EKONOMIKOS TEORIJA
Paskaitų konspektas (teisės, teisės ir valdymo, viešojo administravimo, psichologijos, teisės ir penitencinės veiklos, socialinio darbo programų darbo programų studentams) 1 tema. EKONOMIKOS TEORIJOS ĮVADAS Ekonomika ir ekonomikos teorija. Mikroekonominis ir makroekonominis
ekonominių procesų tyrimo lygiai Ekonomikos pavadinimas kilęs iš graikų kalbos ţodţių: „oikos“ – namas ir „nomos“ – dėsnis, įstatymas, taisyklė, tvarkymo (valdymo) menas. Šią sąvoką graikai naudojo dar 355m. prieš mūsų erą, erą, kaip namų ūkio tvarkymo meną (racionaliai su minimaliom sąnaudom). Ekonomika atsiranda ten, kur yra produktų gamyba, mainai ir vartojimas. Jos atsiradimą lemia riboti ištekliai ir beribiai ţmonių poreikiai. Šiuo poţiūriu ekonomika yra ūkininkavimo būdas, kaip reikia tvarkyti ūkinę veiklą, kad maţiausiomis sąnaudomis geriausiai būtų patenkinti ţmonių poreikiai. Istorijos raidoje keitėsi ţmogaus ūkinė veikla, keitėsi ir ekonomikos supratimas. Antikoje ekonomika buvo siejama su natūraliniu vergoviniu ūkiu. Ilgą laiką ji buvo tapatinama su ţemės ūkio veikla. Vėliau ekonomika buvo suprantama kaip visų ūkio šakų ūkinė veikla. XX a. antroje pusėje ekonomika prasiskverbė į visas ţmogaus veiklos sritis. Atsiranda švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, gamtos apsaugos ir kt. ekonomikos šakos. Dabar nerasime nė vienos ţmogaus gyvenimo ar veiklos srities, kur nevyktų ekonominiai skaičiavimai ir vertinimai. Šiuo metu ekonomika traktuojama kaip ūkinė veikla, kai iš ribotų išteklių i šteklių reikia sukurti kuo daugiau produktų. Ūkinė veikla – tai – tai racionalus ūkininkavimas (min. sąnaudų max. rezultato). Ekonomikos Ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip efektyviai paskirstyti, naudoti ir valdyti ribotus išteklius siekiant maksimaliai patenkinti materialinius ţmonių poreikius. Ji pateikia bendrus ekonomikos veikimo principus, kurie tinka bet kurioje ţmogaus veikloje. Akademiniuose vadovėliuose skiriamos dvi ekonomikos teorijos dalys - mikroekonomika ir makroekonomika. Mikroekonomika –
ekonomikos teorijos dalis, nagrinėjanti atskirų ūkio šakų ir rinkų funkcionavimą bei individualių ūkio subjektų (gamintojų ir vartotojų) elgseną rinkos ūkio sąlygomis. Ji tyrinėja tyrinėja išteklių ir pajamų paskirstymo problemas. problemas. Pagrindinis mikroekonomikos tikslas – atskleisti rinkos veikimo mechanizmą ir nustatyti rinkos subjektų elgsenos pasekmes bei rezultatus įvairiose rinkose. Mikroekonomikos tyrimo objektai: 1. Namų ūkis – grupė – grupė vaidmenis:
asmenų, kurių ekonominiai sprendimai tarpusavyje susiję. Jie atlieka 2
Aprūpina firmas gamybos veiksniais; Yra prekių ir paslaugų pirkėjai ir vartotojai. 2. Firma – tai tokia privačios ūkinės veiklos organizavimo forma, kai vienas ar keletas asmenų, turėdami savo bei skolintą kapitalą, siekdami ekonominės naudos, organizuoja prekių bei paslaugų paslaugų gamybą gamybą ir realizavimą. 3. Rinka – tai visuma san tykių, kurie atsiranda tarp rinkos subjektų gaminant, perkant ir
parduodant prekes ir paslaugas. 4. 5. Vyriausybės organai – ekonominės teismai).
politikos reguliavimo įstaigos ( Seimas, Vyriausybė,
1
Makroekonomika Makroekonomika - ekonomikos teorijos dalis, nagrinėjanti ekonominę sistemą kaip visumą.
Ji leidţia suprasti suprasti ir paaiškinti bendrųjų bendrųjų ekonomikos dėsnių ir dėsningumų dėsningumų veikimą. veikimą. Makroekonomikos tyrimo Makroekonomikos tyrimo objektai: nacionalinis produktas ir visuminės išlaidos; nedarbas; infliacija; ekonomikos ekonomikos efektyvumas; efektyvumas; pinigų politika; politika; ekonomikos augimas. Makroekonomika įgalina suvokti nuo ko priklauso ekonomikos augimas, stabilūs gyvenimo lygio kilimo tempai, kaip išvengti ekonomikos nuosmukio, kaip uţtikrinti racionalų tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą ir kt. Tarp mikroekonomikos ir makroekonomikos yra glaudus ryšys. Daugeliu atvejų makroekonominį poţiūrį galima traktuoti, kaip ekonominių procesų, vykstančių makrolygyje apibendrinimą.
Ekonominės veiklos rezultatai ir ekonomikos ištekliai
Materialiniam visuomenės gyvenimo pagrindui sukurti būtina ūkinė veikla dėka kurios visuomenė gali tenkinti savo poreikius (dvasinius, materialinius, socialinius, gamybinius, negamybinius,...). negamybinius,...). Pagrindiniais ekonominės veiklos rezultatais yra produktai (prekės ir paslaugos), kurie dar vadinami ekonominėmis gėrybėmis. Jų naudingumas priklauso nuo gebėjimo tenkinti tam tikrus poreikius ir sąnaudų jam sukurti ir pateikti vartotojui. Prekėms ir paslaugoms gaminti reikalingos ţaliavos, medţiagos , mašinos, įrengimai, energija, darbuotojai ir kt. Visa tai vadinama ištekiais. Dauguma jų yra riboti ir vadinami gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai skirstomi į 3 pagrindines grupes: ţemė, darbas, kapitalas. Kai kurie ekonomistai išskiria dar verslumą ir informaciją. Ţemė – Ţemė – šis šis terminas vartojamas plačiąja prasme, įtraukiant ne tik dirbamą ţemę, bet ir visus gamtos turtus: naudingas iškasenas, vandenis, miškus, florą ir fauną, saulės energija ir t.t., t.y. apskritai visi gamtos ištekliai naudojami gamybos procese. Darbas – ţmogaus fizinis ar protinis sugebėjimas atlikti gamybines ar kitas ūkines funkcijas. Tai tikslinga, sąmoninga veikla. Kapitalas – daiktai naudojami gamybos procese kitos prekės gamybai (pastatai, įrengimai, ţaliavos, medţiagos), t.y. visi ţmonių darbu sukurti materialiniai ištekliai. Tai rea lus, fizinis kapitalas Jis skirstomas į pagrindinį (pastatai, įrengimai, įrenginiai) ir apyvartinį (ţaliavos, finansiniam kapitalui, medţiagos, atsarginės dalys). Be fizinio kapitalo svarbus vaidmuo tenka finansiniam kuris skirstomas į piniginį (banko indėliai) ir nominalųjį (vertybiniai popieriai – akcijos ir obligacijos) kapitalą. Piniginis kapitalas yra pirminis kitų dviejų kapitalo formų atţvilgiu (1.1. pav.). Uţ pinigus įsigyjamos materialinės gamybos priemonės ir vertybiniai popieriai. Piniginio kapitalo išlaidos fiziniam kapitalui ar vertybiniams popieriams įsigyti vadinamos investicijomis. Ekonomistai kapitalo terminą vartoja galvodami apie realųjį kapitalą. KAPITALAS
Fizinis (realusis) kapitalas
Pagrindinis kapitalas
Apyvartinis kapitalas
Finansinis kapitalas
Piniginis kapitalas
Nominalusis kapitalas
1.1 pav. Kapitalo sudedamosios dalys
2
Verslumas, iniciatyvumas – tai koordinuojant is
veiksnys, kuris organizuoja gamybą, apjungdamas kitus gamybos veiksnius, priima sprendimus, kontroliuoja ir reguliuoja gamybą, garantuoja jos efektyvumą, prisiima riziką. Tai verslininkas (įmonininkas). Kt. veiksnys – informacija (ypač technologinė).
Ūkinės veiklos tipai Ūkinė veikla – tai ne tik gamyba. Tai ţymiai platesnė sąvoka. Pagaminti produktai tam tikru būdu paskirstomi, reikalui esant tarpusavyje mainomi ir pagaliau vartojami. Visą tai sudaro vieningą procesą. Todėl galima išskirti 4 ūkinės veiklos tipus (fazes ) – gamyba, paskirstymas, paskirstymas, mainai ir vartojimas , kurių reikšmė istorijos eigoje kinta. Jei maţiau išvystytame ūkyje lemia gamyba, tai šiuolaikiniame – labiausiai išvystyta mainų forma: rinka. Nes tik rinkoje realizuotas produktas patvirti na savo reikalingumą ir tinkamumą vartoti. Todėl šiuolaikinis ūkis ir vadinamas rinkos ūkiu. Materialinė gamyba – technologinis procesas, kurio metu gaminamos ekonominės gėrybės – prekės – prekės ir paslaugos. Gamyboje dalyvauja daug ţmonių, naudojami praktiškai vi si gamybos veiksniai. Pagamintas gamybos produktas paskirstomas tarp visų gamyboje dalyvavusių veiksnių (jų savininkų). Tačiau produktai paskirstomi ne fizine prasme, o paskirstomos pajamos, gautos realizavus rinkoje gamybos produktą. Taigi kiekvienam gamy bos veiksniui priskiriama tam tikra pajamų dalis, priklausomai nuo jo reikšmingumo gamybos procese. Šios pajamos vadinamos renta, darbo uţmokestis, palūkanos, pelnas. Šias pajamas paskirsto atitinkamų gamybos veiksnių os kainas. rinkos, nustatydamos šių veiksnių rink os Mainai būtini, nes nei vienas gamintojas negali pats sau pasigaminti visko, ko reikia jo poreikiams patenkinti. Gamybos tikslas yra gaminti produktus vartojimui – gamybiniam ir asmeniniam. Gamybinis asmeninio vartojimo prekes. vartojimas yra tik tarpinė grandis, nes jo ti kslas kurti asmeninio
Pagrindinė ekonomikos problema Ekonomikos pagrindinė funkcija – patenkinti – patenkinti ţmonių vis didėjančius poreikius. Individualūs poreikiai skirstomi į materialinius (fizinius), socialinius ir intelektualinius. Poreikiai – beribiai, o ištekliai - riboti. Ir poreikiai auga greičiau negu ekonomikos galimybės. Ekonomikos problemos esmė – prieštaravimas – prieštaravimas tarp tar p beribių poreikių ir ribotų išteklių. Todėl reikia rinktis iš tų galimybių, kurias leidţia riboti ištekliai. Taigi ekonomikos problema - tai pasirinkimo problema. Su ja nuolat susiduria visa visuomenė ir atskiri jos nariai. Todėl ūkinė veikla turi būti racionali, siekianti kuo geresnio turimų išteklių panaudojimo. Pasirinkimo problema paprastai išskaidoma į 3 uţdavinius: 1) ką gaminti – kiek – kiek ir kokių prekių, kad labiausiai patenkinti visuomeninius poreikius? 2) kaip gaminti (racionaliausia panaudojant panaudojant gamybos gamybos veiksnius)? veiksnius)? 3) kam gaminti (kaip paskirstyti gamybos produktus visuomenės nariams)?
Gamybos galimybių riba. Mūsų poreikiai yra beribiai, o gamybos ištekliai riboti, todėl visuomenė negali patenkinti visų savo poreikių. Lieka vienintelė išeitis – efektyviai naudoti ribotus išteklius didėjantiems poreikiams tenkinti. Efektyvumas – ekonominių išteklių naudojimas geriausiu būdu. Gamybos galimybių riba rodo maksimalią produktų gamybos apimtį, kurią galima pagaminti turimais ištekliais. Jeigu gaminame du produktus, tai norėdami didinti vieno produkto gamybą, turime maţinti kito produkto gamybą. Dėl ribotų išteklių negalime didinti abiejų produktų gamybos vienu metu.
Ekonominė politika, jos tikslai ir priemonės Kiekviena valstybė vykdo tam tiktą ekonominę politiką. Ekonominė politiką. Ekonominė politika - tai tikslai, kurių numato siekti vyriausybė ekonomikos srityje ir priemonės, kuriomis jie bus siekiam i. Svarbiausi ekonominės politikos tikslai: 3
Ţemas nedarbo lygis. Kiekvienam norinčiam ir galinčiam dirbti turi būti sudarytos tam sąlygos; 2. Kainų stabilumas. Būtina išvengti bendro kainų lygio pakilimų (infliacijos) ar kritimų (defliacijos); 3. Tolygesnis paj amų paskirstymas; 4. Ekonominė laisvė. Visi turi teisę laisvai pasirinkti sau uţsiėmimą, leisti savo 1.
pajamas ir pan. taip, kaip nori;
Socialinis saugumas. Socialinis aprūpinimas sergančių, neįgalių, senų; Ekonomikos augimas(gamybinių pajėgumų didėjimas) Uţtikrinti pastovų augimą, t.y. didesnio kiekio ir geresnės kokybės prekių ir paslaugų gamybą. Kitaip tariant uţtikrinti aukštesnį gyvenimo lygį; 7. Ekonomikos efektyvumas. Siekti kuo didesnės naudos panaudojus minimumą ribotų išteklių kiekio. 5. 6.
8. Aplinkos standartai.
Metodai arba priemonės, kurios naudojamos šiems tikslams pasiekti vadinamos ekonominės politikos instrumentais. Pagrindinės priemonės: mokesčiai, muitai, vyriausybės išlaidos, tiesioginis valstybinis ekonomikos reguliavimas arba dalyvavimas ekonominėje veikloje, socialinės ir investicinės programos, pinigų kiekio šalyje reguliavimas. Mokesčių bei valstybės išlaidų dydţio reguliavimas leidţia veikti gamybos apimtį, uţimtumą bei infliacijos lygį norima kryptimi. Tokia ekonominė politika atsispindi formuojamame valstybės biudţete. Panašių tikslų siekiama ir Centrinio banko vykdoma pinigų politika (per pinigų pasiūlos reguliavimą). Mokesčiai – ne tik svarbi ekonominės politikos priemonė, bet ir yra pagrindinis valstybės biudţeto formavimo šaltinis.
Valstybės mokesčių sistema ir mokesčių funkcijos LR mokesčių administravimo įstatymas numato per 25 rūšis įvairius mokesčius ir įmokas. Šalyje renkamų mokesčių visuma, sudaryta pagal tam tikrus bendrus principus, vadinama mokesčių sistema. Apmokestinimo objektais yra: pajamos (darbo uţmok., palūkanos, pelnas, renta, kt.); turtas; išlaidos (kurias daro vartotojai pirkdami prekes ir paslaugas). Todėl pagal apmokestinimo objektą visus mokesčius galima suskirstyti į 3 stambias grupes:
privačių namų ūkių ir įmonių pajamų (darbo uţmok., palūkanos, pelnas, renta, kt.) mokesčiai; b. nuosavybės, t.y. nekilnojamojo turto mokesčiai (ţemės mokestis, ţemės nuomos a.
mokestis, palikimo mokestis ir kt.); c. prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai (PVM, akcizai, importo muitai). Pagal apmokestinimo subjektą mokesčius galima suskirstyti į: tiesioginius; netiesioginius. Pajamų ir turto mokesčiai priskiriami tiesioginiams mokesčiams , nes turi tiesioginius adresatus fizinius ir juridinius asmenis, gaunančius pajamas ir turinčius turtą. Tai gyventojų pajamų
– mokestis, įmonių pelno mokestis, socialinio draudimo įmokos ir kt. Netiesioginius mokesčius sumoka vartotojas pirkdamas prekes ir paslaugas, kurios yra apmokestinamos. Tai PVM, akcizai, muitai. Netiesioginiai mokesčiai didina kainą, gilina socialines problemas ir turi regresinį pobūdį.
Pagal tai, kaip mokesčių tarifas kinta priklausomai nuo apmokestinimo sumos, mokesčiai skirstomi į: progresinius (jei apmokestinimo sumai didėja, mokesčio tarifas taip pat atitinkamai didėja);
4
proporcinius (kai lieka pastovus); regresinius (kai maţėja).
Lietuvoje visi mokesčiai yra proporciniai. Proporciniai tarifai ir didelis atotrūkis tarp kapitalo ir darbo apmokestinimo rodo, kad mūsų mokesčių sistema nėra pakankamai socialiai orientuota. Mokesčių sistema formuojama remiantis neutralumo, tikslingumo, paprastumo ir aiškumo, teisingumo principais.
Mokesčių funkcijos: 1. fiskalinė - susijusi su valstybės biudţeto formavimu; 2. ekonomikos reguliavimo . Jais galima reguliuoti gamybos apimtį, o tuo pačiu ir uţimt umo bei infliacijos lygį (didinant mokesčius maţinama vartotojų perkamoji galia, tuo pačiu visuminė paklausa ir gamybos apimtis, o kartu ir infliacija). Varijuojant mokesčių normą, galima skatinti ar riboti tam tikrų produktų gamybą. 3. socialinė. Jie tam tik ru mastu maţina pajamų nelygybę, jei gaunantys didesnes pajamas moka didesnius mokesčius.
Istoriniai ūkio tipai ir jų raidos veiksniai Visuomenės ūkių raidoje galima išskirti 3 ūkio tipus: tradicinį, rinkos, centralizuotai planuojamą. Tradiciniame ūkyje (dar vadinamame natūraliniu) gaminama tai, kas buvo būtina pačiam gamintojui išgyventi. Būdinga: primityvi gamyba, naudojami tik pirminiai gamybos veiksniai – ţemė ir darbas. Pagrindinis ūkio vienetas – šeimos ūkis. Augant šeimos ūkio produktyvumui, dėl vis gilėjančio darbo pasidalijimo ir darbo specializacijos, buvo pagaminama daugiau nei reikėjo. Perteklius buvo mainomas į kitus produktus. Atsirado natūriniai mainai. Mainus labai paspartino pinigų atsiradimas. Augant gamybos produktyvumui vis didėjo gamintojų, gaminančių ne konkrečiam vartotojui, bet anoniminiam pirkėjui, t.y. formavosi prekinė gamyba. Kartu su pinigų išplitimu plėtėsi ir tobulėjo manai, atsirado konkurencija. Tai sudarė sąlygas atsirasti rinkos ūkiui, kuris ilgainiui tapo vyraujančiu. Gamyba labai specializavosi ir tapo visuomenine, o ūkio subjektai – priklausomi vieni nuo kitų. Rinkos ūkis – kuriame dauguma kapitalo yra privatinėje nuosavybėje, o ekonominius sprendimus lemia rinkos kainų sistema. Centralizuotai planuojamas (komandinis) ūkis – kai dauguma gamybos priemonių nuosavybės teise priklauso valstybei, o svarbiausius ekonominius sprendimus priima valstybinės institucijos. Gamybos apimtis nustato valstybinis planas. Pagal jį buvo paskirstomi ir gamybos ištekliai. Kainos taip pat nustatomos centralizuotai. Gryname pavidale šie ūkio tipai neegzistuoja. Evoliucija nepanaikina senų ūkio elementų, bet neretai perima atitinkamai pakeisdama. Pagrindiniai ūkio raidos veiksniai : darbo pasidalijimas ir su juo susijusi specializacija, mainų išplitimas bei pinigų atsiradimas ir tobulėjimas.
Šiuolaikinis rinkos ūkis nėra laisva rinka. Įvairių šiuolaikinės rinkos šalių ekonomikos nėra tapatingos, nors turi ir bendrų bruoţų. Nors šiuolaikinis rinkos ūkis remiasi rinkos principais , tačiau valst ybė tam tikru mastu kontroliuoja ir reguliuoja ūkinę veiklą vykdydama ekonominę politiką . Rinka reguliuojama ekonominiais metodais, kas reiškia, kad valstybė formuoja ir keičia rinkos veikimo sąlygas, neretai net apribodama, tačiau nepašalindama pačios rin kos veikimo. Be to greta privatinio sektoriaus veikia ir valstybinis (Š. Amerika, Europa, Japonija), t.y. greta privataus kapitalo įmonių veikia ir valstybinės. 5
Įvairiose šalyse valstybinio sektoriaus dalis kartais labai skiriasi: Prancūzijoje, Švedijoje – didesnė, JAV, Anglijoje – santykinai nedidelė.
2 tema. PELNAS IR GAMYBOS KAŠTAI
Įmonė kaip pagrindinis ūkinis vienetas. Pagrindinės verslo organizavimo formos Ekonominės gėrybės gaminamos ūkiniuose vienetuose – įmonėse. Įmone vadinamas ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei ūkinei veiklai. Nuosavybės formos atţvilgiu įmonės gali būti privačios arba valstybinės. Ekonominėje literatūroje paprastai skiriamos trys pagrindinės privataus verslo organizavimo formos: – individuali (privati) įmonė, – partnerinė (ūkinė) bendrija, – akcinė bendrovė. Individualios ir partnerinės įmonės – tai daţniausiai smulkaus verslo organizavimo formos. Tuo tarpu stambiausios ir įtakingiausios įmonės paprastai yra akcinės bendrovės, kurias uţsienyje įprasta vadinti korporacijomis. Paprastai partnerinės firmos būna didesnės uţ individualias, bet maţesnės uţ akcines bendroves, nors čia grieţtų ribų nėra. Neretai stambios individualios arba partnerinės įmonės savo aktyvais gerokai lenkia maţiausi as akcines bendroves. Visose išsivysčiusiose šalyse kiekybiniu poţiūriu vyrauja smulkios individualios įmonės, tačiau didţiąją produkto dalį pagamina stambios akcinės bendrovės. Lietuvos Respublikoje yra šios pagrindinės įmonių rūšys: 1) individualios (personalinės) įmonės; 2) tikrosios ūkinės bendrijos; 3) komandinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos; 4) akcinės bendrovės, uţdarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės; 5) valstybės įmonės; 6) savivaldybės įmonės; 7) ţemės ūkio bendrovės; 8) kooperatinės bendrovės; 9) Europos bendrovės; 10) Europos kooperatinės bendrovės.
Įmonė, kaip teisės subjektas, yra juridinis asmuo, tačiau įvairių rūšių įmonės skiriasi turtinės atsakomybės laipsniu. Individualios įmonės ir ūkinės bendrijos yra neribotos, o visos likusios – ribotos turtinės atsakomybės įmonės. Subjektas, kuris nuosavybės teise valdo, naudojasi ir disponuoja įmonės turtu, organizuoja ūkinę įmonės veiklą, vadinamas įmonininku. Įmonininku gali būti fizinis arba juridinis asmuo bei jų grupė. Jeigu įmonė nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, įmonininko funkcijas atlieka įmonės valdymo organai. Darbo santykiai įmonėje gali būti grindţiami samdos sutartimi arba naryste ūkinėje bendrijoje. Darbo santykius, kurių pagrindas – samdos sutartis, reguliuoja samdos sutartis ir Lie tuvos Respublikos įstatymai, nustatantys visų rūšių įmonių darbuotojams darbo uţmokesčio, darbo ir poilsio laiko reţimo bei trukmės, higienos ir darbo apsaugos minimalius reikalavimus. Santykius, pagristus naryste ūkinėje bendrijoje, reguliuoja įmonės steigimo dokumentai. Individuali (personalinė) įmonė. Individuali įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui arba keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto, kuris pagal įmonės prievoles atsako visu savo turtu. Įmonė privalo turėti firmos vardą – juo įvardijamas jos savininkas. Individualios įmonės steigimą, likvidavimą ir veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas bei kiti įstatymai. 6
Tikroji ūkinė bendrija. Tikroji ūkinė bendrija yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi sujungus kelių fizinių arba juridinių asmenų turtą į bendrą dalinę nuosavybę. Narių turi būti ne maţiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20, jais negali būti valstybinės valdţios ir valdymo institucijos, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Pagal bendrijos prievoles jos nariai atsako solidariai visu savo turtu. Tikroji ūkinė bendrija neatsako pagal savo narių prievoles, nesusijusias su bendrijos veikla. Tikroji ūkinė bendrija turi firmos vardą, kuriuo turi būti įvardytos bent vienas jos savininkų. Tikrosios ūkinės bendrijos steigimą, likvidavimą ir veiklą reglamentuoja Civilinis kodeksas, Ūkinių bendrijų įstatymas (1990 m.) bei Bendrosios jungtinės veiklos sutartis.
Komandinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija . Šią bendriją sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Komandinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos turtas nėra atskirtas nuo bendrijos tikrųjų narių turto. Pagal bendrijos prievoles tikrieji jos nariai solidariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai – tik ta turto dalimi, kurią pagal sutartį yra perdavę bendrijai. Bendrija neatsako uţ savo narių prievoles, nesusijusias su bendrijos veikla. Komandinėje ūkinėje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis ir bent vienas narys komanditorius, o nariai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Komandinė ūkinė bendrija privalo turėti firmos vardą, kuriame įvardytas bent vienas tikrasis jos narys. Komandinės ūkinės bendrijos steigimą, likvidavimą ir veiklą reglamentuoja tie patys Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisės aktai kaip ir tikrosios ūkinės bendrijos. Akcinė bendrovė ir uţdaroji akcinė bendrovė. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, kurios kapitalas padalytas į akcijas. Akcija – vertybinis popierius, rodantis jo savininko dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantis jam turtines ir neturtines teises. Akcinis kapitalas nuosavyb ės teise priklauso bendrovei kaip juridiniam asmeniui. Akcininkai yra bendrovės nariai, kuriais tampama įstatymų numatyta tvarka įsigijus bendrovės akcijų. Akcininkais gali būti fiziniai, juridiniai asmenys ir valstybė, kuriai atstovauja atitinkama valstybės institucija. Akcininkai turi nuosavybės teises į akcijas. Uţdarosios akcinės bendrovės akcijų cirkuliavimo sritis uţdara. Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas, kuris sudaromas iš įnašų, gautų uţ akcijas, turi būti ne maţesnis kaip 150 000 litų, o akcininkų skaičius neribojamas. Uţdarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas gali būti nemaţesnis kaip 10 000 litų, jos akcininkų – ne daugiau kaip 100. Bendrovės steigėjai gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė arba savivaldybė, nustatyta tvarka sudarę bendrovės steigimo sutartį. Kiekvienas steigėjas privalo būti ir bendrovės akcininkas. Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba ir administracijos vadovas. Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, kuris turi teisę keisti bendrovės įstatus, įstatinį kapitalą, rinkti stebėtojų tarybą bei priimti kitus principinius sprendimus. Stebėtojų taryba skiria bendrovės valdybos narius ir atleidţia juos iš pareigų, analizuoja valdybos veiklą. Valdyba svarsto bei tvirtina įmonės valdymo struktūrą ir pareigybes, kontroliuoja administracijos veiklą, šaukia visuotinius akcininkų susirinkimus ir sudaro jų darbotvarkę. Bendrovės administracija organizuoja ir vykdo ūkinę bendrovės veiklą. Administracijai vadovauja administracijos vadovas, kurį skiria valdyba. Administracijos vadovas sudaro darbo sutartis su bendrovės darbuotojais (išskyrus vyriausiąjį finansininką), pagal valdybos nutarimus ir darbo regla mentą turi teisę sudaryti sandorius bendrovių vardu. Akcinių bendrovių įstatymas numato, jog akcinė bendrovė visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu gali nesudaryti arba stebėtojų tarybos, arba valdybos, o uţdaroji akcinė bendrovė – ir abiejų šių organų. Tokiu atveju jų funkcijos perduodamos kitiems bendrovės valdymo organams. Akcinių bendrovių ir uţdarųjų akcinių bendrovių steigimą, likvidavimą, veiklą, santykius su akcininkais, kreditoriais bei kitus santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, Akcinių bendrovių įstatymas, priimtas 2000 m., bei nustatyta tvarka patvirtinti ir įregistruoti bendrovių įstatai. Investicinė bendrovė . Investicinė bendrovė – tai akcinė bendrovė, kurios pagrindinė veikla yra sukauptų lėšų investavimas į vertybinius popierius. Iš pagrindinės veiklos investicinė bendrovė 7
gauna daugiau kaip 60 proc. pajamų ir daugiau kaip 50 proc. bendrovės turto vertės sudaro vertybiniai popieriai. Investicinė bendrovė gali būti šių rūšių: 1) investicinė kintamojo kapitalo bendrovė, kurios investicijų portfelis yra diversifikuotas, o išleistos akcijos – išperkamosios; bet kuriuo metu jos gali būti grąţintos bendrovei; 2) uţdarasis investicinis fondas, kurio investicinis portfelis yra diversifikuotas, o jo akcijos nėra išperkamosios; 3) kontroliuojanti investicinė bendrovė, kurios investicijų portfelis nėra diversifikuotas, o jos akcijos nėra išperkamosios. Investicijų bendrovės steigimą bei veiklą reglamentuoja Investicinių bendrovių įstatymas, priimtas 1995 m. Investicinėms bendrovėms taikomas ir Akcinių bendrovių įstatymo bei Vertybinių popierių rinkos įstatymo, priimto 2002 m., nuostatos. Valstybės (savivaldybės) įmonė. Tai įmonė, nuosavybės teise priklausanti Lietuvos valstybei arba vietos savivaldybei, turinti ribotą turtinę atsakomybę. Valstybė (savivaldybė) neatsako pagal įmonės prievoles, o įmonė neatsako pagal valstybės (savivaldybės) prievoles. Valstybės ir savivaldybės įmonės turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja turto patikėjimo teisėmis. Valstybės arba savivaldybės kapitalui įmonių valdymo organuose gali atstovauti valstybės arba savivaldybės valdininkai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybės (savivaldybės) įmonės steigimą, veiklą, likvidavimą ir reorganizavimą reglamentuoja ir Civilinis kodeksas, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas, priimtas 1994 m., bei įmonės įstatai, patvirtinti ir registruoti įstatymų nustatyta tvarka. Ţemės ūkio bendrovė. Tai fizinių asmenų, sujungusių savo turtą į bendrąją nuosavybę, įsteigta ţemės ūkio gamybinės ir komercinės veiklos įmonė. Ne maţiau kaip 50 proc. bendrovės pajamų turi sudaryti pajamos iš veiklos, susijusios su ţemės ūkiu. Bendrovėje turi būti ne maţiau kaip du nariai, maksimalus narių skaičius neribojamas. Ţemės ūkio bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė. Bendrovės steigėjai gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai arba Lietuvos Respublikos piliečiai kartu su uţsienio piliečiais. Bendrovė turi savo pavadinimą, pagal kurį j ą būtų galima atskirti nuo kitų įmonių. Bendrovės steigimą, likvidavimą, veiklą reglamentuoj a Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikas ţemės ūkio bendrovių įstatymas, priimtas 1991 m., bei bendrovės įstatai. Kooperatinė bendrovė. Kooperatinė bendrovė – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkio subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis kintanti, kuris yra skirtas savo narių ekonominiams, ūkiniams bei socialiniams poreikiams tenkinti ir veikia narių iniciatyva. Tai ribotos turtinės atsakomybės ūkio subjektas, atsakantis tik savo turimu turt u ir neatsakantis uţ narių prievoles, nesusijusias su bendrovės veikla. Kooperatinę bendrovę sudaro ne maţiau kaip trys fiziniai arba fiziniai ir juridiniai asmenys. Kooperatinės bendrovės steigėjai gali būti ne maţiau kaip penki Lietuvos Respublikos piliečiai, sulaukę 18 metų, arba piliečiai ir juridiniai asmenys, įregistruoti Lietuvoje. Kooperatinė bendrovė turi savo pavadinimą, kuriame nurodomas ir jos veiklos pobūdis. Juridinis kooperatinės bendrovės veiklos pagrindas – Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių kooperatyvų įstatymas, priimtas 1993 m., bei bendrovės įstatai. Europos bendrovė. Europos bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kurio įstatinis kapitalas padalintas į dalis – akcijas. Europos bendrovės įstatinio (nuosavo) kapitalo dydis turi atitikti Europos Sąjungos Tarybos nustatytus reikalavimus, t.y. negali būti maţesnis nei 120 000 eurų. Bendrovės buveinė turi būti Europos Sąjungos šalyje, kurioje yra jos centrinė būstinė. Buveinė gali būti perkeliama į kitos Europos Sąjungos valstybės teritoriją. Europos bendrovės pavadinime būtina santrumpa „SE“. Europos bendrovių steigimą, valdymą, pertvarkymą ir jų buveinių perkėlimą reglamentuoja 2004 m. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos Europos bendrovių įstatyma . Europos bendrovėms, kurių buveinė yra Lietuvos Respublikoje, taikomos Lietuvos Respublikos teisės normos, reglamentuojančios akcines bendroves, kiek tai leidţia Europos Sąjungos Tarybos reglamentas, Lietuvos Respublikos Europos bendrovių įstatymas bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys Europos bendroves. Europos bendrovės mokesčius moka vadovaujantis tos valstybės, kurioje yra registruota jos buveinė, įstatymais. 8
Europos bendrovės veiklai vadovauja valdymo (administravimo) organas, kurio narių skaičius negali būti maţesnis kaip 3. Bendrovės veiklos prieţiūrą vykdo prieţiūros organas, kurio narių skaičius negali būti maţesnis kaip 3 ir didesnis kaip 15. Valdymo arba prieţiūros organas bendrovės įstatuose nurodyta tvarka turi paskirti valdymo (administravimo) organo narį, kuris atsako uţ Europos bendrovės valdymą taip, kaip akcinės bendrovės vadovas atsako pagal Lietuvos Respublikos teisės normas. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę prieštarauti Europos bendrovės buveinės perkėlimui į kitą valstybę, jei tai paţeidţia viešuosius interesus. Tokią teisę turi ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija arba Lietuvos bankas, jeigu bendrovės vykdoma veikla priskirta šių institucijų prieţiūrai. Ginčai dėl buveinės perkėlimo į kitą šalį sprendţiami teismo tvarka. Europos kooperatinė bendrovė. Europos kooperatinė bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Bendrovės buveinė ir jos nuolatinio valdymo organo buvimo vieta turi sutapti. Buveinė gali būti perkeliama ir į kita Europos Sąjungos šalį. Europos kooperatinės bendrovės pavadinime būtina santrumpa SCE, nurodanti jos organizavimo teisinę formą. Europos kooperatinių bendrovių steigimą, valdymą, pertvarkymą ir buveinės perkėlimą reglamentuoja 2006 m. priimtas Lietuvos Respublikos Europos kooperatinių bendrovių įstatymas, kuris įgyvendina 2003 m. Europos Sąjungos Tarybos reglamentą Nr. 1435/2003 dėl Europos kooperatinės bendrovės (SCE) statuso. Europos kooperatinėms bendrovėms, kurių buveinė y ra Lietuvos Respublikoje, taikomos Lietuvos Respublikos teisės normos, reglamentuojančios kooperatines bei akcines bendroves, kiek tai leidţia Europos Sąjungos Tarybos reglamentas, Lietuvos Respublikos Europos kooperatinių bendrovių įstatymas bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys Europos kooperatines bendroves. Europos kooperatinės bendrovės veiklai vadovauja bendrovės valdymo (administravimo) organas, kurio narių skaičius turi būti ne maţesnis kaip 3 ir ne didesnis kaip 15. Valdymo arba prieţiūros organas Europos kooperatinės bendrovės įstatuose nustatyta tvarka turi paskirti valdymo (administravimo) organo narį, kuris atsako uţ Europos kooperatinės bendrovės valdymą taip, kaip kooperatinės bendrovės administracijos vadovas atsako pagal Lietuvos Respubli kos teisės normas. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę prieštarauti Europos kooperatinės bendrovės buveinės perkėlimui į kitą valstybę, jei tai paţeidţia viešuosius interesus. Tokią pat teisę turi ir Lietuvos bankas, jeigu Europos kooperatinės bendrovės vykdoma veikla priskirta Lietuvos banko prieţiūrai. Ginčai dėl buveinės perkėlimo į kitą valstybę sprendţiami teismo tvarka. Lietuvoje veikiančios įmonės, esant reikalui, gali jungtis į stambesnius vienetus, pvz. konfederacijas, asociacijas, Europos ekonominių interesų grupes ir kitus junginius, jei tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės normoms bei Europos Sąjungos teisės aktams.
