Jonas Radvanas (Renesansas, XVI a.) Kūrybos temos Meilė tėvynei Tautinė tapatybė Įsipareigojimas tėvynei Asmuo ir gamta Tauta ir gamta Pasiaukojimas Heroizmas Asmuo istorijos/politikos verpetuose Meilės tėvynei tema Jono Radvano poemoje „Radviliada“ Renesanso epochos rašytojo Jono Radvano poemoje „Radviliada" išryškėja meilės tėvynei tema. Savo poemoje „Radviliada“, parašytoje garsaus to meto LDK politinio veikėjo ir karvedžio Mikalojaus Radvilos Rudojo garbei, Jonas Radvanas išaukština lietuvių praeitį, lietuvių tautos pasiekimus ir gimtojo krašto gamtos didybę. Lietuvos istorijos įvykiai poemoje pasižymi didžiuliu estetiniu patrauklumu - jie pateikiami ypač šlovingai. Prieš skaitytojų akis LDK iškyla ne kaip pusiau laukinis, pelkėtas, brūzgynais užžėlęs kraštas, bet kaip didi valstybė ar netgi imperija. Rašytojas aprašo Lietuvą, ją idealizuoja, iškelia kaip didingą valstybę: „Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė/čia, plačiuose laukuose per kuriuos Lietuva nusidriekus." Taip pat Radvanas išsamiai aprašo Lietuvos gamtovaizdį. Čia išaukštinami praeities didvyriai, kurie išplėtė gimtąjį kraštą iki bekraščių tolių nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Bekraščių erdvių vaizdavimas yra būdingas Renesano laikų literatūros bruožas . Pačios lietuvių žemės vaizduojamos sveikos, derlingos, kupinos visame kame pilnatvės. Jose savaime „lengva išmisti", nes čia stūkso galingos girios, viršūnėmis remiančios žvaigždynus, o šaknimis nusileidžiančios iki Stikso vėlių. Taip pat girios tampa tarsi ašim, aplink kurią sukasi visas pasaulis. Radvano vaizduojamos gūdžios girios simbolizuoja ne atsilikimą ir civilizacijos stoką. Jam girios yra Lietuvos didybės ženklas, pasididžiavimo šaltinis. Rašytojas mini dangų, miškus, upes, ežerus, jūrą, derlingas žemes, žvaigždes. Kalbėdamas apie dangų jis remiasi senovės mitologija, kurioje dangus minimas kaip svarbiausia kosmoso dalis. Jame jis įžvelgia neaprėpiamos didybės ir galybės esmę ir svarbą: „Dangiškom temom rašą kūriniuos pavaizduoja mėnulį,/saulės slinkimą dangum ir padangių erdves, vandenynus/ir kitados ištisai negyvenamos žemės gynimą." Taip pat svarbios yra ir žvaigždės. Jos – aukštų polėkių ir nekintančių idealų simbolis. Šiuo simboliu hiperbolizuojami vado Radvilo Rudojo, kuriam ir yra skirta poema, pasiekimai: „<...> Kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį didį/vadą lietuvį, kai jis ar taika, ar karu, taip sėkmingu,/ gynė tėvynės žemes." Taigi kūrinio siužeto pagrindu tampa Livonijos karas, kuriame jis narsiai kaunasi, gina tėvynę, taip išreikšdamas jai besąlygišką meilę. Tad, kaip matome, Jonas Radvanas savo poemoje „Radviliada“ degė didžiule meile savo tėvynei ir tai išreiškė išaukštindamas jos gamtovaizdį bei praeitį. Kontekstai Joną Radvaną parašyti „Radviliadą” paskatino vienas ištikimiausių Radvilo Rudojo patikėtinių - Lydos seniūnas Jonas Abramavičius. Autorius jautė didelę atsakomybę už pavestą darbą ir reikalavimą įamžinti XVI a. LDK istoriją ir Radvilo Rudojo žygius, todėl poemos turinys ir siužetas susiję su to meto LDK politinėmis realijomis ir Livonijos karo istorija. Rėmėsi Motiejaus Strijkovskio pirmąja Karaliaučiuje išspausdinta Lietuvos istorija. Citatos „Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė/čia, plačiuose laukuose per kuriuos Lietuva nusidriekus."
„Dangiškom temom rasa kūriniuos pavaizduoja mėnulį,/saulės slinkimą dangum ir padangių erdves, vandenynus/ ir kitados ištisai negyvenamos žemės gynimą." „<...> Kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį didį/vadą lietuvį, kai jis ar taika, ar karu, taip sėkmingu,/ gynė tėvynės žemes."
Martynas Mažvydas (Renesansas, XVI a.) Kūrybos temos Tautinė tapatybė Žmogaus ir visuomenės netobulumas Socialinis teisingumas Tikėjimas/Dievas Pažinimas Tikėjimo tema Martyno Mažvydo „Katekizmo” prakalboje Martyno Mažvydo knygos „Katekizmas“ lietuviškoje prakalboje „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“ dominuoja tikėjimo tema. Katekizme ir kituose pirmosios knygos tekstuose skelbiamos bendrosios protestantizmo ir svarbiausios liuteronizmo idėjos: žmogaus nuteisinimo per tikėjimą malonė, būtinas ryšys tarp tikrojo tikėjimo ir Šventojo Rašto pažinimo. Šioje knygoje jis kreipiasi į Lietuvos valstiečius, siekdamas atitraukti juos nuo pagonybės ir priartinti prie krikščionybės: „Tamsybes senąsias nuog jūsų šalin atvarysit,/ Sūnus, dukteris nuog jų išgelbėsit,/ Jei tą mažą krikščionių mokslą mokėsit/ Ir pagal jį jūs patys save dabinsit.“ „Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga, išspausdinta 1547 m. To meto Lietuvoje ši knyga skatino tautiškumą, lietuvių kalbos vartojimą, nes visi rašytiniai šaltiniai buvo tik lenkų bei lotynų kalbomis. Tai sutampa ir su vienais iš pagrindinių Renesanso bruožų: noru pažinti bei gimtosios kalbos išaukštinimu. Pats M. Mažvydas buvo baigęs liuteronišką Karaliaučiaus universitetą bei savo parapijoje dirbo kunigu. Dėl šios priežasties jam buvo labai svarbus bendruomeniškumas, religinis žmonių švietimas. Tad jis skatino religiškai šviesti vieni kitus: ponai - valstiečius, tevai - vaikus: „Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkiat,/ O jūsų ūkiūsu šeimyną mokykiat./ Sūnūs, dukterys jūsų tur tatai mokėti,/ Visa širdžia tur tą Dievo žodį mylėti.” Dėl savo profesijos bei dėl to, kad į valstiečius kreipiasi jų gimtąja kalba, „Katekizme“ Mažvydo kalba yra labai įtaigi, o kartais net grasinanti. Valstiečiams, kurie bus religingi, jis žada Dievo išganymą, palaimą: „Šituo mokslu Dievą tikrai pažįsit/ Ir dangaus karalystėn prisiartysit.“, o pagoniškus papročius propaguojantiems žmonėms – Dievo rūstybę: „Kursai nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti,/ Tasai amžinos tamsybėsu tur būti.” Taigi prakalboje lietuviškos knygos atsiradimas ir žodžio skelbimas tautine kalba iškeltas kaip išskirtinis istorinis reiškinys ir prilygintas pagrindinei krikščioniškojo mokymo tiesai – išganymui. Taip pat, siekdamas atitraukti valstiečius nuo pagonybės, Mažvydas lygina religijas, o ypač jų dievus, taip išaukštindamas krikščionybę: „Tasa Dievs visas žmones nor didžiai mylėti,/ Dangaus karalystę dovanai nor dovanoti./ Aitvars ir deivės to negal padaryti,/ Bet ing peklos ugnį veikiaus gal įstumti.“ Taigi „Katekizme“ religinė tema – religinė savišvieta gimtąja kalba – yra esminė. Kontekstai Renesanso epochos metu vyko reformacija, kurios idėjos atsiskleidžia „Katekizme“. Martynas Mažvydas, pats būdamas liuteronų kunigas ir turėdamas savo parapiją, ragino nusigręžti nuo pagonybės ir tapti krikščionimis. Šviesti valstiečius, didinti jų religinį išprusimą jis laikė savo kaip kunigo misija. Martynas Mažvydas norėjo, kad lietuvis labiau susilietų su Dievo žodžiu ir jį apmastytų, todėl jis pirmasis tikėjimo tiesas perteikė gimtąja kalba. Citatos
„Tasai Dievs visas žmones nor didžiai mylėti,/ Dangaus karalystę dovanai nor dovanoti./ Aitvars ir deives to negal padaryti./ Bet ing peklos ugnį veikaus gal įstumti.“ „Kaukus, žemėpatis ir lauksargus pameskiet,/ Visas velnuvas, deives apkriskiat.“
Mikalojus Daukša (Renesansas, XVI a.) Kūrybos temos Meilė tėvynei Tautinė tapatybė Įsipareigojimas tėvynei Tvarkos idėja Tikėjimas/Dievas Išmintis Tautinės tapatybės samprata M. Daukšos „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ Mikalojus Daukša tautinę tapatybę tam tikromis vertybėmis apibrėžia veikale ,,Postilė“, parašytame Renesanso epochoje 1599 metais. ,,Postilės“ ,,Prakalboje į malonųjį skaitytoja“ Daukša pirmasis LDK literatūroje suformuoja tautos sampratą : tauta – tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir kalba: ,,Kur gi sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?‘‘ Lenkėjančioje Lietuvoje, matydamas grėsmę Lietuvos – kaip tautos – identitetui , rašytojas ,,Postilę“ kuria lenku, lotynų kalbomis, daugiausiai adresuodamas šį veikalą lenkiškai kalbantiems Lietuvos bajorams – įtakingiausiems ir labiausiai nulenkėjusiems to meto luomų atstovams. Rašytojas prakalboje įvardija žemę, papročius ir kalbą kaip pagrindines vertybes, formuojančias gyventojų tautinę tapatybę, siekdamas skatinti LDK žmones neatsisakyti gimtosios kalbos (nesmerkdamas kitų kalbų vartojimo), laikytis tik mums – lietuviams – būdingų papročių ir skirti savąją teritoriją. Taip pat Mikalojus Daukša, formuodamas tautinės tapatybės aspektus, remiasi Renesanso epochai būdingomis idėjomis, tad pagrindinis ir svarbiausias jo argumentų šaltinis – gamta, žmogiškoji prigimtis, jos dėsniai, pasaulio tvarkos dėsningumas : ,, Kaip iš prigimties kiekvienas yra prisirišęs prie savo kilmės ir tautos, lygiai taip pat ir prie savo gimtosios kalbos“, ,, Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.‘‘ Taigi, Mikalojus Daukša ne tik pirmasis LDK literatūroje suformuoja tautiškumo sampratą, bet ir išskiria žemę, papročius, o labiausiai kalbą kaip svarbiausias vertybes, būtinas norint išsaugoti tautinį identitetą. Kontekstai Renesanso bruožų matome „Prakalbos į malonųjį skaitytoją" formoje, išraiškoje. Tai, kad knygos pratarmę M. Daukša pasirinko gimtosios kalbos gynimo manifestu, gana būdinga laikotarpiui, ypač baltarusių, čekų ir lenkų literatūrai. Knygos pavadinimas „Postilė“ nurodo, kad tai yra pamokslų rinkinys, kuris įtvirtina parašyto žodžio svarbą, t. y. Dievo žodžio, kuris yra artimas širdžiai ir išgano sielą reikšmę. „Postilės“ sandara ir meninis jos apipavidalinimas rodo LDK kultūros internacionalumą, jos kultūrų ir skirtingų tautų sambūvį. Jei prakalba į skaitytoją parašyta lenkų kalba yra vadinama himnu lietuvių kalbai, tai jos apipavidalinimas liudija LDK meninės kultūros įvairovę.
