Steve.mosby. .50 50.Zudikas.ar.Mirtum.del.Meiles.2016.LT

UDK

821.111-31 M

o -2 2 1

Versta iš: Steve Mosby. 50/50 Killer. London: Orion, 2007

Copyright © Steve Mosby 2007 First published by Orion, London © Rasa Stasytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 ISBN 978-609-444-195-0

© Leidykla „Sofoklis“, 2016

Skiriu Lynn

PROLOGAS

- G alim e ir neiti, - pasakė ji. - Jei nenori. Džonas M erseris tebežiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje, nie ko neatsakė. T ik stebėjo, kaip žmonos rankos apsiveja jį, kad užrištų kaklaraištį. Ji, kaip visada, juo rūpinasi. Jis kilstelėjo smakrą, kad ja i būtų lengviau u žrišti mazgą. Iš pradžių ji surišo laisvai, po to švelniai mazgą užveržė. - Žmonės suprastų. v

Jam norėjosi, kad tai būtų tiesa. Žmonės stengsis parodyti, jog supranta, tačiau ten, širdies gilum oje, manys: taip jis bando išvengti pareigos. Jis lengvai galėjo įsivaizduoti, ką visi kalbėtų paskui. Žmonės kalbėtų apie tai, kad jis neatėjo, sakytų, jog jam tikriausiai sunku, tačiau manytų, kad jis vis tiek privalėjo ateiti į laidotuves - net neatsipeikėjęs ir prislėgtas atsakomybės. A te iti atsisveikinti - mažiausia, ką jis galėjo padaryti. Ir jie būtų teisūs. Nedalyvauti laidotuvėse būtų nedovanotina. Tačiau kaip su tuo jam reikės susitvarkyti, kol kas negalėjo įsivaizduoti. Eilen ė užkišo kaklaraiščio plonąjį galą už m arškinių. D ar kartą perbraukė per jį ranka. - G alim e ir neiti, D žonai. - Tu nesupranti. M iegam asis skendėjo pilkšvai melsvoje ryto šviesoje. Veidro­ dyje jo oda atrodė perbalusi, suglebusi, veidas tarsi num irėlio.

Jo kūnas (na, E ile n ei vis dar tekdavo pasistengti, kad pasiektų apkabinti jį) nebebuvo toks tvirtas kaip anksčiau. V is i daiktai dabar jam atrodė sunkesni. Jis per greitai pavargdavo. Štai dabar jo veidas buvo sustingęs tarp liūdesio ir tuštumos, o rankos tie­ siog kabėjo. Kažkuriuo momentu per visą tą sum aištį jis spėjo pasenti. Panašu, kad tai nutiko visai neseniai. Eilenė pasakė: - Suprantu, kad prastai jautiesi. -Jau čiu osi gerai. Bet taip nesijautė. V ien pagalvojus apie tai, kad teks stovėti prieš visus tuos žmones, jam im davo spausti širdį. V is stipriau ir stipriau. Ilgiau pagalvojus apie tai, pasidarydavo sunku kvė­ puoti. Jam už nugaros atsiduso Eilenė. Po to apkabino per liem enį, priglaudė skruostą jam prie nugaros. Jis pasijuto geriau. K a i ji būdavo šitaip jį apkabinusi, jis galėjo būti čia ir dabar, jaustis tiesiog žm ogum i, pam iršti visas pareigas ir atsakomybę, viską, kas j į slėgė. Iš lėto ištiesė ranką, uždengė vieną jos plaštaką. Jos rankos buvo mažos ir šiltos. Jiedu, vyras ir žmona, stovėjo taip ku rį laiką apsikabinę, žiū ­ rėjo į save veidrodyje. Nepaisant žmonos teikiam os ramybės, jis vis tiek atrodė it užmarštyje paskendusi statula. Pats matė, kaip kartais jo akyse sublizga emocijų žiburėliai, bet tai buvo tas pats, kas skrendant lėktuvu pro debesis kartkartėm is pam atyti žemės lopinėlius. Jo m intys neturėjo kur saugiai nusileisti. O re ju k visą laiką nebūsi. Jis paskutinį kartą spustelėjo E ile n e i ranką, išsivadavo iš jos glėbio. - M a n dar reikia peržiūrėti kalbą... Laidotuvės - liūdnas įvykis dėl daugybės priežasčių, bet labiau­ siai jį stebindavo tai, kiek daug žm onių į jas susirinkdavo. M i­

rusysis tik ra i nustebtų sužinojęs, koks populiarus jis buvo ir ko­ kios daugybės žm onių gyvenimus palietė pats to nesuvokdamas. M irtis susirinkti prie velionio sukviečia net ir tuos, su kuriais jis neturėjo labai daug bendro. Žmonės visada ateina. P o licin in k o laidotuvėse šis efektas būdavo dar stipresnis. M erseris apsižvalgė. Susirinko beveik visa nuovada, įskaitant net ir tuos pareigūnus, kurie niekada nedirbo su Endrium i, gal­ būt jo net nepažinojo. Juos čia atvedė atsakomybės ir šeimy­ niškum o jausmas. Kiekvienas pirm iausia pagerbdavo Endriaus šeimą, po to atsisėsdavo dešinėje koplyčios pusėje, kur buvo vie­ tos, numatytos Endriaus bendradarbiams. Daugum a jų unifor­ m uoti. M erserį pasodino tos pačios pusės pačiame priekyje, k iti jo komandos nariai sėdėjo šalia. Eilenė sėdėjo kairėje koplyčios pusėje, pačiame gale, tad jis vis žvilgčiojo atgal, tikėdamasis pa­ m atyti. Kiekvieną kartą pamačius ją panika šiek tiek atlėgdavo, ir jis toliau ram iai galėjo sėdėti ant suolo. Jam vis labiau norėjosi būti šalia jos, tačiau jo vieta čia - šalia Pito, Saim ono ir Grego. Jie keturi sėdėjo tylėdami; karste koplyčios priekyje gulėjo penktasis komandos narys. M erseris žiūrėjo į karstą. A r jis ne per mažas, kad į j į tilp tų tiek daug metų jam - su juo - d ir­ bęs vyras? M irtis sutraukia visus. D ar vienas liūdnas laidotuvių momentas. N et ir religinės laidotuvių apeigos atrodė kažkokios bedvasės. Pakreipęs galvą, M erseris klausėsi koplyčioje tvyrančio p ri­ slopintų pašnekesių gausmo, į vietas bandančių susėsti žm onių keliam o šurm ulio. Kartkartėm is atskriedavo duslių, aidinčių kostelėjim ų šuoras, lyg pastogėje užstrigusių žvirb lių keliamas triukšmas. Prie pakylos koplyčios priekyje priėjo ceremonijos vedėjas. V isi nutilo. Vyras ėmė kalbėti į m ikrofoną, tačiau šis tik vos vos garsino jo balsą.

- Susirinkom e čia tam, kad pagerbtume ir prisim intum e E n d ­ rių Daisoną, kuris m irė gruodžio penkioliktą atlikdam as savo pareigas. Kadangi Endrius nebuvo uolus tikintysis, laidotuvių ceremonija bus civilinė. M a n patikėta šią ceremoniją vesti. Vyras pakėlė akis, pažvelgė į salės galą, jo veidas skendėjo gintaro spalvos šviesoje. - Pasaulis - tai bendruomenė, ir Endrius drauge su mumis buvo tos bendruomenės dalis, - pasakė jis. - Kasdieniam e gy­ venime mes dažnai tai užmirštame. Esame kiekvienas užsiėmę savais reikalais, bet iš tiesų mes visi susiję, todėl mums svarbus kiekvieno mūsų artim o gyvenimas ir m irtis. M erseris žvilgterėjo į kairę, pamatė Endriaus žmoną. J i sė­ dėjo tarp dviejų mažamečių jų dukterų, tvirtai laikydam a jas už rankų, dėl jų stengdamasi iš lik ti rami. K a i jis nuvažiavo pranešti, jog vyras mirė, ji ilg a i ir graudžiai verkė, bet podraug buvo tv ir­ ta ir rūpestinga. Jis prasėdėjo su ja visą vakarą, tada ji ir paprašė šiandien pasakyti atsisveikinim o su En d riu m i kalbą. Jis negalėjo atsisakyti, bet jau tada pajuto kylančią paniką. Dabar jis buvo šitos koplyčios pusės viršininkas, o ji anos, bet jis to li gražu ne­ sijautė taip tv irta i kaip ji. - Džiaugsm ą turėti draugą ar brangų kolegą gali atim ti m irtis, bet ji negali atim ti džiaugsmo, jog jį turėjote. Gyvenim e praradi­ mų sunku išvengti, tačiau tokiom is akim irkom is turėtume susi­ telkti ne tik į tai, ką praradome, bet ir pasidžiaugti tuo, ką turė­ jome. Cerem onijos vedėjas pažiūrėjo žemyn į savo užrašus, vėl pa­ kėlė akis. - M irtie s negalim e atšaukti ar paveikti, - tęsė jis. - Bet ją galim e pakeisti savo nesibaigiančia m eile, skirta ir tiems, kurie mums paliko, ir vienas kitam. K aip tik tada M erseris pradėjo suprasti, kad kažkas negerai. Viskas prasidėjo nuo spengimo ausyse, o žiū rin t į ceremonijos

vedėją vaizdas aplink j į ėmė lietis, tolti. Jo sprando plaukeliai ėmė stotis piestu. Širdis vis labiau daužėsi. Kažkas tik ra i čia negerai. - M ir t ie s atneštas išsiskyrim as paprastai šokiruoja, sukelia liūdesį, - tęsė ceremonijos vedėjas. - Tų, kurių jausmai stiprūs, sielvartas taip pat bus stiprus. N uo šios natūralios žmogiškos reakcijos negali apsaugoti nei religija, nei giliausi apmąstymai. M erseris atsisuko, nužvelgė už jo sėdinčius žmones. Kūnų ir galvų jūra. Koplyčios gale durys buvo atidarytos. U ž jų taip pat stovėjo žmonės. - V is g i... Kad ir kokius ryšius m irtis sutrauko, kad ir kokie būtų mūsų asm eniniai įsitikin im ai, mes bent jau galim e būti ti­ kri, jog tie, kurių mes netekome, dabar ilsisi ramybėje. M erseris pabandė toje jūroje atrasti pažįstam ų veidų. Tačiau nors žm onių buvo susirinkę daug, nė vieno pažįstam o jis nematė. K a i kurios galvos atsisuko. Į j į ėmė sm igti vis daugiau akių. Cerem onijos vedėjas nebekalbėjo. M erseris, atsisukęs atgal į pakylą, pamatė, kad kalbėjusysis stovi šalia jos ir v iltin g a i ž iū ri į jį. Jis neišgirdo kvietim o. Salėje vienas po kito pasigirdo keli man­ dagūs kostelėjimai, kai jis atsistojo ir patraukė pakylos link. Popie­ riaus lapai su kalba, kurią buvo pasiruošęs, jau buvo ten padėti. Jis paėmė juos drebančiomis rankomis, pasilenkė arčiau m ikrofono. - A š - Džonas M erseris, - prisistatė jis. - Esu nuliūdęs, bet drauge pagerbtas, jog šiandien man buvo leista kalbėti. M a n d i­ delė garbė, kad teko pažinoti En d rių Daisoną - gerą draugą ir bendradarbį. Jis girdėjo savo tariamus žodžius, bet jie skambėjo taip, tarsi būtų pasakyti kažkieno kito. Salto prakaito lašai nusagstė jo kūną. Staiga pasijuto liesas ir silpnas, visai susenęs. Jo širdis daužėsi taip stipriai, jog, rodės, tuoj sudraskys krūtinę.

- D irbau su... galėjau džiaugtis galim ybe d irb ti su En d riu m i dešimt metų. M erseris nurijo seilę. A n t suolo sėdintys likę jo komandos nariai į j į žiūrėjo susi­ rūpinę. Pitas, jo pavaduotojas, buvo susiraukęs. Jis nuleido ant krūtinės laikytas rankas, tarsi būtų ruošęsis stotis ir eiti prie jo. M erseris papurtė galvą: M a n viskas gerai. Bet taip nebuvo. Nors salėje buvo karšta, jį krėtė šaltis. Jo kojos... - Per tą la ik ą ... Eilenė. Jis pažvelgė į salės galą akim is ieškodamas jos. Jis daugmaž žinojo, kur ji sėdi, bet dabar, kai jam taip reikėjo jos, niekur negalėjo jos surasti. Jo akys slinko nuo veido prie veido, o supratus, kad tas veidas ne jos, panika vis labiau augo, bet jis ir toliau kalbėjo. - Per tą laiką j į pažinau kaip patį profesionaliausią pareigūną, su kuriuo kada nors man teko dirbti. Jo akys už kažko užkliuvo, bet tas vaizdas pradingo. Jis ėmė jo ieškoti. - T ik iu o si, kad šie mano žodžiai bent truputį nuram ins... Bet tada jis ir vėl pamatė tai. Tą vieną veidą tarp visų veidų, kuris į jį taip sm alsiai žiūrėjo. Ir jo žod žiai nutrūko. Robertas Parkeris, ar ne? Parkeris, nužudęs penkis jaunuolius pietinėje miesto dalyje? Paskutinį kartą M erseris jį matė gerai apšviestoje patalpoje. Parkeris tada buvo apsirengęs oranžiniu kom binezonu, surakintom is rankom is bandė užsidegti cigaretę. Po kelių mėnesių jis m irė nuo kito k a lin io rankų. - Bent truputį nuram ins Endriaus žmoną ir vaikus. Jam pasidarė silpna. N egali būti, jog ten Parkeris. Bet tada jis pastebėjo vyrą, ku­ ris sėdėjo už dviejų e ilių nuo jo. A tg a l suglostyti plaukai virš apvalaus vaikiško veido.

Semas Filipsas. M erseriui teko dalyvauti pasitarim e dėl jo, tačiau j į patį buvo matęs tik nuotraukose. Ir jam teko apžiūrė­ ti tą aprūdijusį įrenginį, ku rį Filipsas buvo sukonstravęs savo namo rūsyje. N egali būti, kad tai jis. Jis tu ri būti kalėjime, esan­ čiame šimtus kilom etrų nuo čia. Parkeris ir Filipsas atsistojo. - Ne, - M erseris pasakė. Jis paskubomis apsižvalgė aplink, pamatė, kad stovi ir dau­ giau vyrų. Jo žvilgsnis iš lėto slinko nuo vieno veido prie kito, o pažinus kurį, jo kvėpavimas padažnėjo. Čarlzas Ji, įsilaužęs į namą, kuriam e gyveno trys moterys. Jų kūnus paliko prirakintus prie radiatorių. Džeikobas Baretas, karjere žudęs žmones. -N e . Kreigas Harisas, kuris žudė šeimomis, vieną šeimą po šeimos. Ir dar viena, paskutinė figūra, vieniša stovėjo koplyčios gale. M erseris gerai negalėjo to žmogaus įžiūrėti, nes jis stovėjo prie­ temoje. Bet jis matė, jog to vyro galva keistos formos. Ir dar su ragais... Stovintys vyrai ėmė į kairę ir dešinę brautis tarp suolų pro sėdinčių žm onių kojas centrinio išėjim o lin k . V isų akys buvo įsmeigtos į jį. Jo širdis krūtinėje nustojo plakusi. Įtampos neliko, neliko nieko. Jis nebeegzistavo. L ik o tik tai, ką jis jautė, - panika. -N e . Pitas jau stovėjo šalia jo. Jis uždėjo ranką M e rse riu i ant rankos... - Viskas gerai, D žonai. ...bet M erseris atitraukė nuo jo ranką įdėm iai žiūrėdamas į jį. - N eg i tu jų nematai? - M erseris parodė į centrinį taką. P ito veidas retai kada būdavo linksm as ar laim ingas, bet tokio liūdno jo M erseris dar nebuvo matęs. Jis net negalėjo

pažvelgti savo viršin in k u i į akis, buvo nuleidęs žemyn galvą, su­ kandęs dantis taip, kad raumenys ties ausim i pulsavo. - D žonai, - Pitas ty lia i pasakė. - Eim e, atsisėsi. - Ne, tu nesupranti. M erseris pažvelgė į centrinį taką tarp suolų. Vyrai judėjo la­ bai lėtai, lyg būtų mirę. Tuščias akis visi buvo įsmeigę į jį. Pitas vėl uždėjo jam ant rankos savo ranką. - D žonai, tai aš - Pitas. - Tu nesupranti. - Suprantu, - Pitas apkabino jį. - Viską suprantu. M erseris sutrikęs dar dvejojo, bet po to apsikabino Pitą ir pradėjo verkti. Laikydam as M erserį glėbyje, Pitas sušnabždėjo: - Viskas gerai. Eim e. Pitas nuvedė j į tarp suolų. M erseris stengėsi neatsimerkti. Nes kai jis atsimerkdavo - net ir trum pai akim irkai - jis matė vi­ sai šalia savęs tuos perbalusius veidus, kurie stebėjo, kaip jis eina pro juos. Jis leido P itu i vesti jį, Gregas ir Saimonas ėjo iš paskos. Nuėjęs ik i koplyčios vidurio, M erseris pajuto, kaip iš kito šono priėjusi Eilenė paliečia jo ranką. Žmonės traukėsi iš kelio. Ir štai taip, greta vienas kito, kad būtų saugiau, jie išėjo į šviesą.

PO DVEJŲ METŲ

PIRMA DALIS Vienas pirm ų dalykų, kuriuos išm oksti, yra toks: pradėjus naują tyrim ą, svarbu neturėti išankstinių nusistatymų. Ir tai tam tikra prasme yra tiesa. Pavyzdžiui, į nusikaltim o vietą reikia vykti be išsigalvotų versijų, kad ir kaip viskas aišku ar akivaizdu atrodytų. K iekvie­ na m irtis, kurios priežastis dar nenustatyta, turėtų būti laikom a žmogžudyste ir taip tiriam a, kol nebus įrodyta priešingai. Pirm a užduotis yra įvertinti turim us įkalčius ir tik tada daryti išvadas. Ž in om i faktai tu ri nulem ti tolesnę tyrim o kryptį, o tu privalai leisti tiems faktams vesti ten, kur jie neišvengiam ai veda. T a i iš esmės yra tiesa, tačiau, kaip bet kuris patyręs parei­ gūnas jums pasakytų, kiekvienam e tyrim e reikia p a lik ti vietos nuojautai. Bėgant metams, paprastai išsivysto p u ik iai suregu­ liuotas vid in is balsas, kurio išm oksti klausytis net ir tada, kai niekas kitas jo negirdi. Todėl, kol vadovausiesi sveiku protu, nėra nieko blogo sekti paskui šitą balsą ten, kur jis veda. Iš D žono M erserio knygos „Patirta žala“

G R U O D Ž IO 2-OJI

17:15

14 V A L A N D Ų IKI A U Š R O S

Žm onės retai užsuka į savo palėpes. Kevinas Simpsonas ne išim tis. Vos atsikraustęs, jis kartą ten buvo užlipęs - įkišo galvą ir pe­ čius pro tą dulkėtą skylę, pašvietė aplink prožektorium i ir, kaip paprastai būna, pagalvojo, jog reikės su ta erdve ką nors daryti, nors g ilia i širdyje žinojo, kad to niekada nebus. Tada jis nepatiki­ momis kopėčiom is nulipo žemyn ir apie palėpę apskritai pamiršo. Jei jis u žlip tų ten šiandien - prabėgus ketveriems metams po tos pirm os trum pos pažinties su palėpe - jis ten rastų patį velnią, kuris tupi kampe nušviestas p ilk a i melsvos ekrano šviesos. Velnias beveik nejudėjo, buvo susikoncentravęs į nedidelį mo­ nitorių priešais save, per ausines klausėsi, kas vyksta name po palėpe. Simpsonas iš pradžių tikriausiai net nesuprastų, ką mato, gal net pagalvotų, kad tas vaizdas netikras, o velnias kampe - tik keista tupinčio padaro statula. M onitoriaus šviesoje ramus vel­ nio veidas gal net kažkiek buvo panašus į num irėlio tamsiame kambaryje, kuriam e paliktas įjungtas televizorius. Bet Kevinas Simpsonas, kaip ir dauguma žmonių, retai u žlip ­ davo į palėpę. Todėl velnias niekieno netrukdomas praleido ten ne vieną dieną. Velnias miegojo tiesiai virš Kevino, viename mai­ šelyje turėjo maisto, į kitą dėdavo atliekas. Velnias sekė Keviną. Šiandien velnias daugiausia laiko praleido stebėdamas ir klausydamas, kaip po namus juda nieko apie jo buvim ą virš jų nenutuokianti porelė. M ergina atėjo penkiolika m inučių po de­ vynių ryte. Jie drauge su Kevinu išgėrė kavos, pavalgė. Po to kalbėjosi. G aliausiai mergina penkiolika po keturių išėjo. Viską, ką jie sakė ir darė, velnias girdėjo ir matė. K a i mergina išėjo, velnias laukė. Ilgai laukė.

Bet dabar pagaliau jis pakilo iš kampo, nuo m onitoriaus švie­ sos jo galūnių šešėliai atrodė ilg i ir ploni kaip voro. Svarbiau­ si daiktai - virvė ir degusis skystis - buvo paslėpti viename iš Simpsono m ažai naudojamų kambarių. V ik ria i ropodamas per stogo sijas palėpės liuko lin k , velnias pasiėmė plaktuką. L iu k o skląstis ir plien in ių nuleidžiam ų laiptų mechanizmas buvo sutepti vieną dieną, kol Simpsonas buvo darbe. Todėl liu ­ kas dabar atsidarė visiškai tyliai, šviesos juosta iš koridoriaus įs i­ veržė į palėpę, apšviesdama pilkus, nutįsusius voratinklius tarp gegnių virš galvos. Velnias ėmė leistis žemyn. Kevinas Simpsonas po truputį ėmė atgauti sąmonę, jo sugrįžimas į realybę buvo tarsi laipsniškai ryškėjantis suvokimas. Visą laiką jo akys buvo užmerktos. Atrodė, kad taip reikia, nors mintys ir nebuvo pakankamai rišlios, kad būtų galima suvokti, kad to reikia. Pačiam to nenorint, jo jutim ai darėsi vis aštresni. Jo kūną užliejo kažkas šilto. Kažkas jį tarsi kažkur įspraudė. Veidu jis jaučia vėsą... bet jo kakta ir nosies pakraščiai vis tiek prakaituoja. Tem peratūra lyg saunoje sporto klube. Vanduo teka, taškosi. K aršti oro burbulai kildam i kutena jo kojų pirštus. A š vonioje. Kevinas iškart pajuto neapykantą sau: ju k je i negalvosiu taip, tai nebus tiesa. Bet kelio atgal nebuvo, ir jis ėmė suvokti vis daugiau to, kas vyko aplink. Nors jis dar nematė, aplink ėmė atsirasti pasaulis. Jis jau galėjo pasakyti, kad jis gu li, kad yra nuogas ir panardintas į vandenį. Po kaklu kietas vonios kraštas, rankos glaudžiasi prie vonios kraštų. Stiprus, pulsuojantis skausmas petyje...

Tada Kevinas prisim inė apie įsibrovėlį. Jo kambaryje buvo kažkoks vyras, tas vyras puolė jį, ir ... Keviną apėmė panika, jis pabandė ištrūkti, bet virvė tvirtai laikė rankas prispaustas p rie jo šonų, kojos taip pat buvo surištos. Vanduo siekė nosį. Kevinas pabandė atsikosėti, bet nieko neišė­ jo -Jėzau, kažkas dengia ir jo burną. Panika virto begarsiu širdį drebinančiu klyksmu. Jis desperatiškai iškvėpinėjo ir vėl traukė orą pro nosį. Burnoje pajuto karčiai sūrų skystį. Kevinas greitai jį nurijo, nors ir bijojo, kad nesupykintų. - Nusiram ink, nes kitaip pats save nuskandinsi. Po šitų žodžių Kevinas nebejudėjo. Jis lik o užsimerkęs. Vagis. Kevinas tiesiog sėdėjo prie kompiuterio, kai ji išėjo, nes norėjo parašyti jai elektroninį laišką, jis laisvai galėjo patikėti, kad būtent taip ir buvo - jis sutrukdė vagiui atlikti savo darbą. Ir visai nesvarbu, jis apsisukęs pamatė tarpduryje stovintį tą vyrą, vyras buvo su vel­ nio kauke, o rankoje turėjo plaktuką. Tam vyrui reikėjo tik pinigų, todėl jis ir surišo jį. Netrukus jis susirinks Kevino daiktus ir išeis. Kevinas išgirdo užsukamų čiaupų cypim ą, o po to lik o tik tylus vandens čiurlenim as vamzdžiuose. Iš garso atrodė, kad namo plastikinėse gyslose kažkas verda. - Atsim erk. Nors Kevinui nesinorėjo, jis atsimerkė. Vonios kambarys buvo pilnas garų. Kevinas pamatė drėgme apsitraukusius spintelių durų veidrodžius. Drėgm e buvo apsitraukusi ir kakta, ji tekėjo per sm ilkinius. Tas vyras sėdėjo ant uždengto klozeto šalia vonios. Jis ir da­ bar buvo su ta baisia kauke: rožinė gum inė oda, juodų plaukų kuokštai, kyšantys iš smakro ir viršugalvio, ragai, padaryti iš kažko, kas buvo panašu į senus kaulus. Tikra s velnias. Kevinas žiūrėjo į jį. - Taip jau geriau, — kinkuodam as galva pasakė vyras.

Kevinas suprato, kad jis g u li surištas karšto vandens vonioje ir yra visiškai priklausom as nuo to baisaus nepažįstamojo m alo­ nės. N uo to nepažįstamojo su ta keista kauke. Č ia kažkokia klaida, galvojo Kevinas. T a i tu ri būti klaida. Tas vyras ištiesė ranką ir nuo grindų paėmė tarp kojų padėtą plaktuką. Kevinas pajuto dar labiau augančią paniką, bet šįkart jis stengėsi iš lik ti kiek įmanoma ramesnis. T ik nenuskęsk. - Atsiprašau už viską, - vyras įdėm iai žiūrėjo į plaktuką ran­ koje, tarsi nesuprasdamas, ką blogo su juo būtų galim a padary­ ti. - V isai tikėtina, kad po visko lik s i gyvas, ir jei taip nutiktų, iškart atsiprašau, kad tave sužalosiu. T a i būtina. Tikėtin a. Būtina. - Lin k te lk , jei supratai mane. Kevinas linktelėjo, kiek tai jam buvo įmanoma. T a i tik ra i klaida, jis vis kartojo sau. Jei tik tas nepažįstamasis atrištų jam burną, jis galėtų viską paaiškinti. Vyras padėjo plaktuką ant žemės. - Žinau, kam rašei elektroninį laišką, - pasakė jis. - Pakan­ kam ai ilg a i jus abu stebiu. O Dieve. - Perskaičiau visus kitus elektroninius laiškus, kuriuos jūs vienas kitam parašėte. Žinau visus jūsų slaptažodžius. Pasiga­ m inau visoms jūsų spynoms tinkam us raktus. Supranti? Vyras iškėlė neįtikėtinai d id elį ryšulį raktų, pakratė jį. K evi­ no akys bėgiojo nuo vieno prie kito rakto, bet jie judėjo per grei­ tai ir jis nespėjo įžiū rėti, kurie iš jų galėtų būti nuo jo namų. Juk tik ra i ne visi jo. Bet tai nesvarbu. Jis vis tiek linktelėjo. Vyras padėjo raktų ryšu lį ant grindų. - Kartais ateinu į tavo namus, kai tavęs nėra namie. Knisuosi po tavo daiktus. Skaitau tavo laiškus. M ie g u tavo palėpėje. Seku tave, kai tu važiuoji ir g rįž ti iš darbo.

Vadinasi, tai ne klaida. Kevinas spoksojo į tą vyrą desperatiš­ kai bandydamas prisim inti, ką pats buvo matęs bent kiek keisto ar įtartino. Nieko. Jis paprasčiausiai eidavo iš paskos? Kevinas niekada nekreipė per daug dėmesio į žmones aplink. Gudres­ niam jį sekti būtų labai paprasta. - Niekada manęs nematei, - pasakė vyras. - A š labai atsargus. Bet aš matydavau tave. Kiaurą dieną tave stebėdavau. A b u jus. Kevinas atsargiai linktelėjo. Prakaitas tekėjo per kaktą į akis, tad m irkčiojo, kad jo išvengtų. Vanduo sroveno per vonios kraštus. Vyras su velnio kauke ištiesė ranką ir nuo grindų paėmė dar kažką. Raudonai geltoną skardinę. Degusis skystis. Kevino skrandis apšalo, apmirė, įsitempė. Jis bandė pasi­ traukti, bet pajudėti negalėjo. Jis suprato, kad apsišlapino. Nepažįstam asis laikė skardinę su degiuoju skysčiu suspaudęs tarp delnų. Taip žmonės daro, kai ruošiasi apšlakstyti kepsninę, kad ugnis intensyviau liepsnotų. Vyras kažkodėl laikė nukreipęs skardinę į Kevino pusę. Jis palenkė galvą ir - nepaisant to, kad buvo su kauke - kažkodėl K evinui pasirodė susimąstęs. - Pažaisim e žaidim ą apie meilę, - pasakė jis.

G R U O D Ž IO 3-IOJI

7:23

8 M IN U TĖS PO A U Š R O S

Pakaks. Simpsono kūnas vis dar trūkčiojo vandenyje, bet jis daugiau nė trupučio nesipriešino. Pro dūmus vonios kambaryje velnias matė, kad dauguma Simpsono plaukų nudegė, o oda ant jo nie­ ko nereginčio veido apsvilusi ir sutrūkinėjusi. Atrodė, kad jis nebegali kvėpuoti. N et jei jis vis dar gyvas, netrukus mirs. Kaip visad, tai priklauso nuo detalių.

Velnias išjungė skaitm eninį diktofoną, pažiūrėjo į jo ekraną. A štuonios minutės ir penkiolika sekundžių garso įrašo. Jam reikės tik nedidelės ištraukos. Vonios kambaryje dvokė, todėl velnias apsidžiaugė, kad pa­ galiau gali išeiti į koridorių ir už uždarytų durų p a lik ti visą tą chaosą. Jam virš galvos kabėjo dūmų detektoriaus laidai, velnias sulaužė jį prieš žaidim o pabaigą, kad signalizacija nesutrukdytų Sim psonui ram iai num irti. Prieš išeinant velniui reikėjo sutvarkyti dar kelis reikalus. K e­ lis kartus tą naktį jis trum pam buvo išėjęs ir Simpsoną palikęs vieną, kad iš namų pašalintų visą stebėjimo įrangą. Šitame etape tai jau nebuvo taip svarbu, bet vis buvo kuo užsiim ti, kai reikėjo laukti, kada Simpsonas atgaus sąmonę. Velnias buvo nuėjęs prie Kevino kom piuterio, patikrino, ar neatėjo naujų elektroninių laiškų. V eln iu i buvo įdom u, ką ta mergina, ku ri čia buvo vakar, dabar veikia. T ik ria u sia i miega net nenujausdama, ką pridarė. Bet tai ilg a i nesitęs. D ar reikėjo paim ti kelis daiktus. Velnias nulipo laiptais žemyn, eidamas įsikišo skaitm eninį diktofoną į kom binezono kišenę. Įrašo prireiks, kai ateis laikas paskam binti.

G R U O D Ž IO 3-IOJI

8:40

22 V A L A N D O S 40 M IN U ČIŲ IKI A U Š R O S

Markas T u rin t galvoje, kaip aš jos ilgėjausi, sakyčiau, keista, kad taip retai sapnuodavau Lizą . Per tuos šešis mėnesius tikriausiai tik kokius kelis kartus, ir net tada tai nebūdavo sapnai būtent apie ją. G reičiau apie tai, kad jos nėra. K aip ir pabudus - nėra.

Sapnas tąryt nebuvo išskirtis. Sėdėjau paplūdim yje su šortais, žiūrėjau į horizontą. M an o oda buvo drėgna, aplipusi smėliu, aš visas drebėjau. Jūra priešais buvo ram i ir tyli, bangos ritosi iš lėto, švelniai paskleisdamos vandenį. Bangų garbanos prie kran­ to vis plonėjo, kol galiausiai švelniai šniokšdamos sugrįždavo atgal. V irš manęs dangus buvo mėlynas, bet tolumoje - apsi­ blausęs, o ties jūros plokštum a - pabalęs. Keistos skraidančių paukščių kom binacijos buvo panašios į pasviruoju šriftu danguje užrašytus sakinius. Ir daugiau nieko. Rodos, nekaltas sapnas, bet prabudęs iš jo jaučiausi prislėgtas. Atrodė, kad neviltis fiziškai mane slegia. A k im irk ą net nesupra­ tau, koks čia pustuštis kambarys aplink mane. Ką?.. Po to prisi­ m iniau, kad persikrausčiau į kitą valstybės kraštą. Naujas butas, naujas darbas. Pabandžiau nuo veido nutrinti miegą, mano ran­ ka lik o šlapia nuo prakaito. Dieve, L iz a , pagalvojau. N a ir dienas išsirenki vizitams. O tada aš nutilau, nes kažkas buvo ne taip. Prireikė tik aki­ mirkos suvokti, kas tai. M ano naujajame miegamajame grojo mu­ zika. To neturėjo būti, nes tarsi pro m iglą prisim iniau, kad prieš tai, prieš man vėl pasineriant į sapną, grojo visai kitokia muzika. Pasukau galvą į vieną pusę, į kitą, užmečiau akį į radijo žadintuvą. - Šūdas, - pasakiau, bet to buvo maža. - N ors užsikrušk. Turėjau išeiti iš dušo ir įju n g ti kavos aparatą prieš kokią va­ landą. Užm erkiau akis. T ik ra i gerai pasirenki dienas aplankyti. Bet kuris kitas mano vietoje tikriausiai iškart būtų šokęs iš lovos, garsiai toliau plėtodamas „Šūdas ir nors užsikrušk“ temą, tačiau yra dalykų, svarbesnių nei galim ybė pavėluoti. T aig i, vie­ toj to aš dar kelias sekundes pagulėsiu lovoj g ilia i kvėpuodamas, bandydamas prisim in ti nykstantį sapną. Nors tas sunkus nevil­

ties jausmas liko, o tai nebuvo labai malonu, tačiau kartais nevil­ tis geriau nei nieko. Kartais tai būtent tas jausmas, kurio reikia. N a ir dienas išsirenki vizitams, pagalvojau. Bet tu visada laukiama. O tada pagaliau aš išsiropščiau iš lovos ir išėjau į koridorių bandydamas prisim inti, kur, po galais, mano naujajame bute yra vonios kambarys. Pusę dešimtos - tik slia i pusvalandį vėluodamas pirm ą dieną į darbą - įvažiavau į vieline tvora aptvertą autom obilių aikštelę padangomis traškindamas žvyrą. Kalbant apie orą, tai buvo apgailėtinai varganas rytas - visai tinkam as fonas mano susierzinim ui. Dangus, aptrauktas tam­ siais dėmėtais debesimis, atrodė kaip sniegas, po kurį visą die­ ną kažkas vaikščiojo, o debesys vis negalėjo apsispręsti: ly ti ar vis dėlto nelyti, tad tik retkarčiais labiau aptemdavo ir nestip­ ria i pakrapnodavo. Ž o lei augti sk irti žemės lopinėliai, išm ėty­ ti po aikštelę, buvo virtę purvu. Važiuodamas čia automobilyje klausiausi vietinio radijo ir orų prognozės, per kurią pranešėjas džiaugsm ingai aiškino, kad yra gerų ir blogų naujienų. L y ti tu­ rėtų nustoti ik i vėlyvo rytm ečio. Bet vėliau jis pažadėjo sniegą. Prie tolim ojo aikštelės pakraščio stovėjo platus žemas p o lici­ jos nuovados pastatas. U ž jo driekėsi visas kvartalas pastatų, ku­ riuos jungė smėlio spalvos betoniniai takeliai. Langų pastatuose buvo nedaug, ir juose atsispindėjo tik tamsus dangus, daugiau nieko nesimatė. Prieš mėnesį atvažiavęs į savo pirm ą pokalbį dėl darbo pagalvojau, kad nuovada panašesnė į vietą, tinkam ą pada­ ryti nusikaltim ą, nei į tokią, kur reikia apie jį pranešti. Pastatai man pasirodė panašūs į apleistą psichiatrijos ligoninę. K a i išjungiau autom obilio v ariklį, lik o tik jaukus lietaus bar­ benimas į mašinos stogą. N uo per p riekin į stiklą tekančio lie ­ taus vandens man vis liejosi vaizdas priešais.

Vėluoju pirm ą darbo čia dieną. Turbūt net blogiau nei į dar­ bą ateiti su kokiu prakeiktu klouno kostiumu. M an o dešinysis rodomasis pirštas ku rį laiką abejingai tapšnojo per kairę mano alkūnę, bet pakeisti nieko vis tiek nebegalėjau, tad, ilgiau ne­ mąstydamas, susiėmiau, išlipau iš mašinos ir nuėjau prie durų. Priėm im o zona buvo kaip visur: virš galvos - juodos lubos, po kojomis - storas kilim as, iš šonų - šviesiai p ilk ų blokelių sie­ nos, tarp kurių ir vyko visas veiksmas. Skelbim ų lenta, apka­ binėta lankstukais „Saugokite savo dviratį!“ Nedidelėje lauki­ mo salelėje, kurioje dabar niekas nieko nelaukė, eilė oranžinių plastikinių kėdžių. Iš išorės tas pastatas atrodė kaip psichiatrijos ligoninė, viduje - kaip sporto klubas. Priešais duris stovėjo administratorės stalas. U ž jo sėdėjo dvi gana simpatiškos merginos, ta iš kairės man net šypsojosi, kol ėjau prie jų, todėl aš taip pat jai nusišypsojau. Jos plaukai buvo šviesiai rudi, suriš­ ti į tvarkingą uodegą, veidas su saikingu makiažu, kuris jai labai tiko. Kita mergina buvo su ausinėmis, atsiliepinėjo į skambučius. - Labas. A š detektyvas M arkas Nelsonas. A š naujas D žono M erserio komandos narys. - A , taip. M ergina ištiesė ranką į šoną, pasiėmė užrašams skirtą lentelę. - M erserio naujasis liokajus. Laukėm e jūsų. - Kam ščiai gatvėse, - pamelavau. - N ieko tokio, - mergina padavė man lentelę su prisegtu do­ kumentu. - M a n reikia, kad pasirašytumėte kai kuriuos lapus. Įvairiose vietose buvo išspausdintas mano vardas ir pavardė, aš iš lėto slinkau žemyn ir prie kiekvienos savo pavardės Pasira­ šinėjau. Visą tą laiką mergina mane akylai stebėjo. - T a i jūsų naujas paskyrimas? - paklausė ji. Nusišypsojau, bet akių nepakėliau. - G andai greitai sklinda. - Jus tai stebina?

- Ne, tik ra i ne. Ir tikrai manęs tai nestebino, nes gandai paprastai greitai sklis­ davo apie visus, kuriuos Džonas M erseris priim davo į savo ko­ mandą, aš tikrai ne išim tis. Daugiausia tai lėm ė jo statusas - D ž o ­ nas M erseris buvo ryškiausia žvaigždė, kokia policijos darbuotojui įmanoma tapti. Be to, kad jis buvo gerai žinomas ir gerbiamas policijos pareigūnas darbo valandomis čia, D žono M erserio daž­ nai buvo prašoma skaityti paskaitas, sakyti kalbas, pakonsultuoti, rašyti straipsnius, kartais jį net pakviesdavo į televiziją. Bet svarbiausia buvo tai, kad jis parašė knygą apie gaudant žudikus sukauptą p atirtį - įsivaizduojate, jam nepakako pado­ rum o iš pradžių išeiti į pensiją. Vietoj to jis tiesiai šviesiai parašė viską apie viršvalandžius ir patirtą stresą, kuris baigėsi visišku nerviniu išsekim u prieš dvejus metus. T a i buvo tiesm ukai atvi­ ras kūrinys, dėl kurio jis tik ra i nesusirado naujų draugų. N e rv i­ nis išsekimas tam taip pat nepadėjo, bent jau taip buvo kalba­ ma tame žiauriam e teisėsaugos pareigūnų darbo pasaulyje. Bet M erseris buvo ne tas, kuriam rūpėtų kitų nuomonė. Siek tiek mažiau nei prieš metus sugrįžęs į darbą, jis papildė, taip sakant, darbo užgrūdintų pareigūnų - tokių, kurie neatitiko jo žiaurių standartų, - gretas. A tsižvelgiant į tai, tikriausiai nereikia stebėtis, kad bet kuris, priim tas d irb ti su M erseriu, bus nužiūrėtas su dideliu įtarum u ir ne mažesne užuojauta. Iš anksto susitaikiau su tuo, kad manęs lauks išskirtin is dė­ mesys ir kad tas dvi emocijas į mane įsmeigtuose žvilgsniuose man teks pam atyti ne kartą. Kalbant apie įsigalėjusias tradici­ jas, M erseris mano atveju akivaizdžiai elgėsi visiškai kitaip nei paprastai: taip, tai tik ra i mano pirmas paskyrimas. Ir dėl to aš tik ra i visai nesistebiu, kad mergina priimamajame apie mane jau girdėjusi. Tiesą sakant, visai tikėtina, jog dabar ji apie mane žino daugiau nei aš pats apie save.

-Jū sų pirm as darbas, - pasakė ji purtydam a galvą su pašaipia simpatija, - ir jūs pas M erserį. K a i kurie žmonės gim sta po ne­ laim inga žvaigžde. - Na, bet šito aš pats norėjau. - Pažiūrėsim e, ką kalbėsite po savaitės, - ji šypsojosi, bet ne­ supratau, ar ji juokauja. - Bet kokiu atveju, pakelkite akis ir pa­ sakykite labas fotoaparatui. A n t lubų kabėjo juodas rutulys. Pakėlęs akis pastebėjau, kad jo šone šviečia raudona lemputė. Blyksnis. Pasakykite labas fotoaparatui. Toje fotografijoje aš toks, koks tuom et ir buvau: beveik tris­ dešimties, aukštesnio nei vidutinio ūgio, atletiško kūno sudėji­ mo, bet atrodantis lieknesnis dėl naujo kostium o, ku rį tądien buvau apsivilkęs, nors šiaip kostium ų paprastai nenešioju. R udi plaukai, n u kirp ti trum pai, tvarkingai. Išvaizda vidutinė, jei są­ žiningai. A išku , fotografija taip pat ne pati geriausia, bet man ir fotoaparatams retai kada sekdavosi sutarti. Paprastai jie mane užfiksuodavo akim irką tarp dviejų skirtingų veido išraiškų. Ir šitoje nuotraukoje aš atrodžiau pakankam ai pasitikintis savim i ir pilnas ryžto, bet drauge matėsi, kad man dėl kažko neramu. Jei sąžiningai, bent jau akis į akį, mokėjau nerimą geriau slėpti. Bet tas fotoaparatas visgi mane prigavo. Byloje, į kurią buvo įsegta ta nuotrauka, galim a rasti ir dau­ giau inform acijos apie mane. M an o vardas ir pavardė - M a r­ kas Nelsonas. M a n dvidešim t aštuoneri. Tą akim irką o ficia lia i nors ir nelabai sėkm ingai - gerą pusvalandį jau buvau detektyvas. M ano išsilavinim as. M an o profesija buvo apklausinėti žm o­ nes - įtariam uosius, aukas, liudininkus. M okėjau padaryti taip, kad žmonės atsipalaiduotų, o tada susirinkdavau jų paslaptis. Įgijęs psichologijos daktaro laipsnį, pradėjau d irb ti policijoje, čia

man teko kalbinti kelis serijinius nusikaltėlius, tada ir susidomė­ jau šita veikla, nors, man rodos, visada galvojau, kad galiausiai mano darbas bus susijęs su elgesio psichologija. Tokie psicho­ logai dažnai rodom i film uose. Bet viskas pakrypo kita linkm e. Vietoj to, kad ir kaip nuobodu tai gali pasirodyti, aš atradau, kad esu gabus žm onių kalbintojas. Nors anksčiau niekada nebuvau pagalvojęs, kad kada nors specializuosiuosi tokioje srityje, taip jau kartais nutinka, kad gyvenimas tau mėto kam uoliukus, o tu im i ir netyčia pagauni kokį. Byloje parašyta, kad akademiją baigiau prieš penkerius me­ tus, vėliau dirbau atsitiktinius darbus - buvau kviečiamas pa­ dirbėti ten bei šen tai vienų, tai kitų skirtingas bylas tiriančių detektyvų komandose. N ieko smagaus tame, aišku, nebuvo, bet darbas yra darbas. Taip dirbdam as lankiau visus iš eilės su mano darbo specifika susijusius kursus, o iš tų menkaverčių pareigų, kurias man tekdavo užim ti, kaupiau patirtį. Iš esmės, kurį laiką dirbau kas po ranka papuldavo, bet visada viena akim i ieškojau karjeros galimybės. Vieną dieną tokia atsirado. Buvo praėję du mėnesiai nuo to laiko, kai sužinojau, jog M e r­ serio komandoje atsilaisvino už apklausas atsakingo detektyvo vieta, tad perskaitęs skelbim ą pagalvojau: kodėl ne? Ką prarasiu? Į darbo pokalbį galiu nueiti, mano patirtis kalba pati už save, o prisistatyti galėčiau tiek gerai, kiek tai įmanoma. K aip sakoma, siek didžiausio, džiaukis mažiausiu. G a l ir keistai nuskambės, bet to darbo gauti aš nesitikėjau. Taig i, kai gavau laišką, kuriuo buvau kviečiam as į pokalbį, - tai įvyko prieš mėnesį - aš tikrąja to žodžio prasme mūsų senajame butuke kaip mažas vaikas ėmiau šokinėti iš džiaugsmo. Nors nuo tada mano mintyse buvo tik tas kvietim as ir artėjantis po­ kalbis, aš vis kartojau sau, kad neturiu jokių šansų - ir apskritai man per daug net nerūpi. Bet tą pačią akim irką - ju k akivaizdu žinojau, kaip man tai svarbu.

Tą patį vakarą atsisėdau ir dar kartą nuo pradžios ik i galo perskaičiau M erserio knygą, o tada mano džiaugsmą šiek tiek aptemdė nerimas ir abejonės. Juk M erseris buvo legenda; kaip aš galėčiau jam prilygti? Jei tiksliau, kas bus, jei visgi neprilygsiu? Tada prisim iniau, kaip L iz a man nuolat kartodavo, kad turėčiau labiau pasitikėti savimi, mažiau nerim auti, o paprasčiausiai ner­ ti ir gyventi. A psidairiau po aptriušusį butą, tą, kuriam e, kaip ir mane lankančiuose sapnuose, man jos taip trūko, ir iš sėklų, likusių po mūsų su L iz a ankstesnių pokalbių, sugebėjau išsiau­ g in ti pakankam ai tvirtą ryžtą. Bet vis tiek, atsižvelgiant į M erserio reputaciją, turbūt nieko keisto, kad nerim o manyje šiek tiek vis dėlto liko. Žiūrėdam as į tą nuotrauką ir dabar mačiau to nerim o likučius, kyšančius iš už pasitikėjim o sienos, bet ju k man rim tai buvo neramu dėl to, kas manęs lauks pirm ą darbo dieną. Tada aš ju k to negalėjau įsivaizduoti. Koridorium i einant, penktas kabinetas. Sustojau, perskaičiau, kas parašyta ant lentelės ant durų, g ilia i įkvėpiau ir atidariau duris. Ten nieko nebuvo. Kabinetas buvo tuščias, tik p a lik ti kom piuteriai ram iai ūžė budėjimo režim u. A tsižvelgiant į tai, kiek dabar valandų, nu­ sprendžiau, kad visa komanda tikriausiai išvažiavusi darbo rei­ kalais, bet tikriausiai vis tiek spėjo apie mane susidaryti labai nekokią nuomonę. Iškvėpiau g ilia i. Atsiprašyk ir stenkis daugiau tokių klaidų nedaryti. Ir viskas. Uždariau kabineto duris, įjungiau šviesą. Lem pos suzvimbė, pam irksėjo prieš įsijungdamos, bet lyginant su tuo, kiek jos teikė šviesos, tos pastangos atrodė, švelniai tariant, bergždžios. T a i buvo ta dažnai senuose biuruose pasitaikanti blanki labai ne­ efektyviai šviečiančių lempų šviesa, tačiau ir tai, ką tos lempos

apšvietė, įspūdį paliko labai jau varganą. Penki seni stalai, ap­ krauti tokiom is didelėm is krūvom is dokumentų, kad jokia pen­ kių žm onių komanda niekada nesusitvarkytų; keli m onitoriai ir d id eli kietieji diskai; susipynusių laidų raizgalynės; senos bylos, sudėtos ant grindų šalia nudėvėtų kėdžių. A n t kiekvieno stalo buvo po trikam pį stovelį su vardu ir pa­ varde, tarp kurių labai greitai radau savąjį. Būtų buvę kur kas smagiau, jei tas stalas dar būtų buvęs tuščias ir švarus, bet, žin o ­ ma, taip nebuvo. Tarp d u lkių ir sąvaržėlių buvo padėtos kelios bylos su daugybe dokum entų, juos perskaityti prireiktų ne vie­ nos dienos. D ar buvo krūvelė kom paktinių diskų, apsuktų guma, su ant viršaus užklijuotu popierėliu, kuris ir patraukė mano dė­ mesį. A š jį paėmiau, bet iškart ir vėl padėjau. Tiriam os bylos - į teismą keliaujantys tyrim ų duomenys. Jėzau. Rytas pasidarė dar prastesnis nei buvo. A kivaizd u, kad nuo šiol darbai, kuriuos da­ rydavau savaitėmis, turės būti padaryti per kelias valandas. K u rį laiką žiūrėjau į tas šūsnis dokum entų bandydamas jiems įrodyti, jog nuo šiol aš už juos atsakingas ir be jokios abejonės juos įveiksiu. Neatrodė, kad jie labai manęs išsigando. Pamačiau, kad tiesiai už mano stalo stovi M erserio stalas. - Šventas šūde. N et nežinojau, ar dėl to nustebau, ar kažkur g ilia i širdyje bū­ tent to ir tikėjausi, bet kad ir kaip ten buvo, ant to stalo nebuvo švaraus plotelio, ant kurio būtų galim a dirbti. T ie dokumentai, kurių krūva pūpsojo ant mano stalo, neatrodė kaip nors tarpu­ savyje susiję. Pažvelgęs žemiau, pamačiau tokias pat dokumen­ tų krūvas ir po stalu. A tsa k ik lio raudonai šviečiančiam e ekrane matėsi, kad jis yra gavęs bene penkiolika balso žinučių. Vadin asi, toks mano naujasis bosas: garsusis detektyvas ser­ žantas Džonas M erseris. Jo darbo vietoje buvo arba genijaus, arba pam išėlio palikta netvarka. Sunku pasakyti, kurio tiksliai, supratau tik tiek, kad jei j į patį netikėtai partrenktų sunkvežimis,

kokias penkiasdešim t tiriam ų bylų tikriausiai reikėtų pradėti tirti iš naujo. Niekas tikrai nedrįstų perim ti to, kas yra lik ę ant jo stalo, ir tikėtis iš to ką nors suprasti. Pažiūrėjau į sieną už to stalo. Prie jos buvo prisegta juodai balta kopijavim o aparatu nukopijuota M erserio ir miesto mero fotografija. M erseris ne taip seniai tais metais buvo gavęs ap­ dovanojimą už nuopelnus miesto bendruomenei. Viršutiniam e lapo kampe juodu tušinuku buvo užrašyta „cha! cha! cha!", tarsi tas apdovanojimas būtų kažkas neįtikėtinai gėdingo. „M atote, su kuo man tenka taikstytis?“ Bet fotografijos kopija visgi kabė­ jo čia, ant sienos, ir kuo ilgiau aš į ją žiūrėjau, tuo labiau man at­ rodė, jog M erserio veido išraiška visai nedera su tais sentimenta­ liais lapo viršuje paskrebentais užrašais. K a i gavo apdovanojimą, M erseris, kiek atsimenu, jau gana ilg a i nedirbo, nuotraukoje iš jo akių ir lūpų atrodė, jog jam liūdna. M eras M erseriui ant kak­ lo kabino m edalį. M a n kažkodėl atrodė, jog M erseris sunerimęs, kad tas m edalis jam gali būti per sunkus. Žinom a, buvau susitikęs su M erseriu per darbo pokalbį, ir prisim enu, jog jis buvo išsiblaškęs. J į sudomino apklausos, ku­ rias aš vedžiau Naisdėjaus institute, ypač D žeikobo Bareto, jo pasodinto į kalėjim ą, tačiau visus kitus klausim us man uždavi­ nėjo k iti jo komandos nariai. A š ir toliau žiūrėjau į tą fotografiją stebėdamasis keistais kon­ trastais joje, kai ant M erserio stalo pradėjo skambėti telefonas. K u rį laiką sutrikęs į jį žiūrėjau. Susiim k, M ark ai, pagalvojau, ir po trečio skim btelėjim o pa­ kėliau ragelį. - Detektyvo seržanto M erserio biuras. Kalba M arkas Nelsonas. - Sveiki, detektyve Nelsonai, - moters balsas buvo ramus ir malonus, atrodė, kad ji visai linksm ai nusiteikusi. - A š Eilenė Merser. M a n atrodo, anksčiau mums neteko bendrauti. Jūs tik ­ riausiai naujasis mano vyro tarnas?

J i nenusijuokė, bet paskutinį žo d į pasakė taip, kad suprasčiau, jog ji juokauja. Nusišypsojau. - Būtent taip ir parašyta ant mano vizitinės kortelės. Šįkart ji nusijuokė. - Taip ir galvojau. O mano vyras ten yra? - Ne, atsiprašau, bet ne, nėra, - aš apsižvalgiau po biurą taip, tarsi tikėdamasis, jog M erseris kaip nors visgi m aterializuosis. N ieko nėra. - V isai nieko? - T ik aš vienas. - T a i jūsų pirm a diena darbe? - Taip. - T aip ir pagalvojau. Džonas man pasakojo apie jus. Sakė, jog jam paliko did elį įspūdį jūsų gyvenim o aprašymas ir kad nekan­ tria i laukia, kada galės su jum is pradėti dirbti. - T ik ra i? - T ik ra i, - panašu, kad ji nesuprato, jog ką tik pasakė man kai ką stulbinam o, visgi pridūrė: - Pasakiau jums tai todėl, kad esu tikra, jog jis to nepasakys. Ir kaipgi pirm oji diena jums sekasi? - Nekaip, - įsitaisiau į M erserio kėdę. - Pavėlavau. Ir jei sąži­ ningai, net neįsivaizduoju, kur dabar visi galėtų būti. - T a i būtų buvęs mano antras klausimas. - Atsiprašau. - O n e , tik jau nereikia. Vargšelis... Esu tikra, kad jie supras. Keliuose dabar kažkoks košmaras. M an o vyras taip pat su tuo privargo savaitgalį, tad neleiskite jam savęs skriausti. - Gerai. - K aip suprantu, jūs ir miesto dar gerai nepažįstate? - Taip, - pasakiau. - Persikrausčiau prieš porą dienų nuo van­ denyno pakrantės. Bet vis tiek negaliu sau atleisti už tai, kad pirm ą dieną pavėlavau.

- G a liu jus vadinti M arku? v

- Žinom a. - K ie k tau metų, M arkai? - D videšim t aštuoneri. - Koks jaunas. Z inai, ką tau pasakysiu, M arkai. Iš balso atro­ dai labai malonus žmogus, o aš žinau, koks baisus mano vyras kartais g ali pasirodyti - bent jau svetimiems. Todėl siūlau tau štai ką. Jei padarysi man paslaugą, pasirūpinsiu, kad Džonas su tavim i kaip galim a m aloniau elgtųsi. Jis manęs klauso. -Jū s labai m aloni, - pasakiau. - Bet m ielai padaryčiau jums paslaugą ir be jokio atlygio. - Na, ta paslauga labai paprasta. N oriu, kad perduotum mano vyrui, kad skambinau. Ir pasakytum jam: Nepamiršk. - Nepamiršk, —pakartojau. - Būtent. T a i jo, aišku, labai nenudžiugins, nujaučiu. T ik ne­ klauskite jo, ką tai reiškia, - ji kalbėjo dabar it garsiai šnabždė­ dama. - D ė l to jis tik susierzins. - M anau, tiek įstengsiu. - Labai gerai... D ar vienas nem aloniai veriantis garsas nutraukė mūsų po­ kalbį. Pasisukęs kėdėje pažiūrėjau į savo stalą. M an o telefonas mirksėjo. - N a ... Eilenė M erser pati išgelbėjo mane iš situacijos. - T a i tikriausiai vienas iš jūsų gaujos, M arkai. Tau reikia eiti. - Panašu, kad taip. - Nepam iršk, ko prašiau, ir geros dienos tau. Esu tikra, kad neilgai trukus ir vėl pasikalbėsime. - Žinom a. Sėkmės. - Tau taip pat. Padėjau ragelį ir nuvažiavau su M erserio kėde prie savo sta­ lo galvodamas: Nepamiršk. Nepamiršk. Jei pam iršiu perduoti šią

žinutę, paprasčiausia ironija mane nužudys dar prieš tai, kai tai padarys pats M erseris. - Detektyvas Nelsonas. - M arkai? Č ia Pitas. Pitas Dvajeris buvo antras po M erserio šitoje komandoje. Per mano darbo pokalbį daugumą klausim ų uždavinėjo jis, atrodė šiek tiek sutrikęs ir nepatenkintas dėl to, kad jam reikia užsiim ­ ti tokiais reikalais. Jis buvo stambus, draugiškas žmogus, nuolat arba susiraukęs, arba susimąstęs, tačiau per pokalbį jis padarė vis­ ką, kad jausčiausi kuo geriau, už tai mintyse jam net padėkojau. - Labas, Pitai. A š ... - Nesuk dėl to galvos. M um s tavęs reikia čia, nusikaltim o vietoje. R a šik lį turi? - A ha. Pitas trum pai paaiškino situaciją. Užm iestyje rastas lavonas. A plinkybės labai keistos. Saimonas Dankanas, atsakingas už teismo m edicinos ekspertizes M erserio komandoje, kaip tik da­ bar dirbo su kitais pareigūnais nusikaltim o vietoje, tad oficialios išvados dar reikės palaukti, bet akivaizdu, jog tai žmogžudystė. Jie norėjo, kad aš kuo greičiau pradėčiau kaim ynų apklausą - tuo turėjau užsiim ti dar prieš pusvalandį. - Supratau, - pasakiau skubiai viską užsirašinėdamas. - O kur važiuoti?

G R U O D Ž IO 3-IOJI

10:10

21 V A L A N D A 10 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Eilenė Pakalbėjusi telefonu su M a rk u Nelsonu, Eilenė vaikštinėjo po namus iš kam bario į kam barį. Atrodė, jog ji laukia, kol kažkas

nutiks, bet kol tai nenutiko, ja i nesinorėjo nieko daryti. Jai ne­ sisekė nusiram inti. O tai buvo labai keista. Juk šiandien ji neturėjo jokių planų. A išku , jos sesuo kartais dieną užsukdavo, bet visada prieš tai pranešdavo. E ilen ė neturėjo jokių nebaigtų darbų ar suplanuotų susitikim ų; jos darbų kalendorius buvo tuščias. Bet vis tiek, kai ji išgirdo beldim ą į duris, tas staigus ir netikėtas garsas, rodės, buvo būtent tai, ko ji laukė. Tą keistą laukim o jausmą ji pajuto dar prieš savaitgalį; sun­ kios m intys ją prislėgė po to sapno, ku rį susapnavo penktadienio naktį. Prabudusi Eilenė ilg ai galvojo apie tai, ką sapnavo, o vėliau apie tą sapną pasikalbėjo su D žonu. Sapnas buvo trumpas, nie­ ko per jį daug neįvyko, ji tiesiog vaikščiojo po savo namus stebė­ damasi, kad kai kas pasikeitę, kad trūksta kai kurių daiktų. Sap­ ne jos protas iškart sukūrė sudėtingą tos situacijos paaiškinim ą, bet E ilen ei įstrigo tik viena - tas jausmas, kad Džonas ją paliko. Namuose nebebuvo jo daiktų. Viena į kitą rėmėsi lentynose pa­ svirusios knygos. Paveikslai nukabinti, jų vietoje ant sienų likę šviesesnių dažų plotai. Eilenės drabužiai, kurie buvo p a lik ti ka­ bėti jų bendroje spintoje, atrodė kaip spalvotas brūkšninis kodas. - Tikiuosi, neplanuoji sprukti, - pasakė ji D žonui per pusryčius. Iš jos balso tono buvo akivaizdu, kad juokauja, bet ji vis tiek laukė atsakymo. Eilenė visada aptarinėdavo sapnus, jei tie ja i kel­ davo nerimą. Kartais pasakodama sapną ji tyčia ką nors prikurdavo, kad taip atsargiai išsiaiškintų, kas tarp jų su D žonu būdavo negerai. Džonas šito nežinojo, bet jie buvo susituokę jau seniai, tad jis pažinojo ją pakankam ai gerai, jog suprastų, kad tokiais pokalbiais j i paprasčiausi prašosi jo paramos, kurios iš jo papras­ tai Eilenė ir sulaukdavo. Nugyvenus daugiau nei trisdešim t metų kartu, būtų keista, jei jis nesugebėtų jos skaityti tarp eilučių. - A š per senas kur nors sprukti, - pasakė jis.

- T ik dėl to? Jis susimąstė. - D ar aš per daug pavargęs. - Tuom et gerai, supratau. Tačiau tarp eilučių skaityti mokėjo ne tik Džonas, todėl E ilenė nesunkiai suprato, kad pirmas jo atsakymas buvo pasakytas juokais, o antras jau kur kas rim čiau. Žinom a, yra šim tai kitų priežasčių, kodėl Džonas niekada nepaliktų jos, bet jis ju k žino, jog ji ir pati tas priežastis žino. Būtent todėl jis sugalvojo šį tą naujo. Per daug pavargęs. Eilenė visą savaitgalį stebėjo savo vyrą galvodama apie tą an­ trą jo atsakymą. K a i esi pavargęs, padėti g ali miegas, o paskuti­ nėmis savaitėmis atrodė, kad Džonas miega pakankam ai gerai, tačiau iš ryto atsikeldavo labiau pavargęs nei buvo praėjusį vakarą. Per daug sutrikęs, gal būtų tikslesnis atsakymas. G alų gale, jei sugalvotum kur nors sprukti, tau juk reikėtų nuo kažko atsispirti. T aig i, pasikalbėjusi su Nelsonu, Eilenė vaikštinėjo po namus svarstydama, gal kartais jos vyras pastaruoju metu taip nerima­ vo būtent dėl to naujai priim to detektyvo. - J is man prim ena mane, - pasakė Džonas taip, tarsi nežino­ tų, tai gerai ar blogai. G a l tik ra i būtent tai jam paskutiniu metu nedavė ramybės. G a l jos vyrui neramu dėl to, kaip naujam žm ogui pavyks pa­ keisti Endrių. O gal apskritai jai tik atrodo, kad jam dėl kažko neramu. Per pastaruosius dvejus metus buvo ir gero, ir blogo, bet visko ju k nesukontroliuosi. Kartais jam trūkdavo jėgų p a k ilti iš lovos, o kitais kartais būdavo visiškai toks pats kaip prieš nervinį išsekimą. V isg i dabar jam tik ra i kažkas darosi, ir E ilen ei norėjo­ si, kad jis pasikalbėtų su ja apie tai taip, kaip ... Tuk, tuk, tuk, tuk, tuk. Ji sustojo. Kažkas beldė į jos klientam s u žeiti skirtas šonines namo duris. E ilen ei nereikėjo tik rin ti savo darbo knygos, kad

suprastų, jog ji tik ra i nepamiršo jokio susitikim o. Šiandien ket­ virtadienis, ja i laisvadienis. Jos darbo savaitė baigėsi vakar. - M inutėlę. Eilenė užmetė akį į savo atvaizdą stiklinėse vienos virtuvinės spintelės durelėse. Būdama viena, ji paprastai per daug dėme­ sio išvaizdai neskirdavo ir šiaip niekada per daug nesipuošdavo, bet ja i buvo svarbu, kad jos klientai ją m atytų kaip tikrą profe­ sionalę. Be to, dėl psichologinių konsultacijų, kurias ji teikda­ vo, specifikos, buvo svarbu u žtik rin ti, kad asmeninė inform acija plauktų tik viena kryptim i. Dabar ji atrodė nelabai tvarkingai džinsai ir palaidinė. Gerai, kad bent plaukai tvarkingai sušu­ kuoti ir ji ne su veido kauke. Tuk, tuk, tuk. - J u k jau sakiau — minutėlę. Bet įkyrus beldim as nesiliovė. Eilenė nuėjo atidaryti jaus­ damasis dviprasm iškai - ir susirūpinusi, ir susierzinusi. Priėjusi prie durų ji paslėpė antrąją emociją taip g ilia i, kaip tik galėjo. A kivaizdus susierzinim as jos srities konsultantui net blogiau nei veido kaukė. Prieš atidarydama duris, ji pažiūrėjo pro akutę. Prie jos namų slenksčio stovėjo Džeim sas Reardonas. Vieną ranką susikišęs į kišenę, jis nekantriai trepsėjo vietoje: susirūpinęs žiūrėjo į privažiavim ą prie namo, tarsi laukdamas, kada ten kažkas pasirodys. Eilenė ištiesė ranką, kad atkabintų apsauginę grandinėlę, bet sudvejojo. J i konsultavo Reardoną su pertraukom is jau kokius metus, ir jis buvo vienas iš nedaugelio jos privačių klientų, kurie turėjo krim in a lin ių nusikaltim ų istoriją bei buvo lin kę į prievar­ tą. Dirbdam a klinikoje, ji buvo prie tokių atvejų pratusi, bet ten tokios konsultacijos teikiam os saugesnėje nei įprastai aplinkoje. N ė vieno iš tų klien tų ji niekada nebūtų įsileidusi į savo namus, net jei jie turėtų teisę būti laisvėje.

D žeim so Reardono atveju Eilenė žinojo, kad abiejų tų prob­ lemų pagrindinės priežastys buvo jo šeiminė padėtis ir alkoho­ lis. Jis visada buvo tylus, mandagus, elgdavosi pagarbiai per jų sesijas. Taip, Reardonas buvo sutrikęs, piktas jaunuolis, tačiau drauge jis buvo inteligentiškas, atrodė nuoširdžiai įsitraukęs į procesą: pasiryžęs taisytis. J i dažnai pastebėdavo, jog jis susi­ nervindavo dėl to, apie ką jie kalbėdavosi, bet ji niekada nejautė jokio pavojaus iš jo. V isg i tokio, kaip jis atrodė dabar, ji dar ne­ buvo mačiusi. Eilenė atidarė duris, bet grandinėlės nenukabino. Reardonas visą savo dėmesį iškart nukreipė ten, kur ji stovėjo. - Eilene. - Labas, D žeim sai, - atsargiai pasisveikino ji. - Atsiprašau, bet man atrodo, kad šiandien mes neturim e paskirto susitikim o. - Žinau. A tleiskite, - jis vėl pažvelgė kažkur į šoną, po to vėl į ją. Jo veidas buvo išsigandęs, liūdnas. - A š tik norėjau pasakyti jums, kad aš atsiprašau. - U ž ką atsiprašai, Džeim sai? - Stengiausi iš paskutiniųjų, tikrai stengiausi. Per pastaruo­ sius metus man buvo taip sunku. - Žinau, kad buvo. - Bet jūs tik ra i man padėjote, sąžiningai tai sakau. Jūs vienin­ telis žmogus, kuris buvo toks dėmesingas man. Eilenė stengėsi, kad jos veide išlik tų neutrali išraiška, bet Džeim sas jų santykius įvertino ne visai teisingai. Paprastai ji būtų taktiškai netgi pataisiusi. Jis mokėjo ja i už tai, kad ji skirtų jam savo dėmesį. Iš jos pusės tai buvo tam tikra paramos žm ogui forma, ku ri reiškė, jog ji išklausys jį, bet nieko daugiau. J i suda­ rydavo jam sąlygas suprasti tam tikras savo gyvenim o nuotrupas, po vieną įvykį vienu metu. Bet ji tik ra i nebuvo jo draugė. - Tu pats sau padėjai, - Eilenė pasakė jam. Džeim sas papurtė galvą: tai nesvarbu.

- A š tik noriu, kad jūs žinotum ėte, jog aš labai stengiausi. Nenoriu, kad pagalvotumėte, jog aš jus nuvyliau. Eilenė susiraukė. - D žeim sai, kas nutiko? - Privalote prisim inti, kad ir ką aš galų gale padarysiu, visa tai dėl Karlės. Jo žod žiai įjungė signalizaciją visu garsu. Karle buvo Reardono dukrytė, atsiradusi po trum po ir la ik in o susitaikym o su jo buvusia žm ona Am anda. Eilenės žiniom is, D žeim so san­ tykiai su Am anda nuo pat pradžių buvo sudėtingi, bet du jų vaikai sukūrė mazgą, kuris nebeleido tų sudėtingų santykių taip paprastai nutraukti. N et dabar Reardonas vis dar įs itik i­ nęs, kad Am anda buvo netikusi m otina, nors teisme nuspręsta vaikus p a lik ti jai, o D žeim sui apskritai uždrausta m atytis su savo vaikais. Eilenė šiuo klausim u negalėjo turėti jokio nusistatymo. Jos darbas reikalavo išla ik y ti nešališkum ą ir leisti jam pačiam pa­ daryti išvadas dėl savo elgesio. Džeim sas neabejotinai kėlė pa­ vojų savo buvusiai žm onai, tačiau nuo pat pradžių E ile n e i buvo aišku, kad jam tik ra i rūpi jų vaikai. D žeim sui jos konsultacija pirm iausia ir buvo reikalinga tam, kad jis pasiektų tokį supra­ tim o ir kontrolės lygį, kuris leistų jam sugrįžti į savo vaikų gy­ venimą. Per jų susitikim ų sesiją D žeim sui sekėsi įvairiai. Kartais j į užvaldydavo neapykanta ir pyktis. K itais kartais jis kaip tik gilindavosi į savo jausmus ir atrodydavo, kad jam sekasi visai ne­ blogai. Kad ir kaip ten buvo, Eilenės manymu, jam sekėsi visai neblogai. O dabar štai. - Džeim sai, ką padarei? - Kad ir ką išgirsite apie mane, aš tai darau dėl jos. Jis pažvelgė į Eilenę m aldaujančiom is akim is, po to vėl į p ri­ važiavim ą prie namo.

Eilenė apsisprendė, atkabino durų grandinėlę. - O gal užeik m inutėlei? - pasiūlė ji. - Galėtum e apie tai pa­ sikalbėti. Bet jis atbulas, purtydamas galvą nulipo nuo laiptelio. - Ne, neturėjau ateiti. Eilenė išėjo pro duris. - Bet tu jau čia, tad gal vis dėlto užeik? - A tleiskite. - D žeim sai... Bet jis apsisuko ir nubėgo. Eilenė nulipo laipteliu ant priva­ žiavim o prie namo, jam pavym ui dar šūktelėjo, bet jis, nekreip­ damas į ją dėmesio, nubėgo ik i gatvės ir pradingo. Eilenė, nulei­ dusi akis, pažvelgė sau į kojas. Šlepetės. J i nebūtų pavijusi jo, net jei būtų buvusi su bėgim o bateliais. K a d ir ką išgirsite apie mane, as tai darau dėljos. Šalto lietaus lašai pradėjo k risti ant Eilenės palaidinės. Ji nu­ sipurtė, pasitrynė rankas, bet vis tiek kurį laiką dar stovėjo kie­ me ir žiūrėjo į tuščią privažiavim ą prie namo. Džeim sai, pagalvojo ji, ką tu padarei?

G R U O D Ž IO 3-IOJI

10:20

21 V A L A N D A IKI A U Š R O S

Markas Pažeisdamas keletą ne itin svarbių kelių eismo taisyklių, į nusi­ kaltim o vietą nuvažiavau gana greitai. Gatvė, į kurią man reikėjo, pasirodo, yra akligatvis, kuris baigėsi už penkiasdešim ties me­ trų nuo pagrindinio kelio asfaltuota apskritim o formos aikšte­ le. Tarp pagrindinio kelio ir akligatvio, einančio siauro trum po keliuko abiejose pusėse, stovėjo po eilę vienodų p ilk ų kotedžų.

R ealiai vietos šaligatviam s ir žolei tarp jų nebuvo, bet jie vis tiek buvo kažkaip įsprausti. Visa gatvelė buvo pilna policijos. Palei vieną gatvelės kraštą buvo sustatyti autom obiliai. G ru ­ pelė pareigūnų su lietpalčiais, rankas susikišę į kišenes, stovėjo nuobodžiai linguodam i prie vieno tų autom obilių, kol keletas kitų pareigūnų šnekučiavosi su kaim ynais, kurie, supratingai kęsdami nemalonų orą, stovėjo savo kiem eliuose ir stebėjosi, kas, po galais, čia dedasi. T ie pareigūnai nepastebimai darė vieną darbą - stengėsi, kad visi aplink gyvenantys nesupultų krūvon ir taip būtų išvengta vienodų parodymų, panašiai kaip geltona juosta, kuria apjuosus buvo galim a išsaugoti nepakitusią nusi­ kaltim o vietą. Pamatęs tai, apsidžiaugiau. Jei jie to nebūtų darę, būčiau turėjęs paprašyti, kad padarytų. Privažiavau prie geltono užtvaro, kuris plazdėjo nuo ant jo krintančio lietaus, vienas policininkas pribėgo manęs pasitikti. A š nuleidau lango stiklą, parodžiau jam savo ženklelį; šis paėmė jį iš manęs, kelias sekundes įdėm iai apžiūrinėjo. Jam prie lie t­ palčio buvo prisegta maža, į akis nekrentanti kamera, kuri, kiek aš žinojau, įrašinėjo mano atvaizdą. - Detektyvas Nelsonas, - pasakiau jam norėdamas paskubin­ ti. - A š priklausau M erserio komandai. Policininkas man grąžino ženklelį. - J is viduje. Pastačiau autom obilį, nustačiau profesionalo veido išraišką ir nuėjau į namą. D u įkalčių rinkėjai darbavosi kieme, vienas pa­ reigūnas sergėjo įėjim o duris. Jie taip pat buvo su kameromis. V ėl parodžiau savo ženklelį. - Pone. Prie durų stovintis pareigūnas prisegė ir man kamerą. J i pe­ riodiškai fiksuos vaizdus ir įrašinės garsus, o visus duomenis perdavinės užkoduotu dažniu į specialią įrangą, esančią viena­ me iš prie gatvės stovinčių policijos autom obilių. Šita daugybė

inform acijos - valandų valandos film uotos medžiagos iš nusi­ kaltim o vietos - bus suarchyvuota ir vėliau paversta prasmingais duomenų fragmentais. Pareigūnas palydėjo mane į koridorių. - Daugum a jūsų komandos viršuje. Bet detektyvas Dankanas virtuvėje: pirm iausia turėtumėte su juo susitikti. - A čiū . Nuėjau koridorium i tolyn. Dešinėje buvo svetainė. Pažiū­ rėjau ir pamačiau ten dar kelis pareigūnus, renkančius įkalčius, klūpančius ant kelių, atsargiai besidarbuojančius ties grindjuos­ tėmis. Blykstelėjo kamera, aš nusisukau ir nuėjau toliau. U ž sve­ tainės į viršų k ilo laiptai, vėlgi dešinėje, o po to jau koridoriaus galas, kuriam e tiesiai priešais - atviros durys. U ž jų esantis kam­ barys buvo dekoruotas ryškiom is spalvomis - raudonas kilim as, kreminės sienos, tam siai raudonos užuolaidos, kabančios abi­ pus į terasą vedančių durų. Č ia taip pat ty lia i dirbo keli tyrėjai. N uo lemputės, kabančios prie lubų, buvo nuimtas gaubtas, todėl kambaryje atrodė gerokai per šviesu, ypač aplink matant tokius rūškanus veidus, kurių vieną pusę dengė šešėlis. D ar keli ka­ meros blyksniai: greiti ir ryškūs. Neseniai įvykdyto nusikaltim o vietos visada atrodo taip: lyg pats keisčiausias vakarėlis, kuriam e tau neteko dalyvauti. Saimoną Dankaną pamačiau virtuvėje, ji buvo atskirta nuo paskutinio kam bario dvivėrėmis m edinėmis durim is. V irtuvė įrengta prabangiai, čia vyravo šviesios spalvos, buvo švaru, prie lubų švietė keli fluorescencinių lempų pagaliukai. Saimonas išė­ jo iš virtuvės maudamasis nuo rankų baltas pirštines, pirm iausia pasveikino mane šypsena, po to padavė ir savo tvirtą ranką. - Nelsonas, taip? - kalbėjo jis laisvai, greitai: tikra žodžių kruša, kuri verčia tave neprarasti budrum o ir spėti suprasti šito žmogaus juokelius. - Jei teisingai prisim enu, tai taip. M arkas Nelsonas?

Jis buvo aukštesnis nei aš jį prisim iniau, raumeningas, lieknas, įdegęs. Praplikęs, tik virš ausų dar rangėsi kelios žilstelėjusios gar­ banos, panašiomis buvo apaugusios ir jo rankos. Per darbo pokalbį jis visą laiką rankose sukinėjo rašiklį ir paklausė tik vieno klausi­ mo, bet taip greitai, kad aš jo vos nepraleidau. D ar du kartus buvo įsiterpęs dviem tokia pačia greitakalbe pasakytais komentarais, po kurių vis kilstelėdavo antakį ir kreivai nusišypsodavo. Jis buvo ge­ rai žinomas akademiniame sluoksnyje kaip intelektualas padauža. - Taip, teisingai, - pasakiau. - M alon u ir vėl susitikti. - T a i pagaliau atsikapstei? - V is tas eismas. Jam tai m ažiausiai rūpėjo; jis prasibrovė pro mane ir mes abu nuėjome atgal į koridorių. - A uka vonioje, bet akivaizdu, kad kažkas buvo daryta visa­ me name. Panašu, kad nusikaltėlis auką ganėtinai ilg a i kankino prieš nužudydamas. - Vadinasi, nužudymas, tikrai? - pasitikslinau aš. Saimonas vėl kilstelėjo antakį. - Pitas tau dar nieko nesakė? - M es kalbėjomės tik kokią minutę. - Na, tuomet jie viską tau papasakos. O pradžiai pakaks ir to, kad nusimato įdom i pirm a diena darbe. E ik paskui mane, ap­ žiūrėsim e kūną. - Gerai. Nespėjus man nieko pasakyti, jis ėmė lip ti siaurais į antrą aukštą kylančiais laiptais, man teko pasiskubinti, kad spėčiau iš paskos. Nuojauta kuždėjo, kad tądien man tin g in iau ti neteks. Sustojome tamsiame antro aukšto koridoriuje. Kaip ir pirm a­ me aukšte, čia buvo patiestas raudonas kilim as, o vieno mažo lan­ gelio užuolaidos užtrauktos. Su pirm u įkvėpim u pajutau tą kvapą: šlykštų, ryškų. Oras buvo tiek pritvinkęs to kvapo, kad pajutau, jog pradedu raukytis. Saimonas galva parodė į vonios kambario duris.

- Čia. Pasiruošęs? K aip supratau, šis jo klausimas buvo lyg testas. Tačiau negy­ vų kūnų man buvo tekę m atyti ir anksčiau, tik reikėjo kažkaip prisiversti nebesiraukyti. - Žinom a. Įėjome į vonios kam barį - tiek, kiek tai buvo įmanoma - ir tas baisus kvapas dar sustiprėjo. Degusis skystis, dūmai, mėsa. Jėzau. Pati patalpėlė buvo maža - patogiai ir gražiai įrengta. Į kairę nuo durų dušo kabina, už kurią visa patalpa vos dvigubai pla­ tesnė ir gal trigubai ilgesnė. D ar čia buvo klozetas, o priešais jį plautuvė ir spintelė su veidrodinėm is durelėmis ant sienos. G a­ liausiai - prie tolim iausios sienos po langu - stovėjo vonia, tokio pat pločio kaip patalpa. A n t palangės buvo pristatyta daugybė buteliukų su želė ir putom is, jų būtų užtekę visam vyrų žurnalo reklam iniam kosmetikos priedui, o virš vonios maišytuvo ant plytelių buvo pakabintas solidus, vandeniui atsparus sidabrinės spalvos radijo imtuvas. Patalpoje jau buvo du žmonės, kurie pakėlė galvas, kai mes įėjome. Vienas iškart nusisuko ir toliau tęsė darbą, Saimonas mane pristatė antrajam. -M a rk a i, tai Krisas Deilas. Jis dirba M edicinos ekspertizių biure, jis atsakingas už mūsų lavonus. Krisai, čia M arkas Nelsonas. Deilas buvo jaunesnis nei, mano manymu, turėtų būti teismo medicinos ekspertas, bet jis tikriausiai tą patį pagalvojo apie mane. - M alon u susipažinti. - Taipogi. Saimonas galva parodė į patalpos galą. - Ir, aišku, mūsų auka vonioje. Pažvelgiau į tarpą tarp dviejų vyrų. Vanduo vonioje buvo rau­ donas. Kas iš tiesų vandenyje, buvo sunku įžiū rėti, buvo galim a suprasti tik tiek, kad vonioje g u li nuogas virve surištas vyras.

A patinę jo kūno d alį buvo sunku įžiū rėti, bet plaštakos plūdu­ riavo vandens paviršiuje kaip ramios, baltos salelės. A n t rankų trūko kelių pirštų, vienas iš dar likusių buvo užlaužtas atgal. T o ­ limajame vonios pakraštyje kyšojo aukos galva. J i buvo atlošta atgal, jo tuščios akiduobės žvelgė į lubas. Veidas buvo apdegęs taip, kad neįmanoma būtų atpažinti. Pajuodusi oda buvo sutrū­ kinėjusi, vietom is nusilupusi, išlikę ant viršugalvio plaukai buvo sulipę, apsvilę. Aukos galva atrodė mažesnė nei turėtų būti, lyg lauže paliktas puodas, kuris susitraukė nuo karščio. Ramiai. - Vanduo šaltas, - D eilas pasakė man. - Sprendžiant iš jo odos, rankų, atrodo, kad jis išbuvo vandenyje surištas beveik visą naktį. - Supratau, - mano balsas buvo neatpažįstamas. - Lyginant kūno ir vandens temperatūrą, galim a teigti, jog m irtis ištiko prieš tris ar keturias valandas. Šįryt apie septintą, plius minus. Šįkart nieko neatsakiau, tik g ilia i iškvėpiau apimtas noro kuo greičiau g rįžti į koridorių ir visa tai p a lik ti už uždarytų durų. Ir nors toliau žiū rin t į auką mane apėmė keista nusikaltim o vietos nuotaika - keistas pasibjaurėjimo, baimės, gailesčio ir nuosta­ bos mišinys - tai, ką buvau išmokęs, po truputį grįžo, ir mano galvoje m irtis ėmė virsti galvosūkiu su iš jo kylančiais logiškais klausim ais. A uka išbuvo surišta vonioje visą naktį, bet nužudyta tik šįryt. Iš to kyla daugybė klausim ų, todėl tik suradę į juos atsakymus priartėsim e prie galvosūkio sprendimo. M an o m intys jau sukosi apie apiplėšimą, gal net turto prievartavimą: maždaug tokio ly­ gio nusikaltim ą. - Kas jam buvo padaryta? D eilas pažiūrėjo į negyvėlį. - Prelim inariai štai kas. A iškio s žaizdos ant rankų štai čia, jos kartojasi beveik ant viso kūno: gausu negilių įpjovim ų, keli

gilesni. Kalbant apie jo veidą ir galvą, spėčiau, jog jį apipylė de­ giuoju skysčiu ir padegė. - Supratau. - Žaizdos burnoje ir gerklėje, iš kurių galim a spręsti, jog jis nurijo degiojo skysčio. Nepaisant visų akivaizdžių išorinių su­ žeidim ų, įtariu, kad o ficia li m irties priežastis bus asfiksija. Stojo tylos akim irka. Žiūrėjau į suniokotą aukos veidą ban­ dydamas suvokti, koks turėtų būti jausmas taip m irti. M ane nu­ krėtė šiurpas, kurį sukėlė užvaldęs siaubas ir gailestis. G ilu s gai­ lestis dėl to, kad kažkam šitai teko ištverti, ir dėl to, kad kažkas taip pasielgė. - Tau viskas gerai? - paklausė Saimonas. - Taip. T ik galvoju. - T a i gerai. Eim e toliau - kita komandos dalis kambaryje. Džonas laukia, kad galėtų paskirti darbus. Išsekiau paskui Saimoną iš vonios laim ingas, kad ir vėl galiu sugrįžti į koridorių. M es nuėjome į kam barį, kuris buvo pačia­ me koridoriaus gale. Č ia dvokė vėmalais, ir aš iškart supratau kodėl. A n t k ilim o buvo lik u si dėmė, o sienos aptaškytos krau­ ju. N usikaltim o vietos tyrėjai dirbo prie vieno ir kito. Žmogus, klūpantis ant kelių priešais vėmalų dėmę, atrodė daug m ieliau būtų pirmame aukšte ir drauge su kitais tyrėjais darbuotųsi prie grindjuosčių. L ik u si mano komandos dalis buvo priešingam e kam bario kampe, jie stovėjo aplink stalą su kom piuteriu. Kom piuterio m onitoriuje buvo atidaryta elektroninio pašto programa, M e r­ seris ir Pitas Dvajeris stovėjo abipus paskutinio komandos nario, Grego M artin o. Jis sėdėjo ant kėdės ir žiūrėjo į priešais jį švie­ čiantį ekraną. Gregas buvo gerokai jaunesnis už kitus - neką vyresnis už mane, pagalvojau - jis buvo komandos inform acinių technologijų ekspertas. Jo ju od i plaukai ir žandenos buvo nu­ k irp ti tvarkingai viename lygyje, o jo akin iai atrodė m adingi

ir brangūs. Tiesą sakant, jis buvo turbūt labiausiai dėl mados pamišęs programuotojas, kokį įmanoma įsivaizduoti, man net k ilo m intis, kad jo vonioje tikriausiai ne mažiau kosm etikos bu­ teliukų nei mūsų aukos vonioje. Tačiau per darbo pokalbį - ne­ paisant arogancijos - jis atrodė gana draugiškas. - M arkas jau čia, - pranešė Saimonas. M erseris iškėlė pirštą net nepažvelgęs į mūsų pusę. - M inutėlę. Gregas kažką paspaudė, ir vaizdas ekrane pasikeitė. K ieta­ sis diskas ram iai sau ūžė kaip laim inga katė, ku ri dar nežino, kad jos šeim ininkas numirė. Kietasis diskas papildom ais laidais buvo sujungtas su policijos nešiojamuoju kom piuteriu, prie kurio ir darbavosi Gregas. A psidairiau po kam barį, netoliese pamačiau fotografą, jis buvo nusisukęs, susikoncentravęs į sieną už durų. K a i kamera blykstelėjo, žengiau arčiau prie tos sienos, kad galėčiau pažiūrėti, ką jis ten fotografuoja. M an o oda pašiurpo. Kažkas buvo pripaišęs ant sienos juodu žym ekliu. T a i buvo be galo keistas piešinys, - panašu į d id elį voratinklį ar kokią sapnų gaudyklę, - kuris mane sukrėtė tiek, kad sunku būtų žodžiais nusakyti. Kad ir ką tas piešinys reiškė, vos j į išvydęs supratau, kad tai nupaišė tik ra i ne vonioje g u lin tis negyvas žmogus. Visos m intys apie apiplėšimą ir turto prievartavim ą... pama­ čius šitą piešinį abiem šitoms versijoms buvo pamuštas pagrin­ das. Tai, kas čia padaryta, buvo padaryta rem iantis visiškai k i­ tokiais motyvais. O pradžiai pakaks ir to, kad nusimato įdomi pirm a diena darbe. Vėl blykstelėjo kamera. Prie kompiuterio palinkę Gregas ir M erseris mus visiškai igno­ ravo. Gregas spaudinėjo ant įvairių bylų ekrane, o M erseris rodė jam, kur spausti, kad jis galėtų apžiūrėti vonioje gulinčiam ne­

gyvėliui priklausiusius failus. Pitas galiausiai vis dėlto priėjo prie manęs pasikalbėti. M atėsi, jog jis džiaugiasi galėdamas atitrūkti nuo to kompiuterio. Jo plaukai buvo susivėlę, o kodėl taip yra, pa­ aiškėjo beveik iškart, kai jis nerūpestingai perbraukė ranka per plaukus ir juos dar labiau suvėlė. M a n buvo tekę m atyti ir labiau pavargusių žm onių, bet tikrai ne tokį ankstyvą rytą. - M a te i kūną? - paklausė jis. - Ką tik mačiau, taip. Pitas sunkiai iškvėpė orą, ranka mostelėjo kažkur už savęs. - Ką gi, galvojame, kad auka dirbo čia, prie savo kom piuterio, kai jį netikėtai užpuolė įsibrovėlis - greičiausiai vakar vakare. Aukos pasipriešinim ą užpuolikui, panašu, pavyko gana greitai nuslopinti, o tada auka visą naktį praleido surišta vonioje. A k i­ vaizdūs įrodym ai, jog auka buvo kankinam a. O šįryt dar gyva sudeginta. Jokių įsilaužim o požym ių. - Aukos tapatybė nustatyta? - Form aliai dar ne. T a i įvyks vėliau, bet kol kas mes manome, kad auka —šio namo šeim ininkas Kevinas Džeim sas Simpsonas. Pitas ir toliau man vardijo bylos faktus, po kiekvieno užlenk­ damas po vieną savo didelį pirštą. Kevinas Simpsonas buvo trisde­ šimties, jis gyveno šiame name nuo tada, kai prieš ketverius metus jį nusipirko. Jis buvo nedidelės inform acinių technologijų įmonės savininkas, jo įmonė, „C C L “, kūrė sprendimus verslui: daugiau­ siai interneto svetainės su duomenų bazėmis. Iš to, kaip Pitas tai pasakė, supratau, kad šitos veiklos jis kažkaip ypatingai nevertino. - Šįryt mums paskambino iš „C C L “. Tru p utį po aštuonių į įm onę paskambino kažkoks anoni­ mas. Jis paleido trum pą baisaus klyksm o įrašą, o tada išsigan­ dusi moteris per kom utatorių pasakė Simpsono vardą bei pavar­ dę ir adresą. „C C L “ neįrašinėja įeinančių skambučių, bet Grego I T komanda jau patikrino Simpsono namų telefono paskyrą. Į „C C L “ buvo skambinta iš čia, iš svetainės pirm am e aukšte.

A n o t teismo m edicinos eksperto, žudikas skambino praėjus maždaug valandai po to, kai Simpsonas buvo nužudytas. Kyla dar daugiau klausim ų. Pirm iausia, kodėl žudikas tiek ilg a i laukė prieš nužudydamas auką, antra, ką tą valandą po žudynių veikė? - Simpsonas vienas gyveno? - paklausiau aš. Pitas linktelėjo. - A p ie jokias merginas kol kas nieko nežinome. Tikrinam e visą turim ą aukos inform aciją, kiek tai įmanoma. Skaitome jo elektroninius laiškus. - Suprantama, - aš galva parodžiau į voratinklį ant sienos. O kas čia? Pitas pažiūrėjo į tą voratinklį ir jo veidas pasidarė dar labiau nuvargęs. Buvo akivaizdu, kad tas voratinklis jam nepatinka, ir jis net nežino, ką pasakyti. J į išgelbėjo kilęs šurmulys kito­ je kam bario pusėje, kur M erseris su Gregu nusprendė padaryti pertraukėlę, tad M erseris priėjo prie mūsų. A k im irk a i pamiršau net tą meno k ū rin į ant sienos. - M arkas, - M erseris tik vos šyptelėjo spausdamas man ran­ ką, akivaizdžiai buvo per daug išsiblaškęs, kad tai dabar jam ap­ skritai rūpėtų. - M alon u ir vėl susitikti. - M a n taip pat. Tiesą sakant, pagalvojau, greičiau keista nei malonu j į ir vėl m atyti. K a i M erseris atitraukė ranką, aš supratau, kad, nepai­ sant tos nuotraukos už jo stalo ant sienos, man jį teko m atyti tik arba sėdintį, arba iš toli, todėl aš labai nustebau, koks mažas jis atrodo realybėje, stovėdamas priešais mane čia ir dabar. Jis buvo vidutinio ūgio, tai viena. O antra, nors jo kūno sudėjimas, panašu, buvo gana tvirtas jaunystėje, dabar jis atrodė pakritęs ir sulinkęs, tarsi m arškiniai, kurie tapo per dideli, nes numetei per daug svorio. Jis atrodė kur kas senesnis nei aš tikėjausi. Tai, kad žmogus sensta, labiausiai išduoda ne jo pavargęs veidas, bet vis labiau pastebimas kūno silpnumas. D žono M erserio kūnas

būtent toks ir atrodė, ir tai gąsdino. Jis tik neseniai įkopė į šeštą dešim tį, bet atrodė kokiais penkiolika metų senesnis. - Prisim eni Gregą? - paklausė jis. - Žinom a, - linktelėjau pasisveikindamas. Gregas man tik mostelėjo ranka, nes buvo per daug užsiėmęs ir susimąstęs; įsirėmęs kulnais į grindis jis sukinėjosi ant biuro kėdės atgal ir pirm yn. Tiesą sakant, visi buvo paskendę mintyse. A š tik ra i kažką praleidau, bet kažkodėl jaučiau, jog svarbiausia to nerim o priežastis yra voratinklis, ku rį žudikas buvo nupaišęs ant Kevino Simpsono sienos. - Taip, - pasakė M erseris. - Užduotys. Pitas tau jau papasa­ kojo, kas čia įvyko? - Taip, trum pai papasakojo, - nutilau, po to galva parodžiau į piešinį ant sienos. - Bet to nepaaiškino. M erseris pažiūrėjo į sieną. Atrodė, kad jis tą piešinį pirm ą kartą pamatė. - A , taip, - pasakė jis. - Kalbėjom e apie jį kaip tik prieš tau atvažiuojant. Tikėjausi, kad jis bent ką nors paaiškins, bet vietoj to sulau­ kiau tik nepatogios tylos. Atrodė, kad paties M erserio piešinys per daug nejaudino - jis tiesiog ram iai žiūrėjo į voratinklį ant sienos. M ačiau, kaip jo žvilgsnis juda voratinklio gijom is tai į vieną, tai į kitą pusę. Atrodė, kad tas voratinklis j į užhipnotiza­ vo. Tada vėl blykstelėjo kamera, M erseris m irktelėjo. Jo dėmesys sugrįžo prie manęs, o po to nuslinko prie laikrodžio. - Gerai, supratau, - pasakė jis. - Reikia judėti. A ntrą valandą nusimato pirm a spaudos konferencija, tad pasistenkite visi ik i to laiko būtį biure arba bent jau turėti priėjimą prie terminalo. Saimonai, man reikia visko, ką teismo medicinos ekspertizė gali duoti. Gregai, tu dirbi su kompiuteriu ir telefono įrašais. Pitas su „C C L “. -A h a . M erseris pažiūrėjo į Pitą.

- Tu žinai, kur tau reikia važiuoti? Pitas, neištraukęs rankų iš kišenių, pažiūrėjo į savo viršininką. - Taip. - Gerai. V isi, kurie tu ri kur nors nuvykti, į kelią. M arkai, se­ kundėlę palauk. Pitas su Saim onu išėjo iš kambario. M erseris žengė arčiau manęs. - R eikia apklausti aplink gyvenančius, - pasakė jis. - Tau pa­ dėti paskyrėme tris žmones. Jie laukia apačioje. - Supratau. - R eikia apklausti visus, gyvenančius aplink. Pasižym ėk v i­ sus, kurių nebus namie, vėliau juos susirasime. Pirm iausia mums reikia sužinoti, ką žmonės galvoja apie Simpsoną. Inform acijos apie draugus, merginas. K aip elgdavosi viešumoje. Visa tai buvo savaime aišku. - Taip, pone. - Ką tarpusavyje žmonės kalba, - tęsė jis nekreipdamas į mane dėmesio. - Ankstesnius incidentus, kurie galėtų būti susi­ ję su šiandienos įvykiais, kad ir kokie nereikšm ingi jie atrodytų. Jis tęsė, o aš net truputį susierzinau. N e tiek dėl to, ką jis sakė, kiek dėl to, kaip jis tai darė: jo dėmesys kažkur visai k i­ tur, jo žvilgsnis dažniau įsmeigtas į sieną man už nugaros nei į mane. Supratau, kad tiesiog lin kčioju negalėdamas sulaukti, kada galėsiu n u lip ti į pirm ą aukštą ir užsiim ti paskirtu darbu. M erseris tik ra i buvo susipažinęs su mano gyvenim o aprašymu ir, anot jo žmonos, mano gyvenim o aprašymas jam paliko d id elį įspūdį, bet jis vis tiek jautė poreikį aiškin ti man tai, ką aš ir taip pirm iausia būčiau padaręs. Verčiau būtų paaiškinęs voratinklio reikšmę, gal tada apskritai nebūtų reikėję, ir ... Jo žmona, prisim iniau. Pasilaikyk šią m intį. - Bet kokie neįprasti autom obiliai, - pabrėžtinai užbaigė M erseris. - Ir lankytojai, ypač moterys.

- Taip, pone. - D ar kas nors? -Jū sų žmona skambino. Prieš man išeinant iš biuro. Jo veidą uždengė abejingumo kaukė. - Ji prašė manęs pasakyti jums „N epam iršk“. J i sakė, jūs ž i­ nosite, ką tai reiškia. - Taip. A č iū už tai. Apsisukau ketindamas eiti. - D a r vienas dalykas, - pasakė jis. - P rim in k savo komandai, kad visi privalo turėti prisisegę kameras. Viskas privalo būti įra­ šinėjama. Visą laiką. Standartinė procedūra, kurią būčiau atlikęs net nesusimąstęs. - Taip, pone. Susierzinim as tikriausiai nuskambėjo ir mano balse, nes M erseris susiraukė. Tikėjausi sulaukti kokio priekaišto, bet at­ rodė, kad jis nesugebės tiek ilg a i susikoncentruoti, jog jam tai pavyktų. Jis vėl prisim inė voratinklį ant sienos, nusisuko į jį. Bet vis tiek lik o susiraukęs. - Gerai, - pasakė jis abejingai. M a n leido eiti. N ulipau laiptais žemyn, išėjau į gatvę, pakėlęs galvą susiraukiau, nes supratau, kad lyja. G a l ir kvaila, bet man nesisekė nuslėpti nusivylim o - sunku, kai tai, ko taip ilg a i laukei, vyksta visai ne taip, kaip tikėjaisi. Ištisas savaites ik i šios dienos aš įsivaizdavau savo pirm ą susi­ tikim ą su D žonu M erseriu šimtus kartų, ir kiekvieną kartą tas įsivaizduojamas susitikim as leisdavo man gerokai labiau pasi­ džiaugti savo sunkaus darbo įrodym ais nei tai, kas ką tik įvyko viršuje. A š pasijutau atskirtas nuo komandos ir labiau globoja­ mas nei to norėtųsi. T ik ra i ne ta įsim intina, fotoaparato verta akim irka, kurios aš taip tikėjausi. Jis tiesiog toks yra, prim iniau sau. Be to, jis ju k garsus dar ir tuo, kad su juo sunku dirbti.

Ši situacija mane privertė prisim in ti tai, ką mergina nuovados priimamajame man pasakė: Pažiūrėsime, ką kalbėsite po savaitės. Pažiūrėsiu. Žinom a, kad pažiūrėsiu. G a l jau būsiu įrodęs, kad esu vertas bent tiek, jog su m anim i būtų elgiam asi kaip lygiatei­ siu komandos nariu, ar net tiek, kad iš tiesų, po galais, išmanau savo darbą. Papurčiau galvą, nusišypsojau supratęs, kokią agresyvią po­ ziciją iškart užsiėm iau. G aliausiai nustūmęs visas emocijas šalin, nuėjau pro vartelius prie autom obilio, kur manęs laukė mano naujoji apklausų komanda.

G R U O D Ž IO 3-IOJI

11:55

19 V A L A N D Ų 25 M IN U TĖ S IKI A U Š R O S

Džodė D žodė greitai perėjo per biurą, prisėdo ant darbo stalo krašto. M ikaela, priešais kurią D žodė klestelėjo, pažiūrėjo nustebusi, tarsi jos draugė to nedarytų kiekvieną dieną, o atsirado ant jos stalo per kažkokį stebuklą. - Gerai, - D žodė pasilenkė, patapšnojo rašikliu į geltonų li­ pnių lapelių pluoštą, ant kurio viršaus jau buvo užsirašiusi kitus užsakymus. - Ką užsakysi? N ustebink mane. D žodė kiekvieną savaitės dieną vykdė tą patį pietų ritualą. Ji sugaišdavo dvidešim t m inučių nueiti ik i „Teo“ užkandinės, kur nupirkdavo sum uštinius kitiem s penkiems la ik in a i biure d ir­ bantiems žmonėms, ir dvidešim t m inučių iš lėto sugrįžti į biurą. Šį ritualą ji vertino kaip biuro e ilin ių solidarumo ženklą. Jie juk visi sėdėjo toje pačioje valtyje, jie, draudimo įmonės apskai­ tininkai, nuo ryto ik i popietės suvedinėdavo duomenis iš sąskai­ tų. Fiksuoti įmonės prarastus pinigus buvo labai nedėkingas dar­

bas. Draudim o įm onei m okėti draudimo išmokas nepatiko, todėl apskaitininkai - lyg kokia nešvari paslaptis, kurią reikia slėpti nuo teisingų įmonės darbuotojų akių - buvo laikom i apdulkėjusioje senoje patalpėlėje beveik pačiame pastato viršuje. Juk teisingi dar­ buotojai uždirbdavo pinigus, o ne tik fiksuodavo, kaip jie išplaukia iš įmonės. Kom piuteriai kabinete buvo taip pat seni: lipnūs, pur­ v in i nuo ant jų išlietos kavos ir seniai nuluptų etikečių. Stalai taip pat buvo seni. Lem pos zvimbė ir mirksėjo, tarsi jų pagrindinis gy­ vavimo tikslas buvo v ilio ti ir naikinti vabzdžius. Jokių radiatorių, jokios dienos šviesos. A te in i - užsiregistruoji, išeini - išsiregistruoji. D žodė įsivaizdavo šį kabinetą kaip tobulą vietą dirbti skait­ meniniams juodadarbiams. Bent jau kai nepavykdavo užsim iršti. Daugum a darbuotojų čia keisdavosi dažnai - daugiausia tai būdavo studentai, kurie išeidavo išdirbę vos kelias savaites, o tada juos pakeisdavo k iti, jie išdirbdavo neką ilgiau nei anks­ tesnieji — tačiau M ikae la dirbo su D žode jau daugiau nei metus, todėl D žodė ją laikė savo drauge. Ir jautėsi dar blogiau dėl to, kad jai tenka m eluoti apie tai, ką ji veikė vakar. M ik a e la ranka mostelėjo į lapelius. - Šiandien aš eisiu. - K u r jau ne, - D žodė patraukė popierėlius. — K ą parnešti? - Tu jautiesi blogai, aš m ielai nueičiau. - Šiandien man viskas gerai, tikrai. Vakar buvo tik nestipri vis užknisanti migrena. J i jau baigėsi. M atai? D žodė pakraipė galvą. - M atai? Jokios ilgalaikės žalos. Vyresnė už ją mergina nusišypsojo, ir D žodė pasijuto geriau. K a i D žodė šįryt atėjo į darbą, M ikae la pirm iausia priėjo prie jos ir apkabino. Tokia jau ta M ikaela. Vėliau per kavos pertrau­ kėlę ji pasakė D žodei, jog tik isi, kad Skotas ja vakar pasirūpino. D žodė vos neapsiverkė. Atrodė, kad pati visata nori, jog ji pasi­ justų kalta, nors ir taip baisiai jaučiasi.

