingumo teismas analizavo Švedijos teisės normą, kuri nustatė palankesnes apmokestinimo taisykles tuo atveju, kai bendrovės akcijos parduodamos Švedijos rezidentams ir mažiau palankias tais atvejais kai akcijos parduodamos užsienio juridiniam asmeniui arba nors ir Švedijos rezidentui, tačiau kuris yra užsienio bendrovės dukterinė bendrovė arba užsienio bendrovės padalinys. Visais atvejais Švedijos taisyklė buvo taikoma tais atvejais, kai akcijos parduodamas susijusiam asmeniui, t.y., kurio akcijas tiesiogiai ar netiesiogiai valdo pardavėjas. 23

Teismas patvirtino, kad mažiau palankių apmokestinimo taisyklių nustatymas tiek tais atvejais, kai bendrovės akcijos parduodamos užsienio juridiniam asmeniui, tiek tais kai bendrovės akcijos parduodamos Švedijos rezidentui, tačiau kuris yra užsienio bendrovės dukterinė bendrovė arba užsienio bendrovės padalinys, yra steigimosi laisvės ribojimas (39 dalis). Be to, Teismas nemanė, kad tokį ribojimą galima pateisinti mokesčių teisėje taikomomis ribojimo pagrįstumo sąlygomis (būtinumas apsaugoti mokesčių sistemos ryšius ir vieningumą, mokesčių vengimo prevencija bei mokesčių priežiūros efektyvumas) (45 dalis). Europos teisingumo teismas nustatė, kad toks nelygus užsienio ir Švedijos juridinių asmenų vertinimas, gali atgrasinti nuo steigimosi teisės kitoje valstybėje narėje įgyvendinimo: palankiau kurti įmonę Švedijoje ir jai parduoti akcijas, nei kurti įmonę kitoje valstybėje narėje ir pastarajai perleisti akcijas (37 ir 38 dalys). Nors Teismas šiame sprendime aiškiai nepatvirtina, kad analizuojama teisė „išvykti“, tačiau akivaizdu, kad tiriama steigimosi laisvė „išvykimo“ teisės aspektu, bent jau situacijoje, kurioje Švedijos rezidentui sukuriamos palankesnės sąlygos kurti juridinį asmenį Švedijoje, o ne kitoje valstybėje narėje, o tokią ribojančią taisyklę nustato Švedijos teisė[2]. Šioje byloje teismas neapeliuoja į Gebhard byloje nustatytą platų apribojimų draudimą bei ribojimo pagrįstumo sąlygas, tiesiog drausdamas nelygų užsienio ir Švedijos juridinių asmenų vertinimą. 4.3.2.8. Antrinis steigimasis: teisė atvykti  Centros [1] byla Ponia ir ponas Bryde, kurie buvo Danijos piliečiai ir rezidentai, 1992 metais Anglijoje ir Velse įkūrė ribotos atsakomybės bendrovę Centros Ltd. Centros nuo įsteigimo dienos Didžiojoje Britanijoje nevykdė jokios ūkinės veiklos. Tais pačiais metais Centros atstovai kreipėsi į Danijos prekybos ir įmonių valdybą (dan. – Erhvervs-og Selskabsstyrelsen), norėdami įkurti Centros filialą Danijoje. Danijos prekybos ir įmonių valdyba atsisakė registruoti minėtos įmonės filialą Danijoje, o tai tapo ETT nagrinėjimo objektu. Europos Teisingumo Teismui buvo pateiktas klausimas, ar atsisakymas registruoti filialą bendrovės, kurios registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje, kuri buvo teisėtai įsteigta ir yra teisėta pagal tos valstybės narės įstatymus, tačiau nevykdo jokios ūkinės veiklos Didžiojoje Britanijoje ir yra įkurta tik tam, kad vykdytų visą ūkinę veiklą per kitoje valstybėje įkurtą filialą išvengdama minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimų ir įmonės steigimo toje valstybėje, kurioje ketinama vykdyti visą ūkinę veiklą, yra suderinamas su EB sutarties 43, 46 ir 48 straipsniais. ETT nusprendė, kad Danijos institucijų atsisakymas registruoti filialą riboja EB steigimosi laisvę ir toks ribojimas nėra pateisinamas. Toks aiškinimas neužkerta kelio suinteresuotoms valstybių narių institucijoms imtis apgaulę ribojančių ar baudžiančių už ją priemonių, tiek taikomų pačiai bendrovei, pasitelkiant į pagalbą valstybę, kurioje bendrovė yra įkurta, tiek taikomų jos dalyviams, kai nustatoma, kad jie faktiškai, bendrovės formavimo priemonėmis, siekia neteisėtai išvengti savo įsipareigojimų kreditoriams, kurie veikia suinteresuotos valstybės narės teritorijoje, vykdymo. Taigi Teismas nustatė, kad tokia Danijos institucijų veika yra EB teisėje nustatytų teisių ribojimas, kuris, be to, negali būti pateisinamas. Kitaip tariant antrinio steigimosi teisei „atvykimo“ aspektu taikytinas platus apribojimų draudimas ir bendros steigimosi teisėje taikomos apribojimų pagrįstumo sąlygos: Teismas šioje byloje mini Gebhard bylą ir joje suformuluotą tiek ribojimo sąvoką, tiek ribojimo pagrįstumo sąlygas (34 dalis). Įdomu pažymėti, kad Danijos institucijų atsisakymas buvo grindžiamas inter alia tuo, kad Centros, kuri nevykdė ūkinės veiklos Didžiojoje Britanijoje, Danijoje faktiškai siekė įkurti ne filialą, o pagrindinę veiklos vietą (angl. – principal establishment), t.y. perkelti centrinę vadovybę ir įgyvendinti pirminį steigimąsi. Būtent tai paskatino diskusijas apie pirminio ir antrinio steigimosi sąvokas ir formas[2], taip pat iškėlė klausimus ar realios buveinės kriterijaus taikymas neprieštarauja EB įmonių steigimosi teisei. Šioje bylose, kaip ir kitose, Europos Teisingumo teismas neapibrėžia pirminio steigimosi teisės sąvokos. Filialo steigimą ETT priskyrė antriniam steigimuisi, tačiau nepasisakė, ar filialo steigimas ir centrinės vadovybės perkėlimas į tą įkurtą filialą galėtų būti pripažįstamas kaip pirminis steigimasis. 4.3.2.9. Teisė vykdyti ūkinę veiklą valstybėje narėje, kurioje įsisteigiama  Segers [1] byla Ribotosios atsakomybės privati akcinė bendrovė Slenderose ltd., kurios registruota buveinė buvo Londone ir kuri buvo įkurta remiantis Anglijos teise, buvo nupirkta pono ir ponios Segers. Į šios bendrovės veiklą buvo įtraukta vieno asmens įmonė Slenderose ltd., kurios registruota buveinė buvo Nyderlanduose. Dėl to visa Slenderose ltd. veikla buvo vykdoma Nyderlanduose, tačiau įmonės registruota buveinė buvo Anglijoje. Įmonės generalinis direktorius p. Segers siekė gauti socialinio sveikatos draudimo išmoką, tačiau jam buvo atsakyta, kad tokia išmoka galima, tačiau inter alia tik tuo atveju, jei įmonės registruota buveinė yra Nyderlanduose, o ne užsienio valstybėje. 24

Europos Teisingumo Teismas nusprendė, kad EB sutarties 52 ir 58 straipsniai draudžia kompetentingoms valstybės narės institucijoms nesuteikti įmonės direktoriui teisės dalyvauti gyventojų socialiniame sveikatos draudime vien tik tuo pagrindu, kad įmonė įsteigta ir jos registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje, net ir tais atvejais, kai įmonė toje valstybėje narėje nevykdo jokios ūkinės veiklos (19 dalis). Ko gero buvo teisus profesorius Christian Timmermans, kuris dar šioje byloje įžvelgė ETT norą įtvirtinti teisę formaliai užsienio bendrovėms pasinaudoti steigimosi laisvės nuostatomis ir suabejojo galimybe pateisinti formaliai užsienio bendrovių reguliavimą valstybėje, kurioje jos didžiąja dalimi veikia. Atrodytų tada profesorius teigė tai, ką pasakė ETT Inspire Art byloje. Bylos santraukoje aiškiai apeliuojama į trečiąjį steigimosi laisvės įgyvendinimo etapą: teisę vykdyti ūkinę veiklą kitoje valstybėje narėje, toje valstybėje įsisteigus. Tas pats pasakytina ir apie bylos 11 dalį, kurioje Teismas patvirtina, kad įmonė, įsteigta kitoje valstybėje narėje turi teisę vykdyti ūkinę veiklą Nyderlanduose tomis pačiomis sąlygomis, kurios būtų taikomos bendrovėms, įsteigtoms pagal Nyderlandų teisę. Pažymėtina ir tai, kad teismas taikliai performuluoja byloje kilusius klausimus, nustatydamas, kad apribojimas atsirado ne dėl įmonės direktoriaus pilietybės, bet dėl įmonės registruotos buveinės buvimo vietos (13 dalis).  Factortame [2] byla 1988 m. Didžioji Britanija, siekdama užkirsti kelią užsieniečiams pasinaudoti Didžiosios Britanijos žuvų kvotomis, pakeitė prekybinės žvejybos teisės aktus, pakeisdama žvejybinių laivų registravimo sistemą. Ši sistema skyrėsi nuo kitų laivų registracijos, o visi registruoti prekybinės žvejybos laivai turėjo persiregistruoti pagal naują sistemą, žinoma, jei jie atitinka nustatytus reikalavimus. 1988 m. prekybinės žvejybos įstatymo 14 str. numatė, kad žvejybinis laivas, siekiantis būti registruotas kaip Didžiosios Britanijos prekybinės žvejybos laivas (ir atitinkamai galėsiantis pasinaudoti Didžiosios Britanijos žuvų kvotomis), turi atitikti šiuos kriterijus: (1) šio laivo savininkas, valdytojas ar operatorius turi būti Didžiosios Britanijos pilietis(-čiai), reziduojantis Didžiojoje Britanijoje, arba įmonė(-s), kuri yra įregistruota Didžiojoje Britanijoje, kurios 75 procentai valdybos narių yra Didžiosios Britanijos piliečiai, ir ne mažiau kaip 75 procentai šios įmonės akcijų nuosavybės teise yra valdomos Didžiosios Britanijos piliečių ar įmonių, atitinkančių pastarąjį reikalavimą, (2) laivas turi būti valdomas, administruojamas ir kontroliuojamas iš Didžiosios Britanijos, (3) laivo valdytojas, vadovas ar kapitonas turi būti Didžiosios Britanijos pilietis arba įmonė, atitinkantys (1) punkte nustatytus reikalavimus. Teismas nustatė, kad tiek pirmasis, tiek trečiasis reikalavimai prieštarauja EB sutarties 43 straipsniui. Tačiau reikalavimas, kad laivas būtų valdomas, administruojamas ir kontroliuojamas iš Didžiosios Britanijos, Teismo buvo pripažintas kaip suderinamas su EB teise, t.y. Teismas pabrėžė, kad toks reikalavimas “iš esmės atitinka 52 (dabar 43) str. nustatytą steigimosi sąvoką”[3]. Visgi Teismas pažymėjo, kad toks reikalavimas galėtų būti nesuderinamas su EB teise, jei jis būtų interpretuojamas kaip užkertantis kelią registruoti prekybinės žvejybos laivą Didžiojoje Britanijoje, kai joje yra įkuriamas padalinys, dukterinė bendrovė ar vadovavimo centras, kurie veikia pagal įmonės sprendimų priėmimo centro, esančio įmonės pagrindinio steigimosi (angl. – principal establishment) valstybėje narėje, instrukcijas (35 dalis). Kitaip tariant, net ir šis reikalavimas būtų nesuderinamas su EB steigimosi teise, jei jis būtų taikomas ribojant įmonių antrinio steigimosi teisę. Šiame Teismo sprendime, bent jau kiek tai liečia antrąjį reikalavimą, tiriama įmonių antrinio steigimosi laisvė teisės vykdyti ūkinę veiklą Didžiojoje Britanijoje aspektu, t.y. ūkinės veiklos vykdymas valstybėje, kurioje yra įkuriama dukterinė įmonė ar įmonės padalinys. Pažymėtina, kad reikalavimas persiregistruoti žvejybinių laivų registre buvo taikomas visoms įmonėms, kurios buvo registravusios žvejybinius laivus, t.y. įmonėms, kurios iki šios sistemos įsigaliojimo jau buvo įsisteigusios Didžiojoje Britanijoje. Kadangi Teismui keliami keli klausimai, byloje taip pat galima įžvelgti ir kitų steigimosi teisės įgyvendinimo etapų analizės. Kaip teigė generalinis advokatas Mischas, reikalavimas įmonei, registruotai pagal valstybės narės įstatymus, kurios registruota buveinė, centrinė vadovybė ar pagrindinė veiklos vieta yra vienoje iš EB valstybių narių, pagrindinę veiklos vietą perkelti į valstybę narę, kurioje yra atliekama tam tikra veikla, pavyzdžiui, žvejyba, būtų nesuderinamas su steigimosi teise, nes ribotų įmonės teisę pasinaudoti antriniu steigimusi toje valstybėje narėje. Kitaip tariant, pastaruoju atveju tektų kalbėti apie antrinio steigimosi teisę, įgyvendinant teisę atvykti į valstybę narę. Teismo išvada, kad įregistruoti Didžiojoje Britanijoje žvejybos laivą gali ne tik Didžiojoje Britanijoje registruotos įmonės, bet ir kitų valstybių narių įmonės, taip pat galėtų būti priskirta prie teisės atvykti įgyvendinimo.  Inspire Art byla [4] Nyderlanduose 1998 m. sausio 1 d. įsigaliojo įstatymas, kuriuo siekiama nustatyti minimalius Nyderlandų teisės reikalavimus formaliai užsienio bendrovėms. Remiantis minėtu įstatymu, “formaliai užsienio bendrovė” yra bendrovė, įregistruota remiantis užsienio teisės sistema, kuri vykdo veiklą tiktai ar didžiąja dalimi Nyderlanduose ir nėra susieta realiais ryšiais su ta teisės sistema, pagal kurią ji yra įsteigta. Taigi šioms 25

bendrovėms Nyderlanduose tam tikrais atvejais netaikoma inkorporacijos valstybės teisė (valstybės teisė, pagal kurią bendrovė buvo įsteigta), bet taikomi Nyderlandų teisės reikalavimai. Tokia formaliai užsienio bendrovė turi registruotis Nyderlanduose, jos įstatinis kapitalas neturi būti mažesnis už nustatytąjį, jai taikomi kapitalo palaikymo reikalavimai ir kai kurie kiti Nyderlandų teisės reikalavimai ir jei tokia bendrovė nevykdo minėto įstatymo reikalavimų, bendrovė praranda nevykdymo laikotarpiui ribotąją atsakomybę. Dar 1999 m. lapkričio 19 d. Nyderlandų Kantongerecht te Groningen teisėjas Willem Breemhaar kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą, prašydamas išaiškinti, ar formaliai užsienio bendrovių įstatymo atitinkamos normos neprieštarauja EB teisei. Deja, Teismas neišaiškino minėto klausimo, nes byla buvo nutraukta. 2001 m. ETT ėmėsi nagrinėti kitą labai panašią bylą. 2000 m. Anglijoje įregistruota bendrovė Inspire Art, teturinti vienintelį direktorių, kuris rezidavo Hagoje. Amsterdame buvo įkurtas bendrovės filialas, kurio registracijoje nepažymima, kad bendrovė yra formaliai užsienio bendrovė. Bendrovė vykdė savo veiklą – prekybą meno kūriniais – išimtinai tik Olandijoje. Atitinkamos Nyderlandų institucijos kreipėsi į Nyderlandų teismą, reikalaudamos minėto įrašo Nyderlandų bendrovių registre, o Nyderlandų teismas nutarė prašyti preliminaraus ETT nutarimo. Visų pirma ETT konstatavo, kad kai kurios minėtos Nyderlandų įstatymo teisės normos pažeidžia EB Vienuoliktąją įmonių teisės direktyvą[5]. Kadangi įmonių teisės direktyvos nereguliuoja minimalaus uždarųjų akcinių bendrovių kapitalo ir neribotos atsakomybės atsiradimo pagrindų, ETT šias taisykles ėmėsi nagrinėti Europos Bendrijos steigimosi laisvės taisyklių perspektyvoje. Teismas nustatė, kad šioms taisyklėms turi būti taikomos EB steigimosi laisvės normos. Teismas pažymėjo, kad minėtos Nyderlandų bendrovių teisės normos riboja EB steigimosi laisvę. Analizuodamas, ar toks ribojimas gali būti pateisinamas, Teismas cituoja garsiąją Gebhard formuluotę ir nenustato pakankamai pagrindų pateisinti tokį ribojimą. Apibendrintai teigtina, kad teisės vykdyti veiklą kitoje valstybėje narėje aspektu, Teismas reikalauja taikyti įsisteigusioms užsienio bendrovėms tokias pačias sąlygas, kurios būtų taikomos bendrovėms, įsteigtoms pagal Nyderlandų teisę. Visgi Inspire Art byloje teismas mini ir platesnį apribojimų draudimo kriterijų – draudimą taikyti taisykles, kurios riboja ir daro mažiau patrauklią steigimosi laisvę – tačiau šį aspektą mini tik prie ribojimo pagrįstumo kriterijų. Manytina, kad teisės vykdyti ūkinę veiklą etape tiek ribojimo pagrįstumo kriterijams, tiek ir pačiai ribojimo sąvokai tikslinga būtų taikyti Gebhard byloje suformuluotas taisykles. Manytina, kad tokį požiūrį ETT jau pradėjo formuoti aukščiau paminėtose bylose, iš kurių darytina išvada, kad ETT laiko nesuderinamu su EB steigimosi laisve valstybių narių taisykles, kuriomis siekiama taikyti nacionalinius įmonių teisės reikalavimus kitose valstybėse narėse registruotoms įmonėms arba tų įmonių filialams. Svarbu pažymėti, kad Inspire Art, Überseering, Centros bylose, ETT nedviprasmiškai leidžia investuotojams, steigiantiems bendrovę, rinktis tą teisės sistemą, kuri jiems atrodo tinkamiausia ar mažiausiai ribojanti jų teises, o vėliau kitose valstybėse steigti filialus, lygiai tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis juos gali steigti nacionalinės bendrovės. Ši teisė nėra ribojama pareiga vykdyti ūkinę veiklą toje valstybėje narėje, kurioje steigiama bendrovė. Kitaip tariant teisingumo teismas leidžia taip vadinamąjį “forrum shopping” ir tuo būdu įgalina valstybes nares konkuruoti kuriant palankiausią bendrovių teisę. Toks ETT požiūris turėtų paskatinti valstybes nares kurti konkurencingą bendrovių teisę, kuri įgalintų pritraukti didesnes užsienio investicijas. Investuotojams neretai svarbus bendrovės steigimo laikas, galimybės registruoti bendrovę vienoje valstybėje narėje, bet veikti kitoje. Manytina, kad ir Lietuvoje būtų tikslinga supaprastinti uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, atsisakyti minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimų. Minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimas paprastai pagrindžiamas, kaip saugantis kreditorius, nors nemaža dalis teisės specialistų tokia paskirtimi abejoja. Beje, klausimas, ar minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimas apsaugo kreditorius, buvo kilęs ir kai kuriose ETT bylose, tačiau Europos teisingumo teismas nemanė būtinu į jį atsakyti. Taip pat būtina kuo skubiau sukurti teisines ir mokestines prielaidas holdingo bendrovių veikimui, kuris galėtų paskatinti įmonių grupių valdymo ir holdingo bendrovių steigimą Lietuvoje. V tema. Laisvė teikti paslaugas 5.1. Paslaugos sąvoka Pateikti išsamų paslaugos apibrėžimą yra itin sudėtinga, nes paslaugos apima eilę įvairių ekonominių veiklos sferų. Bendra daugumoje apibrėžimų yra paslaugų, kaip nesaugomo ar nesandėliuojamo dalyko pobūdis, t.y nematerialus pobūdis. Būtent šiuo aspektu paslaugas tinkama skirti nuo prekių, kurios iš principo yra materialūs objektai. 26

