Sarah Pinborough - Ydingas Ratas.2017.LT

Sarah Pinborough Pinborough

Ydingas ratas  psichologinis sichologini s trileri tri leriss

Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė

Versta ers ta iš: Eye s, HarperCollinsPublishers, 2017 Sarah Pinborough,  Behind Her Eyes Redaktorė Aušra Kaziukonienė Maketuotoja Eglė Jurkūnaitė Dailininkas Zigmantas Butautis Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudži Dra udžiama ama šį kūrinį, kūrinį, esa e santį ntį bibl bibliotekose, iotekose, mokymo įstaigose, muziejuose muziejuose arba archyvuo arc hyvuose se,, mokslini moksliniųų tyrimų ar asmenin as meninių ių studijų studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų  banke anke (NBDB). ISBN 978-9955-23-980-2 ISBN 978-609-479-023-2 Copyright © Sarah Pinborough Ltd, 2017 © Getty Images, viršelio nuotrauka © Rita Vidugirienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © Baltų lankų leidyba, 2017

Trys žmonės gali išsaugoti paslaptį, jei du iš jų mirę. Benjamin Benjamin Frank Fr ankli linn

Skiriu Tašai

Žodžiais to neperteiksi. Tiesiog ačiū tau už viską ir lieku skolinga taurę vyno.

Pirma dalis

1

Tada Įgnybiu sau ir kas valandą kartoju: AŠ NEMIEGU. Pažvelgiu į savo rankas. Susiskaičiuoju pirštus. Pažiūriu į sieninį (arba rankinį) laikrodį, apsižvalgau. Išlieku ramus ir susitelkęs. Pagalvoju apie duris.

2

Vėliau Kai viskas buvo baigta, jau beveik švito. Pilkas dryžis skersai dangaus drobę. Sudžiūvę lapai,  purvas, prilipęs prie jo džinsų, ir skausmas, veriantis jo gležną kūną prakaito lašams vėstant drėgname žvarbiame ore. Kas padaryta, padaryta, nebeatšauksi. Siaubingas, tačiau būtinas veiksmas. Pabaiga ir pradžia dabar visiems laikams susipynė į vieną mazgą. Jam atrodė, kad tai, kas įvyko, neišvengiamai atsispindės pasaulio spalvų paletėje, bet žemės ir dangaus atspalviai išliko tokie pat  blankūs, o medžiai nė nevirptelėjo iš pykčio. Gaila, nekuždėjo vėjas. Tolumoje nekaukė pavojaus sirenos. Miškas buvo tik miškas, o purvas – viso labo purvas. Jis giliai atsiduso ir nelauktai pasijuto gerai. Švarus. Nauja aušra. Nauja diena. Tyloje jis pasuko akiplotyje stūksančių dvaro griuvėsių link. Ir nebesidairė atgal.

3

Dabar  Adelė Kai Deividas pagaliau grįžta namo, mano panagėse vis dar juoduoja purvas. Jis graužia odą, skverbiasi į giliausius jos sluoksnius. Kai trinkteli durys, pajuntu, kaip nervas sukausto skrandį, ir  akimirką mes žvelgiame vienas į kitą iš priešingų ilgo koridoriaus galų naujajame Viktorijos epochos stiliaus name, skiriami tobulai poliruoto medžio. Jis apsigręžia ir lengvai siūbuodamas pasuka svetainės link. Sunkiai atsidūstu ir einu jam iš paskos, krūpčiodama nuo kiekvieno garsaus bato kulniuko kaukštelėjimo į grindis. Neturiu bijoti. Aš privalau tai atitaisyti.  Mesp  rivalome tai atitaisyti.  – Paruošiau vakarienę, – sakau, stengdamasi per daug neįkyrėti. – Tik jautienos troškinio. Palauks iki rytojaus, jei jau pavalgei.  Nusigręžęs nuo manęs, jis spokso į lentynas, kurias pakuotojai pripildė knygų iš dėžių. Bandau negalvoti, kaip ilgai jo nebuvo. Susėmiau taurės šukes, pašlaviau ir iššveičiau grindis, pasikrapščiau sode. Pyktis išgaravo. Išsiskalavau burną, kad jis neužuostų nė menkiausio vyno kvapo, nes, kol jo nebuvo, išmaukiau ne vieną taurę. Jam nepatinka, kai geriu. Draugijoje išgeriu taurę kitą. Niekad negeriu viena. Bet šį vakarą nesusilaikiau. Taip ligi galo ir neišsivaliusi purvo iš panagių, palindau po dušu, persirengiau žalsvai žydra suknele ir, įsispyrusi į derančius aukštakulnius, pasidažiau. Nė ženklo ašarų ir pykčio. Noriu, kad visa tai nustumtume praeitin. Atversim švarų lapą. Mūsų nauja pradžia. Taip ir bus.  – Aš nealkanas. Kai pasisuka į mane, jo akyse įžvelgiu slepiamą neapykantą ir vos sutramdau ūmai užplūdusį graudulį. Tuštuma jo akyse man atrodo daug baisesnė už įniršį. Visa, ką taip uoliai stengiausi sukurti, griūva. Man nerūpi, kad jis vėl išgėręs. Tik noriu, kad mane mylėtų kaip anksčiau. Jis nė nepastebi mano pastangų nuo tada, kai įsiutęs išlėkė iš namų. Kiek daug dirbu. Kaip atrodau. Kaip  stengiuosi .  – Einu gulti, – taria. Jis nežiūri man į akis, ir suprantu, kad eis miegoti į svečių kambarį. Dvi dienos, kaip savo santykius lipdome iš naujo, ir jis jau nenori su manimi miegoti. Mūsų santykiai vėl trūkinėja. Greit nebepajėgsim vienas kito pasiekti. Jis atsargiai apeina mane, noriu paliesti jo ranką,  bet labai bijau reakcijos. Rodos, jis manimi šlykštisi. O galbūt man spinduliuoja dygėjimąsi savimi.  – Myliu tave, – sakau tyliai. Nekenčiu savęs už tai, o jis neatsako ir svyrinėdamas lipa laiptais, tarsi manęs nė nebūtų. Girdžiu, kaip tolsta jo žingsniai ir durys užsidaro. Akimirką stebeiliju į erdvę, kurioje jo nebėra, klausydamasi nelygaus savo širdies plakimo, grįžtu į virtuvę ir išjungiu orkaitę. Nelaikysiu troškinio iki rytojaus. Jis apkars nuo šios dienos prisiminimų. Vakarienė žlugo. Mes žlugę. Kartais susimąstau, gal jis nori mane nužudyti ir taip viską baigti. Atsikratyti sunkios naštos. Galbūt giliai širdyje ir aš trokštu jį nužudyti. Apima pagunda įsipilti dar vieną taurę vyno, bet atsispiriu. Jau ir taip smaugia graudulys, dar  vieno barnio nebeištverčiau. Galbūt rytoj vėl viskas bus gerai. Aš pakeisiu butelį, ir jis niekada nesužinos, kad šitiek geriu.

Prieš išjungdama šviesą, pažvelgiu į sodą ir įsižiūriu į savo atspindį lange. Esu graži moteris. Prisižiūriu. Kodėl jis manęs nebemyli? Kodėl mudviejų gyvenimas nebėra toks, kokio tikėjausi, kokio norėjau, po viso to, ką esu dėl jo padariusi? Turime daug pinigų. Jis padarė svajonių karjerą. Visada stengiausi būti tobula žmona ir dovanoti jam tobulą gyvenimą. Kodėl jis niekaip nepaleidžia  praeities? Šluostydama ir blizgindama granitinį paviršių, dar valandėlę savęs gailiuosi, tada giliai iškvepiu ir susiimu. Turiu išsimiegoti. Deramai išsimiegoti. Išgersiu tabletę ir užsimiršiu. Rytoj viskas bus kitaip. Turi būti kitaip. Aš jam atleisiu. Kaskart atleidžiu. Myliu savo vyrą. Myliu nuo tos akimirkos, kai jį pamačiau, ir niekada nenustosiu mylėjusi. Aš nepasiduosiu. Nieku gyvu.

4 Luiza okių vardų, gerai? Jokių kalbų apie darbą. Apie pilką kasdienybę. Pasikalbėkim apie tikrus dalykus.  – Tu tikrai taip pasakei?  – Taip. Na, ne, – sakau. – Jis taip pasakė. Mano veidas dega. Prieš dvi dienas pusę penktos popiet, po pirmo „Negroni“ kokteilio, šie žodžiai skambėjo romantiškai, bet dabar jie primena pigią komediją su tragedijos elementais. Trisdešimt ketverių metų moteris nueina į barą, čia ją užkalbina saldžialiežuvis jos svajonių vyras, tada paaiškėja, kad jis – jos naujasis viršininkas. O, Dieve, koks siaubas, gyventi nesinori. Kokia  bjauri istorija.  – Žinoma, kad  jis taip pasakė, – Sofi prajunka, bet iškart mėgina susitvardyti. –  Jokių kalbų apie ilką kasdienybę. Kad ir apie tokią smulkmeną, kad yra vedęs. Ji pamato mano išraišką.  – Atleisk. Suprantu, tai nejuokinga, gal tik vos vos. Ir suprantu, tu neturi didelės santykių su vyrais  patirties, bet kaip galėjai nesuprasti, kad jis vedęs? Na, dėl viršininko, tebūnie, negalėjai žinoti. Tau tiesiog velniškai nepasisekė.  – Tai tikrai nejuokinga, – sakau, bet nusišypsau. – Šiaip ar taip, vedę vyrai yra tavo stichija, ne mano.  – Tiesa. Žinojau, kad pasikalbėjusi su Sofi pasijusiu geriau. Mums linksma drauge. Mes pokštaujame. Ji  profesionali aktorė – nors mes niekada nekalbame apie tai, kad ji metų metus televizijoje vaidina lavonus – ir, nepaisant jos meilės romanų, yra seniai ištekėjusi už muzikos prodiuserio. Susipažinome moterų konsultacijos kursuose nėščiosioms, ir nors mūsų gyvenimai labai skirtingi, tapome draugėmis. Septyneri metai, o mudvi vis dar geriame vyną.  – Bet dabar tu tokia pat kaip aš, – ji šelmiškai mirkteli. – Miegi su vedusiu vyru. Nebelaikau savęs tokia baisia nedorėle.  – Aš nemiegojau  su juo. Ir nežinojau, kad jis vedęs. – Pastarasis teiginys buvo negryna tiesa. Baigiantis vakarui jau galėjau tai įtarti. Jis atkakliai spaudėsi prie manęs, kai bučiavomės, apsvaigę nuo džino. Staigiai ištrūko iš glėbio. Akyse buvo matyti kaltė. Atsiprašymas.  Aš negaliu . Viskas jau tuomet buvo aišku.  – Na gerai, Snieguole. Tiesiog man įdomu, kad jis tavęs vos nepatvarkė. Kiek ilgai tai trunka?  – Tikrai nenoriu apie tai galvoti. Dar didesnė savigrauža man tikrai nepadės išsipainioti iš tokios kebeknės kaip ši, – sakau, tada gurkšteliu vyno. Noriu dar vienos cigaretės. Adamas, įsisupęs į  patalus, kietai miega ir iki pusryčių bei mokyklos nė nekrustelės. Galiu atsipalaiduoti. Jis nesapnuoja košmarų. Jis nevaikšto per miegus. Dėkui Dievui, bent už tokias nedideles malones.  – O dėl visko kalta Michaela, – nesiliauju. – Jeigu ji būtų atšaukusi atostogas  prieš  man einant į tą  barą, nieko panašaus nebūtų įvykę.

Vis dėlto Sofi iš dalies teisi. Jau senokai flirtavau su vyrais, o ką kalbėti apie nusitašymą ir   bučinius. Jos gyvenimas kitoks. Nuolat apsupta naujų ir įdomių žmonių. Menininkų, kurie gyvena daug laisvesnį gyvenimą, geria iki paryčių ir elgiasi lyg paaugliai. Būdama vieniša mama Londone, vos  pragyvenanti iš ne viso psichiatro sekretorės etato, tikrai turiu nedaug galimybių beatodairiškai elgtis ir kas vakarą pramogauti, tikėdamasi su kuo nors susipažinti, ką jau kalbėti apie „poną Tikrąjį“, ir  negaliu pakęsti „Tinder“, „Match“ ar kitų pažinčių svetainių. Tiesą sakant, įpratau būti viena. Nieko nekeisti kurį laiką. Ir tas kuris laikas ilgainiui tampa nesąmoningu gyvenimo būdo pasirinkimu.  – Ji pakels tau ūpą. – Sofi išsitraukia suktinukę iš viršutinės raudono aksominio švarkelio kišenėlės. – Patikėk, apkvaišus viskas nušvis daug linksmesnėmis spalvomis. Pamačiusi nepritariamą mano išraišką nusivaipo.  – Liaukis, Lu. Dabar ypatinga proga. Tu pranokai pati save. Laižeisi su savo naujuoju vedusiu viršininku. Genialu. Galėtum užsakyti kam nors susukti filmą apie tai. Ir aš galėčiau jame vaidinti.  – Paklausyk, – sakau. – Kai liksiu be darbo, man reikės pinigų.  Negaliu ir nenoriu ginčytis su Sofi, tad netrukus mudvi sėdime mano butelio balkonėlyje, ant žemės  pasidėjusios vyną, traškučius ir cigaretes, rūkome „žolę“ ir krizename. Priešingai nei Sofi, kuri kažkaip įstengia išlikti amžina paaugle, kvaišinimuisi mano kasdienybėje nėra vietos, nes visa atsakomybė gula ant mano vienos pečių, trūksta ir laiko, ir pinigų, bet juokas nugali ašaras, todėl giliai įtraukiu saldų draudžiamą dūmą.  – Taip galėjo nutikti tik tau. Tu pasislėpei? – klausia ji. Linkteliu, šypsausi prisiminusi tą sceną, kuri iš šalies turėjo atrodyti tikrai komiškai.  – Nesumojau nieko geresnio, nėriau į tualetą ir lūkuriavau ten. Kai pasirodžiau, jis jau buvo išėjęs. Pareigas pradeda eiti nuo rytojaus. Daktaras Saiksas jam kruopščiai aprodė kliniką.  – Jam ir jo žmonai.  – Aha, ir jo žmonai. – Prisimenu, kaip gražiai juodu atrodė tą trumpą ir siaubingą akimirką, kai viską supratau. Graži pora.  – Kiek ilgai lindėjai tualete?  – Dvidešimt minučių.  – O, Lu. Stoja tyla, tada mudvi imam kikenti, apsvaigusios nuo vyno ir marihuanos, ir niekaip negalime liautis.  – Gaila, nemačiau tavo išraiškos, – sako Sofi.  – Aha, užtat aš visiškai nenoriu matyti  jo išraiškos, kai išvys mane. Sofi gūžteli pečiais.  – Juk jis vedęs. Gėdytis turi jis. Ką jis tau gali prikišti? Ji bando mane išvaduoti nuo kaltės jausmo, o aš vis tiek negaliu jo atsikratyti, kaip ir sukrėtimo. To dūrio į paširdžius, kai išvydau moterį jo pašonėje ir nėriau slėptis. Kai išvydau jo gražuolę žmoną. Elegantišką. Tamsiaplaukę ir įrudusią, tarsi Andželina Džoli. Tą savotišką ją gaubiantį  paslaptingumą. Nepaprastai liekną. Priešingybę man. Jos atvaizdas akimirksniu įsirėžė man į smegenis. Neįsivaizduoju jos panikuojant ar slepiantis tualete nuo ko nors – kad ir kas jis būtų . Jos atvaizdas tiesiog degino, taip neturėtų būti po vienos girtos popietės, ir ne tik todėl, kad mano savivertė visai smuko. Dalykas tas, kad jis man patiko – labai  patiko. Negaliu prisipažinti to Sofi. Apie tai, kad jau seniai su niekuo taip nesikalbėjau. Apie tai, kokia laiminga jaučiausi, flirtuodama su vyru, kuris atsako man

tuo pačiu, ir kad jau neatmenu, kaip jaudina viltis, kad galbūt tuoj prasidės kas nors naujo. Mano gyvenimas – begalinė pilka kasdienybė. Pažadinu Adamą ir nuvežu jį į mokyklą. Jeigu noriu pradėti darbą anksti, jis keliauja į „pusryčių klubą“. Jeigu nedirbu, galiu valandomis šmirinėti po dėvėtų drabužių parduotuvėles, ieškodama vardinių, kurie tiktų subtiliai prabangiam įvaizdžiui klinikoje. Tada, kol sugrįžta Adamas, gaminu valgį, tvarkausi, lakstau po parduotuves, paskui – namų darbų ruošimas, vakarinė arbata, vonia, pasaka prieš miegą jam ir vyno taurė bei prastas miegas man. Kai is savaitgaliui važiuoja pas tėvą, jaučiuosi per daug pavargusi, todėl tįsau lovoje ir žiūriu kokį šlamštą per televizorių. Mintis, kad toks gyvenimas gali tęstis, kol Adamui sukaks bent penkiolika, mane gąsdina, tad stengiuosi apie tai negalvoti. Bet toji pažintis su vyru bare  priminė, kaip gera ką nors  jausti . Kaip moteriai. Jis privertė mane atgyti. Net dingtelėjo grįžti į tą barą viliantis, kad jis manęs ieškos. Bet, žinoma, gyvenimas – ne romantinė komedija. Ir jis vedęs. O aš mulkė. Man nepikta, tik liūdna. Negaliu viso to papasakoti Sofi, nes ji ims manęs gailėtis, o aš to nenoriu, kur kas lengviau į visa tai žvelgti su humoru. Ir tai iš tiesų  juokinga. Juk nesėdžiu namie ir kas vakarą nedejuoju, kad esu vieniša, tarsi be vyro neįmanoma jaustis visavertei. Apskritai esu beveik laiminga. Esu didelė mergaitė. Galėjo būti blogiau. Tai tebuvo klaida. Turiu ją ištaisyti. Pasisemiu saują „Doritos“, Sofi paseka mano pavyzdžiu.  – Apvalumai – nauja mada, – vienu metu ištariame, tada prisikemšame burnas traškučių ir vos neužspringstame, nes vėl prapliumpame kvatotis. Prisimenu, kaip slėpiausi nuo jo tualete, šokiruota ir apimta panikos. Tai iš tiesų juokinga. Viskas uokinga. Galbūt ryt rytą, kai sulauksiu atpildo, man nebus taip linksma, bet kol kas galiu juoktis. Jeigu negali juoktis iš savęs, tai iš ko daugiau?  – Kodėl taip elgiesi? – klausiu vėliau, kai vyno butelis jau tuščias ir vakarėlis artėja prie  pabaigos. – Kurių galų tau tie romanai? Argi nesi laiminga su Džėjumi?  – Žinoma, esu, – sako Sofi. – Aš jį myliu. Juk ne nuolat tai darau. Galbūt tai tiesa. Ji aktorė ir kartais išpučia burbulą tiesiog dėl įdomios istorijos.  – Bet kam apskritai tai darai? – Keista, apie tai mes anksčiau beveik nekalbėjom. Ji žino, kad dėl to jaučiuosi nepatogiai, ne dėl to, ką ji daro – tai jos reikalas, bet todėl, kad pažįstu Džėjų ir jis man  patinka. Jis tinka jai. Be jo ji pražūtų. Kad ir kaip tai pavadintum.  – Mano libido stipresnis nei jo, – pagaliau ištaria ji. – O santuokoje svarbiausia ne seksas. Čia svarbiausia būti su savo geriausiu draugu. Džėjus geriausias mano draugas. Bet mes esame kartu jau  penkiolika metų. Geismas negali išlikti toks pats. Na taip, mes retsykiais tai darome, tačiau viskas kitaip nei buvo. Ir vaiko gimimas daug ką pakeičia. Kai tiek daug metų esame tėvai, o ne vien meilužiai, sunku kurstyti aistrą. Susimąstau apie savo trumpalaikę santuoką. Mudviejų geismas neužgeso, bet tai nesutrukdė jam išeiti pas kitą po ketverių metų, kai sūnui buvo vos dveji. Galbūt Sofi iš dalies teisi. Vargu ar kada  buvusį vyrą Janą laikiau savo geriausiu draugu.  – Tiesiog man dėl to šiek tiek liūdna. – Taip ir yra.  – Nes tu tiki tikra meile ir laime iki paskutinio atodūsio, kaip pasakoje. Bet gyvenime taip nebūna.  – Manai, jis buvo tau kada nors neištikimas? – klausiu.  – Žinoma, be flirtų neapsieita, – sako ji. – Buvo viena dainininkė, su kuria jis prieš daug metų dirbo. Greičiausiai jie turėjo romaną. Bet kad ir koks ryšys juos siejo, mūsų santuokos jis nepaveikė.  Nė kiek.

Jos žodžiai skamba taip įtikinamai. O aš įstengiu galvoti tik apie išdavystės skausmą, kokį patyriau išėjus Janui. Apie tai, kaip jo poelgis atsiliepė mano savivertei. Kokia niekam tikusi jaučiausi tomis  pirmomis dienomis. Kokia negraži, atstumianti. Ir nors romanas, dėl kurio jis mane paliko, truko neilgai, man dėl to nepalengvėjo.  – Vargu ar kada nors tai suprasiu, – tariu.  – Kiekvienas turi paslapčių, Lu, – sako Sofi. – Ir kiekvienam reikia leisti turėti savo paslapčių.  Niekad negali žinoti apie kitą žmogų. Išprotėtum, jeigu mėgintum tai padaryti. Kai ji išėjo ir ėmiau kuopti jovalą po mūsų vakarėlio, dingtelėjo, kad gal Džėjus pirmas ėmė svetimauti. Galbūt tai Sofi paslaptis, kuri slypi už visų jos pasimatymų viešbučių numeriuose. Galbūt i taip elgiasi, kad pasijustų geriau ar jam atkeršytų? Kas žino? Galbūt aš prisigalvoju. Prisigalvojimas yra vienas iš mano bruožų. Kiekvienam savo, primenu sau. Ji atrodo laiminga, ir  mane tai tenkina. Dar tik kelios minutės po pusės vienuoliktos, bet jaučiuosi išsekusi. Trumpam žvilgteliu į Adamo kambarį. Pamačiusi, kaip jis ramiai miega, susirietęs į kamuoliuką po pūkine „Žvaigždžių karų“ antklode, viena ranka apglėbęs meškiuką Padingtoną, apsiraminu ir uždarau duris. Kai pabundu vonioje, stovėdama priešais veidrodį, aplinkui tamsu. Kol susivokiu, kur esu, veriamai dilgčioja blauzdą. Turbūt susimušiau į nedidelę skalbinių dėžę vonios kampe. Mano širdis daužosi,  plaukai sudrėkę nuo prakaito iki pašaknių. Pamažu sugrįžtant tikrovei, ima purtyti naktinis košmaras, sąmonėje lieka tik jo nuotrupos. Bet aš žinau, kas tai buvo. Tas sapnas nuolat kartojasi. Erdvus pastatas, gal sena ligoninė ar našlaičių prieglauda. Adamas įstrigęs kažkur ten, ir aš žinau, tiesiog žinau, kad jeigu iki jo nenusigausiu, jis mirs. Jis išsigandęs kviečia mane. Jam tuoj nutiks kažkas bloga. Aš bėgu koridoriais, stengdamasi jį surasti, nuo sienų ir lubų driekiasi šešėliai, nelyginant neatskiriama dalis siaubingo blogio, kuris tvyro tame pastate, jie apkloja mane, spraudžia į spąstus. Mėgindama ištrūkti iš tamsos, nieko negirdžiu, tik Adomo verksmą, lipnūs pluoštai užkerta man kelią pas jį, dusina ir tempia į amžiną tamsą. Siaubingas sapnas. Jis nepaleidžia manęs lyg tie šešėliai košmare. Keičiasi tik smulkmenos, bet istorija kaskart ta pati. Kad ir kiek kartų esu jį sapnavusi, niekaip nepriprantu.  Naktiniai košmarai prasidėjo dar prieš gimstant Adamui – mane jie lankė nuolat, bet anksčiau grumdavausi dėl savo pačios išlikimo. Dabar dingojasi, kad anie sapnai buvo lengvesni, nors tada to nesupratau. Košmarai – tikra mano gyvenimo rykštė. Jie atima iš manęs galimybę ramiai išsimiegoti, nes vienišos mamos dalia kaip reikiant išsekina. Šįkart nuėjau toliau nei įprastai. Dažniausiai pabundu sutrikusi, stovėdama arba prie savo, arba  prie Adamo lovos, per patį absurdiško, siaubą varančio reginio vidurį. Košmarai tapo tokie dažni, kad jeigu Adamas ir nubunda, jie nebetrikdo jo. Bet jis paveldėjo iš tėvo praktiškumą. O iš manęs, tikra laimė, – humoro jausmą. Uždegu šviesą, pažvelgiu į veidrodį ir sudejuoju. Tamsūs ratilai tempia paakių odą, suprantu, kad okia pudra jų neužmaskuos. Dieną tikrai ne. A, tiek to. Primenu sau, kad man nerūpi, ką vyras iš  baro, negana to, mano naujasis vedęs viršininkas  apie mane galvoja. Tikiuosi, jis taip sutriks, kad visą dieną mane ignoruos. Bet skrandis vis dar it replėmis surakintas iš nervų, galva plyšta nuo vyno ir cigarečių.  Moterie, susiimk , sakau sau.  Po kelių dienų viskas pasimirš. Tiesiog keliauk ir daryk, ką privalai .

Dar tik ketvirta ryto, ir aš išgeriu gurkšnį vandens, tada išjungiu šviesą ir įsliuogiu atgal į lovą, tikėdamasi bent trumpai snustelėti, kol šeštą subirbs žadintuvas. Veju šalin mintis apie tai, kaip gera  buvo jausti jo lūpas ir atsiduoti, kad ir akimirką, aistros šuorui. Pajusti tą ypatingą sąlytį su kuo nors. Spoksau į sieną ir mėginu skaičiuoti avis, paskui suvokiu, kad, nepaisant visko, atkampioje širdies kertelėje kirba noras dar kartą jį pamatyti. Sugriežiu dantimis ir išvadinu save mulke. Aš ne tokia moteris.

5 Adelė Mojuoju ir šypsausi, išlydėdama jį pro duris pirmą darbo klinikoje dieną, pagyvenusi moteris iš gretimo namo, vedžiojanti šunelį plonomis kojytėmis, nulydi mus pritariamu žvilgsniu. Mes visada atrodome tobula pora, Deividas ir aš. Man tai patinka. Vis dėlto atsidūstu iš palengvėjimo, kai uždarau duris ir visas namas lieka man vienai, nors toks atodūsis kvepia nedidele išdavyste. Man patinka, kai Deividas šalia, bet mudu dar nesugrįžome ant to lygaus pagrindo, kokį buvome susikūrę, ir aplink tvyro daugybė neišsakytų dalykų. Laimė, naujasis namas pakankamai erdvus, kad jis galėtų pasislėpti darbo kabinete ir taip atsargiai judėtume vienas aplink kitą, apsimesdami, jog viskas puiku. Tačiau aš tikrai  jaučiuosi gerėliau nei tada, kai jis grįžo namo girtas. Žinoma, kitą rytą to neaptarinėjome; šiomis dienomis apskritai nedaug ką aptarinėjame. Užuot prakalbusi apie vakarykščią dieną, palikau jį prie savo popierių ir nuvykau užsakyti mudviem abonemento į ganėtinai  brangų vietos sveikatingumo klubą, tada pasivaikščiojau po mūsų naują prabangų rajoną, mėgindama įsiminti kiekvieną smulkmeną. Man patinka sudėlioti regėtus vaizdus tam tikra tvarka. Gebėti juos  suvokti . Tai mane ramina. Padeda atsipalaiduoti. Taip vaikščiojau beveik dvi valandas, fiksuodama mintyse parduotuves, barus bei restoranus, kol ie saugiai sugulė atmintyje, kad bet kuriuo laiku galėtų iš jos išnirti. Tada kepyklėlėje nupirkau duonos, delikatesų parduotuvėlėje alyvuogių, pjaustyto kumpio, humuso ir saulėje džiovintų  pomidorų. Jų kainos pasirodė nepadoriai aukštos ir surijo visus mano ūkio reikalams skirtus pinigus. Paskui paruošiau pietums užkandžių valgyti kambaryje, nors buvo gana šilta iškylauti lauke. Nemanau, kad Deividas jau norėtų pietauti sode. Vakar mudu nuvažiavome į kliniką, aš sužavėjau vyresnįjį jo partnerį daktarą Saiksą ir kitus gydytojus bei slaugytojas, su kuriais susipažinome. Žmonės reaguoja į grožį. Dvelkia tuštybe, bet tai tiesa. Deividas kartą man pasakojo, kad prisiekusieji daug lengviau patiki gražiais negu vidutinės ar   bjaurios išvaizdos žmonėmis, sėdinčiais teisiamųjų suole. Kaulai ir oda tik sėkmės dalykas, bet aš jau supratau, kad tai daro stebuklus. Net nebūtina daug kalbėti, tik klausytis bei šypsotis, ir žmonės iš kailio neriasi, kad patrauktų tavo dėmesį. Man patinka būti gražiai. Jei sakyčiau kitaip, meluočiau. Dedu daug pastangų atrodyti graži Deividui. Visa, ką darau, darau dėl jo. Deivido naujasis darbo kabinetas – antras didžiausias pastate iš tų, kuriuos man teko matyti. Kaip tik toks, koks, vyliausi, jam atiteks, kai ilgainiui gaus pareigas klinikoje Harli gatvėje. Brangus kreminės spalvos kilimas, didelis dailus rašomasis stalas, už durų – labai moderni registratūra. Šviesiaplaukė ir žavi – jeigu kam patinka toks žavesys – moteris prie registratūros stalo paspruko dar   prieš mums susipažįstant, ir tai mane suerzino – bet daktaras Saiksas, regis, to nė nepastebėjo. Jis kalbėjo su manimi ir raudo, kai juokdavausi iš jo lėkšto sąmojo. Rodos, puikiai laikiausi, turint galvoje, kaip skaudėjo širdį. Deividas, regis, taip pat liko patenkintas, nes vėliau kiek sušvelnėjo. Šį vakarą esame pakviesti vakarienės pas daktarą Saiksą. Jau išsirinkau suknelę ir žinau, kaip susišukuosiu plaukus. Ketinu padaryti viską, kad Deividas manimi didžiuotųsi. Aš galiu būti gera

žmona. Naujojo partnerio žmona. Nepaisant dabartinių savo nuogąstavimų, nuo tada, kai  persikraustėme, jaučiuosi daug ramesnė. Dirsteliu į laikrodį, jo tiksėjimas drumsčia spengiančią tylą name. Dar tik aštunta ryto, jis greičiausiai dabar pakeliui į darbą. Iki pusės dvyliktos namo tikrai neskambins. Turiu laiko. Einu į miegamąjį ir atsigulu ant apkloto. Nesiruošiu miegoti. Tik užmerkiu akis. Galvoju apie kliniką, Deivido kabinetą. Tą brangų kreminės spalvos kilimą. Poliruoto raudonmedžio rašomąjį stalą. Vos žymų brėžį kampe. Dvi grakščias kušetes. Tvirtas kėdes. Mažmožius. Giliai įkvepiu.

6 Luiza  – Šiandien gražiai atrodai, – sako Sju, ji kone nustemba, kai nusivelku paltą ir pakabinu jį  personalo kambaryje. Adamas sakė tą patį – ir tuo pačiu tonu. Kai rytą, prieš mudviem išsiruošiant į mokyklą, įspraudžiau jam į delną skrebutį, jo smulkiame veidelyje šmėstelėjo šioks toks suglumimas, nes išvydo šilkinę palaidinę, kurią neseniai įsigijau labdaros krautuvėlėje ir kurios dar nė karto nebuvau apsivilkusi, ir ištiesintus plaukus. O, Dieve, mano pastangos akivaizdžios, ir aš tai žinau. Bet darau tai ne dėl   jo. Netgi atvirkščiai,  prieš   jį. Paradinė maskuotė, kuria prisidengsiu. Be to, nebegalėjau užmigti, tad turėjau ko nors imtis. Įprastai tokiais rytais kaip šis nuvežu Adamą į „pusryčių klubą“ ir klinikoje būnu pirma, taigi prieš  pasirodant visiems darbe kava jau būna paruošta. Bet šiandien, žinoma, buvo viena tų dienų, kai Adamas pabudo piktas ir viskuo nepatenkintas, paskui niekaip negalėjo rasti kairio bato, ir tada, nors aš jau seniausiai buvau pasiruošusi, teko lėkti lyg patrakusiems, kad laiku atsidurtume prie mokyklos vartų. Man prakaituoja delnai, ir, nors šypsausi, jaučiu lengvą šleikštulį. Pakeliui iš mokyklos į kliniką surūkiau tris cigaretes. Įprastai stengiuosi nerūkyti iki kavos pertraukėlės. Na, įprastai. Esu įsikalusi į galvą – jokių cigarečių iki kavos, bet iš tikrųjų dažnai pakeliui į darbą vieną surūkau.  – Ačiū, Adamas šį savaitgalį pas tėtį, tad po darbo galėsiu nueiti išlenkti taurelės. Po darbo, ko gero, tikrai turėsiu išgerti. Parašau Sofi žinutę, gal ji norės susitikti. Žinoma, norės. Jai knietės sužinoti, kaip rutuliojasi šis farsas. Stengiuosi kalbėti kuo natūraliau, bet mano balsas ir  man pačiai skamba keistai. Turiu susiimti. Tampu juokinga. Juk jo padėtis bus daug sunkesnė nei mano. Manęs nesaisto santuokiniai ryšiai. Taip, negaliu paneigti savo drąsių tauškalų tą popietę, bet ie nekeičia esmės – aš taip nesielgiu. Man toks elgesys nėra įprastas, koks galbūt yra Sofi, ir dėl to aučiuosi tiesiog šlykščiai. Esu įtampos bei baimių nustekenta griuvena, kuri negali apsispręsti, ką jai daryti. Dėl šios padėties galbūt nesu kalta, bet jaučiuosi kvaila, prasižengusi, pikta ir ne savo kailyje. Pirmą kartą per, regis, amžinybę užmezgiau meilės romaną, ir tai pasirodė esąs pramanas. Nepaisant viso to ir   iš galvos neišeinančio jo gražuolės žmonos paveikslo, žinojimas, kad vėl jį pamatysiu, vis dėlto keistai jaudina. Lyg lengvabūdę sutrikusią paauglę.  – Elena iš viršutinio aukšto man perdavė, kad daktarai posėdžiaus iki pusės vienuoliktos, – sako Sju. – Galime atsipalaiduoti. Ji atidaro rankinę.  – Ir aš nepamiršau, kad šiandien mano eilė. – Ištraukia du riebaluotus popierinius maišelius. –  Penktadienio sumuštiniai su kumpiu. Jaučiu tokį palengvėjimą, kad turiu dar porą valandų atsikvėpti, jog mielai čiumpu sumuštinį. Nors tai tik rodo, kokia pilka ir nuobodi mano kasdienybė, jeigu šie penktadienio pusryčiai man yra ryškiausias savaitės akcentas. Ir vis dėlto čia kumpis. Kai kurie rutinos aspektai visai smagūs. Atsikandu didelį kąsnį, mėgaudamasi minkštutėle šilta duona ir sūroka mėsa. Esu iš tų, kurie daug valgo, kai ima nervintis. Tiesą sakant, daug valgau, kad ir kokios nuotaikos būčiau. Valgau, kai

nervinuosi, valgau, kai esu rami, valgau, kai negaliu nustygti iš laimės. Visada tas pat. Kiti skirdamiesi numeta kalną kilogramų. O aš priešingai. Dar dvidešimt minučių iki oficialios darbo pradžios, tad geriame arbatą prie stalelio. Sju pasakoja apie savo vyro artritą ir gėjų porą, gyvenančią jų kaimynystėje, kurie, regis, nieko daugiau nedaro, tik  mylisi. Šypsausi, mėgindama įsijausti į istoriją ir nešokinėti kaskart išvydusi kieno nors šešėlį pro durų į koridorių plyšį.  Nepamatau, kaip užtykšta lašas kečupo, ir ant mano kreminės palaidinės ties krūtine išplinta ryškiai raudona dėmė. Sju išsyk pripuola, nervingai mėgina nuvalyti dėmę popierinėmis servetėlėmis,  paskui drėgnu skudurėliu, bet po visų jos pastangų didelis audinio plotas tampa permatomas, o nebe tokį ryškų raudoną ruožą juosia blyškus apvadas. Mano veidas tiesiog liepsnoja, palaidinės šilkas limpa prie nugaros. Tai ženklas, pranašaujantis, kas manęs šiandien laukia. Tiesiog jaučiu.  Numoju ranka į gerus Sju ketinimus man padėti ir drožiu į tualetą, ten rankų džiovintuvu mėginu kiek įmanoma nusausinti palaidinę. Laimiu tiek, kad bent jau nematyti nuo plovimo kiek papilkėjusios liemenėlės nėrinių apvado. Menka paguoda. Gera proga iš savęs pasijuokti. Ką noriu apgauti? Nieko neišeis. Man daug geriau sekasi kalbėtis su Adamu apie naujausių „Gelbėjimo robotų“ ar „Blogiuko Henrio“ pagrindinę siužeto liniją, nei apsimesti šiuolaikiška, rafinuota moterimi. Jau dabar gelia kojų pėdas, įspraustas į aukštakulnius. Visada maniau, kad tobulai vaikščioti su aukštakulniais ir gražiai rengtis galima išmokti. Paaiškėja, kad – bent jau mano atveju – tai tebuvo trumpas naktinių klubų lankymo epizodas, kai ėjau trečią dešimtį, o dabar tenkinuosi daugiausia džinsais, nertiniais, kedais bei arklio uodega ir pavydžiu toms, kurios vis dar nesiliauja stengtis. Toms, kurios turi dėl kos  tengtis. Galiu lažintis, ji avi aukštakulnius , pagalvoju, tvarkydamasi drabužius. Esu tikra kvailė, kad mieliau renkuosi kelnes ir batus žema pakulne. Šį rytą telefonai tyli, ir aš mėginu atitraukti dėmesį nuo tiksinčio laikrodžio, kurio rodyklės nepaliaujamai artėja prie pusės vienuoliktos: paryškinu įrašus pirmadienio apsilankymų sistemoje, sudarau sąrašą pacientų, kurie ketina apsilankyti kitomis savaitės dienomis. Kai kuriuos –  sudėtingesnius – atvejus jis jau yra pažymėjęs atskirai, bet aš noriu, kad mano stropumas būtų įvertintas, todėl sudarau išsamų sąrašą. Tada atspausdinu elektroninius laiškus, kurie, mano manymu, gali būti svarbūs arba vadovybės primiršti, paskui atspausdinu ir laminuoju ligoninės, policijos bei kitų įvairių organizacijų telefonų, kurių jam gali prireikti, sąrašą. Tiesą sakant, visa tai kiek apramina. Vyras iš baro  pranyksta iš mano minčių, jis užleidžia vietą mano viršininkui , net jeigu jo paveikslas nerimastingai susilieja su senojo daktaro Kardigano, kurį pakeitė Deividas, paveikslu. Dešimtą nueinu prie jo rašomojo stalo ir išdėlioju atspausdintą medžiagą, paskui įjungiu kavos aparatą kampe, idant jo lauktų garuojanti kava. Patikrinu, ar valytojos įdėjo šviežią pieną į šaldytuvėlį, paslėptą spintelėje, panėšinčioje į mini barą viešbučiuose, ir ar yra cukraus cukrinėje.  Neištvėrusi žvilgteliu į nuotraukas sidabriniuose rėmeliuose ant jo stalo. Jų trys. Dviejose jo žmona stovi viena, trečia iš senesnių laikų, kur juodu drauge. Susidomėjusi pakeliu ją. Jis atrodo visiškai kitoks. Toks jaunas. Daugiausia kokių dvidešimt kelerių. Jie sėdi ant erdvaus virtuvinio stalo apsiviję vienas kitą rankomis ir juokiasi. Tokie laimingi, tokie jauni ir nerūpestingi. Jo akys įsmeigtos į ją, lyg i būtų svarbiausia būtybė visoje planetoje. Jos plaukai ilgi, bet nesusukti į kuodą, kaip kitose nuotraukose, ir net su džinsais bei marškinėliais ji žaismingai graži. Man sugniaužia paširdžius. Nė neabejoju, kad kečupas jai niekada neužvarva ant palaidinės.  – Sveiki.

Išgirdusi švelnų škotišką akcentą, taip išsigąstu, jog vos neišmetu nuotraukos, ir, paniškai mėgindama tiesiai pastatyti ją ant stalo, vos neišjudinu tvarkingos dokumentų krūvelės ir per plauką nenusviedžiu jos ant grindų. Jis stovi tarpduryje, ir aš kone žiaukteliu – vos negrįžta sumuštinis su kumpiu. O, Dieve, buvau pamiršusi, koks jis gražus. Apyšviesiai blizgantys plaukai, apie kokius visada svajojau. Pakankamai ilgi priekyje, kad galėtum perbraukti ranka, bet vis tiek gražūs. Žydros, kiaurai veriančios akys. Oda, kurią norisi lytėti. Sunkiai ryju seilę. Jis vienas iš tų vyrų. Kvapą gniaužiantis vyras. Mano veidas dega.  – Turėjote būti susirinkime iki pusės vienuoliktos, – sakau, iš gėdos trokšdama, kad kilime  prasivertų skylė ir mane įsiurbtų. Aš jo kabinete žiūrinėju jo žmonos nuotraukas, nelyginant kokia  persekiotoja. O, Dieve.  – O, Dieve, – sako jis, pavogdamas žodžius iš mano minčių. Jo veidas praranda spalvą, akys išsiplečia. Atrodo ir sukrėstas, ir apstulbęs, ir persigandęs. – Tai jūs.  – Klausykit, – sakau. – Juk nieko neatsitiko, mes abu pasigėrėme, nesusivaldėme, tai buvo viso labo bučiniai, ir pažadu apie tai niekam nepasakoti, ir man rodos, jei mes abu pasistengsime viską  pamiršti, ateityje nebus jokios dingsties nesutarti, be to, niekas nieko nesužinos... – nepaliaudama  beriu žodžius lyg žirnius. Sutrikusi ir įkaitusi nuo jaudulio, juntu, kaip po makiažu kaupiasi prakaitas.  – Bet, – sako jis, skubriai uždarydamas duris, sutrikęs ar sunerimęs, nesuprasi, ir aš negaliu jo kaltinti. – Ką jūs čia veikiate?  – Ak, taip. – Per savo padriką vapėjimą pamiršau pasakyti svarbiausia. – Aš jūsų sekretorė ir  registratorė. Bent jau tris dienas per savaitę. Antradieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais. Dėjau dokumentus ant jūsų stalo ir pamačiau... Linkteliu į nuotraukas.  – Aš tik... – nebaigiu minties. Juk negaliu prisipažinti:  slapta tyrinėjau tavo ir tavo žmonos nuotraukas, kaip kokia pamišėlė .  – Mano sekretorė? – Atrodo, lyg būtų gavęs niuksą į paširdžius. – Tikrai? Gal net ne į paširdžius. Daug žemiau. Tiesą sakant, net gaila į jį žiūrėti.  – Na taip, – patraukiu pečiais ir nutaisau šlykščią juokdario grimasą. – O kas čia tokio?  – Kai praėjusį mėnesį buvau atėjęs pasikalbėti su daktaru Kardiganu, čia buvo kita moteris. Ne ūs.  – Vyresnė, kiek įsitempusi? Turbūt Marta. Ji dirba kitas dvi dienas. Marta pensininkė, dirba ne visu etatu, bet čia ji nuo seniai, ir daktarui Saiksui ji patinka. Jis taip ir lieka stovėti tarpduryje. Jam tikrai sunkiai sekasi įsisąmoninti, ką išgirdo.  – Aš tikrai esu jūsų sekretorė, – kalbu lėčiau, ramiau. – Ne kokia persekiotoja. Patikėkite, aš dėl to irgi per daug nesidžiaugiu. Vakar, kai buvote užsukęs, mačiau jus. Akimirką. Tada, galima sakyti,  pasislėpiau.  – Pasislėpėt, – jis nutyla. Akimirka virsta amžinybe, kol jis bando sugromuliuoti mano žodžius.  – Taip, – ištariu ir gėdingai priduriu: – Tualete. Abu ilgai tylime.  – Atvirai kalbant, – galiausiai prabyla jis, – aš, ko gero, būčiau pasielgęs lygiai taip pat.  – Abejoju, kad jei abu būtume slėpęsi tualete, kas nors būtų pasikeitę. Tada Deividas staiga prunkšteli.  – Veikiausiai. Jūs tikra juokdarė. Aš tai įsidėmėsiu. – Priėjęs prie stalo, apžvelgia padėtus dokumentus, ir aš nejučiomis pasitraukiu jam iš kelio.

 – Beje, viršuje guli sąrašas registracijų, kurias jums reikia peržiūrėti iki pirmadienio. Kava  paruošta...  – Aš tikrai labai atsiprašau, – sako jis, pakeldamas į mane žavingas žydras akis. – Turbūt atrodau ums tikras šunsnukis.  Ko gero, toks ir esu. Aš įprastai – na, suprantat, aš ten nieko neieškojau ir  neturėjau taip elgtis. Jaučiuosi siaubingai. Nemoku paaiškinti. Tikrai šitaip nesielgiu, tai nepateisinama.  – Mes buvom girti, ir tiek. Nieko jūs nepadarėte. Na, beveik.  Nepakeliama. Juk prisimenu, kaip apgailestavo, kai atšlijo nuo manęs, ir nužingsniavo gatve, murmėdamas atsiprašymo žodžius. Štai kodėl negaliu galvoti apie jį blogai. Pagaliau tai tebuvo  bučinys. Tik mano kvailoje makaulėje sukosi šis tas daugiau.  – Jūs sustojote, ir tai svarbu. Nieko baisaus. Iš tikrųjų. Pamirškim. Pradėkim nuo šios dienos. Tikrai nenorėčiau jaustis dar nesmagiau negu jūs.  – Pasislėpėte tualete. – Jo žydros akys skvarbios ir šiltos.  – Taip, ir jeigu norit, kad liaučiausi gėdytis, niekada daugiau apie tai neužsiminkit, – nusiviepiu. Man jis vis tiek patinka. Jis padarė kvailą, neapgalvotą klaidą. Galėjo būti blogiau. Juk galėjo  parsivesti mane namo. Akimirką susimąstau apie tai. Na taip, trumpam būtų buvę nuostabu, bet ilgam, akivaizdu – būtų daug blogiau.  – Tada draugai? – sako jis.  – Tada draugai. – Mes nesukertam rankomis. Fiziniam kontaktui dar ne laikas. – Aš Luiza.  – Deividas. Malonu susipažinti. Tinkamai. – Akimirką abu sutrinkame, tada jis pasitrina delnus ir  vėl žvilgteli į rašomąjį stalą. – Regis, ketinate užversti mane darbu. Gal kartais jūs vietinė?  – Taip. Na, jei taip galima sakyti, gyvenu čia daugiau nei dešimt metų.  – Gal kada man smulkiau papasakotumėte apie šias apylinkes? Apie probleminius neramius rajonus? Socialinę atskirtį? Ketinau pasivažinėti po kaimynines vietoves, bet kol kas teks atidėti. Šią  popietę dar susitinku su kai kuo iš ligoninės, o pavakare laukia ankstyva vakarienė su kitais  partneriais.  – Žinoma, galiu bendrais bruožais nupasakoti, – tariu. – Nespecialisto akimis.  – Puiku. Kaip tik to man ir reikia. Žadu kartais savaitgaliais užsiimti socialine labdara, tad būtų naudinga susipažinti su gyventojų nuomone apie galimas priklausomybių priežastis, būdingas šioms vietovėms. Tai mano specializacija. Mažumėlę suglumstu. Nepažįstu nė vieno kito gydytojo, kuris laisvalaikiu užsiimtų socialine labdara. Ši privati klinika brangi. Kad ir kokių bėdų turi mūsų pacientai, jie tikrai neskursta, o visi  partneriai – prityrę specialistai. Jie, žinoma, priima pacientus, nukreiptus kitų gydytojų, bet į  platesnius visuomenės sluoksnius nesiveržia ir tikrai nedirba už ačiū.  – Tai šiaurinis Londonas, tipiškas vidurinės klasės rajonas, – sakau. – Bet piečiau, kur aš gyvenu, tikras socialinių sluoksnių margumynas. Ten daug problemų. Didelis jaunimo nedarbas. Kvaišalai. Ir   panašūs dalykai. Deividas iš po stalo ištraukia portfelį, atidaro jį ir išsiima vietos žemėlapį.  – Įpilkite mums kavos, kol rasiu, kur padėti žemėlapį. Galėsime pažymėti vietas, kurias man būtina aplankyti. Kalbamės beveik valandą, kol žemėlapyje nurodau mokyklas ir privačius gydytojų kabinetus,  prasčiausios reputacijos alines ir požemines perėjas, kur bent tris kartus per metus įvyksta užpuolimai ir kuriomis niekas neleidžia vaikščioti savo vaikams, nes čia narkomanai įsigyja kvaišalų ir juos

švirkščiasi. Nustembu, kiek daug žinau apie rajoną, kuriame gyvenu, ir kiek daug iš mano pasakojimo išgirsta apie mano gyvenimą Deividas. Kai jis žvilgteli į laikrodį ir mane sustabdo, žino jau ne tik tai, kad esu išsiskyrusi, bet ir tai, kad turiu Adamą, kokią mokyklą jis lanko, ir kad mano draugė Sofi gyvena viename iš daugiaaukščių šalia gražiausios vidurinės mokyklos. Aš vis dar tauškiu, kai jis dirsteli į laikrodį ir nežymiai įsitempia.  – Atleiskite, turiu baigti, – sako jis. – Nors klausytis buvo nepaprastai įdomu. Žemėlapis mirga nuo žymių rašikliu, be to, jis dar spėjo kai ką užsirašyti ant popieriaus lapo. Jo rašysena siaubinga. Tikra keverzonė, kaip visų gydytojų.  – Tikiuosi, kad padėjau. – Pakeliu puodelį ir žingteliu į šalį. Nė nesuvokiau, kaip arti vienas kito mudu stovėjome. Vėl pasijuntu nesmagiai.  – Puiku. Ačiū. Deividas vėl žvilgteli į laikrodį.  – Man tik reikia paskambinti savo... – užsikerta. – Turiu paskambinti namo.  – Galite drąsiai sakyti „žmonai“, – šypteliu. – Pažadu, jokių pykčio priepuolių.  – Atleiskit. – Jis labiau įsitempęs nei aš. Tiesą sakant, tai suprantama. – Ir ačiū. Už tai, kad nelaikote manęs šikniumi. Arba bent jau šito neparodote.  – Nėr už ką.  – Ar vis dėlto laikote mane šikniumi?  Nusiviepiu.  – Būsiu prie darbo stalo, jeigu manęs prireiks.  – Aš to nusipelniau. Tokiomis aplinkybėmis , galvoju grįždama į darbo vietą ir laukdama, kol mano skruostai nustos degę,  galėjo būti daug blogiau . Be to, iki antradienio manęs nebus darbe. Iki tol viskas grįš į savo vėžes, mūsų mažytė paslaptis išbluks ir prisimirš. Aš susitarsiu su savo smegenimis apie tai iš viso negalvoti. Pažadu  sau  dekadentišką savaitgalį. Rytą ilgai tįsosiu lovoje. Valgysiu pigią picą, ledus ir  galbūt žiūrėsiu daugybę „Netflix“ filmų. Kita savaitė – paskutinė mokykloje, prasidės ilgos vasaros atostogos, o mano dienos virs klaikia užsitęsusia vaikų švente. Teks pakloti didelę algos dalį vaiko priežiūrai, sumąstyti naujų būdų užimti Adamą, kurie atplėštų jį nuo žaidimų planšete ar išmaniuoju telefonu, ir jaustis netikusia mama, kad ir  mėginančia viską deramai sustyguoti. Bet Adamas geras vaikas. Jis kasdien mane prajuokina ir netgi tada, kai jam užeina pykčio priepuoliai, myliu jį taip smarkiai, kad net širdį maudžia.  Adamas – mano gyvenimo vyras , galvoju, pakeldama akis į Deivido kabineto duris ir bergždžiai stengdamasi įsivaizduoti, kokius meilius žodžius jis kužda žmonai.  Man nereikia jokio kito vyro.

7

Tada Pastatas daug kuo primena Adelei namus. Bent jau tokius jos namus, kokie buvo anksčiau. Nelyginant salelė jį supančioje bekraštėje erdvėje. Ji susimąsto, ar kas nors iš jų – gydytojai, jos mirusių tėvų advokatai, netgi Deividas – pagalvojo apie tai, prieš išlydėdami ją mėnesiui čia, į šį atokų namą Škotijos aukštumose. Ar kas nors iš jų susimąstė, kaip šis pastatas atgaivins prisiminimus apie namus, kuriuos ji prarado? Jis senas, Adelė nežino, kada jis pastatytas, bet sumūrytas iš tvirtų pilkų škotiškų plytų, kurios nepaiso laiko tėkmės. Turbūt kas nors jį padovanojo „Westland“ koncernui, o gal jis priklauso kuriam nors valdybos nariui ar kam kitam. Ji to nesiteiravo ir, tiesą sakant, jai tai nerūpi. Sunku įsivaizduoti, kad jame gyventų viena šeima. Jei ir gyventų, naudotų vos kelis kambarius, kaip kad darė jos šeima. Didelės svajonės, maži gyvenimai. Niekam nereikia milžiniško namo. Ir kuo jį užpildytum? Namą reikia užpildyti meile, kai kuriuose namuose – kaip būta ir jos pačios – meilės šilumos nepakanka uos apšildyti. Psichoterapijos centras bent jau suteikė šiems kambariams paskirtį. Ji nenoriai  prisimena, kaip vaikystėje it patrakusi bėgiojo koridoriais ir ilgais laiptais, žaisdama slėpynių ir  kvatodama it laukinė, pusiau užmirštas vaikas. Verčiau manyti, kad jos namai buvo tiesiog per dideli. Verčiau įsileisti vidun įsivaizduojamas tiesas negu tikrus prisiminimus. Jau praėjo trys savaitės, o ji vis dar apimta transo. Visi jai tekartoja, kad ji turi gedėti, tai normalu. Bet čia ji atsidūrė ne dėl to. Ji turi išsimiegoti. Ji atsisako  miegoti. Prieš atvykdama ji kiauras paras siurbė kavą, „Red Bull“ ir kitas stimuliuojančias priemones, kad tik neužmigtų. Jai buvo aiškinama, kad kaip žmogus, neseniai netekęs tėvų, ji „elgiasi nenormaliai“. Atsisakymas miegoti – tik  kruopelytė tokio elgesio. Ji iki šiol nesupranta, kodėl jie tarėsi žiną, koks yra „normalus elgesys“ tokiomis aplinkybėmis? Kas leido jiems jaustis ekspertais? Ir vis dėlto jie nori, kad ji išsimiegotų. Bet kaip jai paaiškinti? Miegant išsilaisvina tai, kas ją graužia iš vidaus, naktį gelianti gyvatė. Galbūt ji čia savo pačios labui, bet vis tiek jaučiasi išduota. Sutiko važiuoti tik todėl, kad Deividas to norėjo. Jai nepakeliama matyti jį nerimaujant, o po to, ką jis dėl jos padarė, ji jam skolinga bent jau šį mėnesį. Jos didvyris. Ji nededa nė menkiausių pastangų prisitaikyti, nors ir Deividui, ir advokatams žada pasistengti. Ji lanko kambarį, kur galima pasirinkti įvairiausias veiklas, kalbasi su psichoterapeutais arba daugiausia jų klausosi, nors abejoja jų profesionalumu. Visa ši terapija atrodo jai kiek hipiška. Saldžiai sentimentali , kaip būtų pasakęs jos tėtis. Jam nepatiko tokie metodai, kai prieš daugelį metų i pradėjo pirmą gydymo kursą, ir dabar, kai su tuo taikstosi, jaučiasi lyg jį išduotų. Mieliau būtų  pasirinkusi įprastą ligoninę, bet jos advokatai nepritarė šiai minčiai, kaip ir Deividas. Vestlandsas gali būti laikomas savotiškais „poilsio namais“, o siuntimas į gydymo įstaigą pakenktų jos tėvo verslui. Todėl ji čia, ir jau nesvarbu, ar tėvas būtų tam pritaręs, ar ne. Po pusryčių dauguma namo gyventojų, arba pacientų, kad ir kaip juos vadintum, leidžiasi į žygį. Tokiai išvykai diena puiki, ne per daug karšta, ne per daug vėsi, dangus giedras, oras gaivus, ir ji vos nesusigundo prisidėti ir pasivaikščioti viena, kiek atsiskyrusi nuo grupės, bet tada išvysta džiaugsmu trykštančius veidus ir apsigalvoja. Ji nenusipelno būti laiminga. Kur nuvedė ją toji laimė? Be to,

fizinė mankšta ją nuvargins, o ji nenori miegoti daugiau, nei priklauso. Miegas ir taip pernelyg lengvai ją užklumpa. Grupės vadovas Markas su arklio uodega, mėgstantis kartoti:  Mes visi čia vadiname vienas kitą vardais, Adele , neslepia nusivylimo, kai ji papurto galvą ir, nusigręžusi nuo jų, patraukia už namo, kur  tyvuliuoja ežeras. Iš lėto apsukusi pusę rato, maždaug už penkių metrų pamato jį. Jis sėdi po medžiu ir pina saulučių  pynę. Ji nesąmoningai šypteli iš tokio keisto vaizdelio – ištįsęs paauglys, paikais marškinėliais ir  džinsais, ant veido krintančiais plaukais, visa galva paniręs į veiklą, kuria įprastai domisi tik  mergaitės, ir tada pasijunta nejaukiai dėl to, kad šypsosi. Ji apskritai daugiau neturėtų šypsotis. Valandėlę padvejoja ir jau ruošiasi pasukti kitu keliu, bet tada jis pakelia akis ir ją pamato. Tuoj pat  pamoja. Nieko kita nebelieka, kaip prieiti, ir ji žengia jo link. Jis vienintelis pacientas, kuris ją domina. Ji girdėjo jį rėkiant naktį. Girdėjo, kaip šaukė ir kalbėjo beprasmius žodžius. Kaip pasigirdo  baisus bildesys, kai jis kliuvo už daiktų. Kaip atskubėjo slaugytojos ir paguldė jį į lovą. Visa tai jai  pažįstama. Ji prisimena tai puikiausiai, naktiniai košmarai.  – Matau, nepanorai prisidėti prie grupės žygio į viržynę? –klausia ji. Jo veidas neįprastai kampuotas, tarsi iki galo nesusiformavęs, bet jis maždaug jos amžiaus, galbūt metais vyresnis, aštuoniolikos ar panašiai, nors dantis tebedengia kabės.  – Ne. Kiek suprantu, ir tau tai ne prie širdies? – taria žodžius kiek švepluodamas. Ji papurto galvą ir pasijunta nesmagiai. Nuo tada, kai čia atsidūrė, su niekuo nėra užmezgusi šnekos tik tam, kad pasikalbėtų.  – Ir aš tavęs nekaltinu. Nenorėčiau būti labai arti Marko. Jo arklio uodegoje turbūt veisiasi utėlės. Praėjusią savaitę jis vilkėjo tuos pačius marškinėlius net tris dienas. Nevala. Ji nusišypso ir leidžia šypsenai likti veide. Nors ir neketino užsibūti, atsisėda šalia.  – Tu ta mergina, kuri piešia gaisrus, – sako jis. – Mačiau tave dailės kambaryje. Jis pažvelgia į ją, ir jai dingteli, kad jo akys žydresnės nei Deivido, bet gal taip atrodo dėl to, kad o oda labai blyški, o plaukai beveik juodi. Jis įpina dar vieną saulutę į pynę.  – Galvojau apie tai. Gal tau verčiau piešti vandenį. Ko gero, jis labiau ramina. Galėtum jiems  paaiškinti, kad ugnis atspindi tavo sielvartą ir tai, kas nutiko, o piešdama vandenį savo širdgėlą tarsi užgesintum. Nuplautum, – beria jis greitakalbe. Jo smegenys, matyt, veikia žaibiškai. O jos smegenys lyg sirupas.  – Kam man to reikia? – nesupranta ji. Jai sunku įsivaizduoti, kad galėtų nuplauti savo sielvartą.  – Kad jie pagaliau liautųsi mygę, kad atsivertum, – jis nusišiepia ir jai mirkteli. – Duok jiems saldainį, ir jie paliks tave ramybėje.  – Kalbi kaip žinovas.  – Tokiose vietose esu buvęs ir anksčiau. O dabar ištiesk ranką. Ji daro, kas liepta, ir jis užneria jai ant rankos saulučių apyrankę. Ji labai lengva, visai ne tokia, kaip sunkus Deivido laikrodis ant kitos rankos riešo. Malonus gestas, ir akimirką ji pamiršta savo kaltę ir baimę.  – Ačiū. Kurį laiką jie sėdi tylėdami.  – Skaičiau apie tave laikraštyje, – sako jis. – Apgailestauju dėl tavo tėvų.

 – Aš taip pat, – sako ji ir skubiai keičia kalbą. – Tu esi tas vaikinas, kuris sapnuoja košmarus ir  vaikščioja per miegą. Jis sukikena.  – Aha, atsiprašau dėl to. Žinau, kad nuolat prižadinu žmones.  – Tau tai prasidėjo čia? – klausia. Susimąsto, ar jis toks, kaip ji. Norėtų susipažinti su kuo nors,  panašiu į save. Su kuo nors, kas ją suprastų.  – Ne, aš visada vaikščiojau per miegus. Kiek save prisimenu. Bet čia esu ne dėl to. – Jis timpteli aukštyn rankovę. Blukūs dūrių pėdsakai. – Blogi įpročiai. Jis atsilošia, pasiremdamas alkūnėmis ant žolės, ir ištiesia priešais save kojas, ji įsitaiso tokia pat  poza. Saulės spinduliai šildo jos odą, ir ji pirmą kartą nebegalvoja apie liepsnas.  – Jie mano, kad kvaišalai ir mano keisti košmarai bei lunatizmas susiję, – dėsto jis. – Be paliovos klausinėja manęs apie sapnus. Nuobodybė. Gal teks pradėti kurti susapnuotas istorijas.  – Sukurk nešvankų sapną apie Marką, – pasiūlo ji. – Tarkim, apie seksą su ta storule iš valgyklos, kuri niekad nesišypso. Jis nusijuokia, ji taip pat – kaip gera su kuo nors normaliai kalbėtis. Su kuo nors, kas nėra dėl jos  susirūpinęs. Su kuo nors, kas nebando lįsti jai į smegenis.  – Jie sako, kad tu atsisakai miegoti, – žvelgia į ją prisimerkęs. – Nes tu miegojai, kai tai nutiko, ir  nepabudai. Jis kalba lengvai. Jie galėtų kalbėtis apie viską. Apie televizijos laidas. Apie muziką. Bet ne apie gaisrą, pražudžiusį jos tėvus. Ugnį, kuri galiausiai įliejo į jų namus kiek šilumos.  – Maniau, jiems negalima kalbėti apie mus, pacientus. – Ji žiūri į žėrintį vandenį. Gražu. Lyg grimztų į hipnozę. Apima miegas. – Jie nieko neišmano. Jis vėl sukrizena, paskui prunkšteli.  – Manęs tai nestebina. Jie man atrodo kvaili per visą pilvą; visus traukia ant to paties kurpalio. Bet jei kalbam apie tave – ko konkrečiai jie neišmano? Ežeru skrodžia paukštis, baksnodamas plonu snapu per vandens paviršių. Įdomu, ko jis ten ieško?  – Man miegas reiškia visiškai ką kita, – atsako ji pagaliau.  – Ką turi galvoje? Tada ji atsisėda ir pažvelgia į jį. Rodos, jis jai patinka. Galbūt yra kitas būdas, kaip išbristi iš šios  painiavos. Būdas, kuris padėtų ir jam. Jam to nesako, bet tokioje vietoje ji irgi nebe pirmą kartą. Vis grįžta gydytis kaip tik dėl miego sutrikimų. Iš pradžių, dar būdama aštuonerių, vaikščiojo per miegus ir sapnavo košmarus, dabar iš viso nenori miegoti. Miegas, visada tik miegas. Dirbtinis miegas, tikras miegas. Miego regimybė. O už visko slypi tai, ko ji niekada jiems nėra sakiusi. Jie uždarytų ją visiems laikams, jei pasakytų. Tuo ji neabejoja.  – Kurk jiems istorijas ir tegu jaučiasi laimingi. O aš tau padėsiu dėl naktinių košmarų. Aš galiu  padėti tau labiau nei jie.  – Puiku, – jis susidomi. – Bet mainais turėsi nupiešti vandenį, bent kelis piešinius. Bus smagu matyti, kaip jie krykštauja iš džiaugsmo, kad jiems pavyko tave išgelbėti.  – Sutarta.  – Sutarta. Jie sukerta rankomis, ir saulės šviesoje saulučių viduriukai sužiba auksu. Ji atsigula žolėje, saulučių apyrankė švelniai kutena jai rankas, ir kurį laiką juodu guli vienas šalia kito tyloje, tiesiog

mėgaudamiesi diena ir tuo, kad niekas jų nekiša po didinamuoju stiklu. Ji susirado draugą. Nekantrauja papasakoti apie tai Deividui.

8 Adelė Pabudau vos prašvitus, bet nejudu. Abu gulime kiekvienas savo pusėje, šalia vienas kito, jis permetęs  per mane savo ranką, ir nors širdį spaudžia liūdesys, man malonu. Rankos svoris suteikia saugumo. Jis primena man ankstesnes dienas. Jo oda žvilgi ir glotni, per randų išvagotą dilbį – be plaukelių. Jis slepia randus, bet man patinka į juos žiūrėti. Jie primena man, kas jis yra iš tikrųjų, giliai širdyje. Vyras, kuris metė iššūkį ugniai, kad išgelbėtų mylimą merginą. Per žaliuzių plyšius saulė jau beveik nuo šeštos ryto brėžia nelygius brūkšnius ant medinių grindų, ir aš jau žinau, kad bus dar viena graži diena. Bent jau lauke. Jausdama Deivido rankos svorį,  perkratau mintyse vakarykščią dieną. Vakarienė daktaro Saikso namuose tikrai nusisekė. Šiaip jau  psichiatrai man atrodo nuobodūs ir nuspėjami, bet aš buvau žavi ir sąmojinga ir žinau, kad visiems iems patikau. Netgi jų žmonos tikino Deividą, kaip jam pasisekė su manimi. Aš didžiuojuosi savimi. Ir nors buvo nelengva susiimti – teko nubėgti penkias mylias bėgtakiu sporto salėje ir pakilnoti svarmenis, kad nusiraminčiau, – buvau gerai nusiteikusi, kai Deividas grįžo iš darbo, o mankšta tik išryškino tą švytėjimą. Vakaras draugijoje praėjo pergalingai, kuo sklandžiausiai, o apsimetinėjimas nepaprastai laimingais sutuoktiniais net leido trumpam mums abiem vėl tuo patikėti. Šią naktį mudu mylėjomės pirmą kartą po kelių mėnesių, ir nors viskas buvo ne taip, kaip man patinka, leidau visus deramus garsus, stengiausi būti aistringa ir prisitaikanti. Buvo gera austi jį taip arti, savyje, nors jis nė karto nepažiūrėjo man tiesiai į akis ir buvo gerokai įkaušęs. Aš laikiausi taisyklės – viena dvi taurės per vakarą, bet Deividas to daryti nesiteikė. Nors per  vakarienę ir susiturėjo nepadauginęs alkoholio, grįžus namo įsipylė didžiulį stiklą brendžio ir išgėrė vienu mauku, gal tikėdamasis, kad nepastebėsiu. Aš pastebėjau, bet, žinoma, nepratariau nė žodžio, tegu ir turėjau tam teisę. Jis privalėjo liautis gėręs, juk „verčiame naują lapą“. Juk puikiai žino, kad negali dirbti psichiatru, kurio specializacija – priklausomybės ir manijos, jeigu pats piktnaudžiauja svaigalais. Bet turbūt tik  vienas iš mūsų stengiasi versti naują gyvenimo lapą. Deividas kontroliuoja visą mūsų santuokinį gyvenimą. Jis prižiūri mane. Jeigu kas įdėmiai mus stebėtų, pasakytų, kad jis mane dusina, ir būtų teisus, bet kartais man atrodo, kad galiu jį pergudrauti. Jis tvirtai prisišliejęs man prie nugaros, ir aš judu atsargiai, stipriai glausdamasi prie jo, jaudrindama save, trindamasi į jį sėdmenimis, suspausdama jį ten ir ragindama jį judėti link tos vietelės, kur man labiausiai patinka jį jausti. Galbūt snausdamas jis leisis vedamas. Bet ne, nusirita ant nugaros ir  nusitempia pusę antklodės. Grįždamas į būdraujantį pasaulį, sumurma švelnius ir malonius žodžius, dylančius savo sapno atgarsius, ir aš atsispiriu norui jį apžergti ir bučiuoti, išleisti visą savo aistrą ir  reikalauti, kad jis vėl mane mylėtų. Užsimerkiu ir apsimetu mieganti, kol jis atsikelia ir nutapena į koridorių, paskui į vonią. Jau kitą akimirką vandens šildytuvas atgyja, pasipylus vandens srovei dušinėje. Mane tai kiek skaudina.  Niekaip negaliu susiimti, kad ir kiek esu per nauja pasiryžusi būti stipri. Miegamajame turime didelę vonią su dušu ir padidintu vandens slėgiu, bet jis mieliau eina praustis toliau nuo manęs, ir aš gerai suprantu kodėl. Ir ką jis ten veikia. Aš jį įaudrinau žadindama, todėl dabar, užuot mylėjęsis su

manimi, jis verčiau „pasirūpins savimi“. Kvaila frazė, bet man niekada nepatiko žodis „masturbacija“. Labai medicininis. „Smaukymasis“ – jau geresnis, bet tokia kalba akivaizdžiai ne man, aš jau seniai atpratinau save nuo tokių šiurkštybių ir dabar man tokie žodžiai skamba tiesiog keistai. Kai jis nulipa laiptais, jau esu išvirusi kavos, šyla prancūziški raguoliai. Dusiname vienas kitą savaip, aš žinau, kad jam prireiks atsipagirioti. Nusigręžiu ir sukiojuosi prie kriauklės, kad jis galėtų ramiai, nejausdamas nebylaus mano smerkimo, pasiimti iš spintelės ibuprofeno.  – Padengiau stalelį lauke, – sakau linksmai ir nerūpestingai, dėdama raguolius į lėkštę. – Būtų neprotinga praleisti tokį gražų rytą. Užpakalinės durys praviros, oras jau šiltas, nors dar tik pusė dešimtos. Jis baugščiai dairosi pro langą, matau, stengiasi įžiūrėti, kur gėlių lysvėse užkasiau katę, kai jis man paliko tai sutvarkyti, o pats išėjo nusigerti ar dar kur. Jis vis dar apie tai galvoja. O aš bandau nustumti tą istoriją praeitin. Jis laikosi įsikibęs dalykų, kurių negali pakeisti, bet kas padaryta, tas  padaryta, ir nesvarbu, patinka mums tai ar ne.  – Gerai, – jis kreivai šypteli. – Grynas oras mane pažadins. Jis man nusileidžia, galbūt taip atsilygina už gerą vakarykštį elgesį. Mes mažai kalbame, bet aš mėgaujuosi mūsų, šį sykį nepikta, tyla. Siurbčiodama kavą ir  valgydama raguolius, praskleidžiu šilkinį chalatą, kad spinduliai laižytų nuogą koją, tada atsuku saulei veidą. Jaučiu jo žvilgsnį ir žinau, kad mano grožis vis dar jį keri. Šią akimirką mes abu beveik   patenkinti. Bet tai truks neilgai – negali trukti ilgai, – bet dabar tuo mėgaujuosi. Galbūt dar labiau dėl to, kad galėjo būti kitaip. Kai baigiame valgyti, pakylu ir nueinu į dušinę, neskubriai ir palaimingai mėgaujuosi karštu vandeniu. Diena nežada nieko ypatinga, rutinos neišvengsi. Deividas dirbs kelias valandas. Tada galbūt eisime į sporto klubą – ten apsimesime, kad veikiame ką nors drauge, nors, žinoma, skyrium, –   paskui grįšime namo, vakarieniausime, žiūrėsime televizorių ir greičiausiai eisime anksti gulti. Kai nulipu žemyn, jis jau sėdi darbo kabinete ir pakviečia mane. Keista. Įprastai jis mieliau leidžia būti man vienai, kai dirba, ir man tai tinka. Jis ten turi visą informaciją apie pacientus, tad, nors ir per daug geria, kitais atžvilgiais yra tikras profesionalas.  – Turiu tau kai ką, – sako jis.  – O. – Nedidelis nukrypimas nuo rutinos, aš nustembu. Ir čia pat nusiviliu ir kiek įsitempiu, kai jis  paduoda man pakelį tablečių.  – Nuo nerimo. Manau, šios tabletės geresnės už anas. Po vieną tris kartus per dieną. Jokio  pašalinio poveikio. Paimu jas. Pavadinimas ant etiketės man nieko nesako, tiesiog dar vienas žodis, kurio nemoku ištarti.  – Žinoma, – susikremtu. Vėl tabletės. Be tablečių nė žingsnio.  – Bet turiu tau dar šį tą, – jo balsas skamba viltingai, ir aš pakeliu akis. Kreditinė kortelė ir mobilusis telefonas.  – Kortelė susieta su maniške, bet pamaniau, metas tau vėl ją turėti. Kaip ir telefoną. Senas modelis, turbūt jokio interneto, tik pagrindinės funkcijos, bet mano širdis ima smarkiau  plakti. Nebereikės tenkintis vien Deivido duodamais pinigais ūkio reikalams. Daugiau jokio sėdėjimo namuose laukiant kiekvieno numatyto skambučio. Mano šypsena šįkart nuoširdi.

 – Tu tikras? – klausiu, negalėdama patikėti sėkme. Beveik pamirštu pirmąjį smūgį – tabletes.  – Tikras, – jis šypsosi, bent jau šią akimirką patenkintas, kad aš laiminga. – Nauja pradžia, atmeni?  – Nauja pradžia, – pakartoju, nepajuntu, kaip nulekiu kitapus rašomojo stalo ir apsiveju jam apie kaklą, laikydama rankose jo duotus daiktus. Galbūt jis išties taip mano. Gal nuo šiol labiau stengsis.  – Ačiū, Deividai, – sukuždu. Kai apkabina mane, traukte įtraukiu jo kvapą. Jo šilumą. Jo rankų švelnumą. Tą liekną, bet plačią krūtinę, kurią dengia švelnus plonas nertinis. Mano širdis, regis, sprogs nuo jo artumo. Kai atšlyjame vienas nuo kito, pamatau, kaip jis žvelgia į prirašinėtą žemėlapį ir lapelį su užrašais šalia jo.  – Kas čia? – apsimetu susidomėjusi. Toliau vaidinu gerą žmoną.  – Na, svarstau imtis kokio nors socialinio darbo. Savanorystės. Labdaros. Dar neapsisprendžiau. Todėl ir pamaniau, kad tau gali prireikti telefono. – Jis suka žvilgsnį į šoną, bet aš šypsausi.  – Puiki mintis. Tikrai puiki.  – Vadinasi, dažniau būsiu išvykęs. Savaitgaliais ir vakarais. Pasistengsiu suktis greitai. Jis kalba trumpomis frazėmis, taigi suprantu, kad jaučiasi nesmagiai. Per ilgus santuokos metus atpažįsti menkiausius ženklus.  – Puiku. Manau, labai gerai sugalvojai.  – Tikrai taip manai? Dabar jau nustemba jis. Aš visada norėjau, kad jis kuo daugiau dirbtų privačiai. Gal dėl raminančio tokio darbo rafinuotumo, kuo toliau nuo gyvenimo tamsos ir purvo. Raginau jį imtis  privačios praktikos Harli gatvėje, ten, kur jam ir tinka. Kad turėtume daugiau laiko vienas kitam. Jis talentingas. Visi taip sako. Jis visada buvo tarp pirmaujančių, ten jo vieta. Bet jo sumanymas man tinka. Jis tiks mums abiem.  – Šiaip ar taip, ketinau imtis kosmetinio remonto. Bus paprasčiau, jei nesipainiosi man po kojomis, – nusišypsau.  Nė kiek neabejoju, kad jis supranta, jog jį erzinu. Nepuoselėju iliuzijų susirasti darbą. Ir nuo ko  pradėčiau? Nedirbau metų metus, o iš ten, kur dirbau, žinoma, negaučiau jokios rekomendacijos.  – Tu geras žmogus, Deividai, – sakau, nors žodžiai sunkūs ir dvelkia melu. – Iš tikrųjų geras. Akimirką kambaryje tvyro slogi tyla, ir abu pajuntame, kad praeitis mus abu vis dar laiko tvirtai surakinusi.  – Ką gi, paimsiu, ką man paruošei, ir eisiu. Palieku tave darbuotis. – Išeidama nesiliauju šypsotis, apsimetu, kad nepastebėjau ūmai atsiradusio nejaukumo, ir nors netikiu, kad tabletės man padės, žengiu net pasišokinėdama, su nauja energija. Telefonas ir kreditinė kortelė. Šiandien vos ne Kalėdos.

9 Luiza Sekmadienio popietę jau prarandu viltį turėti laisvą savaitgalį vien tik sau sau sau  ir žvilgčioju į laikrodį, laukdama, kada grįš Adamas. Penktadienį po darbo nuėjau išlenkti taurelės su Sofi ir dar  labiau ją prajuokinau savo bosgeitu, kaip ji tai vadina, nors pastebėjau, kad jai atlėgo, jog nieko daugiau nenutiko.  Nederk ant savo pačios slenksčio , pareiškė ji. Aš vos nepriminiau jai, kad ji nuolat miega su Džėjaus draugais ar klientais, bet nusprendžiau patylėti. Šiaip ar taip, ji turėjo mažai laiko, ir po dviejų vyno taurių aš su palengvėjimu su ja atsisveikinu. Jos smaginimasis mano padėtimi ėmė varginti. Jau taip yra, kad sutuoktinių poros, net jeigu ir nėra patenkintos santuokiniu gyvenimu, kaip kad atrodo vienišiams, eina pramintu taku, kuriuo dalijasi vien su kitomis poromis. Niekam nereikalinga  penkta šuns koja, slampinėjanti aplinkui ir griaunanti porinį skaičių. Aš tai prisimenu. Mudu su Janu  buvome tokie pat. Kai tampi vyresnis, beveik visi aplinkui susituokę, o tie, kurie vis dar vieni, ima it  pašėlę vaikščioti į pasimatymus, kad žūtbūt atitiktų nusistovėjusį stereotipą. Kartais man atrodo, kad visi, išskyrus mane, yra suporuoti. Šeštadienį kuopiau namus, klausydamasi radijo visu garsu ir stengdamasi nuobodų darbą paversti linksma pramoga, tada žiūrėjau televizorių, užsisakiau picą, gėriau vyną ir per daug rūkiau, o paskui nekenčiau savęs už prarastą saiką. Planuotas dekadentiškas savaitgalis iš tiesų pasirodė graudus ir  apgailėtinas. Apsisprendimas negalvoti apie Deividą taip pat nuėjo vėjais. Ką juodu veikė šį savaitgalį? Žaidė tenisą? Sėdėjo savo išpuoselėtame sodelyje, drauge gurkšnodami kokteilius ir kvatodami? Ar jis mane bent prisiminė? Ir ar esama tam pagrindo? Gal jis išgyvena santuokinių sunkumų. Mintys galvoje be paliovos sukosi, kol išsiblaškiusi žiūrėjau televizorių ir be saiko maukiau vyną. Turėjau jį  pamiršti, bet lengviau pasakyti, nei padaryti. Abi naktis vaikščiojau per miegus, sekmadienį ketvirtą ryto pagavau save stovint virtuvėje prie atsukto šalto vandens čiaupo, bauginamai arti balkono durų. Šįryt lovoje tįsojau iki dešimtos, pusryčiams suvalgiau paskutinius picos gabalėlius ir prisiverčiau nueiti į „Morrisons“ apsipirkti savaitei, o dabar sėdžiu ir laukiu, kol grįš Adamas ir pripildys butą gyvybės. Pagaliau, kelios minutės po septintos, grįžta Adamas. Aš vos ištveriu nenubėgusi prie durų jo  pasitikti, kai jis pralekia pro mane tarsi viesulas, triukšmas ir iš jo trykštanti energija užlieja mano širdį džiaugsmu. Nors kartais Adamas mane išsekina, šiaip yra tobulas vaikas.  – Nekvailiok, – sudraudžiu, kai jis apsiveja rankomis man kojas. – Prileisk vonią vandens, beveik  metas į lovą. Jis varto akis ir dūsauja, bet vis dėlto plumpsi vonios link.  – Iki, sūnau.  – Ačiū, tėti! – sušunka Adamas, kuprinė permesta per petį, rankoje aukštai iškeltas plastikinis dinozauras. – Susitiksime kitą savaitę!  – Kitą savaitę? – sutrinku, o Janas nuleidžia galvą, švysteli vis labiau ryškėjanti jo plikė. Laukia, kol sūnus nutols tiek, kad negirdėtų.

 – Taip, norėjau su tavim apie tai pasikalbėti. Supranti, Lizai mėnesiui pasiūlė namą Prancūzijos  pietuose. Būtų kvaila nepasinaudoti tokiu pasiūlymu.  – O darbas? – jaučiuosi lyg gavusi antausį.  – Aš galiu dirbti ir ten porą savaičių, paskui pasiimsiu atostogų. – Jo veidas persimaino, panašiai kaip tąkart, kai pasakė, kad išeina. – Liza nėščia, – išpyškina jis. – Ji – mes – manome, kad dabar, kol dar negimė vaikas, jai būtų gera proga labiau susidraugauti su Adamu. Ji negali gerai jo pažinti, kai mato tik kas antrą savaitgalį. Taip pat ir jo paties labui. Ji nenori, kad jis jaustųsi paliktas. Aš irgi to nenoriu. Po žodžio nėščia girdžiu tik vientisą ūžesį. Liza mano galvoje sukasi veikiau kaip naujas, miglotas vardas nei konkretus asmuo, kuriam lemta amžiams būti mano gyvenimo dalimi. Ji atsirado vos prieš devynis mėnesius. Spręsdama iš Jano pergalių meilės fronte po mūsų skyrybų, maniau, kad jos laikas au senka. Kaip per miglą atmenu jį man sakant, kad šįkart visiškai kas kita, bet aš tų jo žodžių nesureikšminau. Klydau. Kaip tik taip ir yra.  Jie ketina tapti tikra šeima. Ši mintis it peilis sminga man į širdį, staiga prisipildžiusią pykčio ir liūdesio. Jie gyvens gražiame name. Liza raškys Jano kopimo karjeros laiptais vaisius. Mano butelis netikėtai pasirodo dusnus. Žinau, esu nesąžininga. Janas moka įmokas už paskolą ir iki šiol nė karto nėra kėlęs audrų dėl pinigų. Vis dėlto skausmas užvaldo mano racionalų protą, ir nuo minties, kad vasarą jie atims Adamą iš manęs, idant patobulintų savo tobulos laimės paveiksliuką, pasaulis susilieja į raudoną dėmę, tarsi  būtų sprogusi mano širdis ir visas kraujas suplūdęs į akis.  – Ne, – iškošiu pro dantis, – jis niekur nevažiuos. Aš jo nepasveikinu. Man nerūpi jų kūdikis. Man rūpi tik mano augantis sūnus.  – Na, liaukis, Lu, įprastai elgiesi protingai. Jis pasiremia į durų staktą. Ir akimirką aš nieko nematau, tik jo pūpsantį pilvą. Kodėl jam pavyko susirasti kitą moterį, o man kito vyro – ne? Kodėl būtent man lemta likti vienai, leisti panašias viena į kitą dienas, lyg „Švilpiko dienoje“.  – Jis smagiai leis laiką, – toliau kalba Janas. – Juk žinai. O tu pati turėsi daugiau laiko sau. Pagalvoju apie pastarąsias keturiasdešimt aštuonias valandas. Kaip tik šiuo metu man nereikia laiko sau.  – Ne. Ir visų pirma tau reikėjo pasikalbėti su manimi. – Aš vos netrypiu kojomis, o mano balsas skamba tarsi užsispyrusio vaiko, bet kitaip negaliu.  – Suprantu, atleisk, bet tiesiog taip išėjo. Bent jau pagalvok apie tai? – Janas prislėgtas. – Prasidės mokyklinės atostogos. Žinau, kad tau jos visada pridaro keblumų. Tau nereikės rūpintis Adamo  priežiūra, kai dirbsi, ir tiesiog pailsėsi. Galėsi išeiti iš namų, kada tik panorėsi. Susipažinti su naujais žmonėmis. Jis turi galvoje – su kokiu nors vyru. Gražu. Kaip tik to man trūko šį savaitgalį. Mane apgaudinėjančio buvusio vyro gailesčio. Jis perpildė mano kantrybės taurę. Nė nekartoju žodelio „ne“, tik smarkai trenkiu durimis jam prieš nosį, Janas atšoka, nes vos jo neužkliudau. Jis dar du kartus paskambina į duris, bet aš nekreipiu dėmesio. Jaučiu šleikštulį. Pyktį. Sumaištį. O  blogiausia, jog suprantu, kad neturiu teisės taip elgtis. Liza greičiausiai gerumo įsikūnijimas. Janas nusipelno būti laimingas. Iki to kvailo girto bučinio nė nesusimąstydavau, kad esu nelaiminga. Atremiu galvą į duris, vos atsispirdama impulsui daužyti ją į medį, kad įkalčiau kokią nors prasmę.  – Mamyte?

Atsigręžiu. Adamas sutrikęs žvelgia į mane iš svetainės.  – Ar galėsiu vykti į Prancūziją?  – Liepiau tau prileisti vonią, – atšaunu, nes vėl sukyla pyktis. Janas neturėjo teisės užsiminti Adamui apie atostogas, nepasikalbėjęs su manimi. Kodėl blogiukės vaidmuo visada tenka man, o ne Janui.  – Bet...  – Į vonią. Ir ne, tu nevažiuosi į Prancūziją, ir tiek! Tada jis sužiūra į mane, įsiutęs mažas kamuoliukas, – mano žodžiai į šipulius sudaužo jo džiaugsmingas viltis.  – Kodėl?  – Nes aš taip pasakiau.  – Tai ne priežastis. Aš noriu važiuoti!  – Tai gana svari priežastis. Ir jokių ginčų.  – Kvaila priežastis! Tu kvaila!  – Nekalbėk su manimi šitaip, Adamai. O dabar drožk mikliai į vonią arba šį vakarą nebus jokios  pasakos. Man nepatinka, kai jis toks. Ir pati sau tokia nepatinku.  – Aš nenoriu pasakos! Noriu į Prancūziją! Tėtis nori, kad važiuočiau! Tu pikta! Nekenčiu tavęs! Pribėgęs meta į mane plastikinį dinozaurą ir neria į vonią. Girdžiu, kaip trinkteli durys. Ne tik aš moku trankyti durimis. Pakeliu dinozaurą ir ant jo pėdutės pamatau Gamtos mokslų muziejaus etiketę.  Nuo to pasijuntu dar blogiau. Jau seniai žadu nusivesti jį ten ir niekaip neprisiruošiu. Kai esi motina kiaurą parą, lieka daugybė dalykų, kurių neprisiruoši padaryti. Adamas netrunka nusiprausti, bet nė vienam iš mudviejų tai nesuteikia džiaugsmo. Jis nepaiso mano pastangų išaiškinti, kodėl manau, kad vykti atostogų į Prancūziją prasta mintis, tik varsto mane akimis iš po drėgnų plaukučių. Lyg perprastų mano paistalus, nors yra tik šešerių. Juk prieštarauju ne dėl to, kad jis niekada nėra išvykęs iš namų mėnesiui. Ne todėl, kad, mano manymu, užtektų savaitės, eigu jis kartais pasiilgtų namų. Ir ne dėl to, kad galbūt tėčiui ir Lizai reikia pabūti vieniems laukiant kūdikio, – tiesiog, nenoriu prarasti vienintelės artimos būtybės, kuri man liko.  Jį. Janas neturi teisės atimti iš manęs ir Adamo.  – Tu nekenti tėčio ir Lizos, – bamba, kai šluostau jo tobulą kūnelį dideliu rankšluosčiu. – Tu nekenti jų ir nori, kad ir aš jų neapkęsčiau. Adamas nutrepsi į miegamąjį, o aš lieku klūpoti ant vonios grindų tarp drėgnų drabužių ir be amo spoksau jam pavymui. Jis iš tikrųjų taip mano? Jau verčiau pykčio priepuoliai ištiktų jį dažniau. Jau verčiau jis verktų, klyktų, nirštų, nei būtų susiraukęs, o tada išspjautų tokias kandžias tiesas.  Iš vaikų ir kūdikių lūpų ...  – Gal paskaityti  Harį  Poterį ? – klausiu, kai jis apsivelka pižamą, o rankšluostis pakabinamas vonioje džiūti.  – Ne.  – Tikrai? Jis į mane nežiūri, tik tvirtai spaudžia prie savęs meškiuką Padingtoną. Pernelyg tvirtai. Lyg  perduotų žaislui visą savo įniršį ir skausmą. Jo veidukas vis dar rūškanas. Nutaisęs rūgščią miną, kategoriškai išpyškina:

 – Aš noriu vykti į Prancūziją su tėčiu. Noriu valgyti sraiges. Ir maudytis jūroje. Nenoriu likti čia ir  eiti į vasaros stovyklą, kai tu visą laiką dirbi.  – Aš dirbu ne visą laiką. – Jo pyktis nudilgina mane, kaip ir žodžiai, nes juose yra dalis tiesos.  Negaliu, kaip kai kurios kitos mamos, rasti laisvo laiko pabūti su juo.  – Tu beveik visada dirbi, – sumurma nepatenkintas ir apsiverčia ant šono, nusigręždamas nuo manęs. Vis dar tvirtai spaudžiamas Padingtonas spokso į mane per jo petuką kone atsiprašinėdamas. –  Tu nenori, kad važiuočiau dėl to, kad esi pikčiurna. Akimirką stebeiliju į jį, širdį ūmai užgula sunkumas. Visa tai tiesa. Prancūzijoje Adamas smagiai leistų laiką. Pagaliau tik keturios savaitės, o ir mano gyvenimas būtų lengvesnis. Bet it peilis  paširdžius perveria ta pati įkyri mintis. Taip, lengvesnis, bet ir tuštesnis.  Nors jis guli atsukęs į mane ledinę nugarą, pasilenkiu ir pabučiuoju jam galvą, nepaisydama įtampos, kurią juntu sklindant iš jo kūno. Traukte įtraukiu nuostabų švaros kvapą, kuris yra išskirtinai o. Visada būsiu jo mama, primenu sau. Liza niekada manęs neatstos.  – Aš pagalvosiu, – sakau labai tyliai jau iš tarpdurio, prieš užgesindama šviesą. Leisti jam važiuoti būtų teisinga. Aš tai suprantu, bet vis tiek spaudžia gerklę, kai įsipilu taurę vyno ir susmunku ant sofos. Ištisą mėnesį. Per tą laiką tiek daug gali pasikeisti. Adamas, be abejo, ištįs. Lieka vis mažiau to nuostabaus laiko, kai jis dar nori prisiglausti, apsivyti rankomis ir džiaugtis būdamas mano vaikeliu. Nė nemirktelėsiu, kaip taps paaugliu, jo elgesys šį vakarą jau aiškiai tai pranašauja. Tada jis užaugs, išvažiuos ir susikurs savo gyvenimą, o aš greičiausiai vis dar tūnosiu šiame aptriušusiame  pelės urve, vos sudurdama galą su galu brangiame mieste, su vos saujele neetatinių draugų. Žinau, aš kaip reikiant sutirštinu spalvas, paskendusi savigailoje, bet vis dar bandau suvirškinti žodį nėščia ir  įsivaizduoti, kaip visa tai atsilieps mano gyvenimui. Nemaniau, kad Janas turės daugiau vaikų. Ir tada,  pirmą kartą, jis nerodė didelio susidomėjimo.  Aš buvau jo bandomoji žmona , dingteli.  Mudu su Adamu buvome jo bandomoji šeima. Kai jo  yvenimo istorija bus pagaliau suverpta, mes būsime tiesiog pirmosios jos gijos. Mes nesuteiksime ai spalvos. Keista ir liūdna mintis, o man nepatinka keistos bei liūdnos mintys, išgeriu dar vyno ir   pasimėgaudama imu kurti planus, kuo užpildysiu tas savaites. Galėčiau išvažiuoti kur savaitgaliui. Pradėti bėgioti. Numesti gerokai lašinių, kuriais apaugo mano pilvas ir šlaunys. Avėti aukštakulnius. Pakeisti įvaizdį. Per mėnesį daug ką galima nuveikti, ir aš nusiteikusi pamėginti. Bent jau dabar, kai susipyliau pusę butelio „Sauvignon Blanc“. Kol dar nespėju apsigalvoti, parašau Janui žinutę, kad dėl atostogų sutinku. Adamas gali važiuoti. Kone akimirksniu dėl to pasigailiu, bet, tiesą sakant, neturiu kito pasirinkimo. Adamas pyks ant manęs, jeigu tarsiu „ne“, juk negaliu uždrausti jam būti ir tos šeimos nariu. Stengdamasi išlaikyti jį vien prie savęs, tik atstumsiu. Įkaušusi jaučiuosi stipresnė. Dabar mintis apie Prancūziją man pasirodo visiškai priimtina. Vėliau pabundu tamsoje šalia Adamo lovos. Tankiai šnopuoju, pamažu grįždama į tikrovę. Jis kietai miega, viena ranka vis dar apkabinęs apskurusį, nutrintą meškiuką Padingtoną. Akimirką jį stebiu, gerdama jo ramybę. Kaip jam tokia atrodau, kai pabunda. Kažkokia kvanktelėjusi pašalaitė,  panėšėjanti į jo mamą. Berniukui, kuris niekada nėra sapnavęs blogų sapnų, toks vaizdelis gali sukelti nerimą, nors jis ir tikina, kad taip nėra. Galbūt dėl naktinių košmarų man reikėtų kreiptis į specialistą ir pradėti gydymo kursą. Kada nors, galbūt.  Ar man atsigulti ant sofos, daktare? Gal norite atsigulti šalia? O, ne, žinoma, juk jūs vedęs.