Pirmosios lietuviškos knygos, tokios kaip ,,Postilė‘‘, nėra tik atskirų tautos šviesuolių titaniškas triūsas. Jos rodo visos tautos brandumą, kuris atsispindi tos epochos siekiuose – turėti savą kalbą, savą raštą ir išlikti savita tauta bendroje visos Europos Renesanso kultūros sandraugoje. Renesansas stiprino pasaulietines idėjas, žmogus ėmė suprasti, kad jis priklauso ne tik kuriai nors valstybei, religijai, bet ir tautai. XVI a. Lietuvoje dėl susiklosčiusių demografinių aplinkybių įsigalėjo indigenato principas: svarbu, kokios valstybės aš esu pilietis, o ne kokią kalbą vartoju. Mikalojus Daukša buvo Krakių klebonas, nuo 1592 m. kunigavo Betygaloje. Žemaičių vyskupijos administratorius.
Citatos „Žinau kaip visos tautos vertina , myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas), tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet vargu ar už tai kas ją pagirs.“ „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ „Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.“ „Bijokime to drebėdami ir neniekinkime savo tautos kalbos – ypač tie, kurie sieloms tarnaujame, nes dėl jos nepaisymo ir apleidimo mes su visa gentimi atsiduriame pavojuje. Štai kas iš tiesų didžia dalimi pažadino ir paskatino mane išversti knygas į mūsų tėvų kalbą; štai kas tą iš tiesų nelengvą darbą pasaldino, padarė jį dėkingą ir malonų.“
Viljamas Šekspyras (Renesansas, XVI a.)
Kūrybos temos Tvarkos idėja Žmogaus ir visuomenės netobulumas Žmogaus santykis su kitu žmogumi Gyvenimo prasmės paieškos Gyvenimo pilnatvė Mirtis/Netvarumas Savęs paieška ir pažinimas Laimės sąvoka/paieškos Jauno žmogaus siekiai Dramatiška pasirinkimo situacija Jausmo ir proto kova Pasiaukojimas Harmoningas pasaulis Meilė Žmogaus orumas Individo maištas
Asmens vienišumas Moters tema Liūdesio tema Valdovo tema
Meilės tema V. Šekspyro kūryboje Viljamas Šekspyras savo kūryboje meilę supranta kaip būtinybę siekiant gyvenimo pilnatvės. Iškilus Renesanso Epochos pabaigos kūrėjas šią temą paliečia tiek savo sonetuose, tiek garsioje tragedijoje „Hamletas“. Viljamo Šekspyro kūrimo metais Renesanso judėjimas priešinosi Viduramžių tamsumui, tad būdamas Renesanso atstovu, Šekspyras gilinosi į žmogų, jo jausmus, pavyzdžiui, meilę, kuri, kaip ir antikiniame mene, buvo vienas esminių jausmų Renesanse. Autoriaus kūryboje, o būtent sonetuose, yra pastebimos skirtingos meilės išraiškos: meilė moteriai ir draugiška meilė vyrui. Sonetuose lyrinis „aš“ labai gerbia ir myli savo draugą, aukština jį, laiko brangiausiu savo turtu: „Tu – mano karalienė ir karalius, lyg moteris tu širdį man žavi./<...> Tu - vyriškumo simbolis didingas, moteriškumo pažiba nauja. /<...> Nors vyras tu, bet moteriai sukurtas, patsai brangiausias mano laimės turtas!“ Manoma, kad Renesanso laikų humanistai, sekdami vadinamąja neoplatonizmo mokykla, vyrų draugystę laikė aukštesne jausmo pakopa negu vyro meilę moteriai. Tačiau Šekspyras nebuvo linkęs atmesti moters meilės grožio: „Lyg stebuklingam veidrody atgyja/ Vienoj tavy tiek bruožų mylimų/ Ir slaptą mano meilės karaliją/ Visi tau atiduoda su džiaugsmu.“ Matome, kad lyrinis „aš“ yra įsimylėjęs moterį, yra pasiryžęs viską paaukoti dėl jos meilės: „Aukšta kilmė, žirgai ir sakalai/ Ko jie verti? Sutikčiau aš mielai/ Juos atiduot už tavo meilės gėrį.” Meilė neaplenkia ir kito Šekspyro herojaus - Hamleto. Jau pačiame pirmajame veiksme šia tema rezgamos intrigos: Hamletas bandė suartėti su mylimąja Ofelija, tačiau jos brolis Laertas norėjo to išvengti, įtikinėdamas seserį, kad iš Hamleto pusės jokios meilės nėra: „Dėl Hamleto, tai tu jo palankumą/ Laikyk tik kraujo žaidimu, tik forma.“ Galiausiai dramoje jų meilė susiklosto tragiškai. Žuvo visi Hamleto tobulumo pavyzdžiai, dvasinės vertybės, jis tampa sugniuždytas pasaulio neteisybės, todėl ima nebetikėti ir mylimąja, matydamas, kad ji pasiduoda aplinkos blogiui – jis paneigia jųdviejų meilę: „Reikėjo netikėti <...>, aš jūsų nemylėjau.“ Jautrioji Ofelija neatlaikiusi sunkių gyvenimo smūgių nuskęsta, o Hamletą, be sąžinės graužaties, vėl užplūsta keršto nugesintieji jausmai: „Aš ją mylėjau, ir manosios meilės/ Trisdešimt tūkstančių švelniausių brolių/ Prilygti neįstengtų...“ Tragiška veikėjų žūtis tik įrodo, jog be meilės gyvenimai sugriūna. Viljamas Šekspyras tai rašytojas, kuris ryškiausiai pavaizdavo jausmus, kurie viduramžiais buvo draudžiami, o Renesanso epochoje tapo idealu. Taigi tiek jo sonetai, tiek tragedija „Hamletas“ įrodo, kad be meilės gyvenimo pilnatvė yra sunkiai sukuriama ir pasiekiama. Kontekstai Apie Šekspyro gyvenimą yra žinoma labai mažai, daug mažiau, negu turėtume žinoti apie tokį talentingą žmogų. Jo asmenybė apaugusi legendomis. Renesanso rašytojams buvo artimas antikiniame mene pavaizduotos laisvės ir gyvenimo meilės idėjos. Renesanso laikotarpio literatūroje atsispindi meilė paprastam žmogui, iškeliamas jo moralinis tvirtumas. Šekspyras yra ne tik žymiausias Renesanso epochos dramaturgas, bet ir poetas, sukūręs daugiau kaip pusantro šimto sonetų. Juose aprašyta draugystė, meilė, grožis, svarbiausios visuomeninės ir filosofinės problemos. Sonetai pasižymi minčių ir jausmų gilumu. Puikiu tragiškos meilės pavyzdžiu galima laikyti Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilę ir tragiškai trumpą jų vedybinės laimės istoriją, kuri romantiškai vainikavo išlaisvintus Renesanso epochos jausmus ir tapo viena svarbiausių lietuvių literatūros temų. Citatos „Aš melavau, prisiekdamas aistringai,/ Kad jau nebegaliu mylėt karščiau!/ Jausmų pagautas, aš nenumačiau,/ Kiek dar ugnies yra širdy audringoj. ”
„Kiti man sako, kad nesi verta/ Nei sielvarto, nei dievinimo tokio./Aš tylom galvoju sau slapta:/ „Mažai jie apie meilę tenuvokia! ” „ Ką man daryt, jei protas nenutuokia/ Kaip dievinti tave?/<...> Nepyk, brangus bičiuli, kad nuobodžiai/ Tariu vien tavo vardą visada. ” „Tikėk, kad vietoj stovi saulė./ Tikėk, kad žvaigždės - ne liepsna./ Tikėk, jog tiesa - tai apgaulė,/ Bet mano meilė Tau - amžina. ” („Hamletas”)
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Barokas, XVII a.) Kūrybos temos Stoiška asmenybės laikysena Žmogaus ir visuomenės netobulumas Žmogaus dora Saikas Mirtis/Netvarumas Likimas Tikėjimas/Dievas Dvasinio pasaulio turtingumas
Mirties ir netvarumo tema M. K. Sarbievijaus kūryboje Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūryboje viena svarbiausių temų yra mirtis ir netvarumas. Baroko epochos atstovas stengėsi išreikšti prieštaringą, dramatišką žmogaus prigimtį, viso, kas materialu, laikinumą. Poetas pasinaudodamas kontrastais primena, kad neverta gyventi vien siekiant puošnumo, materialių ar kūniškų malonumų, nes lemtis, žaidžianti žmogaus gyvenimu, gali netikėtai pamesti mus į padanges, o taip pat ir leisti tėkštis atgal į vargus: „Čia jis siekia dangaus skliautus, / Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.” XVII a. pirmoje pusėje Vilnius skendėjo puošnume, dygo prabangios bažnyčios, klestėjo teatras, lietuviai džiaugėsi pergalėmis prieš švedus ir maskvėnus. Tačiau sėkmė atsuko mums nugarą ir LDK puolė nelaimės: Vilnius nusiaubtas priešų, toliau sekė nesibaigiančios žudynės, trėmimai, badas ir maras. Tokios susiklosčiusios aplinkybės lėmė idėjos „memento mori“ įsigalėjimą literatūroje. Tad apsuptą blizgesio, didybės pasaulį ir Sarbievijus vadina tik gražiu atspindžiu: „Gal mes klystam, o gal tikrai / Toks gražus atspindys supančių mus daiktų? <...> Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra, / Ar apgaulė akių tiktai?” Autorius pabrėžia, kad žemiškąjį gyvenimą tęsia tik dorybė ir jos skatinami geri darbai. Tai vertingiausia, ko žmogus gali siekti, nes dora yra nemari, ji neturi materialinės vertės: „Dorybė tarpsta kaimiškam poilsy, / Save uždaro ji tarp savų ribų / Ir taikų sostą nekaltajam / Stato dažnai ant šiaudų pašiūrės.” Anot autoriaus, neišvengiamai sulaukę mirties nesugebėsim į anapusinį gyvenimą perkelti materiją, todėl Sarbievijus materialias svajones vadina bergždžiomis: „<...> Jis didesnis netaps, turtų jei jam pridės, / Jei atims, nesumažins jo.” Taigi Motiejus Kazimieras Sarbievijus savo kūryboje skatina nesiekti materialinės naudos, nes tai yra laikina, bei ugdyti dvasiškai turtingą gyvenimą, nes jis yra esmė anapusiniame pasaulyje. Kontekstai