Įmonių ūkinės veiklos pagrindai . Visos įmonės turi vienodas teisines ir ekonomines ūkininkavimo sąlygas. Įmonė turi teisę uţsiimti bet kokia komercine ūkine ar kitokia veikla, neuţdrausta Lietuvos Respublikos įstatymais, nesuvarţyta įmonės steigimo arba kitais dokumentais. Įmonės veikia savarankiškai, joms neprivalomos valstybinės valdţios arba valdymo organų uţduotys. Valstybės organai neturi teisės tvarkyti įmonės reikalų arba administraciniais metodais reguliuoti jos veiklą, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, pavyzdţiui, bankroto, specialios prieţiūros reţimo atvejais ar paskelbus ypatingąją padėtį. Įmonė turi teisę laikyti paslaptyje komercinės veiklos dokumentus. Tačiau įmonės privalomai tvarko apskaitą ir teikia valstybės organams informaciją apmokestinimo ir buhalterinės finansinės apskaitos klausimais. Lietuvos Respub likos įstatymų numatytais atvejais įmonių veikla gali būti tikrinama. Įmonių įstatymas numato ir tokias sritis, kurių veikla be Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos pavedimu kitos institucijos išduoto leidimo (licencijos) yra draudţiama. 9
Įmonės steigėjas gali būti Lietuvos Respublikos ir uţsienio valstybių fiziniai juridiniai asmenys, valstybė ar vietos savivaldybės, atstovaujamos savo organų arba steigiamos įmonės direkcijos. Įmonę gali steigti vienas arba keli steigėjai. Pelnas – ūkinės veiklos efekty vumo kriterijus Gamyba remiasi naudos principu, t.y. siekimu pelno, kuris atlygintų verslininko iniciatyvą ir verslo riziką. Pagrindinis tikslas – pelnas. Ekonomikos teorijoje remiamasi prielaida, jog tai vienintelis įmonės tikslas. Tai akivaizdus supaprastinimas, nes ūkinės veiklos motyvai yra skirtingi ir neretai neapsiriboja vien tik pelno siekiu. Kartais gamintojas siekia maţinti verslo riziką arba išplėsti rinką savo prekėms netgi atsisakydamas dalies pelno. Valstybė gali steigti įmones siekdama maţinti nedarbą. Tačiau pelno maksimizavimo prielaida gerai paaiškina daugelį situacijų, nes pelnas yra natūralus verslo įmonės siekis ir leidţia supaprastinti teorinę analizę. Antra vertus, rinkos ekonomikos sąlygomis pelno dydis yra verslo įmonės veiklos efekt yvumo rodiklis – kuo pelnas didesnis, tuo įmonės veikla efektyvesnė, ir atvirkščiai. Taigi pelnas yra svarbi ekonomikos kategorija. Bendrasis įmonės pelnas BPL apibrėţiamas kaip bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, susidarančių gaminant ir parduodant šią produkciją, skirtumas, t. y.: BPL
BPJ BK .
Bendrosios pajamos BPJ – tai gamintojo (įmonės) gautos pajamos uţ parduotą produkciją. Bendrieji kaštai BK – tai gamybos išteklių, panaudotų visai produkcijai pagaminti ir jai parduoti,
sąnaudų kaina (darbo uţmokestis, transporto išlaidos, išlaidos ţaliavai pirkti, nuomos mokestis, palūkanos ir kt.). Šios išlaidos aiškios, dokumentuotos, apskaitomos įmonės buhalteriniuose dokumentuose ir vadinamos buhalteriniais arba tiesioginiais kaštais. Tačiau verslininkas, be įsigytų rinkoje išteklių, naudoja savo darbą, piniginį kapitalą, patalpas. Panaudoti kitur pastarieji duotų verslininkui pajamų (darbo uţmokestį, palūkanas, nuomą), todėl skaičiuojant pelną į juos reikia atsiţvelgti. Jie įvertinami didţiausia kaina uţ kurią galėjo būti panaudoti. Todėl realūs kaštai turi būti matuojami ne vien aiškiomis išlaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus pasirinktą išteklių naudojimo alternatyvą su atmesta. Tokie kaštai vadinami alternatyviniais. Į juos verslininkas įtrauks ne tik buhalterinius (tiesioginius, aiškius) kaštus, bet ir negautas pajamas uţ savo išteklių (savo darbo, kapitalo, ţemės) naudojimą savame versle, kurios jam tektų darbo uţmokesčio, rentos, palūkanų forma, jei jis tuos išteklius būtų panaudojęs kitu alternatyviu būdu (būtų išnuomavęs ir pats dirbtų kitur). Šių negautų pajamų negalima tiksliai apskaičiuoti, jos gali būti tik numanomos. Tai nuosavų gamybos išteklių naudojimo kaštai matuojami pajamomis, kurias galima būtų gauti kitu, geriausiu būdu. Mokėjimai visų gamybos veiksnių savininkams vadinami ekonominiais kaštais. Jie susideda iš tiesioginių (buhalterinių) ir numanomų kaštų. Dėl dvejopos kaštų sudėties bendras pelnas skirstomas į buhalterinį, normalųjį ir ekonominį. Buhalterinis (bendrasis) pelnas apskaičiuojamas iš įmonės bendrųjų pajamų atėmus buhalterinius (tiesioginius) kaštus. Normalus ir ekonominis pelnas apskaičiuojamas iš įmonės bendrųjų pajamų atėmus alternatyvinius (tiesioginius ir numanomus) kaštus. Jei rezultatas lygus nu liui, tai bendrosios pajamos padengia alternatyvinius kaštus. Įmonė gauna normalų pelną, kuris kompensuoja verslininko iniciatyvą ir verslo riziką. Tai maţiausios pajamos, kurias verslininkas turi gauti uţ nuosavų išteklių naudojimą. Tai faktiškai ne pelna s, o tik nuosavo kapitalo, darbo ir verslumo atlyginimas. Normalus pelnas tai minimalus pelnas, kuris būtinas suformuoti ir išlaikyti kapitalą tam tikroje veiklos sferoje. Jis neturi būti maţesnis uţ paskolinto piniginio kapitalo palūkanų normą. Kitaip nebus paskatų įdėti savo kapitalą į šį verslą. Jei iš įmonės bendrųjų pajamų atėmus alternatyvinius (tiesioginius ir numanomus) kaštus rezultatas bus teigiamas, reiškia įmonė gauna ne tik normalų, bet ir ekonominį pelną. Jis gali būti 10
apskaičiuotas ir kaip s kirtumas tarp buhalterinio (bendrojo) ir normalaus pelno. Jei kurioje nors veiklos sferoje gaunamas ekonominis pelnas, tai į ją pradeda plaukti papildomas kapitalas iš kitų maţiau pelningų veiklos sričių. Jis parodo, kurioje ekonomikos sferoje turimi ištekliai gali būti panaudoti pelningiausiai.
Jei iš įmonės bendrųjų pajamų atėmus alternatyvinius (tiesioginius ir numanomus) kaštus rezultatas bus neigiamas, sakoma, kad verslas ekonomiškai nuostolingas. Privatūs ir visuomeniniai kaštai Įmonės išlaidos gamybos veiksniams įsigyti sudaro jos kaštus. Tai individualūs kaštai. Visų individualių kaštų suma turėtų būti laikoma visuomenės kaštais. Tačiau įmonių veikla sukelia ir pašalinius poveikius (efektus) – teršia aplinką ir gamtą, kelia triukšmą. Tai blogina ţmonių gyvenimo sąlygas, kenkia sveikatai. Šiems ţalingiems pašaliniams poveikiams neutralizuoti reikalingos atitinkamos priemonės, uţ kurias moka visuomenė. Taigi visuomeniniai gamybos kaštai nėra lygūs individualių gamintojų kaštų sumai. Dėl pašalinių neigiamų poveikių visuomeniniai kaštai paprastai yra didesni. Toliau aiškinant kaštus, įmonės veiklą tikslinga susieti su laiko veiksniu. Vienus sprendimus galima įgyvendinti greičiau, kitiems reikia daugiau laiko (pvz., išplėsti patalpas). Trumpo laikotarpio gamybos produktas.
Maţėjančio rezultatyvumo dėsnis Trumpasis ir ilgasis gamybos laikotarpis. Ekonomikos teorijoje ilgojo ir trumpojo laikotarpio
sąvokos labai svarbios. Ilgojo ir trumpojo laikotarpio ekonomikos procesai gali labai skirtis. Kai kurie autoriai linkę skirti dvi visos ekonomikos teorijos dalis – ilgojo ir trumpojo laikotarpio ekonomiką. Ypač svarbu trumpąjį ir ilgąjį gamybos laikotarpį skirti nagrinėjant gamybos kaštus. Gamybos procese naudojamas realusis kapitalas susideda iš pagrindinio kapi talo (pastatai, įrenginiai, mašinos) ir apyvartinio kapitalo (medţiagos, ţaliavos, atsarginės detalės). Apyvartinis kapitalas, reikalingas tam tikram produkcijos kiekiui pagaminti, sunaudojamas per vieną gamybos ciklą ir fiziškai įeina į pagamintą produkciją. Tuo tarpu pagrindinis kapitalas tarnauja ilgai ir per vieną gamybos ciklą jis nesunaudojamas. Pagrindinis kapitalas susidėvi laipsniškai ir po tam tikro laiko jis turi būti atkuriamas (amortizuojamas). Lėšos, būtinos pagrindiniam kapitalui atkurti, kau piamos dalimis, atskaitant nustatytą metinių pajamų dalį į amortizacijos fondą. Didinant gamybą nesunku didinti apyvartinį kapitalą iki reikiamo dydţio (jei tik yra piniginių lėšų). Tuo tarpu pagrindinis kapitalas, t. y. gamybiniai pajėgumai, negali būti taip greitai keičiami ir tam tikrą laiko tarpą jie yra pastovūs, nes naujiems pastatams pastatyti, sumontuoti ir suderinti įrenginius, technologines linijas reikia laiko.
Trumpąjį gamybos laikotarpį apibrėšime kaip laiko tarpą, per kurį neįmanoma pakeisti įmonės gamybinių pajėgumų, t. y. pagrindinio kapitalo. Gamybos apimtis trumpuoju laikotarpiu gali būti didinama didinant darbo sąnaudas (jei tai leidţia gamybos technologija). Atitinkamai didės ir apyvartinio kapitalo sąnaudos. Taigi trumpojo laikotarpio gamybos veiksniai gali būti skirstomi į pastovius ir kintamus. Trumpasis laikotarpis konkrečiu laiko tarpu nėra apibrėţtas. Jis priklauso nuo gamybos specifikos. Pavyzdţiui, laikotarpiai, būtini išplėsti automobilių gamyklai ir batų remonto dirbtuvėlei, labai skiriasi. Per ilgąjį laikotarpį gali būti pakeisti ir gamybiniai pajėgumai – jie gali būti pritaikyti prie numatomos gamybos apimties. Taigi ilguoju laikotarpiu visi gamybos veiksniai, iš jų ir pagrindinis kapitalas, yra kintami. Kartais yra naudojama ir labai ilgo laikotarpio sąvoka, kuri suprantama kaip toks laiko tarpas, per kurį gali pakisti ne tik gamybos veiksnių apimtis, bet ir gamybos technologija.
plečia gamybą tik didindama darbuotojų skaičių. Kapitalas ir ţemė lieka nekintami. Jei įmonės gamybiniai pajėgumai (veiksniai) nekintami ir ji keičia gamybos apimtį tik didindama darbuotojų skaičių, pradţioje gamybos augimo tempai Trumpuoju laikotarpiu firma paprastai
11
aplenkia darbuotojų augimo tempus ir rezultatyvumas didėja. Bet vėliau, esant pastoviam įrengimų kiekiui, pasiekiamas optimalus darbuotojų skaičius ir tolesnis jų didinimas, nors ir didins produkcijos kiekį, bet vis lėčiau. Pagaliau ateis momentas, kai papildomas darbuotojas ne tik nesugebės padidinti gamybos, bet ji net sumaţės, nes tam dar buotojui pradės trukti mašinų, įrengimų, įrenginių ir jis ne tik pats negalės normaliai dirbti, bet jau ims trukdyti ir kitiems. Šiai tendencijai apibūdinti vartojama maţėjančio rezultatyvumo dėsnio sąvoka. Šis dėsnis teigia, kad, d idėjant kintamojo veiksnio sąnaudoms ir esant tam tikram šio veiksnio dydţiui, pasiekiama tokia ribinio produkto apimtis, kai kiekvienas papildomas kintamojo veiksnio vienetas padidina bendrąjį produktą maţiau, negu prieš tai sunaudotas kintamojo veiksnio vienetas. Gyvojo darbo p anaudojimą galima įvertinti, skaičiuojant vidutinį ir ribinį produktą. Vidutinis produktas – tai bendrasis produktas, padalintas iš darbuotojų skaičiaus ir daţnai apibūdinamas darbo našumo terminu. Ribinis produktas – produkto prieaugis, padidinus darbuoto jų skaičių 1 ţmogumi, kitiems veiksniams nekintant. Iš pradţių tiek v idutinis, tiek ir ribinis produktas didėja, paskui pradeda maţėti.
Trumpo laikotarpio kaštai Visų gamyboje sunaudotų gamybos veiksnių vertė vadinama bendraisiais kaštais. Tai darbo uţmokesčio išlaidos, transporto išlaidos, išlaidos ţaliavai pirkti, nuomos mokestis, palūkanos ir kt. Visus įmonės kaštus galima suskirstyti į pastovius ir kintamus. Pastovūs kaštai, tai kaštai kurie nesikeičia kintant gamybos apimčiai (nuomos mokestis, palūkan os, amortizaciniai atskaitymai ir kt.). Kintami kaštai, tai kaštai kurie keičiasi kintant gamybos apimčiai (transporto išlaidos, išlaidos ţaliavai pirkti ir kt.). Jei įmonė nori didinti gamybos apimtį, ji nori ţinoti: 1. kaip didinant gamybą keisis gaminamo produkto vidutiniai kaštai; 2. kiek papildomai kainuos gamybos padidinimas.
Norėdama tai suţinoti, ji skaičiuoja vidutinius ir ribinius kaštus. Nuo jų dydţio priklausys įmonės noras ir galimybės plėstis. Vidutiniai kaštai – kaštai tenkantys vidutiniškai vienam produkcijos vienetui. Apskaičiuojami bendruosius kaštus dalinant iš pagamintos produkcijos kiekio. Ribiniai kaštai yra bendrųjų kaštų padidėjimas, reikalingas papildomam produkcijos kiekiui pagaminti. Jie apskaičiuojami bendrųjų kaštų pokytį dalinant iš pagamintos produkcijos kiekio pokyčio. Kol ribiniai kaštai maţesni uţ vidutinius bendruosius ir vidutinius kintamus kaštus, pastarieji maţėja, o kai ribiniai kaštai didesni uţ vidutinius – jie didėja (2.1 pav). Todėl įmonė, siekianti gaminti minimaliomis išlaidomis, turi pasirinkti tokią gamybos apimtį, kuriai esant bendrieji vidutiniai kaštai sutampa su ribiniais kaštais. 90 80 70 60
Ribiniai kaštai Lt
50
Vidutiniai past.k. Lt
40
Vidutiniai kint.k. Lt
30
Vidutiniai bendr.k.Lt
20 10 0 1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
12
2.1 pav.
Trumpo laikotarpio kaštai
Ilgo laikotarpio vidutiniai kaštai Jei vieno veiksnio didinimo rezervai išsemti, o įmonė nori plėsti gamybą, jai tenka didinti visus gamybos veiksnius (ne tik darbą, bet ir kapitalą). Todėl susiformuoja nauja vidutinių kaštų kreivė su maţesniais minimaliais kaštais. Įmonė gali kurį laiką taip plėsti gamybą, t.y. keisti visus gamybos veiksnius ir ma ţinti vidutinius bendruosius kaštus. Tačiau pasiekus tam tikrą tašką, toliau didinant visus gamybos veiksnius ir tuo pačiu gamybą, bendrieji vidutiniai kaštai vis vien didės (dėl gremėzdiško valdymo, sudėtingos kontrolės ir pan.). Sujungus visų bendrųjų vidutinių kaštų kreivių minimalius taškus, gausime ilgo laikotarpio vidutinių kaštų kreivę (2.2 pav.). Ji rodo kaip pasiekti maţiausius vidutinius kaštus bet kokiai norimai gamybos apimčiai.
2.2 pav.
Ilgo laikotarpio kaštai
Masto ekonomija ir antiekonomija .
Gamybos veiksnių sąnaudoms padidėjus maţiau uţ pagaminto produkto apimtį, gaunamos didėjančios pajamos dėl gamybos masto. Kartu maţėja vidutiniai bendrieji kaštai. Atsiranda vadinamoji masto ekonomija – vidutinių kaštų maţėjimas, didėjant gamybos apimčiai. Ją sąlygoja: 1. racionalus darbo pasidalijimas ir specializacija. D idėjant gamybai galima efektyviau organizuoti gamybos procesą jį specializuojant; atskiras operacijas suskaidant į smulkesnes ir panaudoti specializuotus našesnius įrengimus, įtvirtinti darbo įgūdţius ir kvalifikaciją. Tai didina rezultatyvumą ir lemia vidutinių kaštų maţėjimą. 2. gamybos valdymo specializacija; 3. efektyvus realaus kapitalo panaudojimas; 4. gamybos atliekų panaudojimas. Esant masto anti ekonomijai, vidutinių kaštų kreivė
vis sparčiau kyla. Pagrindinė šito prieţastis – valdymo problemos (sunkiau kontroliuojama ir koordinuojama gamyba, gremėzdiškas valdymas, dėl ko maţėja visos firmos efektyvumas, didėja gamybos kaštai). 3 tema. RINKOS ELEMENTAI IR JOS VEIKIMAS
Rinkos samprata. Produktų, išteklių
ir pinigų apyvarta rinkos ūkyje Rinka – tai
tam tikra socialinių ekonominių santykių sistema, kur prekės mainomos į pinigus, kur vyksta prekės visuomeninis įvertinimas, pardavėjo ir pirkėjo interesų suderinimas. Joje sąveikauja dvi grupės rinkos subjektų, turinčių skirtingus interesus, – pirkėjai ir pardavėjai 13
(vartotojai ir gamintojai). Priešingi rinkos dalyvių interesai suderinami per rinkos savaiminio reguliavimo mechanizmą, kurio pagrindas yra rinkos kainų sistema. Rinkos kaina yra svarb iausias rinkos parametras. Tai tas orientyras, kuriuo remdamiesi rinkos subjektai priima savo sprendimus. Kaina – tai prekės vertės piniginė išraiška. Rinkos kainos informuoja rinkos dalyvius apie padėtį
rinkoje, kartu orientuoja ir jų veiklą. Didelės rinkos kainos, palyginti su gamybos sąnaudų kaina, rodo prekių stygių, t. y. nepatenkintą vartotojų paklausą, ir gamintojai, siekdami maksimalaus pelno, plečia gamybą. Tuo tarpu maţos kainos rodo, jog rinkoje yra prekių perteklius, ir tai verčia gamintojus siaurinti arba visai nutraukti gamybą. Remiantis kaina priimami sprendimai: Ką gaminti? Kaip gaminti? Kam gaminti? Kiek gaminti? Per kainų mechanizmą rinka uţtikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirstymą ir naudojimą. Sąveiką tarp visų rūšių rinkų rodo dviejų srautų judėjimas priešingomis kryptimis – į vieną pusę juda materialiniai srautai (prekės, gamybos veiksniai), o į kitą – pinigai (pajamos ir išlaidos) (ţr. pav.).
3.1 pav.
Produktų, išteklių ir pinigų apyvarta rinkos ūkyje
Namų ūkiai per gamybos veiksnių rinką teikia įmonėms darbą, ţemę, kapitalą uţ tai gaudami atitinkamas pajamas ( darbo uţmokestį, rentą, palūkanas, nuomos mokestį). Įmonės, įsigijusios šiuos gamybos veiksnius, vykdo tam tikrą ūkinę veiklą ir pagamina prekes ir paslaugas, kurias per vartojimo reikmenų rinką parduoda namų ūkiams. Namų ūkio subjektai, t.y. vartotojai įsigyja tuos vartojimo reikmenis, o įmonės uţ tai gauna iš vartotojų atitinkamus pinigus. Uţ gautas pajamas įmonės vėl įsigyja gamybos veiksnius gamybai tęsti, o namų ūkis, pardavęs tuos gamybos veiksnius (išteklius), gauna pinigus prekėms įsigyti. Šis procesas cikliškai kartojasi. Rinkos struktūros. Konkurencija ir jos tipai Šiuolaikinis rinkos ūkis tai įvairių tipų tarpusavyje susietų rinkų visuma. Teritoriniu poţiūriu rinka klasifikuojama į: tarptautinę, regioninę, pasaulinę, vietinę. Pagal objektą išskiriamos gamybos veiksnių (išteklių) bei vartojimo prekių ir paslaugų rinkos. Pastarosios klasifikuojamos dar smulkiau, t.y. pagal atskiras produktų rūšis: drabuţių rinka, avalynės rinka ir t.t. Rinka gali būti legali (oficiali) ir nelegali. 14
Pagal subjektus (rinkos dalyvius) rinka klasifikuojama į: 1. Tobula konkurencijos : didelis rinkos dalyvių skaičius ir jie neturi jokios įtakos rinkos kainai. 2. Netobulos konkurencijos rinka, kurios dalyviai gali paveikti rinkos kainą. Jai priklauso:
Monopolinė rinka – vienas gamintojas, kuris yra kainų ieškotojas; Oligopolinė rinka – kurioje ţymi pasiūlos dalis tenka kalioms didelėms firmoms. Jos turi monopolinę galią, bet pavienė s vengia kainų konkurencijos. Duopolinė – 2 pardavėjai. Monopolinės konkurencijos rinka – gana daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją ir turi neţymų poveikį kainai. Pirkėjų atţvilgiu rinka skirstoma į: Monopsonija – rinka, kurioje yra vienintelis pirkėjas ; Oligopsonija – rinka turinti kelis pirkėjus. Abipusė monopolija – kai rinkoje yra 1 monopolistas- pirkėjas ir 1 monopolistas- pardavėjas. Pagrindinis veiksnys, nustatantis rinkos kainas, yra konkurencija. Konkurencija – tai varţybos tarp vartotojų, norinčių įsigyti prekę arba paslaugą, taip pat tarp gamintojų, siekiančių parduoti šią prekę arba paslaugą. Vartotojų konkurencija didina prekės kainą, o gamintojų, atvirkščiai, ją maţina.
Paklausa ir pasiūla Rinkos dal yvių elgseną nusako paklausa ir pasiūla. Jos lemia ir
prekės kainą.
Paklausa apibūdina vartotojų elgseną, o pasiūla – gamintojų. Paklausa – prekių kiekis, kurį pirkėjas norės ir galės įsigyti esant skirtingoms rinkos kainoms. Kainai didėjant pirkėjas pradeda vartoti tos prekės maţiau. Ir atvirkščiai. Pirkėjų reakciją į kainų pasikeitimą vaizduoja paklausos kreivė d (3.2 pav.) .
3.2 pav. Paklausos kreivė
Judėjimas paklausos kreive aukštyn -ţemyn dėl kainų kitimo rodo paklausos apimties kitimą. Paklausos kainos ir kiekio ryšys nusakomas paklausos dėsniu – prekių paklausos kiekis kinta kainų kitimui priešinga linkme. Paklausą be kainos veikia ir kiti veiksniai: - pajamos ir jų pasiskirstymas. Jeigu vartotojo pajamos didėja, tai jis gali sau leisti pirkt i daugiau prekių, ir atvirkščiai – maţėjant vartotojo pajamoms maţėja ir perkamumas. Grafiškai prekės paklausos didėjimas reiškia paklausos kreivės poslinkį į dešinę - kitų (tarpusavyje susijusi ų prekių) kainų pasikeitimas. Tai viena kitą papildančios (komplementarios) arba pakeičiančios (pakaitalai , substitutai) prekės. Vartotojo poţiūriu, 15
pakeičiančios prekės yra prekės, tenkinančios tuos pačius poreikius, o papildančios – vartojamos kartu. Jeigu didėja pakeičiančios prekės, pavyzdţiui, arbatos, kaina arba maţėja papildančios prekės, pavyzdţiui, benzino, kaina, tai pagrindinės prekės (atitinkamai kavos arba automobilio) paklausa didėja, o paklausos kreivė pasislenka į dešinę. Ir atvirkščiai, jei pakeičiančios prekės kaina krinta arba papildančios – didėja, tai pagrindinės prekės paklausa maţėja ir jos paklausos kreivė pasislenka į kairę. - vartotojų skonis ir mada; - gyventojų skaičius; - vartotojų optimizmas ir pesimizmas. Veikiant šiems veiksniams kinta pati paklausa ir todėl paklausos kreivės pasislenka į kitą vietą (dešinę ar kairę). Individualios (atskirų vartotojų) vartotojų paklausos formuoja rinkos paklausą , kuri gaunama sumuojant individualias paklausas. Rinkos paklausai taip pat galioja paklausos dėsnis.
Pasiūla yra prekės kiekis, kurį gamintoja s ( pardavėjas) norės ir galės parduoti esant skirtingoms kainoms. Pasiūlos kiekio ir kainos ryšį, kai visos kitos sąlygos nekinta, nusako pasiūlos dėsnis – prekės kainai didėjant pasiūlos kiekis didė ja, o kainai krintant – maţėja, t.y. prekių pasiūlos ki ekis kinta kainos kitimo linkme. Pasiūlos dėsnis grafiškai vaizduojamas pasiūlos kreive, kuri didėjant prekės kiekiui kyla aukštyn (3.3 pav.). Pasiūlos kreivė rodo ir minimalią gamintojui tinkamą kainą, reikalingą gamybos išlaidoms padengti.
3.3 pav. Pa siūlos kreivė
Be kainos pasiūlą veikia ir kiti veiksniai: - kitų prekių [ pakaitalų ir susijusių (komplementarių)] kainų pasikeitimas. Gamyboje pakeičiančiomis prekėmis laikomos prekės, kurios gaminamos naudojant tuos pačius išteklius. Vienos prekės, padidėjus jos kainai, bus gaminama daugiau, dėl to kitos prekės pasiūla sumaţės (pasiūlos kreivė pasistums į kairę), ir atvirkščiai. Papildančios prekės gamyboje suprantamos kaip prekės, gamybos procese gaminamos kartu (pvz., benzinas ir mazutas). Padidėjus papildančios prekės kainai bus daugiau gaminama ir papildančios, ir pagrindinės prekės. Taigi didėjant papildančios prekės kainai didės ir pagrindinės prekės pasiūla, o pasiūlos kreivė pasislinks į dešinę. Krintant papildančios prekės kainai vyks atvirkščias procesas - išteklių kainos. Didėjant gamybos išteklių kainoms maţėja pelnas, o kartu ir gamintojo suinteresuotumas gaminti. Todėl maţėja pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jeigu išteklių kainos maţėja, gamyba didėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę. - technologijų kaita. Tobulėjant technologijai maţėja gamybos kaštai arba iš tų pačių išteklių galima pagaminti daugiau prekių. Todėl pasiūla didėja, o pasiūlos kreivė pasistumia į dešinę, ir atvirkščiai. - gamtinės klimatinės sąlygos. Veikiant šiems veiksniams kinta pati pasiūla, todėl j os kreivės pasislenka į kitą vietą (dešinę ar kairę). 16
Rinkos pasiūla yra visų individualių gamintojų pasiūlų suma ir gaunama sumuojant individualias pasiūlas. Jai taip pat galioja pasiūlos dėsnis. Rinkos pusiausvyra ir jos susiformavimas . Rinkos pusiausvyra yra tokia rinkos būsena, kurios nelinkę keisti nė viena rinkos subjektų grupė, t. y. nei vartotojai, nei gamintojai. Rinkos pusiausvyra pasiekiama tada, kai prekės kiekis, kurį gamintojai nori parduoti, sutampa su prekės kiekiu, kurį vartotojai nori pirkti, t.y. paklausos kiekis lygus pasiūlos kiekiui esant tai pačiai kainai (3.4 pav.). Kaina, kuriai esant subalansuojami paklausos ir pasiūlos kiekiai, vadinama pusiausvyros, arba rinkos, kaina. Esant rinkos p usiausvyrai vartotojai uţ rinkos kainą gali įsigyti tiek prekių, kiek jie nori ir gali pirkti, o gamintojai visą savo pagamintą produkciją gali parduoti rinkoje. Todėl tokiu atveju nėra nei prekės kainos, nei jos pirkimo arba pardavimo apimties kitimo tend encijų. Rinkos pusiausvyrą apibrėţia rinkos kaina ir parduodamų bei perkamų prekių kiekis. Grafiškai rinkos pusiausvyrą galima pavaizduoti kaip rinkos pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo tašką. Pusiausvyros taškas E (ţr. pav.) nustato pusiausvyros ka iną p E , kuriai esant rinkos paklausos kiekis sutampa su rinkos pasiūlos kiekiu QS Q D Q E . Pusiausvyros kaina yra maksimaliai galima pirkėjui ir minimaliai tinkama
gamintojui.
3.4 pav. Rinkos pusiausvyra Kai rinkos kaina didesnė uţ pusiausvyros kainą, tuomet pasiūla viršija paklausą ir susidaro prekių perteklius, t.y. vartotojo rinka. Gamintojai konkuruoja dėl pirkėjų ir pradeda maţinti kainą.
Kaina maţėja, kol pasiekia pusiausvyrą. Kai rinkos kaina maţesnė uţ pusiausvyros kainą, tuomet paklausa viršija pasiūlą ir susidaro prekių deficitas, t.y. gamintojo rinka. Vartotojai konkuruoja dėl prekių ir sutinka mokėti brangiau. Kaina didėja, kol pasiekia pusiausvyrą. Rinkos pusiausvyros kitimas kintant paklausia ir pasiūlai . Rinkos pusiausvyros būsena negali būti nekintama, nes veiksniai, veikiantys paklausą arba pasiūlą,
ilgą laiką negali išlikti pastovūs. Pvz., gyventojų pajamos gali didėti, sukuriamos naujos tobulesnės technologijos, atsiranda papildomi gamybos ištekliai ir pan. Visa tai laikui bėgant keičia rinkos pasiūlą ir paklausą. Kinta ir rinkos pusiausvyros būsena, t.y. kinta ir rinkos kaina, ir rinkoje parduodamos produkcijos apimtis. Galimos įvairios rinkos kainos ir rinkoje parduodamos produkcijos apimties kitimo tendencijos – tai priklauso nuo to, kokie veiksniai veikia pasiūlą ir paklausą. Pvz., jei didėja prekės paklausa nekintant pasiūlai, tai didėja kaina ir perkamos rinkoje produkcijos apimtis (3.5 pav.).
17
Paklausos padidėjimo įtaka prekės pusi ausvyros kainai ir pusiausvyros pardavimo apimčiai
3.5 pav.
Jei didėja pasiūla nekintant paklausai, tai maţėja rinkos kaina ir didėja parduodamos produkcijos apimtis (3.6 pav.).
3.6 pav. Pasiūlos padidėjimo įtaka prekės pusiausvyros kainai ir pusiausvyros p ardavimo apimčiai
Kai vienu metu kinta ir pasiūla, ir paklausa, galimi įvairūs variantai – tai priklauso nuo to, kas labiau kinta ir kaip kinta.
Jei vienu metu padidėja ir paklausa, ir pasiūla, tai prekių pardavimas padidėja, o kaina gali didėti arba kristi, kisti nedaug ar visai nekisti (3.7 pav.).
18
3.7 pav. Pasiūlos ir paklausos padidėjimo įtaka prekės pusiausvyros
kainai ir pusiausvyros pardavimo apimčiai Jei paklausa didėja, o pasiūla maţėja, rinkos kaina neišvengiamai didėja, o produkcijos apim tis rinkoje gali ir nekisti (3.8 pav.).