Gal tada pasikalbėkime apie  jūsų problemas .  Neprisiverčiu nusišypsoti. Adamas iškeliauja mėnesiui. Liza nėščia. Esu palikta ir užmiršta. Įsliuogiu tarp kiek drėgnų nuo prakaito paklodžių ir liepiu sau susiimti. Būna dar blogiau. Bent jau tai, kas nutiko su Deividu, rodo, kad vis dar yra vyrų, kurie man patinka. Dar svarbiau – yra vyrų, kuriems aš vis dar esu patraukli. Net ir tamsiausioje naktyje yra šviesos spindulėlis.

 Nepaisydama savo liepsningų vidurnakčio pareiškimų ir džiaugsmu bei meile spinduliuojančio Adamo veidelio, kai jam pasakau, kad kelionė į Prancūziją įvyks, vis dar jaučiu liūdesį žiūrėdama, kaip jis bėga sprausdamasis per minią prie mokyklos vartų, ir nė nežvilgteli atgal. Dažniausiai tai mane džiugina. Man patinka, kad jis savimi pasitikintis berniukas. Bet šiandien tas jo lėkimas, išsyk   pamiršus mane, atrodo simbolinis, leidžiantis nuspėti mano ateitį. Visi bėga į priekį, o aš kitapus vartų mojuoju žmonėms, kurie nesidairo atgal, palikta vienui viena. Sekundėlę susimąstau ir  neištvėrusi nusijuokiu – tokia pretenzinga pasirodo man ši mintis. Adamas šįryt nuėjo į mokyklą lygiai taip pat kaip bet kurią kitą dieną. Na ir kas, kad Janas laimingas? Jeigu Janas laimingas, dar  nereiškia, kad aš turiu būti nelaiminga. Ir vis dėlto žodis nėščia  mano širdyje įstrigęs it švininis svarmuo, ir aš jo negaliu pajudinti. Akys perši iš nuovargio, nes naktį taip ir neužmigau. Apsupta vaikų klegesio ir juoko bei šiaurinio Londono mamyčių tarškėjimo, pasigailiu, kad, net susiklosčius „Deivido situacijai“, šiandien nedirbu. Perkratau mintyse visus kasdienius darbelius, kuriuos turiu atlikti iki pamokoms baigiantis, ir nė kiek nenustembu, kad sumanymas šveisti vonią manęs nė kiek nepralinksmina. Galbūt reikėtų nupirkti Adamui glaudes arba vasarinių drabužių kelionei. Esu tikra, kad Janas viską apgalvojo, bet aš irgi noriu prisidėti prie šių šeimos atostogų, kuriose nedalyvausiu. Galbūt reikėtų padovanoti Lizai kokį drabužėlį kūdikiui, bet gal to būtų per daug ir per anksti. Jų kūdikis su manimi neturi nieko bendra. Ir kodėl ji turėtų tikėtis ko nors iš buvusios savo vyro žmonos? Pirmojo vaiko motinos. Iš netobulo santuokinio ryšio. Įdomu, ką Janas jai apie mane pasakojo? Kiek  kaltės man suvertė? Vos tik Adamas pradingsta minioje, nunarinusi galvą sparčiai žingsniuoju nuo mokyklos, kad nebūčiau įtraukta į pokalbį su kitomis mamytėmis apie vasaros atostogas. Panūdusi kuo greičiau užsirūkyti, skubu pasukti už kampo ir prisidegti cigaretę. Mano drabužiai ir taip turbūt persmirdę rūkalais, bet kam man reikalingi tie smerkiantys žvilgsniai prie mokyklos vartų. Pajuntu smūgį – nė nespėju susigaudyti, kas vyksta. Kažkas atsitrenkia man į galvą, kažkieno kūnas užvirsta ant manęs, kažkas šaižiai spygteli, ir aš atšoku atgal. Šiaip taip išsilaikau ant kojų, nors kitai moteriai tai nepavyksta. Pirmiausia pamatau jos batelius, ant grindinio susipynusias jos kojas. Švelniai kreminės spalvos bateliai smailiomis pakulnėmis. Be menkiausio įbrėžimo. Negalvodama čiumpu ją ir padedu atsikelti.  – Labai atsiprašau, nežiūrėjau, kur einu, – sakau.  – Ne, aš pati kalta, – sumurma ji salsvu it cukraus vata balsu. – Tai aš žioplinėjau.  – Na, tai mes abi išsiblaškėlės, – sakau šypsodamasi. Ir tik tada, kai ji atsistoja, lyg nendrė liekna ir aukšta, apimta siaubo suprantu, kas ji. Tai  ji .  – Tai jūs? – pratariu. Žodis ne žvirblis, išskrido, nebesugausi. Mano rytas dramatiškai iš blogo virto baisiu, veidas degte dega. Ji sutrikusi žiūri į mane.  – Atleiskit, ar mudvi pažįstamos?

Iš mokyklos pasipila būrelis mamyčių su vaikiškais vežimėliais, ir aš, pasinaudojusi proga,  bandau užlįsti už jų, kad nuslėpčiau sutrikimą, o kai vežimėliai prarieda, įstengiu nutaisyti, bent jau viliuosi, nuoširdžią šypseną.  – Ne, ne. Bet aš dirbu jūsų vyrui. Na, tik pusę etato. Mačiau jūsų nuotrauką ant jo rašomojo stalo.  – Jūs dirbate su Deividu? Linkteliu. Man patinka, kad ji sako  su Deividu, o ne Deividui.  – Ką tik jį ten palikau. Mėgavausi rytiniu pasivaikščiojimu, – sako ji. – Iš tikrųjų, koks mažas  pasaulis. Tada nusišypso, ir turiu pripažinti, kad ji tikra gražuolė. Anąkart, kai mačiau ją prabėgomis, deramai neįvertinau. Bet juk tada panikos apimta nėriau į tualetą, o pamačiusi jos nuotrauką,  pagalvojau, kad ji tiesiog fotogeniška. Bet ne. Šalia jos pasijuntu kaip nerangi meška ir kaipmat užkišu garbaną už ausies, lyg taip atrodyčiau išvaizdžiau. Vilkiu senais džinsais ir sportine striukele su arbatos dėmėmis ant rankovės, net nespėjau  pasidažyti blakstienų prieš išeidama iš namų. Ji elegantiška, su trumpa, laisvai perrišta uodegėle,  plonu žaliu nertiniu bei šviesiai žaliomis lininėmis kelnėmis. Pastelinis vaizdelis, kuris šiaip jau atrodytų pretenzingai, bet taip nėra. Matau ją plaukiant jachta kur nors Pietų Prancūzijoje. Ji jaunesnė už mane, galbūt dar neturi trisdešimties, bet subrendusi. O aš tikra apsileidėlė. Jiedu su Deividu –  labai graži pora.  – Aš Adelė, – sako ji. Netgi jos vardas egzotiškas.  – Luiza. Atleiskite už mano išvaizdą. Ta nuolatinė ryto skuba, o kai nedirbu, mėgstu pasilepinti lovoje dar pusvalandžiuką.  – Nekalbėkite niekų, – sako ji. – Atrodote puikiai. Adelė kiek padvejoja, ir aš jau ketinu užbėgti jai už akių, rasti būdų atsisveikinti ir palinkėti geros dienos, kai staiga ji paklausia:  – Ar nenorėtumėte išgerti kavos? Už ano kampo, regis, mačiau kavinukę. Prasta mintis. Žinau. Be ji žvelgia į mane taip viltingai, ir mano smalsumas ima viršų. Tai vyro iš  baro žmona. Deividas vedęs šią gražią būtybę ir vis dėlto jis bučiavo mane. Mano racionalus protas kužda prasimanyti kokią dingstį ir atsisveikinti, bet aš, žinoma, to nepadarau.  – Būtų nuostabu išgerti kavos. Bet tik ne toje kavinukėje, į ją tuoj prigužės pulkas mamyčių iš mokyklos, o aš galiu ištverti ir be to. Nebent norėtumėte pasiklausyti naujagimių choro ir savo kavą  pagardinti krūties pienu.  – Ne, gal jau tiek to, – nusijuokia ji. – Veskite, aš seksiu paskui. Galiausiai atsiduriame „Voste Coffee“ kiemelyje su kapučinu ir gabalėliais morkų pyrago, kuriuo Adelė primygtinai siūlėsi pavaišinti. Ryto žvarba sklaidosi, dabar beveik dešimta ir saulė jau šildo: kiek prisimerkiu nuo rytinės saulės, ryškiai nušviečiančios jos petį. Prisidegu cigaretę ir pasiūlau jai,  bet ji nerūko. Žinoma, kad nerūko. Kurių galų jai rūkyti. Bet ji, regis, nepaiso, kad aš rūkau, ir man  paklausus, kaip įsikūrė, mudvi pradedame mandagų pokalbį. Ji atsako, kad jų naujas namas gražus,  bet ketina perdažyti kelis kambarius, kad suteiktų jiems ryškumo, ir šį rytą ruošiasi išsirinkti kelis dažų mėginius. Ji papasakoja man, kad nugaišo jų katė, tad pradžia buvo nemaloni, bet dabar, kai Deividas pradėjo dirbti, jie abu pamažu grįžta į senas vėžes. Ji pati vis dar bando susivokti naujoje aplinkoje. Priprasti prie naujo rajono. Visa, ką ji kalba, skamba žavingai, su žiupsneliu nuginkluojančio drovumo. Ji puiki. Taip troškau, kad ji būtų bjauri ar pikta, bet taip nėra. Staiga

užplūsta baisi baimė dėl Deivido, suprantu, kad turėčiau laikytis nuo jos kuo atokiau, bet ji tiesiog užburianti. Žmogus, nuo kurio negali atitraukti akių. Panašiai kaip Deividas.  – Ar turite draugų Londone? – klausiu. Pagalvoju, kad galiu drąsiai to klausti. Beveik visi turi kokių nors senų draugų sostinėje – iš mokyklos ar koledžo laikų ir įtraukusių tave į „Facebook“ draugų ratą. Netgi jei jis ir ne tavo gimtasis miestas, tai vieta, kur galiausiai ilgam ar trumpam atsiduria daugelis.  – Ne. – Ji papurto galvą ir nežymiai trukteli pečiais, čia pat prikanda apatinę lūpą ir nusuka akis į šalį. – Tiesą sakant, aš niekad neturėjau daug draugų. Kartą turėjau geriausią draugą... Jos balsas prityla, ir akimirką man dingteli, kad ji primiršo, jog esu čia, tada jos akys vėl suranda mane ir ji kalba taip ir nebaigusi istorijos.  – Na, žinot. Toks gyvenimas. Ji gūžteli pečiais. Aš pamąstau, kas liko iš mano pačios draugysčių, ir suprantu, ką ji turi galvoje. Metams bėgant draugų būrys retėja.  – Susipažinau su partnerių žmonomis, jos labai mielos, – kalba toliau Adelė. – Tačiau beveik  visos daug vyresnės už mane. Sulaukiau nemažai pasiūlymų padėti joms užsiimti labdara.  – Aš tik už pagalbą labdaros organizacijoms, – sakau, – bet juk tai ne koks smagus vakarinis  pasisėdėjimas alinėje. Kalbu taip, lyg mano gyvenimas būtų vien smagūs vakariniai pasisėdėjimai, o ne tylūs vienišės vakarai namie, ir stengiuosi negalvoti apie savo pastarąjį smagų pasisėdėjimą. Tu bučiavai jos vyrą ,  primenu sau. Tu negali būti jos draugė .  – Dėkui Dievui, kad susipažinau su jumis, – ji nusišypso, tada atsikanda pyrago. Ji valgo jį su tokiu pasigardžiavimu, kad net pasijuntu mažiau prasikaltusi, šveisdama savąjį.  – Planuojate susirasti darbą? – klausiu. Iš dalies turėdama savanaudiškų tikslų. Jeigu ji užsimanys dirbti su savo vyru, man šakės. Ji papurto galvą.  – Išskyrus kelias savaites darbo gėlių parduotuvėje prieš keletą metų, o tai buvo siaubinga, niekada nedirbau. Jums tai turbūt atrodo kvaila, ir tai iš tikrųjų keista ir kiek nejauku, bet na... – Ji akimirką patyli. – Kai buvau jaunesnė, turėjau išgyvenimų, kai kas nutiko, ir man prireikė laiko atsigauti, todėl dabar nė nežinočiau, nuo ko pradėti darbinę karjerą. Deividas visada manimi rūpinosi. Turime pinigų, ir net jei susirasčiau darbą, jausčiausi, lyg būčiau pavogusi jį iš ko nors kito, kuriam jo reikia ir kuris galbūt jį atliktų geriau už mane. Maniau, susilauksime vaikų, bet to nenutiko. Bent jau kol kas. Keista girdėti jo vardą iš jos lūpų. Taip neturėtų būti, bet taip yra. Tikiuosi, ji neims man pasakoti, kaip sunkiai jiems sekasi išsaugoti šeimą, nes to šį rytą man jau būtų per daug, bet ji keičia kalbą –  ima klausinėti apie mano gyvenimą, apie Adamą. Pajutusi palengvėjimą, kad pokalbis pasisuko apie ką kita nei Deividas ar nėštumas, netrukus iškloju jai savo istorijos sutrumpintą ir nesutrumpintą variantą, taip, kaip moku – labai atvirai ir pernelyg greitai – blogiausioms savo gyvenimo akimirkoms suteikdama linksmumo, o geriausioms – dar didesnio linksmumo. Adelė juokiasi, o aš vis daugiau rūkau ir skėsčioju rankomis, tarsi lėkte lekiu per savo santuoką, skyrybas, vaikščiojimą per  miegus, naktinius košmarus ir vienišos motinos džiaugsmus, – visa tai pateikiu kaip smagų anekdotą. Pusę dvyliktos, po kokių dviejų valandų, mūsų pokalbį pertraukia sena, atsibodusi „Nokia“ skambučio melodija, ir Adelė skubiai išsitraukia telefoną iš rankinės.  – Labas, – sako, be garso, vien lūpomis tardama man atsiprašau.

 –  Taip. Viskas gerai. Išvažiavau dažų mėginių. Pamaniau, dar užsuksiu trumpam kavos. Taip, užbėgsiu ir ten. Gerai, iki tol grįšiu. Turbūt Deividas, greičiausiai. Su kuo dar ji galėtų kalbėtis? Ji šneka trumpai, kiek palenkusi galvą, tyliai, lyg būtų traukinyje ir visi aplinkui ją girdėtų. Tik pokalbiui pasibaigus supratau, kad ji nė žodeliu neužsiminė apie mane, ir tai man pasirodė mažumėlę keista.  – Tai jau ne telefonas, o tikras muziejaus eksponatas, – išsprūsta man, žiūrint į nedidelę juodą  plytą. – Kiek jam metų? Adelė nurausta, bet gražiai, ne dėmėmis, jos įrudusi oda tiesiog įgyja sodraus rožinio švytėjimo.  – Jis atlieka visa, kas būtina. Tiesa, mums būtina apsikeisti numeriais. Būtų smagu ir vėl ką nors  panašaus drauge nuveikti. Žinoma, ji elgiasi mandagiai, todėl padiktuoju savo numerį, ir ji rūpestingai jį įsirašo. Bet daugiau to nebus. Mes pernelyg skirtingos. Po telefono skambučio ji prityla, mes pasiimame savo daiktus ir  ruošiamės eiti. Negaliu atitraukti nuo jos akių. Ji panaši į trapią, beveik nežemišką būtybę. Jos udesiai subtilūs ir tikslūs. Netgi po to, kai pargriuvo gatvėje, atrodo nepriekaištingai.  – Ką gi, malonu buvo susipažinti, – sakau. – Kitą kartą pasistengsiu jūsų nepargriauti. Sėkmės dekoruojant. Artumo akimirka šmėstelėjo ir pradingo – dabar mes du beveik nepažįstami žmonės, nelabai nutuokiantys, kaip bendrauti.  – Iš tiesų buvo malonu, – netikėtai paliečia man ranką. – Tikrai. Tada staiga atsidūsta ir neryžtingai taria:  – Galbūt nuskambės kvailai... – ji panėši į baikštų, plasnojantį sužeistą paukštį. – Bet norėčiau, kad neužsimintumėte Deividui apie tai. Apie kavą. Tiesą sakant, turbūt būtų paprasčiau, jeigu apskritai neužsimintumėte, jog buvome susitikusios. Jis keistokai reaguoja į darbinio ir asmeninio gyvenimo maišymą. Jis... – ieško tinkamo žodžio. –  Juos sudėlioja į atskirus stalčiukus . Nenorėčiau, kad jis... na, tiesiog būtų paprasčiau, jei apie tai neužsimintumėt.   – Žinoma, – sutinku, nors stebiuosi. Ji teisi, išties skamba kvailai, tiesą sakant, ne kvailai, bet neįprastai. Deividas toks ramus ir žavingas. Kodėl jam tai turėtų rūpėti? O jeigu rūpi, kas čia per  santuoka? Mano galva, jis turėtų džiaugtis, kad ji susirado draugę. Vis dėlto man keistai palengvėjo. Jeigu jis nežinos, ir man turbūt bus geriau. Dar pamanytų, kad esu kuoktelėjusi persekiotoja, jei atlėkusi rytoj į darbą iškločiau, kad gėriau kavą su jo žmona. Bent jau aš taip pamanyčiau. Ji šypsosi, ir matau, kaip ją užplūsta palengvėjimas, pečiai atsipalaiduoja, kiek nusileidžia, ji vėl atrodo rami. Kai ji nueina ir aš patraukiu atgal į savo butą šveisti vonios, mintyse pasidžiaugiu, kad susipažinome. Man ji  patiko . Beveik esu tuo tikra. Ji maloni be perdėto saldumo. Nuoširdi. Ir nė kiek  neišpuikusi, kaip tikėjausi iš nuotraukų. Gal dabar, kai ją pažįstu, jos vyras nebeatrodys man toks viliojantis. Gal pavyks liautis galvojus apie tą bučinį. Ir vėl pasijuntu labai kalta. Ji miela moteris. Bet juk negalėjau jai viso to papasakoti? Jų santuoka – ne mano reikalas. Be to, veikiausiai daugiau niekada iš jos nieko neišgirsiu.

10 Adelė Jau seniai pamiršau, ką reiškia jaustis laimingai. Nes taip ilgai viskas sukosi apie Deivido laimę –  kaip jam padėti įveikti slogias nuotaikas, kaip įtikinti jį liautis gėrus, kaip priversti jį mane mylėti, –  og mano pačios laimė kažkuriuo tarpsniu tiesiog ėmė ir atbuko. Netgi turėdama Deividą, nesijaučiu laiminga. Ir jau nebetikėjau, kad tai įmanoma. Bet dabar širdyje kažkas džiaugsmingai sproginėja. Ryškaus džiaugsmo pliūpsniai. Dabar turiu Luizą. Naują paslaptį. Ji juokinga ir skvarbaus proto. Gaivaus oro gūsis po sausos bei nuobodžios gydytojų žmonų draugijos. Ji gražesnė nei jai pačiai atrodo, o jos apvalumai tik išryškina nuostabią figūrą. Ne liesa ir ne berniokiška kaip aš, bet gundanti ir moteriška. Tačiau kartu ji labai stipri, gebanti juoktis iš savo gyvenimo įvykių, dėl kurių kiti žmonės tikėtųsi užuojautos ar gailesčio. Ji tikrai žavinga. Viena akimi peržiūriu skardinėles su dažais miegamojo sienoms – įvairūs žalios atspalviai įspūdingais pavadinimais. „Pale Eau de Nil“, „Vert de Terre“, „Tunsgate Green“, „Olive Smoke“. Vien iš pavadinimo niekad neatspėsi spalvos. Man jos visos patinka. Sudėtos į vieną liniją, jos  puikiai atspindėtų visą miško medžių lapų paletę. Bet man niekaip nesiseka išsirinkti pagrindinės, mintys taip įkyriai sukasi apie dalykus, kuriuos galėtume nuveikti drauge su Luiza, jog negaliu susitelkti į dekorą. Luiza dirba tik tris kartus per savaitę. Tad lieka daugybė laiko mergaičių reikaliukams. Galbūt sporto salei. Žinoma. Galiu padėti jai numesti šiek tiek nereikalingo svorio ir sustandinti kūną. Galbūt įkalbėsiu ją mesti rūkyti. Būtų neblogai, nes nenoriu, kad mano plaukai ir drabužiai persismelktų cigarečių dūmais. Ir mus išduotų. Deividas sužinotų, kad turiu naują draugę, ir tai jam nepatiktų. Galim drauge gerti vyną sodelyje, arba, tarkim, vienoje iš kavinukių Brodvėjuje, pietvakarių Londone, ir kalbėtis bei kvatotis kaip šiandien. Noriu žinoti apie ją viską. Jau dabar ji mane sužavėjo. Vaizduotė tiesiog neaprėpia to, ką galėtume su ja drauge nuveikti. Palieku skardinėles su dažais ir einu užsikaisti pipirmėčių arbatos. Supilu Deivido duotas tabletes į virtuvės kriauklės skylę ir paleidžiu vandenį, kad įsitikinčiau, jog visas jas nuplovė. Išsinešu arbatą į sodą ir įsitaisau saulėje. Dabar šiek tiek po vidurdienio. Turiu mažumėlę laiko iki kito Deivido skambučio ir noriu pasidžiaugti, kad galiu nieko nedaryti, tik mėgautis šiuo nuostabiu  pojūčiu, galvoti ir planuoti. Žinau, kad Luiza neprasitars Deividui apie mūsų susitikimą. Ji ne tokia. Ir  i supranta, kad mums abiem tai būtų nenaudinga. Buvo nesunku ją susirasti, ir čia labai padėjo žemėlapis, kurį Deividas parsinešė namo iš darbo ir  kuriame jos padedamas aiškiai viską sužymėjo. Aš rodžiau kelią, kai važinėjome po rajoną sekmadienio popietę, aplankėme visas žemėlapyje pažymėtas vietoves, matėme vietoj butikų dygstančias parduotuvėlės, kuriose visos prekės kainuoja po svarą, užkaltus lentomis pastatų fasadus daugelyje gatvių. Požemines perėjas, kuriomis eiti nedrįsta nė vienas blaivaus proto žmogus, nebent narkomanai ir prekiautojai narkotikais. Mačiau ir pradinę mokyklą ryškiomis gėlėmis išmargintomis sienomis. Perskaičiau Deivido keverzonę ties ta vieta. O tada jau buvo paprasta.

Susiduria du nepažįstami žmonės. Ji nieko neįtarė.

11

Tada Deividas laukė prie telefono bent dešimt minučių, kol jie ją surado, užsikabarojusią aukštai į medį  prie ežero, linksmai kvatojančią su Robu. Papurtęs slaugytojos Mardžorės veidas pašiurpsta iš siaubo matant, kaip jie nerūpestingai svyruoja ant šakų, ir ji griežtai liepia jiems nulipti, tuojau pat  . Adelės nė nereikia raginti – jos širdis ima smarkiau plakti vien pagalvojus apie tai, kad tuoj kalbėsis su Deividu, o Robas kažką ironiškai sumurma apie draudimą ir mirtinai užsimušančius pacientus, tada suvaidina, kad slysta stora nelygia žieve ir priverčia Mardžorę klykti, o tai kaip reikiant kertasi su Vestlandsui būdinga ramybe. Juodu juokiasi iš jos lyg išdykę mokinukai, bet Adelė jau ryžtingai ropščiasi žemyn, nekreipdama dėmesio, kad šakos brozdina nuogą pilvą marškinėliams užsismaukus į viršų. Ji skuodžia per žolę į namą, nėmaž nelėtindama tempo koridoriuose. Jos veidas įraudęs, akys žiba. Deividas laukia. Nuo tada, kai skambino pastarąjį kartą, regis, praėjo amžinybė. Centre neleidžiama turėti mobiliųjų telefonų, ryšiai su išoriniu pasauliu yra kontroliuojami, apskritai turbūt čia nelabai prisiskambinsi, bet Deividui pavyksta, jis skambina reguliariai, visada tuo  pat metu. Bet šią savaitę jis ir vėl guli ligoninėje dėl rankos. Kai ji įbėga į nedidelį kabinetą ir  čiumpa prie sienos pritvirtinto senoviško telefono ragelį, laikrodis, kurio jis negali nešioti, tabaluoja ant jos riešo lyg stora apyrankė. Laikrodis jai per didelis, negana to, vyriškas, bet jai nerūpi. Kai nešioja jo laikrodį, jai atrodo, kad Deividas šalia.  – Labas! – šūkteli ji, gaudydama kvapą ir braukdama nuo veido išsitaršiusius plaukus.  – Kur buvai? – klausia. Prastai girdėti, jo balsas skamba tarsi iš labai toli. – Jau nerimavau, kad  pabėgai ar dar kas nors nutiko, – jis lyg ir juokauja, bet už jo žodžių justi susirūpinimas. Ji nusijuokia ir jis girdi kitame linijos gale tylų nuostabos pilną kvėptelėjimą. Nuo tada, kai tai nutiko, jis dar  negirdėjo jos juokiantis.  – Nekvailiok. Ir kur iš čia pabėgsiu? Aplink vieni viržynai. O juk mes su tavimi žiūrėjome „Amerikos vilkolakį Londone“, atmeni? Per tą beribę dykynę aš tikrai viena niekur neisiu. Ten visko gali tikėtis. Kaip ligoninėje? Ar gydytojai persodins tau odą?  – Taip, žada. Vis tiek jau mažiau skauda. Iš pradžių skausmas buvo žiaurus, bet dabar aprimo.  Nesirūpink dėl manęs. Dabar svarbiausia stenkis kuo greičiau pasijusti geriau ir sugrįžti namo. Pasiilgau tavęs. Pradėsime viską iš naujo. Kuo toliau nuo viso to, jei nori.  – Ir susituoksime, – sako ji šypsodamasi. – Ir kuo greičiau, tuo geriau. Kaip sako Robas, kodėl ji neturėtų jaustis laiminga? Kodėl turėtų jaustis kalta dėl to, kad yra laiminga? Tu negali susižadėti septyniolikos , sakė jos tėvas.  Kai esi septyniolikos, nesupranti, ko nori. Ir jis tau per senas. Koks dvidešimt dvejų metų jaunuolis norės u ž sikrauti sau ant pečių aauglę? Bet tėtis klydo. Ji troško Deivido, kiek save atmena. Jo žydrose akyse tilpo viskas nuo pat tos akimirkos, kai ji pirmą kartą į jas pažvelgė. Jos mama niekada apie tai daug nekalbėjo, tik   pareikšdavo, esą jo ūkis ant bankroto slenksčio per tą jo girtuoklį tėvą, kuris sugebėjo viską rapilti, o dar ir motinos nėra šalia, tad galiausiai jis pats neturės skatiko kišenėje. Jis kilęs iš  „blogo raugo“.   Buvo daugybė būdų netiesiogiai pasakyti netinkamas mūsų tobulai mergaitei .

Galbūt visa, ką jos motina sakė, buvo tiesa, bet Adelė žino, kad tai neturėjo nieko bendra su tuo, koks iš tikrųjų Deividas. Niekada. Ji mylėjo jį dar būdama aštuonerių, kai žaisdavo laukuose ir stebėdavo jį dirbant, ir myli jį dabar. Jis ketina tapti gydytoju. Jam nebereikia sukti galvos dėl studentiškų įsiskolinimų. Jis bus jos vyras, o i paveldės viską. Jos tėvų nepritarimas jau nebesvarbus, ir ji neleis sau jaustis kaltai. Jos tėvų nebėra, ir, kaip sako Robas, noras keliauti jiems iš paskos, to nepakeis. Vienintelis kelias – judėti į  priekį.  – Regis, jautiesi gerai. Geriau, – jis neslepia nuostabos. Kalba atsargiai, tarsi ligi galo nepatikėtų šiuo akivaizdžiu nuotaikos pakilimu, bet tai nekeista. Kai pastarąjį kartą skambino, ji apskritai sunkiai rinko žodžius. Bet tai buvo prieš dešimt dienų, nuo tada daug kas pasikeitė.  – Aš tikrai  jaučiuosi geriau. Manau, neklydai. Ši vieta man padės. O, tiesa, – priduria ji, lyg ši mintis tik dabar jai būtų atėjusi į galvą. – Susiradau draugą. Jis vardu Robas. Mano amžiaus. Labai linksmas, nuolat verčia mane juoktis iš čia esančiųjų. Rodos, mes vienas kitam padedam. Jos žodžiai liejasi per kraštus, bet kitaip ji negali. Be to, šiek tiek nerimauja. Tarytum po to, kas nutiko, draugauti su Robu būtų savotiška Deivido išdavystė. Nesąmonė, nes tai visiškai kas kita. Vien dėl to, kad ji myli Deividą, dar nereiškia, kad jai negali patikti Robas.  – Kada nors būtinai su juo susipažinsi. Manau, ir tau jis patiks.

12 Adelė Po šio jo popietinio skambučio jaučiuosi žvalesnė. Jis pranešė, kad namo grįš vėlai. Matyt, susitiks su dviem labdaros organizacijomis, kurių padedamas galės pagelbėti keliems bendruomenės ligoniams atsitiesti.  Niurnu įvairius „taip“, „žinoma“, atsakydama į jo sunkius, trūkinėjančius sakinius, bet galvoje sukasi mintis, ką pamanys tie vargo prispausti narkomanai apšnerkštuose daugiaaukščių kvartaluose, kai Deividas – tas vidurinės klasės atstovas, kurio dirbtinį įvaizdį susikurti taip uoliai stengėsi studijuodamas mediciną, dabar yra įsismelkęs į jį taip giliai lyg dėmė tikmedyje, – atvyks pasikalbėti apie jų bėdas. Galiu tik įsivaizduoti juokelius, kuriuos jie laidys jam išėjus. Vis dėlto tai jo asmeninis mazochizmas, o mano planams jis tinka. Aš dabar turiu planų. Ir šis žinojimas maloniai kutena  paširdžius. Akimirką net imu jo gailėtis, bet tada susimąstau, kad galbūt Deividas meluoja. Gal jis eis nusigerti arba su kuo nors susitikti. Būtų ne pirmas kartas, nesvarbu, ar nauja pradžia, ar ne. Jis ir  anksčiau turėjo savo paslapčių. Neturiu laiko jo tikrinti. Bent jau ne šiandien. Esu per daug susijaudinusi, pernelyg susitelkusi į kitką. Sakau jam, kad išsirinkau kelias spalvas miegamajam ir kad tikiuosi, jog jos jam patiks. Jis apsimeta susidomėjęs. Ir dar pranešu, kad išgėriau tabletes, užbėgdama jo klausimams už akių. Jei tik   būtų galėjęs, manau, būtų grįžęs namo patikrinti, kaip jas nuryju, bet dabar jam teks priimti mano melą už tiesą. Jis nori, kad būčiau nuolaidi. Man patiko tos kelios mūsų dienos, kone sklidinos abipusio  pasitenkinimo, bet tai truks neilgai. Man niekaip nepavyks išgelbėti mūsų meilės. Bet kol kas mėginu į įtikinti, kad deramai viskuo pasirūpinsiu. Tiesiog turiu būti drąsi. Man jau yra tai pavykę. Pavyks ir  dar kartą. Baigusi kalbėti, grįžtu į miegamąjį ir storesniais bei ilgesniais dryžiais užtepu dažais miegamojo sieną. Saulė juos išmargina, ir iš kito kambario galo siena, regis, sušvyti visomis miško spalvomis. Margaspalviais lapais, žinoma. Galbūt reikėjo pasirinkti ir šviesiai rusvų bei geltonų spalvų, bet dabar jau per vėlu. Pakaks žalios. Žvelgiu į sieną ir galvoju apie lapus bei medžius, ir jis apie tai galvos. Gal tik apie tai ir galvoja.  Per medį nemato miško .  Nusiplaunu rankas – nušveičiu erzinančius pridžiūvusius dažų lašus, tada nusileidžiu į rūsį. Kraustytojai, Deivido nurodymu, kelias dėžes nunešė tiesiai ten. Jis nepaklausė manęs, kur jas  pastatyti, bet juk jis įsitikinęs, kad man nerūpi. Išties nelabai rūpi. Praeitis yra praeitis. Kam nuolat kasinėti tai, kas jau seniai palaidota? Metų metus nežvilgtelėjau į šias dėžes. Jaučiu rūsio vėsumą, kai apžiūrinėju dėžes, mėgindama surasti reikiamą. Toli nuo langų ir saulės šviesos, mane apšviečia tik viena geltona elektros lemputė. Šios plikos, šiurkščios ir purvinos sienos, ko gero, daugiau pasako apie namo sielą. Atsargiai statau kojas, stengdamasi nesukelti dulkių debesies ir apsaugoti drabužius. Dažų dėmė neatrodys įtartinai, o štai dulkės gali sukelti klausimų. Deividas žino, kad man nepatinka purvini namai. Nenoriu, kad klausinėtų, iš kur tos dulkės. Nebenoriu jam meluoti daugiau, nei tenka. Aš jį myliu.

Tai, ko ieškojau, randu prie atokiausios drėgnos sienos, kurios nepasiekia blyški šviesa. Stirtą keturių kartoninių dėžučių, labiau sugležusių nei kitos ryškesnės rudos dėžės, kurias čia sukrovėme –  nereikalingos knygos, senos bylos ir panašūs daikčiukai, – menančių nežinia kiek metų, suglamžytais, įdubusiais kampais. Pačios dėžės senos, jų kartonas storesnis ir tvirtesnis, bet turinys taip niekada ir  nebuvo išpakuotas. Tvirtos dėžės, skirtos slėpti gyvenimų ruožus. Visa tai buvo išgelbėta iš sudegusio namų sparno. Atsargiai nukeliu vieną ant žemės ir dirsteliu vidun. Turbūt sidabrinės žvakidės. Porcelianiniai indai. Subtili papuošalų dėžutė. Knisuosi toliau. Po kurio laiko randu, ko ieškojau. Užkištą tarp mažmožių, galybės nuotraukų ir albumų bei knygų, išvengusių ugnies, bet vis dar dvokiančių degėsiais. Visi šie daiktai nekvepia dūmais. Dūmai – malonus kvapas. Jie dvelkia kažkuo, kas sunaikinta; pajuodę ir kelia liūdesį. Praskleidžiu palaidas nuotraukas, skrajojančias per rankas, bet vienoje šmėkšteli mano veidas; apskritesnis, švytintis jaunyste. Besišypsantis. Galbūt penkiolikos.  Nepažįstamosios veidas. Nekreipiu į ją dėmesio ir ieškau toliau. Ji turi būti kažkur čia. Ją paslėpiau ten, kur, buvau tikra, Deividas neieškos. Tarp šių senienų, kurios, jis gerai žino, yra tik mano vienos. Randu ją pačiame dugne, po visu šlamštu, nė kiek nenukentėjusią. Sena užrašų knygelė. Profesinės gudrybės, taip sakant. Ji plona – paskutinius jos puslapius prieš daug metų išplėšiau, nes kai kurie dalykai turi likti paslaptyje, – bet šiaip ji beveik nepaliesta. Ją praskleisdama, užgniaužiu kvapą. Išlikę puslapiai vėsūs, kiek traškantys tarsi rudens lapai ir vos susiraitę nuo daugybės metų gulėjimo tamsoje ir drėgmėje. Įrašas pirmajame puslapyje padarytas atsargiai – tvarkingas ir pabrauktas.  Nurodymai iš kito gyvenimo. Įgnybiu sau ir kas valandą kartoju: AŠ NEMIEGU . Žiūrint į šiuos žodžius atrodo, lyg jie būtų užrašyti vos prieš kelias akimirkas, ir aš tiesiog matau mus sėdinčius po medžiu, pučia švelnus vėjelis, raibuliuoja ežeras. Tai taip gyva, regis, čia ir dabar, o ne tolimas prisiminimas, ir ūmus skausmas perveria paširdžius. Giliai įkvepiu ir jį užgniaužiu. Sudedu dėžes atgal tokia pat tvarka, kokia radau, ir užrašų knygelę nusinešu į viršų, laikydama ją veikiau kaip kokį trapų senovinį rankraštį, galintį sudilti mano rankose nuo šviesos spindulių, nei kaip  pigų bloknotą, atkeliavusį iš Vestlandso prieš daugybę metų. Įkišu ją į savo sportinio krepšio skyrelį, užsegamą užtrauktuku, toliau nuo akių. Kaip tik to reikia Luizai. Negaliu sulaukti, kada su ja tuo pasidalysiu. Ji yra mano paslaptis, o netrukus taps mudviejų paslaptimi. Vis dėlto namo jis grįžta ne per vėliausiai, pro duris įžengia penkios minutės po septintos. Virtuvė  persismelkusi maisto kvapais – laukdama jo gaminau gardų tailandietišką karį. Nedelsdama nusitempiu jį į viršų parodyti miegamojo spalvų.  – Ką manai? – klausiu. – Negaliu apsispręsti tarp „Summer Leaf Green“ kairėje ir „Forest Haze“ dešinėje. Abu pavadinimai išgalvoti, bet jis to nesužinos. Sukūriau juos akimirksniu. Turbūt perlenkiau lazdą ar tiesiog esu pernelyg susijaudinusi. Net nesu tikra, ar jis mane girdi. Jis ima tyrinėti dažų rėžius, žvilgančius blėstančioje saulės šviesoje. Juose turėtų pamatyti tai, ką mačiau aš.  – Kodėl šios spalvos? – Jo balsas šaltas. Be emocijų. Negyvas. Jis pasigręžia į mane, ir aš visa tai matau jo bejausmėse akyse. Visa, kas skiria mus. Gerai, galvoju, pasiruošusi atremti artėjantį įsiūtį ar gresiančią tylą, mintyse ieškodama kandžių replikų atsikirsti.

 Ir tada prasideda .

13 Luiza Deividas jau kabinete. Man dar nespėjus pasikabinti palto ir įsitaisyti darbo vietoje, Sju kilsteli antakius ir papurto galvą.  – Kažk Kažkas šį ryt r ytąą išlipo išl ipo ne ta ta koja. Akimirką pamanau, kad ji turi galvoje mane, nes greičiausiai atrodau pavargusi ir suirzusi. Mane vėl pažadino naktiniai košmarai. Dar kiek pagulėjau mąstydama apie Lizos nėštumą – vis dar negaliu galvoti apie tai, kaip apie Jano kūdikį, – ir apie tai, kad visą mėnesį Adamas bus išvykęs, ir septintą ryto jau buvau po trijų puodelių kavos bei dviejų cigarečių ir bjauriai nusiteikusi. Kažkodėl Lizos nėštumas atgaivino tas siaubingas emocijas, kurias išgyvenau, kai Janas mane paliko, ir jo laimė regisi lyg nauja išdavystė, nors žinau, kad kvaila, bet vis tiek taip jaučiuosi. Bet Sju turėjo galvoje ne mane, o Deividą.  – Jis J is nė nepasakė „labas „l abas rytas“, rytas“, – toliau toli au kalba kalba ji, pildama man man puodelį puodelį arbatos. – Iki Iki šiol maniau, aniau, kad jis labai malonus. alonus.  – Visie Visiem ms pasitaiko blogų dienų. dienų. Galbūt Galbūt jis ne vytu vyturys. rys.  – Tada Tada ko jam čia taip anksti anksti lėkti. lėkti. Rodos, jis perima p erima tavo, tavo, anksty ankstyvos vos paukštu paukštukės, kės, vaidmenį. vaidmenį. Ko gero. Trukteliu pečiais ir nusišypsau, bet mano širdis nerami. Gal Adelė papasakojo jam, kaip gėrė su manimi kavą? Gal jis nustatė man persekiotojos maniakės diagnozę ir dabar ruošiasi atleisti? Kone gūžiuosi nuo kaltės jausmo. Nesvarbu, ar  ji  papasakojo, ar ne, aš turėčia turėčiauu jam tai pranešti. Mano gyvenime ir taip pakanka mėšlo, kad dar slėpčiau jo žmonos paslaptis. Juk aš jos gerai ir  nepažįstu, o jis  yra mano viršininkas. Ir, tiesą sakant, neturėjau kito pasirinkimo, kaip eiti su ja kavos. Ji mane  pakvietė . Ką jai turėjau atsakyti? Prisimenu jos veidą, susirūpinusį ir sutrikusį, kai paprašė neužsiminti nė žodeliu apie mūsų susitikimą, ir akimirką sudvejoju. Ji tokia  pažeidžiama. Bet vis tiek   privalau rival au jam pasakyti. pasakyti.  Privalau . Jis supras. Žinoma, supras. Prisiviriau košės, turėsiu ją ir iškabinti, kartu nuritinsiu ir akmenį sau nuo krūtinės. Tad, užuot sklaidžiusi Marijos vakar paliktus užrašus, kaip visada tvarkingai surinktus ir atspausdintus, patraukiu  prie jo durų ir pasibeldžiu pasi beldžiu apmirusi apmirusi iš i š baimės. Atidarau Atidarau duris, nelaukdam nelaukdamaa atsakym atsakymo, ir nerūpesting nerūpestingai ai įeinu. Pasitikinti. Tik taip, ne kitaip.  – Turiu Turiu jums jums kai ką... ką...  – Velnias! – subaubia subaubia jis, jis , traukdam traukdamas as standų standų folijos dang dangtelį telį nu nuoo brangios brangios kavos skardinės – ne įprastos klinikoje verdamos kavos, o atsineštos iš namų. Kai atsigręžia, rudi milteliai pabyra ant kavos spintelės.  – Prakeikim Prakeikimas, as, ar negalėjo negalėjote te pasibelsti? Turbūt dar niekada nesu mačiusi tokio pykčiu žaižaruojančio žvilgsnio, užtat dabar matau. Jaučiuosi, lyg gavusi antausį – toks priešiškas ir piktas jo tonas.  – Aš beldžiausi, – sum sumurmu. urmu. – Atleis Atleiskit kite. e. Tuoj Tuoj atnešiu atnešiu skudurėlį. skudurėlį.  – Aš pats, – atkerta, atkerta, traukdam traukdamas as popierines popieri nes servetėles iš dėžutės dėžutės ant stalo. – Nu Nuoo drėgno drėgno skudurėlio bus tik blogiau.

 – Gerai bent, bent, kad ne ant kilimo, kilimo, – steng stengiuosi kalbėti nerūpesting nerūpestingai. ai. – Beprasmiška Beprasmiška graužtis raužtis dėl išbarsty išbar stytos tos kavos.  – Ko nors norėjote? – Jis pažvelgia pažvelgia į mane kaip nepažįstamas. epažįstamas. Šaltas. Oficia Oficialus. lus. Nė krislelio risl elio ankstesnio nuoširdaus žavesio ir šilumos. Iš susierzinimo man suspaudžia gerklę. Dabar tikrai jam nieko nepasakosiu apie kavą ir Adelę. Bent jau, kol jis taip nusiteikęs. Neatmenu, kada pastarąjį kartą  buvau supyk supykdžiusi džiusi ką nors nors dėl menk enkniek niekio. io. Ar čia toji kita jo pusė? Persmelkia Persmelkia įkyri įkyri mintis. mintis. Gal todėl Adelė slepia sl epia nu nuoo jo savo draug d raugus? us?  – Norėjau paruošti jums jums kavos, – sakau sa kau,, stengdam stengdamasi asi ku kuoo oriau ori au pasitikti pasitikti puolimą. – Bet matau matau,, kad  puikai uikai susitvarkote. susitvarkote. Pasigręžiu ir ryžtingai išeinu, tyliai uždarau duris. Vos susiturėjau nepratrūkusi – o tai aš moku, –  užtat išsaugojau savo darbo vietą. Kai pagaliau prisėdu, stačiai virpu iš pykčio. Aš nieko blogo nepadariau. Kaip jis drįsta su manimi taip kalbėti? Taip mane gąsdinti? Kaltė, graužusi mane dėl to, kad gėriau kavą su Adele, kaipmat išgaruoja, vietoj jos tvenkiasi  pyktis. yktis. Kas iš i š tikrųjų tikrųjų neduoda neduoda ram ra mybės Deividu Deivid ui? Tas kvailas bučiny bučinys? Juk daug daugiau nieko nebuvo, nebuvo, ir  sulig kiekviena diena jis veikiau primena sapną, nieko bendra neturintį su tikrove. Fantaziją. O su Adele mes vis tiek kada nors būtume susitikusios. Per kalėdinį vakarėlį ar dar kur. Tad kas čia tokio, eigu jau dabar netyčia su ja susipažinau?  – Sakiau Sakiau tau, tau, – sako Sju, praeidam praeida ma pro mano stalą ir statydam statydamaa seniai mano pamirštą pamirštą arbatą. –   Nesigraužk esigraužk.. Juk žinai, žinai, kokie kokie tie vyrai. Širdies Širdie s gilumoje gilumoje jie ji e irzlūs kū kūdikiai. Ir pasilenk pasil enkusi usi prie manęs priduria:  – Ypač Ypač gyvenim gyvenimoo išpaikin išpai kinti ti snobai.  Nusij usijuok uokiu, iu, nors nors vis dar d ar jaučiuosi įskaudint įskaudintaa jo storžieviškum storžieviškumo. Susikaupk, Luiza , liepiu sau įjungdama kompiuterį ir pradėdama dieną.  Ir imkis darbo. Šiaip ar  taip, iš Adelės niekada daugiau neišgirsi nė žinutės, o Deividas yra tik tavo viršininkas . Hokinsų šeima atvyksta popiet, akivaizdu, kad pacientas, dvidešimt vienų metų Antonis Hokinsas, čia ne savo noru. Jo tėvai, gyvenimo užgrūdinti šeštą dešimtmetį bebaigiantys žmonės, atstovaujantys viduriukui tarp vidurinės klasės ir aukštuomenės, skleidžia debesį aromatų: prabangios veido pudros, odekolono, kvepalų. Elegantiškai apsirengę: jis vilki kostiumą, ji pasipuošusi perlais ir garsių dizainerių palaidine bei sijonu, bet akys pavargusios. Nuvedu juos į laukiamąjį, primenantį  prašmatnau rašmatnauss klubo saloną. Ji sėdasi į krėslą rėsl ą su sparnuotu sparnuotu atlošu – pritupia ant kraštelio. Jos vyras stovi, rankas susikišęs į kišenes, ir garsiai man dėkoja. Nors pasitikintis ir trykštantis geranoriškumu, is, kaip ir sūnus, nedega noru čia būti. Antonis Hokinsas labai liesas, pernelyg liesas, jo veidas nervingai trūkčioja, o akys, sklidinos  pirminio irminio pyk pykčio, čio, rodos, tuoj tuoj iššoks iš kak kaktos. tos. Jos J os nelygin nelyginant ant krut krutančios ančios vaikiškų žaisl žaislųų akutės akutės nuolat laksto į šalis ir, regis, negali į nieką susitelkti, bent jau ne į tai, ką mes visi matome. Į mane jis apskritai nežiūri. Net jei nežinočiau, kad jis vartoja heroiną – nereikia būti genijumi, kad tai suprastum, – Antonis Hokinsas yra gyvas narkomano pavyzdys. Rodos, jis tuoj prapliups, bet matau, kad tai daugiausia baimė. Vis dėlto laikausi nuo jo atstu. Baimė – ne kliūtis smurtui, su pacientu, kurio  byla perduota perduota į teismą, teismą, visada elgiu e lgiuosi osi atsargiau.  – Man to nereikia, – suniurn suniurnaa jis, jis , kai Deividas Deivi das pakviečia jį į kabinetą. kabinetą. – Po velnių, neturiu neturiu jokių  problem roble mų. Antonio An tonio Hokinso tarsena tars ena būdinga būdinga pri p rivači vačiųų privil pri vilegijuotų egijuotų moky mokyklų klų auklėti auklėtiniam niams. s.

 – Tavo tėvai gali palaukti palaukti čia, – sako Deividas švelniai, bet tvirtai. Nė ženklo ženklo jo ank ankstesnės stesnės  bjaurios nuotaik nuotaikos, os, bet į mane mane jis vis dėlto dėl to nežiū nežiūri. ri. – Tik valandėlei. Ir tau neskaudės. neskaudės. Jis nežymiai gūžteli pečiais ir nusišypso Antoniui nuginkluojančia žavia šypsena.  – Jei pasiseks, pas iseks, tau pavyk pavykss išvengti išvengti kalėj kalėjim imo. o. Tik tada Antonis sužiūra į jį, jo nepatiklios, virpčiojančios narkomano akys žvelgia įtariai, bet lyg kartuvėms kartuvėms pasmerktas žmogu žmogus, s, jis j is nu nuseka seka iš i š paskos. p askos. Kai durys užsidaro, ponios Hokins pečiai nusileidžia ir visa jos apsimestinė stiprybė akimirksniu išnyksta, tada pasidaro jos gaila. Visa, ką Antonis yra padaręs ar ko nepadaręs, užgula sunkia kankinančia našta jo tėvus, o juk dar neseniai jis buvo mažas berniukas kaip Adamas. Savo motinai is ir dabar turbūt mažas berniukas. Paruošiu jiems arbatos – puodeliuose, skirtuose klientams, ne  personalui, – ir pasakau, pasakau, kad daktaras daktaras Martinas Martinas yra labai l abai gerbiamas gerbiamas special s pecialistas. istas. Nebandau jų tikint tikinti,i, kad jis padės jų sūnui – mes negalime svaidytis pažadais, – tiesiog panorau jiems ką nors pasakyti, ir  moteris pažvelgia dėkingumo kupinomis akimis, lyg glaustų mano žodžius prie krūtinės, kad nusiramintų. Ta pasaulyje tvyranti nežinomybė verčia mane galvoti apie Adamą. Staiga, apimta motiniškos  paranojos, su s unerimusi, nerimusi, kad galbūt galbūt jam iškilo su s unk nkuumų moky mokykloje kloje ar popamokin popamokinėje ėje grupėje ir kad man niekas negali prisiskambinti dėl nuolat užimtos klinikos linijos, imu raustis rankinėje ir tikrinti mobilųjį. Betgi ne, jokių praleistų skambučių – viskas, žinoma, gerai, kaip visada. Bet pamatau žinutę. Nuo Adelės. Velniava. Ir kodėl aš jam nepapasakojau?  Jeigu jūs ryt nedirbate, gal norėtumėte ką nors nuveikti? nuveikti ? Pamaniau, Pamaniau, gal nueitume į sporto klubą? Ten yra sauna ir baseinas, puikiai atpalaiduoja. Galiu jums parūpinti leidimą dienai.  Būkite tokia toki a miela, palaikykite palaikyki te man draugiją! A x

Stebeiliju į žinutę. Velniava. Ir ką, po galais, man daryti? Nesitikėjau, kad ji kada nors su manimi susisieks. Pirštais braukau telefono mygtukus. Gal verčiau nekreipti dėmesio ir neatsakyti. Ko gero, turėčiau nekreipti dėmesio. Bet būtų nemandagu, ir tada nesmagiai jausčiausi prieš juos abu. Velnias, velnias, velnias. Jau ketinu rašyti žinutę Sofi ir klausti jos patarimo, bet susituriu. Žinau, ką ji  pasakys, asakys, ir jeigu jai papasakosiu, kad susidraugavau susidraugavau su Adele, nebegalėsiu trauktis , jai knietės žinoti, kas bus toliau. O aš nenoriu, kad ji smagintųsi mano gyvenimu. Dar kartą perskaitau žinutę. Turėčiau atsakyti. Turėčiau parašyti „taip“. Juk istorija su Deividu  buvo tik vienas v ienas dviejų dviej ų išgėru iš gėrusių sių žmonių žmonių nuk nuklydim lydimas, as, jis jau praeityje p raeityje ir daug daugiau iau nepasikartos. Viena  paika klaida, mūsų mūsų abiejų. Galbūt Adelė galėtų tapti tapti nauja nauja mano mano drauge. Jaučiu, Jaučiu, kad kad jai ja i manęs manęs reikia. Ji aiškiai vieniša. Vakar tas vienišumas iš jos skliste sklido. Ir ji ne vienintelė tokia, nors man ir  nemalonu tai pripažinti. Aš taip pat vieniša – ir išsigandusi, kad taip bus artimiausioje ateityje. Visos savaitės tarsi viena. Mudvi su Adele abi vienišos, kad ir kokia ji žavi ir charizmatiška. Dievas žino, kokia jų santuoka, eigu jis išeina iš namų, pasigeria ir bučiuojasi su kitomis moterimis. Jis  sakė, kad to įprastai nedaro,  bet jie visi taip sako, argi ne? O ką jis daug daugiau iau  galėjo sakyti? Mes turime kartu dirbti, o tada nė vienas to nė neįtarėme. Na taip, kitą dieną jis buvo mielas, bet šiandien elgėsi siaubingai. Gal jis stengėsi būti malonus, kad neprasitarčiau nė žodeliu apie viską daktarui Saiksui? Jei taip, turėčiau  palaiky alai kyti ti Adelės pusę. Žinau, Žinau, ką reiškia reiš kia gyven yventi ti su apgaudinėjančiu apgaudinėjančiu vyru. Gerai prisim prisi menu enu,, kaip toji netikėta žinia mane palaužė, ir man bjauru, kad dabar esu ta, kuri gali sukelti skausmą.

Galbūt aš jos gerai nepažįstu, bet Adelė miela. Man ji patinka. Juk daug smagiau, kai kažkas tau rašo, siūlydamas ką nors drauge nuveikti, nei negauti jokio pasiūlymo. Reikėtų su ja susitikti. Būtų mandagu. Ir jeigu mudvi sutarsime, vėliau Deividui papasakosiu. Pasakysiu, kad ketinau jam  prisipažint ris ipažinti,i, kai kitąryt kitąryt susitikom susitikome, e, bet jis buvo toks toks įdirgęs, įdir gęs, jog nesiryž esir yžau. au. Neblogas sprendimas. sprendimas. Iškart geriau pasi pa sijun juntu tu.. Tik viena abejonė neduoda ramybės. Kodėl ji negalėjo pasiūlyti nueiti kur nors papietauti ir išgerti taurę vyno? Mintis apie sporto klubą verčia mane gūžtis. Šimtas metų nedarau jokios mankštos, na, nebent šokinėju aplink Adamą, o jam dabar šešeri, tad ir to lakstymo mažiau. Adelė, žinoma, puikios formos. Greta jos turėčiau tik slėptis iš gėdos. Nė nežinau, ar turiu deramą sportinę aprangą. Šiaip ar  taip, ji jau man netiktų netiktų.. Svarstau, kokį čia man pasiteisinimą sukurpti ir išsisukti, bet tada save sustabdau. Prisimenu, kaip tą savaitgalį, kai Adamas buvo išvykęs, po kelių taurių vyno pasižadėjau numesti svorio. Paįvairinti sau gyvenimą. Rašau žinutę, kol nespėjau apsigalvoti.  Žinoma, bet esu niekam tikusios formos, f ormos, tad prašom iš manęs manęs nesijuokti! nesij uokti!

Pasijuntu visiškai savimi patenkinta. Vargšiukas Deividas. Bet juk nedarau nieko bloga. Atsakymas grįžta akimirksniu.  Puiku! Parašykit Parašykitee man savo adresą adresą ir aš jūsų užsuksiu. užsuksi u. Apie Apie vidurdienį!

Vien įsivaizdavus žaviąją Adelę savo bute, man lyg replėmis suspaudžia skrandį, smarkiau, nei  pagalvojus apie sporto klubą. klubą. O gal susitinkame ten? Atsakau.  Nekvailiokit! ekvaili okit! Aš Aš būsiu ratuota.

 Neturėdam eturėdamaa kitos kitos išeities, išei ties, be entuz entuziazm iazmoo parašau savo adresą ir mintyse intyse už užsipro siproggramuoju ramuoju šį vakarą sutvarkyti ir išsiurbti butą. Kvaila, žinoma. Esu vieniša motina, įsikūrusi Londone, – Adelė turėtų suprasti, kad negyvenu rūmuose, – bet vis tiek žinau, kad man bus gėda. Galbūt ne taip gėda kaip sporto salėje, bet, pala, tai bus puikus būdas išsiaiškinti, ko verta ši nauja draugystė, ir pagaliau užbaigti šią neegzistuojančią mano ir Deivido istoriją. Viena diena. Viskas bus gerai, sakau sau. Kas  baisaus gali nutik nutikti? ti? Susitikimas su Hokinsais užsitęsia pusvalandį, bet kai Antonis galiausiai išeina iš kabineto, atrodo ramesnis. Jis vis dar nervingai trūkčioja, bet yra akivaizdžiai atsipalaidavęs. Kol Deividas kalbasi su jo šeima ir juos išlydi, Antonis jį stebi. Jo veide spinduliuoja nejaukus susižavėjimas, nors jis ir   bando jį nuslėpti nuo nuo tėvų. Įdom Įdomu, u, ką ką Deividas Deivi das jam j am pasakė, pasakė, kad jis taip greitai atsivėrė. atsivėr ė. Bet tada kiek   pyktelėjusi yktelėjusi primenu primenu sau, kaip jaučiausi tame tame bare. Su juo jautiesi jautiesi ypating ypatingas. as. Pati tai patyriau. patyriau. Ir  suprantu. Mudu su Antoniu abu užkibome ant to paties kabliuko, regimybės. Sėdžiu abejingu abejingu veidu ir apsimetu apsimetu spausdinant spausdinantii laišką. l aišką. Deividas Deivi das prieina pr ieina prie pr ie mano rašomojo rašomojo stalo. Atrodo ramesnis, tarsi bandydamas spręsti kitų problemas būtų prigesinęs savąsias. Nežinau, kodėl leidausi jo suerzinama. Ir norėčiau, kad jis nebeverstų manęs nervintis ir jaudintis. Jaučiuosi tokia netašyta, kai jis arti.

 – Užrašiau Antonį Hokinsą kitam susitikimui penktadienį, – sako jis. – Tuo pačiu laiku, be  penkiolikos keturios. Įvedžiau į bazę. Linkteliu.  – Ar man įskaičiuoti papildomą pusvalandį į sąskaitą?  – Ne, aš pats to norėjau. Nenorėjau jo stabdyti, kai prabilo. Ir ką apie tai pamanytų daktaras Saiksas? Deividas galbūt ir nori imtis labdaros, bet darbas čia toli gražu ne labdara. Na, tiek to. Gražus poelgis, ir tai mane kiek trikdo. Šis vyras kupinas prieštaravimų. Jis jau ketina eiti į savo kabinetą, bet staiga atsisuka ir greitu žingsniu grįžta.  – Klausykite, Luiza, aš labai atsiprašau dėl to, kad prikalbėjau šį rytą šiurkštybių. Buvau bjauriai nusiteikęs ir neturėjau teisės išlieti savo pykčio ant jūsų. Jis atrodo nuoširdus. Stengiuosi išlikti abejinga.  – Taip, neturėjote. Bet aš tik jūsų sekretorė, todėl tai, tiesą sakant, nesvarbu. Žodžiai nuskamba šalčiau, negu noriu, ir jis kiek atsitraukia. Nudelbiu akis į darbą, o širdis plaka it pašėlusi. Delnai nemaloniai dilgčioja nuo prakaito.  – Na, norėjau atsiprašyti, – švelnumas balse pradingsta, ir jis pasigręžia eiti. Knieti pašaukti jį atgal, gailauju dėl savo susierzinimo – kaip kvaila, juk turėtume būti draugais, bet tada prisimenu, kad rytoj susitinku su Adele ir kad esu saistoma paslapties, kurios jam dar neatskleidžiau. Gal jam  pasakyti dabar? Ne, turbūt ne. Laikysiuosi savo plano. Jeigu mudviejų su Adele draugystė bus nevienadienė, tada ir pasakysiu. Man reikia išgerti kavos. Šiaip jau reik ėtų ko stipresnio, bet kol kas tiks ir kava. Kaip atsitiko, kad mano gyvenimas taip susipainiojo?

14 Adelė  – Dieve, kaip gera. Galėčiau čia likti amžiams. – Atrėmusi galvą į lentelėmis iškaltą sieną, šalia manęs su pasitenkinimu atsidūsta Luiza. Mes įsitaisiusios ant viršutinio laiptelio garinėje,  paskendusios kvapnioje migloje, mūsų nugaros nubertos vandens bei prakaito lašeliais.  – Niekada neištveriu daugiau nei dešimties minučių, – sakau. – Tau turbūt patinka karštis. Ir vis dėlto malonu, įtampa išsisklaido, nes mano kūnas neturi kito pasirinkimo kaip tik  atsipalaiduoti. Mes čia geras porą valandų. Luiza jautėsi kiek nejaukiai, kai užsukau į jos butą, ir aš mačiau, kad ji nelabai nori, kad užeičiau – buvo pasistačiusi krepšį prie pat durų, – bet priprašiau, kad surengtų man ekskursiją. Ir ji neatsispyrė, nes, kad ir turi nemažai silpnybių, yra mandagi. Tai gerai, nes norėjau patekti vidun.  – Šiais metais tai pirmas kartas, kai jaučiuosi lyg per atostogas, – sumurma ji beveik juokdamasi. Aš taip pat užsimerkiu, mintyse skenuodama jos buto kambarius. Svetainė; vienas televizorius, kreminės spalvos sofa su rusvai gelsvu užtiesalu, slepiančiu apšiurusias pagalvėles. Ant kairės atramos cigaretės išdeginta žymė. Žydras kilimas. Praktiškas. Saugus vaikams. Pagrindinis miegamasis. Mažas, bet dvigulei lovai vietos pakanka. Ryškūs tapetai ant sienos už lovos. Balta sieninė spinta. Balta komoda su stalčiukais, paviršius užgriozdintas kosmetika. Iš mažo krepšelio kyšo raizgalynė pigių papuošalų – tokių, kurie paprastai dalijami nemokamai perkant veido kremą arba su dovanų rinkiniu. Chalatas, pakabintas ant vidinės durų pusės – kitados baltas ir pūkuotas, dabar šiurkštus ir nuskalbtas, su kavos ar arbatos dėmėmis ant rankovių. Aš išmokau gerai įsidėmėti detales. Detalės svarbios, kai reikia išvysti vietą. Butas kompaktiškas. Adamo kambarys – jo per daug netyrinėjau – kur kas mažesnis ir daug labiau užkrautas, tačiau, be abejonės, jaukus. Įgyventas.  – Bet žinai, – Luiza kalba toliau. Saugiai įrašiusi galvoje visą informaciją apie jos butą, suklūstu. – Toks ramus atsipalaidavimas tikrai malonesnis už sporto salę. Rytoj man skaudės visą kūną.  – Bet jausies geriau, – patikinu.  – Man rodos, jau dabar geriau jaučiuosi. Ačiū, kad man padėjai. Ir kad nesijuokei. Ūmai mane užplūsta šilti jausmai jai. Gerai pagalvojus, jai puikiai sekėsi. Kad ir kaip būtų, ji stengėsi. Aš nenubėgau bėgtakiu tiek, kiek įprastai, bet nenorėjau jos atbaidyti. Šiandien svarbiau  buvo pripratinti Luizą prie sporto treniruočių, nei gerinti asmeninius rezultatus, o po vakarykščio tįsojimo lovoje beveik visą dieną mano sąnariai buvo sustingę ir norėjosi saikingai pajudėti. Mes atlikome keletą pratimų širdies raumeniui stiprinti, tada supažindinau ją su įvairiais jėgos treniruokliais, ir ji drąsiai juos visus išbandė, parodžiau keletą mankštos pratimų, kurie palaikytų dailią raumenų formą.  – Žinai, norėčiau turėti nuolatinę treniruočių bičiulę, – sakau, tarsi ši mintis būtų tik dabar man šovusi. – Gal palaikytum man draugiją tomis dienomis, kai nedirbi? Pritylu, tada nuleidžiu galvą ir balsą.  – Ir savaitgaliais, jeigu eisiu viena. Na, supranti, be Deivido!

Tada ji žvilgteli į mane, susirūpinusi ir kartu susidomėjusi, bet neklausia, kam tas slaptumas. Žinau, kad ir neklaus. Tam nesame pakankamai artimos.  – Būtų smagu, – taria akimirką patylėjusi. – Laukia ilgas mėnuo. Adamas keliauja į Prancūziją su tėvu. Suprantu, kad ten jam bus labai gerai ir kad būtų nuostabu skirti mėnesį vien tik sau, nes jis dažnai iščiulpia iš manęs visas jėgas, kad ir kaip keistai skambėtų, bet jau dabar jaučiuosi kiek  sutrikusi. Ji neatsikvėpdama berte beria žodžius:  – Ryt popiet baigiasi trimestras, ir pusę šeštos tėvas pasiima jį iš mokyklos. Visa tai buvo taip greitai organizuota, kad iki šiol negaliu priprasti prie šios minties. Tada ji staiga atsisėda plačiai atmerktomis akimis, lyg būtų prisiminusi ką svarbaus.  – Mėšlas. Juk ketinau paprašyti dienos nemokamų atostogų ir visiškai pamiršau. Teks paskambinti ir prašyti.  – Nurimk, – raminu. Žinoma, ji pamiršo. Jos galvoje sukasi kitos mintys. – Paskambink ir  apsimesk serganti. Kam prarasti mokamą dieną? Jos veidas apsiniaukia.  – Nė nežinau, – ji dirsteli į mane. – Tavo vyras vakar buvo prastai nusiteikęs. Nenoriu dar labiau o siutinti.  Nuleidžiu akis į kelius.  – Jam kartais taip būna, – sunkiai tariu žodžius, bet tuoj pat kilsteliu galvą ir švelniai jai nusišypsau. – Bet niekas nepasikeis, jei praneši, kad susirgai. Be to, tik viena diena. Tau ji labai svarbi, o kitiems – nė truputėlio.  – Tiesa. Galbūt taip ir padarysiu. Valandėlę tylime, paskui ji klausia:  – Ar seniai judu susituokę? Klausimas nepavojingas. Jei mūsų draugystė būtų tokia kaip visos, ji jau seniai būtų to paklaususi, tačiau mudviejų su Luiza draugystė nėra tokia kaip visos.  – Dešimt metų. Nuo tada, kai man sukako aštuoniolika. Pamilau jį tą pačią akimirką, kai pamačiau. Jis buvo tas vienintelis. Supratau iškart.  – Buvai labai jauna.  – Ko gero. Ar žinai, kad jis išgelbėjo man gyvybę?  – Ką? – nepaisant migdančio karščio, ji labai susidomi. – Tiesiogine ar perkeltine prasme?  – Tiesiogine. Tą naktį, kai žuvo mano tėvai.  – O, Dieve. Labai užjaučiu. – Ji atrodo tokia jaunutė, drėgnos šviesios garbanos, nubrauktos nuo veido ir varvančios ant pečių, jeigu tik numestų tris keturis kilogramus, jos figūra taptų svajonių objektu.  – Viskas gerai; tai buvo labai seniai.  – Kas nutiko?  – Tiesą sakant, apskritai nieko neprisimenu iš tos nakties. Buvau septyniolikos, beveik  aštuoniolikos. Miegojau tėvų namuose, jų dvare Pertšyre.  – Tavo tėvai turėjo dvarą? Tikrą dvarą užmiestyje?  – Aha. Gražiojo slėnio namas, taip jį vadinome. – Mane vis labiau žavi Luiza: graži, nukentėjusi  princesė. – Juk sakiau, kad man nelabai reikėjo ieškotis darbo. Kad ir kaip ten būtų, – trukteliu  pečiais, lyg susigėdusi, – mano miegamasis buvo toliau nuo jų. Mums patiko turėti asmeninę erdvę.

Bent jau  jiems  patiko. Jie mane mylėjo, bet toli gražu nebuvo atsidavę, jei supranti, ką noriu pasakyti. O kai tapau vyresnė, atstumas tarp mūsų dar padidėjo. Panorėjusi galėjau leisti visu garsu muziką, naktimis slapta įsileisti Deividą, tad šitaip ir gyvenom.  – Ir? – Ji klausėsi sužavėta, bet aš žinau, kad jai maga priartėti prie istorijos esmės –  Deivido. Dėl to tik džiaugiuosi. Šiaip ar taip, gaisro smulkmenų nė nežinau. Tai antriniai dalykai.  – Trumpai tariant, tą vakarą mano tėvai buvo pasikvietę svečių, o šiems išsiskirsčius abu buvo gerokai įkaušę. Naktį gaisras įsišėlo. Kai antrą ryto į namus įsiveržė Deividas, užlipo į mano miegamąjį ir mane iš jo išvilko, ugnis jau buvo apėmusi pusę pastato. Tą dalį, kurioje mes daugiausia gyvenome. Buvau be sąmonės. Dūmai užteršė plaučius, o Deividas stipriai apdegė ranką ir petį, jam  buvo nustatytas trečio laipsnio nudegimas. Teko persodinti odą. Gal iš dalies dėl to jis ir pasirinko  psichiatriją, o ne chirurgiją. Jam sutriko nervai. Nors ir stipriai apdegęs, jis vis tiek bandė nusigauti iki mano tėvų. Bet buvo neįmanoma. Jeigu ne jis, būčiau žuvusi ir aš.  – Nieko sau. Neįtikima. Turėjau galvoje, siaubinga, bet vis tiek sunkiai įtikima. – Ji akimirką tyli. – Ką jis veikė ten vidurnaktį?  – Jis negalėjo užmigti ir panoro mane pamatyti. Po kelių dieną ruošėsi grįžti į universitetą. Turbūt tiesiog pasisekė. Šiaip ar taip, stengiuosi per dažnai apie tai negalvoti. Ji vis dar nugrimzdusi į mano papasakotą istoriją, kuri, man regis, ją kiek nudilgė. Privertė  pasijusti antrarūše. Galbūt ji įpratusi jaustis antrarūše. Net jei to pati nesupranta, ji turi tikro švytėjimo, o žmonės visada linkę jį prigesinti. Aš tvirtai pasiryžusi sugrąžinti jai tą blizgesį.  – Eisiu valandėlei į baseiną atsivėsinti, – sakau. Nuo tų kalbų apie gaisrą garai tampa sunkiai  pakeliami. – Gal vėliau užsisakom restorane salotų? Jos puikios. Sveikos ir gardžios.  – Žinoma. Jei taip ir toliau, nė nepajusiu, kaip grįšiu prie dešimto dydžio džinsų.  – O kodėl ne?  – Tikrai, kodėl ne? Ji palydi mane guvia šypsena, išėjusi į palaimingai gaivų orą, jaučiuosi laiminga. Man ji patinka. Tikrai patinka. Veržliai ir mikliai šaunu į vandenį, maloniai vėsinantį odą, tada, irdamasi ilgais įprastais grybšniais, grįžtu prie savo treniruočių ritmo. Man reikia tokio greičio. Mėgstu greitį. Traukiam į kavinę parausvėjusiais skruostais ir išdžiūvusiais plaukais, žvilgteliu į sieninį laikrodį. Antra valanda.  – Jau tiek valandų? Palauk, – panikuodama imu naršyti rankinę.  – Ar viskas gerai? – klausia Luiza. – Gal palikai ką nors persirengimo kambaryje?  – Ne, ne, – iš jaudulio suraukiu kaktą. – Pamiršau telefoną. Matai, esu neįpratusi jo nešiotis, o jau antra valanda, ir jeigu aš neatsiliepsiu... – Dabar jau mano eilė berti žodžius. Pakeliu akis į Luizą ir   per jėgą nusišypsau. Turbūt ne per daug įtikinamai. – Klausyk. O gal važiuojam pas mane papietauti? Salotos čia gardžios, bet šaldytuve turiu nuostabiausių skanėstų, galėtume pasėdėti sode.  – Na, aš... – mykia ji, aiškiai nedegdama noru lankytis mano namuose – Deivido namuose, – bet aš ą nutraukiu:  – Vėliau nuvešiu tave namo, – vėl nusišypsau, stengiuosi būti žavi, nuostabi ir graži. – Bus smagu.  – Na, gerai, – sutinka ji kiek padvejojusi, nors vis dar atrodo suglumusi. – Ką gi, tada važiuojam. Tik neilgam. Man ji patinka. Stipri, nuoširdi, linksma.

Be to, lengvai valdoma.

15 Luiza Automobilyje bandau palaikyti pokalbį, dėstau, kad galiu pabūti ne daugiau kaip valandą, nes Adamas penktą parvežamas namo – pasibaigus popamokinei veiklai, tad man būtina grįžti vėliausiai iki pusės penktos, bet ji nesiklauso. Niurna „taip“, „žinoma“, bet nesiliauja žiūrėjusi į laikrodį  prietaisų skydelyje ir pernelyg greitai važiuoja siauromis Londono gatvėmis. Kodėl ji taip skuba? Kokį svarbų skambutį bijo praleisti? Jos kaktą vagoja susirūpinimo raukšlės. Tik tada, kai įžengiame  per laukujes duris, ji atsipalaiduoja. Tai ironiška, nes aš, peržengusi šių namų slenkstį, atvirkščiai,  pajuntu nedidelį šleikštulį. Neturėčiau čia būti. Nieku gyvu neturėčiau.  – Liko dešimt minučių, – sako ji šypsodamasi. – Pavyko. Gražūs namai. Tiesiog nuostabūs. Medinės grindys – storos, prabangaus ąžuolo lentos, ne koks  pigus laminatas – dengia visą koridorių, šone kyla elegantiški laiptai. Tai namai, kuriuose galima kvėpuoti. Oras vėsus, mūrinės sienos senos ir tvirtos. Šis namas stovi daugiau nei šimtmetį ir be vargo ištvers dar amžių. Dirstelėjusi į vieną kambarį, pamatau darbo kabinetą. Prie lango rašomasis stalas. Dokumentų spinta. Krėslas su sparnuotu atlošu. Lentynose išrikiuotos knygos, visos ligi vienos storais kietais viršeliais, jokių lengvų skaitalų, skirtų atostogoms. Toliau daili svetainė, stilinga, bet neužgriozdinta. Šviesi ir erdvi. Ir visur ideali tvarka, tarsi čia nebūtų gyvenama. Mano širdis plaka taip smarkiai, kad net smilksi galvą. Jaučiuosi kaip įsibrovėlė. Ką pamanytų Deividas, jei sužinotų, kad čia buvau? Viena gerti kavą su jo žmona, bet visai kas kita lankytis jo namuose. Galbūt palaikytų mus abi  pamišėlėmis. Adelė taip pat palaikytų mane kuoktelėjusia, jei žinotų, kas man nutiko su Deividu. Imtų savęs neapkęsti, kad pasikvietė į namus. Imtų neapkęsti manęs. Blogiausia, kad čia, kur jaučiuosi visiškai ne savame kailyje, man gelia širdį dėl vyro iš baro.  Nenoriu, kad jis manęs neapkęstų. Turėsiu jam viską papasakoti. Iškloti visą tiesą. Dieve, kokia aš mulkė. Man nederėjo taip toli nueiti su Adele. Bet ką dabar daryti? Negaliu tiesiog imti ir išeiti. Turiu likti pietų, kaip buvome sutarusios. Ir ji man patinka. Tokia miela. Ne išpuikusi ar  užrietusi nosį.  – Štai jis!  Nuseku paskui ją į virtuvę, kuri didumu ir kaina kone prilygsta mano butui. Granitiniai paviršiai net blizga, neįžiūriu jokio nuvarvėjusios kavos pėdsako ar dėmelės. Adelė aukštai iškelia juodą „Nokia“. Šiuose prabangiuose namuose šis mobilusis visiškai nedera. Kodėl ji naudoja tokį prastą atgyvenusį telefoną? Ir kurių galų taip paniškai lėkti namo?  – Ar viskas gerai? – klausiu. – Taip nerimavai, kad praleisi skambutį, ar kas nors svarbaus?  – A, nuskambės kvailai. – Pildama filtruotą vandenį į virdulį, ji kiek gūžiasi ir vengia mano žvilgsnio. – Nuo Deivido. Jis nerimauja, jeigu neatsiliepiu į jo skambučius. Sutrinku.  – Iš kur žinai, kad jis skambins?  – Nes jis skambina kasdien tuo pačiu metu. Jis nerimauja, ir tiek.

Ir viešnagės nejaukumas, ir širdies skausmas dėl Deivido kaipmat pranyksta, aš apstulbusi įsistebeiliju į Adelę. Ši graži, elegantiška jauna moteris paniškai lekia namo, kad atsilieptų į savo vyro skambutį?  – Turi būti namie, kai jis tau skambina? Ir kaip dažnai?  – Yra kiek kitaip, nei atrodo, – sako ji, maldaujamai žvelgdama į mane. – Vos porą kartų per dieną. Ir aš turiu mobilųjį, tad man nereikia būti namuose. Ką ji išgyvena – paniką ar baimę? Jaučiuosi lyg gavusi antausį. Ir apskritai, ką iš tikrųjų žinau apie Deividą? Vienas įkaušusių dviejų žmonių vakaras, ir iš to susikūriau išsamų jo paveikslą. Fantaziją. Prisimenu, kaip bjauriai jis buvo nusiteikęs vakar. Toli gražu ne tokį jį įsivaizdavau. Bet juk  nesiruošiame tuoktis.  – Gerai, – sakau, sukryžiuodama rankas. – Bet visa tai atrodo daugiau nei maža keistybė ir noras reguliuoti. Dėdama keletą šaltmėčių pakelių į porcelianinį arbatinuką, ji nurausta.  – Jam tik rūpi žinoti, ar man viskas gerai.  – Kodėl? – nesiliauju. – Tu suaugusi moteris. Suskamba telefonas, ir mes abi lengvai krūptelim.  – Gal neatsiliepk. Perskambinsi jam vėliau. Tada ji nužvelgia mane neramiu, nervingu žvilgsniu, ir aš iškart pasijuntu nesmagiai. Juk tai ne mano reikalas. Nusišypsau.  – Tik pajuokavau. Nė necyptelėsiu. Ji išskuba į koridorių, spausdama prie ausies ragelį, kai virdulys užverda, supilu vandenį į arbatinį. Negirdžiu nė žodelio, bet jei gerai įsiklausyčiau, kai ką suprasčiau. Dabar tikrai jaučiuosi tarsi įsibrovėlė, bet negaliu susitvardyti. Smalsumas nugali. Visa tai be galo keista. Deividas keleriais metais vyresnis už ją, bet ne tiek, kad tiktų tėvo vaidmeniui. Mane pasiekia jos balsas.  Aš nepamiršau. Dabar tai padarysiu. Ką tik grįžau iš sporto klubo, tik tiek. Ne, viskas gerai. uošiu sau arbatą. Myliu tave . Ką spinduliuoja jos balsas? Baimę? Ką nors neįprasta? Nesmagumą? Sunku suprasti. Galbūt jie visada taip kalbasi. Jau ketinu prasmukti pro užpakalines duris ir greitai parūkyti, kai ji sugrįžta.  Negirdėjau, kad bent kartelį būtų susijuokusi, bet dabar atrodo gerokai ramesnė.  – Pripyliau vandens į arbatinį.  – Puiku. – Ji nesiruošia daugiau kalbėti apie skambutį, o aš neklausinėju. – Paimk kelias lėkštes iš štai tos spintelės, šaldytuve yra kalnas humuso, šaltų mėsos užkandžių ir nuostabių įdarytų paprikų. Kol sutrikusi apžiūrinėju gausybę skanėstų, sukrautų jų milžiniškame nerūdijančiojo plieno „Smeg“ šaldytuve, ji paima iš duoninės pitos ir praveria spintelę viršuje. Žvilgtelėjusi jai per petį, nustėrstu.  – Oho, kiek tablečių.  – Na, turiu problemėlę dėl nerimo. – Adelė greitai ją uždaro. – Turbūt iš prigimties esu perdėm autri. Štai kodėl man taip patinka treniruotės sporto salėje. Jos padeda sudeginti įtampą.  – Ir kiek jų suvartoji per dieną? – Spintelė prigrūsta tablečių pakuočių, ir nejučiomis dingteli, kad šitiek vaistų niekam ne į gera.  – Tik vieną ar dvi. Tik tas, kurias išrašo Deividas. Išgersiu jas vėliau. Užkandusi. Sugluminu Adelę, bet nemoku apsimetinėti. Man ji atrodo visiškai normali. Nenormalu – tie telefono skambučiai ir tabletės. Ir dar išrašytos jos vyro? Net suabejoju, ar tai moralu ir padoru. Staiga dingsta bet koks noras čia būti. Nuo pat pradžių sumanymas buvo prastas. Įsivaizdavau, kad jų

santuoka nuostabi ir tobula, bet dabar, netgi išvydus šiuos gražius namus, man nekyla pavydas.  Nepavydžiu Adelei nei jos grožio, nei elegancijos. Nė kiek. Namas man panėši į paauksuotą narvelį. Ir ką ji kiaurą dieną veikia? Mano gyvenimą galbūt alina nuolatinė rutina, tačiau aš bent jau esu užsiėmusi.  – Neškimės valgį į lauką ir pasimėgaukime saulute, – siūlo ji, ir aš suprantu, kad ji nori pakeisti kalbą. Maistas gardus, o po treniruotės jaučiuosi išbadėjusi, bet dar smagiau žinoti, kad Adelė valgo ne taip, kaip įsivaizdavau. Maniau, ji viena tų moterų, kurios, sulesusios tris kąsnius salotų, pareiškia: „O, aš au soti.“ Ji kerta lygiai taip pat godžiai kaip ir aš. Per kelias minutes sušlamščiame viską, ką buvom atsinešusios, ir Adelė patraukia į virtuvę dar duonos.  – Kodėl jūs neturite vaikų? – išpyškinu. Nematau priežasčių, kodėl Adelė ir Deividas negalėtų jų turėti. Jiems pakanka pinigų, jau seniai gyvena drauge, ji nedirba. Prieš atsakydama Adelė siurbteli arbatos.  – Ko gero, mes jų norėjome ne tuo pat metu. Pirmaisiais metais jų norėjo Deividas, o aš buvau tam nepasiruošusi. Dabar viskas atvirkščiai.  – Biologinis laikrodis jau tiksi?  – Ko gero, – ji gūžteli pečiais. – Bet dabar mums abiem svarbi jo karjera.  – Jam galbūt, bet juk tau veikiausiai nuobodu. – Nesuprantu, kurių galų jos to klausiu. Nesuprantu, kodėl noriu jai padėti, bet nesiliauju. Ji tokia pažeidžiama.  – Gaminu. Pati valau namus. Man nepatiktų, kad kažkas čia ateitų to daryti. Turbūt man patinka būti tradicine žmona. Tiesiog noriu, kad jis būtų laimingas.  Nelabai žinau, ką į tai atsakyti, ir jaučiu, kaip po šlaunimis nemaloniai kaupiasi prakaitas. Kai ji gamina valgį, tvarko namus ir lankosi sporto salėje, kad išsaugotų tobulas kūno formas, jis pasigeria ir glamonėja putlias vienišas rūpesčių slegiamas mamytes.  – O, dievulėliau, pamiršau! – Pašokusi ant kojų nulekia vidun greitai it gazelė, o aš mintiju, na, kas dabar? Dar viena Deivido nustatyta taisyklė, kuriai ji turi paklusti? Kokia velniava darosi šiuose namuose? Bet ji akimirksniu grįžta, spinduliuodama ir gniauždama prie krūtinės seną užrašų knygelę.  – Norėjau tau ją duoti klube, bet dėl to telefono visai išėjo iš galvos. Padės tau įveikti naktinius košmarus. Kodėl ji dabar juos prisiminė? Na taip, pasakojau apie juos prie kavos puodelio, bet tik tarp kitko.  – Ir mane jie kamavo. Siaubingi košmarai. Deividas savaip mėgino padėti, padovanojo man knygą iš labdaros krautuvėlės apie sapnų galią, bet galiausiai vis tiek teko kreiptis į psichoterapeutą.  – Kai mirė tavo tėvai? – Mane perveria šiurpus suvokimas.  – Ne, anksčiau. Kai buvau maža. Po tėvų žūties vėl patyriau miego sutrikimų, bet jau kitokių. Ar  seniai sapnuoji košmarus? Kreipeisi į ką nors pagalbos? Ūmai kūnas nueina pagaugais. Dievaži, žvelgiu į mudvi su Adele ir galvoju. Tie patys naktiniai košmarai. Tas pats apgailėtinas skonis pasirenkant vyrą.  – Nuo mažumės, – prisiverčiu kalbėti kuo atsainiau. – Turbūt panašiai kaip ir tu. Mama vedė mane  pas gydytoją, bet visi manė, kad bręstant tai praeis. Bet nepraėjo, ir aš prie jų pripratau. Vaikinams, su kuriais draugaudavau, įvarydavau baimės. Pabudusi klajodavau atmerktomis akimis lyg pamišėlė iš siaubo filmo, kai jie mėgindavo mane pažadinti, aš jiems trenkdavau, o paskui pratrūkdavau raudoti.

 Nusišypsau. Nors prisiminimai toli gražu nelinksmi. Janą tai vargino. Vis dar manau, kad košmarai  buvo viena priežasčių, kodėl mes išsiskyrėm.  – Vėl kreipiausi į gydytoją, bet jis pareiškė, kad tai ne tikri naktiniai košmarai, nes aš juos  prisimenu, tad man nieko kita nebeliko, kaip ir toliau juos kęsti. Migdomieji šiek tiek padeda, bet kitą dieną nuo jų jaučiuosi kaip maišu trenkta, o jeigu išgeriu vyno, nebegaliu gerti tablečių.  Nepriduriu: vyną geriu kiekvieną vakarą . Adelei nebūtina to žinoti. Juk nenusilaku. Viena ar dvi vyno taurės dar niekam nepakenkė, kad ir ką kas sakytų. Prancūzams tai įprasta. Nenoriu galvoti apie Prancūziją.  Nėščia.  – Gydytojas klydo, – sako Adelė. – Kai kurie žmonės prisimena naktinius košmarus. Pavyzdžiui, tokie kaip tu ir aš. Ar žinai, kokie reti egzemplioriai mudvi esam? Dar nesu mačiusi jos tokios pagyvėjusios. Ji įsmeigia į mane akis. Žvelgia įdėmiai. Atlošusi  pečius. Papurtau galvą. Niekad nesu apie tai galvojusi. Tie košmarai – tik dalelytė manęs.  – Mažiau nei vienas procentas suaugusiųjų patiria naktinius košmarus, ir iš to procento tik saujelė uos prisimena. Tokie žmonės kaip tu ir aš. – Ji nusišypso – tikras laimės spindulys. – Kaip nuostabu, kad du žmonės iš tokios mažos salelės surado vienas kitą! Ji trykšte trykšta džiaugsmu, ir mane kaipmat perlieja dar viena kaltės banga. Turiu grįžti namo. Grįžti į savo pačios gyvenimą, tolyn nuo josios. Nenoriu jos pagalbos. Bet man smalsu. Ji sakė turinti nerimo, ne miego, problemų. Jeigu ji tokia kaip aš, tada miegas, manyčiau, būtų numeris pirmas jos sąraše. Dirsteliu į ploną užrašų knygelę ant stalo.  – Ir kaip man ji padės?  – Tau reikia išmokti valdyti savo sapnus. Susijuokiu, tiesiog nebesitvardau. Jos žodžiai dvelkia „Naujojo amžiaus“ judėjimo meditaciniais  paistalais, o aš iš prigimties cinikė.  – Valdyti?  – Kaip tik šito aš išmokau. Žinau, skamba kvailai, bet tai pakeitė mano gyvenimą. Paimk užrašų knygelę. Perskaityk. Patikėk manimi, jeigu tik pasistengsi, daugiau nepatirsi jokių naktinių košmarų, vien tik nuostabiai gražius  pačios pasirenkamuss  apnus. Įsisąmonintus sapnus. Paimu knygelę ir žvilgteliu į pirmą puslapį. Žodžiai tvarkingai parašyti ir pabraukti.  Įgnybiu sau ir kas valandą kartoju: AŠ NEMIEGU.  Pažvelgiu į savo rankas. Susiskaičiuoju pirštus.  Pažiūriu į sieninį (arba rankinį) laikrodį, apsižvalgau.  Išlieku ramus ir susitelkęs.  Pagalvoju apie duris.

 – Ar čia tavo? – Greitai perverčiu. Keliuose puslapiuose prikeverzota, tvarkingumo kaip nebūta, gale nemažai puslapių išplėšta. Šiaip užrašų knygelė nenudrengta, nepasakytum, kad dažnai naudota.  – Ne. Ji priklausė žmogui, kurį pažinojau. Bet iš dalies, galima sakyti, yra mano. Nes aš ten buvau, kai jis išmoko, kaip tai daryti.