EB sutartyje paslaugas reglamentuoja 49-55 (ex 59-66) straipsniai, o pačios paslaugos sąvoka apibrėžiama Sutarties 50 straipsnyje: 50 straipsnis Pagal šią Sutartį „paslaugos“ - tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės. „Paslaugas“ sudaro: a) pramoninio pobūdžio veikla, b) komercinio pobūdžio veikla, c) amatininkų veikla, d) laisvųjų profesijų veikla. EB paslaugų sampratoje pabrėžiamas jų atlygintinas pobūdis („paprastai teikiamos už užmokestį“) ir paslaugų teikimo laisvės santykis su kitomis laisvėmis („kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės“). Teismas tai pat pabrėžia paslaugų teikimo laikinumą. 5.2. Paslaugų atlygintinumas EB sutartis mini, kad paslaugos yra pripažįstamos tokiomis, jei jos “paprastai yra teikiamos už užmokestį”. Paslaugų atlygintinumas iš esmės suponuoja, kad paslaugos yra efektyvi ekonominė veikla. Kaip jau buvo minėta, efektyvia ekonomine veikla pripažintinas ir toks darbas už kurį atlyginama ne pinigais, bet turtu. Be to, toks užmokestis nebūtinai turi būti tiesiogiai mokamas paslaugų gavėjo paslaugų teikėjui. Reikalavimas, kad paslaugos būtų atlygintinos eliminuoja kai kurias viešąsias paslaugas ir tuo būdu riboja vadinamąjį “viešųjų paslaugų turizmą”. 5.3. Paslaugų teikimo laisvės santykis su kitomis laisvėmis Paslaugų judėjimo laisvės nuostatas galima taikyti tik tuomet, jei tam dalykui nėra taikomos laisvo prekių, kapitalo ir laisvo asmenų judėjimo taisyklės. Darbuotojų judėjimo laisvės, steigimosi laisvės ir paslaugų teikimo laisvės nuostatos viena kitą šalina, t.y. paslaugų teikimo laisvės nuostatos gali būti taikomos tik tada, jei konkretiems visuomeniniams santykiams negalima pritaikyti kitos laisvės. Visgi vien faktas, kad kitos laisvės gali būti taikomos atliekant tam tikrą veiklą ne visada riboja paslaugų teikimo laisvės taikymą. Kaip jau buvo minėta, tiek loterijos bilietų pardavimo ir jų reklamos, tiek žvejybos leidimų išdavimo veikla Teismo buvo priskirta paslaugų teikimui. Šiais atvejais paslaugos teikimas apima ir prekių tiekimą, tačiau toks prekių tiekimas tėra šalutinis ar papildomas paslaugų teikimo atžvilgiu. Kitaip tariant nors tam tikras sandoris apima ir prekės judėjimą, ir paslaugų teikimą, paslaugų teikimo laisvės taisyklės bus taikomos, jei prekių tiekimas nėra to sandorio galutinis tikslas, bet tėra tik atsitiktinis paslaugų teikimui arba tik pagalbinis. Paslaugų teikimo laikinumas. Paslaugos teikimo laikinumo samprata, padeda atskirti paslaugų teikimą nuo įsisteigimo laisvės. Visgi kai kurie autoriai pabrėžia, kad ne visada tikslinga šias teises atriboti vieną nuo kitos, nes joms yra taikomi tapatūs principai. Paslaugos teikimo laikinumas reiškia, kad ūkinė-komercinė veikla neturi būti tęstinio pobūdžio, nuolatinė, o tai nustatant reikia atsižvelgti į reguliarumo, periodiškumo bei nepertraukiamumo kriterijus. Paslaugos teikėjo savarankiškumas. Paslaugos teikėjo savarankiškumo samprata padeda atskirti paslaugos teikimo laisvę nuo laisvo darbuotojų judėjimo, jei šių laisvių neįmanoma skirti pagal teisinio santykio turinį (darbo ar paslaugų sutartis), subjektus (savarankiškai dirbantys asmenys ar darbuotojai). Tokiu atveju būtina nustatyti asmens, atliekančio konkrečią veiklą, savarankiškumo laipsnį. 5.4. Paslaugų katalogas Sutarties 50 str. pateikiamas pavyzdinis paslaugų katalogas. Speciali tam tikrų paslaugų prigimtis nepanaikina paslaugų teikimo laisvės taisyklių tokioms paslaugoms taikymo, todėl paslaugomis buvo pripažintos atstovavimo teismuose paslaugos, įdarbinimo agentūrų paslaugos, moraliai kvestionuojamos paslaugos, jei jos yra teisėtos valstybėje narėje ir pan. Sutartis pabrėžia, kad transporto paslaugoms bei bankų ir draudimo paslaugoms, taikomos specialios taisyklės: 51 straipsnis (ex 61 straipsnis) 1. Laisvę teikti paslaugas transporto srityje reglamentuoja transportui skirtos antraštinės dalies nuostatos. 2. Bankų ir draudimo paslaugų, susijusių su kapitalo judėjimu, liberalizavimas turi būti derinamas su kapitalo judėjimo liberalizavimu.

27

5.5. Teisė teikti ir gauti paslaugas Teismas nustatė, kad Sutarties 49 str. apima ne tik laisvę teikti paslaugas, bet taip pat ir teisę gauti paslaugas. Laisvė teikti paslaugas apima laisvę paslaugų gavėjams nuvykti į kitą valstybę narę su tikslu gauti paslaugas toje valstybėje narėje, o paslaugų gavėjais laikytini taip pat turistai. 5.6. Paslaugų teikimo laisvės subjektai Paslaugos teikėjas turi būti ES pilietis arba įmonė Sutarties 48 str. prasme, kurie yra įsisteigę skirtingose valstybėse narėse: Pagal toliau išdėstytas nuostatas laisvės teikti paslaugas Bendrijoje apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos, uždraudžiami. ( 49 str. 1 dalis) Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, šio skyriaus nuostatas gali taikyti ir paslaugas teikiantiems trečiosios šalies piliečiams, įsisteigusiems Bendrijoje. (49 str. 2 dalis) Laisvės teikti paslaugas esmėje glūdi tai, kad bet kuris asmuo turi turėti teisę siūlyti savo paslaugas Bendrijoje net ir tais atvejais, kai jis nekirto jokios sienos. Neturi reikšmės, ar paslaugos siūlymo metu paslaugos gavėjas yra žinomas, ar ne. Tačiau paslaugų teikimas gali apimti ir asmens (paslaugų teikėjo ar paslaugų gavėjo) judėjimą per valstybių narių sienas. Primintina, kad paslaugų teikimą kitoje valstybėje reglamentuoja Sutarties 50 str. 3 dalis: Nepažeidžiant įsisteigimo teisei skirto skyriaus nuostatų, paslaugą teikiantis asmuo, kad galėtų ją teikti, gali laikinai savo veikla verstis toje šalyje, kur paslauga teikiama, tomis pačiomis sąlygomis, kurias toji šalis taiko savo nacionaliniams subjektams. 5.7. „Paslaugos gavėjas ir teikėjas įsisteigę skirtingose valstybėse narėse“ Sutarties 49 str. reikalauja, kad paslaugų gavėjas būtų įsikūręs kitoje valstybėje narėje nei paslaugų gavėjas. Atsižvelgiant į tai, paslaugų teikimui, kuris vykdomas toje pačioje valstybėje narėje, kurioje įsikūrę tiek teikėjas, tiek gavėjas (taip vadinamosiose “visiškai vidaus situacijose”) paslaugų teikimo laisvė nėra taikoma. Pagal paslaugos teikėjo ir gavėjo įsikūrimo vietą bei paslaugos teikimo vietą galima išskirti keletą paslaugų teikimo būdų: Pirma, paslaugos teikėjas ir gavėjas yra skirtingose valstybėse narėse, nepaisant to, kurioje valstybėje narėje yra teikiama paslauga. Paslaugos gavėjas turi teisę atvykti pas paslaugos teikėją, kad gautų paslaugas arba atvirkščiai – paslaugos teikėjas pas paslaugos gavėją su tikslu teikti arba gauti paslaugas. Į šį paslaugų teikimo būda patenka ir tie atvejai, kai paslaugos teikėjas ir gavėjas nekerta valstybių sienų, tačiau, valstybių sienas „kerta“ pati paslauga. Pastarasis paslaugos teikimo būdas kai kurių teisės mokslininkų vadinamas „korespondentiniu“. Antra, Teismas Sutarties 59 str. nustatytą reikalavimą, kad paslaugos gavėjas ir teikėjas turi būti skirtingose valstybėse narėse, interpretavo plečiamai. Paslaugų teikimo laisvė taip pat taikoma jei paslauga yra atliekama kitoje valstybėje narėje, nei yra įsikūręs paslaugos tiekėjas, nepaisant to, kurioje valstybėje narėje yra įsikūręs paslaugos gavėjas. Kitaip tariant, paslaugos teikimo laisvės taisyklės bus taikomos ir toms situacijoms, kai paslaugos gavėjas ir paslaugos teikėjas yra įsikūrę toje pačioje valstybėje, tačiau paslauga atliekama kitoje valstybėje. Ši taisyklė buvo patvirtinta eilėje bylų, susijusių su turistų gidais, kurie teikė paslaugas asmenims, įsikūrusiems toje pačioje valstybėje narėje kaip ir patys gidai. Esminė aplinkybė buvo ta, kad šie gidai, kartu su savo klientais vykdavo į kitą valstybę narę, kurioje ir būdavo teikiama paslauga. 5.8. Draudimas riboti laisvę teikti paslaugas Kaip ir kitose laisvėse, prieš Amsterdamo sutartį 62 str. galiojo draudimas nustatyti naujus apribojimus, palyginti su Sutarties įsigaliojimo metu taikomais apribojimais. Taip pat 59 str. nustatė tų apribojimų panaikinimo tvarką: 62 str.: Jeigu šioje Sutartyje nenumatyta kitaip, vasltybės narės nenustato naujų laisvės teikti paslaugas apribojimų, palyginti su Sutarties įsigaliojimo metu taikomais apribojimais. 59 str.: Pagal toliau išdėstytas nuostatas pereinamuoju laikotarpiu palaipsniui panaikinami laisvės teikti paslaugas Bendrijoje apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos. Kadangi yra preziumuojama, kad tokie apribojimai yra panaikinti, todėl atitinkamai pakeistos ir minėtos nuostatos, įtvirtinant tik apribojimų draudimą. Sutarties 59 str. pakeistas, o Sutarties 62 str. panaikintas. 28

Dabar Sutarties 49 str. įtvirtinama: Pagal toliau išdėstytas nuostatas laisvės teikti paslaugas Bendrijoje apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos, uždraudžiami. Kaip buvo minėta, paslaugų teikimo laisvėje yra draudžiami valstybių narių, bet ne privačių asmenų sukurti apribojimai. Visgi Teismas manė, kad ir ne valstybių narių tasyklėms, kurių tikslas kolektyviai reguliuoti atlygintiną darbą ir paslaugas, taikomas draudimas riboti laisvą paslaugų teikimą. 5.9. Ribojimų sąvoka paslaugų teikimo laisvėje Paslaugų teikimo laisvėje apribojimų draudimo atžvilgiu taikytinas platus apribojimų draudimas: būtina panaikinti ne tik bet kokią diskriminaciją pilietybės (ar taikytinos teisės) atžvilgiu bet ir panaikinti bet kokius apribojimus, net jei jie taikomi nediskriminuojant, tačiau kai tokie apribojimai gali drausti ar riboti paslaugų teikimą. Kaip ir kitose laisvėse, Teismas visų pirma konstatavo tiesioginį Sutarties normų, reguliuojančių paslaugų teikimo laisvę (Sutarties 49 str. 1 d. ir 50 str. 3 d.), veikimą ir diskriminacijos paslaugų teikimo laisvėje draudimą. Teismas draudė tiesiogiai ir netiesiogiai diskriminuojančias taisykles, kurios taikomos paslaugų teikėjams, paslaugų gavėjams, o taip pat ir tas, kurios apsunkina paslaugų teikimą tarp valstybių narių lyginant su paslaugų teikimu valstybės viduje. Gana anksti paslaugų teikimo laisvėje Teismas uždraudė bet kokias vienodai visiems subjektams taikomas taisykles, jei jų taikymas užsienio asmeniui dubliuoja jo kilmės valstybėje taikomas taisykles. Dažniausiai buvo ginčijamos paslaugos teikėjui taikomi reikalavimai: licencijų gaviams, registracija, leidimai ir pan. Teismas nurodė, kad valstybė, kurioje teikiamos paslaugos, privalo palyginti reikalavimus, taikomus paslaugų teikimui asmens kilmės valstybėje ir toje valstybėje, kurioje teikiamos paslaugos ir taikyti tik nedubliuojančias taisykles ir tik tada, jei tai yra būtina tam, kad užtikrinti viešųjų interesų pagrindu visiems toje valstybėje narėje veikiantiems asmenims taikomas profesinės veiklos taisykles. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos, svarstydamos, ar paslaugos teikėjas atitinka valstybės, kurioje teikiamos paslaugos, reikalavimus, privalo atsižvelgti į lygiaverčius reikalavimus, kuriuos paraiškos teikėjas jau įvykdė kitoje valstybėje narėje. Galiausiai Teismas padarė išvadą, kad draudžiamas bet koks apribojimas, net jei jis vienodai taikomas ir vietiniams ir kitų šalių paslaugų teikėjams, jeigu tokia taisyklė draudžia ar gali riboti paslaugų teikėjo, įsisteigusio kitoje valstybėje narėje ir ten teisėtai teikiančio paslaugas, veiklą. Visgi minėti ribojimai gali būti pateisinami svarbiais viešaisiais interesais (visų pirma profesinių taisyklių laikymosi užtikrinimas bei paslaugų gavėjų apsauga) tiek, kiek tokių interesų negina valstybės, kurioje yra įsisteigęs paslaugų teikėjas, teisė. Klausimas, ar visi nediskriminuojantys, vienodai visiems asmenims taikomi apribojimai papuola į Sutarties 49 str. draudimo apimtį, todėl juos būtina teisinti, lieka neišspręstas. Ar panaši taisyklė, kokia yra nustatyta Keck [1] byloje laisvo prekių judėjimo aspektu, taip pat turėtų būti įtvirtinta ir paslaugų teikimo laisvėje, įtvirtinant, kad tam tikri apribojimai yra leidžiami, t.y. nepapuola į Sutarties 49 str. draudimo apimtį? Teismas Alpine Investments [2] byloje aptaria apribojimų draudimą laisvame prekių ir paslaugų judėjime, lygindamas bylos faktus su Keck [3] byla, tačiau iš principo tepriena prie išvados, kad šiose bylose situacijos yra ypač skirtingos, todėl jos negali būti lyginamos. Iš ties, Alpine Investments [4]situacija atrodo labiau panaši į lygiaverčio poveikio kiekybiniams eksporto apribojimams draudimo apimties klausimus. Reikėtų išreikšti abejones Teismo bent kol kas taikomai doktrinai, pagal kurią, iš principo visi ir bet kokie paslaugos teikimo apribojimai patenka į Sutarties 49 str. apimtį, todėl, siekiant taikyti bet kokį apribojimą, jį būtina teisinti. Taip pat nėra siūlytina paslaugų teikimo laisvės reguliavimui taikyti analogiją su laisvame prekių judėjime nustatytu lygiaverčio poveikio kiekybiniams importo apribojimams reguliavimu, t.y. siūlymu skirti paslaugos patekimo į rinką taisykles ir paslaugos teikimo taisykles, tuo labiau, kad paslaugų teikimo laisvėje nebuvo įtvirtintas abipusio pripažinimo principas. 5.10. Paslaugų direktyva 2006 m. vasario mėnesį Europos Parlamentas pritarė naujos paslaugas reglamentuojančios direktyvos priėmimui, tačiau pasiūlė principines pataisas Europos Komisijos pasiūlytam pradiniam minėtos direktyvos projektui[1]. Šios direktyvos tikslai – paskatinti laisvą paslaugų teikimą Europos Sąjungoje, padidinti darbo našumą, sukurti papildomų darbo vietų, padidinti konkurencingumą paslaugų sektoriuje, o tai būtų ypač naudinga vartotojams. Ši direktyva siekia panaikinti apribojimus teikti paslaugas skirtingose valstybėse narėse, palengvindama steigimąsi kitoje valstybėje narėje, laikiną paslaugų teikimą kitoje valstybėje narėje bei paslaugų teikimą kitoje valstybėje narėje įsikūrusiam paslaugų gavėjui, neatvykstant į tą kitą valstybę narę. Tokio teisės akto poreikį liudija Europos komisijos 2002 m. atliktas tyrimas, kuriame buvo identifikuota didelis skaičius paslaugų 29

