Remigijus ČIEGIS
EKONOMINIŲ TEORIJŲ ISTORIJA
VADOVĖLIS
VILNIAUS UNIVERSITETAS KAUNAS, 2006
UDK
Recenzavo: prof. habil. dr. Vladas GRONSKAS prof. dr. Bronislovas MARTINKUS
© Vilniaus universiteto leidykla, 2006 © Remigijus Čiegis, 2006 ISBN
TURINYS PRATARMĖ 6 1 dalis. EKONOMINĖ SUSIFORMAVIMO
MINTIS
IKI
KAPITALISTINĖS
RINKOS
mintis
senovėje
9 1.1.
Ekonominė
10 1.1.1.
Ekonominė
mintis
Senovės
Rytuose
10 1.1.2.
Ekonominė
mintis
Senovės
Graikijos
mąstytojų
kūryboje
15 1.1.3.
Ekonominė
mintis
Senovės
Romoje
21 1.1.4.
Viduramžių
ekonominė
mintis
25 1.2. Ekonominė mintis feodalizmo irimo ir kapitalizmo atsiradimo epochoje 40 1.2.1.
Komercinis
kapitalizmas
ir
jo
teorija:
merkantilizmo
esmė
40 1.2.2.
Ankstyvasis
1.2.3.
Vėlyvasis
merkantilizmas
(monetarizmas)
45 merkantilizmas
(manufaktūrizmas)
48 2 dalis. KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS ATSIRADIMAS ANGLIJOJE IR PRANCŪZIJOJE 64 2.1. 65 2.2. 70
Klasikinės
politinės W.
ekonomijos Petty
bendrieji
bruožai
ekonominės
ir
plėtros
etapai
nuostatos
2.2.1.
W.
Petty
teorinis
indėlis
70 2.2.2. 79 2.3.
W.
Petty
Klasikinės
politinės
politinės
aritmetikos
ekonomijos
idėjos
formavimasis
Prancūzijoje
84 2.3.1.
P.
Boisguillebert’o
ekonominės
nuostatos
84 2.3.2.
R.
Cantillon’o
indėlis
į
ekonomikos
teoriją
89 3
dalis.
FIZIOKRATŲ
EKONOMINĖ
MOKYKLA
96 3.1.
F.
Quesnay
indėlis
į
ekonomikos
teoriją
97 3.1.1.
Fiziokratų
mokykla
97 3.1.2.
F.
Quesnay
Quesnay
Ekonominė
ekonominės
nuostatos
100 3.1.3. 110 3.2.
F. J.
lentelė
Turgot
(Tableau
Economique)
ekonominės
nuostatos
119 4
dalis.
KLASIKINĖ
POLITINĖS
EKONOMIJOS
MOKYKLA
129 4.1.
A.
Smith’o
ekonomikos
teorija
130 4.1.1.
Klasikinės
ekonomikos
teorijos
kūrėjas
A.
Smith’as
130 4.1.2.
A.
Smith’o
metodologija
140 4.1.3.
A.
Smith’o
mokymas
apie
darbo
pasidalijimą
143 4.1.4.
Požiūris
į
pinigus
145 4.1.5.
Vertės
teorija
ir
prekių
kaina
147 4.1.6.
A.
Smith’o
mokymas
apie
pajamas
154 4.1.7.
A.
Smith’o
mokymas
apie
produktyvų
ir
neproduktyvų
darbą
162 4.1.8.
A.
Smith’o
mokymas
apie
kapitalą
ir
reprodukciją
164 4.1.9.
Ekonominės
168 4.2.
D.
politikos
Ricardo
problemos
ekonomikos
teorija
jo
laikmetis
175 4.2.1.
D.
Ricardo
ir
175 4.2.2.
D.
Ricardo
metodologija
178 4.2.3.
Vertės
ir
pinigų
teorija
180 4.2.4.
Darbo
užmokesčio
ir
pelno
teorija
186 4.2.5.
Žemės
rentos
teorija
189 4.2.6.
D.
Ricardo
mokymas
apie
kapitalą
ir
reprodukciją
191 5 dalis. KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS MOKYKLOS EVOLIUCIJA 199 5.1.
XIX
a.
pirmosios
pusės
ekonominė
mintis
200 5.1.1.
N.
Senior’o
ekonominės
idėjos
201 5.1.2.
F.
Bastiat’o
ekonominės
idėjos
206 5.1.3.
H.
213 5.2.
T.
C.
Carey
Malthus’o
ekonominės
gyventojų
skaičiaus
idėjos teorija
219 5.3.
J.
B.
Say’aus
ekonomikos
teorija
232 5.4.
J.
S.
Mill’io
ekonomikos
teorija
244 5.5.
K.
Marx’o
ekonomikos
teorija
jo
laikmetis
265 5.5.1.
K.
Marx’as
ir
265 5.5.2.
Istorizmo
principas
268 5.5.3.
Kapitalo
struktūra
ir
pagrindinės
idėjos
270 5.5.4.
Pridedamosios
vertės
teorija
274 5.5.5.
Reprodukcijos
teorija
277 6
dalis.
KLASIKINĖS
POLITINĖS
EKONOMIJOS
PRIEŠININKAI
285 6.1.
Ekonominio
romantizmo
teorijos
286 6.1.1.
J.
de
Sismondi
ekonominės
pažiūros
287 6.1.2. 298 6.2.
P. Ekonominio
Proudhon’o utopizmo
ir
ekonominis kitos
alternatyvios
mokymas teorijos
310 6.2.1. Pomanufaktūrinio periodo utopinio socializmo pagrindiniai bruožai 312 6.2.2.
C.
de
Saint-Simon’o
ekonominės
pažiūros
313 6.2.3.
Ch.
Fourier
„Falangai
ir
falansteriai“
318 6.2.4.
R.
Owen’o
ekonominės
nuostatos
325 6.2.5.
Socialistų
–
rikardininkų
ekonominės
nuostatos
331 6.2.6.
Agrarinis
338 6.3.
socializmas.
H.
Vokiečių
George’o
idėjos
istorinė
mokykla
mokyklos
pirmtakai
345 6.3.1.
Istorinės
346 6.3.2.
Istorinės
mokyklos
pradininkai
istorinė
mokykla
352 6.3.3.
Jaunoji
356 6.3.4.
Naujausioji
istorinė
mokykla
362 6.3.5.
Vokiečių
istorinės
mokyklos
metodologiniai
ypatumai
svarbiausi
atstovai
369 6.3.6.
Anglų
istorinės
mokyklos
371 7 dalis. EKONOMIKOS TEORIJOS EVOLIUCIJA XIX A. ANTROJOJE PUSĖJE 376 7.1.
Maržinalizmo
ekonomikos
teorija
377 7.1.1.
Maržinalizmas
ir
jo
metodologiniai
principai
378 7.1.2.
Maržinalistinės
384 7.2.
revoliucijos
Austrų
etapai
psichologinė
mokykla
388 7.2.1.
Žymiausi
mokyklos
atstovai
ir
jų
idėjos
388 7.2.2.
Ribinio
naudingumo
teorija
Gamybinių
gėrybių
teorija
Psichologinė
procento
teorija
394 7.2.3. 398 7.2.4. 401 7.2.5.
Neoaustriškoji
404 7.3.
Kembridžo
mokykla.
A.
434 7.4.
Amerikiečių
mokykla.
J.
453 7.5.
mokykla
Marshall’o B.
Clark’o
ekonomikos
teorija
ekonomikos
teorija
Matematinė
mokykla
463 7.5.1.
Matematinės
krypties
atsiradimas
464 7.5.2.
Lozanos
mokykla
478 8 dalis. EKONOMIKOS TEORIJOS EVOLIUCIJA XX A. PIRMOJE PUSĖJE 498 8.1.
Gerovės
ekonomikos
teorijos
499 8.1.1.
A.
C.
Pigou
gerovės
ekonomikos
teorija
499 8.1.2.
H.
Sidgwick’o
ekonominės
idėjos
509 8.2.
Socialinė
513 8.3.
mokykla
Amerikietiškasis
institucionalizmas
522 8.3.1. Institucionalizmo samprata ir pagrindiniai metodologiniai ypatumai 523 8.3.2.
T.
Veblen’o
ekonomikos
teorija
Commons’o
ekonomikos
teorija
Mitchell’o
ekonomikos
teorija
530 8.3.3.
J.
541 8.3.4.
W.
550 8.3.5. Prancūzų ir angliškasis institucionalizmas. J. Hobson’o ekonomikos teorija 554 8.4.
Monopolijos
ir
konkurencijos
teorijos
564 8.4.1.
J.
A.
Schumpeter’io
efektyvios
konkurencijos
teorija
565 8.4.2.
E.
Chamberlin’o
monopolinės
konkurencijos
teorija
573 8.4.3. 579 8.5.
J.
Robinson
netobulos
Švedų
konkurencijos
(Stokholmo)
teorija mokykla
592 8.5.1.
K.
Wicksell’io
ekonominės
idėjos
592 8.5.2.
