Socialinio darbo samprata. Socialinio darbo raida.
Socialinio darbo samprata atskirose šalyse skiriasi tam tikrais teoriniais ir praktiniais aspektais. Kiekvienoje šalyje jie atspindi tos šalies socialinį, kultūrinį, politinį ir ekonominį plėtojimąsi, tradicijas, socialinių paslaugų sistemos ypatumus, kitus šalies socialinio gyvenimo veiksnius. Tačiau daugelyje Europos Sąjungos šalių socialinis darbas turi bendrų, tik šiai profesinei veiklai būdingų elementų. Socialinį darbą tarptautiniu mastu apibrėžė Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFSW), pateikusi tokį socialinio darbo apibrėžimą: socialinio darbo profesija skatina socialinę kaitą, žmonių tarpusavio santykių problemų sprendimą, teikia galimybių ir pagalbą gerinant jų gyvenimą. Remdamasis žmogaus elgsenos ir socialinių sistemų teorijomis, socialinis darbas siekia žmonių ir jų aplinkos sąveikos darnos. žmogaus teisių ir socialinio teisingumo principai yra svarbiausi socialinio darbo principai. Šis apibrėžimas iš esmės atitinka ir Lietuvos socialinio darbo turinį. Pirmą kartą Lietuvoje socialinis darbas kaip profesinė veikla teisiškai apibrėžtas Socialinių paslaugų įstatyme (1996), įteisinant socialinio darbuotojo profesiją. Socialinis darbas - tai profesinė veikla, skirta išsiaiškinti, įvertinti ir padėti spręsti socialines problemas asmens, šeimos ar bendruomenės lygmenyse. Socialinis darbuotojas - specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atkurti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant visavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą. Socialinio darbo procesas susidaro iš trijų tarpusavyje sąveikaujančių komponentų: kliento, aplinkybių ir socialinio darbuotojo. Socialinis darbuotojas, suprasdamas visuomenės ir joje funkcionuojančio individo taisykles, turi visapusiškai pažinti žmogų, jį supančią aplinką, jų tarpusavio santykius veikiančius veiksnius. Socialinio darbuotojo klientu gali būti asmuo, žmonių grupė, bendruomenė ar visuomenė. Socialinis darbas yra socialinio darbuotojo ir kliento sąveikaujanti veikla, vykdoma konkrečioje situacijoje. Socialinis darbuotojas tampa kliento problemų nustatymo, įvertinimo bei sprendimų vadybininku. Jis, sąveikaudamas su klientu, šiame procese jungia profesines žinias, vertybes ir įgūdžius.
1 lentelė: socialinio darbo raida Lietuvoje 1995 metais prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsteigiamas Socialinių darbuotojų rengimo centras, kurio pagrindinis tikslas - rūpintis socialinės srities darbuotojų kvalifikacijos kėlimu. 1997 metais miestų (rajonų) savivaldybėse, apskrityse, nevyriausybinėse organizacijose dirbo apie 4 tūkstančiai socialinių darbuotojų-praktikų, iš jų tik 3-4 procentai turėjo socialinio darbuotojo kvalifikaciją. 1996 metais priimtas Socialinių paslaugų įstatymas (nauja redakcija 2006), vėliau priimti įgyvendinamieji teisės aktai, kuriuose apibrėžta socialinių paslaugų samprata: socialinės paslaugos suprantamos kaip paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Svarbiu uždaviniu tapo socialinių darbuotojų profesionalumo klausimas. 1998 metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija patvirtino socialinių darbuotojų kvalifikacinius reikalavimus ir pirminio socialinių darbuotojų atestavimo tvarką, kurios tikslas - suteikti pagrindines profesines žinias socialinį darbą dirbantiems žmonėms, neturintiems socialinio darbuotojo kvalifikacijos, ir įvertinti esamą socialinio darbo būklę Lietuvoje. Įgyvendinant minėtą socialinių darbuotojų atestavimo programą, socialinį darbą dirbantiems, įvairias profesijas turintiems žmonėms, buvo organizuojami socialinio darbo mokymo kursai, kuriuos baigus suteikiama viena iš penkių socialinio darbuotojo kvalifikacinių kategorijų. Įvairioms socialinėms žmonių grupėms buvo steigiamos įvairaus tipo socialinių paslaugų įstaigos, sparčiai didėjo socialinių darbuotojų skaičius ir tobulėjo jų kompetencija, todėl galima teigti, kad šis laikotarpis laikytinas esminiu pokyčiu Lietuvos socialinių paslaugų sistemos plėtojime Pagrindiniai šio laikotarpio veiksniai - socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra, teikiamų socialinių paslaugų rūšių įvairovė, didėjantis žmonių poreikis ne tik piniginei socialinei paramai, bet ir socialinių darbuotojų teikiamoms paslaugoms.