K a i vakar sugrįžo iš Kevino namų, stengėsi iš paskutiniųjų elgtis norm aliai - nusimetė savo rankinę ant kėdės, pati sudribo ant sofos šalia Skoto. Visą kelią namo bandė save įtik in ti, jog tai buvo tik didelė klaida. Ji paliks tai praeityje, pam irš apie tai, gyvens toliau kaip gyvenusi. Bet Skotas suprato, kad kažkas ne taip. G aliausiai ji nuėjo į miegamąjį prigulti. Jai kurį laiką reikėjo laikytis nuo jo atokiau, kad netyčia visko neišsipasakotų. Pamiegojus pasidarė šiek tiek lengviau, ji prabudo su nauju ryžtu. Taip, problem ų yra. Bet dabar ja i reikia leisti dulkėms nusėsti galvoje, o tada jiems su Skotu reikės viską apgalvoti ir pasikalbėti atsargiai apie tai, kas tarp jų negerai. Jų santykiai ėmė krypti neteisinga linkm e, reikia įvesti korekcijų. A išku , ne­ sklandum ų pasitaiko, bet ju k taip su visais ilgalaikiais santykiais nutinka, ar ne? Jie viską išsiaiškins. Jie tik ra i sugrįš į reikiamas vėžes, dėl to verta pasistengti. O kol kas jai reikėjo nepamiršti, jog meluoti Skotui - negerai, tačiau pasakyti tiesą - dar blogiau. Bet tai buvo sunku, todėl jai norėjosi kurį laiką pabūti vienai. Ji troško tylos ir ramybės nuo tada, kai vos sugrįžusi apsikabino Skotą, visa prislėgta kaltės jausmo. - T ik ra i galėčiau šiandien nueiti, - nenusileido M ikaela. - Ne, tikrai, - D žodė pagalvojo: Nors ačiū tau. - Labai pati norėčiau eiti. G aivus oras išpūs lauk visus dar užsilikusius m i­ grenos velnius, - D žodė rodom aisiais pirštais pavaizdavo du mažus ragelius, grėsm ingai pažiūrėjo į M ikaelą. M ikaela ir vėl nusišypsojo. - B aik kvailioti. - Taigi. R eikia paskubėti, ju k visos dienos negaliu tam skirti. T a i ko nori? - Valgysiu tai, ką paprastai valgai tu. Visada labai skaniai at­ rodo. - A n tis Hoisin padaže, - D žodė linktelėjo, užsirašė. - Puikus pasirinkim as.

- G a l nori draugijos? - M ik a e la pasisuko kėdėje. - G alėčiau eiti su tavim i. D žodė nusišypsojo jai. - Viskas gerai, brangute, - ji išjungė rašiklį, nuplėšė lapuką nuo krūvelės viršaus, sulankstė jį. - Eidam a tiesiog klausysiuosi gražios m uzikos ir apie nieką negalvosiu. Bet ačiū tau. D žodė nusileido į vestibiulį pagalbiniu liftu . Vienuoliktas aukštas. Pirm iausia iš rankinės ji išsitraukė „iR iver“ m uzikos grotuvą. Jis buvo keturiasdešim ties gigabaitų tal­ pos, jame jau daugiau kaip penki tūkstančiai dainų. Sidabrinis tamsus dėklas. K aip ir bet koks kitas technikos gaminys, kuris krisdavo ja i į akį, D žodei šis taip pat labai patiko. Pats grotuvas buvo prisegtas prie jos džinsų diržo, nuotolinio valdym o pulte­ lis - prie jos švarko palanko, o ausinės buvo patogiai įsitaisiusios ausyse. Ji spustelėjo įjungim o mygtuką ant nuotolinio valdymo pultelio, išgirdo tylų pyptelėjim ą, palaukė, kol skaitm eninė dai­ nų biblioteka pasiruoš darbui. Septintas aukštas. N ors lifte nepakanka šviesos, kad galėtum padoriai apžiūrėti save veidrodyje, bet D žodė vis tiek apsižiūrėjo. A pžiūros rezultatai paprastai skirdavosi. Kartais ja i atrodydavo, jog ji visai graži, bet šiandien tik tiek, jog atrodo pakenčiam ai. Plo n i, tam siai rudi plaukai, surišti į uodegą, ku ri jau buvo šiek tiek išlaisvėjusi. D žodė ištraukė iš jos plaukų gumytę, įsikando, apsitvarkė plaukus, vėl juos surišo. Tada patikrino makiažą, ku­ ris net ypatingom is progomis būdavo m inim alus. Trečias aukštas. N uo virš galvos šviečiančių lempos jos oda atrodė gintaro spalvos. K a i liftas sustojo pirm am e aukšte, ji prieš veidrodį parodė porą juokingų m im ikų išplėstom is aki­ mis. Po to nusišypsojo savo atvaizdui. N e visai kaip draugė, bet panašiai. Tu tikrai nesi blogiausias žmogus pasaulyje. Bet tu tik žmogus.

L ifto durys atsidarė į šoninį koridorių šalia vestibiulo. Išlipu­ si iš lifto , D žodė pajuto rankinėje vibruojantį telefoną, ji sustojo tarp radiatoriaus ir gesintuvo, kad išsitrauktų jį. Greičiau, greičiau, greičiau. A n t telefono ekrano buvo parašyta [Gautas 1 pranešimas], D žodė spaudė ant žalio mygtuko, kol gauta žinutė atsidarė. Z i­ nutė buvo nuo Skoto. Ji visą rytą jos laukė, bet užuot perskaičiusi ją, paspaudė raudoną mygtuką, kad ją uždarytų, o tada [Rašyti naują]. Jos telefonas išsaugodavo vos pradėtas rašyti žinutes, tad tekstą ji jau buvo pasiruošusi. T a i buvo paprasta „kaip laikaisi, ti­ kiuosi, šiandien sekasi gerai, m yliu tave“ stiliaus žinutė. Jos teks­ tas pasirodė ekrane, tad D žodei pakako spustelti [Siųsti] ir įsi­ vaizduoti, kaip Skotas, kuris dabar namie, gauna ją, ir jam atrodo, kad jie abu parašė vienas kitam vienu metu. J i suspaudė reikiam us mygtukus, perskaitė jo žinutę. Joje buvo parašyta beveik tas pats, ką jis rašydavo kiekvieną dieną, ir beveik tas pats, ką ji parašė jam. J i nusišypsojo pamačiusi, kiek bučkių atsiuntė žinutės pabaigoje, truputį dėl to nusim inė, tada užrakino telefoną ir įsidėjo atgal į rankinę. Paprastą dieną j i galbūt jam būtų parašiusi beveik nedelsda­ ma - vieną tų „kas per atsitiktinum as parašyti vienas kitam ž i­ nutę vienu metu - protingi žmonės ju k galvoja panašiai“ tipo. Bet šįkart negalėjo prisiversti to padaryti. N et ir tas truputis magiškos apgaulės, kurią šiandien pasitelkė, šįkart ją prislėgė labiau nei paprastai. K a i D žodė išėjo į žm onių pilną gatvę, jos ausyse pro ausines gar­ siai plyšaujant m uzikai, pora praeivių net žvilgterėjo į ją akivaiz­ džiai stebėdamasi, ką, po galais, ji daro su savo klausa. N ekreip­ dama į juos dėmesio, pakėlė akis aukštyn, susierzino dėl prasto oro, užsimetė kapišoną ir nuėjo į kairę. G erai pažįstamas kelias, vedantis iš miesto centro atgal į priem iestį. Įprastas reikalas.

Oras šią pietų valandą buvo apgailėtinas. Dangus tarsi virš kokios gamyklos, per pilkas net įžiū rė ti debesis. Ja i tolstant nuo centro, pakelėje augantys m edžiai nepatenkinti trūkčiojo nuo lietaus prisilietim ų. A p lin k skubėjo žmonės, susigūžę, surūgu­ siais veidais: visi judėjo greičiau nei tai būtų darę šviečiant saulei. A pgailėtina diena, verčiau negalvoti apie ją. Nors D žodei, kuri kiauras dienas būdavo uždaryta biure, be­ veik visos dienos būdavo apgailėtinos, ir tai buvo antra priežas­ tis, kodėl ji turėjo savo pietų ritualą. Metam s bėgant suprato, kad m uzika - geriausias būdas nuo visų atsiriboti, išsiskaptuoti, nors ir ankštą, „savo“ vietą erdvėje. Jei pakankam ai padidinsi garsą, apskritai galėsi negalvoti apie nieką, tik apie tavo ausyse grojančią m uziką. Tas nuviliantis pasaulis aplink pradings. L ie ­ tus neberūpi, kaip ir tas šūdinas rytas su dar šūdinesniu darbu. N et ir tas pilkas suknistas miestas, kuriam e gyveni, pasidaro nebe toks blogas. A ltru izm ą nustūmus į šalį, tai buvo pagrindi­ nė priežastis, dėl kurios D žodė savanoriškai keliaudavo parnešti bendradarbiams sum uštinių. Taip ji galėdavo bent kažkiek nuo savo gyvenim o tiesiog pabėgti. D ainos keitėsi atsitiktine tvarka, ėmė groti ja i nepatinkanti: kažkokia baisi baladė, kuri papuolė tarp klausomų dainų tik ­ riausiai per klaidą. D žodė spustelėjo mygtuką ant nuotolinio valdymo pultelio, kad pakeistų į kitą. Em ė groti sunkesnė me­ lodija. K u r kas geriau. Bet šiandien užsim iršti buvo kaip niekad sunku. Kad ir apie ką ji bandė galvoti, jos m intys vis grįždavo prie Kevino ir Skoto, ir tai, ką prarasti ji rizikavo dėl to, kad taip kvailai - kvailai pasielgė vakar. D žodė praleido dar vieną dainą, po to dar vieną. Po kurio laiko, toliau bandydama surasti, ką norėtųsi klau­ sytis, ji priėjo apleistą aikštelę. Iš oro, įsivaizdavo, aikštelė tik ­ riausiai atrodytų kaip opa ant žemės, išblyškusi ir susiraukšlėjusį,

negraži, įsitaisiusi ties įvažiavim u į pagrindinį kelią. Beveik visa padengta žvyru, tik vietom is ten bei šen apaugusi krūm ais ir medžiais. Valentino dieną čia dažnai užsukdavo norintys atšvęs­ ti. K itu laiku žmonės aikštelę naudojo autom obiliam s statyti arba pavedžioti šunims. Kelias ėjo aplink, bet taip eidamas užtrukdavai ilgiau: kur kas greičiau ir paprasčiau buvo eiti tiesiai per aikštelę. Skotui, aišku, būtų neramu, jei sužinotų, jog ji eina per šitą vietą kiek­ vieną dieną, bet net jei netoliese nebūdavo žm onių, vis tiek v i­ sada likdavai pakankam ai arti kelio, kad jaustum eisi saugus. Tačiau D žodė buvo įsitikin u si - kuo Skotas mažiau žinos, tuo mažiau jam skaudės. D žodė apėjo aplink seną, surūdijusį užtvarą ir patraukė per aikštelę. Tolum oje matė stačiakampius pilkus daugiabučius, už jų miškas, o dar toliau - migloje skendintys kalnai. K aip ir li­ kusi miesto dalis, šis daugiabučių rajonas atrodė perm irkęs lie ­ tuje, sušalęs. Einan t per apleistą aikštelę, diena ėmė rodytis net niūresnė nei anksčiau. Žemė po kojom is atrodė papilkėjusi nuo šalčio. Aikštelėje siautėjo vėjas. Oras buvo geliančiai žvarbus. Perėjusi pusę aikštelės, kaip tik ant takelio tarp apdžiūvusių krūm ų, išgirdo tai - kažką pašalinio muzikoje, ko ten tik ra i ne­ turėjo būti. T a i buvo garsas iš realaus pasaulio, panašus į sireną; tolumoje kaukiančias greitosios m edicinos pagalbos arba p o lici­ jos autom obilio sirenas. D žodė spustelėjo pauzę ant nuotolinio valdym o pultelio. M u zik a nutilo, bet sirena liko. T a i kūdikio verksmas. D žodė sustojo sunerimusi labiau nei derėtų išgirdus tokį verksmą. J i apsidairė, bet nei priešais, nei už jos nieko nebuvo. Staiga keliu važiuojančių autom obilių garsas tarsi nutolo, lik o tik ji, stovinti apleistoje aikštelėje, kūd ikio verksmas ir įkyrus lietaus barbenimas.

O da pašiurpo. Tas verksmas sklinda iš dešinės, pagalvojo ji, iš kitos krūm ų pusės. Tačiau suaugusio žmogaus balso nesigir­ dėjo. Jokio kito triukšm o. Išskyrus vėjo taršomus krūm us, aikš­ telėje daugiau niekas nejudėjo. Lietus sustiprėjo dar šiek tiek, ir vaikas pradėjo garsiai klykti. Garsas, lyg įsijungus signalizacijai, k u rijos viduje įžiebė kažkokio instinkto lemputę. D žodė suprato, kad žengė žingsnį krūm ų link. - E i? Niekas neatsiliepė. L ijo į akis, ji pamirksėjo, žengė dar vieną žingsnį prie krūm ų. Norėjosi pasižiūrėti, kas už jų yra, bet kažkas, rodos, ją laikė. Kas, jei ji nueis ten ir ras k ū d ik į su motina? Žmonėms paprastai nepatinka, kai k iti kiša nosis į ne savo reikalus, nes tai reiškia, jog jie blogi tėvai. Todėl D žodė kurį laiką dar dvejojo, tačiau tada kūdikis ėmė klykti aukštesne nata, lyg automobilyje per­ jungus aukštesnę pavarą, ir D žodė pagalvojo: na ir kas, net jei jūs ten, jūs vis tiek esate blogi tėvai, ir pradėjo brautis pro krūmus. - E i? - ir vėl šūktelėjo. - O i. Laba diena? Niekas neatsiliepė. Po krūm ais buvo purvynas, aštrios šakos badė ją, kabinosi už ausinių laido. Tačiau prasibrauti pro juos prireikė vos poros sekundžių. Tarp krūm ų buvo tarpas, kuriam e ant žemės lyg se­ nas iškylų krepšys ir buvo paliktas to klyksm o šaltinis. K ū dikis buvo suvyniotas į rožinę antklodėlę, gulėjo ant nugaros ir g ailiai verkė. Jo veidukas atrodė it maža, raudona roželė. - O , Dieve, - pasakė D žodė. - Vargšeli tu. Paskubom is atsisegė savo grotuvą ir įsidėjo į palto kišenę. D žodė negalėjo patikėti tuo, ką mato: ja i norėjosi sau įžnybti. A p ie tokius įvykius paprastai rodo film uose, rašo laikraščiuose, tačiau šįkart tai iš tiesų vyksta su ja pačia. Kažkoks baisus žm o­ gus paliko savo vaiką lauke, šaltyje, lyjant. D žodė niekada nelaikė savęs labai m otiniška, - sutarti su sutiktais vaikais jai

nesisekdavo, - tačiau dabar nedvejodama pasilenkė pakelti ver­ kiančio kūdikio. Pakėlusi k ū d ik į ant rankų, D žodė pajuto vibraciją sau ties klubais. Telefonas jos rankinėje. D a r viena žinutė. Ne dabar, Skotai, pagalvojo žvilgterėdama žemyn sau prie šono. A kies krašteliu sau iš dešinės krūmuose ji pastebėjo vyrą. K u rį laiką jis stovėjo ten visiškai ramus, bet po to pradėjo eiti lin k jos. D žodės pirm a m intis buvo „O , štai ir tėtis“, bet tada pakėlė akis į to žmogaus veidą, ir protas ja i ėmė siųsti kitokius signalus, ji sunerimo. Tas žmogus buvo su rausva velnio kauke: didelės akys, juodų ištysusių plaukų sruogos. Iš išgąsčio ji trum ­ pam sustingo, ir to visiškai pakako. Vyras rankoje turėjo daržo p u rškiklį. Jo butelyje kažkas sute­ liūškavo, kai vyras pakėlė ranką, tada sušnypštė ir drėgnas de­ besis apgaubė ja i veidą. J i stengėsi per nosį ir burną nekvėpuoti, tvirtai užmerkė akis. Am oniakas. J i jautė deginim ą, suklupo ant kelių kosėdama, rankom is graibydama purvą. O tada vyras spy­ rė ja i į galvą, ir ji nukrito ant šono, apstulbinta tokio žiauraus poelgio. D žodė pabandė pram erkti akis - pamatė dangų. N ieko nebesuvokdama, ji žiūrėjo, kaip ant jos krinta lietaus lašai, bet tada pilkam e danguje kažkas blykstelėjo ir viskas pabalo.

G R U O D Ž IO 3-IOJI

13:55

17 V A L A N D Ų 25 M IN U TĖ S IKI A U Š R O S

Markas Keistas jausmas būti atsakingam už savo naują apklausų koman­ dą, kad ir kokia maža ji būtų. Pagrindinė šito priežastis buvo ta, kad aš skausmingai suvokiau, jog darbo laukia labai daug ir sun­ kaus, o tie trys pareigūnai, kurie buvo paskirti d irb ti su m anim i,

tikrai žino, jog tai mano pirmas paskyrimas. Tas faktas nedavė man ramybės einant lin k autom obilio, kuriam e jie manęs laukė, o įsiaudrinę mano nervai buvo it ant kelio man ištempta virvė, už kurios laisvai galėjau užkliūti. G ilia i įkvėpiau, įlipau į automobi­ lį. M a n ju k tereikia būti savimi ir elgtis taip, kaip to reikalaus su­ siklosčiusi situacija. G alų gale, ju k aš visai neblogas specialistas. Laim ei, trys pareigūnai - D eivis, Rosas ir Belerbis - buvo nusiteikę su m anim i sutarti. Jie įdėm iai klausėsi, kol jiems pa­ sakojau apie nusikaltim ą ir į ką mums reikės koncentruotis, po to padalinau mus keturis į dvi poras, po porą kiekvienai gatvės pusei. D ar pridūriau, kad bet kokie pasiūlym ai iš jų pusės yra sveikintini, nes šį sakinį man pačiam anksčiau labai patikdavo išgirsti. Pagalvojau, kad ir šiuo atveju šie žodžiai nepakenks, o baigdamas pakartojau jiems M erserio instrukcijas. - Pasistenkite, kad kameros visuomet būtų su jum is. Jie pažiūrėjo į mane kaip į visišką kvailį. - Suprantu, kad tai savaime aišku, - pasakiau, - ir žinau, kad taip priim ta, tačiau tai vienas specialių M erserio nurodymų. Jie susižvalgė keistai, tarsi aš nepastebėčiau. Ir aš vėl pasi­ jutau, lyg čia per trum pai dirbu, kad turėčiau teisę viską žinoti. Bet šįkart man nelabai rūpėjo. Kad ir kas už viso to slėpėsi, svar­ bu, jog jie bent suprato, jog tai ne aš tas m ulkis. - G erai, im kim ės darbo. Kaim ynų apklausa ėjosi taip, kaip ir buvo galim a tikėtis. V isi buvo sukrėsti to, kas įvyko, visi buvo pasiryžę padaryti viską, kad tik padėtų. Žmogžudystė kaimynystėje nėra kasdienis reikalas: dauguma su žmogžudystėmis susiduria tik film uose ar žin ių pra­ nešimuose. Simpsono nužudymas kaimynams skausmingai ir šo­ kiruojančiai prim inė, kad taip gali nutikti ir realiame gyvenime, ir tai, kokie pažeidžiam i jie patys yra. Nustačius priežastį, kodėl šiuo atveju buvo pasirinktas Simpsonas, jiems pasidarytų ramiau, tačiau nė vienas iš jų neturėjo net menkiausio įtarim o, kodėl

kažkas taip turėjo pasielgti su jų kaimynu. Taigi, nieko keisto, kad jiems atrodė, jog Simpsono vietoje lengvai galėjo atsidurti bet kuris iš jų. O ši m intis juk išties gąsdinanti, todėl man norė­ josi rasti būdą, kaip juos įtik in ti, jog tai nėra tiesa. M es apėjome visus gatvelėje stovėjusius namus, praleidom e tik du, kuriuose tuo metu nieko nebuvo. Šių namų gyvento­ jams palikom e žinutes ir pasižymėjome, kad į juos užsuksim e vėliau. V isg i nė vienas iš apklaustųjų negalėjo prisim in ti jokių su Simpsonu susijusių kivirčų: nei m uštynių, nei barnių, nei vie­ šų pykčių. V is i kartojo, kad Simpsonas atrodė kaip visai mielas vaikinas. N ė vienas iš kaim ynų nežinojo, ar jis su kuo nors su­ sitikinėjo. Taip, kartkartėm is jie pastebėdavo jį su skirtingom is merginomis, bet tik ne pastaruoju metu. V isi desperatiškai ban­ dė prisim inti dar ką nors, o aš iš paskutiniųjų stengiausi neparo­ dyti, kaip desperatiškai man to reikia. Visgi apklausa klojosi visai neblogai. Galiausiai turėjome du skir­ tingus liudininkus, kurie prisim inė dieną prieš nužudymą jų gatvėje stovėjusį baltą autobusiuką. Pirm ą kartą tas autobusiukas buvo pa­ stebėtas iškart po vidurdienio, paliktas šiek tiek tolėliau; kitą kar­ tą matytas apie aštuntą valandą vakaro, bet jau priešais Simpsono namą. Nė vienas iš liudininkų nematė, kas juo atvažiavo ar išvažia­ vo, negalėjo atsim inti ir automobilio numerio ar kokių specifinių žymių, pagal kurias būtų galim a jį atsekti. Bet vis geriau negu nieko. Ties penkioliktuoju namu, kuris stovėjo priešais Kevino Sim p­ sono namą, mes sužinojome dar daugiau. Nam o gyventoja Ivona G regorį kalbėjo trum pai, bet konkrečiai. Ivona buvo pensininkė, todėl vakar visą popietę namuose žiūrėjo televizorių. Per vieną reklamos pertraukėlę - daugmaž be penkiolikos penkios - ji nu­ ėjo į virtuvę užsiplikyti arbatos. Pro virtuvės langą galėjo gerai m atyti Simpsono namą. T ik ra i taip, nes pats nuėjau tuo įsitikin ti. Todėl, kai ponia Ivona man pasakojo apie merginą, kaip tik žiū­ rėjau pro jos virtuvės langą atsirėmęs abiem rankomis į plautuvę.

- J i kaip tik ėjo iš jo namo, - Ivona mostelėjo į kitą kelio pusę. - Prisim enu, kaip ji atsisuko, priėjusi takelio galą, pamo­ javo jam. - K aip ji atrodė? - paklausiau. - Na, jos plaukai buvo rudi, ik i čia, - Ivona plaštaka parodė ties pečiais. - Ji buvo su lietpalčiu ir rankine, man atrodo. Ir su ausinėmis. - K okio ji buvo amžiaus? - Gana jauna. G a l jūsų amžiaus, detektyve. M ačiau, kad ji su m anim i taip juokauja, nusišypsojau jai. - A nksčiau ją buvote mačiusi? - Ne, ne. - G a l dar ką nors prisimenate? Ivona susimąstė. - D ar pagalvojau, kad mergina atrodė lyg nusim inusi. Na, ne tiek nusim inusi, jei tiksliau, kiek dėl kažko susirūpinusi, jei su­ prantate, ką noriu pasakyti. J i atrodė sunerimusi. A rg i visi mes taip neatrodome? pagalvojau. Po to aptarėme detales, kaip atrodė autom obilis bei m ergi­ na, kuri išėjo iš Kevino Simpsono namo tikriausiai likus visai nedaug ik i jo užpuolim o. Tokia inform acija, žinom a, nepasta­ tys tyrim o į reikiamas vėžes, bet aš vis tiek buvau patenkintas tuo, kas nuveikta, kai važiavau atgal į darbą p ild y ti ataskaitų ir dalyvauti spaudos konferencijoje. Jaučiausi kur kas geriau. Išga­ ravo ir susierzinim as, kad M erseris per daug detaliai man išdėstė apklausos instrukcijas. Buvo aišku, kad greitai įs ilie ti į komandą nepavyks: iš pradžių turėsiu įrodyti, ką sugebu, o šio ryto Sim p­ sono kaim ynų apklausa buvo pirm as žingsnis to lin k . Paaiškėjo, jog ataskaitos dar turės palaukti. K a i sugrįžau į biurą, komanda jau užsiėmė kažkuo nauju. Buvo paleistas skait­ m eninis garso įrašas, kurį klausant neapleido nuojauta, jog tuoj prasivers pats pragaras.

- G ird i mane? Dabar žaisim e žaidim ą apie meilę. Balsas įraše skambėjo labai keistai. Tarsi abejingas, be emo­ cijų, bet kartkartėm is jame pasijausdavo smalsumas, atrodė, kad vyras kalbasi pats su savimi, o ne su auka - pats sau uždavinėja retorinius klausimus. - T a i susiję su D žode ir Skotu, - pasakė vyras. M erseris spragtelėjo pirštais: reikia prisim inti šituos vardus. Ir sugrįžo į pozą, kuria sėdėjo man įėjus į biurą: alkūnės ant sta­ lo, rankų pirštai suremti, tuščias žvilgsnis į niekur, rodom aisiais pirštais tapšnoja sau per lūpas. Jis atrodė visiškai ramus, bet to nepasakysi apie kitus. Saimonas atrodė it sustingęs; Gregas buvo pakreipęs galvą kaip tikras profesionalas; Pitas užsimerkęs. M a n asmeniškai kiekvienas išgirstas sakinys buvo it smūgis į krūtinę. - Stebėjau tave šiandien, - pasakė vyras. - Su ja. Ir perskai­ čiau visus tavo elektroninius laiškus. Žinau, kas čia vyko. Ir mes abu žinome, kur ji dabar. A r ne? Namuose su savo vaikinu. Džodė, pagalvojau aš. Su rudais ik i pečių plaukais. M aždaug mano amžiaus. - K aip manai, kaip ji dabar jaučiasi? - paklausė vyras. - T ik i, kad ji jaučiasi kalta dėl to, jog pamelavo Skotui ir praleido dieną su tavim i? K aip

atsakymas nuskambėjo čiurlenim as vandens vam z­

džiuose, o tada pasigirdo tylus tekštelėjimas vonioje. Sim pso­ nas garsiai nieko nepasakė. M in tyse mačiau jį vonioje, užkim šta burna ir perbalusiu veidu. - J i džiaugiasi, kad yra namie? - tęsė balsas. - A r labiau no­ rėtų dabar būti čia su tavim i? O gal ji kaip tik dabar rašo tau elektroninį laišką, kaip kad tu rašei jai? M erseris pažvelgė į Gregą: - Gregai? Gregas papurtė galvą.

-Jo k ių senų elektroninių laiškų, gautų iš „Džodės“ ar jai adre­ suotų. Kaip ir jokio „Skoto“. Simpsono kontaktų kataloge nieko panašaus į šiuos žmones nebuvo. Žudikas tikriausiai viską išvalė. M erseris susiraukė. Po stalu viena jo koja neram iai beldė į grindis. Balsas pasakė: - M an ai, kad ją myli. Nieko. - J u k taip. Jokio atsakymo; net ir tekštelėjimo. K ai vyras ir vėl prabilo, at­ rodė, kad jis nusivylęs tuo, jog nesulaukė atsakymo į savo klausimą. - Ką gi, tuoj sužinosime. Ž aidim o taisyklės labai paprastos, tik tiek, kad tu nelabai turėsi jam įtakos. Jei D žodė tau atsiųs elektroninį laišką ik i aušros, aš liausiuosi žalojęs ir paleisiu tave. Bet jei ne... Stojo trum pa tyla, po kurios kažkas sugirgždėjo. M a n pasi­ rodė, jog tas vyras pasisuko, kad kažką paim tų. - ... p ripilsiu šito tau į gerklę, apipilsiu veidą ir tave padegsiu. Lin kte lk , jei supratai. V ėl tyla. - Pasakiau „Lin k te lk , jei supratai“. Simpsonas pradėjo spurdėti vonioje, girdėjosi aplink besitaš­ kantis vanduo. Nem ačiau, bet jaučiau, jog žudikas tuo metu tik ­ riausiai ant jo taškė degųjį skystį, kad patvirtintų savo žodžius. - Gerai. D ar vienas girgžtelėjim as. - Pasistenk iš lik ti ramus. Turim e labai daug ką aptarti. Įrašas kurį laiką dar tęsėsi, bet po to nutrūko. Gregas atsisuko į mane. - M a n o I T komanda Simpsono kompiuteryje, - paaiškino jis, - surado du visai naujus garso įrašus, išsaugotus ant darba­ stalio. Šitas buvo pirmas.

- Paleisk antrą, - ram iai paliepė M erseris. M es visi sužiurom e j jį. Jis nuleido galvą, rankom is suėmė veidą. Jo koja po stalu nebejudėjo. Skubėti nėra kur. Jis ir taip žino, kas greičiausiai bus toje antroje dalyje, - visi žinojom e, bet vis tiek turėjom e tuo įs itik in ti. „ C C L “ neįrašė to baisaus riksm o, k u rį išgirdo tąryt telefonu atsiliepęs žmogus. Bet pa­ našu, kad mes j į dabar vis tiek išgirsim e. Kad ir kaip to nesi­ norėtų. - Gerai. Gregas du kartus spustelėjo ant įrašo ir šis pasileido. - A tleisk, - pasakė balsas. - T ik iu o si, dabar jau supranti, kaip kvailai elgeisi. Ir kad ji nebuvo verta to, ką į ją investavai. Balsas nutilo. - Supranti? Pasigirdo klaikūs garsai: desperatiškas vandens teliūškavi­ mas ir prislopintas riksmas. - Jei tave nors kiek paguos, D žodė ir Skotas yra viena iš mano porų. Vėliau juos aplankysiu, ir jie turės sužaisti jiem s skirtą žai­ dimą. Bet mūsų jau baigtas. M an o širdis beprotiškai daužėsi. Ranka pradėjau trin ti sau smakrą, biuras ir visi jame buvę man trum pam pranyko. - Pabandyk ją dabar įsivaizduoti. Įsivaizduok, kaip ji ram iai miega savo vaikino glėbyje. D ar daugiau triukšm o iš vonios. - Ššššš, - vyras sušnypštė.

Jis tikriausiai išėmė

Sim psonui iš burnos kaištį, nes dabar -

pagaliau - mes išgirdom e jo balsą. Balsas buvo spigus, apimtas panikos. Simpsonas prašė, maldavo p a lik ti jį gyvą, bet kalbėjo taip greitai, kad buvo neįmanoma išsk irti atskirų žodžių. Vos ne iškart Simpsono malda nutrūko, jis pradėjo sm arkiai kosėti, kai degusis skystis užliejo jam veidą ir burną. Dabar girdėjosi tik stiprus kosėjimas ir trūkčiojantis alsavimas.

M a n net šird į suspaudė klausant. Niekas negalėjo manęs pa ruošti šitam, klausantis įrašo skaudėjo pačią sielą. Jauteisi kaip bendrininkas; ėmė pyktis. Užm erkiau akis, kai išgirdau žiebtuvėlio tarkštelėjimą. T ik ria u sia i tikėjausi dar išgirsti kokį nors dunkstelėjimą, bet nieko panašaus neįvyko. Suprasti, kad Simpsonas buvo padeg­ tas, buvo galim a tik iš to, kad jis pradėjo klykti, bet netrukus klyksmas aprimo. Jis tik gargaliavo liepsnom is, o paniką ir siau­ bą liudijo laibas dūstančio žmogaus inkštim as. Įsivaizdavau, kaip jo gerklė susitraukia. Liepsna lamdo jo plaučius it popieri­ nę servetėlę. T a i buvo baisiausias dalykas, kokį kada nors man buvo tekę girdėti. Žinodam as, kuo visa tai baigsis, norėjau, kad Simpsonas kuo greičiau num irtų. Bet tai neįvyko, nes pats Simpsonas to kon­ troliuoti negalėjo, o jo kūnas atsisakė pasiduoti, jo kūnas kovo­ jo su galim ybe pasinerti į užm arštį, kurios tą akim irką trokšte troško. To žmogaus m irtis, rodės, truks visą amžinybę. Ir visą tą laiką fone girdėjosi kitas, gerokai ramesnis garsas. Keistas nežmoniškas šnypštimas. M a n prireikė laiko suvokti, iš kur tas garsas sklinda. T a i buvo žudikas. M ane nukrėtė šiurpas. K o l jo auka m irė apimta agonijos, tas vyras stovėjo prie jo, stebėjo jį, įrašinėjo, o pro pražiotą burną ir šiek tiek praskirtus dantis traukė į save dūmus ir jų kvapą. Atrodė, kad taip pro dantis, gurkšnis po gurkšnio, jis bando sutraukti į save Kevino Simpsono sielą. Atm erkiau akis, pasižiūrėjau į savo komandą. M es visi g ir­ dėjome tą patį, ir visuose veiduose mačiau savo paties jausmų atspindį: netikėjim ą tuo, kas vyksta, ir visišką siaubą. Visuose veiduose, išskyrus M erserio. Negalėjau m atyti jo veido, nes jis nuleidęs galvą žiūrėjo į stalą. Jis buvo susinėręs rankas priešais save, tarsi melstųsi.

Triukšm as įraše dar tęsėsi, bet po truputį rim o, kol galiausiai pats įrašas baigėsi. K a i nutilo, biure lik o tik visiška tyla. K u rį laiką niekas nieko nesakė, niekas net nejudėjo. Tada M erseris iš lėto atsilošė, pasitrynė rankom is veidą kaip ką tik iš miego nubudęs žmogus. - Visiem s penkių m inučių pertrauka, - pasakė. *** Išėjau pro pagrin din į išėjimą atsigaivinti žvarbiame popietės ore. Žem a temperatūra tarsi pliaukštelėjo per veidą, o to man ir rei­ kėjo. Lietus liovėsi, bet dangus vis dar buvo užsitraukęs storu tam siai p ilk ų debesų sluoksniu, o vėjas, kai pūstelėdavo, atrodė ledinis. A sfaltu šokinėdamas skriejo tuščias bulvių traškučių pa­ kelis. Buvo prognozuota, kad snigs. Regis, netrukus taip ir bus. N et ir su paltu visas drebėjau, bet prie to, aišku, nemažai p ri­ sidėjo ir apsinuodijim as neišnaudotu adrenalinu. Jaučiausi taip, tarsi būčiau galėjęs am žinai bėgti. Troškau, kad taip ir būtų. M irtis - vienas iš didžiųjų tabu. Jau anksčiau buvau matęs daug lavonų, ir tai buvo ganėtinai baisu. Tačiau tokiu atveju pa­ matai tik galutinį rezultatą. Žinom a, jauti liūdesį ir gailestį, bet matai, kas jau negyva, o tai tikra smulkmena, palyginti su tuo, ką jauti, kai esi priverstas išklausyti ar pam atyti, kaip tai vyksta: kai esi priverstas išgyventi baisų procesą, per ku rį gyvas žm o­ gus - toks kaip tu pats - yra nužudomas, sunaikinamas, iš jo paliekant tik tuščią kiautą. Neišvengiam ai prisim iniau Lizą . Bet aš nenorėjau apie ją da­ bar galvoti, negalėjau sau to leisti, tik ne dabar. Ir taip sunku susitaikyti, kad ji m irusi ir jos nebėra, nepradėjus galvoti apie tai, kaip baisiai tokią akim irką turėjo jaustis ji. Ką ji galvojo tada, kai jos gyvybė seko.

\

Papurčiau galvą, kad sugrąžinčiau savo m intis prie Kevino Simpsono. Penkių m inučių pertrauka?

\

D uokite man penkerius suknistus metus, tas įrašas vis tiek liks manyje. Bet tu ri užtekti penkių m inučių. K a i sugrįžau į biurą, visi vis dar atrodė prislėgti, bet nusitei­ kę ryžtingai - kaip tik ri profesionalai. Jausmus, kuriuos sukėlė tas įrašas, visi nukišo kažkur g ilia i, gal tam, kad vėliau į juos pasigilintų, gal tam, kad apskritai apie juos pam irštų amžiams. M erseris atrodė atitrūkęs nuo realybės. K a i įėjau, jis vėl žvel­ gė kažkur į nebūtį, atrodė, kad apskritai nieko nejaučia. A išku , turėdamas tokią patirtį, jis gali sau tai leisti. Susimąsčiau, ar aš kada nors taip sugebėsiu: visiškai atsiriboti nuo susidariusios si­ tuacijos ir pažvelgti į ją tik kaip į galvosūkį, kurį reikia išspręsti. A trodytų beširdiška, bet neabejojau, jog jis g ilia i širdyje taip pat išgyveno, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Tiesiog toks buvo jo būdas, kaip su situacija tvarkytis - susikoncentruoti į tai, kad reikia iš­ aiškinti nusikaltim ą ir sugauti už jį atsakingą žmogų. Pirm as prabilo Gregas: - K aip jau sakiau, neradome jokios inform acijos nei apie D žodę, nei apie Skotą... - Bet žudikas m inėjo elektroninius laiškus, - j į nutraukė M erseris, - vadinasi, tie laiškai tu ri kažkur egzistuoti. - Taip, ir net jei žudikas tuos laiškus ištrynė, turėtų būti įm a­ noma juos atkurti. Bet viskas priklauso nuo to, kaip kruopščiai jis juos ištrynė. M es, aišku, pabandysime tuos laiškus surasti, bet tai nereiškia, kad įmanoma atkurti Simpsono kompiuteryje. M erseris susiraukė. - Iš įrašo aišku, kad šita D žodė, kad ir kas ji būtų, turėjo meilės nuotykį su Simpsonu. Jei laiku nesurasime jos ir vaikino, mūsų ieškomasis tai padarys pirmas. Jei jis to dar nepadarė. - Turim e aprašymą, - įsiterpiau aš. M erseris iškart atsisuko į mane. - Pasakok.

Papasakojau jam apie Ivoną G regorį ir išvardijau detales, ką ji man nurodė apie merginą, tikriausiai D žodę, kuri dieną prieš įvykdant nusikaltim ą išėjo iš Simpsono namų. M aždaug trisde­ šimties, rudi plaukai, rankinė, ausinės. A kivaizdu, kad nelabai ypatinga inform acija, vargu ar galėtų praversti, pasakodamas aš ir pats tai gerai supratau. Visgi, kai teko išklausyti tą įrašą, taip gerai kaip anksčiau nebesijaučiau. Pabaigoje M erseriui dar papasakojau apie baltą autobusiuką, ir tada M erseris linktelėjo, tarsi to ir tikėjosi. Nutraukė mane net nespėjus pabaigti. - Vaizdo stebėjimo kameros? - jis tiesiogiai kreipėsi į Gregą. - A rtim iausia - pagrindiniam e kelyje, - Gregas g ilia i įkvė­ pė. - Gatvės, kurioje gyveno Simpsonas, ta kamera nesiekia, bet manau, vis tiek galėtume p atikrin ti eismą. - Ką gi, vadinasi, tai tavo prioritetas. Išrankiok iš to srauto v i­ sus baltus autobusiukus, kurie važiavo gatve šiandien iš ryto tarp aštuntos ir devintos valandos. P a tik rin k ir vakarykštės popietės įrašus, šešiolika trisdešim t - septyniolika trisdešim t, pažiūrėki­ te, gal įmanoma atsekti merginą. M es privalom e ją surasti. Gregas nieko nepasakė. - A p ie ką galvoji? - paklausė M erseris. Gregas sukosi kėdėje atsistumdamas kulnais į grindis, kaip kad darė ir Simpsono namuose tąryt. Jis atrodė apie kažką rim ­ tai susimąstęs. - A š vis dar negaliu patikėti, - ištarė. M erseris išskleidė rankas taip, tarsi viskas čia turėtų būti aki­ vaizdu, ir jis nesupranta, kodėl turėtų būti kitaip. A š ir pats vis dar negalėjau patikėti, bet juk nežinojau visų aplinkybių. - Turim e parašą, - pasakė M erseris. - Turim e baltą autobu­ siuką. Turim e žaidim ą. Kankinim ą. Ir, nepaisant to, kaip viskas prasidėjo, turim e antrą auką. - Nesakau, kad nėra akivaizdžių sutapimų. - T a i ką tada sakai?

Gregas atsiduso, o aš nustebau, nes tai buvo panašu į atvirą maištą laive. Č ia už viską atsakingas M erseris, todėl maniau, kad Gregas tiesiog ims ir darys tai, ką jam liepė. O Gregas aki­ vaizdžiai dvejojo, ar verta toliau tęsti maištą, bet galiausia nu­ sprendė: velniop. - A š tik noriu pasakyti, kad dienos pabaigoje visur pilna baltų autobusiukų. Ir m erginų visur pilna. Taip, parašai sutampa, kaip jau sakiau, ir taip, buvo užsim inta apie žaidim ą. Tačiau pats nu­ sikaltim as visai kitoks, - Gregas tęsė lenkdamas pirštus. - N u ­ sikaltėlis auką laikė vonioje. M ergina išėjo iš aukos namų va­ kar po pietų, ir visame šitame žaidim e nedalyvavo... - G regui baigėsi faktai, kuriuos jis būtų galėjęs toliau skaičiuoti, todėl jis atsilošė. - Viskas visiškai kitaip. - Žinom a, kad kitaip. Juk praėjo dveji metai. - Žinau, kad dveji metai. - N usikaltėlis tikriausiai planavo. Ir mūsų - tiksliau, tavęs neturėtų stebinti, kad jo braižas pasikeitė. M ū sų darbas suprasti, kodėl ir kaip tas braižas pasikeitė. Gregas vis tiek atrodė nepatenkintas, tarsi būtų norėjęs toliau ginčytis, bet negalėtų. Pastebėjau, kad Pitas atsargiai jį nužiū­ rinėja. Bet M erseris nesiruošė paleisti Grego nuo kabliuko taip pa­ prastai. -N a ? Gregas pakėlė akis į M erserį. M an o nuostaba vis labiau augo. Grego veido išraiška pasakė labai daug. Nežinau, kas po ta iš­ raiška slypėjo, bet supratau, kad tai nėra gerai. - G a l ne tai, kad netikiu, - pasakė jis. - Tiesio g visame tame dar yra kažkas, kas man kelia nerimą, pone. Jie ku rį laiką žiūrėjo vienas į kitą, o atmosfera biure įkaito ik i keistai aštraus lygio. V isi tylėjo, tad nusprendžiau, kad galbūt tai tinkam a ir net būtina proga man įsiterpti. Atsargiai.

- G a l galėčiau paklausti?.. - Taip. Žinom a, - M erseris atsisuko į mane, jo veidas buvo akm eninis. - Situacija tokia. A š tikiu , kad šis nužudymas yra susijęs su vienu iš mūsų anksčiau tirtų nusikaltim ų. Tiesiog la­ bai daug panašumų, dauguma akivaizdūs. K ita vertus, Gregas teisus teigdamas, jog yra ir šiokių tokių nedidelių skirtum ų. A š tikiu , kad žudikas tiesiog šiek tiek pakeitė savo braižą. - Supratau, - pasakiau. - V adinasi... - K a i tik baigsis spaudos konferencija, gausi progą peržiūrėti bylą. Tada ir su detalėmis susipažinsi. - Gerai. Atm osfera biure dabar buvo absurdiškai nepatogi. G erai, kad bent jau Gregas nebežiūri į M erserį. Nors jis visą savo dė­ mesį dabar buvo nukreipęs į grindis, jo veido išraiška išlik o ta pati. Galėjau jausti, kaip kilim as nuo to žvilgsnio nebežino, kur dėtis. - Pitai? - pasakė M erseris. - Saim onai? Ką nors norite p ri­ durti? Jis kreipėsi būtent į savo pavaduotoją, bet Pitas atrodė visai nepatenkintas dėmesiu ir visai nenorėjo palaikyti nė vienos pusės. K ą čia bepridursi? Iš tos situacijos visus išgelbėjo Saimonas. - Kad ir kokia šita byla, mes tirsim e ją įprastai, ju k taip? - jis kalbėjo greitai, tarsi viskas būtų akivaizdu. - Atseksim e auto­ busiuką, merginą. Visa kita dabar nesvarbu, o ką daryti toliau, spręsime iš surinktų faktų, - jis nutilo, ir kitas sakinys man pa­ sirodė visai nereikalingas. - Tada spręsime. Pitas linktelėjo, bet nieko nepasakė. Gregas gūžtelėjo pritariam ai, bet apsim estinai abejingai. - Sutinku, - ištarė M erseris. - Taip ir padarysime. M arkas popietę galės sk irti susipažinti su byla. O mes turim e pasidalyti darbais.

K ą gi, man teks, taip sakant, pasivyti. N ieko tokio. Nors ne­ buvau labai patenkintas, man įdom u sužinoti, kas toje byloje gal susipažinus su ja man pavyks suprasti, dėl ko nesutaria mūsų komandos nariai. O kol kas įdėm iai klausiausi, kaip kitiem s skirstom i darbai. Grego I T komanda toliau tirs Simpsono kom piuteryje esan­ čią inform aciją ir peržiūrės vaizdo kamerų įrašus iš gatvės. Saimonas toliau užsiim s m edicinos ekspertize. Pitas po pus­ valandžio ves nedidelę spaudos konferenciją, žurnalistam s bus pasakytas Simpsono vardas ir pavardė, bus paprašyta atsiliep­ ti D žodę ir Skotą. Po to jis turės surasti Sim psono buvusias merginas, p atikrin ti, ar nė viena jų neatitinka tos, k u ri išėjo iš Simpsono namų, aprašymo, je i kartais pasirodytų, kad D žodė nėra tikras vardas. - R eikia surasti tą porelę ik i aušros, - pabrėžė M erseris. K a i spaudos konferencija baigėsi, visi vėl susirinkom e į biurą. Atrodė, kad Gregas nori kuo greičiau ištrū kti iš jo, Saimonas, nepaisydamas biure tvyrančio įtampos, kažkam skambino, o Pitas niekur neskubėjo. Girdėjau, kaip jis ty lia i atsiduso im da­ mas reikalingus dokumentus. M erseris man davė lapelį, ant kurio buvo užrašytas bylos nu­ meris ir kodas prisijungti, aš nusprendžiau kuriam la ik u i visas m intis atidėti į šalį ir pasinerti į rim tą darbą. Įsijungiau kom piu­ terį, suvedžiau reikalingą inform aciją. Vaizdas ekrane sustingo, kol byla krovėsi, o po kelių sekundžių ekrano viršuje pasirodė bylos pavadinimas.

Byla nr. A6267, „50/50 žudikas"

G R U O D Ž IO 3-IOJI

14:30

16 V A L A N D Ų 50 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Skotas Numeris 273. Mes rašome vienas kitam žinutes tuo pa­ čiu metu.

Skotas atsilošė, paslinko slankm atį su pelyte, kad patikrintų, ar tokios dar nebuvo. Juokinga, jei būtų neįtraukęs į sąrašą... bet ne, nėra. K aip jis galėjo pam iršti? Jis sugrįžo į sąrašo viršų. „Penki šim tai priežasčių,

kodėl aš tave myliu."

Jis vėl nuslinko į sąrašo apačią, užrašė: Num eris 274. Sustojo, jo pirštai pakibo virš klaviatūros. Po kurio laiko ne­ patenkintas persikreipė, žiūrėdamas į m irksintį žym eklį kom ­ piuterio ekrane. Peržengus dviejų šim tų ribą, pasidarė gerokai sunkiau - idė­ jos išseko. Naujos priežastys, aišku, vis dar lin d o į galvą, bet daugiausiai dėl to, ką D žodė kažkada pasakė ar padarė, kas įstrigo jam, kaip kad su tais išbraukytais tekstais neseniai. Bet nesvarbu, nusprendė jis - svarbu nesustoti. Ir jis nesustojo. N et ir taip sunkiai klostantis santykiams, jis vis tiek pastebėdavo daug priežasčių, kodėl ją m yli, o pasitaikius pirm ai progai su­ grįždavo prie sąrašo, kad j į papildytų. Pildydam as tą sąrašą, jautėsi laim ingas. Bet drauge jis liūdino. Dabar galvoje buvo tuščia, jokia priežastis į galvą nelindo. N ieko neprisim inė. O kol kas tebūna taip, kaip yra. Skotas suspaudė ctrl+s klavišų kom binaciją, kad išsaugotų dokumentą, o po to paspaudė alt+tab, kad sugrįžtų iš „W ord“

dokumento į grafinio redagavimo programą, su kuria dirbo. Ekrane buvo trys skirtin g i paveikslai su jo veidu. Prie jų dar reikės padirbėti. Pastaruoju metu jis kūrė paveikslų serijas, sudarytas iš septynių arba devynių kokio nors daikto ar žmogaus atvaizdų. Pirm asis pa­ veikslas serijoje visada būdavo realistiškas, nors dažniausiai keistų spalvų. Pavyzdžiui, jo veidas kairėje ekrano pusėje buvo nupieštas žaliai geltonas, bet jei ne tai, tai būtų tarsi paprasčiausia fotografi­ ja. K ai pirmas paveikslas būna baigtas, Skotas nuskenuoja jį, kad perkeltų į kompiuterį, tada jį dar pataiso kompiuterine programa: truputį išlieja kontūrus arba padaro griežtesnius perėjimus tarp spalvų, kad vaizdas atrodytų kampuotesnis. Tada jis tą vaizdą at­ spausdina ir nutapo kopiją. Taip gimsta antrasis serijos paveikslas. Ir taip toliau. Pasikartojantis procesas, kurio pabaigoje atsiranda serija nedidelių drobių su po truputį besikeičiančiu vaizdu, iš kurio galiausiai lieka tik skirtingų spalvų geometrinių form ų rinkinys. Žiūrėdam as tokią paveikslų seriją, žmogus ties kažkuriuo paveikslu užm iršta, kaip atrodė pradinis. Paskutiniam e šitos autoportretų serijos, prie kurios dabar dirba Skotas, paveiksle liks keturi stačiakam piai, oranžinės ir žalios spalvos, jie pada­ lins drobę į keturias dalis taip, kad ji atrodytų lyg vitražas. K o l kas yra tik trys vaizdai, bet vaizdas ekrano dešinėje jau sunkiai atpažįstamas. A išku , kad tai žmogaus veidas, bet Skotas jame beveik nebematė savęs. Kūryba. Visa tai, ką jis darė, aišku, buvo galim a įrėm inti teorijom is ar siekiamais tikslais, bet Skotas mokslus baigė jau senokai, kad tokie dalykai jam neberūpėtų. Jaunesnė jo versija tikriausiai prunkštelėtų pamačiusi, kuo jis užsiim a dabar, bet Skotas tapė šitaip, nes taip jam buvo įdomu, be to, kaip bežiūrė­ tum, ir rezultatas visai geras. K iti žmonės po truputį tam ima pritarti. N edidelė miesto ga­ lerija paėmė kelis jo pavienius kūrinius, porą net pardavė - ne­

labai brangiai, bet vis šis tas. Prieš dvi savaites paskambino ir pasakė, kad jie norėtų pažiūrėti daugiau jo darbų, todėl Skotas pasiėmė laisvą savaitę, kad sukurtų bent dar kelis. N ors po skam­ bučio iš galerijos jį apėmė didelis entuziazmas, D žodės reakci­ ja nuvylė. Ji džiaugėsi dėl jo, bent jau taip sakė, bet pačią žinią priėmė be jokio entuziazm o - gal net abejingai - taip pat, kaip pastaruoju metu reaguodavo į viską, kas vykdavo jų gyvenime. Kad ir praeitą vakarą, pavyzdžiui. Sugrįžusi iš darbo ji kles­ telėjo ant sofos. Jis paklausė, kas negerai, bet ji nieko neatsakė. Tačiau jis ne toks, kad tokius dalykus lengvai praleistų pro akis, todėl bandymas ją prakalbinti galiausiai baigėsi barniu, po ku­ rio ji išėjo ir išsidrėbė ant lovos miegamajame. Ir taip nutikdavo dažnai. Jų butas buvo gražiai įrengtas, švarus ir erdvus, tačiau kartais jis matydavo, kaip D žodė m intyse vaikštinėja po jį tarsi ieškodama kokio užslėpto kam bariuko ir galvoja, kad jei jo ne­ ras, išsikraustys iš proto. Jos prasta nuotaika buvo lengva užsikrėsti. Jau ne vieną mė­ nesį jie jautėsi nelaim ingi. Skotui tarsi norėjosi daryti ką nors, kad ir vėl viskas būtų gerai, bet jis net neįsivaizdavo, kas tai galėtų būti. D žodė nuolat atsisakydavo kalbėtis apie tai, kas jai kelia nerimą, ir dėl to Skoto viduje susisukdavo visas erzelio gijų kamuolys, kartais toks kietas, kad net skaudėdavo ryjant. Jis pažiūrėjo į veidą ekrane. G a l dėl pasirinktos pradinės fo ­ tografijos, o gal dėl spalvų buvo akivaizdu - tas veidas liūdnas. Tad gal ne tiek daug jis ir pakeistas. Alt+tab klavišais jis sugrįžo prie sąrašo, kad rastų vieną prie­ žastį, nuslinko pelyte į viršų. Numeris 87. Nors ta i i r kvaila, tu palaikai mano tapybą.

Pirm a šios priežasties dalis buvo jam įprastas savęs nuverti­ nim as - je i iš pradžių save nuvertini, sm arkiai sum ažini r iz i­

ką lik ti įskaudintas. Pirm aisiais jų santykių metais D žodė už tai j į būtų barusi, ypač je i būtų kalbam a apie jo kūrybą, bet dabar... įdom u, kaip j i sureaguotų. G a l 87 num eris apskritai nebegalioja. Skotas tai jautė kaip niekada stipriai, bet rodės, kad tai - kaip ir visa kita - buvo natūrali abiejų nuolatinio nepasitenkinim o jų santykiais dalis. K o l esi jaunas, svajoti gera, bet, pasiekus tam tikrą amžių, ateina metas tų svajonių atsisakyti. Jo paveikslai neištrauks jų iš susidariusios situacijos. Juodas darbas, kurį jie abu dirbo, kad pragyventų, taip pat to nepadarys. O jei niekas to nepakeis, vadinasi, prieitas liepto galas. Nebent jie norėtų visą gyvenim ą taip gyventi, tačiau dabar taip neatrodo. Skotas nuslinko į sąrašo apačią.

Numeris 274...

T a i buvo paskutinis numeris puslapyje. Jei jis galėtų sugalvoti šitą, jau turėtų tris pilnus lapus priežasčių. Jo m obilusis buvo padėtas ant stalo šalia klaviatūros. Tad paėmė jį, dar kartą perskaitė žinutę, kurią D žodė jam atsiuntė anksčiau: sveikas i r vėl gražuoli[?] nuobodi diena[?] kaip sekasi ta p y ti? laukiu nesulaukiu, kada susitiksim e. a tle is k už t a i,

kaip e lg ia u s i. Myliu visa šird im i.

x x x x x

Skotas padėjo telefoną į šalį, nusišypsojo. T ik tiek ir trūko. V ie ­ nos žinutės arba trum po pokalbio, per kurį ji kalbėdavo su juo kaip paprastai, ir vėl viską buvo galim a pradėti nuo švaraus lapo. A išku , tas laikinum o jausmas niekur nedingdavo, o nerimas ir vėl susikaupdavo, bet juk toks tas gyvenimas. K o l jie laikysis vienas

kito, tikrai viską iškęs, ir galbūt sprendimas drauge pažvelgti į juos slegiančią problemą galų gale ir vėl suartintų, o ne išskirtų.

Numeris 274.

Nepaisant visko, tu manęs nepalieki.

Sąrašą rašyti jis pradėjo metų pradžioje. Jie kaip tik neseniai buvo atsikraustę į šitą butą ir iškart su­ prato, koks aktyvus gyvenimas aplink verda. Per tą trum pą laiką jie spėjo pam atyti, kaip vidury baltos dienos iš žmogaus, gra­ sinant ginklu, buvo atimtas automobilis; skersgatvyje šalim ais, girdėjo, peiliu užbadytas žmogus, o patys kartą evakuoti iš buto, nes labdaros parduotuvėje prie kelio neva buvo padėta bomba. T a i buvo geriausias rajonas, kuriam e jie galėjo sau leisti išsinuo­ m oti būstą, be to, ir pats butas buvo gana gražus, bet nė vienas iš jųdviejų jame nesijautė saugus ar laim ingas, tuo labiau nelaikė jo namais. V isur buvo prikrauta dėžių: kai kurios jau buvo pustuštės, pradėtos iškraustyti, kitos dar užklijuotos lip n ia juosta. Regėjosi, kol daiktai nebus išpakuoti, nesiskaitys, jog jie čia gyvena. V isg i virtuvės reikm enis išsikraustė, išsiėmė ir keletą drabužių, tačiau šitą butą tikrais namais paversti turėjo garso aparatūra ir televi­ zorius, kuriuos įsijungė pirm ą vakarą čia persikėlę. O tada atsisėdo svetainėje pažiūrėti televizoriaus. D žodė negalėjo pakęsti, kai ja i tekdavo praleisti serialus, o Skotas, jei reikėdavo, galėjo juos žiūrėti, bet galėjo lengvai išsiversti ir be jų, tai dažniausiai ir darydavo. Nepaisant to arba būtent dėl to, Džodės meilė m uilo operoms virto 56 num eriu jo sąraše. Jau tada suprato, kad situacija nėra gera. - Visiškas šūdas. D žodė pažiūrėjo į jį, padėjo galvą jam ant peties.

- Taip, - pasakė ji, - bet mes vis tiek išgyvensime. Jis apkabino ją viena ranka. - M anai? Jie periodiškai keisdavosi pozicijom is: kai vienas dejuodavo, kitas būdavo optimistas. T a i buvo tarsi nerašytas susitarimas. Nes jei vienu metu subjurs abu, nebus kam jų ištraukti iš tos balos. - Taip, - pasakė ji. - Nes aš tave myliu. Jis švelniai palietė jos plaukus. Jie buvo tamsus, tiesūs, ploni, jai tokie nepatiko, o jam patiko. P alie ti jos plaukus, ir tuo pačiu palieti jos galvą. D ė l to ji atrodė trapesnė nei iš tiesų buvo. - Bet aš tave m yliu labiau, - pasakė jis. D žodė patapšnojo ranka jam per krūtinę. - Ne, nemyli. - M y liu . Sis vienas jų reguliariai žaidžiam ų žaidim ų galiausiai virto Num eriu 5. - Įrodyk. - Įrodyti? Yra šimtas priežasčių, kodėl aš tave m yliu. J i atsisuko į jį. - Tuom et pirm yn. - K aip tai? - Šimtą priežasčių, - D žo d ei ta m intis ėmė visai patikti. Vardink. - Hm m m . - M atai? Tau tik kalbėti. - Ne, - Skotas atsistojo. - A š tik svarstau, kur galėčiau surasti rašiklį ir popieriaus. N ors iš tiesų jis galvojo: šūdas. Tačiau drauge nusprendė, jog tai proga padaryti kažką gero: kažką, kas galėtų į susidariusią situaciją įnešti nors truputį šviesos. T a ig i Skotas nuėjo į korido­ rių, pasirausė poroje dėžių, sugrįžo po minutes su užrašų kny­ gute ir rašikliu.

D žodė suglumusi šypsojosi. M atėsi, kad ji laim inga. - T ik ra i neprivalai, ju k žinai. Skotas atsisėdo prie jos prispaudęs pirštą sau prie lūpų. - Ššš. Ž iūrėk savo m uilo operą, moterie. - Gerai. Džodės dėmesys sugrįžo prie televizoriaus, o Skotas pradėjo rašyti. Priežastį po priežasties. Kartais D žodė bandydavo pa­ žiūrėti, ką jis rašo, tada jis pakreipdavo lapą taip, kad ji nieko nepamatytų. - N e ne. - Parodyk! - D ar ne. v

Šimtas priežasčių. K a i sėdo rašyti, net neįsivaizdavo, ar labai sudėtinga tai bus padaryti ir ar apskritai jam pavyks. Bet jautė šalia sėdinčią D žodę, kuri ty lia i šypsojosi stengdamasi nuslėp­ ti, kokia yra patenkinta. Tokios laim ingos jis seniai nebuvo jos matęs, ir to visiški pakako, kad toliau rašytų sąrašą: priežastį po priežasties. Kad tik ta šypsena ilg iau lik tų jos veide. Po kelių m inučių televizoriaus ekrane jau slinko serialo kū­ rėjų sąrašas. Skotas atvertė kitą puslapį, rašė toliau. Dabar nuo tos dienos prabėgo beveik metai. Skotas suskleidė „W ord“ dokumentą su priežastim is ir nuėjo į kam barį, kuriam e laikė treniruoklius. Vienas šito pigaus rajono privalum ų buvo tas, kad jie galėjo išsinuom oti keturių kam barių butą. T a ig i vienas kambarys priklausė tik Skotui. T o kam bario viename gale jis laikė savo tapybos reikm enis, kitam e - sporto įrangą. Lankstydam as galvą į šonus, kad patampytų kaklą, užsikėlė ant suoliuko štangą, įsijungė garsiai m uziką. Treniruotės su svoriais buvo jo pomėgis nuo paauglystės, kai jis dar buvo liesas ir fiziškai silpnas. Jis pradėjo treniruotis bū­

damas penkiolikos ir savo bei kitų didelei nuostabai reguliariai treniravosi ik i šiol, nors jam jau dvidešim t aštuoneri. Skotas k il­ nodavo svarmenis tris kartus per savaitę, m ažiausiai po valandą, o jei praleisdavo daugiau nei vieną treniruotę iš eilės, labai ant savęs pykdavo ir grauždavosi. Jis žinojo, jog tai kvaila, bet pa­ keisti negalėjo. Be to, tokia treniruotė buvo proga atsijungti nuo visko. T a i tarsi laikinas pabėgimas - bent jau taip galėjo atrodyti dabartinėje situacijoje. Kad apšiltų, jis atsigulė ant suolelio su štanga, ku ri svėrė kuk­ lius trisdešim t kilogram ų, po apšilim o ant štangos uždėjo papil­ domų svorių, kad ji svertų devyniasdešimt. Tada jis vėl atsigulė, patogiai suėmė štangą, įkvėpė, iškvėpė. D id e li svoriai kūnui iš pradžių visada reiškė šoką. Skotas iškėlė štangą, iškvėpė, nuleido, vėl iškėlė. Numeris 8, prisiminė j is .

Tas jausmas, kai lie č iu

tavo plaukus.

D ar kartą iškėlė štangą. Ir dar kartą. Jo krūtinės raumenys jau degė. Ir dar kartą. Numeris 34 . Kartais būni lab ai mergaitiška.

- E ik tu švilpt! - ji lengvai kumštelėjo prieš jam perverčiant puslapį. Numeris 35 . Gerai jau, ne tokia tu i r mergaitiška.

- Labai gudru. Atsiim u. Skotas penkiolika kartų iškėlė štangą, po to prisivertė iškelti dar kartą, nors rankos jau drebėjo iš nuovargio.

Štanga sužvangėjo, kai jis ją padėjo ant stovo. Skotas atsisėdo, įkvėpė. Numeris 89, prisiminė j is ,

ramybė, kurią jaučiu,

kai

prabudęs iš ryto pamatau, jog tu į mane ž iū r i.

D žodė šypsojosi skaitydama tą priežastį. Atrodė, kad tuo metu jos viduje spinduliavo ty li laim ė, bet Skotas tą laim ę matė ir jos veide, ir ta laim ė Skotą nenusakomai džiugino. J į užvaldė didelis džiaugsmas, grasinantis susprogdinti ką nors jo viduje. Jos šypseną, kurią jis regėjo tąkart, m intyse įsirašė kaip 101-ą priežastį. - A š labai, labai tave m yliu, - D žodė pasakė jam. - Ir aš tave m yliu. Skotas apsvaigo nuo tokios sėkmės. Pasirodo, viskas kur kas lengviau, nei jis galvojo: tiesą sakant, kai jis parašė 100, jo m in­ tyse rikiavosi jau daug kitų priežasčių, ir jų bus dar daugiau Skotas tuo buvo tikras.

butų galėjęs rašyti visą naktį. Ir bū­

tent dėl to - kartu ir dėl didelio noro, kad jos veide neišblėstų ta nuostabi šypsena - toliau atsitiko štai kas. - Buvo lengva. Būčiau galėjęs parašyti ir penkis šimtus. - Paistalai. - Gerai, grąžink man užrašų knygelę. D žodė patraukė užrašų knygelę taip, kad jis nepasiektų. - N ekvailiok, ju k visą naktį taip prasėdėsi. - Gerai. Bet aš nepamiršiu. G a l tai bus mano ateinančių Ka­ lėdų dovana tau. - Taip jau geriau, - D žodė padėjo užrašų knygelę ant sofos šalia savęs, patapšnojo per ją. - Bet turėsi pradėti iš naujo, nes šitų tau negrąžinsiu. -Jo k ių problemų, - pasakė Skotas su palengvėjimu, jei sąži­ ningai. Bet drauge ir ryžtingai.

Kalėdos dar tik po vienuolikos mėnesių, tad laiko užteks su­ galvoti dar keturis šimtus priežasčių. Jam į galvą net ėmė brautis beprotiška idėja pasiekti tūkstantį. Tačiau dabar, kai ik i Kalėdų buvo likusios tik trys savaitės, visas šitas reikalas nebebuvo pa­ našus į „jokių problemų“. Dabar jau atrodė, kad jis neparašys net ir tų penkių šim tų, kurias žadėjo. Skotas sum ažino štangos svorį ik i keturiasdešim ties kilogra­ mų, užsidėjo ją ant pečių, pradėjo ją k iln o ti virš galvos. Vienas, du, trys. G a l užteks trijų šim tų priežasčių? Džodė, aišku, tik isi pen­ kių, o ką reikš, jei gaus mažiau? N em yliu tavęs taip labai, kaip galvojau? Bet ir vėl, gal jis per griežtas sau. K iek žm onių galėtų sugal­ voti tris šimtus priežasčių, jau nekalbant apie penkis? K ie k žm o­ nių apskritai im tųsi bandyti? Tad tai reikštų ne tik tai. Jis raukėsi nuo svorio, ku rį turėjo pakelti, bet vis tiek toliau jį kilnojo. D evyni, dešim t... Trys šim tai priežasčių reikštų: stengiausi, kiek galėjau. Jos reikštų: suprantu, kad ne viskas tobula, - tuo labiau toks nesu, - bet aš stengiuosi. Nes nenoriu tavęs prarasti. Klank. Kitas keturiasdešim t penkias minutes Skotas darė įprastus pratimus: p riekin į rovimą, štangos traukim ą pasilenkus, rankų lenkim ą laikant žastą prispaustą prie kūno ir rankų lenkim ą at­ gal iškėlus į viršų. Treniruotę jis užbaigė šim tu atsilenkim ų, ku­ riuos darė užkišęs pėdas už ant grindų padėtos štangos. Baigęs daryti atsilenkim us, atsistojo, išgėrė dar lik u sį vandenį, išjungė muziką. Bet kažkokia m uzika ir toliau grojo. Skotas akim irką stovėjo, klausėsi. T a i kažkokia visai kita me­ lodija. Tas keistas garsas, ku rį jis girdėjo visą treniruotę, bet tik dabar jį aiškiai išgirdo. Jis susiraukė, nuėjo prie kam bario durų.

Jo pirm a m intis buvo, kad D žodė kažkodėl sugrįžo namo iš dar­ bo anksčiau ir įsijungė televizorių. Jis atidarė duris, šūktelėjo. - Džode? Taip, tai tik ra i televizorius. Skotas išėjo į koridorių. Lauko durys buvo uždarytos. Jis iškart pajuto nusivylim ą, kad D žodė g rįžo ir net nepasisveikino su juo, bet beveik iškart tą nusivylim ą pakeitė nerimas. Jei ji g rįžo anksčiau, gal kas blo­ go nutiko. Jis nuėjo prie svetainės, vėl šūktelėjo. - Džode? Skotas stumtelėjo svetainės duris, su nerim u atsistojęs ato­ kiau nuo jų. D urys sugirgždėjo. Tru p u tį prasivėrusios sustojo. Tolim ajam e kam bario kampe stovintis televizorius iš tiesų buvo įjungtas, tačiau Džodės nebuvo. Skotas įėjo į kam barį, su­ stojo jo viduryje. Jis pažiūrėjo į virtuvės tarpdurį, kuris buvo svetainės dešinėje. A kie s kampu pastebėjo kažką judant, suprato, kad tas kažkas juda lin k jo, pabandė išsisukti, bet buvo per vėlu. Pasijuto taip, tarsi galvą atsitrenkęs į gatvės lempos stulpą: nemalonus susidūrimas. K a i atsimerkė, priešais matė lubas. v

Šūdas! O tada virš jo pasilenkė velnias.

ANTRA DALIS Vykstant tyrim ui - ir šiaip atliekant tokio tipo darbą - visada sveika p risim in ti nemalonią, bet svarbią tiesą: nėra tokių dalykų kaip gėris ir blogis. Jūsų nuomonė gali skirtis, bet iš patirties žinau, kad toks nusistatymas nepadės jums lengviau užm igti naktį, tuo labiau nepadės jums sugauti tų, kurie vykdo rim tus nusikaltim us. P rik liju o ti kažkam etiketę „blogas“ paprasta. V isg i tai tokie žmonės, kurie g ali taip baisiai pakeisti kitų likim us, kad juos taip paprastai pakišti po k ilim u ir pam iršti būtų neteisinga. Juk iš tiesų jie tik visuomenės sraigteliai, nuslydę nuo savo ašies. „M on strai“ atsiranda, kai sutrinka mechanizmas, gam inantis naudingus ir rūpestingus visuomenės piliečius, tokius kaip jūs ar aš. D ė l žm onių, kurie tapo tokių „m onstrų“ ir į juos pana­ šių pabaisų aukomis, privalom e pabandyti suprasti, kas sutrinka m echanizm o procese, kad tokie „m onstrai“ apskritai atsiranda. Policijos darbe nėra D ievo ar Velnio, nėra G ėrio ar Blogio. Nėra ir monstrų. Yra tik sistemos sužaloti žmonės. T ie žmonės, kurių mes ieškome, kaip kad ir visa kita šitame pasaulyje, stovi per vidu rį tarp žalos, kuri buvo padaryta jiems, ir žalos, kurią jie padarė kitiem s. Iš D žono M erserio knygos „Patirta žala“

G R U O D Ž IO 3-IOJI

15:30

15 V A L A N D Ų 50 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Markas Praėjo daugiau nei šešeri metai nuo tada, kai važiavau ilgu, vingiuo­ tu keliu į Naisdėjaus institutą, kad apklausčiau Džeikobą Baretą. Buvo vasara, karšta ir slogi. Pasiraitojau m arškinių rankoves, atsidariau autom obilio langą, važiuodamas į institutą mėgavausi abipus kelio besidriekiančiu mišku: klausiausi medžiuose čiu l­ bančių paukščių, o kai privažiavau arčiau pagrindinio pastato ir žoliapjovės, kuria darbininkas pjovė žolę, garsaus zvim bim o, bim bim o, tarškėjimo. Ligoninės aplinka kūrė visišką ramybės ir pasitenkinim o iliu ziją - tikras kontrastas joje laikom iem s žm o­ nėms. Ir iš tiesų, įstaigoje galiojo kareivinių tvarka. Tuomet aš dar buvau studentas, dirbau prie savo m okslinio darbo ir nervinausi. Pirm ą kartą gyvenime turėjau akis į akį susi­ tik ti su labiausiai nekenčiamu visuomenės nariu, kurio visi bijo ir kurį mažiausiai nori pakalbinti, - serijiniu žudiku. N ieko keista, kad aš labai jaudinausi. Nors galiausiai pats susitikimas ėjosi neįti­ kėtinai ramiai. Pasirodo, Džeikobas Baretas buvo tiesiog žmogus. Kadangi apie jį daug buvau skaitęs, jo padaryti nusikaltim ai kybojo aplink kaip tamsūs debesys, tačiau jei to nebūčiau žinojęs, esu tikras, kad jis man būtų pasirodęs tikra nuobodybė. Jis išties buvo nuobodus arogantiškas savimyla, nors net neturėjo nieko, kuo tokį savo nusiteikim ą galėtų pagrįsti. Kalbėdamas jis dažnai kartojo tokias frazes kaip „Taip, nesu labai protingas, bet...“, nors tas „bet", jei rim tai, nė karto nebuvo reikalingas. Jis net nelabai mokėjo skaityti ir rašyti, o jo suktumą galėjai užuosti per atstu­ mą. Jis buvo storas, riebalų rinkės virto pro aptemptus mėlynus m arškinius, o veido oda dėmėta aplink mažas akis, kuriom is jis intensyviai ir dažnai mirksėjo, tarsi jas būtų erzinusi šviesa.

Tačiau jo rankos buvo raumeningos. Jos jam ir buvo svarbiau­ sios. Jis nebuvo iš tų, kur galėtų sužavėti ką nors, todėl galėjo remtis tik jėga. Per visą pokalbį sėdėjo sudribęs, sukryžiavęs ant krūtinės rankas - žmones žudžiusios jo rankos ilsėjosi ant d i­ delių, bet suglebusių raumenų. Jis mėgavosi jam skirtu dėmesiu. Jam patiko gąsdinti žmones ir ku rti pavojingas situacijas, net ir būnant kalėjime. Jam patiko įsivaizduoti, kad jo bijoma. A š jam nelabai patikau, nes visai jo nebijojau, be to, visai nenorėjau klausytis, kaip jis giriasi savo padarytais nusikaltim ais, man kur kas labiau norėjosi pasikalbėti apie jo vaikystę. U ž tų dažnai m irksinčių akių, žinojau, neegzistuoja jokie em ociniai ryšiai su kitais žmonėmis. Jo paauglystė prabėgo pa­ likdam a jo viduje sunaikintą ir sutryptą seksualinių geidulių lauką. Norm alus suaugęs žmogus nori teikti ir gauti malonumą iš kito to paties norinčio suaugusiojo, tačiau D žeikobo lūkesčiai buvo kitokie. Jam žmonės buvo tik daiktai. Jie buvo reikalingi, kad darytų taip, kaip jo sutrikęs kietasis diskas reikalavo. Nors seksualine prasme jis buvo nesveikas, la ik u i bėgant išm oko tai slėpti ir sėkm ingai apsimesti norm aliu. K aip jis toks tapo? D ė l to aš ir buvau tada Naisdėjuje. Savo doktorantūros darbe norėjau atrasti ryšį tarp to, koks Džeikobas buvo vaikas, ir to, kuo jis virto. V isg i po to susitikim o parašiau tik nelabai įdom ią, banalią disertacijos dalį, nors tai, ką patyriau tądien, dar ilg a i išliko mano atmintyje. G rįžęs namo, tą vakarą buvau labai tylus. L iz a iš paskutiniųjų stengėsi ištraukti mane iš tos būsenos, bet man buvo labai sunku kalbėti apie tai, ką tądien patyriau. T ik ria u sia i net ir dabar negalėčiau to padaryti. A p ie D žeikobo praeitį buvo aišku viena: viskas prasidėjo tikrai ne tada, kai jis pagrobė stabdančią pakeleivingas mašinas mergi­ ną ir ją pasmaugė karjere. K aip ir bet ką kita gyvenime darant, žm ogžudžiui reikia praktikuotis. D ė l to, tiesą sakant, po kurio laiko Džeikobas ir buvo pagautas. Džonas M erseris teisingai

sakė, kad karjere žmones žudęs nusikaltėlis pirm am rim tam nusi­ kaltim ui turėjo ruoštis. Spėta, kad žudikas tikriausiai ir anksčiau imdavo pavėžėti stabdančius pakeleivius - taip mažais netvir­ tais žingsniais jis vertė savo fantazijas realybe. Taigi, ieškodama nusikaltėlio, policija dirbo atbuline tvarka: tikrin o visus įrašus apie bandymus pagrobti ir išprievartauti; tyrė visus pranešimus apie įtartiną elgesį. Jie naudojosi žinom u žudiko elgesiu dabar­ tyje tam, kad nuspėtų klaidas, kurias jis galėjo padaryti praeityje mokydamasis tokių klaidų išvengti. Tas pats iš esmės galioja beveik visiems žudikams, kurių moty­ vas - seksualinė prievarta. Visai tikėtina, kad jis dėl kažko įklius pradiniame savo kelionės taške - kaip kad m enininkas iš pradžių gauna daugybę laiškų, kuriuose atsisakoma pardavinėti jo p ir­ muosius darbus. Ž udiko raidos istorijoje paprastai galim a aptikti nedidelių seksualinių nusižengim ų arba kitų nerim tų nusikalti­ mų, kurie patraukė policijos dėmesį. Taip nusikaltėlis trumpam pristabdomas, bet vėliau niekieno netrukdomas jis ir vėl grįžto į savo kelią, bet jau truputį gudresnis nei buvo prieš darydamas tai, už ką įkliuvo. Taip buvo pagautas ir Džeikobas Baretas. Jis juk neiškilo iš pragaro būdamas rimtas nusikaltėlis, nes nė vienas taip neatsiranda. Taip galvoti būtų per daug paprasta. Byla, kuri dabar gulėjo priešais mane, buvo akivaizdus iššū­ kis tokiai teorijai. P irm i nužudym ai, p risk irti žm ogui, vėliau gavusiam pravar­ dę 50/50 žudikas, buvo tokie apgalvoti ir tokie tikslūs, kad visi buvo tik ri, jog jis taip pat treniravosi prieš nusikaltim ą. V isgi, nepaisant bylos tyrim o, kuris išsiplėtė visos šalies mastu, nieko panašaus į šį nusikaltim ą tarp anksčiau įvykdytų žm ogžudysčių nebuvo rasta. Šįkart atrodė, kad nusikaltėlis iš tiesų atsirado tie­ siog iš niekur. Jo pirm os aukos buvo Bernardas ir K arolina Literlandai. Per­ mečiau akim is inform aciją apie juos. Jiems abiem buvo daugiau

kaip septyniasdešimt, vedę beveik penkiasdešim t metų, pasku­ tinius trisdešim t gyveno tame pačiame name. Jie turėjo du vai­ kus, kurie abu buvo sukūrę savo šeimas. Literlandai buvo geri kaim ynai, ramūs, bet aktyvūs vietinės bendruomenės nariai, malonūs ir sukalbam i žmonės. Vienas kaimynas surado sutuoktinių kūnus ryte po žm ogžu­ dystės, nes pastebėjo paliktas praviras jų namo laukujes duris. Byloje buvo įdėta ir namo nuotrauka. Jis atrodė pilkas ir grės­ mingas, durys - it vartai į pragarą, į kuriuos ilgiau žiū rin t įtrau­ kia vis giliau. G reitai permečiau akim is skrodim o ataskaitą, ten buvo m i­ nim a daugybė sužalojim ų. Literlandų rankos ir kojos prirakintos prie lovos. Karolina Literland apdeginta lygintuvu. Ją pjaustė ir badė peiliu. A n t jos kūno suskaičiuotos penkiasdešim t šešios žaizdos, įskaitant apakinim ą viena akim i, ir g ilią žaizdą ant kaklo, nuo kurios galiau­ siai ji ir mirė. Jos vyras taip pat buvo kankinamas, nudeginim ų ir sužalojim ų peiliu rasta ant jo kojų, rankų, krūtinės ir galvos. Jis taip pat viena akim i apakintas, bet m irė nuo širdies smūgio, kuris ištiko tikriausiai nuo patirto šoko. Susitvardęs pradėjau apžiūrinėti nusikaltim o vietos nuotraukas, bet vis grįždavau prie ataskaitos. Kūnai ant lovos, apšviesti poli­ cijos kamerų, aukų perbalusios rankos antrankiuose, prisegtuose prie galvūgalio, jų sustingę pirštai keistai iškrypę. Sužaloti veidai, nusukti vienas nuo kito, ram iai ilsėjosi ant kruvinų pagalvių. G reitai peržiūrėjau iš arti nufotografuotas jų žaizdas, sustojau tik ties ta nuotrauka, kurioje matėsi siena virš lovos galvūgalio. Ir iškart šios dienos įvykiai įgavo kitą spalvą. Literlandų žudikas pirštais ant sienos buvo nupaišęs piešinį, beveik identišką tam, kurį radome Kevino Simpsono studijoje. T a i taip pat kažkas panašaus į sapnų gaudyklę ar voro tinklą, bet visgi tie du piešiniai kažkuo ir skyrėsi. Nuotraukoje kai kurios

voratinklio gijos buvo nutrintos, sutraukytos. Kad ir ką piešinys reiškė, ataskaitoje parašyta, kad jis buvo nupieštas Literlandų krauju. N uo pat pradžių buvo aišku, kad Literlandai nužudyti tik ra i ne todėl, kad jie sutrukdė vagystei. K a i žudikas pribaigė savo aukas, sutvarkė namus ir išėjo pro duris, kol gatvė buvo tuščia. N usikaltim o vietoje nebuvo rasta jokių pirštų atspaudų. M e d i­ cinos ekspertizė taip pat nenustatė nieko, pagal ką būtų galim a sugauti nusikaltėlį. Iš namų niekas nedingo. Tyrim as kaip prasidėjo, taip ir pasibaigė per daug neįsibėgė­ jęs; la ik u i einant, bylai tirti buvo skiriam i vis nauji detektyvai, bet tai nieko nekeitė. Dabar byla priklausė detektyvui seržan­ tu i G eofui H anteriui ir jo komandai. M erseris buvo gavęs šitą bylą praėjus penkiems mėnesiams po Literlandų nužudymo, kai aptiktos dvi to paties žudiko naujos aukos ir policija geriau ėmė suprasti, su kuo jiem s tenka turėti reikalą. Peržiūrėjęs pirm ą bylos dalį, sugrįžau prie fotografijos su vo­ ratin kliu ant Literlandų kam bario sienos, padidinau nuotrauką taip, kad vaizdas būtų per kom piuterio ekraną. Atsilošiau, susimąsčiau. K aip M erseris ir sakė, jis per daug panašus į šiandien rastą piešinį, kad tai būtų atsitiktinum as. A kivaizd u, kad abu nupaišė tas pats žudikas. Todėl man pasidarė įdom u, kodėl Gregas vis dėlto bandė prieštarauti, o k iti komandos nariai M erseriui, pa­ našu, taip pat nepritarė, tik tyliai. Kas galėjo būti to priežastis? A išku , skirtum ų yra, - kai kurių ankstesnių nusikaltim ų detalių šiandieniniam e nužudyme nebuvo, - bet panašumų pakanka­ mai, todėl niekaip negalėjau suprasti, kodėl visiems taip neramu. G al ne tai, kad netikiu. Tiesiog visame tame dar yra kažkas, kas man kelia nerimą. Susiraukiau prisim inęs Grego žodžius. G rįžau prie bylos.

A ntrojo nusikaltim o vietoje 50/50 žudikas išeidamas iš namo uždarė duris, ir tai tapo pirm a rim ta nuoroda į jo metodus ir motyvus. Literlandų namo durys buvo paliktos atviros, nes jie abu buvo negyvi. Bet vienas iš antros aukų poros žu d iku i išei­ nant iš namų vis dar buvo gyvas, todėl galėjo pasikviesti pagalbą. 50/50 žudikas norėjo, kad jo aukos būtų surastos. Rouznelai, dvidešim t trejų jaunavedžiai, buvo p ririšti prie lovos taip pat kaip Literlandai. D a n ie liu i Rouznelui užkim š­ ta burna kankinant, jis kažkuriuo metu neteko sąmonės nuo skausmo ar baimės, arba ir vieno, ir kito. K a i jis atgavo sąmonę, žudikas jau buvo išėjęs, o žmona gulėjo negyva šalia. Žudikas ištraukė jam iš burnos kam štį, bet paliko pririštą prie lovos. D a­ nielis šaukė beveik valandą, kol išgirdo kaim ynai. Ponios Rouznel nužudymą paskirta tirti M erserio kom andai o ficia lia i dar nesusiejus jo su Literlandų nužudymo byla. Esant kitom s aplinkybėm s, Hanteris būtų gavęs abi bylas, bet M erse­ ris įžvelgė tose bylose nenuginčijam ą panašumą, todėl jis pateikė prašymą ir gavo tirti dar ir Literlandų bylą. K ie k suprantu, po tokio M erserio poelgio santykiai tarp kolegų geresni netapo, bet kad ir kokios buvo jo poelgio pasekmės, tada 50/50 žudiką me­ d žio ti perduota mūsų komandai. V ėl permečiau akim is detales. A n t D žiu lijo s Rouznel kūno rastos žaizdos labai panašios į Karolinos Literland, net ir žaizdų skaičius bei jų gilum as pa­ našus. Įpjovim ai ir nudeginim ai, sudarkytos krūtys ir genitali­ jos, sužalotos rankos ir veidas. D žiu lija i, kaip ir K arolinai, buvo perpjauta gerklė. D anielis Rouznelas buvo kankintas taip pat kaip Bernardas Literlandas, bet galiausiai žudikas D a n ie lį pa­ lik o gyvą. Peržiūrėjau

nusikaltim o vietos

nuotraukas, nesėkm ingai

stengdamasis em ociškai atsiriboti nuo to, ką mačiau. Panašus piešinys į ankstesnį buvo nupieštas ant sienos ir virš Rouznelų

lovos. Pusiau sapnų gaudyklė, pusiau okultinis sim bolis, prim e­ nantis voratinklį su mažais kryžiukais subraukytomis gijom is. T a i buvo 50/50 žudiko parašas, nors šiek tiek skyrėsi kiek­ vienoje nusikaltim o vietoje. Nebuvo nustatyta, kad tie raštai perpiešti iš kokių knygų, bet buvo akivaizdu, jog jie svarbūs ir reikšm ingi nusikaltėliui. Kad ir kokie jo žm ogžudysčių m otyvai, šituose raštuose glūdėjo tų m otyvų patologija. Tarp kitų fotografijų buvo ir nespalvota nuotrauka iš Rouznelų vestuvių, fotografuota likus keturiem s mėnesiams ik i jų užpuolim o. Jaunavedžiai susiėmę už rankų stovėjo nugara į fo­ toaparatą, bet į jį atsukę besišypsančius veidus. Buvo nejauku žiūrėti į šitą nuotrauką tarp visų kitų iš nusikaltim o vietos. Jie atrodė tokie jauni ir laim ingi, tv irta i susikibę už rankų. Po už­ puolim o atgavęs sąmonę D anielis rado savo žmoną šalia negyvą. Prie bylos internete buvo pridėtas D an ielio apklausos vaiz­ do įrašas. Jis taip pat nespalvotas, kaip ir vestuvių nuotrauka, bet tai vienintelis jų panašumas. Įraše D an ielio Rouznelo vei­ das nusėtas m ėlynių, nelaim ingas, jo kūno kalba bylojo tik vie­ na - norą nuo visko atsiriboti. Jis nė karto nepažiūrėjo į kamerą. T a i man prim inė įrašus su Persijos įlankos karo metu pagrobtais JA V kareiviais, kurie buvo verčiam i kalbėti į kameras, tik šiuo atveju viskas buvo kur kas blogiau, sužalojim ai gilesni ir žiaures­ ni. Ekrano kampe buvo parašyta, kad apklausą vedė detektyvas Endrius Daisonas. Užsidėjau prie ekrano prijungtas ausines. Daisonas: „D an ielį, gal galėtum mums papasakoti, ką prisi­ m eni iš to vakaro?“ D anielis Rouznelas nudelbęs akis žemyn, kažkur į kairę. Jo vei­ das sutinęs, smarkiai sužalotas. K ai kalbėjo, jo lūpos vis sulipdavo. Rouznelas: „Miegam ajam e buvo kažkoks vyras. Nežinau, kiek tada buvo valandų. K a i aš prabudau, jis laikė man prie ger­ klės peilį.“

Daisonas: „Jis ką nors pasakė?“ Rouznelas: „Jis kalbėjo pašnabždomis. M a n atrodo, jis norėjo mane nuram inti. Neprisim enu, ką tik slia i pasakė.“ Daisonas: „N ieko tokio. A r prisimenate, kas įvyko po to?“ Rouznelas: „Jis turėjo antrankius. Jis privertė mane surakinti D žiu liją, jos rankas ir kojas. Po to surakino mane.“ Daisonas: „O ką darė tada?“ Rouznelas tylėjo. Daisonas pakeitė taktiką. Daisonas: „K aip jis atrodė?“ Rouznelas: „Jis buvo velnias.“ Tyla. Daisonas: „Velnias?“ Paaiškėjo, kad įsibrovėlis buvo su rausvos gumos velnio kau­ ke su gumele aplink galvą. Per visą kankinim ą vyras su kauke buvo ramus ir susitvardęs. D anielis vis tikėjosi sulaukti tokio momento, kai galėtų pada­ ryti ką nors, kad sustabdytų tą košmarą, bet tokia proga taip ir nepasitaikė. N uo tada, kai D anielis pabudo, jis turėjo tik du pasirinkim us - arba lik ti prirakintas prie lovos, arba perpjauta gerkle. Įsibrovėlis nė karto nesuklydo. Rouznelas: „Žaidim as. Jis pasakė, kad žaisim e žaidim ą.“ Daisonas: „K o k į žaidim ą? Viskas gerai, D a n ie li . G alim e ne­ skubėti.“ Rouznelas: „Žaidim ą apie... meilę. Jis pasakė, kad žalos tik vieną iš mūsų. O po to ... kad aš turiu išrin kti, ku rį iš mūsų jam žaloti.“ Daisonas: „Supratau.“ Rouznelas: „Vienas iš mūsų turėjo m irti, ir aš turėjau išrin k ti kuris. Jis pasakė, kad galėsiu persigalvoti ik i aušros.“ Daisonas: „A r prisimenate, kas nutiko paskui?“ Rouznelas (ryžtingai): „Pasirinkau save.“

N uo tada jo prisim inim ai apie tai, kas nutiko, pasidarė labai padriki. Ir tai buvo suprantama. Išgirdau tik nuotrupas ir pavienius įspūdžius, nes tik ri prisim inim ai, kaip jis buvo deginamas ar pjaustomas, buvo paslėpti kažkur g ilia i. Jis paprasčiausiai ne­ galėjo prisim inti, o bet kokie bandym ai j į nukreipti ta linkm e baigdavosi užsisklendim u. Rouznelas neprisim inė ir to, kaip buvo kankinam a D žiu lija, nepripažino fakto, kad galbūt tam ti­ kru momentu jis pakeitė savo sprendimą, nes skausmas pasidarė per stiprus. Vos paminėjus žmonos vardą, D anielis dar labiau nusisuko nuo kameros, tarsi net pastangos p risim in ti jam buvo per didelis išbandymas. Daisonas daugiau jo nespaudė, ir aš tam pritariau. Tada jie ėmė kalbėti apie tai, kas vyko anksčiau. Žudikas daug su juo kalbėjo. Konkrečių žodžių Rouznelas negalėjo p ri­ sim inti, tik tiek, kad įsibrovėlis buvo ramus, beveik draugiškas, elgėsi taip, tarsi porą būtų pažinojęs ne vienus metus. D anielis prisim inė, kaip dar pagalvojo Iš kur jis visa tai žino? Tačiau ne­ prisim inė, ką užpuolikas pasakė, kad jis taip pagalvojo. Ši inform acija buvo užfiksuota su prierašu - „Galimai pažįs­ tami?“- ir nors tolesni tyrim ai buvo labai kruopštūs, niekas, kas turėjo bent kokių ryšių su Rouznelais, neatitiko nusikaltėlio api­ būdinim o. Visa komanda dirbo ilg a i ir sunkiai, bet nieko nera­ do. O pats D anielis buvo įsitikinęs, jog to vyro jis tik ra i niekada nebuvo sutikęs. Suskleidžiau vaizdo įrašo langą ir toliau žiūrėjau kitą bylos medžiagą. Saimonas ir Gregas kėlė galim ą versiją, kaip žu d i­ kas galėjo tiek daug sužinoti apie Rouznelus. K aip ir Literlandų atveju, nusikaltim o vietą jis paliko kiek įmanoma švaresnę, bet kai ko vis dėlto nuslėpti nepavyko. Iš likusių du lkių sluoksnio matėsi, kad jis greičiausiai naudojosi kai kuriais elektros lizdais, šviestuvais, be to, ir šįkart nebuvo jokių įsilaužim o požym ių.

Buvo akivaizdu, kad žudikas kažkiek laiko praleido palėpėje. Sie faktai iš pradžių atrodė labai keisti, po truputį ėmė įgauti prasmę dėl to, ką - nors ir ne ik i galo - prisim inė D anielis. Perskaičiau I T ataskaitą. Gregas išvardino stebėjimo prietaisus, kuriuos galėjo naudo­ ti nusikaltėlis: m ikrofonai ir kameros galim ai paslėpti rozetėse arba bet kur k itu r namuose; įranga, kuria buvo galim a perim ­ ti elektroninius laiškus ir slaptažodžius; šablonus ir rinkinius, skirtus nukopijuoti spynas ir raktus. Baisu, kaip lengvai tokius daiktus galim a įsigyti. Iškelta teorija, kad žudikas sugebėjo patekti į namą gerokai anksčiau prieš nužudymą, ku rį laiką stebėjo ir analizavo savo aukas. Įrašinėjo jų pokalbius. Leisdavo naktis virš jų palėpėje. Gyveno su jais gal net ne vieną mėnesį. Jis sužinojo jų paslaptis ir melagystes, o po to pasinaudojo tomis žiniom is, kad sukeltų aukoms ne tik fizin į, bet ir em ocinį skausmą. Visa tai buvo jo „žaidim o“ dalis. Jis kankino aukas, kad p ri­ verstų mesti savo m ylim ą žmogų. Užsim erkiau. Kad ir kokie šiurpūs buvo nužudym ai, supra­ tau, kad nedaug geriau turėtų jaustis ir gyvos likusios aukos. Galvojau apie jų pasirinkim ą. M irčia u dėl tavęs, negalėčiau be tavęs gyventi - žmonės daž­ nai kartoja tokius žodžius, bet jie paprastai negauna progos jų įrodyti. 50/50 žudiko gyvos paliktos aukos turėjo susitaikyti su tuo, kad neištesėjo pažadų. Nepaisant to, ką jie sakė savo part­ neriams, pasirodo, mylėjo juos nepakankamai - jie pasirinko gy­ venimą, todėl jų m ylėtieji dabar negyvi. Vėl atsidariau D an ielio ir D žiu lijo s Rouznelų fotografiją, tą iš vestuvių. Jie atrodė tokie laim in gi ir nerūpestingi, spinduliavo dar laukiančias galimybes ir pažadus. T a i geras prim inim as, kad niekada negali žinoti, kas laukia ateityje. Daugum a dienų būna įprastos ir sėkmingos, bet viena tokia gali ir nebūti. O tu, aišku, nesitiki, kad tokia gali

ateiti. V isi baisūs dalykai, kurie nutinka gyvenime, partrenkia tave kaip iš šalutinio kelio netikėtai išvažiavęs sunkvežim is. Prisim iniau D a n ie lį Rouznelą per apklausą, jo nelaim ingą veidą, jo sugriautą gyvenimą. Vieną dieną žmona nužudoma, jis lieka vienas, kažkuria prasme pats už tai atsakingas. Nors tai tyrim ui jokios įtakos neturėjo, nekaltinau jo, kad negalėjo p ri­ sim inti visko, kas nutiko tą naktį. N ekaltinau nė vienos iš aukų. K itais metais įvyko dar du panašūs užpuolim ai. Trečioji aukų pora buvo Dynas Karteris ir D ženė Tom linson, abu apie tris­ dešimt. Žudikas pakeitė nusikaltim o scenarijų, šįkart jis leido D ženei rinktis, kas turėtų būti kankinam as ir nužudytas. Dženė buvo stipriai sužalota, bet tą naktį išgyveno, o jos vaikinas mirė. Po septynių mėnesių 50/50 žudikas susirado ketvirtą aukų porą. Šįkart rinktis turėjo Naidželas Klarkas. Jis buvo sužalotas taip stipriai, kad niekada nebegalės vaikščioti, o Šeila, daugiau nei dvidešim t metų buvusi jo žmona, - nužudyta. Kiekvienu atveju žudiko technika buvo nepriekaištinga. Nebū­ davo jokių įsilaužim o požymių. Jis nepalikdavo jokių įkalčių, iš kurių teismo medicinos ekspertai ką nors naudinga galėtų sužinoti. Paskutinių žudynių nuotraukų man net nereikėjo žiūrėti. Kadangi laiko lik o nedaug, sugrįžau į pagrindinį m eniu ir ati­ dariau dvi bylos santraukas. Pirm oje žudikas buvo aprašomas, rem iantis liu d in in k ų parodymais, antroje pateikiamas psicholo­ ginis nusikaltėlio portretas. Pirm oje santraukoje surašytas 50/50 žudiką apibūdinančių požym ių sąrašas. Baltaodis, truputį aukštesnis nei vidutinio ūgio, lieknas, bet atletiško kūno sudėjimo, ramus ir mandagus, aiškiai reiškiantis m intis. Jo plaukai tam siai rudi. Atrodė, kad užpuolim ai jam pačiam neteikia didelio malonumo, bet tai da­ ry ti jam nebuvo sunku. Kankinim as jam buvo tik m echaninis veiksmas, atliktas be emocijų, nepatiriant jokio malonumo.

Iš tokio tipo nusikaltėlio paprastai niekas to nesitikėtų. T o ­ kiose bylose auka yra reikalinga tam, kad žudikas įgyvendintų kokią nors savo fantaziją ar patenkintų poreikį. N ors seksua­ linė prievarta buvo būdinga ir 50/50 žudikui, atrodė, kad jam reikalinga labiau kaip darbo įrankis, kuriuo galim a grasinti ir skaudinti, nei poreikis pasitenkinti. Jis buvo ramus ir šaltakrau­ jis, suluošindavo žmones prieš juo nužudydamas, o tada, kai jie jau būdavo mirę, tiesiog palikdavo - žaidim as būdavo baigtas. N et jei žudikas jautė kažkokį pasitenkinim ą dėl to, ką darė, tai buvo paslėpta labai g ilia i. V is dėlto, prisim inus tą baisų šnypštimą iš garso įrašo su Simpsonu, buvo akivaizdu, kad tas procesas dėl kažkokių prie­ žasčių jam buvo reikalingas. Atsiverčiau nusikaltėlio psichologinio portreto aprašymą pa­ siruošęs skeptiškai reaguoti į bet kokius konkrečius teiginius. Bet buvau m aloniai nustebintas. Neskaitant kelių akivaizdžių prielaidų, čia daugiausia vietos užėmė klausim ai. Jei tiksliau, jog kažkas nenorėjo tik slia i aprašinėti žudiko patologijos. K o ­ dėl žudikas taip elgėsi su žmonėmis? Jis naudojo kankinim us ir skausmą, kad jais m anipuliuotų, verstų išduoti savo partnerius. Ką iš to gaudavo? Kiekvienam spėjim ui atsirasdavo prieštaravi­ mas. Todėl ataskaitoje pateiktos tik bendros prielaidos, į kurias pabandžiau pasigilinti. Žudikas, atrodo, buvo vyresnis nei dvidešim t penkerių. Kad jis vyresnis, turintis nemažai nusikaltėlio patirties, buvo galim a spręsti iš to, kokie apgalvoti jo nusikaltim ai. Jo intelektas tikrai aukštesnis nei vidutinis, tačiau jis, akivaizdu, neturi jokio emo­ cinio gyvenimo, būdingo norm aliam žm ogui. A tsižvelgiant į jo naudojamos stebėjimo įrangos kainą, regis, jis pasiturintis. K e­ liaujantis, bet turintis nuolatinę gyvenamąją vietą. Baltas jo au­ tobusiukas, kurio taip ir nepavyko surasti, pastebėtas netoli dvie­ jų įvykdytų nusikaltim ų vietų, nes įrangą, kuria naudojosi, daug

paprasčiau transportuoti ir naudoti iš autobusiuko. Be to, buvo mažesnė tikim ybė, jog tokio tipo autom obilis, ku rį prie gatvės gali p a lik ti bet kuris darbininkas, kam nors sukels įtarim ų. Iš jo stabilios finansinės padėties ir amžiaus galim a spręsti, kad jis yra ganėtinai aktyvus visuomenės narys - atrodo, kad, kaip ir Džeikobas Baretas, jis sėkm ingai gebėjo m askuoti savo tikrąją prigim tį. A rtim u s santykius, jei tokių ir turėjo, tai nau­ dojo tik priedangai. Jo tikrasis gyvenimas vyko kitų žm onių na­ muose naktim is, todėl dėl tokio pom ėgio jis turėjo periodiškai d in g ti iš savo parodomojo gyvenim o. Draugų ir pažįstam ų gali turėti, bet nelabai artim ų, be to, tikėtina, jog jiems dėl jo nera­ mu. Spėjama, kad jis tikriausiai dom isi ginklais, g ali turėti arba būti skaitęs knygų apie kankinim us, policijos taikomas techni­ kas ir karybą. Ir taip toliau. Neradau nieko, su kuo nebūčiau galėjęs sutikti, bet visa tai parašyta tik kaip prielaidos, jokių tv irtų faktų nebuvo. Šitą žmogų ir jo nusikaltim us kažkodėl buvo sunku tik slia i apibū­ dinti. N iekuo negalėjai tikėti šim tu procentu, nes įrodym ų ne­ buvo, ir galbūt visų tų nusikaltim ų esmė yra velnio kaukė, kurią jis nešiojo. Niekas to garsiai nepasakė ir neparašė, bet tai, kaip lengvai jis vykdė savo nusikaltim us, metodai, kuriuos jis naudo­ jo, skerdynės ir lavonai, kuriuos jis palikdavo... Taip, kvaila, bet apie tai negalėjai negalvoti. - J is buvo velnias, - pasakė D an ielis Rouznelas. Žinom a, jis velnias nebuvo. Ju k velniai neegzistuoja. Bet vis tiek jam aprašyti buvo pasitelktos tik spėlionės ir prielaidos. V ien tik atsargios m intys apie juodą skylę, prie kurios baisu liestis.

