Tomas Moras- Utopija

„Utop „Utopijos" ijos" lei leidinio dinio Bazel Bazelyje yje tituli titulinis nis lapas lapas (Holbeino graviūra)

TOMAS MORAS UTOPIJA

VrLNIUS 1968

ILLUSTRIS LLUSTRIS VIRI THOMAE MORI REGNI BRITANNIARUM CANCELLARII DE OPTIMO OPTIMO REIPUBLICAE REIPUBLICAE STATU, STATU, DEOU DEOUE E NOV OVA A INSULA INSULA UTOPIA UTOPIA LIBRI DUO 1613

VERTĖ L. VALKŪ VALKŪNAS NAS

AUKSO KNYGA,

 to  tokia pat pat naudinga, kaip ir įdomi  ap  apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją Utopijos salą

TOMAS MORAS SVEIKINA PETRĄ EGIDIJŲ Brangusis Petrai Egidijau1, man beveik gėda vos no metams praėjus siųsti tau šitą knygutę apie uLopiečių valstybę, nes jos tu, be abejo, laukei po pusantro mėnesio, žinodamas, jog šitame dar iu' nereikia ko nors išgalvoti. Antra vertus, nė kiok iok negal negalvoj vojau au apie planą planą;; turėjau tiktai tiktai atpa sakoti sakoti tą Rafaelio afaelio kalbą kalbą,, kurios su tavim tavimi klau klau siausi. Nebuvo nė vargo, stengiantis gražbyliauti:  ju  juk ir pasakotojo kalba negalėj lėjo būti įmantri, nos buvo pasakyta pasakyta be pasi pasiruoši ruošim mo, staiga; staiga; be to, kaip žinai, kalbėjo žmogus, ne toks didelis lotyni|, i|, U.iI .iIf) graikų kalbos kalbos mokovas okovas,, ir todėl todėl šis mano p.i|iako|imas kuo labiau priartės prie jo nerūpesllngo paprastumo, tuo bus arčiau tiesos, o ja vie nu slamr darbe turiu rūpintis ir rūpinuosi. Pi islpažjstu, islpažjstu, mielasi elasiss Petrai, šita šita paruošta me džiaga džiaga įlok įlok palengvi palengvino no man triūsą, kad kad beve beveiik jo

8 

ir nebeliko. Aišku, kad ir medžiagos išgalvojimui ir jos išdėstymui būtų reikėję nemenkų gabumų, tam tikro išsimokslinimo, be to, gerokai laiko ir stropumo; o jeigu būtų reikėję dalyką išdėstyti ne tik teisingai, bet ir iškalbingai, tai man būtų neužtekę nei laiko, nei stropumo. O dabar, din gu^, tiems rūpesčiams, dėl kurių būtų reikėję tiek daug paprakaituoti, liko man vienintelis uždavi nys— pap paprasčiausiai rasčiausiai užrašyti užrašyti tai, ką girdėjau girdėjau,, a tas darbas buvo visai menkas. Tačiau, šiam „visai menkam dalykui“, per kitus mano darbus beveik neliko nė kiek laiko. Mat, man reikia nuolatos čia po teismus bastytis (vienas bylas vedu, kitų klausausi, trečiose tarpininkauju, ketvirtas spren džiu, kaip teisėjas), čia lankyti vienus žmones iš pareigos, pareigos, ki kittus —iš reikalo. reikalo. Tuo Tuo bū būdu du paskyrę paskyręss kitiem kitiemss beve beveiik visą visą dieną, dieną, kitą laiką atidu atiduod oduu savo artimiesiems, o sau, t. y. literatūrai, nebepalieku nieko. Tikrai, grįžus namo, reikia pasikalbėti su žmo na, paplepėti su vaikais, pasišnekėti su tarnais. Šiuos pašnekesius laikau darbais, kuriuos būtinai reikia atlikti (būtinai, jeigu nenori pasidaryti sve timas savo namuose). Apskritai, turi stengtis, kad būtum bū tumei ei iti itin malonus tiem tiems, s, ku kuriuos, riuos, kaip tavo gyvenimo palydovus, yra davusi arba prigimtis, arba atsitiktinumas, arba pats esi pasirinkęs, tik tai nedera jų gadinti meilikavimu ar atlaidumu iš tarnų daryti ponus. Besisielojant minėtais rei kalais slenka dienos, mėnesiai ir metai. Kada gi čia rašyti? Tuo tarpu visai neminėjau miego, taip

9

pat ir valgio, kuris daugeliui atima ne mažiau lai ko, kaip ir pats miegas, kuriam skiriama beveik pusė gyvenimo. O sau aš nutveriu tik tiek valan dų, kiek kiek nuvagiu nuvagiu nuo mi miego ir valgi valgio; o; žinoma, žinoma, tai tai maža, bet vis šis tas, todėl, kad ir lėtai, vis dėlto užbaigiau užbaigiau „Utop „Utopiją" iją" ir pasiunčiau pasiunčiau tau, tau, mielasi elasiss Petrai, kad ją perskaitytum ir man primintum,  jeig  jeigu u kas nors mano bu buvo praleista. Tiesą sakant, šiuo atžvilgiu aš gerokai pasitikiu savimi ir net norėčiau, kad mano gabumai ir žinios būtų ne blogesnės už atmintį, bet, žinoma, savim tiek ne pasikliauju, kad manyčiau, jog negalėjau nieko užmiršti. Be to, ir mano augintinis Jonas Klementas2, kuris, kuris, kaip žinai, buvo buvo drauge su mum umiis (aš (aš mie lai leidžiu jam dalyvauti kiekviename pokalbyje, iš kurio gali būti naudos, nes tikiuosi puikių vai sių sių iš auga augalo, lo, ėmusi ėmusio o žaliuoti žaliuoti dėl jo užsiėmim užsiėmimų ų graikų ir lotynų raštais), sukėlė man didelių abe  jo  jonių. Kiek atsimenu, Hitlodėjas3  pasakojo, kad Amauroto4 tiltas per Anidro5  upę yra penkių šim tų žingsnių žingsnių ilgum ilgumo, o, o man mano o Jonas tvirti tvirtina, na, kad reikią reikią atmesti atmesti du šim šimtus, kad kad upės upės platumas platumas toje toje vietoje neviršijąs trijų šimtų žingsnių. Prašau tave, pasist pasistenk enk visk viską ą prisi prisim minti. Jei Jeigu ir tu taip manai, tai aš sutiksiu ir prisipažinsiu klydęs. O  je  jeigu tu pa pats neatsimeni, tai taip ir paliksiu, kaip parašiau, būtent, taip, kaip aš atsimenu. StengNluosi kiek begalėdamas, kad knygoje nebūtų Kokios apgaulės, bet, antra vertus, abejotinais atvojols veikiau melą pasakysiu6, negu sąmoningai

10

meluosiu, nes geriau norėčiau būti garbingas kaip protingas žmogus. Iš tikrų tikrųjų, jų, šitam šitamee varge varge lengv engvaa bu buss pa padėti, dėti,  je  jeigu apie tai pats sužinosi iš Rafaelio arba pa klausdamas, arba per laišką; tai reikėtų padaryti ir dėl kitos bėdos, mus ištikusios, nežinau ar dėl mano, ar dėl tavo, ar dėl paties Rafaelio kaltės. Mat, nei mums neatėjo į galvą paklausti, nei jam pasakyti, kurioje Naujojo Pasaulio dalyje yra Utopija. Žinoma, sutikčiau išpirkti šitą praleidimą nemenka pinigų suma, nes man ir gėda nežinoti, kurioje jūroje yra sala, apie kurią tiek daug kal bu, be to, prie mūsų yra vienas kitas žmogus, o ypač vienas, pamaldus vyras, teologas, degąs troš kimu aplankyti Utopiją ne iš tuščio smalsumo ar geidimo pamatyti naują kraštą, bet kad galėtų ugdyti ir skleisti taip sėkmingai ten mūsų pra dėtą tikėjimą. Norėdamas šitą uždavinį deramai atlikti, jis nutarė rūpintis, kad jį popiežius tenai pasiųstų ir net būtų išrinktas utopiečių vyskupu. Jis net nepabūgo, kad to rango turėsiąs maldaute maldauti. Jis laiko, kad toks siekimas ne iš gar bės ar naudos apskaičiavimų, bet iš pamaldumo, yra šventas. Todėl prašau tave, mielasis Petrai, kreipkis į  Hitlodėją pats, jei patogu, ar per laišką ir pada ryk, kad į šį mano darbą neįsiskverbtų apgaulė arba nebūtų praleista kokia tiesa. Pats nežinau, gal geriau jam parodyti pačią knygą. Be abejo, niekas kitas geriau už jį neįstengs pataisyti įsi brovusios klaidos, o ir jis pats negalės šito pada

11

ryti, neperskaitęs, kas mano parašyta. Tuo būdu suprasi, ar jis sutinka, ar yia nepatenkintas, kad šį kūrinį aš parašiau. Juk jeigu jis pats buvo nu taręs aprašyti savo žygius, tai, tur būt, nepagei dautų, kad šitai padaryčiau aš: tikrai nenorėčiau, paskelbdamas pasakojimą apie utopiečių valsty bę, pagrobti jam iš jo istorijos naujumo žiedą ir grožį. Tiesą sakant, ir pats dar nenusprendžiau, ar leisiu knygą. Mat, žmonių skoniai yra tiek įvai rūs, būdai tiek nepastovūs, sprendimai tiek kvai li, kad atrodo atrodo kur kur kas kas lai laim mingesni ngesni malöniai malöniai ir smagiai gyveną savo malonumui, negu tie, kurie kankinasi besirūpindami išleisti tai, kas kitiems, besibod besibodint intie iem ms ar nedėkingi nedėkingiem ems, s, gali gali būti būti nau dinga ar malonu. Labai daug žmonių literatūros nežino, nežino, o daugelis daugelis ją niekina. Nemokša Nemokša atmeta atmeta knlp stačiokiškumą viską, kas nėra visai nemok šiška. Gudreivos atmeta, tarsi lėkštybę, viską, kas nėra paskaninta suplėkusiais žodžiais. Kai kuriems pali palink nko o tik seni senienos, enos, daugel daugeliiui — tik tik tai, kas sa sa va. Vienas yra yra toks toks niūrus, niūrus, kad nepripažį nepripažįst sta a juo kų; kllas liek liek nesąmoji nesąmojingas, ngas, kad nepakenčia nepakenčia sųm sųmuĮntis; Įntis; kai kurie kurie yra tokie tokie nenuovokūs nenuovokūs,, kad kad I»I|•» pašalpo ašalpos, s, lyg pasiutusio pasiutusio šuns įkąstas kąstas van dens, dens, kili ili yra liek nepastovūs, nepastovūs, kad kad sėdėdami sėdėdami teiteiUln viena, viena, n atsi atsist stoj ojęę ką ką kita. ita. Vi Vieni sėdi smukl smuklės ėsee n pil pile vynu vynu laurlų sprendži sprendžia a apie apie rašy rašyttojų ojų gabu mui, n u  dideli dideliu orum orumu smerkd smerkdam amii visa visa,, ką tik tik paimi l, pešiodam pešiodami po plaukelį kie kiekvien kvieno o raštu raštus, s, o palys palys jau jauMasl saugūs, saugūs, „ieti „ietim mi nepasieki nepasiekiam amii", kaip kaip

12 sako graikai. Šie jaunuoliai yra tiek nugluodinti ir iš visų pusių nuskusti, kad neturi garbingo vyro nė plaukelio, už kurio būtų galima juos nu tverti. Be to, kai kurie yra tiek nedėkingi, kad, didžiai prisidžiaugę kūriniu, neima labiau mylėti kūrėjo. Ji Jiee tarsi tarsi nemand nemandagū agūss sveči svečiai ai,, kurie po gausios ir skanios puotos sotūs traukia namo ne padėkoję kvietėjui. Na, ir kelk savo lėšomis puo tą tokio išlepinto skonio, nepastovių nuotaikų, be to, tokios nemaršios ir dėkingos širdies žmonėms! Šiaip ar taip, mielasis Petrai, sutvarkyk su Hitlodėju tai, apie ką kalbėjau. Po to visai lais vai galėsiu šiuo reikalu naujaip nuspręsti. Beje, užbaigęs rašymo darbą, dabar, anot patarlės, vėlai atgavau protą; todėl, jeigu tai sutinka su Hitlodėjo noru, ateityje dėl knygos leidimo prašysiu draugų, o pirmiausia tavo patarimų. Likite sveiki, mielasis Petrai ir tavo puikioji žmona, mylėk mane, kaip paprastai, o aš tave net labiau, negu paprastai.

 Įž  Įžymaus vyro RAFAELIO HTTLODĖJO  pa  pašnekesio  ap  apie geriausią valstybės santvarką PIRMOJI KNYGA,  ku  kurią atpasakojo šlovingas vyras Tomas Moras  ga  garsusis Britanijos miesto Londono  pil  pilie iettis ir vikontas

,

Nenugalimasis Anglijos karalius Henrikas, tuo vardu vadinamas aštuntasis, pasižymįs visomis žymaus valdovo dorybėmis, turėdamas ginčų su šviesiausiuoju Kastilijos valdovu Karoliu7, pa siuntė į Flandriją mane, kaip palydovą ir draugą nepalyginamam vyrui Kutbertui Tunstalui8, kurį  neseniai, visų pasitenkinimui, karalius buvo pa skyręs archyvų viršininku. Jam pagirti nieko nepasakysiu, tik ne iš baimės, kad draugystė su  ju  juo gali neparodyti mano tikro nuoširdumo, o todėl, kad aš negaliu deramai išaukštinti jo ga bumų ir moksl mokslingum ingumo: o: jis yra yra tiek žinom žinomas as ir visur visur tiek tiek šlovinam šlovinamas, as, kad, sumanęs sumanęs jį pagirti, pagirti, „mėginčiau žvake saulę apšviesti", kaip sako pa luiiė. Kaip buvo susitarta, Brugėje9  susitiko su mu mis visi valdovo valdovo atstovai, atstovai, vis visi žymū žymūs vyrai. vyrai. Jų vūdas ir gal galva buvo buvo Bruges gubernatori gubernatorius, o pa siuntinybės siuntinybės lūpomi ūpomis ir širdim širdimii — Jurgis Jurgis Tem emsi sici ci-|usll), Kaselio katedros valdytojas, žmogus iškal bingas ne tik per darbą, bet ir iš prigimties. Be I«», jis buvo puikus teisės žinovas ir su savo ga

16 

bumais, dideliu patyrimu mokėjo puikiai vesti derybas. Po keleto susitikimų ne visai sutarėm kai kuriais klausimais, ir jie, atsisveikinę su mu mis, išvyko keletai dienų į Briuselį sužinoti val dovo valios. Aš tuo laiku, pasinaudojęs aplinky bėmis, nukeliavau į Antverpeną. Ten mane beviešintį ėmė lankyti daug žmo nių, bet už kitus mielesnis svečias buvo Petras Egidijus, pats kilęs iš Antverpeno, susilaukęs di delio savųjų pasitikėjimo ir pagarbos, o vertas dar didesnės. Nežinau, ar tas jaunuolis išsiskiria iš kitų mokytumu, ar padorumu, nes jis yra ir puikus žmogus, ir labai išsilavinęs. Be to, jis yra labai teisingas visiems, o draugams toks širdin gas, toks meilus, toks ištikimas, toks prieraišus, kad vargu rasi kitą, kurį draugystės požiūriu ga lėtum su juo lyginti. Jis kuklus, kaip retas kas; labiau nei nei kiti kitiem emss jam sveti svetim mas apsim apsimetim etimas, as, nei viename žmoguje nerasi tokio protingo paprastu mo. Kalba jo tiek graži, sąmojus jo tiek neužgau lus, kad malonus bendravimas su juo ir nepapras tai smagūs pašnekesiai palengvino man gimtinės, namų židinio, žmonos ir vaikų ilgesį, kuris mane smaugte smaugte smaugė, smaugė, nes jau daugiau daugiau kaip keturis keturis mėnesius nebuvau buvęs namie. Kartą užsukau pasimelsti į mergelės Marijos šventovę, kuri yra labai puikus statinys ir visa da prisi prisiki kim mšusi šusi žm žmon oniių. Pasibai Pasibaigus gus pam pamaldoms, aldoms, buvau begrįžtąs į viešbutį, bet visai netikėtai iš vydau Petrą etrą, besikalbantį besikalbantį su vienu vienu jau senyvu senyvu svetimšaliu, kurio veidas nudegęs, jis pats užlei

17 

dęs barzdą, o ant peties nerūpestingai užsimetęs apsiaustą: išvai švaizda ir apsirengi apsirengim mu atrodė atrodė man laivo aivo savininkas. Pastebėjęs Pastebėjęs mane, ane, Petras etras tuo tuoj prieina ir sveikinasi. Norėjau jam atsakyti, bet  ji  jis patraukia mane į šalį ir klausia: „Ar matai šitą šitą vyrą vyrą?" ?" (Ka (Kartu parodo tą, su kuriuo kuriuo mači mačiau au jį  kalban kalbant. t.)) „Ketinau „Ketinau,,— pridūrė jis, jis,— — tiesi esiai iš čia vest vesti jį jį pas tave!" tave!" „Jei „Jeigu būtu būtum mėt atėj atėję, ę, man būtų buvę labai malonu dėl tavęs",—atsakiau. „Ne,— tarė Petras,— jeigu pažinotum pažinotum tą žm žmogų, ogų, tai tik tik dėl ja būtų būtų malonu malonu.. Mat, nėra ėra pasaul pasauly y kito kito tokio tokio žmogaus, kuris galėtų tau tiek pripasakoti apie nematyt nematytus us žmones žmones ir ir žemes, žemes, o aš žinau žinau,, kad tu baisus tokių pasakojimų mėgėjas."—„Vaidinasi,— sakau,—labai labai nebl neblogai aš atspėjau atspėjau.. Mat, vos vos tik tik pam pamatęs, tuojau supratau, supratau, kad kad ji jis —jūrininkas. jūrininkas."— "— „O vis vis dėl to,— to,—parei pareiškė Petras,— tu labai sukl sukly y dai. Tiesa, jis plaukiojo jūromis, bet ne kaip Palinūras nūras1 11, o kaip kaip Uli Uliksas ksas1 12, ti tiksl ksliau sakant sakant —kaip kaip Plat Platonas onas1 13. Mat, šitas Rafael afaeliis — toks jo vardas, vardas, o pavardė Hitl Hitlodėjas odėjas — išmano šmano lotynų otynų kalbą, kalbą, o graikiškai moka puikiausiai: šios kalbos jis stro piau mokėsi negu romėnų, nes visiškai buvo at sidavęs filosofijai, o šitoje srityje, kaip jis suži nojo, lotyniškai nėra sukurta nieko reikšmingo, nem eminint inint kai kai kurių kurių Senekos Senekos1 14 ir Ci Cicerono1 cerono15 kūri kūri nių. ių. Pali Palikęs kęs broli broliam amss paveldėtą paveldėtą turtą, turtą, kuri kuriss jam ntlieko tėvi tėviškė škėjje (jis (jis — luzitanietis), uzitanietis), trokšda trokšdam mas pamatyti pasaulio, prisidėjo prie Amerigo Vespučio16 ir buvo buvo nuolati nuolatinis nis jo palydovas paskuti nėse trijn trijnsc scrr koti kotionėseonėse- & keturių, eturių, apie apie kurias kurias

18 

 ja  jau visur žmonės skaito, bet iš paskutinės su juo nebegrįžo. Mat, Rafaelis labai stengėsi ir iš Vespučio išgavo sutikimą būti su tais dvidešimt ke turiais vyrais, kurie buvo palikti tvirtovėje17  bai giantis paskutinei kelionei. Tuo būdu jis buvo pali paliktas ktas pagal pagal būdą, labiau linkusį klajoti, negu domėtis piliakalniais tėvynėje. Mat, jis nuolatos kartoja tokius tokius posak posakiius: „Urno „Urnoss kas neturi, neturi, tą dangus užkloja. " 18 18  ir „Iš visur į dangų tiek pat esti kelio19." Jei dievas nebūtų buvęs palankus, tokios mintys jam būtų daug atsiėjusios. Paskui, išvykus Vespučiui, jis su penkiais drau raugais, gais, pasilikusi pasilikusiais ais tvirtovėj tvirtovėje, e, aplank aplankėė daug aug šali šalių ir nuostabi nuostabiu u būd būdu u pateko pateko į Taprobanę2 aprobanę20 0, iš ten nukako į Kalikvitą21, kur, suradęs luzitaniečių laivą, netikėtai grįžta į tėvynę." Po šito pasakojimo padėkojau Petrui, kad buvo man toks paslaugus ir pasirūpino, kad aš pasi džiaugčiau džiaugčiau to asmens asmens kalb kalba, a, su kuriuo pasišne pasišne kėti, kaip jis tikėjosi, man bus malonu. Po to atsigręžiu į Rafaelį. Pasisveikinę ir pasakę įpras tinius tinius žodžius, žodžius, kuriuos visada visada sako sako pirmą pirmą kartą susitikę nepažįstami, traukiame į mano namus ir ten, sode susėdę ant suolelio, užkloto velėnomis, pradedam kalbėtis. Rafaelis mums papasakojo, kaip, Vespučiui iš vykus, jis pats ir jo bičiuliai, pasilikę tvirtovėje, susitikimais' ir meiliu elgesiu pamažu įsiteikė tos šalies žmonėms. Todėl tarp jų ne tik neskriaudžiami džiami gyveno, gyveno, bet net su jais jais artimai artimai susidrau susidrau gavo. Paga Pagali liau au jie suartėjo su vienu vienu valdovu valdovu (tos (tos

19

šal šalies pavadini pavadinim mą ir jo vardą vardą pam pamiršau) ir susi susi’ laukė jo jo malonės. malonės. Per jo dosnu dosnum mą, pasakoj pasakojo o Ra Rafaelis, jis pats ir penki jo draugai gavę maisto ir daug pinigų kelionei ir labai patikimą vedlį, kuris turėjo juos vesti (per vandenį plaukė plaustais, o per sausum sausumą ą ratais ratais važi važiavo) pas pas kitus kitus valdovus, valdovus, pas kuriuos keliavo su palankiais atsiliepimais. Po daugelio dienų kelionės, Rafaelio žodžiais tariant, jie radę daug tvirtovių, miestų ir tankiai gyvenamų, visai neblogai sutvarkytų valstybių. Mat, prie pusiaujo, pusiaujo, į vie vieną ir kitą kitą pusę nuo nuo  jo  jo, beveik vis visoje erdvėje, kiek apima saulės orbi ta, plyti plačios dykumos, išdžiūvusios nuo nuola tinės kaitros. Jose visur nešvaru, visi daiktai at rodo niūrūs, rūsti ir nedirbama žemė, gyvena ten žvėrys ir ropliai, pagaliau ir žmonės, tokie pat laukiniai kaip pabaisos ir ne mažiau kenksmingi. Bet toliau toliau važiuojant važiuojant viskas viskas švelnėja: orai rai ne to to kie karšti, žemė žemė maloniai aloniai žaliuo žaliuoja, ja, gyvūnai gyvūnai ne tokie plėšrūs. Pagaliau pasirodo tautos, dideli ir maži miestai, o tarp jų sausumoje ir jūroje vyksta nuolatinė prekyba tiek vienų su kitais, tiek ir su kaimynais ir net su tolokai gyvenančiomis pader mėmis. Jis galėj galėjęs ęs aplank aplankyti yti daugybę daugybę šalių visomis visomis kryptimis todėl, kad bet koks laivas, taisydamasis plaukti, tiek jį, tiek jo bičiulius mielai paimda vo. Jis pasakojęs, jog laivai, jų matyti pirmuti nės«* šalyse, šalyse, buvę plokšči plokščiai aiss dugna dugnais is ir jų burės burės lAsusiūtų susiūtų papiruso lapų lapų arb arba a iš iš karklų, karklų, o kitur kitur — !>*• odų odų. Kiek vėl vėliau ji jie išradę šradę kanapines kanapines bures,

20 smailius dugnus, pagaliau laivus, visu kuo pana šius į mūsų. Jūreiviai buvo gerai susipažinę su  jū  jūromis ir orais. Sakėsi, kad jis pasidaręs jų tarpe nuostabiai įtakingas žmogus, išmokęs juos naudoti magneti nę adatą, apie kurią anksčiau jie nieko nežinojo, todėl su baime žiūrėdavę į jūrą ir leisdavęsi } ją tiktai vasarą. Dabar, pasitikėdami šituo akmeniu,  ji  jie niekina žiemą. Dėl to tie jūreiviai tapę vei kiau nerūpestingi, ka.p saugūs; ir atsiradęs pa vojus, kad tas daiktas, kuris, jų nuomone, turėjęs teikti daug naudos, per jų neprotingumą galįs bū ti didelių nelaimių priežastim. Išpasa Išpasako koti, ti, ką jis jis matęs kiekvie kiekvienoje noje šalyje, būtų perdaug ilga ir visai netiktų šio veikalo su manymui. Gal būt, apie tai pakalbėsiu kitoje vie toje. Žinoma, visų pirma itin naudinga bus susipa žinti su tomis teisingomis ir išmintingomis prie monėmis, kurias jis pastebėjo kai kuriose gerai sutvarkytose tautose. Apie tai su didžiausiu smal sumu jį klausinėjome, o jis labai mielai pasakojo. Tuo tarpu čia neminime visų klausimų apie pa baisas, nes tai nėra jokia naujiena. Iš tikrųjų, su plėšriomis scilėmis22, celenomis23, žmones ryjan čiais lestrigonais   ir panašiomis nežmoniškomis baidyklėmis galima susidurti beveik visur, o pi liečių, liečių, išauklėtų išauklėtų sveikais sveikais ir protingais protingais dėsniais, dėsniais, bet kur nesurasi. Tose naujose tautose Rafaelis pastebėjęs daug klaidingų nutarimų, bet paminėjęs nemažai ir to kių ių,, iš kurių galima galima im imtiti pavyzdį, kaip reikėtų reikėtų 24

21

taisyt taisytii mūsų mūsų miestų, estų, tautų paderm padermiių ir karalysči karalysčių ų klaidas. Apie tuos naudingus dalykus, kaip esu sakęs, žadu pakalbėti kitoje vietoje. O dabar ryž tuosi dėstyti tik tai, ką jis yra pasakojęs apie utopiečių papročius ir tvarką, bet pradžioje atpasa kosiu tą pašnekesį* kuris tarsi kelrodis paskatino paminėti šitą valstybę. Labai protingai išskaičia vęs vęs vi vienų ir kitų tautų klaidas, klaidas, ir vienur vienur ir kitur labai gausias, Rafaelis pradėjo kalbėti apie išmin tingas apsaugos priemones, kurių imasi mūsiškiai ir anieji. Kiekvienos tautos papročius ir tvarką dėstė taip, kad atrodė, jog, patekęs į kokią vietą,  ji  jis būtų ten gyvenęs visą isą gyvenimą. Juo susiža vėjęs, Petras sušuko: — Mielas Rafaeli, stebiuosi, kodėl tu neprita pai pai prie koki kokio kara karali liau aus, s, gerai gerai žina žinau u, kad kad kiek kiek vienam iš jų labai įtiktum, nes, būdamas tiek mokytas ir tiek pažindamas vietas ir žmones, su gebėtum ne tik linksminti, bet ir pavyzdžių nu rodyti ir gerų patarimų duoti. Be to, puikiausiai sutvarkytum ir savo reikalus ir teiktum didelę paramą savo artimiesiems. — Dėl artimųjų artimųjų,,-^--atsak -^--atsakėė Rafael afaeliis,— s,— ne labai  ja  jaudinuosi, manau sa savo pareigą ji jiems atlikęs, nes, būdamas ne tik sveikas ir žvalus, bet ir jaunas, išdalinau giminaičiams ir draugams savo turtą, kai kiti jo atsisako seni ir ligoti, bet ir tada ntsisako nenorom, negalėdami ilgiau jo išlaikyti. Manau, kad mano artimieji patenkinti tuo mano dosnumu: nebereikalaus ir nebelauks, kad aš dėl  jų  jų likčiau ta tarnauti karaliams.

22 — Gerai sakai sakai!! —tarė Petras Petras..— Ir man atro atro do, kad karali karaliams ams tu netarnausi netarnausi,, bet jiems jiems patar nausi. — Bet tai tai yra,—atsakė yra,— atsakė Rafael Rafaelis is,,—vienu vienu ski skie meniu daugiau kaip „tarnauti". — O aš,— aš,— parei pareiškė Petras,— Petras,— taip taip galvoju: galvoju: va dink, kaip nori, tą darbą, bet jis vis tiek yra ke lias, kuriuo gali padėti ne tik atskiriems asme nims, bet ir visuomenei, o taip pat pagerinti savo būklę. — Ar ji gali pagerėti pagerėti,—paklausė paklausė Rafaelis, afaelis,— — tuo keliu, į kurį netraukia širdis? Dabar gyvenu kaip noriu, o tokia dalia, mano manymu, tik la bai bai nedaugel nedaugeliio iš iš purp purpur uru u dėvinči dėvinčių! ų! Pakan akank ka to to kių, kurie siekia valdovų draugystės, todėl argi manai, kad bus didelis nuostolis, jeigu pastarieji turės išsiversti be manęs, ar vieno kito, panašaus į mane? — Mielas elas Rafael afaelii,—pasaki pasakiau, au,— — aišku aišku,, kad tu netrokšti nei turtų, nei galios, o aš, be abejo, to kio nusistatymo žmogų ne mažiau gerbiu ir aukš tinu, kaip ir vieną iš tų, kurių rankose didžiausi turtai. Bet, man atrodo, gerai pasielgsi ir išsaugosi taurios, filosofiškos savo širdies orumą, jeigu sa vo gabumus ir veiklumą, net su nuostoliais sau, paskirsi paskirsi visu visuomenė omenėss reikalam reikalams; s; o to nie niekad kada a ne įstengsi padaryti sėkmingiau, kaip tapęs didžio valdovo valdovo patarėju patarėju ir įkvėpdamas kvėpdamas jam —tikra tikraii ži nau, au, kad tai taip p padarysi padarysi — gerų ir taurių taurių minčių. O iš valdovo, lyg iš kokio neišsenkamo šaltinio, į visą tautą liejasi visokio gėrio ar blogio srovė.

23 Iš tikrųjų, tu esi tiek tobulai mokytas, kad net be didelės gyvenimiškos praktikos, o tik su vi sapusiška sapusiška pati patirti rtim mi (kad (kad ir be joki jokio mokytum mokytumo), o), gali būti puikiausias patarėjas bet kuriam kara liui... — Dvigubai klysti klysti, mielasi elasiss Morai,— orai,— atsakė atsakė Rafaelis Rafaelis:— :—pirm pirmiaus iausia ia turėdam turėdamas as galvoj galvojee mane. ane. o antra, ir patį reikalą. Mat, neturiu tokių suge bėjimų, kokius tu priskiri, o jeigu ir turėčiau, tai, atli atlikdamas kdamas darb darbą ą su būdingu būdingu man atvangum atvangumu, u, nepad nepadaryč aryčiau iau valst valstybei ybei jokios okios naud audos. Pirmiau irmiau sia, dauguma valdovų mieliau rūpinasi kariniais moksl okslais ais (apie (apie kuriuos nieko nieko neišm neišmanau anau ir neno neno riu išmanyti), negu palaiminga taikos veikla. Be lo, valdovai sielojasi, kaip leistinu ar neleistinu keliu įsigyti naujų karalysčių, o nesirūpina įsi gytas gerai tvarkyti. Reikia pridurti, kad iš visų patarėjų nėra nė vieno, kuris iš tikrųjų būtų tiek Išminti Išminting ngas, as, kad nepas nepasiigest gestų ų kito kito patarim patarimų, ų, ar ba tariasi toks išmintingas esąs, kad nebenori priInrti svet svetiimai nuomonei. nuomonei. Bet būna būna ir kitaip: kitaip: pa laįėjai ėjai meili meilikaudam kaudamii pritaria pritaria kvail kvailoms oms nuomo nėms tų, kurie karaliams turi didžiausios įtakos, trokšdami tuo pataikavimu susilaukti jų palan kumo. Ir pačios prigimties taip surėdyta, kad kiekvienam malonūs savi kūriniai. Juk ir varnui iilėlius lėlius savi varniuk varniukai, ai, ir beždžionei beždžionei patinka jos jos be>,
24

iš senų laikų jis skaitęs ar regėjęs kitose šalyse, tai klausytojai į tokį pažiūrės taip, tarsi pasklidu si šlovė apie jų išmintingumą atsidurtų pavojuje ir jie būtų laikomi baisiausiais kvailiais, jeigu neįstengs ko nors sugalvoti, kas galės apjuodinti kitų išmonę. Jeigu trūksta kitų priemonių, tada griebiasi tokios: tai, sako jie, patiko mūsų prose neliams, o kad mes galėtume prilygti jiems išmin timi! Taip pasakę ir nusiramina, tikėdamiesi, jog tokiais tokiais žodži žodžiais bus bus pui puikiai apsigynę. apsigynę. Tarytu arytum m būtų didelis pavojus, jei kas pasirodys išmintin gesnis už savo protėvius, o jei kas anųjų galų gale buvo labai gerai patvarkyta, tai ramia širdi mi paliekame galioti. Bet jei kokiu reikalu ga lima buvo ką protingesnio sugalvoti, tai nusitveriam toki tokio o įrodymo įrodymo ir įsikandę sikandę jo laikom laikomės. ės. Su tokiais išdidžiais, kvailais ir aikštingais sprendi mais aš aš nekartą nekartą susidurda susidurdavau vau kit kitose viet vietose ose,, o ypač kartą šitai pastebėjau ir Anglijoje. — Sakyk, Sakyk, susi susimildamas, damas,— — klaus klausiiu aš,— aš,—buvai ir mūsų šaly? — Taip, ip, buva uvau!—jis jis atsakė.— atsakė.— Ten išgyve išgyvenau nau keletą keletą mėnesių, ėnesių, netruku netrukuss po vakarinių vakarinių anglų25 pralaimėjimo pilietiniame kare prieš karalių. Bet tas maištas buvo numalšintas, be gailesčio sutriuš kinus sukilėlius. Tuo metu likau daug skolingas garbingajam tėvui Jonui Mortonui,26, Kenteberio archivyskupui ir kardinolui, tuo metu ir Angli  jo  jos kancleriui. Sis vyras, mielasis PetTai (aš krei piuosi į tave, nes Moras žino, apie ką pasakysiu), vertas pagarbos ne tik savo autoritetu, bet ir pro

25 tingumu bei taurumu. Jis buvo vidutinio stoto, nors ir senyvas, bet dar stiprus. Jo veidas kėlė pagarbą, o ne baimę. Bendraudamas su kitais, jis būdavo malonus, bet rimtas ir orus. Jam kartais užeidavo užeidavo no noras ras pasirodyti pasirodyti perdau perdaugg rūsčiam rūsčiam su prašytojais, bet be žalos jiems: tuo būdu tik no rėdavo sužinoti, kiek kuris turi išradingumo ir kokių užmojų. Kiekvieno drąsumas, kuris buvo tarsi įgimtas ir jam pačiam (tiktai be įžūlumo), jį  didžiai džiugindavo: tokį žmogų jis pripažindavo tinkamu tarnybinėms pareigoms. Jo kalba būda vo daili ir išraiškinga. Jis buvo didelis teisės ži novas, pasižymėjo nepalyginamu sąmojingumu, nuostabia atmintimi. Šias nepaprastas įgimtas sa vybes jis išrutuliojo besimokydamas ir besilavin damas. Kol ten buvau, mačiau, jog karalius visiškai tikėdavo jo patarimais, o valstybė daugelių at vejų jais remdavosi. Beveik nuo pačios jaunys tės, tiesiog iš mokyklos suolo, pateko jis į rūmus, per visa amžių turėjo svarbių reikalų ir, nuolatos plakam plakamas as aikštingo aikštingo likim likimo, o, tarp tarp daugybės pavo lų sukaupė didžiulį valst valstybi ybinį nį pa patyrim tyrimą, ą, ku kuris, ris, tuo būdu įgytas, nelengvai pradingsta. Laimingai susiklosčius aplinkybėms, vieną die nų teko man sėdėti su juo už stalo; ten pat sėdė to ir vi vien enas as pasauli pasaulieti etis, s, jūsų jūsų įstatym įstatymųų žinovas. Nebežinau, kokios dingsties paskatintas, jis rado progą išsamiai girti tuos griežtus įstatymus, ku lio buvo tuo metu taikomi vagims: jis pasakojo, knd jų kartais po dvidešimt pakardavo vienose

26 

kartuvėse. Jo žodžiais tariant, juo labiau stebė tina, kad tokia daugybė, lyg pikto likimo skati namų, plėšikauja, nors tik vienam kitam pasiseka pasprukti nuo mirties bausmės. Tada, įsidrąsinęs laisvai kalbėti kardinolo aki vaizdoje, pareiškiau: — Nėra čia ko stebėtis! Toks vagių baudimas ir neteisingas, ir valstybei naudos neduoda. Tokia bausmė perdaug žiauri ir neatgrasina nuo vagys čių. Iš tikrųjų, paprasta vagystė nėra toks didelis nusikaltimas, kad už jį reiktų kirsti galvą, o ant ra vertus, nėra ir tokios bausmės, kuri atgrasintų nuo plėšimų neturinčius kito būdo pragyvenimui. Šiuo atžvilgiu ne tik jūs, bet ir gera dalis žmonių šiame pasaulyje, matyt, elgiasi, kaip blogi auk lėtojai, kurie mieliau mokinius plaka, negu mo ko. Iš tikrųjų, vagiui yra skiriamos sunkios ir bai sios kankynės, o daug geriau reikėjo pasirūpinti, kad jis turėtų šiokių tokių išteklių pragyvenimui, kad niekam nebūtų tokios žiaurios būtinybės iš pradžių vogti, o vėliau žūti. — Šiuo atžvi atžvillgi giu, u,— —atsakė atsakė jisai jisai,,— pakanka mai pasirūpinta; yra amatų, yra žemdirbystė: žmonės gali palaikyti gyvybę, jeigu tik patys ne įsimanys elgtis blogai. — Ne, tu taip neišs neišsiisuksi suksi,,—atsakiau aš.— aš.—Vi sų pirma pirma nekalbė nekalbėki kim me api apiee tuos, kurie kurie dažnai dažnai grįžta namo suluošinti karuose svetur ar pilieti niuose, kaip kad buvo neseniai tarp jūsų mūšyje

27 prie Kornuel ornuelio, io, o ank ankst stėl ėliiau —po mūši ūšių Prancū zijoje. Už valstybę ar už karalių netekę sąnarių, nebegali dėl luošumo imtis buvusių verslų, o dėl amžiaus nebeįstengia išmokti naujų. Bet, sakau, šių neminėkime, nes karai būna tam tikrais laiko tarpiais. Pažvelkime į tai, kas atsitinka kiekvie ną dieną. , Pirmiausia yra daugybė kilmingųjų: jie tary tum tranai gyvena nieko neveikdami, maitinasi kitų triūsu, didindami pajamas, savo dvarų nuo motojams lupa devynis kailius. Tik tokį taupumą tepripažįsta šitie žmonės, šiaip išlaidus, kol tam pa visiški elgetos. Dar reikia pridurti, kad šiuos aristokratus supa begalinė dykinėjančių palydo vų minia, niekada nesimokiusi susirasti maisto. Bet vos tik ponas miršta arba patys tarnai suser ga, tuojąu išmetami laukan. Šeimininkai mieliau maitina dykūnus, kaip ligonius, o. dažnai miru siojo įpėdinis neįstengia išlaikyti tėvo šeimynos. Todėl ir badmiriauja jie smarkiai, jeigu tik ne pradeda baisiai plėšikaut. Ką gi darys? Juk, kai beklaidžiodami nuplėšia drabužius ir netenka sveikatos, tai ligotų ir skarmaluotų priimti nebeinalonėja kilmingieji, nedrįsta ir valstiečiai. Pas tarieji žino, kad žmogus, švelniai išauklėtas dykystėje ir smagumuose, su špaga prie šono ir skydu rankoje įprato rūškanu veidu išdidžiai žiūiėti į visus kaimynus ir, lygindamas su savimi, vi sus niekinti, o netinka už skurdų atlyginimą ir munką maistą tarnauti varguoliams su kastuvu ir kauptuku.