teikimo laisvės bendrojoje Europos rinkoje ribojimo atvejų, o ataskaitoje pažymėta, kad vidaus rinkoje esančios kliūtys itin riboja paslaugų teikimo laisvę.[2] Pradiniame Komisijos siūlyme buvo įtvirtintas ypač daug diskusijų sukėlęs „kilmės valstybės principas“, kuris iš principo reiškė reikalavimų paslaugų teikėjams suvienodinimą visose valstybėse narėse, įtvirtinant abipusio pripažinimo principą: jei vienoje valstybėje narėje yra įsisteigęs asmuo, kuris teisėtai turi teisę teikti paslaugas toje valstybėje narėje, tai šiam asmeniui teisė teikti paslaugas turi būti užtikrinama ir kitose valstybėse narėse, taikant jo steigimosi (kilmės) valstybės taisykles. Vienas svarbiausių Europos Parlamento siūlymų – atsisakyti „kilmės valstybės principo“, o vietoje šio principo įtvirtinti „paslaugų teikimo laisvės“ principą. Paslaugų teikimo laisvės principas reikalauja, kad valstybės narės gerbtų paslaugos teikėjo teisę teikti paslaugas ir reikalauja užtikrinti laisvą patekimą į paslaugų teikimo rinką ir nevaržomą jo įgyvendinimą valstybės narės teritorijoje. Šis principas yra papildomas draudimu taikyti eilę paslaugų teikimo laisvės apribojimų. Pavyzdžiui, iš principo turėtų būti draudžiama reikalauti, kad paslaugų teikėjas paslaugų teikimo valstybėje turėtų savo biurą arba bet kokią kitokią infrastruktūrą, registruotųsi tos valstybės atitinkamoje profesinėje organizacijoje ir pan., nors tam tikros išimtys (pvz., reikalavimas pasirinkti tam tikrą teisinę formą prieš teikiant paslaugas) visgi leidžiamas. Draudžiama reikalauti, kad paslaugų teikėjas pateiktų finansines garantijas ar draudimą iš įstaigų, kurios įsteigtos valstybėje narėje, kur teikiamos paslaugos. Jei paslaugų teikimui būtini leidimai, valstybės narės institucijos privalo atsižvelgti į lygiaverčius reikalavimus, kuriuos paslaugos teikėjas jau įvykdė kitoje valstybėje narėje. Be to, direktyvoje įtvirtinta pareiga valstybių kompetentingų institucijų bendradarbiavimas, įsipareigojimai, remiantis nacionalinėmis profesinės elgesio ir etikos taisyklėmis, nustatyti elgesio kodeksus Bendrijos lygiu. Visgi parlamentas susiaurino direktyvos taikymo sferą, susiaurindamas paslaugų, kurioms taikoma direktyva, sąrašą. Direktyva netaikytina bendrųjų interesų paslaugoms, kai kurioms sveikatos ir socialinėms paslaugoms, ekonomikos sektoriams, kuriuos reguliuoja specialūs teisės aktai (pvz., transportas, finansinės paslaugos, elektroninių ryšių paslaugos ir pan.), taip pat teisinėms paslaugoms (tame tarpe notarų ir antstolių paslaugoms), loterijoms ir azartiniams lošimams ir t.t. Parlamentas taip pat praplėtė priežasčių, kurios leistų valstybėms narėms riboti paslaugų teikimą jų teritorijoje, jei paslaugų teikėjas yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, sąrašą. Riboti paslaugų teikimo laisvę leidžiama, jei tai yra būtina viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos, aplinkos apsaugos sumetimais ir kitais „svarbių visuomenės interesų“ pagrindais, išvardintais direktyvoje. Direktyva neturi poveikio valstybių narių darbo teisei, t. y. jokioms teisės ar sutartinėms nuostatoms dėl įdarbinimo sąlygų, darbo sąlygų, įskaitant sveikatą ir saugą darbe, ir darbdavio bei darbuotojo santykių. Direktyva nedaro poveikio įdarbinimo sąlygoms, kurios pagal 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje[3] yra taikomos darbuotojams, komandiruotiems teikti paslaugų į kitos valstybės narės teritoriją. Direktyva netaikoma ir tais atvejais, kai darbuotojas samdomas toje valstybėje narėje, kurioje teikiamos paslaugos. Be to, ši direktyva nedaro poveikio valstybės narės, kurioje teikiamos paslaugos, teisei nustatyti, ar egzistuoja darbo, ar kitokie teisiniai santykiai. Iš karto po to, kai direktyvos projektas su pakeitimais buvo patvirtintas Parlamento, Komisija skubiai pateikė pataisytą projektą ir jį parlamentas 2006 m. lapkričio mėn. patvirtino. Paslaugų direktyva buvo priimta 2006 m. gruodžio 12 d., jos nuostatos turės būti perkeltos į valstybių narių nacionalinę teisę iki 2009 m. gruodžio 28 d. 1. Ribojimo pagrįstumo sąlygos asmenų judėjimo ir paslaugų teikimo laisvėse Laisvame darbuotojų judėjime, įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisvėse taikomi tie patys ribojimo pagrįstumo kriterijai. Lyginant su laisvu prekių judėjimu, ribojimo draudimai panašūs į nustatytus 28 str., nors draudimo išraiška yra kiek kitokia, nei prekių judėjimo laisvėje. Siūlytina skirstyti ribojimo pagrįstumo kriterijus į nustatytus ETT (imperatyvūs bendrojo intereso pagrindai) bei nustatytus EB Sutartyje. Toks skirstymas pagrįstas tuo, kad bent jau dalimi EB Sutartyje nustatytų pagrindų galima pateisinti ir diskriminacinio pobūdžio apribojimus. Visų pirma tai liečia valstybės tarnybos bei visuomenės sveikatos išimtį. Kadangi viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo išimties taikymas buvo harmonizuotas antrinės teisės aktais, kurie įtvirtino, kad tik konkretaus asmens elgesys gali būti pagrindas taikyti šias išimtis, šiomis išimtimis negalima pateisinti diskriminuojančių ribojimų. 1.1. EB sutartyje nustatytos išimtys Laisvame darbuotojų judėjime taikytina 39 str. 3 ir 4 dalys: 39 straipsnis (ex 48 straipsnis) 3. Ji suteikia teisę, galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais: 30

a) priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti; b) šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje; c) apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus; d) pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui laikantis Komisijos įgyvendinančiuose reglamentuose nustatytų sąlygų. 4. Šio straipsnio nuostatos netaikomos darbui valstybės tarnyboje. Steigimosi ir paslaugų teikimo laisvėse yra nustatytos visiškai identiškos nuostatos. Steigimosi laisvę reguliuojančiame EB sutarties skyriuje nustatyta, kad: 45 straipsnis (ex 55 straipsnis) Veiklai, kuri bet kurioje valstybėje yra susijusi, nors ir laikinai, su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, šio skyriaus nuostatos netaikomos. 46 straipsnis (ex 56 straipsnis) 1. Šio skyriaus nuostatos ir pagal jas taikomos priemonės neturi poveikio įstatymų ir kitų teisės aktų, kurie numato kitokį užsienio subjektų traktavimą ir yra pateisinami viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos sumetimais, nuostatų taikymui.  Paslaugų teikimo aspektu nustatyta banketinė norma, pasiunčianti į steigimosi teisę reguliuojantį EB sutarties skyrių: 55 straipsnis (ex 66 straipsnis) Šio skyriaus reglamentuojamiems klausimams taikomos 45-48 straipsnių nuostatos. Taigi minėtose laisvėse EB sutartis nustato keturias ribojimo pagrįstumo sąlygas: viešoji tvarka, visuomenės saugumas bei visuomenės sveikata ir darbas valstybės tarnyboje. Kai kurie autoriai šias sąlygas skirsto į dvi kategorijas, išskirdami bendrąsias pagrįstumo sąlygas (viešoji tvarka, visuomenės saugumas bei visuomenės sveikata) bei specialiąsias pagrįstumo sąlygas (darbas valstybės tarnyboje). Bendrosiomis pagrįstumo sąlygomis galima pateisinti ribojimą visos eilės EB sutartyje įtvirtintų laisvo darbuotojų judėjimo garantuojamų teisių: teisę įsidarbinti, teisę laisvai judėti su tikslu įsidarbinti, teisę apsigyventi ir pasilikti valstybėje narėje, baigus darbinę veiklą (EB sutarties 39 str. 3 d.), nors šios sąlygos nesuteikia teisės diskriminuoti darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu.[1] Tuo tarpu darbas valstybės tarnyboje kaip ribojimo pagrįstumo sąlyga gali būti naudojama tik ribojant asmens teisę įsidarbinti. Nors gramatinis viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sąlygų aiškinimas Sutartyje galėtų reikšti, kad šiomis sąlygomis galima pateisinti bet kokius ribojimus, visgi manytina, kad bent jau teisės atvykti ir teisės gyventi kitoje valstybėje narėje teisių atžvilgiu, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sąlygomis diskriminacinių apribojimų teisinti nėra galima. Šiuo atveju, primintinas Sutarties 12 str. įtvirtintas diskriminacijos dėl pilietybės draudimas, o taip pat tai, kad visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos išlyga privalo būti grindžiama vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Kiek tai liečia visuomenės sveikatos išlygą, ji sietina su asmens būsena – t.y. susirgimu konkrečia liga, nors ir nėra aiškiai įtvirtinama, kad tai yra konkretaus asmens būsena. Nors ir mažai tikėtina praktikoje, tačiau teoriškai visuomenės sveikatos išlyga galėtų būti naudojama ir tais atvejais, kai už valstybės ribų kyla itin didelė epidemija, kurią sustabdyti tegalima apribojus laisvą asmenų judėjimą. [1] Atkreiptinas dėmesys, kad dalis teisės specialistų teigia, kad ordre public /viešosios tvarkos/ išimtis netaikytina teisės įsidarbinti aspektu, taigi viešąja tvarka valstybės gali teisinti tik laisvo judėjimo, apsigyvenimo ir pasilikimo valstybės teritorijoje pabaigus darbo veiklą (Sutarties 39 str. b,c,d punktai). 1.1.1. Viešoji tvarka, visuomenės saugumas ir visuomenės sveikata Viešoji tvarka ir visuomenės saugumas. Viešosios tvarkos sąvoka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Ši sąvoka yra vertinamoji, todėl jos turinio a priori apibrėžti neįmanoma. Nei EB Sutartis, nei antrinės teisės aktai, o taip pat ir Teismas nepateikia išsamių viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sąvokų apibrėžties, taip pat jų neatriboja. Manytina, kad viešosios tvarkos sąvoka apima apsaugą nuo realios ir pakankamai rimtos grėsmės, turinčios įtakos vienam iš pagrindinių visuomenės interesų, ir visų pirma gali apimti klausimus, susijusius su žmogaus orumu, nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsauga bei gyvūnų gerove.[1] Teismo nuomone, valstybės narės turi teisę nustatyti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sąvokų turinį, tačiau neturi pažeisti Bendrijos teisės: “viešosios tvarkos terminas turėtų būti interpretuojamas griežtai, taip, kad jo apimtį nustatytų valstybė narė, bet kontroliuojama Bendrijos institucijų… Visgi reikėtų leisti kompetentingoms valdžios institucijoms tam tikrose Sutarties nustatytose ribose apibrėžti šį terminą.”[2] 31

Teismas netgi teigia, kad konkrečios aplinkybės, įgalinančios remtis viešosios tvarkos sąvoka kaip pagrįstumo sąlyga, gali skirtis, priklausomai nuo jas taikančios valstybės ar taikymo laiko. Apibendrinant, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sąlygomis kiek tai liečia teisę atvykti ir teisę gyventi, negalima pateisinti nei tiesioginės, nei netiesioginės diskriminacijos, nes bet koks ribojimas remiants viešosios tvarkos išimtimi turi remtis konkretaus asmens elgesiu, bet ne jo pilietybe. Be to, Teismas yra patvirtinęs, kad viešosios tvarkos išlygą galima taikyti ne vien tik visos valstybės narės teritorijos, bet ir valstybės teritorijos dalies atžvilgiu, pavyzdžiui, ribojant asmens judėjimo laisvę tik teritorijos dalyje. Paslaugų teikimo laisvėje yra kilę ginčų dėl taip vadinamų „moraliai kvestionuojamo pobūdžio“ paslaugų. ETT nuomone, tokios paslaugos patenka į paslaugų apibrėžimą pagal EB sutartį, jei jos teisėtai yra atliekamos valstybėje narėje. Teismas netaiko savo vertinimo dėl paslaugų dorovingumo, bet taiko valstybės narės įstatymų leidėjo požiūrį: štai Grogan byloje nėštumo nutraukimas, buvo pripažintas paslauga pagal EB sutartį, Schindler byloje loterijos, nors ir detaliai reglamentuojamos ir kontroliuojamos valstybėse narėse nebuvo pilnai uždraustos valstybėse narėse, ir net Jungtinėje Karalystėje, kur ir kilo ginčas, nedidelių laimėjimų loterijos buvo leistinos, todėl teismas nustatė, kad ir loterijos turėtų būti pripažintos paslaugomis pagal EB sutartį. Kitaip tariant, tokio pobūdžio paslaugų atžvilgiu Teismas neformuluoja atskirų pateisinimo taisyklių, tačiau taiko jau aukščiau aptartas. Todėl valstybės, kurios kovoja su tam tikrais, jų nuomone, nemoralaus elgesio modeliais, turi teisę tokį elgesio modelį riboti. Tačiau būtina sąlyga – toks elgesys (įgyvendinamas įsisteigiant, ar teikiant bei gaunant paslaugą) yra draudžiamas ir sukelia realias ir efektyvias priemones kovai su tokiu elgesiu ne tik užsieniečiams, bet ir vietos piliečiams. Nors visuomenės sveikatos sąvokos nei sutartis, nei Teismas taip pat nesuformulavo, tačiau šią sąvoka galima būtų apibrėžti kaip ribojimo pagrįstumo sąlygą, kuri taikytina, jei asmuo serga EB teisės aktuose nustatytomis ligomis ar yra jų nešiotojas. Šią sąlygą taip pat galima taikyti ir tais atvejais, jei jos pagrindu taikomos priemonės prisideda prie aukšto lygio sveikatos apsaugos pasiekimo arba jei gydymo infrastruktūros ar medicininių paslaugų išlaikymas yra būtinas visuomenės sveikatai išsaugoti ar net gyventojų išlikimui. Štai Geraets-Smits ir Peerbooms byloje Teismas leido valstybei riboti sveikatos paslaugų gavimą kitoje valstybėje, nustatant taisyklę, įpareigojančią gauti privalomą išankstinį socialinės apsaugos institucijų sutikimą, jei tai yra būtina ir tenkina protingumo kriterijų, be to, garantuoja racionalią, stabilią, subalansuotą ir prienamą sveikatos apsaugą, padeda kontroliuoti išlaidas bei apsaugo nuo finansinių, techninių ir žmoniškųjų resursų švaistymo. Nei viešosios tvarkos, nei visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos išimtimis nėra leidžiama remtis, siekiant ekonominių tikslų. 1.1.2. Valstybės tarnybos ribojimo pagrįstumo sąlyga Kaip jau buvo minėta, šia ribojimo pagrįstumo sąlyga galima riboti vienintelę asmenų teisę laisvame asmenų judėjime – priėmimą į darbą. Jei užsienietis yra priimamas į darbą, nepaisant to, kad jo pareigos galėtų papulti į valstybės tarnybos sąvoką, taikyti jam apribojimus darbo sąlygų atžvilgiu ar pan. remiantis šia sąlyga draudžiama. Valstybės narės, taikydamos valstybės tarnybos ribojimo pagrįstumo sąlygą, turėjo omenyje gana nemažas išimtis. Kai kurios valstybės siekė įrodyti institucinį šios sąlygos aspektą: visos pareigybės konkrečiose institucijose, turėtų papulti į valstybės tarnybos išimtį. Tokiu būdu vietos savivaldos valdžioje nustatytos staliaus ar elektriko pareigos patektų į minėtą išimtį. Teismas visų pirma pabrėžė, kad tik jis turi teisę aiškinti valstybės tarnybos sąvokos turinį. Kadangi valstybės tarnybos išlyga įgalina riboti vieną iš pagrindinių Europos Bendrijoje garantuojamų laisvių, Teismas buvo linkęs ją aiškinti siaurai, atsižvelgdamas į funkcinį aspektą: valstybės tarnybos išlygą galima taikyti tik konkrečioms pareigybėms, kurių funkcijos tenkina nustatytus reikalavimus. Ne pareigybės pavadinimas ar institucija, kurioje asmuo dirba, sudaro pagrindą taikyti išlygą (institucinis požiūris), o konkretaus darbuotojo atliekamos funkcijos (funkcinis požiūris). Taigi būtina atsižvelgti į darbuotojo atliekamas funkcijas, o vien tai, kad konkrečios pareigos konkrečioje valstybėje narėje įvardijamos valstybės tarnyba, nesuteikia teisės valstybei narei taikyti valstybės tarnybos išimtį Sutarties 39 str. 4 d. prasme. Todėl ši išlyga netaikoma visoms valstybės tarnybos pareigybėms, o tik toms, kurios tenkina bent tris sąlygas[1]: 1. Asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja įgyvendinant valdingus įgaliojimus, suteiktus viešosios teisės; 2. Pareigos apima funkcijas, kurių tikslas – bendrųjų valstybės (ar vietos savivaldos) interesų apsauga; 3. Minėtos funkcijos turi būti atliekamos reguliariai: nėra atsitiktinės, atliekamos retkarčiais arba tesudaro tik labai nedidelę pareigų dalį. 1.2. Imperatyvūs bendrojo intereso pagrindai Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad tik Sutartyje nustatytų išimčių pagrindu leidžiama riboti laisvą asmenų judėjimą bei paslaugų teikimą, nustatant diskriminuojančias pilietybės atžvilgiu taisykles. Kitaip tariant, jokia 32

taisyklė, kuri grindžiama asmens pilietybe, negali būti taikoma, išskyrus Sutartyje įtvirtintas išimtis. Visgi, jei taisyklė nėra diskriminuojanti, Teismas tam tikrais atvejais taip pat suteikia teisę valstybei narei riboti laisvą asmenų judėjimą bei paslaugų teikimą. Kitaip tariant, Teismas pripažįsta, kad yra tam tikras apsaugos vertas nacionalinis interesas, todėl jis turi būti viršesnis už laisvam asmenų judėjimui skirtas nuostatas. Teismas leidžia taikyti priemones, kurios riboja ar daro mažiau patrauklų laisvą asmenų judėjimą bei paslaugų teikimą, tačiau kurios nustatomos imperatyvių bendrųjų interesų pagrindais, jei jos tenkina keturis ribojimo pagrįstumo kriterijus: (1) jos taikomos nediskriminuojant, (2) grindžiamos imperatyviaisiais bendrojo intereso pagrindais, (3) yra tinkamos užtikrinti atitinkamo tikslo įgyvendinimą, ir (4) nėra labiau ribojančios nei būtina siekiant numatyto tikslo. Pažymėtina, kad trys paskutinieji reikalavimai yra panašūs į Vokietijos proporcingumo principo koncepciją, kuri padarė didelę įtaką Europos Bendrijos teisei. Trečiasis reikalavimas visų pirma nukreiptas kontroliuoti, ar nacionalinės teisės aktas ar taisyklė yra tinkama, ketvirtasis – ar negali valstybė narė reguliuoti nustatytą veiką mažiau ribojančiomis priemonėmis. Svarbu pabrėžti, kad Teismas neleidžia taikyti bendrųjų interesų išlygos, siekiant pateisinti ekonominių tikslų. Kitais tikslais grįsti bendrųjų interesų išlygos taikymą Teismas leidžia, todėl jurisprudencijoje suformuota bendrųjų interesų išlyga taikoma nemažai sričių ir atvejų. Bendrųjų interesų sąvoka išsivystė Sutarties 43 ir 49 str. susijusioje Teisingumo Teismo praktikoje ir apima bent tokias sritis: tvarkos visuomenėje palaikymas; socialinės politikos tikslai; paslaugų gavėjų apsauga; vartotojų apsauga; darbuotojų apsauga, įskaitant socialinę apsaugą; gyvūnų gerovė, socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros apsauga; sukčiavimo prevencija; nesąžiningos konkurencijos prevencija; aplinkos ir miesto aplinkos apsauga, įskaitant miestų ir teritorijų planavimą; kreditorių apsauga; tinkamo teisingumo administravimo apsauga; kelių eismo saugumas; intelektinės nuosavybės apsauga; kultūros politikos tikslai, įskaitant žodžio laisvės apsaugą, ypač socialines, kultūrines, religines ir filosofines visuomenės vertybes; poreikis užtikrinti aukštą švietimo lygį, spaudos įvairovės užtikrinimas ir nacionalinės kalbos rėmimas; nacionalinio istorinio ir meninio paveldo išsaugojimas; veterinarijos politika. 2. Kvalifikacijų pripažinimas asmenų judėjimo ir paslaugų teikimo laisvėse Abipusis kvalifikacijų pripažinimas yra svarbus visam laisvam asmenų judėjimui. Nemaža dalis direktyvų, reguliuojančių abipusį diplomų ar atitinkamos kvalifikacijos pripažinimą, kurios taikomos steigimosi laisvės aspektu, taip pat taikomos ir paslaugų teikimo laisvės aspektu, o taip pat ir darbuotojams. EB sutartyje nustatytos procedūros, kuriomis remiantis buvo galima harmonizuoti valstybių narių teisę, siekiant pašalinti laisvo asmenų judėjimo kliūtis. Laisvo darbuotojų judėjimo aspektu taikomas: 40 straipsnis (ex 49 straipsnis) Taryba, laikydamasi 251 straipsnyje nurodytos tvarkos ir pasikonsultavusi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, leidžia direktyvas arba priima reglamentus, nustatančius priemones, reikalingas darbuotojų judėjimo laisvei, apibrėžiamai 39 straipsnyje, įgyvendinti, būtent: a) užtikrindama glaudų nacionalinių darbo tarnybų bendradarbiavimą; b) naikindama administracines procedūras ir praktiką bei įdarbinimo laisvose darbo vietose teisei įgyti būtinus nustatytus laikotarpius, taikomus pagal nacionalinius teisės aktus arba ankstesnius valstybių narių susitarimus, kurie trukdytų liberalizuoti darbuotojų judėjimą; c) naikindama visus nustatytus laikotarpius ir kitus pagal nacionalinius teisės aktus arba pagal anksčiau tarp valstybių narių sudarytas sutartis numatytus apribojimus, nustatančius kitų valstybių narių darbuotojams kitokias negu savo valstybės darbuotojams sąlygas laisvai pasirinkti darbą; d) nustatydama tinkamą mechanizmą darbo pasiūlymams ir darbo prašymams susieti bei pasiūlai ir paklausai darbo rinkoje subalansuoti taip, kad įvairiuose regionuose ir pramonės šakose būtų išvengta didesnės gyvenimo ir užimtumo lygio smukimo grėsmės. 42 straipsnis (ex 51 straipsnis) Taryba, laikydamasi 251 straipsnyje nurodytos tvarkos, socialinės apsaugos srityje imasi priemonių, būtinų laisvam darbuotojų judėjimui užtikrinti; šiuo tikslu ji priima nuostatas, kaip migruojantiems darbuotojams ir jų išlaikytiniams užtikrinti: a) pagal keleto valstybių įstatymus nustatomų visų prilyginamųjų laikotarpių sudėtį, kad jie įgytų ir išlaikytų teisę į socialines išmokas ir kad būtų galima apskaičiuoti tų išmokų dydį; b) socialinių išmokų mokėjimą asmenims, gyvenantiems valstybių narių teritorijose. 33

