David Foenkinos - Subtilumas - Work for downloading free

Čybtilijmos david foenkinos

—^

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

VILNIUS

2012

Dav id F O E N K I N O S

U D K 8 2 1 .1 3 3 .1 - 3 1

LA D Ė L I C A T E S S E

F o -23

Ėd ition s Gallimard, Paris, 2 0 0 9

2-a laida

POM M E

PhotoCMichael Crotto I Une crėatio originale

©

Ėditions Gallimard, Paris, 2 0 0 9

©

Akvilė Melk ūnaitė, vertimas į

©

Asta Puikienė, viršelio dizainas,

©

„Tyto alba“, 2 0 1 2

lietuvių kalbą, 2 0 1 2 2012 ISBN 9 7 8 -9 9 8 6 -1 6 -8 8 9 -8

Aš niekada neįstengsiu susitaikyti su įvykių eiga, net jei kiekviena akimirka, ištrūkusi iš laiko gniaužtų, skubėtų m ane pabučiuoti.

Cioran

1

Natali buvo ganėtinai kukli (taip šveicarai supranta moteriškumą). Paauglystę išgyveno be traumų: visada eidavo per pėsčiųjų perėjas. Būdama dvidešimties ateitį įsivaizdavo kaip dosnų pažadą. Ji mėgo juoktis, skaityti. Ir viena, ir kita retai vykdavo vienu metu, nes jai labiau patiko liūdni pasakojimai. Literatūra, jos nuomone, buvo nepakankamai konkretu, tad nusprendė studijuo­ ti ekonomiką. Po svajoklės išore miglotiems dalykams vietos nebeliko. Ji valandų valandas su keista šypsena veide stebėdavo Estijos BVP kreivės svyravimus. Tuo metu, kai jau aušo suaugusio žmogaus gyvenimas, kar­ tais prisimindavo vaikystę. Kelias laimingas akimirkas iš kelių įvykių, visada tas pačias. Ji bėga paplūdimiu, lipa į lėktuvą, miega tėvelio glėbyje. Tačiau nejusdavo jokios nostalgijos. Niekada. O Natali atveju tai gana re­ tas dalykas.'

* Visoms natali dažnai būdingas stiprus polinkis į nostalgiją. (Aut. past.)

1

2

Dauguma porų dievina prasimanyti visokių istorijų, ti­ kėti, kad jų pažintis apgaubta išskirtinumo šydo, todėl nesuskaičiuojama daugybė pasakojimų, nors sąjungos sudaromos kuo kasdieniškiausiu būdu, dažnai būna papildoma aplinkybėmis, vis dėlto suteikiančiomis kad ir trumputę palaimą. Pasirodo, egzegezės mes siekiame visur. Natali ir Fransua susipažino gatvėje. Vyrui užkalbinti moterį - visada subtilus dalykas. Ji, žinoma, pagalvoja: „Gal jis visą laiką taip elgiasi?11 Vyrai dažniausiai sako, kad tai pirmas kartas. Atseit staiga juos persmelkė nere­ gėta malonė ir padėjo įveikti įprastą drovumą. Moterys nesvarstydamos atšauna, kad neturi laiko. Natali šios taisyklės nesulaužė. Atrodė kvaila: neketino nieko svar­ baus veikti ir jai patiko mintis būti štai taip užkalbintai. Niekas niekada to neišdrįso. Ji keliskart savęs klausė: gal esu labai susiraukusi ar pernelyg lėta? Viena draugė jai buvo sakiusi: niekas tavęs neužkalbins, jei atrodysi kaip lekiančio laiko persekiojama moteris. Jeigu vyras užkalbina nepažįstamąją - tai vien tam, kad sakytų jai gražius dalykus. Ar atsirastų toks vyras ka­ mikadzė, kuris sustabdytų moterį ir jai išklotų: „Kaip galite avėti šituos batus? Jūsų suspausti nykščiai kenčia kaip gulage. Gėda, jūs esat Stalinas savo pėdoms!" Kas 8

galėtų taip pasakyti? Tikrai jau ne Fransua, nes jis iš­ mintingai pasirinko komplimentus. Jis stengėsi apibū­ dinti sunkiausiai iš visų apibūdinamą dalyką: nerimą. Kodėl užkalbino ją? Ypač dėl eisenos. Fransua pajuto kažką nauja, beveik vaikiška - tarsi kelio girnelių rap­ sodiją. Ji skleidė kažkokį jaudinantį natūralumą, jude­ sių grakštumą, ir jis pagalvojo: ji kaip tik ta moteris, su kuria norėčiau praleisti savaitgalį Ženevoje. Tad su­ kaupė visą drąsą - tą akimirką jos norėjo turėti kokius keturis kartus daugiau. Svarbiausia, kad jam tai buvo iš tikrųjų pirmas kartas. Čia ir dabar, ant šito šaligatvio, jie susitinka. Visiškai klasikinė įžanga, dažnai lemianti pradžią įvykių, kurie vėliau būna jau nebe tokie klasi­ kiniai. Jis išlemeno pirmuosius žodžius ir netikėtai viskas ėmė klostytis kuo sklandžiausiai. Jo žodžiai liejosi be pato­ so, bet iš labai jaudinančios nevilties. Tokia jau yra pa­ radoksų magija: kuo padėtis buvo nejaukesnė, tuo jis elgėsi elegantiškiau. Po trisdešimties sekundžių jam net pavyko priversti ją nusišypsoti. Anonimiškumas įtrūko. Ji sutiko išgerti kavos. Jis suprato, kad ji nė kiek neskuba. Jam atrodė keista štai taip praleisti valandėlę su moterimi, kuri ką tik pateko į regėjimo lauką. Jis visada mėgo žiūrėti į moteris gatvėje. Prisiminė, kad buvo romantiškas paauglys, sekantis paskui mergaites iš gerų šeimų iki pat jų buto durų. Būdavo, persėda į kitą metro vagoną, kad atsidurtų šalia keleivės, kurią jau iš tolo būdavo pastebėjęs. Jis klausė juslių diktato, tačiau

vis tiek išliko romantiškas vyras, manantis, kad moterų pasaulis gali tilpti vienoje moteryje. Paklausė, ką ji gersianti. Jos pasirinkimas bus lemiamas. Jis pagalvojo: jeigu užsisakys kavos be kofeino, atsistosiu ir išeisiu. Per tokį susitikimą žmogus neturi teisės gerti kavos be kofeino. Tas gėrimas labiausiai iš visų netinka gerti draugijoje. Ne ką geriau būtų ir arbata. Žmonės ką tik susipažino, ir iškart juos ims gaubti minkštokas kokonas. Galima numanyti, kad sekmadienio popietes leisite žiūrėdami televizorių. Arba blogiau: pas uošvius. Taip, arbata - tai neišvengiamai sutuoktinio tėvų namų atmosfera. Tai ką? Alkoholio? Ne, tokią valandą būtų negerai. Moters, kuri staiga nei iš šio, nei iš to ima gerti, galima ir išsigąsti. Netiktų net raudonojo vyno taurė. Fransua laukė, kol ji išsirinks, ką gerti, ir toliau tyrinė­ jo skystą pirmąjį moters sukeltą įspūdį. Kas dar liko? Kokakola arba kitas gazuotas gėrimas... ne, tai neįma­ noma, visai nemoteriška. Dar ir šiaudelio galėtų papra­ šyti, jeigu jau taip. Pagaliau jam dingtelėjo, kad gerai būtų sultys. Taip, sultys tai simpatiška. Miela ir ne per agresyvu. Gali nujausti švelnią, darnios sielos merginą. Bet kokios sultys? Įprastų geriau jau vengti: tokios kaip obuolių ar apelsinų - pernelyg nuvalkiota. Reikia būti šiek tiek originaliam, bet ir ne ekscentriškam. Papajos arba gvajavos baugina. Ne, geriausia pasirinkti ką nors per vidurį, pavyzdžiui, abrikosus. Štai, kaip tik. Abri­ kosų sultys - nuostabu. Jeigu išsirinks jas, aš ją vedu, pagalvojo Fransua. Kaip tik tą akimirką Natali pakėlė 10

galvą nuo valgiaraščio tarsi atsipeikėjusi po ilgų svarsty­ mų. Tokių pačių, kurie ką tik buvo apnikę ir nepažįsta­ mąjį priešais. -A š gersiu sulčių... - ?.. - Prašyčiau abrikosų sulčių. Jis pažvelgė į ją taip, tarsi išvydęs ką tik nušvitusią tikrovę. Ji sutiko eiti pasėdėti su nepažįstamuoju, nes neatsispy­ rė žavesiui. Jai išsyk patiko tas nerangumo ir aiškumo derinys, laikysena, sykiu primenanti ir Pjero Rišaro, ir Marlono Brando. Ji pastebėjo tai, kas vyrus jai darė patrauklius - žvairumą. Labai nedidelį, bet pastebimą. Taip, buvo keista matyti šią jo ypatybę. Be to, jo vardas Fransua. Sis vardas jai visada patiko. Elegantiškas ir ra­ mus, priminė tai, kaip ji įsivaizdavo šeštąjį dešimtme­ tį. Dabar jis kalbėjo vis laisviau ir laisviau. Tarp jų nė karto nestojo tyla, nejaukumas, įtampa. Po dešimties minučių pirmoji užkalbinimo gatvėje scena jau buvo pamiršta. Jiems atrodė lyg anksčiau jau būtų matęsi, o dabar susitiko, nes buvo susitarę. Bendrauti buvo ne­ tikėtai paprasta. Sis paprastumas niekais pavertė visus ankstesnius susitikimus, kai reikėjo kalbėti, stengtis būti sąmojingam, dėti pastangas, kad atrodytum geras žmogus. Pastangų akivaizdumas atrodė beveik apgai­ lėtinas. Natali žiūrėjo į tą vaikiną, kuris jau nebebuvo nepažįstamasis, kurio anonimiškumas pamažu sklaidėsi jai prieš akis. Ji stengėsi prisiminti, kur ėjusi, kai jį su­ 11

tiko. Tai buvo miglota. Ji ne tokia mergina, kad vaikš­ tinėtų be tikslo. Gal norėjusi eiti to Kortasaro romano, kurį ką tik perskaitė, pėdsakais? Dabar literatūra buvo čia, tarp jųdviejų. Taip, būtent tai ji perskaitė romane „Žaidžiame klases'1 ir jai ypač patiko scenos, kur hero­ jai vaikšto takais, sužinotais iš valkatos sakinio. Vakarais jie nusibraižydavo maršrutą žemėlapyje, kad pamatytų, kokiu momentu būtų galėję susitikti, kokiomis akimir­ komis tikriausiai praėjo vienas pro kitą. Štai kur ji ėjo: į romaną.

3

Trys mėgstamiausios Natali knygos Albero Koeno Puikioji dama *

Margeritos Diuras Meilužis * Dano Franko Išsiskyrimas

12

4

Fransua dirbo finansų srityje. Praleidus su juo penkias minutes, tai imdavo atrodyti keista, taip pat keista kaip ir Natali pašaukimas imtis prekybos. Galbūt gyvenime yra koks nors konkretybės diktatas, kuris priešinasi pa­ šaukimui. Tačiau sunku įsivaizduoti, ką kita jis būtų galėjęs veikti. Tą akimirką, kai sutiko Natali, matėme jį beveik drovų, vis dėlto jis buvo gyvybingas, idėjų ir energijos kupinas vyras. Kadangi buvo aistringas, būtų galėjęs dirbti bet kokį darbą, net pardavinėti kaklaraiš­ čius. Jis buvo toks vyras, kurį puikiai gali įsivaizduo­ ti nešiną portfeliu, spaudžiantį ranką, bet svajojantį griebti už kaklo. Jis turėjo žavesio tų mus erzinančių žmonių, kurie gali bet ką įsiūlyti. Jo paklausęs, galėtum vasarą važiuoti slidinėti ar plaukioti Islandijos ežeruo­ se. Jis buvo toks vyras, kuris vienintelį kartą gyvenime užkalbina moterį gatvėje ir suranda savąją. Atrodė, kad jam viskas sekasi. Tad finansai? Kodėl gi ne. Jis buvo vienas iš tų pradedančiųjų maklerių, kurie rizikuoja milijonais prisimindami dar neseniai žaistą „Monopolį“. Bet kai tik išeidavo iš savo banko, tapdavo kitu žmogumi. Paryžiaus birža likdavo savo bokšte. Darbas nekliudė jam ir toliau gyventi aistringai. Labiau už vis­ ką jis mėgo dėliones. Gali atrodyti keista, bet niekas geriau nenumaldydavo jo nerimo negu šeštadieniais dėliojami tūkstančiai dėlionės dalelių. Natali mėgda­ vo stebėti savo sužadėtinį klūpantį svetainėje. Nebylus 13

reginys. Staiga jis pašokdavo ir sušukdavo: „Na, eikš, eime į miestą!11 Štai paskutinis dalykas, kurį reikia pa­ tikslinti. Jis nemėgo perėjimų. Jam patiko lūžiai: tylėti, tada staiga pulti siautėti. Su Fransua laikas lėkdavo beprotiškai sparčiai. Gali­ ma pamanyti, kad jis turėjo gebėjimą peršokti ištisas dienas, sukurti barokiškas savaites be ketvirtadienių. Jie ką tik susipažino, o jau šventė antrąsias bendro gyvenimo metines. Dveji metai be mažiausio debesė­ lio, - tikrai būtų kuo priblokšti visus lėkščių daužyto­ jus. Kiti į juos žvelgė taip, kaip gėrimasi čempionu. Jie dėvėjo geltonuosius marškinėlius meilės lenktynėse". Natali ir toliau kuo puikiausiai tęsė studijas ir stengėsi palengvinti Fransua kasdienybę. Išsirinkusi vos vos vy­ resnį vyrą, jau turintį profesiją ir įsitvirtinusį, ji galėjo išeiti iš tėvų namų. Bet gyventi iš jo kišenės nenorėjo, todėl nusprendė kelis vakarus per savaitę dirbti salės prižiūrėtoja viename teatre. Ji džiaugėsi šiuo darbu, jis atsverdavo griežtoką universiteto aplinką. Kai visi žiūrovai susėsdavo, ji įsitaisydavo pačiame salės gale. Žiūrėdama spektaklį, kurį jau mokėjo atmintinai, ju­ dindavo lūpas sutartinai su aktorėmis, o prasidėjus plojimams nusilenkdavo publikai. Paskui pardavinė­ davo programėles.

* Aliuzija į dviračių lenktynių „Tour de France" simbolį: geltonuosius marš­ kinėlius laimi pirmaujantis dviratininkas. [Vert. past.)

14

Ji gerai mokėjo pjesių tekstus ir smagino savo kasdieny­ bę dialogais iš jų. Žingsniuodavo po svetainę ir miauk­ davo „mirė mažas katinėlis11’. Pastaruosius vakarus laidydama replikas ji nenuosekliai vaidino Miusė Lorenzaccio. „Eikš čia, vengras teisus.'1Arba dar: „Kas gi čia, purvynėj? Kas valkiojasi aplink mano pilies sienas taip siaubingai rėkdamas?1' Maždaug tokius dalykus Fransua girdėjo tądien kaip tik tuo metu, kai stengėsi susikaupti. - Gal galėtum mažiau triukšmauti? - paprašė jis. - Taip, gerai. - Dėlioju labai svarbią dėlionę. Tada Natali ėmė elgtis tyliau, jai buvo svarbus su­ žadėtinio noras susikaupti. Si dėlionė atrodė kitokia negu ankstesnės. Nebuvo matyti pilių, veikėjų. Tik baltas fonas ir jame ryškėjančios raudonos kilpos. Pasi­ rodė, kad kilpos yra raidės. Dėlionėje buvo užkoduota žinia. Fransua vis pasukdavo galvą jos pusėn. Paslapties įminimas neskubriai artėjo prie atomazgos. Buvo liku­ sios tik kelios dalelės, bet Natali jau galėjo nuspėti taip kruopščiai iš šimtų dalelių sudėtą žinutę. Taip, dabar ji galėjo perskaityti, kas ten parašyta: „Ar sutinki tapti mano žmona?“

* Garsi frazė iš Moliere’o komedijos „ Ž m on ų mokykla". {Vert. past.)

5 Pasaulio dėlionių čempionato, vykusio Minske 2008 m. spalio 2 7 —lapkričio 1 d., nugalėtojų pakyla 1. Ulrichas Foigtas, Vokietija: 1 464 taškai 2. Mechmetas Muratas Sevimas, Turkija: 1 266 taškai 3. Rodžeris Barkanas, Jungtinės Amerikos Valstijos: 1 241 taškas

6 Šventė klostėsi sklandžiai, kaip ir visa kita, ir kuo pui­ kiausiai pavyko. Nebuvo nei ekstravagantiška, nei niūri, o paprasta ir miela. Kiekvienam svečiui teko po butelį šampano. Taip gana praktiška. Iš tikrųjų visų nuotai­ ka buvo gera. Vestuvėse žmogus privalo būti linksmas. Daug labiau negu per gimtadienio vakarėlį. Nusistovė­ jusi tam tikra pareigos džiaugtis hierarchija, o vestuvės yra šios piramidės viršūnėje. Reikia šypsotis, šokti, o vė­ liau raginti senukus eiti miegoti. Nepamirškime pasa­ kyti, jog tąkart Natali buvo labai graži. Ji iš anksto buvo numačiusi, kaip pasirodys - nulips laiptais, tad ištisas savaites rūpinosi kūno svoriu ir veido išraiška. Pasireng16

ta buvo kuo puikiausiai: Natali grožis tiesiog švietė. Reikėjo įamžinti tą nepakartojamą momentą, panašiai kaip tą, kai Armstrongas įsmeigė Amerikos vėliavą Mė­ nulyje. Fransua susijaudinęs ją stebėjo ir geriau už vi­ sus kitus įamžino tą akimirką atmintyje. Žmona buvo priešais jį ir jis žinojo, kad šis vaizdas mirties akimirką prabėgs jam prieš akis. Taip nutinka ir per didžiausios laimės akimirkas. Tada ji atsistojo, paėmė mikrofoną ir sudainavo „Beatles11dainą’. Fransua buvo pametęs galvą dėl Džono Lenono. Beje, apsirengė baltais rūbais, kad pagerbtų jo atminimą. Tad kai jaunavedžiai šoko, vieno baltumas liejosi su kito baltumu. Nelaimei, ėmė lyti. Svečiai negalės pakvėpuoti gry­ nu oru ir pasigėrėti išnuomotomis žvaigždėmis. Tokiais atvejais žmonės labai mėgsta pasakyti juokingą priežodį: „Jeigu lyja per vestuves - santuoka bus laiminga.11Kodėl visą laiką esam pavaldūs štai tokioms absurdiškoms fra­ zėms? Žinoma, lietus visai nėra baisu. Lijo, tiesiog buvo truputį liūdna, ir tiek. Vakarėlio užmojis jau buvo nebe toks, nes atsigaivinimo lauke pertraukėlės lyg ir buvo iškirptos. Po stogu stebint, kaip vis smarkiau pliaupia lietus, galima greitai pritrūkti oro. Kažkas namo išeis anksčiau negu numatyta. Kiti ir toliau šoks, kaip būtų šokę ir sningant. Dar kiti dvejos. Ar sutuoktiniams tai iš tikrųjų svarbu? Kai esi laimingas, ateina valandėlė, kai minioje lieki vienas. Taip, melodijų ir valsų sūkuryje jie buvo vienui vieni. Reikia suktis kiek įmanoma ilgiau, * Here, Ihere a n d Everywhere

$ 0 st^

M

sakė jis, suktis tol, kol pasidarys neaišku, į kurią pusę eiti. Ji apie nieką nebegalvojo. Pirmą kartą gyvenimą ji juto dabar, nepakartojamą ir viską apimančią sodrią dabartį.

Fransua sugavo Natali už liemens ir išsivedė į lauką. Jie perbėgo sodą. Ji pasakė „tu išprotėjęs“, bet pačiai beprotybė žadino beprotišką džiaugsmą. Dabar juos, kiaurai permirkusius, slėpė medžiai. Tamsoje po lietu­ mi jie išsitiesė ant kiek pažliugusios žemės. Iš jų dra­ bužių baltumo liko tik prisiminimas. Fransua kilstelė­ jo žmonos suknelę, prisipažino, kad nuo pat vakarėlio pradžios kaip tik tai ir troško padaryti. Būtų galėjęs net ir bažnyčioje. Staigus būdas pašlovinti jųdviejų ištartą „Taip". Iki šios minutės jis tramdė geismą. Natali nu­ stebino jo įkarštis. Ji jau kokią valandėlę nebeprotavo. Sekė paskui savo vyrą, stengėsi taisyklingai kvėpuoti, nesileisti nešama tokio siautulio. Jos geismas ėmė augti paskui Fransua geismą. Ji troško, kad jis paimtų ją da­ bar, pirmąją jų, vyro ir žmonos, naktį. Ji laukė, laukė, o Fransua pasiutusiai skubėjo, Fransua buvo užplūdu­ si beprotiška energija, besaikis malonumo alkis. Tik tą akimirką, kai skverbėsi į ją, pasijuto sukaustytas. Neri­ mas galėjo būti susijęs su baime patirti pernelyg didelę laimę? Ne, tai buvo kažkas kita, tą akimirką jį prislėgė kažkas kita. Sukliudė tęsti. „Kas tau?“ - paklausė ji. Jis atsakė: „Nieko... nieko... Tiesiog pirmą kartą myliuosi su ištekėjusia moterimi.“ 18

7

Juokingų priežodžių, kuriuos žmonės mėgsta kartoti, pavyzdžiai Vieną pamesi, dešimt atrasi. * Nori gyvent laimingai - gyvenk uždarai. * Jei moteris greita juoktis - greita ir į lovą įsliuogti.

8 Juodu išvažiavo į povestuvinę kelionę, fotografavosi, grįžo. Dabar jau reikėjo pradėti tą tikrąjį gyvenimą. Na­ tali jau daugiau negu prieš pusmetį baigė studijas. Iki šiol darbo neieškojo ir pasiteisinimas buvo toks: ruo­ šiasi vestuvėms. Surengti vestuves - tai tas pat, kaip po karo suformuoti vyriausybę. O kur dėti kolaborantus? Tai taip keblu, kad net pateisina tik tam gaištamą laiką. Na, bet tai ne visai tiesa. Labiausiai ji norėjo skirti lai­ ko sau, turėti laiko skaityti, vaikštinėti, tarsi jau dabar žinotų, jog vėliau tokio laiko nebeturės. Kad ją įtrauks profesinis ir, žinoma, santuokinis gyvenimas. 19

Atėjo laikas eiti į pokalbius dėl darbo. Po kelių ban­ dymų ji suvokė, kad paprasta nebus. Vadinasi, toks ir yra tas normalus gyvenimas? Juk manė įgijusi vertina­ mą diplomą ir patirties per kelias svarbias stažuotes, kur nebuvo vien verdama kava per fotokopijų darymo pertraukėles. Jai buvo paskirtas susitikimas dėl dar­ bo vienoje švedų įmonėje. Natali nustebino tai, kad priėmė pats darbdavys, o ne žmogiškųjų išteklių sky­ riaus vadovas. Jis nori kontroliuoti viską, kas susiję su įdarbinimu. Tokia buvo oficialioji priežastis. O tiesos būta daug pragmatiškesnės: jis buvo užėjęs į žmogiš­ kųjų išteklių skyriaus vadovo kabinetą ir matęs Natali gyvenimo aprašymą ir jos fotografiją. Ji buvo keistoka: sunku iš tikrųjų įvertinti jos išvaizdą. Žinoma, buvo galima matyti, kad grožio jai nestinga, bet darbdavio akį patraukė kitkas. Kažkas, ko jis negalėjo tiksliai api­ būdinti, tai labiau susiję su nuojauta: išmintis. Taip, kaip tik tai jis ir pajuto. Pagalvojo, kad ta moteris at­ rodo išmintinga. Sarlis Delamenas nebuvo švedas. Tačiau pakako įžengti į jo kabinetą, kad imtum svarstyti, ar tik nesirengia juo tapti: tikriausiai nori įtikti įmonės akcininkams. Ant „Ikea“ gamybos baldo padėta lėkštė su keliais smarkiai trupančiais džiūvėsėliais. - Labai susidomėjęs perskaičiau jūsų biografiją... ir... - Taip? - Mūvite sutuoktuvių žiedą. Jūs ištekėjusi? - Na... taip. 20

Stojo tyla. Šarlis kelis kartus buvo skaitęs tos jaunos moters gyvenimo aprašymą, bet jam pro akis praslydo, kad ji ištekėjusi. Tą sekundę, kai ji ištarė „taip“, jis dar kartą užmetė akj į gyvenimo aprašymą. Iš tiesų, ište­ kėjusi. Tarsi fotografija jo smegenims būtų neleidusi pamatyti asmeninės šios moters padėties. Bet pagaliau ar tai svarbu? Reikia tęsti pokalbį ir nepalikti progos įsivyrauti kad ir menkiausiam nejaukumui. - Ir ketinate turėti vaikų? - tęsė jis. - Kol kas ne, - nė kiek nedvejodama atsakė Natali. Per darbo pokalbį su jauna ką tik ištekėjusia moteri­ mi šis klausimas gali nuskambėti kaip savaime supran­ tamas. Tačiau ji pajuto kažką kita, nors ir negalėjo to apibūdinti. Sarlis liovėsi kalbėti ir žvelgė į ją. Pagaliau atsistojo ir paėmė džiūvėsėlį. - Gal norite „Krisprollso“? - Ne, ačiū. - Gal malonėtumėt pasivaišinti. - Labai miela, bet aš nealkana. - Turėtumėt pratintis. Čia mes vien juos ir valgom. - J ū s norit pasakyti... kad... - Taip.

21

9 Kartais Natali atrodydavo, jog žmonės jai pavydi lai­ mės. Tai buvo miglota, iš tikrųjų nieko konkretaus, vien kartais užplūstantis jausmas. Tačiau ji tai juto. Per smulkmenas, vos matomas, bet iškalbingas šypsenas, žvilgsnius. Niekas nė neįsivaizdavo, jog dėl šitos laimės ją apnikdavo baimė, kad joje gal slypi nelaimės pavojus. Kartais sakydama „Aš laiminga“, ji imdavo tildyti save, nes žodžiai buvo lyg prietaras, priminimas visų akimir­ kų, kai gyvenimas pasisuka blogąja puse. Vestuvėse dalyvaujančios šeimos ir draugai yra tas vadi­ namasis pirmasis socialinio spaudimo ratas. Spaudimo, kai reikalaujama, kad gimtų kūdikis. Galbūt jų pačių gyvenimai tokie nuobodūs, kad šitaip jaudinasi dėl kitų? Visada taip būna. Gyvename veikiami kitų žmo­ nių troškimų. Natali ir Fransua nenorėjo tapti televizi­ jos serialu aplinkiniams. Juodviem dar patiko mintis, kad yra dviese, vienudu pasaulyje, atitinka tobuliau­ sią jausmų pilnatvės stereotipą. Nuo pat pažinties jie išgyveno visišką laisvės polėkį. Jie labai mėgo keliauti, nepraleisdavo nė vieno saulėto savaitgalio ir kaip tyri romantikai išmaišė visą Europą. Jų meilės liudininkai galėjo juos pastebėti Romoje, Lisabonoje arba ir Berly­ ne. Blaškydamiesi jie jautėsi lyg dar labiau susivienytų. Šios kelionės reiškė ir tikrą polinkį į romantiškumą. Jie kvaišdavo, kai vakarėliuose iš naujo pasakodavo apie savo pažintį, mėgaudamiesi prisimindavo smulkmenas, 22

didžiuodavosi, koks teisingas buvo atsitiktinumas. Savo meilės mitą priėmė kaip vaikai, nepavargstantys klausy­ tis vis to paties pasakojimo. Taigi taip - meilė gali bauginti. Kasdienybė jų nepersmelkė. Abu vis daugiau dirbo, bet nuolat pasistengdavo susitikti. Kartu papietauti, kad ir greitosiomis. Užkrimsti „nors ant vieno danties", kaip sakydavo Fransua. O Natali patiko šis posakis. Ji įsivaiz­ duodavo modernų paveikslą, kuriame nutapyta pora, užkandanti „nors ant vieno danties11- tarsi būtų pietūs ant žolės. „Štai tokį paveikslą galėtų nutapyti Dali“, sakydavo ji. Kartais pasitaiko frazių, kurias dieviname, laikome neprilygstamomis, nors jas ištaręs žmogus nič­ nieko nepastebi. Fransua patiko tokia Dali paveikslo atsiradimo versija, patiko, kad žmona gebėjo sugalvoti, net keisti tapybos istoriją. Tai lyg ribinis naivumas. Jis kuždėdavo, kad geidžia jos dabar, nori paimti ją čia pat, nesvarbu kur. Tai būdavo neįmanoma —jai reikėdavo eiti. Tad jis laukdavo vakaro ir griebdavo ją kupinas per laukimo valandas pritvinkusio geismo. Jų seksualinis gyvenimas laikui bėgant, regis, nė kiek neišvėso. Retas dalykas: kiekviena jų diena vis dar buvo nepamiršta pir­ moji. Jie stengėsti gyventi ir visuomeninį gyvenimą: vis dar susitikti su draugais, eiti į teatrą, netikėtai aplankyti senelius. Stengėsi neužsisklęsti. Nepatekti į nuovargio 23

pinkles. Taip ėjo metai, ir viskas atrodė paprasta. O kiti dėjo pastangas. Natali nesuprato šio posakio: „Gyventi poroje - tai darbas." Jai atrodė gyventi arba paprasta, arba ne. Bepigu taip galvoti, kai viskas sklandžiai klos­ tosi, niekada nekyla nesutarimo bangų. Tiesa, retsykiais kyla. Bet tokių, jog gali pamanyti, kad jie tikriausiai vaidijasi vien dėl malonumo susitaikyti. Ką gi? Šitokia sėkmė beveik ėmė kelti nerimą. Virš šio lengvumo, reto poros meistriškumo bėgo laikas.

10

Natali ir Fransua numatomi kelionių maršrutai Barselona * Majamis *

La Bolė

24

11

Pakanka kvėpuoti, ir laikas bėga. Štai jau penkeri metai kaip Natali dirba toje švedų jmonėje. Penkeri metai kuo įvairiausių veiksmų - eiti pirmyn ir atgal koridoriumi, keltis liftu. Tai beveik prilygsta kelionei Paryžius—Mas­ kva. Penkeri metai ir tūkstantis du šimtai dvylika iš­ gertų puodelių kavos iš aparato. Iš jų trys šimtai dvide­ šimt keturi —per keturis šimtus dvidešimt susitikimų su klientais. Šarlis buvo labai laimingas, kad ji buvo viena iš artimų jo bendradarbių. Dažnai, būdavo, pasikviečia ją į kabinetą vien tam, kad pagirtų. Žinoma, dažniau­ siai taip elgdavosi vakare. Kai visi jau išėję. Tačiau tai nebuvo nepadoru. Jautė jai didelį švelnumą ir vertino akimirkas, kai jie likdavo vienudu. Žinoma, jis stengė­ si sukurti dviprasmišką atmosferą. Jokia kita moteris nebūtų nepastebėjusi tokios gudrybės, tačiau Natali gyveno gaubiama keistų monogamijos garų. Atleiski­ te, - meilės. Tokios meilės, kuri paneigia visus kitus vyrus ir objektyvų požiūrį į pastangas sužavėti. Šarlis tuo žaidė ir galvojo apie jos Fransua lyg apie kokį mito herojų. Galbūt Natali būdas neįsitraukti į viliones jam atrodė lyg savotiškas iššūkis. Ateis diena, kai jam tikrai pavyks sukurti tarp jų virpančią atmosferą, nors ir la­ bai trumpam. Kartais jis radikaliai pakeisdavo požiūrį ir gailėdavosi ją įdarbinęs. Jį vargino kasdien apmąstyti šį nepasiekiamą moteriškumą.

25

Natali santykis su darbdaviu kitiems atrodė privilegi­ juotas ir tai sukurdavo šiokią tokią įtampą. Ji stengdavo­ si ją sušvelninti, nesivelti į smulkias darbo intrigas. Dėl tos pačios priežasties laikėsi atstumo ir Sarlio atžvilgiu. Kad negautų seno kaip pasaulis numylėtinės vaidmens. Jos elegancija ir aura ją vertė būti reiklesnę. Bent jau ji taip jautė, nors nežinojo, ar tai pagrįsta. Visi kaip vienas šiai jaunai gabiai, energingai ir darbščiai moteriai pra­ našavo puikią ateitį įmonėje. Švedai akcininkai taip pat girdėjo apie kelis šaunius jos sumanymus. Pavydas, kurį ji sukeldavo, pasireikšdavo išdavystėmis. Bandymais iš­ mušti iš pusiausvyros. Ji nesiskųsdavo, nebuvo linkusi dejuoti, kai vakare susitikdavo su Fransua. Šitaip ji tar­ si bylojo, kad niekingas ambicijų cirkas ne toks jau ir svarbus. Gebėjimas leisti problemoms slysti paviršiumi buvo laikomas stiprybe. Galbūt stipriausias bruožas: neleisti, kad kliudytų tavo silpnybes.

12

Atstumas tarp Paryžiaus ir Maskvos 2 478 kilometrai

26

13

Savaitgaliais Natali dažnai jausdavosi pavargusi. Sekma­ dieniais išsitiesusi ant sofos mėgdavo skaityti, pakaito­ mis tai versdavo knygos puslapius, tai regėdavo sapnus, kai grožinę literatūrą įveikdavo miegas. Įsitaisydavo, antklode užsiklodavo kojas, ką daugiau bepridursi; a, tiesa, mėgdavo užsiplikyti arbatinuką arbatos ir kelis puodelius išsiurbčiodavo mažais gurkšneliais, tarsi ar­ bata būtų buvusi neišsenkantis šaltinis. Tą sekmadienį, kai viskas įvyko, ji skaitė ilgą romaną rusų rašytojo, ku­ ris ne toks skaitomas kaip Tolstojus ar Dostojevskis, bet gali priversti susimąstyti, kokios neteisingos vėlesnės kartos. Jai patiko knygos veikėjo glebumas, negebėji­ mas veikti, energijos stoka. Tas silpnumas turi liūdesio. Romanų, kaip ir arbatos, ji mėgo upes.’ Fransua priėjo artyn: „Ką skaitai?" Atsakė skaitanti rusų rašytoją, bet nepatikslino kokį, nes jai pasirodė, kad jis klausė vien iš mandagumo, nesąmoningai. Buvo sek­ madienis. Ji mėgo skaityti, jis mėgo bėgioti. Jis mūvėjo tuos šortus, kurie jai atrodė kiek juokingi. Ji dar neži­ nojo, kad mato jį paskutinį kartą. Jis strikinėjo į visas puses. Visada mėgdavo apšilti namų svetainėje ir prieš išbėgdamas garsiai kvėpuoti, tarsi būtų norėjęs paskui * Roman-fleuve (romanas upė), pranc. literatūros mokslo terminas: XX a. romanų ciklas, kuriame vaizduojamas arba vieno herojaus brendimas, arba kelių kartų giminės istorija. {Vert. past.)

27

save palikti žiojinčią tuštumą. Tai pavyks, dabar jau aiš­ ku. Prieš išeidamas pasilenkė prie savo moters ir kažką jai pasakė. Keista, bet tų žodžių ji vėliau neprisimins. Pasku­ tinis jų pokalbis išsisklaidys ore. O paskui ji užmigo. Nubudusi ji negalėjo suprasti, kiek laiko snaudė. De­ šimt minučių ar valandą? Įsipylė dar šlakelį arbatos. Ji tebebuvo šilta. Tai laiko nuoroda. Atrodė, kad niekas nepasikeitę. Viskas buvo lygiai taip pat kaip prieš už­ snūstam. Taip, viskas tikrai taip pat. Kol ji pamažu ėmė įsisąmoninti šį „taip pat“, suskambo telefonas. Skam­ butis ir arbatos garai sukėlė keistą pojūčių derinį. Natali pakėlė ragelį. Po sekundės jos gyvenimas jau nebebuvo toks pat. Ji nejučiomis įdėjo į knygą skirtuką ir išlėkė į gatvę.

14

Įėjusi į ligoninės holą, nežinojo, ką sakyti nei ką daryti. Ilgokai stovėjo nejudėdama. Pagaliau priimamajame jai pasakė, kur galinti rasti savo vyrą. Ji išvydo jį gulintį. Sustingusį. Pagalvojo: tarytum miega. Naktimis jis nie­ kada nejuda. Ir kad ta akimirka yra tik dar viena naktis, tokia kaip kitos. - Kokios galimybės? - paklausė Natali gydytojo. 28

- Menkos. - Ką reiškia „menkos“? Ar „menkos“ reiškia —nėra jokios? Tada taip ir sakykit: nėra jokios galimybės. - Negaliu jums to pasakyti, ponia. Galimybė yra menkutė. Niekada negali žinot. - Bet jūs turit žinoti! Jūsų darbas yra žinoti! Šitą sakinį ji suriko iš visų jėgų. Kelis kartus. Paskui liovėsi. Tada įsistebeilijo į gydytoją, kuris irgi stovėjo nejudėdamas, sustingęs. Jis buvo matęs daugybę dra­ matiškų scenų. Tačiau dabar, nors ir negalėjo paaiškinti kodėl, juto tarsi aukštesnę dramatiškumo gaidą. Žiūrė­ jo į gėlos surakintą moters veidą. Skausmas ją taip pris­ lėgė, kad ji neįstengė pravirkti. Sutrikusi ir kaip nesava žingtelėjo jo link. Paskui susmuko. Kai atgavo sąmonę, pamatė savo tėvus. Ir Fransua tė­ vus. Prieš kelias akimirkas ji skaitė, ir štai dabar jau nebe namie. Tikrovė vėl grįžo. Natali norėjo grįžti atgal į miegą, atgal į sekmadienį. Tai neįmanoma. Tai neįma­ noma, - kartojo be paliovos tarsi kokią haliucinacinę litaniją. Jai paaiškino, kad jis ištiktas komos. Kad niekas dar neprarasta. Tačiau ji jautė, kad viskas baigta. Žinojo tai. Neturėjo ryžto kovoti. Dėl ko? Kad palaikytų jo gy­ vybę dar savaitę. O paskui? Juk matė jį. Jo sustingimą. Iš tokio sustingimo negrįžtama. Toks lieki amžinai. Jai davė raminamųjų. Viskas ir visi aplink ją buvo su­ gniuždyti. O reikėjo kalbėti. Vieniems kitus palaikyti. Ji neturėjo tam jėgų. 29

- Aš pabūsiu šalia jo. Pabudėsiu. - Ne, tai beprasmiška. Verčiau grįžk truputį pailsė­ ti, - pasakė jai mama. - Nenoriu ilsėtis. Aš turiu likti čia, turiu likti čia. Tai sakydama vos nenualpo. Gydytojas pabandė ją įkalbėti, kad važiuotų su tėvais. Ji paklausė: -Jeigu jis atsibus, o manęs nebus šalia? Stojo nejauki tyla. Niekas netikėjo, kad jis atsibus. Jie stengėsi - o iliuzija! - ją perkalbėti: - Mes iškart jums pranešim, o dabar tikrai būtų ge­ riau, kad jūs truputį pailsėtumėt. Natali neatsakė. Visi ragino ją prigulti, laikytis hori­ zontalios padėties. Tada ji su tėvais išvažiavo. Motina iš­ virė sultinio, ji negalėjo jo nuryti. Vėl išgėrė dvi tabletes ir krito ant lovos. Savo vaikystės kambaryje. Dar rytą ji buvo moteris. O dabar grimzdo į miegą kaip maža mergaitė.