16

Tada  – Įgnybiu sau ir kartoju: aš nemiegu? Kas valandą? Nori, kad slampinėčiau po teritoriją ir tai veblenčiau? Lyg nepakaktų žmonių, laikančių mus pamišėliais?  – Tada tai jau nesvarbu.  – Na, jei taip sakai. O kaip suprasti žodžius apie pirštus? Vietelė prie upės po medžiu jau tapo jųdviejų, kol laikosi šilti orai, kiekvieną laisvą valandėlę jie leidžia ten, palaimingai dykinėdami po lapija.  – Kai sapnuoji, tavo rankos atrodo kitaip. Tai perskaičiau knygoje, kurią man padovanojo Deividas, kai buvau maža. Tėvai atėmė ją iš manęs – aiškino, jog tai šlamštas, man rodos, kad ir  Deividas iš dalies taip manė, bet jis klydo. Ji beveik patenkinta, ir nors tokios akimirkos kaip ši greitai pralekia ir ją vis dar slegia sielvartas ir kaltė, kurių ji niekaip negali įveikti, jos dabar daug dažnesnės. Draugystė su Robu išgelbėjo ją nuo savęs pačios. Jis grąžino ją į gyvenimą.  – O jie teisūs dėl tavęs, – sako Robas. – Tu pamišusi. Ji pliaukšteli jam ranka ir nusikvatoja.  – Bet tai tiesa. Pamatysi. Tas pats vyksta su laiku. Laikas sapne nėra pastovus. Valandos kinta greičiau.  – Aš nemiegu, – jis jai nusišypso. – Matai? Aš tai darau. Jis pakrutina pirštus ir įsispokso į juos.  – Tau nebūtina viso to daryti tuo pat metu.  – Jeigu jau ketinu atrodyti kaip psichas, – taria Robas, – tai pasistengsiu atrodyti kaip tikras  psichas. Adelė žvelgia į savo rankas, į panagėse pridžiūvusius mėlynų dažų likučius, į Deivido laikrodžio ciferblatą, žibantį saulės šviesoje. Robas teisus, slaugytojos patenkintos jos naujuoju akvarelių menu, eigu taip galima jį vadinti, bet tai nepadeda jai leisti tėvams ilsėtis ramybėje. Anaiptol. Neseniai jos vaizduotėje išdygo senas nebenaudojamas šulinys miškuose, plytinčiuose už tėvų dvaro. Ji mato save stovint šalia jo ir pilant į jį savo praeitį. Galbūt vieną dieną ji išvys jį pilną pilnutėlį, tada galės uždengti ir keliauti toliau. Galbūt tada ji galės miegoti. Taip, kaip anksčiau. Ji ilgisi to laiko, kuris yra anapus jos akių. Tai dalelytė jos pačios, ir kaltės nepakanka, kad tą šulinį sandariai uždarytum.  – Tiesiog padaryk tai, Robai, – ragina ji. – Dar man padėkosi.  – Na, gerai gerai. Bet tik dėl tavęs, – jis jai mirkteli, jiedu vienas kitam nusišypso, ir akimirką šiluma pasklinda ne tik iš saulės įkaitinto oro, bet ir iš jos vidaus.

17 Luiza Kaltę dėl simuliavimo darbe visiškai nuplauna it galinga banga užplūdęs liūdesys, kad Adamas išvažiuoja mėnesiui, kai šis išskuodžia iš buto, nerūpestingai sukeldamas skausmą, kokį tik gali sukelti vaikai savo jauduliu. Vos tik užsiveria durys, mūsų ankštas butelis staiga tampa pernelyg didelis ir pernelyg tuščias. Tarytum visi būtų išsikraustę ir palikę mane vieną. Neįsivaizduoju, ką su savimi daryti. Šmižinėju po butą, kol galiausiai neištveriu ir čiumpu butelį vyno. Graibydama kamščiatraukio, pamatau į stalčių įmestą užrašų knygelę, kurią man davė Adelė. Ilgai spoksau į ją, tada išsiimu. Vidiniame viršelio kamputyje rūpestingai užrašyta pavardė. ROBERTAS DOMINIKAS HOILAS, ir šie žodžiai mane sudomina labiau nei sąrašas nurodymų kitame lape.  Įgnybiu sau ir kas valandą kartoju:  AŠ NEMIEGU . Kol kas nekreipiu į jį dėmesio – bent jau tai galiu sau leisti savo namuose –  ir stebeiliju į nepažįstamojo pavardę. Man visada patiko knygos su ranka įrašytais vardais,  pavyzdžiui, tos, kurias parsinešame iš knygų antikvariatų, kitados kažkieno dovanotos, su išraitytais sveikinimais, knygos, kurių istorijos slypi už kelių žodžių, ir ši knyga niekuo nuo jų nesiskiria. Kas šis vaikinas? Ar Adelė ir Deividas vis dar su juo draugauja? Ar jam, kaip ir man, visas šis sumanymas  pasirodė kvailas, kai Adelė pirmą kartą mėgino padėti? Verčiu kitą puslapį, tikėdamasi daugiau nurodymų, bet randu glausta kampuota rašysena  prikraigliotas į eilutes netelpančias keverzones. Aha, manęs laukia sunkus darbas, pagalvoju. Atkemšu vyną, įsipilu didelę taurę, įsitaisau nekantraudama pradaryti šio rašinio kapsulę, Adelės  praeities fragmentus, ir pradedu skaityti.  Jeigu ir toliau gnaibysiu save kaip koks nevisprotis, mano rankos bus nusėtos mėlynėmis, ir   slaugytojos pamanys, kad aš ir vėl badausi (velniškai to norėčiau), tačiau bent jau seku valandas šioje suknistoje skylėje. Dvi dienos kaip skaičiuoju savo pirštus, žiūriu į laikrodį, bandau išgnybti iš savęs visą bjaurastį, ir nieko. Adelė sako, kad turiu būti kantrus. Bent jau  šypsosi tai sakydama. Aš nesu labai kantrus. Bet užtat man sekasi ją prajuokinti. Ji mane irgi  prajuokina. Man velniškai pasisekė, kad turiu Adelę. Be jos neištverčiau šios veidmainių  geradarių šutvės ir iš nuobodulio nusiskandinčiau ežere. Aš juk jau po sumautos reabilitacijos. Kurių galų jiems reikėjo siųsti mane čia ir bausti du kartus. Ailšos stilius, ne kitaip. Jai taip tiesiog paranku. Ji įkalbėjo gydytojus išsiųsti mane čia, kad neužgriozdinčiau  jos buto ir ji galėtų dulkintis bet kada ir su bet kuo.  Adelė kitokia. Ir šias nesąmones darau tik dėl jos. Sapnai iš tikrųjų manęs per daug  nekamuoja, kartais tam tikra iškreipta prasme jie man patinka. Jie verčia mane jaustis  gyvesnį nei esu tikrame gyvenime. Kartais atrodo, lyg sklęsčiau vandeniu. Viskas nuobodu. Viskas nuspėjama. Visi žiūrim tik savęs. Aš irgi, o kaip kitaip? Ar jie matė, kokiame mėšle  gyvenu? Žmonės yra tikras šūdas ir nusipelno, kad su jais būtų atitinkamai elgiamasi. Bet ne  Adelė. Adelė iš tikrųjų graži, tiek vidumi, tiek išore. Žinoma, šių užrašų ji niekada neperskaitys. Nenoriu, kad iš manęs šaipytųsi. Galiu būti linksmas ir protingas, bet dar 

 žinau, kad esu vien oda ir kaulai, spuoguotas ir su tom kvailom dantų kabėm. Ji nesuprastų.  Pamanytų, kad noriu su ja dulkintis (to tikrai nenoriu). Turbūt esu ne toks kaip dauguma  žmonių. Dauguma žmonių man nė neegzistuoja, apskritai neegzistuoja, bet Adelė man  patinka. Man patinka būti šalia jos. Kai ji šalia, jaučiuosi laimingas, ir net noras kvaišintis nėra toks stiprus. Mudu draugai. Tikiuosi, kad mudu net geriausi draugai. Neatmenu, kada  pastarąjį kartą turėjau geriausią draugą. Adelė Raverford-Kembl yra mano pirma geriausia draugė. Iš tikrųjų – kad ir keista – tai gana geras jausmas.

Suskambus durų skambučiui, keliuosi taip greitai, kad net išlaistau vyną. Akimirksniu pamiršusi užrašų knygelę, strimgalviais išlekiu iš svetainės. Tai Adamas, aišku, kad jis. Jis apsigalvojo. Vis dėlto nepanoro išvažiuoti mėnesiui ir sriūbaudamas bei spardydamasis išreikalavo, kad Janas  parvežtų jį namo. Pas mane. Savo motiną. Mamytę. Savo visatos centrą. Nors dar girdžiu jo džiaugsmingą spygavimą, kai lėkė pro duris pusę šeštos, tvirtai spausdamas prie savęs Padingtoną, aš taip tvirtai įsikalu į apgirtusią galvą, jog tai jis, kad atidariusi duris nepratariu nė žodžio, tik sutrinku ir spoksau.  – O, tai jūs.  – Sveika. Tai ne Adamas, Deividas. Deividas prie mano laukujų durų, atsirėmęs į durų staktą, tarsi tik ji viena jį laikytų. Mano akys jį mato, bet smegenys niekaip negali tuo patikėti. Deividas čia.  – Pranešei, kad susirgai. Nusprendžiau aplankyti. – Jis jaučiasi nesmagiai, bet dėl to kažkodėl atrodo dar žavesnis, ir aš staiga aiškiausiai pamatau save iš šalies, su taure rankoje. Ką, po velnių, jis čia veikia? Ko jis atėjo? Kodėl net nepasidažiau? Kodėl susitaršiusi, tikra kūtvėla? Ir kurių galų man, kaip kokiai mulkei, tai rūpi?  – Įsiskaudo galvą. Dabar jau geriau.  – Galiu užeiti? Širdis daužosi, aš nukaistu. Atrodau žiauriai. Bet tai juk neturėtų būti svarbu. Tai nėra svarbu. Be to, jaučiuosi apsimelavusi simuliantė, o dar toji kvaila paslaptis, nepaleidžianti manęs nelyginant spąstai. Žinai, aš susidraugavau su tavo žmona!  – Aišku. – Pasitraukiu į šalį ir tik tada suprantu, kad jis ir pats nėra visiškai blaivus. Nėra girtas kaip dūmas, bet apsiblausęs ir nelabai tvirtai laikosi ant kojų. Jis sliūkina į virtuvę, bet aš nuvedu jį į svetainę, tada, paėmusi dar vieną taurę ir kitą butelį vyno iš šaldytuvo, sugrįžtu pas jį. Užrašų knygelė, kurią Adelė vakar man davė, guli ant stalelio prie sofos, sėsdamasi greitai nustumiu ją ant grindų, kad Deivas nepastebėtų. Mane suima lengvas šleikštulys. Ir ką jis čia, po galais, veikia? Ar   būsiu atleista? Kaip jis nusiteikęs? Jis sėdi ant sofos kraštelio, tikra balta varna mano gyvenimo jovale. Staiga, prisiminusi jo erdvius ir gražius namus, susigūžiu. Ant televizoriaus sluoksnis dulkių, jų nešluosčiau visą amžinybę, o išmėtyti žaislai ir žaidimų pultas kambario kampe liudija čia kaip viesulą praūžus Adamą. Paduodu am taurę ir butelį, sau įsipilu iš jau apytuščio. Rytoj darbe kankins pagirios, bet, rodos, ne mane vieną. Be to, ryt penktadienis, ir man bent jau nereikės kelti Adamo į mokyklą. Nuo šios minties  pajuntu tuštumą ir išgeriu dar vyno.  – Kaip sužinojai, kur gyvenu? – Keista šitaip sėdėti šalia. Kūnas lyg įelektrintas, išduoda mane, kad ir kaip stengiuosi išlikti rami.

 – Nerimavau, kad dėl manęs neatėjai į darbą. – Jis vengia mano akių. – Nes bjauriai su tavim elgiausi. Jie sako, kad tu niekada neimi nedarbingumo dienų. Pastarasis sakinys – gryna tiesa. Darbas geras, arti namų. Verčiau jau atslinksiu į darbą gripuodama, nei rizikuosiu jį prarasti, be to, čia puikiai atsigaunu nuo mokyklos mamyčių ir vaikučių. Trys dienos per savaitę suaugusiųjų draugijoje. Pasijuntu bjauri simuliantė, verčiau būčiau buvusi sąžininga. Bet Adelė kalbėjo taip įtikinamai. Atvirai kalbant, turbūt kiekvienam yra tekę griebtis tokių gudrybių.  – Tavo asmeninėje byloje radau adresą bei telefono numerį, bet pamaniau, jei paskambinsiu, numesi ragelį. – Jis skersakiuoja į mane, pasiruošęs teisintis, nuliūdęs ir įkaušęs. Žavingas. Vyras, kurį maga gydyti. Vyras, kuris galėtų gydyti tave. Ir vis dėlto, kas jis per žmogus? Kodėl jam apskritai rūpi mano laisva diena? Ir kodėl turėčiau numesti ragelį, kai skambina mano viršininkas? Netikėtai  prisimenu tablečių pritutintą spintelę, telefono skambučius, meilią Adelės šypseną. Ar ir mane jis  bando kontroliuoti? O gal tik mano protas liepia įtariai vertinti visų vyrų elgesį, nes nirštu ant Jano, kad yra laimingas su kita? Ech, kaip nekenčiu savęs už tokius svaičiojimus.  – Verčiau eitum namo, – sakau. Jis susiraukia ir apsižvalgo, tarsi staiga būtų pastebėjęs, jog kažko trūksta.  – Tavo sūnus lovoje?  – Ne. Jis išvykęs su savo tėvu mėnesiui. Jie išvažiavo šiandien. – Siurbteliu dar vieną didelį gurkšnį, nors mano galva jau ir taip švelniai svaigsta, nepaisant adrenalino pliūpsnio pasirodžius Deividui.  – A. – Jis galbūt ir įkaušęs, bet nekvailas, ir jau matau, kad pagaliau perprato mano melus apie ligą. Bet, tiesą sakant, kas jam dabar belieka, nebent norėtų papasakoti daktarui Saiksui, kad buvo mano bute ir gėrė, o tai, be abejonės, sukeltų keistų minčių.  – Turbūt gera turėti šeimą.  – Aš turėjau šeimą, – sakau, ir mano žodžiai nuskamba pikčiau, nei noriu.  Liza nėščia . – Dabar  esu vieniša mama Londone, kur taip paprasta susirasti naujų draugų, kai eini ketvirtą dešimtį. Arba ne. Kilsteliu taurę.  – Gyventi rokenrolo ritmu. Bet juk jūs dar galite turėti vaikų. Abu esate pakankamai jauni. – Mano  balsas skamba kone agresyviai – aiški užuomina į tai, kad jis vedęs. Užuomina tiek man, tiek jam. Mano kūnui, kuris šalia jo nerimsta. Jis greitai išmaukia taurę ir įsipila dar, ir nors mano protas toli gražu neskaidrus, dingteli, kad Deividas – įgudęs gėrovas, senas vilkas. Gal tai ir yra viena iš jų problemų. Jis geria? Kaip dažnai is taip nusilaka?  – Man atrodo, kad tai likimas, – sako jis. – Kad susitikome tame bare. Vos garsiai nesusikvatoju, bet įstengiu tik vangiai sukrizenti.  – O man atrodo, kad tiesiog Dievo pirštas. Tada jis pažvelgia į mane skvarbiai, tiesiai į akis, regis, nė nepastebi, kad atrodau kaip kūtvėla, be makiažo ir apskritai – tikra kaliausė.  – Štai ką tu apie tai manai. Tyliai sugurgia skrandis. Aš bejėgė. Deividas mane veikia ypatingai. Tarsi mano smegenys  paklustų kūnui.

 – Viską gerai apsvarsčius, man ne per labiausiai pasisekė. Pagaliau sutinku vyrą, kuris man iš tikrųjų patinka, bet jis vedęs. – Tai flirtas. Pusgirtės bandymas palikti pusiau praviras duris. Juk  galėjau pasakyti, kad tai buvo klaida ir kad ji daugiau nepasikartos. Turėjau tai pasakyti. Bet nepasakiau.  – Jau seniai su niekuo nesijutau toks atsipalaidavęs, – sako jis. – Mes juokėmės nuoširdžiai, tiesa? Žmonės turėtų vienas kitą prajuokinti. Visada, kad ir kas nutiktų. Staiga prisimenu, ką kalbėjo Sofi apie save ir savo vyrą, kad jie yra geriausi draugai, mane apima liūdesys ir apleidžia jėgos. Ko jis iš manęs nori?  – Šis butas toks jaukus. Įgyventas. – Jis pastebi, kokia aš sutrikusi. – Supranti, ką noriu pasakyti. Čia gyvena šeima.  – Maniau, ieškai žodžio „sujauktas“.  – Nesiliauju galvojęs apie tave. Jis kalba su aiškiu apgailestavimu, bet mano širdis vis tiek džiūgauja. Jis galvoja apie mane. Iškart maga sužinoti, kaip dažnai, kada ir ką jis galvoja, bet girdžiu įkyrų sąžinės balsą: Tu pažįsti jo moną, tau patinka jo žmona ir   Jo nuotaikos keistai banguoja, jo santuoka keista. Bet vis tiek kyla vidinė įtampa, užplūsta šiluma ir geismas.  – Ir kuo aš tokia ypatinga? – klausiu, nes jaudinuosi ir suglumstu dėl jo artumo. – Tavo žmona labai graži.  – Taip. Taip, ji graži. – Jis išgeria dar vyno, aš taip pat. Kur link visa tai nuves? Ar ten, kur man atrodo? Turėčiau jį išprašyti, žinau, turėčiau, bet nė nekrusteliu ir sunkiai ryju seilę, kūnas siautulingai virpa.  – Bet tu esi... – Tada pakelia į mane akis, ir aš nutirpstu. – Bet tu esi žavinga.  – Ar seniai judu kartu? – privalau atvėsinti įkaitusią atmosferą. Privalau  pati atvėsti. Turėčiau jam  pasakyti, kad ją pažįstu. Turėčiau, bet nesakau. Tada visa tai baigtųsi, kad ir kas tai būtų, o aš tiesiog tam dar nepasiruošusi. Juk nieko nevyksta.  – Seniai, – sako spoksodamas į grindis. – Tiesą sakant, visą amžinybę. Prisimenu, kaip Adelė pasakojo jųdviejų istoriją. Kaip jis išgelbėjo ją per gaisrą. Kodėl nematau tos meilės jai? Bet, kita vertus, kodėl jis turėtų ją man rodyti?  – Ji irgi gydytoja? – Apgaulės ir tiesos testai.  – Ne. Ne, ji ne gydytoja. Net negalėčiau pasakyti, kas ji. Ji nedirba. – Jis vis dar vengia mano žvilgsnio, tik teliūskuoja vyną taurėje, prieš siurbtelėdamas dar vieną didelį gurkšnį. – Ir ji jau seniai nėra manęs prajuokinusi. Tada jis vėl pakelia į mane akis, jo veidas taip priartėja, jog mano širdis, regis, tuoj sprogs krūtinėje.  – Tad kodėl judu vis dar kartu? – Šito klausdama skaudžiai išduodu Adelę, bet man knieti jį išprovokuoti. Ar piktai atsikirs, ar pajus sąžinės graužatį ir išeis, ar reaguos dar kitaip. Jeigu neišeis, aš vėl apsikvailinsiu. Kad ir kokia būtų jo reakcija, nieko gero. – Jeigu esate nelaimingi, jau verčiau išsiskirti, – tariu. – Tai nėra taip sunku, sakau iš patirties. Jis trumpai ir garsiai nusikvatoja, tarsi didesnės beprotybės nebūtų girdėjęs per visą dieną, dieną,  pilną pamišėlių postringavimų, kurių jam teko klausytis, tada kurį laiką neprataria nė žodžio, stebeilydamas į savo taurę. Kas per žmogus slepiasi už žavesio ir sąmojo? Ir kodėl įkaušęs jis toks rūškanas?  – Nenoriu kalbėti apie savo santuoką, – galiausiai prataria. – Nenoriu galvoti apie savo santuoką.

Tada jis paliečia mano plaukus, apsivynioja palaidą sruogą ant piršto, mane ūmai užlieja karšta  banga. Vynas, Adamo išvykimas, vienatvė ir tas klaikus pergalės jausmas matant jį savo namuose –  visa tai tik pakursto geismą. Trokštu jo. Esu bejėgė ką pakeisti. Jis irgi manęs geidžia. Deividas  pasilenkia, lūpomis liesteli manąsias, švelniai kutendamas lyg drugelio sparnais, ir man užima kvapą.  – Man reikia... – galvos linktelėjimu sumišusi parodau į koridorių, tada pakylu ir nueinu į vonią. Pasinaudojusi tualetu, apsišlakstau vandeniu veidą. Negaliu to daryti. Negaliu. Netgi taip mintydama, greitai nusiprausiu po dušu. Dėkui Dievui, kad nusiskutau kojas ir vašku depiliavau  bikinio zoną prieš važiuodama į sporto salę su Adele. Aš girta. Nesugebu blaiviai mąstyti. Rytą savęs nekęsiu. Tokios mintys sukasi galvoje, bet jas skandina garsai už sienos ir nuo alkoholio suliepsnojęs geismas. Adamas išvykęs mėnesiui, Liza nėščia. Kodėl negaliu bent to sau leisti? Pažiūri į veidrodį –  skruostai degte dega. Tik šį vakarą, liepiu sau. Daugiau niekada. Gal jis jau bus išėjęs. Supratęs, kad buvo klaida čia ateiti, ir iškeliavęs atgal į savo tobulus namus, pas savo tobulą žmoną.  Ir būtų puiku, pamanau, nors mano kūnas netiki tokia melagyste.  Negaliu to daryti .  Neturiu to daryti . Atvėrusi duris pamatau Deividą stovintį ir laukiantį. Man nespėjus ištarti nė žodžio, jis  prisitraukia mane, jo lūpos suranda manąsias, ir elektra perbėga visu mano kūnu, nuo kojų pirštų galiukų iki viršugalvio. Lyg sumurmu, kad turim liautis, bet tuo pat metu plėšiu nuo jo drabužius, ir  mes klupinėdami, girti nuvinguriuojam miegamojo link. Tik vieną kartelį. O tada bus padėtas galutinis taškas. Jis turi būti padėtas. Vėliau, kai atgauname kvapą ir nelabai suvokiame, kaip vienam su kitu elgtis, jis trumpam nueina po dušu, o aš, apsigobusi nušiurusį chalatą, drožiu į svetainę tvarkyti taurių ir butelių. Nesuprantu, ką aučiu. Nesuprantu, ką turiu jausti. Skauda galvą, o nuo sekso bei vyno pasijuntu dar girtesnė . Jis mane žlugdo. Veju šalin mintis apie Adelę, laukiančią jo namuose su orkaitėje iškeptu gardėsiu. Mano oda vis dar jaučia jo lytėjimus, nors širdyje žioji tuštuma. Po ilgų metų mano kūnas, regis, tik dabar pabudo. Šios nakties sekso nepavadinsi nuostabiu – abu buvome per girti, – bet intymumo ir aistros netrūko, is stebėjo mane, kai mylėjomės, tiesiog nenuleido nuo manęs akių ir buvo vyras iš baro, o ne mano viršininkas, Adelės vyras. Aš neatplėšiau akių ir rankų nuo jo randų, kuriuos užsidirbo gelbėdamas Adelę per gaisrą. Virtuvėje jis pasirodo jau apsirengęs ir vengia mano žvilgsnio. Pasijuntu pigena. Ir to nusipelniau. Jis nusiprausė po dušu nesusidrėkinęs plaukų, sargį nuleido mano tualete, visi neištikimybės įrodymai nuplauti.  – Man jau metas, – sako. Aš linkteliu, stengdamasi išspausti šypsenėlę, bet ši veikiau primena grimasą.  – Pasimatysim rytoj darbe. Jau laukiu, kol jis atidarys duris ir ners lauk. Akimirką atrodo, kaip taip ir bus, bet tada jis  pasigręžia ir mane pabučiuoja.  – Atleisk. Suprantu, tikra velniava. Pagalvoju apie meilią Adelės šypseną, ir man knieti pasakyti, kad esu tiek pat kalta, kiek ir jis, nes irgi ją išdaviau, bet nepralemenu nė žodžio.  – Pamiršk. Kas padaryta, padaryta. Nebeatšauksim.  – Aš nenoriu atšaukti. Bet padėtis... – jis užsikerta. – Kebli. Sunku paaiškinti.

 Nėra jau taip keblu, norisi jam pasakyti. Žmonės nuolat apgaudinėja vieni kitus, nes yra savanaudžiai ir niekšai, kurpiantys sudėtingus pasiteisinimus. Bet nutyliu. Tvinksi smilkiniuose, ausmai sumišę.  – Tau reikia eiti, – stumiu jį durų link. Nenoriu jam sakyti nieko, dėl ko vėliau pasijusčiau dar   blogiau nei dabar. – Ir nesirūpink, darbe elgsiuosi lyg niekur nieko. Jam, regis, palengvėja.  – Gerai. Kartais ji... Nežinau, kaip... – Nesuprantu, apie ką jis, bet leidžiu kalbėti toliau. –   Nenorėčiau... tegu viskas lieka už darbo ribų. Sudėlioja į atskirus stalčiukus . Štai ką Adelė anąkart sakė. Jeigu tik pajėgčiau suprasti, kaip kruopščiai jis tai daro.  – Jau eik, – pakartoju, ir šįkart jis paklūsta.  Na štai, galvoju, vos tik durys užsidaro ir staiga lieku vienui viena ir siaubingai vieniša, dabar jau tikrai prisidirbau . Pasiekiau patį dugną. Net Sofi nebūtų taip pasielgusi. Nors nerimavau dėl to, kaip is elgiasi su Adele, pirma pasitaikiusia proga vis tiek su juo pasimylėjau. Įsipilu stiklinę vandens, išgeriu ibuprofeno ir nušlepsiu atgal į lovą. Nenoriu apie tai galvoti.  Nenoriu galvoti apie juos. Nenoriu galvoti apie  save. Noriu tik vieno – kad miegas visa tai  pasiglemžtų. Pabundu virtuvėje mostaguodama rankomis priešais veidą, sklaidydama šalin sapnus. Iš čiaupo bėga vanduo. Sunkiai alsuoju, galva tiesiog plyšta. Jau šviesu, mirksiu ir tankiai šnopuoju. Akimirką ankstyvos saulės srautą palaikau mane juosiančiomis ugnies liepsnomis, tada iš lėto sugrįžtu į pasaulį,  bet sapnas vis dar ryškus. Tas pats kaip visada. Adamas dingo. Tamsa vilioja mane į spąstus, tik  šįkart kiek kitaip. Kaskart, kai Adamo balsas atrodo jau čia pat ir aš praveriu duris į apleistą pastatą, degančiame kambaryje aptinku Adelę arba Deividą, jie abu rėkia man nesuprantamus žodžius. Šešta valanda ryto, ir aš jaučiuosi mėšlinai, kamuoja pagirios, kaltės jausmas ir įkaitę pelenai iš naktinio košmaro, aš visiškai išsekusi. Per vėlu mėginti užmigti, ir man dingteli mintis paskambinti į darbą ir dar vieną dieną apsimesti sergančia, bet tai atrodys mažų mažiausia keista. Sju turbūt jau  pastebėjo, kad į darbą neateinu taip anksti, kaip visi buvo įpratę, o dar viena nedarbingumo diena sukels jai nerimą. Be to, noriu viską sugrąžinti į senas vėžes. Apsimesti, kad vakarykštės nakties nė nebuvo. Esu apgailėtina, bet netgi taip apie save galvodama, šiek tiek susijaudinu, atgaivinusi  prisiminimus apie seksą. Palaimos nepasiekiau – pirmą kartą man niekada nepavyksta, – bet Deividas  pažadino mano kūną, ir prireiks laiko, kol jis vėl grįš prie bado dietos. Išsivirusi kavos, nueinu į svetainę ir ant grindų išvystu užrašų knygelę. Vėl prislegia kaltė. Adelė  bando man padėti, o aš permiegojau su jos vyru. Kaip galėjau leisti tam įvykti? Visa, kas nutiko su Deividu, turiu užrakinti į dėžutę savo galvoje, skyrium nuo Adelės, nes kitaip dar iškrėsiu kvailystę ir išsipasakosiu jai, kad pasijusčiau geriau. Aš nepasijusiu geriau, o ji pasijus  blogiau. Pagalvoju apie Sofi ir jos romanus, apie apgaudinėjamas žmonas, ir apie tai, kad apskritai turbūt kiekvieno žmogaus gyvenimas yra paslapčių bei apgaulių kratinys. Mes niekada nepajėgsime ligi galo pažinti kito žmogaus ir suprasti, koks jis yra iš tikrųjų. Ir, tarsi solidarizuodamasi su Adele, įgnybiu sau.  – Aš nemiegu, – kartoju ir pasijuntu paikai, išgirdusi save garsiai tariant žodžius tuščiame bute. Padėtis kvaila, bet aš žengiu toliau. Pažvelgiu į savo rankas ir suskaičiuoju pirštus. Ir lyg to būtų maža, atsikeliu ir žvilgteliu į laikrodį virtuvėje. Ir kas čia tokio, pagalvoju, juk nesunku. Bet tokia

atgaila per menka. Tik ne dėl to, ką padariau. Būti gera mokine nepakanka, kad atpirktum kaltę dėl išdavystės. Dieve, kaip skauda galvą. Deividas ir Adelė, nelabai suprantu, ką kiekvienas iš jų man reiškia. reiš kia. Dabar meilužis? meilužis? Nauja Nauja draug dr augė? ė? Nei tas, nei tas? Mane žavi žavi jie j ie abu ab u – atskirai atskirai ir kaip pora, por a, bet gal tai normalu. Kol nesusimąstai, kokia bėda gresia. Negaliu išlaikyti jų abiejų. Negaliu. Turėsiu rinktis. Miegamajame suskamba telefonas ir man šokteli širdis.  –  Bonjour Maman, – sako Adamas ir sukikena. – Sveika, mamyte! Aš Prancūzijoje, dar nevalgiau sraigių, bet tėtis liepė man tau paskambinti, kol dar neišėjai į darbą. Tą akimirką, klausydamasi jo guvaus rytinio tauškėjimo, privertusio mane praverti pavargusias akis, galėčiau išbučiuoti Janą. Giliai širdyje jis žino, kiek jėgų man kainavo išleisti savo vaiką su ais, ypač dabar, ypač dabar, kai mus skiria nėštumas. Jis žino, kaip man svarbu pirmai išgirsti žinutę iš Adamo, todėl išvaduoja nuo pareigos skambinti. Jis žino, kad aš nenoriu rodyti susirūpinimo, nors Adamas mano vaikas ir visada toks liks. Jis žino, kad esu išdidi ir kad verčiau bausiu save, o ne tą, kuris mane užgauna. Jis mane pažįsta. Galbūt nekenčiu jo už tai, kaip su manimi pasielgė, galbūt nekenčiu dėl to, kad yra laimingas, bet jis mane  pažįsta ažįst a. Po vakarykštės nakties su Deividu ši mintis keistai guodžia. Porą minučių linksmai šnekuosi su savo berniuku, tada jis kažkur išlekia, ir ragelį perėmęs Janas mane nuramina, kad viskas gerai, oras puikus, skrydis vyko sklandžiai. Įprastas mandagus pokalbis,  bet susiklosčiusią padėtį jau matau matau šviesesnėm švi esesnėmis is spalvomis. Štai toks toks mano tikrasis gyven yvenim imas, as, nors šiuo ši uo metu metu jaučiuosi itin nesaugi. Gyvenimas, Gyvenimas, su kuriuo kuriuo turi turiuu susitaikyti. susitaikyti. Jeigu ir kai šis siaubingas mano pačios kuriamas melo burbulas kada nors sprogs, vis tiek su manimi liks Adamas, na, ir tam tikru atžvilgiu Janas. Mes esame susisaistę per savo vaiką. Padėjusi ragelį, pasijuntu geriau, šaltas dušas nuplauna pagirių bjaurastį. Pažvelgiu į savo rankas  po vandens vandens purslais ir suskaičiuoju suskaičiuoju pirštu pi rštus. s. Įgny Įgnybiu biu sau sa u ir kartoju: kartoju: aš nemiegu nemiegu.. Net tada, kai mėginu mėginu nuplauti sekso su Deividu pėdsakus, stengiuosi apie jį negalvoti. Šiandien mūvėsiu kelnes ir tik vos vos pasidažysiu. Kad ir kas nutiko praėjusią naktį, tai daugiau nepasikartos. Negali pasikartoti. Privalau elgtis teisingai. Vadinasi, pasirinkti ne Deividą.

18 Adelė Už tai sumokėjau kreditine kortele, kaip ir už kitus pirkinius prekybos centre. Įprastai išsaugau visus  prekių kvitu kvitus, jeig jei gu jis jų paprašytų, paprašytų, bet jau porą metų jis to nedaro, o net jeigu vėl imtų imtų manęs  prašyti, apsimesčiau, kad šį kvitą kvitą pamečiau. pamečiau. Žinoma, inoma, negalėsiu dabar pirkti visko, ko man prireiks, prir eiks,  bet kol kas kreditinė kortelė kortelė turi turi savo pranašum pranašumų. Neg Negaliu aliu sumažin sumažinti ti ūk ūkio io reikalams reikalams skirtų sm s mulkių ulkių  pinigų, inigų, nes už dalį jų nupirkau nupirkau mėnesin mėnesinįį sporto klubo klubo abonement abonementąą Luizai, uizai, ir nuo šiol teks teks atitinkam atitinkamai ai koreguoti išlaidas – kaip kad mėgsta sakyti Deividas. Vis dėlto tai reiškia, kad teks pataupyti maistui. Vietoj ekologiško viščiuko iš turgaus apsiriboti kukurūzais lesintu iš prekybos centro. Deividas vis tiek nepastebės skirtumo, nors giliai širdyje slepia savo kaimišką prigimtį. Jis gali atskirti šviežią kaimišką kiaušinį nuo dideliame aptvare auginamų vištų kiaušinių, kuriais prekiaujama parduotuvėse, bet tik tiek. Iš mudviejų būtent aš mėgaujuosi  prabangiu rabangiu maistu, maistu, ir jis man tai leidžia. Pažvelgiu į elektroninę cigaretę su atsargine baterija ir papildomomis skysčio kapsulėmis. Galbūt os emocinė būsena šiuo metu ne pati geriausia, kad ištvertų nikotino abstinenciją, bet ji jas išbandys. Žinau, kad išbandys. Ji iš tų, kurie stengiasi kitiems įtikti. Mane vėl užplūsta pykčio banga. usipenėjusi maža pataikūnė. Vos susivaldau nesviedusi brangaus prietaiso į sieną. Mintys apie ją sukelia liūdesį ir aš vėl pratrūkstu raudoti sėdėdama virtuvėje, saulė tvieskia pro užpakalines duris, iš nosies varva snarglys. Šiandien nė karto nežvilgtelėjau į veidrodį. Nenoriu matyti gražaus veidelio, kuris mane nuvylė. Mano kava vėsta ant stalo nė nepaliesta, ir aš, gniauždama rankoje mobilųjį telefoną, nudelbiu akis į neryškų ekraną. Giliai įkvepiu ir susitvardau,  prieš mikliai surinkdam surinkdamaa galvoje sukurt sukurtąą tekstą. tekstą. Tikiuosi, kad tau viskas gerai ir šiaip taip ištveri be Adamo L  Turiu dovaną, kuri tave  pralinksmins! ralinks mins! Ar pirmadienį eisim eisi m į sporto klubą? O tada pietų? Paruoškime savo kūnus bikinių sezonui, net jeigu ir neatostogaujame. A x

 Neužsim eužsimenu enu apie barn bar nį su Deividu vakar vakare va kare ar apie tai, kaip jis įsiutęs trenkė trenkė du d urim ir išlėkė, išl ėkė, ar  kaip apsimečiau mieganti, kai jis galiausiai parslinko namo ir nupėdino į svečių kambarį. Nepasakoju ai, kaip vidury nakties jis įėjo į mano kambarį ir, stovėdamas prie mano lovos, nebyliai spoksojo, o aš gulėjau tvirtai užmerkusi akis ir jutau tą neapykantą ir pyktį, kurį skleidė jo įsitempęs it styga kūnas, ir veik neįstengiau kvėpuoti, kol jis išėjo. Nepasakoju jai, kad, užuot atsikėlusi rytą išlydėti jo į darbą, da rbą, raudojau r audojau į pagalvę, stengdam stengdamasi asi nesusivemt nesusivemti,i, ir i r kad iki šiol ši ol vis vi s dar tramdau tramdau šleikštulį. šleikštulį.  Nepasakoju jai visų šių dalykų, dalykų, nes, kad ir kok kokia ia būčiau pikta, pikta, nen nenoriu, oriu, kad ji jaustųsi jaustųsi dar  šlykščiau, nei jau dabar jaučiasi. Nenoriu prarasti savo naujos draugės, net jeigu ji mane išdavė, ir  esu apimta įniršio ir pavydo. Turiu nuslopinti šiuos jausmus. Nes jie man nepadės ir neprivers Deivido Deivi do mane mylėti. mylėti. Tai buvo labai netikėta. Nė nenumaniau, kad jų santykiai taip greitai rutuliosis. Aš išprovokavau konfliktą vakar vakare, tai buvo nesunku. Pastaruoju metu buvome per daug įsitempę; žalios it miškas

miegamojo sienos, katė, tai, kas nutiko prieš mums įsikraustant, ir visada toji mudviejų praeities  paslaptis, aslap tis, suvijusi mus į vieną susiraizgiusį susiraizgiusį kamu kamuolį. Maniau, Maniau, nu nueis eis kur nors ir pasigers, bet nesitikėjau, kad iš baro patrauks prie Luizos durų. Dar ne. Dar ne tą vakarą. Akys vėl priplūsta ašarų. Jų šulinys, regis, bedugnis, ir aš stengiuosi giliai kvėpuoti, kad jas sutramdyčiau. Žinojau, kad bus sunku. Turiu tai ištverti, Luiza bent jau bandė ištarti „ne“. Ji geros širdies. Geras žmogus. Užsiminė apie mane ir bandė jį išprašyti. Ji juk pati buvo girta. Nesunku  prarasti raras ti savitvardą, kai esi girtas; visi trys trys dėl to esame esame kalti. kalti. Nek Nekenčiu enčiu,, kad ji su juo miegojo, nekenčiu mane žeidžiančio skausmo, bet dėl to net negaliu jos kaltinti. Luiza sutiko jį, kai dar  nepažino manęs, o jos aistra tuo metu jau buvo įžiebta. Ji bent jau nesistengė tos aistros kurstyti vėliau, kai susitiko su juo darbe, nors tas pirmasis vakaras bare leido jai pasijusti ypatinga liūdname  pilkame ilkame pasaulyje. pasaulyje. Tuo ji man patinka. patinka. Žinoma, inoma, ji smigu smigusi si į jį iki au a usų. Kaip galiu ant jos pyk pykti, ti, kad uo susižavėjo, susižavėjo, jei j ei aš pati jį taip karštai myliu myliu?? Viskas vyko daug greičiau, nei tikėjausi. Ji jam patinka labiau, negu maniau, ir kaip tik tai smogė man į paširdžius. Turiu būti stipri. Daugelį metų buvau nuolaidi. Luiza daro Deividą laimingą, ir tai dabar  svarbiausia, kad ir kaip maga nulėkti į kliniką, ištempti ją į gatvę už plaukų ir išlieti ant jos visą tūžmastį už tai, kokia ji ištižėlė – kad taip lengvai praskėtė kojas prieš mano neištikimą vyrą. Primenu sau: man reikia, kad ji padarytų jį laimingą, todėl turiu susitvardyti ir sukurti planą. Siurbteliu šaltos kavos ir prisiverčiu išeiti į saulutę. Šviežias oro gūsis maloniai kutena mano degantį veidą. Dar anksti, ir ryto saulėje tebetvyro aušros vėsa. Tikiuosi, kad neklystu. Tikiuosi, kad mano pasitikėjimas Luiza pagrįstas. Tikiuosi, kad ji yra tokia, kokią ją manau esant. Jeigu ne, viskas gali susikomplikuoti. Neleidžiu sau apie tai galvoti. Turiu nusiteikti teigiamai. Pirmiausia turiu išsimiegoti. Deramai išsimiegoti. Esu pavargusi ir emociškai, ir fiziškai, bet kaskart, kai užsimerkiu, matau tik juodu. Jo apgailėtiną liūdesį ant jos nušiurusios sofos. Dviejų girtų žmonių dulkinimąsi. Ašaras iš gailesčio sau, kai jis nuleidžia tualete sargį. Kaip jis šveičia savo odą dušo žele iš kelioninio buteliuko, kurį nešiojasi švarko kišenėje. Tokį patį naudoja namuose, jei aš netyčia užuosčiau jos gašlų kvapą per koridorių. Jos kaltę ir ilgesį. Ir vėl pajuntu šleikštulį.

Antra An tra dalis dalis

19 Luiza  – Kodėl tapai psichiatru? – klausiu. Tiesiog negaliu patikėti, kad guliu jo glėbyje. Tai pirmas kartas, kai jis, užuot skubėjęs po dušu nuplauti savo kaltės ir išėjęs, pasilieka ir kalbasi su manimi. Šį vakarą mes kaip žmonės pasikalbėjom apie mano skyrybas, naktinius košmarus, juokingus kavalierius, su kuriais Sofi jau ne vieni metai mėgina mane suvesti. Mudu kvatojomės, ir šį garsą  buvo gera iš jo girdėti.  – Tikrai nori žinoti?  – Taip, – linkteliu, glausdamasi prie jo šiltos krūtinės. Žinoma, noriu žinoti. Noriu žinoti apie jį viską. Nors ir pasižadėjau, kad to daugiau nepasikartos, tai jau trečias sykis per dešimt dienų, kai jis ateina į mano butą. Kartą tai nutiko savaitgalį. Ir nors kaskart jam liepiu keliauti namo, pareiškiu, kad daugiau šitaip negali tęstis, vis tiek įsileidžiu jį pro duris ir į savo lovą ir, regis, niekaip negaliu sustoti. Bet koks pasiryžimas ištirpsta, vos tik jį pamačius. Blogiausia, kad aš iš tikrųjų trokštu jį matyti. Mes geriame, mylimės, jis žiūri į mane taip ilgesingai, kad net drasko sielą. Kvaila. Beprotiška. Bet tai verčia smarkiau plakti mano širdį. Jaudina. Ir leidžia kurį laiką pamiršti visus sunkumus. Bandau apsimesti, kad jis vyras iš baro, idant nesijausčiau taip šlykščiai, bet juk suprantu, kad save apgaudinėju. Kažkas mane traukte traukia prie jų abiejų. Turėjau pasakyti Deividui, kad pažįstu Adelę, bet tas laikas, kai galėjau papasakoti, jau seniai  praėjo, ir jeigu pasakyčiau jam dabar, pasielgčiau kaip beprotė. Bet ir su Adele negaliu nutraukti draugystės. Ji tokia pažeidžiama. Ir atskleidžia man kitą Deivido pusę, kuri mane intriguoja beveik  taip pat, kaip ji pati. Kiekvieną dieną nusprendžiu, kad turiu paleisti kurį nors iš jų, ir kiekvieną dieną išsisukinėju nuo tokio sprendimo. Aš jau savotiškai įsimylėjusi Adelę; ji tokia graži ir liūdna, žavi ir gera man. O greta Deividas –  tamsi paslaptis. Jis švelnus ir aistringas lovoje, bet niekada nekalba apie savo santuoką, kuri, aš matau, pritvinkusi nuodų. Žinau, kad turėčiau vieno iš jų atsisakyti, bet negaliu tam ryžtis. Jaučiuosi, lyg būčiau susipynusi su jais abiem, o jie susipynę su manimi. Kuo labiau netenku galvos dėl Deivido, tuo labiau žaviuosi Adele. Ydingas ratas. Ėmiau mokytis dėlioti į atskirus stalčiukus, kaip kad daro jis. Aš juos atskyriau. Adelė yra mano draugė, o Deividas mano meilužis, ne  jos kontroliuojantis vyras. Ne kažin kas, bet kol kas toks metodas, galima sakyti, veikia. Yra Adelės dienų, yra Deivido naktų. Galbūt aš jį matau net dažniau nei ji. Man nepatinka šis jausmas. Kone pergalingas.  – Kai buvau paauglys, ūkyje viena maža mergaitė nuolat mane sekiojo. Ji buvo vieniša. Jos tėvai  buvo turtingi – valdė didelį dvarą, jie ją lepino, bet kartu ir ignoravo, jeigu supranti, ką noriu  pasakyti. Jie buvo užsiėmę. Kartais pernelyg užsiėmę, kad skirtų jai pakankamai dėmesio. Kad ir kaip ten buvo, ji nesustodama čiauškėdavo, kai dirbau, pasakodavo man apie savo naktinius košmarus, neleidžiančius niekam miegoti, – kalba Deividas. – Supratęs, kad ji iš tiesų labai kremtasi dėl tų košmarų, vienoje sendaikčių krautuvėlėje radau knygą apie miegą ir sapnus ir jai padovanojau. Suklūstu prisiminusi, kaip Adelė minėjo knygą, aišku kaip dieną, jog toji maža mergaitė, apie kurią is pasakoja, yra ji. Akimirką pajuntu kaltę ir kartu smalsumą. Kodėl jis tiesiog nepasako, kad jo

žmona sapnuodavo baisius sapnus? Lyg nežinočiau, kad jis vedęs. Kodėl jis niekada  neužsimena apie ą?  – Ar padėjo?  – Vargu. Tada, jei gerai atmenu, ėmė aktyviai reikštis „Naujojo amžiaus“ judėjimas ir pasaulyje ėmė dėtis visokios nesąmonės. Be to, ji, ko gero, dar neįstengė tos knygos suprasti. Tėvai turbūt atėmė iš jos tą knygą ir išsiuntė gydytis į kažkokį centrą. Tada tai mergaitei buvo vos aštuoneri ar  devyneri. Mano tėvas buvo ūkininkas. Na, veikiau girtuoklis nei ūkininkas, jo technika nuolat gesdavo, ir aš suskubdavau į pagalbą. Žinojau, kad noriu tapti gydytoju, nors tuo metu tai atrodė nepasiekiama svajonė, bet, dovanodamas mergaitei knygutę apie sapnus, pirmą kartą supratau, kad noriu padėti išgydyti tai, kas yra žmogaus galvoje. Tai, ko negali pasiekti skalpelis. Tada Deividas mane stipriau apkabina, nors apie save, tiesą sakant, nedaug ir išklojo, juntu, kad  pasakoti apie tai jam buvo sunku.  – Ir tai įdomus darbas, – kalba toliau. – Skverbtis į žmonių galvas ir mėginti suprasti, kas jose vyksta. Pažvelgia į mane.  – Kodėl raukaisi?  – Aš nesiraukau.  – Raukaisi. Arba tavo kakta labai staiga paseno. – Jis juokingai suraukia kaktą, taip suteikdamas lengvumo šiai akimirkai, kuri neturėtų kelti slogių jausmų, bet kažkodėl kelia.  – Nežinau. Tiesiog manau, kad apskritai žmonių galvas reikėtų palikti ramybėje. Man nepatiktų, eigu kas nors eksperimentuotų su mano protu. – Iš tiesų taip galvoju, bet raukausi ir dėl Adelės. Dėl to, kaip jis iškraipo jos istoriją. Mažos mergaitės, iš tolimų laikų. Tai nėra melas, bet ir ne gryna tiesa. Deividas šypsosi man, pakėlusi į jį akis, nejučiomis gėriuosi jėga, trykštančia iš jo plačios krūtinės, ant kurios guli mano galva. Ūkininko sūnus. Galbūt jis vengia ją minėti, kad apsaugotų mano ausmus, bet juk nesu naivuolė, kuri nesuvokia  padėties.  – Ar esi tikra, kad dirbi tinkamą darbą? – klausia. – Juk mes tai ir darome – remontuojame galvą.  – Todėl ir lieku sėdėti prie savo rašomojo stalo, o ne ant kušetės.  – Galiu lažintis, kad man pavyktų atvilioti tave ant savo kušetės.  – Nebūk akiplėša, tau tai netinka. – Kumšteliu jam į šonkaulius, ir abu prapliumpam juoku.  – Bet aš rimtai, – sako jis po valandėlės. – Jeigu tau reikia pagalbos dėl naktinių košmarų, pažadu nedovanoti pavojingos prietarų pilnos knygšės ir sulig tuo nusiplauti rankas. Dabar esu kvalifikuotesnis.  – Ak, kaip palengvėjo, – kalbu kiek įmanoma nerūpestingai, bet galvoju apie užrašų knygelę, kurią davė man Adelė, ir apie tai, ką Deividas pamanytų, jei sužinotų. Jau beveik gailiuosi, kad jis čia.  – Galbūt tau reikėtų surasti tą mažą mergaitę, – murmu. – Sužinoti, gal jai vis dar reikia tavo  pagalbos. Į šiuos mano žodžius jis neatsako.

20

Tada Lietus garsiai barbena į langus, ir Adelė, gulėdama ant savo lovos su Robu po jo psichoterapijos seanso, apsnūsta. Dabar ji turėtų būti dailės kambaryje, bet jai įkyrėjo piešti. Adelė nuėjo į jogos užsiėmimą, kad tik slaugytojos atstotų – galbūt joga ir padeda atsipalaiduoti, ir padėjo, daugiausia dėl monotoniškumo, – bet dabar ji mieliau pabūtų gryname ore su Robu. Galbūt šįkart įvairumo dėlei uodu nueis ne prie ežero, o į viržynę. Jiems neleidžiama išeiti už teritorijos ribų be „grupės vadovo“,  bet gal pavyks išsėlinti slapta ir niekas nepastebės. Tokie jau tie hipiai. Pilni pasitikėjimo. Dieną jie nė nerakina vartų.  – Aš nemiegu, – sako šalia gulėdamas Robas ir sau įgnybia. – Ir vis dėlto. Kokia nuobodybė. Ji sukikena ir atsidūsta. Tikėjosi, kad audra orą nuskaidrins, bet jos šėlsmas tik prigeso iki įkyrios niūrios liūties, ir taip, jis teisus, nuobodybė – tinkamas žodis.  – Kada tai pradės veikti? – klausia. – Man pabodo skaičiuoti pirštus. Turbūt vieną dieną išvysiu visus vienuolika.  – O jeigu taip atsitiks, suprasi, kad sapnuoji. Ir tada galėsi įsivaizduoti duris. Jas atverti ir keliauti  bet kur, ten, kur tave veda vaizduotė. Bet dar tik kelios dienos. Kantrybės, jaunasis Džedi.  – Jeigu visa tai tik blefas, mano kerštas bus saldus ir siaubingas.  – Kur nusineši savo sapnus? Kai pamatysi duris? – Šalia jo gulėti jauku. Ne taip, kaip šalia Deivido, be deginančios aistros, be pašėlusio širdies daužymosi, tiesiog kitaip. Kažkaip keistai ramu ir jauku. – Ar keliausi namo? Tada jis nusijuokia. Ne savo šiltu užkrečiančiu, o šaižiu ironiją slepiančiu juoku. Dabar ji jau skiria šiuos atspalvius.  – Šiknon. Nors galbūt mielai susapnuočiau padorų maistą. Čionykščiams virėjams dar reikėtų  paplušėti, kad jų pietūs įgytų pikantiško skonio. Mhm. Jis bando nukreipti kalbą, ir ji tai įsidėmi. Visada manė, kad jis nekalba apie savo šeimą, kad jos neužgautų, nes ji šeimos nebeturi. Ūmai pasijunta bloga drauge. Viskas iki šiol sukosi vien apie ją, jos netektys, pastangos, kaip atsigauti, kaip judėti į priekį, o savo pasaulio jis nėra atvėręs. Jis  smagino ą istorijomis apie kvaišalų vartojimą, ir tiek. Jokių faktų. Jokių emocijų.  – Taip blogai? – Jie abu guli aukštielninki, spoksodami į lubas, bet dabar ji pasisuka ant šono ir,  pasirėmusi ant alkūnės, klausia: – Todėl vartojai heroiną?  – Ne, – jis šypsosi. – Aš vartojau heroiną, nes yra malonu. O jei prakalbome apie šeimą, na, aš daugiausia gyvenu su seserimi Ailša. Jai trisdešimt. Jis pamato, kaip ji nustemba dėl amžiaus skirtumo.  – Taip, netyčiukas, gražus žodžio „klaida“ pakaitalas. Kad ir kaip būtų, aš dabar su ja gyvenu. Ir  os gyvenimas toks pat sumautas kaip ir mano, tik kitaip, bet ji įsivaizduoja esanti Dievo dovanėlė. Apybjaurė istorija – tau verčiau apie tai nieko nežinoti.  – Tu esi mano draugas, – sako ji ir kumšteli jam į liesus šonkaulius. – Galbūt tu mano vienintelis tikras draugas, be Deivido. Žinoma, noriu ją išgirsti.  – Na tu, mano tragiška Miegančioji gražuole princese, esi daug žavesnė nei aš.

 – Galbūt. – Ji vos nurausta. Jai patinka būti šitaip vadinamai, nors gal tai negerai, jos tėvai mirę ir  tai skamba tarsi jų išjuokimas. Jis teatrališkai atsidūsta.  – Jergutėliau, kaip noriu pagaudyti kaifą.  – Aš niekada nesu bandžiusi kvaišalų. Net „žolės“. Dabar ateina eilė nustebti jam.  – Eik tu sau, meluoji.  – Nemeluoju. Mes gyvename –  gyvenome – atokiame užkampyje. Autobusu į mokyklą, autobusu atgal, o tada man sutriko sveikata, kurį laiką mokiausi namie.  – Kiekvienas išlukštentas tavo nepriekaištingos odos sluoksnis vis įdomesnis. Mokeisi namie? Jėzau, nieko keista, kad įsimylėjai kaimietį. Ji praleidžia pro ausis kandžią pastabą. Žinoma, jam jau dabar atrodo, kad ji pernelyg priklausoma nuo Deivido. Ji jaučia tai tiek iš to, ką jis sako, tiek iš to, ką nutyli.  – Galime ištaisyti šią klaidą, – sako jis. – Tau patiktų. Ji garsiai nusijuokia. Apie kvaišalus Robas kalba kaip niekur nieko. Jam, ko gero, taip ir yra. Ir jis nėra toks blogas.  – Na, bent jau „žolės“.  – Gerai, – pritaria žaismingai. – Aš tam pasiruošusi. Ir akimirką ji iš tiesų jaučiasi pasiruošusi, bet kartu supranta, kad Vestlandse tai vargu ar įmanoma. Be to, ji gali jaustis tokia pat laisva ir patrakusi kaip Robas be jokių narkotikų. Bet gal vis dėlto verta  pamėginti, mąsto maištingai. Galbūt jai derėtų bent kurį laiką elgtis kaip normaliai paauglei.  Ką apie tai pamanytų Deividas ? Ji stengiasi išstumti šį klausimą iš sąmonės. Žino atsakymą. Deividas neapsidžiaugtų. Bet ar kaskart prieš priimdama sprendimą, ji pirmiausia turi galvoti, ar  Deividas tam pritartų? Tai nenormalu. Galbūt jai verčiau būti panašiai į Robą. Atžariai.  Nepriklausomai. Vien mintys apie tai jai atrodo kaip išdavystė. Deividas ją myli, ir ji myli jį. Deividas išgelbėjo jai gyvybę. Vis dėlto ji apie tai galvoja. Galbūt galėtų pamėginti ir nieko jam nesakyti. Tai nebūtų didelė  paslaptis. Tiesiog viena smagi akimirka, kurią ji pasilaikytų sau. Galbūt jai nė nepatiktų. Ji pažiūri į Deivido laikrodį, laisvai tabaluojantį jai ant riešo. Jau po antros.  – Puiku, dabar turėsi tesėti pažadą, – sako jis. – Pakaifuosim kartu. Bus nuostabu. Ji jau mato, kaip jis galvoje dėlioja planą, kaip tai įgyvendinti. Įdomu, kuo jis būtų tapęs, jei būtų gyvenęs jos gyvenimą. Galbūt dabar būtų mokęsis kokiame nors garsiame universitete, su stipendija. Galbūt būtų buvęs sūnumi, kokio tėvai visada troško.  – Man metas, – sako ji, ir jis nustebęs pakelia akis.  – Dar vienas seansas? Ji papurto galvą, nes pasijunta nesmagiai. Nieko apie tai nėra jam pasakojusi.  – Ne, tai mano advokatai. Jie čia atvažiuoja. Noriu apie kai ką su jais pasikalbėti. Na, žinai, visi tie paveldėjimo reikalai. – Ji nesupranta, kodėl taip nervinasi, bet taip yra. – Sužinoti, kaip  pasistūmėjo namui padarytos žalos atlyginimas.  – Jie dėl to atvažiuoja? Ji, regis, girdi, kaip tiksi jo smegenys. Keliantis plaukai užkrinta ant veido.  – Taip. Painu, – galiausiai nutaiso akinamą šypseną. Širdį tirpdančią šypseną. Tokią, kuria  pasakoma: viskas gerai. – O tu susitelk į gnaibymąsi. Jeigu artimiausiu metu neperprasi, kaip tai

veikia, manysiu, kad naktinius košmarus prasimanei. Jis irgi jai nusišypso.  – Gerai, Joda. Bet tik dėl tavęs. Tik gal pirma pasismaukysiu.  – Fui. Jie išsiskirsto šypsodamiesi, ir dėl to ji pasijunta laiminga. Ji žino, kad rūpi Robui. Žino, kad jis įsitikinęs, jog Deividas pernelyg ją kontroliuoja. Taip pat žino, kad Deividas tikrai neapsidžiaugtų, sužinojęs, ką ji sumanė.

21 Luiza Praėjo dešimt dienų nuo tada, kai Adelė padovanojo man elektroninių cigarečių rinkinį  pradedantiesiems, ir jau savaitė, kai paskutinį kartą rūkiau tikrą cigaretę. Dabar, žingsniuodama į darbą su rinkiniu rankinėje, tiesiog negaliu savimi nesipuikuoti. Iš tiesų reikėjo jas išbandyti anksčiau. Juk visur jų pilna, bet kaip ir kiti asmeninių tikslų sąrašo punktai, metimas rūkyti būdavo nuolat nukeliamas kitai dienai. Tačiau kai Adelė išleido tam apvalią sumelę, ypač atsižvelgus į susiklosčiusias aplinkybes, aš bent jau pamėginsiu. Nesitikėjau, kad man patiks, nesitikėjau, kad suveiks, bet gera pabusti ir nejausti, kaip tavo plaukai trenkia rūkalais. Kaip ir drabužiai. Adamas apsidžiaugs taip pat, ir Janas, ne dėl to, kad jam tai rūpėtų, tiesiog nenoriu būti tokia motina, kurią antroji žmona smerks dėl rūkymo ir kuri, maža to, dar augina vaiką. O dabar tokia nesu. Tiesa, aš galbūt piktnaudžiauju – taip lengva jas rūkyti bute, – bet pasižadėjau, kad kai Adamas bus namie, elgsiuosi su jomis kaip su tikromis cigaretėmis ir užsimaniusi išeisiu į balkoną. Kvėpuodama vasaros ryto oru, žvaliai žingsniuoju ir jaučiuosi laiminga. Nors neturėčiau. Daugeliu atžvilgių viskas kvailai susipainiojo, ir tik dėl mano kaltės, bet kažkaip sugebu numoti į tai ranka.  Netgi, savo gėdai, šiek tiek džiaugiuosi, kad Adamas išvykęs. Nuolat jo ilgiuosi, bet dabar turiu daugiau laisvės. Galiu būti moterimi, ne tik  Adamo mamyte. Šį rytą svarstyklės parodė daugiau nei kilogramu mažiau. Šiandien – ne tik dešimta elektroninių cigarečių diena, bet ir dešimta diena be makaronų, bulvių ar duonos, ir jau dabar, tiesiog neįtikima, aučiuosi daug geriau. Adelė teisi. Angliavandeniai – tikras blogis. Pasilaikysiu juos smagurių dienai. Be to, daug lengviau laikytis dietos, kai namie nėra Adamo. Nė nesijaučiu tokia išbadėjusi, bet taip yra iš dalies dėl geismo ir kaltės kamuolio, kuris didžiąją paros dalį laiko surakinęs mano skrandį.  Net vyno geriu mažiau, o išgertą kiekį priskaičiuoju prie bendro per dieną suvartotų kalorijų skaičiaus. Dabar man dar reikia sureguliuoti sapnų problemėlę, kad galėčiau padoriai išsimiegoti naktį. Šiandien pasistengsiu atlikti visus būtinus kasdienius darbus nuosekliai, užuot uoliai pradėjus, o vėliau atleidus vadeles. Esu pasiryžusi labiau stengtis. Po to, kiek man yra padėjusi Adelė, jaučiuosi, lyg nepateisinčiau jos lūkesčių. Ir suprantu, kaip beprotiškai tai skamba. Ateinu anksti – bent kartą per šias dienas – ir, užuot ėjusi tiesiai vidun, nusprendžiu pasivaikščioti aplink kvartalą ir pasimėgauti gražiu rytu. Be to, ir nueitų žingsnių bus daugiau, pagal naująją į telefoną įdiegtą programėlę pėstute turiu nueiti ne mažiau kaip dešimt tūkstančių žingsnių. Dar viena Adelės mintis. Ji gera draugė. Blogiausia, jeigu visa ši istorija būtų parodyta per kokią nors bulvarinę  pokalbių laidą ir aš vaizduojama kaip tikra kalė. Galbūt tokia ir esu. Bent jau elgiuosi kaip kalė. Žinau. Bet nėra nė vieno dalyko, kuris vertinamas vienareikšmiškai, tiesa? Man tikrai patinka Adelė. Ji geriausia draugė, kokią tik kada esu turėjusi, ir visiškai ne tokia kaip kiti žmonės. Tokia elegantiška, maloni, ji manimi  domisi. Su Sofi jaučiuosi, lyg maldaučiau leidimo įsipaišyti į jos socialinį kalendorių. Su ja kitaip nei su Adele. Nuo tada, kai mano gyvenime pasirodė Adelė, Sofi esu brūkštelėjusi vos žinutę kitą. Jos vienos draugystės turėtų užtekti, žinau. Bet neužtenka. Gal šiomis dienomis tiek daug ir nevalgau, bet vis dar esu besotė. Adelė ir Deividas. Man reikia jų abiejų. Dar 

viena priežastis, dėl kurios nesikalbu su Sofi. Ji už mano darbelius duotų pylos. Susirandu elektroninę cigaretę ir žingsniuodama papsiu. Šiaip ar taip, sakau sau, kai prieš akis vėl išnyra klinikos pastatas, seksas netruks ilgai. Adamo nebus dar maždaug porą savaičių, o tada Deivido naktimis neįsileisiu. O jeigu Adamas kada susipažins su Adele? Ir išplepės apie Deividą? Ir apskritai kokia motina norėtų savo sūnui būti tokiu  pavyzdžiu? Gal paaiškinti jam, kad normalu, jei vedęs vyras užsuka, pasidulkina ir išeina? Stengiuosi įtikinti save, kad dėl to nerimauju labiausiai, bet tik save apgaudinėju. Iš tiesų labiausiai nerimauju dėl to, kad Adamas per mažas saugoti paslaptis, ir jeigu kada nors dėl vienos ar kitos priežasties jis  po pamokų atsidurtų klinikoje, mažiausiai noriu, kad atpažintų vyrą, kuris lanko mamytę naktimis. Kaip niekinga. Negana to, taip elgtis yra kvaila ir savanaudiška. Bet kai Deividas mane liečia, aš atgyju. Dievinu jo kvapą, kuriuo persismelkia mano kūnas. Dievinu jo prisilietimus. Dievinu jo šypseną. Kai jis šalia, jaučiuosi lyg paauglė. O kai esu su Adele, jaučiuosi  svarbi . Svarbi jai. Ieškodama savo kabineto rakto, pajuntu, kad kelnės per juosmenį kiek laisvesnės. Aš tikrai sulieknėjau. Gal tas blaškymasis tarp jų abiejų, Deivido ir Adelės, grąžina mane į gyvenimą.  – Abejojau, ar norėsi. – Sju užkaitė virdulį ir dabar laiko iškėlusi bandelę su kumpiu. Pro popierių sunkiasi riebus kečupas. – Nieko baisaus, jei nenori, aš surasiu jai namus, – nusišypso. – Arba suvalgysiu pati.  – Ne, ačiū, – sakau, džiūgaudama, kad atsisakiau dar vieno kasdienio įpročio. – Smagurių diena man rytoj. Esu alkana po naktinio sekso, bet „Tupperware“ indelyje turiu du kietai virtus kiaušinius ir   pasitenkinsiu jais. Laikantis sveikos mitybos, išankstinis maisto ruošimas labai svarbus, to mane irgi išmokė Adelė, todėl nuo šiol išsiverdu iš karto šešis kiaušinius ir laikau juos šaldytuve. Kumpis kvepia gardžiai, bet atsisakydama jo jaučiu keistą pasitenkinimą. Lyg galėčiau nors šį tą kontroliuoti. Kumpis nėra tas malonumas, kuriam turėčiau tarti griežtą „ne“, bet tai jau pradžia.  – Atleisk, turėjau parašyti tau žinutę, kad man nepirktum. Grąžinsiu pinigus.  – Nė negalvok, – Sju pastato arbatą priešais mane. – Pastaruoju metu puikiai atrodai. Tiesiog švyti.  – Aš ne nėščia, jeigu to klausi! – Nors šiomis dienomis esu pakiliai nusiteikusi, žodis nėštumas neišnyksta iš mano sąmonės.  – Tiesą sakant, ketinau klausti, gal tavo gyvenime atsirado naujas vyriškis.  – Ak, kokia būtų laimė, – nusijuokiu ir susikaupusi lupu kiaušinį.  – Na, toliau taip švytėk, ir jų neatsiginsi. Tokia graži moteris kaip tu neturėtų būti vieniša. Metas vėl vaikščioti į pasimatymus.  – Galbūt. Šiuo metu tiesiog daugiau dėmesio skiriu sau, – vis dar šypsausi, nors darosi silpna įsivaizdavus, kad mėginu viską papasakot Sju – tai, kurios santuoka tvirta, gyvenimo ritmas nusistovėjęs. Sju pamanytų, kad kuoktelėjau ir krečiu nesąmones, iš tiesų taip ir yra. Bet kartu aš  pirmą kartą džiaugiuosi tuo, kas, atrodo, tęsis amžinai, negi šitai taip siaubinga? Bent jau tol, kol niekas nebus įskaudintas? Visi mes saugome paslaptis. Adelė, aš ir Deividas. Kol yra taip, nejau negaliu to turėti? Nejau negaliu turėti jų abiejų? Sju vis dar į mane žiūri, įsitikinusi, kad kažką slepiu. Negaliu jos dėl to kaltinti. Žinau, kad mano akys žiba, o eisena spinduliuoja gyvastį, kurios ilgokai trūko.

Baigiu valgyti kiaušinius ir pažvelgiu į savo rankas, skaičiuodama pirštus. Tikiuosi, Adelei viskas gerai. Ar jie vakar vakare barėsi? Ar todėl jis užsuko pas mane? Gal aiškino jai buvęs socialiniame centre? Kartais galvoju apie juos daugiau nei apie save. Jis geria, bet išėjęs iš manęs nebuvo girtas. Galbūt sugebėjo nuslėpti. Pradedu manyti, kad jam puikiai sekasi slėpti savo piktnaudžiavimą svaigalais. Galbūt pamėginti su juo pasikalbėti apie tai. Apie jo gėrimą. Galbūt kaip tik dėl to ir  šlubuoja jų santuoka? Adelė beveik negeria. Kai pietaujame, leidžiu sau išgerti taurę vyno, o ji ne. Reikėtų ir man mažiau gerti. Jei mažiau gerčiau, tikrai greičiau numesčiau papildomus kilogramus. Palieku Sju su antra kumpiu įdaryta bandele ir einu į Deivido kabinetą paruošti kavos aparato. Tai veikiau darosi panašu į kvailą vyro ir žmonos žaidimą. Pilve skraido drugeliai, negaliu suvaldyti audulio. Man visada patiko mano darbas, bet dabar jis suteikia naujo virpulio. Pagaunu save stebint o rankas, kai jis pasirašo ant receptų ir laiškų, ir prisimenu, kaip jos mane lytėjo. Kur jos buvo. Vis dar negaliu pamiršti, kaip supanikavo Adelė pamaniusi, kad praleido telefono skambutį, ir  stirtas tablečių jos spintelėje, bet gal čia nieko grėsmingo? Galbūt ji tiesiog  yra  nervinga. Net užsiminė turėjusi problemų praeityje. O gal Deividas veikiau ją saugo nei kontroliuoja? Ir iš kur  žinoti, kas iš tiesų vyksta už uždarų durų? Šiaip ar taip, negaliu jo apie tai kamantinėti, nes atskleisiu  pažįstanti Adelę, o tada jis tikrai pamanys, kad esu pamišusi persekiotoja, negana to  – būsiu išdavusi Adelę. Padėtis bjauri, bet tai netrukdo mano širdelei daužytis krūtinėje, kai jis pasirodo tarpduryje.  – Labas rytas.  – Ir tau labas. – Jis atrodo pavargęs, bet šypsena šilta ir nuoširdi, žydros akys mirksi man vienai, ir mano veidą užlieja karščio banga. Juokinga. Dirbame kartu vos ne kiekvieną dieną. Jau turėjau  priprasti jį matyti, bet šis rytas kitoks. Vakar vakare kažin kas pasikeitė, kai gulėjome lovoje ir  kalbėjomės. Žinoma, tai truko neilgai – pažįstamas kaltės jausmas netruko įsismelkti tarp vėstančių mūsų kūnų. Vyrai keisti. Tarytum išdavystė veikiau būtų juokas ir artumas, o ne seksas. Bet turbūt taip ir yra. Toji mintis labiausiai žeidė, kai Janas mane apgaudinėjo, vos tik nustojau būti apsėsta sekso. Galbūt juoką sunkiau sudėlioti į stalčiukus. Visa tai   siaubinga išdavystė, štai ką norėjau išrėkti jam, vos tik jis išėjo. Visa tai. Bet negalėjau  prisiversti prabilti. Ir kaip galėčiau? Juk nenoriu, kad tai liautųsi. Tai atvira, nemaloni tiesa. Noriu turėti tai, ko negalima. Noriu savo meilužio ir s  avo naujos geriausios draugės.  – Tu gerai nusiteikęs. Jis jau ruošiasi man atsakyti, pusiau šypsodamasis atvira burna, rankas susikišęs į kelnių kišenes, versdamas mane visą keistai nutirpti iš susijaudinimo, kai pro duris įeina daktaras Saiksas.  – Deividai? Ar galim pasikalbėti?  Nusišypsau ir grįžtu prie savo stalo, palikdama juodu už uždarų durų. Ta trumpa neapčiuopiama akimirka, šmėstelėjusi tarp mudviejų, dingo, ir taip turbūt geriausia. Turiu tramdytis. Kad ir kas tai  būtų, ilgai nesitęs, negalima prisirišti. Tai tik geismas. Ir jis praeis. Šie santykiai į nieką neišsirutulios, neleisiu, kad taip atsitiktų. Bet šie pažadai tušti ir neįtikinantys. Mano širdis daužosi  per smarkiai, kad juos ištesėčiau. Iki pietų priimu jau šeštą skambutį iš Antonio Hokinso, kaskart jo tonas vis dirglesnis, bet aš visomis išgalėmis stengiuosi išlikti rami ir mandagiai baigti pokalbį.  – Kaip jau sakiau, pone Hokinsai, aš perduosiu jūsų žinutę daktarui Martinui, vos tik jis atsilaisvins. Jeigu tai labai skubu, galiu patarti jums...  – Aš noriu kalbėti su Deividu. Man reikia su juo pasikalbėti.

 – Tada pasistengsiu, kad jis jums perskambintų, kai tik galės. Jis tankiai šnopuoja man į ausį.  – Jūs tikrai teisingai užsirašėte mano mobiliojo numerį? Nenoriu, kad jis skambintų klaidingu numeriu. Pakartoju jam numerį, kurį matau savo ekrane, ir galiausiai jis padeda ragelį. Savo sudarytą žinučių Deividui sąrašą papildau įrašu apie šį paskutinį skambutį ir nekantraudama laukiu, kada  baigsis gydytojų pasitarimas, kad Deividas kuo greičiau perimtų iš manęs Antonį. Atvirai kalbant, man šiek tiek neramu. Kiek žinau, jų seansai vyksta sklandžiai, ir Antonis jau yra užsirašęs  pirmadieniui. Jis ateina pas Deividą tris ir daugiau kartų per savaitę, pats primygtinai to reikalauja. Tikiuosi, nepatyrė atkryčio, jei dabar taip staiga, prieš savaitgalį, panūdo kalbėtis su Deividu. Galiausiai pasirodo gydytojai, ir aš perduodu Deividui skambučių sąrašą.  – Žinau, pietų metas, bet, man rodos, turėtumėt jam perskambinti. Jis kalbėjo labai susijaudinęs.  – Ar kalbėjo nerišliai? – Deividas peržvelgia, kiek buvo skambučių.  – Ne. Ne, nepasakyčiau.  – Perskambinsiu jam dabar pat. Ar galėtumėt man surasti jo tėvų ir jo įgaliotinio numerius? Ir jo apylinkės gydytojo? Linkteliu. Vėl grįžtame prie viršininko ir sekretorės santykių modelio, ir tai visiškai neseksualu, nepaisant nusistovėjusio šablono.  – Persiųsiu elektroniniu paštu.  – Ačiū. Eidamas į kabinetą, jis vis dar žiūri į sąrašą. Paslapčia viliuosi, kad atsigręš į mane ir nusišypsos,  bet nesulaukiu. Visos jo mintys sutelktos į Antonį. Man jis toks patinka. Čia yra gydytojų, kurie – nors ir profesionalai – gali visiškai atsiriboti nuo savo pacientų. Galbūt toks metodas yra geriausias ir  tinkamiausias, bet nemanau, kad Deividas vienas iš jų. Tačiau kartu abejoju, ar tie gydytojai geria kas vakarą. Jis keistuolis. Klausiu savęs, kaip kad visada savęs klausinėju, kokie demonai jį valdo. Kaip žmogus, taip puikiai gebantis klausytis kitų ir priversti juos išsikalbėti, pats gali būti toks beviltiškas. Suvalgau salotas prie stalo, tada leidžiu sau mėgautis penktadienio popiete. Antonis paskambina dar du kartus, nors ir patvirtina ką tik kalbėjęsis su Deividu. Sako, kai ką pamiršęs ir turįs dar kartą su juo pasišnekėti. Mandagiai jį nutraukiu, nenoriu būti įvelta į pokalbį, kurį palaikyti esu nekompetentinga. Pusę trečios pamatau, kaip įsižiebia švieselė Deivido pirmojoje linijoje. Pokalbis trunka minutę ar  kiek daugiau, ir aš žinau, kad jis skambino Adelei. Tikrai nesistengiu sekti jo skambučių, bet kitaip negaliu. Pusę dvyliktos ir pusę trečios kiekvieną dieną. Trumpi skambučiai. Per daug trumpi mandagiam darbiniam pokalbiui. Kasdien jie primena man panišką Adelės skubėjimą iš sporto klubo. Su ja praleidau pakankamai daug laiko, kad į šiuos skambučius pažvelgčiau kiek kitaip, nors ji visada išeina į kitą kambarį ar į koridorių. Iš visų šios padėties keblių dalykų, iš visų niuansų, dėl kurių turėčiau jaustis siaubingai, šie skambučiai mane kamuoja labiausiai. Kas vyksta tarp jųdviejų? Kokia ta jų meilė? Ar apskritai tai meilė? Pavydo geluonis graužia mane iš vidaus. Baigiantis darbo dienai, išėjus paskutiniams pacientams ir savaitgaliui atvėrus mums duris, iš kabineto išeina Deividas su švarku ir portfeliu rankoje. Nesitikiu, kad jis užsisėdės darbe – niekada to ir nedaro, nustebčiau, jei būtų kitaip, – bet aš vis tiek jaučiuosi mažumėlę nusivylusi.  – Ar Antonis gerai jaučiasi? – klausiu tiek iš susirūpinimo, tiek iš noro pasikalbėti su Deividu. Jis negali atskleisti man smulkmenų apie pacientus, aš tai žinau, bet vis tiek klausiu.

 – Į jo skambučius atsakinėk trumpai, – paliepia jis. – Laikinai daviau jam tiesioginės linijos numerį, bet jeigu jis neprisiskambins, gali skambinti ir tavo linija. Nesileisk su juo į asmenines diskusijas. Linkteliu kiek sutrikusi. Kokia velniava čia vyksta?  – Gerai. – Bet mano veidas nustebęs, ir jis tai mato.  – Jam manija. Turbūt heroinas nuo jos išvaduodavo, bet paskui pats tapo jo manija. Tikėjausi, kad nebus taip greitai įgijęs nuo jo priklausomybės, bet klydau. Galvoju apie visus tuos skambučius.  – Jis jaučia maniją tau.  – Galimas daiktas. Bet nenoriu, kad jis persimestų prie tavęs, kai nepavyks įsikibti į mane. Taip yra ne todėl, kad jam atrodau ypatingas – jis turi polinkį prisirišti prie naujų žmonių. Ir dabar aš esu o taikinys.  – Susitvarkysiu su skambučiais. – Noriu atkreipti dėmesį, kad savo darbą gana neblogai išmanau,  bet kartu man patinka, kad Deividas nerimauja dėl manęs. Nors man labiau neramu dėl jo. – Ar jis  pavojingas?  – Nemanau, – Deividas šypteli. – Tiesiog jo nervai pakrikę. Bet rizikuoti – ne tavo pareiga. Sju virtuvėlėje ir mato mus iš ten, skalaudama puodelius ir ruošdamasi dėti juos į indaplovę, todėl negaliu jo klausinėti apie savaitgalio planus. Nors, tiesą sakant, ir nenoriu žinoti – Adelė visada stovi tarp mudviejų, net jeigu niekada ir neminima. Dabar, kai aptarėme darbo reikalus, jis nejaukiai  palinki man gero savaitgalio ir patraukia prie durų. Grįžteli išeidamas, meta per petį skubrų žvilgsnį. Paskutinį žvilgsnį. Iš laimės maloniai sumaudžia skrandį, paskui surakina pavydas. Jis keliauja namo pas ją savaitgaliui. Ar tomis dienomis jis bent  pagalvoja apie mane? Galbūt kartais, nes vieną šeštadienį išdygo prie mano durų, bet ką  jis apie mane mano? Ar jis svarsto galimybę ją palikti dėl manęs? Norėčiau žinoti, kas jam esu. Kur link visa tai veda, jeigu apskritai kur nors veda. Dabar jis jau tikrai turėtų apie tai prabilti. Juk esame nebe vaikai. Vėl pasijuntu pigena ir susmunku į kėdę. Turėčiau dėti tašką. Žinau, kad turėčiau. Dirsteliu į laikrodį. Tuoj penkios. Nusigręžiu ir vėl žvilgteliu, laikas, regis, sustojo. Reikia išplauti kavos aparatą, paruošti kai kuriuos dokumentus pirmadieniui, tada ateis metas ir man keliauti namo. Galbūt šį vakarą eisiu pabėgioti, bet dėl pakrikusio miego jaučiuosi tokia pavargusi, jog žinau, kad to nebus. Įgnybiu sau. „Aš nemiegu“, – kartoju.

22 Adelė Ir nors vakarą namie praleidome kaip bet kuri kita pora – pietūs, televizorius, nereikšmingas  pokalbis, – Deividas praėjusią naktį vis tiek miegojo svečių kambaryje. Neva dėl karšto tvankaus oro, bet čia didelis senas namas ir storos sienos išlaiko erdvius kambarius gana vėsius. Pakilęs eiti miego, jis vengė žiūrėti man į akis. Šito galima buvo tikėtis, bet sudaužytos širdies šukė iki šiol duria man į vidurius. Kai išgirdau jį šį rytą vaikštinėjant po namus, atsikėliau ir išvažiavau į sporto klubą, kad išvengčiau susidūrimo su juo, nepastebimai ir skaudžiai skylant mūsų santuokai. Žūtbūt turėjau išlieti slopinamas emocijas, todėl uoliai myniau bėgtakiu bei dariau sunkesnius pratimus prie dar  neišmėgintų treniruoklių, bet nepajutau jokio malonumo. Gryna laiko gaišatis. Kam tai svarbu? Ar aš  kam nors dar svarbi? Grįžusi spėjau mudviem paruošti lengvus priešpiečius, tada jis išėjo. Socialinės paramos reikalais. Kažkoks neskoningai apsirengęs gvėra atvažiavo jo pasiimti nudrengtu automobiliu. Jie visi atrodo vienodai, tie geradariai. Nuo Vestlandso laikų niekas nepasikeitė. Lyg neskoninga apranga darytų juos gerbtinesnius. Bent jau ta savanorystė socialinės paramos centre nebuvo grynas melas, nors žinau, kad jos griebiasi kaip dingsties bent kartelį susitikti su Luiza. Jam išėjus, iš pradžių buvo dingtelėjusi mintis pačiai jai parašyti ir pasiūlyti kur nors išgerti kavos – staiga pasijutau vieniša šiame name, – bet vėliau apsigalvojau. Nežinau, kur jis tokiomis dienomis lankosi, o rajonas, kuriame gyvename, labai judrus, todėl atsitiktinumų pasitaiko. Negaliu viskuo rizikuoti ir leisti jam mus pastebėti pro automobilio langą tik dėl to, kad jaučiuosi pri slėgta. Tad valandą dvi tvarkau namus, šveičiu vonias tol, kol jų paviršius net švyti, o aš sunkiai gaudau kvapą. Darbus nutraukia traškėjimas prie laiškų dėžutės – šeštadienio paštas atkeliavo vėliau nei įprastai. Kai pamatau voką su pažįstamos bendrovės spaudu kamputyje ir tvarkingai ranka užrašytu adresu, apsidžiaugiu, kad šiandien nesukėliau barnio. To būtų buvę per daug ir visiškai nebūtina. Dabar jam  bus dėl ko sunerimti. Mano akimis, praeitis nelyginant liūnas, ir Deividas iš lėto, labai iš lėto į jį grimzta. Mane vėl apima liūdesys. Atplėšiu voką ir dėbsau į stulpelius su aprašu bei išlaidomis, prabėgomis peržiūriu lydraštį. Kaip visada – nieko neįprasto ar keisto. Mes nebenuvažiuojame į Gražiojo slėnio namą, ten niekas nebegyvena nuo tos dienos, kai sudegė vienas pastato sparnas. Dar kartą perskaitau laišką. Pagrindiniame pastate šis tas suremontuota. Atnaujintos tvoros. Visos vaizdo kameros veikia. Jokios naujos žalos turtui. Namas vis dar prijungtas prie dujotiekio ir elektros tinklų, mokesčiai sumokėti. Kanalizacijos sistema veikia gerai. Žemės renta už nuošalius laukus mokama tvarkingai. Vasaros sąskaita visada mažesnė nei žiemos. Nėra reikalo smarkiai šildyti pastatų, tegu orai Škotijoje ir  vėsūs. Atvirai kalbant, dauguma žmonių greičiausiai jau pamiršo, kad kitados ten buvo dvaras: Miegančiosios gražuolės pilis už gyvatvorių. Palieku laišką ir sąskaitą ant virtuvės baro, kad Deividas pamatytų. Padedu jį taip, jog atrodytų, kad atsainiai jį ten numečiau. Ir tai jį suerzins. Man nederėjo jo atplėšti. Reikėjo padėti ant jo

rašomojo stalo pamačius tos bendrovės spaudą. Jis adresuotas mums abiem, bet visi žino, kad jis atsakingas už finansus. Aš tik daili lėlytė: liūdnoji žmona, kurią būtina globoti. Advokatai nustojo klausinėti, ar ketiname parduoti dvarą. Galėtume iš viso jo neparduoti. Nors ateityje, ką gali žinoti... Skrandyje lyg kas apsiverčia, pagalvojus, kas gali nutikti. Jeigu mūsų  paslaptis išaiškėtų, pavirstų dulkėmis, nebūtimi. Jeigu išsivaduotume nuo jos. Mintis kelia kvaitulį,  bet kartu suteikia jėgų. Žvilgteliu į laikrodį. Pusė devintos. Už lango iš lėto gęsta vasaros diena. Deivido nebus namie iki dešimtos. Jis nepanoro pietauti namie, tad man nėra ko jaudintis. Tačiau turiu kai kur nueiti, ir nėra  prasmės daugiau atidėlioti. Privalau pasirengti. Privalau būti pasiruošusi. Tam tam tikra prasme to net laukiu. Tik turiu būti labai labai atsargi.