Romoje Sarbievijus patyrė keletą skaudžių, sukrečiančių išgyvenimų. Tik atvykus Romon tuoj susirgo ir mirė vienas iš kelionės draugų M. Zaviša. Antrasis smūgis - 1624 m. rudenį teko išsiskirti su artimiausiu bičiuliu A. Rudamina. M. K. Sarbievijus gyveno Baroko epochoje. Jos metu siautė karai, maras, todėl ir gyvenime, ir literatūroje buvo aktuali mirties, laikinumo tema. Baroko epochai būdingos netvarumo, laikinumo, mirties, likimo temos. Baroko šūkis yra ,,Atsimink, kad mirsi.” Tai atsispindi ir M. K. Sarbievijaus kūryboje.
Citatos „Čia jis siekia dangaus skliautus, / Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.” „Gal mes klystam, o gal tikrai / Toks gražus atspindys supančių mus daiktų? <...> Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra, / Ar apgaulė akių tiktai?” „Dorybė tarpsta kaimiškam poilsy, / Save uždaro ji tarp savų ribų / Ir taikų sostą nekaltajam / Stato dažnai ant šiaudų pašiūrės.” „<...> Jis didesnis netaps, turtų jei jam pridės, / Jei atims, nesumažins jo.”
Kristijonas Donelaitis (Apšvieta, XVIII a.) Kūrybos temos Tautinė tapatybė Tauta ir gamta Stoiška asmenybės laikysena Tvarkos idėja Darbo etika Žmogaus dora Socialinis teisingumas Tikėjimas/Dievas Harmoningas pasaulis Žemdirbio gyvenimo vertė/etika Moters tema Saikas Dievo tema Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ viena iš svarbiausių temų yra tikėjimas. Donelaitis, kaip Mažosios Lietuvos lietuvis, buvo evangelikas liuteronas ir priklausė protestantiškajai supaprastintai krikščionybės krypčiai – pietizmui. Savita religinė pietizmo praktika atsispindi ir „Metuose“: religinės temos nėra siejamos su apeigomis maldos namuose, jos buitiškos, paprastos, nuoširdžios, perteikiamos mokymu. Autoriaus kultūrinė patirtis, jo pastoraciniai įgūdžiai (dvasininko religinis, moralinis ir psichologinis bendravimas su parapijiečiais, atsakomybės jausmas už paprastą žmogaus likimą, jo sėkmę), rašymas ne plačiajam literatūros pasauliui, o parapijiečiams būtent ir lėmė „Metų“ tikėjimo svarbą. Poema pradedama ir baigiama Dievo garbinimu, todėl kai kurių kritikų teigimu – Dievo šlovinimo poema. Autorius Viešpatį parodo kaip pasaulio kūrėją, gamtos harmonijos bei trokštamos tvarkos lėmėją. „Metų“ Dievas ne rūstus baudėjas, o dangiškasis
„tėtutis“. Esminiu tvarkos dėsniu poemoje yra laikoma religiškai prasminga veikla, paprasti, žemiški, gerai atliekami žmogaus darbai: „Nes be trūso Dievs mus išmaitint nežadėjo/ O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam.“ Kasdienis būro gyvenimo būdas jį priartina prie Dievo, priešingai nei skirtingomis vertybėmis besivadovaujančius ponus. Vengiantys gyvenimo sunkumų žmonės (ponai) tarytum pažeidžia žmogaus giminės įstatymus ir nusikalsta Aukščiausiajam. Taip pat Dievo reikšmė „Metuose“ siejasi su gamta. Donelaitis savo poemoje ja žavisi, rodo kaip pavyzdį žmogui, nes tai paties Dievo kūrinys: „Dievs, - tarė, - svietą šį sutverdams ir budavodams/daugel tūkstančių gyvų sutvėrimų leido./Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė/Juk visur, kur žiūrim tikt, dyvai pasirodo." Todėl galima teigti, kad poemoje „Metai“ Dievas yra priartintas prie žemės ir sutapatintas su gamta. Mitologizuotame „Metų“ gamtos paveiksle išryškėja Dievo idėja. Jis abstraktus, neaprėpiamas, nes sutampa su visu pasauliu, antra vertus, jis pasireiškia akivaizdžiai – jį galima regėti kaip gyvybės apraiškas pasaulyje. Rašytojui Viešpats – visuminis gamtos vaizdas, pasaulio tvarka, kosmosas. Taigi Dievo idėja „Metuose“ labiau retorinė, moralinė, bet ne teologinė – Dievas yra tiesiog gamtos forma, jos tvarka ir dėsningumas. Kontekstai K.Donelaitis savo parapijiečiams skaitė savo „Metus". K.Donelaitis buvo pietistas - stengėsi stiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą, jo jausminį ryšį su Dievu. Jis buvo liuteronų kunigas. K. Donelaitis gynė lietuvių bendruomenės teises prieš kitataučius bei skatino žemdirbio savigarbą ir orumą. Pasak K. Donelaičio, išsižadėjimas savo papročių, kalbos, religijos, lietuvis netenka dorovės ir griauna gamtos tvarką. Kad išliktų doras, jis turi teisingai ir sąžiningai gyventi. Būtent dorybė lietuvius priartins prie Dievo. K.Donelaitis suteikė lietuvybei dorovinį turinį, suteikė jai dorovinį turinį, susiejo ją su krikščioniška etika, ir teigė socialiai pažemintų lietuvių valstiečių moralinį pranašumą prieš vokiečių ponus ir atvykusius kolonistus. Taip stengtasi pažadinti nelaisvų žmonių tautinę savigarbą ir žmogiškąjį orumą, paskatinti juos vertinti ir saugoti paveldėtą savo bendruomenės gyvenimo būdą. Citatos „O štai kaip jau vėl po šalčių šilumą jautėm / Ir gaivinančią mums dievs vėl vasarą davė, / Tuo ir riebūs valgiai vėl pamaži prasidėjo.” „Tau, žmogau, miels dievs daugių daugiaus dovanojo.“ „Dievs“, tarė, „svietą šį sutverdams ir budavodams, / Daugel tūstančių gyvų sutvėrimų leido / Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė.“ „O vei, kožną dievs vis su pasimėgimu sotin.“ „Ak! Kiek sykių Krizas, […] / Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška, / Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint.“
Johanas Volfgangas Gėtė (Apšvieta, XVIII-XIX a.) Kūrybos temos • Tvarkos idėja • Žmogaus ir visuomenės netobulumas • Žmogaus dora • Žmogaus santykis su kitu žmogumi • Gyvenimo prasmės paieškos • Gyvenimo pilnatvė • Mirtis/Netvarumas
• • • • • • • • • • • • • •
Liūdesio tema Savęs paieška ir pažinimas Laimės sąvoka/paieškos Jauno žmogaus siekiai Dramatiška pasirinkimo situacija Jausmo ir proto kova Tikėjimas/Dievas Harmoningas pasaulis Pažinimas Meilė Išmintis Individo maištas Asmens vienišumas Moters tema
