1
I Seminaras. Tarptautinės privatinės teisės samprata ir šaltiniai
1.
Tarptautinės privatinės teisės samprata. Tarptautinė privatinė teisė būna suprantama, kaip tarptautinės teisės dalis, kaip valstybės vidaus teisės dalis, turinti savarankiškos teisės šakos statusą, bei kaip valstybės vidaus teisės dalis, nesanti savarankiška teisės šaka, o priskirtina kitoms valstybės vidaus teisės šakoms. Visgi dominuoja požiūris, jog tarptautinė privatinė teisė yra nacionalinės teisės dalis, bet ne tarptautinės teisės dalis. Tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalykas ir metodas. Dalykas. Išskirtini du požymiai, būdingi visuomeniniams santykiams, kurie sudaro tarptautinės privatinės teisės dalyką. Pirma, civiliniai visuomeniniai santykiai plačiąja prasme, įskaitant civilinius procesinius santykius, ir antra, santykiai yra tarptautinio pobūdžio, t.y. turi užsienio elementą, kuri santykyje gali pasireikšti labai įvairiai: vienas iš santykio subjektų yra užsienio asmuo (pvz., užsienio valstybės pilietis, užsienio valstybėje registruotas juridinis asmuo), santykio objektas yra užsienyje (pvz., užsienio valstybėje yra perkamas parduodamas daiktas), juridinis faktas, kurio pagrindu atsirado, pasikeitė arba pasibaigė teisinis santykis, įvyko ar buvo atliktas užsienio valstybėje (pvz., užsienio valstybėje buvo padaryta turtinė žala), užsienio valstybėje buvo priimtas civilinis procesinis dokumentas, kurio pagrindu turi būti atlikti oficialūs procesiniai veiksmai (pvz., teismo sprendimas, kurį prašoma įvykdyti, yra priimtas užsienio valstybėje), civilinėje byloje procesiniai veiksmai turi būti atlikti užsienio valstybėje (pvz., įrodymai, reikalingi civilinėje byloje, yra užsienio valstybėje ir ten turi būti surinkti) ir pan. Reguliavimo metodas. Priskirtini tokie teisės reguliavimo metodai: Kolizinis metodas pirmasis(esminis) susiformavęs metodas, kuriuo tiesiogiai nesureguliuojamas santykis, o tik kolizinių normų pagalba nustatoma, kokios valstybės teisė sureguliuos santykį. Šio metodo pagalba teisinis klausimas nėra sprendžiamas iš esmės, o tik nurodomos taikytinos materialinės teisės normos. Taigi klausimas išsprendžiamas ne kolizinio metodo pagrindu priimtomis kolizinėmis normomis, o materialinių teisės normų pagalba. Paminėtini kai kurie kolizinio metodo trūkumai. Santykių subjektai dažnai veiksmų atlikimo metu negali numatyti, kokia kolizinė norma bus taikoma arba kaip ji bus pritaikyta ir todėl nežino, kokia materialinė teisė reguliuoja jų santykius. Kolizinio metodo pagrindu neretai tenka taikyti užsienio teisę, o teismai jos nežino ir negali žinoti jos taip, kaip savo teisę. Be to, nors kolizinės normos sprendžia materialinių normų kolizijos klausimą, tačiau galima kelti ir pačių kolizinių normų kolizijos problemą, kurio kolizinis metodas negali tinkamai išspręsti. Kolizinis metodas visiškai neužkerta kelio taip vadinamiems ,,šlubuojantiems santykiams” atsirasti, t.y. teisiniams santykiams, kurie vienoje valstybėje pripažįstami arba yra laikomi teisėtais, o kitose – ne (pvz., vienoje valstybėje asmenys yra laikomi sutuoktiniais, o kitoje – ne). Kolizinis (kolizinių normų) unifikavimo metodas. Metodo tikslas – vieningų kolizinių normų ar principų sukūrimas. Tuo tikslu sudaromos tarptautinės sutartys (pvz., Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, 1980 m., Roma), kuriomis įsipareigojama taikyti sutartyje suformuluotas kolizines normas. Tai užtikrina, kad skirtingose valstybėse įstatymų kolizijos klausimas sprendžiamas vienodai arba beveik vienodai. To pagalba pavyksta išvengti kolizinių normų kolizijos bei ,,šlubuojančių santykių”. Materialinis teisinis metodas. Reikiamas santykis sureguliuojamas tiesiogiai materialinėmis normomis, nustatant santykio subjektų konkrečias teises bei pareigas ir pan. Realizuodama šį metodą, valstybė priima materialines teisės normas, kurios specialiai skirtos reguliuoti tam tikrus privatinius santykius, ir tokios materialinės teisės normos taikomos, nepriklausomai nuo kolizinių normų (kolizinio metodo) nurodomos taikytinos teisės. Tokios materialinės teisės normos neretai vadinamos tiesioginio taikymo normomis, tiesioginio veikimo normomis ir pan. Jos naudojamos tam tikrose viešajam interesui svarbiose srityse, tokiose kaip užsienio kapitalo įmonių teisinis statusas, užsienio investicijų režimas ir pan. Materialinių normų unifikavimo metodo pagrindu sudaromos tarptautinės sutartys, kuriomis susitariančios valstybės įsipareigoja taikyti vienodas materialines privatinius santykius reguliuojančias normas. Tokiu būdu, tam tikra privatinių santykių sritis tampa reguliuojama vienodai skirtingose valstybėse, o tai, akivaizdu, eliminuoja įstatymų kolizijos svarbą, nes taikant bet kurios iš tokių valstybių teisę, galiausiai pritaikomos tos pačios suvienodintos materialinės teisės normos. Suvienodintų tarptautinės privatinės teisės materialinių teisinių normų priėmimą skatina ne tik siekis pašalinti valstybių vidaus teisių skirtumus, bet ir ta aplinkybė, kad vidaus teisė dažnai yra nepritaikyta reguliuoti tarptautinio pobūdžio santykius. Tarptautinės sutartys, kuriomis unifikuojamos materialinės normos, nėra visaapimančios ir dažnai reguliuoja tik siaurą sritį. Be to tokios tarptautinės sutartys yra pasirašomos ne visų pasaulio valstybių.
2.
Tarptautinės privatinės teisės sistema, jos vieta teisės sistemoje. 1
Sistema. Pagal tai, kokios tematikos santykius tarptautinė privatinė teisė reguliuoja, jos sistemą galima suskirstyti į pošakius tokiose srityse: subjektų teisinė padėtis, daiktinė teisė, prievolių teisė; intelektualinės nuosavybės teisė, šeimos teisė, vaikų teisinė apsauga, paveldėjimo teisė, darbo teisė, tarptautinis civilinis procesas. Tarptautinės privatinės teisės reguliuojamas sritis galima skirstyti ir pagal reguliuojamų ir sprendžiamų teisinių problemų pobūdį: teismų jurisdikcijų kolizija arba tarptautinis teismingumas – šios srities teisės normos sureguliuoja, kokios valstybės teismai turi kompetenciją (jurisdikciją) nagrinėti konkretų privatinį teisinį ginčą; įstatymų kolizija – šios srities teisės normos sureguliuoja, kokios valstybės materialinė teisė turi būti taikoma tarptautinio pobūdžio privatiniams santykiams; šią problemą tarptautinė privatinė teisė sprendžia taip vadinamų kolizinių normų pagalba; užsienio teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimas ir vykdymas – šios srities teisės normos sureguliuoja užsienio teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimą ir vykdymą; kiti tarptautinio civilinio procesinio pobūdžio klausimai: užsienio valstybių oficialių dokumentų legalizavimas, įrodymų rinkimas užsienio valstybėse, teismo šaukimų įteikimas užsienio valstybėse, užsienio teismų kitokių civilinių procesinių pavedimų vykdymas; privatinių tarptautinio pobūdžio santykių tiesioginis materialinis reguliavimas – iš esmės sureguliuojami civiliniai teisiniai santykiai plačiąja prasme, tačiau skirtingai nei civilinėje, šeimos ir darbo teisėje, reguliuojami tik užsienio elementą turintys santykiai. Tarptautinės privatinės teisės santykis su kitomis teisės šakomis Tarptautinės privatinės teisės ir tarptautinės viešosios teisės santykis. Šios teisės šakos yra panašios: Pirma, privatinė teisė remiasi tarptautinės viešosios teisės principais: abipusiškumo, valstybių tarpusavio pripažinimo, valstybių suverenios lygybės, sąžiningo tarptautinių sutarčių vykdymo, tarptautinės teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu. Antra, vienodas tikslas – užtikrinti kuo veiksmingesnį įvairių tarptautinės visuomenės sričių bendradarbiavimą, mažinti tokio bendradarbiavimo kliūtis. Trečia, tarptautinės privatinės teisės šaltiniai, be kitų, yra ir tarptautinės sutartys. Visgi, šios teisės šakos turi esminių skirtumų: Pirma, akivaizdžiai skiriasi šių teisės šakų reguliavimo dalykas. Antra, skiriasi subjektai ir jų padėtis. Tarptautinės viešosios teisės subjektai – valstybės, tarptautinės organizacijos, tarpvyriausybinės organizacijos, tauta, siekianti išsivadavimo, tuo tarpu tarptautinės privatinės teisės subjektai – fiziniai, juridiniai asmenys, taip pat įvairios organizacijos. Tarptautinės organizacijos, valstybė taip pat gali būti tarptautinės privatinės teisės subjektu, tačiau jų padėtis kitokia, - čia jos yra lygiateisiai subjektai kartu su kitais asmenimis. Trečia, skiriasi teisės šaltiniai. Nors pastaruoju metu abiejų teisės šakų pagrindinis teisės šaltinis yra tarptautinė sutartis, tačiau yra skirtinga tokio šaltinio reikšmė. Tarptautinėje privatinėje teisėje tarptautinė sutartis nėra dominuojantis teisės šaltinis, didelis vaidmuo tenka vidaus teisei bei teismų praktikai, taip pat svarbūs kiti šaltiniai – tarptautinių arbitražų sprendimai, lex mercatoria. Tarptautinėje viešojoje teisėje vidaus teisė neturi reikšmės, o tarptautinės sutartys yra itin svarbus teisės šaltinis. Tarptautinės privatinės teisės ir civilinės teisės santykis. Tarptautinė privatinė teisė ir civilinė teisė panašios tuo, jog abi teisės šakos reguliuoja privatinio pobūdžio santykius (paveldėjimas, santuokos sudarymas ir pan.), panašūs yra ginčų sprendimo būdai bei teisės normų pažeidimų pasekmės. Esminiai skirtumai nuo civilinės teisės - skiriasi teisės šakų reguliavimo metodai (išskyrus materialinį teisinį metodą). Civilinei teisei būdingas dispozityvusis reguliavimo metodas. Tarptautinė privatinė teisė turi tik jai būdingus metodus – kolizijų metodą, kolizijų unifikavimo metodą. Tarptautinė privatinė teisė apima platesnę reguliuojamų santykių sritį nei civilinė teisė, pvz., tarptautinė privatinė teisė apima darbo teisę, tarptautinį civilinį procesą. 3.
Tarptautinės privatinės teisės šaltinių samprata, rūšys, požymiai ir reikšmė. Teisės šaltinis - tai forma, kurioje išreikštos teisės normos. Šiuolaikinė teisės filosofija skiria šešias teisės šaltinių rūšis: bendruosius teisės principus, tarptautinę teisę, įstatymus plačiąja prasme, papročius, teismų praktiką ir teisės doktriną. Tarptautinės privatinės teisės šaltiniai pasižymi tam tikra specifika: Pirma, Tarptautinės privatinės teisės šaltinių dualumas. Viena vertus tarptautinės privatinės teisės šaltiniai yra nacionalinės (vidaus) teisės šaltiniai, kita vertus – tarptautinės teisės šaltiniai – dvišalės ir daugiašalės sutartys, konvencijos. Dėl to dažnai kyla vidaus teisės ir tarptautinės sutarties normų kolizija, be to taikant tarptautines sutartis būtina užtikrinti jų taikymo ir aiškinimo vienodumą, taip pat neretai kyla lingvistinių problemų dėl tarptautinės sutarties originalo ir jo vertimo į kitos šalies kalbą. Antra, ypatinga vietą tarp šaltinių užima teismų praktika, kuri gali skirtingose valstybėse skirtis ir tai sukelti papildomų problemų susijusių su kitų tarptautinės privatinės teisės šaltinių taikymu. Pagrindiniai tarptautinės privatinės teisės šaltiniai yra: bendrieji teisės principai, tarptautinės sutartys, įstatymai plačiąja prasme, teismų ir arbitražų praktika, komerciniai papročiai ir teisės doktrina.
Bendrieji teisės principai. Ypatingą vietą tarp tarptautinės privatinės teisės šaltinių užima bendrieji teisės principai. LR Konstitucijos 135 straipsnio pirmoji dalis numato, jog Lietuvos Respublika vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Bendrieji teisės principai – tai nerašytos elgesio taisyklės, jie laikomi sudedamąja teisės dalimi ir jais remiamasi tiek aiškinant statutinės teisės normas, tiek užpildant teisės spragas. Paminėtini tokie principai, kaip sutarčių privalu laikytis, išklausytos turi būti abi ginčo šalys, teisėjai išmano įstatymus, niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų ir kiti. Principų svarba: jais remiantis aiškinamos tarptautinės privatinės teisės normos, vadovaudamasis bendraisiais teisės principais teismas gali užpildyti teisės spragas, bendrieji teisės principai svarbūs įstatymų leidybai, rengiant ir priimant naujas tarptautinės privatinės teisės normas. Tarptautinės sutartys. Tarptautinėmis sutartimis siekiama unifikuoti tarptautinės privatinės teisės normas. Jų pagalba realizuojami materialinių normų ir kolizinių normų unifikavimo metodai. Didelių rezultatų pasiekta unifikuojant tarptautinės privatinės teisės normas šiose srityse: intelektualinės nuosavybės apsauga, tarptautiniai pervežimai, čekiai, vekseliai, tarptautinė prekyba, tarptautinių komercinių ginčų sprendimas. Paprastai valstybėje galioja tarptautinės sutarties viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principas. Lietuvoje aiškinant tarptautinių sutarčių vietą Lietuvos teisės sistemoje, kilo tam tikrų prieštaravimų tarp Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo požiūrio į tarptautines sutartis. Konstitucinis teismas 1995 m. spalio 17 d. nutarimu dėl Įstatymo dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai išaiškino, kad įstatymo nuostata, jog Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią, nepagrįstai išplečia jų juridinę galią Lietuvos teisės šaltinių sistemoje. Konstitucinis teismas patvirtino, kad Įstatymo 12 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai. Konstitucinis teismas pažymėjo, jog neratifikuotos tarptautinės sutartys turi kiekvienam teisės aktui būdingą privalomąją galią. Tačiau jų juridinė galia nuo ratifikuotų sutarčių skiriasi tuo, kad jos neturi prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams. Iš šių Konstitucinio teismo išvadų išeina, kad tarptautinės sutartys Lietuvos nacionalinėje teisėje turėtų būti taikomos dviem lygiais: pirmiausiai - ratifikuotos tarptautinės sutartys kaip įstatymai, po to ratifikavimo nereikalaujančios tarptautinės sutartys kaip teisės aktai, turintys žemesnę negu įstatymai galią. Lietuvos teisėje keliuose įstatymuose yra įtvirtinta bendra nuoroda – jei Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šis įstatymas, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Tokios nuorodos yra įtvirtintos tiek civiliniame, tiek civilinio proceso kodekse, tiek kituose įstatymuose. Tad kyla klausimas, ar šios įstatymų normos kalba tik apie ratifikuotas ar ir apie neratifikuotas Lietuvos tarptautines sutartis. Sprendžiant iš tokių nuostatų teksto, jos liečia tiek ratifikuotas, tiek neratifikuotas sutartis, nes antraip jos darytų skirtumą tarp tokių tarptautinių sutarčių. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika rodo, jog pastarasis teismas laikosi kitokios pozicijos nei Konstitucinis teismas. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nuomone tiek ratifikuotos, tiek neratifikuotos tarptautinės sutartys yra viršesnės už nacionalinę teisę. Lietuvos Respublika yra sudariusi nemažai dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose (su Estija, Latvija, Baltarusija, Rusija, Lenkija, Moldova, Ukraina, Turkija, Kazachstanu ir Uzbekistanu ir t.t.). Šių sutarčių tikslas yra pripažinti vienos valstybės piliečių turtines ir asmenines teises kitos valstybės teritorijoje. Šios sutartys sudaromos griežtai laikantis abiejų valstybių lygybės ir suvereniteto gerbimo principų. Dvišalėse sutartyse paprastai įtvirtinamos nuostatos apie teisėsaugos organų bendradarbiavimą, teismų kompetenciją bei taikytinos teisės nustatymą, pavedimų dėl teisinės pagalbos vykdymą, teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą. Kita grupė sutarčių, kurias ratifikavusi Lietuva – daugiašalės tarptautinės privatinės teisės sutartys, nustatančios vienodas kolizines normas, Pavyzdžiui, 1930 m. Ženevos konvencija dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo. Trečioji grupė – tarptautinės sutartys skirtos vienodinti privatinę materialiąją teisę, pavyzdžiui 1980 m. Jungtinių Tautų vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių. Įstatymai (įstatymai ir kiti teisės norminiai aktai). Įstatymų vieta teisės šaltinių hierarchijoje yra nevienoda įvairiose valstybėse. Štai kontinentinės teisės sistemos valstybėse įstatymai turi aukščiausią galią, tuo tarpu bendrosios teisės sistemos valstybėse pagrindinį vaidmenį vaidina teisminiai precedentai. Lietuvoje tarptautinės privatinės teisės normos nėra kodifikuotos. Jų galima atrasti įvairiuose įstatymuose – civiliniame kodekse, civilinio proceso kodekse, darbo kodekse, atskiruose įstatymuose. Kitose valstybėse tarptautinė privatinė teisė yra kodifikuota, t.y. visos normos sudėtos į vieną įstatymą. Teismų praktika - teismų sprendimuose išreikšti teisėjų požiūriai į kurį nors teisės klausimą, turintys reikšmę teismams vėliau sprendžiant analogiškus klausimus. Šis teisės šaltinis yra būdingas eilei valstybių, o kai kuriose, pavyzdžiui, bendrosios teisės sistemos valstybėse, yra pagrindinis. Precedentui būdingas normatyvinis (privalomas) pobūdis teismui sprendžiant konkrečią bylą. Tam, kad pripažinti teisminį precedentą teisės šaltiniu, reikalingas teismų visiškas nepriklausomumas ir teisėjų profesionalumo aukštas lygis. Arbitražų praktika tarptautinėje privatinėje teisėje yra laikoma ne valstybinių arbitražų praktika, o tarptautinių komercinių arbitražų praktika. Lietuvoje teismų praktika įgyja vis didesnę reikšmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką taikant įstatymus. Jis skelbia kolegijų ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos pasiūlytas ir kasacine tvarka priimtas nutartis. Į šiose nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybinės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai taikydami tuos pačius įstatymus.
Tarptautinės privatinės teisės srityje paminėtinos šios svarbios Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys: 2000-12-21 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo nutarimas Nr. 28 Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas bei 2001-06-15 LAT teisėjų senato nutarimas Nr. 31 Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant Ženevos 1956m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR). Komercinis paprotys ir teisės doktrina. Komercinis paprotys - tai pakankamai tiksliai savo turiniu susiklosčiusi elgesio taisyklė, plačiai taikoma kurioje nors komercinės veiklos sferoje, nenumatyta įstatymų leidybos aktuose, ir nebūtinai užfiksuota kokiame nors dokumente. Komercinio papročio pavyzdžiu gali būti Prekių tiekimo bazinės sąlygos pirkimo-pardavimo sutartyse (INCOTERMS). Šias sąlygas susistemino Tarptautiniai prekybos rūmai. INCOTERMS yra fakultatyvinių ir neprivalomų taisyklių sąvadas. Jos taikomos, jei į jas yra padaryta konkreti nuoroda sutartyje. Nuo papročių reikia skirti tradicijas, susiklostančias prekybinių sandorių praktikoje ir apibrėžiančias tų sandorių detales. Su tradicijomis tenka susidurti pervežimuose jūra. Tradicijos reguliuoja šalių tarpusavio santykius tik tais atvejais, kai šalys vienokiu ar kitokiu būdu pripažino tradicijos taikymą būtinu. LR CK 1.4 straipsnis nustato, jog įstatymų ar sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai reglamentuojami pagal papročius. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 31 straipsnis numato, kad visais atvejais arbitražinis teismas priima sprendimą atsižvelgdamas į sutarties sąlygas ir prekybos papročius, taikytinus konkrečiam sandoriui. Teisės doktrina kartu su teismų praktika padarė ir toliau daro didelę įtaką tarptautinei privatinei teisei. Aukštą tarptautinės privatinės teisės kodifikavimo lygį kai kuriose valstybėse galima paaiškinti būtent stipria tarptautinės privatinės teisės doktrina. Doktrinos įtaką lemia pirmiausia periodinių leidinių, analizuojančių teorines ir praktines privatinės teisės problemas, gausa. 4.
Tarptautinės privatinės teisės unifikavimas ir kodifikavimas: samprata, rūšys, institucijos, dalyvaujančios procese Tarptautinės privatinės teisės vienodinimas vykdomas pirmiausiai kodifikuojant ir unifikuojant tarptautinę privatinę teisę. Kodifikavimas – tai procesas, kurio metu tam tikros teisės srities normos yra susisteminamos, patobulinamas jų turinys, joms suteikiama aiškesnė loginė struktūra. Unifikavimas – procesas, kurio metu suvienodinamos skirtingų valstybių teisės normos, reguliuojančios vienos srities visuomeninius santykius. Tarptautinės privatinės teisės unifikavimo procesą sudaro keletas stadijų – nacionalinės teisės sistemų analizė, skirtingų valstybių tarptautinės privatinės teisės lyginamieji tyrimai, naujų teisinio reglamentavimo modelių svarstymas ir naujo teisinio reglamentavimo varianto priėmimas. Pasauliniu mastu tarptautinei privatinei teisei unifikuoti sukurtos specializuotos tarptautinės institucijos: Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija, daranti didžiulę įtaką tarptautinės privatinės teisės vienodinimo procesui rengiant tarptautines konvencijas, organizuojant seminarus ir konferencijas tarptautinės privatinės teisės klausimais. Jungtinių tautų tarptautinės prekybos teisės komisija (UNCITRAL), atliekanti svarbų vaidmenį vienodinant komercinę teisę. Komisijos priimamos konvencijos, pavyzdiniai įstatymai, taisyklės daro akivaizdų poveikį tarptautiniams prekybiniams santykiams; Tarptautinės privatinės teisės unifikavimo institutas Romoje (UNIDROIT), kurio paskirtis – nagrinėti poreikius ir metodus siekiant modernizuoti, derinti ir unifikuoti privatinę ir ypač komercinę teisę. Regioniniu lygiu tarptautinę privatinę teisę vienodina Europoje - Europos Sąjunga ir Europos Taryba, Afrikoje – Afrikos verslo teisės harmonizavimo organizacija, Amerikoje – Amerikos Valstybių Organizacija. Dvišalis tarptautinės privatinės teisės vienodinimas vyksta tarp šalių pasirašant dvišales tarptautinės sutartis dėl teisinės pagalbos civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose. Kontroliniai klausimai:
1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15.
Ką vadiname tarptautine privatine teise Lietuvoje? Kokie yra požiūriai į tarptautinę privatinę teisę kaip teisės sritį? Ką reguliuoja, kokius klausimus apima tarptautinė privatinė teisė? Ką vadiname „užsienio elementu“ tarptautinėje privatinėje teisėje? Kokia yra užsienio elemento reikšmė? Užsienio teisės samprata ir jos svarba? Kokius žinote tarptautinės privatinės teisės reguliavimo metodus? Kuo skiriasi kolizinis ir materialinis teisinis tarptautinės privatinės teisės reguliavimo metodai? Kuo skiriasi ir kuo panašūs kolizinių normų unifikavimo ir materialinių normų unifikavimo reguliavimo metodai? Kokie šių metodų privalumai ir trūkumai? Į kokius pošakius (institutus) gali būti suskirstyta tarptautinės privatinės teisės sistema pagal tai, kokius santykius ji reguliuoja? Koks yra tarptautinės privatinės ir tarptautinės viešosios teisės santykis? Kuo šios teisės šakos skiriasi ir kuo panašios? Koks yra tarptautinės privatinės ir civilinės teisės santykis? Kuo šios teisės šakos skiriasi ir kuo panašios? Ką vadiname teisės šaltiniu, kas būdinga teisės šaltiniui? Kokius žinote tarptautinės privatinės teisės šaltinius? Kokia yra tarptautinės privatinės teisės šaltinių hierarchija? Tarptautinės sutarties ratifikavimas – kaip būtinas elementas tarptautinės sutarties galiojimui: palyginkite Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo poziciją su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija.