15

Sakiniai, kuriuos Fransua galėjo ištarti prieš išeidamas pabėgioti Aš tave myliu. * 30

Dievinu tave. * Po sporto —poilsis. * Ką valgysim vakare? *

Malonaus skaitymo, mano meile. * Laukiu, kol vėl tave pamatysiu. * Nenoriu, kad mane suvažinėtų. *

Būtinai turim pasikviesti vakarienės Bernarą su Nikole. * Ir man reikėtų paskaityt kokią knygą. * Šiandien treniruosiu blauzdas. *

Šiandien vakare darysim vaiką.

16

Po kelių dienų jis buvo miręs. Natali, atbukinta rami­ namųjų, tarsi atitolo nuo visko. Nepaliaujamai galvojo apie paskutinę jųdviejų akimirką. Pernelyg absurdiška. 31

Kaip tiek laimės gali taip sudužti? Pasibaigti juokingu reginiu: vyras, strikinėjantis svetainėje. O dar tie pasku­ tiniai žodžiai į ausį. Ji niekada jų neprisimins. Gal jis paprasčiausiai pūstelėjo jai j sprandą. Jau tą akimirką, kai ruošės išeiti, buvo virtęs vaiduokliu. Taip, žmogaus pavidalo, bet dvelkė vien tyla, nes mirtis jau buvo nu­ galėjusi. Laidotuvių dieną susirinko visi. Visi suvažiavo j Fran­ sua vaikystės kraštą. „Jis būtų džiaugęsis tokia minia“, pamanė ji. Bet kur tau, absurdiška galvoti apie tokius dalykus. Kaip mirusysis iš viso gali kuo nors džiaugtis? Tuo metu jis irsta tarp keturių lentų: argi gali jaustis laimingas? Einančią paskui karstą, artimųjų apsuptą, Natali persmelkė kita mintis: susirinko tie patys žmo­ nės kaip ir į mūsų vestuves. Taip, jie visi čia. Viskas kaip buvo. Po kelerių metų vėl visi susitinka, o kai kurie ir apsirengę taip pat. Susirado vienintelį tamsų kostiumė­ lį, tinkantį ir laimei, ir nelaimei. Tik vienas skirtumas oras. Šiandien oras vaiskus, gali būti net šilta. Vasario mėnesį tai neregėta negirdėta. Taip, saulė nesiliovė švie­ tusi. Natali atsuko veidą tiesiai į ją, į akis spigino šalta šviesa, akys apsiblausė. Jį paguldė į žemę. Viskas. Po laidotuvių Natali troško vieno - būti viena. Ne­ benorėjo grįžti pas tėvus. Nei jausti gailesčio kupinų žvilgsnių. Troško pasislėpti, užsisklęsti, gyventi kape. 32

Draugai parlydėjo ją namo. Važiuodami nė vienas neži­ nojo, ką sakyti. Vairuotojas pasiūlė paklausyti muzikos. Tačiau Natali tuoj pat paprašė ją išjungti. Ji buvo ne­ pakeliama. Kiekviena melodija priminė Fransua. Kiek­ viena nata skambėjo kaip prisiminimo, pokšto, juoko aidas. Ji suvokė, kad bus siaubinga. Per septynerius ben­ dro gyvenimo metus jis spėjo pasklisti visur, paženklinti kiekvieną atokvėpį. Ji suprato, kad gyvenime nebepatirs nieko, kas padėtų pamiršti jo mirtį. Draugai padėjo užnešti daiktus į butą. Bet ji nenorėjo jų įsileisti. - Nesiūlau užeiti, esu pavargusi. - Pažadi, kad paskambinsi, jeigu tau ko nors pri­ reiks? - Taip. - Pažadi? - Taip, pažadu. Ji padėkojo jiems ir juos pabučiavo. Likusi viena pa­ juto palengvėjimą. Kai kurie tokią akimirką nepakeltų vienatvės. O Natali apie ją svajojo. Nepakeliamas būvis ir jis darėsi dar labiau nepakeliamas. Ji įžengė į jųdvie­ jų svetainę, viskas buvo čia pat. Taip pat. Niekas ne­ pasikeitę. Antklodė vis dar ant sofos. Ir arbatinis ant žurnalinio staliuko, ir knyga, kurią ji skaitė. Jos dėmesį prikaustė skirtukas. Knyga perskirta į dvi dalis: pirmoji perskaityta, kai Fransua buvo gyvas. O ties trys šimtai dvidešimt pirmu puslapiu jis mirė. Ką daryti? Ar galima toliau skaityti knygą, padalytą vyro mirties? 33

17

Niekas negirdi tų, kurie sako, kad nori būti vieni. Trokšti vienatvės tikrai liguista. Kad ir kaip Natali visus ramino, jie vis tiek norėjo užsukti pas ją. O tai reiškė: versti ją kalbėti. Tačiau ji nežinojo, ką sakyti. Jai atro­ dė, jog privalės viską pradėti nuo pradžių, taip pat ir mokytis kalbėti. Iš esmės gal jie visi teisingai elgėsi, kad vertė ją bent kiek bendrauti, praustis, apsirengti, priim­ ti lankytojus. Vienas po kito užsukdavo pažįstami, vis­ kas klostėsi bauginamai sklandžiai. Ji įsivaizdavo esant kažkokią krizės valdymo kuopelę, dramos veiksmus koordinuojančią per sekretorę - tikriausiai motiną: ši didžiuliame darbo kalendoriuje žymėjosi, kad šeimos narių apsilankymus ritmiškai keistų draugų vizitai. Ji girdėjo, kaip šios palaikymo sektos nariai kalbasi tarpu­ savyje, komentuoja menkiausius jos judesius. „Tai kaip ji laikosi?" „Ką ji veikia?" „Ką ji valgo?" Jai atrodė, tarsi staiga būtų tapusi pasaulio centru, o jos pačios pasaulis tuomet nebeegzistavo. Sarlis buvo vienas iš aktyviausių lankytojų. Užeidavo kas dvi ar tris dienas. Jo manymu, tai buvo būdas palaikytijos ryšius su profesine terpe. Pasakodavo apie vykdomus dar­ bus, o ji stebeilydavo į jį lyg pamišėlį. Kas jai darbo, kad šiuo metu kinų užsienio prekybą ištiko krizė? Ar kinai sugrąžins jai vyrą? Ne. Ką gi. Vadinasi, tai beprasmiška. Sarlis puikiai jautė, kad ji nesiklauso, bet žinojo, kad pa­ 34

mažu poveikis bus. Kad jis lyg lašeline perpilamą skystį įlieja į ją tikrovės dalelių. Kad Kinija, net ir Švedija, vėl atsidurs Natali akiratyje. Šarlis sėsdavosi visai šalia: - Tu gali pradėti dirbti, kada panorėsi. Reikia, kad žinotum: visa įmonė tave palaiko. - Ačiū, tai labai miela. - Ir žinok, kad gali manim pasikliauti. - Ačiū. - Iš tikrųjų gali manim pasikliauti. Ji nesuprato, kodėl mirus vyrui Šarlis ėmė ją tujin­ ti. Ką tai galėtų reikšti? O ir kam ieškoti šio pokyčio prasmės? Ji neturėjo jėgų. Gal jis jautė atsakomybę: pa­ rodyti, kad viena jos gyvenimo dalis nesusvyravo. Ne­ paisant to, tujinimas buvo keistas. Tačiau ir nelabai: yra sakinių, kurių negali ištarti kreipdamasis „jūs“. Paguo­ dos sakinių. Kad galėtum juos pasakyti, reikia ištrin­ ti atstumą, reikia kalbėtis intymiai. Jai atrodė, kad jis užeina kiek per dažnai. Pabandė leisti jam tai suprasti. Tačiau verkiančiųjų niekas nesiklauso. Jis buvo šalia, darėsi įkyrus. Vieną vakarą kalbėdamas uždėjo ranką jai ant kelio. Ji nieko nepasakė, bet pamanė, kad jam siaubingai stinga subtilumo. Ar jis nori pasinaudoti jos širdgėla ir užimti Fransua vietą? Ar jis tokio būdo, kad galėtų sau ramiai būti mirusiojo vietoj? Gal tiesiog nori jai parodyti, kad yra šalia, jeigu jai prireiktų švelnumo? Jeigu prireiktų mylėtis. Dažnokai pasitaiko, kad mirties artumas pastūmėja į seksą. Tačiau šiuo atveju - tikrai ne. Ji negalėjo įsivaizduoti kito vyro. Ji atstūmė Šarlio ranką, o jis pajuto, jog tikriausiai bus nuėjęs per toli. 35

„Aš netrukus vėl pradėsiu dirbti11, - pasakė ji. Nors gerai nežinojo, ką tas „netrukus11 reiškė.

18

Kodėl Romanas Polanskis kūrė film ą pagal Tomo Hardžio romaną „Tęsė d ’Ebervilių giminės “ Tai nėra knygos skaitymas, pertrauktas mirties. Tačiau Romano Polanskio žmona Šeron Teit, žiauriai Čarlzo Mensono nužudyta, prieš mirdama pasakė vyrui apie šią knygą ir įtikino, kad ji puikiai tinka pritaikyti ki­ nui. Maždaug po dešimtmečio jai buvo skirtas filmas su Nastasja Kinski, atliekančia pagrindinį vaidmenį.

19

Natali ir Fransua dar nenorėjo kūdikio. Tai buvo atei­ ties sumanymas. Tos ateities, kurios dabar jau nėra. Jų vaikas ir liks menamas. Kartais galima pagalvoti apie visus mirusius menininkus, svarstyti, kokie būtų jų kū­ 36

riniai, jeigu jie būtų gyvi? Ką 1992 metais būtų sukū­ ręs Džonas Lenonas, jeigu nebūtų žuvęs 1980-aisiais? Taigi: koks būtų buvęs to vaiko, kuris niekada negims, gyvenimas? Reikėtų pamąstyti apie visus likimus, su­ dūžtančius j galimybių krantus. Ištisas savaites ji elgėsi kaip pamišėlė: neigė mirtį. Ir toliau įsivaizdavo kasdienybę tokią, tarsi jos vyras būtų šalia. Rytais prieš išeidama pasivaikščiot ji net palikdavo jam raštelį ant svetainės stalo. Valandų valandas vaikš­ čiodavo norėdama tik vieno - ištirpti minioje. Būdavo, kartais užsuka į bažnyčią, nors nebuvo tikinti. Buvo ti­ kra, kad niekada neįtikės. Jai buvo sunku suprasti tuos, kurie prieglobsčio ieško religijoje, sunku suprasti, kaip išgyvenęs tragediją žmogus gali tikėti. Tačiau kai po pie­ tų sėdėdavo tarp tuščių suolų, ją guosdavo pati vieta. Palengvėjimas buvo menkutis, tačiau žaibiškas — per akimirksnį pajusdavo Kristaus šilumą. Tada atsiklaup­ davo ir klūpodavo tarytum šventoji. Bet velnias tebe­ buvo širdyje. Kartais grįždavo į jų susitikimo vietą. Šaligatvis, kuriuo tada dar jam nežinoma žingsniavo prieš septynerius me­ tus. Ji svarstydavo: „O jeigu dabar mane užkalbintų kas nors kitas, kaip reaguočiau?" Tačiau niekas neprieidavo išsklaidyti jos tylos. Praeidavo ir pro tą vietą, kur jos vyrą partrenkė auto­ mobilis. Kur, užsimovęs šortus, ausyse skambant mu­ zikai, jis taip nevykusiai bėgo per gatvę. Paskutinis jo 37

nerangus judesys. Ji atsistodavo prie gatvės krašto ir stebėdavo, kaip pravažiuoja mašinos. Kodėl ir jai nenusižudžius toje pačioje vietoje? Kodėl paskutinėje mir­ ties sąjungoje nesuliejus j viena jųdviejų kraujo žymių? Stovėdavo ilgai nežinodama, ką daryti, veidu riedėdavo ašaros. Į šią vietą dažniausiai grįždavo iškart po laido­ tuvių. Nežinojo, kodėl jai reikėjo taip save skaudinti. Buvo absurdiška ten stovėti, absurdiška įsivaizduoti, koks staigus buvo smūgis, absurdiška norėti tokiu būdu vyro mirtį padaryti aiškią. Gal iš esmės tai ir buvo vie­ nintelė išeitis? Ar mes žinom, kaip išgyventi tokią tra­ gediją? Jokio metodo nėra. Kiekvienas girdi tai, ką sako jo kūnas. Natali patenkino instinktą būti toje vietoje, verkti kelio pakraštyje, marinti save ašaromis.

20

Džono Lenono, jei jis nebūtų žuvęs 1980-aisiais, diskografija

Štili Yoko (1982) * Yesterday and Tomorroiu (1987) * 38

Berlin (1990) *

Titanic Soundtrack (1994) * Revival - The Beatles (1999)

21

Šarlotės Baron gyvenimas po tos dienos, kai j i suvažinėjo Fransua Jeigu ne 2001-ųjų rugsėjo 11-osios antpuolis, Šarlotė tikrai niekada nebūtų tapusi gėlininke. Rugsėjo 11-oji jos gimimo diena. Tėvas, kuris tuo metu keliavo po Ki­ niją, atsiuntė jai gėlių. Žanas Mišelis kopė laiptais dar nežinodamas, jog visa epocha apsivertė aukštyn kojo­ mis. Jis paskambino į duris, išvydo pabalusį Šarlotės veidą. Ji neįstengė ištarti nė žodžio. Imdama gėles pa­ klausė: —Jūs žinot? -K ą? —Ateikit... Žanas Mišelis ir Šarlotė visą dieną prasėdėjo ant so­ fos vis žiūrėdami tą patį vaizdą —lėktuvai perskrodžia bokštus. Tokią akimirką drauge išgyvenę žmonės neiš­ 39

vengiamai suartėja. Jie tapo neišskiriami, net kelis mė­ nesius truko jų meilės romanas, paskui jie nusprendė, kad labiau yra draugai negu meilužiai. Kiek vėliau Žanas Mišelis įkūrė gėles tiekiančią įmonę ir pasiūlė Šarlotei dirbti kartu. Nuo tada daryti puokš­ tes buvo jų gyvenimas. Sekmadienį, kai įvyko avarija, Žanas Mišelis vykdė užsakymą. Klientas norėjo papra­ šyti sužadėtinės už jo tekėti. Gavusi gėles ji turėjo su­ prasti šią žinią - tai tarsi jųdviejų kodinis ženklas. Gė­ les būtinai reikėjo pristatyti tą sekmadienį, per pačias jų pažinties metines. Prieš išvažiuojant Žanui Mišeliui paskambino mama: senelį ką tik paguldė į ligoninę. Šarlotė pasakė, kad puokštę pristatys. Ji mėgo vairuoti sunkvežimėlį. Ypač tada, kai būdavo tik vienas užsa­ kymas ir nereikėdavo skubėti. Ji galvojo apie tą porą, apie savo vaidmenį jų gyvenime: lemtinga anonime. Ji galvojo apie visa tai ir dar kitus dalykus, tik staiga kaž­ koks vyras neapsidairęs leidosi per gatvę. Ji stabdžius paspaudė per vėlai. Avarija Šarlotę sugniuždė. Vienas psichologas stengėsi ją priversti kalbėti, kad ji kuo greičiau įveiktų šoką, kad trauma nesukeltų pasąmonės gangrenos. Gana greitai ji ėmė svarstyti: ar turi susipažinti su jo našle? Galų gale nusprendė, kad tai beprasmiška. Be to, ką gi ji pasaky­ tų? „Atsiprašau.“ Ar tokiu atveju atsiprašoma? Gal būtų pridūrusi: „Jūsų vyras idiotas, nes bėgiojo nesižvalgyda­ mas, jis ir man sugriovė gyvenimą, ar suprantat? Manot, 40

lengva gyventi, kai nužudei žmogų?“ Kartais tas vyras, jo išsiblaškymas sukeldavo tikrų neapykantos priepuo­ lių. Tačiau dažniausiai ji tylėdavo. Sėdėdavo nuo visko atitolusi. Tomis valandomis tyla siejo ją su Natali. Abi klaidžiojo, abiejų valia buvo paveikta visiškos nejautros. Tomis savaitėmis, kai taisėsi, pati nesuprasdama kodėl, nesiliovė galvojusi apie gėles, kurias turėjo nuvežti ava­ rijos dieną. Ta pamiršta puokštė buvo sustabdyto laiko ženklas. Jos akyse be paliovos sukosi sulėtintas įvykio vaizdas: ji vis girdi smūgį, gėlės vis dar šalia, pirmame plane, ir kliudo jai matyti. Jos buvo tą dieną gaubianti drobulė, apsėdimas žiedlapių pavidalu. Labai sunerimęs dėl jos būsenos, Žanas Mišelis, prašy­ damas vėl imtis darbo, susinervino. Tik dar vienas ban­ dymas ją pažadinti. Ir pergalingas, nes ji kilstelėjo galvą ir linktelėjo atsakydama „taip“, kaip kartais daro mažos mergaitės, iškrėtusios išdaigą ir paskui žadėdamos būti geros. Ji gerai žinojo, kad kito kelio nėra. Kad reikia dirbti toliau. Ir to priežastis buvo tikrai ne ūmus kole­ gos susijaudinimas. Viskas vėl bus kaip anksčiau, pama­ nė Šarlotė, ramindama save. Bet juk ne, niekas negali būti kaip anksčiau. Dienų tėkmėje staiga kažkas {trū­ ko. Anas sekmadienis vis dar tvyro čia pat: jį gali rasti pirmadienyje ir ketvirtadienyje. Jis tęsiasi ir penktadie­ nį ar antradienį. Anas sekmadienis niekaip nesibaigė, virto nelemta amžinybe, skleidėsi visur į ateitį. Šarlotė šypsojosi, Šarlotė valgė, bet Šarlotės veidą dengė šešėlis. Prieblandoje gulėjo paslėpti vienas ar du jos pasirašyti 41

laiškai. Ji atrodė apsėsta vienos minties. Netikėtai pa­ klausė: - O gėlės, kurias tą dieną turėjau nuvežti... Ar tu jas paskui nuvežei? - Man kas kita buvo galvoj. Iškart atvažiavau pas tave. - O tas vyras nepaskambino? - Žinoma, paskambino. Kalbėjau su juo kitą dieną. Buvo labai nepatenkintas. Jo sužadėtinė puokštės negavo. - O tada? - Tada... paaiškinau jam... pasakiau, kad tu pakliuvai į avariją... kad tas žmogus ištiktas komos... - Ir ką jis atsakė? - Gerai neprisimenu... atsiprašė... paskui kažką su­ murmėjo... Man pasirodė, kad suprato tai kaip ženklą. Labai blogą. - Tu nori pasakyt... Manai, kad nepaprašė merginos už jo tekėti? - Nežinau. Šarlotei šis pasakojimas nedavė ramybės. Ji išdrįso paskambinti tam vyrui. Sis patvirtino, kad nusprendė atidėti piršlybas vėlesniam laikui. Žinia ją stipriai sukrė­ tė. Negalima, kad viskas taip klostytųsi. Ji pamąstė apie tų įvykių sąsajas. Vedybos atidėtos. Gal ir dar daugybė kitų įvykių bus taip pat paveikti? Jai kėlė nerimą mintis, jog visų gyvenimai bus kitokie. Pagalvojo: jeigu aš padė­ tį pakeisiu, tada viskas klostysis lyg nieko nebūtų įvykę. Jeigu pakeisiu, galėsiu vėl gyventi normalų gyvenimą. Ji nuėjo į parduotuvės gilumą padaryti tokios pačios puokštės. Paskui sėdo į taksi. Vairuotojas paklausė: 42

- Čia vestuvių proga? -N e. - Gimimo dienos? -N e . - Gal... diplomo? - Ne. Kad padaryčiau tai, ką turėjau padaryti tada, kai suvažinėjau žmogų. Vairuotojas toliau važiavo tylėdamas. Šarlotė išlipo. Padėjo gėles ant kilimėlio prie tos moters durų. Kurį laiką pastovėjo žiūrėdama į tą vaizdą. Tada nusprendė iš puokštės ištraukti kelias rožes. Jomis nešina sėdo į kitą taksi. Po avarijos ji visada su savimi turėjo Fransua namų adresą. Buvo nusprendusi nesusitikti su Natali, tikriau­ siai sprendimas buvo tinkamas. Savo gyvu veidu primi­ nusi jai sugriautą gyvenimą, pati dar sunkiau atsigautum. Bet tąkart ją valdė instinktas. Ji nenorėjo protauti. Taksi privažiavo, sustojo. Jau antrą kartą per kelias minutes Šarlotė stovi nepažįstamos moters namų laiptinėje. Padė­ jo kelis baltus žiedus priešais Natali duris.

22

Natali atidarė duris ir susimąstė: ar dabar tinkamas lai­ kas? Fransua mirė prieš tris mėnesius. Kaip mažai yra trys mėnesiai. Ji nejautė jokio pagerėjimo. Jos kūnu žy­ 43

giavo nepailstantys mirties sargybiniai. Draugai patarė vėl pradėti dirbti, nepasiduoti, leisti laiką taip, kad jis nebūtų nepakeliamas. Ji puikiai žinojo, kad niekas ne­ pasikeis, o gal bus net blogiau: ypač vakarais, kai grįš iš darbo, o jo nebus namie, jo jau niekada nebebus namie. Nepasiduoti, koks keistas pasakymas. Kad ir kas nutik­ tų, žmogus pasiduoda. Visas gyvenimas susideda iš to, kad pasiduoda. Ji tik to ir norėjo: pasiduoti. Kiekvieną sekundę nebejusti svorio. Norėjo atgauti lengvybę, kad ir kokia nepakeliama ji būtų. Skambinti iš anksto ji nenorėjo. Ketino ateiti štai taip, netikėtai, kad įvykis neįgautų viešumo. Hole, lifte, ko­ ridoriuose sutiko daugybę bendradarbių ir visi tame kelyje kaip įmanydami stengėsi parodyti jai nors kiek šilumos. Žodis, gestas, šypsena arba kartais - tyla. Kiek žmonių, tiek ir laikysenų, bet ją labai sujaudino toks vieningas ir santūrus palaikymas. Paradoksalu: kaip tik šitas dėmesys ją privertė abejoti. Ar ji to nori? Ar nori būti aplinkoje, pritvinkusioje vien užuojautos ir nejau­ kumo? Jei grįš, turės vaidinti gyvenimo komediją, elgtis taip, lyg viskas gerai klostosi. Ji negali pakęsti, kai kitų žvilgsniuose mato švelnumą, kuris galų gale pasirodo esąs gailesčio prieangis. Sustojusi prieš darbdavio kabineto duris dvejojo. Jautė: jeigu įžengs, sugrįš iš tikrųjų. Pagaliau ryžosi ir nepasibel­ dusi įėjo. Sarlis buvo įnikęs į „Larousse“ žodyną. Tai buvo jo aistra: kas rytą perskaitydavo po vieną apibrėžimą. 44

- Kaip gyvuoji? Ar netrukdau? —paklausė Natali. Jis pakėlė galvą nustebęs, kad ji čia. Ji buvo tarsi regė­ jimas. Jam užgniaužė gerklę, jis išsigando, kad sukaus­ tytas susijaudinimo negalės pajudėti. Ji priėjo artyn: - Skaitei apibrėžimą? - Taip. - Ir koks šiandien teko? - Žodis „subtilumas“. Manęs nestebina, kad pasiro­ dei kaip tik šią akimirką. - Gražus žodis. - Džiaugiuosi tave matydamas. Pagaliau. Tikėjausi, kad ateisi. Tada stojo tyla. Keista, bet visada ateidavo akimirka, kai jie nežinodavo, ką sakyti vienas kitam. Tokiais atve­ jais Šarlis visada pasiūlydavo pavaišinti ją arbata. Arbata buvo tarsi degalai jų žodžiams. Tada labai susijaudinęs kalbėjo toliau: - Šnekėjausi su akcininkais iš Švedijos. Tiesa, žinai, dabar aš truputį moku švediškai. - Nežinojau. -Taip... jie paprašė, kad išmokčiau... Ką gi, pasisekė man! Tikrai šūdina kalba. - Bent tiek privalau dėl jų padaryti. Vis dėlto jie gana lankstūs... tiesa... taip, sakau tau visa tai... nes papasa­ kojau jiems apie tave... ir visi pritaria, kad elgtumėmės taip, kaip tu panorėsi. Jei nuspręsi grįžti, galėsi grįžti savo ritmu, kaip patinka. - Tai labai miela. 45

- Tai ne vien miela. Mums čia tavęs trūksta. Iš tik­ rųjų. —Man tavęs trūksta. Tą sakinį ištarė nenuleisdamas nuo jos akių. Žvelgė pernelyg primygtinai, trikdančiu žvilgsniu. Akyse lai­ kas virsta amžinybe: viena sekundė - ištisa kalba. Tiesą sakant, jis negalėjo paneigti dviejų dalykų: pirma, kad ji visada jį traukė. Antra, kad mirus jos vyrui ta trauka sustiprėjo. Sunku prisipažinti tokį polinkį. Ar potrau­ kis susijęs su mirtimi? Ne, nebūtinai. Tai dėl jos veido. Tragedija jį tarsi nuskaistino. Natali liūdesys gerokai su­ stiprino jos erotinį lauką.

23

Žodžio „subtilumas"apibrėžimas „Larousse"žodyne Subtilumas dkt., vyr. g. 1. būti subtiliam. 2. lit. laikytis subtilaus atstumo: palaikyti šaltus santy­ kius, nesutarti su kuo nors.

46

24

Natali sėdėjo savo kabinete. Patį pirmą rytą, kai grįžo, jai į rankas pateko siaubingas dalykas - darbo kalen­ dorius. Iš pagarbos niekas jos daiktų nelietė. Ir niekas nepagalvojo, kaip žiauru ant darbo stalo pamatyti su­ stingusią paskutinės dienos prieš tragediją datą. Dviem dienomis ankstesnę už avariją. Tame puslapyje jis dar gyvas. Ji paėmė tą daiktą ir ėmė versti lapus. Prieš akis bėgo dienos. Po Fransua mirties kiekviena diena jai at­ rodė lyg milžiniška našta. O čia versdama lapus per ke­ lias sekundes aiškiai matė nueitą kelią. Šitiek puslapių, ji vis dar čia. O dabar buvo šiandiena. Vėliau atėjo diena, kai atsirado naujas darbo kalendo­ rius. Jau keli mėnesiai, kaip Natali grįžo. Pasinėrė į darbą taip, jog kai kurie manė, kad persistengia. Atrodė, laikas ima tekėti savo vaga. Viskas prasidėjo iš naujo: susirin­ kimų rutina, darbo bylos, absurdiškai numeruojamos, lyg būtų vien nereikšmingų elementų seka. O aukščiau­ sias absurdo laipsnis: tos bylos gyvuos ilgiau už mus. Taip, štai ką ji galvojo tvarkydama dokumentus. Kad visas tas popierynas daugeliu atžvilgių mus pranoksta: nepasmerktas ligoms, senatvei ar avarijoms. Nebus nė vienos bylos, kurią sekmadienį išėjusią pabėgioti par­ trenks automobilis. 47

25

Žodžio „subtilus" apibrėžimas pagal „Larousse" žodyną, nes žodžio „subtilumas “ nepakanka subtilumui suprasti Subtilus, -i bdv. (lot. subtilis) 1. švelnus, išskirtinis, rafinuotas: Subtilūs veido bruo­ žai. Subtilūs kvepalai. 2. silpnas, trapus, gležnas: Subtili išvaizda. 3. reikalaujantis atsargumo, pavojingas: Subtilus ma­ nevras, subtili padėtis. 4. labai jautrus, taktiškas: Subtilus žmogus. Subtilus dėmesys. Menk. kuriam sunku įtikti: Vaizduoti subtilų.

26

Nuo tada, kai grįžo Natali, Sarlis buvo geros nuotai­ kos. Kartais net švedų kalbos pamokos suteikdavo jam malonumo. Tarp jų ėmė kažkas megztis - tarsi pasitikė­ jimas ir pagarba. Natali suvokė, kaip jai pasisekė, kad dirba vadovaujama tokio palankaus žmogaus. Tačiau ji nebuvo naivi: gerai jautė, kad jam patinka. Leido jam 48

daryti daugiau ar mažiau subtilias užuominas. Jis ne­ peržengdavo ribų, nes ji nustatė tokį atstumą, kuris jam atrodė neįveikiamas. Neįsitraukė į žaidimą vien todėl, kad neįstengė žaisti. Tai pranoko jos jėgas. Visą energi­ ją tausojo darbui. Sarlis daug kartų mėgino pasikviesti ją vakarienės, pastangos liko bevaisės, sutiktos tyla. Ji tiesiog negalėjo eiti į viešumą. O juo labiau su vyru. Tai atrodė absurdiška: jei pakako jėgų visą dieną dirbti, susikaupti prie nereikšmingų bylų, tai kodėl gi negalėjo suteikti sau valandėlės atokvėpio? Tikriausiai tai susiję su malonumo suvokimu. Nesijautė turinti teisę daryti ką nors lengva. Tiesiog taip buvo. Jai nepavykdavo. Ir nė nenutuokė, ar kada nors pavyks. Tą vakarą viskas klostysis kitaip. Galų gale ji priėmė kvietimą ir jie ketino kartu pavakarieniauti. Sarlis metė neatremiamą argumentą: reikia atšvęsti jos paaukštini­ mą darbe. Taip, ji buvo paaukštinta ir nuo šiol turės va­ dovauti šešių žmonių grupei. Nors tokia profesinė pa­ žanga visiškai atitinka jos gebėjimus, ji vis dėlto svarstė, ar tik priežastis nebuvo gailestis. Iš pradžių norėjo atsi­ sakyti, tačiau nesutikti būti paaukštintai darbe - sudė­ tinga. Vėliau pastebėjusi, kaip entuziastingai Sarlis pla­ nuoja tą vakarėlį, suabejojo, ar tik jis nebus pagreitinęs jos profesinės sėkmės siekdamas vieno tikslo: kad tik ji sutiktų kartu pavakarieniauti. Visai įmanoma, neverta nė stengtis suprasti. Ji tik pagalvojo, kad jis teisus ir ti­ kriausiai jai tai gera proga prisiversti išeiti į viešumą. Gal pavyks vėl pajusti, kokia nerūpestinga gali būti naktis. 49

27

Šarliui ta vakarienė buvo esminis įvykis. Žinojo, kad ji bus lemiama. Ruošėsi taip bijodamas, kaip paauglystėje einama į pirmą pasimatymą. Pagaliau tas jausmas nekė­ lė nuostabos. Galvodamas apie Natali, jis įsivaizdavo, jog tai bus bene pirmas kartas, kai vakarieniaus su mo­ terimi. Lyg ji būtų turėjusi keistą gebėjimą ištrinti visus jo kūniško gyvenimo prisiminimus. Šarlis sąmoningai stengėsi vengti restoranų su žvakių šviesa, kad neįžeistų jos romantiškumu, kuris gali pasi­ rodyti nederamas. Pirmosios minutės buvo nuostabios. Jie gurkšnojo, tarsteldavo vieną kitą sakinį, o retsykiais stodavusi trumpa tyla nekėlė jokio nejaukumo. Ji jau­ tėsi patenkinta, kad buvo ten, kad gėrė. Pagalvojo, kad reikėjo anksčiau išeiti viešumon, kad malonumas kyla iš veiksmo, ir net apie tai: norisi apsvaigti. Tačiau kažkas ją traukė atgal prie žemės. Jai nė sykio nepavy­ ko iš tikrųjų išsivaduoti iš savo būsenos. Galėjo gerti kiek panorėjusi, tai nieko nekeitė. Ji sėdėjo ten visiš­ kai aiškaus proto ir lyg aktorė teatro scenoje stebėjo save vaidinant. Susidvejinusi apkerėtu žvilgsniu stebė­ jo moterį, kokia jau nebebuvo, moterį, atsiduodančią gyvenimui, vilionėms. Ta akimirka dar ryškesne šviesa nutvieskė jos negebėjimą būti čia. Tačiau Šarlis nieko nepastebėjo. Jis neperžengė pirmo santykių lygmens, stengėsi ją prigirdyti, kad laimėtų šiek tiek gyvenimo 50

su ja. Jis buvo sužavėtas. Ištisus mėnesius ji atrodė jam panaši į rusę. Pats gerai nežinojo, ką tai reiškia, bet taip buvo: jo mintyse ji turėjo rusiškos stiprybės, buvo rusiškai liūdna. Taip jos moteriškumas nukeliavo nuo Šveicarijos iki Rusijos. - Tai... dėl ko tas paaukštinimas? —paklausė ji. - Nes tu puikiai dirbi... ir atrodai man nuostabi, tai viskas. - Viskas? - Kodėl manęs klausi? Jauti, kad tai ne viskas? - Aš? Aš nieko nejaučiu. - O jei uždėsiu ranką čia, irgi nieko nejausi? Jis nesuprato, kaip išdrįso. Manė, kad tą vakarą viskas įmanoma. Kaip galėjo būti taip nutolęs nuo tikrovės? Dėdamas ranką ant josios, išsyk prisiminė akimirką, kai uždėjo ranką jai ant kelio. Ji vėl tik pažvelgė. Jam rei­ kėjo tik atsitraukti. Jam jau įgriso belstis į sieną, nuolat gyventi nutylėjimais. Norėjo viską išsiaiškinti. - Nepatinku tau, ar ne? - Bet... kodėl to klausi? - O kodėl tu klausinėji? Kodėl niekada neatsakai? - Nes nežinau... - Ar nemanai, kad reikia eiti pirmyn? Aš neprašau tavęs pamiršti Fransua... bet juk negyvensi visą laiką už­ sidariusi... Juk žinai, kad galiu būti šalia tavęs... - Tu juk vedęs... Šarlis nustebo, kad ji štai taip paminėjo žmoną. Galė­ jo atrodyti keista, - pamiršo ją. Jis nebuvo vedęs vyras, 51

vakarieniaujantis su kita. Dabar jis buvo tiesiog vyras. Taip, vedęs. Jis laikėsi to, ką vadino šeimybe. Tarp jo ir žmonos jau nieko nebuvo. Tad nustebo, nes Natali visiškai nuoširdžiai jį traukė. - O kodėl kalbi apie mano žmoną? Ji šešėlis! Mes tik prasilenkiam. - Nepasakytum. - Jai viskas grįsta išore. Užeina į biurą vien tam, kad pasimaivytų. Bet jei žinotum, kokie mes apgailėtini, jei žinotum... - Tai palik ją. - Dėl tavęs palieku tučtuojau. - Ne dėl manęs... dėl savęs. Stojo kelių atokvėpių, kelių gurkštelėjimų pauzė. Na­ tali buvo sukrėsta, kad jis paminėjo Fransua, kad mė­ gino taip greitai ir nejautriai pakreipti vakarą primity­ via linkme. Galų gale ji pareiškė norinti namo. Sarlis puikiai jautė nuėjęs per toli, prisipažinimais sugadinęs vakarą. Kas atsitiko, kodėl nesusivokė, kad laikas tam netinkamas? Kad ji nepasiruošusi. Reikėjo mėginti pa­ mažu, etapais. O jis lėkė kaip pamišėlis, kiek įkabinda­ mas, stengėsi per porą minučių atsiteisti už metų metus geismo. Visa tai įvyko dėl vakaro pradžios. Būtent ta graži, vilčių teikianti įžanga įkvėpė jam pasitikėjimo, būdingo skubantiems vyrams.

* S e im y b ė - šeima+ramybė, autoriaus naujadaras. (Vert. past.)

52

Jis susizgribo: bet juk turėjo teisę pasakyti, ką jaučia. Atverti širdį nėra nusikaltimas. Tiesa, su ja viskas sudė­ tinga, našlės statusas apsunkina daugybę dalykų. Jam dingtelėjo, kad būtų turėjęs daugiau galimybių kada nors ją suvilioti, jeigu Fransua nebūtų žuvęs. Jo žūtis užšaldė jų meilę. Išsviedė juodu į nekintamą amžinybę. Kaip tokiomis aplinkybėmis išvis gali ką nors išplėšti iš moters? Moters, gyvenančios sustojusiame pasaulyje. Iš tiesų galėjai abejoti: gal jis nusižudė tyčia, kad pratęstų jų meilę iki amžinybės. Kai kurie žmonės mano, kad aistra būtinai turi baigtis tragiškai.