28 

Į tai mano pašnekovas pareiškė: — Betgi mums ir reikia pirmiausia palaikyti šio luomo žmones: juose, kaip aukštesnio ir tau resnio užmojo žmonėse,— palyginus su amatinin kais ir žemdirbiais,— jeigu tik kiltų karas, ir sly pi visa mūsų kariuomenės jėga ir stiprybė. — Puiku,— Puiku,—sakau aš, aš,— toki okiuu pačiu pačiu pagrindu pagrindu galėtumei sakyti, kad karo dėlei reikia remti ir vagis, vagis, ku kurių, be abejo ejo* niekada niekada neatsikrat neatsikratysi ysite, te, kol turėsite šių rūmininkų. Juk ir plėšikai gali būti vikrūs kariai, o iš kitos pusės kariai nėra pa tys didžiausi suglebėliai tarp plėšikų. Taigi abu šie verslai puikiai dera. Tiesą sakant, ši yda, kad ir paplitusi tarp jūsų, nėra būdinga tik jums: ji bendra beveik visoms tautoms. Prancūziją nioko  ja  ja ki kitas dar ba baisesnis maras: visa šalis net taikos metu (jeigu tai galima pavadinti taika) apspista ir apgulta samdinių karių, pakviestų tokiu pačiu įsitikinimu, kokiu jūs ryžotės čia maitinti dykū nus tarnus. Šitie išmintingieji kvailiai nusprendė,  jo  jog valstybės gerovė priklauso nuo to, ar yra vi są laiką pasiruošusi, stipri ir gerai ginkluota įgu la daugiausia iš veteranų: jie, mat, nepasitiki nau  jo  jokais. Todėl šitiem politikam karas reikalingas, bent tuo tikslu, kad turėtų prityrusių karių, tu rinčių už dyka smaugti žmones, kad, kaip sąmo  ji  jingai pasakęs Salustijus27, per dykystę neimtų stingti jų ranka ir dvasia. Prancūzija pati iš savo bėdų patyrė, kokia bai si pražūtis pražūtis —lai aikyti kyti šito šitoki kias as biaurybes, biaurybes, tą patį  rodo ir romėnų, kartaginiečių, sirų ir daugelio ki

29 tų tautų pavyzdžiai. Šių visų tautų kariuomenės sugriovė viena ar kita proga ne tik jų valstybę, bet sunaikino jų laukus ir pačius miestus. O kad nėra didelės būtinybės kareivius telkti, aišku iš to, kad net prancūzų kariai, kovose užgrūdinti, susidūrę su jūsų naujokais, ne dažnai gali pasi girti pergale. Plačiau apie tai nekalbėsiu, kad ne atrodyčiau jums pataikaująs. Bet negalima many ti, kad jūsų miestiečiai, amatininkai arba paprasti ir šiurkštūs žemdirbiai labai bijosi tų dykinė  ja  jančių aristokratų palydovų; gal tik dėl kūno su dėji dėjimo nepasi nepasižymį jėga ir drąsumu drąsumu arb arba ku kurių rių narsumą palaužęs neturtas. Todėl nėra jokio pa vojaus, kad stiprūs ir sveiki žmonės (juk aristokra tai tik rinktinius teikiasi tvirkinti), dabar nykstą bedykinėdami, arba silpstą beveik nuo mote riškų užsiėmimų, taps ištižėliais, jeigu tik bus pa rengti gyvenimui, išmokę naudingų amatų, užgrū dinti vyriškais darbais. Šiaip ar taip, man atrodo, valstybei nėra naudinga, laukiant karo, kurio nie kada nebus, jeigu tik nenorėsite, laikyti didžiulę tokių žmonių minią: jie kenkia taikai, kuria rei kia daug labiau sielotis, negu karu. Žinoma, tai ne vienintelė priežastis vogti. Yra ir kita, mano nuomone, labiau jums būdinga. — Na, kokia kokia gi? — paklausė paklausė kardinol kardinolas. as. — Jūsų Jūsų avys vys28,— sakau aš,— aš,— paprastai paprastai tokios tokios romios, patenkintos menkučiu maistu, dabar, sa ko, pasidarė tokios ėdrios, tokios nesutramdomos, kad ryja net žmones, naikina ir niokoja laukus, namus ir miestus. Mat, tose karalystės vietose,

30

kur surenkama plonesnė ir todėl brangesnė vil na, kilmingieji aristokratai ir net keletas abatų, šventų žmonių, nesitenkina tomis metinėmis paja momis ir nuošimčiais, kuriuos paprastai susirink davo iš dvarų dvarų jų protėviai, jiems jiems negan negana, a, kad dyką ir prabangų gyvenimą gyvena, kad visuo menei ne tik neduoda naudos, bet net kenkia; sa vo dvaruose jie nepalieka ariamų dirvų, visą lau ką užleidžia ganyklom, nuverčia namus, sugriau na miestus, palikdami tik šventyklas, kaip tvartus avims. Šitie gerieji žmonės verčia dykumom visas gyvenvietes, kiekvieną dirbamos žemės pėdą, ta rytum jūsų krašte mažai būtų žemės prarandama žvėrių užvarams ir žvėrynams. Nuo to laiko kai vienas rijūnas, nepasotinamas ir baisus tėvynės maras, panaikino ežias, aptvėrė keletą tūkstančių margų viena tvora, metami laukan kai kurie nuo mininkai, klasta ar prievarta atimamas net jų pa čių turtas, arba, varginami ir skriaudžiami, turi jį  parduoti. Todėl kraustosi kitur nelaimingieji: vy rai ir moterys, vedę ir ištekėjusios, našliai ir naš lės, tėvai su mažais vaikais ir gausia, bet netur tinga šeimyna, nes žemės darbas reikalauja daug rankų. Jie kraustosi, sakau, nuo gerai žinomų ir įprastų židinių ir nežino, kur dėtis. Visus pigios vertės rakandus, jeigu tik gali susilaukti pirkė  jo  jo, parduoda pusdykiai, iš reikalo juos iškišti. O kai beklaidžiodami greitai išeikvoja tą turtą, tai kas gi jiems belieka, turi vogti ir pelnytai patek ti į kartuves arba klajoti ir elgetauti. Bet ir tada  ji  jie, kaip valkatos, įkišami į kalėjimą už dyką

31 f 

slam slampinėj pinėjiimą,— ą,— niekas niekas jų nesam nesamdo, do, nors jie ir karščiausiai siūlosi. Be to, pripratę dirbti žemės darbą, jie neturi ko veikti ten, kur nieko nesėjama. Mat, užtenka užtenka vie vieno avių avių ar raguoči raguočių ų pie pie mens, kad nuganytų tą žemę, kuriai įdirbti ir ap sėti reikėtų daugybės rankų. Tuo būdu būdu daugelyj daugelyjee vi vietų didžiai pabrango pabrango grūdai. Be to, vilnos kaina tiek pakilo, kad jos nebeįperka vargingesnieji žmonės, kurie papras tai tai iš iš jos jos tai taisos sosii drab drabu užius; žius; todėl daugybė daugybė jų me ta darbą darbą ir ima ima dykinėt dykinėtii. Padaugėjus Padaugėjus ganyklų, ganyklų, baisybę avių išnaikino maras, tarytum dievas, keršydamas už savininkų godumą, būtų užleidęs avių bandas maru, nors teisingiau būtų buvę šita pražūtim bausti savininkus. Tačiau, jeigu ir ka žin kaip didėtų avių skaičius, kaina už vilną nė kiek nesumažės, nes jų pardavimą, jeigu ir ne galima pavadinti monopolija, kadangi ne vienas žmogus jas pardavinėja, tai galima vadinti oligo poly poly a29. Mat, Mat, viska viskass pateko pateko į nedauge nedaugellio žm žmonių onių rankas, į rankas turtuoliams, kurių niekas never čia parduoti anksčiau, negu jie įsimanys, o įsima nys jie ne anksčiau, kaip galės parduoti už kiek norės. Dėl tos priežasties brangsta ir kiti gyvuliai, ir net labiau, nes, sugriovus dvarus ir sumažinus žemdirbystę, nebėra žmonių, kurie rūpintųsi gy vuli vulių ų pri prieaug eauglliu. Tie turtuoliai turtuoliai nebeaugina nei ėriukų, nei veršiukų, bet, kitur jų pigiai nusipir kę, atgano savo ganyklose ir vėl brangiai par duoda. Ir, kaip manau, niekas nemato šios blogy bės. Iki šiol tie žmonės kelia gyvulių kainą, tik

32 ten, kur parduoda. Tačiau kai jie ims vežti gyvu lius iš pirkimo vietos, dar nespėjusius apsiėriuoti ar apsiveršiuoti, tai ir ten pamažu ims jų mažėti ir čia bus didelis jų trūkumas. Tuo būdu tai, dėl ko šita jūsų sala atrodė ypa tingai laiminga, nedaugelio žmonių nelemtasis godumas pavertė pražūtimi. Dėl duonos brangu mo kiekvienas stengiasi atleisti kuo daugiau šei mynykščių, kurie, savaime aišku, eina elgetauti arba arba — kur kur lengv engviiau gali galima pakurst pakurstyti yti taurias širdis — plėšikauti. O ką sakyti, jeigu prie šito vargingo skurdo ir nepriteklių prisideda dar besaikė prabanga. Juk ir aristokratų tarnai ir amatininkai, ir net patys kaimiečiai, vienu žodžiu, visi luomai mėgsta puoš nius drabužius, visi didžiausi smaguriai. Argi ne siunčia savo gerbėjų plėšikauti, iškratę jų pini gines, visos tos smuklės, landynės, kekšynai ir kitokie viešieji namai, kaip vyninės, alinės ir pa galiau galiau visi visi tie tie nelem nelemtieji tieji žaidim žaidimai ai —kauliuka kauliukai, i, kortos, kratiklis30, dideli ir maži sviediniai, diskas. Išvykite šiuos pražūtingus šašus, nutarkite, kad, sugriovę dvarus ir kaimus, patys juos atsta tytų arba užleistų norintiems atstatyti ir statyti. Neduokite turtuoliams visko supirkinėti, neleis kite jiems turėti tarytum kokios monopolijos. Ma žiau maitinkite dykūnų, atgaivinkite žemės dar bą, vėl imkite doroti vilną, tas darbas tebūnie gar bingas, tegu jį dirba dykinėjanti minia arba vagys dėl neturto, arba tie, kurie dabar yra val katos ar dykūnai tarnai, abiem atvejais busimieji

33 vagys. Jeigu nepasigydysite iš šitų bėdų, veltui didžiuositės baudžiančiu už vagystes teisingumu, tik atrodančiu gražiu, o iš tikro neteisingu. Jūs puikiai auklėjate žmones, nuo pat mažens paleng va juos tvirkinate, o pripažįstate vertus bausmės tik tada, kai jie jau suaugę, pridaro tokių pikty bių, kurių galima buvo laukti nuo pačios vaikys tės. Taigi sakykite, jūs nieko kito neveikiate, kaip tik patys darote vagis ir patys baudžiate? Man taip bedėstant, minėtasis teisės žinovas pasiruošė atsakyti. Jis ryžosi griebtis įprastinio kalbos būdo, kada stropiau kartojami priešininko įrody įrodym mai, negu atsakom atsakomaa į juos, juos,— — vadinas, vadinas, dau giausia šlovės laukiama iš geros atminties. — Žinoma,— inoma,— tarė jisai sai,—puiki puikiai ai pasakei pasakei..— Bet lengva suvokti, kad esi svetimšalis, galėjęs veikiau šį tą apie tuos dalykus išgirsti, negu ką tiksliai sužinoti; tai keliais žodžiais įrodysiu. Pir miausia iš eilės išskaičiuosiu tavo įrodymus: po to paaiškinsiu, kur suklydai, nežinodamas mūsų padėties; pagaliau sugriausiu ir paneigsiu visus tavo tvirtinimus. Taigi, kaip žadėjau, pradėsiu nuo pirmojo, nes tu, kaip man pasirodė, keturiais atvejais... — Nuti Nutillk! —nutraukė kardinolas. kardinolas.— —Jei Jeigu taip pradedi, vadinas, ketini atsakyti ne keliais žo džiais. Todėl atleisime tave šiuo metu nuo šito varginanči varginančioo atsakymo, atsakymo, pali palikd kdam amii tą pareigą pareigą ki tam susitikimui; norėčiau, kad jis būtų rytoj, jei gu tik kas nesutrukdys nei tau, nei Rafaeliui. O dabar, gerasis Rafaeli, mielai pasiklausyčiau, ko

34

dėl, tavo nuomone, nereikėtų bausti už vagystę aukščiausia bausme, ir kokią kitą bausmę, nau dingesnę visuomenei, už tai pats skirtumei. Juk ir tu pats pats vag vagys ysttės nepakenti nepakenti.. O jeigu dab dabar žm žmo o nės, net nepaisydami mirties, veržiasi vogti, tai, paliekant gyvybę, kokia jėga, kokia baimė galėtų atgrasinti piktadarius: juk bausmės sušvelninimą  ji  jie, galimas daiktas, išsiaiškins kaip skatinimą ir kvietimą į piktadarystę? — Man atrodo, atrodo, maloni aloningas ngasiis tėve, ve,—atsakiau atsakiau aš,— netei neteisi singa nga atimti atimti žm žmogu oguii gyvyb gyvybęę už ati atim mtus pinigus. Manau, kad žmogaus gyvybė negali būti lyginama su visais pasaulio turtais. O jeigu sako, kad šita bausmė yra atlyginimas už teisingumo paniekinimą, už įstatymų sulaužymą, o ne už pi nigus, nigus, tai kodėl visai visai pagrįst pagrįstai ai nepav nepavad adinus inus to aukščiausio teisingumo aukščiausiu neteisingu mu? Negal Negalima prit pritar arti ti ir Manli anlijaus3 jaus31 įsakymam sakymams, s, liepianti epiantiem emss už menkiausią enkiausią neklusnumą neklusnumą traukti traukti kalaviją, ir stoikų32 tvirtinimams, kad visų žmonių nusikaltimai esą tiek lygūs, jog nesą skirtumo, ar kas užmuš užmuš žmogų žmogų,, ar pagrobs iš iš jo jo skatiką; o iš iš tikrųjų, jeigu spręstume teisingai, tarp tų nusikal tim timų nėra nei nei pan panašum ašumo, o, nei nei artimum artimumo. o. Dievas Dievas uždr uždrau aud dė bet ką žudy žudyti ti,, o mes mes taip taip lengv lengvai ai žudo me už keleto skatikų paėmimą. O jeigu kas ims aiškinti, kad dievas liepęs nežudyti visais atve  ja  jais, išskyrus tuos, kada žmonių įstatymas leidžia žudyti, tai kas gi kliudo žmonėms susitarti, jog leistinas ir ištvirkavimas, svetimavimas ir priesai kų laužymas? Dievas atėmė teisę nutraukti gyvy

35 bę ne tik kitam, bet ir sau pačiam,—tai nejaugi žmonės gali susitarti žudyti vienas kitą tam tikro mis teis teism mo nustatytomis nustatytomis sąlygom sąlygomis is ir ir nejaugi nejaugi tas susitarimas turi turėti tokią galią, kad jo vykdy tojai gali nepaisyti pirmojo paliepimo ir be dievo nurodymo naikinti tuos, kuriuos paliepė žudyti žmonių sprendimas? Argi anas dievo paliepimas galios tiek, kiek jam leis žmonių teisės? Galų gale žmonės panašiai gali nutarti visuose reikaluose, kiek dera paisyti dievo nurodymų. Pagaliau Mo zės įstatymas, nors negailestingas ir rūstus (j is
36 

Ii būti tinkamesnė, mano nuomone, yra kiek leng viau, negu į klausimą, kokia bausmė gafr būti dar blogesnė. Kodėl turėtume abejoti, kad geriausia bausm bausmėė už piktadaryst piktadarystes es yra ta, ta, kurią, kurią, kaip žino žino me, kadaise taip ilgąj taikė romėnai, labai prityrę valstybės tvarkytojai/ tvarkytojai/ Jie Jie didžiau idžiausiu siuss nusikaltė nusikaltė lius pasmerkdavo darbams akmenų skaldyklose ir kasyklose, visą laiką sukaustytus grandinėmis. Tačiau šiuo atžvilgiu nerandu nė vienoje tau^toje geresnės tvarkos, kaip toji, kurią pastebėjau ir Įsi Įsidėmėj dėmėjau, au, bekeliaud bekeliaudam amas as po Persiją, vadina muosiuose uosiuose poli polileri erituose tuose3 33, nemažoje nemažoje ir proti proting ngai ai besitvarkančioje tautoje. Neminint duoklės, ku rią polileritai moka kasmet persų karaliui, kitais atžvilgiais jie laisvi ir turi savus {statymus. Gy vendami toli nuo jūros ir beveik iš visų pusių ap supti supti kalnų, lnų, jie jie tenkinasi neskurd neskurdžios žios savo šalies šalies vaisiais, patys nedažnai lanko kitus ir kitų ne dažnai lankomi. Pagal senovinį genties paprotį jie nesistengia plėsti savo ribų, kurias nuo piktų pa sikėsinimų lengvai gina tiek kalnai, tiek ir duok lė galingajam valdovui. Laisvi nuo karinės prie volės, jie gyvena neprabangiai, bet gerai; jie vei kiau laimingi, negu turtingi ar pagarsėję. Net jų vardas, vardas, manau anau,, tėr tėr žinomas žinomas tik tik arti artimiausiem ausiemss kai mynams. Taigi polilerituose nutverti vagys grąžina pa vogtuosius daiktus savininkui, o ne valdovui, kaip kad darom aroma kit kitose ose viet vietos ose: e: šios šios tautos tautos manym anymu, u, valdovas į pavogtą daiktą turįs tiek pat teisių, kiek pats vagis. Jei daiktas dingsta, tai vertė at-

37 lyginam lyginama iš vagių vagių turto turto,, visa visa kita kita atitenka atitenka jų žmonoms ir vaikams, o patys vagys pasmerkiami darbams. Ir jeigu vagystė buvo įvykdyta be žiau rumo, tai grobikų jie neuždaro į kalėjimą, nesu kausto grandinėmis: vagys laisvi ir be jokių kliū čių dirba viešus darbus. Jeigu nusikaltėliai ven gia dar darbo bo arba arba dirba dirba nerangiai, nerangiai, tada juos juos ne ti tiek grandinėmis tramdo, kiek skatina mušimu. Stro piai dirbančių niekas neįžeidinėja; tik naktį po vardinio patikrinimo jie uždaromi į kameras; Bg nuolatinio darbo jų gyvenime nėra jokių nesma gumų. Maitinami neskurdžiai, dirbą valstybei gau na ir maistą aistą iš iš valst valstybės, ybės, kitai kitaiss atvej atvejai aiss —iš kitur. Kartais išlaidos jiems išlaikyti surenkamos iš malda; nors tas šaltinis ir netikras, bet iš čia su renkama daugiau pajamų, negu iš kitur. Kitose vietose tiems reikalams yra skiriamos visuomeni nės lėšos. Kai kur šiam tikslui yra renkamas pa galvės mokestis. Pagaliau kai kuriose vietose nu sikaltėliai nedirba jokių viešųjų darbų, bet kam irlkia samdinių, tas turguje už tam tikrą atlygi nimą imą nusisam nusisamdo do padie padienį nį darbininką darbininką pigiau, pigiau, negu negu kml M aindytų lai laissvą žmogų. Be to, ver vergą už tingi nginyMtj lei leidži džiam ama a plakti plakti rykšt rykštėmis ėmis.. Ino hdilu šitie žmonės niekada nebūna be dar in» Ii bo užda uždarbio, rbio, savo savo išl išlaikymui aikymui kie kiekvi kvienas nas kas kas dieną dieną ft ft| lq Jdoda į valst valstybės ybės iždą. iždą. Visi Visi vil vilki vie nos, him Ilkr lkroH spalvos spalvos drabužiais drabužiais,, plaukų plaukų jiems neskub neskubi,i, bot apkerpa apkerpa virš virš ausų, ausų, iš kuri kurių ų vie vieną šiek šiek tiek tiek (plauna3 (plauna34. Draugai raugai gali gali duoti duoti kiek kiekvi viena enam m maisto, gorim gorimo Ir Ir reiki reikiam amos os spal spalvo voss drabužių, drabužių, bet

38 

už pinigų davimą baudžiamas ir kas duoda ir kas ima. Nemažiau pavojinga laisvajam žmogui imti bet koki kokia proga proga pinigų pinigų iš nuteist nuteistojo, ojo, taip pat draud raudžiama žiama vergam vergamss (taip jie vadina vadina nutei nuteist stuo uo sius) liesti ginklus. Kiekviena sritis pažymi savo ver vergus gus tam tikru tikru žen ženklu,* kurį kurį numes numesti ti —krim krimina las, kaip ir pasirodyti už savo ribų arba kalbėtis su kitos srities vergu. Ruošimasis bėgti nemenkesnis nusikaltimas, kaip ir pats pabėgimas. Tokio sum sumanymo anymo bendrini bendrininkui nkui — bausmė: bausmė: ver ver gui — mirtis, irtis, o laisvaj aisvajam am — verg vergovė ovė.. Skund Skundėjui ėjui skiriam skiriamas as atlyginim atlyginimas: as: laisvajam laisvajam — pinigų, ver ver gui— laisvė, aisvė, abiem abiem — malonė, jie nebau nebaudžiam džiamii už bendrininkavimą, tuo būdu, įvykdęs blogą su manymą, nesijaučia saugiau, kaip tas, kas gailisi tai padaręs. Tokie įstatymai ir tokia tvarka dėl vagysčių, kaip esu minėjęs. Visiškai aišku, kokie jie yra žmoniški ir patogūs. Toks pyktis naikina tik ydas, o žmonės lieka gyvi, ir su jais elgiamasi taip, kad  jie  jie turi pasidaryti geri ir pe per likusį gyvenimą ati taisyti anksčiau padarytas žalas. Toliau, nėra ko baimintis, kad jie grįžtų prie senųjų papročių. Todėl ir keliautojai jaučiasi sau giausiai, kai jų vedliais būna vergai, ne kartą kei čiami kiekvienoje srityje. Apiplėšti jie negali: jų rankos neginkluotos, pinigai tiktai išduotų nusi kaltim kaltimą; jei jei bus bus sugautas, sugautas, bausm bausmės ės neišve neišvengs, ngs, nėra vilties kur nors pasprukti. Kaip liktų nepa stebėtas ir kur galėtų pabėgti žmogus, drabužiais visai nepanašus į kitus? Gal tik nuogas kur pa

39

spruktų? Bet ir tuo atveju jį išduotų įpiauta ausis. Gali būt pavojus, kad jie nesudarytų suokalbio prieš valstybę. Tarytum kokia sritis gali puoselėti tokią viltį, nepabandžiusi prikalbinti daugelio sri čių vergų. Juk vergai ne tik negali sudaryti suo kalbio, bet jiems negalima net susitikti, pasikal bėti ir sveikintis. Argi galima manyti, kad jie patikės savo bičiuliams tokį sumanymą, žinodami,  jo  jog jį nutylėti pavojinga, o išduoti labai naudin ga. Antra Antra vertus, vertus, nė vi viena enass verg vergas as nep neprar raran anda da vilties, kad, būdamas klusnus, kantrus ir rodyda mas tikrą norą pasitaisyti, gali atgauti laisvę. Ir iš tikrųjų taip būna: kiekvienais metais paleidžia ma keletas vergų už kantrybę. Štai ką pasakiau ir pridūriau: man rodosi, nė ra priežasties, dėl ko šitokios priemonės negalė tų būti taikomos Anglijoje; jos duotų net daugiau nau auddos, os, negu negu tasai teis teisingum ingumas, as, taip taip nepap nepaprastai rastai Išgirtas minėtojo teisės žinovo. Tas teisės žinovas atsakęs: — Niek Niekoo pa pana našaus šaus niekada niekada negalima negalima įve įvessti Anglijoje, neužtraukus valstybei didžiausio pavo  ja  jaus. Taip sakydamas, jis pajudino galvą, iškreipė su panieka lūpas ir nutilo. O visi ten buvę pri tarė jo nuomonei. Tada kardinolas pasakė: — Nelengva Nelengva atspėti, tspėti, ar ar pa pasisektų sisektų toks toks daly kas ar ne, nepadarius jokių bandymų. Bet, jeigu, paskelbus mirties nuosprendį, valdovas lieptų ati dėti bausmės vykdymą, tai galima būtų taikyti ir pollleritų būdą, panaikinus priglobsčio35 privile

40

gijas; ir, jeigu tas būdas pasirodytų naudingas, būtų tikslinga jį įvesti; priešingu atveju, įvykdyti mirties nuosprendį anksčiau pasmerktiesiems bus taip pat naudinga ir teisinga valstybei, kaip ir anksči anksčiau au įvykdytas vykdytas nuosp nuospren rendis; dis; ir dėl dėl to nebus nebus  jo  jokio pavojaus. Be to, man regis, taip pat galima elgtis ir su valkatomis, prieš kuriuos kad ir dau gybę įstatymų išleidę, nieko nepasiekėm. Kai tik kardinolas tai pasakė, visi vienas per kitą ėm ėmėė girti girti jo mintį, intį, kurią, mano pasakytą, pasakytą, buvo atmetę; atmetę; labiausiai abiausiai buvo giriam giriamii jo jo žodži žodžiai ai apie valkatas, nes tai buvo jo paties pridėta. Nežinau, gal geriau nutylėti, kas atsitiko vė liau, nes tai buvo juokinga. Tačiau papasakosiu, nes tai nebuvo kokia blogybė ir siejasi su šiuo dalyku. Atsitiktinai greta stovėjo vienas palaižūnas, kuris, matyti, norėdamas apsimesti kvailiuku, taip vaidino, kad buvo beveik tikras kvailys. Sąmojai, kuriais stengėsi kelti juoką, buvo tokie lėkšti, kad visi juokėsi labiau iš jo, negu iš jo žodžių. Bet kartais pasitaikydavo jam kai ką ir visai nekvai lai pasakyti, pasakyti, nes teis teisiingas yra priežodis: riežodis: ,,Daž ,,Dažn nai lošdamas, išloši kada nors!" Mat, vienas svetys pasak pasakė, ė, kad aš savo kalboje kalboje nurodęs nurodęs priem priemonę prieš vagis, kardinolas pagalvojęs apie valkatas, o dabar valstybei belieka tiktai pasirūpinti tais, kuriuos į skurdą įstūmė liga arba senatvė ir pa darė darė bej bejėgius gius dar darb bą dirbti dirbti ir sau duon duoną ą pelnyti pelnyti.. Tada palaižūnas tarė: — Leisk eisk man man,, ir aš aš vis viską sutvarky sutvarkysi siu. u. Labai abai

41

nori noriu, u, kad mano akys akys nematytų nematytų tų žm žmonių, onių, taip taip baisiai baisiai jie jie man įkyrėjo, dažn dažnai ai kaulydam kaulydamii pįnigų aimanomis ir verksmais, bet jie niekad nega lėdavo ėdavo taip išgiedoti šgiedoti,, kad iš manę manęss ištrau ištrauktų ktų monetą. onetą. Juk visada visada būdavo būdavo viena viena iš dviejų: arba rba nenorėdavau arba net negalėdavau duoti, nes nie ko neturėdavau. neturėdavau. Dabar abar jie atėj atėjo o į protą protą:: pamatę pamatę mane einant pro šalį, veltui nevargsta, tylėdami praleidžia: nieko nebesitiki iš manęs, tarsi būčiau kunigas. Tai aš ir siūlau pagal išleistą įstatymą visus šiuos elgetas išskirstyti ir išsklaidyti po be nedikti nediktinų nų vienuolynus, pad padar aryti yti juos vienuoli vienuoliai aiss pasauli pasauliečiai ečiais, s,— — o moteris oteris vienuolėmis vienuolėmis.. Kardinolas nusišypsojo ir pritarė tam pasiūly mui tarsi juokais, o kit kiti — net rimtai. rimtai. Bet kalba apie kunigus ir vienuolius tiek pra linksmino vieną brolį teologą, kad jis ir pats ėmė  ju  juokauti, nors buvo žmogus įimtas, net rūstus. — Bet ir taip,— taip,— pareiškė pareiškė jis,— s,— neatsi neatsikrat kratysi ysi elgetų, elgetų, jeigu jeigu nepasirūpinsi nepasirūpinsi mumis, broliais broliais vie nuoliais. — Tuo jau pasirūpi pasirūpinta, nta,— —atsakė atsakė palaižūnas palaižūnas..— Juk kardinolas puikiai pagalvojo apie jus, nuta ręs sulaikyti sulaikyti ir dar darb bu auk aukllėti valkatas, nes jūs ir esate didžiausi valkatos. Išgirdę šiuos žodžius, jie pažvelgė { kardinolą ir, pamatę, kad jis neneigia to, visi, be vienuolio, mielai jo nusitvėrė. O brolis vienuolis (visai ne sistebiu), aplietas tokia rūgštimi, tiek supyko ir tiek užvirė, kad nebegalėjo susilaikyti nesikeikęs: savo priešininką priešininką išvadino nenau nenaudėliu, dėliu, kit kitų ų nie-

42

kintoju, apkalbėtoju ir pražūties sūnumi, skelb damas baisius grasinimus iš šventojo rašto. Tada  ju  juokdarys rimtai vaidino savo vaidmenį ir pasi auto kaip namie. — Nepyk, Nepyk, gerasis gerasis brol brolau! au!— —jis jis atsakė atsakė —Raš te juk juk pa pasaky sakyta: ta: „Savo ka kantru ntrum mu jūs lai aim mėsi ėsite savo sielas."36 Vienuolis taip atsakė (kartoju jo žodžius): — Nepykstu, pakaruokli, arba bent nenuside du. Juk ir psalm psalmininkas sak sako: o: „Pyk „Pykitite, e, bet nenunenusidėkite".37 Švelniai kardinolo skatinamas valdyti savo aistras, vienuolis tarė: — Aš, valdove, kalbu, kaip ir turim kalbėti, iš gerojo įkarščio. Juk ir šventieji vyrai rodė ge rąjį įkarštį, todėl ir pasakyta: „Įkarštis tavo namo suėdė suėdė man ane!" e!" Ir ba bažn žnyč yčiiose ose gieda gieda:: „Ka „Kas pašiepi pašiepiaa Eliziejų liziejų,, kai šventyklon jisai ėjo" ėjo"38; tie plikio įkarštį pajuto, kaip, tur būt, pajus ir tasai pašai pa, juokdarys, storžievis. — Tu,— atsa atsakė kė kardinol kardinolas, as,— — gal taip taip da dara raii geri geriausių ausių no norų rų turėdam turėdamas, as, bet pasiel pasielgsi gsi,, man anoo ntiomone, dievobaimingiau arba bent išmintin giau, jeigu nepradėsi juokingų grumtynių su kvailu ir juokingu žmogum. — Ne, valdove valdove,,— atsakė tasai,— aš nepasie nepasiellg čiau išmintingiau. Juk Saliamonas, išminčių iš minčius, sako: „Atsakyk kvailiui pagal jo kvailu mą", kaip aš dabar darau ir rodau jam duobę, į  kurią įkris, jeigu nepasisaugos. Mat, jeigu dau gelis, kurie šaipėsi iš Eliziejaus, kuris buvo tiktai

43

vienas plikis, pajuto plikio įkarštį, tai kokį įkarš tį pajus vi vienas enas pašaipūnas pašaipūnas iš dau daugybės gybės brolių, brolių, tarp kurių yra baisybė plikių? Be to, turim ir po piežiaus bulę, pagal kurią ekskomunikuojami vi si, kurie šaiposi iš mūsų. Kardinolas, pamatęs, kad toms kalboms nebus galo, linktelėjęs galvą, išsiuntė palaižūną, sėkmin gai nukreipė kalbą kitur, luktelėjęs pakilo iš už stalo stalo ir ėmė ėmė tvarkyti tvarkyti savo valdinių valdinių reikalus, o mus atleido. Štai, mielasis Morai, kokia ilga kal ba tave ave prikankinau; prikankinau; man būtų buvusi didi gėda taip ilgai pasakoti, bet tu ir karštai to norėjai, ir, atrodė, klausei taip, tarsi nenorėtum nieko iš to pasakojimo praleisti. Bet aš turėjau visa tai, kad ir daug glausčiau, papasakoti, nes tie žmonės, ku rie atmetė mano skelbiamas mintis, vėl jas gynė išgirdę kardinolą jų neniekinant. Jie tiek patai kavo kardinolui, kad net priėmė palaižūno išsi galvojimus, kurių kardinolas neatmetė, kaip juo kų, ir palaikė juos beveik rimtais. Iš to galėtum spręsti, kokią vertę rūmininkų akyse turėsiu aš ir mano patarimai. — Be abejo abejo,,—atsaki atsakiau, au,— — mielasi elasiss Rafaeli, afaeli, su teikei man didžiausią malonumą: tokia protinga ir graži buvo tavo kalba. Man pasirodė, jog, tau kalbant, aš ne tik atsidūriau tėvynėje, bet pasiju tau vaikas, maloniai prisiminęs tą kardinolą, kurio rūmuose mažas buvau auklėjamas. Mielasis Ra faeli, nors apskritai tu esi man labai brangus, bet negali patikėti, kiek pasidarei brangesnis tik dėl t<>, kad paminėjai tą vyrą. Tačiau ligi šiol nieku

44

būdu būdu neįst neįstengi engiu u pakeis pakeisti ti savo savo nuo nuom monės: onės: galvoju, galvoju, kad, pasiryžęs nesišalinti iš valdovų rūmų, savo patarimais gali daug naudos visuomenei suteikti. Todėl odėl,, kaip garbingas garbingas vyras, vyras, pirmi pirmiausi ausia a ir turi turi atlikti šitą pareigą. Juk ir tavasis Platonas įsiti kinęs, jog valstybės bus laimingos, jeigu filosofai bus bus valdovai valdovaiss arba rba karal karaliai taps taps filos filosofai ofais; s; bet kaip toli bus ta laimė, jeigu filosofai nemalonės savo patarimų siūlyti karaliams?"—„Ne, jie nėra tiek tiek nedėkingi, nedėkingi, kad to mielai elai nedary nedarytų,— tų,— pasakė pasakė  jis  jis.— .— Atvirkščiai, daugelis jau ir atliko tą savo pareigą, išleidę knygų, tik tegu valdovai malonėja paklausyti jų gerų patarimų. Be abejonės, Plato nas puikiai numatė, kad, jeigu karaliai patys ne taps filosofais, tai jie, iš pat mažens užsikrėtę ir persisunkę klaidingomis nuomonėmis, niekada nepaklausys filosofų patarimų: visa jis pats paty rė Dionisijo39 rūmuose. Jeigu prie kokio karaliaus rūmų pasiūlyčiau gerų sumanymų ir pabandyčiau iš jų išrauti pra žūtingas pikto sėklas, tai, kaip manai, argi manęs neištremtų ir ar neimtų iš manęs tyčiotis? Na, sakykime, aš gyvenu prancūzų karaliaus rūmuose, esu jo tarybos narys, ir štai slapčiausiame pasi tarime, tarime, pirm pirmininka ininkaujant ujant pačiam karali karaliui, ui, pačių protingųjų vyrų ratelyje labai karštai svarstomas klausimas, kokiomis priemonėmis ir gudrybėmis karalius gali išlaikyti Milaną40, vėl pasiimti tą bėglųjį Neapolį41, vėliau nusiaubti venecijiečius42 ir visą Italiją43 pavergti, o po to paimti į savo valdžią Flandriją, Brabantą44, galų gale, visą Bur

45

gundiją, be to, kitas tautas, kurių karalystes jis  ja  jau se seniai mintimis buvo užpuolęs. Čia vi vienas pa tarėjas siūlo sudaryti su venecijiečiais sąjungą, galiojančią tiek laiko, kiek bus patogu karaliui, pranešti venecijiečiams sumanymą, net palikti  ji  jiems tam tikrą grobio dalį, kurią atsiimtų kara lius, sėkmingai viską užbaigęs. Kitas pataria sam dyti germanus45, trečias aiškina, kad reikią įsi teikti pinigais šveicarams, ketvirtas skelbia, kad auksu, tarsi auka, reikią numalšinti jo didenybės imperatoriaus46 rūstybę, o penktajam atrodo, jog reikią tvarkyti reikalus su Aragonų karalium ir tarsi taikos laidą atiduoti ne prancūzišką Navaros karalystę, dar kitas siūlo susigiminiavimo viltimi įpainioti Kastilijos47 valdovą ir už pini gus patraukti į savo pusę keletą jo kilmingųjų rūmininkų. Tada iškyla svarbiausias mazgas,— ką reikia nutarti dėl Anglijos, kad, šiaip ar taip, rei kią su ja derėtis dėl taikos ir stipriausiais saitais sutvirtinti visada nestiprią sąjungą; reikią anglus vadinti draugais, o žiūrėti kaip į nedraugus. Todėl reikią laikyti škotus pasiruošusius, stovinčius lyg sargyboje, stebinčius kiekvieną progą, kad, ang lams tik pajudėjus, galima būti paleisti prieš juos škotus. Todėl reikią slaptai (atvirai daryti nelei džia sutartys) remti kokį nors kilmingąjį tremti nį, kuris tvirtina, kad šita karalystė turi jam pri klausyti, ir tokiu būdu, tarsi kokia rankena suturėti prancūzams įtartiną valdovą. Taigi, sa kau, jei tokioj įtemptoj padėty, kada tiek daug žymių vyrų, vienas per kitą siūlo savo karinius

46 

planus, staiga aš, menkas žmogelis, atsistočiau ir paliepčiau pasukti bures, patarčiau palikti Italiją ir sakyčiau, kad reikia sėdėti namie, kad viena prancūzų karalystė per didelė, kad vienas žmogus gerai galėtų ją tvarkyti, ir karalius tegu negal voj voja apie kit kitų žemi žemių pri prijungim jungimą, ą, kaip man manote, ote, ką jie pagal pagalvot votų ų apie ma mane? Tada ada gal galėči ėčiau au pasiū pasiū lyti yti achori achorieč ečiių48 nutarimus, tarimus, tautos, gyvenanči gyvenančios os į  pietryčius nuo utopiečių salos. Mat, šitie achoriečiai kitados kariavo karą, norėdami savo karaliui įgyti kitą karalystę, kurią, kaip jis tvirtino, turė  ję  jęs paveldėti dėl senos giminystės. Užėmę pagaliau karalystę, achoriečiai iš karto pamatė, kad ją išlaikyti ne mažesnis vargas, kaip ir įsigyti: naujieji valdiniai buvo visą laiką nepa tenkinti achoriečiais, maištavo ar buvo kitų puo lami, todėl achoriečiai turėjo visą laiką kariauti arba už juos, arba prieš juos ir negalėjo paleisti kariuomenės; kariuomenės; tuo tarp tarpu u patys achorieči achoriečiai ai buvo plėšiami, jų pinigai plaukė į užsienį, liejo jie krau  ją  ją dėl menkos ir svetimos šlovės, taika nesidarė tvirtesnė, karas sugadino dorus papročius kara lystėje, piliečius pagavo aistra plėšikauti; per žu dynes pasidarė pasidarė jie jie dar įžūlesni; iš įstatym įstatymų ų pra pra dėta dėta tyčioti tyčiotis, s, o karalius, aralius, sute sutellkęs dėmesį dėmesį į dvi dvi karalystes, negalėjo rūpintis nei viena, nei kita. Kai pamatė achoriečiai, jog jų baisiems vargams nebus galo, susirinkę Į pasitarimą, labai manda giai pasiūlė karaliui pasirinkti katrą vieną kara lystę, nes abiem valdyti neužteksią galios; jų esą per daug, kad juos galėtų valdyti pusinis karalius,

47 

 ju  juk ni niekas nesutiksiąs, kad ne net mu mulų varovas būtų bendras su kitu savininku. Tuo būdu, šis gerasis valdovas buvo priverstas užleisti naująją kara lystę ystę vienam savo draug rauguui, ku kuris ris gana greitai buvo išvytas, o pats tenkinosi senąja. Jeigu parodyčiau karaliui, kad visos šios ka rinės užmačios, kurios dėl jo kaltės kelia sąmyšį  tokioj daugybėj tautų, ištuštins jo iždą, nualins piliečius, o per atsitiktinumą gali nieku baigtis, ir  je  jeigu pasiūlyčiau rūpintis iš protėvių paveldėta karalyste, puošti ją, kiek galint, kad ji klestėtų ir žydėtų, mylėti savo valdinius ir būti jų myli mam, su jais vieną gyvenimą gyventi, juos švel niai valdyti ir duoti ramybę kitoms valstybėms, nes jam tekusi karalystė yra pakankamai dide l ė — kaip manai, mielasis ielasis Morai, rai, kaip nusite nusiteikęs ikęs  ji  jis klausytų ši šitokios kalbos? — Žinoma, inoma, nelaba nelabaii pal palanki ankiai ai,,— ats atsaki akiau au aš. — Na, eiki eikim me toli toliau,— au,—kal kalbėj bėjoo jis jis.—Sakyki me, kad karaliaus patarėjai su valdovu svarsto ir galvoja, kokiom priemonėm praturtinti iždą. Vie nas pataria padidinti monetos vertę, kada reikės pinigą mokėti, ir vėl sumažinti jos vertę žemiau norm no rmos, os, kai rei reikės kaupti kaupti kapital kapitaląą — tuo bū būddu bus galima didelę sumą užmokėti mažu kiekiu pinigų ir už mažą sumą sukaupti didelę. Kitas įtikinėja, jog karalius turįs apsimesti, kad ren giasi kariauti ir ta dingstim rinkti pinigus, o pas kui tinkamu metu iškilmingai sudaryti taiką su šventomis apeigomis ir paprastiems žmoneliams sudaryti įspūdį, jog maloningasis valdovas, gailė

48 

damasis žmonių, nenorėjęs pralieti jų kraujo. Tre čias kala karaliui į galvą kažin kokius senus, kan džių apgraužtus įstatymus, per ilgą laiką netai komus komus ir dėl to pasenusius; kadangi niekas niekas neatsimena, kad jie buvo išleisti, tai visi juos yra sulaužę sulaužę ir dėl to turį mokėti mokėti bau baudą: iš to to paja mos būsianč būsiančios" ios" gausesnė gausesnėss ir garbingesnės garbingesnės,, negu iš kur kur kitur, nes joms bus bus uždėta teis teisiingumo ngumo kaukė. Ketvirtas siūlo uždrausti daug ką, grasi nant didelėmis baudomis, ypač kas nenaudinga žmonėms, o paskui surinktus pinigus pasidalinti su tais, kuriems kenkia tas draudimas. Tuo būdu galim galima susil susilaukti ir žmonių žmonių prielank prielankum umo, o, ir gauti gauti dvejopą dvejopą nau naud dą: iš vieno vienoss pusės, nuba nubaud udžia žia mi kaip tik tie, kuriuos pelno troškimas įtraukė į šiuos šiuos tink tinklus, lus, o iš kitos kitos —kit kitiems pardu parduod odam amos os privilegijos tuo brangiau, kuo tauresnis buvo val dovas, kuris labai sunkiai dovanoja atskiram asmeniui ką nors, kas būtų skriauda tautai, dova noja, bet už didelę kainą. Penktasis įtikinėja pa traukti į savo pusę teisėjus, kurie, spręsdami bet kokią bylą, turėtų prieš akis karaliaus teises; be to, juos reikią kviesti į rūmus ir skatinti, kad reikalus reikalus apta aptartų rtų karaliaus karaliaus akivai akivaizdoje; zdoje; tada tada nė nė viena karaliaus byla nebus tiek akivaizdžiai tei singa, singa, kad kas kas nors iš teisė eisėjjų — arba arba trokšdamas trokšdamas prieštarauti, arba gėdydamasis pasakyti tą patį, arb arba norėdam norėdamas as įsigyt sigytii valdov valdovo o prielank prielankum umą,— ą,— nesurastų kokio plyšio, pro kurį galėtų prasibrau ti apgaulė; tuo būdu, kai teisėjų nuomonės skirtin gos, imama svarstyti labai aiški byla ir kyla gin

49

čas, kur tiesa ir kur netiesa; o    tada karaliui proga aiškinti įstatymus, kaip jam naudinga. Kiti prisi deda prie tos nuomonės arba iš gėdos, arba iš baim baimės; ės; ir taip drąs drąsiai iai iš iš teis teism mo tribūnos tribūnos skel skelbia bia mas sprendimas. Juk už valdovą balsuoti dingstis visada visada atsiras: atsiras: užtenka, užtenka, kad kad jo pusėj būtų arb arba a teisi teisingum ngumas, as, arb arba įstat įstatym ymų ų žodžiai, žodžiai, arba arba supai supai niota niota rašto prasm prasmė, arba arba tai, kas kas dievo dievobai baimin min giems teisėjams yra aukščiau už visus įstatymus,— neginčijama valdovo pirmenybė. Visi pripažįsta Kraso49 žodžius, jog nie niekad nebūna per daug aukso valdovui valdovui,, laikanči aikančiam am kariuomenę; kariuomenę; be to karalius, kad if kaip norėdamas, negali niekada pasielgti pasielgti neteising neteisingai; ai; nes viskas, kas yra piliečių, piliečių,  ja  jam priklauso, netgi patys žmonės; o kiekvien ienas žmogus turi tik tiek, kiek iš jo neatėmė karaliaus malonė. Be to, karaliui labai svarbu, kad tos nuo savybės būtų kuo mažiau, mat, karaliaus valdžios ramsti ramstiss yra rūpinim rūpinimasis, asis, kad žm žmonės onės neišl neišlept eptų ų nuo turtų ir laisvės, nes turtingi ir laisvi piliečiai nelabai pakenčia griežtus ir neteisingus įsakymus, o skurdas skurdas ir nepritekl nepritekliius atbukina atbukina dvasi dvasią, ą, išmoko šmoko kantrybės ir iš prislėgtųjų atima kilnų norą maiš tauti. Ir vėl atsistojęs pradėsiu įrodinėti, kad visi šie patarimai karaliui yra ir negarbingi, ir pražū ting tingi, i, nes ne tik jo garbė, garbė, bet ir saugumas saugumas yra veikiau tautos turtuose, negu jo paties ižde. Po to parodysiu, kad jie renka karalių sau, o ne ka raliui, vadinas, tam, kad per jo triūsą ir pastangas  ji  jie gyventų be be va vargų ir ir ne nebūtų sk skriaudžiami, taigi valdovui labiau dera rūpintis, kad gera būtų jo