16. 17. 18. 19. 20.
ES teisė kaip tarptautinės privatinės teisės šaltinis. ES teisės šaltinių padėtis tarptautinės privatinės teisės šaltinių hierarchijoje? Kokiais specifiniais požymiais pasižymi tarptautinės privatinės teisės šaltiniai? Kokia yra teismų ir arbitražų praktikos, papročio kaip tarptautinės privatinės teisės šaltinio reikšmė? Ar yra Lietuvoje pripažįstamas teisminis precedentas? Išvardinkite bent tris tarptautines organizacijas, dalyvaujančias tarptautinės privatinės teisės unifikavimo ir / arba kodifikavimo procese. Kokie šių organizacijų priimti tarptautinės privatinės teisės aktai jums yra žinomi? II Seminaras. Tarptautinės privatinės teisės subjektai, statusui taikytina teisė
1.
Fizinių asmenų – piliečių, asmenų be pilietybės, užsieniečių teisinis statusas. Fizinių asmenų statusui taikytina teisė. Fiziniai asmenys. Pagal asmens ryšį su valstybe, visus fizinius asmenis galima suskirstyti į savos valstybės piliečius, užsienio piliečius arba užsieniečius bei į asmenis be pilietybės (apatridus). Tarptautinė privatinė teisė, būdama nacionalinės teisės dalimi, pirmiausia sprendžia savo piliečių teisinio statuso klausimą jiems esant užsienyje. Tarptautinė privatinė teisė taipogi nagrinėja užsieniečių bei apatridų turtinių, asmeninių neturtinių, šeimos, darbo ir procesinių teisių apimtis savoje valstybėje. Todėl galima teigti, kad užsienietis yra pavaldus dviem teisės sistemoms: savos valstybės ir užsienio valstybės, kurioje jis randasi. Esminę reikšmę apibrėžiant užsieniečių ir apatridų teisinį statusą visose valstybėse turi turėti bendros tarptautinės teisės visuotiniai principai bei normos dėl žmogaus teisių ir laisvių, kurių privalo laikytis visos valstybės. Daugelyje valstybių yra naudojama speciali sąvoka „užsieniečių teisė“, kuri apibrėžia ypatingą režimą užsieniečiams viešosios teisės srityje. Yra požiūris, pagal kurį „užsieniečių teisė“ suprantama kaip visuma normų, apribojančių užsieniečių teises. Tokie apribojimai liečia gyvenamosios vietos pakeitimą, teisę užsiimti tam tikra veikla, teisę įsigyti nekilnojamąjį turtą nuosavybėn. Kai kuriose valstybėse „užsieniečių teisė“ tradiciškai yra priskiriama tarptautinės privatinės teisės reguliavimo sričiai. Lietuvoje „užsieniečių teisė“ nelaikytina savarankiška teisės šaka. Jos normos pagal savo reguliavimo dalyką liečia skirtingas teisės šakas: konstitucinę, administracinę, civilinę, darbo, šeimos, baudžiamąją, baudžiamojo proceso ir tačiau užsieniečių teisinė padėtis yra reguliuojama specialiu įstatymu. Apskritai, tiek užsieniečiams, tiek asmenims be pilietybės gali būti taikomi šie teisiniai režimai (režimas – tai visuma teisių ir pareigų, taikomų užsienio valstybių subjektams): Pirma, nacionalinis režimas, reiškiantis, jog užsienio subjektai turi lygiai tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir valstybės piliečiai; Antra, didžiausio palankumo režimas, reiškiantis, jog užsienio subjektams suteikiamos lygiai tokios pat teisės ir pareigos, kaip ir bet kurios kitos užsienio valstybės subjektams; Trečia, abipusiškumo režimas, reiškiantis, jog užsienio subjektams valstybėje A suteikiamos tokios teisės ir pareigos, kokias teises ir pareigas užsienio valstybė suteikia valstybės A piliečiams; Ketvirta, specialusis režimas, pagal kurį vidaus ar tarptautinės teisės aktais tam tikriems subjektams arba tam tikrų šalių subjektams suteikiamos specialios, išskirtinės, kitokios nei įprastinės teisės ir pareigos. Kitas su subjektais tarptautinėje privatinėje susijęs klausimas – jų yra teisnumas ir veiksnumas. Teisnumas - galėjimas turėti civilines teises ir pareigas. LR CK 1.15 straipsnis numato, kad užsieniečiai ir apatridai Lietuvoje turi tokį pat teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Tai yra įtvirtinamas nacionalinis režimas fizinių asmenų teisnumo atžvilgiu. Iš nacionalinio režimo išplaukia ir tai, kad užsieniečiai negali pretenduoti į kokias nors kitas teises, kurių negali turėti Lietuvos piliečiai, o taip pat reikalauti privilegijų. Suteikimas užsieniečiui lygiaverčio civilinio teisnumo kaip ir Lietuvos piliečiams nėra sąlygojamas tuo, kad užsienietis privalo turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Įstatymuose gali būti numatyti atvejai, kai atskirų teisių suteikimas yra siejamas su nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimu Lietuvoje. Tačiau tokios teisės paprastai yra iš administracinės teisės srities, o ne iš civilinės. Įstatymuose yra numatyta apribojimų užsieniečiams turėti žemę nuosavybės teise (Konstitucijos 47 str.), investuoti užsienio kapitalą į tam tikras komercinės veiklos sritis, dirbti tam tikrą darbą, yra darbų, kurių apskritai negali dirbti ne Lietuvos Respublikos piliečiai. Nacionalinio režimo suteikimas užsieniečiams reiškia ne tik sulyginimą teisių su mūsų piliečiais, bet ir priskyrimą užsieniečiams pareigų, numatytų mūsų įstatymuose. Užsieniečiai ir apatridai savo teises Lietuvoje turi įgyvendinti tokiu būdu kaip ir Lietuvos piliečiai. Veiksnumas – galėjimas įgyvendinti savo teises ir pareigas. Fizinio asmens veiksnumo koliziniai klausimai kyla pirmiausia todėl, kad įvairių valstybių įstatymai nevienodai apibrėžia amžių, kuriam suėjus, žmogus tampa pilnamečiu ir tuo pačiu pilnai veiksniu. LR CK 6.16 straipsnis nustato, jog užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę. Asmenys pripažįstami neveiksniais arba ribotai veiksniais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 790 straipsnyje įtvirtintos specialių fizinių asmenų – diplomatinių ir konsulinių atstovybių, tarptautinių organizacijų asmenų procesinės teisės. Tai yra atsakovais Lietuvoje negali būti asmenys, kuriems taikomas diplomatinis imunitetas, išskyrus atvejus, kai ginčas kyla dėl nekilnojamojo daikto, esančio Lietuvos Respublikos
teritorijoje ir šį daiktą turi šie asmenys ar tarptautinės organizacijos, taip pat kai ginčas kyla iš paveldėjimo santykių arba iš kitų ūkinių komercinių santykių, kuriuose asmenys dalyvauja ne kaip asmenys, kuriems taikomas diplomatinis imunitetas. 2. 3.
Domicilė. Juridinių asmenų teisinis statusas Lietuvos Respublikoje. Juridinių asmenų statusui taikytina teisė. Juridiniai asmenys. Juridinio asmens civilinis teisinis statusas gali būti nustatomas pagal: Pirma, jo įsisteigimo vietos teisę, kitaip dar vadinama inkorporacijos doktrina. Šios doktrinos pagrindinis trūkumas yra nebuvimas ryšio tarp juridinio asmens įsteigimo vietos ir faktinės veiklos vietos. Antra, juridinio asmens buveinės arba centrinės administracijos vietos teisę, kitaip vadinama sėslumo doktrina, kuri grindžiama tuo, kad juridinio asmens įstatiniuose dokumentuose visada nurodoma jo buveinės vieta, kas leidžia lengvai nustatyti jo nacionališkumą ir galiausiai asmeninį statusą. Trečia, juridinio asmens verslo vietos teisę, kitaip vadinama eksploatacijos centro doktrina. Dažna situacija, kai juridinio asmens steigimo dokumentuose, įstatuose nurodyta buveinės vieta ir pagrindinės veiklos vieta nesutampa ir yra skirtingose valstybėse, todėl juridinio asmens nacionališkumas turėtų būti nustatomas pagal faktinę to asmens verslo vietą. Iš kitos pusės, keleto eksploatacijos centrų buvimas veda prie neapibrėžtumo ir sudaro keblumų nustatant juridinio asmens nacionališkumą - tai yra pagrindinis šios doktrinos trūkumas; Ketvirta, asmens teisinis statusas nustatomas pagal valstybės, kurioje gyvena ar veikia šio juridinio asmens steigėjai, vadovai, kitaip vadinama kontrolės doktrina. Šis principas labiausiai kritikuotinas, kadangi dažnos situacijos kai užsienio šalių investitoriai investuoja savo lėšas į kitoje šalyje esančias kompanijas, užsiima verslu, o patys faktiški gyvena savo valstybėje ir tiesiogiai juridinis asmuo neturi jokio ryšio su jo steigėjų ar vadovų nacionaline teise. Pažymėtina, jog į juridinio asmens teisinio statuso reguliavimo sferą paprastai patenka tokie klausimai, kaip juridinio asmens teisinė forma ir statusas, steigimas, reorganizavimas ir likvidavimas, juridinio asmens pavadinimas, organų sistema ir jų kompetencija, juridinio asmens civilinė atsakomybė, atstovavimas, juridinio asmens steigimo dokumentų pažeidimo teisinės pasekmės ir panašiai. LR CK 1.19 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų civilinis teisnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys ar organizacijos yra įsteigti, teisę, tai yra galioja inkorporacijos doktrina. Pažymėtina, jog jei Lietuvos Respublikoje yra padalinio buveinės, verslo ar kitos veiklos pagrindinė vieta, tai nesvarbu, kurioje valstybėje buvo įsteigtas juridinis asmuo, šio asmens padalinio civilinis teisnumas bus nustatomas pagal Lietuvos Respublikos teisę.
4.
Imunitetas tarptautiniuose privatiniuose santykiuose. Valstybė kaip tarptautinės privatinės teisės subjektas. Valstybės imunitetas ir jo rūšys Valstybės stoja į įvairiausius turtinius santykius su kitomis valstybėmis, o taip pat su tarptautinėmis organizacijomis ar kitų valstybių juridiniais bei fiziniais asmenimis. Išskiriamos dvi tokių teisinių santykių rūšys, kuriuose dalyvauja valstybė: Pirma, tai teisiniai santykiai, susiklostę tarp valstybių bei tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų dėl ekonominio ir mokslinio-techninio bendradarbiavimo, kreditavimo ir pan. Antra, tai teisiniai santykiai, kuriuose tik viena šalis yra valstybė, kita šalimi yra užsienio valstybės juridiniai ar fiziniai asmenys. Pirmoji santykių grupė yra reguliuojama išimtinai tarptautinės viešosios teisės normomis. Antrosios grupės santykiai yra privataus pobūdžio, jie reguliuojami tarptautinės privatinės teisės normomis. Šiai grupei priskirtini tokie santykiai, kurie atsiranda valstybei išleidžiant vertybinius popierius, valstybei esant koncesinių susitarimų šalimi, valstybei išdavus garantiją dėl tarptautinio kontrakto, valstybei paveldint turtą, užsakant ambasados pastatų statybą, tam tikslui nuomojant žemės sklypus ir panašiai. Reikia skirti atvejus, kai turtinių santykių subjektu yra valstybė ir kai tokiu subjektu yra valstybiniai juridiniai asmenys arba bet kurie kiti juridiniai asmenys. Turtiniuose santykiuose valstybė užima ypatingą vietą, nes ji nėra juridiniu asmeniu. Juridinio asmens kategorija yra kiekvienos valstybės vidaus nacionalinės teisės kategorija. Pati valstybė suteikia juridinio asmens teises kuriam tai dariniui, tai yra pati valstybė apibrėžia kuris darinys yra juridiniu asmeniu, o kuris ne. Civiliniais įstatymais reguliuojamuose santykiuose valstybė dalyvauja lygiomis teisėmis su kitais šių santykių subjektais. Pagal savo civilines - teisines prievoles valstybė atsako jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, neperduotu juridiniams asmenims valdymui patikėjimo teisės pagrindu. Visgi valstybė yra įvardinama kaip ypatingas teisės subjektas, nes ji pati formuluoja civilinės apyvartos taisykles, savo teisnumo turinį ir apimtį. Vienas iš pagrindinių turtinių santykių, kuriuose dalyvauja valstybė, specifiškumų yra sąlygojamas valstybės imunitetu. Valstybės imunitetas yra grindžiamas tuo, kad valstybės turi suverenitetą ir visos valstybės yra lygios. Tai tarptautinės teisės pradmuo, išreiškiamas principais “lygus lygiam valdžios neturi”, „lygus lygiam neturi įgaliojimų“, „lygus lygiam neturi jurisdikcijos“. Valstybės imunitetas apima keturias sritis: Pirma, imunitetą užsienio valstybės teisės galiojimui, tai yra, valstybės civilinis teisinis statusas nustatomas pagal jos, o ne pagal užsienio valstybės teisę;
Antra, imunitetą užsienio teismų jurisdikcijai, tai yra negalima pareikšti ieškinio valstybei be jos kompetentingų institucijų sutikimo; Trečia, imunitetą ieškinio užtikrinimo priemonėms, tai yra valstybei negalima taikyti ieškinio užtikrinimo priemonių be jos kompetentingų institucijų sutikimo; Ketvirta, imunitetą užsienio teismų sprendimų priverstiniams vykdymui, tai yra be valstybės kompetentingų institucijų sutikimo jai negalima taikyti priverstinių teismo sprendimų vykdymo priemonių. Trijų paskutinių rūšių imunitetas apibendrinai vadinamas jurisdikcijų arba teisminiu imunitetu. Visi šie imunitetai yra susiję tarpusavyje, nes jų pagrindas yra vienas - valstybės suverenitetas, kuris neleidžia valstybės atžvilgiu imtis kokių nors prievartos priemonių. Egzistuoja dvi pagrindinės valstybės imuniteto doktrinos: Pirmoji - absoliutus imuniteto doktrina, teigianti, jog valstybei negalima pareikšti ieškinio, atlikti kitų procesinių veiksmų be valstybės atitinkamų institucijų leidimo. Tik valstybė gali duoti sutikimą nagrinėti jai pateiktą ieškinį kitos valstybės teisme, jos atžvilgiu taikyti ieškinio užtikrinimo priemones arba įvykdyti sprendimą. Toks sutikimas turi būti aiškiai išreikštas, jis negali būti preziumuojamas. Tai daroma diplomatiniais kanalais arba kitu būdu. Valstybės sutikimas gali būti išreikštas ir tarptautinėje tarpvalstybinėje sutartyje, o taipogi tarptautiniame kontrakte, kurį sudaro valstybė su užsienio kompanija. Manoma, kad jeigu valstybė stoja ieškovu kitos valstybės teisme, tai jai galima pareikšti priešieškinį šioje byloje. Kita - riboto imuniteto doktrina. Pagal ją, kai valstybė veikia kaip suverenas, vykdo valdingus veiksmus, ji visada naudojasi suverenitetu. O jei valstybė atlieka veiksmus kaip privatus asmuo, atlieka komercines operacijas ar užsiima kokia nors komercine veikla, ji nesinaudoja imunitetu. Tokios nuomonės laikosi Austrijos, Šveicarijos, Belgijos, Italijos, Graikijos, Vokietijos teismai. Tokios pozicijos likosi ir Lietuva. 1998 m. sausio 5 d. civilinėje byloje V. Stukonis v. JAV ambasada Lietuvos Aukščiausiais teismas suformavo precedentą, kad Lietuvos valstybė turi santykinį imunitetą, tai yra imunitetas taikomas tik viešosios teisės reguliuojamiems santykiams, o privatinės teisės reglamentuojamų santykių dalyviai valstybė, jos diplomatinės atstovybės, diplomatai, yra bendraisiais pagrindais, kaip ir privatūs asmenys, todėl imunitetas užsienio teismų jurisdikcijai esant šiems santykiams netaikomas. 1972 m. Europos konvencija dėl valstybių imuniteto įtvirtina, jog imunitetas nepripažįstamas, kai valstybė atsisakė nuo imuniteto, kai ji pati pateikė ieškinį, kai kyla ginčas, susijęs su darbų atlikimų dėl nekilnojamojo turto, ginčas dėl žalos atlyginimo dėl pramoninės nuosavybės apsaugos ar ginčas iš santykių, kuriuose kaip privatus asmuo teismo valstybėje veikė valstybinis biuras ar agentūra. Riboto imuniteto koncepcija negali būti privaloma valstybėms, kurios šios koncepcijos nepripažįsta. Visais atvejais valstybės nepraranda savo suvereniteto ir iškilusį konkretų klausimą dėl suvereniteto apribojimo gali spręsti nepriklausomai. Taigi visais atvejais valstybių suverenitetas gali būti apribojamas tik pačių valstybių sutikimu. Netgi ir davus valstybei oficialų sutikimą dėl suvereniteto apribojimo, niekas negali atimti iš valstybės teisės bet kada tokį sutikimą atšaukti. LR CK 1.23 straipsnis taip pat įtvirtina, jog valstybės ir jos institucijų, savivaldybių ir jų institucijų civilinis teisnumas nustatomas pagal atitinkamos valstybės teisę. Kontroliniai klausimai: 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14.
Kokį civilinį teisnumą Lietuvoje turi užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės? Kokios gali būti įstatymo nustatytos vienodo teisnumo išimtys? Pagal ką nustatomas užsienio piliečių ar asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas? Kokios yra sandorio, kurį sudarė pagal taikytiną teisę neveiksnus asmuo, teisinės pasekmės? Ar gali asmuo remtis savo neveiksnumu, nustatytu vadovaujantis nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teise, siekdamas pripažinti sandorį, kurį sudarė valstybėje, pagal kurios teisę jis yra veiksnus, negaliojančiu? Kokia yra nustatyto reguliavimo reikšmė? Sąvokų „gyvenamoji vieta“ ir „nuolatinė gyvenamoji vieta“ skirtumai. Kaip nustatoma asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta? Kuo nuolatinės gyvenamosios vietos principas pranašesnis už pilietybės principą? Kokie yra jo trūkumai? Ar gali asmenys pasirinkti nuolatinę gyvenamąją vietą sudarydami sandorį? Kokios potencialios tokio pasirinkimo teisinės pasekmės? Kokiais kriterijais remiantis yra nustatoma užsienio juridinių asmenų teisnumui taikytina teisė? Kokia yra taikytina teise reglamentuojamų klausimų apimtis? Kokiais principais remiantis skirtingose teisės sistemose nustatoma juridinio asmens statusui taikytina teisė? Kokie yra šių principų privalumai ir trūkumai? Kokia teisė yra taikoma juridinio asmens padaliniui, atstovybei ar filialui? Kokie yra sąvokų „padalinys“, „atstovybė“ ir „filialas“ skirtumai? Kokios yra ultra vires veikusio užsienyje įsteigto juridinio asmens atstovo sudaryto sandorio teisinės pasekmės? Kokią teisę reikėtų taikyti, siekiant nustatyti valstybės ar savivaldybių civilinį teisinį statusą? Kokias sritis apima valstybės imunitetas?
15. 16. 17.
Kas yra santykinis ir absoliutus imunitetas? Kaip valstybės imuniteto klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikoje ir kodėl? Kam dar gali būti reikšmingi imuniteto klausimai (be valstybių)?
III seminaras. Teisminis priklausymas 1. Jurisdikcijų kolizijos sąvoka, kolizijos išsprendimo reikšmė. Teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi spręsti jurisdikcijos klausimą – ar jis yra kompetentingas nagrinėti bylą, turinčią užsienio elementą. Tuo atveju, jei skirtingų valstybių procesiniai įstatymai nustato skirtingas jurisdikcijos taisykles (pvz., vienoje valstybėje yra nustatyta pagrindinė jurisdikcijos taisyklė, kad byla teisminga tos valstybės teismui, kurioje atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, o kitoje valstybėje nustatyta, kad byla teisminga šios valstybės teismui, jei atsakovas yra šios valstybės pilietis), kyla jurisdikcijų kolizija. Šiuo atveju ieškovui atsiranda galimybė pasirinkti, kurios valstybės teisme pareikšti ieškinį atsakovui. Tokį pasirinkimą gali nulemti daugelis motyvų – ieškovo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismo vietos valstybės civilinio proceso teisės turinys (pvz., žyminio mokesčio dydis, bylinėjimosi terminai, galimybė prisiteisti atstovavimo išlaidas ir pan.), atsakovo turto buvimo vieta (jei ieškovas siekia areštuoti atsakovo turtą), įrodymų buvimo vieta, galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Reikėtų skirti sąvokas jurisdikcija, teismingumas. Jurisdikcija suprantama plačiau, kaip tam tikros įstaigos teisė spręsti ginčus (pvz., teismų ar arbitražų). Tuo tarpu teismingumas suprantamas kaip tam tikro teismo teisė nagrinėti bylą. Teisingumo vykdymas yra valstybės suvereniteto įgyvendinimo dalykas. Kadangi valstybė įgyvendina suverenitetą savo teritorijoje, tai ir teisingumo vykdymas yra ribojamas valstybės teritorija. Tai reiškia, kad vienos valstybės teismas neturi teisės vykdyti jokių veiksmų kitos valstybės teritorijoje be pastarosios sutikimo. Užsienio valstybės suvereniteto gerbimas sąlygoja ir teisminės valdžios savo teritorijoje ribojimą – pvz., išimant tam tikrus asmenis ar daiktus iš teisminės valdžios veikimo sferos. 2.
Teismingumo taisyklės LR CPK ir ES teisėje. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jurisdikcijų kolizijos išsprendimas ir taikytinos teisės nustatymas nėra susiję vienas su kitu, taigi nuo to, kurios valstybės teismas nagrinės bylą, taikytinos materialinės teisės nustatymas nepriklausys. Tačiau taip nėra, ir ieškovas, rinkdamasis iš kelių valstybių teismų, į kuriuos jis gali pateikti ieškinį, tuo pačiu netiesiogiai pasirenka ir taikytiną materialinę teisę. Taip atsitinka todėl, kad teismas, nagrinėjantis bylą, taiko savo valstybės teisėje esančias kolizines normas tam, kad nustatytų taikytiną teisę. Kolizinės normos skirtingose valstybėse skiriasi, taigi ir jų taikymo rezultatas taip pat skirsis. Pvz., ieškovas, A valstybės nuolatinis gyventojas, gali pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui, nuolat gyvenančiam A valstybėje, kai pati žala kilo B valstybėje, tokių valstybių teismuose - A valstybėje, kurios tarptautinio proceso normos leidžia pareikšti ieškinį atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui, ir B valstybėje, kurios tarptautinio civilinio proceso normos leidžia pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo žalos kilimo vietos teisme. A valstybės kolizinės normos nustato, kad žalos atlyginimo teisiniams santykiams turi būti taikoma nukentėjusiojo asmens nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (šiuo atveju A valstybės materialinė teisė), o B valstybės atitinkamos kolizinės normos nustato, kad turi būti taikoma žalos kilimo vietos (B valstybės) materialinė teisė. A valstybės materialinės teisės normos pripažįsta ieškovo teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, o B valstybės teisės normos – ne. Taigi ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkintas, jei jis pareikš ieškinį A valstybės teisme, ir bus atmestas, jei analogiškas ieškinys bus pateiktas B valstybės teismui. Iš šio pavyzdžio metyti, kaip jurisdikcijų kolizijos klausimo išsprendimas gali įtakoti taikytinos teisės nustatymą bei bylos iš esmės išsprendimą. Kartais klausimas, kokios valstybės teismas nagrinės bylą, priklauso nuo taikytinos materialinės teisės byloje (pvz., Vokietijoje nustatant sutartinį teismingumą ginčuose dėl palikimo). Taip pat kartais taikytinos teisės pasirinkimas gali būti laikomas netiesioginiu įrodymu, kad šalys susitarė nagrinėti bylą tos valstybės teisme, ir atvirkščiai. Be to, dažnai įstatymų leidėjas taip sprendžia abi kolizijas, kad ir teismo vieta, ir taikytina teisė sutampa (pvz., išimtinė jurisdikcija ieškiniams dėl nekilnojamojo daikto paprastai priklauso daikto buvimo vietos valstybės teismui, taikytina teisė tokio pobūdžio bylose taip pat nustatoma pagal daikto buvimo vietą). Forum shopping samprata Kaip buvo nurodyta aukščiau, kartais teismingumo pasirinkimas tuo pačiu reiškia ir bylos laimėjimą ar pralaimėjimą. Todėl dažnai ieškovas yra suinteresuotas nagrinėti bylą konkrečios valstybės teisme, tokiu atveju galima kalbėti apie vieną iš tarptautinio civilinio proceso doktrinų, vadinamą forum shopping (angl.). Forum shopping – tai pasirinkimas iš kelių lygiagrečiai egzistuojančių skirtingų valstybių teismų jurisdikcijų turint tikslą gauti tam tikrų teisinių ar faktinių pranašumų prieš kitą ginčo šalį. Į šią sąvoką nepakliūna nesąžiningas ar tariamas teismingumą nustatančių faktinių aplinkybių sudarymas (pvz., nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas vien tik tam, kad atsirastų galimybė kreiptis į teismą valstybės, nustatančios galimybę kreiptis į ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismą), taip pat nesąžiningas susitarimas dėl teismingumo. Forum shopping atveju ieškovas pasinaudoja savo teise pareikšti ieškinį vienam iš kelių valstybių teismų. Tai suteikia tam tikrą pradinį pranašumą ieškovui. Būtina įsidėmėti, kad forum shopping nėra neteisėtas veiksmas, jis yra legalus, taikomas ir sveikintinas anglo-saksų teisės sistemoje, bet šioje sistemoje ribojamas forum non convenience doktrinos. Tuo tarpu kontinentinės teisės sistemos valstybėse paprastai yra nustatytos labai aiškios jurisdikcijos taisyklės, ir jeigu jos leidžia pareikšti ieškinį tam tikros valstybės teisme, tai tokia jurisdikcija yra pripažįstama.
