Alessandro Davenia - Balta Kaip Pienas, Raudona Kaip Kraujas - Work for downloading free

 Alessandro  Aless andro D’Avenia

 Balta kaip pienas, pien as, raudona kaip kraujas Romanas Iš italų ita lų kalbos vertė vertė Ieva  Ieva Mažeikaitė

 Alessandro  Aless andro D’Avenia

 Balta kaip pienas, pien as, raudona kaip kraujas Romanas Iš italų ita lų kalbos vertė vertė Ieva  Ieva Mažeikaitė

 Versta iš: Alessandro Al essandro D’Avenia D’Avenia BIANCA COME IL LATTE ROSSA COME IL SANGUE Mondadori, Milano, 2010 ISBN ISBN 978-609-01-0401 978-609 -01-0401-9 -9 © 2010 Arnoldo Mondadori Editore S.p.A., Milano © Viršelyje panaudota nuotrauka, Caryn Drexl / „Arcangel Images“ © Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Mažeikaitė, 2012 © Leidykla „Alma littera“, 2012 Redaktorė Bronė Balčienė Korektorės Indrė Petrėtytė ir Gražina Stankevičienė Stankevičienė  Viršelį p ritaikė Asta A sta Rastauskienė

Skiriu savo tėvams, išmokiusiems mane žiūrėti į dangų tvirtai remiantis kojomis į žemę. Skiriu savo mokiniams, kasdien mane išmokantiems atgimti.

Karalaitis sėdėjo prie stalo ir valgė. Riekdamas varškės sūrį jis įsipjovė ir ant sūrio užvarvėjo lašelis kraujo. Karalaitis tarė motinai: – Mama, norėčiau turėti moterį, baltą kaip pienas ir raudoną kaip kraujas. – Sūnau mano, ta, kuri balta, nėra raudona, o raudona nėra balta. Bet ieškok, gal rasi. „Trys granatų mergelės“ iš Italo Calvino knygos „Italų pasakos“.

V iskas turi savo spalvą. Kiekvienas jausmas turi spalvą. Tyla – tai balta. Būtent

baltos aš ir nekenčiu, ji beribė. Balta varna, baltas melas, balta vėliava, baltas lapas, balta palata... Iš tiesų balta net nėra spalva. Tai niekas, kaip ir tyla. Niekas be žodžių ir muzikos. Tylu – bá lta. Aš nemoku tyliai sėdėti ar būti vienas, o tai tas pats. Man ima taip mausti skrandį ar pilvą – dar nesupratau, ką tiksliai, – kad turiu apsižergti savo motoroleriuką, visą sudralintą ir be stabdžių (kada gi pasiryšiu nuvežti jį pataisyti?), be tikslo važinėtis gatvėmis ir žiūrėti sutiktoms merginoms į akis, kad įsitikinčiau, jog nesu vienas. Jei kuri nors į mane pažvelgia, vadinasi, aš egzistuoju. Ir kodėl aš toks? Nemoku valdytis. Nemoku būti vienas. Man reikia... Kad aš žinočiau, ko! Vieni nervai. Užtat turiu aipodą. Bent tai gerai, nes išėjus ryte iš namų ir žinant, kad laukia visa dulkėto asfalto prisisunkusi diena mokykloje, po os – nuobodulio liūnas su namų darbais, tėvais ir šunimi, o paskui ir vėl tas pats, kol mirtis mus išskirs, gãli išgelbėti tik tinkamai parinktas grojaraštis. Į ausis susigrūdu ausines ir patenku į kitą plotmę. Įsileidžiu tinkamos spalvos jausmą. ei noriu įsimylėti, klausausi melodingo roko. Jei noriu „pasikrauti“ – sunkiojo metalo. Jei noriu tvirčiau jaustis – repo ir šiaip grubios muzikos, ypač jei tekstai pilni keiksmažodžių. Taip nesu vienas – baltas. Kažkas palaiko draugiją ir nuspalvina mano dienas.  Visgi nesakyčiau, kad nuobodžiauju. Šiaip turiu šimtus planų, tūkstančius troškimų, milijonus neišpildytų svajonių ir milijardus nepradėtų dalykų, bet galiausiai nieko taip ir nesiimu, nes niekam tai iš tikrųjų neįdomu. Tada sakau sau: „Leo, po velnių, ko čia plėšaisi? Mesk tai iš galvos ir mėgaukis tuo, ką turi.“ Mums duotas tik vienas gyvenimas, o kai jis tampa baltas, geriausiai jį nuspalvina kompiuteris: visuomet randu ką nors čate (mano slapyvardis – Piratas, kaip Džonis Depas). Ką jau moku tai moku – išklausyti žmones. Nuo to pasijuntu geriau. Kita išeitis – sėsti ant savo motoroleriuko be stabdžių ir be tikslo važinėtis po miestą. O jei norisi važiuoti su tikslu, lekiu pas Niką ir truputį pagrojame, jis – bosine, aš – elektrine gitara. Vieną dieną mes išgarsėsime, turėsime grupę, pavadintą „Šutvė“. Nikas sako, kad turėčiau ir dainuoti, nes mano balsas gražus, bet aš gėdinuosi. Grojant gitara dainuoja pirštai, o jie niekada neraudonuoja. Žmonės nenušvilpia gitaristų, užtat dainininkus... Kai Nikas negali, susitinku su kitais autobusų stotelėje prie mokyklos, toje, kur mūsų mokyklos įsimylėjėliai visiems apsiskelbia mylį. Ten visą laiką kas nors

būna, ateina ir merginų. Kartais pasirodo ir Beatričė – aš į tą stotelę einu dėl os. Kaip keista: rytais niekas nenori į mokyklą, o po pietų ten randi visus. Skirtumas tas, kad tuomet nebebūna vampyrų, tai yra mokytojų – kraujo siurbikų, kurie grįžę namo užsidaro į karstus ir laukia kitų aukų. Tik, priešingai nei vampyrai, mokytojai veikia dieną.  Jei prie mokyklos būna Beatričė, tuomet kitas reikalas. Jos akys žalios ir didelės – žvelgdamas į tos merginos veidą, rodos, matai tik jas. Beatričės plaukai raudoni – kai juos paleidžia, pasijunti, tarsi regėtum aušrą. Ji kalba nedaug, bet protingai. Jei ji būtų filmas – tai dar nesukurto žanro. Jei kvapas – tai smėlis anksti ryte, kai paplūdimys su jūra dar džiaugiasi vienatve. O jei spalva? Beatričė – tai raudona. Kaip meilė. Audra. Viską nušluojantis uraganas. Žemės drebėjimas, suardantis kūną į griuvėsius. Būtent taip jaučiuosi kas kartą ją išvydęs. Beatričė to dar nežino, bet vieną dieną, ilgai nelaukęs, jai prisipažinsiu. Taip, vieną dieną pasakysiu jai, kad ji sukurta man, o aš – jai. Taip jau yra ir niekur čia nepabėgsi: kai Beatričė tai suvoks, viskas eisis it sviestu patepta, lyg filmuose. Svarbiausia pasirinkti tinkamą metą ir šukuoseną. Manau, didžiausia bėda – mano plaukai. Juos nusikirpčiau tik Beatričei paprašius. O kas bus, jei tada prarasiu visas galias, kaip tas vyrukas iš legendos? Ne, Piratas negali apsikirpti. Liūtas be karčių – ne liūtas. Juk ne be reikalo mano vardas Leo.

K artą

mačiau dokumentinį filmą apie liūtus, iš brūzgynų išlindo patinas milžiniškais karčiais, o malonus balsas jį apibūdino: „Džiunglių karalius su savo karūna.“ Tokie ir yra mano plaukai: laisvi ir didingi. Be galo patogu turėti tokią liūtišką šukuoseną. Patogu, kad niekada nereikia šukuotis, gali įsivaizduoti, jog plaukai styro sau laisvi tarsi galvoje augančios mintys: kartais jos tiesiog išsiveržia aukštyn ir išsisklaido. Aš dovanoju savo mintis kitiems, jos šnypščia smagiai lyg ką tik atkimštos kokakolos burbuliukai. Plaukais aš galiu daug ką kitiems pasakyti. Tikra teisybė. Viskas, ką dabar pasakiau, teisybė. Žmonės mane pažįsta tik iš plaukų. Bent jau tie iš mano mokyklos, iš mano šutvės, iš „Piratų“ komandos: Kempinė, Kartis, Kuokštas. Tėtis jau seniai nuleido rankas. Mama nieko daugiau nedaro, tik peikia mano plaukus. O kai susitinku su senele, jos vos neištinka širdies smūgis (jei tau devyniasdešimt, tai labai tikėtina). Kodėl jiems taip sunku susitaikyti su mano šukuosena? Iš pradžių sako: „Būk  originalus, išreikšk save, būk savimi!“, o kai tik pamėgini parodyti, koks esi iš tikrųjų, užsipuola: „Tu neturi savitumo, elgiesi kaip visi.“ Kur logika? Kas gi juos supras: arba esi savimi, arba esi toks kaip visi. Jiems niekaip neįtiksi. Tiesa ta, kad jie visi man pavydi, ypač plikiai. Jei nuplikčiau, aš nusižudyčiau. Šiaip ar taip, jei Beatričei mano plaukai nepatiks, turėsiu juos apsikirpti, tik  dar gerai pagalvosiu. Juk jie gali būti ir mano privalumas. Beatriče, arba mylėk  mane tokį, koks esu, su visais plaukais, arba nieko nebus: jei nesutarsime dėl tokių smulkmenų, tai kaip galėsime būti kartu? Žmogus privalo būti savimi ir priimti kitą tokį, koks jis yra, – taip visada sako per televizorių, – jei ne, kokia čia meilė? Beatriče, kodėl to nesupranti? Be to, tu man visa patinki, tad tau lengviau nei man. Merginoms viskas paprasčiau. Ir kaip jos sugeba visuomet laimėti? Jei esi graži, pasaulis guli tau po kojom, renkiesi ką nori, darai ką nori, velkiesi ką nori... Koks skirtumas, juk vis tiek būsi visų garbinama. Sekasi joms! O man būna dienų, kai visai neišeičiau iš namų. Jaučiuosi toks baisus, kad užsibarikaduočiau savo kambary ir nė į veidrodį nežiūrėčiau. Baltas. Balto  veido. Bespalvis. Tikra tragedija. Visgi būna dienų, kai ir aš jaučiuosi raudonas. Tuomet man nėra lygių. Užsimetu tinkamus marškinėlius, įšoku į gerai krintančius džinsus ir pasijuntu lyg Dievas: Zakas Efronas gali slėptis po lapais.

Einu vienas gatve. Pirmai sutiktai merginai galėčiau pasakyti: „Ei, mažule, susitinkam šįvakar, noriu tau suteikti nepakartojamą progą! Nesigailėsi, nes, kai eisi šalia manęs, visi į tave spoksos ir sakys: kaip, po velnių, jai pavyko pakabinti tokį berną?! Draugės susiraukšlės iš pavydo.“  Aš Dievas! Mano gyvenimas kupinas įspūdžių. Nė valandėlei nesustoju. Jei ne mokykla, būčiau atsipalaidavęs, gražus ir garsus.

M ano mokykla pavadinta Horacijaus, kaip to veikėjo iš „Peliuko Mikio“, vardu.

os sienos apsilupusios, klasėse tinkas aptrupėjęs, lentos labiau pilkos nei juodos, žemėlapiai visi atbrizgę, o juose pavaizduoti žemynai ir šalys išblukę ir palikti likimo valiai... Sienos tik dviejų spalvų – baltos ir rudos, – kaip pyragėliai su grietinėle, tačiau mokykloje nieko saldaus nėra, tik skambutis, skelbiantis pamokų pabaigą, – jam suskambėjus, rodos, girdi: „Ir vėl tuščiai praleidai pusdienį tarp šių dvispalvių sienų. Bėk iš čia!“ Mokykla praverčia vos keliais atvejais – kai puolu į neviltį ir paskęstu baltose mintyse. Klausiu savęs, kur aš einu, ką darau, ar gyvenime nuveiksiu ką nors gero, ar... Laimei, mokykla – tai žaidimų aikštelė, pilna taip pat besijaučiančių žmonių. Mes kalbamės apie viską, nustumdami į šalį niekur nevedančias mintis. Baltos mintys niekur neveda, baltų minčių reikia atsikratyti. „Makdonalde“, kuris ir kvepia „Makdonaldu“, kemšu karštas bulvytes, o Nikas garsiai siurbčioja iš didžiulės kokakolos stiklinės. – Negalvok apie baltą. Nikas visada man taip sako. Nikas visada teisus. Ne veltui jis – mano geriausias draugas. Jis man kaip Vilas Terneris Džekui Sperou. Bent kartą per mėnesį išgelbstime vienas kitam kailį, juk tam draugai ir reikalingi. Draugus aš pasirenku. Tuo jie ir faini. Su draugais gera būti, nes išsirenki būtent tokius, kokius nori. O bendraklasių nepasirinksi. Jie tiesiog pakliūna į tą pačią klasę ir dažnai kaip reikiant užknisa. Nikas – iš B klasės (aš iš D), mes žaidžiame toje pačioje „Piratų“ futbolo komandoje. Du geri šmikiai. O tarp bendraklasių būtinai pasitaiko koks nors nervų kamuolys, kaip pas mus Elektra. Vien vardas ką sako. Kai kurie žmonės pasmerkia vaikus duodami keistus vardus. Mano vardas Leo, jis man patinka. Man pasisekė, toks vardas siejasi su žavia, stipria asmenybe, kuri išeina iš brūzgynų it karalius su karčiais. Suriaumoja. Ar, mano atveju, bent jau pamėgina... Kiekviename varde, deja, įrašytas likimas. Pavyzdžiui, Elektra: kas čia per vardas? Kaip elektros srovė, nupurto vien jį išgirdus. Todėl ji visada tokia nervinga. Mūsų klasėje yra dar vienas veikėjas, tikra rakštis subinėj: Džakomas, kitaip  vadinamas Smirdžium. Dar vienas nelaimę nešantis vardas! Nes ir Leopardžio toks vardas, o jis buvo kuprotas, neturėjo draugų ir, lyg to nepakaktų, dar buvo poetas. Niekas nesikalba su Džakomu. Jis smirda. Ir niekas nedrįsta jam to

pasakyti. Nuo tada, kai įsimylėjau Beatričę, aš prausiuosi po dušu kiekvieną dieną, o barzdą skutuosi kartą per mėnesį. Šiaip ar taip, jei jis nesiprausia, čia tik jo sušiktas reikalas. Bet bent jau mama galėtų jam pasakyti, o nepasako. Argi aš dėl to kaltas? Juk negaliu išgelbėti pasaulio. Tam yra Žmogus-Voras. Nikas atsiriaugėja ir taip grąžina mane į tikrovę. Žvengdamas sakau jam: – Tu teisus. Nereikia galvoti apie baltą... Nikas paplekšnoja man per petį: – Rytoj noriu tave matyti gerai pasikrovusį! Turim sutvarkyti tuos liurbius! Mano veidą nušviečia šypsena: kas būtų mokykla be futbolo turnyro?

„ N ežinau,

kodėl tai padariau, nežinau, kodėl tai darydamas iš širdies linksminausi, ir nežinau, kodėl tai vėl padarysiu“, – šie išganingi Barto Simpsono, mano vienintelio mokytojo ir vedlio, žodžiai apibendrina mano gyvenimo filosofiją. Pateiksiu pavyzdį. Šiandien susirgo istorijos ir filosofijos mokytoja. ėga! Ateis pavaduojanti. Kaip visada, kokia nors liurbė. „Nevartok tokių žodžių!“ Galvoje grėsmingai nuaidi mamos balsas, bet aš vis tiek vartoju tokius žodžius. Kartais jie tiesiog būtini! Pavaduojanti mokytoja neišvengiamai būna liurbių liurbė. Pirma, ji pavaduoja mokytoją, kuri jau ir taip yra liurbė, tad ji – liurbė kvadratu.  Antra, ji dirba pavaduojančia mokytoja. Koks čia gyvenimas – dirbti, kad pavaduotum susirgusįjį? Taigi ji ne tik liurbė, bet dar ir neša nelaimes kitiems. Nelaimėlė kubu. Nekantraudami laukėme tos pavaduojančios mokytojos, baisios kaip karas, apsirengusios nepriekaištinga violetine suknele, puikiai tinkančia apmėtyti seilėmis suvilgytais popieriaus rutuliukais, žudikišku taiklumu svaidomais iš tuščių tušinukų. Tačiau į klasę įeina jaunas vyrukas. Su švarku ir marškiniais. Pasitempęs. Mano manymu, per juodų akių. Ant ilgutėlės nosies jis užsidėjęs akinius juodais rėmeliais. Nešasi knygų pilną rankinę. Dažnai kartoja, kad mėgsta savo dalyką. Na va, betrūko mokytojo, kuris tikėtų tuo, ką daro. Tokie patys blogiausi! Nepamenu jo vardo. Sakė, bet tuo metu plepėjau su Silvija. Su Silvija galiu kalbėtis apie viską. Ji man labai brangi, dažnai ją apkabinu.  Apkabinu, nes tiek jai, tiek man tai patinka. Tačiau Silvija – ne mano skonio mergina. Ji puikus žmogus, su kuriuo gali kalbėtis apie viską, visada būsi išklausytas ir dar gausi gerų patarimų. Tačiau jai kai ko stinga: kerinčio žavesio. To, ką turi Beatričė. Jos plaukai ne raudoni kaip Beatričės. Vien Beatričės žvilgsnis priverčia svajoti. Beatričė raudona. Silvija melsva, kaip visi tikri draugai. O pavaduojantis mokytojas – tik juoda dėmelė nepataisomai baltoje dienoje. Ot nesiseka!

o plaukai juodi. Jo akys juodos. Švarkas juodas. Vienu žodžiu, tikra Mirties žvaigždė iš „Žvaigždžių karų“. Betrūksta tik mirtino papūtimo, kuriuo nužudyt mokinius ir kolegas. Jis nežino, ką daryti, nes jam nieko nepasakė, o mokytojos  Ardžentjeri telefonas išjungtas. Ardžentjeri turi mobilųjį, bet nežino, kaip juo naudotis. Jai vaikai padovanojo. Jis net turi fotografavimo funkciją. Tik kad ji nieko apie tai neraukia. Tas telefonas jai reikalingas dėl vyro. Ardžentjeri vyras serga. Jam, vargšui, vėžys! Daugybė žmonių serga vėžiu. Jei jis apima kepenis, au nieko nebepadarysi. Tikra nelaimė. O jos vyras serga būtent kepenų vėžiu.  Ardžentjeri mums niekada apie tai nepasakojo, sužinojome iš fizinio mokytojos Nikolozi. Jos vyras – gydytojas, o Ardžentjeri vyrui atliekama chemoterapija jo ligoninėje. Siaubas, kaip Ardžentjeri nepasisekė! Ji baisiausiai nuobodi ir visada kabinėjasi prie smulkmenų, kaip užsiciklinusi vis kalba apie tą  veikėją, pasakiusį, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi, – man tai atrodo savaime suprantama... Bet man vis tiek būna jos gaila, kai nuolat žiūri į mobiliuką tikrindama, ar neskambino vyras. Dabar šitas mokytojas mėgina vesti pamoką, bet, kaip ir visi pavaduojantys, nesugeba, nes, aišku, niekas nekreipia į jį dėmesio. Tai puiki proga patriukšmauti ir paslapčia pasijuokti iš suaugusio nelaimėlio. Aš pakeliu ranką ir rimtai paklausiu: – Kodėl pasirinkote šią profesiją? Pusbalsiu priduriu: – Tokią liurbišką.  Visi žvengia. Jis nesutrinka. – Viskas per mano senelį.  Jam galvoj negerai. – Kai buvau dešimties, senelis man papasakojo pasaką iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. Tyla. – Tačiau dabar pasikalbėkime apie Karolingų atgimimą.  Visa klasė žiūri į mane. Aš pradėjau, aš turiu ir tęsti. Jie teisūs. Aš jų didvyris. – Atsiprašau, mokytojau, o kaip ta pasaka iš „Tūkstančio ir...“? Žodžiu, ta. Kai kas prunkšteli. Tyla. Tyla kaip iš vesterno filmų. Jo akys žvelgia į manąsias. – Maniau, tavęs nedomina pasakojimas, kaip tampama liurbiais...

Tyla. Aš pralaimiu dvikovą. Nebežinau, ką sakyti. – Taip ir yra, mūsų nedomina. O iš tikrųjų man smalsu. Noriu sužinoti, kodėl žmogus svajoja tapti liurbiu, ir dar tą svajonę įgyvendina. Ir netgi atrodo tuo patenkintas. Visi ima į mane žvairuoti. Net Silvija nepritaria: – Papasakokite, mokytojau, mums įdomu.  Apleistas net Silvijos, nugrimztu į baltą miglą, o mokytojas ima pasakoti. Jo akys žiba it apsėstojo. – Kaire, nedideliame namelyje su sodu, kuriame augo figmedis ir stovėjo fontanas, gyveno Muhamedas al Magrebis. Jis buvo labai neturtingas. Kartą užmigo ir susapnavo kiaurai permirkusį vyrą, kuris iš burnos išsitraukė auksinį pinigą ir tarė jam: „Tavo laimė – Persijoje, Isfahane... Ten rasi lobį... Eik ten!“ Nubudęs Muhamedas skubiai iškeliavo. Įveikęs šimtus pavojų atkako į Isfahaną. Ten mirtinai pavargęs ėmė ieškoti maisto, tačiau buvo palaikytas vagimi.  Jį ėmė kulti bambuko lazdomis ir vos neužmušė. Staiga vienas kapitonas jo paklausė: „Kas tu, iš kur atėjai, kodėl tu čia?“ Žmogus pasakė teisybę: „Susapnavau peršlapusį vyrą, jis liepė man eiti čia, nes rasiu lobį. Še tau ir lobis, bambukinės lazdos!“ Kapitonas garsiai nusijuokė ir tarė: „Kvaily, tu tiki sapnais?  Aš pats tris kartus sapnavau skurdų namelį Kaire, jame buvo sodas, o sode – figmedis, o už figmedžio – fontanas, o po fontanu gulėjo didžiulis lobis! Bet aš niekada iš čia nė kojos nekėliau, kvaily! Lauk iš čia, lengvatiki!“ Vyras sugrįžo namo, ėmė kasti po fontanu ir iškasė lobį! Papasakojo sustodamas reikiamose vietose tarsi aktorius. Klasėje tvyrojo tyla, visi sėdėjo išpūtę akis kaip Kuokštas, kai apsirūko – blogas ženklas. Betrūko tik mokytojo-pasakoriaus. Istorijos pabaigą palydžiu juoku. – Ir viskas? Mokytojas atsistoja, kiek patyli. Prisėda ant savo stalo. – Ir viskas. Senelis tądien man paaiškino, kad mes skiriamės nuo gyvūnų, nes ie elgiasi taip, kaip liepia prigimtis. O mes laisvi. Tai pati didžiausia žmogui suteikta dovana. Būdami laisvi, galime tapti kuo tik norime. Laisvė leidžia mums svajoti, o svajonės – tai mūsų gyvenimo kraujas, nors jas įgyvendinant kartais ir reikia įveikti ilgą kelią ar gauti lazdų. „Niekada neatsižadėk savo svajonių! Nebijok svajoti, nors kiti ir juoksis iš tavęs, – taip man pasakė senelis, – antraip atsižadėsi pats savęs.“ Dar dabar prisimenu, kaip spindėjo jo akys, kai tarė šiuos

žodžius.  Visi susižavėję tyli, o mane nervina, kad jis dabar dėmesio centre, – iš ties tai aš turėčiau būti dėmesio centre atėjus pavaduojančiam mokytojui. – Mokytojau, o kuo čia dėta istorija ir filosofija?  Jis įsmeigia į mane akis. – Istorija – tai didžiulis katilas, pilnas įvykdytų planų, o įvykdė juos žmonės, tapę didžiais dėl to, kad turėjo drąsos paversti savo svajones tikrove; filosofija – tai tyla, kurioje gimsta tokios svajonės. Deja, kai kurių žmonių svajonės buvo košmarai, ypač tiems, kurie nuo jų nukentėjo. Kai svajos negimsta iš tylos, tampa košmarais. Istorija, kaip ir filosofija, menas, muzika, literatūra, geriausiai išreiškia, kas yra žmogus. Aleksandras Makedonietis, Augustas, Dantė, Mikelandželas... Visi jie tinkamai pasinaudojo savo laisve ir keisdami save pakeitė istoriją. Gal šioje klasėje yra būsimasis Dantė arba Mikelandželas... Gal uo galėtum tapti tu! Mokytojo akys spindi, kai jis pasakoja žygdarbius, įvykdytus šių paprast žmonių, tapusių didžiais dėl savo svajonių, savo laisvės. Mane tai gerokai sutrikdo, tačiau dar labiau sutrinku suvokęs, kad klausausi šito vėplos. – Tik tuomet, kai žmogus tiki jam neįveikiamais dalykais – o tai ir yra svajonė, – žmonija pažengia į priekį ir ima labiau tikėti savimi. Neblogai pasakė, tačiau tai tipiški jauno mokytojo, skrajojančio padebesiais, žodžiai. Norėčiau pažiūrėti, į ką tu su visomis svajonėmis pavirsi po metų! Todėl ir praminiau jį Svajokliu. Gražu, kai žmogus turi svajonių, gražu, kai jomis tiki. – Mokytojau, man visa tai atrodo tušti paistalai. Norėjau perprasti, ar jis rimtai tuo tiki, ar tik yra susikūręs vidinį pasaulį, kuriuo siekia užmaskuoti nenusisekusį gyvenimą. Svajoklis pažvelgė man į akis ir kiek patylėjęs paklausė: – Ko tu bijai? Tuomet skambutis išgelbėjo mano mintis, staiga virtusias nebyliomis ir baltomis.

š nieko nebijau. Mokausi pirmoje licėjaus klasėje 1. Kad lankysiu klasikinės pakraipos licėjų, nusprendė mano tėvai. Aš tuo klausimu neturėjau nuomonės. Mama lankė klasikinį licėjų. Tėtis irgi. Senelė – gyvas klasikinio licėjaus įsikūnijimas. Iš mūsų šeimos jo nelankė tik šuo. „Jis praplečia mąstymą ir akiratį, padeda tiksliau dėstyti mintis, suteikia lankstumo.“ Ir be galo užknisa. Taip ir yra. Nėra jokios priežasties mokytis tokioje mokykloje. Bent jau mokytojai niekada jos nepateikė. Pirmoji diena ketvirtoje gimnazijos klasėje 2: prisistatymai, pasakojimas apie mokyklos pastatą ir susipažinimas su mokytojais. Kaip kokia ekskursija į zoologijos sodą, kuriame mokytojai – tai saugoma rūšis, kuri, tikėkimės, negrįžtamai išnyks...  Vėliau – keletas įvadinių testų, atskleidžiančių kiekvieno moksleivio pasirengimą. O po šio šilto sutikimo... Pragaras, kuriame iš mokinių telieka šešėliai ir dulkės. Tiek namų darbų, sudėtingų aiškinimų ir atsakinėjimų dar gyvenime nebuvau matęs. Prieš įstodamas į licėjų mokydavausi daugiausia po pusvalandį per dieną. O paskui žaisdavau futbolą bet kurioje tam tinkamoje  vietoje, pavyzdžiui, savo namų koridoriuje arba kieme. Blogiausiu atveju prisėsdavau prie kompiuterinio futbolo žaidimo. Nuo ketvirtos gimnazijos klasės viskas pasikeitė. Jei nenorėjai prisidaryti skolų, privalėjai mokytis. Bet aš vis tiek nepersistengdavau, nes negali daryti to, kuo netiki. Iki šiol nė vienam mokytojui nepavyko manęs įtikinti mokymosi nauda. O jei nepavyksta tam, kuris mokslams paskyrė gyvenimą, tai kodėl turėčiau tikėti?  Aplankiau Svajoklio tinklaraštį. Taip taip, pavaduojantis istorijos ir filosofijos mokytojas turi savo tinklaraštį, o man smalsu pažiūrėti, ką jis ten rašo. Mokytojai už mokyklos ribų neturi tikro gyvenimo. Jų už mokyklos ribų tiesiog nėra. Tad man magėjo pažiūrėti, apie ką kalba žmogus, neturintis ko pasakyti. O pasakojo jis apie šimtą kartų matytą filmą „Mirusių poetų draugija“. Rašė, kad mokymui jis atsiduoda su ta pačia aistra kaip ir filmo herojus. Rašė, kad tas filmas atskleidė, kokia yra jo užduotis šioje žemėje. Ir paaiškino tai paslaptingais, bet gražiais žodžiais: „Visur įžvelgti grožį ir dovanoti jį mane supantiems žmonėms. Dėl to atėjau į šį pasaulį.“ Reikia pripažinti, kad Svajoklis gerai valdo žodį. Iš tų dviejų sakinukų matyti,

kad jis suprato savo gyvenimo prasmę. Aišku, jam jau trisdešimt, tad nieko nuostabaus. Tačiau ne visi moka tai taip aiškiai nusakyti. Būdamas mano amžiaus, jis subrandino svajonę. Užsibrėžė tikslą ir jį pasiekė. Man šešiolika, aš neturiu jokių ypatingų svajonių, tik sapnus, kurių ryte nė neprisimenu. Ėrika-su-ė įsitikinusi, kad sapnai priklauso nuo reinkarnacijos, nuo mūsų praeitų gyvenimų. Yra toks futbolininkas, kuris teigia praeitame gyvenime buvęs antimi – gal tai ir padėjo jam tapti geriausiam. Ėrika-su-ė sako, kad ji buvo azminu. Todėl ji visada taip skaniai kvepia. Man patinka Ėrikos-su-ė kvapas. Nemanau, kad aš kada esu reinkarnavęsis. Bet jei tektų rinktis, turbūt norėčiau būti buvęs ne augalu, o gyvūnu: liūtu, tigru, skorpionu... Šį reinkarnacijos klausimą, aišku, reikėtų išspręsti, bet jis per sudėtingas, kad dabar apie tai mąstyčiau, be to, aš nieko neprisimenu iš to laiko, kai buvau liūtas, nors ir išsaugojau jo karčius ir jėgą – jaučiu ją savo kraujyje. Dėl to ir manau, kad buvau liūtu, dėl to mano net vardas Leo. Išvertus iš lotynų kalbos leo reiškia „liūtas“. Leo rugiens – „riaumojantis liūtas“. Šiaip ar taip, dabar mokausi pirmoje licėjaus klasėje, o ketvirtą ir penktą gimnazijos klases įveikiau beveik be skolų. Ketvirtoje teužsidirbau skolas iš graikų kalbos ir matematikos. Penktoje – tik iš graikų. Graikų kalbos pamoka – tai mokyklos daržovė: karti ir gerai išvalanti žarnyną, tai yra prireikus atsakinėti verčianti šikti į kelnes... Dėl visko kalta Masaroni. Tai priekabiausia ir negailestingiausia mokytoja  visoje mokykloje. Jos drabužiai pasiūti iš šuns kailio, amžinai to paties. Jos apranga būna dviejų rūšių: žiemą, rudenį ir pavasarį – šuns kailiniai, vasarą –  vasariniai šuns kailiniai. Ir kaip žmogus gali taip gyventi? Gal ji praeitame gyvenime buvo šunimi? Smagu spėlioti, kuo kiekvienas buvo praeitame gyvenime, tai daug ką paaiškina apie žmogaus charakterį. Pavyzdžiui, Beatričė praeitame gyvenime greičiausiai buvo žvaigždė. Juk  žvaigždes gaubia akinama šviesa, jos matosi net už milijonų šviesmečių. Žvaigždės – tai įkaitusios švytinčios raudonos masės sankaupos. Beatričė tokia ir yra. Ją išvysti ir už kelių šimtų metrų – šviečia savo raudonais plaukais. Kažin, ar man kada nors pavyks ją pabučiuoti? Beje, greitai bus jos gimtadienis. Gal mane pakvies. Šiandien po pietų nueisiu į stotelę prie mokyklos, gal ją sutiksiu. Beatričė – tai raudonas vynas. Man nuo jos sukasi galva – aš myliu ją. 1 Atitinka vienuoliktą klasę (Italijoje iš viso mokomasi trylika metų). (Čia ir toliau – vertėjos pastabo s.) 2 Italijos klasikiniame licėjuje pirmi dveji metai vadinami ketvirta ir penkta gimnazijos klasėmis (atitinka devintą ir dešimtą klases).

K ai po pietų vyksta futbolo varžybos, daugiau niekam nelieka laiko. Privalai

tinkamai nusiteikti ir ramiai mėgautis tuo nusiteikimu. Kiekvienas judesys tampa svarbus, viskas privalo būti tobula. Mano mėgstamiausia akimirka – kai maunuosi futbolo kojines ir juntu, kaip jos pamažu apglėbia blauzdas tarsi senoviniai šarvai, viduramžių riterio antblauzdžiai. Šiandien rungsimės prieš antrą B. Tai turtingų tėčių sūnelių klasė. Turim juos suvaryti juodai. „Piratai“ prieš „Kietuolius“. Rezultatas jau iš anksto aiškus, tik  aukų skaičius ne. Stengsimės nukenksminti jų kuo daugiau. Naujausios kartos sintetinė žolytė virpina kiekvieną mano kūno ląstelę. Šią šiltą rudens popietę mes švytėte švytime savo raudonais marškinėliais su kaukole viduryje ir užrašu „Piratai“ po ja. Atėjo visi: Nikas, Kuokštas, Kartis ir Kempinė (šis labiau primena šarvuotas duris, o ne vartininką). Mes tinkamai nusiteikę. O tai viską ir lemia. Tie kiti – tikri nuspuogėliai, jiems labiau tiktų ne „Kietuolių“, o „Skystuolių“ pavadinimas. Priešininkai nė nespėja susigaudyti, su kuo turi reikalą, o mes jau lenkiame uos dviem įvarčiais. Vieną įmušė Nikas, kitą – aš. Du vienuolikos metrų baudini piratai. Kiekvienas iš mudviejų net užsimerkęs tiksliai žino, kur yra antrasis, kovojame petys į petį, tarsi du broliai. Džiūgaudamas dėl savo klastingo ir taiklaus spyrio į vartų kampą, pastebiu Silviją, sėdinčią ir stebinčią varžybas su bendraklasėmis: Ėrika-su-ė, Elektra, Sima, Ele, Franče ir Barbe. Jos visos plepa. Kaip visada. Merginoms varžybos vienodai rodo. Tik Silvija plojimais palydi mano įvartį. Aš pasiunčiu jai oro bučinį tarsi garsus futbolininkas, dėkojantis tribūnoms. Vieną dieną ten sėdės Beatričė ir siųs man bučinį. Aš skirsiu jai savo geriausią įvartį ir imsiu bėgti link tribūnų, kad visi pamatyt užrašą ant mano marškinėlių: „I belong to Beatrice“.

M irė mokytojos Ardžentjeri vyras. Daugiau jos nebepamatysime – nusprendė

anksčiau išeiti į pensiją. Ji visai palūžusi. Nors turi du ja besirūpinančius vaikus,  vyras buvo jos gyvenimo prasmė, o istorija ir filosofija – jau seniai nebe. Svajoklis pasiliks pas mus – pavaduojantys mokytojai neabejotinai neša nelaimes... Numarina vargšių mokytojų vyrus, kad tik gautų darbą. Šiaip ar taip, turėsime eiti į Ardžentjeri vyro laidotuves, o aš neturiu žalio supratimo, kaip ten elgtis. Nežinau, kaip rengtis. Silvija, vienintelė moteris, kuria pasitikiu stiliaus klausimais, sako, kad turėčiau rinktis tamsius drabužius, pavyzdžiui, mėlyną megztinį ir marškinius. Džinsai irgi tiks, nes kelnių neturiu. Bažnyčioje matyti daugybė žmonių iš mūsų mokyklos. Atsisėdu į vieną iš paskutinių suolų, nes nė nežinau, kada reikia stotis, o kada – sėstis. Be to, kas bus, jei sutiksiu mokytoją? Kas tokiais atvejais sakoma? Žodis „užuojauta“ (ar taip tariama?) skamba banaliai. Geriau likti šešėlyje, įsimaišyti į minią – būti nematomam ir nereikšmingam. Laidotuvių mišias laiko kunigas, kuris yra ir mano tikybos mokytojas – Gendalfas, toks smulkutis, kad galėtum į kišenę įsidėti, visas išvagotas taikingų ir linksmų raukšlelių, dėl kurių visa mokykla jį ir vadina Gendalfu, burtininko iš „Žiedų valdovo“ vardu. Pirmame suole sėdi mokytoja Ardžentjeri, juoda iš išorės, balta iš vidaus. Ji nosinaite šluostosi ašaras, o greta sėdi jos vaikai. Sūnui maždaug keturiasdešimt, dukra kiek jaunesnė ir visai daili. Mokytojų vaikus visuomet gaubia paslaptis, niekada negali žinoti, ar jie normalūs: greičiausiai tėvai juos  visą dieną moko! Kokia tragedija...  Ardžentjeri verkia ir man jos dėl to gaila. Galiausiai lyg tyčia susitinkame, ji pažvelgia į mane tarsi ko tikėdamasi. Aš nusišypsau. Tik tiek ateina man į galvą. i nuleidžia akis ir išeina paskui medinį karstą. Aš sumautas piratas. Vienintelis dalykas, kurį sugebu sutikęs ką tik našle tapusią moterį – tai šypsotis. Jaučiuosi kaltas. Gal turėjau ką nors pasakyti. Tačiau kai kuriose situacijose tiesiog neišmanau, kaip elgtis – ar tai mano kaltė? Grįžęs namo neturiu noro nieko veikti. Norėčiau pabūti vienas, bet negaliu ištverti baltumos. Įsijungiu muziką ir sėdu prie interneto. Čatinu su Niku apie laidotuves. Kažin, kur dabar Ardžentjeri vyras?

 Ar jis reinkarnavosi?  Ar iš jo liko tik pelenai?  Ar kenčia? Tikiuosi, kad ne, nes jau ir taip daug prisikentėjo. Nikas nežino, kaip būna. Jo manymu, kažkas po mirties yra. Tačiau jis visiškai nenorėtų persikūnyti į musę. Kažin kodėl būtent į musę? Paaiškina, kad namiškiai visuomet sako, jog jis įkyrus it musė. Beje, dar vienas svarbus dalykas: turiu nepamiršti Beatričės gimtadienio. Dabar pat išsiųsiu jai žinutę: „Labas, Beatriče, čia Leo iš pirmos D, tas su trenktais plaukais. Artėja tavo gimtadienis. Ką gero planuoji? Iki greito, Leo §:).“  Ji neatsako. Dėl to pasijuntu prastai. Kaip visada, pasirodžiau esąs sumautas asilas. Kažin, ką dabar galvoja Beatričė. Dar vienas liurbis, kabinantis merginas žinutėmis. Ta tyla įsiskverbia man į širdį it dažytojas, ketinantis nubaltinti jos sienas ir ištrinti Beatričės vardą storu dažų sluoksniu. Iš nebylaus telefono išlenda skausmo, baimės, vienatvės replės ir surakina man vidurius... Iš pradžių laidotuvės, o po jų ir Beatričė, neatsakanti į žinutę. Užsiveria dveji balti vartai, o ant jų spengiančios baltumos, lyg to dar būtų maža, kabo užrašas „Stovėti draudžiama“. Vartai užsiveria ir net negali prie jų likti. Reikia nustoti apie tai galvoti. Bet kaip? Paskambinu Silvijai. Praplepam dvi valandas. Ji suvokia, kad aš tik norėjau su kuo nors pasikalbėti, ir man tai pasako. Ji beregint mane perkanda, net jei šneku apie ką kita. Praeitame gyvenime Silvija greičiausiai buvo angelu. Ji išsyk viską supranta, o angelai, rodos, tokie ir yra, antraip neturėtų sparnų. Bent jau taip sako Vienuolė (Ana, mano religingoji bendraklasė): „Kiekvienas turi savo angelą sargą. Pakanka su juo pasikalbėti apie tai, kas vyksta, ir jis iš karto suvoks visas priežastis.“ Aš tuo netikiu. Tačiau tikiu, kad Silvija yra mano angelas sargas. aučiu palengvėjimą. Ji atvėrė vartus. Palinkim vienas kitam labos nakties ir aš užmiegu ramus, nes su ja visada galiu pasikalbėti. Tikėkimės, Silvija amžinai bus mano gyvenime, net tada, kai suaugsime. Bet myliu aš Beatričę. Prieš užmigdamas patikrinu telefoną. Atėjo žinutė! Turbūt atsakė Beatričė – aš išgelbėtas. „Jei nepavyks užmigti, žinok, kad visuomet gali man paskambinti. S.“ Kaip norėčiau, kad ta S būtų B...

Duokite man motorolerį, net ir tą mano mažiuką, ir aš pajudinsiu Žemę. Nes

nieko nėra geriau, kaip pralėkti pro mokyklą ir pamatyti ten Beatričę su draugais. Nedrįstu sustoti, mat visų akivaizdoje dar gali liepti man nesiuntinėti mulkiškų žinučių. Tad tik praskrieju pro stotelę vėjo taršomais plaukais, kyšančiais iš po šalmo, ir tarsi Kupidono strėlę paleidžiu savo žvilgsnį, kurį ji tik   viena pagauna. To pakanka, kad pasijusčiau kaip ant sparnų. Jei ne šis pakylėtas ausmas, ir vėl įlįsčiau į kokią pornografinę svetainę ir smaukyčiausi. Tačiau po tokių dalykų pasijuntu dar labiau prislėgtas ir turiu skambinti Silvijai, o kadangi negaliu jai papasakoti teisybės, tenka pliaukšti apie ką kita. O ar apie tokius dalykus apskritai galima su kuo nors pasikalbėti? Kokia laimė, kad raudonai spindinti žvaigždė atsisuko į mane pažiūrėti. Ji žino, kad tai aš parašiau žinutę, ir savo žvilgsniu patvirtina, kad šiame pasaulyje esu ne be reikalo. Aš išgelbėtas! Tad skrieju savo motoroleriu šimtų mašinų užkimštomis gatvėmis ir jaučiuosi, lyg kelyje būčiau vienas. Viso pasaulio vėjas glosto man veidą, aš geriu jį godžiai it laisvę. Dainuoju: „Tu pirma mintis, pažadinanti rytą“, o kai iš tiesų pabundu iš savo svajonių, pamatau, kad jau sutemę. Be tikslo klajojau gatvėmis savo skraidančiu kilimu ir nė nepastebėjau, kaip prabėgo laikas. Kai esi įsimylėjęs, laikas neegzistuoja. Užtat mama egzistuoja, ji neįsimylėjusi Beatričės ir dabar yra perpykusi, nes nežinojo, kur buvau dingęs. O ką aš galiu padaryti? Tai meilė. Raudonos gyvenimo akimirkos tokios jau yra – be laikrodžio. „Kur tavo galva?“ Suaugusieji neprisimena, ką reiškia būti įsimylėjusiam. Kokia prasmė aiškinti kažką žmonėms, kurie nebeprisimena? Kokia prasmė aklam pasakoti apie raudoną spalvą? Mama to nesupranta ir, lyg to dar būtų maža, reikalauja, kad būtent aš kasdien išvesčiau Terminatorių pasisioti. Terminatorius – mūsų taksiukas pensininkas. Ėda, šliaužioja savo pusantro metro pilvu ir išmyža milijonus litrų. Aš vedu jį į lauką tik tada, kai nenoriu daryti namų darbų, ir leidžiu sisioti ištisas dvi valandas, o pats tuo metu naudodamasis proga vaikštinėju ir dairausi po parduotuvių vitrinas ir į merginas. Kažin, kodėl žmonės perka šunis? Greičiausiai tam, kad duotų papildomo darbo nam tvarkytojoms filipinietėms, vedžiojančioms juos sisioti. Parke knibždėte knibžda filipiniečių su šunimis. O jei namuose nedirba filipinietė, nukenčiu aš. Šiaip ar taip, gyvūnai – tik antraeiliai veikėjai žmogaus gyvenime. Terminatorius temoka

myžti ir daugiau nieko – šuniškas gyvenimas. Negaliu užmigti. Aš įsimylėjau, o kai taip nutinka, nemiga yra mažiausia, ko gali tikėtis. Net ir pati juodžiausia naktis nusidažo raudonai. Galvoje susikaupia tokia neįtikėtina galybė minčių, kad norėtum galvoti apie viską iš karto, o ir širdis niekaip nerimsta. Be to, jaučiuosi keistai – viskas man atrodo gražu. Gyveni įprastą gyvenimą, visą laiką darai tuos pačius nuobodžius dalykus, o tada įsimyli ir tas pats gyvenimas tampa didžiulis ir kitoks. Žinai, kad gyveni tame pačiame pasaulyje kaip ir Beatričė, tad argi gali rūpėti, kad prastai atsakinėjai, kad prakiuro motorolerio padanga, kad Terminatorius nori sisioti, kad ima lyti, o tu nepasiėmęs skėčio? Niekas nesvarbu, nes žinai, kad visa tai praeis. O meilė ne. Raudonoji žvaigždė švies per amžius. Ten yra Beatričė, o mano širdyje liepsnoja meilė: ji didžiulė, skatinanti svajoti ir niekas negali jos iš manęs atimti, nes ji glūdi niekam nepasiekiamoje vietoje. Nežinau, kaip tai apibūdinti, tik tikiuosi, kad meilė niekada nesibaigs. Galiausiai užmiegu užliūliuotas šios vilties širdyje. Jei pasaulyje yra Beatričė, gyvenimas kasdien atrodo naujai. Meilė keičia gyvenimą. Kokie teisingi šie mano žodžiai, privalau juos prisiminti. Atrandu galybę svarbių dalykų, o paskui jie iškrenta man iš galvos. Suvokiu, kad ateityje jų gali prireikti, bet imu ir pamirštu, kaip būna suaugusiems. Tai ir yra bent pusės visų pasaulio blogybių priežastis. „Mano laikais tokių problemų nebūdavo.“ Būtent. Tavo laikais!  Jei kur nors užrašyčiau savo atradimus, galbūt jų neužmirščiau ir nekartočiau tų pačių klaidų. Mano atmintis tiesiog tragiška. Tai tėvų kaltė – prasti genai. Nepamirštu tik vieno dalyko – rytojaus futbolo varžybų. Netiesa, nepamirštu ir dar kai ko – Beatričė neatsakė į mano žinutę. Aš beviltiškas. Susupkite mane baltai kaip mumiją.