Švedų
mokykla
608 NAUDOTOS 625 VARDŲ
LITERATŪROS
SĄRAŠAS RODYKLĖ
632
PRATARMĖ Ekonomikoje nėra visam laikui nusistovėjusių tiesų, o tik mėginimai sukurti teorijas (hipotezes), kurios negali būti ,,įrodytos“, o bet kuriuo momentu gali būti paneigtos patirties. M. Friedman’as Gali kilti klausimas: kodėl šiuolaikinis ekonomistas turi gaišti laiką nagrinėdamas ekonomikos mokslo istoriją? Juk, atrodytų, būtų keista atsakymų į šiandienos klausimus ieškoti praėjusių amžių ekonomistų raštuose. Turbūt geriausiai į šį klausimą atsakė M. Blaug’as – todėl, kad daug geriau žinoti apie intelektualinį paveldą, kurį mums paliko pirmtakai, nei tik numanyti, kad jis saugomas mums nežinomoje vietoje ir parašytas mums nesuprantama kalba. Kaip rašė T. S. Elliot’as: „Kažkas pasakė: „Praeities rašytojai nuo mūsų dar labiau nutolę todėl, kad mes žinome tiek pat daugiau už juos“. Ir tai tiesa: žinome daugiau, nes mes skaitėme jų veikalus“. Gilus ir C. Gide ir C. Rist’o pastebėjimas: „Kiekvieną doktriną galima įsidėmėti ir pamėgti tik tada, kai žinai jos istoriją, kai pats perėjai tuos pačius kelius, kuriais klaidžiojo tie, kurie ją atrado ir mums paliko. Tokia tiesa, kuri tarytum nukrito iš dangaus, visai nežinant, kokiu vargu ji buvo įgyta, yra lyg tas neuždirbtas pinigas: iš jo nebūna jokios naudos“. Todėl ir atsiverčiame praeities ekonomistų knygas, kurios, F. Bacon’o žodžiais tariant, yra „minties laivai, plaukiojantys laiko bangomis ir rūpestingai gabenantys savo brangų krovinį iš kartos į kartą“. Tačiau ekonominės minties istorija svarbi ne tik todėl, kad galime mokytis iš praeities, bet ir todėl, kad dabartį bei ateitį su praeitimi sieja visuomenės ekonominių idėjų tęstinumas. Šiandienos ir rytdienos pasirinkimus formuoja praeitis, o ji taip pat. gali būti suprasta tik žinant ekonominės minties raidos istoriją. Ekonomikos mokslą galima palyginti su galingu medžiu, kurio stambios šakos ir vešlus vainikas – tai jau susiformavusios ir tik besiformuojančios ekonomikos srovės bei mokyklos. Jos analizavo įvairias ekonomikos problemas, teorijas, dažnai tais pačiais klausimais laikėsi skirtingų ar net priešingų nuomonių, ieškojo silpnųjų oponentų sukurtų teorijų ypatybių. Šimtmečiais sukauptos ir kritiškai įvertintos mokslinės žinios sudaro ekonomikos mokslo pagrindą, jam plėtojantis pagal mokslinio perimamumo principus. Todėl šio vadovėlio tikslas ir yra supažindinti skaitytoją su ekonominių teorijų raida. Pateikiamoje knygoje, iš dalies išaugusioje iš paskaitų studentams, pamėginta sistemiškai išnagrinėti jų vystymąsi feodalizmo ir kapitalizmo epochoje iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio, kai, anot ,,XX amžiaus ekonominės minties istorijos“ autoriaus, prancūzų ekonomisto Emile’io James’o, „Prasidėjusi „Didžioji depresija“ sukėlė visos ekonominės minties krizę“. Taip pat pateikiami įvairių mokslinių mokyklų, palikusių ryškų pėdsaką ekonominių mokymų istorijoje, svarbiausi teoriniai teiginiai ir metodologinės nuostatos. Norintiems geriau susipažinti su ekonomikos teorijos metodologine raida, būtų pravartu pavartyti John’o Neville Keynes’o 1891 m. išleistą veikalą Politinės ekonomijos visuma ir metodas, kuriame jis puikiai apibendrino visos XIX a. ekonomistų kartos metodologinį mąstymą, bei Lionel’io Robbins’o (1898–1984 m.) 1932 m. išleistą veikalą Ekonomikos mokslo prigimtis ir reikšmė, kuriame pamėginta apibendrinti klasikinės ekonomikos teorijos metodologiją iš XX a. pirmosios pusės perspektyvos naudojant modernią terminologiją. Kad moksle nebūna šimtaprocentinių tiesų, puikiai parodys visiškai priešingas tezes ginanti po kelių metų pasirodžiusi Terence’io Hutchison’o plačiai skaitoma knyga
Ekonomikos teorijos reikšmė ir pagrindiniai postulatai (1938 m.), o paties metodo ekonomikos teorijoje svarbą gerai perteikia šis M. Blaug’o pastebėjimas, kad „Ekonomikos teorijos Meka yra ne biologija, kaip manė A. Marshall’as, ar kuri nors kita mokslo šaka. Ekonomikos teorijos Meka yra pats mokslo metodas“). Ekonomikos teorijos plėtra atspindima ir per vyravusių ekonominių modelių kaitą. Tai neatsitiktinis pasirinkimas, nes, kaip pastebėjo John’as Maynard’as Keynes’as, „Ekonomikos teorijos pažanga susiveda beveik vien tik į progresuojantį modelių pasirinkimo tobulėjimą [...]. Ekonomikos teorija yra mokslas apie mąstymą modelių terminais, sujungtą su dabartiniam pasauliui tinkamų modelių pasirinkimo menu“. Vadovėlyje nurodyti bibliografiniai šaltiniai turėtų pagelbėti kaip gairės tolesnėms, gilesnėms studijoms, o kiekvieno skyriaus pabaigoje pateiktos kontrolinės užduotys ir klausimai padės pasitikrinti, kaip suprasta kiekviena tema. Be to, prie įvairių ekonomistų teorinio indėlio vertinimo skaitytojas ras nuorodas „Gyvenimo kelias“. Šioje dalyje pateikiami žymių ekonomistų biografijos faktai, kurie, manytume, ekonominių teorijų istoriją daro gyvesnę ir mums artimesnę. Tačiau nenorint tam gaišti laiko, aišku, galima iš karto pereiti prie nuorodų „Ekonomikos teorija“. (Už pačią idėją šitaip struktūrizuoti vadovėlio medžiagą neakivaizdžiai esu dėkingas Vilniaus universiteto prof. Jonui Čičinskui ir Antanui Rybeliui, nes ši mintis gimė skaitant Adam’o Smith’o Tautų turto vertimui į lietuvių kalbą šių autorių puikiai parašytas ir labai informatyvias Adamo Smitho moralines ir ekonomines įžvalgas). Pirmiausia tenka pastebėti, kad neįmanoma į vieną knygą sudėti visą ekonominių doktrinų istoriją. Vadovėlio autorius net to ir nebandė daryti. Tačiau norint išdėstyti, kad ir labai glaustai, visa, kas atrodė būtina, teko daug ko ir atsisakyti. Todėl nebuvo galima kiek plačiau aptarti ekonominės minties plėtros antikos laikais ir viduramžiais. (Norint nors kiek užlopyti šią spragą, 1.1 skyriuje pateikiama minėtų periodų ekonominės minties raidos apžvalga). Juk ekonominių mokymų istorija – tik dalis, nors ir svarbiausia, ekonominės minties istorijos, kurią pagal M. Blaug’ą, galime įvardinti kaip ,,mūsų mėginimą suprasti rinkos santykiais besiremiančios ekonomikos veikiamą istoriją“. Tokį knygos nagrinėjamų laikotarpių struktūrizavimo sprendimą gali pateisinti K. Polanyi pastebėjimas: „Ekonominių sistemų ir rinkų istorijos analizė rodo, kad visose epochose, kurios buvo prieš dabartinę, rinkos buvo ne daugiau kaip pagalbinis ekonominio gyvenimo įrankis“. Ekonominės minties istorija prasideda nuo tų neatmenamų laikų, kai žmonės pirmą kartą susimąstė apie savo ūkinės veiklos tikslus, būdus ir priemones, kaip jų pasiekti, santykius, susiklostančius tarp žmonių gėrybių gavimo ir paskirstymo, pagamintų produktų ir suteiktų paslaugų vykstant mainams procese ir dėl jų. Kaip pastebėjo R. Levita, ekonominė mintis yra labai plati samprata. Tai ir nuostatos, vyraujančios masinėje sąmonėje, ir religiniai vertinimai bei nurodymai, susiję su ūkiniais santykiais, ir mokslininkų teorijos, ir politinių partijų ekonominės programos... Labai įvairi ekonominės minties, samprotavimų, išvadų ir praktinių sprendimų pritaikymo sfera: čia ir bendri ekonomikos dėsningumai, ir ekonomikos pavienių šakų ypatybės, ir gamybos paskirstymo klausimai, ir pinigų apyvarta, ir kapitalinių investicijų efektyvumas, ir mokesčių sistema, ir pajamų bei išlaidų apskaitos metodai, ir ekonomikos istorija, ir ūkinė teisė... Visko net neįmanoma išvardyti. Visoje šioje sudėtingoje daugialypėje visumoje, kurioje labai persipynę elementai sąlygiškai galima išskirti ekonomikos mokymus – teorines koncepcijas, atspindinčias pagrindinius ekonominio gyvenimo dėsningumus, aprašančias santykius
tarp jos subjektų, išryškinančias gėrybių sukūrimo, paskirstymo ir mainų varančiąsias jėgas bei svarbius veiksnius. Ekonominiai mokymai yra daug jaunesni už ekonominę mintį, kuri yra tokia pat sena kaip ir pasaulis. Ji gali būti apibūdinta kaip visuomeninių-ekonominių santykių atspindys žmonių sąmonėje, pasireiškiantis ekonominėmis pažiūromis, idėjomis, vėliau – ir teoriniais apibendrinimais. Ekonominių teorijų istorija prasideda tik XVI a. Jos ištakos labai susijusios su feodalizmo irimu ir kapitalistinio-prekinio ūkio atsiradimu. Gilesnio aptarimo buvo nusipelnę ir merkantilistai bei K. Marx’as. Neaptartas liko ir ekonominių teorijų raidos atspindys Lietuvos mokslo visuomenėje, nors, žinoma, Lietuvos ekonomikos mokslas, kaip ir kiekvienas mokslas, turi savo istoriją, o pati ekonominės minties raida, rašytiniai šaltiniai Lietuvoje yra analogiški kaip ir kitose šalyse. Norintiems plačiau susipažinti su ekonominės minties raida Lietuvoje XVI– XVII a. rekomenduotina E. Laumenskaitės knyga Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje (XVI-XVII a). Tačiau, tikiuosi, kad nepaisant minėtų ribotumų, darbas bus naudingas universitetų bei aukštųjų mokyklų ekonominių ir vadybinių krypčių studentams bei visiems besidomintiems ekonominės minties raida. Kiekviena knyga prasideda nuo įkvepiančios minties. Vadovėlių ir mokomųjų knygų pagrindu dažniausiai tampa ne vienerius metus universitetuose skaitytų kursų medžiaga. Bet vadovėlio atsiradimui labai svarbus ir padrąsinantis kolegų žodis. Perduodamas man skaityti ekonominės minties istorijos kursą tuometinis Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekanas profesorius habil. dr. Zigmas Lydeka man dedikavo savo paskaitų konspektą Ekonominių teorijų istorija. Tuomet jis palinkėjo ,,parašyti (perrašyti) šią ... ISTORIJĄ“. Kaip tai pavyko – spręsti skaitytojui. Bet dėkoju prof. Zigmui Lydekai už padrąsinimą imtis ekonomikos teorijos istorijos studijų, o taip pat vadovėlio recenzentams prof. habil. dr. Vladui Gronskui ir prof. dr. Bronislovui Martinkui – už kritiką ir patarimus, be kurių pateikiamas skaitytojui darbas būtų nevisavertis. Šį leidinį parengti ir išleisti padėjo daugelio žmonių pastangos. Norėčiau padėkoti Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto doktorantėms Ingai Maksvytienei, Jolitai Babaliauskaitei ir Daliai Rudytei bei Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto doktorantei Rūtai Bubnienei už informacinę pagalbą rašant aštuntąjį vadovėlio skyrių. Labai dėkingas ir Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto doc. Aleksandrui Krasnovui už nuveiktą didžiulį darbą tobulinant vadovėlio kalbą bei mokslo darbuotojai Daliai Gineitienei ir Sociokultūrinių tyrimų centro administratorei Aurelijai Kairaitienei, negailėjusioms savo valandų, skaitant knygos korektūras. Viršelyje panaudotas Giedriaus Laurušo autorinio kūrinio fragmentas. Vadovėlio paveikslus su dideliu kruopštumu parengė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas Juozas Granskas. Už tai jiems reiškiu nuoširdžią padėką. Atskirai ypač dėkoju mamai Bronislavai Čiegienei ir žmonai Ritai Čiegienei, kurios su kantria meile pritarė man. Nuoširdus ačiū joms ir už laiką, kurio prireikė šiai knygai. Autorius
1 dalis EKONOMINĖ MINTIS IKI KAPITALISTINĖS RINKOS SUSIFORMAVIMO
1.1. EKONOMINĖ MINTIS SENOVĖJE Ekonomikos mokslo ištakų reikia ieškoti Senovės pasaulio, pirmiausia Senovės Rytų – pasaulinės civilizacijos lopšio – mąstytojų mokymuose. K. Howard’as Pagrindinės sampratos: Natūrinis ūkis. Rytietiškasis gamybos būdas. Valstybės valdymo ir vadovavimo ūkiui taisyklės. Pirklys. Žemdirbystė. Pinigai. Kredito operacijos. Autarkinis žemės ūkis. Idealios valstybės modelis. Teisingų mainų problema. Ekonomika ir chrematistika. Teisinga kaina. Vergvaldiškas gamybos būdas. Palūkanų ėmimo ir prekybos neigimas. Turtų kaupimo smerkimas. Prekybinis pelnas. Vartotojiškas skolinimasis ir nuoma. Dvejybinis įrašas. Pagalbinės sampratos: Pirminiai rašytiniai šaltiniai. Hamurapio įstatymų kodeksas. Artchašastra. Vergovė. Visuomenės luominis suskirstymas. Namų ūkio ir valstybės tvarkymo taisyklės. Darbo pasidalijimo problema. Privačios nuosavybės problema. Prigimtinės nuosavybių teisės. Gyventojų skaičiaus problema. Turtas. Viduramžiai. Vertinimo dvilypumas. Ekonominė mintis senovėje nebuvo atsijusi nuo kitų mąstymo apie pasaulį formų. Todėl tiksliai nustatyti jos pirmąsias apraiškas neįmanoma. Pirmosios ekonominės problemos buvo nagrinėjamos pavienių mąstytojų kūriniuose, grožinėje literatūroje, religiniuose bei teisiniuose veikaluose, net tautosakoje. Nenuostabu, kad ekonominių teorijų istorikai savo studijas pradeda nuo įvairių epochų. Senovės pasaulyje ekonomika nebuvo atsijusi nuo teisės, politikos, religijos. Todėl ir rašytinių šaltinių, kuriuose būtų dėstomi vien tik ekonomikos klausimai, nėra. Taip pat pažymėtina, kad senovės laikų ekonominės žinios dažnai sutapo su valstybės valdymo menu. Juk ir ekonominės minties sisteminimas į teorines nuostatas, visuomenės priimtas kaip nuorodos vykdyti ūkinę politiką, prasidėjo tuo metu, kai susikūrė pirmieji valstybių dariniai ir atsirado ekonomikos valdymo valstybinės formos. Dabar yra žinomos ir ištirtos tik tos ekonominės mintys, kurios aptinkamos senuose rašytiniuose šaltiniuose. Todėl ekonominių minčių istorijos pradžia sutapo su pirmosiomis civilizacijomis, t. y. su pirmaisiais rašytiniais šaltiniais. 1.1.1. Ekonominė mintis Senovės Rytuose Senovės Rytų išskirtinė savybė – valstybės ūkinių funkcijų mastai, iš dalies nulemti ir objektyvių prielaidų. Norint sukurti irigacines sistemas ir jas kontroliuoti reikėjo, kad valstybės institucijos dalyvautų šioje veikloje ir naudotųsi teisinėmis priemonėmis. Tačiau iš esmės natūralaus ūkio per didelis valstybinės reguliavimas, apibrėžiant skolinimo operacijų sferą, prekybą ir atidavimą į vergovę už skolas, bei valstybinės nuosavybės lemiamas vaidmuo nacionalinėje ekonomikoje tapo kriterijais, pagal kuriuos Rytų civilizacijų ūkis neretai yra vadinamas rytietiškuoju gamybos būdu.