Šiandien socialiniai darbuotojai rengiami Lietuvos universitetuose ir kolegijose. Kalbant apie socialinių darbuotojų profesionalumą, turimą omenyje ne tik jų dirbamo darbo kokybė, bet ir specialus profesinis pasirengimas, kuris įgyjamas mokymo įstaigose. Praktinėje veikloje socialiniai darbuotojai vykdo įvairią veiklą: vieni dirba tiesioginį socialinį darbą su klientais, vertindami jų poreikius ar teikdami įvairias socialines paslaugas, kiti užsiima vadybine (administracine) veikla, būdami socialinių įstaigų ar jų padalinių vadovais, kuria socialines programas, rašo ir teikia socialinius projektus, formuoja ar įgyvendina socialinę politiką. Lietuvos socialinių paslaugų sistema įgyvendinama decentralizacijos principu. Socialinių paslaugų decentralizacijos tikslas - teikti socialines paslaugas žmogaus gyvenamojoje aplinkoje, užtikrinant, kad pagalba vietos bendruomenėje pasiektų visus jos reikalingus asmenis. Taigi sudaromos sąlygos lanksčiau teikti socialines paslaugas, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus individualius poreikius ir parenkant tinkamiausias socialinių paslaugų rūšis. Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų organizavimą suteikiama savivaldybėms Savivaldybėse sudaromos sąlygos teikti socialines paslaugas atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus individualius poreikius, sudarant galimybes kiek galima ilgiau gyventi savo namuose. Kuriant bendruomeninių socialinių paslaugų įstaigų tinklą, savivaldybėse steigiamos įvairios socialinės globos įstaigos: vaikų globos namai, senelių globos namai, dienos centrai, skirti vaikams, neįgaliesiems, pagyvenusiems ir seniems žmonėms, krizių centrai, nakvynės namai, mišrių socialinių paslaugų centrai, bendro gyvenimo namai. Taip pat teikiama pagalba namuose seniems žmonėms, neįgaliesiems, dirbamas socialinis darbas su rizikos šeimomis, teikiamos paslaugos kitų rizikos grupių asmenims. Viena iš pastarųjų metų socialinės srities naujovių - naujo tipo mišrių socialinių paslaugų centrų veikla. Tai socialinių paslaugų įstaiga, kurioje teikiamos skirtingų rūšių socialinės paslaugos įvairioms klientų grupėms. Mišrių socialinių paslaugų įstaigų veikla ir teikiamų paslaugų apimtis priklauso nuo ten esančių socialinių grupių ypatumų ir paslaugas gaunančių asmenų skaičiaus. šio tipo įstaigų pranašumas yra tas, kad jose „po vienu stogu" galima organizuoti veiklą skirtingoms žmonių grupėms, t. y. vienoje įstaigoje žmonės gali gauti kelių rūšių paslaugas. Tokiai įstaigai reikia mažiau administracinių, ūkinių išlaidų, dėl to galima efektyviau organizuoti įstaigos veiklą. Etika ir vertybės socialiniame darbe Mokslinėje literatūroje vertybės sąvoka vartojama kaip pati bendriausia sąvoka žmogaus motyvacijoms - norams, troškimams, siekiams, interesams apibūdinti. Vertybės nustato asmens elgesio kryptį, bet ne kaip konkretus planas, o kaip jėgos, traukiančios link ar stumiančios nuo konkretaus veiksmo. Visuomeninėmis vadinamos tos vertybės, kurios dėl savo neišvengiamumo laikomos privalomomis visiems žmonėms, tai yra: socialinė moralė, žodžio laisvė, teisingumas, asmeninė
autonomija. Šios vertybės yra objektyvios, nepriklausomos nuo individo valios. Vertybės socialiniame darbe reiškia aukščiausią profesinio įsipareigojimo siekimą Pagrindinės vertybės yra tos, kurios turi kažką bendro su žmogaus verte ir orumu. Socialiniai darbuotojai susiduria su žmonėmis, kurie turi įvairių problemų ir dažnai pastebi žmonių trūkumus (ydas). Socialinio darbuotojo profesinės vertybės pripažįsta tiek žmogaus stiprybes, tiek ir silpnybes. Socialinio darbo vertybės skirstomos: •
žmogaus vertė ir orumas. Socialiniai darbuotojai tiki įgimtu žmonių vertingumu ir orumu, nepaisydami asmeninio ir kolektyvinio statuso.