Forum shopping gali būt paskatintas tokių motyvų – palankaus sprendimo byloje siekimo (per kolizinių normų ir materialinės teisės pasirinkimą), palankių ieškovui procesinių taisyklių pasirink]imo (pvz., garantuojančių trumpą proceso trukmę, suteikiančių galimybę pačiam rinkti įrodymus, dėl mažesnių teismo išlaidų), galimybės greitai įvykdyti teismo sprendimą. Atsakovas gali gintis nuo forum shopping pasekmių tokiais būdais – 1) kreiptis į teismą su prašymu uždrausti ieškovui kreiptis į tam tikros valstybės teismą (tai galima daryti, pvz., Didžiojoje Britanijoje), 2) pirmas kreiptis su analogišku ieškiniu į kitos valstybės teismą (pvz., jei atsakovas mano, kad jam gali būti pareikštas ieškinys dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, jis pats gali pirmas pareikšti ieškinį dėl sutarties nutraukimo pripažinimo teisėtu), 3) sutartiniuose santykiuose kelias forum shopping gali būti užkirstas iš anksto susitarus dėl teismingumo, 4) prašyti teismo pritaikyti forum non convenience doktriną. 3.
Forum non conveniens. Kilus ginčui, turinčiam užsienio (tarptautinį) elementą, viena ar abi šalys gali turėti interesą bylinėtis vienoje ar kitoje valstybėje. Tokį jų interesą gali lemti įvairios priežastys. Pavyzdžiui, vienos valstybės teismuose bylinėjimosi terminai yra trumpi, kitos — ilgi; vienos valstybės teismuose bylinėjimasis susijęs su dideliais mokesčiais, kitose žyminio mokesčio apskritai nėra arba jis nedidelis ir panašiai. Be to, viena ar abi šalys galimybe rinktis, kurios valstybės teisme bus sprendžiamas jų ginčas, ne visada gali naudotis sąžiningai. Pavyzdžiui, nesąžininga šalis gali rinktis tam tikros valstybės teismus vien todėl, kad galėtų vilkinti bylos nagrinėjimą, arba todėl, jog bylinėtis toje valstybėje kitai šaliai brangiau kainuos ar bus sudėtingiau įvykdyti teismo sprendimą. Tarptautiniame civiliniame procese net žinomas specialus terminas - forum shopping (forumo pirkimas), t. y. elgesys, kai bylos šalis ar šalys, pasirinkdamos, kurios valstybės teismuose bus nagrinėjama byla, siekia iš tokio pasirinkimo naudos (tiek materialios, tiek nematerialios). Kartais forum shopping iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip paslėptas taikytinos teisės pasirinkimas (law shopping) siekiant išvengti imperatyvių tam tikros valstybės teisės normų taikymo. Minėta, kad tam tikrą interesą nagrinėti arba nenagrinėti tam tikras bylas gali turi ir valstybė arba jos teismai. Pavyzdžiui, teismai gali turėti daug vidaus bylų, todėl jie gali būti nesuinteresuoti dar nagrinėti ir bylas, turinčias užsienio (tarptautinį) elementą. Nagrinėti tokią bylą teismui gali būti nepatrauklu dėl daugelio priežasčių: tokiose bylose tenka taikyti užsienio teisę; į užsienio valstybę reikia siųsti teismo šaukimus ir kitokius dokumentus; įrodymus tenka gauti iš užsienio valstybės; teismo procese reikia vertėjo paslaugų ir t.t. Dėl minėtų priežasčių kyla du klausimai. Pirma, ar teismas, spręsdamas tarptautinės jurisdikcijos klausimus, turi tam tikrą diskrecijos teisę ir ar jis gali atsisakyti priimti pareiškimą ir nagrinėti bylą, jeigu ši labiau susijusi su kita užsienio valstybe? Antra, ar atsakovas gali panaudoti kaip procesinę teisinę gynybos priemonę teiginį, kad teismas neturėtų nagrinėti bylos, nes ji su šia valstybe nesusijusi, todėl turi būti nagrinėjama kitos valstybės teismuose. Šie du klausimai ir apibūdina specialios tarptautinio civilinio proceso doktrinos - forum non conveniens (netinkamo forumo, arba netinkamos jurisdikcijos) -esmę. Jos atsiradimą lėmė teismų praktikos įvairovė ir objektyvus įstatymų leidėjo nesugebėjimas nustatyti išsamių jurisdikcijos taisyklių, kurios galėtų būti sėkmingai taikomos visais gyvenimo atvejais. Kartais praktikoje gali kilti situacijų, kurių jurisdikcijos taisyklės apskritai nenumato arba kurių taikymas konkrečioje byloje lemtų negatyvius padarinius. Todėl manoma, kad teismams būtina suteikti tam tikrą diskrecijos teisę spręsti tarptautinės jurisdikcijos klausimus. Kita vertus, viena iš teismų nepriklausomumo garantijų yra tai, kad teismai patys sprendžia dėl savo kompetencijos. Ši teisė jiems turi būti suteikta ir sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimus. Forum non conveniens doktrinos reikšmė dvejopa. Pirma, ši doktrina, jeigu ji pripažįstama, suteikia diskrecijos teisę teismui ir leidžia jam atsisakyti nagrinėti bylą, neturinčią tam tikrų objektyvių ryšių su teismo vietos valstybe. Šitaip ši doktrina sumažina ieškovo (o tam tikrais atvejais ir šalių) galimybes laisvai pasirinkti ginčo sprendimo vietą ir užkertą kelią arba nesąžiningam, arba aiškiai neprotingam ieškovo pasirinkimui. Antra, ši doktrina leidžia atsakovui gintis nuo pareikšto ieškinio grynai procesiniais atsikirtimais - pareiškimu, kad ieškovas pasirinko netinkamą teismą, nes byla labiau susijusi su kita valstybe, todėl teismas turi atsisakyti nagrinėti bylą. Tai yra minėtos doktrinos privalumai. Tačiau ji turi ir trūkumų. Pirma, teismas savo diskrecijos teise gali piktnaudžiauti ir visiškai nepagrįstai atsisakyti nagrinėti jo kompetencijai priklausančią bylą. Antra, šią doktriną gali taikyti ne vienos, o kelių valstybių į kuriuos kreiptųsi ieškovas: kiekvienos valstybės teismas gali atsisakyti nagrinėti bylą, motyvuodamas, kad ji nepriklauso jo jurisdikcijai, ir šitaip ieškovui bus užkirstas kelias į teisminę gynybą. Trečia, šia procesine gynybos priemone gali piktnaudžiauti atsakovas, reikšdamas nepagrįstus prieštaravimus dėl bylos teisminio priklausymo ir šitaip vilkindamas jos nagrinėjimą.
4.
Lis pendens. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Civilinės bylos iškėlimo faktas sukelia labai svarbių procesinių teisinių padarinių - ieškovas netenka teisės pakartotinai pareikšti tapatų ieškinį. Šios normos reglamentuoja situaciją, kai byla neturi užsienio (tarptautinio) elemento. Tačiau ar jos taikytinos ir tarptautiniame civiliniame procese? Atsakymas į šį klausimą turėtų būti teigiamas, nes ieškovas, siekdamas, kad kuo greičiau būtų iškelta civilinė byla, gali kreiptis iš karto į kelių valstybių teismus. Be to, ieškovas, pareiškęs ieškinį vienos valstybės teisme, vėliau gali kreiptis su ieškiniu į kitos valstybės teismą. Taigi ir civiliniame procese būtinas mechanizmas, kuris užkirstų kelią ieškovui pareikšti tapatų ieškinį pakartotinai ir šitaip leistų išvengti dviejų ar net daugiau valstybių teismų sprendimų tuo pačiu klausimu, o šie gali būti ir visiškai skirtingi. Be to, vadovaujantis valstybių suverenios lygybės, abipusiškumo ir tarpusavio pagarbos principais, reikia gerbti ir pripažinti kitų
valstybių teismų jurisdikciją. Todėl jeigu byla jau iškelta užsienio valstybės teisme, tai kitos valstybės teismas, gerbdamas užsienio valstybės teismo jurisdikciją, turėtų pareikšti esąs nekompetentingas nagrinėti tokią bylą. Institutas, padedantis išvengti tarptautiniame procese lygia greta bylinėtis kelių valstybių teismuose ir leidžiantis atsisakyti teismui nagrinėti bylą, kai tokia pat byla yra iškelta užsienio valstybės teisme, vadinamas lis pendens {lis alibi pendens). Šis institutas pirmiausiai skirtas teismui spręsti jurisdikcijos klausimus. Aptariama doktrina taip pat leidžia išvengti situacijos, kai dėl to paties ginčo dviejų valstybių teismai priima visiškai priešingus sprendimus. Kartu lis pendens institutas taip pat yra atsakovo procesinė gynybos priemonė, leidžianti jam gintis nuo nesąžiningo ieškovo tais atvejais, kai šis nori iškelti atsakovui kelias bylas skirtingų valstybių teismuose. Būdama svarbi nustatyti teismo kompetenciją, lis pendens doktrina gali būti taikoma dviem atvejais. Pirma, teismas ją taiko savo iniciatyva, spręsdamas, ar yra kompetentingas nagrinėti bylą. Tačiau teismas savo iniciatyva lis pendens institutą taikys tik turėdamas kad tokia pati byla jau pradėta užsienio valstybės teisme. Todėl dažnesnė antra situacija, t. y. kai institutas taikomas atsakovo, kuris ginasi nuo jam pakartotinai reiškiamo tapataus ieškinio, prašymu. Teismas, taikydamas lis pendens, pirmiausiai turi įsitikinti, ar užsienio valstybės teisme iškelta byla nepriklauso išimtinei Lietuvos teismų jurisdikcijai. Todėl atsisakyti priimti pareiškimą ar palikti jį nenagrinėtą teismas gali tik kai užsienio valstybės teisme pradėta byla nepriklauso išimtinei Lietuvos teismų jurisdikcijai. Antra, lis pendens institutą teismas gali taikyti tik padaręs pagrįstą prielaida,, kad užsienio teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje, iškeltoje ir nagrinėjamoje užsienio valstybės teisme, bus pripažįstamas Lietuvoje. Jeigu aišku, kad užsienio valstybės teismo sprendimas nebus pripažįstamas ir vykdomas Lietuvoje, tai taikyti lis pendens reikštų atsisakyti vykdyti teisingumą. Lis pendens taip pat negalima taikyti, kai nėra aišku, ar teismo sprendimas užsienio valstybės teisme iškeltoje byloje apskritai bus priimtas, pavyzdžiui, iškėlus bylą užsienio valstybės teisme toje valstybėje prasidėjo karas. Taigi jeigu byla priklauso tiek užsienio valstybės teismo, tiek Lietuvos teismo jurisdikcijai ir yra duomenų, kad pagal tapatų ieškinį civilinė byla yra iškelta užsienio valstybės teisme, tai teismas, laikydamasis nurodytų lis pendens taikymo sąlygų, turi atsisakyti priimti pareiškimą. Jeigu tokia aplinkybė paaiškėja iškėlus civilinę bylą Lietuvos teisme, teismas pareiškimą turi palikti nenagrinėtą. 5.
Sutartinis teismingumas. Teismingumas, nesant šalių susitarimo Pagal Lietuvos Respublikos CPK 788 straipsnį, ūkinės komercinės paskirties veiklos subjektai gali raštu susitarti, kad ginčai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, jei tai neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numatoma priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei. Tarptautiniame civiliniame procese skiriami dviejų rūšių susitarimai dėl jurisdikcijos: prorogaciniai ir derogaciniai. Prorogacinis yra toks susitarimas dėl bylos teisminio priklausymo, kai šalys jame numato, kurios valstybės teismuose bus nagrinėjami jų ginčai, tačiau nenustato draudimo kreiptis į kitos valstybės teismus. Pavyzdžiui, šalys sutartyje numato, kad jų ginčai bus nagrinėjami Anglijos teismuose, tačiau nedraudžiama pareikšti ieškinio ir kitos valstybės teisme. Derogacinis yra toks susitarimas, kai šalys, susitardamos dėl ginčo nagrinėjimo vietos, numato, kad byla nepriklausys tam tikrų valstybių teismų kompetencijai, t. y. šalys atmeta kai kurių valstybių teismų jurisdikciją. Pavyzdžiui, šalys numato, kad ginčai bus nagrinėjami bet kurios iš šalių buveinės vietos valstybės teismuose, išskyrus Lietuvos teismus. Dažni mišrūs susitarimai dėl jurisdikcijos, t. y. turintys ir prorogacinių, ir derogacinių susitarimų požymių. Pavyzdžiui, šalys numato, kad bylą nagrinės tik Anglijos ir jokie kiti teismai, t. y. nustatomas išimtinis bylos teisminis priklausymas Anglijos teismams (prorogacija) ir kartu atmetama kitų valstybių teismų jurisdikcija (derogacija). Tačiau galimas ir prorogacinis susitarimas be derogacijos, ir derogacinis susitarimas be prorogacijos. Šalys taip pat gali numatyti vienos šalies teisę kreiptis į vienos valstybės teismus, o kitos šalies teisę - į kitos užsienio valstybės teismus. Nepažeisdamos lygiateisiškumo principo, šalys taip pat gali susitarti, kad teisė pasirinkti, į kurios valstybės teismą kreiptis, priklausys ieškovui. Šalys gali atmesti bet kurios valstybės teismų jurisdikciją ir sudarydamos arbitražinį susitarimą, t. y. numatydamos, kad jų ginčas bus nagrinėjamas ne teismine, o arbitražo tvarka, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže (CPK 23 str.). Kaip ir arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) atveju, susitarimas dėl bylos teisminio priklausymo laikytinas savarankišku procesinio pobūdžio susitarimu, todėl ir jam taikoma nepriklausomumo, arba atskirumo, doktrina (independence or separability). Tai reiškia, kad susitarimą dėl jurisdikcijos būtina analizuoti atskirai nuo pagrindinės sutarties, kurioje yra išlyga dėl bylos teisminio priklausymo. Todėl pagrindinės sutarties negalioj imas automatiškai nedaro susitarimo dėl jurisdikcijos negaliojančio. Šį principą yra pripažinęs ir Europos Teisingumo Teismas. Kadangi susitarimas dėl bylos teisminio priklausymo sprendžia tik procesinį klausimą, o procesiniai klausimai dažniausiai yra viešosios teisės reglamentavimo sritis (dėl šios priežasties 1980 m. Romos konvencija nereglamentuoja teisės, taikytinos susitarimams dėl bylos teisminio priklausymo), tai, ar šalių susitarimas apskritai yra galimas, teismas nustato pagal lex fori, t. y. savo valstybės teisę. Jeigu toks susitarimas, pagal lex fori, yra galimas, tai, ar jis galioja, nustatoma remiantis pagal CK 1.37 straipsnio kolizines normas nustatyta susitarimui taikytina teise. Svarstant šalių pasirinktą jurisdikciją, būtina išsiaiškinti, ką šalys turėjo omenyje — užsienio valstybės teismus ar neteismines institucijas. Analizuojant šalių susitarimą dėl ginčų nagrinėjimo, gali paaiškėti, kad šalys turėjo omenyje ne užsienio valstybės teismus, o arbitražą, t. y. šalių sudarytas susitarimas yra ne dėl jurisdikcijos, o arbitražinis.
Nustatęs, kad šalių susitarimas prieštarauja išimtinės jurisdikcijos taisyklėms, negali būti įvykdomas ar iš tikrųjų yra arbitražinis, teismas bylos teisminį priklausymą turi nustatyti pagal jau aptartas bendrąsias jurisdikcijos taisykles. 6.
Laikinosios apsaugos priemonės kompetencijai priklausančioje byloje turi teisę taikyti ieškinio užtikrinimo priemones, o šios yra labai įvairios. Jas galima skirstyti į dvi dalis. Pirma, asmeninio pobūdžio ieškinio užtikrinimo priemonės, t. y. orientuotos į asmenį, pavyzdžiui, draudimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus. Jeigu byla priklauso Lietuvos teismo kompetencijai, asmeninio pobūdžio ieškinio užtikrinimo priemones teismas gali taikyti, nors atsakovas ir neturi Lietuvoje gyvenamosios vietos ar buveinės. Tačiau šiuo atveju gali kilti tokios teismo nutarties pripažinimo atitinkamoje užsienio valstybėje problema. Antra, daiktinio pobūdžio ieškinio užtikrinimo priemonės, pavyzdžiui, turto areštas. Kadangi pritaikius daiktinio pobūdžio ieškinio užtikrinimo priemonę pasikeičia daikto teisinis statusas, o šis siejamas su daikto buvimo vietos valstybės teise (lex rei sitae), tai Lietuvos teismai turi galią taikyti ieškinio užtikrinimo priemones tik jeigu areštuojamas daiktas yra Lietuvos teritorijoje. Taigi, kai ieškinio užtikrinimas yra susijęs su turto, esančio užsienio valstybėje, areštu, Lietuvos teismas negali tokio turto areštuoti. Tokiu atveju teismas turi išaiškinti ieškovui jo teisę kreiptis į atitinkamos užsienio valstybės teismą su prašymu užtikrinti ieškinį arba prašyti suteikti teisinę pagalbą teismo pavedimo forma dvišalėje tarptautinėje teisinės pagalbos sutartyje nustatyta tvarka. Analogiškai turėtų būti sprendžiamas klausimas ir tais atvejais, kai užsienio valstybės teismas nagrinėja bylą, nepriklausančią Lietuvos teismo kompetencijai, ir ieškovas prašo užtikrinti ieškinį areštuojant Lietuvoje esantį atsakovo turtą. Tokiu atveju Lietuvos teismas turi teisę spręst: ieškinio užtikrinimo klausimą bendraisiais pagrindais. Užsienio valstybių teisė teismų jurisdikciją ieškinio užtikrinimo klausimais dažniausiai taip pat sieja su bylos teisminiu priklausymu. Pavyzdžiui, Anglijos teismai taiko ieškinio užtikrinimo priemones (pvz., Marėva injunction), jeigu turtas yra Anglijoje, o byla, pagal ieškinį, priklauso Anglijos teismų kompetencijai. Tačiau, pagal Briuselio konvencijos 24 straipsnį, valstybės, Konvencijos dalyvės, teismas gali taikyti ieškinio užtikrinimo priemones, nors byla priklausytų kitos valstybės, Konvencijos dalyvės, teismo jurisdikcijai. Kontroliniai klausimai:
1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17.
Kas yra teisminis priklausymas? Teismingumas? Ką reiškia, kad byla priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai? Ar tai automatiškai nulemia taikytiną teisę? Kur galima pareikšti ieškinį atsakovui, jei jis neturi ar nebeturi gyvenamosios vietos Lietuvoje? Kas turi teisę nagrinėti bylas dėl tarptautinio įvaikinimo? Koks teismas nagrinės bylą, jei ginčas kilo dėl Lietuvoje esančio nekilnojamojo turto? Kokios bylos teismingos Lietuvos teismams, kokios – išimtinai tik Lietuvos teismams, kokios bylos neteismingos Lietuvos teismams? Kokios yra Briuselis I reglamento (Tarybos Reglamento Nr. 44/2001) taikymo ribos? Kokios yra pagrindinės teismingumo taisyklės pagal Briuselis I? Kokių rūšių teismingumą nustato minėtas reglamentas? Ar įsigaliojus Tarybos Reglamentui Nr. 44/2001 nustojo galioti Lietuvos dvišalės sutartys (i) su ne ES narėm, (ii) su ES narėm? Teismingumas pagal Tarybos Reglamentą Nr. 2201/2003 (Briuselis II). Forum non conveniens. Ką reiškia ši doktrina? Kokia jos reikšmė? Lis pendens. Kam reikalingas šis institutas? Kada jis taikomas? Kada Lietuvos teismas gali/turi taikyt lis pendens (teisinis pagrindas, sąlygos)? Kuo turi įsitikinti? Kokie susitarimai dėl jurisdikcijos skiriami tarptautiniame civiliniame procese? Ar teismas turi jurisdikciją, jeigu ieškovas iškėlė bylą, o atsakovas atvyksta ir pateikia atsikirtimus, paaiškinimus ir t.t.? O jei atvyko tik ginčyti jurisdikcijos? Kokias ieškinio užtikrinimo priemones gali taikyti Lietuvos teismai? Kokie yra galimi variantai, siekiant gauti ieškinio užtikrinimo priemones kitose Europos Sąjungos valstybėse
IV seminaras. Procesinių veiksmų atlikimas užsienio valstybėje. 1.