G R U O D Ž IO 3-IOJI

16:30

14 V A L A N D Ų 50 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Džodė Per m išką vedantis takelis buvo padengtas praėjusio rudens lie ­ kanomis: purvinais raudonais lapais, susimaišiusiais su tam siai rudu purvu. Buvo sunku eiti, nes batai klim po į tą masę. D ž o ­ dės kojos arba smigo į žemę, arba kaip tik ja slysčiojo, bet ji vis tiek ėjo kiek galėdama greičiau, tiesiai už Skoto, pasiruošusi iš­ tiesti rankas, jei kartais jis netyčia paslystų. D žodė niekada nelaikė savęs nei praktiška, nei labai nuovokia, todėl labai nustebo, kokia ram i ji jautėsi. Nepaisant net to vyro su peiliu ir fakto, kad jos rankos priekyje surakintos antrankiais. Galvoje girdėjo balsą, sakantį, ką daryti, ir tą akim irką jis lie ­ pė jai koncentruotis į kojas, prisim in ti kiekvieną įmanomą detalę ir, svarbiausia, prižiū rėti Skotą. Jo rankos taip pat buvo surakin­ tos, bet vyras jam ant galvos dar uždėjo juodą maišą, todėl jis ne­ galėjo m atyti slidžios žemės, kuria jie ėjo. Atrodė, kad tas maišas ant galvos atėmė visą ryžtą ir jėgas. Skotas buvo visiškai palūžęs: klupdamas ėjo ten, kur jam bus įvykdyta m irties bausmė. Jam reikia tavęs, balsas jos galvoje vis kartojo. Prižiūrėk jį. Žingsnis po žingsnio. Balsas buvo ram inantis ir praktiškas, todėl D žodė jo neslo­ pino, tik klausėsi patarimų. Jei balsas nutiltų, jo vietoje atsirastų erdvė panikai, o kol jis kalba, ja i nereikia galvoti apie tai, kas su jais vyksta, ji g ali skaidyti situaciją į atskiras akim irkas ir rūpes­ čius, ir taip vienu metu rūpintis tik viena problema. Žingsnis po žingsnio. Stebėk. P risim in k kelią. P rižiū rė k Skotą. Ji žvilgterėjo dešinėn, pamatė iš žemės kyšantį storą juodą m edžio kamieną. Žemė buvo pažliugusi kaip puodžiaus m inko­

mas molis. A p lin k ir ant takelio rangėsi storos šaknys, o plonos šakos sviro virš jų kaip nutriušę plaukai. J i prisim ins šitą medį. Neseniai ant žemės nukritę lapai tarsi rodė į tą medį. K aip ryš­ k ia i raudonos strėlytės. Jei ką, perspėjo ją balsas, turi apsimesti, jog nieko neprisimeni. Šito praktiško, protingo balso iš pradžių jos galvoje nebuvo. Iš pradžių buvo tik baimė ir panika. K a i atbudo po užpuolim o apleistoje aikštelėje, gulėjo ant kieto, grublėto m etalinio pavir­ šiaus ir kvėpavo aitriu dyzelino kvapu. Jos kūnas buvo sustingęs, persisukęs, riešus ir vieną petį maudė. Vienoje galvos pusėje at­ rodė, kad kažkas pulsuoja - išsiplečia, susitraukia. Atm erkusi akis, pamatė rūdis ir virvę, viskas aplink suvi­ bruodavo, kai po jais lekiančio kelio nelygum ai sujudindavo au­ tobusiuko pakabą. Čia tikrai ne greitoji medicinos pagalba. D žodė tarsi pro m iglą prisim inė, jog nutiko kažkas negero, tad būtų visai logiška gulėti greitosios pagalbos automobilyje. Jos atm intis g rįžo iš lėto, vis ryškiau pabraukdama juodu brūkš­ niu suvokimą, jog vyksta kažkas labai —labai - negero. K ūdikis. Vyras su velnio kauke. Tada ji pamatė piešinį, nupieštą autobusiuko viduje ant balto metalo, ir pradėjo panikuoti. Išprievartavimas, pagalvojo. K an­ kinim ai. A rb a dar kas blogiau. Jos m intys byrėjo į vaizduotės gelmes, traukdamos į paviršių košmarus, apie kuriuos vos pa­ galvojus darėsi bloga. Jos burna buvo užkim šta, kam štį laikė raištis, aprištas aplink galvą, todėl ji negalėjo šaukti. Tru p u tį atsilošusi pamatė maši­ nos stogą, po to ir sėdynes priekyje. Vairuotojo pakaušį, o pro p riekin į stiklą - apversto miesto vaizdą, kuris judėjo jiems va­ žiuojant. Ji vis dar girdėjo verkiantį kūdikį. Žm ogus vairuotojo vietoje, kurį matė apverstą, pasuko galvą, ištiesė ranką prie ke­ leivio sėdynės, ram inam ai kažką pasakė kūdikiui.

Tada k ilo grėsmė, kad panika ją galutinai užvaldys. A k im ir­ ką net atrodė, kad ji apskritai išsikraustė iš proto. Bet tas momentas nebebuvo svarbus, dabar ji, kaip balsas ir liepė, nustūmė prisim inim us šalin. Dabar svarbiausia tyrinėti aplinką: nepatikim ą žemę po kojomis, m inkštą purvą ir lapus, kurie slidinėjo po jos batais. M e d žių šakos abipus takelio atrodė kaip juodi, suremti ragai, tarsi vienoje takelio pusėje esanti pa­ žliugusi teritorija būtų kovojusi dėl viršenybės su kita puse. K u rį laiką jie kopė gana stačiai į kalną, po to leidosi žemyn. Vietom is kraštovaizdis prim inė purvo nuošliaužas. Tarpuose tarp m edžių taip pat buvo purvas, toliau už jų augo m edžiai. O tolumoje dunksojo kalnai. Buvo šalta - žiauriai šalta. D žodė jau beveik nebejautė savo veido. Kad nors kiek sušiltų, ji tai įtempdavo, tai atpalaiduoda­ vo raumenis. Skotui turbūt dabar dar blogiau. Buvo keista į jį žiūrėti taip sunkiai einantį priešais - su sportinėm is kelnėmis, baltais m arškinėliais ir storu paltu. D žodė ištiesė ranką, palie­ tė jo petį tikėdam asi, kad jis supras: aš m yliu tave. Paltas buvo švelnus ir šaltas. Skotas tikriausiai per jį net nepajautė jos prisi­ lietim o. D žodė patraukė nuo jo rankas, bet neatsiliko. Ji vėl grįžo į prisim inim us. Prisim inė, kaip autobusiukas su­ stojo ir kaip ji buvo tikra, jog tai reiškia, kad nutiks kažkas siau­ bingo. Vietoj to kuriam la ik u i ji buvo palikta viena. Netrukus dvivėrės durys atsidarė ties jos kojom is į mašinos vidų plūstelėjo ankstyvo vakaro šviesa. - L ip k vidun, - vyro balsas buvo tylus ir ramus, beveik man­ dagus. - A tsig u lk. Jei bandysi bėgti ar p u lti mane, aš išvešiu ir sužalosiu ją. D žodė atsargiai pasižiūrėjo, pamatė į autobusiuką lipantį Skotą, jo rankos, kaip ir jos, buvo surakintos priekyje, veidas niū­ rus. Ji nustebo ir sutriko. A utom obilis krypavo ir lingavo, kol jis

lipo, o po to keistai atsigulė šalia jos. Gatvėje stovintis vyras jai atrodė tik kaip siluetas dangaus fone. Jis uždarė ir užtrenkė duris. - Viskas bus gerai, - sušnabždėjo Skotas. Jo balsas buvo toks rimtas, kad ji iškart suprato, jog jis persigandęs. - Ištrauksiu mus abu iš čia. Po kurio laiko autobusiuko variklis atgijo, ir jie važiavo toliau. D žodė pažvelgė aukštyn į vairuotojo galvą, po to - į Skotą. Ji negalėjo jam nieko atsakyti dėl kaiščio burnoje, todėl apsivertė vienas su puse apsivertim o - kad atsigultų nugara į j į taip, kaip jie kartais miegodavo. Nors jo surištos rankos spaudė ja i nugarą, ją ram ino jo šiluma. Jis pabučiavo ją į galvą per plaukus, įsitaisė arčiau jos. Dabar jie kartu, jie kartu išsigelbės. Tada pirm ą kartą ir atsirado tas balsas galvoje. J i jautėsi visai rami. Dabar, kai Skotas šalia, atrodė, kad ėmė geriau suvokti si­ tuaciją, į kurią papuolė, galėjo ramiau į viską pažvelgti, įvertinti. Kovoti nebuvo prasmės, nepanašu, kad pabėgti pavyktų. Vadi­ nasi, dabar svarbiausia stebėti. J i ėmė svarstyti, ką galėtų reikšti tai, jog jie su Skotu dabar čia kartu. Pirm iausia, tai, kas vyko, nebuvo atsitiktinum as. Vyras su velnio kauke turėjo planą ir jo laikėsi. Sėkm ingai laikėsi. D žodė nežinojo, kokie jo ketinim ai, bet buvo akivaizdu, jog jis gerai žino, ką daro. Ne vienas planas nėra tobulas, balsas ja i tada pasakė. Visi p la ­ nai turi spragų. V is tiek bus perėjim ai iš vieno etapo į kitą, kai užpuolikui reikės pasikliauti sėkme labiau nei kitais kartais. Jei jie su Skotu bus gudrūs ir je i sėkmė pasisuks į jų pusę, jie galėtų tuo pasinau­ doti. Jie galėtų išgelbėti arba prarasti savo gyvybes pasinaudoda­ m i tų trum pų pereinamų etapų teikiam om is galimybės. Si m intis sutelkė visas Džodės pykčio ir ryžto atsargas. Tu tikrai ištrūksi iš viso šito gyva. Bet kol kas tokia proga nepasitaikė. U žpuoliko planas sėk­ m ingai tiksėjo nuo vieno etapo prie kito. Jie dar kartą buvo su­

stoję, tąkart vyras iš autobusiuko išnešė kūdikį. Paskui jie trupu­ tį pavažiavo, sustojo. K a i vyras atidarė autobusiuko duris, D žodė su Skotu suprato, kad jie sustojo prie miško. - J e i bėgsite, - pasakė vyras, - nužudysiu tą, kuris bėgs lėčiau. Buvo sunku patikėti tuo, kas vyksta. Tas vyras stovėjo anks­ tyvo vakaro šviesoje prie kelio, kuriuo paprastai važiuodavo daug mašinų, jis buvo su velnio kauke, rankoje turėjo p e ilį su ilgais, neįtikėtinai plonais ašmenimis. Jos ir Skoto rankos surakintos. Scena kalbėjo pati už save. Per visą tą laiką pro šalį nepravažiavo nė vienas autom obilis. - Eisim e ten, - vyras mostelėjo į m iško takelį, D žodė pagal­ vojo: galimybės. Tas vyras tik ra i negalės kontroliuoti jų abiejų am žinai. Kažkoks šansas vis tiek tu ri pasitaikyti, privalo pasitai­ kyti. Bet tada vyras Skotui ant galvos užmovė maišą ir liepė jam eiti pirm am , o pats ėjo paskui juos šiek tiek atsilikęs. V isiškai jokių galim ybių. N et ir menkiausios. Priešais einantis Skotas kliuvo, klupo. J i matė, kad taip nu­ tiks, bet nespėjo to laiku sustabdyti: kai ji šūktelėjo - „Atsar­ giai!“ -v ie n a Skoto koja jau buvo slystelėjusi, ir jis stipriai nukri­ to ant žemės ištaškydamas priešais save purvinus lapus. - Šūdas. Vienas akmuo nusirito žemyn dešiniuoju šlaitu. Jis ritosi grei­ tai, atsitrenkė į m edį su tokia jėga, kad atrodė, jog kažkas iššo­ vė, tada dar pariedėjo ir sustojo prie iš žemės kyšančių akmenų sienos. Šitame miške matėsi daug tokių akm eninių aptrupėjusių sienų, jos atrodė kaip ik i pusės užkasti gigantiški žandikauliai. Sienos likusios nuo nedidelių akm eninių statinių, beveik visai sunykusių. D žodė pritūpė prie Skoto. - Tau viskas gerai, mažiuk? Nesusižeidei? Skotas papurtė galvą tiek, kiek galėjo, bet nepasakė nieko. Ji išgirdo, jog jis verkia.

- Eim e, brangusis. M um s viskas bus gerai. J i padėjo jam atsistoti, pati kovodama su besikaupiančiom is ašaromis. D abar tik ra i ne laikas. Vienu metu g ali verkti tik vienas iš jų. G alim a jaustis beviltiškai, būti apimtam panikos ar b ijo ti tol, kol kitas išlieka tvirtas. D abar tai ji; ir ji tik ra i tai gali. Vyras nesikišo: jis stovėjo už jų ir stebėjo abu pro tą keistą suknistą kaukę. Vienoje rankoje laikė p e ilį, kitoje - per petį per­ mestos rankinės, kurią pasiėmė iš autobusiuko, rankeną. D žodei pasidarė įdom u, kas galėtų būti toje rankinėje. Balsas liepė jai liautis apie tai galvojus. -A tsarg iau , - pasakė vyras. - Ir netriukšm aukite. Situose miškuose yra žm onių, jie galėtų jus kankinti gerokai ilgiau nei aš. D žodė pabandė nubraukti purvą nuo Skoto palto, bet tai ne­ padėjo: palto rankovė tik dar labiau išsitepė, o D žodė išsipurvi­ no rankas. Tas vyras, aišku, teisus, ir jam net nereikėjo to p rim in ti —apie šitą vietą sklandė labai daug istorijų. T a i buvo pavojinga teritori­ ja ir, Džodės vertinim u, dabar jie buvo to li nuo miesto. Džodės smegenys erzino ją visokiom is baisybėmis. Jie p ririšti prie me­ džių. Kraujas purve. Ik i pavasario jų kūnai bus sudžiūvę ir rudi kaip virvės. N et jei kažkur netoliese ir buvo kokių blogų žm onių, neat­ rodė, kad vyras su kauke dėl to labai nerimautų. K ita vertus, jo veidą ju k dengia velnio kaukė, jis nešasi p e ilį ir dar dievai žino ką. Jis ėjo taip, tarsi šiuos miškus gerai pažinotų. D žo d ei buvo sunku įsivaizduoti čia ką nors baisiau nei jis pats. Vyras su kauke mostelėjo peiliu: judėkite. Jie ėjo toliau. Tu nieko nebijai, balsas pasakė D žodei, bet šįkart jis klydo. J i bijojo, ir ne tik to vyro su kauke ar jo peilio, ar to, ką jis ne­ šėsi rankinėje. J i g ali stebėti aplinką ir stengtis ją įsim in ti kiek tik nori, bet tiesa ta, jog jie ėjo į m iško glūdumą, į vietą, kurią

išrinko tas vyras. Jis žinojo takus, jis žinojo gresiančius pavojus ir kliūtis, kurių reikia vengti. Jis elgėsi čia kaip namie. O D žodė jautėsi kaip niekad atskirta nuo pasaulio, to li nuo to, kas ja i buvo įprasta ir pažįstama. Jos protas įsigudrino nekreipti dėmesio į galvoje vis pasigirs­ tantį balsą ir užuot klausiusi jo patarim o ram intis, D žodė dabar galvojo apie m itus ir pasakas. Prisim inė istorijas, kaip keliauto­ jai, pasirinkę neteisingą kelią, sutiko pabaisas ir priėjo į m irtį ve­ dančias duris. J i prisim inė Stikso upę ir per ją į p o m irtin į pasaulį keliantį baisų sudžiūvusį keltininką. Prisim inė ir Dantę, kuris vaikštinėdam as ten, kur nedera, atrado devynis pragaro ratus. T a i ju k tas pats, suprato D žodė. Velnias veda juos į pragarą. Ir, nepaisydama to, kad priešais ty lia i verkė Skotas, užm iršusi viską, ką buvo sakiusi, ji leido sau apsiašaroti.

G R U O D Ž IO 3-IOJI

17:30

13 V A L A N D Ų 50 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Markas Viena didžiausių 50/50 bylos problemų buvo jos dydis. A išku , ten buvo daug santraukų, bet man vis tiek norėjosi viską per­ skaityti nuo pradžios ik i galo, kad visi faktai ir teorijos, kurias jau žinojau, taptų konteksto dalim i ir įgautų prasmę. Norėjau suvokti tą bylą taip, kaip k iti mano komandos nariai. Bet ji buvo labai didelė, ir su ja susipažinti reikėjo laiko. Be to, ir tekstus sunku skaityti, o nuotraukas reikia prisiversti žiūrėti. A š vis dariau neilgas pertraukėles, per kurias eidavau į val­ gyklą parnešti sau ir M erseriui kavos. K aip tik nešinas dviem plastikiniais puodeliais ėjau atgal į biurą, kai pajutau kišenėje vibruojantį telefoną.

- Šūdas. Padėjau puodelius ant grindų, išsitraukiau telefoną, perskai­ čiau žinutę. Ją atsiuntė tėvai. Labas, Markai. Vis galvojame apie tave. Tikimės, kad pirmą dieną darbe tau gerai sekasi i r kad ja u tie s i gerai. Bet mums v is tie k neramu. Paskambink, kai tu ­ rė si progą. Su meile m i r t xx

Pažiūrėjęs į la ik ro d į nustebau, kad mano pirm a darbo diena o fi­ cia lia i jau pasibaigusi, nors iš tiesų, žinom a, taip nebuvo. A n t šitos bylos tyrim o akivaizdžiai buvo uždėtas „darbas per naktis" spaudas. Susimąsčiau, ką parašyti jiems. M an o tėvai nuolat nerimau­ davo. Jie nenorėjo, kad būčiau policininkas, ir nors man buvo jau beveik trisdešimt, jiems vis tiek buvo neramu, kad man nutiks kas blogo. Po Lizo s m irties pasidarė dar blogiau, todėl kartais tyčia neatsiliepdavau, kai jie skambindavo. O dabar persikėliau į kitą šalies kraštą... Tikriau siai nieko keisto, kad jiems neramu, ir kaž­ kuria prasme aš jiems už tai dėkingas, bet į tą jų rūpestį norm aliai reaguoti vis tiek buvo sunku. A š norėjau būti savarankiškas. Po Lizos m irties atrodė, jog jie nori, kad aš gedėčiau ir palūžčiau, todėl jiems pasidarė neramu, jog su m anim i kažkas negerai, kad taip nenutiko. Bet iš tiesų aš turėjau savo taktiką, kaip tvarkytis su Lizos netektim i, ir kalbos apie tai, kas nutiko, nebuvo tos tak­ tikos dalis, bent jau kol kas. Nusprendžiau neatsakyti nieko. Įsidėjau telefoną atgal į kiše­ nę ir sugrįžau į biurą, pastačiau ant stalo šalia M erserio jo kavą ir pats atsisėdau prie savo kom piuterio. - A čiū , - M erseris net nepakėlė akių, bet nieko tokio. K o l aš vargau su 50/50 byla, M erseris nagrinėjo šiandien įvykdyto nusikaltim o tyrim ą. L ik ę komandos nariai buvo arba

išvažiavę, arba dirbo to paties pastato kitose patalpose, tad po spaudos konferencijos biure likom e tik mudu. Pokalbis nesi­ mezgė, bet mes abu buvome užsiėmę. K iti užsukdavo tik tam, kad perduotų ataskaitas ir naują inform aciją, kurią pavyko su­ žinoti. K a i M erseris su jais nesikalbėjo, jis sėdėjo ta pačia poza: nulenkęs galvą, susitelkęs į priešais sudėtus dokumentus. Viso tyrim o koordinavim o centras buvo jo galvoje. K a i neskambino telefonu, atsiliepinėjo į skambučius; jis buvo užsiėmęs kalnais dokum entų arba ieškojo kitų, kurių jam trūko. Per tą laiką nuo kėdės jis taip ir nepakilo, bet kiekvieną kartą pažvelgęs į j į ma­ čiau visišką susitelkim ą. Be viso kito, M erseris periodiškai skam bino savo v iršin in ­ kui, detektyvui inspektoriui A la n u i V aitui, kad inform uotų jį apie tyrim o naujienas, kai tik jų atsirasdavo. A trodė, kad M e r­ seris su juo stengiasi kuo trum piau kalbėti. N ežinau, gal M e r­ seriui tiesiog nepatikdavo pasakoti apie tyrim o eigą, tačiau kad ir kokia buvo priežastis, kalbėdamas su Vaitu, jis taip akivaiz­ d žiai bandė sum enkinti tiriam os bylos svarbą, kad negalėjau to nepastebėti. Inform uodam as viršininką, M erseris neužsi­ m inė apie 50/50 žudiką. Jis glaustai pasakojo bylos sm ulkm e­ nas, ir man buvo labai keista, nes jis pats neseniai prim ygtinai tvirtin o , koks akivaizdus ryšys tarp šios dienos nusikaltim o ir 50/50 bylos. Tyrim as vyko lėtai, bet kažkas naujo vis atsirasdavo. Iš k rim i­ nalinės laboratorijos paskambino Saimonas. D u pirštų atspaudų rin k in ia i buvo rasti Simpsono namuose. V ie n i priklausė K evi­ nui Sim psonui, o kitų tapatybė nenustatyta. Vargu bau nusikal­ tėlis mums būtų palikęs tokią dovanėlę, daug didesnė tikim ybė, jog tai Džodės pirštų atspaudai. Bet kokiu atveju, kol kas apie D žodę nieko daugiau sužinoti nepavyko. Pitas kalbėjosi su buvusiom is Sim psono m erginom is, po kiekvieno pokalbio atsiųsdavo ataskaitas. A bejingai stebėjau,

kaip viena paskui kitą jos atmetamos. M an o paties komandai, apklaususiai Simpsono kaimynus, sekėsi ne geriau. Apklausų rezultatai tiek pat m ažai padėjo tyrim ui. A pklausti žmonės, ku­ rių pirm ą kartą nepavyko rasti namuose, dabar buvo kalbinam i aplinkinių gatvių gyventojai, bet nieko naujo, kas išjudintų ty ri­ mą, nepavyko sužinoti. Visą laiką stebėjau M erserį ir buvau lengvai nustebintas to, kaip jis tvarkosi. Atrodė, kad jo galvoje viskas telpa vienu metu, jis įdėm iai žiūrėjo į kom piuterio m onitorių, skaitydamas atas­ kaitas, linksėjo pats sau. K a i tyrim o dėlionėje atsirasdavo kokia nauja detalė, jo veido išraiška tapdavo visiškai abejinga, atrody­ davo, kad jo m intys tuo metu kažkur toli. M a n kol kas sunkiai sekėsi susitelkti į ankstesnes bylas, kad geriau suprasčiau tiria ­ mąją, nors ši judėjo pirm yn lėtai. Bet dabar galėjau pagal žin o ­ mą šabloną perm ąstyti Kevino Simpsono namuose įvykdytą nu­ sikaltim ą. Nors sutapo nusikaltėlio paliktas parašas ir žaidim as, Gregas buvo teisus, jog šįryt matyta nusikaltim o scena buvo k i­ tokia. Kad ir kas ta D žodė, į šios dienos nusikaltim ą ji nebuvo įtraukta tiek, kiek ankstesnių nusikaltim ų aukos. J uk praėjo dveji metai. Nusikaltėlis tikriausiai planavo. M an , aišku, rūpėjo, ties kokia teorija dabar darbuojasi M e r­ seris, bet kol kas tai buvo vien tik jo reikalas. M ū sų užduotis buvo surinkti visus įmanomus, net menkiausius įkalčius, o jis pagal juos spręs, ką toliau daryti. Taigi, tyrim as tęsėsi. Siek tiek prieš šešias Gregas paskam bino vaizdo skambučiu, kad perduotų I T paruoštą ataskaitą. Jis turėjo blogų žinių. Jei kada nors ir buvo kokių nors sąsajų tarp Džodės, Skoto ir Sim p­ sono kom piuterių - elektroninių laiškų, kontaktinės inform aci­ jos ar tiesiog kokių dokumentų, žudikas visa tai ištrynė. K aip Gregas anksčiau mums jau sakė, iš Simpsono kom piuterio suži­ noti daugiau apie D žodę ir Skotą galim ybės nėra.

- V isg i pasiekėme svarbiausią pergalę, - pasakė jis. Jo balse buvo galim a jausti sarkazmą, bet M erseris neturėjo tam laiko. - Tęsk. Gregas atsiuntė vaizdo įrašus iš gatvės. Šeši įrašai iš pagrin­ dinės gatvės, einančios šalia Simpsono namų. Šeši įrašai su še­ šiais skirtingais baltais autobusiukais. Nebuvo įm anom a įžiū rėti autom obilių numerių, bet I T skyrius išdidino juos ir sugebėjo nustatyti visų šešių savininkus. - V isi įrašai šio ryto, padaryti daugmaž tuo laiku, kai žudikas važiavo iš Simpsono namų, - Gregas abejingai kasėsi žande­ nas. - Turbūt neverta sakyti, bet tokiu metu gatve pravažiuoja daug baltų autobusiukų. - T u vis tiek pasakei, Gregai. Šaunuolis. T u ri vairuotojų pa­ vardes ir adresus? - Netrukus turėsiu. M erseris atsisuko į mane: - K aip tavo kom andai sekasi? - V is dar klausinėjame žmones gretimose gatvėse. Bet rezul­ tatai vis prastesni. - Tuom et surink visą komandą ir verčiau užsiim kite automo­ b ilių savininkais. Gregas teisus - gal nieko naudingo ir nepa­ vyks sužinoti, bet niekada negali žinoti. - Gerai. - T ik nepam irškit kamerų, reikia pilnų vaizdo ir garso įrašų. Ir vėl tas pats. Supratau, kad vėl griežiu dantim is, bet tada dar kartą prim iniau sau, jog toks M erserio būdas. Susisiekiau su savo komanda, perdaviau žm onių, su kuriais jie turėjo pasi­ kalbėti, pavardes ir adresus. Tyčia tik slia i pakartojau M erserio man duotas instrukcijas - su šiokiu tokiu sarkazmu, bet M erse­ rio dėmesys jau buvo kitur: jis rinko telefonu num erį tikriausiai tam, kad paskam bintų V aitui ir perduotų naujas tyrim o detales.

Iš M erserio veido išraiškos nebuvo galim a nieko suprasti. Ž iū rė ti į jį, pamaniau, yra tas pats, kas stebėti kovos lauką iš dangaus pro debesis. Pasikalbėjęs su savo komanda, grįžau prie 50/50 bylos. Jau ar tėjau prie pabaigos, bet man dar lik o nemaža skiltis, kurią per­ skaitęs, regis, turėjau suprasti kai kuriuos šios dienos įvykius gal net geriau, nei to man norėjosi. T a i buvo apie detektyvą En d rių Daisoną. D viejų vaikų tėvas Daisonas dirbo M erserio komandoje dau­ giau nei dešim t metų. Tam e įraše, kurio klausiausi, jis apklausi­ nėjo D a n ie lį Rouznelą, pasakojantį apie Velnią. Po metų D aisonui pačiam teko susidurti su Velniu akis į akį. Jis tapo paskutine žinom a 50/50 žudiko auka. Dabar, prabėgus dvejiems metams, sėdėjau prie Endriaus stalo ir žiūrėjau tos dienos, kai jis buvo nužudytas, vaizdo įrašą. Įrašyta gatvės stebėjimo kamera, kabančia ant lempos stulpo vienoje ramioje užm iesčio gatvelėje. Film uota nepatogiu kampu, bet vis tiek matėsi reikalinga gatvės atkarpa. A p ie penkiasde­ šim t metrų nuo kameros pamačiau Daisoną. Jis pastatė automo­ b ilį prie niekuo neišsiskiriančio kotedžo, nuėjo prie paradinių durų. Ekrano kampe laikrodis rodė pusę trijų popiet. T a i buvo paskutinės Daisono gyvenim o akim irkos, užfiksuo­ tos skaitm eninio vaizdo įrašymo įrenginio, šaltesnio ir abejingesnio nei kito liu d in in ko , tad Daisonas atrodė dar labiau pa­ žeidžiamas. Ekrane j į mačiau visiškai vienišą: susikišęs rankas į kišenes, užsisagstęs paltą, kad nors kiek apsisaugotų nuo šalčio. M a n norėjosi ištiesti ranką ir jį perspėti, bet stebėjau tik vaiduo­ k lį, tad ištiesę ranką galėjau nebent pasiim ti kavą. Ž iū rė ti pas­ kutinių Daisono gyvenim o akim irkų pakartojim ą. Praėjo trys mėnesiai nuo tada, kai buvo užpulti Klarksai, tuo metu tyrim as buvo galutinai įstrigęs. Teism o m edicinos tyri-

mais nepavyko nustatyti beveik jokių įrodym ų, visos teorijos užstrigo. M erserio komanda po truputį byrėjo, jo vyrai buvo skiriam i naujoms, skubesnėms užduotim s atlikti. Tačiau niekas neketino pasiduoti - bent jau pats M erseris tik ra i ne. Jis ir toliau intensyviai dirbo su kiekvienu žinom u faktu: iš naujo apklausi­ nėjo aukų draugus, šeimos narius, kaimynus. Bandė užkam šyti net menkiausias spragas ir susirinkti visas įmanomas naujas nu­ sikaltim o detales. G erai žinojau, ką reiškia d irb ti vykstant paskutiniam s ty ri­ mo, kuris neišvengiam ai veda į niekur, etapams. Jau supranti, kad susimovei, bet vis tiek d irb i toliau, tikėdamasis kokio neti­ kėto proveržio. Bet tik ra i ne tokio. Namas, į ku rį ėjo Daisonas, buvo plokščias ir stačiakampis kaip ir šviesiai raudonos plytos, iš kurių jis buvo pastatytas. N a­ mukas atrodė kaip sargas, pastatytas prabangesniems tolėliau stovintiems namams saugoti. Ilgas tiesus privažiavim as prie namo baigėsi prie tamsių garažo vartų. D u konteineriai: juo­ das - buitinėm s, žalias - rūšiuojamoms atliekoms. Sklypas prie­ šais įėjim ą buvo gana tvarkingas, bet žiemą nevalomas. M ačiau, kaip linguoja krūm ų šakos vėjyje. O viso to fone buvo tamsiai pilkas baltom is debesų dėmėmis nusėtas dangus. D ė l to gatvelė ir erdvė tarp namų atrodė kaip nykių kapinių pam inklų, sušalu­ sių, aptriušusių kokiose nors kapinaitėse ant kalvos, eilė. Paskambinęs į namo duris, Daisonas toliau m indžiukavo šal­ tyje. Dabar jis atrodė toks mažas, kad namas galėtų jį visą praryti. N agi, nagi, galvojau. Daisonas pasitrynė rankas. Šalta. Prieš skambindamas dar kartą, jis pažvelgė į vieną gatvės pusę, po to į kitą. Žudikas naudojo brangią specifinę

stebėjimo

aparatūrą,

mieste buvo bent dvi parduotuvės, kuriose tokią įrangą buvo ga­

l ima įsigyti, jau nekalbant apie daugybę siūlančių p irk ti interne­ tu. Tokiais daikčiukais prekiaujančios krautuvės paprastai nela­ bai noriai bendradarbiaudavo su policija, bet stipriau paspaustos būdavo priverčiam os tai daryti. T aig i, tirian t šią bylą, p atikrin ­ ti ilgiausi sąrašai tokia įranga besidom inčių saugumo ekspertų, tarp kurių buvo ir tiesiog pavydūs vyrai, ir šiaip visokie keistuo­ lia i. Bet iš įtariam ųjų sąrašo juos vieną po kito teko išbraukti. Tądien Daisonas ėjo pakartotinai ten, kur jau kartą buvo lankęsis - jis norėjo dar kartą aplankyti Franką V olkerį, prieš kelerius metus nusipirkusį porą pasiklausym o aparatų. To vyro pirm os apklausos rezultatai jo k ių įtarim ų nesukėlė, tad šis antras - vizitas buvo tik form alum as, atrodytų, kad tai turėjo būti eilinė darbo diena. Daisonas neturėjo priežasties galvoti, kad Volkeris galėtų būti kuo nors pavojingas. Byloje buvo spė­ jama, jog būtent dėl to jis vis dar nebuvo įsijungęs savo įrašym o įrangos. Prisiverčiau įdėm iai perskaityti tekstą, kur buvo apie tai iš­ samiai rašoma. Ir štai: viena menka spraga, atsiradusi greičiau­ siai dėl m onotonijos ir pasikartojančių veiksmų. Budrum o trū­ kumas. Jei Daisonas būtų buvęs atsargesnis, galbūt viskas būtų pasisukę visai kitaip. Jei jis būtų laiku įsijungęs įrangą, per jo užpuolim ą visi garsai iškart būtų perduoti iš prie jo d iržo p ri­ segto prietaiso į autom obilį, o tada į nuovadą. Tikėtin a, kad jis būtų likęs gyvas. Pasižiūrėjau į M erserį. Jis buvo paskendęs tarp ataskaitų, to­ dėl net nepastebėjo, kad aš į jį žiūriu, tačiau dabar mačiau jį tru­ putėlį kitoje šviesoje. Ik i šiol pykau dėl jo nuolatinių perspėjimų nepam iršti įrašinėti vaizdo ir garso per apklausas. Dabar supra­ tau, kokios priežastys slepiasi už šitų reikalavim ų. M an o m onitoriaus kampe laikrodis skaičiavo sekundes. Pra­ bėgo visos penkiolika ik i tada, kai Daisonas ištiesė ranką ir stumtelėjo duris. Jos tikriausiai buvo truputį praviros, nes vos

palietus plačiai atsidarė į vidų. Daisonas palinko į vidų ranko­ mis laikydam asis už durų staktos. Įsivaizdavau, kaip jis šūkteli: - Laba diena? Policija. - Kas nors čia yra? Daisonas akim irką dar lukterėjo, ir aš pajutau, kaip mano širdis sudreba. T a i ta akim irka. Kas iš tiesų nutiko paskui, taip ir liks neaišku, kol nebus pagautas tame name gyvenęs vyras vyras, kuris ten slėpėsi. Bet net ir tada mes tikriausiai nesuži­ nosime, kodėl Daisonas nusprendė eiti į vidų. Viena iš versijų buvo, jog jis tikriausiai pamatė kažką įtartino virtuvėje, o kita, jog ką nors išgirdo - galbūt apsim estinį pagalbos šauksmą. Kad ir kokia buvo priežastis, praėjus keliom s sekundėms po to, kai atidarė to namo duris, Daisonas nuėjo į to namo virtuvę ir pra­ dingo iš vaizdo. K ita kamera, ku ri j į film uos, priklausys nusikaltim o vietą ti­ riančiam techniniam darbuotojui. A š vis tiek toliau žiūrėjau įrašą. Kad ir kas ruošė medžiagą, buvo paliktos papildom os dešim t sekundžių, per kurias įrašytas tik ram iai stovintis namas ir kieme virpantys krūm ai. G a l taip buvo padaryta iš pagarbos, bet supratau, jog per tą laiką mąstau apie tai, kas kaip tik tada vyko viduje, ten, kur nebuvo galim a m atyti, todėl labai apsidžiaugiau, kai įrašas baigėsi. Sugrįžęs prie pagrindinės ataskaitos perskaičiau, kad D aisono kūnas buvo rastas po trijų valandų, kai jis nepasirodė dar­ be bei neatsiliepė į skambučius. Nesunku įsivaizduoti, kaip toje tuščioje svetainėje, kurioje rastas jo kūnas, aidi jo telefono skambutis. Daisono buvim o vieta nustatyta pagal gatvėje palik­ tą autom obilį. Pasirodė, kad namas, priklausęs Frankui Volkeriui, buvo tuš­ čias. N ieko nei ant grindų, nei ant sienų - jokių baldų, išskyrus stalą prie telefono linijos ir čiu žin į antrame aukšte. Nors kele­ rius metus tą namą iš tiesų nuomojosi Frankas Volkeris, buvo

akivaizdu, jog ten seniai niekas negyveno. Frankas Volkeris buvo išgalvotas veikėjas, apgaulė, sukurta rem iantis gudria, bet netikra istorija, tokia pat tuščia kaip ir namas. 50/50 žudikas su galvojo tą istoriją. Ir ta pavardė, ir tas namas žud iku i buvo kaip priedanga. Įsivaizdavau, kaip nusikaltėlis keičia mieste turimas landynes ir savo tapatybes it iš kiauto išsineriantis voras. Tas nufilm uotas namas buvo kaip oro burbuliukas, iškilęs į mūsų pasaulio paviršių. A n t jo krito įtarimas, todėl žudikas persikraustė kitur. Į kitą lindynę. Dabar žmogžudys man tapo dar panašesnis į pabaisą. Endrius Daisonas rastas gulintis svetainėje ant grindų, susi­ rietęs ant šono, suspaudęs durtines pilvo žaizdas. Žudikas jį puo­ lė dviem ilgais, plonaašmeniais peiliais, smogė D aisonui šešis kartus: visi sm ūgiai buvo m etodiški ir apskaičiuoti. Žaizdos buvo švarios ir gilios, priekyje ir šone. Daugiau jokių sužalojim ų nebu­ vo. Daisonas nukraujavo lėtai, kol žudikas vaikščiojo iš kambario į kam barį po namą, atidžiai naikindam as likusius įkalčius. K a i policija galiausiai atvažiavo, nusikaltėlis seniai buvo d in ­ gęs: panašu, kad tiesiog išėjo pro g a lin į išėjimą. Jo vardu nieka­ da nebuvo registruotas joks autom obilis. Niekas jo nepažinojo. Jo banko sąskaitoje buvo keli tūkstančiai, tačiau pavedim ai da­ rom i taip, kad būtų neįmanoma nieko susekti. Niekada vėliau nebuvo bandyta pasinaudoti toje sąskaitoje esančiais pinigais. Jis atsisakė pinigų taip pat lengvai kaip savo tapatybės. Frankas Volkeris paprasčiausiai pranyko, paliko už savęs tik Daisono lavoną: paskutinę savo auką, tarsi tuščią kevalą vora­ tinklyje. Byloje buvo pateikta dar daug medžiagos, kuri, kaip ir tos de­ šim t sekundžių vaizdo įrašo pabaigoje, buvo visiškai nereikalin­ ga ir nenaudinga. Gregas atliko išsamų Franko Volkerio tapa­

tybės aprašymą, išnagrinėjo visas galim as versijas, bet visos jos baigdavosi akligatvyje. Volkerio namas buvo apieškotas, g ali­ ma sakyti, ik i pamatų, tačiau čia, kaip ir ankstesnėse to paties nusikaltėlio paliktose nusikaltim o vietose, nepavyko rasti jokių įkalčių. A pklau sti visi kaim ynai. Niekas to žmogaus niekada net nebuvo matęs. Iš surinktos inform acijos nepavyko nieko nustatyti. Baigęs skaityti supratau, kad man daug didesnį nerim ą kelia tai, ko toje byloje nėra. M erserio komanda iš pradžių buvo atsa­ kinga už Daisono nužudymo tyrim ą, bet vėliau D žono M erse­ rio pavardės ant tos bylos neliko. Byla buvo perduota detektyvui seržantui G eofu i H anteriui. Atsitraukiau nuo bylos, pažiūrėjau į M erserį. Jis ir toliau sėdėjo ta man jau gerai pažįstama poza: alkūnės ant stalo, žemyn nuleistas veidas tarp pirštų, kurie sušiaušę nuo kaktos plaukus. Jis toliau nagrinėjo dokumentus ir ataskaitas. Stebėjau jį atsargiai, kiek tai įmanoma, galvodamas apie jo parašytą knygą, perskaičiau ją iš naujo, sužinojęs, kad mane p ri­ ėmė d irb ti į jo komandą. Pirm uose skyriuose jis detaliai aptarė kelias jo komandos tir­ tas sudėtingas bylas, įskaitant dvi, kurios lik o neišaiškintos, bet tarp jų 50/50 žudiko bylos nebuvo. Paskutiniam e skyriuje, ku­ riame aptarinėjo savo nervinį išsekimą, rašė daugiausia apie d i­ delius krūvius darbe ir įtampą, kylančią, kai smegenyse nuolat reikia išsk irti vietą naujam žudikui. Bendra nuostata buvo ta, kad būtent darbo sukeliamas stresas per tam tikrą laiką jį išse­ kino. Jokių užuom inų apie Daisono nužudymą nebuvo. Tačiau žvelgiant į situaciją iš šalies dabar, chronologiškai viskas suta­ po, tai tik ra i negalėjo būti atsitiktinum as. M erseris spaudė savo komandą, vienas iš jos narių net m irė, o neilgai trukus ir pats M erseris atsidūrė ligoninėje. Ir visa tai įvyko vykstant būtent šitos bylos ty rim u i...

M erseris pažiurėjo į mane. Nusisukau į m onitorių. -K ą? - Nieko, pone. Bet jis ir toliau į mane žiūrėjo, o aš jutau, kaip mano oda kais­ ta. Vėl atsisukau į jį. Jo veidas buvo abejingas, bet man atrodė, kad jis skaito mano m intis ir žino, kad kišu nosį į tą jo gyvenim o sritį, kuri man neturėtų rūpėti. Staiga jo veide nušvito nuostaba. -Ja u ju k beveik septynios, taip? - A , - pasakiau aš. - Taip. Bet nieko tokio. M erseris atsilošė. - Ne. D iena buvo ilga. A tleisk, bet taip kartais nutinka. M um s čia teks praleisti dar nemažai laiko. D ė l to problemų neturėsi? - Ne, ju k suprantu, kokia situacija, - pasakiau. - Taip, bet tu dar nieko nevalgei, - jis pažiūrėjo į savo la ikro ­ dį. - Pasiim k laisvą pusvalandį. Norėjau protestuoti, bet supratau, kad iš tikrųjų esu alkanas. Ir pavargęs. Ir kad dabar man labiausiai norėtųsi bent trumpam ir kuo greičiau dingti iš šito biuro, kuo toliau nuo visų darbinių rūpesčių. - Pailsėk, - pasakė M erseris. - A š pasaugosiu fortą. - Taip, pone. - Be to, ju k turiu paskam binti žm onai. Koridoriaus gale yra valgykla. G a li ten užkąsti. Nuėjau prie biuro durų, bet sustojau supratęs, ką jis man ką tik pasakė. Pažiūrėjau į jo stalą. Kavos puodelis, ku rį buvau at­ nešęs, stovėjo ant stalo kampo. Tuščias. Atrodė, jog jis visiškai pamiršo, jog šiandien aš ne kartą buvau toje valgykloje. - G a l atnešti jum s kavos? - paklausiau. - Ne, ačiū, - jo visas dėmesys ir vėl buvo sukoncentruotas į bylas ant stalo, pažiūrėjęs tai į vieną, tai į kitą dokumentą, jis kažką užsirašydavo. - Ne, šįkart nereikia, - pasakė.

G R U O D Ž IO 3-IOJI

19:00

12 V A L A N D Ų 20 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Eilenė D u žodžiai privertė jos širdį sudrebėti: - U žtruksiu darbe. J i kalbėjo telefonu D žono studijoje. Eilenė žaidė su laidu sukiojo jį aplink pirštus, paleisdavo jį, pradėdavo iš naujo sukioti. G aliausiai prisivertė sustoti. - Bet būsi atsargus? Juk taip? Kitam e linijos gale Džonas nepasakė nieko. Per kartu nu­ gyventus metus Eilenė jau mokėjo iššifruoti jo pauzes, lengvai galėjo įsivaizduoti, kaip dabar atrodo jos vyras. Jis sėdi prie savo darbo stalo, jo žvilgsnis įbestas į ką nors priešais jį. Jis susikon­ centravęs į darbą. N enori ja atsikratyti, bet ir negeba susikaupti vien tik pokalbiui. Prireikdavo nemažai laiko, kol jos užduotas klausimas prasibraudavo ik i jo sąmonės pro visą kitą inform aciją galvoje. J i išgirdo, jog jis spausdina klaviatūra. - Žinom a, būsiu. Tarsi tai būtų akivaizdu. K a i Džonas pasakė jai, kad ketina sugrįžti į darbą, Eilenė iš­ gyveno ne vieną emociją, bet svarbiausia buvo tai, kad ji negalėjo tuo patikėti. K a i jis ja i pasakė, buvo su chalatu, sėdėjo sudribęs ant sofos svetainėje. Tuo metu jam buvo sunku net nueiti iš vie­ no kam bario į kitą, jis judėjo lėtai, vangiai - kaip neįgalus. T a ig i ram iai į šią idėją buvo sunku reaguoti. K a i pasidarė aišku, kad jis kalba rim tai, negebėjimą tuo pa­ tikėti iš lėto pakeitė visai pagrįstas pyktis. J i šaukė ant jo: ką jis, po galais, sau galvoja? Jeigu jis nerūpi pats sau, tai gal pagalvotų bent apie ją ? J i prim inė ir tai, kokios priežiūros jam dar visai neseniai reikėjo, ir tai, kaip ji kantriai juo rūpinosi, ir tai, kiek ji

dėl to turėjo paaukoti. G aliausiai pareiškė, jog jam susirgus jai buvo taip neramu, kad ji pati vos nepalūžo. K a i jos vyrą ištiko nervinis išsekimas, Eilenė jautėsi, tarsi jos gyvenimas sulaikė kvėpavimą ir laukia, kol ji surinks išsibars čiusius vyro gabalėlius ir sudės juos vieną prie kito melsdamasi, kad jie ir vėl suliptų. Jis neturėjo teisės rizik u o ti ir versti ją vėl iš­ gyventi tą patį. Jis ir taip ja i skolingas, pasakė ji. Po to, ką jiems teko patirti, jie turėtų būti vieningi. Tada jis suprato ją ir tos idėjos atsisakė, tačiau la ik u i bėgant pačios Eilenės nuomonė ėmė keistis. D iena iš dienos juo rū­ pindamasi, ji matė, kaip psichiškai ir em ociškai vyras vysta jos akivaizdoje. Tuo metu jie abu jautėsi blogai. Džonas buvo palū­ žęs, jam trūko energijos: kiekvieną dieną darėsi vis blogiau. Jis akivaizdžiai skendo, o ji nežinojo, kaip jam padėti. Todėl po kurio laiko pati pasiūlė - nedrąsiai - g rįž ti į dar­ bą. Tačiau g rįž ti kitom is sąlygomis nei jis dirbo anksčiau. Jis daugiau niekada taip nesielgs kaip anksčiau. J i to reikalavo, o jis tikino, kad taip ir bus. Jis daugiau neskirs laiko bylom is jų bendro gyvenim o sąskaita ir daugiau nedirbs naktim is. Jo dar­ bas tu ri lik ti tik darbu, kuris paliekamas ir užmirštamas biure kiekvienos darbo dienos pabaigoje. Jis jai nuolat skambins. Jis tai pažadėjo. K u rį laiką ji tik ra i matė, kad jis taip ir elgėsi; per porą pas­ tarųjų mėnesių jam gerokai pagerėjo. Bet prieš savaitę Eilenė ir vėl susirūpino dėl jo. Nerim as sugrįžo. O dabar tie du žodžiai: - U žtruksiu darbe. - N egi nėra kam pavaduoti? - paklausė. - Iš balso atrodai pavargęs. - M a n viskas gerai. Eilenė ir vėl pradėjo sukinėti tarp pirštų laidą. - Supratau, gerai, tuomet tiek?

- A tleisk, - iš balso buvo aišku, kad jo m intys kažkur toli. Ji įsivaizdavo, kaip jis, kalbėdamas su ja, skaito kažką kom piuterio m onitoriuje. - A š tik ... M es čia labai užsiėmę, ir tiek. Jai norėjosi surikti: - Sugrįžk namo! Bet vietoj to ji tik g ilia i atsiduso - taip, kad jis išgirstų. - G erai, D žonai. D irbk. M y liu tave. - Ir aš tave m yliu. Bet buvo girdėti, kad jis nei galvojo taip, nei tai jautė. T a i buvo tik žodžiai, privalom i pokalbio pabaigoje, kaip kad sakinio pabaigoje privalom as taškas. Nesąžininga taip manyti. Jis ju k tik ra i m yli tave. Tiesiog iš­ siblaškęs. A nksčiau gal tai būtų buvę nieko tokio. Bet ir dabar viskas gerai. T a i tik perteklinė jos reakcija - tiesiog nebuvo pasirengusi tai panikai, kuri ją taip netikėtai užklupo. Eilenė padėjo telefo­ no ragelį, kurį laiką stovėjo g ilia i kvėpuodama, kad nors kiek nusiram intų. Juk tu ri svečių. Geofas Hanteris vis dar buvo svetainėje, kur jį ir paliko, bet kol jos nebuvo, jis pakilo nuo sofos, pradėjo dairytis aplinkui. Jis buvo aukštas, pasikūprinęs, jam patikdavo stovėti susikišus ran­ kas g ilia i į kišenes, įtraukus smakrą žiūrėti į žmones iš aukštai, lyg jie visi būtų m aži neklaužados. D ė l stovėsenos jo kelnių apa­ čia buvo šiek tiek pakilusi, iš po jų virš nublizginto bato matėsi koks colis juodos kojinės. Sugrįžusi į kam barį Eilenė dar kartą suprato, kaip vis dėlto nepatinka ja i šis vyras. - A č iū tau, - pamelavo, - kad atėjai. Hanteris nieko nesakė. Jis apžiūrinėjo fotografiją ant žid in io atbrailos. Nuotraukoje buvo j i su D žonu per jų vestuves. Foto­ grafas sėdėjo ant priekinės keleivio sėdynės, atsisukęs fotografa­

vo per sėdynių tarpą. Jiedu su D žonu buvo rėm elio vidury, pa­ lin kę vienas prie kito, besišypsantys, laim ingi. Hanteris galėjo atsiųsti bet ku rį žemesnio rango pareigūną jos apklausti, ir je i jis taip būtų padaręs, apklausa tik ra i būtų baigta, bet ji gerai suprato, jog tokio šanso praleisti Hanteris jokiu būdu negalėjo. Jam užeiti į šį kam barį, pilną D žo n u i p ri­ klausančių asm eninių daiktų, buvo tas pats, kas gauti priėjim ą prie didžiausio konkurento dienoraščio. Dabar jis stovėjo ir įžū ­ lia i vartė to dienoraščio puslapius, ieškodamas kokių nors prie­ šininko silpnum o ženklų. - Profesinė pareiga, - pasakė jis abejingai. - Na, bet tu tikriausiai labai užsiėmęs. - M es pirm iausia rūpinamės saviškiais. Eilenė užgniaužė kylančią pykčio bangą, nes jis taip akivaiz­ d žiai ją laikė tik D žono nuosavybe. Ji norėjo pasakyti H anteriui, kad jos vyras apskritai nėra jiems joks saviškis. Kad jo gyveni­ mas vyksta čia, su ja, o ne šlaistantis kažkur su kažkokia gauja. Bet ji tik ištarė: - Žinau. Hanteris galiausiai baigė apžiūrinėti fotografiją, atsisuko į ją. - Skambino Džonas? - Taip. - Pasakei jam, kad aš čia? - Ne. T a i niekaip nesusiję su juo, ju k taip? Hanteris pakreipė galvą, tarsi nežinodamas, ką pasakyti, tad šios temos nebetęsė. - K aip jis? Džonas. K artu dirbame, bet po to, kai jis sugrįžo, aš jo beveik nesutinku. Eilenė jautė vis labiau kylančią įtampą. -Ja m viskas gerai. Hanteris pažiūrėjo į savo laikrodį. - M aniau, kad taip ilg a i darbe jis daugiau nebeužsibūna.

- Kartais užsilaiko. Kelios melagystės mažiau nei per minutę. Hanteris buvo maždaug tokio pat amžiaus kaip jos vyras, ir Eilenė žinojo, kad tarp jų tvyrojo šiokia tokia įtampa. Hanteris gal ir dėjosi draugu, bet greičiau jis buvo šakalas, šniukštinė­ jantis kraujo. Keista, kaip greitai D žono bendradarbiai g ali p ri­ versti ją supykti, net ir tie, kuriem s jis nelabai rūpi. Po jo ligos ji į viską ėmė jautriau reaguoti, dabar jau yra pasiekusi tokį tašką, kad apskritai, kiek tai įmanoma, vengia su savo vyro bendradar­ biais matytis. Nes jie visi vienodi. A rb a mėgaujasi jo silpnum u, arba bando ją ram inti, o tai dar blogiau. K aip jie nesupranta, kad kalba apie jos vyrą, kurį ji pažinojo ir mylėjo ilgiau nei kai kurie iš jų gyveno. - G a l jau pasikalbėkim e apie Džeim są Reardoną? Juk sakei, kad esi užsiėmęs. - Taip, reikėtų pasikalbėti. Hanteris nuėjo prie sofos, atsisėdo per vidurį. Eilenė lik o sto­ vėti, žiūrėjo į jį. Hanteris iš švarko kišenės išsitraukė diktofoną, padėjo jį priešais save, tada atsirėmė alkūnėm is į kelius, suglaudė delnus priešais save. Jo kelnės, pastebėjo Eilenė, dabar jau buvo pakilusios per du colius. - Detektyvas seržantas Geofas Hanteris, - pasakė jis į d ikto­ foną, - apklausia Eilenę M erser dėl K o lin o Barnso užpuolim o ir Karlės Reardon pagrobimo. Papildom a inform acija - Eilenė yra detektyvo seržanto D žono M erserio žmona. Eilene, ar galite patvirtinti, jog sutinkate būti apklausiama dabar? Suerzinta jo m anieringum o, Eilen ė tik linktelėjo. - Prašom pasakyti tai garsiai. - Taip. - Papildom a in form acija - E ile n ė pranešė p o lic ija i, kad Džeim sas Reardonas, įtariam asis, atėjo į jos namus šįryt, atrodė susijaudinęs. Eilene, kada tai įvyko?

- A p ie dešimtą. - Ir jūs esate jo ... psichologė? Taip? Hanteris iškošė tą žod į kiek pagiežingai. Įdomu, pagalvojo ji, kaip greitai atsiskleidė tikrosios jo spalvos. G a l todėl, kad šis įrašas keliaus į bylą, jis surengė tokį vaidinim ą. Eilenė linktelėjo. - Prašom pasakyti garsiai, - pakartojo jis. - A š vedžiau Reardonui psichologinės pagalbos sesijas, taip. - K aip ilgai? - Tru putį daugiau kaip metus. - G an ilgai. T a ig i... apie ką jūs su juo kalbėdavotės? - T a i konfidenciali inform acija, - pasakė ji. - Ir nesusijusi su šiuo atveju. - Kalbėjotės apie jo baisią vaikystę? Eilenė sukryžiavo ant krūtinės rankas. - O gal, - tęsė Hanteris, - jis skundėsi, koks sunkus jo gyve nimas? - D ė l kažkokios keistos priežasties jūs mėgaujatės šiais klau simais, detektyve? - Atsiprašau, aš tik nerandu tinkam o priėjim o, - jis atsilošė ir tada jo balsas nuskambėjo gerokai rim čiau. - K aip Džeim sas Reardonas atrodė? K aip jis elgėsi? - J is buvo dėl kažko sunerimęs. Daug atsiprašinėjo. - U ž ką? - Kad mane nuvylė. Bet tik slia i nesakė. - Bet dabar jūs jau žinote. - Taip, - pasakė ji. - Dabar jau žinau. K a i Reardonas išėjo, Eilenė buvo susirūpinusi tiek, kad ne­ bežinojo, kaip elgtis. Jo žodžiai ir elgesys kėlė nerimą, be to, ji gerai žinojo, kam jis gali ryžtis. Ji svarstė paskam binti policijai, bet galiausiai atsisakė tos m inties - aišku, su tam tikrom is išly­ gomis.

Reardonas nepasakė jai, kad įvykdė nusikaltim ą, - ar kad ke­ tina įvykdyti, - o kaip klientas jis turėjo teisę pasakoti ja i konfi­ dencialius dalykus tikėdamas, jog ji niekam neatskleis; šio p rin ­ cipo Eilenė nusprendė laikytis nepaisydama to, kad Reardonas pasirodė visai neplanuotai. Pažeidus konfidencialum ą, lauktų skaudžios pasekmės. A tsižvelgiant į Reardono nusikaltim ų is­ toriją ir jos ryšius su D žonu, policijoje su Reardonu greičiausiai būtų pasielgta itin griežtai, ir tas pasitikėjim as, kuris atsirado tarp jų, būtų iškart sugriautas. G a l net be jokios rim tos priežas­ ties. Taigi: jokios policijos. Vietoj to Eilenė visą dieną nesėkm in­ gai bandė pati visais įm anom ais būdais susisiekti su Reardonu. D ienom is paprastai televizoriaus ji nežiūrėdavo, tad naujie­ nas sužinojo tik per šeštos valandos žinias. T a i buvo tik trumpas pranešimas skaitant vietos naujienas laidos pabaigoje, bet Eilenė, vos išgirdusi Reardono pavardę, sukluso, pradėjo įdėm iau klau­ sytis, ir jos širdis iš lėto ėmė stoti. O, Džeimsai. Tą akim irką ji nebeturėjo pasirinkim o. Ir jokių išlygų neliko. Hanteris paklausė: - Dabar jūs jau žinote, kad prieš tai, kai Džeim sas Reardonas aplankė jus, jis pasekė ir užpuolė vyrą, su kuriuo šiuo metu susi­ tikinėja jo buvusi žmona? - Taip, žinau. Kolinas Barnsas, vyras, apie ku rį dabar kalbėjo Hanteris, at­ pažino Reardoną kaip savo užpuoliką. Barnsas tuo metu veži­ mėlyje stūmė jauniausią Reardono dukrą. Niekas nežino, kur dabar yra mergytė. Karle Reardon, taip. Visa tai pranešė per žinias. Jei H anteris buvo teisus dėl laiko, - o Eilenė neabejojo, jog jis teisus, - Džeim sas Reardonas jau buvo pagrobęs savo dukrą prieš ateidamas pasikalbėti su ja. Eilenė buvo jo paskutinis su­ stojimas prieš pabėgant su vaiku. K a d ir ką išgirsite apie mane, as tai darau dėljos.

Hanteris vėl įk išo ranką į švarko kišenę, šįkart iš jos ištraukė nuotrauką ir atkišo jai. J i kurį laiką neėmė jos, nes žinojo, jog taip jis bando įvelti į nešvarų žaidim ą, bet galiausiai pasižiūrėjo. - T a i Am anda Reardon, - pasakė jis. - J i čia nufotografuota greičiausiai tuo pačiu metu, kai jos buvęs vyras atėjo pas jus pa­ sikalbėti apie jį slegiančias problemas. Eilenė įdėm iai įsižiūrėjo į moters veidą, ant kurio matėsi pa­ tinim ai, prakirsta žaizda - nusižem inim o ir pralaim ėjim o žen­ klai. Hanteris, panašu, žinojo apie psichologines konsultacijas, kurias ji teikdavo nusikaltėliam s. Jei jis tikėjosi, kad toks aukos veidas ją šokiruos ar sugėdins, vadinasi, jis nepakankamai gerai ją pažįsta. A bejingai ir ram iai ištiesė nuotrauką atgal. - Reardonas kalbėjosi su jum is apie tai, kaip jautėsi tai padaręs? Taip, kalbėjosi. - Bijau, kad nematau jokio ryšio tarp šito klausim o ir jūsų tyrim o. - Asm eniškai aš labai stebiuosi, kad jis lankėsi pas m oterį psi­ chologę. Jums tai nekeista? Juk žinote: jis akivaizdžiai, kaip čia geriau pasakius, tu ri ypatingą nusistatymą moterų atžvilgiu. A pie tai ji su Reardonu taip pat kalbėjosi. Žmonės kaip Hanteris, pagalvojo Eilenė, visada mato tik juoda ir balta. Tai, kaip Džeimsas Reardonas pasielgė su buvusia žmona, buvo baisu ir nepateisinama, bet Eilenė žinojo, kad Reardonas tikrai ne tas, kuris aklai neap­ kęstų visų moterų. Hanteris norėjo apkaltinti dar vieną blogiuką. Jis m ielai visiems blogiukams uždėtų juodas kepures, geručiams baltas, nors iš tikrųjų žmonės per daug sudėtingi, kad juos būtų galima taip lengvai ir paprastai suskirstyti į blogus ir gerus. - Bijau, - pakartojo ji, - kad nematau jokio ryšio tarp šito klausim o ir jūsų tyrim o. - Nematote? - H anteris pasilenkė arčiau, nes jam atsibodo erzinti ją. - G erai, tuomet baikim e. K odėl nepaskambinote į policiją šįryt? Būtum ėte labai padėjusi ne vienam žm ogui.

- Nem aniau, kad jis padarys nusikaltim ą. - Jis jau buvo jį padaręs. - Taip kaip aš kam nors būčiau padėjusi? Stojo trum pa tyla, ir Eilenė pajuto nedidelės pergalės džiaugs­ mą. Visas šitas pokalbis buvo absurdas. J i nuleido nuo krūtinės sukryžiuotas rankas. - Supraskite mane teisingai, detektyve seržante H anteri. Kad ir ką jūs galvojate, aš nesu D žeim so Reardono pusėje. A š jo ne­ ginu. A š nepateisinu jo veiksmų. Bet jį teisti taip pat ne mano darbas. M an o darbas paprasčiausiai klausytis ir padėti jam su­ prasti, kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgė. - Supratau, - H anteris linktelėjo. - Gera m intis. M a n ji pa­ tinka. - Būtent. T ik ria u sia i jums nepatogu taip galvoti apie tai, kas nutiko, detektyve, bet, nepaisant to, ką Džeim sas Reardonas padarė, jis vis dar žmogus. Hanteris žvilgterėjo į diktofoną. - Beje, - pasakė jis, - liu d in in kė atrodo šiek tiek priešiška. Pyktelėjusi ant savęs Eilenė nusisuko, nuėjo prie židinio. Hanteris atsistojo ruošdamasis išeiti. - Tuo mes ir skiriam ės, Eilene. M a n jis tik taikinys. Mano darbas, jei jums tai įdomu, surasti mergaitę ir suim ti jį anksčiau, nei jis spės sužaloti ją ar kokį kitą žmogų. - J is tik ra i jos nesužalos. Hanteris nusijuokė. - Esate tikra? Žinote, kokiom is aplinkybėm is jis tąkart už­ puolė buvusią žmoną? J i tuo metu buvo savo automobilyje. Rear­ donas išdaužė plaktuku autom obilio stiklą, ištraukė Am andą iš autom obilio ir primušė ją pakelėje? - Mėgaujatės man visa tai pasakodamas. H anterio balsas, nors jis ir toliau žaidė erzinam ą žaidim ą, skambėjo gana piktai.

- Karle, žinom a, taip pat buvo automobilyje, prisegta keleivio pusėje. A n t kū d ikio pažiro išdaužto stiklo šukės, Karle rėkė, kol Reardonas šalia autom obilio spardė jos motiną. Štai kaip jis m yli tą vaiką, ponia Merser. Štai kiek daug jam reiškia dukra. Eilenė suvaldė emocijas, atsisuko. - D ar kas nors, detektyve? - Taip. A r jis sakė, kur važiuos? -N e. - T ik ra i neužsiminė? -N e. - Tuomet, sakyčiau, mes baigėme, - Hanteris išjungė dikto­ foną, linktelėjo pats sau. - A čiū už sugaištą laiką. Išėjimą rasiu, nelydėkite. - Taip, žinoma. Eilenė stebėjo, kaip jis išeina, stengdamasi atsispirti pagun­ dai jam išėjus užtrenkti svetainės duris. Vietoj to ji pasiliko ten, kur stovėjusi, ir klausėsi, kaip atsidarė ir buvo uždarytos pa­ radinės durys, tada pro užuolaidom is uždengtą langą žvilgsniu palydėjo jį, nueinantį takeliu. K a i H anterio nebesimatė, Eilenė atsisuko į ant žid in io at­ brailos stovinčią savo vestuvinę nuotrauką, kur ji ir Džonas buvo sustingę nespalvotoje akim irkoje kažkada seniai, prieš daugelį metų. Tada jie buvo dar tokie jauni. Džonas taip paseno, ypač pastaraisiais metais. Iš to vyro, kuris žvelgė į ją iš rėm elio, buvo likusios tik akys ir dar kažkiek šypsenos. N ors dabar jis labai retai šypsodavosi, o jo akys, net kai žvelgdavo į ją, rodės, žvelgia kažkur u ž jos į nebūtį. Ir aš tave myliu. Eilenė paskubomis išėjo iš kambario. Jie partneriai, ji privalo būti stipri. Jam viskas bus gerai ir jis netrukus sugrįš namo. Nėra dėl ko nerim auti. Ji tik ra i nepravirks priešais jį. N e t ir prieš jo fotografiją.

G R U O D Ž IO 3-IOJI

19:15

12 V A L A N D Ų 5 M IN U TĖ S IKI A U Š R O S

Markas K aip ir visas kom isariato pastatas, valgykla buvo sena, pusė jos buvo apskritai nenaudojama. D idelė, aptriušusi patalpa buvo pilna prie grindų p ritv irtin tų stalų ir dirbtine oda aptrauktų suolų, kurie atrodė taip, tarsi būtų buvę atgabenti iš kokios pakelės užeigos. Langai ant tolim osios sienos užtraukti ža liu ­ zėm is nakčiai. Lem putės lubose skleidė nuolatinį nosinį zvim ­ bimą. Nuėjau prie prekystalio. Č ia buvo kažkokio troškinio su ka­ riu, atrodančiu kaip durpės, ir dešrelių su apdegusia odele, tad, nepaisydamas didelio alkio, aš pasiėmiau tik pirm us po ranka pasitaikiusius porą sum uštinių ir nusinešiau juos prie kasos. - D u trisdešim t. - Ir dar vieną kavos, prašyčiau. - D u aštuoniasdešimt tada. A š išsiblaškęs surinkau iš kišenės reikalingą sumą, vis dar mąstydamas apie M erserį ir 50/50 bylą. Laikas, kai m irė D aisonas ir M erserį ištiko nervinis išsekimas, buvo per daug nedi­ delis, kad būtų nesusiję. Ir visai nesvarbu, ką M erseris parašė ar nutylėjo savo knygoje: ju k tai knyga. T ik momentinė nuotrauka, kurią jis norėjo parodyti pasauliui. M a n atrodė, kad ryšys tarp tų dviejų nutikim ų visai logiškas: ju k sunku net įsivaizduoti, kaip M erseriui tuomet reikėjo jaustis. Labai sunku tirti tokį baisų nusikaltim ą, jausti profesinį ir as­ m eninį spaudimą sulaikyti tą žmogų, kuris žudo ir žaloja kitus. Bet, kai tu spaudi savo komandą, o vienas iš jų narių m iršta nuo jo rankos... Dieve, tai bet kam būtų pernelyg sunkus išbandymas. Nusprendžiau, kad dabar jau pakankam ai gerai suprantu

šiandienos įvykius: kodėl M erseris toks susimąstęs, iš kur tas jo ryžtas ir n iū ri komandos nuotaika. A trodo, viskas stojo į vietas. - D u aštuoniasdešimt, - kasininkė pakartojo. - Atsiprašau. Padavęs ja i tik slią sumą, pamačiau Pitą, Gregą ir Saimoną valgyklos kampe. Pitas pakėlė man ranką, aš pamojau atgal ir nuėjau prie jų. Iš jų kūnų kalbos pasirodė, kad man priėjus jie nutraukė kažkokį rim tą pokalbį. V elniškai nervinausi. Dabar, kai tiek visko sužinojau, jie dar labiau atrodė kaip nedidelė, už­ dara grupuotė. A išku , teoriškai ir aš priklausiau tai grupuotei, bet žinojau, kad taip nėra. Bent jau iš to, ką šiandien pastebėjau. - Labas. Saimonas šakute smaigė salotas didelėje lėkštėje, o priešais j į Gregas valgė keptus kiaušinius su kum piu ir traškučiais. P i­ tas rankose laikė sum uštinį, o iš ant stalo likusių tuščių pakelių buvo aišku, kad jis neseniai vieną jau įveikė. N ieko nepasakęs nustūmė du padėklus, kad padarytų man ant stalo vietos. - A čiū , - įsitaisiau ant suolo greta jų. - Kažką praleidau? Gregas galva parodė į Pitą. - A š tik skundžiuosi gyvenimu. Ju k Pitas praleido visą popie­ tę kalbindam as gražias moteris. Pitas abejingai gūžtelėjo. - Ir šiandien man net ne laisvadienis, suprantate, ką noriu pa­ sakyti. Nusišypsojau. Pitas ant piršto mūvėjo platų vestuvinį žiedą. A nksčiau pastebėjau fotografiją ant lentos prie jo stalo: dvi jau­ nos merginos, nusifotografavusios fotobūdelėje. - Kalbėjaisi su Simpsono buvusiomis merginomis? - paklausiau. Pitas linktelėjo. - Viskas ėjosi ne taip smagiai, kaip Gregas įsivaizduoja. Juk aišku, kad nė viena iš jų neapsidžiaugė išgirdusi, kas nutiko. Beje, visų pasakojim ai apie Simpsoną labai panašūs.

- K ą papasakojo? - Daugiau su juo susitikinėti nė viena nenorėtų, bet iš esmės neblogas vaikinas. Paskutinė mano kalbinta m ergina pasakė, kad santykiai su juo buvo tikras košmaras, be to, jam patiko sukti į kairę, tačiau, kai išsiskyrė, jie lik o geri draugai. Palygino jį su pasiklydusiu mažu berniuku, - Pitas papūtė savo kavą. - Na, žinote. - Viskas kaip paprastai, - pasakė Gregas. - D ar vienas įrody­ mas, kad moterys m yli šunsnukius, o aš net neturiu su kuo nueiti į pasimatymą. - K a i pagalvoji, tik ra i keista. Šiaip ar taip, nė viena iš jų ne­ buvo „D žodė“. Bent jau taip supratome iš to, ką iš tų m erginų sužinojome. - Taip. Nors to ir tikėjausi, vis tiek nuvylė. - Tačiau dar turim e šešis baltus autobusiukus, - sarkastiškai prim inė Gregas. - T ik ria u sia i šis faktas tyrim ui duos naują pro­ veržį? Saimonas kilstelėjo antakį. K a i jis tai padarė, supratau, kad tai užuom ina G regui negrįžti man g ird in t prie temos, kuria jie kalbėjosi prieš tai, kai priėjau. - Tu nori pasakyti, - Pitas greitakalbe pareiškė, - kad iš tavo komandos atlikto darbo nebus jokios naudos? - N a ... - Žudikas vairuoja baltą autobusiuką, taip? Gatvėse įreng­ tomis stebėjimo kameromis galim e atsekti važiavusius ta gatve autobusiukus, ir tiek. Patikrinsim e viską ir tada suprasime, kiek mums iš to naudos. - Lažinuosi iš tūkstančio svarų, kad nebus jokios naudos. - V is dėlto gal nepraraskime pozityvaus nusiteikim o. Gerai? Gregas tik gūžtelėjo priim dam as jo pasiūlym ą. Jei manęs ne būtų buvę prie stalo, jis gal būtų dar ką pasakęs, bet tuomet gal­

būt Pitas jo taip pat šitaip greitai nebūtų nutildęs. A š susimąs­ čiau. Iš stojusios įtampos buvo sunku dar ką nors suprasti. Kad ir kaip ten buvo, ku rį laiką mes valgėme tylėdam i. K a i Įpusėjau sum uštinį, Gregas nutraukė tylą - pakeitė temą į man labiau priim tiną. T ikslia u , visiems labiau priim tiną. - Na, - pradėjo jis, - kaip sekėsi kraustytis? - Gerai, - linktelėjau. - Jei sąžiningai, nedidelis tas mano persikraustymas. Tiesą sakant, suima šiokia tokia neviltis, kai supranti, jog visas tavo gyvenimas telpa į vieną autom obilį. - T ik ra i žiauru. - Tą patį pagalvojau. Iš tiesų visą mėnesį praleidau tvarkydamasis namus ir gal­ vodamas, ką p asilikti, o ką išmesti. Baisus vargas. Norėjosi tiek daug p a silik ti vien dėl sentimentų. V is bandžiau įsivaizduoti, ką būtų pasakiusi ar padariusi tokiu atveju Liza. G aliausiai nu­ sprendžiau, jei ji vis dar būtų su m anim i, išmestų viską, kad tik man nereikėtų taip kankintis. - V isi tik ra i reikalin g i daiktai, - kartą jį man pasakė, - yra tie, kurių net nereikia pakuoti. Nes jie ir taip atsidurs su tavim i nau­ joje vietoje. Todėl be gailesčio atsikratyk viso beprasmio šlamšto. Ir net žinodam as jos požiūrį, niekaip negalėjau prisivers­ ti taip pasielgti. O kai įstengdavau ją įsivaizduoti, suprasdavau, kad ji ty li ir man nieko nesako. N ieko negalėjau suprasti iš jos veido išraiškos ar nuspėti, apie ką ji galvoja. Tada tiesiog atskyriau daiktus, kuriuos vešiuosi, nuo tų, kurių nesivešiu. Pastarieji dabar mano tėvų garaže. Gregas nusišypsojo. - Tu nevedęs, kaip suprantu? Paėmiau savo puodelį, pūstelėjau kavą. Nenorėjau kalbėti apie tai ir, aišku, galėjau pasakyti bet ką, kad tas pokalbis nenu­ trūktų, bet kažkodėl atrodė, jog šįkart nesąžiningai elgtis gali būti sunkiau nei sąžiningai.

- Buvau susižadėjęs, - pasakiau, - bet dabar nebe. - Vaje. M a n taip pat teko tai patirti. Na, nebuvau susižadėjęs, bet mes drauge gyvenome. Kartais tokie dalykai tiesiog nesu­ veikia. - J i mirė, - pasakiau. - O , velnias. A tleisk. - Viskas gerai, tai nutiko gana seniai. Buvo keista, kad pasakius apie tai žmonėms pirm ą kartą, kaž­ kodėl pajusdavau poreikį ram inti juos. „Viskas gerai“, - sakyda­ vau jiems, nors, aišku, taip nebuvo. K aip kad ir tie trum pi šeši mėnesiai virto į „gana seniai“. Be to, jau žinojau, kad pradėjus ram inti žmones, jiem s paprastai kildavo dar daugiau klausim ų. - Kas nutiko? - Gregai, - Pitas įspėjo j į ir balsu, ir žvilgsniu. - Viskas gerai, - padėjau kavos puodelį ir greitai viską papa­ sakojau. - M es atostogavome, stovyklavome. Paplūdim yje. N u ­ ėjome pasim audyti. Tiesiog dūkome vandenyje, bet nuplaukėme per toli, nesupratome, kad srovė stipri. Kvietėme pagalbą, bet paplūdim yje žm onių nebuvo. Teko į krantą plaukti patiems. O toliau viskas paprasta - aš nuplaukiau ik i kranto, o j i ne. Niekas nieko nebūtų galėjęs pakeisti. -Jėzau. Užjaučiu. - Pam iršk, - atsargiai vėl paėmiau savo puodelį, vėl papūčiau kavą. - O kaip jūs? V isi turite antras puses? - Laim ingai vedęs, - Pitas iškėlė ranką, kad parodytų man sto­ rą auksinį žiedą. - O Saimonas tu ri po moterį kiekviename uoste. - Rim tai? - nesusilaikęs kilstelėjau Saim onui antakį. Saimonas numojo ranka. - G erokai perdėta. - O aš siaubingai vienišas, - pasakė Gregas. - Jie turėjo mane siųsti apklausti Simpsono merginų. Tokia galim ybė veltui iš­ švaistyta P itu i.

- Sakyčiau, visos jos gero skonio, tad, jei būtum nuėjęs tu, ga­ lim ybė taip pat būtų iššvaistyta. - Tu visai nejuokingas, - Gregas parodė į Pitą traškučiu. Bent jau ne tiek, kaip apie save galvoji. Nusišypsojau. Atm osfera šiek tiek pasitaisė, kol baigėme val­ gyti, dar paplepėjome. Visą laiką stebėjau ir vertinau, kaip jie visi trys vienas su kitu bendrauja. Nepaisant dieną tvyrojusios įtampos, jie daug juokavo, kaip nutinka seniai drauge dirban­ tiems žmonėms. A tpažinau jų bendravim o m odelį, ir jis man patiko, bet nesiruošiau jo kopijuoti, bent jau kol kas. Bendravo­ me laisviau, bet reikiam o atvirum o lygio dar nepasiekėme. Kad ir kaip ten buvo, jie tik ra i stengėsi mane įtraukti į savo kompaniją. Saimonas pasidomėjo, kur aš gyvenu, papasakojau jiems apie nedidelį butuką, kurį man surado komisariatas, kol įsikursiu kur nors geriau. Kalbėjomės, kur dirbau anksčiau, apie kai kurias bylas, su kuriom is man teko dirbti. - Lažinuosi, kad nieko panašaus į tai, kas įvyko šiandien, dar neteko m atyti, - pasakė Gregas. - Ne. T ik ra i sunki pirm a darbo diena. - Beprotiškai užim ta. Ir dar tiek daug reikės padaryti. - Tas tuščias butas vis tiek manęs nevilioja g rįžti. Gregas nusijuokė nelinksm ai. - Po perkūnais, manęs taip pat. - K aip po pietų sekėsi biure? - paklausė Pitas. - Skaičiau bylos medžiagą. K ie k man tai pavyko, - trumpam nutilau, bet visgi nusprendžiau pasakyti. - Nežinau, ar tai padės, bet noriu pasakyti, kad jus visus užjaučiu dėl to, kas nutiko. Gregas panardino paskutinį traškutį į kečupo baseiną, pra­ dėjo juo m aišyti. Saimonas linktelėjo, bent kartą rim tai. A k i­ m irką maniau, kad vis dėlto prašoviau ir pasakiau tai ne vietoje ir ne laiku. Pitas atsilošė žiūrėdamas kažkur į langą, tarsi ten būtų buvę kas įdomaus, o ne paprasčiausios šviesios žaliuzės.

Per stipriai paspaudžiau, pasakiau sau. Pitas atsiduso. - Tas įvykis mus visus stipriai sukrėtė, - pasakė jis. - K a i ku­ riuos iš mūsų labiau nei kitus, akivaizdu. Sunku prarasti kolegą. O Endis buvo kur kas daugiau negu tik kolega. Linktelėjau supratęs, jog jis kalba apie M erserį. Pitas ką tik pasakė „K a i kuriuos iš mūsų labiau nei kitus, aki­ vaizdu". T a i buvo tylus patvirtinim as, - kaip ir pati įvykių seka, jog ši byla prisidėjo prie M erserio ligos, o gal net ją sukėlė. - Suprantama, - pasakiau aš. Gregas su Saimonu pritariam ai tylėjo. Galėjau tik spėlio­ ti, kuo visa tai baigsis - ar jie pagaliau atskleis man, kas dabar jų mintyse. Pitas ir toliau žiūrėjo kažkur į niekur tapšnodamas pirštu per stalą. Po akim irkos jis apsisprendė, atsisuko į mane, ir aš supratau, kad dabar tapau jiem s savas. - K aip tau jis pasirodė? - paklausė jis manęs. - Merseris? - A ha. Ką apie jį manai? N utilau. Klausim as buvo toks sunkus, kad leidau sau akim ir­ ką pagalvoti, ką į j į atsakyti. Tam tikro lygio atskirtis, akivaizdu, tarp M erserio ir jo komandos egzistavo, tačiau jie su M erseriu pradirbo pakankam ai ilgai, kad priim tų tokį, koks jis yra. Taip, šiandien M erseris pasakė ir padarė kai ką, kas man nepatiko, galbūt jiems taip pat, tačiau la ik u i bėgant galim a pradėti jaus­ ti keistą simpatiją tokiems ekscentriškiems jo poelgiams. Būtų neteisinga sakyti bent ką nors neigiam o apie jį. G a l tai ir keista, bet supratau, jog visai nenoriu to daryti. - J is ne toks, koks, maniau, bus, - pasakiau. - Jo reputacija, sakyčiau, j į lenkia, taigi mano akim is, jis kur kas labiau... že­ miškas nei aš maniau. Pitas linktelėjo, bet jis iš manęs tikėjosi tik ra i ne to. - A r jis atrodo lengvai pažeidžiamas? Viskas gerai. Būk sąžiningas.

Susiraukiau. „B ū k sąžiningas“, - pasakė Pitas. A r M erseris atrodo lengvai pažeidžiamas? Šiandien aš jį mačiau, apsuptą po­ pierinių bylų, prisiim antį visą tyrim o svorį ant savo pečių, gal­ vojantį apie viską iškart. R im tą ir susikoncentravusį - ir, je i jau sąžiningai, - nelabai kuo besiskiriantį nuo kitų komandos narių, kuriuos man teko sutikti. Bet tada prisim iniau, kokį jį pamačiau pirm ą kartą Simpsono namuose - kai man į akis krito, koks jis senas. Jis tik ra i neatrodė kaip supermenas, kokį tikiesi sutikti žinodam as jo reputaciją. Jis atrodė kaip netekęs daug svorio, dabar galim a j į kur kas lengviau stum dyti. Žinom a, jį gaubė lengvo pažeidžiam um o aura. - G a l truputį, - pasakiau. - Prisim eni, koks jis buvo per tavo darbo pokalbį? - Tru putį išsiblaškęs. M es visi supratome, kad tai per švelnu. M erseris su m anim i beveik nekalbėjo, tik trum pai pasidomėjo apie mano pokalbį su D žeikobu Baretu. Visą kitą laiką jis prasėdėjo atsilošęs, leido kitiem s klausinėti visko, ko tik nori. A trodė, kad pats jis laukia, kada susitikim as pasibaigs. - Išsiblaškęs, - pritarė Pitas. - K u rį laiką jis toks ir buvo. Po to, kai sugrįžo į darbą, iš esmės tik trynėsi po biurą. N uo de­ vynių ik i penkių, nesiimdavo nieko sudėtingo. Neįsitraukdavo į jokią bylą. Tema buvo labai jautri, bet kadangi jau pradėjome ją, nu­ sprendžiau būti visiškai atviras. - K a i grįžo po ligos? - Taip, - Pitas nuleido akis, linktelėjo kartą. - Po ligos. Jis į viską ėmė žvelgti paprasčiau. Ė mė viską daryti m inim aliai - tik tai, ką reikia. - Tiesiog ėmė ram iai plaukti pasroviui, - pasakė Gregas. - Būtent. Tačiau šiandien jis buvo visiškai kitoks. K u r kas pa­ našesnis į tą, kaip seniau. Susidomėjęs. Įsitraukęs.

Jis pažiūrėjo į savo laikrodį. -Ja u pusė aštuonių. T a i pirm as kartas per dvejus, kai jis taip ilg a i biure. -Ju m s dėl to neramu? - N e tiek dėl M erserio, - pasakė Gregas, - kiek dėl pačios bylos. M erseris neturėtų d irb ti su ja. - M es apie tai jau kalbėjome, - Pitas nukirto. K ažkiek per garsiai, per šiurkščiai. Atsisukęs į mane ramiau prabilo: - M es apie tai jau kalbėjome dar prieš D žo n u i grįžtant į darbą. Jei šita byla vėl atsinaujins, žinojome, kad jis norės su ja dirbti, todėl nusprendėme, jei taip atsitiks, elgtis pagal situaciją. Problem a ta, kad, bent jau man atrodo, mes skirtingai matome tą situaciją. Pažiūrėjau į Gregą, tas gūžtelėjo, net nebandydamas atsipra­ šinėti. - M anau, akivaizdu, kad man nepatinka, kas dabar vyksta. Bet paskutinį žod į vis tiek tu ri tarti Pitas. - Netinkam ą dieną pasirinkai užsiim ti tokiais dalykais, - pasakė Pitas. - Atsiprašau už visa tai. N et nežinau, kur lin k mes ritamės. - O kaip jums atrodo, jam gerai sekasi dabar suvaldyti ty ri­ mą? - paklausiau. - N et nežinau. K a i jis grįžo į darbą, maniau, kad niekada jam neleisiu užsiim ti šita byla vėl. B e t... dabar man atrodo, kad jis jaučiasi visai gerai. Iš dalies net džiaugiuosi, matydmas j į tokį įsitraukusį į darbą. Jis vėl tampa toks kaip anksčiau. K ita vertus, nerimauju dėl jo. G arsiai iškvėpiau. Nespėjus man nieko pasakyti, įsiterpė Gregas. - D ė l D ievo meilės, Pitai. Jis privalo žin oti visą istoriją. Perbėgau akim is nuo vieno prie kito. - Ką privalo žinoti? - M a te i, kad bylos nėra susijusios? - Gregas paklausė ma­ nęs. - O ficia lia i. Kom piuterinėje sistemoje.

Nepastebėjau. - Ne. A š tik atkreipiau dėmesį, jog M erseris kalbėdamas su detektyvu Vaitu neužsim inė, kad tos bylos panašios. Gregas linktelėjo. - Būtent.

Jis bando tai neigti.

- Nesuprantu. Pitas pasilenkė prie manęs perimdamas iš Grego pokalbį. - Gregas nori pasakyti, kad jo ankstesnis ginčas su D žonu buvo skirtas tam, kad jis bent pabandytų pripažinti faktą, kad tos bylos o ficia lia i nėra susijusios, nors turėtų būti. - Ne, aš norėjau, kad mes pripažintum e, kad tos bylos oficia­ lia i nėra susijusios. - Koks skirtum as. Papurčiau galvą. - K aip tai? - R eikia pripažinti, kad jei o ficia lia i bylos būtų susietos, - pa­ sakė Pitas, - šis tyrim as nepriklausytų D žonui. Juk ant 50/50 by­ los - G eofo H anterio pavardė. O atsižvelgiant į tai, kas nutiko, Vaitas jokiu būdu neleis D žo n u i im tis šitos bylos, je i tik sužinos, kad jos susijusios. Be šansų. K a i Vaitas sužinos... Žinote. - Teks pripažinti, kad bylos susijusios... - pakartojo Gregas. A tsilošiau kėdėje, sukryžiavau rankas mąstydamas apie tai, ką išgirdau. N uo tos akim irkos, kai perskaičiau apie Endriaus Daisono m irtį, man atrodo, kažko panašaus ir tikėjausi. K a i 50/50 byla pirm ą kartą atsidūrė M erserio rankose, buvo nužudytas jo kole­ ga, o jis pats patyrė nervinį išsekimą. N ieko keisto, kad kom an­ da sunerimusi. Jie tu ri balansuoti tarp ištikim ybės ir draugystės su viršininku, nerim audam i dėl to, kaip susidūrimas su bylos tyrim u antrą kartą paveiks jo sveikatą. G erai, kad jie nuspren­ dė įtraukti į tai mane. D ar reikėjo pagalvoti, kokį poveikį toks pasirinkim as turės mums profesine prasme ir bendrai apie mūsų

atsakomybę prieš visą komisariatą. Dabar aš taip pat įtrauktas į visą tą reikalą, todėl turiu labai atsakingai apsvarstyti savo pozi­ ciją. Kažko nepripažinti viena, tačiau pareiginis nusižengimas visai kas kita. V isg i kol kas nėra jokių abejonių, kam aš būsiu ištikim as. - Pritarsiu jums, kad ir ką nuspręstumėte. - G erai, - pasakė Pitas. - Iš esmės mūsų darbas toks, koks v i­ sada buvo. M es čia, kad jį palaikytum e. Vienu ar kitu būdu tą ir darysime. R eikia tikėtis, kad rasime tuos du žmones ik i aušros. - D žodę ir Skotą, - pasakiau. - Taip. Nes nežinia, kaip jį paveiks, jei mes nespėsime to pa­ daryti. K u rį laiką sėdėjome tylėdam i, po to Pitas pastūmė savo pa­ dėklą, atsistojo. Jis atrodė pavargęs. - Gerai, - pasakė, - eime. Sunkioji dalis baigta. G rįžkim e prie lengvesnių darbų. M es visi atsistojome, tuo metu išgirdau kažką pypsint. Pitas nusiėmė pranešimų gaviklį nuo savo diržo, kurį laiką susiraukęs žiūrėjo į jį. - D ė l vieno iš autobusiukų, - jis nežym iai palenkęs galvą pa­ žiūrėjo į mane. - Tavo apklausinėtojų komanda kažką surado. K ie k ten sakei, Gregai? Tūkstantis svarų? G a li būti, kad tau prireiks čekių knygutės.

G R U O D Ž IO 3-IOJI

20:30

10 V A L A N D Ų 50 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Skotas K ažkokio seno mažo statinio viduje buvo labai ankšta. Sienos pastatytos iš didelių akm eninių plokščių, surinktų nelygiom is

eilėm is, tarsi tas, kuris statė tas sienas, ėmė pirm us po ranka pa kliuvusius akmenis. Atrodė, kad vieta apleista ne vienus metus, joje nugyveno ne viena vorų ir skruzdžių karta. N e vieną sezoną puvo ant akm eninio g rin din io atpūsti rudenį nukritę lapai. Vo ra tin k lia i ant lubų buvo ploni ir p ilk i arba kabėjo nutysę žemyn kaip purvinos stygos. Skotui buvo sunku įsivaizduoti, kam ši vieta kadaise galėjo būti naudojama. G a l tai koks ūkinis pastatas ar sandėlis. Būtų visai logiška, nes dabar čia prievarta uždarytas laikom as jis. Palinkęs į vieną ar kitą pusę, jis petim i galėjo paliesti sienas, ir nepaisydamas didelių rudų ir šlykščių vorų, jis kažkodėl vis taip darė. Lingavo ir sukiojo galvą į šalis, kad bent kiek atpalai­ duotų kaklą ir nugaros raumenis. Jis ant kažko sėdėjo, bet nematė, ant ko. Jo supančiotos ran­ kos padėtos ant šlaunų. Vyras su velnio kauke viena virve surišo jo kojas, prie kūno pririšo rankas, o po to įgrūdo čia. Tekėjo nosis, todėl Skotas vis šniurkščiojo. Iš dalies dėl šalčio, iš dalies dėl to, kad jis ir toliau verkė. N iekaip negalėjo nusira­ m inti. Ik i šios dienos laikė save stipriu ir ištverm ingu, bet dabar jis žinojo, kad taip nėra. Jis joks ne didvyris, tik ra i ne ramus ir susitvardęs žmogus, kokius sunkiose situacijose dažnai galim a pam atyti kino film uose. Sunku patikėti tuo, kas vyksta. Prieš tai jis dar jautė pyktį, bet dabar ir jo neliko. Pasiryžęs išsilaisvinti - surasti D žodę - jis bandė visaip įveikti savo pan­ čius. G riežė dantim is, bandė tam pyti virves, bet jos buvo per daug gerai surištos. Pyktis ir neapykanta po truputį užleido vietą nusivylim ui. Jis uždarytas šitoje vietoje visiškai bejėgis. Panika ir baimė sukaustė Skotą, jis verkė. Pats dėl to bjaurė­ josi savimi, bet jam buvo labai baisu. Jis priklausė nuo vyro su velnio kauke malonės ir dabar, kai jo širdis taip stipriai daužosi,

jis buvo pasiryžęs pasakyti ir padaryti viską, ką tas vyras jam lieps, kad tik iš čia ištrūktų. Skotas dabar padarytų bet ką. Priešais, už kokių dviejų metrų nuo jo, buvo durų anga, jis matė mišką. Statinys stovėjo kažkokioje apžėlusioje miško laukymėje. Kažkur šone, kur Skotas negalėjo m atyti, regis, vyras su kauke sukūrė laužą. O ranžinė šviesa m irguliuodam a šoko ant žemės, Skotas girdėjo, kaip traškėdamas ir spragsėdamas dega medis. Tačiau laužo šilum a jo beveik nepasiekė, tik kai vėjas pasikeitė, už tarpdurio prasklendė debesis dūmų, besirangančių blausioje laužo šviesoje. Pradėjo snigti. Laužo šviesa pavertė snaiges geltonais žiedais. Žemė buvo padengta gana storu sniego kilim u. Skotas virpėjo, drebėjo. D ė l šalčio, bet ne tik dėl jo. D žodė, susimąstė jis. N et baisu buvo pagalvoti, kaip dabar turėtų jaustis ji. Tarpduryje pasirodė vyras. Skoto m intys nutrūko, jis pabandė atsitraukti. Bet trauktis nebuvo kur. Vyras pasilenkęs įėjo į sandėliuką, atsiklaupė prie­ šais. Skotas matė tik jo siluetą ir laužo šviesos nušviestus raudo­ nus ir gruoblėtus velnio kaukės pakraščius. Vyras atsirėmė alkūnėm is į Skoto kelius, iškėlė priešais jį du daiktus. Vienoje rankoje turėjo susegtus kelis popieriaus lapus. Kitoje - atsuktuvą. - Ššššš, - sušnypštė vyras. Skotas suprato, kad jo kvėpavimas toks dažnas, kad garsiai šnopuoja. Jis stengėsi iš paskutiniųjų nusiram inti. Privalo pada­ ry ti viską, ko tas vyras norės. - M es tik truputį pasikalbėsime, - pasakė jam vyras. - M atai, ką čia turiu? Atsim eni, ką padariau, prieš išeidamas iš tavo namų. Skotas negalėjo prisim inti, kad ir kaip norėjo.

-N e . - Buvau prisėdęs prie tavo kom piuterio, - vyras kilstelėjo su­ segtus popierius, atrodė, kad įdėm iai juose kažką skaito. - A t­ spausdinau šitą. „Pen ki šim tai priežasčių, kodėl aš tave m yliu“. Bet čia matau tik du šimtus septyniasdešimt keturias. Kodėl? U gnis lauže blykstelėjo. U ž sandėliuko sienų buvo tylu ir ramu. Kažkodėl atrodė, jog bus geriau tos ramybės netrikdyti. - A š dar nepabaigiau, - sušnabždėjo Skotas. - T a i turėjo būti Kalėdų dovana? - Taip. -Ju okinga. Kalėdų dovana jai. Šitas, - vyras pamojavo po­ pieriais. - T a i tarsi bandymas pleistru u žkliju oti šautinę žaizdą. Supranti? - Taip. - Ne, nesupranti, bet netrukus suprasi. - K odėl jūs taip elgiatės? Skoto balsas trūkčiojo, vaizdas akyse ėmė lietis. Kažkoks prakeikim as. Jis tik ra i neverks priešais šitą vyrą. Skotas šniurkš­ telėjo. Ašaros vis tiek ėmė riedėti iš akių, o pro jas matė, kaip vyras su kauke į j į ž iū ri abejingai, be jokio gailesčio, tarsi Skotas būtų buvęs koks pro m ikroskopą stebimas mėginys. K a i vyras prabilo vėl, atrodė, kad atsakymas akivaizdus. - Todėl, kad tu tu ri kai ką, ko aš noriu, Skotai. Jis žino mano vardą. Vyras iškėlė popierius. - Dabar visa tai priklauso man. Tau tai didelė našta, todėl aš padėsiu jos nusikratyti. Turėtum padėkoti man už tai. Skotas nieko nesuprato. Jis ir vėl šniurkštelėjo, bet nieko ne­ pasakė. - K aip suprantu, šitas priežastis rašei priebėgomis, bet p ir­ m oji tavo parašyta priežastis labai įdom i. Atsim eni, kokia ji? Su­ sikaupk, pagalvok.

Skotas prisim inė. Žinom a, kad prisim inė. Skotas dusliai pasakė: - Kažkas apie tai, kaip mes susitikome. - Teisingai, - vyras linktelėjo. - Numeris pirmas, - pasakė jis. - Kokia laimė, kad vienas kitą sutikome. Skotas kelis kartus g ilia i įkvėpė, pabandė liautis verkti. - K ą tai reiškia? - paklausė vyras. - N oriu, kad man papasa­ kotum daugiau. - A p ie tai, kaip susitikome? - T a ip , - vyras pasilenkė arčiau Skoto, ir kaukės kontūrai tapo dar ryškesni. - Papasakok man, kodėl tai buvo laimė. Žinutė ekrane atsirado be jokių fanfarų ir perspėjimo. Jei jis būtų rašęs rašinį, o ne naršęs po internetą, po vieno m ygtuko paspau­ dim o tas mažas langelis su žinute būtų pradingęs, o jis apie tai pamiršęs. Langelis būtų įsižiebęs, pranykęs, o jų su D žode gy­ venim ai būtų iš esmės kitokie. Jie ne kartą kalbėjosi apie tai juokdam iesi, žiūrėdam i vienas kitam į akis. - A r įsivaizduoji, kaip būtų buvę baisu, je i... Vėliau Skotui kažkur teko skaityti, kad pradiniam e santykių etape pokalbiai tema „Jei niekada nebūčiau tavęs sutikęs“ dažnai plėtojama. Mokydam asis universitete, Skotas dažnai iš draugų gaudavo elektroninių žinučių. Sistemoje buvo galim a sužinoti prisijun­ gusius lankytojus, spustelti ant vieno ar kito pažįstam o vardo ir nusiųsti jam kokią žinutę. Šįkart siuntėjo Skotas neatpažino. isz5džm:

[Labas. Kaip sekasi?]

„isz" reiškė fakultetą - kom piuterių mokslus - nors Skotas ir ne­ žinojo, iš kur toks trum pinys galėjo atsirasti. „5“ reiškė metus,

kada žmogus įstojo į universitetą - 1995: tais pačiais kaip ir jis. O „džm “ buvo žmogaus inicialai. K u rį laiką Skotas žiūrėjo į žinutę m intyse tikrindam as drau gų, po to ir pažįstam ų sąrašus. G a l jis ką nors buvo sutikęs kokiam e vakarėlyje? D Ž M , D Ž M ... N e t jei ir buvo, nebeprisim e­ na tokio žmogaus. Skotas susiraukė, spustelėjo ant kryžiuko langelio kampe, kad j į uždarytų. Ir toliau nėrė į internetą. Po dvidešim ties sekundžių iššoko dar viena žinutė. isz5džm:

[Ups - atsiprašau!]

Ir viskas. Iš antros žinutės buvo aišku: pirm oji žinutė buvo parašyta per klaidą. Skotas pasijuto keistai nusivylęs. Kelias sekundes sėdėjo ir nieko nedarė. T a i akim irka, vėliau mąstė jis, kai nuostabus gyvenimas, kuris jo laukė, buvo pakibęs ant plauko pačiam Skotui to net nesuvokiant. Skotas atsidarė prisijungusiųjų p rie jo tin k lo sąrašą. Ten buvo du šim tai penkiasdešim t žm onių, visi išrikiu o ti pagal abėcėlę, tad nesunkiai buvo galim a nuslinkti ik i isz. Isz raidėm is prasidė­ jo ne vienas naudotojo vardas, bet isz5džm buvo paskutinis iš jų. K u rį laiką Skotas žiūrėjo į jį ir galvojo, bet galiausiai nu­ sprendė - Kodėl ne? Jis du kartus paspaudė ant vardo ir ekrane iššoko nedidelis susirašinėjim o langelis. Skotas parašė: [Man sekasi gerai. Tikiuosi, tau taip pat. Bet kas tu?]

Pelės žym eklis kuriam la ik u i sustingo ekrane. G a l verčiau pa­ m iršti, svarstė Skotas. A kivaizdu, kad tą žinutę kažkas parašė per klaidą, be to, ką jis pasieks, atsakęs į ją. Blogiausia būtų, jei tas žmogus nebeatsakytų, nes tada pasijustų kvailio vietoje.

Bet po perkūnais, jei tai blogiausia, kas gali n u tikti - ir vėl tas pats klausimas - kodėl ne? Skotas spustelėjo [siųsti]. Pradėjo dar stipriau snigti, Skoto iškvėptas oras, kol jis pasako­ jo, dabar jau virsdavo baltu debesiu, kuris plaikstėsi aplink vyro galvą priešais. -T a d a pradėjome susirašinėti elektroniniu paštu, - pasakė Skotas. - Pirm ą kartą susitikom e tik po kokio pusantro mėnesio. - Vadinasi, susipažinote per klaidą? Skotas linktelėjo, tačiau vyras žiūrėjo į popierius į j į nekreip­ damas jokio dėmesio. -T ik im y b ė , kad taip nutiks, buvo m ikroskopiškai maža, pasakė vyras. - V isi paprastai tai supranta. Žmonės žiū ri vieni kitiem s į akis, kalbasi apie tai, kas būtų buvę, je i... K aip viskas galėjo pasikeisti. Jūs kalbate apie tai? Skotas pajuto besikalantį norą maištauti. -N e . -M a n a u , kad kalbatės. Santykių pradžioje žmonės dažnai kalba apie tai, kad jų sielos gim iningos, kaip jiems pasisekė, jog buvo lemta susitikti, - vyras sm alsiai į j į žiūrėjo. - Ir tu tuo tiki? - Taip. - Labai gerai. Spaudimas į Skoto kelius sustiprėjo ir pranyko, nes vyras at­ sistojo ir išėjo iš sandėliuko. Šitą trumpą akim irką Skotas galėjo jaustis taip, lyg būtų v i­ siškai vienas miško viduryje. U ž įėjim o į sandėliuką buvo tylu ir ramu, džiaugsm ingai liepsnojo laužas. Visiška ramybė. Bet ant že­ mės sniege lik o vyro pėdsakai. Jis kažkur ten. Ir netrukus jis sugrįš. Skotas dar kartą patikrino pančių tvirtum ą, bet niekas nepa­ sikeitė. Jis galėjo sukiotis ir judėti tik tiek, kiek pančiai jam leido, ir taip bent kiek atpalaiduoti pavargusius, sustingusius raumenis.

Praėjo minutė. Po to kita. Pėdsakų už įėjim o į sandėliuką jau beveik nebesimatė. Jie be veik pranyko baltumoje. G a l tas vyras iš tikrų jų išėjo. Bet tada ir vėl pasigirdo žingsniai. Vyras sugrįžo į sandėliuką, pritūpė toje pačioje vietoje kaip anksčiau: toks didelis, kad užpildė vos ne visą regimą Skoto pa saulį. Spaudimas į Skoto kelius sugrįžo. Vyras, be popieriaus ir atsuktuvo, šįkart atsinešė dar kažką. N e daiktą, bet kvapą. Ir šilumą. Skotas girdėjo, kaip vyras kvėpuoja pro šnerves, dūsauja. - K aip ir sakiau, tu ri kai ką, ko aš noriu. Skotas paskubomis linktelėjo. Jis suprato, iš kur tas kvapas ir šilum ą - ir viena, ir kita sklido nuo atsuktuvo, ku rį rankoje laikė tas vyras. Skotas suprato, ką išėjęs darė vyras. Jis įkaitino atsuktuvo galą liepsnoje. Vyras laikė atsuktuvą tarp jų, Skotui ėmė atrodyti, kad jis mato, kaip nuo jo galo rangydamasi kyla šiluma. Ne, ne, ne, ne, ne, ne. - Ir tu man tai duosi. Supratai? Vyras padėjo popierius, ištiesė ranką Skotui prie veido. Sko­ tas bandė patraukti galvą, bet vyras sugriebė jį už plaukų ties pakaušiu. T v irta i suėmė. Viešpatie, tas vyras toks stiprus. Ž o d žiai patys išsprūdo iš Skoto lūpų greitakalbe: - Ne, prašau, nereikia... - A r tu m yli ją? Skotas vos galėjo kvėpuoti. Jo kvėptelėjim ai buvo per trum pi, per greiti, visi per nosį. Tarsi per jo kūną būtų paleista elektros srovė, vis stiprėjanti nuo jo kūne augančio poreikio kaip nors iš­ trūkti. Bet jis negalėjo net krustelėti, todėl ta srovė vis stiprėjo ir stiprėjo... - A r tu m yli ją?