•
žmonių apsisprendimo teisė. Socialiniai darbuotojai tiki, kad žmonės turi teisę apsispręsti tol, kol jų individualūs ar kolektyviniai veiksmai nekenkia jiems patiems ar nepažeidžia kitų žmonių teisių.
•
žmogaus elgesio tikslingumas. Socialiniai darbuotojai tiki, kad visi žmonės turi tikslą, nors jis gali atrodyti keistas ar destruktyvus. Socialiniai darbuotojai siekia atskleisti elgesio reikšmę ir tikslus, o ne „priklijuoti etiketę" tokiam elgesiui, jį stereotipizuoti ar kitaip neigiamai į jį reaguoti.
•
žmonių augimo ir kaitos galimybės. Į kiekvieną žmogų turi būti žiūrima kaip į galintį tobulėti, siekiantį visaverčio gyvenimo. Kiekvienas žmogus yra pajėgus priimti konstruktyvią pagalbą.
•
žmonių tobulėjimo sąlygos. Visuomenė ir pasirinkta profesija turi padėti žmonėms išnaudoti savo potencialą visais socialinio funkcionavimo aspektais.
•
Aktyvus žmonių dalyvavimas socialiniame darbe. Socialiniai darbuotojai tiki, kad žmonės yra pajėgūs priimti sprendimus ir kad socialinis darbas padeda įgyvendinti bendrus socialinio darbuotojo ir kliento, siekius, plėtoti jų bendradarbiavimą.
•
Konfidencialumas. Socialiniai darbuotojai turi gerbti žmonių teisę į privatumą. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekas
Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksu siekiama įtvirtinti šias vertybes: •
darbą visuomenės gerovei;
•
pagalbą individui bei šeimai, sprendžiant jų problemas;
•
socialinio teisingumo siekį. Pagrindinė socialinio darbo idėja – ginti žmogų kaip individualybę ir vertybę, puoselėti jo teisę
į apsisprendimą ir savirealizaciją. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksu siekiama įtvirtinti bendrąsias socialinio darbo nuostatas. Kodeksas vertintinas socialinio darbuotojo elgsenos savireguliacijos požiūriu. 1 straipsnis. Bendrosios nuostatos
Socialinis darbuotojas siekia teikti pagalbą klientui (asmeniui ar jų grupei – paslaugų užsakovui). Siekdamas teikti pagalbą, socialinis darbuotojas: •
yra gero profesinio išsilavinimo specialistas, pasižymintis dorovingumu;
•
nuolat kelia savo kvalifikaciją; atnaujina žinias, kad galėtų realizuoti socialinio darbo vertybes;
•
kiek galėdamas išnaudoja profesines žinias bei gebėjimus socialinio darbo vertybėms įgyvendinti;
•
savo veikla siekia kliento gerovės, darbe jo interesus vertina labiau nei savuosius;
•
pasisako prieš žmonių ar jų grupių diskriminavimą, nehumanišką elgesį su jais;
•
atsako už teikiamų paslaugų kokybę;
yra nepakantus piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi, nesiekia išnaudoti kliento. 2 straipsnis. Socialinio darbuotojo etinė atsakomybė klientui Lietuvos socialinis darbuotojas gerbia kliento orumą, jo teisę į laisvą apsisprendimą. Vadovaudamasis šiuo principu, socialinis darbuotojas: •
pripažįsta visus asmenis, kuriems reikalinga jo pagalba, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, tautybės, tikėjimo, politinių įsitikinimų, odos spalvos, civilinės padėties, seksualinės orientacijos bei kitų požymių; aptarnauja ir gina visus klientus, santykius su jais grįsdamas nuoširdumu bei atsidavimu jiems; yra suinteresuotas kompetentingai padėti klientui, įveikti jo gyvenimo sunkumus;
•
atskleidžia ir įvertina paties kliento galimybes savarankiškai spręsti savo gyvenimo problemas;
•
informuoja klientą apie galimą pagalbos suteikimą;
•
teikia klientui išsamią informaciją apie jo teises, galimybes bei su tuo susijusias pareigas;
•
pasitelkia į pagalbą patyrusius specialistus, jei to reikalauja kliento interesai;
•
nutraukia ryšius su klientu, jam sutikus, kai visos galimybės yra išnaudotos arba pagalba nebereikalinga;
•
neatskleidžia konfidencialios informacijos apie klientą be jo sutikimo tretiesiems asmenims, išskyrus atvejus, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai;
•
gauna atlygį (honorarą) už atliktą darbą tik įsitikinęs, kad jis teisingai apskaičiuotas, atitinka Lietuvoje patvirtintus socialinių paslaugų įkainius bei kliento galimybes užmokėti už paslaugą;
•
vykdydamas mokslinius tyrimus, gerai apgalvoja jų teorinę bei praktinę reikšmę; tyrimo duomenis apie klientus bei kitus asmenis renka bei naudoja įsitikinęs, kad tiriamieji savo noru dalyvauja tyrime ir bus apsaugoti nuo fizinio ar psichologinio pavojaus, streso bei kitokio diskomforto.