3.8 pav. Pasiūlos sumaţėjimo ir paklausos padidėjimo įtaka prekės pusiausvyros
kainai ir pusiausvyros pardavimo apimčiai
Paklausos ir pasiūlos elastingumas ir jo rodikliai Elastingumas naudojamas, kad nustaty ti
kokiu mastu keičiasi paklausos ir pasiūlos apimtis pasikeitus kainai. Jis rodo pirkėjų ir vartotojų reakciją į kainų pokyčius. Elastingumas paklausos ar pasiūlos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus 1 proc. Jis apskaičiuojamas - kaip paklausos ar pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis. paklausos ar pasiūlos kiekio kitimo procentas E = -----------------------------------------------------------kainos kitimo procentas Paklausos elastingumo koeficientas Ed yra neigiamas, bet “ - “ paprastai nerašomas. Yra skiriami keli elastingumo rodikliai: 19
1. Absoliutus elastingumas – kai
labai maţas kainos procentinis pokytis sukelia labai didelį paklausos ar pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą. Sakoma, kad paklausos ar pasiūlos kreivė yra visiškai elastinga arba “be galo” elastinga (E → ∞). Kreivė - horizontali linija.
2. Absoliutus neelastingumas – kai kainai sumaţėjus ar padidėjus apimtis nekinta. Kreivė - vertikali linija. E lygus 0. Pvz., vaistų.
paklausos ar pasiūlos
3. Santykinis elastingumas. – kai tam tikras kainos procentinis pokytis (20 proc.) sukelia
didesnį paklausos ar pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą (40 proc.). E > 1. 4. Vieneto elastingumas – kai kainos procentinis poky tis (20 proc.) sukelia tokį pat paklausos
ar pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą (20 proc.). E lygus 1. 5. Santykinis neelastingumas – kai tam tikras kainos procentinis pokytis (20 proc.) sukelia
maţesnį paklausos ar pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą (10 proc.). 0 < E < 1. Prekių paklausos apimtis kinta ir kintant vartotojo pajamoms. Pirkėjai skirtingai reaguoja į pajamų pokyčius. Paklausos elastingumas pajamoms apskaičiuojamas pagal analogišką elastingumo koeficiento formulę, tik vietoj kainos imamos pajamos. Šio koeficiento dydis priklauso nuo: 1. prekės pobūdţio (ar ji tinkamos kokybės ar blogesnės); 2. prekės paskirties ( ar skirta kasdieniniam vartojimui, ar yra prabangos). Tinkamos kokybės prekės paklausos elastingumas pajamoms yra teigiamas . Jos paklausos apimtis didėja. Blogesnės – neigiamas. Jos paklausos apimtis MAŢĖJA. Prabangos – didesnis uţ 1. Didėjant pajamoms didėja vartotojo bendrų išlaidų dalis skirta prabangos prekėms. Ir atitinkamai maţėja dalis skirta būtiniausioms prekėms pirk ti. Todėl: Kasdieninio vartojimo – Ed maţesnis uţ 1. Bendrasis ir ribinis produkto naudingumas
Maţėjančio ribinio naudingumo dėsnis Vartotojas perka prekes ar paslaugas todėl, kad jos jam yra naudingos, t.y. tenkina vieną ar kitą jo poreikį. Vartotojas nuolat turi spręsti, ar jo pasirinkta prekė verta savo kainos. Vartotojo elgseną galima pagrįsti naudingumo teorija. Naudingumu vadinamas prekės teikiamas vartotojui pasitenkinimas. Skiriamas bendrasis ir ribinis naudingumas. Bendrasis – tam tikro prekių k iekio teikiamas pasitenkinimas. Ribinis – reiškia pasitenkinimo pasikeitimą vartojant vienu prekės vienetu daugiau
ar maţiau. Bendrojo naudingumo pokytis Ribinis naudingumas = ----------------------------------------Vartojamo kiekio pokytis Darom prielaidą, kad naudingumą galima matuoti ir naudingumus grafiškai (ţr. 3.9 paveikslą).
pavaizduojam bendrąjį ir ribinį
20
3.9 pav. Bendras (BN) ir ribinis (RN) naudingumas
Didėjant produkto vartojimui, tiek bendras, tiek ribinis naudingumas auga iki maksimumo taško, o po to ima maţėti. Tačiau maksimumą ribinis naudingumas pasiekia tik iš pradţių, o po to krinta. Tuo tarpu bendrasis naudingumas auga ir jo maksimumo taškas sutampa su ribinio naudingumo nuliniu tašku. Daugumos produktų pirmuosius vienetu s vartotojas paprastai vertina labiau, jie suteikia jam didesnį apsitenkinimą negu paskutinieji vartojami tos rūšies produktai. Vartotojo elgseną nusako maţėjančio ribinio naudingumo dėsnis : tam tikru periodu, esant nekintančiam vartotojo skoniui, kiekvienas vartojamo produkto vienetas teikia maţėjantį ribinį naudingumą. Paklausa ir ribinis naudingumas Prekės naudingumas paprastai susijęs su jo kaina – kuo ji naudingesnė, tuo brangiau vartotojas linkęs uţ ją mokėti . Ribinis prekės naudingumas gali būti ma tuojamas pinigais, kuriuos vartotojas sutinka mokėti uţ papildomą jos vienetą. Didėjant nupirktos prekės kiekiui, vartotojas uţ papildomą jos vienetą mokės vis maţiau, nes ribinis prekės naudingumas maţėja. Antra vertus, vartotojas, turintis uţtektinai pinigų, pirks tokį prekių kiekį, kad paskutinio prekės vieneto naudingumas susilygintų su prekės rinkos kaina. Vadinasi, kiekvienos ribinio naudingumo kreivės taškas rodo prekės kiekį, kurį pirks vartotojas esant atitinkamai kainai. Taigi ribinio naudingumo k reivė yra kartu ir individualios paklausos kreivė. Nuoţulniai besileidţianti individualios paklausos kreivė yra maţėjančio ribinio naudingumo dėsnio grafinis vaizdas. Prekės kaina, kurią nustato paklausos kreivėje esantis taškas, yra jos ribinio naudingumo piniginis matas, o ją atitinkantis paklausos kiekis – tai tos prekės kiekis, kurio ribinis naudingumas lygus prekės kainai.
21
Individualių ribinių naudingumų kreivės – tai individualios paklausos kreivės. Todėl visuomeninio ribinio naudingumo kreivė VRN, kaip individualių paklausų kreivių (RN1 ir RN2) suma, yra rinkos paklausos kreivė (ţr. 3.10 paveikslą).
3.10 pav.
Individualūs ribiniai naudingumai RN1 ir RN2
ir visuomeninis ribinis naudingumas VRN 4 tema.
PAGRINDINĖS RINKOS ORGANIZAVIMO FORMOS
Tobulos ir netobulos konkurencijos rinkos. Rinkos efektyvumo kriterijai Šiuolaikiniame rinkos ūkyje galima išskirti keturias pagrindines rinkos organizavimo formas: 1. tobulos konkurencijos rinka; 2. monopolinės konkurencijos rinka; 3. oligopolinė rinka; 4. monopolinė rinka.
Tobulos konkurencijos rinka pagrįsta tobula konkurencija. Jos subjektai, atskirai paimti, negali paveikti rinkos kainos, t.y. jie neturi rinkos galios. Tuo tarpu kitos rinkos yra netobulos konkurencijos atmainos. Jos subjektai maţesniu ar didesniu laipsn iu gali paveikti rinkos
kainą, t.y. jie turi didesnę ar maţesnę rinkos galią. Tobulos konkurencijos rinka ir monopolinė rinka yra dvi kraštutinės šiuolaikiniam ūkiui nelabai būdingos (ypač pirmoji) rinkos organizavimo formos. Tuo tarpu monopolinės konkurencijos ir oligopolinės rinkos yra kur kas labiau paplitusios. Visų šių rinkų veikimas apibūdinamas jų efektyvumu. Efektyvumas nustatomas remiantis trimis pagrindiniais kriterijais: visuomeniniu, techniniu ir dinaminiu efektyvumu. Visuomeninis efektyvumo kriterijus išreiškia maksimalią visuomenės naudą, kuri gaunama veikiant atitinkamam
rinkos tipui (t.y. ar rinkoje parduota produkcijos apimtis teikia didţiausią naudą visuomenei). Techninio ar technologinio efektyvumo kriterijus išreiškia geriausią išteklių panaudojimą gamyboje (ar turimi ištekliai naudojami geriausiai). Jis matuojamas sąnaudomis produkcijos vienetui pagaminti arba produkcijos apimtimi sąnaudų vienetui. Dinaminio efektyvumo kriterijus išreiškia maksimalų techninės ar technologinės paţangos skatinimą (ar skatinamos gamybos naujovės). Ši paţanga paprastai pasireiškia gamybos kaštų maţėjimu. Technologijos tobulinimas leidţia racionaliau naudoti išteklius ir pasiekti efektyvesnį gamybos lygį ateityje.
22
Tobulos konkurencijos rinka: prielaidos, paklausa ir pasiūla Tobulos konkurencijos rinka apibrėţiama šiomis pagrindinėmis prielaidomis: 1. gana didelis rinkos subjektų skaičius. Dėl to pavienio subjekto veiksmai neturi įtakos rinkos kainą. Jie priversti priimti rinkos kainą tokią, kokia ji yra; 2. laisvas įėjimas į rinką ir pasitraukimas iš jos; 3. visų gamintojų gaminamos prekės yra tapačios; 4. kiekvienas rinkos subjektas turi išsamią informaciją apie prekes ir kainas. Tobulos konkurencijos rinkos paklausa (pasiūla) yra individualių vartotojų (gamintojų) paklausų (pasiūlų) suma, kuri nustatoma sumuojant visų vartotojų perkamų (arba gamintojų parduodamų) prekių kiekius esant konkrečiai rinkai. Tobulos konkurencijos rinka turi savaiminio reguliavimo savybių. Todėl ji nustato tokią kainą ir gamybos apimtį, kuri at itinka rinkos pusiausvyros būseną, t.y. pasiūlos kiekis rinkoje lygus paklausos kiekiui. Šioje rinkoje pagaminamas maksimaliai galimas produkcijos kiekis, t.y. toks, kuris tenkina vartotojų paklausą esamomis gamybos galimybėmis. Visų kitų tipų rinkos, esant tokioms pačioms sąlygoms, gamins maţiau. Tobulos konkurencijos rinka gali būti tik laisva rinka, nes bet koks reguliavimas iškreipia jos veikimą.
Įmonės pusiausvyra tobulos konkurencijos rinkoje trumpame ir ilgame laikotarpyje. Įmonės pusiausvyra rinko je reiškia, jog įmonė gamina tokį produkcijos kiekį, kuris duoda jai didţiausią pelną. Trumpame laikotarpyje gali būti vienas iš šių atvejų: 1. firmos bendrosios pajamos viršija bendruosius kaštus . Tuomet ji gauna ekonominį pelną ir turi gaminti produkciją; 2. firmos bendrosios pajamos nepadengia bendrųjų kaštų, bet jos yra didesnės uţ kintamuosius kaštus. Tuomet ji taip pat turi gaminti produkciją, nes gaminant prekes jos nuostoliai bus maţesni nei nutraukus gamybą. Ţinoma, ji turi ieškoti būdų kaip išvengti nuostolių; 3. firmos bendrosios pajamos maţesnės uţ kintamuosius kaštus . Šiuo atveju verta nutraukti gamybą. Trumpame laikotarpyje firma gamins prekes, jei jos nuostoliai yra maţesni uţ pastovius kaštus arba, dar geriau, kai ji gauna normalų ar ekonominį pelną. Jei firmai apsimoka gaminti prekes, tai tada iškyla klausimas kiek gaminti? Tai galima nustatyti vadovaujantis maksimalaus pelno sąlyga, kuri ir nustato įmonės pusiausvyros būseną : RK = RPJ , ( ribiniai kaštai yra lygūs ribinėms pajamoms) (ţr. 4.1 pav.) arba BPJ – BK = max (bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumas yra didţiausias).
4.1 pav.
Įmonės pusiausvyra trumpuoju laikotarpiu 23
Jeigu ekonominį pelną gaunančių įmonių kurio nors produkto rinkoje yra daug, vadinasi šio produkto poreikiai nėra patenkinti. Tačiau tokia padėtis ilgai tęstis negali. Gaunamas ekonominis pelnas skatina ateiti į šią rinką naujus gamintojus. Naujos įmonės steigsis tol, kol bus gaunamas ekonominis pelnas. Naujų įmonių produkcija didins pasiūlą ir kartu maţins rinkos kainą. Be to, plečiantis gamybai didės gamybos veiksnių paklausa, o gamintojų konkurencija dėl šių išteklių didins jų kainas. Kartu didės ir gamybos kaštai. Taigi daugėjant produktą gaminančių įmonių, produkto rinkos kaina kris, įmonių kaštai didės. Šios dvi tendencijos nustatys ilgojo laikotarpio rinkos ir įmonių pusiausvyrą – ekonominio pelno įmonės negaus (gaus tik normalų pelną). Ilgojo laikotarpio pusiausvyra yra tokia situacija rinkoje, kai firmų ekonominis pelnas yra lygus nuliui, firmos gamina esant viduti nių bendrųjų kaštų minimumui ir šakos produkcijos pasiūlos kiekis lygus vartotojų paklausos kiekiui. Tobulos konkurencijos rinkos efektyvumas.
Konkurencija tobulos konkurencijos rinkoje nustato efektyvią gamybos apimtį, t.y. gamintojai priversti gaminti tokį produkcijos kiekį, kuris pagal esamas galimybes tenkintų vartotojų paklausą. Taigi visų prekių rinkose nusistovi paklausos ir pasiūlos kiekio pusiausvyra. Jeigu esant šiai pusiausvyrai kai kurių produktų gamintojai gauna ekonominį pelną, tai reiškia, jog šių produktų gamybai išteklių neuţtenka, kad vartotojų poreikiai būtų maksimaliai patenkinti. Tuomet į šių produktų rinką ateis naujų gamintojų, pasiūla ims didėti ir ekonominis pelnas išnyks. Taigi tobulos konkurencijos rinkoje ištekliai pasiskirsto ta ip, kad visose rinkose gaunamas tik normalus pelnas, o vartotojų poreikiai pagal esamas galimybes tenkinami maksimaliai. Todėl visuomeninis efektyvumo kriterijus dar vadinamas paskirstymo kriterijumi, kuris nustato, ar efektyviai paskirstomi gamybos
ištekliai tarp ūkio šakų. Tobulos konkurencijos sąlygomis įmonės priverstos geriausiai panaudoti savo gamybinius pajėgumus, nes išsilaikyti rinkoje jos gali tik dirbdamos maţiausiais vidutiniais kaštais. Taigi tobulos konkurencijos rinka tenkina ir technologini o efektyvumo kriterijų. Įmonės yra suinteresuotos ir naujų technologijų diegimu, nes jos maţina gamybos kaštus arba gerina produkcijos kokybę ir kartu didina pelną. Tačiau dėl palyginti maţo pačios įmonės dydţio ir gaunančio tik normalų pelną, jos negali skirti tiek lėšų, kiek jų reikia naujoms technologijoms sukurti. Taigi dinaminio efektyvumo kriterijaus poţiūriu tobulos konkurencijos rinkos efektyvumas yra abejotinas.
Monopolinė rinka yra tokia rinkos struktūra, kai kurioje nors pramonės ar paslaugų šakoje yra vienintelis prekių ar paslaugų gamintojas (pardavėja). Jis turi rinkos galią, kuri leidţia jam kontroliuoti pasiūlos apimtį ir kainas. Dėl to monopolija gauna ekonominį pelną, kuris skatina firmas išlaikyti monopolinę padėtį rinkoje. Pagrindinis monopolijos bruoţas – konkurencijos nebuvimas. Monopolija gali būti tiek galinga įmonė, tiek smulkus gamintojas. Monopolija, kurios produkcija neturi pakaitalų, vadinama grynąja monopolija. Rinka monopolizuojama sukuriant ar savaime atsirandan t barjerams įeiti į kitoms įmonėms į rinką. Naujiems konkurentams, ketinantiems įeiti į rinką, yra dviejų rūšių barjerai: įstatyminiai ir natūralūs. Įstatyminiams barjerams priklauso valstybės suteikta teisė kuriai nors firmai gaminti tam tikras prekes ar teikti paslaugas. Jų yra keletas: Firma gali gauti viešą privilegiją veikti tam tikroje šakoje. Konkurentams draudţiama įeiti į tą šaką. Monopolija
Verslo liudijimai (licencijos). Jie sukuria monopolines teises. Patentai arba autorinės teisės, kurios suteikia išradėjui išimtinę
teisę naudoti išradimus tam
tikrą laiką. 24
Natūralūs barjerai: kai maţiausi vidutiniai kaštai pasiekiami tik gaminant pakankamai didelį produkcijos kiekį. Dėl didelės gamybos apimties gaunama ekonomija sąlygoja tai, kad kai kuriose šakose išsilaiko tik viena firma, kuri tampa natūralia monopolija (vandens, dujų, elektros energijos tiekimo įmonės, telekomunikacijų paslaugų bendrovės ir kt.). Išteklių kontrolė, kai viena įmonė yra svarbaus gamybinio ištekliaus savininkė. Čia priskirtinos ir idėjos. Kelių įmonių susijungimas į vieną. Jis gali būti savanoriškas ar priverstinis (kai stipresnė įmonė prisijungia silpnesnę). Susijungusios įmonės gali išlikti kaip atskiros įmonės monopolijos sudėtyje arba sudaryti vieną įmonę. Visi aukščiau nurodyti barjerai sudaro sunkiai įveikiamas kliūtis patekti į monopolinę rinką ir kartu gamintojų konkurencijai atsirasti.
Gamybos masto ekonomija ,
Monopolinės rinkos pusiausvyra. Kadangi monopolinėje rinkoje yra tik vienas gamintojas, jis turi didesnę pasirinkimo lai sve palyginti su tobulos konkurencijos rinkos gamintoju. Jis gali laisvai pasirinkti savo gamybos apimtį arba nustatyti produkcijos kainą. Tačiau abiejų šių dydţių monopolistas vienu metu laisvai keisti negali, nes tokius veiksmus riboja paklausa. Monopol ija nustato gamybos apimtį, o konkurencija tarp vartotojų – produkcijos kainą. Monopolistas negali savo nuoţiūra padidinti šios kainos, nes vartotojai didesne kaina pirks maţiau produkcijos. Keisdamas produkcijos kainą arba jos apimtį, monopolistas nustato tokią padėtį rinkoje, kuri labiausiai jį tenkina, t.y. padėtį, kuriai esant gaus didţiausią pelną. Tokia padėtis reikš ir monopolijos pusiausvyrą, ir pusiausvyrą monopolinėje rinkoje. Monopolijos, kaip ir bet kurios kitos įmonės pusiausvyros būseną atitinka ribinių pajamų ir ribinių kaštų lygybė. Tačiau jos gamybos apimtis, uţtikrinanti jai maksimalų pelną, bus maţesnė uţ visuomenei geriausią gamybos apimtį ir uţ tobulos konkurencijos rinkos gamybos apimtį. Tuo tarpu produkcijos kaina, kurią monopolistas nustato maksimaliai galimą – aukštesnė negu kaina tobulos konkurencijos rinkoje. Taigi monopolistas gamina maţiau prekių, bet jas parduoda brangiau negu esant tobulai konkurencijai.
Normaliomis sąlygomis monopolija visada gauna ekonominį pelną – ir trumpuoju, ir ilguoju laikotarpiu.
Kaina ir gamybos apimtis monopolinėje rinkoje. Monopolija ir efektyvumas. Monopolinė politika rinkoje yra tokia: gaminti maţiau, bet parduoti brangiau. Tai pagrindinis monopolijos trūkumas, palyginti su tobulos konkurencijos rinka. Todėl monopolija gamina maţiau produkcijos negu leidţia gamybos galimybės ir reikia visuomenės poreikiams patenkinti. Taigi ji netenkina visuomeninio efektyvumo kriterijaus.
Neuţtikrindama efektyvios gamybos apimties, monopolija iškreipia ir išteklių paskirstymą tarp ūkio šakų. Kita vertus, didesnės negu tobulos konkurencijos rinkoje monopolinės produkcijos kainos perskirsto pajamas monopolijos naudai, t.y. dėl monopolijos veiklos atsiranda socialiniai visuomenės kaštai. Monopolija kartu pasiţymi ir technologiniu neefektyvumu. Monopolijos pelną maksimizuojanti gamybos apimtis nebūtinai turi atitikti maţiausius vidutinius kaštus. Kita vertus, monopolija, neturėdama konkurentų, gali sau leisti naudoti gamybos išteklius netaupiai. Nors dėl to jos pelnas iš dalies ir sumaţėtų, tačiau dėl aukštų monopolinių pelnų gamyba vis tiek liks pelninga. Nepatenkindama visuomeninio ir technologinio efektyvumo kriterijų, monopolija paprastai patenkina dinaminio efektyvumo kriterijų. Stambios monopolinės įmonės pajėgia finansuoti įvairias tyrimų programas, kas neprieinama smulkioms. Tokie tyrimai leidţia sukurti
25
naujus gamybos būdus, maţinančius įmonės kaštus, arba naujus gaminius. Visa tai leidţia monopolijai gauti didesnį pelną ir įsitvirtinti rinkoje.
Natūralios monopolijos kainos reguliavimas. Natūrali monopolija – tai pigiausias būdas patenkinti rinkos paklausą, kai masto ekonomija pasireiškia esat didelei gamybos apimčiai. Gamybos sutelkimas vienoje stambioje įmonėje leidţia gaminti produkciją maţiausiais kaštais. Tačiau monopolinė kaina visada nustatoma didesnė negu galėtų būti ir gaminama maţiau. Visuomeninis monopolijos neefektyvumas ir jos sukeliami socialiniai kaštai pateisina valstybinį monopolijos reguliavimą. Vyriausybė negali nurodyti monopolijai, kiek prekių ji privali gaminti, tačiau ji gali nustatyti maksimalią monopolijos produkcijos kainą. Taip apribojama monopolijos rinkos galia ir ji priverčiama elgtis kaip tobulas konkurentas, t.y. plėsti gamybos apimtį tol, kol ribiniai kaštai susilygins su nustatyta kaina. Tokio kainos lygio nustatymas vadinamas kainodara pagal ribinius
kaštus. Tačiau kainodara pagal ribinius kaštus ne visada įmanoma. Jei masto ekonomija per maţai sumaţina įmonės vidutinius kaštus ir jie lieka per dideli, tokia kainodara nustato kainą, kuri nepadengia įmonės kaštų ir jos veikla tampa nuostolinga. Tai veda įmonę prie bankroto arba verčia ją pasitraukti iš veiklos. Šiuo atveju gali būti nustatyta tokia maksimali kaina, kuri atitinka vidutinių kaštų ir paklausos kreivių susikirtimo tašką. Toks kainos nustatymas vadinamas kainodara pagal vidutinius kaštus. Taip nustatyta kaina garantuoja įmonei tik normalųjį pelną, reikalingą, kad ji nepasitrauktų iš veiklos, o gamybos apimtis šiuo atveju taip pat padidėja. Valstybinio kainų reguliavimo gali ir neprireikti, jei monopolinė įmonė veikia konkurencinėje rinkoje, į kurią yra laisvai įeinama ir išeinama (pvz., oro linijos). Potenciali konkurencija verčia įmonę nesinaudoti savo rinkos galia ir elgtis taip, kaip elgiasi tobulas konkurentas. Siekdama išvengti galimos konkurencijos, įmonė nustato savo produkcijos kainą, garantuojančią jai tik normalųjį pelną, ir stengiasi maksimaliai plėsti gamybą. Konkurencinė rinka gali atsirasti sudarant galimybę į nacionalinę rinką patekti uţsienio gamintojams. Tai priverčia monopoliją maţinti savo produkcijos kainas netgi atsisakant monopolinio pelno.
Monopolinės konkurencijos rinka Tai rinka, kurioje yra daug gamintoj ų,
gaminančių tos pačios paskirties produktų pakaitalus ir galinčių neţymiai paveikti jų kainas (nedidelės kavinės, parduotuvės, kirpyklos, buitinio remonto dirbtuvėlės ir pan.). Monopolinės konkurencijos rinka yra labai panaši į tobulos konkurencijos rinką. Čia taip pat yra daug vartotojų ir gamintojų, o kiekvieno gamintojo gamybos apimtis sudaro tik menką rinkos dalį, į rinką galima laisvai patekti ir pasitraukti iš jos. Tai lemia aukštą konkurenciją. Tačiau monopolinės konkurencijos rinkoje gamintojų produktai nėra tapatūs. Tai gali būti skirtingos tos pačios prekės ar paslaugos rūšys (arbata, kava, plaukų kirpimo modeliai ir pan.), prekės gali skirtis pakuote, papildomomis paslaugomis), gali būti skirtinga pardavimo vieta. Todėl šioje rinkoje kiekvienas gamintojas turi savo gaminamo pakaitalo monopoliją. Dėl to įmonė šioje rinkoje, nor s ir ne tokiu mastu, gali paveikti rinkos kainą. t.y. turi gana ribotą rinkos galią. Neţymiai padidinusi prekės kainą, įmonė gali tikėtis neprarasti daug vartotojų, o šiek tiek sumaţinusi - padidinti pardavimą ir išplėsti savo rinką. Galimybė nors ir neţymiai pakeisti rinkos kainą suteikia monopolinės konkurencijos įmonei monopolijos bruoţų. Todėl ji, maksimizuodama pelną, nustato neefektyvią gamybos apimtį. Kurį laiką (trumpuoju laikotarpiu) įmonė gali gauti ir ekonominį pelną, tačiau neilgai. Ilgalaik is pelnas pritrauks naujų konkurentų, gaminančių tos pačios paskirties pakaitalus. Veikiančiai įmonei jau liks maţesnė rinkos dalis. Ekonominis pelnas išnyks. Taigi ilguoju laikotarpiu įmonė gauna tik normalųjį pelną.
26
Formaliai ţiūrint monopolinė konkurencija nepatenkina nė vieno efektyvumo kriterijaus. Įmonei esant pusiausvyros būsenos gamybos apimtis yra neefektyvi (maţesnė). Tai reiškia, kad ji ne visiškai išnaudoja savo gamybinius pajėgumus ir turi papildomų plėtros galimybių. Tačiau turint omenyje, kad efektyvumo sumaţėjimas šioje rinkoje nėra didelis ir kad jis kompensuojamas prekių ir paslaugų įvairove, vargu ar tikslinga ją reguliuoti efektyvumo didinimo linkme. Dėl įmonių maţumo, monopolinės konkurencijos rinka nepatenkina ir dinaminio efektyvumo kriterijaus.
Tačiau praktiškai, monopolinės konkurencijos rinka yra gana efektyvi ir nedaug atsilieka nuo tobulos konkurencijos rinkos. Bet, palyginant su pastarąja, suteikia vartotojui didesnes galimybes rinktis.
Oligopolinė rinka Samprata ir ypatybės. Tai tokia rinka, kurioje vyrauja keletas stambių tarpusavyje konkuruojančių įmonių, gaminančių tą patį produktą arba artimus pakaitalus (automobilių, lėktuvų, kopijavimo technikos, baldų, tabako, alkoholinių gėrimų ir kt. rinkos). Ji yra labiausiai paplitusi šiuolaikiniame ūkyje. Oligopolinės įmonės produkcija sudaro didelę rinkos dalį. Todėl keisdama savo gamybos apimtį arba produkcijos kainą, ji daro didelį poveikį visai rinkai. Kartu šie veiksmai neišvengiamai sukelia kitų oligopolinių įmonių atsakomuosius veiksmus. Todėl įmonė, priimdama sprendimus, turi numatyti ir kitų konkuruojančių įmonių reakciją. Taigi oligopolinės įmonės viena nuo kitos yra priklausomos ir kiekviena iš jų jautriai reaguoja į kitų veiksmus. Pagrindinė oligopolijų atsiradimo prieţastis – masto ekonomija. Taip atsiradusi oligopolija vadinama natūralia oligopolija. Patekti į šią rinką įmanoma tik gaminant daug produkcijos maţais vidutiniais kaštais. Tačiau tam reikia ir atitinkamų finansinių išteklių, reikiamiems gamybiniams pajėguma ms sukurti, reklamai, palankiai nuomonei apie save sudaryti. Konkurencija oligopolinėje rinkoje. Čia konkurencija labai aštri. Kartais ji gali virsti vadinamuoju kainų karu. Norėdama išstumti savo konkurentus iš rinkos ar juo suţlugdyti, oligopolija gali pradėti pardavinėti produktus kaina, maţesne uţ gamybos kaštus. Tokį kainų karą gali laimėti tik finansiškai stiprios įmonės, galinčios ištverti didelius trumpalaikius nuostolius, kol bus įveikti varţovai. Siekdamos neįsileisti naujų konkurentų į rinką, kurį laiką visos oligopolijos savo produkciją gali pardavinėti maţesne uţ gamybos kaštus kaina. Kainų karo metu visos oligopolijos patiria nuostolių. Todėl tokio konkurencijos būdo paprastai vengiama. Pagrindinė konkurencija oligopolinėje rinkoje vyksta gerinant produktų kokybę, gaminant naujas tos pačios paskirties prekes, keičiant dizainą, teikiant papildomas paslaugas , t.y. diferencijuojant produktą. Ypač svarbi konkurencinės kovos priemonė yra reklama. Ja siekiama išplėsti savo produkcijos paklausą, uţvaldyti konkurentų rinkas perviliojant jų pirkėjus ir įsitvirtinti jose. Aršia konkurencija siekiama įgyti didesnę rinkos galią prisijungiant buvusius konkurentus arba pašalinant juos iš rinkos. Pagrindiniai oligopolinės rinkos kainų modeliai. Nors oligopolinė įmonė turi rinkos galią, tačiau ji negali nustatyti kainos taip paprastai, kaip monopolija. Oligopolinėje rinkoje kainos dydį lemia ne tik tos įmonės sprendimai , kokį prekių kiekį gaminti, bet ir atsakomieji konkurentų veiksmai. Oligopolinėje rinkoje galimi trys kainų formavimosi modeliai: Stabilios kainos (lauţtos paklausos kreivės ) modelis; Kainų lyderės modelis;
Kartelis .
27
Stabilios kainos (lauţtos paklausos kreivės ) modelis . Šis modelis taikytinas tuo atveju, kai tarp įmonių nėra susitarimų ar kainų lyderės. Tarkime, kad šakoje oligopolijos gamina prekes-substitutus. Jei viena oligopolija sumaţina savo prekių kainą, kad pritrauktų daugiau pirkėjų ir padidintų rinkos dalį, tai tos šakos kitos oligopolijos nelieka pasyvios stebėtojos. Jos, nenorėdamos prarasti rinkos dalies, maţina savo prekių kainas. Galu gale paaiškėja, kad kainų konkurencija nė vienai įmonei nedavė naudos, o atvirkščiai, sumaţėjo visų šakos oligopolijų pelnas. Jei oligopolija bandytų didinti pelną, didindama kainą, tai konkurentai to nedarytų, o pasistengtų, nekeisdami kainų, privilioti naujų pirkėjų. O firmos, padidinusios kainą, produkcijos pardavimų apimtis sumaţėtų ir ji patirtų nuostolius. Todėl oligopolija daţniausiai nekeičia savo pradinės gamybos apimties ir kainų. Kartelis. Noras
išvengti konkurencijos ir maţas oligopolijų skaičius rinkoje, sudaro prielaidas oligopolistams susitarti dėl bendros produkcijos kainos ir pasidalinti rinką. Jie paprastai susitaria dėl kainos dydţio ir gamybos apimties. Toks formalus įmonių susitarimas vadinamas karteliu. Kadangi kartelio dalyviai yra stambios įmonės, gaminančios beveik visą šakos produkciją, toks susitarimas veikia kaip monopolija. Kaip ir monopolijos atveju, nustatoma monopolinė (didesnė) produkcijos kaina ir neefektyvi (maţesnė) gamybos apimtis. Kiekviena įmonė parduoda susitarimu nustatytą prekių kiekį vienoda sutarta kaina. Todėl gautas bendras pelnas yra didesnis negu tas, kurį įmonės gautų konkuruodamos tarpusavyje. Kartelio gaunamas ekonominis pelnas paskirstomas at skiroms įmonėms atsiţvelgiant į jų rinkos dalį. Karteliniai susitarimai naudingi susitarimo dalyviams, bet nuostolingi vartotojams ir visai ekonomikai. Todėl jie paprastai yra draudţiami (Konkurencijos įstatymu).