- Taip! Vyras linktelėjo. - To ir norėjau, - pasakė. Ir bedė atsuktuvu Skotui į akį.

G R U O D Ž IO 3-IOJI

21:30

9 V A L A N D O S 50 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Markas Ram ioje apsnūdusioje gatvėje šurm uliuoja didelės policijos pajė­ gos. Prožektorių šviesos laksto langais, kum ščiai daužo į duris, televizorius ram iai žiūrėję žmonės pakelia galvas, kad sužinotų, kas, po galais, čia vyksta. Visiem s baisu. Stovėjau K arlo Farm erio namo la ip tų aikštelėje ir žiūrėjau į vaizdą gatvėje. M es jau buvome apriboję priėjim ą prie šių namų nuo p ag rin d in io kelio, aptvertoje teritorijoje stovintys policijos autom obiliai - ketu ri autobusiukai ir trys lengvie­ ji - periodiškai nušviesdavo viską ap lin k m ėlynų prožektorių šviesa. Beveik visuose namuose degė šviesos, daugum a gy­ ventojų stovėjo savo namų la ip tų aikštelėse. A p lin k girdėjosi traškesys p o licin in k ų racijose ir tylios kalbos aplink. Anksčiau tą vakarą, dar prieš mums išvažiuojant iš komisa­ riato, pradėjo snigti. Dabar žemė buvo padengta plonu sniego sluoksniu, išm argintu juodais šlapiais pėdsakais ir padangų žy­ mėmis. Sniegas ir toliau krito, leidosi it sunki uždanga iš dan­ gaus. Šaltame vakaro ore, kiek akys užmatė, lėtai krito didelės ir sunkios snaigės, žvelgiant tolyn, jos pranykdavo tamsoje, o gatvės lempų šviesoje spindėjo gintaro spalva. U ž aptvaro stovintys keturi policijos autobusiukai buvo ap­ šviesti viduje baltai šviečiančių m onitorių, jų šviesoje matėsi

prie atvirų durelių stovintys lietpalčiais apsigaubę žmonės. Pa stebėjau savo apklausinėtojų komandą, žvilgterėjau į laikrodį. Pusė dešimtos: aš darbe jau dvylika valandų. Labai norėjosi iš gerti dar vieną puodelį kavos, bet tam bus laiko prieš pradedant apklausas. Apklausas... Apsidairiau, nužvelgiau gatvę, atsidusau. Buvome vienoje iš gražesnių miesto vietų. Važiuodamas čia, aplink mačiau beveik vien tik didelius ir brangius namus, kuriuose gyveno vidutinio amžiaus sutuoktinių šeimos arba vyresnės poros. Paprastai apklausinėtojui tai būtų privalumas, bet K arlo Farm erio namas sto­ vėjo viename iš naujesnių kvartalų, iškilusių šalia kanalo. Nors namai ir buvo rajono centre, ši teritorija buvo visiškai kitokia. Siauros gatvelės vedė iš pagrindinio kelio į šešių ar septy­ nių namų kvartaliukus, kur stovėjo vienodi namai: šviesiai rudų plytų mūro, prie kurio priderinti tam siai rudi m ediniai laiptai, palangės ir garažo vartai. Virtuvėje darbastaliai, spintelės taip pat visur vienodos. Paim tas vienas projektas ir pagal j į kaip sau­ sainių prikepta gražių namų, kuriuos galim a p irk ti per daug ne­ galvojant ir iškart gyventi. O tai reiškia, kad jie sk irti jauniems specialistams. Neatrodė, kad gyventojai čia būtų labai bendruo­ m eniški, ir aš spėjau, kad net savo kaim ynų jie gerai nepažįsta. Todėl šįvakar laukiančios apklausos bus tikras košmaras. Paskutinį kartą įkvėpęs šalto oro, atsukau policijos automo­ b ilių prožektorių šviesoms nugarą ir nuėjau į virtuvę. Č ia jau darbavosi du nusikaltim o vietos tyrėjai, jie įdėm iai ap­ žiūrinėjo kiekvieną sieną iš eilės. Iš pirm o žvilgsnio atrodė, jog, kaip ir tame name, kur nužudytas Endrius Daisonas, čia dar viena mūsų žudiko lindynė. Žmogus, kuris vadino save Karlu Farmeriu, nuomojosi šitą būstą beveik metus, todėl buvo sunku patikėti, kad jis nepaliko jokių įkalčių. - Ką nors pavyko rasti? - paklausiau tyrėjų.

- T ik tai, kas ir taip akivaizdu. Vyras linktelėjo į virtuvės spintelę, atkreipiau dėmesį į ją vos atvažiavęs. Žinom a, tą patį vaizdą pirm iausia pamatė ir anks­ čiau šįvakar čia atvažiavę pareigūnai, ieškoję baltų autobusiukų, užfiksuotų stebėjimo kameromis tąkart prie Simpsono namų. Č ia nebuvo buitinės technikos ar kitokios įrangos, kurią ti­ kėtum eisi pam atyti virtuvėje: nei skrudintuvo, nei vird u lio ar sum uštinių kepyklės; jokių trupinių ar dėmių, iš kurių galėtum suprasti, jog kada nors čia buvo ruošiamas maistas. V isg i kai kas čia buvo. V ienintelis daiktas, ku rį galim a susieti su žudiku, buvo padėtas priešais paradines duris taip, kad atvykę policijos pa­ reigūnai jį iškart pastebėtų. D urys netgi buvo paliktos praviros, kad kiekvienas, užlipęs lauko laiptais, iškart tą daiktą pastebėtų. Jis buvo padėtas ant spintelės, atremtas į sieną. Tamsus, veš­ lūs antakiai. Juoda barzdelė. Žiūrėjau žemyn į tas gumoje išpjautas akis, o mano m intys sukosi apie neseniai valgykloje įvykusį pokalbį. Pirm iausia dėl to, kad ilgiau neigti ryšį tarp tądien įvykdyto nusikaltim o ir 50/50 žudiko būtų neįmanoma. Bet svarbiausia, negalėjau net įsivaizduoti, kaip sunku turėjo būti M erseriui užeiti į namą ir pam atyti tai. Velnio kaukę, mums paliktą K arlo Farm erio. Virtuvėje greta svetainės. Baldai buvo standartiniai, akivaizdžiai p a lik ti nuomotojo: baltas odinis m inkštų baldų komplektas, paprastas m edinis sta­ las ir kėdė, senas kavos staliukas, nustumtas į šalį prie sienos. K iti kam bariai buvo visiškai tušti, nenaudoti. Panašu, kad Farmeris naudojosi tik svetaine, nebuvo aišku, kur jis miegojo, jei apskritai čia miegojo. V ienintelis likęs jam priklausęs daiktas neskaitant kaukės - buvo nešiojamasis kom piuteris, paliktas ant stalo kampo įjungtas.

Kambaryje dabar vyko tikriausiai daugiau veiksmo nei per visą tą laiką, kol jis nuomojosi šį namą. D u I T specialistai dirbo prie kom piuterio, o Saimonas buvo užsiėmęs su kitais dviem nu sikaltim o vietą tiriančiais pareigūnais. M erseris stovėjo kamba­ rio viduryje, sunėręs ant krūtinės rankas, žiūrėjo į sieną. Gregas ir Pitas stovėjo netoli jo, aptarinėjo šitą vietą. Pitas susirūpinęs vis žvilgčiojo į M erserį. Priėjau prie jų. - K ie k kainuoja išsinuom oti tokį namą? - paklausiau. - Nem ažai, - nuo sniego Pito plaukai buvo šlapi, todėl jis at­ rodė netvarkingesnis nei paprastai. N ors ir pavargęs, toliau grei­ takalbe vardijo faktus ir skaičius nežiūrėdamas į jokius užra­ šus. - Septyni šim tai penkiasdešim t per mėnesį. Kalbėjausi su žm ogum i iš nuomos agentūros. Jis nelabai apsidžiaugė, kad aš jį taip vėlai tokiu klausim u patrukdžiau. Gregas galva parodė į sieną, į kurią taip įdėm iai žiūrėjo Merseris. - Tas žmogus iš nuomos agentūros dar labiau nusim ins, kai pamatys, ką Farm eris čia pridirbo. Prie mūsų priėjo vienas iš techninių darbuotojų. - Atsiprašau, gal galėčiau nufotografuoti? M es pasitraukėme į šalį, kol jis ruošė fotoaparatą. Sienos viduryje žmogus, žinom as kaip Karlas Farm eris, buvo parašęs: Visatos erdvėje tarp skriejančių dienų tu praradai ramybę, ganytojau žvaigždžių. Mėnulio nebėra, vilkai visatos artinasi p ik ti ir čiumpa išjo pulko vieną paskui kitą. Balta siena aplink tą trum pą eilėraštį buvo apipiešta voratinkliais, panašiais į tuos, kuriuos 50/50 žudikas buvo palikęs kitose nusi­

kaitim o vietose. Šįkart voratinkliai nupiešti juodu žym ekliu, ne krauju, bet jų panašumas buvo akivaizdus. K a i kurių voratinklių gijos buvo užtepliotos, kitų nutrintos, po to vėl užbrėžtos. A n t kai kurių gijų buvo nupiešti nedideli kryžiukai, kai kurios gijos atrodė kaip įtrūkusios. M es jau nustatėme, kad dalis piešinio - toks pats voratinklis, koks rastas Kevino Simpsono namuose. Šitas voratinklis buvo nu­ pieštas ryškiau. Kitos voratinklio gijos aplink jį atrodė kaip nerei­ kalingos, tarsi jį piešęs žmogus iš pradžių būtų nusipaišęs eskizą ir tik tada nusprendęs, koks bus galutinis vaizdas. Bauginantis piešinys. Eilėraštį supantys voratinkliai atrodė kaip keistos, spira­ linės galaktikos, susispietusios aplink m irusią saulę. M a n buvo įdomu, ką visa tai galėtų reikšti - ne tiek pačių sim bolių ant sienos prasmė, kiek visa šita nusikaltėlio palikta užuomina. G erai matomoje vietoje palikta velnio kaukė, atrodo, skirta mus paerzinti. O gal jis kaip tik metė mums iššūkį. A k i­ vaizdu, kad tai kažkaip susiję su mumis. Ir dar ta siena. Jei tai piešinys, kurį tyčia norėjo mums parodyti, ką jis juo norėjo pasa­ kyti? Keista pagalvojus, kad tas vyras, kurį dabar įsivaizdavau čia paišantį ant sienos, tikriausiai mąsto apie mus. Fotografas nuėjo. Pitas susikišo rankas į kišenes, šniurkštelėjo. - Nekilnojam ojo turto agentas vis tiek jau pakeliui. - K ą pavyko sužinoti apie Farm erį? - paklausiau. Piteris perleido klausim ą Gregui. - J is trisdešim t vienerių, - pasakė Gregas. - Nevedęs. K iek žinome, vaikų taip pat neturi. Jokių k rim in alin ių įrašų. O fic i­ aliai dirba santechniku, nors tikriausiai tai tik priedanga. Kaip ir visa kita. D ar tikslinam os detalės, bet dabar atrodo, kad Farmeris, kaip ir Frankas Volkeris, išgalvota tapatybė. D ar vieni suklastoti dokumentai. Pitas apsižvalgė po kam barį, tarsi jis tuoj sugrius, o lubos už­ virs. Po to tęsė Grego m intį.

-A g e n ta s sako, kad Farm eris sumokėjo iš anksto už metų nuomą, įskaitant užstatą, tai yra iš viso daugiau nei devynis tūkstančius. V is i sutikome, kad tai nemaža pinigų suma. - Vadinasi, kad ir kuo jis iš tiesų dirba, uždirba pakankam ai, pasakė Gregas. - G reičiausiai niekur nedirba, o tiesiog tu ri pinigų, - paste bėjo M erseris. A š atsisukau. Jis toliau studijavo ant sienos nupieštus raštus: buvo taip susitelkęs į juos, lyg tai būtų kokia keista kalba para šytas tekstas, ku rį perpras, jei tik pakankam ai ilg a i į jį žiūrės. - M anai? - paklausė Gregas. M erseris mostelėjo į sieną. - Pažiūrėk. M a n atrodo, jis praleido nemažai laiko piešdamas eskizus, kol pavyko norimas variantas. T ie raštai gal ir atrodo padriki, bet iš tiesų jie labai m etodiškai nupiešti. Jam jie kažką reiškia. M a n atrodo, jis tik ra i neturi kada d irb ti tiek, kad už­ dirbtų tiek, iš kiek jis, panašu, gyvena. Gregas tarsi norėjo paprieštarauti, bet susilaikė. - T ik įsivaizduokite, kai jis stovi čia, - ty lia i pasakė M erseris, vos ne pats sau. - Jis visiškai pasinėręs į šį procesą. Norėjo, kad piešinys būtų tobulas. T a i ilgas darbas. T a i ilgas jo darbas. - K aip ir darbas su stebėjimo įranga, - pridūriau. M erseris pažvelgė į mane. - Ką nori pasakyti? - Na, jis stebi savo aukas mėnesių mėnesius. Jis tik ra i negalė­ tų tam skirti tiek laiko, jei dar kur nors dirbtų. M erseris kurį laiką į mane žiūrėjo nemirksėdamas, po to vėl nusisuko į sieną, iš lėto linktelėjo. A kivaizdu, jis mums skyrė tik dalį savo dėmesio. Dabar jis susitelkė į piešinį, bandė pagauti jo esmę. A š padėjau jam ar kaip tik sutrukdžiau? T a i žino tik jis pats. - O kaip dėl eilėraščio? - paklausiau. Gregas niekinam ai šniurkštelėjo.

- Bandėme internete ieškoti ko nors panašaus, bet nieko ne­ radome. A išku , tai nereiškia, jog to eilėraščio ten nėra, bet spėju, jį parašė pats Farmeris. A r kokia ten jo pavardė. Pamaniau, kad Gregas tikriausiai teisus. Pirm iausia dėl to, ir tai buvo net aiškesnė užuom ina už velnio kaukę ant spinte­ lės, - kad eilėraštis, rodos, skirtas būtent mums: „Visatos erdvėje tarp skriejančių dienų tu praradai ramybę, ganytojau žvaigždžių.“ Atrodo, jis tiko apibūdinti ir tai, ką mūsų ieškomas žmogus darė, ir tai, kuo jis tikėjo. Be to, tekste buvo religinė potekstė, tačiau kiek j i svarbi - je i apskritai svarbi - kitas klausimas. K aip ir tai, ką reiškė pačiam 50/50 žudikui. A r jis matė save kaip visatos vilką, kuris „mus“ čium pa iš pulko vieną paskui kitą? Prasižiojau norėdamas ką nors pasakyti, bet Pitas niuktelėjo man, tad tos m inties atsisakiau. M erseris toliau žiūrėjo į sieną, bet jo veido išraiška pasikeitė. Prieš tai bent dalis jo buvo su mumis, dabar jis visas kažkur toli, paskendęs tame, ką jis vienas regėjo. M ačiau, kaip jo žvilgsnis šokinėja nuo vienos piešinio dalies prie kitos. Ten, šen. Jo veido išraiška ir vėl pasikeitė - dabar ji man prim inė tekančią saulę. Suvokimo saulė vis labiau nušvietė jo veidą, kol jis leido tai sau­ lei iš lėto k ilti virš horizonto. Jis buvo ties supratim o rib a... - Pone? Vienas iš Grego I T darbuotojų nutraukė tą stebuklą pakvie­ tęs M erserį iš kitos kam bario pusės. Pitas šiek tiek net pykte­ lėjo, pažiūrėjo į techniką. M erserio veidas sustingo. Po to jis liū d n ai papurtė galvą ir taip nustūmė nespėjusią ik i galo išryš­ kėti viziją į šalį. Technikas laikė ištiesęs popierių net nesuvokdamas, ką jis su­ gadino. - Pone, jums reikia tai pam atyti. Pitas nuėjo p rie jo, paėmė dokumentą, parsinešė jį prie mūsų ir padavė M erseriui.

T a i buvo išrašas iš autom obilio techninio paso. Ik i šiol mes turėjome tik tų šešių baltų autobusiukų savininkų adresus, bet šįkart I T žmonėms pavyko parsiųsti visą K arlu i Farm eriui p ri­ klausančio autom obilio techninį pasą. Jis per penkerius metus išsiėmė naują, tad techniniam e pase buvo ir vairuotojo fotogra­ fija. I T žmonės iškirp o ją ir padidino ik i A 4 formato. Pagaliau mes turėjome nusikaltėlio veidą. Karlas Farm eris žiūrėjo į mus iš popieriaus lapo tuščiu žvilgs­ niu. Jo veidas buvo siauras, oda stora, nelygi: tarsi nuolat nu­ brozdinam a ir sunkiai gyjanti. A n t galvos - susitaršę tamsūs plaukai. Veido išraiška abejinga, tarsi negyvėlio. Negyvas ir akių žvilgsnis - tarsi įremtos rankos, bandančios nustum ti tave į šalį. M erseris įdėm iai - kaip prieš tai į piešinį ant sienos - kurį laiką žiūrėjo į fotografiją. Atrodė, kad jis mato daugiau nei joje pavaizduota. Visą dieną mačiau, kaip įdėm iai jis tyrinėja kiek­ vieną bylos detalę, bet čia, nusikaltėlio lindynėje, jo dėmesys pa­ k ilo į kitą lygį. Atrodė, kad žvelgdamas į bet ką jis keistom is bangomis, kurios nepasiekia mūsų, sužino papildom ą inform a­ ciją. M erseris ram iai bandė į ją įsiklausyti, bet aplink jį, pama­ niau, vis tiek galėjai jausti griežtai kontroliuojam os panikos aurą. Reikia tikėtis, kad rasime tuos du žmones iki aušros. Nes nežinia, kaip j į paveiktų tai, je i mes nespėtume to padaryti. - Nepam irškim e, kad tai galbūt visai ne jis, - perspėjo Gregas. M erseris nepakėlė akių. - M anai, kad tai ne jis? - G a li būti bet kas. N usikaltėlis ik i šiol buvo per daug atsargus. - J is ir toliau labai atsargus, Gregai, labai kruopštus ir susi­ kaupęs. Bet šitam jis ruošėsi dvejus metus. G albūt per tą laiką pakeitė požiū rį į tai, ko reikia saugotis. Gregas nusisuko. - T a i būtų it m okyklinuko klaida. Nuotraukoje tik ra i ne jis. M erseris ir toliau žiūrėjo į nuotrauką, pakreipė galvą.

- G a l tu ir teisus, bet vienu ar kitu būdu mes vis tiek išsi­ aiškinsim e. A išk u tik tiek, kad nuotraukoje kažkoks žmogus, M erseris padavė man lapą su nuotrauka. - Sužinokim e, ar Farmerio kaim ynai žino, kas jis. M ano batai gurgždėjo, kol per sniegą ėjau ik i savo komandos. V isi buvo susisukę į juodus apsiaustus, su pirštinėm is, veidai pa­ raudę nuo šalčio. Rosas atkišo p lastik in į puodelį su kažkuo ga­ ruojančiu... - Kavos, pone? - A čiū , - pasakiau ir papūčiau kavą. Jie jau turėjo Farm erio nuotraukos kopijas, išspausdintas iš kom piuterio viename iš policijos autobusiukų. Pasakiau jiems, kad mums reikia sužinoti daugiau apie tą žm ogų - kaip jis atro­ do, kaip elgiasi, kada paskutinį kartą ir su kuo jį matytas. - Jis gyveno šitame name beveik metus, - pasakiau. - Per visą tą laiką kas nors iš aplink gyvenančių žm onių tik ra i turėjo su juo susipažinti ar pasikalbėti. Bent jau m atyti tik ra i turėjo. Nužvelgiau ratu sustatytus namus. Jie buvo prisidengę iš dangaus krintančio sniego uždanga, o snigo vis stipriau. - Kas nors jį turėtų pažinoti, - pakartojau. Č ia stovėjo šešiolika namų, tad, nepaisant mano nuogąsta­ vim ų, atrodė, jog kas nors iš gyventojų tik ra i turėjo kada nors m atyti Karlą Farm erį. V isg i visuose namuose sulaukdavome to paties atsakymo. Farm erio kaim ynai ne tik nebuvo jo matę ar kalbėjęsi su juo, jiems net vardas ir pavardė nebuvo girdėta. K ar­ tais p rie jo namo stovėdavo autobusiukas, kartais ne. Užuolaidos kartais būdavo atitrauktos, kartais užtrauktos. Šviesa viduje kar­ tais degdavo, kartais ne. Jis padarė viską, kad neišsiskirtų iš kitų. M um s sekėsi būtent taip, kaip ir tikėjausi, - blogai. Šitame kvartale gyveno jauni, daug uždirbantys specialistai, po biu­ re praleistos darbo dienos jiem s norėjosi likusias kelias laisvas

gyvenim o valandas praleisti kur nors, kur tvarkinga ir švaru. D ienos pabaigoje šitie žmonės kaip bylos sugrįždavo į skirtingas lentynas ir spinteles. Ideali vieta 50/50 žudiko lindynei. Prie šeštojo namo atėjome dviese su Rosu, jis stovėjo tiesiai priešais Farm erio namą. Lauko durys, prie kurių vedė laipteliai, buvo atidarytos, už jų matėsi ryškiai apšviesta virtuvė, prie durų lauke stovėjo mergina. M es užlipo laiptais ik i jos palikdam i už savęs pėdsakus vis storėjančiame sniego sluoksnyje. J i stovėjo atsirėmusi į laiptų turėklus, įsisukusi į ilgą juodą paltą. Jos į uodegą surišti šviesių plaukų dredai kybojo virš kavos puodelio, kurį ji laikė suėmusi abiem rankomis. K a i mes susto­ jome priešais, m ergina nusišypsojo. Pirm a mano m intis buvo, jog ji gerokai per jauna, kad galėtų leisti sau gyventi tokioje vie­ toje, arba pasirinkau netinkam ą profesiją. - Labas, - parodžiau ja i savo ženklelį. - A š detektyvas N elso­ nas. Č ia pareigūnas Rosas. Atsiprašom e už sutrukdymą, tik iu o ­ si, neatimsime iš jūsų daug brangaus laiko. - Viskas gerai. - G a l galėčiau sužinoti jūsų vardą ir pavardę? - M egana Kuk. - M alon u susipažinti, Megana. K aip jau sakiau, ilg a i jūsų netrukdysime. Bandom e ką nors sužinoti apie vyrą, gyvenusį name priešais jus. M ergina gurkštelėjo savo gėrim o ir aš užuodžiau kvapą. T a i buvo ne kava, bet karštas šokoladas. - J e i sąžiningai, nemanau, kad galėčiau ką nors naudingo pa­ pasakoti. - M es jau apklausėme nemažai jūsų kaim ynų. A trodo, niekas nieko negali apie j į pasakyti. - K aip kitaip. Per visą tą laiką, kiek gyvenu čia, man teko kalbėtis gal su kokiais trim s kaim ynais. Toks čia kvartalas. - Iškart tai supratau. Vadinasi, pono Farm erio nepažįstate?

- T a i jo pavardė? N e, atleiskite, niekada neteko jo sutikti. - Neteko su juo turėti jokių reikalų? - N ors šįryt aš j į mačiau, - mergina suraukė nosį. - Bet tik ­ riausiai tai nesiskaito. - K odėl ne, užsirašysiu, - mano skrandis net susitraukė, bet stengiausi, kad balsas iš lik tų ramus. - K u r ir kokiu la iku j į matėte? M ergina puodeliu parodė į kitą gatvės pusę. - Ten mačiau. Jis atvažiavo, prie namo pasistatė autom obilį. Nežinau tik slia i, kiek buvo valandų. G a l apie vienuolika? Tu r­ būt kažkas tokio. - Supratau. N ieko ypatingo, bet vis šis tas. Galvoje permečiau skaičius. Farm eris paskambino „C C L “ apie aštuonias ir tikėtina, jog iš­ kart po to išėjo iš Kevino Simpsono. Po trijų valandų jo auto­ m obilis sustojo prie jo namų - ar bent prie vienų iš jų. K ą veikė tas tris valandas? - M atėte, kaip jis atvažiavo? - paklausiau. - Taip. K aip tik kalbėjau telefonu prie lango į tą pusę. M egana papasakojo mums, kad ji yra laisvai samdoma inter­ neto svetainių programuotoja, daugiausia dirba iš namų - tarsi byla, kuri beveik niekada nepalieka savo stalčiaus. T ai, kad tuo metu ji kalbėjo telefonu, buvo ypač naudinga: mes galėjome pa­ tik rin ti jos pokalbių išklotinę ir tik slia i sužinoti, kada ji stovėjo prie lango. - O ik i šiandien jo nebuvote mačiusi? - paklausiau. - Sakyčiau, ne. Kelis kartus esu mačiusi jo autobusiuką. T i­ kriausiai ir todėl atkreipiau į žmogų šįryt dėmesį. Tarsi, štai kaip jis atrodo. Suprantate - oho, pagaliau pamačiau savo kaimyną. Padaviau ja i fotografiją iš Farm erio autom obilio techninio paso. - Taip, - pasakė ji žiūrėdam a į nuotrauką, - tai jis.

D ru geliai energingiau suplazdeno mano pilve. Nors garsiai nepasakiau, m intyse pritariau Grego abejonėms, kad nuotrauka g ali būti visai ne nusikaltėlio. Bet dabar turim e patvirtinim ą, kad tai tik ra i jis. A išku , tai tik vieno žmogaus parodym ai, reikės jų daugiau, bet je i M egana nemeluoja, faktas, kad vyras nuo­ traukoje ir yra mūsų ieškomas nusikaltėlis, tyrim ui labai svarbus. O man neatrodė, kad ji meluoja. Paėmiau iš jos nuotrauką. - K ą jis darė, kai j į pamatėte? - J is sustabdė autom obilį, kurį laiką jame sėdėjo. Tada trum ­ pam užėjo į namą. - K ie k ten buvo? - N eilgai. Kalbėjau telefonu tik kokią minutę, bet spėjau pa­ m atyti, kaip jis išeina. Sėdo ir išvažiavo. Vadinasi, namą jis buvo sutvarkęs dar ik i tol. Kam tada jis grįžo? Nebuvau tikras, bet galėjau spėti. Jis sugrįžo p a lik ti mums velnio kaukės. - Ką jis padarė? - paklausė Megana. - Bijau, kad dabar negalėsiu jums to papasakoti. - M a n tik įdom u, - pasakė ji, - ar turėčiau nerimauti? N ieko neatsakiau. M an o galva buvo užim ta m intim is, ką 50/50 žudikas ik i to jau buvo padaręs ir ką jis darė čia. Jis per naktį išlaikė įkaitu Keviną Simpsoną, kankino jį ir auš­ tant nužudė, paliko savo parašą: bet, nepaisant to, jo veiksmai skyrėsi nuo ankstesnių. Žaidim o pobūdis pasikeitė. Jis pats pa­ skambino, paliko mums įrašą. Savo namuose, kur, žinojo, mes at­ važiuosime, paliko dar vieną žinutę. Ir dar tas akivaizdus neatidu­ mas: mes sužinojome, kaip jis atrodo. Anksčiau jis to sau neleido. M erseris buvo teisus sakydamas, kad nusikaltėlis ir toliau vis­ ką kontroliuoja. Pavyzdžiui, jis net sugrįžo čia, kai jo m edžioklė buvo prasidėjusi. Sunkiai tikėtina, bet įmanoma, kad atvažiavę galėjome jį užklupti.

Būtų keista, kad žmogus, kuris taip tik slia i viską planuoja, padarytų tokią klaidą ir leistų save pam atyti. Todėl aš pritariau M erserio nuomonei: mūsų žudikas ir toliau labai atsargus, pa­ sikeitė tik tai, dėl ko jis atsargus. „Bet šitam jis ruošėsi dvejus metus.“ Logiška, bet jei jis ir toliau bus atsargus, vadinasi, jis nebenori slėpti nuo mūsų savo tapatybės? Kodėl? M egana sm alsiai į mane žiūrėjo, ir aš supratau, kad akim irką buvau atitrūkęs nuo realybės kaip M erseris. Sugrįžęs m intim is į dabartį, pabandžiau ją nuram inti. - Ne, - pasakiau. - Jis čia negrįš. Daugiau neturėjau ką jai pasakyti. Nors ir šituo nebuvau šim ­ tu procentu tikras. Parėjęs į policijos autobusiuką, pasitryniau rankas, paliečiau skruostus. Skruostai buvo sustingę, šalti. Ir pirštais, ir veidu jaučiau tik savo odos šaltį: buką tempimą ir nieko daugiau. Nusprendžiau leisti Rosui vienam apklausti likusių poros namų gyventojus. M a n reikėjo surašyti Meganos K u k parodymus į bylą ir pranešti, ką sužinojau, M erseriui. Atsikabinau įrašymo įrangą, padaviau ją už techniką atsakingam vaikinukui, dirbusiam policijos autobusiuke. K ai jis perkėlė duo­ menis į kompiuterį, pažiūrėjęs į gatvę, pamačiau prie įvažiavimo į ją susirinkusius žurnalistus. Ten stovėjo automobiliai, žurnalistai, žmonės su didelėmis kameromis ant pečių. Po akim irkos pamačiau Pitą, grįžtantį nuo užtvaros, jis ėjo susikišęs rankas į kišenes. Ir toliau sm arkiai snigo, jo plaukai buvo šlapi, bet atrodė, kad jam neramu ne tik dėl oro. Sniegas - tai tik sniegas, yra svarbes­ nių dalykų, keliančių jam nerimą. Spėjau, kad jis kelias minutes turėjo praleisti meluodamas žurnalistam s, o tai niekada neteikia daug džiaugsmo. Ž in iasklaid a labai greitai užuosdavo melą ir jį nukreipti prieš tave.

Pitas ėjo atgal į Farm erio namą. Pažiūrėjau į pastatą. Laip tų aikštelėje stovėjo M erseris - į laiptų turėklus atsirėmusi juoda figūra, žiū rin ti žemyn į akligatvį, atitvertą policijos juostomis. Stebeilijant į M erserio figūrą iš nugaros ir iš atstumo, man ėmė k ilti visokios m intys. T ik ria u sia i jam visai nerūpi ant jo krintančios snaigės. T i­ kriausiai jis tik paskendęs mintyse stebi naktį. Bet visai gali būti, kad jis tiesiog pervargęs - atsirėmė į turėklą, kad nors kiek pa­ ilsėtų. A š to nežinojau. A r tas abejingumas sniegui rodė jo stip­ rybę, ar tai, kad jis pasiduoda? Regis, jis net nepastebėjo Pito, kai šis priėjo, bet Pitas vis tiek sustojo prie jo, taip pat atsirėmė į laiptų turėklą ir ėmė žiūrėti ten, kur žiūrėjo M erseris, - kažkur į nakties tamsą. Jie stovėjo snin­ gant ir tylėjo - dvi juodos figūros, kurias skyrė tik nedidelis tarpas. Mūsų pareiga palaikyti jį. - Pabaikite už mane šitą, - pasakiau šalia stovinčiam parei­ gūnui. Ir su nuotrauka rankoje nuėjau prie Farm erio namo.

G R U O D Ž IO 3-IOJI

22:40

8 V A L A N D O S 40 M IN U ČIŲ IKI A U Š R O S

Džodė L ik u si viena, D žodė pirm iausia įsiklausė į vid in io balso patari­ mą nuodugniai įvertin ti situaciją, kurioje atsidūrė. K u r ji yra ir ką ji turi, kuo pasinaudojusi galbūt net galėtų pabėgti. K ur ji yra, buvo ganėtinai aišku, jei nesileistų į sm ulkm e­ nas. Vyras su velnio kauke privertė juos nueiti kažkur g ilia i į mišką, galiausiai atvedė į vietą, kurią jis, aišku, numatė nuo pat pradžių. M išk o proskynoje jau buvo sukrovęs malkas dideliam

laužui. Kad laužui sk irti rąstai nesušlaptų nuo sniego, jie buvo uždengti dideliu aprūdijusiu metalo lakštu, padėtu ant keturių aukštų akmenų. A p lin k proskyną matėsi daug keistų akm eninių statinių liekanų, dauguma buvo subyrėję ik i pamatų. Tiesą sakant, visi, išskyrus du. Vyras liepė Skotui laukti prie sukrauto, bet dar neuždeg­ to laužo. Skotas darė, kaip jam buvo liepta, - tiesiog stovėjo ten nuleidęs galvą, nejudėdamas. O D žodei pakako vieninte­ lio mostelėjimo peiliu, kad nueitų į vieną iš akm eninių statinių. Klausydam a nurodymo, pritūpusi įėjo į vidų. T a i buvo senas akm eninis sandėliukas, toks siauras, kad D ž o ­ dė vos į jį tilpo. Prie tolim iausios sienos viena ant kitos sukrautos granito plokštės buvo apaugusios samanomis, apraizgytos vora­ tin kliais. Sandėliuko sienos atrodė panašiai - apaugusios ža lio ­ mis samanomis, padengtomis pilkom is, dulkėtom is voratinklių draikanom is. D žodė stabtelėjo ties įėjim u, bet vyras stumtelėjo ją į priekį. J i suprato, ko jis nori.

Sėskis. J i taip ir padarė. Vyras trum pam sustojo tarpduryje, po to uždarė medines sandėliuko duris, ir patalpėlė paskendo visiškoje tamsoje. D ž o ­ dė juto, kaip jos širdis ritasi į kulnus. Po akim irkos skimbtelėjo metalas - vyras užkabino duris. Tiesiog taip. N ieko nesakęs, nieko negrasinęs. Nieko. Ji lik o viena visiškoje tamsoje. Kadangi ji nieko nematė, net ir jos vidinis balsas sutriko ir nebežinojo, ką jai patarti, todėl trumpam D žodę apėmė siau­ bas - j i pradėjo rim tai panikuoti žiūrėdam a priešais save į tamsą su joje besirangančiom is menkomis šviesos gijom is, bet netru­ kus ramybė po truputį ėmė g rįžti.

K ur esi? Ką ž inai?

Įkyriai kartojo klausimus ir po kurio laiko ji ėmė ieškoti į juos atsakymų. D v i, gal tris, mylias paėjėjus į m išką, surakinta stingdančia­ me šaltyje kažkokiam e sename pastate. Vietoje, kur paprastai laikom i daiktai, kol jų tau prireikia. Vyras iš anksto buvo susi­ krovęs laužą, tad akivaizdu, kad jie čia laikom i dėl kažkokios konkrečios priežasties. Ir dar ta jo rankinė. Tas vyras rankinėje atsinešė kažkokių daiktų. Galvok tik apie tai, ką ž inai iš tikrųjų, pasiūlė jai balsas. N e ilg ai trukus po to, kai užsidarė durys, jų kontūrai sušvito geltonai: vyras uždegė laužą. Jis tikriausiai turėjo benzino ar de­ giojo skysčio, nes ugnis užsiliepsnojo labai greitai. D žodė girdė­ jo, kaip ji spragsi, kaip medis kaisdamas trūkinėja. Beveik iškart užuodė ir dūmų kvapą. Bet šilumos nepajuto. Bent jau nepakankamai. Nekreipk dėmesio į tai. K ą turi su savim i? Savo rankinės ji, aišku, nebeturėjo, o drauge su ja neteko ir m obiliojo telefono. Tas vyras nekvailas. Tuom et kas dar? Buvo sunku apsičiupinėti kišenes tokioje ankštoje erdvėje, ypač surakintom is rankom is, bet D žodė padarė viską, ką galėjo. Susilenkusi dvilinka, ji patapšnojo sau per kelnes. Nam ų raktai, kelios monetos. K ą iš jų galim a išpešti? Universitete ji lankė sa­ vigynos kursus, tad iškart prisim inė kelis variantus, kaip galėtų apsiginti. Saują monetų galim a užpuolikui mesti į veidą. Tarp pirštų susikišus raktus galim a padaryti spygliuotą kum štį. N e kažin kas. Bet net ir menkiausias pranašumas yra pranašumas. Nenuvertink nieko. Kas toliau? Jos paltas. Išorinėse kišenėse pora senų kvitų, ku­ rie tikriausiai net savigynos instruktoriui būtų pasirodę kaip visiš­ kai beverčiai šitoje situacijoje. „iR iver“ grotuvas vidinėje kišenėje. Neblogai. Koks nors elektronikos ekspertas tikriausiai galėtų jį

išardyti ir sugalvoti, kaip per jį ištransliuoti pagalbos žinutę, bet pačiai jai nepavyko sugalvoti, kaip naudingai būtų galim a panau­ doti grotuvą. Iš perskaitytų instrukcijų prisim inė, kad šitas gro­ tuvas gali veikti kaip radijas, bet pati kaip radijo niekada jo ne­ naudojo, tad net nenumanė, kaip reiktų įjungti tokį režimą. G a l apie juodu su Skotu praneš per žinias. Lauke jau tamsu, vadinasi, ji dingusi jau gana seniai. Kas nu­ tiko, kai po pietų ji nesugrįžo į darbą? T ik ria u sia i nieko. N aivu tikėtis, kad paieškos komandos šukuoja mišką ieškodamos jų. M ikaela gal prim inė viršininkėm s, kad D žodė šiandien jautėsi nekaip, tada jos gal pabandė paskam binti jai į m obilųjį, kurio D žodė nebeturėjo, arba į jos namų telefoną, kuriuo vis tiek ne­ buvo kam atsiliepti. G a l kas nors matė ar girdėjo, kaip jų bute tas vyras užpuolė Skotą? Bet net jei ir buvo pranešta, jog jie dingo, policija vis tiek ne­ žinotų, kur jų ieškoti. Jie čia p a lik ti lik im o valiai. V isiškai priklausom i nuo to vyro. Laikas bėgo. Džodės m intys vis sugrįždavo prie Kevino. Kaltė ir neviltis kankino ją, bet negalėjo liautis galvoti apie jį. K aip galėjo šitaip pasielgti su Skotu? Su jais abiem? J i permąstė viską, ką blogo Skotui buvo padariusi, suprasdama, jog visai tikėtina, kad nebe­ gaus progos pasiaiškinti. V id in is balsas liepė ja i pam iršti tai. Tada pasigirdo Skoto riksmas. D žodė sėdėjo tamsoje bandydama nuram inti savo protą, bet tas riksmas sugrąžino ją į realybę, širdis pradėjo sm arkiai dau­ žytis krūtinėje. Riksm as buvo klaikus, baisiausias garsas pasaulyje, ir D žodę užvaldė stipresnis nei ik i šiol noras nueiti prie Sko to, padėti jam, priversti tą vyrą liautis.

Nusiramink. Skotas toliau rėkė. D žodei norėjosi trankytis kūnu į tas akmenines sienas, kol jos subyrės, spardyti duris, kol jos sulūš. Tačiau ji lik o sėdėti persigandusi, drebėdama, o galiausiai pradėjo verkti iš nevilties ir baimės daužydama rankom is sau per kelius. J i surišta kažkur miške prie laužo. Pabaisa iš jos baisiausių košmarų kankina Skotą - linksm inasi žalodamas jį. Jie buvo pa žem inti nuo žm onių ik i žaisliukų. Ji... jie čia tik ra i mirs. Iškęs tiek, kiek dar niekada jiems neteko kentėti, ir tada numirs. Skotas dar ilg a i rėkė, D žodė sėdėjo lėtai linguodam a, stengda­ masi negirdėti jo balso. Kartais riksmas aprimdavo, tada ji išgirs­ davo, kaip tas vyras ram iai sako kažką Skotui, o Skotas jam kažką atsako - tai, kas vyko, buvo panašu į kažkokį beprotiškai intym ų suokalbį. Kartais ji išgirsdavo, kaip Skotas verkia. Bet blogiausia buvo girdėti riksmą: jis draskė jai širdį. Skotas rėkė kaip gyvulys. To buvo per daug. D žodė pradėjo spardyti duris, bet, nors buvo senos, jos nei judėjo, nei lūžo. D žodė įkišo pirštus į tar­ pus tarp durų ir akmeninės sienos, pabandė jas pajudinti. Nieko. T ies durų viršum i prie staktos buvo nedidelė skylė, į tą skylę ji sukišo visą pirštą, pabandė patraukti, bet taip pat bergždžiai. G aliausiai tiesiog prispaudė akį prie tos skylės. Pamatė de­ gantį laužą, m etalinio lakšto apačią laižančias liepsnas. Snigo iš dangaus ram iai krito baltos snaigės, žemė jau buvo padengta baltu sluoksniu. Daugiau nieko. Bet D žodė ir toliau žiūrėjo. Po kurio laiko vyras su velnio kauke išėjo iš kitoje laukymės pusėje stovinčio namuko, nuėjo prie laužo. Jis nešėsi atsuktuvą. D žodė nebegalėjo kvėpuoti. Vyras pritūpė prie vieno akmens, ant kurio buvo padėtas me­ talo lakštas, ir pradėjo laužo liepsnoje k a itin ti atsuktuvą. Jis ra­ m iai jį sukiojo, o sniegas krito ant jo.

Kažkas ant atsuktuvo galo trum pam užsiliepsnojo, bet grei­ tai užgeso. D žodė vėl atsisėdo. J i to tik ra i neištvers. Tačiau negirdėti ji negalėjo, neturėjo pasirinkim o. Nebent kokiu stebuklingu būdu sugebėtų visiškai atsijungti. Nesislėpk. Tačiau net ir jos vid in is balsas nebebuvo toks užtikrintas kaip anksčiau. V isg i savo m intį jis tęsė. Nesislėpk. Prisim ink tai. Pasinaudok tuo, kai ateis laikas. T a ig i D žodė toliau klausėsi savo vaikino riksm o ir verksmo. Ji griežė dantim is iš paskutiniųjų stengdamasi, kad tai, ką ji girdi, nepalaužtų jos, išlaikytų jos ryžtą nepasiduoti. Tas vyras dabar taip elgiasi, bet jis sumokės už kiekvieną tokio elgesio sekundę. Kas benutiktų, ji neleis, kad jis taip elgtųsi su ja. Tu tikrai išsikapstysi. Ir je i tik gausi progą, tu j į sužalosi už tai, kąjis padarė. Po kurio laiko viskas nutilo. D žodė girdėjo tik laužo spragsėji­ mą. J i laukė, bet Skotas daugiau neberėkė. Jokių tylių kalbų. Jokio verksmo. T ik degančių m alkų, kuriom is m ito liepsna, traškėji­ mas ir sproginėjimas. D žodė sulaikė kvėpavimą, iš lėto suskai­ čiavo ik i dešimt, po to dvidešimt. D ar kartą ir dar kartą. Nieko. Skotas mirė? Viskas aplink ją tarsi pradėjo nykti. D žodė prisim inė, kaip ji pabudo su Skotu šįryt, rodos, prieš visą amžinybę. A trodė nesu­ vokiama, kaip jo gali nebebūti. Jei nebūtų sėdėjusi, tik ra i būtų parkritusi. D žodė susmuko, ja i pasidarė silpna, žvaigždutės su­ grįžo į jos regėjimo lauką. J i tuoj nualps - tiesą sakant, ji taip norėtų nualpti ir pabusti, kai viskas bus pasibaigę, arba apskritai nebepabusti. Neprarask budrumo! Ne. Jai atsibodo tas balsas. Ik i šiol ji darė viską, k o jis norėjo, ir tai niekuo jai nepadėjo. J i turėjo raktus, su kuriais galės trenkti

tam vyrui, sm ulkių monetų, kurias galės mesti jam į veidą. Jis daugmaž žino, kur j i yra. J i stengėsi būti ram i, bet Skotas vis tiek nebegyvas. Daugiau ji to balso nesiklausys. D žodė apgraibė vidinę savo palto kišenę, išsitraukė ausinių laidus. G a l ir nenualps, bet ji tu ri kitą būdą, kaip n utildyti v id in į balsą. Bent jau kuriam la ik u i atsiriboti nuo visko. Jos rankos drebėjo iš baimės ir šalčio. Į vieną ausį, po to į kitą. D žodė paspaudė mygtuką, kad įjungtų grotuvą, palaukė, kol m uzikos katalogas užsikraus. Sekundės bėgo. Pagaliau pyptelėjimas. D žodė paspaudė dar vieną mygtuką. Jos ausis pasiekė ty li m uzika - ta pati daina, kurios klausėsi eidama apleista aikštele ėmė groti nuo tos vietos, kurioje buvo nutrūkusi, ir garsas vis stiprėjo. M u zik a grojo vis garsiau ir garsiau, kol užgožė laužo spragsėjimą, visiškai užpildė jos galvą, paskandino m intis. D žodė užsim erkė ir išvalė galvą nuo bet kokių m inčių. Po kelių m inučių, kai pajuto, kaip pro pravertas jos kameros duris plūsteli gaivaus oro gūsis, ji neatsimerkė. J i negirdėjo, ką tas žmogus ja i sakė, ji apie nieką negalvojo.

TRECIA DALIS Paradoksas, tačiau kartais supranti, jog nauji faktai im a trukdy ti tyrim ui. Kuo daugiau sužinai, tuo sunkiau suvokti, kaip visa tai susiję. K aip komandos lyderis nuolat gauni naują inform aciją, susijusią su byla, ir sunkiausia išm okti atskirti tai, kas išties tuo momentu svarbu, nuo to, ką kuriam la ik u i galim a atidėti į šalį. Atsirandantys nauji faktai, - dažnai visai netikėtai, - kaupiasi ir darosi vis sunkiau suprasti bylos esmę. Todėl, būdamas atsakingas už tyrim ą, privalai kartais žengti žingsnį atgal. Nors specifiniai faktai ir rim ti įrodym ai, kuriais jie remiasi, yra bylos kertiniai akmenys, labai lengva sutrikti ir pradėti blaškytis tarp detalių. K a i taip nutinka, vienintelis sprendimas yra šiek tiek atsitraukti. A tsitraukti per žingsnį nuo faktų ir atsistoti ten, iš kur galėtum pam atyti visą bylos vaizdą. Iš D žono M erserio knygos „Patirta žala“

G R U O D Ž IO 4-OJI

00:45

6 V A L A N D O S 35 M IN U TĖ S IKI A U Š R O S

Markas Beveik pirm a nakties. Ir toliau sninga, sniegas jau storai paden­ gęs kelius - reikia vairuoti atsargiai, ypač po tokios ilgos dienos. Bet Gregas ant vairo buvo uždėjęs tik vieną ranką. Su kita jis skaičiavo žaizdas ir traumas vis žvilgterėdam as j mane, kad įsi­ tikin tų , jog visas mano dėmesys skirtas tik jam. Dėmesys tikrai buvo skirtas tik jam. - H ipoterm ija, - pasakė jis. - N ušalim ai, šokas ir dar velnias žino kas. Tu pažiūrėk, koks baisus oras. Linktelėjau

žiūrėdamas pro p rie kin į autom obilio

langą.

Sniegas toliau krito iš dangaus: snigo ram iai, bet stipriai. P o lic i­ jos autobusiuko valytuvai cypdam i brūžino langą, kad nuvalytų sniegą, bet po kiekvieno valytuvų brūkštelėjim o ant stiklo ir vėl prikrisdavo baltų, šlapių snaigių. Nors šildytuvai buvo įju n g ti stipriausiu režim u, po Karlo Farm erio namuose ir aplink juos praleisto laiko rankos vis dar buvo sustingusios nuo šalčio. M es su Gregu važiavome vienu policijos autobusiuku, M e r­ seris su P itu - antru, Saimonas - trečiu. M ū sų autom obilis pas­ kutinis. V isi važiavome į ligoninę. Šitos ilgos darbo dienos su­ keltas kvaitulys ištrynė man iš galvos beveik viską, ką sužinojau prieš pirm ą darbo dieną iš miesto žemėlapių. V isg i nuojauta šnabždėjo, kad ligoninė jau kažkur netoliese, ir mes netrukus atvažiuosime. A išku , jei netyčia nepapulsime į avariją. M a n baigus ruošti apklausų ataskaitas, gavome dar vieną pranešimą. Prieš porą valandų pusnuogis vyras išbėgo iš m iško šiaurinėje miesto dalyje į aplinkkelį, jo vos nepartrenkė auto­ m obilis. Tuo autom obiliu važiavusi pora, N eilas ir Helena B e­ riai, sustojo prieš pat tą vyrą ir iškvietė policiją. Į gatvę išbėgęs

žmogus tvirtin o, kad jis ir jo mergina buvo pagrobti, ku rį laiką jie laikom i miške ir jo mergina vis dar ten. Pranešim e užsim inta, kad tas vaikinas gana stipriai sužalotas. Pranešim o detalės išties įdom ios, bet - net ir atsižvelgiant į tai, kad žudikas pakeitė savo nusikaltim o braižą, - žmonės miške buvo visiškai netikėta, lyginant su ankstesniais nusikalti­ mais. Pranešim e nurodytas to vaikino vardas ir pavardė - Skotas Banksas. O jo mergina - D žodė M a k N is. Šitų vardų mums visiškai pakako. G reičiau nei per dešimt m inučių po pranešimo mes jau važiavome į ligoninę. M es norėjome apklausti Skotą. Gregas pasakė: - D aktarai tik ra i neleis mums kalbėtis su juo šįvakar. - G a li būti. A išku , viskas priklausė nuo to, kokia Skoto būklė, o iš prane­ šimo tai buvo sunku suprasti. T u rin t galvoje, kaip man šalta, - o aš buvau apsirengęs šiltai, - Gregas tikriausiai teisus kalbėda­ mas apie hipoterm iją ir nušalimus. Jei Skotas Banksas pusnuogis praleido kažkiek laiko tokiam e ore, jo laukia d id eli nemalonu­ mai. Ir jei k iti jo sužalojim ai rim ti, daktarai ku rį laiką tikrai neleis mūsų prie jo. K ita vertus, panašu, kad M erserį atkalbėti susitikti su Sko­ tu būtų labai sunku. Būdam i Farm erio namuose mes visi, bent jau man taip atrodo, jautėmės truputį sutrikę: nežinojom e, ką reikės daryti toliau. Žinojom e, kad ik i aušros reikia surasti k i­ tas žudiko aukas, bet neturėjome jokių užuom inų, kur jų ieškoti. Šįkart net ir M erseris, jau nekalbant apie mus, nežinojo, ką toliau daryti. K a i pasakiau jam, jog gavau patvirtinim ą, kad nuotraukoje tik ra i Farm eris, jis manęs išklausė, bet akivaizdžiai buvo labiau susirūpinęs kažkuo kitu. Ju k ant kortos buvo pasta­ tytos žm onių gyvybės. A trodo, kad jis nekantriai laukė, kada kas nors dar nutiks, nes ir pats buvo susierzinęs dėl to, kad

nebeaišku, kuria kryp tim i toliau judėti. K a i pasirodė šis prane­ šimas, buvo akivaizdu, kad M erseris būtent jo - ar bent kažko panašaus - ir laukė. Tą pačią akim irką jis ir vėl buvo pilnas energijos: grįžo į vėžes. Todėl nepavydžiu tam, kuris dabar jam bandytų sakyti „ne“. - Tau teko anksčiau apklausinėti aukas? - paklausė Gregas. - Žinom a. Turėjau pripažinti, kad man niekada neteko d irb ti būtent to­ kioje situacijoje, tačiau šiokios tokios patirties su sužalotom is aukomis aš turėjau. Bent jau tik ra i gerai žinojau, kaip per tokias apklausas reikia elgtis. - Neramu? - Nelabai, - pasakiau. - T ik nekantrauju. Ir tai buvo tiesa. Kalbant iš praktinės pusės, žinojau, jog tai p u ik i galim ybė pasinaudoti savo sugebėjimais ir paveikti tyrim o eigą. V isg i nerim ą jaučiau, ir jis buvo didesnis nei man norėtųsi. Prisim inęs D an ielio Rouznelo apklausos įrašą, jaučiau, kad ap­ klausti Skotą g ali būti nelengva ir nelabai malonu. K ita vertus, kalbinti aukas niekada nėra malonu. Be to, buvo dar kai kas nors buvau labai pavargęs, labai nerimavau. Pažiūrėjau į savo laikrodį. Gregas tai pastebėjo. - A š pervargęs, - pasakė jis. - A š taip pat. Po kokios minutės jis pasuko vairą į kairę, ir mes nuvažia­ vome paskui Pito ir Saimono autom obilius priešais greitosios m edicinos pagalbos centrą. T a i buvo erdvi asfaltuota aikštelė, kurios tolimajame krašte matėsi priim am asis, nušviestas tokios ryškios šviesos, kad man net skaudėjo akis į ją žiūrint. A ikštelę dengė sniego sluoksnis, vietom is jau buvo paliktos važiavusių autom obilių padangų žymės. Pitas su Saimonu nuvažiavo prie pat priim am ojo. Gregas nusekė paskui juos, pastatė mašiną prie jų autom obilių, ir mes visi išlipom e.

Pora param edikų su žaliais kom binezonais rūkė prie įėjimo. Praeidam i pro juos, mes linktelėjom e, jie mums ram iai linktelė­ jo atgal - tokiu paros metu pasirodę penki policijos pareigūnai jų nė kiek nenustebino. Priim am ajam e, į kairę nuo stumdomųjų durų, stovėjo eilės oranžinių p lastikinių kėdžių, p ritv irtin tų prie m etalinių rėmų, tarp jų stovėjo užkandžių pardavim o aparatai ir pigūs m etali­ niai stalai. M aždaug pusė kėdžių buvo užimtos. D u paaugliai stovėjo linguodam i pirm yn atgal priešais trečiąjį, kuris sėdėjo apsvaigęs, susiėmęs savo kruviną kaktą. Vyresnio amžiaus vy­ riškis, apsirengęs džinsiniais drabužiais, sėdėjo patogiai įsitaisęs prie tolim iausios sienos, sunėręs rankas aukštai ant krūtinės, su išdidžia m ina veide, išraudusiame nuo ne vienus metus gerto alkoholio. U ž kelių kėdžių nuo apsiašarojusio vaiko sėdėjo pora; mergytė buvo ištiesusi ranką, lyg joje laikytų sode rastą negyvą paukštelį. Kam pe ant grindų drybsojo girtas žmogus. Liesa se­ nutė, kurios oda buvo aliejaus geltonumo, sėdėjo invalido veži­ mėlyje. Tarp visų šitų žm onių dar sėdėjo trys jaunesnio amžiaus poros, visi trys vyrai atrodė įkaušę. Policijos komisariatas šįryt, prisim iniau, man atrodė panašus į ligoninės priim am ąjį. Dabar ėjau per tikrą priim am ąjį, kuris atrodė kaip areštinė. M um s artėjant prie registratūros, jaučiau, kaip visi čia sėdintys mus nužiūrinėja. Elektroniniam e ekrane virš registratūros raudonai švietė žinu­ tė laukiantiesiems. Būsite p riim ti nebūtinai tuo pačiu eiliškumu, ku­ riuo atvykote... Anksčiau atvykęs nebūtinai bus priimtas anksčiau... Vidutinis laukimo laikas: 2 valandos. U ž registratūros vaizdas ir triukšmas buvo toks pat kaip įprastame biure: skambantys tele­ fonai, klaviatūrų tauškėjimas, ūžianti ir gaudžianti kompiuterinė technika. Registratūros stalas buvo platus ir gilus. Prie jo sėdėjo jauna m edicinos sesuo. J i pakėlė akis, nusišypsojo. M erseris pasi­ lenkė virš stalo, net nesistengdamas jai taip pat atsakyti šypsena.

- Detektyvas seržantas Džonas M erseris, - pasakė jis. - N o rėtume susitikti su daktaru L i. D ė l Skoto Bankso. - M inutėlę. Seselė pakėlė telefono ragelį, surinko reikiam ą numerį. G ir­ ti vyrukai už mūsų, užm iršę ar šiaip abejingi tam, kad mes čia esame, pradėjo vaid in ti muštynes, dėl kurių tikriausiai čia ir at­ sidūrė. Vienas iš jų demonstravo smūgius iš apačios ir atrodė labai patenkintas tuo, kaip trenkė kažkam anksčiau. M ane tas vaizdas kažkodėl stipriai prislėgė. - E ik ite koridorium i į kairę, - paliepė mums seselė ir, pasi­ lenkusi per stalą, parodė mums reikiam ą koridorių. - Vienuo­ liktas laukiamasis. - A čiū . Nuėjome nurodytu koridorium i. Vienuoliktas laukiam asis buvo mažas, ankštas kabinetas, į ku rį mes penki vos tilpom e. Sėstis nebuvo kur, nebent ant juosm enį siekiančio gulto, užkloto sena antklode, kuri buvo uždengta popierinio rankšluosčio juos­ ta, ištraukta iš ant sienos kabančio la ik ik lio . Prie sienos prie­ šais gultą stovėjo staliukas su ratukais, ant jo buvo sudėti įprasti m edicininės paskirties daiktai: tvarsčiai, adatos, termometrai. Kam pe stovėjo aukšta lempa lankstom u kotu. Jaukiai čia tik ra i negalėjai jaustis. Visas kabinetas atrodė kaip paskubomis kokios katastrofos zonoje nukentėjusiems gydyti įrengta vieta. Vietoj tolim iausios sienos kabėjo buvo pusiau užtraukta užuo­ laida, ji atskyrė šitą mažą kabinetą nuo didesnės erdvės, po ku­ rią zujo žmonės. U ž užuolaidų girdėjosi, kaip kažkas kalbasi ir vaikšto, skim bčioja naudojami m etaliniai daiktai ir instrum en­ tai, teka vanduo. M es laukėme. M erseris jau du kartus pažiūrėjo į laikrodį. - K ur jis? - T ik ria u sia i gelbsti kieno nors gyvybę, - pasakė Gregas. M erseris pažiūrėjo pro užuolaidas.

- Atsiprašau! - šūktelėjo jis. - Daktare L i? Č ia jūs? Ne? Panašu, kad ne. M erseris sugrįžo pas mus, ir mes toliau lau­ kėme. M a n taip pat norėjosi, kad daktaras kuo greičiau pasiro­ dytų ir ta nežinom ybė pagaliau baigtųsi. Tada bent jau supras­ čiau, kokioje situacijoje esame, ką turiu daryti. G alų gale iš už užuolaidos pasirodė daktaras L i, įėjęs jis iš karto už savęs užtraukė užuolaidas. Juodi plaukai buvo nuskusti, gydytojas buvo žemas, raumeningas, jo baltas chalatas įsitempė ant plačios nugaros. Atrodė, kad juokauti jis nebuvo linkęs nei ligoninėje, nei už jos ribų, o iš jo veido išraiškos buvo galim a suprasti, jog yra nusiteikęs ir pasiruošęs sunkiam pokalbiui. Va­ dinasi, tokio ir reikia laukti. A kivaizd u , kad reikės rim tai pako­ voti, jog galėčiau ką nors šiąnakt čia apklausti. K aip ir akivaizdu, kad tos kovos nepavyks išvengti. Daktaras L i pasiruošė rašiklį, bloknotą ir prisėdo ant gulto krašto. - A tleiskite, kad priverčiau laukti. Labai daug darbo šiąnakt. - N ieko tokio, - M erseris nuslėpė savo nekantrumą ir dakta­ ru i L i parodė ženklelį. - M es čia dėl jaunuolio, kuris partrenk­ tas šiauriniam e aplinkkelyje. - Skoto Bankso. Nors partrenktas jis nebuvo, tačiau atrodo būtent taip. - Papasakokite mums daugiau apie jį. - Kad nieko daug nežinau. Iš inform acijos jo kortelėje galiu pasakyti tik tiek, kad porą kartų anksčiau pas mus lankėsi, bet niekada nieko rim to nebuvo. Kortelėje turim e tik esminę infor­ maciją - namų adresą ir panašiai. - Tokia inform acija mums labai praverstų. -Ja u pasakiau registratūros darbuotojoms, kad g a li tą kortelę jums duoti. - Skotas Banksas tvirtina, jog buvo pagrobtas ir kankinam as kažkur miške?

- Taip. N ors iš tiesų jis labai padrikai kalba apie tai, kas jam nutiko. Daktaras L i papasakojo esmines detales. Banksas prisim inė, kad po pietų buvo namuose, o tada jam kažkas nutiko - kažkas j į užpuolė. N uo tada jo prisim inim ai v i sai nerišlūs. Jis atsimena, kaip jį vežė autobusiuku, kad jo rankos buvo surištos priekyje. Prisim ena žm ogų su velnio kauke, kuris j į kankino. K aip jo mergina, D žodė, šaukia. O paskutiniai prisi­ m inim ai apie tai, kaip jis bėga per šaltį, per m išką visas sutrikęs ir išsigandęs. Konkretum o tuose prisim inim uose, aišku, trūko, bet esmi­ nės detalės mums buvo pažįstamos, ir to mums pakako. Skotas ir D žodė. Vyras su velnio kauke. Turėjau gerai pagalvoti, kaip reikės Skotą apklausti, jei gau­ siu tokią galim ybę. Jei Bankso prisim inim ai buvo p ad riki kaip D an ielio Rouznelo, vadinasi, tam yra rim ta ir skausminga prie­ žastis. Reikės būti labai atsargiam, kai form uluosiu klausimus. - Supratau, - pasakė M erseris. - Saim onai, tu gal paim k iš registratūros Bankso namų adresą ir nuvažiuok ten? Saimonas pakilo nuo sienos. - M anęs jau nėra. M erseris atsisuko į daktarą L i. - Turim e pasikalbėti su Banksu kaip galim a greičiau. Daktaras L i papurtė galvą. - Bijau, kad dėl jo būklės tai neįmanoma. Jis neseniai par­ vežtas iš operacinės, jam reikia pailsėti. Jis labai nori padėti, bet kiekvieną kartą, kai tik pabando ką nors daugiau prisim inti, vis­ kas užsiblokuoja, - L i perbraukė delnu sau per veidą nuo kaktos žemyn, - visi prisim inim ai dingsta. K alb ėti apie tuos įvykius jam ir psichologiškai, ir fiziškai kol kas per sunku. Paskutinis L i komentaras buvo pasakytas taip, kad niekam net nekiltų m inčių su juo ginčytis - jis metė diagnozę kaip pirš­

tinę, kviečiančią į dvikovą. M aniau, M erseris iškart puls į kovą, bet jis tik linktelėjo ir toliau klausinėjo. - Iš operacinės? D ė l k o jį reikėjo operuoti? K okie sužalojim ai? L i pakreipė galvą. - Reikėjo operuoti jo akį. Išgelbėti jos nebegalėjome, bet rei­ kėjo išvalyti žaizdą, kad būtų išvengta infekcijos. Atsakydam as į jūsų klausim ą galiu pridurti, kad, regis, akis buvo išdurta karštu m etaliniu daiktu. Jėzau, pagalvojau. M erseris ir vėl ram iai linktelėjo. - T ik ria u sia i atsuktuvu, - pasakė jis. - Bent jau anksčiau tokį įran kį naudodavo tas, kuris tai padarė. M erseris sekundėlę patylėjo, po to paklausė: - Kas dar? L i atrodė sutrikęs. - Banksas labai sunkiai sužalotas. Daugybė įpjovim ų, nude­ ginim ų ant krūtinės, rankų ir veido. - Žaizdos, atsiradusios po kankinim ų? - N egaliu garantuoti, bet panašu, kad taip. - Vadinasi, nežinomas asmuo j į žiauriai kankino. L i susimąstė, atsargiai rinkdam as žodžius, pasakė: - Žaizdos labiau tokios, kad būtų sukelta kuo daugiau skaus­ mo ir kuo daugiau pažeistas aukos kūnas, nei siekiant visiškai suluošinti, negalvojant apie tai, kiek skausmo tai sukels. - Bet jis apakintas tik viena akim i, - pasakė M erseris. - N u ­ manote kodėl? T a i buvo retorinis klausimas, nes L i, žinom a, nežinojo. - Kad Banksas matytų, kaip tas žmogus paskui kankina jo merginą. L i perbalo. Jaučiau, kad su m anim i vyksta tas pats, tik dėl k i­ tokios priežasties: kiek galėjau prisim inti, būtent tokios įžvalgos byloje tik ra i nebuvo. Pažiūrėjau į Pitą. Jis stengėsi neišsiduoti,

bet iš jo veido mačiau, kad jis taip pat nustebo. Bet tikriausiai tai buvo natūrali išvada. Žudikas tiek kartų keisdavo aukų vaid­ menis, kiek šie galėjo ištverti. Ištvėrę kankinim us buvo verčiam i stebėti, kaip kenčia žmogus, ku rį jie m yli. Aukos niekada nebū­ davo apakinamos abiem akim is, niekada nebūdavo pradurti abu ausų būgneliai. Tam , kad jie galėtų m atyti ir girdėti. Aukos. N usikeikiau. Taip lengva pam iršti, kad kalbi apie žmones. Tokius kaip aš pats. Daktaras L i pasakė, kad Skotas Banksas buvo viena akim is apakintas, vadinasi, kažkas, tvirtai laikydam as jo galvą, smeigė jam į akį kažkuo karštu ir aštriu. M a n net sunku įsivaizduoti, kokį siaubą, baimę ir skausmą toks veiksmas sukelia žm ogui. A trodytų, kad to neįmanoma ištverti. - Kas dar? - toliau spaudė M erseris. L i atsikrenkštė. - Trys sulaužyti pirštai. - Tęskite. - Padai. Sm arkiai apdeginti. Nepam irškite, kad po to jis bėgo per mišką basas tokiu oru. T aig i, dar prisidėjo hipoterm ija ir nušalimas. M erseris linktelėjo. - Kada nors anksčiau su panašiu atveju teko susidurti, daktare? - Tiesą sakant, nelabai suprantu, kodėl to klausiate. - Nesuprantate, kodėl klausiu, - M erseris užvertė akis. - Na, klausiu štai kodėl. Jūsų ligoninėje gydėsi trys žmonės su analo­ giškais sužalojim ais. D u vyrai ir viena moteris. A r ką nors žin o ­ te apie juos? L i sumirksėjo. -N e . - Jūs tuo tikras? - Esu tikras, kad prisim inčiau. - A š taip pat manau, kad prisim intum ėte. M es jau kuris la i­ kas ieškome Bankso užpuoliko, tad gerai žinom e, kaip žmones

gali šokiruoti nusikaltim ų pobūdis, net ir pačius rim čiausius specialistus. - D etektyve... M erseris iškėlė ranką. - Skotas Banksas, sakydamas, kad jo m erginai gresia m irti­ nas pavojus, yra teisus. K o l mes kalbamės, užpuolikas tikriausiai taip pat žaloja D žodę M a k N is. Geriausia, ko šiandien dar ga­ lim e tikėtis, tai, kad į ligoninę bus atvežta mergina su tokiom is pačiom is žaizdom is kaip Skotas. Jei ji nebus atvežta, vadinasi, D žodė buvo taip stipriai sužalota, kad mirė. L i norėjo kažką dar sakyti, bet vietoj to susiraukęs nusisuko į užuolaidą. M erseris leido tylai užsitęsti. G aliausiai mostelėjo į mane. - Č ia mano kolega detektyvas Nelsonas. M arkai? - M alon u susipažinti, - pasakiau. L i pažvelgė į mane, o jo veido išraiška buvo kažkas tarpinio tarp susierzinim o ir nusivylim o. A kivaizdu, kad jam susipažinti su m anim i nebuvo malonu. Bet aš dėl to neįsižeidžiau. - Detektyvas Nelsonas apklaus Skotą Banksą, - pasakė M e r­ seris. - G a l norėtumėte prieš tai ką patarti? Ko galim e tikėtis? Nepaisant darbinio triukšm o už užuolaidų - aparatų pypsėji­ mo, skubančių žm onių šurm ulio - atrodė, kad kabinete visiškai tylu. Po kurio laiko L i pasidėjo bloknotą ant kelių, pasitrynė tarpuakį, atsiduso. - G erai, - pasakė jis, - kalbėkim e atvirai. Kad ir kaip tai svarbu, aš vis tiek nenoriu, kad pacientas dabar būtų apklausia­ mas. Tokia apklausa jam gali pakenkti, o mano pareiga rūpintis juo. Jis tu ri pailsėti; jam reikia pabūti ram iai vienam; jam reikia laiko atsigauti. - Supratau, - M erserio balsas nuskambėjo man jau pažįstamu tonu. Reikalas aiškus, dabar jo dėmesys nukreiptas į kitą k liū ­ tį, kurią reikia apeiti. M erseris ranka numojo į tai, kad Skotui

Banksui reikalinga ramybė. - Iš tiesų apklausa gali palaukti ik i rytojaus. Labai tikiuosi, kad D žodė taip pat. - T a i yra esm inis faktorius, dėl kurio aš jums leidžiu jį ap­ klausti, - L i trum pam nutilo, kad M erseris įsisam onintų jo pa­ sakytą tekstą. Bet jam teko nusivilti. - Jei tik bus užfiksuota, jog aš tam o ficia lia i prieštarauju. - Užfiksuota. Turite ligoninėje apsauginius? - Taip. - G a l galite pasirūpinti, kad vienas iš jų budėtų prie Bankso palatos durų? G albūt pavojus dabar jam ir nebegresia, bet tu ri­ me būti budrūs. - Žinom a. - Gerai, - M erseris atsistojo. - D ar mums reikalinga atskira patalpa. M anau, keli iš mūsų praleis čia visą naktį, tad būtų ge­ rai turėti vietą įsik u rti ir dirbti. Nors tai nebuvo klausimas, L i linktelėjo. - Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. - A čiū , daktare. - Netrukus grįšiu. Daktaras L i atitraukė užuolaidas ir išėjo iš priim am ojo. K ai jis nuėjo, M erseris užtraukė užuolaidą, atsisuko į mus. - Gerai, - pasakė jis. - Ką manote? M a n pirm iausia šovė į galvą, koks pavargęs staiga ėmė atro­ dyti M erseris. Jis surengė gerą šou daktarui L i, bet paskutinės kelios valandos, rodos, jį galutinai pribaigė. G a l taip buvo dėl šitame kabinete virš galvų šviečiančių lempų, jo oda atrodė per­ balusi, tarsi vaškinė, o akiduobės pajuodusios, bet tai dar ne vis­ kas. Jo kūnas atrodė suglebęs iš nuovargio, veidas suakmenėjęs. Jis judėjo m inim aliai, nebent tai buvo būtina. Bet mes visi tikriausiai atrodėme taip pat. Pitas stovėjo atsirėmęs į sieną ir žiūrėjo į savo batus. Nepakė­ lęs akių, jis iš lėto pasakė:

- N usikaltėlis iš esmės pakeitė braižą. M erseris linktelėjo. - Nuvežė porelę į mišką, užuot kankinęs jų namuose. Taip, jis pakeitė žaidim ą, o mes ką tik sužinojome apie dar vieną žai­ dim o etapą. K ą naujo sužinojome? Liaukis, Pitai, tik neužm ik man ant rankų. Įvardink, kas įvyko. Iš lėto Pitas pakilo nuo sienos, atsisėdo ant gulto. Žiūrėda­ mas į grindis jis pradėjo trin ti savo didelius delnus, tarsi plautų juos šiltame, troškiam e ligoninės ore. - Banksas buvo užpultas savo namuose, - pasakė jis. - O tada tikriausiai nuvežtas kažkur į m išką drauge su mergina. Tada kurį laiką jį kankino. Po to jis pabėgo, bėgo per m išką, kol pa­ siekė aplinkkelį. - J e i trum pai, taip, - M erseris žiūrėjo žemyn į savo pava­ duotojo galvą. - G erai. Banksas buvo kankinam as, o tai vis šioks toks ryšys tarp šito ir ankstesnių nusikaltim ų. Jei nusi­ kaltėlis žaistų sau įprastą žaidim ą, galėtum e sakyti, kad Bank­ sas pas mus papuolė gerokai anksčiau nei būtų galim a tikėtis, ju k dar neišaušo. Ir manau, kad tam paaiškinti yra dvi versijos. Gregai? Gregas gūžtelėjo. - Jis pabėgo? - Gyviau, Gregai. Viena versija. M arkai? - Žudikas paleido jį, - pasakiau aš. - Būtent. Žaidim as sužaistas, Skotas nusprendė p a lik ti savo merginą. Vadinasi, turim e laiko ik i aušros sustabdyti nusikaltėlį, kad mergina nebūtų nužudyta. Trum pam stojo tyla, kol visi galvojome apie tai, ką pasakė M erseris. Kažkas čia buvo ne taip. Nepakeldamas akių, Pitas nutraukė tylą, jis kalbėjo lėtai, jo balsas buvo pavargęs. - D žonai, ji jau m irusi. - Ne, tik ra i nem irusi.

- J is ją nužudė, - Pitas išskleidė delnus. - Kad ir kas nuti­ ko, nusikaltėlis gudrus, jis tikriausiai žino, kad Skotas Banksas pabėgo iš miško. Jis tik ra i nelauks, kada mes ten pasirodysime. Žaidim as baigtas. Jis baigė jį anksčiau. Jis nužudė merginą ir jo seniai ten nebėra. - Ne, - M erseris ryžtingai papurtė galvą. - T ik ra i ne. - M anai, kad nusikaltėlis vis dar miške? Laukia mūsų? - N e visai. Bet jis planavo dvejus metus, Pitai. Jis nebesisten­ gė nuo mūsų nuslėpti savo tapatybės. Jis palikto mums įrašą iš Simpsono nužudym o - jis aiškiai pasakė „ik i aušros“. Žaidim as, ku rį jis žaidžia, pasikeitė, bet jam skirtas laikas lik o tas pats. Va­ dinasi, turim e laiko ik i aušros. Taip? Pitas galiausiai pakėlė akis į M erserį: pažvelgė į jį atvirai, tie­ siai į akis. - Su didžiausia pagarba, D žonai, man atrodo, kad tu situaciją matai taip, kaip tau norisi m atyti. M erseris atsuko mums nugarą, nuėjo prie užuolaidos. Pitas ku rį laiką dar žiūrėjo į ten, kur stovėjo M erseris, į likusią tuščią vietą, po to užmerkė akis. Žinojau, ką jis galvoja. Žudikas pakeitė tiek daug žaidim o niuansų, kad tik ra i nėra priežasties m anyti, jog jis nenužudys merginos nesulaukęs aušros. M erseris tiesiog vylėsi, kad taip dar neįvyko. Būtent dėl šito visa komanda buvo susirūpinusi vakare valgykloje. Kas nutiks M erseriui, jei mes neišgelbėsime abiejų žm onių? M erseris kėlė versijas remdamasi tuo, kuo jis norėjo tikėti. G a l net tuo, ko jam reikėjo, kad nutiktų. Pitas prieš tai buvo apsisprendęs p alaikyti savo bosą ir bičiu­ lį. Dabar mačiau, kad jis rim tai abejoja, ar toks jo sprendimas buvo teisingas. Gregas tylėjo. M erseris akivaizdžiai nesiruošė nusileisti. Jis pradėjo vaikštinėti pirm yn atgal, tarsi taip galėtų sugeneruoti sau papildom os energijos. - Pone, aš...

- Viską aš suprantu, - M erseris sustojo, pažiūrėjo į jį. - Su­ prantu viską, kas šiandien nutiko. A š viską suprantu. Atm osfera iškart atvėso. Pitas atrodė įsižeidęs dėl tokio M e r­ serio emocijų proveržio. - Tiesiog toks mano sprendimas, - prim inė jis mums. - A š čia už viską atsakingas, ir aš žinau, ką darau. Nesu palūžęs, juk matote. Bet net je i taip galvojate, ką kita galėtume padaryti da­ bar, Pitai? Pasakyk man. Prieš dvi valandas mūsų žudikas vis dar buvo miške. Prie ko dar būtų galim a rištis tęsiant paiešką? Pitas užsimerkė. - Gerai, D žonai, - ram iai pasakė jis. - Kviečiam e paieškos būrį? - Taip, kviečiam e paieškos būrį, - pasakė M erseris. Dieve padėk . - R eikia p atikrin ti, ar ten galėtų praversti sraigtaspar­

niai. Sukeikite ant kojų paieškos ir gelbėjim o komandas, pasi­ rūpinkite, kad paieškoje dalyvautų šunys. Tegu žmonės prade­ da šukuoti mišką. - Bet tai m ilžin išk a ... - Taip, m ilžiniška teritorija, suprantama, tad pradėkite nuo tos vietos, kur ant kelio buvo rastas Banksas. Pažiūrėsim e, ką dar M a rk u i pavyks sužinoti per apklausą. Jei Banksas prisim ins ką nors specifinio, paieškos teritorija susitrauks, - M erseris atsi­ suko į mane. - Tau teko anksčiau apklausti aukas? Linktelėjau. - Pirm a apklausa, bet pasistenk sužinoti kuo daugiau: tegu patvirtina tai, ką sakė anksčiau, papasakoja daugiau apie Džodę, viską, ką atsimena, apie mišką. S tipriai nespausk jo prisim inti, bet per greitai ir nenusileisk. - Žinau, kaip turiu elgtis. M an o žodžiai tikriausiai nuskambėjo per daug įžū lia i, nes M erseris susiraukė. V isi maištavo prieš jį. Jis perbraukė pirštais sau per plaukus.

- Gerai, tuomet tu ir Pitas galite eiti. Pitai, nepraraskime ry­ šio. B ūk atsargus. - Taip, D žonai. A b u išėjome iš kabineto, nusekiau paskui Pitą prie išėjim o iš ligoninės. Jis ėjo sparčiu žingsniu, tylėdamas, vis papurtydamas galvą, man reikėjo pasistengti, kad spėčiau paskui jį. Jis sustojo, kai priėjome registratūrą, atsisukęs pažiūrėjo į mane. - Ką darysi? - paklausiau. - Keliausiu į mišką, sukviesiu paieškos būrį. Ką dar galiu da­ ryti? - jis atsiduso, dar kartą papurtė galvą. - Prižiū rėk jį. Linktelėjau nelabai ryžtingai. Pitas kurį laiką į mane žiūrėjo, galiausiai taip pat linktelėjo man. U ž jo prasivėrė stumdomosios stiklinės durys, ir jis, įsisukęs į paltą, išėjo ten, kur ir toliau snigo.

G R U O D Ž IO 4-OJI

1:45

5 V A L A N D O S 35 M IN U TĖS IKI A U Š R O S

Skotas Skotas sapnavo, kad jis savo senajame kambaryje. Tame, kuria­ me gyveno antrus metus studijuodamas universitete. Iš name buvusių šešių kam barių šis buvo mažiausias. Jis įsi­ kraustė čia su kitais penkiais draugais, susipažino su jais per pir­ mus universitete praleistus metus; tie du, kurie ir surado išsinuo­ m oti tą namą, pasirinko du didelius kambarius pirmame aukšte, o jis sutiko apsigyventi šitame kambarėlyje, kad išvengtų ginčų su kitais. Kam barėlis buvo vos dvigubai platesnis už viengulę lovą ir mažiau nei dvigubai ilgesnis už lovos ilg į, tačiau daiktų jis daug neturėjo ir jam visai patiko m intis pagyventi tokioje mažoje erdvėje. J i vertė sutelkti p o žiū rį į save, neleido per daug

atsipalaiduoti. K e li Skotui priklausę daiktai čia kuo puikiausiai tilpo: kom paktiniai diskai, vaizdo įrašai ir dar kelios sm ulkm e­ nos buvo padėtos ant lentynos prie lango, o visus kitus moks­ lams skirtus daiktus jis laikė studijoje, kurią fakultetas jam buvo paskyręs universitete. Tais metais jis sutiko D žodę, sapne ji taip pat buvo. Jie sėdėjo vienas šalia kito ant lovos, atsirėmę į prie sienos sudėtas pagal­ ves, gėrė degtinę su kola ir žiūrėjo film ą per seną vaizdo grotuvą. N uo ekrane m irguliuojančių šviesų ant sienų krito keisti šešėliai. T a i buvo senas, drėgnas kambarėlis. Jame valgyto maisto ir cigarečių dūmų kvapas išsilaikydavo ore dienų dienas, kol ga­ liausiai susigerdavo į sienų apmušalus ir patalynę - taip pasislėp­ davo po kam bario oda. Nepaisant visko, kas nutiko, Skotas buvo laim ingas, kad vėl sugrįžo į tą kam barėlį, nes tai buvo geriausias jo gyvenim o etapas. Ir nors tai buvo tik sapnas, kiekvienas prisilietim as prie naujosios merginos jį jaudino ir teikė laimės. Oras, rodės, k i­ birkščiavo nuo galim ybių. M iegas šiek tiek praretėjo, bet ne tiek, kad Skotas pabustų. Jie buvo tokie keisti, tie sapnai, tokie ryškūs ir detalūs, jog atrodė kaip realūs, bet Skotas vis tiek suprato, kad tai tik sapnai. K eisti prisim inim ų ir vaizduotės dariniai, susipynę iš vaizdų ir jausmų, Skotui net sunku atskirti, kas yra kas. Sapnai j į ram ino, nors Skotas jautė, kad ten taip pat sly­ pi kažkoks pavojus. Jis jautėsi it stovėtų ant kažkokio baisaus prisim inim o ribos, ir protas ram inam ais sapnais tik bando ati­ traukti jo dėmesį nuo to prisim inim o. K a i jis vėl pasinėrė g ilyn į sapną, vėl atsidūrė tame kambaryje, bet ten nebesijautė saugus: sienos, užuolaidos - tai tik popieriaus storumo apsauga. G a l ji la ik in a i ir slėpė priėjim ą prie to prisim inim o, bet tai am žinai ju k nesitęs. A nksčiau ar vėliau tik ri prisim inim ai j į suras, o ši­ tas kambarys išnyks.

- Leisk pažiūrėti. Staiga vėl buvo diena, pro šviesias užuolaidas veržėsi šviesa, D žodė sėdėjo ant jo lovos krašto. Prie tolim iausios kam bario sienos į krūvą sukrautos jo drobės. D žodė lenkėsi prie jų, kad paim tų. Skotas atsisėdo. - Ė. Palauk. Jis norėjo iš pradžių tas drobes perrinkti, parodyti tik tas, ku­ rios, jo nuomone, geriausios. N ors pats pasakė jai, kad visi pa­ veikslai nieko neverti, iš tiesų tarp jų buvo pora, jam atrodžiu­ sių visai neblogai - nors iš pradžių reikėtų pam atyti jos reakciją, kad tai pripažintų. Protestuoti, aišku, nėra jokios prasmės. D žodė buvo užsispy­ rusi. Ji dabar jį net per daug gerai suprasdavo. - Ne, - ji pliaukštelėjo jam per ranką. - Žinau, ką čia rezgi, bernužėli. A š tik pažiūrėsiu. Skotas nenoriai atsilošė, stebėjo, kaip ji vieną po kito im a ir žiū ri jo paveikslus. Į kiekvieną paveikslą - net ir pačius pras­ čiausius - j i žiūrėjo ilgiau nei to būtų reikalavęs mandagumas, ji klausinėjo apie juos, įdėm iai klausėsi, ką jis atsakydavo. - O šituo aš beveik didžiuojuosi, - pasakė jis, kai ji paėmė jo geriausią darbą. - N e be reikalo. Visais jais turėtum didžiuotis. Tu tik ra i ta­ lentingas. -N e . D žodė pliaukštelėjo jam per kelį. - Talentingas, talentingas. Jis pasidavė. D žodės studijos daugiausia buvo susijusios su kom piuteriais, kažkiek - su verslu, tad, bent jau savo pačios ver­ tinim u, ji neturėjo jokios kūrybinės gyslelės. Taip, paveikslai buvo gana gražūs, bet Skotas žinojo, jog jei ji būtų dailės stu­ dentė, kur kas kritiškiau juos vertintų - gal net snobiškai. Ir ta­

lentas čia niekuo dėtas: ju k net ir beždžionė gali išm okti piešti. Visgi, negi tai, kad ji giria jį, yra blogai? Jis gali p riim ti iš jos kom plim entus ir jais džiaugtis. Jam ju k patinka, kai ji taip apie jį kalba. Jam norėjosi padaryti ja i įspūdį ir ... ... saulė už lango pradingo, per kam barį nuslinko keistas še­ šėlis. T a i velnias, pagalvojo Skotas, nors ir nežinojo, ką tai galėtų reikšti. Jis išgirdo duslų tarškėjimą kažkur kairėje, iš lėto pasisu­ ko, kad pažiūrėtų į tą pusę. Kam baryje dar kažkas yra, sėdi šalia jo ant lovos. Tas veidas taip arti, kad Skotas jautė jo šilum ą, tik negalėjo įžiūrėti. Jis matė tik raudonai juodą odą ir kažkokį ištemptą veido ovalą, prim enantį ožio snukį. Veidas lingavo iš šono į šoną greitai kaip metronomas, jo bruožai vis labiau liejosi. Tau patinka mano paveikslai, tu mane p alaikai.

Skotas atsisuko, kad perspėtų D žodę, sutrikęs sustingo. Senas studentiškas kambariukas buvo prapuolęs. Jis sėdėjo buto, ku­ riame dabar gyveno su D žode, svetainėje, kairėje sofos pusėje. Sunku patikėti, bet jis sėdėjo ir žiūrėjo į kitą save. Kitas jis stovėjo kam bario viduryje, pusę jo veido dengė foto­ aparatas, ku rį jis turėjo rankose. - Šypsena! - Šypsena. Jis pažvelgė dešinėn kaip tik tuo metu, kai blykstė nušvietė ant kitos sofos pusės sėdinčią D žodę. J i buvo susisukusi kaip katė, kojas pasikišusi po savimi, plačiai šypsojosi fotoaparatui. D ar vienas blyksnis. Jis susiraukė žiūrėdamas į nuotrauką fotoaparate. - Šita kur kas geresnė. Pažiūrėkim e, kaip jums atrodo.

Bet D žodė ir kitas jis jau buvo pradingę, ir Skotas vėl išgirdo tą keistą tarškėjimą. Jis sklido iš virtuvės jam už nugaros kairiau. Jis greitai atsistojo, atbulas nuėjo į kam bario vidurį. U ž virtuvės durų matė skalbinių džiovyklę, skalbimo mašiną. Žengė dešiniau, pamatė dar daugiau: šaldytuvą, spintelės kam pą... Kažkieno ranka suėmė durų staktą. V irš jos pasirodė kitos rankos pirštai. T a i tas velnias. Po akim irkos pasirodė ir juodai raudonas veidas, tas padaras puolė prie jo. - Leisk pažiūrėti! Dabar jie miegamajame. Jis stovėjo D žod ei už nugaros, no­ rėjo uždengti ja i rankom is akis. Ji bandė nustum ti jo riešus. Pa­ žvelgęs pro langą, Skotas suprato, kad lauke šalta, oras ramus, bet žvarbus. Jis pradėjo drebėti, vėl pažiūrėjo į Džodę. - M y liu tave. Jis patraukė nuo jos rankas. - Su gim tadieniu. A n t lovos buvo padėtas paveikslas, jis stovėjo ant pagalvių, atremtas į galvūgalį. Jis paėmė nuotrauką, kurioje buvo ant sofos sėdinti D žodė, ir padarė tą patį, ką darydavo su visais savo kūriniais: perpiešė, nu­ skenavo, paveikslą padarė prastesnės kokybės, dar kartą perpie­ šė. G alutinis variantas dabar ir gulėjo ant lovos. M aždaug nuo proceso vidurio D žodė tapo beveik nebepanaši į D žodę. Iš jos ant drobės lik o tik spalvoti stačiakam piai - tam siai rudi, rausvi, sm ėlio spalvos, maždaug septyniasdešim t stačiakam pių į aukš­ tį ir keturiasdešim t į plotį. Prisim erkęs vis dar galėjai įžiū rė ti D žodę. Bent jau kažką panašaus į ją. Jis įdėjo labai daug darbo į šitą paveikslą ir juo tik ra i didžiavosi. D žodė iš pradžių užsidengė rankom is lūpas, po to apsisuko, apkabino jį. - M a n jis labai patinka, - pasakė. - Jis tobulas.

Skotas tv irta i ją apkabino per petį toliau žiūrėdamas į pa­ veikslą. D žodė vis kartojo, koks jis nuostabus, kaip ja i patinka, dėkojo jam už vargą... Kad ir ką ji sakė, Skotas žinojo, kad tai ne tiesa. Jis spėjo pastebėti nusivylim ą jos akyse, matė, kaip paslėpė jį. A š Susimoviau. Reikėjo j a i padovanoti p irm ą paveikslą, kurį perpiešiau. A išku , jis ir dabar g ali padovanoti ja i tą paveikslą,

bet tai būtų visai kas kita. Visada galim a padaryti kažką kitaip: žmogus tau pasako, kas nepatinka, tu pakeiti, darai kitaip. V isg i svarbiausia - padaryti tinkam ai iš pirm o karto. A š tik norėjau padovanoti tau ką nors neįprasto, galvojo Skotas. Bet kuris idiotas gali piešti. Norėjau sukurti kažką, ko niekas kitas tau negalėtų padovanoti. Kažką tokio, kas būtų tik nuo manęs. N o ­ rėjau... Per jos petį Skotas pamatė velnią. Jis iššliaužė keistai iš po lovos, jam nuo veido k ilo garai. - D žode... Bet ji laikė jį prisispaudus, tarsi tvirtai jam ant krūtinės p ri­ rišta kuprinė. J i nepaleis jo. Jis negali pajudėti. K o l velnias stojosi, jo sąnariai traškėjo, klaksėjo, klibėjo, po to jis priėjo prie jų. Skotas pajuto kylančią paniką. Kažkur verkė kūdikis. Skotas susiraukė. - Ššššš. Trin kt! Jo galva pradingo nuo pečių, lik o tik šnypščiantys trikdžiai, šlykštus jausmas. Neaišku kaip, bet dabar jis jau gulėjo veidu į kilim ą, vėl svetai­ nėje. Paveikslas dabar buvo atremtas į tolim iausią sieną, už pietų stalo, kur jis prastovėjo dešimt mėnesių nuo jos gim tadienio. - Reikėtų j į pakabinti, - vis užsim indavo kuris iš judviejų, bet kažkodėl nė vienas tam taip ir neprisiruošė. Skotas įsižiūrėjo į paveikslą, prisim erkė, kad geriau susifokusuotų vaizdas. Džodė.

Myliu tavo rudus plaukus.

Jam žiū rin t į paveikslą, spalvoti stačiakam piai pradėjo nykti. Skotas sumirksėjo tikėdamasis, kad jie sugrįš, bet pranyko dar daugiau stačiakampių. Ir tavo odos švelnumą.

Jos plaukai pradingo. A n t drobės atsirado vis daugiau baltų stačiakampių, rausvi ir sm ėliniai jos odos šešėliai ėmė dingti. Man patinka lūpomis ja u s ti tavo kaklą.

Beveik visi stačiakam piai buvo pradingę. L ik o tik trys. D u. Skotas nematė, kaip pradingo paskutinis stačiakampis: jis tik suprato, kad žiū ri į baltą drobę, atremtą į sieną. Tą akim irką jis suprato, kad prarado ją.

G R U O D Ž IO 4-OJI

2:00

5 V A L A N D O S 20 M IN U ČIŲ IKI A U Š R O S

Markas Kiekvienas ligoninės aukštas, rodės, turėjo tik jam skirtą spalvą. Registratūra ir laukiam asis pirmame aukšte buvo šviesiai m ėlyni. Aukštas virš jo buvo išblukusios žalios arba turkio spalvos. Kad ir kas buvo šito pastato interjero dizaineris, panašu, kad naudo­ josi negyviausių spalvų palete. Pam aniau, jog vien iš tų spalvų akivaizdu, kad tai ligoninė. Jei per klaidą kada prabustum čia sveikas, tos pastelinės spalvos sugebėtų tave įtik in ti, jog sergi.

A tsižvelgiant į mūsų prašymą Skotui Banksui buvo suteikta atskira palata rytiniam e ligoninės sparne. T a i buvo maža patal­ pa su lova, kurios vienoje pusėje buvo pakankam ai vietos instru­ mentų staliukui, o kitoje pusėje - man skirtai kėdei. Palatoje buvo tamsu. Žaliuzės užtrauktos, o lempos švietė labai blankiai. Atrodė, kad prietema skirta būtent tam, kad joje galėtų ilsėtis ant lovos gu lin tis sutvarstytas kūnas. Skotas Banksas miegojo, jo lėtas ir ramus kvėpavimas vis kliuvo už kažko jo gerklėje: pasigirsdavo švokštimas, klaktelėjimas. V ie­ nintelis kitas garsas palatoje sklido iš medicinos įrangos, stovinčios prie jo lovos: raminantis pulso pypsėjimas, nubrėžtas ekrane virpan­ čia žalia linija. Jam per lašinę buvo lašinami vaistai, skirti palaikyti stabilią temperatūrą, ir morfinas, kad pabudęs nejaustų skausmo. Dešinė jo galvos pusė uždengta storu marlės sluoksniu, kuris atrodė kaip kamuolys; kairys skruostas buvo apklijuotas pleistru. Ik i smakro buvo apklotas baltom is antklodėm is. Ir vėl švokštimas, klaktelėjim as, kol Skoto Bankso krūtinė beveik nepastebimai pakilo ir nusileido. Supratau, kad savo kvėpavimą pradedu derinti su jo, nes tai mane ramina. Ten, apačioje, kai Pitas išėjo, įtampa dar labiau išaugo, todėl apsidžiaugiau, kai daktaras L i pagaliau sugrįžo. Jis atvedė mane į šitą aukštą maždaug prieš dešimt minučių: pakilome senu barškan­ čiu liftu, po to ėjome ilgais, rodos, niekada nesibaigsiančiais korido­ riais, pilnais žmonių. Nuolat į juos atsitrenkdavau. Prie tokių kori­ dorių labiau pratusiam L i judėti buvo paprasčiau, o aš tik kapsčiausi jam iš paskos klausydamas man iš priekio siunčiamų instrukcijų: - ...miega dabar. A š tik to jūsų ir prašau: leiskite jam m iegoti tiek, kiek jam reikia. Jis tu ri p a ilsė ti... Ir panašiai. A š linksėjau, nors L i manęs ir nematė, stebėdamasis, kuo, po galais, jis mane laiko - negi jis mano, kad aš jo pacientą badysiu tušinuku, kad pažadinčiau.

K a i atėjome į palatą, prie jos durų jau stovėjo apsauginis. Jis buvo aukštas ir tvirtas, apsirengęs šviesiai ruda uniform a. L i pristatė mane, bet aš vis tiek jam parodžiau ženklelį, kad bū­ čiau tikras, jog jis suprato reikalo svarbą. Į Skoto Bankso palatą galėjo užeiti tik ligoninės personalas ir aš, niekas kitas neturėjo būti leidžiam as. Sėdėjau ram iai pasidėjęs Skoto Bankso bylą ant kelių, bandy­ damas mintyse susidėlioti apklausos strategiją. Bet tyla ir priete­ ma veikė taip ram inam ai, jog galvoti buvo labai sunku. Jaučiau, kaip prabėgusios sunkios dienos įtampa palieka mane, o jos vie­ toj įsitaiso nuovargis, todėl mintyse vis tekdavo save paraginti g rįž ti prie darbo. Pasitikėjim as savim i atsiranda kartu su žiniom is. Kuo galiu pasiremti? Artim iausias pavyzdys, kurį pavyko su­ galvoti, buvo D anielio Rouznelo apklausa. D anielis Rouznelas taip pat buvo kankintas, tačiau fizinis skausmas - dar ne viskas. Rouz­ nelas buvo priverstas išduoti žmogų, kurį jis mylėjo. Ir nors tas sprendimas buvo tik nedidelė dalis, ištraukta iš viso košmaro, at­ sakomybė už jį taip stipriai sukrėtė Rouznelą, kad jo atmintis ėmė jį gelbėti - suvertė ir paslėpė skaudžiausius prisim inim us ten, kur būtų neįmanoma jų rasti. Visai tikėtina, kad taip jausis ir Skotas. Jis nori padėti, bet bijo prisim inti. A š įsivaizdavau Skoto mintyse duris. Jo protas visus skaudžius prisim inim us palieka už jų. Tačiau pačias duris Skotas ir toliau gali matyti, todėl jis im a im provizuoti, kas už jų galėtų būti. Ten lik o jo mergina, ja i gresia rimtas pavojus, tad dalis jo norėtų ati­ daryti ir padėti jai. Tačiau kita jo dalis žino, kas dar yra uždary­ ta už tų durų, todėl neleidžia jam prie jų artintis. M an o darbas padėti suderinti tuos du prieštaravimus. Turėjau pasistengti, kad išsigandusieji Skoto Bankso dalis būtų nuraminta, jos dėmesys būtų nukreiptas kur nors kitur, kol tą Bankso sąmonės dalį, kuri nori padėti m erginai, vesiu prie durų ir padėsiu jas atidaryti.

Kad padaryčiau taip, turėsiu nepaisyti ten, apačioje, kilusio ginčo. Asm eniškai aš buvau tikras, kad Pitas teisus. Skoto mer­ gina greičiausiai jau negyva, o žudikas kur nors dingęs. Tačiau šitoje palatoje, kad ir kas nutiktų, aš laikysiuosi dviejų paprastų tiesų: D žodė vis dar gyva ir mes ją surasime. T a i dvi pagrindi­ nės šitos apklausos taisyklės. Dabar reikia p arin kti apklausos metodą. Iš esmės visos apklausos atrodo labai panašios. Pamenu, kaip kartą klausinėjau pagyvenusį vyriškį, kuris, kaip mes spėjome, buvo iš žaidim ų aikštelės pagrobęs vaiką. Pradėjęs su juo kalbėtis, iškart supratau, kad jis tikrai padarė nusikaltim ą. G ilia i viduje jis akivaizdžiai šlykštėjosi savimi, dalis jo tik ra i norėjo prisipažinti dėl to, ką padarė, bet tai padaryti jam buvo per sunku. Todėl jis mums ilg a i melavo ir išsisukinėjo. Esą nusikaltim o metu jo tik­ rai ten nebuvo, jis buvo kažkur kitur, jis niekada tos mergaitės nematė. Jis niekada mažai mergaitei nepadarytų nieko blogo. Tačiau tiesa slypėjo jo mintyse išlikusių įvykių chronologijoje, kuria žingsnis po žingsnio aš jį vedžiau. K ur buvote dvyliktą? K ur nuėjote po to? Pabandykite prisim in ti visą savo dieną. Vy­ riškis taip ir padarė, ir, kaip dažnai tokioje situacijoje nutinka, susidūrė su vienu iš savo mums pasakytų melų, todėl jam teko tik slin ti tos akim irkos detales. Jam pasidarė sunku p risim in ti smulkmenas, todėl kuriam la ik u i atsitraukėme nuo to klausim o, pasikalbėjome kitom is temomis. Po to jį ir vėl ėmėme spausti. Jis suprato, kad išsisukti nepavyks, šitaip po truputį sužinojome tiesą. Taip, jis buvo toje žaidim ų aikštelėje, bet tik ra i nieko ne­ darė ir tos mažos mergaitės nematė. Po dešimties m inučių mes vėl sugrįžom e prie klausim o - galbūt jis vis dėlto matė ją. Pasi­ rodo, taip, ji nuėjo su juo pasivaikščioti, bet ja i nieko nenutiko jis paliko ją prie medžių, o kažkas kitas tikriausiai po to ją nu­ skriaudė. Ir taip toliau. Žingsnis po žingsnio jis pasidavė. Nors nuo pat pradžių jis suprato, kad mes jį perprasime, jam buvo per

daug sunku tiesiog im ti ir pasakyti: „Tai padariau aš“. Apklausos pabaigoje jis netgi atrodė mums dėkingas. Šįkart situacija buvo kitokia, tačiau principas tas pats. P a tirti kankinim ai suformavo Skoto m intyse žaizdą. M a n teks atsar­ giai liesti tos žaizdos kraštus, kad suprasčiau, kur geriau spausti, kad jam lengviau būtų priprasti prie skausmo. Kalbėtis teks iš lėto, kantriai artėjant prie tiesos. Viskas priklausys ne tik nuo kantrybės, bet ir nuo to, kiek turėsime laiko. Pakėliau akis nuo lėtai besikilnojančios krūtinės prie jo vei­ do. Bent jau prie tos dalies, kurią galėjau m atyti. A n tra valanda nakties, lik o maždaug septynios valandos ik i aušros. Nepaisant mano pažado daktarui L i, jei Skotas Banksas netrukus nepabus, g ali būti, kad man visgi teks jam bakstelėti tušinuku. Tuo tarpu patogiau pasidėjau bylą, atsilošiau kėdėje, užsi­ merkiau. - Sveiki? Krūptelėjęs atsimerkiau. Skoto byla nukrito ant grindų, do­ kum entai iš jos išsiskleidė ant grindų kaip vėduoklė. Šūdas. Neatitraukdam as akių nuo lovos, pasilenkiau, kad surinkčiau juos. Skotas žiūrėjo į mane. Kad išgelbėčiau savigarbos likučius, mano smegenys kažkodėl liepė man apsimesti, jog aš visai ne­ miegojau, visgi nusprendžiau, kad tai būtų bergždžia. Po galais, kiek panašus į profesionalą tu dabar atrodai? - Atsiprašau, - ty lia i pasakiau, tarsi jis vis dar miegotų. - Ž i­ note, buvo sunki diena. - N ieko tokio. Skotas taip pat kalbėjo tyliai. G a l kalta palata: ligoninė mus verčia bendrauti pašnibždom is. - Atrodo, kad sapnavote košmarą, - pasakė jis. - Taip, sapnavau. Atsiprašau.

Sapnas jau nyko, bet žinojau, jog jis buvo apie Lizą . T ik sap­ no detalių nebeprisim iniau. G a l tai buvo toks pats sapnas kaip ryte? Prisim inim uose buvo likęs banguojančios jūros ošimas. Tas pats nevilties jausmas. Tarsi alkis, tik širdyje. - M a n taip pat sapnuojasi košmarai, - pasakė Skotas. - T ik gerai jų neprisimenu. Viskas taip painu. - M anau, nieko keisto. Žinote, kur esate? Jis atsargiai linktelėjo. - Bet jūs ne daktaras. Jūs čia tam, kad mane apsaugotumėte? - K aip film uose? - galim a buvo tik nusišypsoti, koks iš manęs dabar sargybinis, tačiau Skotui bus geriau, jei žinos, jog saugus. Kažkuria prasme taip. A š M arkas Nelsonas. Detektyvas. Esu čia tam, kad palaikyčiau jums draugiją, kad mes pasikalbėtume. Pabandytumėme kartu p risim in ti tai, kas jums šįvakar nutiko. K u rį laiką Skotas kažką galvojo, po to pabandė atsisėsti. Sta­ liukas su instrum entais prie lovos judėjo drauge su juo, vaistų m aišelis lašinėje ėmė siūbuoti. M ane perliejo panikos banga. - Atsargiai, nenuverskite. - Viskas gerai. Jo balsas buvo piktas, tarsi nulemtas kančios, jam dėl to sunku, bet jis pasiryžęs viską iškęsti. Antklodės nukrito atidengdamos lie­ kną, atletišką kūną. A n t odos kaip juodos ir violetinės dėmės švietė mėlynės. Susilaikiau nesusiraukęs: taip greitai mėlynės atsiranda tik po labai stiprių smūgių. Pamačiau dar daugiau tvarsčių, kurie, kaip supratau, dengė daugybę pjautinių žaizdų. Vamzdelis, einantis nuo jo rankos ik i lašinės, buvo tvirtai pririštas prie rankos baltu tvarsčiu. -Jū sų daktaras mus abu nudės, jei pamatys, ką jūs darote, pasakiau. - Jis atrodo kietas vyrukas. - Jis nenorėjo, kad aš su jum is kalbėčiau. -N en orėjo. - Bet aš privalau.