Pažinimo tema J. V. Gėtės tragedijoje „Faustas“ Johano Volfgango Gėtės dramoje „Faustas“ pagrindinio herojaus tikslas yra visuotinis pažinimas, kuris kūrinyje tampa savęs paties pažinimo kelione. Faustas - išsilavinęs žmogus, baigęs medicinos, chemijos, filosofijos, teisės, teologijos bei alchemijos mokslus. Tai tarsi atitikmuo paties J. V. Gėtės, kuris taip pat buvo labai išprusęs rašytojas, domėjęsis kalbomis, menu, istorija, politika. Be to, Gėtė dalyvavo Apšvietos epochoje gyvavusiame „Audros ir veržimosi“ sąjūdyje, kurio tikslas buvo visapusiškas domėjimasis Viduramžiais, tautosaka, maištas prieš nelygybę, neteisybę ir žmonių suvaržymą. Pusamžis daktaras Faustas – „audrininkų“ idėjas atspindintis personažas: genijus, apimtas racionalumo krizės (tai buvo ir Apšvietoje atsiradusios sentimentalizmo srovės bruožas), pasiryžta kovoti prieš žmonių pasyvumą, maištauja prieš jų sustabarėjimą, neveikimą. Jis ima susimąstyti apie galimybę pažinti visatą ir ima smerkti žmonių gilinimąsi tik į teorines žinias ir tik iš knygų gaunamą išsilavinimą: „Tie pergamentai! Argi jie šventa versmė,/ Kad amžiams troškulį galėtų numalšinti?/ Ar gali atgaivinti sielą mintys,/ Netrykštančios iš jos pačios gelmės?“ Be to, jis siekia pažinimo, kad galėtų išsiaiškinti gyvenimo prasmę, suvokti žmogaus vidinį pasaulį, patirti ir tai, kas kūniška, žemiška, ir tai, kas bloga ir gera. Faustas bando suvokti, kodėl jis gyvena, todėl bando sužinoti kuo daugiau apie praeitį, pamatyti pažangą tarp praeities ir dabarties. Tad viduramžių aplinkoje subręsta tipiškas Renesanso žmogus: Faustas – abejojantis viskuo, norintis patirti viską, kas jam įdomu. Abejonės tampa jo varomąja jėga siekiant pažinimo: „Ko ten tikėtis - meilės ar kančios, / Ar apskritai kas nors ką nors ten reiškia,/ Ar skirias ten viršus nuo apačios.“ Pirmojoje tragedijos dalyje būtent meilė Faustui tampa vienu iš daugelio žingsnių visuotinio pažinimo link. Tačiau šiltų, kupinų aistros jausmų Margaritai jam, atskalūnui, deja, nepakanka, jis trokšta vis daugiau ir daugiau naujų potyrių: „Ir aš geidžiu vis pomėgių naujų / Ir neįstengiu meile pasisotint.“ Fausto bendrininkas Mefistofelis šaiposi iš tokių jo siekių. Jis į žmogų žvelgia kaip į silpną būtybę, kuri nepajėgtų per savo trumpą gyvenimą viską suprasti bei pažinti: „Tokie menki tie žemės padarai, / Jog netgi gaila, kad yra jie gimę.“ Tik antros tragedijos dalies pabaigoje Fausto (jau šimtamečio žmogaus) požiūris į savo tikslus pasikeičia: jis atsispiria Mefistofelio daromai įtakai ir suvokia, kad žmogus visko pažinti negali: „Žmogau, ne viską tu gali.“ Faustui svarbiausiu tampa kilnus darbas dėl kitų gerovės, o ne savo norų patenkinimas: „Taip tarp pavojų, nuolat triūsiant uoliai, / Čia augs vaikai, gyvens tėvai ir sens senoliai.“ Taigi, siekdamas visuotino pažinimo, Faustas atrado tikrąsias vertybes – svarbu ne tikslas, o kelionė iki jo, svarbu gyventi prasmingai – ne tik dėl savo, bet ir dėl kitų gerovės. Kontekstai J.V. Gėtė kaip ir pats Faustas buvo išsilavinęs žmogus, baigęs medicinos, chemijos, filosofijos, teisės, teologijos mokslu, domėjosi alchemija.
Faustas buvo Renesanso pasaulėžiūra gyvenatis žmogus, o J.V. Gėtė rašė Apšvietos laikotarpiu, kai buvo gręžiamasi į Renesansą ir antiką. „Fauste“ randame Antikos, Biblijos, Viduramžių, Renesanso, Romantizmo idėjų. Faustas - tikra asmenybė gyvenusi Viduramžiais. Švietimo epochos pabaigoje pasidaro svarbu ne tik mokslas bet ir pažinimas per jausmą, ką ir bando parodyti Gėtė.
Citatos „Patirt palaimą, aitrų skausmą,/ Pasisekimo ir kartėlio jausmą.“ „Tie pergamentai! Argi jie šventa versmė,/ Kad amžiams troškulį galėtų numalšinti?/ Ar gali atgaivinti sielą mintys,/ Netrykštančios iš jos pačios gelmės?“ „Ko ten tikėtis - meilės ar kančios,/ Ar apskritai kas nors ką nors ten reiškia,/ Ar skirias ten viršus nuo apačios.“ „Tiek sukaupiau savy, tačiau / Likau kvailys kaip ir anksčiau.“ „Atsižadėjau abejonių, skrupulų visų, / Ir man nei pragaro, nei velnio nebaisu, – / Bet kas iš to, jei džiaugsmo nerandu.“ „Šaukiuosi dvasios paspirties, / Kad man atvertų paslaptis būties.“ „Patirčiau, kaip man tampa pažinus / Daiktų vidinis sąryšis painus, / Pasaulio pagrindus ir priežastis išvysčiau, / O ne tuščiai žodynus knisčiau.“ „Tuščiai viliesi vien protu / Tuos ženklus magiškus aprėpti.“ „Kada suvoksiu aš, kas glūdi gamtoje?“
Adomas Mickevičius (Romantizmas, XIX a.) Kūrybos temos Meilė tėvynei Įsipareigojimas tėvynei Žmogaus ir visuomenės netobuluma Skriauda Žmogaus dora Žmogaus santykis su kitu žmogumi Socialinis teisingumas Gyvenimo prasmės paieškos Gyvenimo pilnatvė Mirtis/Netvarumas Savęs paieška ir pažinimas Laimės sąvoka/paieškos Jauno žmogaus siekiai Meilė Gerumo teigimas
Žmogaus orumas Asmens vienišumas Moters tema Liūdesio tema
Žmogaus santykio su kitu žmogumi tema A. Mickevičiaus kūryboje Adomo Mickevičiaus kūriniuose, pavyzdžiui, poemoje „Vėlinės“ ir eilėraštyje „Romantika“, ryški žmogaus santykis su kitu žmogumi tema. Šiuose kūriniuose centru tampa mylintys ir kitų skriaudžiami žmonės. Būtent pastarieji ir jų luominiai santykiai su pranašesniais Romantizmo laikotarpiu buvo aktuali visuomenės tema, nes romantikai siekė keisti sustabarėjusias visuomenės gyvenimo normas. Buvo laikomasi nuostatos, kad žmogus turi elgtis žmogiškai, taip, kaip jis norėtų, kad su juo elgtųsi. Žmonių brolybės ir lygybės idėją iškėlė Masonai taip pat ją nagrinėjo ir Adomas Mickevičius savo poemoje „Vėlinės“. Poemos veikėjo pono pomirtinė kančia skatina atsižvelgti į skirtingų luomų atstovų santykius. Ponas neranda ramybės, nes su savo darbininkais, baudžiauninkais, elgėsi nežmoniškai, juos mušė ir marino badu. Tad A. Mickevičius savo kūrinyje suformuoja teisingų, žmogiškų ir draugiškų santykių maksimą: „Kas nebuvo žmogum niekados,/ tam žmogus ir padėti negali.“ Socialinė atskirtis darė įtaką ir „Vėlinių“ IV dalies pagrindiniam personažui. Poemos herojus Gustavas pamilo socialiai sau nelygią merginą Marilę, kuri jį atstumė dėl luominio prestižo ir turtinio išskaičiavimo. Graži jų draugystė virto vieno iš jų dramatiška kančia. Gustavas tapo nerimstančia savižudžio vėle, kuri kiekvienais metais grįžta į gimtąsias vietas ir išgyvena jausmų audrą. Jis kaltina Marilę, siunčia jai prakeiksmus, tačiau suvokia, jog kaltinimai kyla tik iš kančios ir meilės, tad puoselėja viltį su ja susitikti rojuje: „Mums ateity abiems bus linksma ir šviesu“, „Aš prisiartinsiu, kedensiu plaukus jai,/Sumišiu su kvapu ir užvaldysiu ją,/ Ir būsiu danguje!“ Gustavo istorija biografiškai artima paties A. Mickevičiaus asmenybei. 1820 metų vasarą A.Mickevičius leido atostogas Naugarduke, kur rinko medžiagą savo poemai. Ten jis susipažino su savo bendraamže Marija Veresčiak, visų draugų vadinama Marile. Po jų pažinties Marilė ištekėjo už grafo ir paliko kūrėjo širdyje gilų pėdsaką. Jog meilė – ryšys, jungiantis žmones ir nepaleidžiantis jų širdžių net po mirties, matome ir A. Mickevičiaus eilėraštyje „Romantika“. Karusę ir Jonelį siejo stipri meilė. Jie buvo susieti tokiais stipriais emociniais saitais, jog net po Jono mirties Karusė matydavo jo vėlę, jausdavo savo Jonelį šalia. Eilėraštyje pabrėžiamas dvasinis mylimuosius siejantis ryšys, kuris įgalina matyti savo mylimąjį dvasios akimis jo netekus: „ Taip ji bernelį savo myluoja,/ Vejasi jį, šaukia, krinta;/ Skausmo riksmą išgirdus apstoja/ Žmonių sugužėjęs tuntas“, „Tikėjimas, jausmas sako daugiau man/ Nei akys mokslinčiaus ar stiklas.“ Taigi Adomo Mickevičiaus kūriniai kalba apie pagarbą ir meilę kitam žmogui, todėl juose veikėjai vienaip ar kitai išgyvena dėl šių jausmų nebuvimo ar netekimo. Kontekstai Romantizmas turėjo įtakos visuomenės gyvenimui. Buvo vertinamos dvasinės vertybės. Iškeliamas nuoširdumas, žmogiškumas, tyrumas ir meilė. Romantizmas iškėlė emociją, tapo svarbūs jausmai, ryšys. Žmogus gilinasi per jausmus,kad suprastu ne tik save, bet ir kitus, pasisemtu patirties. Autorius išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo L. Putkamerio. Citatos „Ar jau naktis? – Tu čia, Joneli!/Ak! Ir numiręs myli!/Eikš, pamažu, nė žodelio/Pamotei, slinkis čion tyliai!” („ Romantika”) „Veltui maisto sau maldauji,/Veltui, pone, elgetauji:/Mes, pelėdos ir varnai,/Tau ištikimai tarnavom,/Mus badu numarinai,/Mes sulesim maistą tavo./Mes, pavirtę vanagais,/Išmaldą atimsim šitą.” („Vėlinės”) „ Pasiėmiau aš ją, tą šaką, į draugus –/Bejausmė, dar geriau nei su jausmais žmogus./Ji ašaras manas ir liūdesį suprato./Ji – vienas draugas man iš didelio jų rato.” („Vėlinės”)