Kainų lyderės modelis . Neretai oligopolinėje rinkoje kainos vis dėlto kinta. Kartais rinkoje susidaro padėtis, kai kurioje nors šakoje išryškėja vadovaujanti įmonė – kainų lyderė, o kitos seka jos elgseną. Yra du kainų lyderės modeliai: barometrinė įmonė ir dominuojanti įmonė. Barometrinės įmonės modelis pasireiškia tais atvejais, kai tarp oligopolijų nėra susitarimo ir kai viena firma paprastai yra pirmoji keičianti kainas, o kitos firmos ja seka. Barometrinė įmonė nebūtinai yra didţiausia šakos įmonė, bet ji sugeba teisingiausiai įvertinti ekonominių sąlygų pasikeitimus, kaštų ir paklausos pokyčius. Šios įmonės veiksmus, nustatant kainas stebi kitos šios šakos įmonės ir atitinkamai keičia savo kainas. Kartais rinkoje susidaro padėtis, kai dominuojanti įmonė (paprastai didţiausia)tampa kainoms vadovaujanti įmonė. Priklausomai nuo jos kainų lygio, maţesnės įmonės pasirenka gamybos apimtį. Nors šakos maţesnių firmų ribiniai kaštai didesni, jos priverstos pardavinėti savo produkciją dominuojančios įmonės padiktuota kaina. Tarp įmonės , vadovaujančios kainoms, ir kartelio yra esminių skirtumų. Kartelis nustato kvotas bei kainas visoms į jį įeinančioms firmoms. Kainų lyderė paskelbia kainas nesikonsultuodama ir nepaskirsto gamybos apimties. Tačiau kiekviena šakos firma parduoda tik tiek, kiek ji gali pa rduoti pagal kainų lyderės kainas. Oligopolinės rinkos efektyvumas. Oligopolinės rinkos pusiausvyros kaina, gamybos apimtis ir jos efektyvumas priklauso nuo to, kokio tipo oligopolija susidarė rinkoje. Jei tai kartelis, tai jam tinka viskas , jas buvo pa sakyta apie
monopolijos pusiausvyrą ir efektyvumą. Visais kitais atvejais svarbu atsiţvelgti į konkurentų veiksmus. Vienaip ar kitaip oligopolija elgiasi kaip monopolistė – siekia didţiausio pelno, tačiau įvertindama ir konkurentų veiksmus. Todėl bendra gamybos apimtis oligopolinėje rinkoje yra maţesnė uţ tą, kuri atitinka didţiausią visuomenės naudą; nepilnai išnaudojami ir gamybos 28
veiksniai Tačiau dėl oligopolinės konkurencijos, kuri apriboja oligopolijos rinkos galią, šių rodiklių efektyvumas šioje rinkoje yra didesnis nei monopolinėje. Tuo tarpu dinaminį efektyvumą oligopolijai yra svarbiau didinti nei monopolijai. Gaudamos ekonominį pelną, jos gali diegti technologines naujoves, t.y. didinti dinaminį efektyvumą. Oligopolinės
rinkos koncentracijos rodikliai. Oligopolinių įmonių vyravimo rinkoje, t.y. koncentracijos (santalkos) lygis nustatomas apskaičiuojant koncentracijos koeficientus arba indeksus. Rinkos koncentracijos (santalkos) lygis – tai procentinė rinkos dalis, tenkanti tam tikrai įmonių grupei. Jis paprastai skaičiuojamas vienai, keturioms arba aštuonioms didţiausioms šakos įmonėms. Jei šioms įmonėms tenka didţioji rinkos dalis, tai jos laikomos vyraujančiomis. rinkoje. Pagal LR konkurencijos įstatymą, ūkio subjektas yra vyraujantis rinkoje, jei jo rinkos dalis sudaro ne maţiau kaip 40 proc. Kiekvienas iš trijų ar maţiau ūkio subjektų laikomas vyraujančiu rinkoje, jei suminė jų rinkos dalis sudaro ne maţiau 70 proc. Jei rinkoje nėra vyraujančių gamintojų, tai tokia rinka priskiriama monopolinės a r tobulos konkurencijos rinkai. 5 tema. GAMYBOS VEIKSNIŲ RINKOS IR PAJAMŲ PASKIRSTYMAS
Gamybos veiksnių paklausa kaip išvestinė paklausa Gamybos veiksnių ir prekių bei paslaugų rinkos pagal savo struktūrą yra tokios pačios. Jos gali būti tobulos ir netobulos konkurencijos. Tobulos konkurencijos gamybos veiksnio rinkoje veikia labai daug šio veiksnio vartotojų, t.y. įmonių pirkėjų bei šio veiksnio pateikėjų (pardavėjų), o kiekvienas iš jų atskirai negali paveikti rinkos kainos. Todėl įmonės įsigyja gamybo s veiksnius pastoviomis kainomis, kurios yra atskirų gamybos veiksnių rinkų pusiausvyros kainos, suderinančios gamybos veiksnio paklausos ir pasiūlos kiekius. Netobulos konkurencijos gamybos veiksnio rinkoje veikiantis vienintelis šio veiksnio pirkėjas turi rinkos galią ir vadinamas monopsonistu. Kelios didelės įmonės – gamybos veiksnio pirkėjos vadinamos oligopsonijomis. Gamybos veiksniai turi savo kainas, rinkoje sąveikauja dvi rinkos subjektų grupės – gamybos veiksnių pirkėjai (įmonės) ir pardavėjai (namų ūkio subjektai), kurių elgsena nusakoma paklausa ir pasiūla. Gamybos veiksnių savininkų pajamos priklauso nuo gamybos veiksnių rinkos nustatomų gamybos veiksnių kainų . Kita vertus, tarp prekių ir paslaugų bei gamybos veiksnių rinkų yra esminis skirtum as. Gamybos veiksnių rinkos yra išvestinės, t.y. gamybos veiksnių paklausą lemia paklausa produktų, kuriems pagaminti reikalingi atitinkami gamybos veiksniai, ir gamybos veiksnių sąnaudų produkto vienetui pagaminti dydţio. Daugelis gamybos veiksnių gali būti naudojami įvairiose ūkinės veiklos sferose. Šiuo atveju jų bendroji paklausa priklausys nuo visų prekių ir paslaugų, kurioms gaminti naudojamas tas pats išteklius, paklausos dydţio per laiko vienetą ir nuo to, kiek kiekvieno veiksnio suvartojama kiekvienam prekių ir paslaugų vienetui pagaminti.
Darbo rinka ir jos ypatybės Darbo jėga gali būti nagrinėjama kai viena iš prekių, kurią galima pirkti ir parduoti. Tačiau ji yra ypatingas gamybos veiksnys, nes neatsiejamas nuo ţmogaus ir tai suteikia jam, kai p prekei, specifinių skirtumų. Skirtingai nuo su kitais gamybos veiksniais darbdavys negali piktnaudţiauti versdamas samdomus darbuotojus atlikti sveikatai pavojingus darbus. Nepageidautinos ir jo asmeninės paţiūros (pvz. į lytį, rasines grupes ir pan.). Tačiau darbo rinka veikia taip pat , kaip ir kiti gamybos veiksniai. Darbo rinka, kaip ir kiti gamybos veiksniai, gali būti tobulos ir netobulos konkurencijos. Tobulos konkurencijos darbo rinka Tobulos konkurencijos darbo rinka grindţiama tokiomis prielaidomis:
29
1. rinkoje yra pakankamai daug darbo paslaugų pirkėjų (darbdavių) ir pardavėjų (samdomų darbuotojų), kad nė vienas iš jų neturi rinkos galios paveikti darbo uţmokesčio lygį ; 2. darbas yra standartizuota prekė . Visi darbuotojai yra vienodai kvalifikuoti (pr oduktyvūs); 3. samdomi darbuotojai yra mobilūs . Nėra jokių kliūčių pakeisti vieną darbo vietą ar profesiją
į kitą. Darbuotojai ir darbdaviai informuoti apie darbo sąnaudas ir rezultatus. Rinkoje darbo paklausa formuojasi priklausomai nuo technologiškai apibrėţto darbo kiekio, reikalingo įmonėms, kad atliktų uţsakymus, ir nuo darbo uţmokesčio lygio . Firma samdo darbuotojų tiek, kad jos ribinė nauda (pajamų padidėjimas pasamdţius kiekvieną papildomą darbuotoją, kitaip sakant, ribinio produkto vertė) susilygintų su jos ribiniais kaštais (darbuotojo darbo uţmokesčiu). Jeigu visų gamybos veiksnių ir produkcijos realizavimo rinkos yra tobulos konkurencijos, tai įmonė samdo, nuomoja bei perka kiekvieno gamybos veiksnio tiek, kad jos ribinio produkto vertė susilygintų su to veiksnio kaina. Darbo paklausa gali keistis dėl dviejų veiksnių: kai darbas tampa produktyvesnis; kai pasikeičia firmos produkcijos kaina (jai pakilus padidėja ir paklausa). Siekimas ir galėjimas dirbti tam tikrą laiką, esant įvairiems darbo uţmokesčio lygiams vadinamas darbo pasiūla . Kuo tam tikros profesijos darbuotojų darbo uţmokestis didesnis, tuo daugiau ţmonių linkę dirbti pagal tą profesiją. Darbo paklausa ir pasiūla lemia darbo kainą (Pv), t.y. uţmokestį. Pusiausvyros darbo uţmokestis yra toks, kuris tam tikru laiko momentu uţtikrina siūlomo ir pageidaujamo darbo kiekio vienybę, t.y. pusiausvyros sąlygomis visi norintys dirbti turi darbą ir nėra tuščių ekonomiškai efektyvių darbo vietų. Pusiausvyrą rodo darbo pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo taškas E (ţr. 5.1 pav.).
5.1 pav. Darbo rinkos pusiausvyra Netobulos konkurencijos darbo rinka darbo rinkai budinga netobul a konkurencija. Tačiau tai
Šiuolaikinei reiškia uţimtumo ir darbo uţmokesčio sumaţėjimą bei neefektyvų darbo išteklių paskirstymą. Darbdavys šiuo atveju daţnai turi galimybių maţinti darbo uţmokestį ţemiau pusiausvyros lygio. Norėdami atsverti darbdavių rinkos galią ir apginti savo interesus, samdomi darbuotojai vienijasi į darbo sąjungas, kurios organizuojamos arba kaip pro fesinės, arba kaip šakinės sąjungos. Profesinės sąjungos vienija tos pačios arba giminingos profesijos darbuotojus, kurie gali dirbti įvairiose įmonėse, ūkio šakose ar regionuose. Į šakines sąjungas jungiami skirtingų profesijų darbuotojai, bet dirbantys toje pačioje šakoje. Darbo rinkoje neretai susidaro abipusė monopolija, t.y. būna monopolizuota tiek darbo pasiūla, tiek ir paklausa. Tokiu atveju priešingi darbuotojų ir darbdavių interesai paprastai derinami kolektyvinėmis derybomis. Profsąjungos, kaip darbuotojų atstovai, ir darbdavių atstovai derasi dėl darbo uţmokesčio dydţio, darbo vietų išsaugojimo, samdos ir darbo bei kt. sąlygų. Derybos ne visada būna lengvos. Neretai tenka kreiptis į nešališką trečiąją pusę – tarpininkus ar arbitraţą. 30
Kraštutinės konfliktų sprendimo priemonė – streikas ar lokautas. Streikas – kai darbas nutraukiamas darbo sąjungos sprendimu siekiant paspausti darbdavius. Lokautas - kai darbas nutraukiamas darbdavio sprendimu. Tačiau tai abiem šalim brangiai kainuojančios priemonės . Darbo sąjungos kolektyvinėse derybose paprastai siekia dviejų tikslų: garantuotų darbo vietų ir didelių atlyginimų. Rinkos ekonomikoje šie du reikalavimai ne visada suderinami. Todėl tenka rinktis vieną iš jų – arba mokėti didelius atlyginimus darbuotojams, arba išsaugoti darbo vietas. Daţnai prioritetas suteikiamas antram variantui. Lietuvoje principinius klausimus sprendţia Lietuvos Respublikos trišalė taryba, į kurią įeina Vyriausybės, darbdavių ir profsąjungos atstovai. Kai rinkoje yra vienas darbo jėgos pirkėjas, tokia rinka vadinama monopsonija, o kai keli pirkėjai – oligopsonija. Daţniausiai būna oligopsonijos.
Darbo uţmokesčio formos ir jo diferenciacija Darbas rinkoje įgyja savo kainą. Tai darbo uţmokestis. Ekonomikos teorijoje darbo uţmokesčiu laikomas mokestis uţ tam tikros apimties darbo paslaugą. Jis gali būti išreiškiamas kaip nominalus (pinigų suma uţ darbo valandą, savaitę, mėnesį ar pan.) ir realus (prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti uţ nominalų darbo uţmokestį). Ţinomos dvi darbo uţmokesčio sistemos – laikinė ir vienetinė. Laikinis darbo uţmokestis mokamas uţ nustatytos trukmės darbą. Ji naudojama tada, kai sunku arba neįmanoma išmatuoti darbo kiekio ir kokybės (pvz., teisininko). Vienetinis darbo uţmokestis mokamas uţ pagamintą produkcijos kiekį. Ji taikoma ten, kur individualus darbo rezultatas gali būti nesunkiai ir greitai išmatuotas. Darbo uţmokesčio lygį turėtų lemti tik ribinis jo produktyvumas. Tačiau realiai darbo uţmokestis skirtingas tiek įvairiose ūkio šakose, tiek ir pačioje šakoje, skirtingose įmonėse ar regionuose. Šį skirtumą lemia įvairūs veiksniai, kuriuos galima suskirstyti į rinkos ir ne rinkos. Rinkos veiksniams priskirtini:
darbo paklausos ar pasiūlos pasikeitimas; monopolinė ar monopsoninė darbo rinkos subjektų galia; monopolinė ar oligopolinė įmonių galia produktų rinkoje;
Ne rinkos veiksniai:
darbuotojų kvalifikacija; darbo sąlygos; atsakomybė; darbuotojo individualios savybės;
darbo apimtis ir intensyvumas;
ţmogiškasis kapitalas (išsilavinimas).
Skolinamojo kapitalo rinkos ypatybės. Palūkanos Kapitalas, priklausomai nuo jo formos, teikia skirtingas pajamas: skolinamojo
(piniginio) kapitalo savininkai gauna palūkanas, realaus (fizinio) – pelną, nominaliojo (vertybinių popierių ) – palūkanas (uţ obligacijas) ar pelną dividendų pavidalu (uţ akcijas). Tačiau abiejų nominaliojo kapitalo rūšių pajamas (palūkanas ir dividendus) sukuria fizinis kapitalas, t.y. jo produktyvumas. Ypatingą reikšmę turi piniginis kapitalas, nes uţ jį galima įsigyti ir realųjį, ir nominalųjį kapitalą, taip pat ir kitus gamybos veiksnius. Pagrindinė skolinamojo kapitalo dalis naudojama investicijoms, kurios lemia ūkio plėtrą. Kai kuriems ūkio subjektams gali susidaryti nenaudojamų piniginių lėšų perteklius, kuriuos jie linkę skolint i, tuo tarpu kitiems – jų trūksta ir jie linkę skolintis. Tik skolinami pinigai tampa kapitalu, nes jie teikia savininkui papildomas pajamas. Taigi palūkanas galima traktuoti kaip pinigų skolinimo kainą.
31
Kapitalas skolinamas finansų rinkose dviem pagrindiniais būdais: skolinant grynuosius pinigus paskolų forma arba perkant kreditinius vertybinius popierius – obligacijas. Taigi skolinamasis kapitalas cirkuliuoja dviejų tipų rinkose – paskolų ir vertybinių popierių. Paskolų rinkoje paskolų teikimo funkcija s atlieka finansiniai tarpininkai – bankai. Jie mobilizuoja laisvas pinigines lėšas į indėlių sąskaitas, uţ kurias indėlininkams mokamos palūkanos, ir skolina šias lėšas investuotojams imdami iš jų tam tikro dydţio (jau didesnes) palūkanas. Palūkanų dydį paskolų rinkoje nustato skolinamojo kapitalo (paskolų) pasiūlos ir paklausos sąveika. Obligacijos perkamos ir parduodamos vertybinių popierių rinkoje paprastai per finansinius tarpininkus – finansų maklerio įmones arba specializuotus komercinių bankų skyri us. Obligacijų paklausą formuoja skolinamojo kapitalo savininkai (kreditoriai), pasirengę pirkti atitinkamą obligacijų skaičių atsiţvelgdami į obligacijų palūkanų dydį. Obligacijų pasiūlą nustato įmonės – emitentai bei kiti subjektai – obligacijų turėtojai. Vertybinių popierių rinką sudaro pirminė ir antrinė vertybinių popierių rinkos. Pirmoje rinkoje obligacijas parduoda jų emitentas tiesiogiai arba per tarpininkus. Tai naujai išleidţiamų obligacijų rinka ir pasiūlą joje nustato obligacijų leidėjai, kurie siekia parduoti savo išleistas obligacijas nominaliąja kaina atitinkamai reguliuodami obligacijų emisiją. Antrinėje vertybinių popierių rinkoje, kurioje vyksta pagrindinė vertybinių popierių apyvarta, prekiaujama anksčiau išleistomis obligacijomis, o jų pasiūlą sudaro visos anksčiau išleistos obligacijos. Šioje rinkoje, kuri yra daugiau spekuliacinio pobūdţio, keičiasi tik obligacijų savininkai, o pinigai, gauti pardavus obligacijas, nebūtinai panaudojami investicijoms. Pirkėjai noriau ir drąsiau perka n aujas obligacijas pirminėje rinkoje, nes bet kada galės jas parduoti antrinėje. Lietuvos nacionalinėje vertybinių popierių birţoje didţiausią apyvartos dalį sudaro įmonių akcijos ir Vyriausybės vertybiniai popieriai. Palūkanų normos dydį skolinamojo kapitalo rinkoje veikia skolinimo trukmė, paskolos dydis, monopolinės galios įgijimas skolinamojo kapitalo rinkoje ir, svarbiausia, paskolos rizika. Stambi ir finansiškai stipri įmonė gali pasiskolinti lėšų uţ nedideles palūkanas, nes paskola maţai rizikinga, o finansiškai nestabili – jau uţ didesnes, nes reikės skolintojams kompensuoti riziką, susijusią su galimu paskolos negrąţinimu. Maţiausia palūkanų norma, mokama uţ maţiausiai rizikingas paskolas, vadinama bazine palūkanų norma.
Ţemės ir natūralių išteklių rinkų ypatybės . Renta Ţemė kaip gamybos veiksnys, apimantis ir natūralius išteklius (naudingas iškasenas, miškus, vandenis ir kt.) turi savo ypatumų. Ji yra gamtos produktas, neatsiejamas nuo geografinės vietos, negali būti perkelta į kitą vietą kaip darbas ar kapitalas, sukurta gamybos būdu, kaip kapitalas. Kiekvienas ţemės sklypas yra unikalus dviem poţiūriais – produktyvumu ir geografine padėtimi. Ţemės teikiamos pajamos jos savininkui vadinamos renta. Jeigu pajamos, gautos naudojant ţemės sklypą, viršija jam naudoti reikiamų kitų gamybos veiksnių sąnaudų kainą, tai sakoma, kad šis sklypas teikia ţemės rentą. Taigi ţemės renta – tai pajamos, viršijančios kaštus, būtinus ţemės sklypui naudoti pagal jo paskirtį. Ţemės renta yra atskiras ekonominės rentos atvejis. Ekonominę rentą gali gauti bet koks gamybos veiksnys, kurio pasiūla yra absoliučiai elastinga. Ţemė, kaip gamybos veiksnys gali būti perkama ir parduodama ţemės rinkoje. Tačiau paprastai ţemės savininkai turimą ţemę nuomoja. Uţ derlingesnį ţemės sklypą imama didesnė nuomos kaina negu uţ maţiau derlingą. Ţemės sklypo nuomos kainą nustato jos renta. Šiuo atveju ţemės renta gali būti apibrėţta kaip mokestis uţ ţemės arba kitų gamtos išteklių, kurių pasiūla yra grieţtai ribota, naudojimą. Rentos dydį nustato nuomojamų ţemės sklypų pasiūla ir paklausa. Rentos dydį lemia tik nuomojamos ţemės paklausa, kuri yra išvestinė ţemės produktų paklausos atţvilgiu. Jei ţemės ūkio produktų paklausa didėja, didėja ir jo kaina. Tuo pačiu didėja renta. Didesnė renta derlingesnių sklypų ir sklypų esančių patogesnėje geografinėje padėtyje. Todėl ţemės
32
sklypai, turintys panašių savybių, jungiami į atskiras grupes. Kiekvieno taip diferencijuoto sklypo renta vadinama diferencine renta.
Ekonominę rentą gali gauti bet kuris gamybos veiksnys, turintis ypatingas savybes. Darbuotojai vienas nuo kito gali skirtis ne tik išsilavinimu ar kvalifikacija, bet ir specifiniai s sugebėjimais (gabumais, talentu). Kaip kompensaciją uţ ypatingus sugebėjimus jie gauna papildomas pajamas, vadinamas gabumų renta. Tai ypač akivaizdu mene , sporte. Taigi ekonominė renta gali būti apibrėţta ir taip: ekonominė renta – tai bet kuriam gamybos veiksniui atitenkančios papildomos pajamos uţ jo ypatingas savybes, viršijančias jo alternatyviuosius kaštus. 6
tema. PAJAMŲ NELYGYBĖ IR KITOS RINKOS PROBLEMOS
Pajamų nelygybė, jos prieţastys ir matavimas Pajamų dydis priklauso nuo to, kiek ir kokių gamybos veiksnių turi kiekvienas ūkio subjektas, koks atskiro individo ţmogiškasis kapitalas arba kiek finansinio turto jis paveldėjo ar įgijo. Tos gyventojų grupės, kurios neturi gamybos veiksnių arba turi jų labai maţai, rinkos sąlygomis beveik neturi jokių galimybių pagerinti savo padėtį. Todėl vyriausybė turėtų pajamas perskirstyti ir taip maţinti gyvenimo lygio skirtumus bei remti maţas pajamas gaunančius visuomenės narius. Pajamų nelygybę lemia daugelis veiksnių, kuriuos galima suskirstyti į 3 grupes: a) turtinė nelygybė; b) skirtingi darbo rezultatai; c) kiti veiksniai. Turtinė nelygybė – bene svarbiausias pajam ų nelygybę lemiantis veiksnys. Turtas gali
būti paveldimas, uţdirbtas sėkmingoje veikloje, laimės ar atsitiktinumų rezultatas. Praturtėjama loterijoje ar pan. Pati ekonominė sistema paprastai padeda apsaugoti ir gausinti didelį turtą. Pajamų nelygybę lemia ir nevienodi individų sugebėjimai , jų išsilavinimas, kvalifikacija, skirtinga darbo trukmė, intensyvumas, nevienodos darbo sąlygos. Čia priskirtinas ir ţmogiškasis kapitalas, teikiantis dideles pajamas rentos pavidalu uţ išskirtinius sugebėjimus. Pajamų dydţiui įtakos turi ir šeimos kilmė, asmeniniai ryšiai, politinė įtaka, diskriminacija, įgyta monopolinė galia darbo rinkoje. Pajamų nelygybė matuojama įvairiais statistiniais metodais ir rodikliais Pajamų paskirstymą grafiškai galima pavaizduoti Lorenco kreivėje (ţr. 6.1 pav. paveikslą). Horizontalioje ašyje paţymima procentinė gyventojų dalis pajamų didėjimo tvarka, o vertikalioje – procentinė jų pajamų dalis bendrose pajamose. Lorenco kreivė (1) rodo atitinkamos dalies maţiausias pajamas gaunančių gyventojų pajamų dalį bendrose šalies pajamose. Įstriţainė (2) yra absoliučios lygybės tiesė. Absoliuti pajamų lygybė reiškia, jog visi šalies gyventojai gauna vienodas pajamas, t.y. 20 proc. gyventojų priklauso 20 proc. šalies pajamų., 40 proc. gyventojų – 40 proc. pajamų. Kuo Lorenco kreivė labiau nutolusi nuo absoliučios lygybės tiesės, tuo didesni pajamų skirtumai. Šiuos skirtumus skaičiais įvertina Dţini koeficientas, lygus ploto S, esančio tarp absoliučios lygybės tiesės ir Lorenco kreivės, ir trikampio, apriboto absoliučios lygybės tiese, ploto S1 santykiu. Kuo didesnė pajamų nelygybė, tuo didesnis Dţini koeficientas, Kurio reikšmė gali kisti nuo 0 (esant absoliučiai lygybei) iki 1 ( kai visos pajamos atitenka 1 asmeniui).
33
6.1 pav.
Lorenco kreivė (1) ir absoliučios lygybės tiesė (2)
Ieškant pajamų paskirstymo teisingumo kriterijaus, kyla santykio tarp lygybės ir teisingumo bei teisingumo ir efektyvumo problemų. Vargu ar teisingumas ir lygybė, kuri suprantama kaip lygiavinis pajamų paskirstymas (visų pajamos vienodos), yra tapačios sąvokos. Daugiau ir geriau dirbantis turėtų ir daugiau gauti pajamų. Be to, toks pajamų paskirstymas, kurį lemia rinkos principai, vargų ar teisingas. Jis įtvirtina ir didina esamą turtinę ir pajamų nelygybę. Taigi nei rinkos, nei lygiaviniai principai negali būti pakankami teisingo pajamų paskirstymo kriterijai. Matyt, reikia derinti lygybės ir efektyvumo principus toleruojant tam tikru mastu pajamų skirtumus.
Skurdas ir jį maţinančios priemonės Pajamų ir turtinės nelygybės padarinys yra neturtas ir kraštutinė jo forma – skurdas. Skurstama tada, kai gaunamų pajamų neuţtenka būtiniausioms reikmėms patenkinti. Skurdo mastui apibrėţti naudojama skurdo ribos sąvoka. Absoliuti skurdo riba – tai toks pajamų dydis, tenkantis vienam šeimos nariui, kuris leidţia patenkinti tik būtiniausius poreikius. Ţemiau šios ribos prasideda fizinis ir socialinis degradavimas. Santykinė skurdo riba – tai toks pajamų dydis, tenkantis vienam šeimos nariui, kuris yra daug maţesnis uţ vidutines šalies pajamas. Ji gali būti nustatyta procentiniu dydţiu nuo šalies pajamų vidurkio. Todėl jos dydis priklauso nuo šalies gyvenimo lygio. Absoliuti skurdo riba
apskaičiuojama pagal minimalų vartojimo krepšelį, atitinkantį šalies vartojimo lygį. Remiantis ja įstatymais nustatomas minimalus gyvenimo lygis MGL, kuris yra oficialioji skurdo riba . Pastaroji paprastai būna maţesnė negu a bsoliuti skurdo riba. Lietuvoje 2005 m. MGL siekė 125 litus. Skurdo problema yra viena iš svarbiausių valstybės socialinių problemų. Yra 2 pagrindiniai jos sprendimo būdai: 1. perskirstyti pajamas per valstybės biudţetą naudojant mokesčių sistemą; 2. teikti neatlyginamas valstybės išmokas skurstančioms šeimoms (transferiniai mokėjimai). Daugelyje šalių plačiai įgyvendinamos paramos šeimai programos: pašalpos ir išmokos susijusios su vaikų gimimu ir prieţiūra, ikimokyklinio auklėjimo išlaidų kompensavimas ir kt. Socialiai remtiniems asmenims taikomos transporto, medicinos, komunalinių ir kt. paslaugų lengvatos. Kuriamos naujos darbo vietos, teikiamos bedarbio pašalpos, perkvalifikavimo kursai rengiami ir t.t.
34
Rinkos ri botumas ir jį lemiantys veiksniai Nors rinka, pagrįsta konkurenciniu mechanizmu, yra efektyvi ūkininkavimo forma, tačiau ji turi nemaţai trūkumų. Rinkos mechanizmo ribotumą lemia daugelis veiksnių. 1. Rinkos polinkis į monopolizaciją. Įmonių siekis įgyti didesnę rinkos galią daugelyje ūkio šakų veda į monopolijų arba oligopolijų susidarymą. O tai panaikina arba apriboja konkurenciją ir rinka praranda savo pagrindinį pranašumą – efektyvumą. 2. Netobulas išteklių paskirstymas tarp dabarties ir ateities. Rinka (jei yra konkurencinė) gerai paskirsto išteklius ir nustato efektyvią gamybos apimtį tik esamu momentu. Tačiau ji negali numatyti, kokios naujos prekės ir paslaugos ar gamybos ištekliai atsiras ateityje, kaip pasikeis vartotojų poreikiai ir pan. Dėl to rinka negali įtraukti šių veiksnių į išteklių paskirstymo procesą. Taigi rinka gali nustatyti efektyvią pusiausvyrą tik esamu momentu. 3. Informacijos stygius ir a simetriškumas. Viena iš tobulos konkurencijos prielaidų – pilna informacija apie prekių kiekį rinkoje, jų ypatybes, kainas ir pan. Tačiau tikrovėje tiek vartotojas, tiek gamintojas vargu ar gali turėti visą informaciją. Pavyzdţių labai daug: tai ir vaistai, apie kurių šalutinį poveikį vartotojas neţino, ir gamyba, kelianti pavojų ne tik jos darbuotojų, bet ir aplinkinių gyventojų sveikatai bei gyvybei, ir maisto produktų kokybė. Vieni rinkos subjektai visada turi daugiau informacijos negu kiti. Gamintojas visada geriau negu vartotojai ţino, kokia jo gaminamų prekių kokybė. Todėl valstybė turėtų aktyviau
dalyvauti visuomenės informavimo procese, nustatydama ir reguliuodama sveikatos, patikimumo bei kokybės standartus. 4. Šalutinis poveikis (išorės efektai). Vartotojų ir ypač gamintojų privačiai veiklai būdingas nepageidaujamas šalutinis poveikis, kurį junta ir asmenys, nedalyvaujantys šioje veikloje. Tai aplinkos tarša, triukšmas, transporto kamščiai. Rinkos poţiūriu oras ir upės niekam nepriklauso. Jei valstybė nenustatytų apribojimų, tai gamintojai aplinką paverstų atliekų krūva. Rinka neturi jokių priemonių, skatinančių išvengti nepageidaujamo poveikio. Dėl šalutinio poveikio rinka skatina neefektyvią gamybos apimtį ir kartu neefektyvų išteklių paskirstymą. 5. Visuomeninių prekių gamybos ypatybės. Rinka yra veiksminga, jei prekė teikia naudą tik ją įsigijusiam vartotojui. Tačiau visuomeninių prekių gamybos rinka nereguliuoja arba reguliuoja labai blogai. Visuomeninės prekės – tai tokios prekės, kuriomis vienu metu gali naudotis dau g asmenų ir dėl to jų naudingumas kiekvienam vartotojui nesumaţėja. Be to jomis gali naudotis ir tie, kurie uţ jas sumokėjo, ir kurie nemokėjo. Tai pvz., jūros švyturys, uţtvanka, sauganti laukus nuo potvynio, keliai, gatvės ir pan., t.y. visa tai, kas sud aro ekonomikos infrastruktūrą. Prie visuomeninių prekių priskirtina ir gamtos (nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių) apsauga, švietimas, sveikatos apsauga, šalies gynyba. Visuomeninių prekių gamyba labai brangi ir niekas nenori jų gaminti, todėl ją turi organizuoti tik valstybė ir teikti valstybinės institucijos. Valstybė turi spręsti, kiek visuomeninių prekių reikia pateikti ir koks jų kiekis yra efektyvus visuomenei. 6. Neveiksmingas socialinių problemų sprendimas. Kaip jau matėme, rinka ne tik nesprendţia, bet dar ir padidina socialines problemas. Pajamų ir turtinę nelygybę skatina ne tik monopolinė ar oligopolinė rinka, bet ir tobulos konkurencijos rinka. Pvz., turintis nemaţas finansines pajamas gali didinti savo ţmogiškąjį kapitalą ar sėkmingai plėtoti verslą ir uţsitikrinti vis didėjančias pajams. Tuo tarpu viso to neturintis nekvalifikuotas individas yra pasmerktas skursti. Rinka visada veikia turtingųjų naudai. Nagrinėjant rinkos situacijas, galima rasti labai daug rinkos ribotumo ir konkurencijos netobulumo pavyzdţių: kainų nelankstumas daţnai trukdo formuotis pusiausvyrai konkurencinėje rinkoje; darbuotojų diskriminacija lemia skirtingus atlyginimus dirbantiems tą patį darbą; monopolija ir oligopolija maţina produkcijos apimtis, siekdama didinti kainas ir gauti papildomą
35
pelną, o vyriausybės veikla, nustatant minimalias ar maksimalias kainas, gali didinti nedarbą arba maţinti kredito gavimo galimybes. Objektyviai vertindami konkurencinės rinkos santykių privalumus ir trūkumus, ekonomistai pritaria tam, k ad valstybė turi atlikti tam tikrą vaidmenį ekonomikoje arba papildydama rinkos santykius valstybinio reguliavimo elementais, arba ne rinkos metodais spręsdama tuos klausimus, kurių rinka efektyviai spręsti negali. Todėl kaip atsakas į rinkos ribotumą ir netobulumą yra valstybinis rinkos reguliavimas ir jos dalyvavimas ūkinėje veikloje.
Vyriausybės vaidmuo ekonomikoje Šiuolaikinėje mišrioje ekonomikoje vyriausybė atlieka keturias pagrindines funkcijas: a. nustato teisinius rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindus; b. rengia ir įgyvendina makroekonominę stabilizacijos politiką; c. įtakoja išteklių paskirstymą, siekdama didesnio ekonominio efektyvumo; d. rengia gyventojų pajamų, kurias lemia rinkos santykiai, perskirstymo programas.
Trumpai aptarsime kiekvieną jų. Vyriausybė įstatymai, nutarimais formuoja taisykles, pagal kurias namų ūkiai, verslas, taip pat ir pati vyriausybė dalyvauja ekonominėje veikloje, grindţia savo tarpusavio santykius. Tokios taisyklės yr a, pirmiausia, nuosavybės teisės, verslo įmonių įstatymai, darbuotojų ir darbdavių santykių reglamentavimas, taip pat įvairiausi įstatai, apibrėţiantys rinkos dalyvių teises ir pareigas. Šios ir daugybė kitų taisyklių, tarpusavio saitais susietų į vieną sistemą, ir sudaro teisinį ekonomikos funkcionavimo pagrindą. 2. Makroekonominė stabilizacija. Šia funkcija vyriausybė bando sušvelninti ekonominio augimo cikliškumą, imdamasi priemonių išvengti ilgalaikiam nedarbui, ekonominei stagnacijai, aukštam infliacijos lygiui. Pagrindinė šių priemonių yra monetarinė ir fiskalinė politika. Leisdama į apyvartą pinigus, numatydama kreditavimo politiką, vyriausybė stengiasi skatinti uţimtumą, gamybos augimą ir kainų stabilumą. Fiskalinės politikos dėka veikiamos gamybos apimtys, išteklių panaudojimas įvairių produktų gamybai. 3. Išteklių paskirstymas. Vien rinka dėl savo ribotumo nėra pajėgi paskirstyti išteklius efektyviausiu būdu. Šia prasme vyriausybės vaidmuo yra ypatingai svarbus, aprūpinant vartotojus visuomeninėmis prekėmis (gėrybėmis), kurių rinka pateiktų per maţai ar visai nepateiktų, o taip pat ekonominėmis ir administracinėmis priemonėmis ribojant arba skatinant gėrybių su neigiamais ar teigiamais išorės efektais gamybą ar vartojimą, uţkertant kelią gamtos teršimui ir pan. Vyriausybė taip pat gali priimti įstatymus, draudţiančius diskriminaciją darbo rinkoje, ribojančius įmonių monopolinę galią, draudţiančius susitarimus tarp oligopolijų, arba net išskaidyti stambias firmas į 1. Teisiniai rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindai.
kelias dalis. 4. Pajamų perskirstymas.