Linktelėjau, kad patvirtinčiau, jog dabar labiau tinka „priva­ lau“, o ne „noriu“. - Privalau įrašyti mūsų pokalbį, - ranka mostelėjau į atsineštą diktofoną. - A r galiu? - Taip. - J e i kažkurią akim irką suprasite, kad nebenorite tęsti, - aš išskėčiau rankas, - nieko tokio. Pailsėsim e, o tada kalbėsim e to­ liau. Strategiją rinksim ės pagal tai, kaip mus seksis. - N et nežinau, kiek iš manęs naudos bus, - Skotas susirau­ kė. - M an o galvoje viskas vis dar... sukasi ratu. - Pradėsime nuo lengviausios dalies, - pasakiau. - N oriu, kad liktum ėte ramus ir atsipalaidavęs, kiek tai įmanoma. G alite kažko ir neatsiminti, bet žinau, kad jums labai neramu dėl savo merginos. Iškart: - Džodė. - Žinau, kad jum s dėl jos neramu. Ir dėl to jus gali apim ti panika. K ie k įmanoma, noriu, jog pasistengtumėte nesijaudinti. Žmogus, atsakingas už jos paiešką, yra geriausias savo srities specialistas. Tad patikėkite, yra kam ir be jūsų dėl jos jaudintis. - Bet ji vis dar ten. M iške. - M es tai žinom e, - stengiausi kalbėti kiek galėdamas ramiau ir įtikinam iau. - M es ją surasime. M išk ą jau šukuoja paieškos komanda. D žod ei viskas bus gerai. Jo veidas atrodė ramesnis. - Pažadate? - Pažadu. Keisk temą. - Pirm iausia norėčiau iš jūsų sužinoti kiek įmanoma daugiau. G albūt tai mums padės surasti D žodę, bet jūs esate nusikaltim o auka, tad šis pokalbis pirm iausia apie jus. A r suprantate? Skotas nedrąsiai linktelėjo. G eriau pagalvojęs, nusprendžiau pokalbį nukreipti toliau nuo D žodės - kol kas lik ti saugesnėje

teritorijoje. Padėjau jo bylą ant grindų ir sutelkiau į Skotą visą savo dėmesį. - Pradėkim e nuo jūsų buto. Šiandien jūs dirbote namuose? - N e visai dirbau. - O ką veikėte? - Pasiėm iau laisvą savaitę. D irbau prie kom piuterio. K u riu fotomeną. - A , supratau. Jūs m enininkas? - Ne, - akim irką jis atrodė liūdnas. - Ne visai. Bet šiandien aš už­ siiminėjau menu. O po to nuėjau į mūsų laisvąjį kambarį pasportuoti. M ūsų laisvąjį kam barį. Vadinasi, jis gyveno su D žode. Tarsi nieko nuostabaus, bet visgi svarbi detalė. Iškėlusi dar vieną klau­ simą. Ši pora turėjo namus, bet užuot juos kankinęs namuose, 50/50 žudikas nuvežė į mišką. K odėl jis taip pasielgė? - K ie k tuomet buvo valandų? - paklausiau. - A p ie tris, sakyčiau. Skotas papasakojo tai, ką prisim inė. Jo pasakojimas buvo gana fragmentiškas, bet nusprendžiau, kad taip yra dėl nuskaus­ m inam ųjų, kurie jam lašinam i, ir bendro nuovargio. Svarbiausia buvo tai, kad esminės detalės atitiko jo papasakojimą pirm am sutiktam pareigūnui, o vėliau ir daktarams čia. T a i reiškė, kad tai, ką jis prisim ena, yra teisybė. Baigęs sportuoti, jis išgirdo kažką keisto, pasakojo Skotas, todėl išėjo iš kambario, kuriam e stovėjo sporto įranga, galvoda­ mas, jog anksčiau po darbo sugrįžo Džodė. Televizorius buvo įjungtas, bet svetainėje nieko nebuvo. Jis įėjo į svetainę. - Ir tada dar spėjau pagalvoti „Kas čia dabar?“ ir kažkas mane puolė. Tas vyras slėpėsi virtuvėje ir jį puolė. Skotui stipriai trenkė, po to kažką prispaudė jam prie veido. Skotas prisim inė tik tiek iš to, kas nutiko bute. Kuo daugiau jis pasakojo, tuo labiau augo jo nerimas - jis da­ rėsi vis piktesnis, kol pasiekė tokį tašką, jog, rodos, ėmė šlykštėtis

savimi. Atpažinau emociją, o kai baigė kalbėti, jei ant jo rankų nebūtų buvusių tvarsčių, panašių į bokso pirštines, iš pykčio jis iš visų jėgų būtų trenkęs sau per kelius. Taip aš pats elgdavausi pastaruosius šešis mėnesius, kai mane užvaldydavo per stiprūs jausmai. Kartais visai neblogai taip nuleisti garą. - Buvau toks kvailas, - pasakė Skotas. - Beviltiškas. - N ieko panašaus. Pabandžiau save įsivaizduoti jo vietoje. Jis akivaizdžiai daug sportavo, tad visas tas sportui sugaištas laikas pasirodė bepras mis, kai rim tai prireikė fizinės jėgos. Jei jis būtų sugebėjęs apsi­ gin ti, viskas galėjo baigtis visai kitaip. Nesugebėjęs apsiginti, jis, rodos, pasmerkė save ir D žodę vėlesnėms kančioms. N uo šitų kaltinim ų aš kol kas norėjau jį sulaikyti. - A š taip pat kilnoju svarmenis, - pasakiau. - Juk žinote, kaip paprastai jautiesi po treniruotės - kartais vos rankas gali pakelti. Jūsų užpuolikas ir anksčiau tai darė, be to, jis gudrus. Jis palau­ kė, kada būsite pavargęs ir negalėsite pasipriešinti kaip reikiant, tada nukreipė jūsų dėmesį, kad turėtų prieš jus pranašumą. Bet kam kitam tokioje situacijoje būtų pasisekę neką geriau. Bet Skotas tik purtė galvą. Visko per daug, pagalvojau. R eikia judėti toliau. - Pasikalbėkim e dabar apie vyrą su velnio kauke. Pakėliau nuo grindų bylą, iš esmės tik tam, kad turėčiau kur dėti rankas. - Suprantu, kad sunku, - pasakiau, - bet noriu, kad dabar tą žmogų savo mintyse izoliuotumėte. Nenoriu, kad galvotumėte apie tai, ką jis padarė, man įdomu tik tai, ką apie jį patį galite papasakoti. Įsivaizduokite, kad jis tiesiog stovi gatvėje. Kuo jis apsirengęs? Susierzinim as Skoto veide liko, bet dabar jis atrodė labiau atsipalaidavę. Prieš atsakydamas gerai pagalvojo. - Nesu tikras dėl jo drabužių, - pasakė. - Jis buvo su sportba­ čiai. Baltais, nudėvėtais. A p lin k raištelių skylutes, regis, m ėlyni

apvadai, kažkokie tamsūs. K iti jo drabužiai buvo juodi, man at­ rodo. Sakyčiau, jis buvo su kom binezonu. Skotas kalbėjo santūriai, jo veidas darėsi vis ramesnis. Supra­ tau: šios nakties apklausoje bus ir pakilim ų, ir nuopuolių. K iek­ vieną kartą, kai Skotas susigūš, turėsiu bent truputį atsitraukti. Aptarę užpuoliko drabužius, ėmėme kalbėti apie bendrą fiz i­ nę išvaizdą. Skotas patvirtino tuos užpuoliko požym ius, kuriuos mes jau žinojom e, - trum pi rudi plaukai, gana aukštas, tvirtai sudėtas. Atrodė, kad jis jau nurim ęs pakankamai, kad galėtume kalbėti apie kažką labiau specifinio. - G a l prisimenate, kaip nuvežė į mišką? - paklausiau. - M es buvome autobusiuke. -Jū s su Džode? Jis linktelėjo. - J i buvo surišta, autobusiuko gale. Jaučiausi siaubingai. M a n atrodo, pakeliui mes stabtelėjome, gal kartą ar du, neprisimenu. - O kas tada nutiko? - Kažkas nutiko, bet... man atrodo, jis išlipo, bet nesu tikras. Skotas susiraukė. V ėl atrodė, kad ant savęs pyktelėjo. R eikia judėti pirm yn. - Supratau. Tada jis nuvežė jus į mišką? - K a i visi išlipom e, jis uždėjo man ant galvos maišą. N ieko negalėjau padaryti. Linktelėjau. Kad ir kuria kryptim i bandžiau kreipti mūsų pokalbį, kaltė viena ar kita form a vis išnirdavo į paviršių. Skoto m intys blaškėsi tarp to, ką turėjau padaryti, ir to, kad negalėjau padaryti nieko. Nusprendžiau peršokti laiku į priekį. - K o l ėjote m išku į priekį, visą laiką jums ant galvos buvo mai­ šas. O kaip pabėgote iš miško? G a l prisimenate, kaip tai nutiko? Jis ryžtingai papurtė galvą. - G a l prisimenate, kiek ilg a i bėgote, kol pasiekėte kelią?

- Ne. Gana ilgai. - Kelias minutes ar valandą? - Neprisim enu. Panašiau į valandą. Žvilgterėjau į pulso m onitorių prie lovos. Skoto pulsas daž nėjo. Laikas atsitraukti. - Nesvarbu, - pasakiau. - A r prisimenate, kur tuo metu buvo tas vyras? Jis vijosi jus? - Vijosi?.. - Skotas susiraukė. - Ne. M ačiau, kaip susimąstė išgirdęs klausimą. A kivaizdu, kad iš­ girdus šį klausim ą jam ėmė k ilti daugiau klausim ų. Jei jo nesivi­ jo, kodėl? K aip jam pavyko ištrūkti? Po akim irkos jo pasąmonė liepė jam atsitraukti ir nebandyti kapstytis. - Atleiskite, - jis griežtai papurtė galvą. - Iš to, kas įvyko miške, atsimenu tik ... nuotrupas. Buvo tamsu, šalta. Snigo. Beveik visą laiką bėgau. K o l pasiekiau kelią, galvoje buvo visiška sumaištis. - Suprantu. - Prisim enu, kad kalbėjau su savimi. K o l bėgau m išku, kol pasiekiau kelią. A š vis kartojau sau, kad viskas bus gerai. - Suprantama, - pasakiau. - Tokioje situacijoje pasąmonė gali paim ti viršų. Taip ji padeda išgyventi sunkumus. Ir tada nutiko tai. Iš kažkur - iš prisim inim ų ar sapno - mano galvoje pasigirdo balsas, aiškesnis ir garsesnis už mano m intis. Plauk, paliepė jis. Plauk iš visų jėgų. Papurčiau galvą. - Prisim enu tik tiek, - pasakė Skotas. - K aip jūs ir sakėte atrodo, kad tuo metu kažkas už mane sprendė, ką daryti - lyg tas kažkas atsisėdo prie vairo, o mane pasodino ant galinės sė­ dynės. Nežinau, nei kur buvau, nei ką dariau. - Nesijaudinkite, - palinkau į priekį, dar kartą papurčiau gal­ vą. Balsas mano galvoje dingo, bet vis tiek jaučiausi taip, tarsi kažkas svetimas po m intis būtų šliaužiojęs. - Jei neprisimenate, tuom et... tuomet pakalbėsim e apie tai vėliau.

Susiimk. Tačiau lengviau pasakyti nei padaryti. M an o širdis daužėsi per greitai. Balsas galvoje sugrąžino paniką. Staiga aš apskritai nebegalėjau blaiviai m ąstyti. M es su Skotu žiūrėjome vienas į kitą. Jis laukė manęs. - G erai, - pasakiau. - Gerai. Pasikalbėkim e apie Džodę. Kaip apibūdintum ėte ją? Koks ji žmogus? Skotas norėjo kažką sakyti, bet staiga sustojo. Trum pam jo veidas ištįso ir aš iškart supratau, kad paslydau. Per greitai ėmiausi šio klausim o. Nespėjus man pakeisti temos, Skotas susi­ graudino, pradėjo verkti. K u rį laiką sėdėjau ir tiesiog galvojau, tu suknistas idiotas. - Viskas gerai, - pasakiau. Bet gero buvo mažai. G a l tai ir nebuvo tiesiogiai su kan kin i­ mais susijęs klausimas, bet aš jo užduoti neturėjau. Jei Skotas čia, vadinasi, jis paliko D žodę miške. G a l jis ir neprisimena, kaip tai nutiko, bet vos tik pagalvojus apie ją, jis pasijusdavo kaltas, jam sugrįždavo m intys apie tai, koks jis silpnas ir išdavė savo merginą. K okia ji buvo? Jo jausm ai D žodei buvo tiesus kelias į to baisaus vakaro epicentrą. Jo protas tikriausiai verčiau bėgtų per karštas anglis nei galvotų apie tai, o jei mano protas būtų norm aliai veikęs šitoje palatoje, aš iš pat pradžių būčiau supratęs. - Viskas gerai, - pakartojau. Bet žaliuzės jau buvo pakeltos. Skotas toliau ty lia i verkė. Pyk­ telėjau ant savęs, mintyse atsidusau. Kas, po galais, man darosi? G a l taip net geriau. G a l mums abiem su Skotu metas pailsėti. Skotas nesiklausė, bet atsistojęs aš vis tiek pakartojau tą patį pasakiau tą patį melą, nuo kurio buvau pradėjęs apklausą. Nors neviltis, kurią jaučiau, rodos, bandė sugriauti mano tikėjim ą, kurio aš taip siekiau. A š pasakiau: - M es ją surasime.

G R U O D Ž IO 4-OJI

2:15

5 V A L A N D O S 5 M IN U TĖ S IKI A U Š R O S

Eilenė Eilenė buvo antrame aukšte, D žono studijoje, sėdėjo patogio­ je odinėje kėdėje, kurioje Džonas daugumą vakarų praleisdavo bent po valandą. Kadangi jo šiandien čia nėra, atrodė, gaila būtų nepasinaudoti proga. K a i Džonas ryte anksčiau atsikeldavo, E i­ lenė dažnai persirisdavo į jo lovos pusę, kad jaustųsi arčiau jo, kol jo nebus. T a i buvo kažkas panašaus, nors dabar ją buvo už­ valdžiusios visai kitokios emocijos. Šitoje studijoje, būdamas namuose, paprastai dirbdavo jos vy­ ras. Prie sienos viena šalia kitos stovėjo dvi knygų lentynos, prie­ šais jas - stalas, ant kurio jis laikė savo kom piuterį. Sieną už stalo puošė įrėm inti sertifikatai, pranešim ai ir nuotraukos iš laikraš­ čių: tos iškarpos atspindėjo visą jo karjerą. Kam barį apšvietė vie­ nintelis toršeras, kurio šviesa buvo blyški ir jauki. Priešais ją buvo langas, užuolaidos buvo atitrauktos, todėl jos atvaizdas žiūrėjo į ją iš lango stiklo: neryškus, išplaukęs tarsi vaiduoklis, kuris prie vienos galvos pusės laikė prisispaudęs te­ lefono ragelį. Ausyje ji ir toliau girdėjo erzinantį kvietim o signalą, o po kiekvieno pyptelėjim o Eilenės nerimas vis stiprėjo. Pakelk ragelį, m intyse reikalavo ji. Jų namų telefono numeris buvo įvestas į D žono m obilųjį tele­ foną. Eilenė m intyse regėjo, kaip jis ž iū ri į ekraną suprasdamas, kad tai ji, ir svarsto: kelti ar ne. Jos nerimas buvo persipynęs su pykčiu. Atsiliepk. J i stebėjo, kaip jos atvaizdas paim a taurę vyno, gurkšteli iš jos. - Labas, - pasakė Džonas.

A č iū D ievui. Dabar, kai jis atsiliepė, Eilenės baim ė šiek tiek atlėgo. Bet pyktis liko. J i pastatė taurę ant stalo šalia savęs, gal truputėlį per garsiai. - K odėl taip ilg a i neatsiliepi? - A tleisk. Turėjau išeiti į koridorių. Juk esu darbe. D žo n u i niekada nepatikdavo kalbėti telefonu, jis jausdavosi nepatogiai ir tuomet, kai žmogus kitoje pusėje tylėdavo. Eilenė kurį laiką tiesiog tylėjo, nes ja i buvo įdomu, kaip jis reaguos. Po tos keistai nepatogios tylos Džonas galiausiai pasakė: - Turėtum m iegoti, ju k jau vėlu. - A rg i? A n t tolim iausios sienos kabėjo laikrodis - netrukus jis rodys dvidešim t po antros nakties. Eilen ė seniai nebuvo m ačiusi laik­ rodžio, rodančio tokį vėlyvą laiką. K a i ji buvo jaunesnė, tai nutikdavo dažniau. J i dažnai eida­ vo kaip galim a vėliau m iegoti, o stengdavosi keltis kuo anks­ čiau, nes tiesiog buvo labai daug darbo. Atėjus m irties valandai, atsigręžęs į praeitį ju k nesigailėsi, kad nepakankam ai miegojai. Džonas elgėsi taip pat. Jame kunkuliavo beveik tokia pat gyvy­ binė energija, kuri pirm iausia ir patraukė jos dėmesį. Gana ilg a i jų santykiai buvo lengvi ir paprasti, dėl to ji patikėjo, kad jiedu yra vienas kitam p u ik iai tinkantys lygiaverčiai partneriai. Ir tai buvo tiesa. Dabar keista tai prisim in ti - tu rin t galvoje, kaip ji nekenčia jo atsidavimo darbui, bet tada tai buvo tiesa. K a i jie drauge paseno, žinom a, daug kas pasikeitė. Eilenės diena sutrumpėjo į abi puses, o D žono dar labiau išsitempė. Pa­ prastai jis ateidavo į lovą tik po kelių valandų, kai atsiguldavo ji, o prabudusi ryte jo lovos pusę rasdavo jau tuščią. K u rį laiką atrodė, kad tai visai norm alu, bet po D žoną ištikusio nervinio išsekim o Eilenė buvo priversta tai pergalvoti. K a i jis sugrįžo iš ligoninės ir vėl kiekvieną vakarą buvo su ja lovoje, prim inė jai

visus tuos vakarus, kada taip nebuvo. J i suprato, kad visą laiką pareigingai šildė jų lovą ir kantriai laukė, kol Džonas, nustū męs ją šalin, siekė savų tikslų. T ik slų , kurie galiausiai ėmė kel­ ti pavojų jiem s abiem. Tokios dienos turėjo būti likusios seniai praeityje. - J a u vėlu, - pakartojo jis. - A š tik ra i maniau, kad tu jau m iegi. - Todėl nepaskambinai? M anei, kad nelaukiu, kada paskam­ binsi ir praneši, kaip tau sekasi? J i panikuoja? Iš tos baimės ji g a l... iš proto išsikraustė? - N et nežinau. A tleisk. - Juk žinai, kad turėtum man paskam binti. - Tiesiog nebuvo progos. Eilenė jautė, kaip sukanda dantis išgirdus gerai pažįstamą savo vyro balso toną. Įsivaizduodam a jį ten. Jis žiū ri kažkur ša­ lin , braukia ranka sau per plaukus, o jo m intys to li nuo šito po­ kalbio, jis mąsto apie visai ką kita. A p ie kažką kita, kas, panašu, jam svarbiau už ją. - Labai daug darbo, - pasakė jis. - Nėra kada net atsikvėpti. Z in ai, kaip būna. - Atsim enu labai gerai, kaip būna. Jos kraujas jau kunkuliavo. Si emocija šiandien buvo nauja, bet gerai pažįstama. K o l jis sveiko, vienu metu ji buvo taip su­ pykusi ant D žono, tarsi jis būtų turėjęs m eilužę. Nors iš esmės jis ir turėjo m eilužę, tik ne kitą m oterį, o darbą. Tačiau ty lia i papykusi Eilenė jausmus nustūmė į šalį, pirm iausia dėl to, kad Džonas buvo jos vyras ir jos gyvenimas. Kad ir kokios klaidos padarytos, jie galėjo jas sutvarkyti kartu. J i prašė tik tiek, kad Džonas tų klaidų nekartotų ar bent jau nesiveržtų ten, kur jos galėtų pasikartoti. Taip, ji gerai prisim inė, kaip būna. N e taip, kaip jos vyras, kuris nesupranta, kuo ir vėl rizikuoja. D ar vienas vyno gurkšnis.

- G erai jautiesi? - paklausė jis. - Atrodo, esi išgėrusi. - A š esu išgėrusi. Ir vis dar geriu. Jis tylėjo. - Pusė trijų nakties. - Sakai, turėčiau būti lovoje? - Ne. T ik sakau, kad vėlu gerti. - G a l ir taip. Eilenės sesuo pasakė tą patį, kai jos kalbėjosi telefonu anks­ čiau, dar prieš vidurnaktį. J i negali skandinti savo širdgėlos taip vėlai. - K odėl ne? - atšovė Eilenė. Jai atsibodo būti atsakingai už visas galim as pasekmes. Džonas turėtų būti čia su ja, bet jo čia nėra. K odėl ji visada tu ri būti atsakinga už tai, kas tik ra i svarbu? Todėl jai reikia kuo nors užsiim ti, kad išlik tų rami. Ir ji buvo užsiėm usi ik i pusės trijų nakties. Jau išgėrus beveik visą butelį vyno. Tarsi ir vėl sugrįžo į jaunystės laikus. Jai dabar reikėjo tik tiek, kad Džonas prisijungtų ir palaikytų kompaniją. - A r ruošiesi į lovą? - paklausė jis. - Nežinau. Kada grįši? - Labai daug darbo, todėl dar nežinau. Ta byla, jei nepasisku­ binsim e, pralaimėsime, o tada... - K ur tu? - Kur? Ligoninėje. Apklausiam e vieną žmogų. Jis buvo suža­ lotas, dabar yra čia. - Taip, žinau, kam skirtos ligoninės. K aip suprantu, tai Rutlandso ligoninė? T u joje? - Taip, Rutlandso. Eilenė linktelėjo sau. Į Rutlandso ligoninę pati nuvežė jį, kai jis palūžo per Endriaus D aisono laidotuves. Su ta vieta buvo susiję daug liūdnų prisim inim ų. Pirm ą naktį ji praleido palatoje, po to kiekvieną dieną iš tų keturių, kurias D žonas ten gulėjo, grįždavo aplankyti jo. Ilg i psichiatrinio skyriaus koridoriai jai

ėmė sietis su jausmu, kad jos pasaulis sudužo ir jo suklijuoti ne­ beįmanoma. A k im irk ą net pasidarė įdomu, kaip Džonas jaučiasi sugrįžęs į tą vietą, o greta pykčio atsirado dar stipresnis susirūpinim as. Bet ji pasistengė tuoj num alšinti tą jausmą. Džonas pats nusprendė sugrįžti ten. T a i tu ri įtakos ir jai, jis neturėtų su ja taip elgtis. Ir taškas. Eilenės sesuo sakė jai, kad ji privalo būti griežtesnė, ir tai buvo tiesa: atėjo metas išlygin ti svarstykles, ant kurių sudėti jų įsipareigojim ai. Po viso to, ką D žonas privertė ją iškęsti, jis turėtų pats tai suprasti. - N o ri, kad atvažiuočiau ir tave parsivežčiau? - susirūpinusi paklausė jos sesuo, ir Eilenė nusišypsojo, nes žinojo, jog Debra atsidurs čia iškart, vos tars žodelį, nesvarbu, kiek rūpesčių jai pačiai tai sukels. - Ne, ačiū, - pasakė Eilenė. - T u riu pati išsiaiškinti. M a n reikia rim tai tuo užsiim ti. Eilenė griežtai pasakė D žonui: - N oriu, kad grįžtum namo. Pas mane. Kitoje linijos pusėje kurį laiką buvo tylu. - N egaliu kol kas. - Bet aš noriu. Per staigiai, per kandžiai, per irzlia i. J i pabandė atgauti savi­ tvardą, o po to pakartojo: - G irdžiu, ką sakai, D žonai, bet noriu, kad būtent taip pada rytum . M aldauju - g rįžk namo. - Negaliu. Labai norėčiau g rįžti, bet toks man darbas. Eilenė vos nesusijuokė. - V yriški reikalai? - Kas? - Nieko. Eilenė gurkštelėjo dar vyno, vėl garsiai pastatė taurę, nes kai ką suprato.

- Pasakyk man, kad tai nėra susiję su Endrium i? - lange prie­ šais Eilenės atvaizdas staiga palinko į priekį. - O Dieve, D ž o ­ nai. T ik nesakyk, kad tu ir vėl vaikaisi tą žmogų. - Ne, - pasakė jis. - T a i tik ra i nesusiję. G a l nuo alkoholio ji pasidarė tokia paranojike? Kad ir kokia to priežastis, ji nebuvo tikra, kad D žonu gali tikėti. - Prisiek man, - pasakė ji. - Prisiekiu. Tiriam e įsilaužim ą į vienus namus. Labai nema­ lonus reikalas, bet tik ra i nesusijęs su Endrium i. Eilenės panika truputį atlėgo, bet ne ik i galo. - J e i tai „labai nemalonus reikalas“, turėtum perduoti jį kam nors kitam . - Na, taip, diena buvo ilga ir sunki, bet aš tikrai jaučiuosi gerai. - Bet aš gerai nesijaučiu! - E ile n ei norėjosi surikti. - Svarbu juk ne tik tu. Bet ji nepasakė nieko. Tiesa ta, kad ji galėjo šaukti, pykti, verkti - galbūt, je i ji taip padarytų, Džonas net nusileistų ir g rįžtų namo, bet tuo ji nieko nepasiektų. Jei ji privers j į g rįžti, iš to nebus jokios prasmės. Tiesa ta - nepaisant to, ką ji sakė Debrai - E ilen ei prireikė dviejų valandų šitam skam bučiui prisiruošti. Vietoj to, kad im tų ir paskambintų, ji vis atidėliojo kartodama sau, kad jis netrukus grįš, o jei negrįš, tada paskambins. D uodu jam dešimt m inučių, galvojo Eilenė. Duodu jam laiko ik i pirmos valandos nakties. Po to ik i pusės dviejų. Iš tikrųjų ji labai bijojo šito pokalbio. N e todėl, kad Džonas gali pasirinkti darbą vietoj jos - tai jis jau padarė bet dėl to, kaip jis tai padarys: kad elgsis taip, tarsi būtų tik pa­ prastas vyras, kuris dirba paprastą darbą. Kad elgsis su ja taip, lyg ji būtų per daug įk y ri žmona, kuri temoka zyzti ir priekaištauti. Visada viskas baigdavosi tuo. A r galėtų ji tiesą sviesti jam į akis ir išaiškinti, kas ir kaip? Parodyti savo vyrui jo paties silp­ nybes taip, kaip kad jis elgiasi su ja, ir priversti j į tas silpnybes

pripažinti? D ė l susirūpinim o ir pykčio tie žodžiai buvo ant jos liežuvio galo, bet m eilė juos sulaikė. Atsiradęs susierzinim as ir pyktis, atrodė, tuoj tuoj ją sudraskys iš vidaus. - G rįšiu namo, kai tik galėsiu. - Z in ai, kaip viskas bus, D žonai? Taip, tu grįši namo tada, kai galėsi. To aš ir noriu. Bet ik i to laiko privalai man nuolat skam binti. Kas dvi valandas. - Tau skam binti? T a i pasakiusi Eilen ė ir pati suprato, jog prašymas iš tiesų at­ rodo gana vaikiškas. Skam bink man. Registruokis kas dvi va­ landas. Bet kodėl g i ne, po galais - tai ju k mažiausia, ką jis gali padaryti tokioje situacijoje. A rg i ne? T a i kompromisas. N edide­ lė paslauga, kurią jis tik ra i gali padaryti dėl jos, net jei jis ik i šiol atsisakė p ild y ti viską, ko ji prašė. - Kas dvi valandas. Kad žinočiau, jog tau viskas gerai. - Pasistengsiu, b et... Nespėjus jam daugiau nieko pasakyti, Eilenė padėjo ragelį. A k im irk ą stojusi tyla kambaryje atrodė stulbinanti. Tru putį virpėdam a Eilenė žiūrėjo į savo atvaizdą lange bandydama atsi­ kratyti m inčių. G a l visgi ji pasielgė neprotingai. Gerklėje jautė kietą emocijų gniutulą, - pykčio ir nuoskaudų, baimės ir meilės derinį, - iš patirties žinojo, kad bandydamas dangstyti problemą jos neišspręsi. Taip, jausmus galim a nuslopinti, paslėpti, nuplau­ ti alkoholiu, bet anksčiau ar vėliau turėsi juos vis tiek išpainioti ir išsiaiškinti kiekvieną jų giją. Šiąnakt jos protas nepakankam ai aštrus, kad ji galėtų anali­ zuoti savo jausmus. Bandydama tuo užsiim ti, tikriausiai situaci­ ją tik dar labiau pablogintų. Nėra prasmės kankinti save toliau, ypač turint galvoje, kiek ji jau prisikankino. Rytas už vakarą protingesnis... Jos ranka drebėjo, kol ji vienu ypu gėrė paskutinį taurėje lik u sį vyną. Viskas bus gerai. Jam viskas bus gerai, tau irgi.

Tada Eilen ė atsistojo ir nulipo į pirm ą aukštą. G e rti daugiau tikriausiai nebūtų protinga, bet blogiau vis tiek jau nebus. D ar vieną taurę - arba tiek, kiek ja i norėsis, jei sąžiningai, - ir tada eis į lovą, drauge pasiims telefoną. Dieve padėk jam, jei jis nepaskambins. T a i jau tikrai. O kol kas ja i rei­ kia nusiram inti. Jai reikia vaistų, kad m intys nurim tų. Vyno jie turėjo daug. Per daugelį metų sukaupė rim tą kolek­ ciją, iš kurios ypatingom is progom is ar šventiniams pietums pa­ imdavo geriausius. O papildydavo ją iš tų vietų, kuriose leisdavo savo ramias atostogas. K a i Eilenė atidarė virtuvėje duris, už ku­ rių buvo rūsys, žinojo, jog ji tikriausiai galėtų prisim inti, kada ir kur bent pusė iš ten esančių keturiasdešim ties ar penkiasde­ šimties butelių buvo nupirkti. G era tai žinoti. K ažkuria prasme vynas buvo tarsi jų poros bendro gyvenim o istorija. A trodė visai logiška, kad šįvakar Eilenė bent šiokią tokią paguodą randa p ri­ siliesdam a prie jos.

G R U O D Ž IO 4-OJI

2:30

4 V A L A N D O S 50 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Markas Reikia atsipalaiduoti. Pusė trijų nakties, o aš toliau blaškausi po ligoninės korido­ rius. Jei tiksliau, bandau prisim inti, kur ir kada reikia pasukti dešinėn ar kairėn, kad rasčiau liftą , g alin tį nuvežti mane į pirm ą aukštą, bet man žiauriai nesiseka. Šita vieta - tarsi labirintas. O man norėjosi tik vieno - atsigulti ant kokio koridoriuje stovinčio gulto, skirto ligoniam s perveržti, ir pam iegoti. A rb a atsigulti ir pam iegoti, arba stum dyti tą suknistą daiktą po koridorių tol, kol jis subyrės.

G aliausiai suradau liftą , pilnas žm onių jis leidosi žemyn, įsi­ broviau į vidų, ėmiau g ilia i kvėpuoti, kai jo durys užsidarė. Buvau supykęs ant savęs, bet po truputį rimau: supratau, kas atsitiko. M an o darbas buvo sukurti su juo pasitikėjim o ryšį, su­ prasti, kaip jis jaučiasi - kažkuria prasme, įsibrauti į jo galvą. T a i ir padariau. T ik padariau per gerai. G aliausiai pats buvau apkandžiotas. Kažkur g ilia i, gal net giliau nei paprastai, L iz a buvo mano mintyse. Iš dalies taip nutiko dėl pačios dienos: mano, kaip de­ tektyvo, pirm os darbo dienos. Bet buvo dar kai kas. Prisidė­ jo ir tyrim o specifika. K a i anksčiau žiūrėjau D anielo Rouznelo apklausą, nekaltinau jo už tai, kad jis kažko negali prisim inti. K aip galėčiau? Tačiau pažvelgus į Skotą ir pamačius iš sunkios padėties išsigelbėjusį vyrą, miške palikusį m ylim ą merginą, k ilo pavojus jo vietoje regėti save. Turėjau to saugotis. Be to, kol buvau palatoje, turėjau įtik i­ nėti save, kad D žodė vis dar gyva, nors g ilia i širdyje tuo labai abejojau. O per daug susitelkus į tai, kaip turėtų jaustis Skotas, ėmė k ilti m intys apie L iz ą ... turėjau tai num atyti ir to saugotis. N e tiek dėl Skoto, kiek dėl savęs. T a ig i reikia atsipalaiduoti. L ifta s man buvo kaip slėptuvė įsivaizdavau, kad visus slegiančius jausmus palikau tame aukšte, iš kurio jis mane išvežė. K a i kuriuos iš jų aš pasiim siu grįždam as į tolesnę apklausą. Pirm as aukštas. Išlipau iš lifto su kitais žmonėmis, pasukau į dešinę, po to apsisukau ir nuėjau į kairę. Prisim inęs daktaro L i instrukcijas, Gregą ir M erserį suradau pastato gale, sename personalo persirengim o kambaryje. Sis pa­ stato galas buvo iškraustytas, renovuojamas, dauguma korido­ rių buvo nepereinami: įėjimas į juos buvo uždengtas polietileno skiautėmis, padengtomis storu du lkių sluoksniu. Lem pos virš

galvos lubose truputį mirksėjo, truputį zyzė. M a n beveik iškart nuo jų pradėjo skaudėti galvą. M um s

paskirtas persirengim o

kambarys buvo pradėtas

kraustyti. Senos šešių pėdų aukščio spintelės nukabintos nuo sienų ir sudėtos į liūdnas krūvas atokiausiame kampe. Dienos šviesos lempos švietė taip pat ryškiai ir nem aloniai, kaip prožek­ toriai kokioje nusikaltim o vietoje. M erseris sėdėjo viduryje ant senos plastikinės kėdės. Jis atrodė kaip koks daiktas, paruoštas išm esti drauge su kitais patalpoje esančiais daiktais. N uo tos šviesos jo akys atrodė įdubusios, akiduobės pajuodusios, o oda balta kaip popierius ryški šviesa pabrėžė susenusius bruožus, todėl jis atrodė net se­ nesnis nei buvo iš tiesų. A bejin gu veidu žiūrėjo kažkur į erdvę. M a n pasirodė, kad sunku šįkart būtų pasakyti, ar jis dabar susikaupęs apie kažką galvoja, ar priešingai, - visai apie nieką nemąsto. Gregas buvo kažkuo užsiėmęs. Iš autobusiuko buvo atnešta daugybė kom piuterinės technikos, ji sudėta ant trijų ilg ų stalų. A n t kiekvieno jų buvo po nešiojam ąjį kom piuterį, spausdintuvas, kurį galim a naudoti kaip fakso aparatą, ir dar daug įrašančiosios įrangos. Elektrą ši technika gavo per iš koridoriaus atvestą laidą. Pačioje patalpoje ant sienų nebuvo nė vieno kištu kin io lizdo, tik seni m ėlyni vam zdžiai, atrodantys tokie tv irti, kad ant jų galė­ tum atsistoti. Per vid u rį stovinčiam e nešiojamajame kom piuteryje buvo įjungta v irtu a li konferencija. Kairiajam e kom piuterio ekrane buvo rodomas realiuoju laiku transliuojam as vaizdas, beveik vien tik juoda tamsa. Kom piuterio, prie kurio dabar darbavosi Gregas, dešinėje per visą ekraną švietė program inis kodas. Iš Grego veido išraiškos buvo aišku, kad jis su tuo kodu vargsta. -A p k la u sa numeris vienas, - pasakiau dėdamas diktofoną prie jo ant stalo.

- A čiū . - K aip sekasi? Gregas galva parodė į ekraną. - Bandau prisijungti prie Pito. Jis dabar miške, bet man nesi seka sukurti ryšio. T ie suknisti kom piuteriai. - Tuom et kol kas papasakosiu, ką man pavyko sužinoti. K o l Gregas kūrė ryšį, aš jiems abiem trum pai papasakojau apie Skoto apklausą: kaip jis buvo užpultas namuose, kaip juos vežė autobusiuku, kaip uždėjo ant galvos maišą, kol vedė per mišką. Gregas tarsi ir bandė klausytis, bet buvo akivaizdu, jog jo galva dabar užim ta kitais dalykais, o M erseris kaip tik visą laiką, kol kalbėjau, žiūrėjo į mane nemirksėdamas. T a i mane nervino. N et negalėjau suprasti, ar jis supranta, ką aš sakau, ar visi mano žodžiai atšoka atsimušę į jo fasado langus. K a i nutilau, nežinodamas, ar man dar verta tęsti, M erseris linktelėjo ir paklausė: - O kaip dėl jo merginos? - J is sakė, kad ji jau buvo autobusiuke, kai užpuolikas pa­ grobė jį. Jei Skotas neklysta dėl laiko, panašu, kad ji pagrobta iš darbo. M erseris linktelėjo. - Iš jų buto nuomos sutarties sužinojome, kad ji dirba drau­ dim o kompanijoje. R eikia ką nors iš tos kompanijos pažadinti, išsiaiškinti, kaip ir kas ten įvyko. - Supratau. - J i šiandien į darbą galėjo net neiti, - pasakė jis. - Nepa­ m iršk, kad ji vakar dieną praleido Simpsono namuose. - Taip, žinom a. Buvau visai pamiršęs arba bent jau ta inform acija kažkur mano galvoje buvo pasimetusi. M erseris man kažką atkišo. Paso fotografiją. - Iš Bankso piniginės.

Įdėm iai ją apžiūrėjau. - Taip, nuotrauka atitinka, kaip tą merginą apibūdino Sim p­ sono kaimynė. M erginos plaukai buvo rudi, o simpatiška šypsena truputį kreiva. Iš jos veido išraiškos buvo galim a suprasti: nekenčiu fo ­ tografuotis. J i nebuvo gražuolė, bet vis tiek kažkuo patraukli. G a l dėl charakterio. Atrodė, kad tame viename kadre užfiksuo­ ta bent dalis tikrosios jos asmenybės. Įsivaizdavau, kaip Skotas laukia prie fotobūdelės, kalbasi su ja per užuolaidas, kol už jų blykčioja šviesos. G a l ką nors lin k s­ mo šnabžda, kad priverstų ją nusišypsoti. O po to vieną nuo­ trauką išsikerpa ir įsideda į savo piniginę. Rodo žmonėms. Tai Džodė. A rg i j i nenuostabi? M an o piniginėje galim a rasti panašią Lizo s nuotrauką. - Nuskenuota ir išdidinta, - pasakė M erseris. - D žodė M akNis. T a i m erginai išgelbėti mums lik o penkios valandos. R im ta pastaba. N e i Gregas, nei aš nieko nepasakėme. V is dar buvau išsiblaškęs, kažkodėl galvojau apie Keviną Simpsoną. N ors žinojau, kad yra priešingai, man labai nesino­ rėjo, jog jiedu su D žode būtų buvę m eilužiai. Per apklausą su­ pratau, kaip Skotas m yli savo merginą. Jis piniginėje laiko nuo­ trauką kaip jų bendro gyvenim o prim inim ą, o D žodė atrodo per daug laim inga, kad galėtų j į apgaudinėti. Nors, manau, daugu­ ma atrodo laim ingi, kai į juos nukreiptas fotoaparatas. Tokie jau tie žmonės. Prisim iniau laim ingų Rouznelų nuotrauką jų vestuvių dieną. Negalim a rim tai spręsti tik iš laim ingų veidų. Po šypsenomis ir linksm om is istorijom is, kurias žmonės m ielai pasakoja, visada yra įtrūkim ų ir įplyšim ų. Paslapčių. Žmonės kitiem s leidžia pam atyti tik tai, ką nori. - Paprašysiu, kad kas nors parodytų šitą nuotrauką ir Ivonai Gregorį, - pasakiau. - R eikia sužinoti, ar ji patvirtins, jog tai ta mergina išėjo iš Simpsono namo.

- G erai, - M erseris, lyg būtų prisnūdęs, patrynė skruostus, kad šie atrodytų bent kiek gyvesni, atsistojo, pradėjo vaikštinė­ ti. - Gerai. K ą dar sužinojai per apklausą? A r Banksas ką nors papasakojo apie tai, kur jį laikė miške? - K o l kas beveik nieko. Jis sutrikęs. Pavargęs, piktas. Daug to, kas nutiko, apskritai neatsimena. Jam skaudu net bandyti prisi­ m inti. M erseris perbraukė ranka sau per plaukus. - D ė l to, kad jį kankino? - Iš dalies taip. Bet neprisimena ne tik fizin ių kankinim ų. K a i galiausiai pradėjo kalbėti apie D žodę, susigraudino. Tuo­ met nusprendžiau nutraukti kuriam la ik u i apklausą. - Jis neprisimena, kaip pabėgo iš miško? - Ne, neprisimena. Tiem s prisim inim ais jis ypač jautrus. Jei prisim ins, kaip pabėgo iš miško, priartės prie to, kas nutiko prieš pat jam pabėgant. - Bet juk to mums ir reikia, ar ne? - nustebęs paklausė M e r­ seris. - Suprantu, kad tai nėra malonu, bet jei jam visgi pavyktų p risim in ti bent kokią detalę apie tą vietą, kur jis buvo laikomas miške, jis padėtų mums surasti jo merginą. Papurčiau galvą. M erseris kažkuria prasme teisus, bet Skotas taip pat buvo auka. Prisim iniau, kaip jis pravirko tarsi uždary­ damas visas langines. Jei bandysime jį spausti, kad išgautume reikalingą inform aciją, nieko gero iš to nebus. Vargu ar jį spau­ džiant apskritai pavyktų ką sužinoti. - Su juo dabar reikia labai atsargiai elgtis, - pasakiau. - Ban­ dydam i pagreitinti procesą, galim e tik priversti j į visiems la i­ kams pam iršti tai, kas įvyko. - Taip, bet jei judėsim e per lėtai, mes tikrai būsime priversti netekti jos. G ali būti, kad jau netekome. - Padarysiu viską, kas nuo manęs priklausys.

M erseris linktelėjo taip, tarsi būčiau jam pritaręs. - Žinau, kad tai nemalonu, - pasakė jis, - ir Banksui tik ­ riausiai m ažiausiai to norisi, bet tai būtina. Taip pat privalai pa­ klausti jo apie Keviną Simpsoną. Sužinok, ar Banksas žino, kas jis toks ir kokie ryšiai jį siejo su D žode, be to, kas ir taip aki­ vaizdu. Iš lėto linktelėjau. A tsižvelgiant į tai, koks Skotas dabar įsi­ tempęs, je i jis dar ims įtarinėti, kad D žodė dar buvo jam ne­ ištikim a, net neįsivaizduoju, kaip sureaguos. Galėjau tik spėti, jog labai nekaip. Bet nebegalėjau jam nuolaidžiauti dėl esm inio M erserio argumento - D žodė vis dar gyva. Jam dabar turėtų būti svarbiausia, kad ji būtų išgelbėta. Pasinaudojęs pauze mūsų pokalbyje, Gregas ty lia i kostelėjo. Pažiūrėjau į jo pusę ir pamačiau, kad trečias kom piuteris dabar taip pat jau veikia. - M es jau miške, - pasakė jis. Ruošdamasis šiam darbui, stengiausi perskaityti kiek galim a daugiau apie miestą, kuriam e man teks dirbti. N usipirkau mies­ to vadovą, keletą brošiūrų su naudinga vietos inform acija, studi­ javau žemėlapius tol, kol miestą pradėjau m atyti užmerkęs akis. Kokias dešimt m ylių virš miesto į šiaurę driekėsi miškas. Įėjus į m išką iš to aplinkkelio, kuriam e buvo rastas Skotas, reikėtų eiti kokias keturias mylias per kalvotą mišką, kol prieitum rim tus kalnus. Keturiasdešim t kvadratinių m ylių žemės buvo paskelbta gamtos rezervatu, nors ten nieko gražaus, ko būtų galim a tikėtis iš pavadinim o, tik ra i nebuvo. M iškas buvo tankiai suaugęs, vie­ tomis net nepraeinamas. Pakraščiu palei miestą vingiavo pora pasivaikščiojim o takų, bet nė vienas nebuvo ilgesnis nei mylios. Yra vietų, į kurias norisi nuo visko pabėgti, kai ieškai ramy­ bės ar ketini atsipalaiduoti. Bet yra ir tokių, kurios būtent dėl

to, kad ten per daug nuošalu, yra pavojingos. O miškas į šiaurę nuo miesto kaip tik buvo toks. Ten rinkdavosi žmonės, kuriems buvo reikalingas nuošalumas dėl kitokių priežasčių: benamiai, neturintys daugiau kur eiti, nusikaltėliai, ten tvarkantys savo reikalus. N etg i sklandė gandai, jog arčiau kalnų nedidelėm is grupelėm is yra įsikūrę separatistai. T o k ių tik ra i nenorėtų sutik­ ti nė vienas civilizuotas beginklis žmogus, išėjęs pasivaikščioti. V aikštinėti po šitą m išką būtų tas pats, kas įe iti į zoologijos sodą ir suprasti, jog ten nėra nei grotų, nei narvų. Tokioje vietoje būtų sunku ko nors ieškoti net ir saulėtą v i­ durdienį. O pusę trijų nakties ir dar tokiu oru, galim a sakyti, apskritai neįmanoma. Realiuoju laiku rodomame vaizde Pitas atrodė kaip kažkur A rktyje stovintis žmogus. Jis buvo pasistatęs apykaklę, susigū­ žęs, o skruostai susiliedavo su kakta, kai jis susiraukdavo saugo­ damasis, kad sniego neprikristų į akis. Gyvenim e dar nebuvau matęs tokio sušalusio ir pavargusio žmogaus. Gregas nuėjo prie kito kom piuterio, ten jis dirbo su kažkokiu į žem ėlapį panašiu paveikslu. M erseris atsisėdo prie stalo prie­ šais vaizdo kamerą. A š stovėjau per vidurį, jiems už nugarų. - Labas, Pitai, - pasisveikino M erseris. - Č ia yra ir Gregas. O ten, turbūt pats matai, M arkas. Pitas burbtelėjo: - M atau. - K aip sekasi? Iš Pito veido išraiškos buvo galim a suprasti, kad tai kvailiau­ sias klausimas, ku rį jam kada nors teko girdėti. - Lėtai, - pasakė jis, - Be to, šalta. - Yra kokių pokyčių? Pitas apsižvalgė. - Na, stoviu toje vietoje, kurioje mūsų ponas Banksas išbėgo į kelią. K o l kas įrengiam e užtvarą. Statome po žm ogų kas šimtą

metrų ir ties kiekvienu kelio posūkiu, kad galėtume stebėti visą kelią prie miško. Jei kas nors išeitų iš miško, iškart pastebėtume. - G erai, - pasakė M erseris. - G a l jau rado autobusiuką? - Taip, rado, - pasakė Pitas. - M aždaug už pusės m ylios nuo čia. Visas apsnigtas. - Puiku. Pam aniau, kad nepaisant akivaizdaus nuovargio M erseris at­ rodo atsigavęs. Tai, kad nusikaltim o vietoje vis dar stovi auto­ busiukas, patvirtino jo teoriją, jog galbūt žudikas taip pat dar miške. - Iškvieskite išm inuotojus, kad patikrintų autobusiuką, prieš leisdam i ten nusikaltim o vietos apžiūros technikus. - Taip, D žonai. - O kol kas įvertinkim e teritoriją, kurią reikia apieškoti. G re­ gai, kaip sekasi? Gregas atsilošė kėdėje. Jis atrodė šiek tiek nepatenkintas savo darbo rezultatais. - K ą įmanoma, padariau, - jis pasuko kom piuterį taip, kad mes matytume jo ekraną. - Bet, aišku, nėra idealu. Balta lin ija rangėsi ekrano apačioje, spėjau, kad ji reiškia miesto šiaurinį aplinkkelį. Kiekvienas stojantysis į užtvarą yra prijungtas prie kom isariato satelitinės sekimo sistemos, todėl dabar jie atrodė kaip m aži geltoni rutuliukai ekrano centre, iš lėto judantys į savo vietas. Kas kelias sekundes vaizdas atsinau­ jindavo ir taip buvo galim a stebėti rutuliukais pažym ėtų žm onių judėjimą. Ekrano viduryje, kur matėsi daug geltonais rutuliukais pažy­ mėtų pareigūnų, stovėjo Pitas. Toje vietoje iš m iško išlėkė Sko­ tas. Į kairę nuo ten buvo kita vieta, kur matėsi daug geltonų rutuliukų ir rastas autobusiukas. V irš šito vaizdo d id žioji ekrano dalis buvo skirta parodyti stambų m iško planą - šviesūs ir tamsūs ža li lopai, atskirti atsi­

tiktinėm is šviesesnėmis linijom is, kurios žymėjo žinom us takus. Pagrindinis takas per m išką vedė nuo tos vietos, kur buvo palik­ tas autobusiukas, į šiaurę porą m ylių, po to sukosi į dešinę, ir ga­ liausiai krypo į pietų pusę, atgal į aplinkkelį. V izu a lia i jis atrodė kaip didelė m ažoji raidė „n“, padėta ant aplinkkelio. Autom obi­ lis rastas ties tos n kairiąja kojyte. Skotas iš m iško pasirodė šiek tiek į dešinę nuo šitos vietos. M ėlyna vingiuojanti upelio lin ija kirto mišką, ji atrodė kaip kreiva šypsena, nukreipta į ekrano viršų. Tos mėlynos šypsenos apačia buvo truputį aukščiau už n. Gregas ėmė ju d in ti pelytės žym eklį ekrane. - D id žio ji dalis šitos teritorijos apaugusi mišku, per jį einan­ tys takai nėra tokie ryškūs kaip šitie, - pelytės žym eklis ekrane palietė kelias baltom is linijom is apvestas nedideles teritorijas. Č ia seni akm eniniai statiniai. Daugum a jų sugriuvę. Pitas žiūrėjo įdėm iai į tai, ką rodė Gregas, o iš jo veido ma­ tėsi, kad po kiekvieno Grego žodžio jo abejonė visa šia misija tik didėjo. - Tiesiog nuostabu, Gregai, - pasakė Pitas. - Ir ką mus su šita inform acija daryti? Po perkūnais, mes eisime, o jūs sakysite, kur eiti? Gregas iškėlė rankas. - T ik nenušaukite pasiuntinio. - Na, ekrane viskas labai gražiai susidėliojo. Bet iš ten, kur aš stoviu, matau, kad m edžiai už manęs - viena ilga, juoda sie­ na. Todėl man reikia daugiau inform acijos prieš siunčiant ten pareigūnus. M erseris įdėm iai žiūrėjo į ekraną. Jis ištiesė ranką, paėmė iš Grego pelę. Pelės žym eklis pajudėjo prie geltonų rutuliukų gru­ pės ties Karlo Farm erio autobusiuku. - K ie k suprantu, akivaizdu, - pasakė jis, - kad Banksas ir jo mergina buvo vedam i į mišką iš čia. Šituo taku.

M erseris pajudino ranką ir pelės žym eklis pajudėjo balta lin i­ ja m onitoriuje aukštyn - k ilo kaire „n“ kojyte. - Sprendžiant iš to, iš kur iš m iško į kelią išėjo Banksas, saky­ čiau, kad kažkuriuo metu jie turėjo pereiti šitą teritoriją. M erseris pradėjo sukti pelės žym eklį ratu tarp „n“ kojyčių. A š linktelėjau pats sau. T a i buvo tik spėjimas, bet išmanus spėjimas. Skotas pabėgo iš ten, kur buvo įkalintas, ir išėjo iš tan­ kaus, sunkiai pereinamo m iško tarp tų dviejų takų. Jei jis būtų laikomas kitur, norint pasiekti kelią būtų tekę k irsti „n“ formos taką. A kivaizd u, jei bėgdamas m išku jis būtų pribėgęs taką, to­ liau būtų bėgęs tuo taku. A išku , tai tik prielaidos. Be to, atsižvelgiant į tai, koks sutri­ kęs Skotas buvo bėgdamas iš miško, jis galėjo k irsti tą taką pats to nesuvokdamas. Ir jei žudikas vis dar laikė D žodę gyvą kažkur miške, visai tikėtina, kad nusivedė ją kur nors giliau. M erserio siūlom o varianto reikėjo im tis vien dėl to, kad vis tiek neįma­ noma apieškoti viso keturiasdešim ties kvadratinių m ylių m iško ploto per tą laiką, kuris mums buvo likęs. N et je i pareigūnai eitų takais, tai būtų neįmanoma. Apibrėždam as ribotą terito­ riją, M erseris pavertė neįveikiam ą užduotį į kažką, kas atrodė įgyvendinam a. Dabar bent jau buvo aišku, nuo ko reikia pradėti. - G erai, - Pitas atsiduso. - Tarkim e, kad tu, D žonai, teisus. K okio dydžio plotą čia turim e? A p ie aštuonias kvadratines my­ lias? - N e daugiau. Žm onių tu ri pakankamai? - Nežinau, ar pakankam ai, bet turiu. Trisdešim t pareigūnų, neskaičiuojant tų, kurie stovi ties užtvara - tik ra i mažiau nei reiktų. D ar turim e savanorius iš paieškos ir gelbėjim o tarnybos. D ešim t civ ilių ir tris šunis. - Šunys ką nors rado? - D ar ne. Šunys atvesti apsiuostyti prie autobusiuko. Bet jie ištreniruoti ieškoti dingusių žm onių, o ne atsekti, iš kur jie atėjo.

Be to, sniegas trukdo. A n t žemės nebesimato jokių pėdsakų, sunku atsekti ką nors pagal kvapą. Panašu, kad M erseriui nepatiko tai, ką jis išgirdo. - K aip dėl sraigtasparnio? - Kad ir kaip jie tam priešinosi, jis jau ore, skrenda čia. - V is šis tas. Jis reikalingas mums, kad perduotų inform aci­ ją apie miške pastebėtus šiltus objektus, kurių kiekvieną reikės patikrinti. O kol kas reikia apžiūrėti visus tuos akm eninius sta­ tinius. Pitas susiraukė, gal dėl užduoties, ku ri jo laukė, bet tikriau ­ siai labiau dėl to, kad M erseris pavartojo įvardį „mums“. Jei M erseris tai pastebėjo, jis to neparodė: - D idelė tikim ybė, kad jis laiko ją kur nors po stogu. Jam tik ­ rai nepatiktų būti lauke tokiu oru. - Taip, - pritarė Pitas, - tik ra i nepatiktų. Bet tai nereiškia, kad jis taip nedaro. Jis gali būti bet kur. Dabar jis galėtų būti kitoje miesto pusėje. - Na, bet mums vis tiek reikia kažkaip apriboti paieškos teri­ toriją, - kantriai pakartojo M erseris. - K ita ip tai bergždžias rei­ kalas. Taigi, laikysim ės prielaidos, kad jis kažkuriam e iš tų sta­ tinių. Ir nepam irškite p atikrin ti visų šilum os šaltinių, kai apie juos sužinosite. Deja, kol kas galim e tik tiek. K u rį laiką Pitas paprasčiausiai žiūrėjo iš ekrano, aplink j į sni­ go. G aliausiai pasakė: - Iš Bankso kol kas nieko nesužinojome? - K o l kas ne, - pasakė M erseris. - Panašu, kad jis daug ko neprisimena, nenorim e jo spausti. Pasijutau nepatogiai ir susierzinau dėl to, kad iškart nesupra­ tau, kokia linkm e krypsta šitas pokalbis. P itu i buvo neramu - jis nusiteikęs priešiškai - dėl to, ką jam reikės padaryti, o aš, ma­ tote, nenorėjau spausti Skoto. M erseris pastatė dvi problemas vieną priešais kitą tikriausiai gerai suprasdamas: kad ir kuo aš

teisinčiausi, tie pasiteisinim ai niekaip neprilygs dabartinei Pito padėčiai - naktį lauke sningant laukia sunki ir ilga paieška. Ž i­ noma, M erseris teisus. - Na, ačiū jum s už tai, - pasakė Pitas. - Bet, tikiuosi, visi suprantame, jog tai jo merginos gyvybės ir m irties klausimas. M um s gali padėti bet kas, ką jis pasakys. N et jei jis prisim intų tik tiek, jog buvo kažkur uždarytas. Merseris atsisuko į mane. A š žvilgterėjau į žemėlapį, po to į Pito piktą veidą ekrane, už jo krintantį sniegą. M ano pasiteisinimai dabar atrodė tokie menki, be to, visiškai nebeturėjau jėgų ginčytis. - G erai, - ty lia i atsidusau. - Pasikalbėsiu su juo.

G R U O D Ž IO 4-OJI

2:50

4 V A L A N D O S 30 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Skotas N akčiai tęsiantis, Skoto sapnai pradėjo keistis. Atrodė, kad jo miegantis protas kovoja pats su savimi. Skotui tik ra i nutiko kažkas blogo. D a lis jo pasąmonės prim ygtinai reikalavo, kad tai būtų iškelta į paviršių ir įvertinta, o kita pusė stengėsi - gana intensyviai, bet nesėkm ingai - tai paslėpti. Iš pirm o žvilgsnio sapnai atrodė visai raminantys, bet Skotas vis labiau jautė, kaip pro juos im a sunktis kažkas nuodingo. Laim ingos m intys ir prisim inim ai buvo it popierinis namelis, įstatytas į juodo rašalo balą. Iš lėto jis vis labiau traukė rašalą. Sapne Skotą prižadino telefono skambutis, ir per visą tą pokalbį telefonu jo protas lik o apraizgytas lipniom is miego gijom is. Jam skambino D žodė, ji verkė. Kalbėjo drebančiu, graudžiu balsu. Pasakė jam, kas ja i negera. Pasakė jam, ką ji padarė.

Jis sėdėjo ant lovos krašto, klausėsi. Tuo metu viena ranka žaidė su telefono laidu: sukiojo jį aplink pirštus. Po to liovė­ si, ištiesė ranką, atitraukė geltonas užuolaidas, sumirksėjo, kai į kam barį pro langą įsiskverbė ankstyvo ryto saulės spinduliai. Po šešių dvidešim t. Bet jau dabar atrodo šilta. Biure bus karšta. - N et nežinau, ką dar pasakyti, - D žodė ištarė. Bet tai turėjo būti jo žodžiai, ar ne? Koks absurdas jaustis tokiam beviltiškam . Jis visada buvo kantrus - išlikdavo ramus, stengdavosi viską suprasti, bet tai jau nebejuokinga. D žodė lais­ vai galėjo m iegoti lovoje greta jo, o ne kažkur už šimto m ylių, iš kur skambino pasakyti tai, kas buvo baisiausia iš to, ką jis ap­ skritai galėjo įsivaizduoti. Jis pasakė: - A š taip pat nežinau. Pro šalį važiavo mašinos. Pasaulis už lango atrodė toks sve­ timas. Skotas vėl užtraukė užuolaidą ir kambarys paskendo kur kas malonesnėje prietemoje. - Visą naktį nemiegojau - svarsčiau, ką tau pasakyti. - Panašu, kad taip ir nepavyko? J i to nusipelnė, bet jam vis tiek k ilo noras atsiprašyti už tai, kad jis toks grubus. N ereikia. Bent kartą jis tu ri užgniaužti tą savo pusę. - Panašu, kad ne. V is repetavau, stengiausi, kad skambėtų kaip nors rišliai. Bet atrodo, kad Susimoviau, kaip visada. Paprastai, kai j i pasinerdavo į tokį savęs m enkinim ą, Sko­ tu i norėdavosi ją paguosti. Bet dabar tai visai netiktų. Jis tik ­ rai nesiruošia visko apversti ir p u lti jos ram inti, tarsi tai ji būtų nuskriaustoji. - T a i visai nemiegojai? - paklausė jis. - Ne, nemiegojau visą naktį. Vėmiau, beveik visą laiką. Jis nenusijuokė. D žodė pakartojo:

- N et nežinau, ką pasakyti. - Na, man atrodo, tu jau pasakei. - Bet nežinau, ką dar pasakyti. Nėra ką daugiau sakyti, pagalvojo jis. T ik kartok tai, nes vis­ kas p u ik ia i tinka. Nežinau, ką dar pasakyti. Per lik u sį pokalbį jie tik rin o vienas kitą. D žodė klausė, ar jų santykiai baigti, Skotas jai sakė, kad jam reikia laiko pagalvoti, nors iš tiesų jam reikėjo laiko pajausti. Jis stebėjosi savo reakci­ ja į šią žinią. Paprastai jis buvo gana baikštus, bet šįkart tai, ką pasakė D žodė, jam visai neatrodė kaip pasaulio pabaiga. J i dul­ kinosi su savo verslo partneriu? Kas čia tokio. T ik tas atsiradęs tuštum o jausmas kažkur g ilia i leido suprasti, kad neilgai trukus jis palūš ir jam pasidarys labai skaudu. As patyriau emocinį sukrėtimą. Telefonu vis tiek nepavyks nieko išsiaiškinti. Bet net je i taip ... - Paskam binsiu po darbo, - pasakė jis. - Pažadi? Tiesiog juokinga: Džodės balsas buvo toks graudus ir nelai­ mingas, tarsi tai jis būtų padaręs kažką blogo. D a lis jo norėjo pasiekti ją, kad ir kaip to li ji buvo, ir pliaukštelėti iš visų jėgų per veidą. K ita dalis norėjo ją apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai. Juokinga, bet ta kova, vykstanti tarp tų dviejų jo pusių, kažkuo buvo m aloni. - Pažadu, - pasakė jis. - A š tik noriu viską apmąstyti. Jo žodžiai sukėlė naują nevilties bangą: - Tu mane myli? - Tu riu eiti. Telefonas klaktelėjo nutraukdamas ragelyje jos verkimą. Skotas kurį laiką sėdėjo jausdamas, kaip tyla atšliaužia ir ap­ gaubia jį. Oras tarsi slėgė: jausmas lyg būtum po vandeniu. Jis girdėjo už lango važiuojančias mašinas, žm onių balsus, bet jie jam nerūpėjo. Jis buvo it tuščias namas. Šviesa krito į langus,

nors niekas pro juos nežiūrėjo; vėjas talžė sienas, nors tos sienos nieko nejautė. A n t staliuko prie lovos laikrodis ryškiai raudonais skaičiais rodė 6:34. Skotas išgirdo už nugaros kažkokį garsą. Kažką kvėpuojant. Iš lėto apsisuko, po juo sugirgždėjo lova. Kažkas stovėjo tarpduryje, pečiai energingai kilnojosi aukš­ tyn žemyn, tarsi jis buvo priverstas ilg a i bėgti, kad surastų Sko­ tą. Padaras kažką laikė rankoje. K a i pamatė, kas tai, Skotas pabandė pajudėti, bet negalėjo. Jo rankos tvirtai buvo pririštos prie kelių pančiais, kurių jis nematė. Panika. - Numeris aštuoniasdešimt, - pasakė padaras. Jo balsas nu­

skambėjo kur kas norm aliau nei ankstesniuose sapnuose. - „Tu p asirin kai mane". K ą tai reiškia?

Ką tai reiškia? Skotas jau norėjo sakyti, kad jis nežino. Jei tai apie D žodę... tai netiesa. J i nepasirinko jo, viskas buvo prie­ šingai. Bet tada jo m intyse išryškėjo vaizdas. D žodė... J i sėdi ant lovos savo viešbučio kambaryje, rankom is susiėmusi galvą. Verkia. - J i neturėjo man skam binti, - pasakė Skotas. - J i galėjo apsi­ mesti, jog to nebuvo. Jai tik ra i nereikėjo man to sakyti. Velnias pakreipė galvą. - K ą toliau darei? - Blogai jaučiuosi, - pasakė Skotas į telefono atsakiklį darbe. Juostelė, įrašinėjanti jo balsą, lėtai sukosi tuščiame biure. Jo bo­ sas niekada anksčiau kaip devintą neateidavo, kartais apskritai neateidavo. - Pusę nakties nemiegojau. M a n atrodo, kažką blogo suval­ giau. Siaubingai jaučiuosi. Jis dar pasakė kažką nelabai įtikinam o ir padėjo ragelį.

Po to metė stiklinę su vandeniu į naktinį staliuką, stovintį prie tolimesnės sienos. S tiklinė pabiro šukėmis ir Skotas iškart to pasigailėjo. G rin d ų lentos, rodos, kažką šnabždėjo, kol jis šla­ vė stiklo šukes, o šiukšlių dėžė pirm am e aukšte kelis kartus su­ tarškėjo, kol jis pylė į ją šiukšles. Skotas pasiėmė raktus, piniginę, paltą ir išėjo pro laukujes duris. - Nuvažiavai su ja susitikti? Velnias tupėjo priešais jį. Skoto miegančiam protui tai neat­ rodė keista. Kažkaip jis suprato, kas iš tiesų vyksta. P risim in i­ mai apie tai, kaip D žodė buvo jam neištikim a, buvo dvejų metų senumo, o velnias egzistavo naujesniuose, tačiau jie buvo susiję. Jie kalbėjosi apie tai, kas tada nutiko. O kai prisim inim ai prade­ da keistis vaizdais, istorijos g ali pradėti painiotis. N uodai pra­ deda sunktis. Skotas linktelėjo. Jos viešbučio kambarys buvo kur kas didesnis nei jis tikėjosi. Paprastai viešbučiai Skotui patikdavo. Siauri koridoriai, m aloni šviesa ir jaukiai uždara kam barių erdvė - tai buvo kažkas ra­ minamo. Tačiau dabar ram inam o jausmo nebuvo. Jis ir toliau įsivaizdavo D žodę kartu su Kevinu. D žodė pasitiko jį koridoriuje ir abu nieko nesakę nuėjo į jos kambarį. Ji įjungė šviesą. Prie vienos sienos stovėjo komoda, ant jos - nedidelis televi­ zorius ir padėklas su arbatai ir kavai pasiruošti skirtais daiktais. Jokių panaudotų vienkartinių paketėlių ar purvinų puodelių, su­ prato Skotas, bet D žodė tik ra i turėjo ką nors ruošti gerti. Jam pasidarė įdom u, kur dingo vienas arba du p u rvini puodeliai gal juos išnešė kam bario tvarkytoja. Priešais, prie sienos, stovėjo dvigulė lova, prie jos galvūgalio iš abiejų pusių buvo pastatyta po toršerą. D vivietė sofa ir dvi kėdės sustatytos aplink žemą staliuką tolimajame kam bario gale.

- Kavos? - pasiūlė D žodė. Jis linktelėjo, bet ji jau ir taip buvo pradėjusi ją ruošti. - Kad šitas virdulys užvirtų, reikia laukti visą amžinybę. Jis matė, kaip ji nenustygsta vietoje. Atrodė, kad D žodė ne­ g ali ram iai stovėti, atsipalaiduoti. Ilga tylos minutė, po to iš vir­ dulio snapelio kylantys besirangantys garai. D žodė padavė jam puodelį atsargiai laikydam a už viršaus ir dugno, kad jis galėtų paim ti už ąselės. - A čiū , - padėkojo jis. - Nėra už ką. - Nustebai, kad atėjau? - A š džiaugiuosi. - K ur jau ne. - Prašau, tik nereikia... - ji pasakė dar kažką, bet žodžiai iš­ tirpo ore, todėl ji pabandė dar kartą pasakyti. - Prašau, nepalik manęs. - Turim e apie tai pasikalbėti. - Prašau, nepalik manęs. Nežinau, kas man nutiks, jei tu mane paliksi. Jis gurkštelėjo kavos. - Bet ką padarysiu, - pasakė ji. - T ik ra i padarysiu. Padary­ čiau viską, kad tai atšaukčiau. Norėčiau, kad galėčiau, bet nega­ liu. G a liu tik kartoti: atsiprašau. Buvau daug išgėrusi. T a i buvo didelė klaida. Skotas padėjo puodelį ant grindų. D žodė pasakė: - Nekenčiu savęs už tai labiau nei tu kada nors galėtum ma­ nęs nekęsti. - A š tik ra i nejaučiu tau neapykantos, D žode. - O turėtum. Ir vėl ta savigrauža, tas nuolatinis reikalavimas ją ram inti. Vietoj to Skotas išskėtė rankas ir pabandė ram iai viską išsiaiškinti.

- Turim e nuspręsti, kaip gyvensime toliau. - Gerai. - N oriu, kad mums pavyktų, - pasakė jis. - Bet tiesa ta, kad nežinau, ar tai įmanoma. Visą dieną keistai jaučiausi. Keistai ir dar... dar įskaudintas. N iekaip nesugebėjau su tuo susitaikyti. - Išeisiu iš darbo, jei tik to reikės, - pasakė ji greitai. - Jei tu to nori, aš taip padarysiu. Tučtuojau. Skotas pažiūrėjo į ją. K albėti apie tai ja i buvo taip lengva, paprasta, bet D žodė su Kevinu sukūrė verslą nuo nulio, prireikė trejų metų sunkaus darbo, kad įsivažiuotų. T ik ra i turėtų būti labiau susikrim tusi, o ji atrodo ram i, tam pasiryžusi. J i pasirinktų jį. Jei tik Skotas to norėtų, ji viską dėl jo paliktų. Kad išgelbėtų jų santykius. Jis toliau žiūrėjo į ją nežinodamas, ką jai atsakyti. Jis negalėjo prašyti jos taip pasielgti. K ita vertus - žinojo, jog jie negalės būti kartu, jei ji ir toliau dirbs su Kevinu, jei ir toliau kiekvieną dieną su juo matysis. Tarpinio sprendimo čia negali būti. Todėl jis nepasakė nieko. Po kurio laiko ji linktelėjo. K itus dvejus metus Skotas prisim ins tą jos linktelėjim ą, kad pateisintų tai, kas nutiko. To vieno linktelėjim o pakako, kad jis pradėtų m eluoti sau. T a i buvo ne jo sprendimas. Jis neprašė jos atsisakyti savo gyvenimo. J i padarė tai savo noru, savo pačios noru. Tu p asirinkai mane...

Staiga Skotas atsidūrė kažkur kitur: kažkokioje baisioje vietoje, kur visi vaizdai aplink buvo trum pesni ir ryškesni nei turėtų. Kažkoks tamsus akm eninis statinys, o virš jo buvo pasilenkęs velnias su atsuktuvu rankoje. N uo atsuktuvo sklido šiluma. Velnias prispaudė ik i raudonumo įkaitusį atsuktuvo galą jam prie peties. Skotas bandė pasitraukti, bet negalėjo pajudėti. A k i­

m irką viskas tarsi sustojo... bet tada pajuto skausmą, veriantį kiaurai per jo raktikau lį ik i šonkaulių. Jis pradėjo rėkti, sm arkiai išsižiojo, galvą linguodam as į šalis. T ik nesuprato, koks garsas sklinda iš jo gerklės. Velnias ir toliau spaudė įkaitintą atsuktuvą prie jo kūno. Sko­ tas girdėjo, kaip oda čirška. Užuodė degančio savo kūno kvapą. A r įmanoma nualpti sapne? K a i padaras patraukė atsuktuvą ir prispaudė jį prie vidinės šlaunies pusės, Skotas suprato, kad neįmanoma.

G R U O D Ž IO 4-OJI

3:00

4 V A L A N D O S 20 M IN U ČIŲ IKI A U Š R O S

Markas K a i Pitas atsijungė nuo interneto konferencijos ir nuėjo koordi­ nuoti paieškos, aš prisijungiau prie virtualaus posėdžių kamba­ rio ir susikviečiau savo apklausų komandą. Blogiausia, jie visi trys atrodė taip, tarsi būtų galėję d irb ti be sustojimo dar ne vieną parą, dėl to pasijutau niekam tikęs. Buvau toks pavargęs, kad sunkiai galėjau išla ik y ti aiškią m inčių tėkmę. K ita vertus, jie ju k tvarkė apklausų duomenis gražiame šiltame biure su galim ybe gerti tiek daug kavos, kiek fiziškai pajėgė. Paaiškinau jiems, ką jie turi padaryti. Pažadinti Ivoną Grego­ rį - mandagiai - ir parodyti jai Džodės M a k N is fotografiją, po to susisiekti su kuo nors iš Džodės darbo ir paklausti, ar jie žino ir ar galėtų patvirtinti, kur D žodė buvo paskutines kelias dienas. Vėliau bus dar darbų, pasakiau, nors tikriausiai be reikalo. Jau šios abi užduotys buvo sunkios, be to, jas atlikus gali natūraliai atsiras­ ti dar darbo, bet mano žmonės sureagavo į tai ramiai. Pavydėjau jiems jų energijos. K aip bežiūrėtum, taip buvo ne vien dėl kofeino.

Pakeliu i į Skoto palatą nuovargis mane pakirto iš esmės. Ėjau ilgais ligoninės koridoriais, o mano regėjimo laukas slinko kažkur toliau nuo manęs, kartkartėm is apskritai sutrikdam as ir nuklysdamas. Stengiausi iš paskutiniųjų užm iršti daugumą mane kankinančių m inčių. K a i sustojau, atrodė, kad kokią se­ kundę viskas aplink mane dar judėjo. Buvau apsvaigęs nuo per­ vargimo. - Atsiprašau, pareigūne. - A tleiskite. Pasirodo, pirm am e aukšte buvo ne taip ir blogai. Žem iausia­ me aukšte žmonės judėjo m ažomis grupelėmis, nešini kartoni­ nėmis bylom is, stum dam i staliukus su instrum entais ar valytojų vežim ėliais. Bet vienu aukštu aukščiau niekas be reikalo niekur nėjo. Č ia reikėjo gelbėti gyvybes, viskas vyko greitai ir praktiš­ kai. Turėjau p risitaikyti prie tempo, kad nesimaišyčiau niekam po kojomis, o tai pasirodė man per sunku. Jaučiau, kad mano ir kūnas, ir protas nėra stabilūs, man reikia nusiram inti bei susi­ kaupti prieš einant pas Skotą. Po dviejų m inučių, nors ir jaučiausi labai panašiai, aš jau atsi­ dūriau Skoto palatoje. Buvau pamiršęs, kaip čia tylu ir ramu. N eryški šviesa nuteikė rim čiai, ją dar labiau pabrėžė monotoniškas ir m igdantis Skoto pulso pypsėjimas, sklindantis iš prie jo lovos stovinčio aparato. Skotas ir toliau sėdėjo taip pat, kaip man jį paliekant, veidą buvo nusukęs į žaliuzėm is uždengtą langą. Atrodė, kad jam visai pa­ togu, ir akim irką aš net pagalvojau, jog jis galbūt miega. Bet tada jis atsisuko, pažiūrėjo į mane. -Jū s, - pasakė ir beveik iškart nusisuko į langą. - M aniau, kad ir vėl daktaras. A tsargiai uždariau duris. - N orite, kad pakviesčiau daktarą? G a liu pakviesti, jei reikia. Patikėkite, ten už durų jų begalė.

- Ne. A š tikėjausi, kad tai būsite jūs. Atsiprašau už tai, kas nutiko. - T ik ra i nėra dėl ko atsiprašinėti. Atsisėdau ant kėdės prie lovos truputį drebančiom is kojomis, įjungiau diktofoną. - K ie k dabar valandų? - Truputis po trijų, - pasakiau. - Jūs jos dar neradote? - Ne, dar neradome, - pasakiau. Skoto klausim ai buvo įd o­ mūs. G a l jis kažkur viduje jautė, kad terminas yra aušra? - Bet mes ją rasime. Pareigūnai jau ieško miške. Ten yra nemažai vie­ tų, kur, mūsų manymu, ji galėtų būti laikom a. K u rį laiką praleidęs ne palatoje visai pamiršau, kaip baisiai atrodo Skotas. N ors jo žaizdos buvo uždangstytos tvarsčiais bei pleistrais, į jas vis tiek buvo skausminga žiūrėti. - R eikia apieškoti didelę teritoriją, - pasakiau, - todėl mums praverstų bet kokia jūsų pagalba. Kad ir kaip tai būtų sunku, mums reikia, kad jūs prisim intum ėte kiek įmanoma daugiau apie tai, kas nutiko. G a l tai buvo kažkoks šviesos ar mano atm inties pokštas, bet pamaniau, kad Skoto veidas dabar kur kas niūresnis nei prieš tai, o jo skausmas dar stipresnis, vidinis. Jis atrodė persigandęs, tarsi tų prisim inim ų, kurių jis bandė išvengti ir p a lik ti miške, vaiduo­ k lia i būtų pradėję atgim ti palatos prietemoje. Skotas buvo tiek prislėgtas liūdesio, kad fizin io skausmo, rodos, net nebejautė. G aliausiai jis atsisuko į mane, per daug pervargęs, kad galėtų gėdintis savo apgailėtinos situacijos. Tačiau galvos jis nepapurtė, atsiprašinėti nepuolė. - K a i ką prisim iniau. N et keista. -K ą ? -T a m e autobusiuke... Atsim enate, sakiau, jog autobusiukas pakeliui į mišką porą kartų buvo sustojęs? - Taip.

- Keista, bet man atrodo, kad automobilyje drauge su mumis buvo vaikas. Nesugebėjau nuslėpti nuostabos. - Vaikas? - T ikslia u , kūdikis, - pasakė jis, tarsi taip jo žodžiai nuskam­ bėtų įtikinam iau. - Tas vyras su velnio kauke kažką vis ty lia i šnabždėjo kažkam keleivio sėdynėje. Tarsi ram ino. Prisim enu, kad girdėjau, kaip kūdikis verkia. O po to, po vieno sustojimo, verkim o daugiau nebegirdėjau. K u rį laiką žiūrėjau į jį svarstydamas jo žodžius. Negalėjau tv irtin ti, jog juo visai netikiu, bet turėjau atsižvelgti į tai, kokią traumą jam teko p atirti ir kiek vaistų jam buvo suleista. G a li būti, jog jo protas bando atrasti prasmę kažkur k itu r kurdamas tokias vizualizacijas. A rb a tai iš tiesų tiesa. T o kiu atveju Skotas teisus: tai labai keista. Pasilikau šią inform aciją apsvarstyti pirmame aukšte. - G a l atsimenate, ką tas vyras sakė? - Nelabai. Bent jau ne tada, kai važiavome. A š patylėjau. - O kitu laiku? - Prisim enu, - jis iš lėto linktelėjo. - Tiesą sakant, man at­ rodo, kad jis labai daug su m anim i kalbėjo. Bet dabar jaučiuosi kaip per stiprias pagirias. Tarsi žinai, kad su kažkuo kalbėjai, bet apie ką kalbėjote, nelabai prisim eni. Atrodo, kad mes rim tai apie kažką diskutavome, bet neprisimenu, apie ką. K u rį laiką Skotas kažką intensyviai mąstė, po to papurtė gal­ vą. Neatrodė, kad būtų dėl kažko susikrimtęs, greičiau sutrikęs, ir man pasirodė, kad kažkuri jo dalis nori, kad aš toliau jam uždavinėčiau klausimus. - Šitas vyras, - atsargiai pasakiau, - ilg a i seka pasirinktus žmones. Per tą laiką daug apie juos sužino. O tai, ką sužino, pa­ naudoja prieš juos.

- Nesuprantu. Ką tai reiškia? - Žinote, kad jis jus sužalojo. Jis žaloja žmones ne tik fiziškai. Jis daug ką pasako tam, kad nuliūdintų. G a li būti, kad jis pasakė ką nors blogo apie D žodę, pavyzdžiui. Skotas pažiūrėjo į mane. - G a l ką nors prisimenate? - paklausiau. Atrodė, kad Skoto m intys kažkur toli. - Skotai? Jis labai ty lia i pasakė: - Kevinas. Bandžiau nuslėpti, jog tas vardas man žinomas. - Prisim enate šitą vardą? - M a n atrodo, taip. Jis kalbėjo apie Keviną. - Kas yra Kevinas? Skotas norėjo atsakyti, bet susilaikė, nusisuko. Būk atsargus, paliepiau sau. Niekur jo nenukreipinėk. Leisk jam pačiam viską papasakoti, kaijis tam bus pasiruošęs. Skotas ilg a i žiūrėjo pro langą. Sėdėjau kantriai laukdamas, klausiausi tylaus aparato pypsėjimo galvodamas apie tai, ko Skotas dabar ieško - žodžių ar prisim inim ų, o gal tiesiog bando susikaupti, kad galėtų tęsti pokalbį su m anim i. G aliausiai jis pasakė: - D žodė turėjo m eilužį. - Supratau. - N e m eilužį. Tiesiog vieną kartą su tuo žm ogum i permiegojo. - Kada tai nutiko? - Prieš porą metų. Kevinas buvo jos draugas nuo universiteto laikų. Po studijų jie drauge įkūrė įmonę, kuriai ilg a in iu i ėmė visai neblogai sektis, o tas vienas kartas nutiko tada, kai jie per kom andiruotę lik o nakvoti viešbutyje. Skotas g ilia i įkvėpė, greitai išpylė visus faktus, tarsi jie būtų buvę paskutiniai pratim o pakartojim ai per treniruotę.

- J i prisigėrė, galiausiai su juo pasimylėjo. K itą dieną man pa­ skambino, pasakė viską. Ir aš suprantu, kad tai tarsi visai nelo­ giška, bet man atrodo, kad tas vyras su kauke kalbėjo su m anim i būtent apie tai. A š atsilošiau. T a i buvo visiškai ne tai, ko aš tikėjausi, tad man prireikė la i­ ko, kad šią inform aciją įterpčiau į bendrą kontekstą. Skotas man pasakė, kad D žodė su Kevinu Simpsonu įkūrė „ C C L “ įmonę, turėjo trum pą meilės nuotykį prieš dvejus metus ir 50/50 žudikas apie visa tai žinojo. N et jei tai įmanoma, jei jis sekė šitą porą taip ilgai, buvo labai sunku tuo patikėti. Bet būtent dvejus metus mes apie jį nieko ir negirdėjome. Be to, kaip M erseris sakė, per visą tą laiką jis kažką tikriausiai planavo. - Kas nutiko po tos nakties? - paklausiau. - M es pasikalbėjome apie tai, kas nutiko. A p ie skyrybas. Bet tai buvo tik išgėrus padaryta klaida, todėl aš visai nenorėjau dėl to su D žode skirtis. Prisim iniau tai, apie ką kalbėjomės pirmame aukšte: kad D žodė dabar dirba vienoje draudim o bendrovėje. - J i išėjo iš tos įmonės? - Ji taip pati nusprendė, aš jos tik ra i neprašiau, - jis atrodė susierzinęs. - Bet ir nesustabdžiau. V isg i jei ji būtų pasilikusi, mūsų santykiai greičiausiai nebūtų gerai susiklostę. J i tiek ati­ duodavo energijos tai įm onei, kad galiausiai tą Keviną matydavo dažniau nei mane, o taip gyventi aš nebebūčiau galėjęs. M a n atrodo, ji tai ir pati suprato. J i pasirinko mane. - Supratau. O kas tada? M a n pasidarė įdomu. Tai, apie ką kalbėjo Skotas, nutiko prieš dvejus metus. A r gali būti taip, kad D žodė ir toliau visą tą laiką susitikinėjo su Simpsonu? O 50/50 žudikas su juo ir apie tai kalbėjo? Turėjo kalbėti.

Bet Skotas darėsi vis nelaim ingesnis. - J i pasirinko mane, - pakartojo jis. Susimąsčiau apie tai, kokiu eiliškum u jis ištarė šituos žo­ džius: „Ji pasirinko mane“. Jis sėkm ingai kapstėsi prie tikrosios tiesos, bet kai visą ją suvoks, jam tik ra i nepatiks. - Viskas gerai, - pasakiau. - K aip anksčiau jau sakiau, tas vy­ ras, kuris su jum is taip pasielgė, kalbėjo vien tam, kad jus įskau­ dintų. Suprantate tai? Vien tam, kad jus nuliūdintų. - Č ia toks žaidim as? A š pažiūrėjau į jį svarstydamas, ką atsakyti. Atrodė, kad jis labai nori sužinoti atsakymą, bet tiesą dabar jam gali būti per sunku suvokti. - K ą daugiau apie tai prisimenate? - T ik prisim enu to vyro žodžius. Jis sakė kažką apie žaidim ą. Sakė, kad pabaigoje jam dar padėkosiu, - ta pusė Skoto veido, ku ri nebuvo uždengta tvarsčių, dabar atrodė pilna ryžto. - Pa­ pasakokite man. Žiūrėjau į jį. Jo veido išraiška nesikeitė. D a lis manęs buvo įsi­ tikinusi, kad tai riba, nuo kurios reikia atsitraukti, bet mums la­ bai reikėjo daugiau inform acijos iš Skoto, tad pasakiau sau, kad spausiu jį tiek, kiek galėsiu. Jei jis kažko klaus, aš jam atsakysiu. - Žaidim ą, - ty lia i pasakiau, - tas vyras žaidžia su poromis. Vienas iš partnerių išaušus tu ri m irti, vienas iš partnerių tu ri nuspręsti, kuris iš jų mirs. Tas vyras pasirenka vieną iš poros, jį fiziškai ir em ociškai kankina, kad šis išduotų savo parterį. Toks tas žaidimas. M an o žodžiai nuskambėjo tiesiai ir žiauriai, bet patogesnio būdo visa tai paaiškinti vis tiek nebuvo. - Papasakokite man daugiau, - paprašė Skotas. N a štai, pra­ sideda. Atsilošiau. Atrodė, kad Skoto ryžtas išliko, bet pro j į jau bandė prasi­ brauti kažkas dar. G albūt prisim inim ai arba išvados, kurios ėmė

rasti po to, ką aš pasakiau. Ryžtas ėmė blėsti. Į jo vietą iš lėto slinko panika. - Vadinasi, aš ją išdaviau? - M es šito nežinome. - Bet ju k būtent tai reiškia... - Kad ir kas ten nutiko, - nutraukiau jį atsargiai, - jūs vis tiek nieko nebūtumėte galėjęs pakeisti. Skotas nurijo seiles. Jo balsas drebėjo: - Kodėl? Pasilenkiau į priekį. - K odėl jis taip daro? - paklausė Skotas. Geras klausimas. Į kurį nėra atsakymo. Klausiau panašaus klausim o pats savęs per pastaruosius šešis mėnesius ne kartą, ir visada likdavau su tais pačiais neįtikinam ais atsakymais. Kodėl ji nuskendo? D ė l to, kad mes nuvažiavome į paplūdim į. D ė l bangavimo dėsningumo. D ė l to, kaip žmogaus kūnas geba judėti vandenyje. Ir tai tik ke­ lios priežastys. M a n norėjosi kažko tvirtesnio, bet tiesa ta, kad visatai nusispjauti į tai, kas man atrodo taip svarbu. Kodėl 50/50 žudikas taip elgiasi su žmonėmis? Jis elgėsi taip, kad sunaikintų juos jungiančią meilę, kad priverstų atsukti vienas kitam nugarą. Jis buvo visatos vilkas, kad ir ką tai ga­ lėtų reikšti. Velnias. Bet tokie aiškinim ai kėlė tik dar daugiau klausim ų. K a i klausi „kodėl“, atsakymas yra m ilijono skirtingų priežasčių suma, ir pavieniui tos priežastys išsam iai neatsako į klausimą, net kartu sudėjus nepaaiškina... K aip ir aš, Skotas visai nenorėjo išgirsti tų priežasčių. Jis klausė „kodėl?“ taip, kad atsakymai net neegzistuoja. - M es nežinome, - turėjau pripažinti. - M es galim e tik spė­ lio ti pagal turim us faktus ir k u rti teorijas. K a i jį sugausime, gal­ būt galėsime jo paklausti, kodėl jis taip elgiasi. Bet dabar svar­ biausia, kad mes j į sustabdytume prieš tai, kai jis sužalos Džodę.

K a d nežalotų daugiau neijau sužalojo. Panika iš Skoto veido niekur nedingo, gerai bent tai, kad emocijos jo neužvaldė. Atsiverčiau bylą, kurią buvau atsinešęs, išėmiau iš jos Karlo Farm erio fotografiją, padaviau ją Skotui. Jis paėmė ją iš manęs, pažiūrėjo, jo veidas suakmenėjo. Jo rankos ėmė drebėti. Jis paklausė: - T a i jis? - Tikėjausi, kad jūs man tai pasakysite. Skotas susikaupęs įdėm iai toliau žiūrėjo į nuotrauką. - M a n teko jį m atyti anksčiau. T ik ra i teko. Jis buvo mūsų namuose prieš kelis mėnesius. Jis tik rin o skaitiklį. - Supratau. Pagalvojau: taip. Jau du nepriklausom i šaltiniai patvirtino, kad tai tas žmogus. Kad ir kaip neįtikinam a galėjo atrodyti, 50/50 žudikas mums tik ra i leido pam atyti savo veidą. - Bet nesu tikras, kad tik ra i tas vyras buvo miške, - Skotas ištiesė man nuotrauką. - A š prisim enu tik tiek, kad jis atrodė kaip velnias. N e tik dėl kaukės. Tas vyras mano galvoje... jis net nebuvo vyras. Skotas nusisuko į žaliuzes, aš leidau jo žodžiam s ku rį laiką tvyroti ore. D an ielis Rouznelas pasakė kažką labai panašaus: Jis buvo velnias. Žinom a, jis nebuvo velnias. Juk velnių apskritai nėra. Yra tik žmonės, kurie susiformavo ne pagal standartą. Ir nors aš tai ž i­ nojau, tikrai nebūčiau galėjęs tv irtin ti, kad D anielis ir Skotas klysta. M ūsų netobulame pasaulyje, kuris sukasi priežasties ir pasekmės principu, kuriam e atsakymai niekada nėra pakanka­ m ai įtikin am i, galbūt tai kažkuria prasme buvo tiesa. - Akm eninės sienos, - ty liai pasakė Skotas. Jis vis dar buvo nuo manęs nusisukęs, žiūrėjo į langą. Pajutau kylančią džiaugsmo bangą.

- Akm eninės sienos? - Toje vietoje, kur mane laikė, sienos buvo akmeninės, - Sko­ tas nurijo seilę. - Prisim iniau dabar. Patalpa buvo siaura, ankšta. Sienos buvo prie pat mano pečių. - G erai, Skotai. Labai gerai. Vadinasi, jis buvo laikom as viename iš tų akm eninių statinių miške. Si žin ia bent kiek apribos paieškos teritoriją - pa gal žem ėlapį tokie statiniai buvo k eli - tik ra i įgyvendinam a užduotis. G a l mes tik ra i turim e šansų surasti D žodę gyvą dar ik i aušros. - G a l dar ką nors prisimenate apie tą vietą? -A tsim e n u akmenines sienas. Vyras buvo pritūpęs priešais mane, kalbėjosi su m anim i. Skotas be perstojo linkčiojo galva. D ė l kažko jam labai skau­ dėjo, bet iš paskutiniųjų stengėsi tai iškęsti. - J is kalbėjo su m anim i pašnabždomis tamsoje. Prie pat mano veido. A š taip bijojau. Kadangi iš antrosios apklausos gavau viską, ko man reikėjo, in stin ktyviai norėjau atsitraukti — pakeisti Skoto m inčių srau­ to kryptį. Bet taip elgtis būtų nesąžininga. T a i būtų per daug savanaudiška. Jei jis buvo pasiruošęs kalbėti, aš turėjau j į iš­ klausyti. - Buvo visiškai tamsu? - paklausiau. - Ne, šviesos šiek tiek buvo. - Degė laužas? - Taip, M a n atrodo. Jis naudojosi ugnim i, kad... Prisim in im ai užplūdo neperspėję. Skotas liovėsi linksėjęs, nutilo, sustingo. Jis iš lėto pakėlė vieną ranką sau prie veido. A š vos susilaikiau nepadaręs to paties. - Viskas gerai, Skotai, - pasakiau. - Viskas gerai. - Sienos ten buvo akmeninės. - A čiū . Tau p u ikiai sekėsi.

- Senos akmeninės sienos. Šįkart jis nepravirko, bet ir toliau ranka laikė užsidengęs savo sužalotą akį. T a i aš taip su juo pasielgiau: privedžiau prie to. T o dėl jaučiau, kad turėčiau p asilik ti ir kaip nors padėti susitvarkyti su prisim inim ais, kurie jį ką tik užplūdo. Bet turėjau bent trum ­ pam jį palikti. M a n reikėjo perduoti tai, ką išgirdau, į pirm ą aukštą, kad Pitas žinotų, kur jo kom andai ieškoti Džodės. - G rįšiu, kai tik galėsiu, Skotai. Jaučiausi kaltas stodamasis, imdamas diktofoną ir eidamas prie durų. Priėjęs prie jų, atsisukau. - A čiū , - dar kartą padėkojau. Bet jis neparodė nė ženklo, jog mane girdi. Jis žiūrėjo į langą, ranka vis dar buvo prisidengęs veido tvarsčius.

G R U O D Ž IO 4-OJI

3:20

4 V A L A N D O S IKI A U Š R O S

Čarlis Karas prasidėjo. Č arlis gūžėsi drebėdamas savo pašiūrės gale. Jis drebėjo ne nuo šalčio. Prie to prisidėjo nervai. T ie nervai ir vertė jo kūną drebėti. Saldžios džiaugsmo gijos rangėsi jo skrandyje, o širdis drebėjo. Ta A k im irk a artėjo. Dangus prasivers ir tada... Jis susiraukė žiūrėdam as į tamsą. Na, tik ra i bus karšta, be to, jis spėjo, tikriausiai bus šviesu. Be to, jam reikia pačiam labiau tikėti. O dar geriau - palaukti ir pam atyti. O kol tai neįvyko, jis tu ri savo ugnį, k u ri jam teikė pakankam ai šilum os ir šviesos. - Turėtum sukurti d id elį laužą, - velnias paliepė jam. - K a i sukuri didelį laužą, jie tavęs negali m atyti.

Prieš dvi dienas velnias jam rodė, kaip tai daroma. Tada, kai jis sugrįžo į šitą stovyklą ir nedidelės proskynos viduryje rado sėdintį kojas sukryžiavusį velnią, kuris dėjo malkas į laužą. Jis jau buvo sukrovęs didelę krūvą sausų m alkų, į kurią toliau dėjo kitas. M a ta i, kaip jis atsiranda? Č arlis iš pradžių nematė, jis net nusim inė pagalvojęs, kad galbūt jis niekam tikęs, kad nemato. Velnias taip pat nusivylė, bet jis ram ino Č arlį, drąsino jį, liepė susikaupus žiū rėti į m alkų krūvą. Po kurio laiko prisimerkęs Č arlis pamatė, kaip tai auga. T o kio didelio džiaugsmo jam dar nebuvo tekę patirti. V eln iu i patiko. - K a i baigsiu šitą, - pažadėjo jis, - pamokysiu, kaip pačiam tokį susikurti. Ir ne tik iš m alkų. Č a rlio pašiūrė stovėjo tarp m edžių, o magiškų m alkų laužas degė maždaug už dešimties metrų, nedidelės proskynos vidury­ je. T a i buvo šokanti ugnies karūna, tokia didelė, kad tik tų net ir m ilžino galvai. Iš dangaus krito sniegas, jis vertė ant ugnies karščio bangų k ilti dūmus ir pelenų garbanas. Nepaisant blogo oro, laužas degė skaisčiai ir karštai: lyg pragaro ratas, liepsno­ jantis m aištingai priešais dangų. M alko s anglėjo, švietė tamsoje. Kartkartėm is kokia m alka subyrėdavo, ir degančių žiežirbų ka­ muolys pakildavo į orą. Laužo karštis siekė net ir taip toli, kad Č arlis jautė patinusius nuo šilum os skruostus, o jo kūnas buvo šlapias nuo prakaito. Jis į kitą ranką perėmė p eilį, pasikasė koją. V ėl sugrąžino pei­ lį į ankstesnę ranką, tvirtai suspaudė jo rankeną. Jis turėjo ne­ prarasti budrumo. Turėjo būti pasirengęs. T a i buvo geras laužas - kitoks jis negalėjo būti. - N uo dabar tu vienas iš mano karių, - paaiškino jam vel­ nias. - Z in ai, ką tai reiškia? T a i reiškia, kad aukštai skrendantys angelai, žvelgia žemyn, kad pam atytų tave, bet matys tik laužą. A ngelai kaip tik dabar jau skrido. K elio atgal nebėra.

- Tau reikia laužo, kad galėtum pasislėpti. Č arlis jau visą valandą girdėjo dangum i skrendančius ange­ lus, ir jei jis prieš tai dar abejojo velnio žodžiais ir pažadais, da­ bar visos abejonės išnyko. T ie angelai siaubingi. K a i jie skren­ da, triukšmas toks, tarsi aplink tave kas mojuotų šimtais sunkių kalavijų. Po jais net miškas virpėjo ir drebėjo iš baimės. Č arlis ram iai tūnojo tarp medžių. Tolum oje šviesos spinduliai leidosi iš dangaus. Bet Č arlis išliko ramus. A k im irk a artėjo, jis tu ri pasitikti ją ramus. Viskas prasidėjo maždaug prieš savaitę. Ik i to laiko Č arlio gyvenimas buvo gana nusistovėjęs. M ie s­ tas mokėjo jam už tai, kad jis gyventų Nam e ant kalno, tai reiš­ kė, kad jam buvo garantuota lova ir sotus maistas tris kartus per dieną. K itaip nei kitiem s to Nam o gyventojams, jam buvo leista ateiti ir išeiti iš jo, kai jam norėjosi. N ors seselės buvo susirūpinusios dėl balso, kuris kalbėjo su Č arliu jo galvoje, balsas seniai ne­ buvo liepęs Č a rliu i padaryti ką nors blogo. Gana dažnai kalbos Č a rlį nuliūdindavo, todėl, kai pasidarydavo labai blogai, Č arlis paklausydavo seselės - atsiguldavo į lovą ir į nieką nekreipdavo dėmesio. Balsas po kurio laiko nutildavo. Č a rliu i patiko socializacijos procesas, o seselės neprieštaraudavo, kai jis išeitų į M iestą ar pasivaikščioti, ar dar, kur jam norėjosi. Išsiregistruoji, įsire­ gistruoji. Bet M iestas jam nepatiko. Balsas galvoje jam sakė, kad M ieste gyvena kitokie žmonėms, Č arlis jiems nepatinka. Todėl Č a rliu i labiau patiko vienam vaikščioti po mišką. M išk e kur kas ramiau. N ieko aplink, todėl jis jausdavosi laim ingas. Bet praeitą savaitę nuėjęs šiek tiek g iliau į mišką nei papras­ tai Č arlis suprato, kad yra ne vienas. Jis ėjo, kaip visada, taku, dairydamasis aplink, kai staiga plaukai ant jo sprando pasišiau­ šė. Kažkas pasikeitė. Balsas jo galvoje liepė jam sustoti, nebeiti, Č arlis taip ir padarė.

A k im irk ą Č arlis girdėjo tik paukščių čiulbėjim ą. Po to p ri­ sijungė ir vėjas, ėmė šiurenti m edžių viršūnes: garsas toks, tarsi krioklys kristų. O tada Č a rliu i iš dešinės trakštelėjo šaka. Pažiūrėk ten, balsas galvoje jam paliepė, tad Č arlis pažiūrėjo. U ž kokių trisdešim ties ar keturiasdešim ties m etrų pamatė velnią, šis ėjo takeliu beveik lygiagrečiai pagrindiniam takui. Č arlis gerai negalėjo įžiū rė ti velnio kūno, kuris atrodė beveik juodas, bet labai aiškiai matė velnio galvą, nes raudona oda iš­ siskyrė žalių lapų ir rudų m edžių kam ienų fone. Č arlis pradėjo drebėti. Velnias ir toliau ėjo, panašu, kad jis net nepastebėjo Č arlio, bet kaip tik tada, kai, rodės, jau pradings iš akių, velnias sustojo. Velnias nepažiūrėjo į Č arlį, jis tik truputį pakreipė galvą, tarsi būtų klausęs kokio v id in io radaro, bet Č arlis žinojo, jog vel­ nias pajuto jį. Atrodė, kad velniui jis per daug nerūpi. Po poros sekundžių velnias patraukė toliau savo keliu ir pranyko miško tankmėje. Sek paskuijį, balsas galvoje paliepė. Ne. Č arlis papurtė galvą. Jis nenorėjo. Sek paskuij į! K okią m inutę Č arlis stovėjo persigandęs, nelaim ingas, bet kartu ir susidomėjęs. D alis jo smegenų visai nenorėjo, kad vel­ nias pradingtų ir Č arlis jo niekada nebepamatytų. Atrodė, kad balsas galvoje tai žino, taigi ėmė į tą Č arlio smegenų pusę berti žodžius it žirnius, ir bėrė tol, kol ta smegenų pusė tapo tokia svarbi, kad Č arlis nebegalėjo jos ignoruoti. Č arlio kūnas pradėjo judėti be jo sutikim o. Č arlis ėjo per brūzgynus tarp takelių ir - kaip visada - dabar, kai jis nebandė savęs sulaikyti, viskas atrodė kur kas paprasčiau ir lengviau. Bet velnias jau buvo dingęs. Tądien Č arlis jo neberado. K a i Č arlis sugrįžo į Nam ą, balsas galvoje perspėjo jį nie­ kam - net ir draugui D že k u i - apie tai, kas nutiko miške,

nepasakoti, dėl to Č a rliu i pasidarė neramu. Č arlis seniai buvo girdėjęs taip paslaptingai ir rim tai savoje galvoje kalbantį bal­ są. Jautėsi blogai, jam sunkiai sekėsi užm igti, o kai užm igdavo, balsas per sapnus Č a rlio galvoje im davo kalbėti - jis Č a rlį ra­ m ino ir įtikinėjo. K itą dieną Č arlis atsikėlė turėdamas tikslą. Jis sugrįžo į m iš­ ką, nuėjo į tą pačią vietą, kur vakar matė velnią. Eidam as tyčia batais laužė šakas po kojomis. Jis garsiai kosčiojo ir murmėjo sau po nosim i. G aliausiai užsidengė rankom is burną ir pašaukė velnią: „Prašau, pasirodyk. N oriu su tavim i viską aptarti.“ Po kurio laiko velnias pasirodė. Jis išėjo iš šalia tako želiančių brūzgynų, sustojo priešais Č a rlį, toks pat tikras kaip šalta saulės šviesa, besiskverbianti pro m edžius žemės lin k . V elnio kūnas buvo juodas ir apdribęs, veidas baisus. O da tarsi rausva guma, atrodė, kad viršutinis veido odos sluoksnis nudegęs ugnyje. Viršugalvyje kyšojo ne­ d id e li ragiukai, jų beveik nesimatė pro ilgus susivėlusius ju o­ dus plaukus. Ieškojau tavęs, balsas galvoje pasakė Č arliu i. Pasakyk jam tai. K o l Č arlis dvejojo, bandė rasti reikiam us žodžius, velnias tie­ siog stovėjo, tikras kaip pati diena. Paukščiai ir toliau čiulbėjo. M e d žia i šlamėjo. Č arlis pajuto kylantį pasitenkinim ą: tikrą džiaugsmą. Jis vis augo ir augo, k ilo iš skrandžio, per krūtinę ik i gerklės. Pasakyk! balsas galvoje dar kartą paliepė. Ir šįkart Č arlis pasakė. Bet velnias apsisuko ir nuėjo. Vėliau velnias pasakė Č arliu i, kad jis nuo pat pradžių jį vertino, sprendė, ar jis vertas to, kad velnias bendrautų su juo. Č a rliu i teko sugrįžti dar porą kartų, kol velnias nusprendė, kad vertas.