28

Jie išėjo iš restorano. Nejaukumas vis augo. Šarlis ne­ rado tinkamo žodžio, sąmojingo posakio ar šmaikš­ taus juokelio, kurie būtų leidę jam kiek pasitaisyti. Šiek tiek išsklaidyti slogumą. Nieko nepadarysi - jie įklimpo. Ištisus mėnesius Šarlis buvo subtilus ir ati­ dus, pagarbus ir ištikimas, bet štai visos pastangos būti geru vyru sužlugdytos, nes neįstengė sutvardyti geismo. Dabar jo kūnas buvo tarsi atskirų dalių krati­ nys, o kiekviena galūnė turėjo po atskirą širdį. Mėgino pabučiuoti Natali į skruostą, norėjo, kad tai atrodytų nerūpestingai ir draugiškai, bet jo kaklas sustabarėjo. 53

Dusinanti pauzė užtruko dar akimirką - slinko lėta rei­ klių sekundžių virtinė. O Natali ėmė ir plačiai nusišypsojo. Norėjo, kad jis su­ prastų, jog visa tai —vieni niekai. Kad verčiau tą vakarą pamiršti, ir tiek. Pasakė norinti truputį paeiti pėsčia ir nužingsniavo palikusi pleventi švelnią nuotaiką. Sarlis nesiliovė jos stebėjęs, žiūrėjo jai į nugarą. Ištiktas nesėk­ mės neįstengė nė krustelėti. Natali tolo jo regos lauke, darėsi vis mažesnė, tačiau ir jis pats nejudėdamas iš vie­ tos smego ir traukėsi mažyn. Tada Natali stabtelėjo. Ir atsigręžė. Ji vėl ėjo jo pusėn. Moteris, prieš akimirką nykusi iš jo regėjimo lauko, eidama artyn pamažu vis didėjo. Ko ji nori? Nereikia įsijausti. Tikriausiai pamiršo rak­ tus, skarelę arba kokį kitą iš daugybės moterų mėgs­ tamų pamiršti daikčiukų. Tačiau ne, priežastis ne ta. Tai buvo matyti iš jos eisenos. Galėjai justi, kad prie­ žastis - ne materialus dalykas. Kad grįžo pasikalbėti, kažką jam pasakyti. Ji žengė lengvai tarsi 1967 metų italų filmo veikėja. Jis taip pat norėjo paeiti pirmyn, jos link. Romantiniame regėjime jam dingojosi, kad tuoj pradės lyti. Kad ta tyla baigiantis vakarienei buvo tik nesusipratimas. Kad ji grįžta ne su juo pasikalbėti, o jo pabučiuoti. Tai tikrai stebino: tą minutę, kai ji nuėjo, jis jautė, kad reikia nejudėti iš vietos, kad ji sugrįš. Nes juk akivaizdu - tarp jų esama kažko instinktyvaus ir pa­ prasto, stipraus ir trapaus, ir taip buvo nuo pat pradžių. 54

Žinoma, reikia ją suprasti. Jai nelengva. Atverti jaus­ mus, nors ką tik žuvo vyras. Tai net žiauru. Tačiau kaip atsispirti? Meilės istorijos dažnai būna amoralios. Dabar ji buvo visai arti, gležna ir dieviška, geidulingas tragiško moteriškumo įsikūnijimas. Ji, jo meilė, Natali, buvo šalia: - Atleisk, kad ką tik tau neatsakiau... buvau sutri­ kusi... - Taip, suprantu. - Tai, ką jaučiu, sunku sudėti į žodžius. - Žinau, Natali. - Bet, man regis, galiu atsakyti: tu man nepatinki. Pagaliau man net nejauku dėl to, kaip stengiesi mane suvilioti. Esu tikra, kad tarp mūsų niekada nieko nebus. Gal paprasčiausiai jau nesugebėsiu pamilti, bet jei kar­ tais taip nutiktų, žinau, kad tikrai būsi ne tu. - Negalėjau nueiti to nepasakiusi. Norėjau tau pasa­ kyti. - Pasakyta. Tu pasakei. Taip, pasakyta. Jeigu aš girdė­ jau, vadinasi, tu pasakei. Tu pasakei, taip. Natali stebėjo miknojantį Sarlį. Ore pakibusius žo­ džius vieną po kito rijo tyla. Žodžiai lyg mirštančiojo akys. Ji baigė švelniu gestu: uždėjo jam ant peties ranką. Ir nuėjo iš kur atėjusi. Vėl nutolo į tos mažutės Natali pusę. Šarlis norėjo likti ten stovėti, buvo nelengva. Ne­ galėjo atsitokėti. Ypač dėl jos kalbos tono. Pasakė labai paprastai, be jokio pykčio. Turėjo pripažinti: jis nepa­ 55

tiko jai ir niekada nepatiks. Nepajuto nė menkiausio įniršio. Lyg staigi pabaiga kažko, ko gyvavimą jis pa­ laikė ištisus metus. Galimybės pabaiga. Vakaras primi­ nė Titaniko kelionę. Pradžia - šventė, pabaiga —šukės. Tiesa dažnai būna ledkalnio pavidalo. Natali vis dar buvo jo regos lauke, o jis norėjo kuo greičiau pamatyti ją nueinančią. Net tas mažas taškelis, kuriuo ji virto, jam atrodė nepakeliamas.

29

Sarlis pėsčias atėjo iki automobilių stovėjimo aikštelės. Įlipęs į mašiną užsirūkė. Tai, ką jautė, puikiai derėjo su agresyvia geltona neonine šviesa. Jis paleido variklį, įjungė radiją. Laidos vedėjas kalbėjo apie keistą tą va­ karą lygiosiomis pasibaigusių varžybų seriją, toks status quo susidėliojo pirmosios lygos varžovų lentelėje. Vis­ kas nuoseklu. Sarlis buvo tarsi painiuose čempionato viduriuose pasiklydusi komanda. Vedęs, turi dukterį, vadovauja gerai įmonei, bet jaučia didžiulę tuštumą. Tik svajos apie Natali atgaivindavo jį. Dabar visa tai baigta, sunaikinta, sugriauta, nuniokota. Galėjo ir to­ liau vardint sinonimus - tai jau nieko nepakeis. Tada jis pagalvojo, kad yra dar blogesnis dalykas, negu būti atstumtam mylimos moters: privalėti kasdien su ja su­ 56

sitikti. Bet kurią akimirką atsidurti šalia jos koridoriu­ je. Apie koridorių pagalvojo neatsitiktinai. Kabinete ji atrodė graži, bet jis visada manė, kad jos erotiškumas su dar didesne galia išsiskleidžia koridoriuje. Taip, jo mintyse ji buvo moteris koridoriuje. O dabar jis ką tik suvokė, kad koridoriaus gale privalo apsigręžti į kitą pusę. Priešingai: kad grįžtum namo, niekada nereikia apsi­ gręžti. Sarlio automobilis riedėjo kasdieniu keliu. Jo maršrutas visada vienodas - sakytum, važiuoja metro bėgiais. Pastatė automobilį ir savo namo mašinų sto­ vėjimo aikštelėje surūkė dar vieną cigaretę. Atsirakinęs buto duris pastebėjo žmoną, sėdinčią prieš televizorių. Niekam nebūtų kilusi mintis, kad buvo laikas, kai Loransa gyveno tarytum varoma juslių karštinės. Ji lėtai, bet užtikrintai ėmė atitikti depresiškos miesčionės ste­ reotipą. Keista, Sarlio tas reginys nejaudino. Jis lėtai priėjo prie televizoriaus ir išjungė. Žmona nelabai ryž­ tingai paprieštaravo. Jis priėjo prie jos ir tvirtai sugriebė už rankos. Ji norėjo kažką sakyti, bet iš lūpų neišėjo joks garsas. Viena sau ji seniai svajojo apie šią akimir­ ką, svajojo, kad vyras ją paliestų, kad nebepraeitų pro šalį taip, lyg jos nė nebūtų. Jųdviejų bendras gyvenimas buvo kasdienės išnykimo pratybos. Netarę vienas kitam nė žodžio, jie patraukė į miegamąjį. Paklota lova staiga tapo sujaukta. Sarlis parvertė Loransą ir nusmaukė kel­ naites. Atstumtas Natali, jis pajuto norą mylėtis su savo žmona, net šiurkštokai ją paimti. 57

30

Pirmosios lygos varžybų rezultatai tą vakarą, kai Sarlis suprato, jog niekada nepatiks Natali

Oseras - Marselis: 2:2 * Lansas - Lilis: 1:1 ★ Tulūza - Sošo: 1:0 *

Paryžiaus „Šen Žermenas“ - Nantas: 1:1 * Grenoblis - Le Manas: 3:3 *

Sent Etjenas - Lionas: 0:0 *

Monakas - Nica: 0:0 * Renas - Bordo: 0:1 *

Nansi - Kanas: 1:1 *

Lorjanas - Havras: 2:2

58

31

Po tos vakarienės jų santykiai pasikeitė. Sarlis ėmė laiky­ tis atstumo, Natali tą puikiai suprato. Retoki jų pokal­ biai tapo tik darbiniai. Ir vieno, ir kito tvarkomos bylos nereikalavo dažnų susitikimų. Po paaukštinimo Natali vadovavo šešių žmonių grupei.’ Persikėlė į kitą kabinetą ir dėl to pasijuto labai gerai. Kaip anksčiau apie tai ne­ pagalvojo? Ar užtenka pakeisti aplinką, kad pasikeistų ir minčių eiga? Reikėtų pasvarstyti, ar nepersikraustyti į kitą butą. Bet vos taip pagalvojo, išsyk suprato, kad neužteks ryžto. Gedulas turi prieštaringų galių: viską apimanti galia skatina ir poreikį keistis, ir su mirtim susijusį troškimą likti ištikimiems praeičiai. Tad rūpes­ tį žiūrėti į ateitį ji patikėjo darbui. Atrodė, kad naujas kabinetas viršutiniame pastato aukšte siekia dangų, ir ji džiūgavo, kad nebijo tuštumos. Toks džiaugsmas jai atrodė paprastas. Vėlesni mėnesiai taip pat pasižymėjo darbo bulimija. Jai net dingtelėjo mintis mokytis švedų kalbos, jei netyčia gautų naujas pareigas. Nepasakytum, kad ji buvo ambi­ cinga. Tiesiog ieškojo būdo atitrūkti nuo bylų. Aplin­ kiniai ir toliau nerimavo, pernelyg uolų jos darbą laikė depresijos požymiu. Si teorija ją labiausiai erzino. Pačiai viskas atrodė paprasta: nori daug dirbti, kad negalvotų, * Pradėjusi eiti naujas pareigas ji nusipirko tris poras batų. (Aut. past.)

59

kad nejustų tuštumos. Kiekvienas kovoja, kaip gali, ir jai būtų patikę, jeigu artimieji, užuot kūrę miglotas te­ orijas, būtų palaikę ją ir jos kovą. Ji didžiavosi tuo, ką pavykdavo nuveikti. Į biurą užsukdavo net savaitgaliais, parsinešdavo darbo namo, neskaičiuodavo darbo valan­ dų. Neišvengiamai ateis akimirka, kai susmuks iš nuo­ vargio, bet kol kas yrėsi pirmyn varoma vien švediško adrenalino. Jos energija visiems darė įspūdį. Kadangi ji nerodė nė menkiausio silpnumo, bendradarbiai ėmė pamiršti, ką ji išgyveno. Fransua kitiems pamažu virto prisiminimu, gal taip pat galės virsti prisiminimu ir jai. Kadangi ilgai dirbdavo, ji visuomet buvo pasirengusi priimti lankyto­ jus, ypač savo grupės narius. Vėliausiai įdarbinta Chlojė buvo ir pati jauniausia. Ji labai mėgo išsipasakoti Na­ tali, ypač apie rūpesčius dėl sužadėtinio ir nuolatinį savo nerimą: ji buvo siaubingai pavydi. Žinojo, kad tai absurdiška, bet neįstengė susivaldyti, elgtis racionaliai. Tada įvyko keistas dalykas: nebrandūs Chlojės pasakoji­ mai padėjo Natali atgaivinti ryšius su prarastu pasauliu. Jaunystės pasauliu, kupinu nuogąstavimų, kad nesutik­ si vyro, su kuriuo bus gera. Chlojės žodžiai sukeldavo įspūdį, tarsi atgyja jos pačios prisiminimai.

60

32

Ištrauka iš scenarijaus „Subtilumas “ 32 p la n a s : b a r o in t e r j e r a s

Natali ir Chlojė' įžengia į barą. Į šią vietą jos užsuka ne pirmą kartą. Natali eina paskui Chloję. Jiedvi atsisėda kampe prie lango. Lauke gali lyti. c h lo jė : n a ta li:

labai spontaniškai: Kaip jums čia? Ar gerai? Taip, puiku.

Chlojė stebi Natali. Kodėl taip į mane žiūrit? c h l o j ė : Norėčiau, kad mūsų santykiai būtų lygiaver­ čiai. Kad daugiau man apie save pasakotumėt. Iš tikrų­ jų visada kalbam tik apie mane. n a t a l i : Ką norite sužinoti? c h l o j ė : Jau daug laiko praėjo, kai mirė jūsų vyras... ir... ir... Ar jums sunku apie tai kalbėti? n a ta li:

Natali atrodo nustebusi. Niekas taip tiesmukai tokia tema nekalba. Po pauzės Chlojė tęsia. * Režisierius numatė šias aktores: Marie Gillain Natali vaidmeniui ir Melanie Bernier - Chlojės. {Aut. past.)

61

Tiesa... jūs jauna, graži... ir... Pažiūrėkit į tą vyrą, va ten - nuo tada, kai įėjom į barą, nenuleidžia nuo jūsų akių. c h lo jė :

Natali pasuka galvą ir susiduria su vyro žvilgsniu. Man atrodo, visai neblogas. Tikriausiai Skorpio­ nas. O kadangi jūs Žuvys, tai idealu. n a t a l i : Aš ką tik jį pamačiau, o jūs jau pranašaujat? c h l o j ė : Ak, juk astrologija svarbus dalykas. Ji paaiškina visas problemas, kurių man kyla su draugu. n a t a l i : Vadinasi, nieko neįmanoma padaryti? Juk jis negalės pakeisti ženklo. c h l o j ė : Ne, tas nevėkšla visada bus Jautis. c h lo jė :

Kamera priartina be jokios išraiškos Natali veidą. STOP

33

Natali atrodė juokinga, kad buvo ten ir su tokia jauna mergina apie tai šnekėjosi. Labiausiai jai nesisekė išgy­ venti dabarties akimirkos. Galbūt skausmas ir yra tai, kad esi nuolat išraunamas iš pačios dabarties. Ji atsiri­ 62

bojusi stebėjo suaugusiųjų gudrybes. Kuo puikiausiai galėjo sau pasakyti: „Aš ne čia.“ Kalbanti Chlojė, kupi­ na lengvos dabarties energijos, stengėsi ją sulaikyti, pri­ versti pagalvoti „Aš esu čia“. Vis nesiliovė šnekėjusi apie tą vyrą. Štai jis kaip tik ištuštino alaus bokalą, aiškiai ga­ lima justi, kad svarsto, ar prieiti prie jų. Bet nuo žvilgs­ nio pereiti prie pokalbio, nuo akių prie žodžių niekada nebūna lengva. Po ilgos darbo dienos jis jautė nuovargį, kuris kartais paskatina išdrįsti. Nuovargis apskritai daž­ nai būna ryžto priežastis. Vyras toliau stebėjo Natali. Ką gi, tiesą sakant, prarasi? Nieko, nebent truputį žavesio, kokio turi nepažįstamasis. Jis susimokėjo už alų ir pasitraukė iš stebėjimo posto. Ėjo pirmyn žingsniu, kurį palaikytum ryžtingu. Natali buvo už kelių metrų - trijų ar keturių, ne toliau. Su­ prato, kad tas vyras eina prie jos. Ją iškart persmelkė keista mintis: vyras, kuris artėja prie manęs, po septy­ nerių metų galbūt žus partrenktas automobilio. Ta aki­ mirka ją sukrėtė, išryškino jos trapumą. Bet kuris prie jos prieisiantis ir užkalbinsiantis vyras būtinai primins pažintį su Fransua. Tačiau šis neturėjo nieko bendra su jos vyru. Ėjo artyn šypsodamas lengvo nerūpestingo pa­ saulio šypsena. Bet kai priėjo prie stalo, sustojo ir tylė­ jo. Pakibusi ore akimirka. Nusprendė jas užkalbinti, bet nesugalvojo nė paprasčiausio sakinio pradžios. Gal tie­ siog buvo susijaudinęs? Abi moterys nustebusios žvelgė į lyg šauktukas sustingusį vyriškį. - Labas vakaras... Ar galiu leisti sau pavaišinti jus tau­ re gėrimo? - pagaliau išspaudė be didelio polėkio. 63

Chlojė sutikdama linktelėjo, o jis įsitaisė greta many­ damas, kad pusė kelio jau nueita. Kai jis prisėdo, Natali pagalvojo: kvailys. Siūlosi pavaišinti gėrimu, nors mano taurė dar netuščia. Paskui ūmai pakeitė nuomonę. Pa­ galvojo, kad jo neryžtingumas, kai artėjo prie jų, buvo jaudinantis. Tačiau vėl nugalėjo jos agresyvumas. Jos prieštaringos nuotaikos bangavo. Ji paprasčiausiai ne­ žinojo, ką galvoti. Kiekvienas jos gestas buvo priešingas jos valiai. Chlojė ėmėsi pokalbio, vieną po kitos bėrė apie Nata­ li teigiamas istorijas, liaupsino jos gerus bruožus. Jos paklausius, Natali šiuolaikinė, gabi, linksma, išsilavinu­ si, dinamiška, tiksli, dosni ir tobula moteris. Visa tai buvo išdėstyta greičiau negu per penkias minutes, tad vyriškiui galvoje sukosi tik vienas klausimas: kas gi jai negerai? Per kiekvieną Chlojės lyrinį proveržį Natali stengėsi įtikinamai nusišypsoti lyg mankštintų skruostų raumenis ir prorečiais jai pavykdavo atrodyti natūraliai. Bet tos pastangos ją vargino. Argi verta stengtis dėl to, kaip atrodysi? Ar verta visas jėgas sutelkti į tai, kad pa­ sirodytum komunikabili ir maloni? Be to, koks bus tę­ sinys? Kitas pasimatymas? Poreikis vis labiau vienas ki­ tam atvirauti? Staiga viskas, kas buvo paprasta ir lengva, nusidažė juoda spalva. Ji pajuto už bereikšmio pokalbio slypint pabaisiškus gyvenimo dviese dantračius. Atsiprašė ir nuėjo į tualetą. Ilgai stebeilijo į save vei­ drodyje. Į kiekvieną veido bruoželį. Apšlakstė skruostus 64

vandeniu. Ar atrodė sau graži? Ar turėjo nuomonę apie save? Apie savo moteriškumą? Reikėjo grįžti prie stalo. Ji stovėjo ten jau kelias minutes, sustingusi ir susimąs­ čiusi, tik mintys jaukėsi. Grįžusi prie stalo čiupo paltą. Sugalvojo, ką pasakyti, tačiau nepasistengė įtikinamai suvaidinti. Chlojė ištarė sakinį, kurio ji nenugirdo. Jau buvo gatvėje. Truputį vėliau, eidamas miegoti, vyras su­ simąstė, ar elgėsi storžieviškai.

34

Natali grupės narių astrologiniai ženklai

Chlojė: Svarstyklės * Žanas Pjeras: Žuvys ★ Alberas: Jautis *

Markus: Skorpionas *

Mari: Mergelė ★ Benua: Ožiaragis 65

35

Kitą rytą ji trumpai, nesigilindama į smulkmenas, atsi­ prašė Chlojės. Darbe Natali buvo jos viršininkė. Stipri moteris. Tiesiog tarstelėjo, kad tuo metu dar nesijautė pasiruošusi dalyvauti viešajame gyvenime. „Gaila", atsiduso jaunoji bendradarbė. Viskas. Reikėjo imtis kitų reikalų. Po to pašnekesio Natali minutėlę pastovė­ jo koridoriuje. Tada grįžo į savo kabinetą. Galų gale jai nušvito: visos bylos nė kiek neįdomios. Natali niekada nebuvo visiškai atitolusi nuo juslių pa­ saulio. Niekada iš tikrųjų nesiliovė būti moteriška, net ir tomis akimirkomis, kai norėjo mirti. Gal tai buvo pagarbos duoklė Fransua, o gal paprasčiausiai mintis, jog kartais pakanka pasidažyti, kad atrodytum gyva. Jis mirė prieš trejus metus. Trejus metus ji barstė į tuštumą jų gyvenimo trupinius. Jai dažnai patardavo pamiršti prisiminimus. Gal tai buvo geriausias būdas nustoti gy­ venti praeitimi. Ji vis mąstydavo apie posakį: „pamiršti prisiminimus11. Kaip pamirštamas prisiminimas? Galvo­ dama apie daiktus, ji sutiko su ta mintimi. Nebegalėjo pakęsti šalia daiktų, kuriuos jis kadaise lietė. Jai nedaug jų ir beliko, nebent nuotrauka, įdėta į didelį stalčių darbo kabinete. Nuotrauka, kuri atrodė lyg pamesta. Ji dažnai žiūrėdavo į ją, tarsi norėdama save įtikinti, jog jųdviejų istorija iš tikrųjų buvo. Dar tame stalčiuje gulėjo veidrodėlis. Išsiėmė jį ir stebėjo save taip, kaip 66

tai darytų pirmą kartą ją pamatęs vyras. Atsistojo, ėmė žingsniuoti, vaikščioti pirmyn atgal po kabinetą. Užsi­ dėjusi rankas ant klubų. Kiliminė danga sugėrė aukš­ takulnių kaukšėjimą. Kiliminė danga yra juslingumo žudikė. Ir kas galėjo išrasti tą kiliminę dangą?

36

Kažkas pasibeldė. Santūriai, dviem pirštais. Natali išsi­ gandusi pašoko tarsi per pastarąsias sekundes būtų įti­ kėjusi esanti viena pasaulyje. Ištarė: „Įeikit", ir Markus įėjo. Bendradarbis buvo kilęs iš Upsalos, mažo, nedaug kam įdomaus Švedijos miestelio. Net Upsalos’ gyven­ tojai jaučiasi nesmagiai: jų miesto pavadinimas skam­ ba beveik kaip atsiprašymas. Švedija garsėja didžiausiu pasaulyje savižudybių skaičiumi. Emigruoti į Prancūzi­ ją - tai alternatyva savižudybei, tikriausiai taip galvojo Markus. Išvaizdos jis buvo galbūt nemalonios, bet ne­ pasakytum, kad negražus. Visada rengdavosi gana savo­ tiškai: negalėjai suprasti, ar drabužius perėmė iš tėvo, ar pirko dėvėtų rūbų parduotuvėje, ar madingoje senienų krautuvėlėje. Visuma nebuvo labai darni.

* Žinom a, galima gimti Upsaloje ir tapti Ingmaru Bergmanu. Kitaip tariant, jo filmai gali padėti įsivaizduoti šio miestelio nuotaiką.

67

- Atėjau pasikalbėti apie 114-ą bylą, - pasakė jis. Ne tik kad keista išvaizda, tai dar trūko, kad tartų ir tokius kvailus žodžius. Natali šiandien neturėjo nė menkiausio noro dirbti. Tai buvo pirmas kartas po labai ilgo laiko. Jautėsi lyg netekusi vilties: dar kiek, ir būtų galėjusi išvažiuoti atostogų į Upsalą, ką čia bepridur­ si. Ji stebėjo Markų, kuris nė nekrustelėjo. Susižavėjęs žiūrėjo į ją. Jam Natali įkūnijo tą nepasiekiamą mo­ teriškumą, kurį sustiprina fantazijos, kokias kai kurie žmonės puoselėja apie hierarchiškai aukštesnį ir juos valdyti galintį asmenį. Tada ji nusprendė prieiti. Žengti iš lėto, tikrai iš lėto. Per tokį artėjimą beveik suspėtum perskaityti romaną. Atrodė, ji nė neketina sustoti, tad atsidūrė visiškai arti, prie pat Markaus veido, net jų no­ sys susilietė. Švedas nebekvėpavo. Ko ji nori? Jis nespėjo mintyse aiškiai suformuluoti šio klausimo, nes ji ėmė bučiuoti. Ilgas, stiprus bučinys, paaugliškai stiprus. Pas­ kui staiga atšlijo: - Apie 114-ą bylą pasikalbėsime vėliau. Ji atidarė duris ir pasiūlė Markui išeiti. Tą jis vos ne vos ir padarė. Jis buvo Armstrongas Mėnulyje. Buči­ nys buvo didelis žingsnis, žadinantis jo žmogiškumą. Jis minutėlę nejudėdamas stovėjo prie kabineto durų. O Natali jau spėjo pamiršti, kas ką tik atsitiko. Jos poelgis neturėjo jokio ryšio su kitų gyvenimo įvykių grandimis. Bučinys buvo kilusios ūmios jos neuronų anarchijos iš­ raiška, galima būtų pavadinti: nesąmoningas poelgis.

68

37

Kiliminės dangos išradimas Atrodo, sudėtinga išsiaiškinti, kas išrado kiliminę dan­ gą. Pagal „Larousse“ žodyną, kiliminė danga tėra „met­ rais parduodamas kilimas'1. Štai apibūdinimas, patvirtinantis apgailėtiną jos eg­ zistavimą.

38

Markus buvo punktualus vyriškis ir mėgo grįžti namo lygiai septynios penkiolika. Mokėjo atmintinai greito­ jo miesto traukinio grafiką, kaip kiti prisimena mėgs­ tamiausių žmonos kvepalų pavadinimus. Ir nesijautė nelaimingas dėl tokios sustyguotos kasdienybės. Kar­ tais jam atrodydavo, jog kasdien sutinkami nepažįsta­ mi žmonės - jo draugai. Tą vakarą jam norėjosi rėkti, visiems išpasakoti savo gyvenimą. Savo gyvenimą su Natali lūpomis ant jo lūpų. Jis norėjo atsistoti, šiaip sau išlipti pirmoje pasitaikiusioje stotelėje, kad pajustų nukrypęs nuo įpročių. Norėjo būti pamišęs ir tai yra įrodymas, kad pamišęs nebuvo. 69

Kol ėjo namo, jo atmintin grįžo vaikystės Švedijoje vaiz­ dai. Jie sukosi gana sparčiai. Vaikystė Švedijoje panaši į senatvę Šveicarijoje. Vis dėlto jis prisiminė akimirkas, kai sėsdavo į patį klasės galą, kad galėtų spoksoti į mergaičių nugaras. Metų metus grožėjosi Kristinos, Pernilos, Joa­ nos ir daugelio kitų, kurių vardai baigiasi a, sprandais, niekada neįstengė nė priartėti prie kokios kitos raidės. Neprisiminė jų veidų. Svajojo vėl jas sutikti vien norė­ damas pasakyti, kad jį pabučiavo Natali. Norėdamas pa­ sakyti, kad jos neįžvelgė jo žavesio. O, koks švelnus yra gyvenimas. Atsidūręs prieš savo namą stabtelėjo. Mus puola daugybė skaičių, kuriuos privalome įsidėmėti. Mobilieji, interne­ to prieigų kodai, bankų kortelės... Neišvengiamai ateina minutė, kai viskas susipainioja. Bandome įeiti į namus spausdami savo telefono numerį. Markus, kurio smege­ nys veikė kuo darniausiai, jautėsi apsaugotas nuo tokių sutrikimų, tačiau tą vakarą ir jam taip nutiko. Neįstengė prisiminti durų kodo. Pabandė kelis derinius. Kaip gali vakare pamiršti tai, ką rytą puikiausiai žinojai? Ar infor­ macijos perteklius neišvengiamai pastūmės mus į amnezi­ ją? Pagaliau priėjo kažkoks kaimynas ir sustojo prie durų. Galėjo išsyk atidaryti, bet panoro pasimėgauti neginčija­ mo pranašumo akimirka. Iš jo žvilgsnio galėjai pasakyti, kad prisiminti kodą yra vyriškumo ženklas. Galų gale kai­ mynas sukruto ir iškilmingai tarė: „Prašom, aš po jūsų.“ Markus pagalvojo: „Idiote, jei žinotum, kas dabar mano galvoje! Toks gražus dalykas, kad ištrina visus nereikalin­ 70

gus duom enis..Jis ėmė kopti laiptais ir iškart pamiršo tą menką nesusipratimą. Tebesijautė lengvas, o galvoje nepaliaujamai sukosi bučinio scena. Jo prisiminimuose ji jau buvo virtusi kultiniu filmu. Pagaliau atrakino buto duris ir svetainė, palyginti su jo troškimu gyventi, pasiro­ dė gerokai per ankšta.

39

Markaus namo durų kodas A9624

40

Kitą rytą jis nubudo labai anksti. Taip anksti, jog nė nebuvo tikras, ar miegojo. Nekantriai tarsi svarbaus susitikimo laukė saulės. Kas šiandien turi įvykti? Kaip elgsis Natali? O ką jis turi daryti? Kas žino, kaip elgtis, kai graži moteris pabučiuoja nepasakiusi nė menkiau­ sios dingsties? Jo protą apniko klausimai, o tai niekada 71

nebūna geras ženklas. Reikėjo ramiai kvėpuoti (...) ir (...), štai, va taip (...), puiku (...). Ir galvoti, kad tai pa­ prasčiausiai dar viena diena kaip kitos. Markus mėgo skaityti. Sis gražus dalykas jį siejo su Na­ tali. Per kasdienes keliones greituoju miesto traukiniu jis sėkmingai tenkino šią aistrą. Neseniai įsigijo daug knygų, tad reikėjo pasirinkti, kuri lydės jį tą didžią dieną. Vi­ sai mėgo rusų rašytoją, ne taip skaitomą kaip Tolstojus ar Dostojevskis, tiksliai nė neaišku kodėl, bet jo veikalas buvo per storas. Norėjo tokio teksto, kurį galėtų skaiti­ nėti pagal nuotaiką, nes žinojo, kad nepavyks susikaupti. Tad apsisprendė paimti Čorano Kartėlio sibgizmus. Atėjęs į darbą stengėsi kiek įmanydamas daugiau lai­ ko praleisti prie kavos aparato. Kad atrodytų natūraliai, išgėrė kelis puodelius. Po valandos pasijuto per daug įsiaudrinęs. Iš juodos kavos ir baltosios nakties niekada neišeina geras derinys. Užėjo į tualetą, veidrodyje at­ rodė sau papilkėjęs. Grįžo į kabinetą. Tądien nebuvo numatyta nė vieno susirinkimo su Natali. Gal reikėtų tiesiog nueiti su ja pasikalbėti? Kaip dingstimi vėl pasi­ naudoti 114-a byla. Tačiau apie 114-ą bylą nebuvo ko pasakyti. Būtų kvaila. Jis nebegalėjo ištverti dvejonių. Galų gale ji pati turėtų ateiti! Juk ji pabučiavo. Niekas neturi teisės veikti nieko nepaaiškindamas. Tai tolygu ką nors pavogti ir pabėgti. Kaip tik taip: ji pabėgo nuo jo lūpų. Jis juk žinojo, kad pati pasikalbėti neateis. Gal­ būt net buvo jau pamiršusi tą minutę, gal jai bučinys 72

buvo tik nesąmoningas poelgis. Nuojauta pasitvirtino. Čia jis juto slypint siaubingą neteisybę: kaip jai bučinys gali būti nesąmoningas poelgis, kai jam turi neapsako­ mą vertę? Taip, neįkainojamą. Bučinys buvo čia, jo vi­ duje, slankiojo jo kūnu.

41

Ištrauka iš Gustavo Klimtopaveikslo „Bučinys"analizės Dauguma Klimto kūrinių gali suteikti pagrindą įvai­ rioms interpretacijoms, bet ankstesnis jo apsikabinu­ sios poros panaudojimas „Bethoveno11 ir Palais Stoclet frizuose leidžia Bučinyje įžvelgti aukščiausią žmogaus laimės paieškų išsipildymą.

42

Markus neįstengė susikaupti. Norėjo, kad būtų paaiš­ kinta. Buvo tik vienas būdas tai išpešti: sukurti netikrą atsitiktinumą. Jei reikės, ištisą dieną vaikščios pirmyn 73

atgal palei Natali kabineto duris. Juk kažkada ji būtinai išeis ir tada op... jis bus ten, tai grynas atsitiktinumas, vaikščios prieš jos kabinetą. Baigiantis rytmečiui jis vi­ sas buvo išpiltas prakaito. Staiga pagalvojo: „Ne per ge­ riausiai atrodau!" Jeigu ji išeitų dabar, sutiktų prakaitu žliaugiantį vyrą, lyg niekur nieko vaikštantį po korido­ rių. Pamanytų, kad jis tiesiog be reikalo vaikštinėja. Po pietų ryto mintys grįžo su didele jėga. Jo strategi­ ja buvo gera, reikėjo toliau vaikštinėti pirmyn ir atgal. Tai vienintelė išeitis. Sunku vaikščioti apsimetant, kad kur nors eini. Reikia atrodyti tiksliam ir susikaupusiam, sunkiausia eiti dirbtinai sparčiu žingsniu. Vėlyvą popie­ tę, kai buvo jau pailsęs, sutiko Chloję. Ji pasiteiravo: - Kaip laikaisi? Keistai atrodai... - Taip, taip, man viskas gerai. Išėjau pramankštinti kojų. Tai padeda galvoti. - Vis dar dirbi su 114-a? - Taip. - Ir sekasi? - Taip, neblogai. Pusė bėdos. - Zinai, man su 108-a vienas vargas. Norėčiau pasi­ kalbėti su Natali, bet jos šiandien nėra darbe. - Tikrai? Ji... jos čia nėra? - paklausė Markus. - Ne... Atrodo, išvažiavo komandiruotėn į provinci­ ją. Gerai, jau eisiu, pabandysiu susidoroti. Markus liko it musę kandęs. Jis tiek nuėjo, kad taip pat galėjo atsidurti provincijoje. 74

43

Trys Corano aforizmai, kuriuos Markus perskaitė greitajame traukinyje Menas mylėti? Tai reiškia gebėti suderinti vampyro temperamentą ir plukės kuklumą. * Kiekviename troškime grumiasi vienuolis ir mėsininkas. * Spermatozoidas yra gryniausias banditas.

44

Kitą dieną Markus atėjo į darbą visiškai kitaip nusitei­ kęs. Nesuprato, kodėl taip keistai elgėsi. Ir koks suma­ nymas vaikštinėti pirmyn atgal! Bučinys jį labai sukrėtė. Reikia pasakyti, kad pastaruoju metu jo jausmų gyve­ nimas buvo itin ramus, bet tai ne priežastis būti tokiam mažvaikiui. Reikia laikytis šaltakraujiškai. Jis ir toliau troško išsiaiškinti su Natali, bet jau nebesistengs sutikti jos per netikrą atsitiktinumą. Tiesiog nueis pasikalbėti. 75

Energingai pasibeldė į kabineto duris. Ji ištarė: „Prašom užeiti", ir jis nedvejodamas įėjo. Tada pamatė didelę problemą: ji buvo apsilankiusi pas kirpėją. Markus visa­ da buvo labai jautrus plaukams. Išvydo trikdantį reginį. Natali plaukai buvo lygut lygutėliai. Nuostabaus gro­ žio. Jei tik būtų juos susisegusi - kaip kartais daryda­ vo, - viskas būtų buvę paprasčiau. Bet pamatęs tokius išraiškingus plaukus, jis pajuto netenkąs žado. - Klausau, Markau, dėl ko atėjot? Jis liovėsi klaidžioti mintyse. Ir pagaliau ištarė pirmą į galvą šovusį sakinį: - Man labai patinka jūsų plaukai. - Ačiū, malonu. - Ne, aš tikrai žaviuosi. Natali nustebino toks pareiškimas iš pat ryto. Nesu­ mojo, šypsotis ar jaustis nejaukiai. - Taip, na ir? - Juk atėjot ne vien dėl to, kad pakalbėtumėt apie mano plaukus? - Ne... ne... - Taigi? Aš klausau jūsų. - Markau, ar jūs čia? -Taip... - Taigi? - Norėčiau sužinoti, kodėl jūs mane pabučiavot.

76

Prisiminimas apie bučinį jos atmintyje atsidūrė pirmoje vietoje. Kaip ji galėjo pamiršti? Atgijo kiekviena aki­ mirka, ir ji neįstengė nuslėpti pasibjaurėjimo grimasos. Ar ji pamišusi? Jau trejus metus nebuvo priėjusi nė prie vieno vyro, nė neketino kuo nors domėtis, ir še: ji pa­ bučiavo kažkokį nereikšmingą bendradarbį. Jis laukė atsakymo, tai savaime suprantama. Ėjo laikas. Reikėjo kalbėti. - Nežinau, - sušnabždėjo Natali. Markus laukė kokio nors atsakymo, net atstūmimo, tik ne tokių niekų. - Jūs nežinot? - Ne, aš nežinau. - Negalit manęs taip palikti. Jūs turite man paaiš­ kinti. Ką čia daugiau pasakysi. Tas bučinys buvo kaip šiuolaikinis menas.