Antanas Baranauskas (Romantizmas, XIX a.) Kūrybos temos Meilė tėvynei Asmuo ir gamta Tauta ir gamta Skriauda Žmogus ir visuomenės netobulumas Dvasinio pasaulio turtingumas Liūdesio tema Įsipareigojimas tėvynei Tikėjimas/Dievas Asmens ir gamtos ryšys Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis” Lietuvių romantizmo atstovas poetas Antanas Baranaskas poemoje „Anykščių Šilelyje“ subtiliai ir jausmingai atskleidžia gamtos ir asmens paralelę. Gamtos aprašymuose ryški romantinė tradicija, „Anykščių šilelio“ gamtos vaizdas subjektyvus : gamta ne stebima, tačiau išgyvenama, nebesijaučia ribų tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Buvusio miško grožis atkuriamas pasitelkus visus jutiminius pojūčius, tie pojūčiai susiejami su subjekto išgyvenimais ir apmastymais, nukeliančiais į pagonišką miško praeitį. Lietuviams šilelis tada buvo kaip šventa vieta, kurioje jie galėdavo pabūti su savimi, gėrėtis miško grožiu, kuris žadino kūrybines idėjas: „ Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.“ Poetizuodamas „Anykščių šilelio“ grožį poetas išaukštino ne tik mišką, bet ir lietuvį, sugebantį taip giliai jausti ir nusakyti gamtos vaizdus. Antano Baranausko aprašytas „Anykščių šilelis“ yra personifikuojamas, gyvas jaučiantis ir išgyvenantis lietuvio dramatizmą, jis prabyla kaip asmuo – kalba, meldžiasi, liūdi ir laukia, o taip pat guodžia lietuvį bei suteikia sielos ramybę: „Dažnai miške lietuvis ko verkia, nežino/ Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia“. Miškas lietuvį praturtina ne tik dvasiškai, bet ir suteikia jam visų sunkiam, pavyzdžiui, baudžiavos periode, reikalingų žaliavų pragyventi: „Iš karnų davęs vyžas dėl mūsų autuvo/ Ir nei šakelės dykai nepražuvo.“ Gamtos ir asmens tema taip pat yra artima ir pačiam Antanui Baranauskui. Poetas nuo pat mažens buvo „suaugęs“ su pasakiška gimtųjų Anykščių gamta, jis mokėjo ją stebėti, mėgdavo ją aprašinėti. Gamta buvo jo pagrindinis kūrybos šaltinis bei sielos atrama. Taigi gamta „Anykščių šilelyje“ nėra lietuvių tautos gyvenimo fonas, jis yra svarbi jo gyvenimo dalis. Kontekstai Lietuvių literatūrai "Anykščių šilelis" - pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes. A. Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekia pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu. Iš A. Baranausko dienoraščių matyti, kaip jis nuo pat vaikystės mėgo gamtą. Jo dienoraštyje aprašoma kiekvieno mėnesio gamta. Baranausko suaugimas su savo gimtuoju kraštu, liaudies bei jos dvasinės kultūros meilė turtino poetinį talentą ir Baranauską įgalino sukurti labai idėjiškus ir meniškus kūrinius.
Citatos „Ai būdavo būdavo iš mūsų šilelio/ Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!/ Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias, / Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias.“ „Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs,/ Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs/ Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado!?/ Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado“ „Nešęs velnias akmenį didumo kaip gryčios,? Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios<...>/ Bet kaip tik išvydęs/ Ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs,? Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:/ <...> Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,/Kad dievai apsaugo ir dengia, ir peni.“
Jonas Mačiulis-Maironis (Romantizmas, XIX a.) Kūrybos temos Tauta ir gamta Meilė tėvynei Laisvė Tautinė tapatybė Įsipareigojimas tėvynei Asmuo ir gamta Asmuo istorijos/politikos verpetuose Gyvenimo prasmės paieškos Tauta ir gamta Maironio kūryboje Romantizmo epochos autoriaus Jono Mačiulio – Maironio eilėraščių rinkinyje „Pavasario balsai“ gamta ir meilė tėvynei yra neatsiejamos temos. Maironio gamtoje galima pastebėti upės, audrų, ledo, miško, pavasario bei daugelio kitų gamtos vaizdų motyvų, kurie glaudžiai siejasi su Lietuvos istorija, tautiniu pabudimu bei pačiais lietuviais. Tautinį pabudimą šiame rinkinyje simbolizuoja pavasaris, kurio grožis reiškia šviesesnį rytojų. Tai įrodo eilėraštyje „Jaunoji Lietuva“ esanti pavasario bei atgimstančios Lietuvos paralelė: „Gražu kai pavasaris griaudamas ledą,/Pažadina gamtą skaisčiais spinduliais;/Gražu kai didvyriai mylėdami veda/Tėvynę naujais atbudimo keliais!“ Taip pat „Pavasario balsuose“ gamta atspindi begalinį lietuvių norą kovoti už savo tėvynę. Tam naudojami upės, audros, žaibo motyvai, tai galime pastebėti eilėraštyje „Nebeužtvenksi upės“: „Nebeužtvenksi upės bėgimo <...> nebesulaikysi naujo kilimo.“ Dar vienu simboliu Maironio poezijoje tampa giria. Ji yra sugretinama su pačiais lietuviais – stipri, užsidariusi savyje ir pati viena kovojanti su skausmu: „Bet žalioji – kaip lietuvis <...> Neatdengs skaudžios krūtinės.“ Lietuvos senovė taip pat neatsiejama nuo gamtos. Savo eilėraštyje „Milžinų kapai“ Maironis protėvius gretina su snaudžiančiais tamsiais miškais: „Kur lygūs laukai,/Snaudžia tamsūs miškai,/Lietuviai barzdočiai dūmoja. “ Istorijos sąsają su gamta galime įžvelgti ir eilėraštyje „Praeitis“, kuriame kalbama apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, o ilgaamžė Nemuno tėkmė aprašoma kaip šių įvykių liudytoja: „Nemuns matė kryžiuočius, plieno ginklais apkaltus.“ Tautos ir gamtos apraiškos Maironio kūryboje atsirado ne šiaip. Tam įtakos turėjo ne vien tuo metu vyravusios Romantizmo idėjos, skatinusios aukštinti tėvynę, gamtą bei kėlusios laisvės idėją, bet ir asmeninė Maironio biografija. Šis autorius buvo ištikimas savo šaliai ir kalbai. Vos įstojęs į kunigų seminariją prisijungė prie lietuvių nacionalinio judėjimo, žavėjosi lietuvių senove. Rašyti apie gamtą poetą įkvėpė nuostabus gimtinės kraštovaizdis, taip pat tam didelės įtakos turėjo jo dėstytojas A.Baranauskas, kurio dėka Maironis pradėjo bręsti kaip poetas. Taigi, Lietuvos istorija, patriotizmas bei patys lietuviai tampa savotiškais vaizdžios ir poetiškos Maironio gamtos atspindžiais. „Pavasario balsai“ atskleidžia dar iš protėvių pagonių kilusį, neatsiejamą
lietuvių tautos ryšį su gamta. Upės, audros, žaibai, miškai bei kiti lietuviškos gamtos motyvai tampa lietuvybės simboliu, skatinančiu gręžtis į senovę ir ginti savo kaštą taip, kaip tai darė mūsų narsieji protėviai. Kontekstai Maironio kūrybai didelę įtaką darė Lietuvos spaudos draudimas, įvestas po 1863-1864m. sukilimo. Poetą stipriai veikė Romantizmo idėjos (kūryboje aukštinamas gamtos kultas, skelbiamos nepriklausomybės ir patriotizmo idėjos, idealizuojama gamta, daug simbolių). Jo kūrybos vaizduotę veikė gimtoji žemė, svajinga Nemuno ir Neries santaka, didinga Lietuvos praeitis. Didysis poetas Krekenavoje gyveno ir kūrė vykstant I- ajam pasauliniam karui, tarp 1915 ir 1918 metų. Kūrybai darė įtakos to laikmečio lenkų, rusų poetų darbai – Antano Baranausko, Adomo Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio, Aleksandro Puškino, Michailo Lermontovo. Citatos „Miškas verkia didžiagirių:/Baisūs kirviai jas išskynė;/Verkia Lietuva didvyrių:/Jų neprikelia tėvynė.” „Šatrija, tu senute meili,/Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!/Daug, oi daug apsakyti gali/Apie mūsų didžius pranokėjus. ” „Bet Dubysai Žemaičių kalnai/Meilesni negu muižės raudonos;/Jai svajojas tėvai-milžinai,/Kloja patalą smiltys geltonos.” „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus/Eis ginti brangiosios tėvynės!/Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus/Lauks teismo dienos paskutinės.”