Gendalfas – tai žmogutis iš oro, rodos, tuoj ims ir nuskris it balionėlis, tad kyla

klausimas, kaip jis susitvarko su licėjaus barbarų ordomis. Nepaisant to, jis  visada šypsosi. Visos mokyklos marmurines grindis nubarsto savo šypsenomis. Šypsosi, kai sutinka mokinius, šypsosi net kai įeina į mokyklą, priešingai nei kiti mokytojai. Kartais atrodo, kad tai net ne jo šypsena. Įžengia į klasę, šypsosi ir tyli. Paskui užrašo ant lentos sakinį – visi laukia tos akimirkos. Šiandien įėjo ir parašė: „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis.“ Prasideda įprastinis žaidimas. – Džovanotis! – Ne. – Maksas Pecalis? – Ne. – Eliza? – Ne. Iš ankstesnių laikų. – Batistis3? – Ne. – Žinau! – surinku iš galinio suolo ir pabrėžtinai pakeliu rankas, vaizduodamas savo būsimą pergalę. – Skrudžas Makdakas! Klasė plyšta juokais. Net Gendalfas tylėdamas nusišypso. Pažiūri į mus ir ištaria: – Jėzus Kristus. – Mes amžinai apsigauname, – įsikišu aš. – Jūs tiesiog negalite apsieiti be ėzaus. – Ar tau atrodo, kad vaikščiočiau taip apsirengęs, jei galėčiau be jo apsieiti? Šypsosi. – O ką tas sakinys reiškia? Šypsosi. – O kaip jūs manot? – Čia kaip Golumas, jis visuomet sako apie žiedą: „mano mieliaussiass“. Apie nieką kitą negalvoja, jo širdis ten, – paaiškina Vienuolė. Paprastai ji klasėje tyli, bet kai prabyla, kalba tik gilius dalykus. – Aš nežinau, kas tas Golumas, bet jei tu taip sakai, patikėsiu. Gendalfas nežino, kas yra Golumas. Kažkoks absurdas, bet taip jau yra. Mokytojas aiškina toliau:

– Tai reiškia, kad manydami, jog apie nieką negalvojame, iš tiesų galvojame apie tai, kas mums brangu. Meilė – kaip Žemės trauka, ji nematoma ir universali, lygiai kaip fizikoje. Mūsų širdys, mūsų akys, mūsų žodžiai neišvengiamai, nė mums patiems nepastebint, krypsta prie to, ką mylime, kaip krintantis obuolys, veikiamas Žemės traukos. – O jei nieko nemylime? – Tai neįmanoma. Ar gali įsivaizduoti Žemę be Žemės traukos? Arba kosmosą be Žemės traukos? Visi daiktai nuolat daužytųsi vieni į kitus. Net tas, kuris galvoja nieko nemylįs, iš tiesų ką nors myli. Visos jo mintys sukasi apie tai net am pačiam nesuvokiant. Reikia klausti ne ar mylime, o ką  mylime. Žmonės  visuomet ką nors garbina: grožį, protą, pinigus, sveikatą, Dievą... – Kaip galima mylėti Dievą, jei jo neįmanoma paliesti? – Įmanoma paliesti. – Kaip? – Priimant jo kūną per Eucharistiją. – Bet, mokytojau, čiagi tik toks posakis... vaizdinys... – Ir jūs manote, kad aš paaukočiau visą gyvenimą dėl paprasčiausio posakio? O ką tu myli, Leo, apie ką mąstai, kai apie nieką nemąstai?  Aš tyliu, nes gėdinuosi atsakyti prieš visą klasę. Silvija spokso į mane, lyg tikėdamasi išgirsti teisingą atsakymą arba norėdama jį pasufleruoti. Aš žinau teisingą atsakymą ir norėčiau sušukti jį visam pasauliui: Beatričė, mano Žemės trauka, mano svoris, mano kraujas, mano raudona spalva. – Aš mąstau apie raudoną spalvą. Keletas mokinių prunkšteli, manydami, kad suprato bajerį, kurio nepasakiau. Gendalfas suvokia, kad nejuokauju. – O kokia ji yra? – Kaip jos plaukai...  Visi stebeilija į mane, lyg prieš eidamas į pamoką būčiau apsirūkęs. Vienintelė Silvija mane palaiko savo pritariamu žvilgsniu. Gendalfas žiūri man į akis, į pačią jų gilumą. Nusišypso: – Man raudona irgi tokia pati. – Kokia? – Kaip jo kraujas.

Dabar jau mes spoksome į jį, tarsi būtų apsirūkęs. Mokytojas prieina prie lentos ir tylėdamas parašo: „Mano mylimasis visas spindi ir saulėje įdegęs.“ Žaidimas prasideda iš naujo. Tokios ir būna Gendalfo pamokos – improvizuotos, rodos, jis visuomet pasiruošęs iš savo stebuklingos knygos ištraukti kokią frazę... Šio sakinio niekas nėra girdėjęs, o kai mokytojas mums atskleidžia, kad jis iš Biblijos, niekas nenori patikėti, tad gauname namų darbų net iš tikybos: perskaityti „Giesmių giesmę“. Tikybos namų darbų vis tiek niekas neruošia. Gyvenime praverčia tik tai, už ką gauni pažymius. 3 Lorenzo Jovanotti (g. 1966), (Massimo) Max Pezzali (g. 1967), Elisa Toffoli (g. 1977), Cesare Battisti (g. 1954) – Italijos dainininkai (Battisti – senesnės kartos).

ėra nieko geriau už mūsų su Niku susidarytą programą. Lengvi pietūs „Makdonalde“ ir riaugėjimo varžybos lekiant motoroleriais.  Atpalaiduojanti kova per „PlayStation“ – dvi valandos GTA. Elektriniu pjūklu supjaustėme bent penkiolika policininkų. Taip pasikrauni adrenalino, kad jį neišvengiamai turi išlieti ant futbolo priešininkų komandos – jiems nelieka vilčių. Ruošimasis varžyboms namų gamybos dopingu – plaktu bananų kokteiliu, kurio receptą žino tik Niko mama. Ji – prisiekusi mūsų komandos sirgalė,  visuomet aprūpinanti mus bananiniu dopingu. Ir pagaliau – varžybos. Šiandien žaisime prieš „Fantafūlę“ 4. Jie kieti, iš trečios licėjaus klasės. Praeitais metais juos nugalėjome, bet dėl to dabar jie dar aršesni, ištroškę keršto. Matyti iš jų kapitono Vandalo žvilgsnio. Nieko daugiau nedaro, tik spokso į mane. Jis neįsivaizduoja, kas jo laukia. Šiandien tribūnose niekas už mus neserga. Greičiausiai todėl, kad rytoj rašome biologijos kontrolinį. Aš apdairiai apėjau šią bėdą – nusprendžiau kontrolinį ignoruoti.  Apšildome sumedėjusias Kempinės rankas pažeme taikliai spardydami kamuolį į vartus. Kuokštas šiandien ne puikiausios formos. Įvarčiais pasirūpinsim abu su Niku, prisigėrę bananinio kokteilio ir pasikrovę GTA adrenalinu. Žolytė tik ir laukia, kad mūsų batai ją paglostytų. Per pirmąjį kėlinį užstringa tas pats rezultatas – 0:0. Vandalas visą laiką išbuvo prilipęs prie Niko. Naudoja asmeninę gynybą. Nė atsikvėpti neduoda. Reikia kažką keisti, bet nežinau, ką. Tik žinau, kad kai Nikas ir vėl pamato jį prisikabinusį ir lipantį ant kulnų it Neapolio mastiną, nepaliekantį laiko nei mąstyti, nei žaisti, GTA adrenalinas paima viršų ir mano draugas iš nugaros kiek  turėdamas jėgų spiria į kulkšnį Vandalui, ką tik atkovojusiam iš jo kamuolį. Šis susmunka nežmoniškai rėkdamas. Jei koja nelūžo, tai tik per stebuklą. Vandalas aimanuodamas susiriečia prie savo pėdos tarsi Golumas. Visi jį apspinta. Man dar nespėjus prieiti Nikui į nosį įsimūrija kumštis, mano draugas susilenkia, o jo delnai nusidažo krauju. Nė negalvodamas puolu prie Nikui trenkusio vaikino. – Ką darai, idiote?  Jo akyse išvystu ne žvilgsnį, o kažkokią demonišką liepsną, lyg suspausta spyruoklė šaunančią į mano pusę. Jis taip mane pastumia, kad nuskriejęs du metrus užpakaliu nudrimbu ant žemės, man užgniaužia kvapą. – Kaip mane pavadinai?

Nosimi pajuntu jo dvokiantį alsavimą. Neturiu drąsos atsakyti. Jis mane vietoj užmuštų. Pagaliau įsikiša teisėjas ir išvaro iš aikštės tiek Niką, tiek tą karštakošį gyvulį. Be Niko varžybos išsikvepia. Vandalas atsigauna ir genamas nevaldomo įtūžio įmuša įvartį. 1:0 „Fantafūlės“ naudai. Kai įeinu į persirengimo kambarį, Niko jau nebėra. Prie išėjimo manęs laukia Vandalas su savo barbarais. Čia gerai nesibaigs. – Šiandien tavo draugeliui pasisekė. Kitą kartą jis gyvas iš aikštelės neišeis... Eik, paguosk jį... Pedike! Piratas su savo šutve, susidūręs su įsiutusių barbarų orda, yra priverstas kęsti pralaimėjimo ir pažeminimo tylą. 4 Iš tiesų „Fantafūlė“ (it. „Fantacalcio“) – Italijoje populiari virtualaus futbolo lyga.

ikas mokykloje pasirodė su dviem tamsiom mėlynėm po akimis. Jam trenkusį  vaikiną diskvalifikavo iš turnyro. – Jis už tai atsiims. Tu neįsivaizduoji, ką jam padarysiu. Neįsivaizduoji... Nikas iš pykčio visas juodas kaip tos jo mėlynės. – Baik, Nikai, juk jį diskvalifikavo. O ir tu Vandalo nepaglostei... Nikas nutvilko mane primerktų akių žvilgsniu: – Tu dar jį palaikai?! Pasidarei visiškas mižnius... Gal kiaušus namie palikai? – Jei vakar būtum apsiraminęs, nebūtume prakišę... – Tai dabar aš kaltas?.. Eik šikt, Leo!  Jis nueina man net nespėjus atsakyti. Dienelė prasidėjo nuostabiai. Svajoklis įeina į klasę rankoje laikydamas kažkokią knygelę. Maždaug šimto puslapių. – Tai knyga, keičianti gyvenimą, – sako. Niekada negalvojau, kad knygos ką nors keičia, juo labiau gyvenimą. Keičia nebent tuo, kad esi priverstas jas skaityti, užuot veikęs ką norėtum. Bet Svajoklis yra svajoklis, jis negali nesvajoti. Tik kuo ta knyga susijusi su istorija? Svajoklis paaiškina, kad norint geriau perprasti laikotarpį, kurį mokysimės, reikia įsiskverbti į to meto žmonių širdis, ir pradeda skaityti Dantės Aligjerio knygos puslapius. Ne siaubingo storumo „Dieviškąją komediją“. Mažutę knygelę apie Dantės meilės istoriją. Negaliu patikėti savo ausimis: Dantė parašė knygą specialiai Beatričei. Buvo įsimylėjęs kaip aš. Knyga vadinasi „Naujas gyvenimas“, o mąstydamas aš tai ir atradau – meilė viską atnaujina. O kas, jei aš ir esu būsimasis Dantė? Kas, jei Svajoklis bent kartą teisus? Dantė toje knygoje aprašo savo pažintį su Beatriče ir gyvenimo pokyčius nuo tos akimirkos. Neįtikėtina, viduramžiais gyvenęs žmogus jautė tą patį, ką jaučiu aš! Gal Dantės siela įsikūnijo į mane? Reikėtų tai pasakyti mokytojai Rokai, apibūdinusiai mano rašymo stili „atsainiu ir painiu“ ir niekada nerašančiai man daugiau nei penketo su dviem minusais, o tai dar blogiau net už užmaskuotą ketvertą... Matyt, į mane Dantė neįsikūnijo... Kita vertus, ir jo eilių dabar niekas nebesupranta, tad jei aš rašau neaiškiai, gali būti, kad manęs laukia Dantės ateitis... Šiaip ar taip, jei aš ir ne Dantė, Beatričė lieka Beatriče ir man niekaip nepavyksta apie ją negalvoti ar nekalbėti, kaip sako poetas: „Jums savo doną apdainuot norėčiau, / Bet ne todėl,

kad jai šlovės pridėčiau, / Todėl, kad jums išliečiau savo širdį.“ 5 Dantė visuomet teisus! O tą jo knygą reikia perskaityti, gal galėsiu nusirašyti kokį eilėraštį ir paskui jį paskirti Beatričei. Aš netgi parašysiu jai žinutę su garsia knygos ištrauka. Į tokią žinutę ji tikrai atsakys. Šįkart nepasirodysiu kaip mulkis. Ji suvoks, kad aš rimtai, kaip Dantė. Negaliu pasiduoti, liūtas, kuris pasiduoda, – ne liūtas. Piratas, kuris atsitraukia, – ne piratas. Ji supras, nes pati  visa tai mokėsi praeitais metais, o jei neatsimins, paklaus manęs... Šiais metais Beatričė lanko antrą licėjaus klasę. Ji labai gera mokinė. Nusiunčiu žinutę: „ Naujo gyvenimo  prologas...“ Kaip kietai skamba tas graikiškos kilmės žodis, kaip elegantiškai... T9 režimas nemoka nuspėti tokių žodžių, bet Beatričė supras. Mane nervina tik vienas dalykas. Visiems pritariant Svajoklis pamažu pergalingai nusimeta liurbio-pasakoriaus-nelaimių nešėjo etiketę. Deja, giliai širdyje aš ir pats tam pritariu, o tai mane stačiai siutina... Reikia kažką daryti, kad jis susimautų, – atrasti jo silpnąją vietą ir ten suduoti mirtiną pirato smūgį... 5 Dante Alighieri, Naujas gyvenimas, Vilnius: Vyturys, 1998 (vertė S. Geda ir I. Tuliševskaitė).

T 9 režimas – dvidešimt pirmojo amžiaus išradimas. Padeda sutaupyti galybę

laiko ir dar nemažai prijuokina, nes būna, kad rašant kokį nors žodį jis nuspėja  visai kitą, kartais net priešingos reikšmės. Pavyzdžiui, kai ketinu rašyti „atsiprašau“, man išmeta žodį „bijau“. Tai neįtikėtinas sutapimas, nes turėdamas dėl ko nors atsiprašyti, aš visuomet labai bijau. Man patinka T9. Kažin, ar Dantė rašydamas visas tas eiles turėjo ką nors panašaus. Būna žmonių, turinčių neįtikėtinų gebėjimų, ir niekaip nesuprasi iš kur. Jiems greičiausiai taip lemta likimo. Aš kol kas nieko nemoku daryti labai įspūdingai, bet vilties neprarandu. Anglų mokytoja sako: „Turi gabumų, bet nesistengia.“ Taip ir yra: aš turiu gabumų, galiu bet ką padaryti, tik dar nepasiryžau imtis ko nors rimtai, kam nors atsidėti. Galėčiau tapti Dante, Mikelandželu, Einšteinu, Eminemu ar Džovanočiu, dar nežinau. Privalau išsiaiškinti. Pasak Svajoklio, turėčiau atrasti savo svajonę ir stengtis ją įgyvendinti. Reikėtų jo pasiteirauti, kaip atrandamos svajonės. Paklausčiau, bet gėdinuosi, be to, taip pripažinčiau, kad jis teisus... Ir šiaip tas primygtinis teigimas, kad būdamas šešiolikos jau būtinai turi turėti svajonę, manęs neįtikina. Tačiau esu tikras, kad mano svajonėje yra ir Beatričė. Beje, ji neatsakė į mano žinutę, man dėl to liūdna, tikėjausi, kad bent Dantė padarys jai įspūdį. Skrandyje lyg akmuo guli, o širdis nusidažė baltai. Rodos, lyg pati Beatričė korektoriumi stengtųsi ištrinti mane nuo žemės paviršiaus. aučiuosi it rašybos klaida. Ne vietoje padėta nosinė, kaip koks „ačių“. Pakanka perbraukti korektoriumi ir aš išnykstu lyg bet kuri kita klaida. Lapas vėl baltas, švarus ir niekas nemato už to neperregimo sluoksnio slypinčio skausmo. Poezija – tai eiliuoti paistalai. Dante, užsiknisk!

Beatričės

plaukai raudoni. Beatričės akys žalios. Beatričė... Po pietų ji paprastai stoviniuoja su draugais prie mokyklos. Beatričė neturi vaikino. Praeitais metais buvau jos gimtadienio vakarėlyje – tada išsipildė mano svajonė.  Visą vakarą praleidau slėpdamasis už įvairių daiktų ir žmonių, kad tik galėčiau įdėmiai į ją įsižiūrėti, į atmintį įsirašyti kiekvieną jos žingsnį ir judesį. Mano smegeninė viską fiksavo it vaizdo kamera, kad širdis galėtų bet kuriuo metu peržiūrėti gražiausią kada nors žemėje sukurtą filmą. Nė nežinau, kaip išdrįsau paklausti jos telefono numerio. Tiesą sakant, neišdrįsau... Po vasaros atostogų man jį davė Silvija, nes juodvi yra draugės. Bet nemanau, kad Silvija apie tai pranešė Beatričei. Gal todėl ši man neatsako. Gal nežino, kas jai rašo. Aš ją įsivedęs telefone kaip „Raudoną“. Raudoną žvaigždę, saulę, rubiną, vyšnią. Galėtų bent jau iš smalsumo atsakyti. Bet argi aš praeitame gyvenime nebuvau liūtas? Dėl to ir nenuleidžiu rankų.  Aš tykau džiunglėse ir reikiamu metu iššoku iš brūzgynų, kad įvaryčiau auką į proskyną, kurioje nėra kur pasislėpti, ir griebčiau ją nepalikdamas jokio išsigelbėjimo. Taip pasielgsiu su Beatriče. Ji susidurs su manimi akis į akį ir privalės mane pasirinkti. Mes sukurti vienas kitam. Aš tai žinau. Ji ne. Nežino, kad mane myli. Kol kas.

iandien kalbėjausi su Terminatoriumi. Kai turiu išspręsti kokį sunkų klausimą, žinau, kad su suaugusiais tartis nėra prasmės. Arba nesiklauso, ką sakai, arba pataria: „Negalvok apie tai ir praeis.“ Jeigu atėjau su tavim pasikalbėti, tai gal nepraeina?! Arba dar geriau, teškia stebuklingąjį pasakymą „vieną dieną“: „vieną dieną suprasi“, „vieną dieną, kai turėsi vaikų, pamatysi“, „vieną dieną turėsi darbą ir suvoksi“.  Aš tik viliuosi, kad ta diena niekada neateis, nes tada ant mano pečių sukris  viskas iš karto: branda, vaikai, darbas... Man išvis atrodo absurdiška, kad norint ką suprasti žmogų tarsi sunki uola turi užgriūti visi šie dalykai. Argi negalima pradėti jau dabar, po trupučiuką, nelaukiant tos prakeiktos dienos? Šiandien. Aš noriu šiandien suprasti, o ne „vieną dieną“. Šiandien. Dabar. Bet kur tau, ta diena tave blokšte parblokš ir jau bus per vėlu, nes tu, norėjęs viską apmąstyti iš anksto, nesutikai nė vieno, kuris teiktųsi atsakyti. Tepažinai žmones, it mirties ir pražūties pranašus, numačiusius, kad ta diena ateis...  Apie mokytojus išvis nešneku. Kai tik pamėgini jų rimtai ko nors paklausti, atsako: „ne dabar“, o tai reiškia niekada. Mokytojai nieko nelaukdami paskelbia tik blogus dalykus: pažymius, atsakinėjimus, pastabas, namų darbus... O graži žodžių gaili, antraip, pasak jų, „užmigsi ant laurų“ – aš nė nemanau, kad tie laurai tokie jau patogūs. Apie visa kita su jais net nėra reikalo kalbėtis. Tėvai? Nė kalbos negali būti. Man gėda vien apie tai pagalvojus. Atrodo, kad ie niekada nebuvo mano amžiaus. Be to, tėtis iš darbo visada grįžta pavargęs ir nori žiūrėti futbolą. O mama? Su ja man gėda kalbėtis. Juk tokio amžiaus neisiu pasipasakoti mamytei! Atmetus mokytojus ir tėvus bei Niką, kuris su manimi nesišneka nuo varžybų prieš „Fantafūlę“, kas lieka? Terminatorius. Jis bent tyliai manęs išklauso, ypač jei paskui pavaišinu keptos katės skonio sausainiukais. – Matai, Terminatoriau, nuo tada, kai Svajoklis papasakojo apie svajonę, ji nuolat sukasi mano galvoje it koks niežulys, tik giliau. O tu, Terminatoriau, ką norėjai veikti užaugęs, kuo norėjai tapti? Tu gali būti tik šunimi: ėsti kaip šuo, miegoti kaip šuo, myžti kaip šuo ir dvėsti kaip šuo. O aš ne. Man patinka turėti didžių troškimų. Didelę svajonę. Dar nežinau, kokia ji, bet mėgstu svajoti, kad turiu svajonę. Gulėti sau tyliai lovoje ir svajoti apie savo svajonę. Daugiau nieko neveikti. Pergalvoti visas svajones ir patikrinti, kurios iš jų man patrauklios. Kažin, ar po savęs ką nors paliksiu? Pėdsaką palieka tik svajonės.

Terminatorius timpteli pavadėlį – nė jis nesugeba susikaupti, kažin, ko nori... Einame toliau. – Nepertrauk manęs! Man patinka turėti svajonių. Tikrai patinka. Bet kaip atrasti tą vienintelę, Terminatoriau? Tavoji buvo sukurta dar prieš tau gimstant. Bet aš juk ne šuo... Svajokliui pakako senelio su jo pasakomis ir filmo. Galbūt turėčiau dažniau lankytis kino teatre, mat senelio neturiu, o kalbant su senele  visuomet reikia rėkti, nes ji neprigirdi, be to, dvelkia tuo seniokišku kvapu, kurio negaliu pakęsti, nuo jo imu čiaudėti. O gal reikėtų daugiau skaityti... Svajoklis teigia, kad svajonės slypi mus supančiuose, mūsų mėgstamuose dalykuose: kokioje nors vietoje, puslapyje, filme, paveiksle... Svajones mums paskolina didieji grožio kūrėjai. Taip sako Svajoklis. Gerai nežinau, ką tai reiškia. Tik žinau, kad man patinka. Privalau pamėginti. Reikia paklausti patarimo, bet per daug juo nepasitikėti, nes aš toks žmogus – padebesiais neskraidau. Gyvenimas be svajonių – it sodas be gėlių, tačiau gyvenimas su neįgyvendinamomis svajonėmis – tai sodas su dirbtinėmis gėlėmis... Ką manai, Terminatoriau? Terminatorius, užuot atsakęs, įsitaiso prie stulpo ir jį apsisioja. Jo sisiojimo trukmė proporcinga mano samprotavimų trukmei. – Ačiū, Terminatoriau, bent tu mane supranti...

Beatričė

greičiausiai susirgo. Siaučia gripas, tik aš, deja, juo niekada nesusergu... Nemačiau jos jau dvi dienas. Be jos raudonų plaukų spindesio dienos man atrodo tuštesnės. Jos pabąla it dangus be saulės. Grįžtu namo su Silvija. Pavežu ją savo mažuoju motoroleriu, o ji vis prašo manęs važiuoti lėčiau. Tos moterys. Ilgai kalbamės ir paklausiu jos, ar, kaip sako Svajoklis, turi kokią svajonę. Papasakoju Silvijai, kad Nikas turi labai konkrečią svajonę. Jis seksiąs tėvo pėdomis. Jo tėvas – dantų gydytojas. Nikas aptekęs pinigais. Jis taps odontologu ir dirbs tėčio kabinete. Sako, kad tokia jo svajonė. Mano manymu, čia netikra svajonė. Juk jau žinai, kaip viskas bus. Jei gerai supratau, svajonė turi būti truputį paslaptinga, ne iki galo atrasta. O Nikas jau  viską žino.  Aš dar neturiu jokios konkrečios svajonės, bet tai ir yra geriausia. Ją gaubia tokia nežinia, kad mane suima jaudulys vien apie tai pagalvojus. Silvija irgi turi svajonę. Ji nori tapti dailininke. Silvija labai gražiai tapo, tai jos mėgstamiausias užsiėmimas. Kartą net padovanojo man paveikslą. Ji perpiešia garsių dailinink  darbus. Tas paveikslas gražus, jame vaizduojama moteris, besislepianti nuo saulės po baltu skėčiu. Tai ne paprastas piešinys, nes jos drabužiai, veidas, spalvos tokie švelnūs, kad susilieja su ją gaubiančia šviesa. Rodosi, kad moteris pati sukurta iš šviesos, nuo kurios slepiasi. Tai vienintelis atvejis, kai balta spalva man nekelia baimės. Šiame paveiksle Silvija išdūrė baltą spalvą. Man jis patinka. Išsisukę iš mažiausiai tuzino mirtinai pavojingų avarinių situacijų dėl mano skubiai taisytinų stabdžių sustojame prie Silvijos namų. – Bet mano tėvai to nenori. Sako, kad tapyba gali būti tik laisvalaikio užsiėmimas, bet ne darbas, nes „labai sunku prasimušti, tik nedaugeliui pavyksta, o tiems, kurie neišgarsėja, gresia skurdas“. Tėvų užduotis šioje žemėje – įvaryti mums baimės, kurios neturime. Tai jie  visko bijo. Aš džiaugiuosi, kad Silvija turi tokią svajonę. Kai apie ją kalba, jos akys spindi, kaip spindi ir Svajoklio akys jam ką nors pasakojant. Kaip spindėjo ir  Aleksandro Makedoniečio, Mikelandželo, Dantės akys... Pulsuojančios krauju, gyvos akys... Manau, kad Silvijos svajonė gera. Paprašau jos, kad stebėtų mano akis ir pasakytų, kai apie ką nors kalbant šios ims spindėti, nes pats tuo metu galiu būti išsiblaškęs ir nieko nepastebėti, – taip galbūt atrasiu savo svajonę. Ji sutinka. – Kai pamatysiu tavo akyse spindinčią svajonę, būtinai pasakysiu.

Paprašau jos, kad nutapytų man dar vieną paveikslą. Ji sutinka. Jos akys sužiba, o žvilgsnis, rodos, kaitina man odą. Silvijos mėlynos akys spindėte spindi. Tai jos svajonė. Aš dar savosios neturiu, bet jaučiu, kad ji jau pakeliui. Iš kur tai žinau? Iš savo paakių. Jie truputį patinę, mat juose kaupiasi svajonės. Kai surasiu tą vienintelę, patinimo neliks, o akys laisvos spindės. Imu dar greičiau lėkti mėlyno horizonto link, rodos, skrendu, be stabdžių ir be svajonių...

Beatričė ir toliau neina į mokyklą.

os net popietėmis nebūna stotelėje. Mano dienos bėga tuščios. os baltos kaip ir Dantės dienos, kai nebematė Beatričės. Neturiu ko pasakyti, nes kai meilė dingsta, žodžių nebelieka. Puslapiai pabąla, gyvenimui stinga rašalo.

P agaliau pasikalbėjau su Svajokliu.

– Kaip galima atrasti savo svajonę? Tik, mokytojau, nesišaipykit iš manęs. – Reikia ieškoti. – Kaip? – Kelti tinkamus klausimus. – Ką tai reiškia? – Skaityk, žiūrėk, domėkis... Ir visa tai daryk su dideliu polėkiu, aistra ir noru mokytis. Užduok sau klausimą apie kiekvieną iš tave pribloškusių ar sužavėjusi dalykų, klausk savęs, kodėl jis tave žavi. Tai ir bus atsakymas dėl tavo svajonės. Svarbu ne žmogaus nuotaikos, o aistros. Taip man pasakė Svajoklis. Tik jis vienas žino, iš kur traukia tokius posakius. Privalau atrasti kokį širdžiai mielą užsiėmimą. Tačiau vienintelis būdas tai padaryti – skirti šiam reikalui laiko ir jėgų, o tai manęs neįtikina... Pamėginsiu vadovautis Svajoklio metodu: pradėsiu nuo to, ką jau žinau. Mano širdžiai miela muzika. Taip pat Nikas. Ir dar Beatričė, ir Silvija, ir mano motoroleriukas, ir mano svajonė, kurios dar nežinau. Man brangūs tėtis ir mama, kai nekvaršina galvos. Man širdžiai miela... Gal daugiau niekas... Viso to per mažai, reikėtų daugiau tokių dalykų... Privalau pasistengti jų atrasti ir užduoti sau tinkamus klausimus. Paklausiau savęs, kodėl man brangi Silvija. Atsakiau, kad myliu ją kaip draugę, noriu, kad įgyvendintų savo svajonę, kai būnu su ja, į mano širdį ateina ramybė, kaip vaikystėje, kai mama paimdavo už rankos pilnoje žmoni parduotuvėje. O Nikas kodėl brangus? Atsakiau sau, kad su juo man gera. Neprivalau jam nieko aiškinti. Nesijaučiu teisiamas. Beje, reikia kažką daryti, ši tyla nebegali tęstis, netrukus vyks kitos varžybos, o jei mudu prastai žaisime, „Piratų“ laukia pražūtis... Tada paklausiau savęs apie muziką ir pats atsakiau, kad su ja jaučiuosi laisvas. Paklausiau savęs ir apie motoroleriuką be stabdžių – atsakymas tas pats. Keletas dėlionės gabaliukų jau susidėstė į vietas: man širdžiai miela artimų žmonių meilė ir laisvė. Mano svajonėje turi būti šie du ingredientai. Atradau bent porą. Bet jų dar per mažai. Kodėl man brangi Beatričė? Čia jau sunkiau. Dar neradau į tai atsakymo. Joje glūdi kažin kas paslaptingo. Kažkas, ko man nepavyksta perprasti. Raudona paslaptis. Kaip saulės paslaptis, kai ši ruošiasi tekėti, o naktis prieš pat aušrą

tampa kaip niekad juoda. Beatričė – mano svajonė, ir baigta, todėl ir neįmanoma  visko paaiškinti. Tokie dalykai neleidžia užmigti. Pasižiūriu siaubo filmą. Jo  vaizdai dar labiau neduoda užmigti. Nemiga kvadratu.

nkstesnėse klasėse mėgdavau tik šią graikų kalbos užduotį. Mokytoja iš įvairių tekstų parinkdavo žodžių, o mes sąsiuviniuose turėdavome parašyti j reikšmes ir iš jų kilusius itališkus žodžius, padedančius atsiminti graikiškuosius. Taip išmokau net du žodžius.  Leukos – baltas. Iš jo kilęs itališkas žodis „šviesa“.  Haima – kraujas. Iš jo kilęs itališkas žodis „hematoma“ (kraujo krešulys). Sujungus šiuos du baisius žodžius išeina dar baisesnis – „leukemija“. Taip  vadinamas kraujo vėžys. Šis žodis – irgi graikiškos kilmės (visų ligų pavadinimai graikiškos kilmės...), jis reiškia „baltas kraujas“. Taip ir žinojau, kad balta gero nežada. Kaip kraujas gali būti baltas? Kraujas raudonas, ir viskas. O ašaros sūrios, ir viskas. Silvija man tai pranešė ašarodama: – Beatričė serga leukemija.  Jos ašaros tapo mano ašaromis.

T odėl ji ir nėjo į mokyklą. Todėl ir dingo. Kaip mokytojos Ardžentjeri vyras. Dar

blogiau, jai kraujo vėžys. Leukemija. Bet gal ją galima išgydyti... Be Beatričės man galas, mano kraujas irgi taps baltas. Ta istorija apie svajones – nesąmonė, kokių reta. Taip ir žinojau. Visada tai nujaučiau. Nes kai aplanko skausmas, visa kita netenka prasmės. Žmogus kuri, kuri, kuri ir netikėtai kažkas viską nušluoja. Tad kam išvis to reikia? Mano svajonėje buvo Beatričė, ji ir buvo paslaptingoji svajonės dalis. Duris atveriantis raktas. Bet štai ėmė ir atėjo ši liga, ketinanti Beatričę iš manęs atimti. Jei nebebus Beatričės, nebus ir svajonės. O naktis taip ir liks juodų juodžiausia, nes aušra niekada neišauš. Kokio velnio išvis egzistuoja tokia kraują išbalinanti liga? Svajokli, tu ne tik  melagis, bet dar ir pačios blogiausios rūšies, iš tų, kurie tiki savo paistalais! Rytoj pradursiu tavo liurbiško dviračio padangas. O dabar aš alkanas. Rašau žinutę: „Nikai, mums reikia susitikti.“

P o pietų sėdėti „Makdonalde“ – liūdniausias dalykas pasaulyje. Tokiu metu ten

būna tik „Makdonaldo“ kvapas ir visokie liurbiai septintokai. Bet man nusispjaut, tiks ir taip. Su Niku nesu kalbėjęs apie Beatričę. Ji visuomet buvo mano paslaptis. Sala skaidrioje Karibų jūroje, į kurią galėjau pabėgti vienas. Su Niku kalbame apie mažules, apie mergas... Beatričė – ne kokia merga, ir nors ji tikrai daili mažulė, taip jos irgi nesinori vadinti. Jos nepriskirsi prie „skenuojam panų“, tai yra prie tų, kurias sutikęs nužiūri visus matmenis ir privalumus... Ne, Beatričės negalima liesti net žodžiais. Ir šįkart apie ją nekalbu, laikau visą pyktį ir skausmą giliai viduje. Nikas ateina ir susiraukęs atsisėda. – Kas yra? – Viskas, baigiam šitas kvailystes. Piratai nesipyksta kaip bobos... Nikas tik to ir telaukė. Nusišypso, o jo akys, rodos, atitirpsta. Stumteli mane. – Na, mes ir šikniai... – Kalbėk už save...  Juokiamės. Kalbamės maukdami kokakolą iš dviejų milžiniškų stiklinių ir Nikui kartkartėmis atsiriaugėjant. Kalbamės. Tęsiame pokalbį lygiai nuo tos vietos, kur anąkart nutraukėme. Taip geba tik tikri draugai. – Reikėtų pagroti, jau seniai kaip reikiant nešėlome. – Aha, ir dar turime pasiruošti kitoms varžyboms. – Prieš ką žaisime? – Prieš tuos lėtapėdžius iš pirmos A. – „Iksmenus“? – Taip. – Vaikų žaidimas... – Nikai...  Jis spokso į mane. – Ar tu bijai mirties? – Kas ta sušikta mirtis, kai sėdi „Makdonalde“ ir geri kokakolą? Tu jau visai iškvaišai, Leo. Manau, čia kalti plaukai, tau reikia apsikirpti – į smegenis nebepatenka oras... Pratrūkstu juoktis, o iš tiesų aš šaltas it ledas. – Ką aš tau šimtą kartų sakiau? Pamėgdžioju jo gergždžiantį balsą: – Negalvok apie baltą!

– Einam į centrą kabinti panų... – Ne, man reikia namo... Mokytis... Nikas žvengia.  Aš irgi apsimetu besijuokiantis. – Iki rytojaus. – Iki rytojaus. Patvarkysim juos! Ne taip jau lengva būti silpnam.

I š Silvijos sužinojau, kad Beatričė guli ligoninėje. Kai kuriuos dalykus turi teisę

pranešti tik Silvija. Beatričei reikia kraujo. Jai būtina perpilti tos pačios grupės kraują. Reikia kovoti su baltu krauju ir tikėtis, kad jį pakeis grynas, šviežias, raudonas. Nugalėjus baltąjį, būtų galima ją išgelbėti. Nenutuokiu, kokia jos kraujo grupė, bet žinau, kad mano kūne teka galybė raudono kraujo ir kad galėčiau jį visą atiduoti, tegu tik jis pavirsta Beatričės plaukų raudoniu. Kraujo raudonumo plaukais. Niekam nieko nesakęs išlekiu savo motoroleriuku. Viskas atrodo balta: gatvė, dangus, žmonių veidai, ligoninės fasadas. Vos įėjus į mane tvoksteli dezinfekcinio skysčio kvapas, primenantis stomatologo kabinetą. Ieškau jos palatos. Neklausiu, kur ji, nes mano širdyje yra kompasas, visą laiką rodantis į Šiaurę – į Beatričę. Taip ir yra, jau iš trečio bandymo ją randu. Prieinu ir iš tolo žiūriu į ją – miega. Kaip Miegančioji Gražuolė. Šalia sėdi raudonplaukė moteris, greičiausiai mama. Jos akys taip pat užmerktos. Nedrįstu prieiti arčiau. Bijau.  Aš nė nežinau, ką tokiomis aplinkybėmis reikėtų sakyti. Silvija gal ir žinotų, bet negaliu kiekvieną kartą jai skambinti... Tuomet prisimenu savo svajonę ir tai, kad Beatričė yra mano svajonė. Nueinu į ligoninės registratūrą ir pasakau, kad noriu duoti savo raudono kraujo, kuriuo būtų galima pakeisti baltą Beatričės kraują. Seselė suirzusi pašnairuoja į mane. – Klausyk, mes čia neturime laiko žaidimams. Piktai dėbteliu į ją: – Aš taip pat.  Ji suvokia, kad kalbu rimtai. – Kiek tau metų? – paklausia nutaisiusi atgrasią išraišką.  Atsakau su tokia pat atgrasia: – Šešiolika.  Ji man paaiškina, kad nepilnamečiams reikia tėvų leidimo. To dar nesu girdėjęs! Žmogus nori paaukoti kraujo ligoniui ir dar turi atsiklausti leidimo. Žmogus nori susikurti svajonę arba ją išgelbėti ir turi atsiklausti leidimo. Kas čia per šūdinas pasaulis?! Visi skatina tave svajoti, o vos pradedi, iš karto uždraudžia – mat pavydi. Todėl ir susigalvoja, kad norint svajoti reikia gauti leidimą, o jei nori be leidimo, privalai būti pilnametis. Grįžtu namo. Jaučiuosi taip, lyg plūduriuočiau baltoje jūroje be jokių uostų, be prieplaukų. Nieko gero nenuveikiau. Nei su Beatriče pasikalbėjau, nei daviau jai kraujo. Skambinu

Silvijai, antraip baigsiu blogai. – Kaip sekasi? – pasiteirauju. – Šiaip sau, o tau? – Blogai, man neleido duoti kraujo Beatričei! – O kodėl? – Nepilnamečiams reikia tėvų leidimo. – Man tai atrodo normalu, juk gali būti pavojinga... – Kai yra meilė, viskas įmanoma! Nereikia jokių leidimų! – Tikrai... – atsako Silvija ir nutyla. – Kas yra? Šiandien tu kažkokia keista...  Ji mechaniškai pakartoja mano priešpaskutinį sakinį, lyg nė nesiklausyt manęs: – Kai yra meilė, viskas įmanoma...

iekam negaliu susikaupti. Mano svajonė griūva it smėlio pilis, kai užliejus bangai iš jos lieka vos keleto centimetrų griuvėsiai. Mano svajonė tapo balta, nes Beatričė serga vėžiu. Pasak Svajoklio, norėdamas atrasti savo svajonę privalau užduoti tinkamus klausimus. Imsiu ir keletą jų užduosiu šitai sušiktai leukemijai! Kokio velnio įsiterpei į mano ir Beatričės gyvenimą? Kodėl nuodiji tokią gražią, taip neseniai prasidėjusią jaunystę? Į šį klausimą nėra atsakymo. Ir nieko čia nepadarysi. O jei nieko nebepadarysi, svajoti beprasmiška. Ar bent nepatartina, nes tik dar labiau skaudės. Geriau turėti tokių svajonių kaip Niko, užtikrintų, nuperkamų. Nueisiu ir nusipirksiu naujus batus, „Dreams“ firmos – taip bent galėsiu svajonę apsiauti ir suminti.  Aš tvirtai remiuosi kojomis į žemę ir mindau savo svajonę. Svajoklis sako, kad mūsų troškimai susiję su žvaigždėmis: de ir sidera lotyniškai reiškia „žvaigždė“, o itališkai – „troškimas“. Visiškos nesąmonės! Vienintelis būdas išvysti žvaigždes – ne ko nors trokšti, o susitrenkti galvą.

–  K ur tu, po velnių? Telefone griaudintis Niko balsas pažadina mane iš letargo. Per vieną šimtąją sekundės dalį suvokiu, kad jau penkios, o mes po pusvalandžio žaidžiame prieš „Iksmenus“. – Turėjau susitvarkyti kambarį, antraip mama nebūtų išleidusi... Niko tokia pasakėlė neįtikina. – Nešk čia šikną, šioje grupėje turime iškovoti pirmąją vietą...  Jis padeda ragelį. Pirmą kartą gyvenime pamiršau varžybas. Nežinau, kas man darosi. Greičiausiai susirgau. Pasimatuoju temperatūrą, bet karščio neturiu. Kaip ir prieš kiekvienas varžybas, prisijungiu prie „Piratų“ ir kartu sušunkame savo sėkmės šūkį: – Banginiui šiknon! „Iksmenus“ sumalame rezultatu 7:2, aš pelnau 3 įvarčius. Tačiau viduje kažkas trukdo nuoširdžiai džiaugtis. Matyte matau tą baltą banginį. Jis milžiniškas. Siaubingai bijau, kad manęs iš tikrųjų neprarytų.

S vajoklis ir vėl susigalvojo vesti pamoką ne pagal programą – tokios pamokos

pačios geriausios! Iš pradžių paskaito ištrauką iš jį sukrėtusios knygos, kurią nagrinėja ar į kurią gilinasi savo malonumui. Skaito spindinčiomis akimis, it žmogus, trokštantis pasidalyti savo džiaugsmu su pirmu sutiktuoju. Kaip aš, kai nejučiomis garsiai kartoju Beatričės vardą arba kai noriu visiems paskelbti apie atsakinėjant gautą gerą pažymį, o tai pasitaiko gana retai... Šįkart Svajoklis perskaitė miniatiūrą iš knygos „Žmonijos žvaigždži  valandos“, kurioje pasakojama apie trijų skirtingų miestų apgultis ir plėšimus. – Roma, Aleksandrija ir Bizantijas. Trys miestai, garsėjantys gausiais lobiais, grožiu, menu. Trys miestai, kurių bibliotekos lūžo nuo knygų, saugančių ištisus amžius kauptas literatūros ir mokslo paslaptis. Pastatai, pilni raštų ritinių ir rankraščių, apgaubtų juos parašiusių žmonių svajonėmis, galėjusiomis padėti įgyvendinti daugelio kitų žmonių svajones. Tačiau tos svajonės arabų ir turkų antpuolių ugnyje pavirto dūmais. Liepsna sunaikino krūvas gyvenimo paslaptis saugančių raštų. Sudegino sielą ir jos sparnus. Sukliudė jai skristi, kaip buvo pratusi nuo amžių, laisva nuo istorijos kalėjimo. Knygų popierius pleškėjo kaip tame įstabiame Bredberio romane, kurį turėtumėte perskaityti... Nežinau, ką tiksliai reiškia šie Svajoklio žodžiai, bet skamba jie gerai, nors ir nesu girdėjęs apie jokį Bredberį. Baigdamas savo ugningą kalbą Svajoklis mūsų paklausė: „Kodėl?“ Niekas iš mūsų nesumąstė, ką atsakyti. Jis liepė apie tai pagalvoti ir namuose parašyti rašinį. Svajokliui galvoj negerai. Jis įsitikinęs, kad mes gebame taip mąstyti. Mes pratę spręsti daug paprastesnes ir konkretesnes užduotis. Greitai atliekamas ir naudingas: kur nusirašyti graikų kalbos tekstą, kaip pakviesti tą simpatišką merginą į pasimatymą, kaip iš tėvų iškaulyti pinigų telefono sąskaitai papildyti, mat per dvi dienas spėjai viską išleisti vos kelių žodžių žinutėms... Žodžiu, tokius dalykus. Mes neįgudę spręsti Svajoklio užduodamų klausimų. Tokiems dalykams galva tiesiog nepasirengusi. Nė neaišku, iš kur traukti atsakymus. Mat atsakymų į jo klausimus nerasi į „Google“ įvedęs raktinius žodžius: Roma, Aleksandrija, Bizantijas, gaisras, svajonės, priežastys, knygos... Paieškos sistema nieko nepateiks. Juk internete nėra teksto, sujungiančio tokius tarpusavy nesusijusius žodžius. Tą sąsają reikia surasti pačiam. Todėl ir yra taip sunku.

Nežinau, ar rašysiu šį rašinį. Užduotis žiauriai sudėtinga, tačiau joje glūdi kažkas paslaptingo, nes pirmą kartą atsakymo negali nusirašyti. Jį reikia išmąstyti patiems. O gal užduoties prasmė ir dar gilesnė. Privalau pamėginti. Nekenčiu Svajoklio, jis visuomet mane išduria, nes sužadina smalsumą. Išskyrus drybsojimą ant sofos svetainėje, buvimas tamsuoliu yra patogiausias dalykas pasaulyje.

P amėginu

su mama pasikalbėti apie kraujo davimą Beatričei. Mama nesupranta, jai tai pasirodo it viena tų madingų pasakų apie vampyrus. Gerai jai paaiškinu. Sako, kad apie tai pamąstys vėliau, mat mintis išties graži, tačiau tuo esą jau bus pasirūpinę kiti. Aš nepasiduodu. „Paklausk tėčio.“ Stebuklingi žodžiai, nuo amžių amžinųjų vartojami siekiant užkrauti atsakomybę kitam. Taip ir padarysiu, paklausiu tėčio. Paskambinu Nikui ir nuvažiuoju pas jį. Turėjau parašyti Svajokliui rašinį, bet į galvą niekas neatėjo, gal muzika padės. Kartais muzika pateikia atsakymą į rūpimą klausimą, net ieškoti nereikia. O jei ir nepateikia atsakymo, bent išreiškia jausmus, kuriuos ir pats jauti. Kažkas kitas jau tai jautė. Nesi vienišas. Liūdesys, vienatvė, pyktis.  Apie tai kalba beveik visos man patinkančios dainos. Jas grodamas aš lyg stoju į kovą su šiais baubais, ypač tada, kai juos sunku net įvardyti. Tačiau pasibaigus muzikai pajunti, kad tie baubai vis dar tūno tavo viduje. Žinoma, dabar jau moki juos atpažinti, tačiau jie niekur stebuklingai nedingo. Gal reikėtų prisigerti, kad jie išnyktų. Pasak Niko, tai veikia. Beatričė vis dar serga, tad prieš prisigerdamas trokštu paaukoti jai kraujo: nenorėčiau, kad alkoholis jai pakenktų, juk ji tokia tyra... Privalau pasikalbėti su tėčiu. Ir kuo greičiau.