Trumpai aptarsime tik populiariausius Senovės Rytų civilizacijų ekonominės minties šaltinius. Čia išskirtini seniausių kultūrų (Asirijos, Babilono, Egipto ir kt.) rašytiniai šaltiniai. 1) Senovės Egipto (XXII a. pr. Kr.) laikų garsūs to meto valdovų pamokymai, (pvz., Achto, Duaufo sūnaus, pamokymai savo sūnui Piopi, kuriame pateikiamos valstybės valdymo ir vadovavimo ūkiui taisyklės, kurias išmokti valdovui buvo tiek pat svarbu kaip ir išmanyti apie kitus menus, nes „neraštingumas – prapultis, jis tolygus priklausomybei“; šie Achto pamokymai... – tai ne tik gyvenimiškos išminties apibendrinimas, bet ir dokumentas, pateikiantis mums Senovės Egipto socialinės organizacijos aprašą), taip pat įvairios kalbos (pvz., XVIII a. pr. Kr. parašytos Ipusero kalbos, atspindėjusios šalyje įvykusį socialinį perversmą ir gynusios nuostatas, kurių pagrindinė idėja – neleisti nekontroliuojamai augti paskoloms ir vergovei už skolas, taip siekta išvengti „prastuomenės“ turtėjimo ir pilietinio karo vieningoje Senovės Egipto valstybėje – patikimame tvarkos šalyje ir stabilių administracijos pajamų garante). Tai seniausi ekonominės minties paminklai per visą žmonijos valstybinių darinių istoriją. 2) Mesapotamijos civilizacijų rašytiniai šaltiniai. Žymiausias iš jų – senovės Babilono (žodis Babilu, išvertus iš akadų kalbos, reiškia „Dievo vartai“) valdovo Hamurapio (1792–1750 m. pr. Kr.), šeštojo Babilono I dinastijos tęsėjo, vieno iš didžiausių ir garsiausių valdovų per visą ilgą Mesopotamijos istoriją, teisynas (įstatymų kodeksas), veikęs šioje šalyje XVIII a. pr. Kr. Kodekso tekstą, dantiraščiu iškaltą akmeniniame stulpe, 1901–1902 m. rado prancūzų archeologinė ekspedicija Irane, Sūzuose. Pažymėtina, kad Babilono teisės raidą skatino ankstyva prekinių piniginių santykių plėtra, aktyvi vidaus ir užsienio prekyba, todėl, be paprotinės teisės, prireikė valdovo raštiško įstatyminio akto. Spėjama, kad įstatymo tekstą sudaro pavieniai tipiški teismų sprendimai, užrašyti visuomenei. Hamurapis rūpinosi, kad būtų įrengtos efektyvios drėkinimo ir sausinimo sistemos. Iš upių tekėjo daugybė kanalų, ir vandens lygį juose reikėdavo reguliuoti užtvankomis. Dėl nepakankamos kanalų priežiūros galėjo sumažėti derlius ir labai pablogėti krašto žmonių gyvenimas. Todėl nėra ko stebėtis, kad patys karaliai rūpinosi kanalų priežiūra ir savo įrašuose gyrėsi esą kanalų sistemos saugotojai. Įstatymų kodekso įvade Hamurapis pabrėžė, kad jis „iki soties parūpino vandens savo žmonėms“. Netgi metai dažnai būdavo pavadinami kokio nors naujai iškasto kanalo vardu. Dirbtinių kanalų sistema buvo gana sudėtinga, nes nuo didelių kanalų būdavo kasami mažesni grioviai, šie vėl šakojosi, ir vanduo patekdavo į visus laukus. Valstiečiai kanalus turėdavo nuolat prižiūrėti. Nebūdavo metų, kad nereikėtų gilinti vagos, valyti sąnašų, vėl tvirtinti pylimų. Upių nešamas dumblas nusėsdavo ir kanalų dugne, todėl jie nuolat seklėjo. Jei po keliolikos metų dugnas taip pakildavo, kad valyti kanalą pasidarydavo per sunku ir beprasmiška, tada jį užpildavo ir kasdavo naują kitoje vietoje. Prižiūrėti kanalus turėdavo vietos gyventojai, žemės savininkai arba nuomininkai, per kurių žemes jie ėjo. Hamurapio kodekse keliolika paragrafų skirta vandens ūkio klausimams ir pateikti teisiniai nuostatai. Labai svarbu buvo, kad klestėtų žemės ūkis. Tokiame krašte kaip Babilonas, kur stigo bet kokių žaliavų, kur pagrindinės tinkamos naudojimui medžiagos buvo švendrai ir molis, žemės ūkiui teko lemiamas vaidmuo. Jis buvo svarbiausias žmonių pragyvenimo šaltinis. Visą gyvybę palaikė dvi upės – Tigras ir Eufratas. Tačiau kad šių upių vandenys kraštui neštų palaimą, reikėjo dirbti be atvangos ir sutartinai. Daug dėmesio buvo skiriama prekybai ir transportui. Pačiame Babilone susisiekimas ėjo, kiek tik įmanoma, upėmis ir kanalais. Sausumos keliai čia buvo itin sunkiai pereinami, juos dažnai kirto upės ir kanalai. Pirkliai laivus dažniausiai nuomodavosi, nes savų neturėjo. Jiems aptarnauti samdydavosi
išmanančių škiperių, kurie, kaip matyti iš Hamurapio kodekso 237 straipsnio, atsakydavo už tinkamą krovinio gabenimą ir pristatymą, taip pat laivo būklę. Pirkliai tiek sausuma, tiek vandeniu pavieniui keliauti nenorėdavo; dažniausiai susitardavo du ar trys verslininkai prekiauti bendrai, o paskui po pasisekusios prekybos pelną pasidalydavo. Svarbus vaidmuo teko amatams. Amatininkai dirbo ne tik vidaus rinkai; jų gaminiai buvo vežami ir į užsienį. Savo darbu jie labai padėjo praturtėti ir suklestėti miestams ir bendruomenėms. Be jų negalėdavo išsiversti nei karaliai, nei šventyklos, nei krašto gyventojai. Todėl kiekvienas valdovas stengėsi turėti kuo daugiau nagingų amatininkų, kurie galėtų jam sukurti norimą prabangą ir patogumus. Į Babiloną, tapusį labiausiai klestinčiu senovės pasaulio miestu, amatininkai atvykavo iš įvairių šalių, ypač iš Artimųjų Rytų rajonų. Vieni atsikeldavo savo noru, nes Babilone buvo geresnės darbo ir gyvenimo sąlygos, kiti per karo žygius būdavo atvaromi prievarta. Tik taip Hamurapis galėjo valdiniams užtikrinti ramų, įstatymų saugomą gyvenimą. Šį tikslą jis pabrėžė ir savo dideliame įstatymų rinkinyje: „Tuomet dievai Anus ir Enlilis pasišaukė mane, Hamurapį, [...] kad išleisčiau šalyje įstatymus, pikta ir bloga sunaikinčiau [...]“. Hamurapio kodeksas – paminklas, kuriam, ko gero, niekas neprilygo senovės istorijoje iki pat Romos teisės kodifikavimo po trisdešimt trijų amžių. Įstatymų sąvadų būta jau šumerų laikais, tačiau Hamurapis pirmasis 282 atskirus įstatymus, iškaltus dantiraščiu bazalto steloje, perdirbtus, pritaikytus jo epochai ir sugrupuotus pagal temas, sujungė į vieną didelį sąvadą ir paskelbė jį viešai. Kodeksu, gynusiu žmones ir jų nuosavybę, siekta, kad „stiprusis neengtų silpnojo“. Pagal jį, kad nebūtų sugriauti trijų gyventojų klasių – laisvųjų, išvaduotųjų arba muškenumų (karaliaus dvaro ir bažnyčios buvusiųjų vergų, kurie buvo tik iš dalies laisvi, nes turėjo dirbti žemę arba verstis amatu ir mokėti rūmams duoklę bei privalėjo dalyvauti karo žygiuose; jie patys galėjo turėti vergų ir turto, tačiau buvo priklausomi nuo savo ponų) ir vergų, laikytų babiloniečių turtu bei dirbusių įvairius darbus: stačiusių naujus namus, triūsusių karaliaus rūmuose arba laukuose, tarnavusių amatininkams arba ėjusių tarnų pareigas, ir privilegijuoto elito. Pastarasis už jam tenkančias teises atlikdavo valstybės tarnautojų ir dvasininkų funkcijas. Natūriniai-ūkiniai ryšiai dėl sparčios prekinių-piniginių santykių plėtros ir grėsmės šalies nepriklausomybei dėl valstybinių struktūrų ir armijos susilpnėjimo sumažėjus mokesčiams į iždą, buvo smulkmeniškai reglamentuojami prekybiniai sandėriai, turto nuoma bei asmenų samda (įstatymų nuostatų šiais klausimais gausa rodo, kad jau tuomet buvo stambių nekilnojamo turto savininkų ir stambių nuomininkų) ir taikomos labai griežtos teisinės normos, susijusios ne tik su ekonomine atsakomybe. Už jų pažeidimą taikytos rūsčios ekonominės, administracinės ir baudžiamosios atsakomybės priemonės, nevengta ir mirties bausmės. Pateiksime keletą Hamurapio įstatymų kodekso nuostatų. * Žmogus, pasikėsinęs į svetimą (privačią) nuosavybę, tarp jų – į vergą, baudžiamas atidavimu į vergovę arba mirties bausme (7 straipsnyje sakoma: „Jei žmogus iš laisvojo rankos ar kieno vergo be liudininkų ir sutarties nupirko arba paėmė saugoti sidabro, aukso, vergą arba vergę, raguotį, avį arba asilą, arba šiaip ką nors, tai tas žmogus yra vagis, todėl jį reikia užmušti“). * Už ne laiku sumokėtas skolas nei valdovo kariai, nei kiti Babilono piliečiai nebepraranda savo žemės valdų, kurios privatinė nuosavybė buvo individuali. * Visų (žmonos, sūnaus, dukters ar šeimynos tėvo) vergovės už skolas trukmė neturi viršyti trejų metų, kreditorius negali nužudyti užstatyto žmogaus, o pati skola naikinama atbuvus bausmės laiką.