Pranešimų ir šaukimų įteikimas užsienio valstybėje. Teismo dokumentų (pranešimų, šaukimų, sprendimų, nutarčių ir pan.) įteikimas yra procesinis veiksmas. Šį veiksmą teismas savo valstybėje atlieka civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu asmuo, kuriam reikia įteikti teismo dokumentą, t. y. adresatas, yra užsienio valstybėje, tai valstybės suvereniteto principas šio veiksmo teismui pačiam atlikti neleidžia. Tačiau aplinkybė, kad adresatas yra užsienio valstybėje, neatleidžia teismo nuo pareigos tinkamai įteikti asmeniui teismo dokumentus. Tokiu atveju teismas turi kreiptis į atitinkamą kompetentingą užsienio valstybės instituciją ir prašyti suteikti teisinę pagalbą, t. y. įteikti teismo dokumentą. Teismo pranešimų, šaukimų ir kitokių dokumentų įteikimas užsienio valstybėje esantiems asmenims yra sudedamoji tarptautinės teismines pagalbos dalis. Tarptautinė teisminė pagalba - tai procesinio veiksmo (akto) atlikimas (dokumentų įteikimas, įrodymų rinkimas, sprendimų pripažinimas ir pan.) kitos valstybės teismo prašymu. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Rusijos sutarties 3 straipsnyje nurodyta, kad sąvoka „teisinė pagalba“ civilinėse bylose apima „Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymuose numatytų procesinių veiksmų atlikimą, kaip antai: šalių, liudytojų, ekspertų apklausą, ekspertizių, teisminės apžiūros atlikimą, daiktinių įrodymų perdavimą, teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, dokumentų įteikimą ir persiuntimą“. Tos pačios sutarties 12-13 straipsniuose sakoma, kad į teisinę pagalbą įeina ir informacijos apie įstatymus ir jų taikymo praktiką teikimas, taip pat informacijos apie asmenų, esančių susitariančiųjų šalių teritorijoje, adresus teikimas, o alimentų bylose - ir informacijos apie atsakovo darbo vietą ir uždarbio dydį teikimas. Ši teisminės pagalbos sritis reguliuojama gana detaliai, nes tinkamai įteikti teismo pranešimą, šaukimą ar kitokį dokumentą svarbu dėl kelių priežasčių. Pirma, padaryti tai deramai svarbu tinkamo, sąžiningo teismo proceso principo požiūriu. Tinkamo, sąžiningo teismo proceso principas pripažįstamas daugelio pasaulio valstybių teisėje kaip vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų. Teismo procesas gali būti pripažintas tinkamu, sąžiningu tik jeigu asmuo buvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ir jam buvo tinkamai įteikti kiti teismo dokumentai. Antra, tinkamai įteikti teismo dokumentus asmeniui svarbu teismo proceso dalyvių teisių požiūriu. Teismo proceso dalyviai gali tinkamai įgyvendinti savo procesines teises tik jeigu jiems tinkamai įteikti visi teismo dokumentai, būtini atlikti reikiamus proceso veiksmus. Trečia, tiek vidaus, tiek tarptautinė teisė numato, kad užsienio teismo sprendimas gali būti nepripažįstamas ir nevykdomas, jeigu atsakovui nebuvo tinkamai pranešta bylos nagrinėjimo vieta ir laikas (pvz., Lietuvos ir Rusijos sutarties 56 str. 1 p.). Teismo pranešimų, šaukimo, kitų teismo dokumentų įteikimo tvarką reglamentuoja tiek vidaus, tiek teisė. Svarbiausias šios srities tarptautinės teisės šaltinis yra 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m. gegužės 9 dieną. Ši konvencija taikoma, jeigu, nagrinėjant civilinę bylą, asmuo, kuriam reikia įteikti teismo pranešimą, šaukimą ar kitą dokumentą (pvz., ieškinio pareiškimo kopiją, teismo sprendimo, nutarties nuorašą ir pan.), yra valstybėje, šios konvencijos dalyvėje, ir yra žinomas jo adresas. Jeigu nežinomas asmens, kuriam reikia įteikti dokumentą, adresas, Konvencija netaikoma (Konvencijos 1 str.). Konvencija nustato tokius teismo pranešimų, šaukimų ir kitokių dokumentų įteikimo užsienio valstybėje būdus: a) per užsienio valstybės Centrinę įstaigą (Konvencijos 2-7 str.); b) per savo valstybės diplomatines ar konsulines įstaigas, esančias užsienio valstybėje (Konvencijos 8-9 str.); c) tiesiogiai siunčiant dokumentus adresatui, esančiam užsienio valstybėje (Konvencijos 10 str. „a“ p.); d) teismo pareigūnams, pareigūnams ar kitiems kompetentingiems Valstybės, kurioje dokumentai buvo parengti, asmenims tiesiogiai įteikiant dokumentus per paskirties Valstybės teismo pareigūnus, pareigūnus ar kitus kompetentingus asmenis (Konvencijos 10 str. „b“ p.); e) suinteresuotiems byla asmenims (pvz., bylos šalims, jų advokatams) tiesiogiai įteikiant dokumentus per paskirties Valstybės teismo pareigūnus, pareigūnus arba kitus kompetentingus asmenis (Konvencijos 10 str. „c“ p.); f) kitokiais būdais, kuriuos nustato tarpusavio sutartimi susitariančiosios valstybės (Konvencijos 11 str.). Konvencija, numatydama įvairius dokumentų įteikimo būdus, yra liberali, o tai leidžia šį proceso veiksmą atlikti kuo operatyviau. Deja, Konvencija leidžia susitariančiosioms valstybėms daryti išlygas ir kai kurių įteikimo būdų nepripažinti, todėl mažėja Konvencijos veiksmingumas. Tenka tik apgailestauti, kad Lietuva pasinaudojo išlygos teise ir numatė, jog: a) Lietuva nepripažįsta dokumento įteikimo per diplomatines ir konsulines įstaigas (Konvencijos 8 str.), išskyrus atvejus, kai dokumentai įteikiami Lietuvos asmeniui (piliečiui), esančiam toje užsienio valstybėje; b) Lietuva nepripažįsta Konvencijos 10 straipsnyje numatytų įteikimo būdų. Taigi bene vienintelis dokumentų įteikimo būdas, kuriuo gali naudotis Lietuvos teismai, pagal šią konvenciją, yra jų įteikimas per Centrinę įstaigą. Šis būdas taikomas taip: teismas, užpildęs Konvencijos priede numatytą prašymą dėl dokumentų įteikimo ir pridėjęs įteiktinus dokumentus, siunčia juos savo valstybės Centrinei (Centrinė įstaiga, per kurią siunčiami prašymai įteikti teismo dokumentus užsienio valstybėse ir kuri priima kitų valstybių teismų prašymus įteikti teismo dokumentus Lietuvoje esantiems asmenims, yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija), ir ši persiunčia prašymą ir įteiktinus dokumentus užsienio valstybės Centrinei įstaigai. Teismas gali prašymą ir dokumentus siųsti ir tiesiogiai užsienio valstybės Centrinei įstaigai (Konvencijos 3 str.). Prašymas ir įteiktini dokumentai pateikiami dviem egzemplioriais. Prašymas turi būti surašytas anglų arba
prancūzų kalba, arba valstybės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba (Konvencijos 7 str.). Valstybės, į kurią kreipiamasi su prašymu, Centrinė įstaiga taip pat gali reikalauti, kad dokumentai, kuriuos prašoma įteikti, būtų parengti valstybės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba būtų pateiktas jų atitinkamas vertimas (Konvencijos 5 str. 3 d.). Įteikiamų pagal šią konvenciją dokumentų legalizuoti nereikia (Konvencijos 3 str.). Valstybės, į kurią kreipiamasi, Centrinė įstaiga, mananti, kad prašymas neatitinka šios konvencijos reikalavimų, nedelsdama turi informuoti pareiškėją ir nurodyti, kokių Konvencijos reikalavimų prašymas neatitinka ir kodėl negalima jo įvykdyti (Konvencijos 4 str.). Visi sunkumai, kurie kyla perduodant teismo dokumentus įteikti, sprendžiami diplomatiniais kanalais (Konvencijos 14 str.). Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies „b“ punkte numatyta, kad pareiškėjo prašymu teismo pranešimai, šaukimai ar kitokie dokumentai asmeniui gali būti įteikiami tam tikru būdu, kurio prašo pareiškėjas, jeigu toks įteikimo būdas neprieštarauja valstybės, į kurią kreipiamasi, teisei. Konvencijos 5 straipsnio antrojoje dalyje visuotinai priimtinu įteikimo būdu pripažįstamas dokumentų įteikimas pristatant asmeniškai adresatui. Kita vertus, prašymas taikyti specialią įteikimo procedūrą gali būti patenkintas tik jeigu neprieštarauja įteikiančios valstybės teisei ar jos viešajai tvarkai, taip pat ši speciali įteikimo procedūra neturėtų būti pernelyg brangi ar techniškai neįmanoma (Konvencijos 13 str.). Įteikus pagal Konvencijos 5 straipsnį dokumentą adresatui, surašomas Konvencijos priede numatytos formos liudijimas, kuriame nurodomas dokumento įteikimo faktas, įteikimo laikas, vieta ir būdas. Jeigu dokumentas nebuvo įteiktas, liudijime nurodomos priežastys, dėl kurių tai nebuvo padaryta (Konvencijos 6 str.). Jeigu teismas šios konvencijos nustatyta tvarka nusiuntė užsienyje esančiam asmeniui pranešimą apie teismo posėdį ar šaukimą į jį o atsakovas į teismo posėdį neatvyksta, pagal Konvencijos 15 straipsnio pirmąją dalį, teismas negali priimti toje byloje, iki nustatoma, kad: a) dokumentas buvo įteiktas valstybės, į kurią kreiptasi, vidaus teisės nustatytu būdu, skirtu įteikti dokumentus civilinėse bylose šalies viduje asmenims, esantiems jos teritorijoje; arba b) dokumentas iš tikrųjų buvo pristatytas atsakovui arba į jo gyvenamąją vietą kitu šioje konvencijoje numatytu būdu ir abiem atvejais dokumentai buvo įteikti pakankamai anksti, kad atsakovas galėtų gintis. Lietuvos Respublika, ratifikuodama šią konvenciją, pareiškė, kad Lietuvos teismai gali priimti sprendimus net ir negavę jokio dokumentų įteikimo arba pristatymo liudijimo, jeigu yra įvykdytos visos tokios sąlygos (taigi Konvencijos 15 str. 1 d. Lietuvoje netaikoma): a) dokumentas buvo įteiktas vienu iš būdų, numatytų šioje konvencijoje (tačiau reikia turėti omenyje, kad Lietuva įteikimo būdų, numatytų Konvencijos 8 ir 10 straipsniuose, nepripažįsta, todėl faktiškai lieka vienintelis įteikimo būdas - per Centrinę įstaigą); b) nuo dokumentų perdavimo dienos praėjo ne trumpesnis kaip šešių mėnesių laikotarpis ir jį teisėjas konkrečioje byloje laiko pakankamu; c) nebuvo gauta jokio liudijimo, nors buvo dedamos visos reikiamos pastangos jį gauti iš valstybės, į kurią buvo kreiptasi, kompetentingų institucijų. Tačiau Konvencijos 15 straipsnio trečiojoje dalyje teismui leidžiama taikyti laikinąsias (apsaugos) priemones (pvz., užtikrinti ieškinį), nors šios sąlygos nėra įvykdytos. Konvencijos 16 straipsnyje specialiai aptariami atvejai, kai pranešimas apie teismo posėdį ar šaukimas į jį atsakovui siųstas šios konvencijos nustatyta tvarka, tačiau yra priimamas atsakovui, nedalyvavusiam teismo posėdyje, nepalankus sprendimas, o atsakovas praleidžia sprendimo apskundimo terminą. Tokiu atveju teismas praleistą teismo sprendimo apskundimo terminą gali atnaujinti, jeigu yra įvykdytos tokios sąlygos: a) atsakovas ne dėl savo kaltės pakankamai anksti nesužinojo apie dokumentą, kad pasirengtų gynybai, arba apie teismo sprendimą, kad suspėtų jį apskųsti; ir b) atsakovas pateikė prima facie gynybos argumentų nagrinėti bylą iš esmės. Be abejo, atsakovas, sužinojęs priėmus teismo sprendimą, prašymą atnaujinti praleistą teismo sprendimo apskundimo terminą turi pateikti per protingą terminą (Konvencijos 16 str. 2 d.). Lietuva, ratifikuodama Konvenciją, pareiškė, kad jos teismai netenkins prašymo atnaujinti praleistą teismo sprendimo apskundimo terminą, jeigu toks prašymas bus pateiktas vėliau nei per vienus metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tačiau reikia turėti omenyje, kad Konvencijos 16 straipsnis netaikomas bylose dėl asmenų statuso ar veiksnumo (Konvencijos 16 str. 4 d.). Teismo pranešimų, šaukimų ir kitokių dokumentų įteikimo tvarką ruošiamasi vienodinti ir Europos Sąjungoje. 1997 metais parengta Europos Sąjungos konvencija dėl teismo ir ne teismo dokumentų įteikimo civilinėse ir komercinėse bylose, tačiau ji neįsigaliojo, nes vėliau šį klausimą nuspręsta reglamentuoti Europos Sąjungos antriniais teisės aktais ir 1999 m. buvo parengtas Europos Sąjungos direktyvos, reglamentuojančios teismo ir neteisminių dokumentų įteikimą civilinėse ir komercinėse bylose, projektas. Jeigu teismo pranešimą, šaukimą ar kitokį dokumentą reikia įteikti asmeniui, esančiam valstybėje, su kuria Lietuva yra pasirašiusi dvišalę tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, tai taikomos šios sutarties nustatytos taisyklės. Praktiškai visose dvišalėse sutartyse yra numatyta pranešimų ir šaukimų įteikimo tvarka per Centrinę įstaigą (tokia Centrinė įstaiga yra Teisingumo ministerija). Dvišalės sutartys taip pat numato, kad savo valstybių piliečiams, esantiems užsienyje, teismo dokumentai gali būti įteikiami ir per diplomatines bei konsulines įstaigas. Taigi net dvišalės tarptautinės teisinės pagalbos sutartys nenumato galimybės siųsti teismo pranešimus, šaukimus ar kitokius dokumentus tiesiogiai užsienyje esantiems asmenims. Tik Lietuvos ir Lenkijos sutarties 3 straipsnyje sakoma, kad susitariančiųjų šalių Centrinės įstaigos gali susitarti, jog abiejų valstybių teismai susižino tiesiogiai, t. y. ne per Centrines įstaigas.
Kreipiantis teisinės pagalbos į užsienio valstybę, su kuria sudaryta dvišalė tarptautinė teisinės pagalbos sutartis, surašomas sutartyje numatyto turinio prašymas arba pavedimas suteikti teisinę pagalbą ir patvirtinamas pavedimą surašiusios institucijos pareigūno parašu ir herbiniu antspaudu. Pavedimas surašomas prašymą pateikiančios susitariančiosios šalies valstybine kalba ir pridedamas vertimas į susitariančiosios šalies, kuriai pateiktas prašymas, valstybinę kalbą. Pažymėtina, kad beveik visos Lietuvos dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos numato, kad šaukime, kurį prašoma įteikti užsienyje esančiam asmeniui atvykti į teismą, negali būti numatyta sankcija už kviečiamo asmens neatvykimą, o atvykusiam į teismo posėdį iš užsienio valstybės asmeniui negali būti taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, išskyrus pačiose sutartyse numatytas išimtis (pvz., Lietuvos ir Lenkijos sutarties 8 str.). Tačiau vienose dvišalėse tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse (pvz., sutartyje su Lenkija) šios nuostatos taikomos tik liudytojams ir ekspertams, o kitose (pvz., sutartyje su Latvija ir Estija) - visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Dvišalės tarptautinės pagalbos sutartys taip pat numato iš užsienio valstybės iškviestų į teismo posėdį liudytojų ir ekspertų teisę į turėtų kelionės, gyvenimo ir kitokių išlaidų atlyginimą. Šias išlaidas atlygina valstybė, kurios teismas iškvietė asmenį į teismo posėdį (pvz., Lietuvos, Estijos ir Latvijos sutarties 12 str. 5 d.). Dėl teismo dokumentų įteikimo fakto prašymą ar pavedimą įvykdžiusi institucija surašo patvirtinimą, kuriame nurodoma dokumentų įteikimo data, vieta ir būdas, yra gavėjo ir įteikėjo parašai. Šis patvirtinimas siunčiamas užsienio valstybės institucijai, pateikusiai prašymą ar pavedimą. Skirtingai nei 1965 m. Hagos konvencija, numatanti, kad ji netaikoma, jeigu nežinomas asmens, kuriam reikia įteikti teismo dokumentus, adresas, dauguma dvišalių tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių numato galimybę teikti teisinę pagalbą ir jeigu asmens, kuriam reikia įteikti teismo dokumentus, adresas nežinomas. Tokiu atveju valstybės, į kurią buvo kreiptasi su prašymu ar pavedimu suteikti teisinę pagalbą, įstaiga, vykdanti prašymą, vadovaudamasi savo valstybės įstatymais, imasi priemonių nustatyti tikslų adresato adresą (Lietuvos, Estijos ir Latvijos sutarties 9 str., Lietuvos ir Lenkijos sutarties 7 str. ir kt.). Teisinė pagalba pagal dvišales tarptautines sutartis paprastai teikiama nemokamai. Todėl visos išlaidos, kurios tenka vykdant užsienio teismų prašymus ar pavedimus, tenka tai valstybei, kurios teritorijoje jos atsiranda. Vienos valstybės institucija, įvykdžiusi prašymą ar pavedimą suteikti teisinę pagalbą, praneša kitos valstybės institucijai, pateikusiai prašymą ar pavedimą, apie jo įvykdymo išlaidas. Jeigu teismas, pateikęs prašymą, ar pavedimą suteikti teisinę pagalbą, šias teisinės pagalbos teikimo išlaidas išieško iš asmens, privalančio jas atlyginti (pvz., atsakovo), tai išieškotos sumos atitenka jas išieškojusio teismo valstybei (pvz., Lietuvos ir Lenkijos sutarties 11 str.). Kai teismo pranešimus, šaukimus ar kitokius dokumentus reikia įteikti valstybėje, kuri su Lietuva yra sudariusi dvišalę tarptautinę teisinės pagalbos sutartį ir kartu yra 1965 m. Hagos konvencijos dalyvė, taikomos dvišalės tarptautinės sutarties nuostatos, nes Hagos konvencijos 20 straipsnyje susitariančiosioms valstybėms leidžiama tarpusavio susitarimais nustatyti ir kitokias taisykles. 2.
įrodymų rinkimas užsienio valstybėje Sudedamoji teisinės pagalbos dalis yra įrodymų, esančių užsienio valstybėje, rinkimas. Jie renkami (liudytojai apklausiami, daiktiniai, rašytiniai įrodymai surandami, paimami ir persiunčiami ar ištiriami buvime vietoje ir t.t.) tarptautinių dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos ir santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose nustatyta tvarka. Dauguma tokių sutarčių numato, kad teismo pavedimai dėl įrodymų rinkimo vykdomi pagal pavedimą vykdančio teismo valstybės proceso teisę, išskyrus atvejus, kai prašoma taikyti pavedimą pateikiančios susitariančiosios valstybės proceso teisės normas, o šios normos neprieštarauja pavedimą vykdančio teismo vietos valstybės proceso teisei. Kai kuriais atvejais tam tikrus proceso veiksmus, susijusius su įrodymų rinkimu, gali atlikti ir diplomatinės bei konsulinės įstaigos. Pavyzdžiui, jos gali apklausti savo valstybės piliečius, esančius užsienyje. Tačiau tokiu atveju draudžiama taikyti priverčiamąsias priemones, pavyzdžiui, liudytojo negalima atvesdinti į ambasadą ar konsulatą (pvz., Lietuvos, Estijos ir Latvijos sutarties 11 str.). Konvencija reglamentuoja teisinės pagalbos teikimą, kai tai susiję su įrodymų paėmimu ar kitokių proceso veiksmų atlikimu, išskyrus teismo dokumentų įteikimą ar sprendimų pripažinimą, vykdymą ir laikinųjų ar apsaugos priemonių taikymą (Konvencijos 1 str.). Konvencija numato kelis įrodymų rinkimo užsienio valstybėje būdus, kurie gali būti taikomi atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos padarytas išlygas: a) įrodymų rinkimas siunčiant Konvencijos numatytą atitinkamą prašymą suteikti teisinę pagalbą užsienio valstybės Centrinei įstaigai (pa gal Konvencijos 2-14 str., Lietuvoje tai yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija); b) įrodymų rinkimas užsienio valstybėje per savo valstybės diplomatines ir konsulines įstaigas (t. y. kai įrodymus renka užsienyje reziduojantys diplomatiniai ir konsuliniai pareigūnai (Konvencijos 15-16 str.); c) įrodymų rinkimas per specialų įgaliotinį (Konvencijos 17 str.) Kai prašoma surinkti užsienio valstybėje esančius įrodymus per Centrinę įstaigą, turi būti surašomas Konvencijos 3 straipsnyje numatyto turinio teisinės pagalbos prašymas ir siunčiamas užsienio valstybės Centrinei įstaigai. Konvencija panaikina bet kokius legalizavimo ar kitokius panašius šios srities formalumus. Pagal Konvencijos 3 straipsnį, teisinės pagalbos prašyme turi būti nurodyta: a) įstaiga (teismas), kuri prašo jį įvykdyti, ir įstaiga, kurios prašoma jį įvykdyti, jeigu ji žinoma prašymą teikiančiam teismui; b) proceso šalių ir šalių atstovų, jeigu jie yra, vardai, pavardės ir adresai; c) bylos, kurioje prašoma įrodymų, pobūdis, pateikiant visą su ja susijusią reikiamą informaciją; d) prašomi paimti įrodymai ar kitas proceso veiksmas, kuris turi būti atliktas.
a) b) c) d) e) f) g)
h)
i)
j) k) l) m) n)
Atsižvelgiant į prašymo esmę, jame atitinkamais atvejai taip pat turi būti nurodoma: asmenų, kurie turi būti apklausti, vardai, pavardės ir adresai; b) klausimai, būtini pateikti apklausiamiems asmenims, arba dalykas, dėl kurio jie turi būti apklausti; c) dokumentai arba kitas nekilnojamasis ar kilnojamasis daiktas, kuris turi būti apžiūrėtas; d) kiekvienas reikalavimas, kad parodymai turi būti duoti prisiekus ai turi būti patvirtinti ir kad turi būti naudojama bet kokia speciali forma e) bet kuris konkretus būdas arba tvarka, kurios turi būti laikomas pagal Konvencijos 19 straipsnį; f) informacija, susijusi su atitinkamų asmenų privilegijomis pateikti ar duoti įrodymus pagal prašymą pateikiančio teismo vietos valstybės vidaus teisę (Konvencijos 11 str.). Teisinės pagalbos prašymas surašomas užsienio valstybės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba pridedamas jo vertimas į tą kalbą (vertimo teisingumą turi patvirtinti diplomatas arba konsulinis pareigūnas, arba prisiekęs vertėjas, arba bet kuris kitas tose valstybėse tai atlikti įgaliotas asmuo, pvz., notaras) ar jis surašomas anglų arba prancūzų kalba (Konvencijos 4 str.). Prašančios suteikti teisinę pagalbą institucijos pageidavimu jai yra pranešama proceso veiksmų atlikimo laikas ir vieta, kad juos atliekant galėtų dalyvauti suinteresuotos šalys ir, jei yra, jų atstovai. Prašymą pateikusios institucijos prašymu ši informacija gali būti siunčiama tiesiogiai šalims arba jų atstovams (Konvencijos 7 str.). Pagal Konvencijos 8 straipsnį, susitariančioji valstybė gali pareikšti, kad, vykdant teisinės pagalbos prašymą, gali dalyvauti kitos susitariančiosios valstybės teismo, kuris pateikė prašymą, atstovas. Vykdant užsienio valstybės teismo prašymą Lietuvoje, prašymą pateikusio užsienio valstybės teismo atstovas gali dalyvauti jį vykdant tik esant išankstiniam raštiškam Lietuvos Respublikos teisingumo ministro leidimui. Konvencijos 9 straipsnyje nurodyta, kad teisinės pagalbos prašymas vykdomas nedelsiant. Jis vykdomas remiantis vykdančio teismo vidaus teise, t. y. užsienio valstybių teismų prašymai surinkti įrodymus Lietuvoje vykdomi pagal Lietuvos Respublikos CPK taisykles. Tačiau užsienio valstybės teismo prašymu įrodymai gali būti surinkti tam tikru būdu ar tvarka, išskyrus atvejus, kai tai nesuderinama su prašymą vykdančio teismo valstybės vidaus teise arba to neįmanoma atlikti dėl jos vidaus praktikos ir tvarkos arba praktinių sunkumų. Teismas, vykdydamas užsienio valstybės teismo prašymą surinkti įrodymus, turi teisę taikyti atitinkamas prievartos priemones tais atvejais ir tik tiek, kiek tai numatyta teismo vietos valstybės vidaus teisėje. Konvencijos 11 straipsnyje sakoma, kad, vykdant teisinės pagalbos prašymus, atitinkami asmenys turi teisę atsisakyti pateikti įrodymus tiek, kiek jie naudojasi privilegija arba vykdo pareigą atsisakyti pateikti įrodymus: a) pagal prašymą vykdančios valstybės teisę; arba b) pagal prašymą pateikusios valstybės teisę, kai privilegija arba pareiga yra nurodyta prašyme arba kai prašymą pateikusi įstaiga kitokiu būdu patvirtino prašymą gavusiai įstaigai esant tokias privilegijas ar pareigas. Įvykdžiusi užsienio valstybės teismo prašymą suteikti teisinę pagalbą, prašymą gavusi įstaiga nusiunčia prašymą pateikusiai įstaigai dokumentą apie prašymo įvykdymą ir perduoda visus surinktus įrodymus. Jeigu prašymas nėra visiškai įvykdomas ar įvykdomas tik iš dalies, prašymą pateikusi įstaiga nedelsiant apie tai informuojama nurodant neįvykdymo priežastis (Konvencijos 13 str.).
3.
Užsienio valstybėje išduotų dokumentų pateikimas teismui.
1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9.