T ėtis negrįžo vakarienės. Kai parėjo namo, buvo jau taip vėlu, kad neišdrįsau jo

ko nors klausti. Metas buvo netinkamas. Jis tebūtų perliejęs mane piktu žvilgsniu, o aš nenorėjau išeikvoti vienintelės savo galimybės. Dar nemiegu, nes mėginu parašyti Svajoklio užduotą rašinį. Niekada dėl sunkių užduoči nesukdavau galvos. Kai nemokėdavau jų išspręsti, ramiai sau eidavau miegoti, o kitą dieną tiesiog nusirašydavau. Nežinau kodėl, bet jaučiu, kad šioje užduotyje slypi kažkas daugiau, ji skatina mane priimti iššūkį. Atrodo, jog nuleidęs rankas išduočiau Svajoklį ar pats save. Sėdžiu prieš kompiuterio ekraną. Parašau pavadinimo klausimus: „Kodėl užkariautojai sudegino Romą, Aleksandriją, Bizantiją? Kas pastūmėjo barbarus, arabus, turkus? Kuo jie panašūs, nors ir būdami skirtingi?“ Bá lta. Niekas neateina į galvą. Bá lta mintyse ir prakeiktame kompiuterio ekrane. Bá lta kaip Beatričės kraujyje. Skambinu Silvijai. Neatsako. Silvija visuomet palieka telefoną įjungtą, kad prireikus galėčiau bet kuriuo metu jai paskambinti. Silvija – mano angelas sargas. Skiriasi nuo jo tik tuo, kad naktimis ji miega ir kartais negirdi vibruojant telefono, kaip dabar. Privalau susidoroti vienas.  Jau vėlu. Už lango juoduoja naktis, o mano mintys baltos. Mėginu įsikūnyti į  vieną iš užkariautojų ir klausiu savęs, ko siekiu naikindamas knygas. Žygiuoju dulkėtomis Romos, Aleksandrijos ir Bizantijo – kaip vėliau išsiaiškinau, pastarasis buvo pervardintas Konstantinopoliu, o vėliau – Istambulu – gatvėmis ir aidint žmonių riksmams bei klyksmams deginu tūkstančius knygų. Atsikratau  visų tų popierinių svajonių, paverčiu jas pelenais. Paverčiu jas baltais dūmais. Štai kur atsakymas. Paversti svajones pelenais. Sudeginti svajones – tai nugalėti priešą, kad šis neberastų jėgų atsitiesti ir pradėti viską iš naujo. Kad nesvajotų apie savo miesto grožybes, apie žmonių gyvenimą, apie j pasakojimus, kupinus laisvės ir meilės. Kad apie nieką nebesvajotų. Neleisdamas žmonėms svajoti paverti juos vergais. O man, miesto užgrobėjui, dabar ir reikia  vergų, kad ramiai, niekieno netrukdomas valdyčiau. Tad pasistengiu, kad neliktų žodžio ant žodžio. Tik balti senųjų svajonių pelenai. Pats žiauriausias būdas palaužti tautą – atimti iš jos svajones. Lageriai buvo grūste prigrūsti žmonių, sudegintų kartu su savo svajonėmis. Nacistai buvo svajonių vagys. Kai pats neturi svajonių, vagi jas iš kitų, kad ir tie neturėtų. Širdį degina pavydas, jo liepsnos suryja viską... Kai baigiu rašyti, lauke tamsu kaip ir anksčiau – iš juodo nakties rašalo aš

pasivogiau raides ir užpildžiau jomis baltą ekraną. Mokydamasis, rašydamas kažką atradau. Taip nutinka pirmą kartą, bet įpročiu tikrai netaps... Kaip tyčia, pasibaigė juodas spausdintuvo rašalas, tad man nelieka nieko kito, kaip tik  atspausdinti tekstą spalvotai. Raudonai.

S vajoklis vaikštinėja tarp suolų tikrindamas, kaip įvykdėme užduotį. Rodos, visi ą atliko. Paeiliui prie lentos kviečiami visi pageidaujantys garsiai perskaityti savo rašinį. Nors sėdime klasėje, pasijuntame apsupti senų laikų dulkių ir liepsnų. Visi parašė kažką, kuo didžiuojasi, bent jau tie, kurie išdrįso perskaityti prieš visą klasę. Aš, aišku, nepasisiūlau, mat garsiai skaityti – tai lyg dainuoti. Pasigirsta skambutis. Suskumbame įteikti rašinius, bet Svajoklis jų neima. Neįtikėtina! Jis nori, kad surastą atsakymą pasiliktume sau. Kad saugotume jį. Svajoklis rimtai kvanktelėjo. Užduoda rašinį ir už jį net neparašo pažymio. Kas čia per mokytojas, jei nerašo pažymių? Nors reikia pripažinti, kad jam pavyko visus priversti atlikti užduotį. Net ir mane gūdžioje nakties tamsybėje. Galbūt norint priversti mokytis visai nebūtina rašyti pažymius... Svajoklis ir toliau sėdi, nors klasė baigia ištuštėti. Šypsosi, jo akys spindi. Jis mumis tiki. Mano, kad sugebame kurti gražius dalykus. Gal jis ne toks jau ir liurbis. Užkariautojams nepavyks supleškinti mano svajonių ir paversti jų pelenais. Niekam to neleisiu. Antraip galiu ir nebeatsitiesti. Juk Beatričei reikia manęs, o ne palaužto, verkšlenančio ištižėlio. Nenoriu pamiršti to, ką atradau. Nenoriu, nes tai per daug svarbu, tik kad mano atmintis gerokai šlubuoja... Privalau viską užsirašyti, antraip pamiršiu. Gali būti, kad vienintelis būdas apsisaugoti nuo savo prastos atminties – tapti rašytoju. Noriu apie tai pasikalbėti su Silvija, ji vienintelė iš manęs nesišaipys. Lyg perskaičiusi mano mintis, ji prieina, suspaudžia man ranką ir atremia galvą į mano petį. – Dėl ko vakar skambinai? Tik šįryt pamačiau praleistą skambutį. – Norėjau, kad padėtum dėl rašinio. Silvija pakelia galvą ir liūdnai įsistebeilija į mane. – Tai žinoma. Dėl ko gi daugiau.  Ji atšlyja nuo manęs ir nueina. Spoksau į tolstančią Silviją jausdamas, kad kažko nesupratau, kaip būna su tėčiu, kai pasako vieną dalyką, o turi omeny visai kitą. Beje, turiu su juo pasikalbėti, kol nepamiršau...

G yvenime mane pasiutiškai džiugina vienas dalykas – lenktynės su Niku. Mūs

lenktynės – tai pavojingi išbandymai, per kuriuos adrenalinas ima taip greitai  varinėti kraują, kad, rodos, jauti jį šokčiojantį gyslose. Bene labiausiai mėgstu stabdymo lenktynes. Motoroleriu įsileki visu greičiu ir sustabdai tik visai pabaigoje: kas privažiuoja arčiausiai prie priekyje važiuojančios mašinos ir į ją neatsitrenkia, tas ir laimi. Taip ir sugadinau savo motoroleriuko stabdžius. Tokiose lenktynėse Nikas prieš mane bejėgis, nes jis galiausiai prideda į kelnes, o aš visuomet sustabdau sekunde vėliau, nei liepia savisaugos instinktas. Pakanka sekundėlės, bet ji viską nulemia. Lenktynių laimėjimo paslaptis – padaryti tai, ką privalai, bet sekunde vėliau.  Vos užmatę prie šviesoforo naujutėlaitį juodą „Porsche Carrera“, susižvalgėme ir paleidome savo motorolerius visu greičiu. Vienas greta kito. Mus mėgina stabdyti tik vėjas, bet ir jam nepavyksta. Asfaltas ūžia po aptrupėjusį bitumą ėdančiais ratais. „Porsche“ pasturgalis vis labiau artėja, mudu laikomės kuo arčiau vienas kito. Prieš patį galą mesteliu žvilgsnį į Niką. Negaliu prakišti šių lenktynių. Nuo blizgančio „Porsche“ pasturgalio mus teskiria dešimt metrų, Nikas sustabdo. Aš lukteliu dar akimirką, tik tiek, kiek pakanka žodžiui „vienas“ ištarti. Jei nesustabdysi, gali mirti. O aš nestabdau – ta sekundė praslenka it visas amžius.  Ausyse spengia kraujas. Mano priekinis ratas švelnutėliai pabučiuoja galinį „Porsche“ purvasaugį it mama ką tik gimusį kūdikėlį. Atsisuku į Niką visas susivėlęs, plaukai krinta man į akis, nuo sukilusio adrenalino jose liejasi vaizdas. Nusišypsau kaip dvikovą laimėjęs filmo herojus. Nikas šimtąjį kartą turės pirkti man ledų. Lenktynės negali apsieiti be ledų. – Kaip tau pavyksta? Mano rankos tiesiog nevalingai paspaudžia stabdžius – negaliu susivaldyti. Laižau braškių ir grietinėlės skonio ledus. – Baimė balta. Drąsa raudona. Išvydęs baltą, privalai susitelkti į raudoną ir suskaičiuoti iki vieno... Nikas dėbteli į mane kaip į beprotį, įsitikinusį, kad kalba prasmingai. – Rytoj mūsų laukia varžybos. Turnyre privalome iškovoti pirmąją vietą. Tam pakaktų dabar laimėti ir tikėtis, kad Vandalo komanda sužais lygiosiomis. – Vandalas... Jis dar atsiims... Nikas taip smarkiai pliaukšteli delnu man per petį, kad nosimi įsivožiu į ledus.

– Toks tu man patinki.  Jis bėga, o aš vejuosi kaip klounas baltu veidu ir raudona nosimi...

S u tėčiu įeiname į ligoninę, kurioje guli Beatričė. Ten patikrina mano kraujo

grupę. Ji tokia pati kaip ir Beatričės. Tuo nė neabejojau, juk mes vieno kraujo, mes gyvename tuo pačiu ritmu. Yra dalykų, kuriuos tiesiog jauti. Mano ir Beatričės gyvenimai susiję per kraują. Manęs paklausia, ar vartoju narkotikus.  Atsakau, kad ne. Taip pasakau todėl, kad šalia stovi tėtis, antraip jis perlietų mane lediniu žvilgsniu ir išrėžtų savo mėgstamiausią grasinimą: „Sutrinsiu tave į tavo paties šešėlio dulkes.“ Reikia pripažinti, kad skamba neblogai. Likęs vienas su sesele prisipažįstu, kad prieš mėnesį surūkiau suktinę. Bet tik   vieną, kad išbandyčiau. Mūsų buvo visa kompanija. Negalėjau pasirodyti kaip skystakiaušis. Be to, tenorėjau pabandyti. Seselė mane nuramina. Viena dar nieko nereiškia. Negalėčiau duoti kraujo, jei būčiau nuolatinis vartotojas. Toks kraujas būtų niekam tikęs. Su žole parišau visiems laikams. Jei Beatričei vėl prireiktų mano kraujo, jis turės būti nepriekaištingas, švarutėlis, nesuteptas. Raudonas kaip meilė, kurią ai jaučiu. Iš manęs paima nemažai kraujo. Jis daug tamsesnis, nei maniau. Raudonai  violetinis ir tirštas kaip mano meilė Beatričei. Išvydęs, kaip jis teka iš rankos, pajuntu svaigstant galvą ir vienu tarpu jau manausi nualpsiantis, bet atsilaikau. Kraujas, kaip ir meilė, atima žmogui protą, tačiau kartu suteikia jėgų įveikti save... Rodos, lyg už Beatričę būčiau atidavęs gyvybę, jaučiuosi kone miręs ir esu išblyškęs it vampyras, tik atvirkščiai: kad gyvenčiau, aš pats daviau kraujo, užuot jį išsiurbęs. Tėtis nusiveda mane pusryčiauti. – Tu baltas kaip kapučino puta. Atnešiu dar vieną bandelę. Su kuo norėtum? – Dar klausi... Aišku, su šokoladu. Tėtis nueina prie baro ir paima gausiai „Nutella“ įdarytą bandelę. Vėl atsisėda prieš mane ir nusišypso – taip daro tik rytais. Vakare, po darbo dienos, būna per daug pavargęs. – Ar skauda? – paklausia rodydamas ranką, iš kurios man ėmė kraują. – Truputį peršti, bet nieko. – Papasakok man apie tą merginą, koks jos vardas... Andželika?  Visuomet sakiau, kad gera atmintis mūsų šeimai nebūdinga. – Beatričė, tėti, jos vardas Beatričė, kaip toji Dantės.

– Ta mergina tau daug reiškia? Nenoriu su juo kalbėtis apie Beatričę, tad išsisuku nuo atsakymo. – O koks žmogus tau daug reiškia? – Mama. – Kada tai suvokei? – Kai pirmą kartą pamačiau ją kelionėje kruiziniu laivu, kurią man padovanojo tėvai mokyklos baigimo proga. Ji taip judėjo, taip palenkdavo galvą šypsodamasi, taip taisydavosi ilgus, ant akių krintančius plaukus... Rodosi, lyg tėtis būtų užsisvajojęs, jo žvilgsnis klaidžioja praeities takais, prisiminimai bėga jam prieš akis tarsi romantinis filmas – tokių negaliu pakęsti. – O tada? – Tada aš priėjau ir pasakiau jai: „Ir jūs plaukiate šiuo laivu, panele?“ – ir tik  pasiteiravęs susipratau, kad toks klausimas visai beprasmis, net juokingas, nes tą merginą mačiau pirmą kartą. – Ir ką ji? – Nusišypsojo ir dairydamasi aplinkui, neva kažko ieškodama, atsakė: „Rodos, taip...“ – o tada pratrūko juoktis. – O kas buvo paskui? – Paskui mes kalbėjomės, kalbėjomės, kalbėjomės... – Tavo laikais nieko daugiau nedarydavote, kaip tik kalbėdavotės... – Klausyk, mažiau, prašau pagarbiau su tėvu! – Apie ką kalbėjotės? – Apie žvaigždes. – Apie žvaigždes? Ir ji dar tavęs klausėsi? – Taip, aš karštai domėjausi žvaigždėmis, mokydamasis licėjuje buvau nusipirkęs savo pirmąjį teleskopą ir mokėjau skirti žvaigždynus. Taigi, papasakojau jai apie žvaigždes, kurios tą vėsią ir vaiskią naktį iš laivo denio matėsi be jokio teleskopo. O ji, skirtingai nei kitos merginos, manęs klausėsi ir  visko klausinėjo.  Jis nutyla, tarsi būtų pasibaigusi pirmoji romantinio filmo dalis. Pažadinu jį iš svajų: – O tada? Trindamasis skruostą ir taip tyčia prisidengdamas veidą delnais tėtis giliai įtraukia oro ir vienu atsikvėpimu išpyškina:

– Tada aš padovanojau jai žvaigždę. – Ką tu padarei? – Taip, padovanojau jai žvaigždę, ryškiausiai švietusią toje naktyje be mėnulio, – Sirijų. Tai vienintelė žvaigždė, kurią gali pamatyti iš bet kurios gyvenamos Žemės vietos ir kuri naktimis be mėnulio geba nuo kūnų nutiesti šešėlius. Mes pažadėjome vienas kitam, kad kas vakarą į ją žiūrėsime, nesvarbu, kur būtume, ir kad galvosime vienas apie kitą. Pratrūkstu juoktis. Tėtis padovanojo mamai Sirijų... Patapšnoju jam per petį. – Na, tu ir romantikas... O ką ji? – Ji nusišypsojo. – O tu? – Aš būčiau viską atidavęs, kad tokia moteris išties būtų mano gyvenime, ne tik kruiziniame laive. Tėtis tyli. Neatrodo, kad ketintų ką pridurti. Aš pastebiu, kad jis tuoj paraus, tad norėdamas tai nuslėpti tėtis nusivalo nuo lūpų bandelės trupinius, paskui įsistebeilija į mane ir taria: – Leo, aš didžiuojuosi tavimi dėl tavo poelgio. Man atsikemša ausys, lyg iki tos akimirkos būčiau buvęs kurčias. – Manau, kad šiandien tapai vyru: padarei tai, ko niekas tau nepatarė ir už tave nenusprendė. Pats taip pasirinkai.  Aš kiek patyliu, paskui pasinaudoju savo padėtimi: – Tai galiu suvalgyti dar vieną bandelę? Tėtis palinguoja galva, tada pasiduodamas šypteli: – Visas į tėvą... Gal kokį šimtą metų nebuvau tiek daug laiko praleidęs su tėčiu. Šios dienos moto – „aš tavimi didžiuojuosi“. O šiaip aš šiandien ilsiuosi. Turiu atgauti jėgas. aučiuosi pervargęs, bet labai laimingas. Daugiau Beatričės nemačiau. Ji jau nebeguli ligoninėje, sugrįžo namo. Baigė pirmą chemoterapijos kursą. Tai lyg koks antibiotikas nuo vėžio. Esu tikras, kad ai padės. Beatričė – tvirta mergina: ji per jauna ir per graži, kad neįveiktų ligos. Norėčiau nueiti jos aplankyti, bet Silvija sako, kad Beatričė nenori nieko matyti. i labai silpna ir nualinta ligos, tad jai sunku kalbėtis. Tačiau aš vis tiek norėčiau su ja pasimatyti. Šiaip ar taip, dabar jos gyslomis tekės mano kraujas ir aš tam

tikra prasme galėsiu palaikyti jai draugiją iš arčiau. Iš vidaus. Susijungus į vieną. Tikiuosi, mano kraujas jai padės.  Jaučiuosi laimingas ir pavargęs. Štai kokia yra meilė.

–  K ą čia išdarinėji? Gal pasijudinsi pagaliau? Šiandien iš tavęs nieko gero..  Aš visai nusikalęs. Nereikėjo žaisti davus kraujo. Seselė įspėjo, kad nesiimčiau judrios veiklos. Nesakiau jai, kad eisiu žaisti – tiesiog negalėjau praleisti šių varžybų. Dabar esu visai be kvapo, rezultatas 2:2, o tie šikniai devintokai gali džiaugtis amžiaus varžybomis. Neįmušiau skandalingai daug įvarčių, prasčiau nei Jakvinta 6 savo nesėkmingiausią dieną. – Tu baltas kaip Morta... Morta – prisiekusi emo  iš trečios licėjaus klasės. Visa atrodo kaip juoda dėmė, tik oda baltutėlė, beveik peršviečiama. Mane supykina ir ima trūkti oro. Gaunu sustoti aikštelės pakrašty. Pradeda suktis galva...  Atsitupiu ir susiimu veidą rankomis tikėdamasis, kad į smegenis grįš bent lašelis kraujo. Man niežti odą ir darosi šalta. – Nikai, aš nebegaliu... Nikas pažvelgia į mane su pasišlykštėjimu.  Varžybos baigiasi lygiosiomis. Kai Kuokštas, Kartis ir Kempinė sueina į persirengimo kambarį, išgirstu, kad mane apšneka. – Vandalo komanda prakišo. Mes galėjome išsiveržti į priekį. O dabar atsiliekame vienu tašku. Ir viskas dėl to, kad tau kiaušai suskystėjo... Nė  varžybų nesugebi atlaikyti... – Aš šiandien daviau kraujo... – Ar būtina buvo šiandien? Šiandien, kai buvo numatytos varžybos? Nė neatsakau. Išeinu iš persirengimo kambario ir leidžiu vėjui nuo veido nudžiovinti pykčio ašaras. Kai tik šiame pasaulyje padarai ką gero, visada turi už tai sumokėti... Žmonės nė velnio neišmano apie meilę. Galvoja tik apie futbolą ir nė nepaklausia, kodėl tau šovė į galvą duoti kraujo... 6 Vincenzo Iaquinta (g. 1979) – italų futbolininkas, tėvynėje nelaikomas pačiu geriausiu žaidėju.

Beatričė sugrįžo į mokyklą. Dabar ji labiau sulysusi. Labiau išbalusi. Plaukai

trumpi, o jų raudonis praradęs žvilgesį, blankus. Akys, kaip visada, žalios, tik  nebe tokios ryškios. Norėčiau ją sutikti ir pasakyti, kad aš esu, kad daviau jai kraujo, kad jaučiuosi labai laimingas vėl ją matydamas, tačiau suvokiu, kad geriau patylėti. Susidūręs su ja per pertrauką viso labo nusišypsau. Ji valandėlę žvelgia į mane, tarsi būtų pažinusi, o tuomet irgi nusišypso. Jos šypsena nebe raudona, kaip įprastai, o kiek baltesnė. Nepaisant to, ji – mano svajonės branduolys. Mano svajonė raudona, privalau jos baltumą paversti tamsiai raudonu krauju, kokį mačiau bėgantį iš savo rankos. Dvejonės išsisklaidė. Toje šypsenoje slypi visų mano paieškų prasmė. Neleisiu tau išeiti. Neleisiu tam baltam vėžiui tavęs pasiglemžti. Net jei ir reikėtų pačiam perimti ligą. Neleisiu, kad taip atsitiktų, nes tu šioje žemėje daug reikalingesnė už mane. Noriu, kad tai žinotum. Dėl to parašysiu tau laišką – taip pasakysiu, kad visuomet būsiu šalia ir kad ko nors prireikus galėsi bet kuriuo metu kreiptis į mane. Šiandien grįžęs namo parašysiu laišką. Tai turės būti pats gražiausias ir raudoniausias mano kada nors padarytas dalykas. Jis privalės būti tobulas. Keista – svajonės, kaip ir kraujo perpylimas, rodos, iš vidaus užkuria žmogų. Tarsi į gyslas būtų įtekėję superherojaus kraujo.

iekada nesu rašęs laiško, o iš interneto jo irgi negaliu parsisiųsti. Internete  viskas sena. Ten nerasi Leo laiško Beatričei, privalau pats pirmą kartą jį parašyti. Bet man tai visai patinka, nes sukursiu kažką, ko niekas dar nėra sukūręs. Jaudinuosi. Paimu popieriaus bei tušinuką ir sėdu rašyti. Pirmas trukdis – popierius be linijų. Rašysiu kompiuteriu. Bet vos pradėjęs iškart atsisakau tokios minties, nes kompiuterio puslapis baltas ir šaltas it ledas.  Vėl pasiimu popieriaus lapą ir imu rašyti, tačiau eilutės išeina kreivos šleivos, atrodo, lyg žodžiai kristų nuo skardžio. Vaizdelis tragiškas – dėl visko čia kalta ta spengianti baltuma. Juk negaliu jai nusiųsti kažkokios keverzonės. Ką daryti? Į galvą šauna mintis. Išsispausdinu lapą su storiausiomis juodomis linijomis, panašiomis į tėčio pižamos dryžius. Pasidedu tą lapą po savo laišku ir imu rašyti į paslėptas eilutes. Puiki mintis. Norint įveikti bá ltumą, verčiančią šleivoti žodžius, tereikia paslėptų juodų linijų, storų ir ryškių. Dabar telieka tas eilutes užpildyti. Tai ir yra sunkiausia.  Miela Beatriče, kaip laikaisi?  Anądien vėl pamačiau tave mokykloje, nusišypsojau, o tu atsakei tuo pačiu. Nežinau, ar prisimeni. Tai štai, aš ir esu tas vaikinas. Tas su trenktais plaukais – Leo. Rašau tau, nes šią akimirką norėčiau būti su tavimi. Kai kuriose situacijose tiesiog nežinau, ką sakyti. Ar apsimesti, kad nežinau apie tavo ligą, ar apsimesti, kad nedaviau tau kraujo, ar apsimesti, kad man nepatinki?.. Vienu žodžiu, nemoku apsimetinėti. Taigi ėmiau ir  viską pasakiau: tu sergi, paaukojau tau kraujo, tu man patinki. Dabar galiu laisviau kalbėti, nes surašiau viską, kas buvo svarbu. Viską, ką žmogus būtinai turi pasakyti, nes nepasakęs privalėtų apsimetinėti, o apsimetinėdamas jaustųsi blogai. O aš su tavimi noriu būti atviras, nes tu – svajonės dalis. Apie tai mums pasakojo mokytojas Svajoklis. Tai yra jo pavardė ne Svajoklis, bet čia tas, kuris pakeitė mokytoją Ardžentjeri, o kadangi jis visuomet kalba apie svajones, mes jį taip praminėme. Aš dar  ieškau savo svajonės. Norint ją atrasti reikia kelti tinkamus klausimus.  Reikia paklausti savęs apie širdžiai mielus dalykus ir žmones, o tada klausyti, ką širdis atsakys. Ar tu turi svajonę? Ar kada nors apie tai susimąstei? Stipriai tave apkabinu ir tikiuosi greitai sulaukti atsakymo.

 Leo iš pirmos D

š neturiu Beatričės adreso. Nė voko neturiu... Tiesą sakant, nė nežinočiau, kaip užrašyti adresą, kur klijuoti pašto ženklą, ir panašiai. Gėdinuosi klausti mamos. Tad išeinu. Sėdu ant motorolerio. Nusiperku voką. Įdedu į jį laišką. Ant  voko milžiniškomis raidėmis užrašau „Beatričei“, o tada važiuoju pas Silviją paklausti adreso, įmesiu laišką tiesiai į pašto dėžutę. Mano motoroleriukas – tikras skraidantis laimės kilimas, lekiantis tiesiai į tikslą. Juk negaliu Italijos paštui patikėti svarbiausio savo gyvenimo laiško. Tad skrieju mėlyno horizonto link tarsi pasiuntinys, nešantis žinią apie milijardinį palikimą. Mano širdis daužosi motorolerio ratų sukimosi ritmu. Juokiuosi, dainuoju ir nieko negirdžiu. Net pypsėjimo iš dešinės, klykiančio, kad turėjau sutaisyti stabdžius. Tai ne lenktynės su Niku, šiuo atveju nespėjau nei išsigąsti, nei suskaičiuoti iki vieno, nei sustabdyti... O po to – bá lta.

P abudęs pamatau, kad guliu baltoje ligoninės lovoje. Smegeninėje man bá lta.

Nieko neprisimenu. Jaučiuosi taip, lyg galva būtų atskirta nuo kūno. Greičiausiai buvau pagrobtas, apsvaigintas ir paverstas superherojumi. Kažin, kokių gali įgijau: skraidymo, teleportacijos, nematomumo, minčių skaitymo?.. Išmėginu teleportaciją, bet suvokiu, kad negaliu pajudėti nė per centimetrą. Man trukdo kažkoks kietas daiktas aplink kaklą, prilaikantis galvą ir krūtinę. Pirmą kartą supratau, ką jaučia Terminatorius, kai tempiu jį už pasaitėlio.  Atsimerkiu – šalia sėdi mama. Jos akys paraudusios. – Kas man nutiko? Mama paaiškina, kad mane partrenkė mašina. Bent jau taip pasakojo avariją matę žmonės. Neprisimenu beveik nieko, tik kažkokius neryškius vaizdus. Kaip bebūtų, padėtis tokia: man įskilo stuburo slankstelis ir turėsiu nejudėdamas išgulėti lovoje mažiausiai dešimt dienų. Lyg to dar būtų maža, lūžo dešinysis riešas, dabar jis sugipsuotas – vadinasi, jokių namų darbų. O kas sukėlė visą šitą sumaištį? Mama sako, kad mane partrenkęs vairuotojas nesustojo. Pabėgo.  Vienas praeivis užsirašė mašinos numerius, tėtis tuo pasirūpins. Dabar svarbiausia, kad aš sveikčiau ir kuo greičiau atsistočiau ant kojų, bet šiais metais galiu atsisveikinti su atostogomis kalnuose ir snieglente... Kai iš čia išeisiu, jau bus Kalėdos. Man sukyla neregėtas pyktis. Toks baisus, kad galiu jį išlieti net ant mamos, nors ji čia niekuo dėta. Dabar prisiminiau. Aš vežiau laišką Beatričei, buvau ką tik išvažiavęs iš Silvijos namų su ant voko užrašytu adresu. O vėliau – tamsa. Kažin, kur dingo laiškas... Laikiau jį kišenėje. Dabar dėviu pižamą, kaklo įtvarą ir gipsą... Kažin, kur dingo laiškas... Šūdas. Ir vėl žmogus mėgini nuveikti kažką gero ir nežinia dėl ko esi teškiamas veidu į žemę. Kas išgalvojo nesėkmę? Ir kuo čia dėtas aš? Kuo aš kaltas? Aš nebemyliu, eikit visi šikt. Bent jau išsiaiškinau, kokiu superherojumi tapau – Žmogumi-Nelaimėliu.

P abudęs pajuntu siaubingą galvos skausmą, į akis skaudžiai plieskia šviesa, tad

sumetu, kad greičiausiai išmiegojau kokį šimtą metų. Vos spėju susigaudyti, kas esu ir kur guliu, kai išvystu prieš save akis, mėlynas kaip blausi ryto aušra. Tai Silvijos akys, mėlynos it dangus be debesų. Silvija – Žydroji fėja, o aš – Pinokis. Su ja jaučiuosi normalus net įkalintas gipso šarvuose. Prisimerkęs nusišypsau. Silvija suskumba užtraukti užuolaidų, kad šviesa nespigintų man į akis. – Nori gerti?  Ji paklausia manęs pirmiau, nei įstengiu sujungti savo išdžiūvusią gerklę su smegenimis, o smegenis – su išdžiūvusia gerkle, kad paprašyčiau gerti. Įpila stiklinę ananasų sulčių, kurių man nupirko. Išrinko mano mėgstamiausias. Nė nespėju ko nors paprašyti, o Silvija jau tai įvykdžiusi. Jei ji nebūtų tik draugė, galbūt galėčiau ją pamilti. Tačiau meilė – visai kas kita. Meilė neduoda ramybės. Meilė bemiegė. Meilė pakylėja iki dangaus. Meilė greita. Meilė – rytojus. Meilė – cunamis. Meilė yra kraujo raudonumo.

M ane aplanko Nikas. Iš pradžių stovi nuleidęs akis.

– Leo, atsiprašau dėl tų varžybų... O kas, jei būtum miręs... Ir palikęs mane  vieną su ta mulkių krūva... Nebeliktų „Piratų“, nebeliktų lenktynių, nebelikt mūsų muzikos... Daugiau taip nejuokauk... Šypsausi. Aš laimingas. Susigrąžinau Niką. Nuo tų varžybų beveik nė žodžiu nepersimetėme. Nė vienas iš mudviejų nenorėjo atsiprašyti. Jis turėjo tai padaryti pirmas. Man dėl to buvo liūdna, ir tiek. – Kiek laiko čia gulėsi? – Gipsą nuims maždaug po mėnesio, laimei, kaulas tiktai įskilo... – Puiku, praleisi tik vienas varžybas. Tikėkimės, pavyks laimėti be tavęs. – Leisk žaisti Džiūsnai. Nors jo pėdos ir prastokai dirba, jis gerai juda aikštelėje. Turėsi papildomo darbelio. Be to, kitos varžybos nebus labai sunkios. – Tačiau be tavęs dingsta visas smagumas, pirate. Šypteliu. – Pamatysi, aš greitai atsitiesiu ir taurė bus mūsų. Niekas negali sustabdyti „Piratų“, Nikai, niekas... Be to, dar nesame atsiskaitę su Vandalu. Nikas atsistoja ir pasiruošia giedoti Italijos valstybinį himną. Pridėjęs ranką prie širdies garsiai traukia jo eilutes, o aš jam pritariu. Giedame kiek gerklė neša. Kai seselė įeina patikrinti, kas čia darosi, pratrūkstame juoktis. – Jei neapsiraminsite, padarysiu abiem pilną narkozę! Ar tu net būdamas ligonis nesugebi ramiai pagulėti? Nikas staiga įsistebeilija į ją rimtas ir sužavėtas. – Ar tekėsi už manęs? Seselė pasijunta nuginkluota ir prajunka. Nikas atsisuka į mane ir atsidūsta: – Ji pasakė „taip“...

M ane aplankė ir klasės draugai. Džiaugiuosi dėl to. Kažin kodėl norint atsidurti

dėmesio centre reikia pakliūti į tokią padėtį... Kartais gyvenime kyla noras nuveikti ką nors įspūdingo, kad kiti nebegalėtų tavęs ignoruoti, kad visi į tave spoksotų ir apkalbėtų. Ypač tokiomis akimirkomis, kai jautiesi vienišas ir norėtum kitiems į veidus spjauti savo vienatvę. Tuomet įsivaizduoji, kaip iššoki pro langą ir kaip visi tie šūdgalviai suvokia, ką jauti ir ką reiškia būti vis apleistam. Šiaip ar taip, kitų rūpestį ir meilę geriausiai paskatina skausmas ir nelaimė.  Jie atnešė mano mėgstamiausių komiksų. Silvija man nutapė paveikslą. Visai mažutį. Jame vaizduojama jūra, o jos vidury – laivelis, nukreipęs savo smaigalį į žydrą horizontą, kuriame dangus susilieja su jūra. Atrodo, tarsi būtų nutapyta iš laivo. Paprašiau, kad paveikslėlį pakabintų man prieš akis. Kai ligoninės palatoje lieku vienas, jis palaiko man draugiją. Tai dvivietė palata, bet kol kas joje guliu tik aš. Ir ačiū Dievui. Nežmoniškai gėdinčiausi, jei reikėtų sisioti į basoną kažkam kitam matant, o jei dar basoną laikytų seselė... Vienu metu net suima pavydas Terminatoriui, nė trupučio nesigėdijančiam sisioti prieš šunų ir filipiniečių minias. Šunys nė neraudonuoja. Nikas atnešė man kompaktą. Perklausysiu jį, o kai atsistosiu ant kojų, ką nors sugrosime. Ir kiti klasės draugai ką nors padovanojo. Smagu būti dėmesio centre, net jei tai ir kainavo keletą lūžusių kaulų. Smagu būti mylimam...

P rieš keletą dienų į mano palatą paguldė vyriškį. Labai stambų. Tikrą mėsos

kalną. Miesto dramblį. Jam lūžę du slanksteliai. Jis turi gulėti nejudėdamas ir  viską daryti lovoje – net ir gamtinius reikalus. Nekenčiu jo kvapo. Jis nuolat spokso į lubas arba į televizorių, pakabintą prie lubų. Kartais pasišnekame. Mielas žmogus. Jis rimtai sužalotas, tačiau vis tiek guli ramus. Susinervina tik  tada, kai jį ima kankinti skausmai ar negali užmigti. Jį slaugo žmona. Dukra ir sūnus taip pat dažnai lanko tėvą. Kai guli ligos patale, gera šalia turėti šeimą. O ką daryti, jei neturi šeimos, žmonos ir vaikų? Kas pasirūpina, kai sergi? Dramblio dėka suvokiau, ką reiškia turėti šeimą. Aišku, aš irgi ją turiu. Tačiau pamačiau tai, ko anksčiau neįžvelgiau. Juk kai kurių dalykų, kol jie tavęs neištinka, tiesiog nesupranti arba nesugebi įžvelgti. Tėvai teatrodo du apsigimę įkyruoliai, gyvenantys tik tam, kad draustų daryti ką mėgsti. O Dramblys, jo žmona ir vaikai man labai aiškiai atskleidė, kad užaugęs noriu turėti tokią vieningą šeimą kaip jų. Tada net ir sirgdamas jautiesi ramus, o tai rodo, kad gyvenimą praleidai ne tuščiai: kažkas tave myli net kai tau bloga. Kažkas pakenčia tavo kvapą. Tik tas, kuriam patinka tavo kvapas, iš tiesų myli. Suteikia jėgų ir ramybės. Man tai atrodo puikiausias būdas atsiriboti nuo gyvenime užklumpančio skausmo. Privalau tai prisiminti. Būtinai privalau prisiminti ir pridėti prie svajonės apie savo gyvenimą suaugus. Gyvenimą su Beatriče. Aš jau dabar dievinu jos kvapą. Tą svajonių, gyvenimo, meilės kvapą, kuriam neįmanoma atsispirti.

Į eina Svajoklis. Negaliu patikėti. Mokytojas atėjo aplankyti ligoninėje gulinčio

mokinio. Tuo labiau pavaduojantis mokytojas. Pasijuntu tarsi padebesiais skrajojantis karalius ar kažkas panašaus. Svajoklis prisėda šalia lovos ir ima pasakoti apie mokyklą. Apie atsakinėjimus, namų darbus ir dar kažką apie dalyko programą. Jau pats galas, Kalėdų atostogos ranka pasiekiamos. Lenta dabar papuošta sidabrinėmis girliandomis, o Barzdočius, mokyklos sargas su tokia ilga ir vešlia barzda, kad galėtum ant jos sukabinti kalėdinius žaisliukus ir lemputes, papuošė nusususią eglutę. Rodos, regėte ją regiu, man labai gaila, kad negaliu eiti į mokyklą tomis retomis dienomis, kai ten būna smagu. Svajoklis papasakoja, kad ir jis, būdamas mano amžiaus, žaisdamas futbolą buvo susilaužęs ranką. Parodo po operacijos likusį randą. Manęs, dėkui Dievui, nereikėjo operuoti, o tuo metu, kai man tvarkė lūžusį kaulą, buvau be sąmonės. Miegodamas gali išvengti baisiausių skausmų. Bėda prisistato, kai pabundi. Šiaip ar taip, Svajoklis išties fainas, nes šneka apie viską kaip paprastas  vyrukas. Tai yra jis normalus. Jo gyvenimas toks kaip ir mano. Net anekdotą papasakoja, ir nors jis nejuokingas, aš nusijuokiu, kad jam būtų malonu. Paklausia manęs, kaip sekasi ieškoti svajonės, o aš pasisakau, ko pasiekiau. Pasiguodžiu, kad dėl avarijos viskas nuėjo šuniui ant uodegos, ir kad abejoju, ar  verta tai tęsti, nes kas kartą ko nors imantis nutinka kas nors blogo: iš pradži Beatričė, o dabar aš pats. Svajoklis šypteli ir atsako, kad tokios būna tikros svajonės. – Tikros svajonės kuriamos per kliūtis. Antraip jos netaptų konkrečiais planais, teliktų svajonėmis. Svajonės nuo planų skiriasi būtent tuo, kad gauni lazdų, kaip mano senelio pasakoje. Svajonės nėra išbaigtos, jos atsiskleidžia po truputį, gal net kitokiais būdais, nei svajojome... Svajoklis teigia, kad man pasisekė, jog guliu lovoje sulaužyta nugara! Netikiu ir jam tai išrėžiu. – To ir tikėjausi. Nusijuokiam. Jis paaiškina, kad guliu šioje lovoje dėl to, jog dariau kažką  ypatingo – veždamas laišką stengiausi išpildyti savo svajonę. O jei svajonei iškyla tiek daug kliūčių, vadinasi, ji ta tikroji. Jo akys spindi. Atsisveikindamas netyčia pavadinu jį Svajokliu. Jis nusijuokia ir atsako žinojęs, kad jį taip praminiau. Mokytojas išeina, o aš prikandu lūpą, nes jis dėl nieko nepyksta, net dėl pravardės. Kas pasakė, kad mokinių pagarbą gali užsitarnauti tik būdamas

atgrasus? Mokytojo apsilankymas pakėlė man nuotaiką: taip norėčiau iš čia išeiti, pavakarieniauti su mama ir tėčiu, išvesti Terminatorių pasisioti, pagroti su Niku, pasimokyti su Silvija, pabučiuoti Beatričę... Tačiau giliai širdyje Svajoklis mane ir truputį siutina, nes... Labai nenoromis, bet pripažįstu... Kad norėčiau būti toks kaip liurbis istorijos ir filosofijos mokytojas.

M ano mama rado laišką. Jis išteptas krauju ir asfalto purvu. Buvo mano džins

kišenėje. Džinsus mama išmetė. Jie buvo visai sudraskyti. Bet prieš išmesdama pasirausė kišenėse. Du eurai. Gumelė. Barto figūrėlė. Kramtoma guma. Laiškas.  Ant to laiško pritiškę mano kraujo. Dabar jis jau sukrešėjęs ir išdžiūvęs. Juo įrėmintas Beatričės vardas. Jau antrą kartą aukoju jai kraują. Jaučiuosi dėl to laimingas kaip ir pirmąjį kartą. Perskaitau laišką iš naujo. Jis gražus, nors kai kurių žodžių neįmanoma įskaityti, jie sutepti krauju. Privalau rasti būdą, kaip jai į įteikti. Net jei vienas pats turėčiau pakilti iš lovos!

M anęs aplankyti atėjo ir Gendalfas. Nesitikėjau to. Savo peršviečiamu kūneliu,

panašiu į Šventąją Dvasią, kuria taip tvirtai tiki, jis kasdien turi atlaikyti kokias dvidešimt tūkstančių klasių, aštuonis milijonus mokinių, visą parapiją ir dar savo šimtą metų... O vis dėlto atėjo manęs aplankyti. Negaliu sakyti, kad nesidžiaugiu, mane tai netgi sujaudino. Tikrai nesitikėjau. Paprašo, kad papasakočiau, kas nutiko. Viską jam iškloju, net ir apie laišką. Nė kiek jo nesivaržau. Neatskleidžiu Beatričės vardo, kalbu bendrai. Jis sako, kad aš – Dievo mylimas vaikas. Atrėžiu, kad apie Dievą nė girdėti nenoriu, nes jei Jis egzistuotų, nebūtų Beatričei atsiuntęs ligos. – Jei Jis visagalis ir visadaris, kodėl taip su manimi pasielgė? Kodėl norėjo, kad kentėčiau aš ir kiti panašūs į mane, nedarantys nieko blogo? Kur jau ten mylimas vaikas. Aš Dievo išvis nesuprantu. Kas čia per Dievas, jei leidžia veikti blogiui? Gendalfas pasako, kad aš teisus. Teisus? Aš jį provokuoju, o jis man pritaria? Čia dabar... Bent jau kunigai turėtų ginti savo pažiūras. Gendalfas primena, kad ir Jėzus, Dievo sūnus, jautėsi apleistas tėvo ir mirties valandą Jam tai išrėkė. – Jei Dievas taip pasielgė su savo sūnumi, elgsis taip ir su tais, kuriuos laikys savo mylimais vaikais. Kas čia per išvedžiojimai? O vis dėlto neturiu kuo atsikirsti, nes, pasak  Gendalfo, taip byloja Evangelija. – Jei žmogus norėtų susigalvoti stiprų Dievą, galėtų netrukdomas tai padaryti, užuot įsivaizdavęs Jį silpną ir mirties valandą besijaučiantį apleistą tėvo. Gendalfas pastebi kraują ant voko, kurį laikau pasidėjęs ant spintelės šalia savęs. Pasako, kad tai jam primena kryželį su Nukryžiuotuoju – laišką, parašytą žmonėms ir pasirašytą Dievo krauju, skirtu mums išganyti. Nutraukiu Gendalfą, kol neįsijautė sakyti šimto valandų pamokslo, nes tam dabar ne laikas. Kaip bebūtų, savo argumentais jis visai mane nuginklavo, be to, man patinka ta mintis apie kraują. Taip nutiko ir man su Beatriče. Gal tai vienintelis tikras dalykas iš  visos kalbos apie Kristų – mylėti reiškia aukoti kraują. Meilė yra kraujo raudonumo. – Leo, skausmui nėra įtikinamo atsakymo. Bet nuo to laiko, kai Kristus už mus numirė ant kryžiaus, mūsų gyvenimas įgavo prasmę. Jis turi prasmę...  Apkabinu jį taip šiltai, kaip tik moku. Jam išėjus apsižiūriu, kad ant Beatričės laiško jis padėjo savo Nukryžiuotąjį ir ten jį paliko. Kitoje to medinio T formos

kryželio pusėje parašyta: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Sakinys išties gražus. Noriu jį prisiminti. Įdedu kryželį į voką, o kai grįšiu į mokyklą, grąžinsiu jį Gendalfui, be to, man būtų gėda pasirodyti su kryželiu ant kaklo – tai neša nelaimę.

M ane užkniso gulėti prirakintam prie lovos. Mirtinai užkniso. Dienos, rodos,

niekada nesibaigia. Guliu nepatogioje padėtyje, be to, dažnai taip niežti sugipsuotą ranką, kad galėčiau ją nusikąsti. Minutės slenka vėžlio žingsniu.  Vienintelis būdas jas prastumti – apie nieką negalvoti. Televizorius visuomet būna įjungtas, jis geriausiai padeda prasiblaškyti. Mat jei susitelkiu į savo kūną, aučiu skausmą, o jei į mintis – jaučiu dar stipresnį skausmą. Kodėl skausmas nusprendė tapti geriausiu mano draugu? Kaip sako Svajoklis, to reikia norint svajones paversti tikrove, tad aš kenčiu skausmą, bet mielai apsieičiau ir be jo. Turi būti koks nors lengvesnis būdas išpildyti svajones... Toks, kad nereikėtų daug vargti... Aš pavargstu net nuo televizoriaus žiūrėjimo. Ir nežinau kodėl, juk nejudėdamas guliu lovoje. Bet taip au yra. Televizorius mane nuvargina. Tas pats per tą patį – it pilna narkozė. Televizijoje pusė pasakojimų sukasi apie žmonių paslaptis, o kita pusė – apie tai, ką žmonės daro, kai jų paslaptys išaiškinamos. Aš turiu paslaptį, bet tikrai neičiau apie ją pasakoti į televiziją. Mano paslaptis – Beatričė.

M anęs aplankyti atėjo Silvija. Atnešė man knygą. Joje sudėti trumpi apsakymai.