50 tau tautai, o ne jam pač pačiam iam;; visa visaii tokia tokia pat pat piem piemens pareiga rūpintis, kad avys būtų sočios, o ne jis pats. O jei patarėjai mano, kad žmonių skurdas taikos laidas, tai jie iš esmės didžiai klysta. Iš tikrųjų, kurgi išgirsi daugiau vaidų, jei ne tarp elgetų? Kas stipriau trokšta perversmo, jei ne tas, kuriam kuriam nepati nepatinka esamas esamas gyveni gyvenimas? Pagal agaliau, au, kam užeis įžūlesni žūlesniss nora norass kelti kelti sąmyšį, sąmyšį, tikinti tikintiss naud naudos, os, jei ne tam, kuris kuris nebeturi nebeturi ko prara rarasti? sti? Todėl jeigu koks karalius bus tiek paniekintas ar nekenčiamas, jog tik įžeidimais, plėšimu, konfis kacijom kacijomiis ir skurdu skurdu privers valdi valdini nius us paklusti, paklusti, tai be abejo, geriau jam bus visai Karalystės atsisa kyti, negu ją turėti priemonėmis, kuriomis, kad ir išsaugojęs valdovo vardą, praranda savo didy bę. Valdyti elgetas, o ne turtingus ir laimingus žmones žm ones —juk menka karali karališka didybė. didybė. Kaip tik tik šitai turėjo galvoje tikrai didelio ir tauraus proto vyras Fabri Fabrici cijus5 jus50 0, atsakydam atsakydamas, as, jog jis labi abiau norįs turtingus valdyti, negu pats turtingas būti. Ir be abejo, jei kas skęsta džiaugsmuose ir pra bangoje, o tuo tarpu kiti aplinkui dejuoja ir rau da,— toks toks vei veikiau kiau yra yra ne karalystės, karalystės, o kalėji kalėjim mo saugotojas. Pagaliau, kaip visiškas nemokša pa sirodo gydytojas, kuris ligą gydo tik liga, taip ir tas, kuris nemoka piliečių gyvenimo taisyti kitu keliu, keliu, kaip tik tik atim atimdam damas iš jų gėrybes, gėrybes,— — toks turi turi prisi prisipa pažinti, žinti, jog jis jis nemoka nemoka valdyti laisvų aisvų žmonių. Toks veikiau turi atsisakyti arba savo tingėjimo, arba išdidumo. Beveik visada per šitas ydas galima užsitraukti arba žmonių panieką, arba

51

neapyka neapykantą. ntą. Valdovas turi turi gyvent gyventii niekam ne kenkdamas iš savo lėšų, derinti išlaidas su paja mom omis, is, pa pažab žaboti oti piktadary piktadarystes, stes, teisi teisingu ngu pi pillieči ečių mokymu okymu vei veiki kiau au užbėgti užbėgti piktiem piktiemss da darba rbam ms už akių, negu leisti jiems išsikeroti, kad paskui rei kėtų už tai bausti. Nereikia atnaujinti papročių atmainytų įstatymų, ypač tokių, kurie jau prieš kiek laiko paseno ir niekada nebuvo pageidauja mi. Niekada už pabaudą nedera imti daikto, kurio  jo  joks teisėjas neleistų paimti nė vienam asmeniui, kaip neteisingai ir klastingai įgyto turto. Pagaliau čia galėčiau pasiūlyti netoli nuo Utopijos gyve nančių nan čių maka makarieč riečiiiiį5 į51 įstatym įstatymą. ą. Jų kara karalilius us tą pa pa čią dieną, kurią sėda į sostą, po iškilmingų auko  ji  jimo ap apeigų pr prisiekia ni niekada neturėti vi vienu metu ižde daugiau kaip tūkstantį svarų aukso arba si dabro, ro, prilygstanči prilygstančioo verte verte au aukksui. Sak ako, o, jog jog tą įstatymą išleidęs vienas labai geras karalius, kuris labiau rūpinęsis tėvynės gerove, negu savo tur tais. Šis įstatymas yra tarsi užtvanka, neleidžianti sukaupti tokių didžiulių pinigų, kurių trūktų žmo nėse. Karalius matė, jog tų pinigų užteksią, jeigu  ja  jam prireiktų kovoti su sukilėliais arba jo kara lystei tektų atremti priešus, bet ta suma per maža, kad keltų troškimą pulti svetimas valdas. Šita ir buvo svarbiausia įstatymo išleidimo priežastis, antroji, karaliaus nuomone, buvo rūpinimasis, kad kasdieninėj apyvartoj žmonėms nepritrūktų pinigų; o kadangi karalius turi išmokėti viską, kas ižde susikaupė virš teisėto dydžio, tai jis ne ieškosiąs progos skriausti valdinių. Toks karalius

52

ir piktadariams kels baimę, ir gerųjų bus myli mas. Jeigu šitokius dalykus siūlyčiau visiškai priešingo nusistatymo žmonėms, tai ar nebūtų tik pasakos kurtiems? — Be ab abej ejo, o,— — sakau sakau aš,— aš,— kurti kurtiems iš kur čiųjų. Iš tikrųjų, visai tuo nesistebiu ir, tiesą sa kant, man atrodo, jog neverta pradėti tokių kalbų ir duoti tokių patarimų, kurie, kaip esi įsitikinęs, niekada nebus priimti. Kokia nauda, kokia įtaka gali būti iš tokios neįprastos kalbos visai priešin gų įsitikinimų žmonėms? Draugiškai besikalban tiems bičiuliams šitokia scholastinė filosofija nėra nemaloni. Bet valdovų tarybose, kur svarstomi di deli deli ir svarbūs svarbūs reikalai, reikalai, nėra nėra toki tokiems ems dalykam dalykamss vietos."—,,Cia ir yra tai,— pareiškė jis,— apie ką aš kalbėjau: prie valdovų nėra filosofijai vie tos."— tos."—„Ž „Žinom inoma, a,— — atsakau, atsakau,— — schol scholas asttinei nei, ku kuri ri ta ria, jog ji tinkanti visur ir bet kada. Bet yra ir kita filosofija, daug gyvenimiškesnė, žinanti savo veikimo vietą ir, prie jos prisitaikydama dramoje, kuri yra jos rankose, darniai ir garbingai apgina savo savo vaidmenį. vaidmenį. Šita fil filosofij osofijaa tu ir turi turi remtis. remtis. Kitaip, sakykim, yra vaidinama Plauto52 kome dija, kur vargingi vergai niekus tauškia, o tu filosofo rūbais išeisi į sceną ir padeklamuosi iš „Oktavi „Oktavijos"5 jos"533 tą vi viet etą, ą, kur Seneka Seneka kalbasi su Neronu; argi ne geriau pabūti nekalbančiu vei kėju, negu, deklamuojant netinkamą vaidmenį, sukurti tokią tragikomediją? Iš tikrųjų, sugadinsi ir iškreipsi šią dramą, įpynęs visai prieštaringos medžiagos, net jeigu tie priedai ir būtų tinka

53 mesni už originalą. Vaidink puikiausiai tą dramą, kuri tavo rankose, ir jos nesujauk, pridėjęs kas tau ateis į galvą iš kitos nors ir dailesnės dramos. Taip yra valstybėje, taip ir valdovų pasitari muose. Jeigu negalima su šaknimis išrauti blogų įsitikinim įsitikinimų, ų, jeigu jeigu iš nu nuošird oširdau auss įsitikinim įsitikinimoo ne įstengi išnaikinti įsigalėjusių ydų, tai dėl to ne dera mesti valstybės reikalų, kaip negalima pa likti laivo audroje tik dėl to, kad negali sulaikyti vėjų. Bet negalima priešingų įsitikinimų žmonėms per prievartą piršti naujų ir neįprastų minčių, nes  jo  jos neturės reikšmės. Tad ap aplinkiniu ke keliu stenkis ir bandyk pagal išgales viską sėkmingai atlikti, o ko negali į gera pakreipti, daryk, kad būtų kuo mažiau bloga. Juk negali viskas būti gera, nes Ir žmonės nėra visi geri, o aš ir nelaukiu, kad tai įvyks po keleto metų." Rafaelis atsakė: „Iš to negali būti nieko kito, tik tai, kad, stengdamasis gydyti kitų beprotybę, pats pradėsiu su jais kvailioti. Mat, jeigu noriu tiesą kalbėti, tai ir turiu taip kalbėti. Tikrai sakant, aš nežinau, ar filosofui dera meluoti, bet man visai netinka. Šita mano kalba, gal būt, bus  ji  jiems nemaloni ir slegianti, bet nematau priežas ties, kodėl ji turėtų atrodyti neįprasta, net kvaila. Jeigu Jeigu sakyčia sakyčiauu tai, tai, ką yra sugalv sugalvoj ojęs ęs Platonas Platonas savo „Valstybėje", arba ką daro utopiečiai savo, nors ten padėtis ir būtų geresnė (kaip iš tikrųjų ir yra), bet mums ji gali atrodyti svetima, nes čia, tarp mūsų, kiekvienas turi nuosavybę, o ten vis kas bendra.

54

Tikrai, mano kalba įspėja apie pavojus ir juos nurodo: ji gali būti nemaloni tik pasiryžusiems eiti priešingu keliu ir su savimi į bedugnę traukti kitus. Kitaip sakant, kas gi buvo mano žodžiuose, ko nederėtų ar nereikėtų sakyti visur? Iš tikrųjų,  je  jeigu reikia praleisti, kaip sve svetimus ir kv kvailus lus da lykus, visa tai, kas dėl sugedusių žmonių papročių atrodo atrodo neįprasta, taip ir krikšč krikščiionių onių tarpe tarpe būti būtinai nai turėtume slėpti daug ką, ko mokė Kristus ir net uždra ždrau udė slėpti, slėpti, o liepė iepė net vieš viešai ai nuo nuo stogų skelbti, ką buvo saviesiems pašnibždėjęs į ausį. Didelė dalis šito mokslo yra svetimesnė šių die nų papročiams, papročiams, negu negu kad buvo buvo mano mano kalba. Tiesa, pamokslininkai, gudrūs žmonės, manau, tavo pata rimo rimo paklaus paklausęę ir pamatę, pamatę, kaip kaip sunku sunku žm žmonių onių pa pročius pritaikyti prie Kristaus normų, pritaikė Kristaus mokslą, tarsi švininę liniuotę prie papro čių, matyt, tam, kad bent kiek juos susietų. Kaip matau, šiuo būdu jie tik tiek pasiekė, kad blogi žmonės dabar gali nerūpestingiau gyventi; žino ma, valdovų valdovų tarybose tarybose ir aš tiek tiek pat pat pasieksiu. Mat, arb arba aš būsiu būsiu prieš priešiingos nuomonės, nuomonės, negu negu pareikšta, o tai tas pat, kaip kad jokios nuomo nės neturėčiau, arba manysiu tą patį ir tapsiu, tariant Terenijaus Mikiono54 žodžiais, jų beproty bės pagalbininku. Tiesą sakant, nesuprantu, koks tas aplinkinis kelias, kuriuo, tavo nuomone, rei kia eiti, kad negalint visko pakreipti į gera, bent viską taip sutvarkyti, kad kuo mažiau būtų blo gio. Ten nėra kur pasislėpti ar žiūrėti pro pirš tus; tus; reikia atvirai atvirai pritarti pikči pikčiaus ausiiems suman sumanyy-

55 mams ir pasirašyti pražūtingiausius nutarimus. Bet ir menkai pagyręs blogus sumanymus, bus tary tum šnipas ir kone išdavikas. Be to, patekęs tarp tokių bičiulių, kurie leng viau išves iš kelio ir geriausią vyrą, negu kad patys pasitaisys, tu niekur negalėsi duoti naudos. Tokių žmonių sugedę įpročiai arba tave sugadins, arba, likęs nesugadintas ir nekaltas, pridengsi kitų piktybę ir kvailumą; neverta nė kalbėti, kad tuo aplinkiniu keliu galima ko nors pasiekti. Todėl Platonas labai gražiu palyginimu parodo, kad ge rai išminčiai daro, nesikišdami į valstybės reika lus. Filosofai mato, jog žmonės, pasipylę po gat ves, pateko į smarkiausią liūtį, bet negali jų įkalbėti slėptis nuo lietaus, eiti į pastogę. Žinoda mi, jog, išėję laukan, nieko nelaimės, tik patys kiaurai peršlaps, jie iš namų nė kojos nekelia ir būna patenkinti, kad, negalėdami pagydyti kitų kvailystės, bent patys jos nekliudyti lieka. Žinoma, mielasis Morai (jeigu iš tiesų sakysiu savo nuomonę), man atrodo, jog kur tik yra pri vati nuosavybė, kur visi viską pinigais matuoja, ten vargu ar teisingai ir gerai gali būti tvarkomi valstybės reikalai, antraip turėsi pripažinti, jog teisingai elgiamasi, jei kas geriausia atitenka blogiausiems, kad tikra laimė, jeigu viskas padalinta keletui žmonių, kurie taip pat gauna toli gražu nepakankamai, o kiti skurste skursta. Todėl vienas pats galvoju, jog išmintingiausi ir švenčiausi nuostatai yra utopiečių, kurie, išlei dę nedaug įstatymų, taip gerai tvarko valstybę,

56

kad ir dorybė yra vertinama, ir, nežiūrint turto lygybės, visi visko pertekę. Antra vertus, lyginu su jų papročiais tokią daugybę kitų tautų, kurios vis kuria savo krašte tvarką, bet niekada jos ne pasiek pa siekia; ia; ten ką kiekvie kiekvienas nas įsigyja, įsigyja, tą ir lai laiko ko savo nuosavybe; jose kiekvieną dieną leidžiama daugybė įstatymų, bet jie negali apsaugoti, kas žmoga žmogaus us pasiekta, nė atskirti atskirti nuo kitų kitų tai, ką kiekvienas vadina privačia nuosavybe. Kad taip yra, rodo niekada nesibaigią teismai. Taigi, sakau, pats vienas taip galvodamas, pasidarau teisinges nis Platonui ir ne labai besistebiu, kad jis nesu tiko duoti įstatymų atmetusiems įstatymus, pagal kuriuos visos gėrybės turėtų būti skirstomos po lygiai. Šitas didysis išminčius lengvai numatė, kad vienintelis kelias visai visuomenei į gerovę yra paskelbimas turtų lygybės, kurią vargu ar galima įgyvendinti ten, kur kiekvienas turi nuosavybę. Mat, jeigu eigu kiekvi kiekvienas enas,, remdam remdamasis asis tam tikrais tikrais pagrindais, stengiasi kuo daugiau pasisavinti, tai, kad ir kiek būtų lobių, juos pasidalins nedaugelis žmonių ir kitus paliks skursti, o paprastai pirmieji labiausiai verti, kad juos ištiktų antrųjų likimas, nes jie gobšūs, nedori ir niekam tikę, o antrieji kuklūs ir paprasti žmonės, kasdieniniu darbu tei kiu daugiau naudos visuomenei, negu patys sau. Todėl aš įsitikinęs, kad paskirstyti turtus lygiai ir teisingai ar gerai sutvarkyti žmonių reikalus galima tiktai panaikinus privačią nuosavybę. O  je  jeigu ji pasiliks, tai visą laiką didžiausią ir ge riausią žmonių dalį slėgs žiauri ir neišvengiama

57

skurdo ir vargų našta. Sutinku, kad šią naštą ga lima palengvinti, bet tvirtinu, kad visai panai kinti jos negalima. Pavyzdžiui, galima padaryti, kad niekas neturėtų žemės daugiau, negu nusta tyta, arba įstatymais statymais apriboti pini pinigų gų sum sumą; galim galima išleisti įstatymus, kad valdovas nerodytų neribo tos galios, o tauta negalėtų per daug savavaliauti, kad tarnybos nebūtų perkamos ar parduodamos, arb arba kad kad jose jose nebūtų išl išlaidų aidų,, nes būsianti būsianti proga proga apgaule ir plėšimais atsiimti šiuos pinigus ir rei kės skirti skirti į šias šias pareigas turtinguosius, turtinguosius, o jas daug geriau gali atlikti protingi žmonės. Taigi, sakau, tokie įstatymai gali sušvelninti ir paleng vinti vinti šias negan neganda das, s, kaip nuolati nuolatiniai niai kom kompresai presai palaiko beviltišką ligonį. Bet, kol tebėra privati nuosavybė, nėra nė mažiausios vilties, kad visuo menė pasitaisytų ir atgautų savo gerą sveikatą. Be to, begydydamas vieną jos dalį, aitrini žaizdas kitose dalyse. Tuo būdu vienur gydydamas, su keli ligą kitur, nes negalima nieko vienam pri dėti, neatėmus tiek pat iš kito." — O man, an,— sakau sakau aš, aš,—prieš priešiingai atrodo, ne galima turtingai gyventi ten, kur viskas yra bendra. Iš kur gali atsirasti gausybė daiktų, jeigu kiekvienas vengia darbo, nes jo neskatina pelno viltis, o pasitikėdamas kitų darbštumu, ima tin giniauti. O kada žmones skatins skurdas ir įsta tymų nebus saugoma, ką kiekvienas turi įsigijęs, tai ar žmonės nekentės nuo nuolatinių žudynių ir sąmyšių? Juo labiau, kad dings pagarba ir paklus num numas valdžiai; valdžiai; negali negaliu net įsivaizduoti sivaizduoti,, kokia kokia

58 

vieta gali būti pareigūno tarp tokių žmonių, tarp kurių nėra jokio skirtumo. — Aš nesi nesistebi stebiu, u,— —atsakė atsakė Rafael afaelis, is,—kad tau taip atrodo, nes negali įsivaizduoti tokios padė ties arba įsivaizduoji neteisingai. Bet jeigu būtum pabuvęs su manimi Utopijoje ir pats pamatęs te nykščius papročius ir sutvarkymą, kaip kad pa dariau aš, pragyvenęs ten daugiau kaip penkerius metus, ir niekada nebūčiau iš ten išvykęs, jeigu nebūtų atsiradęs noras papasakoti apie tą naują pasaulį,— tai, be abejo, sutiktum, jog niekur nesi matęs geriau susitvarkiusių žmonių kaip ten. — Ži Žinoma, noma,— — pa passakė Petras Egidi Egidijjus, us,— tu sun kiai pajėgsi mane įtikinti, kad geriau susitvar kiusi 'tauta yra tame naujame pasauly, negu ši tame, mums žinomame; aš manau, kad čia nė kiek neblogesnės galvos ir senesnės valstybės, negu ten; be to, ilga patirtis išrado čia labai daug pa togumų žmonėms; nenoriu dar minėti atsitiktinių atra atradim imųų, ku kurių rių išgal šgalvot votii neb nebūūtų įstengusi stengusi jokia galva. — Kai dėl valstybių senumo,— pasakė Rafae lis,— tai teisingiau galėtum kalbėti, perskaitęs to pasaulio istoriją; jeigu galima ja tikėti, tai jų krašte buvo įkurti miestai anksčiau, negu mūsų šaly apsigyveno žmonės. O tiesą sakant, ir ten, ir čia galėjo atsirasti, ką ligi šiol yra išgalvojęs žmogaus protas arba davęs atsitiktinumas. Šiaip ar taip, aš įsitikinęs, kad jeigu juos ir pranokstame gabumais, tai mes atsilikę uolumu ir darbš tumu. Pagal jų metraščius, iki mūsų atplaukimo

59

į jų šalį, apie mus mus (jie (jie vadina vadina mus mus „gyvenanči „gyvenančiai aiss anapus atogrąžų") jie nieko niekada nėra girdėję. Tiesa, kadaise, prieš tūkstantį du šimtus metų, vienas laivas, audros ten nublokštas, sudužęs prie Utopijos salos. Buvę išmesti į krantą kažin kokie romėnai ir egiptiečiai, kurie niekada iš ten nebegrįžę. Pažiūrėk, kaip sumaniai šią progą jie iš naudojo savo darbštumu. Romos imperijoje ne buvo tokio naudingo amato, kurio utopiečiai nebūtų išmokę iš išmestų svetimšalių arba, susi pažinę pažinę 6U tų amatų amatų užuomazgom užuomazgomis is,, nebūtų nebūtų naujų išradę. Tiek iš to buvo gero, kad vieną kartą ke letas mūsiškių pateko pas juos. O jeigu kas nors per atsitiktinumą atkeliavo iš ten pas mus, tai tas įvykis išdilo visai iš atminties, kaip gal ateinan čios kartos užmirš, jog aš ten esu buvęs. Ir kaip utopiečiai utopiečiai po vieno vieno susit susitiki ikim mo įsisavino sisavino mūsų naudingus išrad išradim imus, us, taip, manau anau,, praeis praeis daug laiko, kol sužinosime, sužinosime, kas jų geriau sugalvota, negu mūsų. Svarbiausia priežastis, manau, yra ta, kad nors mes ir nenusileidžiam jiems nei gabu mais, nei priemonėmis, tačiau jų valstybė protingiauvvaldoma ir laimingiau klesti. — Taigi, aigi, mielasi elasiss Rafaeli, afaeli,— — sakau,— sakau,—maldauju tave, apsakyk mums apie tą salą; nesistenk kal bėti trumpai, bet iš eilės papasakok apie jos že mes, upes, miestus, žmones, jų papročius ir įstai gas, įstatymus ir pagaliau viską, kas, tau atrodo, mums reikia žinoti, o turi suprasti, kad norime žinoti, ko nežinome.

60

— Mieli eliausiai ausiai šitai šitai padarysiu, padarysiu,— — atsakė jis,— s,— nes vis viskas teb tebėra ėra* man prieš akis, bet tam reikia reikia laisvo laiko. — Na, tai einam einam namo, papiet papietausi ausim me, o po to sutvarkysim laiką, kaip norėsime. — Gerai, erai,— pasakė pasakė jis. jis. Parėję namo, namo, ėm ėmėm ėm pietaut pietautii. Pavalgę grįžom į tą pačią vietą vietą,, atsisėdom atsisėdom ant ant to paties paties suolo uolo ir įsakėm sakėme tarnam tarnams, kad kad mum umss niekas niekas netrukdytų. netrukdytų. Po to aš ir Petras Petras Egidijus gidijus įkalbinėjome Rafaelį tesėti savo pažadą. Jisai, pa matęs mus mus susitel susitelkusius, kusius, trokštančius klausytis, klausytis, pasėdėjęs tylomis ir susimąstęs, pradėjo šitaip.

RAFAELIO HITLODĖJO  pa  pašnekesio apie geriausią valstybės santvarką ANTROJI KNYGA,  ku  kurią atpasakojo Tomas Moras  Lo  Londono piliet ietis ir vikontas

,

Utopiečių sala per vidurį, kur ji plačiausia, yra dviejų šimtų mylių, toliau per didelį salos ilgu mą tas tas ploti plotis kiek kiek mažesn mažesnis, is, o galuose iš iš abiej abiejų ų pusių visai susiaurėja. Jeigu būtų galima tuos ga lus apvesti apvesti skriestuvu, tai susidarytų susidarytų aplinkui penki šimtai mylių. Nuo tų galų sala atrodo kaip  ja  jaunas mėnulis. Jo ragus skira didžiulis maždaug 11 myli ylių ploč pločiio sąsiauris, iš visų visų pusių supam supamas as sausumos ir ginamas nuo vėjų, panašus į didžiulį  ežerą, veikiau stovinčio kaip audringo vandens; beveik visa vidinė tos šalies dalis yra prieplauka, iš ku kur visomis visomis kryptim kryptimis is plauk plaukiia laivai, laivai, teikd teikdam amii didelę naudą žmonėms. Sąsiaurio žiotys yra labai pavojinga vieta, iš vienos pusės dėl seklumų, o iš kitos kitos — dėl uolų. olų. Beveik Beveik vidury šito šito tarpo tarpo stūkso uola, kyšanti iš vandens ir todėl nepavo  ji  jinga. Ant šios uolos pastatytą bokštą saugo sar gyba. Kitos uolos slypi po bangomis ir pavojin gos. Kelias tarp jų žinomas tiktai utopiečiąms, ir taip viskas įtaisyta, kad svetimšalis gali patekti į sąsiaurį tik vedamas utopiečio, bet ir jiems ne visai saugus įėjimas, jeigu jis nebūtų nužymėtas

64

ženklais, rodančiais kelią į krantą. Perkėlus šiuos ženklus į kitas vietas, galima pražudyti ir labai gausų priešų laivyną. Kitoje salos pusėje gausu prieplaukų. prieplaukų. Išlipti Išlipti į sausum sausumą ą ir. ir. dėl gamtos, gamtos, ir dėl dėl žmogaus padarytų sutvirtinimų taip sunku, kad keletas gynėjų gali atremti didžiulę kariuomenę. Pagal padavimus ir iš pačios vietovės matyti, kad šita žemė kitados nebuvo supama jūros. Bet Utopas, kurio, kaip nugalėtojo, vardu sala ir va dinama (anksčiau jos vardas buvo Abraksa55), tik atplaukęs ir pasiekęs pergalės, tuojau pat pra kasė penkiolika mylių toje vietoje, kur šalis jun gėsi gėsi su žemyn žemynu, u, ir apvedė jūrą apli aplink žemę, žemę, šiurkščią ir laukinę gentį pakėlė iki tokio kultū ros ir išsilavinimo lygio, kad dabar ji beveik pra lenkia visus mirtinguosius. Nenorėdamas, kad žmonės triūsą laikytų gėda, Utopas įtraukė į tuos darbus ne tik gyventojus, bet ir savo kareivius. Darbas, padalintas tarp tokios daugybės žmonių, buvo užba užbaigtas igtas nepaprastai nepaprastai greitai, ir tas pasise pasise kimas kimas didžiai nustebi nustebino no ir išgąs išgąsdino dino kaim kaimyn ynus, us, kurie pradžioje juokėsi iš tuščios užmačios. Saloje penkiasdešimt keturi56 miestai, visi erd vūs ir didingi; kalba, papročiai, įstatymai, įstai gos juose vienodos. Miestai visi taip pat vienodai išdėstyti; visur tą pati jų išvaizda, kiek leidžia vietovė. Patys artimiausi iš jų yra už dvidešimt keturių mylių vienas nuo kito. Nė vienas miestas nėra toks atsiskyręs, kad iš jo per dieną negalima būtų pėsčiomis pasiekti kito. Iš kiekvieno miesto kasmet renkasi po tris senus ir prityrusius pilie-

65 čius Amaurote57 bendrų salos reikalų aptarti. Mat, tas miestas yra laikomas pirmu ir pagrindi niu, nes, būdamas pačiame šalies vidury, yra pa togus visų sričių atstovams. Laukai tarp miestų taip gerai padalinti, kad nė vienas bet kuria kryp timi timi neturi mažiau kaip kaip dvi dvideši dešim mt myli ylių, ų, o iš vienos pusės net ir daugiau, būtent, iš tos, iš kur miestai yra atokiausiai vienas nuo kito. Bet nė vienas miestas netrokšta praplėsti savo ribų, nes  jo  jo gyventojai save laiko veikiau žemdirbiais, ne gu tų valdų savininkais. Kaimuose namai patogiai išstatyti, juose su krauti žemdirbiui reikalingi padargai. Šituose namuose gyvena piliečiai, persikėlę iš miesto į kaimus. Nė viena kaimiečių šeimyna ne turi turi mažiau ažiau kaip keturi keturiasde asdeši šim mt žmonių žmonių — vyrų vyrų ir moterų, neskaičiuojant dviejų priskirtinių ver gų. Visiems šeimynykščiams vadovauja šeimynos tėvas tėvas ir motina, gerbiam gerbiamii pa pagy gyve venę nę žmon žmonės, ės, o trisdešimčiai tokių šeimynų skiriamas vienas filarchas. Iš kiekvienos šeimynos kasmet vėl grįž ta į miestą dvidešimt žmonių, pragyvenusių kai me dvejetą metų. Jų vietą užima iš miesto tiek pat naujų; jie mokysis iš tų, kurie kaime prabuvo  ja  jau me metus ir todėl labiau prityrę žemės ūkyje; šie ateiviai po metų turės mokyti kitus, kad dėl ne patyrimo nepritrūktų duonos, jeigu visi bus nau  jo  jokai ir nenusimanys žemdirbystėje. Šitas paprolys atnaujinti žemdirbius yra įprastas, kad niekas nebūtų verčiamas iš eilės perdaug ilgai gyventi rūsčiomis sąlygomis, tačiau atsiranda nemažai

66 

žmonių, kurie iš prigimties mėgsta kaimo gyve nimą ir išsiprašo, kad būtų ilgiau palikti. Žemdirbiai dirba žemę, augina gyvulius, prisi taiso malkų ir veža į miestą sausuma ir jūra, kaip patogiau. Viščiukų jie priaugina be galo daug ir nuostabiai moka tą darbą. Mat, jie netupdo viš tos ant kiaušinių, bet, jų daugybę vienoda šiluma šildydami, išperina ir išaugina. Ir viščiukai, vos tik išsikalę, bėgioja paskui žmones, tarsi paskui perekšles, ir juos pažįsta. Arklių jie laiko labai nedaug ir tik eiklius, kad jaunuomenė galėtų pa simankštinti jodinėdama. Žemę dirba ir viską ve žioja jaučiais. Kaip patys utopiečiai pripažįsta, jų  ja  jaučiai smarkumu neprilygsta žirgams, bet pasta ruosius pralenkia patvarumu. Be to, jų nuomone,  ja  jaučiai neserga tokia daugybe ligų, jų išlaikymas reika reikalaująs laująs mažiau triūso triūso ir išlaidų, šlaidų, o netinką darbui panaudojami maistui. Javų sėja tiktai duonai. Geria vynuogių, obuo lių ar kriaušių vyną, kartais gryną vandenį, daž nai medaus arba gausiai augančio jų krašte sal dymedži dymedžioo nuovir nuovirą. ą. Nors jie nustato nustato (ir apskai apskai čiuoja labai tiksliai), kiek duonos suvartoja mieš tas ir jo apylinkė, tačiau javų sėja ir gyvulių išaugina daug daugiau, negu kad jiems reikia, ketindam ketindamii likuči likučiuu pa pasidalinti sidalinti su ka kaim imyna ynais. is. Jei Jei prisireikia, ko nėra kaime, jie kreipiasi į miestą ir labai lengvai gauna iš njįęęto valdžios, be jokių mainų. Mat, jie susirenka f miestą kiekvieno mė nesio šventadienį. Artėjant piūties dienai, žem dirbių filarchai praneša miesto valdžiai, kiek

67 miestiečių reikią siųsti: kadangi šita daugybė dar bininkų atvyksta laiku, laiku, tai beveik per dieną ir nuima derlių. A p i e m i e s t u s i r  , b ū t e n t ,  a p i e A m a u r o t q  

Kas susipažins su vienu miestu, susipažins su visais: visais: taip jie jie pan panašū ašūs vienas vienas į kitą kitą,, jeig jeigu u ne kliudo viet vietovė ovėss sąlygos. sąlygos. Todėl odėl ir pavaizdu pavaizduosiu osiu vieną miestą, nelabai svarbu kurį. Bet kuris pra našesnis už Amaurotą? Už jį nėra vertingesnio, nes kiti neprilygsta jam, kaip senato posėdžiavi mo vietai; be to, jį geriausiai pažįstu, pragyvenęs  ja  jame be pertraukos penkerius ius metus. Amaurotas yra nuolaidžioj pašlaitėj, beveik keturkampis. Būtent, prasidėjęs netoli kalvos vir šūnės, jis tęsiasi į plotį per dvi mylias ligi Anidro upės, upės, o pakra pakrante nte ilgesni gesnis. s. Anidras išteka iš nedidelio šaltinio, už aštuo niasdešimties mylių aukščiau Amauroto, bet, su tekėj tekėjus us kitom kitomss upėm upėms, s, tarp jų dviem dviem viduti vidutini nio o dydžio, prieš patį miestą jis praplatėja ligi pusės mylios, ylios, o toliau toliau,, dar padidėjęs, padidėjęs, per per šeši šešiasdeši asdešim mtį  mylių įteka į vandenyną. Visame šiame plote, tarp miesto ir jūros ir net per kelias mylias aukščiau miesto, iesto, greitoje greitoje upės upės tėkm tėkmėje ėje kas kas šeši šešios os valandos kaitaliojasi potvynis ir atoslūgis. Per potvynį jūra per trisdešimt mylių užlieja Anidro vagą ir atstu miu upę atgal. Tada ada net net ir gerokai gerokai aukšči aukščiau au užužn imIo upę, o toliau vanduo darosi gėlesnis, prateka

68 

pro miestą švarus ir beveik prie pačių žiočių pa veja vėl slūgstančią upę. Su kitu upės krantu miestas yra sujungtas til tu, ne su mediniais stulpais ar poliais, bet puikiai padarytom akmeninėm arkom. Jis pastatytas toje vietoje, kuri yra toliausiai nuo jūros, todėl laivai nekliudomi gali praplaukti pro visą šitą miesto dalį. Be to, ten teka ir kita upė, tiesa, nedidelė, bet labai rami ir graži. Išteka ji iš to paties kal no, kur yra miestas, šlaitu prateka per patį mies tą ir įsilieja į Anidrą. Kadangi upė išteka netoli nuo miesto, Amauroto gyventojai jos versmę ir šaltinius sujungė su miestu, apjuosę sustiprini mais, kad priešai užpuolę negalėtų atkirsti, nu kreipti kitur ar užteršti vandens. Iš čia plytiniais grioveliais vanduo nuteka į žemesniąsias miesto dalis. Ten, kur negalima to padaryti, miestiečiai surenka į talpias cisternas lietaus vandenį, nau dojamą tiems patiems reikalams. Miestą juosia aukšta ir plati siena su gausiais bokštais ir šaudymo angomis. Iš trijų .pusių įtvir tinimai apkasti sausu, bet giliu ir plačiu grioviu, priaugu priaugusiu siu da dagių, gių, lyg tvora tvora;; iš ketvirtos ketvirtos pu pusės sės griovį pakeičia pati upė. Gatvės išvestos taip, kad būtų ir važiuoti patogu ir vėjai neužpūstų. Pasta tai švarutėliai. Jų ilga eilė eina per visą kvartalą: krinta į akis atkreipti į gatvę jų fasadai. Šiuos fasadus skiria dvidešimties pėdų pločio gatvė. Už namų per visą kvartalą sodas, platus ir iš visų pusių apsuptas užpakalinėmis kvartalo sienomis. Nėra nė vieno namo, kuris neturėtų dvejų durų;

69

iš prieki priekio o — į gatvę, iš užpakalio užpakalio —į sodą. sodą. Suve Suve riamos durys, vos paliestos ranka, lengvai atsi daro, o po to pačios užsidaro ir įleidžia kiekvieną: mat, nėra jokios nuosavybės. Net ir pačius na mus burtų keliu jie keičia kas dešimtį metų. Tuos sodus utopiečiai didžiai vertina. Juose augina vynuogių, vaisių, daržovių, gėlių: viskas taip sutvarkyta, viskas taip prižiūrėta, kad niekur nesu matęs didesnio derlingumo, didesnio grožio Jų uolumą skatina ne tik malonumas, bet ir lenk tynės tarp kvartalų, kuris iš jų geriau prižiūrės savo sodą. Ir iš tikrųjų, visame mieste nelengva rasti, rasti, kas teiktų teiktų pil piliečiam ečiamss daugiau daugiau naudos naudos ar džiaugsmo, kaip sodas. Todėl atrodo, jog miesto steigėjas nieku kitu taip nesirūpino, kaip šitais sodais. Sako, visą šį miesto planą iš pradžių sudaręs Utopas. Bet papuoši papuošim mą ir kit kitokią okią apdailą apdailą — tam darbui, kaip jis matė, neužtenka vieno žmogaus amži amžiaus, aus,— —jis jis paliko paliko sav savo o ainiams. ainiams. Todėl Todėl jų rū pestingai ir šventai saugomuose metraščiuose, aprėpianči aprėpiančiuose uose jų 1760 metų istori istoriją ją nuo salos užėmim užėmimo, o, pažym pažymėta, ėta, jog pradžioje pradžioje namai namai buvę žemučiai, panašūs į lūšnas ir palapines, statomi iš bet bet kokio kokio medži medžio, o, sien sienos os aptėp aptėpiam iamos os moli moliu, u, slogai ogai — nusm nusmail ailiinti, nti, dengiam dengiamii šiaud šiaudais ais.. O dab dabar kiekvienas namas traukia akį savo forma, būna Iri jų aukštų, aukštų, sienos sienos statomos statomos iš iš akmens, akmens, žvyro žvyro ar degtų plytų, o į tarpusienį pilama skaldos. Sto gai —plokšti, lokšti, ištepti niekuo nekainuojančiu tepa lu, lu, bet tokios tokios sudėties, sudėties, kad kad ir ugny ugny nedega nedega ir

70 prieš audras stipresnis už šviną. Langus nuo vėjų saugo stiklai, toje šalyje labai dažnai naudojami, o kartai kartaiss užtraukiami užtraukiami plonu plonu audekl audeklu, u, apteptu per matom atoma a alyv alyva a arba gintaru gintaru — dvigu dviguba ba nauda auda:: tokie langai praleidžia daugiau šviesos ir gina nuo vėjų. A p i e p a r e ig ig ū n u s  

Trisdešimt šeimynų kasmet renka pareigūną, senąj senąja a kalba kalba vadinamą vadinamą sifograntu, sifograntu, o naująja naująja — filarchu. Dešimčiai sifograntu kartu su jų šeimy nomis vadovauja žmogus, senoviškai vadinamas traniboru, o daba dabarr — protofi protofilarchu. Pagaliau visi sifograntai, kurių yra du šimtai, prisiekę, kad jie rinks tą, kurį laiko tinkamiausiu, slaptu balsavimu paskelbia kunigaikštį, vieną iš keturių kandidatų, kuriuos jiems buvo pasiūliusi tauta. Mat, kiekvienas miesto ketvirtadalis išren ka vieną ir pasiūlo senatui. Kunigaikštis eina savo pareigas visą visą gyvenim gyvenimą, jei jeigu nekyla nekyla įtarim įtarima as,  jo  jog jis siek iekiąs tironijos. Traniborus utopiečiai renka kasmet, tačiau be reikalo jų nekeičia. Kiti visi pareigūnai taip pat renkami tiktai metams. Traniborai kas trečią dieną, o pagal reikalą ir daž niau, renkasi tartis su kunigaikščiu. Jie svarsto visuomenės reikalus ir žmonių ginčus, jeigu tik tokių būna, bet jų pasitaiko retai. Iš sifograntu du nuolatos kviečiami į senatą, bet kiekvieną die ną ne tie patys. Yra nutarimas, kad iš visų spren dimų valstybės reikalais nė vienas nebūtų vykdo-

71

mas, jeigu jis, prieš priimamas, nebuvo svarsto mas senate bent trejetą dienų. Laikoma krimina liniu nusikaltimu, jeigu kas priima nutarimą visuomenės reikalais be senato ar tautos susirin kimo. Sako, kad šitaip padaryta dėl to, kad ne lengva būtų pakeisti valstybės santvarką, kuni gaikščiui sudarius suokalbį su traniborais ir tironams pavergus tautą. Todėl apie visus reika lus, kurie, kurie, jų man manym ymu, u, yra ypati ypatingai svarbūs, pranešama susirinkime sifograntams, o šie paskel bia juos savo šeimynoms ir pasitarę sprendimą vėl praneša senatui. Kartais reikalas yra svarsto mas visos salos susirinkime. Senatas turi ir tokį  įpro įprotį: tį: nesvarsto nė vien vieno o pasi pasiūlym ūlymo o tą dieną, dieną, kada tas pirmą kartą buvo pateiktas, bet atideda kitam senato posėdžiui, kad niekas neplepėtų, kas tik jam užeis ant seilės, nes toksai daugiau gal vos tik apie įrodymus, kuriais galima būtų pa remti savo pirmesnius pašiūlymus, o nė apie vals tybės naudą: mat, iš netikros ir kvailos gėdos toks veikiau nepaisys visuomenės labo, negu žmonių nuomonės apie save, kad neatrodytų, jog jis iš pat pradžių mažai rūpinosi tuo, kuo jam derėjo rūp rūpintis, būtent —kad kad geriau geriau dera dera kalbėti kalbėti apgal apgal vojus, negu skubomis. A p ie

a m a tu s  

Visi vyrai ir moterys verčiasi verčiasi vienu vienu bend bendru ru darbu rbu — žemdir žemdirbyst byste, e, nuo kurios kurios niekas niekas nėra at leidžiamas. To darbo mokosi visi nuo pačios vai

72

kystės, iš dalies mokykloje susipažindami su žemdirbyste, iš dalies laukuose, prie paties mies to, kur vaikai, išvesti neva žaisti, ne tik stebi kitų darbą, bet, norėdami pasimankštinti, ir dirba. Be žemdirbystės, kuria, kaip minėjau, verčiasi visi, kiekvienas dar mokosi kokio nors savo ama to; vilnas verpti arba linus doroti, akmenskal džio, kalvio, metalisto ar staliaus darbo. Galima sakyti, kad, be paminėtųjų, jų krašte nėra kito amato, kuris būtų reikšmingas ir vertas paminėti. Jų drabužiai, nors ir skirtingi kiekvienai lyčiai, vienišiems ir vedusiems žmonėms, bet visada vie nodai sukirpti ir per visą gyvenimą nesikeičia:  jie  jie malonūs akiai, patogūs kūno judesiams ir pri taikyti šalčiui ir karščiui. Šiuos drabužius kiek viena viena šeimyna šeimyna pa patiti sau siuv siuvasi. asi. Ji Jiee kiekvienas kiekvienas mokosi kokio nors amato, ir ne tik vyrai, bet ir moterys. Tačiau pastarosios, būdamos silpnesnės, dirba irba lengve engvessni nius us darbu rbus: jos jos pa papra prastai stai verpia verpia vilnas ar linus, o vyrams pavedami kiti sunkesni amatai. Dažniausiai kiekvienas augdamas mokosi tėvo amato, daugelį iš prigimties traukia toks darbas. Bet jeigu kas turi polinkį kitam verslui, tas įsūnijamas ir perkeliamas į šeimyną, kurios darbą mėgsta, ir ne tik tėvas, bet ir valdžia rūpi nasi, kad jis patektų į rimto ir garbingo šeimynos tėvo rankas. Be to, jeigu kas, išmokęs vieno aniar to, panori mokytis kito, tokiam leidžiama tčkių pat būdu. Išmokęs abiejų, verčiasi tuo dalųjį  kuriuo nori, jeigu valstybė labiau nepageidauji kurio nors vieno. Svarbiausias ir beveik vienoj

73

teli teliss sifogra sifograntų ntų versl verslas as — rūpin rūpintis tis ir stebėti, stebėti, kad niekas nesėdėtų be darbo, o uoliai verstųsi savo amatu, bet kad nesivargintų nuo aušros ligi tam sios nakties, lyg koks gyvulys. Toks baisus triūsas pranoksta net ir vergų jėgas, tačiau beveik visur šitoks yra darbininkų gyvenimas, išskyrus tik utopiečius, kurie dieną, priskaičiuodami ir naktį, da lina į dvidešimt keturias lygias valandas, o darbui skiria tiktai šešias: tris prieš pietus, po to eina pietauti, o po pietų, pailsėję dvejetą valandų, vėl dirba tris valandas ir darbo dieną užbaigia vaka riene. Kadangi jie skaičiuoja pirmą valandą nuo vidurdienio, tai apie aštuntą eina miegoti: miegui skiria aštuonias valandas. Kiek tik lieka laiko po darbo, miego ir valgio valandų, kiekvienas gali praleisti, kaip nori, tačiau draudžiama jas pralė bauti ar pratinginiauti; laisvas nuo savo amato valandas turi skirti darbui, kur širdis traukia. Šitas pertraukas daugelis skiria mokslui. Be to, yra pa protys kasdieną dar neišaušus klausytis viešų paskaitų, kuriose privalo dalyvauti tik išrinktieji mokslui. Be šių dar daugybė visokių luomų žmo nių, vyrų ir moterų, suplaukia klausytis šių pa skaitų, vi vien enii —vi vienų, enų, kiti kiti —kitų, kitų, ku kurr ką širdis traukia. Jeigu kas nori skirti tą laiką savo ama tui,— o tai daro daugelis nelinkę gilintis į kurį  nors no rs mokslą,— mokslą,—tokiam tokiam ni niek ekas as nedrau nedraudžia; džia; jis net pagiriamas, kaip valstybei naudingas žmogus. Po vakarienės jie praleidžia vieną valandą žaisdami žaisdami vasarą soduose, soduose, o žiemą žiemą — tose ose salėse salėse,, kur kartu valgo. valgo. Ten jie arb arba kokiuo kokiuo muzikos.