45

Kazimiro Malevičiaus paveikslo pavadinimas Baltas kvadratas baltame fone (1918)

77

46

Vėliau ji susimąstė: dėl ko tas bučinys? Tiesiog šiaip sau. Mes nevaldome savo vidinio biologinio laikrodžio. Atrodo, nevaldome ir gedulo laikrodžio. Ji norėjo nu­ mirti, bet stengėsi kvėpuoti, jai pavyko kvėpuoti, vėliau valgyti, jai net pavyko vėl imtis darbo, šypsotis, būti stipriai, komunikabiliai ir moteriškai, paskui laikas ėjo kupinas šlubčiojančios gijimo energijos iki tos dienos, kai ji nuėjo į barą, bet pabėgo, neatlaikiusi viliojimo gudrybių, įsitikinusi, kad daugiau niekada negalės susi­ domėti vyru, tačiau kitą dieną šiaip sau žingsniavo ki­ limine danga; tai buvo lyg ūmi nepasitikėjimo griūtis, pajuto savo kūną kaip geismo objektą, savo formas bei klubus, ir beveik gailėjosi, kad negirdi smailiakulnių kaukšėjimo, visa tai buvo netikėta: be jokio įspėjimo gimė pojūtis, šviesi jėga. O tada į kabinetą įėjo Markus. Daugiau nebuvo ką sakyti. Mūsų kūnų laikrodžiai nera­ cionalūs. Lygiai kaip meilės širdgėla: nežinia, kada nuo jos atsigausi. Sunkiausią gėlos valandą galvojam, kad žaizda visada liks gyva. O paskui vieną rytą stebimės, kad nebejuntam siaubingos naštos. Kokia staigmena įsitikinti, kad nebesijauti blogai. Kodėl tą dieną? Kodėl ne vėliau ar anksčiau? Tai totalitarinis kūno sprendimas. Dėl to postūmio pabučiuoti Markų nereikia ieškoti tikslaus paaiškinimo. Jis pasirodė tinkamą akimirką. 78

Beje, daug meilės istorijų paaiškinamos paprasčiausia tinkama akimirka. Markus, kuriam gyvenime tiek daug dalykų nepasisekė, ką tik atrado gebėjimą tinkamiausiu metu pasirodyti moters regos lauke. Natali Markaus žvilgsnyje įskaitė neviltį. Po paskutinio jų pokalbio jis išėjo labai lėtai. Be jokio triukšmo. San­ tūrus lyg kabliataškis aštuonių šimtų puslapių romane. Ji negalėjo jo tokio palikti. Jautėsi labai nejaukiai, kad taip pasielgė. Juolab kad jis atrodė jai nuostabus, vi­ siems pagarbus bendradarbis, todėl nuo minties, kad galėjo jį užgauti, darėsi dar nesmagiau. Paskambino jam į kabinetą. Jis pasikišo po pažasčia 114-ą bylą - jeigu ji norėtų pasikalbėti profesiniais klausimais. Bet jam buvo visiškai nusišvilpt dėl tos bylos. Eidamas užsuko į tualetą ir apšlakstė veidą vandeniu. Pravėrė duris: jam buvo smalsu, ką ji pasakys. - Ačiū, kad atėjot. - Prašom. - Norėčiau jūsų atsiprašyti. Nežinojau, ką atsakyt. Atvirai kalbant, ir dabar nežinau... - Nežinau, kas man tada užėjo. Tikriausiai fizinis im­ pulsas... bet mes kartu dirbam ir turiu pripažinti, kad tai buvo visiškai nederama. - Kalbat kaip amerikietė. Tai visada negeras ženklas. Ji ėmė juoktis. Koks keistas atsakymas. Jie pirmą kartą kalbėjosi apie kažką kita nei darbo byla. Ji aptiko nuorodą į jo tikrąją asmenybę. Privalėjo susizgribti: 79

- Kalbu kaip asmuo, atsakingas už šešių žmonių gru­ pę, kuriai jūs priklausot. Užėjote tokiu metu, kai buvau užsisvajojusi ir nesuvokiau akimirkos tikrovės. - Bet ta akimirka buvo pati tikriausia mano gyveni­ me, - negalvodamas paprieštaravo Markus. Tai išsprū­ do iš širdies. Įvykiai nesiklostys lengvai, pagalvojo Natali. Sį pokalbį verčiau jau baigti. Tai ji skubiai ir padarė. Kiek atžaro­ kai. Markus, atrodė, nesuprato. Sustingęs stovėjo jos ka­ binete ir veltui stengėsi rasti jėgų išeiti. Tiesą sakant, kai prieš dešimt minučių jį iškvietė, įsivaizdavo, kad galbūt ji norės dar kartą jį pabučiuoti. Ta svajonė klaidžiojo jo galvoje ir ką tik jis galutinai suvokė, kad daugiau tarp jų nieko nebus. Buvo beprotis, kad tuo tikėjo. Ji tiesiog nei iš šio, nei iš to jį pabučiavo. Sunku tai pripažin­ ti. Tarsi jums dovanotų laimę ir bemat atimtų. Jis ėmė svajoti, kad geriau būtų niekada nepažinęs Natali lūpų skonio. Ėmė svajoti, kad geriau būtų niekada nepatyręs tos akimirkos, nes puikiai nujautė: nuo tų kelių sekun­ džių atsigauti jam prireiks ištisų mėnesių. Jis žingtelėjo durų link. Natali nustebo pamačiusi Mar­ kaus akyje tvinkstant ašarą. Ta ašara dar nenukrito, laukė koridoriaus, kad galėtų nuriedėti. O jis norėjo ją sulaikyti. Svarbiausia nepravirkti Natali akivaizdoje. Kvaila, bet negali nuspėti, kada ašaros, kurias išverksi, susikaups. Tai trečias kartas, kai jis verkė moters akivaizdoje. 80

47

Lenkų filosofo mintis Yra nuostabių žmonių, kuriuos sutinkam netinkamu momentu. Ir yra žmonių, kurie nuostabūs dėl to, kad juos sutinkam reikiamu momentu.

48

Trumpa Markaus jausmų istorija, papasakota per ašaras Visų pirma pamirškime vaikystės ašaras, kai ašaroji mo­ tinai ar mokytojai matant. Čia kalbama tik apie jausmų sukeltas Markaus ašaras. Taigi prieš ašaras, kurias sten­ gėsi sulaikyti Natali akivaizdoje, jis jau du kartus buvo verkęs. Pirmoji ašara nuriedėjo dar gyvenant Švedijoje šalia mergaitės, kuri atsiliepė šaukiama švelniu Brigitos var­ du. Nelabai švediškas vardas, tačiau ką padarysi: Brižitai Bardo sienos neegzistavo. Brigitos tėvas, visą gyvenimą kūręs fantazijas apie šį mitą, nesugalvojo nieko geriau, kaip tokiu vardu pavadinti dukterį. Nesigilinkim į psi­ 81

chologinį pavojų duoti dukrai savo erotinių fantazijų vardą. Juk Brigitos šeimos istorija mums nelabai svarbi, ar ne? Brigita priklausė keistai tikslių moterų kategorijai. Ji gebėjo visomis temomis pareikšti vien motyvuotą nuo­ monę. Taip pat buvo ir su jos grožiu: kiekvieną rytą, kai atsikeldavo, jos veidas šlovingai spindėjo. Kaip be jokių abejonių, pasitikinti savimi, ji visada sėsdavo j pirmą eilę, kartais mėgino išmušti iš pusiausvyros dėstytojus vyrus, žaidė akivaizdžiu savo žavesiu, kad kita linkme pakreiptų geopolitikos tikslus. Kai žengdavo į kambarį, vyrai iškart imdavo apie ją svajoti, o moterys instinkty­ viai nekęsti. Ji buvo visų fantazijų tema, o tai galų gale ėmė ją erzinti. Tada jai šovė genialus sumanymas, kaip numalšinti tą įkarštį: pradėti vaikščioti į pasimatymus su pačiu nereikšmingiausiu vaikinu. Tada vyrų giminė pasibaisės, o merginos nusiramins. Markus buvo tas laimingas išrinktasis ir nesuprato, kodėl staiga pasau­ lio centras ėmė juo domėtis. Lyg Jungtinės Amerikos Valstijos kviestų Lichtenšteiną pietų. Išbėrė jam virtinę komplimentų, prisipažino, kad dažnai į jį žiūri. - Bet kaip tu mane matai? Visada būnu klasės gale. O tu visada pirmoje eilėje. - Sprandas man viską papasakojo. Mano sprandas turi akis, —pasakė Brigita. Jų ryšys atsirado iš šio dialogo. Tas ryšys sukėlė daug kalbų. Vakarais jie išeidavo iš licėjaus drauge, lydimi apstulbusiųjų žvilgsnių. Tuo 82

metu Markaus savivoka dar buvo menka. Žinojo, kad jo išvaizda ne itin patraukli, bet būti su gražia mergina jam neatrodė antgamtiška. Jis nuolat girdėdavo: „Mo­ terys ne tokios paviršutiniškos kaip vyrai, jos išvaizdą ne taip vertina. Svarbiausia - būti išsilavinusiam ir pra­ linksminti.“ Tad jis išmoko daugybę dalykų ir stengėsi demonstruoti sąmojį. Reikia pripažinti, jam tai sekėsi. Išsiplėtusias jo veido odos poras paslėpdavo, jeigu būtų galima taip pasakyti, tam tikras žavesys. Tačiau žavesys sudužo, atsitrenkęs į sekso klausimą. Bri­ gita neabejotinai labai stengėsi susivaldyti, bet tądien, kai jis pamėgino prisiliesti jos nuostabių krūtų, nesu­ valdė rankos ir penki jos pirštai atsimušė į nustebusio Markaus skruostą. Jis nusisuko pažiūrėti į veidrodį ir apstulbęs pamatė, kaip baltoje odoje ryškėja raudo­ na žymė. Visada prisimins tą raudonį ir šią spalvą sies su mintimi apie atstūmimą. Brigita ėmė atsiprašinėti, aiškino, kad jos mostas buvo impulsyvus, bet Markus suprato tai, ko nepasakė žodžiai. Kažką gyvuliška ir iš esmės: jai jis buvo atgrasus. Pažvelgė į ją ir pravirko. Kiekvienas kūnas apie save kalba savaip. Tai buvo pirmas kartas, kai jis verkė moters akivaizdoje. Jis gavo Švedijos vidurinio mokslo baigimo dokumentą ir nusprendė išvykti į Prancūziją. Į šalį, kur moterys ne brigitos. Sužeistas po pirmojo jausmų ugdymo epizodo jis ėmė lavinti savisaugos jausmą. Galbūt gyvens šalia 83

juslių pasaulio kitą gyvenimą. Bijojo kentėti, būti gei­ džiamas dėl neteisingų priežasčių. Buvo gležnas ir neži­ nojo, kaip gležnumas gali jaudinti moterį. Po trejų metų vienatvės mieste, netekęs vilties sutikti meilę, nusprendė dalyvauti greitųjų pasimatymų seanse. Taigi turėjo susipa­ žinti ir po septynias minutes pasikalbėti su septyniomis moterimis. Tokiam žmogui kaip jis tai stulbinamai trum­ pas laikas: buvo tikras, kad reikėtų mažiausiai viso am­ žiaus norint įtikinti priešingos lyties atstovę sekti paskui siauru gyvenimo takeliu. Tačiau įvyko keistas dalykas: per pirmąją pažintį pajuto artimą sielą. Merginos vardas buvo Alisa', ji dirbo vaistinėje", kur kartais vesdavo grožio procedūrų pratybas’". Tiesą sakant, viskas gana paprasta: abiejų padėtis buvo tokia nejauki, kad padėjo atsipalai­ duoti. Jų pažintis buvo kuo paprasčiausia ir po virtinės pasimatymų jie susitiko pratęsti savo septynių minučių. Jos virto dienomis, paskui mėnesiais. Tačiau jų meilės istorija netruko ilgiau nei metus. Mar­ kus dievino Alisą, bet nemylėjo. O svarbiausia, ne­ pakankamai jos geidė. Kokia žiauri lygtis: kai sutiko tinkamą žmogų, nė kiek nesijautė įsimylėjęs. Ar mes visuomet pasmerkti netobulumui? Per jųdviejų drau­ gystės savaites jis kaupė gyvenimo dviese patirtį. Atrado * Keista vadintis Alisa ir atsidurti tokio pobūdžio vakarėlyje norint susipa­ žinti su vyru. Apskritai alisos nesunkiai susipažįsta su vyrais. ** Keista vadintis Alisa ir dirbti vaistinėje. Apskritai alisos dirba bibliotekose arba kelionių agentūrose. *** Dabar jau galima suabejoti: ar tikrai jos vardas buvo Alisa?

84

savo galias ir gebėjimą kitą priversti jį mylėti. Taip, Alisa beprotiškai jį įsimylėjo. Žmogų, patyrusį vien motinos meilę (ir tai vargu), tai beveik trikdė. Markuje slypėjo kažkas labai švelnaus ir paprasčiausiai jaudinančio: pa­ tikimos jėgos ir graudinamo silpnumo derinys. Kaip tik silpnumas ir vertė jį vis atidėlioti, kas neišvengiama, tai yra palikti Alisą. Tačiau vieną rytą jis tai padarė. Jaunos moters kančia jam paliko itin skaudžią žaizdą. Gal net skaudesnę negu jo paties kančios. Negalėjo susitvardyti neverkęs, bet žinojo, kad tas sprendimas teisingas. Pasi­ rinko verčiau gyventi vienatvėje, o ne kasti dar gilesnę duobę tarp jųdviejų širdžių. Taigi tai buvo antras kartas, kai jis verkė moters aki­ vaizdoje. Pastaruosius dvejus metus jo gyvenime beveik nieko ne­ įvyko. Kartais gailėdavosi palikęs Alisą. Ypač po to, kai vėl apsilankė keliuose greitųjų pasimatymų seansuose, kurie smarkiai jį nuvylė, tiesą sakant, gal net pažemino, nes kai kurios merginos nė nesivargino su juo kalbėtis. Tada nusprendė daugiau ten neiti. Gal paprasčiausiai atsisakė minties gyventi dviese? Būdavo, kad nebema­ tė prasmės. Galų gale juk yra milijonai viengungių. Jis gali apsieiti be moters. Tačiau sau tai kartojo, kad nusiramintų ir nebegalvotų, koks jis nelaimingas taip gyvendamas. Taip svajojo apie moters kūną, kad beveik alpdavo pamanęs, kad jam tikrai visa tai užginta. Kad niekada jau nebegaus vizos į grožį. 85

Ir - netikėta! - Natali priėjo jo pabučiuoti. Viršininkė, tikrasis jo fantazijų šaltinis. Paskui ji paaiškino, kad to nebuvo. Štai kaip: jam tiesiog reikia su tuo susitaikyti. Pagaliau čia nieko baisaus. Tačiau jis apsiverkė. Taip, iš jo akių tekėjo ašaros, ir tai jį didžiai nustebino. Ne­ nuspėjamos ašaros. Ar jis toks jautrus? Ne, ne todėl. Jis yra išgyvenęs daug sudėtingesnių situacijų. Tiesiog tas bučinys jį ypač sujaudino: žinoma, Natali buvo graži, bet jos žingsnis buvo dar ir beprotiškas. Niekas niekada jo taip nebučiavo, kai lūpoms nepaskirtas pasimatymas iš anksto. Ši magija jį sujaudino iki ašarų. O dabar ir iki graudžių nusivylimo ašarų.

49

Išeidamas tą penktadienio vakarą buvo patenkintas, kad savaitgalis bus jo slėptuvė. Šeštadienį ir sekmadie­ nį panaudos kaip dvi storas antklodes. Nenorėjo nieko daryti, neturėjo noro net skaityti. Tad įsitaisė priešais televizorių. Todėl pamatė išskirtinį reginį —Prancūzijos socialistų partijos pirmojo sekretoriaus rinkimus. An­ trame ture varžėsi dvi moterys: Martina Obri ir Segolena Rojai. Iki tol jis niekada rimtai nesidomėjo prancūzų politika. Tačiau šįkart tas dalykas labai įtraukė. Dar ge­ riau: tas dalykas vėliau įkvėpė jam sumanymų. 86

Šeštadienio naktį pranešė rezultatus. Bet niekas nega­ lėjo pasakyti, kas iš tikrųjų nugalėjo. Paryčiais Martina Obri pagaliau buvo paskelbta laimėtoja, nors pirmavo tik keturiasdešimt dviem balsais. Markus negalėjo atsi­ stebėti tokiu menku skirtumu. Segolenos Rojai šalinin­ kai skelbė pavojų: „Neleisim pavogti mūsų pergalės!11 Legendinė frazė, - pagalvojo Markus. Taigi, pralaiminčioji ir toliau kovojo, nesutiko su rezultatais. Reikia pa­ sakyti, kad šeštadienio žinių laidos jai pritarė, nes buvo aptikta piktnaudžiavimo ir klaidų. Balsų skirtumas vis mažėjo. Markus, visiškai įsigilinęs į tą reikalą, klausė­ si Martinos Obri pareiškimo. Ji prisistatė kaip naujoji partijos sekretorė, - bet viskas nebus taip paprasta! Tą patį vakarą ir Segolena Rojai televizijos laidos studijoje pareiškė būsianti partijos pirmoji sekretorė. Abi pasi­ skelbė nugalėtojomis! Markų pakerėjo tų dviejų moterų ryžtas, ypač antrosios, kuri, nepaisydama pralaimėjimo, sutelkusi neregėtą valią ir toliau kovojo. O gal net rei­ kėtų sakyti: antgamtinę. Šių politinių būtybių gyvybin­ gumas jam atskleidė tai, ko pats stokojo. Ir būtent šeš­ tadienio vakarą, paniręs į tragikomišką socialistų kovą, pats nusprendė kovoti. Nesitenkinti tokiu santykiu su Natali. Nors ji ir pasakė, kad viskas prarasta, nereikia nieko tikėtis, jis nesiliaus tikėjęs. Jis, mirk gyvenk, bus savo gyvenimo pirmasis sekretorius. Pirmas jo sprendimas buvo paprastas: abipusiškumas. Jeigu ji neatsiklaususi pabučiavo, jis nematė jokių kliū­ čių pasielgti taip pat. Pirmadienį iš ryto, anksti, nueis 87

pas ją ir atiduos jos lūpoms grąžą. Patrauks pas ją ryž­ tingu žingsniu (tai buvo sudėtingiausia programos da­ lis: niekada negebėjo žingsniuoti ryžtingai), vyriškai ją sugriebs (tai kita sudėtinga programos dalis: niekada negebėjo ką nors daryti nors kiek vyriškai). Kitaip sa­ kant, puolimas atrodė sudėtingas. Bet nusiteikti jam prieš akis dar visas sekmadienis. Ilgas socialistų sek­ madienis’.

50

Žodžiai, kuriuos ištarė Segolena Rojai, kai pralaimėjo keturiasdešimt dviem balsais Martina, tu nepasotinama, tu nenori pripažinti mano pergalės.

* Aliuzija į S. Japrisot romaną „Ilgas sužadėtuvių sekmadienis" (1 9 9 1 ), pagal kurį J. P. Jeunet sukūrė filmą (2003). (Vert. past.)

51

Markus stovėjo prieš Natali kabineto duris. Atėjo laikas veikti, ir tai jj visai sukaustė. Pro šalį ėjo kolega iš jo grupės —Benua: - O ką tu čia veiki? - N a... Turiu susitikti su Natali. - Ir manai susitikti stovėdamas už durų? - N e... Tiesiog susitikimas paskirtas dešimtą valan­ dą... o dabar 9.59... Tu gi mane pažįsti, nemėgstu ateiti per anksti... Kolega nuėjo, atrodė taip, lyg 1992-ųjų dieną, kai priemiesčio teatre žiūrėjo vieną Samjuelio Beketo pjesę. Dabar Markus buvo priverstas veikti. Įėjo į Natali kabi­ netą. Palenkusi galvą ji skaitė bylą (gal 114-ą?) ir išsyk ją kilstelėjo. Jis ryžtingu žingsniu priėjo artyn. Tačiau niekas niekada negali būti paprasta. Artėdamas prie Natali turėjo sulėtinti žingsnį. Širdis plakė vis smarkiau, tikras profsąjungos narių choras. Natali svarstė, kas čia bus. Tiesą sakant, ji šiek tiek bijojo. Tačiau žinojo, kad Markus įsikūnijęs gerumas. Ko jis nori? Kodėl nejuda? Jo kūnas buvo lyg kompiuteris, užstrigęs dėl duomenų perkrovos. O duomenys buvo emociniai. Ji atsistojo ir paklausė: - Kas tau, Markau? - Ar viskas gerai? 89

Jam pavyko susikaupti ko atėjęs. Staiga apkabino ją per liemenį ir pabučiavo su tokia jėga, kurios nė pats neįtarė turįs. Ji nespėjo nieko pasakyti - jis jau buvo dingęs iš kabineto.

52

Išeidamas Markus pavymui paliko tą keistą pavogto bu­ činio sceną. Natali norėjo vėl palinkti prie bylos, bet galiausiai nusprendė eiti jo ieškoti. Pajuto kažką sunkiai apibūdinama. Tiesą sakant, per trejus metus pirmą kar­ tą ją taip sugriebė. Nelaikė jos trapiu daiktu. Taip, tai stebino, bet žaibiškas judesys, beveik brutalus vyrišku­ mas ją sujaudino. Ji žingsniavo įmonės koridoriais, pa­ keliui tai vienų, tai kitų sutinkamų darbuotojų klausinėdama, kur jis. Niekas nežinojo. Į kabinetą jis negrįžo. Tada ji prisiminė pastato stogą. Šiuo metų laiku niekas ten nelipo, nes labai šalta. Ji pamanė, kad jis turbūt ten. Teisinga nuojauta. Jis stovėjo ten, prie pat krašto, labai ramus. Jo lūpos vos vos judėjo, tikriausiai jis iškvėpda­ vo. Galima pamanyti, kad rūko, tik be cigaretės. Natali tyliai priėjo. —Aš taip pat kartais ateinu čia pasislėpti. Pakvėpuo­ ti, - pasakė ji. 90

Markų jos pasirodymas nustebino. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad po to, kas įvyko, ji leisis jo ieškoti. - Sušalsit, —atsakė. —Neturiu palto jums apgaubti. - Ką gi, tada abu sušalsim. Bent jau mūsų būsena bus vienoda. - Kaip gudru. - Ne, negudru. Ir aš negudri, kad pasielgiau taip, kaip pasielgiau... Bet aš juk nepadariau nusikaltimo! - Tada jūs nieko nesuprantate apie jusles. Jūsų buči­ nys, o paskui - nieko. Žinoma, tai nusikaltimas. Išdžiū­ vusių širdžių karalystėje būtumėt pasmerkta mirti. - Išdžiūvusių širdžių karalystėje?.. Aš negirdėjau jūsų taip kalbant. - Žinoma, juk neimsiu kurti poezijos apie 114-ą bylą. * Šaltis permainė jų veidus. Ir paryškino kažkokią netei­ sybę. Markus pamažu darėsi melsvas, tiesą sakant, net pamėlęs, o Natali blyško lyg neurasteniška princesė. * - Gal verčiau grįžkim, - pasakė ji. -Taip... Ir ką darysim paskui? - Bet... Gana jau. Paskui nieko nereikia daryti. Aš atsiprašiau. Juk nekursim dabar iš to romano. - Kodėl ne? Visai neprieštaraučiau paskaityti tokią istoriją. - Gerai, baikim. Nesuprantu, kodėl čia su jumis kal­ buosi. 91

- Sutinku, baigiam. Bet po vakarienės. -K ą ?

- Pavakarieniaukim kartu. Ir prižadu, kad vėliau apie tai nebekalbėsim. - Negaliu. - Bent tiek jūs man skolinga. Tik vakarienę. Kai kurie asmenys geba labai įtikinamai ištarti tokį sakinį. Taip įtikinamai, kad kitam sunku atsakyti nei­ giamai. Natali pajuto Markaus balse tikrumą. Žinojo, kad sutikti būtų klaida. Žinojo, kad atsitraukti reikia tuoj pat, kol dar nevėlu. Tačiau, stovint priešais, jam neįmanoma atsakyti. Be to, jai buvo labai šalta.

53

Konkreti informacija apie 114-ą bylą Tai —užsienio prekybos balanso reguliavimo kaimo vie­ tovėse lyginamoji analizė (tarp Prancūzijos ir Švedijos nuo 1967 m. lapkričio iki 1974 m. spalio).

92

54

Markus grįžo namo ir suko ratus prie drabužių spin­ tos. Kaip rengtis, kai eini vakarieniauti su Natali? Jis norėjo būti pasipuošęs visu šimtu procentų. Bet net ir šis skaičius jai per mažas. Jis norėjo būti pasipuošęs 107 ar 112 arba tada jau 387 procentais. Nustatinėjo skaičius, kad pamirštų esminius klausimus. Ar priva­ lo ryšėti kaklaraištį? Nebuvo, kas padėtų užsirišti. Jis vienas pasaulyje, o pasaulis buvo Natali. Paprastai ne­ dvejodamas pasirinkdavo drabužius, o dabar dėl kiek­ vieno suko galvą, nesugebėjo net batų išsirinkti. Iš tie­ sų nebeturėjo įpročio rengtis vakare išeiti į miestą. Be to, padėtis subtili: Natali dar ir jo viršininkė, o tai dar labiau slėgė. Galų gale jam pavyko nurimti - įtikino save, kad išvaizda tikrai ne svarbiausia. Pirmiausia jis turi atrodyti atsipalaidavęs ir laisvai šnekučiuotis įvai­ riomis temomis. Labiausiai reikia vengti kalbų apie darbą. Griežtai draudžiama minėti 114-ą bylą. Neleis­ ti, kad popietė mestų šešėlį ant jųdviejų vakaro. Tai ką jie sakys vienas kitam? Taip staiga aplinkos nepakeisi. Jausis kaip du mėsininkai vegetarų kongrese. Ne, tai absurdiška. Gal geriausia viską atšaukti. Dar pakaktų laiko. Force majeure kliūtis. Taip, Natali, man labai gai­ la. Labai norėjau, jūs puikiai žinot, bet ką gi, tiesiog šiandien mirė mama. O ne, labai negerai, per žiauru. Ir per daug panašu į Kamiu, norint atšaukti Kamiu netinka. Daug geriau Sartras. Suprantat, šį vakarą aš 93

negaliu, pragaras - tie kiti. Vos girdima egzistencialisti­ nė gaidelė balse gerai paveiktų. Taip besvaičiodamas jis pagalvojo, jog ir ji tikriausiai ieško priežasčių paskutinę akimirką viską atšaukti. Tačiau kol kas tylu. Jie turėjo susitikti po valandos, - jokios žinutės. Turbūt ji svarsto, taip ir yra. O gal jos telefono baterija nebeveikia, tad staiga ji neturi galimybės jo įspėti, kad kažkas sutrukdė. Jis dar valandėlę pamindžikavo, o tada, negavęs jokios žinios, išėjo —jautėsi taip, tarsi turėtų įvykdyti užduotį kosmose.

55

Jis išrinko italų restoraną netoli jos namų. Ji ir taip labai maloni, kad sutiko drauge pavakarieniauti, tad nenorė­ jo jos versti važiuoti per visą miestą. Kadangi jis atėjo per anksti, bistro priešais užsisakė dvi taureles degtinės. Tikėjosi pasisemti drąsos ir truputį apsvaigti. Alkoholis nepaveikė, jis nuėjo į restoraną. Tad būdamas visiškai blaivus pamatė Natali. Punktuali. Pagalvojo: laimė, kad neapgirtau. Būtų negerai, jei apsvaigimas sugadintų ma­ lonumą išvysti ją ateinant. Ji artėjo... buvo tokia graži... grožis, nuo kurio visur pažyra daugtaškiai... Tada jam dingtelėjo, kad dar nė karto nebuvo jos matęs vakare. Beveik nustebo, kad ir tokią valandą ji dar gyvena. Lyg 94

butų įsivaizdavęs, kad naktį grožis pasislepia dėžutėje. Matyt, kad ne, nes ji buvo čia tuo metu. Tiesiai priešais

jiJis atsistojo pasisveikinti. Anksčiau ji niekada nepaste­ bėjo, koks jis aukštas. Reikia paminėti, kad įmonės kili­ minė danga visus darbuotojus priploja prie žemės. Išėję iš įmonės visi atrodo aukštesni. Jai ilgai neišdils pirmas įspūdis - aukštas ūgis. - Ačiū, kad atėjot, - nesusilaikė nepasakęs Markus. - Prašom... - Ne... Tiesa, žinau, kad jūs daug dirbat... Ypač da­ bar... Su 114-a byla... Ji žvilgtelėjo į jį. Sutrikęs jis ėmė juoktis. - Nors pasižadėjau, kad nekalbėsiu apie bylą... Dieve mano, juokingai elgiuosi... Natali taip pat nusišypsojo. Po Fransua mirties pirmą kartą taip atsitiko, kad ji turi raminti kitą žmogų. Jai nuo to bus gerai. Jo sutrikimas jaudino. Ji prisiminė vakarienę su Sarliu, jo skleidžiamą pasitikėjimą, - dabar jautėsi daug laisviau. Vakarieniauja su vyru, žvelgiančiu į ją lyg politikas, pripažįstantis savo pergalę rinkimuose, kuriuose nė nedalyvavo. - Verčiau nekalbėkim apie mūsų darbą, —pasiūlė ji. - Tai apie ką kalbėsim? Apie mūsų skonius? Skonis labai tinka pokalbiui užmegzti. - Taip... Tiesa, truputį keista taip svarstyti, ką galim vienas kitam pasakyt. 95

- Pokalbio temos ieškojimas, man atrodo, gera po­ kalbio tema. Jai patiko ši frazė ir kaip jis ištarė ją. Ji tęsė: -J ū s mokat prajuokinti. - Ačiū. Ar atrodau toks niūrus? - Siek tiek... taip, - atsakė šypsodamasi. - Grįžkim prie skonių. Tai geriau. - Pasakysiu jums vieną dalyką. Iš tikrųjų jau nebegal­ voju apie tai, kas man patinka ir kas nepatinka. - Galiu paklausti? - Taip. - Ar jūs jaučiat nostalgiją? - Ne, ko gero, ne. - Natali atveju tai gana reta. - Tikrai? - Taip, visos natali turi stiprų polinkį į nostalgiją. Ji vėl nusišypsojo. Jau buvo atpratusi. Bet šio vyro žodžiai dažnai išmušdavo iš vėžių. Niekada nežinai, ką jis pasakys. Ji pagalvojo, kad jo smegenyse žodžiai su­ kasi ir iškrinta kaip loterijos kamuoliukai. Ar jis turi apie ją kitų teorijų? Nostalgija. Ji iš tiesų susimąstė, koks jos požiūris į nostalgiją. Staiga Markus iškėlė jai praeities vaizdus. Ji nesąmoningai prisiminė vasarą, kai buvo aštuonerių. Su tėvais keliavo į Ameriką ir du mė­ nesius važinėjo po didžiąsias Vakarų platumas. Tos atos­ togos buvo paženklintos viena aistra: „Pez“ saldainių. Tų mažų saldainiukų, subertų į žaislų figūrėles. Reikia spustelėti galvą, ir žaisliukas pavaišina saldainiu. Tuo daiktu buvo pažymėta ta išskirtinė vasara. Vėliau ji jų 96

neberado. Natali nuginė šį prisiminimą tą akimirką, kai pasirodė padavėjas. - Ar išsirinkote? - paklausė. - Taip. Užsisakysim dvi rizoto su smidrais. O deser­ to... norėsime „Pez“, —pasakė Markus. - Ko tokio? - „Pez“. - Mes neturim... „Pez“, pone... - Gaila, —baigė pokalbį Markus. Padavėjas pasišalino kiek suirzęs. Jo galvoje profesinė pareiga ir humoro jausmas buvo tarsi dvi lygiagrečios tiesės. Jis nesuprato, ką tokia moteris veikia su tokiu vyru. Aišku, jis kino prodiuseris, o ji aktorė. Vakarie­ niauti su tokiu keistu vyriškos giminės atstovu turėjo versti tik profesinė priežastis. Ir dar prasimanyk tu man kažkokius „pedzus“. Jam visai nepatiko užuomina apie pinigus. Gerai pažinojo tokių klientų tipą: jie leidžia laiką žemindami padavėjus. Šitas lengvai neišsisuks. Natali pamanė, kad vakaras darosi žavingas. Su Markum jai buvo smagu. - Žinot, tai tik antras kartas per trejus metus, kai išėjau į viešumą. - Norit spaudimu dar pastiprinti spaudimą? - Ne, viskas gerai. - Juo geriau. Pasistengsiu, kad gerai praleistumėt va­ karą, kitaip vėl įlįsit žiemoti. Jiems buvo gana paprasta. Natali jautėsi gerai. Mar­ kus nebuvo nei draugas, nei žmogus, su kuriuo ji įsi97

vaizduotų flirtą. Jis buvo patogus pasaulis be jokių są­ sajų su jos praeitimi. Pagaliau susiklostė visos sąlygos beskausmiam vakarui.

56

Rizotui su smidrais pagaminti reikalingi produktai 200 g „Arborio“ (arba apvaliagrūdžių) ryžių 500 g smidrų 100 g kedro riešutų 1 svogūnas 20 cl sauso baltojo vyno 10 cl grietinėlės 80 g tarkuoto parmezano Lazdynų riešutų aliejaus Druskos Pipirų Parmezano traškučiams 80 g tarkuoto parmezano 50 g kedro riešutų 2 šaukštai miltų Keli lašai vandens 98

57

Markus anksčiau dažnai stebėdavo Natali. Jam patikdavo matyti ją žingsniuojančią koridoriais, dėvinčią kostiumė­ lius, nuo kurių galėjai virsti iš koto ant kiliminės dangos. Mintyse sufantazuotas jos vaizdinys susidūrė su tikruoju vaizdu. Jis, kaip ir visi, žinojo, ką ji patyrė. Tačiau visada matė tik tai, ką ji rodė: esu rami ir pasitikinti moteris. Staiga išvydęs ją kitoje aplinkoje, kurioje stengtis pasiro­ dyti buvo ne taip svarbu, Markus pajuto lyg ir slepiamą jos trapumą. Tiesa, jos gynyba susilpnėdavo tik vos vos ir tik retais kartais. Kuo labiau ji atsipalaidavo, tuo la­ biau buvo matyti tikroji jos prigimtis. Paradoksalu, kad silpnumas - sukeltas skausmo - išryškėdavo, kai ji šyp­ sojosi. Veikiant svarstyklių efektui, Markus ėmėsi stipres­ niojo, beveik gynėjo vaidmens. Salia jos jautėsi linksmas ir gyvybingas, net vyriškas. Norėjo visą gyvenimą nugy­ venti jausdamas tų minučių energiją. Atlikdamas vyro-kuris-ima-padėtį-į-savo-rankas vaid­ menį jis neįstengė visiškai neklysti. Užsakydamas antrą butelį supainiojo vynų pavadinimus. Apsimetė nusima­ nąs apie vynus, o padavėjas nė nedvejodamas jam įgėlė užuomina, kad nenusimano. Mažytis asmeninis kerš­ tas. Markus smarkiai suirzo. Taip, kad padavėjui atne­ šus butelį išdrįso tarti: - O, ačiū, pone. Buvom ištroškę. Ir išgersim į jūsų sveikatą. 99

- Ačiū. Labai miela. - Ne, tai ne miela. Švedijoje yra tokia tradicija: kiek­ vienas bet kurią akimirką su kitu gali apsikeisti vieto­ mis. Niekas niekada nėra galutinai nuspręsta. Jūs dabar stovit, o kurią nors dieną galbūt sėdėsit. Beje, jei norite, aš atsistosiu ir užleisiu jums vietą. Markus staiga pašoko, o padavėjas nesumojo, ką at­ sakyti. Sumišęs nusišypsojo ir paliko butelį. Natali ėmė juoktis, nesupratusi Markaus poelgio. Jai patiko tas grotesko proveržis. Galbūt užleisti vietą padavėjui buvo geriausias būdas pastatyti jį į vietą. Ji mėgavosi tuo, ką palaikė poetiška akimirka. Jai atrodė, kad Markus turi kažkokių žavingų Rytų Europos gyventojo bruožų. Tar­ si Švedijoje būtų truputis Rumunijos ar Lenkijos. - Ar jūs tikras, kad esate švedas? - paklausė ji. - Kaip džiaugiuosi šiuo klausimu. Nepatikėsit. Jūs pirmoji suabejojot mano kilme... Jūs tikrai nuostabi. - Ar taip sunku būti švedu? - Net neįsivaizduojat. Kai grįžtu ten, visi sako, kad esu linksmuolis. Įsivaizduojat? Aš —linksmuolis? - Tikrai jau. - Ten būti niūriam —pašaukimas. Taip tęsėsi vakaras: susipažinimo akimirkas pakeitė jau­ kumas, sukeliantis įspūdį lyg jau pažįsti kitą žmogų. Ji ketino grįžti namo anksti, o buvo jau po vidurnakčio. Aplink žmonės skirstėsi. Padavėjas mėgino šiurkščiai užsiminti, kad galbūt jau laikas ir išeiti. Markus pa­ kilo eiti į tualetą ir apmokėjo sąskaitą. Tai atliko labai 100

elegantiškai. Gatvėje pasisiūlė ją parvežti namo taksi. Buvo labai atidus. Prie jos namų uždėjo ranką jai ant peties ir pabučiavo į skruostą. Tą akimirką suprato, ką jau anksčiau žinojo: buvo beviltiškai ją įsimylėjęs. Na­ tali pamanė, kad tas vyras dėmesį rodo subtiliai. Kelias valandas jo draugijoje iš tikrųjų jautėsi laiminga. Apie nieką kita negalvojo. Gulėdama lovoje nusiuntė jam padėkos žinutę. Ir išjungė šviesą.

58

Zinutė, Natali nusiųsta Markui po pirmos vakarienės kartu Ačiū už tokį gražų vakarą.