Laikydamasi 251 straipsnyje nurodytos tvarkos, Taryba visais atvejais sprendžia vieningai. Steigimosi laisvės aspektu taikomas: 47 straipsnis (ex 57 straipsnis) 1. Kad būtų lengviau asmenims imtis veiklos ir verstis ja kaip savarankiškai dirbantiems asmenims, Taryba, laikydamasi 251 straipsnyje nurodytos tvarkos, leidžia direktyvas dėl diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialių kvalifikacijos įrodymo dokumentų abipusiško pripažinimo. 2. Tuo pačiu tikslu Taryba, laikydamasi 251 straipsnyje nurodytos tvarkos, leidžia direktyvas, skirtas koordinuoti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas dėl galimybių imtis veiklos ir ja verstis kaip savarankiškai dirbantiems asmenims. Taryba, laikydamasi 251 straipsnyje nurodytos tvarkos ir visais atvejais spręsdama vieningai, priima direktyvas, kurias įgyvendinant bent vienoje valstybėje narėje reikia pakeisti teisės aktų nustatytus galiojančius principus, reglamentuojančius profesinį rengimą ir sąlygas, keliamas fiziniams asmenims, norintiems verstis laisvosiomis profesijomis. Kitais atvejais Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma. 3. Laipsniškas apribojimų medikams, giminiškoms profesijoms ir farmacininkams panaikinimas priklauso nuo to, kaip įvairiose valstybėse narėse bus koordinuojamos jų profesinės veiklos sąlygos. Paslaugų teikimo laisvės aspektu taikomas: 55 straipsnis (ex 66 straipsnis) Šio skyriaus reglamentuojamiems klausimams taikomos 45-48 straipsnių nuostatos. Būtina skirti išsilavinimo pripažinimą akademiniais ir profesinės veiklos tikslais. Išsilavinimo pripažinimas akademiniais tikslais, dar vadinamu nostrifikavimu, tai kitoje valstybėje narėje įgyto diplomo ar mokslo laipsnio pripažinimas, įgalinantis asmenį tęsti studijas diplomą ar mokslinį laipsnį pripažįstančioje valstybėje narėje. Pripažinimas profesiniais tikslais arba vadinamasis kvalifikacijos ar profesinis pripažinimas reiškia kitoje valstybėje narėje įgyto išsilavinimo pripažinimą, įgalinantis asmenį dirbti ar verstis savarankiškai dirbančiojo asmens veikla išsilavinimą pripažįstančioje valstybėje narėje. 2.1. Harmonizavimas antrinės teisės aktais Ilgą laiką Taryba siekė harmonizuoti valstybių narių teisę koordinuojant kiekvienai specialybei taikomus reikalavimus. Buvo priimtas nemažas skaičius vertikalaus pobūdžio arba taip vadinamų sektorinių direktyvų, t.y. tokių, kurios taikomos atskirų profesijų kvalifikacijos pripažinimui, pavyzdžiui gydytojams, veterinarijos gydytojams, dantų gydytojams, bendrosios praktikos slaugytojams, akušeriams, kirpėjams, architektams ir t.t. Minėtų direktyvų privalumas pasireiškė tuo, kad asmens įgytos kvalifikacijos pripažinimas buvo privalomas, kai tik jis tenkindavo direktyvoje nustatytus išsilavinimo ir praktikos reikalavimus. Vertikalus harmonizavimo būdas reikalavo didelio skaičiaus teisės aktų, buvo pernelyg lėtas, todėl pradėta orientuotis į horizontalųjį harmonizavimo būdą. Taip vadinamoji bendroji pripažinimo sistema buvo pradėta priėmus pirmąją direktyvą – Direktyva 89/48 dėl Aukštojo išsilavinimo diplomų pripažinimo bendros sistemos. Ši direktyva taikoma visoms profesijoms, kurios įgyjamos baigus studijų programą, trunkančią ne trumpiau nei 3 metus po vidurinės mokyklos arba lygiavertės trukmės vakarinius ar neakivaizdinius kursus universitete, aukštojo mokslo įstaigoje arba kitoje panašaus lygio įstaigoje. Direktyva 92/51[1] įtvirtino antrąją bendrosios profesinio mokymo ir lavinimo pripažinimo sistemą. Ši direktyva taikoma asmeniui baigus ne trumpesnius kaip vienerių metų ar lygiavertės trukmės vakarinius ar neakivaizdinius kursus po vidurinės mokyklos arba vieną iš kursų, nurodytų direktyvos priede. Direktyva 99/42/EB papildė pirmąsias dvi direktyvas ir nustatė kvalifikacijų pripažinimo mechanizmą profesinės veiklos rūšims, kurioms buvo taikomos liberalizavimo ir perinamojo laikotarpio „sektorinės“ direktyvos. Direktyvos priede buvo nurodytas veiklos rūšių sąrašas, kurioms taikoma direktyva, be to, buvo panaikinamos liberalizavimo ir pereinamojo laikotarpio „sektorinės“ direktyvos. Kaip jau buvo minėta visos trys direktyvos yra taikomos valstybės narės piliečiams, kurie nori veikti kaip savarankiškai dirbantis asmuo arba darbuotojas. Direktyvose valstybės narės įpareigojamos palyginti įgytą asmens kvalifikaciją su toje valstybėje narėje piliečiams nustatyta kvalifikacija. Jei diplomas ar pažymėjimas liudiją asmenį įgijus kvalifikaciją, kuri atitinka priimančios valstybės reikalavimus, tai priimančioji valstybė narė jo turėtojui privalo suteikti teisę verstis atitinkama veikla. Tais atvejais, kai palyginus paaiškėja skirtumai, priimančioji valstybė narė turi teisę patikrinti, ar asmuo turi ar įgijo trūkstamų žinių ir įgūdžių. Tokiam asmeniui valstybė narė turi teisę nustatyti jo pasirinkimu arba adaptacijos laikotarpį (kvalifikacijos kėlimo apmokymus) arba kvalifikacijos patikrinimo testą (egzaminą). Direktyvose taip pat nustatomos kvalifikacinių reikalavimų ribos, t.y. atvejai, kada valstybė negali atsisakyti pripažinti asmens profesinės kvalifikacijos. Pažymėtina taip pat ir tai, kad visos trys išvardintos horizontaliosios direktyvos netaikomos toms profesijoms, kurios reglamentuotos tebegaliojančiomis „sektorinėmis“ direktyvomis. 34

Nuo 2007 m. spalio 20 d. įsigalios 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo [2], kuri panaikins visas tris aukščiau minėtas direktyvas, įtvirtinusias bendrają profesinio mokymo ir lavinimo pripažinimo sistemą. Šia direktyva taip pat panaikinama dalis specialioms profesijoms taikytų direktyvų, tiek diplomų pripažinimo srityje, tiek ir kvalifikacijos pripažinimo, siekiant vykdyti konrekčią veiklą, srityje: gydytojams, veterinarijos gydytojams, dantų gydytojams, bendrosios praktikos slaugytojams, akušeriams, vaistininkams, architektams. Visgi jei tam tikrai reglamentuojamai profesijai Bendrijoje nustatytos specialios nuostatos, tiesiogiai susijusios su profesinės kvalifikacijos pripažinimu, tuomet atitinkamos direktyvos nuostatos netaikomos. VI tema. Laisvas kapitalo judėjimas 6.1. Ekonominė ir pinigų (monetarinė) sąjunga EMS prielaidas galima įžvelgti jau 1958 metais, kada buvo įsteigtas Monetarinis komitetas. 1969 metais valstybių-narių vadovai nusprendė, kad turi būti sukurtas planas, kaip pasiekti ekonominę ir monetarinę sąjungą. Buvo įsteigtas Werner (Liuksemburgo ministras pirmininkas) vadovaujamas komitetas, kuris patvirtino tokios sąjungos teigiamą ekonominį poveikį. Realesnė integracija finansų srityje prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje, kai buvo kuriama Europos Monetarinė sistema. Tą įtakojo septintojo dešimtmečio pabaigoje kilusi finansinė krizė. 1978 m. Europos Tarybos rezoliucija patvirtino pagrindines Europos Monetarinės Sistemos gaires: Vieningą Europos piniginį vienetą – ECU (valiutų krepšelis); Keitimo kursų mechanizmą, kurio pagalba turėjo būti stabilizuojami keitimo kursai tarp valstybių narių. (iki 2.25 %, max 6 %). EMS neišlaikė spaudimo (lira ir svaras buvo priversti išeiti iš šios sistemos dėl to, kad nesugebėjo palaikyti savo kurso nustatytose ribose ir leido laisvai plaukioti kursui kitų valiutų atžvilgiu).EMS nedalyvavo DB, Danija. SOROSAS. Suvestinis Europos aktas neužsiminė apie EMS, tačiau preambulėje minėjo, kad valstybių vadovai 1972 m. patvirtino tikslą siekti EMS. Jau minėtas Ekonominės ir monetarinės sąjungos komitetas, vadovaujamas Jacques Delors 1989 m. pateikė ataskaitą, kurioje pasiūlė, kad EMS būtų pasiekta trimis etapais. Mastrichto sutartis tris etapus per kuriuos būtų pasiekta Ekonominė ir Monetarinė Sąjunga patvirtino. Tai atsispindi ES sutarties 4 str. [ex 3a (2)] straipsnyje …. Bei 116-124 [ex 109 e-m] straipsniuose… 4 straipsnis (ex 3a straipsnis) 1. Siekiant 2 straipsnyje iškeltų tikslų, valstybių narių ir Bendrijos veikla laikantis šios Sutarties nuostatų bei joje nustatytų terminų apima nustatymą ekonominės politikos, kuri yra grindžiama glaudžiu valstybių narių ekonominės politikos koordinavimu, vidaus rinka bei bendrų tikslų apibrėžimu ir kuri yra vykdoma vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos vykstant laisvai konkurencijai principu. 2. Be to, kas aukščiau paminėta, kaip numatyta šioje Sutartyje ir laikantis joje nustatytų terminų bei tvarkos, ši veikla apima neatšaukiamą valiutų kurso nustatymą, leidžiantį įvesti bendrą valiutą - ECU, nustatymą ir vykdymą bendros pinigų politikos ir valiutų kurso politikos, kurių pagrindinis tikslas yra išlaikyti stabilias kainas ir, neprieštaraujant šiam tikslui, remti Bendrijoje bendras ekonominės politikos kryptis vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos vykstant laisvai konkurencijai principu. 3. Šios valstybių narių ir Bendrijos veiklos kryptys turi atitikti tokius pagrindinius principus: stabilios kainos, gera viešųjų finansų būklė, geros monetarinės sąlygos ir tvarus mokėjimų balansas. Pirmasis etapas. Jis buvo praktiškai pasiektas jau 1990 m., nes buvo 1. panaikinti visi kapitalo judėjimo suvaržymai, 2. Pasiektas glaudesnis ekonominis bendradarbiavimas tarp valstybių narių, 3. Sustiprintas bendradarbiavimas tarp centrinių bankų; 4. Valstybės laikėsi keitimo kursų mechanizmo reikalavimų. Antrasis etapas. Prasidėjo nuo 1994 m. sausio 1 d. Šiame etape turėjo būti pasiekti keturi “susiliejimo” kriterijai (121 (1) str.): 1.kainų stabilumas (žemas infliacijos lygis), 2. Stabili vyriausybės finansinė padėtis (per didelio biudžeto deficito nebuvimas), 3. Stabilūs valiutų keitimo kursai pagal Valiutų kursų keitimo mechanizmą, 4. Žemos palūkanų normos. Labai svarbus reikalavimas – valstybės narės centrinio banko nepriklausomumas. 121 straipsnis 1. Komisija ir EPI praneša Tarybai apie pažangą, padarytą valstybėms narėms vykdant savo įsipareigojimus sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą. Šiuose pranešimuose įvertinama, kaip kiekvienos valstybės narės vidaus teisės aktai, taip pat jos nacionalinio centrinio banko statutas atitinka šios Sutarties 108 ir 109 straipsnius bei 35

ECBS statutą. Pranešimuose taip pat nagrinėjama, ar pasiektas aukštas nuolatinės konvergencijos laipsnis, tuo tikslu nurodant, kaip kiekviena valstybė narė atitinka šiuos kriterijus:  didelis kainų stabilumas; ar jis pasiektas, sprendžiama pagal infliacijos lygį, artimą tam, kurį yra pasiekusios ne daugiau kaip trys valstybės narės, kuriose kainos yra stabiliausios;  valstybės finansinės padėties tvarumas; ar jis pasiektas, sprendžiama pagal valstybės biudžeto deficito dydį, kuris nustatomas pagal 104 straipsnio 6 dalį;  Europos pinigų sistemos valiutų kurso mechanizmo nustatytų normalių svyravimo ribų laikymasis bent dvejus metus išvengiant nuvertėjimo bet kokios kitos valstybės narės valiutos atžvilgiu;  valstybės narės pasiektas konvergencijos ir jos dalyvavimo Europos pinigų sistemos valiutų kurso mechanizme patvarumas, kurį atspindi ilgalaikių palūkanų normos. Šioje straipsnio dalyje paminėti keturi kriterijai ir atitinkami laikotarpiai, per kuriuos turi būti jų paisoma, išsamiau aptariami prie šios Sutarties pridedamame protokole. Komisijos ir EPI pranešimuose taip pat apibūdinama ECU raida, rinkų integracijos padariniai, einamosios sąskaitos mokėjimų balansų būklė ir pokyčiai bei vienam gaminiui tenkančių darbo sąnaudų ir kitų kainų rodiklių pokyčiai. Sutartyje nustatomi EMS principai – 4 str. (senas - 3a (2)str); ekonominė politika, sietina su EMS – 98 – 104 (senas – 102a-104c) valstybių biudžeto politikos koordinavimas; monetarinė politika - įkuriamas ir pradeda veikti Europos pinigų institutas. 117 (109f (1))… 117 straipsnis (ex 109f straipsnis) 1. Antrojo etapo pradžioje įsteigiamas ir pradeda veikti Europos pinigų institutas (toliau - EPI). Jis yra juridinis asmuo, o jam vadovauja ir jį valdo taryba, susidedanti iš pirmininko ir nacionalinių centrinių bankų valdytojų, iš kurių vienas yra pirmininko pavaduotojas. Pirmininkas skiriamas bendru valstybių narių ar jų vyriausybių vadovų sutarimu pagal EPI tarybos pateiktą rekomendaciją ir pasikonsultavus su Europos Parlamentu ir Taryba. Pirmininkas parenkamas iš autoritetingų ir profesinę patirtį pinigų ar bankininkystės srityse turinčių asmenų. EPI pirmininkas gali būti tik valstybių narių pilietis. EPI taryba skiria pirmininko pavaduotoją. EPI statutas pateikiamas prie šios Sutarties pridedamame protokole. Minėtame straipsnyje apibrėžiami instituto uždaviniai, teisės. Taip pat šiame etape buvo kuriamas Europos centrinis bankas, kuris turės vadovauti Europos centrinių bankų sistemai. Trečiasis etapas. Prasidėjo 1999 m. sausio 1 dieną. Tik toms valstybės, kurios atitiko “susiliejimo” kriterijus. Realiai pradeda veikti ECB ir ECB sistema. Euro tampa vienintele atsiskaitymo priemone (nuo 2002 sausio 1 d. ES viduje tik EURO). Trečiajame etape buvo likviduotas Europos pinigų institutas, kurio funkcijas perėmė ECB. 107 (senas - 106 str.) … 107 straipsnis (ex 106 straipsnis) 1. ECBS sudaro ECB ir nacionaliniai centriniai bankai. 2. ECB yra juridinis asmuo. 3. ECBS vadovauja ECB sprendžiamieji organai - valdytojų taryba ir valdyba. 4. ECBS statutas yra pateiktas prie šios Sutarties pridedamame protokole. ECB užduotys apibrėžtos – 105(2) str. Su ECB turi būti konsultuojamasi priimant bet kokį teisės aktą jo kompetencijos ribose 105 (4) str.… Taip pat įkuriamas Ekonominis ir finansinis komitetas, kuris sudaromas iš 2 atstovų nuo visų valstybių narių, komisijos ir ECB. 105 straipsnis (ex 105 straipsnis) 1. Pagrindinis ECBS tikslas - palaikyti kainų stabilumą. Nepažeisdama kainų stabilumo tikslo, ECBS remia Bendrijos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti 2 straipsnyje nustatytų Bendrijos tikslų. ECBS veikia vadovaudamasi našiam išteklių paskirstymui palankiu atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu ir laikydamasi 4 straipsnyje išdėstytų principų. 2. Pagrindiniai ECBS uždaviniai yra šie:  nustatyti ir įgyvendinti Bendrijos pinigų politiką;  vykdyti užsienio valiutų keitimo operacijas laikantis 111 straipsnio nuostatų;  palaikyti ir valdyti valstybių narių oficialias užsienio valiutos atsargas;  skatinti sklandų mokėjimo sistemų veikimą. 3. Šio straipsnio 2 dalies trečioji įtrauka nepažeidžia valstybių narių vyriausybių teisės turėti lėšų užsienio valiuta apyvartinį likutį ir jį valdyti. 4. Su ECB konsultuojamasi: 36