– Laikui prastumti. Silvija – tarsi bangų mūša, net jei jos negirdi, ji vis tiek yra. O jei jos klausaisi, užliūliuoja. Jei Silviją mylėčiau, iš karto vesčiau, bet meilė – ne bangų mūša, meilė – audra. Paklausiu jos apie Beatričę. Ji man atsako, kad Beatričė ir vėl guli ligoninėje. Jai atlieka antrą chemoterapijos kursą. – Ji čia, toje pačioje ligoninėje kaip ir tu. Netikiu savo ausimis. Miegu po tuo pačiu stogu kaip Beatričė ir to nežinojau. Pasineriu į kosminę ekstazę. Su Silvija per daug apie tai nekalbu, nes ši mintis tokia graži, kad noriu ja pasigrožėti vienas. Vėliau prie jos sugrįšiu, o dabar noriu sutvarkyti vieną reikalą. Nieko nelaukdamas imuosi jo. – Gal galėtum nunešti jai mano laišką? – paprašau Silvijos.  Ji atsako, kad tai nėra pats geriausias sprendimas, ir nuleidžia akis, tarsi būt nuliūdusi. Gal ji ir teisi. Chemoterapijos metu Beatričė daug miega, nes labai nusilpsta. Beatričė dažnai vemia. Silvija nedrįsta pas ją nueiti tam, kad įteikt mano laišką. Greičiausiai dabar netinkamas metas. Manau, Silvija teisi. Kalbamės apie mokyklą. Ėrika-su-ė dabar draugauja su Luku. Jie tapo neišskiriama porele. Keisčiausia tai, kad Ėrika-su-ė visada gerai mokėsi, o pastaruoju metu mokytojai jau du kartus pagavo ją nepasiruošusią. Dieną prieš tai ji buvo su Luku. Jis niekada per daug nesimokė ir dabar visą popietę su savimi vedžiojasi Ėriką-su-ė. Šiaip kvailioja ir ištisai bučiuojasi. Ėrika-su-ė sako supratusi, kad iš esmės mokslai nėra svarbūs. Atradusi meilę ėmė kitaip į viską žiūrėti. Nes niekas nepadaro žmogaus laimingesnio už meilę. Ėrika-su-ė teisi, aš irgi taip manau. Pasakau Silvijai, kad būti laimingam reiškia būti įsimylėjusiam. Silvija man pritaria, tačiau, jos manymu, keista, kad žmogaus asmenybė įsimylėjus pasikeičia. Jei Ėrika-su-ė visuomet gerai mokėsi, kodėl įsimylėjusi turėtų nustoti? Rodos, dabar tapo paprasta Erika-be-ė – lyg nebebūtų savimi. Ir kodėl Silvija visuomet įžvelgia subtilybių tokiuose dalykuose, kurie man atrodo aiškūs kaip dieną? Ji privertė mane suabejoti net ir nepalaužiama nuomone apie įsimylėjimą. Paklausiu jos, ar kada nors buvo įsimylėjusi. Silvija palinksi galva ir įsispokso į savo rankos pirštus. – Kas jis toks? – Tai paslaptis. Gal kurią dieną tau pasakysiu. – Gerai, Silvija, aš gerbiu tavo privatumą, tik žinok, kad visuomet gali manimi

pasitikėti, nors ir kokia paslaptis tai būtų. Silvija dvejodama šypteli, tada papasakoja apie Nikolozi. Nikolozi yra fizinio mokytoja. Jai apie penkiasdešimt metų, jaunystėje ji greičiausiai buvo graži, tačiau dabar nebe. Iš visų jėgų stengiasi vaidinti jauniklę, bet tik kelia juoką. Tik  niekas nedrįsta jai to pasakyti. Ji ne kaip Karnevalė. Karnevalė – biologijos mokytoja. Ši, nors ir būdama penkiasdešimties, vis dar yra graži moteris, tiksliau, graži penkiasdešimtmetė. O Nikolozi rengiasi kaip dvidešimtmetė, todėl ir kelia juoką. Žodžiu, Silvija man papasakojo, kad Nikolozi atėjo į mokyklą su tokiu trumpu sijonu, kad bernai pametė galvas. – Rimtai?! Ir aš visa tai praleidau... Silvijos veidas persikreipia. – Koks kiaulė!.. – Ne kiaulė, liūtas... Esmė ta, kad bernai prifotografavo ją mobiliaisiais. – O ar tau nepatinka, kai į tave žiūri? Silvija kiek sudvejoja. – Taip... Labai patinka... Bet nenoriu nieko versti į mane žiūrėti. Kai kurios moterys puikiausiai tai sugeba. Užtat kitos mieliau laukia, kol sutiks joms  vienoms skirtą žmogų, trokštantį atrasti moterį po truputį, kaip svajonę...  Apie tai irgi turėsiu pamąstyti. Svajonės yra kaip žvaigždės – jų žibėjimą danguje pamatai tik tada, kai išjungiamos dirbtinės šviesos, nors žvaigždės danguje buvo ir anksčiau. Tai tu jų neįžvelgei plieskiant kitoms šviesoms. Silvija skatina mane mąstyti. Ji taip daro tyčia. Aš bene išsyk užmiegu. Nesu sutvertas ilgai mąstyti. Užmiegu gailėdamasis, kad praleidžiu tiek daug įvykių mokykloje. Tačiau prieš panyrant į tamsą galvoje blyksteli mintis, kad neprarandu nieko, dėl ko būt  verta gyventi... Pripažinta oficialiai: iš mokyklos jokios naudos. Jei tapčiau švietimo ministru, pirmiausiai liepčiau uždaryti visas mokyklas.

V os pabudus į galvą man iš karto šauna mintis, kad toje pačioje ligoninėje guli

Beatričė; burnoje volioju tą mintį it „Mentos“ saldainiuką. Tai man padeda pamiršti skausmą, nepatogumus, televizorių. Kai gražiausias kada nors sutiktas žmogus yra taip arti, viskas pasikeičia, net ir bjauriausi dalykai. Iš pradžių jie neturėjo prasmės. Paskui ją įgavo. Turiu sugalvoti, ką daryti. Norėčiau bent pamatyti ją. Dabar jau galiu pakilti iš lovos. Mano ranka pririšta prie kaklo, o kaklas sutvirtintas įtvaru, tačiau jau nebereikia gulėti nejudant. Rentgenas parodė – gyja gerai. Tad apsisprendžiu. Išlipu iš lovos. Šitaip aptvarstytas tikrai nesu grožio įsikūnijimas, negaliu nė pižamos nusivilkti. Ką jau darysi. Ligoninėje įpranti regėti žmones su pižamomis. Neįtikėtina, kaip greitai susitaikai su mintimi, kad nepažįstami mato tave taip apsirengusį. Ligoninėje taip jau būna. Gal dėl to, kad skausmo ir kančios akivaizdoje visi tampa vienodai juokingi. Visi tampa lygūs, tad pižama – pati tinkamiausia uniforma skirtumams tarp žmonių panaikinti. Be to, aš dėviu itin elegantišką tėčio pižamą. Man ją atnešė mama, nes ši didesnė nei maniškė ir tinka vilktis ant gipso. Be to, užuodžiu tėčio kvapą ir dėl to aučiuosi kaip namie. Taigi taip elegantiškai apsitaisęs leidžiuosi klajoti moterų skyriaus koridoriais. Nedrįstu apie Beatričę pasiteirauti seselių ir žingsniuoju, tarsi būčiau išėjęs pasivaikščioti. Dirsčioju pro onkologijos skyriaus palatų duris. Silvija mane apšvietė, kad taip vadinasi vėžio skyrius. Nežinau, kodėl, matyt, tas „onko“ yra kažkoks graikiškas su vėžiu susijęs žodis, nes antra dalis, „logija“,  visuomet būna sujungta su kokiu graikišku terminu. Kai grįšiu, pasiieškosiu graikų–italų kalbų žodyne. Tas žodynas smulkutėmis raidėmis – tikra mana akių gydytojams! Nė kiek jo nepasiilgau. Dairausi po palatas. Kaip ir mano skyriuje, čia daugiausiai guli pagyvenę žmonės. Senukai. Aš – it koks ligoninės pagrandukas. Drambliui septyniasdešimt penkeri metai... Ligoninė – tai žilagalvių senukų paroda. Jauni čia guli dėl to, kad juos ištiko nelaimė, o seni – dėl to, kad yra seni. Bet jei ant baltos pagalvės it rožę sniege ar saulę Paukščių Take išvysti galvą su retais raudonais plaukučiais, iškart pasidaro aišku, kad tai – mieganti Beatričė. Taigi, mieganti Beatričė. Įeinu. Jos palatos draugė – baisiai susiraukšlėjusi senutė, rodos, kad tas raukšles jos veide kažkas kalte iškalė. Ji man nusišypso it suglamžytas folijos lakštas.

– Ji labai nusilpusi.  Atsakau šypsena. Lyg mumija nukėblinu prie Beatričės lovos. Išsigąstu. Virš os pakabinta lašinė, kurios žarnelė baigiasi ties Beatričės riešu. Ji įbesta į veną, o prie Beatričės odą pradūrusios adatos matyti jos raudonas kraujas. Tomis  venomis teka ir mano kraujas. Mano kaip niekada raudoni kraujo kūneliai ryja os baltuosius ir juos paverčia raudonais. Savo kūnu pajuntu Beatričės skausmą, norėčiau, kad tas skausmas išties būtų mano, o ji būtų sveika. Juk aš, šiaip ar taip, turiu gulėti ligoninėje. Beatričė miega. Ji kitokia, nei prisiminiau. Tokia bejėgė... Visa išblyškusi, jos akis juosia keisti mėlyni ratilai ir aš žinau, jog tai ne makiažas. Ji miega. Jos bejėgiškai prie šonų ištiestas rankas dengia plonytė melsva pižama. Tos rankos trapios ir plonos. Dar niekada nesu į ją žiūrėjęs iš taip arti. Beatričė atrodo tarsi fėja. Ji viena. Miega. Bent pusvalandį lieku ten sėdėti ir į ją žiūrėti. O ji miega. Nesikalbame, bet to ir nereikia. Įdėmiai žvelgiu jai į veidą, kad įsiminčiau visus o bruožus. Dešinįjį jos skruostą puošia maža duobutė, dėl to atrodo, kad Beatričė šypsosi net miegodama. Nuo jos nesklinda joks garselis. Nesigirdi kvėpavimo. Ji labai tyli. Nepaisant to, ji ir dabar švyti it žvaigždė naktyje. Tada įeina seselė. Ji nori patikrinti ligonės būklę ir paprašo manęs išeiti. Aš kiek  nerangiai atsistoju su savo iškilminga pižama. – Pažįsti ją, puošeiva? – paklausia manęs apvali it bandutė seselė visa net kretėdama iš juoko dėl savo sąmojo. Truputį patyliu, o tada išsišiepęs iki aus atsakau: – Taip, tai mano mergina, o kad galėčiau būti šalia jos, turėjau susilaužyti ranką... Seselė-bandutė užgniaužia savy kai ką daugiau nei šypseną, kažką, ko nemoku apibūdinti... Prieš išeidamas paglostau Beatričei skruostą. Nežadinu os, tik trokštu, kad pabudusi ji ant savo skruosto pajustų mano prisilietimą. Sveik, Beatriče. Aš turiu svajonę. Ir privalau tave jon nusivesti.

epalikau Beatričei laiško, užmiršau per tą seselę-bandutę, ji mane išblaškė. O gal ir metas buvo netinkamas. Išimu laišką iš voko ir dar kartą perskaitau. Rodos, tarsi skaityčiau jį garsiai Beatričei. Ant žemės nukrinta Gendalfo kryželis. Jis buvo voke. Įsispraudžia į sunkiausiai pasiekiamą vietą, kaip daro tik  išties reikalingi daiktai. Norėdamas jį pasiekti vos nenusiplėšiu sveikosios rankos. Suspaudžiu jį delne. Aš susinervinęs. Pažiūriu į jį. Kristus ant kryželio irgi miega. Jo miegančio žvilgsnis toks pat kaip Beatričės. Suprantu, kad ir jis žino, ką jaučia Beatričė, nes jis, rodos, jau tai patyrė. Tariant, kad Tu esi, kodėl leidi geriems žmonėms kentėti? Vis tiek neatsakysi. Nežinau, ar esi. Bet jei esi ir darai stebuklus, padaryk ir man vieną – išgydyk  Beatričę. Jei tai padarysi, įtikėsiu Tavimi. Ką manai?

V isą dieną praleidau sėdėdamas lovoje. Savo prisiminimuose iki smulkiausi

dalelyčių tyrinėjau miegančios Beatričės veidą. Susirangiau jos dešiniojo skruosto duobutėje ir išbuvau ten ištisas valandas kaip kūdikis lopšyje arba kaip  vaikystėje, kai spalvindavau tas nykias juodas baltas spalvinimo knygeles. Iš ten geriau matėsi pasaulis, rodėsi, kad nebijodamas galiu klausytis tylos, paliesti tamsą. Lyg po ilgo miego sustingę pojūčiai būtų ėmę rąžytis. Man nė nepastebint prabėgo kelios valandos. Bet kitaip, nei žiūrint televizorių. Mat dabar nesijaučiu pavargęs, galėčiau viską pradėti iš naujo.  Jau vakaras. Lauke tamsu. Noriu Beatričę apsaugoti nuo nakties. Išlipu iš lovos ir patraukiu jos skyriaus link. Dabar užuodžiu tik ligonių, o ne ligoninės kvapą ir daug mažiau jo bijau. Grįžtu atgal. Negaliu ten nueiti tuščiomis. Įeinu į  vieną palatą, joje stovi vaza su gėlėmis. Dvi moteriškės žiūri televizorių. Greičiausiai rodo vieną tų nuobodžių filmų per Ketvirtą kanalą 7. Tačiau juodvi atrodo nugrimzdusios į hipnotizuojančią televizoriaus tylą. Jau tie senukai... Prieinu prie vazos. Pasiimu ramunę. Baltą. Viena iš moterų atsisuka į mane. Nusišypsau. – Čia mano draugei. Senutė, kurios veidui koks tūkstantis metų, linkteli, o jos raukšlės pagilėja  virsdamos į tikras upes. – Labanaktis. – Labanaktis, – atsako ji švelniai, o jos atpalaiduotas raukšlių upes veide pakeičia rami jūra. Išeinu visas švytintis su gėlyte rankoje. Ši ramunė labai graži. Paprasta, kokia ir turi būti ramunė. Rodos, tarsi jos sėklytę kažkas būtų pasėjęs tam, kad sulauktų šios akimirkos. Sodininkas nė pats nežinodamas padarė tai dėl manęs. Jo darbas įgijo prasmę dėl šios akimirkos. Ligoninės koridoriuje gaubiamas baltos vakaro tylos aš nešu Beatričei ramunę į onkologinio skyriaus du šimtai trisdešimt ketvirtą palatą. Įeinu, viduje tvyro prietema. Įžiūriu tik Beatričės ir raukšlėtosios moters siluetus. Jos jau miega. Patamsyje jos tokios panašios! Abi nualintos savo ligų. Jos tokios artimos, nors kartu ir tokios skirtingos. Neteisinga, kad jaunas žmogus priverstas taip greitai pasenti. Beatričė miega. Po ruda ligoninės antklode įžvelgiu tik jos kontūrus, rodos, juose susitelkusios visos gražiausios man žinomos kūno linijos. Prieinu ir ant spintelės šalia jos padedu ramunę. Nesigėdindamas ir nerausdamas patyliukais padainuoju:

 Labanakt,  Labanakt, gėlele,  Labanakt,  Žvaigždžių pataluos.  Aš sapnuoti galiu Tik tave, saulele,  Bet esi per toli net sapnuos...8 Tyliai išeinu. Padariau tai, ką turėjau, – sudainavau savo pirmąją serenadą. Nors ir su pižama, bet sudainavau. 7 Retequattro (Ketvirtas kana las) – Italijos televizijos kana las, skirtas pagyvenusiems žmonėms, kur daugiausiai rodomi seni filmai. 8 Italų dainininko Francesco De Gregori (g. 1951) dainos „Buonanotte, Fiorellino“ („Labanakt, gėlele“) žodžiai.

Grįžtu į lovą, bet miegas neima. Kai pamatau Beatričę, mano skrandyje tarsi

akmuo nugula. Tai kitoks jausmas, nei išvydus pritrenkiančią merginą. Kai kurios panos savo grožiu tiesiog apsuka galvą. O Beatričė man į skrandį įritina akmenį, maloniai sunkų svorį, kurį esu priverstas nešiotis... Greičiausiai tai tikros meilės ženklas. Tai ne paprasta meilė, svaiginanti it karuselė, tai meilė, priplojanti prie žemės tarsi traukos jėga. Užmiegu palikęs šviesą įjungtą, žiūrėdamas į Silvijos dovanotą paveikslėlį. Įsivaizduoju esąs to laivelio kapitonas, o šalia manęs – Beatričė, mes plaukiame į salą, kurioje išsipildys visos svajonės. os raudoni ramune papuošti plaukai blyksi saulėje tarsi jūros vanduo giedrą dieną. Kaip pasakytų tie trys komikai, Aldas, Džovanis ir Džakomas, „paklausk  manęs, ar aš laimingas“. Taip, bent jau svajonėse.

P agaliau

grįžtu namo. Rytoj Kalėdos ir mane išleidžia iš ligoninės. Neapsakomas džiaugsmas... Mano dovanos dar nesupakuotos, užtat ranka – taip: ją gaubia kokia tona gipso! Tačiau pirma turiu Beatričei palikti laišką, kad ai išėjus iš ligoninės pasimatytume. Viskas išsispręs ir gyvensime ilgai ir laimingai. Laukiu, kol man į pagalbą ateis naktis, kai ligoninė prisipildys į šerno kriuksėjimą panašaus knarkimo, padrikai sklindančio iš palatų. Atėjus miegui ligų kvapas, kaip ir skausmas, rodos, nuslopsta. Nešu laišką, įdėtą į naują voką, kurį mano paprašyta nupirko Silvija. Vokas užklijuotas. Patyliukais žingsniuoju Beatričės skyriaus link. Su kiekvienu žingsniu jaučiu, kaip mano siela didėja, o širdis tampa namais, kuriuos Beatričė jau ėmėsi įrengti, savo nuožiūra perstumdydama daiktus, jausmus, svajones ir planus. Atmintinai kartoju laiško žodžius, rodos, jie atsiplėšia nuo popieriaus ir atgyja. Palatos durys uždarytos. Atidarau jas taip švelniai, kaip tik sugebu. Prieinu prie Beatričės lovos kone užgniaužęs alsavimą, kad išgirsčiau kiekvieną jos šnibždesį, kad pajusčiau jos kvapą. Lova tuščia. Patalynė nepaliesta, balta, be menkiausios raukšlelės. Prisėdu ant lovos. Taip sugniaužiu laišką rankose, kad šis net susiglamžo. Mano svajonė – it tie aitvarai, kuriuos darydavome su tėčiu, kai buvau mažas. Ištisus mėnesius užtrunki juos gamindamas, o galiausiai jie net neskrenda. Tik  kartą vienas raudonas baltas aitvaras pakilo į orą, bet vėjas pūtė taip smarkiai, kad siūlas ėmė pjauti man delną ir iš skausmo jį paleidau. Ir Beatričė nuskrido kaip tas aitvaras, nešama vėjo. Stengiuosi ją sulaikyti, bet virvelės, rišančios ją prie mano širdies, keliamas skausmas vis stiprėja... Susirangau kaip besiruošiantis miegoti Terminatorius ir skausmas, prisilietęs prie lovos, kurioje gulėjo Beatričė, iš lėto nuslopsta. Šiąnakt miegu su ja, nors ji ir išskrido.

–  K ą tu čia darai? Šie žodžiai nutraukia mano klajones milžiniškoje, bekraštėje baltoje lovoje. ei storoji seselė manęs nepažinotų, baigtųsi tikrai blogai. – Ieškojau Beatričės... – atsakau taip atvirai, kad išsyk pavergiu minkštą jos širdį – tokią turi visos rubuilės seselės, gebančios mėgti ligonių kvapą. – Ją vakar išrašė.  Ji nutyla ir surimtėja. Pakylu iš lovos prislėgtas tokio ilgesio, kokį galima pajusti tik po nakties, praleistos apsikabinus Beatričę. Nuleidęs galvą, vilkdamas kojas išsliūkinu iš palatos. Kai praeinu pro seselę, savo putlia ranka ji sutaršo man plaukus. – Rūpinkis ja. Ir dėl manęs. Įsistebeiliju į seselę ir pajuntu, kad jos rankos šiluma suteikia man trūkstamos drąsos. – Būtinai...  Vėliau ateina mama. Sudeda visus mano daiktus į krepšį ir prilaikydama mane už parankės, nors tai visai nebūtina, nusiveda iki mašinos. Apsimetu besijaučiąs prasčiau nei iš tiesų, kad ji pajustų mano svorį, o aš – jos apkabinimą, padedantį užmiršti skausmą, – nors nematomą, bet patį stipriausią, kokį esu patyręs. Mano kambarys nė kiek nepasikeitęs. Kažin, kokių pokyčių tikėjausi... Aš nebemiegu po tuo pačiu stogu kaip Beatričė ir negaliu nuvažiuoti jos aplankyti. Mano motoroleriukas sulaukė tokio galo, kurio vos per plauką išvengiau aš. Šiaip ar taip, negalėčiau jo vairuoti. Dabar Kalėdos ir dar penkiolika dienų turėsiu sėdėti uždarytas namie su prie kaklo pririšta ranka. „Pasinaudok šiomis atostogomis, kad pasivytum klasės draugus ir atsigriebtum moksluose“, – patarė mama. Oho, kokios smagios atostogos, reikės mokytis dvigubai daugiau nei įprastai! Bet padauginus nulį iš dviejų, vis tiek išeis nulis, bent tiek žinau. Kai pamėginu prisėsti prie knygų, laikrodžio rodyklės, rodos, prilimpa prie ciferblato ir nebesislenka į priekį, įkalintos erdvės ir laiko burbule. Imu plūduriuoti šiame baltame burbule, nešančiame mane aukštyn, į debesis, kur niekas negali manęs girdėti, o paskui – į kosminę tylą. Ten aš vienas it į dangų paleistas balionėlis.

Kai aplinkui viskas pabąla, mano širdis susitraukia iki žirniuko ir, nors rėkia, niekas jos negirdi. Silvija yra vienintelė, galinti mane išgelbėti.

S ilvijos nėra, ji kelioms dienoms išvažiavusi pas senelę prie jūros. Taip dar

geriau, galiu bent trumpam atidėti prakeiktus mokslus. Tačiau aš mirtinai nuobodžiauju, jaučiuosi kaltas dėl greitai bėgančio laiko, bet vis tiek neturiu noro vargti mokydamasis visus tuos praleistus puslapius. Svajoklis sako, kad žmogui nuobodu tada, kai jis nepakankamai gyvena. Kas čia per pasakymas? Čia  viena iš jo filosofinių frazių. Ji man per gili. Gal todėl ir patinka. Gal todėl, kad ji teisinga, – aš nepakankamai gyvenu. O ką reiškia „nepakankamai gyventi“? Reikės jo paklausti. Man paskambina Nikas. Praeitą savaitę laimėjome prieš komandą „Be šansų“, dar kartą patvirtinusią savo pavadinimą. Turnyras pačiame įkarštyje, už mėnesio mūsų laukia kitos varžybos. Kažin, ar jau galėsiu žaisti. Šiais metais  visos mano svajonės sutelktos į futbolo turnyrą. Noriu pakelti laimėtojų taurę dėl Beatričės, o gal net jos akivaizdoje! Žmogui būna nuobodu tada, kai jo gyvenimas nuobodus.

teina tokia diena, kai pažvelgi į veidrodį ir pamatai save kitokį, nei tikėjaisi. Taip yra, nes veidrodis – pats žiauriausias tiesos pavidalas. Jame neatrodai toks, koks esi iš tikrųjų. Norėtum, kad tavo išvaizda atitiktų vidų ir kad kitiems iš pirmo žvilgsnio būtų aišku, jog esi nuoširdus, draugiškas, mielas... O iš tiesų visa tai reikia įrodyti žodžiais ir darbais. Būtina parodyti, kas esi. Būtų gerai, jei pakaktų tik išorinio vaizdo. Viskas būtų paprasčiau. Užsiauginsiu gražius raumenis, įsiversiu auskarą, ant bicepso (kurio neturiu) pasidarysiu tatuiruotę su liūtu... Dar neapsisprendžiau, reikės pagalvoti. Visi šie dalykai vos užmetus akį parodo, su kuo turi reikalą. Ėrika-su-ė nosyje įsivėrusi auskarą, iš to aišku, kad ji lengvai bendraujanti, kad su ja gali pasikalbėti. Suzi po bamba turi tatuiruotę, besibaigiančią būtent toje vietelėje. Iš to taip pat supranti, su kuo turi reikalą. Tai lyg koks ženklas, rodantis, kad ji lengvai duoda. Vienu žodžiu, turiu kažkuo išsiskirti, kad kiti mane pamatytų. Mane jau užkniso būti nematomam. Beatričei viso to nereikia, jos plaukai raudoni, o akys žalios. Jie akivaizdžiai parodo, kaip ji gali mylėti ir kokia yra tyra – raudona it pati ryškiausia žvaigždė, balta kaip šviesiausias Havajų smėliukas.

K ai grįžtu į mokyklą, visi iš manęs šaiposi ir vadina D3BO, auksinio roboto iš

„Žvaigždžių karų“ vardu. Mano ranka vis dar parišta po kaklu, bet po keleto dienų pagaliau turėtų nuimti gipsą. Sugrįžęs pamatau, kad net Džakomas užleido man didžiausio klasės nevykėlio pozicijas, mat aš dar didesnis nelaimėlis nei jis. Užtat visi pasirašinėja ant mano sugipsuotos rankos. Dabar gipsas visas visutėlis marguoja bendraklasių ir draugų parašais. Mano ranka šviečia visomis spalvomis. Mano ranka įžymi. Mano ranka mane myli, nes dabar ant savęs nešiojuosi visus tuos, kuriems aš brangus. „Piratai laukia savo kapitono! Nikas“, „Po mirties tu persikūnysi į nevykėliams pastatytą paminklą... Ėrika“, „Geriau au tau nei man! Džakas“, „Tu ir toks gražus! Silvija“. Tetrūksta vieno parašo. Beatričės parašo. Bet man jo nereikia, nes Beatričės parašą aš nešiojuosi širdy. Užrašas užrašui nelygu. Paimkime, pavyzdžiui, užrašus ant „Fred Perry“, „Dockers“, „Nike“ drabužių ir batų... Tokius užrašus nešiojiesi ant daiktų, kuriuos anksčiau ar vėliau pakeiti, išmeti, pameti... Jie, be abejonės, padeda pasijusti gražesniam, bet ir tai laikina. O yra ir kitokių užrašų. Juos nešiojiesi išrėžtus širdyje. Jie pasako, kas esi iš tikrųjų ir dėl ko iš tikrųjų gyveni. Mano širdyje ištatuiruotas Beatričės vardas. Ji – mano svajonė, aš gyvenu dėl jos. Tačiau į mokyklą ji nevaikšto – prasidėjo naujas chemoterapijos kursas. Jei taip ir toliau, jos neperkels į aukštesnę klasę. Grįžęs namo ant rašomojo stalo randu suglamžytą laišką. Ant jo priklijuotas mamos raštelis: „Radau ligoninės krepšio dugne.“ Laiškas Beatričei! Kaip galėjau jį pamiršti?! Privalau jai jį nunešti, net jei tai būtų paskutinis mano padarytas darbas, nes „apie žmogų kalba jo darbai, o ne vidus“. Betmenas visada teisus.

Galiausiai

prispaustas nenumaldomai tirpstančio laiko prisėdu prie knygų. Nusprendžiau atsigriebti moksluose. Iš tiesų prieš mane sėdi Silvija, vienas aš niekaip nesugebėčiau. Jau semestro galas ir mokykloje tvyro trilerio verta įtampa: laukia galybė atsakinėjimų ir namų darbų. O aš atsilikęs daugybėje dalykų. Silvija sėdi prieš mane ir pasakoja apie Svajoklio pamokas (ypač apie tas ne pagal programą, mano mėgstamiausias), glaustai apžvelgia linksnių vartojimą, išaiškina vieną „Dieviškosios komedijos“ giesmę. Tą, kur Odisėjas, vedamas, jei gerai pamenu, „amžino troškimo pažint pasaulį“ (ausyse nuaidi spigus, gergždžiantis mokytojos balsas), įtikina savo bičiulius plaukti į jūrą ir taip juos išduria, nes šie visi miršta nublokšti į bedugnę. Kol Silvija pasakoja, aš mintimis nuklystu kitur. Geriau pagalvojus, kartojasi ta pati istorija. Yra žmonių, turinčių svajonę ar tikinčių, kad ją turi. Jie ir kitus užkrečia savo svajone, o tada viską nušluoja laikas arba mirtis.  Visi tiki svajonės miražu. Gyslas užplūsta adrenalinas vien dėl to, kad kažkas patikėjo už tave, tačiau tai tepasirodė esanti iliuzija. Mano svajonė – irgi iliuzija. Liga nori ją iš manęs atimti. Be Beatričės aš negaliu gyventi. Silvija tyli ir įdėmiai žvelgia man į akis, mat suprato, kad nuklydau mintimis. Paskui paglosto man skruostą ir į laivelį paveiksle vėl ima pūsti vėjas. Pakeltomis burėmis aš plaukiu į uostą, kurio nepažįstu, bet žinau, kad jis yra, kaip žinau, kad mane paglosčiusi ranka yra tikra. Silvija geba visa tai sukurti vienu prisilietimu. Kaip jai pavyksta?  Ačiū, Silvija. Ačiū, Silvija, kad esi. Ačiū, Silvija, kad esi inkaras, neleidžiantis plaukti pasroviui, ir burė, padedanti įveikti audringą jūrą. – Ačiū, Silvija. Tu man labai brangi. – Tu man irgi.

Būna

dienų, kai mano kambarys, paprastai įdomesnis už disneilandą ir legolandą kartu sudėtus, atrodo viso labo nykių daiktų prigrūsta palėpė. Kokio šūdo reikia gyventi, jei vis tiek paskui mirsi? Man baisu to, kas laukia po mirties. O dar baisiau, jei po mirties nieko nėra. Baisu man ir Dievo, mat Jis visagalis. Baisu ir blogio, ir skausmo. Baisu Beatričės ligos. Baisu likti vienam. Baisu visos šitos sušiktos baltumos... Paskambinu Nikui, bet jis išėjęs žaisti futbolo, o man dar negalima. Tada paskambinu Silvijai, bet jos nėra namie. Ieškau jos mobiliuoju – išjungtas. Nusiunčiu žinutę: „Paskambink, kai galėsi.“ Silvija, gal galėtum man paglostyti skruostą kaip anąkart? Aš bijau, Silvija. Aš sumautai visko bijau. Bijau, kad gyvenime nesugebėsiu nuveikti nieko gero. Bijau, kad Beatričė mirs. Bijau, kad neturėsiu kam paskambinti. Bijau, kad mane paliksi. Sėdžiu savo kambaryje apsuptas nebylių daiktų. Neturiu su kuo pasikalbėti. Knygos nebylios, o ypač dėl to, kad čia nėra Svajoklio, galinčio man jas išaiškinti arba suteikti viltį, kad jos galėtų man patikti. Komiksų žurnaliukai nebylūs, nepaisant jų rėkiančių spalvų. Muzikinis centras nebylus, nes man nesinori jo įjungti. Kompas nebylus, nes jo ekranas, toks gilus, kad talpina savy visą pasaulį, pažiūrėjus iš šono atrodo tik paprasčiausias plokščias ekranas. Todėl ir klausi savęs, kaip jame gali tilpti visas pasaulis, visos jūros, jei jis toks plokščias. Mano kambaryje šiandien visi daiktai nebylūs. Bet pabėgti aš nenoriu. Noriu atsilaikyti. Mano kambarį šiandien gausiai skalauja liūdesio bangos. Pamėginu as sustabdyti kempine. Mano pastangos kelia juoką. Atsilaikau keletą minučių, o tada sukyla baimė ir pasijuntu skendįs vienatvės vandenyno vidury. Plūduriuoju baltutėlėje dykumoje – milžiniškame, bekraščiame ir begarsiame kambaryje, kuriame neįmanoma įžiūrėti net sienų kampų. Neaišku, kur viršus, kur apačia, kur dešinė, kur kairė... Rėkiu, bet sienos sugeria kiekvieną garselį. Iš mano burnos sklinda jau supuvę žodžiai. Silvija, paskambink, prašau tavęs.

K ai pabundu, jau keturios valandos ir baimė kiek atitolusi – mat jaučiuosi it

maišu trenktas. Priplaukiau kažkokią nežinomą salą. Ieškau, kas galėtų padėti man išgyventi. Į mane spokso kambario plakatai. Tada pamatau laišką. Turiu nunešti jį Beatričei. Bet yra dvi problemos. Laiškas per daug susiglamžęs, atrodo kaip juodraščio juodraštis, taigi turiu perrašyti, tačiau kaire ranka nemoku. Kita bėda ta, kad nežinau, ar Beatričė namie, ar ligoninėje. Pirmosios problemos sprendimas tik vienas – Silvija. Aš padiktuosiu laišką, o ji surašys. Žinau, kad tai ne tas pats, kad nebus rašyta mano ranka, bet Silvijos raštas dailus, gražesnis nei maniškis. O dėl antrojo klausimo... Sprendimas akivaizdus – Silvija!  Ar tik ne per daug įsijaučiau? Ji paskambins Beatričei, kad sužinotų, kur ši  yra, tada aš nunešiu laišką ir gal net pasikalbėsiu su Beatriče. Pasikalbėsiu, nes būtinai reikia. Turiu jai papasakoti apie svajonę, o kai ji supras, kad svajonė būtina, kad svajonė – tai mūsų likimas, pasveiks, nes svajonės išgydo bet kokią ligą, numalšina bet kokį skausmą. Svajonės nuspalvina bet kokią baltumą. Einu pas Silviją.

S ilvijos mama labai nuoširdi moteris, ji neapsimetinėja. Ji man patinka. Silvija

labiau atsigimė į ją nei į tėvą, tylų ir tam tikra prasme paslaptingą vyriškį. Silvijos mama, priešingai nei kiti, iš tiesų manimi domisi. Tai paaiškėja iš jos užduodamų klausimų: – Ar greitai vėl pradėsi groti? – Negaliu sulaukti...  Ji klausia konkrečių dalykų. Tik tie, kurie klausinėja smulkmenų, mėgina suprasti, ką jaučia tavo širdis. Smulkmenos – būdas iš tikrųjų mylėti. Man Silvijos mama patinka. Jei galėčiau pasirinkti mamą, po savosios rinkčiausi Silvijos. Silvijos kambarys kvepia levandomis. Taip vadinasi tos susmulkintos gėlytės, subertos į dubenėlį ir pastatytos ant žemo staliuko kambario viduryje. Skirtingai nei pas mane, ant sienų nekabo plakatai. Kabo nuotraukos. Mažos Silvijos nuotraukos su tėvais ir jaunesniuoju broliuku, nuotraukos iš pradinės mokyklos spektakliuko, kur ji apsirengusi Žydrąja fėja. Aš taip ir sakiau, kad ji – Žydroji fėja, o aš – Pinokis. Gal Silvija nužengė tiesiai iš tos knygos.  Ant visų sienų į akis krenta jos tapyti paveikslai: šviesutėliame, beveik  baltame danguje, susiliejančiame su pieno spalvos jūra, pakibęs burlaivis; aukšt ir plonų medžių – Silvija sakė, kad jie vadinasi beržais, – giraitė, įstrigusi jai atminty po kelionės į Švediją; raudonų tulpių laukas mėlyno, kone violetinio dangaus fone, kurį ji matė Olandijoje. Man patinka Silvijos paveikslai. Prie jų gali pailsėti. Į juos gali nukeliauti. – Noriu paprašyti tavo pagalbos, Silvija. Turiu parašyti... – Tik su sąlyga, kad išgijęs pagrosi man dainą. Pamerkiu jai akį ir supliaukšiu liežuviu prie gomurio, kaip darau tik aš. – Kurią? – Mano mėgstamiausią. – Kokią? – Nanini9 dainą „Aria“. – Nežinau tokios... Silvija nustemba ir parodo tai savo stiliumi: rankomis užsidengia akis ir pabrėžtinai purto galvą. – Turėsi išmokti. – O ar „Coldplay“ daina „Talk“ netiks?

– Arba ta, arba jokios, – atšauna vaizduodama įsižeidusią, bet jos akimis perbėga šypsenėlė ir Silvija pasiteirauja: – O ką turėsiu parašyti – rašinį apie Dantę ar ląstelės analizę? – Laišką... – Laišką? Mums jis neužduotas... – Beatričei... Silvija nutyla. Atidaro stalčių kažko ieškodama, plaukai dengia jos veidą. Ilgai užtrunka, kol suranda popieriaus lapą ir tušinuką. Tada atsitiesia. – Atleisk, kad taip ilgai... Štai, aš ir pasiruošusi.  Aš diktuosiu, o Silvija rašys. Ankstesnis laiškas nebetinka, noriu pakeisti. Prabėgo nemažai laiko ir pirmojo žodžiai atrodo ne vietoje. Silvija pasirengia rašyti, ji žvelgia man į akis, o aš stengiuosi susitelkti į žodžius. Tik kad jie neateina man į galvą. Man į galvą neateina žodžiai Beatričei. Jei baigsis Beatričei skirti žodžiai, tuomet ir man galas. Iki šiol vieninteliai savo noru parašyti žodžiai (tie, kuriuos užduoda mokykloje, nesiskaito) buvo sudėti būtent į laišką Beatričei. Gerai pagalvojus, tai buvo pirmas kartas, kai kažką parašiau, pirmas kartas, kai žodžiais juodu ant balto išrašiau savo sielą. Juk siela balta ir tam, kad pasirodytų, turi pavirsti juodu rašalu. Kai pamatai ją juodą, atpažįsti, perskaitai, pažiūri taip, tarsi žvelgtum į save veidrodyje, o tada... Tada ją padovanoji.  Miela Beatriče, rašau tau šį laišką... Mano siela ima lįsti lauk, o Silvija ją paverčia juodu ant balto, mano siela dailiu raštu slysta iš po jos pirštų elegantiškesnė, subtilesnė, švelnesnė ir tvarkingesnė... ...nes savo žodžiais noriu palaikyti tau draugiją. Labai norėčiau gyvai su tavimi pasikalbėti, bet bijau, kad nuvargsi, bijau, kad pabijosiu tave pamatyti kenčiančią. Todėl rašau tau. Tai jau antras laiškas, pirmasis liko mano kišenėje. Taip nutiko, nes patyriau avariją ir buvau paguldytas į ligoninę. O išgijęs, nors ir su sugipsuota ranka, nutariau vėl tau parašyti.  Kaip laikaisi, Beatriče? Ar labai nusilpsti? Numanau, kad taip. Aš tau paaukojau savo kraujo. Žinau, kad tau jo reikėjo, ir tikiu, kad pasveiksi, nes mano kraujas tave išgydys. Esu tuo tikras. Gendalfas sako, kad paaukotas

kraujas išgelbsti. Sako, kad Jėzus, paaukodamas savo kraują, amžiams išgelbėjo žmones iš nuodėmės. Bet ta istorija keistoka, nes Jėzaus kraujas man niekada nebuvo suleistas į gyslas. Kaip bebūtų, man patinka galvoti, kad kraujas gelbsti, ir tikiuosi, kad maniškis išgelbės tave. Turėdama mano kraujo pastebėsi kai ką svarbaus. Kai jis tekės per tavo širdį, pajusi, kaip glosto ją ir pasakoja jai mano svajonę. Svajonę, kurią aš turiu. Svajonės paverčia žmones tokiais, kokie jie yra. Daro juos didingus. Silvija sustoja ir paklausia manęs, ar visa šita kalba apie kraują kartais neįskaudins Beatričės, greičiausiai jai ir taip pakanka adatų, ligoninių ir kraujo. Silvija visada teisi. Kaip jai pavyksta perskaityti mano dvejones dar anksčiau ir geriau už mane patį? Tarsi žvelgtų į pasaulį mano akimis. Viskas, išbraukiam tą dalį apie kraują.  Beatriče, aš padaryčiau bet ką, kad tik tu pasveiktum. Paaukojau tau savo kraujo. Tikiuosi, tau jo prireiks. Beatriče, aš turiu svajonę, o toje svajonėje esame tu ir aš. Dėl to tu išgysi, nes svajonės, jei tikrai jomis tiki, išsipildo.  Žinau, kad dabar tu nusilpusi ir sulysusi ir gal gėdiniesi pasirodyti kitiems, bet žinok, kad man tu ir tokia patinki. Tu vis tiek be galo graži. Esu tikras, kad pasijusi geriau, ir, jei norėsi, greitai ateisiu tavęs aplankyti ir galėsime pasikalbėti. Turiu tau pasakyti ir papasakoti milijoną dalykų, nors man ir  atrodo, kad tu jau juos visus žinai. Šiaip ar taip, jei jausiesi pavargusi ir  nenorėsi kalbėtis, galėsime kartu patylėti ir vis tiek bus gera. Man pakaks  jausti tave šalia. Nutylu, nes mano balsas užsikerta: įsivaizduoju, kad Beatričė neįveikia ligos, ir tas vaizdas nušluoja visus žodžius, matau Beatričę, pasiduodančią ligai ir tyloje užmerkiančią akis. Ir jų nebeatmerkiančią. Visas pasaulis aplink mane nusidažo uodai. Šviesa užgęsta. Lemputė perdega. Jei Beatričės akys nematys pasaulio, pasaulis užges. Aš visuomet bijojau tamsos ir dar dabar bijau, tik niekam nesakau, nes gėdinuosi. Silvija žvelgia į mane nieko nesakydama. Prideda savo smilių man prie akies ir nušluosto ašarą, kurią mėginau sulaikyti. – Silvija, aš vis dar bijau tamsos.

Nežinau, kaip man į galvą atėjo tokia nesąmonė – šitoks prisipažinimas prajuokintų ir akmeninę Velykų salos galvą... Silvija tyli. Ji paglosto man skruostą. O aš jai. Jos oda – tai ne oda, tai pati Silvija. Paskui ji po laišku užrašo: „Tavo Leo“. Tas „Leo“ parašytas taip, kaip aš niekada nemokėčiau. Parašytas taip, lyg ame tilpčiau aš pats. Be Silvijos būčiau niekas, mano siela taip ir liktų balta. O balta – tai gyvenimo kraujo vėžys. Silvija padiktuoja man ligoninės, kurioje guli Beatričė, adresą. Tai ne ta pati ligoninė kaip pirmąjį kartą, nes, rodos, jai taikoma kitokia chemoterapija, lyg ilgesnė, ar kažkas panašaus. O gal toje ligoninėje ją turi paruošti operacijai...  Aš namie. Palendu po dušu ir prausiuosi milijoną valandų. Kiekvieną kvadratinį centimetrą odos ištepu šimtais litrų dezodoranto. Beveik valandą žiūriu į save veidrodyje, bet nesijaučiu patenkintas savo išvaizda. Beatričės akyse privalau pasirodyti išskirtinis. Ji turi į mane pažvelgti ir suprasti, kas esu. Išmėginu visus įmanomus drabužių ir spalvų derinius, bet nė vienas manęs neįtikina. Kažkas vis ne taip. Mama šaukia, kad išeičiau iš vonios ir baigčiau užsiiminėti nešvariais dalykėliais. Kodėl suaugusieji taip sušiktai nieko nesupranta? Iš kur jie žino, kas tavo galvoj? Jie įsitikinę, kad mūsų mintyse vien tokie dalykai, kurių jie jau nebegali daryti patys. O dar skundžiasi, kad neklausiame jų patarimo. „Tu  visuomet užsidaręs kambaryje, aš tavęs nebepažįstu, mažas buvai toks mielas...“ Juk jau žino į tai atsakymą: „Nesirūpink, anksčiau ar vėliau praeis.“ Užsirakinęs vonioje šimtąjį kartą bandau apsirengti. Kai dešinė ranka dar pusiau sustingusi, rengtis tikrai nelengva, bet bent jau netenka rausti iš gėdos, kol mama sagsto marškinių sagas ir pasinaudojusi proga pakšteli į žandą ir pagiria, kad gražiai atrodau. Gal vilktis marškinius... O gal polo marškinėlius ir džemperį... Gal... Skambinu Nikui. – Vilkis marškinius, padarysi gerą įspūdį.  Ačiū, Nikai, tu teisus, išgelbėjai mane. Nikas visuomet pasiūlo teisingą sprendimą, teisingą receptą, nors ir nežinodamas viso reikalo. Kažin, kaip jam pavyksta... Norėčiau būti toks kaip jis ir aiškiai žinoti, kaip rengtis skirtingomis aplinkybėmis. O vis dėlto Nikas net nepaklausė, apie kurią merginą kalbėjau... 9 Gianna Nannini (g. 1956) – šiuolaikinė italų roko dainininkė.

š pasirengęs. Lauke jau sutemę, bet aš nešuosi šviesą viduje. Turiu Silvijos rašytą laišką. Nesitikiu pasikalbėti su Beatriče, štai todėl ir apsirengiau kuo gražiau, kad vos mane išvydusi ji suprastų, kaip ją myliu. Be to, pakaks palikti laišką. Kai įžengiu į ligoninę, seselė manęs paklausia, pas ką einu, o aš atsakau, kad einu aplankyti draugės. – Koks jos vardas? – pasiteirauja nutaisiusi tipišką įtarios seselės išraišką. – Beatričė, – atrėžiu provokuojamai į ją žiūrėdamas. Ta perdžiūvusi seselė kaliausės figūra ir nemaloniu veidu nė nenutuokia, ką aš galiu. Nieko nepasakęs nusisuku ir nueinu. Tikra šikna. Ieškau Beatričės. Nerandu jos. Nerandu, nors tu ką. Prabėgus valandai vis dar klaidžioju jos nerasdamas. Prisižiūrėjau visko. Apsilankiau tikrame kančios muziejuje su ligoninei būdingu spirito kvapu ir žalių vėmalų spalvos sienomis. Kai kurie ligoniai man per klaidą įėjus į jų palatą nusišypso. Vienas senukas įtūžta. Pasiunčia mane po  velnių, aš pasiunčiu jį ten pat. Išeinu iš palatos ir susiduriu su sesele kaliause, skersuojančia mano pusėn. Nuleidžiu akis. – Keturi šimtai penkta palata, – sako patenkinta, nutaisiusi geraširdišką toną ir susikryžiavusi rankas ant krūtinės, lyg man priekaištautų. – Kaip ją radote? – paklausiu nuleidęs akis. – Ji vienintelė mūsų kompiuteryje įvesta Beatričė. Pažvelgiu į ją ir nusišypsau. Pasiunčiu oro bučinį ir pamerkiu akį. – Kitoje pusėje! – sušunka seselė purtydama galvą. – Ketvirtame aukšte. Tekinas lekiu laiptais į viršų. Lipdamas jaučiu, kad Beatričė vis labiau artėja. Lipu laiptais, nes Beatričė ten viršuje ir noriu ją pasiekti, o kiekvienas įveiktas laiptelis priartina mane prie rojaus, kaip Dantę „Dieviškojoje komedijoje“. Durys užvertos, tiksliau, privertos. Tyliai tyliai jas atidarau. Palatos prietemoje įžiūriu tik vieną lovą, tame didžiuliame baltame stačiakampyje matyti mažučio susirietusio kūnelio kontūrai. Tyliai prieinu. Tai ne Beatričė. Tai ne Beatričė. Ta višta seselė suklydo ir pasakė ne tą palatą, kažin kur ji mane nusiuntė. Prieš išeidamas įsižiūriu į lovoje susirangiusį žmogutį. Tai mergaitė. Iš pradžių pasirodė, kad berniukas. Jos veidas liesutis, skruostai įdubę. Oda bespalvė ir be galo blyški, kone perregima. Toje vietoje, kur įdurta adata, riešas pamėlynavęs. Bet miega ji ramiai. Mergaitė nuplikusi.  Atrodo tarsi maža ateiviukė, susirietusi kaip kūdikėlis mamos pilve. Rodos, kad

per miegus šypsosi.  Ant spintelės padėta knyga, vandens butelis, apyrankė iš žydrų ir oranžini karoliukų, kriauklė, kurią pridėjus prie ausies girdisi jūros ošimas, ir nuotrauka. Nuotraukoje matosi ta mergaitė su ją apsikabinusia mama. Ant nuotraukos parašyta: „Aš visada su tavimi, nebijok, mano mažoji Beatriče.“ Tos mergaitės plaukai raudoni. Ta mergaitė yra Beatričė.