59

Jis atsakė paprastai: ,Ačiū, kad pavertėt jį gražiu.“ Knie­ tėjo atsakyti kaip nors originaliau, šmaikščiau, labiau jaudinančiai, romantiškiau, literatūriškiau, rusiškiau, 101

labiau rožiškai. Bet galiausiai tie žodžiai labai tiko prie vakaro nuotaikos. Atsigulęs suprato, kad užmigti neį­ stengs: kaip eiti į sapnų karalystę, kai ką tik iš ten grįžai? Jam pavyko kiek pasnausti, tačiau išbudino nerimas. Kai pasimatymas pavyksta, džiaugsmas ima temdyti protą. O vėliau aiškus protas pamažu verčia galvoti apie įvykių tęsinį. Jeigu viskas vyksta blogai, bent jau aišku: dau­ giau nebesusitiksim. Tačiau kaip elgtis dabar? Visas va­ karienės metu sukauptas pasitikėjimas ir tvirtumas per naktį išsisklaidė: verčiau nė nesumerkti akių. Tą jausmą sukėlė paprastas veiksmas. Dienos pradžioje Natali ir Markus susitiko koridoriuje. Vienas ėjo prie kavos apa­ rato, o kitas nuo jo. Sumišę vienas kitam nusišypsojo ir kiek perdėtai gyvai ištarė „Labas“. Nei vienas, nei kitas neįstengė pasakyti bent žodžiu daugiau, sugalvoti smulkmenos, kuri galėtų tapti pokalbio pradžia. Nieko, ničnieko. Nė menkiausios užuominos apie tos dienos orą, debesų, saulės padėtį, ne, nieko, jokios prošvaistės, kad galėtų būti geriau. Taip nejaukiai ir išsiskyrė. Ne­ turėjo ką vienas kitam pasakyti. Kai kurie žmonės tai vadina liekamuoju kosminės tuštumos poveikiu. Savo kabinete Markus stengėsi nurimti. Visai norma­ lu ne visada elgtis tobulai. Gyvenimas - tai pirmiausia sujauktos akimirkos, nesėkmės, baltos dėmės. Šeks­ pyras aprašė vien stiprias savo veikėjų gyvenimo aki­ mirkas. Tačiau Romeo ir Džuljeta koridoriuje rytą po gražiai praleisto vakaro, suprantama, neturės ką vienas 102

kitam pasakyti. Tai nieko baisaus. Verčiau reikėtų su­ sitelkti į ateitį. Štai kas svarbu. Ir, galima sakyti, jam puikiai pavyks susidoroti. Netrukus jį užplūdo suma­ nymai - apie būsimus vakarėlius, pasiūlymus praleisti vakarą. Viską pasižymėjo dideliame lape lyg puolimo plane. Jo mažame kabinetėlyje 114-os bylos jau nebe­ buvo, tą bylą uždengė Natali byla. Jis nežinojo, kam pasipasakoti, kieno patarimo klausti. Tiesa, su keliais bendradarbiais siejo draugiški ryšiai. Pavyzdžiui, su Bertjė retsykiais atvirai pasikalbėdavo ir išsipasakoda­ vo apie asmeninį gyvenimą. Tačiau negalėjo būti nė minties kam nors pasakoti apie santykius su Natali. Netikrumą reikia įšaldyti tyloje. Taip, tyloje, tačiau jis būgštavo, kad taip smarkiai besidaužanti širdis sukels per didelį triukšmą. Internete jis peržiūrėjo visus puslapius, kuriuose yra siūlomi romantiški vakarėliai, plaukiojimas laivu (bet buvo šalta) arba vakaras teatre (bet salėse dažnai būna per karšta, be to, jis nekentė teatro). Nerado nieko labai smagaus. Bijojo, kad jo pasiūlymas pasirodys pernelyg arba nepakankamai iškilmingas. Kitaip tariant, visai ne­ įsivaizdavo, ko ji nori, ką galvoja. O gali būti, kad nė nenori dar kartą pasimatyti. Vieną kartą sutiko su juo pavakarieniauti. Gal ir viskas. Ji elgėsi taip, kad įvykiai klostytųsi sklandžiai. Ir viskas baigta. Pažadas įpareigo­ ja, kol žadi. Tačiau ji vis dėlto padėkojo jam už tokį gražų vakarą. Taip, parašė žodį „gražų“. Markus tiesiog skalavo gerklę šiuo žodžiu. Tai juk ne šiaip sau. Gražus 103

vakaras. Ji galėjo parašyti „gerą vakarą", bet ne, pasirin­ ko žodį „gražų". Nuoširdžiai, koks gražus vakaras. Gali pasijusti lyg ilgų suknių ir karietų laikais... „Bet apie ką gi aš galvoju?" - staiga susijaudino jis. Reikia veikti ir liautis svaičioti. Taip, tas „gražų" buvo labai gražus, bet jis tik padarė gražią pradžią, dabar reikia eiti pirmyn, tęsti. O, kaip jis nusikamavo. Nekilo jokios mintelės. Vakarykštis jo lengvumas truko tik vieną vakarą. Iliu­ zija. Jis vėl pasijuto apgailėtinu žmogumi, neturinčiu gerų savybių, žmogumi, neturinčiu jokio sumanymo, kaip surengti antrą pasimatymą su Natali. Kažkas pabeldė. Markus ištarė „Įeikit". Pasirodė tas asmuo, kuris jam rašė, kad praleido su juo gražų vakarą. Taip, Natali buvo čia pat, visiškai reali: - Kaip sekasi? Ar netrukdau? Jūs atrodot labai susi­ kaupęs. - Ee... Ne... Ne, viskas gerai. - Norėjau pasiūlyti rytoj nueiti su manim į teatrą... Turiu du bilietus... Tad jeigu tai... - Dievinu teatrą. Su malonumu. - Tai puiku. Iki pasimatymo ryt. Jis taip pat iškvėpė „Iki pasimatymo ryt", bet per vėlai. Žodžiai pakibo ore, sutrikę, kad neberado ausies nutūpti. Kiekviena Markaus dalelytė išgyveno begalinę laimę. Ir šiam palaimingam kūne jo širdis šokinėjo iš džiaugsmo. 104

Keistas dalykas, nuo laimės jis paniuro. Metro vagone stebėjo kiekvieną, visus tuos kasdienybės sukaustytus žmogelius, ir jų apsuptas jau nebesijautė anonimas. Sto­ vėjo ten ir labiau negu bet kada žinojo, kad myli moteris. Grįžęs namo vieną po kito atliko visus įprastus veiksmus. Bet nelabai norėjo vakarieniauti. Išsitiesė ant lovos, pa­ bandė paskaityti kelis puslapius. Paskui išjungė šviesą. Tik štai: neįstengė užmigti, kaip ir anksčiau, nemiegojo beveik nuo pirmojo Natali bučinio. Ji atėmė iš jo miegą.

60

Guronsano vartojimo instrukcija Suaugusiesiems laikinam nuovargiui pašalinti.

61

Diena praėjo paprastai. Įvyko net grupės susirinkimas, visai normalus, niekam nė nedingtelėjo, kad vakare Na­ tali eis į teatrą su Markumi. Jausmas buvo gana malo­ 105

nūs. Darbuotojai labai mėgsta turėti paslapčių, megzti povandeninius ryšius, gyventi aplinkiniams nežinomą gyvenimą. Pikantiška pora - darbuotojas ir darbovietė. Natali mokėjo tuos dalykus atskirti. Išgyventa tragedija padarė ją kai kuriais atžvilgiais nejautrią. Tai yra susi­ rinkimui ji vadovavo lyg robotas, beveik pamiršusi, kad diena pereis į vakarą. Markui labai magėjo įžvelgti Na­ tali akyse ypatingą dėmesį, sąmokslo ženklą, bet tai į jos darbo rutiną neįėjo. Taip pat jautėsi ir Chlojė. Jai būtų patikę, kad kiti kar­ tais pastebėtų jos ypatingesnius santykius su vadove. Ji vienintelė praleisdavo su ja tokių akimirkų, kurias buvo galima priskirti „tujinimo“ kategorijai. Kai tada Nata­ li pabėgo, Chlojė daugiau nekvietė vėl eiti į miestą. Ji žinojo, kokį pavojų slepia tokios valandėlės: jei tampi viršininkės silpnumo liudininke, tai gali atsisukti prieš tave pačią. Todėl stengėsi nesupainioti žanrų, kuo ati­ džiausiai laikytis hierarchijos. Dienos pabaigoje atėjo pasikalbėti: - Ar gerai jaučiatės? Nuo to karto mes beveik nesikalbėjom. - Taip, ir tai mano kaltė, Chloje. Bet tada iš tiesų smagiai praleidom laiką. -Tikrai? Išbėgot lyg įgelta, bet smagiai praleidot laiką? - Taip, patikėkit. -T ad a juo geriau... Norit, nueisim ten ir šį vakarą? - O ne, atleiskit, negaliu. Einu į teatrą, - pasakė Na­ tali taip, tarsi praneštų, kad gimė žalias kūdikis. 106

Chlojė nenorėjo atrodyti nustebusi, bet stebėtis buvo ko. Gal vertėtų nepabrėžti, kad toks pareiškimas —įvy­ kis. Elgtis lyg niekur nieko. Grįžusi į kabinetą ji kurį laiką tvarkė paskutines trūkstamas bylos dalis, skaitė elektroninius laiškus, o tada apsirengė paltą ir išėjo. Žingsniuojančią lifto link pervėrė neįtikimas reginys: Markus ir Natali išeina kartu. Žingtelėjo arčiau, kad jie nepastebėtų. Jai pasirodė, lyg išgirdo žodį „teatras". Kilo sunkiai apibūdinamas jausmas. Lyg nejaukumas, net pasibjaurėjimas.

62

Kokios ankštos teatre kėdės. Markus iš tiesų jautėsi ne­ patogiai. Gailėjosi, kad jo kojos tokios ilgos, ir apgai­ lestavimas buvo visiškai bergždžias.’ Ką jau kalbėti apie kitą faktą, kuris didino jo kančias: nėra nieko blogiau negu sėdėti greta moters, į kurią miršti kaip nori žiūrė­ ti. Reginys buvo jo kairėje, o ne scenoje. Beje, ką gi jis žiūri? Jį nelabai domino. Ypač todėl, kad vaidino švedų pjesę! Ar ji tyčia taip padarė? Be to, rašytojo, kuris stu­ dijavo Upsaloje. Tas pats, kaip eiti vakarienės pas tėvus. Jis buvo pernelyg išsiblaškęs, kad nors kiek suprastų * Trumpų kojų išsinuomoti neįmanom a. (Aut. past.)

107

intrigą. Juodu tikrai pasikalbės apie ją vėliau, ir jis pa­ sirodys esąs atsilikėlis. Kaip galėjo nekreipti dėmesio į šį dalyką? Būtinai turi susikaupti ir paruošti vieną kitą tinkamą komentarą. Pasibaigus spektakliui jam vis dėlto pasidarė keista, kad pajuto gyvą jaudulį. Gal net kokį švedišką bendrumą. Natali buvo laiminga. Tačiau teatre sunku suprasti: kar­ tais žmonės atrodo laimingi dėl paprastos priežasties, kad pagaliau baigėsi toji kankynė. Išėjęs į lauką Markus norėjo pradėti dėstyti teoriją, kurią sukūrė per trečią veiksmą, bet Natali trumpai nukirto pokalbį: - Manau, kad dabar mums reikėtų pabandyt atsipa­ laiduoti. Markus pagalvojo apie savo kojas, bet Natali patiks­ lino: - Eime, išgerkim po taurę. Štai ką reiškia atsipalaiduoti.

63

Ištrauka iš Augusto Strindbergo „Freken Julijos". Prancūzų kalba adaptavo: Borisas Vianas. Pjesė, kurią Natali ir Markus žiūrėjo per antrą pasimatymą 108

FREKEN JULIJA

Ar turėčiau jums paklusti? ŽANAS

Vieną kartą, jūsų pačios labui! Prašau jūsų! Naktis įpusėjo, svaigina miegas, galva kaista!

64

Tada atsitiko lemiamas dalykas. Nereikšmingas įvykis, įgausiantis svarbiausio įvykio galią. Viskas buvo taip, kaip per jų pirmąjį vakarą. Kerai veikė, net augo. Markus elegantiškai sukosi iš padėties. Šypsojosi ne kaip švedas, o beveik kaip tikras ispanas. Vieną po kitos papasakojo kelias sodrias juokingas istorijas, meistriškai replikavo kultūrinėmis ir asmeninėmis temomis, sėkmingai perei­ davo nuo privačių dalykų prie universalių. Jis maloniai rodė tą gražią komunikabilaus vyro meistrystę. Tačiau pačioje lengvumo viršūnėje jį staiga apėmė jaudulys, jaudulys, nuversiantis nuo bėgių šį sėkmingai riedantį traukinį: jis pajuto kylančią melancholiją. Iš pradžių jos buvo tik mažytė dėmė, lyg nostalgijos aki­ mirka. Tačiau ne - ji tikrai artėjo, buvo galima įžiūrėti avietinį melancholijos atspalvį. O dar iš arčiau buvo ga109

Įima įžiūrėti, kad ji tikrai kyla iš kažkokio liūdesio. Aki­ mirksniu, lyg pagautas niūraus ir apgailėtino impulso, jis pastebėjo to vakaro tuštumą, susidūrė akis į akį su ja. Paklausė savęs: bet kodėl stengiuosi pasirodyti kaip įmanydamas geriau? Kodėl stengiuosi tą moterį prajuo­ kinti, kodėl atkakliai mėginu ją sužavėti, - tą, kuri man tikrai nepasiekiama? Jį vėl pasivijo žiauri savim nepa­ sitikinčio vyro praeitis. Bet tai dar ne viskas. Augantį užsisklendimą tragiškai paspartino antras lemiamas įvy­ kis: jis išvertė raudonojo vyno taurę. Galėjo čia įžvelgti paprasčiausią nerangumą. Gal net žavingą: Natali visa­ da veikdavo nerangumas. Tačiau tą akimirką apie ją jau nebegalvojo. Sis nereikšmingas įvykis rodė daug blo­ gesnį ženklą: liejosi raudona spalva. Nepermaldaujama raudona spalva vėl įsiveržė į jo gyvenimą. - Nieko baisaus, —pasakė Natali, pastebėjusi paklaikusio Markaus veido išraišką. Žinoma, kad ne, nebuvo baisu. Buvo tragiška. Rau­ dona spalva jam priminė Brigitą. Vaizdą visų pasaulio moterų, kurios jį atstūmė. Jo ausyse ūžė pašaipos. Suki­ lo visų tų negandų reginiai: jis vaikas, iš kurio tyčiojasi mokyklos kieme, jis „krikštijamas11 naujokas kariuome­ nėje, jis apgaudinėjamas turistas. Štai ką reiškė raudo­ nos dėmės plitimas ant baltos staltiesės. Jis įsivaizdavo, kad pasaulis jį stebi, pasaulis šnabždasi jam einant pro šalį. Jis staiga, rodos, išnyko, liko viliotojo kostiumas. Niekas negalėjo pakeisti šios paranojiškos savijautos. Savijautos, kurią sukėlė melancholija, kartu ir to pa­ prasto noro praeitį įsivaizduoti kaip priebėgą. Tą aki­ 1 10

mirką dabartis neegzistavo. Natali buvo šešėlis, moterų pasaulio vaiduoklis. Markus atsistojo ir minutėlę tyliai stovėjo. Natali žiūrė­ jo į jį ir nežinojo, ką sakyti. Ar jis pokštaus? Ar paniurs? Galų gale jis ramiu balsu pareiškė: - Aš jau geriau eisiu. - Kodėl? Dėl vyno? Bet... taip nutinka visiems. - Ne... ne dėl to... tik kad... - Kad kas? Jums su manim nuobodu? - Ne... žinoma, ne... Net mirusi jūs man nebūtumėt nuobodi... - Tai kas tada? - Nieko. Tiesiog jūs man patinkat. Jūs man iš tikrųjų patinkat. - Turiu tik vieną norą: vėl jus pabučiuoti... bet nega­ liu nė akimirką įsivaizduot, kad jums patinku... todėl manau, kad geriausia mums daugiau nebesusitikti... Aš tikrai kentėsiu, bet ta kančia bus švelnesnė, jei galima taip pasakyti... - Jūs visąlaik taip protaujat? - O ką daryti, kad neprotautum? Ką daryti, kad pa­ prastai būtum čia, priešais jus? Ar jūs tai sugebat? - Būti priešais mane? - Na, matot, ką aš sakau, - kvailystės. Geriau jau eisiu. - Norėčiau, kad pasiliktumėt. - O kam? - Nežinau. m

- Ką jūs čia su manim veikiat? - Nežinau. Tik žinau, kad su jumis man gera, kad jūs paprastas... dėmesingas... subtilus su manim. Ir pati nesuvokiu, kad man to reikia, štai. - Ir viskas? - Tai jau daug, ar ne? Markus vis dar stovėjo. Natali taip pat pakilo. Taip jie minutėlę pastovėjo, stingdė netikrumas. Į jų pusę pasisuko kelios galvos. Nedažnai pasitaiko, kad žmo­ nės stovėtų lyg mietą prariję. Gal vertėtų prisimint tą Magrito paveikslą, kuriame žmonės byra iš dangaus lyg stalaktitai. Taigi jų laikysena šiek tiek priminė belgo ta­ pybą ir, žinoma, reginys nenuteikė ramiai.

65

Markus išėjo iš kavinės, Natali paliko vieną. Akimirka, tapusi tobula, privertė jį sprukti. Ji jo poelgio nesupra­ to. Maloniai leido vakarą, o dabar ant jo pyko. To ne­ žinodamas Markus pasielgė pritrenkiamai. Jis pažadino Natali. Privertė kelti sau klausimus. Pasakė, kad nori ją pabučiuoti. Tik tiek? Ar ji to nori? Ne, ji taip nemanė. Jis neatrodė jai koks nors... bet tai nebuvo iš tiesų svarbu... kodėl gi ne... ji manė, kad jis turi kažką tokio... be to, su juo linksma... Tai kodėl gi jis išėjo? Koks kvailys. Dabar 112

viskas sugadinta. Ji buvo smarkiai suirzusi... Koks kvailys, taip, koks kvailys, - tęsė ji, kol į ją žiūrėjo kavinės klien­ tai. Ji, labai graži moteris, palikta niekuo neišsiskiriančio vyro. Ji nė tų žvilgsnių nejuto. Sėdėjo ten nejudėdama, pasipiktinusi ir nepatenkinta, kad nesuvaldė padėties, nesugebėjo jo nei sulaikyti, nei suprasti. Jai nevertėjo ant savęs pykti - nieko nebūtų pakeitusi. Jo akimis žiūrint, ji buvo pernelyg geidžiama, kad galėtų būti šalia jos. Grįžusi namo ji surinko jo telefono numerį, bet dar nepasigirdus signalui išjungė. Norėjo, kad jis paskambintų. Pagaliau juk jos iniciatyva buvo surengtas antras pasima­ tymas. Jis galėjo bent jau padėkoti. Atsiųsti žinutę. Ji sė­ dėjo, laukė žiūrėdama į telefoną, pirmą kartą po ilgo laiko vėl išgyveno tą jausmą - laukti. Negalėjo miegoti, įsipylė truputį vyno. Ir įjungė muziką. Aleną Sušoną. Dainą, ku­ rios mėgo klausytis su Fransua. Negalėjo atsitokėti, kad vėl gali jos klausytis, lyg niekur nieko, ir nepravirkti. Ji toliau sukiojosi po svetainę, net truputį pašoko ir stipriai lyg pažadui leido į save smelktis girtumui.

66 Pirma Aleno Sušono dainos „Sprunkanti meilė" dalis, kurios Natali klausėsi po antro vakaro su Markumi 113

Ant mano jautrios odos nufotografuota glamonė. Gali viską išmest - akimirkas, nuotraukas, tavo teisė. Lieka tik popierius, permatomas, lipnus, Ir visą nerimą uždaro j rėmelius. Mes buvom gražus vaizdelis, įsimylėjėliai tikri. Kūrėm namų židinį, laimę dviese, jeigu ja tiki, Greit pažiro šukės, jos žeidžia, mes kraujuojam. Ant grindų pažiręs porcelianas baltuoja. Mes, mes neatlaikėm smūgio. Va, tavo skruostu rieda ašara. Išsiskiriam nieko nesiaiškindami. Tai meilė sprunka. Sprunkanti meilė.

67

Markus žingsniavo bedugnės kraštu, po kojomis jautė vėjo gūsius. Tą vakarą einant namo jį vis persekiojo ka­ muojantys vaizdai. Gal viskas susiję su Strindbergu? Iš tiesų reikia stengtis nepažinti savo tėvynainių nerimo. Viską - akimirkos grožį, Natali grožį - jis suvokė kaip bedugnės kraštą: žlugimą. Grožis buvo čia pat, priešais, žiūrėjo tiesiai į akis tarsi negandos pranašas. Tokia buvo 114

Mirties Venecijoje tema, kurios esminis sakinys: „Tas, kuris kontempliuoja grožį, pasmerktas mirčiai. “ Taip, tąsyk Markus pasirodė iškalbingas. Ir net kvailas, kad pabėgo. Tačiau reikia metų metus išgyventi vienumoje, kad suprastum, kaip galimybė gali staiga išgąsdinti. Nepaskambino. Jai juk taip patiko jo sąsajos su Rytų Europa. Nustebs pajutusi, kad jis ir vėl įstrigo savo Šve­ dijoje. Nebeliko nė dalelytės jo lenkiškumo. Markus nusprendė užsisklęsti, nebežaisti su ugnimi —moterimi. Taip, tokie žodžiai ir sukosi jam galvoje. O pirma min­ tis buvo tokia: daugiau nebežiūrės jai į akis. Kitą rytą atėjusi į darbą Natali susitiko Chloję. Iškart atskleisime, kad ir Chlojė buvo dirbtinių atsitiktinumų mėgėja. Ji taip pat yra vaikštinėjusi koridoriumi pirmyn ir atgal, kad susitiktų savo vadovę". Kaip tikra namsargė, be menkiausios ežio elegancijos*', ji pamėgino išpešti vieną kitą prisipažinimą: - O, Natali, laba diena. Ar gerai jaučiatės? —Taip, gerai. Tik truputį pavargusi. —Dėl to spektaklio vakar? Ar ilgas buvo? - Ne, nelabai... Chlojė pajuto, kad daugiau sužinoti bus sunku, bet, laimė, vienas įvykis tuojau viską supaprastins. Į jų pusę * Galų gale galima abejoti, ar atsitiktinumas iš tiesų egzistuoja. Galbūt visi su­ tinkami asmenys vaikšto netoli mūsų turėdami nenumaldomą viltį, kad mus sutiks? Gerai pagalvojus, iš tiesų jie dažnai atrodo lyg pridusę. {Aut. past.) ** U žuom ina apie 2 0 0 6 m. pasirodžiusį ir išpopuliarėjusį prancūzų rašytojos Muriel Barbery romaną „Ežio elegancija“ (pagrindinė veikėja - namsargė). ( Vert. past.)

115

artėjo Markus, jis taip pat atrodė keistas. Jaunoji mote­ ris pasistengė, kad jis stabtelėtų: - O, Markau, labas, ar gerai jautiesi? -T aip, gerai... O tu? - Pakenčiamai. Atsakė vengdamas žiūrėti j pašnekoves. Dėl to kilo la­ bai keistas įspūdis - tarsi jos būtų kalbėjusios su skuban­ čiu žmogum. Keistas, nes Markus nė kiek neskubėjo. - Ar viskas gerai? Tau skauda kaklą? - Ne... ne... viskas gerai... Ką gi, man jau reikia eiti. Nuėjo palikdamas abi moteris priblokštas. Chlojė iš­ syk pagalvojo: „Siaubingai sutrikęs... Jie tikrai permie­ gojo... Kito paaiškinimo nerandu... Kitaip kodėl būtų ją ignoravęs?" Tada ji plačiai nusišypsojo Natali: - Galiu paklausti vieno dalyko? Ar vakar į teatrą ėjot su Markum? - Tai ne jūsų reikalas. - Puiku... Tiesiog maniau, kad mes viena kitai pasipasakojam. Aš jums viską pasakau. - O aš neturiu ką sakyt. Gerai, verčiau jau eikim dirbti. Natali buvo atžari. Jai nepatiko, kad taip kišamasi į jos reikalus, kaip tai darė Chlojė. Jos akyse buvo galima aiškiai įžiūrėti aistringą paskalų alkį. Chlojė sumišusi burbtelėjo, kad kitą dieną rengia gimtadienio vakarėlį. Natali neaiškiai mostelėjo, tai reiškė lyg ir „taip“. Tačiau jau nebuvo tikra, ar eis.

116

Vėliau savo kabinete ji vėl pagalvojo, kad Chlojei stinga subtilumo. Ištisus mėnesius Natali eidama girdėdavo, kaip kiti jai pavymui šnabždasi. Santūrios pastabos apie tai, kaip ji pakėlė smūgį, ką veikia, kaip atsidavė darbui. Tokia priežiūra, kad ir kokia nuoširdžiai geranoriška, slėgė kaip našta. Tuomet norėjo, kad niekas į ją nežiū­ rėtų. Priešingai, nuolat rodomas švelnumas šią užduotį apsunkino. Su apmaudu prisiminė laikotarpį, kai trau­ kė visų dėmesį. Vėl pagalvojo apie Chlojės veido išraiš­ ką ir suprato, jog turi būti santūri, niekada neužsiminti apie savo santykius su Markumi. O ar tai santykiai? Po Fransua mirties ji neteko visų atspirties taškų. Jautėsi tarsi grįžtanti į paauglystę. Tarsi viskas, ką žinojo apie meilę, būtų suniokota. Jos širdis plakė griuvėsiuose. Ji nesuprato nei Markaus elgesio, nei to, kodėl jis vengia į ją žiūrėti. Visiškai kaip kine. O gal jis pamišo? Lengvas pamišimas labai jau tikėtinas. Ji nepagalvojo: reikia iš tikrųjų mylėti moterį, kad nenorėtum jos matyti. Ne, taip nepagalvojo. Ji paprasčiausiai buvo sumišusi.

68 Trys gandai, susiję su Bjornu Andresenu, aktoriumi, kuris Lukino Viskončio filme „Mirtis Venecijoje “ vaidino Tadzijo 117

Niujorke jis užmušė vieną aktorių gėjų. * Žuvo lėktuvo katastrofoje Meksikoje. * Jis mito vien salotų lapais.

69

Nebuvo noro dirbti. Markus stovėjo priešais langą ir stebeilijo į tuštumą. Viduje vis dar glūdėjo nostalgija, tiksliau, absurdiška nostalgija. Iliuzija, kad gūdi praeitis vis dėlto turi tam tikro žavesio. Tą akimirką vaikystė, kad ir kokia skurdi, jam regėjosi kaip viso gyvenimo šal­ tinis. Jis prisiminė smulkmenas, jos jaudino, nors iki tol atrodė apgailėtinos. Jis troško prieglobsčio bet kur, kad tik pabėgtų nuo dabarties. Tačiau šiomis dienomis juk įgyvendino vieną romantišką svajonę - nuėjo į teatrą su gražia moterimi. Tai kodėl jautė stiprų poreikį trauktis? Tikriausiai čia reikia žvelgti labai paprastai, tai galima apibūdinti taip: laimės baimė. Sakoma, kad mirštan­ čiam žmogui prieš akis prabėga gražiausios gyvenimo akimirkos. Todėl atrodo įtikėtina, kad praeities netektis ir nesėkmes galima pamatyti prabėgant tą akimirką, kai laimė jau čia pat, priešais, šypsosi beveik nerimą kelian­ čia šypsena. 118

Natali paprašė užeiti į kabinetą, jis atsisakė. - Aš galiu su jumis susitikti. Bet telefonu. - Susitikti su manim telefonu? Jūs tikras, kad gerai jaučiatės? - Ačiū, gerai. Tik prašau jūsų kelias dienas nesiro­ dyti mano regos lauke. Tai vienintelis dalykas, kurio prašau. Ji buvo visai priblokšta. Nors kartais ir pasijusdavo sužavėta tokio kiekio keistenybių. Priešais plytėjo ne­ atsakyti klausimai. Ji svarstė, ar tik Markaus elgesys ne­ reiškia kokios nors strategijos. O gal tai meilės šiuolai­ kinė humoro forma? Žinoma, ji klydo. Markus niekaip neperžengė pirmo lygmens - sutrikimo. Dienos pabaigoje Natali nusprendė nepaisyti jo prašy­ mo ir įžengė į jo kabinetą. Jis išsyk nusuko akis. - Kas čia dabar! Be to, įėjot nepasibeldusi. - Nes noriu, kad jūs į mane pažiūrėtumėt. - Aš nenoriu. - Ar jūs visada toks? Juk negali būti, kad tai vis dėl raudonojo vyno taurės? - Tam tikra prasme —taip. - Jūs tyčia taip elgiatės? Kad sudomintumėt mane, ar ne? Turiu pasakyti, tai veikia. - Natali, prisiekiu jums, nėra daugiau ką suprasti, tik tai, ką jau sakiau. Aš ginuosi, ir viskas. Juk nesunku suprasti. - Bet jums paskaus kaklą, jei toliau būsit persikreipęs. - Geriau tegu skauda kaklą, ne širdį. 119

Ji luktelėjo, tebegirdėjo paskutinį sakinį, kurį išsi­ vertė kaip posakį, net kaip vieną žodį —„kakląneširdį“. Paskui tęsė: - O jeigu aš noriu jus matyt? O jeigu aš noriu leisti su jumis laiką? O jeigu aš su jumis gerai jaučiuos? Ką man daryti? - Tai neįmanoma. Niekada nebus įmanoma. Jums verčiau išeiti. Natali nežinojo, ką daryti. Ar jį pabučiuoti, trenkti jam, atleisti iš darbo, pažeminti, jo maldauti? Galų gale pasuko durų rankeną ir išėjo.

70

Kitos dienos pabaigoje Chlojė šventė gimimo dieną. Ji negalėjo nė pagalvoti, kad gimtadienį būtų įmanoma pa­ miršti. Po kelerių metų, žinoma, galvos priešingai. Ga­ lėjai gėrėtis jos energija, kaip ji moka nutvieksti niūrią aplinką, žadinti susirinkusių apsimestinę gerą nuotaiką. Susibūrė kone visi to aukšto bendradarbiai, o viduryje jų Chlojė kėlė taurę šampano. Ir laukė dovanų. Juokingai perdėtas jos narciziškumas jaudino, net buvo žavingas. Kambarys nebuvo labai erdvus, tačiau Markus ir Natali stengėsi laikytis vienas nuo kito kiek įmanydami ato­ 120

kiau. Galų gale Natali ėmė paisyti Markaus prašymo ir sukaupusi visas jėgas stengėsi nepatekti į jo regos lauką. Chlojė, stebinti jų žaidimą, nebuvo naivi. „Kad jie ven­ gia kalbėtis, labai iškalbinga", - pamanė ji. Koks įžval­ gumas. Tačiau tąkart nenorėjo pernelyg gilintis į tą is­ toriją: dabar buvo svarbiausia, kad pavyktų gimtadienio vakarėlis. Visi darbuotojai, visi benua ir visos benediktos, apsirengę kostiumais ir kostiumėliais, vangiai sto­ viniuodami su taurėmis rankoje demonstravo išmoktą bendravimo meną. Markus stebėjo menkutes kiekvieno jų jaudulio akimirkas ir jam visa tai atrodė groteskiš­ ka. Tačiau groteskiškume jis įžvelgė kažką žmogiška. Jis taip pat norėjo prisidėti prie to kolektyvinio bruz­ desio. Buvo pajutęs būtinybę viską daryti gerai. Vėlyvą popietę telefonu užsakė puokštę baltų rožių. Milžiniš­ ką, visiškai jo ryšių su Chloje neatitinkančią puokštę. Tarsi būtų jautęs poreikį kabintis į tą baltumą. Begalinį baltumą. Baltumą, kuris atitaiso raudonį. Tą akimirką, kai į priimamąjį įžengė jauna gėles pristačiusi moteris, priėjo ir Markus. Stebinantis reginys: Markus tame be­ dvasiame, funkcionaliame hole ima į rankas milžinišką glėbį gėlių. Taigi jis žengia Chlojės link, o priešais jį plaukia kerin­ tis baltas debesis. Ji pamatė jį ateinant ir paklausė: - Čia man? - Taip. Su gimimo diena, Chloje. Ji sumišo. Nesąmoningai pasuko galvą Natali pusėn. Chlojė nesumojo, ką sakyti Markui. Stojo tyla: jų baltas 121

kvadratas baltame fone. Visi sužiuro. Į jų veidus, kiek jų buvo įmanoma įžiūrėti boluojant pro tą baltumą. Chlo­ jė pajuto, jog turi kažką sakyti, bet ką? Galų gale: - Nereikėjo. To per daug. - Taip, tikriausiai. Bet man norėjosi baltumo. Jų pusėn žengė kitas dovana nešinas bendradarbis, ir Markus tuo pasinaudojęs atsitraukė. Natali šią sceną stebėjo iš tolo. Norėjo laikytis Markaus taisyklių, bet labai sutrikusi dėl to, ką išvydo, nuspren­ dė prieiti su juo pasikalbėti: - Kodėl padovanojot jai šitokią puokštę? - Nežinau. - Klausykit... Jūsų autistiška laikysena man jau pra­ deda įgristi... Jūs nenorit į mane žiūrėti... Nenorit pa­ aiškinti. - Prisiekiu, kad nežinau. Aš dar labiau sutrikęs. Aiš­ kiai suprantu, kad persistengiau. Bet taip yra. Kai užsa­ kiau gėles, minėjau milžinišką baltų rožių puokštę. - Jūs įsimylėjęs ją, taip? - Pavydit ar ką? - Nepavydžiu. Bet imu abejoti, ar tik po depresiško ateivio iš Švedijos išore nesislepia didis viliotojas. - O jūs... vyro sielos žinovė, tikrai. - Visa tai apgailėtinai juokinga. -Juokinga yra tai, kad turiu dovaną ir jums... Bet dar neatidaviau. Jie pažiūrėjo vienas į kitą. Ir Markus pamanė: kaip aš galėjau galvoti, kad įstengsiu daugiau jos nebema122

tyt? Nusišypsojo, j jo šypseną ji atsakė šypsena. Vėl prasidėjo šypsenų valsas. Keista, kartais ką nors nu­ sprendžiam, pasižadam, kad nuo šiol viskas bus kitaip, o pakanka menko lūpų krustelėjimo, ir tas tvirtas at­ rodęs „amžinai" griūva. Ką tik Markaus valia palūžo, kai jis išvydo realybę —Natali veidą. Pavargusį, nuo nesupratimo apsiblaususį, bet vis dėlto Natali veidą. Nesikalbėdami jie santūriai išėjo iš šventės ir atsidūrė Markaus kabinete.

71

Erdvė buvo ankšta. Tarp jų stojusio palengvėjimo paka­ ko kambariui pripildyti. Buvo laimingi likę vieni. Mar­ kus žiūrėjo į Natali ir dvejonė, kurią įskaitė jos akyse, jį sujaudino. - O kaip ta dovana? - paklausė ji. - Tuoj duosiu, tik prižadėkit, kad atidarysit tik grį­ žusi namo. - Sutarta. Markus ištiesė jai mažą paketėlį, Natali įsidėjo jį į rankinę. Taip jie pastovėjo dar akimirką - akimirką, kuri trunka dar dabar. Markus nesijautė privaląs kal­ bėti, pripildyti tuštumą. Juodu buvo atsipalaidavę, lai­ mingi, kad susitiko. Po valandėlės Natali tarė: 123

- Gal reikėtų ten vėl nueiti. Atrodys keistai, jeigu ne­ grįšim. - Jūs teisi. Jie išėjo iš kabineto ir nužingsniavo pirmyn korido­ riumi. Sugrįžę į šventės vietą, nustebo: ten jau nieko nebebuvo. Viskas sutvarkyta ir baigta. Jie susimąstė: kiekgi laiko užtruko kabinete? Grįžusi namo Natali atsisėdo ant sofos ir išvyniojo pa­ ketėlį. Jame rado „Pez“ dėžutę. Sis gestas ją nepapras­ tai sujaudino. Vėl apsirengė paltą ir išėjo. Mostelėjusi ranka susistabdė taksi (netikėtai šis judesys pasirodė paprastas).

72

Straipsnis apie PEZ „Vikipedijoje “ Pavadinimas PEZ kilęs iš vokiško žodžio Pfefferminz pipirmėtė, šio skonio saldainiai imti pardavinėti pirmie­ ji. PEZ atsirado Austrijoje ir yra eksportuojami į visą pasaulį. Saldainių PEZ dėžutė yra vienas iš šio prekės ženklo išskirtinumų. Kadangi dėžučių yra labai įvairių, jie tapo geidžiamu kolekcininkų objektu.

124

73

Atsidūrusi prie durų ji sekundėlę dvejojo. Buvo labai vėlu. Tačiau jei jau atvažiavo, būtų absurdiška grįžti. Paskambino vieną kartą, antrą. Nieko. Ėmė belsti. Po akimirkos išgirdo žingsnius. - Kas ten? - paklausė sunerimusiu balsu. - Tai aš, - atsakė ji. Durys atsidarė ir Natali išvydo trikdantį reginį. Tė­ čio plaukai išsitaršę, žvilgsnis sustingęs. Atrodė apdujęs, tarsi iš jo būtų kažką pavogę. Pagaliau gal taip ir buvo: ką tik pavogė jo miegą. - O ką tu čia veiki? Nutiko kokia bėda? - Ne... Viskas gerai... Norėjau tave pamatyt. - Tokiu metu? - Taip, tai skubu. Natali įėjo į tėvų namus. - Mama miega, pažįsti ją. Pasaulis gali nustoti suktis, ji vis tiek miegos. - Žinojau, kad pažadinsiu tave. - Nori ko nors atsigerti? Žolelių arbatos? Natali pritariamai linktelėjo ir tėvas nušlepsėjo į vir­ tuvę. Jų santykiai savaip guodė. Kai praėjo nuostaba, tėtis vėl tapo ramus. Buvo justi, kad pokalbį ima į savo rankas. Nors tą nakties valandą Natali su baime pagal­ vojo, kad jis paseno. Pastebėjo vien iš to, kaip jis ėjo su šlepetėmis. Pagalvojo: žmogų pažadina vidury nakties, bet jis prieš eidamas pažiūrėti, kas atsitiko, gaišta lai­ 125

ką aūdamasis šlepetes. Toks rūpinimasis savo pėdomis graudino. Jis grįžo į svetainę. -T a i kas atsitiko? Kas tokio negalėjo palaukti? - Norėjau tau parodyti šitą. Tada ji išsiėmė iš kišenės „Pez“ dėžutę ir tėtis išsyk susijaudino taip pat, kaip ir duktė. Daikčiukas priminė jam tą pačią vasarą. Staiga jo dukrai vėl buvo aštuoneri. Ji pamažėle priėjo prie tėčio ir padėjo galvą ant peties. „Pez“ dėžutėje glūdėjo praeities švelnumas, taip pat ir viskas, kas laikui bėgant išsišvaistė - ne vienu mostu, bet pamažu. „Pez“ saldainiuose slypėjo laikas prieš ne­ laimę, laikas, kai gležnas esi tik parkritęs, susižeidęs. „Pez“ saldainiuose buvo jos tėčio vaizdas - vyro, prie kurio ji maža bėga, puola į glėbį ir prisiglaudusi pasiutėliškai užtikrintai galvoja apie ateitį. Jie stovėjo panirę į apmąstymus apie „Pez“ dėžutę, kurioje, menkame ir juokingame, bet tokiame jaudinančiame daiktelyje, sly­ pėjo visi gyvenimo vingiai. Tada Natali pravirko. Iš tikrųjų pravirko. Užgniaužtos kančios ašaromis šalia tėvo. Nežinojo kodėl, bet jam matant niekada nebuvo praradusi savitvardos. Gal dėl to, kad buvo vienturtė? Gal dėl to, kad turėjo atlikti ir berniuko vaidmenį? To, kuris neverkia. Tačiau ji buvo maža mergaitė, vaikas, netekęs vyro. Tad po viso to lai­ ko tebetvyrant „Pez“ saldainių paskleistai nuotaikai, tėvo glėbyje ji pravirko. Leido sau tikėtis paguodos.

126

74

Kitą dieną darbe Natali jautėsi negaluojanti. Buvo likusi nakvoti pas tėvus. Paryčiais, prieš atsibundant mamai, ji išvažiavo namo. Prisiminė jaunystės baltąsias naktis, kai galėjo švęsti iki ryto, persirengti ir eiti tiesiai j pas­ kaitas. Juto tą kūno paradoksą: išsekimo būseną, kuri pažadina. Užsuko pasilabinti su Markumi ir nustebo pamačiusi, kad jo veidas buvo lygiai toks pat kaip aną dieną. Dvelkė kažin kokia ramia nekintamumo jėga. Nuo tos minties jai darėsi ramiau, net palengvėjo. - Norėjau padėkot... už dovaną. - Nėr už ką. - Ar galiu vakare pakviest jus išgerti taurės? Markus linktelėjo galvodamas: „Aš ją įsimylėjęs, o mūsų susitikimus visada surengia ji.“ Svarbiausia, gal­ vojo jis, nebereikia bijoti, kad juokingai elgiausi atsi­ traukdamas, gindamasis. Niekada neturėtume saugotis galimo skausmo. Jis ir toliau mąstė, net atsakinėjo jai, nors ji jau kelios minutės kaip buvo išėjusi. Ir toliau gal­ vojo, kad visa tai gali pastūmėti į kančią, į nusivylimą, patį baisiausią jausmų aklagatvį, koks tik gali būti. Ta­ čiau norėjo ten eiti. Norėjo keliauti nežinoma kryptimi. Niekas nebuvo tragiška. Jis žinojo, kad tarp kančios ir užmaršties salų, dar tolimesnės - vilties - salos kursuoja keltai.