3 straipsnis. Socialinio darbuotojo etiniai santykiai su bendradarbiais ir kitais specialistais Vykdydamas profesines pareigas, socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitais socialiniais darbuotojais bei kitų sričių specialistais. Tuo atveju socialinis darbuotojas:
•
gerbia kolegų ir kitų specialistų žinias ir patirtį;
•
yra jiems lojalus;
•
savo kolegos kliento reikalus sprendžia atsakingai;
•
kritiškai vertina bendradarbių, pažeidusių socialinio darbuotojo etikos normas, elgesį.
4 straipsnis. Socialinio darbuotojo ir darbdavio santykiai Socialinis darbuotojas: •
tvirtai ir garbingai laikosi susitarimų ir įsipareigojimų jį pasamdžiusiai organizacijai;
•
nuolat siekia tobulinti savo organizacijos veiklą, didinti jos teikiamos pagalbos veiksmingumą;
•
sąžiningai ir racionaliai disponuoja socialinei pagalbai skirtais organizacijos finansiniais ir materialiniais ištekliais.
5 straipsnis. Socialinio darbuotojo santykis su savo profesija Socialinis darbuotojas aktyviai puoselėja ir gina savo profesinę garbę. Tuo tikslu socialinis darbuotojas: •
propaguoja socialinio darbo reikšmę, jo tikslus, priemones ir etikos principus;
•
aktyviai gina profesijos reikšmingumą ir kilnumą, kai kyla abejonių dėl socialinio darbo, kaip profesinės veiklos;
•
rūpinasi, kad būtų užkirstas kelias, nekvalifikuotai ir nelicenzijuotai socialinio darbo praktikai;
•
prieštarauja, kai reklamos, rinkos paieškų ar kitais sumetimais mėginama skelbti nekvalifikuotą, nekompetentingą, teoriškai bei praktiškai nepagrįstą informaciją apie socialinį darbą;
•
atlikdamas ekspertizę kitoje socialinio darbo įstaigoje, nešališkai vadovaudamasis pareiginiais nuostatais, vertina kolegų veiklą.
6 straipsnis. Socialinio darbuotojo etinė pareiga visuomenei Socialinis darbuotojas tarnauja visuomenės socialinei gerovei. Vadovaudamasis šiuo principu socialinis darbuotojas: •
siekia sudaryti sąlygas individų pozityviai raiškai, jų socialinėms garantijoms ginti, asmeniniams poreikiams tenkinti;
•
rūpinasi, kad Lietuvoje, gyvenantiems tautinių, religinių, kultūrinių ir kitokių mažumų atstovams būtų teikiama reikalinga socialinė pagalba;
•
veikia, plėsdamas visų klientų galimybes rinktis reikiamą pagalbą;
•
inicijuoja bendruomeninių socialinių paslaugų ir pagalbos tarnybas;
•
yra susipažinęs su Lietuvos socialine politika, įstatymais bei poįstatyminiais aktais ir siekia pozityvių pokyčių, kuriais būtų pagerinta gyventojų socialinė apsauga, įgyvendinamas socialinis teisingumas;
•
pareiškia savo nuomonę apie socialinės gerovės problemas per žiniasklaidos priemones.