Kūrybos temos Meilė tėvynei Tautinė tapatybė Įsipareigojimas tėvynei Darbo etika Žmogaus dora Pasiaukojimas Jauno žmogaus siekiai
Vincas Kudirka (Realizmas, XIX a.)
Įsipareigojimo tėvynei tema V. Kudirkos kūryboje Vincas Kudirka savo kūryboje pabrėžia įsipareigojimo tėvynei svarbą. Jo supratimu įsipareigoti tėvynei reiškia ne vien dirbti jos labui, bet skatinti ir kitus žmones vienytis, ugdyti bendruomeniškumą, puoselėti lietuvybę. Toks jo požiūris išreiškiamas bene svarbiausiame jo eilėraštyje „Tautiška giesmė“, kuris tapo Lietuvos himnu: „Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės.“ Kitame jo eilėraštyje „Labora“ matome aiškų skatinimą dirbti savo šalies labui: „Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji, <...> O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!“ Eilėraštyje minima ugnis simbolizuoja patriotizmą, o patriotizmas įpareigoja žmogų dirbti dėl savo tėvynės. Ši ugnis įvardinta kaip šventa. Iš to matome, jog Kudirkai Lietuva iš tiesų daug reiškė. Tą matome ir iš poeto biografijos. Nuo mažens prisiekęs lenkiškai kultūrai, paėmęs į rankas pirmąjį „Aušros“ numerį, Kudirka pajuto sąžinės graužatį dėl atsisakytos įgimtos tautybės ir atsivertė į lietuvybę. Jo viduje įsižiebė šventa patriotizmo ugnis. Poetas ėmėsi patriotinės veiklos. Jis buvo vieno iš pirmųjų lietuviškų laikraščių „Varpas“ redaktorius. Jame buvo skelbiamos patriotizmo
idėjos, žmonėms buvo duodami ūkio patarimai. Pirmame „Varpo“ numeryje išspausdintas eilėraštis tokiu pat pavadinimu yra tarsi šauklys, kviečiantis jaunuolius dirbti tėvynės labui: „Kas darbininkas ir kas dirbti gali, / Ant tavo balso prie darbo teimas!“ Taigi, V. Kudirka rodė savo įsipareigojimą tėvynei tiek savo darbais visuomenei, tiek literatūros kūriniais, kurie iki šiol kursto lietuvių patriotizmą. Kontekstai V.Kudirka nuo mažens buvo linkęs į lenkišką kultūrą, bet paskaitęs pirmąjį ,,Aušros” numerį, suprato, jog yra lietuvis. Po to jis savo įsipareigojimą tėvynei rodė leisdamas laikraštį ,,Varpas”, įkūrė Varšuvos lietuvių studentų patriotinę draugiją „Lietuva“, sukūrė Lietuvos himną. V. Kudirka rašė spaudos draudimo metais (1863-1904m.), savo darbais jis prisidėjo prie lietuvių kalbos išsaugojimo. V.Kudirka buvo romantizmo, realizmo atstovas. Romantizmas Lietuvoje susijęs su 1831 m. ir 1863 m. sukilimais, nacionalinio išsivadavimo kova. Romantikams būdinga rašyti apie patriotizmą, meilę, įsipareigojimą tėvynei. Citatos „Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės, / Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės.“ „Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji, <...> O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!“
Jonas Biliūnas (Realizmas, XIX-XX a.) Kūrybos temos Meilė tėvynei Įsipareigojimas tėvynei Žmogus ir visuomenės netobulumas Atjauta Skriauda Sąžinė Žmogaus dora Žmogaus santykis su kitu žmogumi Socialinis teisingumas Laisvė Gyvenimo pilnatvė Laimės sąvoka Pasiaukojimas Tikėjimas/ Dievas Heroizmas Meilė Gerumo teigimas
Dvasinio pasaulio turtingumas Žemdirbio gyvenimo vertė/ etika Asmens vienišumas Moters tema Liūdesio tema
Moters tema J. Biliūnos apysakoje „Liūdna pasaka“ XIX-XX a. lietuvių rašytojo psichologinio realizmo atstovo Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ dominuoja moters tema. Pagrindinė apysakos veikėja Juozapota vaizduojama besąlygiškai mylinti, rūpestinga ir pasiaukojanti (kurti būtent tokį moters paveikslą autorių paskatino 1906 metų vasarą besigydant Kačerginėje sutiktas Juozapotos prototipas). Autorius net apysakos prakalboje, pavadintoje „Baltuoju Šešėliu“, moteriai išreiškia gražiausius padėkos ir nuoširdumo žodžius, sukuria mylinčios moters – jo žmonos, meiliai vadinamos Ramūta, - paveikslą. Tai tarsi įžanga, kuria Biliūnas siekia išaukštinti pagrindinę „Liūdnos pasakos“ heroję, jos moralės normas, atskleisti begalinį rūpestį ir ryžtą siekiant surasti savo mylimą vyrą, dalyvaujantį sukilime prieš carinės Rusijos valdžią. Juozapota buvo pakirsta istorinio laikmečio tragizmo, neteko jaunystės grožio, tačiau išliko ištikima meilei, vilčiai bei atsidavimui. Kūrinyje aprašomas nuoseklus moters laukimas (siūna baltarūbius), nuojautos (kūrinyje jos išryškinamos sapno motyvu), užgęstanti ir vėl pabundanti viltis, jog vyras sugrįš. Visa Juozapotos meilė ir atsidavimas vainikuojami jos išėjimu savo vyro ieškoti ir beprotybe suvokus, kad mylimo žmogaus nebėra. Taigi J. Biliūnas, kaip psichologinio realizmo atstovas, dėmesį skyrė žmogaus, šiuo atveju moters, vidiniam pasauliui ir su tuo susijusioms užuojautos, meilės ir jausmingumo temos. Šias moters savybes Lietuvos rašytojas Jonas Biliūnas „Liūdnoje pasakoje“ pabrėžė siekdamas pavaizduoti idealų moters paveikslą, įrodyti, kad net istorinės aplinkybės nepriverčia jos apleisti savo vertybių bei moralės normų. Kontekstai Joną Biliūną skatino rašyti įspūdžiai, patirti 1906m. vasarą besigydant Kačerginėje, kurioje jis sutiko Juozapotos prototipą. J. Biliūnas savarankiškai studijavo gamtos ir visuomeninius mokslus iš knygnešių literatūros. Tai jį skatino kilti prieš politinę ir socialinę neteisybę. Akstiną parašyti davė 1906 m. stebimas revoliucijos atoslūgis. Apysakos prakalboje „Baltasis šešėlis“ randame Biliūno savo žmonai (meiliai vadinamos Ramūta) išsakytus ypatingos meilės žodžius. Citatos Juozapota mylinti savo vyrą: „Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, vargšė, kur dėtis: naktį nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo.“ Rūpestinga: „Kur dabar jisai, vargintojėlis, po margą svietelį trankos?.. gal alkanas ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti...“
Juozas Tumas-Vaižgantas (Modernizmas, neoromantizmas XIX-XX a.) Kūrybos temos Įsipareigojimas tėvynei Asmuo ir gamta Darbo etika
Žmogaus ir visuomenės netobulumas Skriauda Žmogaus santykis su kitu žmogumi Socialinis teisingumas Gyvenimo pilnatvė Laimės sąvoka/paieškos Dramatiška pasirinkimo situacija Jausmo ir proto kova Pasiaukojimas Meilė Gerumo teigimas Žmogaus orumas Dvasinio pasaulio turtingumas Žemdirbio gyvenimo vertė/etika Asmens vienišumas Moters tema Liūdesio tema Asmuo istorijos/politikos verpetuose