127

Natali pasiūlė susitikti kavinėje. Po vakarykščio jų pa­ bėgimo verčiau elgtis santūriai. Be to, ji prisiminė ir Chlojės klausimus. Jis sutiko, nors širdies gilumoje jau­ tėsi galįs surengti spaudos konferenciją ir pranešti apie kiekvieną pasimatymą su Natali. Atėjo pirmas ir nu­ sprendė įsitaisyti gerai matomoje vietoje. Strateginėje, kad niekas nepražiopsotų scenos, kai ateis toji graži mo­ teris, su kuria jis turi susitikti. Veiksmas buvo svarbus ir jo, suprantama, nereikia laikyti paviršutinišku. Jokiu būdu nesusijęs su vyriška tuštybe. Čia reikia įžvelgti kitą, daug svarbesnį dalyką: šis veiksmas buvo pirmasis susitaikymo su savimi požymis. Pirmą kartą po ilgo laiko rytą išeidamas iš namų jis pa­ miršo pasiimti knygą. Natali jam sakė, kad ateis kiek įmanydama anksčiau, bet gali atsitikti ir taip, kad teks ilgiau palaukti. Markus atsistojo, pasiėmė nemokamą laikraštį ir ėmė skaityti. Netrukus labai įsitraukė į vieną straipsnį. Ir per patį įdomumą pasirodė Natali: - Kaip gyvuojat? Ar nesutrukdžiau? - Ne, žinoma, kad ne. - Atrodot labai susikaupęs. -Taip, skaičiau vieną straipsnį... apie mocarelos kon­ trabandą. Tada Natali pratrūko pašėlusiai juoktis. Tokiu juoku, koks apima, kai žmogus pavargęs. Ir nebeįstengė sustoti. Markus pripažino, kad tai gali būti juokinga, ir taip pat ėmė kvatoti. Juodu apėmė kvailybė. Jis atsakė paprastai, nesusimąstydamas. Ir štai dabar ji nesustodama juokėsi. 128

Markui tai atrodė visai beprotiškas reginys. Jautėsi tarsi išvydęs žuvį su kojomis (kiekvienam savo metaforos). Metai iš metų per šimtus susirinkimų jis vis matydavo rimtą, švelnią, bet, tiesa, visada rimtą moterį. Žinoma, anksčiau matė ją besišypsančią, buvo net ir prajuokinęs, bet ne šitaip. Taip gyvai ji kvatojo pirmą kartą. Jai tas įvykis buvo viskas: ta akimirka buvo tikras įrodymas to, ką su Markumi jai patiko išgyventi. Vyras sėdi kavinėje, jums ateinant plačiai nusišypso ir kuo rimčiausiai pra­ neša, kad skaito straipsnį apie mocarelos kontrabandą.

75

Laikraštyje „Metro “išspausdintas straipsnis, pavadintas „Išaiškinta mocarelos kontrabanda “

„Vakar ir užvakar Bonduflyje (Esone) išaiškinus „labai kokybiškos" mocarelos kontrabandos tinklą penki as­ menys uždaryti į areštinę. Pasak bylos tyrimui vadovau­ jančio Evri žandarmerijos kapitono Pjero Suškovo, „per dvejus metus buvo sukaupta nuo 60 iki 70 padėklų, arba 300 tonų, mocarelos" ir perparduota tame pačia­ me departamente, prekyba siekė net Vilžiuifą (Mamos slėnį). Kontrabanda buvo išties didelio masto, nes pa­ 129

daryta apie 280 000 eurų nuostolių. Tyrimas, pradė­ tas 2008 metų birželį gavus bendrovės „SteP skundą, leido susekti grupuotę, kuriai priklauso dviejų picerijų valdytojai. Viena iš jų, esanti Palezo, buvo kontraban­ dos centras. Lieka nustatyti, kas vadovavo šiai nelegaliai prekybai ir kur nukeliavo laimikis už mocarelą. V. M .“

76

Meilės istorijoje alkoholis svarbus per dvi priešingas akimirkas: tą, kai susipažįstama ir reikia išsipasakoti, ir tą, kai jau nebėra ko vienas kitam pasakyti. Dabar pir­ masis etapas. Tas, kai nepastebim bėgančio laiko, kai perkuriam istoriją, kai pirmą kartą bučiuojamės. Natali galvojo, kad bučiuotis pastūmėjo atsitiktinis impulsas. O gal ne? Gal atsitiktinumų apskritai nebūna. Gal vis­ kas iki šiol - tik nesąmoninga kelionė klausant nuo­ jautos. Įspūdžio, kad su šiuo vyru gerai jausis. Dėl to ji pasijuto laiminga, paskui rimta, paskui vėl laiminga. Nuolat keliavo iš linksmumo į liūdesį. O dabar kelionė kreipė juos į lauką. Į šaltį. Natali prastokai jautėsi. Aną naktį važinėdama pirmyn atgal peršalo. Kur jie eina? Galima turbūt nujausti ilgą pasivaikščiojimą, nes dar nedrąsu eiti pas kurį nors į namus, o labiausiai nesinori 130

išsiskirti. Leidžiama įsigalėti neryžtingumui. O naktį jis būna dar stipresnis. - Ar galiu jus pabučiuot? - paklausė jis. - Nežinau... man prasideda sloga. - Nieko baisaus. Aš pasirengęs sirgt kartu su jumis. Ar galiu jus pabučiuot? Natali labai patiko, kad jos atsiklausė. Tai buvo sub­ tilumo apraiška. Kiekviena akimirka su juo buvo neį­ prasta. Argi ji galėjo įsivaizduoti, kad vėl išgyvens su­ sižavėjimą po visko, ką patyrė? Šitas vyras turi kažką nepakartojama. Linktelėdama galva ji atsakė „Taip“.

77

Dialogas iš Vudžio Aleno filmo „Įžymybė", kuris įkvėpė Markaus repliką ČARLIZĖ TERON

Nebijai užsikrėsti? Man sloga. RENETAS BRANAGAS

Nuo tavęs pasigaučiau net nepagydomą vėžį. 131

78

Vakarai gali būti išskirtiniai, naktys nepamirštamos, ta­ čiau jos visada baigiasi niekuo neypatingais rytais. Na­ tali liftu kilo j savo kabinetą. Ji negalėjo pakęsti, kai toje dėžutėje atsidurdavo su kuo nors kitu, kai privalai šyp­ sotis ir persimesti mandagybėmis, todėl pasistengdavo palaukti, kol lifto kabina bus tuščia. Ji mėgaudavosi ta kelias sekundes trunkančia akimirka, kai kildavo į savo dieną narve, darančiame mus panašius į skruzdės. Išli­ pusi nosis j nosį susidūrė su darbdaviu. Tai ne vaizdin­ gas posakis: jie iš tiesų susitrenkė. - Keistas dalykas... Kaip tik pagalvojau, kad retokai matomės... Ir štai! Sutinku tave! Jei būčiau žinojęs, kad turiu tokią galią, būčiau sugalvojęs kitą norą... - Kaip gudru. - O jeigu rimtai, man reikia su tavim pasikalbėt. Ar gali netrukus užeiti? Pastaruoju metu Natali buvo beveik pamiršusi, kad yra toks Sarlis. Jis buvo lyg senas telefono numeris, elemen­ tas, nebeturintis jokių sąsajų su šiuo laiku. Pneumati­ nio pašto laiškas. Jai atrodė keista, kad vėl turės užeiti į jo kabinetą. Kiek laiko nebuvo ten? Tiksliai nežinojo. Praeitis ėmė išsikreipti, tirpo dvejonėse, slėpėsi po už­ maršties dėmėmis. Ir tai buvo laimingas įrodymas, kad dabartis vėl darėsi svarbi. Ji pralaukė rytmetį, paskui ryžosi. 132

79

Praėjusio amžiaus telefono numerių pavyzdžiai Odeonas 32-40 *

Pasi 22-12 * Kliši 12-14

80 Natali įėjo į Sarlio kabinetą. Išsyk pastebėjo, kad lan­ ginės labiau privertos negu paprastai, tarsi bandyta ap­ gaubti tą rytmetį prieblanda. - Tikrai senokai čia buvau... - pasakė ji eidama. -T aip, senokai... - Per tą laiką turbūt perskaitei daug „Larousse’o“ žo­ džių... - A, žodžių... ne. Nustojau. Įgriso apibrėžimai. Ar gali nuoširdžiai man pasakyt, kam reikia žinoti žodžių reikšmę? - Dėl to ir norėjai mane pamatyt? Kad to paklaustum? 133

— Ne... ne... Mes vis prasilenkiam... Paprasčiausiai norėjau sužinot, kaip gyveni... Kaip tau dabar sekasi? Paskutinius žodžius ištarė beveik mikčiodamas. Šios moters akivaizdoje jis buvo traukinys, riedantis nuo bė­ gių. Nesuprato, kodėl ji darė jam tokį poveikį. Žinoma, ji graži, žinoma, jos laikysena jam atrodė neprilygstama, bet vis dėlto: ar to pakanka? Jis buvo valdžios vyras ir kar­ tais raudonplaukės sekretorės kikendavo jam einant pro šalį. Galėjo turėti daug moterų, popietes nuo penkių iki septynių galėjo leisti penkių žvaigždučių viešbučiuose. Tai ką? Nebuvo ką ir sakyti. Jis pakluso tironui pirmajam įspūdžiui. Priežastis galėjo būti tik tokia. Akimirka, kai išvydo jos veidą nuotraukoje, kai pagalvojo: noriu pats su ja kalbėtis dėl darbo. Tada pasirodė ji: ką tik ištekėjusi, išblyškusi ir nedrąsi, o po kelių sekundžių jis siūlė jai vai­ šintis „Krisprolls“ džiūvėsėliais. Gal įsimylėjo nuotrauką? Nėra nieko labiau sekinančio nei tramdyti sustingu­ sio grožio veikiamas jusles. Stebėjo ją. Ji nenorėjo sėsti. Žingsniavo, lietė daiktus, be priežasties šypsojosi: žiaurus moteriškumo įsikūnijimas. Galų gale apėjo rašomąjį stalą ir atsistojo jam už nugaros: —Ką... ką tu darai? —Žiūriu į tavo galvą. —Bet kodėl? —Žiūriu, ką joje turi. Nes jaučiu, kad slepi kažkokią mintį. Tik to betrūko: kad ji imtų juokauti. Sarlis visiškai nebevaldė šios scenos. Ji žaismingai nusiteikusi stovė­ 134

jo jam už nugaros. Pirmą kartą praeitis iš tiesų atrodė praėjusi. Jos juodomis dienomis jis buvo pirmasis jų liudininkas. Ištisas naktis praleido būgštaudamas, kad ji gali nusižudyti, ir štai ji čia, dabar, jam už nugaros, gyvų gyviausia. - Nagi, eikš, prašau - prisėsk, - ištarė ramiai. - Gerai. - Atrodai laiminga. Nuo to daraisi graži. Natali neatsakė. Tikėjosi, kad jis pasikvietė ne tam, kad dar kartą prisipažintų. Jis neatlyžo: - Nieko nenori man pasakyti? - Ne, juk tu norėjai pasikalbėti. - Ar tavo grupėje viskas gerai? - Atrodo, taip. Bet juk pats žinai geriau už mane. Tu matai skaičius. - O su... Markum? Tai štai kokia mintis jo galvoje. Jis nori pasikalbėti apie Markų. Ir kaip ji anksčiau apie tai nepagalvojo? - Man sakė, kad dažnai su juo vakarieniauji. - Kas sakė? - Čia viskas greit sužinoma. - Na ir ką? Tai mano asmeninis gyvenimas. Argi tai susiję su tavim? Natali staiga nutraukė kalbą. Jos veido išraiška pasi­ keitė. Ji stebėjo Sarlį - apgailėtiną, virpantį dėl kiekvie­ no jos žodžio, tykantį pasiaiškinimo ir labiau už viską besitikintį paneigimo. Ji dar ilgokai jį stebėjo nesumodama, ką daryti. Paga­ liau nusprendė išeiti netarusi daugiau nė žodžio. Paliko 135

darbdavį nežinioje, it maišu trenktą. Ji nepakentė ap­ kalbų, nepakentė, kai kiti jai už nugaros šnabždasi. Ne­ pakentė visos šios tematikos: slaptų minčių, kalbų už akių, smūgių iš nugaros. Labiausiai ją suerzino sakinys „Viskas greit sužinoma11. Dabar, kai vėl apie tai pagal­ vojo, gali patvirtinti: taip, kažką juto aplinkinių žvilgs­ niuose. Pakako kam nors pamatyti juodu restorane ar paprasčiausiai išeinančius kartu, kad visa įmonė imtų ūžti. Kodėl ji suirzo? Saitai atkirto, esą tai jos asmeninis gyvenimas. Kuo puikiausiai būtų galėjusi Sarliui pasa­ kyti: „Taip, tas vyras man patinka.11Tvirtai. Tačiau ne, nepanoro įvardinti padėties ir negalėjo būti nė kalbos, kad kas nors ją pastūmės tai padaryti. Grįždama į savo kabinetą sutiko kelis bendradarbius ir pastebėjo pokytį. Užuojautos ir palankumo kupinus žvilgsnius pamažu graužė kažkas kita. Tačiau ji dar negalėjo numanyti, kas įvyks.

81

Klodo Lelušo filmo „Vyras, kuris man patinka “ su Žanu Poliu Belmondo ir Ani Zirardo premjeros data 1969 m. gruodžio 3 d.

136

82

Natali išėjus Sarlis ilgokai sėdėjo sustingęs. Puikiai su­ prato, kad nesugebėjo vadovauti pokalbiui. Elgėsi nevėkšliškai. O labiausiai nesugebėjo pasakyti to, ką iš tikrųjų jautė: „Taip, tai susiję su manim. Tu nenorėjai su manim matytis. Nes išvis nenorėjai būti su vyru. To­ dėl aš turiu teisę žinoti, ką jauti. Turiu teisę žinoti, kuo jis tau patinka ir kuo nepatinku aš. Puikiai žinai, kaip tave mylėjau, kaip man buvo sunku. Privalai man nors kartą paaiškinti. Tai viskas, ko tavęs prašau.11 Maždaug tokius dalykus norėjo jai pasakyti. Tačiau taip jau būna: kalbėdamiesi apie meilę visada vėluojam kokias penkias minutes. Tądien jis negalėjo dirbti. Po pokalbio su Natali tą va­ karą, kai futbolo čempionate daug varžybų pasibaigė ly­ giosiomis, jis pripažino pralaimėjęs. Dėl to net - keistas tas juslių mechanizmas - atsinaujino santykiai su žmo­ na. Jie ištisas savaites nesiliovė mylėtis, jųdviejų kūnai vis iš naujo susijungdavo. Galima net sakyti, kad buvo nuostabus laikotarpis. Kartais daug labiau jaudina, kai iš naujo atrandi pamirštą meilę, o ne kai paprasčiausiai ją randi. Paskui iš lėto tarsi kvailas krizenimas vėl įsime­ tė agonija: ir kaip jie galėjo patikėti, kad vėl myli vienas kitą? Trumpas laikotarpis, skliaustai - apgaulingas ne­ vilties pavidalas, nedidukė lyguma tarp dviejų varganų kalvų. 137

Sarlis jautėsi išsekęs ir nuilsęs. Jam įgriso Švedija su savo švedais. Tas jų stresą varantis įprotis visada stengtis iš­ likti ramiems. Niekada nešaukti kalbant telefonu. Toji dzeri laikysena ir siūlymas darbuotojams eiti į masažą. Visa ši gerovė jam pradėjo tampyti nervus. Jis pasige­ do viduržemiškos isterijos, kartais svajodavo tvarkyti verslo reikalus su paprasčiausiais turgaus prekiautojais. Štai toks buvo kontekstas, kai nurijo žinias apie Natali asmeninį gyvenimą. Nuo tada nesiliovė galvojęs apie tą vyrą, tą Markų. Kaip jam, tokiu idiotišku vardu, pa­ vyko sužavėti Natali? Jis nenorėjo tuo patikėti. Kas gi kitas už jį galėjo geriau žinoti, kad jos širdis lyg dyku­ mos miražas: vos prisiartini, iškart pranyksta. Tačiau šįkart viskas kitaip. Atrodė, kad audringa jos reakcija patvirtino gandus. O, ne, tai neįmanoma! Jis niekada negalės to pakęsti. „Kaip jam pavyko?11- nesiliovė kar­ toti Šarlis. Tas švedas tikriausiai ją apkerėjo ar padarė ką nors panašaus. Užmigdė, užhipnotizavo, pagirdė ko­ kiu nors eliksyru. Kitaip nė negali būti. Ji pasirodė jam visai kitokia. Taip, galbūt tai labiausiai ir skaudino: ji jau nebebuvo jo Natali. Kažkas pasikeitė. Pokytis buvo tikras. Tad jis rado tik vieną sprendimą: pasikviesti tą Markų ir pažiūrėti, iš kokio molio jis drėbtas. Atskleisti jo paslaptį.

138

83

Skaičius kalbų (tarp jų ir švedų), kuriomis galima perskaityti Mišelio Biutoro romaną „Permaina", 1957 m. apdovanotą Renaudot premija

20

84

Markus buvo išauklėtas laikantis nuostatos, kad nieka­ da nereikia perdėtai reaguoti. Kad visada, kad ir kas at­ sitiktų, reikia būti santūriam. Tarsi gyvenimas panašus j koridorių. Tad, suprantama, sužinojus, kad jį kviečia direktorius, apėmė panika. Tai kas, kad jis vyras, kad turi humoro jausmą ir yra atsakingas, kas, kad juo gali­ ma pasitikėti: vos kildavo klausimas apie santykį su val­ džia, jis vėl tapdavo lyg vaikas. Galva ūžė nuo daugybės klausimų: „Kodėl jis nori mane matyti? Ką aš padariau? Ar blogai derėjausi dėl 114-os bylos draudimo punkto? Ar pastaruoju metu per dažnai eidavau pas dantų gydytoją?“ Iš visų pusių jį puolė kaltės jausmas. Galbūt tokia ir buvo tikroji jo prigimtis. Absurdiškas, nuolat tvyrantis jausmas, kad gresia bausmė. 139

Jis pasibeldė kaip visada buvo pratęs: dviem pirštais. Sarlis liepė užeiti. - Laba diena, atėjau pas jus... kaip jūs ir... - Kol kas neturiu laiko... Man susitikimas. - A, labai gerai. - Gerai, tai aš jau eisiu. Užeisiu vėliau. Sarlis išsiuntė tą darbuotoją, nes neturėjo laiko jo priimti. Jis laukė garsiojo Markaus ir jam nė akimirką nedingtelėjo, kad ką tik jj pamatė. Tas niekšelis ne tik užkariavo Natali širdį, bet dar turi pakankamai įžūlu­ mo kviestas neateiti. Kokios rūšies jis maištininkas? Ne, taip įvykiai toliau klostytis negali. Ir kuo jis save laiko? Sarlis paskambino sekretorei: - Aš kviečiau tokį Markų Lundelą užeit į mano kabi­ netą, o jo vis nėra. Ar galit sužinoti, kas atsitiko? - Bet jūs pats paprašėt jo išeiti. - Ne, jis neatėjo. - Atėjo. Ką tik mačiau išeinantį iš jūsų kabineto. Tada Sarliui staiga aptemo sąmonė, tarsi kūną staiga būtų kiaurai perskrodęs vėjas. Žinoma, šiaurės vėjas. Jis vos nenualpo. Paprašė sekretorės, kad vėl jį pakviestų. O Markus, vos atsisėdęs ant kėdės, vėl turėjo stotis. Jis pagalvojo, ar tik direktorius nebus sugalvojęs iš jo pasi­ šaipyti. Pamanė, kad galbūt pyksta ant švedų akcinin­ kų ir ruošiasi atkeršyti vienam iš jų tautiečių. Markus nenorėjo būti žaisliukas jo jo. Jeigu tai tęsis, jis tikrai ims pritarti Žano Pjero, profsąjungos atstovo iš trečio aukšto, reikalavimams. 140

Jis vėl įžengė į Sarlio kabinetą. Šis pilna burna kažką kramtė. Stengėsi nusiraminti grauždamas „Krisprolls“ džiūvėsėlį. Dažnai tuo, kas mus nervina, naudojamės stengdamiesi atsipalaiduoti. Šarlis drebėjo, muistėsi, jam nuo lūpų byrėjo trupiniai. Markus buvo pritrenk­ tas. Kaip toks vyras gali vadovauti įmonei? Bet dar labiau priblokštas jautėsi Šarlis. Kaip toks vyras gali vadovauti Natali širdžiai? Iš jųdviejų apstulbimo kilo pauzė, akimirka, kai nė vienas nenutuokė, kas bus to­ liau. Markus nežinojo, ko tikėtis. O Šarlis nežinojo, ką sakys. Pirmiausia jis buvo smarkiai sukrėstas: „Bet kaip tai įmanoma? Jis atstumiantis... neturi jokio pavidalo... minkštas, iškart matyti, kad minkštas... o, ne, tai neįma­ noma... o be to, jis keistai žiūri į žmones - šnairuoja... o ne, koks siaubas... toks vyras visai ne Natali... visai ne, ne, ne... o, kaip šlykštu... negali būti nė kalbos, kad jis ir toliau apie ją sukiosis... nė kalbos negali... išsiųsiu jį į Švediją... taip, taip aš ir padarysiu... op - ir perkeliu į kitą darbo vietą... Rytoj pat perkelsiu!” Šarlis galėjo ilgai taip gromuliuoti. Neįstengė prabilti. Bet juk išsikvietė jį, tai dabar turi ką nors sakyti. Norė­ damas laimėti laiko pasiūlė: - Gal norėtumėt „Krisprollso“? - Ne, dėkoju. Išvažiavau iš Švedijos, kad nebevalgyčiau tokių džiūvėsėlių... todėl čia nepradėsiu. -A ... a... labai juokinga... a... chi! Šarlis pratrūko kvatotis. Tas idiotas sąmojingas. Ta­ čiau koks idiotas... Tokie ir būna patys blogiausi: veidas 141

kaip depresuojančio, o ima ir užklumpa savo sąmoju... nieko nesitikim ir tik —pokšt! Pokštas... Tikriausiai to­ kia ir buvo jo paslaptis. Šarlis visada juto: jo silpnybė, kad gyvenime nepakankamai sugebėdavo prajuokinti moteris. Galvodamas apie saviškę net svarstė, ar tik ne­ turi galios daryti jas niūrias. Tiesa, Loransa nesijuokė jau dvejus metus tris mėnesius ir septyniolika dienų. Jis tai prisiminė, nes darbo kalendoriuje pasižymėjo panašiai kaip galima žymėti Mėnulio užtemimo datą: „Šiandien žmonos juokas.11 Na, bet jam jau reikia liau­ tis svaičioti. Jis turi kalbėti. Galų gale ko bijoti? Juk jis viršininkas. Jis spręsdavo, kokią sumą skirti pietų talo­ nams, o tai juk ne juokai. Na jau ne, jam iš tikrųjų rei­ kia susiimti. Bet kaip kalbėtis su tuo vyru? Kaip žiūrėti jam į veidą? O, taip, jam darėsi šlykštu pagalvojus, kad jis gali liesti Natali. Glausti lūpas prie jos lūpų. Kokia šventvagystė, koks pasikėsinimas! O, Natali. Jis visada mylėjo Natali, tai akivaizdu. Mūsų aistros niekada ne­ sibaigia. Manė, kad bus lengva ją užmiršti. Tačiau ne, senas jausmas žiemojo jo viduje, o dabar išsiveržė pačiu ciniškiausiu pavidalu. Jis pagalvojo apie kitą sprendimą, dar radikalesnį negu perkelti į kitą vietą —atleisti jį. Jis tikrai yra padaręs kokią nors profesinę klaidą. Visi klysta. Tačiau, ką gi, jis —tai ne visi. Įrodymas? Jis eina į pasimatymus su Natali. Gal jis ir pavyzdinis darbuotojas, vienas iš tų, kurie dirba viršvalandžius šypsodamiesi, vienas iš tų, kurie niekada neprašo pakelti atlyginimo, - vadinasi, 142

vienas blogiausių. Tas genijus galbūt net ne profsąjun­ gos narys. - Norėjot mane matyti? - pradėjo Markus, taip nu­ traukdamas ilgas minutes, kurias Sarlis sėdėjo apimtas apstulbimo sukeltos apnėjos. —Taip... taip... Baigiu apmąstyti vieną dalyką ir tuoj kalbėsiu su jumis. Jis negali šitaip versti jo laukti. Arba gali: sėdės visą dieną taip, kad pamatytų jo reakciją. Kad ir kaip būtų, Sarliui dėl to sunkumų nekils. Nes dabar jau pats supra­ to: nėra nejaukesnio dalyko negu sėdėti priešais žmogų, kuris su jumis nekalba. Ypač jei jis jūsų viršininkas. Bet kuris kitas darbuotojas būtų rodęs nekantravimo žen­ klus, jam gal būtų ištryškę keli prakaito lašai, būtų ges­ tikuliavęs, užmetęs koją ant kojos... O štai čia visai kitas atvejis. Markus praleido dešimt, gal penkiolika minučių nejudėdamas. Visiškai stojiškai. Neregėtas dalykas - kai vėl prisimena. Tas vyras neabejotinai apdovanotas dide­ le proto galia. Tą akimirką Markus tiesiog sustingo nuo labai trikdan­ čio netikrumo pojūčio. Nesuprato, kas vyksta. Ištisus metus jis nė karto nebuvo matęs savo viršininko, ir štai pasikvietęs jį tyli. Abu vienas kitam reiškė tam tikrą jė­ gos įvaizdį, nors patys to nežinojo. Sarlis turėjo prabilti pirmas, bet nieko nepadarysi: jo žodžiai buvo po de­ vyniais užraktais. Ir toliau lyg užhipnotizuotas žvelgė Markui tiesiai į akis. Iš pradžių galvojo jo atsikratyti, bet kilo kita mintis. Greta agresyvumo akivaizdžiai ėmė 143

rastis kažkoks susižavėjimas. Užuot atstūmęs, turėjo pa­ matyti jį veikiantį. Galų gale prabilo: - Atleiskit, kad priverčiau laukti. Tiesiog prieš kreip­ damasis į žmogų, mėgstu gerai pasverti savo žodžius. Ypač kai ketinu pranešti tai, ką jums pranešiu. - Tai štai. Mane pasiekė atsiliepimai apie jūsų darbą su 114-a byla. Matot, pro mano akis niekas neprasprūsta. Viską žinau. Turiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi matydamas jus mūsų kolektyve. Švedijoje taip pat pa­ sakojau apie jus, jie labai didžiuojasi, kad jų tėvynainis toks darbštus. - Ačiū... - Tai aš jums dėkoju. Išsyk gali justi, kad šioje įmo­ nėje jūs - lyg garvežys. Beje, norėčiau jus pasveikinti asmeniškai. Man atrodo, kad nepakankamai laiko pra­ leidžiu su gerais mūsų įmonės darbuotojais. Būtų malo­ nu artimiau su jumis susipažinti. Gal galėtume šį vakarą pavakarieniauti, ką? Kaip jūs manot, ką? Ką, juk būtų gerai, ar ne? - Eee... gerai. - O, juo geriau, labai džiaugiuos! Be to, gyvenime yra ne vien tik darbas... Galėsim aptarti daug dalykų. Kartais man atrodo gerai sugriauti sieną tarp darbdavių ir darbuotojų. - Jei jau taip sakot. - Ką gi, gerai, iki vakaro... Markau! Geros dienos... ir tegyvuoja darbas! Markus išėjo iš kabineto toks pritrenktas, lyg netikė­ tai būtų užtemusi saulė. 144

85

„Krisprolls" pakelių, parduotų per 2002 metus, skaičius 22,5 milijono

86 Gandas pasklido po visą įmonę: Markus ir Natali už­ mezgė romaną. Tiesa tokia: jie bučiavosi tik tris kartus. Prasimanymas toks: ji nėščia. Taip, žmonės viską išdi­ dino. Kad nustatytum, kaip išplito gandas, reikia tik suskaičiuoti kavos aparato pajamas. Tądien jos buvo is­ torinės. Įmonėje visi pažinojo Natali, bet niekas iš tiesų nenutuokė, kas tas Markus. Jis buvo tarsi kokia mažy­ tė grandinės jungtis, baltas drabužio siūlelis. Kol pri­ blokštas ką tik patirtų išgyvenimų žingsniavo kabineto link, pajuto daug į save nukreiptų žvilgsnių. Nesuprato kodėl. Užėjo į tualetą apžiūrėti švarko, plaukų, tarpudančių ir veido spalvos. Nieko nepasakysi: viskas buvo tvarkinga. Dėmesys visą dieną tik didėjo. Daugelis darbuotojų rado įvairių dingsčių ateiti su juo pasikalbėti. Jo kažko klausinėjo, lyg netyčia supainiodavo kabineto duris. Gal 145

tai buvo atsitiktinumas. Viena iš tų ypač įvykių turtin­ gų dienų, nors nesupranti kodėl. Kaip pasakytų jo teta Švedijoje, Norvegijoje garsėjusi kaip būrėja kortomis: tai vis dėl mėnulio. Per visus trukdymus jis nė neturė­ jo kada rimtai dirbti. Tai gražiausia: tą dieną, kai virši­ ninkas jį pasveikino, jis ničnieko nenuveikė. Galbūt tai ir slėgė. Nėra lengva būti skatinamam, kai niekad nesi atsidūręs pirmosiose gretose, kai niekas niekad nėra at­ kreipęs dėmesio, ką dirbi. O dar Natali. Ji tebebuvo su juo. Vis labiau. Paskutinis pasimatymas įkvėpė jam di­ delį pasitikėjimą. Gyvenimas pamažu krypo keista vaga, maloniai toldamas nuo baimių ir netikrumo. Natali taip pat pajuto bruzdesį aplink. Jausmas buvo palyginti neaiškus, kol Chlojė, mėgstanti stačiokiškai bendrauti, išdrįso kreiptis: - Ar galiu jūsų paklaust? - Taip. - Visi sako, kad tarp jūsų su Markum romanas. Ar tiesa? -J a u sakiau, kad tai ne jūsų reikalas. Tąkart Natali iš tikrųjų suirzo. Atrodė, kad viskas, dėl ko mėgo tą jauną merginą, išgaravo. Dabar įžvelgė ją turint tą niekingą maniją. Natali jau pribloškė Šarlio požiūris, bet štai pabaigos nematyti. Ko jie visi taip ne­ rimsta? Chlojė peržengė visas ribas ir toliau murmėjo: -Tiesiog aš visai jūsų neįsivaizduoju... - Gana. Galit išeiti, - susinervino Natali. Ji instinktyviai juto, kad kuo labiau visi kritikuos Markų, tuo artimesnė jam jausis. Kad jų pasaulis, ku­ 146

riame nėra suprantančių aplinkinių, juodu dar labiau suartino. Eidama iš kabineto Chlojė išvadino save kvai­ ša. Ji taip troško palaikyti su Natali tuos ypatingus ry­ šius, bet dabar pasielgė kaip idiote. Tačiau tiesa ta, kad ji buvo sukrėsta. Ir turėjo teisę tai pasakyti, ar ne? Be to, ne ji viena. Jų santykiai buvo kažkokie nederami. Nesakytum, kad ji nemėgo Markaus ar kad jis atrodė jai atstumiantis, ji tiesiog negalėjo įsivaizduoti jo su moterimi. Žiūrėjo į jį lyg į ateivį. O Natali jos akyse visada buvo moters idealas. Tad jų ryšys jai kėlė nerimą ir skatino nevalingai reaguoti. Ji puikiai suprato, kad pasielgė netaktiškai, bet kai visi puolė klausinėt: „Na kaip? Kaip? Ar sužinojai ką nors?“, pajuto, kad ypatinga jos padėtis gali būti vertinga. O kad Natali atstūmė, tai gali padėti užmegzti kitus glaudžius ryšius.

87

Darbuotojų sugalvotos dingstys norint susitikti su Markumi

Šią vasarą norėčiau nusivežti žmoną atostogaut į Švedi­ ją. Gali man ką nors patart? *

147

Gal turi trintuką? * Oi, atleiskit. Supainiojau duris. * Tu vis dar dirbi su 114-a byla? ★ Ar veikia internetas? *

Vis dėlto neįtikėtina, kad tavo tėvynainis mirė taip ir nepamatęs, kad jo trilogija sulauks sėkmės.

88 Baigiantis popietei Natali ir Markus drauge padarė darbo pertraukėlę - susitiko ant stogo. Si vieta tapo jų prieglobsčiu, rūsiu. Žvilgtelėję vienas į kitą išsyk su­ prato, kad dedasi kažkokie neįprasti dalykai. Kad abu pasmerkti aplinkinių smalsumui. Ėmė juoktis iš šitos kvailystės ir suspaudė vienas kitą glėbyje, tai geriausias pasaulyje būdas sukurti tylą. Natali sušnabždėjo norinti vakare susitikti ir net norėtų, kad vakaras būtų dabar. Tai buvo gražu, švelnu, netikėtai stipru. Markus, aiškin­ damas, kad vakare bus užsiėmęs, sutriko. Lygtis buvo žiauri: kiekviena sekundė, praleista be Natali, jam ėmė atrodyti beprasmė, tačiau jokiu būdu negalėjo atšauk­ us

ti vakarienės su darbdaviu. Natali nustebo ir nedrįso klausti, ką jis ketina veikti. O labiausiai nustebo dėl to, kad pasijuto pažeidžiama, laukianti. Markus paaiškino, kad vakarieniaus su Sarliu. - Šiandien? Jis pasiūlė tau vakarieniaut? Tą akimirką ji nesumojo, juoktis ar niršti. Šarlis ne­ turėjo teisės vakarieniauti su jos grupės nariu neįspėjęs jos. Ji iškart suprato, kad vakarienė nė kiek nesusijusi su darbu. Markus iš tikrųjų dar nemėgino narstyti netikėtų darbdavio susidomėjimo priežasčių. Galų gale įmanomas ir toks dalykas: jis gerai padirbėjo su 114-a byla. - Ar jis tau pasakė, kodėl nori vakarieniaut? - N a... taip... nori mane pasveikinti... - Tau neatrodo keista? Manai, kad jis vakarieniauja su kiekvienu darbuotoju, kurį nori pasveikinti? - Zinai, man jis pasirodė toks keistas, kad dabar jau niekas nebekeista. - Tikrai. Tu teisus. Natali žavėjosi Markaus požiūriu į dalykus. Jis galėjo pasirodyti naivus, bet toks nebuvo. Jame slypėjo lyg vai­ kystės švelnumas, gebėjimas prisitaikyti prie įvairių, net pačių keisčiausių aplinkybių. Markus priėjo ir ją pabu­ čiavo. Tai buvo ketvirtas jų bučinys, natūraliausias. San­ tykių pradžioje galima nagrinėti beveik kiekvieną buči­ nį. Atmintyje, kurią pamažu apima įvykių kartojimosi maišatis, viskas dar aiškiai matoma. Natali nusprendė nieko nesakyti apie Šarlį ir apgailėtinas jo paskatas. Vė­ liau Markus pats supras, ką slepia ši vakarienė.

149

89

Markus trumpam užsuko namo, ketino persirengti, nes su viršininku turėjo susitikti tik 21 valandą. Kaip papras­ tai abejojo, kurį iš dviejų švarkų pasirinkti. Nusprendė rinktis oficialiau atrodantį. Patį rimčiausią, galbūt ga­ lima pasakyti - niūriausią. Atrodė lyg atostogaujantis laidojimo įstaigos darbuotojas. Tą minutę, kai sėdo į greitąjį traukinį, kelyje kilo kažkokių nesklandumų. Keleiviai jau ėmė nerimauti. Nebuvo jokios informa­ cijos. Ar prasidėjo gaisras? Ar kažkas ketino nusižudyti? Niekas nieko nežinojo. Panika kilo ir Markaus vagone, o jis pirmiausia pagalvojo, kad privers laukti savo vir­ šininką. Taip ir atsitiko. Sarlis jau geras dešimt minu­ čių sėdėjo įsitaisęs ir gurkšnojo raudonąjį vyną. Buvo susinervinęs, net labai susinervinęs, nes niekas niekada nevertė jo tiek laukti. Ir jau jokiu būdu ne darbuoto­ jas, apie kurio egzistavimą iki to ryto nė nenutuokė. Vis labiau pykstant ir irztant kilo dar vienas jausmas. Tas pats, kurį pajuto rytą, tik šįkart jis užplūdo su dar didesne jėga. Savotiškas susižavėjimas. Tas vyras tikrai geba viską. Kas gi kitas drįstų vėluoti į tokį susitikimą? Kas gebėtų taip nepaisyti valdžios? Daugiau nebuvo ką sakyti. Tas vyras vertas Natali. Tai nepaneigiama. Mate­ matiška. Chemiška. Kartais, kai vėluojam, nusprendžiam, kad skubėti ne­ beverta. Galvojam, kad nėra jokio skirtumo: trisdešimt 150

minučių ar trisdešimt penkios. Tada jau verčiau tegu kitas palaukia, negu pats atlėksi apsipylęs prakaitu. Markus taip ir nusprendė. Nenorėjo pasirodyti uždusęs ir visas išraudęs. Žinojo: jei tik truputį pabėgės, atro­ dys kaip naujagimis. Tad išėjo iš metro, paklaikęs nuo minties, kad tiek vėluoja (ir negalėjo atsiprašyti, nes ne­ turėjo viršininko mobiliojo numerio), ir leidosi žings­ niuoti. Taip ir atėjo į vakarienę: beveik valanda vėliau paskirto laiko, ramus, labai ramus. Juodas švarkas su­ stiprino vos ne mirtino pasirodymo įspūdį. Beveik kaip detektyviniuose filmuose, kur veikėjai tylomis išnyra iš prieblandos. Jo laukdamas Šarlis ištuštino beveik visą butelį vyno. Dėl to pasidarė romantiškas, net nostalgiš­ kas. Nė nesiklausė Markaus atsiprašymų dėl traukinio. Vien kad atėjo, padarė malonę. Ir vakaras ėmė plaukti link triumfo, kurį pranašavo pirmas įspūdis.

90

Bernaras Blijė apie Pjerą Risarą filme „Aukštas blondinas juodu batu “ Jis galingas. Jis labai galingas.