74

instrumentu groja, arba ilsisi šnekučiuodami. Kau liukų ir kitų panašių kvailų ir pragaištingų žaidi mų utopieči utopiečiai ai net nežino. Tačiau jie jie ypati ypating ngai ai mėgsta du žaidimus, panašius į šaškes58: vienas — skaičių kova, kur skaičius skaičių grobia, ant ras ras —toks, kuriam kuriamee karine karine tvarka tvarka yd ydos os grum grumiasi su dorybėm dorybėmiis. Šiame žaidim žaidime iti itin sumaniai sumaniai yra parodomas ir ydų nesutarimas tarp savęs ir jų santarvė kovojant su dorybėmis, o taip pat, ku rios ydos kurioms dorybėms prieštarauja, kokio mis jėgomis jos atvirai priešinasi, kokiomis gud rybėmis puola iš pasalų, kokiomis priemonėmis dorybės palaužia ydų jėgas, kokiais būdais išven gia jų puolimo, pagaliau, kaip viena ar kita pusė pasiekia pergalės. Bet šioje vietoje, kad išvengtumėte klaidų, tu rime atidžiau pažvelgti į vieną klausimą. Jeigu  jie  jie dirba tiktai šešias valandas, tai galėtų trūkti reikalingiausių daiktų. Tačiau toli gražu taip nėra; šitokio darbo laiko ne tik užtenka sudaryti išteklius gyvenimo poreikiams ir patogumams, bet net būna pertekliaus. Tai suprasite paskaičia vę, kokia didelė žmonių dalis kitose tautose gy vena nieko neveikdama: pirmiausia, beveik visos moterys oterys — pusė bendro bendro gyvent gyventoj ojųų skaičiau skaičiaus, s, o  je  jeigu kur moterys ir dirba, tai ten jų vietoje vy rai rai drybso. drybso. Prie jų prisided prisidedaa did didži žiul ulėė dyk dykūn ūnų, ų, šventikų ir vadinamųjų „atsiskyrėlių" minia. Čia dar pridėk visus turtinguosius dvarų savinin kus, kuriuos žmonės paprastai vadina aukštuome ne, ir kilminguosius, prie šių dar priskaičiuok jų

75

tarnus tarnus,, visą visą tą livrėj vrėjuotų uotų dykūnų dykūnų samplūd samplūdį; į; pridurk pagaliau sveikus ir stiprius elgetas, kurie iš tingi tinginyst nystės ės dedasi dedasi sergą, sergą,— — tikr tikrai ai pamatysi, pamatysi, jog jog daug mažiau, negu manei, yra tų, kurie darbu su kuria mirtingųjų naudojamas gėrybes. Pasvarstyk dabar vienas pats, koks mažas skaičius iš jų dir ba naudingą darbą. Todėl jeigu viską matuojame pinigais, tai turi rastis daugybė tuščių ir nerei kalingų verslų, kurie tarnauja tik prabangai ir geiduliams. Jeigu šitą dirbančią minią paskirstytume tume į tuos negausius negausius am amatus, atus, kurie reikali reikalingi ngi nedideliems prigimties poreikiams patenkinti, tai, esant tokiai gausiai gamybai, kuri būtinai turi su klestėti, be abejo, atlyginimas už darbą būtų ma žesnis, negu reikia darbininkui pragyventi. Bet  je  jeigu visi isi dirbą nenaudingus darbus, pridėjus dar visą visą iš tingėji tingėjim mo ir dykaduo dykaduoniavi niavim mo suglebusi suglebusią ą minią žmonių, iš kurių kiekvienas sunaudoja tiek kitų kitų rankom rankomiis pagami pagamintų daiktų, daiktų, kiek kiek užtenka užtenka dviem dviem tų daiktų daiktų gamintojam gamintojam,,—taigi taigi jeigu eigu visi visi šiti šitiee žm žmonės onės būtų būtų verči verčiam amii dirbti, irbti, ir naudi naudingą darbą dirbti, tai lengvai pastebėtum, kiek nedaug laiko reikia, kad užtenkamai ir net su kaupu būtų pateikta, ko reikia reikia naudos ar patogumų patogumų dėlei dėlei (pridurk (pridurk tai taip p pat — ir malonum alonumo, o, bet tiktai ktai tikro tikro ir natūralaus). Kad taip yra, parodo Utopijoje pati tikrovė. Tonai visame mieste su apylinkėmis iš visų vyrų Ii moterų, gali galinčių nčių dirbti pagal am amžių žių ir jėgas jėgas,, vos penki šimtai yra atleidžiami nuo darbo. Jų (arpe sifograntai, nors pagal įstatymus turi teisę

76 nedirbti, tačiau patys nepasitraukia iš darbo, no rėdami savo pavyzdžiu kitus labiau paskatinti į  darbą. Tomis lengvatomis naudojasi tie, kuriuos tau tauta, ta, šventi šventikams kams pasiūlius pasiūlius ir slaptai slaptai sifogran sifogran-tams nubalsavus, visam laikui atleidžia mokslų eiti; nepateisinę į juos dedamų vilčių, grąžinami į amatininkų tarpą. Bet neretai būna, kad koks darbininkas taip stropiai mokosi aukščiau minė tomis laisvomis valandomis ir tiek savo uolumu pasiekia, kad būna atleidžiamas nuo savo amato ir priskiriamas mokslininkams. Iš šito mokslininkų luomo utopiečiai renka pasiuntinius, šventikus, traniborus ir pagaliau patį  valstybės valdovą, kurį senąja kalba vadina barzanu5 zanu59 9, o nauj naująja ąja — ademu. ademu. Kadangi daug daugyb ybėė žmonių žm onių nedyki nedykinėj nėja, a, o dirba dirba naudi naudingą ngą darbą, rbą, ne sunku paskaičiuoti, kiek daug gerų darbų jie pa daro per tas kelias valandas. Prie visų minėtų gerų dalykų prisi prisided deda a da dar vienas: daugeli daugeliss būti niausių verslų reikalauja iš jų mažiau darbo, negu kitose tautose. Visų pirma namų statymas arba taisymas reikalauja visur daugybės žmonių nuo latinio darbo, nes netaupus įpėdinis leidžia pama žu griūti tėvo pastatytiems namams. Tuo būdu, ką galima buvo labai pigiai išsaugoti, paveldėto  ja  jas turi iš naujo statyti didžiulėmis išlaidomis. O dažnai koks lepūnas neprižiūri namo, kuris kitam atsiėjo didelius pinigus, o kai tas greitai sugriūva,  jis  jis statosi kito itoje viet ietoje nemažesnėmis išlaidomis, o tarp utopiečių, kur viskas suderinta ir valstybė sutvarkyta, labai retai reikia rinkti naują vietą

77 namams statyti: ten ne tik labai greitai pataisoma, kas sugenda, bet ir žiūrima, kad gedimų nebūtų. Todėl ir mažai dirbant jų namai labai ilgai stovi, o šito amato meistrai kartais tik vargais negalais susiranda, ką veikti: jiems tik įsakyta namie do roti medžiagą, kartais priskaldyti akmenų ir juos aplyginti, kad prireikus galėtų kuo greičiau šok ti į darbą. Na, pažiūrėk, kiek mažai jiems reikia darbi ninkų drabužiams. Pirmiausia darbe jie bet kaip apsitaiso' oda ar kailiais, kurių užtenka septyneriems metams. Kada turi eiti į viešumą, užsivelka ilgą apsiaustą, kuris uždengia tuos šiurkščius dra bužius. žius. Šito apsiausto apsiausto spalva spalva vi visoje oje saloje saloje yra yra vienoda ir natūrali. Todėl ne tik jam daug ma žiau reikia vilnono, negu kitur, bet ir jo paga minimas daug pigiau atsieina. Linams reikia dar mažiau darbo, todėl lininiai audeklai plačiau nau dojami. Bet jie žiūri, kad drobės būtų ypatingai baltos, ba ltos, o vi vilnonai lnonai — ypatingai švarūs. švarūs. Plonesnių Plonesnių audinių jie visai nevertina. Kiekvienas utopietis tenkinasi vienu apsiaustu ir paprastai dvejiems metams, o kitur vienam žmogui neužtenka ketu rių ar pęnkių vilnonių įvairiaspalvių drabužių ir tiek pat šilkinių marškinių, o kai kuriem išlepėliam maža net dešimties. Mat, utopiečiui nėra ko norėti daugiau drabužių: nebus labiau apsisaugo  ję  jęs nuo šalčio, ir nė kiek neatrodys gražiau ap apsi rengęs, negu kiti. Kadangi visi dirba naudingus darbus, kuriems reikia mažiau pastangų, tai visai nenuostabu, kad

78 

 jie  jie visko būna pertekę. Kartais daugybę žmonių  jie  jie siunčia už miesto taisyti kelių, jeigu šie būna išmušti. Labai dažnai, kai neatsiranda būtinų dar bų, valstybė skelbia mažiau darbo valandų. Mat, pareigūnai nenori,, kad piliečiai verstųsi nereika lingais darbais. Ši priemonė turi vieną tikslą, kad, kiek leidžia visuomeniniai poreikiai, visiems pi liečiams po vergavimo kūnui būtų kuo daugiau laiko lai ko dvasios lai aissvei vei ir lavinim lavinimui. Jų man anym ymuu, šičia ir slypi tikra gyvenimo laimė. A p ie ž m o n ių b e n d r a v im ą  

Man anau au,, jau laikas išdėstyt išdėstyti,i, kaip bendra bendrauja uja atskiri piliečiai, kokie visos tautos savitarpio san tykiai ir kaip skirstomi tarp jų visi daiktai. Mies tas susideda iš šeimynų, kurios daugeliu atvejų susidaro iš giminių. Moterys, subrendusios ir iš tekėjusios, persikelia į vyro namus. Bet vyriškos lyties vaikai, po to ir anūkai pasilieka šeimynoje ir klauso seniausio iš giminaičių, jeigu tik jam dėl senatvės nenusilpo protas. Šituo atveju jį pa keičia tas, kuris amžium yra jam artimiausias. Kad mieste per daug nesumažėtų arba be saiko nepadidėtų gyventojų skaičius, kiekviena šeimy na, kurių kiekviename mieste, be ateivių iš apy linkės, yra šeši tūkstančiai, turi turėti ne mažiau kaip dešimtį ir ne daugiau kaip šešiolika suaugu sių žmonių. Vaikų skaičius neribojamas. Šitas fibas nęsunku išlaikyti, pervedant į ne tiek gau

79

sias šeimynas tuos, kurių perteklius atsiranda di desnėse. O jeigu mieste atsiranda daugiau žmo nių, negu leista, jie tuo perteklium papildo kitų miestų gyventojų stoką. O jeigu gyventojų visoje saloje be saiko padaugėja, tada jie iš bet kurio miesto parenka piliečių ir pagal savo įstatymus steigia koloniją artimiausiame žemyne, kur vieti niai gyventojai turi neužimtos ir neįdirbtos že mės; pasikvietę pasikvietę tenykšči tenykščius us gyventojus, klau klausia, ar šie nenorėtų gyventi kartu su jais. Siems su tikus, utopiečiai lengvai susilieja su jais, gyven dami tuo pačiu gyvenimu ir tais pačiais papro čiais: ir tai naudinga naudinga ir vienai, vienai, ir kitai kitai tautai. tautai. Įvedę Įvedę savo savo tvark tvarką, ą, utopi utopieč ečiiai padar adaro, o, kad toji žemė, kuri atrodė vieniems šykšti ir skurdi, tampa abiem dosni. O jeigu vietiniai gyventojai atsisa ko gyventi pagal utopiečių įstatymus, pastarieji išstumia juos iš pasirinktų sričių. Jeigu ima prie šintis, pradeda karą. Mat, utopiečiams karas tei singas, kada kokia tauta, valdydama šalį, laiko ją bevei beveik k tuščią ir neįdirbtą; eįdirbtą; nei pati pati ta žeme žeme nesi nesi naudoja, nei kitiems, kurie pagal gamtos dėsnius iš jos turėtų maitintis, neleidžia ja naudotis ir ją valdyti. O jei dėl nelaimingo atsitikimo jų mies tuose gyventojų sumažėja tiek, kad jų neįmano ma papildyti iš kitų salos vietų, paliekant kiekvienam miestui reikiamą skaičių (o tai, sako, atsi tikę per visą amžių tik du kartu siaučiant baisiam marui), tada į miestą keliami gyventojai iš kolo nijų. Utopiečiai veikiau leidžia žūti kolonijoms, nogu nogu sumažėt sumažėtii kuriam kuriam sal salos mi miestui. estui.

80

Bet grįžtu prie piliečių sugyvenimo. Kaip jau minėjau, šeimyną valdo seniausias jos narys. Žmonos patarnauja vyrams, vaikai tėvams ir ap skritai jaunesnieji vyresniesiems. Kiekvienas miestas padalintas į keturias lygias dalis. Kiek vienos dalies vidury yra turgavietė, pilna visokių daiktų. Tenai, į tam tikrus namus, suvežami kiek vienos šeimynos dirbiniai, kurie surūšiuojami į  sandėlius. Iš jų kiekvienos šeimynos tėvas prašo, ko jam ar jo artimiesiems prisireikia, ir be pinigų, be jokio atlyginimo gauna, ko tik prašo. Ir kodėl  ja  jam turėtų neduoti? Visokių daiktų yra perteklius, ir nėra jokios baimės, kad kas nors įsigeis reika lauti daugiau, negu jam reikia. Kaipgi galima manyti, kad paprašys nereikalingų daiktų tas, kas įsitikinęs, jog jam niekada nieko nepritrūks? Kiekvienas gyvis tampa godus ir plėšrus arba bi  jo  jodamas nepriteklių, arba, kaip žmogus, dėl išdi dumo, kurio skatinamas laiko sau už garbę pra lenkti kitus ir pasigirti nereikalingais savo tur tais. Šitokios ydos utopiečių papročiuose visiškai nepasitaiko. Be minėtų turgaviečių yra ir maisto turgavie tės, kur atvežama ne tik daržovių, vaisių ir duo nos, no s, bet ir žuvų, žuvų, gal galvi vijjų mėsos ir pau paukšti kštienos, enos, tam tikslui tikslui už miest iestoo yra vietos, vietos, ku kurr tekančiu vandeniu galima nuplauti puvėsius ir purvus. Iš čia jie išveža mėsą, tarnų rankomis gyvulius pa skerdę ir nudyrę. Utopiečiai neleidžia savo pilie čiams darinėti gyvulių, nes, jų nuomone, per ši toki okius us da darbu rbuss ' pamažu pamažu dingsta dingsta gail gailest estingumas, ngumas,

81

mūsų prigimties žmoniškiausias jausmas. Jie gina įvežti į miestą purvinų ir nešvarių daiktų, kad neužterštų oro ir neprasidėtų ligos. Be to, kiekviename kvartale yra erdvūs rūmai, pastatyti pastatyti vi vienodu enodu atstum atstumuu vi vieeni nu nuoo kitų; kitų; na nam mas turįs atskirą vardą. Juose gyvena sifograntai. Kiekvieniems rūmams yra priskirta trisdešimt šei mynų, po penkiolika iš vienos ir kitos pusės, čia  jo  jos turi pietauti. Kiekvienų rūmų valgių gamin tojai tam tikrą valandą susirenka į turgavietę ir, nurodę savo valgytojų skaičių, gauna maisto. Bet pirmiausia aprūpinami ligoniai, gydomi bendruo menės ligoninėse. Tuoj už miesto sienų utopiečiai turi keturias ligonines, tokias didžiules, kad ga lima jas laikyti tikrais priemiesčiais. Taip pada ryta, kad ligoniai, kad ir kiek daug jų būtų, ne būtų guldomi ankštai ir nepatogiai, ir kad sergą liga, kuria užsikrečiama prisilietus, būtų kuo ato kiau nuo kitų. Šitos ligoninės yra puikiai įreng tos, aprūpintos viskuo, ko reikia atstatyti svei katai, ligoniai slaugomi labai švelniai, rūpestin gai; prityrę gydytojai juos nuolatos prižiūri. Nors niekas ten per prievartą nėra siunčiamas, tačiau visame mieste beveik nesurasi nė vieno žmogaus, kuris susirgęs norėtų gulėti ne ligoninėje, o na mie. Kai ligonių virtuvės prižiūrėtojas paima maistą pagal gydytojų gydytojų nu nurody rodym mus, vi viskas, skas, kas lieka geriausio, skirstoma pagal valgytojų skaičių tarp rūmų po lygiai, atsižvelgiant į kunigaikštį, vyriausiąjį šventiką ir traniborus, taip pat į pa siuntinius ir visus svetimšalius (jeigu jų pasitai-

82

kornors jų būna nedaug ir retai), bet atvykusiems pataiso tam tikrus gerai sutvarkytus būstus. Į  šiuos rūmus paskirtomis valandomis pietų ir va karienės susirenka visa sifograntija, pakviesta varinės dūdos garsais. Išimtį sudaro tik ligoniai, kurie guli arba ligoninėse, arba namie. Tiesa, nie kas nedraudžia, patenkinus rūmų poreikius, pra šytis maisto iš turgavietės namo: utopiečiai žino, kad niekas to nedarys be reikalo. Nors niekam nedraudžiama pietauti namie, bet nė vienas to nedaro su dideliu noru, nes laikoma ir negarbin ga, ir kvaila vargti ir gamintis sau blogesnį valgį, kai rūmuose, esančiuose čia pat, yra pataisyta tokio puikaus ir gausaus maisto. Šiuose rūmuose nešvaresnį ar sunkesnį darbą dirba vergai. Tačiau virti, gaminti maistą, pietus taisyti — vienų moterų pareiga: jos dirba paeiliui iš kiekvienos šeimynos. Pietų sėdasi prie trijų ar daugiau stalų, pagal val gytojų skaičių. Vyrai užima vietas prie sienos, o moterys —priešais priešais,, kad, jeigu eigu atsit atsitikt iktųų kok kokia ia staigi bėda (kaip kartais atsitinka nėščioms), jos galėtų, nesuardydamos eilių, atsikelti ir išeiti pas žindyves. Pastarosios sėdi atskirai su žindomais kūdikiais tam tikslui skirtame valgomajame, kur visada kūrenasi židinys, yra švaraus vandens, kar tais ir keletas lopšių, kad būtų galima kūdikius paguldyti ir panorėjus prie ugnies išvystyti, kad ^jie pasilsėtų, laisvai žaisdami. Kiekviena motina |į&ti maitina savo vaiką, jeigu nesukliudo ar mirfcįs, ar liga. Kai šitai atsitinka, sifograntų žmonos skubiai skubiai ieško ieško žindyvės žindyvės,, ir surasti surasti ją nesun esunku ku::

83

moterys, galinčios atlikti šią pareigą, mieliau jos imasi, kaip kito darbo, nes visi giria jų gailestin gumą, o auklėtinis žindyvę laiko motina. Žindy vių prieglobstyje būna visi berniukai, kuriems dar nesukako penkerių metų. Kiti nepilnamečiai, visi vienos ar kitos lyties asmenys, nesulaukę dar ve dybinio amžiaus, arba patarnauja sėdintiems už stalo, arba, jeigu dėl savo amžiaus šito dar ne įstengia, vis tiek stovi greta. Ir vieni ir kiti, tylė dami maitinasi tuo, ką jiems paduoda sėdintieji, ir neturi atskirai valgymui skirto laiko. Vieta pir mojo stalo vidury yra laikoma aukščiausia ir iš  jo  jos, kadangi stalas stovi skersai, valgomojo pa krašty, matyti visas sambūris. Čia sėdi sifograntas su žmona, greta du seniausieji. Mat, prie kiek vieno vieno stalo stalo sėdi po keturis. eturis. O jeigu jeigu toje toje sifosifograntijoje yra šventykla, tai su sifograntu sėdi šventikas ir jo žmona, kurie ir pirmininkauja. Iš vienos ir kitos pusės vietas užima jaunesnieji; po to vėl seniai: tokiu būdu visam name bendra amžiai susieti vienas su kitu ir sumaišyti su prie šingo amžiaus žmonėmis. Toks paprotys esąs dėl to, kad seniai savo rimtumu ir pagarba jaunuo lius sulaikytų nuo palaidų žodžių ir judesių, nes už stalo negalima nieko nei padaryti, nei pasa kyti, kas liktų nepastebėta iš visų pusių sėdinčių kaimynų. Patiekalai ne iš pirmosios vietos pa duodami, bet pirmiausia visiems senesniems, kurių vietos yra pažymėtos, atnešamas geriausias valgis,

84

o po to jis skirstomas visiems po lygiai. Bet se niai savo nuožiūra išdalina aplink sėdintiems ska numynus, kurių nėra tiek daug, kad užtektų visam namui. Tuo būdu ir pagyvenusiems žmonėms reiškiama derama pagarba, ir jiems teikiamos lengvatos visiems prieinamos. Kasdieną pietūs ir vakarienė pradedami doros mokančiu skaitymu, bet trumpučiu, kad neįkyrė tų. Po to senesnieji pradeda rimtas kalbas, tik ne liūdnas, o sąmojingas. Bet valgydami jie nieku būdu neužsiima ilgais svarstymais; mėgsta pasi klausyti taip pat jaunuolių ir net patys skatina  ju  juos pakalbėti, norėdami pažinti kiekvieno gabu mus ir talentą, kurie pasirodo puotoje laisvai bendrau bendraujant. jant. Pietūs Pietūs bū būna na trump trumpi, o vakari vakarienės enės ilgesnės, nes po pietų laukia darbas, o po vaka rienės rienės — miegas ir naktie naktiess poilsis poilsis,, ku kuris, ris, jų nuo mon one, e, esąs veiksminge veiksmingesni sniss sveikam sveikam virškinimui. virškinimui. Nė viena vakarienė nepraeina be muzikos, o ant rasis valgi valgiss nebūna nebūna be saldum saldumyn ynų. ų. Ji Jiee uždega uždega smilkalų, papurškia kvepalų ir daro viską, kad valgytojai būtų linksmai nusiteikę. Utopiečiai yra linkę pasismaginti pasismaginti,, nes, nes, jų nuo nuom mone, nėra draustina linksmybė, iš kurios nebūna nemalo numų. Šitaip jie gyvena mieste, o kaimuose, kur šei mynos yra toliau viena nuo kitos, visi valgo na mie. Nė vienai šeimai netrūksta maisto, nes iš kaimo į miestą patenka viskas, kuo maitinasi miestiečiai.

85

A p ie u t o p i e č ių k e l io n e s  

Jei Jeigu kas nori nori aplankyti drau raugus, gus, gyven gyvenan an čius kitame kitame m mieste, ieste, apžiūrėti apžiūrėti pačią viet vietovę ovę,, tas lengvai gauna leidimą iš savo sifograntų ir traniborų, žinoma, jeigu kas netrukdo. Jie išvyksta su kunigaikščio laišku, kuriame pažymėta, jog leista keliauti keliauti ir grįžimo grįžimo diena. diena. Jie Jie gaun gauna a vežim vežimą ir valstybinį vergą, turintį varyti ir prižiūrėti jau čius. Bet jeigu tarp keleivių nėra moterų, tai ve žimas, kaip sunkus kliuvinys, pasiunčiamas atgal. Nors kelionei jie nieko nepasiima, tačiau nieko  ji  jiems ir netrūksta: visur namie. Jeigu keleiv leivia iaii užtrunka ilgiau kaip vieną dieną, tai kiekvienas verčiasi savo amatu, o to paties amato bičiuliai labai šiltai juos sutinka. Jeigu kas įsimanęs ima klaidžioti toliau, negu leista, tai, nutvertas be ku nigaikščio rašto, susilaukia bėdos: jis, kaip bėglys, grąžinamas atgal ir žiauriai baudžiamas. Antrą kartą pamėgi pamėginęs nęs taip pasiel pasielgti, gti, tamp tampa vergu. Jeigu kas užsinori paklaidžioti po savo miesto apylinkes, tai niekas jam nedraudžia, jeigu tik leidžia tėvas ir sutinka žmona ar vyras. Bet atėjęs į kaimą, negaus valgyti, jeigu neatliks pusės die nos nos darbo darbo (arb (arba, apl aplamai, amai, kie kiek žm žmonės onės nudi nudirba ligi vakarienės). Tokiomis sąlygomis gali keliauti, kur nori, po savo miesto apylinkę. Toks keliau tojas miestui bus tiek pat naudingas, kaip ir mies te būdamas. Dabar matote, kad jiems nėra jokios galimy bės dykinėti, nėra progos tinginiauti: nėra ten nė

86 

vienos vyninės, vyninės, nė alud ludės; ės; niekur niekur nėra ėra vi vieš ešųjų ųjų namų, nėra progos ištvirkauti, nė vienos lindy nės, nė vienos neleistinos sueigos; būdami visų akyse, jie yra priversti arba dirbti įprastinį dar bą, arba garbingai ilsėtis. Dėl tokios tvarkos šioje tautoje būtinai turi atsirasti visokių daiktų perteklius, o kadangi jis vienodas visiems, tai nieko nuostabaus, kad tarp  jų  jų nebūna nė vieno nuskurdėlio ar elgetos. Kai tik amaurotiečių senate, kurį, kaip minėjau, kas metai sudaro iš kiekvieno miesto trejetas atstovų, paaiškėja, kur ir kokių dalykų yra ypatingai daug ir kur ir kokių vaisių užderėjo itin mažai, tuojau stoką vienoje vietoje užpildo perteklius kitoje. Ir jie tai daro veltui, nieko neimdami iš tų, ku riems dovanoja. Bet ką jie duoda iš savo atsargų kokiam miestui, nieko nereikalaudami iš jo atgal, tą gauna, bėdos ištikti, iš kito miesto, nieko ne mokėdami. Šiuo būdu visa sala yra tarytum vie na šeimyna. Apsirūpinę savimi (o tai, jų nuomone, pasie kiama tada, kai sukaupiama atsargų dvejiems me tams, nes nežinia, koks bus kitų metų derlius), iš visų atliekų utopiečiai išveža į kitas šalis daugy bę javų, medaus, vilnų, linų, medienos, amaro ir purpuro, kailių, vaško, lašinių, odų, be to, dar gy vulių. Visų Visų tų da daiktų iktų septintąją septintąją da dalįlį dovanoja dovanoja neturtingiesiems to krašto gyventojams, o visus kitus kitus parduod parduodaa už vidut vidutiini nišką šką kainą. Varydami arydami tokią prekybą, jie įsiveža ne tik tas prekes, kurių tėvynėje trūksta (tokių beveik nėra, neminint ge

87 

ležies), bet taip pat daug aukso ir sidabro. Ka dangi tas paprotys jau senas, utopiečiai brange nybių turi visur ir daugiau, negu kad galima būtų tikėti. Todėl jie nepaiso, kaip parduoti: už grynus pinigus, ar skolon, o didžiausią jų pinigų dalį su daro skoliniai pasižadėjimai, kuriuos pasirašyda mi, po visokių papročių reikalaujamų formalumų, niekada nereikalauja nereikalauja atskirų atskirų asmen asmenų, ų, bet tiktai tiktai viso miesto laidavimo. O miestas, atėjus mokėji mo dienai, iš atskirų asmenų pasiskolina pinigų, įneša juos į iždą ir naudojasi tos sumos procen tais, kol utopiečiai pareikalaus grąžinti skolą, o  ji  jie dažniausiai niekada ir neprašo. Mat, jų nuo mone, neteisinga yra atimti jiems visai nereika lingą daiktą iš tų, kuriems jis reikalingas. Apskri tai, jie reikalauja paskolos tik tuo atveju, kai turi kapitalo dalį duoti kitai tautai arba kada reikia kariauti. Šiam atvejui jie ir saugo visus lobius, laikomus namie, kad rimto ir staigaus pavojaus valandą valandą bū būtų tų jiems pa param rama, a, o svarbiausi svarbiausia, a, kad galėtų už bet kokią kainą nusisamdyti svetimų karių, rių, ku kuriuos riuos jie mieli eliau siunčia siunčia į kovą, negu savo piliečius. Utopiečiai žino, jog labai dažnai už dideli didelius us pini pinigus gus galim galima nu nupirk pirktiti net pačius priešus, kurie yra linkę išduoti ir pradėti atvirą kovą vienas su kitu. Dėl šitos priežasties jie ir saugo neįvertinamą lobį, bet ne kaip lobį, su juo taip elgiasi, kad papasakoti man iš tikro gėda; be to, bijau, kad niekas nepatikės mano žo džiais. Šitas mano baiminimasis juo tikresnis, nes žinau, jog ir aš pats sunkiai būčiau patikėjęs,

88 

 je  jeigu savo akimis nebūčiau matęs, o tik girdėjęs iš kitų. kitų. Bet taip ir turi turi bū būti; juo sveti svetim mesni esniss yra klausytojų papročiams toks reiškinys, tuo mažiau  ju  juo pasitiki. Tas, kas protingai vertina padėtį, tur būt, mažiau stebėsis, jog ir kiti jų įpročiai didžiai skiri skiriasi nuo mūsiški ūsiškių, ų, tad ir aukso bei sida sidabro bro naudojimas veikiau yra priderintas prie jų, kaip prie mūsų papročių. Iš tikrųjų, jie patys pinigų nenaudoja, o saugo juos tiktai minėtiem reikalam, kurių gali atsirasti, bet gali ir niekada nebūti. Tuo tarpu auksą bei sida sidabrą, brą, iš kurių kurių kalam kalamii pinigai, jie vertina tik tiek, kiek jie iš esmės nau dingi. Kas nemato, jog jie daug prastesni už ge ležį? Be jos žifionės negali gyventi, kaip be ugnies ir vandens; vandens; gamta gamta auksui auksui ir ir sidabrui sidabrui nedavė nedavė tų savybių, be kurių negalėtume lengvai išsiversti, ir tik žmonių paikumas davė jiems vertę dėl jų retum retumo. Be Be to, gam gamta, kaip kaip švel švelni niau aussioji oji motina, motina, viską, kas geriausia, kaip orą, vandenį, net pačią žemę žemę padėjo padėjo visi visiems ems prieš prieš akis, o tai, tai, kas kas tuščia ir nenaudinga, paslėpė labai giliai. Jeigu tie metalai būtų slepiami kokiame bokš te, tad tada, kaip linkusi linkusi išsi išsigal galvot votii kvail kvaila minia, inia, ga lėtų lėtų būti įtariamas tariamas kunigaikšti kunigaikštis ir senata senatas, s, jog norį klasta apgauti tautą ir patys turėti naudos. Sakykime, kad jie ims iš tų metalų kaldinti taures ir kitus dailius dirbinius, o vėliau, prireikus, turės vėl juos sulydyti, kad galėtų sumokėti kareiviams algas, tada galima numanyti, kaip sunkiai jie at sisakytų, ką buvo jau pamėgę.

89

Norėdami tam pasipriešinti, jie išgalvojo prie monę, atitinkamą jų papročiams, bet visiškai sve timą mums, kurie auksą didžiai vertiname ir uoliai saugome. saugome. Bet Bet tuo gali patikėt patikėtii tik tik savo savo akimis akimis matę. Mat, utopiečiai valgo ir geria iš prastučių molio ar stiklo indų, tiesa, labai dailių, bet pigių, o visur, ne tik visuomeniniuose rūmuose, bet ir atskirų žmonių žmonių butuose nau naudojam dojamii aukso ir si dabro naktiniai puodai ir kiti indai nešvarybėms. Be to, iš tų pačių metalų dirbdina grandines ir kitus storus pančius, kuriais rakina vergus. Pa galiau galiau visiem visiems, s, kurie kurie užsitrauk užsitraukėė gėdą kok kokiu iu nusikaltimu, ausyse įverti auksiniai žiedai, jų pirš tai apipinti auksu, kaklas apjuostas aukso gran dine, galva galva auk aukso so lanku. lanku. Tuo būdu, utopi utopieč ečiiai visaip stengiasi, kad auksas ir sidabras jų šaly būtų bū tų lai aikom komii per per nieką. Jei Jei iš kitų kitų tautų tuos metalus galima atimti su tokiu pat skausmu, kaip ir vidurius išplėšti, tai utopiečių šalyje, jeigu pri reiktų atiduoti juos visus, atrodo, niekas nesi  ja  jaustų nė už skatiką nuskriaustas. Be to, jūros pak pakrantės rantėsee jie renka renka perlus, o vienur kitur prie uolų deimantus ir karbunkulus, tačiau jų neieško, tik rastus nudailina. Šitais ak menimis utopiečiai puošia kūdikėlius, kurie pir maisiais vaikystės metais tokiomis puošmenomis džiaugiasi ir didžiuojasi, bet kai paaugę pastebi, kad tokiais niekniekiais naudojasi tik vaikai, ir tėvų neraginami, pajutę gėdą, meta tuos papuo šalus, kaip ir mūsų vaikai vos paaugę meta rie šutus, amuletus ir lėles60. Tokie skirtingi nuo kitų

90

tautų papročiai sukuria ir skirtingą jų pasaulė žiūrą, šitai man paaiškėjo iš to, kas atsitiko anemolijų6 olijų61 pasiun pasiuntiniam tiniams. s. Atvyko jie į Amaurotą, kai aš ten buvau, ka dang dangii jie jie keli keliavo svarbiai svarbiaiss reikalais, reikalais, tai prieš prieš jų pasirod pasirodym ymą ą tarėsi trejetas trejetas pilie pilieči čių ų iš kiekvie kiekvieno no miesto. Bet visi kaimynų pasiuntiniai, atvykdavę tenai seniau, seniau, būdavo būdavo kuo kuo kukl kukliausiai ausiai apsirengę, apsirengę, nes gerai žinojo utopiečių papročius, suprato, kad  jie  jie visi isiškai nevertina prabangių apdarų, šilką lai lai ko per nieką, o auksą net šlykštybe. Bet ąnemolijai gyveno labai toli ir mažai bendravo su utopiečiais. Todėl jų pasiuntiniai, sužinoję, jog visi utopiečiai vaikšto apsirengę vienodu ir šiurkščiu apdaru, pamanę, jog jie ir neturi to, kuo nesinau doja; būdami veikiau pasipūtę kaip išmintingi, jie ir nutarė vargšų utopiečių akis užtemdyti savo apdarų blizgesiu, pasirodydami išsipustę lyg ko kie dievai. Todėl įžengė trys pasiuntiniai su šimtu palydovų, visi apsitaisę margais drabužiais, dau gum guma šilkais. šilkais. Patys Patys pasiuntiniai, pasiuntiniai, priklausę tėvy nėje kilmingiesiems, buvo apsivilkę auksu siuvi nėtus apsiaustus, užsidėję dideles grandines, įsise gę auksinius auskarus, apsimovę aukso žiedus, be to, kepures nukabinėję aukso vėriniais, kurie žvi žvilgėj gėjo nuo nuo perlų ir bran brangak gakm menių. Taigi jie jie buvo pasidabinę tokiomis puošmenomis, kuriomis utopiečiai bausdavo vergus, jos būdavo arba gė dos ženklu, arba vaikų žaislais. Todėl buvo ko pažiū pažiūrė rėti, ti, kaip kaip anemoli anemolijai jai kėlė kėlė skiauteres, skiauteres, lygi lygin n dam dami savo puošmenas puošmenas su pasi pasipylusi pylusių ų į aikštes aikštes

91

utopieči utopiečių ų apd apdarais. arais. Iš kit kitos pusės, pusės, ne mažesnis ažesnis smagumas buvo stebėti, kaip smarkiai jie apsi gavo, puoselėdami savo viltis ir kažin ko gero laukdami ir kaip toli jie buvo nuo tos pagarbos, kurios tikėjosi sulauksią. Mat, išskyrus tik ne daugelį lankiusių kitas tautas dėl rimtos priežas ties, visų utopiečių akimis žiūrint, visos šios žvilgančios puošmenos atrodė tikra gėda, ir todėl, pagarbiai kaip ponus sveikindami kiekvieną men kutį žmogelį, pačius pasiuntinius su aukso grandi nėm ėmis is jie jie palaikė vergais ir su jais jais elgės elgėsii be  jo  jokios pagarbos. Kad būtum matęs, kaip vaika ikai mėtė ėtė deim deimantus ir brangakm brangakmenius, enius, pamatę pamatę juos prie pasiuntinių kepurių, ir, kumštelėję motinai į šoną, taip kalbėjo: — Mama, ama, žiūrėk, koks koks didel dideliis bernas, bernas, o ter ter liojasi su perlais ir blizgančiais akmenukais, kaip mažiuli ažiulis1 O gimdytoja taip pat rimtai jam atsakė: —Tylėk, ylėk, sūneli sūneli,, matyt, atyt, koks juokdarys juokdarys iš pa siuntinių! Kiti peikė tas aukso grandines, kad iš jų nesą naud audos, jos tokios plonos, plonos, jog vergas gali jas lengvai sulaužyti, ir tokios laisvos, kad panorėjęs gali jas nusimesti ir pabėgti kur nori. Bet kai pabuvę dieną kitą, pasiuntiniai pama tė baisyb baisybęę neverti nevertinamo namo aukso, ir suprato suprato,, jog jog utopieči utopiečių ų krašte auk auksas sas tiek tiek pat pat nieki niekina nam mas, kiek kiek  jų  jųjų šaly ge gerbiamas, ir ka kad vie vien no pa pabėgusio ve vergo grandinėms ir pančiams buvo išeikvota daugiau aukso ir sidabro, negu kad kainavo jų visų trijų

92

puošmenos, nuleido jie sparnus ir susigėdę nume tė visas tas gražmenas, kuriomis taip pūtėsi ir didžiavosi, ypač kada bičiuliškiau pasikalbėjo su utopiečiais ir sužinojo jų papročius ir nuomones. Juk šie stebisi, kaip gali atsirasti žmogus, kuris džiaugtųsi menko perliuko ar akmenuko abejoti nu žvilgesiu, galėdamas stebėti kokią nors žvaigž dę arb arba pačią saulę; arba rba kas kas gali gali būti būti toks ne ne protingas, kad tartųsi esąs kilmingesnis dėl plonesnio vilnos siūlo, nors šitą vilną, kad ir kaip plonai ji būtų suverpta, kadaise nešiojo avis, o tuo metu ji nebuvo niekas kitas, kaip avis avis.. Ste bisi utopiečiai ir tuo, kad auksas, toks nenaudin gas daiktas, dabar visur pasauly tiek vertinamas, kad pats pats žmogu žmogus, s, per kurį kurį ir kurio kurio naudai naudai ji jis įgi įgi- jo  jo"tokią garbę, yra ve vertinamas daug mažiau, negu auksas. Juk būna ir taip, kad koks kietagalvis, turįs proto proto ne daugi daugiau au kaip stuob stuobrys, rys, ne tik tik di di džiausias begėdis, bet ir kvailys, tačiau turi savo rankose daug vergų, išmintingų ir gerų vyrų, tik dėl to, kad jam atiteko didelė aukso monetų krū va, o jei likimas ar koks įstatymų straipsnis (ku ris kaip kaip ir likim ikimas gali viską viską apversti apversti aukštyn aukštyn kojom) atims krūvą iš to pono ir atiduos didžiau siam pastumdėliui iš visų jo tarnų, tada šeiminin kas nueis tarnauti savo tarnui, kaip priekaba bei priedas prie pinigų. Bet daug didesnį nusistebėji mą ir neapykantą kelia tų žmonių neprotingumas, kurie vos ne dievišką pagarbą rodo turtuoliams, kuriems nieku neskolingi ir nuo kurių visai ne priklauso, tiktai dėl tų turtingumo, nors ir žino,

93

 jo  jog šitie turtuoliai yra tok tokie godūs ir šy šykštūs, kad galima tikrų tikriausiai tikėti, jog iš tos pinigų krūvos niekam niekada nenuriedės nė skatikas, kol jie bus gyvi. Šitokias mintis utopiečiai pasisavino iš dalies beauklėjami, nes išaugo tokioje šalyje, kurios santvarka yra labai toli nuo minėtųjų kvailybių, iš dalies besimokydami ir beskaitydami knygas. Tiesa, iesa, kiekvi kiekviename ename mieste ieste nedaug nedaug tėra atlei atleist stųų nuo kitų darbų ir skirtų mokslui,— tiktai tie, kurie iš mažens turi nepaprastus gabumus, didelį talen tą ir polinkį tauriesiems menams,— tačiau vaikai visi mokosi, ir didelė tautos dalis, vyrai ir mote rys, per visą gyvenimą mokymuisi skiria tris va landas, kada, kaip minėjome, būna laisvi nuo dar bų. Atskirų dalykų jie mokosi savo kalba. Ji nėra skurdi žodžių, maloni ausiai ir raiškumu pranoks ta kitas kitas kalbas. kalbas. Ta pa patiti kalba, tiktai tiktai sudarkyta vienur vienaip, kitur kitaip, yra paplitusi dide lėje to pasaulio dalyje. Ligi mūsų atvykimo jie nieko nebuvo girdėję apie visus tuos filosofus, kurių vardai yra žymūs šiame, mums žinomame pasaulyje, bet muzikoje, dialektikoje, skaičiavimo ir matavimo moksle jie išrado beveik tą patį, ką ir mūsų senieji filosofai. Nors seniesiems beveik visais atžvilgiais prilygs ta, tačiau atsilikę nuo naujųjų dialektikų atradi mų. Mat, jie nėra išradę nė vienos taisyklės iš tų sąmoji sąmojingų ngų išsi išsigalvoji galvojim mų, kurių kurių čia visur visur mo kosi vaikai iš vadinamosios „Mažosios logikos"62, apie susiaurinimus, apibendrinimus ir supozicijas.