Kaip ţinia, pirminis pajamų paskirstymas negali uţtikrinti bent minimalaus gyvenimo lygio visiems visuomenės nariams. Todėl vyriausybė atlieka pajamų perskirstymo funkciją ir rūpinasi, kad vaikai nebadautų dėl nesėkmingai susiklosčiusios tėvų ekonominės padėties, kad ţmonės, praradę darbingumą dėl sveikatos ar amţiaus, gautų bent minimalias pajamas, kad nepasiturintys nebūtų palikti be medicinos prieţiūros ir t.t., t.y. stengiasi, kad visi visuomenės nariai galėtų tenkinti esminius poreikius maistui, bū stui, sveikatos apsaugai, švietimui. Tai ji gali atlikti įvairiomis socialinėmis programomis (socialinio draudimo, nemokamų ar iš dalies mokamų paslaugų), bei progresyvine mokesčių politika. Stengdamasi įgyvendinti ekonominės politikos tikslus, valstybė įstatymais ar netiesioginio ekonominio reguliavimo priemonėmis stengiasi skatinti vienokią ar kitokią ekonominę veiklą, kreipti ją visuomenės tikslų realizavimo linkme. Galima išskirti tris pagrindines vyriausybės poveikio ekonomikai kryptis:
36
a) vyriausybės išlaidos – tam
tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems visuomenės narių poreikiams tenkinti, pirkimas kartu su transferiniais (pašalpos) mokėjimais, kuriais stengiamasi remti maţas pajamas gaunančius visuomenės narius; b) mokesčiai , kurie vienaip maţina privačių gėrybių vartojimą (pvz., automobiliai ar restoranų paslaugos), tačiau sudaro sąlygas vartoti visuomenines gėrybes (šalies apsauga, policija, oro uţterštumo kontrolė); c) reguliavimas arba kontrolė, kai įstatymais yra skatinama arba draudţiama kokia nors ekonominė veikla. Kadangi vyriausybė negali tiesiog nurodyti gamintojams, ką ir kaip gaminti, o vartotojams – kiek pinigų išleisti savo dabartiniams poreikiams tenkinti, o kiek sutaupyti ateičiai, savo ekonominiams tikslams įgyvendinti ji ir naudoja aukščiau nurodytas priemones. MAKROEKONOMIKA 7 tema. NACIONALINIS PRODUKTAS IR JO MATAVIMAS
Bendrojo nacionalinio produkto samprata
ir apskaičiavimo metodai Bendras nacionalinis produktas (B NP) apibūdina bendrą šalies ūkio veiklos rezultatą.
Pastarąjį rodo vartojimo reikmenų ir gamybos veiksnių rinkoje parduotų prekių bei paslaugų suma. Tai pagrindinis nacionalinio produkto (visos pagamintos produkcijos) rodiklis. Jis gali būti skaičiuojamas trimis metodais: - gamybos metodu, - išlaidų metodu, - pajamų metodu.
BNP kaip baigtinių prekių ir paslaugų srautas (Gamybos metodas). Pagal šį metodą BNP yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), piniginių verčių suma. Taigi BNP apima toli graţu ne visas prekes ir paslaugas, kurias pardavė tais metais rinkoje gamintojai. Į BNP įeina tik: 1. Būtent tais metais pagaminta produkcija, 2. Vien tik baigtinių prekių ir paslaugų vertė, t.y. be tarpinio produkto (išskyrus investicines prekes, skirtas gamybinių fondų prieaugiui). Baigtinė prekė ar paslauga - tai ta, kuri pasiekia savo galutinį vartotoją, t.y., kuri nėra vartojama kaip sąnaudos kitai prekei ar paslaugai gaminti. Tarpinis produktas - prekės ar paslaugos, firmų naudojamos kaip ištekliai kitų prekių ar paslaugų gamyboje. 3. Baigtinės prekės ir paslaugos, kurios kuriamos ir teikiamos vartotojui be pirkimo pardavimo operacijų ( pvz., švietimo, policijos, gaisrininkų, ginkluotųjų pajėgų ir kt. paslaugos). Jų apimtis apskaičiuojama pagal tų paslaugų kaštus. 4. Tik oficialiai atliekamos rinkos operacijos. Į BNP neįeina finansinės transakcijos-vertybinių Neįeina ir nelegalūs sandėriai, šešėlinės ekonomikos procesai.
popierių pirkimas ir pardavimas.
BNP kaip visuminių išlaidų elementų suma (Išlaidų metodas). BNP skaičiuojant šiuo metodu sudedamos visos išlaidos baigtinėms prekėms ir paslaugoms pirkti. Baigtinės produkcijos visumines išlaidas sudaro keturios išlaidų grupės: - privatus vartojimas, 37
- investicijos, - vyriausybės pirkimai, - grynasis eksportas.
Nacionalinėje sąskaityboje visi ekonominiai vienetai, atliekantys ūkines operacijas (transakcijas), skirstomi į keturis sektorius: -namų ūkis (apima gyventojus, šeimas kaip vartotojus, ne komercines organizacijas , profsąjungos, labdaros ir pan.), - įmonės ( įeina įmonės, organizacijos, įstaigos, veikiančios komercijos pagrindais), - vyriausybė ( tai visi valstybės valdymo aparato elementai - administracija, teismai, policija, ginkluotosios pajėgos, taip pat mokslo, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigos, jei jos išlaikomos valstybės lėšomis), - uţsienio šalių subjektai. Vadinasi, nacionalinėje sąskaityboje bet kurios prekės ar paslaugos vartojimo pobūdis išreiškiamas per jos naudotojus. Vartojimas (C). Privačios negamybinio vartojimo išlaidos apima visas išlaidas, kurias padaro namų ūkis (individas ar šeima) bei nekomercinės įstaigos, perkant prekes ir paslaugas (išskyrus gyventojų išlaidas gyvenamajam namui ar butui pirkti - tai priskiriama investicijoms). Investicijos (I). Tai išlaidos pagrindiniams fondams (gamybiniams pastatams, mašinoms, įrengimams), gyvenamiesiems namams ir papildomoms prekių ir ţaliavų atsargoms pirkti. Visa investicijų suma vadinama bendrosiomis investicijomis . Jas sudaro dvi dalys: atstatymo investicijos , skirtos susidėvėjusioms darbo priemonėms atstatyti, ir grynosios investicijos, skiriamos naujoms, papildomoms darbo priemonėms įsigyti. Atstatymo investicijos daromos amortizacinių atskaitymų sąskaita ir uţtikrina pagrindinio kapitalo išsaugojimą, grynosios investicijos - jį išplečia. Visa investicijų suma įeina į BNP, nes visos investicinės prekės yra einamųjų metų gamybos produkcija. Vyriausybės išlaidos (G). Jos apima: 1)valstybinių įstaigų bei organizacijų išlaidas vartojimo prekėms ir paslaugoms pirkti, 2) investicines išlaidas ( keliams tiesti, mokykloms statyti ir t.t.). Iš vyriausybinių išlaidų, apskaitomų kaip BNP dalis, turi būti eliminuoti neatlygintini (transferiniai) išmokėjimai, nes jie nepadidina nacionalinio produkto. Grynasis eksportas (X-M) . BNP yra tautos ūkio visuminio produkto išraiška. Vadinasi , tai, kas einamaisiais metais buvo įveţta iš uţsienio (importuota) ir panaudota privačiam vartojimui, investicijoms ar vyriausybės programoms vykdyti, turėtų būti išskaičiuota iš BNP rodiklio. Kita vertus, bet kuri šalyje pagaminta ir uţsienio subjektams parduota produkcija nepatenka nei į vieną toje šalyje padarytų išlaidų grupę. Tai reiškia, kad eksporto apimtis turi būti pridėta prie išlaidų metodu apskaičiuoto BNP. Todėl apskaičiuojamas grynasis eksportas (eksporto (X) ir importo (M) skirtumas) ir pridedamas prie BNP.
Sudėję minėtas keturias išlaidų grupes, gauname bendrąsias nacionalines išlaidas. BNP , apskaičiuotas išlaidų sumavimo būdu, bus toks: BNP = C + I + G + ( X – M )
BNP kaip visuminių pajamų elementų suma (Pajamų metodas). Šiuo būdu BNP apskaičiuojamas sudedant visas pajamas, kurias gauna visų gamybos veiksnių savininkai uţ savo paslaugas, bei pridedant amortizacinius atskaitymus ir netiesioginius verslo mokesčius. Pajamos susideda iš keturių pagrindinių elementų: atlyginimų, nuomos mokesčio (rentos), palūkanų ir pelno. Atlyginimai. Į šią grupę įeina darbuotojų darbo uţmokestis ir firmų savininkų įnašai į privačius ir valstybinius draudimo, medicininio aptarnavimo, nedarbo ir kitus fondus, kurie galiausiai išmokami darbuotojams. Nuomos mokestis ( renta) . Tai ţemės ir kito nekilnojamo turto nuosavybės pajamos. Čia įskaitoma ir nuosavų namų , butų tariama nuoma pat iems sau. 38
Palūkanos. Tai pajamos gautos uţ paskolintus pinigus. Jas gauna bankų indėlininkai, firmų obligacijų savininkai, vyriausybė. Akcijų savininkam išmokami dividendai. Pelnas - individualių, partnerinių firmų ir akcinių bendrovių grynosios pajamo s, liekančios padengus gamybos kaštus. Amortizacija. Dalis baigtinių produktų vertės įgyja amortizacijos formą, t.y. pasireiškia kaip kapitalo vartojimo atskaitymai. Jie atspindi per metus suvartoto kapitalo (darbo priemonių) vertę. Jos nepriskiriamos prie pajamų, nes yra reinvestuojamos į gamybą, išsaugant pradinį darbo priemonių gamybinį pajėgumą. Netiesioginiai verslo mokesčiai. Tai pridėtinės vertės, akcizo, turto, licencijų, muitų mokesčiai. Jie nustatomi ne pačiai firmai, o jos gaminamai produkcijai, todėl vadinami netiesioginiais mokesčiais. Firma šiuos mokesčius įtraukia į gamybos kaštus, todėl jų dydţiu padidėja prekės kaina. Taigi,BNP apskaičiuotas pajamų metodu, yra per metus gautų atlyginimų, rentos, palūkanų, pelno, kapitalo amortizacijos ir netiesioginių mokesčių suma. BNP rodo metinį gamybos rezultatą ir leidţia spręsti dvi tarpusavyje susijusias problemas:
1. Nustatyti ekonomikos būklę (gamyba smunka ar kyla ir kokiu tempu) ir atskleisti daugelį ryšių tarp gamybos ir nedarbo, kainų lygio, pajamų ir t.t. 2. Įvertinti ekonominės politikos efektyvumą. Nominalusis, realusis ir potencialusis BNP Sprendţiant šias dvi problemas reikia atsiţvelgti į vieną labai svarbią aplinkybę - BNP apimčiai turi įtakos ne tik gamybos kiekis ir struktūra, bet ir kainų lygio svyravimai. Norėdami palyginti įvairių metų BNP apimties kitimą, turime atsiţvelgti į kainų poveikį. Tam tikslui apskaičiuojamas ne tik nominalusis, bet ir realusis BNP. Nominalusis BNP - visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką, suma faktinėmis ( einamosiomis) kainomis. Realusis BNP - visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką suma palyginamosiomis ( sugretinamomis, bazinio laikotarpio ) kainomis.
Kainų pasikeitimas nustatomas naudojant kainų indeksą. Kainų indeksas yra santykis tarp prekės (paslaugos) ar jų grupės vertės faktinėmis kainomis ir jų vertės sugretinamosiomis (bazinio laikotarpio) kainomis. Realusis BNP apskaičiuojamas naudojant specialų kainų indeksą, kuris vadinamas BNP defliatoriumi. Šis indeksas išreiškia BNP sudarančių prekių ir paslaugų kainų kitimą. Realusis BNP nustatomas nominaliojo BNP defliacijos būdu, t.y. nominalųjį BNP dalinant iš BNP defliatoriaus . Pvz., 2008 m. BNP buvo 64,026 mlrd.Lt , o 2009 m. – 70,763 mlrd. Lt.; taigi padidėjo 10,52 %. Jei tarkime , kad BNP sudarančių prekių ir paslaugų kainos per tą laikotarpį (2009m.) padidėjo 3,0 %, tai realiojo BNP augimą 200 9 m. lyginant su 2008 m. nustatysime taip: realusis BNP (2009m.)=
o BNP augimas =
nominalusis BNP 2009 m. 70,76 --------------------------------- =------------ = 68,70 mlrd. Lt BNP defliatorius 2009 m. 1,03
realusis BNP 2009 m. --------------------------- x 100% = realusis BNP 2008 m.
68,70 --------- x 100= 107,3 % 64,03
Taigi mūsų pavyzdyje realusis BNP 200 9 m. sudarė 70,763 mlrd. Lt ir lyginant su 2008 m. padidėjo ne 10,52 %, o 7,3 %.
39
Realusis BNP , pagamintas visiško uţimtumo sąlygomis (t.y. esant natūraliam nedarbo lygiui), vadinamas galimu arba potencialiuoju BNP. Kitu atveju realusis BNP yra maţesnis uţ galimą arba didesnis (kai uţimtumas viršija apibrėţtą visiško uţimtumo lygį). Jei, tarkime, natūralus nedarbo lygis 5%, tai galimas BNP nustatomas normuotą darbo valandų per metus skaičių dauginant iš vidutinio vieno ţmogaus darbo našumo per valandą ir iš 0,95. Skirtumas tarp šios sandaugos ir faktinio BNP parodys, ko neteks visuomenė per tuos metus, kai nedarbo lygis b uvo didesnis uţ natūralųjį. Kiti nacionalinio produkto rodikliai BNP nusako baigtinių prekių ir paslaugų vertę, kuri išreiškia visų kurios nors šalies piliečių ūkinės veiklos rezultatus. T.y. nusako, kokio dydţio produktas priklauso tos šalies piliečiams, įskaitant ir pajamas, gautas iš investicijų uţsienyje, bei atskaitant uţsieniečių toje šalyje gautas pajamas. Jei apskaitoma toje šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų rinkos vertė, ignoruojant uţsienyje gautas pajamas iš investicijų ir pridedant šioje šalyje uţsieniečiams priklausančias pajamas, gaunamas bendrasis vidinis (tėvyninis) produktas. Greta BNP Lietuvos ekonominę būklę apibūdina ir tokie rodikliai, kaip : - bendrasis vidinis produktas. Tai šalies teritorijoje pagamintų baigtinių prekių ir paslaugų vertė įskaitant uţsienio gamybos veiksnių sukurtą vertę šioje šalyje, bet neįskaitant investicines pajamas, gautas šios šalies piliečių uţsienyje. Skirtingai nuo BNP jis apskaitomas ne rinkos kainomis, bet gamybos veiksnių kaštais, kurių suma nustatoma sudedant pridėtinę vertę kiekvienoje šalyje ar įmonėje. - nacionalinės pajamos. Tai suma pajamų atitenkančių visiems gamybos veiksniams. Jas sudaro darbo uţmokestis, renta, palūkanos, pelnas. - grynasis nacionalinis produktas - tai visų prekių ir paslaugų, pagamintų per metus, vertė, išreikšta rinkos kainomis, atėmus amortizaciją. Skirtumą tarp grynojo nacionalinio produkto ir nacionalinių pajamų sudaro netiesioginiai mokesčiai vyriausybei. - asmeninės pajamos. Tai ta BNP dalis, kuri f aktiškai atitenka individams (bruto, t.y. iki sumokant asmeninį pajamų mokestį). Mat dalis BNP neatitenka verslininkams ir netampa ţmonių asmeninėmis pajamomis. Tai: - dalis įmonių pelno, kuri tenka vyriausybei kaip įmonių pajamų (pelno) mokestis; - dalis įmonių pelno, kurį jos pasilieka gamybos plėtimo finansavimui. Tik dividendai tampa asmeninių pajamų dalimi; - mokesčiai į socialinio draudimo fondą. Asmeninės pajamos nesutampa su BNP ir dėl transferinių (neatlyginamų) mokėjimų (bei lėšų, gaunamų iš bendrovių socialinių ir kultūrinių fondų). Mat ir vyriausybė perveda lėšas į socialinio draudimo, pensijų, nedarbo pašalpų fondus. Pastarieji pervedimai padidina asmenines pajamas, bet nedidina gamybos veiksnių apimties. Todėl jie ir neįskaitomi į nacionalines pajamas. Taigi asmeninės pajamos apima asmenims (šeimoms) atitekusią BNP dalį, kaip jų ūkinės veiklos rezultatą, bei gaunamus išmokėjimus iš valstybės biudţeto arba bendrovių lėšų. - disponuojamosios pajamos (grynosios gyventojų asmeninės pajamos). Bet kuris asmuo negauna į rankas visų savo asmeninių pajamų. Vyriausybė dalį jų paima mokesčių forma. Tai ne tik asmeninių pajamų mokestis, bet ir kai kurie kiti mokesčiai, pvz., paveldėto turto mokestis. Atskaičiavus visus mokesčius, lieka grynosios gyventojų pajamos. Šiuos pinigus galima išleisti vartojimui, sumokėti palūkanas bei skolas arba taupyti. Vartotojai, planuodami kiek ir kaip išleisti turimas pajamas orientuojasi būtent į grynąsias pajamas.
40
8 tema. EKONOMIKOS PUSIAUSVYRA
Visuminė paklausa ir visuminė pasiūla Ekonomikos teorijoje svarbią reikšmę turi visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos sąvokos. Ji atskleidţia pirkėjų ir gamintojų visumos elgesį prekių ir paslaugų rinkose. Visuminė paklausa (VD) - galutinių prekių ir paslaugų, kurias įvairūs pirkėjai (firmos, valstybė, privatūs asmenys) nori ir gali įsigyti, esant tam tikram kainų lygiui, suma. Kalbama čia ne apie vieną kurią nors prekę, kaip tai buvo mikroekonomikos kurse, bet apie visas prekes ir paslaugas, visų prekių kainų lygį bei jų pokytį. Visuminė paklausa išreiškia ne faktines, o numanomas išlaidas ir gali būti apskaičiuojama kaip 4 dedamųjų suma: VD = C + I + G + (X - M);
čia: VD - visuminė paklausa, C - asmeninis (namų ūkio) vartojimas, t.y. vartojimo paklausa, I paklausos dydis atitinkantis bendrąsias vidaus investicijas, G - paklausos dydis atitinkantis vyriausybės vartojimo išlaidas, X -M - paklausos dydis atitinkantis prekių ir paslaugų grynąjį eksportą. Keinsistų teorijoje svarbų vaidmenį vaidina vyriausybės vartojimo išlaidos (G). Jų manymu ekonomikos nestabilumo šaltinis – nestabili paklausa investicijoms. Situacijai ištaisyti, Keinsas siūlė: maţėjant investicijų paklausai didinti vyriausybės išlaidas, o didėjant investicijų paklausai maţinti vyriausybės išlaidas. Pagal J.Keinsą, nekriziniais laikais visuminės paklausos kreivė leidţiasi ţemyn ir į dešinę (8.1 pav.). Tai yra visuminės paklausos didėjimas visiško uţimtumo sąlygomis didins tik kainas. Ši pozicija sutapo su analogišku klasikų poţiūriu.
8.1 pav. Visuminės paklausos kreivė
manė, kad visuminei paklausai lemiamos įtakos turi bendrasis kainų lygis šalyje. Krentant bendram kainų lygiui, visuminės paklausos kiekis didėja. Jeigu kainų lygis ţemas, tai pirkėjai uţ turimas pajamas gali įsigyti dau giau ir įvairesnių prekių. Ir atvirkščiai, jei kainų lygis aukštas pirkėjai gali nupirkti maţiau prekių ir paslaugų. Vadinasi, priklausomybė tarp kainų lygio ir BNP visuminės paklausos yra atvirkštinė arba neigiama. Ir visuminės paklausos kreivė yra slenkanti ţemyn. Kas lemia šį ryšį? Sakykime, kad visos kainos sumaţėja 50%. Tada uţ kiekvieną piniginį vienetą galima nupirkti daugiau: padidėja pinigų perkamoji galia (realus prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti uţ vieną piniginį vienetą). Supratę, kad uţ savo pinigus galima nupirkti daugiau prekių, ţmonės ir perka jų daugiau. Taigi visuminės paklausos kreivė leidţiasi ţemyn ir į dešinę. Klasikai
41
Klasikinėje teorijoje pagrindinis dėmesys skiriamas pinigams, kurie lemią visuminę paklausą. Šios krypties ekonomistų nuomone, ţmonių noras ir galėjimas nusipirkti prekių priklauso nuo turimo pinigų kiekio ir pinigų perkamosios galios. Nors visuminė paklausa (VD) išreiškiama ta pačia formule kaip ir BNP apskaičiuojama išlaidų metodu, tačiau savo esme jos skiriasi. Visuminę paklausą VD išreiškiamoje formulėje visi dėmenys – tai ne konkretūs, kaip BNP atveju, o kintami dydţiai, priklausantys nuo bendrojo kainų lygio ir išreiškia ne faktines, o numanomas išlaidas. Ţinoti tik pirkėjų elgesį rinkoje nepakanka. Pirkimo - pardavimo sandėryje be pirkėjų dalyvauja ir pardavėjai (gamintojai), todėl būtina ţinoti ir potencialių pardavėjų elgesį, t.y. kiek jie nori parduoti prekių ir paslaugų uţ tam tikras kainas. Tai sudaro visuminę (bendrąją) pasiūlą. Visuminė pasiūla (VS ) - galutinių prekių ir paslaugų, kurias įvairūs gamintojai gali ir nori parduoti, esant tam tikram kainų lygiui, suma. Visuomeninė pasiūla, kaip ir visuomeninė paklausa rodo ne fiksuotą pasiūlos dydį, o pasiūlos srautą. Ji priklauso nuo: teikiamų į rinką prekių ir paslaugų kainų, gamybos veiksnių kainų, gamybos technologinio lygio, darbo našumo ir kt. Kylant bendram kainų lygiui, o kitiems veiksniams nekintant, visuminė pasiūla didėja. Kol gamyba pasiekia savo potencialųjį lygį, t.y. kol dirba ne visišku pajėgumu, išlieka didelis nedarbas. Bet koks kainų padidėjimas sukelia spartų gamybos augimą. Didėja gamybos veiksnių paklausa, uţimtumas, o tuo pačių ir gamybos kaštai. Visuminės pasiūlos didėjimo ribą nustato potencialiojo BNP dydis Yp (8.2 pav.).
8.2 pav. Klasikinė visuminės pasiūlos kreivė
Klasikinės krypties ekonomistai tvirtino, kad esant potencialiam ar visiško uţimtumo gamybos lygiui, visuminės pasiūlos kreivė yra vertikali tiesė. Kodėl? Tarkim, kad visos kainos (prekių, paslaugų ir darbo jėgos) pakyla du kartus. Darbuotojų padėtis lieka tokia pati kaip ir anksčiau. Nors jų nominalus darbo uţmokestis padidėja du kartus, tačiau tiek pat padidėja ir kainos. Realusis darbo uţmokestis, prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima nupirkti uţ nominalųjį darbo uţmokestį, nesikeičia. Todėl darbuotojų noras dirbti išlieka toks pat. Verslininkai taip pat išlieka senoje padėtyje: nepakinta gamybiniai pajėgumai, nesikeičia santykis tarp gamybinių išlaidų ir kainų, bei gaminamų prekių ir paslaugų kiekis. Taigi, esant visiško uţimtumo gamybos lygiui, padidinus ar sumaţinus visų gamybos veiksnių kainas, pardavimui siūlomų prekių ir paslaugų kiekis išlieka nepakitęs. Pusiausvyros BNP, recesinis ir infliacinis tarpsnis Pusiausvyros BNP (Ye ) - tai toks realus BNP dydis, kurio vertė lygi numatomoms visuminėms išlaidoma (visuminei paklausai). Šis nacionalinis produktas atitinka ekonomikos 42
pusiausvyrą, kai visas pagamintas produktas nuperkamas, todėl visuminės vartotojų išlaidos yra lygios gamintojų visuminėms pajamoms, gautoms pardavus nacionalinį produktą. Pusiausvyra yra būsena, kuri neturi tendencijos keistis, nes čia visos jėgos susibalansuoja. Ekonominė sistema visada siekia pusiausvyros, t.y. tokios padėties, kurioje tiek vartotojai, tiek gamintojai netur i motyvų keisti savo elgesį rinkoje. Grafiškai ekonomikos pusiausvyrą vaizduoja visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos kreivių susikirtimo taškas E, nustatantis pusiausvyros kainų lygį Pe ir pusiausvyros nacionalinį produktą Ye (8.3 pav.). Jei kainų lygis bus aukštesnis uţ pusiausvyros lygį, tai visuminė pasiūla viršys paklausą ir kainos turės polinkį maţėti. Kartu maţės ir gamyba. Ir atvirkščiai, kainų lygis bus maţesnis uţ pusiausvyros, tai visuminė pasiūla bus per maţa, palyginti su visumine paklausa ir kainos ims kilti skatindamos nacionalinio produkto gamybą, kol bus pasiekta pusiausvyros būsena. Pusiausvyros nacionalinis produktas gali kisti pakitus visuminei paklausai arba pasiūlai. Kartu pakinta ir kainos bei uţimtumo lygis. P.
8.3 pav. Ekonominės pusiausvyros susidarymas Pusiausvyros nacionalinis produktas gali sutapti su potencialiuoju (tokiu atveju ekonomika veiks esant visiškam uţimtumui ( 8.4 pav.) arba nesutapti su juo (8.5 pav. ir 8.6 pav.).
8.4 pav. Pusiausvyros BNP sutampa su potencialiuoju BNP
(Ekonomika veikia esant visiškam uţimtumui) 43
Kai pusiausvyros realusis BNP (Yo) yra maţesnis uţ potencialųjį nacionalinį produktą (Yp), t.y. kai pasiūla gerokai viršija paklausą, susidaro recesinis (nuosmukio) tarpsnis (b pav.). Tai gali atsitikti, pvz., sumaţėjus vartojimui arba esant vangiai investicinei veiklai. Ekonomika veikia neišnaudodama turimų išteklių ir esat dideliam nedarbui. Tokiu atveju uţimtumo lygis krenta, padidėja nedarbas. Šį nuosmukį galima įveikti valstybinio ekonominio reguliavimo priemonėmis, didinančiomis visuminę paklausą. Recesinis (nuosmukio) tarpsnis.
8.5 pav. Nuosmukio tarpsnio susidarymas
Dėl pernelyg padidėjusios visuminės paklausos susidaro infliacijos tarpsnis. Infliacinis tarpsnis yra dydis, kuriuo pu siausvyros BNP (Yo) viršyja potencialųjį BNP (Yp) (t.y. paklausa gerokai viršija pasiūlą) (c pav.).
8.6 pav. Infliacinio tarpsnio susidarymas
Kadangi gamyba nepajėgi patenkinti tokią paklausą, kainos neišvengiamai ims didėti. Tai skatina įmonininkus plėsti gamybą. Tada atsiranda ir tokie procesai, kurie maţina tą infliacinį tarpsnį: labai išauga darbo jėgos poreikis, pakyla darbo uţmokestis, tuo pačiu didindamas gamybos kaštus. Kainų lygis pakyla. Jų augimas maţins vartotojų perkamąją galią, realusi s vartojimas (visuminė paklausa apskritai) maţės. Visuminės paklausos sumaţėjimas apribos visuminę pasiūlą. Šitaip infliacinis tarpsnis eliminuojamas arba sumaţinamas, t.y. nacionalinis produktas artėja prie 44
savo potencialaus dydţio. Realiai gyvenime visa tai vyksta daug sudėtingiau, pagrinde dėl valstybinio ekonomikos reguliavimo priemonių bei išorinių ekonomikos procesų.
Klasikinis ir keinsistinis pusiausvyros aiškinimas Ekonomikos pusiausvyros klausimu yra du poţiūriai – klasikinis ir keinsistinis. Klasikai remiasi prielaida, jog kainos ir palūkanos yra lanksčios ir kinta priklausomai nuo ekonominės padėties. Jie teigia, kad veikiant rinkos jėgoms pusiausvyra savaime pasiekiama esant visiškam uţimtumui. Lanksčios rinkos kainos garantuoja visišką uţimtumą bei didţiausią galimą gamybos apimtį. Klasikų poţiūriu, ekonomikos pusiausvyra potencialaus nacionalinio produkto lygiu yra natūrali rinkos ekonomikos būsena, pasiekiama nesikišant valstybei. Vienintelis valstybės vaidmuo ekonomikoje apsiriboti pinigų kiekio kontrole, kuri leistų stabilizuoti visuminę paklausą. Visais kitais atvejais ji turi vykdyti laisvos rinkos politiką ir leisti veikti rinkos jėgoms.
8.7 pav. Klasikinė pusiausvyra
Keinsistinės krypties atstovai teigia, kad kainos šiuolaikinėje ekonomikoje nėra lanksčios net ir esant dideliam nedarbui. Profsąjungos priešinsis darbo uţmokesčio, o verslininkai – prekių kainų maţinimui. Todėl atlyginimai ir kainos net ir esant dideliam nedarbui išliks nepakitę gana ilgai, o neparduotų prekių atsargos kaupsis, todėl rinkos ekonomikai nebūdinga aiški tendencija artėti į visišką uţimtumą. Atvirkščiai, rinkos ekonomika gali būti pusiausvyros būsenos ir esant dideliam nedarbui. Būtent tokia padėtis ir būdinga rinkos ekonomikai. Anot jų, pusiausvyros būsena susidarys esant maţesnei gamybos apimčiai uţ apimtį, atitinkančią potencialų produktą, ir esant maţesniam uţimtumui. Keinsistai teigia, kad pusiausvyra esant ekonomikos nuosmukiui yra natūrali jos būsena. Norint likviduoti nuosmukį būtina, kad įsikištų valstybė – padidintų vyriausybės išlaidas. Padidėjusi visuminė paklausa lems gamybos didėjimą nekintant kainoms dėl didelio bedarbių skaičiaus bei nenaudojamų gamybinių pajėgumų. Ekonomikai veikiant visiško uţimtumo sąlygomis keinsistų ir klasikų poţiūr iai sutampa – visuminės paklausos didėjimas didins tik kainas.
45
9 tema. PAGRINDINĖS MAKROEKONOMIKOS PROBLEMOS (NEDARBAS. INFLIACIJA. EKONOMIKOS CIKLIŠKUMAS )
Nedarbas ir jo rūšys Nedarbas, t.y. nevisiškas uţimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių ţmonių egzistavimo sąlygų ardymas. Jis sukelia ir neekonominio pobūdţio socialines problemas. Greita infliacija dezorganizuoja visuomenės ūkinį gyvenimą, o aukštas nedarbo lygis sutrikdo socialinių procesų eigą visuomenėje, įţiebia jų patologines formas. Yra du svarbūs ekonomikos nuosmukio poţymiai - tai gamybos apimties maţėjimas ir nedarbo lygio padidėjimas. Pirmojo pokyčius rodo BNP, o bedarbystės pokyčius - nedarbo lygis. Nedarbo lygis kiekybiškai išreiškiamas nedirbančių ţmonių dalimi visuomenės darbo (darbo jėgos) ištekliuose. Daugumos šalių darbo išteklius sudaro visi darbingo amţiaus ţmonės (16-59 ar 64 m. vyrai ir 16- 54 ar 59m. amţiaus moterys) bei faktiškai dirbantys samdomąjį darbą jaunuoliai iki 16m. ir dirbantys pensininkai. Kitose valstybėse darbo ištekliais laikomi tie darbingo amţiaus sveiki ţmonės, kurie dirba ar ieško darbo. Darbo ištekliams nepriskiriami pensininkai, stacionaro studentai, mamos priţiūrinčios maţamečius vaikus. Darbo išteklius galima suskirstyti į tris kategorijas: uţimti, t.y. dirba, neuţimti, t.y. bedarbiai ir nedarbingi. Bedarbiai - tie darbingo amţiaus ţmonės, kurie aktyviai ieško darbo, paprastai periodiškai registruodamiesi įdarbinimo įstaigoje. Skiriamos trys nedarbo rūšys : - tekamasis (migracinis, frikcinis).
Jis atsiranda ţmonėms paliekant darbo vietas dėl įvairių asmeninių prieţasčių. Tai įprastinė uţimtumo apytaka, nuolatinė darbuotojų kaita. Bedarbystė trunka neilgai. Visiškai pašalinti tekamosios bedarbystės negalima, tai normalus ūkio reiškinys, jei jis neviršija tam tikro masto. -struktūrinis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (kvalifikacijos, profesijų, šakų ar teritorijų poţiūriu). Jis susidaro keičiantis gaminamos produkci jos nomenklatūrai bei jos technologijai, t.y. mokslo ir technikos paţangos sąlygomis arba dėl darbo uţmokesčio reguliavimo priemonių (įstatymais, trišaliai susitarimai ir kt.). Savo esme struktūrinis nedarbas yra ilgai trunkantis tekamasis nedarbas. - ciklinis. Atsiranda, kai sumaţėja
ūkinis aktyvumas, ekonomikos vystymasis ima stabčioti, ji pasuka recesijos kryptimi . Tai nepakankamos paklausos nedarbas. Nedarbo kaštai (socialinės- ekonominės pasekmės ): 1. paţeidţia bedarbio gyvenimo ekonomines sąlygas; 2. nesukuria produkto ir nemoka biudţetui mokesčių bedarbystės pašalpas); 3. bedarbiai praranda kvalifikaciją; 4. nedarbas gali sukelti politinius sukrėtimus; 5. nedarbas maţina BNP; 6. gresia emigracija (protų nutekėjimas).
(jam reikia mokėti
Okuno dėsnis . Svyruojant verslo aktyvumui, nedarbas didėja lėčiau, negu maţėja gamybos mastai. Gamybai sumaţėjus 2-3 proc., nedarbas padidėja apie 1 proc. Mat, sukurdami dalinio nedarbo problemą (nepilną darbo diena ir pan.) ir maţindami darbo produktyvumą, verslininkai išsaugo dar buotojus ir įrengimus, kad, ekonomikai pagyvėjus, nebūtų sunku staigiai padidinti gamybą.