* Jei užstatytas žmogus miršta dėl kreditoriaus kaltės, tuomet užmušamas atitinkamas kreditoriaus šeimos narys (t. y. prisilaikoma taliono („akis už akį, dantis už dantį“) nustatytos normos). * Procentų už pinigų skolinimą riba neturi viršyti 20 proc., natūrinės paskolos (javais) – 33 proc. nuo jos pirminės sumos. * Jei piemuo praganė raguotį ar avį, kurie jam buvo patikėti, tai savininkui turės atsiteisti raguočiu už raguotį, avimi už avį. * Jei dėl žemdirbio kaltės įvyko potvynis, tai jis ir visas jo turtas parduodamas, kad kaimynams būtų atlyginti nuostoliai (53 straipsnyje sakoma: „Jei žmogus patingėjo sutvirtinti savo lauko pylimą ir jo nesutvirtino, ir pylime atsirado skylė, ir dėl jo kaltės vanduo nuplovė lauką, tai tas žmogus, kurio pylime atsirado skylė, turi atlyginti javais, kuriuos sunaikino“. 64 straipsnyje rašoma: „Jeigu jis negali atlyginti javų, tai jis ir jo turtas parduodamas už pinigus, o nuplautojo javų lauko savininkai juos pasidalija“). * Valstietis, negalįs sumokėti sutarto nuomos mokesčio dėl stichinės nelaimės, pagal įstatymus nuo jos atleidžiamas, o nuomos laikas pratęsiamas vieniems metams. * Pirkimas ar pardavimas, jei tik galima, turi būti patvirtintas raštu, nes tik tada sandėris esąs teisėtas. Raštiški dokumentai skambėdavo maždaug taip: „Šešių sarų įdirbtą ir užstatytą sklypą prie Ištarės vartų Borsipos viduje (toliau tiksliai aprašoma žemės sklypo padėtis), iš Nabuctiro, Nabulirišo sūnaus, Ninurtaušalimo palikuonio, už tris minas balto sidabro nupirko Nadinas, Nabuachaidino sūnus, Kildin Nanos palikuonis, nupirko už visą kainą, kokia buvo pasakyta [...]. Jis (t. y. pardavėjas) patenkintas, (sandėrio dalyviai) atsiskaitę, jis (pirkėjas) pretenzijų neturi [...]. Jie negali prie šio klausimo grįžti ir vienas kitą skųsti. Norėdamas šį sklypą susigrąžinti, jis (t. y. pardavėjas) turėtų gautąjį sidabrą grąžinti dvylikateriopai. Patvirtinant šį dokumentą antspaudais (dalyvavo): (paminėti šešių liudininkų vardai). Borsipa, ajaro dvidešimt pirma diena, tryliktieji Nabukuduriusuro, Babilono karaliaus, metai. Nabuetiro piršto nagas vietoje jo žinomo antspaudo. Jis sklypą permatuos ir tada pagal dokumentą (išmokės) daugiau ar mažiau sidabro“. * Prekiautojas, paimdamas iš pirklio avansą pinigais ar prekėmis, turi surasti jiems rinką, kurioje jis uždirbtų. Gautą pelną jis pasidalija su pirkliu. Jei prekiautojas negauna pelno, tuomet jis turi grąžinti pirkliui du kartus tiek pinigų ar prekių, kiek gavo iš pirklio. * Jei žmogus išsinuomojo laivą, pasisamdė škiperį ir laivą pakrovė javų, vilnų, alyvos, datulių ar kitokių dalykų, o škiperis buvo aplaidus, nuskandino laivą ir pražudė jo krovinį, tai škiperis turi atlyginti už laivą, kurį nuskandino, ir už viską, kas su juo pražuvo. 3) Senovės Indijos rašytiniai šaltiniai (IV a. pr. Kr.). Vedose atsispindėjo bendruomeninės santvarkos laikotarpio ir vergovinės santvarkos formavimosi pradžios ekonominės pažiūros. Jose žmonės skirstyti pagal natūralias jų savybėmis ir pareigas. Tačiau to meto Indijos mąstytojams buvo būdingas savotiškas vergovės supratimas, pagrįstas tuo, kad pagal įstatymus šudrai buvo aukščiausių kastų (brahmanų) kolektyvinė nuosavybė, o tai leido laikyti norma kolektyvinį vergų valdymą. Kitas svarbus kūrinys yra Artchašastra – tai traktatas apie politikos ir valstybės valdymo meną. Verčiant pažodžiui, jo pavadinimas reiškia mokymą (artcha) apie pajamas (šastra). Spėjama, kad šio kūrinio autorius yra Kautilja Višnugupta, karaliaus Candra Guptos I, valdžiusio IV a. pr. Kr. pabaigoje, patarėjas. Traktate tautai skelbiamos nuostatos apie turto darbinę prigimtį ir būtinumą reguliuoti prekybinio pelno paskirstymą tarp pirklių ir valstybės. Jo nuomone, būtent valstybė užtikrina irigacinių įrenginių apsaugą, lengvatinį naudojimąsi žeme, rūdos išgavimą,
kelių tiesimą, amatų plėtrą, kovą su spekuliuojančiais prekeiviais ir t. t. Kaip valstybės funkcijos įvardijama: pakraščių kolonizavimas, naujų kaimų kūrimas, perteklinių gyventojų perkėlimas, imigracijos skatinimas, šulinių ir rezervuarų, palaikančių irigacines sistemas, įrengimas, žemėvaldos, gyvulininkystės ir sodininkystės skatinimas. Sutinkamai su traktatu, „turto kaupimas“ natūraliu būdu numano visuomenės skirstymą į vergus (kurie, tiesa, galėjo turėti turto ir šeimą) ir laisvuosius piliečius – arijus – kuriems „neturi egzistuoti vergovė“, ir kiekvienas, kuris negrąžina skolų, priklausančių už žemės naudojimą, privalo patirti žemiausio luomo dalią – laikinai arba visam laikui. Pirklių klasės egzistavimas vertė Kautilja Višnugupta domėtis pelnu, apie kurį jis kalbėjo visai būsimosios gamybos išlaidų teorijos dvasioje. Kautilja Višnugupta pelną įtraukė į prekės kainą kaip „kitas išlaidas“. Be to, pasisakydamas už valstybės reguliuojamą ūkinį mechanizmą, Kautilja Višnugupta pasiūlė grynai empirinį gamintojų ir pirklių išlaidų diferencijavimo prekės kainoje variantą. Jis siūlė iš anksto nustatyti 5 ir 10 proc. dydžio normatyvus atitinkamai nuo vietinės ir užsieninės kilmės prekių kainos. Artchašastroje paliesta ir daiktų vertės problema. Vertės dydis nustatomas pagal „darbo dienų“ kiekį, o atlygis griežtai siejamas su darbo rezultatais. Dėl to Kautilja Višnugupta skyrė rinkos kainą nuo vertės, pabrėždamas, kad konkuruojantis pirkėjas „didina prekės kainą, pakeldamas ją virš tikrosios vertės“. Ekonominės politikos programoje Artchašastra kvietė valdovą plėtoti gamybines jėgas, remti pirklius, atgabenančius užjūrių prekių ir eksportuojančius valdovo prekes, reguliuoti prekių kainas, sukuriant prekių fondus, ir laikytis aktyvaus valstybės biudžeto – „didinti pajamas ir mažinti išlaidas“. Finansinė valdovo programa buvo grindžiama daugybe natūrinių ir piniginių mokesčių. Svarbus pajamų šaltinis buvo valdovo ūkis. Tarp išlaidų svarbiausios buvo išlaidos aukojimui dievams, haremui ir puotoms. 4) Senovės Kinijos rašytiniai šaltiniai. Pirmiausia tai Konfucijaus (551–479 m. pr. Kr.) žymusis kūrinys Lūn jūi (arba Pokalbiai ir apmąstymai), kuriame surašyti jo pokalbiai su mokiniais. Taip pat minėtinas kolektyvinis ekonominis traktatas Guan-czi (IV–III a. pr. Kr.). Kinijoje VIII–VII a. pr. Kr. išplito geležiniai įrankiai, paspartinę žemdirbystės ir amatų plėtrą. Plėtėsi prekiniai-piniginiai santykiai, ir stiprėjo pirklių vaidmuo. Bendruomenės iro, o paveldimą aristokratiją stūmė privatus vergovinis ūkis. Būtent tokiame fone susiformavo Konfucijaus mokymas. Reglamentuotų bendruomeninių-patriarchalinių santykių ir luominės aukštuomenės ekonominės gerovės valstybinio gynimo šalininkas Konfucijus teigė, kad tik išsilavinęs valdovas, būdamas „tautos tėvu“ ir „teisingo veikimo“ garantu, pajėgus iš tiesų užtikrinti, kad sukuriamas visuomenės turtas būtų tolygiai paskirstytas. Šis filosofas nors savo natūralios teisės teorijoje ir pripažino žmonių skirstymo į luomus dieviškąjį ir gamtinį pradą, vis dėlto manė, kad kiekvieno žmogaus pareiga siekti moralaus tobulumo, įsisavinti vyresnių gerbimo, sūnaus pagarbos tėvui ir broliškos draugystės natūralias taisykles. Konfucijaus nuomone, „žmonės gyvens pasiturinčiai“, kai ūkininkavimas bus sumanus, o darbas, didinantis tautos ir valdovo turtą, taps taip pat naudingas ir „didžiojo bendrumo“ (valstiečių bendruomenės kolektyvinės nuosavybės), ir paveldinčios aristokratijos (kuriai simpatizavo Konfucijus) bei nepaveldimų vergvaldžių (kurių įsigalėjimo jis bijojo) privataus valdymo sąlygomis. O tolimesnį vergovės, amatų ir prekybos laikotarpį atspindėjusio kolektyvinio traktato Guan-czi autoriai, panašiai kaip ir Konfucijus, pagrindiniu uždaviniu laikė „padaryti valstybę turtingą ir žmones patenkintus“ (visiems žmonėms dirbant vienodai ir, tuo pačiu, tolygiai paskirstant turtą, neleidžiant „turtėti“ prekeiviams ir lupikautojams). Taip pat, kaip ir Konfucijus, jie pasisakė už visuomenės luominį suskirstymą. Jie egzistavusių klasių pagrindu laikė „aukščiausią pradą – dao“ ir manė, kad be Dievo
išrinktos „diduomenės“ ir aukštųjų luomų, šalis nesugebėtų gyventi pagal natūralius dėsnius. Todėl visi šalies žmonės negali priklausyti „diduomenei“, nes tada „nebus kam dirbti ir šalis neturėtų pajamų. Bet tada nebūtų diduomenės“. Darbas buvo įvardytas kaip valstybės galybės šaltinis, bei iškelta svarbi idėja apie mainų ekvivalentiškumą. Tarp natūrinių-ūkinių santykių stabilizavimo priemonių svarbiausiomis traktato autoriai laikė: duonos kainų valstybinį reguliavimą (kad „gyvenvietėse vyrautų ramybė“), duonos (grūdų) valstybinių atsargų sukūrimą, lengvatinių kreditų žemdirbiams įvedimą, tiesioginių mokesčių geležiai ir druskai pakeitimą netiesioginiais (šiuos mokesčius perkeliant ant gaminamų iš jų naudojamų prekių) ir kt. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad turto sampratos pagrindinėmis sudedamosiomis dalimis traktate kartu su auksu ir deimantais paminėtos ir kitos medžiaginės gėrybės, kurių prekinė esmė rinkoje yra neabejotina. Be to, aukso kaip prekės ir valstybės išteklių apskaitos mato vaidmuo buvo aiškinamas pirmiausia jo natūralia paskirtimi tarnauti kaip pinigai ir skatinti tokius mainus, dėl kurių „vienų nauda“ būna „didesnė, negu kitų“. Visose Senovės Kinijos mokyklose – konfucizmo, legistų, daocistų – buvo reiškiamos pavienės ekonominės mintys. Minėti Senovės Rytų mąstytojai ir kūriniai aprašė ir atspindėjo rytietiškąjį gamybos būdą, jungusį feodalizmą ir vergvaldystę. Pastebėtina, kad Senovės Rytų šalyse atsirado ir vadinamųjų konkrečių ekonomikos mokslų – statistikos, finansų, ūkinės veiklos apskaitos, žemės ūkio valdymo mokslo – pradmenys. 