T  yla. au vidurnaktis. Aš dabar tokioje vietoje, į kurią paprastai ateinu pasėdėti, kai noriu, kad pasaulis sugrįžtų į savo vėžes. Tokiose vietose būna įmontuotas mygtukas, kuriuo atsuki norimą dainą. Spusteli jį ir pasaulis susitvarko. Spusteli į ir bėdos ne tik dingsta, bet dar ir atrodo, kad jų niekada nebuvo. Vienu žodžiu, tai tokios vietos, kurių iš tiesų nėra. Man tokia vieta yra raudonas suoliukas paupy. Tą vietą žinau tik aš. Ir dar Silvija. Laikau galvą susiėmęs rankomis, kiek išgaliu su savo sulaužyta ranka... Nuo tada, kai pabėgau, nesilioviau žliumbęs. Juk pabėgau nuo savo paties svajonės... Nuo sudarkytos svajonės. Delnuose spaudžiu Silvijos rašytą laišką Beatričei, permirkusį nuo mano ašarų. Dantimis ir sveikąja ranka sudraskau jį į tūkstantį gabalėlių. Paleidžiu tas skiauteles plaukti pasroviui. Ten sudėta mano juoda siela. Mano užrašyta siela. Dabar visos mano sielos skiautelės skęsta nešamos srovės ir pasklinda į visas puses ir niekas – kartoju, niekas – niekada jų nebesurinks. Aš skęstu kiekvienoje iš tų popieriaus skiautelių. Nuskęstu milijonus kartų. Dabar mano sielos nebėra, ą nusinešė srovė. Noriu pabūti vienas. Tyloje. Išjungęs mobilųjį. Noriu, kad visi kentėtų nežinodami, kur dingau. Noriu, kad visi jaustųsi vieniši ir apleisti kaip aš dabar. Be mirštančios, nuplikusios Beatričės. Be ligos neįveikiančios Beatričės.  Aš nė nepažinau savo svajonės dalies. Pabėgau nuo merginos, kurią ketinau saugoti visą gyvenimą. Aš bailys. Manęs nėra. Dievo nėra.

S taiga pabundu. Aš laimingas. Tai tebuvo sapnas. Beatričė sveika. Jos plaukai

raudoni. Ji – mano tikroji svajonė. Dievas vis dar yra, nors aš ir netikiu, bet tai nieko nekeičia. Tada išgirstu, kaip kažkas į mane kreipiasi: – Leo? Nusipurtau, aš neatpažįstu to veido. Aš ne savo lovoje. Nuo sienos  veriančiomis akimis į mane nežvelgia Džekas Sperou ir aš mirštu iš šalčio. Guliu ant savo suoliuko, o prieš mane stovi Silvija su karabinieriumi. Va dabar tai tikrai sapnuoju. Mano stebuklinga vietelė, Silvija ir karabinierius?! Įsispoksau į  vieną tašką. – Tu gerai jautiesi? – paklausia Silvija nuo miego, o gal ir nuo ašar patinusiomis akimis. Žiūriu į ją ir nieko nesuprantu. – Ne. Karabinierius kalba į kažkokį prietaisą, kurio tamsoje neįžiūriu. – Radome jį. Silvija prisėda šalia manęs, apkabina per pečius ir švelniai glausdama prie savęs sako: – Eime namo. Žvelgiu į juodą upės vandenį, kuriame žibintai atsispindi tarsi įkalintos žuvys. Dabar tokia yra mano siela. Sudėta iš daugybės išsilaksčiusių popierinių žuvelių. os įkalintos vandenyje. Daugiau nebegrįš. O žodis „namai“ skamba kaip ir visi kiti, net blogiau – kažin, kas manęs ten laukia... Padedu galvą Silvijai ant peties ir pravirkstu, nes aš esu blogas.

enoriu groti. Nenoriu valgyti. Nenoriu kalbėti. Baudžiu save už tai, kas nutiko. Taip reikia, nusipelniau to. Grįžęs namo radau tėtį ir mamą einančius iš proto: paburkusiomis akimis, nevilties perkreiptais veidais. Dar niekada jų toki nemačiau. Tai dėl manęs. Buvo ketvirta valanda ryto. Bet pasiekiau tai, ko norėjau. Pagaliau radau būdą, kaip apsiginti nuo nuodingojo skorpiono,  vadinamo tikrove. Neapykanta yra vienintelis būdas tapti nuodingesniam už skorpioną. Neapykanta, įsiplieskianti greitai it popierių ir šieną ryjanti ugnis, neapykanta, deginanti viską, prie ko prisiliečia, ir kuo labiau liečianti kitus, tuo smarkiau liepsnojanti. Būti blogam. Būti vienišam. Būti ugnimi. Būti geležimi. Štai kur sprendimas. Naikinti ir atsilaikyti.

P enkios

pamokos. Penkios valandos karo. Pasiunčiau po velnių mokytoją Masaroni-šuns-kailį, kai paklausė manęs, ką ten darau su mobiliuoju. Pastaba dienyne. Praleidau lauke visą anglų kalbos pamoką, o niekas nė neapsižiūrėjo. Per filosofijos pamoką ir vėl sumušiau rekordą žaisdamas „Gyvatėlę“, kol Svajoklis pasakojo apie kažkokį vyruką, pasakiusį, kad mirtis neegzistuoja, nes kai esi gyvas, mirties nėra, o kai esi miręs, tai esi miręs, vadinasi, ir tada jos nėra. Man tai pasirodė visiškas šūdo malimas, bet tai ne pirmas kartas. Pirmiau Beatričė buvo gyva, o dabar miršta. Kaip rašė tas poetas: „Mirtis / Artėja / Gyvenant.“10  Buvau priskyręs šią eilutę prie įprastinių poetų skiedalų, deja, pasirodė, kad ji sakė tiesą. Beatričė neatpažįstamai pasikeitė, tiksliau, tai aš jos nepažinau. Mirtis apnuodija viską gyvenime. Filosofija niekam nenaudinga. T9 režime nėra žodžio „Dievas“, o tai rodo, kad Dievo nėra. „Gyvatėlė“ – vienintelis likęs būdas apsiginti nuo minčių. Paskui Svajoklis atsidarė savo krepšį, iš kurio gali ištraukti kokią tik nori knygą – kaip koks burtininkas iš skrybėlės. Kartais jis ir elgiasi it pačiuožęs Kepurininkas. Dažnai nė nepasinaudoja tomis knygomis, palieka jas sudėtas ant savo stalo. Sako, kad knygos jam yra lyg gabalėlis namų, ten, kur jas nusineša, pasijunta kaip namuose. Knygos... Kas per nesąmonė! Visos tos istorijų ir svajonių prirašytos eilutės nėra vertos ligoninės palatos su joje gulinčia Beatriče, pavirtusia maža mergaite, grįžtančia į žemės įsčias, jų ryjama. Svajoklis perskaito keletą rezistentų mirtininkų laiškų, rašytų jiems belaukiant nuosprendžio įvykdymo, – tai vienas iš jo nukrypimų nuo programos. Nežinau, kaip jam pavyksta, bet Svajoklis visuomet turi pasakyti kažką tokio, ko tiesiog negaliu nesiklausyti. Kodėl jis nepalieka manęs ramybėje? Klausausi jo tik dėl to, kad negaliu nesiklausyti – ausų juk neužsidengsi kaip akių, – bet nepatikėsiu nė vienu žodžiu. O vėliau jis galės eiti pragaran. Svajoklis skaito: – Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų metų rugpjūčio ketvirta diena. Tėti ir mama, mirštu persmelktas juodžiausios neapykantos, nors gyventi siekiau tik dėl meilės. Dievas yra meilė, o Dievas nemiršta. Meilė nemiršta... Svajoklis trumpam sustoja. – Sušiktos nesąmonės! Pašoku kaip ugnis, deginanti popierines svajones ir šiaudinius žodžius. Mano žodžiai it akmeninis nakties kario kumštis smarkiai trenkia mokytojui per veidą.

 Visi atsisuka į mane ir įsispokso savo beprasmiškais žvilgsniais, užuot išsižioję iš nuostabos dėl pirmą kartą mokyklos istorijoje išsakytos tiesos. Sudeginčiau juos  visus, išskyrus Silviją. Ir Svajoklis stebeilija į mane įsitikinęs, kad ne taip suprato. – Sušiktos nesąmonės! – provokuodamas jį pakartoju. Pažiūrėsim, ką darysi dabar, kai kažkas išdrįso pasakyti tiesą ir sugriauti tavo knyginių kortų namelį. Jis valandėlę patyli. Rodos, kažko ieško savy ir neranda. Tuomet visiškai ramiu balsu paklausia: – Kas tu toks, kad smerktum šio žmogaus gyvenimą?  Atsikertu pažerdamas ištisą žodžių laviną, jis šliūkštelėjo benzino į mano ugnį: – Visa tai – tuščios viltys. Gyvenimas – tai tuščia dėžutė, kurią užpildome sušiktais paistalais, kad jis mums patiktų, bet pakanka visiško menkniekio, ir pokšt!.. – Tylos pauze sustiprinu savo teatrališką mostą, kuriuo pavaizduoju sprogstantį muilo burbulą. – Ir lieki be nieko. Tas žmogus tuščiai patikėjo, kad mirdamas dėl, jo manymu, teisingo tikslo suteiks savo gyvenimui prasmę. Smagu, ei jam taip tinka. Bet tai tik priedanga, sumažinanti tabletės kartumą. Dėžė taip ir lieka tuščia. Svajoklis veria mane akimis ir tyli. Tuomet išnyra iš tos tylos aiškiai ir trumpai, bet labai ramiai tėkšdamas: – Sušiktos nesąmonės!  Jo žodis prieš manąjį. Ar taip, ar taip, vis tiek kalba sukasi apie nesąmones. Bet man pasidaro skaudu. Pagriebiu kuprinę ir išeinu nepalikdamas Svajokliui laiko ką nors pridurti. Ugnis liepsnoja ir toliau viską naikindama. Ji negrįžta atgal, kad pasiaiškintų.  Jie gali uždrausti man lankyti pamokas, gali net antriems metams palikti, man tas pats. Niekas negali pateisinti to, kas dabar vyksta, o jei viskas taip pasisuko, kodėl turėčiau rūpintis ir kažką daryti? Aš vienas ir pirmą kartą jaučiuosi stiprus. Aš – ugnis ir sudeginsiu visą pasaulį. Neskambinu Nikui, jis nė velnio nesuprastų. Neskambinu Silvijai, nes man to nebereikia. Tos mažutės plikos mergaitės, blyškaus Beatričės šešėlio, vaizdas kelia man norą keikti Dievą. Keikiu jį daug kartų, vis iš naujo, iš visų jėgų. Dabar jaučiuosi geriau. Ir suvokiu, kad Dievas yra, antraip nesijausčiau geriau. Pykdamas ant Kalėdų Senelio geriau nepasijunti. O pykdamas ant Dievo – taip. 10 Eilės iš italų poeto Giuseppe Ungaretti (1888–1970) eilėraščio „Sono una creatura“ („Esu kūrinys“).

Gaisrui aprimus pasijuntu netekęs jėgų. Išsekęs. Aplink mane – dulkės, pelenai,

uoduma. Pasineriu į internetą, jis – visų bėdų sprendimas. Jame gali rasti graikų kalbos vertimų, rašinių, filmų, dainų, karštų pupyčių kalendorių. Taigi į „Google“ įvedu du žodžius: mirtis ir Dievas. Abu kartu. Ne atskirai. Kartu. Man išmeta svetainę apie filosofą, vardu Nyčė, pasakiusį, kad Dievas mirė. Bet tai jau žinojome – mirė ant kryžiaus. Kita svetainė teigia priešingai: Dievas prisikėlė mirtį nugalėjęs ir išvadavo žmoniją nuo mirties. Toks atsakymas manęs irgi netenkina, nes tai nesąmonė. Beatričė miršta ir nieko negalima padaryti. Šįkart internetas visiškai nusigrybavo. Kam rūpi, ar Beatričė prisikels. Aš noriu jos čia ir dabar, noriu su a praleisti visą likusį savo gyvenimą, glostyti jos raudonus plaukus ir skruostus, žvelgti jai į akis ir juoktis drauge, prajuokinti ją ir kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis nieko nepasakant, bet kartu pasakant viską. Mirtis manęs nedomina. Dabar turiu rūpintis tik gyvenimu, o kadangi jo liko nedaug ir jis trapus, privalau padaryti jį ilgą ir stiprų, turtingą ir nesunaikinamą. Kietą it geležį. Žinutė nuo Silvijos: „Pasimokom kartu?“ Aš nebesimokau. To nereikia.  Atsakau: „Ne, atsiprašau...“ Silvija išsyk man atrašo: „Ko bijai?“ Ko bijau?! Kas čia dabar? Silvijai irgi galvoj nebegerai. Tuomet man kyla įtarimas. Patikrinu jai išsiųstą žinutę: „Ne, bijau...“ Vis tas T9. Vietoj „atsiprašau“ parašiau „bijau“ ir net nepastebėjau. Nepatikrinau ir išsiunčiau automatiškai: „Ne, bijau...“ Deja, T9 teisus. Atsakau į žinutę neslėpdamas tiesos: „Visko.“ Tyla. Tyla, varanti iš proto, tyla, verčianti nusidraskyti nuo kūno drabužius ir nuogam balkone šaukti, kad viskas užkniso. Aš ne geležis, aš ne ugnis, aš niekas. Žinutė nuo Silvijos: „Už pusvalandžio susitinkam parke.“ Patvirtinu, kad sutinku. Bet nenueinu, palieku ją ten vieną, koks dabar esu aš. Esu bailys, mano  veidu srūva karčiausios pasaulyje ašaros, tokios, kurių mažiausiai devyniasdešimt procentų sudaro vienatvės druska ir tik dešimt – vanduo. Šis skausmas toks sūdrus, kad gali jame plūduriuoti net neplaukdamas.

V akaras.

Lauke juoda, viduje balta. Jaučiuosi kaltas. Pakiaulinau vieninteliam su tuo nesusijusiam ir padėti norinčiam žmogui. Silvija tyli. Įsivaizduoju ją sėdinčią ant suoliuko, vieną, paliktą, nuleidusią savo mėlynas akis į žemę ir pakeliančią jas į kiekvieną besiartinantį praeivį. Dabar dar blogiau jaučiuosi. Parašau jai kitą žinutę: „Atleisk. Susitiksim rytoj.“ Balta tyla. Kodėl ieškau vienatvės, o nugrimzdęs į jos bá ltumą, kurioje nėra už ko nusitverti, beprotiškai išsigąstu? Kodėl noriu, kad kas nors numestų man gelbėjimosi ratą, bet pats nedarau nieko, kad jį pagaučiau? Ateityje gal ir suvoksiu savo galimybes, savo svajones, bet ar kada nors sugebėsiu iš tiesų ką nors nuveikti, ar tiktai skendėsiu nepriimdamas pagalbos? Išvesiu Terminatorių pasisioti. Šiandien man tiks ir jis, mat tylės.

V isą

naktį galvojau, ką pasakyti Silvijai, kad man atleistų. Vos per keletą  valandų mano geležiniai šarvai suminkštėjo iki sviestinių. Aš niekam tikęs. Šiaip ar taip, atėjęs į mokyklą žvilgsniu ieškau Silvijos. Tik vieną sekundėlę os akys susiduria su manosiomis, klaidžiojančiomis minioje: jos žvilgsnis stiklinis, jame įžiūriu tik save, o ne ją. Silvija nusisuka nuo manęs it būčiau nepažįstamas. Tas nusuktas žvilgsnis nusviedžia mane į minią, aš teškiuosi į nykią nykių beveidžių baltumą. Nubėgu Silvijai iš paskos. Sugriebiu ją už rankos daug stipriau, nei būčiau norėjęs. Niekada taip jos neliečiau, net juokais. Silvija išsivaduoja, jos veidą perkreipia nusivylimas. – Aš įsivaizdavau, kad turiu draugą. Palik mane ramybėje, tu temoki prašyti pagalbos, o kiti tau vienodai rodo. Nespėju nė burnos praverti, o ji jau tolsta nuo manęs it įsukta verpeto. Seku ą kelnių žemu juosmeniu girioje, kol atsitrenkiu į du ar tris gorilas iš trečios klasės, šie palydi mane spyriu į užpakalį. – Eikit šikt. Matau, kaip ji koridoriumi pasuka link tualetų, ir nė nespėjęs susivokti įžengiu į besidažančių, rūkančių ir firminius džinsus aptarinėjančių merginų pilną patalpą. Jos apstulbusios sužiūra į mane, o Silvija tuo metu užsidaro vienoje iš kabinų. – Kokį velnią tu čia veiki? – paklausia manęs kažkokia juodaplaukė, vietoj akių turinti du plyšelius, aptepliotus violetiniais šešėliais. – Aš... Aš turiu pasikalbėti su viena mergina, – atkertu, lyg tai būt normaliausias dalykas pasaulyje. – Palauksi jos už durų. Be to, patarčiau apsiraminti, ji per graži tokiam nevykėliui kaip tu.  Visos juokiasi. Tie žodžiai išstumia mane iš merginų tualeto it piktas šuo, pro kurio iššieptus dantis drimba seilės. Stengdamasis jo neprisileisti einu atbulas, kol nusiritu nuo nematomo skardžio. Bedugniame nelaimių šulinyje nebūna parašiutų. – O tu ką čia darai? Tai, aišku, direktoriaus balsas, šaukiantis, kad eičiau su juo į kabinetą. Iš pradžių pabėgau nuo Beatričės, tuomet prikiaulinau Silvijai, o dabar dar esu palaikytas iškrypėliu. Per dvi paras atradau, kad juoda spalva turi keletą

atspalvių. Ką tik perėjau bent tris iš jų visiškos tamsos link... Gaila, bet tai ne dramatiško filmo pabaiga, o tik pradžia.

Direktorius

dėl mano nepadoraus elgesio iškvietė tėvus, o šie įtikėjo, kad nesugebu suvaldyti paauglystės hormonų audrų ir kad per jėgą braunuosi į moterų tualetus. Tėtis pusbalsiu ištaria: – Gali manyti, kad tavo kaulai jau sutrinti į tavo paties šešėlio dulkes. Taigi man uždraudžiama vieną dieną eiti į mokyklą ir pagrasinama įpaišyti penketą už elgesį, o tai reiškia, kad tektų kartoti kursą. Tėvų skirta bausmė nė neatrodo baisi: iš manęs iki pat mokslo metų galo atimamas „PlayStation“ ir mėnesiui nutraukiami dienpinigiai. Tai niekis, palyginti su tuo, kad grįžus į mokyklą visos merginos spokso ir į akis juokiasi: – Štai tas ištvirkėlis! – Nevykėlis! Tai irgi niekis, palyginti su vaikinų įžeidinėjimais: – Žydriuk, jei nepastebėjai, tavo tualetai ne tie, ant kurių nupieštas žmogeliukas su sijonu. Gal reikėtų pripiešti pagaliuką, kad prisimintum, ką turi tarp kojų?!  Ar kas nors gali man parodyti išėjimą iš šitos siaubų karuselės? Ar bent duoti instrukciją, aiškinančią, kaip pasiversti nematomu?

V isą

dieną praleidžiu spoksodamas į „Green Day“ gitaristo rankas plakate, pakabintame ant mano kambario durų. Mėtau į jį teniso kamuoliuką tol, kol plakate atsiranda skylė ir gitaristui suluošinu ranką. Laukiu dviejų dalykų: kad kas nors mane išvaduotų arba, dar paprasčiau, kad tuoj pat ateitų pasaulio pabaiga.  Antrasis net lengvesnis už pirmąjį. Suskamba telefonas – tai Nikas. – Mes laimėjom, Pirate! Kitos varžybos nulems, ar pateksim į finalą...  Vandalas jau šika į kelnes! Baigiu pokalbį ir tikiuosi, kad lova praris mane nė nekramčiusi.

T elefonspynė.

Suskamba telefonspynė. Ieško manęs. Kas gali manęs ieškoti devintą vakaro? Silvija. Ji tikrai neatsilaikė prieš dvidešimt tris žinutes, kurias ai šiandien nusiunčiau, kas kartą gailėdamasis dėl ankstesnės... – Leiskis žemyn. Tai ji. – Mama, aš trumpam išeinu. Tai Silvija. Nusileidžiu, bet manęs laukia ne Silvija. Buvau taip tvirtai įsitikinęs, kad čia ji, og man pasigirdo jos balsas. Tai Svajoklis. Po galais. Tik to betrūko.  Akivaizdžiai atėjo man pasakyti: „Esi niekam tikęs bestuburis.“ – Sveiki, mokytojau, ką aš padariau? – paklausiu stebeilydamas į kažkokį neapibrėžtą tašką virš jo kairiojo peties.  Jis šypteli. – Nutariau užeiti tavęs aplankyti, pamaniau, gal norėsi užbaigti anos dienos pokalbį. Taip ir žinojau. Mokytojai ir lieka mokytojai iki pat mirties, nori pamokyti net atėję prie namų. – Mokytojau, pamirškim tą pokalbį... Neįsivaizduoju, nuo ko pradėti, ir norėčiau, kad visa tai kuo greičiau baigtųsi, – taip jaučiuosi visada, kai man kas nors nepatinka. Pakanka perjungti kanalą ir nebematai to vaizdo. Jis išnyksta, išsitrina, baigiasi. – Eime, suvalgysim ledų. Svajoklis šypsosi. Taip, jis taip ir pasakė: le-dų. Mokytojai valgo ledus. Taigi, mokytojai valgo ledus ir išsiteplioja burną, kaip ir visi kiti. Šių dviejų atradim nevalia pamiršti, gal vieną dieną juos užrašysiu. Ta proga sakau: – Jūsų tinklaraštis įdomus, kartais kiek per filosofiškas, bet kai tik galiu, paskaitau jį. Mokytojas padėkoja ir toliau laižo pistacijų ir kavos – nesąmoningų mokytoj mėgstamo skonio – ledus, tuo primindamas Terminatorių, kai šis laižo mano batus. – Na, tai kas tau tądien buvo užėję? Žinojau, kad jis taip lengvai nepasiduos. Mokytojai – tarsi smaugliai, apsiveja tave, kai esi išsiblaškęs, tada palaukia, kol iškvėpsi, ir suveržia, ir su kiekvienu iškvėpimu veržia vis labiau ir labiau, kol nebeįstengi išpūsti krūtinės ląstos ir miršti uždusęs.

– O jums koks skirtumas, mokytojau? Svajoklis veria mane akimis, aš vos atlaikau jo žvilgsnį. – Gal tau reikėjo pagalbos, patarimo...  Aš tyliu. Sėdžiu nuleidęs akis. Žiūriu į asfaltą, tarsi kiekvienas jo centimetras staiga būtų tapęs labai įdomus. Kažkas mano viduje tik to ir telaukė, kažkas nori išsiveržti lauk, bet tūno giliai urve, priešinasi ir bijo pasirodyti toks, koks esąs, nes išlįsdamas lauk įpainiotų į šį reikalą ir vaikinuką pasišiaušusiais plaukais ir gudručio žvilgsniu, priverstų jį išpilti nemažą kiekį vandens ir druskos ašar pavidalu. Tad ir toliau spoksau į žemę bijodamas, kad tas kažkas išlįs lauk it dantų pasta iš tūbelės, visas išsyk. Svajoklis laukia ir nieko nesako. Jis niekur neskuba, kaip daro žmonės, įvarę kitą į kampą. Atsilyginu jam tuo pačiu. – Mokytojau, ką jūs darytumėt, jei jūsų mergina mirtų? Šįkart žiūriu jam į akis. Svajoklis tiria mane žvilgsniu ir tyli. Nustoja valgyti. Gal niekada apie tai nesusimąstė. Gal paliečiau skaudžią stygą. Gerai, taip bent kai ką supras ir užsirauks su tom savo teorijom. Atsako, kad nežino ir kad greičiausiai nesugebėtų atlaikyti tokio skaudaus įvykio.  Jis nežino. Tai pirmas kartas, kai Svajoklis kažko nežino. Pirmas kartas, kai nespinduliuoja pasitikėjimu savimi ir nešviečia it centro vitrinos per Kalėdas. Jis nežino. – Tai štai, mokytojau, aš dabar tai išgyvenu ir visa kita man atrodo tik  sušiktos nesąmonės. Svajoklis įsižiūri į dangų. – Beatričė.  Jis tyli. Paskui paklausia manęs, ar tai ta pati mergaitė, apie kurią kalbama mokykloje, leukemija serganti mergaitė. Nuleidžiu galvą, kone įskaudintas t žodžių, kuriuose, deja, slypi tiesa: leukemija serganti mergaitė... Tyla. Suaugusiųjų tylėjimas yra viena iš didžiausių pergalių, kokias tik gali įsivaizduoti. Tada prabylu aš. – Iš tiesų ji nėra mano mergina, bet tai tas pats, lyg būtų. Matote, mokytojau, kai pasakojau jums apie savo svajonę, pasakojau apie Beatričę. Žinau, kad, koks bebūtų mano gyvenimo kelias, ji bus mano kelionės draugė, o jei ji neis kartu tuo keliu, tuomet aš nebežinosiu, kur traukti. Svajoklis ir toliau tyli. Uždeda ranką man ant peties ir nieko nesako.

– Dabar ji visa išblyškusi. Nuslinko jos raudoni plaukai, tie, dėl kurių ją įsimylėjau. O aš nė neišdrįsau su ja pasikalbėti, padėti jai, pasiteirauti, kaip aučiasi. Pamačiau ją tokią ir pabėgau. Pabėgau kaip bailys. Buvau tikras, kad myliu ją, buvau tikras, kad su ja galiu eiti ir į pasaulio kraštą, buvau pasirengęs bet ką dėl jos padaryti, net paaukojau kraujo, o kai išvydau ją prieš save, pabėgau. Išlėkiau kaip skystablauzdis. Nemyliu jos. Tas, kuris pabėga, iš tiesų nemyli. Ji buvo tokia mažutė, bejėgė, visa balta, o aš pabėgau. Aš sau šlykštus. Paskutiniai žodžiai sugriauna gelžbetonio sieną, iš pilvo ji lėtai pakyla gerkle, ties akimis sudūžta į šipulius ir pavirsta sunkiomis ir skaudžiomis it akmenys ašaromis. Išžliumbiu visą susikaupusį skausmą, nes nuo to pasijuntu geriau, beveik kaip davęs kraujo. Galiu išsiverkti ir nežinau, kada man vėl taip nutiks, nors ir jaučiuosi kaip paskutinis idiotas. Svajoklis ir toliau tylėdamas sėdi šalia, tvirta ranka spausdamas mano petį. aučiuosi visiškas kvėša. Aš – šešiolikos metų bernas ir verkiu. Verkiu prieš savo istorijos ir filosofijos mokytoją, išsitepliojusį burną ledais. Ką darysi, jau per vėlu grįžti atgal. Užtvanka prasiveržė ir šiuo metu milijonas kubinių metrų skausmo liejasi į pasaulį dėl mano kaltės, bet skausmas dabar bent jau ne mano vieno  viduje.

Leidęs man bliauti bent penkiolika minučių (po pykčio ugnimi verda bent antra

tiek sūraus vandens...) Svajoklis nutraukia verksmui pasibaigus stojusią tylą, tokią, kuri įsivyrauja smėlynuose praūžus smarkiai audrai. – Papasakosiu tau istoriją. Tai sakydamas jis paduoda man vienkartinę servetėlę (su vanilės aromatu...). – Vienas mano draugas susipyko su tėvu. Labai jį mylėjo, bet tąkart prarado kantrybę ir pasiuntė jį po velnių. Kai vakare jie susėdo prie stalo ir tėvas mėgino su juo pasikalbėti, mano bičiulis atsistojo ir išėjo netaręs nė žodžio. Nė nenorėjo išklausyti. Jis jautėsi stiprus. Jautėsi laimėjęs, jautėsi teisus. Kitą dieną tėvo  vieta prie stalo buvo tuščia. Jį ištiko infarktas. Taip jie ir išsiskyrė. Netarę nė žodžio. Bet iš kur mano draugas galėjo žinoti? Nuo tos dienos jis neranda ramybės dėl tos klaidos, gėdinasi, it būtų blogiausias iš visų žmogžudžių. O ar žinai, kodėl kilo ginčas, dėl kurio tas vaikinas niekada sau neatleis atstūmęs tėvo atsisveikinimą? Šniurkščiodamas papurtau galvą. – Todėl, kad tėvas, pagautas pykčio, išvadino jį varguoliu, pasirinkusiu  varguolio darbą, nors tėvas turėjo pelningą įmonę, galėjusią ramiausiai atitekti sūnui. Pasakyk, ar tai ne pakankama priežastis gėdintis ir bėgti? Ilgokai užtrunku, kol nutraukiu po jo klausimo įsivyravusią tylą. – Mokytojau, o kaip jūsų draugui pavyko įveikti tą jausmą? Svajoklis piktai paspiria ant šaligatvio numestą skardinę. – Susigyveno su juo. Įsisąmonino, kad jis moka ir toks būti, tačiau pažadėjo sau, kad niekada nepraleis net menkiausios progos pataisyti santykius, pašlijusius dėl svarbesnių ar menkesnių priežasčių. Visada galima rasti išeitį. Man jau geriau. O juk visada norėjau, kad padarius klaidą gyvenime galima būt paspausti atsukimo mygtuką. Bet gyvenimas tokio mygtuko neturi. Gyvenimas  vis tiek eina į priekį, ir toliau groja, nori tu to ar ne, žmogus tegali jį pagarsinti arba patylinti. Ir privalo šokti. Kuo geriau. Dabar aš viso to jau ne taip bijau. Svajoklis nutraukia mano mintis: – Visi mes turime ko gėdytis. Visi esame pabėgę, Leo. Bet tai ir daro mus žmonėmis. Tik tuomet, kai veiduose išsitatuiruojame kažką, dėl ko gėdijamės, mūsų veidai tampa tikri... – Jūs verkiate, mokytojau?

Svajoklis kiek patyli. – Kas kartą, lupdamas svogūnus. Pratrūkstu juoku, nors juokelis visiškai nevykęs. Trukteliu nosimi ir pagaliau sustabdau dar neišverktas ašaras. – Bijoti normalu. Verkti – taip pat. Tai nereiškia, kad esi bailys. Būti bailiu,  vadinasi, apsimesti, kad nieko neįvyko, nusisukti, nusispjauti. Nenuostabu, kad pabėgai. Nenuostabu, kad tiek tu pats, tiek kiti tave žiauriai siutina (jis pasakė žiauriai!). Tai normalu. Bet siusdamas nieko neišspręsi. Gali siusti kiek tik nori, bet tai Beatričės neišgydys. Kartą vienoje knygoje perskaičiau, jog meilė egzistuoja ne tam, kad padarytų mus laimingus, bet tam, kad parodytų, kiek  daug skausmo galime ištverti. Tylos pauzė. – Bet aš pabėgau! O juk turėčiau gebėti dėl jos numirti, kad tik pasveiktų! Svajoklis stebeilija į mane. – Klysti, Leo, brandą parodo ne noras mirti dėl kilnaus tikslo, bet noras dėl jo nuolankiai gyventi. Padaryk ją laimingą.  Aš nutylu. Kažkas mano viduje lenda iš urvo. Tas, kas buvo ten pasislėpęs, sužeistas ir šaukėsi pagalbos, galbūt pagaliau apsisprendė stoti į kovą su dinozaurais. Šią akimirką iš akmens amžiaus peršoku į geležies amžių. Ne kažin koks pasiekimas, bet bent jau turiu porą aštrių ginklų prieš gyvenimo dinozaurus. Šis jausmas stipresnis už geležies ir ugnies šarvus, kuriuos maniausi nusikalęs iš savo pykčio. Tai visai kitokia jėga, ši nauja būtybė priglunda prie mano odos ir padaro ją skaidrią, stiprią, elastingą. – Jau vėlu, – sako Svajoklis, kol aš dedu mažiausiai dviejų tūkstantmeči evoliucijos šuolį.  Jis pažvelgia tiesiai man į akis. – Ačiū tau už draugiją, Leo. O ypač dėkoju už tai, ką man šiandien padovanojai. Nesuprantu. – Savo skausmą dovanoti kitam yra pats gražiausias pasitikėjimo įrodymas, koks tik gali būti. Ačiū tau už šiandienos pamoką, Leo. Šiandien tu buvai mokytojas. is palieka mane stovėti apdujusį it vėplą. Jau eina nusisukęs. Jo pečiai liesi, bet

tvirti. Tai tėvo pečiai. Norėčiau jį pasivyti ir paklausti, kas yra tas jo draugas, bet paskui suvokiu, kad kai kurių dalykų geriau nežinoti... Mano akys paraudusios nuo ašarų, aš visai bejėgis, išsekęs, o visgi esu laimingiausias šešiolikmetis žemėje, nes turiu viltį. Galiu kažką padaryti, kad susigrąžinčiau  viską: Beatričę, Silviją, draugus, mokyklą... Kartais pakanka tavimi tikinčio žmogaus žodžių, kad grįžtum į pasaulį. Dainuoju visu balsu net pats nežinodamas ką. Praeiviai žiūri į mane kaip į beprotį, bet man tas pats, sutikęs kokį nors žmogų dainuoju dar garsiau, kad paakinčiau jį džiaugtis drauge. Kai grįžtu namo dainuodamas ir verksmo nualintu veidu, mama mesteli į tėtį keistą žvilgsnį, o šis tik palinguoja galva ir atsidūsta. Ir kodėl tėvams atrodo, kad mes gerai jaučiamės tik tada, kai atrodome normalūs?

P irmiausia – Silvija. Šįkart tiesiai pas ją nueisiu, be jokių kvailų žinučių. Nueisiu

pats, o mano veide bus parašyta, tiksliau, ištatuiruota: „Aš niekšas, atleisk man.“ Padarysiu kai ką, ko niekada nesu daręs: nupirksiu jai puokštę gėlių. Gėlių kioskelyje rinkdamasis puokštę labai gėdinuosi, mat nieko šioje srityje neišmanau. Galiausiai pasirenku rožes. Neporinį skaičių – bent tiek išmokau iš  vieno mamos žurnalo. Nuperku tris baltas rožes (tai vienintelis atvejis, kai nebijau baltos spalvos) ir nueinu prie Silvijos namų. Paskambinu į laiptinės duris. Man atidaro jos mama, greičiausiai nieko nenutuokianti apie tai, kas nutiko. Reikalai pasisuka teigiama linkme. Užlipu laiptais. Įeinu į Silvijos kambarį, ji klausosi muzikos per ausines, tad manęs negirdi. Pakelia žvilgsnį ir prieš save išvysta tris baltas akis, žiūrinčias į ją ir prašančias atleisti. Atrodo suglumusi. Iš ausų išsiima ausines ir griežtai į mane dėbteli, tada pauosto rožes. Kai pakelia žvilgsnį, jos mėlynos akys šypsosi. Apkabina mane ir pabučiuoja į žandą. Tai ne šiaip bučinys, tai toks bučinys, kuris lūpomis pasako daugiau nei paprastas pakštelėjimas į žanduką sveikinantis. Jauti prie skruosto pasilikusią ypatingą šilumą. Tai supratau, nes atitraukdama lūpas ji sudvejojo. Silvija neištarė nė žodelio. O aš tepasakiau: „Atleisk.“ Ištariau tai balsu nerizikuodamas, kad T9 ir vietoj šio žodžio parašys „bijau“, nors, tiesą pasakius, truputį bijau. Tačiau aš Silvijai brangus, o kai esi kam nors brangus, žodis „atleisk“ niekada nereiškia „bijau“.  Aš laimingas, aš toks laimingas, kad baltos rožės man rodosi kone nudažytos raudonai, kaip tos, iš „Alisos Stebuklų šalyje“. „Nudažysim jas raudonai, raudonai jas nudažysim...“11 – dainuoju viduje it vaikas, stačia galva neriantis į šokolado vonią. 11 Dainos žodžiai iš W. Disney’aus animacinio filmo „Alisa Stebuklų šalyje“.

Gipsą

nuo rankos jau seniai nuėmė, bet smegenys, rodos, taip ir liko sugipsuotos... Jos nė kiek nesijudina. Dėl to ir mokausi su Silvija. Tik ji gali man padėti atsigriebti už praleistas dienas – visai nenorėčiau susigadinti vasaros pataisomis. Su Silvija aš stiprus. Aš laimingas. Bet mintys vis nuklysta prie Beatričės. Kai Silvija šimtąjį kartą grąžina mane žemėn iš kelionių po mėnulį, ji atsistoja ir pasiima kažką iš sąsiuvinio, kurį laiko savo kambaryje: tai vienas t dienoraščių, į kuriuos merginos užrašinėja savo mintis. Šioje srityje merginos už mus geresnės, bent jau Silvija tikrai geresnė už mane, nes merginos svarbius dalykus užsirašo į dienoraščius. Kas kartą, atradusios ką nors svarbaus, jos tai pasižymi, taip bet kuriuo metu gali perskaityti ir prisiminti.  Aš norėčiau prisiminti galybę svarbių dalykų, bet niekada jų neužsirašau, nes tingiu. Taigi pamirštu juos ir amžinai kartoju tas pačias klaidas, žinau tai, bet vis tiek neprisiverčiu padėti užpakalio ant kėdės, prisiklijuoti prie jos. Štai ką reiškia turėti gabumų, bet nesistengti. Turėti užpakalį, bet niekada nesėdėti, o uk tokia ir yra užpakalio paskirtis... Jei būčiau užsirašęs viską, ką atradau, kažin, kiek daug dalykų kaskart nereikėtų mokytis iš naujo. Manau, tokiu atveju būtų išėjęs net ne dienoraštis, o visas romanas. Manau, kad man visai patikt būti rašytoju, tik gerai nežinau, nuo ko pradėti, be to, iškart netenku ryžto, nes, kai tik pamėginu sugalvoti kokį siužetą, niekas neateina į galvą. Tačiau Silvija turėjo tokį dienoraštį, padedantį prisiminti reikiamus dalykus. O tarp to dienoraščio puslapių buvo įdėtas lapas. – Imk, čia mūsų rašyto laiško Beatričei juodraštis. Tą akimirką mano siela atsikuria. Lyg per stebuklą visos popieriaus skiautelės, kurias kartu su mano pykčiu ir bailumu prarijo upė, atsiduria prieš akis sujungtos į vieną lapą Silvijos dėka – išsaugodama tuos žodžius ji padarė stebuklą. – Kodėl jį išsaugojai? Silvija ne iš karto atsako, čiupinėja lapo kraštelį, lyg glostydama. Tada nežiūrėdama į mane sušnibžda, kad tie žodžiai jai patiko, kad patiko juos skaityti, kad ji norėtų vieną dieną išgirsti tokius gražius žodžius iš savo vaikino. Silvija tiriamai žiūri į mane, o aš pirmą kartą giliai pažvelgiu jai į akis.  Yra du būdai žiūrėti žmogui į veidą. Pirmasis – matyti akis kaip veido dalį.  Antrasis – žiūrėti tik į akis, it jos ir būtų visas veidas. Tokiais atvejais truputį

suima baimė. Nes akys – tai sumažintas gyvenimas. Jų baltymų spalva tokia pati kaip nebūties, kurioje plūduriuoja gyvenimas, rainelė marga kaip nenuspėjama gyvenimo įvairovė, o akies vyzdys panardina į savo juodumą, viską praryjančią it tamsus bespalvis ir bedugnis šulinys. Taip žiūrėdamas į Silviją aš ir pasinėriau į į, į gilų jos gyvenimo vandenyną, – įlindau į jos vidų ir įsileidau ją į savo akis. Tik  kad aš neįstengiau atlaikyti žvilgsnio. O Silvija – taip. – Jei nori, perrašykime jį, nuneši Beatričei. Jei nori, galime pas ją nueiti kartu. Silvija sugebėjo perskaityti mano mintis. – Tik šitaip įstengsiu ją aplankyti, – sakau jai taip plačiai išsišiepęs, kad lūp krašteliai siekia akis. Paskui mes sėdome mokytis, o kai dalykus aiškina Silvija, viskas tampa paprasčiau: gyvenimas tampa suprantamesnis.

S vajoklis pakviečia mane atsakinėti. Pasiruošiau pamokai su Silvija. Po anos

dienos apsišaudymo žodžiais visi tikisi mirtinos mudviejų dvikovos, tačiau niekas, išskyrus Silviją, nežino, kad nuo ano karto mus skiria ledai ir milijonas kubini metrų ašarų. Viskas eisis kaip sviestu patepta. Su Svajokliu jau spėjome tapti draugais. Nepaisant to, jis man užduoda be galo sunkius klausimus, tad įsmeigiu į jį žvilgsnį ir tariu: – To knygoje nėra.  Jis nesutrikęs nusišypso. – Na ir kas?  Aš tyliu. Jis pažiūri į mane rimtu žvilgsniu ir pasako tikėjęsis, kad esu protingesnis, o pasirodžiau esąs iš tų vidutinių mokinių, kurie kala tekstą atmintinai ir išsižioja vos išgirdę kiek kitokį klausimą. – Svarbūs atsakymai būna surašyti tarp eilučių, o žmogus turi gebėti juos perskaityti! Svajokli, kas tu toks, po velnių, kad gadini man gyvenimą, vaizduoji visažinį ir manai, kad man nors kiek rūpi tavo požiūris į pasaulį? Čia tik tavo toks požiūris, tik tavo vieno. O dabar liaukis užknisinėti su savo sumautom nesąmonėm ir paklausinėk mane kaip kitus. Jau ketinu pasiųsti jį po velnių ir eiti sėstis į savo  vietą, kai jis ištaria: – Bėgi? Tuomet pagalvoju apie Beatričę ir apie pabėgimą iš ligoninės. Mano viduje kažkas atsitinka, iš urvo išlenda žmogus, kuriuo tapau prieš keletą dienų. Imu ir atsakau jam. Ir ne kaprizingų vaikų keiksmažodžiais. Atsakau kaip tikras vyras. Gaunu devynetą, pirmą kartą per visą savo gyvenimą. Tas pažymys – ne už istorijos pamoką. Tas pažymys už mano paties istoriją, už mano gyvenimą.

Beatričė grįžo namo. Kaulų čiulpų persodinimas nepasisekė. Vėžys nesitraukia,

o raudonas kraujas ir toliau keičiasi – jos gyslose virsta baltu. Yra tokia gyvatė,  viena nuodingiausių pasaulyje, nuo jos nuodų žmogus nežmoniškai skausmingai miršta. Tie nuodai geba ištirpdyti gyslų audinius. Iš nosies ir iš ausų ima bėgti kraujas, visos gyslos suskystėja, kol galiausiai žmogus sunyksta. Štai kas dabar darosi Beatričei. Beatričei, pačiai nuostabiausiai būtybei  visoje žemėje. Beatričei, kuriai tik septyniolika metų ir kurios raudoni plaukai gražiausi, kokius tik pasaulis yra matęs. Beatričei, kurios akys – it žali žiburiai, ryškiausi visoje visatoje. Beatričei – būtybei, kuri gyvena vien dėl savo grožio,  vien dėl to, kad pasaulis jį pamatytų ir pagerėtų vien nuo jo buvimo. Beatričę nuodija šita prakeikta balta gyvatė, norinti ją išsivesti. Kodėl reikia švaistyti tokį grožį? Tam, kad mes labiau kentėtume. Beatriče, prašau tavęs, pasilik. Dieve, prašau tavęs, palik man Beatričę. Antraip pasaulis taps baltas. O aš liksiu be svajonių.

iandien pagaliau pasimatysiu su Niku. Man atėjo į galvą kažkada mūs surengta mėsainių dvikova: laimės tas, katras jų suvalgys daugiau. Trylika prieš dvylika laimėjo Nikas. Paskui abu vėmėme ištisas tris valandas. Gyvenime nebuvau taip blogai jautęsis. Kaskart tai prisiminę myžam iš juoko. Dėl to dabar „Makdonalde“ visada užsisakome vištienos kąsnelius. Nikas. Mėsainius prisiminiau todėl, kad Nikas man pasiūlė įvarčių dvikovą: laimės įmušęs daugiausiai įvarčių per šiandienos futbolo varžybas prieš tuos iš antros C, kurių komanda vadinasi „Vitaminas C“ ir kuriems tas vitaminas tikrai praverstų... Pakaks laimėti šias varžybas, kad pasivytume Vandalo komandą ir ramūs skintumės kelią į turnyro finalą. Yra tik viena maža smulkmenėlė: man dar negalima žaisti futbolo... Iš tokios padėties yra tik viena išeitis. Tapti nematomam. Radijas įjungtas, durys uždarytos, tylutėliai žingsniai ir tykus pabėgimas į futbolo aikštę. Jei tėvai pagaus, man galas. Šįkart jie patys sulaužys man ne tik ranką, bet ir koją... Užtat būsiu sužaidęs varžybas, o jei įmušiu daug įvarčių, būsiu grąžintas į snaiperių įskaitą. Joje turiu pakilti bent jau aukščiau už Vandalą. Štai aš jau su spirgančiais futbolo batais, glostančiais moderniausią lauko žolytę it merginos skruostą. Aš vėl aikštėje su Niku. Jis nežino nieko, kas man nutiko per šias savaites, jam visko taip nepasakoju kaip Silvijai. To nereikia. O gal ir droviuosi. Užtat futbolo aikštėje mes geriausi. Vaikystėje abu svajojome tapti tokie kaip dvyniai Derikai iš filmuko „Holis ir Bendžis“, mokėję atlikti „pragaro katapultą“12, tik kad nė vienas iš mudviejų neturėjo brolio dvynio. Taigi, susipažinę mokykloje išsyk supratome, kad vienas kitam esame kaip tas dvynys, kurio ilgai laukėme. Taip ir neišmokome atlikti „pragaro katapultos“, bet kartą bandėme: aš įgijau didžiulę mėlynę, o Nikas veidu vožėsi į stulpą... Užtat paveikti varžybų adrenalino gebame atlikti tokius trikampinius perdavimus, kokių Pitagoras nė nesapnavo kurdamas savo teoremą. Laimime didžiuliu skirtumu. Įmušu penkis įvarčius. Taškais susilyginame su Vandalo komanda, o snaiperių įskaitoje atsilieku nuo jo vienu įvarčiu. Geriau ir negalėjo būti. Skubiai apsirengiu, kad grįžčiau namo nepastebėtas. Nikas mane sustabdo. – Aš turiu paną. Mesteli tokią žinią kaip niekur nieko, nusivilkdamas „Piratų“ marškinėlius; jo žodžiai susimaišo su prakaito smarve.