dėl bet kurio siūlomo Bendrijos teisės akto, priklausančio jo kompetencijai; nacionalinės valdžios institucijų iniciatyva dėl bet kurio teisės akto projekto nuostatų jo kompetencijai priklausančiais klausimais, tačiau laikantis 107 straipsnio 6 dalyje numatyta tvarka Tarybos nustatytų sąlygų ir apribojimų. ECB gali atitinkamoms Bendrijos institucijoms ar įstaigoms arba nacionalinėms valdžios institucijoms teikti nuomones savo kompetencijai priklausančiais klausimais. 5. ECBS prisideda prie to, kad kompetentingos institucijos galėtų sklandžiai vykdyti savo politiką, susijusią su kredito įstaigų riziką ribojančia priežiūra ir finansų sistemos stabilumu. 6. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su ECB bei gavusi Europos Parlamento pritarimą, gali vieningai spręsdama skirti ECB konkrečias užduotis, susijusias su kredito ir kitų finansų įstaigų, išskyrus draudimo įmones, riziką ribojančios priežiūros politika. 6.2. Laisvo kapitalo reglamentavimas EB sutartyje 56 straipsnis (ex 73b straipsnis) Pagal šiame skyriuje išdėstytas nuostatas uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių apribojimai. Pagal šiame skyriuje išdėstytas nuostatas uždraudžiami visi mokėjimų tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių apribojimai. Pirmojoje dalyje minimas laisvas kapitalo judėjimas – finansinės operacijos, susijusios su kapitalo investavimu, tuo tarpu antrojoje dalyje minimi mokėjimai reiškia mokėjimus už prekes ir paslaugas. Šis skirstymas buvo nustatytas Lambert byloje (tikslumo dėlei pastebėtina, kad buvo nagrinėjamas 106 ir 67 str.).[1] Vėlesnėje savo praktikoje ETT pažymėjo, kad kapitalo judėjimui priskiriamos tiesioginės investicijos bei vertybinių popierių judėjimas, investicijos į nekilnojamąjį turtą, banknotai ir monetos, paskolų suteikimas ir įkeitimo teisiniai santykiai ir t.t. Siekdamas apibrėžti kapitalo sąvoką, ETT neretai rėmėsi direktyvos 88/361 priede išvardintais pagrindais. Pažymėtina, kad direktyvos priede išvardintas sąrašas nėra baigtinis, todėl operacijos, kurios nėra išvardintos direktyvos priede vis tiek gali būti pripažintos kapitalo judėjimu. 6.3. Ribojimų sąvoka Casati byloje[1] Teisingumo teismas konstatavo, kad visiška kapitalo judėjimo laisvė gali pakenkti valstybės narės ekonominei politikai arba sukelti mokėjimo balansų disbalansą, todėl konstatavo, kad 67 (šiuo metu 56 str.) tiesiogiai neveikia. Visgi vėliau Teismas, besiremdamas direktyvos 88/361, kuri galutinai įtvirtino pagrindinius laisvo kapitalo judėjimo principus (nuo 1990), nuostatomis, pripažino laisvo kapitalo ir mokėjimų judėjimą reglamentuojančias normas kaip tiesiogiai veikiančias. Kadangi laisvas kapitalo ir mokėjimu judėjimas buvo įtvirtinti skirtinguose sutarties straipsniuose (67 ir 106 str.), Teismas visų pirma laisvą mokėjimų judėjimą nustatančią normą pripažino tiesiogiai veikiančia[2], o vėliau ir 56 1 d. (73 b (1)) buvo suteiktas tiesioginis veikimas Sanz de Lera (C-163,165, 250/94) byloje. 6.4. Ribojimų draudimas Visų pirma ETT draudė diskriminuojančius ribojimus. ETT ne kartą konstatavo tiesioginę diskriminaciją (netiesioginės diskriminacijos ETT kol kas nekonstatavo). Auksinių akcijų bylos buvo tos, kuriose ETT analizavo ne tik diskriminuojančius draudimus, tačiau įtvirtino daug platesnį apribojimų draudimą. Commission v Portugal [1] ETT nustatė, kad Portugalijos taisyklė, kuri reikalavo, kad potencialūs investuotojai gautų išankstinį Portugalijos institucijų sutikimą, kad galėtų valdyti daugiau nei nustatytą akcijų kiekį tam tikrose bendrovėse, pažeidžia EB teisę. 6.5. Ribojimų pagrįstumo sąlygos 6.5.1. Nustatytos ETT Commission v Portugal [1] iš principo itin panašios į Gebhard byloje nustatytas. 6.5.2. Nustatytos EB sutartyje 58 straipsnis (ex 73d straipsnis) 1. 56 straipsnio nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisės: a) taikyti atitinkamas savo mokesčių įstatymų nuostatas, pagal kurias skiriami mokesčių mokėtojai dėl jų skirtingos padėties gyvenamosios vietos arba kapitalo investavimo vietos atžvilgiu; b) imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų užkirstas kelias nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, ypač apmokestinimo ir finansų įstaigų riziką ribojančios priežiūros srityje, arba nustatyti duomenų apie kapitalo judėjimą deklaravimo tvarką administravimo ar statistikos tikslais, arba imtis priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo požiūriu.  

37

2. Šio skyriaus nuostatos nekliudo taikyti su šia Sutartimi suderinamų įsisteigimo teisės apribojimų. 3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priemonės ir procedūros negali būti naudojamos savavališkam diskriminavimui ar paslėptam laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų apribojimui, kaip nustatyta 56 straipsnyje. VII tema. Konkurencijos teisė Laisvosios rinkos ekonomikoje resursų paskirstymą lemia pasiūla ir paklausa, o valstybė iš principo nereguliuoja paskirstymo. Šioje ekonomikos organizavimo formoje pabrėžiama, kad laisvoji konkurencija tarp įmonių užtikrina didžiausią naudą visuomenei, nes rinkos ekonomika įgalina egzistuoti tik efektyviai veikiančias, užtikrinančias žemas kainas įmones. Todėl konkurencijos teisė turi garantuoti netrikdomą konkurencinių procesų rinkos ekonomikoje veikimą. Suprantama, kad šiuolaikinės ekonomikos organizavimo formos negali būti lyginamos su XVIII-XIX amžiuose vyravusia liberaliosios ekonomikos doktrina. Šiuolaikinės valstybės ekonominiai ir socialiniai tikslai keičia liberalios rinkos ekonomikos doktriną: valstybės neretai „kišasi į laisvąją rinką“, reguliuodamos pagrindinių viešųjų paslaugų teikimą, sveikatos apsaugą ar socialiai jautrias ekonomikos šakas, pavyzdžiui, žemės ūkį, todėl neretai pabrėžiama šiuolaikinė socialioji arba socialiai orientuota rinkos ekonomika. 7.1. Pagrindinės sąvokos EB konkurencijos teisę sąlygiškai galima suskirstyti į keturias sritis: draudžiamus susitarimus, draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, koncentracijų kontrolę ir valstybės pagalbos draudimą. Konkurencijos taisyklės taikomos visuose ekonomikos sektoriuose, išskyrus labai nedideles išimtis, pavyzdžiui, specialios taisyklės taikomos transporto sektoriui, žemės ūkiui, sportui. Išanalizavus pagrindines EB konkurencijos teisės sąvokas, kiekviena sritis bus aptariama atskirai. 7.1.1. Įmonė Konkurencijos teisės prasme įmone pripažintinas kiekvienas asmuo, kuris vykdo ekonominę veiklą, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdo. Vadinasi, įmonės sąvoka apima tiek juridinius, tiek fizinius asmenis, nesvarbu, ar jie siekia pelno ar nėra pelno siekiantys, tačiau kurie vykdo ekonominę veiklą. Ekonomine veikla pripažintina tiek su prekių pardavimu susijusi veikla, tiek ir profesinė veikla, susijusi su paslaugų tiekimu, tokia veikla pripažintina net ir profesinio elgesio taisyklių priežiūra ir taikymas. Todėl įmonėmis konkurencijos teisės prasme pripažintini ir fiziniai asmenys vykdantys individualią veiklą, pavyzdžiui, advokatai, o advokatūros savivalda galėtų būti pripažinta įmonių asociacija. Visgi jei asmuo vykdo veiklą, kuri vertintina kaip dalis valstybės veiklos arba „dalis esminių valstybės funkcijų“, pavyzdžiui, oro transporto kontrolė arba aplinkos apsaugos priežiūra, tokia veikla nepatenka į ekonominės veiklos kategoriją ir todėl toks asmuo nepripažintinas įmone konkurencijos teisės prasme. Svarbu pabrėžti, kad tas pats asmuo gali būti pripažintas įmone konkurencijos teisės prasme, kai vykdo ekonominio pobūdžio veiklą, tačiau tuomet, kai vykdo dalį valstybės funkcijų –nepateks į įmonės apibrėžimą. Neretai susiduriama su klausimu, ar konkurencijos teisės prasme grupė asmenų traktuotini kaip vienas ar keli subjektai. Jei vienas grupės įmonių narys pakankamu mastu kontroliuoja kitas/kitą įmones ir jos sudaro vieną ekonominį vienetą, konkurencijos teisės prasme laikytina, kad tai yra viena įmonė. Patronuojanti ir dukterinė bendrovė konkurencijos teisės prasme traktuotinos kaip viena įmonė, jei jos veikia kaip vienas ekonominis vienetas, t.y. dukterinė bendrovė rinkoje neveikia savarankiškai ir laisvai, tačiau iš principo vykdo patronuojančios bendrovės nurodymus. Tai ypač svarbu, nes susitarimui, kuris sudarytas tarp dukterinės ir patronuojančios įmonių, kurios sudaro vieną ekonominį vienetą, nors jos yra atskiri teisės subjektai, nebus taikomas Sutarties 81 str. 7.1.2. Rinkos galia Konkurencijos teisė visų pirma siekia apriboti įmonių galias veikti neatsižvelgiant į konkurentus ar, jei tokių toje rinkoje nėra, vienašališkai. Kitaip tariant, įmonės, kurios turi galią didinti kainas virš konkurencijos ribų (ribinių kaštų), neprarasdamos pardavimų, ar riboti prekių pasiūlą, turi rinkos galią. Rinkos galia – tai galimybė ilgesnį laikotarpį išlaikyti didesnes kainas, nei konkurencinės, arba reikšmingesnį laikotarpį išlaikyti žemesnio lygio nei konkurencinis, gamybos apimtis, pagal produkcijos kokybę ir jos įvairovę ar inovacijas. Apibrėžiant rinkos galią itin svarbus yra atitinkamos rinkos apibrėžimas, nes rinkos galia atsiranda tam tikroje konkrečioje rinkoje.

38

7.1.3. Atitinkama rinka Siekiant nustatyti, ar įmonė piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, būtina apibrėžti atitinkamą rinką, nes piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi galimas tik atitinkamoje rinkoje. Be to, atitinkamos rinkos apibrėžimas neretai taip pat svarbus, tiriant draudžiamus susitarius ar įmonių koncentracijas. Atitinkama rinka apibrėžiama vienodumo ir pakeičiamumo terminais (angl. –substitution and interchangebility). Atitinkamoje rinkoje prekės (ir paslaugos) gali būti vienos kitomis pakeičiamos, tačiau negali būti pakeičiamos prekėmis, kurios yra už atitinkamos rinkos ribų. Todėl atitinkamos rinkos apibrėžimui lemiamą reikšmę turi prekės rinka ir geografinė rinka. Kitaip tariant, atitinkamą rinką sudaro atitinkama produkto rinka ir atitinkama geografinė rinka, kurios, siekiant įvertinti konkurenciją, „sujungiamos“. 7.1.4. Prekės rinka Atitinkama prekės rinka apima visas prekes ir/ar paslaugas, kurias vartotojas laiko vienodomis ar pakeičiamomis pagal prekių savybes, kainas ir paskirtį. 7.1.5. Geografinė rinka (geografinė teritorija) Tuo tarpu atitinkama geografinė rinka apima teritoriją, kurioje suinteresuotos įmonės dalyvauja prekių ar paslaugų pasiūloje ir paklausoje, kurioje konkurencijos sąlygos yra pakankamai vienodos ir kuri nuo gretimų teritorijų skiriasi tuo, kad jose yra pastebimai skirtingos konkurencijos sąlygos.[1] Akivaizdu, kad net ir identiškas prekes gaminančios įmonės tarpusavyje nekonkuruoja, jei parduoda prekes visiškai skirtingosegeografinėse vietovėse, o geografinė prekės rinka nėra pasaulinė, o tik vietinė ar regioninė. Ar geografinės vietovės yra visiškai skirtingos priklauso nuo daugybės aplinkybių, pavyzdžiui, transportavimo kaštų, rinkų teisinio reguliavimo, įėjimo į rinką kliūčių ir pan. 7.1.6. Paklausos ir pasiūlos pakeičiamumas Tiek paklausos, tiek pasiūlos pakeičiamumas yra itin svarbūs apibrėžiant atitinkamą rinką, nors Komisijos pranešime yra akcentuojama paklausos pakeičiamumo reikšmė. 7.1.6.1. Paklausos pakeičiamumas Paklausos pakeičiamumas susijęs su vartotojų galėjimu pereiti prie panašių prekių/paslaugų vartojimo. Paklausos pakeičiamumas iš principo parodo, kurias prekes ir paslaugas vartotojas laiko pakaitalais, todėl paklausos pakeičiamumui daro įtaką ypač daug faktorių: tiek kaina, kokybė, vartojimo būdas ir pan. Iš principo visos prekės turi tam tikrus pakaitalus, nors kita vertus sunku įsivaizduoti absoliučiai viena kitą pakeičiančias prekes, jei jos nėra visiškai identiškos. Paklausos pakeičiamumui nustatyti dažniausiai naudojamas „mažo bet reikšmingo netrumpalaikio kainos padidėjimo testas“, taip vadinamas SSNIP (angl. – Small but Significant Non-transitory Increase in Price). Komisijos nuomone SSNIP testas reiškia klausimą, ar dėl tariamo nedidelio (nuo 5 iki 10 proc.) bet pastovaus santykinių kainų padidėjimo nagrinėjamose teritorijose prekiaujančiųjų įmonių pirkėjai ims pirkti lengvai prieinamus pakaitalus, ar pirks iš kitur esančių tiekėjų. Jei pakeičiamumas buvo pakankamas, kad neapsimokėtų didinti kainų, nes sumažėtų pardavimas, papildomi pakaitalai ir teritorijos įtraukiamos į atitinkamos rinkos apibrėžimą. Taip daroma tol, kol prekių ir geografinių teritorijų asortimentas bus toks, kad bus pelninga nedaug ilgam laikui padidinti santykines kainas. Reikėtų pažymėti, kad tiriant paklausos pakeičiamumą būtina atsižvelgti į atvejus, kai susidaro pakeičiamumo „grandinė“, pirminės ir antrinės rinkų atvejus, skirtingas pirkėjų grupes, jeigu tokiai grupei galėtų būti taikomas kainų diskriminavimas. 7.1.6.2. Pasiūlos pakeičiamumas Pasiūlos pakeičiamumas visų pirma susijęs su gamintojų, gaminančių panašias prekes, galimybėms pradėti gaminti prekę. Jei vienos prekės gamintojas be didelių papildomų išlaidų ir rizikos per santykinai trumpą laikotarpį gali pradėti gaminti kitas prekes, tai šios dvi prekės turėtų būti traktuojamos, kaip esančios toje pačioje rinkoje. Jei visgi toks gamintojas gali pradėti gaminti kitą prekę tik per ilgesnį laikotarpį ir patirdamas tam tikras papildomas išlaidas, tai tokios prekės neturi būti priskirtos tai pačiai rinkai, tačiau tokio gamintojo egzistavimas visgi yra svarbus, nustatant rinkos galią, nes toks gamintojas yra potencialus konkurentas. 7.2. Įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai Sutarties 81 str. 1 d. draudžia įmonių susitarimus, įmonių asociacijų sprendimus ir suderintus veiksmus, kuriais ribojama konkurencija: Kaip nesuderinami su bendrąja rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar padarinys yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, būtent tie, kuriais:  tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos; 39