46
Visiškas uţimtumas ir natūralus nedarbas Visai išvengti nedarbo negalima. Jau matėme, kad tekamasis nedarbas ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiamas ir natūralus dalykas. Todėl tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygių suma sudaro natūralų nedarbo lygį. Taigi visiškas uţimtumas nereiškia, kad nedarbo lygis yra 0%. Visiškas uţimtumas būna tada, kai nedarbo lygis ţemas ir nesukelia infliacijos padidėjimo. Tad koks gi natūralus nedarbo lygis ? Grieţtos metodikos jam nustatyti nėra. Daugiausia remiamasi faktinių duomenų analize ir bendrų tendencijų nustatymu. Ekonomikos teorijos darbuose nuomonių apie natūralųjį nedarbo lygį spektras svyruoja nuo 3% iki 6% darbo išteklių. Ir jis turi tendenciją didėti.
Nedarbo maţinimo priemonės Kovos su dideliu nedarbu problema pirmiausia sprendţiama nedarbo draudimu. Nedarbo draudimo fondas sudaromas iš samdomųjų darbuotojų, darbdavių bei valstybės biudţeto įnašų. Išmokos iš šio fondo dalinai kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju. Dalis nedarbo maţinimo priemonių orientuotos į konkrečias nedarbo rūšis. Tekamojo nedarbo atveju svarbus vaidmuo tenka darbo rinkos informacinei tarnybai.
Struktūrinio nedarbo problema sprendţiama dviem būdais: švelninant, pristabdant struktūrinius pokyčius ekonomikos augimo sąlygomis ir, antra, prisitaikant prie jų, numatant juos (stichiški darbininkų pasipriešinimai, sutartyse su profsąjunga numatomas privalomas darbininkų samdymas nepaisant techn ologijos pokyčių, darbuotojų perkvalifikavimas, naujų kadrų rengimas ir kt.). Ciklinis nedarbas maţinamas monetarinės ir fiskalinės politikos priemonėmis. Tačiau jos pavojingos, nes skatina infliaciją. Konkrečiomis priemonėmis galėtų būti:
investuojamo pelno neapmokestinimas;
viešųjų darbų organizavimas;
perkvalifikavimo sistemos formavimas;
dalinio uţimtumo naudojimas; fiskalinė politika skatinant visuminę paklausą.
Infliacijos esmė ir atmainos (rūšys) Infliacija - bendrojo kainų lygio kilimas, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios
galios maţėjimu. Tai ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios maţėjimą, t.y. realiojo darbo uţmokesčio kritimą. Infliacijos metu vyksta smarkus pajamų ir turto perskirstymas. Ji visada palankiau traktuoja ar net premijuoja turto savininkus ir visada daugiau atima iš tų, kurie gyvena vien iš darbo pajamų. Skaudţiausiai ji paliečia ţmones, gaunančius fiksuotas pajamas (pensininku s, stipendininkus, darbuotojus, gaunančius pastovų atlyginimą). Infliacija tiesiogiai įtakoja kreditinius santykius. Jai esant laimi tie, kurie skolinasi ir pralaimi tie, kurie skolina, t.y. pralaimi milijonai smulkių taupytojų - indėlininkų, o laimi didţiojo verslo subjektai, operuojantys stambiomis kreditų sumomis. Dėl šios prieţasties infliacijos normą stengiamasi įkalkuliuoti į palūkanų normą. Skiriamos dvi infliacijos rūšys (tipai): 1. atvira; 2. paslėpta. Ji reiškiasi asortimentu.
prekių deficitu, blogėjančia jų kokybe, nauju prekių
Pagal infliacijos tempus gali būti:
47
šliauţianti infliacija - tai ilgai trunkanti neaukštų (1-3 proc., o besivystančiose šalyse – 10 proc.) ir gan pastovių tempų infliacija. Ji yra beveik visur. - šuoliuojanti infliacija -tai kainų lygio kilimas dideliais tempais (11 -100 proc., o besivystančiose šalyse – 200 proc.), kurie rodo tendenciją dar didėti. 1991m. Lietuvoje šuoliuojanti infliacija peraugo į hiperinfliaciją. - hiperinfliacija - kada kainų lygis kyla milţiniškais t empais (1000 proc. ir daugiau), prekės brangsta beveik kasdien, pinigai cirkuliuoja pašėlusiu tempu, kyla ūkio suirutė. Hiperinfliacija buvo Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo (1923m. I trilijoną markių buvo mokama uţ tai , kas iki karo kainavo markę), 1989m. ji pasireiškė Lenkijoje (per metus prekių kainos padidėjo 1800%), o 1992m. ir Lietuvoje ( kainos padidėjo 1163%). -
Infliacijos prieţastys
Paklausos sąlygota infliacija atsiranda tada, kai staiga padidėja visuminė paklausa. Pirkėjai daug perka prekių ir paslaugų ir sąlygoja kainų kilimą. Padidėjus visuminei paklausai, padidėja gamybos apimtis, sumaţėja nedarbas. Tačiau dėl didėjančios paklausos kyla kainos. Turime įprastą infliaciją, kada kainų augimas derinasi su gamybos apimties didėjimu. Dabar įsivaizduokime, kad stiprios profsąjungos ir monopolistinės kompanijos pajėgios kontroliuoti prekių kainas ir darbo uţmokesčius (profsąjunga pagrasindama streiku gali išsiderėti didesnį darbo uţmokesti, o monopolistė firma gali pakelti kainą net ir tada, kai paklausa nėra didelė). Firmos monopolistės nustatytos aukštos kainos privers pakelti kainas visus tuos gamintojus, kurie naudoja šios firmos produkciją kaip ţaliavą. Verslininkai, turėdami aukštesnius kaštus dėl medţiagų ir ţaliavų pabrangimo, nustatys aukštesnes savo (t.y. vartojimo ) prekių kainas. Tai uţguls vartotojų pečius. Kitaip tariant, prasidės kaštų sąlygota infliacija Kaštų sąlygota infliacija (arba pasiūlos infliacija) atsiranda tuomet, kai, kylant darbo uţmokesčio ir kitų kaštų elementų kainoms, kyla ir pardavimo kainos. Kainų kilimą sąlygoja kaštų augimas. Tai dar vadinama rinkos galios sąlygojama infliacija. Laukimo sąlygota infliacija. Kainų -darbo uţmokesčio spiralė. Įsivaizduokime, kad kainos ilgą laiką nesikeitė. Vadinasi, galima tikėtis, kad jos ir ateityje nesikeis. Taigi infliacija lygi 0.
Sakykim, kad vyriausybė nusprendė nesitaikstyti su esamu bedarbystės mastu. Ji pradeda aktyvinti monetarinę ir fiskalinę veiklą, siekdama skatinti visuminę paklausą ir tuo pačiu sumaţinti nedarbą. Kas atsitinka? Padidėjus paklausai, reikia samdyti daugiau darbuotojų. Bedarbiai lengvai ir greitai įsidarbina. Vadinasi, plečiasi gamybos mastai ir maţėja nedarbas. Tačiau verslininkai, tikėdamiesi paklausos didėjimo, pradeda kelti kainas. Prasideda infliacija, bet ji kol kas neatsiliepia nominalaus darbo uţmokesčio lygiui. Augant kainoms ir esant pastoviam darbo uţmokesčiui, sparčiai didėja pelnas. Paklausos padidėjimas , visų pirma, sąlygoja gamybos apimčių ir uţimtumo mastų augimą. Kainos ir darbo uţmokestis pakyla neţymiai. Daugiausiai pakyla pelnas. Ekonominė situacija pasikeičia. Kylant kainoms, jų realusis darbo uţmokestis (t.y. prekių kiekis, kurį jie gali nusipirkti uţ savo uţmokestį) sumaţėja dėl infliacijos. Jie reikalauja, kad atlyginimai būtų derinami su pragyvenimo lygiu. Kol visuminė paklausa didėja taip, kad ekonomika dirba visais pajėgumais ir išlieka ţemas nedarbo lygis, profsąjungoms lengvai pavyksta patenkinti savo reikalavimus. Rinka klesti ir todėl darbdaviai lengvai nusileidţia profsąjungoms. Kadangi paklausa yra didelė ir vis didėja, verslininkai kelia atlyginimus ir kartu kelia kainas. Dabar infliacija greitėja. Kai infliacijos tempai itin dideli, darbininkai pamato, kad jų realusis darbo uţmokestis vėl atsilieka nuo pragyvenimo lygio. Prasideda naujos derybos dėl darbo uţmokesčio dydţio - norima, kad jis atitiktų pragyvenimo lygį. Taigi prasideda darbo uţmokesčio - kainų didėjimo spiralė. 48
Gyvenime ţemas nedarbo lygis kainuoja labai brangiai. Ta kaina - tai nuolat greitėjanti infliacija. Darbo uţmokesčio - kainų spiralė kyla aukštyn: kuo didesnį darbo uţmokestį išreikalauja darbininkai, tuo labiau kyla kainos.
Antiinfliacinės priemonės Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa atitinkama vyriausybės ūkio politika. Atskirų priemonių arsenale yra darbo uţmokesčio ir kainų kontrolė ( šių priemonių visuma vadinama vadinama pajamų politika), politika), indeksavimas. Vykdant antiinfliacinę politiką būtina subalansuoti nedarbo lygį ir infliacijos tempą. To siekiama pajamų politikos priemonėmis , kuriomis ribojama infliacija pernelyg nemaţinant visuminės paklausos. Populiariausia šios politikos priemonė - darbo uţmokesčio ir kainų kontrolė ribojant jų didėjimą ar net visiškai įšaldant juos. Laikina darbo uţmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis infliacijos tramdymo būdas - visiškai sustabdant sustabdant darbo uţmokesčio uţmokesčio ir kainų lygio kilimą (įšaldant juos) arba vyriausybei reguliuojant jų augimą augimą (nustatant jų kiekybines kiekybines ribas). Tačiau tokios priemonės priemonės sukelia tik labai labai trumpalaikį teigiamą efektą. Iš tiesų, neleidţiant augti kainoms ir darbo uţmokesčiui, infliacija sulėtėja. Jei dar vyriausybė paleidţia veikti ekspansinės politikos priemones, t.y. padidina visuminę paklausą, kainų lygio l ygio stabilizavimasis sukelia ir ţymų nedarbo sulėtėjimą. Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui, ekonomika "atsiima" ką praradusi - infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, ir "įšaldymu" spręstos problemos iškyla visuomenei dar stambesnėmis ir aštresnėmis formomis. Todėl tai yra tik politinė, politinė, bet ne ekonominė ekonominė priemonė. priemonė. Šliauţiančios infliacijos atveju taikomas pajamų indeksavimas. Ji skirta kompensuoti ţalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių. Indeksavimas - tai darbo uţmokesčio, pensijų, gyvybės draudimo polisų nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo kaštų kitimu (t.y. su vartojimo prekių kainų indeksu). Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo indeksavimo atveju turi tiek pat padidinti ir i r atitinkamas nominalias pajamas. Indeksavimas neišsprendţia infliacijos problemos. Jis ir neturi jos spręsti. Jo paskirtis kita - eliminuoti arba sumaţinti pajamų perskirstymą, kuris visada prasideda įsibrovus infliacijai ir visada favorizuoja turtingesniuosius maţesnes pajamas gaunančiųjų sąskaita. Kova su infliacija yra efektyvi tiktai reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis (mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis). Jei infliaciją sukėlė pinigų perteklius šalyje, tai valstybė savo politika turi siekti, kad pinigų didėjimas neviršytų BNP didėjimo. Jei infliacija atsirado dėl išpūstai išaugusios paklausos, reikia maţinti visumines išlaidas (maţinant valstybės išlaidas ir didinant mokesči us).
Nedarbo ir infliacijos infliacijos ryšys ryšys nagrinėjo nedarbo lygio ir nominalaus darbo uţmokesčio kitimo sąryšį. Jis paskelbė, kad maţėjant nedarbo lygiui, spartėja darbo uţmokesčio augimas, taigi egzistuoja atvirkštinė priklausomybė tarp nedarbo lygio ir darbo uţmokesčio (vėliau pakeisto infliacija). Kadangi nominalaus darbo uţmokesčio augimas atspindi infliacijos tempus, , tai kiti ekonomistai šią išvadą pritaikė nedarbo lygio ir infliacijos tarpusavio sąveikai. Tas ryšys yra toks: maţėjant nedarbo lygiui, spartėja infliacijos tempai ir atvirkščiai. Filipsas
Ūkinės veiklos cikliškumas ir jo prieţastys Svarbiausias krašto ūkio tikslas - didinti BNP. Todėl ir svarbiausia pasaulinė problema - didinti BNP augimo tempus sparčiau uţ gyventojų augimo tempus, tobu linti jo struktūrą maţinant išlaidas ginkluotei, daugiau dėmesio skiriant gamtos apsaugai, ţmonių socialinėms reikmėms. 49
Visumoje BNP didėja, tačiau jo augimui būdingas ciklinis pobūdis, vadinamas ekonominiu (verslo) ciklu. Ekonominis ciklas
- ekonominio
augimo bei nuosmukio periodų (stadijų) kaitos
procesas, matuojamas realaus BVP pokyčiais. Ūkinės veiklos cikliškumo prieţastys labai įvairios, jų sąveika labai sudėtinga. Vieni veiksniai (prieţastys) (klimato pokyčiai, veikiantys ţemės ūkio produkcijos a pimtis; eksporto pokyčiai, susiję su pasikeitusia pasaulio pasaulio rinkos konjunktūra konjunktūra (paklausa (paklausa ir pasiūla)) šalies ekonomikos ekonomikos atţvilgiu yra išoriniai ir nevaldomi. Vidiniams šalies ekonomikos veiksniams priklauso pinigų masė, palūkanų norma, kainos. Jie taip pat turi įtakos ciklo susidarymui. Juos jau galima kontroliuoti ir valdyti (keisti).
Atsiţvelgiant į ekonominių procesų procesų svyravimus sukėlusias sukėlusias prieţastis, skiriama keletas ekonominių ciklų, kurie pirmiausia skiriasi savo trukme. Yra ciklų, kurių trukmė – tik keliasdešimt mėnesių, o yra ir tokių, kurių trukmė – 40-50 metų. Bene ryškiausias ir reikšmingiausias yra verslo ciklas, susijęs su pagrindinių gamybos priemonių masiniu atnaujinimu. atnaujinimu. Paprastai jis trunka trunka 8-10 metų. Skiriamos keturios verslo ciklo fazės: ekonominis smukimas (recesinis tarpsnis), krizė, pagyvėjimas ir pakilimas. Smukimas (recesinis tarpsnis) - tai bendrosios gamybos apimties (BNP) , pajamų, uţimtumo ir prekybos sumaţėjimas, trunkantis nuo pusės metų iki metų ir sukeliantis daugelio ekonomikos sektorių sutrikimus. Nuosmukis baigiasi krize. Jos metu yra ţemiausias BNP, išauga nedarbas, paklausa smarkiai atsilieka nuo gamybinių pajėgumų. Įmonių pajamos ir pelnas smukę, jos patiria nuostolius. Jei toks ciklo "įdubimas" yra gilus ir uţtrunka kurį laiką, jis vadinamas depresija . Pagyvėjimas. Tai stadija einanti po lūţio ( krizės). Jos metu pradeda didėti gamybos apimtis, uţimtumas, darbo uţmokestis, kainos ir palūkanos. Atnaujinami fiziškai ir moraliai nusidėvėję įrengimai, įtraukiami į gamybą iki tol nepanaudoti gamybiniai pajėgumai bei neuţimta darbo jėga. Pakilimas. Pakilimas. BNP yra didţiausias, jis pasiekia potencialaus BNP lygį. Atsiranda įtamp a darbo rinkoje, ypač ypač ima stigti kvalifikuotos darbo jėgos. jėgos. Gali kilti medţiagų bei bei ţaliavų deficitas. Tolesniam gamybos augimui reikalingos investicijos, dėl to padidėja piniginių lėšų paklausa. Stinga prekių, kyla kainos, kainos, didėja gamybos gamybos kaštai. Didėjant Didėjant kainoms didėja pelnas, bankrotai bankrotai reti. Joks ciklas nesikartoja. Kiekvienas skiriasi ir savo bendra trukm e, ir atskirų stadijų ilgumu, ir kritimo ar pakilimo "gilumu" bei "aukštumu", " aukštumu", ir tuo, kaip pereina iš vienos stadijos į kitą.
Nedarbas, infliacija infliacija ir ekonomiko ekonomikoss ciklas šiuolaikinėje šiuolaikinėje ekonomik ekonomikoje oje Maţdaug iki XXa. vidurio ūkinės veiklos cikliškumas buvo pagrindinė rinkos ekonomikos problema. Tačiau po Didţiosios depresijos metų (1929 -1933), kuri buvo apėmusi visą Vakarų pasaulį, J.Keyneso J.Keyneso suformuluoto valstybinio ekonomikos ekonomikos reguliavimo principo įgyvendinimas įgyvendinimas leido sušvelninti šią problemą. Valstybinio ekonomikos reguliavimo priemonės dabar taip ištobulėjo, jog leidţia reguliuoti ekonomikos ciklą. Šis reguliavimas vadinamas politiniu ciklu. Finansinės politikos priemonėmis galima norimu laiku padidinti uţimtumą, gamybą, kartu ir atlyginimus, tačiau tokia politika vėliau neišvengiamai sukels infliaciją ir ekonomikos nuosmukį. Tokios priemonės Vakarų Vakarų šalyse daţnai daţnai naudojamos per rinkimus ir siekiant politinių politinių tikslų. 10 tema. VALSTYBĖS BIUDŢETAS IR VYRIAUSYBĖS FISKALINĖ POLITIKA
Valstybės biudţetas ir jo sa ndara Valstybės
biudţetas – tai – tai valstybės piniginių pajamų ir išlaidų per tam tikrą laikotarpį (biudţetinius metus) planas. Tai metinė valstybės valstybės pajamų ir išlaidų sąmata. Valstybės Valstybės biudţeto ir savivaldybių savivaldybių 50
biudţetų visuma sudaro nacionalinį biudţetą. Valstybės biudţeto projektą rengia LR Finansų ministerija. LR Seimo apsvarstytas ir patvirtintas biudţetas tampa įstatymu. Valstybės biudţetą sudaro du pagrindiniai skyriai – numatomos metinės valstybės pajamos ir išlaidos. Valstybės pajamos ir išlaidos o pajamos formuojamos iš: Valstybės biudţet mokestinių pajamų;
nemokestinių pajamų (pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos, pajamos iš baudų baudų ir konfiskacijos, kt. pajamos). Svarbiausias valstybės biudţeto pajamų šaltinis – įvairūs mokesčiai, kurie sudaro apie 90 proc. visų Lietuvos Respublikos biudţeto pajamų. Biudţeto sukaupti finansiniai ištekliai naudojami valstybės funkcijoms bei Vyriausybės tvirtinamoms programos vykdyti, dotacijoms savivaldybių biudţetams teikti bei kitiems valstybės įsiparei gojimams vykdyti.
Valstybės biudţeto išlaidos gali būti suskirstytos į 4 grupes: 1. valstybės vartojimo vartojimo išlaidos (išlaidos valstybės valstybės perkamoms prekėms ir paslaugoms (gynybos, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, teisėsaugos ir kt. sektoriaus) pirkti; 2. valstybės investicijos (kelių tiesimo, uostų statybos ir kt. išlaidos); 3. neatlyginami (transferiniai) išmokėjimai privačiam sektoriui uţ kuriuos vyriausybė negauna mainais prekių ir paslaugų (pensijų, stipendijų, nedarbo pašalpų išmokėjimas; subsidijos įmonėms). Tai išlaidos socialinėms problemoms spręsti ir socialinėms garantijoms uţtikrinti. 4. valstybės skolos padengimo išlaidos (išlaidos vyriausybės vertybiniams popieriams išpirkti ir bei palūkanoms išmokėti). Šios 4 valstybės išlaidų grupės kartais skirstomos į 2 stambias dalis – einamąsias – einamąsias išlaidas (joms priklauso pirma, trečia ir ketvirta grupės) ir kapitalinių įdėjimų išlaidas (antra grupė). Pagrindinę valstybės išlaidų dalį sudaro einamosios išlaidos (apie 90 proc.)
Mokesčių surinkimo problema ir Lafero kreivė Svarbu, kad į valstybės biudţetą mokesčiai būtų surinkti visi ir laiku. Tačiau daugelyje šalių didelė problema yra vengimas mokėti mokesčius. Laikoma, kad pernelyg didelė mokesčių norma didina šią problemą. Bet pernelyg maţa mokesčių norma nepateisinamai sumaţintų valstybės pajamas.
Jeigu vyriausybė nori padidinti iš mokesčių gaunamas pajam as, ji gali nustatyti aukštesnius mokesčių tarifus. Tačiau vyriausybė negali tiesiogiai kontroliuoti mokestinių įplaukų. Bendrų mokestinių pajamų priklausomybę nuo mokesčio tarifo dydţio parodo Lafero kreivė (10.1 pav.).
Jeigu mokesčio tarifas (MN) lygus nuliui, tai ir mokestinės pajamos (MĮ) bus lygios nuliui. Jeigu mokesčio tarifas (MN) lygus 100 proc., tai mokestinės pajamos (MĮ) irgi bus lygios nuliui, nes, esant tokiems aukštiems mokesčiams, nebus stimulo dirbti. Išvada: vyriausybė, nustatydama aukštus mokesčių tarifus, gali gauti maţesnes pajamas iš mokesčių, nei nustačiusi ţemus mokesčių tarifus. Jei aukšti mokesčių tarifai neigiamai veikia ūkinę veiklą, gali maţėti BNP. Be to, esant aukštiems mokesčiams, siekiama neteisėtai išvengti jų mokėjimo – dalį gautų pajamų nuslėpti. Lafero kreivė rodo, kad mokesčių tarifų didinimas nuo 0 iki tam tikro dydţio (MNm) sąlygoja pajamų iš mokesčių augimą. Tačiau tolimesnis mokesčių tarifo didinimas nebeduoda nebeduoda teigiamo efekto, ir mokesčių pajamos pradeda pradeda maţėti. Pagrindinė Lafero kreivės kreivės problema ta, jog sunku teisingai įvertinti, koks turi būti vidutinis mokesčių tarifas, kurį viršijus biudţeto mokestinės pajamos pradės pradės maţėti.
51
10.1 pav.
Lafeto kreivė
Biudţeto balansas Skirtumas tarp valstybės pajamų ir išlaidų vadinamas biudţeto balansu (saldu). Biudţeto balansas lemia tris valstybės biudţeto tipus: - subalansuotą biudţetą - kai jo pajamos lygios jo išlaidoms; - perteklinį - kai pajamos didesnės uţ išlaidas, atitinkamai biudţeto saldo bus teigiamas; - deficitinį - kai išlaidos viršija pajamas, biudţeto saldo bus neigiamas.
Gana retai pavyksta subalansuoti valstybės biudţetą, o vykdant ekonomikos reguliavimo politiką sąmoningai formuojamas nesubalansuotas biudţetas. Tai leidţia valstybei efektyviau reguliuoti ekonomiką. Faktinis valstybės biudţeto balansas priklauso ne tik nuo valstybės ekonominės politikos, bet ir nuo šalies ekonomikos būklės. Tarkime, patvirtinta s subalansuotas kitų metų biudţetas. Tačiau, jei gamyba ims smukti, nors to nebuvo numatyta formuojant biudţetą, biudţeto pajamos maţės. Tuo tarpu biudţeto išlaidos gali didėti, nes didėja nedarbo draudimo bei kitos socialinės išmokos. Taigi atsiranda biudţeto deficitas. Ir atvirkščiai, jei ekonomika ima nenumatytai sparčiai augti, biudţetas tampa perteklinis. Paprastai biudţeto deficitas nepageidaujamas, nes jis – vienas iš infliacijos šaltinių. Jeigu valstybės išlaidos nepadengtos realiomis prekėmis ir paslaugomis, kainos neišvengiamai kyla. Tačiau deficitinis biudţetas pateisinamas, jeigu ekonomika išgyvens nuosmukį. Šiuo atveju kainos pernelyg nekils, o didėjanti visuminė paklausa, didėjant vyriausybės išlaidoms, gali padėti ekonomikai atsigauti. Deficit inis biudţetas nepriimtinas, jei gamyba yra visiško ar beveik visiško uţimtumo lygio, nes jis gali sukelti pernelyg didelę infliaciją.
Biudţeto deficito finansavimas ir jo pasekmės Valstybės ūkinės politikos apskritai , o fiskalinės politikos pirmiausia , tikslas yra ne biudţeto subalansavimas, o visuminės pasiūlos ir visuminės paklausos subalansavimas. Išvada: nesubalansuotas biudţetas ne tik galimas, bet ir priimtinas tais atvejais, jei šitokiu būdu pasiekiamas potencialus pusiausvyros BNP lygis. Biudţeto deficito ir ūkio pusiausvyros ryšiui tarpininkauja daugybė veiksnių.
Ūkinio gyvenimo subjektų įsiskolinimas, t.y. platus kredito naudojimas, šių dienų ekonomikoje yra visiškai normalus dalykas. Skolinasi šeimos, bendrovės (išleisdamos terminuotas o bligacijas), skolinasi ir valstybė. Neretai tos skolos pasiekia didelį mastą. Net nuolat augdama ši 52
skola gali ir nepadidinti savo dalies BNP, nes gamyba kasmet auga. Rūpestį turi kelti ne šiaip jos didėjimas, o būtent jos dalies , lyginant su šalies BNP, augimas. Biudţeto deficitas ne visada rodo jog vyriausybė vykdo aktyvią, skatinančią (ekspansinę) fiskalinę politiką. Valstybės biudţeto balansas priklauso ne tik nuo vyriausybės sąmoningai realizuojamos ūkinės taktikos, bet ir nuo pačios ekonomikos būklė s. Jei BNP gamybos augimas sulėtėja arba visai sustoja, tai maţėja ir biudţeto įplaukos, gaunamos bendrovių pelno mokesčio, darbo uţmokesčio fondo apmokestinimo firmose bei individų pajamų mokesčio pavidalais. Tuo tarpu vyriausybės išlaidos tokiu metu, priešingai, išauga, nes tenka daugiau mokėti nedarbo draudimo ir kitų išmokų. Vadinasi, biudţeto deficitas kyla, kai ekonomika stoviniuoja ar smunka, ir maţėja ar išnyksta, kai ekonomika pakilimo stadijoje. Kita vertus, biudţeto deficitas pats yra infliacijos veiksnys. Kada vyriausybė, didindama savo išlaidas ar maţindama mokesčius, sukelia visuminės paklausos išaugimą, padidėja ne tik realusis BNP, bet kartu pakyla ir kainų lygis. Padidėja pinigų poreikis, o tuo pačiu ir pakyla palūkanų norma. Reiškia pablogėja investicijų sąlygos ir todėl sumaţėja jų apimtis, sulėtėja pagrindinių gamybinių fondų prieaugis. Tai vienas svarbiausių biudţeto deficito keliamų pavojų tautos ūkiui. Dėl to ekonomikos teorijoje siūloma fiskalinės politikos priemones derinti su atitinkama monetarine politika, t.y. su priemonėmis, reguliuojančiomis pinigų kiekį ūkyje. Biudţeto deficitas finansuojamas: 1. didinant mokesčių normą (tarifus); 2. pinigų emisija (spausdinant naujus pinigus); 3. leidţiant vyriausybės vertybinius popierius (obligacijas, taupymo lakštus); 4. parduodant valstybės turimus aktyvus.
Valstybės skola ir jos padengimo būdai Biudţeto deficitas reiškia, jog didinama valstybės skola. Valstybės skolą reikia skirti nuo biudţeto deficito. Biudţeto deficitas yra skirtumas, kuriuo vyriausybės išlaidos yra didesnės uţ jos pajamas tam tikru laikotarpiu, paprastai per metus.
Valstybės skola yra visuminis valstybės įsiskolinimas kreditoriams tam tikrai datai, nepaisant kada skolos yra susidariusios. Tai visų šalies nepadengtų metinių biudţetų deficitų suma. Lėšos, reikalingos biudţeto deficitui padengti, gali būti gaunamos iš šalies centrinio banko, privataus ekonomikos sektoriaus arba naudojant uţsienio paskolas ir kreditus. Centrinis bankas, iš kurio skolinasi vyriausybė, atidaro vyriausybės sąskaitą, kurioje įrašoma pasiskolinta suma. Iš privataus sektoriaus vyriausybė skolinasi išleisdama vertybinius popierius. Skola savo šalies subjektams vadinama vidaus skola, o uţsienio šalims – uţsienio skola. Uţsienio skola yra skausmingesnė nei vidinė. Bet ji gali būti neskausminga, jei mes ją investuosime, gausime pelną ir išmokėsime paskolą. Jei vyriausybė metai iš metų formuoja deficitinį biudţetą, tai valstybės skola auga. Kai biudţetas perteklinis - skola atitinkamai sumaţinama. Didesnį susirūpinimą uţ kasmetinį biudţeto deficitą kelia visuomenėje valstybės skolos pastovus egzistavimas ir jos augimas. Nuogąstaujama dėl to, kad: a) palūkanų augimas, aptarnaujant didėjančią valstybės skolą, privers vyriausybę didinti mokesčius, kurie uţguls mūsų vaikus ir anūkus; b) būtinumas išmokėti skolą neišvengiamai pasunkins ekonominę padėtį šalyje; c) valstybės skolos augimas gali pasiekti ribą, kuri reikš bankrutavimą . Tačiau valstybės ūkinė veikla atliekama kitoje "koordinačių sistemoje". Todėl aukščiau paminėti nuogąstavimai nepilnai priimtini: a) tai tiesa, kad didėjant skolai bus daugiau sumokama palūkanų, dėl ko teks padidinti mokesčius. Bet ta pati vaikų (anūkų) karta, mokėsianti didesnius mokesčius, gaus ir tas išaugusias palūkanų sumas. T.y., ir ateityje liks tas pats pajamų perskirstymas visuomenėje, jų bendra suma
53
susibalansuos. Kitaip yra tik tuo atveju, kai valstybės skola yra kilusi iš uţsienyje gautų paskolų; tada iš tikrųjų būsimoji karta turės mokėti palūkanas ir grąţinti skolą uţ tėvų kartą; b) paskolintų lėšų grąţinimas nė kiek nesumaţina šalies piniginio kapitalo; iš vyriausybės rankų jis pereina į privatų sektorių. Taigi tebus tik pinigų perskirstymas. Kitas, svarbesnis momentas yra tai, kad valstybei nėra jokios būtinybės padengti visą savo skolą. Kiekvienu atveju, suėjus konkrečios skolos mokėjimo terminui, ji gali padengti tą skolą naujomis paskolomis;
c) valstybė neturi kreditingumo ribų. Pirmiausia, ji turi labai daug galimybių gauti reikiamų pajamų mokesčių būdu. Antra, ir svarbiausia, - valstybės skola yra jos pasiţadėjimas laikui atėjus padengti skolą tos šalies piniginiais ţenklais, kuriuos pati valstybė ir leidţia. Ji juos spausdina. Todėl pačiu blogiausiu atveju valstybė su savo kreditoriais gali atsiskaityti paprasč iausiai pinigų emisijos būdu; jos, kaip skolininkės, bankrotas neįmanomas. Tiesa, bent kiek didesnė pinigų emisija gali išpūsti visuminę paklausą ir sustiprinti infliaciją. Todėl tai tik kraštutinė priemonė, bet ji rodo, kad valstybė bet kokiu atveju gali grąţinti skolą. Daţniausia biudţeto deficito prieţastis yra ekonomikos smukimas. Šiuo atveju deficitas pateisinamas, nes visuminės paklausos plėtimas valstybės skolintomis pajamomis leidţia įtraukti i gamybą laisvus išteklius ir išplėsti BNP apimtį. Tačiau, kai vyriausybė sudaro deficitinį biudţetą visiško uţimtumo sąlygomis, ji savo išaugančioms išlaidoms padengti absorbuoja dalį visuomenės piniginių lėšų, kurios priešingu atveju būtų panaudotos naujoms investicijoms ir visuminiam darbo našumui didinti. Vadinasi, visiško uţimtumo sąlygomis biudţeto deficitas priimtinas tik ypatingais atvejais
Valstybės fiskalinė politika ir jos realizavimo priemonės Fiskalinė politika - tai biudţeto pajamų ir išlaidų formavimo principai bei praktika, kuri įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų ir mokesčių lygį. Tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti arba panaikinti BNP svyravimus, reguliuojant bendrąją (visuminę) paklausą. Fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės biudţeto formavimu ir naudojimu. Todėl fiskalinė politika iš esmės yra biudţeto politika. Jeigu vyriausybės išlaidų kitimas tiesiogiai paveikia visuminį išlaidų dydį, tai mokesčių lygio kitimas keičia vartotojų ir ūkio subjektų disponuojamų pajamų dydį, o kartu ir vartojimo išlaidas bei investicijų apimtį. Taigi vykdydama fiskalinę politiką, vyriausybė keičia visuminės paklausos dydį, o per jį – ir pusiausvyros BNP apimtį. Fiskalinė politika gali būti panaudota stabilizuojant ekonomiką. Tas poveikis daromas keičiant mokesčius ir vyriausybės išlaidas. Nuosmukio fazėje, kai visuminė paklausa per maţa, maţėja BNP apimtis, didėja nedarbas, turėtų būti vykdoma skatinanti vyriausybės fiskalinė politika. Tai reiškia, jog vyriausybė turėtų padidinti išlaidas arba sumaţinti mokesčių tarif us (normas), arba, kaip paprastai būna, imtis abiejų šių priemonių iš karto. Šie veiksmai padidintų visuminę paklausą ir skatintų didėti BNP, tačiau tuo pačiu metu didėtų biudţeto deficitas ir kainos. Tuo tarpu pakilimo fazėje, kai visuminė paklausa yra pernelyg išpūsta ir sukelia infliaciją, fiskalinė politika turėtų būti ribojanti. Visuminė paklausa maţinama didinant mokesčius ir taip apribojant vartotojų perkamąją galią bei maţinant vyriausybės išlaidas. Maţėjanti visuminė paklausa sukelia BNP maţėjimą, o kartu ir kainų k ilimą. Reikia pastebėti, kad patys biudţeto elementai (mokesčiai, vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms bei vyriausybės neatlygintini mok ėjimai) pasiţymi stabilizuojančiomis savybėmis, kurie savaime, be jokio vyriausybės įsikišimo, sušvelnina visuminės paklausos svyravimus ( pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika smarkiai kyla, ir padidina visuminę paklausą, išryškėjus ekonomikos smukimui ). Todėl jie vadinami savaiminiais stabilizatoriais. Kai BNP didėja, tai
didėja ir ūkinių subjektų pajamos, tačiau lėčiau, nes dalis pajamų mokesčių pavidalu atitenka valstybei. Ir atvirkščiai, krintant BNP maţėja pajamos, bet maţėja ir mokesčiai, t.y. vartojimo lygis krinta maţiau negu sumaţėja BNP. Šis poveikis sustiprėja, jei mokesčiai yra progresiniai. Panašiai 54
veikia ir valstybės išmokos. Kai BNP maţėja, didėja nedarbas, didėja ir valstybės socialinės išmokos. Tai iš dalies kompensuoja asmeninių pajamų ir vartojimo išlaidų sumaţėjimą ir savo ruoţtu pristabdo BNP kritimą. Ir priešingai, kai BNP didėja, didėja įnašai į nedarbo bei kitus socialinio draudimo fondus, kurie maţina pajamas ir vartojimą. Taigi visuminės paklausos didėjimas atsilieka, o tai savo ruoţtu stabdo ir pernelyg greitą BNP didėjimą. Stabilizuojančiu poveikiu pasiţymi ir kitos vyriausybės išlaidos. Šis reiškinys, kuris sumaţina BNP svyravimus ir suteikia ekonomikai tam tikro stabilumo, vadinamas savaimine stabilizacija. Savaiminiai stabilizatoriai nepanaikina, o tik sušvelnina ciklinius svyravimus. Todėl savaiminė stabilizacija yra nepakankama ir turi būti stiprinama valstybės fiskalinėmis priemonėmis . Tokia ekonominė politika dar vadinama diskretine siekiant ją atriboti nuo savaiminių stabilizatorių poveikio.