23 Luiza  – Ei, senut! Tu gal prisirūkius, ar ką? Manau, įklimpai į tikrą šūdą. Net man tai aišku, o juk aš, kaip žinai, nuolat įsiveliu į kokią makalynę, – ragelyje garsiai aidi smerkiami Sofi žodžiai. Jau gailiuosi jai prasitarusi.  – Ką sau galvoji? Ir kodėl iki šiol man nieko nesakei?  – Buvau užsiėmusi, – suniurnu. Kas ji tokia, kad mane teistų? Tik jau ne ji.  – Eik tu sau. Jau nekalbant apie tai, kad jis tavo viršininkas, visa ši istorija nieku geru nekvepia. Kad ir kokia esu laiminga, kad pagaliau išlindai iš namų, ne visai tai turėjau galvoje. – Ji bando sušvelninti savo kritišką požiūrį, nutaisydama linksmą balsą, bet aš vis tiek siuntu, vaikštinėdama aplink namą. Ji paskambino tik todėl, kad jos vakaro planai subliūško ir dabar kiaukso namie su Ela. Turbūt nė nepastebėjo, kad nerašau jai žinučių.  – Žinau, žinau, – sakau. – Aš nutrauksiu santykius.  – Nutrauksi – su kuo? Su ja ar su juo? Man kažkodėl atrodo, kad tu dulkiniesi su abiem. – Ji  patyli. – Tikrai  dulkiniesi su abiem? Šypteliu puse lūpų, nors ji mane ir erzina.   – Ne, žinoma. Tai tik... Nesuprantu – kaskart, kai mėginu nutraukti santykius su vienu ar kitu, man nepavyksta.  – Nori mano patarimo? – sako Sofi, bet ją nutraukia plonas balselis, sklindantis iš toli. – Luktelėk, Luiza. Jos balsas nuslopsta, nes kalba nusigręžusi: „Sakiau tau, Ela, mamytė kalba telefonu. Keliauk ir   paprašyk tėčio. Na, dar kartą jo paprašyk.“ Ji vėl pabyla man į ausį:  – Atsiprašau, Lu. Tie įkyruoliai vaikai...  Nuryju sprangų gumulą. Nesu tikra, ar noriu jos patarimo. Labiausiai noriu, kad ji nusijuoktų ir   pasakytų: viskas puiku ir išties, argi ne įdomu? Bet nujaučiu, kad to neišgirsiu. Ir esu teisi.  – Jeigu nori mano patarimo, mieloji, – kalba ji toliau, – mesk juos abu. Tu negali būti jos drauge, nes dulkinaisi su jos vyru, ir tai mėšlas, ir negalėsi būti jo meiluže, nes jis vedęs moterį, su kuria susidraugavai, tai irgi mėšlas. Turėti romaną yra gana didelė paslaptis, ir tu tam, mano nuomone, ne  per labiausiai tinki, – tai komplimentas. Tu verta daugiau, Lu. Prisijunk prie „Tinder“ pažinčių  programėlės ar kokios svetainės. Ten galybė seksualių vyrų, patikėk manim. Vienišų, nesusisaisčiusių. Prisiekiu Dievu, jeigu iki kito karto, kai susitiksim, nebūsi susikūrusi profilio, tau bus riesta. Sutarta?  – Sutarta, – meluoju pro sukąstus dantis, kad tik pasijustų laiminga ir nuo manęs atstotų.  – Man metas, Lu, Elą tuoj ištiks isterija. Bet palaikom ryšį. Aš čia, jei tau manęs prireiktų. Ji padeda ragelį, bet jos žodžiai vis dar aidi mano galvoje.  Mesk juos abu. Lengva jai sakyti, gyvenant tokį gyvenimą, pilną visko – šeimos, romanų. Sofi niekad nepritrūks dėmesio ar draugijos. Greičiausiai ir nepasimatysim, kol negrįš Adamas, o tada būsiu priversta mesti Deividą, ir viskas išsispręs savaime. Galų gale man nebūtina įtikti Sofi. Kai ji pasakoja apie savo romanus, aš klausausi ir linkčioju, o vertinimus pasilieku sau. Kodėl jai nepasielgus taip pat? Ji apsimeta visažine, bet taip

nėra. Negaliu įsivaizduoti Adelės man nurodinėjant, ką ir kaip daryti. Adelė išklauso ir palaiko –  kaip tikra draugė. Suprantu, kaip beprotiškai tai skamba, atsižvelgiant į padėtį, bet ryžtingai išmetu Sofi iš galvos ir  įsipilu antrą taurę vyno, kad ilgiau mėgaučiausi, įmetu ledukų. Nesijaučiu per daug nusikaltusi, nes šitokias kalorijas sau leidžiu, atvirai kalbant, maniau, kad šią dieną ištverti bus sunkiau. Savaitgaliais nelengva laikytis dietos, bet dabar, kai pajutau skirtumą, kiek paprasčiau. Rytą nebėgiojau, nes miegas mane iškankino ir niekaip negalėjau prisiversti, bet ilgai vaikščiojau, ir, nors baisingai alkau duonos,  pietums leidau sau tik žuvį su daržovėmis. Kai prieš tai paskambinau Adamui ir Janui ir išklausiau ilgiausią pasakojimą apie gardumynus, kurių jie skanavo, mano skrandis ėmė dar garsiau gurgti. Todėl neplaksiu savęs dėl vyno. Reikia leisti sau šiokį tokį malonumą, o jei ir padauginsiu, tikrai nenukrypsiu tamsiu keliu į persivalgymą. Spintelės tuščios, o šiuo vėlyvu paros metu tingiu lįsti iš namų. Šiaip ar taip, vynas padės užmigti. Iš tikrųjų mano naktiniai košmarai tapo dar sunkesni, bet turbūt nieko keista – juk dulkinuosi su savo naujos draugės vyru. Šis žodis nuskamba mano mintyse taip šiurkščiai, kad net krūpteliu. Taip, nenuostabu, kad mano miegas toks sutrikęs. Prabėgomis peržiūriu televizijos kanalus, ieškodama kuo išsiblaškyti. Nieko gero, kažkoks siaubingas talentų šou. Dar sena „Frosto prisilietimo“ serija. Nieko, kas mane užkabintų. Išgeriu dar  vyno, ir mano mintys sugrįžta prie Deivido ir Adelės. Kažkuri mano smegenų kertelė visada mąsto apie Deividą ir Adelę. Ar jis galvoja apie mane? Ar  ji galvoja apie mane? Kone nusikvatoju. Gal aš  paranoikė? Verčiau eisiu anksti miegoti, ryt bent jau galėsiu ilgai tįsoti lovoje, jeigu šūdinai išsimiegosiu.  Nueinu į virtuvę ir papildau taurę. Jeigu dabar sustosiu, būsiu patvarkius mažiau nei pusę butelio,  – vis tiek geriau nei įprastai. Ar Deividas geria namuose? Ar jie buvo išėję pavakarieniauti? Ar jie mylisi iš kaltės ir noro susitaikyti? Ar jis lygina mūsų kūnus? Dieve, viliuosi, kad ne. Klausimai dūzgia galvoje, ir aš nustoju su jais kariauti. Išsiimu užrašų knygelę iš virtuvinio stalčiuko. Ji yra mano ryšys su jais, o jeigu jie abu vis tiek  įstrigę mano galvoje, tada galiu žvilgtelėti į Adelės praeitį, kad ir kaip būtų nelengva išnarplioti tas  baisias keverzones. Be to, pastarosiomis dienomis man daug lengviau sekasi įkirsti įprastas kasdienes užduotis. Gal dabar įstengsiu lengviau suvokti, kas ten parašyta. Išjungiu televizorių ir nusinešu taurę vyno į miegamąjį. Jaučiu malonų prie žemės traukiantį svaigulį, nors išgėriau palyginti nedaug. Dabar, kai laikausi dietos, galiu nebrangiai prisigerti. Stengiuosi mesti iš galvos svarstymus, kaip nusipiginau.  Numetu drabužius ant grindų, lieku tik su marškinėliais ir lendu į lovą. Akys jau apsunksta, ir aš gurkšteliu didelį gurkšnį vyno. Neišsivaliau dantų. Tiek to, vėliau, kai išgersiu – mėta ir vynas ne per  geriausiai dera, – bet turbūt užmigsiu ir išsivalysiu, kai po kelių valandų mane pažadins košmarai. Tiesiog laisvės bokštas, dingteli, – einu miegoti nė nesulaukusi dešimtos. Šypteliu nuo tokios minties, tada įjungiu lemputę prie lovos ir atsiverčiu užrašų knygelę. Iš pradžių smulki kampuota rašysena gelia akis, bet iš lėto ją perprantu. Adelės ir Deivido praeitis. Tavo miego vardan, sako mano vidinis  balsas. Tai padės tau užmigti. Aha, kurgi ne, atsakau sau. Ir abu žinome, kad tai melas. ...jis prasideda kaip visada. Aš bėgu, o jie mane vejasi. Turto agentai, iš beorės erdvės nužengusi motina, Ailša, tas berniukas, kurį anąkart sumušiau skersgatvyje tik dėl to, kad  negalėjau pakęsti odos niežulio, įkyrus kaifo trūkumas ir kiaurai persmelkiantis kunkuliuojantis įtūžis. Kaskart vis tie patys, bet kartu ir kitokie. Siaubingi jų pavidalai, štai

kaip aš juos iš tikrųjų matau: įdubusios akys, glebi oda, aštrūs kruvini dantys, amžinai išsiurbiantys iš manęs visą gyvastį. Ant rankų matyti žymės, kurias paliko mama ir Ailša, kai  pagavo ir įkando prieš man ištrūkstant. Joks psichų daktaras man neišaiškins, kas sukelia  šiuos vaizdinius. Anot daktarų, tai kaltė. Kaltė dėl mano įpročių, dėl jų poveikio šeimai. Jie neturi žalio supratimo, kas darosi mano galvoje. Žymės, kandžiojimas, kraujo siurbimas –  visa tai neišvengiamai susiję su tuo, kad per juos atsidūriau reabilitacijos centre ir kad esu  priverstas atsisakyti vienintelio dalyko, kuris teikia man tikro džiaugsmo šiame nykiame  gyvenime.  Aš bėgu daugiabučio laiptais. Ne to daugiabučio, kuriame gyvenu su Ailša, o to, kur   glaudėsi mama su Žnyplėmis, su savo pedofilu draugužiu, kurio tikras vardas Teris, prieš jam dingstant. Namas senas ir liftuose taip smarkai dvokia myžalais, jog net tada, kai jie veikia, nesusituri ir verčiau renkiesi laiptus. Sapne lipu laiptais ir girdžiu sau už nugaros juos mane keiksnojant, užgauliojant. „Mes viską apie tave žinom! Nemanyk, kad nežinom!“ – spiegia mama. Jų balsai pikti, daugybė aštrių dantų vos telpa žabtuose. Girdžiu metalinį kaukšėjimą  per betoninius laiptus, o aš žengiu sunkiai kilnodamas kojas, nelyginant per sirupą. Niekaip negaliu paskubėti. Galiausiai pasiekiu laiptų aikštelę ir pažvelgiu žemyn.  Jie dviem aukštais žemiau, bet labai greitai artėja, gauja paklaikusių būtybių, pusiau  žmonių, pusiau žvėrių. Ten, kur turėtų būti jų pirštai, tabaluoja ilgi aštrūs peiliai. Jie ruošiasi mane supjaustyti į smulkius gabaliukus, paskui suvalgyti. Jau nebeturiu jėgų bėgti ir pakėlęs akis nuo laiptų žiūriu į eilę nušiurusių butų, į vienas duris. Iš kažkur bumbsi hiphopas. Pro suodiną langelį duryse išvystu Žnyples, kaipgi be jo. Jis spokso į mane pro  purviną stiklą, pakelia pirštą-peilį ir sukinėja jį į visas puses, tarsi piktai plūstų mane.  Aš aklavietėje. Jie tuoj mane sučiups, žinau. Jų pirštai sudraskys mane į skutus. Kaip tik   šioje vietoje įprastai sustingstu sapne, o kai Ailša iki manęs nusigauna, pabundu. Bet ne šį kartą. Šįkart sapnas-aš įgyja kitų spalvų.  Durys.  Pirštai.  Pažvelgiu žemyn į savo rankas. Ant dešinės rankos dar vienas mažylis pirštas. Stoviu laiptinės aikštelėje ir kone kvatoju. Aš sapnuoju ir tai žinau. Kai susikaupiu, prislopsta metalo brūžavimas. Dirsteliu į duris laiptų aikštelėje, bet žinau, kad čia ne tos durys, kurių man reikia. Pasigręžiu į sieną, kurią kažkokie mėgėjai nemokšiškai nupurškė bjauriais  grafičiais. Mintyse perdėlioju linijas ir suformuoju mažas dureles su apvalia rankena tarsi kokiame vaikiškame piešinyje.  Mane jau supa pabaisos, bet aš nekreipiu į jas dėmesio, nes tuoj atidarysiu savo naujas duris. Galvoju apie paplūdimį. Ne tą, kur buvome per sumautas atostogas Blakpule, kur  beveik kasdien lijo, o Ailšą nuolat ištikdavo paaugliški pykčio priepuoliai, nes negalėjo su  savimi pasiimti spuoguoto priekvailio draugelio, bet tą iš tiesų prašmatnų pajūrį, kaip iš  kelionių agentūrų vitrinų.  Pasuku rankeną ir žengiu pro duris.  Mano naktinis košmaras išsisklaido, ir aš atsiduriu baltame paplūdimyje, mano plaukus kedena švelnus vėjelis, šiltas vanduo skalauja kojas, išplaudamas įkaitusį smėlį iš  tarpupirščių. Aš vilkiu šortus ir marškinėlius. Esu ramus. Noriu juoktis. Noriu, kad tai  pamatytų Adelė ir tada staiga ji pasirodo – sapnas-Adelė. Vanduo dirbtinės žydros spalvos,

bet kaip tik tokios spalvos visada įsivaizdavau vandenyną. Į vaizdinį dar įtraukiu delfinus. Taip pat padavėją, nešantį mums kokteilius aukštose taurėse. Jie atrodo keistai. Niekad nesu  gėręs kokteilio, bet šis yra braškių tyrės skonio, tokio, kokio veikiausiai ir turėtų būti.  Nedaug trūko, kad įtraukčiau ir adatą su kaifu, bet to nedarau. Sapne juokiuosi, tada nusijuokia ir sapnas-Adelė, ir aš jau nebeištveriu – pabundu.  Bet MAN PAVYKO. Velniai rautų, negaliu tuo patikėti, pavyko. Man pavyko! Aš galiu būti  savo sapnų karaliumi. Kitą kartą bus dar geriau. Žinau. Jaučiuosi per daug išsekęs, kad vėl  užmigčiau. Ketvirta ryto, visi miega, bet mano širdis daužosi. Dar niekad nesu patyręs tokio  gero jausmo. Tai buvo lyg magija. Tikra magija, ne kaifas nuo narkotikų. Knieti kuo greičiau nulėkti pas Adelę ir jai papasakoti, bet mergaitės kitoje namo pusėje, ir negaliu rizikuoti būti  sučiuptas. Jie mane išspirs lauk. Kai čia atvykau, man patiko ši mintis, bet ne dabar. Tiesiog   svaigstu. Rašau šiuos žodžius išsišiepęs ligi ausų, kaip tikras prietranka. Nepasakosiu jai, kad įsivaizdavau ją paplūdimyje su manimi, kad ji ten staiga išdygo, lyg taip ir turėjo būti. Tarsi neįsivaizduočiau laimės be jos. Mane tai tiesiog išmuša iš vėžių, velniai žino, ką ji apie tai pamanytų.  Praėjo jau beveik pusė mums čia numatyto laiko. Kas bus, kai išvyksime? Nelabai tikiu, kad daktaras Deividas norėtų mane matyti šalia. Adelė sako, kad jis mane pamėgs, bet ji nepažįsta žmonių taip kaip aš, o jis man atrodo kaip žmogus, linkęs absoliučiai viską kontroliuoti.  Man vis dar smalsu, ką čia veikia tie advokatai. Nespaudžiu jos, bet po susitikimo su jais  ji elgėsi keistai. Vis tiek kada nors atsiskleis. Man puikai sekasi išprovokuoti žmones kalbėti.  Dabar per psichoterapijos seansus aš daugiau klausausi, nei kalbu. Visi nori kalbėti apie  save. Elementaru. Gal reikėtų kada nors čia susirasti darbo? (POKŠTAS)  Lauke jau bunda paukščiai. Vis dar negaliu patikėti, kad man pavyko. Tas gnaibymasis ir   pirštų skaičiavimas nenuėjo veltui. Po velnių, aš kontroliavau savo sapną. Deividas to nesugebėtų. Tai jos ir mano paslaptis...

Vaizdas akyse liejasi ir aš pagaunu save dukart skaitant paskutinį sakinį, nes nuo vyno mintys susijaukia. Užsimerkiu. Tik sekundėlei. Knygelė išslysta iš rankos. Turiu išsivalyti dantis, dingteli lyg  per miglą, ir užmiegu.

24 Adelė Tiesiog siaubinga. Siaubinga. Nėra kitų žodžių apibūdinti šį rytą. Riksmai liovėsi, bet ši tyla dar   baisesnė. Mane pykina. Krečia drebulys. Tiesą sakant, nė nežinau, ką sakyti, ir ar turėčiau, ką sakyti. Ir ar galėčiau. Juk pati dėl visko kalta.  – Aš persikraustau į svečių kambarį. Kol kas. Kuriam laikui. Manau, taip bus geriausia. Kol nuspręsime, ką daryti. – Jo balsas skamba profesionaliai ramiai, bet jis įniršęs. Pažįstu jį. Tenoriu išsiverkti, bet susitvardau. Nutaisau išdidžiai abejingą miną. Nenoriu, kad žinotų, kaip skaudžiai mane žeidžia.  – Kur kreditinė kortelė? – klausia, jo žvilgsnis ledinis. Daiktai, kuriuos buvau užsisakiusi iš prekes siūlančio komercinio kanalo, pradėjo plaukti į namus nuo aštuntos ryto. Ir iki devintos buvo pristatyti visi ligi vieno. Pristatymo laiką buvau kruopščiai nurodžiusi, sumokėjusi viršaus už prekių atvežimą konkrečiu laiku. Apsipirkau vos per valandą, bet mano aklai pasirinkti pirkiniai gerokai patuštino Deivido „American Express“ sąskaitą. Naujas kavos aparatas – dailiausias modelis. Nauja duonkepė – taip pat. Šiek tiek papuošalų. Labai brangus fotoaparatas. Pjaustyklė, smulkintuvas, garų puodas su visais priedais. Ir  pirkinių programos cinkelis – aukščiausios klasės bėgtakis. Tūkstančių svarų kaip nebūta.  Nukabinu nuo virtuvinės kėdės atlošo rankinę ir paduodu jam, tada lyg nubaustas vaikas žiūriu, kaip jis ištraukia iš mano piniginės neįkainojamą kortelę ir ją sukarpo.  – Maniau, tarėmės atversti naują puslapį, – sako, išmesdamas plastiko ketvirčius į šiukšlių dėžę. Jis atrodo toks šaltas. Noriu jį patikinti, kad viskas bus gerai ir kad manimi pasikliautų, bet negaliu. Pati įžengiau į šį kelią, krėsdama dalykus, kurie stumtų jį nuo manęs jos link, ir dabar turiu to kelio laikytis. Negaliu leisti sau būti silpna. Privalau pasitikėti Luiza, savimi ir Deividu, kad įgyvendinčiau sumanymą.  – Tikėjausi, kad visa tai jau seniai praeityje, – niurna jis, dėbsodamas į koridorių. Koridorius vėl atrodo kaip tada, kai įsikraustėme, – visur dėžės.  – Aš pasirūpinsiu, kad visi daiktai būtų grąžinti. – Kiek patyli. – Bėgtakį gali pasilikti, jei nori. Žinau, ką jis galvoja. Taip jis galės ilgiau išlaikyti mane namuose.  – Tegu išveža ir jį, – sakau. Sporto klubo narystės panaikinti jis vis tiek negalės. Mes sumokėjom už metus. Taip daug pigiau ir tada mėginau jam įtikti.  Naujasis mūsų gyvenimo lapas . Įdėmiai žvelgiu į jį. Ar jo širdyje dar rusena bent kruopelytė meilės man? Jos dar turėjo likti. Turi likti. Jis vėl kiša ranką į mano rankinę ir ištraukia namų raktus.  – Man reikia važiuoti į socialinį centrą. Neturiu kitos išeities. Jie rengia priėmimą, bet aš tik porai valandų. Žinoma, jam reikia eiti. Pirmiausia darbas. Jis visada nori padėti žmonėms. Visiems, išskyrus mus. Išskyrus mane. Jiems jis teikia pirmenybę. O man lieka tik piliulės. Nesuprantu, kodėl jis paėmė mano raktus tol, kol nueina iki virtuvės durų, jas užrakina, o raktą įsikiša į kišenę, tada sustaugiu, pusiau kvatodama, pusiau šaižiai klykdama. Negaliu susiturėti.

 – Tu mane užrakinsi? – Netikiu. Mūsų santuoka kurį laiką tikrai priminė kalėjimą, abu tai jutome,  bet ar dabar jis tampa mano kalėjimo prižiūrėtoju?  – Darau tai tavo pačios labui. – Jis nurausta ir vengia mano žvilgsnio, bent jau tiek turi padorumo.  – Tik šį rytą. Aš negaliu... Niekaip negaliu... – jis ieško žodžių. – Negaliu būti blaškomas... Jis vangiai mosteli ranka į koridorių, paskui į mane.  – Viso šito. – Jis nusigręžia. Nebeatlaiko mano žvilgsnio. – Verčiau pailsėk. Galbūt mums reiktų dar kartą pakeisti tau vaistus. Ryt pasiaiškinsiu. Mane užkabino tas žodis blaškomas. Jis nori pasakyti, kad negali būti blaškomas minčių apie tai, kur esu ir ką veikiu. Jam neužtenka net mūsų kvailo susitarimo dėl telefono skambučių. O gal mažiau būtum blaškomas, jeigu liautumeis dulkinti savo riebią registratorę , maga jam išrėkti, bet neišspaudžiu nė žodžio. Tabletės, kurias jis privertė mane išgerti jam matant, pradeda veikti ir aš pasijuntu kiek mieguista. Tiesą sakant, man vis tiek. Truputis miego bus į naudą. Supypsi jo telefonas ir jis susiruošia eiti. Iš manęs telefono neatima – gal sąmoningai, gal dėl to, kad ligi galo nesugromuliavo, kas vyksta, ir pamiršo. Atsidūstu iš palengvėjimo. Dėl visa ko jį  paslėpiau. Bet aš jau ir taip pakankamai ir turbūt neapgalvotai rizikuoju. Telefonas lieka kitam kartui.  – Vėliau pasikalbėsim, – sako jis, traukdamas prie durų. Tušti žodžiai. Tarsi mes kada kalbamės. Mes nesikalbame apie mus, nesikalbame apie tai . Jis nutyla ir grįžteli, lyg norėdamas dar ką pridurti,  bet nepasako. Ilgokai žvelgiame vienas į kitą, kitados meilužiai, dabar nebylūs kariai mūšio lauke, paskui jis išeina. Girdžiu, kaip apatinėje spynoje pasisuka raktas, ir pasijuntu užmūryta mūsų name. Labai keista žinoti, kad negalėsiu ištrūkti. Jau seniai nesijaučiau tokia bejėgė. O jeigu gaisras? O jeigu namas užsidegs, kai miegosiu? Nuo vaistų protas apkvaista. O jeigu užkaisiu keptuvę ir apie ją pamiršiu? Ar  is bent pagalvojo apie vieną iš šių galimybių? Nesvarbu, kad iki šiol nebuvo jokio gaisro. Galbūt am atrodo, kad šiomis dienomis aš pakankamai išradinga ir sugebėčiau pati ištrūkti. Tiesą sakant,  būtų gan paprasta išdaužti langus, jeigu tik sugalvočiau sprukti. Stoviu tyloje, spoksodama į stiklą ir galvodama apie liepsnas, galvoje sukte sukasi įvairios mintys, bet įkyriai tvinkčiojantis skruostas sugrąžina į dabartį. Aš išgėriau visas  jo  tabletes, bet iš tikrųjų man reikia ibuprofeno. Užgėrusi dvi tabletes vandeniu, nulipu žemyn į tualetą ir, įjungusi šviesą, pasilenkiu virš kriauklės, kad aiškiai matyčiau savo veidą veidrodyje. Mėlynė kaip reikiant, ryškus žiedas ant skruosto. Oda kiek patinusi, ir aš krūpteliu iš skausmo, kai švelniai ją paliečiu. Vakar vakare ten buvo tik raudona dėmė. Šiandien ji jau kone svarbiausias mano veido akcentas. Mėlynė išnyks per savaitę, esu tuo tikra.  Nekenčiu. Jo susirūpinimas dėl ryškėjančios mėlynės šį rytą kaipmat išgaravo, kai į namus ėmė  plūsti mano užsakyti pirkiniai, ir nieko čia nepadarysi. Ir vėl pyktis, vėl tie patys sunkūs vakar vakare aidėję klausimai, į kuriuos iki šiol jam neatsakiau. Jis norėjo žinoti, kur buvau. Kodėl sugrįžęs nerado manęs namie. Ką aš veikiau. Žinoma, negalėjau jam papasakoti, kur aš iš tikrųjų  buvau – planavau parsirasti namo iki jam grįžtant, tačiau mano nesugebėjimas tinkamai apskaičiuoti laiką buvo dar viena vakarykščio fiasko klaida. Gal reikėjo kaip nors paaiškinti, ką nors prikurti. Arba ne. Aš net kiek mėgaujuosi tuo nebyliu savo pranašumu prieš jį. Esu užrakinta, bet tai, ką jis nori žinoti, užrakinta mano galvoje. Aš ištversiu. Ir vis dėlto dabar, kai likau viena, jaučiuosi išsekusi.

Man skauda ne tik veidą. Maudžia rankas ir kojas. Raumenys stačiai plyšta nuo įtampos. Gelia net šonkaulius. Man reikia nusiprausti. Turiu nuplauti visa tai ir pagalvoti. Iš lėto užlipu laiptais, slegiama  bjaurėjimosi savimi ir savigailos. Kol į vonią bėga vanduo, pernešu jo marškinius iš mūsų spintos į spintelę svečių miegamajame. Sukabinu juos pagal spalvas, taip, kaip jis mėgsta. Liečiu juos taip švelniai, kaip jau nebegaliu liesti jo paties. Akimirką imu abejoti tuo, ką darau, ir pasijuntu labai labai vieniša. Išsiimu mobilųjį telefoną iš batų dėžės tolimiausioje spintos kertėje, užslėptą po atlasiniais „Jimmy Choos“ aukštakulniais, tada nusilukštenu drabužius ir pasineriu į karštą putojantį vandenį. Telefoną laikau šalia, ant tualeto dangčio, kad pasiekčiau. Galbūt jis mėgins man skambinti. Galbūt atsiprašys. Galbūt tikins, kad viskas susitvarkys, kad jis to labai nori. Tuščios beprasmės mintys. Mes nužengę jau per toli. Užsimerkiu ir jaučiu, kaip vandenyje maloniai atsipalaiduoja raumenys. Mano širdies plakimas  persiduoda į tvinkčiojimą veide; pastovus ritmas, prislopintas kažkokių vaistų, kuriuos jis liepė išgerti. Pojūtis keistai malonus. Jau imu snūduriuoti, kai vibruodamas suzvimbia mobilusis ir   priverčia mane pašokti. Žinutė. Iš Luizos. Spoksau į ekraną. Ji niekada nerašo žinučių savaitgaliais.  Man pavyko!!! Stebeiliju į žodžius, tada nusišypsau, kad ir kaip gelia veidą. Jai pavyko. Jai tikrai pavyko. Mano širdis daužyte daužosi, krūtinėje ir skruostikaulyje. Myliu Luizą. Tikrai myliu. Tiesiog sprogstu iš  pasididžiavimo. Miegas kaipmat išgaruoja.

25

Tada Kai stiprus ir saldus dūmas pasiekia plaučius, ji nebeišveria ir pratrūksta kosėti, net akys apsiašaroja, ir tada jie abu leipsta juokais, nors jos krūtinę spaudžia slogutis, kokį juto tomis dienomis po gaisro. Robas perima cigaretę ir tolygiai giliai įkvepia. Dūmą išpučia ratilais.  – Štai taip, mieloji, – sako jis dirbtine aukštuomenės tarsena, – štai kaip reikia tai daryti.  – Iš kur gavai šį mėšlą? – Ji pabando dar kartelį, ir šįsyk jai pavyksta nuslopinti dusulį. Išsyk  užlieja malonumo banga. Šiltas, jaudinantis svaigulys. Jai patinka. Jis kilsteli antakius.  – Turiu savo ypatingų būdų.  – Bet tikrai, iš kur? – Robas yra tikras jos energijos šaltinis. Ji truputuką jį įsimylėjusi, ir tai žino. Jis kitoks. Ji dar nėra sutikusi žmogaus, kuriam būtų nusispjauti į tuos dalykus, kurie įprastai žmogui rūpi. Dalykų, kurie jos tėvams atrodė svarbūs. Dalykų, kurie svarbūs Deividui. Planuoti gyvenimą. Siekti karjeros. Robas nelyginant vėjas. Čia, ten, visur. Galinė stotelė nežinoma. Būtų nuostabu būti tokia.  – Vienas iš slaugytojų. Įkalbėjau man jo gauti.  – Kuris? – Nustebusi žiūri į jį. Nė neįsivaizdavo, kad staiga viskas taip pasisuks.  – Ar svarbu? Jie visi ligi vieno nuobodos, – sako žvelgdamas į naktį. – Vienas iš jų. Jiedu užsirakinę tualete. Langas pakeltas aukštai, prisispaudę vienas prie kito jie pučia pro jį dūmą. Ji nuėjo į berniukų sparną, nors Robas siūlėsi eiti į josios. Ji taip norėjo. Jai knietėjo rizikuoti. Patirti tą jausmą. Slapta tykinti koridoriais iki centrinių laiptų, nusėlinti pro vienišą lempelę, degančią apatiniame naktinės slaugytojos budėjimo poste, tada pakilti aukštyn, į kitą, draudžiamą, Vestlandso sparną, – išties buvo linksma. Kai galop ten nusigavo, sunkiai gaudė kvapą ir krizeno, o dabar, kai jos plaučius degina „žolė“, jaučiasi puikiai. Jai rūpėjo, kuris iš slaugytojų parūpino „žolės“ ir kodėl Robas jai nesako. Ar todėl, kad nepapasakojo, ką čia veikė advokatas? Robas neklausė, bet ji jau gana gerai jį pažįsta, kad suprastų, og neklausia ne dėl to, kad nesmalsu. Žinoma, smalsu. Jis protingiausias žmogus, kurį ji pažįsta, išskyrus galbūt Deividą. Ji perima iš jo cigaretę ir įkvepia. Vėsus vėjelis sklaido jos plaukus ir jai  pasidingoja, kad skrenda. Ji lengvai nusijuokia, iš niekur nieko. Ji skrenda. Galbūt papasakos Robui apie advokatą. Šiaip ar taip, dabar juodu jau turi savo paslaptį. Lyg įsiliedamas į jos mintis, Robas  prašneka:  – Kur tu keliauji, kai sapnuoji? Na, supranti – kas yra kitapus tavo durų?  – Įvairiai. – Kaip kada. Jai sunku paaiškinti. Pirmosios durys jai atsivėrė prieš daug metų. Dabar  au yra kitaip ir taip trunka kelerius metus. Jis čia naujokas. – Priklauso nuo mano nuotaikos.  – Tai taip keista, – sako jis. – Keista, bet nuostabu. Jau praėjo penkios naktys nuo tada, kai Robui pirmą kartą pavyko, ir nuo tol jis elgiasi kaip normalus. Ji žino, kad jis nemeluoja – jai nė minties tokios nebuvo kilę, – nes visi psichiatrai vadina tai pažanga. Jie visi jaučiasi savimi patenkinti ir pasipūtę. Jis dabar auksinis Vestlandso berniukas –  nerėkia per miegus. Jie įsitikinę jį išgydę. Tiki, kad ir jai padėjo. Jei tik žinotų, kad su tuo neturi nieko bendra. Sąmonėje yra durys, kurias reikia atverti, bet ne taip, kaip jie įsivaizduoja. Toli gražu

ne taip. Kaip jie priimtų tokią tiesą? Juos pačius reikia gydyti. Tokia mintis ją prajuokina. Ji jau  pradeda mąstyti kaip Robas.  – Toks jausmas, tarsi pažintum pasaulį kaip savo penkis pirštus, – sako jis.  – Taip, – linkteli ji. – Ir daugiau jokių košmarų.  – Amen košmarams, – sako Robas ir perduoda jai suktinukę. Jie jau beveik ją surūkė, bet jai vis tiek. Galva svaigsta, jeigu patrauktų daugiau, greičiausiai supykintų, bet jai patinka tas neįprastas  potyris ir vienintelis noras – juoktis; viskas aplinkui taip juokinga. Ji išsišiepia Robui, jis – jai, ir  nereikia nieko vienas kitam sakyti. Po valandėlės ji padeda galvą jam ant peties. Jis liesas ir  gyslotas, visai ne toks kaip plačiapetis Deividas ūkio darbų užgrūdintais raumenimis. Deivido laikrodis ant Robo riešo tabaluotų, kaip ir ant jos. Bet labai gera prisišlieti prie Robo. Ji jaučiasi saugi. Tokios akimirkos ji greičiausiai niekad nepatirtų su Deividu, ir tai ją mažumėlę liūdina. Deividas  beveik nesapnuoja, ką jau kalbėti apie košmarus. Deividas nė nesiklausė, kai ji bandė jam pasakoti. Deividas niekada nesugebėtų padaryti tai, ką padarė Robas. To nenuginčysi. Bet tai netrukdo jai džiaugtis, kad yra žmogus, kuris tai gali. Draugas, kuris gali. Kažkas, su kuo ji gali tai išgyventi kartu. Bent jau iš dalies.

26 Adelė Jis ištesi žodį ir grįžta namo po dviejų valandų, pasitinku jį nuolankiai. Nors žinutė iš Luizos pakėlė man nuotaiką, vis dar slegia vakarykščiai įvykiai ir mano baisi nesėkmė. Per daug pasiklioviau savimi, dabar pasitikėjimas subliūško ir jaučiuosi baisiai vieniša.  – Pernešiau tavo drabužius į svečių kambarį, – sakau tyliai, kai jis užklumpa mane virtuvėje, kaip ir turėjo tikėtis, įbaugintą. Jis įkiša raktą atgal į virtuvės durų spyną ir, rodos, nė kiek nesigraužia dėl to, kad įkalino mane čia. Kiek pastovi atsukęs nugarą, tada atsigręžia. Kovingumo dvasia apleido mus abu. Jo pečiai nuleisti, kaip ir mano.  – Kodėl nudažei miegamąjį ir koridorių tomis spalvomis? – Jis jau daugybę kartų yra to manęs klausęs, bet man patinka, kai jis sako mūsų, tarsi vis dar būtume, vienaip ar kitaip, mes. Jis vėl į mane pažiūri taip, lyg būčiau ateivė iš tolimos planetos, kurios suprasti jam nėra jokių šansų. Gūžteliu pečiais. Kas man belieka.  – Nedažyk svečių kambario. Linkteliu.  – Tikiuosi, tavo persikraustymas tenai laikinas. Štai taip mes kalbamės. Visiškas tarpusavio nesupratimas. Galimas daiktas, kad kaip tik jam reikia gerti vaistus, užuot ištisas dienas mirkius savo smegenis alkoholyje. Jam tai kenkia. Kenkia ateičiai. Tai reikia baigti, bet šiuo metu nepajėgiu ryžtingai priešintis. Galbūt jis liausis, kai visam tam ateis galas. Galbūt tada leis, kad jam padėčiau. Jis eina slėptis į kabinetą, burbėdamas kažką apie darbą, mūsų pokalbis baigtas. Galimas daiktas,  pažiūrėjęs į mane užsimanė išgerti brendžio, bet neturiu noro į tai gilintis. Leidžiu jam eiti ir nešaukiu įkandin, jog žinau, kad savo kabinete jis turi kelis butelius svaigalų ir  kad galbūt esu ne vienintelė, turinti paslapčių šioje santuokoje, tačiau, tebūnie, tegu ir toliau slapstosi nuo manęs. Verčiau darau tai, ką moku geriausiai – pradedu ruošti avienos kepsnį. Kepsnys pietums keistai glosto širdį, ir mums abiem to reikia. Pagardinu mėsą rozmarinais, įstumiu po riebia oda ančiuvių, ir tada, supjausčiusi, pakepinusi bei  patroškinusi daržoves garnyrui, staiga pajuntu, kaip nuo garų tvinkčioja mėlynė. Aš ją užmaskavau kremu, ir Deividas, be abejo, mano, kad taip mėginu mėlynę paslėpti nuo jo, bet klysta. Slepiu nuo savęs. Man gėda dėl savo pačios silpnybių. Parinkau mūsų geriausią pietų servizą, uždegiau žvakių ir sudėliojau visus patiekalus tarp mudviejų, tada jį pakviečiau. Įpyliau jam taurę vyno, nors mano taurėje tik „San Pellegrino“. Nežinau, ar tai darau norėdama jam įtikti, ar kad paguosčiau save po šlykštaus praėjusio vakaro. Bandau įžiūrėti jo elgesyje bent krislą pritarimo, bet mano pastangų jis, regis, nė nepastebi. Mūsų lėkštės pilnos, bet nė vienas prie maisto veik neprisiliečiame. Mėginu užmegzti pokalbį apie o socialinį darbą – lyg man tai rūpėtų, – bet jis mane pertraukia.  – Kas vyksta, Adele?

Pakeliu į jį akis, skrandį surakina skausmas. Jis abejingas ir šaltas, susirūpinimo nė ženklo. Taip, viskas vyksta pagal mano planą, bet ne taip, kaip norėjau. Žinoma, aš netrokštu, kad viskas sulig tuo  pasibaigtų, bent jau kol kas. Stengiuosi sugalvoti, ką jam atsakyti, bet mano žodžiai išseko. Bent jau viliuosi, kad žvakių šviesoje atrodau graži, kad ir su margaspalve mėlyne, į kurią jis vengia žiūrėti. Jis padeda peilį ir šakutę.  – Tai, kas nutiko prieš mums išsikraustant, buvo...  – Dėl to kaltas tik tu, – pagaliau atgaunu balsą, nors jis veikiau primena cypimą, garsą, kai mokyklos lenta dreskiama nagais. – Ir tu tai žinai. Pats tai sakei.  – Sakiau, norėdamas tave nuraminti. Iš tiesų taip negalvojau. Tu norėjai pradėti viską nuo švaraus lapo, ir aš mėginau suteikti tau tą galimybę.  Nesuvokiu, iš kur jis turi įžūlumo taip kalbėti. Jis dulkina savo registratorę. Nuo kokio dar naujo lapo. Nuleidžiu peilį ir šakutę, tada atsargiai padedu juos ant lėkštės krašto. Mano pastangos taisant šventinius pietus nuėjo vėjais.  – Aš pripažįstu padariusi keletą klaidų, – sakau. – Ir atsiprašau. Žinai, kad turiu problemų. Manau, kraustymasis mane išmušė iš vėžių. Jis purto galvą.  – Negaliu daugiau tavęs sukontr... prižiūrėti. Dar kartą klausiu. Kur buvai vakar vakare? Sukontroliuoti. Kaip tik tai jis turėjo galvoje. Jis nebegali manęs daugiau sukontroliuoti.  – Buvau išėjusi pasivaikščioti. Praradau laiko jausmą. Mes įdėmiai žvelgiame vienas į kitą, apsimetu nekalta, bet jis netiki.  – Garbės žodis, – priduriu ir iškart pasigailiu. Šį žodį sako kiekvienas, kuris meluoja. Garbės odis, ji tik draugė. Štai ką sakė Deividas, kai gyvenome Blekhite. Na, gerai, gal jis jos ir nedulkino,  bet ji jam buvo daugiau nei draugė.  – Taip negali ilgiau tęstis, – sako jis. Ar jis kalba apie mus, ar apie mane? Ar jis ketina mane uždaryti į kokią nors įstaigą? Dar vieną  prieglaudą, kur kiti man  padės, bet šį kartą ilgam? O jis nusiplaus su mano pinigais ir mėgausis laisve? Sunkiai tramdau ašaras.  – Man rodos, kelis sykius neišgėriau tablečių. – Rizikinga taip sakyti. Nenoriu, kad jis lėktų iš darbo tikrinti, ar jas geriu. Turiu išsaugoti šviesią galvą, o mano protas, bent iki šiol, veikia puikiai. –  Aš susiimsiu. Tu tai žinai. Viskas kartojasi kaip ir anksčiau, bet dabar jis nejaučia man tos didžiulės meilės, kuri sulaikydavo į tol, kol susiimdavau. Šis šulinys jau išseko.  – Juk žinai, tu niekada negalėsi manęs palikti, Deividai, – sakau. Gera tarti garsiai jo vardą. – Tu tai žinai. Tai grasinimas. Grasinimas, kaip ir visada. Štai ji, toji praeitis, tūnanti tarp mūsų, šalia nepaliesto kepsnio ir porų tyrės, glazūruotų morkyčių  bei trijų rūšių bulvių, bet aš vis tiek žinau, kad, nepaisant visko, elgiuosi teisingai, idant išgelbėčiau santuoką.  – Žinau, – jis atitraukia kėdę. – Žinau.  Nežiūrėdamas į mane, žengia durų link.  – Palįsiu po dušu ir anksti eisiu į lovą.  – Aš perdažysiu miegamąjį, – sakau, kad sušvelninčiau savo paskutinius žodžius. – Jeigu tu į jį grįši.

Jis žvilgteli atgal ir veik nepastebimai linkteli, bet jo akys meluoja. Yra tik viena lova, kuria jis nori dalytis, ir ji ne mano. Man įdomu, ką veikia Luiza. Ar ji galvoja apie mane, ar apie jį. Nejau mano planas galiausiai sprogs kaip muilo burbulas. Pietūs, rodos, pasibaigė. Stebiu jį išeinant ir tada, vos išgirdus sunkius žingsnius laiptais, pakylu ir  ištuštinu ligi dugno jo vyną. Žvilgteliu į porceliano indus. Į nesuvalgytą maistą. Štai gyvenimas, dėl kurio taip sunkiai grūmiausi. Tramdydama ašaras, jaučiu, kaip vis dar aštriai tvinkčioja sumuštas skruostas. Pasikūkčiodama giliai įkvepiu. Niekada anksčiau neverkdavau. Nežinau, kas man darosi. Pasikeičiau. Pagalvojusi apie tai, net nusijuokiu pro ašaras. Bent jau nepraradau humoro jausmo. Kai pastatau kepimo indą mirkti, staiga suskamba durų skambutis. Trumpas, veriantis, įkyrus.  Nuėjusi į koridorių, pažiūriu aukštyn į laiptus. Dušo kabinoje bėga vanduo – Deividas skambučio negirdėjo. Man užgniaužia kvapą. Kas tai galėtų būti? Įprastai pas mus niekas neužsuka. Mes neturime draugų. Tik Luizą. Ji čia tikrai neitų. Ar eitų? Dabar ne metas jai prisipažinti. Tai tik dar labiau viską apsunkintų. Per kelis pirštus praveriu duris ir dirsteliu pro plyšį. Jaunuolis stovi ant antro laiptelio prie laukujų durų, nervingai trypčioja, lyg bijotų žengti toliau.  – Kuo galiu padėti? – tyliai klausiu, plačiau praverdama duris.  – Ar daktaras Martinas namie? – klausia. – Aš Antonis. Perduokite jam, kad atėjo Antonis. Aš jo  pacientas. Kurį laiką stovi nudelbęs akis, tada pažvelgia į mane, ir aš matau save tokią, kokią jis turbūt mato mane. Trapi gražuolė su pamušta akimi. Staiga įžiūriu bent vieną praėjusio vakaro privalumą. Dirsteliu per petį, lyg būčiau pasimetusi ir nelabai žinočiau, ką atsakyti.  – Jam įsiskaudo galvą ir jis nuėjo miegoti. Man labai gaila, – kalbu tyliai. Džiaugiuosi, kad šiam vakarui per daug neišsipuošiau. Netgi su šia mėlyne būčiau atrodžiusi per  daug arogantiška, neprieinama. Vilkiu ilgą vasarinę suknelę su siauromis petnešėlėmis, mano plaukai  palaidi. Jo akys įsmeigtos į mane, ir aš pažįstu tą žvilgsnį. Esu mačiusi daugybę vyrų taip žiūrint.  Nuostaba, troškimas, geismas. Tokį įspūdį jiems darau. Jis jau, rodos, pamiršo Deividą.  – Aš jo žmona, – sakau, tada, kad galutinai apstulbinčiau, priduriu: – Aš negaliu su jumis kalbėti. Liesos įrudusios rankos nervingai trūkčioja, viena koja nejučiomis trepsi į laiptelį. Jis vilki juodus marškinėlius, aš matau adatos dūrius ant jo dilbių. Atpažįstu, kas jis.  – Jums reikia eiti, – iškišusi galvą sukuždu, puikiai žinau, kad kiek pasilenkusi į priekį leidžiu jam žvilgtelėti į savo krūtis. – Prašau. Kilsteliu vieną ranką sau prie veido, ten, kur mano odą darko mėlynė.  – Dabar nelabai tinkamas metas.  – Ar jums viskas gerai? – klausia. Jis kalba su vidurinės klasės akcentu, nederančiu prie jo išvaizdos.  – Prašau jūsų, eikite, – pakartoju. – Man rodos, jis ateina. Pasistengiu, kad mano balsas nuskambėtų kuo įtaigiau, paskui uždarau duris. Pro stiklą matau, kaip is dar kiek palūkuriuoja, tada tamsus jo pavidalas dingsta. Atsiremiu į medines duris. Antonis. Jo vardas svaigus lyg ambrozija. Mano pečiai atsipalaiduoja, tarytum visa gėda dėl vakarykščio fiasko būtų išsisklaidžiusi. Galbūt vis dėlto man pavyks.

27 Luiza  – Kas, po velniais, nutiko? – klausiu apstulbusi. Šiandien trečiadienis, ir Adelę šią savaitę matau  pirmą kartą. Ir dabar žinau kodėl. Buvau beveik įsitikinusi, kad sulauksiu iš jos žinios pirmadienio rytą – ne todėl, kad lankymasis sporto klube jau tapo kone nauju įpročiu – bet ir todėl, kad neradau sau vietos, nes išmokau valdyti savo sapnus. Negana to, tikrai maniau, kad ir ją sujaudins ši žinia. Maniau, jai rūpės išgirsti viską. Bet ji tylėjo. Jau ketinau siųsti antrą žinutę, bet bijojau įkyrėti, be to, ji sumokėjo už mano narystę klube, tad nenorėjau, kad pagalvotų, jog laikau tai savaime suprantamu dalyku. Iš pradžių dėl to kiek nuliūdau, bet jau pirmadienį vakare, kai namie sėdėjau viena, o Deividas taip ir nepasirodė, slogutis peraugo į nerimą. Galbūt savaitgalį siųsta žinutė pridarė Adelei bėdų? Gal Deividas ją pamatė? Bet jei jis būtų ją pamatęs, tikrai būtų užsukęs ir panoręs sužinoti, kas vyksta. Galimas daiktas, ji mano numerį įsivedė kitu vardu. Galbūt ir jis padarė tą patį. Bet jeigu taip, kodėl iš jos nesulaukiau jokios žinios? Ar jis buvo paėmęs jos telefoną? Vakar Deividas darbe buvo tylus, jokių šypsenėlių ir švelnių nuraudimų, kuriais pastaruoju metu apsikeisdavome. Kai vakare nuėjau į lovą, antrąkart iš eilės viena, jaučiausi, lyg būčiau pamesta jų abiejų, ir vos susilaikiau neparašiusi jam žinutės, kad išsiaiškinčiau, ar viskas gerai. Keista, koks tuščias atrodo pasaulis, kai jų jame nėra, ir tai privertė mane dar labiau sunerimti. Man jie reikalingi . Skaudu žinoti, kad Deividas manęs vengia. Adelės tyla taip pat kaitina man vaizduotę. Ar jie  pasipasakojo vienas kitam apie mane? Jie ir aš. Visada jie ir aš, ir niekam nerūpi, kaip aš jaučiuosi įterpta tarp jųdviejų. Įterpta ar įviliota į spąstus. Viena arba kita. Bet dabar, kai Adelė priešais mane, aš suprantu, kodėl ji nenorėjo susitikti anksčiau. Net darosi silpna. Ji mėgino paslėpti nykstančią mėlynę kosmetika, bet ši vis dar matyti. Tamsiai violetinės ir  žalios žymės ryškėja jos tobulame skruoste. Kažkodėl pridžiūvęs prie sumuštos odos ir nutrupėjęs makiažas jas tik dar labiau išryškina.  – Ak, tai niekis, – sako ji, sutelkusi dėmesį į vairavimą arba apsimesdama, kad yra susikaupusi, idant išvengtų mano žvilgsnio. – Kvailas nesusipratimas. Atidariau spintelės dureles tiesiai į veidą. Kaip kokia priekvailė. Ji stengiasi kalbėti nerūpestingai, bet manęs neapgausi. Mano kojomis sunkiasi prakaitas ant įkaitusios automobilio sėdynės. Kažkas nutiko. Adelei atsisukus, gerai įsižiūriu į ją. Atrodo prigesusi, sakyčiau, netgi susikrimtusi. Plaukai praradę blizgesį. Pirmą kartą pajuntu, kad ne ji, o aš švyčiu. Kelios gero miego naktys mane tarytum pakeitė. Esu atsigavusi ir energinga. Taip gerai nesijaučiau au daug metų, jei apskritai kada taip jaučiausi. Tarytum būčiau atradusi savo naująjį „aš“, ir šia savo  būsena noriu pasidžiaugti su drauge, bet dabar, matydama ją tokią apgailėtiną, kone jaučiu kaltę dėl savo džiaugsmo.  – Pamaniau, gal šiandien praleiskime treniruotę, – kalba ji toliau. – Neturiu nuotaikos. Be to, graži diena. Papietaukim sodelyje, tu man papasakosi apie savo sapnus. Tada ji nusišypso ir matau, kaip nežymiai krūpteli iš skausmo. Silpnas virptelėjimas, bet to  pakanka suprasti, jog mėlynė vis dar kelia skausmą.

 – Žinoma. – Mano mintys laksto it pašėlusios. Kas atidaro spintelės dureles tiesiai sau į veidą? Ir  dar su tokia jėga? Ar tai iš viso įmanoma? Telefono skambučiai. Tabletės. Mėlynės . Nuo tokių minčių man suspaudžia skrandį. Visi ženklai, kuriuos žūtbūt stengiuosi ignoruoti, rodo, kad kažkas Deividui iš tiesų negerai. Adelei patinka sporto klubas. Kodėl ji staiga nebenori ten eiti? Gal ant kūno yra daugiau mėlynių, ir ji būgštauja, kad jas pamatysiu persirengimo kambaryje?  Noriu ką nors pasakyti, paklausti jos, ar viskas gerai, bet tada suskamba jos mobilusis automobilio durelių kišenėlėje. Man nė nereikia klausti, kas skambina.  – Aš važiuoju į sporto klubą, – atsiliepia. Kalba, lyg atsiprašinėtų. – Taip, gerai. Ne, važiuosiu tiesiai namo. Pažadu. Gerai. Tada ir pasikalbėsim. Iki.  – O, labai romantiška, – sakau santūriai ir praveriu langelį. Automobilyje karšta, pamačius mėlynę ir išgirdus jųdviejų pokalbį, man sukyla lengvas šleikštulys. Jaučiuosi klaikiai. Supykusi. Prislėgta. Sutrikusi. Deividas vengia mano lovos ne dėl to, kad stengtųsi kurstyti savo šeimos židinį, tai akivaizdu.  – Ar judu susikivirčijote? – nevartoju žodžio „susimušėte“. Nenoriu, kad ji manytų, jog klausiu, ar  Deividas jai sudavė, bet, galima sakyti, būtent to ir klausiu. Nors ir negaliu tokio dalyko įsivaizduoti. Tik ne mano Deividas. Adelės Deividas yra svetimas, nepažįstamas man žmogus.  – O, ne, – sako ji, bet, statydama automobilį, nežiūri man į akis. – Ne, nieko panašaus. Na, žinai, tokia jau ta santuoka. Suprantu, kad nieko nežinau. Ničnieko nežinau apie jų santuoką, bet ji, regis, smarkiai skiriasi nuo daugumos, nuo mudviejų su Janu – tai jau tikrai. Iki Janui užmezgant romaną, mudu buvome jau gerokai apsitrynę, kaip įprastai būna. Būdavo nesutarimų, bet aš niekada jo nebijojau. Deivido ir  Adelės santuoka visiškai kitokia. Telefono skambučiai, jos nervingumas, jo nuotaikos, tabletės, o dabar štai šitai. Kiek ilgai tai ignoruosiu vien dėl to, kad su manimi jis atrodo kitoks? Aš myliu Adelę. Ji suteikė man galimybę deramai išsimiegoti naktimis, o tai geriausia, ką esu kada patyrusi.  Nenoriu, kad ji būtų nelaiminga ir įskaudinta. Bet mano jausmai Deividui irgi tikri. Ar elgiuosi kvailai? Jis smurtautojas? Gal greitai ir aš vaikščiosiu pamušta akimi? Visa tai atrodo be galo keista.  Ar jis galėjo jai suduoti? Mąstau lipdama iš automobilio. Ar tikrai?   Žinoma, ne. Galbūt Adelė sako tiesą, ir ji netyčia susitrenkė namuose. Gal todėl jis nepasirodė prie mano durų. Jis ja rūpinosi. Jausdamas kaltę? Skrandį kiek atleidžia, kai patikiu tokia versija. Seku paskui Adelę laukujų durų link. Kvailas nesusipratimas, ir tiek. Kai pamatau koridoriuje dar neišpakuotą bėgtakį, Adelė skardžiai nusijuokia, jos balsas panėši į dūžtančio stiklo garsą. Deividas jai nupirkęs kaip dovaną, sako ji, bet jiedu nutarę bėgtakį grąžinti. Ji nenorinti atsisakyti sporto klubo. Mano nuotaika vėl subjūra, kai mintyse pridedu du naujus dėlionės kibučius. Ar tai turėjo būti graži dovana, ar čia slypi kokia grėsminga užuomina? Gal Deividas bandė ją dar labiau prirakinti  prie namų? Jeigu ji nustotų lankytis sporto klube, būtų viena dingstimi mažiau išeiti į miestą ir  susipažinti su naujais žmonėmis. Gal dėl to ir kilo muštynės? Ji bandė apginti savo nuomonę ir tada is jai sudavė? Ir dabar, grauždamasis dėl savo elgesio, gailisi ir grąžina treniruoklį į parduotuvę? Bet jeigu jis iš pavydo kontroliuoja, kaip ji leidžia laiką, kol jis dirba, tai kodėl miega su manimi? Kodėl nesėdi su ja namie? Ir kodėl neįtarinėja manęs, nesidomi, kur būnu, kai nesu su juo? Galbūt mūsų santykiai nenužengę taip toli. Esu mačiusi filmuose, kad vyrai iš pradžių atrodo be galo žavingi, o vėliau ima smurtauti. Deividas ir smurtas man kažkodėl nedera. Galbūt aš jam tiesiog nerūpiu tiek, kad norėtų žinoti kiekvieną mano žingsnį. Galbūt jis apskritai jai nesudavė,  bandau save įtikinti.

 – Kuri spintelė? – klausiu, kai atsiduriame virtuvėje. Menkas proto balselis liepia man užsičiaupti ir palikti visa, kaip yra. Bet esu per daug smalsi. Negaliu susiturėti. Imdama lėkštes ji žvilgteli į mane sutrikusi ir pradeda lengvai, be jokių pastangų, ruošti smulkių kąsnelių užkandėles, užuot tiesiog  padėjusi ant stalo salotų ar humuso, kaip daro normalūs žmonės.  – Kuri spintelė? Na, žinai... – paliečiu savo skruostą.  – O! Tu apie tai. – Akimirką jos akys ima it paklaikusios lakstyti po spinteles. – Štai ana. Virš virdulio. Tikrai, kaip kvaila. Norėjau išsiimti ibuprofeno, o virdulys užvirė ir garai stačiai plikino man akis, nemačiau, ką darau. Kaip kvaila. Linkteliu ir nusišypsau, bet mano širdis smarkiai daužosi ir aš žinau, kad Adelė meluoja. Ji iš akies pasirinko spintelę, nes iš ten, kur aš stoviu, puikiai matyti, kad jai reikėtų kiek pasilenkti į  priekį, kad durelių kraštas užgautų skruostikaulį. Neįsivaizduoju, kaip durelės galėjo trinktelėti tiesiai ai į veidą, jei kaip tik šitas ji atidarinėjo. Ir kokios jėgos reikėjo taip smarkiai susižeisti. Mėlynė jau nyksta, vadinasi, ji ten žydi jau kelias dienas. Iš mano lūpų veržte veržiasi klausimas, jis sklando ore tarp mudviejų.  Ar Deividas tai adarė?  Bet neišdrįstu. Nė nežinau, ar noriu žinoti, tik ne čia ir ne dabar. Ne tada, kai negaliu suvaldyti savo reakcijos. Atsiskleistų mano kaltė. Galiausiai būčiau priversta papasakoti jai, ką veikiau su juo. Bet aš negaliu to padaryti. Negaliu. Jei papasakosiu, prarasiu juos abu. Kad ir kaip ten  būtų, tam ji dabar pernelyg pažeidžiama. Ši žinia turbūt visiškai ją palaužtų. Vis dar jausdama lengvą šleikštulį, čiumpu butelį gazuoto šeivamedžių gėrimo, dvi stiklines ir nešu į gryną orą. Pirmą kartą po ilgos pertraukos užsimanau tikros cigaretės, o elektroninės nepavyksta taip greitai išsitraukti iš rankinės.  – Nagi papasakok! – ragina ji, sėsdamasi prie manęs su dviem lėkštėmis, prikrautomis maisto, jis atrodo puikiai, nors apie valgymą dabar negaliu pagalvoti. – Tau tikrai pavyko?  – Aha. – Iškvepiu garų kamuolį, kad nikotinas nors kiek mane nuramintų. Pirmą kartą šiandien matau jos veide tikrą laimę, ji ploja rankomis iš džiaugsmo kaip vaikas.  – Žinojau, kad tau pavyks. Tiesiog žinojau. Šypsausi. Nesusilaikau ir bent kuriam laikui išstumiu Deividą iš minčių.  Dėlioju į stalčiukus . Čia ir dabar esame mudvi su Adele. Jos santuoka yra ne mano reikalas. Be to, labai trokštu išsipasakoti ai jau nuo tada, kai pabudau sekmadienio rytą, kad ir kaip tai atrodytų egoistiška.  – Mano savijauta puiki. Niekad nemaniau, kad geras kelių naktų miegas gali pakeisti gyvenimą. Dabar turiu daug daugiau energijos.  – Nagi, papasakok! Kaip tau pasisekė?  – Tiesiog tai įvyko, – patraukiu pečiais. – Labai paprastai. Užmigau skaitydama užrašų knygelę, kurią man davei: Robas surado savo sapnų duris, tad tai greičiausiai prasiskverbė į mano sąmonę. Buvo taip: sapnuoju savo įprastą košmarą. Adamas, pasiklydęs dideliame sename apleistame name, šaukiasi manęs, o aš stengiuosi jį surasti, tada nuo sienų atsiknoja tamsūs augalų ūseliai ir jau kabinasi man į gerklę... Jaučiuosi lyg pusgalvė visa tai pasakodama, nes skamba paikai, bet Adelė sužavėta.  – Ir tada lioviausi bėgusi ir pagalvojau: „Aš neprivalau būti čia. Tai sapnas.“ Paskui jos atsirado tiesiai prieš mane, ant žemės.  – Durys? – klausia ji. Linkteliu.

 – Seno žaislinio Vendės namelio, kurį turėjau vaikystėje, durys. Rožinės, su nutapytais drugeliais. Bet sapne jos buvo didesnės, tarsi būtų užaugusios kartu su manimi. Jos tiesiog ten išdygo, tarsi iš niekur. Jas pamačiusi, prisiminiau namą, kuriame užaugau, prieš tėvams išmaunant į Australiją, neva gelbėti nevykusios santuokos, tada pasilenkiau, atidariau duris ir įsmukau pro jas. Atsidūriau vėl ten. Tame name. Lygiai tokiame pat, kokiame užaugau.  – Kas nutiko durims?  – Pažvelgiau aukštyn, bet jų ten nebebuvo. Tuomet supratau, kad man pavyko.  – Ir tu nepabudai? Kai supratai, kad viską kontroliuoji? Robui, regis, prireikė kelių kartų, kol jis įstengė išlikti sapne.  – Ne, likau sapne. – Mano skrandis pabunda, ir aš šlamščiu rikota įdarytą papriką, nekantraudama tęsti pasakojimą. – Ėmiau klaidžioti po namus, suvalgiau mamos obuolių pyrago gabaliuką, kurį radau šaldytuve, tada pakilau į savo senąjį kambarį, įlipau į lovą ir užmigau.  – Tu nuėjai miegoti? – Ji žiūri į mane nepatikliai ir kartu sunkiai tramdo juoką. – Tu juk galėjai nukeliauti bet kur, o nuėjai miegoti? Ak, Luiza. Ji purto galvą ir juokiasi, ir šį kartą jau nekrūpčioja iš skausmo. Aš leidau ir jai geriau pasijusti.  – Bet, dievaži, koks geras buvo miegas. Kelios praėjusios naktys buvo nuostabios. Turbūt galiu drąsiai sakyti, kad tu pakeitei mano gyvenimą. Iki tol nesupratau, kokia pavargusi buvau visą tą laiką. Ji atsikanda gabalėlį pitos su humusu ir kramtydama purto galvą, vis dar šypsodamasi.  – Tu nuėjai miegoti.  – Aha. – Dabar jau aš juokiuosi.  – Jaustumeisi pailsėjusi, kad ir ką darytum. Patikėk manimi. Gali keliauti bet kur su kuo tik nori. Tai tavo sapnas. Tu kontroliuoji.  – Hmm. Bet kur su bet kuo, sakai? – Kilsteliu antakius. – Robertas Daunis jaunesnysis pirmas šauna į galvą. Nors vis tiek viskas baigtųsi lova. Tada abi nusikvatojam, ir ūmai pajuntu jai didžiulę simpatiją. Ji mano draugė. O aš – kalė. Ji neturi daug draugų, ir toji, kuriai ji padeda, miega su jos vyru, kuris su ja elgiasi baisiai. Tiesiog nuostabu. Galvodama apie tai, kaip ji man padėjo, staiga prisimenu Robą iš užrašų knygelės.  – Robas savo sapne nuėjo į paplūdimį. Jis įsivaizdavo tave ten. – Kiek sunerimusi paminiu užrašų knygelę, nes baiminuosi, kad ji prisimins kai kurias detales ir pareikalaus ją grąžinti, bet aš jau tiek   prisidirbau, kad noriu bent vieną kartą pasielgti tinkamai. Nenoriu daugiau skaityti, jeigu ji to nenori. – Ar neprieštarauji, jei skaitysiu ją toliau? Nes ten yra gan asmeniškų dalykų. Keista skaityti apie tavo praeitį iš kažkieno kito lūpų.  – Tai buvo labai seniai, – sako ji tyliai, akimirką jai virš galvos praslenkantis debesis meta tamsų liūdesio šešėlį ant dailaus veidelio, bet greitai jis vėl nušvinta.  – Žinojau, kad bus daug paprasčiau leisti perskaityti, nei man mėginti išaiškinti. Nemoku suprantamai išdėstyti. Prisimenu, kai pirmą kartą ją pamačiau, prieš pabėgdama ir pasislėpdama tualete, ji man atrodė tokia elegantiška ir santūri, priešingybė šiai nervingai, save menkinančiai moteriai. Kokią ji mato mane? Ar jos akyse esu putlutė apsileidusi blondinė, ar kas kitas?  – Tai tu nieko prieš?  – Ne, – ji purto galvą. – Tiesą sakant, gali ją pasilikti. Man jau seniausiai reikėjo ją išmesti. Apie tas dienas stengiamės negalvoti.

Galiu tai suprasti. Ji neteko tėvų per gaisrą, tai siaubinga. Bet mane vis dar intriguoja gyvenimas, slypintis tarp tų puslapių.  – Ar vis dar draugauji su Robu? – klausiu. Ji niekada jo nemini, ir tai atrodo keista, kai pagalvoji, kokie artimi jiedu buvo Vestlandse.  – Ne, – sako ji, nudelbusi akis į lėkštę, šįkart ir debesies nereikia, kad jos veidu nubėgtų šešėlis. –   Ne. Deividui jis nelabai patiko. Neįsivaizduoju, kur jis dabar. Staiga sučirškia durų skambutis, Adelė atsiprašo ir neria pažiūrėti, kas ten, akimirka nutrūko.  Deividui jis nelabai patiko . Dar vienas Deivido kontrolės ženklas, kurį turiu liepti sau ignoruoti. Bet gal apskritai man nederėtų apie tai galvoti. Jis šią savaitę nei pasirodė prie mano durų, nei kreipė į mane dėmesį darbe. Ko gero, viskas baigta. Nepakenčiu, kad taip skauda. Adelė sugrįžta, burbėdama kažką apie virtuvinių pašluosčių pardavėją ir apie tai, kad visur jų dabar pilna, tas baisingas taupymas , ir aš jau nebeįkyriu jai dėl Robo. Nenoriu jai nieko sakyti, kad neapsigalvotų ir neatsiimtų užrašų knygelės. Šių dviejų žmonių, kurie tapo tokie svarbūs mano gyvenime, niekaip neperprasiu, kol nedirstelėsiu į jų praeitį. O jeigu Adelė neprieštarauja, tai čia nieko bloga ir nėra, argi ne taip?

28 Adelė  – Oi, ką jūs, – sakau. – Tikrai? Jūs rimtai klausiate? Mano juokas linksmai dzinksi į ragelį, ir aš jau kone girdžiu, kaip daktaras Saiksas kitame linijos gale šiek tiek aprimsta.  – Atleiskite, tai, žinoma, nejuokinga tema, ir aš iš to nesijuokiu, bet Deividas? Absurdas. Taip, turiu mėlynę ant veido, bet aš pati kalta. Kvailas nesusipratimas virtuvėje. Deividas turbūt jums  pasakojo? Daktaras nuobodžiai suokia man į ausį, o man, atvirai kalbant, net linksma. Na, žinoma, narkomanui būdinga sutirštinti spalvas, juk Antonis trokšta mane išgelbėti, todėl ir gerokai pagražino tai, ką matė. Tiesiog tobula. Aš pasakiau Deividui, kad jis buvo išdygęs prie mūsų durų sekmadienio rytą – žinoma, kaipgi kitaip. Deividas iškart susirūpino, ko vaikinas buvo atėjęs. Bet aš nepasakiau am, kad apsimečiau įbauginta. Taip pat nepasakiau, kad Antonis buvo dar kartą užsukęs, tiesa, labai neparankiu metu, kai viešėjo Luiza. Mikliai atsikračiau jo, bet leidau suprasti, kad džiaugiuosi jį matydama. Greičiausiai dėl manęs nerimavo. Labai miela. Gal nuo šiol man verčiau pietauti su Luiza mieste, o ne čia, jeigu jis kartais stoviniuotų prie mūsų durų ir jinai jį pamatytų. Deividas pirmadienį nuėjo į darbą ir iškart patarė Antoniui pasirinkti kitą psichoterapeutą, labai susirūpino dėl to, kad vaikinas bus pasekęs jį iki namų, kad sužinotų, kur gyvename. Ko gero, ir ne vieną kartą. Galimas daiktas, kad jis keletą vakarų stebėjo mūsų namus iš kitapus kelio, mėgindamas sutelkti drąsą ir prieiti arčiau. Pasak Deivido, Antonis yra narkomanas, nes kenčia nuo manijos, ir  dabar įsikabino į Deividą. Negaliu vaikino dėl to kaltinti. Aš taip pat beprotiškai myliu Deividą, myliu nuo tada, kai pamačiau jį pirmą kartą, bet Antonio manijos, regis, nepastovios. Vienas žvilgsnis į mano sugurintą veidą, ir jo įkyrios mintys nukrypo į mane. O štai dabar sėdžiu, laikydama telefono ragelį, ir bandau apginti savo vargšelį vyrą nuo kaltinimų smurtaujant prieš žmoną. Tiesą sakant, daktaras Saiksas bent jau jaučiasi nesmagiai, pradėjęs šį pokalbį su manimi. Jis įjungė garsiakalbį; girdžiu lengvą aidą. Ar Deividas irgi klausosi? Galiu tik įsivaizduoti jo veidą, kai ie nusprendė man paskambinti. Turbūt kaip reikiant supanikavo. To jam mažiausiai reikėjo. Juk  nežinojo, ką pasakysiu. Tai mane šiek tiek erzina. Jis turėtų labiau manimi pasitikėti. Aš nieku gyvu nepakenkčiau jo karjerai. Ir kodėl turėčiau? Aš linkiu jam sėkmės. Žinau, kaip tai jam svarbu.  – Supraskite mane teisingai. Nebuvo jokių muštynių. Ir mes niekada nesivaidijame svetimų žmonių, uo labiau pacientų, akivaizdoje. –  Nesivaidijame. Manau, pasipiktinimo mano žodžiuose buvo ne daugiau, negu dera. Pagaliau mes visi inteligentai, o daktaras Saiksas yra tipiškas inteligentijos atstovas. Bet jis, ko gero, jau įsižeidė. – Jaunuolis atėjo prie mūsų durų ir panoro susitikti su Deividu, aš tuo metu tvarkiausi virtuvėje po pietų. Pasakiau jam, kad Deividui įsiskaudo galvą ir jis nuėjo miegoti, ir tiek. Jis, matyt, pamatė mano mėlynę ir sukurpė ištisą istoriją. Galbūt jautėsi ignoruojamas mano vyro ir norėjo jį nubausti? Labai gerai žinau, koks tai jausmas. Mes su jaunuoju Antoniu turime šį tą bendra.

 – Aš taip ir pamaniau, – sako daktaras Saiksas. – Tačiau, be abejo, kai jis pranešė savo tėvams, ką matęs... na, kai papasakojo, kaip jam pasirodė, jie pajuto moralinę pareigą imtis priemonių. Jis kalba su akivaizdžiu palengvėjimu. Jam greičiausiai buvo kilę abejonių. Ir manęs tai nestebina. Labai lengva pasėti įtarumo sėklą žmonėms. Pagaliau mes gerai vienas kito nepažįstame.  – Žinoma, – sakau. – Ir prašau padėkoti jiems už rūpestį, bet dėl to tikrai nėra pagrindo nerimauti.  Nebent dėl mano nerangumo. – Ir vėl trumpai nusijuokiu, lyg visa ši istorija mane vis dar smagintų. Vargšelis Deividas. Jis mažiausiai panašus į vyrą, kuris galėtų smogti moteriai. – Perduokite aunuolio šeimai, kad viliuosi, jog jis sulauks veiksmingos pagalbos. Man kaip tik to ir reikia, galvoju, kai mandagiai atsisveikiname. Deividui palengvės, kad taip lengvai išsisuko, ir jis, tikiuosi, suteiks man šiek daugiau erdvės ir vėl ims vakarais ištvirkauti su dviveide Luiza. Jei jis ir toliau mane dusins, visada galėsiu pagrasinti, jog papasakosiu daktarui Saiksui, kad melavau ir kad jis iš tiesų man  smogė. Toks grasinimas būtų tuščias, palyginti su ankstesniais, net jeigu Deividas to nesuprastų. Kurių galų man jį žlugdyti? Taip, mes turtingi, bet Deividui visada reikėjo daugiau, ir aš negaliu sužlugdyti jo karjeros. Akivaizdu, tai jį sunaikintų. Bet svarbiausia, man tai gali praversti bendraujant su Antoniu. Jis pasijus siaubingai, kai sužinos, kad jo tėvai nulėkė į kliniką ir viską atraportavo. Kai jis pajus kaltę dėl to, kad galėjo dar labiau apkartinti mano santykius su smurtaujančiu vyru, galėsiu tuo pasinaudoti ir priversti jį gauti tai, ko man reikia, o viso to cinkelis, kad net jeigu jis ir kam nors pasipasakos, – jo žodžiai bus palaikyti dar  viena fantazija. Niekas jo neklausys. Greitai nusiunčiu Deividui žinutę.  Ar tau viskas gerai? Tam jaunuoliui reikia pagalbos!!! Xx

Žinau, kad jie visi dar tame pačiame kambaryje, ir gali būti, kad Saiksas ją pamatys. Dar vienas nekaltumo įrodymas nepakenks. Be to, primins mano vyrui, kad, kai svyla padai, mes esame komanda ir visada ja būsime. Mūsų santuokos neišgelbėsi – net aš suprantu, kad jis jau per toli nužengė, – bet gal jis taps kiek minkštesnis su manimi. Kažkas skambina į duris, trys šaižūs skambučiai. Paklaikęs iš sielvarto vargšas berniukas turbūt atskubėjo laižyti batų. Viskas pagal planą.

29 Luiza Įsipilu taurę vyno nė nespėjusi pasidėti rankinės. Nervai visiškai pašliję, jaučiuosi taip, lyg mano galvoje bėgiotų skruzdėlės. Nežinau, ką manyti. Per pietus išėjau pasivaikščioti, tikėdamasi pratampyti maudžiančias nuo vakarykščio bėgiojimo kojas ir praskaidrinti galvą, pavargau spoksoti į Deivido duris ir tikėtis, kad jis pakvies mane vidun ir paaiškins, kas per velniava vyksta. Visą dieną krausčiausi iš proto. Jis mane ignoruoja, lyg būtume ne suaugę, o paaugliai, ir aš nesuprantu, kodėl jis negali  pasakyti , jeigu nenori su manimi daugiau susitikinėti. Pagaliau jis pats užvirė tą košę. Kodėl jis tiesiog su manimi nepasikalba ? Mano skrandis surakintas lyg replėmis, negalėčiau valgyti, net jei norėčiau.  Nusprendžiu, kad, grįžusi iš pasivaikščiojimo, nueisiu pas jį ir viską išsiaiškinsiu, bet grįžusi nerandu jo kabinete, o Sju visa švytėdama iš susijaudinimo praneša, kad užėjo Antonio Hokinso tėvai, ir dabar jie su Deividu daktaro Saikso kabinete.  – Antonis sako matęs, kaip daktaras Martinas sudavė žmonai. Tiesiai į veidą! – Sju sukužda šiuos žodžius su tokia piktdžiuga, jog pasijuntu, tarsi pati būčiau gavusi niuksą. Jai paskalos, man dar  didesnis galvos skausmas. Deivido taip ir nemačiau. Sėdėjau prie savo stalo, draskoma padrikų minčių ir nerimo, trokšdama kuo greičiau iš čia ištrūkti, ir tai padariau lygiai penktą. Man reikėjo taurės vyno. Reikėjo pagalvoti. Ir vis tiek nežinau, ką  manyti. Vynas vėsus ir gaivus, aš, pasiėmusi elektroninę cigaretę, įsitaisau  balkonėlyje ir įleidžiu gryno oro į tvankų butą. Adelė aiškina atsitrenkusi į spintelę, o Antonis tvirtina, kad Deividas jai smogė. Kurių galų Antoniui meluoti? Bet jeigu tai tiesa, kaip Antonis galėjo tai matyti? Ar jis spoksojo pro langus? Pirmadienį Deividas nukreipė Antonį pas kitą gydytoją, ir aš  pamaniau, kad taip yra dėl to, kad pacientas pernelyg prie jo prisirišęs. Bet, galimas daiktas, todėl, kad Antonis pamatė kažką, ko Deividas nenorėjo, kad šis matytų. Jaučiu šleikštulį ir išgeriu dar vyno, nors jau esu šiek tiek apsvaigusi. Šiandien nedaug valgiau, o dabar apetitas visiškai dingęs. Durų skambutis suskamba dukart, kol išgirstu, esu visiškai paskendusi mintyse, tad skubu vidun.  – Labas. Tai jis. Tik šešios vakaro, ir jis prie mano durų pirmą kartą šią savaitę. Jau maniau, kad nebesugrįš, ir dabar esu per daug nustebusi, kad ką nors pasakyčiau jį įleisdama. Jis atsinešė vyno, iškart jį atidaro ir paima dar vieną taurę iš spintelės.  – Jauskis kaip namie, – sumurmu, kamuojama prieštaringų jausmų.  – Labai to norėčiau, – sako pusiau juokais, justi kažkoks liūdesys, o gal savigaila, pati nesuprantu kas. Jis išmaukia taurę, tada įsipila dar.  – Kokia sumauta diena, – sako, pakreipia galvą ir atsidūsta. – Koks sumautas gyvenimas. Jis daug geria; kai pati geriu daug mažiau, tai suprantu. Ar jis smurtauja, kai pasigeria? Ar kaip tik  taip ir nutinka? Žiūriu į jį. Barnis, kumštis, veidas.  – Negaliu ilgai būti, – taria jis, tada prisitraukia mane prie krūtinės. – Bet turėjau tave pamatyti.  Nuolat liepiu sau liautis,  pasižadu, kad liausiuosi, bet nepajėgiu.

 – Tu matai mane visą dieną. – Sustingstu jo glėbyje. Ar tik ne brendį užuodžiu? Mane perveria siaubinga mintis. Ar jis geria darbe? Jis pabučiuoja man viršugalvį, pro sumišusius svaigalų ir  losjono kvapus pajuntu jo kūno dvelksmą, ir man jis patinka, kad ir kaip save tramdyčiau. Būsiu atvira, geidžiu jo, kai esu viena naktimis. Jeigu jis mano, kad dabar eisim į lovą ar apskritai kada nors mylėsimės, klysta. Ištisas dienas jis beveik į mane nepažvelgė, o dabar atlekia su vėjeliu. Atsitraukiu ir pasiimu taurę. Eina švilpt. Žvelgiu į jo ranką, laikančią taurę. Stiprią. Didžiulę. Ir  matau mėlynę ant Adelės veido. Bent kartą būsiu jai tokia draugė, kokią ji tiki mane esant.  – Bet ne taip, – sako jis. – Ne tada, kai galime būti savimi.  – Mes, – abejingai pakartoju šį žodį. – Vargu ar yra bent koks „mes“, tiesa? Pasiremiu į virtuvinį stalą, užuot vedusi jį į svetainę ar į miegamąjį, kaip įprastai. Šiandien dar  nesikalbėjau su Adamu, ir aš tokios galimybės tikrai nepraleisiu, nemainysiu jos į žmoną apgaudinėjantį ir galbūt mušantį vyrą. Staiga pasijuntu pavargusi. Adamas grįš jau maždaug po savaitės, ir visa ši beprotybė vis tiek turės baigtis. Galimas daiktas, tada palengvės. Jis nežymiai susiraukia, pajutęs mano prastą nuotaiką.  – Ar gerai jautiesi? Gūžteliu pečiais. Mano širdis daužosi. Nekenčiu rietenų. Šiuo atžvilgiu esu visiška netikša. Ginčydamasi elgiuosi lyg kokia surūgusi paauglė, užuot išrėžusi, kas negerai. Gurkšteliu vyno, paskui giliai įkvepiu. Velniop. Dabar vienintelė proga pasikalbėti apie jų santuoką. Dabar galiu teisėtai kai ką sužinoti.  – Sju papasakojo man, kas nutiko. Su Antonio Hokinso tėvais. Ką jie sakė?  – Dėkui Dievui, išsiaiškinom. Tik to šiandien man ir trūko. – Jis vėl dirsteli į mane ir, matydamas mano klausiamą įtarų žvilgsnį, paniūra.  – Eik tu sau, Luiza.  – Kas? – Mano balsas skamba taip, tarsi ginčiausi, panašiai ir jaučiuosi. Dabar, kai jis priešais mane, pasijuntu lyg mulkė, beveik patikėjusi tuo, kad jis galėjo taip pasielgti. Juk net ir Adelė nesakė, kad jis jai sudavė. Bet daug kas šioje istorijoje tiesiog atrodo neįtikima, ir niekaip negaliu susigaudyti, kas būtent.  – Tu rimtai galvoji, kad sudaviau savo žmonai?  – Nežinau, nė ką manyti. Tu niekada nekalbi apie savo santuoką. Apie savo žmoną. Tu darai šitai, – mosteliu į savo apgailėtinai mažą butelį, tarsi jis dulkintų jį, ne mane. – Ir tik tada, kai tau tai  patogu. Mes kalbamės, bet tu niekada neatsiveri. Užsidarai kaskart, kai mėginu tavęs ko nors  paklausti, ir visada atrodai toks velniškai nelaimingas, jog nesuprantu, kodėl tu vis dar ten. Su  ja. Tada skirkis, po velnių! Ilgai slopintas sumišimas ir nuoskaudos liete liejasi iš manęs, stačiai kunkuliuoja siautulingu  pykčiu iš mano lūpų. Aš mačiau Adelės mėlynę. Žinau, kokia ji trapi. Žinau apie telefono skambučius. Ir negaliu užsiminti nė apie vieną šių dalykų, kad ir kaip noriu, kad jis man juos paaiškintų, tad man nieko kito nebelieka, kaip grįžti prie painiavos, tai yra mūsų. Painiavos, kurios tik viena pusė jam žinoma. Jis spokso į mane, lyg būčiau jam smogusi. Bet aš neatlyžtu.  – Noriu pasakyti, kad jos atžvilgiu tai irgi nesąžininga, tiesa? Ką tu darai?  – Žinau, ko nori manęs paklausti: ar aš jai sudaviau? – jis pertraukia mano tauškalus. – Ar tu iš viso mane pažįsti? Vos nesusikvatoju.

 – Tave pažįstu? Kaip galiu tave pažinti? Tu pažįsti mane – aš atversta knyga. Apie mane žinai  beveik viską. Mes kalbamės apie mane. O tu? Neįsivaizduoju, ką apie tave galvoti.  – Aš jos nemušiau, velniai rautų. – Jis susigūžia, gyvybingumas prigęsta. – Ji aiškina atidariusi virtuvinę spintelę tiesiai sau į veidą. Nežinau, ar tai tiesa, žinau tik viena – aš jai netrenkiau. Mane užplūsta palengvėjimas. Bent jau jie abu sako man tą patį.  – Antonis atėjo susitikti su manimi sekmadienio vakare, – kalba jis toliau, – bet aš buvau duše. Jis turbūt pamatė jos veidą ir sukurpė istoriją, kad patrauktų mano dėmesį arba kad mane užgautų, ar dar  dėl ko nors. Galimas daiktas, tai tiesa. Bent jau skamba tikroviškai. Ir dabar pasijuntu siaubingai, kad suabejojau juo, suabejojau ja, bet ką man daryti, jei visi šie klausimai tūno įstrigę galvoje? Apie juos, apie mus, kur link visa tai nuves?  – Kodėl niekada nesikalbi su manimi? – klausiu. – Nepasikalbi kaip su žmogum. Apie savo gyvenimą. Jis įsispitrija į savo taurę.  – Nė nežinočiau, nuo ko pradėti. Ir tai ne tavo rūpestis. Nenoriu, kad būtų tavo rūpestis.  Nenoriu... – jis užsikerta, ieškodamas tinkamo žodžio. – Nenoriu  suteršti  tavęs visu tuo.  – Kaip suprasti? Paklausyk, nesitikiu, kad paliksi ją dėl manęs. Žinau, kad esu tau nesvarbi...  – Nesvarbi? – jis mane pertraukia. – Tu vienintelis gėris, kurį turiu. Štai kodėl  privalau būti toks atsargus. Štai kodėl nenoriu kalbėti su tavimi apie savo santuoką ar savo gyvenimą. Nenoriu, kad bent dalelė to persismelktų į mus. Jis ištuština taurę keliais ilgais gurkšniais. Kaip galima tiek gerti ir nejausti šleikštulio? Taurę po taurės, taip greitai. Jo savigaila nežavi, bet dabar kaip niekad trokštu emocinio palaikymo, todėl man  patinka, kad jis mano, jog esu svarbi. Taip jaučiuosi stipresnė.  – Bent trumpam negalvok apie mane, – sakau. – Tu tikrai nelamingas namie. Tad išeik. Taip  pasielgė mano vyras, ir nepražuvau. Skaudėjo, bet ištvėriau. Gyvenimas tęsiasi. O dabar Janas turės kūdikį su mano pakaitu, o aš savo pačios gyvenime esu tarsi šmėkla. Šią mintį pasilaikau sau.  – Nesuprantu, kokia čia bėda.  – Tu negali suprasti, kokia bėda. Tam reikėtų mus pažinti. Iš tikrųjų pažinti. Ir aš jau nė nesu tikras, ar mes vienas kitą pažįstame. – Jis pyksta. Jo žodžiai pasidaro kandūs. Kurį laiką spokso į taurę. –  Bet kažką reikia keisti, – galiausiai taria. Jo kalba nelabai rišli. – Tik turiu išsiaiškinti, kaip tai  padaryti. Atsikratyti jos  saugiai .  – Galbūt pasikalbėk su ja, – sakau, mėgindama šią išdavikišką akimirką kiek įmanoma likti ištikima Adelei. – Ji tavo žmona. Ir tave greičiausiai myli. Tada jis nusijuokia, iš pradžių jo juokas skamba linksmai, vėliau atsiranda irzlumo gaidelė.  – O, taip, ji mane myli. Net jeigu tai nieko nereiškia. Susimąstau apie savo lengvai pažeidžiamą draugę, lekiančią atsiliepti į skambučius ir gerti tabletes bei gaminti pietus, ir pasiuntu. Kaip jis drįsta šitaip su ja elgtis? Su tokia  panieka? Jeigu jis os nemyli, tegu duoda jai laisvę ir leidžia mylėti ką nors kitą. Ką nors, kas elgtųsi su ja taip gerai, kaip ji to nusipelno.  – Eik namo, – sakau šaltai. – Eik namo ir iškuopk visą tą jovalą. Dabar niekuo negaliu tau padėti. Jis neprataria nė žodžio, bet nenuleidžia nuo manęs apsiblaususių akių. Ar jis vairuos? Man nerūpi, nusprendžiu. Tai jo bėda. Šią akimirką noriu tik vieno, kad jis išeitų.

 – Keliauk, – pakartoju. – Ir nustok maukti. Tu girtas kaip dūmas.  Norisi verkti, dėl jo, dėl Adelės ir dėl savęs. Daugiausia dėl savęs. Nenoriu su juo bartis. Noriu jį suprasti.  Nežiūriu į jį, kai jis patraukia durų link, ir nereaguoju, kai spusteli man ranką praeidamas.  – Aš viską sutvarkysiu, – suniurna tarpdury. – Kaip nors. Pažadu. – Nepakeliu į jį akių. Ir nieko neatsakau. Galbūt esu kalė ir veidmainė, bet man jau to per akis. Geidžiu jo, bet ne šitokia kaina.  Nebegaliu daugiau tverti. Iš tiesų nebegaliu. Jis ir Adelė mane plėšo pusiau. Jam išėjus, įsipilu dar vyno ir, kad nepratrūkčiau paikai raudoti, skambinu Adamui. Net jo guvus  balselis, kai pasakoja man apie dieną vandens parke, kaip su Janu čiuožė vandens kalneliais, nepakelia man nuotaikos, smegenys vis dar atkuria pokalbį su Deividu. Stengiuosi, kad balsas skambėtų įprastai, džiaugiuosi girdėdama savo berniuką, bet kartu atsikvepiu iš palengvėjimo, kai jis sako, kad jam jau metas bėgti. Man reikia tylos. Jaučiu tuštumą, nuovargį liūdesį ir begalę kitų  pojūčių, į kuriuos nenoriu gilintis. Tai pirmas mūsų ginčas ir galbūt paskutinis. Kartu suprantu, deja,  per vėlai, kad netikiu, jog jis sudavė Adelei. Nebesu tuo tikra. Jau nebe.  Nors dar nėra devintos, pasiimu taurę vyno ir įsiropščiu į lovą po antklode. Noriu kuriam laikui viską pamiršti. Pasislėpti po miego skraiste. Galbūt rytą visa tai atrodys šviesiau. Jaučiuosi sustirusi ir giliai širdyje nekenčiu savęs už tai, kad išvariau jį, juk galėtume dabar būti drauge lovoje. Lovoje su mano Deividu, ne Adelės. Vis dar matau jo veido išraišką, kai jis suprato, jog noriu žinoti, ar  sudavė žmonai. Tas siaubingas nusivylimas. Bet kartu matau ir mėlynę Adelės veide. Tą jos baimę ir   paslaptį, kurią slepia blyškiai žalsvi ir mėlyni pėdsakai. Nesvarbu, ar jis sudavė jai, ar ne, jų santuoka labai keista. Bet juk ši padėtis apskritai labai keista, o aš, ko gero, didžiausia keistuolė iš mūsų trijulės. Patekau į spąstus. Nežinau, kaip elgtis. Ištuštinu taurę – tai vienintelis dalykas, kurį dabar galiu  padaryti, galva svaigsta nuo alkoholio ir aš užsimerkiu. Adamas netrukus grįš namo, tada galėsiu atsidėti vien jam, sugrįžti į saugų mudviejų uostą. Sutelkiu mintis į berniuką. Į vienintelį žmogų, kurį myliu be kaltės ar abipusių priekaištų. Ir užmiegu. Šį kartą, kai glitūs vaiduokliški ūseliai artėja prie manęs ir atidarau Vendės namelio duris, keliauju ne į savo vaikystės namus, o į tą namą, kuriame mudu su Janu gyvenome, kai tik susituokėme. Kai abu dar buvome laimingi. Aš sode, lauke tobulai saulėta diena – ne per karšta, bet jaukiai šilta, ir aš žaidžiu su Adamu. Nors mano Adamas šešerių, toks, koks dabar, nebe kūdikėlis, kai ten gyvenome. Mes esame prie tvenkinio ir bandome sugauti buožgalvius. Mūsų pėdos purvinos ir šlapios, bet abu uokiamės, merkdami tinklelius ir indelius nuo uogienės į dumbliną vandenį. Sklinda ant grotelių kepamos mėsos kvapas, ir, dar nespėjusi sąmoningai apie jį pagalvoti, išgirstu Deividą šaukiant, kad mėsainiai jau iškepė. Atsigręžę į jį, mudu šypsomės, Adamas nulekia pas jį. Aš au ketinu eiti jam iš paskos, kai akies kampučiu pamatau kažką žibant tvenkinyje. Matau, kaip po vandeniu ryškėja apybrėžos. Pavidalas plečiasi, jo krašteliai tviska it sidabras. Šnairuoju sutrikusi. Juk tai mano sapnas – aš jį kontroliuoju – ir vis tiek nežinau, kas tai. Atsistoju ant vandens paviršiaus ir žengiu per jį nelyginant Jėzus – kone juokiuosi iš to, aš esu savo sapnų dievas, – tada pritupiu. Įmerkiu ranką į skystį, sukeldama ribulius, bet tviskantis pavidalas po vandeniu niekur nedingsta. Čia dar vienos durys, suvokiu, ir apybrėžos sužėri dar ryškiau, lyg patvirtintų mano mintis. Ieškau rankenos, bet jos nėra. Durys be rankenos, to negalėjau numatyti. Nesuprantu, kodėl jos čia.

Dar valandėlę stebeiliju į vandenį, tada Deividas vėl mane kviečia, taip pat ir Adamas. Jie manęs laukia, nenori pradėti valgyti vieni, aš irgi noriu būti su jais. Švytinčios durys išnyksta, ir nebelieka nieko, tik tvenkinys apačioje. Pabundu anksti, vos po penktos, dėl didelio vyno kiekio netekusi daug skysčių ir nusivylusi savimi. Sapnas, kurį sukūriau, buvo toks tobulas, mes visi trys žaidėme laimingą šeimą, nors kankina troškulys, jaučiuosi pailsėjusi, kaip kad Adelė ir sakė. Bet jaučiu geliantį pasibjaurėjimą savimi. Sapne turėjau įsivaizduoti Adelę. Turėjau išsaugoti ištikimybę jai. Ji man buvo visapusiškai gera, o Deividas nepatikimas, žmoną apgaudinėjantis girtuoklis ir, Dievas žino, kas dar, bet vis dėlto, jeigu mano sapnas ką nors reiškia, aš jo beprotiškai geidžiu. Galbūt ir neleidau jam dulkinti manęs lovoje,  bet galvoje, be abejo, jam tai leidau. Ir ne tik dulkinti. Savo sapne priverčiau jį mane mylėti, ir aš jį mylėjau, mes buvome šeima, o Adelės nebuvo nė ženklo. Ją tiesiog ištryniau, ji neegzistavo. Sudejuoju, paskui atsigeriu vandens ir užkaičiu virdulį. Jau visiškai pabudau, nes anksti nuėjau miegoti, ir dabar nėra prasmės mėginti vėl užmigti vos valandai ar dviem. Kai virdulys užverda ir aš  bandau nusipurtyti tokio ryškaus ir gyvo susapnuoto gyvenimo prisiminimus, žvilgteliu į Adamo miegamąjį ir mane persmelkia džiaugsminga mintis, kad jis jau greitai bus namie, tada galbūt  palengva nutrauksiu draugystę su Adele. Paklausysiu Sofi patarimo. Išsilaisvinsiu ir nuo Adelės, ir  nuo Deivido, ir šios kvailos, be galo kvailos maišalynės, į kurią patekau.  Nusiprausiu po dušu, nuplaunu švelnių pagirių nuosėdas, paskui apsirengiu ir ruošiuosi į darbą, bet kai prisėdu prie antro puodelio arbatos, vis dar septinta ryto. Saulė apšviečia apdulkėjusį televizoriaus ekraną, ir staiga pagalvoju apie antrąsias duris sapne, tas švytinčias duris, kurias mačiau tvenkinyje. Išsitraukiu užrašų knygelę iš jos namais tapusio virtuvinio stalčiaus. Galbūt ir  Robas jas matė. Man daužosi širdis. Po praėjusios nakties nebereikėtų daugiau jos skaityti. Ir  nesiknaisiodama po jų praeitį prisidarau pakankamai bėdos. Bet negaliu susiturėti. Noriu žinoti apie uos. Ir antrosios durys tėra dingstis.  Kaip paprasta. Galiu nukeliauti, kur tik panorėjęs. Dažniausiai keliauju į įsivaizduotas vietas, nes apskritai nesu iškėlęs kur nors kojos, o keliauti namo – to betrūko. Bet kad ir kur  būčiau, Adelė visada šalia. Aš net neįsivaizduoju jos ten, bet ji tiesiog ima ir pasirodo. Galbūt taip yra dėl to, kad nuolat apie ją galvoju. Ne kaip apie sekso objektą, o kaip apie kažką daugiau. Kažką geresnio. Kažką tyresnio. Mano sapnuose mes rūkome daug „žolės“.  Mane tai veža labiausiai. Prisišnioju tiek, kiek man patinka, be blogumų ir be atsijungimų.  Adelė vėl gerai miega. Visi Vestlandse dabar mus tik liaupsina ir giria, lyg tai būtų susiję  su mūsų sveikimu – mes jiems dabar svajonių pacientai. Na, bet aš tik džiaugiuosi. Dėl to, kad ji miega. Žinau, ji nemeluoja, nes dažnai naktimis įsėlinu į jos kambarį ir valandėlę į ją  žiūriu. O varge, atrodau sau tarsi koks iškrypėlis, kai perskaitau, ką parašiau. Bet ji kaip  Miegančioji gražuolė, ir aš ją saugau. Man tai suteikia ramybės, o ir miego man tiek daug  nereikia dabar, kai nesikvaišinu, o kai miegu, neberegiu tiek daug naktinių košmarų. Tik iš   pradžių, kol juos sutramdau. Kartais kurį laiką juos pasilieku dėl malonumo. Lyg leisčiausi nuo amerikietiškųjų kalnelių. Žinau, kad jie man nepakenks, nes aš čia viršininkas. Taip, puiku, kad ji gerai miega. Jai reikia atsigriebti po begalės savaičių, kai mėgino nemiegoti, atsikratyti viso to mėšlo. Keistas jausmas dėl ko nors jaudintis. Aš jaudinuosi dėl   Adelės, o iki tol juk dėl nieko nesu jaudinęsis. Nei dėl savo suknistos šeimos, nei, galima  sakyti, dėl savęs. Iki Adelės visi aplinkui man buvo nyki pilkuma. Nė vienas jų man nebuvo

 svarbus. Tiesą sakant, net nemaniau, kad įmanoma turėti šalia žmogų, kuris būtų svarbus. Ar  tai ir yra meilė? Gali būti, kad aš savaip myliu Adelę.  Ar ji įsivaizduoja mane savo sapnuose, ar visada tik tą legendinį nuobodą Deividą?  Labiausiai nerimauju dėl Deivido. Nesuprantu, kodėl ji taip į jį įsikibusi. Greičiausiai nemato, koks jis iš tikrųjų. PASITIKIU juo, taip ji sako. Kaipgi ne taip. Kertu lažybų, jam tai  patinka. Ji taip juo pasitiki, kad pavedė jam tvarkyti visus savo pinigus, visa, ką ji turi. Sumautą turtą, jis už jį dabar atsakingas. Štai ką jos advokatas čia veikia. Pagaliau ji man  papasakojo. Žinojau, kad papasakos. Jai nepatinka paslaptys. Bet kas čia per velniava?  Deividas kiurkso savo univerkėje, siekdamas nesuskaičiuojamų laipsnių, ir maudosi aukštuomenės spinduliuose, kai ji įkalinta šiame durnyne, be to, patikėjo jam valdyti turtą,  pinigus, viską. Stačiai galva neišneša. Jau buvau berėkiąs ant jos, bet ji žiūrėjo į mane tokia sutrikusi,  jog negalėjau. Ir jau viskas nuspręsta. Nors ji aiškina, kad tai laikina, nes tiesiog nenorėjo  sukti sau dėl to galvos, be to, juodu vis tiek susituoks, tačiau, kas, velniai rautų, perleidžia visus savo pinigus kažkam kitam? Kad ir trumpam. Kurių galų jai reikėjo tai daryti? Meilė ir  kvailumas. Ji neperpranta žmonių taip, kaip aš. Visą gyvenimą buvo saugoma. Ir nesuvokia vieno dalyko: kiekvienas žiūri tik savęs. Aš, tiesą sakant, nė nekaltinu Deivido, kad sutiko  perimti jos pinigus – to, ką jis padarė, bent jau nepavadinsi BUKYBE, bet man nepakenčiama, kad ji jam leido. Pinigai gadina žmogų, o Deividas – vienas iš tų, kuris galėjo užsikalti pinigėlio iš savo ūkio, tik jo tėtis viską paleido vėjais. Juokinga, bet jis vis tiek turi daug pinigų. Adelės dėka.  Kertu lažybų, kad jis negrąžins jai teisės naudotis turtu, kai mes iš čia ištrūksim. Kertu lažybų, kad nurodys jai daugybę priežasčių. Deividas, nelaimėlio ūkininko sūnus, kurio rankose dabar didžiulis turtas. Net juokas ima, nes tai tikra beprotybė. Tiek įsiuntu, kad  mintys apie tai neleidžia man vėl nugrimzti į miegą, kai pabundu naktimis. Ir tada imu galvot  apie kitką – kas iš tikrųjų nutiko Adelės tėvams. Kaip išėjo, kad jis atvyko laiku ir išgelbėjo  ją vidury nakties? Gal jis pasirodė laiku ir tam, kad sukeltų gaisrą?  Kiek matau, jo planas kuo puikiausiai išdegė. Mūsų laikas čia beveik baigiasi, bet jeigu  Adelė galvoja, kad aš ją ir visa tai pamiršiu, to tikrai nenutiks. Aš ją ir toliau globosiu. Po  galais, nė akies mirksnį netikiu, kad Deividas yra...