Asmuo istorijos ir politikos verpetuose J. Tumo-Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės” Vaižganto kūrinyje „Dėdės ir Dėdienės” atsispindi istorijos ir politikos įtaka asmens gyvenimui. Kūrinyje išryškėja Vaižganto požiūris, kad ne tik Dievas yra pagrindinis žemdirbio gyvenimo lėmėjas (ką, pavyzdžiui, savo poemoje skelbė K. Donelaitis), o būtent baudžiavinė santvarka, istorinės bei politinės aplinkybės. Kūrinio herojų finansinę ir dvasinę padėtį bei sprendimus veikia priespaudos ir suvaržymų našta. Puikus to pavyzdys tarp Severjos ir Mykoliuko meilės stojęs materialinės padėties klausimas, pastūmėjęs ją į geresnę visuomeninę padėtį užimančio Rapolo Geišės glėbį. Skaitant kūrinį išaiškėja, kad pats apysakos pavadinimas byloja apie meilės ir šeimos kaip vertybių nebuvimą. Čia d dėdėmis ir dėdienėmis vadinami ne tie žmonės, pas kuriuos „užvažiuosi, drąsiai kalbėsies, nakvynės ir vaišių lauksi”, o savotiški neapmokami samdiniai, kurių kraujo ryšys nebeturi reikšmės, giminės, tarp kurių stojusi susvetimėjimo siena bendravimą nužemina iki buitinio lygio. Būtent tokią padėtį kūrinyje užima Mykoliukas – savo brolio namuose jis neturi nei sau mielos vietos, nei šeimyniškos šilumos. Tai įrodo, kad bendravimas šeimoje yra suprimityvėjęs, santykiai atšalę, o nuolatinis baudžiavoje patiriamas vargas ir skurdas visai atitraukė žmonių dėmesį nuo dvasinių vertybių. Politinių ir istorinių vingių įtaka dar labiau paaštrėja antroje kūrinio dalyje, kurioje aprašomi įvykiai po baudžiavos panaikinimo. Severja išsižadėjusi meilės dėl saugumo jausmo atsiduria paradoksalioje padėtyje, jos vyras Rapolas praranda savo padėtį dvare ir lieka beturtis paliegėlis, kuriuo jai tenka rūpintis. Tuo tarpu Severjos tėvai linkėję jai lengvesnio ir geriau aprūpinto gyvenimo tegalėjo stebėti, kaip jų dukra rezignuoja – susitaiko su skaudesnėmis ir skurdesnėmis aplinkybėms. Taigi, senatvėje Severja atsiduria Mykoliuko vietoje - ji irgi vejama dėdienė. Taigi užaugę ir suformuoti baudžiavinėje priespaudoje kūrinio herojai rezignuoja ir leidžia aplinkybėms spręsti už juos. Kontekstai Juozas Tumas Vaižgantas - vienas iškiliausių XIX-XX a. Lietuvos raštijos atstovų. Priklausęs neoromantikų kultūriniam judėjimui, jis, kaip ir dauguma šio laikotarpio atstovų, savo kūryboje gręžėsi į praeitį. Rašytojo kūryba telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, veikiamo baudžiavinės santvarkos, jos kultūros prigimties apmąstymus ir vienišo žmogaus jausmų bei etinių nuostatų, aistrų ir valios
susidūrimus. Rašydamas Vaižgantas nevengia žerti kritikos lietuvių tautai, jis išryškina lietuviško kaimo bendruomenės ydas, tokias kaip nevalyvumas, tingumas ar veidmainystė. Tačiau tarp daugybės lietuvninkų ydų, tarsi deimančiukai žiba gerosios jų savybės. Vaižgantas ieško ne žmogaus be trūkumų, o tobulumo kiekviename asmenyje. Citatos „Taip Mykolas Šiukšta pamažu pamažu virto „dėde“, tuo senovės šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo būtinuoju ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeitų elgetautų.” „Kasdienis prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti.“
Šatrijos Ragana (Modernizmas, neoromantizmas XIX-XX a.)
Moters tema Žmogaus santykis su kitu žmogumi Jausmo ir proto kova Pasiaukojimas Tikėjimas/Dievas Mirtis/Netvarumas Atjauta Meilė Gerumo teigimas Dvasinio pasaulio turtingumas Asmens vienišumas Liūdesio tema
Moters tema Šatrijos Raganos kūryboje Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ viena svarbiausių – moters tema. Šiai autorei bene geriausiai iš lietuvių neoromantikų pavyko atskleisti XIX a. dvaro moters portretą. Apysakoje atsispindi šiai srovei itin būdingas bruožas – gilinimasis į žmogaus vidinio pasaulio, o šiuo atveju būtent moters, problemas. Pagrindinės šio kūrinio herojės – mamatės asmeniniai išgyvenimai, vargai bei sielos reikalai, tampa visos apysakos centru. Kūrinyje yra analizuojami moters santykiai su vaikais, vyru bei pačia savimi, iškeliamas mamatės dvasingumas bei pasiaukojimas. Didelis dėmesys kūrinyje skiriamas mamatės, kaip motinos vaidmeniui. Ši moteris savo meilę pirmiausia skiria vaikams, moko juos dorovės principų, skiria visą savo rūpestį bei šilumą. Motinai be galo svarbu, kad jos vaikai užaugtų dorais žmonėmis, tikėtų Dievą, padėtų silpnesniems bei mokėtų pasiaukoti . Tai puikiai įrodo scena, kurioje mamatė skatina Irusią atiduoti savo gražiausią jupelę mirusiai Kazelei: „Jei atiduosi, ilgam paliks tau atminimas, kas savo draugei nepagailėjai to, kas tau buvo gražiausia.“ Mamatei vaikai vieninteliai žmonės, kuriems ji atveria savo sielą, laiko savo pačios atspindžiu: „Kartais atidarau savo sielą vaikams“, „Bet vaikai – tai juk aš pati“. Šioje apysakoje motina be galo vaizdžiai vaikams pasakoja apie mirtį, kurią palygina su kokono virtimu į drugelį, tik šiuo atveju kokonu tampa suvaržytas, blankus žmogaus gyvenimas žemėje, o drugeliu – išsivadavusi iš kūno, laisva ir atvira visų svajonių išsipildymui siela. Ši scena taip pat iškelia mamatės dvasingumą, kurį galime įžvelgti ne tik jos pomirtinio pasaulio idealizavime, bet ir pomėgiuose. Šią dvaro moterį be galo traukia poezija, dailė, muzika, bei knyga. Visi šie pomėgiai padeda mamatei pabėgti į kitą tikrovę ir nors trumpam pamiršti visus ją slegiančius rūpesčius: „Svaiginuos poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, viską...”,
„Koks gėris man ta gražioji muzika! Juk nieko daugiau negirdžiu, nieko daugiau...“ Taip pat mamatę be galo žavi sapnų pasaulis, ji mėgsta sapną lyginti su tikrove, praeitimi bei mirtimi. Dienoraščio rašymas – dar vienas mamatės dvasingumo įrodymas. Tik popieriaus lapui ši moteris atskleidžia visus savo asmeninius išgyvenimus, čia ji išsako mintis, kurių nedrįsta ištarti garsiai, išlieja visą savo liūdesį bei nuoskaudas: „Kodėl nepasakyti čia, kur kalbu pati su savimi to nutarimo priežasties?” Taigi, apysakoje „Sename dvare“ Šatrijos Ragana atskleidžia pagrindines dvasingos moters problemas ir be užuolankų aprašo jos gilų vidinį pasaulį, kuris ir tampa viso kūrinio centru. Kontekstai Šatrijos Raganos kūrybai didelės įtakos turėjo neoromantizmo idėjos, kurioms būdingi sapno ir pasakos motyvai, gilinimasis į žmogaus vidinio pasaulio problemas, tikėjimo, Dievo problematika. Marija Pečkauskaitė buvo kitoniška, išskirtinė asmenybė. Šatrijos Ragana gyveno sename dvare, buvo jo bajoraitė, tačiau išliko labai paprasta. Marija Pečkauskaitė buvo be galo rūpestinga bei kilni moteris - rūpinosi Židikų blaivybės draugijos namų statyba, užsiėmė labdara. Marija visuomet stengėsi apriboti savo poreikius, kad tik galėtų ką nors sušelpti tiem, kam to labiausiai reikėjo. Šatrijos Ragana labai mylėjo vaikus, subūrė jų draugijėlę bei bažnytinį chorą, įkūrė vaikų biblioteką, įrengė mokyklą kaimo vaikams, globojo vienos neturtingos šeimos berniuką, rėmė jo studijas VDU ir Belgijoje. Rašytoja be galo mėgo skaityti, muzikuoti, domėjosi religiniu gyvenimu, rašė dienoraštį. Citatos „Rodos man vis, kad tikras pašaukimas buvo tas, kurį kitąsyk norėjau pasirinkti - gailestingosios sesers.” „Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savimi.” „Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio.” „<...>mano vaikai<...>visos tos mano brangiausios galvelės, visos tos mamos sielos sielelės.” „Kokia stebuklinga yra sapnų šalis! Paslaptingas, neįžvelgiamas pasaulis.” „Šimtą kartų beveliju pati dirbus, negu vertus kitus, šimtą kartu beveliju nevalgius pati, negu skaičiavus kąsnius kitų.” „Kaip kūnas oro, taip mano siela trokšta grožio, reikalauja dailės.” „<...>kartais aš pati negaliu tikrai pasakyti , ar ką esu girdėjus ir mačius bebudėdama, ar sapne.” „Viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė – ne čia. Amžinojo užmigimo valanda – tai pabudimo valanda.”