Balsai. N e per arti, pagalvojo Č arlis, bet ir ne per toli. Šiąnakt sunku įvertinti atstumus. Balsai, kaip ir lauže šokinėjančio liepsnos, atrodė chaotiški - padriki, išsibarstę. Č arlio galva buvo pilna triukšm o. Velnias pasakė jam, kas nutiks - kas nutiks visam pasauliui. Viskas sudegs. M iestuose nevaldomai prasiverš smurtas, iš pastatų lik s tik griuvėsių krūvos. D ūm ai jau temdė dangų. Žmonės rėkė, šaukė, lediniam e ore girdėjosi šūviai. Karas prasidėjo visuose namuose, miestuose ir šalyse, o šitas miškas buvo tik viena maža tarptautiniu mastu vykstančio proceso dalis, ji skyrėsi nuo k itų vietų tik viena esmine detale. Čia, g ilia i miške, buvo velnias, o Č a rlio priešai jau artėjo. Ir nors planeta buvo paskendusi kovų liepsnose, ar karas bus laimėtas, ar pralaimėtas, bus nuspręsta būtent čia. Dabar tu karys, - balsas galvoje prim inė Č a rliu i, todėl jis buvo karys. Skraidantys aukštai virš galvos angelai matė tik jo sukurtą laužą. Netrukus jie atsiųs vyrus išsiaiškinti - p atikrin ti, ar šilu­ ma sklinda nuo čia degančio laužo, ar nuo velnio armijos pra­ gariškos ugnies — o dėl to, kad ugnis degė labai dideliu ratu, velnias paaiškino Č a rliu i, vyrai Č a rlio iš pradžių neras. Brūzgy­ nuose, pašiūrėje, Č arlis bus saugus, kol ateis laikas stoti į kovą su priešu. La u k ti lik o nedaug. Č arlis vėl perėmė p e ilį į kitą ranką, vėl nusišluostė delną į drabužius. Nervai toliau jį kankino, kaip kitaip, bet balsas galvoje kar­ tojo, kad viskas gerai. Jie ju k užsiim a rim tais reikalais, tai aišku, o nervai padės būti budriems ir pasirengusiems. Be to, tu turi peilį. Tiesa. Č arlis, kaip bet kuris geras kareivis, gavo g in klų ir at­ sargų. Pirm iausia velnias sukūrė laužą, kad parengtų pasalą. Po

to velnias parodė Č a rliu i pašiurę, kurią buvo pastatęs tarp me­ džių. G aliausiai įdavė jam šitą peilį. Č arlis apžiūrinėjo p e ilį atsargiai, kad jo geležtė nesuspindėtų laužo šviesoje. P e ilio ašmenys buvo ilg i ir ploni: plačiausioje vieto­ je ties rankena gal tik koks centimetras, jo geležtė, daugmaž plaš­ takos ilgio, buvo žiauriai smaila. Peilis buvo labai aštrus, ir nors labai plonas, kažkodėl atrodė patikimas. T a i buvo rimtas peilis. - Geras peilis, - pasakė velnias duodamas Č arliu i. - Jis tau gerai tarnaus. Č arlis linktelėjo. Jis žinojo, kad tai geras ginklas. Velnias sakė, kad jis pats juo anksčiau naudojosi. Velnias nužudė juo vieną savo priešų, o to priešo kraujas vis dar buvo sukrešėjęs ant geležtės. D ė l to peilis turėjo m agiškų galių. Balsai vis artėjo. Č arlis tvirčiau suspaudė peilį. Ir - lyg tarp m edžių paslėpta staigmena - toliau ram iai laukė.

G R U O D Ž IO 4-OJI

3:30

3 V A L A N D O S 50 M IN U ČIŲ IKI A U Š R O S

Markas K a i sugrįžau į mūsų laikin ą biurą pirm am e aukšte, supratau, kad įvyko kažkas blogo. Visą dieną tarp Grego ir M erserio vyravo įtampa, bet dabar iš ore tvyrančios nuotaikos supratau, kad, kol manęs nebuvo, ji pasiekė apogėjų, arba pasieks visai netrukus įvyks. Kom anda byrėjo. Paskendęs kiekvienas savo mintyse, nė vienas iš jų nekreipė į mane beveik jokio dėmesio, kol aš jiem s pasakojau, ką sužinojau per antrą Skoto apklausą. Gregas susikaupęs perkėlinėjo duo­ menų failus. M erseris sėdėjo ir žiūrėjo kažkur į niekur, kartkar-

temis linktelėdam as, kad suprasčiau, jog turiu tęsti. Papasakojau jam apie akmenines sienas ir laužą, trum pą meilės nuotykį tarp Džodės ir Kevino Simpsono. -T a v o apklausų komanda prieš tau sugrįžtant patvirtino, pasakė M erseris, - kad Simpsono kaimynė pažino D žodę M akN is iš fotografijos. Tądien pas Simpsoną buvo būtent ji. M an o širdis trum pam net stabtelėjo, nors tai, ką M erseris pasakė, jau žinojau. Vadinasi, D žodė visus tuos dvejus metus susitikinėjo su Simpsonu. Prisim iniau, ko klausė Simpsono žu­ dikas įraše: K aip manai, kaip j i dabarjaučiasi?J i džiaugiasi, kad yra namie? A r labiau norėtų dabar būti čia su tavimi? - J i įkūrė „ C C L “ su Simpsonu, - pasakiau aš. - Skoto žin io ­ mis, D žodė su Simpsonu kartą prieš dvejus metus permiegojo. Po to D žodė paliko „C C L " ir daugiau su Simpsonu nesimatė. Galvoji, kad tu ją myli. Juk taip. - T a i Banksas nežino apie tai, kad jie dar ir dabar susitikinė­ jo? - paklausė M erseris. - M a n atrodo, kad kažkur g ilia i širdyje jis tai žino. Panašu, kad šią inform aciją žudikas galėjo panaudoti prieš jį. Bet net jei taip ir nutiko, Skotas neprisimena. M erseris pakėlė akis į mane. Jos buvo paraudusios iš nuovar­ gio, jis visas atrodė sustingęs. - Bet jis prisim inė kūdikį, - pasakiau. M erseris sumirksėjo. - K ū d ikį? - Taip, - papasakojau jam, ką man sakė Skotas. - Bet net ne­ žinau, ar turėtum e tuo tikėti, ar ne. M erseris ku rį laiką žiūrėjo į mane. Jo veidas buvo be emocijų. Prieš tai atrodė taip, tarsi tiesiog fiksavo faktus - dėjo kiekvieną į jam skirtą lentynėlę, o dabar atrodė, kad naujienos ėmė kauptis ant jo. Jam darėsi baisu, kad jos tuoj pabirs. G regui ir vėl norėjosi viskam prieštarauti.

- Kam jam kūdikis? - K o l kas pam irškim e apie tai, - lėtai pasakė M erseris žiūrėdamas į grindis. - M a n reikia apie tai pagalvoti. Perduok šitą inform aciją P itu i. - Taip, pone. Nors jaučiausi labai nepatogiai, atsisėdęs pradėjau ruošti ž i nutę, skirtą persiųsti į miške stovintį policijos autobusiuką. K ol laukiau atsakymo, peržvelgiau savo apklausų komandos atas kaitą. J i buvo trumpa, bet išsami. Jie pasikalbėjo su žmonėmis iš draudim o bendrovės, kur dirbo D žodė. Atrodo, kad D žodė dingo per pietų pertrauką - išėjo ir negrįžo. Jos bosas sakė, kad ji ir dieną prieš darbe nepasirodė - teisinosi, jog ja i migrenos priepuolis. A kivaizd u , kad melavo. J i pasiėmė laisvą dieną, kad galėtų pabūti su Kevinu Simpsonu. Gregas kumštelėjo man norėdamas atkreipti mano dėmesį. K a i pakėliau į j į akis, jis vos pastebim ai galva parodė į M erserį. A š pažiūrėjau į jį. M an o žvilgsnis kuriam la ik u i ten ir liko. Po pokalbio su m anim i jis beveik nepajudėjo. Sėdėjo užsi­ merkęs, iš lėto trynė tarpuakį. Jo pirštai iš lėto judėjo pirm yn atgal. Jei ne tai, būtum galėjęs pagalvoti, kad jis miega. Šiaip ar taip, jis atrodė it pasinėręs į transą. - Jums viskas gerai, pone? M erseris kilstelėjo antakius, bet tarpuakį toliau glostė. - G a l galėtum man atnešti kavos, M arkai? Gregas vėl man kumštelėjo, kai aš jau stojausi, o aš vos susi­ laikiau nenustūmęs jo rankos. - Žinom a, - pasakiau. Artim iausias gėrim ų aparatas, pasirodo, stovėjo prie registratū­ ros. Jame buvo galim a nusipirkti juodos verdančios kavos plona­ me plastikiniam e indelyje. N ešti tris tokius buvo itin sudėtinga.

Apsipyliau karštu skysčiu rankas dar net nespėjęs išeiti iš fojė, o po to dar du kartus eidamas koridorium i. Pradėjau jaustis taip, tarsi visa visata būtų nusistačiusi prieš mane. Teko nusikeikti, kad susitvardyčiau ir nesviesčiau puodelių į sieną. Sugrįžęs į mums skirtą persirengim o kam barį, padėjau puo­ delius su kava, pasitryniau nuplikytas rankas į kelnes. Atrodė, kad reikalai čia pasitaisė. M erseris vėl buvo gyvybingas ir ak­ tyvus, nors akys lik o apsiblausiusios - jiedu su G regu sėdėjo prie kairiojo kom piuterio. Ekrane Saimonas kaip tik dabar buvo Skoto ir D žodės bute. - A pieškoti visą mišką tokiu oru? - pasakė jis kilstelėdam as antakius. Jis ir jo balsas atrodė tokie patys p iln i energijos kaip ir tada, kai mes iš ryto pasisveikinom e Kevino Simpsono bute. N eįtikėtina. M erseris nebuvo nusiteikęs juokeliam s, kad ir kokiem s sub­ tiliem s. - O ką tu turi? - M um s čia sekasi neblogai. Papasakosiu viską pagal nuotrau­ kas, kurias čia nufotografavome. A tid arei tuos failus, Gregai? - Tuoj bus atidaryti. Saimonas jau buvo atsiuntęs pradinę ataskaitą apie tai, ką jo komanda ik i šiol rado Skoto bute. Gregas tarp fa ilų pelyte ieš­ kojo fotografijų ir vaizdo įrašų, kol Saimonas mums pasakojo, kas ir kaip. Pirm oje nuotraukoje namas nufotografuotas iš išorės. Jis at­ rodė kaip d id žio ji raidė H , nuversta ant nugaros į sniegą. - Šeši butai, - pasakė Saimonas, - po du kiekvienam e aukš­ te. Banksas su savo mergina gyveno apatiniame aukšte, kairėje koridoriaus pusėje. Įeiti į namą galim a pro duris namo viduryje, po to koridoriais arba laiptais galim a patekti į kiekvieną butą. - Vadinasi, jokių pastogių ar palėpių, kuriuose nusikaltėlis galėjo slėptis? - paklausė M erseris.

- Nieko. Bet daugybė įrodym ų, kad jis šitame bute darė tą patį, ką ir kitose nusikaltim o vietose. M in u tėlę palaukite. Saimonas pradėjo darbuotis prie kom piuterio savo pusėje. Po akim irkos mums ekrane iššoko daugybės nuotraukų m iniatiūrų. Gregas po vieną ėmė atidarinėti, ekrane dėti vieną prie kitos. Matėm e išsuktus kištu kin ių lizd ų dangtelius, numestus ant kilim o. N uo lubų atplėštus šviestuvus. Ištrauktus stalčius. Išvar­ tytas dėžes. - Anksčiau prieš palikdam as nusikaltim o vietą jis visada susi­ tvarkydavo, - pastebėjo Gregas. Dabar vaizdas buvo priešingas nei ankstesnėse nusikaltim o vietose. Pirm iausia jis leido mums pam atyti jo veidą, o dabar tai. - Atrodo, kad jis nebejaučia poreikio rūpintis tvarka, - pasa­ kė M erseris. - Jam nebesvarbu, kad bus sugautas. Ir vėl tas pats. Nepaisant nuovargio, M erseris ir vėl atrodė pora žingsnių už mus toliau, kad mes galėtume suprasti jo m in­ tis. Žudikas daugiau nebenorėjo slėpti savo tapatybės. O dabar, atrodo, jam nebesvarbu net ir tai, kad jis gali būti sugautas. T a i buvo per daug tolim as žingsnis, kad Gregas galėtų jį p ri­ im ti. - Ne, nieko panašaus. N usikaltėlis tuo metu jau turėjo mergi­ ną autobusiuke, todėl jis tiesiog neturėjo laiko tvarkytis. G albūt jis planavo sugrįžti vėliau ir tada susitvarkyti. M erseris papurtė galvą, numojo viena ranka. Jam viskas čia buvo paprasta, akivaizdu. - Ne. Nepam iršk, kad jis pats paskam bino į įmonę, kurioje dirbo Simpsonas. Kaukės, kurią jis mums paliko Karlo Farmerio name. T a i dialogas, į kurį esame įtraukti mes... - J is keičia savo nusikaltim ų braižą. - Nepertraukinėk manęs! Bet Gregas šitos pastabos neišsigando ir to net nebandė slėp­ ti. Jis tik užsim erkė ir toliau kalbėjo vietoj savo boso.

- ... jis keičia savo nusikaltimų braižą, ir mes nežinom e, ką jis daro. - Ž inau... - Bet esu tikras, kad „būti pagautam“ tikrai neįeina į jo su­ knistus planus. - Žinau, ką jis daro! - M erseris trenkė kum ščiu į stalą, pirštu parodė į žem ėlapį ekrane. - Jis čia, miške. Laukia mūsų. Visas šitas... M es esame įtraukti į žaidim ą. N egi nematai? Jis davė mums term iną iki aušros išgelbėti merginos gyvybę. Biure stojo tyla. M erseris pažiūrėjo į mus, po to sunkiai at­ silošė kėdėje, užmerkė akis. Jis atrodė kaip žmogus, k u rį ką tik privertė išduoti paslaptį. Papurtė galvą. M ačiau, kad jis nepa­ tenkintas, jog pasidavė emocijoms. Susižvalgėme su Gregu. Gregas buvo perbalęs, tik jo skruos­ tai buvo išm arginti užplūdusio pykčio. Prasiveržusios M erserio emocijos akivaizdžiai apramino jį. M ane taip pat apramino. Iš to, ką pasakė M erseris, buvo aiš­ ku, kad 50/50 žudikas pakeitė savo nusikaltim ų braižą tik tam, kad įtrauktų mus. Jis ne šiaip norėjo paerzinti mus: tai ir buvo esmė. A n o t M erserio, žudikas veikė pagal planą. Patraukė mūsų dėmesį Kevino Simpsono nužudymu, o dabar kantriai laukia miške, nes jam įdom u, ar garsusis detektyvas seržantas Džonas M erseris suras j į ik i aušros ir išgelbės merginos gyvybę. Todėl jam ir nebereikėjo slėptis. Sis buvo baigiamasis žaidim as, o tai, ar D žodė M a k N is liks gyva, nulems nugalėtoją. Ir jei rim tai, buvo baisu. Žiūrėdam as į M erserį jaučiau susi­ rūpinim ą ir gėdą. Niekas iš šios teorijos neprieštaravo turim iem s faktams, bet faktų buvo per mažai, kad būtų galim a teoriją pa­ tv irtin ti. Dabar labiausiai tiko žodžiai, kuriuos Pitas pasakė prieš išeidamas iš ligoninės. Labai tikėtina, kad D žodė jau ne­ gyva. O M erseriui reikėjo, kad ji būtų gyva, kad jis galėtų ją išgelbėti ir taip įveiktų tą vyrą.

Desperatiškas noras, kurį dabar M erseriui sunkiai sekėsi nu slėpti, kur kas geriau paaiškino jo teoriją nei patvirtino, kad tai gali būti tiesa. M erseris atsiduso, vėl pasilenkė į priekį. - V is tiek nebesvarbu. Ką dar turim e? - A , - pasakė Saimonas, kaip visada, gyvai. - Gražiausios nuotraukos iš svetainės. A trodė keista taip ram iai toliau tęsti tyrim ą po M erserio emocijų proveržio, bet Gregas tik papurtė galvą ir nusisuko į kom piuterį. Jis sum ažino nuotrauką su žudiko ant k ilim o išmė­ tytais daiktais, atidarė kitą. Fotografuota buvo iš svetainės tarpdurio. A rčiausiai durų stovėjo stiklin is pietų stalas, ant jo kom piuteris, o toliau - sofa priešais televizorių kampe prie lango. Televizorius buvo įjung­ tas. Dešinėje, maždaug per sienos vidurį, buvo durys, panašu, į virtuvę. Tvirta m etalinė kėdė gulėjo ant šono kam bario viduryje, ant grindų mėtėsi stiklo šukės. - Gerai, - pasakė Merseris. - Iš to galim a spręsti, kad Banksas buvo užpultas svetainėje. Sutampa su tuo, ką jis pats prisimena. - O kūdikio kur nors netoliese nematei, Saimonai? - sarkas­ tiškai paklausė Gregas. Saimono veido išraiška iš lėto pasikeitė. Pirm ą kartą tądien jis atrodė sutrikęs. - Kodėl klausi? - Nes Banksas prisim inė, jog žudikas turėjo kū d ikį, - Gregas susiraukė. - G a l tu jį vis dėlto radai? - Ne, ne, - susimąstęs Saimonas prikando lūpą. - M es kū­ d ik io neradome, bet vis tiek labai įdom u. A nksčiau per žinias mačiau H anterį. Tiesą sakant, jį visą dieną per žinias rodo. Jo komanda ieško pagrobto kūdikio. K u rį laiką girdėjosi tik kom piuterių gausmas, jį pertraukė klaktelėjim as iš senų persirengim o kam bario vam zdžių.

Pažiūrėjau į M erserį. Jis žiūrėjo į grindis. Jis taip pat reagavo, kai jam pasakiau, ką Skotas pasakojo man apie kū d ikį. Neatro­ dė, kad jis nustebo tai išgirdęs. Po kurio laiko aš supratau. M erseris žinojo. H anteris buvo o ficia lia i atsakingas už 50/50 žudiko bylą. Dabar H anteris ieško pagrobto vaiko. M erseris žinojo tai, o kai pasakiau jam , ką man sakė Skotas, jo galvoje įsijungė aliar­ mo skambutis. Jis nesiruošė le isti šitam tyrim ui išslysti jam iš rankų. Pažiūrėjau į Gregą. Jis taip pat suprato. Iš jo veido matėsi, kad jis vis dar negali tuo patikėti. Saimonas nieko keisto nepastebėjo. - T ik ria u sia i tai niekaip nesusiję, - pasakė jis. - Kažkas dėl vaiko globos, taigi jie ieško tėvo. Tiesą sakant, nelabai klausiau. M a n kur kas įdom iau buvo stebėti šou, kurį ponas H anteris su­ rengė prieš kameras. M erseris iš lėto pasitrynė veidą. - Taip, tikriausiai tai nesusiję, bet po minutės kitos pasido­ mėsiu. - G a l verčiau dabar? - Po minutės kitos, - M erseris pažiūrėjo į Gregą, po to vėl į ekraną. - Ką dar mums turi? Saimonas nutilo, kad pakaitintų atmosferą. - Na, svetainėje yra kom piuteris, - pasakė jis. - T ik ria u sia i jau matėte prieš tai žiūrėtoje nuotraukoje. Įjungtas. Su labai gra­ žia ekrano užsklanda. - T ik prašau nieko neliesti. - Niekas nieko neliečia, Gregai. Žinau, kad savo srities nie­ kam neužleisi. - G a l nori nuvažiuoti ten, Gregai? Patikrintum elektroninius laiškus, failus, veiksmų istoriją. - M ie la i.

- Palaukite, aš ju k dar čia, - prim inė mums Saimonas. - K o l dar neišsilakstėte, tik ra i norėsite pam atyti paskutinį failą apati­ nėje eilutėje. Gregas uždarė nuotrauką, spustelėjo failą, apie ku rį kalbėjo Saimonas. Fotografuota buvo miegamajame, fotografas stovėjo prie lo ­ vos galo, atsisukęs į galvūgalį. A n t krem inės spalvos sienos buvo nupieštas vienas iš 50/50 žudiko voratinklių. D id elis ir šlykštus ir, - kaip ir tas, k u rį radome Simpsono namuose, - nupieštas storu juodu žym ekliu. Kiekviena jo lin ija buvo piršto storio. A n t kiekvienos nupiešta po mažą kryžiuką. M erseris pasilenkė į priekį, kad geriau pamatytų. - Gregai, gal g ali atidaryti nuotrauka iš Farm erio namų? Gregas pradėjo ieškoti failo. K ie k anksčiau, dar stovėdami Farm erio svetainėje, mes at­ pažinome voratinklį, kurį žudikas buvo nupaišęs ant Kevino Simpsono namų sienos, galvojome, kad neryškios voratinklio versijos buvo tik galutinio darbo eskizai. Tačiau kai Gregas ati­ darė voratinklio iš Farm erio namų nuotrauką ir padėjo ekrane greta tos iš Bankso namų, iškart tapo aišku. - Štai. Vieno voratinklio iš Farm erio namų eskizas buvo būtent to, ku rį žudikas nupiešė Simpsono namuose, kito - voratinklio, nu­ piešto Skoto ir D žodės namuose. T a i tik du iš kokių trisdešim ­ ties eskizų, nupieštų ant Farm erio namų sienos. M erseris atrodė apstulbęs. Jis parodė į nuotrauką su K arlo Farm erio siena. - K a i kurie akivaizdžiai labai panašūs, - pasakė jis. - Žinote, ką mes čia matome? K o l buvome ten, beveik supratau, bet po to pamečiau m intį. T a i yra žudiko užrašai. Gregas susiraukė. - Ką tai reiškia?

- Nešiojamasis kom piuteris Farm erio namuose buvo paliktas kam bario kampe, - ty lia i pasakė M erseris. - Lengvai galiu įsi­ vaizduoti, kaip jis tame kampe dirba. Jis žiūrėjo vaizdo įrašus, klausėsi savo paties įrašytų garso įrašų, ir tuo metu stovėjo prie sienos ir žymėjosi. - V oratin kliai turėtų reikšti jo aukas? - Kažkuria prasme. Jis ilg a i stebi žmones, pasižym i ryšius, kuriuos tarp jų pastebi. Paskui po vieną giją nutraukia. M erseris parodė ekrane atskiras nutrūkusias gijas. - J is naudojasi tuo, ką sužino apie žmones, kad juos priverstų paaukoti savo partnerį ir išgelbėti savo gyvybę. Bet jo siekiamy­ bė - visas voratinklis. Jo m intyse pagrindinė jo auka yra patys santykiai. Pakreipęs galvą žiūrėjau į voratinklius. A k im irk ą nemačiau nieko, bet po to suvokiau. V is dar tik slia i negalėjau suprasti, bet aš pamačiau juos. M a n prieš akis voratinkliai sutrūkinėjo, su­ plyšo: painus ryšių, kurie sudaro santykius, tinklas suplėšytas, sudraskytas, sunaikintas, paliktas kyboti ant sienos, kaip ir po juo gulintys išniekinti aukų kūnai. Ž udiko užrašai. Pabandžiau pažvelgti į pasaulį žudiko akimis. T a i buvo tiesiog neįmanoma. Sunku įsivaizduoti sąmonės filtrą, galintį paversti in ­ formaciją apie žmones šitais baisiais, šlykščiais voratinkliais. Bet toks filtras, akivaizdu, egzistavo. Kad ir kokie baisūs tie piešiniai buvo, kiekvienas jų gerai apmąstytas ir kruopščiai sudėliotas. Pra­ diniai eskizai nebuvo visai tikslūs, nors tie voratinkliai mums at­ rodė atsitiktiniai, žudikas, atradęs klaidų, juose keisdavo net ir ne­ žymias detales - taip iš lėto tobulino kiekvieno voratinklio dizainą. Pažiūrėjau į Gregą, kuris taip pat įdėm iai žiūrėjo į ekraną. Jis žinojo, kad M erseris teisus, bet, rodos, nenorėjo to pripažinti vien dėl to, kas nutiko anksčiau, tad iš paskutini rodyti abejingas.

ųjųstengėsi at­

- Viskas aišku, - pasakė jis. - G a l galėtume dabar p atikrin ti H anterio bylą? M erseris nieko nesakė. Jis nuėjo prie nešiojamojo kom piute­ rio ir pradėjo jungtis prie reikiam ų programų. K o l jo programos krovėsi, dar kartą pažiūrėjau į voratinklį, paliktą Skoto bute, žiūrėjau į jo ryškias ir ištrintas gijas, kry­ žiukus, žudiko sudėtus ant tų gijų. Žudikas sim boliškai trau­ kė gijas, kurios laikė Skotą ir D žodę kartu kaip porą. Jų buvo dešimt, dvylika, gal penkiolika. Kiekviena sutrūkusi gija reiškė arba melą, arba galbūt karčią tiesą. T a i buvo meilė, paversta brė­ žiniu. Išgalvotų gijų ir ryšių tinklas, juos būtų galim a vienas po kito nutraukti, kol galiausiai santykiai subyra ir miršta. Negyvas santykių kūnas iš lėto griūna ant nugaros, kai vienas po kito iš­ im am i jo stuburo slanksteliai. Viena nutrintų gijų, buvo įterpta į voratinklį rem iantis kažko­ kia keista logika, kurios aš negalėjau suprasti. J i žymėjo D žodė ir Kevino Simpsono m eilė nuotykį. M a n pasidarė įdomu, kuri gija tai galėtų būti, nors gal tai visai nesvarbu. Staiga M erseris atsiduso. - Po perkūnais, - burbtelėjo Gregas. M erseris viena alkūne buvo atsirėmęs į stalą, jo akys buvo užmerktos, pirštų galiukais masažavo sau kaktą. Atrodė, kad jis visiškai sutrikęs ir bando sau pasakyti: nepasiduok, nepasiduok. Jo kom piuterio ekrane atsidarė pagrindinis H anterio tyrim o langas. „Džeim sas Reardonas“ buvo parašyta viršuje. Ekrano kampe - dešinėje prie vardo ir pavardės - buvo Reardono, pa­ bėgusio pagrobus k ū d ik į ir dabar ieškomo H anterio komandos, nuotrauka. Karlas Farmeris.

G R U O D Ž IO 4-OJI

4:00

3 V A L A N D O S 20 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Pitas M išk o tamsoje prožektorių spinduliai atrodė kaip ryškūs, erdvi­ niai kūgiai, slenkantys tarp grublėtų m edžių kamienų, verčian­ tys blizgėti m ilijonus sniego, kuriuo storai buvo padengta nelygi žemė, kristalų. Buvo labai šalta. Kiekvieną kartą iškvėpus jam suskausda­ vo nuo šalčio sustingusias lūpas. Iškvėptas oras virsdavo baltais garais, P ito įsivaizdavim u tam pančiais ledo balionu, kuris su­ dužęs pranykdavo ore. M atėsi, kaip priešais tarp m edžių krinta sniegas - išsiliejęs judesys linguojančioje prožektoriaus šviesoje. Nors buvo su paltu, Pitas vis tiek jautė m onotonišką, švelnų ant jo nukritusių snaigių prisilietim ą. - Žiūrėkite po kojomis, - pasakė jis pareigūnui, einančiam už jo. - Taip, pone. Pareigūno balse buvo galim a išgirsti beveik atvirą sarkazmą. Pitas iš pradžių į j į nesureagavo. Susierzinim o išvengti būtų sun­ ku, net ir einant takais. O dabar jie brovėsi per tankiai sužėlusį brūzgyną, kuris augo ant šlaito, nors ir nestataus, bet nepatogiai besileidžiančio žemyn. E iti buvo sunku ir tik ra i nemalonu. Bet eiti reikėjo. - A š tik nenoriu, kad užkristum ėte ant manęs, - abejingai pasakė Pitas. Pareigūnas nieko neatsakė. V is dėlto Pitas pyko. Jam reikėjo, kad jo žmonės rim čiau žiū­ rėtų į situaciją, kad būtų labiau susikoncentravę. Pro medžius, už kokių šimto metrų, šlaito apačioje, matėsi degantis laužas. Ž iū rin t pro medžius, jo liepsna atrodė sutrūkinėjusi, o m edžių

kam ienai laužo šviesoje, rodos, tai susitraukdavo, tai pastorėdavo. Laužas buvo labai didelis. D ė l to P itu i buvo neramu. Iš viso jis turėjo trisdešim t vyrų, šešis iš jų paliko prie p o lici jos autobusiukų koordinuoti paieškos komandas ir sraigtasparnį. M iš k u ėjo šešios komandos po keturis pareigūnus, kiekvienai dar buvo priskirta po paieškos ir gelbėjim osi tarnybos savano­ rį - jie gerai pažinojo šitas vietas. N ors šunims nepavyko nieko naudingo rasti, savanoriai vis tiek prim ygtinai norėjo p a silik ti ir padėti - Piteris net pagalvojo, kad im dam i iš jų pavyzdį galbūt jo pareigūnai taip nebesiskųs. K a i jie gavo pranešimą apie laužą, jų komandos savanoris nuvedė juos pagrindiniu taku tiek arti to laužo, kiek tai buvo įmanoma, tada Pitas liepė savanoriui ten ir laukti, kartu dar paliko vieną pareigūną. Laužas buvo ypač didelis. T a i rodė, kad ten gali būti ne vie­ nas žmogus, o Pitas tik ra i nerizikuos civ ilio gyvybe. Blogiausia buvo, kad dabar jam pačiam lik o tik du pareigūnai. Ir tie du, pa­ našu, nesugebėjo norm aliai susikaupti šitam suknistam darbui. Šlaitas po truputį darėsi lygesnis. Pitas dažniausiai prožekto­ rių laikė nukreipęs į žemę, kad m atytų, kur eina. Kartkartėm is jis pakeldavo prožektoriaus spindulį, kad apžiūrėtų priešais ir iš šonų augančius medžius. Nieko. - Ten tik ra i nieko nėra, - pasakė vienas pareigūnas. - O kas tada užkūrė laužą? - paklausė Pitas. - G a l pats ne­ tyčia įsižiebė? - Ne. Bet tie, kas tai padarė, tik ra i seniai bus dingę. - Pažiūrėsim e. Pitas papurtė galvą. D ė l D ievo meilės! T ik jau nereikia gal­ voti, kad jis pats paskendęs kokiam e iliu zijų pasaulyje. T ik i­ mybė surasti tą D žodę gyvą buvo juokingai menka, o paieška darėsi vis sunkesnė ir sudėtingesnė kiekvieną kartą, kai virš jų praskrisdavo sraigtasparnis. Per radiją jie gavo pranešimą, kad

Banksas buvo laikom as akm eniniam e statinyje, taigi reikia tuos visus statinius apieškoti, nesvarbu, ar sraigtasparniui pavyko ten užfiksuoti kokį šilum os šaltinį, ar ne. V isi sraigtasparnio užfik­ suoti šilum os šaltiniai buvo toliau nuo tų statinių, juos taip pat reikės p atikrin ti, nes žudikas galėjo pasislėpti kur nors m iško tankmėje. Jo komanda jau patikrino du tokius šaltinius, abu kartus jie prožektoriais švietė į miške m iegančių benamių, kurie buvo to­ kie sušalę, kad tik ra i negalėjo padaryti nieko, suglumusius ir persigandusius veidus. Džonas, aišku, būtų norėjęs juos pati­ krin ti, tačiau Džonas dažnai nori per daug. Pitas turėjo d irb ti su turim ais resursais, o žm onių buvo ne tiek, kad kiekvieną sutiktą būtų galim a suim ti už nieką. Darbas sunkus ir slegiantis, o jei dar reikiam o rezultato ne­ duos... Bet paprastai Pitas apie tai stengdavosi negalvoti, jam labiau patikdavo tiesiog im ti ir daryti. Ir šįkart bandė taip elgtis, bet jam buvo neramu - ir ne tik dėl oro ar abejotinos sėkmės. Jam buvo neramu ir dėl D žono. Pitas niekada nemokėjo ilg ai pykti, tad po paskutinio vaizdo pokalbio su ligoninėje likusiais komandos nariais jis jau beveik nusiram ino, tačiau nerim o vie­ tą dabar užėmė susirūpinim as. Per visus tuos darbo metus jie tapo artim esni nei bendradarbiai, jie buvo draugai, tad D žono požiūris vertė P itą nerim auti. Džonas, be abejo, tikėjo, kad vis­ kas įmanoma, buvo akivaizdu, kad jis perdėtai tik isi sėkmingos šitos paieškos pabaigos. K a i mergina galiausiai bus rasta negyva, Pitas tiesiog sugrįš namo - taip, naktį blogai miegos, bet kitą dieną ateis į darbą ir im sis naujos bylos. O D žonas... Jis gali galutinai palūžti. Taigi, išgirdus kiekvieną beprasmį komentarą P itu i norėjosi sum alti į m iltus savo komandos pareigūnus. Darbas buvo dar­ bas. Jie turėtų jo im tis aukštai pakeltom is galvomis, o ne be per­ stojo niurzgėti, kaip jiems sunku. Blogiausia, kad po kiekvieno

tokio nusiskundim o patį Pitą apimdavo dar didesnės abejo nės dėl šitos paieškos. V isg i dėl tikslo, kurio buvo siekiama šia paieška, nuo tokių m inčių jis privalėjo atsiriboti. Jei tai būtų įprastas nusikaltim as, jis galbūt pabandytų kaip nors išaiškinti situacijos rim tum ą, kita vertus, įprastu atveju to tik ra i nereikėtų. V is i sunkiai dirba, visi jaučia nerimą. K a i nie­ kas nebepadės, jis neturėtų pam iršti šito. - Būkite atsargūs, - perspėjo Pitas. - Taip, pone. Jei ten kas nors bus, paprašysiu, kad leistų prie laužo pasišildyti. G alim a? Pitas tamsoje išspaudė kreivą šypseną. - A š ne prieš. Jis nusivedė savo du žmonės arčiau laužo pakėlęs prožektorių į pečių lygį, kad apšviestų aplink augančius medžius. - Policija! - suriko jis. - Jei kas čia yra, prašome tučtuojau prisistatyti.

Jis tokio

atsakymo ir tikėjosi: tyla, tik degančių m alkų traš­

kesys. Buvo akivaizdu, kad laužas dega jau senokai: pakraščiuo­ se matėsi daug nuodėgulių ir pelenų, tačiau centre po aukštomis, galingom is liepsnom is tebedegė į didelę krūvą sukrautos m al­ kos. N uo laužo sklido karštis. K a i Pitas nukreipė nuo jo žvilgsnį, ku rį laiką vis dar matė tinklainėje likusius žalius jo atšvaitus. G a li būti, kad laužas neseniai paliktas be priežiūros, pa­ galvojo jis. Panašu, kad sniegas jo negesina, vadinasi, malkos kažkur išm irkytos - žibale galbūt. Vienam žm ogui sukurti tokį laužą, akivaizdu, būtų per sunku. Be to, vienas žmogus tik ra i nedegintų vienu metu tiek daug m alkų. G a l laužą sukūrė ke­ liese, tvarkydam i reikalus, apie kuriuos policija neturėtų žinoti. Pitas prožektorium i nušvietė laužo

pakraščius.

Sniegas

aplink lygus, juo tik ra i niekas nėjo. Pitas ėmė šviesti toliau nuo laužo, kad apžiūrėtų platesnę teritoriją, bet niekur nieko įtartino nesimatė.

-Jo k ių pėdsakų. Atrodo, tas, kas čia buvo, išėjo pakankam ai seniai, todėl sniegas spėjo pėdsakus uždengti. - Garantuoju, kad jie dingo, kai pirm ą kartą jiems virš galvų praskrido sraigtasparnis. Pitas linktelėjo. Jie tikriausiai pagalvojo, kad policija ieško jų. Bet kad ir kur jie nuėjo, sraigtasparnis būtų juos pastebėjęs. A rba jie turėjo susidurti su ant kelio laukiančiais pareigūnais. N eg i čia nieko tik ra i nėra? Pitas paspardė sniegą. Jokių šiukš­ lių. Jis tik ra i nenustebtų pamatęs adatas, butelius ar maisto lik u ­ čius - bent ką nors, tačiau atrodė, kad niekas išeidamas čia tikrai nesitvarkė, o visko ju k negalėjo užsnigti. A tid ž ia i klausydamasis, Pitas nukreipė prožektorių ir iš lėto apžiūrėjo aplink proskyną augančius medžius. Č ia buvo m irti­ nai tylu, vien tai jam buvo labai įta rtin a ... Kažkas čia yra. - Kas ten? - paklausė vienas iš pareigūnų. V isų trijų prožektorių spinduliai susmigo į medžius toje vie­ toje. Iš pradžių Pitas nesuprato, ką iš tiesų jis mato. T a i atrodė it trikam pė skylė šlaito apačioje - lyg į olą vedantį skylė - tik tie trys kam pai atrodė per daug sim etriški. - Palapinė, - galiausiai suprato jis. Prožektoriaus šviesa įlin d o į palapinę, nukeliavo ik i tolim iau­ sios palapinės sienos. Palapinė buvo tuščia. Pitas nuleido prožektorių, kad apžiūrėtų teritoriją ties įėji­ mu - švieži pėdsakai sniege. Pitas sekė su prožektoriaus spin­ duliu pėdsakais, kurie sukosi aplink palapinę, kai iš už gretim ų m edžių ant jo rėkdamas šoko žmogus. Pitas suprato gresiantį pavojų pusę sekundės prieš tai, kai tas užpuolė jį, tik tada jis ėmė prožektorium i m ojuoti prieš užpuo­ liką. Bet buvo per vėlu - vyras kažkuo trenkė į ranką ties peti­ mi. Atrodė, kad nieko baisaus nenutiko, bet ranka staiga neteko jėgų, tapo nevaldoma.

- Šūdas, - smūgis, dar vienas smūgis - Pitas sukosi ratu steng damasis apsiginti nuo vyro, bet nebegalėjo norm aliai pakelti rankos. A p lin k jį sukosi miškas. O tada - dar vienas smūgis! - į petį, toks stiprus ir neteisingas. T a i tik ra i ne šiaip stiprus smūgis kum ščiu. Pitas suklupo ant kelių. - G ultis! V isi šaukė. Pitas užuodė p ip irin io purškalo kvapą ore. Pakė­ lęs akis pamatė, kaip jo užpuolikas atbulas krenta į sniegą. A b u pareigūnai iškart jį prispaudė prie žemės: šaukdami užlaužė jam rankas. Po to trenkė lazda, užpuolikas suriko. Laužo šviesoje sublizgėjo kažkas iškritęs jam iš rankos. Peilis. Pitas palietė sau petį. Jo pirštinė iškart peršlapo. - Šūdas, - pasakė jis sau. Atsisėdo ant žemės. T ik ra i ne baisiausia, kas galėjo nutik­ ti - gauti smūgį p eiliu į petį. N ieko gero, aišku, bet ir nieko baisaus. V isg i dėl paskutinio smūgio jam buvo neramu. T ie sia i į petį, prie pat raktikaulio. Negerai. - Pone? - Iškvieskite sraigtasparnį, - paliepė Pitas. - G a l bent dabar iš jo bus galim a išpešti kokios suknistos naudos. Ir gal dabar jis pagaliau galės g rįž ti namo. Pitas akyse regėjo vis daugiau žvaigždučių. Jis užsimerkė, atsigulė ant nugaros. Skaudėjo visa nestipriai. Ir jis buvo tikras, kad nemirs. Bet jo m intys vis tiek ėmė suktis apie E n d rių Daisoną - ne dėl to, kad jam nutiko kažkas panašaus, bet dėl to, kaip tai, kas nutiko čia ir dabar, paveiks D žoną. O tada kažkas iš dabarties pritūpė p rie jo. Pareigūnas uždėjo ranką jam ant krūtinės, Pitas išgirdo susijaudinusį balsą, kai jis kalbėjo per raciją. O po to viskas pradingo.

G R U O D Ž IO 4-OJI

4:10

3 V A L A N D O S 10 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Markas K ai Saimonas atsijungė nuo konferencijos, Gregas su M erseriu, kaip ir buvo galim a tikėtis, susiginčijo - beje, ginčas buvo stebė­ tinai ramus - dėl to, kaip elgtis toliau. Gregas buvo įsitikinęs, kad turėtum e susisiekti su H anteriu ir sujungti komandas, ir aš galvojau, kad jis teisus. Juk abi ko­ mandos ieškojo to paties vyro, be to, dingusio kū d ikio ieškoti paskirta labai daug pareigūnų, todėl d alį jų būtų galim a nusiųsti a tlik ti paiešką miške. Merseris, žinoma, su tuo nesutiko. Jis tvirtino, kad tai būtų la­ bai komplikuota. O naudą, kurią būtų galima išpešti į paiešką pri­ jungus daugiau pareigūnų, nusvers sugaištas laikas, nes Hanteris savo resursų tikrai taip lengvai neatiduos, kol iš esmės neįsigilins į situaciją. M išk ą apieškoti reikia kuo greičiau, todėl reikia skubėti. Žinom a, pagrindinis argumentas taip ir lik o neišsakytas. Ir Gregas, ir M erseris žinojo, jog jei M erseris susisieks su H ante­ riu, byla iš M erserio bus atimta. Bet koks poreikis „kuo greičiau“ apieškoti m išką rėmėsi M erserio prielaidom is, o ne realiais fak­ tais. Be to, mes su Gregu žinojome, kad M erseris nieko nepasa­ kė, kai aš užsim iniau apie kūdikį, tikriausiai dėl to, kad pats pla­ navo patikrinti, ar šie tyrim ai nėra susiję, žinom a, tikėdamasis, kad taip nėra. M erserio troškim as sugauti 50/50 žudiką nuvedė jį keliu, neišvengiam ai reiškiantį profesinį nusižengim ą. Be abe­ jonės, tai buvo fin alin is momentas, kai mes turėjome atsisakyti jo vadovavimo. Bet Gregas nieko panašaus garsiai nepasakė. Sis argumentas buvo paliktas kažkur tarp praktikos ir teorijos, ten, kur visos pa­ sekmės už M erserio sprendimus tenka tik jam vienam.

- Verčiau negaiškim e laiko, - pasakė M erseris. Nors Grego kraujas kunkuliavo, jis susitvardė, pasidavė. - Tau dar reikės ko nors prieš man išvažiuojant? M erseris papurtė galvą. - Supratau. Gregas įdėm iai pažiūrėjo į mane eidamas prie durų. Tą aki­ m irką nesupratau, ką jo žvilgsnis reiškė: ar tą patį, ką P ito žo­ d žiai „Prižiū rėk j į“, ar ką kita. T ik vėliau suvokiau, kad jis tik norėjo nuram inti mane: Viskas bus gerai. G albūt turėjau atsa­ kingiau apsvarstyti, kodėl jis taip lengvai pasidavė, bet aš buvau pavargęs ir susinervinęs, taigi kaltę dėl to suverčiau anksčiau nevaldomai prasiveržusioms M erserio emocijoms. K a i jis išėjo, M erseris vėl atsisėdo tą vakarą jam jau įprasta poza: užmerkęs akis, pirštais ėmė masažuoti kaktą. Atrodė, kad tai darydamas jis tarsi persikrauna. O gal taip leidžia sau kurį laiką nieko negalvoti. - G a l kavos, pone? Jis nieko nepasakė, tik pakėlė antakius. K aip supratau, tai vienintelis „taip“ ženklas, kokio tik galiu sulaukti. Po penkių m inučių, kai sugrįžau su dviem puodeliais kavos, M erseris vėl buvo prisikėlęs iš num irusių: pasidėjęs alkūnes ant stalo ir susiėmęs priešais save rankas įdėm iai žiūrėjo į ekraną. - A čiū . Jis paėmė kavą ir abejingai ranka parodė į v id u rin į m onitorių. - Sėsk. A š atspausdinau tau kopiją. Paėmiau iš jo popierius. T a i buvo H anterio tyrim o santrau­ ka, kurios viršuje buvo Džeim so Reardono vardas ir pavardė bei nuotrauka žmogaus, ku rį vadinome Karlu Farm eriu. Gurkštelėjau kavos, pradėjau g ilin tis į detales. Pirm iausia man į akį krito tai, kokia detali inform acija čia pateikta apie Reardoną. G im im o data, šeimos istorija, darbo

vietos. A kivaizd u, jog tai tik ra i nesuklastota tapatybė. Prieš mus pagaliau žmogus, esantis kitoje barikadų pusėje. Reardonas buvo trisdešim t vienerių ir per neilgą šitoje pla­ netoje praleistą laiką jis jau buvo padaręs aibę nusižengim ų ir nuskriaudęs daugybę žm onių. Labai protingas vaikas augdamas darėsi vis didesnis neklaužada. K aip pilnam etis, jis turėjo du įrašus dėl viešosios tvarkos pažeidim ų, tris už girtavim ą viešoje vietoje, vieną už užpuolim ą, kelis už nedidelius nusižengim us, susijusius su narkotikais. Ir taip toliau. Iš ataskaitos buvo galim a suprasti, kad la ik u i bėgant tas vyrukas virto baisiu girtuokliu, pirm ai progai pasitaikius prarasdavo savitvardą, o pastaruosius kelerius metus jo nusižengim ai iš esmės buvo koncentruoti tik vienoje srityje. Am anda Reardon, jo buvusi žmona, dabar jau vadinosi savo mergautine pavarde Teilor. Byloje buvo ir jos fotografija: plo­ ni šviesūs plaukai, balta oda. N ors buvo jaunesnė už Reardoną, atrodė vyresnė, labiausiai dėl akių: ji atrodė išvargusi ik i pačių sielos gelm ių. Tarsi nuolat budėtų sargyboje, todėl niekada ne­ galėtų norm aliai išsim iegoti. Kelerius metus jie su Reardonu tai gyveno drauge, tai iš­ siskirdavo. N y k i ir liūdna išsiskyrim ų bei susitaikym ų istorija kupina kaltinam ų, jog Džeim sas Reardonas pavojingas, nepa­ stovus, nepatikimas. V isi jie buvo atšaukiami, kai pora ir vėl su­ sitaikydavo. Standartinė istorija. Pagalvojau, kaip liūdna, kad kai kurie žmonės prisiriša prie partnerio, kuris akivaizdžiai jiems netinka, tarsi būtų tik ri, jog niekada neras nieko geresnio. Įsiveli ir nebepaleidi. Jų antroji dukra, Karle, gim ė vos prieš pusantrų metų, at­ rodė, kad jos gim im as lėmė esm inį šios poros santykių. D o ­ kumente buvo pateikta trum pa pirm inės kovos dėl vaiko prie­ žiūros santrauka, ji baigėsi skyrybomis. Am andai T e ilo r buvo p a lik ti namai, bet Reardonas vis tiek bandė gauti abiejų vaikų

globą tvirtindam as, kad Am anda yra niekam tikusi m otina. Sau advokatas jis, aišku, buvo nekoks. Kartą buvo apkaltintas, kad užpuolė Am andos autom obilį, sudaužė plaktuku p rie kin į sti­ klą, pačią Am andą pakelėje sumušė. M oteris vargais negalais išsikovojo draudim ą Reardonui prisiartinti, bet šis draudimas nuolat buvo pažeidinėjamas. Vyko ir dar daugiau visko, bet ga­ liausiai neseniai D žeim sui Reardonui buvo apskritai uždrausta ku rį laiką m atytis su savo vaikais. Am anda T e ilo r kantriai žaidė žaidim ą ir jį laim ėjo. Džeim sas Reardonas vakar ryte pagrobė savo dukterį Karlę, tai dabar ir aiškinosi Hanteris. Santraukoje buvo surašytos pagrobim o detalės. Kolinas Barnsas, Am andos T e ilo r vaikinas, nusivežė Karlę vežim ėlyje į parką apie devintą, ten kažkoks vy­ ras jį ir užpuolė. Barnsas apkaltino, kad jį užpuolė Reardonas, jis galiausiai pagriebė mergytę ir dingo. Į bet kokius prašymus atsiliepti Reardonas nereagavo. Žiūrėdamas į fotografiją ir vėl supratau, kaip iš tiesų baisiai Reardonas atrodo - tas viskam abejingas veidas. Nesunku buvo įsivaizduoti, kaip šitos akys žiū ri pro skylutes velnio kaukėje, ap­ šviestoje m irgančios laužo šviesos. Buvo lengva patikėti, kad jis ir kankino Skotą, ir, jei tik mergina dar gyva, dabar kankina Džodę. Patikėti lengva, bet ar galim e būti tuo tikri? Supratau, kad įvykių eiliškum as atitinka, o juo rem iantis ga­ lim a tv irtin ti, kad Reardonas susijęs su mūsų byla. Žudikas iš­ ėjo iš Kevino Simpsono namų apie aštuntą ryto. A p ie devintą Džeim sas Reardonas pagrobė kūdikį. M egana K uk matė, kaip Reardonas įeina į K arlo Farm erio namą apie vienuoliktą. D u ne­ priklausom i liu d in in k a i j į matė, bet yra ir trečiasis - Skotas pa­ sakė, kad Reardonas buvo atėjęs į jo namus p atikrin ti skaitiklio. Trys kaltės įrodym ai. Paėmus atskirai tų trijų liu d in in k ų pa­ rodymus gal taip ir neatrodo, tačiau sudėjus juos kartu buvo aki­ vaizdu, kad tai įrodym ai, kurių neįmanoma paneigti.

Pažiūrėjau į M erserį, vėl paskendusį popieriuose. Nepaisant kai kurių niuansų, buvo aišku, kad jis dėl visko ik i šiol buvo tei­ sus. Turėjom e žudiko veidą. Turėjom e žudiko tikrąją pavardę ir tapatybę. G albūt dar trūksta įrodym ų jo teorijai, jog žudikas mums metė iššūkį, bet, kita vertus, teorijos, kuria būtų galim a pakeisti pastarąją, aš neturėjau. Kuo dabar užsiim a Reardonas? Ką jis suplanavo ir ką jis dabar bando padaryti? Vėl pažiūrėjau į santrauką. Reardono amžius ir temperamentas visiškai atitiko reikalin ­ gą profilį: protingas, bet nesocialus; vaikystėje sunkiai suvaldo­ mas neklaužada metams bėgant darėsi vis labiau susikaupęs, vis­ ką apskaičiuojantis. Nuojauta man šnabždėjo, kad mums tik ra i pavyktų rasti sutapimus tarp nuopuolių Reardono santykiuose su žmona ir 50/50 nusikaltim ų. Bet tai tik ... - Skaitei apie jo tėvus? - paklausė M erseris. - D ar ne. - J ie m irė autom obilio avarijoje prieš šešerius metus. Jie p a li­ ko Reardonui savo namą ir gana didelę pinigų sumą. Reardonas pardavė namą. O už gautus pinigus nuomojosi būstą. N uo tada jis tai ten, tai šen dirbo tik laikin ai. Linktelėjau. D ar viena p u ik ia i tinkanti pastaba. M an o džiaugsmas vis labiau stiprėjo. Kuo daugiau skaičiau, tuo daugiau detalių tiko mūsų dėlionei. Ypač svarbi man pasirodė nuoroda, susijusi su Reardono kova dėl vaikų globos. M a n net užgniaužė kvapą, kai perskaičiau tai. Teisinei kovai einant į pabaigą, po paskutinio pasimatymo su Reardonu jo duktė sugrįžo pas Am andą Te ilo r su nauju pliu­ šiniu m eškiuku, kurį mergaitei padovanojo Reardonas. Teilo r apžiūrėjo meškiuką ir jo viduje surado paslėptą pasiklausymo aparatą. Reardonas neigė, kad įdėjo tą aparatą, bet pripažino, kad tikrai susirūpinęs dėl to, kaip jo buvusi žmona gyvena ir kokią

įtaką tai gali turėti jų vaikams. Žinutė apie tai net buvo pasiro džiusi spaudoje: straipsnio kopija buvo įdėta į bylą. Reardonas atsisakė duoti išsamų interviu, bet vis dėlto trum pai pasikalbėjo su žurnalistu. - Niekas nesupranta, kokia stipri tėvo meilė savo vaikui, - pa­ sakė jis. - Ta moteris nieko apskritai nesupranta apie meilę. Pažiūrėjau į M erserį. Jis net spindėjo iš laimės. Tada supratau, kaip turėtų atrodyti visiškai senas Džonas Merseris: detektyvas, kuris išaiškino daugybę sudėtingų bylų ir kuris, vos pažvelgęs į bylą, sugebėdavo išsk irti esmines detales, padėsiančias tas bylas išaiškinti. Tą akim irką visas dienos ir barnių sukeltas nuovargis, rodos, pasitraukė. M erseris vėl buvo guvus. Pirm ą kartą tądien pama­ niau: atrodo, kad jis iš tiesų gali šią bylą perprasti. Ir dar man pasirodė, kad jis ir pats pagaliau tai pajuto. Buvo akivaizdu, kad jį užplūdo energija. K u rį laiką tiesiog mėgavausi vaizdu. Visą dieną - dabar tai supratau - kovojau su nusivylim u. N e tik dėl to, kad svarsčiau, ar tai pats tinkam iausias man darbas. Buvo dar kai kas. Suvokiau, kad esu čia iš dalies dar ir todėl, kad norėjau padaryti kažką, kuo galėčiau pagrįsti L izo s tikėjim ą manimi: ką nors, dėl k o ji galėtų m anim i didžiuotis. Tačiau kol kas jaučiausi taip, kad nepadariau nieko reikšm ingesnio nei bū­ čiau padaręs dirbdam as su popieriais kokiam e nors biure. V isg i dabar aš pagaliau pamačiau vyrą, kurio komandoje prasminga dirbti. - M es jį pričiupsim e, - pasakė jis man. Linktelėjau tv irta i tikėdamas juo. T ik ria u sia i tai buvo neišvengiama, nes būtent tada pasigirdo vienišas pyptelėjimas kompiuteryje priešais mus, ir viskas pra­ dėjo griūti.

G R U O D Ž IO 4-OJI

4:30

2 V A L A N D O S 50 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Eilenė Eilenė vėl sapnavo tą sapną: tą patį, kurį sapnavo praeitą penk­ tadienį, o po to apie jį kalbėjosi su D žonu per pusryčius. Tą, kuriam e jis paliko ją. Tikiuosi, neplanuoji sprukti. Jis pasakė, kad per daug pavargęs, kad kur nors spruktų, bet sapne jis akivaizdžiai iš kažkur sugebėjo rasti tam energijos. Spintose nebebuvo drabužių, lentynose knygų, paveikslų ant sienų. Eilenė ėjo iš kam bario į kam barį žiūrėdama, kaip liū d ­ nai atrodo ja i priklausantys daiktai, kai nebeliko jo daiktų. N a­ mas, kuriam e patogiai tilp o dviejų žm onių reikalai, virto pus­ tuščiu namu, kuriam e likę daiktai atrodė keistai ir ne vietoje. K a i dviejų žm onių gyvenim ai susilieja ir auga kartu, negalim a taip paim ti ir vieną išrauti tikin tis, kad likęs žmogus lik s stovėti be atramos, kurios neteko. Taip nebūna. Viskas laikosi, kol yra balansas, o kai jo nelieka, im a griūti. Iš miego ją lėtai pažadino kažkoks triukšmas. N ors Eilenė vis dar ryškiai matė sapno detales, ji jau suvokė, kad g u li lovoje ir yra užsiklojusi antklode. Čirškė telefonas. Atrodė, kad kažkas čia ne taip. Eilenė pakėlė galvą nuo pa­ galvės, apsimiegojusiomis akim is nužvelgė miegamąjį. U ž užuolaidų dar buvo tamsu, kosm etinis staliukas skendė­ jo prieblandoje. J i pažiūrėjo į laikrodį. D ar tik pusė penkių, ir skaičiai dar nem irksi. Telefonas studijoje. Dabar ji prisim inė - Džonas ik i vėlumos dirba; baimė ir pyk­ tis; pažadas, ku rį prievarta iš jo ištraukė - skam binti ja i kas dvi

valandas. O kas po to? J i norėjo tyčia nem iegoti, p atikrin ti, ar jis skambins, bet prisim inė, kaip atsigulė ant lovos, kad pailsėtų, ir tada tikriausiai užm igo. K okia aš kvaiša, pagalvojo. Bentjau jis pagaliau paskambino. J i permetė kojas per vieną lovos kraštą ant grindų, svyruo dama atsistojo. Vynas jos galvoje vis dar nešiojo sapno likučius, vertė svyruoti. Buvo sunku eiti tamsiu koridorium i, kai viskas aplink iš lėto sukasi, ji net atsitrenkė į sieną, po to į laiptų tu­ rėklą, nepataikė pro studijos duris - delnais pajuto šaltą sieną iškart už jų. T ris ar keturias sekundes desperatiškai ieškojo švie­ sos jungiklio. Po to tiek pat laiko m irkčiojo ir trynė akis, kai jas ėmė skaudėti nuo kam barj užliejusios šviesos. Visą tą laiką nepaliaujamai skambėjo telefonas. - A lio ? - Eilene? Vyro balsas, bet čia ne Džonas. - Taip, - pasakė ji. - Kas čia kalba? - T a i Geofas Hanteris, - prisistatė jis. - Atsiprašau, kad skambinu taip vėlai. T ik ra i netrukdyčiau, jei nebūtų būtina. Hanteris. Bjauriojo D žon o kolegos atvaizdas išk ilo Eilenės galvoje, ji susiraukė. Žinom a, jei nebūtų būtina, jis jos netruk­ dytų, tai ko, po galais, dabar jis iš jos nori? Ir kodėl čia ne Džonas? J i sustingo. Kažkas nutiko D žonui. Em ė k ilti panika, susirūpinim as dėl vyro ir meilė jam užplū­ do ją, užėmė pykčio, ku rį jautė jam už tai, kad ją taip apleido, už tai, kad ir vėl rizikavo jais abiem, vietą. Jei jis sužeistas, je i jam kažkas nutiko... Bet jei kažkas nutiktų D žonui, ja i skam bintų tik ra i ne Hanteris. Kas nors iš jo komandos. Vadinasi, H anteris skambina d ė l... - Džeim sas Reardonas, - prisim inė ji. - Radote jį? - D ar ne.

- K odėl tuom et skambinate? - D ė l jūsų vyro. H anterio balse pasigirdo nem aloni trium fo gaidelė. Eilenė užmerkė akis, pajuto, kaip iš po kojų jai slysta žemė. J i tik slia i nežinojo, kas bus toliau, bet nujautė tai. Hanteris pasakė: - N oriu pasakyti jums kai ką, ką, manau, nusipelnėte žinoti.

G R U O D Ž IO 4-OJI

4:40

2 V A L A N D O S 40 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Markas Detektyvas inspektorius Alanas Vaitas buvo M erserio tiesiogi­ nis viršininkas, bet šiek tiek jaunesnis už patį M erserį. Kartais ta ip jau nutinka. Bet kam bet kurioje organizacijoje gali nutikti taip, kad pasiekęs tam tikrą lygį nustoji automatiškai k ilti karje­ ros laiptais ir tu ri labai pasistengti, kad kilim as tęstųsi. M erseris, tuo neabejoju, galėjo taip padaryti, bet jis buvo visiškai laim in ­ gas būdamas ten, kur yra, kol tuo metu Vaitas, ėmęsis kryptingo veiklos, kilstelėjo laipteliu aukščiau. Iš trum pų užuom inų M e r­ serio knygoje atrodė, kad juos su Vaitu praeityje siejo draugiški santykiai ir abipusė pagarba, tačiau dabar, panašu, ta sena drau­ gystė reiškė nedaug, nes Vaitas atrodė gerokai įpykęs. G albūt jo pyktis buvo praskiestas liūdesiu bei apgailestavimu, bet buvo akivaizdu, kad tai Vaito nesustabdys, kad jis toliau sieks savų tikslų. Girdėjau, kaip M erseris vakar po pietų pasakojo V aitui apie vykstantį tyrim ą, kol skaičiau 50/50 bylą, bet dabar aš pirm ą kartą Vaitą pamačiau savo akim is. Jo plaukai buvo juodi, pradė­ ję slin k ti nuo kaktos, o veidas keistai stambus. Jo tam siai rudos

akys atrodė bauginančiai, net ir žvelgiant į jas pro kom piuterio ekraną ir dar dideliu atstumu. Atrodė, kad jis vien žvilgsniu ga lėtų žm ogui n u d irti odą. - D žonai, - pakartojo Vaitas. - N o riu žinoti, kas vyksta. Va kar ryte ėmeisi tirti įsilaužim ą į kažkieno namus. Visą dieną man pasakojai apie įsilaužim ą. - Taip, šitą nusikaltim ą mes ir tiriam e, A la n a i... - Užteks m alti šūdą, D žonai. Ž iū riu į bylą ir matau, kad tas įsilaužim as apipintas labai daug detalių, apie kurias, mes abu tai žinome, turėjau iškart būti informuotas. O kodėl aš apskritai žiūriu į tą bylą? Nes ką tik mane telefonu apšaukė Geofas H ante­ ris. Todėl aš ir klausiu - dar kartą - kas, po perkūnais, čia dedasi? M erseris žiūrėjo į jį. A k im irk ą jo veidas atrodė suakmenėjęs, bet netrukus jį nušvietė nežym i šypsena. M erseris suprato, kad atėjo pabaiga, ir gerai suvokė, kas vyks­ ta. J į išdavė tas, kuriuo jis pasitikėjo. Geofas H anteris kalbėjo telefonu su Vaitu. Anksčiau, kai Gregas išėjo iš persirengim o kam bario, man pasirodė keista, kodėl jis taip lengvai pasidavė, bet dabar mes abu su M erseriu supratome. Netekęs kantrybės Gregas nusprendė kreiptis į M erserio viršininką. Supratau, kad jo tik ra i negaliu dėl šito kaltinti. - Kaip tik ruošiausi su jum is abiem susisiekti, - pasakė Merseris. - A r tikrai? - Taip, - M erseris rinko žodžius iš lėto, atsargiai. - Tyrim o pradžioje turėjau dėl to abejonių, bet dabar, panašu, viskas pa­ sidarė aišku. Tas vyras, kurio mes ieškome, kaltas dėl Endriaus m irties. Nekalbant apie kitų žm onių m irtis. Abejonės tyrim o pradžioje. Ironiška, nes tyrim o pradžioje pirmas suabejojo Gregas. M erseris ir toliau nuleidęs akis žiūrėjo į klaviatūrą su ta plona, bejausme šypsena veide. - M es jau kalbėjome apie tai, D žonai. - pasakė Vaitas. - Z inai, ką apie tai galvoju. N uo šiol už šitą bylą bus atsakingas tik G eo-

fas. Taigi, naujienos blogos. Lyg to būtų negana, suprantu, kad atradai ryšį tarp šitos bylos ir dabartinio G eofo tyrim o? Taip? M erseris linktelėjo kartą. - Teisingai. - A r tu supranti, kaip viskas sudėtinga? - M es tik dabar perskaitėme tos bylos santrauką... - D žo n a i... M erseris išskėtė rankas: - Ryšį tik dabar nustatėme. - Džonai, prašau, - Vaitas papurtė galvą, nusuko žvilgsnį. Atrodė, kad jis po burną stumdo kažką tokio, ko skonis jam nelabai patinka. M erseris laukė. - G erai, - pasakė Vaitas. - Geofas jau važiuoja prie aplinkke­ lio, nes dauguma tavo žm onių dabar ten. Jis toliau koordinuos operaciją. K o l jis neįvertino situacijos, įsakė visai paieškos ko­ mandai išeiti iš miško. M erseris persigandęs pakėlė akis. - Bet, A la n a i... -Jo k ių bet, D žonai. Po perkūnais, dabar vidurys nakties, pusto. K aip tau apskritai tai šovė į galvą? - Lo g iškai mąstant, - pasakiau. Vaitas jau buvo nusprendęs pakeisti M erserį dar prieš šitą skambutį. M erseris taip pat tai pajuto. Jis pradėjo panikuoti. - T a i esminė dalis, A lan ai. M um s nedaug trūksta. Jei mes nutrauksime operaciją, mergina g ali m irti. - T u per daug įsijautęs, - pasakė Vaitas, - dėl to negali blai­ viai mąstyti. Peržiūrėjau bylą ir supratau, kad elgiesi kaip bepro­ tis. Tu riziku oji savo vyrais - ar tu tai supranti? - A la n a i... - M es abu žinom e, kad Geofas yra pakankam ai kompeten­ tingas. Jis peržiūrės bylą ir tęs jos tyrim ą teisingiausiu būdu. - Po perkūnais, A lan ai, privalom e ją išgelbėti!

Vaitas tylėjo. Jis tik žiūrėjo į M erserį, o jo veido išraiška buvo tarpinė tarp paniekos ir gailesčio. K aip ir po ankstesnio M erse rio emocijų pliūpsnio, man dabar buvo gėda už jį. Prieš penkias minutes jis buvo gyvybingas ir p u ik ia i nusiteikęs. Dabar jis by­ rėjo į šipulius, buvo skaudu tai stebėti. M um s visiems neramu dėl to, ką ši byla jam reiškė ir kaip tai g ali sugadinti tyrim ą. D a­ bar pamačiau, kad tai iš tiesų vyksta. - Norėčiau, kad sugebėtum pažvelgti į save iš šalies, - ram iai pasakė Vaitas. - M a n viskas gerai. - D ė l šito spręsiu aš. Ne, tau nėra gerai: tu tuoj palūši. Liep iu tau eiti namo. Ir tik iš pagarbos mūsų bendrai praeičiai sakau tau dabar tik tiek. Tačiau turėsime apie tai pasikalbėti kur kas rim čiau tada, kai išsim iegosi. M erseris g ilia i įkvėpė. Iš lėto iškvėpė. - A r supratai mane? - paklausė Vaitas. - Taip, A lan ai. - Sujunk mane su kuriuo nors žm ogum i iš savo komandos. M erseris net nekrustelėjo, todėl aš įjungiau savo m onitoriaus vaizdo kamerą ir transliacijos režimą, kad Vaitas galėtų mane matyti. - Detektyvas Nelsonas, - prisistačiau. - K aip suprantu, girdėjote mūsų pokalbį? - Taip, pone. - Paruoškite bylos ataskaitą detektyvui seržantui H anteriui. - Supratau. Vaitas tęsė. H anteriui reikėjo paros įvykių santraukos: kas at­ sitiko, ką mums ik i šiol pavyko sužinoti, kokia dabartinė padėtis. T ik faktų, pabrėžė Vaitas. Klausiausi linksėdam as ten, kur priklausė, kiekvieną sekun­ dę jausdamas, kad vis labiau išduodu M erserį. M a n norėjosi ką nors padaryti, kaip nors m aištingai išreikšti savo palaikym ą jam - bet tai vis tiek nieko nebūtų pakeitę. M a n buvo mokama

už tai, kad padaryčiau, kas liepta, stengiausi to ir laikytis įsi­ kibęs. N ors vis tiek jaučiau, kaip kažkur g ilia i kaupiasi kaltė ir pyktis. V isi vyrai atšaukti iš miško. K a i išjungiau vaizdo transliaciją, persirengim o kambaryje stojo m irtina tyla. D ė l tylaus kom piuterių dūzgim o ji atrodė dar nemalonesnė: galim a buvo justi begalinę įtampą - tarsi net pats oras to nebegalėtų tverti, todėl pasigirdus bent menkiausiam garsui jis im s klykti. Pažiūrėjau į M erserį. Per paskutines kelias valandas pripratau m atyti jį sėdintį taip: alkūnės ant kelių arba ant stalo, galva paremta rankom is, tarsi į kažką labai susitelkęs arba priešingai - visiškai atsipalaidavęs ilsisi. Dabar jis sėdėjo kita poza: tiesiog atsilošęs kėdėje, rankos paprastai padėtos ant kelių. Iš veido atrodė, kad susitaikė su si­ tuacija, bet po kauke slėpėsi aibė emocijų. Pyktis - tikrai. Bet taip pat, pagalvojau, ir atsipalaidavimas. Jis man prim inė mano tėvą. K a i dar buvau vaikas ir jo verslas sužlugo, jis pasisodino mane, kad paaiškintų, kas atsitiko. Jau­ čiausi tada keistai, nes buvau dar visai mažas, o mano tėvas p ir­ mą kartą atrodė toks pažeidžiamas. Jis visada mums buvo tarsi uola, todėl baisu buvo m atyti j į palaužtą nesėkmės, o blogiausia buvo tai, kad jis suvokė, jog aš tai matau. M erseris dabar buvo panašus į jį, toks pats pažeidžiam as ir liūdnas. M an o tėvo išgyvenim ai leido padaryti išvadą, jog, nepaisant to, kaip su tavim i elgiasi gyvenimas, kad ir kaip tau būtų sunku, tu ri keltis ir eiti toliau. M erseris dabar atrodė tiesiog pribaigtas, ir tai buvo nepalyginam ai blogiau. - Atsiprašau, pone, - pasakiau. - T ik ra i maniau, kad jums pavyks. Jis kurį laiką žiurėjo į mane, tarsi vertindamas. Svarstyda­ mas. Tarsi matydamas mane kiaurai. Po to pasilenkė į priekį, lyg ruošdamasis kažką sakyti.

Nespėjus jam prasižioti, šaižus garsas nutraukė tylą išgąsdin­ damas mus abu. M erseris patapšnojo sau per drabužius. Skam­ bėjo jo m obilusis. - Šūdas. Jis išsitraukė iš kišenės telefoną, pažiūrėjo į jo ekraną, kad sužinotų, kas skambina. A š laukiau, bet jis toliau žiūrėjo į skam­ bantį telefoną. Skambintojas nepasidavė. Po trisdešim ties se­ kundžių M erseris nagu paspaudė m ygtuką telefono viršuje ir jį išjungė taip nutildydam as ir skambutį, po to padėjo telefoną ant stalo prie savo dokum entų. - M an o žmona, - jis užsimerkė. - Nenorite su ja kalbėti? - paklausiau. - Dabar nenoriu, ne. Netrukus būsiu namie. Pažiūrėjau į savo laikrodį. - Keista, kad ji taip vėlai nemiega. T ikslia u , kad taip anksti nemiega. - J i jaudinasi dėl manęs. Atrodo, visi dėl manęs jaudinasi. Susimąsčiau. M a n prim inė tai, kad neatsakiau tėvams, kai gavau žinutę. Jie taip pat nerimavo dėl manęs, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Žinojau, kaip tai g ali erzinti. - Žm onės... Pasijutau kvailai, nes M erseris taip kaip aš tik ra i neįvertins situacijos, bent jau dabar. - Žmonėms tiesiog neramu, - pasakiau. - Ne, žmonės jaudinasi. Ir žinai, ką? A š ir pats kartais jau­ dinuosi dėl savęs. Bet tai tik mano paties reikalas. Kažkodėl žmonės tai pam iršta. V isg i praėjo dveji metai, todėl tu riu dėl to kažką daryti. Ju k negalėsiu am žinai sėdėti namuose. Panašu, kad visi apie tai užm iršo. Na, - jis pakėlė akis į ekraną, - be­ veik visi. Norėjau atsakyti jam, bet sustabdžiau save. Beveik visi, pasa­ kė M erseris. Iš pradžių šitie jo žod žiai man nuskambėjo keistai,

bet po akim irkos aš supratau: Jis planavo tai dvejus metus, anks­ čiau sakė jis. Praėjo dveji metai po paskutinio 50/50 žudiko nusikaltim o, ir beveik dveji metai nuo M erserio nervinio išsekimo. Jis galvojo, kad tai susiję. Žiūrėdam as į jį supratau, kad toks požiūris iš da­ lies lėmė ir p o žiū rį į patį tyrim ą. M erseris galvojo, kad tie dveji metai nebūtinai buvo skirti planuoti, tuos dvejus metus nusikal­ tėlis laukė, kol už jo nusikaltim ų tyrim ą atsakingas policininkas atsigaus ir sugrįš į darbą. A r gali būti, kad M erseris dėl to teisus? Nors anksčiau man neatrodė, kad tai galėtų būti tiesa, dabar, kai likom e tik dviese, ši idėja atrodė net labai tikėtina. - Žinau, ką visi šneka, - pasakė M erseris. - Visą dieną tai žinojau. V is i vaikščiojo aplink mane ant pirštų galiukų. Jie visi galvoja, kad tai dėl Endriaus. Kad dėl to negalėsiu susitvarkyti su įtampa. Kad esu per daug atsidavęs šitai bylai. Kad tiesiog... net nežinau, palūšiu ar kažkas tokio. Jis atsimerkė, tiesiai į mane įsmeigė žvilgsnį. - Z inai, ko man reikia, M arkai? - Ne, pone. - N e tiek, kad reikia, bet ko noriu? A š noriu - labiau už bet ką - nesijausti kaip koks suknistas ligonis. Žiūrėjau į jį. - Ir dar, kad m anim i tikėtų, - tęsė jis. - Štai ko aš noriu. T ik truputėlio tikėjim o. Prieš dvejus metus nutikdavo, kad koman­ dos nariai man nepritaria ar nesupranta manęs, bet jie tik ra i ma­ nim i neabejojo. Tačiau šiandien visi su m anim i elgiasi taip, tarsi būčiau paleistas lygtinai, niekas m anim i daugiau nebetiki. N egi jie tik ra i mano, kad būčiau čia, jei netikėčiau, jog čia mano vieta? - Nežinau, pone. - T ik truputėlio tikėjim o, - jis papurtė galvą. - Kad mano komanda palaikytų mane taip kaip kadaise. Vietoj to visą dieną

aš vienas dirbu prie tyrim o, o visi k iti tik tuo ir užsiim a, kad dėl manęs jaudinasi. O dabar... Panašu, kad viskas baigta, taip? - Nežinau. - Taip, viskas baigta. Jis atsirėmė alkūnėm is į stalą, panarino ant rankų galvą. - Ir aš tuo džiaugiuosi. Sėdėjome ku rį laiką visiškoje tyloje. M erseris nejudėjo, nie­ ko nedarė. Jis sėdėjo taip ram iai, kad man atrodė, jog net ne­ kvėpuoja. M a n norėjosi ty lia i atsiprašyti ir išeiti iš persirengim o kambario, bet vietoj to pasakiau: - Pone? Jis nieko neatsakė. - A r jums viskas gerai, pone? Ir vėl nieko. Kom piuteris priešais mane vieną kartą pyptelėjo, ekranas at­ gijo, aš įsm eigiau į jį akis. Paieškos komanda miške nori susi­ jungti. A š priėm iau kvietim ą, tikėdamasis, kad tai ir vėl bus Pitas, o gal Hanteris. N e i vienas, nei kitas, į mane žiūrėjo man dar nematytas pa­ reigūnas. Jis atrodė susijaudinęs, vis žvilgčiojo kažkur už kame­ ros abejodamas, ar ryšis jau veikia. - Detektyvas Nelsonas, - prisistačiau. Pareigūnas pažvelgė į mane iš ekrano ir aš pamačiau, kad jo akyse ne vien šiaip nerimas. N u tiko kažkas blogo. - Pone, turim e problem ų čia. - Kas atsitiko? - D ar nežinau. T ik gavome pranešimą iš miške esančių pareigū­ nų. M an buvo liepta su jum is susisiekti. N utiko kažkokia nelaimė. A kies kraštu mačiau, kaip M erseris iš lėto pakelia žvilg sn į į savo kom piuterio ekraną. - Pareigūne, - paprašiau, - prašau, nurim kite. Papasakokite, ką žinote.

- D ė l detektyvo Dvajerio, pone. J į užpuolė. O , šūdas. - Prašau patikslinti. M erseris pašoko nuo kėdės per greitai, tarsi girtuoklis, kuris miegojo prie baro. Kėdė tarškėdama nukrito ant grindų už jo, pagriebęs paltą, jis bandė sukišti į rankoves rankas. M erserio veidas buvo liūdnas, ryžtingas. Atsisukau atgal į ekraną: - Patikslinkite, pareigūne. - Subadytas peiliu, pone. M iške. - G aukite man autom obilį, - paliepė M erseris. - K okia jo būklė? - Nežinau, - pasakė pareigūnas. - M a n tik tiek radijo ryšiu perdavė detektyvo Dvajerio komanda. Jie iškvietė sraigtasparnį paim ti jį. Pajutau oro sūkurį, kai M erseris pralėkė pro mane. - G auk man tą suknistą autom obilį, - pakartojo jis. M erseris išlėkė pro duris, iš koridoriaus man dar riktelėjo: - Tegul paim a mane nuo pagrindinio įėjimo.

KETVIRTA DALIS Norėčiau padėkoti visiems savo kom isariato kolegoms už jų pa­ galbą ir paramą tuo metu, kai ten dirbau, ir tada, kai manęs ten nebuvo. Ypatingą padėką norėčiau sk irti savo komandos na­ riams, per visus tuos bendro darbo metus išmokiusiems mane visko, ką dabar žinau apie kuklum ą, žm ogiškum ą ir rūpestį ši­ tame sunkiame darbe: viską iš dalies ir iš esmės pasiekėme tik dėl jūsų profesionalum o ir kompetencijos. Jei ne jūs, nebūčiau galėjęs parašyti šitos knygos. Ypatingą palaikym ą ir tikėjim ą jaučiau iš vieno žmogaus, ku­ ris nuolat buvo šalia - nepaisant nesibaigiančių iššūkių - daugelį metų. Tu atleisdavai man, suprasdavai mano trūkum us, išm okei mane visko, ką turėjau sužinoti apie minėtas savybes savo gy­ venime. Svarbiausia, kad tu le id i man pam iršti, kas aš esu darbe, leid i tiesiog būti žm ogum i. Taig i, šita knyga yra dedikuojam a tau, Eilene, su didele pagarba ir meile. Iš D žono M erserio knygos „Patirta žala“

G R U O D Ž IO 4-OJI

4:55

2 V A L A N D O S 25 M IN U TĖS IKI A U Š R O S

Džodė V idutiniškai daina trunka, skaičiavo Džodė, apie keturias minutes. Jos grotuve buvo išsaugotos kelios ilgesnės, kelios trumpesnės, bet keturios minutės tikriausiai bus pats tas vidurkis, kuriuo ga­ lim a remtis. Teoriškai, skaičiuodama išklausytas dainas, ji galėtų suprasti, kiek laiko praėjo. Penkiolika dainų reikštų vieną valandą. T ik ji nežino, kiek valandų buvo, kai ji pirm ą kartą užsidėjo ausines. Tai, aišku, problema. Nepaisant to, vis kažkoks užsiė­ mimas la ik u i prastum ti. Todėl ir toliau skaičiavo dainas. T ies septyniasdešimt ketvirta jos „iR iver“ grotuvas kartą pyptelėjo perspėdamas, kad senka baterija. D žodę nutvilkė pa­ nika: jau ir taip bloga tamsoje būti vienai surakintom is rankom is stingdant šalčiui, o jei dar reikės sėdėti tyloje... Grotuvas išleido paskutinį garsą devyniasdešim t antros dai­ nos vidury. Jis dar kartą pyptelėjo ir nutilo. D žodei ausyse šiek tiek spengė. Kiekvieną kartą įkvėpus išsky­ ros jos nosyje pajudėdavo aukštyn-žem yn klaktelėdamos; g ilia i gerklėje susikaupę skrepliai ją vimdė, sustingusias šnerves maudė. R eikia paskaičiuoti. Praėjo tikriausiai kokios šešios valandos nuo tada, kai tas vy­ ras atidarė duris - nuo tada, kai ji suprato, kad jis į ją žiū ri, su ja kalba, o jai reikėjo labai pasistengti, kad neatmerktų akių ir ne­ pradėtų rėkti ar dar ko daryti. Bet į jį nereagavo, net nesiklausė. K a i durys užsidarė, ji ir toliau sėdėjo užsim erkusi. N edidelė da­ lis jos proto šnabždėjo, kad jis vis dar greta jos, pritūpęs priešais, taip arti, kad įm anom a j į paliesti. Laukia. Po kelių ilgiausių savo gyvenime m inučių D žodė išdrįso at­ m erkti vieną akį tik vos vos ir, žinom a, ji buvo viena.

N uo tada praėjo šešios valandos. D žodė nebuvo tikra, ar jos prailgo, ar greitai prabėgo. Jautėsi tarsi per pertraukėlę: laikas, kai pasitraukė į šalį nuo savo gyvenim o tam, kad nereikėtų kęsti to, kas jame vyksta. Saugumo pertraukėlė. Kvaila, bet kai la ik u i bėgant tas vyras negrįžo, D žodė ėmė galvoti apie m uziką kaip apie talismaną: m uzika aplink ją sukū­ rė nematomą skydą, tarsi kokius kerus. Ji išlošė laiko. Dabar, kai grotuvas nutilo, ji nebėra saugi. D žodė pasitrynė į akmenis. Šešios valandos. G a l jau aušta? Atrodė, kad lauke šiek tiek šviesiau, bet gal tai tik jos vaizduotė. A rba tai laužo šviesa. Ji matė laužo šviesą ties durų kontūrais, matė, kaip ugnies kreivi, drebantys pirštai čiupinėja akmenines sandėliuko sienas. D žodei labai skaudėjo nugarą ties kaklu - atrodė, kad iš abie­ jų stuburo pusių nykščiais kažkas stipriai spaustų ties mentimis. Ji ištiesė kojas. D ešin ioji buvo beveik visai sustingusi, todėl iš pradžių ją judino labai atsargiai: iš lėto sulenkė, po to ištiesė, pa­ judino pirm yn atgal, kol pagaliau galėjo visai be skausmo ištiesti. J i pasitrynė šlaunis, bet pajuto tik buką spaudimą - atrodė, kad jos sušalusios kaip mėsa šaldiklyje. Plaštakos dalis tarp nykščio ir rodomojo piršto - taip pat. J i pradėjo pakaitom is vie­ nos rankos delnu trin ti kitą ranką. Rankos, rodos, degė. Lauke buvo labai tylu. D žodė atsistojo tiek, kiek buvo įmanoma. Viskas aplink su­ svyravo. Vaizdas akyse susiliejo, jos vienas petys palietė sieną. Ram iai, pasakė balsas galvoje. D žodė prisivertė kvėpuoti lėtai, iš lėto ėmė judėti į priekį: ik i durų tik keli svirduliuojantys žingsniai. A išku , vilties mažai, kad vyras su velnio kauke paliko duris atviras, bet ju k visko gali būti. G a l ji atidarys duris, o už jų - film avim o komanda. Jos draugai, šeimos nariai ir visi ploja.

Ji nestipriai stumtelėjo duris. Jos nejudėjo. Ir taip menka v il­ tis iškart užgeso. Nors, pasirodo, ji buvo didesnė, nei D žodė manė. Faktas - j i vis dar užrakinta. Toliau galvok. Tarpas durų pakraštyje. J i nervingai pritūpė, prispaudė prie plyšio akį. Beveik tikėdam asi, kad iš kitos pusės į akį kas nors įsmeigs adatą. V is dar naktis. O vyras vis dar ten. Jis g u li šalia laužo, maždaug už dešim­ ties metrų nuo sandėliuko, kuriam e ji uždaryta. D id e lis de­ gantis m alkų kalnas buvo gerokai sumažėjęs, žemė po metalo plokšte padengta juodai baltais pelenais. D u lk ių ir degėsių kū­ rinys su krūvele pajuodusių m alkų per vidurį. Vyras gulėjo šonu prie laužo, ant antklodės, atsukęs į ją nugarą, šiek tiek sulenkęs kojas. Jis miega? Atrodė, kad tik ra i miega. D žodė pabandė įsidėm ėti visas įmanomas detales. Jau nebe­ snigo. J i matė vyro paliktus pėdsakus sniege. Daugiausia jų buvo ta kryptim i, iš kur ji matė j į ateinant prieš tai, kai jis sugrįžo prie laužo pakaitinti atsuktuvo. Ten kažkur tikriausiai yra Skotas. Bent jo kūnas. Būk stipri. Bet iš kur im ti tos stiprybės? J i užrakinta čia, palikta kažko­ kio psichopato, kuris kankino jos vaikiną ir dabar, rodos, ram iai sau miega prie laužo, valiai. Kaip jis taip gali? G a l pavargo nuo to, ką padarė Skotui? Ji neištvers. Atsitraukė atbula nuo durų, vėl atsisėdo ant akmenų krūvos, ant kurios sėdėjo beveik visą naktį. Būk stipri. Ne, atšovė ji balsui. Viskas baigta. J i negali išlaužti durų. O jei net galėtų, tas vyras pabustų, vėl įk a itin tų metalą ir im tų kankinti ją. O galų gale jis vis tiek nubus.

Galvok. Niekas dar neprarasta. D žodė beviltiškai pažiūrėjo į duris, į durų pakraščiuose m ir­ guliuojančią laužo šviesą. Ji pagalvojo: ar tik ra i neprarasta? Ką turėčiau padaryti, kad tik ra i nebūtų prarasta? Į šį klausim ą balsas jos galvoje atsakymo neturėjo.

G R U O D Ž IO 4-OJI

5:00

2 V A L A N D O S 20 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Markas Iš m iško skam binusio pareigūno pavardė buvo Beitsas. Jis buvo labai jaunas, atrodė pavargęs, sušalęs ir išsigandęs, tad stengiau­ si lik ti kantrus, kiek galėjau, bandžiau j į nuram inti sakydamas, kad viskas gerai. Liepiau jam sužinoti, kas tik slia i atsitiko, tada inform uoti mane. Jis linktelėjo, bet nieko nedarė. - Dabar. Šįkart jis jau ne linktelėjo, bet iškart nubėgo p atikrin ti, ar nėra kokių naujienų iš įvykio vietos. A š atsistojau, pradėjau vaikštinėti. Viskas susiklostė b lo ­ giau nei buvo galim a tikėtis. Prieš sužinant, kad Pitas sužeis­ tas, M erseris jautėsi blogai, bet bent jau ruošėsi važiuoti namo. Situacija slydo mums iš rankų. O dabar, tuo neabejojau, M e r­ seris jau važiuoja į tą m išką. Turbūt tik pats Dievas žino, ką jis tik is i tuo pasiekti. G a li būti, kad jis apskritai dabar apie nieką per daug negalvoja. D a r vienas jo kom andos narys su­ žeistas, gal net nužudytas, M erseris tikriau sia i apimtas baimės ir kaltės. Labiausiai man buvo neramu dėl Pito, jaučiausi atskirtas ir bejėgis, užstrigęs šitoje ligoninėje. V isg i supratau, kad esu už­ strigęs ligoninėje, vadinasi, kažką naudingo gal ir galiu nuveikti.

Išbėgau iš persirengim o kambario, nubėgau prie registratūros, pasakiau jiems, kad pareigūnas sužeistas, gali būti, kad labai rim tai, kad jis netrukus čia bus atvežtas. K a i sugrįžau į persirengim o kam barį, Beitsas vėl buvo prisi­ jungęs prie vaizdo konferencijos. - J ie išvežė jį, pone, - pasakė jis man. - Jis dabar skrenda - jie gabena jį į ligoninę. - Ligoninėje jo jau laukia. G a l paaiškėjo, kas tiksliau ten nu­ tiko? Kas nors apie jo žaizdas? -Ja m dūrė p eiliu tris ar keturis kartus. Į petį ir ranką. Jėzau. - J ie sugavo tą žmogų, kuris taip padarė? - Taip, pone. Tas vyras gyvena miške. Panašu, kad jie įėjo į jo stovyklą, dėl to jis taip supyko. - J is jaunas ar senas? - Senas, manau. Vadinasi, ne Farm eris ir ne Reardonas, ar kaip ten, po galais, jis save vadina. G erai, kad bent jau Pitas iš m iško išgabentas ir pakeliui į ligoninę. Pjautinės žaizdos petyje ir rankoje - nieko keisto, kad Beitsas toks persigandęs. Dieve. Kad ir kokią įtampą čia likusiem s teko ištverti, sėdint saugiai ligoninėje labai leng­ va užm iršti, kokiom is pavojingomis sąlygomis dirbo paieškos komanda. - Dalyvavai šiandien paieškoje? - paklausiau. - M iške? - Ne, pone. D žiaugiuosi, kad esu atsakingas už kom unikaciją. N eičiau į tą mišką nei iš pareigos, nei dėl pinigų. Norėjau jam sakyti, kad jam to ir nebereikės daryti, bent jau dabar, atsižvelgiant į tai, kokia linkm e pakrypo tyrim as, bet tada prisim iniau M erserį. - O Hanteris ten yra? - Ne, pone. - Palauk.

Kitam e ekrane įsijungiau m iško žemėlapį. Jis vis dar buvo au­ tom atiškai atnaujinamas. G elton i apskritim ai, rodantys paieš­ kos komandos narius, susibūrę įvairiose m iško vietose. Vaizdas ekrane mirktelėjo, ir visi jie atsidūrė arčiau aplinkkelio. Jau anksčiau Pitas abejojo dėl paieškos m odelio, ir pasiro­ dė, kad tos abejonės buvo pagrįstos. N ė vienai kom andai ne­ pavyko to li nueiti prieš jas atšaukiant. Nors ekrane nesimatė tų sunkumų, kuriuos iš tiesų teko p atirti dabar per m išką sningant klampojantiems žmonėms, buvo nesunku nuspėti. T a i nuo pat pradžių buvo neįvykdoma užduotis. M a n a i, kad nusikaltėlis vis dar miške? Laukia mūsų? Nuskam bėjo juokingai, kai Pitas pasakė tai. K odėl 50/50 žu­ dikas norėtų būti sugautas? Ir visgi dabar galvojau tik apie tai, jog žudikas tikriausiai iškart suprato, kaip tai bus sunku, ir jei jis vis dėlto ten iš tiesų mūsų laukė, jo sprendimas nebuvo toks kvailas, kaip galėtų pasirodyti iš pirm o žvilgsnio. A r gali būti, jog jis tikėjosi, kad mums sutrukdys sudėtinga vietovė? Kad mes prarasime laiką - netgi vyrus - per tokius susidūrimus, į kokį pakliuvo Pitas? Pasitryniau veidą. Reardonas galėjo la ik y ti Skotą ir D žodę jų bute. Jis galėjo juos nuvežti bet kur. K odėl nuvežė į mišką? Turėjo būti priežastis, kodėl jis keitė nusikaltim o braižą. Jis nuvežė aukas į mišką, leido pam atyti savo tik rą jį veidą, o po to dar ir sužinoti tik rą jį vardą ir pavardę. Jis pats įdavė save mums, o tada pradėjo žaisti žaidim ą vienoje iš sunkiausiai prieinam ų vietų, kokias tik galėjo rinktis. Rem dam iesi inform acija, kurią jis mums apie save atskleidė, mes vieną dieną jį surasime. Bet tikrai nesurasime ik i aušros. Vaizdas ekrane dar kartelį m irktelėjo, geltoni rutuliu kai atsi­ dūrė dar arčiau aplinkkelio. Jis ir toliau labai atsargus... Pasikeitė tik tai, dėl kojis atsargus.

Jis atsargus tiek, kad nerastume jo ik i aušros. Jis tikrina, ar sugebėsime ik i aušros rasti ir išgelbėti Džodės M a k N is gyvybę. D ar neseniai ši m intis atrodė per daug keista. Bet jei tai būtų netiesa, kodėljis pasirinko būtent mišką ? Kam paleido Skotą? Pa jutau jau pažįstamą skendim o jausmą. Kažkas čia buvo ne taip. - G reitai grįšiu. - Taip, pone. Nebenorėjau kalbėtis su pareigūnu Beitsu. Suskleidžiau tą langą, kuriam e jį mačiau, bet ryšio nenutraukiau, pasilikau sė­ dėti ten pat iš lėto kvėpuodamas, bandydamas susitvardyti. Juk vis tiek negaliu nieko padaryti. T a i ne mano nosiai. V is kartojau sau. N ors tuo ir netikėjau. Turėjau ruošti ataskaitą H anteriui - surašyti dienos faktus, bet vietoj to žiūrėjau į žemėlapį. Vaizdas ekrane ir vėl atsinauji­ no: visi atsidūrė truputį toliau nuo jos. N uo Džodės ir Reardono. Mes ją surasime. Nuovargis pagaliau pasitraukė. Tiesą sakant, atrodė, kad da­ bar mano širdis prijungta prie m aitinim o tinklo. J i stipriai dau­ žėsi - taip, kaip daužydavosi, kai galvodavau apie L iz ą ir tai, kas tądien mums nutiko. M ane apėmė tas pats skubėjimo, skendi­ mo jausmas, kuris užvaldydavo kiekvienąkart, kai pagalvodavau apie tą įvykį, prisim indavau, kaip jos netekau, kad jos nebėra. Džodei viskas bus gerai. Pažadu. Supratau, kad mano ranka siekia stalo, paima D žodės foto­ grafiją, kurią radome Skoto piniginėje. Ta nuotrauka man kai ką prim inė. Paprastai užfiksuojam e tik laim ingas akim irkas, tad iš jų sunku suprasti po ta laim e sly­ pinčią teisybę. Skotas nešiojosi šią fotografiją nežinodamas, kad D žodė jam neištikim a. M a n pasidarė įdom u, kokios paslaptys slypėjo po Rouznelų vestuvine fotografija. M a n pasidarė įdomu, kokias paslaptis galbūt nuo manęs slėpė Liza.

Tebežiūrėdam as į D žodės nuotraukų, mąsčiau apie Lizą. Valgykloje iš Grego supratau, jog jis nesitikėjo, kad turiu mer­ giną, kurią galėčiau atsitem pti į kitą šalies kraštą, bet iš tiesų sunku būtų buvę rasti didesnę neteisybę. Tiesa buvo ta, kad L iz a buvo su m anim i kiekvieną kelionės akim irką, kaip ir visom is kitom is pastarųjų šešių mėnesių dienomis. Kiekvieną dieną ji vis pasirodydavo man tai vienokia, tai kitokia forma. Po pirm os Skoto apklausos buvo neramu, kad aš per daug susitapatinu su juo. Bet iš tiesų tai neišvengiama. Užm erkiau akis. M a n išk ilo D an ielis Rouznelas. Jo mėlynėmis nusėtas nelai­ mingas veidas, kai jis davė parodymus, košmarai, vis iškylantis pro jo atm intį dengiantį rūką. Pažiūrėjęs tą apklausą pasakiau sau, kad nekaltinu už tai, kad jis beveik nieko neprisim ena. T ik pagalvojau, kaip mums patinka kartoti kitiem s, jog mes be jų negalėtume gyventi, jog galėtum e dėl jų m irti, jog dėl jų bet ką padarytume. Ir kaip retai esame priversti vykdyti tokius savo pažadus. Todėl, mąstydamas apie 50/50 žudiko aukas, nekalti­ nau nieko už tai, kad jie leido sau užsim iršti. Žinom a, ne. Atsim erkiau, dar kartą pažiūrėjau į Džodės fotografiją. Skotas nuo D an ielio skyrėsi vienu aspektu, ju k taip? Skyrėsi ir nuo manęs. M an o ranka suvirpėjo, tarsi būtų ruošusis padaryti kažką be mano žinios. Skotas neprarado jos. D ar ne. M erseris norėjo bent trupučio pasitikėjim o. N ors ir per vėlai, aš supratau, kad dabar aš juo tikiu . Džodė gyva tame miške. Pa­ nika vis stiprėjo. Vaizdas ekrane sumirksėjo, geltoni apskritim ai buvo jau beveik prie pat kelio, panika darėsi vis stipresnė. Šįkart leidau rankai daryti tai, ką j i norėjo. M an o pirštai su­ rado stalo kraštą, įsirėmęs į jį, atsistūmiau su kėde nuo stalo, greitai atsistojau. V isai gali būti, kad taip pakliūsiu į didelę bėdą,

bet dabar apie tai nenorėjau galvoti. Nenorėjau sėdėti ir nieko nedaryti. T ik ne dar kartą. G a li būti, kad dar ne per vėlu. Pirm ą kartą šią parą žinojau tiksliai, ką turiu padaryti.

G R U O D Ž IO 4-OJI

5:05

2 V A L A N D O S 15 M IN U ČIŲ IKI A U Š R O S

Skotas - Tavęs čia nėra, - pasakė Skotas, - žinau, kas tu toks ir iš kur atsiradai. Tavęs čia niekada nebuvo. Sapne jis ir vėl buvo savo namų svetainėje, sėdėjo ant sofos, jautė, kaip tvirtai ji laiko jį, tas gerai pažįstamas jausmas ramino. A n t sienos priešais kabėjo didelis laikrodis, nors jo ten anksčiau niekada nebuvo. M in u čių rodyklė suko ratus, judėjo per greitai. Skotas akivaizdžiai matė, kaip ji juda. Šešta valanda. M in u tė po šeštos. D v i minutės. Vyras su velnio kauke - jis juk tik žmogus, žmogus su kauke tupėjo priešais jį, atsirėmęs alkūnėm is į Skoto kelius. Jo tik ra i niekada nebuvo čia, bute, su juo. Tas vyras - tik prisim inim as iš tos kitos vietos, iš to akm eninio sandėliuko, kuriam e jis taip bai­ siai sužalojo Skotą. Per naktį vyras, panašu, sugebėjo įsiskverbti į kiekvieną Skoto m in tį ir prisim inim ą. Penkios minutės po šešių. Tas spaudimas į kelius Skotui buvo gerai pažįstamas, kaip ir žodžiai, kuriuos vyras jam sakė. Sapnuojantis Skoto protas ren­ gė jo prisim inim us apie akm eninį sandėliuką vis plonesniais ir plonesniais drabužiais.

- M anęs čia nėra? - paklausė vyras, pažiūrėjo į kairę, po to į dešinę prieš atsisukdamas vėl į Skotą. - Pasakyk man, kur mes esame. - M an o svetainėje. - Namuose? - Taip. - Kuriuose tu gyveni su Džode? Skotas nieko neatsakė, nes jam k ilo mintis: D žodė... kur ji? Jau dvidešim t po šešių. Ji turėtų būti grįžusi iš darbo. Jis pažvel­ gė į dešinę, pamatė, kad svetainės langas atidarytas, užuolaidos vos vos plazda. Po akim irkos labai šalto vėjo gūsis pasiekė jį, Skotas pradėjo sm arkiai drebėti. Džodės dabar čia nėra, ir Skotas liepė sau negalvoti apie tai. Ji tiesiog kažkur k itu r bute. - Viskas gerai, - vyras pastebėjo, koks Skotas sutrikęs. - J i juk gretimame kambaryje, taip? Skotas pagalvojo, iš lėto linktelėjo. Taip, teisingai. D žodė nuėjo prigulti. Sugrįžusi iš darbo, ji atrodė tokia liūdna, kad Skotas jos iškart paklausė, kas negerai. Nieko, atsakė ji ir nume­ tė rankinę ant kėdės, po to sudribo ant sofos greta jo. Jis bandė ištraukti iš jos, kas vis dėlto negerai. Sunki diena? N o ri apie tai pasikalbėti? D žodė nenorėjo, todėl jie ten tiesiog sėdėjo tylėda­ m i kurį laiką. - J i miega, - pasakė Skotas. Vyras su velnio kauke pakreipė galvą. - Jūs susibarėte. -N e . - Susibarėte, tik tu to nesupranti. Skotas papurtė galvą - bet iš tiesų dėl to jis nebuvo tikras. G a l tas vyras teisus. Jis galėjo p risim in ti tik tai, kaip jie sėdėjo čia, ir - kaip kad dažnai nutikdavo - jis nesugebėjo padaryti ar pasakyti to, kas tuo metu būtų teisingiausia. G a l būdamas susi­

jaudinęs ir jausdamasis bejėgis jis ne tik nepasakė to, ko reikėjo, bet pasakė kažką, ko visai nereikėjo sakyti. Taip nutikdavo per dažnai. Bet D žodė buvo tokia nelaim in ga! O Skotas taip nervindavosi, kai atrodydavo, jog jis nieko ne­ gali padaryti. Jos nuotaika buvo jo im unitetas. Jei D žodė g rįž­ davo nelaim inga, jis nieko nebegalėdavo daryti. K itą dieną tas pats. Ir dar kitą. Kiekviena diena tokia pati kaip prieš tai buvusi. - Viskas gerai, - tas vyras ram ino jį. - Taip kartais nutinka. -N e . Užuolaidos ir vėl sujudėjo. Spaudimas į Skoto kelius didėjo, kai vyras erzindamas pasilenkė arčiau jo. - O kodėl tuomet ji dabar kitam e kambaryje? - paklausė jis. - J a i buvo sunki diena. - Ji nelaim inga. Z in a i kodėl? Skotas papurtė galvą. Jam norėjosi tai žinoti. Jei jis žinotų, kas negerai, jis galėtų bent ką nors padaryti, kad tai pakeistų ir vėl padarytų D žodę laim ingą. Jis padarytų bet ką, jei tik žinotų, kad tai padės. - N o ri, kad tau pasakyčiau? - paklausė vyras. - Taip. - Atsim eni, kalbėjomės apie tai, kaip ji dulkinosi su Kevinu Simpsonu tame purvinam e mažame viešbutuke? - Taip. - Skaudu, kai taip nutinka. Bet tu jau viską pam iršai? Skotas lėtai linktelėjo. K u rį laiką po to, kai D žodė jam buvo neištikim a, atrodė, kad jo gyvenime nebebus nė minutės, kai jis apie tai negalvos, jau nekalbant apie dieną ar savaitę be tokių m inčių, tačiau tokia m i­ nutė galiausiai atėjo. O po to ir diena, ir savaitė. Dabar jis ap­ skritai retai apie tai galvodavo. - M an ai, kad ji taip pat viską pamiršo? - paklausė jo vyras. Skotas žiūrėjo į jį.