94

Vadinamųjų adinamųjų „antrųjų „antrųjų intencijų"6 ntencijų"63 utopi utopieč ečiiai ne tik deramai netyrinėjo, bet niekas iš jų nepajėgė pamatyt pamatytii vadi vadinamoj namojo o ,»žm »žmogau ogauss apskritai" apskritai" nors, nors, kaip žinote, šitas padaras yra didžiulis, didesnis už bet kurį kurį mi milžiną, ir galim galime jį jį net pirštu pirštu paro paro dyti. Už tai utopiečiai gerai nusimano apie žvaigž džių džių sukim sukimąsi, ąsi, apie dan dangau gauss švi šviesul esuliių judėjim judėjimą. ą. Tam reikalui jie sumaniai išgalvojo net įvairiau sių formų prietaisų, kurių padedami labai tiksliai sužino saulės, mėnulio ir kitų jų horizonte mato mų šviesulių judėjimą ir padėtį. Tačiau jie nė sapne nesvajoja apie planetų bičiulystę ir nesu tarimą ir apie kvailą ateities spėjimą iš žvaigž džių. Iš kai kurių per ilgą laiką stebėtų ženklų jie atspėja liūtis, vėjus ir kitas orų atmainas. Bet apie visų tų reiškinių priežastis, apie jūros potvynius,  jo  jos vandens sūrumą, apie dangaus ir pasaulio kil mę ir prigimtį jie samprotauja lygiai kaip ir mūsų seni seniej ejii filoso filosofai; fai; iš dalies, dalies, kaip kaip aniej anieji, i, nesutar esutaria ia vien vienas as su kitu, taip taip ir utopieči utopiečiai, atrasdam atrasdamii nau  ja  jas reiškinių priežastis, ginčijasi ne visur su tardami. Toje filosofijos dalyje, kur kalbama apie mo ralę, jų nuomonė nuomonėss sutam sutampa pa su mūsų mūsų:: jie sampro sampro tauja apie apie dvasi dvasios, os, kūno kūno ir išorines šorines gėrybes gėrybes ir ar dera gėrybės vardas šioms visoms ar tik dvasi nėms ypatybėms. Jie svarsto apie dorybę ir ma lonumus. Bet svarbiausias ir pagrindinis jų ginčas yra tas, ar žmogaus laimės šaltinis vienas ar daug  jų  jų. Tačiau šiuo klausimu jie, atrodo, link inkę labiau, negu dera, palaikyti nuomonę, ginančią malonu-

95

mąrku ąr kuris ris pagal juos svarbi svarbiausi ausias as žmoga žmogaus us laim laimės šalti šaltinis. Ir juo nuostabiau, nuostabiau, kad tokią opią nuo monę stengiasi paremti religija, kuri yra rimta ir rūsti, beveik niūri ir griežta. Ir utopiečiai nieka da nesvars nesvarsto to klausim klausimo apie apie laim laimę, nesusi nesusiedami edami kai kurių iš religijos paimtų teiginių su filosofija, besiremiančia proto įrodymais, be kurių klausi mo apie tikrąją laimę nagrinėjimas, jų nuomone, yra menkas ir nepakankamas. O tie teiginiai štai kok kokie: žm žmogau ogauss siel siela a esanti nemirt nemirtinga inga ir iš dievo dievo maloni aloningum ngumo o gim gimusi lai laim mei; ei; už mūsų mūsų dorybes ir gerus darbus po šito gyvenimo laukiąs atlygini mas, o už kalte kaltess —kančios. kančios. Nors tai ir rel reliigij gijos sritis, tačiau, jų manymu, ir protu galima prieiti tokias tiesas. Jas atmetus, utopiečiai nesuabejoję skelbia, jog niekas negalįs būti toks kvailas, kad nesiektų malonumų leistinomis ir neleistinomis priemon priemonėm ėmiis; tiktai tiktai reikią reikią žiūrėti, žiūrėti, kad mažesnis ažesnis smagumas nesutrukdytų didesnio, ir nereikią siek ti tokio malonumo, už kurį prisieina atsilyginti skausmu. Jie mano, kad kvailiausiai elgiasi tie, kurie vaikosi rūsčios ir sunkios dorybės ir ne tik atsisako gyvenimo saldumo, bet netgi patys užsi krau rauna skausm skausmą, ą, iš kurio negali negali laukti jokios okios naudos; kokia gi gali būti nauda, jeigu po mir ties nieko nebepasieksi, o šitą visą gyvenimą pra leisi be smagumų, tai yra vargingai. O laimė, jų manymu, ne kiekvienas smagumas, bet tik gar bingas ir taurus. Į jį, kaip į aukščiausią gėrį, mūsų prigimtį traukianti pati dorybė, kuriai priešinga tepriskiria a laim laimę. Mat, dorybė jiems — partija64 ir tepriskiri

96 

gyveni gyvenim mas pagal pagal prigimtį prigimtį;; šitoki šitokiam am gyveni gyvenimui mui dievas mus paskyręs. Ir žmogus turįs paisyti to prigimties potraukio, kuris klauso proto, kai rei kia spręsti klausimą, ko siekti ir ko vengti. Pir miausia, protas žmonėse uždegąs meilę ir pagarbą dieviškajai didybei, kuriai turime dėkoti ir už tai, kad esame gyvi, kad galime justi laimę. Antra, protas mus skatinte skatinąs, kad ir patys kiek galėdami ramiau ir džiaugsmingiau gyventume ir visiems kitiems, kurie prigimties saitais susieti su mumis, padėtume'to paties siekti. Tikrai, nebuvo niekada nė vieno tokio niūraus ir griežto dorybės sekėjo ir smagumų niekintojo, kuris patartų tau vargus, budėjim budėjimus ir skausm skausmus ir nepasakytų, nepasakytų, kad tu, kiek įstengdamas, turįs lengvinti kitiems skur dą ir vargą, kad toks elgesys esąs pagirtinas var dan dan žm žmoniškum oniškumo; o; nė vien viena a kita kita dorybė nesanti nesanti būdinge būdingesnė snė žmogu žmoguii: žm žmogus ogus turįs žmogui žmogui patar nauti, jį guosti, padėti varguose, sunaikinęs liū desį, grąžinti jam gyvenimo džiaugsmą, tai yra malonumą. Jeigu taip iš tikro yra, tai kodėl pri gimtis negali skatinti, kad kiekvienas darytų sau tą patį? Iš tikrųjų, arba malonus, t. y. smagumą teikiąs, gyvenimas yra blogybė; jeigu taip, tai tu ne tik niekam neturi padėti sulaukti tokio gyve nimo, imo, bet, bet, kiek kiek įstengda stengdam mas, turi turi nuo nuo jo, kaip kenksm kenksmingo ir pražūtingo, pražūtingo, visus visus vaduoti vaduoti,, arba rba,  je  jeigu ne tik gali, bet ir tu turi patarti tokį gyvenimą imą kitiems, tai kodėl pirmiausia sau pačiam nepa mėginus? Sau pačiam juk dera rodyti ne mažesnį  palankumą, kaip kitiems. Juk jeigu prigimtis ska-

97 

tina, kad būtumei geras kitiems, tai vėlei ji ne siūlo, kad sau pačiam būtumei rūstus ir negailes tingas. Todėl pagal juos pati prigimtis mums nu rodo malonų gyveni gyvenim mą, tai yra smagu smagum mą, kaip kaip visų visų mūsų veiksmų veiksmų galutinį galutinį tikslą; tikslą; o dorybė dorybė — gyvenim gyvenimas paga pagall prigimtį. rigimtį. Prigimtis rigimtis gi kvieči kviečia a mirtinguosius remti vienas kitą, kad gyvenimas būtų būtų linksm linksmesni esnis. s. Ir tei teisingai singai daro: ro: mat, nėra nė vieno, kuris būtų iškilęs tiek virš žmonių giminės lemties, kad juo ypatingai rūpintųsi gamta, kuri vienodai gobia visus, duodama tą pačią išvaizdą. Todėl ta pati pati gam gamta nuolatos tau li liepia epia žiūrėti, žiūrėti, kad, savo labu labu besisi besisiel elodam odamas, as, kiti kitiems nelabo nedarytum. Vadinas, utopiečių manymu, būtina laikytis ne tik tik sutarčių, sudarytų sudarytų tarp atskirų atskirų asmenų, asmenų, bet ir visuomeninių įstatymų, kuriuos pagal teisingumą paskelbė gerasis valdovas arba patvirtino visuo tinu nutarimu tauta, neprislėgta tironijos ir nesu vili viliota klastos,— klastos,— įstatym įstatymų ų apie apie gyvenim gyvenimo gėry bių, tai yra malonumų paskirstymą. Rūpintis savo gerove, nelaužant šitų įstatymų, yra protingumas, o paisyti ir visuomenini visuomeninio o labo — tavo tavo pareiga. areiga. Grobstyti robstyti svetimus svetimus malonum alonumus sieki siekiant ant savųjų savųjų — skriauda, o ką nors atimti iš savęs ir pridėti ki tiems yra žmoniškumo ir širdingumo pareiga, kuri niekada tiek naudos neatima, kiek prideda. Juk šita nauda yra atlyginama abipusėmis geradarys tėmis, o pats geradarystės suvokimas ir prisimi nimas nimas api apie m meeilę ir ir palankum palankumą ą tų, kam padarei padarei gera gera,, tavo širdį labiau džiugina, džiugina, negu kūniš kūniškas kas

98 

malonum alonumas, nuo nuo kurio susil susilaikei. aikei. Pagali Pagaliau au,, reli reli gija gija lengvai lengvai įtikina tikina mū mūsų sąmon sąmonę, ę, kad kad vietoj vietoj trumpalaikio ir menko smagumo dievas atlygina didžiuliu ir nesibaigiančiu džiaugsmu. Tuo būdu viską kruopščiai apsvarstę ir apmąstę, jie pripa žįsta, kad mūsų veiksmų ir pačių dorybių galuti nis nis tiksl tikslas as ir lai laimė mė — malonumas. alonumas. O malonumu jie vadina kiekvieną kūno ir sie los judesį ir būklę, kada pagal prigimties nuro dymus jaučiame džiaugsmą. Pastabą apie šį pri gimties siekimą jie priduria ne be pagrindo. Jų manymu, iš prigimties malonu yra tai, ko žmonės siekia ne skriaudos keliu; kai, ko siekdami, jie ne praranda kito, didesnio malonumo; tai, kas netei kia vargo vargo,, tai, tai, ko ieško eško ne tik pojūčiai, pojūčiai, bet ir sveikas protas. Antra vertus, yra malonumų, ne siderinančių su prigimtimi, juos mirtingieji pagal kokį tuščią susitarimą vaizduojasi saldžiais, tary tum žmonės galėtų kaitalioti tiek daiktus, tiek ir  jų  jų pavadinimus. Utopieč iečių įsitikinimu, tokiuose malonumuose nė kiek nėra laimės. Priešingai, net  ją  ją nutolina: kur ka kartą jie įleidžia sav savo šaknis, ten nebėra viet vietos os tikriem tikriemss ir nuoši nuoširdiem rdiemss džiaugs mams, ams, o širdis širdis apsal apsalst sta a nuo netikro netikro sm smagumo. agumo. Yra daug dalykų, kurie patys savaime neturi  jo  jokio malonumo, geroka jų dalis net slepia savy daug kartybės, tačiau dėl nelabų troškimų ir ap gaulingų vilionių yra laikomi ne tik didžiausiais smagu smagum mais, bet net pripažįstami pripažįstami gyven gyveniimo pa grindu. Prie šių netikrų džiaugsmų utopiečiai priskiria

99 

anksčiau mano paminėtus,— kuo kas geresnį ap darą vilki, tas tariasi geresnis esąs. Juk jie klysta dvigubai. Ne mažiau apsigauna manydami, jog jų apdaras geresnis, kaip jie patys. Iš tikrųjų, jeigu žiūrėsi apdaro naudingumo, tai kodėl plonesnių siūlų vilnonas geresnis už storesnį? Bet šitie žmo nės skiauteres skiauteres riečia, riečia, sakytu sakytum m, jie jie būtų iški iškilę lę pagal prigimtį, o ne per klaidą, ir yra įsitikinę, jog nuo to ir jie patys vertingesni; tarytum visai pa grįstai jie reikalauja prabangesniam apdarui pa garbos, kurios blogiau apsivilkę net nebūtų drįsę tikėtis, ir piktinasi, jeigu kas į juos neatsuka akių. Ar nėra to paties neišmanymo žymė ir sieki mas tuščios ir nenaudingos garbės? Argi gali būti natūralus ir tikras džiaugsmas, kai kitas prieš tave apnuogina pakaušį ar sulenkia pakinklius? Gal šitai pagydys tau pakinklių skaudėjimą? Arba išvaryš kvailybę tau iš galvos? Šitame netikro džiaugsmo reginy nuostabiausia yra tai, kaip sma giai kvailioja besižavį ir besididžiuoją savo kil mingumu, kad jie kilo iš tokių protėvių, kurių ilga virtinė buvo laikoma turtinga, ypač turėjusi di delių dvarų,— juk dabar kilmingumas ir yra nie kas kitas. Jų manymu, nė per plauką nesumažės tas kilmingumas, jeigu jų protėviai nebus jiems palikę jokio turto arba jeigu palikimą jie patys bus praūžę. Prie šitų žmonių utopiečiai priskiria ir tuos, kurie ku rie žavisi žavisi perlais perlais ir brangakm brangakmeniais eniais ir tariasi tariasi vos ne di diev evai ai esą esą,, jeigu jeigu pavyksta pavyksta gau gautiti kokią

wo

brangenybę, o ypač tokios rūšies, kuri tuo metu jų šaly labiausiai vertinama. Mat, ne visur ir ne vi sada sada tos pačios rūšys yra vien vienoda odaii brang branginam inamos. os. Jie įsigyja tą perlą ar brangakmenį paprastai be auksi auksinės įtvaros tvaros ir natūra natūralų. lų. Be to, pardavėjas dar turi turi prisiekti prisiekti ir duo duoti ti laidą, kad kad tie tie brangiej brangiejii akmenys akmenys yra yra tikri: tikri: tiek tiek yra yra susirūpi susirūpinę nę pirkėjai, pirkėjai, kad jų akys akys nebūtų apgau apgautos tos neti netikru viet vietoj oj tikro. tikro. Bet kodėl dirbtinis akmuo teiks tau mažiau sma gumo, jeigu tavo akis jo neatskiria nuo tikro? Tikriausias daiktas, ir vienas, ir kitas akmuo turi turėti tokią pat vertę tau, kaip ir aklam. Na, ar  ja  jaučia tikrą džiaugsmą, o gal tik apsigauna ne tikru smagumu sergstį nereikalingus turtus, ne naudodami savo krūvos, o tik gėrėdamiesi jos re giniu? Arba, rba, skatinam skatinamii prieš priešiingos ydos, slepi slepia a auksą, kurio niekada net nesirengia naudoti ir kuri kurio, o, gal gal būt, būt, niekada niekada ir nebepamatys nebepamatys? ? Drebė dam dami, kad kad tik tik neprarastų, iš tikro tikro jį prara prarand nda. a. Taip ir yra, ra, jeigu nelei neleidi di sau, sau, o, gal gal būt, ir visi visiem emss mirtingiesiems pasinaudoti tuo auksu ir užkasi jį  žemėje? Ir, paslėpęs lobius, tarsi jau visai ramus, nesitveri džiaugsmu. Bet, sakykime, kad kas pa vogs šitą turtą, o tu, nieko nežinodamas apie tą vagyst vagystę, ę, po dešim dešimties ties metų mirsi mirsi;; per dešim dešimtį  metų, pragyvent pragyventų ų po vagystė vagystės, s, ar labai svarbu tau buvo, ar tas auksas pagrobtas ar neliestas? Juk ir vienu, ir kitu atveju tau iš jo buvo tiek pat naudos. Prie tų kvailų pasismaginimų utopiečiai skiria žaidim žaidimą ą kauli kauliukais ukais (apie (apie tą beprotybę beprotybę jie jie tiktai tiktai

101 10 1

girdėję, o patys jos nematę), nematę), be to, to, medžioklę medžioklę ir paukščių gaudymą. Koks gi smagumas, klausia  ji  jie, mesti kauliukus ant išskobtos lentos? Tu tiek iek daug kartų tai darei, kad jeigu ir būtų malonu* tas žaidimas, tai dažnai kartojamas nusibostų. Arba koks gali būti smagumas, o ne pasišlykštė  ji  jimas klausytis šunų loj lojimo imo ir staugimo? Arba kodėl sm smagiau agiau stebėti, stebėti, kada kada kiškį kiškį Vejasi Vejasi šuo, šuo, o ne šuo šunį? Juk ir vienu ir kitu atveju darosi tas pats: jie bėga, jeigu bėgimas tave smagina. Jeigu tave žavi viltis išvysti žudymą, jei lauki, kad tavo akyse vyks skerdynės, tai veikiau turi kelti gai lestį toks reginys: šuo drasko kiškelį, stipresnis — silpnesnį, silpnesnį, nirtulingas nirtulingas — bailų bailų ir vangų, vangų, pagali pagaliau, au, kraugerys kraugerys — nekaltą ekaltą.. Todėl odėl utopiečiai utopiečiai visą visą šitą šitą medžioklės verslą, kaip užsiėmimą, netinkamą laisv aisviiems žmon žmonėm ėms, s, pali paliko mėsi mėsininkam ninkams, s, o mes mes anksčiau anksčiau sakėme, sakėme, kad šita šitass amatas amatas yra vergų. vergų. Utopiečiai mano, kad medžioklė yra žemiausia to darbo dalis, o kitos jo pusės esančios ir naudin gesnės ir tauresnės, nes jos teikiančios daug dau giau naudos ir žudančios gyvūnus tik iš reikalo, o medžiotojas, žudydamas ir draskydamas vargšą žvėrelį,, ieško tik pasitenkinimo. Utopiečių nuo mone, šitas troškimas matyti tikrų žvėrių žudymą atsiranda atsiranda arba arba iš įgim gimto širdi širdies es žiaurum žiaurumo, o, arba arba žmogus kraugeriu pasidaro, nuolatos ieškodamas tokių šiurkšči šiurkščių ų smag smagum umų. ų. Taigi ši šitą ir vis visus pa našius reiškinius, kurių yra nesuskaitoma daugy bė, minia laiko smagumais, o utopiečiai, nematy dami tokiuose troškimuose jokio malonumo, įsiti-

102 

kinęr kinęr jog jog ji jie neturi neturi nieko nieko ben bendro su tikru tikru malo numu. Jeigu šitie reiškiniai teikia ir pojūčiams kokį malonumą (o toks ir yra pasitenkinimo užda vinys), tai utopiečiai vis vien nekeičia savo nuo monės, onės, nes priežastis esanti esanti ne pats ats reiškinys, reiškinys, bet iškr iškrypęs ypęs mirti irtingųjų ngųjų įpratimas, įpratimas, kai žm žmonės kar tumą laiko saldumu, visai taip, kaip nėščios mo terys, sugedus skoniui, dervą ir lašinius taria saldesnius esant ir už medų. Tačiau, žinoma, jokio žmogaus sprendimas, iškrypęs dėl ligos ar įpročio, negali pakeisti nei kitų dalykų, nei malonumo es mės. Utopiečių nuomone, smagumų, kuriuos jie pri pažįsta tikrais, yra visokiausių rūšių; vienus jie priskiria priskiria dvasi dvasiai, ai, kitus kitus kūnui. kūnui. Dvasios malonu alonu mas— tiesos suvokimas ir tas saldumas, kurį tei kia jos stebėjimas. Be to, prisideda ir malonus tauriai pragyvento gyvenimo prisiminimas ir ne abejotina abejotina busimosi busimosios os palaim palaimos vil viltis. tis. Kūno malo alo num numai esą esą dvejopi. Vieni Vieni teiki teikia a pojūčiam pojūčiamss tikrą tikrą pasitenkinimą, kai yra atstatoma tai, ką yra sunai kinęs mumyse esantis karštis, o tai padaroma val gant ir geriant. Kitas atvejis, kada yra pašalina ma tai, tai, kas apsunki apsunkina kūn kūną, ą, kai tuštinam tuštinamee vidu vidu rius, rius, gim gimdom vaikus, vaikus, trinam trinam ar kasom ni niežti ežtim mą kūno dalį. Kartais atsiranda smagumas, neatstatąs, ko pa geidauja mūsų kūno nariai, ir nenuimąs skausmo, bet kuris ryškiais virpesiais kutena, skatina ir traukia mūsų pojūčius kažin kokia slapta jėga; taip, pavyzdžiui, veikia mus muzika.

103 

Antra ntra kūniš kūniškų mal malonum onumų ų rūšis, rūšis, jų manym manymu, u, esanti rami ir gera kūno būklė, tai yra kiekvieno žmogaus sveikata, netrikdoma jokio skausmo. Iš tikrųjų, jeigu jos nekankina skausmas, ji pati iš savęs savęs džiūgau džiūgauja, ja, nors nors jos jos ir neskati neskatina išorini išoriniss smagumas. Tiesa, sveikata nėra tiek pastebima ir  ju  jusles les ne tiek užgauna, kaip nenumaldomas val gio ar gėrime* troškimas, bet vis dėl to daugelis mano, kad gera sveikata yra didžiausias malonu mas. Beveik visi utopiečiai pripažįsta, jog sveika ta yra didelis smagumas ir tarsi visko pamatas bei atrama: ji viena gali sukurti ramias ir geidauja mas gyvenimo sąlygas, o jeigu jos trūksta, nelie ka vietos jokiam smagumui. Būklę, kada visai nė ra skausmo, bet trūksta sveikatos, utopiečiai vadi na nejautrum nejautrumu, u, o ne malonum malonumu. u. Gyvai Gyvai apsv apsvars arsttę klausimą, utopiečiai jau seniai atmetė nuomonę tų, tų, kurie kurie si siūlė tvirt tvirtos os ir netrikdo netrikdom mos sveikatos sveikatos nelaikyti malonumu, nes, esą, jos buvimą galima suvokti tik išorinio pojūčio įtakoje. Bet priešin gai, da dabar bevei beveik k vis visi jie suta sutaria ria,, kad kad sveikata sveikata yra malonumo šaltinis. Jeigu su liga esą susijęs skausmas, kuris yra toks nepermaldaujamas ma lonumo priešas, kaip ir liga sveikatai, kodėl ne galėtų, malonumas būti gera sveikata? Jų many mu, visai nesvarbu sakyti, kad ar liga yra kentė  ji  jimas ar ka kad ke kentėjimas slypi lig ligoje, nes ir vi vienu, ir kitu atveju pasekme ta pati. Todėl, jeigu svei kata yra arba pats malonumas arba būtinai teikia malonumą, kaip ugnis kad skleidžia šilumą, tai Ir vienu, vienu, ir kitu kitu atve atvejju negali trūkti trūkti malonum alonumo

104 

geros sveikatos žmonėms. Be to, sako jie, kai val gome, su mumis dedasi ne kas kita, o vyksta ko va, kurią kovoja pradėjusi svyruoti sveikata prieš alkį. Šioje kovoje ji pamažu atsigauna ir, pasie kusi įprastą gyvumą, teikia mums tą taip stipri nantį malonumą. Taigi, nejaugi ta sveikata, kuri taip džiūgauja kovodama, nebus smagi pasiekusi pergalę? Nejaugi laimingai atgavusi ankstesnę jė gą, siektą per visą kovą, ji tuojau pat sustings, nepažinusi savo gėrybių ir jomis nepasinaudoju si? Mat, jų manymu, toli nuo tiesos yra tas, kas tiki, jog nejautrumas buvo pavadintas sveikata. Kas gi būda dam mas guvus, klausia utopieči utopiečiai ai,, nesijau nesijau čia sveikas, jeigu iš tikro yra sveikas? Nejaugi kas gali būti toks sustingęs ar letargo ištiktas, kad neprisipažintų, jog sveikata jam malonumas ir džiaugsmas? O kas yra džiaugsmas, jeigu ne ki toks malonumo pavadinimas? Utopiečiai ypatingai aukština dvasinius malo num umus us,, juos lai aiko ko pirmaisi pirmaisiais ais ir svarbiausiais svarbiausiais džiaugsmais; didžiausia jų dalis, utopiečių many mu, kyla puoselėjant dorybes ir suvokiant, jog tauriai buvo gyventa. Iš kūniškųjų malonumų pir menybės palmę jie atiduoda sveikatai. Jų nuomo ne, skanaus valgio, gėrimo ir visko, kas gali teiktik tokį smagumą, verta pageidauti, bet tiktai dėl sveikatos. Tokie dalykai esą malonūs ne patys per save, bet tiek, kiek jie priešinasi atsėlinančiai negaliai. Todėl išminčius turi veikiau vengti ligų, negu ieškoti vaistų nuo jų, veikiau vyti nuo sa vęs kentėjimus, negu kad klausytis paguodos žo

105 105

džių. žių. Todėl Todėl geriau geriau bus netrokšt netrokštii tokių tokių kūniškų džiaugsmų, negu kad patirti smagumą iš jų. Jei gu kas tariasi esąs visai patenkintas tokiais ma lonumais, tas būtinai turi sutikti, jog jis būsiąs tikrai tikrai laiminga laimingas, s, jeig jeiguu vi vissą gyvenimą gyvenimą nuolatos alks, trokš, jaus niežulį, valgys, gers, kasysis, trin sis; bet kas nemato, kad toks gyvenimas ne tik biaurus, bet ir nelaimingas? Aiškus dalykas, šitie malonum alonumai, ai, kaip kaip nešvariausi nešvariausi,, yra iš vi vissų patys žemiausi. Jie niekada ir neužeina kitaip, kaip tik su priešingais skausmais. Pavyzdžiui, su pasiten kinimu valgant yra susijęs alkis ir ne tolygiu bū du. Mat, skausmas pasirodo ir smarkesnis ir ilges nis: jis ir atsiranda anksčiau už malonumą ir dingsta smagumui nykstant. Šitokius malonumus utopiečiai laiko nevertais didelio dėmesio ir juos pripažįsta tik iš didelio reikalo. Bet utopiečiai yra patenkinti ir šitokiais malonumais ir dėkoja už dovanas gerajai motinai gamtai, kuri su švelniau siu meilum eilumuu skatina savo kūd kūdiki ikius us im imtitiss to, ką būtinumas nuolatos verčia daryti. Iš tikrųjų, koks koktus būtų gyvenimas, jeigu, panašiai kaip ki tas negalias, kurios rečiau mus užgriūva, nuodais ir karčiais vaistais turėtume kasdieną nuginti al kio ir troškulio ligas? Utopiečiai mėgsta ir vertina grožį, jėgą, žva lumą, kaip ypatingas ir malonias prigimties dova nas. Jie pripažįsta, kaip malonų gyvenimo pagra žinimą ir smagumus, pasiekiančius mus per ausis, akis, ak is, nosį nosį,—juos gam gamta panorėjo panorėjo skirti žmogu žmogui,i, kaip jam vienam būdingus, nes be žmogaus nėra

106 

kitų gyvų būtybių, kurios suvokia pasaulio grožį  ir puikumą, jaučia malonius kvapus (žvėrys ski ria tik maisto kvapą) ir skiria garsų ir tonų dermę ir nedarnumą. Visais atvejais jie laikosi taisyklės, kad menkesnis malonumas neturi trukdyti dides niam, kad iš jo niekada neturi kilti skausmo, ku ris būtinai atsiranda, jeigu malonumas esąs ne garbingas. Bet jie laiko didžiausia kvailyste, ne paprast pap rastuu žiaurumu žiaurumu sau, sau, didžiausi didžiausiuu nedėkingum nedėkingumuu prigimčiai, jeigu kas paniekina dovanotą jam gro žį, eikvoja jėgas, žvalumą paverčia tingumu, se kina kūną pasninkais, kenkia savo sveikatai ir at meta kitas prigimties malones. Išimtis gali būti tik viena: jeigu kas nors nebepaiso šių savo pa togumų, pradėjęs karščiau rūpintis kitais ir vi suomene, laukdamas už tuos vargus iš dievo didesnio didesnio džiaug džiaugsm smo. o. Šiaip Šiaip gi vi visa saii kvaila kvaila save save kankinti be naudos kam nors, dėl tuščio dorybės šešėlio, arba trokštant vieno dalyko, kad ne taip sunkiai būtų galima pakęsti nelaimes, kurios nie kada, gal būt, jo ir neištiks. Vadinas, toks žmo gus tarytum paniekina pareigas prigimčiai ir at sisako visų jos geradarysčių. Tokia utopiečių nuomonė apie dorybę ir ma lonumą. Jeigu žmogui neįkvėps ko nors šventes nio iš dangaus siųsta religija, tai jo protas ir ne galės nieko tikresnio surasti. Svarstyti, ar teisin ga ta nuomonė, ar ne, mums neleidžia laikas, be to, nėra ir reikalo. Mat, ėmėme pasakoti apie uto piečių santvarką, o ne ginti ją. Kad ir kokie būtų jų patvarkymai, esu įsitiki

107 

nęs, kad niekur nėra tokių puikių žmonių ir to kios laimingos valstybės. Utopiečiai yra žvalūs ir miklūs, pasižymi didesne jėga, negu atrodo pa gal ūgi, tiesą sakant, nežemą. Ir nors jų žemės ne visur derlingos, klimatas ne labai sveikas, tačiau, saikingai maitindamiesi, jie taip užsigrūdina prieš oro atmainas, o žemę taip gerai įdirba, kad nė vienoj tautoj nebūna gausesnio derliaus ar gyvu lių prieauglio. Žmonės, labai gyvybingi ir serga nedaugeliu ligų. Todėl tenai pirmiausia pastebė si, kaip uoliai jie dirba įprastinius žemės darbus, kaip stengiasi išmone ir rūpestingumu pagelbėti ne tokiai derlingai žemei. Be to, pamatysi žmones rankomis vienoje vie toje raunančius mišką ir sodinančius kitoje. Šiuo atveju žiūrima ne žemės derlingumo, o išvežimo patogumo,— kad būtų mal alkų kų arčiau arčiau jūros, jūros, prie prie upių ar pačių miestų. Mat, sausumos kėlių į to lesnes vietoves lengviau atvežti javų, negu mal kų. Žmonės Žmonės —smagū smagūs, s, sąm sąmoji ojingi ngi,, sumanū sumanūs, s, mėgs mėgs tą ramybę, prireikus nebiją sunkių darbų. Kitais atžvilgiais jie nelabai veržlūs, bet dvasinių ver tybių siekia nenuilsdami. Iš mūsų sužinoję sužinoję api apiee graikų graikų literatūrą literatūrą ir mokslą (lotynuose, atrodė, be istorijos ir poezi  jo  jos, nebuvo nieko, kas būtų galėję juos patrauk ti), jie kuo uoliausiai stengėsi, mums aiškinant, viską išmokti. Pradėjome su jais skaityti, labiau norėdami parodyti neatsisaką tokio darbo, negu knd tikėdamiesi iš to naudos. Bet šiek tiek padir bėję, iš utopiečių stropumo tuojau supratome, jog

108 

ne veltui savo uolumą rodome. Jie pradėjo taip lengvai vedžioti raides, taip gerai tarti žodžius, taip greitai įsiminti ir taip tiksliai versti, kad mes labai nustebome. Tiesa, dauguma ėmėsi šito moks lo ne tik patys susidomėję, bet ir senato paliepti, savo gabumais priklausą rinktinių mokslininkų skaičiui ir jau subrendę. Todėl greičiau kaip per treje trejetą tą metų metų gerai išm išmoko kalb kalbą; ą; geriausi geriausius us ra šytojus galėjo skaityti be kliūčių, nebent vienur kitur trukdydavo pasitaikančios spaudos klaidos. Utopiečiai tuo lengviau susipažino su šia lite ratūra, nes ji, kaip spėju, jiems artima. Manau, kad šita tauta kilusi iš graikų, nes jų kalba visais kitais atžvilgiais labai artima persams, miestų ir pareigūnų pavadinimuose turi kai kurių graikų kalbos pėdsakų. Rengdamasis ketvirtą kartą plaukti, pasiėmiau vietoj prekių didelę knygų krūvą, nes buvau pasiryžęs verčiau niekada, ne gu greitai grįžti. Todėl utopiečiai turi iš manęs daug Platono veikalų, dar daugiau Aristotelio, taip pat Teofrasto65  knygą apie augalus, tik gaila, su daugybe spragų. Mat, plaukdami knygos neprižiūrėjom žiūrėjom,, ir ją nutvėr nutvėrėė beždžionė, kuri kuri beišdykaubeišdykaudama ir bežaisdama vienur kitur išplėšė keletą puslapių ir juos sudraskė. Iš gramatikos sudary tojų ojų jie jie turi ti tiktai ktai Laskarį6 askarį66 6; mat, Teodoro67 neatsivežiau, o taip pat jokio žodyno, be Hesichi jo68  ir Dioskorido.69  Jie labai brangina smulkiuo sius Plutarcho70  veikalus, taip pat žavisi Lukia no71 grakštum grakštumu u ir sąmojum sąmojum.. Iš poetų poetų ji jie turi Aristofaną,72, Homerą73  ir Euripidą, be to, Sofoklį74,

109 109

atspausdintą smulkiaisiais Aldo75 rašmenim rašmenimis is,, iš istorikų Tukididą76  ir Herodotą77, o taip pat Herodianą78. Dar reikia paminėti, kad mano bičiulis Tricijus Apmatas79  buvo atsivežęs iš medicinos kai kuriuos mažuosius Hipokrato80 veikalus ir Galeno81 „Mažą „Mažąjįjį meną“ meną“.. Šias knygas jie didžiai didžiai ver ver tina. Nors iš visų tautų utopiečiai beveik mažiau siai pasigenda medicinos, tačiau niekur ji nėra labiau gerbiama: jos pažinimą jie priskiria prie puikiausių ir naudingiausių filosofijos sričių. Su šia filosofija tyrinėdami gamtos paslaptis, jie ta riasi turį ne tik nuostabų malonumą, bet ir gau ną jos sumanytojo ir kūrėjo didžiausią malonę. Utopiečių manymu, jis, kaip ir kiti kūrėjai, leido stebėti stebėti šio šio pasaulio sąranga sąranga žmogu žmoguii (jam (jam vi vienam enam ir suteikė tokią galią), ir jį, kaip smalsų ir kruopš tų savo kūrinių stebėtoją ir gerbėją, myli daug labiau, negu tą, kuris, tarsi neprotingas gyvūnas, šaltai ir kvailai paniekinęs didingą ir nuostabų, re ginį. Todėl utopiečiai savo gabumais, pamiklintais mokslų, yra nuostabiai įgudę išradimams, teikian tiems visokių gyvenimo patogumų. Tik už du iš radim radimuu jie turi bū būtiti dėki dėkingi ngi mums: už kn knyg ygųų spausdinimą ir popieriaus gamybą; bet ir čia pa žibėjome ne tiek mes, kiek jie patys sau. Kai  ji  jiems rodėme raides, Aldo atspausdintas popieri nėse knygose, ir daugiau kalbėjome apie ką kita, negu aiškinome, iš kokios medžiagos gaminti po pierių ir kaip spausdinti raides (niekas iš mūsų nė vieno, nė kito dalyko gerai neišmanė), jie

 n o

tuojau viską aiškiausiai suvokė, ir nors seniau jie rašydavo tik ant kailių, žievės ir papiruso, dabar tuojau pat ėmė daryti popierių ir spausdinti rai des. Tiesą sakant, iš pradžių tas darbas jiems ne labai sekėsi, bet, keletą kartų pamėginę, trumpu laiku viską išmoko ir padarė tokią pažangą, kad,  je  jeigu igu turėtų graikų autorių egzempliorių, jiems netrūktų knygų. Dabar jiė turi ne daugiau litera tūros už tą, tą, kaip kaip jau man mano o buvo sakyta, sakyta, o turi mas knygas išleido daugeliu tūkstančių egzemp liorių. Utopiečiai maloniai priima kiekvieną, atvyku sį pažiūrėti jų šalies, ypač žmogų didelių gabumų ar keliavusį po daugelį kraštų ir gerai juos pažinusį; šiuo šiuo atžv atžviilgiu giu jiem jiemss buvo buvo malonus malonus ir mūsų mūsų atvykimas. Jie mėgsta pasiklausyti, kas ir kur pa saulyje dedasi. Tačiau į Utopiją prekybos tikslais nelabai dažnai kas užsuka. Iš tikrųjų, ką gi be geležies gali pas juos kas įvežti arba ką išvežti be aukso ar sidabro? Be to, jie mano, kad išvežtinus daiktus protingiau patiems išvežti, negu duo ti kitiems tai padaryti. Tuo būdu jie nori susipa žinti su aplinkinėmis tautomis ir nepamiršti pa tirties bei įgudimo plaukiojant jūromis. A p ie v e r g u s  

Utopiečiai nelaiko vergais nei karo belaisvių, išskyrus šskyrus tuos, tuos, kuriuos patys patys paim paima a mūšyj mūšyje, e,^nei ^nei vergų vaikų, nei pagaliau tų, kurie kitose tau tose gali būti nupirkti kaip vergai. Bet jie pavėr-

I l l 

čia vergais savo piliečius už gėdingą poelgį arba tuos, kurie svetimuose miestuose būtų pasmerkti mirti už nusikaltimus. Pastarosios rūšies žmonių yra dau daug; g; daugyb daugybęę jų utopie utopieči čiai ai gauna gauna labai pi giai, o kartais už dyka. Vienos ir kitos rūšies ver gai ne tik nuolatos dirba, bet ir būna surakinti grandinėmis; o su vergais, kilusiais iš jų tarpo, utopiečiai elgiasi griežčiau, nes mano, jog šitie yra smarkiau nusikaltę ir verti didesnės bausmės: puikus auklėjimas juos mokęs dorybės, o jie vis tiek negalėję susilaikyti nuo pikto. Dar yra viena vergų rūšis, kai iš kitos tautos darbštus ir neturtingas samdinys nutaria savo no ru vergauti utopiečiams. Į šiuos utopiečiai žiūri su pagarba ir elgiasi su jais nė kiek nešiurkščiau, kaip su savo piliečiai piliečiais; s; tik tik jiem jiems, s, kaip kaip geriau geriau pripratusiems, skiria šiek tiek daugiau darbo. No rinčio išvykti (o tas atsitinka nedažnai) utopie čiai nelaiko ir paleidžia netuščiomis rankomis. Kaip jau minėjau, utopiečiai labai rūpestingai slaugo ligonius ir kiek išgalėdami stengiasi grą žinti žinti ji jiems svei sveikatą arba arba tink tinkam amu u gydymu, gydymu, arba rba maitinimu. Net sergančius nepagydoma liga jie guod guodžia; žia; pasėdi pasėdi prie prie jų, pasikalba pasikalba su jais, jais, visai visaip p -stengdamiesi palengvinti kančias. Bet jeigu liga y^pagydoma, nuolatos vargina ir kankina žmo"ęų, tada tada šventi šventikai ir pareigūnai šitai šitaip p jį ragin ragina: a: us negalįs atlikti jokių gyvenimo uždavinių, ki tiem tiemss tapęs nemal nemalonus, onus, našta sau, sau, tai taip sakant, sakant, pragyvenęs savo mirtį, todėl jis jis turįs nebetęsti nebetęsti savo pražūties ir vargų ir, jeigu jam gyvenimas

112  112 

kančia, ryžtis mirti; turėdamas viltį, kad bus iš* vaduotas iš šio kartaus gyvenimo, tarsi iš kalėji mo arba kankynės, jis turįs arba pats išsilaisvinti, arba laisvu noru sutikti, kad būtų kitų išvaduo tas. tas. Šitoks Šitoks jo poelgis poelgis bū būsiąs siąs protinga protingas, s, nes jis jis mirdamas galįs nutraukti ne kokias gyvenimo gė rybes, o kančias, o jeigu jis paklausytų šventi kų, tai yra dievo valios aiškintojų patarimų, tai  jo  jo poelgis būsiąs dievobaimingas ir šventas. Pa klausę šio raginimo savanoriškai baigia gyveni mą arba badaudami, arba užmigdyti miršta, ne  ja  jausdami mirties. Tačiau utopiečiai nepribaigia nė vieno žmogaus, jeigu jis nenori, ir nė kiek ne sumažina sumažina jam savo savo paslaugų. paslaugų. Baigti Baigti gyvenim gyvenimą, paklausius pak lausius tokių tokių įtiki įtikinėji nėjim mų,— garb garbing inga. a. Jei Jeigu kas pats atima sau gyvybę, neįrodęs šventikams ir senatui būtinos mirties priežasties, tokio jie ne laiko vertu nė žemėje laidoti, nė ugnyje deginti, bet gėdingai be laidotuvių išmeta kur nors į pel kę. Moteris teka ne anksčiau, kaip sulaukusi aš tuoniolikos metų amžiaus, o vyras veda, kada jam sukan sukanka ka net ketver ketveria iais is metais etais da daug ugiau. iau. Jeigu Jeigu prieš santuoką vyras vyras arba rba moteri oteriss nutveriami nutveriami slaptai besanguliaują, tai skaudžiai baudžiami,  ji  jiems uždraudžiama tuoktis, tik kunigaikščio ma lonė gali atleisti jiems kaltę. Tos šeimynos tėvui ir motinai, kurių namuose įvyko nusikaltimas, didelė nešlovė nešlovė,, kaip nerūpesti nerūpestinga ngaii attikusiem attikusiemss  ji  jiems deramą pa pareigą. Utopiečiai taip rūsčiai bau džia už šį nusikaltimą, nes žiūri, kas bus ateity:

113 

 je  jeigu igu žmonių nesulaiky ikysi nuo sanguliavimo, tai ir santuokoje retai tegalima tikėtis tikros meilės, o  ju  juk visą isą gyvenimą teks praleisti su vien ienu žmo gumi ir pakęsti visokius iš to kylančius sunku mus. Be to, rinkd rinkdam amiiesi sau žmon žmoną ą ar vyrą, utopi utopieč ečiiai rimtai ir griežtai laikosi didžiai keisto, kaip mums pasirodė, ir baisiai juokingo papročio. Pagyvenusi ir garbinga moteris parodo jaunikiui moterį (vis tiek, tiek, ar ji bus mergi mergina, na, ar našlė) našlė) nuogą, nuogą, o savo ruožtu koks nors gerbtinas vyras merginai pasta to nuogą jaunikį. Mes juokaudami šaipėmės iš netinkamo papro čio, o utopieči utopiečiai ai stebėj stebėjosi osi kitų tautų tautų nep nepap apra rastu stu kvailumu. Esą, pirkdamiesi kumeliuką už nedide lius pinigus, pinigus, žmonės žmonės paprastai paprastai būna būna labai atsargū atsargūs: s: nors arklys ir šiaip beveik nuogas, tačiau jie atsi sako jį pirkti, nenuėmę balno ir visų aptiesalų, bijodami, kad po tais dangalais neslypėtų kokia opa. Rinkdamiesi žmoną, kuri per visą gyvenimą bus arba džiaugsmas, arba pasibiaurėjimas, žmo nės elgiasi labai neapdairiai: apsiautę visą kūną drapanom, jie vertiną moterį iš plaštako didumo ploteli plotelio, nes nieko nieko daug daugiau, iau, be veido, veido, nemato nemato ir veda ją, statydami save į rimtą pavojų, jog bend ras gyvenimas nebus laimingas, vėliau pasirodžius kokiam trūkumui. Juk ne visi yra tiek išmintingi, kad kreiptų akis akis tiktai tiktai į būd būdą: net patys išm išminčiai tuokdam tuokdamie iesi si greta dvasinių dvasinių dorybių dorybių žiūri ir ir kūno savumų. savumų. Po šitais apdangalais kartais gali slypėti koks šlykš