Vincas Krėvė-Mickevičius (Modernizmas, neoromantizmas XIX-XX a.) Kūrybos temos Meilė tėvynei Įsipareigojimas tėvynei Žmogaus ir visuomenės netobulumas Gyvenimo pilnatvė Dramatiška pasirinkimo situacija Jausmo ir proto kova Heroizmas
Meilė Išmintis Žmogaus orumas Moters tema Asmuo istorijos/politikos verpetuose Valdovo drama
Jausmo ir proto kova V. Krėvės dramoje „Skirgaila“ Viena pagrindinių V. Krėvės istorinėje dramoje „Skirgaila“ kuriamo herojaus Skirgailos tragizmo priežasčių yra jo nuolatinė jausmo ir proto kova. Nesugebėjimas suderinti to, ko nori ir kur link krypsta paties valdovo širdis, su valdovo pareiga priverčia jį nuolatos abejoti dėl jo, kaip valdovo ir kaip žmogaus, pasirinkimų. Kaip būdinga ir kitų neoromantizmo atstovų kūrybai, šiuo laikotarpiu sukurtoje dramoje vyrauja tautinė tematika, gręžiamasi į istoriją. „Skirgailoje“ vaizduojama istorinė lietuvių padėtis yra labai artima realiai XIVa. pab. Lietuvoje vyravusiai padėčiai. XIVa. pab. Europos kultūros lygis buvo apibūdinamas kaip universitetų kultūra, tačiau Lietuva tuo metu dar buvo pagoniška šalis, kurioje nebuvo rašto, taigi vienintelis kelias Lietuvai buvo priimti krikščionybę, ką tikrasis valdovas ir buvo priverstas padaryti. V.Krėvės „Skirgaila“ pirmoji klasikinė lietuvių tragedija, apimanti vieną svarbiausių temų, politinį – religinį konfliktą tarp Lietuvos ir Lenkijos kryžiuočių ordino, norinčio Lietuvos krikšto. Čia autorius valdovą parodo kaip Lietuvos likimo nulėmėją. Skirgailai tenka sunkus uždavinys – rinktis tarp krikščionybe prisidengusių priešų, kurie kėsinasi į Lietuvos žemes, ir tarp savo tėvynainių, vaidilų, ginančių senąjį lietuvių tikėjimą – pagonybę, papročius bei tradicijas. Skirgaila nori savo žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas įsisenėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų ir nepasitenkinimo: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta.“ Nors paties Skirgailos širdis linksta pagonybės ir senųjų dievų link, tačiau aštriu protu pasižymintis valdovas („Valdovas aš, o ne brolis”) turi pasirinkti tai, kas geriausia jo šaliai – kritiškai vertinamos krikščionybės priėmimą ir tokiu būdu neleisti priešams toliau kėsintis į Lietuvą. Visame kūrinyje Skirgailai tenka spręsti jo šaliai svarbius klausimus, susijusius su jos ateitimi. O negalėjimas suderinti šių klausimų sprendimų su tuo, ką jis jaučia kaip žmogus, ir tuo, ką galvoja kaip geras valdovas, jį priveda prie nužmogėjimo ir moralinio pralaimėjimo. Kontekstai V.Krėvė, kaip ir Skirgaila, buvo prieštaraujanti, svyruojanti bei abejojanti asmenybė. Daugelis V.Krėvės veikėjų – išskirtinės asmenybės, trokštančios gyventi kitaip, negalinčios prisitaikyti prie gyvenimo. V.Krėvė domėjosi Lietuvos istorija ir tautosaka. Vaižgantas piktinosi, kad dramoje „Skirgaila" aukštinama pagonių ideologija, o krikščionybė žeminama, kiti, kad ir vokietis Keleris yra patrauklus herojus, o lietuvis Skirgaila - atstumiantis. Kostas Korsakas, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas „Skirgailą“ pripažino pasaulinio lygio dramos veikalu. „Skirgailoje" yra deheroizuojama ir istorija, ir pagrindinis veikėjas. Vaizduodamas dramatiškose aplinkybėse atsidūrusius herojus, kurie atkakliai siekė savo tikslo, V. Krėvė žadino užguitos tautos žmonių pasitikėjimą savimi. Citatos „Matysim kas daugiau gali, tavo dievas ar Lietuvos valdovas.” „Aš visuomet noriu gero, bet nežinau, kaip tai pasiekti.“
„Aš myliu tuos, kurie gyvena ten, miškuose ir laukuose, ir sunkiai vargsta, kaip tu visuomet man esi sakęs, bet gal todėl ir myliu, kad jų nepažįstu. Juk jie turi būti tokie patys kaip aš ir tu.” „Patsai aš užsidarysiu paveldėtoje iš tėvo pily, kad nematytau ir negirdėtau nieko...” „Aš visuomet klysdavau.” „Bijau, kad vėl klystu.”
Balys Sruoga (Modernizmas, simbolizmas XX a.) Kūrybos temos Meilė tėvynei Įsipareigojimas tėvynei Žmogaus ir visuomenės netobulumas Skriauda Žmogaus santykis su kitu žmogumi Socialinis teisingumas Laisvė Mirtis, netvarumas Jausmo ir proto kova Žmogaus orumas Asmens vienišumas Asmuo istorijos/ politikos verpetuose Valdovo drama Valdovo drama Balio Sruogos dramoje „Milžino paunksmė” Balio Sruogos dramoje „Milžino paunksmė” dominuoja nelaimingo valdovo tema. Dramos pagrindinis personažas - valdovas Jogaila, kuris blaškosi tarp proto ir jausmų. Jis myli savo tėvynę Lietuvą, tačiau dėl politinės gerovės yra priverstas likti Lenkijoje, kurioje juo nėra pasitikima, nes jis – valdovas svetimšalis. Jogaila jaučiasi nereikalingas, svetimas ir nemylimas karalius: „Karalius – užkurys! Ir jo pasogas / Priklauso Lenkijai užu pastogę!“ Taip pat Jogaila vidinę dramą išgyvena ir dėl jo nemylinčios žmonos karalienės Sofijos. Ji apsupta gerbėjų, nelaimingai ištekėjusi, įsivėlusi į įvairias intrigas ir nemylinti savo vyro. Jogaila tai puikiai supranta, todėl jaučiasi labai vienišas: „Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių,/ Nebuvo lemta man pažint gyvenant!” Jogaila išgyvena dramą ir dėl savo pusbrolio Vytauto. Dramoje atskleidžiamas istoriškai tikslus Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl Lietuvos kunigaikščio Vytauto karūnavimo. Šis karūnavimas Lietuvai būtų leidęs išsilaisvinti iš Lenkijos įtakos, todėl Lenkijos bajorų ir dvasininkijos Jogaila yra priverstas priešintis Vytauto karūnavimui, jam kenkti. Jogaila neturi pasirinkimo laisvės, todėl jaučiasi lyg kalinys: „Kas yr kalėjimas? Nežino niekas./ Gyvenimas – kalėjimas. Teisybė.“ Taigi, B. Sruogos dramoje „Milžino paunksmė“ valdovas Jogaila yra priverstas atsisakyti asmeninės gerovės, būti atskirai nuo savo tėvynės Lietuvos atlikti savo kaip valdovo pareigas bei jaustis vienišas. Šie veiksniai dramoje lemia valdovo vidinę dramą. Kontekstai
1930 m. Lietuvos visuomenei minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metines, paskelbiamas istorinės dramos konkursas, taigi B. Sruoga parašo dramą ”Milžino paunksmė” Parašyti šį kūrinį jį paskatino ir teatriniai užmojai. Pačiam autoriui labiau rūpėjo ne konkretūs įvykiai, o vidinis žmogaus pasaulis, išgyvenimai. Taip pat jam rūpi visi istorijos užkulisiai: intrigos, sąmokslai. B. Sruoga labai domėjosi Lietuvos istorija, taip pat įtaką jam darė ir žmona bei draugai istorikai.
Citatos „Ne karūna man guli ant galvos,/ Bet gėda. Žemės slegianti tauta.“ „Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių nebuvo lemta man pažint gyvenant!“