ribojama arba kontroliuojama gamyba, rinkos, technikos raida arba investicijos; dalijamasi rinkomis arba tiekimo šaltiniais; lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais taikomos nevienodos sąlygos, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį;  sutartys sudaromos tik kitoms šalims priimant papildomus įsipareigojimus, kurių pobūdis arba komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokiu sutarčių dalyku. Pabrėžtina, kad šioje dalyje įtvirtintas draudžiamų susitarimų tipų sąrašas nėra baigtinis, todėl ir kitokie susitarimai, tenkinantys šiame straipsnyje įtvirtintas sąlygas, yra draudžiami. Sutarties 81 str. 2 dalyje pabrėžiama, kad tokie draudžiami susitarimai „savaime yra negaliojantys“. Tai reiškia, kad negaliojančios yra tos susitarimo sąlygos, kurios pažeidžia konkurencijos taisykles, arba visas susitarimas, jei sąlygos, pažeidžiančios konkurencijos taisykles, negali būti atskirtos nuo susitarimo. Sutarties 81 str. 3 d. nustatomos išimtys, kurias tenkinantys susitarimai nėra draudžiami. Atsižvelgiant į tai, kad draudžiamų susitarimų srityje Sutartis įtvirtina draudžiamų susitarimų draudimą (Sutarties 81 str. 1d.) ir galimybę tokius draudimus pateisinti (Sutarties 81 str. 3 d.), itin svarbus tampa šių dalių santykis: kuo plačiau taikoma Sutarties 81 str. 1 d. (t.y. kuo daugiau susitarimų pripažįstama draudžiamais pagal 81 str. 1 dalį), tuo plačiau bus būtina taikyti ir Sutarties 81 str. 3 dalį, prįpažįstant dalį draudžiamų susitarimų pateisinamais pagal Sutarties 81 str. 3dalį. Ir atvirkščiai – siaurai taikomas Sutarties 81 str. 1 d., Sutarties 81 str. 3 dalį gali padaryti net pertekline. 7.2.1. Susitarimai Susitarimų sąvoka apima tiek horizontalius, tiek ir vertikalius susitarimus. Horizontalūs susitarimai reiškia susitarimus tarp įmonių, veikiančių tame pačiame komercijos procesų lygmenyje arba, kitaip tariant, susitarimus tarp potencialių ar faktiškų konkurentų (pvz., susitarimai tarp gamintojų, susitarimai tarp mažmenininkų). Susitarimai, sudaryti tarp įmonių, veikiančių skirtinguose komercijos procesų lygmenyse, vadinami vertikaliais (pvz., distribucijos sutartys, tiekimo sutartys tarp didmenininko ir mažmenininko, ir pan.). „Įmonių susitarimai“ apima ne tik sutartis, bet taip pat ir žodinius susitarimus, inter alia „džentelmeniškus susitarimus“, jei juose yra „sąlygos ribojančios konkurenciją bendrojoje rinkoje ... ir tos sąlygos tikrai išreiškia šalių bendrą ketinimą“[1]. Susitarimas EB konkurencijos teisės prasme bus sudarytas, kai įmonės išreiškia bendrą ketinimą atitinkamai elgtis rinkoje. Todėl svarbiausias požymis, nustatant, ar buvo sudarytas susitarimas sutarties 81 str. 1 d. prasme, yra bendra šalių valios išraiška atitinkamai veikti, įgyvendinti atitinkamą politiką ar siekti bendro tikslo, tačiau nėra reikšminga valios išraiškos forma. Suprantama, kad sąvoka „įmonių susitarimai“ reiškia dviejų ir daugiau subjektų veiką, todėl Sutarties 85 str. 1 d. neapima vienašalių įmonės veiksmų (vienašaliai konkurencijai priešingi įmonės veiksmai draudžiami Sutarties 82 str.). Susitarimas yra sudaromas, jei nustatomas kitos šalies „sutikimas, išreikštas ar nebylus“, pavyzdžiui, gamintojo veiksmus platintojas sutinka „nebyliu paklusnumu“. Siekiant konstatuoti, kad susitarimas sudarytas nebyliu pritarimu būtinas bent jau „vienos iš šalių valios pasiekti konkurencijai priešingą tikslą pasireiškimas, kuris reikštų taip pat kvietimą kitai šaliai, išreikštą ar numanomą, siekti to tikslo kartu“.[2] Tariamais vienašaliais veiksmais gali būti pripažįstami įmonės veiksmai, kurie atliekami sutartinių santykių tarp komercinių partnerių/konkurentų kontekste, jei kita sutarties šalis tokiems veiksmams pritaria. Tačiau labai abejotina, ar vien prekių priėmimas pagal distribucijos sutartį, reiškia distributoriaus pritarimą gamintojo/tiekėjo taikomai antikonkurencijos politikai (suprantama, jei tokia politika neatsispindi distribucijos sutartyje, ar nėra kitų duomenų, rodančių distributoriaus pritarimą). 7.2.2. Įmonių asociacijų sprendimai Įmonių asociacijos nariai, koordinuodami tarpusavio veiklą, gali pažeisti konkurencijos teisę sudarydami draudžiamus susitarimus ar veikdami suderintų veiksmų pagrindu. Tačiau konkurencijos teisyklės taip pat gali būti pažeistos, net jei nebuvo sudarytas susitarimas ar nėra nustatyta suderintų veiksmų, tačiau įmonių asociacija priima sprendimą ir „numato, kad jis pasieks nurodytą rezulatatą”[1]. „Įmonių asociacijos“ dažniausiai reiškia prekybos įmonių asociacijas, kurių sprendimais paprastai nustatomi reikalavimai jos narių veiklai. „Įmonių asociacijos“ galėtų reikšti ir kooperatyvus, atstovaujančius savo narių prekybos interesus, ir net profesines organizacijas, pavyzdžiui, advokatų savivaldos organizacijas, nepaisant to, kad jos sukurtos viešosios teisės pagrindu. 7.2.3. Suderinti veiksmai Suderintų veiksmų draudimas yra skirtas konkurencijai priešingų įmonių veiksmų, kurie nepatenka į susitarimo sąvoką, prevencijai, vaizdžiai tariant, tai – „apsaugos tinklas“. Tikslumo dėlei primintina Komisijos nuomonė,   

40

kad ne visada yra tikslinga skirti susitarimus nuo suderintų veiksmų, nes šios sąvokos yra „kintamos ir gali persidengti“, todėl abi tuo pačiu metu gali turėti tuos pačius požymius. Suderinti veiksmai reiškia „koordinuotus veiksmus tarp įmonių, kurie nepasiekė sutarties sudarymo stadijos, tačiau kurie žinomai pakeičia sutartį praktiniu bendradarbiavimu tarp šalių, pažeidžiančiu konkurencijos taisykles“ 7.2.4. Susitarimo, įmonių asociacijų sprendimo ar suderintų veiksmų turinys Sutarties 81 str. 1 dalis taikoma tik susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams, kurie tenkina šias sąlygas:  susitarimo tikslas ar padarinys yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje;  susitarimas daro žymų poveikį konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai. 7.2.4.1. Tikslas ar padarinys – konkurencijos iškraipymas Sutarties 81 str. 1 d. pabrėžia, kad draudžiamo susitarimo tikslas arba padarinys – konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas. Tikslo ir pasekmių reikalavimai yra alternatyvūs. Vadinasi, jei nustatoma, kad susitarimo tikslas – iškraipyti konkurenciją, nėra būtina tirti susitarimo sukeltų pasekmių. Visgi būtina atkreipti dėmesį, kad susitarimas turi tenkinti ir kitas sąlygas, tarp kurių įtvirtintas „žymaus poveikio“ reikalavimas. Todėl Sutarties 81 str. netaikysime nors susitarimo tikslas yra priešingas konkurencijai, tačiau susitarimas netenkina „žymaus poveikio“ reikalavimų. 7.2.4.2. Susitarimo tikslas Konkurencijos ribojimai pagal tikslą– tai tokie ribojimai, kurie vien jau pagal savo pobūdį gali riboti konkurenciją, t.y. tokie ribojimai, kurie gali daryti itin didelį neigiamą poveikį konkurencijai. 7.2.4.3. Susitarimo padarinys Jeigu susitarimas nėra ribojantis konkurenciją pagal tikslą, reikia išnagrinėti, ar jis turi ribojančius padarinius konkurencijai. Sutarties 81 straipsnio 1 dalis draudžia tiek faktiškus, tiek potencialius konkurencijai priešingus padarinius. Kitaip tariant, turi būti nustatyta tikimybė, kad susitarimas gali sukelti tikėtinus konkurencijai priešingus padarinius prekių kainoms, gamybos apimtims, inovacijoms arba prekių ir paslaugų įvairovei, arba kokybei ir pan. Tiriant, ar susitarimo padarinys yra konkurencijos ribojimas, ypač svarbi tampa ekonominė analizė, tiek vertikalių, tiek ir horizontalių susitarimų atvejais. Komisija pabrėžia, kad susitarimo ribojančių padarinių analizei paprastai reikia apibrėžti atitinkamą rinką, taip pat paprastai reikia išanalizuoti ir įvertinti inter alia produktų pobūdį, šalių padėtį rinkoje, konkurentų padėtį rinkoje, pirkėjų padėtį rinkoje, potencialių konkurentų buvimą ir įėjimo į rinką kliūtis. Komisija pabrėžia, kad neigiami padariniai konkurencijai atitinkamoje rinkoje tikėtini, kai šalys atskirai arba kartu turi arba įgauna tam tikrą rinkos galią, o susitarimas padeda sukurti, palaikyti arba sustiprinti tą rinkos galią arba leidžia šalims ją panaudoti. 7.2.4.4. Papildomi apribojimai Kai kurių susitarimų atžvilgiu Teismas išvystė papildomų apribojimų doktriną, kuri reiškia, kad Sutarties 81 str. 1 dalis netaikoma toms sutarties sąlygoms, kurios tiesiogiai susijusios ir objektyviai būtinos konkurenciją neribojančios sutarties įgyvendinimui ir yra jai proporcinga. Kitaip tariant be tokios sutarties sąlygos yra sunku ar net neįmanoma įgyvendinti pagrindinio sutarties objekto. 7.2.4.5. Žymus poveikis konkurencijai Sąlygą, kad susitarimas turi pakankama apimtimi veikti konkurenciją, nustatė Teismas byloje Franz Völk v S.P.R.L. Ets J. Vervaecke.[1] Aiškindama žymaus poveikio konkurencijai sąvoką, Komisija yra paskelbusi pranešimus, paskutiniajame kurių iš principo yra pateikiamos de minimis sąlygos. Minėtame Komisijos pranešime preziumuojama, kad susitarimai nebus laikomi žymia apimtimi veikiantys konkurenciją, jei susitarimas tenkina šias sąlygas: šalių, sudariusių horizontalų susitarimą, bendrai užimama rinkos dalis yra nedidesnė kaip 10 % bet kurios šiuo susitarimu paveiktos atitinkamos rinkos; šalių, sudariusių vertikalų susitarimą, rinkos dalis yra nedidesnė kaip 15 % bet kurios šiuo susitarimu paveiktos atitinkamos rinkos. Jei susitarimus sunku priskirti horizontaliems ar vertikaliems susitarimams, taikoma 10 % riba (Pranešimo 7 p.). Tais atvejais, kai atitinkamoje rinkoje konkurenciją riboja įvairių tiekėjų arba platintojų sudarytų prekių arba paslaugų pardavimo susitarimų bendras poveikis, rinkos dalies ribos sumažinamos iki 5 % (tiek horizontaliems, 41

tiek vertikaliems susitarimams). Tačiau yra mažai tikėtina, kad bendras rinkos ribojimo poveikis galimas, jei panašų poveikį turintys paraleliniai susitarimai (jų tinklai) taikomi mažiau nei 30 % rinkos (Pranešimo 8 p.). Atsižvelgiant į tai, kad rinkos dalys gali svyruoti (įmonės, sudariusios susitarimus, gali nežymia dalimi nežymiu laikotarpiu viršyti minėtas ribas), skaičiuojant atitinkamos rinkos dalies ribas remiamasi dvejų kalendorinių metų iš eilės duomenimis (Pranešimo 9 p.). Komisijos pranešime taip pat nustatoma, kokiems susitarimams nėra taikomos aukščiau išvardintos išimtys (Pranešimo 11 p.). Tai nereiškia, kad visi tokio pobūdžio susitarimai bus laikomi „žymia apimtimi veikiantys konkurenciją“, tačiau tik tiek, kad susitarimuose, kuriuose įtvirtinti ypač rimti konkurencijos ribojimai, šalių turimos rinkos dalis turi būti žymiai mažesnė nei nustatyta Pranešime, tam, kad tokie susitarimai nepažeistų Sutarties 81 str. 7.2.4.6. Žymus poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai Sutarties 81 str. nustatytas reikalavimas, kad susitarimas darytų žymų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, visų pirma liečia ES konkurencijos teisės jurisdikcijos klausimus: t.y. ar konkrečiam susitarimui taikytina ES konkurencijos teisė, ar nacionalinė teisė. Teismas šią sąvoką interpretavo plečiamai, o Komisija 2004 m. parengtame Pranešime siūlo šią sąvoką aiškinti išskiriant tris pagrindinius elementus: „prekyba tarp valstybių narių“, „gali paveikti“ ir „žymia apimtimi“. 7.2.5. Draudžiamų susitarimų tipai Kaip jau buvo minėta, Sutarties 81 str. 1 d. pateikia pavyzdinį draudžiamų susitarimų tipų sąrašą. Sutarties 81 str. 1 d. a) punktas nustato, kad draudžiami susitarimai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai nustato pirkimo ar pardavimo kainas arba kokias nors kitas prekybos sąlygas. Sutarties 81 str. 1 d. b) punktas draudžia sudaryti susitarimus, kuriais ribojama arba kontroliuojama gamyba, rinkos, technikos raida arba investicijos. Neretai tokiais susitarimais susitarimo šalys įsipareigoja apriboti prekių gamybos kiekius, savo plėtros galimybes, pakeliant prekių kainas. Sutarties 81 str. 1 d. c) punktas įtvirtina draudima susitarti dėl rinkios arba tiekimo šaltinių pasidalijimo. Pavyzdžiui, byloje Suiker Unie v Komisija [1] buvo nustatytas cukraus gamintojų susitarimas pasidalinti rinką teritoriniu pagrindu, o jau minėtoje chinino byloje buvo susitarta pasidalinti chinino eksporto rinką, nustatant eksporto kvotas ir kainas, ne kartą Teisme buvo nagrinėjamos automobilių distribucijos sutartys, kurios ribojo distributorių teisę eksportuoti automobilius arba parduoti naujus automobilius neįgaliotiems distributoriams. Sutarties 81 str. 1 d. d) punktas draudžia lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais taikyti nevienodos sąlygas, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį. Sutarties 81 str. 1 d. e punktas draudžia sudarant sutartį reikalauti kitos šalies papildomų įsipareigojimų, kurių pobūdis arba komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokiu sutarčių dalyku. 7.2.6. Išimtys Bendrijos konkurencijos taisyklių tikslas yra saugoti konkurenciją rinkoje, kaip vartotojų gerovės ir efektyvaus išteklių paskirstymo priemonę. Todėl konkurenciją ribojantys susitarimai tuo pačiu metu gali turėti konkurencijai teigiamą poveikį (pavyzdžiui, pritraukti klientus pasiūlant jiems geresnius nei konkurentų gaminius arba geresnes kainas). Kai konkurencijai teigiamas susitarimo poveikis nusveria konkurenciją ribojantį poveikį, susitarimas galiausiai yra „prokonkurencinis“ ir atitinka Bendrijos konkurencijos taisyklių tikslus. Taigi jei Susitarimas pažeidžia Sutarties 81 str. 1 dalį, jį galima pateisinti Sutarties 81 str. 3 dalyje numatytais “prokonkurenciniais“ kriterijais. Europos Pirmosios instancijos teismo ir Komisijos nuomone, būtent Sutarties 81 str. 3 d., o ne Sutarties 81 str. 1 d. taikymo etape būtina tirti ir lyginti draudžiamo susitarimo sukeltą ribojimą ir tokio susitarimo ekonominę naudą ir efektyvumą rinkai. Iš principo, Sutarties 81 str. 3 d. gali būti taikoma visiems draudžiamiems susitarimams. Visgi mažai tikėtina, kad susitarimas, kurio tikslas – konkurencijos ribojimas, galėtų tenkinti Sutarties 81 str. 3 d. sąlygas: tokio pobūdžio susitarimai paprastai netenkina abiejų pozityvių sąlygų (t.y. nesukuria nei objektyvios ekonominės naudos, nei sukuria naudą vartotojams), be to, paprastai netenkina ir būtinumo reikalavimo, nustatyto trečiojoje sąlygoje. Sutarties 81str. 3 d. nustato: 81 str. 1 d. nuostatos gali būti paskelbtos netaikytinomis.  įmonių susitarimams arba tokių susitarimų rūšims;  įmonių asociacijų sprendimams arba tokių sprendimų rūšims;  suderintiems veiksmams arba tokių veiksmų rūšims,  kurie padeda tobulinti prekių gamybą ir paskirstymą arba skatinti technikos ir ekonomikos pažangą, kartu sudarydami sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, ir 42

kurie: atitinkamoms įmonėms nenustato jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti; nesuteikia tokioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai. Taigi Sutarties 81 str. 3 dalis įtvirtina keturias kumuliatyvias sąlygas, kurias tenkinantis susitarimas, nors ir draudžiamas pagal Sutarties 81 str. 1 dalį, visgi yra pateisinamas:  padeda gerinti prekių gamybą ar skirstymą arba skatina techninę ar ekonominę pažangą;  vartotojai gauna sąžiningą gaunamos naudos dalį;  nenustato atitinkamoms įmonėms apribojimų, nebūtinų siekiant šių tikslų;  nesuteikia tokioms įmonėms galimybės didelei atitinkamų prekių daliai panaikinti konkurencijos. Pirmoji ir antroji sąlyga yra pozityvios, o trečioji ir ketvirtoji – negatyvios. Susitarimo atitikimą šioms sąlygoms turi įrodyti įmonės, sudariusios susitarimą. Kadangi sąlygos yra kumuliatyvios, tai nustačius, kad viena 81 straipsnio 3 dalies sąlyga netenkinama, atitikimo likusioms sąlygoms vertinti nebereikia. Todėl atskirais atvejais gali būti tikslinga nagrinėti šias keturias sąlygas kitokia seka. Komisijos nuomone, 81 straipsnio 3 dalies išimties taisyklė yra taikoma tol, kol yra tenkinamos keturios sąlygos, ir nustoja būti taikoma, jeigu situacija pasikeičia. Visgi tam tikrais atvejais vertinimas turi būti atliekamas tik faktų, kurie buvo susitarimo įgyvendinimo metu, pagrindu. Grupinės išimtys Grupinė išimtis yra bendrojo pobūdžio išimtis, nustatoma tam tikroms sutarčių rūšims. Kaip jau buvo minėta grupinės išimtys yra nustatytos Komisijos arba Tarybos patvirtintais reglamentais. Susitarimo šalys, siekiančios, kad jų susitarimui būtų taikoma grupinė išimtis, turi užtikrinti, kad susitarimas tenkintų visas grupinės išimties reglamente nustatytas sąlygas. Atkreiptinas dėmesys į reglamentų, nustatančių grupines išimtis, ir Sutarties 81 str. 3 d., įtvirtinančio išimtis iš Sutartimi draudžiamų susitarimų, santykį. Preziumuojama, kad draudžiami susitarimai, kuriems taikytina grupinė išimtis, tenkina visas keturias Sutarties 81 str. 3 dalyje įtvirtintas išimties sąlygas. Todėl susitarimo šalys yra atleidžiamos nuo prievolės įrodyti, kad jų konkretus susitarimas tenkina kiekvieną 81 straipsnio 3 dalies sąlygą. Visgi Komisija arba valstybės narės konkurencijos institucija (tos valstybės narės teritorijoje ar jos dalyje) gali atšaukti grupinę išimtį, jei draudžiamas susitarimas netenkina Sutarties 81 str. 3 dalies. Bendrosios išimties atšaukimo atveju pareiga įrodyti, kad susitarimas pažeidžia 81 straipsnio 1 dalį ir kad jis netenkina 81 straipsnio 3 dalies, tenka suinteresuotoms konkurencijos institucijoms. Taryba ir Komisija, remdamasi Tarybos reglamentais suteiktais įgaliojimais, yra patvirtinusi grupinių išimčių reglamentus. 7.2.7. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi Sutarties 82 str. 1 d. nustato: Kaip nesuderinamas su bendrąja rinka draudžiamas bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Sutarties 82 str. 2 d. nustato, kokiu būdu piktnaudžiavimas gali pasireikšti, pateikdamas neišsamų piktnaudžiavimo būdų sąrašą. Šis sąrašas yra itin panašus į Sutarties 81 str. 1 d. nustatytus draudžiamų susitarimų tipus (rinkų arba tiekimo šaltinių pasidalijimas yra nustatytas išimtinai Sutarties 81 str. 1 d. (c), be to, iš dalies skiriasi Sutarties 81 str. b) ir 82 str. b) punktai). Taigi piktnaudžiavimas gali pasireikšti: a) nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų arba kokių nors kitų nesąžiningų prekybos sąlygų tiesioginiu ar netiesioginiu nustatymu; b) gamybos, rinkų arba technikos raidos ribojimu pažeidžiant vartotojų interesus; c) nevienodų sąlygų taikymu lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį; d) vertimu sudaryti sutartis kitoms šalims prisiimant papildomus įsipareigojimus, kurių pobūdis ir komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokių sutarčių dalyku. 7.2.7.1. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąlygos Sutarties 82 str. nurodo esmines sąlygas, kurias tenkinanti vienos ar kelių įmonių veikla yra draudžiama dėl jos piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi: 1) Įmonė(s) turi dominuojančią padėtį bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje; 2) Įmonė(s) piktnaudžiauja savo dominuojančia padėtimi; 3) Įmonės(ių) veika gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Sutarties 82 str. taikymas neretai buvo itin kontraversiškas, neretai dėl to, kad nuosekliai nėra apibrėžiami konkurencijos (tame tarpe ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi) politikos tikslai. Juk Sutarties 82 str.   