114

tus luošumas, kuris nuo žmonos atstums širdį, ka da fiziškai nuo jos nebus galima atsiskirti. O jei gu žmona bus suluošinta per nelaimingą atsitiki mą jau po sutuoktuvių, tai kiekvienas turįs kęs ti savo savo dalią; o kad anksči anksčiau au kas nepatektų į  spąstus, turį saugoti įstatymai. Ir tuo reikėję juo labiau rūpintis, nes utopiečiai vieninteliai tų kraš tu gyventojai gyventojai,, kurie tenkinasi vien viena a žm žmo ona, ir santuoka jų tarpe nutrūksta retai kitais atvejais, kaip tik mirtim mirtimi, i, nebent pasitaiko pasitaiko svet svetimav imavima imass arba nepakenčiamas būdas. Abiem šiais atvejais senatas leidžia nukentėjusiai pusei pakeisti savo sugyventinį, sugyventinį, o antras antrasis is ligi ligi gyvenim gyvenimo pabaigo abaigoss gyvena be šlovės ir vienišas. Kitais atvejais jie nieku būdu neleidžia mesti žmonos, jeigu ji ne sutinka ir nėra nusikaltusi, o tik dėl atsiradusios kūne kliaudos, nes ir žiauru esą palikti žmogų, kai jis jis reikali reikalingas ngas didži didžiausios ausios pagu paguodo odos; s; ir nebū tų tikro ir tvirto ramsčio senatvėje, kuri nepagai li nė ligų, ir pati yra liga. Kartais vyro ir žmonos ne visai sutinka charakteriai ir abu sutuoktiniai susiranda kitus, su kuriais tikisi maloniau gyven sią, tada pusės susitarusios išsiskiria ir sudaro naują santuoką. Bet šitaip pasielgti gali tik sutin kant senatui, kuris leidžia išsiskirti tiktai pats ir padedamas savo žmonių, kruopščiai ištyręs bylą. Bet ir šiuo atveju reikalas būna nelengvas, nes, utopiečių manymu, lengva viltis sudaryti naują santuoką negali stiprinti sutuoktinių meilės. Santuokos pažeidėjai yra baudžiami sunkiau sia vergija, ir jeigu abu buvo nebe vieniši, tai

115

nuskriaustieji, jeigu tik nori, meta svetimautoją ir susituokia su kita nukentėjusia puse arba su kuo panori. Bet, jeigu kas nors iš nuskriaustųjų nesiliauna mylėjęs taip negražiai pasielgusį  sutuoktinį, tai jam leidžiama likti teisėtoje santuo koje, jeigu tik jis nori lydėti vergų darbams pas merktąjį vyrą ar žmoną. O kartais vieno atgaila vimas, o kito uolus paslaugumas sukelia gailes tingumą kunigaikščio širdyje, ir jis nusikaltėliui vėl grąžina laisvę. Bet nusikaltimas, antrą kartą pasikartojęs, baudžiamas mirtimi. Už kitus nusižengimus joks įstatymas nenusta to bausmės, bet už kiekvieną žiaurų ar neregėtą poelgį bausmę paskiria senatas. Žmonas tramdo vyrai, vyrai, o tėvai tėvai —vaikus, vaikus, jeig jeiguu tik jie jie nepadarė nepadarė tokio pikto darbo, už kurį pagal papročius reikia viešai bausti. Bet paprastai už sunkiausius nusi kaltimus jie yra baudžiami vergija. Tokia baus mė, esą, ir nusikaltėliams gana baisi, ir valstybei parankesnė, negu kad kaltuosius žudyti ir skubiai naikinti. Jų darbas duoda daugiau naudos, negu  jų  jų žudymas, be to, jų pavyzdys ilgą laiką atgra sina kitus nuo panašaus pikto darbo. Jeigu ir da bar jie vėl pradeda maištauti ir priešintis, tada  ju  juos žudo tarytum nesuvaldomus žvėris, kurių nesulaiko nė kalėjimas, nė grandinės. Bet kant riai kenčiantiems vergiją neatimama viltis. Jeigu ilgalaiki ilgalaikiss kentėjim kentėjimas juos sutram sutramdy dyss ir jie im imss gailėtis, gailėtis, rody rodyda dam mi, jog nu nusi sikalti kaltim mas juos slegi slegiaa labiau, negu bausmė, tai kartais kunigaikštis, o kartais tauta balsavimu gali sušvelninti

116 

 jų  jų vergovę arba ją panaikinti. Skatinimą moterį  sanguliauti utopiečiai laiko nemenkesnių įžūlumu, kaip patį sanguliavim sanguliavimą. Apskritai, kiekvie kiekvienam namee gėdingame poelgyje tam tikrą ryžtingą bandymą  jie  jie prilygina pačiam veiksmui. Jų manymu, ne sėkmė šiuo atžvilgiu neturi duoti naudos tam, dėl kurio kaltės ji ištiko. Juokdariai jiems teikią linksmybių; todėl už gaulioti juos esą gėda, bet leidžiama smagintis iš  jų  jų kvailysčių, nes ir patiems juokdariams labai naudinga. Jeigu kas yra tiek rūstus ir niūrus, kad  jo  jo neprajuokina joks veiksmas, nė joks žodis, tai tokiam tokiam žmogui žmogui jie niekada nepave nepaveda da rūpin rūpintitiss  ju  juokdariu, bijodami, kad juokdario nežiūrėsiąs žmogus, kuriam jis neduoda ne tik jokios nau dos, do s, bet ir smagu smagum mo, o džiugint džiugintii — vi vieni enint ntel eliis  ju  juokdario gabumas. Šaipymąsi iš nedailumo ir luošumo jie laiko gėda ir panieka, bet ne tam, kas yra pašiepiamas, bet pačiam pašaipūnui: kvaila esą prikišti kokią ydą, kurios išvengti jis negalėjęs. Nepuoselėjąs įgimtojo grožio esąs apsileidėlis ir tinginys, kaip ir begėdis esąs tas, kuris griebiasi dirbtinio pa gražinimo. Jie iš patirties žino, kad jokiu išoriniu dailumu negali žmonos tiek įsiteikti vyrams, kaip dorumu ir nuolankumu. Tiesa, kai kurie susižavi išoriniu grožiu, bet moteris vyrą išlaiko prie sa vęs ne kitaip, kaip dorybe ir klusnumu. Utopiečiai ne tik bausmėmis atgraso žmones nuo piktų darbų, bet kviečia juos į dorybę, ro dydami ir garbingus poelgius. Todėl jie aikštėje

117  11 7 

stato statulas žymiem žymiemss valst valstybei ybei nu nusipel sipelniusiem niusiemss vyrams, kad būtų atmenami jų žygiai ir jų pali kuonims protėvių garbė būtų tarsi pentinai, ska tiną į dorybę. Kas apgaulingais keliais siekia vals tybinių vietų, tas negauna jokių. Tarp savęs pareigūnai gerai sugyvena, nes nė vienas nėra pasipūtęs ar baisus, jie vadinami tė vais ir elgiasi deramai. Utopiečiai jiems noriai ro do pagarbą, nereikia jos prievarta siekti. Net ir pats kunigaikštis išsiskiria ne drabužiais ar vai niku, jis nešioja javų gniūžtę, taip pat ir vyriau sio šventiko žymuo yra vaškinė žvakė, nešama prieš jį. Įstatymų jų šaly labai nedaug; taip susitvar kiusiems jų reikia kuo mažiausia. Pirmiausia jie daro priekaištą kitoms tautoms, kurioms neužten ka begalinių įstatymų82  ir jų aiškintojų tomų. Patys utopiečiai laiko didžiausia neteisybe var žyti žmones įstatymais, kurių yra daugiau, negu galima perskaityti, arba jie tiek migloti, kad nie kas negali suprasti. Jie atmeta advokatus, kurie gudriai gu driai veda veda bylas ir suktai aiškina aiškina įstat įstatym ymus. us. Utopiečiai mano, jog visų geriausiai, kai kiekvie nas pats veda savo bylą ir pasakoja teisėjui, ką ketino pasakoti gynėjui. Šiuo būdu ir išsisukinėji mų mažiau bū būsią sią ir lengv engviiau susekti tiesą, tiesą, nes šnekės tas, tas, ku kurio rio joks gynėjas gynėjas neišmokė neišmokė ak akių ių dumti, o iš jo kalbos teisėjas gali sumaniai viską Išpainioti ir apginti paprastus žmones nuo gud ruolių šmeižtų. Kitose tautose, kur baisybė viso kių supainiotų įstatymų, šito laikytis sunku, o

118 

kiekvienas utopietis yra teisės žinovas. Kaip jau minėjau, {statym {statymų ų jų šaly aly labai abai maža, aža, o pagal pagal  ju  juos įstatymas yra tuo teising ingesnis, kuo papras čiau jis aiškinamas. Be to, visi įstatymai esą skel biami, iami, kad kad primintų primintų kiekvie kiekvienam nam jo pareigas; pareigas; gi lesnis įstatymo aiškinimas yra prieinamas tik labai nedaugeli nedaugeliui, ui, nes maža tėra žmon žmonių, ių, suvo suvo kianči kiančių ų prasm rasmę; ę; o paprastesnė paprastesnė ir priei prieinam names esnė nė įstaty statym mų prasmė prasmė yra aiški aiški kiekvienam. kiekvienam. Paprastiem aprastiemss žmonėms, kurių yra daugiausia ir kuriems labiau siai reikia pamokymų, visai nesvarbu, ar visai ne bus išleistas įstatymas arba jis bus taip išdėsty tas, kad jo prasmę suvoks tik didelis protas po ilgų svarstymų. Paprasti bukos galvos žmonės ne gali prieiti tokių išvadų, be to, tokiam darbui ne užtektų jiems ir gyvenimo, skirto maisto ieškoji mui. Dėl šitų dorybių kreipia į utopiečius akis lais vi nepriklausomi kaimynai, kurių nemažą būrį jie kitados išvadavo iš tironijos, ir prašo iš jų sau pa reigūnų, vienų kasmet, kitų kas penkeri metai. Pasibaigus tarnybos laikui, svetimšaliai kuo gar bingiausiai palydi juos atgal, o į savo tėvynę vėl nusiveža kitus. Taigi šios tautos nepaprastai karš tai ir kru kruop opščiai ščiai rūpina rūpinasi si savo savo valstybe: jei jeigu jos gerovė ir pražūtis priklauso nuo pareigūnų būdo, tai ką gi būtų buvę galima protingiau išsirinkti,  jei  jeig gu ne tuos, kurių nė už jokius ius pinigus niekas neišves iš doros kelio? Utopiečių šitaip nepapirksi, nes greitu laiku jie turi grįžti atgal; be to, jie nepažįstami tiems piliečiams ir todėl nėra palen-

119

kiami nė pikto kurstymo, nė priešiškumo. Šitos dvi blogybės, šališkumas ir godumas, vos tik įsi galėjusios teismuose, tuojau suardo bet kokį tei singumą, šitą stipriausią valstybės raištį. Tas tautas, kurios prašo pareigūnų, utopiečiai vadina sąjungininkais, o kitoms, sulaukusioms jų geradarysčių, draugų vardus duoda. Sutarčių, kurias kitos tautos dažnai daro, lau žo ir vėl atnaujina, utopiečiai nedaro nė su vie na tauta. Kam ta sutartis, sako, tarsi pati prigim tis nepakankamai sietų žmogų su žmogum? Ne  ja  jaugi nepaisąs prigimties reikalavimų, laikysis duotų žodžių? Tokios nuomonės daugiausia jie lai kosi dėl to, kad tose šalyse valdovų sąjungų ir su tarčių nelabai laikomasi. O štai Europoje, ypatin gai tose jos dalyse, kur yra paplitusi ištikimybė Kristui ir jo religijai, sąjungų didybė yra šventa ir neliečiama. Gal iš dalies dėl valdovų teisingu mo ir gerumo, iš dalies dėl pagarbos popiežiams ir jų baimės. Pastarieji ne tik ko patys imasi ne paprastai kruopščiai viską įvykdo, bet ir visiems kitiems valdovams liepia laikytis duotų pažadų, o tuos, kurie išsisukinėja, skatina savo ganytojišku teismu ir griežtumu. Jie visai pagrįstai pripažįsta didžiausia gėda, kada nėra ištikimybės sutartyse tų žmonių, kurie kaip tik ir vadinasi ištikimai siais... Bet šiame naujajame pasaulyje, kurį pusiau  ja  jas skiria nuo mūsų ne ne tiek dideliu atstumu, kiek skirtingu gyvenimu ir papročiais, nėra jokio pa sitikėjimo sutartimis. Ir juo daugiau visokių šven

120 

čiausių apeigų apeigų lydi kiekvienos kiekvienos tokios sutar sutarties ties sudary sudarym mą, tuo grei greičiau čiau ji yra sulaužom sulaužoma. Juk lengva surasti vylingą spragą žodžiuose, kuriuos kartais tyčia diktuoja taip suktai, kad jų nega lima tvirtai susieti, ir tada galima išsisukti ir nuo sutarties, ir nuo duoto žodžio. Jeigu tokia gudry bė, arba geriau sakant, apgaulė ir klasta pasitai kytų atskirų atskirų asmenų asmenų susitarim susitarimuo uose, se, tai ji jie visi visi la bai išdidžiai pradėtų šaukti, jog tai šventvagystė, verta kartuvių, o davę valdovui tokį patarimą, didžiuojasi taip sumanę. Iš viso to galima daryti dvejopą išvadą: arba visas teisingumas yra žema paprastų žmonių dorybė, slypinti kažin kur že mumoje po karalių sostu, arba būna dvejopas tei sing singum umas: as: vien vienas as iš jų tink tinka a paprastiem paprastiemss žm žmo o nėms, vaikštąs pėsčiomis ir šliaužiąs žeme, iš visų pusių sukaustytas grandinėmis ir niekur neįs tengi tengiąs ąs peršokti užtvarų žtvarų;; antrasis antrasis — valdovų valdovų do rybė: rybė: ji — didi didinges ngesnė nė už aną anąją, ją, liaudinę, o kartu kartu ir daug laisvesnė, todėl jai neleidžiama tik to, ko  ji  ji nenori. Minėtų valdovų, nesilaikančių sutarčių, būdas ir buvo, mano manymu, priežastis, dėl kurios utopiečiai nedaro sutarčių; bet, jeigu jie gyventų su mumis, tai, gal būt, pakeistų savo nuomonę. Utopiečių manymu, įsigalėjęs paprotys daryti sutar tis neleidžia jų sąžiningai laikytis. Sakysime, tik dėl įpratimo tautos, kurias vieną nuo kitos skiria tik kalvelė arba upelis, pamiršta, kad jas sieja prigimties ryšiai, ir mano, kad jos esančios prie šai ir ir nedr nedrau auga gai, i, ir todėl su pag pagrindu rindu jos eina eina vievie-

121

na kitos žudyti, jeigu tokiam žygiui nekliudo su tartys. Net ir sutartis padariusios tautos nesusi draugauja, bet palieka galimybę plėšti viena kitą, nes diktuojant diktuojant sutartį sutartį per neapda neapdairum irumą ą nebuvo nebuvo įsakmiai nurodyta, jog tai draudžiama. Pagal juos niekieno negalima laikyti priešu, jeigu jis mums nepa nepada daręs ręs nieko blogo blogo Prigimti rigimties es ryšiai atstoją  ji  jiems sutartis: geriau ir Įv Įvirč irčiau iau žmones siej ieja prielankumas, o ne sutartys, širdis, o ne žodžiai. A p ie k a r in iu s d a ly k u s  

Utopiečiai Utopiečiai baisi baisiai ai biaurisi biaurisi karu, ru, kaip tikr tikrai ai žvėrišku veiksmu, nors nė viena žvėrių rūšis taip dažnai jo nesigriebia, kaip žmogus; nepaisydami beveik visose tautose paplitusio papročio, jie nie ko nelaiko tokiu negarbingu, kaip kare įgytą šlo vę. Tačiau, kad, ištikus reikalui, nepasirodytų vi sai nepajėgūs, tos salos gyventojai paskirtomis dienomi dienomis nuolatos atlie atlieka ka karinius pratim pratimu us, ir ne tiktai vyrai, bet ir moterys. Jie niekada neprade da karo be pagrindo, o tik tais atvejais, kada ar ba gina savo kraštą, arba kada veja į draugų šalį  įsiveržusius priešus, arba iš meilės žmonėms, pa sigailėję tironijos slegiamos tautos, vaduoja savo  jė  jėgomis iš ti tirono ju jungo ir ir ve vergovės. Tiesa, utopie čiai siunčia pagalbą draugams ne vien tik pa dėti gintis, bet kartais ir tam tikslui, kad atsily gintų ar atsi atsikeršytų keršytų už padarytas padarytas skriauda skriaudas: s: taip taip daro tik tuo atveju, jeigu eigu į juos dra draug ugai ai buvo kreipęsi patarimo, kol dar su priešais gyveno ge-

12Z 

moju, o vėliau, patikrinę padėtį, reikalavo, bet nesulaukė patenkinamo atpildo. Tada ir puola ka ro kurstytojus. Taip utopiečiai elgiasi, ir priešams užpuolus, ir išsivarius grobį. Bet daug įnirtingiau  jie  jie veikia, kai jų pirkliai, kad ir kuT jie būtų, po teisingumo priedanga neteisingai apkaltinami pa gal neteisingus ar iškreiptus įstatymus. Kaip tik dėl to kilo karas, kurį utopiečiai kariavo, ginda mi nefelogetus83  nuo alaopolitų84. Nefelogetų pirkliai buvo įžeisti alaopolitų, kurie buvo įsitiki nę, kad elgiasi teisingai. Bet, ar tai buvo jų teisy bė, ar neteisybė, neteisybė, tik keršijant keršijant kil kiloo žiauriau žiauriausias sias karas, kada prie vienos ir kitos pusės jėgų ir ne apykantos prisijungė savo pastangomis ir pajėgo mis ir aplinkinės padermės. Tuo būdu, klestinčios tautos buvo vienos sukrėstos, kitos smarkiai nu siaubtos, alaopolitai užbaigė iš vargų kylančius savo vargus pasidavimu į vergovę ir (utopiečiai grūmėsi ne už save) atsidūrė nefelogetų valdžio  je  je. Šita ta tauta nieku bū būdu ne negalėj lėjo lygintis su alaopolitais, kol šiems viskas gerai sekėsi. Taip rūsčiai keršija utopiečiai net už pinigines skriaudas, padarytas jų draugams, o savo skriau doms nėra tokie jautrūs. Jei kas per apgaulę pa daro jiems nuostolių, bet be atviro smurto, tai jie rodo savo rūstybę, kol susilaukia atlygio, tiktai tuo, kad nutraukia bet kokius santykius su ta tau ta. Ir taip utopiečiai elgiasi ne todėl, kad mažiau rūpintųsi savo piliečiais, kaip sąjungininkais, bet kad pinigų atėmimas iš pastarųjų kelia jiems di desnį pyktį, negu atėmimas iš jų pačių. Draugų

123

pirkliai, praradę dali savo nuosavybės, dėl nuos tolio pasijunta skaudžiai įžeisti, o jų piliečiai pra randa visuomeninio turto dalį, be to, tokio turto, kurio kurio jų jų šal šaly y yra su kaup kaupu, u, galima galima sakyti, praran raran da perteklių, kurį būtų būtų reikėj reikėjęę siųsti į užsienį. Tuo būdu niekas nepajunta nuostolio. Todėl, jų nuomone, nuomone, perdaug perdaug ži žiauru būtų būtų žudyti žudyti daugybę daugybę žmonių už tokį nuostolį, kurio keliamo stigliaus niekas nepajunta nei savo gyvenime, nei tenkin dam damas jo poreikius. poreikius. Bet jei jeigu jų pili pilietis etis patirs skriaudą, bus sužeistas ar užmuštas, ar tai būtų atsitikę dėl valstybės ar asmens kaltės, jie siunčia pasiuntinius tirti įvykio ir nurimsta tiktai išgavę kaltininkus, o priešingu atveju tuojau pat skelbia karą. arą. Tuos Tuos kalti kaltininkus utopi utopieč ečiiai baudžia baudžia arb arba mirtimi, arba vergija. Pergalės, pasiekiamos krau  jo  jo praliejimu, jiems ne tik kokčios, bet ir gėdin gos. Jie laiko kvailyste perdaug brangia kaina nors ir vertingas prekes pirkti. Nugalėję ir su triuškinę priešus suktumu ir klasta, jie labai di džiuojasi, valstybės vardu rengia triumfą ir pa prastai stato paminklą. Tada jie giriasi narsiai ir vyriškai kovoję, nes nugalėję ir pasiekę pergalės tokiu keliu, kokiu joks kitas gyvūnas negalėjęs pasiekti.be žmogaus, t. y. proto jėgomis. Kūno  jė  jėgomis grumiasi lokiai, liūtai, šernai, vilk ilkai, Su neš ir kiti žvėrys, kurių dauguma pranoksta mus stipru stiprum mu ir įnirti įnirtingum ngumu, u, bet nusil nusileidži eidžia a mum umss gabumu ir protu. Kare utopiečiai turi prieš akis vieną dalyką: stengiasi pasiekti to, ką iš anksto laimėję, jie būtų net nemėginę kariauti. O jeigu

124

aplinkybės to neleidžia, jie pareikalauja iš priešų rūstaus atpildo, įvarę jiems tokią baimę, kad dau giau nedrįstų taip daryti. Savo siekius ir tikslą  jie  jie aiškiai nusako ir stengiasi kuo greičiau pa siekti, bet vis dėl to labiau rūpinasi vengti pavo  jų  jų, negu su susilaukti šlovės ir ga garbės. Todėl, vos tik paskelbus karą, jie stengiasi slapta vienu metu iškabinti labiausiai matomose priešų šalies vietose daug atsišaukimų, patvirtintų valstybiniu antspau du. Juose žadamas didelis atlyginimas tiems, kas nudės priešų valdovą; po to mažesni, nors gana geri, atlyginimai skiriami už kiekvieną galvą kitų asmenų, skelbiamų kituose atsišaukimuose. Po valdovo jie esą antrieji jų nesantarvės kaltinin kai. Skirtasis žudikui atlyginimas padvigubina mas tam, kas atves gyvą iš įtrauktų į tuos sąrašus asmenų. Be to, ir į sąrašus įtrauktieji yra kvie čiami veikti prieš bičiulius, ir jiems žadamas toks pat atlyginimas, o dar ir nebaudžiamumas. Tuo būdu greitai utopiečių priešai ima įtari nėti visus kitus žmones, negali niekuo remtis, pa sikliauti ir vienas kitu nepasitiki, jaučia didžiau sią baimę ir nuolatos tikisi pavojų. Ir yra žinoma, kad dažnai gerą dalį į sąrašus įtrauktųjų, o pir miausia patį valdovą, išdavė tie, kuriais šie ypa tingai pasitikėjo. Taip lengvai į piktadarybę pa skatina dovanos, kurias utopiečiai žada be saiko. Žinodami, į kokį pavojingą žygį skatina žmones,  jie  jie stengiasi pavojaus didumą atly lygginti gerada rysčių gausybe. Todėl ir žada ne tik aukso kal nus, bet labai pelningus dvarus amžinon nuosa

125

vybėn ir visai nepavojingose vietovėse, priklau sančiose jų draugams. Tuos savo pažadus jie tesi labai sąžiningai. Kitos tautos nepritaria tokiam papročiui de rėtis su priešu ir jį papirkinėti, nes toks elgesys esąs žiaurus ir netauru netaurus, s, o utopieči utopiečiai ai man mano, o, jog jog už tai jie jie verti verti dideli didelio o pagy pagyrim rimo; o; kaip protingi žmonės jie pabaigia didžiausius karus be jokio mūšio. Be to, to, esą humaniški humaniški ir gailest gailestiingi, nes, nes, nužudę keletą kaltųjų, išgelbsti gyvybes dauge liui nekaltųjų, kurie būtų žuvę mūšyje. Būtų žuvę dalis utopiečių ir dalis priešų, bet ir priešų žmo nių jiems gaila beveik tiek pat, kaip ir saviškių, nes žino, jog jie ne savo noru traukia į karą, bet yra varomi įsiutusių valdovų. Jeigu šituo keliu utopiečiai nieko nelaimi, tada ima sėti ir auginti nesantai nesantaikos kos sėklas, vil viliodami valdovo valdovo brolį ar kokį didiką viltimi, kad jis galįs užgrobti valdžią. Jeigu vidaus maištai nurimsta, tada kursto kaimy nus ir užsiundo juos ant priešų, išrausę kokį pa senusį sutarties straipsnį, kurių karaliams niekada netrūksta. Iš pažadėtų karui lėšų utopiečiai pini gų negaili, bet savo piliečius labai tausoja, juos taip nepaprastai brangina ir taip vertina, kad nė vieno iš savųjų nesutiktų iškeisti į priešų valdo vą. vą. Auksą ir sidab sidabrą jie eikvo eikvojja nesigail nesigailėdam ėdami, i, nes šiuos metalus utopiečiai ir laiko tik tokiem tikslam tikslam —juo labiau labiau,, kad kad nė kiek kiek nebl neblog ogiiau gy vensią ir visiškai šį turtą išleidę. Be lobių savo šalyje, jie turi turi didelių turtų turtų užsieny, užsieny, nes, kaip anksčiau minėjau, nėjau, labai daug tautų yra yra jiem jiemss

126 

prasiskolinusios. Tuo būdu, jie paprastai siunčia į karą arą iš visur visur prisamdę prisamdę kar karių, ių, o ypač ypač iš iš zapoletų85. Si tauta tauta gyven gyvena a į rytus nuo Utopijos, topijos, už penkių šimtų šimtų mylių. ylių. Zapoletai apoletai — pikti, pikti, laukiniai laukiniai ir žiaurūs, mėgsta nepraeinamus miškus ir kalnus, kuriuose yra užaugę. Tai 7—šiurkšti padermė, pri pratu pratusi si prie kait kaitrų rų,, šalči šalčių ų ir vargų, vargų, nežinanti jokio jokio švelnumo; žemdirbyste jie nesiverčia, nevertina sodybų, nė drabužių, rūpinasi tik gyvuliais. Dau giausia gyvena iš medžioklės ir plėšikavimo; gimę jie karui ir visom išgalėm ieško progos pa kariauti, o atradę godžiai jos griebiasi: išėjęs di delis būrys pigiai siūlosi ieškančiam karių. Tepri pažįsta tik vieną meną, kuris pašaukia mirtį. Kam  jie  jie tarnauja, už tą įnirtingai ir išt ištikimai kovoja. Tačiau neįsipareigoja nustatytam laikui. O imasi darbo su ta sąlyga, kad kitą dieną galėtų pereiti į priešų pusę, jeigu šie pasiūlys didesnį atlygini mą, o vėl už dienos gali grįžti, susivilioję atlygio priedu. Retai prasideda karas, kad abiejų pusių kariuomenėje nebūtų gerokos dalies zapoletų. Ir taip kasdieną to paties kraujo žmonės, kurie, parsisamdę tai pačiai pusei, labai draugiškai gyvena, netrukus pasiskirstę į priešingas kariuomenes, susiduria kaip priešai ir labai nepalankiai vieni kitiems nusiteikę; jie pamiršta savo kilmę, nebe atsimena draugystės, bado vieni kitus ir j tą abi pusę pražūtį eina tik dėl to, kad skirtingi valdo vai juos nusamdė už menkus pinigus, kuriuos jie taip tiksliai skaičiuoja, kad skatiko priedas prie kasdieninio atlygini atlyginim mo juos paska paskatina tina pereiti pereiti į 

127  127 

priešingą pusę. Tuo būdu šie žmonės taip greitai prisisiurbia godumo, kuris niekam iš jų neduoda naudos. Krauju įgytus pinigus jie išleidžia neti kusiai prabangai. Šita tauta kovoja utopiečių pusėje prieš bet ką( nes už savo darbą gauna iš jų tokį atlyginimą, kokio negauna niekur kitur. Utopiečiai ieško ne tik gerų vyrų, kuriais galėtų pasinaudoti, bet ir šių niekšų, kad jais piktam pasinaudotų. Prirei kus zapoletus jie patraukia dideliais pažadais ir siunčia į didžiausius pavojus, iš kurių paprastai didžiausia jų dalis nebegrįžta atsiimti to, kas buvo pažadėta. Bet tiems, kurie išlieka gyvi, utopiečiai sąžiningai sumoka tai, ką buvo žadėję, norėdami kitus paskatinti tokiems žygiams. Utopiečiai ne skaičiuoja, kiek daug jų žūsta, tikėdamiesi, susi laukti žmonijos didžiausios padėkos, jeigu įsteng tų nuvalyti pasaulį nuo tokios biaurios ir niek šingos tautos atmatų. Po zapoletų utopiečiai kvi kvieč ečiiasi asi karių arių iš tos tautos, dėl kurios griebiasi ginklų, be to, kitų draugų pagalbinių būrių. Galiausiai prijungia ir savo piliečių, iš kurių vieną tikrai narsų vyrą jie skiria visos kariuomenės vadu. Jam duoda du pa vaduotojus, kurie palieka eiliniais, kol vadui nie ko neatsitinka, bet jam patekus į nelaisvę ar žu vus, jį pakeičia tarsi paveldėjimo keliu vienas iš pavaduotojų, o jį pagal aplinkybes trečias, kad, besikeičiant karo laimei, vado nelaimė nesukeltų sąmyšio visoje kariuomenėje. Kiekviename mies te imami į kariuomenę tie, kurie užsirašo savano

128 

riais. Utopiečiai nevaro kariauti į užsienį nė vie no prieš jo norą, nes žino, kad iš prigimties bai lus ne tik neatliks drąsių žygių, bet užkrės baime net savo draugus. Bet jei koks karas užgrius jų tėvynę, tada net tokius bailius, kad tik jie būtų stiprūs vyrai, susodina laivuose su geresniais pi lieči liečiai aiss arb arba a išskirsto išskirsto vienur kitur kitur prie prie sienų, sienų, iš kur negali pabėgti. Tuo būdu gėdydamiesi savo piliečių, matydami prieš akis priešą ir neturėdami vilties pabėgti, jie nugali baimę, ir dažnai toks priverstinis narsumas tampa tikru. Tuo būdu utopiečiai utopiečiai nė vien vieno o savo pili piliečio ečio prieš norą norą netempia netempia į karą arą už už savo savo sienų sienų,, o jei jei moterys panori su savo vyrais eiti į kariuomenę, tai ne tik niekas joms nedraudžia, bet dar jas skatina ir giria; moteris utopiečiai rikiuoja kau tynėse greta vyrų, kuriuos supa jų vaikai, kai mynai ir giminės. Tuo būdu vienas kitam padeda artimieji, kuriuos pati gamta skatina tai daryti. Didžiausia jiems gėda, jei žmona ar vyras grįžta, praradęs gyvenimo draugą, arba sūnus, netekęs tėvo. Todėl, jeigu prasideda kautynės vyras prieš vyrą, ir jei priešas atkakliai priešinasi, kova būna ilga ir žiauri ir baigiasi tik tada, kai vieni kitus išskerdžia. Galėdami pasinaudoti samdinių paslau gomis, utopiečiai visomis išgalėmis rūpinasi, kad patiems nereikėtų kovoti. Bet kada patys negali nestoti į mū mūšį, tai ji jie kaun kaunasi asi su su tokia tokia na narsa rsa, su kokiu protingumu vengė, kol buvo galima, kovos. Visą savo narsą jie parodo ne iš karto pirmu puo limu, bet pamažu kaupia jėgas, o paskui taip įsi-

129

smagina, kad veikiau žūsta, negu atsuka priešams nugaras. Žvalią nuotaiką ir pasitikėjimą laimėji mu jiems kelia tvirta viltis, jog namie kiekvie nam yra patenkinamos pragyvenimo reikmės, be to, nereikia nerimastauti ir galvoti apie savo pali kuonis, o šitoks rūpestis visur palaužia taurius užmojus. užmojus. Pasiti Pasitikėji kėjim mą savi savimi mi du duoda oda ir karinių karinių mok okslų slų patirtis; pagali pagaliau au narsesni jie jie darosi darosi ir nuo teisingų įsitikinimų, kuriuos iš mažens įkve pia auklėjimas ir puiki valstybės santvarka. Dėl to jie nė savo gyvybės nevertina taip pigiai, kad be reikalo ją atiduotų, bet, kai taurumo pareiga skatina ją paaukoti, jos nebrangina taip begėdiš kai, kad įsikibę jos laikytųsi. Kada visur verda įnirtinga kova, rinktiniai jaunuoliai, prisiekę vie ni kitie kitiem ms išti ištikim kimybę, ybę, pasirenka pasirenka sau kaip au auką ką priešų vadą. Jį atvirai puola, jį iš pasalų gaudo;  jį  jį ir iš tolo ir iš arti persekioja; jį spaudžia ilgas ir išti ištisi sinis nis pleištas, ku kuriam riamee pavargu pavargusius sius ka karius rius nuolatos keičia nepavargę. Jeigu tas vadas neišsigelbsti pabėgdamas, tai retai jis iš tos bėdos išsi suka suka kitaip, kitaip, kaip žūdam žūdamas as arba arba gyvas gyvas į priešų priešų rankas patekdamas. Jeigu pergalė atitenka utopiečiams, jie toliau nebelieja kraujo: bėgančius mie liau ima į nelaisvę, negu žudo. Tačiau niekada neįninka tiek bėglių vytis, kad suardytų kautynių eilę, surikiuotą surikiuotą prie vėlia vėliavų. vų. Todėl, jeigu jeigu vi visos sos kitos jų eilės buvo nugalėtos, o tik su paskuti niuoju būriu pasiekė pergalę, jie veikiau leis pa sprukti visiems priešams, negu juos vysis, suardę savo gretas. Mat, jie atsimena ne vieną atvejį,

130

kada visi utopiečių kariuomenės pulkai būdavo sutriuškinti ir priešai, džiaugdamiesi pergale, vydavosi vydavosi juos visomis visomis kryp kryptim timis, is, o nedaug nedaugeli eliss utopiečių, paliktų rezerve ir laukusių patogios progos, staiga puldavo išsisklaidžiusius, užmiršu sius atsargumą priešus, ir kautynės kitaip pasi baigdavo. baigdavo. Jau užtikrinta ir neabejoti neabejotina pergalė pergalė būdavo išplėšiama iš rankų, ir nugalėtieji sumušdavo nugalėtojus. Nelengva pasakyti, ar utopiečiai apsukresni, spęsdami priešams pinkles, ar atsargesni, jų veng dami: galim galima pamany pamanyti ti,, jog jog jie jie keti ketina bėgti, bėgti, kada kada apie tai nė negalvoja, ir priešingai, kada nuspren džia tą dary daryti, ti, galim galima spėti, jog ji jiems toks spren dimas nė į galvą neateina. Pamatę, kad pozicija ar skaičiumi yra silpnesni už priešus, jie patrau kia iš iš stovykl stovyklos os tyli tyliai naktį aktį ar pas pasp prunk runka, a, pade pade dam dami kokios kokios karinės karinės gudry gudrybės; bės; o kartai kartaiss pasitrau pasitrau kia dieną pamažu, bet laikydamiesi tokios karinės, tvarkos, kad ne mažesnis pavojus yra pulti juos, kaip ir besipriešinančius. Stovyklą jie stiprina la bai kruopščiai, kasdami labai gilų ir platų griovį, o iškasamą iškasamą žemę pil pila a į sto stovykl vyklos os pusę; pusę; šitam šitam dar dar bui bui ji jie nieko nieko nesisamdo nesisamdo;; viską viską pada padaro ro patys patys ka riai, dirba visa kariuomenė, išskyrus sargybinius, kurie ginkluoti budi ant pylimo, kad kas neti kėtai nepultų. Kai tiek daug žmonių uoliai triū sia, didžiulius ir daug vietos užimančius sustipri nimus utopiečiai užbaigia greičiau, negu kas ga lėtų patikėti. Smūgiam Sm ūgiamss atremti atremti jie turi turi tvi tvirtų rtų ginklų, ginklų, gerai

131

pritaikytų judesiam judesiamss ir patogių nešioti; nešioti; jų svorio svorio kariai nejaučia net plaukdami. Ginkluoti plaukioti įpranta ranta per karini karinius us prati pratim mus. Toli šaudantiej šaudantiejii ginklai yra strėlės, kurias jie ne tik pėsti, bet ir raiti raiti nuo žirgų laido laido labai smark smarkiai iai ir taikli taikliai. ai. Kirstynėse jie kaunasi ne kardais, o kirviais, ku riais ir kerta ir muša, žudydami priešus ašmeni mis ir svoriu. Karinių mašinų jie prigalvoja labai sumaniai, o pasidirbdinę rūpestingai slepia, ne norėdami jų parodyti anksčiau, negu reikia, kad nebūtų išjuoktos, o kaip reikiant panaudotos. Jas gamindami, utopiečiai pirmiausia žiūri, kad būtų galima lengvai vežti ir patogiai sukioti. Sudarytų su priešais paliaubų jie taip šventai laikosi, kad jų nelaužo net kiršinami. Priešų ša lies jie neniokoja, pasėlių nedegina, o, kiek galė dami, rūpinasi, kad kad jų nemindžiotų nemindžiotų nei žm žmonės, onės, nei arkliai. Mat, laiko, kad tie pasėliai auga jų labu labui. Beginkli Beginklių ų žm žmon onių ių neįžeidžia, neįžeidžia, jei jeigu tik tik kas kas nėra šnipas. Pasidavusius miestus gina, bet ir už kariautų neplėšia, o trukdžiusius pasiduoti išžudo, kitus gynėjus gynėjus paverčia paverčia vergais. Visų isų beginklių beginklių gyventojų neliečia. Jeigu sužino, kad vienas kitas patarinėjo pasiduoti, tam skiria pasmerktųjų tur to dalį; viską, kas lieka, atiduoda sąjungininkams. Niekas iš pačių utopiečių neima sau jokio grobio. Pasibaigus karui, visas padarytas išlaidas užde da ne draugams, bet nugalėtiesiems, jie reikalau  ja  ja iš iš dalies pinigų, kuriuos saugo panašiems karo reikalams, iš dalies nemenkos vertės dvarų, ku riuos pasilaiko sau amžinai.