151

91 Per vakarienę Markų smarkiai nustebino Sarlio elgesys. Jis murmėjo, malė liežuviu, miknojo. Neįstengė užbaig­ ti nė vieno sakinio. Staiga prapliupdavo kvatoti, bet nė karto tą akimirką, kai jo pašnekovas stengėsi pajuokau­ ti. Nuo dabarties akimirkos jį tarsi skyrė laiko atkarpa. Po valandėlės Markus įsidrąsino: - Ar gerai jaučiatės? - Gerai? Aš? Žinot, nuo vakar - visą laiką. O ypač dabar. Nerišlus atsakymas patvirtino Markaus nuojautą. Sarlis dar nebuvo išprotėjęs. Retomis nušvitimo aki­ mirkomis jis aiškiai suvokė, kad nusišneka. Tačiau neį­ stengė susivaldyti. Tapo trumpojo jungimo auka. Prie­ šais sėdintis švedas sujaukė jo gyvenimą, jo sistemą. Jis kovojo, kad grįžtų į tikrovę. Markus, nors jo praeitis ir nebuvo itin audringa, jau ėmė galvoti, kad ta vaka­ rienė —pati niūriausia jo gyvenime. Ką čia bepridursi. Tačiau negalėjo užgniaužti kylančios užuojautos, noro padėti tam skęstančiam žmogui. - Ar galiu jums kuo nors padėti? -Taip, žinoma, Markau... Pagalvosiu apie tai, jūs la­ bai malonus. Tikrai, jūs malonus... tai matyt iš to, kaip žiūrit į mane... jūs neteisiat... aš viską suprantu... viską dabar suprantu... - Ką suprantat? - Suprantu dėl Natali. Kuo ilgiau į jus žiūriu, tuo labiau suprantu, koks aš nesu. 152

Markus pastatė taurę. Jam jau buvo kilęs įtarimas, kad tai gali būti susiję su Natali. Priešingai nei tikėjosi, pirmas pojūtis buvo palengvėjimas. Su juo pirmą kartą kažkas apie ją kalba. Tiksliai tą akimirką Natali išnyko iš fantazijos. Įžengė į tikroviškąją jo gyvenimo dalį. Sarlis tęsė: - Aš ją myliu. Žinot, kad ją myliu? - Man atrodo, kad per daug išgėrėt. - Tai kas? Girtumas nieko nepakeis. Mano proto aiš­ kumas nedingęs, tebėra. Proto aiškumas žiūrint į visa tai, kas aš nesu. Jus matydamas suprantu, kaip sumo­ viau savo gyvenimą... kad visą laiką buvau paviršutiniš­ kas, nuolat dariau kompromisus... jums gal atrodys be­ protiška, bet pasakysiu, ko niekad niekam nesakiau: aš norėjau tapti menininku... taip, žinau, ta giesmelė gerai žinoma... bet tikrai, kai buvau mažas, labiausiai mėgau tapyti laivelius... tai buvo mano laimė... turėjau visą ko­ lekciją miniatiūrinių gondolų... ir ištisas valandas jas ta­ pydavau... tiksliai nupiešdavau kiekvieną detalę... kaip man būtų patikę ir toliau tapyt... gyventi tokioj savo­ tiškai pakylėtoj ramybėj... o dabar ištisas dienas kemšu „Krisprollsus“... o dienos niekaip nesibaigia... visos pa­ našios viena į kitą kaip kinės... o mano seksualinis gyve­ nimas... žmona... na, tas daiktas... nenoriu nė kalbėt... dabar visa tai suvokiu... matau jus ir tai suvokiu... Ūmai Sarlis nutraukė monologą. Markus buvo sutri­ kęs. Visada nepaprasta klausytis nepažįstamojo išpažin­ ties, o juolab viršininko. Nuotaikai praskaidrinti jam liko tik pajuokauti: 153

- Pamatėt visa tai žiūrėdamas j mane? Tikrai darau jums tokį poveikį? Per tokį trumpą laiką... - Be to, turit gerą humoro jausmą... Jūs tikrai geni­ jus. Buvo Marksas, buvo Einšteinas, o dabar štai jūs. Markus nesumojo, ką atsakyti į šį kiek perdėtą pa­ reiškimą. Laimei, pasirodė padavėjas: - Išsirinkot? - Taip, aš valgysiu mėsos, - pasakė Šarlis. - Apkep­ tos, su krauju. - O aš žuvies. - Puiku, ponai, - atsakė nueidamas padavėjas. Vos jis per porą metrų nutolo, Šarlis pašaukė atgal: - Žinot, aš irgi noriu to paties, ko ir ponas. Taip pat žuvies. - Gerai, įsidėmėjau, - pasakė padavėjas nueidamas. Po tylos valandėlės Šarlis pasakė: - Nusprendžiau viską daryti kaip jūs. - Viską daryti kaip aš? - Taip, kaip su menturiu. - Žinot, kad būtumėt kaip aš, nelabai yra ką daryti. - Nesutinku. Pavyzdžiui, jūsų švarkas. Man rodos, būtų gerai, jei turėčiau tokį patį. Reikėtų rengtis kaip jūs. Jūsų stilius išskirtinis. Viskas apgalvota: iškart ma­ tyt, kad nieko nepaliekat atsitiktinumui. O moterims tai svarbu. Ką, juk svarbu? - Na taip, nežinau. Jei norit, galiu jums paskolint. - Štai! Toks jūs ir esat: įsikūnijęs gerumas. Sakau, kad man patinka jūsų švarkas, o jūs tą pačią akimirką siūlot paskolint. Kaip gražu. Suprantu, kad per retai skolinau 154

savo švarkus. Visą gyvenimą buvau didžiulis švarkų egoistas. Markus suprato, kad viskas, ką pasakys, neišvengia­ mai bus genialu. Priešais sėdintis vyras žvelgė į jį pro susižavėjimo, o veikiau jau —garbinimo —šydą. Sarlis, toliau tyrinėdamas, paprašė: - Dar papasakokit apie save. - Atvirai kalbant, nedažnai galvoju apie tai, kas esu. - Štai! Būtent! Mano bėda, kad per daug galvoju. Visą laiką svarstau, ką galvoja kiti. Turėčiau būti stojiškesnis. -T ada turėtumėt būti gimęs Švedijoj. - A! Kaip sąmojinga! Turėsit mane išmokyti būti tokį sąmojingą. Koks taiklumo pojūtis! Geriu į jūsų sveika­ tą! Jums dar įpilt? - Ne, man atrodo, jau pakankamai išgėriau. - Ir kokia savitvarda! Gerai, šį kartą pasielgsiu ne taip kaip jūs. Leisiu sau nukrypti. Tada priėjo padavėjas nešinas dviem lėkštėmis su žu­ vimis ir palinkėjo gero apetito. Jie pradėjo valgyti. Stai­ ga Šarlis pakėlė akis nuo lėkštės: - Aš tikras kvailys. Visa tai apgailėtinai juokinga. -Kas? - Negaliu pakęsti žuvies. -A ...

- Dar blogiau. - Tikrai? - Taip, aš alergiškas žuviai.

155

—Tuo viskas pasakyta. Niekada negalėsiu būti toks kaip jūs. Niekada negalėsiu būti su Natali. Viskas dėl žuvies.

92

Kelios dalykinės pastabos apie alergiją žuviai Alergija žuviai pasitaiko gana dažnai. Mūsų šalyje ji yra ketvirtoje vietoje pagal paplitimą. Tiems, kuriuos ji ka­ muoja, svarbiausia žinoti, ar jie alergiški vienos, ar kelių rūšių žuvims. Praktika rodo, kad pusė pacientų, alergiš­ kų vienai rūšiai, alergiški ir kelioms kitoms. Tuo atveju būtina daryti odos paviršiaus tyrimus, kad būtų nusta­ tyta dauginė alergija, o kartais, kai odos tyrimų nepa­ kanka, reikia daryti provokacinius tyrimus (išbandyti dirgiklį). Taip pat galima kelti klausimą, ar vienos žuvys yra didesni alergenai už kitas. Norėdama į jį atsakyti, mokslininkų tyrėjų grupė palygino dauginę reakciją į devynių rūšių žuvis: menkes (arba ledjūrio menkę), la­ šišas, merlangus, skumbres, tunus, silkes, jūrų vilkus, atlantinius paltusus ir plekšnes. Tyrimas parodė, kad tunai ir skumbrės (abu priklauso skumbrinių šeimai) geriausiai toleruojami, o plokščiosios žuvys - paltusai ir plekšnės - yra antroje vietoje. Menkės, lašišos, merlangai, silkės ir jūrų vilkai, priešingai, sukelia smarkų dau­ 156

ginį sudirgimą, vadinasi, jei esate alergiškas vienai iš šių rūšių, labai didelė tikimybė, kad alergiškas ir kitoms.

93

Po šio atsivėrimo apie žuvį vakarienė nuskendo į tylos pa­ saulį. Markus kelis kartus pabandė iš naujo užmegzti po­ kalbį - veltui. Šarlis nieko nevalgė ir pasitenkino vien gėri­ mu. Jie buvo panašūs į seną porelę, kai abu neturi ką vie­ nas kitam pasakyti. Ir leidžia sau grimzti į savotišką vidinę meditaciją. Tada laikas slenka švelniai (kartais ir metai). Kai išėjo į gatvę, Markui savo viršininką teko laikyti. Toks jis negalėjo vairuoti. Markus norėjo kuo greičiau įsodinti jį į taksi. Nekantriai laukė, kad to vakaro kan­ kynė kuo greičiau pasibaigtų. Tačiau - bloga naujiena nuo vėsaus vakaro oro Šarlis atsigavo. Ir pradėjo suktis dar vienas ratas: —Nepalikit manęs, Markau. Noriu dar pakalbėt su jumis. —Bet jūs jau visą valandą nieko nesakot. Be to, per daug išgėrėt, jums būtų geriausia važiuoti namo. —O, nors trumpam nustokit būti toks rimtas! Jūs ti­ krai mane varginat! Eime, išgersim po paskutinę taurę, ir viskas. Tai įsakymas! Markui neliko ką daryti. 157

Jie atsidūrė kažkokioje vietoje, kur vangiai glaustinėjosi vidutinio amžiaus žmonės. Čia nebuvo šokių klubas tikrąja to žodžio prasme, bet į jj panėšėjo. Susėdę ant rausvo minkštasuolio juodu užsisakė žolelių arbatos. Už nugarų puikavosi abejotinos vertės litografija, toks lyg ir natiurmortas, bet jau tikrų tikriausiai miręs'. Dabar Sarlis atrodė kiek ramesnis. Jo nuotaikos banga vėl ėmė slūgti. Veidu slinko begalinis nuovargis. Galvodamas apie prabėgusius metus prisiminė, kaip po tragedijos grįžo Natali. Jį persekiojo tos sužeistos moters vaizdinys. Kodėl kokia nors smulkmena, gestas mus taip paveikia, kad menkiausia akimirka virsta ištiso laikotarpio šerdi­ mi? Jo prisiminimuose Natali veidas užgožė ir karjerą, ir šeimos gyvenimą. Jis galėjo parašyti knygą tema - Nata­ li keliai, nors nebūtų įstengęs pasakyti, koks jo dukters mėgstamiausias dainininkas. Tąsyk jis nuleido rankas. Suprato, kad ji nepasirengusi pradėti naujo ryšio. Ta­ čiau širdies gilumoje nesiliovė viltis. Dabar viskas rodėsi neverta dėmesio: jo gyvenimas buvo gūdus. Sarlis jautė­ si prislėgtas. Švedai dėl finansinės krizės buvo įsitempę. Islandija jau atsidūrė ties bankroto riba, o tai sugriovė nemaža tvirtų įsitikinimų. Dar jis jautė augančią neapy­ kantą darbdaviams. Galbūt per kitą socialinį konfliktą ir jį nušalins, kaip nutiko kitiems vadovams. O dar ir žmona. Nesuprantanti jo. Jie taip dažnai kalbėdavosi apie pinigus, kad jis, būdavo, kartais painiodavo ją su

* N ature morte (pranc.) - natiurmortas, pažodžiui: negyva, mirusi (morte) gamta. ( Vert. past.)

158

kreditoriais. Viskas susipynė beskoniame pasaulyje, kur moteriškumas buvo atgyvena, kur niekas nesivargino kaukšėti aukštakulniais bateliais. Kasdienė tyla prana­ šavo tylą visam laikui. Dėl to jį vertė iš kojų žinojimas, kad Natali buvo su kitu vyru... Apie visa tai jis pasakojo labai nuoširdžiai. Markus su­ prato, kad reikia kalbėti apie Natali. Moters vardas - ir naktis, atrodo, niekad nesibaigsianti. Tačiau ką jis gali pasakyti? Vos ją pažinojo. Galėjo paprasčiausiai prisipa­ žinti: „Jūs klystat... netinka sakyti, kad mes iš tikrųjų esam kartu... kol kas tarp mūsų buvo ne daugiau negu trys ar keturi bučiniai... o ką jau kalbėti apie viso to keistumą...", bet iš lūpų neišėjo nė garso. Jam buvo sun­ ku apie ją kalbėti, dabar tai suprato. Viršininkas padėjo galvą jam ant peties ir skatino atvirauti. Tada Markus prisivertė papasakoti savo gyvenimo su Natali versiją. Visų natališkųjų akimirkų egzegezę. Nė nesitikėjo, bet staiga iškilo daugybė prisiminimų. Daug žaibiškų aki­ mirkų, jau seniai įstrigusių dar gerokai prieš impulsyvų bučinį. Pirmasis kartas. Dėl įdarbinimo jis kalbėjosi su ja. Jam iškart dingtelėjo: „Niekad negalėčiau dirbti su tokia moterim." Per pokalbį jis pasirodė prastai, bet Natali buvo gavusi nurodymą įdarbinti švedą. Tad Markus at­ sidūrė čia dėl kažkokios su kvotomis susijusios istorijos. Jis to niekada nesužinojo. O pirmas įspūdis jį perse­ kiojo ištisus mėnesius. Dabar prisiminė jos manierą už 159

ausies užkišti plaukų sruogą. Tas judesys jį ir pakerėjo. Per grupės susirinkimus jis tikėdavosi, kad ji pakartos judesį, bet ne: ta malonė buvo vienintelė. Jis prisimi­ nė ir kitus judesius, pavyzdžiui, kaip ji deda aplankus ant stalo kampo, kaip prieš atsigerdama greitai suvilgo lūpas, kaip atsikvepia tarp dviejų sakinių, kaip kartais taria s - ypač dienos pabaigoje, galvojo apie jos man­ dagią šypseną, apie jos padėkos šypseną, apie aukš­ takulnius batelius, o, taip, tuos aukštakulnius, kurie ilgindavo jos blauzdas. Jis bjaurėjosi įmonės kilimine danga, kartą net susimąstė: „Ir kas galėjo išrast tą ki­ liminę dangą?“ Ir dar apie daug, daug dalykų. Taip, dabar Markus viską prisiminė ir suvokė, kiek daug yra sukaupęs žavėjimosi Natali. Kiekviena diena šalia jos buvo milžiniškas, bet klastingas tikros širdies imperi­ jos užkariavimas. Kiek laiko jis kalbėjo apie ją? Nežinojo. Grįžtelėjo galvą ir pamatė, kad Sarlis snaudžia. Kaip vaikas, kuris už­ miega klausydamasis pasakos. Kad neperšaltų, - koks subtilus dėmesingumas - jis apgaubė jį savo švarku. Vėl stojus tylai ėmė stebėti vyrą, apie kurio galią anksčiau fantazavo. Jis dažnai jausdavosi taip, tarsi jo plaučius veržtų žiedas, dažnai su pavydu galvodavo apie kitų gyvenimus, o dabar suvokė, kad anaiptol nebuvo pats nelaimingiausias. Kad jo rutina jam net patiko. Tikėjosi būti su Natali, bet ir priešingu atveju nesugniužtų. Mar­ kus, jausmingas, kartais gležnas, turėjo savotišką galią. Nenusakomo pastovumo, ramybės. Tai, dėl ko jo die­ 160

noms nekildavo pavojus. „Kam karščiuotis, jeigu viskas yra absurdiška?11 - retsykiais pagalvodavo, tikriausiai prisiskaitęs per daug Corano. Gyvenimas gali būti gra­ žus, kai žinai, kokia yra nelaimė būti gimusiam'. Mie­ gančio Sarlio vaizdas sustiprino jo pasitikėjimo jausmą, netrukus imsiantj augti su dar didesne jėga. Prie jų priėjo dvi kokių penkiasdešimties metų mote­ riškės ir mėgino užmegzti pokalbį, bet Markus parodė joms ženklą, kad netriukšmautų. Nors čia buvo vieta, kur grojo muzika. Galų gale Šarlis išsitiesė ir nustebo, kai atsimerkė tame rožiniame kokone. Pamatė šalia budinčio Markaus veidą ir konstatavo, kad ant jo pe­ čių atsiradęs švarkas. Nusišypsojo ir šis paprastas veido krustelėjimas priminė, kad skauda galvą. Laikas išeiti. Buvo jau paryčiai. Ir juodu drauge atėjo į darbą. Išlipo iš lifto ir išsiskyrė paspaudę vienas kitam ranką.

94

Kiek vėliau tą rytą Markus patraukė prie kavos aparato. Išsyk pastebėjo, kad jam einant bendradarbiai traukėsi į šalis. Jis buvo Mozė prieš Raudonąją jūrą. Ši meta* „Nelaimė būti gimusiam" (De l ’i ncovėnient d ’etre nė) - vieno iš Emile’o Ciorano kūrinių pavadinimas. (Vert. past.)

161

forą gali pasirodyti perdėta. Tačiau reikia suprasti, kas vyko. Markus - kuklus ir pilkas darbuotojas, apie kurį dažnai buvo galima pasakyti „neypatingas", greičiau negu per dieną nuėjo į pasimatymą su viena gražiausių įmonės moterų, o gal ir gražiausia (nereikia sumenkinti žygdarbio: ji garsėjo kaip visiškai mirusi vilionėms), ir vakarieniavo su darbdaviu. Iš ryto juos net matė kar­ tu ateinančius, o tai davė pagrindą kryptingai susieti gandus. Vienam žmogui to jau buvo daug. Su juo visi sveikinosi, žarstė visokius „Kaip šiandien laikotės?u, „Kaip sekasi su 114-a byla?“ Ūmai visi ėmė domėtis ta sumauta byla ir menkiausiu jo kvėptelėjimu. Taigi įdienojus Markui vos nepasidarė bloga. Pokyčiai, dar sustiprinti nemigo nakties, buvo pernelyg staigūs. Tar­ si jis netikėtai būtų atsigriebęs už visus nepopuliarumo metus, suspaustus į kelias minutes. Suprantama, visa tai negalėjo būti natūralu. Būtinai turėjo slypėti priežas­ tis, kas nors įtartina. Kalbėjo, kad jis yra švedų šnipas, sakė, kad jis - didžiausio įmonės akcininko sūnus, sakė, kad sunkiai serga, sakė, kad savo šalyje garsėjo kaip por­ nografinio kino aktorius, sakė, kad išrinktas atstovauti žmonijai Marse, dar sakė, kad jis - artimas Natali Portman draugas.

162

95 Izabelės Adžani prisipažinimas Briuno Maziuro televizi­ jos laidoje 1987 m. sausio 18 d. Šiandien man pats baisiausias dalykas —pareiga ateiti čia ir pasakyti „aš nesergu“, tarsi sakyčiau „aš nepada­ riau nusikaltimo11.

96

Natali ir Markus susitiko papietauti. Jis buvo pavargęs, bet akys plačiai atmerktos. Sužinojusi, kad vakarienė truko visą naktį, ji negalėjo atsitokėti. Gal jam viskas ir visada taip vyksta? Nieko nebūna kaip tikiesi. Ji norėjo iš to pasijuokti. Tačiau tai, ką matė, jai nelabai patiko. Jautėsi įsitempusi, sutrikusi nuo aplinkinių sujudimo. Tai jai priminė po Fransua laidotuvių žmonių parodytą menkystę. Reiškiamą slegiančią užuojautą. Gal tai ma­ nija, bet ji įžvelgė tarsi karo kolaborantų elgesio lieka­ nas. Stebėdama kai kurių žmonių reakciją, galvojo: „Jei kiltų naujas karas, viskas vyktų labai panašiai.“ Gal šis pojūtis buvo perdėtas, bet gando plitimo greitis, susti­ printas savotiškos piktdžiugos, jai kėlė pasibjaurėjimą, priminė aną slogų laikotarpį. 163

Ji nesuprato, kodėl jos santykiai su Markumi taip do­ mina žmones. Ar dėl jo? Dėl to, ką jis skleidžia? Ar taip žmonės ir žiūri į nelabai racionalias sąjungas? Absurdiš­ ka: juk kas yra mažiau logiška už bendrystės jausmą? Po paskutinio pokalbio su Chloje Natali pyktis neatlyžo. Kuo jie visi save laiko? Kiekvieną aplinkinių dėbtelėji­ mą ji vertino kaip agresiją. - Mes vos pasibučiavom, o man jau toks įspūdis, kad dabar manęs visi nekenčia, - pasakė ji. - O mane visi dievina! - Gudriai pasakyta... - Reikia nusispjaut j tai. Žiūrėk j valgiaraštį. Tai svarbu. Ar nori cikorijų su rokforu, ar dienos sriubos? Reikšminga tik tai. Iš tiesų jis neklydo. Tačiau jai nesisekė atsipalaiduoti. Pati nesuprato, kodėl taip audringai reaguoja. Gal jai prireiks laiko suvokti, kad viskas susiję su jos gimstan­ čiu jausmu. Savo apsvaigimą ji vertė agresyvumu. Prieš visus, o visų pirma - prieš Sarlį: - Žinai, kuo daugiau galvoju, tuo labiau Sarlio reak­ cija man atrodo gėdinga. - Man atrodo, jis tave myli, ir viskas. - Tai ne priežastis vaidinti prieš tave klouną. - Nusiramink, nieko čia baisaus. - Negaliu nusiramint, negaliu... Natali pareiškė, kad po pietų eis pasikalbėti su Sarliu, pasakys, kad jis liautųsi vaidinęs tą dramą. Markus nusprendė nekliudyti jos sprendimui. Leido nusistovėti tylai - ji nutraukė ją pripažindama: - Atsiprašau, aš susinervinus... 164

- Nieko baisaus nenutiko. Be to, žinai, naujienos greitai keičiasi... Po dviejų dienų apie mus jau nebe­ kalbės. Į darbą priėmė naują sekretorę, man atrodo, ji patinka Bertjė. Tai va, matai... - Skandalo iš to nebus. Jis puola viską, kas juda. - Taip, tiesa. Bet čia kitas atvejis. Primenu, jis ką tik vedė buhalterę. Todėl mūsų laukia trumpas serialas. - Man jau atrodo, kad pasiklydau. Tas sakinys jai išsprūdo staiga. Be jokio perėjimo. Markus nevalingai paėmė duonos minkštimą ir pradėjo trupinti į delną. - Ką darai? - paklausė Natali. - Darau kaip pasakoje apie nykštuką. Jei pasiklydai, reikia pakeliui, ten, kur eini, barstyti duonos trupinius. Tada galėsi rasti kelią atgal. - Kuris veda čia... į tave, kaip suprantu? - Taip. Nebent aš būsiu alkanas ir nuspręsiu tavęs belaukdamas suvalgyt trupinius.

97

Kokį užkandį pasirinko Natali pietaudama su Markumi Dienos sriubą.' * Mums nepavyko tiksliai sužinoti, kokia buvo pasirinktoji sriuba. (Aut. past.)

165

98

Šarlis jau visai nebuvo tas pats vyras, kuris praleido nak­ tį su Markum. Įdienojus jis atgavo savivoką ir gailėjosi dėl savo elgesio. Vis dar svarstė, kodėl susipažinęs su tuo švedu taip praskydo. Galbūt jis nebuvo išreiškęs savęs, galbūt jį kamavo nerimas dėl daugybės dalykų, bet tai nėra priežastis šitaip reaguoti. O dar prie liudi­ ninko. Jam buvo gėda. Tai vers jį žiauriai elgtis. Kaip kartais meilužis tampa agresyvus, kai jį aplenkia šlovė sekso srityje. Viduje jis jautė sukylant visas kovingąsias dalelytes. Pradėjo daryti atsispaudimus, bet kaip tik tą akimirką į kabinetą įžengė Natali. Jis atsistojo: - Galėjai pasibelst, - šaltai tarstelėjo. Ji ėjo prie jo taip pat kaip prie Markaus, kai ketino pabučiuoti. Bet dabar ėjo suduoti. - Štai, atlikta. - Kas tau užėjo! Už tai galiu išmest tave iš darbo. Šarlis čiupinėjosi veidą. Ir drebėdamas pakartojo gra­ sinimą. - O aš galiu užsipulti tave už priekabiavimą. Nori, parodysiu laiškus, kuriuos atsiuntei ei. paštu? - Kodėl su manim taip kalbi? Visada gerbiau tavo gyvenimą. - Taip, kur jau ne. Vaidink tą savo spektaklį. Tu tie­ siog norėjai su manim permiegot. - Tikrai tavęs nesuprantu. - O aš nesuprantu, ką sugalvojai veikti su Markum. 166

- Aš turiu teisę vakarieniaut su savo darbuotoju! - Taip, na, tai dabar užteks! Supratai? —sušuko ji. Jai nuo to smarkiai palengvėjo, mielai būtų dar pasiautėjusi. Jos reakcija buvo perdėta. Šitaip gindama jųdvie­ jų su Markum teritoriją, ji išdavė savo susijaudinimą. Susijaudinimą, kurio vis dar negalėjo įvardinti. Žody­ nas baigiasi ten, kur prasideda širdis. Gal dėl šios prie­ žasties Sarlis ir liovėsi skaityti apibrėžimus, kai Natali grįžo į įmonę. Daugiau nebuvo ką sakyti, vien tik leisti kalbėti primityvioms reakcijoms. Tą akimirką, kai ji ketino išeiti iš kabineto, Sarlis pa­ reiškė: - Vakarieniavau, nes norėjau jį pažinti... suprasti, kaip tu galėjai išsirinkti tokį negražų, tokį nereikšmingą vyrą. Galiu suprasti, kad mane atstūmei, bet šito, žinai, šito niekad nesuprasiu... - Nutilk! - Nejaugi manai, kad paliksiu viską, kaip yra? Ką tik kalbėjausi su akcininkais. Bet kurią minutę tavo bran­ gusis Markus gali gauti labai svarbų pasiūlymą. Tokį, kurio atsisakyti būtų tolygu savižudybei. Tik vienas mažytis nepatogumas: toji darbo vieta Stokholme. Bet turint omeny, kokią gaus kompensaciją, manau, kad jo dvejonės greit praeis. - Tu apgailėtinas. Svarbiausia, juk niekas man ne­ trukdo atsistatydinti ir išvažiuoti su juo. - Tu negali to padaryt! Aš draudžiu! 167

- Man gaila į tave žiūrėti, tikrai... - Ir dar negali to padaryti dėl Fransua! Natali atidžiai sužiuro į jį. Jis iškart norėjo atsiprašyti, žinojo, kad nuėjo per toli. Tačiau neįstengė net pajudė­ ti. Ji taip pat. Paskutinis sakinys juos abu paralyžiavo. Galų gale ji išėjo iš Sarlio kabineto nieko nesakiusi, lė­ tai. Jis liko vienas, visiškai tikras, kad galutinai ją pra­ rado. Priėjo prie lango ir įsistebeilijo į tuštumą priešais, jai pajuto stiprią trauką.

99

Atsisėdusi prie rašomojo stalo, Natali pervertė darbo kalendorių. Paskambino Chlojei ir paprašė atšaukti vi­ sus susitikimus. - Bet tai neįmanoma! Po valandos jūs turite vadovau­ ti komisijai! -Taip, žinau, - nutraukė ją Natali. - Gerai, paskam­ binsiu vėliau. Ji padėjo ragelį; nežinojo, ką daryti. Posėdis buvo labai svarbus, o ji neskyrė laiko jam pasiruošti. Tačiau po to, kas įvyko, buvo akivaizdu, kad šioje įmonėje daugiau dirbti negalės. Prisiminė pirmą kartą, kai įėjo į šį pastatą. Tada dar buvo jaunutė mergina. Prisimi­ nė ankstyvuosius laikus, Fransua patarimus. Gal tai 168

ir buvo sunkiausia, kai jis iškeliavo. Staiga ir žiauriai išnyko jų pokalbiai. Mirė tos akimirkos, kai kalbi apie kito gyvenimą, jį komentuoji. Ji atsidūrė viena prie be­ dugnės krašto ir gerai juto pamažu užplūstant silpnu­ mą. Juto, kad jau trejus metus vaidino visiškai apgai­ lėtiną komediją. Kad širdies gilumoje niekada nebuvo tikra, jog nori gyventi. Galvodama apie tą sekmadienį, kai žuvo vyras, vis dar jautė didžiulę, absurdišką kaltę. Ji turėjo jį sustabdyti, sukliudyti išeiti bėgiot. Argi ne toks moters vaidmuo? Padaryti taip, kad vyrai nustotų bėgę. Ji turėjo jį sulaikyti, bučiuoti, mylėti. Turėjo liau­ tis skaityti ir padėti knygą į šalį, neturėjo leisti griauti savo gyvenimo. Dabar jos pyktis jau buvo atlėgęs. Dar valandėlę žvel­ gė į savo stalą, paskui įsimetė į krepšį kelis daiktus. Išjungė kompiuterį, sutvarkė stalčius ir išėjo iš patal­ pos. Buvo patenkinta, kad nieko nesutiko, nereikėjo ištarti nė žodžio. Jos pabėgimas turėjo būti tylus. Ji sėdo į taksi, paprašė nuvežti į Šen Lazaro stotį, ten nusipirko bilietą. Tą minutę, kai traukinys pajudėjo, ji pravirko.

169

100

Traukinio Paryžius—Lizjė, į kurį sėdo Natali, tvarkaraštis Išvykimas: 16.33 —Paryžius, Šen Lazaro stotis Atvykimas: 18.02 —Lizjė

101

Natali dingimas tučtuojau sutrikdė viso aukšto darbo rutiną. Ji turėjo vadovauti svarbiausiam posėdžiui per visą ketvirtį. Išvyko nepalikusi nė menkiausio nurody­ mo, nieko neįspėjusi. Kai kurie koridoriuose burbėjo, peikė jos profesionalumo stoką. Per kelias minutes jos reitingas pasibaisėtinai krito: reputacija, pelnyta per daugybę metų, visada pavaldi tik dabarčiai. Visi žinojo apie jos ryšius su Markum, todėl nesustodami ėjo pas jį: ,Ar žinai, kur ji galėtų būti?“ Jam teko prisipažinti, kad nežino. Beveik tas pats, kas pasakyti: „Ne, neturiu su ja jokio ypatingo ryšio. Ji man nepasakoja apie savo keliones.“ Buvo sunku taip teisintis. Per šį naują epizo­ dą jis neteko visos išvakarėse sukauptos pagarbos. Tarsi visi staiga būtų prisiminę, kad ne toks jau jis ir svarbus. 170

Ir net ėmę stebėtis, kaip galėjo atsitikti, kad visi pati­ kėjo, nors ir akimirką, jog yra artimas Natali Portman draugas. Jis kelis kartus bandė su ja susisiekti. Nesėkmingai. Te­ lefonas išjungtas. Dirbti negalėjo. Ėjo ratu. Ilgai netru­ ko, nes jo kabinetas buvo ankštas. Ką daryti? Pastarųjų dienų pasitikėjimas sparčiai nyko. Mintyse jis vis suko ir suko jų pietų vaizdą. „Svarbiausia žinoti, kokį užkandį užsisakyti", - prisiminė, kad ištarė lyg ir tokius žodžius. Kaip galima taip kalbėti? Nė nereikia daug gilintis. Jis elgėsi prastai. Nors ji sakė, kad jaučiasi paklydusi, jis, pasilenkęs nuo savo debesėlio, sugebėjo mestelėti jai tik kelis lengvabūdiškus sakinius. O nykštukas! Ir kokiam pasaulyje jis gyvena? Tikrai ne tokiam, kur moterys, prieš pabėgdamos, palieka savo adresą. Viskas tikrai įvyko dėl jo kaltės. Moterys nuo jo bėga. Ką žinai, gal ji net taps vienuole. Ji sės į traukinius, lėktuvus, kad ne­ reikėtų kvėpuoti tuo pačiu oru kaip jis. Jam buvo bloga. Bloga dėl to, kad blogai pasielgė. Meilė iš visų jausmų kelia didžiausią kaltę. Gali visko prisigalvoti, bet visos kito žmogaus žaizdos kyla iš jo paties. Gali manyti, ap­ sėstas savo beprotybės, kad vyksta toks demiurgiškas judėjimas, kad esi pačioje kito širdies šerdyje. Kad visas gyvenimas telpa į uždarą širdies vožtuvų indą. Markaus pasaulis buvo Natali pasaulis. Atskiras totalitarinis pa­ saulis, kur jis vienu metu buvo atsakingas ir už viską, ir mažiau negu už nieką.

171

Grįžo ir paprastas pasaulis. Iš lėto jam pavyko vėl su­ valdyti mintis. Atkurti pusiausvyrą tarp juodo ir bal­ to. Jis prisiminė jųdviejų akimirkų švelnumą. Tikrą švelnumą, kuris negalėjo štai taip išgaruoti. Jo protą buvo sujaukusi baimė prarasti Natali. Nerimas buvo jo silpnybė - ta pati, kuri galėjo būti ir jo kerai. Šitaip vieną prie kitos jungdamas silpnybes, galų gale gauni jėgą. Jis nežinojo, ką daryti, nebenorėjo dirbti, blaiviai nebegalvojo apie savo dieną. Norėjo būti bepročiu, taip pat bėgti, sėsti į taksi ir įlipti į pirmą pasitaikiusį traukinį.

102

Tada jį iškvietė pas žmogiškųjų išteklių direktorių. Iš tikrųjų jį matyti norėjo visi. Nuėjo ten nė kiek ne­ būgštaudamas. Su valdžios baime —baigta. Jau kelias dienas būta tik apsimetimo. Ponas Bonivanas sutiko jį plačiai šypsodamas. Markus iškart pagalvojo: žmogžu­ diška šypsena. ZI direktoriui svarbiausia taip vaidinti susirūpinusį darbuotojo karjera, tarsi tai būtų jo paties gyvenimo klausimas. Markus įsitikino, kad ponas Bo­ nivanas nusipelnė savo pareigų: - A, ponas Lundelas. Labai malonu jus matyti... Ži­ not, jau kurį laiką jus stebiu... 172

- Tikrai? - atsakė Markus, įsitikinęs (visai teisingai), kad tas vyras ką tik sužinojo, jog įmonėje dirba toks Lundelas. - Žinoma... man svarbus kiekvieno kelias... Turiu net pripažinti, kad jums jaučiu tikrą prielankumą. Dėl to, kad niekada neprieštaraujat, niekada nieko neprašot. Labai paprasta - jeigu būčiau ne toks pareigingas, galė­ čiau ir nepastebėti, kad dirbate mūsų įmonėje... -A ... - Jūs toks darbuotojas, kokį svajoja turėti kiekvienas darbdavys. - Labai malonu. Ar galėtumėt pasakyt, dėl ko norė­ jote mane matyti? - O, tai jums būdinga! Vis efektyvumas, efektyvu­ mas! Negaišti laiko! Jeigu visi būtų tokie kaip jūs! - Taigi? - Gerai. Atvirai išdėstysiu padėtį: direkcija siūlo jums grupės direktoriaus postą. Savaime suprantama, ir daug didesnį atlyginimą. Strategiškai pertvarkant mūsų įmo­ nę, jūs esat svarbiausia grandis... Dar turiu pasakyt, kad nesu nepatenkintas tokiu paaukštinimu... nes jau kurį laiką jam aktyviai pritariu. - Ačiū. Nežinau, ką pasakyti. - Taigi, mes, žinoma, palengvinsim visas administra­ cines procedūras, reikalingas persikelti. - Persikelti? - Taip. Tas postas Stokholme. Pas jus! - Bet negali būti nė kalbos apie tai, kad grįžčiau į Švediją. Man jau geriau darbo biržoje negu Švedijoj. 173

- Bet... - Nėra jokio „bet“. - Bet, man atrodo, jūs neturite iš ko rinktis. Markus nesivargino atsakyti ir netaręs nė žodžio išėjo iš kabineto.

103

Paradoksų ratas Paradoksų ratas, įkurtas 2003 metais, norint žmogiškųjų išteklių skyrių vadovus (nepriklausančius šiai asociacijai) supažindinti su NŽIDA* veikla, kartą per mėnesį šau­ kia ŽI direktorius į Žmogiškųjų išteklių namus aptarti kokio nors klausimo, rūpimo visiems į įmonės priešta­ ravimų sūkurį įsisukusiems žmogiškųjų išteklių skyrių direktoriams. Šie kasmėnesiniai susibūrimai siekia būti saikingai ikonoklastiški: juose profesionaliu, tačiau at­ sainiu tonu aptariama kokia nors skaudi tema. Humoras čia pageidaujamas, o biurokratinė kalba —ne!** * N Ž I D A (pranc. A N D R H ) - Nacionalinė žmogiškųjų išteklių direktorių asociacija. (Aut. past.) ** 2 0 0 9 m. sausio 13 d., antradienio, tema: „Pripažinimas krizės laikais: pirmenybė asmenybei ar kolektyvui?" 1 8 .3 0 - 2 0 .3 0 N Z I D A , Mirom enilio gatvė, nr. 91, Paryžius, 7 5 0 0 8 . (Aut. past.)