Diskretinė fiskalinė politika yra valstybės išlaidų ir mokesčių sąmoningas reguliavimas siekiant maţinti verslo aktyvumo svyravimus, uţtikrinti visišką uţimtumą esant minimaliems infliacijos tempams (1-3 proc.). Jos prireikia, kai ekonomikoje prasideda ilgalaikis
nuosmukis (recesija) ar infliacija. Tada vyriausybė imasi pakeisti apmokestinimą, radikaliau pertvarkyti vyriausybės išlaidų struktūrą ir apimtį. Kitaip tariant vyriausybė keičia savo fiskalinę politiką. Pirmoji priemonė - vyriausybės išlaidų prekėms ir paslaugoms keitimas. Maţėjant gamybai vyriausybė gali išplėsti savo uţsakymus keliams tiesti, miestams rekonstruoti, gamybinės ir socialinės paskirties objektams statyti, kitoms programoms ir atvirkščiai. Antroji priemonė - tai vyriausybės neatlygintini (transferiniai) mokėjimai (piniginiai pervedimai tam tikrų kategorijų gyventojams). Vyriausybė gali rinktis ir keisti šios rūšies išmokų augimo tempus, varijuoti naujų socialinės gerovės programų įvedimą. Trečioji priemonė - mokesčių normos keitimas . Ekonomikos "įkaitimo" sąlygomis asmenų ir firmų apmokestinimas gali būti padidintas, šitaip sumaţinant visuminę paklausą, o ūkio smukimo laikotarpiu - sumaţinamas, pristabdant paklausos kritimą. Įgyvendinti diskrecinę politiką nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Mokesčių normų vyriausybė negali kaitalioti kada tik panorės. Tai pakirstų verslo aplinkos stabilumą. Sudėtinga keisti ir valstybės išlaidas, nes jos yra nustatomos iš anksto ir patvirtinamos atitinkamu įstatymu. Todėl vyriausybė savo fiskalinę politiką vykdo naudodama tikslines priemones. Kartais net gali būti lengviau įvesti naujus mokesčius ir juos panaikinti negu kaitalioti mokesčių normas. Maţėjant gamybai vyriausybė gali sudaryti naujas investicines arba socialinės paskirties programas, išplėsti savo uţsakymus keliams tiesti, miestams rekonstruoti, gamybinės ir socialinės paskirties objektams statyti ir pan. Šioms priemonėms finansuoti turėtų būti sudaromi specialūs fondai. Naudojant tikslines stabilizavimo priemones, galioja viena taisyklė - grąţinimo principas. T.y. tikslinės priemonės turi būti atšauktos po to, kai jos atlieka savo paskirtį - sustabdo ar perlauţia neigiamą tendenciją ūkyje.
Klasikinis ir keinsistinis poţiūris į fiskalinės politikos efektyvumą Yra du poţiūriai į fiskalinės politikos efektyvumą : klasikinis ir keinsistinis. Keinsistinės krypties atstovai laiko, kad fiskalinės politikos priemonės yra labai veiksmingos reguliuojant ciklinius ekonomikos svyravimus. Tuo tarpu monetaristai mano, jog vyriausybės išlaidų didinimo efektą neutralizuoja investicijų ribojimas. Jų nuomone, investicijų dydį lemia palūkanų norma – nedideli palūkanų normos pokyčiai sukelia didelius investicijų pokyčius. Vyriausybei padidinus savo išlaidas ar sumaţinus mokesčius didėja biudţeto deficitas. Vyriausybei skolinantis finansų rinkose siekiant padengti biudţeto deficitą didėja palūkanų norma. O tai sumaţina investicijas. Šis reiškinys vadinamas investicijų ribojimo arba išstūmimo efektu, nes sumaţėjusias investicijas visuminėse išlaidose tiesiog pakeičia vyriausybės išlaidų prieaugis. Dėl investici jų ribojimo, monetaristų nuomone, grynoji fiskalinė politika, apimanti vyriausybės išlaidų 55
ir mokesčių lygio pokyčius, turi tik neţymų poveikį visuminei paklausai, todėl visuminis produktas padidėja nedaug. Tuo tarpu keinsistai, neneigdami išstūmimo efekto, teigia, jog investicijos maţai priklauso nuo palūkanų normos, nes ši nėra svarbiausias investicijas lemiantis veiksnys. Ţymiai palankesnės yra palankios gamybos plėtojimo perspektyvos. Todėl net ir ryškūs palūkanų normos pokyčiai maţai paveiks investicijų apimtį. Kadangi investicijų ribojimo poveikis yra neţymus, tai ir pusiausvyros nacionalinio produkto sumaţėjimas dėl jo bus nedidelis. Todėl fiskalinė politika yra ganėtinai veiksminga. Taigi du poţiūrius į fiskalinės politikos efektyvumą lemia investicijų priklausomybės nuo palūkanų normos dydţio efektyvumas. Atsiţvelgiant į tai, kokia yra reali priklausomybė, gali būti teigiamas tik vienas ar kitas poţiūris. 11 tema. ŠIUOLAIKINIAI PINIGAI IR
CENTRINIO BANKO PINIGŲ POLITIKA
Pinigų prigimtis ir rūšys Pinigai yra visa tai, kas konkrečioje visuomenėje plačiai vartojama ir pripaţįstama kaip mainų priemonė atsiskaitant uţ prekes ir paslaugas bei skolas. Todėl jie daţnai vadinami „visų prekių prekė“ ir yra vienas įspūdingiausių ţmonijos išradimų. Pinigų vystymosi istorija yra tautų vystymosi atspindys. Jie atsiranda visose tautose tam tikro ekonominio išsivystymo pakopoje, besiplečiant prekių mainams. Pinigų istorinė raida apima kelis etapus, pagal juos išskiriamos ir pagrindinės pinigų rūšys: 1. Pinigai – prekės (prekiniai pinigai); 2. 3. 4. 5.
Metaliniai pinigai; Popieriniai pinigai; Banko pinigai; Pusiau pinigai arba netikri pinigai.
Prekiniai pinigai. Istoriškai daugelis prekių nors kartą yra buvę mainų priemone. Pinigais tapdavo labiausiai realizuoti tinkamos tam tikros genties pagrindinio verslo priemonės ( gyvulių augintojams – gyvuliai - daţniausiai jautis, medţiotojams – kailiai, ţemdirbiams – grūdai (rugiai),
kukurūzai, kavos pupelės, amatininkams – ūkio reikmenys (kirviai, katilai, moliniai ir metaliniai indai, kauptukai ir t.t.). Ypač paplitę buvo „vaikščiojantys pinigai“ – naminiai gyvuliai. Pirmykščiais laikais pinigais būdavo ne vienas, o daugybė daiktų, pvz., 6 kiaulės buvo lygios 1 jaučiui, o suaugęs vergas – 1 arkliui. Visų šių prekių trūkumai: - ne visas prekes – pinigus buvo galima smulkinti; - sunku, nepatogu saugoti ir transportuoti.
Todėl maţiau tinkamos prekės – pinigai pamaţu buvo keičiamos tobulesnėmis, kol kaip pinigai pradėtas naudoti metalas. Metalinių pinigų atsiradimas – tai antras pinigų raidos etapas. Metaliniai pinigai iš pradţių buvo metalo gabalų, vielos, ţiedų, miltelių pavidalo. Jie buvo nepatogūs, nes reikėjo nustatyti svorį ir prabą. Todėl netrukus pradėta kalti ant jų ţenklus, rodančius prabą ir svorį, o vėliau suteikta ir forma. Taip atsirado moneta. Moneta – tai nustatytos formos ir prabos liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė. Pinigams gaminti naudoti įvairūs metalai, tačiau dėl daugelio fizinių savybių pinigais tapo taurieji metalai ir pirmiausia auksas ir sidabras. Monetų išradimas buvo labai svarbus ūkio vystymesi, tačiau jų cirkuliacija turi ir savų trūkumų: - dideli metalinių pinigų cirkuliacijos kaštai (jie griozdiški, daug sveria, dėvisi);
56
monetos paprastai būna nedidelės vertės, nes bijoma padirbinėjimo, todėl sunku suskaičiuoti dideles pinigų sumas. Dėl šių prieţasčių buvo išleisti metalo pakaitalai – popieriniai pinigai. Pirmą kartą jie buvo atspausdinti Kinijoje 650m., o Europoje – tik XVI a. Nyderlanduose. Popieriniai pinigai išreiškia ţymiai didesnę nominaliąją vertę, negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Tai tik pinigų ţenklai. Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai. Banknotas – tai šalies emisinio nacionalinio banko (centrinio) išleisti neprocentiniai pasiţadėjimai – kreditiniai piniginiai ţenklai, atstojantys metalinius pinigus kaip cirkuliacijos ir mokėjimo priemones. Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu mo mentu iškeisti į auksą. Tačiau po karo jie virto paprasčiausiais, nebekeičiamais į auksą popieriniais pinigais. Popieriniai pinigai sąlygojo banko pinigų epochos atsiradimą. Banko pinigai (negrynieji arba kreditiniai pinigai) – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius. Tai kitaip vadinami pinigai siaurąja prasme. Indėlis – pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui, atidarant čekinę, taupomąją ar kitą sąskaitą. Čekis – tai indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba pervesti į kitą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos. Čekiai atsiranda atidarant banke einamąją sąskaitą. Jie nėra tradiciniai pinigai, banknotai, nes laisvai necirkuliuoja. Kartą išrašytas, antrą k artą čekis jau negali būti panaudotas. Jis turi būti pateiktas bankui ir tik tokiu būdu atliks cirkuliacijos priemonės funkciją. Pusiau pinigai arba netikri pinigai – tai taupomieji ir terminuotieji indėliai ir įvairūs vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos), valiut iniai indėliai. Kitaip jie dar vadinami pinigais plačiąja prasme. Pusiau pinigai patys tiesiogiai negali būti naudojami kaip mainų tarpininkai, tačiau esant reikalui gali būti nesunkiai paverčiami į grynuosius pinigus. Dabartiniu laikotarpiu prasideda elektroninių pinigų – kreditinių kortelių - era. Kreditinė kortelė (plastikinė plokštelė su magnetine atmintimi) – tai banko ar prekybos firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko asmenybę ir suteikiantis jam teisę įsigyti prekes ar p aslaugas nemokant pinigais. Jos dėka atsiskaitoma uţ prekes ir paslaugas be pinigų ir be čekių. Ši kortelė nėra pinigai jokia prasme (nei mainų, nei vertės mato, nei kaupimo), tačiau, perkant prekes ir paslaugas, ji leidţia atidėti mokėjimą kelioms savaitėms ar mėnesiams. Ji tik pavaduoja pinigus sandėrio momentu; mėnesio pabaigoje vis tiek atsiskaitoma realiais pinigais. Taigi, ši kortele – tai ne pinigai, o tik pinigų pakaitalai . -
Gilioje senovėje juos atstovavo gintaras, voverių ir kiaunių kailiai, medus, vaškas, įvairūs papuošalai. Kailių pinigų sistema labiausiai buvo įsigalėjusi XI -XIII a. Techninis kailių pinigų terminas buvo grivina . Ji buvo kailinė (kailiai) ir metalinė (ţiedai, lazdelės, ant grandinėlės ar virvutės suvarstytos monetos). Vėliau dėl daţno grivinų kapojimo (smulkiems atsiskaitymams) metalinės grivinos įgauna naują vardą – kapa. Senoji grivina, kapa pamaţu įgyja savitą išvaizdą ir pastovų svorį (pailgas tribriaunis laivelio pavidalo sidabro gabalas, kurio ilgis – 12 cm, plotis – 2 cm, svoris – apie 180 g ). XIV a. 6-me dešimtmetyje pasirodė pirmieji ţinomi kaldinti lietuviški pinigai – monetos. Jas ţmonės vadino „pinigais“, „pinigėliais“ arba „denarais“, „denariukais“. Vėlesniais laikais (LDK) dar buvo kaldinamos šios sidabrinės monetos: denarai, pusdenariai, dvidenariai, šilingai, pusgrašiai, grašiai, trigrašiai. Valdant Ţygimantui Augustui (1547-1572) greta sidabrinių pradėtos kaldinti auksinės monetos – dukatai, portugalai (10-ties dukatų moneta) bei pusportugaliai. Po Liublino unijos (1570 m.) buvo uţdaryta pinigų kalykla ir beveik 10 m. buvo negaminami jokie pinigai. Ėmė plisti visokių rūšių svetimi pinigai, daţnai falsifikuoti. Todėl Steponas Batoras 1579 m. vėl atidarė pinigų kalyklą, kurioje buvo kaldinami ben dros su lenkais Lietuvos pinigai.
57
sistemos monetos (išskyrus dvidinarius). Taip Lietuva prarado senąją monetarinę sistemą ir jos pinigai virto lenkiškais, kurie priklausė lenkų pinigų sistemai. Apie 1655 m. Lietuvoje pradėti gaminti maţaverčiai variniai šilingai (baratinkos), o 1792 m. pasirodė pirmieji lietuviški popieriniai pinigai. Lietuvai netekus valstybingumo, nuo XVIII a. šalis prarado teisę gaminti savus pinigus ir joje cirkulia vo šalį uţgrobusių valstybių monetos ir popieriniai pinigai (lenkiški, rusiški – caro rubliai ir kapeikos, vokiški – reichsmarkės) Ir tik 1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Seimas1922 m. priėmė sprendimą įvesti Lietuvos valiutą – litą (prilygintas 0,150462 g gryno aukso). Tarybų valdţios metais buvo naudojami rusiški pinigai – rubliai ir kapeikos, o po 1990 m. nepriklausomybės atgavimo vėl įvestas litas. Taigi, savi pinigai Lietuvoje pradėti vartoti jau XIII a., tačiau šių dienų prasme tikri pinigai su tam tikrais herbais ir ţymomis ėmė plisti tik Kęstučio ir Vytauto laikais.
Šiuolaikinių pinigų funkcijos ir jų rūšys Pinigų esmę atskleidţia jų atliekamos funkcijos: - mainų priemonė, įgalinanti pirkti prekes ir paslaugas; - apskaitos vienetas arba vertės matas . Kainos išreiškiamos pinigais. - kaupimo pri emonė. Kadangi infliacijos metu pinigų perkamoji galia maţėja, todėl geriau kaupti ne grynus pinigus. Juos geriau paversti natūraliu turtu ( brangieji metalai, gyvenamieji namai, ţemė). Pinigų funkcijas gali atlikti įvairios pinigų rūšys: - tikrieji pinigai - auksas; - pinigų ţenklai - monetos, banknotai, čekiai; - pusiau pinigai - įvairūs vertybiniai popieriai
(iţdo vekseliai, vyriausybės
obligacijos); - pinigų pakaitalai - kredito kortelės. Monetos ir popieriniai pinigai, kurie kartu vadinami tiesiog valiuta arba grynaisiais pinigais,
yra naudojami įvairiuose sandėriuose. Ţinoma, ne visuose. Daţnai atsiskaitoma čekiais. Pastaruoju metu plačiai paplitęs atsiskaitymas kreditinėmis kortelėmis. Pusiau pinigai gerai atlieka turto kaupimo funkciją, bet patys tiesiogiai negali būti naudojami kaip mainų tarpininkai, tik gali būti nesunkiai juo paverčiami. Šiuolaikiniai pinigai - monetos, popieriniai pinigai, čekinės sąskaitos - savos vertės neturi; jų vertė, vertingumas prekių pasaulyje - tai jų savybė būti mokėjimo priemone, atsiskaitant uţ prekes ir paslaugas. Pinigai vertingi todėl, kad uţ juos galima nusipirkti prekes. Pinigų vertingumas, jų perkamoji galia priklauso nuo prekių kainų. Jei, tarkime, prekių kainos staiga pakyla du kartus, mes uţ anksčiau turėtą pinigų sumą dabar nusipirksime lygiai du kartus maţiau prekių. Taigi, pinigų perkamoji galia atvirkščiai proporcinga prekių kainų lygiui.
Pinigų kiekio apskaičiavimas Pinigų paklausa Pinigų paklausa suprantama kaip turto kiekis, kurį ūkio subj ektai ir atskiri asmenys nori turėti pinigų forma. Šalies subjektai turi rinktis, kokią dalį turto turėti pinigų, o kokia – kita turto forma, ţinodami, jog kuo daugiau jie turi pinigų, tuo maţiau gali turėti kitų aktyvų, t.y. turto, teikiančio pajamas ar kitokią naudą. Fizinių ir juridinių asmenų norą turėti dalį aktyvų pinigų forma lemia kelios prieţastys: pinigai reikalingi sandoriams vykdyti (sumokėti uţ prekes bei paslaugas), apsidrausti (turėti pinigų nenumatytiems atvejams, pvz., susirgus, įmonėms – nuo galimų piniginių įplaukų netolygumo) bei taupyti (įsigyjant obligacijas, akcijas, padedant į banką, paliekant grynais). Kaip bus paskirstyti taupyti skirti pinigai, priklausys nuo aktyvų palūkanų ir dividendų normos – 58
kuo jie didesni, tuo subjektai bus
linkę daugiau įsigyti aktyvų ir maţiau pasilikti pinigų, ir
atvirkščiai. Taigi pinigų paklausa susideda iš dviejų daliu: 1) sandorių pinigų paklausos, į kurią įtraukiama ir apsidraudimo pinigų paklausa ir 2) grynųjų pinigų paklausos. Sandorių pinigų paklausa priklauso nuo BNP apimties ir kainų lygio. Padidėjus BNP, o kartu ir nacionalinėms pajamoms, padidėja sandorių skaičius bei pinigų paklausa. Grynųjų pinigų paklausa susijusi su palūkanų ir dividendų normomis atvirkštine priklausomybe. Esant didelei j ų normai tikslinga įsigyti daugiau šių aktyvų (akcijų ir obligacijų). Todėl grynųjų pinigų dalis aktyvų struktūroje maţės, kartu maţės ir jų paklausa. Ir atvirkščiai, kai palūkanų ir dividendų norma maţa, ţmonės maţai ką praras laikydami grynuosius pinigu s. Taigi grynųjų pinigų paklausa didėja maţėjant palūkanų ir dividendų normai. Pinigų, kaip aktyvų, paklausa parodo, kaip taupyti skirti pinigai paskirstomi tarp aktyvų, teikiančių pajamas (akcijų ir obligacijų), ir likvidţių aktyvų, t.y. grynųjų pinigų. Bendroji pinigų paklausa nustatoma sumuojant sandorių pinigų paklausą ir grynųjų pinigų, kaip aktyvų, paklausą. Ji yra tiesiogiai proporcinga visuminėms pajamoms bei kainų lygiui ir atvirkščiai proporcinga palūkanų normai.
Pinigų pasiūla Kiekvienu moment u tautos ūkiui reikia tam tikro, kiekybiškai apibrėţto pinigų kiekio. Pinigai, konkrečiu momentu esantys ekonomikoje, yra pinigų pasiūla. Pinigų pasiūla gali būti suprantama siaurąja ir plačiąja prasme. Pinigų pasiūla siaurąja prasme (M1) - tai grynųjų pinigų (banknotų, monetų) ir pinigų čekiniuose indėliuose (einamosiose sąskaitose) suma. Čia įeina visa tai, kas tiesiogiai naudojama kaip mainų priemonė. Pinigų pasiūla plačiąja prasme (M2) - tai grynųjų pinigų, pinigų čekiniuose indėliuose bei pinigų taupomosiose sąskaitose (trumpalaikiuose ir ilgalaikiuose terminuotuose, taupomuosiuose ir kt. indėliuose nacionaline valiuta ir indėlius uţsienio valiutomis) suma. Pinigų pasiūlą kuria visa šalies bankų sistema, o reguliuoja šalies centrinis bankas. Visos pinigų sistemos pagrindas yra grynieji pinigai Pinigų rinkos pusiausvyra susidaro, kai pinigų paklausos kiekis lygus pinigų pasiūlai. Pinigų rinkos pusiausvyra nustato ir pinigų kainą, t.y. pusiausvyros palūkanų normą. Palūkanos – tai ta kaina, kuri mokam a uţ naudojimąsi pinigais. Pinigų rinkos pusiausvyra kis kintant pinigų pasiūlai arba paklausai. Šalies centriniam bankui sumaţinus grynųjų pinigų kiekį, sumaţės jų pasiūla ir padidės palūkanų norma ir atvirkščiai. Pinigų paklausą gali keisti BNP apimtis arba kainų kitimas. Padidėjus BNP padidės ir pinigų paklausa, nes daugiau pinigų reikės sandoriams, padidės ir palūkanos. Nacionalinio produkto apimties maţėjimas maţins pinigų paklausą ir palūkanų normą.
Šiuolaikinė bankų sistema Kiekvienos šalies šiuolaikinę bankų sistemą sudaro: - Centrinis bankas. - komerciniai bankai , - kitos kredito operacijas vykdančios finansinės institucijos . Centrinio banko funkcijos : -atsako uţ pinigų kiekio kontrolę šalyje , - spausdina popierinę valiutą, - veikia kaip "b ankų bankas". Jame laiko savo indėlius komerciniai gali ir pasiskolinti. - priţiūri ir inspektuoja komercinius bankus,
bankai. Iš čia jie
59
veikia kaip valstybinis vyriausybinis bankas, kur Vyriausybė laiko dalį savo indėlių; vadovauja vyriausybės išleidţiamų vertybinių popierių pardavimui ir jų apmokėjimui. Valstybinis bankas taip pat veikia vyriausybės vardu , kai perka ir parduoda uţsienio valiutą. - saugo ir valdo valstybės uţsienio valiutos bei aukso atsargas. -
Lietuvos Respublikos centrinio banko funkcijas atlieka Lietuvos bankas. Pagrindinis jo uţdavinys- ne siekti didesnio pelno, o formuoti ir įgyvendinti pinigų politiką. Komerciniai bankai atlieka dvi pagrindines funkcijas : - priima indėlius ir atidaro bei tvarko jų sąskaitas; - išduoda paskolas verslininkams bei individualiems asmenims.
Dalį indėlių komerciniai bankai naudoja finansinėms investicijoms, pvz., vertybiniams popieriams (obligacijoms ir trumpalaikiams vertybiniams popieriams, kuriuos išleidţia vyriausybė), pirkti.
Kitos indėlius priimančios finansinės institucijos - taupomieji bankai , holdinginės kompanijos, hipotekos bendrovės, kredito sąjungos ir kt.. Banko, kaip verslo įmonės ypatybė yra ta, kad jis operuoja beveik vien svetimomis, skolintomis lėšomis. Didţioji pasyvų ( pasyvas - vertė, kurią bankas kam nors skolingas; aktyvas vertė, kuri priklauso bankui) dalis turi būti išmokama pagal pirmą pareikalavimą. Vadinasi viso deponuoto kapitalo bankas paskolinti negali, jis privalo turėti rezervą. Rezervas yra tam tikra da lis banke laikomų lėšų. Visa šiuolaikinė bankininkystė pagrįsta dalinio rezervo principu. Tai rezervai, kuriuos indėlius priimančios bei išmokančios bankinės institucijos privalo laikyti nustatyta tvarka tam, kad galėtų vykdyti savo teisėtus finansinius įsipareigojimus. Anksčiau rezervo dydį nustatydavo pats bankas, dabar jį centralizuotai nustato centrinis bankas. Todėl jis vadinamas p rivalomuoju rezervu. Būtinąjį rezervą gali sudaryti grynieji pinigai arba indėliai Centriniame banke. Dalinio rezervo principas garantuoja indėlininkų lėšų saugumą ir padeda reguliuoti pinigų pasiūlą. Jis realizuojamas įstatymu nustatant būtiną rezervą kaip procentinį banko depozitų kiekį.
Centrinio banko pinigų politika ir jos priemonės Pinigų politika, tai centrinio banko vykdomų priemonių, reguliuojančių pinigų pasiūlą arba palūkanų normą, visuma siekiant įgyvendinti nustatytus ekonominius tikslus. Pagrindiniai monetarinės politikos tikslai yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, uţkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Tie patys tikslai keliami ir vyriausybės fiskalinei politikai. Skirtumas tas, kad fiskalinė politika įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis bei formuojant valstybės biudţeto išlaidas ir pajamas, monetarinė politika - reguliuojant pinigų pasiūlą. Monetarinės politikos turinys: kai ekonomika išgyvena nuosmukį ir yra didelis nedarbas, iškyla būtinybė skatinti gamybos plėtrą. Šiuo atveju pinigų pasiūlos plėtimas didins visuminę paklausą, kuri savo ruoţtu skatins nacionalinio produkto didėjimą. Tokia pinigų politika, vadinama skatinamąja, gali padėti ekonomikai išbristi iš nuosmukio. Kai BNP didėja pernelyg sparčiai ir iškyla ekonomikos „perkaitimo“, t.y. infliacijos, grėsmė, tikslinga vykdyti varţomąją pinigų politiką ribojant pinigų pasiūlos didėjimą. Sumaţėjusi pinigų pasiūla maţins visuminę paklausą ribodama pernelyg spartų BNP didėjimą. Gamybos ribojimas maţins ir infliacinį kainų lygį. Visas laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas pasiekiamas tik po gana ilgo laiko. Laiko tarpas nu o sprendimo priėmimo iki jo realizavimo vadinamas realizavimo lagu. Pinigų pasiūlos reguliavimas pasiūlą gali reguliuoti naudodamas tris pagrindines
Centrinis bankas pinigų priemones: rezervų reglamentavimą, atviros rinkos operacijas ir diskonto normą.
60
Rezervų reglamentavimas. Bankų privalomi rezervai formuojami kaip šių bankų indėliai centriniame banke. Centriniam bankui sumaţinus privalomų rezervų normą komerciniai bankai maţesnę indėlių dalį gali laikyti centriniame banke, o didesnę jų dalį naudoti pa skoloms ir taip išplėsti pinigų pasiūlą. Centriniam bankui padidinus privalomų rezervų normas komerciniai bankai didesnę indėlių dalį privalo laikyti centrinio banko sąskaitose, todėl iš apyvartos išimama dalis pinigų ir pinigų pasiūla maţėja. Taip maţinant privalomuosius bankų rezervus daugėja pinigų ir atvirkščiai. Atviros rinkos operacijos. Tai vertybinių popierių (pvz., obligacijų) pirkimas ir pardavimas antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Prireikus didinti pinigų pasiūlą, centrinis bankas ima pirkti vertybinius popierius. Komerciniai bankai visada nemaţą aktyvų dalį turi palūkanas teikiančių vertybinių popierių pavidalu. Pinigai, kuriuos komerciniai bankai gauna uţ vertybinius popierius, padidina jų perteklinius rezervus. Pastaruosius padidina ir piliečiai, pervedę į komercinius bankus pinigus, gautus uţ parduotus vertybinius popierius. Bankai, naudodami perteklinius rezervus paskoloms teikti, didina pinigų pasiūlą. Ir atvirkščiai, kai reikia maţinti pinigų pasiūlą, centrinis bankas parduoda vertybin ius popierius. Komerciniai bankai, pirkdami juos, maţina savo atliekamus rezervus ir taip siaurina paskolų teikimo galimybę. Kita vertus, pertekliniai rezervai maţėja ir piliečiams išimant iš bankų pinigus, reikalingus vertybini ams popieriams pirkti. Visa tai sukelia pinigų pasiūlos maţėjimą. Diskonto norma. Centrinis bankas gali teikti paskolas komerciniams bankams
veikdamas kaip „bankų bankas“. Palūkanų norma uţ tokias paskolas vadinama diskonto norma. Centrinio banko paskolas komerciniai bankai paprastai naudoja siekdami padidinti savo rezervus iki
reikiamos normos, jei jų rezervai išsenka netikėtai atsiėmus indėlius ar kt. Tokios paskolos (diskontai) didina bankų rezervus ir taip leidţia jiems plėsti pinigų pasiūlą. Keičiant diskonto normą galima tam tik ru mastu reguliuoti pinigų pasiūlą. Jei ji didėja, tai skolinamasi maţiau, maţėja ir pinigų pasiūla, ir atvirkščiai.
Klasikinis ir keinsistinis poţiūris į pinigų politikos efektyvumą Keinsistinės krypties atstovai teigia, kad laisvosios rinkos sistema yra nestabili, o šio nestabilumo prieţastis – visuminės paklausos nepastovumas. Todėl valstybės ekonominė politika turi kompensuoti rinkos trūkumus. Svarbiausias valstybės įrankis – fiskalinės politikos priemonės, tiesiogiai veikiančios visuminę paklausą, kai, jų nuomone, pinigų politika yra ne itin efektyvi. Klasikinės krypties atstovai teigia, jog rinkos ekonomikos vidiniai reguliavimosi veiksniai yra pakankami ir ekonomika pati savaime yra stabili. Tačiau pinigai daro didelį poveikį visuminei paklausai , todėl nereguliarus ir neadekvatus valstybės kišimasis į ekonomiką pinigų politikos svertais ir yra pagrindinis jos nestabilumo veiksnys.
Lietuvos banko pinigų politika Lietuvos Respublikoje veikiantis vadinamasis valiutų valdybos modelis ir LR lito patikimumo įstatymas apriboja Lietuvos banko galimybes reguliuoti pinigų pasiūlą klasikiniais centrinio banko metodais. Lietuvos bankas privalo garantuoti, kad bendras išleidţiamų į apyvartą litų kiekis bet kuriuo metu neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų ir konvertuojamos uţsienio valiutos rezervo vertės, apskaičiuotos pagal bazinę valiutą. Lietuvos bankas gali keisti bendrą litų kiekį apyvartoje tik atitinkamai keisdamas aukso atsargas ir keičiamos uţsienio valiutos rezervą. Tai reiškia, jog Lietuvos banke yra apribota lito emisijos galimybė. Oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas pasirinktos bazinės valiutos (dabar euro) atţvilgiu.
61
12 tema. ATVIROS EKONOMIKOS ELEMENTAI
Tarptautinė prekyba ir jos prielaidos Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų. Šiam procesui būdinga: 1. Jis vyksta tarp dviejų ar daugiau valstybių; 2. Naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais. Tarptautinės prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Tarptautinės prekybos prielaidos: - gamybos sąlygų (gamtinių, klimatinių, išteklių aprūpinimo ir kt.) skirtingumas; - skirtingi visuomeninio darbo našumo lygiai; - skonių, polinkių, prioritetų įvairovė. Dar visai nes eniai ji buvo suvokiama kaip paprasta prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp
valstybių visuma, t.y. pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis tarp skirtingų valstybių pirkėjų, pardavėjų ir tarpininkų. Šiuo metu tai nepalyginamai sudėtingesnis fenomenas. Jis s uvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera. Integracinio pobūdţio prekybinės operacijos vystosi dviem pagrindinėm kryptimis: - auga tiekimai kooperuojančioms uţsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos pačios korporacijos; - stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarptautines sutartis. Siekdamos kuo geriau pasinaudoti tarptautinio darbo pasidalijimo privalumais, daugelis
šalių savo teritorijoje sukūrė ypatingas ekonomines zonas. Čia galima laisvai įveţti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti viet inius darbuotojus. Šiuose rajonuose importuojamos ir eksportuojamos prekės neapmokestinamos, o įmonės, naudojančios naujas, perspektyvias technologijas, netgi skatinamos įvairiomis ekonominėmis lengvatomis.
Absoliutus ir lyginamasis pranašumas Šiandien bet kuri pasaulio šalis įvairiapusiškais ryšiais susijusi su kitomis šalimis. Todėl jau galima kalbėti apie besiformuojančią pasaulinę ūkio sistemą. Tokia sistema grindţiama tarptautiniu darbo pasidalijimu ir specializacija. Tarptautinės specializacijos naudą paaiškina absoliutus ir lyginamasis pranašumo principai. Tarkime, viena šalis kurį nors produktą gamina pigiau negu kita, o pastaroji turi pranašumą gamindama kitą produktą. Sakoma, kad kiekviena šalis, gamindama atitinkamą produktą, turi absoliutų pranašumą (šį pranašumą gali lemti gamtinės sąlygos, darbuotojų įgūdţiai, technologijos lygis arba kiti veiksniai). Šiuo atveju abiejų šalių turimi ištekliai bus paskirstyti efektyviai, t.y. bus pagamintas didţiausias galimas abiejų produktų kiekis. Trūksta mus produktus kiekviena šalis gali įsigyti mainų, t.y. tarptautinės prekybos būdu. Pvz., Lietuvoje ir Latvijoje gaminami A ir B produktai. Vieno darbininko pagamintos
produkcijos kiekis kiekvienos šalies sąlygomis pateiktas 1 lentelėje. 1 lentelė. Vieno darbininko pagamintos produkcijos kiekis Lietuvoje ir Latvijoje
Šalis Lietuva Latvija
Produktas A 3 vnt. 4 vnt.