Kontroliniai klausimai: Kokia yra tinkamo teismo dokumento įteikimo reikšmė? Kokie yra teismo dokumentų įteikimo būdai ir tvarka pagal Reglamentą 1393/2007? Kokius įteikimo būdus ir tvarką numato 1965 m. Hagos Konvencija? Valstybės garantuojama teisinė pagalba: sąvoka, rūšys, taikytini teisės aktai, procedūra. Kokia teisė taikytina vykdant pavedimus surinkti įrodymus ir kokie jų vykdymo atsisakymo pagrindai? Kokie yra įrodymų rinkimo būdai ir tvarka pagal Reglamentą Nr. 1206/2001? Kokius įrodymų rinkimo būdus ir tvarką numato atitinkama 1970 m. Konvencija? Kuriuo metu ir kaip sprendžiamas užsienio teisės turinio nustatymo klausimas? Apibūdinkite užsienyje išduotų dokumentų legalizavimo tvarką ir reikšmę. V Seminaras. Kolizinės normos, jų taikymo problemos (preliminarūs klausimai)
1.
Kolizinės normos samprata, struktūra, rūšys. Situacija, kai susiduria kelių šalių teisės sistemos, taikytini įstatymai, vadinama įstatymų kolizija (lot. collisio – susidūrimas). Įstatymų kolizijos atsiradimą visada lemia bent du dalykai:
Pirma, to paties santykio skirtingas teisinis reguliavimas (pavyzdžiui, musulmoniškose valstybėse poligaminės santuokos leidžiamos, Lietuvos Respublikoje leidžiamos tik monogamiškos santuokos); Antra, tą patį teisinį santykį dviejų valstybių teisės sistemos vertina skirtingai (pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos teisę, nesant įstatyminių įpėdinių, asmeniui mirus likusį turtą paveldi valstybė, pagal Anglijos teisę, tokia padėtis laikoma ne paveldėjimo santykiais, o bešeimininkio turto atsiradimu). Išspręsti įstatymų kolizijos problemą ir atsakyti, kokios valstybės teisė (įstatymai) bus taikomi, padeda kolizinės normos. Kolizinės normos – vidaus bei tarptautinės teisėje įtvirtintos taisyklės, kurios atsako į klausimą, kokios valstybės teisinė sistema turi būti taikoma santykiuose su užsienio elementu. Kolizinės normoms yra būdingi šie požymiai: Pirma, kolizinės normos tiesiogiai nereguliuoja teisinio santykio, jos nenustato teisinio santykio šalių teisių ir pareigų. Kolizinių normų pagalba tik galima nustatyti kokios šalies materialinės teisės normos bus taikomos. Antra, kolizinės normos paprastai suformuluotos aiškiai ir konkrečiai, dažniausiai jas lengva taikyti. Pavyzdžiui, LR CK 1.23 straipsnyje įtvirtinta kolizinė norma nustato, jog valstybės ir jos institucijų, savivaldybių ir jų institucijų civilinis teisnumas nustatomas pagal atitinkamos valstybės teisę, tai yra labai aiškiai, konkrečiai įtvirtinta, jog valstybės civilinis veiksnumas nustatomas pagal tos valstybės vidaus teisę; Trečia, kolizinės normoms būdingas privatinis pobūdis, tai yra nors kolizinės normos tiesiogiai civilinių santykių nereguliuoja, tačiau jos nukreipia į valstybės civilines / privatinės teisės normas, reguliuojančias privatinio pobūdžio santykius (šeimos, darbo, sutarčių, žalos atlyginimo ir pan.); Ketvirta, kolizinės normoms būdingas tarptautinis pobūdis, tai yra kol privatiniuose santykiuose nėra užsienio elemento, kolizija nekyla, neatsiranda poreikio taikyti kolizinės normos; Penkta, dažnai kolizinės normoms būdingas dvilypumas, tai yra kartais tam pačiam santykiui tinkamai išspręsti gali tekti taikyti dviejų valstybių teisę (tuokiantis skirtingų valstybių piliečiams jų galėjimą tuoktis gali tekti nustatyti pagal kiekvieno iš sutuoktinių nacionalinę teisę) arba galimi atvejai, kai kolizinės norma įtvirtina alternatyvą ir šalys ar teismas, taikantis teisę, turi pasirinkti, kurios valstybės teisę taikys. Pavyzdžiui, LR CK 1.31. straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kolizinė norma nustato, jog vaiko kilmė nustatoma arba pagal valstybės, kurios piliečiu tapo vaikas gimdamas, arba pagal valstybės, pripažįstamos kaip vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta jo gimimo momentu, arba pagal vieno iš vaiko tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos ar valstybės, kurios piliečiu jis buvo vaiko gimimo momentu teisę, atsižvelgiant į tai, kurio iš šių valstybių teisė yra palankesnė vaikui. Teisės doktrinoje teigiama, jog teisės normą sudaro trys struktūriniai elementai: hipotezė, dispozicija ir sankcija. Kolizinės normos yra specifinės teisės normos, kurių struktūra taip pat yra specifinė. Kolizinė normą sudaro apimtis ir ryšys (kitaip dar vadinama nuoroda): Kolizinės normos apimtis – tai kolizinės normos struktūros elementas, nusakantis materialųjį santykį, kuriam ta norma taikoma. Paprastai kolizinės normos apimtis nusakoma nurodant civilinių santykių visumą ar visą civilinės teisės institutą. Kolizinės normos apimtis dažniausiai nurodoma straipsnio pavadinime ar straipsnio pradžioje Kolizinės normos ryšys – tai nuoroda į taikytiną teisę, tai yra nurodoma, kurios valstybės teisę būtina taikyti atitinkamam santykiui. Šiuo struktūriniu elementu teisinis santykis ar jo subjektas, objektas susiejamas su konkrečia „kompetentinga“ teisės sistema. Pavyzdžiui, LR CK 1.46 straipsnyje įtvirtinta kolizinė norma „reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikoma valstybės, kurios rinkoje atsirado nesąžiningos konkurencijos neigiamos pasekmės, teisė“. Šios normos struktūrinė dalis apimtis bus – reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą; ryšys – taikoma tos valstybės, kurios rinkoje atsirado nesąžiningos konkurencijos neigiamos pasekmės, teisė. Kolizinės normos, kaip ir bet kokios kitos teisės normos, gali būti skirstomos į tam tikras rūšis, grupes. Pagal teisės sistemų pasirinkimo skaičių kolizinės normos skirstomos į vienašales, dvišales ir mišrias. Vienašalės kolizinės normos kalba tik apie vienos teisės sistemos, paprastai nacionalinės teisės, taikymą. Jos nurodo, kad visais atvejais taikoma tik vidaus teisė. Pavyzdžiui, LR CK 1.16 straipsnio ketvirtoje dalyje įtvirtinta, jog užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, pripažįstami neveiksniais ar ribotai veiksniais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Dvišalės kolizinės normos nurodo dviejų ar daugiau valstybių teisės taikymo galimybę. Jos numato pasirinkimo galimybę, tačiau konkrečios valstybės, kurios teisę reikia taikyti, paprastai nenurodo. Pavyzdžiui, LR CK 1.62 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta, jog paveldėjimo santykiams taikoma valstybės, kurios teritorijoje buvo palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta jo mirties momentu teisė (palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta mirties momentu galėjo būti tiek Lietuvos, tiek Lenkijos teisė). Mišrios kolizinės normos nurodo, kad taikoma vidaus (nacionalinė) teisė, tačiau kartu numato atvejus, kai galima taikyti užsienio teisę. Užsienio teisę šiuo atveju galima taikyti tik tam tikrais atvejais. Pavyzdžiui, LR CK 1.25 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta, jog santuokinį veiksnumą nustato Lietuvos Respublikos teisė. Tačiau to paties straipsnio trečiojoje dalyje nurodoma, jog užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, santuokinis veiksnumas nustatomas pagal abiejų norinčių tuoktis asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, jeigu sudaryta santuoka bus pripažįstama bent vieno norinčiojo tuoktis nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje. Pagal tai, į kurios valstybės – savo ar užsienio, teisės sistemą yra nuoroda, kolizinės normos skirstomos į ribojamąsias, nurodomąsias ir mišrias.
Ribojamoji kolizinė norma nustato vidaus (nacionalinės) teisės taikymo ribas ir kartu riboja užsienio teisės taikymą. Visos vienašalės kolizinės normos yra ribojamosios. Nurodomoji kolizinė norma nustato užsienio teisės taikymo ribas, tai yra nurodo kitos valstybės teisės sistemą. Visos dvišalės (daugiašalės) kolizinės normos yra nurodomosios. Mišri kolizinė norma ir numato vidaus (nacionalinės) teisės taikymo galimybę ir nurodo atitinkamos užsienio valstybės teisę. Pagal kolizijos sprendimo taisyklės formulavimo pobūdį kolizinės normos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendroji kolizinė norma įtvirtina pagrindinę kolizijos sprendimo taisyklę. Pavyzdžiui, LR CK 1.24 straipsnio pirmoji dalis – susitarimą tuoktis ir jo teisines pasekmes nustato susitarimo šalių nuolatinės gyvenamosios vietos teisė. Specialioji kolizinė norma nustato bendrosios taisyklės išimtį. Pavyzdžiui, LR CK 1.24 straipsnio antroji dalis – jeigu susitarimo tuoktis šalių nuolatinės gyvenamosios vietos yra skirtingose valstybėse, tai susitarimą tuoktis nustato susitarimo sudarymo vietos valstybės teisė. Pagal įtvirtintų taisyklių privalomumą kolizinės normos skirstomos į imperatyvias, dispozityvias ir alternatyvias. Imperatyvios kolizinės normos įtvirtina vienintelį galimą kolizijos sprendimo variantą, kurio santykio šalys negali pakeisti savo susitarimu. Pavyzdžiui, LR CK 1.40 straipsnis įtvirtina, jog įgaliojimo formai taikoma valstybės, kurioje jis išduotas, teisė. Čia šalių susitarimas yra neleistinas, todėl ši kolizinė norma yra imperatyvi. Dispozityvios kolizinės normos formuluoja taisyklę, kurios teisinių santykių subjektai gali nepaisyti. Pavyzdžiui, LR CK 1.38 straipsnio antroje dalyje nustatyta, jog sandorio formai taikoma sandorio sudarymo vietos teisė, tačiau pagal šio straipsnio pirmąją dalį, šalys gali susitarti dėl sandorio formai taikytinos teisės. Alternatyvi kolizinė norma numato keletą taikytinos teisės nustatymo taisyklių, vieną iš kurių gali pasirinkti teismas, teisinio santykio šalys arba viena iš jų. Pavyzdžiui, LR CK 1.43 straipsnio pirmoji dalis nustato, jo šalių teisės ir pareigos pagal prievoles, atsirandančias dėl padarytos žalos, nukentėjusiojo pasirinkimu nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo kitokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę. Pagal tai, kaip kolizinė norma formuluoja taikytinos teisės taisyklę, skiriamos savarankiškos ir nesavarankiškos kolizinės normos. Savarankiškos kolizinės normos leidžia nustatyti taikytiną teisę papildomai netaikant kitų kolizinių normų. Pavyzdžiui, LR CK 1.53 straipsnis nustato, jog intelektinės nuosavybės teisėms ir jų gynimui taikoma valstybės, kurioje prašoma apginti šias teises, teisė. Nesavarankiškos kolizinės normos taikytinos teisės taisyklių neįtvirtina, paprastai jos nurodo, jog kolizijų sprendimo taisyklių reikia ieškoti kitose normose. Pavyzdžiui, LR CK 1.56 straipsnio pirmoji dalis nustato, jog čekiams ir vekseliams taikomos 1931 m. kovo 19 d. Ženevos konvencija dėl įstatymų kolizijų naudojant čekius sprendimo ir 1930 m. birželio 7 d. Ženevos konvencija dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo. Kai kurie autoriai šiais kolizinės normas vadina tarpinėmis kolizinėmis normomis. Pagal teisės šaltinį, kuriame yra įtvirtintos kolizinės normos, galima skirti vidaus (nacionalines) ir tarptautines kolizinės normas. Vidaus (nacionalinės) kolizinės normos – tokios, kurios įtvirtintos vidaus teisėje. Pavyzdžiui, visos kolizinės normos, kurios įtvirtintos LR CK pirmosios knygos antrajame skyriuje. Tarptautinės kolizinės normos – tokios normos, kurios įtvirtintos tarptautiniuose teisės norminiuose aktuose (konvencijose, sutartyse ir pan.). Pavyzdžiui, kolizinės normos, įtvirtintos 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijoje dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Taip pat gali būti skiriamos griežtos ir lanksčios kolizinės normos. Griežta kolizinė norma formuoja aiškų kriterijų, kurį konkrečiu atveju nėra sudėtinga nustatyti, pavyzdžiui, sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, sandorio sudarymo vieta, žalos padarymo vieta. Lanksti kolizinė norma nurodo aptakų kriterijų, kuris priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių, todėl jį nustatyti konkrečioje byloje gali būti sudėtinga. Pavyzdžiui, LR CK 1.37 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. 2.
Atskirų kolizinių nuorodų privalumai ir trūkumai: lex personalis, lex societatis, lex rei sitae, lex voluntatis, lex fori, lex loci actus, lex loci delicti. Asmeninis įstatymas (lex personalis). Šis principas dažniausiai yra taikomas tais atvejais, kai reikalinga nustatyti teisę, taikytiną apibrėžiant fizinio asmens teisinį statusą: teisnumą, veiksnumą, asmens teisę į vardą, į gyvenamąją vietą, į garbę ir orumą. Kompetentingos teisės parinkimas šio principo pagrindu atliekamas ir šeimos-santuokos bei paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Praktikoje nuorodos formulė principu lex personalis skaidoma į du kolizinius principus: Pirma, taikomas asmens nacionališkumo (lex nationalis) arba pilietybės (lex patrie) įstatymas;
Antra, taikomas asmens gyvenamosios vietos įstatymas (lex domicile). Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog būtina lex personalis principą atskirti nuo principo, pagal kurį užsieniečiams suteikiamos teisės tokia pat apimtimi kaip ir valstybės piliečiams. Pastaruoju atveju kalba eina apie nacionalinio režimo suteikimą užsieniečiams. Nacionalinį režimą įtvirtinančios normos yra materialinio - teisinio pobūdžio, jos nesprendžia kolizinės problemos, jos taikomos tik tada kai kolizinė problema jau yra išspręsta. Nacionalinis režimas tik parodo, kad užsieniečiams privatinė teisė taikoma lygiai taip pat kaip ji taikoma piliečiams. Juridinio asmens įstatymas (lex societatis). Pagal šią nuorodą yra taikomas juridinio asmens nacionalinės priklausomybės principas, pagal kurį juridinio asmens civilinis teisinis statusas gali būi nustatomas pagal: Pirma, jo įsisteigimo vietos teisę, kitaip dar vadinama inkorporacijos doktrina. Šios doktrinos pagrindinis trūkumas yra nebuvimas ryšio tarp juridinio asmens įsteigimo vietos ir faktinės veiklos vietos. Antra, juridinio asmens buveinės arba centrinės administracijos vietos teisę, kitaip vadinama sėslumo doktrina, kuri grindžiama tuo, kad juridinio asmens įstatiniuose dokumentuose visada nurodoma jo buveinės vieta, kas leidžia lengvai nustatyti jo nacionališkumą ir galiausiai asmeninį statusą. Trečia, juridinio asmens verslo vietos teisę, kitaip vadinama eksploatacijos centro doktrina. Dažna situacija, kai juridinio asmens steigimo dokumentuose, įstatuose nurodyta buveinės vieta ir pagrindinės veiklos vieta nesutampa ir yra skirtingose valstybėse, todėl juridinio asmens nacionališkumas turėtų būti nustatomas pagal faktinę to asmens verslo vietą. Iš kitos pusės, keleto eksploatacijos centrų buvimas veda prie neapibrėžtumo ir sudaro keblumų nustatant juridinio asmens nacionališkumą - tai yra pagrindinis šios doktrinos trūkumas; Ketvirta, asmens teisinis statusas nustatomas pagal valstybės, kurioje gyvena ar veikia šio juridinio asmens steigėjai, vadovai, kitaip vadinama kontrolės doktrina. Šis principas labiausiai kritikuotinas, kadangi dažnos situacijos kai užsienio šalių investitoriai, investuoja savo lėšas į kitoje šalyje esančias kompanijas, užsiima verslu, o patys faktiški gyvena savo valstybėje ir tiesiogiai juridinis asmuo neturi jokio ryšio su jo steigėjų ar vadovų nacionaline teise. Pažymėtina, jog į juridinio asmens teisinio statuso reguliavimo sferą paprastai patenka tokie klausimai, kaip juridinio asmens teisinė forma ir statusas, steigimas, reorganizavimas ir likvidavimas, juridinio asmens pavadinimas, organų sistema ir jų kompetencija, juridinio asmens civilinė atsakomybė, atstovavimas, juridinio asmens steigimo dokumentų pažeidimo teisinės pasekmės ir panašiai. Daikto buvimo vietos įstatymas (lex rei sitae). Kai kalba eina apie daiktines teises, įskaitant bet neapsiribojant nuosavybės, teise į daiktą, daikto valdymo teise ir kita, daugelio valstybių kolizinė teisė nustato, jog šiems santykiams taikomi daikto buvimo vietos įstatymai. Šiuo metu šis kolizinės teisės principas yra labiausiai paplitęs sprendžiant taikytinos teisės klausimą daiktinių teisių atžvilgiu. Tačiau ne visus tokius teisinius santykius yra patogu reguliuoti šio principo pagalba. Kai kurių šalių įstatymai numato eilę išimčių taikant šį principą. Pavyzdžiui, jei turtas priklauso užsienio juridiniam asmeniui, tai jo likimas sprendžiamas ne pagal daikto buvimo vietos valstybės teisę, o pagal valstybės, kurioje randasi juridinis asmuo, teisę; arba nuosavybės teisės įgijimas paveldint, reguliuojamas pagal asmeninį paveldėtojo įstatymą; ši kolizinė nuoroda negali būti taikoma užsienio valstybės turtui, kadangi valstybė turi atitinkamus imunitetus, šiuo atveju taikomas valstybės, kuriai priklauso turtas, įstatymas ir panašiai. Plačiausiai paplitęs šio principo taikymas nekilnojamojo turto atžvilgiu, tuomet tiek nekilnojamojo daikto paveldėjimui, tiek jo pirkimui - pardavimui, nuomai, kitiems prievoliniams santykiams, susijusiems su nekilnojamuoju daiktu taikoma jo buvimo vietos valstybės teisė. Sandorio šalių sutartas įstatymas (lex voluntatis). Šis kolizinis principas reiškia taikymą tos teisės, kurią susitardamos pasirinko teisinio santykio (sandorio) šalys. Reikia pažymėti, kad šis kolizinis principas liečia tik prievolinę teisę. Jis netaikomas šalių veiksnumo, sutarties daiktinėms-teisinėms pasekmėms. Daugelio valstybių kolizinė teisė ir tarptautinės sutartys numato, kad sudarant tarptautinį kontraktą, o kartais ir dar vėlesnėje stadijoje, šalys gali susitarti dėl konkrečios teisės taikymo ir jų valia bus lemianti. Teismas, nustatinėdamas taikytiną teisę, turi vadovautis tiesiogiai išreikštu sandorio šalių ketinimu. Tarptautinėje praktikoje lex voluntatis dar vadinamas valios autonomija. Tarptautinės privatinės teisės doktrinoje nėra vieningos nuomonės dėl laisvės pasirinkti taikytiną teisės ir šio pasirinkimo ribų. Neribotos šalių valios šalininkų nuomone, valios autonomija leidžia šalims pačioms pasirinkti taikytiną teisę, kuri be kokių nors apribojimų taikoma šalių sudaryto sandorio atžvilgiu. Valios autonomijos apribojimo šalininkai mano, kad taikytinos teisės pasirinkimas turi būti apribotas nacionalinėmis imperatyvinėmis normomis. Teigiama, kad šalių taikytinos teisės pasirinkimas įmanomas tik ta apimtimi, kiek tai liečia nacionalinių įstatymų dispozityvines normas. Vienas iš bandymų apriboti šalių valios autonomiją yra ir koncepcija, pagal kurią valios autonomija turi būti sąlygojama teisėtvarka, kurios rėmuose ji funkcionuoja. Pagal šią koncepciją, teismas pirmiausia turi taikyti savo kolizinę teisę tam, kad nustatyti kokią teisę reikėtų taikyti, jeigu šalys nebūtų pasirinkusios teisės pačios. Po to teismas turi nustatyti, ar šalių teisės pasirinkimas neprieštarauja teismo nustatytosios taikytinos teisės imperatyvinėms normoms. Ir galiausiai teismas taiko šalių pasirinktosios teisės dispozityvines normas ir imperatyvines normas tos teisės, kuri turėtų būti pilnai taikoma, jei šalys nebūtų susitarusios dėl taikytinos teisės. Kai kurių teoretikų nuomone, šalys neturi teisės pasirinkti tokio įstatymo, kuris neturi jokio ryšio su sutarčiai priskirtinais elementais: šalių nacionališkumu ar domicile, sutarties objektu, sutarties sudarymo ar įvykdymo vieta ir panašiai. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse taip pat yra įtvirtintas šalių valios autonomijos principo ribojimas. LR CK 1.37 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, jog aplinkybė, kad šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną
užsienio teisę, nėra pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės imperatyvias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti. Akto atlikimo vietos įstatymas (lex loci actus). Aktu, šiuo atveju, suprantami tam tikri juridiniai veiksmai, tame tarpe: sutarties sudarymas, santuokos sudarymas, pareigos įvykdymas ir panašiai. Todėl lex loci actus skaidomas į keletą kolizinių principų: Pirma, sutarties sudarymo vietos įstatymas (lex loci contractus), reiškiantis, jog turi būti taikomas tos valstybės teisė, kurios teritorijoje buvo sudaryta sutartis. Antra, pareigos įvykdymo vietos įstatymas (lex loci solutionis), reiškiantis, jog taikoma tos valstybės teisė, kurios teritorijoje, sutinkamai su sutarties sąlygomis, turi būti įvykdyta prievolė. Trečia, santuokos sudarymo vietos įstatymas (lex loci celebrationis), pagal kurį santuokos sudarymo sąlygoms ir tvarkai taikoma santuokos sudarymo vietos valstybės teisė. Šie principai turi savo privalumų ir trūkumų. Pagrindinis privalumas yra tas, kad veiksmo atlikimo vietos teisė realiausiai ir tinkamiausiai atspindi šių santykių esmę. Tuo tarpu šio principo taikymas gali sukelti problemų. Pavyzdžiui, kai tas pats veiksmas atliekamas keliose valstybėse arba negalima nustatyti, kur buvo atliktas veiksmas, tuomet tampa sunku nustatyti, kokios valstybės teisė turėtų būti taikoma. Žalos padarymo vietos įstatymas (lex loci delicti commissi). Glaudžiai susijęs su aukščiau minėtu akto atlikimo įstatymu, tačiau turi savo specifikos. Pagal šią nuorodą, turi būti taikoma valstybės, kurioje padarytas teisės pažeidimas, žala, teisė. Ši kolizinė nuoroda turi esminę reikšmę nustatinėjant šalių teises ir pareigas ryšium su žalos padarymu, kadangi įvairių valstybių teisė skirtingai sprendžia tokius klausimus kaip veiksnumas (atsakingumas), kaltės įrodinėjimo pareiga, atsakomybė be kaltės, nukentėjusiojo kaltės reikšmė, žalos atlyginimas ir kt.. Visgi ganėtinai sudėtingas klausimas yra žalos padarymo vietos nustatymas. Kai kurios kontinentinės teisės sistemos laikosi nuomonės, jog žalos padarymo vieta yra žalingos veikos atlikimo vieta. Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose žalos padarymo vieta laikoma žalingų pasekmių atsiradimo vieta. Kai kuriose valstybėse laikoma, kad žalos padarymo vieta yra tiek žalingos veikos atlikimo vieta, tiek žalingų pasekmių pasireiškimo vieta. Tokiu būdu nukentėjusiajam suteikiama teisė pasirinkti jam palankesnį variantą. Pardavėjo šalies įstatymas (lex venditoris). Pardavėjo šalimi tarptautinėje privatinėje teisėje laikoma valstybė, kurioje įmonė, esanti pardavėju, yra įsteigta ar pardavėjas gyvena, ar yra jo pagrindinė veiklos, verslo vieta. Tačiau ši nuoroda turi daug platesnę reikšmę ir yra taikoma kitoms sutarčių rūšims. Tuo atveju pardavėju yra laikoma sutarties šalis, kuri atliekanti pagrindinę iš sutarties išplaukiančią pareigą arba sutarčiai būdingiausią pareigą. Tokiu būdu, atitinkamai nuomos sutartyje tokia šalimi bus laikomas nuomotojas, pasaugos - saugotojas, pervežimo - vežėjas, paskolos - kreditorius ir panašiai. Ši nuoroda yra ganėtinai populiari, kadangi ją yra paprasta pritaikyti, ji logiška. Laivo vėliavos įstatymas (lex banderae arba lex flagi). Dėl prekybinės laivybos teisinių santykių specifikos, kolizijų sprendimui šioje srityje taikomi kai kurie specifiniai, tik jūrų teisei būdingi koliziniai principai. Tokiu principu, visų pirma, yra laivo vėliavos įstatymo principas (lex banderae). Šio principo taikymas yra sąlygotas laivybos specifinėmis sąlygomis, nes, pavyzdžiui, jūrinis laivas atviroje jūroje nėra kokios nors valstybės jurisdikcijoje, kaip tik vėliavos įstatymo. Teisinėje literatūroje šio kolizinio principo prioritetas yra grindžiamas, pirmiausia tuo, kad jo dėka galima išvengti santykių tarp vežėjo ir krovinių valdytojų reguliavimo diferenciacijos pervežant krovinius tuo pačiu reisu ir tuo pačiu laivu pagal kiekvieno krovinio siuntėjo nacionališkumą ar domicilę, arba pagal laivo išsiuntimo ar paskirties individualias vietas. Antras privalumas – laivo vėliavos įstatymas yra vienas ir jį yra lengva nustatyti. Trečia, laivo vėliavos įstatymo principas užtikrina kiekvienos valstybės teisės taikymą proporcingai kiekvienos dalyvavimui pasaulinėje laivyboje. Tačiau galima pažymėti ir vieną šio principo trūkumą - dažnai Europos šalys, siekdamos išvengti tam tikrų mokesčių ar kitų savo nacionalinėje teisėje įtvirtintų verslui nepalankių reikalavimų, registruoja savo laivus tokiose šalyse kaip Liberija, Panama ir panašiai. Tuomet šio principo taikymas būtų nepagrįstas. Dar mažiau vėliavos įstatymas siejasi su šalių santykiais pagal krovinių pervežimo jūra konosamento sąlygomis sutartį, kai krovinio siuntėjui nėra reikšmės, kokios vėliavos laivas perveža jo krovinius. Be to jis ir neturi teisės reikalauti, kad pervežimas būtų atliekamas kuriuo nors nurodytu laivu, kadangi sutarties objektu yra ne laivas, o pats krovinių pervežimas. Kai kurių autorių nuomone, vėliavos įstatymas pozityviai naudotinas tik esant tiesiogiai išreikštam šalių susitarimui arba taikant jį tokioms problemoms kaip kapitono įgaliojimai ir laivo valdytojų atsakomybės ribojimas. Teismo arba kitaip ginčo nagrinėjimo vietos įstatymas (lex fori). Pagal šią kolizinę nuorodą, teismas turi taikyti savos valstybės nacionalinę teisę. Teismas, spręsdamas civilinę bylą su užsienio elementu gali taikyti užsienio materialinę teisę, tačiau visais atvejais jis turi taikyti savo civilinio proceso teisę. Teisės pasirinkimo problemos nėra civiliniame procese, todėl savo civilinio proceso taikymas nėra laikomas lex fori principo realizavimu. Daugelio autorių nuomone lex fori principas gali būti taikomas sprendžiant kolizinę problemą bet kokių civilinių-teisinių santykių sferoje. Literatūroje yra nuomonių, kad šis kolizinis principas gali pakeisti visus aukščiau aptartus principus. Iš esmės lex fori struktūriškai primena vienašalę kolizinę nuorodą, nustatančią savos valstybės teisės taikymą. Lex fori taikymas dažnai grindžiamas tuo, kad teisėjai ir arbitrai geriausiai išmano
savo teisę, todėl ją gali taikyti kvalifikuočiausiai. Šalių ginčo nagrinėjimo vietos pasirinkimas dažnai laikomas esminiu kriterijumi nustatant šalių “menamą” valią sureguliuoti jų sutartį teise, kurią geriausiai išmano teisėjas ar arbitras. Labiausiai susijęs (tinkamas) įstatymas (lex convenienens). Šis kolizinis principas dar dažnai vadinamas įstatymu, su kuriuo duotas teisinis santykis turi glaudžiausią ryšį (proper law of the contract). Ši kolizinė nuoroda gali būti naudojama sprendžiant kolizines problemas prievolinės teisės srityje, taip pat kaip bendras metodas reguliuojant visus civilinius-teisinius santykius su užsienio elementu. Kolizinės nuorodos esmė – nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės, teismas aiškindamas sutartį ir atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes turi nustatyti, kokia teisė yra glaudžiausiai susijusi su duotu teisiniu santykiu. Nepaisant subjektyvizmo, kuris gali pasireikšti tokiu būdu suteikiant įstatymus taikančioms institucijoms nuožiūros laisvę, šis principas kartais gali būti vieninteliu sprendimo būdu. Todėl ši kolizinė nuoroda ne tik, kad išsaugo, bet ir plečia savo pozicijas tarptautinėje privatinėje teisėje. 3.