132 132

Tokių pajamų dabar utopiečiai turi iš daugelio tautų. Gaunamos dėl įvairių priežasčių jos pa mažu viršijo septynis šimtus tūkstančių dukatų kasmet. Tiems turtams valdyti utopiečiai siunčia iš savo piliečių vadinamuosius kvestorius, kurie gyvena ten prašmatniai ir elgiasi lyg kokie didi kai, bet vis tiek atlieka daug pinigų, kurie įneša mi į iždą, jeigu tik utopiečiai nepanori jų pasko linti tai pačiai tautai, bet šitaip jie elgiasi, kol patiems prisireikia pinigų. Tačiau labai retai bū na, kad jie pareikalauja viską grąžinti. Tų dvarų dalį paskiria tiems, kurie buvo paklausę jų ragi nimo ir buvo ėmęsi mano anksčiau minėto pavo  jin  jing go žygio. Jeigu igu koks valdovas, sutelkęs gink luotus pulkus, ketina pulti jų šalį, utopiečiai tuojau pat su didelėmis pajėgomis juos sutinka už savo savo ribų ribų: ji jie be reikalo reikalo nekariauja savo savo kraš kraš te, ir nebūna niekada tokios priežasties, dėl kurios įsileistų į savo salą svetimus pulkus. A p ie u t o p ie č ių t ik ė jim u s  

Utopiečių tikėjimai yra nevienodi ne tik vi soje saloje, bet ir kiekviename mieste. Vieni gar bina, bina, kaip dievą, dievą, saulę, kiti kiti — mėnulį, ėnulį, treti — kokią nors planetą. Yra ir tokių, kurie šlovina ne tik, kaip dievą, bet kaip aukščiausią dievą, žmo gų, kadaise pasižymėjusį savo narsumu ar šlove. Bet visų didžiausia ir protingiausia gyventojų dalis dalis tiki tiki vi vieną dievybę, dievybę, nepažįstam epažįstamą, ą, amžiną žiną,

133 133

neišmatuojamą, neišreiškiamą, nesuvokiamą žmo gaus protu, pasklidusią visame šiame pasaulyje savo jėga, o ne dyd dydžiu žiu:: ją vadina jie jie tėvu. tėvu. Tai vienai dievybei jie priskiria visų daiktų pradžią, augimą, rutuliojimąsi, keitimąsi ir pabaigą. Jai vienai, o niekam kitam, jie reiškia dievišką pa garbą. Ir visi kiti, nepaisant įvairių įsitikinimų, suta ria su jais, nes pripažįsta vieną aukščiausią bū tybę, kuriai turį būti dėkingi ir už visatos sukū rimą ir apvaiz apvaizdą, dą, visi visi gim gimtąja tąja kalba kalba ją vadina vadina Mitra86, tik tą patį dievą vieni supranta vienaip, kiti kitaip. Bet kiekvienas tvirtina, kad ir kas būtų šita, jų laikom aikoma a aukščiausi aukščiausia, a, būtybė, galų gale gale tai yra ne kas kita, kaip gamta, kurios dieviškai ga liai ir didybei, visų tautų įsitikinimu, priklauso visko pradinė priežastis. Pamažu utopiečiai atsi sako šitų įvairiausių prietarų ir pradeda vieningai pripažinti ripažinti tik tik tą tikėji tikėjim mą, kuris, kuris, atrod atrodo, kitus kitus pranoksta protingumu. Nėra abejonės, kad kitos religijos religijos jų kraš krašte te jau seniai seniai būtų išnyku išnykusi sios, os, bet, jeigu kam, susigalvojus pakeisti tikėjimą, li kimas imas pasiunčia pasiunčia kokią nelaim nelaimę, ę, tai kiekv kiekviienas enas aiškina iškina,, jog jog ji įvykusi vykusi ne atsitiktina atsitiktinai, i, o buvusi pasiųsta iš dangaus, kad toji dievybė, kurios gar binimo žmogus buvo ketinęs atsisakyti, keršijanti  ja  jam už ne nedorą pa pasiryžimą. Bet kai ji jie išgi išgirdo rdo iš mūsų Kristaus Kristaus vard vardą, ą, su žinojo apie jo mokslą, jo būdą ir stebuklus, apie no mažiau nuostabią tvirtybę daugybės kankinių, kurių pralietas pralietas krau kraujas jas atvert atvertėė į tikėjimą tikėjimą tiek tiek

134

daug tautų didžiuliuose plotuose, sunku patikėti, kaip lengvai ir greitai jie pripažino naująjį tikė  ji  jimą! To priežastis galėjo būti arba slaptas die viškasi viškasiss įkvėpimas, kvėpimas, arb arba a tai, tai, kad kad krikšči krikščionyb onybėė pasirodė labai artima tai erezijai, kuri jų krašte yra įtakingiausia. Mano manymu, nemenkos reikšmės turėjo ir tai, kad jie buvo girdėję, jog toks bendras gyvenimas patikęs Kristui ir taip gyvena ligi šiol krikščioniškiausios bendruome nės. Nesvarbu, kokia buvo priežastis, bet nemažai  jų  jų perėjo į mūsų tikėjimą ir buvo nuplauti švę švęs tuoju vandeniu. Tuo tarpu tarpu iš mūsų mūsų keturių, keturių, išli šlikusių kusių gyvų gyvų (nes du jau buvo mirę), deja, nė vienas nebuvo dva sininkas. Įšvęsti į kitas paslaptis, utopiečiai nėra gavę tų sakramentų, kuriuos mūsų krašte teikia tiktai dvasininkai, tačiau jie supranta tuos sakra mentus ir nepaprastai jų trokšta, taip jie karštai svarsto klausimą, ar kas#nors iš jų išrinktas, be krikščionių krikščionių vyskupo siu siuntimo, timo, gali eiti eiti dvasininko dvasininko pareigas. Atrodė, jie buvo pasiryžę rinkti, bet tuo laiku, laiku, kai kai iš ten išvyka išvykau, u, dar nebuvo išsiri išsirink nkę. ę. Net ir nepritarią krikščionių tikėjimui nesistengia nieko nuo jo atgrasinti ir nepuola nė vieno krikš čionybės pasekėjo. Tik vienas iš mano aplinkos mano akivaizdoje buvo už tai nubaustas. Neseniai apkrikštytas pradėjo viešai samprotauti apie Kris taus garbi garbinimą, nimą, rodydam rodydamas dides didesnį nį uolum uolumą ą kaip kaip protingumą, nors mes jam ir patarėm to nedaryti. Bešnekėdamas tiek įsikarščiavo, kad visus mūsų darb arbus į padanges padanges kelte kelte kėlė, o visa visa kita smerk smerkė: ė:

135 135

šaukė, kad visos jų šventenybės esančios pago niškos, niškos, jų gerbėjai gerbėjai — nelabiej nelabiejii šventvagi šventvagiai ai ir turį  turį  būti baudžiami amžina ugnimi. Taip ilgai pamoks laujantį aujantį jį suėm suėmė, ė, tei teisė sė ir pasm pasmerkė erkė ne už tikėj tikėjii mo niekinimą, bet už žmonių kurstymą. Jis buvo nubaustas ištrėmimu, nes utopiečiai turi labai seną įstatymą, neleidžiantį nė vieno žmogaus smerkti dėl jo religijos. Iš tikrųjų Utopas jau iš pat pradžių sužinojo,  jo  jog prieš jo atvykimą viet ietinia iniaii gyventojai nuola tos kovodavę dėl religij religijos; os; dar pastebėjo, jog jog sektos nesutardamos gynė tėvynę atskirai ir davė  ja  jam progą nugalėti visa isas. Todėl, pasiekęs perga lės, jis visų pirma išleido įstatymą, kad kiekvie nas gali pripažinti tokį tikėjimą, koks jam patin ka, o jeigu norės kitus į jį versti, tai gali daryti, tik švelniai ir romiai savo tikėjimą įrodinėdamas, o kitų rūsčiai negriaudamas. Bet jeigu įkalbinė  ji  jimais nieko nelaimės, neturįs griebtis smurto ar keiksmų. Kiekvieną, kuris be saiko šiuo atžvilgiu uolumą rodo, utopiečiai arba ištremia, arba ver gija baudžia. Sį įsakymą Utopas išleido ne tik dėl taikos, kurią jis matė griaunamą nuolatinių kovų ir ne numaldomos neapykantos, bet ir dėl to, kad nuo sprendis esąs būtinas pačiai religijai, dėl kurios Utopas nedrįso nuspręsti ką nors neapgalvojęs, nes jam buvo neaišku, ar kartais kartais diev dievas as nenori, nenori, kad jį garbintų įvairiopais būdais: vienam žmo gui įkvepia vieną tikėjimą, kitam kitą. Įstatymų leidėj eidėjas as manė, anė, jog jog būtų būtų kvail kvailybė ir įžūlum įžūlumas as

136 

smurtu ir grasinimais versti, kad visi pripažintų tą tiesą, kuria tu tiki. Jeigu viena religija tėra tikra, o visos kitos niekingi prasimanymai, tai Utopas numatė, kad šitos tiesos jėga galų gale pati iškils ir išryškės, kad tik viskas būtų daroma protingai ir romiai. O jei prasidės neramumai ir kils ginkluotos kovos, tada geriausia ir švenčiau sia religija bus sunaikinta tuščiausių prietarų, tarsi pasėliai dagių ir piktžolių, nes didžiausi niek šai visada pasirodo patys atkakliausi. Todėl Uto pas galutinai neišsprendė šito klausimo ir leido kiekvienam tikėti taip, kaip jam patinka. Tik vieną dalyką griežčiausiai jis yra uždraudęs: nie kas neturįs žeminti žmogaus prigimties didybės ir pripažinti, kad sielos žūstančios kartu su kūnu arba kad pasaulis rutuliojasi be tikslo, nesikišant apvaizdai. Todėl jie tiki, kad po šito gyvenimo žmogu žmoguii už nusikal nusikaltitim mus yra paskirt paskirtos os bausm bausmės, ės, o už dorybes dorybes atlygini atlyginim mas. Kas kitai kitaipp galvoja, to  ji  jie net žmogum nelaiko, nes jis aukštąją sielos prigimtį pažeminąs ligi menko žvėries kūno. Šito kio žmogaus jie net nelaiko piliečiu, nes toksai,  je  jeigu tik nejustų ba baimės, visus įstatymus ir pa papro čius laikytų niekais. Argi gali būti abejonių, kad toks žmogus apsukriai apeis savo tėvynės įstaty mus arba jėga juos sulaužys, nes, pataikaudamas savo geiduliams, geiduliams, be įstatymų įstatymų jis jis nieko nieko da daug ugiau iau nebijo, pasikliauja tik savo kūnu. Todėl taip nusi teikusiam žmogui utopiečiai nerodo jokios pagar bos, neskiria jokiom svarbiom pareigom ir neren ka į jokią visuomeninę tarnybą. Į tokį jie žiūri su

137 

panieka, kaip į nenaudingą ir žemą padarą. Ta čiau jo nieku būdu nebaudžia, nes yra įsitikinę,  jog  jog žmogus neturįs galio lios tvarkyti savo jausmų. Be to, to, utopieči utopiečiai ai tokiam negrasi negrasina na ir neverči neverčia slėpti savo nusistatymo; jie nepakenčia, jei kas apsim apsimetinėja etinėja ar meluoja; tokiam elges elgesiiui, ui, kaip kaip labai artimam klastai, jie jaučia nuostabią neapy kantą. Tokiam žmogui jie draudžia viešai kalbėti ir savo savo nuom nuomon onęę skelbti, tiesa, tik liau liaudyje; dyje; o kitur kur, atskirai su dvasininkais ar rimtais vy rais jie ne tik leidžia, bet ir skatina vesti ginčus, nes šita kvailybė turinti pasiduoti proto įro dymams. Yra ten ir kita sekta, kurios pasekėjų nemaža ir kuri nėra draudžiama, nes šitie žmonės nėra blogi ir gana protingi; jie laikosi priešingos, klai dingos nuomonės, kad ir gyvulių sielos esančios amžinos. Tik pagal vertę negalima esą jų nė ly ginti su mūsų sielomis, ir jos nesančios atsiradu sios tokiai pat laimei. Beveik visi utopiečiai yra įsitikinę, jog sielos turinčios patirti neapsakomą laimę. ,Todėl visus susirgusius jie aprauda, o iš mirusiųjų nė vieno, išskyrus tuos, kuriuos mato pasitraukiant iš gyvenimo su didele baime ir ne noromis. Jų manymu, tai esąs labai blogas ženk las; las; tokia tokia siela siela bijosi bijosi paba pabaigos igos ir bevil beviltiškai tiškai dre dre ba, tarsi nujausdama, kad ją ištiks neišvengiama bausmė. Be to, dievui nieku būdu nebūsiąs ma lonus prisiartinimas tokio žmogaus, kuris pakvies tas nebėga prie jo su džiaugsmu, bet velkasi spy riodamasis ir be noro. Tuos, kurie mato taip

138 

bemirštantį žmogų, apima siaubas, ir todėl nuliūdę ir tylėdami išneša numirėlį ir, sukalbėję maldą vėles globojančiam dievui, kad jis iš savo malo nės atleistų jų silpnybes, užkasa lavoną žemėje. Priešingai, niekas neliūdi tų, kurie mirė, sma giai nusiteikę ir pilni vilties, juos laidodami, gieda giesmes, su didele meile dievui paveda jų vėles, o kū kūnus nus sudegina, sudegina, vei veiki kiau au reikšdam reikšdamii pa paga garb rbą, ą, kaip liūdesį, ir pastato toje vietoje stulpą su iškal tais jame velionio nuopelnais. Sugrįžę po laido tuvių, jie svarsto velionio būdą ir jo darbus, ir nė viena jo gyvenimo pusė nėra dažniau ar mie liau minima, kaip džiaugsminga pabaiga. Šitas nu mirėlio garbingumo prisiminimas, jų manymu, ir gyvuosius skatina dorybėn, ir labai maloni pagar ba numirėliams, kurie dalyvaują pokalbiuose apie save, bet esą nematomi, nes žmogaus regėjimas nesąs aštrus. Su laimingųjų dalia nesiderina ne turėjimas laisvės kilotis, kur tik nori, o iš kitos pusės, numirėliai pasirodytų nedėkingi, jeigu ne trokštų pamatyti draugų, su kuriais juos, dar gy vus, siejo meilė ir prieraišumas; o šitas jausmas, utopiečių spėjimu, kaip ir kiti gerų vyrų savumai, po mirties veikiau stiprėjąs, kaip silpnėjąs. Taigi jie tiki, kad numirėliai bendraują su gyvai siais, stebėdami jų žodžius ir darbus. Todėl, tary tum remiami tokių globėjų, utopiečiai drąsiau imasi žygių, o tikėjimas protėvių buvimu atgraso  ju  juos nuo negarbingų poelgių. Utopiečiai visiškai atmeta ir pašiepia būrimus iš paukšči paukščiųų ir vi viso soki kius us tuščius tuščius prietaru prietarus, s, kurių

139

kitos tautos atkakliai laikosi, bet gerbia stebuk lus, vykstančius be gamtos įsikišimo, kaip dievo buvimo ir jo darbų liudininkus. Jų pasakojimu, tokių stebuklų dažnai atsitinka jų krašte. Kartais svarbiais ir abejotinais atvejais utopiečiai su di deliu deliu pasit pasitikėjim ikėjimu u vieš viešai ai meldžiasi ir būn būna iš klausyti. Utopiečių manymu, stebėti gamtą ir ją šlovin ti —šven šventtas diev dievo o garbinim garbinimas. Bet yra ir toki tokių ų žmonių ir nemažai, kurie, vadovaudamiesi religi  ja  ja, atmeta mokslą, nesirūpina jokiu pažinimu, o niekam tuo pačiu neturi atliekamo laiko, jie pa siryžę palaimą po mirties nusipelnyti savo veikla ir gerais darbais. Todėl vieni slaugo ligonius, kiti taiso kelius, valo griovius, deda tiltus, kasa dur pes, smėlį, akmenis, kerta ir skaldo medžius, ve žėčiomis gabena į miestus malkas, javus ir kitus daiktus, ir ne tik valstybei, bet ir žmonėms yra tarnai, uolesni ir už vergus. Jie mielai ir džiaug damiesi imasi kiekvieno šiurkštaus, sunkaus, pur vino darbo, kurio daugelis baidosi dėl biaurumo ar beviltiškumo. Kitiems jie užtikrina ramybę, o patys nuolatos dirba, kruta, nepeikia, neniekina kitų gyvefnmo, gyvefnmo, neaukšti neaukština na savo. Juo sunkesnį  vergų darbą arbą jie atlieka atlieka,, tuo didesnės didesnės pagarbos pagarbos susilaukia. Jų yra yra dvi kryp kryptys. tys. Vien Vienii —viengun viengungi giai ai,, kuri kuriee ne tik visiškai atsisako Veneros smagumų, bet ir nevalgo mėsos, o kai kurie susilaiko nuo bet kokio gyvulinio maisto; jie atmeta, kaip kenks mingus, ingus, bet kokius kokius šio šio gyve gyveni nimo mo malonum alonumus, o

140

budėjim budėji mu ir prakait prakaituu sieki siekiaa tiktai tiktai busimojo busimojo ir, ir, tikėdamiesi netrukus jį išvysti, būna linksmi ir žvalūs. Kiti, ne mažiau darbštūs, labiau vertina santuoką, neatmeta jos smagumų ir mano, jog jie turį atlikti šią prigimties pareigą ir tėvynei išau ginti vaikų. Šie nevengia jokio malonumo, netruk dančio dan čio dirbti. irbti. Mėgsta ėgsta ji jie keturkojų keturkojų mėsą, ėsą, nes įsitikinę, kad nuo tokio maisto būsią stipresni bet kokiam darbui. Pastaruosius utopiečiai laiko pro tingesniais tingesniais,, o pirmuo pirmuosius sius — šventesni šventesniais ais.. Jeigu Jeigu tie, kurie labiau vertina viengungystę, negu san tuoką, ir šiurkštų gyvenimą labiau už ramų, steng tųsi protu paremti savo pasirinkimą, tai susilauk tų pašaipos; o prisipažinę, jog vadovaujasi reli gija, yra aukštinami ir gerbiami. Utopiečiai itin saugoj saugoj asi, asi, ka kadd neapgalvot neapgalvotai ai nepasakytų nepasakytų ko nors prieš kurį tikėjimą. Tokie yra tie žmonės, kuriuos  ji  jie savo kalba savotiškai vadina — butreskais87, o tą žodį išvertus, vienuoliais. Utopiečių šventikai yra didelio šventumo, ir todėl jų būna labai nedaug; kiekviename mieste ne daugiau kaip trylika su tokiu pat skaičium šventyklų, išimtį darant tais atvejais, kada gresia karas. Tuo metu septynetas iš jų patraukia su ka riuomene, o juos pavaduoja toks pat skaičius kitų, bet sugrįžęs kiekvienas atgauna savo vietą. Pavadu avaduotojai otojai lieka lieka pirmojo pirmojo švent šventiiko palydovais ir iš eilės pakeičia pirmuosius, jeigu šie miršta. Visiems tiems šventikams vadovauja vienas. Šventikus renka žmonės, visai taip pat kaip ir kitus pareigūnus, slaptu balsavimu, kad nebūtų

141

šališki. Išrinktuosius įšvenčia jų kolegija. Sie va dovauja pamaldoms, rūpinasi apeigomis ir, taip sakant, prižiūri papročius. Jų manymu, didžiausia gėda, jeigu vieną ar kitą reikia kviestis ar įspėti dėl nepagirtino elgesio. Šventi Šventikų kų pareiga pareiga — skatinti skatinti ir įspėti, įspėti, o kuni gaikštis ir kiti pareigūnai tramdo ir baudžia nusikaltėli nusikaltėlius. us. Be to, to, šventi šventikai kai užd uždraud raudžia žia daly vauti pamaldose tiems, kurie, jų manymu, bevil tiškai yra sugadinti. Nėra kitos bausmės, kurios utopieči utopiečiai ai labiau bijotųsi. bijotųsi. Taip nu nubau bausti stiem emss di džiausia gėda, juos kankinanti slapta religijos bai mė, net patys negali būti saugūs. Jeigu greitai neįrodys šventikams, jog gailisi, tai bus suimti ir už kaltes susilauks senato skirtos bausmės. Šventikai auklėja vaikus ir jaunuolius, bet jie rūpinasi tiek pat mokymu, kaip papročiais ir do ra, iš visų jėgų stengdamiesi švelniems ir lanks tiems vaikų protams įskiepyti gerų ir naudingų minčių, kurios padėtų saugoti valstybę. Įkritusios berniukams į jautrias širdis, tos mintys juos lydi per visą gyvenimą ir būna labai naudingos, sau gant valstybės santvarką, kurią ardo ydos, atsi randančios dėl klaidingų įsitikinimų. Šventikais gali būti ir moterys. Ši lytis nėra išskiriama, bet moterys renkamos rečiau: dažniau siai našlės ir pagyvenusios. Ir šventikų žmonos būna paprastai rinktinės šalies moterys. Nė vie nas kitas pareigūnas utopiečių nėra taip gerbia mas, ir, net padarę kokį piktą darbą, šventikai nėra teisiami viešųjų teismų, o atsako tiktai die-

142

vui ir sau pa patitiem ems. s. Utopieč Utopiečia iaii man ano, o, jog bū būtų tų nuodėmė liesti mirtinga ranka tą žmogų, kuris, kad ir koks būtų piktadarys, yra paskirtas dievui, tarytum kokia auka. Šito papročio laikytis jiems tuo lengviau, kad šventikų yra labai maža ir jie parenkami nepaprastai rūpestingai. Retai atsitin ka, kad sugestų ir ydas pabėgtų tas žmogus, kuris, kaip geriausias iš gerųjų, yra iškeliamas į  tokią garbę dėl dorumo. Jei kartais taip atsitiktų dėl žmogaus prigimties nepastovumo, tai netenka per daug baimintis, kad, būdami negausūs, jie pražudytų visuomenę; jų nedaug, ir jie neturi ki tos galios galios be reiškiamos reiškiamos jiems jiems pa paga garb rbos. os. Jų uto uto piečiai turi tiek mažai kaip tik dėl to, kad pada linus šlovę tarp daugelio, nesumenkėtų taip ger biama ir aukštinama jų luomo vertė. Jų manymu, ypatingai sunku rasti daug tokių gerų žmonių, tinkamų luomui, kuriam neužtenka paprastų do rybių. Utopiečių šventikai svetur gerbiami ne ma žiau, kaip ir savo tėvynėje. Tą pagarbą galima matyti iš to, iš ko ji, mano nuomone, ir kilo. Kada kariuomenės pulkai grumiasi žūtbūtinėse kauty nėse, jie, jie, apsitaisę apsitaisę šventais šventais drab rabužiais, žiais, netol netolie iese se suklaupia, ištiesia į dangų rankas ir pirmiausia meldžia visiems taikos, po to^saviesiems pergalės, tik ir vienai, ir kitai pusei be kraujo praliejimo. Kai utopiečių pulkai ima spausti priešus, jie iš bėga į kovos eiles ir neleidžia siautėti prieš nuga lėtuosius. Jeigu priešai pamato šventikus ir šau kiasi jų, tai paprastai to užtenka, kad išgelbėtų

143

sau gyvybę, o prisilietimas prie besiplaikstančių  jų  jų drabužių apgina jų turtą nuo bet kokių karo nuostolių. Todėl visi kaimynai juos taip gerbia ir taip aukština jų tikrą didingumą, nes jie dažnai išgelbėjo kariuomenę nuo priešų, o priešus nuo savo savo pili piliečių. ečių. Kartais artais utopieči utopiečių ų pulkai imda imdavo vo trauktis, nustoję vilties nugalėti, jie imdavo net bėgti, bėgti, o priešai žudydavo juos ir plėš plėšdavo, davo,— — ir staiga įsimaišę šventikai nutraukdavo skerdynes, atskirdavo abi kariuomenes ir priversdavo suda ryti ir sutvirtinti taiką teisingomis sąlygomis. Ir niekada nebuvo nė vienos tautos, tokios rūsčios, žiaurios ir laukinės, kuri nebūtų laikiusi utopiečių šventikų šventais ir neliečiamais. Utopiečiai švenčia kiekvieno mėnesio pirmą ir paskuti paskutinę nę dieną, o taip taip pat pat ir metų, kuriuos skirsto mėnesiais pagal mėnulio sukimąsi, o me tus nustato pagal pagal saul saulės ės apsi apsisuk sukim imą. ą. Pirmąsias irmąsias kiekvieno mėnesio dienas jie vadina cinemerinėmis88 s88, o ' paskuti paskutiniąsi niąsias as — trapem trapemeri erinėm nėmiis dieno dieno mis: tie pavadinim pavadinimai pasako tą patį, kaip kaip ir „p „pir mosios osios šventės" šventės",, „paskutinios „paskutiniosios ios šventės". Jų šventyklos pažiūrėti labai puikios: jos ne tik meniškai pastatytos, bet jose telpa daugybė žmon žm onių, ių, o tai yra labai svar svarb bu, nes švent šventykl yklų ų itin itin maža. Jos visos yra tamsokos, ir taip padaryta, kaip sako žmonės, ne dėl nemokėjimo statyti, o patarus šventikams, nes per didelė šviesa blaš kanti mintis, o menkesnė ir, taip sakant, abejoti na sukaupia dvasią ir kelia religinius jausmus. Ne visų utopiečių tas pats tikėjimas, tačiau visos

144

tos religijos skirtybės, kad ir kokios būtų įvairios ir daugeriopos, visokiausiais keliais siekia vieno tikslo tikslo — garbinti garbinti dievi dieviškąją škąją gamtą. Todėl odėl šven tyklose nematyti ir negirdėti nieko, kas nedera, apskritai, visoms religijoms. Visas šventąsias pa maldas, būdingas tik vienai kuriai sektai, kiekvie nas laiko savo namo sienose. Viešąsias pamaldas  jie  jie atlieka tokia tvarka, kuri nė kiek nepriešta rauja atskirų sektų pamaldoms. Todėl odėl šventy šventykl klose ose nematyti nematyti jokių dievų at vaizdų, ir kiekvienas gali. suvokti dievą kokio tik nori ori pavidal pavidalo o paga pagall savo savo religi religinį nį sup supratim ratimą. ą. Kreipdamiesi į dievą, jie nemini jokio kito pava dinimo, inimo, be Mit Mitros; ros; šiuo šiuo vardu vis visi sutartinai pri pažįsta vieną dieviškosios didybės prigimtį. Utopiečiai nekuria maldų, kurių negalėtų sukalbėti kiekvienas, neužgavęs savo sektos. Taigi, per pabaigos šventes jie nevalgę vakare susirenka į šventyklą padėkoti dievui už sėkmin gai praleistus metus ar mėnesį, kurių paskutinė diena ir yra šita šventė. Kitą dieną, tai yra per pradžios šventę anksti rytą jie suplaukia į šven tyklas bendra malda melsti sėkmės ateinantiems metams ar mėnesiui, kuriuos šita šventė pradeda. Per pabaigos šventes, prieš eidamos į šventyklas, nami namie moterys oterys puola puola po kojų vyram vyrams, vaikai vaikai — tėvams, išpažįsta savo nuodėmes, kad jie ką nors nederamo padarę arba pareigas nerūpestingai at likę, prašo atleisti tas kaltes. Tuo būdu, kiekvie nas šeimyninės nesantaikos debesėlis išsisklaido po tokio atsiprašymo ir jie smagiai nusiteikę gali

145 

dalyvauti pamaldose. O dalyvauti ten nešvarios sąži sąžinės nės žmogu žmoguii —nuodėmė. nuodėmė. Tod odėl ėl žmonės, žmonės, jauči jaučią kam nors neapykantą ar pyktį, eina į pamaldas, tik susitaikę ir apvalę sąžinę, kitaip jie bijosi grei to ir sunkaus keršto. Atėję į šventyklą, vyrai traukia į dešinę pusę, o moterys atskirai į kairiąją. Ten jie taip susėda, kad kiekvieno namo vyrai būna prieš šeimos tė vą, vą, o moterų moterų eilės gale gale —šeim šeimos motina. Taip daroma, kad kiekvieno žmogaus visus poelgius už namų sektų tie, kurie ir namuose juos tvarko savo įtaka. Be to, jie rūpestingai žiūri, kad jau nesnieji sėdėtų greta vyresniųjų, kad vaikai, sė dėdami šalia vaikų, neišdykautų per tą laiką, kada  jie  jie turi pajusti dievybei ypatingai didelę paslap tingą baimę, kuri beveik viena daugiausia ir ska tina žmones į dorybę. Utopiečiai per pamaldas neskerdžia nė vieno gyvulio, nes dievas, jų nuomone, iš savo mielaširdingum širdingumoo davęs davęs gyvyb gyvybęę visiem visiemss gyviams, gyviams, ne gali džiaugtis krauju ir skerdynėmis. Jie degina smil smilkalus kalus ir kitokius kitokius kvepalus, kvepalus, be to, to, atsineša atsineša daugybę vaškinių žvakių; nors ir gerai žino, jog visa tai, kaip ir žmonių maldos, visiškai neside rina su dieviškąja prigimtimi, bet jiems patinka šitoks nekaltas dievo garbinimas, jie jaučia, kad šitie kvapai, šviesos ir kitos apeigos kelia žmo nes ir žadina širdyse norą garbinti dievą. Žmonės šventyklose apsivilkę baltai: šventikas apsisiaučia margais, nuostabaus darbo ir formos rūbais, ne labai brangios medžiagos: jie neišausti iš aukso

146 

ir nepapuošt nepapuoštii retais akmenim akmenimis is,, bet pa pada daryti ryti iš įvairių paukščių plunksnų taip sumaniai, kad dar bo verte negali lygintis su jokia medžiaga. Be to, sako, kad šitos paukščių plunksnos ir pūkai, jų sudėstymas šventiko drabužiuose turi slėpiningą prasmę, kurios aiškinimas, atliekamas per pamal das, primenąs dievo geradarystes jiems, taip pat  jų  jų dievobaimingumą ir pareigas vienas kitam. Kai tik šventikas, taip pasipuošęs, išeina iš šventyklos, visi iš pagarbos puola jam po kojų, iš visų pusių stoja tokia gili tyla, kad pačios apei gos kelia kažin kokią baimę, lyg greta stovėtų dievybė. Paklūpoję, šventikui davus ženklą, jie vėl pakyla. Po to šlovina dievą, giedodami gies mes ir pritardami muzikos instrumentais, dažniau siai visai kitokiais, negu mūsų krašte. Dauguma  jų  jų skambesiu pralenkia mūsų instrumentus, o kai kurių net lyginti negalima su mūsiškiais. Bet vie nu atžvilgiu, be abejo, utopiečiai toli mus pralen kia; mat, kiekviena jų muzika, ar ji būtų vargonų ar žmogaus balso, aiškiai pavaizduoja ir išreiškia natūralius jausmus, taip garsas yra derinamas su turiniu: ar būtų maldos žodžiai, ar koks džiaugs mas, ar atsiprašymas, nerimas, liūdesys, pyktis,— melodija puikiausiai perteikia dvasios būseną, prasmę, todėl ji nuostabiai užgauna, apima ir už dega klausytojų širdis. Galų gale šventikas kartu su žmonėmis iškil mingai kalba švenčių maldas, taip sudėtas, kad, visi kartu tardami žodžius, kiekvienas juos gali, sau prisitaikyti. Šitose maldose kiekvienas pripa

147 

žįsta dievą kūrėju, valdytoju ir visų kitų gėrybių teikėju, dėkoja už tokią daugybę geradarysčių, 0 ypač už tai, kad, dievo laiminami, patekę į to kią valstybę, kuri yra laimingiausia pasaulyje, ir gavę tokią religiją, kuri esanti pati tikriausia. Bet  je  jeigu maldininkas suklystų ir už šitą valstybinę santvarką ir religiją būtų kas geresnio, ką ir die vas labiau laimintų, tai jis maldauja, kad dievas per savo genimą leistų jam tai pažinti; jis pasi ruošęs eiti, kur dievas ves. Bet jeigu šita valsty binė santvark santvarkaa pati geriausia, o jo religi religija ja — tik tik riausia, tada teduodąs dievas jam stiprybės ir pačiam laikytis to gyvenimo ir kad kiti žmonės taip gyven gyventtų ir taip suprastų suprastų dievą. Tiesa, iesa, gal gal utopiečio smalsumui ir teikia malonumo šitoks re ligijų margumas. Pagaliau utopietis meldžia, kąd dievas po lengvos mirties jį pasiimtų pas save: be abejo, jis nedrįstąs nurodyti, ar tas turi atsi tikti greitai ar vėliau. Jeigu tik galima neužgauti dievybės didingumo, utopiečiui kur kas bus malo niau patekti pas dievą po sunkiausios miTties, ne gu toli nuo jo ilgai ir laimingai gyventi. Šitokią maldą sukalbėję, jie vėl nusilenkia ligi žemės, po to pakilę eina pietauti, ir ligi pat vakaro žaidžia 1r kariškai riškai mankšti ankštinasi. nasi. Aprašiau jums, kiek galėdamas teisingiau, vi suomenės santvarką, kurią aš laikau ne tik geriau sia, bet ir vienintele santvarka, visai teisėtai vadintina „visuomenės". Mat, kitur kalbą apie visuomenės labą rūpinasi tik savo labu. O čia, kur nėra privatinės nuosavybės, žmonės iš tikrų

148 

 jų  jų dirba visuomeninį darbą. Ir čia, ir ten kitaip būti negali. Iš tikrųjų, kitose šalyse kiekvienas žino, kad ir visuomenei klestint, jam teks mirti badu, jeigu pats savimi nepasirūpins. Todėl jis priverstas labiau žiūrėti savo reikalų, kaip tautos, t. y. kitų. Čia, kur viskas priklauso visiems, nie kas neabejoja, kad nė vienam žmogui nieko ne stigs, jei jeigu bu buss pa pasirū sirūpin pinta, ta, ka kadd visuom visuomenini eniniai ai aruodai būtų pilni. Čia nėra nelygaus daiktų pa siskirstymo, nėra nė vieno beturčio, nė vieno elgetos, ir nors niekas nieko neturi, tačiau visi yra turtingi. Iš tikrųjų, ar gali būti didesnis turtas, kaip be jokių rūpesčių linksmas ir ramus gyveni mas? Nereikia drebėti dėl valgio, kankintis dėl graudžių žmonos reikalavimų, nereikia baimintis, kad sūnus liks beturtis, sielotis dėl kraičio duk teriai. Kiekvienas gali būti linksmas ir ramus, ne sirūpinti, ką valgys jis ir visi jo artimieji: žmona, sūnūs, anūkai, proanūkiai, proproanūkiai ir kiti ainiai, kurių ilgą virtinę yra pratę skaičiuoti kil mingieji. Utopiečiai nebegalinčiais dirbti rūpinasi nė kiek ne mažiau, kaip ir dabar dirbančiais. No rėčiau, kad kas su šiuo bešališkumu drįstų paly ginti kitų tautų teisingumą. Tegu prasmegsiu skradžiai žemėn, jeigu ten rasiu bent kokią tei singumo ar bešališkumo žymę! Iš tikrųjų, koks gi šitas teisingumas, kad. dvarininkas ar auksaka lys, palūkininkas ir kitas kas nieko nedirbąs, arba  je  jeigu ir dirbąs, tai nelabai reikalingą darbą vals tybei, gyvena šauniai ir prabangiai, arba dykinėja, arb arba nere nereiikal kaliingą darb darbąą dirb dirba, a, o koks no nors rs padi padiee

149

nis darbininkas, vežikas, kalvis ar žemdirbys nuo latos dirba tokį sunkų darbą, kurį vargiai pajėgia nudirbti gyvuliai, bet tas jų darbas yra tiek rei kalingas, kad be jo nė viena visuomenė negali pragyventi nė metų, o maitinasi jie taip menkai, gyvena taip vargingai, kad atrodo, jog gyvuliams daug geriau; jie nedirba nuolat tokio darbo, o jų maistas nedaug blogesnis, net skanesnis, ir nejau čia jokios baimės dėl ateities. Žmones dabar smaugia tuščias ir nevaisingas darbas ir žudo mintis, jog jų laukia elgetos dalia senatvėje. Juk jų padienis uždarbis perdaug menkas, kad jo užtek tų tai dienai, o kad koks likutis būtų kasdieną atidedamas senatvei, nėra ko nė kalbėti. Ar galima vadinti teisinga ir dėkinga tą visuo menę, kuri teikia tokią gausybę dovanų vadina miems kilmingiesiems auksakaliams ir kitiems tokios rūšies žmonėms, tiems dykinėtojams ir pa taikūnams, niekingų smagumų išradėjams, o nė kiek nesirūpina žemdirbiais, anglininkais, padie niais samdiniais, vežikais ir kalviais, be kurių ne būtų jokios visuomenės? Apkrovusi juos sunkiau siais darbais gražiausiais jų gyvenimo metais, vi suomenė neatsimena jų triūso, užmiršta didžiules  jų  jų geradarystes; kada juos prislegia metai, ligos ir visokie nepritekliai, parodo jiems šiurkščiau sią nedėkingumą ir leidžia mirti didžiausiame varge. Be to, iš padienio varguolių uždarbio tur tuoliai kasdieną šį tą pasiglemžia ne tik kleista, bet ir remdam remdamie iesi si val valstyb ybėės įstatym statymais ais.. Tuo Tuo būdu,  je  jeigu anksčiau atrodė neteisinga piktai atsidėko

150  15 0 

ti nusipelniusiems visuomenei, tai dabar tie tur tingieji iškreipė teisingumo supratimą tam tikrais įstatymais. Atidžiai stebėdamas visas dabar klestinčias valstybes ir svarstydamas jų padėtį, galiu prisiek damas tvirtinti, jog jos man atrodo ne kas kita, kaip suokalbis turtuolių, kurie valstybės vardu rūpinasi savo nauda. Jie išranda ir sugalvoja vi sokiausių būdų ir gudrybių, kad be baimės pra rasti išlaikytų tai, ką buvo sukaupę įvairiau siomis klastomis, be to, kad kuo pigiau nusipirktų visų vargšų darbą ir triūsą ir juos išnau dotų. otų. Kai tik tik turtuoliai turtuoliai nu nutarė tarė valst valstybė ybėss vard vardu, u, vadinas, vadinas, ir vargšų vargšų vard varduu, lai laikyt kytis is šitų šitų suktyb suktybių, ių,  jo  jos jau tampa įstatymais. Šitie didžiausi niekšai, nenumaldomu godumu pasidalinę visa tai. ko ga lėjo užtekti visiems,— kaip toli jie nuo laimingųjų utopiečių valstybės! Išėmę iš apyvartos pinigus,  jie  jie panaikino jų troškulį, ir kiek tada blogybių išnyko, koks nusikaltimų atžalynas išrautas. Juk kas nežino, kad, panaikinus pinigus, dingsta visi tie nusikaltimai, už kuriuos kasdieną veikiau yra skiriamos bausmės, negu kad stengiamasi nusikal tėlius pažaboti, būtent: apgaulės, vagystės, plėši mai, nesantaika, sukilimai, ginčai, sąmyšiai, žudy mai, išdavystės, nuodijimai; be to, kartu su pini gais pranyksta baimė, neramumas, rūpesčiai, triū sas, nemiga. nemiga. Panaikinus Panaikinus pinigus, pinigus, dingsta netgi netgi pats neturtas, kuris, atrodo, vienas geidauja pi nigų.

151

Kad visa tai būtų aiškiau, vaizduokis sau vie nas bergždžius ir nederlingus metus, kada iš bado žuvo tūkstančiai žmonių. Tvirtinu, kad šio bad meči ečio pa pabaigoje, baigoje, pak pakratęs ratęs turtuo turtuoliliųų svirnus, būtum tum atradęs baisybę javų, kuriuos padalinus įnirusiems nuo bado ir išsekimo, niekas ir nebūtų matęs orų ir dirvos šykštumo. Taip lengvai būtų galima ap rūpinti rūpinti žmon žmones es maistu, jei jeigu ne tie tie palaim palaimintie intie  ji  ji pinigai, be abejo, puikus išradimas, nurodęs būdą prasimaitinti, bet jie vieni ir neleidžia mais to gauti. Neabejoju, kad turtuoliai šitai jaučia; jie žino, kad daug geriau kada nieko netrūksta, ne gu turėti gausybę bereikalingų daiktų, geriau iš baisybės bėdų išsisukti, negu kad turtuose sken dėti. Man ir į galvą neateina mintis abejoti, kad visas pasaulis jau seniai būtų priėmęs utopiečių valstybės įstatymus tiek dėl kiekvienam žmogui teikiamos naudos, tiek dėl išganytojo Kristaus pa skatinim skatinimo: o: jis jis savo išm išmintim intim negal negalėj ėjoo nežinoti, nežinoti, kas geriausia, o per savo gerumą negalėjo nepa tarti, ką žinojo esant geriausia. Bet tam priešinasi viena pabaisa, visokios pražūties valdovas ir tė vas, vas,—išdid išdidum umas. as. Ji Jiss matuoja gero gerovę vę ne savo pasisekimais, bet svetimais nepasisekimais. Si pa baisa nenorėtų net deive tapti, jeigu neliktų nelai mingųjų, kuriuos ji galėtų valdyti ir iš kurių ga lėtų tyčiotis. Jai reikia, kad jos laimė spindėtų palyginus su jų vargais; vargais; reikia, reikia, išsklei išskleidus dus savo turtus, akinti ir kurstyti jų neturtą. Šita pragaro gyvatė šliaužioja po mirtingųjų širdis ir, lyg

152

kokia žuvis prielipą, trukdo ir neleidžia pasi rinkti geresnio gyvenimo kelio. Si pabaisa perdaug giliai yra įsisiurbusi į žmo nes ir leng lengvai vai negalim negalima a jos jos išplėšti išplėšti,, bet bet mane ane ima džiaugsmas, kad bent utopiečiams teko tokia santvarka, kokios linkėčiau visiems. Jie pasirin ko savo gyvenimui tokius nuostatus ir juos pada rė savo valstybės pagrindu ne tik labai sėkmin gai, bet ir, žinoma, kiek gali numatyti žmogaus protas, amžinai. Jie savo krašte kartu su kitomis ydomis išrovė garbės troškimo ir nesantaikos šak nis, todėl jiems nėra pavojaus, kad teks kentėti nuo nuo vidaus vidaus vaidų, dėl dėl kurių kurių žuvo daugeli daugeliss miest miestų ų su ypatingai ypatingai saugom saugomais ais tu turtais. Kada ada valst valstybė ybėjje santarvė santarvė ir nepajudinami nepajudinami santvarkos santvarkos pagrind pagrindai, ai, tada jos negali sukrėsti ir sujaudinti net visi kai mynų valdovai valdovai,, iš pavydo seni seniai ai jau ir ne Iša Išarrtą kėsinęsi ją pulti, bet visada susilaukę atkirčio. Kai tik Rafaelis visa tai išdėstė, man tuojau atėjo į galvą, jog nemaža šios tautos papročių ir įstatym įstatymų ų yra ne kas kas kita, kaip ypatingai ypatingai kvail kvaili prasimanymai, ir ne tik jų nuostatai apie kariavi mo būdą, apie apeigas, tikėjimą ir kita ką, bet ypatingai apie jų visos santvarkos pamatą, apie  jų  jų be bendrą gy gyvenimą imą ir ma maitinimąsi, panaikinus pi nigus. Pastarasis nuostatas panaikina kilmingumą, gerą vardą, spindesį, didybę, t. y. kaip visi mano, tikrąsias valstybės puošmenas. Bet aš žinojau, kad Rafaelis pavargo bepasakodamas, ir nebuvau įsiti kinęs, ar jis kantriai išklausys prieštaravimus sa vo nuom nuomonei, o ypač atsim atsiminęs, inęs, kaip jis jis barė barė kai kai

153

kuriuos už tariamą baiminimąsi, kad gali juos pa laikyti ne nepakankamai išmintingais, jeigu nesurasią surasią ko nors, už ką gali galim ma papeši papešioti kitų kitų at radim radimus. us. Todėl odėl,, pagyręs pagyręs utopi utopieč ečiių santvarką santvarką ir Rafaelio kalbą, paėmiau jį už rankos ir nusivedžiau namo namo vakarienės vakarienės,, pasakęs, kad kad kitą kitą kartą mum mums būsią laiko giliau pagalvoti apie tuos dalykus ir nuodugniau su juo pasikalbėti. O kad šitaip ir bū tų! tų! Tuo tarp tarpu negal negaliiu sutikti sutikti su viskuo, viskuo, ką pap papa a sakojo šitas žmogus, be abejonės, labai išsilavi nęs ir gerai pažįstąs žmonių reikalus, bet, antra vertus, mielai pripažįstu, kad utopiečių visuome nėje yra daug tokių dalykų, kurių mūsų valsty bėse veikiau linkėčiau, negu tikėčiau. A n t r o s io s k n y g o s p a b a ig a  

154

TOMAS MORAS MORAS IR JO „U „UTOPI TOPIJA JA64 Tomas Moras — įžymus XVI a. Anglijos hiųnanistas,  ga  garsiosios „Utopijo ijos"  au  autorius, utopinio socializmo pra  di  dininkas. Jis gyveno, tariant akademiko V. P. Volgino  žoodžiais, „painiu ir sudėting  ž ingu“ laikotarpiu, kada Jo tė vynėje ėmė megztis kapitalistiniai santykiai, baudžiau  niinkai (servai) imta varyti  n ryti iš savo žemės. Stambūs  žeemės savininkai atimtuose plotuose didino ganyklas,  ž  ga  gausino avių bandas, nes vilna tapo eksporto produktu,  pa  pačioje ioje Anglijo lijoje je kūrėsi tek tekstilės lės manufaktūros. Tą pr pro  ce  cesą vaizd izdžiai iai nusakė T.  Mo  Moras: „Jūsų avys, paprastai  to  tokios romios ir pa patenkintos menkučiu ma maistu, dabar, sa  ko  ko, pasidarė to tokios ėd ėdrios, tokios ne nesutramdomos, kad ry  ja  ja net žmones, naikina ir niokoja la laukus, namus ir ir mies  tu  tus." T. Moras ra rašo, kaip nyksta natūralusis ūkis, kaip jį  pa  pakeiči ičia ūkis, pagrįstas prekiniais santykiais. Ūkio savi  niinkas lob  n lobsta, didina ba bandds, naikina ar ariamus plotus „vi  saas dirvas užleidžia ganyklom, verčia namus, griauna  s  mie  m iesstus \ Siame procese vis daugiau atsiranda bežemių  skkurdžių. T. Moras savo veika  s ikale piešia sunkią tokių pa var varytųj ytųjų ų nu nuo žemės dali dalią: ą: „Jie kraust kraustosi, osi, sakau, sakau, nuo nuo ge  raai žinomų ir įpr  r įprastų židinių ir ne nežino kur dėtis. Visus

155

 pi  pigios vertės tės rakandus, Jeigu tik gali susilaukti pirkėjo,  pa  parduoda pu pusdykiai... O ka kai beklaidžiodami greitai iše išeik voja tą turtą, tai kas gi jiems belieka, turi vogti ir pelny  ta  tai patek tekti į kartuves arba klajo lajoti ti ir elgetauti.“  Šitokiame Šitokiame „irstan „irstančiam čiamee ir besikuriančia besikuriančiam me“ (A  L.  L.  Mo  Mortonas) pasaulyje išaugo Tomas Moras. Jis gimė 1477 ar 14 1478 78 m. Lond London one. e. T. Moro tėvas buv buvo Auk Aukšš  čia  čiau usiojo karališk iškojo teismo teisėjas jas ir pasirūpino, kad   sū  sūnus būtų puikiai išauklėtas bei išmokytas.  Pa  Patekęs 1492 m. į Oksfordo universitetą, T   Mo  Moras  pa  patraukė dėstyto tytojų jų bei studijų draugų dėmesį savo ga  bu  bumais ir išsilavinimu. Unive iversitete suartėjo su žymiau  si  siais humanistais, savo mokytoja tojais is  Ko  Koletu, Liniak ru  ru ir kitais. Šitie humanistai smerkė viduramžių mokslą, vadina  mą  mąją scholastiką, reikalavo tyr tyrinė inėti antikinius lit literatū  ro  ros paminklus, susipažinti su senovės graikų ir romėnų  ra  rašytojais, kaip tobuliausiai ir geriausiai atsklei leidžian  či  čiais žmogaus asmenybę. Dar būdamas universitete, T. Moras susidomėjo kai kuriais italų humanistais ir vertė jų veikalus Į anglų kalbą Ypač JĮ buvo patraukęs  Pi  Piko dela Mirandola, kurio himnas „Apie žmogaus ver  tę“a  tę“ aukštino žm žmogaus gr grožį ir ir di didingumą.  Po  Po dviejų iejų studijų metų, tėv tėvo verčiamas, T. Moras  me  metė universitetą ir įstoj tojo į teisės mokyklą. Gerai su  si  sipažinęs su romėnų ir anglų teise, Tomas tapo advoka  tu  tu, garsėjo tęisingumu ir ir už užuojauta sk skriaudžiamiesiems. 1497 m. Tomas Moras susitiko su to meto garseny  be  be, žymiausiu humanistu Erazmu Roterdamiečiu, kuris 1498 m. tapo Oksiordo universiteto graikų kalbos pro  fe  fesoriumi. Iš karto abu didie idieji ji humanistai lik liko sužavėti vienas vienas kitu. kitu. T. T. Moro Moro paskati paskatintas, ntas, Erazmas razmas Roterdami Roterdamiee  ti  tis 1509 m* pa parašė garsųjį savo kūrinį:,, Pagiriamąjį žo  dį  dį kvaily ilybei“. i“. Didysis humanistas šio veikalo įžangos .