1.1.2. Ekonominė mintis Senovės Graikijos mąstytojų kūryboje Graikų ekonominės idėjos plėtojosi ir evoliucionavo kartu su ūkio raida. Senovės Graikijoje ūkio pagrindas buvo žemdirbystė, kur šeimininkas dirbo pats su savo šeima. Be to, palanki senovės graikų geografinė padėtis (pusiasalis, daugybės salų salelių jungiamas su Mažąja Azija ir kitomis Europos dalimis) ilgainiui paskatino prekybos atsiradimą. Dėl to atsirado būtinybė naudoti pinigus, kalti monetas (žodis „moneta“ kilęs iš Juno Monetos, kurios šventykloje senovės Romoje buvo kaldinamos monetos) bei jas padirbinėti, klastoti (iš istorijos žinoma, kad jaunystėje kartu su tėvu pinigus padirbinėjo ir senovės graikų filosofas Diogenas; už šį poelgį jis buvo gėdingai išvytas iš jo gimtosios Sinopos...). Buvo pabrėžiamas savų monetų naudojimas: 420 m. pr. Kr. išleistame vadinamajame Atėnų pinigų įstatyme buvo rašoma, kad tie, kurie kaldins miestuose savo sidabrinę monetą ir naudosis ne Atėnų monetomis, bus baudžiami. Žemės ūkis pradėjo specializuotis vyno ir aliejaus eksportui, prasidėjo maisto produktų (javų) importas, atsirado kredito operacijos ir noras pelnytis iš prekybos, kaupti turtus. Dėl nuolatinio gyventojų skaičiaus augimo ir jų susitelkimo miestuose atsirado tam tikra socialinė-ekonominė politika, pagal kurią buvo draudžiama išvežti maisto produktus ir leidžiama skolinti pinigus tik tiems laivams, kurie įsipareigoja pargabenti duonos, linų, vykdomas paprastų žmonių maitinimas valstybės lėšomis ir t. t. Mainų ūkio prekybinės dvasios įsigalėjimas lėmė stambesnių įmonių atsiradimą (tiesa, ne didesnių kaip 120 darbininkų) bei laisvo darbo išstūmimą ir jo pakeitimą vergų darbu. Tokioje ekonominio gyvenimo aplinkoje formavosi senovės graikų ekonominės pažiūros. Pažymėtina, kad graikai, palyginti su kitais mokslais (politika bei etika), į ekonomiką kreipė mažiau dėmesio, nei į kitus socialinio gyvenimo reiškinius. Graikų mąstytojų raštuose, panašiai kaip ir romėnų bei viduramžių laikų autorių darbuose, nerandame atskirų veikalų, kuriuose būtų nagrinėjami ekonominiai klausimai. To priežastis galima aiškinti dvejopai: viena vertus, ūkinis gyvenimo nebuvo labai sudėtingas, vyko autarkiniuose žemės ūkiuose; antra vertus, paties ūkio reikšmę ir
vertę mažino turtų įsigijimas karo priemonėmis, vergijos plitimas ir vergų vertimas dirbti ūkio darbus. Dėl to atsirado niekinantis požiūris į ūkinę veiklą, kaip į „vergišką“. Graikų ekonominių idėjų tenka ieškoti daugiausia jų filosofų, iš dalies rašytojų ir istorikų raštuose. Pavienes ekonomines mintis jau reiškė tokie Senovės Graikijos mąstytojai ir politikai kaip Likurgas, Solonas, Periklis, savo garsiojoje Laidojimo kalboje išdėstęs liberalius egalitarizmo ir individualizmo principus (pažymėtina, kad jis 15 metų (443–429 m. pr. Kr.) buvo faktiškas Atėnų, pasiekusių savo politinės santvarkos demokratizacijos ir ekonomikos bei kultūros suklestėjimo viršūnę, valdytojas), individualizmo pradininku laikomas atomistas Demokritas, valstybės sukūrimą laikęs „didžiu pasiekimu“ bei ginęs privačią nuosavybę, kurios panaikinimas jam buvo nesuderinamas su natūralia kova už egzistavimą; kartu Demokritas pasisakė prieš stambiosios žemėvaldos augimą ir neribotą pinigų kaupimą, kadangi „godumas pinigams neturi ribų“, sofistai Protagoras (jis pirmąkart žmonijos istorijoje sukūrė teorinį atstovaujamosios demokratijos pagrindą, ir šis pagrindas buvo Protagoro doktrina, kad visi žmonės (kad ir nelygiai) yra teisingumo dalininkai), Gipijus, Antifonas, taip pat Sokratas (469–399 m. pr. Kr), visą ekonominę veiklą siejęs su moralinėmis dorybėmis, nes turto įsigijimui reikia energijos, užsispyrimo, garbingumo, o jo išsaugojimui – susilaikymo. Sokratas, smerkdamas siekį praturtėti, idealizavo spartietišką tvarką bei laisvam piliečiui fizinį darbą nelaikė gėdingu. Tačiau ryškiausios ekonominės mintys aptinkamos pagrindinių Senovės Graikijos mąstytojų ir mokyklų kūrėjų Ksenofonto, holizmo atstovo Platono ir Aristotelio veikaluose. Būtent šių senovės graikų mąstytojų darbuose buvo nagrinėjamos namų ūkio ir valstybės tvarkymo taisyklės. Atėnų poliso aristokratų rato atstovo, žemvaldžio Ksenofonto (apie 430–355 m. pr. Kr.) žymiausias traktatas buvo Economicosas (arba Apie namų ūkį), kuriame Sokrato ir Kritobulo pokalbio forma aprašytas pavyzdinis Atėnų piliečio namų ūkis. Čia buvo aptarta tokie buities aspektai, kaip šeimyninių pareigų pasiskirstymas tarp vyro ir žmonos; namų patalpų įrengimas ir ūkinių atsargų išsaugojimas, valdytojo ir tarnų parinkimas; jų lojalumo užtikrinimas; galiausiai, žemdirbio gamybinės užduotys – nuo dirvos apdirbimo ir sėjos iki derliaus nuėmimo. Ksenofonto Economicosas – tai sveiko proto ir gyvenimiškos išminties manifestas. Skaitytojas čia ras pačių įvairiausių patarimų ir pamokymų: iš dalies banalių (pavyzdžiui, kad duoną reikia laikyti sausoje pastato dalyje, o vyną – vėsioje); iš dalies išradingų („pavyzdingo šeimininko“ liudijimu, drabužius ir batus, kuriuos jis turi duoti darbininkams, reikia siūti „ne vienodus, o vienus blogesnius, kitus geresnius, kad būtų galima gerą darbininką apdovanoti tuo, kas yra geresnio, o blogam duoti tai, kas yra blogesnio“). Kartais čia galima aptikti ir visai nelauktų pasiūlymų (pavyzdžiui, atskiras skyrius skirtas temai: „Žmonos atpratinimas nuo kosmetikos priemonių ir pripratinimas stiprinti kūną ūkiniais rūpesčiais“). Minėtame traktate Economicosas, kurio pavadinimas ilgainiui tapo mokslo, nagrinėjančio ūkinius, gamybinius santykius, pavadinimu, (o taip pat kituose) buvo išsakytos šios pagrindinės Ksenofonto ekonominės mintys: a) ekonomika – tai mokslas apie savo ūkio turtėjimą. Ji turi mokyti vergvaldį tvarkyti ūkio reikalus taip, kad būtų pagaminama daugiau gėrybių; b) ekonominio gyvenimo idealas – autarkinis žemės ūkis. Žemdirbystė pagal svarbą buvo prilyginama menui ir įvardijama „visų profesijų motina bei maitintoja“;
c) prekyba kaip profesija laikyta graiko nevertu užsiėmimu. Jis kritikavo stambiąją prekybą, pritardamas tik žemvaldžių aristokratijos prekybai duona; d) nagrinėjo darbo našumo problemą, (Ksenofontas teigė: „tas, kas vykdo paprasčiausią darbą, atlieka jį geriausiai“; e) pirmasis iš senovės graikų autorių nagrinėjo darbo pasidalijimo problemą (ypač kūrinyje Kiropedija) ir teigė kad darbo pasidalijimo laipsnį visuomet lemia realizavimo rinkos dydis (nors apskritai elgesio rinkoje temą Ksenofontas aptarė tik prabėgomis, kalbėdamas apie pirklių profesiją); f) teigė, kad darbo skirstymas į protinį ir fizinį, o žmonių – į laisvuosius ir vergus yra natūralios (gamtinės) kilmės; g) nagrinėjo pinigų problemą (jis atkreipė dėmesį į pinigus, kaip į koncentruotą turtą, kurį galima bet kada panaudoti ūkio reikalams (tai yra kaip kapitalą) ir teigė, kad pinigus žmonės išrado tam, kad juos naudojant būtų vykdoma prekių apyvarta ir turto kaupimas, bet ne lupikiškai turtėjama); h) atkreipė dėmesį į vertės problemą (pagal jį vertė yra tik tai, kas teikia naudą. Ksenofontas teigė, kad bet kuriai prekei būdinga naudingos savybės (vartojamoji vertė) ir gebėjimas būti iškeistai į kitą prekę (mainomoji vertė); šios mintys leidžia jį įvardyti savotišku E. von Bohm-Bawerk’o pirmtaku); i) pateikė pirmuosius kainodaros proceso analizės elementus (kainų svyravimas buvo siejamas su prekių (vario, geležies, maisto produktų) pasiūlos kitimu). Sokrato mokinys Platonas (427–347 m. pr. Kr.), kaip ir Ksenofontas, gyveno tuo laikotarpiu, kai Graikija po karų pergyveno krizę ir klasinės kovos tarp aristokratijos ir demokratijos, tarp turtingųjų ir vargšų, vergų ir vergvaldžių, tarp demokratinių Atėnų ir oligarchinės Spartos paaštrėjimą. Jis, kaip ir jo mokinys Aristotelis, savo darbuose skeptiškas ir empirines sofistų bei Demokrito pažiūras pakeitė metafizinio racionalumo atmaina ir atmetė laisvės bei lygybės etiką, išplėtodamas vieną iš sistemiškiausių ir stipriausių intelektualinėje istorijoje žmogaus laisvės idėjos kritikų. Iš Atėnų žemvaldžių diduomenės šeimos kilęs ir gerą išsilavinimą gavęs Platonas savo ekonomines mintis plačiausiai išdėstė dviejuose veikaluose Valstybė ir Įstatymai. Pagrindinės jo mintys dėstomos žemiau. 1. Platono idealas – tai nedidelis ūkis esant mažai pinigų ir turto, menkus mainus, smulkią gamybą, vyraujant žemės ūkiui. Pralobimas, pagal jį, yra moraliai nepageidautinas – piliečių bendro turto vertė neturėtų skirtis daugiau kaip keturis kartus. 2. Darbo pasidalijimą laikė visuomenės susiskirstymo į luomus pagrindu ir pagrindiniu valstybės santvarkos principu. Jis teigė, kad kiekvienas gali atlikti gerai tik vieną darbą. 3. Nagrinėjo pinigų problemą, pinigų funkcijas suvesdamas į vertės matą ir apyvartos priemonę bei pasisakydamas prieš tokį vulgarų verslą kaip prekyba pinigais ir gaunamas iš to pajamas – palūkanas. Platonas manė, kad paskolos tegali būti grindžiamos draugiškumu, todėl be palūkanų. Moneta negalinti „gimdyti“ monetos. Todėl jis griežtai neigiamai žiūrėjo į pinigų kaip brangenybių kaupimo funkciją, vadindamas „nešvariais“ tuos žmones, kurie iš visko siekia gauti pelno. 4. Nagrinėjo vertės problemą. Užuominomis išsakė mintį, kad mainant būtina sulyginti nesulyginamas, skirtingas prekes. 5. Sukūrė idealios valstybės modelį, kuris buvo grindžiamas universaliais proto principais ir jame buvo numatytas visuomenės padalinimas į luomus. Pirmiausia išskyrė aristokratų luomą (filosofus) ir karių luomą (armiją). Jie įkūnijo idealios valstybės valdymo aparatą ir, mokslininko nuomone, negalėjo turėti nuosavybės – jokių žemės bei nuosavų namų ir sunkinti save ūkininkavimu, nes jie visą gyvenimą