43

nedraudžia dominavimo per se, tačiau draudžia piktnaudžiavimą tokia padėtimi, o tai, be to, turi veikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Nedraudžiama nedominuojančios rinkoje įmonės veika, gali būti pripažintas draudžiama, jei ją atlieka dominuojančią padėtį turinti įmonė. Vadinasi, nuo dominuojančios padėties nustatymo priklauso ir atitinkamo elgesio modelio vertinimas. Dar daugiau, aiškinant plečiamai piktnaudžiavimo sąvoką, ir į ją įtraukiant veikas, kurios nedominuojančios įmonės atveju yra visiškai neutralios ir leistinos, galime susidurti su atvejais, kai vien dominavimas taps draudžiamu. 7.2.7.2. Dominuojanti padėtis bendrojoje rinkoje ar didelėje jos dalyje Kaip jau buvo minėta, EB konkurencijos teisė visų pirma siekia apriboti konkurencijai priešingą įmonių rinkos galios naudojimą. Taigi Sutarties 82 str. nedraudžia pačios rinkos galios turėjimo, tačiau rinkos galia padeda nustatyti, ar konkreti įmonė yra dominuojanti: monopolinė įmonė rinkoje akivaizdžiai bus dominuojanti, tačiau net ir nemonopolinės įmonės turi dominuojančią padėtį, jei jos turi rinkos galią. Komisija, apibrėždama dominuojančią padėtį, akcentuoja įmonės galią rinkoje veikti nepriklausomai, neatsižvelgiant į konkurentus: „įmonės yra dominuojančioje padėtyje, jei jos turi galią atitinkamoje rinkoje veikti nepriklausomai, neatsižvelgiant į konkurentus, pirkėjus ar tiekėjus... jos turi galią nustatyti kainas, kontroliuoti gamybos apimtis ar paskirstymą...“[1]. Dominuojančią padėtį rinkoje panašiai apibrėžia ir Teismas, pabrėždamas įmonės ekonominę galią „...užkirsti kelią efektyviai konkurencijai“, „veikti nepriklausomai, neatsižvelgiant į konkurentus, pirkėjus ir ... vartotojus“.[2] Tai nereiškia, kad rinkoje apskritai neturi būti konkurencijos, kaip tai nutinka monopolinėje rinkoje, tačiau tai reiškia, kad įmonė „bent jau žymia dalimi įtakoja konkurencijos vystymosi sąlygas“ ir veikia „iš esmės neatsižvelgdama į konkurenciją, kol toks įmonės elgesys nėra jai žalingas“.[3] Siekiant nustatyti, ar konkrečios teritorijos dydis yra pakankamas, kad būtų konstatuota dominuojanti padėtis bendrojoje rinkoje ar didelėje jos dalyje, turi būti atsižvelgiama į produkto gamybos ir vartojimo pobūdį ir apimtis, o taip pat į prekybininkų ir pirkėjų įpročius ir ekonomines galimybes. Teismas nėra nustatęs, kokia konkreti, procentais skaičiuojama, rinkos dalis turi būti pripažįstama didele rinkos dalimi, tačiau manytina, kad tokia pripažintina ir vienos valstybės teritorija. Transporto bylose “didelės bendrosios rinkos dalies” reikalavimas paprastai tenkinamas, jei maršrutas ar gabenimas nėra tik vietinės reikšmės. Apibrėžiant dominuojančią padėtį, Komisija ir Teismas dažniausiai atkreipia dėmesį į trukdymą kitoms įmonėms “įeiti” į rinką, rinkos dalį, kurią turi tiriamosios įmonės ir kt. Jei įmonė turi 70-80 proc. rinkos, ji iš karto pripažįstama turinti dominuojančią padėtį, tačiau net ir 50 ar mažiau proc. turinčios įmonės taip pat gali būti pripažintos, turinčios dominuojančią padėtį (paprastai, jei kitos įmonės turi labai mažas rinkas). Atitinkamos rinkos kriterijus visada yra nulemiantis Teismo ir Komisijos sprendimuose. 7.2.7.3. Kolektyvinė dominuojanti padėtis Sutarties 82 str. draudžia ne tik vienos, bet ir kelių įmonių piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Tai iš principo reiškia, kad Sutarties 82 str. taikytinas ir oligopolijoms. Tačiau tai nereiškia, kad Teismas ir Komisija kontroliuoja oligopolijose veikiančių įmonių veiklą pačią savaime (Hoffmann-Laroche, 85/76), nes veikdamos oligopolijoje įmonės veikia savarankiškai. 7.2.7.4. Piktnaudžiavimas Kaip jau buvo minėta, Continental Can byloje buvo nustatyta, kad Sutarties 82 str. įtvirtintas piktnaudžiavimų sąrašas tėra pavyzdinis, todėl dominuojančios bendrovės jungimasis su kita bendrove taip pat gali būti pripažintas piktnaudžiavimu.[1] Kitaip tariant, draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi nukreiptas ne tik prieš tokias veikas, kurios yra tiesiogiai žalingos vartotojams, tačiau ir toms, kurios žalingos vartotojams dėl jų poveikio efektyvios konkurencijos struktūrai. Hoffmann-La Roche byloje Teismas pabrėžė, kad piktnaudžiavimo sąvoka yra objektyvi, susijusi su dominuojančioje padėtyje esančios įmonės elgesiu įtakojant rinkos struktūrą. Piktnaudžiavimo atveju vien dėl įmonės egzistavimo yra sumažėjęs konkurencijos lygis, o tokios įmonės veiksmai, naudojant kitokius metodus nei tie, kurie nulemia normalią konkurenciją prekių bei paslaugų rinkoje, trukdo išlaikyti vis dar egzistuojančią konkurenciją rinkoje arba trukdo tokiai konkurencijai vystytis. Piktnaudžiavimus yra įprasta skirstyti į dvi rūšis: nesąžiningą elgesį ir antikonkurencinį piktnaudžiavimą. Nesąžiningam elgesiui priskiriama tokia veika, kai pažeidžiamas Sutarties 82 str. pirkėjų ar vartotojų (tiekėjų) interesų sąskaita (pavyzdžiui, Sutarties 82 str. a ir b punktai). Antikonkurenciniu piktnaudžiavimu vadinamas elgesys, apribojantis konkurenciją tarp tų pačių arba skirtingų prekių ženlų prekių arba žymia dalimi sumažinantis konkurencijos lygį ir sustiprinantis dominuojančios įmonės ekonominę galią (pavyzdžiui, Sutarties 82 str. c ir d punktai). Kai kurie autoriai išskiria dar ir trečią piktnaudžiavimų rūšį – piktnaudžiavimą atsakomaisiais veiksmais. Piktnaudžiavimo rūšys nėra viena kitą šalinančios: įmonės veika gali pasireikšti iš karto keliomis piktnaudžiavimo rūšimis. 44

7.2.7.5. Pažeidimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi pasekmės Pažeidusi draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi įmonė gali susidurti su Komisijos ar valstybių narių atitinkamų konkurencijos institucijų taikomomis poveikio priemonėmis. Visų pirma, minėtos institucijos gali priimti sprendimą, reikalaujantį nutraukti piktnaudžiavimą, o taip pat skirti baudas iki 10 proc. įmonės metinės apyvartos. Skirtingai nei nacionalinės konkurencijos institucijos, Komisija turi teisę pritaikyti struktūrines priemones, jei nėra lygiai taip pat veiksmingos elgesio priemonės arba jei lygiai taip veiksminga elgesio priemonė būtų įmonei didesnė našta nei struktūrinė. Be to, suinteresuotas privatus asmuo turi teisę kreiptis į teismą, reikalaudamas uždrausti piktnaudžiavimą ir/ar nuostolių atlyginimo, ar, jei toks asmuo yra sutartiniuose santykiuose su piktnaudžiaujančia dominuojančia padėtimi įmone, siekdamas pripažinti negaliojančiomis konkurencijai prieštaraujančias sutarties nuostatas. 7.2.8. Koncentracijų kontrolė 7.2.8.1. Šaltiniai Pradžioje reguliuojant susijungimus, buvo išimtinai remiamasi 81 ir 82 str. Continental Can (6/72) byloje Teismas konstatavo, kad EB Sutartis buvo pažeista, kai įmonė, turinti dominuojančią padėtį didino savo dominavimą tuo būdu, kad tik ji viena lieka atitinkamoje rinkoje arba lieka dar ir tos, kurių veiksmai yra apspręsti dominuojančiosios. Vėliau tai buvo reguliuojama 1990 m. Reglamentu dėl susijungimų kontrolės 4064/89, kuris vėliau buvo pakeistas ir šiuo metu tai reguliuoja Tarybos reglamentas Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės. 7.2.8.2. Tikslai Identifikuoti didelius, Bendrijos masto susijungimus bei nustatyti slenkstį, kada yra taikoma EB koncentracijų kontrolė, ir kada tai paliekama nac. susijungimų kontrolės taisyklėms. 7.2.8.2. Tikslai Identifikuoti didelius, Bendrijos masto susijungimus bei nustatyti slenkstį, kada yra taikoma EB koncentracijų kontrolė, ir kada tai paliekama nac. susijungimų kontrolės taisyklėms. 7.2.8.3. Reglamentas Nr. 139/2004 Reglamentas ne tik kontroliuoja susijungimus, bet taip pat ir įmonės savininkų pasikeitimus, kurie gali iškraipyti konkurenciją. Todėl atsirado koncentracijos terminas. Koncentracija egzistuoja, kai tenkinamos dvi aplinkybės: a) susijungė dvi ar daugiau prieš tai buvusių savarankiškų įmonių, arba b) vienas ar keli asmenys, kurie jau kontroliuoja bent vieną įmonę arba įmonė ar kelios įmonės įgyja kontrolę arba įsigyja vieną ar daugiau įmonių ar jų/jos dalį, perkant akcijas ar turtą. Reglamentas taikomas Bendrijos mastu veikiančioms koncentracijoms, kurios apibrėžiamos reglamento 2 str. Reglamentas taip pat nustato apie kurias koncentracijas turi būti iš anksto pranešama, kaip pranešimai nagrinėjami, Komisijos įgaliojimai, taikomos sankcijos. VIII tema. Valstybės pagalba Valstybė taip pat gali subsidijuoti arba remti tiek monopolijas, kurių veikla yra reguliuojama EB Sutartyje, tiek ir kitas privačias ar valstybės valdomas įmones, ir tuo būdu veikti diskriminuojančiai, o tokie viešosios valdžios veiksmai gali iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje. Reikėtų pabrėžti, kad tokio pobūdžio valstybės veiksmai bendrojoje rinkoje neretai grindžiami socialinio elemento reguliavimo būtinumu (parama menkai išvystytiems regionams, pramonės šakoms ar visuomenės grupėms). 8.1. Valstybės pagalbos sąvoka EB Sutartis nustato: 87 straipsnis (ex 92 straipsnis) 1. Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. 2. Bendrajai rinkai neprieštarauja: a) socialinio pobūdžio pagalba individualiems vartotojams, jei ji yra teikiama nediskriminuojant atitinkamų gaminių dėl jų kilmės; b) pagalba gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti; 45

c) pagalba, teikiama tam tikrų Vokietijos Federacinės Respublikos regionų, patyrusių žalą dėl Vokietijos padalijimo, ūkiui, jei tokia pagalba reikalinga dėl padalijimo atsiradusiam ekonominiam atsilikimui kompensuoti. 3. Bendrajai rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma: a) pagalba, skirta regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti; b) pagalba, skirta bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti arba kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti; c) pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui; d) pagalba, skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti, jei tokia pagalba prekybos sąlygų ir konkurencijos Bendrijoje nepaveikia taip, kad prieštarautų bendram interesui. e) kitos pagalbos rūšys, kurios gali būti nurodytos Tarybos sprendimuose, priimtuose kvalifikuota balsų dauguma remiantis Komisijos pasiūlymu. ETT, apibrėždamas valstybės pagalbos reglamentavimo tikslus, nustato, kad 87 str. tikslas – užkirsti kelią atvejams, kai prekyba tarp valstybių narių yra įtakojama dėl viešosios valdžios suteikiamų pranašumų. Bendra taisyklė (87 str. I d.) draudžia valstybės pagalbą, kuri palaikydama tam tikras įmones ar tam tikrus gamintojus, iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją, kai ji veikia valstybių narių tarpusavio prekybą. Vadinasi, EB sutartis nenustato absoliutaus valstybės pagalbos draudimo, tačiau draudžiama tokia pagalba, kuri yra nesuderinama su bendrąja rinka, t.y. iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją. Valstybės pagalba yra laikoma ne tik tais atvejais, kai ji teikiama valstybės įmonėms, bet ir tais atvejais, kai ji teikiama privačioms įmonėms. Valstybės pagalba reiškia ne vien tiesioginę finansinę pagalbą, suteiktą valstybės institucijų, bet ir iš valstybės išteklių teikiamą pagalbą, t.y. tokią kurią suteikia valstybės kontroliuojamos įmonės net ir netiesioginę (Commission v Italy, 173/73). Jos formos gali būti tiesioginės subsidijos, atleidimas nuo mokesčių, palankios paskolų palūkanos, kompensacijos už nuostolius, paskolų garantijos ir pan. (Netiesioginė finansinė parama kaip valstybės pagalba – Commission v Italy, 173/73). Valstybės negali gintis, kad pagalba siekiama sumažinti santykinai didesnius nei kitų pramonės sektorių kaštus ar tuo, kad kitos valstybės teikė panašias išmokas. 8.2. Teisėta valstybės pagalba Pagalba, neprieštaraujanti bendrajai rinkai (87 str 2 d.): 1) socialinio pobūdžio pagalba atskiriems vartotojams, jei ji teikiama be gaminio kilme pagrįstos diskriminacijos; pvz. duonos, sviesto ir pan. pardavimas nustatyta kaina, kai dalį kainos komensuoja valstybė. Tačiau tokios prekybos sąlygos turi būti vienodai taikomos ir vietiniams ir importuojamiems produktams bei prekybininkams. 2) gaivalinių nelaimių ir ypatingų įvykių atveju padaryta žala. 8.3. Pagalba, kuri pripažįstama teisėta Pagalbos, kuri gali būti laikoma neprieštaraujančia bendrajai rinkai, tipai pateikiami EB Sutarties 87 str. 3 d. Neprieštaraujančią pagalbą konstatuoja Komisija (tam tikrais atvejais – Taryba). De minimis pagalba: per trejus metus (taikomi įmonės naudojami mokestiniai metai), suma neturi viršyti 200 000 eurų (arba 100 000 eurų įmonėms, vykdančioms veiklą kelių transporto sektoriuje).

8.4. Komisijos teisės valstybės pagalbos reguliavime 89 straipsnis (ex 94 straipsnis) Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, kvalifikuota balsų dauguma gali priimti atitinkamus 87 ir 88 straipsnių taikymo reglamentus ir konkrečiai nustatyti 88 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas bei pagalbos kategorijas, kurioms ši tvarka netaikoma. IX tema. EB aplinkos apsauga 9.1. Šaltiniai Bendrijos aplinkos apsaugos politikoje priimtus norminius aktus sąlygiškai galima suskirstyti į tokias grupes: Pagrindiniai bendri dokumentai bei dokumentai reguliuojantys pramonės poveikį aplinkai,  teisės aktai, susiję su vandens tarša,  teisės aktai, susiję su oro tarša,  teisės aktai, susiję su atliekų tvarkymu,  teisės aktai, susiję su pavojingais chemikalais,  teisės aktai, susiję su gyvenamąja aplinka ir gyvąja gamta. 46

Pažymėtina, kad Lietuvoje kai kurie aplinkos apsaugos standartai yra net aukštesni nei ES. Iš tokių paminėtini oro ir geriamojo vandens standartai. Tačiau ypač vandens apsaugos ir atliekų tvarkymo reikalavimai Lietuvoje stipriai atsilieka nuo ES ir jiems įdiegti gali reikėti milžiniškų investicijų. 9.2. Bendrieji EB aplinkos apsaugos tikslai ir principai EB Sutarties 174 str. nustato Europos Bendrijos aplinkos politikos tikslus:  išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę,  saugoti žmonių sveikatą,  apdairiai ir racionaliai naudoti gamtos išteklius,  remti tarptautinio lygio priemones, skirtas regioninėms ar pasaulinėms aplinkos problemoms spręsti. Amsterdamo sutartis papildė EB Sutartį 6 straipsniu, kuriame buvo nustatyta, kad įgyvendinant Bendrijos politikos ir veiklos kryptis turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus. EB Sutartis iš esmės reikalauja:  Aplinkos apsaugos reikalavimų integravimo į visas Bendrijų veiklos sritis ir politikas, nustatytas 3 str.;  Remti tolygų arba „tvarų“ vystymąsi, garantuojantį aplinkos apsaugos reikalavimų laikymąsi. Tai reiškia, kad priimant bet kokius sprendimus EB rėmuose, turi būti nustatyta jų įtaka aplinkos apsaugai ir užtikrintas jų reikalavimų laikymasis. 9.3. Sprendimų priėmimas Amsterdamo sutartimi EB aplinkos apsaugos politikoje įtvirtinama bendro sprendimų priėmimo procedūra, numatyta 251 str. Primintina, kad Mastrichto sutartyje buvo įtvirtinta bendradarbiavimo procedūra. Nepažeisdama 95 straipsnio, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu bei Regionų komitetu, vienbalsiai (išskyrus kai vienbalsiai nusprendžia veikti šiose srityse kvalifikuotąja dauguma) priima: a) iš esmės fiskalinio pobūdžio nuostatas; b) priemones, turinčias įtakos:  miestų ir kaimų planavimui,  kiekybinio vandens išteklių valdymo priemonėms arba tiesiogiai ar netiesiogiai tų išteklių buvimui,  žemės naudojimui, išskyrus atliekų tvarkymą; c) priemones, turinčias nemažai įtakos valstybėms narėms, kai šios renkasi skirtingus energijos šaltinius ir savo energijos tiekimo bendrą struktūrą. Kitose srityse Taryba, veikdama pagal bendro sprendimų priėmimo procedūrą, priima prioritetinius tikslus nustatančias bendrąsias veiksmų programas. Šiose srityse taip pat privalomai turi būti konsultuojamasi su Ekonominių ir socialinių reikalų komitetu bei su Regionų komitetu. X tema. Vieningos rinkos stiprinimas: teisės harmonizavimas EB sutartyje yra įtvirtinta keletas nuostatų, kurių pagrindu buvo harmonizuojama Europos Bendrijos teisė. Šie pagrindai suteikė galias Komisijai pagal atitinkamas teisės aktų leidimo Europos Bendrijoje procedūras leisti atitinkamus EB teisės aktus. Šie pagrindai keitėsi, keičiantis EB sutarčiai, pagal tai kai kurie autoriai harmonizavimo pagrindus skirsto į dvi grupes: iki Suvestinio Europos Akto įsigaliojimo ir po jo įsigaliojimo. EB sutartyje įtvirtinti pagrindai, įgalinantys veikti Europos Bendrijos institucijas, yra labai svarbūs, nes Europos Bendrija gali veikti tik EB sutartyje įtvirtintų įgaliojimų pagrindu ir paisydama joje įtvirtintų tikslų (EB sutarties 5 (1) str.). Europos Bendrijos institucijoms peržengus joms suteiktus įgaliojimus arba priėmus teisės aktą netinkama teisės akto priėmimo procedūra, arba/ir remiantis netinkamais EB sutartyje įtvirtintais pagrindais, galima teisminė tokio teisės akto teisėtumo peržiūra, pavyzdžiui remiantis Sutarties 230, 241 arba 234 straipsniais. Prieš pereinant prie harmonizavimo pagrindų analizės, pažymėtina, kad EB sutartyje vartojami skirtingi terminai išreikšti EB institucijų galias, kompetenciją ir pastangas bei EB valstybių narių veiklą derinant valstybių narių įmonių teisę. Pavyzdžiui, EB sutarties 93 ir 95 straipsniai mini “harmonizavimo”, EB sutarties 94 ir 95 straipsniai – “derinimo”, EB sutarties 44, 46 ir 47 str. – “koordinavimo” sąvokas. Nors kai kurie teisės mokslininkai abejoja, ar minėtos sąvokos yra sinonimai EB sutarties prasme, tačiau būtent tokios nuomonės laikosi Komisija; teigiama, kad tam pritaria dauguma teisės mokslininkų. Plačiau neanalizuojant šių nesutarimų, pažymėtina, kad šiame darbe bus laikomasi Komisijos nuomonės ir daroma prielaida, kad minėtos sąvokos yra tapačios. Kai kurie autoriai taip pat vartoja unifikavimo sąvoką (nors ji ir nėra vartojama EB Sutartyje). Visgi Sutartis siekia harmonizuoti, o ne unifikuoti, t.y. nustatyti vieningą teisės sistemą. 47