.

—

.

156 

 žo  žodyfe pagarbiai mini T. Morą ir dediku ikuoja Jam savo veikalą. Laiške rašytame 1519 m. žymiam vokiečių hu  ma  manistui Ulrichui fon Hutenui, Erazmas duoda daug ži  ni  nių apie T. Morą —  Jo o išvaizdą, charakterį, pomėgius  — J ir darbus. Didžiai vertindamas savo bičiulio išsilavinimą, ir visapusi visapusišką šką talentą, talentą, Erazm razma as liud liudij ija, a, kad jaunys jaunysttėje ėje  Mo  Moras kūręs eiles, vėliau mėginęs savo jėgas prozo  je  je, rašydamas visokiausiais stiliais, mėgęs deklam lamaci  ja  jas neįprastomis temomis, kurios itin skatinančios pro Ją  Ją. T. Moras buvo giliai susipažinęs su Platonu, Plutar )p  )phu, Aristoteliu, Lukianu ir daugeliu kitų. Iš romėnų  Ja  Jam ge gerai buvo pažįstamas Ciceronas, Cezaris, Seneka, Tacitas ir kt.  Pr  Pradėjęs jęs advokato darbą ir išgarsėjęs, T. Moras 1504 m. buvo išrinktas parlamento nariu. Bet čia jis už  si  sitraukė karaliaus Henriko VII neapykantą, pasisakęs  pr  prieš valdo ldovo iinansines preten tenzija ijas. T. Moras tada nu  sp  sprendė mesti politinę veiklą iklą ir grįžt įžti į advokatūrą. Tuo  pa  pačiu metu jis vėl ėmėsi savo mėgiamųjų antikinių kla  si  sikų.  Mi  Mirus 1509 m. Henrikui VII, T. Moras grįžo į akty akty vią vią visuomeninę visuomeninę veiklą: iš pradžių pradžių buvo buvo išrink išrinktas tas vie  no  nos Londono srities teisėju, o vėliau Londono miesto  še  šerifo pa padėjėj jėju. Eidamas ši šias pareigas, T. Moras du kar  tu  tus buvo nuvykęs į Niderlandus, turėdamas ten sutva tvar  kyt  kytii kai kuriuos prekybinius bei politinius reikalus. 1516 m., vienos šitų kelionių metu, Moras pradėjo loty  nų  nų kalba rašyti savo garsųjį veika ikalą „Apie geriausią valst valstybės ybės santvarką“ („D („De optimo optimo reipublica reipublicaee stat statu“ u“),  ži  žinomą sutrumpintu pavadinimu „Utopija“ ja“, kurios reikš ikš  mė  mė ir vert vertėė išliko iki šių dienų. Knyga buvo išleista  ta  tais pa pat metais Li Liuvene.  Pa  Pagarsėjęs kaip rašytojas ir įžvalgus diplomatas, T. Moras patraukė Anglijos karaliaus Henriko VIII dė

157 

 me  mesį. Jis pradėjo kilti lti tarnybos laiptais ir pagaliau 1529 m. buvo paskirtas Anglijos karalystės lordu-kancleriu, tapo po karaliaus antruoju valstybės vyru. Bet ir  da  dabar T. Moras pasilik liko paprastas ir kuklus žmogus. Jis visą laiką jautė jam gresiantį pavojų, kuris esąs „tuo  di  didesnis, kuo iš didesnės aukštumos tek teks kris kr istiŽ tiŽin inoj ojoo  ji  jis, ir ko vertas karaliaus rodomas palankumas: jo nuo  mo  mone, valdo ldovas mielai paaukotų jo galvą, jeigu tik ui  ta  tai galėtų ga gauti kokią pi pilai laitę Pr Prancūzijoje, su ku kuria An Ang lija 1527 m. kariavo.  No  Nors ir aukštas valst lstybines pareigas eidamas, T. Mo  ra  ras lik liko tiesus, savo įsitikinimams išti ištikkimas žmogus, ne linkęs į kompromisus. Dėl to ne kartą buvo užsitrau  kę  kęs valdo ldovo nemalon lonę.Np .Npač aštrių ne nesutarimų kilo tarn  ka  karaliaus ir lordo-kanclerio religinės politi itikos klausimu  re  reformacijos metai tais.  Ka  Kai Henrikas, stoję tojęss reformatų pu sėn,  pa  pasiskelbė anglų ba bažnyčios ga galva, T. Moras ši šitam jo  ži  žingsniui nepritarė, griežtai kritik tikavo liuteronus, gynė  po  popiežiaus valdžią. Nesutarimai tarp karaliaus ir kanc leri lerioo gil gilėjo, ėjo, 1532 m. T.  Mo  Moras buvo prive iverstas tas atsisaky  ti  ti savo pareigų, o nesutikdamas dalyv lyvauti naujosios  He  Henriko VIII žmonos Anos Bolein vainik inikaavimo iškilm ilmė  se  se, užsitraukė valdo ldovų rūstybę. Jis ir dabar nesistengė  su  su karaliumi susitaiky ikyti. Netrukus jis jis buvo pasodintas į kalėjimą kalėjimą ir nute nuteis istas tas mirt mirti.i. Žuvo Žuvo 1535 m. liepos liepos 7  d. Šio įžymiojo žmogaus portretą vaizduoja viena XVI   a.  a. išlikusi graviūra.  Ja  Jau minėtame laiš laiškke Hutenui Eraz  ma  mas Roterdamietis taip pat duoda ryškių T. Moro asme  ny  nybės štrichų. Erazmas rašo, kad Moro veidas visada  ma  malonus ir draugiškai paslaugus, labai dažnai besišyp sąs,  ka  kad jis labiau linkęs į linksmumą, negu į griež iež  tu  tumą ar orumą, tačiau jam vi visai svetim timas nevykęs Juo  ka  kavimas. Jis mėgstąs muziką, nors iš prigimties men  ka  kas dainininkas. Erazmas daug pasakoja apie T. Moro

158 

 pa  paprastumą, kuklumą, gebėjimą greitai susidraugauti:  Ji  Jis buvęs vis visie iem ms Jaukus ir ar artimas.  Er  Erazmas tvirtina, kad jaunystėje tėje Moras mėgęs Pla  to  toną, kad šio iilosolo valsty lstybbės projek jektas tas galėjo paska  ti  tinti Jį kurti savo „Utopijąm, kad „Utop topijo ijojem jemMoras tu  rė  rėjęs jęs omeny Britaniją, kurią giliai išty ištyrręs ir gerai pa  žį  žįstąs. Pagaliau Er Erazmas mi mini ir tokį faktą  ka  kad T. T. Moras  pi  pirmiau parašęs „Utop topijos josm antrąją knygą, o po to  pi  pirmąją.  Pa  Pats „Utop topijo ijosmp mpaavadinimas sugalvotas T. Moro, o literatūrinė tokio pasakojimo forma labai sena, gimu  si  s i antikinėje Graikijoje. Dar V a. prieš mūsų erą buvo  su  sukurta nemažai pa pasakojimų, kaip de dera pertva tvarkyti visu isuo  me  menę, kad visi isi galėtų laimingai gyventi. ti. Helenistiniais laikais buvo paplitę pasakojimų apie keliones į nežino  mą  mą salą ar šalį, kur žmonės gyvena laimingai susitv itvar  kę  kę. Pasakojimų apie kelionę į laimingą šalį kaip tik  ga  galėjo ra rastis XV XV a. pabaigoje ir ir XVI a. a. pradžioje, didž idžių  jų  jų geografinių atradimų metu. Tyrinė inėtojai nurodo ne  ma  maža veikalų, išleistų XVI a. pradžioje ioje ir pasakojančių  ap  apie gyvenimą imą naujose žemėse, kur „niekas nežino skir  tu  tumo tarp mano ir tavo, kur visi isi dirba bendrą žemę,  ni  niekiną auksą ir brangenybesm. „Utopijos jos" ryšys su to  ki  kia lit literatūra matyt tyti kad ir iš to, jog jog T. Moro dialogo  pa  pagrindinis asmuo yra vien ienas iš Amerigo Vespučio pa lydovų.  Pi  Pirmoji T. Moro veikalo dalis  po  pokalbis ap apie politi itinę ir socialinę santvarką, įsigalėjusią to meto Europos ša lyse. Šitas pokalbis  aš  aštri tos san santvarkos kr kritik tika T. Mo  ra  ras piešia sukrečiantį darbo žmonių skurdo ir vargo pa veikslą. Pagrindinis pokalbio dalyvis Hitlodėjas, skelbiąs  au  autoriaus mintis, griežtai kritik tikuoja absoliutinę monar  ch  chiją, smerkia monarchų agresyvią politiką. Hitl itlodėjas  sm  smerkia ir karaliaus patarėjus pataikūnus, kurie giria ,

—

 —

 —

 —

.

i 59

 be  bet kokią valdo ldovo nuomonę ai sprendimą. Valdovai la  bi  biausiai susirūpinę plės lėsti savo valdas, o negalvoja apie  sa  savo valdinių gerovę. Didelė naSta—„daugybė kilmin  gų  gųjų“ jų“. Tie dykūnai lyg lyg tranai gyvena nieko neveikda  mi  mi, maitinasi kitų triūsu. Visų Šių nelaimių ir blogybių Šaknys Hltlodėjo nuo  mo  mone, yra priva ivati nuosavybė“: „Kur visi isi visk iską pinigais  ma  matuoja, ten vargu ar teisingai ir gerai gali būti  tv  tvarkomi valsty lstybbės reikalai.“ i.“ Jokie Įstatymai, Jokie pot varkiai tada negali užtikrinti visiems žmonėms laimės. Turtus lygiai ir teisingai -paskirstyti, gerai sutvarkyti  žm  žmonių reikalus galima tik visiSkai panaikinus privačią  nu  nuosavybę.  Je  Jeigu pirmoji veika ikalo dalis kritiškai pieSia to meto  An  Anglijo lijoss gyvenimą, tai antroje dalyje lyje T. Moras vaiz  du  duoja išgalvotą salą Utopiją, Jos idealią santvarką be  pr  privačios nuosavybės. T. Moras, įsitikinęs, Jog vis viskką ga lima sutvarkyti, remiantis protu, Jis pasikliauja proto  ga  galia ka kaip ir ir kit kitii to me meto humanistai.  Ka  Kaip tvarkoma utopiečių valstybė? Utopijoj joje yra ir valdovas, ir senatas senatas,, ir kitokios kitokios institucij institucijos. os. Valdžios  sv  svarbiausia pareiga prižiūrėti ir organizuoti ekonominį  ša  šalies gyvenimą. Visi Utopijos gyventojai turi dirbti iizinį darbą. Nuo  to  tos pareigos atleidžiama tik nedidelis skaičius gabiųjų  žm  žmonių, kurie užsiima mokslu. Taip pat visi isi turi teisę  na  naudotis darbo vaisiais. T. Moras yra įsitikinęs, kad pa  ša  šalinus iš visuomenės dykūnus ir įtraukus visu isus , gy  gyvęn-.  to  tojus į gamybą, susidarysiąs produktų pertekliu lius, kuiM   ga  galėsiąs patenkinti visų isų poreikius. Čia įgyvendintas>  pa  paskirstymo principa ipas:  „k  „kiekvienam pagal poreikius Valdžios pareigūnai organizuoja prekybą, produktų pri  st  statymą. Miestas „Utopijoje“ Utopijoje“ yra yra pag pagrin rindin dinis is gam gamyb ybos os  ce  centras, o visa valsty lstybbė sudaro tarytum atskirų miestų

160

 są  sąjungą. Kaimo Utopijoj joje, galima sakyti, nėra: visu isus že  mė  mės darbus dirba iš miesto dviem iem metams siunčiami  žm  žmonės. Utopijoje pagrindinis ūkio narvelis — še  šeimyna. Vy  ra  rai ir moter terys — lygiateisiai. Kiekviena šeimyna verčia  si  si tam tikru amatu, visu isus savo pagamintus daiktus ati  du  duoda valsty lstyb bei. Bitoje gamybos organizacijoje reikia  tu  turėti prieš akis vieną dalyką: utopiečių šeimyną ne vi  sa  sada sudaro patys tys artimiausi giminės. Jeigu vaika ikai ne  no  nori verstis tis tėvų amatu, gali pereiti iti į kitą šeimyną, pa  si  sirinkę sau tinkamą darbą. Valst lstybės pareigūnai regu liuoja šeimynų sudėtį. Taigi pilietis yra susijęs su šeima ir su amatu.  Ak  Akademikas V. P. Volginas mano, kad šitokiai ga  my  mybos organizacijai „realus prototip tipas buvo vidu idurini inių  am  amžių amatai, kurie T. Moro laikais žymiu mastu jau  bu  buvo pakitę, tę, veikiami prekybinio kapital talo“. Bet yra ir  ki  kitok tokių nuomonių. Galima pažymėti, ti, jog vien ienas iš pas  ku  kutiniųjų šio klausimo tyrinėtojų, jų, Leningrado universi  te  teto prof. M. P. Alek leksejev jevas savo studijo ijoje „Slavianski je  je istočniki „Utopii" Tom Tomasa Morą“ Morą“1, keli kelia hipot hipotez ezę, ę, kad  T. Moras, piešdamas idealią utopiečių santvarką, turėjęs  pr  prieš akis Dalmatij tijos-Chorvatij tijos gyventojus, kurie XV   —XVI a. a. dar gyvenę didelėmis šeimomis, bendruo  me  meninėje santva tvarkoje ir apie kuriuos T. Moras galėję lėjęss  ga  gauti žinių iš savo draugų humanistų, atvykusių į Lon  do  doną iš Ve Venecijos.  Re  Reikia pažymėti, ti, kad „Utopijos jos“ autorius, gyvenęs  tu  tuo metu, kada dar nebuvo gyvo gyvo technikos progreso,  „i  „idealioje“ je“ valsty lstyb bėje, je, nepabrėžia technikos reikšmės.  Ni  Niekur jis jis nekalba apie įrankių tobulinimą ar išr išradimus,  ku  kurie ga galėtų pa palengvinti ra rankų da darbą. ph h   aHr 1 M. n . AA AAeKce eKceeB eB „H3 h c t o ph aHrA AHHCKOH AHTeAHTepaTypw», M.-A., 1960.

161

To meto Anglija buvo iš vienos pusės, augančių,  tu  turtų, iš kitos tos pusės — di  didėjančio skurdo šalis. Moras vienas iš pirmųjų pastebėjo šį reiškinį ir buvo įsitikinęs,  ka  kad visuomenę galima „patais taisyyti'  ne  ne int intensyvinant ga  my  mybą, o atsisakant parazitizmo. Todėl ragina visus gy vent ventii kukliai ir ir saikingai. saikingai. Tą skatinimą skatinimą autorius autorius pabrė  ži  žia ne vien ienoje vieto ietoje je.. Utopiečiai niekina prabangą ir  pa  papuošalus, nevertina ina aukso ir brangiųjų akmenų. Jų  na  namai, patogiai suplanuoti ir gerai pastatyt tyti, bet neiš  da  dailinti, drabužiai — pa  paprasti, pasiūti pagal vieną mo  de  delį, lį, valgi lgis — ga  gausus ir maistingas, bet paprastas.  Pa  Pagrįstai kai kurie Moro tyr tyrinėtojai jai mano, Jog to  ki  kio saikingumo reikalavimai yra „Utopijos josH autoriaus  pa  paveldė ldėti iš antikinės senovės. Daugeliu atve tvejų romėnų istorikai ir moralistai mėgdavo pabrėžti, jog jų piešia  mie  miejji herojai gyve gyven nę paprastai ir kukliai. T. Moras  sm  smerkia turtingų savo amžininkų prabangą, nes dėl to  ki  kios mažumos prabangos dauguma prive iversta skursti. Tiesa, T. Moro Utopi Utopijjoje oje sunkiau sunkiausius sius darbus dirba vergai (karo belaisviai, nuteistieji), bet jeigu jie stro  pi  piai ir sąžiningai dirba, tai gali būti paleis leisti ti iš vergijos. Toks valdymo sistemos demokratizmas yra griežčiausia  pr  priešybė T. Moro laikų politinei tikr ikrovei, kada stiprėjo  ab  absoliutizmas, o visi visi pareigūnai būdavo skiriami „iš vir  ša  šaus”. Taip pat demokratišku principu organizuojamas ir mokym okymas. as. Visi isi vai vaikai kai (ir berniuk berniukai, ai, ir mergaitės) mergaitės) mo  ko  kosi vieš iešose mokyklose: čia išmoksta rašto ir praktinių  da  darbų — am  amato ir žemdirb irbystės. Aukštasis mokymas —  ta  tam tikri visuomeniniai kursai, kuriuos būtinai turi lan  ky  kyti Jaunuoliai, kurie rengiasi dirbti mokslinį darbą. Bet  Ir  Ir fizinio darbo žmonės, jeigu nori, gali lankyti šuos  au  aukštuosus kursus. Toks valdy ldymo ir švieti ietim mo demokra  ti  tizmas XVI a. buvo labai naujas ir reikšmingas dalykas.

162 

T. Moras kaip mąstytojas užima svarbią vietą Euro  po  pos kultūros istor torijoje. je. Jis pirmasis, dar tik klostantis  bu  buržuazinei visuomenei, sukūrė idealios visuomenės  mo  modelį, pirmasis bandė ją racionaliai pagrįsti. T .  Mo  Moro  nu  nuomone, žmogus turįs pr protu patikr ikrinti, „ko reikia siek siek  \ Tas racionalizmas rodo, kad pažangi  ti  ti ir ko ven vengti \ visuomeninė mintis atsikratė religinės viduramžiškos  mi  miglos. T. Moro „Utopijoje' iškeltos idėjos apie beklasę vi  su  suomenę, nors ir turėjo neišvengiamų istorinių ribotu  mų  mų, traukė daugelį jo amžiaus ir vėles lesnių pa pažangių pro  tų  tų. Jo mintis populiarino ir vystė vystė visa isa eilė vadina inamojo utopinio socializmo atstovų. Kai kurios Jo idėjos išlai  kė  kė šimtmečių bandymus ir atėjo net į mūsų dienas.  Be  Be T. Moro „Utopijos jos0 socialinio bei idėjinio reikš ikš  mi  mingumo reikia pažymėti didelę jos jos meninę vertę. T.  Mo  Moras — pu  puikus pasakotojas, mokąs trumpai, bet gyvai  nu  nupiešti po portretą, taupiais št štrichais par parodyti veikė ikėjų cha  ra  rakterius, taikliai pavaizd izduoti situacijas. Jo lotynų kal  ba  ba, nors ir neprilyg lygsta Er Erazmo Roterdamiečio kalbai, ne  pa  pasiekia tokio grakštumo ir lengvumo, bet yra raiški ir  sk  skambi, jos intonacija didinga ir įtaigi: periodai tek teka  ka  kaip pl plačios vandeningos upės. T. Moro oro „Utopija“ „Utopija“ pagrįstai pagrįstai yra laikoma laikoma vienu reikš reikš  mi  mingiausių humanizmo ep epochos ve veikalų.  L Valkūnas

PAAIŠKINIMAI U t o p i j a —žod —žodis, is, sud sudarytas tas iš dv dviejų iejų gr graik ikųų žo džių ių:: u —neiginys eiginys ne ir t o p o s —vieta, vieta, t. y. nesan esantiti vieta. Viename laiške savo draugui Erazmui Roterda mieči ečiui Tom omas as Mora Morass Utopi Utopiją vadina Nusquam Nusquamaa (lot. (lot. žo žo dis nusquam—niekur). 1 P e t r a s E g i d i j u s (1486—1533) — humanis tas, Tomo Moro draugas. 2 Man anoo aug i nt i ni s Jonas K l ement ą s—r Jonas Klementas ementas išaugo šaugo Moro namuose, namuose, buvo di dide de lis graikų kalbos mokovas, dirbo Oksfordo universitete, o vėli vėliau buvo gydyt gydytoj ojuu Lond Londone one (mirė (mirė 1572 1572 m.). .). 3 H i t l o d ė j a s — Moro nukalta ltas vardas: gr. k. k. hythlos —plepalai, tuštybė, o an antroji troji dali dalis gr. gr. k. da daios —prityręs, mok okąs. ąs. To vei veikė kėjjo prototi prototipa pas,s, kai kaipp nu nuro ro do ka kaii ku kurie rie tyrinėtojai tyrinėtojai,, galėj galėjoo bū būtiti istori istorinis nis asmu asmuo Gabrielis iš Bari, kuris savo laiku buvo siūlęs reformų projektą bažnyčios valstybei valdyti. 4A ma u r o t a s —gr. k. amauros ros —tam tamsus, sus, akla las, s, nepažįstamas. 5 A n i d r o u p ė —gr. k. anydros —be vandęns, ęns, vadinas, nesanti upė. 6 Scho Scholastai lastai aiškino, aiškino, jog jog „kas sako sako melą, tas pats pats neapsigauna, o kas meluoja, tas pats apsigauna". 7 Ginčas nčas tarp anglų anglų karaliaus karaliaus Henriko Henriko VIII VIII (1491— (1491— 1547) ir Ispani Ispanijjos princo princo Karoli arolio dėl prekybos prekybos *su Niderlandais. ^

164

8 Kut Ku t b e r t a s T u n s t a l a s (1474—1559) —Eraz mo ir Moro drauga raugas, s, ėjęs ėjęs Angli Anglijoj joje kelet keletą ą pareigų. 9 Br u g ė —Flandrijos landrijos miestas. estas. 10 J u r g i s T e ms i c i j u s —be —belgų politinis vei kėjas kėjas ir ir rašytojas rašytojas,, miręs 1536 1536 m. 11 P a l i n ū r a s —Vergilija ergilijau us poemos „Eneido idos" vyriausio veikėjo Enėjo vairininkas. Pagal legendą Palinūrą, bevairuojantį laivą, apėmęs miegas, ir jis įkritęs į jū jūrą. Išmestas Išmestas į Itali Italijos jos kran rantą, Pali Palinū nūras ras buvęs nužu nužu dytas vietinių gyventojų. 12 U 1i k s a s (arb (arba Odisėjas) disėjas) —„Odisėjos" „Odisėjos" vyriau vyriau sias sias herojus, herojus, ilgai klai klaidži džioj ojęs ęs po jūra jūras: s: „dau „daugio gio žmon žmonių ių  ji  jisai matė, tvirtoves ir bū būdą pažino". 13 P l a t o n a s —žym žymus graikų ikų filosofas filosofas (42 (427—347 m. pr. m. e.), keli kelis kartus kartus keli keliavęs avęs po graikų pasaulį pasaulį,, no rėdamas įsigyti žinių ir paskleisti savo mokslą. 14 S e n e k a —rom romėnų ėnų filoso filosofas, fas, dra dram matu aturgas rgas (1— (1— 65 m. e. m.), savo kūrini kūriniuose uose propagavęs stoi stoikų kų mok moksl slą. ą. 15 C i c e r o n a s (10 (106—43 m. pr. m. e.) —vienas vienas iš žymi žymiausių rojįįsnų rojįįsnų kalbėtojų, kalbėtojų, palikęs palikęs dau daug kalbų, kalbų, retori nių bei filosofinių traktatų ir laiškų. 16 A me r i g o V e s p i i č i s (1451—1512)—ke —keliau tojas, kelis kartus lankęsis Naujajame Pasauly ir jį ap rašęs. Jo vardu vardu naujosi naujosios žemės buvo buvo pavadint pavadintos os Ame Ame rika. 17 P a l i k t i t v i r t o v ė j e : toks atsitikimas buvo Vespuči espučio kelionėse kelionėse 1503 m.; toji tvirtovė tvirtovė Brazi razilijoje lijoje — Kabo Frio. 18 ...U ..U r n o s k a s.. s...—Lukano, ano, I-jo I-jo a. m. e. rašytojo, rašytojo, eil eilutė utė iš iš jo poemos poemos („Forsa („Forsali lija" ja",, VII, VII, 819). 819). 19 „Iš v i s ur u r į d a ng n g ų t i ek e k pat es e s t i ke ke l i o"—žodž žodžiai iai iš Cicerono veikalo veikalo („Tu („Tusku skulo pašneke pašneke siai", siai", I, I, 104), pris priskiriam kiriamii fil filosofui osofui Anaksagonei. Anaksagonei. 20 Ta pro ba ban ė —sala sala Ind Indijos ijos vande vandeny nyne ne,, spėja spėja ma, Ceilonas. 21 Kai ik vi v i t as —miesta iestass Ind Indijoje ijoje.. 22 S c i l ė —graikų ikų mitologijoje pabaisa su šešio šešiom m galvom, ilgais kaklais, aštriais nagais, gyvenusi Mesinos sąsiaury. 23 C e 1e n a (arb (arba Kel Kelenė) enė) —mitinė tinė pabaisa, viena viena iš harp arpijų, mergaitės veidu, veidu, didžiuli didžiuliais ais nagais nagais.. 24 L e s t r i g o n a i —mito itolog loginė inė tauta, su ku kuria su su

165 165

sidū sidūręs* ręs* Odisėj disėjas as savo keli kelionėse. Lestrigon estrigonai ai buvę buvę žm žmo o gėdros. 25 1491 m. Kornuelio ornuelio grafyst grafystės ės gyventoj gyventojai ai sukilo sukilo prieš karalių, bet maištininkai buvo numalšinti. 26 J o n a s Mo r t o n a s (14 (1420—1500) —žym —žymus ang lų politinis veikėjas, Moro bičiulis. 27 S a l u s t i j u s (86—34 m. pr. m. m. e.) —ro —romėnų istorika storikas. s. Citata iš jo veikal veikalo o „Kati „Katillinos nos sąm sąmoksl okslas" as",, 16. 28 K. Marksas, sas, ap aprašyd šydamas Ang Angli lijos jos pa padėtį, beve beveik ik pažo pažod džiui cituoja cituoja Tomą Morą (žr (žr. ,.K ,.Kapit apitalas” alas”,, 1 t. 657 657 p. p. 221a 221a išnaša, išnaša, Vilnius, nius, 195 1957 m.). 29 O 1i g o p o 1i j a —iš gr. k. žodžių žodžių oli oligos —ne daug, aug, nedidel nedideliis skaiči skaičius us ir poleo poleo —pard pardu uoti. 30 Kr a t i k l i s —žaidim idima as (loty (lotyn niška iškai pavadinta intass „fritillus"), kurį žaisdami, kauliukus mesdavo ne ranka, bet iš puoduko ar stiklinės iškratę. 31 Legendarinis inis ro romėnų kariuo iuomenės va vadas Ma Ma ni i  jus  j us Tor To r k v a t a s , nubaudęs mirtimi savo sūnų, ne paisiusį aisiusį tėvo tėvo įsakymo sakymo ir sauvališkai sauvališkai prad pradėjusį ėjusį kovą su priešais. 32 S t o i k a i —Zenon enono o (IV (IV—III a. pr. m. e.), žym žymaus aus graikų filosofo, mokslo pasekėjai. Toji mokykla buvo pavad pavadinta inta nuo nuo viet vietos os —galeri galerijos jos,, kur kur Zenona enonass skelbė skelbė savo mok moksl slą. ą. Stoikai Stoikai garsėjo garsėjo moral moraliiniu griežtum griežtumu, ji jie skelbė, kad kad „visi „visi nusi nusika kalt ltim imai ai vienodos vienodos vertės". 33 P o l i l e r i t a i —Moro išg išgalvo lvotas tas pa pavadinim inimas iš dviej dviejų ų graikų kalbos kalbos žod žodžių: polys polys —daug daug ir leros — tušti plepalai. 34 K. Mark Marksas sas mini, kad Angli Anglijoje oje karalius karalius Henri Henri kas kas VIII buvo buvo išlei šleidęs dęs aktą, aktą, draud draudžiantį žiantį valkatavim valkatavimą: ą: „Paga „Pagavu vuss antrą kartą kartą valkataujant, valkataujant, išplakim šplakimas as pakarto  ja  jamas ir, be to, nuplaunama pusė ausies” (K. Marksas, „Kapi apitalas", talas", I t., t., 1057 1057 m. 656 p. p.). 35 P r i e g l o b s t i s —vie —viettos, ku kur patekę nusika ikaltė ltė liai galėjo jaustis neliečiamais. Tokios vietos dažniausiai būdavo šventovės. 36 Luko evang evangel eliija, XXI, 19. 37 Psalm salmės, IV, IV, 5. 38 E l i z i e j u s —sen senovės žydų pranašas, dė dėl pliku liku mo sykį buvęs buvęs išjuok šjuokiiamas amas vaikų. vaikų. Supyk Supykęs ęs Eliziejus ziejus ėmęs melsti dievą, kad tuos vaikus nubaustų. Dievas iš

166 

klausęs jo maldos, pasiuntęs iš miško porą lokių, kurie ir sudraskę du vaikus. 89D i o n i s i j a s J a u n e s n y s i s — (IV a. pr pr. m. e.) Sicilijos valdovas, tironas. 40 PrancimĮ cimĮ karaliu liuss Liu iuddvik ikaas XI XII (14 (1462—1515) XVI a. pradžioje norėjo prijungti prie savo valdų kai kuriuos Italijos miestus ir sritis. 41 Neap eapolis vadin inaamas „b „bėgliu liuooju" ju", nes nes prieš riešin inoosi prancūzų karaliams, mėginantiems jį prisijungti prie savo valdų. 42 V e n e c i j ą tuo tuo metu buvo pa pasid sidalin linęę keleta letass valdovų. 43 I t a l i j ą tuo tuo laik laikuu sudarė pen penkkio ioss sav savarankišk iškos valstybės: Milanas, Florencija, Roma, Venecija ir Nea polis; be to, buvo dar keletas smulkesnių valdų. 44 Šeši Šešiol oliikto kto amžiaus amžiaus pradžioje pradžioje Fl Flan andrij drijaa ir Bra Brabbantas buvo prijungti prie Austrijos. 45 German ermanai ai ir ir šveicarai šveicarai tuo metu metu garsėjo garsėjo kaip kaip pui kūs samdiniai, už pinigus gynę samdytojų reikalus. 46 Tuometinis im impperatoriu iuss A u s t r i j o s Mak Ma k s i mi Ii a n a s (149 (1493—1519) garsėjo kaip kaip god goduus pin pinigų igų valdovas. 47 K a s t i l i j a —Ispanijo ijos sritis itis,, tuo tuo me metu sav sava rankiška karalystė. 48 A c h o r i e č i a i —Mo —Moro sudarytas pavadin inim imaas iš dvi dviej ejųų graikiš graikiškų kų žod žodžių: žių: a —ne (neiginys) neiginys) ir chorą chorą — šalis, vadinas, nesančios šalies žmonės. *49 K r a s a s (114— (114—53 m. pr. m. e.) e.) —žymus žymus Rom omos os politinis veikėjas, pirmojo triumvirato (60 m. pr. m. e.) narys (kartu su Cezariu ir Pompėjum), labai turtingas žmogus. 50 F a b r i c i j u s — (281 27 278 m. m. m. pr pr. m. m. e.) e.) ko kon sulas, 275 m. pr. m. e. cenzorius, gridho charakterio žmogus. 61 Mak Ma k a r i e č i a i —Mo —Moro sugalvotas pavadinimas iš graikų k. žodži žodžio mak akar ar —lai aim mingas. 52 Plaut Pl aut as, as , Ti t a s Mak Ma k c i j u s (apie 254— 184 184 m. m. pr. m. e.) e.) —žymus žymus romėnų komedij komedijų raš rašyt ytoo  ja  jas. 53 O k t a v i j a — nežin ežinoomo autori toriaaus tra tragedija, ija, ku ri buvo priskiriama filosofui ir rašytojui Senekai. Šitam kūrinyje vienas vienas iš veikėj veikėjųų yra Seneka Seneka.. Oktavij ktavijaa —ro-

16 ?

menų imperatoriaus Nerono žmona, valdovo atstumta ir nužudyta. 64 Mi k i o n a s —romėnų romėnų rašyt rašytoj ojo o Terenci erencijjaus (II (II a. pr. m. e.) komedijos „Broliai" veikėjas. 55 A b r a k s ą —aišk iškin into toja jaii nurodo, kad tas tas vardas dabartinėje koptų kalboje reiškiąs „šventąjį vardą". Tą žodį žodį vartoję vartoję viduri viduriniai niaiss amžiai amžiaiss gnosti gnostika kai,i, garbi garbinę dievą Mitrą. Moras toli toliau mini, kad kad ir utopi utopieči ečiai ai garbi garbinę Mitrą. 56 Moro komentato tatorriai iai pa paste stebi, ka kad XVI a. a. pradžioje ioje Anglijoje ir Uelse buvę 54 miestai. 57 Moro aiškint aiškintojai ojai mano, ano, kad autorius turi turi galvoj galvojee „ūkanotą" „ūkanotą" Londoną. ondoną. 58 Origina riginale: le: lot. lot. latruncu atruncullorum orum ludo, ludo, t. y. y. pažod ažodž. ž. plėšikų žaidimas. 59 Komentatori omentatoriai ai nu nurodo, rodo, kad kad barzana barzanass (aukštasi (aukštasis) s) iranieči raniečių ų kalbos kalbos žodis. Adem Ademas as — paties paties Moro suk sukur ur tas žodis žodis:: a —neiginys; neiginys; demos demos —liaudis, audis, tauta, vadinas, „be tautos". Kiti tyrinėtojai šį vardą sieja su arabų kal bos žodžiu „agem", kuriuo arabai vadina svetimos tautos žemę, žemę, o pirmi pirmiausia —iranieči raniečių ų žem žemę. ę. 60 Riešutus, iešutus, amuletus amuletus ir lėles. ėles....—senov senovės ės rom romėnų ėnų vaikų vaikų žaidimai. žaidimai. „Mesti riešutu riešutus" s" (nuces (nuces reli relinq nquere) uere) reiš reiš kė „išaugti „išaugti iš vaiko vaiko metų metų" ". 61 A n e mo 1i j a i iš graikų k. žodžio „anemoli „anemolios"— os"— vėjuot vėjuotas as,, perkelti perkeltine prasme prasme —tariamas, tariamas, nesąs. 62 „Mažoji logika" —XIII a. suk sukurtas urtas scholas scholasti tiškas škas vadovėlis. Toji logika buvo pavadinta „Mažąja" dėl mažos apimties, bet kitoje vietoje Moras juokai^ aiški na, jo jog tas tas vadov vadovėl ėliis pavadintas pavadintas „Mažąja lojj lojjjlf jlfcca", nes  ja  jame maža logikos.  •;:> 63 A n t r oa i o s i n t e n c i j o s — scholastinės lo gikos termina$*žymįs reflektyvų pažinimą. 64 P r i e š i n g a p a r t i j a , t. y. epikūriečių prie šai stoikai. 65 T e o f r a s t a s (ap (apie 372—287 m. pr pr. m. m. e.) — Aristotelio mokinys ir pasekėjas, gamtos tyrinėtojas, pa rašęs vei veikalą kalą apie apie augalus augalus ir ir „Ch „Charak arakterius" terius".. 66Las kar ka r i s Ko n s t a n t i n a s — Bizantijos mokslininkas, gyvenęs XV a. Jo graikų kalbos grama tika tika buvo atspausdi atspausdinta nta 1476 1476 m. Milane. **

i

168 

67 T e o d o r a s Gaz Ga z a (1398—1478) —kita itas žymus Bizanti izantijos jos mok moksl sliininkas, ninkas, graikų graikų kalbos tyrinėtoj tyrinėtojas, as, kurio kurio graikų kalbos gram gramati atika ka buvo buvo išl išlei eist sta a XV a. pabaigoj pabaigoje. e. 68 H e s i c h i j a s — graikų ikų gramatik tikas, gyvenęs, tur būt, VI a. a. m. m. e. XVI a. a. pradži pradžioje oje Vene Veneci cijjoje oje buvo išspausdintas šspausdintas jo jo „Graikų kalbos kalbos žodynas". žodynas". 69 D i o s k o r i d a s —graikų ikų gyd gydytojas jas, gyvenęs I m. e. a. a. XV a. pabaigoj pabaigojee Venec Veneciijoje buvo išl išleis eisti ti jo jo kū riniai. 70 P l u t a r c h a s (ap (apie 46—120) — žymus graikų ikų rašytoj rašytojas, as, parašęs daug „Palygi „Palyginam namųjų biografijų", biografijų", kur kur sulygina graikų ir romėnų kultūros ir politinius veikė  ju  jus. Kitas žymus jo veikalas „Moralia", kur autorius nagrinėja įvairiausias moralines temas. 71 Lu k i a n a s (12 (120—180) —gra graikų ikų rašyto šytoja jas, s, pa rašęs daug įvairių kūrinių, daugiausia satyrinio pobū džio. 72 A r i s t o f a n a s (apie 446—385 m. pr pr. m. e.) e.) — žymus graikų rašytojas, komedijų kūrėjas. 73 Ho me r a s — legen legend darin arinis is graik graikų ų didžių idžiųjų jų poe poe mų „Iliad „Iliados" os" ir „Odis „Odisėj ėjos" os" autorius. autorius. 74 S o f o k l i s ir Eur Eu r i p i d a s (IV a. pr. m. e.) — didieji graikų rašytojai, tragedijų kūrėjai. 75 Al d a s Ma n u c i j u s —Venecijo ijos tipografas, gyvenęs XV—XVI a., atspausdinęs labai daug antikinių autorių tekstų. 76 T u k i d i d a s (ap (apie 46 460—395 m. pr. m. e.) e.) —žy mus grai graikų istori istorika kas, s, parašęs arašęs didelį veikal veikalą ą api apie Pel Pelo o poneso karą. 77 H e r o d o t a s (V a. pr. m. e.) — „istorij „istorijos os tė vas", palikęs didžiulį veikalą apie graikų ir persų karus. 78 H e r o d i a n a s (17 (170—240) — graikų ikų isto istorika ikas, rašęs rašęs apie apie Rom Romos os im imperatorius. peratorius. 79Tr i c i j u s A p i n a t a s —Moro sugalvotas as as muo ir vardas. 80 H i p o k r a t a s —graikų ikų gydytoja tojas, s, gyvenęs V a. pr. m. e. „medi „medici cinos nos tėvas". 81 Ga l e n a s (13 (131—201) — graik graikų ų gyd gydytoja ytojas, s, pa rašęs veikal veikalų ų apie gydymo gydymo meną, eną, vienas vienas iš jo jo kū kūrinių buvo pavadi pavadintas ntas „Mažasis ažasis menas". enas". 82 Tacitas tvirti tvirtino, no, kad kad „valstybei „valstybei iš pagr pagrind indų ų su irus, rus, atsi atsirand randa a bais baisybė įstat įstatym ymų" („A („Analai nalai", ", III, III, 27). 27).

169

83 N e f e l o g e t a i —Moro sugalvo lvotas vardas iš dviej dviejų ų graikišk graikiškų ų žod žodžių: žių: nephele —debesi debesiss ir getes getes — žemdirbys žemdirbys —vadinas, „debesų gyventojai". gyventojai". 84 A l a o p o l i t a i —iš graikų ikų k. žodžių alao laos — aklas aklas ir polit polites es —pilietis. pilietis. 85 Z a p o l e t a i —iš graikų ikų k. k. žodžių dz dza —lab labai ir polet poletas as —pardavėjas, pardavėjas, vadinas, vadinas, „visai „visai parsi parsidu duod odan anti tieji eji". ". 86 Mi t r a —senųjų senųjų persų persų dievyb dievybė, ė, kurios kultas I mūsų eros amži amžiuje uje paskli pasklido Rom Romos im imperijo perijoje je.. Mitros, kaip šviesos dievo, kultas turėjo įtakos krikščionybei. 87 B u t r e s k a i —neaiškio iškioss kilmė ilmės pavadinim inima as, vieni vieni aiškintojai jį kildina kildina iš iš graik graikų ų k. k. žod žodžių: žių: bu —  ja  jaučio dy dydžio, threskos— pamaldus, dievobaimingas. Pas tarasi tarasis žodis žodis suti sutink nkam amas as Naujaj Naujajam amee Test Testam amente. ente. Kiti iti ko ko mentato entatoriai riai mano, kad kad Moras oras b u t r e s k ų pavad vadinim inimą ą yra paėmęs paėmęs iš senosi enosios os persų kal kalbos: bos: Butapara utaparast st —Bu dos statulų garbintojas. 88 Ci n e me merr i nė s ir t r a p e me merr i n ė s dienos: neaiški neaiškios os kilm kilmės pavadi pavadinimai nimai.. Tų pavadi pavadinimų nimų antroji dali dalis yra kildina kildinam ma iš graikų graikų k. k. žodži žodžio o hemera hemera —diena. diena.