 – Atleisk, – sako jis. Mes jo kabinete, skiriami rašomojo stalo. Visa virpu. Nesiliauju virpėjusi nuo pat ryto, kai padėjau užrašų knygelę į stalčių.  – Žinau, buvau prisigėręs, bet tikrai žadu viską sutvarkyti, – toliau kalba Deividas. Tylus. Susimąstęs. Ko gero, kenčia pagirias. – Taip, mano santuoka niekam tikusi. Suprantu. Ir neturėčiau velti tavęs į šį marmalą. Tai, ką pasakei vakar vakare...  – Aš čia atėjau ne kalbėti apie praėjusį vakarą. – Elgiuosi su juo šaltai – nutraukiu vidury sakinio.  Nekantrauju pamatyti Adelę ir įsitikinti, ar mano įtarimai turi pagrindo. – Man reikalinga laisva  popietė. Sugedo vandens šildytuvas, ir ką tik skambino santechnikas, žadėjo užsukti tarp antros ir  šeštos. Sju sakė, kad popietę bus laisvesnė, ji galės užregistruoti tavo pacientus ir padirbėti prie mano stalo. Pas jį šiandien užsirašę dar keturi pacientai, ir aš dėl to tik džiaugiuosi. Nereikės nerimauti, kad is grįš namo ir pamatys mudvi drauge.

Parašiau žinutę Adelei, vos tik jis šįryt pasirodė darbe, žinojau, kad ji viena ir saugi. Nenorėjau, kad suklustų ar sunerimtų, tad parašiau tik tiek: Vakar naktį mano sapne buvo keistos antrosios durys. Be rankenos. Negalėjau jų atidaryti.  Ar tau kada nors yra taip buvę? Turiu laisvą pusdienį, gal norėtum papietauti?

Lengva ir paprasta, nors rankos drebėjo, kai rinkau tekstą. Ji iškart atrašė „taip“ ir pasiūlė susitikti kavinukėje su lauko terasėle, ne per daug arti klinikos ir atokiau nuo pagrindinių gatvių, viename gyvenamajame rajone. Ji irgi nenori įkliūti.  – Žinoma, – sako jis. Man prakaituoja delnai, kai jis žvelgia į mane, ir pirmą kartą atrodo kaip visiškai svetimas žmogus. Ne mano Deividas, ne Adelės Deividas, bet galbūt  Deivido Deividas , tas, kuris visada gauna tai, ko nori. Tyliai sukalbu tūkstančius ačiū už tai, kad Adelė sutiko papietauti.  Negaliu laukti iki pirmadienio. Turiu sužinoti, o ji vienintelė, kuri gali man padėti. Jau beveik  sudėliojau jų beprotiškos santuokos dėlionę, ir man nepatinka ryškėjantis paveikslas.  – Tikiuosi, nieko rimto, – sako jis. – Šildytuvai brangūs. Tada pakelia į mane akis.  – Jeigu tau reikia...  – Turiu draudimo polisą, – vėl jį nutraukiu. Ar jis tikrai ketino siūlyti man pinigų? Kieno? Savo ar  Adelės?  – Gerai, – trumpai atkerta, mano šaltumas jau veikia jam nervus. Lyg ir įsižeidė, bet jau nesuprantu, kiek man tai rūpi.  – Ačiū. – Patraukiu prie durų, nerangiai statydamas kojas, jaučiu į nugarą įsmeigtą jo žvilgsnį.  – Luiza. Atsisuku ir žiūriu į jį, susikišusį rankas į kišenes. Prisimenu tą pirmąjį kartą, kai kalbėjomės šiame kabinete, ir mano kūnu tarsi perbėga elektros srovė. Toji nenusakoma įtampa vis dar justi. Ji traukte traukia mane prie jo, bet dabar viską gaubia abejonės ir įtarimai. Įtampa trūkinėja, eižėja, kaip Adelės veidas.  – Tu man labai svarbi, juk žinai, – sako jis. – Iš tikrųjų. Nuolat apie tave mąstau. Nieko negaliu  padaryti. Tarytum savo galvoje gyvenčiau atskirą gyvenimą su tavimi. Jis kalba nesustodamas, o mano smegenyse sukasi tik viena mintis: man to nereikia, ne dabar, bent au tol, kol  sužinosiu .  – Man rodos... man rodos, įsimyliu tave. Ir žinau, kad privalau sutvarkyti savo gyvenimą. Turiu iškuopti visą šitą jovalą. Naktimis negaliu užmigti, suku galvą, kaip tai padaryti, bet žinau, tau sunku suprasti, o aš tau nė kiek nepadedu, bet yra kai kas, ką turiu susidėlioti pats. Bet jau tikrai to imsiuosi. Šiandien pat. Norėjau tau tai pasakyti. Ir tiek. Kraujas plūsteli man į veidą ir į kojas, į visas ertmes, srūte srūva mano gyslomis, lyg mėgindamas rasti kelią iš kūno. Dabar? Jis sako tai dabar? Mano mintys ir taip sujauktos, o jis dar sviedžia man tokius žodžius. Įsimyli mane? O, Dieve. Nė nežinau, ką manyti. Nežinau, ką jausti. Bet Adelė laukia, ir aš turiu sužinoti bent dalį tiesos iš jos, prieš suvirškindama tai, ką išgirdau. Turiu sužinoti, koks jis žmogus, koks jis iš tikrųjų, po oda. Giliai širdyje. Linkteliu, sunkiai rydama seilę. Tada čiumpu iš po stalo rankinę ir lekiu į gryną orą, nė neperspėjusi Sju, kad išeinu.

30 Adelė Sėdžiu saulutėje gurkšnodama šaltą, draudžiamą „Sancerre“ ir laukiu Luizos. Luiza. Net keista, kaip ši nuostabi moteris veikia mano nuotaiką. Vakar vakare, kai Deividas tiesiai po darbo nudrožė į jos suskretusį niekingą butą, pasijutau tokia užgauta, jog norėjau ją užmušti, net jeigu ji ir dėjo apgailėtinas pastangas, kad mane apgintų, ir išsiuntė jį namo. Būsiu atvira sau, tam jau per vėlu, o  blogiausia buvo Deivido sprendimas keliauti ne pas mane, o pas ją, kai gelbėjau jo kailį, užkalbėdama dantį daktarui Saiksui telefonu. Juk galėjau jį  sužlugdyti , bet jam nė motais. Jokio dėkingumo. Tada jis grįžo namo, nusigėrė darbo kabinete ir klupinėdamas nupėdino į lovą, netaręs nė žodžio. Myliu Deividą. Nuoširdžiai, beprotiškai, giliai, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet esu stipresnė už jį. Taip, reikia kažką keisti, bet teptis rankas teks man. Vis dėlto nurijau praėjusio vakaro nuoskaudą. Nustūmiau ją į atokiausią kertelę, iš kur ji negalėtų manęs paliesti, nes daugiau nebesibarsime. Kol kas ne. O tada, stebuklas, sulaukiau žinutės iš Luizos. Antrosios durys. Šypsausi, siurbčiodama vyną. Esu viena, ir praeiviams greičiausiai atrodau kuoktelėjusi. Ji matė antrąsias duris. Jau. Tai viską keičia. Viskas turi būti paruošta, kol jinai jų neatidarė. Kol nesužinojo. Suvirpu iš jaudulio, kai matau ją pasirodant už kampo ir žengiant per gatvę. Ji puikiai atrodo, tikrai  puikiai, drąsiai galiu ja didžiuotis. Dabar, kai yra lieknesnė ir geresnės formos, ji atrodo net aukštesnė, kai eina, jos skruostikauliai – aišku, jie niekada nebus tokie kaip mano, smailūs lyg katės, – išryškina dailų veidelį. Man maudžia raumenis dėl per mažos apkrovos, nugara sustingusi ir  įtempta. Ji stačiai žydi, o aš nykstu. Nieko keista, kad Deividas ją įsimyli. Ši mintis skaudžiai gelia. Ši mintis visada gelia.  – Geri vyną? – klausia šypsodamasi. Ji susijaudinusi, rankinė nuslysta ant žemės, kai mėgina ją  pakabinti ant kėdės atlošo.  – Kodėl ne? Graži diena ir puiki staigmena. – Matau, kaip jos akys tyrinėja mano veidą, jame vis dar matyti neryškūs mėlynės pėdsakai. Mėlynė dabar greitai nyksta, tarsi suprastų, jog savo darbą bus  padariusi. Mosteliu padavėjui, kad atneštų dar vieną taurę.  – Kaip tau pavyko išsiprašyti pusdieniui?  – Ak, mano vandens šildytuvas sustreikavo, – sako ji nerūpestingai. – Santechnikas ateis vėliau,  bet pamaniau, juk galiu atsiprašyti nuo pietų. Ji baisi melagė. Tai net žavi, ypač kai pagalvoji, kad visos mudviejų draugystės metu ji dulkinasi su mano vyru. Padavėjas netrukus pasirodo su taure jai ir dviem valgiaraščiais, ir mes abi apsimetam uos skaitančios. Ji paskubomis gurkšteli vyno.  – Vadinasi, matei kitas duris? – klausiu, pasilenkdama prie jos lyg kokia sąmokslininkė, nors terasoje pietaujame tik mudvi. Noriu jausti ją arti savęs. – Kur? Kaip jos atrodė?  – Mano seno namo tvenkinyje. Aš ten buvau, – ji lengvai parausta, – su Adamu, mudu žaidėme, o tada, kai jau gręžiausi eiti atgal, jos staiga atsirado vandens paviršiuje ir švytėjo. Ji nepasakoja man visos tiesos apie savo sapną – ten turėjo būti Deividas. Supratau iš to, kaip ji  paraudo, bet man nusispjaut. Net jeigu ji įsivaizduotų tris Deividus, užsiiminėjančius su ja grupiniu

seksu, man būtų nusispjaut. Durys, štai kas man rūpi.  – Lyg blizgantis sidabras, – priduria ji. – O tada jos išnyko. Ar esi ką panašaus patyrusi? Suglumusi papurtau galvą.  – Ne. Kaip keista. Įdomu, kur veda tos durys. Ji gūžteli pečiais.  – Gal man tiesiog perkaito smegenys.  – Galbūt. – Širdis daužosi. Jau mąstau, ką reikės daryti, kai ji jas atidarys. Padavėjas sugrįžta priimti mūsų užsakymų, tada suvaidinu esanti nealkana, pareiškiu, kad tik  norėjau ištrūkti iš namų, pamatau jos veide didelį susirūpinimą ir jau žinau, iki kurios vietos ji  perskaitė užrašų knygelę. Žinau, kodėl kvietė mane papietauti. Turiu iš paskutiniųjų tvardytis, kad nenusišypsočiau ir nenusijuokčiau iš to, kaip tobulai susiklostė ši diena ir kaip puikiai viską suplanavau.  – Tau būtinai reikia užvalgyti, Adele. Tu per daug liesa. Kad ir kaip ten būtų, – priduria ji pernelyg atsainiai, – aš vaišinu.  – O, ačiū, – sušunku džiaugsmingai. – Man baisiai nesmagu, bet jau čia apsižiūrėjau, kad išvažiavau be piniginės. Aš tokia išsiblaškėlė. Ji užsako mums dvi lėkštes raviolių su grybais, imasi vadovauti, ko niekad nebūtų dariusi, kai tik  susipažinome, tada luktelėjusi, kol nueis padavėjas, vėl prabyla:  – Ar tikrai išvažiavai be pinigų, ar Deividas kontroliuoja, kiek išleidi? Ji tikra stačiokė, toji Luiza, na, gerai, žaisime pagal jos taisykles. Nuraustu, lyg mėginčiau ką nuslėpti, niurnėdama pavadinu jos prielaidą absurdiška, tada ji suima mano nervingai virpančią ranką. Solidarumo, draugystės, meilės gestas. Tikiu, kad ji mane myli. Ne taip, kaip geidžia mano vyro, bet vis tiek myli.  – Toje užrašų knygelėje perskaičiau šį tą, kas man sukėlė nerimą, – kalba ji toliau. – Drąsiai liepk  man atsiknisti, jei manai, kad tai ne mano reikalas, bet ar tikrai perrašei jam visą savo palikimą? Po gaisro? O jeigu taip, maldauju, vardan Dievo, pasakyk man, kad toks sprendimas yra tik laikinas.  – O, dėl to nesirūpink, – sakau, žinodama, kad primenu sužeistą elnę, spoksančią į medžiotojo šautuvo vamzdžio skylę. Klasikinė auka, ginanti smurtautoją. – Deividas daug geriau tvarko pinigus nei aš, o turtas išties nemažas, Dieve, kokia gėda... Ji suspaudžia man ranką.  – Nekvailiok. Kokia čia gėda. Aš nerimauju dėl tavęs. Bet juk jis vėliau atsisakė šios savo teisės? Kai grįžai iš Vestlandso ir vėl atsistojai ant kojų? Jos ranka šalta ir drėgna. Ji turi asmeninių interesų, ir aš tai žinau.  – Jis ruošėsi, – sumurmu. – Tikrai ketino. Bet tada, po kelių mėnesių, mane vėl ištiko nervinis išsekimas, ir jis nusprendė – mes  nusprendėme, – kad bus geriau, jeigu jis ir toliau liks už viską atsakingas. O vėliau susituokėme, taigi visi pinigai tapo mūsų.  – Oho. – Ji atsilošia kėdėje, neskubėdama gurkšteli vyno, ir pamažu, kai padėtis ima aiškėti, jos įtarimai pasitvirtina.  – Skamba blogiau, nei iš tikrųjų yra, – sakau, tyliai, lyg teisinčiausi. – Jis duoda man kišenpinigių, skiria biudžetą maistui, bet, tiesą sakant, niekada per daug nesijaudinau dėl pinigų.  – Biudžetas maistui? – jos akys išsiplečia. – Kišenpinigiai? Kas čia, koks šeštas dešimtmetis? Ji prityla.  – Dabar tie keisti telefonų skambučiai įgyja prasmę.

 – Man ir jie nerūpi. Tikrai, Luiza. Visiškai nesvarbu. Esu laiminga. Noriu, kad Deividas būtų laimingas. – Gal pernelyg greit pereinu prie graudžių intonacijų, bet tiesa visada skamba tikroviškai, o aš iš tikrųjų žūtbūt noriu, kad jis būtų laimingas.  – Jūs nė neturite bendrų sąskaitų, nieko?  – Tikrai, Luiza. Man nesvarbu. Viskas gerai. Jeigu norėčiau ko nors, jis man duotų. Tokia linkme  pakrypo mūsų santuoka. Nesirūpink. Jis visada mane globojo. – Nubraukiu nuo veido plaukų sruogą ir  akimirką pirštais liesteliu mėlynę. Trumpas gestas, bet jai pakako, kad užfiksuotų ir sąmonėje susietų mėlynę su pinigais.  – Lyg vaiką, – taria ji. Ir žinau, apie ką sukasi jos mintys: mūsų slaptą draugystę, telefono skambučius, tabletes, mėlynę, dabar dar ir pinigus. Šią akimirką ji myli mane labiau nei Deividą. Šią akimirką ji greičiausiai nekenčia Deivido. Aš negalėčiau nekęsti Deivido. Ko gero, tuo mudvi labiausiai ir skiriamės.  – Pakaks apie tai. Viskas gerai. Kada grįžta Adamas? – keičiu kalbą, pasitelkusi jos pastabą apie vaikus. – Turbūt nekantrauji jį pamatyti? Greičiausiai bus ūgtelėjęs. Tokio amžiaus jie sparčiai auga, tiesa? Sulaukiame raviolių, ir ji užsako mums dar po taurę vyno, be žodžių įtraukdama mano apgailestavimą, kad neturime vaikų, į Deivido trūkumų sąrašą. Dar įpyliau alyvos į ugnį. Ravioliai tobuli, bet ji pastumia lėkštę nė neprisilietusi. Turbūt turėčiau pasielgti taip pat, kad atrodyčiau susikrimtusi, bet man jau nusibodo švaistyti gerą maistą ir aš juos valgau – santūriai, bet vis tiek  valgau, – kol ji man pasakoja apie Adamo atostogas ir apie tai, kaip šauniai jis, regis, leidžia laiką. Tiesą sakant, nė vienai mūsų tos istorijos per daug nerūpi. Ji visa pritvinkusi pykčio ir nusivylimo, mane labiausiai jaudina žinia apie jos atrastas antrąsias duris. Leidžiu tinkamus garsus ir šypsausi, o i prisiversdama taria žodžius, bet jau noriu kuo greičiau baigti šiuos pietus. Turiu dar daug ką nuveikti.  – Ar ten tik ne?.. – Ji nutyla per vidurį sakinio ir suraukia kaktą, spoksodama man per petį.  – Kas? – pasigręžiu.  – Ten. – Ji vis dar stebeilija į kažką ir net pakyla nuo kėdės. – Antonis Hokinsas. Dabar ir aš jį pamatau, nors iki šiol jis man buvo naudingas, mano susierzinimas auga. Jis mane seka. Žinoma, kad taip.  – Galbūt jis gyvena kur netoliese, – sakau.  – Arba seka tave. – Na štai, didžioji mano gynėja. Mano vyro meilužė.  – Vargu, – nuleidžiu jos pastabą juokais. Mano pykčiu degančios akys įsmeigtos į Antonį. Jis, supratęs, kad verčia mane jaustis nesmagiai, nusisuka ir užeina į pirmą pasitaikiusią parduotuvėlę prie kampo.  – Turbūt perka cigaretes. – Man parankus jo garbinimas, bet sekimas – tiesiog nepriimtinas.  – Turbūt, – sako neįtikinta Luiza. Abi stebime duris, kol jis išeina, ir aš viliuosi, kad Luiza nemato to ilgesingo  žvilgsnio, kurį jis man meta pasišalindamas, bet ji prismerkusi nuo saulės, tad aš, ko gero, saugi. Bet ir tai nebesvarbu. Jau ryt Antonis jai tikrai rūpės mažiausiai. Kai baigiame pietauti ir aš paskubinu ją bėgti prie tariamai sugedusio vandens šildytuvo, nueinu į sporto klubą. Ten atsiduriu prieš pat Deividui paskambinant antrą kartą. Bet aš nesitreniruoju, kaip kad jam sakau; toliau vykdau savo planą. Deividas sako grįšiantis namo iškart po darbo, nes mes

turime pasikalbėti , tada kreipiuosi į registratorę ir išsakau jai visus savo pageidavimus, priduriu, kad neturiu laiko laukti, bet noriu, kad jie paskambintų mums į namus patvirtinti mano užsakymo.  Neabejoju, kad paskambins. Šis sporto klubas labai prašmatnus, mes mokame už visą paslaugų paketą ir dar daugiau, o aš visada mandagi ir maloni. Būdama ne namie, elgiuosi mandagiai ir maloniai, visada apsimoka maloniai elgtis su aptarnaujančiuoju personalu, kiti klubo nariai galėtų iš manęs to  pasimokyti. Man net kvapą gniaužia iš susijaudinimo, nervingai laukiu to, kas netrukus atsitiks. Kai grįžtu namo ir imu ruošti vakarienę, net rankos dreba, vos galiu susikaupti. Veidas kaista, lyg būčiau ėmusi karščiuoti. Mėginu kelis kartus giliai įkvėpti, bet teįstengiu kvėpuoti paviršutiniškai, su trūkčiojimais. Susitelkiu į antrąsias duris ir primenu sau, kad turbūt daugiau niekada per visą savo gyvenimą neturėsiu tokios progos. Prakaituoti pirštai slysčioja svogūnu, kurį bandau supjaustyti kubeliais, ir per plauką neįsipjaunu.  Nesuprantu, kurių galų plušu prie šio patiekalo. Jis vis tiek atsidurs šiukšliadėžėje, bet turiu elgtis kiek įmanoma įprasčiau, o valgio gaminimas tapo netikėtu mano pasididžiavimu nuo tada, kai susituokėme. Nerūpestingai supjaustyti svogūnai gali išduoti, kad žinau, kas tuoj įvyks, o Deividas šiomis dienomis kaip niekad įtarus. Girdžiu, kaip jis pasuka raktą spynoje, ir visas mano kūnas net įkaista nuo įtampos, šviesa virtuvėje staiga pasirodo pernelyg ryški. Šį kartą man pavyksta giliai įkvėpti. Matau savo mobilųjį ant stalelio prie kriauklės, niekieno žemėje tarp tos vietos, kur esu aš, ir fiksuotojo ryšio telefono,  pritvirtinto prie sienos. Dirsteliu į laikrodį. Jau šešios. Tobula.  – Labas, – sakau. Jis koridoriuje, žinau, jam knieti kulniuoti ir pasislėpti darbo kabinete. –   Nupirkau tau butelį „Châteauneuf-du-Pape“. Eikš, atidarysi, kad jis galėtų kvėpuoti. Jis sliūkina į virtuvę nenoromis, lyg laukinis šuo, kuriam siūlomos mėsos išėdos. Kaip atsitiko, kad mūsų meilė pavirto štai tokia?  – Ką gi, toliau apsimetinėsim, kad viskas gerai, – sako jis nuvargusiu balsu.  – Ne, – atsakau įsižeidusi. – Tačiau bent jau galime būti mandagūs. Juk galime draugiškai spręsti  problemas? Juk pagaliau tai mūsų pareiga vienas kitam, argi ne taip?  – Paklausyk... Suskamba telefonas, nors aš to laukiau, kone pašoku iš vietos, ranka stipriau suspaudžia kapoklę. Žengiu prie telefono, bet Deividas, kaip ir tikėjausi, pastoja man kelią.  – Turbūt iš klinikos, – sako. – Pakelsiu.  Nuleidusi akis kapoju svogūnus, oda nervingai dilgčioja. Štai ir atėjo liūdna jo palaimingų slaptų santykių pabaiga, mūsų santuokos irgi.  – Alio? Čia Deividas Martinas. O, sveiki... Ką jūs norėjote patvirtinti? Atleiskite, aš nelabai suprantu. Pratęsti klubo svečio narystę? Tada atsigręžiu į jį, privalau atsigręžti, mano veide atsispindi nekaltas susirūpinimas dėl to, kad jis supyks dėl mano išlaidumo, kad turiu draugę, apie kurią jam nieko nepasakojau. Jis nežiūri į mane. Kol kas.  – Kam? – susiraukia. Tada ir išvystu tai. Jį ištinka šokas. Apima glumas.  – Atleiskit, sakėte: Luizai Barnsli? – Tada pažvelgia į mane, vis dar mėgindamas įsisąmoninti, ką išgirdo. Jo pasaulis staiga apsivertė aukštyn kojomis ir iš pamatų sudrebėjo. – Ar dėl svečio narystės  pratęsimo su jumis tarėsi mano žmona?

Gūžteliu pečiais ir maldaujamai žvelgiu į jį, vien lūpomis tardama:  Ji mano draugė.  – Aišku, taip, ačiū. Sutarta. – Jo akys nukrypsta į mano mobilųjį telefoną, vos padėjęs ragelį, jis au tiesia į jį rankas, man nė nespėjus apsimesti, kad pati noriu jį paimti.  – Atleisk, – sakau. – Tai moteris, su kuria susipažinau. Tik tiek. Ji tiesiog draugė. Nenorėjau tau nieko pasakoti. Buvau vieniša. Ji man buvo labai maloni. Jis manęs nesiklauso, bet akimis peržvelgia žinutes, jo veidas rūstus it griaustinis. Išsaugojau jas  beveik visas. Žinoma, išsaugojau. Juk tam ruošiausi. Jis gana ilgai stebeilija į mane, tada suspaudžia mano mobilųjį taip stipriai, jog pamanau, kad sutraiškys. Kieno gerklę jis dabar nori sutraiškyti labiau, mano ar Luizos?  – Atsiprašau, – pakartoju. Jis išblyškęs, dantys kietai sukąsti, kūnas net dreba nuo plūstelėjusių emocijų, kurias stengiasi nuslopinti. Tokį jį esu mačiusi tik kartą, ir labai seniai. Noriu jį apkabinti. Pasakyti, kad viskas bus gerai. Kad viską darau, idant jam būtų geriau. Bet negaliu. Turiu būti stipri.  – Aš išeinu, – iškošia pro dantis. Man regis, jis manęs nė nemato. Jis išlekia pro laukujes duris, aš dar šūkteliu jam iš paskos, bet jis nesustoja, tikras įniršio ir  sumaišties sūkurys. Trinkteli durys, ir aš jau viena. Tyloje tiksi laikrodis. Akimirką dar žvelgiu jam pavymui, tada įsipilu taurę atidaryto raudonojo vyno. Jis dar turėtų pakvėpuoti, bet man nerūpi. Gurkštelėjusi vyno giliai atsidūstu, tada pasukioju ratu galvą, kad atslūgtų įtampa. Vargšelė Luiza, galvoju. Jaučiuosi išsekusi, bet stengiuosi nusipurtyti nuovargį. Dar turiu kai ką nuveikti. Visų pirma, įsitikinti, ar Antonis paliko paketą ten, kur jo prašiau. Tada  pamatyti , ką daro Deividas. Poilsio dar  teks palaukti. Išsimiegosiu, kai būsiu mirusi.

31

Tada Jie išvyksta rytoj. Mėnuo pasibaigė, ir nėra jokio pagrindo likti ilgiau nė vienam iš jųdviejų,  pacientams-žvaigždutėms. Keistas jausmas, bet Adelė nejučiomis šypsosi, pakuodama daiktus. Laisvė, sudie Vestlandsui, ji ištekės už Deivido, vos tik jam baigsis semestras universitete. Nepaisant to, kas nutiko, jos ateitis atrodo šveisi. Nerimą jai kelia tik Robas. Jis laido juokelius, bet ji mato, kad jis nenori grįžti pas seserį, nė trupučio nenori. Jai skaudu matyti jį tokį lengvai pažeidžiamą. Jai skaudu ir palikti jį. Tik šitai ją liūdina, kai lanksto drabužius ir deda juos į lagaminėlį. Bet šis liūdesys išties slegia.  – Gal nori nueiti prie ežero? – klausia ji. Jis sėdi ant jos lovos, žiūri, kaip ji pakuoja daiktus, ir   pirmą kartą per tą laiką, kiek jį pažįsta, atrodo veikiau kaip berniukas, o ne beveik suaugęs vyras. Jo tamsūs plaukai užkritę ant veido, bet ji mato žybsint dantų kabes, kurių jis taip nekenčia. Bet marškinėliai išlyginti. Iki šiol ji nepažinojo nė vieno žmogaus, kuris būtų lyginęs marškinėlius ar  džinsus. Gal jis net kojines lygina. Galbūt tai vienintelė veikla, kurią jis kontroliuoja, savo, Adelės akimis, nekontroliuojamame gyvenime. Vienintelė laukinės jo prigimties keistenybė. Jis kažką ištraukia iš viršutinės kišenėlės ir nusišiepia. Tvarkingai susukta marihuanos cigaretė.  – Paskutinė. Pabandom. Gal jie mus pagaus traukiant ir privers likti. Ji supranta, kad jis to norėtų. Supranta, kad apsidžiaugtų, jei jiems būtų liepta likti čia dar kurį laiką, ir šiek tiek norėtų to paties, nes neįsivaizduoja, kad nuo šiol nematys Robo kiekvieną dieną. Bet i nepaprastai pasiilgo Deivido ir netveria iš susijaudinimo, kada jį pamatys, išbučiuos ir ištekės už o, be jokio tam nepritariančių tėvų zyzimo. Robertui atrodo, kad jų draugystė sulig tuo pasibaigs, bet ji žino, jog taip nebus. Galbūt Robas galės atvažiuoti ir gyventi su jais kada nors, po jos vestuvių. Deividui jis patiks, ji tuo neabejoja. Kaip galėtų nepatikti? Robas per daug fantastiškas, kad kam nors nepatiktų. Ji čiumpa jį už rankos. Kaip gera ją jausti. Ji beveik pamiršo, koks jausmas laikyti Deivido ranką, ir tai panašu į išdavystę, bet Deivido čia nėra, o Robas yra, ir jie savaip myli vienas kitą.  – Ko laukiam? – klausia ji. Šiandien nėra labai šilta, nuo vandens pučiantis vėsus vėjas kartkartėmis gelia, bet jiems nerūpi, kai sėdi po medžiu, kur pirmą kartą susitiko ir kur dalijosi suktinuke. To ji taip pat pasiilgs. Ji neįsivaizduoja, kad Deividas kada nors užsimanytų apsikvaišinti. Negali jam papasakoti, kad čia svaiginosi narkotikais. Jis pasibaisėtų. Dar viena jos ir Robo paslaptis.  – Gal man dabar sudeginti užrašų knygelę? – sako Robas. – Apeiginis atsisveikinimas. Jo tonas kaip visada nerūpestingas, akys kibirkščiuoja, bet ji žino, kad jis nusiminęs, Ji tvirtai sugniaužia jo ranką.  – Ne, pasilaikyk ją. Niekada nežinai, galbūt tavo sapnai tau dar žada netikėtumų. – Ji patraukia dūmo, mėgaudamasi atpalaiduojančiu svaiguliu. Tada perduoda cigaretę jam. – O kai atvažiuosi mūsų aplankyti, papasakosi man apie juos. Kur buvai, ką matei. Ji šypsosi jam.  – Tik nepamiršk ir manęs įtraukti į kai kuriuos sapnus.  – Tu taip pat, – sako jis. – Nuobodos Deivido tau bus per akis. Kurių galų tau dar jį sapnuoti.

Ji žaismingai kumšteli jam į ranką, ir jis nusijuokia, nors iš tiesų taip galvoja. Kai jie susitiks, viskas bus kitaip. Kaip ji galėtų mylėti juos abu, jeigu jie negali mylėti vienas kito? Neįmanoma.  – Tikrai žadi grįžti į savo namus? – klausia jis.  – Ko gero. – Ji nėra dėl to tikra, bet toks jos gydymo planas. Drąsiai pasitikti sunkumus, kad ir  kokie jie būtų. Grįžti prie traumos ištakų. Kurį laiką praleisti ten.  – Ten yra daugybė kambarių, kurie liko nenuniokoti ugnies, o tie, kurie sudegė, išvalyti ir iš dalies suremontuoti. Deividas tuo pasirūpino.  – Na, žinoma, kurgi ne, juk perleidai jam savo pinigus, – šaiposi Robas.  – Ne, nieko aš jam neperleidau, – pykteli ji. – Aš tau dar sykį kartoju. Tai tik laikina. Taip  paprasčiau. Mokestis už jo mokslus universitete, rūpesčiai dėl namo, to aš tikrai nebūčiau sutvarkiusi iš čia. Be to, nėra ko sukti dėl to galvos. Aš džiaugiuosi, kad jis to ėmėsi. Pamiršk tai, Robai. Ir  niekam nepasakok. Deividas ir taip turėjo vargo, kad visa ši istorija nepakliūtų į laikraščius.  – Gerai gerai. Tiesiog man dėl tavęs neramu. – Dabar ne metas jųdviejų pirmam ginčui, ir ji žino, kad jis tai žino. Jis nutyla. – Man bus ypač neramu dėl tavęs, kai būsi vienui viena tame didžiuliame sename name.  – Aš neprapulsiu. Juk tik kelioms savaitėms. Mane lankys žmonės. Vietiniai, mano advokatai, ir, žinoma, gydytojas. Bus žmonių, kurie net atveš man maisto ir sutvarkys namus, jeigu prireiks. Deividas žada atvažiuoti savaitgaliais, kai galės.  – Tau prieš akis naujas gyvenimas, – sako jis lengvai pavydėdamas. – Tuo tarpu aš vėl būsiu įstrigęs tame mėšliname kaime su baisuokle seserimi.  – Ar tai blogai? – klausia ji. Jis iki šiol nėra jai atvėręs savo gyvenimo, nors pastarąją savaitę ji ir  mėgino atsargiai pastūmėti jį išsipasakoti.  – Yra kaip yra. – Jis pabando išpūsti dūmą ratilais, bet išardyti vėjo šie praranda pradinę formą, ir  is liaujasi. – Nenoriu apie tai galvoti, bent iki rytojaus.  – Visada galėsi man paskambinti, juk žinai. Duosiu tau savo mobiliojo numerį. Jeigu reikalai visiškai pašlis, skambink. Atvažiuosi kelioms dienoms pas mane.  – O taip, Deividui tai tikrai labai patiktų.  – Deividas universitete, – sako ji, o tada, akimirką pajutusi maištingumo dvasią, priduria: – Po  paraliais, juk tai mano namai. Tada jie abu vienas kitam nusišypso ir ji mato, kad jis ją myli, jos širdį užlieja šiluma, nors padėtį tai kiek ir apsunkina. Deividas jai yra viskas, bet dabar jos širdyje yra ir Robas. Ji niekada nebūtų  pasijutusi geriau be Robo. Ko gero, būtų uždaryta Vestlandse visiems laikams.  – Aš kalbu rimtai, – sako ji, staiga užplūsta švelnios meilės. – Bet kada.  – Gerai. Galbūt ir paskambinsiu. Ji viliasi, kad taip ir bus. Viliasi, kad paskambins, ir ne todėl, kad bus nelaimingas. Bet jis išdidus, Robas, ji tai žino. Išdidus kaip ir Deividas, bet savaip.  – Pažadi? – klausia ji, lenkdamasi prie jo, jų veidai kone susiglaudžia, jos plaukai liesteli jo skruostą.  – Pažadu, mano gražioji princese Miegančioji gražuole. Pažadu.  – Puiku, – ji pakšteli jam į nosį. – Tada sutarta.

32 Luiza an nereikėjo jo įsileisti, man nereikėjo jo įsileisti , tik ši mintis sukasi mano galvoje, kai  persmelkia siaubas, jog visas šis melo burbulas jau subliūško. Jei nebūčiau jo įsileidusi, nebūčiau dabar priremta prie sienos. Bent jau kol kas. Jaučiu šleikštulį. Neįsivaizduoju, ką sakyti. Jis dreba iš įsiūčio, stovėdamas mano svetainėje, mosikuodamas man prieš nosį palaikiu Adelės telefonu, kažką šūkalodamas apie perskaitytas žinutes. Aš verkiu ir nė nesuprantu nuo kada, galbūt nuo tada, kai jis peržengė mano buto slenkstį, ir akimirksniu topteli, kad jis žino, ir dabar gailiuosi, jog  pratrūkau. Virpu iš baimės, lyg būčiau pagauta svetimaujant ir dabar bandyčiau teisintis. Nekenčiu savęs.  – Visą  tą laiką? – Jis tiesiog negali tuo patikėti, niekaip negali to įsisąmoninti. – Visą tą laiką tu draugavai su mano žmona ir man to nepasakei? Kai pyksta, jo škotiškas akcentas sustiprėja, tarsena įgyja kaimiško šiurkštumo, ir tai mane stebina. Svetimo žmogaus balsas.  – Aš nežinojau, kaip tau tai pasakyti! – raudu, tuščiai, beprasmiškai gestikuliuodama rankomis, lyg mėginčiau nuvyti visa, kas vyksta, šalin. – Aš neketinau... Tikra ta žodžio prasme atsitrenkiau į ją gatvėje, ji parkrito ir tada mes nuėjom išgerti kavos. Visiškai nesiekiau su ja susidraugauti, bet tada ji  parašė man žinutę ir aš nesumojau, ką daryti!  – Ir tau neatėjo į galvą užsiminti jai, kad dirbi man? Nepagalvojai, kad taip pasielgti būtų normalu? Sukrėsta panyru į akimirkos tylą, kuri turbūt panėši į dar didesnę kaltę. Maniau, jis žino viską. Galbūt rado Adelės telefoną ir atlėkė tiesiai čia? Gal jis dar su ja nesikalbėjo? Arba galbūt ji nepapasakojo jam tos dalies. Gal buvo per daug išsigandusi . Nesumetu, ką sakyti. Ar atskleisti jam, kad ji, aišku, tai žinojo. Kad ji paprašė manęs laikyti tai paslaptyje? Bet tada įvelsiu ją į dar didesnę  bėdą. O iš visų mūsų trijų Adelė yra vienintelė, kuri nieko bloga nepadarė. Todėl tyliu.  – Ar tau galvoj negerai? – kalbėdamas jis taškosi seilėmis. – Jėzau, juk maniau, kad esi tokia sąžininga. Tokia normali. Tu mane persekiojai?  – Man buvo jos gaila! – šaukiu, nors sienos plonos ir Laura iš gretimo buto tikrai girdi. – Ji buvo vieniša!  – Dieve šventas, Luiza. Ar supranti, kad visa tai beprotybė?  – Aš nenorėjau su ja susidraugauti. Tikrai nenorėjau, – košiu pro ašaras. – Aš įsitraukiau, o juk iš  pradžių maniau, kad tai, kas nutiko tarp mudviejų bare, tik vienkartinis nuotykis.  – Bet kodėl man nepasakei? Po velnių, kodėl nuolat melavai, Luiza? Kas tu esi ?  – Aš nemelavau, aš tik ne... – Bejėgė susigūžiu.  Aš tik nepasakiau . Taip, tai neįtikinama, suprantu, dar prieš jam mane pertraukiant.  – Ką man apie save sakei? Atversta knyga? – nusišaipo jis, ir aš vargiai jį atpažįstu. – Tu bjauri melagė. Maniau, galiu tavimi  pasitikėti . – Jis nusigręžia ir perbraukia ranka plaukus, nors akimirką atrodo, kad tuoj ims rauti juos su šaknimis. – Tiesiog galva neišneša. Negaliu suvokti.

 – Dėl ko tu iš tikrųjų nerimauji, Deividai? – nebeištveriu aš. Geriausia gynyba yra puolimas, ir  eigu jis manė galįs manimi pasitikėti, kodėl man niekada nieko nepasakojo? Galbūt kaip tik jis yra  bjaurus melagis. – Kad galbūt sužinosiu tai, ko neturėčiau? Kad galbūt įtikinsiu Adelę liautis buvus skuduru ir tave demaskuoti? Išspirti lauk? Susigrąžinti savo gyvenimą?  – Ką? – Jis atsisuka ir žvelgia į mane, tiesiai į akis. Pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai įsiveržė vidun. Piktai šnairuoja. Nuleidžia balsą. – Ką ji tau apie mane prikalbėjo?  – O, ji nieko daugiau nekalba, išskyrus tai, kad tave myli, – dabar jau mano eilė šaipytis. – Bet aš matau, kas vyksta. Žinau, kaip tu su ja elgiesi. Kaip ji tavęs bijo. Matau, kaip manipuliuoji jos  psichikos būsena. Jis stebeilija į mane ilgai ir griežtai.  – Tu nieko nenutuoki apie mano santuoką.  – Žinau, kad valdai visus jos pinigus. Juk todėl jos nepalieki? Vargšo nelaimėlio ūkininko sūnus išgelbsti turtingą paveldėtoją ir vėliau įtikina ją perrašyti jam savo palikimą, bet taip jai jo ir  nesugrąžina? Veiki tiksliai pagal Agatos Kristi romanų siužetus. – Supykstu. Taip, turbūt nenuostabu, kad jis ant manęs siunta, ir tikrai nežinau, kaip jausčiausi juo dėta – įžeista, galbūt ir apgauta, – bet jis miegojo su manimi ir apgaudinėjo žmoną, tad kodėl aš viena turiu būti kalama prie kryžiaus.  – Tu iš tiesų man ničnieko nejauti? – Jis išblyškęs, virpa, bet akys degte dega.  – Netiesa, – sakau, nekenčiu savęs už tai, kad vėl pravirkstu. – Mano jausmai tau tikri. Net maniau, kad galbūt tave myliu. Kad ir kaip ten būtų, buvau bepamilstanti. Bet tam trukdo visi kiti  dalykai, Deividai. Dalykai, kurių man nesakai. Dalykai, apie kuriuos tavo nelaiminga žmona bijo prabilti.  – Ir ką, velniai griebtų, tu tariesi žinanti, Luiza? – Jo žodžiai šalti ir kapoti, jį gaubia keista  bauginanti ramybė. Slopinamas įniršis. Ar tai grasinimas, ar klausimas? Dabar jo bijau labiau nei tada, kai ant manęs rėkė. Galvoju, kaip jis elgiasi su Adele, apie nudegimų randus ir apie tai, kaip jis išgelbėjo ją nuo gaisro. Galvoju apie pinigus. Tas jo didvyriškumas – dėl jos ar dėl savęs?  – Kas iš tikrųjų nutiko Adelės tėvams? – klausiu, sukryžiavusi ant krūtinės rankas, mano tyliame  balse skamba nebylus kaltinimas. – Gaisras vidury nakties, o tu atsitiktinai atsiduri šalia. Ji man apie tai  pasakojo. Apie savo didvyrį. –  Brrr , nusipurtau, taip parodau, ką apie tai galvoju, net jeigu iš tikrųjų nežinau, ką manyti.  – Velniai rautų, aš išgelbėjau jai gyvybę! – subaubia, besdamas į mane pirštu, tarsi smeigtų juo. Žingteliu atgal.  – Taip, išgelbėjai. Bet ne jos tėvus. Jie žuvo. Tau tai buvo paranku, argi ne taip? Jis net atšoka, išplėtęs akis.  – Sumauta kale, nejau manai, kad aš?..  – Aš nežinau, ką manyti! – šaukiu įtūžusi. – Aš jau pavargau apie tai galvoti. Tabletės, telefono skambučiai, visas tas absurdas! Adelę kontroliuojantis Deividas, mano gerasis, bet susimovęs Deividas, vis stengiuosi tame jovale atkapstyti, kas tu iš tikrųjų. Ir aš nenoriu apie tai galvoti, kodėl turėčiau! Niekada nenorėjau būti jos drauge, bet esu, ir ji man patinka, ir dėl visko jaučiuosi kaip mėšlo krūva! Aš tokia susijaudinusi, jog sunkiai kvėpuoju, kūkčiodama, dūsuodama, paniškai gaudydama orą.  – Jaučiuosi kaip mėšlo krūva!  – Dėl Dievo meilės, Luiza, nusiramink. – Jis žingteli artyn ir mėgina paimti mano rankas, bet aš neleidžiu, žiopčioju ir apsipilu ašaromis. Jis sukrėstas mano emocijų pliūpsnio; matau tai, kad ir  kokia esu įsiaudrinusi.

 – Aš jos vienintelė draugė. – Rodos, tuoj sprogsiu, bet niekaip negaliu liautis. Pavargau nuo  begalės mane graužiančių klausimų. – Jos vienintelė draugė. O kodėl?  – Luiza, paklausyk...  – Kas nutiko Robui, Deividai? Tada jis sutingsta, ir aš kone jaučiu, kaip ištisas pasaulis tarp mudviejų sulaiko kvėpavimą. Mano  pačios kvėpavimas aprimsta.  – Kodėl jie nebedraugauja? Ką tu padarei? Jis spokso į mane.  – Iš kur žinai apie Robą? – klausia tyliai, beveik pakuždomis.  – Ką tu padarei? – nesiliauju, bet kažin kas jo veide verčia mane suabejoti, ar iš tiesų noriu tai žinoti. Jis, regis, manęs nė negirdi. Kurį laiką neprataria nė žodžio, suprantu, kad žvelgia ne į mane, o kažkur pro mane, į kažką, ką mato tik jis.  – Tu atleista, – galiausiai taria jis. Šie žodžiai, šalti ir bejausmiai, man tokie netikėti, jog iš pradžių jų nė nesuvokiu.  – Ką? – suglumusi piktai pašnairuoju.  – Rytoj pat man įteiksi prašymą. Elektroniniu paštu. Man nerūpi, kokią priežastį nurodysi –  sukurpk ką nors. Tau tai tikrai bus nesunku. Aš apstulbusi.  Mano darbas? Jis atima iš manęs darbą?  – O jeigu sumąstysi papasakoti daktarui Saiksui apie mūsų pigų romaniūkštį, aš jam parodysiu štai ką. – Jis kyšteli Adelės telefoną. – Ir tada tu niekuo nesiskirsi nuo Antonio Hokinso, apsėsto  persekiojimo manijos. Jis pasilenkia prie pat manęs, grėsmingai valdingas ir ramus.  – Tik pamišėlė gali užmegzti slaptą draugystę su vyro, su kuriuo dulkinasi, žmona. – Jis mažumėlę atsitraukia. – O daktaras Saiksas yra tikras vyras. Jam bus nusispjaut, kad aš tave dulkinau. Bet tavęs is negerbs dėl to, kad dulkinai mane. Jis pats suras būdų, kaip tavimi atsikratyti. Aš prarandu darbą. Staiga viska stoja į vietas. Deividas nekenčia manęs, aš nežinau, ar Adelei nieko nenutiko, o dabar dar štai – aš praradau darbą. Mintimis sugrįžtu į tą pirmąjį vakarą bare, kai mudu kvatojome ir gėrėme, kai šalia jo jaučiausi tokia gyva, ir ašaros vėl užtvindo man akis, gūžiuosi nuo savigailos. Tai mano bėda ir turiu ją pripažinti, bet nuo to nepalengvėja.  – Sakei, kad myli mane. – Ūmai aprimusi tampu graudžiai juokinga, lyg išsigandusi pelė. Jis nieko nesako, bet jo veidą iškreipia rūgšti mina – visiškai ne mano Deivido. Vėl tvenkiasi ašaros, ir liūdniausia, kad net dabar, net po to, kai viskas iškilo aikštėn, aš vis dar  nieko nesuprantu. Užpylusi jį lavina kaltinimų, nesulaukiau jokių atsakymų.  – Deividai, tik pasakyk man... – prabylu, nekęsdama savo maldaujamo tono, noro ką nors atitaisyti.  – Laikykis nuo manęs kuo toliau, – jis pertraukia mane lediniu balsu. – Laikykis kuo toliau nuo Adelės. Patikėk, Luiza, jeigu linki sau gero, laikykis atokiai nuo mūsų abiejų. Mes – ne tavo rūpestis. Supratai? Linkteliu it įbaugintas vaikas, mano kovinė dvasia staiga išgaravo. Ir dėl ko man kovoti? Negaliu atšaukti to, ką pasakiau, ir net nesu tikra, ar to noriu. Noriu tik atsakymų, o jis man jų neduoda.  – Daugiau nebenoriu tavęs matyti, – sako jis. Žodžiai tylūs, bet žiaurūs. Spyris į paširdžius, nuo kurio man užima kvapą, ir jis pasisuka eiti. Trinkteli laukujės durys, ir aš lieku viena.

Jėgos apleidžia, susmunku ant grindų ir susirietusi į kamuoliuką raudu kaip vaikas, ilgais, garsiais, nevaldomais kūkčiojimais. Deividas toks įniršęs. O aš net negaliu parašyti Adelei žinutės ir ją įspėti.

33 Adelė Prieš grįždamas namo Deividas buvo užsukęs išgerti – tas nuolatinis svaigalų poreikis. Šį kartą nekreipsiu dėmesio. Verčiau tegu kiek apsiramina. Kai išgirstu atsidarant laukujes duris, suskumbu atsisėsti prie virtuvinio stalo ir apsimetu ašarojanti. Bet neverkiu. Manau, per vieną vakarą jam gana raudančių moterų. Toliau vaidinu sutrikusią dėl Luizos. Prašau jo atleidimo, vėl meldžiu jo dovanoti už tai, kad nepasakiau apie savo naują draugę, aiškinu, kad buvau vieniša ir nerimavau, jog jis neleis man su ja susitikinėti, ir kad dariau viską, idant būčiau normali. Ir kad tikėjausi, jog ji man padės. Tada  paklausiu, kur jis buvo. Paklausiu, kas ji jam ir kodėl jos vardas sukėlė tokį jo tūžmą. Žinoma, jis man nesako tiesos, nors dabar jau nebėra ką slėpti. Ji viena iš mano pacienčių, sako jis, įdėmiai stebėdamas mano reakciją. Jis netiki mano nekaltumu, nes per daug gerai mane pažįsta. Neva mažumėlę sutrikusi, išlemenu: „O.“ Atvirai kalbant, aš šiek  tiek juo nusivylusi. Net jeigu būčiau nežinojusi, kad jis dulkina Luizą, ir ji yra jo sekretorė, man tai  būtų sukėlę įtarimų. Kad ir kaip dievinu Deividą, vienas įkyrus, persekiojimo manija sergantis  pacientas dar įtikima, bet du – akivaizdžiai peržengia tikroviškumo ribas. Šiaip ar taip, man nieko kita nelieka, kaip toliau meluoti, tai aš ir darau. Pateikiu teisingus klausimus, o jis berte užberia mane atsakymais. Jis neatiduoda man telefono, bet iš to, kad liaujasi tardęs dėl draugystės su Luiza, suprantu, kad yra draskomas kaltės. Vargšelė Luiza –  is aiškiausiai išliejo visą tulžį ant jos. Aš – visai kas kita. Jis jau nebeturi jėgų siusti ant manęs. Jį tai galutinai išsekintų.  – Galbūt mums reikėtų kur išvykti porai savaičių, – sako jis. Jo pečiai nusmukę, akys nudelbtos į grindis. Jis pavargęs. Labai labai pavargęs. Nuo visko. Nuo manęs.  – Negalėsime, – sakau. Ir, tiesą sakant, tikrai negalėsime. Tai kertasi su mano planais. – Klinikoje dirbi tik porą savaičių. Kaip tai atrodytų? Tiesiog perleisk kam kitam tą pacientę Luizą, kaip kad aną vaikiną.  – Tada galbūt kelioms dienoms. Kad galėtume iš esmės pasikalbėti. – Paskui dirsteli į mane. Įtarumas. Įtampa. Visa tai telpa trumpame žvilgsnyje. – Nuspręsti, ką darysime. Geroji Luizėlė išsaugojo mūsų paslaptį, bet paminėjo tabletes ir telefono skambučius, ir jis nori žinoti, ar iš tikrųjų šioje istorijoje tiek daug atsitiktinumų, ar aš vis dėlto būsiu prikišusi čia nagus.  – Mes negalime nuolat bėgti nuo sunkumų, – sakau ramiai ir supratingai. – Kad ir kokie būtų, turime pažvelgti tiesiai jiems į akis. Jis linkteli, bet vis dar mąsliai mane stebi. Juk tai Luiza jį apgaudinėjo, bet jis nepasitiki kaip tik  manimi, nė per nago juodymą. Nuolat mėgina perprasti mano nuotaikas, mintis, veiksmus. Jis nėra įsitikinęs, kad aš nežinojau, kas toji Luiza, bet ji to nepatvirtino, taigi jis nieko negali įrodyti. Tiesiog matau, kaip ant mūsų brangių virtuvinių plytelių ryškėja aiškios mus skiriančios fronto linijos. Jis kone ties pamišimo riba ir jau labai greitai ko nors griebsis. Kraštutiniu atveju išsiskirs su manimi, nepaisydamas mano grasinimų jį sužlugdyti. Rodos, jis jau dėl to nebesikremta, ir aš  pastebėjau, kad mano įtaka jam nyksta. Tik pajus palengvėjimą, kad viskas baigta. Bent jau kurį laiką,

 prieš suvokdamas, kad galutinai sumovė kitais atžvilgiais tobulą savo gyvenimą, kai į paviršių iškilo  praeitis. Bet aš būsiu greitesnė už jį. Esu drąsesnė. Visada lenkiu jį per žingsnį. Mano apsisprendimas tvirtėja. Deividas niekada nebus laimingas, kol neišsivaduos nuo praeities, o aš niekada negalėsiu  būti laiminga, kol nebus laimingas Deividas. Pagaliau išeiname iš virtuvės – jis pirmas, iš pradžių į savo kabinetą, kad išvengtų nesmagumo, mudviem traukiant į atskirus miegamuosius, tada aš – viršun laiptais į mudviejų plačią tuščią lovą. Kurį laiką nemiegu, stebeiliju į tamsą ir galvoju apie visa, kas vyksta. Tiksliau, apie juos, mus, jį. Tikros meilės kelias duobėtas.

34 Luiza Dar visai neseniai jaučiausi tokia atsigavusi, o dabar esu klaikiai išsekusi. Dvi paras beveik  nesumerkiau akių, barnis su Deividu nuolat sukasi galvoje, iš namų niekur neišeinu, nusliūkinau tik į gretimą parduotuvėlę vyno ir netikusio maisto, plaukus susirišau į uodegėlę, lyg tai padėtų nuslėpti, og visą tą laiką nebuvau dušinėje. Sofi atsiuntė man žinutę „Kaip sekasi?“, ištryniau ją nė neatsakiusi. Dabar man tetrūksta išgirsti iš jos pasipūtėlišką: „Ar aš tau nesakiau.“ Vos nesusivemiu, kai išsiunčiu elektroniniu paštu prašymą atleisti iš darbo. Ašarodama iš savigailos perrašau jį keturis kartus, kol galiausiai paspaudžiau „siųsti“. Kopiją išsiunčiau ir  Deividui, vien pamačius jo pavardę tame elektroniniame laiške, man vėl suspaudžia gerklę. Daktaras Saiksas iškart paskambino baisiai susirūpinęs, ir aš vėl pratrūkau raudoti, tai iš dalies padėjo man sukurpti asmeninių šeiminių aplinkybių  istoriją.  Nieko jam smulkiai neaiškinau, o jis manęs ir nespaudė. Prašė mėnesį pamąstyti, o jis  pristabdysiąs tam laikui mano darbo sutarties galiojimą. Galbūt surasiąs kokį laikiną darbuotoją, kuris mane tomis dienomis pakeistų. Aš nesipriešinau, galbūt per mėnesį padėtis pasikeis. Galbūt Deividas aprims. Galbūt jie išsikels. Aš neperprantu nė vieno jų, tad neturiu nė menkiausio supratimo, ką jie nuspręs. Mandagus ir pagarbus atsakymas iš Deivido – su kopija daktarui Saiksui, –  tartum iš svetimo žmogaus, ne iš vyro, kuris siautėjo mano svetainėje praėjusį vakarą. Buvau teisi. Visiškai jo nepažįstu. Adelė buvo vienintelė mano draugė. Jis sužeidė mus abi. Bet aš nerimauju dėl Adelės. Slapčia vyliausi, kad ji kurią nors akimirką išdygs prie mano durų,  bet iki šiol jos nėra ir aš per daug nesistebiu. Ji labai bijo nuliūdinti Deividą, greičiausiai nerizikuos. Jau mačiau jį piktą. Jutau, kaip iš jo sklinda siaubinga neapykanta. Neįsivaizduoju, kad galėčiau metų metus taikstytis su aukos vaidmeniu. Jis dabar turbūt net dirba namuose, apsimetęs, kad serga, ar  sugalvojęs kokią kitą priežastį. Kai trumpam nustoju savęs gailėtis, pasitelkiu fantaziją ir įsivaizduoju į lyg kokį siaubūną Hanibalą Lekterį. Svarbiausia noriu žinoti, ar Adelei nieko nenutiko. Pažadėjau laikytis nuo jos kuo toliau, bet kaip galėčiau? Deividas baigiantis barniui buvo toks šaltas. Kas jos laukė, kai jis grįžo namo? Vis dar matau tą mėlynę jos veide, taip, jis tvirtino jai nesmogęs, bet juk  visi smurtaujantys vyrai neigia naudoję jėgą. Esu labai pavargusi ir įaudrinta, visai neįstengiu logiškai mąstyti. Žinau viena: privalau patikrinti, ar viskas gerai Adelei, ir tam turiu labai nedaug laiko. Poryt grįžta Adamas, tada, kas žino, kiek  turėsiu laisvo laiko, greičiausiai nedaug, o aš nenoriu painioti Adamo į šią kebeknę. Privalau užtrenkti tam duris. Niekaip nepriprantu prie minties, kad nuo šiol mano gyvenime nebus nei Deivido, nei Adelės. Ir jokio darbo. Vėl tramdau ašaras. Bet man jau įkyrėjo verkti.  Prisivirei košės, kartoju.  Pati ją ir kabink . Rytoj, susitiksiu su ja ryt, jei galėsiu, bet kaip, kad nepridaryčiau daugiau bėdos mums abiem? Įsipilu vyno, nekreipdama dėmesio, kad tik antra dienos – juk išskirtinės aplinkybės, – ir susmunku ant sofos. Reikia susitvarkyti butą. Nenoriu, kad Janas mane smerktų, kai grįš. Peržvelgiu tvyrančią netvarką, ir akis užkliūva už nešiojamojo kompiuterio, numesto ant grindų prie televizoriaus, –  nusviedžiau jį ten, vos išsiuntusi laišką daktarui Saiksui, – ir tada man šauna mintis.

Daktaras Saiksas davė man mėnesį. Vadinasi, aš kaip ir nesu atleista, – kad ir kaip tu nori mane atleisti, ačiū tau,  ponaiti šunsnuki iš baro , – ir jie nebus panaikinę mano nuotolinio prisijungimo prie sistemos. Sukryžiuoju kojas ant kilimo, pasistatau šalia taurę vyno ir, užėmusi kvapą, tarsi jie galėtų mane matyti , prisijungiu prie klinikos serverio. Man prakaituoja delnai, nors teisiniu požiūriu nelaužau okių taisyklių, jaučiuosi, lyg slapta skaityčiau meilužio elektroninius laiškus ir telefono žinutes. Atsidarau Deivido rytojaus darbotvarkę. Beveik visa popietė užimta. Iš darbo neišeis bent jau iki  penktos. Net jeigu jis eitų namo pietauti, jau iki pusės antros turės būti grįžęs. Atsijungiu ir  siurbčiodama vyną rezgu planą. Rytą dar kartą patikrinsiu jo žurnalą, kad įsitikinčiau, jog jis nepakeitė savo paskyrimų paskutinę minutę. Nuvažiuosiu į telefonų bazę Brodvėjuje ir nupirksiu pigų telefoną su išankstinio mokėjimo kortele. Adelė turi turėti telefoną, ir aš nežinau, ar Deividas jai atidavė tą senieną, kurią ji anksčiau turėjo. Jeigu duočiau jai telefoną ir ji laikytų jį kur paslėpus, bent žinočiau, kad ji visada gali man  paskambinti atsitikus bėdai. Tada man palengvės ir paliksiu juos ramybėj. Turiu tai padaryti. Nėra kitos išeities. Sukūrusi planą pasijuntu daug geriau ir, išsinešusi vyną į balkonėlį, į popietinę saulutę, suprantu, kad jaučiuosi geriau dar ir dėl to, kad metu Deividui iššūkį, nepaklūstu jam.  Eik velniop , galvoju.  Kas, po paraliais, manaisi esąs? Stengiuosi negalvoti, ką jutau būdama šalia jo lovoje ir kaip ilgiuosi to artumo, nors dėl šito ir  neapkenčiu savęs. Negalvoju ir apie tai, kaip savo pačios sumodeliuotuose sapnuose, į kuriuos  patenku įžengusi pro pirmąsias duris, kažkodėl nuolat regiu jį, žaidžiantį laimingą šeimą. Verčiau galvoju, kokia jaučiuosi įskaudinta, kad dėl visko kaltas jis, ir tegu eina velniop, jeigu tikisi man nurodinėti, ką daryti, lyg būčiau jo mažoji Adelė pakrikusiais nervais. Rytoj. Jau rytoj galėsiu visa tai palikti praeityje, rytoj.

35 Adelė Skambutis sučirškia kelis kartus, kol suprantu, kad skambina į duris. Iš pradžių, panirusi į palaimingą miglą, pagalvoju, gal koks egzotiškas paukštis įskrido į namus, paskui dar bandau susivokti, ar aš apskritai namie, tada vėl jį išgirstu. Skambutį į duris. Na, žinoma, durų skambutis. Jis mane erzina, ir  aš apsunkusia galva keliuosi nuo sofos.  – Adele? – Bekūnis balsas įskrieja į kambarį, aš suraukiu antakius. Ar tikrai tai ji? Tiek daug galvoju apie ją, kad nebesuprantu, ar jos balsas tikras, ar man tik vaidenasi. Labai sunku susikaupti, o tokios būsenos ji nuolat susilieja su manimi, ir nebesusigaudau, kur pasibaigiu aš ir kur atsiranda ji.  – Adele, tai aš, Luiza! Prašau, įleisk mane. Aš valandėlei. Tik noriu žinoti, ar tau viskas gerai. Luiza. Tai ji. Mano gelbėtoja. Šypsausi, nors mano šypsena turbūt panašesnė į grimasą, ko gero, taip ir yra. Negrabiai nubraukiu per smakrą nutįsusią seilę ir prisiverčiu šiaip taip atsistoti, nors kojos neklauso. Žinojau, kad ji sugrįš, bet nesitikėjau, kad taip greitai. Giliai įkvepiu, stengdamasi susikaupti ir nuspręsti, ar atidaryti duris. Gali būti rizikinga, bet daikčiukus, kurių man prireiks, paslėpiau į puošnią tikmedžio dėžutę šoniniame staliuke.  Neprisimenu, kur ją pirkau ir kodėl, bet galiausiai ji man pravertė. Ji vėl pašaukia mane vardu, ir aš žvilgteliu į savo atspindį veidrodyje. Tikra baidyklė. Suprakaitavusi blyški pamėklė, vyzdžiai tokie išsiplėtę, jog mano akys – viena juoduma. Lūpos trūkčioja. Neatpažįstu savęs. Net sukikenu ir nuo netikėtai išsprūdusio garso kone išsigąstu. Įleisti ją ar neįleisti, štai klausimas. Bet tada, toji mano smegenų dalis, kuri veikia nepriekaištingai, man  pakužda, kaip galėčiau pakreipti įvykius sau naudinga linkme. Maniau, kad teks apsimesti sergančia,  bet dabar yra kaip yra. Mano planas juda į priekį. Bet mano planai visada juda į priekį.  Nukėblinu prie laukujų durų ir jas atidariusi krūpteliu nuo ryškios saulės šviesos. Prieš valandą nebūčiau galėjusi nė pajudėti, bet dabar bandau susitelkti, rankos ir kojos daro tai, ką joms liepiu. Beveik didžiuojuosi savimi, bet Luiza atrodo pritrenkta. Tik po akimirkos susivokiu, kad tai aš lengvai siūbuoju į šalis, ne Luiza ar takelis lauke.  – Velnias, Adele, – sako ji, greitai užeidama vidun ir švelniai imdama mane už rankos. – Na, ir  atrodai. Ji veda mane į virtuvę.  – Tu girta? Išsivirkim kavos. Aš labai dėl tavęs nerimavau.  – Atleisk dėl telefono, – veblenu. – Labai atsiprašau. Ji pasodina mane į kėdę. Kaip gera sėdėti. Vis mažiau dalykų, dėl kurių reikia susikaupti.  – Tau nėra dėl ko atsiprašinėti, – sako, pildama vandenį į virdulį ir ieškodama puodelių bei tirpios kavos. Džiaugiuosi, kad turiu spintelėje nedidelį indelį „nenumatytiems atvejams“. Dabar jau, regis, galiu sukaupti dėmesį, nors neturiu jėgų aiškinti apie kavos aparatą.  – Tu turi teisę turėti draugų, Adele, visi turi teisę turėti draugų. – Jos akys laksto po kambarį, ieškodamos įrodymų, jog aš gėriau, bet nieko neranda. – Kas tau nutiko? Tu sergi? Ką jis tau padarė? Iš lėto purtau galvą, kad vaizdas akyse nesidvejintų.  – Tabletės. Gal būsiu jų padauginusi.

Ji nueina prie spintelės, ir matau, kad ją atidarydama mėgina suprasti, ar įmanoma šitaip įsitaisyti mėlynę.  – Tikrai, nesirūpink, viskas gerai, jie receptiniai, – sumurmu. Bet ji nesiliauja, žinoma, kurgi ne. Ignoruoja gynybos liniją iš ibuprofeno ir rūgštingumą neutralizuojančių preparatų, pasiekia pakuotes už jų ir išskleidžia jas ant stalo. Virdulys spragteli, bet ji nepajuda iš vietos. Tyrinėja etiketes. Visose tvarkingai atspausdinta mano pavardė ir nurodytas dozavimas, kaip paskirta mano vyro.  – Mėšlas, – sako ji pagaliau. – Jas tau išrašė Deividas? Linkteliu.  – Nuo nervų.  – Jos ne nuo nervų, Adele. Tai stiprūs neuroleptikai. Visi labai stiprūs, vieni daugiau kiti kiek  mažiau.  – Ne, tu turbūt klysti, jos nuo nervų, – kartoju. Ji nieko neatsako, toliau stebeilydama į pakuotes, daugelis jų su kyšančiomis pustuštėmis uostelėmis, kai nuleisdavau tabletes į kriauklę. Ji naršo dėžutes.  – Jokio informacinio lapelio. Ar Deividas tau atnešdavo šiuos preparatus namo, ar tu pati juos atsiimdavai?  – Jis atnešdavo, – sakau tyliai. – Ar galėčiau kavos? Jaučiuosi tokia pavargusi. Tiesą sakant, stebiuosi, kaip greitai atsigaunu, o juk tai tik antras kartas, kai tai praktikuoju. Išpilsčiusi kavą, ji atsisėda priešais mane. To ankstesnio lengvabūdiškumo, kokį skleidė putlutė mažutė Luiza, dabar nė kvapo. Šios pora dienų, kupinos liūdesio ir širdies skausmo, prarijo  paskutinius nereikalingus kilogramus.  – Kaip seniai jis verčia tave jas vartoti? – klausia ji. Gūžteliu pečiais.  – Kurį laiką. Bet visada bando skirtingas. – Spoksau į kavą, mėgaudamasi tuo, kaip karštas  puodelis liečia mano per daug jautrius pirštus, tarsi degintų. – Aš ne visada jas geriu. Bet kartais jis stebi. Atsiremiu galva į sieną, pavargusi nuo pastangų susitelkti. Mano galva galbūt jau ir šviesesnė, bet kūnas dar neklauso.  – Pasakiau, kad noriu susigrąžinti teisę kontroliuoti savo pinigus, – sumurmu, tarsi ši žinutė būtų ne itin svarbi. – Prieš pat mums išsikraustant. Po to, kas nutiko Blekhite. Bet jis pasakė „ne“. Norėdamas mane apraminti aiškino, kad pirmiausia turiu kurį laiką vartoti vaistus, vėliau dar ne kartą apie tai kalbėjomės. Iš pradžių mėgino priversti mane jas gerti, bet aš nuolat atsisakydavau. Tuomet, po viso to, kas nutiko, pamaniau – gerai, pamėginsiu. Dėl jo. Dėl mūsų.  – Kas nutiko Blekhite? – Jos savigailos dabar nė ženklo, ji vėl pasirengusi klausytis mūsų istorijos. Prieš prabildama ilgai tyliu.  – Man rodos, jis turėjo romaną, – ištariu tyliai, kone kuždomis, bet ji nežymiai atsitraukia, vos išgirdus mano žodžius, jos veidas plyksteli raudoniu.  Aha, skauda, tiesa? Dabar žinai, koks tai ausmas .  – Esi tuo tikra? – klausia. Patraukiu pečiais.  – Ko gero. Moteris, kuriai priklausė kavinukė tiesiai už klinikos kampo. Mariana, toks buvo jos vardas. – Gražus vardas, vis dar gelia liežuvį, kai jį tariu.  – Nieko sau.

Ojojoj, nieko sau, iš ko girdžiu, Luiza. Praryk šią karčią piliulę. Dabar nebesijauti tokia  patinga, ar ne? Vos nesukikenu, ir jau akimirką išsigąstu, kad nesusiturėsiu, bet laiku užsidengiu  burną ir nusuku akis, lyg mėginčiau sutramdyti ašaras.  – Ir tada nusprendėme atversti švarų lapą. Nauja pradžia. Šis namas. Šis darbas. Vėl paprašiau grąžinti man teisę į pinigus, kad galėčiau jais disponuoti, bet jis pašėlo. Jis... jis... – Imu kvėpuoti trūkčiojamai, ir Luizos akys išsiplečia.  – Jis – ką, Adele?  – Atmeni, sakiau, kad nugaišo mūsų katė, kai įsikėlėme? – kiek patyliu. – Jis spyrė jai. Tikrai, smarkiai. Ir tada, kai ji jau buvo apsvaigusi, nesiliovė jos spardyti. – Pažvelgiu į užpakalines duris ir  sodelį už jų, kur ją pakasiau. – Jis ją užmušė. Luiza neprataria nė žodžio. Ką čia besakyti? Ji per daug pašiurpusi, kad kalbėtų.  – Toks jau tas Deividas, – vograuju toliau, išsekusi ir vis dar neaiškiai tardama žodžius. – Jis gali  būti toks žavingas. Toks nepaprastai linksmas ir geras. Bet kai supyksta, virsta visiškai kitu žmogumi. Šiomis dienomis aš greičiausiai nuolat jį pykdau. Nesuprantu, kodėl jis manęs nepalieka, jeigu yra toks nelaimingas. Norėčiau, kad jis vėl mane mylėtų. Ir aš tikrai to noriu. Labai labai noriu.  – Jeigu jis su tavimi išsiskirs, turės grąžinti tavo paveldėtą turtą, – sako ji. Jos veidas suakmenėja, tarsi dėlionės kibučiai, kuriuos atsargiai jai pakišau, ūmai būtų atradę savo vietą. Ji ima raustis po rankinę ir ištraukia mobilųjį telefoną.  – Jis su išankstinio mokėjimo kortele, jame įvestas mano numeris. Paslėpk kur nors. Jeigu tau manęs prireiks, tik parašyk žinutę arba paskambink, gerai? Linkteliu.  – Pažadi?  – Pažadu. – Siurbčioju atvėsusią kavą, ranka vis dar dreba.  – Ir liaukis vartojusi tas tabletes, jeigu gali. Jos tau tikrai nepadės. Tu nesergi. Velnias žino, kaip os veikia tavo smegenų chemiją. O dabar paguldysiu tave į lovą. Išsimiegok, kol jis sugrįš, iškart  pasijusi geriau.  – Ką ketini daryti, Luiza? – klausiu, ranka apkabindama jos petį, kai ji lydi mane laiptais aukštyn. – Tik neprikrėsk kvailysčių, gerai? Nesusikibk su Deividu, gerai? Ji nusijuokia su vos pastebimu kartėliu.  – Vargu, nes jis mane atleido.  – Jis – ką? – apsimetu nustebusi. – Luiza, dėl visko kalta aš. Man labai gaila.  – Tu dėl to nekalta. Nė negalvok apie tai. Tu nepadarei nieko bloga. Jos kūnas stiprus, daug tvirtesnis ir standesnis nei tada, kai pirmą kartą susitikome. Aš sukūriau šią naująją Luizą ir, grimzdama į patogią lovą, akimirką jaučiu pasididžiavimą savimi.  – O, Luiza, – sakau mieguistai, lyg staiga prisiminusi. – Gėlių vazonas prie laukujų durų. Dešinėje.  – Ir ką?  – Paslėpiau jame atsarginį raktą, jeigu būčiau užrakinta. Noriu, kad žinotum, – patyliu. Kartą jis mane užrakino. Buvo baisu.  – Jeigu jis vėl taip pasielgs, iškart skambink man, – piktai suurzgia, tikra moteris-tigrė.  – Neišmanau, ką be tavęs daryčiau, – niurnu, kol ji apklosto mane antklode ir švelniai nubraukia  plaukus nuo veido. – Tikrai neišmanau. Ir tai tiesa.

36 Luiza Mielas paskrudęs riešutėlis, mano mažas berniukas. Galbūt jau ne toks mažas. Ūgtelėjo. Nors jau vėlu ir tik pabudo iš miegų, matau, koks jis įdegęs ir pailsėjęs, ir vos neapsiverkiu, kai atbėga į mano glėbį ir stipriai apkabina. Vienintelis turtas, kurį turiu.  – Čia tau, mamyte, – jis rodo raktų pakabutį, kurį puošia kriauklelė, įsprausta į skaidrų plastiką. Pigus pajūrio suvenyras, bet man patinka. Kaip miela, kad jis man tokį išrinko.  – O, dievulėliau, ačiū! Koks gražus. Rytoj iš pat ryto susegsiu juo raktus. Gal neškis daiktus į savo kambarį, o aš pasakysiu labanakt tėčiui?  – Iki greito, kareivi, – sako Janas ir tada, kai Adamas nuridena savo „Buzz Lighteyear“ lagaminėlį su ratukais, nusišypso man. – Gerai atrodai, Lu. Numetei svorio?  – Šiek tiek. – Man malonu, kad pastebėjo, bet nors ir atrodau lieknesnė, nesu tikra, ar būčiau  pasirinkusi žodį „gerai“ apibūdinti šiandieninei išvaizdai. Naktis be miego, kai blaškiausi ir  varčiausi, galvodama apie Deivido ir Adelės sumautus gyvenimus, savo pačios sužeistą širdį, gailestį sau ir apie prarastą darbą, neabejotinai paliko pėdsakų mano veide.  – A, tai gal nereikėjo tau to vežti, – jis paduoda krepšelį. Du buteliai prancūziško raudonojo vyno ir keletas sūrių.  – Visada prašom, – paimu maišelį, išspausdama pavargusį šypsnį. Nesakau jam, kad praradau darbą. Dar ne dabar, kol nesukurpiau kokios įtikinamos istorijos. Juk negaliu jam sakyti tiesos.  Nenoriu, kad manytų, jog nuo šiol esame vienodi dorovės požiūriu. Jis apgaudinėjo mane, o aš miegojau su vedusiu vyru. Ne, neleisiu jam pasijusti geriau. Pasakysiu, kad naujasis viršininkas turėjo savo sekretorę ar dar ką nors. Štai kur veda romanai. Jie kursto meluoti.  – Jau verčiau eik. Liza turbūt nusikamavo belaukdama automobilyje. – „Eurostar“ vėlavo, tad dabar jau beveik vidurnaktis. Jie turėjo būti namie prieš devintą.  – Taip, ji laukia, – akimirką pasijunta nesmagiai, paskui priduria: – Ačiū tau, Luiza. Žinau, nėra  paprasta.  – Viskas gerai, garbės žodis, – sakau, rankos mostu ragindama jį eiti. – Džiaugiuosi dėl tavęs. Tikrai.  Nė pati nesuprantu, ar tai melas, ar ne, greičiausiai pusiau melas, pusiau tiesa. Keblu. Bet noriu, kad jis išeitų. Po įtemptų pastarųjų dviejų savaičių nebemoku plepėti apie šį bei tą, o toks staigus sugrįžimas į senas vėžes atrodo siurrealistinis. Jam išėjus, perrengiu Adamą pižama ir stipriai jį apkabinu, godžiai gerdama jo nuostabų kvapą, kol jis mieguistai vapena istorijas iš savo kelionės, kurių daugumą jau girdėjau telefonu. Man nesvarbu. Rodos, galėčiau klausytis jo tauškėjimo kiaurą naktį. Padedu didelį plastikinį puodelį vandens prie jo lovos, ir mes kurį laiką kalbamės, kol jis visai apsnūsta.  – Pasiilgau tavęs, mamyte. Kaip gera, kad aš namie. Ir mano širdis ištirpsta. Aš turiu  savo gyvenimą. Galbūt jis visas sukasi apie šį berniuką, bet aš myliu jį visa savo širdimi ir šioji meilė tyra, gryna ir tobula.

 – Ir aš tavęs pasiilgau, – sakau. Šie žodžiai nepaslepia to, ką jaučiu. – Gal nueisim ryt į Haigeito mišką, jei oras bus geras. Nusipirksim ledų. Papramogausim. Jis nusišypso, bet jau grimzta į miego pasaulį. Pabučiuoju ir dar valandėlę jį stebiu, tada užgesinu šviesą ir palieku. Jaučiuosi visiškai išsekusi. Adamo sugrįžimas mane apramino, dabar tik nuovargis verčia iš kojų. Įsipilu sodraus raudonojo vyno, kurį parvežė Janas, jis sušvelnina įtampą ir jau nebegaliu suvaldyti žiovulio. Mėginu nustumti mintis apie Adelę ir Deividą. Adelė turi telefoną. Jei atsitiks tikra bėda,  paskambins. Jeigu, žinoma, nebus per daug apkvaitusi nuo Deivido pakištų tablečių maišalo. Bet čia aš niekuo negaliu padėti. Pamaniau, gal reikėtų paskambinti daktarui Saiksui, bet kuo jis patikės? Ir  esu beveik tikra, kad Adelė ims meluoti, kad apgintų Deividą ir save pačią. Niekaip nesuprantu, kodėl ji vis dar jį myli, o ji aiškių aiškiausiai jį myli. Bet jis, beveik neabejoju, gyvena su ja tik dėl os pinigų. Kiek ji verta? Kiek jis jau išleido? Galbūt juodu drauge taip seniai, kad Adelė  priklausomybę painioja su meile. Žeidžia ir tai, kaip prasitarė Adelė, kad ten, kur jie anksčiau gyveno, Deividas turėjo ryšį su kažkokia moterimi. Tiek vertas jo nerimastingas aš taip niekad nesielgiu . Skaudu, ir aš vėl  prisimenu, koks jis buvo tą siaubingą vakarą, kokius šaltus beširdžius žodžius kalbėjo. Svetimas nepažįstamas žmogus. Kita jo pusė, kaip kad sakė Adelė. Giliai atsidūstu, lyg mėginčiau taip išvaryti juos abu iš savęs. Adamas jau namie. Turiu skirti visą dėmesį jam. Jam ir kito darbo paieškoms. Kad ir ką sako daktaras Saiksas, negaliu grįžti į kliniką.  Net jeigu Deividas išeitų iš darbo, dabar ta vieta tiek persmelkta jo – ir visos tos istorijos, –  nebenorėčiau ten daugiau dirbti. Būtų jau visiškai kas kita. Be didelio entuziazmo naršau internete,  bet nerandu sau tinkamo, ir dėl to dar labiau nusimenu. Dėkui Dievui, turiu šiek tiek santaupų banke, kurios leis ištempti kelis mėnesius, bet jos ištirps, o tada vėl tapsiu priklausoma nuo Jano dosnumo. Kaip norėčiau susisukti į kamuoliuką ir tūnoti, kol viskas išsispręs. Ištuštinu taurę, paskui keliauju į lovą. Adamas sugrįžo, ir nuo šiol nebebus jokių ilgų pagulėjimų ryte. Užmiegu greitai. Šiomis dienomis naktiniai košmarai lanko retai. Lukteliu sekundėlę dvi, susiskaičiuoju pirštus, tada pasirodo Vendės durelės, ir aš jau ten. Kaip jau tapo įprasta, atsiduriu sode prie tvenkinio, Adamas ten su manimi, nors stengiamės smagiai leisti laiką, diena niūri, dulkia smulkus lietus, tarsi, netgi sapne, kurį valdau, vyrautų mano dabartinė emocinė būsena. Žinau, kad sapnas viso labo fantazija, bet ji ne tokia džiugi, kaip anksčiau, nes joje mes tik dviese. Deividas šį vakarą nekepa mėsos ant grotelių. Aš ir nenoriu, kad jis čia būtų. Tik ne tada, kai aiškiai girdžiu galvoje:  jeigu linki sau gero, laikykis atokiai nuo mūsų abiejų . Aš prie tvenkinio, bet Adamo dėmesys nuo gausybės buožgalvių ir žuvų nukrypsta prie žaislinių mašinėlių ir sunkvežimių, išmėtytų pievoje, ir jis nė nepakelia akių. Žinau, kad aš čia jį laikau – jeigu noriu, kad Adamas kartu su manimi prie tvenkinio žvejotų, man tereikia panorėti, – bet tai jau ne mano tikrasis Adamas, tik vaizduotės sukurta būtybė, o šiąnakt to nepakanka. Tikrasis Adamas kietai miega lovytėje įsisukęs į pūkinę antklodę, apsikabinęs meškiuką Padingtoną. Galvoju apie jį, vėl miegantį savo kambaryje, taip arti manęs, ir vien tai įsivaizdavus, širdį užlieja maloni šiluma, noriu jį matyti, apkabinti taip stipriai, kad jam net būtų sunku kvėpuoti. Tame nore slypi motinos žiaurumas, ir tada netikėtai vėl jas pamatau. Antrąsias duris. Jos švyti tvenkinio paviršiuje, kaip ir anąkart, bet šį kartą jos pakyla ir atsistoja vertikaliai, nors jų apybrėžos vis dar blizga it gyvsidabris, pačios durys yra iš vandens. Aš nejudu, o jos greitai artėja

manęs link, akimirką, regis, išvystu buožgalvius ir žuveles, plaukiančias paviršiuje, tada liesteliu šiltą skystį, perbraukiu jį ir aš jau... stoviu prie Adamo lovos. Trumpam net apsvaigstu nuo tokio staigaus  pokyčio, bet netrukus viskas sugrįžta į savo vietas. Aš jo miegamajame. Girdžiu jo alsavimą, lėtą ir  ramų, taip kvėpuoja tik labai seni arba kietai miegantys žmonės. Vieną ranką laiko užmetęs ant veiduko, ruošiuosi ją patraukti, bet nenoriu jo trikdyti. Pūkinė antklodė pusiau nuspirta, vargšelis Padingtonas guli šalia lovos, aptaškytas vandeniu – matyt, per miegus bus nubloškęs puodelį. Džiaugiuosi, kad tai sapnas. Adamas nuliūstų, jeigu Padingtoną reikėtų džiovinti. Man neleidžiama kišti jo į skalbyklę. Pasilenkiu pakelti meškiuko, bet neužčiuopiu. Maža to, nematau savo rankų. Žvelgiu ten, kur jos turėtų būti.  Aš neturiu rankų . Ten nieko nėra. Sutrikusi tris kartus mėginu paliesti meškiuką nematomais pirštais, bet kaskart atrodo, jog braukiu kiaurai per drėgną kailį, lyg manęs ten nebūtų, lyg būčiau vaiduoklis, ir tada siaubingai sunerimusi pajuntu, lyg mane kas trauktų, temptų iš už nugaros, akimirką baisiai išsigąstu ir tada... pabundu, sėdėdama lovoje, sunkiai gaudydama orą, giliai alsuodama. Jaučiuosi sukrėsta, tarsi būčiau susapnavusi vieną tų sapnų, kai matai, jog krinti į  bedugnę. Dairausi tamsoje, stengdamasi susivokti. Pažvelgiu į savo rankas ir suskaičiuoju pirštus. Dukart juos suskaičiuoju, kol įsitikinu, kad šį kartą iš tikrųjų nemiegu. Mano plaučiai lyg atvira žaizda, lyg būčiau surūkiusi bare dvidešimt cigarečių, kaip kad ankstesnėmis dienomis, bet nesijaučiu  pavargusi. Net atvirkščiai, esu keistai žvali, nors ir kokia emociškai sukiužusi ir išsekusi buvau eidama miegoti. Bet kamuoja troškulys. Nepakeliamas troškulys. Vynas prieš miegą. Niekad nepasimokau. Atsikeliu ir nušliaužiu į virtuvę, įsipilu dvi stiklines vandens iš čiaupo ir apsišlakstau veidą. Plaučiai, regis, jau atsigauna, skausmas nyksta. Gal tai tebuvo sapno atgarsis. Tik trečia ryto, ir aš traukiu atgal į lovą, nors nesu tikra, ar vėl užmigsiu, stabteliu prie Adamo durų, dirsteliu vidun ir šypsausi. Uždarydama duris, staiga pamatau meškiuką ant grindų. Padingtonas. Iškritęs iš lovos. Suraukiu antakius ir įeinu į kambarį. Plastikinis puodelis stovi ant paties naktinio staliuko krašto, tuščias. Meškiukas permirkęs. Dabar jau galiu pakelti Padingtoną, jis šlapias –  šlapias nors gręžk. Dirsteliu į Adamą, mano širdis ima smarkiau plakti. Vieną ranką jis laiko užmetęs ant veiduko, kojos kyšo iš po pusiau nuspirtos pūkinės antklodės. Tai tarsi déjà vu. Viskas lygiai taip pat, kaip mačiau sapne, kai žengiau pro antrąsias duris. Bet to negali būti. Aš negalėjau to matyti. Juk tai buvo sapnas. Negalėjau žinoti, kad jis pralies vandenį ir  apipils meškiuką ir kad jo ranka bus užmesta ant veiduko. To negalėjau įsivaizduoti. Iš visų, ką  pažįstu, Adamas miega kiečiausiai. Veik nekruta ir guli įsisupęs į antklodę visą naktį. Labai keista.  Nė nežinau, ką manyti. Visiškai nieko nesuprantu. Ir tada man dingteli. Greičiausiai aš vaikščiojau  per miegus. Ši mintis atrodo logiška ir kiek apramina, laikausi jos įsikibusi, nors jaučiu, kad tai nėra tiesa. Nuo tada, kai pradėjau matyti įsisąmonintus sapnus, nebevaikštau per miegus. Bet taip, ko gero, ir buvo. Galbūt vaikščiodama per miegus akimirką buvau pusiau pabudusi. Pamačiau kambarį, tada vėl užmigau ir nusinešiau tą vaizdą į savo sapną. Kai suvokiu, kad nėra prasmės daugiau čia stovėti ir dėbsoti, grįžtu į lovą ir kurį laiką žiūriu į lubas. Ši padėtis mane trikdo, nors nesusigaudau kodėl. Trikdo tai, kad negalėjau paliesti meškiuko.  Nemačiau savo rankų. To niekad nenutikdavo mano „naujuose sapnuose“. Juose galiu valgyti, gerti, dulkintis, bet ką. Kodėl negalėjau pakelti Padingtono? Kodėl neturėjau rankų? Labai keista. Ir šis sapnas buvo ne toks, kaip kiti sapnai. Nors mano kūnas buvo nematomas, pats sapnas atrodė vientisesnis. Tikroviškesnis.

Greičiausiai tiesiog vaikščiojau per miegus, vėl sau kartoju. Nes juk kaip kitaip visa tai  paaiškinti?

Trečia dalis

37 Adelė Dabar mes – du svetimi žmonės name, atsargiai sukantys ratus vienas aplink kitą, be to – bent jau iš Deivido pusės – tarp mūsų daug mažiau apsimetinėjimo. Mes nė nesistengiame būti mandagūs. Į mano klausimus jis tik garsiai kriukteli, lyg būtų virtęs neandertaliečiu, nebesugebančiu suregzti sakinio, ir  vengia žiūrėti man į akis. Galbūt nenori, kad suprasčiau, jog dažniausiai yra girtas. Ko gero, saugo „normalumą“ darbui, o namie tam nebeužtenka jėgų. Jis atrodo kažkoks susitraukęs. Jei būčiau psichiatrė, sakyčiau, kad jis pasiekė nervinio išsekimo ribą. Mano draugystė su Luiza galutinai jį pakirto. Ne, netiesa. Luizos draugystė su manimi jį pakirto. Ji buvusi  jo ypatinga paslaptis, galiausiai atskleista. Jis pasijuto apmulkintas. Dabar, kai pirminis šokas išsisklaidė, jis aiškiausiai kaltina mane.  – Tu tikrai nežinojai, kas ji? – paklausė jis vakar vakare, lūkuriuodamas mūsų miegamojo  prieangyje, nenorėdamas peržengti slenksčio. – Kada su ja susipažinai?  – Kaip galėjau žinoti, kad ji tavo pacientė? – atsakiau nekaltai išpūtusi akis.  Pacientė . Čia jo melas, ne mano. Gal jis ir girtas, bet mano atsakymas jo neįtikino. Jis negali suprasti, iš kur ją  pažįstu, bet neabejoja, kad ją pažinojau. Nors mano elgesys jį suglumino, tai ne mano „stilius“. Blekhite buvau daug nuoseklesnė, niekas, be Marianos, mano santuokai nekėlė galimos grėsmės. Luiza – na, Luiza teikia didelių vilčių, šansas, kad galime susigrąžinti laimę. Luiza yra nuostabi.  Nekenčiu, kai tenka pripažinti savo klaidas, bet sutinku, Blekhite greičiausiai buvau  pernelyg  tiesmuka. Man nederėjo leisti įsiūčiui paimti viršų – na, bent jau ne taip dramatiškai, – tačiau ten  buvo kas kita. Be to, visa tai jau praeityje. Man nerūpi praeitis, nebent galėčiau ja pasinaudoti dėl ko nors dabartyje, ir galbūt Blekhitas man kada pasitarnaus, tokiu atveju nepavadinsi jo klaida. Praeitis yra tokia pat efemerinė kaip ir ateitis – optinė apgaulė, dūmų uždanga. Aiškiai jos neapibrėši, tiesa? Tarkim, du žmonės išgyvena lygiai tokią pat patirtį, paprašykite jų atpasakoti įvykį vėliau, jų versijos gali būti panašios, bet visada bus skirtumų. Tiesa skirtingiems žmonėms yra skirtinga. Vis dėlto man gaila vargšelio Deivido. Jį žlugdo praeitis. Praeitis negailestingai trypia jį, slegia, skandina mus abu. Viena praeities akimirka jį palaužė. Vienas vakaras pakurstė polinkį į svaigalus, nerimą, palaidojo meilę man, sukėlė kaltės jausmą. Velniškai sunku gyventi su visa šia našta ir  stengtis ką nors pakeisti, kad mums abiem būtų geriau. Stengtis priversti jį suprasti, kad visa tai nesvarbu. Juk niekas nežino. Niekas niekada nesužinos. Juk jeigu niekas nieko nežino, nieko kaip ir  nenutiko. Tas pat, kai medis nuvirsta miške ir aplinkui nėra nė gyvos dvasios, kuri tai girdėtų. Tačiau jau greitai mūsų siaubinga kalte persisunkusi paslaptis bus išvilkta į dienos šviesą, ir mes išsivaduosime iš jos gniaužtų. Deividas nebeištvers ir atskleis kortas, aš tai žinau. Įsivaizduoju, kad kalėjimas jam atrodo geresnis pasirinkimas nei šis nuolatinis pragaras. Mintis, jog vyras, kurį taip smarkiai myliu, gyvenimą su manimi laiko pragarišku, neskaudina manęs taip, kaip turėtų, bet, kita vertus, pastaruoju metu man irgi nebuvo saldu. Kortų atskleidimas suteiks tik trumpą palengvėjimą. Jis to dar nesuvokia. Kortų atskleidimas jam nepadės užkariauti Luizos. Kortų atskleidimas nenuties kelio į pasitikėjimą ir atleidimą. O Deividas

nusipelno tiek to, tiek ano. Kai kurias paslaptis reikia išrausti, ne išpasakoti, ir mūsų mažytė nuodėmė yra viena tokių. Galėjau pasielgti daug paprasčiau. Galėjau palikti juos abu ramybėje, ir galbūt Deividas kada nors  būtų išklojęs Luizai tiesą apie mūsų santuoką ir apie tą įvykį, kuris padarė ją tokią, ir Luiza būtų juo  patikėjusi, bet jis visada klaustų savęs, ar jai neliko bent menkiausios abejonės. Jis nuolatos ieškotų įtarinėjimų jos akyse. Kortų atskleidimas nieko negarantuoja. Ir dabar viskas priklausys nuo Luizos. Ji turi pati prisikasti prie mūsų nešvarios praeities. Ji turi mus abu išvaduoti savo besąlygišku tikėjimu. Aš visomis išgalėmis šito siekiu, net jeigu jam koktu į mane žiūrėti, viską darau dėl Deivido. Paruošiu puodelį pipirmėčių arbatos, kol pritrauks, pasiimu iš spintos mobilųjį, įsijungiu ir   parašau žinutę Luizai, dailiai lėlytei, kurią tampau už virvučių.  Norėjau pranešti, kad viskas gerai. Stengiuosi būti normali. Ištuštinau kapsulių turinį, kad   jam esant galėčiau gerti tuščias. Tablečių neryju, tik palaikau po liežuviu, paskui išspjaunu.  Žvilgtelėjau į jo kabinetą, ieškodama savo bylos, bet neradau L  Džiaugiuosi, kad žinai, kur   guli atsarginis raktas. Be proto jaudinuosi dėl D – jis visada manimi rūpinosi – bet tikrai nepakankamai, kad jį mylėčiau. Galbūt susisieksiu su advokatu dėl skyrybų. Tiesa,  įsivaizdavau mudvi savo sapne – „Rytų eksprese“. Šauniausių mergaičių atostogos, reikėtų kada mudviem tai išmėginti!!! A xx

Žinutė ilga, bet ji rodo, kokia Luiza man reikalinga ir kaip jos ilgiuosi. Neskubu dėti telefono į spintą  – Luiza visada atsako greitai, ir šis kartas ne išimtis. Smagu, kad tau viskas gerai, ir puikiai sugalvojai dėl tablečių! Jaudinuosi dėl tavęs. Sapne  žengiau pro antrąsias duris, apie kurias pasakojau. Galiausiai atsidūriau Adamo kambaryje.  Kai kurie daiktai buvo kitose vietose. Kai pabudau ir nuėjau patikrinti, viską radau lygiai taip, kaip sapne. Keista, ar ne? Ar tikrai niekada nematai antrųjų durų? Galbūt aš tiesiog  vaikščiojau per miegus. IR TAIP RYTŲ EKSPRESUI!