turi paaukoti valstybei ir nuo pat mažens gyventi bendruomenėse, neleidžiant turėti savo šeimų. Jų materialinis aprūpinimas (pagal lygiavos principą) turi būti visuomeninis. Pažymėtina, kad Platonas buvo įsitikinęs, jog visiems žmonėms – ir vyrams, ir moterims – turi būti suteikta galimybė parodyti savo tinkamumą tapti valstybę valdančiais nariais. (Jis buvo pirmasis filosofas ir ilgai vienintelis, iškėlęs lyčių lygybės idėją.) Likusi visuomenės dalis, turinti ir disponuojanti privatine nuosavybe bei galinti gyventi šeimose, buvo laikyta žemesne kasta – trečiuoju luomu. Platonas jį pavadino minia (žemdirbiai, amatininkai, pirkliai). Dar buvo išskirti vergai, laikyti laisvųjų piliečių nuosavybe ir atlikę visus „juoduosius“ darbus. Platonas pagal valstybės planą norėjo sukurti tokią tvarką, kurioje viešpatautų taika ir teisingumas, t. y. tokią tvarką, pagal kurią kiekvienas yra savo vietoje ir visada ten pasilieka. Įdomu, kad Platonas Įstatymuose net nustatė konkretų gyventojų skaičių savo valstybėje: 5040 šeimų. Tai sudarė iš viso apie 20 000 gyventojų (neskaičiuojant vergų ir metėkų). Jei šis skaičius sumažėtų, Platono nuomone, reikėtų skirti premijas gimstamumui skatinti, o jei atsirastų gyventojų perteklius – steigti kolonijas. 6. Neigė fizinį darbą. Vergovė pagal Platoną – tai natūrali ir amžina tvarka, o vergas – tai kalbantis įrankis. 7. Nagrinėjo privačios nuosavybės problemą. Ją laikė prieštaravimų ir nesutarimų šaltiniu valstybėje, tačiau skelbė, kad ji neliečiama. 8. Reiškė mintis apie nuosavybės bendrumą idealioje valstybėje. Tačiau jeigu Valstybėje Platonas ragino panaikinti nuosavybę, tai Įstatymuose jis, užuot panaikinęs, nori padaryti ją visuotine. Žemė suskirstoma sklypais taip, kad piliečiui tektų tik vienas sklypas ir ne daugiau. Kad toks žemės skirstymas nesikeistų, turi būti uždrausta žemę parduoti, dalyti ir įkeisti, taip pat sujungti į vieną kelis sklypus juos paveldint ar gaunant kaip kraitį. Tokiu būdu, Platono nuomone, išsilaikytų lygybė, tiesa, valstybei kišantis ir į produktų paskirstymą. Tačiau, pagal jį, idealios valstybės modelis tinkamas tik graikams. 9. Idealioje valstybėje draudė paskolas, prekių pirkimą kreditan, reikalavo apriboti pirklių pelnus normuojant kainas. Pagal Platoną už prekių įvežimą ir išvežimą niekas neturėtų mokėti. 10. Būdamas holistas, teigė, kad „Dalis egzistuoja dėl visumos, o visuma neegzistuoja dėl dalies“. Platono mokinys Aristotelis (384–322 pr. Kr.), filosofas iš Stagyro miesto, savo ekonomines mintis plačiausiai išdėstė dviejuose traktatuose Nikomacho etika (taip ainių pavadintame filosofo sūnaus Nikomacho vardu) ir Politika, kurie yra savotiški pokalbių, kartais samprotavimų, visiems girdint, užrašai. Nepaisant šių dviejų minties milžinų filosofijų (platonizmo ir aristotelizmo) skirtumų, jų ekonominėse pažiūrose esama bendrų bruožų. Abu jie buvo linkę į konservatizmą, nepalankiai žiūrėjo į ekonominės pažangos naujoves. Jų idealą sudarė kuklus ūkis su menkais mainais, vidutine gamyba, nedaug pinigų ir turto. Turtėjimas jiems abiem atrodė ne tik mažai pageidautinas (Aristotelio nuomone, per dideli turtai neigiamai veikia gamybą – pralobęs amatininkas mažiau paiso darbo), bet ir abejotinas moraliai (labai turtingas žmogus negali būti geras ir laimingas). Todėl buvo logiškas ir jų siūlymas nenaudoti tauriųjų metalų (aukso ir sidabro) monetoms kalti, kadangi tai prisideda prie demoralizuojančios prabangos įsigalėjimo. Šiam reikalui jiems tinkamesni atrodė menkesni metalai (geležis, varis). Jų tikslas buvo sukurti tokią socialinę santvarką, kuri paliktų piliečiams daug laiko užsiimti politika. Labiausiai pageidaujama ūkine veikla jie laikė žemės ūkį, kuriame pagrindinis gamybos veiksnys buvo gamta. Todėl ir darbo klausimai jiems mažai rūpėjo. Abu filosofai, siekdami stacionarios, harmoningos valstybės, sutiko ir dėl to, kad šio tikslo nepavyks įgyvendinti, jei nebus
reguliuojamas gyventojų skaičius. Kita vertus, Aristotelis aiškiai suprato, kad „skurdas yra revoliucijos ir nusikaltimų tėvas“ bei teigė, jog „kiekvienas, pamąstęs apie žmonijos valdymo meną, įsitikins, kad imperijų likimą lemia jaunimo išsilavinimas“. Pagrindinės Aristotelio ekonominės mintys dėstomos žemiau. 1. Pirmasis išaiškino kai kurias ekonomikos kategorijas (pvz., Politikoje pasakodamas apie iš finikiečių kilusio filosofo Talio gebėjimą užsidirbti, parodė monopolio svarbą tam) ir tam tikru mastu atskleidė jų ryšį. Palyginus iš fragmentų surinktą Aristotelio „ekonominę sistemą“ su A. Smith’o Tautų turtu, galima įžvelgti stebinantį pagrindinės minties perimamumą. 2. Aiškino ekonomikos sampratą. Pagal jį ekonomika yra politikos dalis. 3. Aristotelio idealas buvo nedidelis žemdirbio ūkis, kuriame, suprantama, dirbo vergai. Šis ūkis turi apsirūpinti beveik viskuo, kas reikalinga, o ko nepakanka, galima gauti „teisingų mainų būdu“ iš kaimynų (Antikinėje Graikijoje nuo pat racionaliosios filosofijos laikų mainai buvo laikomi būtina bendro žmonių gyvenimo sąlyga). 4. Kūrė idealios valstybės modelį. Šioje valstybėje valdymo, priežiūros ir kontrolės funkcijas turi vykdyti tik laisvi piliečiai, o patį visuomenės skirstymą į laisvuosius ir vergus bei jų darbą – į protinį ir fizinį nulėmė vien tik „gamtos dėsniai“. Politikoje jis rašė: „Gamta sutvarkyta taip, kad ir fizinė laisvųjų žmonių organizacija kitokia nei fizinė vergų organizacija; pastarųjų kūnas galingas, tinkamas dirbti fizinius darbus, o laisvieji žmonės yra tiesūs ir netinkami dirbti panašų darbą, todėl jie tinkami politiniam gyvenimui [...]“. Vergijoje Aristotelis, nors pats buvo kilęs iš metėkų ir vedęs vergę, matė sąmoningo, atitinkančio gamtą tikslo įsikūnijimą. Vergovėje jis matė tą galimybę, kuria į tobulybę palinkę žmonės galėtų jos siekti, o tobulybės gali siekti tik išsivadavusieji nuo kovos dėl būvio. Taigi, nors vergovė esanti blogybė, bet ji neišvengiama ir būtina; be vergų negalinti gyvuoti jokia valstybė. Kita vertus, A. Marshall’o nuomone, vergovę, kaip natūralų reiškinį, greičiausiai, senovės laikais traktavo ir patys vergai. Prakalbus apie Aristotelio idėjas, kurios, vertinant šiandieniniais standartais, būtų itin reakcingos, reikia paminėti ir jo įsitikinimą, kad moterys iš prigimties yra „žemesnės rūšies“ būtybės. Tačiau ir ši idėja atspindėjo to meto pažiūras. 5. Aristotelis, palyginti su bet kuriuo kitu Antikos mąstytoju, plačiau nagrinėjo prekinius-piniginius ryšius. Jo svarstymuose labai priartėta prie skirtumo tarp natūralaus ūkio ir prekinės gamybos supratimo. 6. Pirmasis ekonomikos mokslo istorijoje mėgino analizuoti kapitalą. Aristotelis teigė, kad pinigai negali gaminti pinigų (t. y. atmetė pinigų skolinimą), todėl kritikavo palūkanų ėmimą. 7. Pirmasis nustatė du prekės aspektus – naudingumą (vartojamąją vertę) ir mainomąją vertę, o taip pat skirtumus tarp jų: „Viską, ką mes turime, galime naudoti dviem būdais; pavyzdžiui, batai yra naudojami pagal tiesioginę paskirtį nešiojimui ir kaip mainų priemonė“. Aristotelis priėjo išvados, kad prekė naudinga tampa ne tiesiogiai, o mainoma į kitą prekę. Aristoteliui pirmasis analizavo reiškinius, kuriuos mes dabar vadiname prekės kaina – samprata, apie kurią sukasi visa šiuolaikinė mikroekonomika. Tiesa, pats Aristotelis Nikomacho etikoje kalbėjo apie teisingų mainų problemą bendruomeninio gyvenimo kontekste. Jis suprato, kad pagrindiniai santykiai tarp žmonių mainų metu – tai proporcija, kuria viena gėrybė keičiama į kitą. Labiausiai Aristotelį domino kriterijus, padedantis spręsti, kokia mainų proporcija teisinga, o kokia – ne. Aiškaus atsakymo į šį klausimą jis nepateikė, bet ieškojimai šioje srityje padarė poveikį visai
tolimesnei ekonominės minties plėtrai. Aristotelio samprotavimus būtų galima apibendrinti taip: - mainai įvyksta, jei tuos, kurie dalyvauja mainuose, sieja abipusis poreikis, ir, jei tai, kas turi būti apkeista, kuria nors prasme yra lygūs ir turi bendrą matą; - mainų bendras matas yra poreikis, kurį praktikoje pakeičia pinigai (moneta), be to, pinigai – tai sąlyginis matas, jis nustatomas ne natūraliai, o žmonių sutarimu; - mainai teisingi, jei abiejų pusių santykį atspindi jų darbų santykis; vykdydami tarpusavio mainus, žmonės dalyvauja bendrame (bendruomeniniame) gyvenime, kuris be teisingų mainų yra neįmanomas. Tiesa, kalbėdamas apie bendrą gyvenimą, jis yra pastebėjęs, kad „Bendrai gyventi ir turėti bendrus daiktus visada sunku, bet ypač sunku turėti bendrą turtą“. Tačiau Aristotelis pripažino tam tikro turto (dalies žemės) bendrumą. Aristotelio idėjos turėjo didžiulį poveikį kainos teorijos plėtrai. Tačiau tik XVIII a. prancūzų mąstytojas J. Turgot pasiūlė ir išplėtojo mintį dėl poreikių tarpusavio palyginamumo (žr. 3.2 poskyrį). Dar po šimto metų iš karto keletas puikių mokslininkų pagal tai sukūrė ribinio naudingumo teoriją (žr. 7 skyrių). Jai šiandien pritaria dauguma ekonomistų. Aristotelis bene pirmasis pastebėjo kolektyvinių arba bendrų valdų neefektyvaus naudojimo ypatybę. Traktate Politika jis teigė: „Kas priklauso visiems, tuo mažiausiai rūpinamasi, – žmonės labiau linkę rūpintis savo nuosavybe negu tuo, ką jie dalijasi su kitais“. Nagrinėdamas turtą, Aristotelis išskyrė dvi jo rūšis: natūrinį ir piniginį. Pirmąjį jis laikė tikruoju turtu, teigdamas, kad turtas yra „visuma priemonių [...] būtinų gyvenimui ir naudingų valstybinei bei šeimyninei bendruomenei“. O pinigai yra tik turto ženklai, o ne pats turtas. Tuo pačiu jie negalėjo padėti išsaugoti turtą bei būti jo kaupimo priemone, ir kaip tik todėl ir nuosavybės objektu. Atitinkamai Aristotelis ir „meną įsigyti turtą“ skirstė į dvi kryptis. Pirmosios tikslas – patenkinti poreikius, antrosios – kaupti pinigus. Anot Aristotelio, turtas kuriamas tik pasisavinant jį iš gamtos; prekyba turto nekuria, o tik jį perskirsto: „Turtėjimo, pasinaudojant žemės vaisiais, menas visiems priimtinas. Šis menas [...] yra dvejopas, jis susijęs ir su prekyba, ir su ūkio valdymo menu; pastarasis yra būtinas ir giriamas, o pirmasis, kilęs iš mainų, pagrįstai peikiamas, nes jo nauda gaunama ne iš prigimties, o kitų žmonių naudos sąskaita”. Neatsitiktinai Aristotelis skyrė ekonomiką – natūralią ūkinę veiklą, susijusią su reikalingų gėrybių gamyba (t. y. žemdirbystę, amatus ir smulkiąją prekybą, kiek ji naudinga vartojimo interesams), ir chrematistiką – gebėjimą praturtėti (ypač pinigais) plėtojant stambiąją prekinę prekybą. Jos tikslas – piniginis turtėjimas, ir tarpininkavimo bei lupikavimo operacijas. Į chrematistikos objektą Aristotelis žvelgė griežtai neigiamai, smerkdamas savo meto žmonėms būdingą pinigų vaikymąsi ir dėl to, esą, irstančią „natūralią visuomenės tvarką“, bei ypač bjaurėjosi lupikavimu. Jis rašė: „Visiškai pagrįstai lupikavimas sukelia neapykantą, nes jis verčia pačius piniginius ženklus nuosavybės objektu, kurie taip praranda tą savo paskirtį, dėl kurios jie buvo sukurti. Juk jie atsirado dėl mainų prekybos, o procentų ėmimas lemia pinigų augimą. [...] kaip vaikai panašūs į į savo tėvus, taip ir procentai yra piniginiai ženklai, kylantys iš tų pačių piniginių ženklų. Ši turtėjimo rūšis iš esmės prieštarauja gamtos tvarkai“. Nieko nuostabaus, kad tokio požiūrio laikęsis Aristotelis filosofo otium cum dignitate laikė garbingesniu gyvenimo stiliumi negu darbą pirklio, neturinčio vidinės ramybės: pastarojo veikla buvo tolygi neg-otium, tai reiškia – užimtumui. Kalbėdamas apie pinigus, Aristotelis teigė, kad jie atsiranda ekonomikos sferoje mainų prekybos poreikiams patenkinti. Šia prasme jie tiek pat būtini, kiek ir natūrinės atsargos, nes prisideda prie pragyvenimo reikmenų įsigijimo. Aristotelio nuomone,