Teisinio santykio bei sąvokų kvalifikavimas. Kvalifikavimas (lot. qualificare - priskirti prie kurios nors kategorijos) – teisinis fakto įvertinimas ir jo priskyrimas prie vieno ar kito teisės instituto ar teisės šakos reguliuojamos srities. Priklausomai nuo to, kaip ginčo santykis bus kvalifikuotas, priklausys ne tik kokią teisę teismas taikys, bet ir bylos baigtis. Todėl pirmiausia teismas turi kvalifikuoti šalių ginčo santykį, tai yra nustatytai, ar šalis sieja sutartiniai, deliktiniai, paveldėjimo, nuosavybės ar kiti santykiai. Ginčo santykio teisinis įvertinimas praktikoje gali kelti problemų: Pirma, teismo vietos teisė ir užsienio valstybės teisė gali tą patį santykį teisiškai vertinti skirtingai. Pavyzdžiui, pagal vienos valstybės teisę ginčo objektu esantis turtas gali būti pripažįstamas nekilnojamuoju, o pagal kitos valstybės teisę – kilnojamuoju daiktu. Antra, ginčo santykis gali turėti kelių institutų bruožų, pavyzdžiui, ne tik pirkimo-pardavimo, bet ir tiekimo, komiso, finansinio lizingo sutarties požymių. Trečia, tam tikrų užsienio teisėje esančių teisinių institutų gali apskritai nebūti valstybėje, kvalifikuojančioje teisinį santykį. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse numatyta galimybė sudaryti santuoką per atstovą. Tarptautinės privatinės teisės teorijoje yra žinomos trys klasikinės teorijos, padedančios pašalinti kvalifikuojant atsirandančias problemas. Tai kvalifikavimas pagal lex fori, pagal lex causae ir lyginamasis kvalifikavimas. Kvalifikavimo pagal lex fori teorijos esmė – normos taikymo ribos turi būti aiškinamos pagal valstybės, kurios teismas sprendžia ginčą, nacionalinę (vidaus) teisę. Kvalifikavimas yra fakto klausimas, todėl teismas fakto klausimus turi spręsti pagal nacionalinę, o ne užsienio teisę. Šios teorijos šalininkai grindžia ją sekančiais samprotavimais: bet kuri kolizinė problema gali būti išspręsta tik tam tikros teisės sistemos kolizinėmis normomis. Teismas įprastai taiko savo nacionalines kolizines normas. Todėl ir sąvokos, naudojamos kolizinėse normose, negali turėti kitos reikšmės kaip tik tos, kuri yra duotoje nacionalinėje teisėje. Ši teorija yra ypač taikytina tais atvejais, kai duotiems santykiams taikoma keletas kolizinių normų, darančių nuorodas į įvairias valstybes. Manoma, kad tokiu atveju kvalifikacijai taikant lex fori išvengiama painiavos. Šios teorijos pagrindinė problema – kaip reikia kvalifikuoti sąvoką ar teisinį santykį, jei jis nėra žinomas nacionalinėje teisėje. Kvalifikavimas pagal lex causae – teisinis faktas priskiriamas tam tikrai kolizinei normai ne pagal nacionalinę (vidaus) teisę, o pagal užsienio teisę. Tačiau užsienio teisė šiuo atveju ne bet kuri, o ta, kuri taikytina tam santykiui reguliuoti. Kvalifikavimas pagal lex causae parankus tuomet, kai sprendžiamas teisinio santykio kvalifikavimas, kuris nėra žinomas nacionalinėje teisėje. Tačiau toks kvalifikavimas kelia sunkumų – reikia gerai išmanyti užsienio teisę, norint santykį kvalifikuoti tinkamai. Lyginamasis kvalifikavimas – kvalifikavimas autonomiškai, atskirai tiek nuo lex fori, tiek nuo lex causae. Kvalifikuojant svarbiausia ne tam tikro fakto priskyrimas sąvokai, teisės normai, o įvertinimas jame glūdinčio faktinio santykio. Lyginamojo kvalifikavimo atveju vienodai kvalifikuojami identiški ar panašų tikslą turintys institutai, nepaisant to, kad jie skirtingose valstybėse nėra aiškintini lygiai taip pat. Šios teorijos teigiama pusė – pabrėžiamas tarptautinės privatinės teisės vartojamų sąvokų išskirtinumas, palyginti su įvairių valstybių vidaus nacionaline teise. Kai kurie autoriai taip pat išskiria funkcinį kvalifikavimą, kai kvalifikuojant atsižvelgiama į kolizinės ar materialinės teisės normos paskirtį. Šios teorijos šalininkai teigia, jog valstybėse skiriasi problemų sprendimo būdai, tačiau jų paskirtis yra vienoda, todėl normų paskirtis ir turi lemti kvalifikavimą. Galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato vadovaujantis kokios valstybės teise turi būti kvalifikuojamas ginčo santykis. Tačiau teismams yra rekomenduojama kvalifikavimo procese neapsiriboti vien Lietuvos teise, bet ir subsidiariai atsižvelgti į užsienio valstybės, su kuria ginčas susijęs, teisę.
4.
Procesinės ir materialinės teisės atribojimas. Su kvalifikavimu glaudžiai susijusi materialiosios bei proceso teisės atribojimo problema. Šalių materialiniams teisiniams santykiams gali būti taikoma užsienio valstybės teisė. Tačiau, vadovaujantis valstybės suverenumo principu ir aplinkybe, kad teismas yra valstybės institucija, o proceso teisė iš dalies yra viešosios teisės dalis, visi procesiniai klausimai turi būti sprendžiami pagal teismo vietos (lex fori) proceso teisę.
Kiekvienoje valstybėje yra daromas skirtumas tarp materialinės ir proceso teisės, bet šis atribojimas ne visada atliekamas pagal tuos pačius kriterijus. Todėl gali būti, kad pagal teismo vietos teisę viena ar kita teisės norma ar teisės institutas yra proceso teisės, o pagal užsienio valstybės teisę – materialinės teisės dalykas. Pavyzdžiui, kai kuriose užsienio valstybėse ieškininė senatis laikoma ne materialinės, o proceso teisės institutas. Taip pat skirtingai vertinamos normos, reguliuojančios įrodinėjimo pareigos paskirstymą šalims, tinkamos šalies, gynimo būdų, nuostolių apskaičiavimo, palūkanų, sprendimo valiutos ir kitus klausimus. Nustatant, ar teisės norma yra materialinės ar proceso teisės dalis, reikia vadovautis ne tik Lietuvoje pripažįstamais materialinės ir proceso teisės atribojimo kriterijais, bet ir atsižvelgti į tarptautinės privatinės teisės pobūdį ir tikslus. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek kai kurie Lietuvos doktrinos atstovai (prof. V. Mikelėnas) laikosi nuomonės, jog tarptautinės privatinės teisės tikslas – užtikrinti, kad subjektinės teisės, įgytos pagal vienos valstybės teisę, būtų pripažįstamos ir ginamos užsienio valstybėse. Todėl negalima atsisakyti taikyti užsienio valstybės teisės motyvuojant vien tuo, kad pagal Lietuvos teisę atitinkama norma yra ne materialinės teisės norma, o proceso teisės norma. Lietuvos tarptautinės privatinės teisės požiūriu materialinės teisės dalimi pripažintinos šios teisės normos: Pirma, reguliuojančios ieškininę senatį (nustačius, kad ginčo santykiui taikytina užsienio valstybės, pavyzdžiui Latvijos teisė, ieškinio senaties klausimai taip pat turėtų būti sprendžiami pagal Latvijos teisę); Antra, nustatančios teisines prezumpcijas (tai yra aplinkybės, kurios preziumuojamos, ir kurių įrodinėti nereikia); Trečia, nustatančios tinkamą ieškovą ir atsakovą; Ketvirta, sąlygojančios nuostolių sudėtį (materialinė žala, neturtinė žala, negautos pajamos ir panašiai); Penkta, reguliuojančios teisę į palūkanas ir jų dydį (kada skaičiuojamos, kokiam terminui, kokio dydžio, galimybę sumažinti ir panašiai); Šešta, reguliuojančios atsiskaitymų valiutą; Septinta, įrodinėjimo dalykas (tai yra aplinkybės, kurias būtina nustatyti siekiant tinkamai taikyti teisės normą); Atitinkamai Lietuvos tarptautinės privatinės teisės požiūriu proceso teisės dalimi pripažintini tokie institutai: Pirma, reglamentuojantys ieškinio pareiškimo tvarką ir formą; Antra, reglamentuojantys įrodinėjimo priemonių leistinumą; Trečia, nustatančios civilinių teisių gynimo būdus; Ketvirta, reguliuojančios išieškojimų eiliškumą; Penkta, reglamentuojančios nuostolių skaičiavimo taisykles. 5.
Šalutinė problema ir išskaidymas (dépeçage). Praktikoje susiklostantys santykiai nėra izoliuoti vienas nuo kito, o glaudžiai susiję vienas su kitu. Todėl gali kilti tokių situacijų, kai šalia pagrindinio santykio egzistuoja dar vienas (šalutinis) klausimas. Tik išsprendus šį šalutinį klausimą, galima spręsti pagrindinį. Pavyzdžiui, į Lietuvoje mirusio JAV piliečio, nuosavybės teise turėjusio namą Vilniuje ir nepalikusio testamento, palikimą ima pretenduoti palikėjo žmona. Tačiau pretenzijas į palikimą pareiškus ir pirmajai žmonai, teigiančiai, kad jų santuoka nebuvo nutraukta, ir reikalaujančiai palikėjo antrąją santuoką pripažinti negaliojančia, reikės spręsti ne tik paveldėjimo, bet ir santuokos galiojimo klausimą. Paveldėjimo santykiams taikytiną teisę reglamentuoja LR CK 1.62 straipsnio pirmoji dalis – taikoma nekilnojamojo turto buvimo, tai yra Lietuvos Respublikos teisė. Tačiau prieš išsprendžiant nekilnojamojo turto paveldėjimo klausimą, teismas turi išspręsti šalutinį klausimą – ar iš tiesų pirmoji santuoka nebuvo nutraukta ir ar tikrai antroji santuoka negalioja. Sprendžiant pastarąjį klausimą teismas turėtų taikyti savarankiškas kolizines normas, susijusias su santuokos nutraukimu ar galiojimu, tuomet galėtų būti taikoma kitos šalies, nei paveldėjimo santykiams taikytina teisė. Nuo to kaip bus išspręsta šalutinė problema, priklausys ir pagrindinio - paveldėjimo santykio išsprendimas. Jei teismas nustatys, kad antroji santuoka negalioja – įpėdine taps žmona iš pirmosios santuokos ir atvirkščiai, jei teismas nustatys, jog pirmoji santuoka buvo nutraukta, įpėdine taps žmona iš antrosios santuokos. Taigi, šalutinė problema kyla tik tuomet, kai yra šios trys sąlygos: Pirma, pagrindinis santykis turi užsienio elementą (nagrinėjamu atveju palikimą Lietuvoje paliko JAV pilietis); Antra, su pagrindiniu santykiu yra susijęs kitas santykis, kuris pagal tarptautinę privatinę teisę gali būti savarankiškas santykis ir jam gali būti taikomos savarankiškos kolizinės normos (šiuo atveju šalia pagrindinio – paveldėjimo santykio egzistuoja šalutinis - pirmosios santuokos nutraukimo bei antrosios santuokos galiojimo klausimas); Trečia, su pagrindiniu santykiu susijusiam santykiui taikomos savarankiškos normos numato kitą taikytiną teisę nei kolizinės normos, taikomos pagrindiniam santykiui (nagrinėjamu atveju – paveldėjimo santykiui taikoma nekilnojamojo turto buvimo vietos teisė, o santuokos nutraukimui / galiojimui sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos teisė).
Tarptautinės privatinės teisės teorijoje vyrauja trys pagrindinės teorijos (nuomonės), kaip turėtų būti sprendžiama šalutinė problema: Vieni autoriai teigia, jog šalutiniam santykiui turi būti taikoma tos šalies teisė, kurios šalies teisė taikoma pagrindiniam santykiui (pateikto pavyzdžio atveju, tiek paveldėjimo, tiek santuokos nutraukimo / galiojimo klausimas būtų sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos teisę). Kiti autoriai teigia, jog šalutinę problemą reikia spręsti pagal teismo, kuris nagrinėja bylą vidaus teisę (nagrinėjamu atveju, jei ginčas sprendžiamas Lietuvoje – santuokos galiojimo / nutraukimo klausimas taip pat būtų sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos teisę). Kai kurie autoriai teigia, jog negali būti vienos taisyklės, nustatančios šalutinės problemos sprendimą, o kiekvienu atveju taikytinos teisės klausimas turi būti sprendžiamas individualiai. Lietuvos tarptautinėje privatinėje teisėje šis klausimas nėra sureguliuotas įstatyminiame lygmenyje, tačiau tiek teismų praktikoje, tiek doktrinoje yra laikomasi nuomonės, jog sprendžiant pagrindinio santykio ir šalutinės problemos klausimą, turėtų būti taikomos savarankiškos kolizinės normos (tai yra santuokos nutraukimo klausimas turėtų būti sprendžiamas taikant LR CK 1.29 straipsnio pirmąją dalį ir santuokos nutraukimo klausimas sprendžiamas pagal JAV teisę, o paveldėjimo santykiams turėtų būti taikoma anksčiau minėta LR CK 1.62 straipsnio pirmoji dalis ir klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos teisę)[2]. Išskaidymas Su šalutine problema glaudžiai susijęs kitas svarbus tarptautinės privatinės teisės klausimas – išskaidymas. Analizuojant ginčo santykį gali tekti taikyti skirtingas kolizines normas, kadangi teisinis santykis gali turėti keletą elementų (pavyzdžiui, sutarties forma, sutarties turinys, sutarties šalys) arba teisinis santykis gali pereiti keletą stadijų (pavyzdžiui, santykio atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas). Tokie atvejai, kai santykiui taikomos skirtingos kolizinės normos tarptautinėje privatinėje teisėje vadinama išskaidymu. Išskaidymo pavyzdys galėtų būti tokia situacija, kai tarp kreditoriaus – Latvijos juridinio asmens ir skolininko – Lietuvos juridinio asmens sudaryta paskolos sutartis. Šalys sutarčiai taikytinos teisės nepasirinko. Sutartis sudaryta Lietuvoje. Vėliau tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties vykdymo ir galiojimo. Šiuo atveju taikomos skirtingos kolizinės normos skirtingiems santykio elementams. Sprendžiant šalių teisnumo ir veiksnumo klausimą – Lietuvos juridinio asmens teisiniam statusui nustatyti bus taikoma Lietuvos, o Latvijos juridiniam asmeniui – Latvijos teisė vadovaujantis LR CK 1.19 straipsniu. Sutarties galiojimo klausimas bus sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos teisę vadovaujantis LR CK 1.38 straipsnio antrąja dalimi. O šalių teisės ir pareigos bus sprendžiamos pagal Latvijos teisę vadovaujantis LR CK 1.37 straipsnio ketvirtąja dalimi, kadangi labiausiai su prievole susijusi valstybė turėtų būti laikoma kreditoriaus (Latvijos juridinio asmens) valstybė. Išskaidymo sprendimo taisyklės, kaip ir šalutinės problemos atveju, taip pat nerasime Lietuvos Respublikos teisės norminiuose aktuose, tačiau tiek teismų praktikoje, tiek doktrinoje teigiama, jog esant daugialypiam, susidedančiam iš kelių savarankiškų elementų santykiam, turėtų būti taikomos skirtingos kolizinės normos, ko pasėkoje ir skirtingų šalių teisė. 6.
Renvoi (grąžinimas). Tarptautinėje privatinėje teisėje viena iš svarbiausių, su kolizinių normų taikymu susijusi problema – grąžinimas arba kitaip vadinamas renvoi. Teismas, pritaikęs kolizinę normą nustato, kad turi būti taikoma užsienio valstybės teisė. Tuomet kyla klausimas, ar turi būti taikoma užsienio valstybės materialioji teisė (normos, reguliuojančios šalių santykius), ar turėtų būti taikomos visa teisės sistema, įskaitant ir užsienio valstybės kolizines normas. Situacija, kai į taikytinos teisės sampratą įtraukiama ne tik užsienio valstybės materialioji teisė, bet ir joje egzistuojančios kolizinės normos, kurios nurodo taikyti kitos valstybės teisę, vadinamas renvoi, tai yra grąžinimu. Teorijoje skiriamos šios renvoi rūšys: paprastasis renvoi ir dvigubas renvoi. Paprastas renvoiyra tuomet, kai teismas taiko užsienio valstybės kolizines normas, išskyrus užsienio renvoi kolizines normas. Renvoi atvejis, kai nacionalinės teisės kolizinės normos nukreipia į užsienio valstybę, o užsienio valstybės kolizinės normos taikytiną teisę nurodo nacionalinę teisę, tai yra grąžina atgal, vadinamas remisija. Tuo atveju, kai nacionalinės kolizinės normos nukreipia į užsienio valstybę, o užsienio valstybės kolizinė norma taikytina teise nurodo trečią valstybę, tai vadinama transmisija. Dvigubas renvoi yra tuomet, kai teismas taiko užsienio valstybės kolizines normas, įskaitant renvoi normas. Tai yra kai nacionalinės kolizinės normos nukreipia į užsienio teisę, teismas, taikydamas užsienio kolizines normas jas taiko taip, kaip taikytų tos šalies teismas ir įvertina ir grąžinimą reglamentuojančias normas. Šiuo atveju teismas taiko tiek kolizinę, tiek materialinę teisę tos valstybės, kurią nurodo užsienio valstybės kolizinės normos. Remisijos ir dvigubo renvoi atveju yra įmanoma, kad teismas gali pakliūti į begalinę kolizijos sprendimo grandinę, kuomet iš vienos valstybės taikytinos teisės nukreipiama į kitą ir taip be galo. Renvoi vertinama nevienodai: vieni autoriai teigia, jog remisija yra priimtina, kadangi jei nacionalinėje teisėje (teismo vietos teisėje) įtvirtinta kolizinė norma nurodo užsienio teisę, o pastaroji nesiekia sureguliuoti duoto santykio ir daro nuorodą atgal į nacionalinę / teismo vietos teisę, tai būtų neprotinga atsisakyti tokio “pasiūlymo”. Renvoi priešininkai teigia, kad jeigu
nacionalinėje teisėje įtvirtinta kolizinė norma siunčia į užsienio teisę, tai reiškia, kad doktrininiu požiūriu užsienio teisė laikoma glaudžiau susijusi su duotu teisiniu santykiu, nei teismo vietos teisė, todėl ją ir reikia taikyti. Renvoi problema paprastai sprendžiama šiais būdais: Pirma, valstybė savo vidaus teisėje gali nustatyti, jog taikytina (užsienio) teise ji pripažįsta tik užsienio valstybių materialinę teisę, o ne jos kolizines ar renvoi normas. Tai yra valstybė gali pareikšti, jog renvoi instituto ji apskritai nepripažįsta. Antra, valstybė gali nustatyti, jog ji pripažįsta paprastąjį renvoi, arba vieną iš jo rūšių – remisiją arba transmisiją. Valstybė taip pat gali nustatyti, jog tik tam tikrų santykių atžvilgiu yra pripažįstama remisija, o tam tikrais atvejais transmisija. Trečia, valstybė gali nustatyti, jog ji pripažįsta dvigubą renvoi ir nustatyti specialias taisykles, įgalinančias užkirsti kelią begaliniams grąžinimo į kitos šalies taikytiną teisę taisykles. Lietuvos tarptautinėje privatinėje teisėje pasirinktas mišrus šios problemos sprendimo variantas. LR CK 1.10 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta, jog nuoroda į užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialinę teisę, o ne šios valstybės tarptautinę privatinę teisę, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis. Taigi preliminariai darytina išvada, jog Lietuvoje renvoi nepripažįstamas, tačiau šiai taisyklei yra nustatytos tam tikros išimtys. Šias išimtis įtvirtina LR CK 1.14 straipsnis, kuris nustato atvejus, kuomet renvoi nepripažįstama, taip pat kada pripažįstama remisija ir transmisija. Pagal Lietuvos tarptautinę privatinę teisę renvoi nepripažįstama, jeigu taikytiną teisę yra pasirinkusios sandorio šalys, taip pat kai yra nustatoma sandorio formai ir nesutartinėms prievolėms taikytina teisė (pavyzdžiui, taikytina teisė žalos padarymo atveju). Remisija (grąžinimas į Lietuvos Respublikos taikytina teisę) pripažįstamas nustatant asmens civilinį teisinį statusą. Tiek remisija, tiek transmisija gali būti pripažįstama tik civilinio kodekso arba užsienio teisės numatytais atvejais. Visgi vienintelis civiliniame kodekse nustatytas remisijos pripažinimo atvejis yra aukščiau minėtas, su asmens teisinio statuso nustatymu susijęs, atvejis. LR CK 1.14 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinta tarptautinių sutarčių viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu taisyklė, tai yra – jei turi būti taikoma tarptautinė sutartis ir ši tarptautinė sutartis nustato atgalinių nukreipimų ir nukreipimų į trečiosios valstybės teisę klausimus, jie sprendžiami pagal tarptautinės sutarties nuostatas. 7.