Atsakau, kaip keista, ir kad ne, niekada nemačiau antrųjų durų, ir kad jos smegenys greičiausiai veikia kitaip nei mano, bet kai renku tekstą, mano rankos virpa iš susijaudinimo. Nenustygstu vietoje, ūmai  plūstelėjus adrenalinui. Ji tai jau daro! Nors dar nelabai suvokia, ką  daro, ji sparčiai perpranta. Greičiau nei aš kadaise. Gabi. Dabar, kai negaliu ligi galo valdyti padėties, teks viską paskubinti.  Dar kartą paieškosiu bylos apie save jo kabinete. Kur ji galėtų būti? Bet jau turiu eiti.  Pasirūpink savimi. A xx

Dabar nebegaliu leistis į ilgus susirašinėjimus su ja. Esu pernelyg susijaudinusi. Bet paskutinėje žinutėje pakišau jai mintį. Pasėta dar viena sėklelė priversti ją pasukti galvą, nors atsakymas toks akivaizdus, jog tik protiškai atsilikęs žmogus nerastų sprendimo. Įdomu, ką ji iš tikrųjų galvoja apie mano intelektinius gebėjimus? Vargšelė Adelė. Tokia miela ir gera, ir kartu tokia naivi ir kvaila. Turbūt taip apie mane mintija.

Jeigu tik ji žinotų.

38 Luiza Puikiai praleidom dieną Haigeito miške, vėliau užsukom į atrakcionų aikštelę, tada vėlyvų  priešpiečių į kavinukę, pargrįžę namo, abu su Adamu tiesiog švytim nuo gryno oro ir be perstojo krizename. Džiaugiuosi, kad Adelė šįryt parašė žinutę, pranešė, kad padėtis bent jau nepablogėjo, ir, dėkui Dievui, ji stengiasi negerti tų tablečių. Velnias žino, kaip jos veikia sveiką protą. Kelios nerūpestingo pasivaikščiojimo valandos man nepaprastai padėjo, vis dar šypsausi, kai knisuosi rankinėje raktų. Žinoma, tai ne Prancūzija su sraigėmis ir baseinais, bet aš vis dar žinau, kaip  prajuokinti savo berniuką. Mudu žaidėme „Daktarą Ką“ tarp medžių. Žinoma, Adamas buvo Daktaras, o aš jo ištikima bendražygė. Medžiai akivaizdžiai buvo iš kitų planetų, ir iš pradžių jie norėjo mus nužudyti, bet paskui mes juos išgelbėjom, taika buvo atkurta, o mes pasiruošę leistis į dar vieną nuotykį savo erdvėlaiviu „Tardžiu“. Be abejo, trumpam stabtelėjome suvalgyti ledų – pasipildėme degalų. Adamas įsitikinęs, kad Daktaras ir jo bendražygė keliaudami valgė būtent ledus, ir aš nesiginčijau. Dieta nuėjo šuniui ant uodegos, bet stresas, patirtas per tą laiką, kai mano vaikelis buvo išvykęs, nutirpdė ne vieną kilogramą. Tikrasis mano gyvenimas atrodo puikus.  – Kur mano raktų pakabutis? – klausia Adamas kiek įsižeidęs. – Sakei, kad jau nuo šiandien jį nešiosies.  – Kvaila mamytė pamiršo, – sakau. Jis tebeguli ant kavos stalelio, kur palikau jį vakar vakare. Po to keisto, mintis sujaukusio sapno pakabutis išgaravo iš galvos. – Aš susegsiu juo raktus, vos tik  įeisim pro duris. Pašiaušiu jam plaukus ir nusišypsau, bet ant savęs supykstu. Kaip galėjau pamiršti? Jo dovaną man. Dovaną žmogaus, kuris myli mane besąlygiškai. Vos tik jis įsitaiso prie senos tėčio planšetės, įsitraukia į žaidimus ir fone rodomus filmukus, čiumpu raktų ryšulį ir imuosi darbo. Staiga dingteli, kad vis dar turiu klinikos raktus. Širdis ima smarkiau plakti. Jeigu Deividas turi kokią nors bylą apie Adelę, nelaikys jos namie. Byla, jei tokia yra, veikiausiai darbe, kad Adelė kartais nesurastų.  Bet aš galėčiau. Jei išdrįsčiau . Spoksau į raktus. Galėčiau ten įsmukti be niekieno žinios. Žinau signalizacijos kodą. Galėčiau tai  padaryti šį vakarą. Mane net lengvai pykina nuo tokio sumanymo, bet kartu jaučiu adrenalino pliūpsnį. Turiu žinoti. Adelė turi žinoti. O aš jai skolinga po to, ką iškrėčiau, net jeigu ji, jos pačios laimei, nežino, kokia iš tiesų netikusi draugė esu. Adamas paniręs į filmukus, nors akys mieguistos, vis dar pavargęs po atostogų ir dienos parke. Išsliūkinu į laiptinę ir beldžiuosi į Lauros duris.  – Labas, Luiza, – sako ji, plačiai šypsodamasi, garsas iš jos milžiniško televizoriaus atskrieja iki manęs. – Kuo galiu padėti? Gal užeisi? Man patinka Laura, net jeigu pastaruoju metu su ja beveik nesimatom, ir akimirką sutrinku  pagalvojusi, kad ji galbūt girdėjo, kaip mes su Deividu aną vakarą barėmės.  – Negaliu, palikau Adamą vieną. Norėjau paklausti, nors suprantu, reikėjo iš anksto, bet gal  pabūtum su juo šį vakarą? Aš tikrai labai atsiprašau, kad paskutinę minutę.

 – Pasimatymas? – šypteli. Linksiu galva, žinau, tai kvaila. Dabar teks išsipuošti kaip į pasimatymą tik tam, kad įsilaužčiau į savo buvusį darbą. Staiga užsimanau, kad Laura pasakytų „ne“.  – Žinoma, galiu, – sako ji, ir aš keiksnoju save už karštakošiškumą. – Niekada nedarysiu kliūčių galbūt tikrai meilei ar geram seksui. Kelintą?  – Apie aštuntą. – Man kiek per anksti, bet vėlesnis laikas atrodytų keistai. – Ar tau tinka? Jis bus au lovytėje, juk žinai, koks jis, nepabus iki ryto.  – Viskas gerai, iš tikrųjų. Nieko nesu suplanavusi.  – Ačiū, Laura. Tu nuostabi.  Na, štai. Aš jau tai darau. Dienai ritantis į vakarą, vis labiau jaudinuosi, apima neramios mintys. O jeigu pakeistas signalizacijos kodas – ši mintis man kelia didžiausią rūpestį, bet ją, kaip ir kitas, atmetu. Kiek ten dirbu, kodas visada tas pats, darbuotojai tuo laiku jau bus išėję. Be to, juk daktaras Saiksas žadėjo, kad galėsiu grįžti į darbą. Kodėl jis turėtų nerimauti, kad galiu patekti į pastatą? Ir vis dėlto  penkiolika minučių po aštuntos, kai Laura ateina ir aš užtrenkiu duris, vis dar dvejoju, ar tam ryžtis. Jeigu kas nors apie tai sužinos, pateksiu į rimtą bėdą. Galvoju apie tabletes. Apie tai, kokios būsenos radau Adelę, jai gresia dar didesnė bėda, jei to nepadarysiu.  Negaliu eiti tiesiai į kliniką, dar per anksti, tad užsuku į italų restoraną miesto centre, patogiai įsitaisau kamputyje ir užsisakau vakarienę, nors visiškai nenoriu valgyti. Mano skrandis surakintas nervų, bet prisiverčiu praryti pusę rizoto porcijos. Kad nusiraminčiau, išgeriu didelę taurę raudonojo vyno. Beveik nepatiriu malonumo ir jaučiuosi blaivut blaivutėlė. Ištempusi restorane iki dešimtos, dar valandą klajoju po miestą, be perstojo papsėdama elektroninę cigaretę, kol burna ir gerklė išdžiūva. Mėginu susikaupti, galvoju apie Adelę. Žinau, aš rivalau tai padaryti. Tai svarbu. Galų gale, aš juk neįsilaužiu. Teisiniu požiūriu. Turiu raktus. Jeigu kas nors pasirodytų – o, ne, Dieve, meldžiu, kad tik niekas nepasirodytų, –    paaiškinčiau, jog ten kai ką palikau ir atėjau pasiimti.  Na taip, žinoma, Luiza, po vienuoliktos vakaro išties pats nekalčiausiai metas užsukti į biurą. Kelias slegiamai tamsus, kai pėdinu juo klinikos link, ir tik žingsniai trikdo tylą tuščioje gatvėje. Dauguma pastatų – advokatų ir apskaitos įmonių biurai, ir nors viršutiniuose aukštuose įrengti butai,  pro jų sunkias, prabangias užuolaidas ir rankų darbo žaliuzes veik neprasiskverbia šviesa. Turėčiau džiaugtis, kad niekas manęs nemato, bet vis dėlto jaučiu, kaip pašiurpsta sprando oda, lyg kažkas tamsoje mane stebėtų. Dirsteliu per petį kone tikra, kad ten kažkas tikrai yra, bet gatvė tuščia. Drebančia ranka išsitraukiu raktus iš rankinės. Viena koja čia, kita ten. Taip paprasta. Apsimesk, kad esi Džeimsas Bondas . Vis dėlto nesijaučiu kaip Džeimsas Bondas, nes raktai išslysta pro pirštus ir garsiai žvangteli ant viršutinio laiptelio, bet jau po akimirkos atrakinu duris ir atsiduriu viduje. Širdis nusirita į kulnis, kol įjungiu šviesą ir lekiu prie signalizacijos dėžutės, ji pypsės trisdešimt sekundžių ir tada pratrūks garsiai kaukti. Tai esu dariusi daugybę kartų, veidas dega, ir nors esu tikra, kad šįkart surinksiu klaidingą kodą, mano pirštai kaip įpratę spaudo klaviatūrą ir pypsėjimas šlovingai nutyla. Stoviu ten, apimta keistos, niūrios tuštumos, kelis kartus giliai įkvepiu ir liepiu širdžiai aprimti. Aš viduje. Saugi. Patraukiu tiesiai į Deivido kabinetą, pakeliui gesinu šviesas. Esu buvusi čia viena ir anksčiau, taip  pat ir tamsiais ankstyvais žiemos rytais, bet šiąnakt pastatas atrodo kitoks. Nesvetingas, lyg būčiau jį  pažadinusi iš miego ir jis žinotų, kad čia nebepriklausau.

Gydytojai retai rakina savo kabinetus – kad galėtų užeiti valytojai – klinikoje tvyro vidurinės klasės nerūpestingumas, senosios tradicinės mokyklos pasitikėjimas. Be to, esama ir praktinių sumetimų – jų spintelės neprikrautos morfino, kurį būtų galima pavogti, o dėl informacijos – daugelio  pacientų bylos saugomos kompiuterinėse laikmenose, prie kurių, įvedę slaptažodį, gali prieiti tik  gydytojai. Vis dėlto, jeigu Deividas turi Adelės bylą, jis jos nesaugos kompiuteryje. Nenorės, kad kuris nors iš kolegų ją pamatytų, net jeigu jie ir negali prie jos prieiti. Tada, aišku, kiltų klausimų. Jo durys iš tiesų neužrakintos, uždegu lempelę ant stalo ir imu naršyti po seną dokumentų spintą kabineto kampe, bet joje daugiausia farmacinių bendrovių lankstinukai ir savigalbos knygutės, dalijamos pacientams. Diduma šio šlamšto liko iš daktaro Kardigano laikų. Nieko įdomaus, nuobodybė. Išimu visą turtą, jį peržiūriu, bet nė vieno stalčiaus dugne nerandu nieko užslėpta. Sugaištu gal dvidešimt minučių, kol viską sudėlioju atgal į vietas – tikiuosi, tokia pat tvarka, – bet nusivylimas dar labiau sustiprina ryžtą surasti tai, ko ieškau. Daugiau nebeišdrįsiu čia grįžti, be to, turiu parsigauti į namus vėliausiai iki pirmos, idant Laura daug neklausinėtų. Apsižvalgau. Kur dar ji galėtų būti? Kažkur turi būti kokie nors jo užrašai – jis juk išrašo jai vaistus. Turi būti kažkas, kuo jis galėtų prisidengti. Dar liko stalas, vienintelė nepatikrinta vieta šiame tvarkingame kambaryje, ir aš karštligiškai  puolu po jį kuistis. Viršutinis stalčius prikrautas bloknotų, rašiklių, popieriaus – stebėtinai sujauktas,  palyginti su tuo, kokie nepriekaištingai švarūs yra jo namai, – ir tada trukteliu apatinį stalčių. Jis užrakintas. Dar kartą trukteliu, jis nepasiduoda. Vienas užrakintas stalčius. Paslaptys. Viršutiniame stalčiuje ieškau raktelio, bet ten jo nėra. Greičiausiai laiko jį prie savęs. Velnias, velnias, velnias, velnias. Ką man daryti? Kurį laiką spoksau į vieną tašką, paskui smalsumas ima viršų. Privalau jį atidaryti. Velniop padarinius. Galbūt jis supras, kad kažkas įsilaužė, bet juk tikrai nežinos, kad tai aš. Atsinešu iš virtuvėlės peilį ir įgrūdu jį į plyšį stalčiaus krašte, bandau atplėšti per  ėgą. Jau susitaikau, kad nepavyks, kai staiga, švokšdama pro dantis: „Nagi, suski, atsiverk“, smarkiai stumteliu ir medis skyla. Stalčius atsiveria per colį. Man pavyko. Pirmiausia pamatau brendį. Du butelius; vienas pustuštis. Turėčiau būti priblokšta ar bent jau nustebusi, bet nesu. Deivido alkoholizmas yra, ko gero, menkiausiai saugoma iš visų jo paslapčių,  bent jau nuo manęs ir Adelės. Ten randu ir daugybę ypač stiprių mėtinių ledinukų pakuočių. Kiek jis išgeria per dieną? Nesunku įsivaizduoti – taurelė čia, taurelė ten, ne per daug, bet pakankamai. Kodėl is geria? Jaučiasi kaltas? Nelaimingas?  Kam rūpi, nutariu.  Aš čia ne dėl jo. Baisingai knieti iškliukinti butelius į kriauklę, bet susitvardau, išimu juos ir naršau toliau. Atsiklaupusi ant kelių ir pasruvusi prakaitu, sumišusiu su pudra, kurią užsitepliojau tik dėl Lauros, rausiuosi po vokus, aplankus su receptais ir jo medicinos straipsniais. Pagaliau ant paties dugno, dešinėje, išvystu didelį vyniojamojo popieriaus voką. Jame tamsiai geltonas A4 formato aplankas. Jis jau praradęs tą tvirtą šiugždantį naujumą ir suminkštėjęs, sąvaržėlėmis susegti įvairūs lapai, užrašai, sudėti į krūvelę kaip pakliūva, visiškai nepanašu į  paciento bylą. Ir vis dėlto kaip tik jų aš ir ieškau. Čia, pačiame priekyje, riebiu juodu žymekliu užrašytas jos vardas.  Adelė Raverford-Kembl / Martin. Atsisėdu į jo kėdę ir trumpam perbėgu pirštais paviršių, prieš nukreipdama akis į pirmą puslapį. Tai netradicinė paciento byla, veikiau atsitiktinių užrašų rinkinys. Tikros keverzonės, išraitytos klaikia daktariška rašysena ant įvairių popieriaus lapelių – regis, ant pirmų pasitaikiusių po ranka. Maniau, kad visa, ką čia rasiu, bus nutikę prieš metus ar panašiai. Galbūt kai jis susipažino su Mariana iš kavinės Blekhite, – ši mintis vis dar skaudžiai žeidžia mano išdidumą. Betgi ne, pirmasis

įrašas padarytas prieš šešerius metus, čia pasakojami dešimties metų senumo įvykiai. Mane siutina jo  polinkis nesileisti į smulkmenas. Prisitraukiu kėdę arčiau stalo, kad ant aplanko kristų blankiai gelsva lempos šviesa, ir mėginu iššifruoti jo kraigalynes.  Nedidelis nervų priepuolis praėjus trims mėnesiams po to, kai grįžo iš Vestlandso, per tą laiką ji pasidarė abortą.

Ar apie tai kalbėjo Adelė? Santuokos pradžioje jis norėjo vaikų, o ji ne. Kaip jis turėjo jaustis, kai ji nusprendė darytis abortą? Tikriausiai buvo labai įskaudintas. Gal nuo tada ir ėmė tvenktis jo apmaudas? Greitai perbėgu akimis, kas parašyta toliau.  Įtarimai dėl paranojos ir nesveiko pavydo. Ji žino dalykus, kurių neturėtų. Ar ji mane  šnipinėja? Bet kaip?

Ir kas dabar panašesnis į paranoiką, Deividai? – taip ir maga brūkštelėti prie jo pastabų.  Adelė tvirtina, kad ji nekalta dėl incidento su Džulija gėlių parduotuvėje, bet ar ne per daug   panašumų su praeitimi? Nesiimta jokių veiksmų – jokių įrodymų. Draugystė nutrūko. Darbo nebėra. Sutiko – daugiau jokio darbo. Ar ji tai padarė, kad galėtų likti namie?

Darbas, apie kurį kartą minėjo Adelė, Turbūt apie šitą. Bet kas nutiko? Susimąstau apie tuos reguliarius telefonų skambučius. Ar Deividas neleido jai dirbti, kad būtų tikras, jog ji liks namie? Bet koks tas incidentas? Kas iš tikrųjų nutiko? To, kas čia parašyta, tikrai nepakaktų jos įkišti į  psichiatrinę. Čia nėra jokių smulkių aprašymų, oficialių įvertinimų ar užprotokoluotų psichoterapijos seansų. Galbūt tikisi, kad jo reputacija padės jam panaudoti visa tai prieš ją. Kurių galų jam imtis drastiškų priemonių, jei gali subtiliai ją demaskuoti, idant pats atrodytų nekaltutis. Peržvelgiu naujausius įrašus ir akis užkliūva už kelių frazių, nuo kurių nugara perbėga šiurpas.  Psichozės epizodas. Polinkis į sociopatiją.

Kai kur skubiai brūkštelėti receptai, bet labai neaiškiai. Tarsi tik užsiminta. Visi šie užrašai, regis, daryti privačiam naudojimui, nors man vis dar atrodo, kad jis rašo apie visiškai kitą žmogų – ne Adelę.  Mariana nepaduos į teismą. Jokių įrodymų. Sutikom išsikraustyti. Ir vėl.

Mariana, taip Adelė vadino moterį iš Blekhito. Kas iš tiesų ten nutiko? Adelė aiškiausiai sužinojo, kad jis su ja susitikinėja, ir galbūt kilo konfliktas? Mane net supykina, kai įsivaizduoju tokiomis aplinkybėmis save. Juk nedaug trūko, kad taip būtų nutikę ir man. Kraupstu nuo minties, kad Adelė kada nors sužinos, ką padariau, ir ne todėl, kad manyčiau, jog ji pamišusi, kad ir kaip norėtų Deividas

tuo įtikinti visą pasaulį, bet dėl to, kad ji mano draugė. Labai nenorėčiau, kad ji sužinotų, jog ją išdaviau. Dirsteliu į tą lapelį. Į tą vėl   po žodžio „išsikraustyti“. Kiek kartų jie yra kraustęsi? Adelė to neminėjo, o iš to, kas čia parašyta, neaišku. Galbūt kai vieną dieną visas šias keverzones parodys kam nors – tarkim, daktarui Saiksui, jis tikisi sudaryti įspūdį žmogaus, kuris ją globojo, bet ilgiau to daryti nebeįstengia. Atidžiai tyrinėju naujausius lapelius, bet jo rašysena neįskaitoma. Atsirenku porą žodžių, nuo kurių man užgniaužia kvapą – tėvai... dvaras, ir įtempiu akis, mėgindama perprasti  padrikų sakinių prasmę, bet tuščiai. Tai jis parašė girtas, beveik esu tuo tikra. Tarytum skverbčiausi į  pamišėlio sąmonę, o ne skaityčiau bylą apie pamišėlį. Paskutiniai du lapai beveik tušti, bet tai, kas juos užrašyta, priverčia krūptelėti.  Įniršio priepuolis kaip iš giedro dangaus iškart po persikraustymo. Spyrė į katę. Trypė ją kojomis. Mirtinai suspardė. Per daug sutapimų.

Tada toliau puslapio apačioje:  Ar tai buvo grasinimas? Bandymas kažką įrodyti? Vaistai pakeisti. Kiek dar gali būti atsitiktinumų? Ir ar bent kartą tai buvo atsitiktinumas?

Paskutiniame lapelyje yra tik viena eilutė, bet aš ilgai nenuleidžiu nuo jos akių.  Luiza. Ką daryti su ja?

39

Tada Iki atvykstant Deividui, ji dvi dienas namuose viena, ir net keista, kaip jai ramu. Vienuma išties neįprasta po nuolatinio bendravimo Vestlandse, bet ji suteikia ramybės. Net naktimis, kaimo vietovės tyloje, kur nesunku patikėti, jog esi paskutinis žmogus visoje planetoje, ji rami. Nors niekada nesijaučia atskirta nuo žmonių. Visiškai ne. Bent jau dėl to, ką ji gali daryti. Bet, ko gero, tam tikru atžvilgiu jie visi buvo teisūs. Jauni greitai užsigydo žaizdas. O Gražiojo slėnio namas dabar panėši į jos namų kopiją. Toks pat, tik kitoks be jos tėvų. Ji net surado jėgų užsukti į apdegusius jų kambarius ir susirinkti kai kurias smulkmenas bei atminus – motinos filigraninę brangenybių dėžutę, sidabrines močiutės žvakides, kitus mažmožius, kurių kiekvienas jai ką nors primena. Kai kurias nuotraukas iš dėžutės apatiniame stalčiuje, kurios nežinia kaip nenukentėjo nuo liepsnos. Visos jos nufotografuotos brangiu tėvo fotoaparatu ir išryškintos jo tamsiajame kambariuke. Tai vienas iš daugelio pomėgių, kurie jam buvo svarbesni nei būti tėvu. Štai čia ji, maždaug penkiolikos. O ši nuotrauka, kur ji su Deividu sėdi ant virtuvinio stalo, daryta ne taip seniai. Tai buvo puikus vakaras. Tąkart jos tėvai gėrė ir mažiau kibo prie Deivido, reta proga, kai laiką leido visi kartu. Ji įdeda pirmąją nuotrauką į vieną dėžę, antrąją pasilieka. Jiedviem išėjus pasivaikščioti po dvarą, oras grynas ir drėgnas, bet suteikiantis žvalumo. Ji  paduoda tą nuotrauką Deividui.  – Štai ką radau, – sako ji, įsikibusi jam į parankę. Nuo tada, kai atvyko, jis mažai kalba, ir jie abu aučiasi veik nejaukiai vėl būdami drauge. Jie puolė vienas kitam į glėbį, pasibučiavo, abu netverdami iš džiaugsmo, kad vėl yra kartu, bet mėnuo gyvenimo skyrium ir gaisras vis dar skiria juos kaip siena, ir po valandos mandagaus ir nenuoširdaus pokalbio apie Vestlandsą ir apie tai, ar ji turinti viską, ko reikia, – nors buvo aišku, kad ji turi viską, Deividas nebūtų Deividas, jei nebūtų atvežęs  pilną bagažinę maisto, – ji pasiūlė pasivaikščioti. Tai buvo teisingas sprendimas. Sulig kiekvienu žingsniu jo nerimastis slūgo, ir ji pyktelėjo ant savęs, kad nepagalvojo, jog buvimas name jį irgi veikė. Jis ten buvo aną naktį. Tai įrodo lėtai gyjantys randai. Ir priešingai nei ji, jis prisimena gaisrą. Ji atremia galva jam į petį, kai jie išsuka iš takelio ir nuklampoja į giraitę. Lyja, žemė po kojomis žliugsi, padengta samanomis ir lapais, bet visa tai tikra ir nuostabu.  – Pasiimsiu ją į universitetą ir įrėminsiu, – sako jis. – Buvo gera diena.  – Mes dar turėsime galybę tokių dienų, – sako ji šypsodamasi. – Visą ilgą gyvenimą gerų dienų. Kai susituoksime. Iškelkim vestuves per Kalėdas. Kai tik grįši atostogų ir man sukaks aštuoniolika, tada niekas į mus nebešnairuos. Ji prityla.  – Nors jau nebėra tų, kurie į mus šnairuotų. Jis stipriai suspaudžia jai ranką. Visad prirūksta žodžių, kai prabylama apie rimtus dalykus, bet ji nekreipia dėmesio.  – Pamaniau, gal man vertėtų trumpam pristabdyti mokslus universitete, – sako jis. – Kad galėčiau tavim pasirūpinti. Na, kol turėsi likti čia.

Ji nusijuokia, niekaip nepriprasdama prie minties, kad jau gali juoktis, ir staiga ilgesingai  prisimena Robą. Ji myli Deividą visa širdimi, bet būtent Robas grąžino jai juoką.  – Bet tai prieštaraus sumanymui leisti man kurį laiką pagyventi vienai, tiesa? Šiaip ar taip, negali taip elgtis. Juk apie tai nepaliaujamai svajojai. Ir aš tavim labai didžiuojuosi. Būsiu gydytojo žmona.  – Jeigu išlaikysiu egzaminus.  – Žinoma, išlaikysi. Nes esi labai protingas. – Ir jis toks yra. Iš visų pažįstamų jo protas skvarbiausias. Jie stabteli ir kurį laiką bučiuojasi, gera būti jo glėbyje, ji jaučiasi saugi, aprimusi ir tiki, kad ųdviejų širdys paklos tvirtą ateities pamatą. Kai juodu nukulniuoja dar toliau, jai dingteli, kad šalimais turėtų būti senas šulinys. Per tamsiai žalsvą medžių tankmę jis vos įžiūrimas, apsamanojęs senas mūro rentinys, praeities atgarsis. Apleistas ir pamirštas. Atsirėmusi į jo kraštą, ji pažvelgia žemyn, į juodumą, išdžiūvusią ir tuščią duobę.  – Aš įsivaizduodavau šį šulinį, kai buvau Vestlandse. Įsivaizduodavau, kad išverkiu į jį visą savo liūdesį ir tada jį aklinai uždarau. – Tai arti tiesos. „Įsivaizduodavau“ nėra tikslus žodis, bet tinkamiausias, kokį ji gali ištarti Deividui. Jis prieina jai už nugaros ir apkabina per liemenį.  – Gaila, kad negaliu tau daugiau padėti.  – Tu man viskuo padedi. – Ir tai tiesa, Deividas tikra atgaiva. Jis gal nėra toks laukinis kaip Robas, leidžiantis jai pasijusti jauna ir laisva, bet jis patikimas. O kaip tik to jai labai reikia. Nors ir  ilgisi Robo, iš tiesų ji trokšta Deivido. Savo uolos. Jo laikrodis vis dar jai ant riešo.  – Ar jau gali nešioti savo laikrodį? – ji kilsteli riešą.  – Galėčiau, bet pasilaikyk. Kai jį nešioji, man atrodo, kad esu su tavimi.  – Tu visada su manimi, Deividai Martinai. Visada. Aš myliu tave. – Ji džiaugiasi pasilikusi laikrodį. Žino, kad jis lankysis savaitgaliais, kai tik galės, bet laikrodis toks kaip jis – patikimas. Tvirtas. Svarus. Jai reikalingas inkaras. Galbūt vieną dieną ji net papasakos jam – kodėl. Paaiškins apie gaisrą aną naktį. Galbūt. Galbūt, kai jie pasens ir pražils ir jis įžvelgs pasaulyje daugiau  paslapties negu dabar. Įdienojus padvelkia vėsa, ir staiga ant lapų ima tyliai kristi lietaus lašai. Veikiau švelni dulksna nei smarki liūtis, bet jie patraukia atgal ir ištaiso puotą iš įvairiausių gėrybių. Prieš griūdami į lovą viename iš laisvų kambarių, jie išgeria butelį vyno, kurį Deividas atsivežė. Ji dar nepasiruošusi miegoti savo miegamajame. Tas kambarys priklauso praeičiai. Labai daug kas priklauso praeičiai.  – Reikėtų parduoti šią valdą, – sako ji, kai jie pasimylėję guli apsnūdę tamsoje. Jos pirštai švelniai vedžioja kiek apgijusius randus ant jo rankos. Ji klausia savęs, ar jam dar skauda. Deividas niekad neprisipažins. – Kai susituoksime.  – Nauja pradžia, – sako jis. Kaip ir ji, jis nėra linkęs čia ilgai užsibūti, ir kurių galų jiems reikalingas toks milžiniškas namas? Jos tėvui jo reikėjo tik patenkinti savimeilei.  – Nauja pradžia, – pritaria ji, prieš jiems panyrant į miego karaliją. Antrųjų durų ji šiąnakt nesišauks. Tam ji dar nepasiruošusi. Įvairumo dėlei tik pirmąsias. Ji nori susapnuoti sapną apie jų  bendrą ateitį. Apie tai, kokia ji bus tobula.

40 Luiza  – Neatsakai į mano žinutes, todėl nusprendžiau užsukti į tavo biurą ir nustebinti kvietimu  papietauti, – sako ji, įplasnodama į butą, mažoji Ela atpėdina jai iš paskos. – Bet kai Sju pasakė, kad tu metei darbą, gavau nustebti aš. Kas per velniava?  Na, šito man dabar mažiausiai reikia. Po vakarykščių nuotykių naktį vos sumerkiau akis ir mano nervai visiškai pakrikę. Šį rytą parašiau Adelei žinutę, kad noriu ją pamatyti, bet ji neatsakė, ir dabar  audinuosi, gal Deividas surado telefoną. Dėl kokios kitos priežasties ji man neatsako, jeigu jis darbe? Sofi nusivelka švarkelį ir numeta jį ant sofos.  – Tik pasakyk, kad ne dėl  jo  išėjai. Pasakyk, kad paklausei mano patarimo ir metei juos abu? Meldžiu, pasakyk tai.  – Teta Sofi! – Adamas įlekia į kambarį ir apkabina jai kojas. – Ela! Ela guvi, neįprastai subtili mergaitė, iš kurios, regis, niekada neišgirsi nė žodžio spalvingos abiejų tėvų kalbos, kitokia nei Adamas, prie kurio stengiuosi nesikeikti, bet jis kažkaip įsigudrina pasigauti visokių blevyzgų. Jeigu šešiametis yra pajėgus beviltiškai įsimylėti, tada aš tikra, kad Adamas įsimylėjęs Elą.  – Aš visą mėnesį buvau Prancūzijoje! Ir turėsiu broliuką ar sesutę! Liza turės vaikelį! Tai pirmas kartas, kai jis užsimena apie nėštumą man girdint – nebuvau tikra, ar jis žino, – bet jo atsargus mamytė gali dėl to nuliūsti  išgaravo sulig pliūpsniu emocijų.  – Janas turės dar vieną vaiką? Man to neminėjai, – sako Sofi. Jaučiu kandumo prieskonį jos balse. Gūžteliu pečiais.  – Negalėjau įsiterpti per tavo pamokslavimus. – Artėjantis vaiko gimimas vis dar kaip dieglys šone, bet nenoriu, kad ji tai pajustų. Davusios saldainių, kuriuos atnešė Sofi, nulydim vaikus į Adamo kambarį žaisti, o pačios patraukiame į balkonėlį su taurėmis vyno. Ji užsidega cigaretę ir pasiūlo man, bet pamojuoju jai prieš nosį elektronine.  – Kaip ir mečiau.  – Oho, puiku. Reikėtų ir mums su Džėjumi pereiti prie jų. Galbūt vieną dieną. Na, – pažvelgia į mane, vienoj rankoje laikydama taurę, kitoje cigaretę. – Atsiverk man. Kas nutiko? Sulieknėjai. Ar  nuo streso, ar sąmoningai?  – Ir nuo to, ir nuo kito, – sakau. Tada nenoromis jai išsipasakoju. Liete išlieju visą savo nerimą, ir  sulig kiekvienu žodžiu, regis, man palengvėja. Ji leidžia man kalbėti neužsičiaupiant, beveik  nepertraukia, bet jau žinau klydusi, kai pamatau jos paniurusį veidą ir gilią raukšlę kaktoje, kurios nepaslepia net kirpčiukai. Ji žvelgia į mane, lyg negalėtų patikėti tuo, ką girdi.  – Na, tada nieko nuostabaus, kad netekai darbo, – sako, kai galiausiai baigiu pasakoti. – Ir ko kita iš jo tikėjaisi? Susidraugavai su jo žmona ir nieko jam nesakei. Ji manimi aiškiai nusivylusi.  – Kas taip daro? Sakiau tau telefonu, šitai ilgai netruks.  – Aš tikrai to nenorėjau. Taip tiesiog nutiko.

 – Na, kurgi ne, įsileidai jį į savo namus, dulkinaisi su juo ne vieną kartą ir tuo pat metu draugavai su jo žmona, ir tu tai vadini tiesiog nutiko?  – Žinoma, kad ne tiesiog nutiko! – atkertu. Ji kalba su manimi tarsi su paaugle. Iš jos, turinčios tokią spalvingą patirtį, tikėjausi didesnio supratingumo.  – Bet ne tai svarbiausia. Man dėl jos neramu. O jeigu jis bandys jos atsikratyti? Jų santuoka be galo keista, tos tabletės, pinigų kontrolė...  – Tu ničnieko nežinai apie jų santuoką, – pertraukia mane Sofi. – Tu nesi jos dalis. Džėjus irgi tvarko mūsų pinigus, ir esu visiškai tikra, kad jis neturi jokių piktų užmačių.  – Tu nevaldai milijonų, – burbteliu, sunkiai tramdydama norą priminti jai, kad visi jų pinigai yra Džėjaus, nes ji ne per daugiausia prisideda prie bendrų pajamų. – Tai kas kita. Susimąsčiusi ji stipriai traukia cigaretę.  – Tu dulkinaisi su tuo tipeliu, o juk visą amžinybę su niekuo nesi to dariusi, tad galima spėti, kad is tau labai patiko. Kodėl tada stoji jos pusėn? Neatrodo, kad jaustumeisi kalta, bet kartu mėgini atpirkti kaltę? Ji mane pažįsta, turiu tai pripažinti.  – Galbūt iš dalies taip ir yra, bet įrodymų labai daug, Sofi. Ir jeigu tu ją pažinotum, pamanytum tą  patį. Deivido nuotaikos tokios permainingos. Ūmai gali tapti niūrus ir kaprizingas. Ir Adelė jo bijo. O i tokia miela ir trapi.  – Trapi? – Sofi pakelia tobulai lenktą antakį. – Ar pamišusi?  – Apie ką tu?  – Na, tu kraupsti dėl tų tablečių ir viso kito, įžvelgi jo elgesyje grėsmę Adelei, bet jeigu jai iš  tikrųjų vieno šulo trūksta? Ar susimąstei apie tai?  – Tai pavojingos tabletės. Ji patraukia pečiais.  – Galbūt ji pavojingai kuoktelėjusi. Papurtau galvą, kategoriškai nesutinku.  – Jeigu ji būtų pamišusi, suprasčiau. Tai matytųsi. Mes daug laiko leidome kartu.  – Taip, nes psichą visada atpažinsi. Pasakyk tai tiems, kuriems teko susidurti su Tedu Bandžiu ar  kokiu kitu serijiniu žudiku. Aš tik noriu pasakyti, kad galbūt prisigalvoji. Matai, ko nėra.  – Galbūt. – Netikiu tuo nė per nago juodymą, bet nematau prasmės daugiau su ja apie tai kalbėti. Žinau, kad gebu nusipaistyti, bet šito tikrai neprisigalvoju. Jau verčiau Sofi nebūtų užsukusi. Žiūrint į ą dingteli, kad ir ji gailisi atėjusi. Matau, kad ji mane šiek tiek užjaučia, tarsi liūdi, kad nesugebėjau tinkamai pasidžiaugti romanu.  – Galbūt tai susiję su Janu, – sako ji atsargiai. – Su kūdikio atėjimu. Tau turbūt dabar nelengva.  – Manai, prasimanau problemų dėl Deivido ir Adelės santuokos todėl, kad mano buvusysis savo tuščiagalvei mergšei užtaisė vaiką? – atšaunu. Veikiau piktai suurzgiu.  Atsiknisk nuo manęs, galvoju, staiga pritvinkusi pykčio.  Atsiknisk nuo manęs ir grįžk į savo lėkštą gyvenimą. Aš neišsižadėsiu Adelės. Ne.  – Gal tau atrodo, kad prasimaniau tą bylą, kurią radau? Tabletes? – Mes ilgai stebeilijame viena į kitą, nepratardamos nė žodžio.  – Ne, žinoma, ne, – pagaliau prabyla ji. – Aš nerimauju dėl tavęs, ir tiek. Na, kad ir kaip būtų, – ji apsimeta žiūrinti į laikrodį, – man jau metas. Šį vakarą ateina mano mama, turbūt už mano nuodėmes,

taigi turiu pasukti smegeninę, ką ypatingo pagaminti. Prie mūsų kojų vis dar stovi puspilnis butelis vyno, ir esu beveik tikra, kad ji meluoja. Pati nesuprantu, kaip dėl to jaučiuosi. Vieniša. Likusi be draugės. Tuščia. Siuntanti ant jos.  – Myliu tave, Lu, – sako ji, kai Ela jau suruošta ir jos stovi prie laukujų durų. – Bet verčiau nelįsk  į jų reikalus. Kišimasis į kieno nors santuoką nieko gero neduoda. Tu iš tiesų peržengei visas leistinas ribas. Ir tai žinai. Pasitrauk. Palik juos vienus kapstytis. Gyvenk toliau.  – Aš pagalvosiu. Būtinai. Pažadu.  – Gerai, – sako ji, šyptelėdama puse lūpų. Jau beveik girdžiu, kaip ji apie visa tai porina Džėjui. O dievulėliau, spėk, ką pridirbo Luiza! Tai beprotybė! Nelaimėlė!  Nusišypsau jai ir Elai pavymui, bet pro sukąstus dantis. Siurbiu likusį vyną, kol Adamas lovoje. Visą popietę kankinausi dėl Sofi pašaipios reakcijos į mano susirūpinimą dėl Adelės ir Deivido. Verčiau reikėjo laikyti liežuvį už dantų. Štai taip visada, amžinai išpliurpiu tai, ką turėčiau pasilaikyti sau. Nuo tada, kai išėjo, ji nė nebrūkštelėjo man jokios žinutės, okio juokelio šia tema, tam tikro atsiprašymo, kaip aš vyliausi. Sofi nepakenčia konfliktuoti ir nors mes iš tikrųjų nė nesiginčijome, nepaneigsi, kad visą mūsų pokalbį lydėjo griežtas jos nepritarimas ir   prieštaravimas. Ji nusiteikė priešiškai, vos tik suprato, kad nepaklausiau jos patarimo ir nenutraukiau ryšių su jais abiem. Ir tada ji manęs nebegirdėjo. Tiek tevertas jos propaguojamas laisvamaniškumas, gyvenimas savo malonumui. Septintą, kai ką tik susipilu į taurę paskutinį „Sauvignon Blanc“, nesėkmingai bandydama pataisyti sau ūpą, suskamba durų skambutis. Atidariusi vos neišmetu iš rankų taurės. Nežinau, ką tikėjausi išvysti. Galbūt Laurą. Netgi Sofi, atėjusią susitaikyti. Bet ne, tai jis. Deividas. Ilgi vasaros vakarai dyla, ir danguje justi pilkas liūdesys. Tokia metafora būtų galima apibūdinti visa, kas nutiko mudviem. Kraujas plūsta man į veidą, žinau, kad net mano krūtinė nuėjo dėmėmis. Jaučiu šleikštulį. Baimę. Daugybę jausmų, kurių neįstengčiau apibūdinti. Ausyse spengia.  – Neketinu užeiti, – sako jis. Atrodo kaip tikras kūtvėla, net marškinių deramai nesusikišęs. Pečiai gunktelėję. Jaučiuosi it vampyrė. Tarsi nuo geresnio miego būčiau tapusi stipresnė, o jie abu –  silpnesni.  – O aš neketinu tavęs kviesti, – atkertu, priverdama duris už nugaros, jeigu pabustų Adamas. Be to,  per durų slenkstį jaučiuosi saugesnė.  – Grąžink raktus nuo biuro.  – Ką? – tariu, nors aiškiausiai jį girdėjau, ir mano burna akimirksniu išdžiūva, nes esu prasikaltusi.  – Žinau, kad ten buvai tu, Luiza. Niekam nesakiau, ką padarei. Tik noriu susigrąžinti raktus. Manau, tai sąžininga, tiesa?  – Nesuprantu, apie ką kalbi, – tvirtai laikausi savo, nors šleikštulys vėl ima viršų.  – Tu baisi melagė, – jis dėbso į grindis, tarsi žiūrėti į mane jam būtų nepakenčiama. – Grąžink  raktus.  – Man jų vis tiek nebereikia, – tebestoviu įžūliai pakeltu smakru, bet rankos dreba, kai išsegu raktus iš savo pakabučio-kriauklelės ir atiduodu jam. Jo pirštai liesteli manuosius, o mano kūnas išdavikiškai siunčia įkyrius geismo signalus. Ar jis irgi juos jaučia? Ir kas per velniška trauka? Kaip vis dar galiu puoselėti tokius jausmus žmogui, kuris man kone varo baimę?  – Nesikišk, Luiza. Aš jau tai sakiau ir nejuokavau.

 – O aš tau sakiau, kad nesuprantu, apie ką kalbi. Ir nebesikišu. Man jūsų porelės jau per akis, –   pareiškiu ryžtingai, bet visa tai melas. Jis mane mato kiaurai. Bjauru. Kurį laiką jis stebeilija į mane, ir aš taip norėčiau geriau jį perprasti. Jo žydros akys papilkėja, įgyja gęstančio dangaus spalvą, ir aš niekaip neįstengiu įžiūrėti to, kas už jų. Apie ką jis galvoja.  – Laikykis nuo mūsų kuo toliau. Jeigu nenori būti įskaudinta.  – Tai grasinimas? – Nežinia kodėl gerklę suspaudžia graudulys. Į ką aš įsivėliau? Ir po viso, kas nutiko, kodėl man taip sunku jo neapkęsti, kai jis štai taip stovi priešais?  Mano Deividas. Jis rūsčiai žiūri į mane. Vėl grįžo anas šaltas abejingas Deividas. Nepažįstamas ir svetimas.  – Taip, tai grasinimas. Patikėk manim, tai grasinimas. Ar žinai, ką pamiršai aną naktį?  Nepratariu nė žodžio, tik toliau spoksau su baime. Ką? Ką aš pamiršau?  – Prie klinikos įtaisyta vaizdo kamera. O, Dieve, taip. Jau suprantu, ką jis ketina daryti dar jam neprabilus. Jis žino, bet vis tiek nori apie tai kalbėti.  – Vienas mano žodis, ir vakarykščios nakties įrašas bus paviešintas, tada geriausiu atveju tavo galimybė įsidarbinti ateityje bus lygi nuliui. Geriausiu atveju. Jis beda į mane pirštu ir aš krūpteliu. Tabletės. Byla su užrašais apie Adelę. Psichozės epizodas. Polinkis į sociopatiją. Galbūt tai būtent jo diagnozė. Galbūt jis ne tik klastingas gobšuolis, kuris gviešiasi žmonos turtų. Galbūt jis pamišėlis. Nors jis ir prirėmė mane prie sienos, jam gali skaudžiai atsirūgti, jeigu tik aš prasižiosiu. Aš jam irgi pavojinga.  – Nesikišk į mūsų santuoką, – košte iškošia žodžius, lyg spjautų man į veidą.  – Sako vyras, kuris mane dulkino. Galbūt verčiau jaudinkis dėl savęs nei dėl to, ką aš darau ar ko nedarau.  – O, taip, Luiza, tai ir darau. Patikėk manim, tai ir darau. – Jis jau pasigręžia eiti, bet stabteli. –  Yra vienas dalykas, kurį norėčiau žinoti. Kurį turiu sužinoti.  – Kokį?  – Kaip tiksliai susipažinai su mano žmona?  – Jau sakiau. Atsitrenkiau į ją. Aš nepersekiojau nei jos, nei tavęs. – Tik nesvaik , knieti pridurti.  – Tai žinau. Kur ir kada. Spoksau į jį dvejodama.  – Kodėl tai svarbu?  – Patenkink mano smalsumą, Luiza. Noriu žinoti.  – Rytą. Ėjau iš mokyklos, kai nuvežiau ten Adamą. O ji – iš klinikos, į kurią palydėjo tave. Atsitrenkiau į ją ir parbloškiau ant žemės. – Regis, tai nutiko tik vakar ir kartu labai seniai. Tiek daug visko nutiko nuo tada. Ima smilksėti galvą. Kad ir kaip būčiau pasiryžusi padėti Adelei, jaučiuosi įviliota į spąstus ir dabar tik trokštu, kad niekada nebūčiau sutikusi nė vieno iš jų. Deividas papurto galvą ir nusišypso puse lūpų.  – Žinoma, – tarsteli.  – Kas? Tada pažvelgia į mane, tiesiai į akis, bet jo veidą dengia šešėlis, akys tamsoje it stiklinės, žodžiai  bekūniai.  – Mano žmona niekad rytais nelydi manęs į darbą.  – Netikiu tavim. Netikiu daugiau nė vienu tavo žodžiu.

Jis vis dar ten stovi, tamsoje skęstanti figūra, kai uždarau duris, išstumdama jį ir susigrąžindama savo pasaulėlį, asmeninę erdvę. Prispaudžiu ausį prie durų, pasiruošusi išgirsti betoniniu grindiniu aidinčius jo žingsnius, bet girdžiu tik savo širdies plakimą. O, Dieve, o, Dieve, o, Dieve . Ką aš darau? Galbūt Sofi teisi. Galbūt man reikėtų pasitraukti. Kiek  dar žadu griauti savo gyvenimą dėl viso šito? Deividas gali daktarui Saiksui mane apšmeižti kaip  beviltišką pamišėlę. Ir visiems kitiems. Visiems laikams man būtų užtrenktos bet kokios darbovietės durys. Galbūt net atsidurčiau kalėjime. Dėl visko kalta tik aš pati. Mano nelemtas smalsumas. Jei nebūčiau tokia smalsi, nebūčiau aną rytą ėjusi su Adele kavos, būčiau suradusi kokią dingstį. O ką jis turėjo galvoje sakydamas:  ji niekada nelydi manęs į darbą . Žinoma, kad lydėjo. Kuo jis stengiasi mane įtikinti?  Nepasitikėk juo, sakau sau.  Neklausyk jo. Pasikliauk tuo, ką žinai. Žinai apie tabletes. Apie  skambučius. Apie jo girtavimą, pinigus, bylą biure. Visa tai nepaneigiami faktai. O jis tau tik  rasino. Adelė vis dar man neatrašo, bet net jeigu nuspręsčiau pasitraukti iš visos šios istorijos, ji turi žinoti, ką radau biure. Tegu sprendžia pati. Nueisiu pas ją rytoj, tada paliksiu juos ramybėje. Jau esu taip nusprendusi ir anksčiau, bet šį kartą tikrai to noriu. Turiu norėti. Galva tvinksi, ir aš atsisėdu ant sofos, pakaušį atremiu į atlošą. Turiu nusiraminti. Įkvepiu pro nosį ir iškvepiu pro burną, įsileisdama orą giliau ir lėčiau, priversdama įtemptus kaukolės, veido bei kaklo raumenis atsipalaiduoti. Išvarau mintis, įsivaizduodama, kaip jos nuskrieja, pagautos vakarinio vėjelio. Nenoriu galvoti apie  juos.  Nenoriu galvoti apie raizgalynę, kurioje atsidūriau. Nenoriu galvoti apie nieką. Noriu save užmiršti, bent kurį laiką. Ir staiga tai nutinka. Kone tarp kvėpsnių. Tamsoje už mano regėjimo lauko sutviska sidabrinės antrųjų durų apybrėžos, jos švyti taip ryškiai, og kone krūpteliu, ir tada, man dar nespėjus išvysti mirguliuojančio vandens paviršiaus, žengiu per jį ir –   – stoviu virš savęs. Bet aš – ne aš, nes matau save sėdinčią ant sofos, atlošusią galvą. Mano akys užmerktos, burna pravira. Tuščia taurė ant stalelio šalimais. Neprisimenu, kaip ją čia atsinešiau. Kaip galiu save matyti? Kas vyksta? Panikuoju ir jaučiu stiprų trūksnį iš pačių savo gelmių – tokį pat kaip anąkart, kai sapnavau Adamo kambarį. Tada atsimerkiu ir vėl grįžtu ant sofos. Alsuoju gokčiodama, akys stovi stulpu. Kas per velniava ką tik buvo? Dirsteliu į stalelį ir pamatau taurę ten, kur greičiausiai išsiblaškiusi pastačiau, kai išėjo Deividas. Kokia velniava ką tik įvyko?

41 Adelė Stebiu, laukiu, mokausi, praktikuojuosi. Dar niekad, kiek save prisimenu, mano dienos nebuvo tokios visavertės, ir tai nuostabu. Apsiaunu aukštakulnius, kai Deividas pagaliau grįžta namo, tuos, kurie dera prie kostiumėlio. Smagu pasipuošti ir atrodyti gražiai. Mano dešinės kojos tarpupirščiai jautrūs ir nušašę, bet peršėjimas sulig kiekvienu žingsniu viso to vertas, kaip kad to vertas tolydžio stiprėjantis knietulys. Jis primena, kad aš valdau. Padeda išlaikyti kontrolę. Kad ir kaip ten būtų, aš au tai išmokau. Esu pasiruošusi tam plano punktui ir džiaugiuosi, kad galėsiu pagaliau atsikratyti savo garbintojo Antonio, jis man nebereikalingas. Reikalai sparčiai pajudėjo. Luiza – mano mažoji terjeriukė, čiupo kaulą, kurį jai mečiau, ir žinau, kad jo nebepaleis. Man smalsu, ką ji toliau su juo darys, kaip sužais mano pasiūlytą žaidimą. Negaliu visiškai kontroliuoti, kaip kiekvienas pasielgs šiomis aplinkybėmis, bet nuo to tik įdomiau. Aš dėlioju iš jų asmenybių dėlionę, ir iki šiol nei Deividas, nei Luiza manęs neišdavė. Deividas galbūt ir gydo žmonėms galvas, bet tik aš žinau, kaip tos galvos tiksi. Ir prisitaikau. Kai jis įeina ir atsistoja tarpduryje, virtuvėje gardžiai kvepia. Paruošiau „Karbonarų“ spagečių ir  aštrių gražgarsčių salotų, kurias tikrai ketinu valgyti, net jeigu jis atsisakytų. Jis lieka stovėti kitapus slenksčio, pasirėmęs į durų staktą. Atrodo žiauriai. Jeigu taip tęsis ilgiau, jo reputacijai klinikoje galas.  – Matau, vis dar vaidini Stepfordo žmoną, – kalbėdamas šypsosi, nesveikas humoras. Jis juokiasi iš manęs: iš mano drabužių, iš mano kulinarinių sugebėjimų, iš visų mano pastangų. Atrodau įsižeidusi. Bet ir esu įsižeidusi. Jis nebeapsimetinėja, kad myli mane.  – Tau reikėtų užkąsti, – sakau. Užuot vien gėrus kalorijas .  – Ko tu nori, Adele? Ko tu iš tikrųjų nori? – jis žiūri į mane su lengva pašaipa. – Šio kalėjimo, kuriame gyvename? Kurių galų visa tai? Jis neabejotinai girtas, ir pirmą kartą per ilgą laiką jo išraiška atvirai agresyvi.  – Aš noriu būti su tavimi. – Ir tai tiesa. Amžinoji mano tiesa. Valandėlę jis stebeilija į mane, lyg mėgintų suprasti, kas vyksta mano galvoje, kas esu iš tikrųjų ir  kokią naują etiketę galėtų man prilipdyti: šizofrenikės, sociopatės, persekiotojos, tiesiog beviltiškos  psichės, paskui, neradęs atsakymo, įtraukia pečius ir rėžia:  – Aš noriu skyrybų. Noriu baigti. Viską. Paskutinio teiginio nėra reikalo smulkiau aiškinti. Abu žinome, ką jis turi galvoje. Praeitį reikia iškasti ir tinkamai palaidoti. Praeitį.  Kūną. Jis yra sakęs tai ir anksčiau, bet šį kartą nesu tokia tikra, kad išsiblaivęs apsigalvos, nors ir ką daryčiau. Kad ir kaip galėčiau jį sužlugdyti, jei prabilčiau.  – Pietūs bus gatavi po dešimties minučių, jei nori nueiti į vonią, – tepasakau. Mano santūrumas jį išmuša iš vėžių labiau nei bet koks grasinimas žodžiais.  – Tu žinojai, kas ji, ar ne? – Jis bjaurisi manimi. Jo pasibjaurėjimas net stipresnis už gailestį sau. –  Luiza. Tu žinojai, kas ji, kai susitikot? Suraukiu kaktą suglumusi.

 – Apie ką čia kalbi, Deividai? Kaip galėjau žinoti, kad ji tavo pacientė? – Jo melas kerta jam  pačiam.  – Tu visada viską žinai. Kaip? – jo žodžiai kandūs, bet neįtikinami. Patetiški. Visiškai ne mano Deivido.  – Paistai nesąmones, – nutaisau susirūpinusį veidą. – Tu geri? Maniau, pristabdei. Juk žadėjai.  – Žaisk toliau savo žaidimėlius, Adele. Žaisk viena. Aš jau jų sotus. Man neberūpi. Ir, po galais, aš nenoriu jokios vakarienės. Paskutinius žodžius jis išrėkia jau užlipęs laiptais, mintyse nusistebiu, kas nutiko žmogui, kurį kadaise įsimylėjau. Kas dar slypi už tos kaukės, po kuria jis nemokšiškai slepia savo gėdą? Žinau, kad jis buvo pas ją. Jos perspėti. Jis tikrai ją myli, ir, viena vertus, tai man malonu, o antra vertus, maga stverti vieną iš mūsų „Sabatier“ virtuvinių peilių, pakilti į viršų ir išpjauti jo nedėkingą širdį. Prislopinu tą įniršį. Niekad negalėčiau įskaudinti Deivido, ir tai žinau. Tai kryžius, kurį turiu nešti. Bet kad ir kaip būtų, Luiza priėmė jo perspėjimą kaip grasinimą, nes ji priklauso man. Ji supranta mano tiesą. Bent jau iki šiol. Dar neatsakiau į jos žinutę ir nesiruošiu. Man reikia, kad ji ateitų čia ryt. Man reikia, kad ji mane surastų. Yra dar vienas dalykas, kurį ji turi suprasti, prieš baigdama visą mūsų liūdnos istorijos dėlionę. Suprask tarp eilučių, taip, regis, sakoma? To iš jos ir tikiuosi. Rytoj numesiu jai dar vieną trupinėlį ant takelio. Ji mano mažoji prisukama lėlytė, einanti ton pusėn, kur jai  parodau. Dieve, myliu Luizą. Myliu ją beveik tiek pat kaip ir Deividą. O kai pasidalysiu su ja savo istorija, i ims jo neapkęsti. Neapleidžia mintis, kad jis to nusipelno.

42 Luiza Pila lietus, dangų dengia pilka, tiršta marška, kai vežu Adamą į Žaidimų dieną. Sausasis laikotarpis  baigėsi, nors nėra šalta ir lietaus lašų dar nelydi rudeninis vėjas, ore tvyro pranašiški iškeliaujančios vasaros ženklai. Jau beveik rugsėjis. Jis pabučiuoja mane atsisveikindamas ir nulekia vidun, mano  pasitikintis savimi, draugiškas berniukas, įpratęs prie tokios nusistovėjusios tvarkos. Nesakiau jam, kad neinu į darbą. Paaiškinau, kad buvau pasiėmusi porą laisvų dienų praleisti su juo ir kad dabar jau grįžtam prie įprasto ritmo. Tik, rodos, jam tai nė motais. Adamui šešeri, visos dienos jam lyg viena išsklidusi dėmė, bet netrukus jis susitiks su tėčiu ir aš nepasiruošusi „O mamytė neina į darbą“ reakcijai. Stabteliu prie „Costa Coffee“ ir, stovėdama šalia suolo prie lango, žvelgiu pro aprasojusį stiklą į žmones, skubančius Brodvėjumi per liūtį, galvos nuleistos, skėčiai baksčioja vienas į kitą, nelyginant antilopių ragai. Karštas gėrimas degina burną, nekantriai žvilgčioju į laikrodį, kol galiausiai nusprendžiu, kad turbūt jau saugu eiti. Tikrai nežinau, ar Deividas darbe. Mėginau patikrinti jo darbotvarkę, bet nebegaliu prisijungti prie sistemos. Tas niekšas greičiausiai panaikino leidimą. Vis tiek eisiu į jų namus. Turiu pamatyti Adelę, ji iki šiol neatsakė į mano žinutę ir aš nerimauju dėl jos. Eina jis velniop, jeigu jis ir namie. Galbūt aš jai pasakysiu, kas mus su juo siejo. Galbūt tai paskatins ą pasielgti taip, kaip privalo. Tada prarasiu ir ją, tačiau bent jau ji bus laisva. Dešimtą sukaupiu jėgas ir pajudu. Jos automobilis stovi, vadinasi, ji dar neišvažiavo į sporto klubą, jeigu apskritai dar jį lanko, ir apmirusia iš baimės širdimi spaudžiu durų skambutį. Girdžiu jo skambesį anapus durų, sunkų it geležis. Stoviu ir laukiu, pro stiklą mėgindama įžiūrėti nors kokį udantį šešėlį, bet namai skendi tyloje. Vėl spaudžiu skambutį, šįkart ilgiau. Vis tiek nė garso. Kur ji? Ji negali būti sode tokiu oru, ir žinau, kad iš ten girdėtų skambutį. Bandau trečią kartą, laikau mygtuką  beveik dešimt sekundžių. Bent jau žinau, kad Deivido namie nėra. Jeigu būtų, jau dabar būtų rėkęs ant manęs nuo slenksčio. Durys tvirtai uždarytos. Galbūt ji laksto po parduotuves. Bet per tokį lietų? Juk būtų sėdusi į automobilį ir nurūkusi į didįjį „Sainsburyʼs“, jeigu tikrai ko būtų prireikę? Palieku skėtį prie durų ir  nusileidžiu kelis laiptelius prie didžiojo švieslangio. Ranka prisidengusi akis dirsteliu vidun. Čia Deivido kabinetas, tad nesitikiu nieko pamatyti, bet ten krėsle su sparnuotu atlošu, kamputyje prie knygų lentynų, sėdi Adelė. Viena jos ranka nusvirusi, pati nuslydusi į šoną, regis, ją prilaiko tik į  priekį išsikišusios senamadiško odinio krėslo briaunos. Trinkteliu į stiklą.  – Adele! Tai aš! Pabusk! Ji nejuda. Nė nekrusteli. Kaip ji gali manęs negirdėti? Beldžiu į stiklą vis stipriau, šaukiu ją vardu, viena akimi dairydamasi smalsių kaimynų, kurie gali užsiminti matę mane tam žaviam daktarui iš  retimo namo. Pastangos bergždžios. Jis, matyt, bus privertęs ją išgerti tas tabletes, prieš išeidamas į darbą; ką kitką galiu manyti. Gali būti, kad ji bus išgėrusi jų per daug. Gali būti, įvyko atmetimo reakcija. Šūdas, šūdas, šūdas. Žvilgteliu atgal į laukujes duris, mano plaukai jau prilipę prie veido, po švarkelio apykakle užvarvėjus šaltiems lietaus lašams, oda pašiurpsta ir aš imu drebėti. Pamatau didelius gėlių vazonus.

aktai . Pasirausiu po drėgną purvą, kol galiausiai randu juos per kelis colius po žeme, sidabrinį  blyksnį. Laimė, apatinė spyna neužrakinta, Deividas neužrakino jos name – pirma mintis, kuri man šauna, tada įkišu „Yale“ raktą ir pasuku. Aš viduje. Mano bateliai palieka pėdsakus ant jų tobulo parketo, kai lekiu tiesiai į kabinetą, bet man nusišvilpt. Nusišvilpt, jeigu Deividas sužinos, kad buvau čia. Su juo baigta.  – Adele, – sakau, švelniai purtydama už peties. – Pabusk. Tai aš. Jos galva nusvyra į priekį, ir vieną siaubingą, širdį veriančią akimirką pamanau, kad ji negyva, bet tada matau, kaip vos pastebimai kilnojasi jos krūtinė. Čiumpu už rankos – jos pirštai lediniai. Kiek  ilgai ji čia sėdi?  – Adele! – sušunku. – Pabusk! Ji vis tiek nekruta. Trinu jos ranką, kad sušiltų, tada dingteli mintis pliaukštelėti jai per veidą ar  imtis radikalesnių priemonių.Gal reikia iškviesti greitąją pagalbą? Gal priversti ją išsivemti? Vėl ją  papurtau, šįkart daug smarkiau, ir akimirką atrodo, kad viskas veltui, bet tada ji atsisėda kaip mietą  prarijusi, tvirtai įsikabina į krėslo ranktūrius. Ji garsiai žiopčioja, lyg skęstų, akys plačiai atmerktos. Vaizdas toks pribloškiantis, kad net suklumpu.  – Velniai rautų, Adele. Ji spokso į mane, tarsi pirmą kartą matytų, tada sumirksi. Įtampa ima slūgti iš jos nugarkaulio, dūsaudama, vis dar gargždžiai alsuodama, žvalgosi aplinkui.  – Ką čia veiki, Luiza?  – Pati įėjau. Skambinau į duris, bet tu neatidarei, tada pamačiau tave pro langą. Ar gerai jautiesi?  – Tu kiaurai permirkusi, – sako ji, vis dar niekaip negalėdama susigaudyti. – Tau reikia rankšluosčio.  – Man viskas gerai. Dėl tavęs neramu. Kiek tablečių šį rytą išgėrei?  – Tik vieną. Aš... – ji suraukia kaktą, mėgindama sutelkti mintis. – Nusprendžiau užsukti dar sykį čia, paieškoti... nežinau... kažko. Nesvarbu. Tada pasijutau labai pavargusi ir atsisėdau.  – Jau maniau, kad tu negyva, – sakau ir nusijuokiu, atsikvepiu su palengvėjimu. – Šiaip ar taip, jo  bylos apie tave čia nėra. Tada ji vėl susikaupia.  – Ką?  – Ji darbe. Buvau ten ir mačiau. Bet pirmiausia, – paimu ją už rankos ir padedu atsikelti iš krėslo, – tau reikia kavos. Mes įsitaisome virtuvėje su puodeliais rankose, ir, lietui nenuilstamai barbenant į langus, imu jai  pasakoti, ką išsiaiškinau, kalbu tyliai ir lėtai, kad ji lengviau įsisąmonintų.  – Įdomiausia, – sakau, ilgokai patylėjusi, – kad užrašai, kuriuos jis laiko, yra dešimties metų senumo. Galbūt jis siekia įkišti tave į durnyną, kad pasilaikytų pinigus, bet tai labiau tinka dabarčiai, tiesa? Jis juk negalėjo to planuoti nuo pat pradžių. Ar galėjo? Nematau logikos. Adelė žvelgia tiesiai priešais save, jos veidas sklidinas liūdesio.  – O aš matau, – galiausiai taria. – Apsidraudimas.  – Ką turi galvoje?  – Turėjau sveikatos bėdų, kai buvau jaunesnė, po tėvų žūties, po Vestlandso, bet ne dėl to jis turi tą  bylą. Dėl Robo. Raukausi sutrikusi.  – Kuo čia dėtas Robas?

 – Tai apsidraudimas, jeigu nuspręsčiau prabilti apie savo įtarimus dėl to, kas nutiko Robui. Kuo ie patikėtų – gerbiamu daktaru ar jo kuoktelėjusia žmona?  – Nesuprantu. – Dar vienas naujas jų keistos santuokos vingis. – Kas nutiko Robui?  – Robas yra mūsų nebyli paslaptis, – sako ji, paskui giliai atsidūsta. Sėdėdama krėsle, susigūžusi, i atrodo mažytė, daug smulkesnė nei yra, lyg mėgintų susivynioti ir pradingti. Be to, ji sulysusi. Tiesiog sunykusi.  – Noriu tau kai ką parodyti, – taria Adelė. Ji atsikelia, ir aš seku jai iš paskos laiptais į viršų. Širdis ima smarkiai daužytis. Ar pagaliau įminsiu tą jų santuokos mįslę, kuri įvėlė mane į pinkles. Seku paskui ją į didįjį miegamąjį, erdvų, aukštomis lubomis, su vonia kampe. Visa jame dvelkia elegancija, nuo lovos metaliniais rėmais, tvirtos, plačios ir, akivaizdu, įsigytos ten, kur prekiaujama rt nouveau stiliaus baldais, o ne masinės gamybos produkcija, iki Egipto medvilnės patalynės komplekto, tamsiai žalios spalvos, atsveriančios sienų alyvuogių žalumą, ir nuo laiko patamsėjusių  brangaus medžio grindų. Ant pagrindinės sienos už komodos nuo grindų iki pat lubų driekiasi trys stori skirtingų žalių atspalvių dryžiai. Niekad nesugebėčiau būti tokia stilinga.  – Prieš mums įsikraustant, čia vyravo gelsva spalva, – sako ji. – Nors, tiesą sakant, labai šviesi, kone balta. Ji žiūri į sienas užsigalvojusi, paskendusi mintyse.  – Spalvas pasirinkau, norėdama jį patikrinti. Tai mano tėvų dvaro giraitės spalvos. Ten daugiau nebesilankėm. Nuo pat tada, kai gyvenau ten grįžusi iš Vestlandso. Nuo tada, kai ten buvo atvažiavęs Robas. – Ji perbraukia pirštais sienas, tarsi liestų medžio žievę, ne vėsų tinką. – Jis atsisako jį  parduoti, nors dvaras gūra tuščias ir užmirštas, – ji kalba tyliai, veikiau sau nei man. – Turbūt iš dalies dėl to, kad nenori grąžinti man teisės kontroliuoti pinigus. Jis žino, kad jų atsikratysiu. Pernelyg rizikinga.  – Kas nutiko Robui? – Širdis ima daužytis, kai to klausiu. Tada ji pasigręžia į mane, plačiai atvertomis akimis, graži, ir lyg niekur nieko išpyškina atsakymą:  – Manau, kad Deividas jį nužudė.  Net susvirduliuoju išgirdusi garsiai tariant žodžius, patvirtinančius iki tol mane kamavusią nuojautą. Deividas. Žudikas? Nejaugi tai įmanoma? Žingteliu atgal ir, atsirėmusi į lovą, sunkiai klesteliu.  Manau, kad Deividas jį nužudė . Jaučiuosi taip, kaip tada, kai Janas pranešė man apie Lizos nėštumą, bet ši žinia reikalauja paaiškinimo.  – Robas atvažiavo ir norėjo pasilikti, – kalba toliau Adelė. – Jis buvo be galo nelaimingas su savo siaubūne seserimi, parašė man žinutę, ir aš primygtinai pareikalavau, kad atvyktų į Pertą. Jis buvo geras man. Sugrąžino mane gyvenimui. Mainais norėjau jam padėti. Galbūt duoti šiek tiek pinigų, kad įsikurtų kur nors, kuo toliau nuo tos klaikios vietos, kur gyveno. Džiaugiausi turėdama jį šalia. Tiesiog toks jis buvo, Robas. Šalia jo jausdavaisi laimingas. Ypatingas. Pakišau Deividui mintį pasiūlyti Robui kurį laiką pagyventi su mumis, kai susituoksime. Bent tol, kol jis išspręs savo bėdas. Deividui ši mintis nepatiko. Jis pavyduliavo. Deividas visada mane globojo, bet Vestlandse šį vaidmenį  perėmė Robas. Jis įtarinėjo, kad mus sieja daugiau nei draugystė, nors aš nuolat kartojau jam, kad taip nėra. Aš mylėjau Robą, bet ne taip. Ir nemanau, kad jis mane taip mylėjo. Mes veikiau buvome kaip brolis ir sesuo. Kabinuosi į kiekvieną jos žodį, draskoma tiek nuojautos, tiek didelės baimės.  – Kas nutiko? – mano burna perdžiūvusi, vos galiu išlementi žodžius.

 – Deividas atvažiavo vieną savaitgalį, kai viešėjo Robas. Pamaniau, kad kai jiedu susipažins, viskas susitvarkys. Tikėjausi, kad mano meilės pakaks jiems abiem, idant ir jiedu vienas kitą pamiltų, nors abu buvo be galo skirtingi. Dabar, kai mintimis grįžtu į tuos laikus, suprantu, kokia buvau naivi. Robas buvo pasiryžęs stengtis – kiek tai įmanoma tokiai nenuramdomai, sulaukėjusiai būtybei, – bet Deividas jo neprisileido. Šeštadienį Deividas, regis, kiek atlyžo, Robas liepė man eiti gulti ir palikti uos vienus. Tikėjosi, kad gal jiems pavyks atvirai pasikalbėti, kaip vyrui su vyru. Ji vėl nukreipia žvilgsnį į sienas, miško spalvas, klaidžiodama po jas akimis, tarsi ten būtų įrašyta  praeitis.  – Kai pabudau, Robo jau nebebuvo. Deividas pasakė, kad jis nusprendė išvažiuoti, ir iš pradžių  pamaniau, kad galbūt Deividas sumokėjo jam, kad šis išvyktų. Bet tai būtų buvę nelogiška. Aš jau siūliau Robui pinigų, o jo tikrai nepapirktum, kad nustotų būti mano draugu. Jis ne toks. Būtų tik   pasijuokęs. Kartais, kai mėginu visa tai atkurti mintyse, susimąstau, ar tik jis nenusprendė pasikalbėti su Deividu apie mano pinigus. Galbūt pasakė, kad šis privalo juos grąžinti. Robas man žadėjo apie tai neužsiminti, bet kas žino? Visko gali būti, kad užsiminė. Ir galbūt tada Deividas prarado savitvardą ir jį užvaldė viena iš jo siaubingų nuotaikų. Galimas daiktas, jie grūmėsi ir padėtis tapo nebevaldoma. Žinau tik viena: Robas niekad nebūtų išvažiavęs neatsisveikinęs.  – Tu tuo tikra? – klausiu, stengdamasi užčiuopti bent kokį racionalų grūdą, kuris paneigtų įtarimus, kad mano vedęs buvęs meilužis nužudė varžovą. – Noriu pasakyti, kad galbūt jie susiginčijo ar net susimušė, ir Robas nusprendė, kad geriausia bus pasitraukti. Juk tai įmanoma, tiesa? Ji papurto galvą.  – Robas daržinėje slėpė narkotikus ir užrašų knygelę. Aš jų neradau, kol mudu su Deividu nesusituokėme, o Robas nebūtų palikęs narkotikų. Ypač jeigu buvo įsiutęs. Jam tada tikrai būtų kilęs noras prisišniaukti.  – Ar kada bareisi su Deividu dėl to? Klausei jo?  – Ne. Mes labai greitai susituokėme, galbūt praėjus mėnesiui ar kiek daugiau po to, kai  paskutinįkart mačiau Robą, tada Deividas jau buvo pasikeitęs. Tapo uždaresnis. Abejingesnis man.  Netrukus sužinojau, kad esu nėščia. Jos akyse tvenkiasi ašaros, ir aš drauge su ja imu suvokti tą siaubą.  – Aš buvau tokia laiminga. Tokia  laiminga. Bet Deividas privertė mane darytis abortą. Sakė negalįs būti tikras, kad vaikas yra jo. Tada mane ištiko nedidelis nervinis sukrėtimas – turbūt neįstengiau pakelti nuogąstavimų dėl Robo, be to, buvau dar nevisiškai atsigavusi po tėvų žūties, o dar abortas, – viso to man jau buvo per daug. Persikėlėme į Angliją, ir tada buvo taip, kaip buvo. Deividas atlyžo, rūpinosi manimi, bet atsisakė parduoti dvarą.  – Tu manai, kad Robas vis dar ten? – klausiu pasiklydusi jų praeityje ir pakraupusi nuo mūsų dabarties. – Kažkur po žeme? Ji sustingsta, paskui linkteli.  – Robas niekad nebūtų taip staiga dingęs, netaręs man nė žodžio. Niekad. Be manęs, jis neturėjo nieko. Jis būtų su manimi susisiekęs. – Ji prisėda ant lovos šalia. – Jeigu dar būtų gyvas.  Nė viena iš mudviejų ilgai neprataria nė žodžio.

43 Adelė Akivaizdu, ji labai norėtų dar pabūti ir daugiau apie tai pasikalbėti. Ji sukrėsta, aiškiai tai matau, bet os mintys sūkuriuoja it pašėlusios. Koks keistas, nerimastingas jos protas. Tik tik tik . Nepaliaujamai tiksintis. Kai ji klausia, kodėl neieškojau Robo, tik gailiai patraukiu pečiais ir paaiškinu, kad nenorėjau sužinoti tiesos. Mylėjau Deividą, už jo ištekėjau. Buvau jauna. Jis buvo mano saugus uostas. Esu apstulbusi, kad ji nekirto man per veidą ir neliepė susiimti bei pažvelgti faktams į akis. Ja dėta, būčiau kaip tik taip pasielgusi, jei būčiau buvusi priversta klausytis tokios bestuburės vapėjimo. Sakau jai, kad esu pavargusi ir nenoriu apie tai kalbėti, tada išvystu jos akyse apgailestavimą. Ji nutyla. Man netenka ilgai jos įkalbinėti išeiti. Užsimenu, kad tuoj skambins Deividas ir kad tada norėsiu trumpam prigulti, ji linkteli, apkabina mane, stipriai suspaudžia dabar daug lieknesnėmis ir  tvirtesnėmis rankomis, bet aš matau, kad ji jau mąsto, ką daryti toliau. Kaip ji galėtų man padėti arba  padėti sau, nesvarbu kam. Jei rezultatas bus tas pats, koks skirtumas? Deividas neskambina sutartu laiku; dar viena detalė, rodanti, jog vakar vakare kalbėjo rimtai. Jis nusiplauna rankas. Galbūt kursto mane vykdyti savo grasinimus. Vargšelis. Jam jau važiuoja stogas. Užsiplikau pipirmėčių arbatos, pakylu į viršų ir, atsigulusi ant vėsios pūkinės antklodės, spoksau į lubas. Tokiomis aplinkybėmis esu neįtikimai rami. Yra dar keletas neatidengtų kortų, bet visiškai  pasikliauju Luiza – ji atras dėlionės kibučius, kuriuos pakišu jai po nosimi, ir juos sujungs. Tinkamą akimirką ji turi suvokti šio ryto svarbą. Jei vis dėlto nepavyktų, teks atrasti kitų būdų jai padėti. Šiaip ar taip, gyvenimas smagesnis, kai yra įdomus. Jaučiuosi visiškai patenkinta.  Išgirsti niekada nepakanka. Aš  pasakiau Luizai savo nuomonę, ką prieš daugelį metų padarė Deividas, bet žodžiai iš tikrųjų yra besvoriai. Trumpi erdvėje ištirpstantys garsai neturi vientisumo. Užrašyti žodžiai galbūt mažumėlę svaresni, bet netgi tada žmonės nepasitiki vieni kitais tiek, kad iems nekiltų abejonių. Nėra nė vieno, kuris apie kitą žmogų, kad ir kas jis būtų, manytų vien labai gerai. Kad patikėtum tiesa apie vieną ar kitą dalyką, privalai jį iškentėti. Turi susitepti rankas, nebijoti  prisivaryti į panages purvo. Turi prisikasti iki tos tiesos. Bent jau tokios, kokia yra Deivido ir mano. Jos neįmanoma suprasti iš žodžių. Privalau įstumti Luizą į pačią ugnį, kad ją perėjusi taptų tyra, švari ir sklidina tikėjimo. Jeigu Deividui lemta galiausiai išsivaduoti ir nusimesti naštą, jai pirmai reikia  pajusti tą sunkumą. Tiesa turi būti  jos  pačios išjausta. Ji turi tą tiesą pakišti jam. Ir tada leisti tiesai išnarplioti juodu apraizgiusias gijas.

44 Luiza ...Palauksiu, kol Ailša užmigs arba atsijungs, nusitašiusi su luošiu Gariu, ir tada dingsiu. Velniop juos ir jų sušiktą butą, jų apgailėtinus gyvenimus šioje nykioje skylėje. Sumautas  Piltonas. Kaip ir visas suknistas suknist as pasaulis. Galbūt jis skirtas skir tas jiems. Bet man tokio nereikia.  Nieko keista, keist a, kad vos tik čia grįžus kilo noras prisišniaukti prisi šniaukti.. Ką jie sau galvoja – kad po reabilitacijos ir viso kito Vestlandso nuobodos padarys stebuklus? Jie nevispročiai. Niekšai.  Jie visi v isi niekšai, niekšai , tiesiog tie siog jaučiu, jauči u, kaip jų j ų purvas skrenta prie pri e manęs. Ir jiems j iems bus tik t ik nusispjaut, nusi spjaut,  jei dingsiu. Atsipūs tsi pūs nusikratę. nusikratę . Atsikratę tsi kratę ir visų pinigų, cha cha! Juk negaliu vykti pas Adelę  plikas, o šiandien ši andien pašalpų diena. Jiems praradimai, man prem premija. ija. Tiesiog negaliu patikėti, kad jau greitai ją pamatysiu. Tarytum mano pilkame pasaulėlyje vėl atsirastų spalvų. Žinučių jai beveik nerašiau, bijojau, kad atrašys „ne“. Neįsivaizduoju, kaip jausčiausi. Nesu pratęs kuo nors taip rūpintis ir stengtis patikti. Nesu pratęs niekuo rūpintis. Jeigu nebūčiau radęs tų durų sapne ir nebūčiau galėjęs išvysti susikurto jos  paveikslo, aveiksl o, ko gero, jau j au būčiau išsikraustęs išsi kraustęs iš proto. proto. Juokiausi ir krėčiau krėči au pokštus, kai atėjo metas atsisveikinti, bet ji matė, kad man skaudu. Jai irgi buvo skaudu, ir nors mėgino tai nuo manęs manęs nuslėpti, ji džiaugėsi džiaugėsi ištrūkdam i štrūkdamaa į laisvę. Ji turi gyvenimą, turi pinigų, turi Deividą. O aš turiu seniai nemačiusią remonto savo pasileidėlės sesers kamarą ubagiškame Edinburgo  socialiniame ociali niame būste.  Bet dabar aš laisvas! laisv as! Keliausiu Kel iausiu autostopu arba mėginsiu be bilieto bili eto traukiniu traukini u nukakti iki  Perto, iš ten ji liepė man pasiimti taksi, taksi , už kurį žadėjo sumokėti. Ji manęs pasiilgo, pasiil go, tai  jaučiu. Ir I r dėl to esu nepaprastai laimingas. l aimingas. Aš Aš ją j ą prajuokinu. Su manimi ji j i kitokia. ki tokia. Sako, kad  k ad  man teks susipažinti su Deividu, nes jis kartais savaitgaliais grįžta iš universiteto. Ji tikisi, kad mes sutarsime, bet man atrodo, kad vienintelis bendras dalykas, kuris sieja mane ir  nuobodą Deividą, yra tai, kad nė vienas iš mudviejų nėra dėl to įsitikinęs. Jis tikrai nenorės, kad ten sukiočiausi. Aš juo dėtas irgi to nenorėčiau. Bet aš pasistengsiu jos labui. Juk jis ten bus ne visą laiką. Porą dienų, kol jis ten lankysis, galėsiu apsimesti, kad jis man patinka, idant Adelė būtų laiminga. Gal net susilaikysiu nuo kvaišalų, kol jis ten bus. Bet dėl Deivido tikrai neketinu jų mesti. Ryt vėl būsiu su Adele! Velniop seną gyvenimą, šlovė naujajam!  Adele, Adele, Adele, Adele! Vartai Vartai į mano laimingą ateitį. ateit į.

Užrašų knygelėje daugiau nieko nėra; kad ir ką Robas būtų užrašęs, išplėšta. Ar tai padarė Deividas? Ar tuose puslapiuose užrašyta tai, kas galėtų įrodyti jo kaltę? Mano mintys taip įnirtingai sukasi, kad kone degina smegeninę. Ar Deividas iš tikrųjų galėjo nužudyti Robą? Galbūt įvyko nelaimingas atsitikimas. atsitikimas. Galbū Galb ūt jie grūm grūmėsi, padėtis tapo nebevaldoma, nebevaldoma, ir i r jis j is parkritęs susitrenkė susitrenkė galvą? O gal Robas gyvas? Galbūt Adelė nerimauja be pagrindo – jis tiesiog išvyko. Ji sako, kad Robo nepapirksi, bet juk jis pavogė sesers bedarbio pašalpą, tad kas žino? Iš užrašų knygelės aišku tik, kad Robas Adelę mylėjo, bet buvo kilęs iš skurdžių namų, ir galbūt pažadėti keli tūkstančiai svarų jam

 buvo pernelyg daug, daug, kad pajėgtų tarti „ne“. Bet kodėl Deividas nesutin nesutinka ka parduoti dvaro, jeigu ten nėra ko slėpti? Klausimai, klausimai, klausimai. Regis, nuo tada, kai Deividas ir Adelė atsirado mano gyvenime, ie tiesiog plūste plūsta man į galvą. Kaskart, kai jau atrodo, kad turiu atsakymą į vieną klausimą, iškyla kitas ir tempia gilyn. Man reikia sužinoti, kas nutiko Robui. Turiu jį surasti. Tai privalau padaryti jau net ne dėl Deivido ir Adelės, bet dėl  savęs. Nebegaliu amžinai laikyti galvoje to nežinojimo . Adamą pasiimsiu tik   penkioli enkiolika ka minu minučių čių po penk penktos, tad pasidarau stiprios kavos – nors mano mano nervai nervai ir taip įtem į tempti, pti, paskui paskui atsidarau nešiojamąjį kompiut kompiuterį. erį. Šiais laikais viską galima galima surasti. Jeigu J eigu Robas Robas tik kelia keliais is mėnesiais vyresnis už Adelę, jam dar nėra trisdešimties. Net jeigu jis prisiekęs narkomanas, vis tiek turėtų būti koks nors jo pėdsakas. Atsiverčiu pirmąjį užrašų knygelės puslapį, kur be galo tvarkingai spausdintinėmis raidėmis užrašyta jo pavardė, ir pradedu „Google“ paiešką:  Robertas Dominikas Dominikas oilas. Ekrane pasirodo sąrašas rezultatų: įvairios „Linked In“ paskyros, keletas „Facebook“, dar vienas kitas žiniasklaidos pranešimas. Kai perbėgu juos akimis, net širdis ima smarkiau daužytis, bet nė vienas netinka. Jie arba per seni, arba amerikiečiai, arba per jauni, ir tik viename iš jų, kurio „Facebook“ profilio nuotrauka maždaug atitinka amžių, rašoma, kad vyras kilęs iš Bredfordo, ten randu sąrašą mokyklų, kurias jis lankė, bet nė vienos Škotijoje. Mėginu ieškoti jo pavardės su žodžiu „dingęs“ ar „miręs“, bet sistema išmeta tuos pačius rezultatus. Pamėginu įvesti „Robertas Dominkas Hoilas Edinburgas“, Edinburgas“, ir vis tiek nieko. nieko.  Neišgerta kava kava vėsta, aš nė netrauk netraukiu iu elektronin elektroninės ės cigaretės. Kodėl paieška paie ška nedavė nedavė jokių rezult rezultatų atų?? Jeigu Deividas jį būtų  papirkęs , Robas bent kurį laiką būtų atsistojęs ant kojų. Greičiausiai būtų nusipirkęs nešiojamąjį kompiuterį, įsivedęs internetą? Bet iš užrašų knygelės neatrodo, kad jis būtų turėjęs daug draugų ar nuoširdaus noro jų susirasti. Turėjo tik Adelę, na, ir gal kelis narkomanus. „Facebook“, ko gero, ne jam. Galimas daiktas, jis gyvena kokiame apleistame nelegaliame būste ir visus pinigus leidžia kvaišalams? Čia kažkas ne taip. Narkomanai yra sukti ir nesąžiningi – visi tokie, nes aplinkybės juos verčia tokius būti. Jeigu Robas būtų pritrūkęs pinigų, jis būtų radęs būdų grįžti į Adelės gyvenimą ir  tikrai tikrai būtų būtų jų gavęs gavęs – iš jos arba iš Deivido. Galbūt ir gavo. Galbūt Galbūt Deividas iki šiol jam kartk kartkartėm artėmis is moka, tik neprasitaria apie tai Adelei. Bet kodėl Deividas turėtų dėl to kvaršinti sau galvą? Ir čia slypi didysis klausimas – kodėl jis neparduoda dvaro? Arba kodėl neišnuomoja? Kodėl ta valda iki šiol stūkso tuščia ir negyvenama, kai galėtų duoti pelno? Spoksau į ekraną, trokšdama išvysti jame atsakymą, tada nusprendžiu pamėginti kitą kelią. Robo sesuo, Ailša. Surenku jos vardą ir imu rūšiuoti pelus nuo grūdų. Kaip ir su Robu, visoje šalyje ir   pasaulyje yra yra keletas asm as menų su tokiu tokiu vardu, sistema sistema man man išmeta išmeta sąrašą septynių septynių Ailšų, iš jų j ų tik tik viena gyvena Edinburge.  Bingo.  Negaliu egaliu pamaty pamatyti ti tolesnių koordinačių toje svetainėje, kol nesumokėsiu esumokėsiu,, tam esu pasiru pasir uošusi, jei au reikia, velniop nedarbą, bet kitame paieškos puslapyje atrandu trumpą žinutę apie Lodiano menų festivalį. Ten minimos kelios vietos parduotuvės, kurios buvo įsteigtos dotacijų programos iniciatyva ir turi prekystalius festivalyje. Viena iš jų pavadinimu „Candlestick“, paminėta ir jos savininkė Ailša Hoil. „Candlestick“ turi svetainę ir „Facebook“ paskyrą. Surandu ją. Bent jau tikiuosi, kad tai ji.