pinigai mainų prekyboje vykdė dvi funkcijas: a) mainų tarpininko, arba – vėlesne terminologija – apyvartos priemonės; ir b) gėrybių išmatavimo priemonės, arba vertės mato. Taigi pinigai padeda mainyti ir išmatuoti bei palyginti gėrybes. Prekės tampa lygios viena kitai dėl to, kad visos jos yra išreiškiamos pinigais. Apie tai, ką bendro skirtingose prekėse išreiškia pinigai, Aristotelis nesusimąstė. Tačiau jei ekonomikoje pinigai yra instrumentas, tai chrematistikoje jie tampa tikslu. Be to, pinigų kaupimas neturi tų natūralių ribų, kurios būdingos natūrinėms atsargoms. Dėl to Aristotelis ir užfiksavo reiškinį, kuris tiems laikams buvo naujas ir neįprastas: „Visi užsiimantys pinigų apyvarta stengiasi padidinti pinigų kiekį iki begalybės“. Taigi užuot buvęs instrumentu, turtas tampa tikslu ir pradeda konkuruoti su kitais, tuometinėje visuomenėje daug reikšmingesniais tikslais. Iš čia kilo ir nepritarimas tokiam elgesiui. Aristotelis rašė: „Šios krypties pagrindą sudaro siekis gyventi bendrai, o ne gyventi dorai“. Tęsdamas savo mintį, Aristotelis darė tokią išvadą: „[...] kadangi šis troškimas (gyvenimo bendrai skirtingai nuo doro gyvenimo. – autoriaus pastaba) neribotas, tai ir siekis tų priemonių, kurios padeda numalšinti šį troškimą, taip pat neribotas“. Čia jis nurodė pagrindinę sąlygą, kuriai esant atsiranda išteklių ribotumo (retumo) problema – pagrindinė šiuolaikinės mikroekonomikos problema, neretai tiesiog vadinama ekonomine problema. Aišku, Aristotelis nesukūrė nors kiek vientisos ekonominės koncepcijos, be to, jis atspindėjo ar net gynė tuometinę gyvenimo tvarką. Smerkdamas pinigų kaupimą, Aristotelis siekė užbėgti pavojui šiai tvarkai už akių. Iš čia kilo ir kritiškas požiūris į konkrečias veiklos rūšis, su kuriomis buvo glaudžiausiai susijęs naujas elgesio tipas: komercinei prekybai (skirtingai nuo mainų, ar natūrinių mainų) ir ypač lupikavimui. Aristotelio požiūris šiais klausimais giliai įsiskverbė į visuomeninę sąmonę ir mažiausiai dviems tūkstančiams metų suteikė ekonominės minties kryptį. Nekalbant jau apie tai, kad daugelį amžių neatsirado jam lygaus mąstytojo pagal teorinio mąstymo galią. 1.1.3. Ekonominė mintis Senovės Romoje Romėnai savo veikalus rašė daug vėliau už graikus ir todėl daugeliu atvejų jie yra graikų mokiniai ir bendraminčiai, nedaug ką naujo suteikę ekonominių minčių istorijoje. Senovės Romos ūkis plėtojosi panašiai kaip ir graikų. Iki III a. pr. Kr. Roma daugiausia buvo žemės ūkio kraštas su palyginti menkai išplėtotais amatais, prekyba ir jūrininkyste. Žemė jau nuo V a. pr. Kr. buvo valdoma privatinės paveldimos nuosavybės teisėmis. Tačiau nuo III a. pr. Kr. senovės Romos ūkyje vyko svarbios permainos. Pradėjo įsigalėti piniginiai mainai ir tolima prekyba su helenistiniais Rytais bei Kartagina. Be to, ėmė plėstis stambių ūkių – latifundijų žemės ūkis, išstumdamas smulkų žemės ūkį, iš dalies todėl, kad Romos patricijams (senatoriams) 220 m. buvo uždrausta verstis piniginėmis operacijomis ir jiems gaunamą turtą teko investuoti į žemę. Laukams dirbti buvo pakankamai vergų, todėl vergų darbas ėmė stumti laisvąjį darbą. Dėl to atsirado beturtis proletariatas – laisvi darbininkai. Imperijos laikais Roma dar labiau tapo pasaulio valstybe su išplėtota prekyba ir pinigų ūkiu, vienu iš svarbiausių pasaulio piniginių operacijų, aukcionų ir prekybinių sandėrių centrų. (Roma gyveno iš to, kas būdavo atgabenama laivais vadinamąja mare nostrum – mūsų jūra). Galima sakyti, kad tuometinė prekių apyvarta buvo milžiniška – milijardinė, prilygstanti šiandieninei. Prekybos laisvė padėjo Romai plėtotis, todėl buvo ne tik eksportuojama daug prekių į kitas šalis, bet taip pat ir importuojama iš likusios Europos dalies, Azijos ir Afrikos. Tačiau nors į Romą iš viso pasaulio plaukė gėrybės, pagrindusios posakį, kad „visi keliai veda į Romą“, ji pati
gaminant šias gėrybes gamyboje didesnio vaidmens nevaidino ir nesukūrė rimtesnės pramonės, nes į pramonės darbus buvo žiūrima nepalankiai. Galiausiai pasibaigus visiems užkariavimams ir išgrobus nukariautas provincijas, iš kurių į Romą plaukdavo turtai, prasidėjo finansinė krizė. Mokėjimų balansas tapo pasyvus ir daug aukso teko išgabenti į Rytus. Sumažėjus pinigų kiekiui, išaugo jų perkamoji galia – dėl to ėmė kristi kainos, prasidėjo bankrotai. Finansus buvo mėginta taisyti monetų klastojimu (Neronas sumažino sidabro kiekį denaruose iki 90 proc., Trajanas – iki 85 proc., Markas Aurelijus – iki 75 proc., vėliau Septimas Severas – iki 50 proc., o apie III a. vidurį denaruose buvo belikęs juokingas sidabro kiekis – 5 proc.), bet tai tik dar labiau pablogino iždo padėtį (tai atsitiko dėl Gresham’o dėsnio – „blogi pinigai išstumia gerus pinigus“), sukėlė kainų augimą, vertė jas normuoti (imperatoriaus Diokletiano reformos, pasibaigusios nesėkme ir Romos Imperijos bei darbo pasidalijimo sistemos žlugimu). Be to, pritrūkus vergų, nebebuvo kam dirbti dvaruose, todėl juos imta skirstyti mažais sklypais arba nuomoti ūkininkams, kurie neturėjo teisės pasitraukti nuo savo žemės sklypo. Taigi, bendras vaizdas keitėsi, ūkininkavimo laisvė ėmė nykti, pradėjo įsigalėti paveldimi luomai, grįžo natūrinis ūkis. Mokesčiai ir algos valdininkams taip pat mokėtos natūra. Senovės romėnų raštuose taip pat veltui ieškotume specialių veikalų, kuriuose būtų nagrinėjamos vien tik ekonominės problemos. Jos, kaip ir graikų veikaluose, buvo įterpiamos į filosofinius, juridinius raštus bei grožinę literatūrą. Be to, palyginti su graikais, romėnų ekonominės idėjos nepasižymėjo gausumu ir originalumu. Tai galima aiškinti bendrais romėnų ir graikų ypatumais. Graikai buvo gyvo, aštraus analitinio proto, o romėnai – veiksmo žmonės – buvo kariai ir administratoriai, sukūrę pax romana su institucijomis, kurios padarė didelę įtaką įstatymų leidybai ir politikai. Ekonominių reiškinių tyrimu jie užsiėmė tik tada, kai ūkinė suirutė jau buvo tolokai nužengusi ir verste vertė ja domėtis. Tačiau šioje srityje jie, kaip jau minėta, daugiausia sekė graikų filosofų idėjomis. Ryškiausios ekonominės mintys aptinkamos šių Senovės Romos filosofų darbuose: a) Catono Vyresniojo (Cato Maior, 234–149 m. pr. Kr.), žemdirbystę laikiusio garbingiausiu užsiėmimu laisvam piliečiui ir parašiusio traktatą Apie žemdirbystę – praktinį vadovą vidutinio ūkio šeimininkui, kuriame rekomendavo įsigyti 100 jugerų (šiek tiek daugiau nei 25 ha) valdą „su gera žeme, kuri pati neša vaisius“; vietovė, kur įsikūrusi sodyba, turi pasižymėti geru klimatu, apylinkėse turi būti darbo rankų, o netoliese – didelis miestas ir susisiekimo priemonės – upė, jūra, vieškelis. Catonas Vyresnysis buvo natūrinio ūkio šalininkas, nors ir rekomendavo „viską, kas yra perteklinis, parduoti“, b) brolių Tiberijaus (162–133 m. pr. Kr.) ir Gajaus (153–121 m. pr. Kr.) Gracchų – su jų vardais, ypač po to, kai 134 m. pr. Kr. Tiberijus Gracchas buvo išrinktas liaudies tribūnu, siejamos svarbios žemės reformos, siekusios apriboti stambiąją žemėvaldą (buvo draudžiama nuomoti daugiau kaip 500 jugerų valstybinės žemės vienam asmeniui ar 1 tūkst. jugerų – romėnų šeimai) ir pagerinti valstiečių padėtį (iš žemės pertekliaus, kurį stambieji žemėvaldininkai privalėjo grąžinti valstybei, buvo suformuotas naujas žemės fondas, iš kurio neturintys žemės ar mažažemiai Romos piliečiai galėjo gauti 30 jugerų sklypus), kurios galiausiai patyrė nesėkmę, o patys broliai Gracchai, sugebėję nukreipti piliečių akis į vidaus problemas ir apie dešimtį metų išlaikyti demokratinę valstybės bei piliečių interesų pusiausvyrą, galiausiai kovoje su stambiaisiais žemvaldžiais suerzintų senovės gynėjų buvo nužudyti, c) agronomo, archeologo ir istoriko Varrono (116–27 m. pr. Kr.), siekusio sustiprinti latifundijas: atsižvelgdamas į žemės ūkio prekybingumo augimą, jis užsibrėžė tikslą pagrįsti pastovių derlių gavimą šalyje ir įrodinėjo, kad būtina „didžioji