– Jos vardas Alisa, ji iš ketvirtos H gimnazijos klasės. Mintimis stengiuosi peržvelgti visas ketvirtų klasių merginas, bet į galvą neateina jokia Alisa. – Tu jos nepažįsti. Jos tėvai yra mano tėvų draugai, o aš ir nežinojau. Vieną dieną per vakarienę išvydau ją tiesiog mūsų namuose. Man smalsu sužinoti, kokia ji. – Iš kojų verčia. Aukšta, ilgi, juodi plaukai, juodos akys. Ji dar ir sportininkė, bėgikė. Turėtum ją pamatyti. Kai einu su Alisa, visi atsisuka į mus pažiūrėti. Tyliu it vandens į burną prisisėmęs. Neįstengiu džiaugtis šia naujiena. Nikas pernelyg įsijautęs šneka apie tai, kaip eina gatve su iš kojų verčiančia pana, ir pernelyg džiaugiasi pergale, kad suvoktų, jog apsimetu esąs susidomėjęs ir laimingas. Pasijuntu nusviestas į ligoninės palatą, kurioje gražiausia pasaulio mergina guli susirietusi it sužeista mergytė, o visas jos grožis sunaikintas gyvatės nuodų – tas grožis ne tik nebebus mano, bet jo išvis nebebus. – Džiaugiuosi dėl tavęs. Nikas nori kuo greičiau mane su ja supažindinti. Aš mechaniškai sutinku, nors iš tiesų tikiuosi niekada tos Alisos nesutikti. – Matei naują „FIFA“ žaidimą? Būtinai turim jį nulaužti. Prisiversdamas šypteliu, kai matau Niką užstrigusį akmens amžiuje ir pasiklydusį Alisos Stebuklų šalyje. – Aha, būtinai... Tik tiek tesugebu pasakyti. Vienintelis dalykas, kurį noriu nulaužti, tai žiauri baimė netekti Beatričės. Dar niekada po „Piratų“ pergalės nesijaučiau toks  vienišas. – Tai gyvybės ir mirties klausimas... – Baik, Leo, neperdėk, juk tai tik žaidimas! Aš bėgu, manęs laukia Alisa. Iki rytojaus. – Iki rytojaus. Įkišu raktą į spyną it vagis. Durys lėtai atsiveria. Tėvų nesimato. Girdžiu iš radijo laisvai besiliejančią muziką. Atpažįstu Vasko 13 balsą, kartojantį: „Noriu gyventi su nuotykiais, noriu gyventi kaip filme“, tai man pasirodo prasto skonio juokelis. Uždarau duris. Mama manęs neišgirdo, bet tą akimirką kaip pašėlęs puola loti Terminatorius,

spaudžiamas savo pilnos pūslės, sujundančios kaskart, kai jis pamato mane atidarant ar uždarant duris. Prišaukta triukšmo pasirodo mama. Ji išvysta mane, stovintį su sportine apranga bei kuprine, ir Terminatorių, sukantį aplink mane ratus, nevėkšliškai šokčiojantį ir lojantį. – Ką čia darai? Maniau, kad esi savo kambaryje, mokaisi. Kvėpuok, Leo, – ši akimirka nulems viską. – Taip ir buvo, bet nusprendžiau padaryti pertrauką ir išvedžiau Terminatorių į lauką... Tai vienintelis pasiteisinimas, galintis mane išvaduoti... Mama nužvelgia mane it amerikietiško filmo policininkas per apklausą. – O kodėl taip smirdi? – Pasinaudojau proga ir šiek tiek pabėgiojau. Nebegalėjau tik mokytis, ir  viskas... Atleisk, mama, turėjau tave įspėti, bet Terminatorių reikalas prispaudė... Juk žinai, koks jis! Mamos veidas atsipalaiduoja. O aš sprunku į savo kambarį, kuriame Vaskas plyšauja: „Noriu gyventi spjovęs ant visko, taaaaaip“, kol mano veidas nespėjo išduoti melo, o Terminatorius faktais neįrodė, kad niekas nebuvo išvedęs jo nelaikančios pūslės į lauką... 12 „Holly e Benji“ (originalus pavadinimas „Ca ptain Tsubasa“) – japonų anima cinis filmukas apie futbolą. „Pragaro katapulta“ – dvynių futbolininkų triukas, kai vienas jų nugara atsigula ant žemės ir pakelia sulenktas kojas pėdomis į viršų, o kitas įsibėgėjęs užšoka ant brolio pėdų, išsviedžiamas į orą ir įmuša įvartį. 13 Vasco Rossi (g. 1952) – šiuolaikinis italų dainininkas.

P irmadienis. Be penkių aštuonios. Manęs laukia penkios pamokos, o per j

 vidurį – dar ir anglų kalbos kontrolinis. It koks milžiniškas sūrainis, kurio viduje įkištas marmuro lakštas. Tolumoje pasirodo Nikas su Alisa, kurios iš tikrųjų sunku nepastebėti. Jie manęs nepamato. Neįstengčiau su jais susitikti, jie per daug laimingi. Nusiplaunu iš ten ir pasislepiu už grupelės antrokų, rankose laikančių „Sporto žinias“ ir tikrinančių žaidėjų vertinimo skalę, kad apskaičiuotų „Fantafūlės“ žaidimo rezultatus. Pastaruoju metu mažiau domiuosi futbolu. Aš susitelkęs į mane įsukusius įvykius, neturiu laiko žiūrėti nė vienos iš milijardo sporto komentarų laidų ir nė vienos iš milijonų čempionatų varžybų, kada nors sugalvotų stačiakampiam žalios žolės laukui.  Vis dėlto laimingų Niko ir Alisos vaizdelis mane šįryt per skaudžiai paveikė, o penkios kankynės valandos tik dar labiau pasunkintų padėtį. Grįžtu į gatvę ir įsuku į nuošalią gatvelę, joje mažesnė rizika susidurti su kuo nors akis į akį, nesvarbu, koks žmogus ar padaras tai būtų. Kažin kodėl nusprendęs neiti į mokyklą būtinai sutinki kokį nors šimtą metų nematytą žmogų, ypač visokias mamos drauges, su kuriomis – koks atsitiktinumas! – ji šią popietę susitinka gerti arbatėlės. „Koks tavo sūnus didelis, išties dailiai nuaugęs vyrukas... Šiandien apie dvyliktą sutikau jį parke...“  Aišku, mamų draugėms visi atrodo „dailiai nuaugę vyrukai“, tad mama įsitraukia į tą spektakliuką, sumenkina įvykio mastą, vaidina, kad didžiuojasi savo neklaužada, kuris dvyliktą dienos turėtų sėdėti užpakalį priklijavęs prie žalios mokyklos kėdės, o ne drybsoti ant raudono suoliuko parke...  Viskas, gana tų paranojų: korta jau išmesta, ir kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, kaip pasakė Cezaris, jei gerai pamenu. Tolumoje išgirstu mokyklos skambutį, primenantį laidotuvių varpus. O mirti aš nenoriu. Su kiekvienu nuo mokyklos atitolinančiu žingsniu baimės ir nusižengimo praraja vis labiau plečiasi ir verčia asfaltą mane praryti. Kodėl taip sunku eiti į mokyklą? Kodėl turime tai daryti, kai esame užsiėmę gyvybiškai svarbiais reikalais? Ir kodėl būtent šioje gatvėje, pačioje nuošaliausioje iš viso rajono, prieš mane išdygsta anglų kalbos mokytoja?  Vos spėju pasilenkti už kažkokio visureigio, saugančio mane nuo žvilgsnių, ir apsimesti, kad rišuosi sportbačius; akies krašteliu stebiu mokytoją: ji skuba, nes

irgi vėluoja, ir taip įsijautusi kažko ieško rankinuke, kad nepamato manęs ir praeina. Pavyko! Su palengvėjimu atsidūstu ir po sekundės apsižiūriu, kad suvaidinau raištelių rišimosi sceną tiesiai ant rytinio garuojančio kažkieno Terminatoriaus šūdo...  Vadinasi, dienelė bus sėkminga!

P abėgęs

iš pamokų jautiesi it vagis. O kur vagys eina slėptis po įvykdyto apiplėšimo? Į savo slėptuvę. Mano slėptuvė yra nuošalus raudonas suoliukas parke prie upės – tas pats, ant kurio praleidau savo pirmąją valkatavimo naktį, – stovintis po didžiuliu medžiu žemomis susiraizgiusiomis šakomis, panašiu į skėtį su milijonu virbų.  Ant to suoliuko, saugomas to skėčio, suviliojau milijonus įspūdingų merginų, išsprendžiau kebliausias žmonijos problemas, tapau kaukėtu superherojumi ir sukimšau ne vieną šeimyninę pakuotę barbekiu skonio – mano mėgstamiausio – bulvių traškučių. Laikas ten bėga milžinišku greičiu, lenkdamas ramią upės tėkmę. Ant to suoliuko slypi laiko paslaptis ir gali išsipildyti visos svajonės. Taigi, ši diena tinkama pasistengti (kartais aš stengiuosi, bet savaip...) ką nors nuveikti ant savo medinio suoliuko, saugomam medžio-skėčio. Numetu kuprinę į kampą ir atsigulu sulenkęs kojas. Dangus dryžuotas mėlynai, suraižytas baltutėlių debesų. Tai ne lietaus, o gaivios jūros debesys. Dėl jų dangaus mėlis dar labiau išryškėja. Mano žvilgsnis įsibrauna tarp skėčio šakų ir prasiskverbęs pro pailgų lapų žalumą pasiekia dangų, kuriame išvystu savo laimės paveikslą – Beatričę. Niekas nekreipia dėmesio į dangų tol, kol neįsimyli. Debesys tampa raudoni – tai jos plaukai, besidriekiantys tūkstančius kilometrų ir užklojantys pasaulį švelnia ir gaivia skraiste. Privalau išgelbėti Beatričę, net jei tai būtų paskutinis mano atliktas darbas, o ši vieta tam tinkama. Tik ant šio suoliuko pildosi svajonės, tad užsnūstu parko tyloje kaip paskutinis valkata, pasijutęs laimingas, nes prisigėrė raudonojo vyno. ei turėtume laiko ir tinkamą suoliuką, laimė būtų užtikrinta. Deja, kažkas sugalvojo privalomą mokslą.

P ajutęs, kad kažkas liečia mano koją, pabundu iš sąstingio ir pašoku pagalvojęs,

kad nuo šakos nukrito koks šlykštus skėrys. O iš tikrųjų tai tik mobilusis. Žinutė: „Anglų mokytoja sakė, kad matė tave ryte, o į pamoką neatėjai. Manau, tu iki ausų sėdi šūde. Džakas.“ Tas šiknius dar ir džiūgauja. Aš tikrai iki ausų šūde! Ir kodėl taip sunku būti laimingam, kodėl mėginant galutinai susitvarkyti su rūpesčiais kas nors būtinai turi sutrukdyti? Kodėl Silvija neatsiuntė man žinutės?  Vis tiek jau per vėlu. Parašau žinutę niekam, kad susidėliočiau mintis. Aš prirašau milijonus žinučių, kurių paskui neišsiunčiu, jos padeda man mąstyti. „Aš savo svajonėje.“ T9 ir šį kartą mane nustebina. Rašant trečiąjį žodžio „svajonėje“ skiemenį, ekrane pasirodo žodis „liepsnoje“. „Aš savo liepsnoje.“ Suoliukas bet kurią akimirką gali pavirsti liepsnojančiu laužu, užkurtu visų tų, kuriuos piktina mano erezijos apie gyvenimą, kaip būdavo viduramžiais. Jie pririštų mane prie to medinio suoliuko ir padegtų jį po šiuo nuostabiu dangumi apkaltinę, kad esu bailys, skystablauzdis, bėglys, niekdarys, šūdmalys. O mano svajonė išgaruotų su dūmais. Bet nuo to ir turiu ją apsaugoti. Turiu apginti ją nuo savo tėvų ir mokytojų, nuo pavyduolių, nuo priešų liepsnos. Šiandien šis medinis suoliukas vertas daug daugiau nei mano prikeverzotas medinis mokyklos suolas. Iš pamokų pabėgau ne todėl, kad esu šūdmalys, o todėl, kad pirmiau turiu išspręsti svarbesnį – laimės – klausimą. Taip sakė ir Svajoklis: „Meilė egzistuoja ne tam, kad padarytų mus laimingus, bet tam, kad parodytų, kiek daug skausmo galime ištverti.“  Aha, taip ir pasakysiu savo tėvams, kai šie pasiųs mane ant pelnytos bausmės laužo. Aš tenorėjau mylėti. Tik tiek. Noriu atsikratyti visų priklausomybių: tingėjimo, „PlayStation“, „YouTube“, Simpsonų... Ar galite tai suprasti? Išsitraukiu peiliuką ir imu kažką raižyti ant greta augančio medžio kamieno. Tai darydamas mechaniškai galvoju apie kitą savo žingsnį – žingsnį, kuriuo likimui paskelbsiu šachą ir matą, žingsnį, kuris padarys mane laimingą. Kartais  vis dirsteliu į dangų, mano pirštai sustingsta ant ilgaamžių medžio rievių; tas medis, stiprus, tvirtas, laimingas stovi parko širdyje. Jis yra medis ir elgiasi kaip medis: leidžia savo šaknis į gretimos upės vandenį ir auga. Gyvena pagal savo prigimtį. Štai kur laimės paslaptis: būti savimi, ir tiek. Daryti tai, kam esame pašaukti. Norėčiau turėti tokią jėgą kaip tas medis, gruoblėtas ir kietas išorėje,

gyvas ir minkštas viduje, kur teka jo syvai. Nedrįstu nueiti pas Beatričę. Bijau. Gėdinuosi. Turiu pats save, bet to negana, nė iš tolo negana. Ir toliau nemąstydamas raižau žievę... – Ką darai? Nė nepažvelgęs parko sargei į veidą atsakau: – Atlieku biologijos užduotį... – Taigi tu jos niekada nesimokei! Tai ne sargės balsas. Atsisuku. – Silvija?  Ji žiūri į mane tokiu žvilgsniu, kokio nepažįstu. Silvija labai gera mokinė, niekada neateina nepasiruošusi, nėra praleidusi nė vienos pamokos, neateitų į mokyklą nebent susirgusi skorbutu ar raupsais, o ne dėl bendro negalavimo, išgauto pakaitinus termometrą prie lemputės, kaip darau aš. Silvija stovi čia, prieš mane. Silvija pabėgo iš pamokų su manimi ir dėl manęs. Silvija ateit manęs paimti ir į patį pragarą, kad tik būčiau laimingas. Silvija – tai žydrasis angelas. Taip ir žinojau. O galbūt tai angelas, įgavęs Silvijos išvaizdą ir ketinantis mane nubausti savo ugniniu kalaviju, kam pabėgau iš pamokų... – Kas čia dabar? Mes gi buvome susitarę. Pas Beatričę eisime kartu. Kai šįryt pamačiau tave bėgantį, supratau, kad eisi čia. Pasislenku, kad ir ji galėtų atsisėsti ant svajones pildančio suoliuko. – Tu irgi? Šiandien mane matė visi, kas tik gali, ar nebus taip, kad pats nežinodamas patekau į realybės šou? Silvija šypteli. Tuomet įsistebeilija į medžio žievę: kamienas sužalotas mano peiliuko, išraižiusio matematinę formulę: L = B + L. Jos rimtą veidą akimirksnį iškreipia skausmas. Tačiau ta išraiška beregint dingsta ir ji sako: – Tai ką, eime išspręsti laimės lygties? Silvija – mano drąsos syvai, nematomi, bet gyvi, ji suteikia man jėgų įveikti save. Paimu ją už rankos. – Eime. Šiandien nebus jokių liepsnų. Tik svajonės. Silvija nutaiso klausiamą išraišką. – Nieko, nekreipk dėmesio. Tai T9 perliukai...

P rie Beatričės namų staiga pasijuntu kaip Džeikas iš „Bliuzo brolių“, sutikęs jį

persekiojančią buvusią sužadėtinę: susigalvoju šimtus priežasčių pabėgti. Bet Silvija išlieka nepajudinama. Stipriai suspaudžia man ranką ir užlipame laiptais. Mus įleido ir dabar sėdime svetainėje prieš raudonplaukę moterį, kurią pirmą kartą išvydau ligoninėje, o paskui ir nuotraukoje – tai Beatričės mama. Silviją ji pažįsta, o manęs – ne. Ir ačiū Dievui. Pasako, kad Beatričė miega. Ji labai nusilpusi. Pastaruoju metu jos jėgos visai išseko. Papasakoju jai apie kraujo davimą, apie avariją ir apie kitus dalykus. Tos moters balsas ramus, o veidas pavargęs ir nuo ano karto pasenęs, rodos, ta aunystė iš nuotraukos taip ir liko nuotraukoje. Pasiūlo mums atsigerti. Aš tokiais atvejais paprastai nežinau, kaip elgtis, tad neatsisakau. Kalbantis su ja man rodosi, kad regiu suaugusią Beatričę. Beatričė bus dar gražesnė už savo mamą, nors ir ši yra nuostabi moteris. Kai ji nueina atnešti mums gėrimų, pamėginu įsiminti visus šių namų daiktus.  Visa tai, ką Beatričė kasdien mato ir liečia. Pailgą vazą, vorele sustatytus akmeninius drambliukus, paveikslą su raibuliuojančia jūra, stiklinį stalelį, ant kurio padėtas apvalus dubuo, pilnas pailgų įvairiomis spalvomis mirganči akmenukų. Paimu vieną jų – jis švyti daugybe mėlynų atspalvių, nuo auštančio dangaus iki gūdžios nakties. Įsidedu jį į kišenę būdamas tikras, kad ji jį lietė. Silvija nutvilko mane savo mėlynų akių žvilgsniu. Sugrįžta Beatričės mama. – O kodėl jūs šiandien ne mokykloje? Silvija tyli. Aiškinti tenka man. – Dėl laimės. Moteris keistai į mane dėbteli. – Beatričė Dantei buvo rojus. Todėl atėjom jos aplankyti. Silvija pratrūksta juoktis. Aš išlieku rimtas, visas paraudonuoju, kone pamėlynuoju. Bet išvydęs Beatričės mamą besijuokiančią ir aš prajunku. Dar niekada nesijaučiau toks juokingas ir kartu toks laimingas. Iš tos moters šypsenos sklinda švelnumas, kurį retai kada pamatysi suaugusiųjų veiduose, – tik  mama taip šypsosi. Šypsosi ir jos vario raudonumo plaukai, vietomis spindintys,  vietomis blankūs. Ji pakyla iš vietos. – Pakviesiu Beatričę, pažiūrėsim, ar sugebės ateiti.  Aš nė nepasijudinu, iš baimės visas sustingau. Dabar suvokiu, ką mes iš tikrųjų darome. Aš Beatričės namuose ir netrukus pirmą kartą pasikalbėsiu su ja

akis į akį. Mano kojos ne dreba, jos tiesiog plevėsuoja it vėliava, o visos seilės kažkur dingo, palikusios burną džiūti it mažutę Sacharą. Nuryju gurkšnį kokakolos, bet liežuvis taip ir lieka sausas it židinio malka. – Ateikite.  Aš tam visiškai nepasiruošęs. Apsirengiau bet kaip. Turiu tik pats save ir nemanau, kad to pakanka. Manęs vieno toli gražu nepakanka. Bet juk dar yra Silvija.

kis į akį susiduriu su Beatričės šypsena. Ta šypsena pavargusi, bet tikra. Jos mama išėjo ir uždarė paskui save duris. Aš prisėdu priešais lovą, o Silvija – ant lovos krašto. Beatričės galvą dengia plonytis raudonų plaukų sluoksnis, darantis ą panašią į kareivį; nepaisant to, ji vis dar nuostabus Nikolės Kidman ir Livės Tailer derinys. Jos žalios akys ir yra žalios. Jos veidas nuilsęs, tačiau švelnių bruožų ir kupinas ramybės, jos skruostikauliai dailūs, o akių forma graži it elfės.  Visa  Visa jos išvaizd išvaizda a – tarsi laimės laimės pažadas. pažadas. – Labas, Laba s, Silvija, Silvija, labas, Leo.  Ji žino žino mano vardą! Greičiausiai Greičiausiai mama ama pasakė, pasakė, o gal ji atpažino atpažino žinu žinuči autorių. autorių. Dabar galvos, galvos, kad ją persekioju, kad esu tas nevykėlis, kabinantis kabinantis panas panas žinutėmis. Vis dėlto ji ištarė mano vardą ir tas „Leo“, atsklidęs iš Beatričės lūpų, staiga įgavo tikrovišką pavidalą. Silvija paima ją už rankos ir kiek patyli. Tuomet taria: – Tai mano bičiulis, jis norėjo su tavimi susipažinti. Iš laimės kone pravirkau. Mano lūpos pačios judėjo, nors ir nežinodamos, ką sakyti: – Labas, Beatriče, kaip laikaisi? Kas per idiotiškas klausimas! Kaip, tavo manymu, ji laikosi, asile?! – Gerai. Tik truputį silpna. Žinai, gydymas sunkus, jis atima iš manęs jėgas, bet laikausi gerai. Norėjau tau padėkoti, kad davei man kraujo. Mama viską papasakojo.  Vadi  Vadin nasi, tiesa, kad mano kraujas maitin aitina raudon raudonu us Beatričės plau plauku kus. s. Aš laimingas. Be galo laimingas. Tie reti ataugantys plaukučiai – mano kraujo nuopelnas. Mano kraujo raudonumo meilės nuopelnas. Taip įsijautęs apie tai galvoju, kad man išsprūsta absurdiški žodžiai: – Džiaugiuosi, kad mano kraujas teka tavo gyslomis. Beatričės veidą nušviečia šypsena, gebanti per vieną sekundę atitirpdyti milijoną žuvies pirštelių, mano širdis ima plakti dvigubai greičiau – dėl to net įkaista ir greičiausiai parausta ausys. Nedelsdamas jos atsiprašau. Pasakiau absurdišką ir labai laba i netaktišką dalyką. Koks vėpla! vėpla! Noriu N oriu prasmegti prasmegti į žemę šiame tamsiame kambaryje, kurio nė nespėjau apžiūrėti, mat buvau susitelkęs tik į Beatričės Beatr ičės veidą – savo gyvenim gyvenimo o centrą. – Nesijaudink. Ir aš džiaugiuosi savo širdyje turėdama tavo kraujo. Taigi šiandien jūs praleidot pamokas, kad ateitumėt pas mane... Ačiū. Kiek jau laiko

nebuvau mokykloje, man viskas atrodo taip tolima...  Ji teisi. teisi. Palygin alyginti ti su tuo, tuo, ką jai tenka tenka iškęsti, iškęsti, mokykla okykla – vaikų vaikų žaidim žaidimas. Ir kodėl būdamas šešiolikos esi įsitikinęs, kad mokykla yra gyvenimas, o gyvenimas  yra mokykla? mokykla? Kad pragaras – tai mokytojai, mokytojai, o rojus – atostogos? atostogos? Kad pažymiai pažymiai – tai visuotinis vertinimas? Kaip čia yra, kad būnant šešiolikos pasaulio skersmuo apsiriboja mokyklos kiemu? Žalios akys žiba jos perlų skaistumo veide it laužai naktyje, išduodamos jos  vidu  viduje lyg kalnų kalnų šaltin šaltinį kunk kunku uliuojan liuojantį tį gyven gyvenim imą ą – užsislėpu žsislėpusį, sį, tylų tylų ir dvelki dvelkian antį tį ramybe. – Norėčiau tiek daug nuveikti, bet negaliu. Aš per silpna, iš karto pailstu. Svajojau išmokti užsienio kalbų, pakeliauti, groti kokiu nors muzikos instrumentu... O dabar nieko. Viskas subyrėjo į šipulius. O dar mano plaukai... Man gėda tokiai pasirodyti. Mama turėjo mane įtikinti, kad jus įsileisčiau. Praradau net plaukus – jie buvo gražiausia, ką turėjau. Praradau visas svajones, kaip tuos plaukus. Žiūriu į ją ir nežinau, ką pasakyti, prieš ją tapau rugpjūčio saulės garinamu  vanden  vandenss lašeliu lašeliu,, o mano ano beprasmiški beprasmiški žodžiai tėra ore pranykstan pranykstantis tis alsavim alsavimas. as. Taigi ne laiku ir ne vietoje kaip mokyklos skambutis ištariu: – Jie ataugs, ataugs, kaip ir visos tavo svajonės. Viena Viena po kitos. Beatričė pavargusi šypteli, tačiau jos lūpos virpa. – Tikiuosi, iš visos širdies tikiuosi, bet mano kraujas, rodos, nė neketina sveikti. Jis nuolat genda. Iš Beatričės kairiosios akies nurieda ašaros perliukas. Silvija paglosto jai skruostą ir nušluosto ašarą, it būtų jos sesuo. Po valandėlės ir ji išeina iš kambario. Aš lieku vienas su Beatriče, kuri iš nuovargio ir susirūpinimo dėl Silvijos Silvijos reakcijos re akcijos primerkia akis. – Apgailestauju dėl to. Kartais pavartoju per stiprius žodžius. Beatričė jaudinasi dėl mūsų, o turėtų būti atvirkščiai. Likau su ja vienas ir dabar turiu atskleisti jai išgijimo paslaptį. Aš esu tavo išgijimas, Beatriče, o tu – manasis. Tik tada, kai abu tai žinosime ir dėl to sutarsime, viskas pasidarys įmanoma. įmanoma. Susikaupiu Susikaupiu pasak pasakyti yti jai, ja i, kad ka d myliu, myliu, viduje viduje įsibėgėju, it mano mano kūn k ūnas as būt bėgimo takelis, tačiau pasijuntu stovįs prieš akliną sieną. Myliu tave, myliu tave, myliu tave. Tai tik penkios plius keturios raidės, aš įstengsiu. Beatričė pastebi, kad manyje manyje verda ver da kova. – Nereikia bijoti žodžių. To aš išmokau susirgusi. Reikia daiktus vadinti

tikraisiais vardais, be jokios jok ios baimės. Dėl to turiu tau pasakyti, dėl to tuoj pasakysiu... Dėl to tuoj sušuksiu, kad myliu myliu tave. tave . – Net jei tas žodis yra „mirtis“. Aš nebebijau žodžių, nes nebebijau tiesos. Kai ant plauko kabo tavo gyvybė, ima nervinti žodžių vyniojimas į vatą. Dėl to būtent šią akimirką ir privalau iškloti jai tiesą. Tiesą, kuri jai suteiks ėgų pasveikti. – Norėčiau N orėčiau tau pasakyti vieną dalyką. dalyką. Pajuntu, kaip žodžiai patys išsprūsta iš mano lūpų, nė nežinau, iš kur ištraukiau tokius žodžius ir kas mano viduje išdrįso juos ištarti. Nežinau, kiek  manyje gyvena įvairių „Leo“, bet anksčiau ar vėliau teks pasirinkti vieną. Arba leisiu Beatričei išsirinkti jai labiausiai patinkantį. – Sakyk. Minutę patyliu. Leo, išdrįsęs ištarti pirmąjį sakinį, skubiai pasislėpė. Dabar jis turėtų pasakyti „myliu tave“. Randu jį nulindusį į tamsų kamputį, užsidengusį  veidą  veidą rankomis, rankomis, it būtų puolam puolamas as kažkokios pabaisos. pabaisos. Įtikin Įtikinu jį prabilti. prabilti. Gana, Gana, Leo, lįsk lauk tarsi liūtas iš brūzgynų. Suriaumok! Tyla. Beatričė laukia. Padrąsinamai nusišypso ir uždeda savo ranką ant manosios. – Kas yra?  Jos prisil prisilieti ietim mas pavirsta pavirsta kraujo ir žodžių žodžių pliū pliūps psn niu: iu: – Beatriče... Aš... Beatriče... Myliu tave. Mano veide atsiranda tokia išraiška, kurią visuomet nutaisau atsakinėdamas per matematiką, kai spėlioju atsakymą ir tikiuosi, kad mokytoja kokiu nors judesiu išduos, ar klystu, kad galėčiau pasitaisyti, it nieko ir nebūčiau sakęs. Trapi ir blyški tarsi sniegas Beatričės Beatr ičės ranka, ra nka, padėta padėta ant manosios, manosios, atrodo lyg plaštakė, ji keletą sekundžių pasėdi užsimerkusi, tuomet atsidūsta ir atmerkdama akis sako: – Tai T ai gražūs žodžiai, Leo, bet b et nežinau, nežinau, ar suvoki suvoki – aš mirštu. Ši aštrių it kalavijai skiemenų lavina užgriūva mane ir apnuogina prieš Beatričę, lieku nuogas, sužeistas ir beginklis. – Tai neteisinga, – ištariu lyg žmogus, bundantis po ilgos nakties, dar giliai sapnuojantis, negebantis atskirti tikrovės nuo nakties. Aš tik sušnibždėjau, bet ji išgirdo.

– Esmė ne tai, teisinga ar ne, Leo. Deja, tai faktas, ir tas faktas ištiko mane. Esmė yra, ar aš tam pasiruošusi. Anksčiau nebuvau. O dabar galbūt esu. Nebeseku jos samprotavimo, nesuprantu jos žodžių, manyje kažkas ima maištauti ir nenoriu klausytis. Mano svajonė grąžina mane į tikrovę? Pasaulis au tikrai apsivertė aukštyn kojom. Nuo kada svajonės atskleidžia tikrovę? Kažkas nematomas pliekia mane lazdomis, o aš stoviu beginklis. – Meilė, gaubusi pastaraisiais mėnesiais, pakeitė mane, leido palytėti patį Dievą. Pamažu nustoju bijoti, verkti, nes tikiu, kad užmerkusi akis pabusiu šalia o. Ir daugiau nebesikankinsiu. Nesuprantu jos. Netgi pykteliu. Aš perkopiu kalnus, perplaukiu jūras, iki kaklo pasineriu į baltumą, o ji mane šitaip atstumia. Padariau viską, kad ją turėčiau, o kai ji tampa ranka pasiekiama, pasirodo, kad yra labai toli. Mano pirštai susigniaužia į kumštį, balso stygos įsitempia, pasiruošusios rėkti. Beatričė prisislenka ir suima mano suspaustus kumščius – šie pamažu atsileidžia, o balso stygos atsipalaiduoja. Jos rankos šiltos, jas glostydamas juntu, kaip iš mano pirštų išteka gyvybė, lyg per rankas mes galėtume apsikeisti sielomis arba lyg sielos nebematytų jas varžančių ribų. Paskui ji švelniai paleidžia mano delnus ir palaukia, kol siela sugrįš į savo buveinę; aš pajuntu Beatričę vėl lėtai iriantis tolyn, man nežinomo uosto link. – Ačiū, kad aplankei mane, Leo, bet dabar paprašysiu tavęs išeiti. Man labai gaila, bet aš labai pavargau. Vis dėlto man būtų malonu, jei ateitum kitą dieną. Duosiu tau savo telefoną, perspėk prieš ateidamas. Ačiū tau.  Aš toks sumišęs ir apšalęs, kad nė negalvoju, ką darau. Stoviu kaip niekur nieko, nors iš tiesų jau turiu Beatričės numerį, tačiau jai diktuojant pastebiu, kad numeris ne tas pats, kurį man kažkada davė Silvija. Negaliu pulti jos klausinėti, bet dabar paaiškėjo, kodėl nė į vieną žinutę negavau atsakymo. Vadinasi, Beatričė negalvoja, kad esu nevykėlis, ir tylėjo ji ne tyčia! Aš dar turiu vilčių. Gal Silvija suklydo diktuodama, o gal ir ji turėjo klaidingą numerį, o gal tai aš jį klaidingai užsirašiau. Net mano devyniasdešimtmetė močiutė geriau atsimena skaičius už mane. Pasilenkiu ir pabučiuoju Beatričę į kaktą. Jos plonytė oda kvepia paprastu muilu, be jokių dolčiųgabanų ar kalvinųkleinų. Tai jos kvapas, ir viskas. Beatričė, ir viskas. Be jokios priedangos. – Ačiū tau.  Ji atsisveikina su manimi šypsena, o kai nusisuku į duris, už nugaros pajuntu

baltą svaigulį, norintį mane sukramtyti ir praryti.

Beatričės mama padėkoja man ir pasako, kad Silvija laukia apačioje. Prisiverčiu būti giedros nuotaikos. – Ačiū, ponia. Jei leisite, norėčiau vėl ateiti aplankyti Beatričės. O jei jums ko nors prireiks, aš pasirengęs padėti, galite man skambinti... Net rytais.  Ji atvirai nusijuokia. – Žiūriu, tu apsukrus vyrukas, Leo. Jei reikės, skambinsiu. Išėjęs pro laukujes duris pamatau manęs laukiančią Silviją, ji atsirėmusi į gatvės žibintą, lyg norėdama su juo susilieti. Ji įdėmiai žvelgia man į akis, kurios ą vargiai mato, mat patvinusios ašaromis. Silvija paima mane už rankos ir mudu, trapūs it lapeliai, tyloje vaikščiojame visas likusias šios dienos valandas, susikibę už rankų, stiprūs ne kiekvienas iš savęs, o dėl vienas kitam teikiamos stiprybės.

P arėjęs namo randu svetainėje sėdinčią mamą. Tėtis įsitaisęs prieš ją. Atrodo it

dvi statulos. – Sėskis. Tarp kojų pasidedu kuprinę, kad apsiginčiau nuo pykčio lavinos, užliesiančios mane po sekundės. Pirmoji prabyla mama: – Mums skambino iš mokyklos. Rizikuoji likti antrus metus. Nuo šiandien iki mokslo metų galo niekur neisi iš namų. Pažiūriu į tėtį norėdamas suprasti, ar tai tik įprastiniai tušti mamos grasinimai, vėliau pereinantys į begalinį derėjimąsi ir galiausiai tesibaigiantys dienpinigių sumažinimu arba draudimu išeiti iš namų vieną šeštadienį. Bet tėtis sėdi žiauriai rimtas. Pokalbis baigiasi. Aš nieko nesakau. Pasiimu kuprinę ir užlipu į savo kambarį. Argi man gali nors kiek rūpėti tokia bausmė? Jei reikės, pabėgsiu, tegu nemano, kad įstengs mane sulaikyti. Be to, ką jie darys, jei pabėgsiu, gal nubaus uždrausdami išeiti iš namų visus metus? Tokiu atveju ir vėl bėgsiu, kol užsidirbsiu draudimą išeiti visam gyvenimui, bet tai neturi prasmės, nes visas gyvenimas – bausmė, tad nebūtų jokios naudos ją padvigubinti. Išsitiesiu lovoje. Įsmeigiu akis į lubas, kuriose lyg freska pasirodo Beatričės  veidas. „Nežinau, ar suvoki – aš mirštu.“  Jos žodžiai it tūkstančiai adatų susminga man į venas. Aš nieko nesupratau apie gyvenimą, apie skausmą, apie mirtį, apie meilę. Maniau, kad meilė nugali  viską. Tuščia viltis. Mes visi šioje komedijoje vaidiname pagal tą patį scenarijų, o pabaigoje esame išžudomi. Tai ne komedija, o siaubo filmas. Sustingęs tysodamas ant lovos apsižiūriu, kad kambaryje stovi tėtis. Jis žvelgia pro langą. – Žinai, Leo, kartą aš irgi buvau nusiplovęs iš pamokų. Mano klasės draugo brolis ką tik buvo gavęs dovanų kabrioletą ir tą rytą važiavome jo išbandyti prie ūros. Dar dabar prisimenu vėją, užgožiantį mūsų šaukiamus žodžius, ir tą žvėrį su varikliu, skrodusį orą it strėlė. Ir jūrą. Ir jūros laisvę – mūsų pačių laisvę. Kiti sėdėjo užsidarę tarp keturių mokyklos sienų, o mes buvome ten, greiti ir laisvi. Dar nepamiršau to plataus bekraščio horizonto, kuriame tik saulė buvo užbrėžusi begalybei ribą. Tą akimirką supratau, kad jūros laisvėje svarbiausia turėti ne laivą, bet tikslą keliauti, uostą, svajonę, dėl kurios būtų verta perplaukti jūras marias. Tėtis trumpam nutyla, lyg pro langą regėtų tą horizontą ir tolimo kaip sapne

uosto šviesas. – Leo, jei aš tą dieną būčiau nuėjęs į mokyklą, šiandien nebūčiau toks, koks esu. Atsakymus, kurių ieškojau, radau tą dieną, kai praleidau pamokas. Tą dieną, kai pirmą kartą pats supratau, ko noriu, ir nesvarbu, kad užsitraukiau bausmę... Nežinau, ar tėtis tapo Albu Dumbldoru, ar daktaru Hausu, bet aišku, kad jis puikiausiai perprato, kaip aš jaučiuosi. Net sunku patikėti. Jis pritrenkė mane au papasakojęs apie pirmąjį susitikimą su mama, bet šito visiškai nesitikėjau. Gerai pagalvojus, tepažįstu jį maždaug šešiolika metų ir nedaug apie jį žinau, tiksliau, nieko, ką būtų verta žinoti. Jau ketinu kažką pasakyti, bet nuskambėt taip saldžiai, kad man net pačiam būtų šleikštu, o tėtis, laimei, vėl prabyla: – Nežinau, kodėl šiandien pabėgai iš pamokų, dėl to tu nusipelnei bausmės – ji  yra atsakomybės dalis. Nežinau ir nenoriu žinoti. Aš tavimi pasitikiu. Pasaulis keičiasi. Dar betrūko, kad Žemė staiga imtų suktis į priešingą pusę, kad Homeris Simpsonas taptų pavyzdingu sutuoktiniu, o „Inter“ komanda laimėtų UEFA Čempionų lygą. Tėtis kalba neįtikėtinus dalykus. Jaučiuosi kaip filme. Man reikėjo būtent tokių žodžių. Kažin, kodėl nepasakė jų anksčiau. Ir tą akimirką gaunu atsakymą net neuždavęs klausimo. – Dabar suprantu, kad esi pasiryžęs likti antrus metus dėl to, kas tau brangu, ir esu tikras, kad tai ne kokia kvailystė. Tylėdamas galvoju: kaip gali būti, kad pakanka vieną dieną nenueiti į mokyklą, ir tavo gyvenimas iš juodo balto tampa spalvotu. Iš pradžių Beatričė, o dabar ir tėtis. Sugebu pasakyti tik tiek: – Kokią bausmę tą kartą užsidirbai? Tėtis atsisuka į mane ir pašaipiai šypteli. – Pašnekėsim ir apie tai. Pamokysiu tave keleto gudrybių, kad išvengtum pradedančiojo klaidų.  Atsakau jam šypsena. Ta šypsena, mano ir tėčio, yra vieno vyro šypsena kitam  vyrui. Jis jau buvo beišeinąs iš kambario ir beuždarąs duris, kai sukaupiau visą drąsą: – Tėti?  Jis įkiša galvą į kambarį it varnėnas į inkilą. – Aš tik norėčiau, kad leistumėt išeiti aplankyti Beatričės. Šiandien buvau pas ą. Tėtis trumpam surimtėja, aš jau nusiteikiu išgirsti: „Nė kalbos negali būti.“ Jis nudelbia akis į grindis ir vėl jas pakelia.

– Duodu leidimą, bet tik šiam reikalui. Nes antraip... Nutraukiu jį: – Sutrinsi mane į mano paties šešėlio dulkes, žinau, žinau... Nusišypsau. – O kaip mama? – Su mama aš pasikalbėsiu. Tai sakydamas uždaro duris. – Ačiū, tėti. Pakartoju tai du kartus. Žodžiai nusirita grindimis, o aš išsitiesęs lovoje spoksau į baltas lubas, virstančias žvaigždėtu dangumi. Gyslomis greitai srūva kraujas ir kaitina jas. Pirmą kartą gyvenime po paskirtos bausmės nejaučiu savo tėvams ir sau pačiam neapykantos. O mano šešėlio dulkės – tai žvaigždži dulkės.

K adangi iki mokslo metų galo negaliu išeiti iš namų, manęs laukia daugiau nei

du mėnesiai kalėjimo, išskyrus apsilankymus pas Beatričę, kuriuos mama patvirtino kaip mūsų paliaubų sąlygą. Nors ir nubaustas, jaučiuosi laimingas, nes gavau leidimą išeiti dėl vienintelės iš tiesų svarbios priežasties. Dėl futbolo turnyro ką nors sumąstysiu... Be to, geras dalykas tas, kad vykdydamas šią bausmę greičiausiai būsiu perkeltas į aukštesnę klasę. Niekieno neblaškomas ir uždarytas namuose dabar užsiimu šiais dalykais: mokausi (daugiausia su Silvija, i stengiasi, o aš – ne); sėdžiu prie kompo (bet ir tai man leidžiama tik kovo dvidešimt pirmos dienos – tos, kai nuėjau pas Beatričę ir dėl to užsitraukiau bausmę, – sutartimi numatytomis valandomis); skaitau knygas, tiksliau sakant, knygą, kaip visada, paskolintą Silvijos, ji vadinasi „Su juo galiu bėgti“ 14, bent jau pavadinimas neblogas, nors pasakojama apie vaikiną, visur besivedžiojantį šunį (ši situacija mane persekioja!..); groju gitara (kartais pas mane ateina Nikas ir kartu pagrojam keletą dainų; per tą laiką jis paliko Alisą, tiksliau, Alisa jį paliko dėl kito); ir, neįtikėtina, bet žiūriu į žvaigždes. Taigi, žiūriu į žvaigždes, o priežastis visai paprasta: tai tėtis mane užkrėtė savo aistra astronomijai. Jis žino visų žvaigždynų pavadinimus ir geba atpažinti žvaigždes, smiliaus galiuku braižydamas jas jungiančius nematomus sidabrinius  voratinklius kaip tame žaidime „Sujunk taškus“ iš kryžiažodžių žurnaliukų. Gal vieną dieną man tai pravers su Beatriče. Noriu jai parodyti visas žvaigždes ir sukurti žvaigždyną, pavadintą jos vardu. Kokios jis būtų formos? O kokios formos būna svajonės? 14 Izraelio rašytojo Davido Grossmano (g. 1954) roma nas.

Į einu

į Beatričės kambarį persimetęs per petį gitarą. Jaučiuosi it koks klajojantis muzikantas, iš tų, kurie vaikštinėja po metro vagonus ir išsielgetauja truputį laimės. Beatričė šypsosi – aš ištesėjau pažadą; ji guli lovoje išsitiesusi ant pilvo ir skaito, o iš muzikinio centro sklinda Elizos balsas, atsimušantis į sienas ir ieškantis išėjimo pro praviro lango plyšelį. – Tai šiandien pradedam! – ištaria šypsodamasi ne tik lūpomis, bet ir žaliomis akimis, tarsi pradėtume kažką, kam lemta niekada nesibaigti. – Noriu išmokti groti šitą dainą, – sako smakru mostelėdama muzikinio centro link.  Aš ilgai laukiau To, ko nėra,  Ir nemačiau,  Kaip teka saulė balta... – Su tokiu mokytoju kaip aš – be problemų... Tik, aišku, turėsiu ateiti kasdien... Beatričė juokiasi taip, kad net jos akys trykšta džiaugsmu, atmetusi galvą ir delnu prisidengusi burną, lyg norėtų sulaikyti per daug atvirą judesį, kurio negali sau leisti, nors iš tiesų ji galėtų sau leisti viską. – Labai norėčiau, Leo, betgi žinai, kad man per sunku... Ištraukiu gitarą iš dėklo lyg „U2“ gitaristas Edžas. Prisėdu ant lovos krašto šalia Beatričės, ji irgi atsisėda. Norėčiau išsaugoti os judesių aromatą kvapų įrašytuvu, jei toks būtų. Padedu gitarą jai ant kelių ir parodau, kaip paimti, prie silpno Beatričės kūno ji atrodo gremėzdiškai. Iš nugaros prilaikau jos ranką savąja, kad ji teisingai suimtų gitarą, ir akimirksnį mano lūpos atsiduria taip arti jos kaklo, kad ima stebėtis, ko smegenys laukia ir neįsako joms bučiuoti. Elizos balsas nutyla. – Štai taip, dabar turi iš galo prispausti šią stygą nykščiu ir skambinti dešine ranka. Beatričė suspaudžia lūpas stengdamasi išgauti garsą, kurčiai nuskambantį tyliame kambaryje, tas kurčias garsas sklinda iš jos bejėgio kūno. Kūno, kuris turėtų užpildyti pasaulį neregėta harmonija, beribe simfonija, tačiau dabar

teįstengia išgauti vieną neskambią natą. Ant Beatričės rankos uždedu savąją ir švelniai paspaudžiu jos pirštą. Mūsų delnai susiglaudžia kaip vaikystėje, kai kalbėdavau maldelę. – Va taip. Styga ima virpėti. Savo kūnu padedu Beatričės kūnui groti.  Ji pažvelgia į mane ir nusišypso taip, lyg būčiau jai parodęs tūkstančius met slėptą lobį, o juk paprasčiausiai išmokiau užgauti gitaros stygą. Neiškentusi perduoda man gitarą. – Parodyk, kaip groji tu, taip greičiau išmoksiu. Paimu gitarą, o ji atsisėda kiek toliau, susirietusi ir rankomis apsikabinusi kelius. Imu skambinti Elizos dainos akordus. Beatričė atpažįsta dainą ir užsimerkia mintyse ieškodama kažko prarasto. – Padainuok, – paprašo. – Tai kad nemoku žodžių, – skubiai atsakau, bet iš tiesų gėdinuosi, nes bijau nepataikyti į natą. Beatričė užsimerkusi lengvai praveria lūpas ir iš jos balso stygų it ką tik  ištryškęs šaltinis atsklinda trapus garselis.  Ir per stebuklą  Negaliu netikėti. O paslaptis yra Gyventi taip,  Lyg tik saulę regėtum... Mano pirštai įsilieja į jos balsą, jis teka jais it srauni garsų tėkmė upe. Beatričės dainavimas užpildo kiekvieną kambario kampelį, net ir patį tamsiausią, pasrūva pro langą, užliedamas apsnūdusį miestą, apakintą savo pilko ir monotoniško judėjimo, sušvelnindamas aštrius kasdienybės kampus ir skausmo bei nuovargio iškreiptus žandikaulius.  Paslaptis yra Gyventi taip, Gyventi taip,

 Lyg tik saulę regėtum,  Lyg tik saulę regėtum,  Lyg tik saulę regėtum... O ne tai, ko nėra... Palydžiu paskutinius žodžius baigiamaisiais akordais. Sėdime dainai pasibaigus stojusioje tyloje – tai dviguba tyla, tyla kvadratu, oje žodžiai aidi tarsi lopšinė, užmigdžiusi beprasmiškus rūpesčius ir pažadinusi tai, kas iš tiesų svarbu. Beatričė atsimerkia ir nusišypso – jos akių žalumą ir plaukų raudonį užlieja šypsenos spindesys – tai spalvos, kuriomis buvo nutapytas pasaulis. Tada Beatričė pravirksta, jos šypsena susilieja su ašaromis. Nenuleisdamas nuo jos akių klausiu savęs, kodėl iš skausmo ir iš laimės  verkiama vienodai.