Stebeiliju į telefono numerį, jis kone pulsuoja ekrane. Turiu juo paskambinti. Bet ką sakysiu? Nuo ko  pradėti pokalbį, kad neatrodyčiau neatrodyčiau kaip pamišėl pamišėlė? ė? Reikia meluoti, meluoti, suprant suprantu, u, bet ką ką meluot meluoti? i? Žvilgteliu į seną užrašų knygelę ir man šauna mintis. Vestlandsas. Štai ko jos paklausiu. Skambinu iš fiksuotojo ryšio telefono, kad būtų saugiau, ir vis dėlto kelias minutes suku ratus po kambarį, traukdama elektroninę cigaretę, kol galiausiai įsidrąsinu paspausti mygtuką. Viskas gerai , sakau sau, greičiausiai ausiai ten te n  nė n  ebus . mano kūnas kūnas net dega iš susijaudinim susij audinimo. o.  Drąsiau. Skambink. Jos greiči Bet ji yra. Man širdis apsąla, kai pardavėja pakviečia ją prie telefono.  – Čia Ailša, ku kuoo galiu padėti? – jos akcentas akcentas stiprus. Leng engvai vai įsivaizdu įsi vaizduoju, oju, kaip tas balsas, balsas , atsikratęs inteligentiškų mandagy mandagybių, bių, staugia staugia ant Robo.  – Sveiki, – tariu žemesniu žemesniu iš švelnesniu balsu, kaip kad darydavau priim prii mdama dama skambučiu skambučiuss klinikoje. – Atleiskite, kad trukdau jus darbe, bet ar galėčiau sugaišinti keletą minučių? Rašau darbą apie Vestlandso klinikos metodų veiksmingumą. Staiga suvokiu, kad nežinau nei klinikos adreso, nei gydytojų pavardžių ir kad esu apgailėtinai nepasiruošusi išsisukti, jeigu ji imtų manęs klausinėti.  – Man regis, regis, jū j ūsų brolis ten praleido prale ido kurį kurį laiką. Robertas Dominik Dominikas as Hoilas? Hoila s? Bandžiau Bandžiau jį rasti, r asti, bet okiuose įrašuose nėra jo adreso. Pagalvojau, galbūt turite jo numerį arba galėtumėte jam perduoti manąjį?  – Vestlandsas? – ji šiurkščiai šiurkščiai nu nusij sijuok uokia. ia. – O, taip, prisim prisi menu enu.. Tuščiai iššvaisty iššvai stytas tas laikas. Robis, sugrįžęs iš ten, kelioms dienoms lyg ir buvo susiėmęs. Tada nudžiovė pinigus iš mano pinginės ir  išnešė savo subinę į naktį. Atleiskit už vulgarybes. Ji prityla, greičiausiai nugrimzdama į pykčiu pūliuojančius prisiminimus.  – Bet, bijau, bi jau, niekuo iekuo neg negaliu aliu jums jums padėti. Nu Nuoo tada nieko nieko apie jį negirdėjau. Greičiau Greičia usiai bus jau j au miręs arba merdi kokiam nors skersgatvy.  – Labai Labai apgailestau apgailes tauju. ju. – Mano Mano širdis apmiršta.  – Nereikia. Tai Tai buvo labai seniai. Ir jis ji s buvo tikras tikras prietranka. prietranka. Jų visų neišgy neišgydysi. Atsiprašau už sutrukdymą ir murmu mandagius atsisveikinimo žodžius, bet ji jau padėjo ragelį. Išpilu šaltą kavą ir išsiverdu naujos, kad tik kuo nors užsiimčiau, kol sugromuliuosiu, ką išgirdau. Viskas, ko gero, taip ir yra. Adelės įtarimai gali būti pagrįsti. Tik dabar imu tai suvokti. Giliai širdyje  buvau beveik įsitik įsi tikinu inusi, si, kad Robas dar gy gyvas. vas. Tikrame ikrame gy gyvenim venimee nenu enutin tinka ka tokių tokių dalykų. dalykų. Žmogžudystė. Paslėpti kūnai. Tik per žinių laidas ir kine bei knygose. Ne mano žemiškame pilkame gyvenimėlyje. Numoju ranka į kavą ir atokiame bufeto kamputy surandu pamirštą butelį džino, likusį nuo Kalėdų. Neturiu toniko, bet nepagailiu dietinės kolos ir godžiai sriubteliu, kad nusiraminčiau. Tada čiumpu Adamo piešimo popieriaus lapą ir rašiklį. Turiu viską kruopščiai išanalizuoti. Pradedu nuo sąrašo.  Deividas – Gviešiasi Gvieši asi pinigų ar ginasi nuo Adelės? Adelės? Abu variantai?  Robas – Dingo. Ar jis dar kur nors dvare? Kas buvo tuose išplėštuose išplė štuose puslapiuose? Grumtynių kalčiai? Pinigų siūlymas? Užrašų knygelė primena man vieną Robo įtarimų, ir jį įtraukiu į sąrašą.  Adelės tėvai. Ar tikrai tikr ai tai buvo nelaimingas atsitikimas? atsit ikimas? Kas iš to daugiausia laimėjo –   DEIVIDAS  EIVIDAS . Adelės tėvai. Žinoma – kodėl nepagalvojau anksčiau? Apie tai turi būti kokios nors informacijos internete. Gaisras turėjo būti ypatinga naujiena. Žvilgteliu į laikrodį – be penkiolikos penkios. Turiu važiuoti pasiimti Adamo, mažne šūkteliu iš nusivylimo ir imu savęs neapkęsti. Taip troškau, kad jis

grįžtų po atostogų, o dabar, nors nėra būtinybės, palieku jį dienos centre ir dar irztu, kad dėl jo turiu nutrauk nu traukti ti savo... s avo... savo ką? Žmogž Žmogžudy udystės stės tyri tyrim mą? Vos nen nenusikvatoju usikvatoju garsiai garsi ai iš tokio pris pr isipa ipažinim žinimo. o. Nes kaip tik tai aš ir darau. Mėginu sudėlioti žmogžudystės dėlionę. Teks nusipirkti butelį vyno.  – Bet aš nenoriu nenoriu miego. miego. – Myliu Myliu savo berniu be rniuką, ką, bet nepaken nepakenčiu, čiu, kai kai jis j is zirzia, zirzia, o nu nuoo tada, kai grįžo grįžo iš Prancūzijos, Prancūzijos, jis ji s tapo tikras zirzeklis. zirzeklis. – Aš nepavargau. nepavargau.  – Metas Metas į lovą, lov ą, ir jokių kalbų. kalbų. Mikliai Mikliai vilkis vi lkis pižamą. pižamą.  – Na, dar vieną žaidi žaidim mą.  – Nesiožiuok, Nesiožiuok, Adamai! Adamai! – Įniršęs nubėg ubėgaa į miegamąjį, iegamąjį, pakeliui bambėdam bambėdamas as ir i r in i ngz gzdam damas, as, bet vien vi en  pažvelgęs ažvelgęs į mano veidą supranta, supranta, kad ginčų nebus. nebus. Drauge Drauge su juo atlikau Žaidimų Žaidimų dienos dienos spalvinim spalvi nimoo namų darbus, paruošiau jam arbatos ir leidau pažaisti keletą žaidimų, o dabar man knieti kuo greičiau į paguldyti, kad galėčiau toliau naršyti internete ieškodama lobio. Negaliu to daryti, kol jis laksto aplinkui, nes nuolat dirsčios man per petį ir klausinės.  – Ir išsivalyk išsi valyk dantis! dantis! – šaukiu šaukiu pavymu pavymui. Po sekundėlės sekundėlės trinkteli trinkteli vonios durys. durys. Štai kok kokie ie  paauglystės aauglystės metai manęs laukia, laukia, persmelkia persmelkia mintis. intis. Niūrios, Niūrios, maištingos aištingos nuotaikos, uotaikos, paįvairintos paįvai rintos trumpų nušvitimų, kurie ir suteiks viskam prasmę. Toji mintis mane nuliūdina, ir aš užlipu į viršų jam paskaityti ir meilikavimu įžiebti laimę savo  berniuko erniuko akyse. akyse. Intern Internetas etas palauks palauks dešimt minučių. inučių. Pusę aštuntos jis užmiega, ir aš grįžtu prie skreitinuko, šalimais laukia didelė taurė baltojo vyno. Ši paieška nesukelia sunkumų. Žinau Adelės mergautinę pavardę iš Robo užrašų knygelės, ir  įvedus raktažodžius „Raverfordai-Kemblai Gaisras“, ekrane pasipila srautas informacijos, daugiausia straipsnių apie gaisrą iš laikraščių, tiek vietinių, tiek visos šalies. Ištisi puslapiai. Susidūrusi su tokia lavina informacijos, nusistebiu, kodėl nepasidomėjau ja anksčiau, kai ji man  papasakojo tą istoriją. Kai davė užrašų kny nyggelę. Iš pradžių visa galva pasineriu į nuotraukas. Sunku to išvengti, nes atidarau nuorodą po nuorodos, mažiausiai penkiolika. Randu dvaro nuotraukų iš oro iki nelaimės ir po jos, Adelė tikrai nejuokavo, sakydama, kad valda didžiulė. Antroje nuotraukoje matau pajuodusią ir apdegusią pastato dalį, bet tai, kas išliko, ko gero, prilygsta trims ar keturiems namams. Namas pastatytas iš tvirto blyškaus akmens ir atrodo taip, lyg stovėtų mažiausiai porą šimtų metų. Iškilęs dvarininkų laikais. Jį juosia miškai bei laukai – puiki priedanga nuo smalsių akių. Bandau įsivaizduoti, koks jis dabar. Ar kas nors  prižiūri teritoriją? Ar ji j i apleista aplei sta ir užm užmiršta? Randu ir Adelės tėvų nuotrauką, jos motina primena Adelės veido atspindį sudrumstame vandenyje. Beveik toks pat, bet kiek kitoks. Adelė gražesnė, jos bruožai taisyklingesni, tačiau motinos  plaukai laukai tokie tokie pat tamsūs, tamsūs, ji tokio tokio pat juodbruvo juodbruvo gym gymio. Jos tėvas, kadaise invest i nvestici icinnio banko banko vadovas, sprendžiant iš šių straipsnių susikrovęs milijoninį turtą, kaip ir vertingų investicijų portfelį, vienoje nuotraukoje atrodo niūrus ir rimtas, matyt, tada jis klestėjo Sityje, kitoje nuotraukoje, apsivilkęs „Barbour“ drabužiais ir apsiavęs ilgaauliais botais, jis šypsosi tiesiai į objektyvą. Jo oda įraudusi kaip žmogaus, kuris daug laiko leidžia gryname ore, o gal nuo nesaikingo mėgavimosi geru vynu ir  maistu; jis atrodo laimingas. Čia yra ir Adelės nuotraukų – liūdna graži dėmesio stokojanti duktė. Veidas mažumėlę putlesnis, su aunystei būdingu raudoniu, ir vis dėlto tai Adelė, kurią pažįstu. Turtinga paveldėtoja, taip ją

 pavadina vienas laikraštis. Kiek pinigų pinigų iš tikrųjų tikrųjų ji verta? Ko gero, nemažų nemažų.. Per Kalėdas darytoje darytoje nuotraukoje jos akys kibirkščiuoja. Dar vienoje nuotraukoje, neryškioje, kokias daro bulvarinių leidinių žurnalistai, įamžinta iš toli –  nunarinusi galvą, ranka prisidengusi veidą, čia ji liesesnė, džinsai kabo ant šlaunų vaikštinėjant po apdegusio namo sodą. Sielvartaujanti. Šalia jos stovi vyras, ranka apglėbęs ją per juosmenį, jo veidas atsuktas beveik tiesiai į kameros objektyvą, tarsi jaustų jos alsavimą. Kita jo ranka sutvarstyta ir parišta. Deividas. Nuotraukoje jo veidas išplaukęs, bet čia tikrai jis. Atrodo atsargus, globėjiškas,  pavargęs. Jie abu čia tokie tokie  jauni . Jie, bet kartu ne jie. Spoksau į nuotrauką, tada pasiklystu tarp daugyybės laikraščių daug l aikraščių straipsnių, kuriu kuriuose ose ši istorija istorij a nu nušvies šviesta ta įvairiausiais įvair iausiais aspektais. aspektais. Juose rašoma apie Adelės tėvų pomėgį linksmintis, jų turtus ir kraustymąsi iš Londono gimus dukteriai. Įprastos kaimynų paskalos – kaimynų, kurie dedasi sielvartaujantys, bet iš tikrųjų smerkia ir  teisia. Adelė greičiausiai buvo vienišas vaikas. Tėvai skyrė jai mažai laiko. Straipsniuose plačiai aprašoma neturtingo ūkininko sūnaus ir gražiosios dukrelės meilės istorija ir tai, kaip jis išgelbėjo ją  per gaisrą. Užsimin Užsiminta, ta, kad, kad, anot kai kurių kurių šaltinių, šaltinių, Adelė vaikystėje vaikystėje lankėsi lankėsi pas psichoterapeutą. psichoterapeutą. Tada randu kai ką, kas prislopina mano gėlą skaitant jų istoriją, kurioje man nėra vietos, apie Deivido karštą meilę jai anuomet, apie jų gyvenimus, susipynusius taip stipriai, jog mano ryšys su ais atrodo nelyginant plonytės voratinklio gijos, net ne žolės. Žodžius, kurie įsminga man į galvą. Smarkus spyris mano sentimentalumui. Priminimas, kodėl to ėmiausi, nelaukdama, kol jų santykių aiškinim aiš kinimasi asiss nugramz nugramzdins dins mane į gilų šulinį. šuli nį. Įtarimas padegimu. Vėliausiuose pranešimuose, kai nutrūksta bulvarinis žaidimas jausmais, šie žodžiai įgyja išdavikišką prasmę. Policininkas Angusas Vignalas, užfiksuotas nuotraukoje, tyrinėja gaisro padarytą žalą. Kresnas, turbūt ketvirtą dešimtį einantis vyras. Komentaras apie žaibišku greičiu išplitusį gaisrą. Užsimenama apie daržinėje laikytus benzino kanistrus keturračiams motociklams. Neatmetama  padegimo adegimo galimybė. galimybė.  Detektyvas etektyv as inspektorius inspektor ius Angusas Vignalas buvo pastebėtas išeinantis išei nantis iš Perto karališkosios karališ kosios ligoninės, kur Deividas Martinas gydosi trečiojo laipsnio rankos nudegimą. Anot šaltinių,  seržanto lydimas inspektorius inspektor ius dvi valandas kalbėjosi su studentu, pripažintu pripažint u didvyriu di dvyriu po to, t o, kai išgelbėjo savo merginą, septyniolikmetę Adelę Raverford-Kembl, nuo gaisro, per kurį jos abu tėvai žuvo. Inspektorius Vignalas atsisakė komentuoti savo vizitą, tik užsiminė, kad  nelaimės tyrimas tęsiamas.

Žiūrinėju pranešimus, akys laksto eilutėmis pirmyn atgal, dar kažko ieškodamos. Čia rašoma apie nepatenkintą dvaro valdytoją, vėliau užsimenama ir apie Deivido tėvo finansinius sunkumus. Taip pat apie tai, kad Adelės tėvai nepritarė jų santykiams. Tiesioginių kaltinimų vis dar nerandu, bet Deividas jau minimas ne kaip didvyris, o kaip kažkas kitas. Tada trečiame paieškos puslapyje, kai internetas ima vesti į aptakesnes teritorijas, išvystu žinutę apie jų vestuves. Rami ceremonija Aberfeldo kaimelyje. Nuotraukų nėra, ir aš susimąstau apie Adelės įtarimus ir apie tai, kad galbūt tarp anų ankstesnių pranešimų ir pastarojo buvo įvykdytas  baisus nusikaltim nusikaltimas as – nu nužu žudyt dytas as vaikin vai kinas. as. Ūmai Ūmai dingteli, dingteli, kad galbūt galbūt iš tiesų ties ų tai tai bu b uvo ne pirm pir mas baisus bai sus nusikaltimas. Kaip smarkiai Deividas troško pakeisti savo gyvenimą, iš vargšo ūkininko sūnaus tapti turtingu daktaru? Pakankamai, kad padegtų namą vidury nakties?

Geriu vyną ir kurį laiką dėbsau į vieną tašką, leisdama susigulėti informacijai. Juk negaliu eiti į  policiją olic iją su savo įtarimais dėl dė l Robo – atrodyčiau it kuokt kuoktelėjusi elėjusi pamesta pamesta meilužė, meilužė, jei mėginčiau ėginčiau visa vi sa tai paaiškinti. Bet jeigu buvo žmogus, jau turėjęs įtarimų dėl Deivido, pavyzdžiui, Angusas Vignalas, tada galbūt galbūt jie atkreips atkreips dėmesį dėmesį į anon a nonim iminį inį laišką lai šką ir bent b ent apieškos dvarą? dvar ą? Panaršau „Google“ jo pavardės ir randu, kad jis vis dar gyvena Pertšyre ir dabar dirba vyresniuoju inspektoriumi Perto policijos nuovadoje. Paskubomis užsirašau adresą. Ar jis rimtai susidomės anoniminiu laišku? Gal laiškas nukeliaus į pakvaišėlių aplanką? Turbūt tai priklausys nuo to, kiek sunkūs buvo jo įtarimai dėl Deivido anuomet. Jeigu jis tikrai įtarė, kad Deividas tiesiogiai susijęs su gaisru, bet negalėjo to įrodyti, šis laiškutis gali sužadinti jo susidomėjimą. Geriau, negu nieko nedaryti. Geriau, negu leisti visiems klausimams pūliuoti manyje. Galbūt ten nebus jokių palaikų. Galbūt Ailša teisi, ir Robas tik narkomanas, vegetuojantis kokiame nors akligatvyje. Galbūt Deividas nekaltas – bent jau dėl to, – tačiau tiesa pagaliau iškiltų aikštėn ir  Adelė išsivaduotų nuo savo abejonių. Ar papasakoti Adelei, ką sugalvojau? Nusprendžiu nepasakoti. Ji bandys mane atkalbėti. Esu tuo tikra. Dėl savo baimių ir nerimo Adelė bijos kaitinti aistras. Ji  pernelyg pataikauja pataikauja Deividui Dei vidui ir daro tai per dau da ug ilgai. Ji nen nenorės orės man leisti paskleisti pa skleisti jos j os įtarim į tarimųų po  pasaulį. Vis dėlto čia jau nebe vien jų reikalai. Nei jų, nei mano, nei mūsų trijų. Dabar svarbiausia Robas. Atkurti teisingumą. Ir nors tokia mintis mažumėlę trikdo, aš parašysiu laišką dabar pat ir išsiųsiu, kol dar neapsigalvojau. Man jau gana. O tada padėsiu tašką.

45

Tada Šiluma, taip geriausiai galėtų apibūdinti ją užplūdusią emociją. Robas čia, ir širdyje ji jaučia šilumą. Švytėjimą. Robas jos draugas, ir jis sugrįžo. Kad ir kaip gerai ji jautėsi būdama viena – stebėtinai gerai, – jai smagu, kad Robas čia. Namas vėl atgijo. Robas neturi prisiminimų apie šią vietą,  priešing rieš ingai ai nei ji ir Deividas. Deivi das. Jo niekas neslegia, ir nuo nuo to ji jaučiasi j aučiasi laisves l aisvesnė. nė. Ji neprivalo liūdėti  s u Robu čia. Kol ji aprodo jam namą, jis nesiliauja juokęsis. Jau buvo sakiusi jam, kad namas didumo sulig Vestlandsu, jei ne didesnis, bet dabar aišku, kad jis ja nepatikėjo, ir baigiantis ekskursijai net jai  pačiai kelia šy š ypseną absurdiškas sumany sumanym mas vienai šeim še imai ai valdyti valdyti tokius tokius plotus. Jo juok j uokas as prityla p rityla tik  tada, kai nusiveda jį į apdegusius kambarius, kur žuvo tėvai. Tada jo akys išsiplečia, ir juodu akimirką stovi netikėtai įsiviešpatavusioje tyloje, kol jis taria: „Nešdinamės lauk. Čia dvokia.“ Ji myli jį už tai. Už tai, kad nemato jokio reikalo lįsti jai į sielą ar klausinėti, kaip ji jaučiasi. Robas leidžia jai jaustis stipriai, nes tiki, kad ji stipri. Jis atvažiavo beveik be daiktų, su vienu kitu drabužiu, užrašų knygele, keliomis alaus skardinėmis ir krepšiu kvaišalų. Jie išima dalį „žolės“ iš krepšio, ir Adelė priverčia jį paslėpti kitką daržinėje.  – Į šiuos namu namus atvažiuoja atvažiuoja žmonių žmonių,, – aiškina jam. jam. – Viena moteris porą kartų kartų per savaitę valo namus, atveža maisto. Kartais užsuka mano advokatas. Jis nerimauja, kaip aš čia viena gyvenu. Jo nuomone, toks gydymas netinkamas . Jis įsitikinęs, kad esu tam per jauna. Ji užverčia akis. Jos gyvenimas, palyginti su Robo, ištaigingas.  – Na taip, žinom žinoma. a. Lyg Lyg ketint ketintum um padegti padegti namą namą ar dar ką nors nors sugalvoti. sugalvoti. Ji tik išpučia akis, sukrėsta jo žodžių, tada pratrūksta juoktis.  – Dieve, na, ir diegas tu, tu, – ir įsik įsi kabina jam į paran para nkę.  – Taip, Taip, bet aš tave praju praj uokinu. okinu. – Jie kiek patyli. patyli. – Pasakyk Pasakyk man man atvirai, ar tikrai tikrai nerimauji, nerimauji, kad tie žmonės žmonės gali rasti ra sti mano mano slėptu sl ėptuvę, vę, ar dėl savo brangiausiojo brangiausiojo Deivido? Kurį laiką ji neprataria nė žodžio, paskui atsidūsta.  – Taip, ko gero, dėl Deivido labiau labia usiai. siai . Jis J is nėra iš esmės esmės nu nusistatęs sistatęs prieš kvaišalus. – Iš ciniškos Robo išraiškos ji mato, kad šis ja netiki. – Tikrai ne, bet abejoju, ar jam patiktų, kad šiuo metu svaiginuosi. Jam atrodytų, kad griebiuosi kvaišalų kaip šiaudo.  – Turbūt urbūt sunku sunku net alsuoti, apsuptai apsuptai visų tavimi tavimi nuolat besirūpin besir ūpinančių ančių žmonių žmonių.. Jei tik jie matytų atytų tave tokią, kokią matau aš.  – O kokią kokią tu tu mane matai? matai?  – Kaip feniksą, feniksą, paky pakylantį iš pelenų, pelenų, žinom žinoma. a. Jai patinka toks palyginimas. Labai patinka. Jis jai primena, kad visas pasaulis dabar jai po kojų.  Nepaleisdam epaleis damii vienas vi enas kito kito rankų, rankų, jie žingsniu žingsniuoja oja po p o dvaro apylinkes, apylinkes, o priėję priėj ę šulinį sugalvoja sugalvoja mintyse intyse slaptus norus, nors Adelė abejoja, ar išdžiūvęs šulinys tam tinka. Vakare jie išsikepa šaldytų picų, išgeria skardines pigaus stipraus alaus, kurį atsivežė Robas, tada rūko „žolę“ priešais židinį svetainėje. Įsitaisę ant grindų sumestų pagalvėlių, juodu kalbasi ir juokiasi iš visko ir iš nieko. Adelė giliai įtraukia „žolės“ suktinukę, mėgaudamasi maloniu, jukiu svaiguliu. Ji  pasiilgo asii lgo to. to. Kaip ir Robo.

Ji matė jo krepšį su kvaišalais ir žino, kad jis turi ir heroino, nors apie tai nė vienas neužsimena. Tai jo reikalas. Ji nenori, kad jis jį vartotų, bet kartu nenori būti kaip koks Vestlandso psichiatras. Ji trokšta, kad Robas būtų laimingas, ir jeigu būtent tai bent trumpam suteikia jam laimės, ji netrukdys. Be to, jis nėra beviltiškas narkomanas. Jei toks būtų, vaikščiotų nuolat apspangęs, nebūtų toks  protingas. rotingas. Be to, ji nemato nemato jokių j okių šviežių dūrių pėdsakų ant jo rankų rankų. Galbūt kvaišal kvaišalus us jis ji s šniaukia šniaukia ar  vartoja kaip kitaip. Galbūt jis juos pasiėm pasi ėmėė tik juodai dienai. di enai. Reikia tikėtis, kad jie abu jau pergyveno pergyveno savo ju j uodžiausias odžiausias dienas.  Name ame yra du atskiri nepriekaištin eprie kaištingai gai sutvarky sutvarkyti ti miegam miegamieji ieji,, bet jie j ie įsitaiso įsitais o jos j os lovoje l ovoje ir, nusirengę nusirengę iki marškinėlių ir apatinių, guli šalimais ir spokso į lubas. Jai dingteli, kad jei Deividas pamatytų šį vaizdelį, pam p amany anytų tų,, kad jinai jį išduoda, įsileidusi įsi leidusi į savo lovą l ovą svetimą vyrą, vyrą, bet kad ir kaip arti a rti juodu su Robu būtų šalia vienas kito, jokios lytinės traukos nė vienas nejaučia. Juos sieja daug tyresni ausmai.  – Aš taip džiaug džiaugiuosi, iuosi, kad kad atvažiavai atvažiavai,, – sako ji. – Pasiilgau Pasiil gau tavęs.  – O aš džiaug džiaugiuosi, kad mane mane įsil į sileidai eidai.. – Jis prityla. – Čia taip ramu. ramu. Ir taip tamsu tamsu lauke. lauke. Taryt Tarytuum mudu būtume paskutiniai žmonės žemėje.  – Galbūt taip ir yra. Galbūt Galbūt įvyko įvyko apokalips apokalipsė. ė.  – Vili Viliuosi uosi tik, tik, kad kad ne zom zombių, bių, – piktai piktai purkšteli purkšteli Robas. – Žm Žmonės yra yra tokie tokie buki, buki, kai gyvi. gyvi.  – Turbūt Turbūt neteising neteisinga, a, kad per daug nesiilgiu esii lgiu savo tėvų? – klausia ji. ji . Ši mintis intis nedu neduoda oda jai j ai ramybės. ramybės. Iš to turbūt daug ką galima apie ją spręsti. Kažkas jai negerai.  – Ne. Nėra teisi teisinngų ar neteisi neteisinngų jausmų jausmų. Yra tik tai, kas kas yra. Ji apie tai susimąsto. Yra tiktai tai, kas yra. Ir kaipmat pasijunta geriau.  – Ką norėtu norėtum m nuveikti uveikti gyven gyvenim ime? e? – klausia klausia ji. j i.  – Kalbi kaip koks koks Vestlandso Vestlandso psichiatras.  – Ne, aš rimtai. rimtai. – Robas visad sugeba sugeba rasti kok kokįį juoking juokingąą atsakym atsakymą, ą, bet šįkart ji nori išvengti išvengti nemalonių temų. – Juk turi būti kažkas.  – Nežinau. Nežinau. – Jis spokso į lubas. – Niekad apie tai negalvojau. Tiesą Tiesą sakant, sakant, nesu nesu kilęs kilęs iš karjeristų karjer istų šeimos. Susirask darbą ir atvėsk, toks veikiau buvo mano šeimos gyvenimo stilius. O tu? Išskyrus tai, kad ištekėsi už nuobodos Deivido ir prisigimdysi lėliukų deividukų. Ji pliaukšteli jam per petį ir nusijuokia, bet mintyse susimąsto, ar būtų jau taip blogai. Kaip tik to i ir i r nori. Visada Visada norėjo.  – Turėt Turėtum um pagy pagyvent ventii kurį kurį laiką l aiką su mumis. umis. Tiek, Tiek, kiek kiek norėsi norėsi.. Kol nusispręsi, nusispręsi, ką veiksi toliau.  – Puiki Puiki mint mintis, is, bet nemanau nemanau,, kad kad Deividas sut s utiks, iks, kad kad čia šlaistyčiau šl aistyčiausi, si, kai judu susituoksite. susituoksite.  – Nedaryk jokių išvadų apie jį, kol nesusipažinote. esusipažinote. Jis būsimas būsimas gy gydyt dytojas. ojas. Jo misija isi ja – padėti žmonėms.  – Hmm Hmm. Tamsoje jų balsai skamba lyg bekūniai, bet ji paima Robą už rankos ir ją suspaudžia.  – Šiaip ar taip, dabar esu turting turtingaa ir tau padėsiu.  – Man nemalonu nemalonu tau prim pri minti, inti, brangioji brangioji,, bet, kol nesusigrąžinsi esusigrąžinsi teisės į paveldėtą turtą, turtą, Deividas yra turtingas, ne tu.  – O, už užsiči sičiaupk aupk.. – Ji privalo prival o tai sutvarky sutvarkyti, ti, bet dėl to per daug nesuk nesuka galvos. Deividas juk  neperka lenktyninių automobilių ir negyvena kaip švaistūnas universitete. Vien mintis apie tai ją  prajuokina, rajuokina, o širdies ši rdies gilumoje ilumoje ji j i pripažįsta, pr ipažįsta, kad jis, ko gero, sumaniau sumaniau valdo jos –  jų – pinigus, nei ji tai darytų. Jis visą savo gyvenimą skaičiavo kiekvieną centą, o jai niekad neteko apie tai galvoti.

Ji pasikalbės su Deividu, kai jis grįš po poros savaičių, Rytoj pat papasakos jam apie Robo viešnagę. Jis tikrai neprieštaraus, kad ji nesilaiko gydymo plano taip griežtai, kaip numatyta, kad ir  kaip ten būtų, Robas yra geriausia terapija, kokią jai kada teko patirti.  – Myliu tave, Robai, – ji sukužda, kai tauškėjimas paskęsta mieguistoje tyloje. – Tu geriausias mano draugas.  – Aš irgi tave myliu, – atsako jis. – Mano tragiška Miegančioji gražuolė pavirto feniksu. Aš tikrai tave myliu.

46 Adelė Laikas slenka lėtai, diena kone prilygsta savaitei, nors praėjo tik keturiasdešimt aštuonios valandos, kai atidengiau lemtingas kortas   Luizai. Nuo ištisinio gulėjimo net gelia kūną, bet man nieko kita nebelieka, kaip stebėti ir mokytis. Slepiuosi savo kambaryje, kai Deividas pargrįžta namo, teisindamasi galvos skausmais ar nuovargiu, bet jis beveik nekalba, tik linkteli su vos pastebimu slepiamu palengvėjimu. Palieku jam maisto šaldytuve, jis kartkartėmis paknebinėja, bet nevalgo, lyg manytų, kad šis užnuodytas ar kuo užkrėstas. Turėčiau labiau jaudintis dėl to, kad jis nerodo jokio noro leisti su manimi laiką, bet aš taip įsitraukusi į Luizos gyvenimą, kad man tai tik trukdytų.  Norėčiau, kad jis grįžtų vėliau, o juk anksčiau niekad nekildavo tokio noro. Bet aš laukiu vienos akimirkos. Tos akimirkos, kai galėsiu viską apversti aukštyn kojomis. Šiukštu, negaliu jos praleisti. Kas bus, jeigu Deividas įsigeis mano dėmesio tada, kai turėsiu būti ten? Kas tada? Man reikia žinoti, kada visa dėlionė subirs į atskirus kibučius. Dėl visa ko užsirakinu miegamojo duris, bet jis ir nesiveržia. Pas ją irgi negrįžo, ir tai guodžia. Turėjau juos išskirti, ir man pavyko. Luiza dabar turbūt jam nė durų neatidarytų. Dabar, kai išsiuntė tą laišką. O po mudviejų slapto susirašinėjimo vakar vėlai vakare ji įkvėpė man džiaugsmo, pati to nesuprasdama. Žinau, ji jaučiasi kalta dėl laiško, kurį išsiuntė ir apie kurį, jos įsitikinimu, aš nieko nežinau. Apie jos kaltinimus Deividui. Kai parašiau jai, kad pastaruoju metu jis man labai dėmesingas ir galbūt aš iš musės išpūčiau dramblį, kad mums verčiau visa tai pamiršti, ji pakeitė kalbą. Žmonės visada keičia kalbą, kai juos dėl ko nors graužia sąžinė. Bet šįkart ji užsiminė apie savo sapnus. Papasakojo man apie tas keistas antrąsias duris   ir apie tai, kaip akimirką išvydo save sklandančią virš savo kūno svetainėje. Apie tai, kad ji nemiegojo, tik mėgino giliai alsuodama atsikratyti galvos skausmo, ir kad kaip tik tada tai nutiko.  Nors virpėjau iš jaudulio, atsakiau, kad man taip niekad nėra nutikę, bet juk aš vartoju migdomuosius, tad dabar net pirmųjų durų neperžengiu. Sakau jai, kad man patinka užmaršties būsena. Tuštumos jausmas. Nebūties. Rašau jai, kad kartais norėčiau būti niekas. Įdomu, apie ką ji galvoja, skaitydama šiuos žodžius. Užuominą į tai, kas greičiausiai įvyks. Žodžius, kurių prasmę ji suvoks vėliau. Kai vėl užsimenu apie Deividą, ji baigia mūsų pasiplepėjimą žinutėmis. Ji dabar jaučiasi mane dukart išdavusi, įsivaizduoju. Juk vargšelė trapioji Adelė nenorės, kad jos paslaptys pasklistų po visą  pasaulį. Ypač tada, kai namuose Deividas. Ir vis dėlto ji mano, kad jos stiprybės užteks mums abiem. Ji įsitikinusi, kad viską geriausiai žino. Įdomu, ar policija atvyks prieš ją apninkant abejonėms, ar  vėliau, o gal apskritai nepasirodys. Nusiteikiu bet kurią akimirką išgirsti skambutį į duris, nors suprantu, kad policija tikrai užtruks, kol sugraibys visus faktus, jeigu tik nuspręs reaguoti į jos laišką. Galbūt man irgi reikėtų išsiųsti laišką. Tiesiog mėgaujuosi šia nedora mintimi, bet kol kas nusprendžiu jos atsisakyti. Bus matyti, kaip klostysis įvykiai. Paslaptys, paslaptys, paslaptys. Žmonės tiesiog jų sklidini, jeigu mėgintum atidžiai juos pažinti. Luiza turi keletą paslapčių, kad ir šis neseniai išsiųstas laiškas. Jaučiuosi šiek tiek išduota dėl to, kad

man apie jį nepapasakojo. Kad veikdama neatsižvelgė į mano jausmus, o juk ji kaip ir mano geriausia draugė, bet sutramdau irzulį. Pagaliau ji daro kaip tik tai, ko iš jos noriu. Mano jausmai nieko nebereiškia, lygiai kaip ir noras išsaugoti figūrą ir gerą fizinę būklę – visa tai nebesvarbu. Šiaip ar taip, kokia prasmė? Jau greitai būsiu mirusi.

47 Luiza  Nesuprantu, kodėl taip nervinuosi; galima pamanyti, kad prie durų tuoj išdygs policija, mojuodama man po nosimi laišku ir reikalaudama pasiaiškinti. Aš net nuvažiavau autobusu iki Krauč Endo išsiųsti laiško, nors pašto rūšiavimo skyrius ten turbūt tas pats kaip ir čia. Troškau kiek įmanoma atsiriboti nuo jo. Vokas buvo drėgnas nuo mano šaltų prakaituotų rankų, kai galiausiai įmečiau jį į dėžutę. Vis dėlto nuolat jaučiu šleikštulį, maža to, vakar vakare Deividas parašė man žinutę, kad nori susitikti ir pasikalbėti. Stebeilijau į žodžius gal gerą valandą, galva nepakeliamai tvinkčiojo, bet galop radau savy jėgų neatsakyti. Ir apie ką jis tikisi kalbėtis? Dar kartą apipilti mane grasinimais? Aišku kaip dieną, jis buvo girtas. Net automatinio taisymo funkcija būtų bejėgė prieš jo rašybos klaidas. Atvirai sakant, nebenoriu kalbėtis nė su vienu iš jų. Adelė savo žinutėje paikai sapaliojo, neva Deividas dabar kitoks ir kad ji greičiausiai bus išpūtusi iš musės dramblį. Galiu lažintis, kad ji gailisi man papasakojusi viską apie Robą. Tą akimirką, kai dalijiesi paslaptimi, jautiesi puikiai, bet vėliau toks atvirumas prislegia tave patį. Po krūtine maudžia, kad kažką paleidai ir jau nebesusigrąžinsi, ir nuo šiol galią, kuri nulemia tavo ateitį, perleidai kažkam kitam. Štai kodėl visada nekenčiau paslapčių. Jų neįmanoma išsaugoti. Man buvo nepakenčiama žinoti Sofi paslaptis, nes nuolat nerimaudavau, kad vieną dieną, smagiai įkaušusi nuo vyno, leptelėsiu ką nors Džėjui girdint. O dabar pati įklimpau į paslapčių pelkę, Adelės paslaptis perėmiau į savo rankas. Jai labai nepatiktų sužinojus, kad išsiunčiau tą laišką, ir aš jos dėl to nekaltinčiau. Bet kaip kitaip galėjau pasielgti? Galiausiai pakeičiau mūsų susirašinėjimo temą, perėjau prie savo sapnų. Papasakojau jai apie tą keistą būseną, kurią patyriau, kai, žengusi pro antrąsias duris, pasijutau tarsi palikusi savo kūną. Ši tema man pasirodė saugesnė nei keista jų santuoka ir labai didelė tikimybė, kad Deividas yra žudikas. Galva vis dar plyšta, nepaliaujamai tvinksi, kad ir kaip stengčiausi nekreipti į tai dėmesio, netgi grynas oras, kai išvažiuoju paimti Adamo iš gimtadienio vakarėlio bendruomenės centre, nepadeda atsikratyti šleikštulio. Tiesą sakant, beveik nebuvau sumerkusi akių. Guliu lovoje išsekusi, bet vos tik  šviesos užgęsta, mano smegenys pradeda veikti. Dingteli, kad galbūt mieliau rinkčiausi naktinius košmarus negu visišką nemigą. Ir galbūt su malonumu grįžčiau į tuos laikus, kai gyvenimas buvo  paprastesnis. Į laikus iki vyro iš baro. Adamas prisišlamštęs sumuštinių ir saldainių, tad jo gabalėlį gimtadienio torto padedame į šaldytuvą vėlesniam laikui, ir jis nubėga į kambarį patyrinėti savo absurdiškai prabangaus gimtadienio maišelio turinio. Aš nė nenoriu žiūrėti, kas jame – Adamo gimtadienis ne už kalnų, ir tada ateis mano eilė pirkti ne pagal mano kišenę brangius niekalus vaikams, kuriems jų nė nereikia.  Negražios mintys. Bet Janas išgelbės. Adamui jis dosnus kaip niekam kitam, bet aš pavargusi, susijaudinusi ir trokštu tik vieno – ramybės.  – Man skauda galvą, – sakau, pravėrusi duris į jo miegamąjį. – Prigulsiu valandėlę. Gerai? Jis linkteli ir nusišypso, šiandien tobulas mano berniukas, ir vėl pagalvoju, kokia esu laminga jį turėdama.  – Pažadink mane, jeigu ko prireiks.

 Nė nemanau užmigti. Tiesiog noriu užtraukti užuolaidas, ištiesti kojas kambario prietemoje ir   pagaliau atsikratyti galvos skausmo. Išgeriu porą tablečių ir nudrožiu į lovą, patogiai padedu galvą ant vėsios pagalvės ir sunkiai atsidūstu. Man reikia tik pusvalandžio ramybės. Galvos skausmas toks įkyrus, jog net sunku mąstyti, ir aš stengiuosi sutelkti dėmesį į gilų atpalaiduojantį kvėpavimą. Širdis  plaka ir galva tvinkčioja vienu ritmu lyg pašėlę meilužiai. Mėginu atpalaiduoti įtemptus pečius, rankas ir pėdas, kaip kad mokoma tuose be proto nuobodžiuose jogos treniruočių vaizdo įrašuose. Iš  pačių kūno gelmių iškvepiu ir sulig kiekvienu kvėpsniu išstumiu iš sąmonės visą prisikaupusį purvą. Atsipalaiduojant skausmas mažumėlę atlėgsta, rankos apsunksta, tarsi grimztų į lovą po manimi. Pabėgti nuo visko trumpam. Štai ko man reikia. Šįkart nė nepajuntu, kaip išvystu duris, jos išdygsta taip greitai. Sidabrinis švystelėjimas. Šviesos dryžiai ir tada –   – pažvelgiu į save iš viršaus. Mano burna pusiau pražiota. Akys užmerktos. Jei toliau giliau kvėpuočiau, nė nesimatytų. Atrodau mirusi. Tuščia.  Aš tuščia. Dingteli mintis, nelyginant šaltas vanduo, kiaurai persmelkiantis mane, kad ir kas aš   būčiau šią akimirką.  Aš čia, viršuje. O ten tik... kūnas. Mašina. Mano mašina .  Bet prie valdymo ulto nieko nėra. Nieko nėra . Akimirką sustingstu, atsispirdama pastarąjį kartą apėmusiai panikai. Jokio galvos skausmo. Ir  okių jausmų: nejaučiu nei rankų, nei kojų, jokios įtampos, jokio kvėpavimo. Galbūt tai sapnas. Tik  kitoks. Šiaip ar taip, tai kažkas nepaprasta. Pasilenkiu prie savo kūno ir kaipmat pajuntu jo trauką, tada prisiverčiu sustoti. Galiu grįžti, jei tik noriu – bet ar noriu? Matau dulkių ruožą ant šviestuvo gaubto viršutinio apvado, pamirštą, pilką ir storą. Palengva traukiuosi durų link, nors labai bijau pamesti iš akių savo kūną, lyg baiminčiausi, kad neberasiu kelio atgal. Veidrodyje matau savo gąsdinamai ramų kūną ant lovos, bet aš   jame neatsispindžiu. Vadinkite mane grafu Drakula . Turėčiau suakmenėti iš siaubo, bet visa taip nutolę nuo tikrovės, jog man net keistai smagu. Dabar, kai baimė slūgsta, pasijuntu vėl kitaip. Laisva. Išsivadavusi. Besvorė. Vos nenueinu į Adamo kambarį, bet sunerimstu, kad jis gali mane pamatyti . Kur galiu nueiti? Kiek toli galiu nueiti? Pas kaimynus. Į Lauros butą. Dingteli, kad galiu ten atsidurti akimirksniu, vien tik apie tai  pagalvojusi, lyg būčiau fėja krikštamotė, mojuojanti burtų lazdele, bet nieko nenutinka. Susitelkiu labiau. Visa savo esybe ieškau  Lauros buto. Vientiso jo vaizdo. Didžiulio televizoriaus, kuris užima kone visą sieną. Jos siaubingos rožinės dirbtinės odos sofos, kuri turėtų man kelti pasibjaurėjimą, bet verčia šypsotis. Jos kreminio kilimo, tokio, kokį galima kloti tik neturint vaikų. Sofos, kilimo, zefyro spalvų fono. Ašn  oriu į  silieti į jį. Ir tada, tarsi nublokšta vėjo gūsio, aš jau ten. Laura sėdi ant sofos, apsivilkusi džinsus ir dukslius žalius marškinius, ir žiūri televizorių. Vieną iš kartojamų „Draugų“ serijų. Laura atsilaužia gabalėlį vaisinio su riešutais šokolado ir įsideda į burną. Šalimais stovi puodukas kavos – tas, išpieštas gražiomis gėlytėmis. Laukiu, kada ji mane pastebės,  pakels akis priblokšta ir paklaus, kaip, po paraliais, atsidūriau jos svetainėje, bet ji nereaguoja. Aš net atsistoju – nerandu geresnio žodžio – priešais ją, bet nieko nenutinka. Mane ima juokas. Turbūt kraustausi iš proto. Deividas, ko gero, turėtų man išrašyti tų pačių piliulių, kuriomis farširuoja Adelę. Deividas ir Adelė. Jų virtuvė. Ar galėčiau atsidurti taip toli? Susitelkiu ir vieną akimirką, kai įsivaizduoju jų granitinius paviršius ir prabangias plyteles, nenaudojamą kalendorių, apdairiai  pakabintą atokiai ant šaldytuvo šono, kad nesuardytų kambario proporcijų, pajuntu šį tą keista, vėjo šuorą, kylantį, kad nuneštų mane ten, bet nieko nenutinka.

Savo keistos nematomos esybės gilumoje jaučiuosi, lyg stovėčiau ant paties įtemptos gumos kraštelio. Dar kartą pamėginu, bet negaliu pajudėti nė per colį. Mano kūnas, lyg vaikščioti  pradedančio kūdikio, tempia atgal. Šį kartą judėdama daug atsargiau, patraukiu į Lauros virtuvę, kur  ant bufeto krašto pamatau neplautų indų krūvelę, ne per daug didelę, bet pakankamą, kad supračiau, og šiandien ji tinginiauja, tada pro duris išeinu į laiptinės aikštelę tarp mūsų butų. Nejaučiu jokio temperatūrų skirtumo, nors lauke buvo vėsoka, kai važiavau pasiimti Adamo iš vakarėlio. Tu negali nieko jausti, nes iš tikrųjų tavęs ten nėra , sakau sau. Tu ką tik perėjai pro duris . Jaučiuosi nuostabiai, tarsi visas nerimas bei įtampa būtų išsisklaidę ir aš būčiau visiškai laisva. Jokių hormonų, jokio nuovargio, jokių nuotaiką reguliuojančių reagentų; aš esu tiesiog aš , kad ir kas tai būtų. Dar kartelį pabandau patekti į Adelės namus, patikrinti, ar jai viskas gerai, ir nors šį kartą nužengiu toliau, vis tiek nepavyksta. Guma, regis, įtempta iki ribos, kad ir kaip priešinčiausi, ji iš lėto traukia mane atgal. Grįžtu, mėgaudamasi aukščiu, kone skrydžiu, ir priartėju prie savo laukujų dujų,  pagaliau esu namuose.  – Mamyte! – išgirstu jį greičiau, nei pamatau. Šalia lovos stovi Adamas ir tampo mane už rankos, jis laiko mano mobilųjį.  – Pabusk, mamyte! – jis kone verkia, mane purtydamas. Mano galva nusvirusi į šoną, ranka jo rankoje sustingusi. Kiek ilgai jis čia? Kiek ilgai buvau pasitraukusi? Daugiausia dešimt minučių, bet užtektinai, kad sukelčiau nerimą berniukui, mėginančiam mane pažadinti. Susijaudinu matydama jį tokį priblokštą, supanikuoju ir –   – atsisėdu įsitempusi it strėlė, godžiai gaudydama orą, plačiai atmerkiu akis. Ūmai pajuntu kiekvienos savo ląstelės svorį, o mano širdis, šoko sukrėsta, ima daužytis it kūjis. Adamas net atšoka atgal, aš tiesiu į jį rankas, šaltas it ledas, palyginti su iš jo sklindančia šiluma.  – Mamytė čia, – vis kartoju, kai pasaulis ir mano kūnas sugrįžta. – Mamytė čia.  – Aš niekaip negalėjau tavęs pažadinti, – sako įsikniaubęs man į petį. Jo saugų pasaulėlį supurtė mirties šmėkla, mirties, kurios jis dar nesupranta. – Tu niekaip nepabudai. Tavo telefonas skambino. Kažkokia moteris.  – Viskas gerai, – veblenu. – Mamytė čia.  Nežinau, ką bandau įtikinti: jį ar save. Galva šiek tiek svaigsta, kai susigrąžinu rankų ir kojų svorį, ir nors jo apatinė lūpa vis dar virpčioja, Adamas paduoda man telefoną. Paimu jį.  – Alio?  – Luiza? Adelė. Jos balsas švelniai aidi mano ausyje, bet sugrąžina į tikrovę. Adelė niekad neskambina. Adamas vis dar mane stebi, lyg negalėtų patikėti, kad aš iš tiesų gyva ir sveika, nusišypsau jam ir  vos krutindama lūpas paraginu pasiimti sulčių ir įsijungti filmukus. Jis geras berniukas ir daro, kas liepiama, nors ir abejoja.  – Ar tau viskas gerai? – klausiu Adelės. Visa drebu, pastirusi nuo sąstingio.  – Norėjau pasakyti... Tiesiog noriu paprašyti tavęs pamiršti visa, ką anądien tau prikalbėjau. Tai  buvo kvaila. Tiesiog absurdiški sapaliojimai. Išmesk juos išgalvos, – jos tonas daug šaltesnis nei įprastai, lyg žmogaus, kuris gailisi pasidalijęs paslaptimi ir dabar nori laikytis atstu.  – Man tai neatrodė kvaila. – Pagalvoju apie laišką, išslydusį iš mano pirštų į pašto dėžutę, ir  skrandį sugniaužia kaltė. Negaliu dabar jai to pasakoti.

 – Bet tai buvo kvaila, – irzliai atkerta. Niekad nesu girdėjusi jos taip kalbant. – Atleisk, kad įvėliau tave į savo šeimos problemas. Bet, po teisybei, mums viskas gerai, būčiau dėkinga, jeigu niekad daugiau apie tai neužsimintum.  – Ar kas nutiko? – Aš jos neatpažįstu. Ji net kalba kitaip. Jos tonas visada būdavo toks švelnus. Ar  ie susibarė? Jis jai grasino?  – Nieko nenutiko. Mano tiesiog pernelyg laki vaizduotė.  – Bet tavo byla, kurią jis turi, nėra mano vaizduotės vaisius, – kone piktai atšaunu. Aš vis dar  neatsitokėjusi nuo to, kas ką tik nutiko, ir pirmą kartą ji man pasirodo apgailėtina. – O kaip Robas?  – Pamiršk Robą. Pamiršk visa tai, – ir nė neatsisveikinusi padeda ragelį. Na, jei jau taip, bus, kaip tu nori. Turėčiau jaustis užgauta ar pykti, bet taip nėra. Esu veikiau sutrikusi. Ar Deividas jai ką  padarė? Akimirką stebeiliju į telefoną. Ką būčiau pamačiusi, jei būčiau nusigavusi iki jos namų, o ne vien tik į gretimą butą? Barnį? Grasinimus? Ašaras? Dabar mintis nematomai persikelti į jų namus atrodo tikra beprotybė. Ar aš tikrai buvau Lauros bute? Tebegulėdama lovoje? Ar tai įmanoma? Adamą randu kambaryje, susitraukusį ir liūdną, sėdintį ant savo lovos ir abejingai žaidžiantį su  plastikiniais dinozaurais.  – Kodėl tu nepabudai? Aš tave purčiau visą amžinybę.  – Dabar aš pabudusi! – šypteliu, stengdamasi kalbėti kiek įmanoma linksmai bei nerūpestingai, bet  pasižadu sau, kad tai – kad ir kas tai  būtų – niekada nepasikartos, kai jis namie. Galvos skausmas išnyko, pastebiu šitai, eidama atnešti jam sulčių ir pasakyti, kad drauge žiūrėsime filmukus. Slogi įtampa išsisklaidė, netgi po Adelės skambučio. Išsiunčiau laišką. Negalėjau neišsiųsti. Tiesą sakant, aučiu palengvėjimą dėl to, kad ji kalbėjo su manimi taip šaltai. Galbūt kaip tik šio lūžio man ir  reikia, kad nuo jų pagaliau atsiplėščiau ir susigrąžinčiau įprastą savo gyvenimą. Jeigu policija vis dėlto atvyktų apieškoti dvarą, nors tokia tikimybė viena iš tūkstančio, aš jausiuosi mažiau dėl to kalta. Pirmą kartą šiomis dienomis esu žvali ir budri, tarsi mano gyvas kūnas būtų išnaudojęs tą laiką, kai nereikėjo rūpintis savo gyventoju, ir atsigavęs. Ar aš tikrai tai padariau? Iš tikrųjų buvau palikusi savo kūną? Vien tokia mintis – beprotybė. Bet uk tai nutinka nebe pirmą kartą. Dabar jau tai žinau. Iš pradžių Adamo kambarys. Paskui tąkart, kai  buvau pakilusi virš savęs. Dabar štai šitai. Ir kaskart tai įvykdavo, kai peržengdavau sidabrines duris. Bet ar tai vyko tikrovėje, ar aš sapnavau? Įjungusi filmukus, išslenku pro laukujes duris ir patraukiu prie Lauros buto. Visa virpu, kai beldžiu į duris. Tai beprotybė. Aš beprotė.  – Sveika. – Ji su džinsais ir žaliais marškiniais. – Ar kas nutiko? Valandėlę spoksau į ją, ir ji suraukia antakius.  – Gerai jautiesi?  – Taip! – prisiversdama šypteliu. – Norėjau paklausti, ar galiu žvilgtelėti į tavo televizorių? Visą amžinybę žadu Adamui nupirkti didesnį ir dabar renkuosi iš „Argos“ interneto katalogo, bet esu niekam tikusi, kai reikia apsispręsti, kokio didumo geriausiai tiktų kambaryje, aš tik akimirkai. Atleisk, kad trukdau.  – Jokių bėdų, tik nekreipk dėmesio į netvarką. – Ji mane įsileidžia, ir aš seku jai iš paskos per   butą. Ant virtuvės bufeto krašto stūkso lėkščių stirta, tokia pat, kokią mačiau, su skrebučių ar  sumuštinio su kumpiu likučiais.

 – Kambariui jis iš tiesų per didelis, – sako ji. – Bet man patinka. Keturiasdešimt šešių colių įstrižainė, taigi žiūrint bent jau nereikia akinių. Ji nusijuokia, ir aš juokiuosi drauge, nors jos, galima sakyti, nesiklausau. Ant sofos ranktūrio guli vaisinio su riešutais šokolado plytelė. Ant stalo – kavos puodukas su gėlytėmis. Per televizorių rodomi „Draugai“.  – Ačiū, – suniurnu. – Tikrai labai padėjai.  – Nieko baisaus, kreipkis bet kada. – Ji mėgina užklausti mane apie pasimatymus ir apie tą tikrąją meilę, kuri galbūt jau šviečia mano horizonte, bet aš nekantrauju kuo greičiau dingti. Galva net ūžia. Adelės skambutį jau beveik pamiršau. Aš ten buvau.  Mačiau  ją. Lygai taip, kaip aną kartą buvau Adamo kambaryje, kai jis išliejo vandenį. Grįžtu prie sofos. Kai Adamas prisiglaudžia man prie krūtinės, jaučiu jo kūnu vis dar pulsuojančią  baimę, kad negalėjo manęs pažadinti. Stebeiliju nieko nematančiu žvilgsniu į filmukus, į kuriuos Adamas jau pamažu įsitraukia. Kaip įmanoma šitai patirti? Ir tik vėliau, naktį, kai guliu viena savo lovoje supama tamsos, mane persmelkia siaubinga mintis. Kraujas sustingsta gyslose, kai pradedu svarstyti įvairius variantus. Adamas negali manęs pažadinti. Purto šaltas rankas. Supranta, kad nutiko kažkas bloga. Aš  pabusdama atsisėdu įsitempusi it strėlė, godžiai gaudydama orą. Visiškai nenatūralus pabudimas. Viskas buvo lygiai taip pat, kai mėginau pabudinti Adelę. Ji melavo apie antrąsias duris.

48 Adelė Tikros meilės kelias niekada nebūna lygus, be kliūčių. Žinau tai geriau nei bet kuris kitas. Bet vis dėlto aš ja tikiu, tikrai tikiu, netgi po viso, kas nutiko. Kartais tikrai meilei reikia pagalbos. O man visada puikiai sekasi padėti.

49 Luiza Pusę dešimtos pirmadienį užvežu Adamą į Žaidimų dienos šventę ir laukiu traukinio į Blekhitą. Turėčiau būti išsekusi – nuo šeštadienio beveik nemiegu, – bet mano smegeninėje knibžda galybė klausimų ir abejonių. Jeigu Adelė melavo dėl antrųjų durų, tai viską keičia. Ką ji dar primelavo? Du klausimai labiausiai neduoda man ramybės, kai atsisėdu prie lango sustingusia nuo įtampos nugara ir pirštais knaibau nagų odeles. Jeigu Adelė turi antrąsias duris ir gali palikti savo kūną, kaip toli ji nuplasnojo ir ką  sužinojo ? Suskambėjusi kaip rimuotas dvieilis, ši mintis sukasi mano galvoje  pritariant monotoniškam variklio gausmui keliantis kitapus Londono tilto. Žinoma, dar svarbesnis klausimas: ką ji žino apie mane ir Deividą? Ar ji žino apie mane ir  Deividą? Jei žino, tada... Man darosi silpna, kai apie tai pagalvoju. Negaliu patikėti, kad viskas, ką įsivaizdavau esant tikra, gali būti melas. Kokia aš kvailė. Ką aš  pridirbau . Laiškas. Iš visų tų smulkmenų, kurias nurodžiau jame apie Robą, Deividą, Adelę, visa kaltė krinta jam. Dieve, juk tai siaubinga. Prisiminiau Sofi. Ką ji tada balkonėlyje pasakė? Trapi? Ar pamišusi? Galbūt jai iš  tikrųjų vieno šulo trūksta?  O, Dieve, Dieve, Dieve. Užuot ieškojusi internete Blekhito kavinių sąrašo, dauguma jų greičiausiai nė neturi savo tinklalapio, išbandžiau psichiatrų paiešką ir, radusi tris, atsikvėpiau iš palengvėjimo, nes jau buvau kaip reikiant supanikavusi. Net jeigu jų būtų ir penkiasdešimt, esu pasiryžusi rasti Marianą ir su ja  pasikalbėti. Turiu sužinoti, kas nutiko tarp jos ir Deivido, ir jos bei Adelės. Iš užrašų Deivido aplanke sunku ką suprasti.  Mariana nepaduos į teismą – nepaduos į teismą ko? Jo ar jos? Ir už ką? Teko pasitelkti ryžtą, kad stotyje nenusipirkčiau pakelio „Marlboro Lights“. Kodėl per juos turėčiau grįžti prie rūkymo? To iš manęs jie nesulauks.  Jie. Dabar nebegaliu pasitikėti nė vienu iš jų. Mane apraizgiusi painiava – lyg spygliuota viela. Galbūt panikuoju tuščiai? Galbūt Deividas  yra tas  blogiukas, kaip kad anksčiau tvirtino Adelė. Galbūt Adelė neturi antrųjų durų, net jeigu turi, galbūt ji vis dar nieko nežino. Galbūt ji, kaip ir aš, negali nukeliauti labai toli. Galimas daiktas, ji sakė tiesą. Ši mintis manęs neįtikina. Prisimenu Adelės šaltą ranką ir jos žiopčiojimą pabundant Deivido kabineto krėsle. Jeigu ji negali nukeliauti labai toli, kam jai apskritai tos antrosios durys?  Neįsivaizduoju, kad valandų valandas stebėčiau Laurą, negalėdama nukeliauti toliau už savo kvartalo alėjos. Būtų keista. Ir būtų nuobodu, ypač kai pirmosios durys leidžia tau sapnuoti, ko tik širdis įsigeidžia. Ji buvo peržengusi antrąsias duris tą dieną, kai radau ją Deivido kabinete. Esu tuo įsitikinusi. Bet kur ji buvo? Ką stebėjo? Ir kurių galų man apie tai meluoti? Mano koja nepaliaujamai trepena į grindis, kol galiausiai pasiekiame Blekhitą, ir aš tekina išbėgu iš traukinio, lyg mėginčiau pabėgti nuo savęs. Greitu žingsniu patraukiu pasiturinčio priemiesčio gatvėmis, murmėdama atsitiktinius atsiprašymo žodžius, kai braunuosi pro vaikiškus vežimėlius ir pėsčiuosius, bet tempo nelėtinu. Čia daugybė kavinių ir restoranų, bet aš susitelkiu ties tomis, kurios arčiausiai klinikų. Jei būčiau galėjusi  prisijungti prie darbo sistemos, gal tada būčiau patikrinusi, iš kurios klinikos atsikraustė Deividas. Bet jis užblokavo prieigą, ir, kaip sakoma, išmesk iš galvos.

Vienam akligatvyje užsisakau bandelę su kumpiu, kurios nė nenoriu, ir kai sužinau, kad ten nėra okios Marianos, išeinu ir išmetu bandelę į šiukšliadėžę. Užsuku į dar dvi užkandines, kur   prekiaujama kava išsinešti, ir ten jokios Marianos. Net žliumbti norisi iš nusivylimo, nors blaškausi čia vos valandą. Nebeturiu kantrybės. Pagaliau surandu. Mažytę, aptriušusią, bet veikiau mielą nei beskonę, kavinę-arbatinę tyliame akmenimis grįstame pereinamame kieme, kurios nė nepastebėtum, jei nežinotum. Suprantu, kodėl Deividas čia užsukdavo. Jauki. Svetinga. Vos tik įžengusi vidun, suvokiu, kad pataikiau. Tiesiog aučiu. Ir žinau, kad toji paprasta žemiška moteris, kurią išvystu už prekystalio, į klausimą „Ar jūs Mariana?“ atsakys „taip“. Taip ir yra. Ji vyresnė už mane, ko gero, arti keturiasdešimties, jos oda įdegusi ir standi, kaip žmogaus, kuris atostogauja saulėtuose kraštuose tris keturis kartus per metus ir mėgaujasi poilsiu prie  baseino. Ji patraukli, bet ne gražuolė, ir be vestuvinio žiedo. Vis dėlto jos akys geros. Iškart matyti.  – Man labai reikia su jumis pasikalbėti, – sakau ir iškaistu. – Apie Deividą ir Adelę Martinus. Turbūt juos pažįstate? Kavinukė apytuštė, tik dailiai išsidabinusi pagyvenusių sutuoktinių pora gardžiuojasi sočiais  pusryčiais ir laikraščiais viename kampe ir verslininkas, gurkšnojantis kavą bei triūsiantis prie nešiojamojo kompiuterio, kitame. Tikrai negalės pasiteisinti, neva labai užsiėmusi. Ji sustingsta.  – Neturiu ką apie juos pasakyti. Iš akių kaipmat dingsta gerumas. Dabar matau, kaip skausmas, savisaugos instinktas ir pyktis  pažadina prisiminimus apie kažką, ką norėta pamiršti.  – Labai jus prašau. Nebūčiau išsiruošusi į tokį kelią jūsų ieškoti, jeigu nebūtų svarbu. – Tikiuosi, išvydusi mano akyse visišką neviltį, ji mane supras. Kaip moteris moterį. Galimas daiktas. Kaip auka auką. Ji supranta. Valandėlę padvejojusi, sunkiai atsidūsta ir taria:  – Prisėskite. Arbatos ar kavos? Renkuosi stalelį prie lango, ir ji netrukus ateina su dviem puodukais arbatos. Pradedu teisintis, aiškinti, kas mane čia atvedė, kodėl man taip svarbu išgirsti jos istoriją, bet ji mane sustabdo.  – Aš jums papasakosiu, kas nutiko, bet apie juos nenoriu nieko girdėti. Apie  ją. Sutarta? Linkteliu. Ją. Adelę. O, Dieve, o, Dieve, o, Dieve.  – Tarp Deivido ir manęs niekad nėra nieko buvę. Visų pirma, jis buvo per jaunas, o šiaip –  malonus, ramus žmogus. Užsukdavo anksti, užsisakydavo kavos, sėdėdavo ir spoksodavo pro langą. Man jis visada atrodė toks liūdnas, o aš nemėgstu, kai žmonės liūdi. Todėl ėmiau jį kalbinti. Iš  pradžių tik apie šį bei tą, na, kaip esu įpratusi, bet vėliau pamažu pradėjome kalbėtis daugiau, jis  buvo žavingas ir linksmas. Buvau ką tik išsiskyrusi, žaizdos dar atviros ir man šie pokalbiai buvo kaip nemokama terapija, – ji šypteli, kone ilgesingai. – Mes juokaudavom apie tai. Kad aš sumoku am kava. Lygiai taip viskas ir buvo. Ji irgi buvo čia užsukusi kartą ar du, tada dar nežinojau, kas ji. Iš  pat pradžių mane jos grožis tiesiog apstulbino. Ji buvo moteris, kurią tikrai įsiminsi.  – Kaip kino žvaigždė, – suniurnu, ir ji linkteli.  – Taip, būtent. Netgi per daug graži. Nežinojau, kad ji jo žmona. Nieko nesakė. Tik gėrė pipirmėčių arbatą, sėdėjo ir žvalgėsi aplinkui. Dėl to jaučiausi kiek nesmagiai, lyg būčiau tikrinama sveikatos komisijos. Bet tai buvo pirmosiomis dienomis, daugiau ji nebeužsuko. Bent jau čia.

Visa tai skamba labai nekaltai, nė neįsivaizduoju, kas galėjo nutikti. Kad ir kas būtų, širdyje jaučiu  palengvėjimą, kad jokio romano tarp jųdviejų nebuvo. Deividas iki manęs taip nesielgė. Šiaip ar taip, dėl šios moters Adelė klydo. Aš tikiu Mariana. Jai nėra jokio pagrindo man meluoti.  – Tad kas gi atsitiko?  – Jis ėmė man mažumėlę atsiverti. Gal jis ir buvo psichiatras, bet kai dirbi paslaugų sferoje tiek  ilgai, kiek aš, išsiugdai ypatingą gebėjimą bendrauti su žmonėmis. Sakau, atsivėrė, bet, tiesą sakant, svarbiau buvo tai, kas slypėjo už   jo žodžių, jeigu suprantate, ką turiu galvoje. Pasakiau, kad man atrodo, jog, nepaisant savo sąmojingumo ir patrauklios išorės, jis visada atrodo šiek tiek nelaimingas, ir mes kalbėjome apie meilę. Kartą jis manęs paklausė, ar įmanoma taip smarkiai ką nors mylėti, kad kurį laiką taptum visiškai aklas. Atsakiau jam, kad tokia ir yra meilės esmė. Matyti kitame žmoguje tik  tai, kas gera. Pasakiau, kad meilė yra savotiška beprotybė, nes aš veikiausiai buvau beprotė, jei taip ilgai išgyvenau su Džonu.  – Man rodos, tai  jums  reikėtų būti psichiatre, – sakau. Mes pajuntame viena kitai prielankumą. Dviejų paramos grupelė.  – Kai jis įprato užsukti maždaug pusvalandį prieš man atidarant kavinę ir aš mudviem paruošdavau  pusryčių, paraginau jį dar labiau atsiverti, ir galiausiai vieną dieną jis man prisipažino prieš daug metų padaręs labai blogą dalyką. Tuo metu jis manęs, kad gina moterį, kurią myli. Bet tas dalykas visad stovėjo tarp jųdviejų, ir vėliau, praėjus kuriam laikui, jis ėmė nerimauti, kad jai kažkas labai negerai. Ji nebuvo ta, kurią jis manė esant. Jis norėjo išeiti, bet ji naudojo tą dalyką, kurį jis padarė, kaip priemonę jam grasinti. Idant išlaikytų jį šalia. Sakė, antraip jį sužlugdysianti. Mariana veikiau žvelgia pro langą nei į mane, ir suprantu, kad ji mintimis grįžta į tuos laikus, į tas akimirkas, kurias verčiu ją dar kartą išgyventi.  – Pasakiau jam, kad tiesą visada geriau paviešinti, nei slėpti, ir kad jis turi pripažinti tą nedorą dalyką, kurį padarė, kad ir kas tai būtų. Sakė daug apie tai galvojęs. Vien apie tai ir galvojęs. Bet nerimavęs, kad jei taip pasielgtų ir atsidurtų kalėjime, nebeliktų nė vieno žmogaus, kuris galėtų ją sustabdyti ir neleisti nuskriausti dar ko nors. Mano širdis daužosi it patrakusi, nė nepajuntu, kaip nusideginu rankas, kai čiumpu karštą puodelį.  – Ar jis jums kada sakė, koks tai nedoras dalykas? – Robas. Tai kažkaip susiję su Robu. Žinau. Ji purto galvą.  – Ne, bet turiu nuojautą, kad tai kažkas labai bloga. Manau, galiausiai jis man būtų išsipasakojęs,  bet tada prie mano durų pasirodė  ji .  – Adelė? Man paminėjus vardą, Marianos mina tampa rūgšti, bet ji linkteli.  – Ji atėjo į mano namus. Greičiausiai pasekė mane kurią dieną. Liepė man laikytis kuo toliau nuo ų santuokos. Sakė, kad Deividas ne mano nosiai ir kad jis priklauso tik jai. Buvau sukrėsta ir  mėginau paaiškinti jai, kad tarp mudviejų nieko nėra ir kad aš po to, ką mano vyras iškrėtė man, niekada to nedaryčiau kitai moteriai, bet ji nesiklausė. Buvo įsiutusi. Siaubingai įsiutusi.  Niekada to nedaryčiau kitai moteriai . Mariana geresnis žmogus nei aš. Dabar mano eilė nusukti akis, nors klausausi įdėmiai, kabindamasi už kiekvieno žodžio, kad vėliau galėčiau viską sugromuliuoti.  – Ji liepė man liautis su juo kalbėtis, – pasakoja toliau Mariana, nekreipdama dėmesio į mano veriantį kaltės jausmą. – Liautis jam patarinėjus, jei linkiu gero sau. Jis niekada jos nepaliks,  pareiškė ji, ir jųdviejų praeitis, kad ir kokia būtų, tik jų vienų, niekieno kito reikalas.

Ji prityla ir siurbteli arbatos.  – Jaučiausi klaikiai. Pažeminta, nors ir nepadariau nieko bloga. Paaiškinau jai, kad mes bičiuliai, ir tiek. Ji išvadino mane pasigailėtina sena boba, kuriai draugiją palaiko tik katinas ir į kurios pusę nė vienas vyras daugiau nežiūrės. Tie užgauliojimai nuskambėjo taip vaikiškai, kad aš, tiesą sakant, iš os tik pasijuokiau. Nors buvau pritrenkta, bet vis tiek pasijuokiau. Ir tai, ko gero, buvo mano klaida.  – Ar papasakojote apie tai Deividui?  – Ne. Atvirai kalbant, buvau nustebusi, kai jis kitą rytą pasirodė kavinėje. Maniau, jis bus  papasakojęs jai apie mūsų pašnekesius, nes iš kur kitur ji galėjo apie juos sužinoti? Iš tikrųjų, iš kur kitur.  Kiek toli tu gali nukeliauti, Adele?   Galiu tik įsivaizduoti, kaip Adelė  plevena virš jų nematoma, kai juodu šnekasi. Kokia turbūt buvo įpykusi. Ir iškart mano vaizduotėje iškyla kitas vaizdas, ji, plevenanti virš mano lovos ir stebinti, kaip dulkinu jos vyrą. O, Dieve.  – Bet jis elgėsi lyg niekur nieko. Atrodė pavargęs, taip. Nelaimingas, taip. Na, galbūt pagirios,  pamaniau. Bet tikrai neatrodė, kad būtų smulkiai išpasakojęs žmonai mūsų pokalbius. Pasinaudojusi  proga pasakiau, kad jis turįs pasikalbėti su ja apie jųdviejų problemas. Jis pasakė, kad tai neįmanoma ir kad ji niekada nesupras. Be abejo, jaučiausi išties nesmagiai, todėl išklojau jam visa, ką apie tai maniau. Kad jis turįs liautis su manimi apie tai kalbėti, bet jeigu yra nelaimingas, privaląs ją palikti ir  atsakyti už padarinius. Po to, kai šokas, patirtas po jos apsilankymo, kiek atslūgo, mane apėmė pyktis. Ji tikra žiežula, pamaniau. Moteris, kuriai niekas niekada neįtiks. Ir jam verčiau sprukti nuo jos kuo toliau. Man patinka ši moteris. Ji kalba atvirai, be užuolankų. Abejoju, ar ji turi paslapčių, ar provokuoja kitus jas pasakoti ir ar puikiai geba jas saugoti. Man taip to trūksta.  Atvirumo.  – Tačiau vieno dalyko neįstengiau suprasti, – sako ji tyliai. – Kad kaip tik man teks atsakyti už  padarinius. Arba, tiksliau, Čarliui. Ji pastebi mano klausiamą žvilgsnį.  – Mano senukui katinui. Jinai jį užmušė. Tai išgirdus akyse net aptemsta. Dar vienas negyvas katinas. Sutapimas? Mintimis grįžtu prie Deivido užrašų, Deivido, kurį Adelė apkaltino nudobus jų katiną, ir aš patikėjau ja, ne juo. O, Luiza, tu apgailėtina kvailė .  – Kaip? – iškarkiu.  – Jis negrįžo vieną vakarą, ir aš sunerimau. Jam buvo jau penkiolika metų, per senas medžioti  peles. Didumą laiko, kol dirbdavau, jis snausdavo ant sofos, o kai grįždavau namo, miegodavo man ant kelių. Kad ir kaip koktu tai pripažinti, dėl vieno dalyko ji buvo teisi – po skyrybų Čarlis buvo geriausias mano draugas. Nelengva priprasti prie vienišės gyvenimo. Puikiai suprantu, ką ji turi galvoje. Paliktos ir užmirštos sindromas.  – Šiaip ar taip, – kalba toliau Mariana, – pirmiausia ji turbūt jam pakišo nuodų. Nepakankamai, kad nunuodytų mirtinai, bet užtektinai, kad prislopintų. Jis buvo ėdrus padarėlis ir labai draugiškas. Eidavo prie kiekvieno, kas tik pasiūlydavo viščiuko likučių. Negalėjau sumerkti akių, rūpinausi, kur  is dingo, ir tada, vos prašvitus, išgirdau inkštimą lauke. Gailų cypimą. Silpną. Persmelktą kančios.  Neabejojau, kad tai Čarlis. Auginau ji nuo mažumės, žinojau visus jo garsus. Pašokusi iš lovos,  priėjau prie lango ir išvydau ją. Stovėjo ant kelio laikydama rankose mano suglebusį, sergantį katinėlį. Iš pradžių veikiau sutrikau, nei susijaudinau. Nesupratau, ką ji veikia ten taip anksti, bet  pirma mintis, šovusi į galvą, buvo, kad Čarlį pervažiavo mašina ir jinai jį surado. Tada pamačiau jos veidą. Dar nebuvau regėjusi tokios ledinės išraiškos. Bejausmės. „Aš tave perspėjau“, – tepasakė.

Taip ramiai. Be menkiausių emocijų. Man nė nespėjus sureaguoti, susivokti, kas vyksta, ji nusviedė Čarlį ant žemės ir jam dar bandant šliaužti prie laukujų durų... koja primynė galvą. Kai Mariana pažvelgia į mano išplėstas akis, jos žvilgsnyje matau anų dienų siaubą, matau, kaip nuryja sprangų gumulą.  – Ji avėjo aukštakulnius, – baigia pasakoti Mariana. Daugiau nėra ką pridurti.  – Jėzau Kristau.  – Štai taip, – ji giliai įtraukia oro ir lėtai iškvepia, tarsi sulig kvėpsniu norėtų išmesti visa tai iš savo galvos. – Nesu nieko panašaus mačiusi. Tokio įniršio. Tokios beprotybės. Ir tikiuosi, nebepamatysiu.  – Iškvietėte policiją?  – Ketinau. Bet pirma norėjau, kad Deividas  pamatytų, ką ji iškrėtė. Jau buvo beveik metas eiti atidaryti kavinės, tad pamaniau, parodysiu jam – sukelsiu ūmų, stiprų šoką – paskui iškviesiu policiją. Buvau įpykusi ir susielojusi, bet kartu ir išsigandusi. Bijojau dėl jo ir dėl  savęs. Suvyniojau vargšelį Čarlį į apklotą ir nusinešiau. Tą dieną neketinau dirbti, norėjau tik vieno, kad pamatytų Deividas, o tada keliauti namo ir išsižliumbti. Gal kvailai skamba, dėl katino.  – Nė kiek. – Ir iš tikrųjų taip manau, pasiekiu per stalą jos ranką ir švelniai spusteliu. Žinau, kaip sunku būti vienišai, aš bent jau turiu Adamą. Galiu tik įsivaizduoti, kaip siaubingai ji jautėsi.  – Deivido reakcija buvo įdomi. – Dabar, kai žiauriausia istorijos dalis išsakyta, ji paskęsta mintyse. Galbūt mano apsilankymas jai kaip netikėtas psichoterapijos seansas. – Iš pradžių to nesuvokiau, bet, kai permąstau, suprantu. Jis buvo pasibaisėjęs, tai tiesa. Pasišlykštėjęs ir sutrikęs,  bet neištiktas šoko. Šoko nesuvaidinsi. Na, bent jau tobulai. Tiesą sakant, man atrodo, kad jam net  palengvėjo sužinojus, kad ji sužalojo tik katiną. Tai labiausiai mane ir išgąsdino. Tas palengvėjimas. Jeigu tokia katino baigtis sukėlė palengvėjimą, vadinasi, jis turėjo pagrindo manyti, kad ji geba nužudyti ne tik gyvūną? Mano rankos taip dreba, kad esu priversta slėpti jas po stalu. O, Adele.  Kokius žaidimėlius tu su manimi žaidi?  – Jis įkalbėjo mane nepateikti jai kaltinimų. Sakė, kad labai gerai pažįsta Adelę ir kad liudytojų nėra, o ji moka kalbėti labai įtikinamai. Daug ko pasiekia per tą savo grožį. Bet jis pažadėjo man, kad i daugiau nebekels rūpesčių. Tikino, pats tuo pasirūpinsiąs. Sakė pervesiąs tam tikrą sumą Kačių globos lygai. Atvirai kalbant, jis tiesiog maldavo, kad nekviesčiau policijos, o aš buvau per daug  pavargusi ir susijaudinusi, kad ginčyčiausi. Troškau tik vieno: kad jie abu dingtų iš mano gyvenimo.  – Ir jūs neparašėte pareiškimo? Ji purto galvą.  – Ne, kelioms dienoms uždariau kavinę ir sėdėjau namuose, gedėdama ir šokinėdama iš vietos kaskart, kai į duris kas paskambindavo, baiminausi, kad tai ji. Bet ji negrįžo, ir jo daugiau nemačiau.  – Ir viskas? Jie dingo?  – Po kelių savaičių kavinės adresu gavau iš Deivido laišką. Rašė, kad susirado naują darbą ir kad ie išsikrausto. Padėkojo man už draugystę ir apgailestavo, kad man ji pridarė daug žalos ir kad jis niekada sau už tai neatleis. Net šleikštu buvo žiūrėti į tą laišką. Šveičiau jį tiesiai į šiukšliadėžę.  Norėjau ištrinti juos abu iš savo atminties.  – Atleiskite, kad priverčiau jus visa tai prisiminti. Ir man labai gaila jūsų katino. Bet dėkui už  pokalbį. Už tai, kad papasakojot. Jūs labai padėjote. Labiau, nei įsivaizduojate. Ji pakilo nuo stalo, aš irgi, nuo silpnumo vos laikiausi ant kojų.

 – Nežinau, kaip jūs su jais susijusi, ir nenoriu žinoti. Bet bėkite nuo jų. Kuo toliau ir kuo greičiau. Jie tikri niekšai ir jus įskaudins. Linkteliu ir, kreivai šyptelėjusi, išlekiu į gryną orą. Pasaulis atrodo pernelyg šviesus, lapija  pernelyg žalia, medžių apybrėžos pernelyg ryškios dangaus fone. Turiu kur nors užeiti ir ramiai  pamąstyti. Užsisakau didelę taurę vyno ir nusinešu prie kampinio staliuko, kiek tolėliau nuo verslininkų ir  ankstyvųjų pietautojų, kurie pamažu pripildo Blekhito aludę juoko ir šurmulio. Galima sakyti, jų negirdžiu. Tik išgėrus pusę taurės, paniškas ūžesys galvoje prityla, ir pagaliau ateina suvokimas, kurio nebegaliu išvengti. Aš lengvai tikėjau viskuo, ką man sakė Adelė. Tiesiog siurbte siurbiau į save kiekvieną jos žodį. O viskas buvo vien melas. Staiga kiekvieną savo barnį su Deividu išvystu kitomis akimis. Jo pyktyje glūdėjo baimė. Kai liepė man laikytis nuo jų kuo toliau, jis ne grasino, o  perspėjo . Savo agresyvumu is mėgino mane apsaugoti. Gal vis dėlto aš jam rūpiu? Galgi jis netuščiažodžiavo, kai sakė, kad įsimyli mane? O, Dieve, kokia aš kvailė, apgailėtina mulkė. Noriu išsiverkti, nepadeda nė vynas. Mano geriausia draugė – psichopatė. Draugė? Dar kartą permąstau šį žodį. Mes nebuvome draugės, nė iš tolo. Aš tebuvau muselė, įkliuvusi į jos voratinklį, ir ji su manimi žaidė. Bet kurių galų? Jeigu ji žino apie mane ir Deividą, kodėl manęs tiesiog neprimušė? Turiu su juo pasikalbėti. Turiu pasikalbėti su ja. Bet kiek ji iš tikrųjų žino? Ar ji žino, kad buvau čia ir kalbėjausi su Mariana? Ir kurių galų ji mane išmokė tų sapnų, jeigu žinojo apie mane ir  Deividą? Kam reikėjo man padėti?  Nerasdama atsakymų į klausimus, nukreipiu mintis į Deividą. Tabletės, telefono skambučiai,  pinigai. Ar taip jis mėgina ją sutramdyti? Apsaugoti nuo jos pasaulį? Ar pats apsiginti ir drauge  pridengti ją? Aš vis dar nežinau, kas nutiko Robui. Praeityje Deividas padarė kažkokią klaidą.  Ne,  pasitaisau. Ji ne taip sakė.  Ji sakė, kad jis padaręs kažkokį labai blogą dalyką, nes tuo metu manęs, kad gina moterį, kurią myli . Kažkoks labai blogas dalykas  yra daugiau nei klaida. Išsitraukiu telefoną iš rankinės ir surandu adresatų sąraše klinikos numerį, mano pirštas nedrąsiai liečia surinkimo mygtuką. O jeigu jis iš tiesų užmušė Robą, o aš jam papasakosiu apie laišką, kurį išsiunčiau į policiją, tada kas? Ką jis darys? Ar galiu juo pasitikėti ir viską papasakoti? Vien apie tai  pagalvojus, širdis ima smarkiai daužytis. Velniop, galvoju.  Pasitikėk savo širdimi. Bent kartą visoje  šioje istorijoje pasitikėk Deividu. O tada imkis Adelės . Paspaudžiu mygtuką ir priglaudžiu telefoną prie ausies. Atsiliepia Sju, ir aš bandau pakeisti balsą. Prisistatau Mariana ir paprašau kuo skubiau sujungti mane su daktaru Deividu Martinu. Ji sako  pažiūrėsianti, ar jis laisvas, ir paprašo palaukti. Jis sutiks su manimi pasimatyti. Turi sutikti.

50

Tada  – Velnias, kokia bus laimė, kai pasibaigs šis vizitas, – sako Robas, nenoriai skusdamas bulves ir  mesdamas jas į indą su šaltu vandeniu. – Nublizgink šį, išvalyk tą, išmesk šį, paslėpk aną. Jis žiūri, kaip ji pila verdantį vandenį į įdarą.  – Po šimts, jis eilinis vyriokas, ne koks popiežius. Adelė parodo jam liežuvį, o jis meta į ją šlapią lupeną.  – Oi, tik nesigąsčiok, pakelsiu! – sako jis, vėl švelniai iš jos pasišaipydamas.  – Aš tik noriu, kad būtų gerai. Visiems mums. Ji taip jaudinasi laukdama atvykstant Deivido, kad praėjusią naktį beveik nesumerkė akių, nors abu  buvo gerokai apsinešę. Tačiau Robas dėl šio apsilankymo darėsi vis niūresnis, nors žadėjo būti malonus. Ji net neabejoja, tai nervai. Bendravimas su žmonėmis – ne stiprioji jo pusė, kad ir kiek  inai tvirtina, jog Deividas jam patiks, puikiai mato, kad jis toli gražu nėra tuo įsitikinęs.  – Viskas bus gerai, – sako jis, jo tamsūs plaukai užkrinta ant veido, kai jis vėl imasi darbo. – Na, eigu, žinoma, tu nenunuodysi mūsų visų tuo viščiuku. Ir pasistenk į odelę įtrinti kuo daugiau sviesto. Pastarąsias dvidešimt keturias valandas jie plušėjo išsijuosę. Sunaikino visus savo laukinio gyvenimo pėdsakus: nesveiko maisto pakuotes, marihuanos nuorūkas ir tabako trupinius, – ir dabar  visi kambariai kvepia valymo priemonėmis ir oro gaivikliu. Tikras suaugusiųjų namas. Robas net  pažadėjo visą savaitgalį neužsiminti apie narkotikus ir nesisvaiginti. Adelė netiki, kad jis nerūkys „žolės“, kai liks vienas savo kambaryje, bet Robas pakankamai gudrus ir atsidarys langą, o namas toks erdvus, kad kvapas išsisklaidys. Kai viščiukas galiausiai įdarytas ir pašautas į orkaitę, ji žvilgteli į laikrodį – dabar tai nuolatinis ryšys su Deividu – gal tūkstantąjį kartą tą dieną.  – Jis jau tuoj bus čia, – sako ji šypsodamasi. Ji tiesiog švyti, niekaip negali to nuslėpti. Deividas, Deividas, Deividas. Jos mintys vien apie jį. – Manau, po dešimties minučių.  – Čirški kaip spirgas ant keptuvės, – sako Robas. – Gal bent dabar galim išgerti? Ji įpila po taurę vyno, jausdamasi tikrai suaugusi, paruošusi kepsnį ir gerdama iš savo tėvų geriausio krištolo taurių. Jie turbūt turėtų palaukti Deivido, bet taurė vyno atpalaiduos Robą. Jie drauge palinksta virš virtuvinio stalo, ir ji įsikabina jam į parankę.  – Deividas gali iš pradžių būti kiek tylus ir santūrus. Bet nekreipk dėmesio. Toks jau jo būdas. Jis mažumėlę drovus. Bet kai atsipalaiduoja, būna labai linksmas.  – Linksmas kaip aš? – Robas paskersakiuoja į ją, ir ji kumšteli jam į šoną.  – Linksmas, bet kitaip. Esu visiškai tikra, kad tau jis patiks. Jeigu tik galėsi užmerkti akis į tą baisų faktą, kad jis nerimauja dėl manęs. Jis išties nepataisomas po viso, kas įvyko.  – Gerai gerai, įsikaliau sau į galvą. Ir tu nustok nerimauti. Juk sakiau, elgsiuosi gražiai. Tada jie abu nusišypso, ir ji jaučia, kad liesa jo ranka nebe taip įsitempusi.  – Nagi, eime greičiau, palauksime jo. Pasiėmę taures, jie išeina į lauką ir stoviniuoja ant plačių akmeninių laiptų. Kol Adelė nekantriai stebeilija į alėją, Robas atsiremia į sunkių ąžuolinių durų staktą ir geria – atrodo visiškai atsipalaidavęs. Tai tik sustiprina Adelės įtarimą, kad iš tikrųjų jis įsitempęs kaip styga.

Galiausiai tylą perskrodžia variklio burzgimas, Adelė suspiegia ir net pasišokinėdama nubėga tekina per žvirgždą.  – Jis čia! Jis čia! – Ji tokia susijaudinusi. Tarsi visa jos šeima pagaliau būtų susirinkusi. Nesiilgint Robo, kai ji su Deividu, ir nesiilgint Deivido, kai ji su Robu. Praeina pora minučių, kol automobilis atrieda ilga alėja nuo vartų, bet vos tik Deividas išjungia variklį, Adelė jau laukia jo išlipant prie durelių. Grįžtelėjusi į Robą, išsišiepia, vis dar stovėdamas ant laiptų, jis nutaiso kreivą šypseną, tarsi staiga pasijutęs nesmagiai, ne savame kailyje. Robas atrodo lyg mažas vaikas, ir ji visa širdimi geidžia, kad jis patikėtų, jog viskas bus gerai. Deividas išsirango iš automobilio, aukštas ir stiprus, su džinsais ir marškinėliais, ant viršaus užsivilkęs ploną šviesiai žydrą nertinį su V formos iškirpte. Kaip ir kaskart jį išvydus, Adelei užgniaužia kvapą. Jis suaugęs vyras. Jos vyras.  – Labas, – sako jis ir prisitraukęs ją pabučiuoja. – Pasiilgau tavęs.  – Aš taip pat tavęs pasiilgau. – Ji niekaip negali ištrinti šypsenos nuo veido. Čiumpa jo ranką. –  Eikš.  – O kaip mano daiktai?  – Palauks. Ji tempia jį namo link, kur nenustygdamas, įtraukęs pečius mindžikuoja Robas, – rodos, jis tik  trokšta, kad žemė atsivertų ir jį prarytų. Ji supranta. Draugystė visada siejo tik jį ir ją. Ūmai užlieta užuojautos, ji paleidžia Deivido ranką ir užbėga laipteliais prie Robo, stveria jam už rankos ir traukia iš šešėlio.  – Deividai, čia Robas, mano geriausias draugas. Robai, čia Deividas, mano sužadėtinis. Įsakau ums abiem tuojau pat pamilti vienas kitą. Ji nusijuokia tobulai laiminga. Netgi po viso, kas nutiko, ir  netgi čia, šiame name, tobulesnės laimės ji negalėtų patirti. Šeštadienį apie pusę vienuoliktos vakaro jie visi trys jau spėję gerokai įkaušti, na, bent jau atmosfera ne tokia įtempta. Adelei nuostabubuvo justi Deividą savo glėbyje ir lovoje, ir savo viduje praėjusią naktį, juodu kvatojo, planavo ir kikeno, bet ji jautė, kad Deividas Robu ne per labiausiai sužavėtas.  – Jis drovus, – pasakė ji, kai jie meiliai susipynę burkavo tarp prakaituotų paklodžių.  – Jis mažai kalba. Keistokas, – nuskambėjo Deivido nuosprendis. – Nesuprantu, kodėl jis tau taip  patinka. Bet šiandien viskas kitaip, ir ji tuo džiaugiasi. Kai šįryt nulipo į virtuvę, Robas jau buvo pradėjęs gaminti pusryčius ir, užuot niūromis žvelgęs į Deividą, kaip anądien, komiškai vaidino prancūzų virtuvės šefą Fransua de Efą, perdėtu spektakliu priversdamas Deividą juoktis iš to, kaip beria druską į kiaušinius bei kepa dešreles, lyg būtų garsusis „Ritz“ virėjas. Tada prisidėjo Deividas, jis apsimetė  pasikėlusiu BBC korespondentu, klausinėjančiu apie jo metodus, ir visa scena netrukus virto farsu, abu vyrukai nėrėsi iš kalio, kad prajuokintų vienas kitą ir Adelę. Po pusryčių Robas klausinėjo apie universitetą, nuoširdžiai stengėsi būti draugiškesnis, nors jam ne taip lengvai sekėsi kaip staipantis  prie puodų. Deividas atsakė į visus klausimus, ir nors vis dar atrodė apniktas abejonių, pusryčiai tapo lemiamu lūžiu. Paskui jie visi trys ilgai vaikščiojo po miškus, slampinėjo aplink šulinį, ir buvo gera. Jai patiko leisti laiką su jais abiem, liesu smulkučiu Robu ir aukštu stipriu gražuoliu Deividu. Robas neabejotinai stengėsi, ir tai nenuėjo perniek. Ji matė, kaip Deividas iš lėto atsikrato įtampos.

Ji beveik patenkinta sėdi priešais židinį, maloniai apsvaigusi nuo vyno. Galbūt tai ir nėra tobulas savaitgalis, kokio tikėjosi, bet atmosfera šviesėja. Jie abu nori ją globoti, tad suprantama, kodėl abu žvelgia vienas į kitą nepatikliai. Jai tikrai pasisekė.  – Ir kaip man sekasi? – klausia Robas. – Geriau nei vakar? Ji plačiai nusišypso. Kitas jos vyras.  – Tu tobulas. Gerai pasistengei.  – Gal verčiau eik miegoti. Leisk berniukams pabūti vieniems.  – Vyrų draugystė? – nusijuokia ji.  – Panašiai, – šypteli. Vieną dieną galbūt jis bus gražus, dingteli jai. Kai išnyks spuogai, nebebus kabių ir kai jis kiek papilnės. Palyginti su Deividu, Robas atrodo toks jaunutis. – Mums vertėtų  pasikalbėti vieniems, be tavęs. Tik neįsižeisk.  – Nė nemanau. – Staiga ją nusmelkia mintis. – Bet nekalbėk apie mano pinigus, gerai? Deividui nepatiks, kad papasakojau tau apie tai. Prašau, tik neužsimink, – skubiai išpyškina, Deividui žingsniuojant jų link.  – Nė neketinau, – taria Robas, žvelgdamas į užburiančias liepsnas. – Tokia mintis nė nebuvo šovusi.

51 Luiza Jis atrodo siaubingai, bet ir aš turbūt ne geriau. Akys pasruvusios krauju, nors vilki kostiumą, marškiniai susiglamžę. Nesiskutęs. Man regis, palūžęs. Tarytum vaikščiojantis lavonas. Jo akys nuklysta baro link.  – Užsakiau mudviem kavos. Dabar mums abiem praverstų blaivios galvos.  – Luiza, kad ir kas tai būtų, kad ir ką, tavo manymu, tu žinai apie Marianą, – jis stovi prie stalo ir į mane beveik nežiūri, – tam neturiu laiko.  – Prisėsk, Deividai. Prašau. – Paimu jį už rankos, švelniai, bet tvirtai laikau, kai bando ją ištraukti. Gera liesti jį. – Prašau. Turiu kai ką tau pasakyti. Dalykus, kuriuos privalai išgirsti. Barmenė atneša padėklą su karšta kava, pastato mums puodelius ir išpilsto kavą, linksmai šypsodamasi. Įprastas Deivido mandagumas suveikia ir aš jį paleidžiu, kad galėtų atsisėsti priešais.  – Juk tau liepiau laikytis kuo toliau nuo mūsų, – taria, kai ji pasitraukia.  – Žinau. Ir dabar žinau, kad mane perspėjai, ne grasinai. Žinau, kas nutiko Marianai. Nuvažiavau su ja susitikti. Jis įdėmiai žvelgia į mane.  – Jėzau, Luiza. Kodėl? Kurių galų tai padarei? – jo irzlumas išduoda baimę. Dabar matau jį kiaurai, ir mane užplūsta gėda.  – Nes esu kvailė. Blogiau nei kvailė. Esu... – nerandu tinkamų žodžių perteikti, ką galvoju. –  Buvau apmulkinta ir elgiausi kvailai. Padariau baisų dalyką ir turiu tau tai pasakyti. Dabar jis klausosi, budrus ir įsitempęs. Lapinas per medžioklę.  – Bet pirma atskleisiu tau, ką žinau, gerai? Jis lėtai linkteli. Ne tokios akistatos tikėjosi, ir jam prireikia valandėlės susigaudyti. Kiek jis jau šiandien išgėrė? Kiek jam reikia išgerti, kad prislopintų visą per gyvenimą susikaupusią bjaurastį?  – Klok.  – Gerai, – giliai įkvepiu. – Aš manau, kad tavo žmona pamišėlė, sociopatė arba psichopatė. Manau, kad tu duodi jai tablečių, nes žinai, kad ji yra išprotėjusi. Manau, kad kai tik tą supratai,  bandei jai padėti ir dabar mėgini ją suvaldyti. Manau, kad kaip tik dėl to skambini namo taip dažnai –  kad ją kontroliuotum. Manau, kad Adelė žino, jog mes kartu miegojom, ir ji susidraugavo su manimi, kad nuteiktų mane prieš tave – dar ligi galo neišsiaiškinau kodėl, bet viena aišku: ji žaidžia su manimi, veikiau su mumis. Ji nugalabijo jūsų katę, lygiai taip pat, kaip ir Marianos Čarlį, ir tu čia nieko negali pakeisti, nes ji šį tą apie tave žino ir grasina papasakoti policijai, kas nutiko Robui. Apie tai, kad jo palaikai vis dar yra kažkur jos dvaro apylinkėse. Ji pasakė man, kad tu nužudei Robą... Jis pasilenkia į priekį, lyg norėtų ką sakyti, bet aš kilsteliu rankas ir jį nutildau.  – Leisk man baigti. Jis susmunka į kėdę, pasiduoda.  – Ji pasakė man, kad tu nužudei Robą, – kartoju, – bet aš tuo netikiu. Jis pakelia akis, pirmą kartą jose sublyksi viltis.