10.1. Harmonizavimo pagrindų genezė ir jų aiškinimas Kaip jau buvo minėta, EB Sutartis įtvirtina harmonizavimo pagrindus, t.y. normas, kuriose įtvirtinama kokiu būdu ir kokiais atvejais Bendrijos institucijos turi teisę harmonizuoti tam tikrą socialinės-ekonominės veiklos sferą. Čia bus aptariami tik EB institucijų dažniausiai naudojami harmonizavimo pagrindai. Kai kurie mokslininkai šiuos pagrindus pagrįstai skirsto į harmonizavimo pagrindus galiojusius prieš Vieningo Europos akto įsigaliojimą ir po jo įsigaliojimo. Ši klasifikacija reikšminga tuo, kad Vieningas Europos aktas įtvirtino naujus itin svarbius harmonizavimo pagrindus (pvz. Sutarties 95 str.). Lentelė: kai kurių harmonizavimo pagrindų skirtumai Straipsnis Teisės akto priėmimo Socialinis santykis, kurį Balsavimas Akto forma procedūra leidžiama harmonizuoti Taryboje 94

Konsultavimo EP ir ESRK

procedūra: tiesioginis poveikis bendrosios Vienbalsiai rinkos kūrimui ar veikimui

Direktyva

95

Bendro sprendimo Priemonės, skirtos vidaus kvalifikuota Bet priėmimo procedūra pagal rinkos kūrimui ir veikimui, balsų dauguma priemonė Sutarties 251 str. ir išskyrus fiskalines nuostatas ir konsultacijos su ESRK laisvą asmenų judėjimą

308

Konsultavimo procedūra

kokia

„...veikiant bendrajai rinkai Vienbalsiai Bet kokia vienam iš Bendrijos tikslų priemonė pasiekti reikia imtis Bendrijos veiksmų“ 10.2. Sutarties 94 straipsnis Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, vieningai leidžia direktyvas dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, turinčių tiesioginį poveikį bendrosios rinkos kūrimui ar veikimui, derinimo. Sutarties 94 str. normos galiojo ir iki Suvestinio Europos akto. Šis Sutarties straipsnis nustato konsultavimo procedūrą, Bendrijos institucijų teisę harmonizuoti veiklos sferas, kurios turi tiesioginį poveikį bendrosios rinkos kūrimui ar veikimui, o taip pat teisės akto formą – direktyvą. 10.3. Sutarties 308 straipsnis Jei pasirodytų, kad veikiant bendrajai rinkai vienam iš Bendrijos tikslų pasiekti reikia imtis Bendrijos veiksmų, kuriems ši Sutartis nenumato reikalingų įgaliojimų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, vieningu sprendimu imasi reikiamų priemonių. Sutarties 308 str. yra itin plačią kompetenciją teisės aktų leidimo srityje įtvirtinantis harmonizavimo pagrindas. Jei teisės aktas tiesiogiai neturi tiesioginio poveikio bendrosios rinkos kūrimui ar veikimui (94 str.), buvo pasitelkiamas 308 str., kurio reguliuotinus socialinius santykius riboja tik Bendrijos tikslai. Be to, šis harmonizavimo pagrindas Bendrijos institucijas įgalina priimti tiek direktyvas, tiek reglamentus, tiek ir kitus teisės aktus. Šis harmonizavimo pagrindas gali būti naudojamas tik tuo atveju, jei nė viena kita Sutarties nuostata nesuteikia Bendrijos institucijoms būtinų įgaliojimų priimti konkretų teisės aktą. 10.4. Sutarties 95 straipsnis Kaip jau buvo minėta, Vieningas Europos Aktas 95 str. nustatė naują harmonizavimo pagrindą, kuriame atsisakyta vienbalsiškumo reikalavimo balsuojant Taryboje. 95 straipsnio pirmojoje dalyje nustatoma: Nukrypstant nuo 94 straipsnio ir išskyrus tuos atvejus, kai šioje Sutartyje nustatyta kitaip, 14 straipsnyje iškeltiems tikslams pasiekti taikomos toliau dėstomos nuostatos. Taryba, 251 straipsnyje nurodyta tvarka ir pasikonsultavusi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, imasi priemonių valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, skirtoms vidaus rinkos kūrimui ir veikimui, suderinti. Taigi šis harmonizavimo pagrindas nustato teisės harmonizavimą pagal bendro sprendimo priėmimo procedūrą, kuri suteikia teisę priimti teisės aktą Taryboje balsuojant kvalifikuota dauguma. 95 str. nenustato konkretaus norminio akto formos („priemonės“), todėl šiuo pagrindu Bendrijos institucijos gali priimti tiek direktyvas, tiek reglamentus, tiek ir kitus teisės aktus. Svarbu pažymėti, kad pagal šį harmonizavimo pagrindą Bendrija gali priimti teisės aktus, kurių tikslas – vidaus rinkos kūrimas ir veikimas. Tabako reklamos byloje[1] buvo ginčijama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/43/EB, kuria buvo ribojama tabako ir jo gaminių reklama ir rėmimas. ETT pažymėjo, kad remiantis 95 str. priimtas teisės aktas turi tikrai siekti tikslo pagerinti vidaus rinkos kūrimo ir veikimo sąlygas 48

(84 d.), o šio reikalavimo pažeidimas reikštų, kad Bendrijos teisės aktų leidėjo įgaliojimai yra praktiškai neriboti (107 d.). 95 str. nesuteikia Bendrijos teisės aktų leidėjui bendrųjų įgaliojimų reguliuoti vidaus rinką: toks aiškinimas ne tik prieštarautų aiškiai įtvirtintoms minėto straipsnio nuostatoms, bet taip pat būtų nesuderinamas su principu, įtvirtintu sutarties 5 str., nustatančiu, kad Bendrija veikia neperžengdama šios Sutarties jai suteiktų įgaliojimų (83 d.). Pažymėtina, kad ETT šioje byloje nustatė netinkamai naudojamą harmonizavimo pagrindą, todėl panaikino minėtą direktyvą. Pažymėtina taip pat ir tai, kad Sutarties 95 str. taikomas tik tais atvejais, kai Sutartis nenumato konkrečiai harmonizavimo priemonei naudotino harmonizavimo pagrindo: „išskyrus tuos atvejus, kai šioje Sutartyje nustatyta kitaip“. Be to, teikiant teisės aktus, susijusius su sveikata, sauga, aplinkos apsauga ir vartotojų apsauga remiamasi aukšto lygio apsauga ir atsižvelgiama į visas mokslo faktais pagrįstas naujoves. Tačiau 95 str. nenustato, kad teisės aktai turi atspindėti aukščiausius standartus taikančių valstybių narių teisę, tiesiog nustatoma, kad tokie standartai turėtų būti pagrindu, rengiant siūlymus. Sutarties 15 str. 1 d. įpareigoja Komisiją, rengiant pasiūlymus atsižvelgti ir į tai, kokias pastangas turės dėti skirtingą ekonominės raidos lygį pasiekusios valstybės. Ir nors 15 str. nuostatos visų pirma taikomos vidaus rinkos kūrimo laikotarpiui, manytina, kad juo remiantis turėtų būti aiškinamas 95 str. 95 str. įtvirtintas harmonizavimo pagrindas netaikomas fiskalinėms nuostatoms ir nuostatoms, susijusioms su laisvu asmenų judėjimu bei samdomų asmenų teisėmis ir interesais (95 str. 2 d.). 95 str. 4 ir 5 dalyse numatomos išlygos, kai pasiūlyta harmonizavimo priemonė susijusi su Sutarties 30 straipsnyje nurodytais arba su aplinkos ar darbo aplinkos apsauga susijusiais pagrindais, o likusiose šio straipsnio dalyse – minėtų išlygų įgyvendinimo mechanizmas: Jei Tarybai arba Komisijai nustačius kurią nors derinimo priemonę valstybė narė mano, kad reikia išlaikyti nacionalines nuostatas 30 straipsnyje nurodytais arba su aplinkos ar darbo aplinkos apsauga susijusiais svarbiais sumetimais, apie tas nuostatas ir jų išlaikymo motyvus ji praneša Komisijai. Be to, nepažeidžiant šio straipsnio 4 dalies, jei Tarybai arba Komisijai nustačius kurią nors derinimo priemonę valstybė narė mano, kad dėl jos iškyla jai būdingų problemų ir todėl jai reikia priimti naujais moksliniais įrodymais pagrįstas nacionalines nuostatas, reglamentuojančias aplinkos ar darbo aplinkos apsaugą, apie numatytas nuostatas ir jų priėmimo motyvus ji praneša Komisijai. 10.5. Kai kurie kiti harmonizavimo pagrindai Sutartyje yra įtvirtinamas nemažas skaičius harmonizavimo pagrindų, todėl buvo apsiribota tik pačiais esminiais, leičiančiais vidaus rinkos veikimą. Kitose srityse Bendrijos institucijoms taip pat suteikiama kompetencija atitinkamai veikti. Štai Sutarties 137 str. suteikia kompetenciją Bendrijos institucijoms veikti socialinės politikos srityje, o Sutarties 175 str. – aplinkos apsaugos srityje. Šiose srityse Bendrijos institucijų priimtos harmonizuojančios nuostatos nekliudo jokiai valstybei narei ir toliau laikytis arba imtis griežtesnių apsaugos priemonių, atitinkančių Sutartį (137 str. 5 d., 176 str.). Paminėtinas ir Sutarties 13 str., kurio pagrindu yra harmonizuojama valstybių narių teisė, kovojant su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos. Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurie harmonizavimo pagrindai suteikia Komisijai išskirtines teises priimti antrinės teisės aktus. Pavyzdžiui, Sutarties 86 str. 3 d. įgalina Komisiją priimti direktyvas, nesilaikant bendrųjų procedūrų, nustatytų Sutarties 249-252 straipsniuose, t.y. Komisija pagal šį pagrindą gali priimti direktyvas nesant valstybių sutikimo dėl konkrečių priemonių taikymo, o valstybės narės iš principo neturi jokios galimybės prieštarauti tokio teisės akto priėmimui. XI tema. ES teisė Lietuvos teisės sistemoje Nacionalinės ir ES teisės santykis, nacionalinių teismų ir Europos Bendrijos teisminių institucijų bendradarbiavimas buvo nagrinėti ES institucinės teisės dalyje. Be to, šiame kurse jau buvo pabrėžti esminiai ES teisės požymiai: ES teisės viršenybė, tiesioginis veikimas ir taikymas. Šioje dalyje tebus trumpai apžvelgiami pereinamieji laikotarpiai ir išimtys, kurios taikomos Lietuvoje pagal Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį, t.y. atvejai, kai Lietuva ir/arba kitos ES valstybės narės turi teisę taikyti nacionalinės teisės normas, nepaisant to, kad sritis yra sureguliuota ES teisėje. Lietuva derybas dėl narystės pradėjo 2000 m. vasario 15 d. Derybų procese iki 2002 m. buvo suderėti pereinamieji laikotarpiai dėl specifinių ES teisės nuostatų, kurių įgyvendinimas Lietuvoje reikalauja didelių investicijų, laiko sąnaudų ir kurios pasižymi sudėtingu techniniu įgyvendinimu. Lietuva susiderėjo dėl 22 pereinamųjų laikotarpių[1] ir 3 išimčių 9 skyriuose – laisvo prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo, žemės ūkio, transporto politikos, mokesčių, energetikos, aplinkos apsaugos bei kitų klausimų. ES prašymu suderėti 3 pereinamieji laikotarpiai tiesioginių išmokų žemės ūkiui, transporto ir laisvo asmenų judėjimo srityse. 49

2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose buvo pasirašyta Stojimo į Europos Sąjungą sutartis (toliau – Stojimo sutartis), kurią Seimas ratifikavo 2003 m. rugsėjo 16 d. Stojimo sutartis įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. Įsigaliojus Stojimo sutarčiai Lietuva tapo ES nare ir steigiamųjų sutarčių, kuriomis ji remiasi, šalimi. Lietuva įgijo visas iš steigiamųjų sutarčių kylančias teises ir pareigas inter alia tai, kad Lietuvoje taikoma ES teisė. [1] Kartais vietoje „pereinamųjų laikotarpių“ yra vartojama „pereinamųjų nuostatų“ sąvoka. Šiame kurse naudojama pereinamųjų laikotarpių sąvoka. 11.1. Pereinamieji laikotarpiai Kaip jau buvo minėta, kai kurias ES teisės nuostatas Lietuvai buvo itin sunku įgyvendinti, jų įgyvendinimas yra techniškai sudėtingas, brangiai kainuoja, be to, tikėtina, kad Lietuvai sukeltų nepageidaujamų socialiniųekonominių pasekmių. Nors valstybės kandidatės dar iki priėmimo į ES buvo raginamos perimti visus svarbiausius vidaus rinkos reguliavimo elementus, ES 1993 m. suformulavus specialią asocijuotųjų Vidurio ir Rytų Europos valstybių priėmimo į ES strategiją. Šia strategija siekiama, kad visos valstybės kandidatės dar iki priėmimo į ES kuo labiau prisitaikytų prie ES teisės ir būtų išvengta ilgų pereinamųjų laikotarpių, kurie galėtų neigiamai atsiliepti ES valstybių ekonominei ir socialinei sanglaudai. Visgi naujai valstybei stojant į ES atsiranda tokių sričių, kurių įgyvendinimas, kaip jau minėta, yra itin sunkus. Tokiu atveju tam tikroms nuostatoms įgyvendinti tiek Lietuvai, tiek kitoms valstybėms narėms gali būti suteiktas pereinamasis laikotarpis. Pereinamieji laikotarpiai – derybų dėl narystės ES metu sutariami laikotarpiai, kurių metu stojančioji šalis arba ES turi teisę nesilaikyti galiojančių ES teisės normų. Šiuo laikotarpiu gali būti taikomos laikinos priemonės ar išimtys. Įvairioms ES teisės sritims gali būti taikomi įvairios trukmės pereinamieji laikotarpiai. Taigi pereinamojo laikotarpio esmė yra ta, kad Lietuvai arba ES valstybėms narėms tam tikrą apibrėžtą laiką leidžiama taikyti nacionalines, o ne įvardytas tam tikroje ES bendrojoje politikoje ar teisės akte nuostatas. Pereinamasis laikotarpis gali būti suteiktas tik dėl konkretaus ES teisės akto, todėl jis nėra skiriamas visai politikos sričiai, t.y. negali būti suteiktas visam žemės ūkiui, aplinkosaugai ar transporto politikai. Pereinamasis laikotarpis gali būti suteikiamas tik tam tikrų nuostatų tam tikros politikos srities atžvilgiu: pvz. laisvo prekių judėjimo srityje – pereinamasis laikotarpis vaistų registracijos dokumentacijos sutvarkymui pagal ES standartus; laisvės teikti paslaugas srityje – pereinamasis laikotarpis dėl indėlių draudimo sistemos pilno suderinimo su direktyvos 94/19/EB nuostatomis; mokesčių politikos srityje – pereinamasis laikotarpis dėl cigarečių akcizo tarifo suderinimo pagal minimalius ES reikalavimus. Pasibaigus pereinamiesiems laikotarpiams, Lietuva privalės taikyti visas ES teisės nuostatas. 11.2. Išimtys Išimtis – derybose dėl konkretaus ES teisės akto suteikiama nuolaida, leidžianti de facto netaikyti kai kurių teisės aktų reikalavimų konkrečiais atvejais, arba nuolaida dėl kai kurių ES teisės nuostatų tais atvejais, kai negalima tiksliai nustatyti probleminės padėties egzistavimo trukmės[1]. Pažymėtina, jog išimtis, taip pat kaip ir pereinamasis laikotarpis negali būti taikoma visam derybiniam skyriui ar didesnei jo daliai. Esminis išimties skirtumas nuo pereinamojo laikotarpio yra tas, kad suteikus išimtį tam tikra ES tesės nuostata netaikoma, o suteikus pereinamąjį laikotarpį – ES teisės nuostata taikoma, tačiau jos įgyvendinimas atidedamas. Pereinamasis laikotarpis siejamas su laikinumo požymiu, kuris galiausiai baigiasi pilnu acquis įgyvendinimu, o tuo tarpu išimtis gali būti nuolatinė, neriboto laiko (pvz., išimtys, leidžiančios pardavinėti kramtomąjį tabaką Švedijoje bei įteisinusios šiaurės regionų ūkininkų subsidijavimą). Lietuva susiderėjo dėl trijų išimčių dviejuose derybų skyriuose: laisvės teikti paslaugas srityje ir mokesčių srityje. Pirmoji išimtis liečia laisvę teikti paslaugas. Jos dėka kredito unijos Lietuvoje priskyrtos prie direktyvos 2000/12/EB 2 straipsnio 3 dalyje išvardytų institucijų. Antroji ir trečioji išimtys liečia mokesčių sritį: PVM mokėtojų registravimo ribą ir teisę neapmokestinti PVM tarptautinio keleivinio transporto. Pagal ES reikalavimus PVM mokėtojais privalo registruotis visi asmenys, kurių veiklos metinė apyvarta sudaro daugiau nei 5000 eurų (apie 17 264 litų). Suteikus išimtį, Lietuvoje liko galioti derybų metu egzistavusi tvarka - PVM mokėtojais turi registruotis tik tie asmenys, kurių metinė apyvarta sudaro daugiau nei 100 000 litų. Be to, pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamas tarptautinio keleivinio transporto (oro, kelių ir jūrų) paslaugos.

50