T os popietės, kai mokausi su Silvija, kai kada tampa vieninteliu priešnuodžiu

prieš liūdesio nuodus. Mokantis kartais nutinka, kad kokia Dantės eilutė ar kurio nors filosofo žodžiai nuskraidina mus toli toli. Aš jai pasakoju apie savo apsilankymus pas Beatričę. Pakartoju viską, ką mudu pasakėme vienas kitam, ir pasijuntu geriau, mat susitikimai su Beatriče nugula manyje kaip sunkiai  virškinami akmenys. Tik kad akmenų neįmanoma suvirškinti. Pasiplepėjimai su Silvija tam tikra prasme yra fermentas, padedantis suardyti tuos akmens luitus. Silvija manęs įdėmiai išklauso ir nieko nekomentuoja. Man pakanka ir jos tylos. Tik vieną kartą paklausė: – Nori, kad už ją pasimelstume?  Aš pasitikiu Silvija ir, jei ji mano, kad tai bus į naudą, aš sutinku. Taigi kartais sukalbame maldelę. Nesakyčiau, kad aš tuo tikiu, užtat Silvija – taip. Todėl pasimeldžiam, kad Beatričė pasveiktų: – Viešpatie ( jei Tu esi – paslapčia priduriu aš), išgydyk Beatričę. Ne kažin kokia malda, bet joje telpa visa esmė. O jei Dievas yra Dievas, Jam daug žodžių nereikia. Jei Dievo nėra, tie žodžiai neturi prasmės, o jei Jis yra, gal pabus iš savo tūkstantmetinio miego ir bent kartą imsis prasmingos veiklos. To aš Silvijai niekada nesakau, kad jos neįžeisčiau, bet taip iš tiesų galvoju.

Beatričė.

Lankau ją kiekvieną savaitę. Einu kaskart skirtingą dieną, priklausomai nuo jos būklės, nes kartais ji būna per silpna. Jai nė kiek negerėja: po paskutinių kraujo perpylimų jos būklė stabili. Beatričei geriau pasijutus ji arba jos mama atsiunčia man žinutę ir aš iškart nuskubu pas ją visuomeniniu transportu (mano motoroleris po avarijos numiro ir nemanau, kad į ką nors reinkarnuosis, be to, nors nuostolius ir apmoka draudimas, kovo dvidešimt pirmos dienos sutartyje numatyta, jog naujos transporto priemonės pirkimo klausimas galės būti svarstomas tik tuo atveju, jei būsiu perkeltas į aukštesnę klasę). Kiekvieną kartą nunešu Beatričei ką nors tokio, kas galėtų ją prablaškyti. Įėjus į jos kambarį mano tikslas yra padovanoti gabalėlį rojaus (perkeltine prasme, nes rojumi aš netikiu), tačiau rojų tenai randu pats, nes kambaryje yra ji (tai gal vis dėlto rojus yra, nes toks grožis tiesiog negali išnykti). Kartą nunešiau Beatričei kompaktą su jai patinkančia fortepijono muzika. – Ar pašoksi su manimi?  Ji manęs to paklausė visai tylutėliai. Negaliu patikėti. Beatričės kambario šviesoje prilaikau jos trapų kūnelį ir lėtai linguoju jį tarsi muilo burbulą, kuris bet kuriuo metu gali nuskrieti į orą. Beatričės plaukai jau tiek ataugo, kad užuodžiu jų kvapą. Švelniai spaudžiu jos ranką ir liemenį – ji lyg krištolinė taurė, galinti bet kurią akimirką sudužti, net ir dėl raudonojo skysčio, kurį noriu į tą taurę supilti. Troškimas įsitempti ją į lovą, anksčiau sukildavęs man apie ją pagalvojus, dabar visiškai nutolo, bet „žydru“ aš netapau. Jos kūnas po plonais drabužėliais, rodos, yra mano dalis; mūsų oda, regis, nebežino, kuriuos kaulus ir raumenis jai dengti. Jos veidas, įsikniaubęs man į kaklą, yra trūkstama išardytos mano gyvenimo dėlionės dalis, visa ko raktas, pasaulio centras. Jos kojos kartoja mano žingsnius, jais kuriu pirmąjį moters ir vyro šokį. Rodos, visu kūnu jaučiu, kaip plaka širdis, nuo kojos nykščio iki paties šiauriausio galvos plaukelio, o jėgõs, kurią savy jaučiu, pakaktų sukurti visam pasauliui šiame kambaryje.  Vis dėlto Beatričė įstengia sušokti vos kelis žingsnelius ir suglemba mano glėbyje. Ji lengvutė it snaigė. Padedu jai atsigulti į lovą. Išjungiu muzikinį centrą.  Akimirką prieš užmerkdama akis ir pasiduodama nuovargio miegui ji dėkinga pažvelgia į mane ir iš to vieno užgęstančio žvilgsnio suvokiu, kad aš turiu viską, ko netenka ji: plaukus, mokyklą, šokius, draugystę, šeimą, meilę, viltis, ateitį,

gyvenimą... Tik nežinau, ką su visu šiuo gėriu darau.

esugebu nieko išmokti iš šitos prakeiktos matematikos knygos, o rytoj rašom kontrolinį. Vis dar regiu Beatričės žvilgsnį, kuris pasiduodamas užgęsta. Matau jį už eilučių, tarp eilučių, eilučių baltumoje. Rodos, mano jutimai išnyko užleisdami vietą naujai suvokimo formai: privalau gyventi visais tais dalykais, kuriuos praranda Beatričė, ir ne tik dėl savęs, bet ir dėl jos. Privalau jais gyventi dvigubai. Beatričei patinka matematika. Tad dabar noriu ją išmokti, ir labai gerai, nes Beatričei gaila netekti net šitos nesuprantamos šlykštynės...

P as Beatričę persikūniju į vis kitą personažą: iš pradžių buvau gitaros maestru,

dabar tapau geografijos mokytoju. Ir kas galėjo pagalvoti, juk niekada geografijos nesimokiau, viso labo susiedavau šalis su metalo arba plieno pramone, kurių skirtumo, beje, niekada nesupratau, jau nekalbant apie cukrini runkelių laukus, kuriuos įsivaizduoju pilnus augalų su prikabintais mažučiais cukraus pakeliais. Nueinu aplankyti Beatričės ir kaskart nusivežu ją vis į kitą miestą. Beatričė svajoja pamatyti užsienio šalis, o pasveikusi norėtų apkeliauti visą pasaulį, išmokti jo kalbas, atskleisti jo paslaptis. Ji jau moka anglų ir prancūzų, norėt išmokti portugalų, ispanų ir rusų kalbas. Kažin kodėl būtent rusų, jos tokios nesuprantamos raidės... Ar jai graikų nepakanka?  Ji sako, kad užsienio kalbų mokėjimas padeda geriau pažinti pasaulį. Kiekvienoje kalboje atsispindi skirtinga pasaulėžiūra. Pavyzdžiui, eskimai turi penkiolika žodžių sniegui pavadinti, nelygu, kokia jo temperatūra, spalva, minkštumas, o man sniegas yra tik sniegas, ir viskas, telieka pridėti kokį būdvardį, padedantį suprasti, ar jis tinkamas čiuožti snieglente. Taigi eskimai įžvelgia net penkiolika man pažįstamos baltumos tipų, o tai mane gerokai šiurpina...  Aš surenku medžiagą apie kokio nors miesto ar šalies papročius, internete pasiieškau nuotraukų su gražiausiomis lankytinomis vietomis ir paminklais bei įdomių pasakojimų apie juos. Paruošiu „PowerPoint“ prezentaciją ir vėliau pažiūrime ją per kompiuterį, o aš vaidinu, kad vedžiojuosi Beatričę tomis gatvėmis it patyręs gidas. Tokiu būdu, apsitūloję keliais sluoksniais vilnonių drabužių, kad nesušaltume, aplankėme Rusijos Aukso žiedą, pailsėjome milžiniško Kristaus, nuo kalno žvelgiančio į Rio de Žaneirą, šešėlyje, Indijoje tyliai pastovėjome prieš Tadž Mahalį – raudono smėlio supamus neįtikėtino baltumo rūmus, kuriuos vienas indų radža pastatydino iš meilės žmonai, pabuvome Sidnėjaus operos teatre ir panardėme prie Koralinio rifo, nepamirštamame Tokijo kampelyje apsilankėme arbatos gėrimo ceremonijoje, ir aš pirmą kartą gyvenime gėriau arbatą. Dar norėtume paplaukioti Dunojumi ir pamatyti Islandijos geizerius, ant jūros kranto suvalgyti po saldų sicilietišką vamzdelį, pasidaryti nespalvotą nuotrauką ant Senos krantinės, pasivaikščioti stabtelint prie kiekvieno artisto Las Ramblas

gatvėje, apsikabinti Undinėlę, pasivogti smėliuko iš Akropolio, prisipirkti drabužių Niujorke ir nedelsiant juos pranešioti Centriniame parke, dviračiu pasivažinėti tarp Amsterdamo kanalų, stengiantis išlaikyti pusiausvyrą ir neįkristi į vandenį, nuversti bent po vieną akmenį Stounhendže, pašokinėti ant Norvegijos fiordo krašto, rizikuojant nugarmėti žemyn, ir pagulėti plačioje  Airijos pievoje galvojant, kad pasaulyje tėra dvi spalvos: žalia ir žydra... Dar liko nepažintas ir neištirtas visas pasaulis, o Beatričės kambarys per mūs superpigias keliones gali pavirsti į kokią tik nori vietą. – Beatriče, kur tu norėtum nuvažiuoti tą vasarą, kai baigsi mokyklą? Beatričė kiek patyli, pakelia akis į viršų ir prisideda pirštą prie nosies ir lūpų, it ieškotų nelengvo sprendimo. – Norėčiau nukeliauti į Mėnulį. – Į Mėnulį? Baltų dulkių krūva be Žemės traukos, panirusi į pačią tamsiausią tylą, kokia tik gali būti... – Taip, bet ten saugoma visa tai, ką žmonės praranda Žemėje. – Apie ką tu čia? – Negi nežinai Astolfo iš „Pašėlusio Orlando 15“ istorijos? Tas riteris nukeliavo į Mėnulį ieškoti iš meilės pamišusio Orlando proto, kad šis galėtų grįžti į kovos lauką. Papurtau galvą ir įsivaizduoju save kaip Pašėlusį Leo, iš meilės pametusį galvą. – Dar mokysiesi. Bet tai tik rašytojo vaizduotė... – kone liūdnai priduria Beatričė. – Ko tu ten ieškotum? – O tu? – Nežinau, gal savo pirmosios gitaros, palikau ją viešbutyje kalnuose ir neberadau, man ji buvo labai brangi, su ja išmokau groti... O gal savo seno motorolerio... Net nežinau... O tu? – Laiko. – Laiko? – Iššvaistyto laiko... – Kaip iššvaistyto? – Beprasmiškiems dalykams... Laiko, kurio neišnaudojau kitiems, – kiek  galėjau padaryti dėl savo mamos, dėl draugų...

– Beatriče, tau prieš akis dar visas gyvenimas. – Netiesa, Leo, mano visas gyvenimas jau praeity. – Nekalbėk taip, juk tiksliai nežinai, tu dar gali pasveikti! – Leo, operacija nepavyko.  Aš nutylu. Negaliu įsivaizduoti pasaulio be Beatričės. Neįstengčiau ištverti tylos, kuri tuomet įsivyrautų. Jei likčiau vienas, visi lankytini miestai akimirksniu pranyktų, jie tebūtų niekam nenaudingos grožybės. Viskas prarastų prasmę,  viskas pabaltų kaip mėnulis. Tik meilė viską įprasmina. Beatriče, jei mes, kaip tie eskimai, turėtume penkiolika būdų pasakyti „myliu tave“, dėl tavęs pavartočiau juos visus. 15 „Pašėlęs Orlandas“ (it. „Orlando furioso“) – italų renesanso rašytojo Ludovico Ariosto (1474– 1533) epinė poema.

I šėjus iš Beatričės namų gegužės saulė pasrūva ant manęs kaip dušo vanduo po

 varžybų su Niku. O maudynėms pasibaigus aš jau stoviu prie Silvijos namų, pasiruošęs ilgai ir nuobodžiai kartotis italų kalbą, mat mokykloje klausinės iš  viso antro semestro. Mokomės iki vėlumos. Vienuoliktą valandą į kambarį nedrąsiai įeina Silvijos mama ir pasiteirauja, ar nenorime gerti. Mums besiurbčiojant miegus vaikančią kokakolą Silvija pasiūlo išeiti į balkoną įkvėpti gryno oro. Atrodo, kad šia proga Paukščių Takas ypač ryškiai išsipustė. Imu Silvijai rodyti įvairius žvaigždynus. Kartoju jai tai, ko mane išmokė tėtis, tik kartais įterpiu kokią išgalvotą detalę... Smiliumi baksiu į žvaigždes, šįvakar savo ryškumu nustelbiančias miesto žiburius, ir į savo mėgstamiausius žvaigždynus: Persėją, Andromedą ir Pegasą. Silvija lėtai nukreipia žvilgsnį nuo mano piršto į dangų, lyg aš jį pieščiau savo smiliumi, o aš jai pasakoju istoriją apie Persėją, nugalėjusį Medūzą, kurios žvilgsnis paverčia akmeniu ir iš kurios kraujo pakilo baltas it jūros puta sparnuotasis žirgas – Pegasas, dar ir dabar laisvai skrajojantis po Paukščių Taką. Pasakoju apie Persėjo susitikimą su Andromeda, įkalinta ant uolos ir laukiančia, kol jūrų pabaisa ją praris, ir apie tai, kaip Persėjas ją išlaisvina. Išvaduoja nuo pabaisos. – Tėtis padėjo man suprasti, kad dangus – tai ne ekranas. Aš žiūrėdavau į jį kaip į televizorių, kurio ekrane be tvarkos pamėtyta spalvingų taškelių. Bet jei geriau įsižiūri į dangų, pamatai, kad jis gilus kaip jūra, rodos, beveik gali įžvelgti atstumą tarp žvaigždžių, todėl išsigąsti savo mažumo. Ir tą baimių kupiną gylį gali užpildyti istorijomis. Žinai, Silvija, aš netikėjau, bet dangus pilnas visoki pasakojimų. Anksčiau jų neįžvelgdavau, o dabar skaitau lyg knygą. Tėtis išmokė mane pamatyti istorijas, antraip jos išsibėgioja, išsislapsto, tarsi nematomo audeklo siūlai nusidriekia nuo vienos žvaigždės prie kitos... Silvija klausosi stebeilydama į tuos švytinčius taškelius vienspalviame fone, šalia jos nuslopsta miesto kvapai, rodosi, kad net gatvės skaniai pakvimpa. Silvijos širdyje tvyro ramybė, ji nusišypso ir sako: – Žmonės kažkuo panašūs į žvaigždes: net ir būdami toli jie vis tiek šviečia ir  visuomet turi papasakoti ką nors įdomaus... Bet reikia laiko, kartais net labai daug, kad tie pasakojimai pasiektų mūsų širdis, kaip šviesa pasiekia akis. Be to, istorijas dar reikia mokėti pasakoti. Tau tai gerai išeina, Leo, tu kalbi su aistra. Gal vieną dieną tapsi astrofiziku ar rašytoju...

– Astro kuo? Ne, aš nesukurtas ateičiai nuspėti... – Ką pagalvojai, kvaileli?! Astrofizikai tiria dangų, žvaigždes, orbitas. – Kas žino... Man visai patiktų. Bet spėju, kad reikėtų mokytis baisiai daug matematikos. Nors Paukščių Takas ir yra vienas iš nedaugelio baltų dalykų, kurių nebijau. – O kodėl? – Gal dėl to, kad iš tikrųjų ta baltuma sudaryta iš daugybės švytinčių susijusi taškelių... O kiekvienoje iš tų sąsajų slypi po vertą atsiminti pasakojimą... – Tikrai... Tik gražūs pasakojimai verti patekti į žvaigždynus... – Tu teisi. Tik pažiūrėk, kaip Persėjas išvaduoja Andromedą ir kaip Pegasas skrajoja sau baltas ir laisvas... – Reikia pasitelkti vaizduotę, bet... Nutraukiu Silviją, jos žodžiai pakimba vaiskiame ore ir pasiekia žvaigždes, net rodosi, kad jos mus girdi. – Aš norėčiau išgelbėti Beatričę nuo tos pabaisos kaip Persėjas. Ir pabėgti su a ant sparnuoto žirgo... – Būtų gerai... – Kaip manai, ar galėčiau tapti rašytoju? – Papasakok man ką nors...  Aš kiek patyliu. Įsižiūriu į mirksinčią žvaigždę, raudonesnę nei visos kitos. – Gyveno kartą jauna žvaigždutė. Kaip visos jaunos žvaigždės, ji buvo mažutė ir balta kaip pienas. Atrodė trapi, bet tik dėl savo skleidžiamos šviesos, darančios ją kone perregimą ir švytinčią. Visi vadino ją Nykštuke, nes buvo maža. Dar vadino Baltąja, nes buvo šviesi šviesi, kaip pienas: taigi, Baltoji Nykštukė arba tiesiog Nykštukė. Ji be galo mėgo sukinėtis po dangų ir pažinti kitas žvaigždes. Laikui bėgant Nykštukė užaugo, tapo didelė ir raudona. Ji jau nebebuvo Nykštukė, buvo Milžinė, Raudonoji Milžinė. Visos žvaigždės pavydėjo ai grožio ir raudonų spindulių, atrodančių tarsi beribiai plaukai. Bet Raudonosios Milžinės paslaptis buvo viduje išlikti Nykštuke. Paprasta, ryškia ir tyra, nors buvo milžiniška ir raudona. Dėl to Raudonoji Milžinė vis dar žybčioja danguje, nuo baltos spalvos pereina prie raudonos ir atvirkščiai, nes joje telpa abi žvaigždės. Ir danguje nėra už ją gražesnės. Žemėje taip pat. Nutylu. Mano pasakojimas – joks pasakojimas. Tai jokia istorija, tačiau tuos žodžius man pašnibždėjo švytinti žvaigždė. Parodau ją.

– Tą žvaigždę skiriu tau, Silvija. Baltai raudona šypsena nušviečia Silvijos veidą, lyg šis būtų veidrodis, gebantis atspindėti jos žvaigždės spindesį net per milijonus, o gal net per milijardus šviesmečių. Silvija atremia galvą man į petį ir užsimerkia. O aš tyloje žvelgiu į Persėją,  Andromedą, Pegasą. Dangus pavirto milžinišku tamsiu kino ekranu, kuriame gali išvysti visus trokštamus filmus, o mano širdies kertelėje tuo metu tylutėliai užgimsta kažkas mažo ir šviesaus, kažkas panašaus į austrėje besislepiančią smiltelę, tapsiančią perlu. „Tu man labai brangus“, – sako Silvijos akys. „Tu man irgi“, – atsako manosios.

I talų kalbos mokytoja pakviečia mane atsakinėti, o tada pasiteirauja, kodėl tik  dabar pradėjau mokytis. Žvilgteliu į Silviją, ši nežymiai papurto galvą, tad nuryju žodžius, kuriuos ketinau sakyti, bet žinau, kam turiu dėkoti. Atsakinėdamas susimoviau tik su kalbos kultūra. – Kodėl pridarei tiek kalbos kultūros klaidų, Leo? Atrodo, lyg darytum tai tyčia. Suklydai net elementariausiais atvejais... Šįkart irgi nieko nesakau ir tylomis keikiu tą dieną, kai norėdamas pritapti prie chebros, su kuria tampiausi aštuntoje klasėje, nusprendžiau, kad apsieisiu ir be taisyklingos kalbos, nes niekas jos nepaisė. Norint būti chebroj, galima išsiversti be kalbos kultūros, bet norint kalbėti itališkai – ne. Todėl gaunu septynis, o ne aštuonis. Nuo rytojaus, kad ir kaip būtų keista, reikės imti kartoti kalbos kultūrą. Štai, ką tik pavyko. Man tai patinka, nors rašydamas labai turėsiu žiūrėti. Jei noriu tapti rašytoju, privalau išmokti taisyklingai rašyti. Kalbos kultūra, aišku, ne būtiniausias dalykas gyvenime, bet dėl jos gyventi geriau – gyvenimas prisipildo tvarkos ir naujų atspalvių. O aš teturiu vieną gyvenimą.

ueinu aplankyti Beatričės ir randu ją rašančią dienoraštį. Ir ji kaip Silvija. Beatričė pasitinka mane su šypsena ir paprašo padėti jai rašyti. Jos dienoraščio niekas kitas neskaito, o man leistų, jei rašyčiau vietoj jos. – Jei padėsi man, duosiu tau paskaityti, – ištaria, o man ima rodytis, kad patekau į kambarį, kuriame saugomos visos pasaulio paslaptys. Dienoraščio viršelis raudonas, o puslapiai balti. Visiškai balti, be eilučių. Tai blogiausia, kas man galėjo nutikti... – Beatriče, aš nemoku rašyti į baltus puslapius. Viską sugadinčiau. Sakau tai spoksodamas į tobulai lygias Beatričės eilutes. Viršuje, dešinėje pusėje, pažymėta data, o po ja dailiu, elegantišku, subtiliu raštu išpasakotos jos mintys. Tai man primena baltą suknelę pavasario vėjyje. Paskaitau pastraipą, kurią dabar rašo: „Mielas Dieve...“ „Mielas Dieve“?! Būtent taip: „Mielas Dieve...“ Beatričė rašo laiškus Dievui. Visą jos dienoraštį sudaro trumpi laiškeliai Dievui, kuriuose ji pasakoja apie savo dienas ir patiki Jam savo baimes, džiaugsmus, liūdesį, viltis. Garsiai perskaitau paskutinę tos dienos laiško dalį, nes manęs to paprašė Beatričė, kad galėtų tęsti, kur pabaigusi. – Šiandien jaučiuosi siaubingai pavargusi. Man labai sunku rašyti. O juk  norėčiau Tau tiek daug papasakoti... Mane guodžia tik mintis, kad Tu ir taip  viską  viską žinai. žinai. Nepaisant Nepaisant to, man patink patinka a Tau išsikal išsikalbėti, bėti, tai padeda padeda geriau viską suvokti. Kažin, ar danguje ir vėl turėsiu savo raudonus plaukus... Jei sukūrei juos raudonus, vadinasi, Tau patiko būtent tokie, kupini gyvybės. Tad gal juos atgausiu. Skaitant balsas vos nesudreba, bet įstengiu susivaldyti. – O dabar tęsk tu: šiandien jau buvau bepavargstanti rašyti, man ėmė skaudėti ranką. Laimei, atsiuntei man Leo, vieną iš savo angelų sargų... Niekada nemaniau esantis sargas, o juo labiau angelas, bet tai man visai patinka. Angelas sargas Leo. Gerai skamba. Dabar Beatričė nutilo norėdama pamąstyti. Guli įsmeigusi į tuštumą savo žalias akis, atrodo, lyg regėčiau neištirtą jūros dugną, iš kurio netrukus išnirs senovinis lobis. Išblaškau tą žvilgsnį: – Beatriče, Be atriče, ar tu laimin laiminga? ga?  Ji ir ir toliau toliau stebeilija stebeilija į tuštu tuštum mą, o po po valand valandėlės ėlės ištaria: – Taip, T aip, laiminga. laiminga. Kai pakeliu akis nuo dienoraščio, ji jau nugrimzdusi į miegą. Paglostau

Beatričei skruostą, atrodo, lyg glostyčiau jos silpnumą. Ji nieko nepajunta. Miega. Sėdžiu ir pusvalandį žiūriu į ją nieko nesakydamas. Žvelgdamas į ją matau kai ką daugiau, jaučiu kažką bauginančio, nes negaliu to įvardyti. Perskaitau, ką parašėme. Šįkart aš padėjau pasirodyti kito žmogaus sielai. Savo kreivu ir žemyn pasvirusiu raštu atskleidžiau Beatričės sielą... Visos mano eilutės pasvirusios žemyn. Tik dabar tą pastebėjau. Nemoku rašyti ant balto lapo. Susidaro įspūdis, kad visi žodžiai ritasi nuo kalno ir galiausiai ištikš į žemę... Paskui įėjo jos mama ir aš išėjau. Ji pabučiavo man į kaktą, o aš, nežinodamas, ką daryti, apkabinau ją. Iš to, kaip Beatričės mama man padėkojo, supratau, kad teisingai pasielgiau. Nuo tada, kai stengiuosi gyventi ir dėl Beatričės, sugalvoju daugybę teisingų dalykų. Manau, kad tai meilės nuopelnas, nes paskui jaučiuosi laimingas: laimės paslaptis – būti įsimylėjusiam. Šiandien išvesiu Terminatorių pasisioti – galėčiau tai daryti nors ir visą gyvenimą. Beatričė to negali, o aš galiu. Tai irgi gyvenimas.  Jei Beatričė Beatričė rašo Dievu Dievui, i, vadin vadinasi, asi, Jis tikrai yra.

S tumiu laiką mobiliuoju rašinėdamas savo nnž (niekada neišsiųstas žinutes...).

Tiesa ta, kad T9 už mane protingesnis. T9 turi septyniasdešimt penki tūkstančių žodžių atsargą, o manoji tesiekia tūkstantį. Tai tiesa. Aš nežinau galybės žodžių, jie tiesiog neateina man į galvą, o tuos nežinomus žodžius man pasiūlo T9. Nežinau, ar žodyje „gęstantis“ turi būti nosinė, ar ne, o T9 žino. Nežinau, ar rašyti „servetėlė“, ar „servietėlė“, o T9 žino. Nežinau, ar reikia rašyti „penkiasdešimt“, ar „penkesdešimt“. O jeigu ką noriu pavadinti „idiotu“, įvedus trečią raidę man išmeta „idilė“, tad tenka paieškoti švelnesnio žodžio ir galiausi galiausiai ai parašau par ašau „asilas“... „asilas“.. . Kažin, kas sukūrė sukūrė T9 režim rež imą? ą? Įsivaizd Į sivaizduoju uoju,, kiek iš to užsikalė. Aš irgi ir gi turiu turiu ką nors išrasti ir taip užsidirbti krūvą šlamančių. Jei labiau pasistengčiau, gal man pavyktų. O gal ir ne. Jei rašysiu romaną, tai tik su T9. Ir kodėl gaištu laiką galvodamas apie tokias nesąmones? Pagaliau apsižiūriu, kad parašiau (net pats nežinau kaip) „Brangus Dinai...“, nes T9 neišmeta žodžio „Dievas“. Dinas man visai neatrodo prastas vardas Dievui. Žodis „Dievas“ mane baugina. Ir toliau rašau, kaip darėme su Beatriče, tik telefono ekrane eilutės bent jau išeina tiesios: „Sakai, kad esi mūsų Tėvas, bet iš tiesų per daug jau ramiai sėdi ten danguje. Nežinau Tavo vardo ir, jei neįsižeisi, vadinsiu Tave Dinu, nes T9 Tave taip vadina. Negaliu priimti Tavo  valios,  valios, nes tai, ką darai Beatričei, B eatričei, neturi neturi prasmės. prasmės. Jei Tu visagal visagalis, is, išgelbėk išgelbėk ją. ei Tu gailestingas, išgydyk ją. Man į širdį atsiuntei svajonę, neatimk jos iš manęs. Jei myli mane, įrodyk tai. O gal Tu per silpnas būti Dinu? Sakai, kad esi gyvenimas, bet gyvybes pasiimi. Sakai, kad esi meilė, bet meilę darai neįmanomą. Sakai, kad esi tiesa, bet iš tiesų aš Tau visiškai nerūpiu, be to, Tu nieko negali pakeisti. Nesistebiu, kad Tavimi niekas netiki. Gal aš ir pasikėlęs, bet, Tavim dėtas, pirmiausia padaryčiau štai ką (ir nereikia būti Dinu, kad tai suprastum): išgydyčiau Beatričę. Amen.“ Mano rašymą nutraukia atėjusi žinutė, perskaitau ją balsu: „Visada atmink, kad būsiu, kai tau manęs reikės. Tu man brangus, nors to ir nenusipelnei... ;-) S.“ Silvija yra angelas, ji tiesiogiai bendrauja su Dievu, gal reikėtų paklausti, ar turi Dino telefono numerį, kad galėčiau nusiųsti Jam žinutę. Dinai, aš nė neabejoju, kad išgydysi Beatričę! Aš, Tavim dėtas, tai padaryčiau, o Tu, tikiuosi, esi už mane mane geresni ger esnis.. s....

agaliau nuėjau pas Beatričę. Jau buvau bepradedąs jaudintis, bet gavau jos P agaliau

mamos žinutę. Randu Beatričę miegančią, sulysusią, suvargusią. Iš lašinės kapsintys lašeliai atkartoja sekundžių tiksėjimą. Ji atsimerkia ir nusišypso, lyg būtų toli nuo čia – taip ilgesingai ilgesingai šypsosi tik senukai. – Man labai silpna, bet džiaugiuosi, kad atėjai. Norėjau rašyti dienoraštį, bet neįstengiu suimti tušinuko. Kvailai jaučiuosi. Iš kišenės išsitraukiu popieriaus lapą ir paslapčia pakišu jį po puslapiu, į kurį reikės rašyti: tai lapas su juodomis linijomis, kad baltame popieriuje rašyčiau tiesiai. Kai noriu, aš stengiuosi, ir dar kaip! Rašau tai, ką man diktuoja Beatričė, i kartais sustoja pristigusi kvapo, sunkiai alsuodama. Paskui užsnūsta. Aš laukiu ir žiūriu, kaip ji nuslysta tolyn it valtelė vandens paviršiumi, be burės, be irklų, nešama srovės. Beatričė atsimerkia. – Aš per daug pavargusi pavargusi.. .... Tu man ką nors nors papasakok, Leo. Nežin Než inau, au, apie ką kalbėti. Nenoriu jos nuvargin nuvarginti ti visokiais paistalais. Pasakoju apie mokyklą ir apie savo bėdas, apie tai, kas nutiko šiais metais, apie Svajoklį, apie Gendalfą, apie Niką ir apie futbolo turnyrą, kurį galbūt laimėsime mes, „Piratai“... Pasakoju apie Silviją, apie tai, kaip ji ne kartą išgelbėjo mano kailį, apie tą dieną, kai su manimi nusiplovė iš pamokų ir padrąsino mane čia ateiti... Staiga Beatričė mane nutraukia. – Kai Ka i kalbi apie Silviją, Silviją, tavo akys spindi spindi kaip žvaigždės.. žvaigždės.... Beatričė moka pasakyti neįtikėtinus dalykus paprastai kaip vaikas, prašydamas sausainio. Nutylu, tarsi būčiau susidūręs su didžiule neteisybe ir nežinočiau, kaip ją nugalėti. Aš negaliu mylėti Silvijos, galiu ir noriu mylėti tik  Beatričę, o būtent iš jos lūpų išgirstu, kad mano akys spindi kaip žvaigždės, kai kalbu apie Silviją. – Ar kada nors buvai įsimylėjusi, Beatriče? Tyliu atodūsiu atsako man, kad taip, ir toliau tyli. Susiprantu, kad dabar netinkamas metas klausinėti, bet suvokiu ir tai, kad tik ji žino tikruosius atsakymus. – Koks jis buv b uvo? o? – Jis buvo tarsi namai, į kuriuos galėjau grįžti kada panorėjusi. Kaip nardant. Po vandeniu viskas sustingę ir nejudru. Ten tvyro visiška tyla. Tvyro ramybė. O išniręs kartais pamatai, kad paviršiuje jūra banguota. Klausausi tylomis ir imu įtarti, kad žodžiai, kuriuos iki šiol vartojau savo

gyvenime meilei nusakyti, nebuvo visiškai tikslūs, tačiau šiuo metu savy ieškodamas žodžio „meilė“ terandu tokią pastabą: „žr.  Beatričė“.  Beatričė“. Kol aš pasinėręs į šias beprasmiškas mintis, Beatričė sminga į gilų miegą, lyg staiga ją kažkas būtų išjungęs. O gal ji tik šiaip užsimerkusi, bet visgi susiprantu, kad turiu eiti. Silvija mėlyna, o ne raudona. Ir vis dėlto mano akys spindi mėlynai.

K aiai

nežinai atsakymo į kokį nors klausimą, yra tik vienas sprendimas –  Vikip  Vikipedi edija. ja. Tačiau Vikip Vikipedi edijoje joje neparašyta, eparašyta, ar Silvi Silvija ja man gali gali būti būti daugi daugiau au nei draugė; šis klausimas kankina mane kaip žiogų čirpimas vasarą, niekaip nepavyksta nuvyti jo šalin. Pamėginu padalinti jį į dvi dalis. Ar Silvija mane myli?  Ar aš myliu yliu Silvij Silviją? ą? Feisbuke  Feisbuke atlieku  atlieku bent vienuolika testų, parodančių, ar kitas žmogus tave myli. Atsakymai vienareikšmiški: Silvija su manimi elgiasi taip, kaip įsimylėjęs, bet nedrįstantis prisipažinti žmogus. Dabar mano eilė. Bet nenoriu to išsiaiškinti testu. Tai per daug svarbu. Privalau įsitikinti pats. „Silvija, pasimokom kartu? Man reikia tavo pagalbos su graikų poetais.“ Poezija Poez ija tikra t ikraii niekam nenaudin nenaudinga, ga, tai tik dingstis dingstis įsimylėti.

S ilvija

kartoja keleto itin sudėtingų Sapfo eilučių vertimą: „O Afrodite nemirtinga soste padabintam...“, o aš tuo metu veriu ją akimis ir nesiklausau žodžių, regiu tik judančias lūpas. – „Tu, mano laime, / Klausi vėl, ką tau jaučiu ir kodėl / Vėl tave šaukiu, / Ir ko trokšta / Besiblaškanti mano siela...“ Stebeiliju į juodų plaukų bangas, siūbuojančias jai kalbant. Tai lyg žuvėdros, leidžiančios vėjui ją nešti, sparnai. – „Ateik pas mane, išvaduok iš kančių / Ir tai, ko trokšta mano širdis, / Išpildyk...“ Žvelgiu į jos akis, pilnas gyvybės ir dėmesio man. Jau antrą kartą žiūriu ne į akių paviršių, o į pačią gilumą. Pasineriu į mėlyną, ramią ir gaivią jūrą. – Kas tau yra, Leo? Pajuntu, kad nepastebimai buvau nugrimzdęs į svajonę, kurioje mielai būčiau pasilikęs. – Atrodai išsiblaškęs. Tavo akys spindi. Ar galvoji apie Beatričę?.. Padarykim pertrauką... Pabundu iš svajonės. – Ne ne, tęsk. Aš tavęs klausau. Silvija supratingai šypteli: – Gerai, dabar bus man labiausiai patinkanti dalis, ta, apie raudoną obuolį. Susikaupk: „Kaip saldus obuolys, raudonuojantis medžio viršūnėj / Pačioj aukštybėj ant aukščiausios šakos, / Obuolių rinkėjai jo nepamatys,/ O ir pamatę pasiekt negalės.“ Silvijai kartojant eilutes ir vedant pirštu per graikišką tekstą ta mirusiųj kalba man pirmą kartą pasirodo aiški. Išmokau tas eilutes atmintinai ir kartojau jas tol, kol aušra, kurios dar nepažinojau, užklupo mane įsimylėjusį ir tamsiai raudoną. Bet kaip galėčiau išduoti Beatričę? Kaip galėčiau priartėti prie tokios tobulos Silvijos? O juk tai pati Beatričė atvėrė man akis, tai ji padėjo man pamatyti tai, ko neįžvelgiau. Silvija – tai namai. Silvija – ramybė. Silvija – uostas. Ar kada nors įstengsiu prie tavęs priartėti, Silvija?

G yvenimas blogas tuo, kad netù ri naudojimo instrukcijų. Pagal instrukcijas, jei mobilusis sugenda, jam taikoma garantija. Nuneši jį atgal ir gauni naują. O gyvenime taip nėra, jei jis sugenda, naujo negauni, turi pasilikti tokį, kokį turi, panaudotą, purviną ir prastai veikiantį. O kai jis sugedęs, dingsta apetitas. – Leo, tu nieko nevalgei, gal blogai jautiesi? – paklausia mama – nuo jos nieko nenuslėpsi. – Nežinau, neturiu apetito, – atkertu. – Vadinasi, esi įsimylėjęs. – Nežinau. – Kaip tai „nežinau“? Arba esi, arba ne... – Aš sutrikęs, jaučiuosi, lyg turėčiau dėlionę iš milijono detalių be jokio paveikslėlio, pagal kurį galėčiau ją sudėti. Privalau viską padaryti vienas. – Toks jau gyvenimas, Leo. Jį pamažu kuri pats, savo sprendimais. – O kas, jei negali apsispręsti? – Pasistenk atrasti tiesą ir tada nuspręsk. – O kokia būna tiesa apie meilę? Mama tyli. Taip ir žinojau: atsakymo nėra, instrukcijų nėra. – Turi ją surasti savo širdyje. Svarbiausios tiesos būna paslėptos, bet tai nereiškia, kad jų nėra. Jas tik sunkiau iškapstyti. – Mama, o ką tu per šiuos metus atradai? – Kad meilė nenori savintis, meilė tenori mylėti. Neatsakau. Imu valgyti, o mama tylėdama plauna indus. Telefonas guli ant stalo, greta mano stiklinės. Paimu jį ir nusiunčiu Silvijai žinutę: „Rytoj, tai yra šiandien penktą valandą prie suoliuko. Noriu su tavimi pasikalbėti! Tai gyvybės ar mirties klausimas.“

teinu pusvalandžiu anksčiau, kad pasikartočiau išmoktą kalbą, kurią sakysiu Silvijai. Prie manęs prieina elgeta kažko prašyti, o aš, pajutęs dosnumą visam pasauliui, nes tuoj Silvijai prisipažinsiu mylįs, duodu jam vieną, ne, du eurus. Jis sako man: – Telaimina tave Dievas.  Vos išvystu ją ateinant, suvokiu, kaip ilgai buvau aklas. Ji man pasisako, kad ši  vietelė jai atrodo nuostabi ir kad kiekvienam reikėtų po tokią turėti, kur galėt galvoti apie savo svajones ir išsakyti visas paslaptis. Pasiūlau jai prisėsti taip pagarbiai, tarsi prieš mane stovėtų karalienė, ir kol gniaužau delnus ieškodamas žodžių ji sustabdo mane ir labai rimtai ištaria: – Iš pradžių aš noriu tau kai ką prisipažinti, Leo. Labai tikiuosi, kad tai tas pats dalykas, tuomet pokalbis baigtųsi ir apsikabintume. – Nebegaliu savy laikyti šios paslapties, ji drasko man širdį. Taip ir bus. Silvija dar kartą išgelbsti mane užbėgdama už akių. – Beatričė neatsakė į žinutes, nes aš tau nedaviau jos numerio. Žiūriu į Silviją it marsietis, ką tik išsilaipinęs Žemėje ir pirmą kartą išvydęs žmogų. Staiga gražusis jos veidas man pasirodo sustingęs, pagamintas iš papjė mašė kaip tuščia kaukė. – Žinau, Leo, man labai dėl to gaila. Tai mano kaltė. Nieko nesuprantu. – Tą kartą, kai paprašei manęs gauti jos numerį, aš tik apsimečiau, kad jį paėmiau. Prisimenu, kad Beatričei diktuojant savo numerį buvau pastebėjęs, jog jis nesutampa su mano turimu. Paruošti meilės žodžiai pradingsta kaip tie užrašai „myliu tave“, išbraižyti ant smėlio prie jūros. Mano balsas atšąla tarsi ledas. – Kodėl tai padarei? Silvija tyli. – Kodėl tai padarei, Silvija? Silvija atsako aplaistydama žodžius ašaromis: – Aš pavydėjau. Norėjau, kad tas žinutes siųstum man. Bet niekada neišdrįsau tau to pasakyti. Ištisus mėnesius saugojau tavo laišką Beatričei įsivaizduodama, kad jis skirtas man. Siaubingai bijojau tave prarasti. Atleisk man.

 Aš nugrimztu į baltą tylą, tokią kaip mėnulyje. Ji žvelgia į sruvenančią upę ir nedrįsta pakelti akių. Atsistoju ir nueinu, palieku ją ten kaip visiškai svetimą žmogų. Silvija man niekas. Meilė negali gimti iš išdavystės. „Noriu kuo greičiau tave pamiršti.“ Kartoju tai sau pro ašaras. O tas kažkas, prieš keletą dienų užgimęs mano širdies kertelėje, susitraukia, pavirsta druskos grūdeliu ir išteka iš manęs su ašaromis ištirpęs, visiems laikams prarastas.  Aš jau pavargau būti išduodamas.

M ano krūtinėje susikaupė tiek skausmo, kad galėčiau sudeginti visą pasaulį.

Sėdint užsidarius namie ugnis tik plečiasi, daugiau nebegaliu. Nueinu į tėčio darbo kambarį ir tiesiai teškiu: – Užteks, tėti. Man aišku, koks čia šūdas! Bet dabar užteks!  Jis žiūri į mane ir nieko nesako. Tyli. Pamėginau jį išprovokuoti, pasakiau „šūdas“, o jis neatsako. Argi taip, po velnių, reaguojama į provokacijas? Trenkiu durimis ir grįžtu į savo kambarį. Pagarsinu muziką taip, jog net langai dreba, kad visi mane girdėtų, bet niekas negalėtų su manimi pasikalbėti. Noriu užsidaryti triukšmo namuose, nes namai, kuriuose dabar gyvenu, šiandien nėra mano. Terminatorius ima inkšti, kaip visada tokiais atvejais. Jis inkščia, kai išgirsta visu garsu leidžiamą „Linkin Park“ muziką arba kai mama kepa vištą su paprikomis. Atrodo, lyg jame prabustų primityvūs instinktai ar blogi šuniškos  vaikystės prisiminimai. Terminatorius – tikrai keistas šuo. Jei miręs į ką nors persikūnysiu, tikiuosi, ne į Terminatorių. Kažin, kuo jis buvo praeitame gyvenime... Pagarsinu muziką, dainos „Numb“ žodžiai tuoj ištaškys langus ir visi mane išgirs. Staiga mama sušunka: – Leo, patylink, aš nesusikalbu telefonu!  Aš to ir siekiu, bet tu nepastebi ir manai, kad man patinka visu garsu klausytis šitos sušiktos muzikos. Dedu ant jos skersą! Aš tik noriu savo triukšmu užlieti šį pasaulį, užsikimšusį ausis kištukais. Tada į kambarį įeina tėtis. Nieko nesako. Aš patylinu muziką. – Eime pasivaikščioti...  Jis mane išgirdo. Tėtis mane išgirdo. Išgirdo, ką norėjau pasakyti. Mes apie nieką nesikalbame. Bet jausdamas tėtį šalia aš beveik ramus, rodos, dingsta mano abejonės viskuo ir visais. Mano žaizdos mažiau peršti. Tėtis, tėvas. Kaip tampama tėvu? Reikia perskaityti galybę knygų, susilaukti bent  vieno vaiko ir turėti kone tiek jėgų kiek pats Dievas. Man tai niekada nepavyks.

P enkias minutes gulime išsitiesę vienas šalia kito užmerkę akis, visiškoje tyloje.

Šio žaidimo mane išmokė Beatričė. Tai tylos žaidimas: keletą minučių užsimerkę patylime žiūrėdami į akyse mirgančias spalvas. Kartais aš pasukčiauju ir užgniaužęs kvapą, kad ji nepajustų, jog atsisukau, žiūriu į ją, gulinčią per keletą centimetrų nuo manęs. – Neatsimerk, – sako lyg nujausdama. – Neatsimerkiu. – Ką matai? – Nieko. – Susikaupk. – O tu ką matai? – pasmalsauju. – Viską, ką turiu. – Kokia tai spalva? – Raudona. – Kas tai? – Meilė, kurią gaunu. Kurią skolinuosi, todėl ji ir raudona. Nieko nesuprantu. Man Beatričės žodžiai per sudėtingi. Visi. – O ką tu matai, Leo? – Baltą. – Užsimerkęs? – Užsimerkęs. – Kas tai? – ... – Na, kas? – Visa tai, ko neturiu. Meilė visada skolinama žinant, kad neatgausi... – Eik jau, – juokdamasi sako Beatričė ir pakšteli man į žandą. Nuo šiandien nebesiprausiu veido.

K ausimės dėl įvarčių. Išmušė atpildo valanda – paskutinė kova prieš Vandalą.

Šios varžybos lems turnyro nugalėtoją. Atsiliekame nuo jų vienu tašku. Negalime sau leisti prakišti. Privalome laimėti. Žaisime toli gražu ne tik dėl pergalės, bet ir dėl Niko nosies, snaiperių įskaitos, „Piratų“ garbės. Manyje tiek pykčio, kiek  reikia. Tas pyktis paprastai išsiveržia ugningais spyriais, deginančiais varžovų odą ir pavirstančiais stipriais smūgiais Vandalui į kojas.  Ant kortos pastatyta viskas. Visi metai didžiulių pastangų. Laimėjus turnyrą  visos merginos ima tave atpažinti, pasidarai kietas. „Tai Piratas. Žiūrėk, ten eina Piratas. Jis – „Piratų“ komandos kapitonas...“ Rodos, jau girdžiu jų balsus... Kaip norėčiau, kad mano žaidimą matytų Beatričė... Noriu jai skirti šias  varžybas, pergalę, įvarčius, triumfą prieš Vandalą. Dabar turiu susikaupti. Liko pusvalandis, bet aš jau kokias tris valandas jaučiuosi pasirengęs. Nikas motoroleriu užvažiuos manęs paimti. Žinutė. Tai greičiausiai Nikas, lieps man išeiti į lauką ir laukti jo prie namų. „Aš bijau... Man silpna, be galo silpna. Aš viena... Beatričė.“ Paskambinu jai. – Kas yra, Beatriče, kas yra?  Jos balsas nutrūksta. Ji verkia taip, kaip dar niekada nesu jos girdėjęs. – Atlekiu! Išeinu į lauką, o kai privažiuoja Nikas, net neleidžiu jam prasižioti: – Pavežk mane kai kur. Skubiai. Aš prisidėsiu vėliau, tikiuosi, spėsiu... Nikas praranda amą ir nuvažiuoja palikęs mane vieną. Matau, kaip jis greitai tolsta, o jo motorolerio burzgimas liudija apie amžinai prarastą draugą. Tas prakeiktas burzgimas man labai skaudus.