B 2 vnt. 1 vnt. 62
Taigi Lietuva turi absoliutų B produkto gamybos pranašumą (nes joje 1 darbininkas pagamina 2 B prekės vienetus, o Latvijoje – tik 1), o Latvija – A produkto (nes 1 Latvijos darbininkas pagamina 4 A prekės vienetus, o Lietuvos – tik 3). Šalis turi lyginamąjį (santykinį ) pranašumą gamindama kurį nors produktą, jei ji gali pagaminti šį produktą maţiausiais santykiniais kaštais arba ji pasiekia didţiausią santykinį darbo našumą, palyginti su kitais produktais. Santykiniai kaštai arba santykinis darbo našumas apskaičiuojamas lyginant atskirų šalių gamybos kaštus arba darbo našumą gaminant atitinkamą produktą. Santykinis kurio nors produkto pranašumas reiškia, jog viena šalis, gamindama šį produktą yra pranašiausia, t.y. labiausiai lenkia ar maţiausiai atsilieka nuo kitos šalies, palyginti su kitų produktų gamyba. Ir šiuo atveju yra naudinga specializuotis toje gamybos šakoje, kurioje šalis turi santykinį pranašumą, net jeigu ji čia ir neturi absoliutaus pranašumo. Pvz., tarkim, kad Gamybos produktyvumas Lietuvoje padidėjo, pasikeitė ir 1 darbininko pagamintos produkcijos kiekiai (ţr. 2 lent.). Taigi dabar 1 Latvijo s darbininkas gali pagaminti 4 A produkto vienetus arba 1 B produktą. Vadinasi, Latvijoje 1 B produkto vieneto pagaminimo alternatyviniai kaštai lygūs 4 A produkto vienetams. Lietuvos 1 darbininkas gali pagaminti 6 A produkto vienetus arba 3 B produktus.
Vadinasi, Lietuvoje 1 B produkto vieneto pagaminimo alternatyviniai kaštai lygūs 2 A produkto vienetams (6:3 = 2).
2 lentelė. Vieno darbininko pagaminta produkcija Lietuvoje ir Latvijoje pakitus darbo našumui Šalis Lietuva Latvija
Produktas A 6 vnt. 4 vnt.
B 3 vnt. 1 vnt.
Šiuo atveju Latvija turi lyginamąjį A produkto, o Lietuva – B produkto gamybos pranašumą. Šalis turi lyginamąjį pranašumą, jeigu ji gali gaminti prekę santykinai pigiau, t.y. maţesniais alternatyviais kaštais, ne gu jos prekybinis partneris. Taigi tarptautinė prekyba yra naudinga šalims, jei jos specializuojasi tose gamybos šakose, kuriose pasiekia didesnio santykinio pranašumo.
Uţsienio prekybos balansas Šalyje pagamintų produktų pardavimas uţsienio šalims vadin amas eksportu , o uţsienio šalyse pagamintų produktų pirkimas – importu . Pagrindinis veiksnys, skatinantis konkretaus produkto eksportą ar importą, yra šio produkto kainų skirtumas pasaulinėje ir vidaus rinkoje. Didesnė pasaulinės rinkos kaina atspindi didesnius gamybos kaštus kitose šalyse ir skatina eksportą. Šalies uţsienio prekybą apibūdina uţsienio prekybos balansas, t.y. skirtumas tarp eksporto ir importo. Jei šalis daugiau eksportuoja nei importuoja, jos prekybos balansas yra aktyvus ( palankus). Priešingu atveju, kai importas viršija eksportą, prekybos balansas vadinamas pasyviu (nepalankiu). Kiekviena šalis siekia aktyvaus prekybinio balanso arba bent subalansuoto eksporto ir importo, nes pasyvus balansas reiškia, kad šalis yra skolininkė. Tarptautinės prekybos nauda ir prieštaravimai Tarptautinė prekyba suteikia nemaţai pranašumų: 1. leidţia efektyviai naudoti turimus išteklius; 63
2. 3. 4.
didina konkurenciją, o ši skatina maţinti gamybos kaštus bei kainą, gerinti prekių kokybę; leidţia pasiekti produktų gausą ir didina jų įvairovę; sudaro sąlygas masto ekonomijai realizuoti, kai tam trukdo per maţa vidaus rinka. Kita vertus, tarptautinė prekyba sukelia ir tam tikrų prieštaravimų, nes vartotojams yra
naudingas importas, o ne eksportas, tuo tarpu gamintojams naudinga eksportuoti prekes, o importas
nenaudingas. Tačiau esant subalansuotai uţsienio prekybai minėti poveikiai turėtų kompensuoti vienas kitą.
Valstybės uţsienio prekybos politikos formos Galimos dvi pagrindinės uţsienio prekybos politikos formos: - laisvoji prekyba (laisva, valstybių nevarţoma). - protekcionizmas (lot. protectio – priedanga, globa). Ji daugiausiai naudojama siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos. Tikslas: ekonominėmis priemonėmis padaryti šalies ūkį kuo maţiau priklausomą nuo uţsienio rinkos konjunktūros: išugdyti vidaus pramonės šakas. Prie tarptautinės prekybos politikos formų kartais priskiriami dempingas ir embargas, kurie iš esmės skiriasi nuo laisvosios prekybos ir protekcionizmo. Dempingas – prekių pardavimas uţsienio
rinkose ţemesnėmis negu vidaus ar pasaulio rinkoje kainomis, kartais net ţemesnėmis uţ gamybos kaštus. Tikslas – įsitvirtinti ir įsigalėti uţsienio rinkose išstumiant vietinius gamintojus. Kai šis tikslas pasiekiamas, kainos didinamos ir daţnai viršija buvusias iki dempingo, jeigu įmonė, naudojusi dempingą, įgyja toje šalyje monopolinę rinkos galią. Kitas dempingo tikslas – parduoti produkcijos perteklių, kuris neturi paklausos gamintojo šalies rinkoje. Jeigu dempingą naudojančias įmones palaiko šalies vyriausybė, ji gali remti eksportuotojus subsidijomis. Eksporto subsidijos gali būti tiesioginės (tai biudţetinės išmokos nacionaliniams eksportuotojams, kurios lygios gautų pajamų ir išlaidų sumai) ar netiesioginės (tai uţslėpta eksportuotojų dotacija teikiant jiems mokesčių mokėjimo lengvatas, grąţinant importo muitus ir pan.). Šalis importuotoja, nustačiusi subsidijavimo faktą, turi teisę įvesti kompensacinius importuojamų prekių muitus. Subsidijos gali būti teikiamos ir vietiniams gamintoja ms, gaminantiems prekes, konkuruojančias su importinėmis. Jos vadinamos vidaus subsidijomis. Embargas – draudimas išveţti iš šalies ar įveţti prekes ar kitas materialines vertybes (auksą, vertybinius popierius). Embargas gali būti taikomas tokioms prekėms, kurios gali kelti grėsmę šalies kultūrinėms, nacionalinėms arba religinėms tradicijoms bei šalies gyventojų sveikatai. Jis taikomas dėl: politinių prieţasčių; sveikatos apsaugos (vaistus, gyvūnus, augalus, darţoves, vaisius, chemikalus ir pan.); moralinių prieţasčių (alkoholis, pornografija ir kt.) ir pan..
Protekcionistinės politikos priemonės Visas protekcionistinės politikos priemones galima suskirstyti į 2 grupes: - tarifiniai barjerai : muitai (importo tarifas), kuriuos moka importuotojas vyriausybei. Jie didina importuojamų prekių kainas vidaus rinkoje, todėl naudingi vietiniams gamintojams ir nenaudingi vartotojams; - netarifiniai barjerai : kvotos ir kiekybiniai suvarţymai, sveikatingumo ar
kokybės standartai, licencijos. Kvota – leistinas įveţti kurių nors prekių kiekis. Ji taip pat padidina prekių kainą. Sveikatingumo ar kokybės standartai . Jie sunkiai įveikiami. Jei jie įvedami rūpinantis gyventojų sveikata, tai – pateisinami, bet jei jų poveikis sveikatai neţymus – tai galima laikyti importo apribojimo priemone 64
Jos gali būti naudojamos kaip sudėtinė kvotų dalis arba kaip savarankiška eksporto ir importo reguliavimo priemonė. Pirmuoju atveju licencija yra tik dokumentas, patvirtinantis teisę įveţti ar išveţti prekes pagal nustatytą kvotą. Tai gali būti vienkartinis vyriausybės institucijos išduotas leidimas konkrečiai įmonei ne daugiau kaip vienerius metus įveţti ar išveţti tam tikrą vienkartinio sandorio numatytą prekių kiekį. Kita licencijų rūšis, vadinama generalinėmis licencijomis, leidţia įveţti ar išveţti konkrečią prekę vienerius metus neribojant sandorių skaičiaus. Protekcionistinės priemonės gali būti nustatomos vienašališkai arba susitarimo būdu. Daţniausiai nustatomos susitarimo būdu: dvišaliais, keliašaliais ir daugiašaliais susi tarimais. Licencijos.
Uţsienio investicijos ir jų reikšmė šalies ūkiui Uţsienio investicijų paskirtis , rūšys, nauda ir problemos Šiuolaikiniame pasaulyje intensyviai keičiamasi ne tik prekėmis, bet ir kapitalu. Kapitalas eksportuojamas ir importuojamas tarptautini ų (uţsienio) investicijų forma. Uţsienio investicijos – tai uţsienio kapitalas, įveţtas iš kitų šalių ir panaudotas investicijas priimančios šalies gamyboje arba veikloje, turinčioje kitą tikslinę paskirtį. Jos ypač svarbios šalims, kurių ekonomika maţai išplėtota arba pereinamoji, nes jos gali tapti šių šalių ūkio plėtros veiksniu. Uţsienio kapitalas paprastai investuojamas: steigiant uţsienio kapitalo įmones arba įmones dalinio dalyvavimo pagrindu; įsigyjant veikiančios įmonės kapitalo dalį arba visą įmonę; steigiant antrines įmones; įsigyjant teisę naudoti ţemės ar gamtos išteklius ir pan. Skiriamos dvi pagrindinės uţsienio investicijų formos: - tiesioginės uţsienio investicijos ; - portfelinės uţsienio investicijos. Tiesiogine uţsienio investicija – tai tokia investicija, kurios pagrindu susiklosto ilgalaikiai ekonominiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio uţsienio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės. Investicija laikoma tiesiogine, jei investuotojas įsigyja akcijų paketą, turinti ne maţiau kaip10 proc. paprastųjų akcijų arba akcijų, turinčių balso teisių akcinėje bendrovėje arba atitinkamą dalį ne akcinėje bendrovėje. Toks akcijų paketas suteikia galimybę dalyvauti įmonės valdymo procese.
Tiesioginės investicijos skiriamos naujoms įmonėms s ukurti arba senoms modernizuoti. Investuotojai gali būti individualūs asmenys, fizinių ar juridinių asmenų grupės, įmonės, koncernai, vyriausybinės organizacijos. Ypač aktyviai tiesiogines investicijas naudoja tarptautinės kompanijos, kurdamos savo filialus ir antrines įmones įvairiose šalyse dėl uţsienio ţaliavų šaltinių, pigios darbo jėgos ir galimybės apeiti muitus ir kitas tarptautinės prekybos kliūtis. Tarptautinės kompanijos gali suteikti paramą maţiau išsivysčiusioms šalims – spartinti ekonominę ir technologinę paţangą, didinti uţimtumą, perduoti savo vadybinę patirtį, kelti bendrą ţmogiškojo kapitalo lygį. Tačiau jos gali kelti ir nemaţų problemų: gali įgauti monopolinę rinkos galią uţsienio šalyje, sustiprina konkurenciją, išstumia vietinius gamintojus iš rinkos ir taip pablogina konkurencinę aplinką, blogina priimančios šalies ekologinę aplinką, gali kilti net šalies ekonominės ar politinės nepriklausomybės apribojimo grėsmė (nes svarbūs ekonominiai sprendimai bus priimami kitoje šalyje, t.y. šalyje, kur yra šių kompanijų centrinė būstinė). Portfelinės uţsienio investicijos – tai investicijos į obligacijas ir kitus finansinius aktyvus, kurios nesuteikia investuotojui teisės kontroliuoti ūkio subjektą, į kurį investuojama, arba daryti jam didelę įtaką. Portfelinėms investicijoms priskiriamos investicijos, suteikiančios maţiau nei 10 proc. balso teisių. Pagrindinė portfelinių uţsienio investicijų paskata yra įvairiose šalyse mokamų uţ kapitalą palūkanų skirtumas. Didesnė palūkanų norma pritraukia ir daugiau portfelinių 65
investicijų. Šios investicijos nesukuria ilgalaikių interesų tarp uţsienio investuotojo ir investavimo įmonės. Todėl jei investicijos nepasiteisina arba pasikeičia pasaulinė konjunktūra, t.y. palūkanų normų skirtumai, portfelinės uţsienio investicijos pradeda trauktis iš šalies. O tai gali sukelti nepageidaujamų padarinių investavimo šaliai. Yra ir kitos uţsienio investicijų rūšys: uţsienio kreditai ir paskolos . Jas gali teikti privačios arba valstybinės organizacijos, paprastai turinčios priimančios šalies vyriausybės garantiją. K reditai ir paskolos gali būti teikiamos ir per specializuotas tarptautines organizacijas (Pasaulio banką, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banką, Europos investicinį banką). Tarptautiniai kreditai ir paskolos t eikiami ūkiniams, finansiniams subjektams arba konkretiems projektams įgyvendinti. Šios rūšies kapitalo investicijos naudingos tik tada, kai jų produktyvumas viršija jų gavimo kaštus. Pagrindinė kapitalo dalis vis tik migruoja tarp labiausiai išsivysčiusių šalių. Pastaraisiais metais stebimas kapitalo migracijos pagyvėjimas tarp besivystančių valstybių.
Grynosios uţsienio investicijos Kiekvienoje šalyje kapitalo judėjimas įvertinamas grynųjų uţsienio investicijų rodikliu. Grynosios uţsienio investicijos – tai šalies investicijų eksporto ir uţsienio investicijų importo į šalį masto skirtumas. Šalies ūkio subjektų įsigyti aktyvai kurioje nors uţsienio šalyje yra investicijų eksportas, o uţsieniečių įsigyti šalies aktyvai yra šios šalies investicijų importas. Jei šalies investicijų eksportas viršija investicijų importą, tai šalies grynosios uţsienio investicijos yra teigiamos. Grynosios uţsienio investicijos didės, jei didės palūkanų norma uţsienio šalių rinkose arba jeigu ji maţės šalies vidaus rinkoje, ir atvirkščiai. Taigi svarbiausias veiksnys, skatinantis uţsienio investicijas – palūkanų normų skirtumas.
Tarptautinė valiutų sistema Uţsienio valiutos paklausa ir pasiūla Tarptautinėje rinkoje naudojamos įvairios nacionalinės valiutos, kurios skiriasi viena nuo kitos ne tik forma, pavadinimais, bet ir perkamąja galia. Valiuta vadinami tie patys nacionaliniai pinigai, naudojami tarptautiniams atsiskaitymams.
Rinka, kurioje vyksta įvairių valiutų mainai vadinama valiutų rinka. Ji atitinka pagrindines tobulos konkurencijos sąlygas. Viena valiuta įsigyjama uţsienio valiutų rinkoje keičiant joje nacionalines valiutas rinkos nustatytu santykiu, vadinamu valiutos kursu. Valiutos kursas - nacionalinio piniginio vieneto kaina, išreikšta kitos šalies piniginiais vienetais (netiesioginis kotiravimas) arba nacionalinės valiutos kiekis, reikalingas vienam uţsienio
piniginiam vienetui įsigyti (tiesioginis kotiravimas). Tarp nacionalinės ir uţsienio valiutos kursų yra atvirkštinė priklausomybė: jei uţsienio valiutos kursas kyla, tai nacionalinės – krinta. Jei uţ 1 JAV dol. buvo mokama 4 litai, o vėliau 2,7 lito, tai reiškia, kad lito kursas dolerio atţvilgiu pakilo, o dolerio kursas lito atţvilgiu – smuko. Jeigu nacionalinė valiutų rinka pagrįsta svyruojančio valiutų kurso sistema, tai valiutų kursus nustato rinkos pusiausvyra. Pusiausvyra konkrečios uţsienio valiutos rinkoje bus pasiekta esant tokiam nacionalinės valiutos kursui, kai reikalaujamas uţsienio valiutos kiekis bus lygus siūlomam kiekiui. Konkrečios uţsienio valiutos paklausa priklauso nuo prekių ir paslaugų importo iš šios šalies bei poreikio įsigyti turto šioje uţsienio šalyje. Uţsienio valiutos pasiūlą sukuria tie patys uţsieniečių formuojami veiksniai – jeigu uţsieniečiai nori įsigyti mūsų šalies prekių ir paslaugų arba investuoti į šalį, jie siūlo savo valiutą mainais į nacionalinę šalies valiutą. Kapitalo eksportas ir importas priklauso ne nuo valiutos kurso, o nuo palūkanų normų skirtumo. Todėl nekintant palūkanoms kapitalo importas ir eksportas sudaro pastovią uţsienio valiutos paklausos ir pasiūlos 66
dalį. Tuo tarpu prekybos mastą veikia valiutų kursų svyravimai. Nacionalinės valiutos kursui pakilus importas pinga, tačiau eksportuojama produkcija uţsienio vartotojui brangsta, nes pabrangus eksportuojančios šalies valiutai jam tenka uţ tą pačią prekę mokėti daugiau savo šalies pinigų. Ir atvirkščiai, nukritus nacionalinės valiutos kursui importas brangsta, tačiau eksportas uţsienio vartotojui atpinga. Tai reiškia, kad atpigus importui didės importinės produkcijos paklausa. Eksporto pabrangimas reiškia, jog paklausa uţsienyje maţės. Fiksuotas ir lankstus valiutos kursas
Kiekvienos šalies vyriausybė nustato nacionalinės valiutos kurso sistemą. Valiutos kurso sistema - vyriausybės nurodyta valiutos kurso nus tatymo tvarka. Lietuvos Respublikos juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę atidaryti uţsienio valiutos sąskaitas Lietuvos ir uţsienio bankuose. Mūsų šalyje uţsienio valiuta gali būti naudojama tik mokėjimams ir atsiskaitymams šalių susitarimu negrynais , o euras – ir grynais pinigais. Šias operacijas atlieka tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą. Tarptautinių ekonominių santykių plėtotė sukūrė ir pasaulinę valiutų sistemą. Tai valiutinių santykių organizavimo forma, kuri atsirado plėtojantis pasauliniam ūkiui ir buvo įteisinta tarptautiniais susitarimais. Svarbiausia valiutų sistemos charakteristika – valiutų kursų nustatymo būdas. Panagrinėsime dvi kraštutines valiutų kursų sistemas: lankstų ir fiksuotą valiutos kursus.
– tai valiutos kursas, kuris nustatomas valiutų rinkoje ir kuris keičiasi priklausomai nuo valiutos paklausos ir pasiūlos pokyčių. Valiutos kursą šioje rinkoje nustato rinkos pusiausvyra. Pusiausvyra konkrečios uţsienio valiutos rinkoje bus pasiekta esant tokiam nacionalinės valiutos kursui, kai reikalaujamas uţsienio valiutos kiekis bus lygus siūlomam kiekiui. Vyriausybė nesikiša į valiutų rinką. Jei padidės prekių importas, daugiau išvyks turistų į uţsienį (pvz. JAV), pagausės tarnybinių komandiruočių ir pan., bet nedidės prekių eksportas ir t.t., tai susidarys dolerių paklausa ir litas atpigs. Atpigs amerikiečiams mūsų prekės, didės mūsų prekių eksportas, didės dolerių pasiūla ir valiutų keitimo kursas grįš į pradinę padėtį. Galimas ir priešingas atvejis. Kai JAV ţymiai daugiau importuoja mūsų prekių, negu eksportuoja, ir tokiu būdu gerokai padidina dolerių pasiūlą Lietuvoje. Susidaro dolerių pasiūlos perteklius, litas pabrangsta. Tokiu atveju amerikiečiams mūsų prekės pabrangsta, o mums jų atpinga. Tuomet Amerikos prekės uţtvindo mūsų rinką ir dolerių perteklius išnyksta, nes mūsų eksportas sumaţėja. Pusiausvyra ir lito kursas lanksčiai kinta, t.y. vyriausybė nesikiša į valiutų rinką. Toks idealus pusiausvyros susiformavimas įmanomas, kai nėra jokiu suvarţymų uţsienio prekyboje, ir lietuviškos prekės gali laisvai konkuruoti pasaulinėje prekių rinkoje. Kaip rodo patyrimas, Lietuvoje uţsienio mokėjimų balansas yra nesubalansuotas. Jeigu šalis turi pastovų mokėjimų balanso deficitą, ji priversta atpiginti savo valiutą, t.y. ją Lankstus arba laisvai plaukiojantis (svyruojantis) valiutos kursas
devalvuoti.
reiškia valiutų pariteto (santykio) nustatymą grieţta proporcija arba leidţiamas neţymus jo svyravimas. Šį kursą nustato ir jo pastovumą uţtikrina pinigų politiką vykdančios valstybės institucijos. Nacionalinės valiutos keitimo kursą fiksuoja šalys, kurių uţsienio prekybos apimtis yra maţa, silpni tarptautiniai ekonominiai ryšiai, nacionalinė valiuta nepatenka į tarptautinę valiutų rinką. "Pririšimui " naudojamos išsivysčiusių šalių valiutos: Fiksuotas valiutos kursas
JAV doleris, euras ir kt.
Lietuvos lito kursas fiksuotas bazinės valiutos – euro atţvilgiu. Fiksuotas lito kursas leidţia be jokios rizikos sudaryti ilgalaikes sutartis, garantuoja tam tikrą nacionalinės valiutos stabilumą. Tačiau tai tik stabilumo regimybė. Jis nėra stabilus, nes ir toliau kyla kainos.
67
Tarptautinės valiutų sistemos raida Yra ţinomos trys pagrindinės valiutų sistemos, kurios skiriasi valiutų kursų reguliavimo mechanizmais. Tai aukso standarta s, kurio buvo atsisakyta XX a. pradţioje, reguliuojamojo ir lankstaus valiutų kurso sistemos. Pirmosios dvi priklauso fiksuotų valiutų kursų sistemai. Aukso standarto sistema
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir kurį laiką tarp dviejų pasaulinių karų daugelis šalių laikėsi aukso standarto. Aukso standarto sistema buvo pagrįsta šiais principais: 1) piniginio vieneto atitiktis nustatytam aukso kiekiui; 2) popierinių pinigų keitimas į auksą; 3) pinigų kiekio atitiktis aukso kiekiui, tai reiškė, kad popieriniai pinigai padengti auksu. Cirkuliavo auksinės monetos, o popieriniai pinigai buvo konvertuojami į auksą. Dolerio vertė buvo prilyginama tam tikram aukso kiekiui - apytikriai 1/20 uncijos. Panašiai ir D.Britanijos svaro sterlingo - 1/4 uncijos. Aukso standar tas veikė kaip savaiminis valiutų kursų reguliavimo mechanizmas, t.y. taip, kad būtų išvengta pastovaus aukso išveţimo iš vienos šalies į kitą. Todėl valiutų kursai buvo stabilūs. Jei, tarkime, vienos šalies prekės tampa labai paklausios kitoje šalyje, tai padidėja pirmosios šalies valiutos paklausa, o kartu ir jos kursas. Sakykim, kad D.Britanija pradeda importuoti daug daugiau, negu eksportuoti. Uţ papildomą importą ji moka auksu. Auksas išveţamas iš D.Britanijos į JAV ar kt. JAV pinigų masė automatiškai padidėja, kadangi pats auksas yra pinigai. Be to , auksas, patekdamas į JAV bankus, padidina jų atsargas. Bankai gali išplėsti savo paskolas, tuo sukeldami tolesnį pinigų masės didėjimą. Todėl JAV auga visuminė paklausa ir kyla prekių kainos. Antra vert us, D.Britanijos išlaidos uţsienyje viršija jos įplaukas. Vadinasi tarptautinių mokėjimų balansas jos yra deficitinis. Ji netenka dalies aukso ir todėl pinigų masė savaime sumaţėja. Visuminė paklausa ir prekių kainos taip pat maţėja. Kadangi D.Britanijos prekės tampa pigesnės, lyginant su JAV prekėmis, tai jų eksportas didėja, o importas maţėja. D.Britanija nebepraranda aukso . Aukso standarto sistemoje auksas vaidino pasaulinių pinigų vaidmenį ir susidaręs šalies prekybinio balanso deficitas turėjo būti pad engtas auksu. Auksas
iš importuojančios šalies išveţamas į eksportuojančią šalį. Dėl to sumaţėja prekes importuojančios šalies aukso atsargos, o kartu ir jos pinigų kiekis (nes aukso standarto sąlygomis pats auksas yra pinigai). Tuo tarpu eksportuojančios šalies aukso atsargos atitinkamai padidėja. Padidėja ir šios šalies pinigų kiekis, tuo pačiu padidėja visuminė paklausa ir kyla prekių kainos. Pastarosios stabdo šalies eksportą ir kartu maţina šalies valiutos paklausą. Importuojančioje šalyje sumaţėjus pinigų kiekiui maţėja visuminė paklausa ir prekių kainos. Todėl importas maţėja, o eksportas didėja. Didėja šalies valiutos paklausa uţsienio valiutų rinkoje. Tai stabdo aukso išveţimą iš šalies ir atkuria ankstesnį valiutos kursą. Taigi aukso standarto sistema pati palaikydavo pastovų valiutų kursą be jokio pašalinio įsikišimo. Aukso standarto sistema veikė nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo. Ši sistema ţlugo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai buvo nutrauktas laisvas popierinių pinigų keitimas į auksą. Bretton Woods sistema
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje keturi penktadaliai pasaulio atsargų susikaupė JAV. JAV doleris buvo keičiamas tvirtu oficialiu kursu į auksą – 35 doleriai uţ 1 aukso unciją (31,1 g aukso). Tai leido sukurti naują pasaulinę valiutų sistemą. Šios sistemos pagrindai buvo padėti 1944m., kai kelių šalių sąjungininkių aukšti finansiniai pareigūnai susitiko Bretton Woodse ir sukūrė naują valiutų kursų reguliavimo sistemą. Šios šalys įsipareigojo palaikyti pastovų susitarimo nustatytą savo nacionalinių valiutų kursą JAV dolerio atţvilgiu ir neleisti jam nukrypti daugiau kaip 1 proc. Savo ruoţtu JAV įsipareigojo kitų šalių centrinių bankų pateiktus dolerius keisti į auksą nustatytu kursu. Taigi šioje sistemoje pasaulinių pinigų vaidmenį, be aukso, ėmė vaidinti ir JAV doleris. Brettono Woodso sistema buvo pagrįsta šiais principais: 1) pasaulinės valiutos pagrindas lieka auksas; 2) valiuta, pakeičianti auksą atliekant tarptautinius atsiskaitymus, pripaţįstama doleris;
68
doleris pripaţįstamas tarpininku tarp nacionalinių popierinių pinigų ir aukso, t.y. visų valiutų paritetai (santykiai) nustatomi dolerio atţvilgu, per jį su auksu ir tarpusavyje. Popieriniai pinigai kiekvienoje šalyje galėjo būti keičiami į dolerius, bet į auksą jie negalėjo būti keičiami. Doleris tapo rezervine valiuta, t.y. valiuta, kurią centriniai šalies bankai kaupia ir saugo tarptautiniams atsiskaitymams. Auksas buvo naudojamas tik kaip priemonė atskiroms šalims 3)
atsiskaityti.
Kad galėtų palaikyti pastovius valiutų kursus neperţengdamos reikalaujamų ribų, šalys privalėjo sudaryti atitinkamus dolerių rezervus imdamos paskolas iš tam tikslui įkurto Tarptautinio valiutos fondo (TVF), kuris turėjo uţtikrinti naujos valiutų sistemos įgyvendinimą. Brettono Woodso, arba TVF, sis tema veikė iki 1971 m., kai JAV pozicijos tarptautinėje finansų sistemoje akivaizdţiai susilpnėjo ir dolerio kursas pradėjo smarkiai kristi. 8 -tojo dešimtmečio pabaigoje dauguma šalių atsisakė palaikyti savo valiutų kursus pagal dolerio paritetą. Jamaikos valiutų sistema
1976 m. TVF iniciatyva sušauktame pasitarime Kingstone (Jamaikoje) buvo nustatyti naujos tarptautinės valiutų sistemos pagrindai. Jamaikos valiutų sistema, kuri veikia ir iki šiol, pagrįsta šiais principais: 1) visiškas pinigų atsiejimas nuo aukso ir jo, kaip pagrindo valiutų paritetams nustatyti, atsisakymas;
2) auksas tampa įprasta preke ir netenka pasaulinių pinigų funkcijos; 3) įvedama nauja rezervinė valiuta _ specialiosios skolinimosi teisės (SDR), kurių emisija vykdo TVF ir paskirs to tarp šalių – TVF narių proporcingai jų kvotoms TVF. SDR neišreikštos materialiniu pavidalu, o yra tik buhalteriniai įrašai specialiose šalių centrinių bankų ir TVF sąskaitose; 4) nacionalinių valiutų reţimų pasirinkimo laisvė. Pačios šalys turi pasirink ti savo nacionalinės valiutos reţimą – fiksuotą arba lankstųjį. Dauguma pasaulio šalių yra pasirinkusios laisvąjį valiutos kurso reţimą. Šiuo atveju leidţiama valiutų kursams svyruoti pagal valiutų paklausos ir pasiūlos pokyčius. Šioje sistemoje valiuta nuvertėja arba jos vertė didėja, bet nedevalvuojama ar revalvuojama kaip fiksuoto ar reguliuojamo valiutų kurso atveju. Tačiau svyruojantys valiutų kursai turi trūkumų. Todėl praktikoje naudojamos kompromisinės sistemos, kai centrinis šalies bankas veikia valiutų kursus norima linkme – supirkdamos ar parduodamos atitink amas valiutas. Šiuo poţiūriu dabartinė sistema nėra tokia grieţta kaip buvusi TVF sistema. Valiutų kursų leidţiamos svyravimo ribos gali būti didesnės, o reikalui esant valiuta gali būti laipsniškai devalvuojama ar revalvuojama. Sistema, kurioje galimas laipsniškas devalvavimas ar revalvavimas, dar vadinama šliauţiančio valiutų kurso palaikymo sistema. Devalvavimas - nacionalinės valiutos atpiginimas uţsienio valiutos atţvilgiu. Jei valstybė turi nuolatinį mokėjimų balanso perteklių, ji gali revalvuoti savo valiutą, nes šios valiutos
paklausa tarptautinėje valiutų rinkoje viršija pasiūlą. Revalvavimas - nacionalinės valiutos kainos padidinimas uţsienio valiutų atţvilgiu.
LITERATŪRA Privaloma literatūra: 1. Davulis G. Ekonomikos teorija. Vilnius, 2009.
Papildoma literatūra: 69
1. Blanchard O. Makroekonomika / Vert. i š anglų k.. - Vilnius, Tyto Alba, 2007. 2. Jakutis A. ir kiti. Ekonomikos teorijos pagrindai. - Vilnius : Eugrimas, 2007 3. Kropas S., K ropienė R. Europos pinigai. – Vilnius, 2005. 4. Makroekonomika: vadovėlis. Sudarytojas V. Skominas. Vilnius: VU, 2006. 5. Martinkus B., Ţilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2001. 6. Mikroekonomika. Atsak. red. V. Skominas. Vilnius. Enciklopedija. 2000. 7. Snieška V. Makroekonomika. Kaunas: Technologija, 2005. 8. Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D., Čiburienė J., Juozapavičienė A., Keršienė R. ,
Kvainauskaitė V., Markauskienė A., Mrazauskienė B., Startienė G. Makroekonomikos
uţdavinynas. Mokomoji knyga, Kaunas: Technologija, 2006. 9. Snieška V., Startienė G., Barkauskas V., Bernatonytė D., Dapkus M., Dumčiuvienė D.,
Guzavičius A., Juozapavičienė A., Kavaliauskienė V., Laskienė D., Maksvytienė I., Navickas V., Pekarskienė I., Štuopytė Ţ. Mikroekonomik os uţdavinynas . Mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, 2006. 10. Varian, H. Mikroekonomika: šiuolaikinis poţiūris. Vilnius, 2004. 11. Varian H. Mikroekonomika. Vilnius, 1999. 12. Wonnacott P., Wonnacott R . Makroekonomika. Kaunas, 1994. 13. Wonnacott P., Wonnacott R. Mikroekonomika. Kaunas, 1993. 14. Baumol W.J., Blinder A.S. Economics. Principles and Policy. Ninth edition. Thompson, South-Western, 2004. 15. Barr N. Economics of the Welfare State. Fourth edition. Oxford University Press, 2004. 16. Begg D., Fisher S., Dornbush R. Economics (sixth edition). McGraw-Hill, 2000. 17. Black J. A Dictionary of Economics. 2nd ed. Oxford: University Press, 2003. 18. Blang M. Economic theory in retrospect. Fifth edition, Cambridge University Press, 2005. 19. Frank R.H. Microeconomics and Behavior, 6th Edition, McGraw Hill/Irwin, 2006. 20. Froyen R. T. Macroeconomics: Theories & Policies, 8th Edition. Prentice Hall, 2004. 21. Hall R.E., Lieberman M . Economics. Principles and Applications. Third Edition. Thompson, South-Western, 2006. 22. Lipsey C. Economics. Tenth edition. – Oxford University Press, 2004. 23. Mankiw N. G., Taylor M. P. Economics, London: Thomson, 2006. 24. Samuelson P. A., Nordhaus W. D. Economics,16th Edition. McGraw-Hill, 1998. 25. Sheffrin, Steven M.
Economics: Principles and Tools. Prentice Hall, 4 International
Edition, 2005.
70