Atsisakymas taikyti užsienio teisę. Su kolizinių normų taikymu glaudžiai susijusi ir kita tarptautinėje privatinėje teisėje egzistuojanti problema – atsisakymas taikyti užsienio teisę. Aplinkybė, jog teisinis santykis turi užsienio elementą ir šiam santykiui taikytina kolizinė norma nukreipia į užsienio valstybės taikytiną teisę, nereiškia, jog ši teisė bus taikoma. Gali paaiškėti, jog dėl tam tikrų priežasčių užsienio teisės taikyti negalima. Šiuolaikinė tarptautinė privatinė teisė skiria tris pagrindinius atvejus, kai užsienio teisės galima netaikyti: Pirma, teismas gali atsisakyti taikyti užsienio teisę, jeigu ginčo santykį reglamentuoja imperatyvios teismo vietos valstybės arba trečiosios valstybės, su kuria teisinis santykis yra susijęs, teisės normos; Antra, pagal kolizines normas nustatytos taikytinos užsienio valstybės teisės galima netaikyti, jeigu byla su ta valstybe nėra susijusi arba ji labiau susijusi su kita valstybe; Trečia, užsienio teisės galima netaikyti motyvuojant tuo, kad jos taikymas prieštarautų teismo vietos valstybės teisės įtvirtinai viešėjai tvarkai. Kai kuriose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje numatyta galimybė netaikyti užsienio teisės tuomet, kai nei ginčo šalims, nei teismui nepavyksta nustatyti taikytinos teisės turinio. Imperatyvios teisės normos. Imperatyvios teisės normos teisės požiūriu yra privalomai taikytinos taisyklės, įtvirtintos taikytinose tarptautinėse konvencijose bei nacionaliniuose įstatymuose, ir kurių taikymo negalima išvengti privačiais susitarimais. Paprastai yra kalbama apie teismo vietos imperatyvinių taisyklių privalomą taikymą. Bet kai kuriose valstybėse yra normų užtikrinančių ir taikymą imperatyvinių taisyklių tos valstybės, kurios teisė būtų taikoma, jei šalys nebūtų pasirinkusios kitos taikytinos teisės. Taipogi būna reikalavimų privalomai taikyti vartotojus ginančias imperatyvines taisykles, esančias vartotojo buvimo vietos valstybėje, o taip pat darbuotojus ginančias tokias normas, veikiančias nuolatinės darbo vietos valstybėje. Didžiausia problema taikant išlygą dėl imperatyvių teisės normų taikymo yra susijusi su vienos ar kitos teisės normos įvertinimu – ar ji yra imperatyvi, ar ne. Imperatyviomis teisės normomis gali būti laikomos tiek viešosios, tiek privatinės teisės normos. Pavyzdžiui, imperatyviomis normomis pirmiausiai laikytinos baudžiamosios teisės, mokesčių teisės normos, normos reglamentuojančios kainų kontrolę, eksporto ir importo operacijas, antimonopoliniai įstatymai ir panašiai. Tokios užsienio valstybės teisės normos netaikomos, o taikoma vidaus teisė.
Taikant imperatyvias teisės normas reikia atsižvelgti ir į viešosios tvarkos išlygą. Teismas, taikydamas užsienio valstybės imperatyvią teisės normą, gali atsisakyti ją taikyti, jeigu ši norma prieštarauja vidaus viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, vyras ir moteris sudarė santuoką valstybėje, kurioje ištuoka yra draudžiama. Jie abu yra tos valstybės piliečiai, tačiau gyvena valstybėje, kur ištuoka yra leidžiama ir nori nutraukti santuoką. Šiuo atveju valstybės, kurios piliečiai yra sutuoktiniai, imperatyvių teisės normų, draudžiančių ištuoką, taikymas prieštarautų teismo vietos valstybės viešėjai tvarkai, todėl teismas gali atsisakyti taikyti imperatyvias užsienio valstybės teisės normas. Tokie patys sprendimai gali būti, kai užsienio valstybės imperatyvios teisės normos nustato neprotingus santuokos nutraukimo ribojimus, arba, pažeisdamas vyro ir moters lygiateisiškumo principą, suteikia teisę nutraukti santuoką tik vyrui ar žmonai. Lietuvos tarptautinėje privatinėje teisėje taip pat numatyta galimybė atsisakyti taikyti užsienio valstybės teisę, jei ji prieštarauja Lietuvos ar kitos trečiosios valstybės imperatyvioms teisės normoms. LR CK 1.11 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Šiame straipsnyje taip pat pabrėžiama, jog vertinant, ar konkreti teisės norma yra imperatyvi, turi būti atsižvelgiama į šios normos prigimtį, tikslus bei jų taikymo ar netaikymo pasekmes. Labiausiai susijusios teisės išlyga. Ši išlyga reiškia, jog nors taikant kolizines normas nustatoma, jog taikoma užsienio valstybės teisė, tačiau atsižvelgus į visas su nagrinėjama byla susijusias aplinkybes (faktus), aiškiai darytina išvada, jog ginčas labiau susijęs su kita valstybe. Labiausiai susijusios teisės išlyga gali būti siejama su šalimis, jų gyvenamąja vieta, prievole, jos vykdymo vieta ar tam tikra prievolei būdingiausios pareigos atlikimo vieta, kitais kriterijais. Visi kriterijai nustatomi kiekvienu konkrečios bylos nagrinėjimo atveju ir gali skirtis. Ši išlyga paprastai netaikoma tais atvejais, kai šalys yra pasirinkusios jų santykiams taikytiną teisę, tačiau, jei šalys pasirinko taikytiną teisę siekdamos išvengti imperatyvių valstybės teisės normų taikymo, teismas turi teisę netaikyti šalių pasirinktos teisės. LR CK 1.11 straipsnio trečiojoje dalyje taip pat įtvirtinta labiausiai susijusios teisės išlyga. Teigiama, jog pagal kodekse įtvirtintas taisykles nustatyta taikytina teisė gali būti netaikoma, jeigu atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ta teisė aiškiai nėra susijusi su byla ar jos dalimi, o su ja labiausiai susijusi kitos valstybės teisė. Viešoji tvarka. Kolizinės normos, darančios nuorodą į užsienio įstatymus, veikimas gali būti apribojamas “viešosios tvarkos” išlyga. Ši išlyga reiškia, kad užsienio įstatymas, į kurį nurodo kolizinė norma, gali būti teismo netaikomas dėl tam tikrų to užsienio įstatymo nuostatų turinio. Tokiomis nuostatomis, dėl kurių atsisakoma taikyti užsienio įstatymus, istoriškai yra laikomos nuostatos, kurios prieštarauja teismo vietos “moralei”, “geriems papročiams”, “teisėtvarkos pagrindams”, “visuomenės interesams” ir pan. Viešosios tvarkos doktrina yra vienas iš aptakiausių ir bene sunkiausiai taikomų tarptautinės privatinės teisės institutų, suteikiantis teismui plačią diskrecijos teisę. Viešosios tvarkos išlyga yra „gynybinė“ ir leidžia valstybei apsaugoti savo pagrindinius, gyvybiškai svarbius vidaus ir užsienio politikos interesus. Pradžioje vyravo „vietos viešosios tvarkos“ koncepcija, gynusi tik vidaus teisėje nustatytus valstybės interesus. Modernioji “viešosios tvarkos” koncepcija transformavosi į “tarptautinę viešąją tvarką”. Pastaroji samprata labiau siejama ne su valstybės vidaus įstatymais, o su natūraliais teisės principais, valstybės politiniais, ekonominiais ir socialiniais pagrindais. Teorijoje skiriamas pozityvus ir negatyvus viešosios tvarkos doktrinos poveikis. Negatyvus viešosios tvarkos doktrinos poveikis reiškia atsisakymą taikyti užsienio teisę motyvuojant tuo, kad užsienio teisės taikymas sukeltų nepriimtinų padarinių arba yra visiškai nesuderinama su teismo vietos valstybės ekonominio, socialinio, politinio funkcionavimo principais.Pozityvus šio doktrinos poveikis yra tas, kad teismas, analizuodamas užsienio valstybės teisės turinį, nusprendžia taikyti imperatyvias savo valstybės teisės normas. Pažymėtina, jog sąvokos „viešoji tvarka“ turinio apibrėžti neįmanoma. Jos turinį galima atskleisti tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes ir konkrečias teisės normas. Teismas gali taikyti viešosios tvarkos išlygą tik išanalizavęs taikytiną užsienio teisę, faktines bylos aplinkybes, savo nacionalinę teisę, galimą užsienio teisės taikymo rezultatą, galimą nacionalinės teisės taikymo rezultatą ir užsienio bei nacionalinės teisės taikymo rezultatų lyginimą, užsienio teisės taikymo rezultatą tarptautinės teisės požiūriu. Tik atlikęs išsamią analizę teismas gali daryti išvadą, ar užsienio teisės taikymas pažeis viešąją tvarką. Tarptautinės privatinės teisės teorijoje išskiriami tokie pagrindiniai viešosios tvarkos pažeidimo pavyzdžiai: Pirma, užsienio teisė netaikoma, jeigu jos taikymas reikštų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą (pavyzdžiui, nustatytų skirtingą santuokinių ir nesantuokinių vaikų teisinį statusą);
Antra, užsienio teisė netaikoma, jeigu jos taikymas prieštarautų teisingumui, padorumui, pagrindinėms visuomenėje nusistovėjusioms moralės nuostatoms (pavyzdžiui, įteisintų prostituciją); Trečia, užsienio teisė netaikoma, jeigu jos taikymas pažeistų valstybės interesus ar pakenktų geros kaimynystės su užsienio valstybe santykiams (pavyzdžiui, užsienio teisės taikymas leistų išvengti šalims mokesčių mokėjimo užsienio valstybėje). Pažymėtina, jog viešosios tvarkos išlyga nereiškia užsienio valstybės teisės nepripažinimo. Viešosios tvarkos išlyga reiškia negalėjimą taikyti užsienio valstybės teisės, o ne jos nepripažinimą Reikia atskirti viešosios tvarkos išlygos taikymą ir imperatyvių vidaus teisės normų taikymą. Imperatyvių teismo vietos valstybės teisės normų taikymas paprastai reiškia, jog taikytinos teisės problema atkrinta, kadangi bus taikoma teismo vietos valstybės teisė, atitinkamai nereikės taikyti ir viešosios tvarkos išlygos. Viešosios tvarkos išlyga leidžia atsisakyti taikyti trečiosios valstybės imperatyvias teisės normas, jei jos prieštarauja teismo vietos valstybės teisei. Viešosios tvarkos išlyga apima tik dalį pagrindinių imperatyvių teisės normų, daugiausiai susijusių su žmogus teisėmis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.11 straipsnio pirmojoje dalyje taip pat įtvirtinta galimybė netaikyti užsienio teisės normų, jeigu jų taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai.
Kontroliniai klausimai: 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18. 19.
Ką vadiname kolizine norma? Kuo ji skiriasi nuo teisės normos? Kokie požymiai būdingi kolizinei normai? Kokias žinote kolizinių normų rūšis? Kokias žinote kvalifikavimo teorijas? Kokios teisės normos priskirtinos materialinės teisės ir kokios proceso teisės sričiai Lietuvoje? Procesinės ir materialinės teisės atskyrimo praktinė reikšmė? Kokioms sąlygoms esant galima kalbėti, jog yra šalutinė problema? Kokius žinote šalutinės problemos sprendimo būdus (teorijas)? Kuo skiriasi išskaidymas nuo šalutinės problemos? Išvardinkite Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintus atsisakymo taikyti užsienio teisės pagrindus. Ordre public (viešosios tvarkos) išlygos, kaip atsisakymo taikyti užsienio teisę, samprata, turinys ir pavyzdžiai. Kada dar (išskyrus atsisakymo taikyti užsienio teisę atvejus) yra taikoma ordre public išlyga? Imperatyvių teisės normų, kaip atsisakymo taikyti užsienio teisę, samprata, turinys ir pavyzdžiai. Ar Lietuvos Respublikos teismas, nagrinėdamas ginčą turintį užsienio elementą, turi teisę atsisakyti taikyti užsienio teisę, jei ginčas yra labiau susijęs su Lietuvos Respublika? Ar Lietuvos Respublikos teisės taikymas yra imperatyvi norma? Imperatyvių teisės normų ir ordre public panašumai ir atribojimas. Kokias žinote užsienio teisės turinio nustatymo doktrinas (teorijas)? Kas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus turi pareigą nustatyti užsienio teisės turinį? Kokios yra renvoi rūšis? Apibūdinkite jas. Renvoi taikymas Lietuvoje.
VI seminaras. Sutartinės prievolėms taikytina teisė. Daiktinėms teisėms taikytina teisė. 1.
Susitarimas dėl taikytinos teisės. Valios autonomijos principas. Tarptautinės privatinės teisės prasme valios autonomijos principas suprantamas kaip sutarties šalių laisvė nustatyti savo teisiniams santykiams taikytiną teisę. Tačiau valios autonomijos principo ribos įvairiose valstybėse skiriasi. Dažniausiai šalių laisvė pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę yra ribojama teismo vietos valstybės viešosios tvarkos išlyga, taip pat imperatyviomis teisės normomis, esančiomis labiausiai su sutartimi susijusios valstybės teisėje. Kai kuriose valstybėse laikoma, kad šalys turi teisę pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę tik tuo atveju, jei jų teisinis santykis turi užsienio elementą. Lietuvos tarptautinės teisės doktrinoje pripažįstama, kad šalys gali susitarti dėl taikytinos užsienio teisės net ir tuose sutartiniuose teisiniuose santykiuose, kuriuose nėra užsienio elemento.Tokią teisę šalims nustato LR CK 1.37 str. 1 d., taip pat 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 3 str. Taigi sutartinį ginčą nagrinėjantis Lietuvos teismas turėtų taikyti šalių pasirinktą teisę, aišku, atsižvelgdamas į šalių valios autonomijos principo ribojimą. LR CK 1.11 str. 1 d. numato, kad užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų viešajai tvarkai. Taigi jeigu Lietuvos teismas nustatytų, kad šalių susitarimu pasirinkta teisė prieštarauja LR viešajai tvarkai (pvz., šalys sutartimi susitarė dėl tam tikrų veiksmų atlikimo, kurie Lietuvos teisėje yra neteisėti, o pagal sutarčiai taikytiną teisę yra teisėti), teismas netaiko užsienio teisės, o taiko Lietuvos teisę. LR CK 1.11 str. 2 d. numato, kad Lietuvos arba kitos valstybės, su kuria ginčas yra labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Taigi tuo atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustatytų, kad valstybės, su kuria, teismo manymu, ginčas yra labiausiai susijęs, yra imperatyvių normų, kurių nėra šalių pasirinktoje taikytinoje teisėje, teismas taikys šias imperatyvias normas bei tą dalį pasirinktos taikytinos teisės, kuri neprieštarauja šioms imperatyvioms normoms. Panaši nuostata yra ir LR CK 1.37 str. 3 d, taip pat ir Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 3 str. 3 d. Taip pat manoma, kad šalių susitarimas dėl taikytinos teisės turi atitikti LR CK 1.5 str. nustatytus bendrus civilinės teisės principus – sąžiningumo, protingumo, teisingumo. Pvz., jeigu šalys pasirinko valstybės, kurioje apskritai nėra teisės sistemos, teisę, toks susitarimas prieštaraus protingumo principui ir turi būti laikomas negaliojančiu. Gali kilti klausimas, kokia teisė gali būti taikoma šalių susitarimui dėl taikytinos teisės. Prof.V.Mikelėno nuomone, šalių valios autonomijos principas yra ribojamas lex fori normomis, taigi jeigu teismo vietos valstybės teisė nepripažins šalių susitarimo dėl taikytinos teisės, tai teismas šios teisės ir netaikys, o taikytiną teisę nustatys remdamasis savo kolizinėmis normomis. LR CK į klausimą dėl šalių susitarimui dėl taikytinos teisės taikomos teisės atsakymo nepateikia, tačiau 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, kuri galioja ES šalims, tame tarpe ir Lietuvai, nuostatos numato, kad šalių susitarimo dėl taikytinos teisės galiojimui taikomos tos teisės normos, kurios taikomos ir pačiai sutarčiai bei jos galiojimui (3 str. 4 d.). Sutarties galiojimui taikytina teisė LR CK nuostatos nepateikia atsakymo į klausimą, kaip nustatyti sutarties galiojimui taikytiną teisę. Aišku, kad tuo atveju, jei šalys nebuvo susitarusios dėl taikytinos teisės, šiam klausimui spręsti turi būti taikoma sutartiniams teisiniams santykiams taikytina teisė, t.y. lex causae. Analogiška situacija yra ir tuo atveju, jei teismo vietos valstybės teisė apskritai nepripažįsta sutarties šalių valios autonomijos principo. Tačiau kaip teismui elgtis tada, kai šalių valios autonomijos principas pripažįstamas, tačiau kyla klausimas dėl sutarties, kurioje buvo ir susitarimas dėl taikytinos teisės, galiojimo? Ar gali teismas remtis šiuo susitarimu, jei nėra aišku, ar jis yra galiojantis? Manytumėm, kad šiuo atveju Lietuvos teismas turėtų taikyti 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolės taikytinos teisės nuostatas, kadangi būtent ši konvencija buvo pavyzdžiu rengiant LR CK 1.37 ir 1.39 straipsnius. Taigi, šios konvencijos 8 str. numato, kad sutarties ar bet kurios jos sąlygos galiojimo nustatymui turi būti taikoma tos valstybės teisė, kuri būtų taikoma minėtos sutarties ar sąlygos galiojimo atveju. Tuo pačiu iš esmės yra įtvirtinamas susitarimo dėl taikytinos teisės autonomijos principas. Tačiau yra numatyta išlyga, kad šalis gali remtis savo įprastinės buvimo vietos teise tam, kad įrodytų, jog ji nesudarė sutarties, jeigu iš visų bylos aplinkybių matyti, kad nėra protinga sutarties galiojimui taikyti sutartiniams santykiams taikytiną teisę. Pažymėtina, kad šios normos yra taikomos tik materialiajam sutarties galiojimui nustatyti, tuo tarpu sutarties formai ir jos nesilaikymo pasekmėms yra taikomos atskiros kolizinės normos.
2.
Taikytinos teisės nustatymas nesant šalių susitarimo. Labai dažnai atsitinka tai, kad sutarties, turinčios užsienio elementą, šalys nepasirenka taikytinos teisės, ir tokiu atveju teismas, taikydamas kolizines normas, pats ją nustato.LR CK 1.37 str. 4 d. nustato, kad jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Taigi yra įtvirtintas lankstusis glaudžiausio ryšio kolizinis principas. Valstybę, su kuria sutartinę prievolė yra labiausiai susijusi, nustato teismas. Jau minėtas CK straipsnis įtvirtina kelias
glaudžiausio ryšio nustatymo prezumpcijas, kurias teismas gali pritaikyti. Taigi yra laikoma, kad labiausiai su sutartine prievole yra susijusi valstybė, kurios teritorijoje yra: 1) šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta arba centrinė administracija, arba verslo vieta, jei prievolė labiau susijusi su verslo vieta; 2)nekilnojamojo daikto buvimo vieta, kai sutarties dalykas yra teisė į nekilnojamąjį daiktą ar teisė naudoti nekilnojamąjį daiktą; 3) vežėjo pagrindinė verslo vieta vežimo sutarties sudarymo metu, jeigu toje pat valstybėje, kurioje yra pagrindinė vežėjo verslo vieta, buvo krovinio pakrovimo, išsiuntimo vieta arba siuntėjo buveinė. Taigi LR CK 1.37 str. 4 d. 1-3 punktai nustato glaudžiausio ryšio prezumpcijas sutartims dėl nekilnojamojo daikto ir vežimo sutartims, o kitoms sutartims nustato prezumpciją dėl lex venditoris principo taikymo. Kaip pavyzdį šalies, atliekančios būdingiausią sutarčiai pareigą, galima pateikti pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje pardavėjas yra tokią šalis, rangos sutarties atveju tokia šalimi bus rangovas ir pan. Kitos tokio sandorio šalies pagrindinė pareiga paprastai būna atlyginimo sumokėjimas. Tačiau būtina pažymėti, kad aukščiau nurodytos prezumpcijos gali būti paneigtos, taigi teismas gali nustatyti, kad nepaisant prezumpcijos, sutartis yra glaudžiau susijusi su kita valstybe. LR CK 1.37 str. 5 d. nustato tokią galimybę. Būtina pažymėti, kad minėtos LR CK 1.37 str. nuostatos buvo parengtos remiantis 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 4 straipsniu, taigi jas aiškinant ir taikant, turi būti atsižvelgta į Europos Teisingumo teismo sprendimuose pateiktus minėtos konvencijos nuostatų išaiškinimus. Tačiau LR CK 1.37 str. 5 d. formuluotė skiriasi nuo minėtos konvencijos 4 str. 5 d. nuostatų tuo, kad LR CK kalbama apie prezumpcijos netaikymą tuo atveju, jei neįmanoma nustatyti sutarčiai labiausiai būdingos pareigos įvykdymo vietos, o konvencijoje kalbama apie prezumpcijos netaikymą, kai neįmanoma nustatyti sutarčiai labiausiai būdingos pareigos. Mūsų manymu, tai yra vertimo trūkumas, ir Lietuvos teismai turėtų taikyti tą nuostatą, kuri įtvirtinta 1980 m. Romos konvencijoje, ypatingai turint omenyje, kad labiausiai susijusios valstybės teisės prezumpcijas nustatančiose teisės normose nieko nėra kalbama apie būdingiausios prievolės įvykdymo vietą, todėl būtų nelogiška netaikyti prezumpcijų, jei šios vietos nepavyksta nustatyti (nes jos ir nereikia nustatyti norint pritaikyti prezumpciją). Aukščiau aptartos kolizinės normos yra skirtos visoms sutartims. Tačiau kai kurioms sutartims yra skirtos atskiros kolizinės normos. Kaip antai, LR CK 1.37 str. 6 d. nustato, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji vieta arba verslo vieta (abejotina galimybė taikyti draudiko nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijų, nes draudikas yra paprastai juridinis asmuo, kuris tokios vietos negali turėti), nekilnojamojo daikto draudimo atveju taikoma šio daikto buvimo vietos valstybės teisė. Nustatant draudimo sutartims taikytiną teisę tam tikrais atvejais (gyvybės sutartims bei privalomo draudimo sutartims dėl rizikos, esančios ES valstybėje) bus taikomos ne LR CK, bet LR Draudimo įstatymo nuostatos. Pažymėtina, kad 1980 m. Romos konvencija draudimo sutartims netaikoma. Sutartims, sudarytoms biržoje ar aukcione, taikoma biržos ar aukciono vietos valstybės teisė (LR CK 1.37 str. 8 d.). Vartojimo sutartims taikytina teisė nustatoma pagal LR CK 1.39 str. bei 1980 m. Romos konvencijos 5 str. nuostatas, kurios gina vartotojo interesus. Dovanojimo sutartims taikytiną teisę reglamentuoja LR CK 1.41 str., nustatantis bendrą taisyklę, kad taikoma dovanotojo nuolatinės gyvenamosios vietos arba verslo vietos valstybės teisė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu taikytina Lietuvos ir užsienio valstybės dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos nustato kitokias taisykles nei LR CK, taikomos tarptautinės sutarties nuostatos. 3.