Beatričė atmerkia nuo verksmo paraudusias akis ir atšlyja nuo manęs.

– Ačiū, kad atėjai, šiandien viena nebūčiau ištvėrusi... – Kodėl? – Aš bijau. – Ko? – Viską prarasti, pradingti nebūtyje, tyloje, paprasčiausiai išnykti, niekada nebepamatyti mylimų žmonių. Mano galvoje nėra tinkamų sakinių nei žodžių. Man iš lūpų išsprūsta  vienintelė likusi tiesa, panaši į vienišą medį, augantį didžiulėje žalioje pievoje. – Aš esu čia. Suspaudžiu jos delnus, lyg galėčiau išplėšti ją iš baimės tuštumos, tarsi akrobatas, nuo kurio priklauso ore pakibusio draugo gyvybė, kai apačioje nepatiestas joks tinklas. – Rašyk...  Ji sušnibžda taip neaiškiai, kad norėdamas suprasti turiu prikišti ausį jai prie lūpų. Jos alsavimas karštas ir šiurkštus it per akmenis velkamas geležies gabalas. Rašau žodžius, kuriuos Beatričė man pakužda vienu atsikvėpimu; baigusi diktuoti ištiesia dienoraštį: – Paimk jį. Saugok. Šiandien baigiau rašyti. Dovanoju jį tau. Man per sunku, papurtau galvą ir priglundu prie Beatričės. – Maniau, kad rašau jį sau. Bet supratau, kad iš tiesų – tau. Galiu ir noriu tau į padovanoti.  Aš neprieštarauju. – Vieną dieną paskaitysime jį kartu, Beatriče.  Ji šypteli. – Taip. O dabar eik. Jau vėlu. Aš pavargusi.  Aš irgi noriu jai ką nors padovanoti, bet nieko neatsinešiau. Negaliu taip imti ir išeiti. Pasirausiu kišenėse. Nieko, išskyrus... Šimtais mėlynų atspalvių mirgantį akmenėlį, paimtą iš jos svetainės. Kokia gėda! Bet tai vienintelis mano turimas daiktas. Įdedu akmenėlį jai į delną tarsi deimantą. – Tai mano talismanas, noriu, kad jį turėtum. Beatričė šypsosi savo akių dangumi. – Ačiū. Pabučiuoju jos raudonus plaukus ir per akimirksnį mano gyvenimas prisipildo

os kraujo. – Iki susitikimo. – Iki susitikimo. Spaudžiu prie krūtinės Beatričės dienoraštį lyg savo odą. Pagalvoju, kad  vienintelį daiktą, kurį galėjau jai padovanoti, pavogiau jos pačios namuose. Aš neturiu ko dovanoti, išskyrus meilę, kurią gaunu ar pasivagiu. Prieš išeidamas iš Beatričės namų pasičiumpu dar vieną melsvą akmenuką. Negaliu vaikščioti be savo talismano...

aktis yra žodžių metas. Beatričės dienoraščio žodžiai ryškiai it dieną apšvietė mano pirmąją nemiegotą naktį, pirmąją gyvybės naktį – mano pirmąją naktį. Tą, per kurią kiti mylisi. ei rojus egzistuoja, Beatričė mane ten nuves. „Skausmas verčia mane užsimerkti, paslėpti akis. Visada maniau, kad surysiu pasaulį savo akimis, kaip bitė, nutupianti ant kiekvieno žiedo, kad sugertų jo grožį. Bet liga verčia mane užsimerkti: iš skausmo, iš nuovargio. Tik labai pamažu atradau, kad užsimerkusi regėjau daugiau, kad po užvertais vokais matyti visas pasaulio grožis, ir tas grožis esi Tu, Dieve. Jei Tu verti mane užsimerkti, vadinasi, nori, kad atsimerkusi būčiau atidesnė.“ Taip parašyta Beatričės dienoraštyje. Taigi šiandien aš užmerkiu akis ir žvelgiu į pasaulį jos akimis. Jei gyvenimas turėtų akis, tai būtų Beatričės akys. Nuo šiandien noriu mylėti pasaulį taip, kaip dar niekada nemylėjau. Kone gėdinuosi, kad nepradėjau anksčiau.

Grįžtu iš mokyklos. Mama atidaro man duris.

– Ko yra valgyti?  Ji žiūri į mane tarsi į mažą sužeistą vaikelį. – Ne, tik ne sriubos... Pasisakau, kad gavau aštuonetą iš filosofijos, bet man dar nespėjus papasakoti smulkiau mama stipriai mane apkabina ir priglaudžia mano veidą prie savo peties. aučiu mamos kvapą, vaikystėje suteikdavusį ramybę, – tai rožių ir citrin kvapas. Labai švelnus. Bet apkabino ji ne dėl pažymio, antraip mano veido nebūtų sudrėkinusios jos ašaros. Tik dabar supratau. Norėčiau pabėgti, bet ji neleidžia, mano pirštai susminga į jos odą, kad pajustų, ar tai, ką ji sako be žodžių, tiesa. Mama – vienintelė man likusi moteris.  Vienintelė man likusi oda.

Beatričė mirė. Tai tinkamas žodis. Nėra prasmės jo vengti, ji to nebūtų norėjusi. Žmonės sako: „jos nebėra“, „ji išėjo iš gyvenimo“, „užgeso jos gyvybė“. Paistalai! Beatričė mirė. Žodis „mirė“ toks žiaurus, kad jį gali ištarti tik vieną kartą, o tada turi nutilti. Silvija – vienintelis žmogus, su kuriuo norėčiau pasikalbėti, tačiau neturiu jėg atleisti jai už melą. Gyvenimas – tai tardymas siekiant išgauti tiesą, kurios nežinai ir kurią apsimeti prisiminęs vien tam, kad nebekentėtum... O galiausiai pats įtiki tuo melu ir pamiršti, kad jį sugalvojai tu.  Dieve, žvaigždžių nebereikia: po vieną jas užgesink. Saulę išardyk ir mėnulį ištrink.  Žemę išdžiovink, kad neliktų gėlių.  Neliko nieko, kas būtų svarbu. O svarbiausia, palik mane ramybėje!

Bažnyčioje tiršta žmonių – čia susirinko visa mokykla. Visi spaudžiasi aplink 

lakuoto medžio karstą, slepiantį jos kūną, jos užgesusias akis. Tos Beatričės, kurią prisimenu, nebėra, o ta, kuri dabar guli medinėje dėžėje,  yra kita Beatričė. Tai ir yra mirties slėpin slėpinys. ys. Tačiau tai, tai, ką joje mylėjau mylėjau,, niekur niekur nepabėgo. Nepaspruko tarsi per greitas atodūsis. Rankose spaudžiu jos dienoraštį, jis – mano antroji oda. Mišias laiko Gendalfas. Ir šįkart jis. Kalba apie mirties slėpinį ir pasakoja apie tokį Jobą, iš kurio Dievas atėmė viską, bet nepaisant to, Jobas išliko Jam ištikimas, nors ir išdrįso papriekaištauti dėl žiaurumo. – Jobui šaukiant pro ašaras Dievas jam tarė: „Kur buvai, kai dėjau žemės pamatus? O kas uždarė jūrą už durų? Argi kada nors savo gyvenime esi įsakęs, kad ateitų aušra ir prasidėtų diena? Argi lietus turi tėvą? Argi rasos lašai buvo pradėti kaip vaikai? Argi gali surišti Sietyno grandines ar atrišti Šienpjovi  virves?  virves? Kas aprūpi aprūpin na varną penu penu? Argi iš tavęs išmoko išmoko sakalas skraidyti skraidyti ir išskleisti sparnu spar nuss pietų link? Atsakyk Atsak yk man, jeigu išmanai!“ išmanai!“ Gendalfui baigus skaityti įsivyrauja tyla. – Ir mes kaip Jobas šiandien Dievui išrėkiame savo nusivylimą: mums netinka tai, ką Jis nusprendė padaryti, mes to nepriimame, ir tai žmogiška. Tačiau Dievas mūsų prašo Juo pasitikėti. Vienintelis skausmo ir mirties paslapties sprendimas – pasitikėjimas Jo meile. Tai Dievo dovana mums. Ir nesibaiminkime, ei dabar mums tai nepavyksta. Mes kaip tik turime pasakyti Dievui: mums tai netinka! Paistalai! Aš nekenčiu Dievo, ką jau kalbėti apie pasitikėjimą. Gendalfas nesutrikdomas kalba toliau: – Tačiau mes turime išeitį, kurios neturėjo Jobas. Ar žinote, ką daro pelikanas, kai jo mažyliai nori lesti ir nėra maisto jiems papenėti? Savo ilgu snapu jis prasikerta krūtinę, kad iš jos pasrūtų maistingas kraujas ir mažyliai galėtų atsigerti iš žaizdos tarsi iš šaltinio. Taip ir Kristus pasielgė su mumis, todėl pelikanas dažnai laikomas jo simboliu. Jis nugalėjo mūsų, gyvenimo išalkusių mažutėlių, mirtį dėl žmonijos paaukodamas savo kraują, savo nesunaikinamą meilę. Jo auka galingesnė už mirtį. Be jo kraujo mirtume du kartus... Manyje spengia tyla. Aš – skausmo akmuo, pakibęs meilės tuštumoje. Niekam nepralaidus.

– Tik ši meilė nugali mirtį. Tie, kurie ją gauna ir dovanoja, ne miršta, o gimsta du kartus. Kaip Beatričė!.. Tyla. Tyla. Tyla. – Dabar pakviesiu pasisakyti visus, norinčius ją atminti. Tvyro nejauki tyla, po kiek laiko aš visiems spoksant atsistoju. Gendalfas stebi mano iškilmingą išėjimą truputį sunerimęs. Baiminasi, kad nepasakyčiau kokios kvailystės. – Norėjau tik perskaityti paskutinius Beatričės dienoraščio žodžius: ji man uos padiktavo, o aš užrašiau. Esu įsitikinęs – ji būtų norėjusi, kad šiuos žodžius išgirstų visi čia susirinkusieji. Mano balsas dreba, dre ba, aš a š ryju nesulaikom nesulaikomas as ašaras, ašar as, bet vis tiek skaitau. – „Mielas Dieve, šiandien Tau rašo Leo, nes aš neįstengiu. Bet net ir ausdamasi tokia silpna, noriu Tau pasakyti, kad nebijau, nes žinau, kad pasiimsi mane į savo glėbį ir supsi tarsi ką tik gimusią mergytę. Vaistai manęs neišgydė, bet aš laiminga. Laiminga, nes žinau mudviejų paslaptį: paslaptį, kaip Tave pamatyti, paslaptį, kaip Tave paliesti. Mielas Dieve, jei laikysi mane savo glėbyje, aš nebebijosiu mirties.“ mirties.“ Pakeliu akis: rodosi, kad bažnyčią užliejo mano ašarų Raudonoji jūra, aš sūpuojuosi joje Beatričės pagaminta valtele. Žvilgsniu sutinku į save įsmeigtas Silvijos akis, tuo vieninteliu žvilgsniu ji mėgina mane paguosti. Nuleidžiu akis. Pabėgu nuo mikrofono, nes, nepaisydamas savo medinio plausto, aš irgi tuoj paskęsiu ašarose. Atmintyje man išlieka paskutiniai Gendalfo žodžiai: – Imkite ir gerkite iš jos visi. Nes tai yra taurė mano kraujo, kuris už jus ir  visu  visus išli išliejam ejamas.. as.... Ir Dievas laisto savo kraują: nesibaigiantis kraujo raudonumo meilės lietus kas dieną merkia pasaulį, mėgindamas įkvėpti mums gyvybės, tačiau mes – didesni negyvėliai net už pačius numirėlius. Man visuomet buvo įdomu, kodėl meilė meilė ir kraujas kr aujas – tos pačios spalvos: spalvos: dabar tai žinau. žinau. Tai T ai vis Dievo kaltė! Tas lietus manęs nepermerkia. Aš jam nepralaidus. Aš lieku miręs.

askutinė diena mokykloje. Paskutinė valanda. Paskutinė minutė. P askutinė

Suskamba Suskamba skambutis – irgi ir gi paskutinis. paskutinis.  Jo čirškim čirškimą palyd palydii išsil išsilaisv aisvin inim imo o šūkiai šūkiai,, rodosi, rodosi, kad iki gyvos gyvos galvos galvos nuteisti kaliniai, gavę nežinia kieno malonę, būtų netikėtai paleisti į laisvę. Klasėje lieku vienas, ji man primena kapines. Kėdės ir suolai, kurie visus metus buvo gyvi, audrinami mūsų baimių ir kvailiojimų, žalojami mūsų parkeri ir pieštukų, stovi sau sustingę tarsi antkapiai. Viską gaubia mirtina tyla. Ant lentos liko paskubomis užrašytas Svajoklio sakinys, kuriuo jis sau būdinga manier maniera a palinkėjo mums mums gerų atostogų. atost ogų. „Tam, kuris laukia, nutinka lauktas dalykas, o tam, kuris tikisi, nutinka tai, ko nesitikėjo.“ Tai Heraklei Her akleito to frazė. Taikant ją man išeina tikras pasityčiojimas: aš netekau visko, ko tikėjausi. Mokslo metai taip ir baigiasi – tarsi fejerverkai. Šie metai truko visą amžinybę. Aš gimiau pirmą mokslo metų dieną, suaugau ir pasenau vos per du šimtus dienų. Dabar manęs laukia metinių pažymių paskutinis teismas, o po jo, tikėkimės, prasidės atostogų rojus... Mane perkels į kitą klasę, pažymiai visai neblogi. O vis dėlto Beatričės dėka supratau vieną dalyką: negaliu sau leisti tuščiai iššvaistyti nė vienos gyvenimo dienos. Maniau, kad turiu viską, bet neturėjau nieko, priešingai nei Beatričė, kuri neturėjo nieko, bet iš tiesų turėjo viską. Su Niku ir kitais daugiau nebesusitikau. Dėl mano kaltės prakišome turnyrą.  Aš jiems jiems taip ir nepaaiškin epaaiškinau, au, kas nutiko. nutiko. Man M an tas pats. Visiš Visiškai kai tas pats. Silvi Silvija ja man įteikė įteikė laišką, bet jo neatplėšiau. neatplėšiau. Nenoriu jo skaityti. ska ityti. Neturiu N eturiu drąsos drąsos daugi daugiau au kentėti. Mokyklos sargas Barzdočius dirsteli pro duris ir pamato mane sėdintį suole, nejudantį, spoksantį į tuštumą. – Per trejus metus nė karto nemačiau, kad išeitum paskutinis. Kas atsitiko? Likai antrus metus? – Ne, tik mąsčiau... – Va čia tai tikras tikra s stebuklas!  Abu nusij nusijuo uokiam kiame, e, o jo paplekšn paplekšnojim ojimo o per petį man man ir ir tereikėjo, tere ikėjo, kad kad grįžčiau grįžčiau į gyvenimą.

Nuėjęs pusę koridoriaus pargrįžtu atgal ir sušunku jam: – Nenutrinkite! Mokykla – tai atvirkščias pasaulis: jame rašoma ne juodu ant balto, o baltu ant juodo. Mokykloje viskas pritaikyta kuo greičiau pamiršti, kaip tos baltos kreidos dulkelės. Barzdočius manęs neišgirdo ir kempinėlė, mėtyta daugybėje klasės mūšių, negrįžtamai nutrynė vieno svajoklio viltis.

Vasarai pasibaigus Sau spąstus pasispendęs, aš kuo toliausiai nuo žmonių sprunku, pro verksmą nepaliaudamas lementi ir kvosti Beatričę: Mirus? Mirus?  Kai taip šaukiuos, sugrįžta džiaugsmas tyras. Dantė Aligjeris „NAUJAS GYVENIMAS“, XXXI

V asara suteikia gyvenimui prasmę, tačiau ši vasara buvo kitokia. Tai buvo ne

šūksnių, o tylos metas. Visą tą laiką nieko nemačiau ir su niekuo nesusiskambinau. Beveik tris mėnesius praleidau kalnuose, tame pačiame  viešbutyje kaip ir kitais kartais. Šiais metais pirmą kartą norėjau ten būti. Man norėjosi tylos. Norėjosi vaikštinėti vienam. Nesinorėjo ieškoti draugų. Nesinorėjo bet kokia kaina susirasti merginos vien tam, kad po atostog turėčiau ką papasakoti Nikui. Norėjosi būti su tėvais. Norėjosi skaityti Beatričės dienoraštį, nes jame slypėjo laimės kibirkštėlė. Norėjosi esmini dalykų, o kalnuose jų lengviau rasti. Kalnuose vakarais žvaigždės matosi ryškiai kaip niekur kitur. Tėtis dažnai man kalba apie žvaigždes. Mama būna kartu, klausosi jo ir žiūri daugiau į mus nei į žvaigždes. Vieną vakarą tėtis man papasakojo apie žvaigždę, kurią buvau padovanojęs Silvijai, ir dar nespėjusi užgesti jos šviesa užliejo tą mano širdies kertelę, kurią buvau užrakinęs devyniomis spynomis.  Aš neįstengiau atplėšti Silvijos laiško, net neatsivežiau jo čia. Vis rašau jai žinutes, bet nepasiryžtu išsiųsti. Tačiau visas jas saugau nnž skyrelyje. Taip pat saugau ir Silvijos anksčiau atsiųstas žinutes. Negaliu jų ištrinti. Mobiliajame jų gal daugiau nei šimtas ir kartais, kai neturiu ką veikti, kai apie nieką negalvoju, kai man nuobodu, kai man to reikia, kai kurias iš jų paskaitau. Perbėgu per jas visas ir išsirenku tą, kurios numeris mane labiausiai patraukia. Trisdešimt trečia: „Tu pats kvailiausias iš visų mano pažįstamų bernų, bet bent nesi nuobodus...“ Dvylikta: „Nepamiršk atsinešti istorijos knygos, kvaila galva!“ Penkiasdešimt šešta: „Nesielk kaip mulkis. Susitinkam, viską man papasakosi.“ Dvidešimt pirma: „Koks tavo batų dydis? Kokia tavo mėgstamiausia spalva?“ Šimtoji: „Ir aš.“ Ta paskutinė žinutė pati gražiausia: suteikdavau jai tokią prasmę, kokią tik  norėdavau, o atsakymas visuomet būdavo „ir aš“. Taip niekada nesijaučiau  vienišas. Šimtasis numeris visada atnešdavo sėkmę. Galėčiau parašyti romaną  vien iš trumpųjų žinučių. Kol kas veikėjų nedaug: Silvija, Nikas, Beatričė ir jos mama, Svajoklis ir aš. Taigi, Svajoklis: turėjau jo mobilaus numerį ir vasarą nusiunčiau jam žinutę, šiaip paklausiau, kaip gyvena, ir pasiteiravau, ar tas jo draugas, kuris turėjo bėdų su tėčiu, dabar jaučiasi geriau. Jis man atrašė, kad dėl Beatričės žodžių, kuriuos aš perskaičiau per laidotuves, jo draugo žaizda ėmė gyti. Tuomet paklausiau, iš kur jo draugas žinojo apie Beatričę. Gal

Svajoklis buvo jį atsivedęs į laidotuves? „Tam tikra prasme, taip... Ačiū, Leo, esu laimingas, kad tave sutikau.“  Atsakau: „Už ką?“  Ar apie kai kuriuos dalykus galima kalbėtis žinutėmis? Galima, esu tuo tikras. „Už tai, kad išdrįsai perskaityti tuos žodžius. Vėl sutiksime tuos, kuriuos mylėjome, o paprašyti jų atleidimo turime visą gyvenimą.“ Perskaičiau jo atsakymą bent šimtą dvidešimt septynis kartus, jis per daug filosofiškas, o po šimto dvidešimt aštunto karto suvokiau tris dalykus: 1) Visus išties svarbius dalykus aš vadinu filosofiškais, matyt, filosofija tam ir skirta... 2) Turiu atsakyti į Svajoklio žinutę: „Tai Beatričės nuopelnas, iki greito!“ 3) Laukiu nesulaukiu, kada grįšiu namo ir perskaitysiu Silvijos laišką. Leidžiu vakarą žiūrėdamas į jos žvaigždę, o vėliau, atėjus nakčiai, šalia prisėda mama, kvepianti eglėmis, jos ramų veidą nušviečia mėnulis. – Mama, kaip pamilti tuomet, kai nebemyli? Mama išsitiesia šalia manęs ir toliau žiūri į dangų, o aš stebeiliju į Baltąją Nykštukę-Raudonąją Milžinę, kitaip tariant, Silviją. – Leo, mylėti – tai veiksmažodis, o ne daiktavardis. Tai nėra nekintamas dalykas, jis nuolat vystosi, auga, didėja, mažėja, nyksta, tarsi žemės širdyje tekanti upė, niekuomet nepristabdanti savo tekėjimo jūros link. Kartais ji palieka žemę sausą, tačiau gilumoje, tamsiose ertmėse, ir toliau teka, kartais prasiverždama į paviršių ir pagirdydama laukus. Dangus lyg ruporas sustiprina tuos švelnius žodžius, kurie tik tokį vakarą gali neskambėti retoriškai. – Tai ką man daryti? Mama bent porą minučių patyli, paskui jos žodžiai perskrodžia tylą it upė, per didelius vargus pasiekusi jūrą: – Vis tiek mylėti. Tą visada gali padaryti: meilė – tai veiksmas. – Net ir tada, kai mylėti reikia tave įskaudinusį žmogų? – Tai visai normalu... Yra dvi mus skaudinančių žmonių rūšys, Leo: vieni mūsų nekenčia, o kiti myli... – Aš nesuprantu. Kodėl mylintis žmogus turėtų skaudinti?

– Todėl, kad, kai įsipainioja meilė, žmonės kartais pasielgia labai kvailai. Gal ir pridaro klaidų, užtat bent mėgina eiti teisingu keliu... Jaudintis reikia, kai mylintis žmogus nebeskaudina – tai reiškia, kad jis nustojo stengtis arba kad tapo tau nebesvarbus... – O kas, jei vis tiek nesugebi pamilti? – Vadinasi, per menkai stengiesi. Dažnai apgaudinėjame save, Leo. Galvojame, kad meilė priėjo akligatvį, o iš tiesų tai pati meilė skatina mus augti... Kaip mėnulis: matyti tik plona skiltelė, bet iš tikrųjų jis danguje apvalus, su visais savo vandenynais ir viršukalnėmis; teturi sulaukti, kol mėnulis papilnės, kol pamažu jo šviesa išryškins visą paslėptą paviršių... O tam reikia laiko. – Mama, kodėl tu ištekėjai už tėčio? – O kaip tu manai? – Todėl, kad jis padovanojo tau žvaigždę? Mama šypteli, o mėnulis apšviečia tobulos formos dantis jos veide, gebančiame nuraminti bet kokią mano jausmų audrą. – Todėl, kad norėjau jį mylėti. Mama pašiaušia man plaukus, išpurtydama juose įsivėlusias niūrias mintis: taip darydavo, kai vaikystėje išsigąsdavau ir slėpdavausi jos glėbyje. Paskui įsivyravo tyla, joje galėjai žiūrėti į mėnulį ir į Dangų ir kalbėtis su tuo, kuris slypi už žvaigždžių.

K ur aš jį padėjau? Nerandu, niekur jo nerandu. Žiauru. Poryt prasideda mokslo

metai, o aš nerandu Silvijos laiško. Dinai, bent šįkart padėk man! Tada man nušvinta akyse – istorijos vadovėlis! Laimei, nepardaviau jo kaip kiti, mat nenorėjau nuvilti Svajoklio, toje knygoje įžvelgiančio tiek daug, daugiau nei ten iš tiesų parašyta... Štai kur buvau jį nukišęs. Bet dabar dar neskaitysiu. Mano svajonės pildosi ant raudono suoliuko, ten ir noriu perskaityti laišką ir ramiai jį apmąstyti. – Mama, vedu Terminatorių pasisioti! Bėgu, bėgu, bėgu. Bėgu kaip dar niekada gyvenime. Terminatoriaus liežuvis  velkasi žeme šluodamas visas įmanomas dulkes, jam sunku spėti su manimi.  Atrodo, kad tai Terminatorius išvedė mane pasivaikščioti ir dabar mėgina mane pristabdyti. Štai jis, mano suoliukas: tuščias, vienišas, raudonas, laukiantis mano svajonių. Paleidžiu Terminatorių vaikštinėti savo reikalais, jis dėl to labai apsidžiaugia ir tampa be galo klusnus.  Atplėšiu laišką ir išvystu Silvijos raštą, kurio jai visuomet pavydėjau ir kokio pats niekada neturėsiu.

 Mielas Leo, negaliu susilaikyti nepapasakojusi tau vieno įvykio, privertusio pagalvoti apie tave. Žinau, kad siunti ant manęs ir nenori su manimi kalbėtis. Priimk šį laišką kaip mano išpažintį, kurią tu vienintelis gali išklausyti.  Anądien su mūsų šeimos draugais važiavome į išvyką. Vienu metu likau viena su tų draugų sūnumi. Jo vardas Andrėjas, aš jam labai patinku. Mums likus dviese jis prisiartino ir pamėgino mane pabučiuoti. Aš jį atstūmiau, jis sustingo iš nuostabos, tada apsisuko ir nuėjo kaip tu tą dieną. Bet  žiūrėdama tolstančiam Andrėjui į nugarą neapgailestavau. Andrėjas man nieko nereiškia. O kai tądien sėdėjau ant raudonojo suoliuko ir žiūrėjau į tavo nugarą, mano viduje kažkas nutrūko. Suvokiau, kad neįsivaizduoju pasaulio be tavęs. Senovės graikai tikėjo, kad iš pradžių žmogus buvo rutulio formos ir kad  Dzeusas bausdamas už piktadarystes perskėlė jį per pusę. Nuo tada tos dvi pusės klajoja po pasaulį stengdamosi viena kitą surasti. Ilgesys skatina jas nuolat ieškoti, o abiem pusėms susitikus rutulys panorsta susijungti. Šioje istorijoje yra tiesos, bet tai dar ne viskas. Kai dvi puselės randa viena kitą,  jos jau yra nugyvenusios dalį gyvenimo. Todėl jos nebe tokios pat kaip tada, kai išsiskyrė. Jų krašteliai nebesutampa. Jos turi trūkumų, silpnybių,  žaizdų. Nebepakanka surasti ir atpažinti antrąją pusę. Dabar reikia vienai kitą pasirinkti, nes dvi dalelės nebesutampa ir tik meilė gali padėti suglausti tuos nebederančius kampus, tik apkabinimas gali juos nugludinti, nors ir per skausmą. Leo, tą dieną aš supratau, kad mūsų puselės idealiai nebesutampa ir susijungti jos gali tik apsikabinus. Be tavęs mano pasaulis ištuštėjo. Pasiilgau visko: tavo juoko, tavo žvilgsnio, tavo kalbos kultūros klaidų, žinučių, pokalbių... Visų šių nereikšmingų dalykų, kurie man yra viskas, nes jie tavo. Tiek ir norėjau tau pasakyti. Niekieno kito nugara niekada neprilygs tavo tolstančiai nugarai. Kai tu nuo manęs nusigręži, ir pats pasaulis nuo manęs nusigręžia. Atleisk man. Ir, jei gali, priimk mane su mano trūkumais.  Akabink mane tokią, kokia esu. Aš pasielgsiu taip pat. Tas apkabinimas mus pakeis. Man tu brangus toks, koks esi, brangink mane ir tu, net jei ir nesu tobula kaip Beatričė. Norėčiau, kad tavo suoliukas taptų mūsų – dvi širdys ir vienas suoliukas. Kaip matai, man pakanka nedaug...

Pakeliu akis: abejinga pasaulio pokyčiams teka upė, per amžius rinkusi džiaugsmo ir skausmo ašaras ir nešusi jas ten, kur joms lemta būti – į jūrą, kuri dėl to ir yra tokia sūri. Delne suspaudžiu melsvoje ryto šviesoje melsvai tviskantį savo talismaną ir pajuntu šalia Beatričę: ji taip arti, lyg gyvenčiau turėdamas dvi širdis – jos ir savo, keturias akis – jos ir savo, du gyvenimus – jos ir savo. Gyvenimo neįmanoma apgauti, jei tu, širdie, turi drąsos jį priimti...

au vakaras. Toks rugsėjo vakaras, kai kvapai, spalvos ir garsai susilieja į  vaivorykštę, gebančią sujungti dangų su žeme. Beatričė žiūri į mane iš savo žvaigždės. Mano rankose – gitara, o prie kojų – taksiukas pensininkas: pasinaudojau Terminatoriumi kaip pretekstu išeiti taip vėlai nesukeliant įtarimo. Paskambinęs į telefonspynę paprašau, kad Silvija prieitų prie savo kambario lango. – Kas ten? Persisvėrusi pro trečio aukšto langą pasakų pilimi tapusiame name ji sunkiai mane įžiūri menkai apšviestoje gatvėje. Užtat girdi mano balsą. – Tada, kai už mane parašei laišką, prižadėjau tau padainuoti... Tyla. Pasinėręs į tamsią dangaus mėlynę suderinu gitarą ir užtraukiu: Taip gimsta pasakos,  Kurias norėčiau Savo svajose išvysti...  Aš tau jas patikiu,  Kad rojun skriečiau  Ir nebegrįžčiau. Sunku pasilikti,  Kai fėjų nėra, Sunku užmigti,  Kai tu ne šalia... Tamsoje įsivaizduoju mano balso klausančią Silviją ir nieko nebesigėdinu, nes gražus balsas man duotas tam, kad jį padovanočiau jai:  Nusinešk mane kartu Tarp angelų paslapčių  Ir demonų šypsenų.  Mane jos užlies  Jaukia šilta šviesa.  Ir kelią nuties  Neregėta spalva... Savy jaučiu visas pasaulio pasakas, kuriu jas iš naujo įmaišydamas miesto

realijų, kad būtų tikroviškesnės. Užburtojo namo languose patraukti mano serenados pasirodo keletas veidų. Bet man nerūpi, jaučiuosi kaip niekada laisvas, nebijantis stoti prieš visą pasaulį, idant neprarasčiau to, kas išties brangu. Oras pritvinkęs tylos,  Nesakyk man sudie,  Bet pasaulį pakylėk... Mano balsas laisvas ir kartu prislėgtas. Jį slegia praeities įvykiai, pavirtę sparnais ir plunksnomis, keliančiomis aukštyn mano balsą, lengvą ir kartu sunkų. Tik tapęs sunkus išmokau skraidyti. Vėjas mane glamonės.  Aš skrisiu, skrisiu, skrisiu, Skrisiu...16 Tyla. Kai pakeliu akis, Silvijos lange nebėra. Kažkas švilpia ir šaiposi. Kažkas uokiasi, gal iš pavydo. Kažkas ploja. Užburtos pilies durys prasiveria. Link manęs lėtai artinasi šešėlis. Įsmeigiu akis į tamsoje ryškėjantį veidą. – Silvija išėjus į šokių pamoką... Sakiau tau pro langą, bet negirdėjai... Turėt greitai grįžti. O tu gerai dainuoji! Aš įdėmiai klausiausi. Į tą dainą sudėjai visą save... Silvijos mama šypsosi. Maniau, kad ten Silvija, o iš tiesų – jos mama. Laimei, tamsa slepia mano veide įsiplieskusį raudonį, rodos, veidas tuoj sprogs ir ištikš į tūkstantį gabalėlių kaip prastame siaubo filme. – Gal nori palaukti jos viduje? – Ne, ačiū, pabūsiu čia... – Kaip nori. Tik... Sudainuok jai tą dainą dar kartą... Prisėdu ant laiptų prie lauko durų su gitara rankose kaip čigonas, prašantis išmaldos už savo dainas ir vakaro gūdumoje besistengiantis nuslėpti gėdą ar kokią paslaptį. Terminatorius susirango prie mano kojų, jis pirmą kartą gyvenime ramus.

Užsimerkiu ir vėl imu dainuoti, kone pašnibždomis, o mano pirštai tuo metu skambina melodiją, panašią į skraidantį kilimą, kuriuo mano balsas laisvas skrieja virš miesto stogų iki pat žvaigždžių ir jas surenka it dainos natas, kabančias bekraštėje dangaus partitūroje.  Atsimerkęs išvystu į mane žvelgiančias akis. Mėlynas įdėmias Silvijos akis pamažu, lyg atstumiant aprūdijusias duris, nušviečia šypsena ir staiga pro tas pravertas duris prasiveržia ir mane parbloškia pamirštos laimės gūsis, apie kurį po Beatričės mirties jau nebegalvojau. Jis dvelkia į mane, myluoja, apgaubia ir sušnibžda, tarsi dainuotų: „Ir kelią nuties neregėta spalva...“  Apsikabiname taip, lyg būtume dvi „Lego“ kaladėlės. – Manau, mes puikiausiai sutampame, – pakuždu jai į ausį. Silvija atsako dar stipriau suspausdama mane. Tas apsikabinimas padeda man pajusti savo kampus, savo trūkumus, savo dyglius. Jaučiu, kaip jie švelnėja, mažėja ir atsargiai užpildo jos ertmes. Terminatorius laksto aplinkui ratais, kurie mus stebuklingai apsaugos nuo bet kokio pasakų raganiaus. Toliau sekęs bučinys – tai raudonas tiltas, sujungęs mudviejų sielas, šokančias ant baltos gyvenimo bedugnės krašto ir nebijančias į ją įkristi. – Myliu tave, Leonardai. Mano pilnas vardas, mano tikrasis vardas ir tie žodžiai prieš jį – tai formulė, paaiškinanti visas Žemės širdyje saugomas paslaptis. Mane vadina Leo, bet aš esu Leonardas. Silvija myli Leonardą. 16 Giannos Nannini daina „Aria“.

–  I šmokysiu tave vieno žaidimo. – Ar tik čia nebus vienos iš tavo absurdiškų lenktynių? – Ne ne, jo mane išmokė Beatričė – tai tylos žaidimas. – Ar toks, kurį žaisdavome pradinėse klasėse? – Ne ne. Paklausyk. Reikia atsigulti vienam šalia kito ir tylėti. Reikia taip gulėti ir tylėti penkias minutes ir sutelkti dėmesį į akyse pasirodančias spalvas.  Ant raudonojo suoliuko vietos ne itin daug, bet glaudžiai susispaudę telpame abu, gulime veidais į dangų. Mylėti reiškia padaryti vietos, kai jos trūksta dviem. Taip būname susikibę už rankų, užsimerkę, tylėdami, o telefonas tuo metu atbuline tvarka skaičiuoja penkias minutes. Kai antrąją minutę paslapčia atsimerkiu ir pasisuku į Silviją, sutinku jos žvilgsnį. Apsimetu supykęs ir pasižiūrėjęs į mobiliojo ekraną pranešu, kad dar liko bent trys minutės. – Ką matei? – paklausia ji. – Dangų. – Koks jis buvo? – Mėlynas... – „kaip tavo akys“ norėčiau pridurti, bet žodžiai užstringa gerklėje. Lyg supratusi, Silvija nusišypso, jos tobulos šypsenos netemdo debesys. – O tu? – Visokias spalvas. – Ir kas tai buvo? – Arlekinas... O iš tikrųjų – tu. – Ačiū... Malonu girdėti... – sakau pyktelėjęs. Man it pačiam banaliausiam romantikui į galvą atėjo dangus, bet dangus, šiaip ar taip, yra dangus. O aš jos užmerktose akyse tapau liurbiška karnavalo kauke. Silvija nusijuokia, paskui surimtėja ir nenukreipdama žvilgsnio ima pasakoti: – Arlekinas buvo berniukas iš skurdžios šeimos. Kartą jam grįžus namo mama paklausė, kodėl jis toks liūdnas. Rytojaus dieną turėjo būti karnavalas, visi būsią apsirengę naujais drabužiais, o jis neturėsiąs kuo apsivilkti. Mama jį apkabino ir nuramino. Arlekinas paguostas nuėjo miegoti. Jo mama buvo siuvėja, ji pasiėmė krepšį su spalvingomis medžiagų atraižėlėmis, likusiomis nuo kitų drabužių, ir  visą naktį siuvo jas vieną prie kitos. Rytojaus dieną Arlekinas vilkėjo gražiausią ir originaliausią drabužį iš visų. Kiti vaikai tuo labai stebėjosi ir klausė, kur jį

pirkęs, tačiau berniukas tylėjo, saugodamas mamos paslaptį, – kad ji visą naktį siuvo tas įvairiaspalves atraižėles: baltas, raudonas, mėlynas, geltonas, žalias, oranžines, violetines... Jis suprato, kad nėra vargšas, nes jo mama myli jį labiau nei kurio nors kito mama savo vaiką, o jo drabužis – tos meilės įrodymas. Silvija truputį patyli. – Leonardai, tu visų gražiausias, nes mokėjai priimti ir dovanoti meilę, nepabėgai. Ir ant savęs nešiojiesi to žymes. – Silvija, tai tu esi tokia. Tyliu ir žiūriu į dangų, Silvija padeda galvą tarp mano peties ir kaklo, jos pirštai sukimba su manaisiais tarsi puikiai pavykusi dėlionė. Jaučiuosi taip, lyg mano odą dengtų tūkstančiai spalvingų atraižėlių.  Juk iš tiesų pats gyvenimas visą laiką kerpa ir siuva žmogui spalvingą drabužį, net ir per bemieges naktis, kitų gyvenimų susiūtų atraižų naktis. Būtent tada, kai jaučiamės didžiausi vargšai, gyvenimas tarsi mama siuva mums gražiausią drabužį.

P irma

mokslo metų diena. Atsikeliu keturiasdešimčia minučių anksčiau. Ne todėl, kad tai pirmoji diena mokykloje, bet todėl, kad nusprendžiau nuvažiuoti paimti Silvijos iš namų. Savo naujuoju motoroleriu (į jį reinkarnavosi mano senasis motoroleriukas, tik kad šis turi stabdžius...) skrodžiu rugsėjo orą, švytintį melsvai it mano talismanas, kurį laikau pasikabinęs po kaklu. Skrieju tarp mašinų kaip Sidabrinis banglentininkas. Šypsausi dėl visko ir visiems, net apsimiegojusiems policininkams ir raudonai šviečiantiems šviesoforams, veltui mėginantiems sustabdyti mano skrydį.  Atvažiavęs randu manęs jau laukiančią Silviją. Iš mudviejų punktuali tik ji. Silvija užsėda ant mano ristūno. Pajuntu, kaip jos rankos apkabina mano liemenį, tarsi apkabintų mano gyvenimą.  Ji jau nebebijo kaip anksčiau. Gal dėl to, kad dabar turiu stabdžius. Motoroleris virsta baltu žirgu, ne risnojančiu, o skriete skriejančiu per asfaltą.  Aš gyvas! Pažvelgiu į dangų ir pagalvoju, kad jame dar boluojantis mėnulis atrodo kaip Dievo šypsnys... Jis neturi nieko bendra su nuožmiu Niko, privažiavusio prie manęs ir visa savo povyza kviečiančio mane į dvikovą, šypsniu. Negaliu atsisakyti. Leidžiu jam laimėti tik todėl, kad vežuosi Silviją, tačiau šypsena, kuria pasibaigus lenktynėms apsikeičiame su Niku, sušildo labiau nei bet koks rankos paspaudimas, įkaitina labiau nei bet koks apsikabinimas. Tarp  vyrų viskas paprasčiau. Pirma mokslo metų diena. Kai sėdžiu šalia Silvijos, net pamokos atrodo trumpos, nuostabios, kupinos gyvybės. Rodosi, lyg merdėjančiai visatai kas nors būtų perpylęs kraują, kurio jai reikėjo, kad vėl imtų kvėpuoti. Nuo šiandien pradėsiu rašyti. Privalau visus šiuos dalykus pasižymėti, kad nepamirščiau. Nežinau, ar sugebėsiu, bet šį kartą bent noriu pasistengti. Gal reikėtų rašyti pieštuku. Ne, geriau parkeriu. Raudonu parkeriu. Raudonu kaip kraujas, raudonu kaip meilė rašalu ant baltutėlių gyvenimo puslapių. Mano manymu, vieninteliai įvykiai, kuriuos verta prisiminti, būna papasakoti krauju: kraujas neklysta, jo negali ištaisyti joks mokytojas. Šių puslapių baltumas manęs nebegąsdina ir tai Beatričės – baltos kaip pienas, raudonos kaip kraujas – nuopelnas. Žvelgiu į Silvijos akių mėlynę – tai jūra, kurioje gali skendėti ir nemirti, kurios dugne visuomet tvyro ramybė, net tada, kai paviršiuje siaučia audra.

Užliūliuotas šios jūros tobulai nusišypsau. Mano šypsena be žodžių sako, kad kai pradedi iš tikrųjų gyventi, kai gyvenimas plaukia mūsų raudonoje meilėje, kiekviena diena – pirmoji, kiekviena diena – naujo gyvenimo pradžia. Net jei tai pirma mokslo metų diena.

 Mielas Leo, grąžinu tau rankraštį. Perskaičiau jį visą iš karto, per vieną naktį, jis priminė man vieno garsaus graikų karvedžio istoriją. Vos su šešiais šimtais vyrų jis slėpėsi Parnaso kalne ir ruošėsi stoti į kovą su bekrašte priešo kariauna, apsupusia juos kalno šlaituose. Jų laukė neabejotinas sutriuškinimas, tačiau mažosios kariaunos žyniui kilo išganinga mintis: jis pasiūlė visus karius ir jų ginklus ištepti kreida. Ši vaiduoklių armija užpuolė priešą naktį, jų tikslas buvo išžudyti visus nepažymėtus kreida. Milžiniškos priešo kariaunos žvalgai vos juos išvydę mirtinai persigando. Pagalvoję, kad tai kažkokie keisti kerai, ėmė rėkti ir  bėgti nakties tamsoje vejami vaiduoklių armijos, kurios blyškumą dar  labiau išryškino mėnulio šviesa. Priešo būrius taip sustingdė baimė, kad galiausiai šeši šimtai vyrų užėmė jų stovyklą ir nusėjo ją keturiais tūkstančiais kruvinų lavonų. Kraujas ištepė vaiduoklių kariaunos ginklus ir  baltą karių odą – ryto brėkšmoje šie atrodė dar baisesni, švytintys balta ir  raudona spalva.  Leo, kartais mes bijome priešų, kurie iš tiesų daug silpnesni, nei mums atrodo. Tik nakties tamsoje juos gaubiantis baltumas suteikia paslapties ir  baugumo. Tikrasis priešas – tai ne kreida ištepti kareiviai, o baimė.  Balta spalva reikalinga.  Raudona – irgi. Gal nežinai, bet naujausi antropologiniai tyrimai įrodė, jog daugelyje kultūrų pirmieji spalvas nusakantys žodžiai apibūdina tik skirtumą tarp šviesaus ir tamsaus. Kalbai patobulėjus ir atsiradus trims spalvų pavadinimams trečiasis žodis beveik visuomet reiškia raudoną spalvą. Visų kitų spalvų pavadinimai sukuriami daug vėliau, kai raudoną nusakantis  žodis įeina į vartoseną, ir neretai nutinka, kad žodis „raudona“ būna giminingas kraują reiškiančiam žodžiui.  Mokslininkai patvirtino tai, ką tu atradai gyvendamas. Kultūros, civilizacijos ištisus dešimtmečius plėtojo tai, ką tu suvokei per vienerius mokslo metus. Ačiū tau, kad pasidalijai su manimi savo atradimu.  Aš viso labo papildžiau tas vietas, kur kalbi apie mane, ir kai kur  pataisiau kalbos kultūros klaidas, o visa kita palikau, kaip buvai parašęs.  Nenorėjau taisyti tavo gyvenimo, tegu jis išlieka nepakitęs.

 Didžiuojuosi galėjęs dalyvauti šiuose įvykiuose ir didžiuojuosi tavimi.  Nepataisomas mokytojas Svajoklis

P 

adėka

Kartą vienas mokinys neapsikentęs dar vieno užduoto rašinio netikėtai ėmė ir paklausė manęs: „Mokytojau, o kodėl jūs rašote?“ Aš nė negalvodamas atsakiau: „Kad sužinočiau pabaigą.“ O pabaiga tiek knygose, tiek gyvenime visada būna tokia pati: su padėka. Kažkas buvo pasakęs, kad prasti rašytojai kopijuoja, o geri – vagia. Nežinau, prie kurių mane priskirs skaitytojai, žinau tik tai, kad abi grupės yra skolingos gyvenimui ir žmonėms, iš kurių nukopijavo arba pavogė, arba, sąžiningiau kalbant, gavo. Gyvenimui priklauso geriausios autorinės teisės, jis – neišsisemiantis dramaturgas, kuriantis iš mūsų vis karščiau mylėti gebančius personažus. „Ką reikia sakyti?“ – nuolat girdėdavome šį klausimą vaikystėje.  Atsakydavome: „Aaaačiū“, – lipšniai, be kruopelytės nuoširdumo ištęsdami raidę a. Užtat suaugus dėkingumas man tapo ne tik logišku veiksmu, bet ir maloniausiu gyvenime jausmu. Taigi: ačiū savo šeimai, iš kurios išmokau, kad mylėti galima visada: savo tėvams Giuseppei ir Ritai, šiais metais švęsiantiems keturiasdešimt penktąsias vedyb metines; savo puikiesiems broliams ir seserims, skirtinga pasaulėžiūra pripildantiems mano pasaulį visų spalvų ir atspalvių: filosofui Marcui, istorikui Fabrizijui (su Marina ir Giulijumi), psichiatrei Elisabettai, meno istorikei Paolai ir architektei bei mano nuotraukos viršelyje autorei Martai. Prie jų priskirsiu ir Mariną Mercadante-Giordano bei jos šeimą; tiems, kurie tikėjo šia knyga ir padėjo man ją užbaigti: visų pirma, Valentinai Pozzoli, neprilygstamai istorijų pribuvėjai, be kurios nebūtų gimęs šis pasakojimas; taip pat Antonijui Franchini, iš karto patikėjusiam šia knyga su tokiu pat užsidegimu, kurį įžvelgiau jo vaikuose, kai jie „Graikija“ vadinamoje terasoje klausosi pasakų; Marilenai Rossi, pažįstančiai ir mylinčiai romano personažus labiau už mane; geriems draugams ir atidiems redaktoriams Giulijai Ichino ir Alessandrui Rivali, mokėjusiems būti švelniems, bet atviriems;