 – Mano galva, kad ir kas nutiko Robui, tai padarė  ji , ir tu, kai tai nutiko, turbūt troškai ją apsaugoti, nes mylėjai, o ji buvo ką tik netekusi tėvų. Aš manau, kad padarei kvailą, siaubingą klaidą, ir ji naudojasi ja, kad visiems laikams tave išlaikytų šalia. Staiga mane apima graudulys, vos susituriu neapsiašarojusi.  – Baisu, kad patikėjau ja, o ne tavimi, nes tu nieko man nepasakojai. Turėjau suprasti. Turėjau asitikėti   savo jausmais tau, bet po Jano pamiršau, kaip pasitikėti vyru, ir savo nepasitikėjimą  perkėliau į mudviejų santykius. Be to, nelengva pasitikėti vyru, kuris apgaudinėja savo žmoną. Jis atrodo susigėdęs, ir dabar aš nenoriu į tai gilintis. Ne dabar. Tai nėra svarbu.  – Kai niršai, grasinai man, reikalaudamas, kad pasitraukčiau, turėjau suprasti, kad mėgini apsaugoti mane nuo jos. Bet nesupratau. O ji taip meistriškai vaidino trapią ir lengvai pažeidžiamą. Ji taip  meistriškai mane įtraukė į šį žaidimą. Ir aš labai gailiuosi, kad jai tai leidau. – Pasilenkiu per  stalą ir paimu jo ranką. – Deividai, privalai man viską papasakoti. Aš tavo pusėje. Elgiuosi kvailai,  bet dabar man tikrai reikia išgirsti iš tavo lūpų, kas vyksta, nes be galo pavargau nuo Adelės melo ir  išprotėsiu, jeigu neišgirsiu tiesos. Jis ilgai į mane stebeilija, ir aš viliuosi, kad mato mano akyse tikėjimą ir jausmus, kuriuos jam  puoselėju.  – Kad ir kas tai būtų, Deividai, aš tavimi tikiu. Bet man reikia paaiškinimo. Apie pinigus, apie tai, kas nutiko Robui. Turiu žinoti. Nes tada papasakosiu tau apie tą blogą dalyką, kurį iškrėčiau, ir tu greičiausiai imsi manęs neapkęsti.  – Negalėčiau tavęs neapkęsti, – sako jis, tada pajuntu, kaip graudulys ima viršų. Į kokią kebeknę aš įsivėliau.  Mes  įsivėlėme. Kaip galėjau pamanyti, kad jis žudikas? Jis siurbteli kavos, tada atsikrenkščia, jo žvilgsnis klajoja po barą. Ar jis irgi sunkiai tramdo ašaras?  – Tiesiog atsiverk man, – sakau. Vienas iš mūsų dabar turi būti ryžtingas, ir tokia būsiu aš.  – Visa ši istorija be galo bjauri. – Jis nepakelia akių nuo savo puodelio. Man net atrodo, kad jų nepakels, kol jo viduje nesprogs pūlinys ir neištrykš nuodai. – Kaip ir visas mano gyvenimas. Bet  prasidėjo jis kitaip. Iš pradžių... viskas buvo nuostabu. Dieve, aš mylėjau ją. Adelė buvo gražiausia mergina, kokią tik esu kada matęs. Bet ne vien tik tai. Ji buvo švelni ir linksma. Jos tėvai mūsų draugystei nepritarė. Aš buvau vargšo ūkininko sūnus, kurio tėvas pragėrė viską iki cento, be to,  beveik penkeriais metais vyresnis, nors pažinojau ją, galima sakyti, visą savo gyvenimą. Ji įprato sekioti paskui mane, kol dirbdavau laukuose aplink mokyklą, kartais pasakodavo apie savo košmarus.  – Ji buvo dar maža, kai davei jai knygelę apie sapnus. Jis linkteli.  – Vis tiek ne per daugiausia padėjo. Jeigu tik jis žinotų. Gal būtent ta knygelė išmokė Adelę ryškiai sapnuoti ir nutiesė kelią į antrąsias duris. Norėčiau apie tai užsiminti – turėčiau užsiminti, – bet pirma trokštu išgirsti istoriją iki galo,  prieš nukreipdama jo dėmesį į kažką, kuo vargiai galima patikėti.  – Bet kai ji užaugo, – pasakoja toliau Deividas, – pasirodė... kad man kaip tik jos reikia. Ji buvo tokia nežemiška būtybė, kuriai nerūpėjo mano sudiržusios rankos ir mano nevykėlis tėtis, – ji tiesiog matė mane. Jei ne ji, ko gero, niekada nebūčiau išėjęs sunkių medicinos mokslų. Mes taip mylėjome vienas kitą. Neįstengiu to net apibūdinti. Tokia besąlygiška meile mylima, kai esi jaunas. Jis nutyla.  – Ir tada kilo tas gaisras.  – Tu ją išgelbėjai. Tavo randai.

 – Taip. Taip, išgelbėjau. Tuo metu nė nejutau skausmo. Prisimenu tik siaubingą karštį. Atrodė, kad mano plaučiai nueis pūslėmis kvėpuojant, bet labiausiai nuogąstavau, kad ji negyva. Ji buvo be menkiausių gyvybės ženklų, šalta. Prisikvėpavusi dūmų ar smalkių. Niekaip negalėjau jos pažadinti. Prisimenu tą patį galvojusi, kai mėginau pažadinti Adelę. Atmintyje atgyja šalta jos ranka. Kaip ją  purčiau.  Kiek ilgai ji išbuvo už antrųjų durų? Linkteliu Deividui kalbėti toliau.  – Ar ji sukėlė gaisrą?  – Nežinau. Tuomet tokia mintis nė nebuvo kilusi, bet vėliau... – jis nutyla. Suprantu, kad apie tai daug mąstė. – Buvo šnekama apie padegimą. Policija įtarė ir mane. Ir nors pagalvodavau, jog kas nors galėjo sukelti gaisrą sąmoningai, jos neįtariau. Gal koks supykęs darbininkas – o tokių buvo nemažai. Adelė buvo per jauna, kad perprastų savo tėvus, bet jos tėtis susikrovė turtus, kaišiodamas  pagalius į kitų žmonių ratus. Bet niekada nemaniau, kad ji galėjo sukelti gaisrą. Ji vos per plauką nežuvo. Būtų siaubingai rizikavusi.  – Manau, jai patinka rizikuoti.  – Ko gero. Bet ji buvo tiesiog pametusi galvą iš sielvarto. Negalėdavo miegoti. Tiesiog nyko akyse. Galbūt taip iš dalies pasireiškė jos kaltė. Ji kaltino save dėl to, kad nepabudo. Kad gal būtų galėjusi juos išgelbėti. Miegas. Sapnai. Ar ji buvo ten, kai žuvo jos tėvai? Ar ji sukėlė gaisrą ir žengė pro antrąsias duris, kad įsitikintų, jog Deividas ateis jos gelbėti? O gal nuo dūmų apalpo, nespėjusi ištrūkti pati?  – Ir tada ji susipažino su Robu? Psichiatrijos klinikoje?  – Vestlandse, taip. Jai jis labai patiko, ir draugystė su juo jai padėjo. Tuo metu man tai buvo ne  prie širdies, nes buvau įtikėjęs, kad globoti ją yra mano pareiga, bet vis dar gydžiausi nudegimus, be to, mokiausi universitete. Adelė reikalavo, kad grįžčiau mokytis, ji net paskubėjo, kiek tai įmanoma, nurodyti savo advokatams sutvarkyti visus mano finansinius reikalus, dėl to jaučiausi nesmagiai, bet uk mudu vis tiek ketinome susituokti, ir ji įtikino mane, kad elgiuosi kvailai. Kad ir kaip būtų,  pažintis su Robu ją paveikė teigiamai, supratau tai. Jis buvo ten, aš – ne. Nors man nepatiko, kad jis  buvęs narkomanas, nors niekada to nesu sakęs, man rodos, ji tai suvokė. Tiesą sakant, tikėjausi, kad jų draugystė nutrūks, kai jie paliks Vestlandsą, bet tada ji pasikvietė jį atvažiuoti ir paviešėti dvare. Ji vėl buvo tokia kaip anksčiau. Troško padėti žmonėms. Ar bent jau taip atrodė.  – Tad kas gi nutiko? –  Robas. Vaikinukas iš užrašų knygelės. Pagaliau sužinosiu jo likimą.  – Mačiau jį tik kartą. Parvykau savaitgaliui, tad tiksliau būtų sakyti, pažinojau jį porą dienų. Jis  buvo spuoguotas, liesas berniokas su kabėmis. Niekuo neišsiskiriantis. Nežinau, ko tikėjausi. Gal daugiau charizmos. Jis man atrodė labai jaunas, kaip aštuoniolikmetis. Nekalbus. Bent jau tą savaitgalį. Tik spoksojo į mane ir, kai ko paklausdavau, kažką suburbėdavo, o akimirkomis buvo usti, kad apsimetinėja, pernelyg stengiasi. Vieną rytą jis ištaisė siaubingą virtuvės šefo šou, į kurį ir  aš vėliau įsitraukiau, bet, atvirai kalbant, jaučiausi nesmagiai. Adelė sakė, kad jis drovus. Kad nelabai moka bendrauti, bet man jis pasirodė keistas, nors to jai nesakiau. Šeštadienio vakarą, kai Adelė nuėjo miego, mudu likom porą valandų pasišnekučiuoti, tačiau man taip ir nepavyko su juo susidraugauti. Jis nuolat klausinėjo apie mūsų su Adele santykius. Buvau įsitikinęs, kad jis  pavyduliauja. Išvykdamas sekmadienį, mintyse troškau, kad jų draugystė greitai užgestų savaime. – Jis nutyla ir nuryja seilę. – Ir mano noras išsipildė, tik tai nutiko ne savaime.  – Robas mirė. Galiausiai jis linkteli.  – Manęs tada ten nebuvo. Tai nutiko po dešimties dienų.

Pirmą kartą jis pakelia akis ir pažvelgia tiesiai į mane.  – Aš žinau, kur yra Robas, bet ne aš ten jį palikau. Robas negyvas. Štai kaip. Akivaizdus faktas. Nesistebiu ir pripažįstu, kad kurį laiką taip ir maniau.  – Žinau, – sakau, ir tai tiesa. Aš visiškai juo tikiu. Galbūt per vėlai, bet tikrai tikiu. – Žinau, kad tu to nepadarei.  – Vieną rytą ji paskambino man apimta panikos, – dabar jau jis berte beria žodžius neraginamas. –  Pasakė, kad jie kvaišinosi ir ji mananti, kad Robas perdozavo, nes kai ji atsipeikėjo, jis buvo miręs. Liepiau jai paskambinti policijai ir greitajai. Ji verkė. Sakė negalinti to padaryti. Kai paklausiau kodėl, atsakė, kad supanikavusi įstūmė jo kūną į seną išdžiūvusį šulinį miške, dvaro teritorijoje. Ji  buvo kone puolusi į isteriją. Tiesiog negalėjau tuo patikėti. Tai atrodė tikra... tikra beprotybė.  Nedelsdamas nuvažiavau ten, tikėdamasis, kad įkalbėsiu ją atskleisti tiesą policijai. Bet ji nesutiko. Sakė bijanti, kad po to, kas nutiko jos tėvams ir čia, ji bus uždaryta į kalėjimą. Policininkai pamanys, kad ji prie viso to prikišo nagus. Sakė panikuojanti, bet dabar nebegalinti nieko pakeisti. Sakė, kad,  be mudviejų, niekas nežino, kad Robas čia apskritai buvo. Niekas daugiau jo nematė. Net jo šeima nežinojo. Ji maldavo mane tylėti. Sakė, kad galime išvykti iš šių namų, ir niekas niekada nesužinos, kas nutiko.  – Bet tuž  inojai. Deividas linkteli.  – Iš pradžių vyliausi, kad man pavyks išlaikyti šią paslaptį vardan Adelės. Apsaugoti ją. Ir aš stengiausi. Visomis išgalėmis. Mudu skubiai susituokėme, bet jau tada buvo ženklų, pranašaujančių, kad mums nieko neišeis. Nepakenčiau to, ką padarėme, bet maniau, kad būčiau išmokęs su tuo gyventi, jeigu būčiau žinojęs, kad ir jai tai neduoda ramybės, bet ji atrodė visiškai laiminga, lyg būtų viską pamiršusi. Kad tas jaunuolis apskritai gyveno. Jis dingo. Jo mirtį gaubia paslaptis. Maniau, galbūt jos reakcija yra savotiškas prisitaikymo mechanizmas – mėginimas išbraukti visa, kas įvyko, iš atminties, bet taip nebuvo. Ji iš tikrųjų lengva ranka išstūmė tai iš savo galvos. Mūsų vestuvių dieną ji  buvo labai linksma. Tarsi joks šešėlis nebūtų temdęs mūsų laimės. Vėliau ji suprato pastojusi, ir aš tikėjausi, kad ji bus dar lamingesnė, bet ji visai pakvaišo ir primygtinai reikalavo aborto, kad iš jos kuo greičiau būtų pašalintas tas  svetimkūnis. Jis prityla, kvėpuoja trūkčiojamai. Jam sunku pripažinti visa tai.  Kalbėti  kam nors apie tai.  – Meilė miršta sunkiai, tiesa? Jis pažvelgia į mane, ir aš tvirtai spusteliu jam ranką.  – Prireikė daug laiko, kol mano meilė mirė, – sako jis. – Teisinau ją, juk reikėjo baigti mokslus, gilintis į specialybę, tad aš ne visada suvokiau, kaip ji pasikeitė. Bet ji pasikeitė. Ji absurdiškai švaistė pinigus – netgi turėdama tokį turtą kaip jos...  – Todėl ir nusprendei ją kontroliuoti? Jis linkteli.  – Tą savaitgalį, kai buvau atvykęs į dvarą Škotijoje, persirašiau jos teisę valdyti turtą, – niekad nesiekiau jos pinigų. Bet vis tiek nenorėjau, kad Adelė juos iššvaistytų. O jeigu mes vis dėlto kada nors susilauktume vaikų? O jeigu tai viso labo emocinė reakcija į tai, ką jai teko išgyventi? Jeigu ji ims gailėtis švaistūniškumo? Ji sutiko perleisti atsakomybę man. Pripažino, kad turi bėdų ir kad jai reikalingas žmogus, kuris valdytų turtą. Šiandien, mintimis peržvelgdamas praeitį, manau, kad šis sprendimas buvo dar vienas mazgas kilpoje, kurią ji buvo užnėrusi man ant kaklo. Vis dėlto mes taip gyvenome trejus ar ketverius metus, apsimesdami, kad viskas gerai, bet aš negalėjau pamiršti Robo.

Jo kūno šulinyje. Ir pagaliau supratau, kad mūsų meilė mirė drauge su juo tą naktį. Negalėjau pamiršti Robo ir apsiprasti su tuo, kad Adelė gali jį pamiršti. Pasakiau jai, kad viskas baigta. Kad išeinu ir  kad jos nebemyliu.  – Turbūt neplojo katučių tai išgirdusi, – sakau, ir jis pirmą kartą vos pastebimai šypteli. Be nuoširdaus linksmumo, bet vis dėlto. Atpažįstu  savo Deividą.  – Galima ir taip sakyti. Ji puolė į isteriją. Sakė mylinti mane ir negalinti gyventi be manęs. Grasino atimsianti visus pinigus ir aš liksiantis be skatiko. Atsakiau, kad man nerūpi ir niekada nerūpėjo jos  pinigai. Nenorėjau jos įskaudinti, bet daugiau taip gyventi nebepajėgiau. Paskui ji tapo labai tyli. Tas os tykumas mane gąsdino. Ir iki šiol   gąsdina. Dabar suprantu jį kaip artėjančio pavojaus ženklą. Ji  pagrasino, kad jeigu išeisiu, praneš policijai, kas iš tikrųjų nutiko Robui. Sutrikau. Nesupratau, ką ji turi galvoje. Tada pasakė, kad tiesa santykinis dalykas. Kad tiesa dažnai suvokiama ir priimama kaip labiausiai tikėtinas įvykių scenarijus. Ji grasino pasakyti policijai, kad mudu su Robu susimušėme ir  kad aš jį nužudžiau, paskui įmečiau į šulinį. Buvau priblokštas. Tai buvo netiesa. Ji tik numojo į tai ranka. Pareiškė, kad policija pamanys, kad nusikaltimas įvykdytas iš pavydo ir kad jie jau ir taip įtarinėjo mane dėl gaisro jos tėvų name, tad į jos žodžius tikrai bus įsiklausyta. Susimąstau apie savo laišką. Apie tai, ką turėsiu jam prisipažinti, kai baigs kalbėti. O, Dieve,  Luiza, ką tu padarei?  – Ir tada ji metė savo kozirį. Įkaltį, dėl kurio policija ryžtingai palaikytų jos pusę. Kuris visiems laikams supančioja ją su manimi.  – Kokį įkaltį? – Ką ji galėjo iškrėsti?  – Mano laikrodį, – atsako jis paprastai. Pastebėjęs mano sutrikimą, kalba toliau: – Kai nudegiau ranką, nebegalėjau jo nešioti. Atidaviau Adelei, tiksliau, padovanojau. Apyrankė, netgi užsegta ant tolimiausios grandies, jai buvo per laisva, bet jai patiko jį turėti, o man patiko, kad jinai jį nešioja.  Nė neįtariau, kad jis supančios mus visiems laikams šiame pragare.  – Kas nutiko tavo laikrodžiui?  – Kai ji įstūmė Robą į šulinį, mano laikrodis nuslydo jai nuo riešo ir įsinarpliojo į jo drabužius. –  Jis prityla ir pažvelgia į mane. – Mano laikrodis guli šulinyje drauge su jo palaikais. Stebeiliju į jį išsigandusi.  – O, Dieve. – Mane net supykina. Kas patikės Deivido versija, radęs tokius įkalčius?  – Labiausiai nirštu dėl to, kad leidau jai mane šitaip šantažuoti. Buvau per skystas. Niekas manimi nepatikės, negana to, visi manys, jog tokį baisų nusikaltimą padariau aš. Vien mintis, kad sėsiu į kalėjimą, mane stingdo. O jeigu Robo mirtis nebuvo nelaimingas atsitikimas, kaip kad ji sakė? Jeigu i nužudė jį dėl kokios nors priežasties? Ir jeigu palaikai bus iškelti, paaiškės, kad tai žmogžudystė?  Negalėčiau to pakelti. Buvau įviliotas į spąstus. Ji pažadėjo man būti gera. Tikino, kad galime būti laimingi, kad galbūt aš vėl ją pamilsiu. Sakė norinti turėti vaikų. Buvo pasirengusi viskam, kas, jos manymu, padarytų mane laimingą. Pamišėlės paistalai. Negalėjau įsivaizduoti vaiko mūsų šeimoje. Jau nebe. Galiausiai apsipratau su tuo, kad už savo klaidą ir silpnumą esu šitaip baudžiamas –   pasmerktas įstrigti santuokoje be meilės. Dieve, visus šiuos ilgus metus, praleistus su Adele, jis vaikščiojo peilio ašmenimis. Man reikia išgerti. Esu tikra, kad ir jam taip pat, bet kol kas su svaigalais teks luktelėti. Daugiau jis nebegali slėptis už butelio, o man svarbu išlaikyti blaivią galvą.  – Bet jai nepavyko ilgai tramdyti savo psichikos ligos. Dėjosi tobula namų šeimininke, bet kartkartėmis dėl niekų ją ištikdavo nevaldomo įsiūčio priepuoliai.

 – Kaip istorijoje su Mariana.  – Taip, panašiai, bet jie prasidėjo seniai. Buvau tikras, kad ji mane šnipinėja. Žinojo dalykus, kurių neįmanoma žinoti. Skambindavo kolegoms, su kuriais, jos manymu, pernelyg artimai bendravau, siuntinėdavo jiems bjaurias žinutes. Kurį laiką ji dirbo, bet tada susibičiuliavau su moterimi, gėlių  parduotuvės šeimininke, ir tada ten kilo gaisras. Jokių konkrečių įkalčių prieš ją nebuvo, bet pakako, kad suprasčiau, jog tai jos darbas. Kas porą metų tekdavo kraustytis ir keisti darbą dėl to, ką ji iškrėsdavo. Mes sudarėme  sutartis. Pažadėjau skambinti jai bent tris kartus per dieną, o ji –  atsisakyti kreditinių kortelių. Pagal sutartį turėjau grįžti iš darbo tiesiai namo, ji – atsisakyti mobiliojo telefono. Bet dėl savo beprotybės ji vis tiek nesiliovė griauti mūsų – arba kieno nors kito –  gyvenimo. Ji yra agresyvi sociopatė, jaučianti empatiją tik keliems žmonėms, dėl to esu tikras. Ji turi supratimą apie tai, kas yra gerai ir kas blogai, bet visiškai skirtingą nei kitų žmonių, ir ji myli, jeigu galima tai vadinti meile, tik mane. Ji padarys bet ką, kad tik neleistų niekam tarp mudviejų įsiterpti, ir  i kalba bei elgiasi labai įtikinamai. Kas manimi patikės? – Jis pažvelgia į mane. – Tu nepatikėjai. Lengvai prarijai jos pasakaičių jauką.  – Atleisk, Deividai. Nekenčiu savęs. – Privalau jam papasakoti apie sapnus. Apie tai, kaip Adelė į šnipinėjo. Kaip ji viską sužinojo. Jau ruošiuosi prabilti, bet jis mane nutraukia.  – Tu dėl to nekalta. Ji meistriškai atlieka savo vaidmenį, o aš buvau girtuoklis svetimautojas.  Nereikėjo man tavęs užkalbinti tame bare. Tik norėjau... Tiesiog norėjau būti laimingas. Bet, Dieve, uk turėjau žinoti. – Iš susierzinimo jis, rodos, tuoj trenks ranka per stalą, bet tik stipriai suspaudžia medinį jo kraštą. – Turėjau suprasti, kai ji buvo maža. Iš tų jos kvailų paistalų.  – Ką nori tuo pasakyti? – visa įsitempiu klausdama. Tai susiję su sapnais. Tikrai žinau. Ji mylėjo Deividą. Žinoma, ji būtų mėginusi su juo pasidalyti.  – Kai pirmąkart suartėjome ir pasigėrėme, ji man mėgino pasakyti, kad miegodama gali krėsti visokias nesąmones. Vebleno labai neaiškiai, bet jos žodžiai labiau priminė bepročio kliedesius. Blogiausia, kad tai greičiausiai buvo mano kaltė, nes susidarė įspūdis, kad ji prisigraibstė minčių iš tos hipių knygšės apie sapnus, kurią jai padovanojau, o vėliau prisigalvojo dar beprotiškesnių dalykų. Aš tik nusijuokiau ir pamaniau, kad ji mane mulkina, bet kai supyko dėl to, kad ja netikiu, turėjau susivokti, jog šie pramanai kažką reiškia. Ji buvo per daug suaugusi tokioms vaikiškoms fantazijoms. Jau tada buvo akivaizdžių ženklų, kad turi rimtų psichikos sutrikimų. Na, kas patikės, kad galima  palikti savo kūną miegant? Tokius niekus gali sapalioti nebent tie, kurie padaugina narkotikų. Taip, turėjau pamatyti tuos ženklus. Bent jau prisiminti juos, kai tapome vyresni. – Jis pažvelgia į mane. –  Štai kodėl taip apsidžiaugiau sutikęs tave. Tu buvai tokia normali. Jis vėl sugriebia mano rankas, tarsi būčiau koks gelbėjimo lynas.  – Tu tvirtai stovi ant žemės. Tavo košmarai yra viso labo košmarai, kažkaip su jais susigyvenai. Tu niekada nepatikėtum tokiom nesąmonėmis. Tu esi  sveiko proto. O, Dieve, jei tik jis žinotų. Ir kaip dabar jam tai atskleisti?  Klausyk, viskas, ką ji tau pasakojo, ra tikra. Kaip kitaip, tavo manymu, ji būtų tave šnipinėjusi?  Negaliu su juo taip pasielgti. Negaliu taip pasielgti su  savimi. Ne dabar. Tik ne tada, kai vis dar noriu jam prisipažinti apie laišką, kurį nusiunčiau į policiją. Jam reikia faktų ir tikrumo. Visa kita jis tiesiog atmes.  – Ji neabejotinai turi bėdų, – teįstengiu ištarti. – Reikia tai pripažinti. Mes tvirtai laikomės už rankų, ir jis nenuleidžia nuo manęs akių.  – Tu tikrai tiki manimi? – klausia, ir aš linkteliu.  – Taip, tikiu. – Tai jis mato iš mano veido. Tikiu kiekvienu jo žodžiu. Jis nenužudė Robo.

 – Neįsivaizduoji, kaip gera tai girdėti. Bet neišmanau, kaip elgtis. Pasakiau jai, kad noriu skyrybų. Kas žino, ką ji dabar darys? Ji tikrai neleis man išeiti. Ir man neramu, ką ji iškrės tau. Jėzau, kokia  bjauri košė. O dabar metas man pasidalyti savo neprotingais poelgiais.  – Košė bjauresnė, nei tau atrodo, – sakau. Širdis ima daužytis. –  Aš  tik dar labiau ją apkartinau.  – Baisiau jau negali būti, – sako jis, švelniai šypsodamasis. – Jeigu po viso, ką papasakojau, aš tau vis dar patinku, jeigu įstengi manimi  patikėti, tada visa kita, bent jau man, yra daug geriau. Jo veidas pragiedrėja. Akyse daugiau šviesos; sunki našta numesta, net jeigu tik kelioms akimirkoms. Ir aš jam papasakoju. Kaip naršiau internete, kaip nusiunčiau laišką Angusui Vignalui į Perto  policijos nuovadą, išklojusi visus argumentus, kurių pagrindu įtariu, kad daktaras Deividas Martinas  prisidėjęs prie jaunuolio, vardu Robas Dominikas Hoilas, mirties ir kad jo kūnas greičiausiai vis dar  yra kažkur Adelės dvare. Dabar atėjo man eilė nudelbti akis į puodelį ir degti iš gėdos. Juk Adelė nė neprašė manęs to daryti. Kvailystę iškrėčiau aš pati. Pakėliau akis, tik baigusi pasakoti.  – Dabar matai, gali būti ir baisiau, ir prie to prisidėjau aš . Galbūt jie numos ranka į tą laišką, kaip į pamišėlės kliedesius, galbūt Vignalas jo nė nepamatys. – O, Dieve, medžiu, leisk, kad taip būtų. Deividas atsilošia kėdėje ir atsidūsta.  – Ne, aš manau, kad jis jį perskaitys. Jis it terjeras sukiojosi aplink mane, ieškodamas bent menkiausio įkalčio dėl gaisro.  – Turbūt manę nekenti. – Trokštu, kad man po kojomis prasiskirtų žemė ir visiems laikams mane  prarytų. Kodėl aš viską suknisu? Kodėl esu tokia karštakošė?  – Tavęs nekenčiu? – Jis atsisėda tiesiai, jo veide sumišęs pyktis ir juokas. – Ar bent girdėjai, ką tau sakiau? Nejaučiu tau neapykantos. Aš... na, net priešingai. Tu man net patinki, kad patikėjai Adele. Troškai jai padėti. Tai man labai pažįstama. Bet ne, dėl to, ką padarei, nejaučiu tau neapykantos. Daugeliu atžvilgių man net palengvėjo. Padėtis tampa daug aiškesnė.  – Ką turi galvoje? – Jis nejaučia man neapykantos. Kurgi ne. Abu mes vieno galo.  – Adelė nežino apie laišką, kurį išsiuntei? Papurtau galvą.  – Vargu. – Tiesą sakant, dabar negaliu būti tikra. Sunku suprasti, ką Adelė žino, ko nežino, bet to negaliu jam sakyti, tik ne po to, ką man atskleidė. – Ką žadi daryti?  – Ketinu ten prisistatyti. Nuvykti į policiją ir viską iškloti. Tiesą. Turiu tai užbaigti.  Ne to tikėjausi ir akimirką jaučiuosi pritrenkta, bet suprantu, kad taip teisingiausia.  – Jie tavimi patikės, – sakau, nors ir dvejoju. – Aš tavimi tikiu. Ir galėsiu tave palaikyti. Kaip ir  Mariana, esu tikra. Jis krato galvą, švelniai šypsodamasis.  – Bijau, man teks ne tik atremti Adelės versiją. Ten mano laikrodis, atmeni?  – Tai kurių galų tai daryti? – Bijau prarasti jį anksčiau, nei susigrąžinsiu. – Tikrai yra koks kitas kelias. Kurių galų ten važiuoti, jei manai, kad būsi suimtas?  – Kad tai užbaigčiau. Visiems laikams. Seniai reikėjo tai padaryti. Pavargau nuo kaltės, nuolat slegiančios krūtinę. Metas deramai palaidoti tą vaikiną.  – Bet mes negalime leisti jai išsisukti. Ji pavojinga. Kodėl ne ji turėtų kabinti tą košę? Juk pati ją užvirė!  – Galbūt nesu kaltas, bet nesu ir nekaltas. Ir jau tai Adelei tikra bausmė.

 – Ką turi galvoje? Žvelgiu į jo gražias žydras akis. Jos ramios ir šviesios.  – Adelė visada troško tik manęs. Ji myli mane, kad ir kokia iškreipta ir nesveika yra ta jos meilė. Visada mylėjo ir mylės. Ji apsėsta meilės man. Jei jie įkiš mane į kalėjimą, tik tada pagaliau nuo jos išsivaduosiu. Ji atsikabins nuo manęs. Aš būsiu laisvas. Tvenkiasi ašaros, ir šįkart aš jų netramdau.  – Gal luktelėtum? Gal pirma bent kelias dienas praleistume drauge? Jis purto galvą.  – Jeigu to nepadarysiu dabar, nepadarysiu apskritai, o laikas, praleistas su tavimi, tik dar labiau susilpnins mano ryžtą. Pakanka to, kad tu manimi tiki.  – Kada ten važiuosi? – Man nė motais Adelė. Pati su ja susitvarkysiu. Dabar žinau jos paslaptis. Ūmai perveria kaltės jausmas. Kad ir kaip to nenoriu, bet turiu paslaptį, kuria niekada negalėsiu su uo pasidalyti, kaip negalėjo ir ji.  – Šiandien. Nedelsdamas. Dabar tik pusė trijų. Negaliu net užsukti į namus, nes ji suvoks, kad kažkas nutiko, bet jau būsiu pusiaukelėje į Škotiją, kai ji supras, kad išvykau. Paskambinsiu tau vakare, kai ten nukaksiu.  – Ar tikrai nenori kiek ilgiau apie tai pamąstyti? – Esu savanaudė, noriu išlaikyti jį prie savęs čia, už kalėjimo sienų. – Taip viskas greitai... Taip...  – Pažvelk į mane, Luiza. Žiūriu į jį.  – Sakyk atvirai – argi tai, ką darau, neteisinga? Gelbėti mudviejų jausmus vienas kitam nuo šio  purvo? Iš to, koks ramus jo veidas, suprantu, kad jis jau žino atsakymą, ir aš linkteliu. Tai  yra teisinga. Net eigu padariniai neteisingi ir niekas juo netiki, tiesa turi būti atskleista.  – Tai taip nesąžininga. – Stačiai degu iš vidaus, trokšdama žūtbūt ko nors griebtis. – Gal man su ja susitikti ir...  – Ne. Tau negalima to daryti. Ji pavojinga.  – Bet aš privalau...  – Ji sociopatė, Luiza. – Jis tvirtai sugriebia mane už rankos. – Ar supranti? Nesiartink prie jos. Pažadėk, kad nesiartinsi. Verčiau pasiimk Adamą ir išvažiuok iš Londono, kol aš atliksiu tai, ką  privalau. Bent jau pažadėk, kad laikysies nuo Adelės kuo atokiau.  – Pažadu, – sumurmu. Tai taip neteisinga, kad ji išsisuks, nors sugriovė jam gyvenimą. Neteisinga, kad išsisuks, nes sugriovė ir manąjį.  – Gerai. Neištverčiau, jeigu kas nors tau atsitiktų, ir nenoriu nerimauti dėl tavęs, kol įveiksiu šį iššūkį. Myliu tave, Luiza. Tikrai myliu. Atsistojęs prieina iš šono, mudu bučiuojamės. Jis dvelkia išsivadėjusiu alkoholiu, mėtomis ir  kava, bet man nesvarbu. Jis švelnus, mylintis, stiprus, jis mano ir mano akys vėl priplūsta ašarų.  – Viskas bus gerai, – tikina jis.  Nebus. Nė iš tolo nebus gerai, bet aš linkteliu, ir mes vėl bučiuojamės; ašaros, snargliai, nuovargis, išsivadėjęs alkoholis. Na, ir porelė. Įsikniaubiu jam į kaklą ir siurbte siurbiu jo šiltą kvapą, paskui dvelkteli vėsaus oro gūsis, automobilių dūmai, ir jo nebėra. Žiūriu, kaip neatsigręždamas eina į metro stotį. Manau, nedrįsta atsigręžti, nes bijo apsigalvoti.

Dėl visko kalta aš, galvoju jau tūkstantąjį kartą, kai atsišliejusi į sieną rausiuosi po rankinę ieškodama elektroninės cigaretės. Aš ir tas kvailas laiškas. Negaliu patikėti, kad jis taip staiga ryžosi  priimti šį iššūkį. Koks siaubingas turėjo būti jo gyvenimas, jeigu jaučia palengvėjimą nutaręs vykti ten, kur greičiausiai bus sulaikytas. Galas karjerai. Jo gyvenimas, reputacija – šuniui ant uodegos, žmogžudžio etiketė prilipdyta iki dienų galo. Braukiu ašaras nuo veido, gaivus vėjas vėsina skruostus. Mano kaltės čia tiek pat, kiek ir Deivido. Mes tik įkaitai. Kalčiausia Adelė. Dėl visko kalta Adelė. Susimąstau apie paslaptį, kurią teko nuslėpti nuo Deivido – sapnus. Duris. Apie visą tą beprotybę. Kurių galų ji apskritai mane to išmokė, jei taip smarkiai neapkentė? Ūmai mane užlieja pyktis jai, jis išstumia liūdesį dėl Deivido ir savigailą, kad jį prarandu. Turiu užmesti jai masalą. Išprovokuoti atskleisti tiesą. Gal tada, kai supras, kad jau vis tiek neteko Deivido, ką nors išpasakos, bent ką nors , kas galėtų padėti jam. Juk turi būti koks nors būdas priversti ją  suvokti , ką daro. Laimėtojų čia nebus. Turiu iškloti, ką apie ją manau. Atėjo metas atviram pokalbiui su tariama geriausia drauge. Aš nemelavau Deividui. Neisiu į jų namus. Neketinu susitikti su ja akis į akį. Bet juk nežadėjau nesikalbėti su ja, tiesa?

52 Adelė Tyliai sėdžiu virtuvėje, draugiją man palaiko tik vienodas laikrodžio tiksėjimas. Keistai guodžiantis garsas. Kartais stebiuosi ta daugybe triukšmingai kalančių laikrodžių visame pasaulyje, kurių kiekvienas negailestingai žymi mūsų laiko stygių. Jie turėtų mus gąsdinti, ir vis dėlto jų ritmiškas tiksėjimas kažkodėl ramina sielą.  Nežinau, kiek ilgai čia sėdžiu. Klausausi sekundžių pulsavimo, nesekdama minučių bei valandų. Jaučiuosi atsidūrusi savo pačios gyvenimo nuošalėje. Nereikalinga. Pabaiga jau artėja, mane apima liūdesys ir tuštumos jausmas. Sakoma, jeigu myli ką nors, paleisk. Na, aš pagaliau jį paleidau. Yra lengvesnių būdų tai padaryti nei tas kelias, kurį pasirinkau, bet neįmanoma suvaidinti pasitikėjimo, neįmanoma suvaidinti tikėjimo, neįmanoma suvaidinti tiesos suvokimo. Visa tai turi būti švaru. Jam reikėjo tatai aiškiai išvysti Luizos akyse. Sukrėtimą suvokus, kad klaidingai įvertino padėtį. Savo nekaltumą. Šių dalykų negalėjau jam  pasiūlyti. Jis iš tikrųjų ją myli. Privalau tai pripažinti. Yra kaip yra, cʼest la vie. Dariau, ką galėjau. O dabar, sėdėdama, lūkuriuodama, įsiklausydama, kaip lėtai išvarva mano gyvenimas, atsiduodu likimo valiai. Taip, aš galėjau daryti viską kitaip, bet šis kelias buvo daug įdomesnis, padarau išvadą, kai staiga šaižus pigaus telefono skambutis priverčia mane pabusti iš apmąstymų. Bent jau turėsiu progą sugiedoti gulbės giesmę. Luiza kitame linijos gale lieja savo energiją, pyktį ir susierzinimą – priešpriešą mano ramybei. Ji  putoja man į ausį, spinduliuodama stiprų susijaudinimą.  – Kaip seniai tu žinojai? – klausia. Girdžiu, kaip kiek įmanydama tvardosi, kad nerėktų. – Kokius žaidimėlius, po velnių, žaidi! Ji kunkuliuoja įniršiu, ir jis mane užkrečia.  – Ko gero, aš turėčiau tavęs to klausti, argi ne? Juk tu dulkinaisi su mano vyru.  – Vieno nesuprantu, – sako ji, ignoruodama mano pastabą. – Kurių galų papasakojai man apie sapnus. Kurių galų man padėjai, rizikuodama, kad galiu atrasti antrąsias duris? Suprasdama, kad jei sužinosiu, viską išsiaiškinsiu?  Nedėkinga kalė.  – Tada nesupratau, – gniaužiu staiga plūstelėjusį pyktį. – Galvojau, esi mano draugė. Mėginau tau  padėti. Iki tol nebuvau sutikusi panašių į save, be to, tu leidai man pasijusti ne tokiai vienišai. Jaučiu jos nepasitikėjimą. Girdžiu tylų trūkčiojamą kvėpavimą.  – Antrosios durys padeda nukeliauti į tas vietas, kurias pažįsti, – kalbu lėtai, kad kiekvienas mano žodis būtų aiškus ir suprantamas. – Jeigu nesi ten buvęs, nieko nepamatysi. Turi gerai įsivaizduoti smulkmenas. Atsišlieju į vėsią sieną.  – Kartą vakare būdama viena namie pasiilgau tavęs ir tik tada žengiau pro tas duris į tavo butą.  Norėjau pamatyti tave. Bet ten pamačiau jį su tavimi. – Pritylu, mėgindama sutramdyti ašaras. – Taip ir išsiaiškinau. Tada  sužinojau.

Ji atversta knyga, toji Luiza. Žinau, kad dabar ji bando logiškai pagrįsti tai, ką pasakiau. Ji per  daug panirusi į savo mintis, kad prisimintų jųdviejų pokalbį kabinete tą pirmą rytą apie jų nuslydimą,  pastūmėtą alkoholio. Kabinete, kuriame lankiausi prieš dieną. Bet aš prisimenu. Kiekvieną žodį ir  veiksmą. Jos nervinę įtampą. Paniką. Kaip abu net iškaito vienas kitą pamatę. Atmenu tą begalinį įniršį, kurį teko tramdyti, kol inscenizavau mūsų susitikimą ir ji man papasakojo apie savo naktinius košmarus. Tada mano pyktis peraugo į tikrą nemeluotą džiaugsmą. Per tas kelias akimirkas galimas  priešas virto Dievo dovana. Bent jau dabar tai, ką tada jai pasakiau, įgyja prasmę. Be to, aš jai  pažėriau svarbios informacijos. Turi gerai įsivaizduoti smulkmenas . Nieko sau, netgi dabar aš jai  padedu.  – Bet kodėl ničnieko nepasakei ? Ir kurių galų išliejai tą mėšlą ant Deivido? Privertei mane  patikėti tais kliedesiais? Tais melais apie jį? Visad ieškanti atsakymų. Visad kišanti savo nosį. Jai reikėjo būti sekle.  – Melai ir tiesos – tai tik požiūriai. Ir kaip manai – kodėl? – susitelkiu į artimiausią uždavinį ir  šiek tiek pakeliu balsą, apsimetu supykusi ir įsižeidusi. Ji trokšta išgirsti išpažintį, esu tikra, bet mano žaidimas dar nebaigtas. – Tu buvai mano geriausia draugė. Mano pirmoji tikra draugė per visą amžinybę. Norėjau, kad neapkęstum jo. Norėjau, kad pasirinktum mane. Kodėl turėčiau prarasti jus abu? Ar tai sąžininga? Aš nepadariau nieko bloga! Pastarasis mano proveržis, regis, kiek per drąsus, atsižvelgiant į visa, ką ji žino, ir mano žodžiai turbūt nuskamba kaip beprotės. Žinoma, jos akimis, aš ir esu beprotė.  – Norėjau, kad labiausiai mylėtum mane, – dabar mano balsas tampa švelnesnis, lyg atsvara  pernelyg stipriam jausmų protrūkiui. – Bet tu mylėjai jį, o man jautei vien gailestį. Gailestį ir kaltę, tik tai man jautei, kol smaginaisi su vyru, kurį myliu. Galbūt man ir trūksta moralinio pagrindo, bet įskaudintos žmonos statusas yra vienas tų kabliukų, kurio nepaleisiu iš rankų.  – Tai netiesa, ir tu tai žinai, – bando teisintis ji. Įsivaizduoju, kaip jos veidą išmuša raudonis. Ji tokia nuspėjama. – Aš buvau tavo draugė. Maniau, ir tu esi mano draugė, ir aš mėginau padėti tam tašką. Viskas prasidėjo, kai dar nepažinojau tavęs. Aš nežinojau, kad jis vedęs. Stengiausi nutraukti santykius. Ir jie nutrūko. Štai dabar ji nepasako tiesos iki galo. Jie nutrūko, bet tik tada, kai aš įsikišau ir jis sužinojo apie mūsų draugystę. Luiza, kad ir kaltės graužiama, ir toliau būtų dulkinusis su juo man už nugaros, jei jis nebūtų supanikavęs ir to neužbaigęs. Taip apsaugodamas ją nuo manęs. Toks tas Deividas. Amžinai gelbstintis moteris. Žinoma, tokia įvykių versija jai netinka, sprendžiant iš to, kokios yra apie save nuomonės, todėl jai patogiau manyti, kad kaltės jausmas galiausiai būtų paėmęs viršų ir ji vis tiek   būtų nutraukusi tuos santykius. Aš geriau pažįstu žmones. Ir ją pažįstu  geriau.  – Na, dabar tu praradai mus abu, – įžūliai pareiškia ji.  – Ne, nepraradau. Jis manęs nepaliks. Jis niekada manęs nepaliks.  – Tu nesupranti, – ji kalba su manimi lyg su vaiku. – Aš tavimi patikėjau. Patikėjau viskuo, ką sakei. Ir tą informaciją perdaviau policijai.  – Ką tu padarei? – kone žiopteliu. Iš nuostabos. Ar bent jau įtikinamai vaidinu.  – Parašiau jiems laišką. Adresuotą policininkui, tyrusiam gaisrą, per kurį žuvo tavo tėvai. Tam  pačiam, kuris įtarė Deividą prie to prisidėjus. Papasakojau jiems viską apie Robą, apie tai, kad, mano manymu, Robo kūnas vis dar guli kažkur tavo dvaro apylinkėse.  – Ką tu padarei? Kurių galų? Aš neprašiau to daryti.

 – Padariau tai, nes esu kvailė ir tada nesupratau, kad tu pamišėlė!  – Jie nepatikės tavimi, – sumurmu ir atsistojusi imu vaikščioti pirmyn atgal koridoriumi nunarinusi galvą, tarsi įtemptai mąstyčiau. Ji manęs nemato, bet mano žingsnius girdės. Pajus mano nerimą. – Jie nepatikės tavimi.  – Ne, galbūt ne, – ji atsidūsta. – Bet patikės  juo. Sustingstu ir valandėlę tyliu.  – Ką?  – Dabar jis pakeliui į Škotiją, važiuoja su jais pasikalbėti. Jis ketina jiems viską papasakoti. Atskleisti jiems tiesą. Slogią ilgą tylą trikdo tik nepaliaujamas laikrodžio tiksėjimas.  – Bet jis negali! – pagaliau ištariu. – Jie ne... Jis negali... Jis tikrai to nedarytų...  – Bet jis tai daro. Ir ne – jie juo nepatikės. Tu labai pasistengei. Jie jį suims. Girdžiu piktdžiugą jos balse dėl to, kad esu priblokšta ir apimta siaubo. Dėl to, kad mudvi dabar  abi kenčiame. Suvokiu, kad meilė jam, kurią ji taip ilgai neigė, degte dega jos širdyje.  – Mes abi žinome, kad jis nenužudė Robo, – sako ji. – Kodėl negali tiesiog tai pasakyti?  – Jie įkiš jį į kalėjimą, – sakau kone pakuždomis. – Jie atims jį iš manęs. Ašaros trykšta iš akių kampučių. Vien mintis apie atskyrimą nuo Deivido sukelia man fizinę reakciją, net dabar.  – Kodėl tau neužteko vien neapkęsti jo? – dabar jau rėkiu aš. – Kodėl? Kokio velnio reikėjo tai daryti? Ji neatsako, ir aš, inkšdama it gyvulys, susmunku ant grindų.  – Turėjai tik jo neapkęsti, – verkiu į ragelį. – Turėjai pasirinkti mane. Prisitraukiu kelius ligi pat smakro, valydamasi su snargliais sumišusias ašaras šilkine rankove,  pasiklydusi savo vaidmenyje. – Ką man dabar daryti? Jis negali manęs palikti. Negali. Jis nepaliks.  – Jis jau paliko, – ramiai taria susitvardžiusi Luiza. – Bet tu gali tai sustabdyti, Adele. Tu vienintelė, kuri  gali tai sustabdyti. Pasakyk tiesą. Bent jau man pasakyk tiesą, čia ir dabar. O ne, cacule, taip ir maga jai sušnypšti.  Nebus taip paprasta .  – Tu sergi, Adele. Ojojoj, ačiū tau, Luiza, vyrų vagile, koks niekingas bandymas užglaistyti savo kaltę .  Abi žinome, kad žodis, kurį iš tikrųjų nori išspausti, yra „beprotė“ .  – Tabletės, kurių negeri, tau padės, – ji nesiliauja. – Jeigu nuvyksi į policiją ir atskleisi jiems tiesą, jeigu tai, kas nutiko Robui, buvo nelamingas atsitikimas ir tu supanikavai, jie tau bus atlaidesni. Tu tik paslėpei jo kūną. Jeigu kaltė kris ant Deivido, jie manys, kad tai žmogžudystė. Jie gali įtarti jį ir tavo tėvų nužudymu. Pastebiu, kad ji vengia daryti prielaidą, kad galbūt aš nužudžiau visus tris –  psichė beprotė Adelė .  – Jie tau bus atlaidesni. Lengvinančios aplinkybės. Tu praradai šeimą, tau buvo skirtas  psichoterapinis gydymas. Jie nepasodins tavęs į kalėjimą, esu tuo tikra. Ak, kokia saldžialiežuvė. Ne, į kalėjimą jie galbūt manęs ir nepasodins, bet aš vėl girdėsiu Brodmoro „jokių pasivaikščiojimų parke“, na, jau ne, labai ačiū.  – Kodėl jis taip pasielgė? – vaitoju. – Kodėl?  – Jis nemyli tavęs, Adele. Jau seniai nebemyli. Jis tik bandė tave globoti. Kad tau būtų kiek  įmanoma geriau.

Taip ir knieti trenkti kumščiu jai į nosį už apsimestinę atjautą ir įsivaizdavimą, jog yra mūsų santuokos ekspertė. Bet tik suleidžiu nagus sau į kelius, kol ji kalba toliau.  – Kam versti jį kentėti? Jeigu iš tikro jį myli – o aš tikiu, kad taip ir yra, – gali jį išvaduoti nuo kančių. Negali jo savintis, Adele. Tau nepavyks įvilioti jo į savo spąstus ir prievarta išlaikyti prie savęs. Tai ne išeitis, nė vienam iš jūsų. Bet jei pasakytum tiesą, jei apsaugotum jį dabar, kai jam tavęs reikia, tada galbūt šį tą ištaisytum.  – Tu viską iš manęs atėmei, – vėl imu šnabždėti. Tikrai nepripažinsiu jokios kaltės. Tik ne šiame  paskutiniame žaidimo kėlinyje. – Kaip aš gyvensiu be jo?  – Pasielk teisingai. Įrodyk, kad myli jį. Iškuopk visą šį mėšlą. Ir galbūt tada jis nejaus tau neapykantos. Galbūt tada tu nejausi neapykantos sau.  – Eik šikt, – sušnibždu, mėgaudamasi nešvankia kalba. Akimirką sėdžiu visa virpėdama, kol mane užlieja įsiūčio banga. – Eik šikt! – vėl sustaugiu jai į ragelį, tada pratrūkstu raudoti. Ausyje girdžiu spragtelėjimą, paskui trumpus pypsnius ir vėl atsiduriu viena su nepaliaujamu laikrodžio tiksėjimu.  Dieve, kartais ji būna tikra pasipūtusi kalė , pagalvoju stodamasi ir, įsikišusi telefoną į kišenę, nubraukiu ašaras. Bet ji teisi. Atėjo metas pasielgti teisingai.

53 Luiza Padėjusi ragelį net tirtu. Ar ji įsisąmonino bent ką nors iš to, ką jai pasakiau? Ką ji dabar darys? Skambins į kliniką?  Nusiaubs iš įtūžio namus, suvokusi, kad nemelavau? Galvoju apie tai, kokia ji atrodė palūžusi. Ne. Ji manimi patikėjo. Ji žino, kad jis išvyko. Mėginu prisiskambinti Deividui, bet įsijungia balso paštas. Jis dabar važiuoja traukiniu, ir ryšys greičiausiai prastas. Pusbalsiu nusikeikiu, bet vis dėlto palieku am žinutę, kad esu saugi. Saugi. Adamas. Po valandos turiu jį atsiimti. Kaip galėsiu šį vakarą vaidinti laimingą šeimą? Dabar, kai viskas verčiasi kūliais? O, mano vargšas berniukas. Aš taip jį myliu, bet šiandien negalėsiu skirti jam dėmesio. Jaučiuosi pernelyg išmušta iš vėžių. Be to, Adelė. Ji žino, kur aš gyvenu. O jeigu baisus jos sielvartas peraugs į įniršį? Sociopatė . Taip ją apibūdino Deividas. Jeigu ji ateis man keršyti, kai įsisąmonins, ką pasakiau. Susimąstau, gal mudviem laikinai apsigyvenus viešbutyje, bet tektų daug aiškinti Janui, kai Adamas su juo susitiks. Be to, giliai pasąmonėje knieti sužinoti, kokią pamišimo stadiją pasieks Adelė. Jeigu ji ateis manęs, noriu būti pasiruošusi. Be Deivido pašonėje, manau, ji visiškai praras savitvardą. Ir aš mažne tikiu, kad taip ir bus. Tai padėtų palaikyti Deivido įvykių versiją. Skambinu Janui, mintyse sau žadėdama, jog ryt, kad ir kas nutiktų, nusivesiu Adamą ypatingos mamos ir sūnaus arbatėlės.  – Sveikas, – sakau, kai jis atsiliepia lengvai susirūpinęs. Aš niekad neskambinu jam į darbą. Tos dienos, kai skambindavau, jau praeityje. – Nesijaudink. Tik norėjau paprašyti tavęs ir Lizos  paslaugos. Nors ir skambinu paskutinę minutę.  – Kokios paslaugos?  – Ar galėtum šį vakarą pabūti su Adamu? Pasiimti jį iš Žaidimų dienos? Atsirado šiokių tokių reikalų, todėl grįšiu vėliau, be to, esu pakviesta vakarienės.  – Žinoma! Paskambinsiu Lizai, ji nuvažiuos jo pasiimti. Girdžiu jo balse didelį susidomėjimą. Jis mano, kad eisiu į pasimatymą. Pagaliau jo buvusi žmona  pajudėjo iš sąstingio.  – Ačiū. Labai pagelbėjai.  – Jokių bėdų. Ir smagiai praleisk laiką! Mes atsisveikinam ir baigiam pokalbį. Kaip keista, kad meilė gali virsti neapykanta, o vėliau ramia draugyste. Atsispiriu pagundai pakeliui nusipirkti vyno. Ir nors įtikinėju save, kad išgersiu tik taurę, žinau, kad būsiu jau gerokai įkaušusi, kai paskambins Deividas, o aš nepasitikiu savimi, nes išgėrusi galiu  pulti maldauti jo apsigalvoti. Ir, žinoma, Adelė. Jeigu ji pasirodys, o aš būsiu apsvaigusi, atremti jos puolimo neturėsiu jokių šansų.

54 Adelė Laikas juda į priekį, juk taip sakoma? Tik tak, tik tak  . Laikas juda šia diena. Šia paskutine diena.  Nesitikėjau, kad tai nutiks jau šį vakarą. Nesitikėjau būti viena, kai išmuš paskutinė valanda. Planavau tai padaryti savaitgalį, kai Adamas bus išvykęs ir kai čia bus Deividas. Galbūt girtas ir  miegantis, bet čia. Tačiau žvaigždės taip panorėjo, kad Adamas yra pas savo tėvą, o Deividas, na, Deividas pakeliui į susinaikinimo misiją, į Škotiją. Atgal į savo gimtinę, kur tikisi nuraminti sąžinę. Taip dar geriau. Bent jau mažiau painiavos, nes pagaliau juk čia mano ir Luizos reikaliukai. Deividas viso labo trofėjus virvės traukimo rungtyje. Mes abi jau pavargom traukti. Metas baigti žaidimą. Pagaliau turi paaiškėti, kas jį pralaimėjo, o kas laimėjo. Scena apgalvota, kruopščiai viskam pasirengta. Paruošiu miegamąjį, tada parašau laišką ir palieku į užklijuotame baltame voke ant Deivido rašomojo stalo. Laiškinis popierius ir vokas naujutėlaičiai – brangūs. Ant jų tik mano pirštų atspaudai. Jie negalės sakyti, kad Deividas mane įkalbėjo. Apgalvojau kiekvieną smulkmeną, viskas turi būti tobula. Ir atrodyti  teisingai. Dar liko kelios valandos, ir dabar, šimtąjį kartą apsvarsčiusi kiekvieną savo būsimą žingsnį ir  supratusi, kad jau gana, daugiau nebetversiu, tiesiog vaikštinėju po tuščius mūsų namus, su jais atsisveikinu. Širdis daužosi it patrakusi, burna perdžiūvusi. Beveik nuolat varo į tualetą. Pirmą kartą suprantu, kad bijau. Lietus liovėsi, ir aš išeinu į vėsią vakaro prieblandą, jausdama malonų pašiurpusios odos dilgsėjimą. Mane jis ramina. Privalau sukaupti drąsą iki lemiamos akimirkos, ir man tikrai pavyks. Medžių šakos nusvirusios žemai virš pievos ir gėlių lysvių, bet jos dar sklidinos gyvybės ir iš lėto atslenkantis ruduo dar nepalietė jų lapų. Tarsi tie patys manojo dvaro miškai, tik prijaukinti, sukultūrinti. Per kiek laiko šios sutvarkytos, išpuoselėtos gamtos grožybės, likusios be priežiūros, sulaukės? Jaučiuosi lyg šis sodas. Laukinis, bet išpuoselėtas. Kurį laiką stoviu ten, mėgaudamasi kvapais, švelniu vėju ir reginiu, tada, kai vakaras paskui save atsiveda naktį ir mano oda ima virpėti nuo šalčio, grįžtu vidun. Ilgai, keturiasdešimt minučių ar net ilgiau, prausiuosi po karštu dušu. Laikas dabar, rodos, bėga dar  greičiau, lyg žinotų apie kylančią mano baimę ir žaistų su ja. Giliai kvėpuoju garais, kad nusiraminčiau. Aš valdau padėtį. Visada valdžiau. Į pabaigą tikrai netapsiu verkšlenančia, vaitojančia, iš baimės drebančia moterėle. Išsidžiovinu plaukus, žavėdamasi jų storiu ir blizgesiu, paskui, prieš apsivilkdama geriausią šilkinę pižamą, tyrinėju save veidrodyje. Susigraudinu, nors ir suprantu, kad tai absurdiška, ir imu dėl to šiek tiek savęs nekęsti. Sutikrinu, ar viskas savo vietoje, nors kambarį paruošiau vos prieš dvi valandas ir tikrai žinau, kad yra visko, ko man prireiks. Visai kaip Deividas, kuris nuolat tikrindavo, ar turi pasą, tomis retomis progomis, kai išvykdavome atostogauti. Šypteliu. Mintis apie Deividą mane nuramina. Visa tai darau vardan jo. Viskas visada buvo daroma vardan jo. Myliu jį labai labai labai. Dirsteliu į laikrodį. Dešimta vakaro. Maždaug po pusvalandžio bus metas. Atsigulu į lovą ir  užsimerkiu.

55 Luiza Jis man atskambino tik po dešimtos, iki tol aš kone lipau sienomis iš nerimo. Tai, ką jis iš tiesų daro, lėtai pasiekia mano sąmonę. Kitą kartą jį galbūt išvysiu kitapus kalėjimo lankytojų stalelio. Jaučiu šleikštulį, esu sudirgusi, lyg būčiau išgėrusi per daug kavos, ir kai išgirstu jo balsą, užplūsta didžiulis  palengvėjimas. Jis viešbutyje, Perte, laukia Vignalo, šis važiuoja su juo susitikti. Džiaugiuosi, kad negėriau. Jeigu jis gali būti stiprus tokiomis aplinkybėmis, ir aš galiu. Papasakoju jam apie pokalbį su Adele, berte išberiu žodžius.  – Nepriverčiau jos prisipažinti. Jaučiau kaltę jos balse, buvo susijaudinusi, bet vis dėlto nepasakė, kad tu nekaltas. Labai apgailestauju. Norėjau, kad suvoktų, ką padarė. Tikėjausi, bus atvira. Bandžiau įtikinti ją pasakyti tiesą apie laikrodį, apie visa, kas nutiko.  – Viskas gerai, Lu, – sako jis. Pykčio jo balse nejusti, tik nuovargis ir susitaikymas. Man patinka, kaip skamba iš jo lūpų mano vardo trumpinys. Toks intymus skambėjimas. – Ji nežino, kaip  pasakyti tiesą. Bet dabar turi būti atsargi. Man rodos, tu gerai nesupranti, kokia ji. Neištverčiau, jei tau kas nors nutiktų.  – Nieko man nenutiks. Pažadu. Visada būsiu čia, kai tau manęs prireiks, – kalbu banalybes, bet man vis tiek.  – Rodos, tai jis, – sumurma į ragelį Deividas, pamatęs kažką kitame kambario gale, per šimtus mylių nuo čia. – Paskambinsiu tau, kai galėsiu. Pažadu. Ir maldauju, dink iš savo buto šį vakarą. Bent au išeik pas kaimynę.  – Deividai, aš... – nežinau, ką sakyti. Myliu tave? Ir tai būtų panašu į tiesą. Niekad nebuvau labiau tikra, kad galiu ką mylėti, nei dabar, galvodama apie Deividą. Bet nespėju baigti pusinio  prisipažinimo apie pusiau meilę. Telefonas trakšteli, ryšys nutrūksta, jis jau policininko rankose. Akimirksniu iš kiekvienos kūno ląstelės ima veržtis įtampa. Kelio atgal nebėra. Jam nebėra laiko apsigalvoti. Jaučiuosi nuogai atvira, tuščiavidurė ir savanaudiškai trokštu, kad čia būtų Adamas, kad galėčiau nueiti į jo kambarį, pažvelgti į jį miegantį ir priminti sau, kad vis dėlto turėjau laimės šiame  pasaulyje. Bet dabar nesumoju nieko kita, kaip drožti į virtuvę ir išsitraukti iš spintelės butelį bei apelsinų sultis. Geriau nei nieko. Jau taisausi be proto didelę porciją, kai išgirstu zvimbtelint telefoną. Žinutė. Puolu atgal į svetainę, širdis kulnuose. Gal nuo Deivido? Gal policininkas liepė jam keliauti namo ir prasiplauti smegenis? Gal jie jį paleidžia, nė neišklausę? Įsitikinę, kad jis tik švaisto jų brangų laiką? Žinutė ne nuo Deivido. Nuo Adelės. Buvau tokia tikra, kad nuo jo, kad akimirką stebeiliju į telefoną, kol suvokiu, kas yra tikrasis siuntėjas. Ir tada skrandį it replėmis surakina įtampa. Kas dabar? Ką ji sumanė? Spusteliu mygtuką ir perskaitau žinutę. Tu buvai teisi. Turiu pasielgti teisingai. Atvirai papasakoti, kas nutiko. Aš negaliu gyventi be  Deivido, o jie atims jį iš manęs. Bet aš nepakęsiu ir būti uždaryta. Neištversiu to. Nenoriu atsidurti kokioje baisioje skylėje su pamišėliais. Tai mano protas. Ir nenoriu niekuo jo teršti.

 Nesu pakankamai stipri tam, nei tam, kad galėčiau gyventi be Deivido. Todėl rinksiuosi  paprastą būdą jį išgelbėti. Galbūt ne lengvą, bet tai vienintelė išeitis man. Ir manau, kad tai bus teisinga po visko, kas nutiko. Tikiuosi, dabar esi laiminga. Galbūt ir jis bus laimingas man išėjus. Aš buvau tavo draugė, Luiza, bent trumpą laiką. Prašau tavęs tai prisiminti.

Spoksau į žinutę, mėgindama ją suprasti. Ką ji ruošiasi daryti? Ką nori tuo pasakyti? Pasirinks  paprastą išeitį? Ką tai reiškia? Tiesa veržte veržiasi iš krūtinės, kol smegenys bando ją įsisąmoninti. Iš jos tikėjausi visiškai ne to. Bet tada prisimenu, kaip ji sielojosi ir raudojo, kalbėdama su manimi telefonu. Galbūt ji ir pamišusi, bet tikrai myli Deividą. Ji niekada nėra buvusi be jo.  Paprasta išeitis . Ji ketina nusižudyti. Pagalvoju apie tą galybę tablečių jų spintelėje. Išgers jas visas? Štai taip? Mėginu jai prisiskambinti, bet ji neatsiliepia. Velnias, velnias, velnias. Ausyse spengia nuo įtampos. Ką man daryti? Skambinti į policiją? Ir ką sakyti? O jeigu tai netiesa? Juk pagaliau čia Adelė. Gal tai koks testas? Pokštas? Bet jeigu ne? Netgi po visko, kas nutiko, nenoriu, kad sąžinę užgraužtų žinojimas, jog galėjau ją išgelbėti. Kaip man įsitikinti? Ir suprantu, kad yra tik vienas būdas, kurį galiu išbandyti. Mano pačios pamišimas, kurį jį  pažadino. Mano naujasis gebėjimas. Įsipilu į stiklą lygiomis dalimis džino ir apelsinų sulčių, paskui atsisėdu ant sofos. Jei galėčiau ją  pamatyti, tada žinočiau. Sulėtinu kvėpavimą. Atpalaiduoju kaklą. Galvoju tik apie duris. Susikaupiu kaip niekad anksčiau ir staiga išvystu blizgant sidabrą. Galvoju apie Adelės namus. Jos miegamąjį. Prabangią lovą metaliniais rėmais. Ryškią sieną su trimis žaliais dryžiais. Medvilninį patalynės komplektą. Grindlentes. Akimirką jau atrodo, kad ten tuoj pateksiu, bet tada durys stumteli mane atgal ir pradingsta. Per toli. Negaliu taip toli nukakti. Dar ne. Keikdama save, ją ir visą pasaulį, galiausiai atsisėdu ir čiumpu telefoną. Spusteliu „Uber“  programėlę. Automobiliai per dvi minutes.  Aš buvau tavo draugė, Luiza, bent trumpą laiką . Velniop. Velnias, šūdas, velnias. Aš turiu važiuoti. Privalau. Neturiu kitos išeities. Išlekiu į šaltą naktį kaip stoviu, be palto. Taksi laikosi žodžio ir atvyksta man tik išlėkus į gatvę. Sušukusi vairuotojui adresą, palieku Deivido telefone žinutę, pranešu jam, kur važiuoju ir kodėl. Jeigu tai spąstai ir įvyks kas netikėta, jis  bent žinos, kas man nutiko.  Kas dėl to kaltas. Mėginu dar kartą jai prisiskambinti. Jokio atsakymo. Trepsiu koja ir pasilenkiu į priekį sėdynėje, mintyse maldaudama mašinos variklį suktis greičiau. Kiek laiko prabėgo nuo tada, kai atėjo žinutė? Turbūt daugiausia dešimt minučių. Bet ir kelios gali  būti per ilgai. Ar aš jau vėluoju? Išpuolu iš taksi, jam dar nespėjus visiškai sustoti, tada, surikusi atsainų „labanakt“, užlekiu akmeniniais laiptais ir drebančia ranka smarkiai spaudžiu skambutį. Girdžiu jį zvimbiant kitapus durų, bet apatiniame aukšte šviesos nematau. Vėl spaudžiu skambutį, ištisas penkias sekundes ar  daugiau, bet niekas neatidaro. Pritupiu ir bandau pažvelgti vidun pro plyšį duryse paštui įmesti.  – Adele? Tai aš! Dvelkteli aitrus kvapas. Dūmai? Sklinda iš virtuvės? Tolimame koridoriaus gale išvystu oranžinį  blyksėjimą. O, velnias. Šūdas. Gaisras.

Ką sakė Adelė? Kad norėjo pasielgti teisingai? Gal ji kalbėjo veikiau apie savo tėvus nei apie Robą? Gaisras pražudė jos šeimą, o gėlių parduotuvėje, kur ji dirbo, irgi įsiplieskė gaisras. Ar čia os metodai? Ji žudosi sukeldama gaisrą, adeliškai išspręsdama visas problemas? Dar kartą  paspaudžiu durų skambutį apimta panikos, paskui prisimenu raktą ir imu raustis gėlių vazone, kišu  pirštus į žemę, kol galiausiai susitaikau, kad jo ten nėra. Adelė jį atsiėmė. Vidun nepateksiu.  Nebežinau, ką daryti. O jeigu jos viduje nėra? Gal ji siekia, kad mane areštuotų už padegimą? Bet ne, ji gali būti viršuje, apsvaigusi ir pasiruošusi sudegti ar uždusti, ar kaip kitaip, velnias žino, kaip dar žmonės žūsta per gaisrus. Daužau duris. Ji taip arti ir kartu taip toli. Taip arti. Pagalvoju apie antrąsias duris. Dabar aš arti. Galbūt iš čia galėsiu ten patekti. Prisėdu ant viršutinio laiptelio, atsilošiu į prieangį, patogiai įsitaisydama jo kampe. Keliskart giliai įkvepiu, iš  pradžių nervingai, tada išlyginu kvėpavimą. Išstumiu iš galvos visas mintis, susitelkiu į sidabrinį  priedurį. Dabar man geriau sekasi, nebebijau. Galiu jas išsikviesti, užuot būti užklupta netikėtai. Kai tamsoje, už mano regėjimo lauko, skaisčiai sužvilga apybrėžos, išvystu Adelės miegamąjį. Vaizdas ryškus. Sienų dryžiai, kaltės persunkta žalia medžio spalva. Miegamojo kampe vonios kambarys. Vėsa, dvelkianti nuo senų plytų. Prie galinės sienos spinta su veidrodinėmis durimis. Matau tai taip aiškiai, kad nė nepajuntu, kaip žengiu pro duris ir –   – aš jau ten, sklendžiu virš kambario. Tamsu, bet matau Adelę, ji guli lovoje, rami, tobula su kremine šilkine pižama. Tablečių ar vandens jas užsigerti – nė ženklo, bet jaučiu iš jos sklindančią  baisingą tuštumą, lyg jau būtų negyva. Ore aplink jos kūną tvyro pilkas sąstingis, iš koridoriaus apačioje į kambarį skverbiasi pirmieji dūmų debesys. Ji jau išėjusi, suprantu. Ne mirusi, bet išėjusi iš savo kūno. Ji nenori jausti mirties. Nenori būti čia, kai tai nutiks. Gal bijo, kad apsigalvos? Supanikuos paskutinę minutę? Ar būtent taip nutiko jos tėvams? Prisklendžiu arčiau jos, aiškiai girdėdama iš koridoriaus sklindantį spragsėjimą. Ugnis plinta garsiai, o iš triukšmo, kurį girdžiu, aišku, kad liepsnos sparčiai įsisiautėja. Man reikėjo iškviesti ugniagesius. Reikėjo iškviesti policiją. Reikėjo padaryti kažką  praktiška. Kuris nors kaimynas netrukus išvys liepsną, bet bus per vėlu. Kad ir kaip Adelė sukėlė gaisrą, ugnis įsiliepsnojo. Privalau išvilkti ją iš namo. Nesąmoningai siekteliu jos, bet negaliu sugriebti. Aš nemateriali, esu niekas, tik  energijos srautas. Ir ką man daryti? Kaip ją iš čia ištraukti? Ūmai man šauna mintis, šaltakraujė ir aiški, tarsi kūno cheminių reakcijų trūkumas būtų nuslopinęs  panikos jausmą. Pamišėliška mintis, ir nė nežinau, ar net įgyvendinama, bet tai galbūt vienintelis  būdas ją išgelbėti. Jos kūnas tuščias. Aš čia pat. Užteks trijų keturių minučių nubėgti laiptais, lauk iš namų, ir mes abi  būsim saugios. Nėra kitos išeities. Greitai laiptais nebenusileisi. Visur medinės grindys. Lakuotos. Kaip greitai jos sudegs? Žiūriu į jos kūną vis dar nuošidžiai stebėdamasi, kokia ji graži, tada pagalvoju apie jos akis. Šviesiai rudas it lazdynų riešutas. Įsivaizduoju žvelgianti anapus jų. Koks jausmas būtų įsiskverbti vidun į jos odą, švelnią, standžią ir tokią ploną. Įsivaizduoju, kad esu  Adelė, kad įslystu į tą kūną, valdau jį, tada mane kažkas labai stipriai kresteli iš vidaus, juslės rėkte rėkia, kad kažkas yra labai labai blogai , ir aš atsiduriu joje.

56

Paskui  – Laiške, kurį ji paliko, neužsimenama apie gaisrą tėvų dvare, – sako inspektorius Patisonas, – bet ataskaitoje teigiama, kad jis kilo saugiklių dėžėje. Patisonas – kresnas vyras, jo kostiumas yra matęs geresnių dienų, bet akyse atsispindintis nusivylimas gyvenimu rodo, kad jis profesionalus policininkas. Įstatymo sergėtojas. Žmonės juo  pasitiki. Jis ramus.  – Gaisras, kurį ji sukėlė jūsų namuose, daktare Martinai, – toliau kalba jis, – irgi kilo saugiklių dėžėje virtuvės spintelėje, ir tai galima būtų vertinti kaip įkaltį.  – Ar žinoma, ką ji naudojo? – klausia Deividas. Jis išbalęs ir nuvargęs, taip įprastai atrodo šoko ištikti žmonės, bet kartu kur kas  giedresnės nuotaikos. Žinoma, kurgi ne.  Din don, ragana pakratė kojas.  – Terpentiną ir arbatoje išmirkytus rankšluosčius.  – Logiška. Ji dekoravo namus.  – Mes radome jos rašytą laišką – savotišką išpažintį – ant jūsų rašomojo stalo. Jame ji patvirtina viską, ką išdėstėte savo pareiškime Vignalui Perte: kad įgrūdo Roberto Hoilo kūną į šulinį savo valdoje ir kad tuo metu buvo su jūsų laikrodžiu ant rankos. Gavome patvirtinimą iš Skotland Jardo, kad palaikai ištraukti. Žinoma, jie smarkiai suirę, bet tikimės, kad dantų formulė patvirtins tapatybę. Be to, atsižvelgus į jūsų žmonos mirties aplinkybes – heroino perdozavimą, kurį ji mini ir kaip pono Hoilo mirties priežastį, – atrodytų, kad ji bandė savaip užglaistyti savo kaltę. Galbūt taip tikėjosi apvalyti sąžinę dėl tų abiejų nelaimių, tėvų ir pono Hoilo žūčių.  – Bet iš kur ji gavo heroino? – klausia Deividas. – Ji turėjo daug keistybių, bet nebuvo narkomanė.  – Antonis, – sakau aš, tarsi ši mintis būtų ką tik šovusi man į galvą. Gerklę vis dar graužia nuo dūmų, todėl balsas prikimęs. – Antonis Hokinsas. Kelis kartus mačiau jį slampinėjant prie jos namų. Galbūt Adelė įkalbėjo jį gauti heroino?  – Hokinsas? – Inspektorius brūkšteli jo pavardę.  – Vienas mano pacientas, – sako Deividas. – Tiksliau, buvęs pacientas. Persekiojimo manijos apsėstas narkomanas. Kartą jis atėjo į mūsų namus. Adelė atidarė duris. Gal jo manija persidavė jai.  – Pasišnekėsiu su juo. Jei kalbame apie jūsų žmonos laišką, tai jis rašytas jos ranka, ant jo tik jos vienos pirštų atspaudai, tad nėra jokių abejonių, kad laišką parašė ji. – Jis pakelia akis į Deividą. – O ums tai labai gera žinia. Pasisekė, kad laiškas nesudegė.  – Nebūtų Adelė, – sako jis, karčiai šyptelėdamas. – Netgi paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis ji negalėjo visiškai manęs paleisti. Aš beveik nesiklausau. Galvoju tik apie tai, kad Deividas laiko mano ranką, tvirtai ją spaudžia. Taip seniai tai jutau. Praėjusią naktį ir trečią dieną veik neišlindom iš tos policijos irštvos, bet mudu mylėjomės, juokėmės, šypsojomės, stipriai laikėme vienas kitą glėbyje. Jaučiuosi lyg sapne.  – Ar Deividas keliaus į kalėjimą? – klausiu su nerimu.  – Negaliu komentuoti, kol vyksta tyrimas. Jeigu bus pateikti oficialūs kaltinimai, jūsų advokatas  bus informuotas. Tačiau yra lengvinančių aplinkybių. Tomis dienomis, kai žuvo ponas Hoilas, Adelė  buvo nestabilios būsenos, ir jis mėgino ją apsaugoti. Bet net jeigu mirtis buvo nelaimingas

atsitikimas, negalima paneigti fakto, kad Adelė paslėpė kūną, o Deividas, tai vėliau sužinojęs, tapo os bendrininku.  – Suprantu, – sako Deividas. – Dėl šių kaltinimų nesiginčysiu.  – Ir manau, kad artimiausiu metu turbūt negalėsite verstis psichiatro praktika, – Patisonas žvelgia į į su užuojauta. Iš visų nusikaltėlių, kuriuos jam teko matyti per ilgus darbo metus policijoje, Deividas turbūt mažiausiai į tokį panašus.  – Ne, – sako Deividas. – Ko gero, ne. To ir tikėjausi. Tiesą sakant, dėl to per daug neišgyvenu. Galbūt man reikia šiokių tokių permainų. Tada žvilgteli į mane ir nusišypso, ir aš atsakau jam tokia plačia šypsena, jog veidas, regis, tuoj  perplyš. Mudviem nėra reikalo slėpti savo jausmų nuo policininko. Tame laiške sudėta visa istorija, meilė. Kaipgi man nežinoti. Juk aš jį parašiau.  Nubraukiu nuo veido man svetimus šviesius plaukus, kai mudu patraukiam iš policijos nuovados. Vis dar niekaip neįprantu prie Luizos kūno – dabar jau mano kūno. Vos ne dešimt papildomų kilogramų iš pradžių sulėtina mano judesius, bet man malonūs tie apvalesni kūno linkiai, ir jeigu Deividui jie patinka, tegu lieka. Bet jai reikia akinių žiūrėti į tolį. Man rodos, ji to nė nesuprato. Ak, Luiza, kokia tobula ji buvo. Kaip įstabiai sudėta. Bet reikia pripažinti, kad ir aš ne iš kelmo spirta. Savo planą įgyvendinau tobulai. Po nevykusio bandymo nusipirkti heroino toje šlykščioje  požeminėje perėjoje, iš kurios išlindau su mėlyne paaky, vos nepraradusi rankinės, Antonis Hokinsas stačiai atsitrenkė į mane ir buvo labai   laimingas galėdamas man pasitarnauti. Jis parūpino man narkotikų, adatų, visko, ko reikėjo. Buvau pasipraktikavusi su heroinu, tad žinojau, kokią dozę turiu įsišvirkšti – į tarpupirščius, idant nekristų į akis, – kad kaipmat neapspangčiau. Išbandžiau tą dieną, kai atėjo Luiza ir dėl mano būsenos apkaltino tabletes. Netikėta dovanėlė. Paruošiau viską, ko reikėjo gaisrui sukelti, bet ugnies neįžiebiau. Kai jau buvo pakankamai vėlu,  parašiau jai žinutę apie ketinimą nusižudyti. Stebėjau ją. Mačiau, kaip bando mane pamatyti, bet galų gale atsisako tos minties. Prieš pat taksi sustojant prie namo, uždegiau ugnį ir nubėgau į viršų. Suzvimbus pirmam durų skambučiui, įsišvirkščiau tiksliai apskaičiuotą dozę heroino, o kitą narkotikų dalį paslėpiau po lova, kur jau buvau pakišusi porą Deivido chirurginių pirštinių. Žengiau pro antrąsias duris. Ir štai tada manęs laukė sudėtingiausia užduotis. Pasirinkti laiką, kai ji bus tuščia, kad galėčiau į ją įeiti. Su baime laukti, kad kas nors įvyks ne taip, kaip numačiau. Iš oro virptelėjimo už nugaros suprasti, kad ji įėjo į mano kūną. Nes jeigu ji grįžtų į savo kūną, aš, be abejonės, būčiau išspirta. Bet laimė šypsosi drąsuoliams, ir jos oda tapo mano. Čiupau raktą, paslėptą ant durų sąramos, ir  užbėgau laiptais į viršų pro tirštėjančius dūmus. Ji tyliai dejavo ant lovos, stiklinėmis akimis. Taip veikia netikėta heroino dozė. Išvydusi mane,  pabandė susitelkti. Luiza ten, anapus mano akių, žvelgianti į mane jos kūne. Tada ji išsigando, nors ir   buvo apsvaigusi nuo narkotikų. Man rodos, ji mėgino ištarti mano vardą. Bent jau kažką sugargaliavo.  Nestabtelėjau atsisveikinti. Tam neturėjom laiko. Užsimoviau pirštines ir išsitraukiau švirkštą su likusia doze. Įšvirkščiau ją į jos – mano kojų tarpupirščius. Ir tada – labanakt, širdele, žaidimo  pabaiga.  Numečiau švirkštą ant grindų, įsikišau pirštines į kišenę, ketindama jomis atsikratyti vėliau, tada  pakėliau ją, dėkodama sau, kad buvau tokia liesa, ir jai – kad bent trumpai lankė sporto salę. Paskui

nuvilkau ją laiptais žemyn ir laukan į naktį. Sirenos tuo metu jau kaukė, senyva moteris iš gretimo namo stovėjo gatvėje vien su chalatu, glėbyje spausdama garsiai viauksintį šunėką. Štai kaip viskas buvo. Kai atvyko gaisrininkai, papasakojau jiems apie žinutę, apie tai, kaip  pasiraususi gėlių vazone radau atsarginį raktą ir patekusi į namus tikėjausi ją išgelbėti. Bet ji jau  buvo nebegyva. Greičiausiai užgeso nešama laiptais. Sudie, Adele, sveika Luiza. Jeigu ką nors myli, paleisk. Kliedesiai.

57

Tada  – Aš tai dariau, kai žuvo mano tėvai, – sako Adelė. Jie tįso priešais židinį, Šekspyro knyga, kurią ji jam skaitė, numesta į šalį.  – Tiesiog kažkur sklandžiau. Tarsi būčiau vėjas. Iškilusi aukštai aukštai į dangų. Ji grąžina suktinukę Robui, nors vargu ar jos jam reikia. Jis vejasi drakonus , kaip jis tai vadina. Rūko heroiną. Bent jau nesišvirkščia. Jau šis tas.  – Tai prasidėjo dar vaikystėje. Perskaičiau apie įsisąmonintus sapnus toje senoje knygutėje, kurią man davė Deividas, ir tada, kai kartą man pavyko suvaldyti savo sapną, prasidėjo visa kita. Iš  pradžių galėdavau tai daryti tik miegodama. Galbūt dėl hormonų ar dar dėl ko. Gal būdama vaikas dar nemokėjau valdyti minčių. Bet, dievulėliau, tai visada būdavo taip nuostabu. Tas slaptas gebėjimas. Iš pradžių tai nutikdavo tik tose vietose, kurias galėjau įsivaizduoti. Ir iš pradžių man nepavykdavo nukakti kur nors toli. Bet bėgant metams įgudau. O gal tiesiog tapo natūraliu įpročiu. Dabar tai galiu daryti bet kada ir bet kur, pakilti aukštai į orą ir skraidyti. Kartą mėginau apie tai  papasakoti Deividui, bet jis tik pasišaipė iš manęs. Nutarė, kad juokauju. Tada supratau, kad jis niekada tuo nepatikės. Todėl saugojau šią paslaptį. Kol sutikau tave.  – Štai kodėl nemiegodavai, – sako Robas. Jis paima jos ranką ir tvirtai ją suspaudžia, jos širdis  prisipildo džiaugsmo. Kaip gera, kai gali apie tai su kuo nors kalbėtis. Pasidalyti visu tuo.  – Taip, – taria ji tyliai. – Aš kalta dėl tėvų žūties. Gaisras kilo atsitiktinai, kad ir ką kalba žmonės,  bet jeigu būčiau ten buvusi, net jeigu būčiau įprastai miegojusi, būčiau pabudusi. Būčiau galbūt ką nors dariusi. Betgi ne, aš skrajojau aukštai tarp medžių, stebėdama pelėdas, miškus, visą gyvastį, kuri išlenda naktį.  – Kartais nutinka šūdinų dalykų, – sako Robas. – Pamiršk ir gyvenk toliau.  – Sutarta, – sako ji. Paskui prisipažįsta:  – Ir nemanau, kad galėčiau to atsisakyti, net jei bandyčiau. Tai dalelė manęs. Dalelė mano esybės.  – Tad štai ką reiškia tos antrosios durys. Kelis kartus esu tai patyręs, bet mane jos išgąsdino. Rašiau apie tai užrašų knygelėje.  – Kodėl nepasakei man?  – Nenorėjau, kad palaikytum mane pamišėliu. Ji irgi spusteli jo ranką. Ji myli Robą, tikrai myli. O Deividas galbūt jį ne per labiausiai mėgsta –  i tai jaučia, nors jis apie tai ir neužsiminė, – bet ji tikra, kad ilgainiui pamėgs.  – Na, jei tu pamišėlis, vadinasi, toks pat pamišėlis, kaip ir aš, – pareiškia ji, ir jie abu nusikvatoja. Ji laiminga. Jis laimingas. Ir Deividas nuostabus. Jos ateitis atrodo tokia šviesi.  – Džiaugiuosi, kad ir tu gali tai daryti. Fantastiška.  – Klausyk, – sako jis, versdamasis ant šono ir pasiremdamas ant alkūnės. – Turėtume kai ką išbandyti. Išbandyti šį tą tikrai beprotiška.

58 Robas Stovime prie kapo, susikibę už rankų. Būdami čia atsikratome praeities. Tariame sudie. Čia nėr į ką žiūrėti, tik pavardė ir dvi datos. Ką daugiau galėtų Deividas iškalti tame juodo marmuro antkapyje? Mylimai žmonai? Vargu. Šiaip ar taip, galbūt ten ir Adelės kūnas, bet iš tikrųjų šiame žemės lope juk   palaidota Luiza. Vargšelė, meilutė Adelė. Mano tragiškoji Miegančioji gražuolė. Tokia miela ir gera, ir vis dėlto tokia naivi. Aš savaip ją mylėjau, tikrai mylėjau. Bet čia kaip toje istorijoje apie Romeo ir Džuljetą. Romeo manė, kad myli Rozalindą, kol išvydo Džuljetą. Kai kada meilė tokia stipri, jog pakeliui nušluoja viską. Atmenu kiekvieną smulkmenėlę, kai pirmą kartą pamačiau Deividą. Adelė ant žvyro, tas jos mergaitiškas jaudulys, ir aš, stoviniuojantis paunksnėje ant laiptų, stačiai kunkuliuojantis iš apmaudo dėl jo įsibrovimo į mūsų rojų. Ir tada jis išlipo iš to seno kledaro, ir... tai buvo apsireiškimas ... Akimirką man užgniaužė kvapą. Jaučiausi apakęs ir nušvitęs tuo pat metu. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio – meilė, kuri nemiršta. Adelė ir jos meilus gerumas nublanko, palyginti su tuo. Tai, ką jaučiau jai, tebuvo dulkės vėjyje. Išsisklaidė akimirksniu. Deividas buvo stiprus. Protingas. Man patiko iš jo sklindantis santūrumas. Toji ramybė. Pagaliau suvokiau, kodėl Adelė jį taip karštai myli, bet tuoj pat supratau, kas ją nuo jo skiria. Ji pernelyg pažeista tokiam nuostabiam vyrui kaip Deividas. Jam reikėjo lygiaverčio  partnerio. Jam reikėjo manęs. Visą savaitgalį buvau kone praradęs amą, burbtelėdavau tik žodį kitą, kai jis ko paklausdavo, arba vaidinau kvailį, mėgindamas jį prajuokinti, nors iš tiesų troškau tik vieno: kad Adelė liautųsi  bruzdėjusi ir paliktų mudu vienus, kad galėčiau mėgautis jo buvimu. Tada supratau, kad privalau jį turėti. Privalau. Tai likimas. Abi naktis būdravau, klausiausi, kaip jie juokiasi ir dulkinasi, ir stačiai degiau iš pykčio. Troškau austi tas stiprias ūkininko rankas ant savo odos. Prisiminiau oralinį seksą su slaugytoja Vestlandse mainais į marihuaną, kurią ji man vėliau atnešė, ir įsivaizdavau, kaip būtų nuostabu tai daryti su tokiu kaip Deividas. Su tuo, kurį dievinu. Troškau liesti Deivido randus ir priminti, kad jeigu ne  ji , jis iki šiol būtų visiškai sveikas. Žengiau pro antrąsias duris ir kurį laiką stebėjau juos, kankinausi, žiūrėdamas į jo raumeningą sėdynę virš jos, jam skverbiantis į ją. Troškau pajusti tą geismą. Tą meilę. Tą kūną, plūkiantį savo aistrą į mane. Kai jis išvažiavo į universitetą, jaučiausi, lyg mano siela būtų išplėšta. Jaučiausi tuščias. Kurių galų gyventi, jei negalėsiu jo turėti? Kodėl jis turi atitekti Adelei? Naiviai, bestuburei Adelei, kuri nesugeba įvertinti, kas jai duota? Kuri priėmė jo meilę kaip savaime suprantamą dalyką? Kuri  paveldėjo tokį didžiulį turtą ir į tai tiesiog spjauna? Jei aš turėčiau tokius turtus ir Deividą,  padaryčiau viską, kad jo gyvenimas švytėtų. Ir kaip tik tada man į galvą šovė mintis. Paprastas ir kraupus planas.  – Važiuojam? – sakau ir pasilenkiu jo pabučiuoti putliomis Luizos lūpomis. Jis linkteli.

 – Adamui jau turbūt pabodo laukti. Skaisčiai šviečiant popietės saulei, mudu žingsniuojame prie automobilio, ir aš mąstau, koks iš tikrųjų nuostabus gyvenimas, kai esi įsimylėjęs. Antrą kartą ką nors daryti paprasčiau. Su Luiza buvo paprasčiau. Didžiausią baimę jutau  planuodamas. O ką, jeigu kas nors įvyks ne taip, kaip tikėjausi. Adelės atveju baiminausi, kad mano  planas neišdegs, nors ji ir sutiko su mano beprotišku sumanymu. O kas būtų, jei susikeistume kūnais! a, bent valandėlei! Ar kada pagalvojai, koks jausmas turėti kotą? Luiza, žinoma, nieku gyvu nebūtų su tuo sutikusi, bet Adelė buvo jauna, o jauni neabejotinai kvaili,  be to, ji buvo apsvaigusi iš džiaugsmo, kad pagaliau rado žmogų, su kuriuo gali pasidalyti savo  paslaptimi. Ir, žinoma, aš jai patikau. Viskas, ko reikia. Įsišvirkščiau nedidelę dozę heroino, bet tik  tiek, kiek reikia, kad nepastebėtų, jog esu apspangęs. Išėjome į miškus kvatodami – ką ji tada pasakė? eigu jau užsiimsime burtais, tai reikia daryti proskynoje naktį . Taip ir buvo. Ir tada susikeitėme. Palikome savo kūnus, suskaičiavome iki trijų ir įėjome į vienas kito. Ji nesuprato, kas jai smogė. Atsitiktinio marihuanos užsitraukimo nepalyginsi su heroino jėga, tam ji nebuvo pasiruošusi. O po kelių sekundžių – adatos dūris. Mirtina dozė dovanų. Lygiai taip pat nužudžiau ir Luizą. Sudie, Robai, sveika, Adele. Buvo nelengva nugabenti kūną prie šulinio. Moterys tokios gležnos, šito nesitikėjau. Sudžiūvę lapai, purvas, prilipęs prie jo džinsų, ir maudulys, veriantis mano trapų kūną, prakaito lašams vėstant drėgname žvarbiame ore. Vyliausi, kad pasaulis po to bus kitoks, bet viskas atrodė taip pat. Pasikeičiau tik aš. Laikrodis į šulinį įkrito visiškai atsitiktinai. Bet man buvo nusipjaut. Deividas jį  padovanojo  jai , ne man. Per daug nesikrimtau ir dėl to, kad palieku savo kūną ten pūti. Man jis niekada nepatiko. Jis niekaip neperteikė mano vidaus. Buvau daug puikesnis už tą liguistai išblyškusį, spuoguotą kiautą. Bet užrašų knygelę pasilikau. Vienintelis ryšys su mano ankstesniu gyvenimu. Išplėšiau puslapius, kur rašoma apie antrąsias duris, – negalėjau leisti, kad Deividas atsitiktinai tai sužinotų, – tada paslėpiau ją dėžėje kartu su kitais Adelės tėvų gyvenimo atsiminimais. Vis dar ją turiu. Kas galėjo numatyti, kad ji taip pravers? Galbūt pravers ir dar kartą. Iškart po to, kai susikeičiau su Adele kūnais, elgiausi nelabai protingai. Reikėjo vaidinti labiau susigraužusią dėl kūno šulinyje. Manau, tai buvo pirmas pavojaus signalas Deividui. O paskui dar toji siaubinga žinia apie nėštumą. Man ir taip buvo nelengva taikytis prie įvairiausių moters kūno keistybių, kur čia beprisiminsi, kad turėjau susirgti mėnesinėmis. Todėl tikrai nebuvau pasiruošęs tam, kad manyje augtų dar viena būtybė. Be to, tai buvo Adelės, ne mano, vaikas. Nenorėjau nė dalelės jos savo naujame ir nuostabiame gyvenime su Deividu. Dar per mažai žinojau apie Adelę. Apie jų istoriją. Ir tas nežinojimas man kliudė siekti Deivido meilės. Teko suvaidinti daugybę nervinių išsekimų, kad tik išlaikyčiau jį šalia, netgi griebtis grasinimų. Šį kartą yra kitaip. Deividas nepažinojo Luizos taip gerai, o aš stebėjau jos gyvenimą, mokiausi ir  dėjausi į galvą kiekvieną smulkmeną: jos gudrybes, pomėgius, humoro jausmą. Bet dabar jis mane myli, matau tai iš jo akių. Jis išsivadavęs nuo praeities. Galbūt šį kartą aš ir pagimdysiu jam kūdikį. Ir  tapsime tikra šeima.  – Kur nori važiuoti per medaus mėnesį? – klausia jis, kai sėdime automobilyje. – Rinkis, kur tik  nori. Mes susituokėme prieš savaitę, tik mudu metrikacijos biure. Tą pačią dieną, kai Adelė mano tikrajame kūne buvo palaidota nykiose kapinaitėse Edinburge. Bet tik dabar, kai mes abu oficialiai