Sutarties formai taikytina teisė. Sutarties formai taikytina teisės nustatyto taisyklės yra formuluojamos LR CK 1.38 str. Šio straipsnio 1 d. nustato, kad sandorio formai taikytina teisė nustatoma pagal LR CK 1.37 str. 1 d. nuostatas, tai reiškia, kad sandorio formai yra taikoma šalių susitarimu pasirinkta visai sutarčiai taikytina teisė. Tačiau jei šalys nepasirinko taikytinos teisės, tokiu atveju taikoma sutarties sudarymo vietos valstybės teisė, t.y. lex loci contractus (LR CK 1.38 str. 2 d.). Jeigu sutarties šalys yra skirtingose valstybėse, sutartis galios, jeigu jos forma atitiks bent vienos iš šių valstybių teisės reikalavimus. Tačiau sandorių, kurių dalykas yra nekilnojamasis daiktas ar teisės į jį, forma turi atitikti nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisės reikalavimus, t.y. taikomas lex rei sitae principas (LR CK 1.37 str. 3 d.). vartojimo sutarčių formai yra taikoma vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (LR CK 1.38 str. 4 d.). 1980 m. Romos konvencijos nuostatos šiuo klausimu šiek tiek skiriasi nuo LR CK 1.38 str. nuostatų. Sutarties formaliam galiojimui yra skirtas konvencijos 9 str., kuris nenumato nuostatos, kad sutarties formai taikoma šalių pasirinkta sutarčiai taikytina teisė. Pagal konvencijos 9 str. 1 d., sutartis, sudaryta tarp toje pačioje valstybėje esančių asmenų, galios, jeigu jos forma atitiks šios valstybės teisę. Jeigu sutartis sudaryta tarp skirtingose valstybėse esančių asmenų, ji galios, jei forma atitinka bent ienos iš šių valstybių teisę. Kitos konvencijos 9 str. nuostatos iš esmės pakartoja LR CK 1.38 str. 3 ir 4 d. nuostatas.
4. 5.
Incoterms, UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai Nekilnojamieji daiktai, kilnojamieji daiktai, susitarimams dėl jų perleidimo taikytina teisė
Sprendžiant dėl tam tikram daiktui taikytinos teisės, visų pirma būtina nustatyti, ar šis daiktas yra kilnojamasis, ar nekilnojamasis, kadangi priklausomai nuo atsakymo į šį klausimą gali būti taikomos skirtingos kolizinės normos. Tam, kad būtų galima nustatyti daikto prigimtį, reikia taip pat atsakyti į klausimą, kokios valstybės teisę taikyti. Taigi kyla kvalifikavimo problema, kuri Lietuvos teisėje yra sprendžiama taikant lex rei sitae principą, t.y. daiktas pripažįstamas kilnojamuoju ar nekilnojamuoju pagal jo buvimo vietos valstybės teisę (LR CK 1.48 str. 1 d.). Ta pati kolizinė taisyklė yra taikoma ir nustatant nuosavybės teisiniams santykiams bei kitoms daiktinėms teisėms į nekilnojamąjį daiktą taikytiną teisę (LR CK 1.48 str.), tame tarpe ir daikto įgijimui įgyjamosios senaties būdu. Ji taip pat yra įtvirtinta ir Lietuvos dvišalėse sutartyse dėl teisinės pagalbos. Sudarant sutartis dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą (pvz., žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį), gali kilti išskaidymo klausimas. T.y. daiktiniams teisiniams santykiams (pvz., nuosavybės teisės į daiktą perėjimo momentui) bus taikoma lex rei sitae, tuo tarpu prievoliniams teisiniams santykiams, kurie taip pat atsiranda sudarius tokią sutartį (pvz., šalių civilinei atsakomybei už sutarties netinkamą vykdymą), bus taikomi kiti koliziniai principai (pvz., LR CK 1.37 str.), tame tarpe ir šalių valios autonomijos principas, kris netaikomas daiktiniams santykiams. Bendroji kolizinė taisyklė, taikoma nustatant kilnojamojo daikto nuosavybės ir kitiems daiktiniams teisiniams santykiams taikytiną teisę, yra lex rei sitae principas, t.y. taikoma tos valstybės teisė, kurioje daiktas buvo jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisė. Teisinės padėties pasikeitimo momentą dažnai būna sunku nustatyti, ypatingai jeigu daiktas yra vežamas per kelias valstybes, todėl šalia bendrosios taisyklės yra taikomos ir specialiosios taisyklės, padedančios nustatyti kilnojamajam daiktui taikytiną teisę. Taip pat pažymėtina, kad tuo atveju, jei daikto teisinė padėtis pasikeičia dėl neteisėtų veiksmų, turi būti taikoma tos valstybės, kurioje daiktas paskutinį kartą buvo teisėtai valdomas, teisė. Pvz., automobilis yra pavagiamas A valstybėje ir nugabenamas į B valstybę, kur parduodamas ir išgabenamas į C valstybę, šiuo atveju automobilio teisėto savininko, iš kurio automobilis buvo pavogtas, teisės bus ginamos pagal A valstybės teisę[1]. LR CK 1.48 str. 3 d. nustato, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į vežamą daiktą (krovinį) nustatomos pagal šio daikto paskyrimo vietos valstybės teisę. Taigi gali būti taip, kad sprendžiant ginčą tarp vežėjo ir kroviniu disponuojančio asmens jų materialiniams teisiniams santykiams bus taikoma atitinkama tarptautinė konvencija, unifikuojanti materialinės teisės normas (pvz., 1956 m. Ženevos konvencija dėl tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR), tuo tarpu nustatant, kam priklausė krovinys, taigi kam buvo padaryta žala, bus taikoma krovinio pristatymo vietos valstybės nacionalinė teisė. LR CK 1.49 str. numato galimybę sandorio dėl kilnojamojo daikto šalims susitarimu nustatyti teisę, taikomą teisių į daiktą atsiradimui ir pabaigai. Šiuo atveju šalių teisė pasirinkti yra ribojama – galima susitarti taikyti arba daikto išsiuntimo, arba pristatymo vietos valstybės teisę, arba visam sandoriui taikytiną teisę. Kadangi šalių teisė pasirinkti visai sutarčiai taikytiną teisė yra beveik neribota (LR CK 1.11 str.), tai šis suvaržymas nėra didelis. Lietuvos respublikos dvišalėse sutartyse dėl teisinės pagalbos taip pat yra įvirtintas lex rei sitae principas, tačiau yra nustatomos ir specialios taisyklės, pvz., Lietuvos ir Azerbaidžano sutarties 36 str. 3 d. nustatyta, kad nuosavybės teisės ar kitokios daiktinės teisės į turtą, kuris yra sandorio dalykas, atsiradimas ir pabaiga nustatomi pagal sandorio sudarymo vietos valstybės teisę, jeigu šalių susitarimu nenumatyta kitaip. 6.
1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės ir Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) panašumai ir skirtumai Kontroliniai klausimai: 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14.
Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės reglamentuojami teisiniai santykiai? Šalių autonomijos pasirinkti taikytiną teisę esmė ir reikšmė? Šalių autonomijos pasirinkti taikytiną teisę ribos? Tokių ribų reikalingumo pagrindimas. Kokios taikytinos teisės doktrinos yra taikomos, nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės (pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą, 1980 m. Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės)? 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės taikymo sritis, pagrindinės nuostatos, santykis su Europos Sąjungos teise, santykis su Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu. Sutarties formai taikytinos teisės nustatymo taisyklės? Kas yra “teisė” prievolės šalių susitarimu pasirenkant taikytiną teisę? Ar UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai, 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo yra laikomi “teise”, kurią prievolės šalys gali pasirinkti kaip taikytiną teisę pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą ar 1980 m. Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės? Incoterms – samprata, reikšmė sutartinėms prievolėms. Šalių autonomijos principo galiojimas daiktinių teisių atžvilgiu ir tokių nuostatų reikalingumo pagrindimas. Kokia teisė turi būti taikoma pripažįstant daiktą kilnojamuoju ar nekilnojamuoju? Lex rei sitae principo reglamentuojami teisiniai santykiai? Kilnojamo daikto buvimo vietos problematika ir nustatymo taisyklės. Daikto teisinio statuso nekintamumo principas ir jo reikšmė.
VII seminaras. Teisė, taikytina nesutartinėms prievolėms
1. 2. 3. 4. 5.
Pagrindinės kolizinės normos, nustatančios deliktinėms prievolėms taikytiną teisę. Deliktinėms prievolėms taikytinos teisės nustatymas pagal LR CK ir pagal Reglamentą Roma II Eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimui taikytina teisė. Civilinė atsakomybė už branduolinę žalą. Civilinė atsakomybė už taršos nafta padarytą žalą. Kontroliniai klausimai:
1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13.
Kas yra deliktinės prievolės? Transnacionaliniai deliktai? Kokia yra deliktinėms prievolėms taikytinos teisės apimtis? Ar taikomas šalių autonomijos principas? Koks yra Reglamento Roma II santykis su tarptautinėmis konvencijomis? Teisė, taikytina reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu: Konvencijoje įtvirtinta eismo įvykio sąvoka, bendra taisyklė nustatant taikytina teisę, išimtys. kokia teisė taikytina, žalos, eismo įvykiu padarytos turtui atveju? Jei automobilis registruotas keliose vietose, ar visai neregistruotas, kokia teisė taikytina? Ieškinio pareiškimas tiesiogiai draudikui. Teisė, taikytina nesąžininga konkurencija padarytai žalai atlyginti. Teisė, taikytina žalos, padarytos asmeninėms neturtinėms teisėms informavimo priemonių veiksmais atlyginimui. Teisė taikytina kelių asmenų padarytos žalos atlyginimui. Prievolėms, kylančioms iš nepagrįsto praturtėjimo taikytina teisė. Civilinė atsakomybė už branduolinę žalą – kas reglamentuoja, pagrindinės sąvokos, atsakomybė, atsakomybės ribojimas. Draudimas, regreso teisė, teismingumas. Kokiems atvejams taikoma 1992 m. Tarptautinė konvencija dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta padarytą žalą? Kokia žala atlyginama, atsakomybės prezumpcija, atsakomybės ribojimas, draudimas? Santykiams dėl žalos padarymo taikytina teisė Lietuvos Respublikos CK, o taip pat ir dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos pripažįsta lex loci delicti principą kaip pagrindinį kolizinį principą, taikomą deliktinėms prievolėms. Remiantis deliktinėms prievolėms taikytina teise, nustatomos civilinės atsakomybės sąlygos, jos dydis ir sudėtis, atleidimo nuo civilinės atsakomybės ir jos netaikymo pagrindai, asmuo, atsakingas už žalos padarymą, asmuo, turintis teisę į žalos atlyginimą. LR CK 1.43 str. nustato, kad šalių teisės ir pareigos pagal prievoles, atsirandančias dėl padarytos žalos, nukentėjusiojo pasirinkimu nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo kitokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę. Taigi nukentėjęs asmuo šiuo atveju yra silpnesnioji pusė, ir jo interesai yra ginami tokiu būdu, kad jis turi teisę pasirinkti iš 2 taikytinų teisių tuo atveju, jei veiksmas ar neveikimas, dėl kurio atsirado žala, įvyko vienoje valstybėje, o žalingos pasekmės atsirado kitoje valstybėje. Tuo atveju, jei neįmanoma nustatyti, kur buvo atliktas žalą sukėlęs veiksmas ir kur atsirado žalingi padariniai, taikoma tos valstybės teisė, su kuria byla yra labiausiai susijusi(LR CK 1.43 str. 2). Pažymėtina tai, kad šalių valios autonomijos principas deliktiniuose teisiniuose santykiuose taip pat pripažįstamas, tačiau kiek kitaip, negu sutartiniuose santykiuose. T.y. šalys gali susitarti dėl taikytinos teisės, tačiau tik po žalos padarymo (LR CK 1.43 str. 3 d.). Tai yra visiškai logiška, kadangi iki žalos padarymo būsimi deliktinių teisinių santykių dalyviai paprastai net nenutuokia apie vienas kitą. Dar viena speciali kolizinė taisyklė, taikoma deliktiniuose teisiniuose santykiuose, nustato, kad tuo atveju jeigu abiejų santykio šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra vienoje valstybėje. Pvz., nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys savo atostogų Turkijoje metu susipyko ir ginčo metu vienas kitam padarė fizinę žalą. Pareiškus civilinį ieškinį, ginčui bus taikoma ne Turkijos, bet Lietuvos teisė. LR CK 1.43 str. 5 d. nustato atskirą kolizinę normą, taikomą prievolėms, atsiradusioms dėl netinkamos kokybės produktų padarytos žalos. Pagrindinė taisyklė yra tokia, kad taikoma žalos padarymo vietos valstybės teisė, jeigu šioje valstybėje yra nukentėjusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta ar atsakingo už žalą asmens verslo vieta arba šioje valstybėje nukentėjusysis įsigijo produktą. Pvz., fizinis asmuo įsigijo naują automobilį Vokietijoje ir pargabeno jį į Lietuvą. Dėl nekokybiškų saugos pagalvių jos išsiskleidė ne eismo įvykio metu, dėl ko vairuotojas patyrė traumą. Tokiu atveju bus taikoma Lietuvos kaip žalos atsiradimo vietos valstybės teisė, nes joje yra nukentėjusiojo asmens nuolatinė gyvenamoji vieta. Tuo atveju, jei pirkėjas žalą patirtų pvz., Lenkijoje, per kurią jis vairavo automobilį, nukentėjusiojo pasirinkimu galėtų būti taikoma atsakingo už žalą asmens verslo
vietos (t.y. Vokietijos) valstybės teisė arba žalos atsiradimo (t.y. Lenkijos) vietos valstybės teisė. Jeigu nukentėjusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra atsakingo už žalą asmens verslo vietos valstybėje arba produkto įsigijimo vietos valstybėje, bus taikoma nukentėjusiojo asmens nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, nepriklausomai nuo to, kur buvo padaryta žala. Pvz., Lietuvoje nuolat gyvenantis asmuo naują automobilį įsigijo taip pat Lietuvoje ir juo išvyko į užsienio valstybę, kurioje dėl produkto nekokybiškumo patyrė žalą. Tokiu atveju bus taikoma Lietuvos, o ne užsienio valstybės, kurioje atsirado žala, teisė. Deliktinių teisinių santykių srityje yra priimta nemažai tarptautinių konvencijų, kuriose nustatytos atskiros kolizinės taisyklės tam tikro pobūdžio deliktams. Kaip vieną svarbiausių reikia paminėti 1971m. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės, į kurią tiesioginę nuorodą daro LR CK 1.44 str. Lietuva yra šios konvencijos dalyvė. Pagrindinė kolizinė taisyklė, įtvirtinta šios konvencijos 3 straipsnyje, nustato, kad civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl eismo įvykio, nustatoma pagal valstybės, kurios teritorijoje įvyko įvykis, teisę. Taigi šiuo atveju yra taikomas žalingų veiksmų atlikimo, o ne žalos padarinių atsiradimo principas. Tačiau konvencija taip pat nustato ir keletą išimčių iš bendro principo. Jei eismo įvykyje dalyvavo viena transporto priemonė ir ji buvo registruota ne toje valstybėje, kurioje įvyko eismo įvykis, registravimo valstybės teisė taikoma nustatant 1) atsakomybę prieš vairuotoją, savininką ar bet kurį kitą asmenį, kontroliavusį transporto priemonę, neatsižvelgiant į jų įprastinę gyvenamąją vietą (tačiau jeigu eismo įvykio metu buvo padaryta žala asmeniui, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra ne automobilio registravimo valstybėje, ši nuostata negali būti taikoma), 2) prieš nukentėjusį keleivį, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra ne toje valstybėje, kurioje įvyko eismo įvykis, 3) prieš nukentėjusį, kuris įvykio metu buvo ne transporto priemonėje ir kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra transporto priemonės registravimo valstybėje, atsakomybę (konvencijos 4 str). Jei yra du arba daugiau nukentėjusiųjų, taikytina teisė nustatoma kiekvienam nukentėjusiajam atskirai. Konvencija taip pat numato galimybę taikyti automobilių registravimo vietos valstybės teisę ir tuo atveju, jei eismo įvykyje dalyvavo dvi arba daugiau transporto priemonių, tačiau tik tuo atveju, jei visos transporto priemonės yra registruotos toje pačioje valstybėje. Tuo atveju, jei automobilis nėra registruotas arba yra registruotas keliose valstybėse, vietoj automobilio registravimo vietos valstybės teisės taikoma transporto priemonės įprastinės buvimo vietos valstybės teise (6 str.). Atskiros kolizinės normos nustato teisę, taikytiną reikalavimams atlyginti asmeninėms neturtinėms teisėms visuomenės informavimo priemonių veiksmais padarytą žalą. LR CK 1.45 str. nustato, kad tokiems reikalavimams taikoma nukentėjusiojo pasirinkimu nukentėjusiojo nuolatinės gyvenamosios vietos arba verslo vietos arba žalos atsiradimo vietos valstybės teisė, arba žalą padariusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar verslo vietos valstybės teisė. Atskira kolizinė norma (LR CK 1.45 str. 2 d.) reguliuoja paneigimui taikomą teisę, kuri nustatoma pagal tai, kurioje valstybėje buvo paskelbta publikacija ar iš kurios valstybės buvo transliuojama radijo ar televizijos laida. Reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikoma valstybės, kurios rinkoje atsirado nesąžiningos konkurencijos neigiamos pasekmės, teisė. Pvz., kelių valstybių draudimo įmonės, veikiančios ir trečiosios valstybės rinkoje, sudaro nesąžiningą susitarimą dėl vienodų įkainių nustatymo šios trečiosios valstybės draudėjams. Tokiu atveju trečiosios valstybės draudimo kompanijų, patyrusių žalą dėl tokių nesąžiningų veiksmų, reikalavimams ją atlyginti turėtų būti taikoma trečiosios valstybės teisė. Tuo atveju, jei šiame susitarime dalyvautų ir visos išskyrus vieną trečiosios valstybės draudimo kompaniją, šios draudimo kompanijos reikalavimui turėtų būti taikoma jos verslo vietos valstybės teisė (LR CK 1.46 str.). Tuo atveju, jei Lietuvos dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos normos nustato kitokias nei LR CK kolizines taisykles, taikomos dvišalės sutarties nuostatos. Santykiams dėl nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo taikytina teisė LR CK 1.54 str. nustato atskiras kolizines taisykles, taikomas dėl turto nepagrįsto įgijimo ar sutaupymo (nepagrįsto praturtėjimo) atsirandančioms prievolėms. Šio straipsnio 1 d. nustato, kad iš prievolės, įvykdytos be teisinio pagrindo, atsirandantiems reikalavimams taikoma valstybės, pagal kurios įstatymus nustatytinas prievolės teisinis pagrindas, teisė. Prof.V.Mikelėnas pateikia tokį šios teisės normos taikymo pavyzdį: „Švedijos įmonė pagal sutartį privalo sumokėti Lietuvos įmonei vieną milijoną Švedijos kronų. Sutarčiai, iš kurios yra atsiradusi Švedijos įmonės prievolė, taikoma Švedijos teisė. Tačiau Švedijos įmonė suklysta ir perveda šią sumą ne į kreditoriaus, o į visai kitos Lietuvos įmonės sąskaitą. (...) Kadangi sutarčiai, iš kurios buvo atsiradusi prievolė, taikoma Švedijos teisė, tai ir be pagrindo sumokėtos sumos išreikalavimui taip pat bus taikoma Švedijos teisė“[1]. Manytumėm, kad šiuo atveju minėtą kolizinę normą reikėtų suprasti kiek kitaip, t.y. reikalavimui turi būti taikoma tos valstybės teisė, pagal kurią ši prievolė kvalifikuojama. Tuo atveju, jei asmuo savo neteisėtais veiksmais nepagrįstai praturtėjo, taikoma tos valstybės teisė, kurioje šie veiksmai buvo atlikti(LR CK 1.54 str. 2 d.). Tačiau tuo atveju, jei tarp šalių egzistavo teisinis santykis, ir viena iš šalių nepagrįstai praturtėjo, taikoma šiam teisiniam santykiui taikytina teisė (LR CK 1.54 str. 3 d.). Pvz., tarp Lietuvos ir Rusijos įmonių buvo sudaryta
statybos rangos sutartis bei sumokėtas avansas. Nepradėjus vykdyti darbų, viena iš šalių sutartį nutraukė. Tokiu atveju reikalavimui dėl nepanaudoto avanso grąžinimo bus taikoma statybos rangos sutarčiai taikytina teisė. Vienašaliams sandoriams ir vienašalėms prievolėms taikytina teisė LR CK 1.55 str. nustato, kad vienašaliams sandoriams taikoma valstybės, kurioje jie buvo sudaryti, teisė. Pažymėtina tai, kad ši nuostata netaikoma tuo atveju, jei yra speciali kolizinė taisyklė, reglamentuojanti atskiroms vienašalių sandorių rūšims taikytiną teisę. Pvz., įgaliojimui yra taikomos LR CK 1.40 str. nuostatos, čekiams ir vekseliams taikomas LR CK 1.56 str. testamentui – 1.61 str. Taikytinos teisės klausimai vertybinių popierių srityje Vertybiniams popieriams taikytinos teisės nustatymą reglamentuoja LR CK 1.56 str. Jo pirmoji dalis daro nuorodą į 1931 m. Ženevos konvenciją dėl įstatymų kolizijų naudojant čekius sprendimo ir į 1930 m. Ženevos konvenciją dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo. 1931 m. Ženevos konvencijos dėl įstatymų kolizijų naudojant čekius sprendimo 2 str. nustato, asmens teisė išduoti čekį nustatoma pagal jo nacionalinės priklausomybės vietos valstybės teisę (fizinio asmens – pagal jo nuolatinės gyvenamosios vietos, juridinio asmens- pagal įregistravimo vietos valstybės teisę). Tuo atveju, jei šios teisės kolizinės normos nukreipia į kitos valstybės teisė, pastaroji yra taikoma, tai reiškia, kad konvencija įtvirtina renvoi principą. Tuo atveju, jei pagal tokiu būdu nustatytą teisę asmuo neturėjo teisės išduoti čekį, jis bus atsakingas, t.y. čekis bus laikomas galiojančiu tuo atveju, jei pagal čekio išdavimo vietos valstybės teisę jis turėjo teisę išduoti čekį. Asmenys, kuriems gali būti išduotas čekis, nustatomi pagal čekio apmokėjimo vietos valstybės teisę (3 str.). Čekio formai keliamus reikalavimus nustato jo išdavimo vietos valstybės teisė (4 str.). Tačiau čekis bus laikomas surašytas tinkama forma, jei atitiks mokėjimo vietos teisę. Čekį pasirašiusių asmenų įsipareigojimų teisinius padarinius reglamentuoja valstybės, kurios teritorijoje jie buvo įforminti, įstatymai (5 str.). Čekių protesto formą bei terminus, taip pat kitų veiksmų, reikalingų čekių teisėms įgyvendinti ar išsaugoti, formą nustato tos šalies, kurios teritorijoje turi būti įformintas protestas arba atitinkami veiksmai, įstatymai (8 str.). Kadangi ši konvencija yra labai sena, jos kalba ir joje naudojamos formuluotės yra šiek tiek pasenusios ir turi būti perfrazuotos atsižvelgus į šiuo metu galiojančias teisines sąvokas. 1930 m. Konvencijos dėl įstatymų kolizijų naudojant paprastuosius ir įsakomuosius vekselius sprendimo nuostatos yra labai panašios į 1931 m. Konvencijos dėl įstatymų kolizijų naudojant čekius sprendimo nuostatas, todėl detaliau jų nenagrinėsime. Taigi abidvi konvencijos nustato atskiras kolizines normas tam tikrų klausimų, susijusių su čekiais ar vekseliais, grupėms, todėl sprendžiant dėl taikytinos teisės yra labai svarbu tinkamai išskaidyti teisinį santykį, o ne taikyti vieną kolizinę normą atskiriems teisinio santykio elementams. LR CK 1.56 str. nustato, kad kitiems vertybiniams popieriams (pvz., akcijoms, obligacijoms) taikoma jų išleidimo (išdavimo) vietos valstybės teisė. T.y. pvz., akcijų turėtojo teisių turinį nustatys šių akcijų išleidimo vietos valstybės teisė.