- Tada jauteisi įžeistas. Dabar tai praėjo. Jai nutiko tas pats. K a i tai atsitiko, ji jautėsi tokia kalta, kad buvo pasirengusi pa­ aukoti viską, ką sukūrė savo darbu, kad tik išgelbėtų jūsų santy­ kius. Tačiau tas kaltės jausmas la ik u i bėgant pranyko, ir ji dabar g a ilisi to sprendimo. Skotas papurtė galvą: -N e . Vyras pasakė: - Patinka tau ar nepatinka, ji kalta daugiau tikrai nebesijaučia. Ir apie neapykantą sau ji pamiršo. Visa tai praeityje. Tąkart ji pasi­ rinko. Ji kai ką dėl tavęs paaukojo ir dėl to gailisi kiekvieną dieną. -N e . - Taip, - vyras linktelėjo. - J i dirba darbą, kurio nekenčia, o po jo sugrįžta namo, kur randa tave ir tavo kvailus paveikslus. Ji daugiau nebejaučia jokios kaltės, tik negali pam iršti to, ką pra­ rado. Ir dėl to ji ėmė tavęs nekęsti. - Ji pati pasirinko. A š jos neverčiau. - J i tavęs nebemyli, Skotai. J i tik ra i nebeverta tavo meilės. Skotas vėl pradėjo verkti. - J i mane tebemyli. - Žinau, ką ji galvoja, geriau už tave. Skotas nuleido akis žemyn, pamatė, kad vyras kažką laiko rankoje. Šįkart tai ne karštas atsuktuvas ir ne peilis. T a i tik vie­ nišas popieriaus lapas. Bet kažkodėl Skotui dėl to pasidarė dar baisiau, todėl dar labiau prisispaudė nugara prie sofos. Vaizdas aplink iš lėto ėmė lietis, kambaryje pasidarė tamsiau ir šalčiau, Skotas pradėjo dar labiau drebėti. Tas vyras buvo tik juoda figūra kam bario prietemoje; šviesa, sklindanti iš nežino­ mo šaltinio, m irguliavo ant jo raudonos kaukės. Jis prikišo tą popieriaus lapą arčiau Skoto rankų, papurtė jį nestipriai. Paimk. Skotas neėmė. Jo kūnas buvo sustingęs nuo šalčio, o vienos rankos pirštai atrodė keistai, neteisingai persi­

kreipę. Bet vyras vis bruko popieriaus lapą į kitą ranką, todėl galiausiai, nors ir nenoriai, Skotas paėmė jį. Užvertė veidą į lubas, ėmė m aldauti D ievą sustabdyti visa tai, bet vaizdas virš jo skendėjo visiškoje tamsoje. - Tau atrodo, kad ja i tik buvo sunki diena darbe, - pasakė vyras. - Bet tiesa yra visai kitokia. - Ne, - Skotas pravirko. - A išku , kad tokia. - Tada perskaityk šitą, - vyras paliepė jam. - Štai. Vyras nuo grindų pakėlė prožektorių, įjungė jį, pakėlė prie Skoto ausies taip, kad šviesa ant popieriaus lapo kristų apskri­ tim u, kuris atrodė kaip nuo kavos puodelio liku si dėmė. Rusvai ruda aureolė ėmė plėstis. Vyras pakreipė prožektorių, ir apskri timas virto elipse. - Skaityk. Skotas užmerkė akį, papurtė galvą. Bet kažkodėl žodžiai, kurie buvo ten parašyti, vis tiek ėmė lįs ti jam į galvą. Man atrodo, kad norėčiau su tavim i s u s it ik t i. čiu o si dėl to blogai, bet man atrodo,

Jau

nes turėsiu meluoti Skotui,

kad man pačiai ta ip bus geriau.

K aip apskritai įm anom a tai, kas čia vyksta? Bet tada Skotas su­ prato, kad jis sapnuoja. Ir visai nesvarbu, ką jis iš tiesų daro, kaip stipriai užm erkia akį. Tokie žodžiai buvo parašyti ant popie­ riaus lapo, ir jie jau buvo perskaityti. Gal galėtum rytoj n e iti į darbą? Nors, ką čia kalbė­ t i,

esu tik ra ,

kad vienas iš tavo šešiolikos patikė­

t in ių t ik r a i už tave pasaugos fo rtą!

Skotas atmerkė akį. Taip, pagalvojo jis, D žodė ir Kevinas. Jis prisim inė dabar.

Aš ta ip pat pasakyčiau darbe, kad sergu, i r

užsuk­

čiau pas tave. Ar tau ta ip tiktų?

Iš už popieriaus galvą iškišo tas vyras. - J i ir vėl dulkinosi su Kevinu Simpsonu. - N e tik iu tavim i. Vyras nukreipė šviesą Skotui į veidą, po to vėl į popierių, kad Skotas toliau į jį žiūrėtų. A n t kitos lapo pusės dar kažkas buvo parašyta. Kažkas parašyta juodai, ranka, raitytu raštu. Skotas neturėjo to pam atyti. - Va, kaip ji tave myli, - pasakė vyras. - Tu stengiesi taikytis prie jos, kenti dėl jos, nerimauji dėl jos, o ji nuėjusi dulkinasi su kitu. Bet Skotas buvo visiškai išsiblaškęs: jis bandė suprasti, kas parašyta kitoje lapo pusėje. Jis matė atvirkščią raštą, bet galėjo įskaityti po vieną raidę. Atrodo, kad vyras suprato, ko Skotas nori, patraukė prožek­ torių. -Jū sų santykiai nieko verti, - pasakė jis. -N e . - J i buvo tau neištikim a. E s i visiškas kvailys, jei manai, kad ją m yli. - J i būtų man pasakiusi! - Skotas raudojo. Jis niekada tuo ne­ patikės. - J i tik ra i būtų man pasakiusi. O tada vyras su kauke pradingo. Skotas apsidairė. Svetainėje ir vėl pasidarė šviesiau. Laikro d is dingo nuo sie­ nos. Viskas atrodė kaip įprastai. T ik ta tyla: sunki ir slegianti. Atrodė, tarsi kažkas pradingdamas išsinešė ir garsus, bet netru­ kus sugrįš su dar garsesniais ir baisesniais garsais nei anksčiau. Spruk iš čia. A k im irk ą jis jautėsi tarsi užkerėtas. Negalėjo pajudinti rankų. Negalėjo pajudinti kojų. Bet štai jis jau stovi, klupdam as eina

lin k koridoriaus, jo protas gerai žino, ko jis nori dabar, kai vėl atgavo kontrolę. Viskas baigėsi. Viskas baigta. Vyras dingo. Jo daugiau nebėra. Daugiau jokių karštų atsuktuvų, jokių plaktukų ar peilių. Jis ir vėl saugus namuose su D žo d e ... Jų miegamasis. Jis iškišo galvą pro durų staktą, pažiūrėjo į D žodę. Ji g u li nusisukusi nuo jo ant tolim esnio lovos krašto, surietusi kojas, jos krūtinė iš lėto pakyla, nusileidžia, ji miega. J i

tikrai būtų man pasakiusi. Šviesa iš koridoriaus apšvietė miega­ mojo grindis ir lovos kampą, bet nepasiekė jos. Kam baryje buvo taip tylu ir ramu, kad jis net pajuto, kai jam gerklę ėmė spausti jausmų gniutulas. D ė l kažkokios priežasties, nors D žodė buvo čia pat, Skotas suprato, kad ji jam nepasiekiama. J i paliko jį. - M y liu tave, - pasakė jis. Ji nieko neatsakė, girdėjosi tik jos ramus kvėpavimas. Jis p ri­ ėjo prie lovos. Lova sugirgždėjo nuo jo svorio, jis užmetė ant lo ­ vos kojas, atsigulė šalia jos, prisiglaudė krūtine ja i prie nugaros. Apkabino ją ranka, į jos plaukus panarino savo šlapią nuo ašarų veidą. Ji neprabudo. - Kad ir ką tu padarei, - sušnabždėjo jis. - M y liu tave. J i per miegus suėmė jo ranką.

G R U O D Ž IO 4-OJI

5:10

2 V A L A N D O S 10 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Markas Dabar viskas buvo kur kas aiškiau. Tas aiškus tikslas, ku rį pa­ jutau, sumažino beveik visą spaudimą ir įtampą, kilusią manyje per tą parą. N etgi eiti ligoninės koridoriais pasidarė lengviau nei anksčiau. Atrodė, kad koridoriuose mažiau žm onių, todėl galė­ jau netrukdomas skuosti. G albūt šįkart taip nutiko todėl, kad

nusprendžiau lė kti koridoriaus viduriu. Žmonėms buvo papras­ čiau mane aplenkti. Kažkuria prasme mes visi čia norėjome to paties - judėti be trukdym ų. K a i priėjau Skoto palatą, linktelėjau apsauginiui, įėjau, užda­ riau už savęs duris. Skotas miegojo, bet jau nebe taip ram iai kaip anksčiau. Jis gulėjo ant šono, suraukęs veidą. Sapnuoja. T ik ria u sia i nieko malonaus. Priėjau prie jo, paliečiau p e tį... - Kas?.. ...jis atšoko - persigandęs ir sutrikęs. A k im irk ą dar laikiau ranką jam ant peties, pažiūrėjau į jį, kaip tikėjausi, ram inam ai. - Viskas gerai, Skotai. T a i aš. Atsitraukiau, atsisėdau ant kėdės. G ilia i alsuodamas, jis krito ant nugaros, akim irką stengėsi susitvardyti. G aliausiai, nors ir sunkiai, atsisėdo. - Blogas sapnas? - paklausiau. Jis nieko man neatsakė. -Jū s ją suradote? - Ne, - norėjau išvengti tų netikrų garantijų, kuriom is anks­ čiau bandžiau guosti jį. T u rin t galvoje, kaip viskas susiklostė, to geriau nebedaryti. - D ar ne, - pasakiau, - mums išk ilo šiokių tokių problemų. - Problem ų. - Toje teritorijoje labai sudėtinga a tlik ti paiešką. Teritorija la­ bai didelė. O tokiu oru ir dar tamsoje viskas dar sunkiau. iškart susinervino. A š toliau spaudžiau. - Taig i, mums reikės jūsų pagalbos. M um s reikia, kad papa­ sakotumėte šiek tiek daugiau nei papasakojote ik i šiol. - Bet papasakojau jums viską, ką prisim iniau. - Žinau, kad papasakojote, - būk kantrus su juo. - Ir jums p u ikiai sekėsi. Bet mums reikia pažvelgti šiek tiek giliau.

Suprasdamas, kas jo laukia, Skotas papurtė galvą. Toliau abe­ jingai į jį žiūrėjau. Per mūsų paskutinį pokalbį kalbėjome apie žai­ dimą, kurį žaidė žudikas, ir tada Skotas manęs paklausė: Vadinasi, ašją išdaviau? Tiesaus atsakymo į šį klausimą aš neturėjau tada, neturėjau ir dabar, bet g ilia i širdyje Skotas tikrai žinojo tiesą. Jis turėjo porą valandų pagalvoti apie tai. Jo protas vis kartojo lik ti atsukus nugarą tam, kas nutiko, o aš dabar verčiau jį pažvelgti į tai. -Je ig u greitai nerasime Džodės, - pasakiau, - tikėtina, kad jos apskritai neberasime. - Bet aš nieko nežinau. N ieko neprisimenu. M a n buvo gaila jo, bet dabar ėmė k ilti susierzinimas. - Ką tas vyras jum s dar sakė? - Nežinau. A š toliau į j į žiūrėjau leisdamas suprasti, kad jis taip lengvai nuo kabliuko neišsisuks. Iš jo veido mačiau, kad jis tik ra i prisi­ m inė kažką daugiau. N et jei ne, turės pasistengti prisim inti. Stojusioje tyloje iš lėto augo įtampa, bet aš buvau nepermal­ daujamas. G aliausiai visgi pasiekiau savo - priverčiau jį nutrauk­ ti tą tylą. - Žinau tik tiek, kad kalbėjome apie D žodę. - T a i dar ne viskas, ką prisimenate. G erai suprantu, kaip jum s sunku, Skotai. Skotas pradėjo verkti. - A š nieko daugiau nežinau. Instinktyviai norėjosi atsitraukti, bet toks sprendimas nebūtų buvęs dabar pats geriausias. Toliau į j į įdėm iai žiūrėjau tuo pačiu abejingu žvilgsniu kaip anksčiau, atsilošiau kėdėje, kad atrody­ čiau labiau užjaučiantis ir suprantantis jį. - Žinau, ką galvojate, - pasakiau. - Žinau, ko bijote. Skotas papurtė galvą, nukreipė žvilg sn į į šoną. -Ju m s baisu, kad palikote ją m irti, - pasakiau, - ir jum s at­ rodo, kad nesugebėsite sau už tai atleisti arba kad žmonės jūsų

nesupras. Suprantu daugiau nei jums atrodo. Bet, Skotai, paž­ velkite už lango. Ik i aušros dar yra laiko. Pasilenkiau į priekį. - Ji vis dar gyva. Kad ir ką, atrodo, padarėte, dar ne per vėlu tai pakeisti. Pavydžiu jums šitos galimybės. Jis šnarpštelėjo, vėl papurtė galvą. - Jūs nesuprantate. - Ką jūs tuo norite pasakyti? Nieko. Jis visas drebėjo. Atsidusau pats sau. N et neįsivaizdavau, ar tai, ką ruošiausi pasakyti dabar, pakeis ką nors bent truputį, bet tai buvo viskas, ką galėjau padaryti. Em patija. - Paklausykite dabar manęs, - aš pažiūrėjau į savo laikrodį. N eužtruksiu ilg a i ir, man atrodo, mums vis tiek dar lik s šiek tiek laiko. N o riu jums kai ką papasakoti. M es atostogavome, stovyklavome. Paplūdimyje. Nuėjome pasimau­ dyti. Tiesiog dūkome vandenyje, bet nuplaukėme per toli, nesuprato­ me, kad srovė per stipri. Kvietėme pagalbą, bet paplūdimyje žmonių nebuvo. Teko į krantą plaukti patiems. O toliau viskas paprasta - aš nuplaukiau ik i kranto, o ji ne. Niekas nieko nebūtų galėjęs pakeisti. Tą patį pasakojau savo kom andai praeitą vakarą valgykloje. Kažkuria prasme tai buvo D žodės nuotraukos, Skoto laikom os savo piniginėje, manoji versija. T a i buvo kadras iš mano gyve­ nimo. Kadras, kuris man buvo visada po ranka. Kadras, ku rį aš buvau paruošęs žmonėms parodyti. Ir kaip ta paso nuotrauka, ši istorija buvo tik maža visos istorijos dalis. T ik ro ji tiesa visada slepiasi tarp eilučių. J i slepiasi ten, ko nepasakome. Mes atostogavome, stovyklavome. Paplūdimyje. M ano prisim inim ai apie tą vakarą buvo padriki, tarsi tai, kas nuti­ ko vėliau, atsigręžė ir trenkė plaktuku į tai, kas vyko anksčiau. Ir taip

man atminty liko tik atskiri fragmentai iš ankstesnių įvykių. Prisi­ miniau, kaip statėme palapinę: kaip negrabiai kišu palapinės stulpe­ lius per mažas medžiagines skylutes, kaip statau tuos stulpelius, kaip palapinė įgauna reikiamą formą. Kaip Liza vaikė uodus, kol mes kalėme palapinės kuoliukus į susigulėjusį smėlį, o Lizos maudymosi kostiumėlio kelnaičių kraštelis buvo užsilenkęs nugaroje. Nuėjome pasimaudyti. Tiesiog dūkome vandenyje, bet nuplaukė me per toli, nesupratome, kad srovė per stipri. A š pirmas tai pastebėjau. Nebuvau labai geras plaukikas, o jūra buvo banguota labiau nei man norėtųsi, todėl kartkartėm is po kojomis vis pabandydavau pajausti jūros dugną. Bandydamas pasiekti dugną, vieną kartą panirau po vandeniu. Išnirau persi­ gandęs, kosėdamas. M ane apėmė panika. - Viskas gerai, - pasakė Liza. - Tiesiog plauk atgal į krantą. Bet aš sutrikęs kepurnėjausi po vandenį ir netyčia įspyriau ja i į pilvą. D ar dabar prisim enu tą m inkštai kietą prisilietim ą. Ji pasakė man: - Nusiram ink, - bet aš nesiklausiau, tik kapsčiausi į krantą užvaldytas instinktų, kurie mane pirm iausia vertė pasirūpinti savo saugumu. Plauk, galvojau aš. Plauk kiek išgali. Pastebėjau, kaip sudėtinga plaukti taip to li nuo kranto: van­ duo paviršiuje banguotas, o giliau - ties krūtine ir kojom is - jau­ čiau judančias vandens sroves. Vargdamas plaukiau, kaip man atrodė, gana ilgai, o kai trum pam stabtelėjau, supratau, kad esu toliau nuo kranto nei tada, kai pradėjau plaukti jo lin k. L iz a taip pat plaukė, tuo metu mes dar buvome visai greta. Pažiūrėjau į ją ir jos veide pamačiau tą pačią mane užvaldžiusią paniką. Pasidarė baisu. A š niekada anksčiau nebuvau matęs jos išsigandusios, paprastai ji būdavo tokia ram i, tokia užtikrinta. - Rėk, - paliepė j i man rim tu balsu.

Kvietėme pagalbą, bet paplūdimyje žmonių nebuvo. Teko į kran­ tą plaukti patiems. Niekada gyvenime man nebuvo tekę šauktis pagalbos, taip elgtis atrodė kažkaip juokinga ir neteisinga, bet aš vis tiek šau­ kiau. A š vis šaukiau ir šaukiau taip garsiai, kaip galėjau. Pro bangų ošimą girdėjau, kad L iz a taip pat šaukia. A š pusiau šaukiau, pusiau plaukiau, kai viena banga mane parvertė ant nugaros, panardino po vandeniu. M an o plaučiai įtraukė vandens. Išnirau kosėdamas ir springdamas, perštinčio­ mis akim is. V aizdai aplink liejosi, aš beveik nieko nebemačiau. Liza , kuri buvo truputį toliau nuo manęs, dabar man atrodė tik kaip dėmė. M in tyse regėjau, kaip tamsaus vandens uždanga stengiasi ją uždengti ir atim ti iš manęs. Teko į krantą plaukti patiems. V ėl pradėjau plaukti iš paskutiniųjų makaluodamas rankom is ir kojomis, aplink matydamas tik į mano regėjimo lauką vis papuolančio šviesaus dangaus blykstelėjimus. Buvau per daug iš­ sigandęs, kad galėčiau kontroliuoti save, o jūra vis bandė mane įtraukti gilyn. Supratau, kad m irsiu, man dar niekada nebuvo tekę bijoti dėl tokio esm inio dalyko. Kovojau su bangomis taip stipriai įtempęs raumenis, kad rankas ėmė traukti mėšlungis. Tuo metu m ąstyti nebegalėjau: buvau tik žvėris, regintis artė­ jančią m irtį, desperatiškai besistengiantis ištrū k ti iš jos nagų. A p ie L iz ą aš negalvojau. Tą akim irką rūpinausi tik savimi. O toliau viskas paprasta - as nuplaukiau iki kranto, oj i ne. D ar už kokios minutės aš išsvirduliavau į krantą. Buvau tik su šortais, bet turbūt būčiau jautęsis taip pat, jei būčiau apsiren­ gęs. M an o rankos ir kojos buvo tarsi prisigėrusios vandens: sun­ kios ir pavargusios. Suklupau ant smėlio, įsirėm iau alkūnėm is, kosėjau vandeniu, gaudžiau orą. K a i pagaliau ir vėl galėjau nor­ m aliai kvėpuoti, prisiverčiau atsistoti, atsisukęs pažiūrėjau į jūrą. Pradėjau šaukti Lizą.

Niekas nieko nebūtų galėjęs pakeisti. Laidotuvės. Draugai, kolegos. M an o ir jos tėvai. Jūra taip ir negrąžino L izo s kūno, taigi visi stovėjo aplink žemės lopinė lį, kurio iš tiesų net negalim a vadinti kapu. Jos m otinos skara švelniai pleveno į tą pusę, į kurią pūtė vėjas. Ji tada pasakė man: - Tu nieko nebūtum galėjęs pakeisti, M arkai. Pradėjau verkti, kai ji taip pasakė, bet vis tiek buvau ja i dė­ kingas už tai. N uo tada tą sakinį naudojau užbaigdamas pa­ veikslą, kurį rodydavau žmonėms. Tas pats, jei kas nors, žiū­ rėdamas į D žodės nuotrauką, nusišypsotų ir pasakytų ką nors gražaus - taip ir mano istoriją išklausę žmonės galėjo linkčioda­ m i mane užjausti. Niekas nieko nebūtų galėjęs pakeisti - liū d ­ na, bet tvarka pasaulyje nebuvo pažeista, todėl niekas nebeieško tiesos giliau. Tačiau Skotui tokio paveikslo negalėjau rodyti. Kad sužino­ čiau jo paslaptis, turėjau būti pasirengęs atskleisti savąsias. - Stovėjau ant kranto, - pasakojau toliau. - A k im is ieškojau jos. Saukiau ją vardu. Ir tada pamačiau. Pastebėjau ją vandenyje, apie penkiasdešim t metrų nuo kran­ to. M a n tiesiog aklai pasisekė, kad man pavyko ištrū kti iš tos srovės, o L iz a joje ir liko. - L iz a kažką šaukė, bet negirdėjau ką. A š net nežinau, ar ji tada mane dar matė. G a l tiesiog šaukė. Taip, galėjau ją m atyti. M ačiau tą siaubą, paniką ir skausmą jos veide. Skotas atsisuko į mane. Jis nebeverkė, nors matoma jo veido dalis buvo akivaizdžiai išraudusi ir patinusi, blizganti šviesoje. Nebuvau toks naivus, kad galvočiau, jog papasakodamas jam šitą istoriją tarsi perjungsiu ju n g ik lį, ir viskas bus gerai, bet da­ bar jis bent žiūrėjo į mane. Klausėsi manęs. Sugebėjau trum pam la ik u i susigrąžinti jo dėmesį.

- Puoliau atgal į vandenį, - pasakojau toliau, - bet įbridau tik ik i kelių. A š mojavau jai, šaukiau, kad viskas bus gerai, kad jai tiesiog reikia plaukti. Bet jūra buvo tokia banguota. Vieną aki­ m irką L iz ą dar mačiau, kitą nebe. G erai prisim enu, kokią paskutinį kartą aš ją mačiau: juodą Y raidės formos plūdę, besikilnojančią aukštyn žemyn tarp bangų. Po to likau tik aš su bangomis. A š ir toliau šaukiau „Viskas bus gerai“ į niekur. - Nepuolėte jos gelbėti? - paklausė Skotas. - Norėjau, - pasakiau. - Jau ėjau. Bet neišdrįsau. Per daug bijojau sugrįžti atgal į bangas. T a ig i mano sužadėtinė nuskendo. Skotas žiūrėjo į mane sukrėstas. Girdėjau, kaip jis kvėpuoja. Pabandžiau išspausti šypseną. - G ilia i širdyje žinau, kad nieko vis tiek nebegalėjau pakeisti. Jei būčiau puolęs prie jos į vandenį, tikriausiai pats būčiau nu­ skendęs. J i buvo geresnė plaukikė už mane. Bet aš vis tiek kalti­ nu save už tai, ko nepadariau. Galėjau pabandyti išgelbėti ją, bet nepadariau to, nes per daug bijojau num irti. Suprantate mane? Skotas lėtai linktelėjo. - R ealiai tai ir yra žaidim o esmė, - pasakiau. - Būtent to žu­ dikas ir siekia, tą daro. Jis užverčia tave inform acija, su kuria tau pasidaro sunku susidoroti, kol tu pradedi norėti tik vieno - iš ten išsigelbėti. Tokioje situacijoje bet kas pasielgtų taip pat. A š net nenoriu galvoti apie tai, ką ji galvojo prieš m irtį. Tiesiog man tai per sunku. Po šitų mano žodžių Skotas atrodė toks nelaim ingas, toks bejėgis, kad man k ilo noras tuos žodžius atsiim ti. Bet dabar jau būtų sunku ką pakeisti - sunkiau viską atšaukti nei pabandyti prasibrauti į kitą pusę. Jis pasakė: - A š ją palikau. Linktelėjau.

- T ikriau siai. Bet dabar jūs analogiškoje pozicijoje, kokioje buvau aš, kai stovėjau ant kranto. Jūsų mergina dar gyva, Skotai. Viena pagrindinių apklausos taisyklių. Šįkart aš iš tiesų tikė­ jau tuo, ką sakiau. -Jū s dar galite pasielgti teisingiau už mane. Kažkuria pras­ me jūs vis dar galite sugrįžti į vandenį ir ją išgelbėti. Jei to ne­ padarysite, jums teks gyventi su ta kalte, ir visi, žinom a, jus su­ pras. Bet prašau, nedarykite tos pačios klaidos, kurią padariau aš. Tiesiog vėliau per daug sunku su tuo gyventi. A r suprantate, ką noriu pasakyti? Skotas liūdn ai sušnabždėjo: - A š ją palikau. Pasilenkiau į p riekį sunėręs pirštus. Jei taip ir atsitiks, tai at­ sitiks dabar. - K ą prisimenate dar? Klausim as ku rį laiką kybojo ore, girdėjosi tik vienas garsas tylus Skoto pulso pypsėjimas aparate prie lovos. Jo pulsas buvo visiškai ramus. - Tas vyras man kai ką parodė. Popieriaus lapą. - M iške? Jūs buvote uždarytas sename akm eniniam e statiny­ je, jis ilg a i su jum is kalbėjosi. Tada jis ir parodė jums tą popie­ riaus lapą? - M a n atrodo, taip. - Perskaitėte jį? - Nenorėjau. Jis privertė mane. - Ir kas ten buvo parašyta? - T a i buvo elektroninio laiško tekstas, - Skotas g ilia i įkvė­ pė. - J i turėjo meilės romaną su Kevinu Simpsonu. Savo buvusiu verslo partneriu. Ten buvo parašytas kažkas apie tai. - Supratau. Skotas papurtė galvą. -Jū s tai žinojote?

- Ne. M es tik žinojome, kad ji kurį laiką buvo Simpsono na­ muose. Nenorėjau jums to anksčiau sakyti. Jus užpuolęs vyras tą patį padarė ir K evinui Simpsonui. Vakar ryte jis buvo nužudytas. - Labai gerai. N ieko jam nepasakiau. Skotas taip pat tylėjo. Jo veide nesimatė jokių emocijų, bet at­ rodė, kad tai ilg a i nesitęs, o netrukus virs kažkuo kitu. Pykčiu? v

Sielvartu? Savigaila? Šito aš nežinojau. Reikia judėti toliau. - Jis parodė jums tą elektroninį laišką, - pasakiau. - Kas tada įvyko? - Pasakiau, kad pasiduodu, - pasakiau. - Tiesiog taip. „Pa­ siduodu.“ V is kartojau ir kartojau, kad jis pagaliau suprastų ir liautųsi mane žalojęs. Linktelėjau. - O tada? - J is ... paleido mane, - Skotas šnarpštelėjo. - O Dieve, jis paleido mane. Tiesiog ėmė ir paleido. Ir aš ją palikau. Norėjau, kad jis pasakotų toliau, bet stengiausi iš lik ti ramus. - J is atrišo jus? Iš kur jūs žinojote, į kurią pusę eiti? - Ne, - Skotas susiraukė. - Tas vyras kurį laiką ėjo su m ani­ mi. Kokias kelias minutes, sakyčiau. Perėjome upelį, kirtom e taką. Visą tą laiką jis kalbėjo su m anim i, kartojo, kad jis viskuo pasirūpins, kad teisingai nusprendžiau. Jis man net sakė, kad galėčiau sugrįžti, jei persigalvosiu. Po to mes sustojome, jis pa­ rodė į medžius. Pasakė, į kurią pusę eiti. Perėjome upelį, kirtome taką. M a n norėjosi lėkti žemyn didžiausiu įmanomu greičiu. Paieš­ kos komanda dirbo visai ne toje vietoje. U pelis buvo į šiaurę nuo „n“ viršaus, o Skotas buvo laikom as vos kelios minutės nuo ten. Skotas pažvelgė į mane persmelktas kažko, artim o nevilčiai. -T a d a aš... bėgau.

A š jam nusišypsojau, priėjau, atsisėdau ant lovos krašto, už dėjau ant peties ranką. - A čiū , - pasakiau. - Padarėte viską, kas nuo jūsų priklausė. K itą kartą atėjęs čia, esu tikras, galėsiu pasakyti jums, kad mes suradome D žodę ir sulaikėme vyrą, kuris taip pasielgė su jum is. Skotas vėl pradėjo verkti. Jis linktelėjo. Spustelėjau jam petį, atsistojau, nuėjau prie durų. Jas atidaręs dar atsisukau, pažiūrėjau atgal į palatą. Šviesa iš koridoriaus k ri­ to ant palatos grindų ir lovos kampo, bet Skoto nesiekė. - Pareigūne. Nepaisant ašarų Skotas dabar atrodė stebėtinai ramus. - Kas ir kas nutiktų, ačiū jums. - Netrukus grįšiu, Skotai. Išėjau į koridorių, uždariau ty lia i už savęs duris. Ir tada - tik tada - pasileidau bėgti.

G R U O D Ž IO 4-OJI

5:30

1 V A L A N D A 50 M IN U ČIŲ IKI A U Š R O S

Eilenė J i paskutinį kartą pabandė paskam binti D žonui. Jos pirštai drebėjo, kai spaudė mygtuką „perskam binti“, visa ranka drebėjo, kai pakėlė ragelį prie ausies. Paskutinį kartą. Nors jis buvo išjungęs telefoną, ji vis bandė jam perskam binti tikėdama, kad šįsyk jis tikrai atsilieps. Bet kiekvieną kartą jį girdėjo tik ... Pypt, pypt, p ypt... Eilenė sviedė telefono ragelį į sieną priešais. Atsitrenkęs į ją, ragelis perskilo, tarškėdamos ant grindų nukrito dvi vienodos jo pusės, ant laidų pakibo ragelio detalės. J i net nesugeba dorai sulaužyti telefono.

Eilenė sudribo į kėdę, kuri atbula ėmė riedėti, kol atsitrenkė į sieną u ž jos nugaros. Priešais ant stalo stovėjo antras butelis vyno. Ji kažkaip įstengė išgerti du jo trečdalius prieš nueidama į lovą. A n t tuščios stiklinės matėsi po nakties likę jos pirštų antspaudai. Nors buvo jau beveik rytas, m intis išgerti likusį vyną atrodė visai viliojanti. T ik laikas toks, kai jau ne per vėlu, bet dar per anksti gerti. O per dvi valandas miego galva tikrai nepailsės. To įrodymas g u li priešais, prie sienos. Tokie pykčio protrūkiai paprastai jai visai nebūdingi. A lkoholis, sumišęs su emocijomis, privertė ją elgtis kvailai ir neapgalvotai. Kodėl su manimi taip pasielgei, D žon ai? N eg i ji tik ra i per daug iš jo norėjo? Jie turėjo būti partneriai tam ji paskyrė visus savo gyvenim o metus. Todėl, kai palūžo Džonas, Eilenės pasaulis ėmė g riū ti drauge su juo - ja i niekada gyvenime nebuvo taip baisu kaip tada. M in tis, kad ir vėl taip g ali atsitikti, kad jis drįsta rizik u o ti ir vėl ją pastatyti į tokią... N eg i ji tik ra i per daug jo prašė? Jis net nesugeba jai paskam binti. Toks paprastas atlygis už tai, ką ji dėl jo yra padariusi, o jis net to nesugeba. Eilenės m intys buvo it autom obilis rūke. Ji jautėsi nešama savo emocijų. J i buvo liūdna, buvo pikta, bet labiausiai ji jautėsi įskaudinta. Labai labai įskaudinta. Su ja taip pasielgė jos vyras. J i ju k jį mylėjo, jį palaikė, tiek dėl jo iškentė, tiek m ažai iš jo m ainais už tai prašė, o jis tiesiog... nustūmė ją į šalį dėl kažko, kas jam kur kas svarbiau, kažko, kas gali sunaikinti juos abu. Jis melavo jai, nuvertino ją ir nieko jai m ainais nepasiūlė. Atrodė, kad jam net nerūpi, kaip ji dėl tokio jo elgesio jaučiasi. Tu jam visiškai nerūpi. Eilenė jautė, kaip jos veidas įsitempia. Ji suprato, kad dabar sėdi jo kėdėje, žiū ri į priešais kabančias užuolaidas su karčia ne­ apykanta veide.

Po H anterio skambučio ji kurį laiką tiesiog stovėjo čia, po to surinko D žono m obiliojo telefono numerį. J i vis laukė ir laukė, kol jis atsilieps, bet netrukus kvietim o signalas ragelyje nutilo. Ji k u rį laiką žiūrėjo į ragelį, negalėdama patikėti tuo, kas nutiko, po to pabandė dar kartą paskam binti. Ir vėl girdėjo tik tą ban­ guojantį pypsėjimą. Džonas išjungė telefoną. Jis žinojo. Po to Eilenė kelias minutes ėjo iš kam bario į kam barį ir įjun­ gė name visas šviesas. - M a n atrodo, tu turėtum žinoti, - pasakė Hanteris, - su ko­ kia byla dabar dirba tavo vyras. Po kiekvieno ju n g ik lio paspaudimo dar vienas kambarys bū­ davo apšviestas, bet Eilenė tada jau skubėdavo prie kito. K iek viename kambaryje po garsų taukštelėjimą: čia ypatinga situa­ cija, visi kelkitės. - J is gaudo žmogų, nužudžiusį E n d rių Daisoną. Eilenė iš paskutiniųjų stengėsi balse nuslėpti nuostabą, todėl ją pakeitė abejingumu: - T ik ra i? Jai einant per namą ir žadinant jį, panika slinko jai iš paskos versdama ją pasiskubinti. - J is padarė didelę klaidą apie tai niekam nesakydamas, jis nepasakė apie tai ne tik tau. Jis nušalintas nuo bylos. - Na, esu tikra, kad jūs, detektyve Hanteri, dėl to tik džiaugiatės. Nors Eilenė vis greičiau stengėsi eiti, vis tiek lik o įsitempusi, kvėpavimas negilus, tarsi jos širdis būtų virtusi kum ščiu, kuris iš lėto kyla gerkle aukštyn. Ji negalėjo padaryti nieko, kad su­ stabdytų tą išsiveržim ą, galėjo tik atidėti tai, kas neišvengiama. - Labai greitai jis bus su tavim i namie. Ten, kur jam ir vieta. K a i Eilenė galiausiai sujungė šviesas visame name, sustojo ryškiai apšviestoje šaltoje virtuvėje neapsispręsdama, ką daryti toliau, - baimė galutinai užspaudė jos kvėpavimo takus. Džonas

melavo jai. K aip jis galėjo? Ji stovi virtuvėje niekaip negalėdama pam iršti tų žodžių, kuriuos pasakė H anteriui prieš padėdama ragelį. - Ir jūs pažadinote mane vien tam, kad pasakytumėte tai? M anote, kad to dar nežinojau? Jūs labai nuvertinote D žoną, nu­ vertinote ir mane. Padarykite mums visiems paslaugą ir nebegaišinkite mūsų laiko. A r ji įstengė pasakyti tai pakankam ai piktu ir pašaipiu balsu? T ik ria u sia i ne. J i buvo tikra, kad Hanteris suprato, kokia nusi­ m inusi ir p ik ta ji buvo, taigi bandyti tai neigti nebuvo prasmės. Iš tiesų tas Hanteris jai nieko nereiškė: jis tik vienas iš tų, kurie, nesugebėdami p a k ilti aukščiau, stengiasi žemyn nustum ti kitus, ir mėgaujasi tai darydamas. G ilia i širdyje tokie visada žino, ko­ kie apgailėtini iš tiesų jie yra. Tegu jis džiaugiasi. V is tiek jis tai daro D žono sąskaita, ir nors tą akim irką ji in stin ktyviai užstojo savo vyrą, ja i buvo visiškai nebesvarbu, kaip jis jaučiasi. Jis išjungė telefoną. O tada panika užvaldė ją galutinai. Panika tiesiog parbloškė ją ir, nors Eilenė neparkrito, bet to jau buvo per daug. Em ė iš lėto g ilia i kvėpuoti, kad nors kiek nusiram intų. K u rį laiką sten­ gėsi apskritai apie nieką negalvoti, bet tada suprato, kad pirštais g ilia i drasko savo rankas ir kad ja i reikia ką nors daryti. Taig i, vėl užlipo į antrą aukštą, į kiekvieną la ip te lį kopdama it į kalną. J i vis kartojo sau: tai buvo klaida. Džonas tik ra i neno­ rėjo atmesti jos skambučio, nenorėjo išjungti m obiliojo telefono. Jis tikrai su manimi taip nepasielgtų. Sugrįžusi į studiją Eilenė vėl pakėlė telefono ragelį. Po to dar kartą. O viskas baigėsi tuo, kad jis g u li štai ten sudaužytas. Eilenė nuėjo prie kom piuterio, pažiūrėjo į sieną už jo. Į tai, ką Džonas buvo sukabinęs ant jos.

Č ia kabėjo penkiasdešim t ar šešiasdešimt skirtingų spalvų, form ų ir dydžių iškarpų, kurios kartu atrodė kaip apgalvotai su­ derintas koliažas. Ten galėjai rasti ir iškarpos iš senų bylų, kurio­ se buvo pam inėta ta vienintelė detalė, padėjusi D žo n u i išaiškinti konkretų nusikaltim ą, kopiją. Iš laikraščių išk irp ti pranešim ai bei straipsniai. Įrėm inti jo sertifikatai. Jo komandos nuotraukos. Visa tai drauge buvo it kadras, kuriam e užfiksuota jo sąmonė. Džonas naudojo šitą koliažą, kai reikėdavo išgryninti savo idėjas, semdavosi iš jo įkvėpim o, bet Eilenė, jei prisim erkusi pasižiūrė­ davo į tą sieną, jausdavosi taip, lyg žvelgtų į savo vyro sąmonę. T ai, kas čia kabėjo, buvo ir jo mintyse. Ir kur visame tame ji? K ur vieta, skirta jo žmonai? O atsakymas tas, kad jai čia, ant sienos, vietos nėra. Džonas turėjo dvi atskiras savo gyvenim o puses. Todėl, kad Eilenė ne­ pradingtų tarp jo darbų, dvi jos nuotraukos stovėjo ant stalo prie kom piuterio. Pirm oji nuotrauka buvo tokia pati kaip ta apačioje, iš jų vestuvių. Kitoje, greta vestuvinės, buvo tik Eilenė, fotogra­ fuota palyginti neseniai. Atrodė, kad jis taip sako: mylėjau tave tada. Laikas bėga, bet aš ir toliau tave m yliu. Eilenė sumirksėjo, kad sulaikytų ašaras - Ne, tik nereikia atsisuko atgal į sieną. Naujausios iškarpos buvo prikabintos į dešinę nuo kom piute­ rio ekrano. Štai ir nedidelė Endriaus D aisono nuotrauka. Žm o­ gus, kurio neteko jos vyras ir kurio žudiko paieška jau dabar svarbiausia gyvenime. Salia Džonas buvo pakabinęs eilėraštį, ku rį ketino perskaityti per Endriaus laidotuves, tą akim irką, kai viskas galutinai sugriuvo. As užmiegu tvirtai tikėdamas, K a d mano miego niekas nesudrums; Ir nors pamirsiu as visus ir viską, Nebūsiu pam irštas kitų,

Nes mano gyvenimas tęsis mintyse ir darbuose Žmonių, kuriuos mylėjau as. EP ITA FIJA , S A M U E LIS B A TLER IS

Eilenė dar kartą perskaitė epitafiją, ypač susitelkdama į pasku­ tines tris jos eilutes. Nebūsiu pamirštas kitų, nes mano gyvenimas tęsis mintyse ir dar­ buose žmonių, kuriuos mylėjau as. T ie žodžiai įsirėžė D žo n u i g ilia i į širdį. Ji matė, kaip jis ik i šiol sielvartauja dėl to, kas atsitiko. Ir kaip svarbus jam darbas. K ie k įtampos ir nervų jam kainavo tas dvejus metus trukęs gy­ venimas be darbo. J i matė tai, kol jis sveiko, iš to, kaip abejin­ gai jis vaikšto po namus. N et iš pat pradžių, kai Eilen ė sau dar galėjo m eluoti, jog jos vyras niekada nebegrįš į darbą, ji žinojo, kad Džonas pajuto barjerus, atsiradusius po to, kas jam nutiko. Barjerą tarp D žono prigim ties ir jo sumenkusių gebėjimų. Ir to baisaus žmogaus, kuris taip pasielgė su En driu m i ir juo pačiu. Per pastaruosius dvejus metus barjerai metė ant D žono gy­ venimo liūdesio šešėlį, o tų barjerų pakelti neleido tik Eilenės baimė. Ji mylėjo savo vyrą, ja i buvo jo gaila, todėl vieną dieną ji pakėlė visas užkardas ir leido jam eiti už jų, bet su sąlyga, jog jis pažadės niekada niekur to li nenuklysti. Bet dabar tas baisus žmogus ir vėl sugrįžo. N egi Eilenė buvo tokia akla, kad nesupra­ to, jog tai neišvengiama? Džonas buvo jos vyras. J i gerai suprato, ką jis daro. Kadaise mylėjo jį už jo atsidavimą, jo sunkų darbą, už jo įsipareigojim ą padėti žmonėms. U ž tai, kad jis juos gelbėjo. Bet dabar, po to, kai Džonas atsigavo po nervinio išsekimo, šitos jo savybės kėlė jai siaubą. Kas, jei ir vėl taip pat nutiks? Eilenė atsisėdo, užmerkė akis. J i turėjo iškart suprasti, kad viskas tuo baigsis. Jeigu ja i reikė­ tų atsakyti į klausimą, ko ji dabar nori iš D žo n o , būtų priversta pripažinti, kad norėtų, jog jis nebebūtų toks, k o k į visus tuos

metus ji mylėjo. Jis stengėsi dėl jos tapti kitu žm ogum i, bet D žo n u i tai buvo neįmanoma misija, čia ir slypėjo didžiausias skirtum as tarp to, ko ja i ir pačiam D žo n u i dabar reikėjo. Sis skirtum as dabar draskė jų santykius. Tą akim irką E ilen ei atro­ dė, kad ji daugiau to neištvers. Todėl ji vėl atsisėdo į D žono kėdę, užsimerkė, iš lėto ėmė pirštais glostyti savo apatinę lūpą nežinodam a, ką toliau daryti. Jis dabar ja i buvo it mažas taškelis tamsiame horizonte. Jai buvo per daug baisu tai stebėti, bet ar jis paliko ja i kitą pasirinkim ą? Jis nusitempė jos gyvenim ą, negavęs jos sutikim o.

Gerai, Džonai, galvojo Eilenė. Jei tau šito reikia... J i kurį laiką dar sėdėjo, galvojo. O tada atsistojo, iš lėto nuėjo prie sulūžusio telefono ir pradėjo rankioti jo detales.

G R U O D Ž IO 4-OJI

5:50

1 V A L A N D A 30 M IN U ČIŲ IKI A U Š R O S

Markas Praėjo jau trisdešim t m inučių po mano paskutinio pokalbio su Skotu, dabar aš vėl persirengim o kambaryje, kur klausausi van­ dens čiurlenim o vam zdžiuose ir apžiūrinėju vieną Skoto meno kū rin į. Gregas darbavosi Skoto bute, tad visus ten surastus įro ­ dymus dėjo į bylą - nieko nekomentuodamas, kaip pastebėjau. Jis nebandė su mumis susisiekti. Jis jau turėtų žinoti, kokias pa­ sekmes sukėlė jo veiksm ai, ir greičiausiai žino, kas dedasi miške. M a n buvo įdom u, ką jis dabar galvoja. Nešiojam ojo kom piuterio ekrane, per vidurį, vis dar švietė m iško žemėlapis. Daugum a geltonų apskritim ų dabar buvo su­ sirinkę prie policijos autom obilių, tačiau keturi judėjo atskirai, buvo nutolę nuo kelio į viršų per ketvirtadalį ekrano.

Sunku buvo laukti, kol atsinaujins vaizdas ekrane. Kelias se­ kundes vaizdas sustingdavo, niekas niekur nejudėdavo. Po to vėl sumirksėdavo, ir geltonų apskritim ų pozicija truputį pasikeis­ davo. Pokytis buvo kankinam ai lėtas, nors, aišku, gerai bent tai, kad tie keturi apskritim ai juda reikiam a kryptim i. Todėl dabar aš žiūrėjau į Skoto sukurtą meno kūrinį. Jame buvo veidas, nutapytas naudojant žalius ir geltonus atspalvius. Jis pa­ veiksle buvo supaprastintas ik i spalvotų stačiakampių. Jei pažvelg­ davai prisimerkęs, suprasdavai, ką tie stačiakampiai vaizduoja, bet jei tiesiog žiūrėdavai, veidas pradingdavo. Kūrinys tikrai gražus, bet pati idėja kažkuo bauginanti. Atrodė, kad tas veidas klykia, kol jį drasko gabalais, kuriuos po to ištirpina kažkokioje sriuboje. - Pasiėm iau laisvą savaitę, - prisim iniau, kaip man sakė Sko­ tas. - D irbau prie kom piuterio. K u riu fotomeną. -Jū s m enininkas? -N e . Bet paveikslas tik ra i geras, pagalvojau. Todėl man buvo la­ bai keista, kodėl Skotas taip nenorėjo pripažinti tokio akivaiz­ daus talento. V isg i kuo ilgiau žiūrėjau į paveikslą, tuo daugiau skausmo jame mačiau. D idžiausia kaltė, aišku, dėl to teko mano vaizduotei, bet vis tiek į jį žiū rin t buvo neįmanoma negirdėti pagalbos riksm o. Padėkite man! Žem ėlapis vėl sumirksėjo, apskritim ai pajudėjo siaubingai mažai. Bet mes ju k darome viską, kas įmanoma. Parbėgęs į mūsų laikin ą biurą, aš vėl susiekiau su policijos dar­ buotojais miške, paprašiau visų dėmesio. M a n buvo neramu, kad teks kalbėti su Hanteriu. Ir, aišku, net neįsivaizdavau, ką aš jam pasakyčiau. Tačiau atsiliepė M erseris. Jis atrodė išvargęs, tačiau adrenalino ir šalto ankstyvo oro derinys akivaizdžiai jį šiek tiek atgaivino.

- K ą tik atvažiavau, - jis susierzinęs pažiūrėjo kažkur už ka­ meros. - H anterio čia dar nėra, bet visi jau sugrįžo prie auto­ busiuko. Hanteris sugebėjo bent la ik in a i atšaukti paiešką. V isi žino, kad dabar atsakingas jis, bet manęs o ficia lia i niekas juk dar neatšaukė. - Teisybė. - P itu i viskas gerai, - pasakė jis. - Bent tiek. -Ja u girdėjau. M es ieškome ne toje vietoje, pone. M erseris susidomėjo tai išgirdęs. Jis įsmeigė akis į kamerą. - Pasakok. - Ką tik dar kartą kalbėjau su Skotu. Jis prisim inė, kad ei­ damas iš m iško jis ėjo per upelį netoli tos vietos, kur jį laikė uždarytą. Vos man pradėjus kalbėti M erserio dėmesys vėl nukrypo kažkur už kameros. Įtariau, kad jis žiū ri į žemėlapį. A š taip pat pažiūrėjau į žem ėlapį, ir mes pamatėme tai vienu metu. - Štai. Nedidelė teritorija į šiaurę nuo upelio. Iš detalių, kurias buvo galim a įžiū rė ti ekrane, sunku tik slia i ką nors suprasti, bet ta vie­ ta atrodė kaip proskyna tarp m edžių su keliais nedideliais stati­ niais. D u kartus spustelėjau ant tos vietos, kad sužinočiau apie ją ką nors daugiau. Inform acijos nebuvo daug, bet ataskaitoje tei­ giama, kad kadaise čia stovintys statiniai priklausė nedideliam ūkiui, ten buvo laikom i gyvuliai. Perskaitęs tai supratau, kad mes tik ra i surasime Džodę. - K aip jis? - paklausė M erseris. - Neblogai, sakyčiau. M anau, jam viskas bus gerai, jei tik la i­ ku surasime Džodę. - M es ją surasime, - pasakė M erseris. - Sukelk turim ą infor­ maciją į sistemą. T u riu užsiim ti šituo, kol Hanteris nepasirodė. - Kas nors dar su jum is eis? - Kas nors eis.

K u rį laiką M erseris žiūrėjo į mane. Pirm ą kartą tą parą visas jo dėmesys buvo skirtas tik man. - A čiū , M arkai. - Nėra už ką, - pasakiau. - Būkite atsargus. Bet M erseris jau buvo nuėjęs. A š suskleidžiau vaizdo konferencijos langą, ruošiausi perkelti į sistemą paskutinio - bent jau šiąnakt paskutinio - pokalbio su Skotu įrašą. Per kitas kelias dienas, aišku, mes dar kalbėsimės ne kartą, ir aš labai tikiuosi, kad tuomet galėsiu su juo elgtis ge­ rokai švelniau. Be to, ik i to laiko mes jau turėtume būti suradę Džodę. Pagaliau galiu lengviau atsikvėpti, pagalvojau. Ir tik ra i galėjau. Tačiau žinojau, kad palengvėjimą jaučiau ne tik dėl to, ką man pavyko sužinoti iš Skoto. Pokalbis su Skotu man buvo tarsi išpažintis, kalbėdamas aš pagaliau išsivadavau iš melo, kuris taip ilg a i juodino mano sielą, todėl nieko keisto, kad dabar jaučiausi laisvas. Nors vis dar g ilia i širdyje jaučiau skaus­ mą, dabar bent jau atsikračiau to, kas ilg a i mane slėgė ir taip dar labiau didino tą skausmą. Dabar ta žiojanti žaizda bent jau gali laisvai kvėpuoti. Pabandžiau įsivaizduoti L izą , bet tai man dar buvo per sun­ ku. Jos veidą vis dar dengė tamsa, bet aš pagaliau galėjau leisti sau galvoti, kokia galėtų būti jos veido išraiška. Galėjau leisti sau galvoti, kad ji šypsosi. Kas kelias sekundes vaizdas ekrane sumirksėdavo ir geltoni aps­ kritim ai d alį centim etro pajudėdavo tolyn. Jie dar net nepasiekė pusiaukelės. M a n reikėjo kažkuo užsiim ti, todėl atsisukau į elektroninius laiškus, kuriuos Gregas rado Skoto ir Džodės kompiuteryje. D ė l to ryšio, ku rį pajutau Skotui, man buvo šiek tiek gaila ir nemalonu, kad tokios asmeninės detalės buvo taip viešinamos.

Intym ios m intys ir žinutės dabar buvo virtusios tiesiog nusi­ kaltim o tyrim o medžiaga. Svarbia medžiaga. Iš tų elektroninių laiškų buvo galim a suprasti, kas siejo D žodę su Kevinu Simpsonu, kaip ir suprasti pačius Skoto bei D žodės santykius. Jų asme­ ninės problemos buvo neatsiejama bylos dalis. Džodės ir Skoto santykiai tapo šio nusikaltim o auka. Pelyte atidarinėjau vieną elektroninį laišką po kito vis per­ mesdamas akim is jų tu rin į. Pirm as laiškas buvo nuo Kevino.

Jis

buvo atsargus, drau­

giškas: Tik įdomu, kaip tau sekasi. Keistas jausmas, kai tu ta ip ėmei i r išnykai iš mano gyvenimo. Suprantu v is ­ ką, bet v is tie k buvo lab ai keista. Nieko tokio,

je i

nuspręsi neatsakyti arba negalėsi to padaryti.

G a l tai ir kvaila, bet laiško turinys man visai patiko. Laiškas buvo atsiųstas šiek tiek daugiau nei prieš mėnesį, iš jo tu rin io galim a suprasti, kad kažkas po ilg o laiko bando atnaujinti ryšį. A išku , tai, ar jų meilės nuotykis tęsėsi ilg a i ar trum pai, nieko nekeičia, bet vis tiek džiaugiausi dėl Skoto, jog tie santykiai ne­ sitęsė visus dvejus metus. Žiūrėdam as į laiškų datas pastebėjau, kad D žodė atsakė K e­ vin u i tik daugiau nei po savaitės. Įsivaizdavau, kaip ji visą tą laiką svarsto, ką daryti: ar atsakyti į tą laišką, ar p a lik ti viską taip, kaip buvę. Gyvenu gerai [galiausiai parašė ji]. Sekasi neblogai. Ž i­ nai, turbūt kaip paprastai,

iš esmės - nieko įdomaus.

Nors savo darbo nekenčiu. Beje, sekasi? Ką?

kaip „mūsų" verslas

„C C L “: įmonė, kurią jie kartu įkūrė ir kurią D žodė paliko tam, kad išgelbėtų santykius su Skotu. Kituose dviejuose laiškuose daugiausia ir vienas, ir kitas rašė apie tą įm onę vis prim indam i vienas kitam tai, ko abu ilgėjosi. Verslas sekėsi gerai, D žodei parašė Simpsonas: Turiu šešio lika darbuotojų. G a li tuo p atikėti? Aš vadovas!

Esu tik ra s,

jog atsimeni mane kaip to k į,

kuris net savęs suvaldyti nesugeba.

R eikia pripažinti, kad D žodė, rašydama atsakymus, stengėsi iš­ lik ti kiek įmanoma m aloni, nors neabejojau, kad tai, jog Kevinui p u ik iai sekėsi verslas be jos, ją skaudino. G a l ji taip tik bandė nuram inti save. Džiaugiuosi,

kad tau sekasi. Nors net neabejoju, jog

su manimi tau sektųsi dar geriau...

Niekada nenorėjau, kad tu išeitum [atrašėjis]. Juk pra­ šiau,

kad neišeitum, atsimeni? T ik slia u turbūt būtų

sakyti „maldavau", bet verčiau dabar t a i pam iršti.

Atrodė, kad laiškas po laiško D žodė vis labiau praranda budru­ mą, o aptarę dar kai ką, kas nutiko praeityje, jie abu galutinai atsipalaidavo. D žodė, atrodė, džiaugėsi atsiradusia galim ybe su kažkuo susirašinėti, jos žinutės darėsi vis ilgesnės ir dažnes­ nės. Iš pradžių apie tai, kad g a ilisi palikusi „ C C L ", per daug neatviravo, tačiau tai po truputį ėmė k ilti į paviršių, kai jie ėmė rašyti daugiau apie savo dabartinį gyvenimą. Sekasi neblogai, iš pradžių ji rašė, tačiau vėlesniuose laiškuose melo uždanga išsi­ sklaidė.

Nekenčiu savo darbo. Visą dieną t ik t a i i r darau, kad suvedinėju skaičius, o g a lia u s ia i gaunu menką užmokestį. Bet v is tie k nežinau,

kuo dar galėčiau

užsiim ti. Viskas atrodo pilka i r beprasmiška. Netru kus man trisdešim t, o neturiu nieko.

T ie žodžiai - „neturiu nieko“ - nubrėžė vėliau Simpsono para­ šytų laiškų toną. Iš to, ką rašė D žodė, atrodė, kad ji atsisakė visų ja i svarbiausių dalykų, o dabar nebebuvo tikra, ar verta buvo taip elgtis dėl to, kas jai galiausiai liko. Raukiausi už Skotą skaitydamas tai. Šios nakties įvykiai mane neišvengiamai privertė jaustis jam artim ą. Turėjau prisi­ versti lik ti nešališkas. Ju k norėjau suprasti ir D žodės jausmus. Galėjau tik įsivaizduoti, kaip ja i reikėjo jaustis. Tas vien­ kartinis nuotykis su Simpsonu buvo baisi klaida: tokia, kurios, gavusi antrą galim ybę, ji tik ra i būtų pasistengusi išvengti. Iš pradžių atsisakyti savo įkurtos įmonės galbūt atrodė ne tokia didelė auka. Bet laikas bėgo. Po dvejų metų jos klaida jau buvo lik u si to li praeityje, pam iršta ir atleista, bet ji ir toliau turėjo už ją kentėti. K a i ko nors svarbaus atsisakai, to daugiau nebeturi. Įsivaizdavau, kad nepatinkantis darbas, nelaim ingas gyvenimas D žod ei atrodė kaip nesibaigianti bausmė už seniai pam irštą jos padarytą nusikaltim ą. Kevinas tarsi tarp kitko parašė kai ką vieno laiško gale: pa­ prastą klausim ą tarp daugybės kitų. Bet D žodė iškart už jo už­ sikabino, tarsi visa kita, ką jis parašė, buvo savaime suprantama, parašyta tik tam, kad pridengtų tikrąją pokalbio esmę. Nors, aišku, man gal tik taip pasirodė. K a i pažvelgi į praeitį žinoda­ mas, kuo viskas baigsis, daug kas pradeda atrodyti lem tinga. Jam sekasi gerai [rašėji]. Jis e lg ia s i kaip paprastai. Jis nieko net nepastebi. Bet aš su juo negaliu apie

t a i kalb ėti,

be to, net nežinočiau,

žinau, kas negerai. Vis atrodė,

ką pasakyti. Ne­

kad t a i kvaila,

bet

panašu, kad nebe.

Neturėtum to sakyti. Tu j į myli?

Ik i kito laiško praėjo nemažai laiko. Ik i tol jie rašė vienas kitam daugmaž kartą per dieną, o šįkart D žodė atsakė jam tik beveik po savaitės. Manau, kad aš j į v is dar myliu. Tik tie k ,

kad aš nie­

ko kito savo gyvenime nebemyliu. Man ta ip viskas at­ sibodo. Atrodo, kad mano gyvenime neliko nieko gero. Panašu, j e i niekas nepasikeis, ta ip bus amžinai, t o ­ dėl vos pagalvojus apie t a i iška rt einu i r atsigulu į lovą. Nebegaliu matyti pasaulio aplink save. Bet kai a tsik e liu ,

jis

i r to lia u būna savo vietoje.

Šita žinutė buvo parašyta mažiau nei prieš savaitę. Simpsonas į ją atsakė tą pačią dieną. Atrodo, kad tu tokia nelaiminga, Džode. Man lab ai g aila . Gal norėtum kada s u s itik ti? Tik kaip draugai, pažadu - t ik r a i nieko daugiau n e s itik iu . Galėtum kada užsukti pas mane į

namus, aš iš v irč ia u kavos,

galėtume apie viską p asikalbėti.

Kartais juk gerai

paaimanuoti tave suprantančiam draugui, o aš nuošir­ d žia i pažadu p a ta rti t ik t a i,

kas g eriau sia. Jokio

veiksmų plano t ik r a i neturiu.

Skaitant šitas žinutes mane apėmė keistas jausmas. A š taip su­ sikoncentravau į ekraną, kad senasis persirengim o kambarys

aplink mane, rodos, pranyko. A š susiraukiau, atsilošiau. M a n lik o perskaityti tik du laiškus. Pirm as jų buvo parašytas Džodės. Gerai [rašė ji]. Man atrodo, s it ik t i.

kad norėčiau su tavim i su­

Jaučiuosi dėl to blogai,

t i Skotui, bet man atrodo,

nes turėsiu meluo­

kad man pačiai ta ip bus

geriau. Net nežinau. Gal galėtum rytoj n e it i į dar­ bą? Nors, ką čia kalbėti,

esu tik r a ,

kad vienas iš

tavo šešiolikos p atik ėtin ių t ik r a i už tave pasaugos fortą! Aš ta ip pat pasakyčiau darbe, kad sergu, i r užsukčiau pas tave. Ar tau ta ip tiktų?

O tada Simpsonas parašė paskutinį laišką: Žinoma, tinka. A tsikelsiu anksti, tad g a li a te i­ t i,

kai t ik susiruoši.

Je i daugiau neparašysi, žinok,

kad lauksiu bet kokiu atveju, negalėsi a t e it i.

bet nesijaudink, j e i

Kavos aparatas jau išvalytas,

ruoštas! T ik iu o si,

pa­

galėsiu padėti. Sėkmės. Kevinas x.

Patikrinau katalogą, ar daugiau nebuvo laiškų, bet tai buvo pas­ kutinis. A š ir toliau buvau susiraukęs. Vykstant tyrim ui padaryta daug prielaidų, viena iš jų ta, kad D žodė ir Kevinas buvo m eilužiai. Tiesą sakant, mes neturėjome įrodym ų, taip nusprendėme tik dėl to, ką žudikas pasakė garso įraše, ir fakto, kad D žodė praleido dieną Simpsono namuose. Šitie elektroniniai laiškai taip pat to nepatvirtino. Paskuti­ nis Džodės laiškas, ištraukus jį iš konteksto, gali atrodyti kaip įrodymas, todėl, spėjau, 50/50 žudikas ir nusprendė j į parodyti Skotui, visgi bendrame kontekste tas laiškas atrodė visiškai ne­ kaltas. Iš turim os inform acijos galim a spėti, kad D žodės ir K e­

vino susitikim as galėjo būti toks pats nekaltas, kaip ir patys laiš­ kai. G albūt D žodė nuėjo pas Keviną tik tam, kad pasikalbėtų apie slegiančius rūpesčius su draugu, kuriam nereikia pasakoti priešistorės. Pajutau nervų pliūpsnį krūtinėje. Č ia tik ra i yra kažkas svar­ baus, bet nesu tikras kas. Peržiūrėjau dar kartą laiškus nuo pa­ baigos ik i pradžios. G al norėtum kada susitikti? Tik kaip draugai, pažadu - tikrai nieko daugiau nesitikiu. O anksčiau: Niekada nenorėjau, kad tu išeitum. Juk prašiau, kad neišeitum, atsimeni? Tiksliau turbūt būtų sakyti „maldavau", bet verčiau dabar turbūt tai pamiršti. Ne, pamaniau, verčiau nepamirškim e. Kodėl tu jos maldavai neišeiti? Atsakym as nuskambėjo po kokios sekundės žudiko balsu. M a n a i, kad tu ją myli. Juk taip. D žodei, supratau aš, tai, kas nutiko prieš dvejus metus, buvo tik kvaila klaida, padaryta padauginus alkoholio, bet Kevinui Sim psonui tai buvo kur kas rim čiau. Jie buvo draugai universite­ te, po to bendradarbiai, ir to jam buvo maža. Tai, kas nutiko tą naktį, buvo būtent tai, ko jis norėjo. A š atsargiai įdėjau šią idėją į ja i skirtą dėlionės vietą ir paju­ tau slaptą pasitenkinim ą supratęs, kad ji p u ikiai ten tinka. D ar nežinojau, kokį paveikslą bandau sudėlioti, todėl tiesiog sėdėjau ir leidau m intim s laisvai klajoti. Po akim irkos atsidariau Simpsono namuose žudiko palik­ to voratinklio nuotrauką. Jei M erseris teisus, žudikas būtent taip matė Kevino ir Džodės santykius. T a i buvo jo nusižiūrėta „auka“. Bet, kaip supratau, jokių santykių tarp D žodės ir Kevino iš tiesų net nebuvo, bent jau tokių, į kuriuos būtų įsitraukę jie abu. Ir tai buvo ne vienintelis skirtum as nuo ankstesnių nusikal­ tim ų. Toks šįkart buvo nusikaltėlio sugalvotas žaidim as. D žodei

neteko kentėti, kad išgelbėtų Keviną Simpsoną. Tiesą sakant, ji net nežinojo, kad šiuo atveju buvo galim a kažką rinktis. Anksčiau maniau, kad 50/50 žudikas kankina žmogų, kuriam liepia rinktis, kad priverstų jį persigalvoti: arba kenčiant didelį fiz in į skausmą, arba jaučiant kaltę ir sielvartą stebint, kaip part neris kenčia. Bet Keviną žudikas kankino be jokios galimybės rinktis. Č ia nebuvo galim ybės keisti sprendimą ar pakeisti auką. Kodėl? G a l santykių skirtum ai lėmė ir k ito k į žaidim ą? Paban­ džiau galvoti apie tai per pasekmes. K odėl žudikas taip darė? A kie s kampu pamačiau, kaip sum irksi vaizdas ekrane: gel­ toni apskritim ai judėjo lėtai, bet u žtikrin tai. Jie buvo nuėję tik truputį daugiau nei pusę kelio. Nekreipk į tai dėmesio. Idėjos ir įžvalgos sukosi mano galvoje. M a n reikėjo ilgiau ra­ m iai pagalvoti, kad suprasčiau esmę. Žiūrėjau į voratinklį trin ­ damas smakrą, trypčiodam as ties suvokim o slenksčiu.

G R U O D Ž IO 4-OJI

6:20

1 V A L A N D A IKI A U Š R O S

Džodė Atsargiai. D žodė sukiojo ausinę tarp pirštų. M ik lu m o dabar ja i labai trūko. Jos oda buvo taip sušalusi, kad ji tikriausiai jaustųsi kaip surakinta net ir būdama be antrankių. Be to, akm eninio statinio prietemoje buvo sunku m atyti, ką daro. Gerai, kad bent jau žinojo, ką daro. Džodės pulsas buvo dažnas. Nedrąsus džiaugsmas toliau plazdeno joje, ir reikėjo pasistengti, kad atsispirtų norui šaukti, o gal net garsiai nusijuokti.

N uo tada, kai ji tai sugalvojo, viskas, rodos, ėjosi per lėtai. Tas vyras prie laužo galėjo pabusti bet kurią akim irką. Tiesą sakant, ja i net norėjosi sugrįžti į praeitį ir gerai u ždrožti sau už tai, kad tiek laiko susigūžusi klausėsi m uzikos visa persigandusi ir gailėdam a savęs. Tas vyras galbūt miega ne vieną valandą. Ji iššvaistė tiek daug laiko jausdamasi kalta, susierzinusi ir persi­ gandusi. V isg i nėra jokios prasmės toliau apie tai galvoti. Ausinė buvo kaip mažas ovalus akmenukas. D žodė sukiojo ją tarp pirštų. Paprastai tokią reikia k išti į ausį. D viejų ausinių laidai sudarė Y raidę, kurios viena aukštyn iškelta ranka buvo truputį trum ­ pesnė už kitą. Laid o apačioje buvo jungtis į „iR iver“ grotuvą. Iš pradžių ji išjungė tą jungtį. Po to pritūpė prie akmenų krū­ vos sandėliuko gale, suėmė trum pesnį laidą ir pradėjo juo brū­ žin ti per aštriausią, kokį tik galėjo rasti, akmens kraštą. Taip ji po truputį įpjovė ploną laido plastiką ir patį laidą viduje, galiau­ siai ties ta vieta nutraukė ausinę nuo laido. Dabar buvo pritūpusi prie durų su kokiu metro ilg io laidu, kurio kitam e gale lik o tik viena riesta plastikinė ausinė. D žodė atsargiai pasižiūrėjo pro plyšį duryse. A trodė, kad vy­ ras vis dar nejuda. Jis ir toliau ten ram iai gulėjo, tarsi miegojo. Tarsi. D ė l to ji negalėjo būti tikra, nes nematė jo veido. G albūt jį tik hipnotizavo šokinėjanti ugnis, visos jo m intys buvo pasken­ dusios jos liepsnose. O gal jis kaip tik laukia, kada ji pabandys padaryti kažką tokio. Tegul eina jis velniop. Vienaip ar kitaip ji vis tiek išsiaiškins. Tik nesustok, sakė ja i balsas. Dabar tas balsas skambėjo beveik u žtikrintai, bet tam jau tu­ rėjo teisę. Po to, kai ji pirm ą kartą atsisėdo ant akmenų krūvos šitame sandėliuke, balsas vis ram ino ją, kad tai dar ne pabaiga, liepė m ąstyti, ką ji žino apie situaciją. N et kai ji galiausia įtik ė ­ davo, kad nežino nieko, jis liepė galvoti iš naujo - gal ji suklydo.

G a l vis dėlto lik o kokia maža detalė, kurios ji nepastebėjo. Bet kokia spraga to vyro plane - šansas jai. N uo to gali priklausyti, ar ji gyvens, ar mirs. Kažkada, tai buvo seniai, ji žiūrėjo laidą apie serijinius žudi­ kus. Tada rodė ir apie vieną tokį, - ji neprisim inė jo vardo, - ku­ ris pagrobdavo savo aukas ir ilg a i laikydavo jas uždarytas. L a i­ kui bėgant aukos tapdavo nuolaidžios, nuolankios, pasiryžusios padaryti viską, kad tik įtik tų savo pagrobėjui, nors galutinis re­ zultatas visada būdavo tas pats. Laidoje kalbintas policininkas ram iai aiškino, kad vienoje jų rastoje fotografijoje buvo nufoto­ grafuota auka - nesurišta, laisva. A u ka ram iai sau sėdi, o žudi­ kas ja i į akį įbedęs nykštį. Po galais, ji tokiam tikrai nesilankstys. Tada D žodė ėmė galvoti apie viską iš pradžių tiek, kiek ga­ lėjo prisim inti. Apleista autom obilių aikštelė. Kelionė autobusiuku. Jie eina per mišką. Slysta, beveik nukrinta. Ją užrakina čia. Skotas rėkia. O tada ji stabtelėjo, nes buvo įsitikin usi, kad būtent čia kažką praleido. Ji iš lėto ėmė atsukinėti vaizdą. Ją užrakina. Panašu, kad siūlo galo reikia ieškoti čia. D ž o ­ dė stengėsi atsim inti viską, ką tuo metu jautė, bet prisim inė tik daug bendrų pastebėjimų. Balsas galvoje lie p ė jai viską stebėti, ji taip ir darė. K u r tas balsas dabar, kai ja i iš tiesų jo reikia? J i dar kartą viską pergalvojo nuo pradžių stengdamasi prisi­ m inti ką nors svarbaus. Atsakym ą suprato po kokios sekundės. D žodė iškart nuėjo prie durų, atsiklaupė ant šalto akmens, ėmė grabinėti durų pa­ kraščius. Šįkart ji ieškojo ne plyšio medyje, nors tik rin o tą pačią durų pusę, tik šiek tiek žemiau.

Atsakym as slepiasi ten, kur ji neprisimena. A n t durų nėra spynos, nėra grandinės, bet durys visgi kaž­ kaip užrakintos. Štai. Jai nesisekė pro plyšį prie durų pasiekti to daikto, bet laužo šviesoje ji matė jo šešėlį. Plona juoda lin ija skersai durų pakraščio. T a i ir laikė duris uždarytas. D žodės pulsas paspartėjo. J i tupėjo prie durų, kurį laiką bandydama dar ką nors nau­ dingo prisim inti. Įeidama į sandėliuką turėjo pasilenkti. Kas dar? Po truputį ji ėmė prisim in ti tai, ką matė čia įeidama. Surūdijusio metalo žiedą, įtv irtin tą į akmenį. Seną juodą ka­ bliuką ant durų. Džiaugsm as vis stiprėjo. D žodė paskutinį kartą pažiūrėjo pro plyšį duryse, kad įsi­ tikin tų , jog tas vyras dar nepajudėjo. Jis ir toliau ram iai gulėjo: miegojo. Dabar arba niekada. A tsargiai... atsargiai... D žodė įkišo ant laido likusią ausinę pro plyšį durų viršuje. Durys buvo storos, bet skylė jose pakanka­ mai didelė, kad į ją tilptų jos rodomasis pirštas, su kuriuo ji ir įstū­ mė ausinę į kitą durų pusę. D žodė pradėjo iš lėto pro skylę kišti laidą. Viskas vyko labai lėtai. Ausinė vis kliuvo už šiurkštaus durų paviršiaus, laidas painiojosi, bet D žodė nenusileido, galiausiai au­ sinė tyliai tarkštelėjus pakibo kitoje durų pusėje, D žodė susiraukė. Tęsk. J i leido ant laido kabančią ausinę vis žemiau ir žemiau. J i tvirtai laikė laidą už kištuko. K a i beveik visą laidą išstūmė pro skylę, atrėmusi veidą į ranką pažiūrėjo pro plyšį duryse. Vyro nebebuvo prie laužo. Ne! D žodė žiūrėjo negalėdama tuo patikėti. Ji matė tik laužą, kuris spragsėjo iš lėto gesdamas, ir sutaršytą paklotą, ant kurio tas vyras gulėjo visą laiką. J i pavėlavo.

Nusiramink. Galvok. G erai, pasakė D žodė sau. Pėdsakai sniege - ji turėtų iš jų suprasti, kur jis nuėjo. Prie jos sandėliuko pėdsakų nesimatė, va­ dinasi, laido, pakibusio ant durų, jis tik ra i nepastebėjo. Jei būtų pastebėjęs, jis tik ra i ju k jau būtų čia? Švieži pėdsakai vedė į kairę, tai yra į priešingą pusę nei buvo laikom as Skotas, tą pusę, iš kurios jie atėjo. Toje pusėje naujų pėdsakų nesimatė. Ten, kur tas vyras neseniai nuėjo, pėdsakai buvo gilesni. D žodė įsiklausė. Nieko. Jis prabudo, nuėjo giliau į mišką. Iš lėto D žodė pradėjo traukti laidą vidun. Ausinė buvo ovali, užsilenkusi, šiek tiek prim inė kabliuką. Jei ji galėjo kabėti jos ausyje, ji galėjo ir ... Laidas kažkur užstrigo, nebejudėjo. D žodė g ilia i įkvėpė v il­ damasi, kad jos atm intis neapgauna. A n t durų tik ra i ne skląstis. J i stipriau patraukė laidą. K u rį laiką nieko nevyko. Bet po to pasigirdo tylus metalo gergžtelėjimas, kai durų kabliukas pakilo iš savo kilpos. D žodė stumtelėjo duris, ir jos atsidarė. Taip! D žodė išpuolė pro jas. Vėl papulti į tokią atvirą erdvę buvo tikras šokas, bet drauge ir palaima. Jos širdis stipriai daužėsi. D a­ bar, kai ji jau laisva, tu ri padaryti viską, kad išsaugotų tą laisvę. Proskyna buvo mažesnė nei ji visąlaik galvojo, ne daugiau nei penkiolika metrų ik i toliausiai augančių medžių. Laužas taip pat dabar atrodė arčiau. Jo šilum a iškart ėm ė ją šildyti. Dešinėje dar vienas akm eninis statinys. Kairėje - pėdsakai, vedantys į mišką. Ten, kur jie baigėsi, tarp medžių, buvo visiš­ kai tamsu. M e d žia i stovėjo tylūs ir ramūs - buvo beveik visiškai tylu. Pūtė nestiprus rytm ečio vėjas, kuris šokdino laužo liepsnas ir stingdė jos odą.

Laužas trakštelėjo. Bėk. Bet ji negali bėgti. Skotas tame gretimame sandėliuke dar g ali būti gyvas, o jei net ir negyvas, ji vis tiek negalėtų p a lik ti jo čia. J i mylėjo jį, jis tokių kančių nevertas. Jei tik sugebėtų - jei sugebės - ji tik ra i juo pasirūpins. D žodė priėjo prie laužo. Daug m alkų jau buvo sudegusios, bet per vid u rį lik u si krūvelė vis dar liepsnojo. J i pradėjo raustis po pelenus pakraštyje, ištraukė iš jų vieną pagalį, numetė šalin. Po to paėmė kitą. Šitas tiks. Jis tokio pat storio kaip jos riešas, beveik pusm etrio ilg io , tvirtas ir aštrus. Jo vienas galas buvo pajuodęs, vietom is vis dar žybsėjo raudonai. Degusis skystis, suprato. Jis stovėjo paslėptas nuo liepsnų už vieno akm eninio stulpo. Ji apėjo tą stulpą, paėmė talpą su skysčiu. Indas buvo pustuštis. O tada pamatė jį. D žodė sustingo. Vyras su velnio kauke stovėjo tarp m edžių kairėje, maždaug už dešimties metrų. Rankoje spausdamas p eilį, jis žiūrėjo į ją. Nors buvo su kauke, D žodė matė, kad jis apstulbo matydamas ją laisvą. D žodė iš lėto atsistojo vienoje rankoje laikydam a degųjį skystį, kitoje - sm ilkstantį pagalį. J i keistai jautėsi dėl antrankių, nes abu tuos daiktus jai teko la ik y ti greta. Vyras nepasakė nieko, bet dvejodamas žengė žingsnį lin k jos. Ji atitinkam ai žengė atbula nuo jo, arčiau to kito akm eninio sta­ tinio. B ėk. Ne. Tam per vėlu. Jis tik ra i už ją greitesnis. Kad ir kuo viskas baigsis dabar, kai jau tiek padarė, tik ra i nepaliks Skoto.

G R U O D Ž IO 4-OJI

6:30

50 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Markas Atsidariau nuotrauką, kurioje buvo nufotografuota K arlo Farm erio namų siena, ekrane padėjau ją taip, kad būtų greta foto grafijos su voratinkliu iš Kevino Simpsono namų. Pirm iausia ėmiau skaityti į eilėraštį. Visatos erdvėje tarp skriejančių dienų tu praradai ramybę, ganytojau žvaigždžių. Mėnulio nebėra, vilkai visatos artinasi pikti ir čiumpa išjo pulko vieną paskui kitą. A nksčiau aš jau buvau pradėjęs galvoti apie tai, kaip veikia 50/50 žudiko sąmonė, bandžiau įsivaizduoti, kaip jis regi pasaulį, kokiu sąmonės filtru pasinaudojęs sugeba santykius paversti tais sudriskusiais daiktais. K o l kas nebuvo nustatytas šito eilėraščio autorius, todėl mes ir toliau manėme, kad 50/50 žudikas parašė jį pats. Tas eilėraštis buvo vienas iš nedaugelio būdų, iš kurių galėjome bandyti suprasti, ką jis galvoja. Žiūrėjau į eilėraščio žodžius. A p lin k juos ant sienos it trofėjai buvo nupiešti voratinkliai. Vilkai visatos. Eilėraštis tik ra i tu ri akivaizdžią religinę potekstę, nors, aiš­ ku, ja i to li ik i tradicinio relig in io požiūrio. K aip ir velnio kaukei. Svarsčiau: jis naudojo tą kaukę ne šiaip, kad pagąsdintų aukas ar paslėptų savo tapatybę, jis dengė veidą, nes ta kaukė reiškė bū­ tent tai, kas jis yra. Jis laikė save velniu? G a l tiesiog šaltakrauju, viską tik slia i apskaičiuojančiu blogiu?

Jis ilg a i stebėdavo poras. Jis klausydavosi, stebėdavo, iš lėto piešdamas jų santykių schemas. Kurdamas planus. Tai jo užrašai. ...čiumpa išjo būrio vieną paskui kitą. K a i jis galiausiai apsilankydavo pas tas poras, jis elgdavosi taip pat šaltakraujiškai. Jis kalbėdavo su aukomis ram iai, švel­ niai: ram indavo jas net pjaustydamas ar degindamas. Jokių emocijų, jokio greito pasitenkinim o iš kankinim ų ar sukeliamo skausmo. Jam žmonės nerūpėjo. Jis puolė ne tiek pačius žmones, kiek juos siejančius santykius, o metodai, kuriais jis naudojosi, buvo tik priemonė - būdas, gauti tai, ko jam iš jų reikėjo. Žiūrėjau į ekraną. G auti tai, ko jam iš jų reikėjo. Daugybė eskizų - ir kelios galutinės voratinklių versijos buvo išbaigti, jų gijos nesutrūkusios. Visos linijos sveikos, ant jų nebuvo jokių kryželių ar nutrynim ų. Tačiau, kai 50/50 žudikas baigdavo kan kinti savo aukas, tie piešiniai taip nebeatrodydavo, jie būdavo suardyti. Žudikas santykių nepasiimdavo su savimi: jis palikdavo juos kabėti ten, sutrūkusius, ant sienos. Jis tik išim ­ davo iš santykių skirtum us, egzistuojančius tarp dviejų žm onių. Jis pasiimdavo meilę. Toliau žiūrėjau į ekraną leisdamas m inčiai toliau rutuliotis. T a i buvo priežastis nepaisant pasirinkim o. Kankinim us jis nau­ dojo prieš vieną iš aukų poros, kad jį priverstų išduoti savo part­ nerį. Po to kitas partneris buvo kankinamas fiziškai ir emociškai tam, kad tuomet, kai pagaliau - kokia laim ė - buvo nužudomas, m irtų žinodamas, kad jį m irčiai pasmerkė mylimas žmogus. Reardonas nužudydavo vieną, bet tik po to, kai poros santykius su­ draskydavo aukos galvoje. Jis sunaikindavo visas meilės iliuzijas, kurias tie žmonės įsivaizduodavo turį, atimdamas iš jų meilę. Štai kodėl Reardonas iš tiesų manė, jog jis -tarsi velnias. Jis manė, kad atlieka velnio darbą: po truputėlį iš pasaulio trina

meilę. Versdamas m eilę blogiu, pasiglemždamas ją sau. Kolek­ cionuodamas. M a n net nebereikėjo dar kartą perklausyti garso įrašo - aš ir taip dar gerai prisim iniau tą baisų garsą, ku rį jis skleidė, kol K e­ vinas Simpsonas merdėjo jam prieš akis: tą šnypštimą, tą alsavi­ mą. Tada galvojau, kad jis taip pro dantis į save įtraukia Sim p­ sono sielą. Dabar buvau tikras, kad mano m intys buvo arčiau tikrosios tiesos nei galėjau įsivaizduoti. Ž u d ik u i atrodė, kad jis taip užvaldo meilę, kurią Simpsonas jautė D žodei. Pabandyk ją dabar įsivaizduoti. Įsivaizduok, kaip j i ramiai mie­ ga savo vaikino glėbyje. Tamsus pasitenkinim as mano galvoje sustiprėjo. Kodėl žudiko žaidim as su Kevinu Simpsonu buvo vienpusis? Nes santykiai buvo vienpusiai. Todėl žudikui šiuo atveju buvo reikalingas tik vienas žmogus - pats Simpsonas. Nes jis mylėjo D žodę žinodamas, kad ji nejaučia jam to paties. D žodė pasinaudojo juo ir išėjo. Visas tas žaidim as su elektroniniais laiškais nusikaltėliui buvo reikalingas tam, kad būtų galim a Simpsono meilę paversti blogiu, kurį žudi­ kas galėtų pasiim ti. Jam visai nereikėjo Džodės tam reikalui. Tikiuosi, dabarjau supranti, kaip kvailai elgeisi. Ir kad j i nebuvo verta to, ką į ją suinvestavai. Žudikas pasakė taip Sim psonui, kad po to pasiim tų jo su­ griautas emocijas. G ilia i iškvėpiau, atsilošiau kėdėje, pasitryniau akis. N et ne­ abejojau, kad esu teisus. Ekrane grupelė geltonų apskritim ų jau buvo pasiekusi upelį. M erseris netrukus bus vietoje. Jei jo teorija teisinga, jis susitiks su Reardonu, „vilku visatos“, labai greitai. Galvodam as apie tai, pajutau mane perliejantį šaltį. Bet jis tu ri keturis gerai parengtus pareigūnus. M erseris gerai žino, ką daro. U žuot jaudinęsis dėl jo, verčiau save norėti, kad jis tęstų tai, ką dabar daro. Ir spėtų ten nueiti laiku. Išgelbėtų D žod ei gyvybę. Kad sustabdytų tą vyrą.

Reardonas tik žmogus. Joksjis ne velnias. Stengiausi galvoti taip. Nesvarbu, ką pats 50/50 žudikas mano apie save, iš tikrų jų jis buvo Džeim sas Reardonas, papras­ čiausias žmogus, todėl tik ra i egzistuoja tikros ir paaiškinam os priežastys, kodėl jis taip elgiasi. Priežastys ir pasekmės. Jokių pateisinim ų, tik paaiškinim ai. Galvodam as taip, aš suskleidžiau nuotraukas su voratinkliais, atsidariau D žeim so Reardono bylą ir pradėjo nagrinėti jos deta­ les, ieškoti šablonų po paviršiniu sluoksniu.

G R U O D Ž IO 4-OJI

6:35

45 M IN U TĖS IKI A U Š R O S

Džodė T ik vieno šanso, kartojo ji sau, ja i reikia tik tiek. Vieno plyšelio jo plane, kuriuo ji galėtų pasinaudoti. Balsas ruošė ją šitam visą naktį, bet dabar, kai galim ybė atsirado, balsas apleido ją, paliko ją visiškoje tyloje. D žodė nežinojo, ką daryti. Jos galvoje buvo tuščia. J i traukėsi atbula prie uždaryto sandėliuko. Vyras su velnio kauke žengė kelis atsargius žingsnius lin k jos. - Traukis šalin, - pasakė ji. D žodė mostelėjo į jo pusę indą su degiuoju skysčiu, suspaudė jį. Skysčio fontanas ištiško ant sniego, nepasiekęs net jo kojų. Jis sustojo ten, kur stovėjęs, ištiesė ranką. - D u ok man šitą. D žodė žvilgterėjo sau už nugaros, kad suprastų, kur ja i eiti, o tada atbula priėjo beveik prie pat sandėliuko durų. Dabar, kai ji jau čia, buvo pasiryžusi bet kam. J i tik ra i nebeleis jo prie Skoto.

Vyras toliau laikė ištiesęs ranką, tarsi laukdamas, kada ji per­ sigalvos, susivoks. Dabar, kai jo pirm inis šokas jau buvo praėjęs, D žodė matė, kad jis pyksta. Sm arkiai pyksta. T a i buvo pirm os jo emocijos, kurias ja i teko pam atyti, ji pagalvojo: Gerai. Pyk ir toliau, suski. D žodė nekentė jo. N ors ja i buvo baisu, norėjosi sužaloti jį už tai, ką jis padarė. Jei tik sugebėtų, nužudytų jį. Su­ draskytų į gabalus. Ateik ir pažiūrėk, ką tau turiu. Degiojo skysčio ir sm ilkstančios m alkos galbūt pakaks, kad jis nelįstų prie jos, bet D žodė negalėjo uždrausti jam judėti, ne­ bent pati jį pultų. Jis iš lėto ėjo ratu aplink laužą bandydamas p risiartin ti prie jos iš tolimesnės laužo pusės. Liepsnų šviesos vienu metu prarijo jo siluetą, D žodė galėjo m atyti tik velnio veidą, bet netrukus jis vėl išlindo iš už ugnies į jos regėjimo lauką. Jis judėjo lėtai, atsargiai. Velnias sustojo ties proskynos pakraščiu, ir D žodė suprato, kad taip užstotas vienintelis kelias, kuriuo ji galėjo pabėgti. J i vis tiek galėtų bėgti į miesto pusę, bet dabar vyras buvo dar arčiau jos. Be to, ik i miesto reiktų to li bėgti m išku, o jis pultų ja i iš pa­ skos. Jei ji ir turėjo kada šansą bandyti pabėgti, dabar jo neteko. Nenuleisdam a akių nuo vyro su kauke D žodė ištiesė ranką, pabandė praverti sandėliuko duris. G albūt, jei Skotas vis dar gy­ vas ir jai pavyktų j į iš ten ištraukti, jie galėtų pabandyti dviese susidoroti su šituo vyru. - G a l verčiau padėk tą daiktą? D žodė papurtė galvą. Vyras iš paskutiniųjų stengėsi suvaldyti emocijas. - E ik atgal į sandėliuką. - E ik tu velniop. - J e i sugrįši atgal, - pasakė jis grieždam as dantim is, - galėsi­ me abu apsimesti, kad šito niekada nebuvo.

Bet durys neatsidarė. D žodė žvilgterėjo kartą už savęs - ši­ tos durys buvo užstumtos skląstim i - po to jos žvilgsnis greitai sugrįžo prie vyro. Per tą laiką jis žengė dar vieną žingsnį prie jos. D urys užrakintos rim čiau nei jos. Ji galėtų atstum ti skląstį, bet į tai jai reikėtų sutelkti beveik visą dėmesį, o vyras tik ra i ne­ leis ja i to padaryti. Be to, tam ja i prireiktų abiejų rankų. - A š tau nieko blogo nedarysiu, - pasakė jis. D ar vienas žingsnis. - T a i tik žaidim as. K a i jis pasakė taip, kažkas Džodės viduje sukilo. Neprarask budrumo, balsas kartojo jai, kai j i girdėjo Skotą rėkiant. Pasinau­ dokjuo vos gavusi progą. Kiekviena baisi tų prisim inim ų sekundė vis dar buvo su ja. Kaltė ir skausmas, nerimas ir pyktis. Visos tos emocijos staiga prasiveržė į paviršių. - E ik tu velniop! - D žodė suprato, kad, užvaldyta tų emo­ cijų jėgos, ji šaukia susilenkusi vos ne dvilinka. Ja i norėjosi j į nužudyti. - Girdėjau, ką jam padarei tu, suknistas ligotas šunsnuki! Jos rankos drebėjo. Priešais ją šoko sm ilkstantis pagalio galas. - Siunti mane velniop? - šįkart vyro balsas buvo ramesnis. Jo kaukė sutrūkčiodavo, kai veidas prisiliesdavo prie jos. - K ą tu supranti, prakeikta kale? Tu niekada nesuprasi, kodėl aš tai da­ rau. Tu nesupranti, ką reiškia m ylėti vaiką. Jis žengė dar arčiau jos. J i toliau mojavo priešais jį degančiu pagaliu, bet jis tik trukdė ja i norm aliai m atyti vaizdą priešais. Tas vyras jos visiškai nebijojo. J į buvo užvaldęs pyktis. - T u nesupranti, kas yra meilė. D žodė aptaškė degiuoju skysčiu pagalio galą, tuoj užsilieps­ nojo skaisti ugnis. - N esiartink, - pasakė ji. - A rb a ką?

Jis puolė ją. Viena jo ranka buvo tuščia, kitoje jis laikė sau prie šono už nugaros prispaustą p e ilį, paruoštą sm eigti į ją. D žodė vos nenukrito traukdamasi nuo jo. J i šokinėjo į šonus, atgal, arčiau prie laužo, ant jo taškydama degųjį skystį. Pribaik

jį. Po galais, užmušk jį. Jis iškėlė vieną ranką, kad prisidengtų akis, bet kita ranka stebėtinai greitai smogė į jos pusę. P e ilis perrėžė orą priešais ją. - A te ik čia! Tu, prakeikta kale! K aip ji nekentė jo. To didelio, tvirto padaro, kuris ją p u ld i­ nėjo. J i ir toliau mojavo indu su degiuoju skysčiu: taškė jį juo, traukdamasi atbula skersai proskynos. Tada jis šoko ant jos, staiga ir visa jėga. Jis buvo nuleidęs p e ilį, bet piktai ant jos rėkė norėdamas nu stebinti ir išgąsdinti ją, versdamas ją krūpčioti, nusisukti. Taip elgtis ją vertė instinktai, bet D žodė stengėsi jiems nepasiduoti, vietoj to prisiminė, kaip rėkė Skotas, ir dar tvirčiau suspaudė ran­ koje indą su degiuoju skysčiu. D egiojo skysčio fontanas dar kartą nuskriejo į jo pusę, bet tada jis puolė ant jos, nuversdamas ją atbulą ant žemės. D žodė trenkėsi į žemę nespėjusi susivokti, kas nutiko. Jos plaučiai, at­ rodė, išlėkė iš krūtinės, ji bandė rėkti, bet negalėjo. Skausmas. Panika - pagalys įstrigo tarp jų, degino ja i veidą - bet tada vyras nusirito nuo jos. Su juo dingo ir degantis pagalys. D žodė gulėjo ant žemės kokią sekundę, per daug sukrėsta kritim o ir deginančios liepsnos, kad galėtų judėti. O tada - Ju ­ dinkis - prisivertė nusiristi į priešingą pusę. Bent kelis saugius centimetrus. Bet vyras svirduliuodam as ėjo į kitą pusę prosky­ nos, tolyn nuo jos. Jo kūnas iš priekio skendėjo liepsnose. Jis daužė save, trankė kaip išprotėjęs per ugnį, kuri ryškiai geltonai liepsnojo brėkštančio ryto šviesoje. Bet ugnis buvo per stipri. Dabar jau degė ir jo rankovės, jo kaukė, plaukai. Jis klykė.

T a i ji uždegė jį ir tuo džiaugėsi. Jo degantys plaukai atrodė kaip žvakės liepsna. D žodė atsistojo. N et ir degdamas vyras nepaleido iš rankos peilio. O ji nebe­ turėjo nieko. Jis suklupo, prisispaudė prie sniego, ėmė ritinėtis ant žemės. Oras prisipildė ugnies šnypštim o ir spragsėjimo. D ūm ai pradėjo k ilti nuo jo, kai liepsnos pradėjo gesti. Bėk. Ne. D žodė linguodam a nuėjo prie laužo, spyrė į vieną iš akm eninių stulpų. Jis nesujudėjo, ji spyrė dar kartą, stipriau. Vyras jau buvo atsistojęs keturiom is, riaumojo iš pykčio ir skausmo. D ar vienas spyris, ir konstrukcija sugriuvo. M etalas suspigo. Debesis pelenų ir dulkių, ryškiai oranžinių žiežirbų pakilo į orą šildydamos ją. E ik tu velniop, pagalvojo D žodė, ir paėmė vieną iš akmenų. Jis buvo maždaug plytos dydžio. Turbūt tokio pat svorio. Vyras bandė atsistoti ant kojų, bet jam nesisekė. Jis nukrito ant alkūnių. D žodė pripuolė prie jo laikydam a prispaudusi akm enį prie krūtinės. Šitas vyras tik ra i daugiau niekam nepadarys nieko blogo. N e i jai. N e i Skotui. Jis tik ra i daugiau nieko neatsives į m išką ir nekankins, ir jis pagaliau gaus tinkam ą atlygį už tai, ką šiąnakt padarė. Jis dabar už viską sumokės. D žodė iškėlė akm enį toliau nuo savęs... - Palaukite! ...ir stipriai trenkė jam per pakaušį. Ji pajuto smūgį aiškiau nei jį išgirdo: pajuto, kaip sudrebėjo jos rankos, įsivaizdavo, kaip jo sme­ genys ištiška sutraiškytoje kaukolėje. Tą pačią akim irką jis išsitiesė visu kūnu ant sniego: suglebęs, tuščias, negyvas. Kraujo nebuvo. Trenk dar kartą. K a d būtum tikra.

- Liaukitės! Kas čia kalba? nustebo Džodė. Staiga kažkieno rankos su­ griebė ją, ėmė traukti šalin. J i bandė išsilaisvin ti iš jų, sukiojosi, spardėsi. - Pasitraukite nuo manęs! Bet tos rankos buvo per stiprios. Kažkas apkabino ją ranko­ mis iš nugaros, pakėlė aukštyn. A km uo nukrito į sniegą. - Viskas gerai, - kažkas pasakė. - Viskas gerai. Č ia policija. D žodė ir toliau spardėsi, kol kažkas pakėlęs ją nešė į kitą proskynos pusę, sukinėjo galvą iš vienos pusės į kitą. Pro ašaras ji matė vyriškį dideliu juodu paltu, priklaupusį prie ant žemės g u lin čio vyro su kauke, o tada kažkas ją apsuko, ir ji pamatė kitą proskynos pusę. Č ia stovėjo daugiau vyrų. Po licin in ka i. Vienas iš jų ėjo jos lin k su didele antklode. Nusiramink. Ją nešęs vyras atsargiai pastatė ant žemės, paėmė iš priėjusio p olicin in ko antklodę. D žodė visa drebėjo, bet leido jiems ant­ klode apgaubti pečius ir ją visą įsukti. Tada ji apsisuko ir susmu­ ko į ją atnešusio vyro pusę. Jis pastatė ją, kažką ty lia i sakė, bet ji gerai nesuprato ką. Prie vyro su kauke priklaupęs policininkas tarė: - T a i jis. D žodę laikęs pareigūnas dar tvirčiau ją suspaudė. Jei ne jis, pagalvojo D žodė, dabar j i pati gulėtų ant žemės. J i ir toliau vir­ pėjo nuo jaudulio. - Skotas! - staiga prisim inė D žodė ir šiek tiek atsitraukė nuo ją laikančio policininko. - Viskas gerai, - policininkas nuleido ją ant žemės, pažvel­ gė žemyn ja i į veidą. - Skotas saugus. Jis ligoninėje. Jis padėjo mums surasti tave. D žodė sutriko. Ligoninėje? K aip g ali jis būti ligoninėje? T a i ju k neįmanoma. Ju k tas vyras tik ra i jo nepaleido? J i pasižiūrėjo

į sandėliuką, stovintį tolimajame proskynos pakraštyje. T ik da­ bar pastebėjo, kad ant jo sienos kažkas nupiešta. Kažkas pana­ šaus į... voro tinklą. - Bet... - Viskas gerai, - policininkas pakartojo. - Paaiškinsim e viską vėliau. Svarbiausia, kad tu dabar saugi. D žodė pakėlė į jį akis. Jis buvo senas, solidus, ja i dar nebuvo tekę m atyti tokio pavargusio žmogaus. Jis atrodė vos gyvas. Tą keistą akim irką atrodė, kad jis praleido su ja čia kiekvieną šios nakties minutę. N ors atrodė pavargęs, į ją žiūrėjo beveik su tė­ višku rūpesčiu. Ir buvo dar kažkas. Atrodė, tarsi jam būtų labai palengvėję, bet ne tik tai. Jis atrodė visiškai ramus. D žodė vėl atsirėmė į jį. K o l kas taip lengviau. Jis švelniai ją apsikabino, sušnabždėjo: - M es radome tave.

G R U O D Ž IO 4-OJI

6:48

32 M IN U TĖS IKI A U Š R O S

Markas Panika. Nespėjęs susidėlioti tvarkingai visų idėjų ir m inčių, įjun ­ giau vaizdo konferenciją su paieškos komanda miške. Žinojau tik tiek, kad su kuo nors iš ten esančių man reikia kuo greičiau pasikalbėti. M ane vėl apėmė jau pažįstamas jausmas - kažkas čia negerai. T ik šįkart tas jausmas buvo šimtus kartų stipresnis, nukreiptas visai kitur. A š laukiau. Persirengim o kambaryje buvo neįm anom ai karšta ir uždara. T ik ria u sia i taip visada buvo, tačiau tik dabar man pasidarė dėl to

baisu. Tos dirbtiną šviesą skleidžiančios lempos zvim bė, o gar­ sus klaksėjimas vam zdžiuose vertė mane krūpčioti. Pagalvojau apie visus, dirbančius ligoninėje, ir kaip jie dabar visi toli. A š čia visai vienas, kažkur už ilgų, tuščių koridorių, uždengtų purvi­ nais polietileno lakštais. A š vis žvilgčiojau sau per petį, tikrinau kampus, duris. Pareigūnas Beitsas priėjo prie kameros tik po kokios minutės. Jis atrodė pavargęs, bet išraudęs ir laim ingas, jis pradėjo kalbėtis man net nespėjus prasižioti: - Pone, jie rado ją. Šią žinią suvokiau, bet ją kuriam la ik u i palikau šone. - G a l H anteris yra? - Išvažiavo į kom isariatą. Jis nelabai patenkintas. - Paklausykite manęs įdėm iai. M a n reikia, kad surinktum ėte visus išsibarsčiusius vyrus, reikia grąžinti apsauginę lin iją palei kelią. Jis susiraukė, tikriausiai pagalvojo, kad jo nesupratau. - Bet jie jau rado ją. Detektyvas seržantas M erseris pranešė per raciją iš miško. Jie rado merginą ir jos pagrobėją. Kam mums ir vėl apsauginė linija? - Nes aš taip sakau, - pažiūrėjau į žem ėlapį. - Kuo greičiau tuo užsiim kite. J vakarus ir į rytus, kiek įmanoma toliau. A š prisiim u atsakomybę už viską. Ten stovintys žmonės tu ri u žti­ k rin ti, kad daugiau niekas neišeitų iš miško. Im kitės to dabar, o po to sugrįžkite. - Taip, pone. Ir liaukitės vadinti mane ponu. Bet Beitsas jau buvo nuėjęs, tikriausiai jį taip paveikė piktas mano balso tonas. Keista: viduje jaučiau visišką paniką, bet išorėje buvau ramus ir praktiškas. K u rį laiką viskam vadovavo mano protas. Tu tik galvok, sakė jis man. G ilia i kvėpuok. Plauk iš visų jėgų.

Ir neatsuk nugaros į tas suknistas duris. G erai, kad jie bent rado ją - vis šis tas. Jei daugiau nieko ne­ nutiks, ir Skotas, ir D žodė - abu sulauks aušros, o tai ju k ir yra svarbiausia. T ik ria u sia i jie sučiupo ir tą vyrą. Nėra dėl ko dau­ giau nerim auti. Bet sustatyti į apsauginę lin iją vyrai niekam nepakenks. K o l viskas nesibaigė, noriu, kad būtų užtikrinta, jog daugiau niekas neišeitų iš miško. Niekas. Tiesą sakant, ramus nesijaučiau. A š visas drebėjau. Jaučiausi taip, tarsi mano krūtinėje būtų prasivė­ rusi vis didėjanti skylė. D ė l kažko man vis tiek buvo neramu. T a i tarsi šuolis nuo A tiesiai prie D . M erseris mane suprastų. V ėl žvilgterėjau į duris. Po galais. Geriausias būdas įveikti baimę - pažvelgti jai į akis ir pa­ traukti sau iš kelio. K o l Beitsas rūpinasi apsaugine linija, nuė­ jau prie durų ir, prieš išeidamas į koridorių, patikrinau, ar už jų nieko nėra. Koridorius buvo tuščias. Lem pos ir toliau mirksėjo, zvim bė lyg vapsvos prie lubų. Koridorius skendėjo m irksinčioje šviesoje. Tu per daug prisigalvojai. Nebuvo jokios priežasties manyti, kad man gresia pavojus, o Skotą prie palatos durų saugo apsau­ ginis. Beitsas sugrįžo prie kameros. - Žmonės jau rikiuojasi. - Gerai. Kas dar? - M es viską čia kontroliuojam e, - Beitsas įdėm iai pažiūrėjo į mane. - A r jums viskas gerai, pone? - M a n viskas gerai. Bet taip nebuvo. Tolim iausiam e m onitoriuje švietė Reardon o byla. A š skai­ čiau ją, ieškodamas užuom inų ir paaiškinim ų, o tada mano

dėmesį patraukė viena maža detalė. Tarsi ir nelabai reikšm in­ ga, bet ji privertė mane suklusti. Per paskutinį svarstymą dėl globos teismas pripažino, kad Reardonas į savo vaiko p liu šin į m eškiuką buvo įmontavęs pasiklausym o įrangą. K a i pirm ą kar­ tą perskaičiau, man atrodė, kad tai tik rų tikriausias jo kaltės įrodymas. Bet pats Reardonas neigė. A š kurį laiką apie tai mąsčiau. Jei jis būtų įmontavęs tą įrangą, ar jis būtų bandęs neigti? A r taip elgtis būtų kokia prasmė - ką jis tuo pasiektų? Panašu, pasakiau sau, kad visgi jis už tai atsa­ kingas. Bet ta m intis man vis tiek nedavė ramybės. O kas, jei tą pasiklausymo įrangą įmontavo kas kitas? Ir jei tai ne Reardonas, tai kas? Žinojom e, kad 50/50 žudikas naudojosi stebėjimo įranga, kad sektų savo taikinius, kartais tai darydavo labai ilgai. G a l nutiko taip, kad vienas jo įrenginių buvo netyčia rastas m eškiuko viduje, o per klaidą dėl to buvo apkaltintas Reardonas? M es žinojome, kad 50/50 žudikas naikino santykius. Ik i šiol jo taikiniais buvo tik poros, tačiau tai nereiškė, kad jis neplėtė savo ta ikin ių rato. - Niekas nesupranta, kokia stipri tėvo m eilė savo vaikui, Reardonas kartą pasakė. A š atsidariau fotografijas, kuriose buvo 50/50 žudiko piešinys su voratinkliais - jo užrašai. Daugum a buvo tokie panašūs, kad atrodė, jog jie tik ra i turėtų būti tik eskizai. Bet tada prisim iniau, ką žudikas pasakė K evinui Sim psonui garso įraše: „Jei tave tai nors kiek paguos, D žodė ir Skotas yra viena iš mano porų.“ Viena iš mano porų. Tą akim irką kom piuteris pyptelėjo: į pagrindinę bylą buvo gauta nauja ataskaita. Oras virpėjo nuo įtampos, kol aš ją skaičiau. T a i buvo m edicinos ekspertizės ataskaita iš miško. Ž udiko paliktas autobusiukas pagaliau buvo patikrintas. Patvirtinta,

kad jis saugus, taigi Saim onui su jo komanda leista tirti. T a i buvo pirm a jų ataskaita, per vid u rį ekrano dabar aš mačiau fo­ tografiją to, ką jie ten rado. Piešinys viduje, trečiasis voratinklis. Iš viso jau trys. Vienas D žo d ei ir Kevinui. Antras D žodei ir Skotui. Trečiasis - D žeim sui Reardonui ir jo vaikui? Atsisukau į kamerą, kad vėl prisijungčiau prie vaizdo konfe­ rencijos su miške esančiu žm ogum i. Po paskutinio jo žmonos skambučio M erseris paliko savo m obilųjį ant stalo priešais mane. A š jį paėmiau, įjungiau. - M a n reikia pasikalbėti su M erseriu, - pasakiau. - Kuo grei­ čiau. D uokite man kokį nors num erį, kuriuo galėčiau susisiekti su juo.