174

104

Paprastai Markus neskubėdamas žingsniuodavo korido­ riais. Pasivaikščiojimą visada laikė pertraukėlėmis. Ga­ lėdavo atsistoti ir paprastai sakyti: „Einu pramankštinti kojų“, kai kiti tuo metu eidavo surūkyti cigaretės. Bet tą akimirką ramumui atėjo galas. Jis lėkė. Buvo keista matyti jj taip einantį, lyg įniršio varomą. Jis buvo dy­ zelinis automobilis su perdirbtu varikliu. Kažkas jame buvo perdirbta: buvo paliesti jo jautrūs laideliai, nervai, einantys tiesiai į širdį. Jis staigiai įsiveržė į viršininko kabinetą. Sarlis nužvel­ gė savo darbuotoją ir instinktyviai priglaudė delną prie skruosto. Markus liko stovėti kambario viduryje, tram­ dydamas įsiūtį. Sarlis išdrįso pradėti: —Ar žinot, kur ji? —Ne, nežinau. Nustokit visi manęs klausinėti, kur Natali. Aš nežinau. —Ką tik kalbėjau telefonu su klientais. Jie perpykę. Negaliu atsitokėti, kad ji taip su mumis pasielgė! - Aš ją puikiausiai suprantu. - Ko iš manęs norit? - Noriu pasakyt du dalykus. - Greitai. Aš skubu. —Pirmas: aš atsisakau jūsų pasiūlymo. Iš jūsų pusės tai apgailėtina. Nežinau, kaip vėliau galėsit žiūrėti į save veidrodyje. 175

- Kas jums sakė, kad žiūriu į save? - Gerai, man nusispjaut, ką jūs darot ir ko ne. - O antras? - Aš atsistatydinu. Sarlį pribloškė to vyro staigi reakcija. Jis nė akimirkos nedvejojo. Atsisakė pasiūlymo ir išėjo iš įmonės. Kaip jis taip nesusitvarkė su padėtim? Tačiau ne. Gal to ir norėjo? Matyt, jie abu bėga, išsiveža ir savo pasigailėtiną meilės istoriją. Sarlis toliau stebėjo Markų ir nieko ne­ galėjo įskaityti jo veide. Nes Markaus veidas spindulia­ vo tokį įsiūtį, kuris stingdo. Panaikina visas įskaitomas išraiškas. Tačiau jis ėmė lėtai, su beribiu pasitikėjimu artintis prie Sarlio. Tarsi nešamas nežinomos galios. Sarlis negalėjo neišsigąsti, iš tikrųjų išsigąsti. - Dabar, kai jau nebesat mano viršininkas... aš galiu... Markus nebaigė sakinio, leido kumščiui jį užbaigti. Pirmą kartą jis smogė žmogui. Ir pasigailėjo, kad anks­ čiau to nepadarė. Per dažnai stengdamasis išsisukti iš keblios padėties pasitelkdavo žodžius. - Kas jums darosi? Išprotėjot! - šaukė Sarlis. Markus vėl priėjo ir užsimojo ketindamas jam trenkti dar kartą. Sarlis nustėręs žengė atatupstas. Atsisėdo ka­ bineto kampe. Ir Markui išėjus dar ilgai lyg prostracijos apimtas sėdėjo toje pačioje vietoje.

176

105

1960 m. spalio 29 d. Muhamado A li gyvenime Luisvilyje jis pirmą kartą laimėjo profesionalią kovą, nokautavęs priešininką Tanj Hanseikerj.

106

Atvažiavusi į Lizjė stotį, Natali išsinuomojo automobilį. Jau labai seniai buvo vairavusi. Bijojo, kad neprisimins įgūdžių. Oras buvo visai prastas, ėmė lyti. Tačiau ji juto tokį stiprų nuovargį, kad tą akimirką jau niekas negalė­ jo jos išgąsdinti. Vis greičiau ir greičiau važiavo siaurais keliukais, sveikindamasi su liūdesiu. Lietus trukdė jai matyti, retsykiais ji visiškai nieko nebeįžiūrėdavo. Tada kažkas atsitiko. Žaibiškai, per sekundę, bevažiuo­ jant. Ji vėl išvydo bučinio su Markumi sceną. Tą aki­ mirką, kai ji pamatė tą vaizdą, negalvojo apie jį. Toli gražu ne. Reginys įsiveržė staiga. Ji ėmė prisiminti kartu praleistą laiką. Tebevairuodama ėmė gailėtis, kad išva­ žiavo nieko jam nepasakiusi. Nežinojo, kodėl apie tai

177

nepagalvojo. Pabėgo labai skubiai. Pirmą kartą taip pa­ sišalino iš kabineto. Žinojo, kad daugiau ten niekada nebegrįš, kad viena jos gyvenimo dalis dabar baigėsi. Kad atėjo laikas važiuoti. Tačiau nusprendė sustoti de­ galinėje. Išlipo iš automobilio, apsižvalgė. Nieko neat­ pažino. Tikriausiai pasuko ne tuo keliu. Temo, aplink nė gyvos dvasios. O lietus užbaigė šį klasikinį nevilties vaizdinių triptiką. Ji nusiuntė Markui žinutę. Norėjo tik pasakyti, kur esanti. Po poros minučių atsakymas: „Važiuoju į Lizjė pirmu traukiniu, tuojau. Jei tave rasiu, juo geriau.11 Ir išsyk antra žinutė „Be to, tai rimuojasi11.

107

Ištrauka iš Gi de Mopasano apsakymo „Bučinys“ Ar žinai, iš kur atsiranda tikroji mūsų galia? Iš buči­ nio, vieno vienintelio bučinio! (...) Nors bučinys yra tik įžanga.

178

108

Markus išlipo iš traukinio. Jis taip pat išvažiavo nie­ kam nepranešęs. Jie susitiks kaip du bėgliai. Kitoje stoties salės pusėje pamatė ją, nejudančią. Iš lėto ėmė artėti, beveik kaip filme. Nesunku įsivaizduoti tą aki­ mirką skambančią muziką. Arba tylą. Taip, būtų tyla. Nieko nebūtų girdėti, vien jų kvėpavimas. Galima beveik pamiršti, kokia niūri aplinka juos supa. Lizjė stotis niekada nebūtų įkvėpusi Salvadoro Dali. Joje buvo tuščia ir šalta. Markus pastebėjo plakatą, prista­ tantį Teresei iš Lizjė skirtą muziejų. Kol ėjo prie Na­ tali, galvojo: „Žiūrėk tu man, keista, visada maniau, kad Lizjė - tai jos pavardė../1Taip, jis iš tikrųjų apie tai galvojo. O Natali buvo čia pat, visai šalia jo. Ir jos lūpų bučinys. Tačiau veidas užsisklendęs. Jos veidas buvo Lizjė stotis. Jie patraukė prie automobilio. Natali įsitaisė vairuoto­ jo vietoje, o Markus —numirėlio. Ji paleido variklį. Jie vis dar nepratarė vienas kitam nė žodžio. Buvo panašūs į paauglius, kurie nežino, ką sakyti per pirmą pasima­ tymą. Markus nė nenutuokė, kokioje vietoje buvo nei kur važiavo. Sekė Natali ir jam to pakako. Po valan­ dėlės, nebegalėdamas pakęsti tylumos, paspaudė radijo jungiklį. Buvo nustatyta stotis „Nostalgie“. Mašinoje nugriaudėjo Aleno Sušono Sprunkanti meilė. - Neįtikėtina! - pasakė Natali. 179

-Kas? - Šita daina. Beprotiška. Tai juk mano daina. Ir štai... dabar. Markus geraširdiškai pažvelgė į radiją. Tas mechaniz­ mas jam padėjo užmegzti su Natali pokalbį. Ji ir toliau kartojo, kaip tai keista ir kaip beprotiška. Kad tai žen­ klas. Koks ženklas? To Markus nežinojo. Jį nustebino, kokį poveikį ta daina padarė jo bendražygei. Tačiau jis žinojo gyvenimo keistumus, atsitiktinumus, sutapimus. Liudijimus, kurie priverčia abejoti racionalumu. Dai­ nai pasibaigus ji paprašė Markaus išjungti radiją. Norė­ jo likti įsitvėrusi tos melodijos, kurią visada taip mėgo. Pirmą kartą ją išgirdo žiūrėdama filmą, paskutinę An­ tuano Duanelio nuotykių dalį.’ Tuo laiku Natali buvo gimusi, ir galbūt tas jausmas sunkiai nusakomas: ji jau­ tėsi kilusi iš tos akimirkos. Tarsi būtų šios melodijos vaisius. Jos švelnus, kartais melancholiškas charakteris, lengvumas, visa tai priklausė vien 1978-iesiems. Tai jos daina, jos gyvenimas. Ji niekaip negalėjo patikėti tokiu atsitiktinumu. Ji sustabdė mašiną kelkraštyje. Tamsa kliudė Markui ma­ tyti, kur jie atsidūrė. Išlipo iš mašinos. Tada jis pama­ tė aukštas grotas. Tokias, kokios saugo įėjimą į kapines. Paskui suprato, kad jos ne aukštos, o milžiniškos. Tokios pačios, kokias pamatytum priešais kalėjimą. Žinoma,

* Antuanas Duanelis - penkių prancūzų kino režisieriaus Franęois Truffaut filmų veikėjas (vaidina Jean-Pierre Lėaud). ( Vert. past.)

180

mirusieji pasmerkti iki gyvos galvos, bet sunku juos įsi­ vaizduoti bandančius pabėgti. Tada Natali prabilo: - Fransua čia palaidotas. Sitam krašte jis praleido vai­ kystę. - Žinoma, jis man nieko nesakė. Negalvojo, kad greit mirs... bet žinau, kad norėjo būti čia, šalia tos vietos, kur užaugo. - Suprantu, - sušnabždėjo Markus. - Žinai, keista, bet aš irgi čia praleidau vaikystę. Kai susipažinom su Fransua, mums tai pasirodė beprotiškas sutapimas. Kai buvom paaugliai, galėjom prasilenkti šimtus kartų, bet niekada nesusitikom. O suradom vie­ nas kitą Paryžiuje. Vadinasi... jeigu turi sutikti žmogų... Nebaigusi sakinio Natali nutilo. Tačiau Markus min­ tyse jį pratęsė. Apie ką ji kalba? Žinoma, apie Fransua. Gal ir apie jį? Jos žodžių dviprasmiškumas išryškino, kokia simboliška toji padėtis. Kaip reta įtempta. Jie sto­ vėjo ten dviese, vienas šalia kito, už kelių metrų nuo Fransua kapo. Už kelių metrų nuo praeities, kuri nie­ kaip nesibaigia. Lietus krito ant Natali veido - buvo ne­ įmanoma atskirti nuo ašarų. O Markus jas matė. Mo­ kėjo įskaityti. Natali ašaras. Priėjo ir suspaudė ją glėbyje lyg norėdamas apglėbti kančią.

181

109

Antra Aleno Sušono dainos „Sprunkanti meilė", kurios automobilyje klausėsi Markus ir Natali, dalis Mes, mes neatlaikėm smūgio. Va, tavo skruostu rieda ašara. Išsiskiriam nieko nesiaiškindami. Tai meilė sprunka. Sprunkanti meilė. Miegojau aš ir atsirado vaikas mezginiuos miegąs. Išeit, sugrįžt, judėt, —tas žaidimas primena kregždes. Tik įsikūriau, o jau išsikraustau iš mažyčio buto. Ir nesvarbu, ar tave šaukia Kolete, Sabina ar Roberu... Visą gyvenimą vaikausi, kas pasprunka: Kvepiančias merginas, ašarų puokštes ir gležnas rožes. Mama elgėsi panašiai kadais, už ausies Šlakstėsi panašiai kvepiančiais svaigiais lašais...

182

110

Jie vėl važiavo. Markų nustebino daugybė posūkių. Šve­ dijoje keliai tiesūs, jie veda į tikslą, kurį matai. Jis leidosi liūliuojamas posūkių, nedrįsdamas klausti Natali, kur jie važiuoja. Ar tai iš tikrųjų svarbu? Įprasta sakyti, bet jis buvo pasirengęs sekti paskui ją į pasaulio kraštą. Ar ji bent žino, kur link važiuoja? Gal tiesiog nori nerti į nak­ tį. Važiuoti taip, kai, būna, norim, kad mus pamirštų. Galų gale ji sustojo. Šį kartą prieš mažus vartelius. Ar tai buvo jų klajonių tema? Vartų variacijos. Ji išlipo jų atverti, paskui grįžo į mašiną. Markaus mintyse kiekvie­ nas judesys atrodė svarbus, aiškiai išsiskyrė iš kitų, nes juk taip mes išgyvenam asmeninės mitologijos smulk­ menas. Automobilis riedėjo siauru keliuku, tada sustojo priešais namą. - Atvažiavom pas mano močiutę Madleną. Nuo tada, kai mirė senelis, ji gyvena viena. - Gerai. Džiaugiuos, kad su ja susipažinsiu, - man­ dagiai atsakė Markus. Natali kartą, kitą, paskui dar smarkiau pabeldė į du­ ris. Vis tylu. - Ji truputį neprigirdi. Geriausia būtų apeiti iš kitos pusės. Turbūt sėdi svetainėje ir pamatys mus pro langą. Norint apeiti namą, reikėjo žengti nuo lietaus pažliu­ gusiu takeliu. Markus įsikibo į Natali. Vargiai ką matė. 183

Gal ji supainiojo puses? Tarp namo ir lapijoje skendin­ čių brūzgynų beveik nebuvo kur prasisprausti. Nata­ li paslydo, paskui save nutempė ir Markų. Dabar jie buvo purvini ir visiškai permirkę. Būna ir šlovingesnių ekspedicijų, o ši jau tikrai darėsi verta pajuokos. Natali tarė: - Dabar geriausia būtų eit keturiomis. - Paskui tave malonu eiti, - atsakė Markus. Pagaliau priėję iš kitos pusės jie pamatė bobulytę, sė­ dinčią priešais židinio ugnį. Ji nieko neveikė. Reginys iš tikrųjų nustebino Markų. Tiesiog buvimas, laukimas beveik pamiršus save. Natali pabeldė į langą ir šį kartą močiutė išgirdo. Išsyk nušvito ir puolė atidaryti. - O, brangioji mano... Ką čia veiki? Kokia graži staig­ mena! - Norėjau tave pamatyt... o tam reikėjo apeiti namą. - Taip, žinau. Atsiprašau, ne tau vienai taip teko! Už­ eikit, tuojau atidarysiu. - Ne, įlipsim pro langą. Taip bus geriau. Jie perlipo palangę ir pagaliau atsidūrė viduje. Natali pristatė močiutei Markų. Ji perbraukė ranka jam veidą ir atsigręžė į anūkę sakydama: - Jis atrodo mielas. Markus nušvito plačia šypsena lyg patvirtindamas: taip, tiesa, aš mielas. Madlena tęsė: - Man rodos, kadaise aš irgi pažinojau vieną Markų. O gal ten buvo Paulius... o gal Sarlius... Na, kažkaip pa­ našiai, jo vardas baigėsi „us“... Bet gerai nebepamenu... 184

Stojo nejauki tyla. Ką ji turėjo galvoje sakydama „pažinojau11? Natali šypsodamasi prisiglaudė prie mo­ čiutės. Stebėdamas jas Markus įsivaizdavo Natali mažą. Aštuntasis dešimtmetis buvo čia, su jais. Po valandėlės jis paklausė: - Kur galima nusiplaut rankas? - A, tiesa. Eime su manim. Ji paėmė jį už purvu aptaškytos rankos ir skubriai nu­ sivedė į vonios kambarį. Taip, tai ir buvo tie mažos mergaitės bruožai, apie kuriuos galvojo Markus. Tas skubrus ėjimas. Tas bū­ das prieš dabarties akimirką išgyventi būsimą minutę. Kažkas netramdomo. Dabar jie stovėjo greta vienas kito priešais dvi praustuves. Prausdamiesi beveik kvaišai vie­ nas kitam šypsojosi. Kilo purslai, daug purslų, bet purs­ lai nedvelkė nostalgija. Markus pagalvojo: gražiausias rankų plovimasis mano gyvenime. Jiems reikėjo persirengti. Natali buvo nesunku. Savo kambaryje ji turėjo drabužių. Madlena paklausė Mar­ kaus: - Ar turit kuo persirengti? - Ne. Išvažiavom kaip stovim. - Šovė į galvą? - Taip, šovė į galvą, tikrai. Natali pamanė, kad juodu apsidžiaugė pritaikę tą po­ sakį „šovė į galvą11. Atrodė susijaudinę dėl to, kad pasiel­ gė neapgalvotai. Močiutė pasiūlė Markui eiti pasirausti vyro spintoje. Nuvedė jį į koridoriaus galą ir paliko, kad 185

išsirinktų, kas patiks. Po kelių minučių jis pasirodė ap­ sirengęs smėlinės-ir-nežinia-kokios spalvos kostiumu. Marškinių apykaklė buvo tokia plati, jog atrodė, kad jis skęsta. Tie neįprasti apdarai nė kiek netemdė jo ge­ ros nuotaikos. Jis atrodė laimingas netikėtai taip pasi­ dabinęs ir net pamanė: skęstu šituose drabužiuose, bet jaučiuosi gerai. Natali ėmė pašėlusiai kvatotis, jai net ištryško ašaros. Skruostais, ant kurių ką tik nudžiūvo skausmo ašaros, jau riedėjo juoko ašaros. Madlena priė­ jo prie jo, bet galėjai justi, kad eina veikiau prie kostiu­ mo, ne prie žmogaus. Kiekviena klostelė slėpė gyveni­ mo prisiminimą. Taip ji nustebusi minutėlę pastovėjo šalia svečio nejudėdama.

111 Galbūt dėl to, kad išgyveno karą, močiutės visada turi kuo pamaitinti anūkes, kurios vakare atsibeldžia į sve­ čius su kažkokiu švedu. - Manau, kad nevakarieniavot. Viriau sriubos. - Tikrai? Kokios? —paklausė Markus. - Tai penktadienio sriuba. Negaliu paaiškint. Šian­ dien penktadienis, todėl sriuba - penktadienio. - Vadinasi, sriuba be kaklaraiščio, - nusprendė Mar­ kus. 186

Natali priėjo prie jo: —Močiut, kartais jis pasako keistų dalykų. Tu nesi­ jaudink. - O, žinai, aš nebesijaudinu nuo 1945-ųjų. Viskas gerai. Na, sėskitės. Madlena buvo kupina gyvybingumo. Tarp energin­ gai ruošiančios vakarienę ir senos moters priešais židi­ nį buvo didelis skirtumas. Sis apsilankymas sukėlė jai ūpą judėti. Ji sukosi virtuvėje, nesutiko, kad jai padėtų. Natali ir Markų sugraudino tos pelytės pagyvėjimas. Dabar viskas atrodė labai toli: Paryžius, įmonė, bylos. Laikas taip pat lėkte pralėkė: ankstyva popietė darbe tebuvo nespalvotas prisiminimas. Tik sriubos pavadini­ mas „penktadienio'1 šiek tiek sulaikė juos kasdienybės tikrovėje. Vakarieniavo paprastai. Tyloje. Kai seneliai palaimin­ gai žiūri į savo anūkus, tą laimę nebūtinai lydi ilgos tira­ dos. Vieni kitų paklausia, kaip sekasi, ir panirsta į papras­ tą malonumą būti drauge. Po vakarienės Natali padėjo močiutei suplauti indus. Galvojo: kodėl pamiršau, kaip gera čia būti? Ji gyveno taip, tarsi viskas, kas neseniai kėlė laimę, būtų pasmerkta užmarščiai. Žinojo dabar jau tu­ rinti užtektinai jėgų, kad šią laimę sulaikytų. Svetainėje Markus rūkė cigarą. Jis vos galėjo pakęsti ta­ baką, bet norėjo suteikti malonumą Madlenai. „Ji labai mėgsta, kai vyrai po valgio rūko cigarus. Nesistenk su­ prast. Suteiksi jai malonumą, ir viskas11, - sušnabždėjo Markui Natali, kai jis turėjo atsakyti į kvietimą pūsti 187

dūmų voliutas. Tada jis pareiškė, kad labai trokšta ciga­ ro, ir nevykusiai rodė per didelį entuziazmą, bet Madlena neįžvelgė nė kibirkštėlės melo. Taigi Markus vaidino šeimininką normandiškuose namuose. Vienas dalykas nustebino: jam nesuskaudo galvos. Dar blogiau, jis ėmė mėgautis cigaro skoniu. Vos tik atsiradęs vyriškumas jau patogiai įsitaisė jame. Jautėsi neįprastai: staigiai kvėpė į save gyvenimą, efemeriškus jo debesis. Su cigaru jis buvo Markus Nuostabusis. Madlena buvo laiminga matydama anūkės šypseną. Ji tiek daug verkė, kai mirė Fransua: nebuvo nė dienos, kad negalvotų apie jį. Gyvenime Madlena buvo paty­ rusi daug tragedijų, bet šita buvo žiauriausia. Ji žinojo, kad reikia eiti pirmyn, kad svarbiausia - gyventi toliau. Tad šią akimirką širdies gilumoje jai atlėgo. Tikrai nie­ ko nesugadins, nes šiam švedui pajuto tikrą, instinkty­ vią simpatiją: - Jo širdis gera. - Tikrai, iš ko supranti? - Jaučiu. Instinktas. Jo širdis nuostabi. Natali dar kartą pabučiavo močiutę. Buvo laikas eiti miegoti. Markus užgesino cigarą sakydamas Madlenai: miegas yra kelias, kuris veda į rytojaus sriubą. Madlena miegojo apačioje, nes kopti laiptais jai buvo sunku. Kiti kambariai buvo antrame aukšte. Natali pa­ žvelgė į Markų: „Ten ji mums netrukdys/1 Sis sakinys galėjo reikšti viską: užuominą apie seksą ar paprastą 188

pragmatišką mintį, kad ryte jie galės ramiai pamiegoti. Markus nenorėjo galvoti. Ar miegos su ja, ar ne? Žino­ ma, jis to troško, bet suprato, kad reikia kopti laiptais ir nė negalvoti apie tai. Viršuje jį vėl pribloškė ankštumas. Po keliuko, kuriuo važiavo mašina, po takelio, kuriuo apėjo namą, jis jau trečią kartą pajuto ankštumą. Tame keistame koridoriuje buvo kelerios durys ir tiek pat kambarių. Natali nuėjo pirmyn ir grįžo nieko nesaky­ dama. Tame aukšte nebebuvo elektros. Ji uždegė dvi ant staliuko stovinčias žvakes. Jos veidas atrodė oranžinis, bet veikiau saulėtekio, o ne saulėlydžio spalvos. Ji taip pat dvejojo, iš tikrųjų dvejojo. Žinojo, kad nuspręsti turi ji. Pažvelgė ugniai tiesiai į akis. Tada atidarė duris.

112

Šarlis uždarė duris. Jis jautėsi taip nutolęs nuo savo kūno, lyg būtų buvęs nesąmoningas ir daręsis dar nesąmoningesnis. Nuo visų per dieną gautų smūgių jam skaudėjo veidą. Puikiai suprato, kad elgėsi apgailėtinai ir kad smarkiai rizikavo: švedų būstinėje gali sužinoti, kad dėl asmeninių paskatų norėjo perkelti darbuotoją į kitą vietą. Nieko baisaus: galimybių, kad tai taps ži­ noma, buvo nedaug. Jis buvo įsitikinęs, kad daugiau jų nebematys. Jiems pabėgus liko prieskonis, kad vis­ 189

kas baigta. Tikriausiai tai jį labiausiai ir žeidė. Daugiau niekada nebematyti Natali. Dėl visko kaltas jis. Pasi­ elgė beprotiškai ir dabar labai ant savęs niršo. Norėjo pamatyti ją tik sekundėlę, pamėginti prašyti atleidimo, pamėginti ištrūkti iš apgailėtinos būsenos. Norėjo galų gale rasti žodžius, kurių taip ieškojo. Gyventi pasaulyje, kur jam dar liktų galimybė būti Natali mylimam, už­ mirštų jausmų pasaulyje, kur dar galėtų su ja susitikti pirmą kartą. Dabar jis įėjo į savo namų svetainę. Ir - nekintamas re­ ginys - atsidūrė priešais žmoną, sėdinčią ant sofos. Toji vakaro scena buvo vieno paveikslo muziejus. - Viskas gerai? - sušnabždėjo jis. - Gerai. O tau? - Tau nebuvo neramu? - Dėl ko? - Dėl šios nakties. - Na, ne... O kas atsitiko šią naktį? Loransa beveik nepasuko galvos. Sarlis kalbėjosi su žmonos kaklu. Jis ką tik suvokė, jog ji nė nepastebėjo, kad praėjusią naktį jo nebuvo. Kad tarp jo ir tuštumos nebuvo skirtumo. Priminė prarają. Panūdo suduoti jai: išlyginti tos dienos agresyvumo rezultatus. Perduoti jai bent vieną iš paties gautų smūgių, bet ranka tą akimirką sustingo ore. Jis ėmė stebėti ją. Jo ranka buvo čia pat, ore, viena. Staiga jis suvokė, kad nebegali pakęsti meilės trūkumo, kad duso gyvendamas išsekusiame pasaulyje. Niekas niekada jo neapkabindavo, niekas niekada nepa­ 190

rodydavo nė menkiausio švelnumo ženklo. Kodėl taip buvo? Jis pamiršo, kad esama švelnumo. Buvo išgintas už subtilumo ribų. Ranka lėtai nusileido, jis uždėjo ją žmonai ant plaukų. Pajuto susijaudinimą, iš tikrųjų susijaudinimą, nors ge­ rai nežinojo, dėl ko kilo toks pojūtis. Pagalvojo, kad žmonos plaukai gražūs. Gal dėl to. Nuleido ranką dar žemiau ir palietė žmonos sprandą. Kai kurie jo odos sargybiniai dar galėjo justi buvusių bučinių pėdsakus. Prisiminti jo įkarštį. Panoro žmonos sprandą paversti išeities tašku, iš kurio keliaus vėl užkariauti jos kūno. Apėjo sofą ir atsistojo priešais. Atsiklaupė ir norėjo ją pabučiuoti. - Ką tu darai? - paklausė ji geibiu balsu. - Aš tavęs noriu. - Dabar? - Taip, dabar. - Užklupai mane nepasiruošusią. - Tai ką? Turiu prašyti pasimatymo, kad galėčiau pa­ bučiuot? - Ne... koks kvailas. - O žinai, kas dar būtų gerai? -N e. - Išvažiuoti į Veneciją. Taip, aš suorganizuosiu... Vie­ ną savaitgalį imsim ir išvažiuosim... dviese... bus gera... - ...žinai, kad man jūros liga. - Tai kas? Nieko baisaus... Į Veneciją skrisim lėk­ tuvu. 191

—Sakau dėl gondolų. Bus gaila, jeigu negalėsim plau­ kioti gondola. Nemanai?

113

Antra lenkų filosofo mintis Agonijos paslaptį žino vien žvakės.

114

Natali įėjo į kambarį, kur visada nakvodavo. Ėjo pasišviesdama žvakėmis, bet taip gerai žinojo visus kam­ pelius, kad būtų galėjusi eiti ir tamsoj. Ji vedė Markų, jis sekė iš paskos, laikydamasis jai už klubų. Tai buvo šviesiausia jo gyvenimo tamsa. Bijojo, kad tokia gyva tapusi laimė neatimtų iš jo visų gebėjimų. Neretai nu­ tinka, kad per didelis susijaudinimas paralyžiuoja. Rei­ kėjo apie tai negalvoti, tik leistis nešamam kiekvienos sekundės. Kiekvienas iškvėpimas kaip pasaulis. Natali pastatė žvakes ant staliuko galvūgalyje. Jie atsidūrė vie­ nas priešais kitą, supami jaudinančio šešėlių virpėjimo. 192

Ji padėjo galvą jam ant peties, jis paglostė jai plaukus. Taip būtų galėję ir stovėti. Jie išgyveno tokią istoriją, nuo kurios ir stovint apimtų miegas. Tačiau buvo labai šalta. Šaltį kėlė ir tuštuma: čia niekas nebeužeidavo. Tą vietą reikėjo tarsi iš naujo užkariauti, prie buvusių pri­ siminimų pridėti dar kitų. Jie atsigulė po antklodėmis. Markus ir toliau nepailstamai glostė Natali plaukus. Taip juos mylėjo, norėjo pažinti vieną po kito, atski­ rai, sužinoti jų istoriją ir mintis. Norėjo leistis į kelio­ nę plaukais. Natali buvo gera. Vyras neskubino įvykių, buvo atidus ir subtilus. Kartu ir iniciatyvus. Ėmė ją nu­ renginėti ir jo širdis plakė su neregėta jėga. Dabar ji gulėjo nuoga, prisiglaudusi prie jo. Jo susijau­ dinimas buvo toks stiprus, kad judesiai sulėtėjo. Toks lėtumas beveik panašus į atsitraukimą. Graužiamas di­ džiulės baimės, jis ėmė elgtis negrabiai. Jai patiko aki­ mirkos, kai jis buvo nerangus, dvejojo. Ji suprato, kad to geidė labiau už viską: vėl atrasti vyrus per vieną vyrą, kuris nebūtinai bus pratęs prie moterų. Juodu kartu iš naujo skaitė švelnumo naudojimo taisykles. Mintys apie buvimą su juo, atrodė, ilsino. Gal tai pasipūtėliš­ ka ar paviršutiniška, bet jai atrodė, kad tas vyras su ja visada bus laimingas. Juto, kad jų pora bus neįtikėtinai patvari. Kad nieko negalės nutikti. Kad jų fizinė lygtis priešnuodis mirčiai. Visa tai ji suvokė nuotrupomis, ne­ buvo tuo labai užtikrinta. Tiesiog žinojo, kad dabar tam atėjo laikas, kad tokiomis aplinkybėmis visada spren­ džia kūnas. Dabar Markus buvo virš jos. Ji įsikibo. 193

Jos smilkiniais riedėjo ašaros. Jis bučiavo jos ašaras. Ir iš jo bučinių gimė dar vienos ašaros, šį kartą jo.

115

Chulijo Kortasaro romano „Žaidžiame klases “ septinto skyriaus, kurį Natali skaitė šio romano pradžioje, pradžia „Tavo lūpas liečiu, pirštu tavo lūpų kraštą liečiu, piešiu jas taip, lyg kurtų jas mano ranka, lyg tavo lūpos turėtų prasiverti pirmą kartą, ir man gana užsimerkti, kad nutrinčiau viską ir pradėčiau iš naujo, kiekvienąsyk piešiu lūpas, kurių geidžiu, lūpas, kurias mano ranka pasiren­ ka ir piešia tavo veide, atsirinktas lūpas, su absoliučia laisve atsirinktas lūpas, kad mano ranka nupieštų jas tavo veide, lūpas, per atsitiktinumą, kurio nė nemanau aiškintis, tiksliai atitinkančias tavo lūpas, šypsančias po tomis lūpomis, kurias piešia mano ranka.“’

* „Žaidžiame klases“, vertė V. Petrauskas, Vilnius, 1993.

194

116

Buvo jau paryčiai. Galėjai pamanyti, kad nakties nė ne­ būta. Natali ir Markus pakaitom atsibusdavo ir užsnūs­ davo, supindami sapną ir tikrovę. —Norėčiau, kad nuliptume į sodą, —pasakė Natali. —Dabar? —Taip, pamatysi. Kai buvau maža, visada eidavau ry­ tais. Auštant ten keista nuotaika. Jie skubiai atsikėlė ir iš lėto apsirengė'. Žiūrėjo vienas į kitą, išvydo vienas kitą šaltoje šviesoje. Buvo papras­ ta. Netriukšmaudami nulipo laiptais, kad nepažadintų Madlenos. Tuščias atsargumas, nes ji beveik nemiego­ davo, kai namuose būdavo svečių. Tačiau ji netrukdys jiems. Žinojo, kaip Natali rytais mėgo sodo ramybę (kiekvienam savo ritualai). Kaskart, kai čia atvažiuo­ davo, vos pramerkusi akis eidavo atsisėsti ant suolelio. Juodu buvo lauke. Natali sustojo ir žiūrinėjo kiekvieną smulkmeną. Gyvenimas ėjo pirmyn, niokojo, bet čia niekas nepasikeitė: nekintanti vieta. Jie atsisėdo. Juos gaubė tikras - kūniško malonumo su­ keltas - susižavėjimas. Lyg pasakų kerai, iš tobulybės pavogtos akimirkos. Minutės, kurias jrašom atmintin tą pačią akimirką, kai išgyvenam. Sekundės, tapsiančios mūsų nostalgija. „Man gera“, —sušnabždėjo Nata* O galbūt atvirkščiai. (Aut. past.)

195

Ii, o Markus iš tikrųjų jautėsi laimingas. Ji atsistojo. Jis žiūrėjo į ją, einančią pro gėles ir medžius. Tada ji kelis kartus lėtai nuėjo pirmyn ir grįžo atgal, švelni svajoklė, ir leido rankai liesti viską, ką pakeliui pasiekė. Čia jos santykis su gamta buvo labai intymus. Paskui ji sustojo. Visa prigludo prie medžio. - Su pusbroliais ir pusseserėm žaisdavom slėpynes, reikėdavo atsistoti prie šito medžio, kai skaičiuodavom. Tai trukdavo ilgai. Skaičiuodavom iki šimto septynio­ likos. - Kodėl iki šimto septyniolikos? - Nežinau! Nusprendėm, kad bus toks skaičius, šiaip sau. - Nori dabar pažaisti? - pasiūlė Markus. Natali jam nusišypsojo. Jai labai patiko, kad jis siū­ lo žaisti. Ji atsistojo prie medžio, užsimerkė ir pradėjo skaičiuoti. Markus leidosi ieškoti geros slėptuvės. Tuščias sumanymas: čia buvo Natali valdos. Ji žinojo geriausias kerteles. Ieškodamas jis galvojo apie visas vietas, kur ji galbūt slėpdavosi. Jis keliavo per Natali metus. Septyne­ rių ji tikriausiai slėpėsi už šito medžio. Dvylikos tikriau­ siai bėgo į tą krūmą. Paauglė užmetė vaikystės žaidimus ir susiraukusi praeidavo pro brūzgynus. O kitą vasarą ant to suoliuko atsisėdo jau kaip jauna moteris: svajo­ klė, poetė, su romantiška viltimi širdyje. Jaunos moters gyvenimas paliko pėdsakus keliose vietose, o gal už šių gėlių krūmų ji net mylėjosi? Fransua bėgo jai iš paskos, mėgindamas nuplėšti naktinius marškinius, tyliai, kad nepažadintų senelių, sode paliko nevaržomų ir nebylių 196

gaudynių pėdsakus. O paskui pagavo ją. Ji bandė prie­ šintis, nors nelabai įtikinamai. Suko galvą į šalį ir svajojo apie jo bučinius. Jie ritosi žeme, o paskui ji liko viena. Kur jis dingo? Kur nors pasislėpė? Čia jo nebebuvo. Ir niekada nebebus. Toje vietoje neaugo žolė. Natali iš įsiū­ čio visą išrovė. Čia valandų valandas ji gulėjo išsekusi, o močiutės bandymai prišaukti ją į vidų buvo perniek. Eidamas pro tą vietą Markus mindė jos skausmą. Ėjo per jos meilės ašaras. Toliau ieškodamas slėptuvės pereis visas vietas, kur vėliau eis Natali. Čia ir ten jį jaudino įsivaiz­ duojamas pagyvenusios moters, kokia ji taps, paveikslas. Taip beieškodamas pačioje visų natali šerdyje Markus ir rado vietą pasislėpti. Kiek įmanydamas susirietė. Keis­ tas dalykas tokią dieną, kai jautėsi kaip niekada didelis. Po visą jo kūną sklido didybės impulsai. Atsidūręs toje vietoje, jis ėmė šypsotis. Jautėsi laimingas, kad jos lau­ kė, labai laimingas, kad ji suras jį.

117

Natali atsimerkė.

PABAIGA

197

Skaitykite ir antrąjį lietuviškai išleistą Davido Foenkinoso romaną

Foenkinos, David Fo-23

Subtilumas : romanas / David Foenkinos ; iš prancūzų kal­ bos vertė Akvilė Melkūnaitė. - 2-a laida. - Vilnius : Tyto alba, 2 0 1 2 . - 197, [1] p. ISBN 9 7 8 -9 9 8 6 -1 6 -8 8 9 -8 Prancūzų rašytojas Davidas Foenkinosas - vienas iš talentingiausių jaunosios kartos kūrėjų, parašęs daugiau kaip dešimt romanų. Be „Subtilumo", lietuviškai išleistas ir jo romanas „Ištikus laimei". „Sub­ tilumas" - romanas apie meilę ir moteriškumą, apie stebuklingą vieno bučinio galią. Tai grakšti ir neįprasta, švelnaus hum oro ir gilių įžvalgų prisodrinta istorija apie keistai besiklostančius santykius tarp vyro ir moters, apie kuriuos įprasta sakyti „ne pora".

U D K 821.133.1-31

DAVID FOENKINOS

Subtilumas Rom anas

Iš prancūzų kalbos vertė A kvilė M elkūnaitė Viršelio dailininkė Asta Puikienė

Tiražas 2 0 0 0 egz. SL 1 6 8 6 . 2 0 1 2 0 3 26. 5 ,4 6 apsk. 1.1. 1. 1.

4^

/

Išleido „Tyto alba“, J. Jasinskio g. 10, L T -0 1112 V i l n i u s / tel. 2 4 9 7 5 9 8 , [email protected]

Spausdin o U A B BA L TO, U tenos g. 41 A, L T -08 2 17 V ilniu s

Įrfš

Jo galvoje ne paliaujam ai sukosi bučinio scena. Jo prisim inimuose j i ja u buvo virtusi ku ltiniu filmu. Pagaliau jis atra kino buto duris, ir svetainė, p a ly g in ti su troškim u gyventi, pasirodė gerokai per ankšta.

Jaunas prancūzų rašytojas Davidas Foenkinosas (g. 1974 m.) - vie­ nas iš talentingiausių savo kartos rašytojų, o gerbėjų nuomone pats talentingiausias. D. Foenkinosas yra parašęs daugiau kaip dešimt romanų, be „Subtilumo", lietuviškai išleistas ir jo romanas „Ištikus laimei". „Subtilumas" - romanas apie meilę ir moteriškumą, apie stebuklin­ gą vieno bučinio galią.Tai grakšti ir neįprasta, švelnaus humoro ir gi­ lių įžvalgų prisodrinta istorija apie keistai besiklostančius santykius tarp vyro ir moters, apie kuriuos įprasta sakyti „ne pora". Pagrindinė knygos veikėja gražuolė Natali po vyro žūties išgyvena didelį skausmą. Ji pasineria į darbą ir laimingos praeities prisimini­ mus. Viršininko merginimosi stengiasi nepastebėti. Tačiau kartą tar­ si iš gailesčio pabučiuoja savo kolegą - nerangų ir nelabai išvaizdų švedą. Ir keistuolis kolega, atgijęs lyg stebuklinėje pasakoje, atsar­ giai ir subtiliai padeda grįžti į gyvenimą ir Natali. „Subtilumas" yra pelnęs keletą solidžių Prancūzijos literatūrinių pre­ mijų ir išleistas milžinišku tiražu. Romaną išsivertusios daugiau kaip 15 šalių. Vilniaus knygų mugėje viešėjęs autorius teigė, jog lietuvių leidėjai buvo antrieji. Pagal šį romaną 2011 m. Davidas Foenkinosas su broliu pastatė to paties pavadinimo filmą, kuriame vaidina dvi šiuolaikinio žvaigždės - Audrey Tautou ir Franęois Damiensas. Debiutinis a rių filmas nominuotas „Cezariui" už geriausią scenarijų.

ISBN