G R U O D Ž IO 4-OJI

6:50

30 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

Džodė Skotas gyvas! Jis šiltai sau g u li ligoninėje, su pavydu galvojo D žodė. Einant per mišką susisukus į antklodę ja i buvo šalčiau, nei, kiek ji p ri­ sim inė, kada tą naktį. Tačiau vien m intis, kad jis gyvas, šildė ją ne mažiau nei pati antklodė. Policininkas - jo vardas buvo Džonas - sakė, kad jie galėtų palaukti prie laužo miške, kol juos išskraidins sraigtasparnis, bet ji papurtė galvą. Jai norėjosi kuo greičiau d in g ti iš to vietos, la­ biausiai dėljo. To vyro, g u lin čio sniege. Po to, ką jis padarė Sko­ tui, D žodė džiaugėsi, kad jį nužudė, bet žiūrėti į jį nebenorėjo. J i žinojo, kad dėl to dabar labiausiai ir virpa, dreba jos kūnas. Šokas. Be to, ji pradėjo šilti. Per naktį šaltis įsiskverbė taip g ilia i

po jos oda, sustingdė ją tiek, kad tai, ką ji tada dar jautė, net sun­ ku buvo pavadinti skausmu. Dabar jos kūnas ėmė šilti, pradėjo atsipalaiduoti: po truputį g rįžti į tą būseną, kai ji dar jautė šaltį. Skausmas ir k iti nemalonūs pojūčiai po truputį grįžo. Bet tu ju k gyva, pasakė ji sau. Skotas taip pat. Nepaisant nie­ ko, dabar abu saugūs. Liau kis nerimavusi. Nebesijausk kalta dėl to, ką padarei. Jūs abu gyvi. Atrodė, kad jos širdis nesusitvarkys su džiaugsmu, kuris plū­ do drauge su tom is m intim is. Ji jautėsi trapi it paukštelis. Taig i, D žodė nusprendė mažiau galvoti, verčiau susikoncentruoti į ke­ lią priešais. Kiekvienas į sniegą sm ingantis žingsnis gurgždėjo, tarsi kas patogiai būtų atsilošęs odinėje kėdėje. Tas garsas ram i­ no. J i ėjo iš šitos baisios vietos žingsnis po žingsnio. Priešais einantis pareigūnas aplink vis švietė prožektoriu­ m i, bet to jau beveik nereikėjo. Tekanti saulė vėl prikėlė m iš­ ką aplink juos ramiam, pilkam gyvenim ui. M edžiuose čiulbėjo paukščiai. Ankstyvas rytas, aušo nauja diena. U ž jos ėjo D žonas, jis buvo pakankam ai arti, kad jie galėtų susikalbėti. Jo artum as D žodę ram ino. Jis vis sakė ja i kažką, ko ji ik i galo nelabai girdėjo, bet tai vis tiek ram ino. T ik ria u ­ siai kvaila, bet kažkodėl D žo d e i atrodė, kad tas balsas, ku rį j i girdėjo visą naktį, buvo būtent jo: pilnas malonaus, ramaus ir tylaus padrąsinim o. Tu viską įveiksi. Pakentėk, nesinervink. As tave surasiu. Ir jis surado. K a i apkabino ją, D žod ė supra­ to, kad jis ieškojo jos visą naktį. Žvelgdam a į D žoną, ji matė vyrą, kuris buvo praėjęs ir ugnį, ir vandenį, kuris niekada nesustodavo ir nepasiduodavo. Dabar, rodės, jis pagaliau atgavo vidinę ramybę. U ž nugaros D žodė išgirdo elektroninį traškesį. Krūptelėjo. - M erseris. J i atsisuko, suprato, kad Džonas kalba per ausines, kurias buvo užsidėjęs. Viskas gerai. Jie trys toliau ėjo.

- M arkai, - ji girdėjo, kaip jis sako, - nusiram ink. Jis negyvas. D žodė saugi. J i dabar čia su m anim i. M es jau pakeliui iš miško. Nors jo žod žiai ik i šiol praplaukdavo kažkur pro šalį, D žodė šito pokalbio klausėsi kur kas įdėmiau. Džonas trum pam nutilo, po to pasakė: - Ne, tai tik ra i jis. K odėl tu galvoji... Ir vėl tyla. Žingsnis po žingsnio jie ėjo pirm yn. D žodę už­ valdė nepaaiškinam a baimė. Kažkas negerai. Jie privers ją g rįžti atgal į tą vietą, nors ja i reikia eiti pirm yn. Jai reikia pas Skotą, pasakyti jam, kaip ji g a ilisi dėl visko... - Turim e tris nepriklausom us liudininkus. Kad ir ką tu gal­ voji, nėra jokio... Priekyje einantis pareigūnas atsisuko, sustojo. D žodė buvo taip įsijautusi į tai, kad ja i reikia eiti pirm yn, kad nespėjus su­ stoti vos neatsitrenkė į jį. J i prisivertė sustoti nepaisydama to baisaus nerimo, ku rį tas sustojimas ja i sukėlė. Bek! Džonas buvo truputį u ž jos, ram iai stovėjo, žiūrėdamas į žemę klausėsi. D a r vienas elektroninis traškesys, šįkart to pareigūno prie­ šais ją. Pareigūnas pakėlė ranką prie ausies, truputį pakreipė galvą. - Vestmorlandas, - pasakė jis, - kalbėkite. D žodė atsisuko į Džoną. Jis šyptelėjo jai, bet tik ro ji veido išraiška išdavė jį. K o l D žodė žiūrėjo jį, jo veidas lik o apskritai be emocijų. - Dieve, - pasakė jis, užsimerkė, pasikasė kaktą. - Ir dar vie­ nas buvo toje stovykloje. A n t durų. Jie kalba apie tą baisų piešinį, suprato D žodė. Panašų į tą, kurį ji matė autobusiuko viduje, kol juos čia su Skotu vežė. Ji vos tvardėsi, kad nepradėtų bėgti. Skotas. M a n reikia pamatyti Skotą. - Pone, - pasakė Vestmorlandas, - tai svarbu . T a i perdavė vy­ rai, likę nusikaltim o vietoje.

Džonas palietė savo ausinę. - M arkai, perskam binsiu tau. Jis sparčiu žingsniu priėjo prie jų. Vestmorlandas ir toliau pa­ kreipęs galvą įdėm iai klausėsi, linkčiojo. - J ie rado raštelį, pone. Kitam e akm eniniam e statinyje. - Tegul perskaito. - Prašau perskaityti. Vestmorlandas vėl nutilo, kurį laiką klausėsi. - „Brangusis detektyve seržantai M e rse ri“, - pradėjo jis.

G R U O D Ž IO 4-OJI

6:51

29 M IN U TĖS IKI A U Š R O S

Markas Toliau žiūrinėjau bylos failus. T ik ra i kažką praleidau pro akis. T ik ra i, nes esu įsitikinęs, kad aš teisus. Žudikas žaidė trečią žai­ dim ą su Džeim su Reardonu. Jis liepė Reardonui laukti miške ir p rižiū rėti D žodę ik i aušros. T a i nebuvo kankinim as, bet tai buvo jo auka m ainais už savo vaiko gyvybę. 50/50 žudikas gal­ būt iš jų meilės ir nepavogs, bet Reardonas vis tiek atliks svarbų darbą šitame žaidim e. Bet tai, ką sakė M erseris, taip pat buvo tiesa: trys nepriklau­ somi liu d in in k a i patvirtino, kad tas, kurio ieškome, yra Rear­ donas. Am andos T e ilo r draugas, Kolinas Barnsas, tvirtin o, kad būtent Reardonas užpuolė jį ir pagrobė Karlę. M egana K u k matė Reardoną įeinantį į namą, ku rį nuomojosi Karlas Farmeris. O Skotui atrodė, kad pas jį prieš kokį mėnesį lankėsi panašus žmogus p atikrin ti skaitiklio. Jie ju k visi negali meluoti. Drauge jie sukūrė savo tinklą, ir Reardonas akivaizdžiai įstrigo to tin k lo viduryje. Vadinasi, aš kažką tik ra i praleidau.

Atsidariau Meganos K u k apklausos nuorašą. Jei žudikas sekė Reardoną ilgą laiką, jis lengvai galėjo pasirūpinti, kad jo nuotrauka atsidurtų techniniam e pase. G a li būti, kad žudikas privertė Reardoną atvežti tąryt velnio kaukę į K arlo Farm erio namą ir taip dar labiau įk lim p ti. Perm ečiau akim is išrašą. Štai. - M atėte, kaip jis atvažiavo? - paklausiau. - Taip. K aip tik kalbėjau telefonu prie lango į tą pusę. J i nepasakė man, su kuo ji kalbėjosi telefonu, bet aš jos pa­ klausiau, kaip ilg a i name buvo Reardonas. - N eilgai. Kalbėjau telefonu tik kokią minutę, bet spėjau pa­ m atyti, kaip jis išeina. Jis išėjo ir išvažiavo. T ik kokią minutę. A r g ali būti, kad ja i skambino tikrasis žu­ dikas? Skambino jai dėl kažkokios neaiškios priežasties tik tam, kad priverstų ją p rieiti prie lango tą akim irką, kai Džeim sas Re­ ardonas atvažiavo prie namo? 50/50 žudiko pramanas, skirtas nuvesti mus klaidingu keliu prie netikro įtariam ojo. Kad pats galėtų ram iai mūsų kur nors laukti - metęs mums iššūkį, kaip kad M erseris tikėjo - negresiant jokiam realiam pavojui būti pagautam? Tačiau dar yra Skoto ir K o lin o Barnso parodymai. R eikia p ri­ pažinti, kad Skotas, kalbėdamas apie tai, buvo visiškai palūžęs, tad galbūt jo atm intim i ir nereikėtų aklai pasitikėti, bet Barnsas tvirtai žinojo, kad tai Džeim sas Reardonas užpuolė jį ir pagrobė Karlę. T a i visiškai netiko mano dėlionei, nes pagal mano teoriją 50/50 žudikas pagrobė vaiką, kad galėtų šantažuoti Reardoną. Taig i, Kolinas Barnsas arba suklydo, arba meluoja. Atsidariau Karlės Reardon pagrobim o bylą. M an o širdis daužėsi beprotiškai. Paspaudžiau Barnso parodym ų išrašą. Darydam as tai, mąs­ čiau apie vienintelį dar galim ą viso šito paaiškinim ą. G albūt

Barnsas iš tiesų net nematė savo užpuoliko, tačiau dėl visos pai­ nios istorijos nusprendė, kad tai Reardonas. Jis sprendė mąsty­ damas logiškai, bet nebūtinai... K a i failas atsidarė, aš viską užm iršau. Nes ekrane pamačiau tai. A k im irk ą žiūrėjau net nesuprasda­ mas, ką apskritai matau. Kažkas... To negali būti. T a i... Viskas aplink mane pranyko. O kažkur to li ligoninėje įsijungė aliarmas.

G R U O D Ž IO 4-OJI

6:52

28 M IN U TĖS IKI A U Š R O S

Skotas Buto neliko nieko. N et ir patogios sofos, ant kurios būtų g a li­ ma atsisėsti. Ir Džodės, m iegančios gretimame kambaryje. Jo sapnai liovėsi apsim etinėti ir dangstyti prisim inim us ryškiom is spalvomis - puošmenų neliko. M iegodam as Skotas ir vėl buvo ten, akm eniniam e sandėliuke miške, atsisėdęs ant tos keistos akmenų krūvos, surištas ir kankinam as, su priešais jį pritūpusiu vyru, pasislėpusiu po velnio kauke. - Tu aklas, todėl nematai tiesos, - vyras pakėlė prožektorių sau po smakru, kad apšviestų jo veidą dengiančią kaukę. - Tu nem yli jos. Daugiau nebemyli. T a i tik žaidim as, Skotas prim inė sau. Tas vyras - velnias, va­ dinasi, jis melavo. D žodė tik ra i jo neapgaudinėjo. Tiesą sakant, niekas, ką tas vyras pasakė jam, nebuvo tiesa. V isai g ali būti. Bet ju k įrodym as tiesiai priešais jį, taip? Tiesa ir tai, kad D žodė buvo nelaim inga, tad įsivaizduoti, jog ji jam vėl n eištiki­ ma, būtų visai nesunku. Dabar jis tai ir darė: regėjo savo galvoje.

Sukiojo tą vaizdą ratu. D žodė ir Kevinas. Kevinas ir Džodė. Viskas logiška. Vyro balsas pasidarė malonesnis, labiau raminamas. - A kivaizdu, kad ji tavęs nemyli. Skotas purtė galvą. Jis iš naujo pergalvojo viską, ką tas vyras pasakė jam tą naktį. A p ie tą paveikslą, kurio D žodė nenorėjo. A p ie tą vienkartinį nuotykį su Kevinu Simpsonu. Ir šiaip tą blogą nuotaiką, kuri jau seniai buvo persm elkusi jų gyvenimą, bet ypač jos. Jis regėjo D žodę vaikštinėjančią po jų namus, tarsi jis būtų uždaręs ją į narvą. K aip ji eina ir grįžta iš darbo, kurio nekenčia. Kiekvieną rytą pabudus atrodė, kad dar dalelė jos numirė. Gyvenant su juo, D žodės šviesos viena po kitos iš lėto geso. Kada pastarąjį kartą jis matė ją besišypsančią? Negalėjo p ri­ sim inti. O Skotas mylėjo ją taip stipriai, kad jam širdis plyšo dėl to, jog negebėjo parodyti jai, kokia j i jam svarbi, kaip j i jam rūpi. Ir net je i jis pasakytų ir padarytų tai, to vis tiek ne­ užtektų. Jis bet ką padarytų, kad vėl jų santykiai būtų geri. - Pasakyk man, kad jos nekenti, - pakartojo vyras. - Ž a id i­ mas tada baigsis. Ir skausmas baigsis. Jis padarytų bet ką. G albūt net dabar, net jei ji niekada nesužinos to, jis gali taip pasakyti. -N e . Vyras su velnio kauke žiūrėjo į jį prim ygtinai. -N e ? Skotas drebėjo nuo šalčio. Jo oda buvo tarsi apm irusi. Be to, labai skaudėjo. G a l dėl to jis jau buvo netoli to, kad pradėtų kliedėti. Bet nėra čia ką daug galvoti. Jis pajuto ir vėl pakylančią savo dvasią, tad dar kartą pakartojo: - Ne. A š m yliu ją.

Vyras su kauke atsitūpė ant pilnos pėdos, truputį pakreipė galvą. N et ir pro kaukę buvo galim a jausti, kad jis im a pasiduoti. - Tebūnie. Ir tada Skotas atsidūrė prie akm eninio pastato. Vyras nupjovė virves, kuriom is jo rankos buvo pririštos prie šlaunų, bet paliko rankas surakintas. Skoto kojos buvo nusilpusios, nugara sulin­ kusi - veik lūžusi dėl to, kad taip ilg a i buvo surištas. Vyras nu­ rengė jį, sumetė jo drabužius į tuščią akm eninį sandėliuką. - Situos čia taip pat paliksim e. Jis kalbėjo apie popieriaus lapus, kuriuos turėjo rankoje. Pa­ dėjo atsargiai juos ant Skoto drabužių, prieš tai parodydamas jam kiekvieną iš jų. Penki šimtai priežasčių, kodėl as tave myliu. Skotui suspaudė širdį, kai jis pamatė tas priežastis. Dabar jam labiausiai norėjosi, kad jau būtų baigęs tą sąrašą. Jis tikėjosi, kad ji supras. D u šimtai septyniasdešimt keturios priežastys reiškė: suprantu, kad viskas nėra tobula, ypač as, bet aš stengiuosi, nes aš labai neno­ riu tavęs prarasti. Skotas pradėjo verkti. - A r galiu ją pam atyti? -N e . - Prašau. Prašau... G a l galėčiau ją pam atyti? Ir dar tas lapas su elektroninio laiško tekstu, tik šį lapą vyras padėjo apverstą, viršuje lik o ta pusė, ant kurios buvo kažkas smul­ kiu raštu juodai parašyta. Skotas spėjo pam atyti viršutinę eilu­ tę - „Brangusis detektyve seržante M erseri“ - ir tada vyras uždarė sandėliuko duris. M etalas sudžeržgė, kai jis užstūmė durų skląstį. - Kodėl? - verkdamas paklausė Skotas. — K odėl tai darote? Vyras nieko neatsakė. Jis nuėjo prie laužo, išsirinko degantį pagalį. Po to iškėlė atsuktuvą, parodė juo į m iško gilum ą. - Eisim e ten.

Skotas nežinojo, kur vyras jį veda. Buvo per tamsu, kad galė­ tum ką nors m atyti, Skotas vis klupo. Vyras naudojosi degančiu pagaliu, kad vis paragintų Skotą: jis vis įsmeigdavo nuodėgu­ lio galą į nuogą nugarą taip sukeldamas nepakeliamą skausmą. Skotas buvo persigandęs, paklaikęs iš siaubo. Jis žinojo, kas at­ sitiks. T ie vaizdai lindo į jo galvą - nekviesti, bet labai realūs. Tas vyras privers jį atsigulti veidu į peršalusią m iško žemę, tada išsitrauks savo p e ilį ir perrėš juo Skotui gerklę. Skotas įsivaizda­ vo, kaip jis klyks, kol tas klyksmas virs panišku gargaliavim u, o kraujo dėmė im s skleistis ant sniego. Koks jausmas m irti? Prad in g ti iš šito pasaulio? Skotas maldavo vyro liautis, bet šis tylėjo. Jie ėjo dar kokias dešimt m inučių, o tada tas vyras liepė jam sustoti. Atsuktuvo galu parodė į žemę prie vieno m edžio kamieno. - Sėskis. Skotas sudribo prie m edžio, jo nuogos kojos lik o ištiestos priešais jį ant sniego. Šaltis degino jas, bet jam buvo taip baisu, kad tai neberūpėjo. Vyras pririšo jį prie m edžio dviem virvėm is. Viena aplink krūtinę, kad Skotas negalėtų pajudinti rankų, kita per jo burną, kad prispaustų Skoto galvą prie m edžio kamieno. K a i jis baigė, atsistojo priešais Skotą taip, kad šis neturėtų kitos išeities, kaip tik į j į žiūrėti. - Klausei kodėl? Vyras pritūpė priešais, pakėlė nuo veido kaukę, paliko ją ant viršugalvio. Paprastas žmogus, dar kartą suvokė Skotas. Išsky­ rus baisų abejingumą, tas veidas buvo visiškai paprastas. Jis ga­ lėjo būti bet kurio. - A š esu dvasia šitame apvalkale, - vyro žod žiai skambėjo taip, lyg jis jau būtų juos repetavęs. - A š nejaučiu nieko, nes esu atskirai nuo kūno. K a i baigsiu, šitas kūnas supus, o aš nuskriesiu palikęs jį.

Jis pasilenkė arčiau Skoto, ištiesė ranką taip, kad ant degan­ čio pagalio šokinėjančios liepsnos im tų la ižy ti atsuktuvo galą. Jis sukinėjo atsuktuvą liepsnose. Prašau ne. Prašau daugiau manęs nežaloti. - K a i šis kūnas num irs, aš sugrįšiu kitam e, kad toliau rin k­ čiau savo kolekciją. O po to dar kartą. K a i vyras ištraukė iš liepsnų atsuktuvą, Skotą suėmė dar stip­ resnė panika - bet jam reikėjo tik žiūrėti su siaubu, kaip tas vyras pakelia atsuktuvą sau prie veido. K aip įsm eigia atsuktuvo sm aigalį sau į akį, palaiko ten. G irdėjosi, kaip kažkas čirškia, trūkinėja, kol vyras iš lėto sukinėjo atsuktuvo rankeną iš vienos pusės į kitą, o dūm ai raitydam iesi k ilo jo kakta. K a i jis ir vėl prabilo, jo balsas buvo visiškai ramus, abejingas, ir Skotas tikėjo kiekvienu jo pasakytu žodžiu. - Vieną dieną, - vyras ram iai pasakė, - man bus leista pasi­ im ti savo kolekciją namo, pas tik rą jį tėvą. Skotas pabudo, atmerkė akį. T a i padaryti buvo sunku. A rb a akies vokas buvo nežm oniškai sunkus, arba raumenys, kurie tu­ rėjo jį pakelti, per daug sustingę, kad nervai juos paveiktų. K aip šalta. Jam taip šalta. Jo kūnas drebėjo ir virpėjo, bet daugiau jis nieko nejautė. Jis tik žinojo, kad tai vyksta. K a i jį pasodino čia, šaltis nudegino jį. O dabar atrodė, kad jo kūnas priklauso kažkam kitam . Jau tikriausiai beveik rytas. Dangus po truputį atgyja, aukš­ tai virš Skoto galvos, medžiuose, savo treles jau laidė paukščiai. Skotui atrodė, kad visa tai vyksta kažkur labai toli, nes jo kūnas nejautė nieko, jame buvo lik ę labai nedaug šilumos, tačiau net ir ji, Skotas jautė, nyko. Jis merdėjo nuo išorės į vidų. Daugiau jis nepanikavo. Skausmas išblėso, o adrenalinas tie­ siog plūduriavo venose, vangus ir sustingęs. Jo širdžiai vos užte­ ko energijos plakti.

G erai, kad jis bent g ali užm erkti akį, nes taip gera pailsėti, sugrįžti į save. Vėjas glostė jo odą, bet ar jis buvo karštas, ar šal­ tas, Skotas negalėjo pasakyti. Ir tai buvo nesvarbu. Skotas leido sau sklęsti. A trodė, kad pasaulis nenori išnykti, bet galiausiai jis nebegalėjo Skoto daugiau laikyti, ir jis paniro atgal į miegą. Sapnai sugrįžo, ėmė ryškėti aplink, tik šįkart jie buvo panašesni į norm alius sapnus. Jie buvo išgalvotos fantazijos. Viename jų Džodė, stovėdama už jo bandė, surišti jo kaklaraištį. Jis nusišypsojo. Jis vis dar ją m yli, nepaisydamas nieko. Ji jam tokia tobula. D žodė pasakė: - N eprivalai eiti. N eprivalai, je i nenori. O tada jis atsirado paplūdimyje, kurio jam niekada dar neteko matyti. Jis sėdėjo ant smėlio, žiūrėjo į bangas, klausėsi, kaip jos kyla ir lūžta prie kranto - be sustojimo kartojamas švelnus, veržlus garsas. Jo sapne buvo ir Džodė: ji ram iai sėdėjo šalia jo, vėjas taršė jos plaukus. Švietė saulė, buvo taip gera. Ir jokio šalčio. Šalčio nebebuvo. D žodė pažiūrėjo į jį, nusišypsojo, ir kai atrėmė į jį galvą, jis paėmė ją už rankos. Bet net ir šis vaizdas pradėjo iš lėto nykti. Skotas užmerkęs akis klausėsi, kaip jūros ošimas nyksta. M irdam as Skotas girdėjo tą švelnų jam sakomą: Ššššš.

G R U O D Ž IO 4-OJI

6:58

22 M IN U TĖS IKI A U Š R O S

Markas N eg i aš klydau? Bėgau ligoninės koridoriais, šaukdamas žmonėms pasitrauk­ ti, nes buvau persigandęs. Bet gin klo neturėjau. Dabar jau ž i­

nojau - iš K o lin o Barnso fotografijos - kad tas vyras, su kuriuo kalbėdamas praleidau naktį, apskritai nebuvo Skotas Banksas. Bet aš nebijojau. Tiesą sakant, mano didžiausias rūpestis buvo, kad aš pavėluosiu, o iš aliarm o skambučio supratau, kad tikriausiai taip ir buvo. Kas negerai? Žinodam as apie tuos, kuriuos 50/50 žudikas nu­ žudė, jaučiau, kad pirm iausia turėčiau galvoti apie juos - arba bent jau savo darbą. Nors man labiau būtų patikę galvoti, kaip aš drą­ siai, pasiaukodamas vykdau savo pareigą, kaip bėgu laiptais aukš­ tyn, kad sustabdyčiau tą vyrą, kol jis nespėjo dar ko nors sužaloti. Į liftą. Trepsėdamas kojomis: greičiau, greičiau. Cing. Pro lifto duris ir toliau bėgu. - Traukitės iš kelio! Tačiau tiesa ta, kad bėgau koridoriais ne iš pareigos ir ne dėl to, kad man rūpėjo jo ankstesnės ar būsimos aukos. A š galvojau apie savo paskutinį pokalbį su juo - su Skotu ar Karlu Farm eriu, ar K o lin u Barnsu. Prisim iniau jo veido išraišką, kai papasakojau jam apie Lizą. K aip jis padėkojo man išeinant. Galvojau apie tai, kad jis visatos vilkas, draskantis santykius ir naikinantis pasau­ lyje meilę. Tas garsas vėl skambėjo mano galvoje. Šįkart ne tas šnopavi­ mas iš įrašo, bet jo lėtas kvėpavimas, kol aš jam kaip per išpažin­ tį pasakojau savo istoriją, kaip jis klausėsi, kol aš pasakojau apie L izo s m irtį, aiškinau, kaip man atrodė, jog išdaviau ją. O jis tuo metu tiesiog pridėjo ją prie savo kolekcijos. Jis buvo tik žmogus - g ilia i širdyje tai žinojau. K aip ir tai, kad ketvirtasis voratinklis, ku rį M erseris rado miške, negali reikšti mano ir Lizo s santykių. Juk tai neįmanoma? Jis nupaišė j į dar prieš mums susitinkant. T a i būtų neįmanoma. Bet būtent dėl to aš taip greitai ir bėgau. Jei aš jo dabar nepri­ čiupsiu, buvau tikras, amžiams prarasiu d a lį savęs.

A p lin k įėjim ą į jo palatą jau būriavosi žmonės - seselės, daktarai, sanitarai - visi atrodė susirūpinę, išsigandę. Pam ačius atbėgantį mane, tikriausiai jiems ramiau nepasidarė. A psauginio nesimatė. - Policija. V isi pasitraukė iš kelio, atlaisvindam i man taką prie durų. - Nežinom e, kas nutiko, - pasakė sanitaras. - Viena seselė rado jį tokį. Praėjau pro juos. - Prašom pasitraukti. A š norėjau kuo greičiau ten patekti, bet tai nereiškė, kad bū­ siu neatsargus. Sustojau toliau nuo durų, kad apžiūrėčiau palatą. Iškart už durų moteris su seselės uniform a tupėjo prie kažko, g u lin čio ant grindų. T a i apsauginis. K ur Barnsas? Lova buvo tuščia, antklodės numestos šalin. Langas atidarytas, žaliuzės, visą naktį nuleistos, dabar ik i pusės pakeltos. Pro langą plūdo šaltas oras, žaliu zių plastikas tarškėjo vis atsitrenkdamas į stiklą. Įėjau į palatą, greitai apsidairiau. Daugiau palatoje nieko ne­ buvo, čia nebuvo ir kur pasislėpti. Jo nebebuvo. Uždėjau ranką ant seselės peties, pritūpiau šalia. - Radau j į tokį, - pasakė ji. - Supratau. Iš jos balso buvo aišku, kad ji jau patikrino jo gyvybinius žen­ klus ir jų nerado. J i atrodė sutrikusi. - G a l galėtumėte išeiti iš palatos? - pasakiau kiek įmanoma švelniau. - Norėčiau, kad palauktum ėte koridoriuje ir kad pasi­ rūpintum ėte, jog niekas čia neįeitų. T a i labai svarbu. Ji iš lėto linktelėjo, atsistojo. Jos rankos buvo kruvinos. E id a­ ma prie durų, abejingai nusišluostė jas į uniform ą. A š iškart nuėjau prie lango, priėjęs ėmiau drebėti iš šalčio. A n t palangės ir stiklo matėsi kraujas. Kraujas ir ant žaliuzių vir­ velės. Atsargiai, kad nieko nepaliesčiau, pažvelgiau už lango.

M atėsi vidinis ligoninės kiemas, tik vienas aukštas nuo žemės visai įmanoma, kad jis iššoko pro langą. Be to, sienoje matėsi išsikišusios plytos, taigi jis laisvai galėjo iš lip ti pro langą, ranko­ mis ir kojomis remdamasis į tarpus tarp jų. A utom obilių stovėjimo aikštelėje apačioje taip pat nieko ne­ simatė. Sugrįžau prie apsauginio. Jo galva buvo sudaužyta, ranka gulėjo persikreipusi keistu kampu. M a n pasirodė, kad tai, kaip žiauriai su juo buvo pasielgta, kažkodėl mane sukrėtė labiau nei apskaičiuotas Kevino Simpsono sudeginimas. R eikia labai daug jėgų norint ką nors m irtinai su­ mušti, Barnsas savo darbą atliko puikiai. Apsauginis buvo spar­ domas ir trypiamas. A n t jo veido matėsi kraujo dryžiai, po galva telkšojo kraujo bala, kruvina buvo ir jo rudos uniform os apykaklė. V isur aplink, net ant sienų prie grindų, apvalios kraujo drūžes. Basų kojų k ru vin i pėdsakai. Lova. Po ja išm ėtyti kruvini tvarsčiai. A ntklodės buvo nu­ mestos šalin, bet kraujo ant patalynės nesimatė, tik įduba, kur Skotas visą naktį pragulėjo. N e Skotas, žinom a, bet Kolinas Barnsas - jei, aišku, apskritai toks jo tikrasis vardas. Įsivaizdavau, kaip jis pašaukia, ir apsauginis atidaro duris, įeina, pasilenkia virš lovos, kad išklausytų jį. Barnsas im a dau­ žyti jam į galvą, po to ram iai numeta antklodes, atsistoja, kad pabaigtų darbą. M an o protas sukonstravo visą veiksmų seką. Bauginantį žiaurum o proveržį: greitus, stiprius smūgius, tykštantį kraują. Jutau dunksėjimą, kai basos kojos kulnas trypė ap­ sauginio akies obuolį. K a i apsauginis buvo negyvas, Barnsas išlip o pro langą. Jo ne­ bėra. A š jį pražiopsojau. M a n norėjosi rėkti. Kėdė, ant kurios sėdėjau, buvo numesta prie tolim iausios pa­ latos sienos, stovėjau toje vietoje, kur anksčiau buvo kėdė. Sto­

vėjau toje vietoje, kur praleidau naktį kalbėdamas su tuo vyru, klausydamasi jo, kol jis m anipuliavo m anim i. M a n už nugaros žaliuzės tarškėdamos daužėsi į langą. M a n norėjosi k risti ant grindų. Praleidau tiek daug laiko kal­ bėdamas čia su Skotu. Papasakojau jam apie Lizą . O visą tą la i­ ką tai buvo jis. Jam tikriausiai norėjosi būti kažkur, iš kur galėtų stebėti, kas vyksta, m atyti, ką darome ir kaip mums sekasi. Sienos ten buvo akmeninės. Kad galėtų mus nukreipti ten, kur mes pamatytume, ką jis norėjo mums parodyti, kad nueitume ten, kur jis norėjo, jog nu­ eitume. Perėjome upelį, kirtome taką. M es laisvai galėjome jį sučiupti, jei tik viską būtume pakan­ kam ai gerai išnagrinėję ir sustatę į vietas. Visą dieną jo nuotrau­ ka buvo byloje. O jis pats buvo čia palatoje, pasislėpęs už netikrų sužalojim ų, šėrė mus inform acija, kad mes ik i aušros surastume D žodę, jei laiku patys nesusivoktume. Kodėl? M a n ir vėl iškilo tas klausimas. Jis pats anksčiau manęs to klausė - iš smalsumo, įtariu, norėdamas žinoti, kiek mes jį su­ prantame. Bet kodėl jis taip padarė? Jis pasinaudojo Reardonu, kad atitrauktų dėmesį, bet tai nedavė nieko, kas galėtų patenkinti jį. Jis nužudė Keviną Simpsoną, bet auštant jo nebuvo prie D ž o ­ dės, kad pasiim tų iš jos tai, ką jis kolekcionuoja. Jokio ryšio. Jis rizikavo būti pagautas, jis padėjo mums surasti ją laiku, ir viskas, rodos, veltui. Kodėl jis apskritai nusprendė mesti mums tą iššūkį? Ir kur dabar tikrasis Skotas Banksas? R eikia judėti. Išėjau į koridorių. - Iškviesiu pastiprinim ą. K o l jie atvažiuos, tegul niekas neina į palatą. V isi supratote?

Negyvą apsauginį radusi seselė vėl linktelėjo. A š nuėjau. Ketvirtasis voratinklis negalėjo reikšti manęs: Kolinas Barnsas nebuvo aiškiaregis. Ketvirtasis voratinklis, paliktas nusikaltim o vietoje miške, reiškė ketvirtus sunaikintus santykius, ir tai buvo pagrindinis jo prizas. T a i turėjo būti ryšiai, kuriuos jam buvo la i­ ko studijuoti, kad galėtų juos sutraukyti ir sunaikinti. Kažkas dar turėjo suprasti, kad yra išduotas, kad po to galėtų būti nužudytas, o užnuodyta meilė iš jo atimta. Pasirinkim as turėjo... Jis nemetė mums jokio iššūkio. - O i, šūdas. Pajutau dūzgim ą kišenėje - skambėjo M erserio telefonas. Ekrane mačiau m iške dirbančios paieškos komandos numerį. Jis metė iššūkį tik M erseriui. A tsiliepiau į skam butį jau bėgdamas.

G R U O D Ž IO 4-OJI

7:10

10 M INUČIŲ IKI A U Š R O S

50/50 žudikas Pasiruošimas. Velnias žinojo adresą ir kelią atm intinai. Prieš dvi dienas jis kelis kartus jau važiavo šitomis gatvėmis, kad gerai įsim intų maršrutą ir suplanuotų laiką. K a i kelionė buvo aiški, jis sugrą­ žino autom obilį atgal prie ligoninės, pastatė v id in io ligoninės kiem o autom obilių aikštelėje. Jo autom obilis buvo senas nere­ gistruotas hečbekas, pirktas už grynuosius ir paprastai laikom as kur nors palei gatvę. Užrakinęs mašiną ir įsitikinęs, kad nie­ kas nestebi, velnias paliko drabužius ir daiktus, kurių jam dar prireiks, viduje, priklijavo raktelius po autom obiliu, kad lengvai galėtų rasti, kai jų vėl ateis.

Pirm asis sustojimas buvo vos už trijų m inučių kelio. T a i vienas iš velnio nuomojamų būstų: mažas, pigus, pusrū­ syje esantis studijos tipo butas prastame rajone netoli ligoninės. Jis idealiai tiko šitai užduočiai, ir ne tik dėl savo vietos. D au­ guma kitų butų tame kvartale buvo negyvenami. O tuose, ku­ riuose kas nors gyveno, vis tiek visą laiką bet kuriuo paros metu rėkdavo kūdikiai. Velnias pastatė autom obilį ir nuėjo pagrindiniu takeliu lin k laiptelių prie buto durų. Č ia buvo labai tylu. K ū d ikis gal num i­ rė? Velnias tikėjosi, kad ne. Jis buvo pasidėjęs buto raktus gėlių vazone prie laiptų, dabar juos iš ten pasiėmė. Paradinės durys suvirpėjo rėme, ir ankstyvo ryto šviesa įsiveržė į kam barį. K ū d ikis gulėjo ant nugaros manieže, kurį velnias jam buvo nupirkęs. Jis miegojo. Velnias paėmė krepšį, kūdikis sujudėjo, kažką vaptelėjo. - Ššš. Viskas gerai. Neverk. Karle Reardon ėmė verkšlenti, kol ją nešė per kam barį, bet norm aliai pradėjo verkti tik tada, kai išnešė į šaltį, čia ji pradėjo reikštis stebėtinai energingai. Velnias nusprendė, kad taip ji el­ giasi tikriausiai dėl to, kad ją prižadino, nes jam oro temperatū­ ra niekada nieko nereiškė. Karštis ir šaltis jo neveikė taip, kaip paprastų žm onių. - Ššš. Tau viskas bus gerai. Velnias lingavo k ū d ik į ant rankų ir bandė ram inti garsais, kuriuos buvo girdėjęs iš kitų žm onių. Bet ji vis tiek verkė. Velnias pasodino ją į kū d ikio kėdutę mašinoje ir prisegė, įsė­ do į vairuotojo vietą, nusišypsojo Karlei. V e ln iu i gerai sekėsi šypsotis. Kadangi šypsena nesuveikė, jis pabandė juokingai per­ kreipti veidą, bet K arlei Reardon tas veidas, panašu, visai nepa­ sirodė juokingas. V elniui greitai atsibodo tas žaidim as, taigi jis paleido v a rik lį ir nuvažiavo.

Pusiaukelėje jis atidarė daiktadėžę, išsiėmė kaukę. G alutinė stotelė buvo mažiau nei už penkių m inučių kelio. Viskas prasidėjo per laidotuves: to nužudyto detektyvo laidotuves. Iš smalsumo ir pikto pasitenkinim o, velnias stovėjo nekvies­ tas koplyčios gale. D ar prieš atvykdamas į koplyčią jis jautė, kad kažkas svarbaus netrukus įvyks. Jis nežinojo, kas tai bus, ar tai bus kažkas gero, ar blogo, bet kai Džonas M erseris atsistojo sa­ k y ti atsisveikinim o kalbos, velnias iškart suprato, kad ta akim ir­ ka atėjo. Velnias stebėjo, iš pradžių tarsi apkerėtas, po to išsigandęs, kas vyksta su M erseriu. K iti ten susirinkę žmonės galbūt pa­ galvojo, kad tai nervinis išsekimas, bet velnias iškart suprato, ką tai reiškė - jam pakako išgirsti, ką kalba M erseris, ir pam atyti, kaip jis akim is auditorijoje gaudo monstrus, jog suprastų, kad yra kalbančiojo priešingybė. Kad M erseris jo varžovas. Žm ogus, jaučiantis blogį. Netrukus jų žvilgsniai turėjo susitikti, ir D ž o ­ nas M erseris pats tai būtų supratęs. T ik tai, ką po to padarė detektyvo žmona ir jo kolegos, iš­ gelbėjo velnią nuo to, kad jo tądien nepagautų. Jis jau buvo kaip reikiant išsigandęs. Ik i tada kelias visada buvo atviras ir tiesus: niekada nebuvo k ilę jokių įtarim ų, kad šitoje Žemėje g ali būti kažkas, galintis pastoti jam kelią. O tuom et še tau: priešininkas. Tiesiog in is jo priešininkas. Ką daryti toliau, velnias suprato kitą dieną po ilgos m editaci­ jos. Jis išsikėlė visiškai naują tikslą. Pirm iausiai reikėjo sužinoti kiek galim a daugiau apie savo priešą. K o l detektyvas sveiko, Eilenė M erser beveik visą laiką budė­ jo prie savo vyro lovos ligoninėje, tuo metu jų namai lik o tušti. K a i jie galiausiai sugrįžo, ji toliau rūpinosi juo. Detektyvas leido savo dienas įsisukęs į chalatą, jis skaitė, žiūrėjo televizorių, jam akivaizdžiai trūko energijos net nueiti iš vieno kam bario į kitą.

N ė vienas iš jų nesiruošė lip ti į palėpę. Žmonės retai tai daro. Jei jie ten būtų užlipę, būtų radę velnią, skendintį šviesiai mė lynoje ekrano šviesoje. Velnią, kuris matė ir girdėjo viską, kas vyko jų name. A kivaizd u, kad pats likim as suvedė jį su D žonu M erseriu, tik iš pradžių velnias nebuvo tikras, koks kitas jo žingsnis turėtų būti. T ik tada, kai M erseris sugrįžo į darbą prieš savo žmonos valią, taip niekais paversdamas savo visus pažadus, velnias su­ prato, koks šįkart bus žaidim as. Taip visada nutikdavo. Reikėjo tik laiko tai atkapstyti tarsi fosiliją, o velnias ir stebėdavo savo aukas tam, kad po truputį nupūstų sm ėlį nuo žaidim o struk­ tūros. Kas būtų nutikę, jei, laikydam asis duoto pažado, D ž o ­ nas M erseris būtų atsisakęs savo gyvenim o tikslo? Jei jis taip būtų padaręs, velnias būtų netekęs oponento. Priešingu atve­ ju, - je i M erseris vietoj meilės pasirinktų darbą, - velnias tikėjo­ si džiaugtis gausiu derlium i. Žaidim o esmė buvo paprasčiausias konfliktas tarp dviejų žm onių - tiesiog testas. Bet tam turėjo būti duota pradžia. Skir­ tinguose gyvenim o etapuose, velnias žinojo, atsiranda sergėto­ jai, kuriuos reikia įveikti, ir šįkart akivaizdžiai buvo tinkam as momentas. Velnias savo tėvui kasdien meldėsi, kad baimė būtų nugalėta ir žaidim ui būtų leista prasidėti. Stebint M erserius, velnio dėmesį patraukė k iti taikin iai, taip atsirado naujos velnio tapatybės, taip jis ėmė v irsti skirtingais žmonėmis, kol persekiodavo kitus. K a i velnias sužinojo apie Džeim są Reardoną, jis virto Karlu Farm eriu, po to K olin u Barnsu, pradėjusiu draugauti su Reardono vaiko motina. Sko­ tas Banksas ir D žodė M a k N is, priešingai, buvo jo pora daugiau nei trejus metus. Bet kai Kevinas Simpsonas atnaujino ryšius su D žode, velnias suprato, kad tai ženklas. Visos detalės iš lėto sukrito į vietas ir, kai tai nutiko, baimė lik o tik prisim inim uose. Velnias įsitraukė į išties didingą projektą.

V isg i tie du žaidim ai buvo tik smulkmena, didesnės visumos dalys. Tikrasis žaidim as visada buvo nukreiptas į D žoną M e r­ serį. A rb a jo oponentas turėjo liautis kovojęs, arba jo žmonos m eilė turėjo būti suplėšyta į skutelius ir paim ta kaip išpirka. Ir vienu, ir kitu atveju testas būtų išlaikytas. G albūt tuomet - pa­ galiau - velniui bus leista keliauti namo. Kad ir kas nutiktų jo m irtingam kūnui, tai, ką jis čia atliko, vis tiek nuostabu. Jis po savęs paliks visą m irties katedrą. A n t negyvų kūnų ir pralieto kraujo pastatytą koplyčią, kurioje apsi­ stojęs aukščiausiasis tėvas galėtų šokti iš džiaugsmo. K a i velnias atvažiavo, visuose namo languose degė šviesos, ir akim irką pasirodė keista - negi jis apsiskaičiavo? Term inai visa­ da buvo įtem pti. Bet kažkas šnabždėjo jam, kad tam turėtų būti kita priežastis. Jei Eilenė M erser vis dar nemiega, galbūt laukia vyro, velnias turės tuo pasirūpinti, bet iš esmės niekas daugiau nesikeis. Velnias pastatė autom obilį, paėmė ant rankų kūdikį. M e r­ gytė vis dar verkė, todėl velnias ir toliau ja i kažką šnabždėjo ir, švelniai barškindamas namo raktais, ram ino ją. Jis nuėjo prie namo ik i pagrindinių durų, po penkių sekun­ džių jau buvo jo viduje. Koridorius pirm am e aukšte buvo tamsus, bet durys aplink jį atviros, kam bariai už jų ryškiai apšviesti. Jis kurį laiką stovėjo ram iai, klausėsi. Nam e buvo tylu, girdė­ josi tik kūdikio, prispausto jam tv irta i prie krūtinės, verksmas. U ž to garso velnias girdėjo tik savo paties širdies plakim ą, lėtą ir stabilų. -

Š šššš.

Antram e aukšte suskambo telefonas. T a i tikriausiai policija. Velnias nuėjo prie laiptų, užlipo jais.

G R U O D Ž IO 4-OJI

7:20

AUŠRA

Markas Dangus šviesėjo prie horizonto, virš galvos buvo tam siai mėly­ nas, m iglotas ir pageltęs rytuose. Kelios žvaigždės vis dar švietė, tačiau žvaigždynų likusios tik nuotrupos. A š vairavau, priešais mačiau d id elį debesį. Apšviestas iš lėto kylančios saulės, jis at­ rodė kaip violetinis piršto įspaudas danguje. D videšim t po septintos. Traukis iš kelio. Daugm až žinojau, kur važiuoju, bet labiausiai pasitikėjau G PS sistema. Nors ji nelabai su m anim i spėjo. Su m irksinčio­ mis šviesoms ir kaukiančia sirena važiavau taip greitai, kaip tik buvo įmanoma. A utom obiliai nusukdavo prie šaligatvių, kad praleistų mane, ir nors buvo dar anksti, jų buvo daug, tad man vis teko m anevruoti iš vienos kelio pusės į kitą, pavojingai keisti eismo juostas pusiau apakintam priešais atvažiuojančių automo­ b ilių žibintų. Greičiau, greičiau. Gatvėse sniegas buvo nuvalytas, sušalusi kelio danga pabars­ tyta smėliu. Trūkinėjančių dialogų ištraukos vis pasigirsdavo per policijos radiją. Kartais paspausdavau mygtuką, kad įjung­ čiau m ikrofoną, ir nenuleisdamas akių nuo kelio ką nors pats pasakydavau. M a n buvo perduota, kad pareigūnai jau lig o n i­ nėje ir nusikaltim o vieta tiriam a. Niekas nekėlė telefono ragelio M erserio name. G in k lu o ti pareigūnai jau pakeliui, bet... - A š beveik vietoje, - pasakiau. Į ligoninę man skambino M erseris, tuo metu jis bėgo per mišką. Susijaudinęs davė padrikas instrukcijas man sukviesti žmones. Ik i tos akim irkos jau ir pats buvau beveik viską supra­

tęs, bet tada jis man dar papasakojo apie laišką, rastą sandėliuke, kur buvo laikom as Skotas. Laišką, adresuotą būtent jam. A p ie tik rą jį rim tą žaidim ą, kuris dabar žaidžiam as. Brangusis detektyve seržante Merseri. Galvoje dar girdėjau po jo kojom is traškančias šakas, kai M erseris bėgo per mišką, jo sunkų alsavimą. Jaučiau jį užval­ džiusią paniką. Jei radote šį raštelį, vadinasi, jūs jau pasirinkote. Dabar aš buvau pakeliui į jo namus, vairavau kaip pats vel­ nias, besivaikantis velnią. M erseris, kai tik ištrūks iš miško, taip pat atvažiuos, bet kad ir kaip jis skubėtų, kad ir ką man dispeče­ ris sakytų, žinojau, kad pirmas jo namuose būsiu aš. E ile n ė ... Įsukau į reikiam ą gatvę, sulėtinau greitį, ėmiau atsargiau va­ žiuoti. Reikalingas namas G PS sistemos ekrane buvo pažymėtas raudonu apskritimu, jis už trijų pastatų. D idelis, individualus na­ mas. Kvadratiniai langai, visi nušviesti ryškiai geltonos šviesos. Ik i pagrindinio įėjim o terasomis k ilo didelis gėlynas, per kurio v i­ durį driekėsi takelis. Privažiavim as autom obiliui prie namo šono. Viskas padengta storu sniego sluoksniu, kuris atrodė vos vos ro­ žinis ankstyvo ryto šviesoje. Prie namo jau stovėjo senas automo­ bilis. Pastačiau savo autom obilį taip, kad anas negalėtų išvažiuoti. - Detektyvas Nelsonas, - pasakiau dispečerinei. - A š jau vie­ toje. E in u į vidų. Šaltis pervėrė mane kiaurai, kai išlipau iš autom obilio, bet aš ir be jo visas drebėjau iš baimės ir dėl užplūdusio adrenalino. Ram inau save taip, kaip buvau mokytas: iš lėto kvėpavau pro nosį, po burną sukdamas seiles. G in k lu o ti pareigūnai jau pake­ liu i, bet kol kas man teks verstis su standartine įranga, ku ri yra policijos autobusiuke. A š susirinkau viską, ko man reikėjo. D e ­ šinėje rankoje - p ip irin is purškiklis, gum inė lazda kairėje. Jau­ čiausi absurdiškai m enkai ginkluotas.

Tolum oje girdėjosi sirenos. Bet jos dar apgailėtinai toli. Autom obilyje, kuris jau stovėjo prie namo man atvažiavus, po kapotu dar kažkas klaksėjo. Paliečiau kapotą. Šiltas. Jis tik ­ rai čia. Nepaisant mano didelio noro kuo greičiau p u lti į vidų, gal­ voje sukosi m intys apie E n d rių Daisoną, taigi nusprendžiau iš pradžių apžiūrėti namą ir teritoriją aplink prieš ką nors daryda­ mas. A n t privažiavim o prie namo pėdsakų nesimatė. Kas kita per gėlyną besidriekiantis takelis - neryškūs pėdsakai vedė prie šiek tiek pravirų pagrindinių durų, už jų buvo tamsu. O tada pamačiau. Sustingau. Vieno lango antrame aukšte stiklas buvo suskilęs, ant jo matėsi kraujo dėmė. Tas vaizdas įkvėpė veikti man net nespėjus visko ik i galo suvokti. Reikia ką nors daryti. Sparčiu žingsniu praėjau pro gėlyną stebėdamas namo kam­ pus. A p lin k takelį sniege pėdsakų nesimatė, tik daug erdvės tarp manęs ir gyvatvorės. V is žvilgčiojau į privažiavim ą prie namo dešinėje, jei kartais name esantis žmogus išeitų per šo­ nines duris. Nuėjęs ik i pusės tako išgirdau: verkia kūdikis. Plaukeliai ant sprando man pasišiaušė, aš sustojau, kai buvo likę apie dešim t metrų ik i namo. Karle Reardon. Sugriebiau guminės lazdos rankeną taip, kad ilg o ji jos dalis būtų ties mano kairės rankos dilbiu, šiek tiek prieš mane, sulen­ kiau ranką, kad lengviau būtų apsiginti. Dešinės rankos riešą uždėjau ant kairio riešo taip, kad pip irin is purškalas būtų arčiau manęs. G ilia i kvėpavau. K ū d ik io verksmas girdėjosi visai šalia, bet namo viduje, iš­ kart už pagrindinių durų, iš tos vietos, kuri buvo šešėlyje ir kurios negalėjau matyti. - Išeikite!

Tamsoje kažkas sujudėjo, ir vyras atsistojo taip, kad aš galė­ čiau jį matyti. Barnsas. Jis laikė Karlę Reardon viena ranka tvirtai prispau­ dęs prie savęs. Kitoje rankoje turėjo p eilį. M an o širdis, rodės, daužėsi man tiesiai į gerklę. - Policija! - surikau. - N ė iš vietos! Vietoj to jis išėjo pro duris ant takelio, kur aš jį galėjau aiškiai m atyti. Jis buvo tik su džinsais ir velnio kauke. V isi tvarsčiai nu­ lupti, ir dabar aš galėjau savo akim is m atyti, kiek siekia jo bepro­ tybė: jis siaubingai sužalojo savo kūną, kad apgautų mus. Įpjovi­ m ai ir nudegim ai ant krūtinės ir nugaros, violetinės mėlynės, po kūdikiu suriesti sulaužyti pirštai. Daktaras L i sakė, kad jo pėdos buvo nudegintos, bet jis ėjo taip, tarsi nejaustų jokio skausmo. Brėkštančio ryto šviesoje jis atrodė kaip lavonas, tik judan­ tis. Buvo kruvinas. Ranką, kurioje turėjo p e ilį, laikė už nugaros. M ane užvaldė toks stiprus noras dar kartą žvilgterėti aukštyn į langą, jog bijojau, kad tas noras mane nugalės. Neprarask bu­

drumo. Vyras žengė dar vieną žingsnį lin k manęs. A š nenusileidau. - Padėk ją, Barnsai. Kaukė buvo tik ra i šlykšti - raudona oda ir susivėlę juodi plaukai - bet prim iniau sau, kad tai kaukė. O jis tik žmogus. G albūt jis gali kontroliuoti skausmą, kuris j į tikriausiai kankina, bet pipirinės dujos jį tik ra i paties. Jos privers jo plaučius d irb ti m inim aliu režim u, kurio reikia, jog jis išgyventų, privers j į už­ sim erkti. Tada jis atsidurs ant žemės, man to tik ir reikia. M a n taip norėjosi tai padaryti, bet jis žinojo, kad tik ra i nenaudosiu p ip irin ių dujų, kol jis laiko kūdikį. - Padėk ją ir lik ten, kur esi. Jis ištiesė ranką su peiliu, nuplėšė kaukę nuo veido, numetė ją ant žemės. Išvydęs tai, kas buvo likę iš jo, aš nebemačiau, kaip

kaukė nukrito ant sniego jam už nugaros. T ikrasis veidas atrodė šimtus kartų blogiau už kaukę. Kairė dalis atrodė sudraskyta, į sutinusią odą buvo įsirėžusios siūlės. A kies vietoje tik žaizda ir vėl siūlų galai, siūlai styrojo kaip stori, šiurkštūs plaukai. Jis buvo sužalojęs save ik i sunkiai suvokiamo lygio. Visos to žm o­ gaus, su kuriuo kalbėjausi ligoninėje, žaizdos dabar buvo man prieš akis. N et ir pro siaubingas žaizdas matėsi, kad jis apimtas sunkiai kontroliuojam o pykčio. Neapykantos. Bandžiau atsakyti tuo pa­ čiu, kai jis suurzgė man: - M e sk ginklus ir traukis man iš kelio. Sirenos dabar buvo visai netoli. Papurčiau galvą. - To tik ra i nebus, K o lin ai, ir tu pats tai gerai žinai. - T a i ne mano vardas. K ū d ikis spurdėjo jo rankoje, bandė nustum ti jį šalin savo ma­ žom is rankutėmis. Jis pakėlė p e ilį mergytei prie veido. Panika prasiveržė pro mano pyktį. - N e re ikia ... - T a i traukis man iš kelio! A š dvejojau. Situacija buvo be išeities. T ik ra i negalėjau leis­ ti jam pasprukti, jokiu būdu, bet negalėjau ir pulti. Be to, iš jo veido išraiškos buvo aišku, kad jis pasiryžęs savo grasinim ą įvykdyti. Jis taip pat girdėjo sirenas ir tik ra i neketino laukti, kol policija bus čia. Jei norėjau jį sustabdyti, negalėjau pam iršti, kad jis neturi ko prarasti. D ar viena m irtis jam nieko nereiškė. Greičiau. Galvok! Tai juk tavo darbas. - Reardonas padarė viską, kaip norėjai, - pasakiau. - N egali dabar žudyti jo dukters. Taip sulaužytum taisykles. -Ja u išaušo. V isi žaidim ai baigti. T u ri tris sekundes. - N edaryk to, K olinai. - D v i sekundes.

Jis ir vėl priglaudė p e ilį Karlei prie skruostuko. - Vieną. - Gerai. A š numečiau p ip irin į p u ršk ik lį ir lazdą į vieną pusę. Bet iš vietos nepajudėjau. Kiekvieną sekundę reikėjo tem pti kiek įm a­ noma ilgiau, kol mąsčiau, kaip išspręsti šitą situaciją. - Dabar traukis iš kelio. N enoriai pasitraukiau nuo tako. - Nebenori su m anim i pasikalbėti? - M es baigėme, - jis priėjo arčiau manęs. - Gavau iš tavęs daugiau nei būčiau galėjęs pasvajoti. Jo užuom ina apie L iz ą privertė mane sugniaužti kumščius. Bet nespėjau nieko pasakyti... Šviesos, m irksinčios ant mūsų. Raudonos ir mėlynos, besi­ sukančios horizontaliai, metančios pulsuojančius šešėlius ant namo už jo. A š stovėjau nejudėdamas. Jis ku rį laiką žiūrėjo man per petį, po to vėl pažiūrėjo į mane, jo veidas buvo perkreiptas pykčio. Jis įrėmė p e ilį K arlei į kakliuką. - Per vėlu, K o lin ai, - pasakiau. - Nebepaspruksi. - Ššššš, - jis ram ino Karlę nenuleisdamas nuo manęs akių. U ž nugaros girdėjau autom obilių dureles. Šūksnius. - Policija! K aip alkūnės atsirem ia į kapotus. K aip traška racijos. Ž ings­ nius. M a n net nereikėjo atsisukti, bet aš ir nedrįsau to dary­ ti. G arsai reiškė, kad ginkluotas būrys užim a pozicijas. Nem a­ čiau jų, bet iškart supratau, kiek gin klų dabar į mus nukreipta. Į Barnsą, p olicin in ko žudiką. Iškėliau vieną drebančią ranką ir surikau: - Detektyvas M arkas Nelsonas. L ik ite savo vietose! Jei buvo galim ybė jį dabar nušauti, aš beveik būčiau norėjęs, kad taip ir būtų padaryta, bet žinojau, kad tai per didelė riz i­ ka. Jam dar lik tų laiko pasinaudoti peiliu. N et jei į jį pataikytų

pirm u šūviu, net nenorėjau galvoti, kas nutiktų po to: gali būti paleista visa šūvių papliūpa, o mes su Karle būtume tos ugnies linijoje. Barnsas sūpavo kūdikį, galva glostė jai galvytę. Jis ty lia i kaž­ ką kalbėjo, jam iškvėpus ore pakibdavo baltas rūko debesis. - Ššššš, viskas gerai. - J u k vis tiek nepaspruksi, K olin ai. Verčiau padėk ją. - Ššššš. Pažiūrėjau į ryškiai apšviestą langą virš mūsų galvų, į krauju suteptą jo stiklą, pajutau, kaip suspaudžia širdį. - G avai viską, ko norėjai. - T a i detektyvas M arkas Nelsonas, - Barnsas švelniu balsu pasakė klykiančiam kūdikiui, bet jo žvilgsnis lik o įsmeigtas į mane. Jis norėjo, kad aš matyčiau, kaip tai nutiks. - A r matai jį ten? Jam turėtum labiau rūpėti, bet kažkodėl nerūpi. - G avai visko, ko norėjai, K olinai. K ą tu tuo pasiektum? Barnsas abejingai žiūrėjo į mane. Jo veidas buvo visiškai ra­ mus. Jis jau nusprendė, ką darys, tik jam dar reikėjo laiko tam pasiruošti. Pyktis jau buvo pranykęs, o jo vietą užėmė kažkas baisesnio. Laukim as. - J ie ju k sudraskys tave į gabalus, negi nesupranti? - pasakiau. - M a n nesvarbu. A š vis tiek pasiim siu savo kolekciją namo. Dieve. Šaltis vėl nukrėtė mane. Karle muistėsi prispausta p rie jo, bet jis tvirtai ją laikė, spaudė su savo sulaužyta ranka. Policijos pro­ žektorių šviesų dryžiuose matėsi persikreipęs jos veidukas. Jis toliau šnabždėjo: - M arkas turėtų tave ginti, bet jis nusprendė, kad m irsi vien todėl, kad jis nenori man leisti išeiti. - Barnsai, tu ... - Ššššš, - pakartojo jis. - Suprantu, kaip baisu tai suvokti. - T u ...

- Bet M arkas taip visada daro. Supranti tai? Žmogau, tu svaigsti. Žinom a, kad taip. Bet to vyro galvoje visa tai atrodė logiška. Jis negalėjo pasprukti, bet galėjo pavogti ir su savimi pasiim ti dar kai ką. Ir visai nesvarbu, kad jis rėmėsi kažko­ kia absurdiška patologija: jam visa tai buvo tikra, taigi jis tai tikrai padarys. Negalėjau sugalvoti nieko, kad jį sustabdyčiau. M an o žvilgsnis nuslydo nuo Karlės veiduko prie jo veido, ir širdis nusi­ rito į kulnus, kai jis užmerkė savo akį. Jo lūpose išryškėjo šypsena. - K o lin a i... ... vieną trum pą akim irką pasijutau taip, tarsi būčiau kažkur kitur. T ik trum pą blyksnį, bet per j į kažkas sugaudė mano gal­ voje užliedamas mano kūną įvairiausiais pojūčiais. Jūros ošimas aidėjo man ausyse, aš kabinausi į jos paviršių, betjis ištirpdavo man po rankomis. A š skendau, viskas aplink ėmė lietis, bet staiga aš p a­ mačiau neryškų krantą tolumoje, kažkur be galo toli nuo manęs, ir kai aš vėl panirau, žinojau, jog jis ten ant kranto! Ačiū D ievui! O Dieve, jam viskas gerai. ...tada ir vėl priešais save pamačiau Barnsą. Nors mačiau, kad jo ranka įsitem pusi, pasiruošusi perrėžti K arlei gerklę, aš tik žiūrėjau. Visa kita aplink mane pranyko. Tu gali tai padaryti. - K olin ai, - pasakiau aš. - M a n atrodo, tu suklydai. - Ššššš, - jo balsas buvo toks tylus, kad aš vos galėjau girdėti jį. - Jau laikas. - T u ri daugiau bėdų nei galvojai. A r jauti tai? Rankos jis nepajudino. J i lik o įsitem pusi, ja i trūko sekundės, kad pajudėtų. Bet tada jis atmerkė savo akį, pažiūrėjo į mane. - A š taip pat tai jaučiu, - pasakiau. - T ik ra i? - Bet ne Karle. Prisiverčiau pažiūrėti į jo mėlynėmis nusėtą krūtinę, mačiau, kaip ji pakyla ir nusileidžia, kai jis kvėpuoja. Stengiausi atrodyti

užhipnotizuotas. A š šypsojausi taip, tarsi tai, ką sakiau, iš tiesų kažką reiškė. Em patija. - Daviau tau kai ką ligoninėje, - pasakiau. Jis linktelėjo: - Ir aš tai pasiim u su savimi. Papurčiau galvą toliau šypsodamasis. - V isg i tu padarei klaidą. Tu pasiėmei mūsų meilę, nes pa­ manei, kad L iz a nekentė manęs mirdama, kad ji pagalvojo, jog nem yliu jos pakankam ai, kad išgelbėčiau. Bet tai netiesa. Jis žiūrėjo į mane. Jo veide atsirado susirūpinim as - vos pa­ stebimas, bet jis ten buvo. Kažkokiu būdu sugebėjau suvaldyti ranką, kad ji nedrebėtų, kai parodžiau jam į krūtinę. - Z in ai, ką iš tiesų L iz a galvojo mirdama, K olinai? - paklau­ siau. - J u k žinai, ką jautė viduje? Nes aš tai žinau. J i galvojo, kaip stipriai m yli mane. - Ne, negalvojo. Šypsena jo veide iš lėto blėso. Dabar jo akyje mačiau dar kaž­ ką. A r tai tik ne panikos pradžia? Jis galvojo apie pasekmes to, ką pasakiau, o aš leidau sau įsivaizduoti drauge su juo. T a i tas pats, jei jo krūtinėje iš lėto vertųsi plyšys, pro ku rį vis intensy­ viau im tų skverbtis šviesa. T a šviesa buvo pradingusi tamsoje, bet dabar, po mano žodžių, ėmė plisti. Dabar, kai jis tai išgirdo, net jei ik i galo m anim i nepatikėjo, galėjau lažintis, to tikrai ne­ bepaliks. Linktelėjau. - L iz a matė, kad aš ant kranto, ir ji džiaugėsi, kad aš saugus. J i nenorėjo, kad aš pulčiau jos gelbėti. -N e . Bet jis tai pajuto. M ačiau iš jo veido. Jam jau skaudėjo: žinia jau skrodė kiaurai jį lyg bombos atplaiša. Jis tik ra i atpalaidavo šiek tiek ranką? M a n atrodė, kad taip. P e ilis truputį atsitraukė nuo Karlės gerklės. Jo ranka drebėjo.

Toliau spausk tą šūdžių. - A tleisk, K o lin ai, bet tai tiesa. Ir tu tai dabar jauti. Šito ne­ sitikėjai ir neįvertinai? Jo veidas perbalo. Jis visą laiką buvo toks kruopštus, taip at­ sakingai viską planavo. Stengėsi būti tikslus. Todėl net tikim ybė, kad galbūt suklydo, jam buvo per didelė našta. T a i viską suga­ dino. - Išvirkščioji pasiaukojim o pusė, - pasakiau. - L iz a nenorėjo, kad m irčiau dėl jos. Jo ranka iš lėto leidosi, kol peilis pakibo prie šono. A š susi­ tvardžiau, kad iškart nepulčiau jo. Vietoj to vėl pažiūrėjau jam į krūtinę. Jis kvėpavo dažnai ir sunkiai, man reikėjo viską už­ baigti. - M a n tik įdom u, kiek panašių klaidų tavo kolekcijoje? Jo krūtinė nebesikilnojo. Po sekundės peilis nukrito ant že­ mės, sniegas dar ty lia i kažką sušiugždėjo. Pro Barnso lūpas pra­ siveržė keistas garsas. Tarsi aimana. A š vėl pakėliau ranką ir surikau taip garsiai, kaip tik galėjau: - Nešaukite. Kol kas ugnies nereikia! A k im irk ą žvelgiau į Barnsą. Jis ir toliau žiūrėjo tiesiai į mane, bet jo veidas buvo tuščias, tarytum paralyžiuotas, atrodė, kad jo protas užsisklendė, kad išvengtų to siaubo, kuris, jis suprato, yra jo viduje. Privalėjo apnuodyti meilę prieš atimdamas ją iš ko nors. Jam buvo nepakeliama m intis, kad jis pasiėmė kažką gryno. Karle toliau m uistėsi prie jo, o jam, atrodė, pradėjo trū k ti jėgų ją laikyti, taigi aš atsargiai žengiau į priekį ir paėmiau iš jo kūdikį. Jo tuščia ranka lik o kyboti ore. Po to ji pasiekė krūtinę ir ėmė nestipriai nagais draskyti. Iš žaizdų ėmė tekėti šviežias kraujas. Tada, be jokio perspėjimo, jo kojos sulinko ir jis suklupo šalia savo p eilio ant žemės, iš lėto susirietė į em briono pozą, apglėbė save.

Atsitraukiau atbulas tvirtai glėbyje laikydam as Karlę, žiūrė­ damas į ją žemyn, tarsi būtų įvykęs stebuklas. J i gyva. Barnsas palūžęs. M an , panašu, taip pat viskas gerai, nors tik dabar supra­ tau, kaip siaubingai daužėsi mano širdis. Dieve, aš visas drebu. U ž savęs išgirdau takeliu per gėlyną artėjančius žingsnius. V ėl pakėliau akis į langą, į sudužusį stiklą ir kraujo dėmes. Eilenė. -N e ! M erseris prabėgo klupdamas pro mane. - K ą tu j a i padarei? A š spėjau pam atyti jo žvilgsnį, pilną nevilties, baimės, neapy­ kantos, ir, man nespėjus nieko padaryti, M erseris jau buvo ant Barnso, pusiau klūpom is, pusiau krisdamas jis savo didelėm is rankom is griebė Barnsui už galvos, gerklės, daužė jį, smaugė. - K ą tu padarei? Pastačiau Karlę Reardon ant žemės, sugriebiau M erserį, bet jis nupurtė mane šalin: vos neparvertė, tarsi būčiau visiškas nie­ kas. A trodo, kad tas netekties sielvartas pagaliau padėjo jam ras­ ti jėgų, kurių jam taip akivaizdžiai visą dieną trūko. Dabar jis atrodė neįveikiamas: kiekviena emocija jo esybėje buvo virtusi fizine jėga - jis buvo tvirtas kaip lokys. - Sustabdykite jį! Tačiau priėję pareigūnai tik sustojo atsargiu puslankiu prie­ šais namą. Jų g in k la i buvo nukreipti į žemę, ten, kur M erseris abiem rankom is laikė sugriebęs Barnsą. N ė vienas iš jų nėjo ar­ čiau M erserio. Jie tik stovėjo ir žiūrėjo. Sugriebęs Barnsą už kaklo, M erseris j į tai kėlė aukštyn, tai vėl nuleisdavo ant žemės. M erseris šaukė, rėkė, jo kūnas buvo įsitempęs ir susikoncentravęs vien tam, kad kuo labiau sužalotų tą vyrą. Barnsas buvo kaip lėlė - be menkiausių gyvybės ženklų: jo kūnas krito ten, kur buvo metamas, jo galva laisvai tabalavo ant kaklo.

V ėl sugriebiau M erserį, bet šįkart rim čiau - vieną ranką pakišau jam po pažastim i, kad galėčiau suim ti už pakaušio ir užspausti pakeltą jo ranką. Nors stengiausi iš visų jėgų, bet jis buvo tvirtas it akmuo. Pliaukšt, pliaukšt. Tada dar vienos ran­ kos sugriebė j į - aplink sustoję pareigūnai pagaliau atėjo man į pagalbą. A š atsitraukiau, leidau jiems baigti šį reikalą. Prireikė keturių vyrų, kad pakeltų M erserį ir nutemptų šalin. Jis įs ik i­ bo į Barnsą, bet galiausiai pareigūnai prievarta nuvedė M erserį takeliu. K u rį laiką jis ir toliau šaukė, kad jį paleistų, bet galiausiai jo žodžiai paskendo nevaldomoje raudoje. M ačiau, kaip M erseris suglemba, kaip suklum pa ant kelių į sniegą nusisukęs nuo mūsų, užsidengęs rankom is veidą. Pažiūrėjau į ant žemės g u lin tį Barnsą. Jis nejudėjo, jo veidas, visa galva buvo kruvina. Sniegas po juo vietom is buvo tam siai raudonos spalvos. Nežinojau, ar taip nutiko po M erserio užpuo­ lim o, ar nuo ankstesnių jo sužalojim ų. A š vėl pakėliau ant rankų Karlę. Prie manęs priėjo ginkluotojo būrio vadas, jis atsistojo greta manęs, pažiūrėjo žemyn į Barnsą. Iškvėpė g ilia i, po to pats sau linktelėjo. - M erseris išgelbėjo tau gyvybę. To šunsnukio kita auka tu­ rėjai būti tu, - jis kokią sekundę į mane žiūrėjo - mes vienas kitą gerai supratome. - K aip kad anąkart Endis. A š pažiūrėjau į Barnsą. - Tu kvailas šunsnuki... Pareigūnas gūžtelėjo. A š padaviau jam kūdikį, jis paėmė Karlę ir nuėjo takeliu. Kelias sekundes dar žiūrėjau nueinančiam vyrui į nugarą, po to pritūpiau prie Barnso, kad patikrinčiau jo pulsą. Patikrinau dar kartą. Po paraliais. U ž kelių metrų nuo manęs M erseris vis dar klūpojo ant kelių. Jo rauda jau buvo nurim usi. A š žiūrėjau į jį. N et ir šitaip susi­ klosčius aplinkybėm s jis tik ra i už tai, kas įvyko, bus nubaustas.

Brangusis detektyve seržante Merseri. Jei radote šitą raštelį, va­ dinasi, jūs pasirinkote. Jis nuolat tai darė: rinkosi darbą vietoj žmonos. O dabar, kai buvo per vėlu, jis norėtų padaryti priešingai. M a n buvo jo labai gaila. N uoširdžiai. Mūsų darbas palaikyti jį. Pakėliau akis į tylų, ramų namą, į kruviną langą. A š kaupiausi. Pirm iausia, kad išreikščiau savo palaikym ą jam, galėjau nueiti ten. - Pasirūpinkite, kad jis neužeitų į namą, - riktelėjau. Pareigūnai nustebę pažiūrėjo į mane. Bet tikriausiai mes visi matėme, jog Džonas M erseris, bent kurį laiką, tik ra i niekur neis. A š g ilia i įkvėpiau prisim inęs: nenoras pripažinti. N e to li Barnso kūno gulėjo peilis. D ė l viso pikto, pastūmiau p e ilį arčiau jo.

G R U O D Ž IO 4-OJI

7:30

10 M INUČIŲ P O A U Š R O S

Eilenė T o li, kitam e miesto gale, Eilenė miegojo. Sapnas buvo tas pats, kokį jau buvo sapnavusi anksčiau, prieš tai, kai ją prižadino H anterio skambutis. Tam e sapne ji vaikš­ tinėjo po namus, matė, kad kai kas dingę - drabužiai iš spintų, knygos iš lentynų. Prieš kelias dienas ji kalbėjosi apie tą sapną su D žonu, jai buvo neramu, kad jis nepaliktų jos. Kad susirinkęs daiktus ne­ išeitų, o ji lik tų viena. Dabar - pagaliau - ji suprato, ką tas sa­ pnas ja i bandė pasakyti. T ie daiktai, kurių trūko, priklausė visai ne D žonui, tie daiktai buvo jos, tai buvo jos daiktai. Per arti­

miausias dienas, nesvarbu, kaip viskas klostysis, visai tikėtina, kad sapnas virs realybe. O kol kas - pradžiai - ji paprasčiausiai kuriam la ik u i išvažiavo iš namų. Sutaisiusi telefoną, Eilenė pa­ skambino Debrai. K aip ir tikėjosi, sesuo net nedvejodama atva­ žiavo jos paim ti. Sapnas perkėlė ją į D žono studiją, tą akim irką ji per miegus susiraukė. Studijoje kažkas buvo kitaip. Kažkas tame sapne ne­ gerai. Toje patalpoje buvo neįtikėtinai šalta, ten jautėsi kažkoks nematomas žiaurumas. D žono dokum entai buvo nuplėšti nuo sienos, jie kybojo ore. Eilenė stovėjo viduryje studijos, nustebusi žiūrėjo į aplink ją pakibusius popierius. Trakšt. Eilenė atsisuko į langą ir pamatė, jog jis įskilęs bei kruvinas. Atrodė, tarsi kažkas supykęs kum ščiu būtų trenkęs į stiklą ir taip pats susižeidęs. Po kokios sekundės kraujas nutekėjo per stiklą. G a l tai Džonas pasielgė taip supykęs, kai suvokė, ko neteko. Bet neatrodo, kad tai būtų tiesa. Jos miegantis protas nuvedė ją prie stalo su kom piuteriu. Raš­ telis buvo padėtas ten, kur paliko jį, Eilenė pažvelgė žemyn į j į - krūptelėjo pam ačiusi kraujo ir seilių dėmę jo vidury. Kažkas su pasišlykštėjim u jį apspjovė. Džonas niekada taip nepasielgtų. Tada neišreikšta sapno logika garsiai pasakė jai, kad už visa tai atsakingas kažkas kitas, bet ji nežinojo, kas tai galėtų būti. Eilenė atsargiai paėmė raštelį. Tas kraujas ją erzino, bet nesvarbu. T a i ju k tik sapnas, o ji tik slia i prisim ena, kas tame raštelyje parašyta, nes ji labai ilg a i rinko žodžius. Jai pasidarė šiek tiek ramiau. Sapne ji žiūrėjo į tą popieriaus lapą ir skaitė, ką jos vyras perskaitys, kai galiausiai sugrįš namo.

Gerai, Džonai. Jei būtent šito tu nori, tikiuosi, kad dabar tu lai­

mingas. Bet tu man melavai ir mane nuvylei. Net nepaskambinai, kai prašiau. Net nesugebėjai pasakyti tiesos. Tu net neįsivaizduoji, kaip baisiai privertei mane jaustis, bet blogiausia tai, kad as vis tiek tave myliu, ir būtent dėl to tave suprantu. Darbas tau svar­ biausia, todėl tu turi j į dirbti. Bet suprask, kad daugiau negaliu būti čia, kol tu tą darbą dirbi. O gal net ir po to. Dabar aš saugi, man viskas gerai. M ano sesuo atvažiuoja manęs paimti. Prašau, nebandyk su manimi susisiekti. Paskam­ binsiu pati, kai suprasiu, kad to noriu. M y liu amžinai, E x x Eilenė miegojo svečių kambaryje sesers namuose, ji apsivertė, ištiesė ranką į tą lovos pusę, ku ri buvo tuščia. Ir pagaliau dau­ giau nieko nebesapnavo.

EPILOGAS

Laidotuvių apeigos turėjo prasidėti antrą, ir aš stengiausi per anksti neatvažiuoti. Nenorėjau sėdėti koplyčioje. Pirm iausia dėl to, kad ten ir taip tikriausiai bus daug žm onių, o aš visai nenorė­ jau atim ti sėdimos vietos iš kažko, kas turėjo daugiau teisių būti ten nei aš. A ntra, aš apskritai nebuvau tikras, ar turėčiau ten eiti. A tsižvelgiant į tai, kas nutiko, man atrodė, jog galiu jaustis labai keistai ir ne visai savo vietoje. V isg i smalsumas nugalėjo, taigi apsivilkau juodą kostium ą ir beveik per prievartą išgrūdau save iš buto. Be penkių dvi pasi­ stačiau autom obilį žvyruotam e kelkraštyje kitoje kelio, prie ku­ rio stovėjo bažnyčia, pusės. Ik i Kalėdų buvo likusios tik kelios dienos, bet po tų prieš dvi savaites užklupusių įvykių oras visą laiką buvo ramus. N uo tada nė karto nesnigo. V isg i buvo šalta ir sausa. Dangus skaisčiai mėlynas. Eidam as per kelią mačiau, kaip blizga asfaltas - per naktį susiformavęs ledas išsilaikė ik i dabar. Ėjau keliuku į bažnyčią vienas, rankoje turėjau voką. Nebu­ vau tikras, ar man vertėjo jį neštis. Pagriebiau jau išeidamas, bet ik i šiol nežinojau, ką su juo darysiu. G albūt po apeigų tiesiog parsinešiu atgal namo. Pūtė atšiaurus vėjas. Jis tarsi ledu talžė man veidą, ritinėjo kaklaraištį per mano švarką.

Tako pabaigoje, prie bažnyčios, stovėjo daug juodų automo­ b ilių . Procesija jau atvykusi, karstas įneštas. Grupelės žm onių, ir jaunų, ir senų, būriavosi prie įėjim o, ėjo į bažnyčią paskui šeimos narius ir artim us draugus, jau įėjusius į vidų. K iti laukė stovė­ dam i ant žolės, baigė rū kyti cigaretes. Niekas nekalbėjo. V isi atrodė paskendę m intyse ir jausmuose, tarytum taip reikėjo juos saugoti nuo šalčio. Į viršų sm ailėjanti akmeninė arka vedė į priebažnytį, kurio abiejose pusėse buvo po koplyčią. Koplyčia kairėje, kur ir turėjo vykti apeigos, buvo pilna žm onių, koplyčioje dešinėje žm onių buvo mažiau. Nuėjau į tą pusę. Prie tolim osios sienos buvo pa­ statytas ekranas, kad tie, kurie netilps į kairiąją koplyčią, apei­ gas galėtų stebėti čia. Atsisėdau paskutinėje klauptų eilėje vienas. -Jė zu s pasakė: „A š esu prisikėlim as ir gyvenimas. Kas tik i m anim i, nors ir m irtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tik i m anim i, nemirs per amžius.“ Pastorius nutilo, pastūmė akinius ant nosies aukštyn. U ž jo stovintys choristai, apsidengę baltutėliais apsiaustais, atrodė kaip dar neuždegtos žvakės. - M es susirinkom e čia, nes gedime Skoto Endriaus Bankso. N et ir per vaizdo įrašą girdėjau ty lia i verkiančius žmones. Skotą, pririštą prie m edžio už pusės m ylios nuo proskynos, su­ rado tądien vos iššaušus. V ienintelis kartas, kai aš jį mačiau neskaitant to stačiakam piais paversto paveikslo su išplaukusiu vaizdu jo kompiuteryje, - buvo skrodim o ataskaita. Iš jos suži­ nojau, kad jis buvo sužalotas tik slia i taip, kaip ir tas vyras, kurį aš klausinėjau ligoninėje. Barnsas, ar kokia jo tikroji pavardė, sužalojo savo kūną lygiai taip pat kaip Skoto. Panašu, kad Sko­ tas buvo paliktas m irti nuo šalčio, o kas tik slia i įvyko tarp jų tą naktį, tikriausiai mes niekada nesužinosime.

Ekrane galėjau m atyti pastorių ir dvi pirm as cerem onijo­ je dalyvaujančių žm onių eiles. M a n atrodė, kad pirm oje eilėje, kiek į dešinę, matau D žodę. Keista, kad aš jos dar net nebuvau sutikęs akis į akį. Trum pai mačiau ją tą naktį kom isariate, bet man neteko kalbėti su ja, o kitą rytą tyrim as buvo iš mūsų at­ imtas. H anterio žmogus apklausė ją praėjus keliom s dienoms, aš perskaičiau apklausos išrašą. Tada man ir pradėjo k ilti įvairiau­ sių klausim ų. Bet labiausiai mane dom ino tai, ko tame išraše nebuvo. Apklausa man prim inė D žodės fotografiją, kurią Skotas turėjo piniginėje. Ir kad mes galim e pam atyti tik tai, ką žmonės nori mums parodyti. - M irtis visuomet tragedija, - tęsė pastorius. - M y lim o žm o­ gaus netektį teko patirti daugeliui iš mūsų, ir kiekvienas žinome, kad ta netektis yra tarsi katastrofa. Skoto atveju, energingas ir talentingas jaunas žmogus buvo paimtas iš mūsų anksčiau laiko, todėl jo netektį mums išgyventi dar sunkiau. Jis paliko m oti­ ną, tėvą ir savo merginą D žodę. Netrukus mes visi sugiedosime giesmę, o tada D žodė su mumis pasidalins savo prisim inim ais apie Skotą. Pažvelgiau į voką, ku rį laikiau rankose vis neapsispręsdamas, duoti ar neduoti jį D žodei. D žodės ir Skoto kom piuteris buvo konfiskuotas, laikom as komisariate, bet viskas, kas buvo rasta jo kietajame diske, sudėta į atskirą katalogą. To dokumento, kurį dabar turėjau voke, nebuvo I T komandos rastų bylų sąraše. V is­ gi akivaizdu, kad tai buvo parašęs Skotas, o tai reiškė, kad Barn­ sas tikriausiai ištrynė failą iš kom piuterio, kol buvo jų bute, kad pagrobtų Skotą. U žpuolikas atsispausdino ir nusinešė į mišką, kad galėtų juo remdamasis priversti Skotą nekęsti Džodės. Penki šimtai priežasčių, kodėl aš tave myliu. Barnsas paliko tą priežasčių sąrašą drauge su M erseriui skir­ tu rašteliu sename akm eniniam e sandėliuke. K e li paskutiniai puslapiai arba taip ir nebuvo atspausdinti, arba dingo, nes są-

rasas baigėsi 274-uoju numeriu. Bet vis tiek tai buvo nemažai. Pagautas im pulso, aš nukopijavo tą sąrašą. Neturėjau taip elgtis, bet pamaniau, kad Skotas tikriausiai norėtų, jog D žodė j į pama­ tytų. Tačiau kai perskaičiau jos apklausos išrašą, dėl to nebebu­ vau toks tikras. Iš pradžių man reikėjo su ja kai ką aptarti. - N et ir netekę savo m ylim ų žm onių, nors ir prislėgti sielvar­ to, privalom e p risim in ti vieną dalyką. Jie nusileido už horizonto, bet tas horizontas tik riba, už kurios negalim e m atyti. Vieną dieną mes taip pat leisim ės į tą kelionę ir vėl sutiksim e tuos, kurių netekome. T a i mes žinom e ir tuo tikim e per Jėzų K ristų, mūsų Viešpatį. Am en. Atsilošiau. Nesvarbu, kaip man labai norėdavosi pasinerti į em ocinį pasaulį, aš niekada netikėjau religijos teikiam a paguo­ da. Pom irtinis gyvenimas - religijos esmė - ir Dievas, m alo­ ningai žiūrintis iš aukštai į mus, man buvo tik gražus pramanas. Žmonės num irdavo ir palikdavo mus, ir daugiau nebeegzistavo, jie išlikdavo tik mūsų širdyse ir prisim inim uose. Nebuvo nei am­ žinojo atpildo, nei am žinosios bausmės. Jokio dieviškojo plano. Tačiau jau ne kartą pastebėjau, kad per laidotuves leisdavau sau pailsėti nuo tos tvirtos ir racionalios savo pozicijos. Ir bent tą pusvalandį galėjau džiaugtis šiokia tokia ramybe. A š galė­ jau įsivaizduoti, kad pom irtinis gyvenimas vis dėlto egzistuoja ir kad žmonės iš mūsų, gyvųjų, atim am i arba todėl, kad tam atėjo laikas, arba todėl, kad kažkas juos pavogė: o tas vagys­ tes ir apskaito Dievas. Tą pusvalandį galėjau leisti save k v a ilin ti tvirtindam as, kad į klausim ą „kodėl“ visgi egzistuoja tvirtas ir logiškas atsakymas. V isg i šiandien taip nesijaučiau. Prisim inęs, kas nutiko prie M erserio namo, žinojau, kad tai nebuvo jokia žinutė iš anapus. Tiesą sakant, priešingai. Ju k ne­ buvo kam tos žinutės perduoti. L iz a lik o jūroje. Tad, kad ir kur

dabar jos kūnas, ji tik ra i daugiau nieko nebegalvoja. J i nei ne­ kenčia manęs, nei m yli. Jos paprasčiausiai nebėra. Svarbiausia buvo tai, ką ji jautė tomis trum pom is akim irko­ m is jūroje. Neturėjau galim ybės sužinoti, kokios m intys tada sukosi jos galvoje. O kad ir kuo nuspręsčiau tikėti, tai vis tiek nieko nebepakeis. Kadangi jos beprotiškai ilgėjausi, norėjau įsi­ vaizduoti, kokia jos veido išraiška būtų dabar ir čia, tarsi ji šią akim irką būtų šalia. M a n norėjosi išgirsti, ką j i pasakytų. Ta­ čiau už mano įsivaizdavim ų - už tos realybės, kurią išsigalvojau, jokios kitos realybės nebuvo. V ienintelis pom irtinis žm onių gy­ venimas vyksta m intyse tų, kuriuos jie paliko m irdam i. Galėjau nuspręsti, ar p risirišti prie tos vienos baisios sunkiai suvokiamos akim irkos pačioje pabaigoje, ar galvoti apie visus drauge praleistus metus ik i tos akim irkos. Pasirinkus antrą va­ riantą man nebereikėjo abejoti dėl to, kokį jos veidą įsivaizduoti ar ką ji man pasakytų, jei ją dar kartą sutikčiau. N uo šiol, nusprendžiau, mano pasirinkim as - įsivaizduoti ją besišypsančią. Ir aš ją tokią įsivaizdavau, kol ji kalbėjo su m anim i, kol ji šnabždėjo man į ausį teisybę. Niekas nieko nebūtų galėjęs pakeistu Po bažnytinių apeigų D žodė išėjo iš bažnyčios markstydamasi nuo dienos šviesos. Dangus buvo p ilk a i baltas, bet pro jį - iš už jo - prasišvietė saulė, ir visur, kur tik ji pažvelgdavo, pasaulis kibirkščiavo. Buvo šalta. O re besidraikantis iškvėptas oras ir tas kandus šaltis, kurį D žodė dabar jautė ant savo skruostų, jai itin ryškiai prim inė tai, kas nutiko tą naktį. Nepasiduok. Bet ji vis tiek drebėjo. Sakant atsisveikinim o kalbą, porą kar­ tų ja i teko n utilti, gurkštelti vandens. Jos ranka tą akim irką stip­ ria i drebėjo, o dabar buvo dar blogiau. Jos gerklė buvo įsitem ­

pusi, skrandis... Viskas jos viduje buvo įsitempę ir sustingę. Ji atpažino tą jausmą. T a i panikos ir nevilties mišinys, kuris nenu­ m aldom ai k ilo į paviršių. Bet ji nenorėjo leisti sau verkti. J i ne­ galėjo sau to leisti. Privalėjo neleisti. Jei ji pravirks, žmonės ims ją ram inti, ir ji galutinai palūš, galbūt net negrįžtam ai. To, aišku, tik ra i nebus, tai ir bėda. D žodė jautė nepakeliamą skausmą, sielvartą ir kaltę, bet ji ir toliau kentėjo. K a i viena kan­ čios sekundė baigdavosi, prasidėdavo kita. Visą laiką jos viduje tarsi degė kažkas, ko neįmanoma num alšinti, tarsi jos dvasia būtų nuėjusi m iegoti per arti laužo. Jei kas nors ją palies, jei D žodė per daug g ilia i įsijaus į tai, kas nutiko, jos dvasia prabus ir pradės klykti. Nes niekas iš čia esančiųjų nežinojo tiesos. G erai, kad jai skauda, kad tai ją slegia. J i to nusipelnė ir nuo to neišsisukinės. Laidotuvės turėtų būti svarbi gedėjimo proce­ so dalis, ji turėtų padėti atsigauti: metas, kai galim a visą susi­ kaupusį skausmą paleisti, o visi aplink prisidės. Visiem s drauge lengviau nukreipti žvilg sn į nuo įvykusios tragedijos ir bandyti švęsti gyvenimą, kuris prie tos tragedijos privedė. Laidotuvės tai galim ybė atsisveikinti, proga pasakyti: mes tave mylėjome. Kad ir kaip jai norėjosi pasislėpti, pranykti, jos pareiga buvo būti viso šito centre. Ji tai buvo skolinga ne tik Skotui, bet ir tiems žmonėms, kurie čia atėjo. Iš esmės ji ir buvo įvykusios tragedijos šerdis, todėl privalėjo a tlik ti jai skirtą vaidm enį. Žmonėms jos reikėjo. Jie nekalti dėl to, kad iš tiesų j i neturi teisės iš jų sulauk­ ti užuojautos dėl patirto skausmo, nes ji buvo viso to, kas įvyko, priežastis. Negali taip galvoti. Tai kvaila. V isg i ne. Kaltė, kurią ji jautė, buvo tokia stipri, kokia ir turėjo būti. Bet D žodė negalėjo su niekuo ja pasidalinti, ir ji neturėjo teisės palūžti po ja. J i neturėjo teisės p riim ti užuojautą ar būti guodžiama.

D žodė g ilia i įkvėpė, pradėjo eiti tarp žm onių grupelių. Vaikštinėjo rodydama visiems, kad ja i viskas gerai, tikrino, ar jie jaučiasi taip pat. J i spaudė rankas, apsikabindavo jų bendrus draugus, Skoto šeimos narius ir bendradarbius. - Labai ačiū, kad atėjote. V isi kartojo jai tą patį. - Užuojauta dėl netekties, - sakė jie. - Sakykite, jei galėčiau kuo nors padėti. T a i buvo beveik nepakeliama, bet ji prisiversdavo linktelėti: a tlik ti vaidm enį, kurį jie buvo ja i skyrę. Vienas kitas šypsnys pasirodydavo pasidalinus trum pais p ri­ sim inim ais. Žmonės kartojo jai, kokia graži buvo jos kalba, o ji iš paskutiniųjų stengėsi susilaikyti, kad apsisukusi nepabėgtų. Taip, ji ju k taip jį mylėjo. T ik niekas nežinojo, kaip ji išdavė jį, arba kokie neteisingi jos žod žiai jai pačiai atrodė. Beveik visi, išskyrus tuos kelis pačioje pabaigoje, kai ji leido sau pasakyti tai, ką iš tiesų jautė: - A š jo taip ilgiuosi. M a n taip norėtųsi, kad jis būtų čia, o aš galėčiau viską paaiškinti, - bet net ir šie žod žiai buvo ne visai atviri, kad žmonės galėtų aiškiai suprasti, kas ten slepiasi. D žodė jautė, kaip visa tai kaupiasi jos viduje, ja i einant nuo žmogaus prie žmogaus. J i jautė, jog ja i darosi silpna ir sunku. Bet verkti ji negalėjo. J i negalėjo atrodyti taip prastai, kaip jau­ tėsi. Tada būtų tik blogiau, nes žmonės, kurie dabar kalba su ja, klaidingai pagalvotų, jog ji verkia iš sielvarto. J i to neištvertų. Jai reikia iš čia kuo greičiau dingti, kol ji nepradėjo skęsti savo liūdesy ir gėdoje. M a n labai gaila, - galvojo ji. Nuošaliau nuo kitų, atsirėmęs į medį, stovėjo vyras, jis kan­ tria i stebėjo ją. D žodė žvilgterėjo į jį, po to nusuko akis sujau­ dinta to, kaip jis į ją žiū ri. Atrodė, kad jis matė ją kiaurai. Kas jis toks? A trodė tarsi matytas, tad ji ir vėl atsisuko į jį. Jis buvo

maždaug jos amžiaus, aukštas, su juodu kostium u, rankoje laikė voką. Po akim irkos D žodė prisim inė: matė jį tą naktį policijos nuovadoje. Detektyvas. Jos širdis trumpam stabtelėjo. Dabar, kai žvilgsnių ryšys jau buvo užmegztas, jis nusišypso­ jo jai, ir, nors ta šypsena buvo draugiška, D žodė vėl greitai nusu­ ko žvilgsnį. Jis buvo kažkoks M arkas, atpažino dabar. Jis klau­ sinėjo tą vyrą ligoninėje, jis tas, su kuriuo Džonas miške kalbėjo telefonu, kai ji dar tikėjo, kad Skotas vis dar gyvas. Ta euforija, kurią ji tada jautė, buvo ryškus kontrastas nevilčiai, kuri nuo tada ją užvaldė. Ir dabar ji pajuto kylančią paniką. Turėsi sujuo pasikalbėti. G erai. D žodė susiėmė, pasistengė nusiram inti, nuėjo prie jo. Vėjas taršė plaukų sruogą ant veido, ji nusibraukė plaukus, užsi­ kišo už ausies. - Labas, - pasakė ji markstydamasi nuo šviesos. - A čiū , kad atėjote. - Norėjau ateiti, - pasakė M arkas. - Nebuvau tikras, ar turė­ čiau... bet vis tiek norėjau. K aip laikotės? - N a... žinote... J i sutriko. T a i buvo toks tiesus ir asmeniškas klausimas, ypač iš žmogaus, kuris jos net nepažinojo. K ita vertus, tai buvo kaž­ kuria prasme sąžininga. J i nusišypsojo, nors džiaugsmo šypse­ noje nebuvo. - Būna ir geriau. - Suprantu, - pasakė jis. - Iš mūsų perėmė tyrim ą, bet aš perskaičiau jūsų apklausos išrašą. Nežinau, ar tai padės, bet man labai gaila dėl to, kas jums atsitiko. - A čiū . Bet D žodei ir vėl užkliuvo jo žodžiai - jis siūlė užuojautą ne tik dėl netekties, bet ir visos situacijos: „Kas jums atsitiko“. Panika vis stiprėjo. N eg i jis žino?

- K aip Džonas? - paklausė ji. M arkas pažvelgė kažkur tolyn į keliuką prie bažnyčios svars­ tydamas, ką atsakyti. Atrodė, kad lengvo atsakymo į klausim ą nėra, bet ji žinojo, jog nutiko dar daug, apie ką j i net nežinojo. Po tos nakties D žono ji daugiau nematė, bet tas pareigūnas, ku­ ris ją apklausė, užsim inė, į kokią bėdą jis buvo pakliuvęs. Nors iš užuom inų D žodė nujautė, kas didžiajam e paveiksle pavaizduota, užuom inų nepakako pam atyti j į visą. -Ja m viskas gerai, - galiausiai pasakė M arkas. - Šiuo metu nuovadoje nebūna, be to, vyksta tyrim as dėl jo nusižengim o. Bet viskas galėjo baigtis kur kas blogiau. - J e i pamatysite jį, perduokite jam nuo manęs ačiū. - Būtinai. K u rį laiką jie abu tylėjo, o D žodė jautėsi taip, tarsi negalėtų pajudėti. Kažkuria prasme ji ir nenorėjo judėti. Bet tyla spaudė ją. - O kaip tas vyras? M arkas ir toliau žiūrėjo į keliuką. - Jis mirė. Jai tai jau sakė, per apklausą, ir D žodė suprato, kad M arkas šitai irg i tik ra i žinojo. Atrodė, kad tiesa iš lėto buvo iš jos v ilio ­ jama negavus jos sutikim o. Jos širdis plakė per greitai. Bet ji vis tiek nejudėjo. M arkas pasakė: - M es ik i šiol nežinome, kas jis toks iš tiesų buvo, bet įtariu, kad tai daugeliu atžvilgiu nesvarbu. Žinom e tik tiek, ką jis da­ rydavo žmonėms, ką versdavo juos rinktis. D žodė ir vėl pradėjo drebėti, bet ji stengėsi, kad jos balsas skambėtų ram iai. - Taip. M arkas pažiūrėjo į ją. - R in k tis tai, kas protu nesuvokiama, - pasakė jis.

A k im irk ą panika grasino ją užvaldyti galutinai. Jis žinojo. D žodė žiūrėjo į jį, jis žiūrėjo į ją. J i sustingo. Bet jo veide matėsi gailestis, o tai buvo visai kas kita, lyginant su ta užuojauta, kurią ja i siūlė čia esantys žmonės. G ailestis buvo tikras, jis buvo ku­ pinas supratimo. D žodė pajuto palengvėjimą. Ji norėjo paskęsti tame žvilgsnyje, susm ukti ir kurį laiką ten lik ti. Tačiau pajuto, kaip jos veidas persikreipia, ji pradėjo verkti. - Viskas gerai, - pasakė jis. J i nenorėjo m eluoti per apklausą. Be to, melas slypėjo labiau ne ten, ką ji pasakė, bet ten, ko nepasakė. Jai taip natūraliai išėjo. K a i ji pasakė pareigūnui, kuris ją apklausė, kad tas vyras užra­ kino ją sandėliuke, tai buvo tiesa. O kai jis paklausė, kas atsitiko po to, ji pasakė, kad po kurio laiko išgirdo, kaip rėkia Skotas, tai taip pat buvo tiesa. Jis ju k neklausė, kas nutiko ik i to. K o l ji buvo užrakinta tame sandėliuke, balsas galvoje ja i liepė kai ką tiesiog pam iršti, išm esti iš galvos, D žodė taip ir padarė. Tuo metu svarbiausia buvo ištrū kti iš ten gyvai, o tokie dalykai kaip kaltė, gėda ja i tik ra i negalėjo padėti to padaryti. Balso pa­ siūlymas buvo praktiškas ir paguodžiantis. Negalvok apie tai. Ji turėjo kaip nors ištrūkti, ji turėjo padaryti viską, ką leido jos jėgos, kad jiems abiem tai gerai baigtųsi. Bet svarbiausia, kad j a i viskas gerai baigtųsi. T a ig i ji atsikratė visų emocijų ir jausmų, kurie ja i būtų truk­ dę. J i sąm oningai bandė negalvoti apie tai, kas nutiko tada, kai vyras su velnio kauke sugrįžo pas ją į sandėliuką. A p ie tai, ką ji tada turėjo pasirinkti. Ir kaip greitai jos balsas už ją nusprendė. Skotas. Balsas lie p ė ja i prisim inti, kokį skausmą Skotas kentė, ir to neužm iršti, kai ateis laikas, ji taip ir padarė. Bet dabar riks­ mų buvo pilnos jos m intys. Balsas tada lie p ė ja i pam iršti apie tai, kad ji pasirinko išgelbėti savo pačios gyvybę, tačiau dabar - kaž­ kur g ilia i - ji apie tai tik ir galvojo. M a n labai gaila.

M arkas uždėjo ranką ant peties, kol ji verkė. - Viskas gerai, - pakartojo jis švelniai. - M an o nuomone, tas dalykas - tik jūsų pačios reikalas. Žmonės, kurie buvo įtraukti į tą žaidim ą, tu ri gyventi su viso to pasekmėmis. Niekas jų už tai neturi teisės teisti. D žodė žiūrėjo į žemę. Linktelėjo. Po akim irkos M arkas spustelėjo jai petį, patraukė ranką. - Štai. Jis kažką atkišo jai. D žodė tikėjosi, jog tai bus vokas, kurį jis laikė rankoje, bet jis atkišo ja i nedidelę kortelę. J i paėmė. V iz i­ tinė kortelė. A n t jos buvo jo vardas, pavardė ir darbo telefono numeris. Užuom ina aiški. - A čiū , - pasakė. - Jei kada kils noras pasikalbėti, - pasakė jis, - žinote, kur mane rasti. - A čiū . - Viskas gerai, - M arkas atsitraukė ruošdamasis eiti. - R ū ­ pinkitės savimi, Džode. Ji pastebėjo, kad dabar M arkas tą voką laiko tvirtai prispau­ dęs prie savęs. Tarsi saugotų jį. - Kas čia? - paklausė D žodė. M arkas jai m aloniai nusišypsojo. - K a i kas kitai dienai, - pasakė.

M osby,

M0-221

Steve 50/50 žudikas : ar mirtum dėl meilės? : [romanas] / Steve M o s b y ; iš anglų

kalbos vertė Rasa Stasytė. - Vilnius : Sofoklis, 2016. - 384 p. IS B N 978-609-444-195-0 Pačią pirmą M a rk o darbo dieną savo namų vonioje randamas apdegusio vyro lavonas ir Merserio komanda imasi tyrimo, kuris su kiekviena nauja smulkmena tampa vis klampesnis ir šiurpesnis. Įkalčių braižas labai panašus į pavojingo nusikaltėlio, vadinamo 50/50 žudiku. Jo aukos - jaunos mylimųjų poros. Jas sučiupęs žudikas visą naktį kankina ir manipuliuoja jų jaus­ mais, siekdamas sutrypti juos siejančią meilę. T i k vienas iš jų turi galimybę išgyventi iki aušros...

UDK

50/50 žudikas Iš anglų kalbos vertė Rasa Stasytė Redagavo Aldona Kruševičiūtė Viršelio dailininkė Arūnė Ščiupokaitė Projekto vadovė Auksė Baurienė

Tiražas 1 500 egz. Leidykla „Sofoklis“ Klaipėdos g. 7A, LT-01117 Vilnius [email protected] Spausdino spaustuvė

ScandBook Gamyklos g. 23, LT-96155 Gargždai www.scandbook.lt

821.111-31