sąjunga“ tarp žemdirbystės ir gyvulininkystės; iki mūsų dienų išliko trys jo traktato Apie žemės ūkį knygos, parašytos jau senatvėje po Spartako vergų sukilimo, ir kompoziciškai apėmusios atitinkamai žemdirbystę, gyvulininkystę ir sodybinį ūkį (paukštininkystę, žvejybą ir bitininkystę). Prieš beriant grūdus į dirvą, Varronas patarė ištirti Visatos pagrindinius elementus: vandenį, žemę, orą ir saulę. Jo nuomone, reikia ne tik gerai pažinti vietines dirvas, bet ir išsiaiškinti, „kokia duotoje sodyboje yra reikalinga įranga“, o stambiems žemės ūkio darbams – vynuogių rinkimui, pjūčiai – geriau panaudoti samdomų darbuotojų darbą, d) rašytojo ir agronomo Columello (I a. pr. Kr.), parašiusio 12 knygų apie žemės ūkį ir kritikavusio griežtą elgesį su vergais bei pasisakiusio už protingai tvirtą egesį su jais – norint priversti vergus dirbti jis siūlė su vergais kalbėtis ir kartais net pajuokauti, o taip pat juos specializuoti, pritraukiant kvalifikuotą vergų darbą, e) Salustijaus (C. Sallustius Crispus, 86–35 m. pr. Kr.), pabrėžusio ir neigiamą turto reikšmę romėnų tautos dvasiai, f) filosofo Lukrecijaus (T. Lucretius Carus, apie 98–54 m. pr. Kr.), kuris piktinosi savo amžininkais dėl to, kad jie „renka ir didina turtą, piliečių krauju apipiltą, godūs lavonų krūvas ant krūvų be atodairos krauna, džiaugiasi žiaurūs, kuomet pasimirusį brolį palydi, valgio negali pakęsti pas gimines savo ir bijo“, g) poeto Vergilijaus (70–19 pr. Kr.), kurio viena iš kūrybinių viršūnių – poema Georgikos, tapo savotišku himnu žemės ūkiui ir valstiečio darbui. Poemos keturios knygos skirtos atitinkamai žemdirbystei, sodininkystei ir vynuogininkystei, gyvulininkystei bei bitininkystei. Aprašydamas valstiečių žemės ūkio rūpesčius, pateigdamas vertingų agronominių patarimų, Vergilijus visur grindė savo idėją apie tai, kad tik per darbą žmogus pajaučia vienybę su gamta. h) Plinijaus Vyresniojo (Gajaus Plinijaus Sekundo) (23–79 m. pr. Kr.), nors ir neparašiusio specialaus agronominio traktato, tačiau remiantis enciklopediniu išsilavinimu sukūrusio platų veikalą, visų antikos žinių enciklopediją – Naturalis Historia (Gamtos istoriją, pirmą kartą išspausdintą Venecijoje 1496 m. ir buvusią pagrindiniu viduramžių žinynu), kurią sudarė 37 knygos ir apėmė visas jo laiko žinių šakas: fiziką, žemės ūkį, literatūrą, geografiją, mediciną, filosofiją. Pažymėtina, kad jei Columellas dar turėjo tam tikrų iliuzijų dėl vergvaldystės, tai Plinijus Vyresnysis tiesiogiai smerkė vergvaldiškus santykius, be to, skirtingai nuo Columello, raginusio vykdyti agrotechninius eksperimentus, nesiskaitant su gamybos sąnaudomis, jis kvietė žemvaldžius nuosaikumui, i) Cicerono, Senekos, Marko Aurelijaus, Epikteto, ir kt. Jie dažnai reiškė dviejų filosofinių mokyklų idėjas. Ir viena, ir kita filosofija buvo individualistinė. Tačiau viena jų – Epikuro (341–270 m. pr. Kr.) filosofinę sistemą plėtojusi epikūriečių mokykla, kurios individualizmas plaukė iš tam tikros socialinės nevilties, individo gyvenimo tikslu laikė savąją gerovę ir laimę, bei kaip bendrumo atsiradimo priežastį įvardijo vien tik naudos siekimą. O antroji – stoikų mokykla, kurios individualizmas kilo iš naujų vilčių, kurias kurstė gilūs to laiko lūžiai, savo tikslu laikė palaimos siekimą laikantis tam tikrų dorybių – pirmiausia dvasios stiprumo ir susivaldymo. Dėl to šios mokyklos atstovai gėrio ir dorovės centrą perkėlė į patį individą ir žmoniškumą. Iš to kilo žmonių lygybės ir politinių bei luominių skirtumų neigimo idėjos. O bendrumo idėją stoikai laikė visų veiksmų išeities tašku. Pagrindinė stoikų mintis buvo idėja apie natūralią būklę ir natūralią teisę. Romos mąstytojai, kaip ir graikai, smerkė prabangą, turto, ypač pinigų, troškimą, aukštino natūrinį žemės ūkį, ekonominiais sumetimais pasisakydami už smulkųjį žemės ūkį lyginant su stambiuoju, dažnai ignoravo palūkanų ėmimą. Pastebėtina, kad romėnų vertės sąvoka visiškai atitiko jų praktinį protą ir, pavyzdžiui, Catono
Vyresniojo buvo suvedama į gamybos išlaidas, pelną nagrinėjant kaip perteklių virš šios vertės. Todėl norint gauti didelį pelną buvo siūloma „ramiai laukti aukštų kainų“. Kainų susidarymas buvo patikėtas laisvai rinkai. Besiplečiant mainams, atsirado teisingos kainos – verum pretium – sąvoka. Imperatorius Diokletianas savo edikte stengėsi nustatyti teisingą kainą pagal paprastas gamybos išlaidas. Tačiau kitų Romos filosofų darbuose (pavyzdžiui, Cicerono), galima rasti nuorodų, kad pripažįstama daikto naudingumo svarba kainos susidarymui. Tačiau Catonas Vyresnysis priešinosi samdomo darbo naudojimui ir siekė užtikrinti pajamas vergų sąskaita. Jis skyrė daug dėmesio jų darbo organizavimui, reikalavo iki galo išnaudoti ir griežtai reglamentuoti vergų darbo dieną. Bijodamas, kad vergai susivienys, Catonas Vyresnysis rekomendavo skatinti tarp jų ginčus, nuvarginti juos sunkiu darbu ir pastatyti į sąlygas, kurios būtų blogesnės už darbinių gyvulių. Vadinasi, šventinėmis dienomis jaučiai galėtų ilsėtis, o vergai vis tiek turėtų dirbti, susirgusius jaučius reikia gydyti, o susirgusį vergą Catonas Vyresnysis rekomendavo parduoti kaip „pasenusį vežimą“. Be vergų jis numatė ir samdomų už pinigus ar dalį derliaus darbuotojų panaudojimą šienavimui, vynuogių rinkimui, samdant juos vienai dienai. Nors Romos įstatymai gynė privatinę nuosavybę ir sutarčių laisvę (būtent Romoje atsirado labai išplėtota ir daugeliu požiūrių griežtai individualistinė privatinė teisė), nebuvo neigiama ir valstybės įtaka ūkiniams reikalams. Valstybinė valdžia stengėsi reguliuoti palūkanas, kišosi į žemėvaldos santykius, baudė javų spekuliantus, siekusius kelti kainas, kontroliavo rinkas, ribojo ar net stabdė tauriųjų metalų išvežimą ir t. t. Romos filosofai, smerkę pinigų išvežimą ir svetimų prekių įvežimą, pavyzdžiui, Plinijus Vyresnysis, šiomis savo mintimis labai primena merkantilistus. Romos politinio veikėjo ir filosofo Cicerono (M. Tullius Cicero, 106–43 m. pr. Kr.), kurį F. A. von Hayek’as apibūdino net kaip „pagrindinį šiuolaikinio liberalizmo autoritetą“, svarbiausi veikalai yra Apie valstybę ir Apie pareigas. Šiuose originaliuose traktatuose keliamos tokios pagrindinės ekonominės mintys: a) jis rėmė vergovinę tvarką, privatinę nuosavybę, stambiąją žemvaldystę, kurią laikė kilmingiausiu užsiėmimu, o žemdirbystę – vertingiausia tarp pragyvenimo šaltinių, rekomenduodamas skaityti Ksenofonto veikalus, ypač Apie namų ūkį; b) pasisakė už stambiosios prekybos plėtojimą (šiuo požiūriu jis labai skiriasi nuo Senovės Graikijos mąstytojų); c) stengėsi apibūdinti idealų valstybės pilietį nepriklausomai nuo luomo (smerkdamas perdėtą išlaidumą (sinistra liberalitas), ekonominiu požiūriu svarbiausiu siekiu laikė teisingumą – labdarą, o žmogaus dorovės srityje labai teigiamai vertino dvasinį orumą, kupiną paniekos žemiškiems dalykams); d) pagal Ciceroną, prigimtinės nuosavybių teisės nėra (nuosavybė įgyjama karų metu, žemių okupavimu). Tačiau tėvonijų (patrimonium) išsaugojimo klausimas jam buvo aktualus, nes ragino: „Šeimos nuosavybę, kuriai gėdinga leisti sunykti, reikia laikyti apskaitoje, bet taip, kad niekas neįžvelgtų šykštumo ir gobšumo“; e) Roma mąstytojui buvo idealus pasaulio modelis su pačiu teisingiausiu gyvenimo būdu (Romos polio sunaikinimas Ciceronui reiškė „viso šio pasaulio žūtį ir sunaikinimą“. Todėl jis neabejojo, kad „valstybė turi būti taip sutvarkyta, kad būtų amžina“). Paminėtina, kad Ciceronas antikinėje Romoje sakydamas savo garsiąsias kalbas jau naudojo žodį informacija ir valstybės veiksmus mėgo lyginti su žmogaus organizmu: „Mat kaip siela, sakoma, nurodinėjanti kūnui, – sakoma, kad ir aistrai, bet kūnui lyg karalius savo piliečiams ir gimdytojas vaikams, o aistrai lyg šeimininkas vergams, nes ją žaboja ir malšina, – taip ir karalių, ir karvedžių, ir pareigūnų, ir
senatorių, ir patricijų, ir liaudies nurodymai vadovauja piliečiams ir sąjungininkams lyg kūnams siela, o šeimininkai taip vergus kankina, kaip geriausioji sielos dalis, tai yra išmintis, tos pačios sielos ydingas ir nusilpusias dalis – aistras, pykčius ir kitokias negeroves“. Ciceronas buvo tvirtai įsitikinęs, kad rimta veikla tėra tokia, kai pilietis vykdo savo pareigą valstybei. Neatsitiktinai jis pabrėžia, jog visi tie, kurie turi įgimtų sugebėjimų vadovauti, privalo nedelsdami siekti valstybės tarnybos, nes, anot jo, „ne kitaip juk tegali būti valstybė valdoma arba dvasios didybė parodoma“. Galima spėti, kad žymusis oratorius, ne kartą šalinte nušalintas nuo pamėgtos valstybinės veiklos, pirmiausia save laikė gimusiu valstybės reikalams (negotium) tvarkyti. Stoikų filosofinės mokyklos atstovo Senekos (3 m. pr. Kr. – 65 m.) veikalas Laiškai Liucijui – tai 124 laiškai, kuriuose reiškiamos ir ekonominės mintys, skirtos vergovės problemoms spręsti. Seneka pasisakė prieš dvasinę vergovę ir kvietė elgtis su vergais humaniškai patardamas: „Elkis su žemiau stovinčiais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi stovintys aukščiau“, nors ir neragino vergus išlaisvinti. Kita vertus, Seneka manė, kad pirmieji žmonės nekaltai sekė gamta. Viskas buvę daroma bendrai. „O paskui į šias tobulai sutvarkytas sąlygas įsismelkė žmogaus godumas [...] ir, vaikydamasis pertekliaus, žmogus prarado viską“. Taigi, tas stoicizmas, kurį suformulavo didysis romėniško stoicizmo novatorius, buvo nebe valstybinės veiklos teorija. Nors jis kaip Ciceronas dar kalbėjo apie tėvoniją (patrimonium), kuri respublikos laikais buvo Romos piliečio valstybinės ir moralinės vertės pagrindas, tačiau jam nuosavybės tausojimo idėja daugiau trukdė, negu padėjo teoriškai pagrįsti asmenybės laimės problemą. „Todėl reikia galvoti, kiek lengvesnis skausmas yra neturėti, negu prarasti“, – sakė Seneka, kalbėdamas apie turtą. Tai rodo, kad jam rūpėjo jau ne socialinis asmenybės pripažinimas, o tik jos dvasinė ramybė, kurios ieškojimas ir nuvedė Senekos filosofiją uždaro individualizmo keliu. Lyginant graikus ir romėnus galima būtų padaryti tokias išvadas: 1) graikai formulavo valstybės idėją su visa apimančiomis funkcijomis, taip pat aprėpiančiomis ir žmogaus gyvenimą bei veiklą; romėnai daugiau formulavo privatinės nuosavybės individualistinę idėją, kaip žmogaus ekonominio gyvenimo pagrindą; 2) graikai rėmėsi valstybe, vedančia kolektyvizmo link, o romėnai rėmėsi individu, vedančiu individualizmo bei liberalizmo link ir jiems Dvylikos lentelių įstatymai įkūnijo svarbias individualios laisvės garantijas. Pirmasis iš jose surašytų viešų įstatymų skelbė, kad „jokios privilegijos ar statutai nebus taikomi vieniems privatiems asmenims kitų asmenų nenaudai prieštaraujant įstatymui, kuris bendras visiems piliečiams ir kuriuo visi asmenys, nepaisant padėties, turi teisę naudotis“. Ir vienų, ir antrų veikalai, gynę vergvaldišką gamybos būdą, buvo skaitomi ir studijuojami vėlesniais laikais bei turėjo įtakos ateities kartų ekonominių teorijų formavimuisi. 1.1.4. Viduramžių ekonominė mintis Žlugus Romos imperijai (476 m.), Vakaruose prasidėjo laikotarpis, vadinamas viduramžiais, kuris tęsėsi iki XV a. pabaigos. Viduramžiai paprastai laikomi grynai protinių, realiu gyvenimu nepagrįstų, konstrukcijų amžiumi, grynosios abstrakcijos, deduktyvinio metodo laikais. Tačiau, aišku, ir šiuo laikotarpiu ūkinis gyvenimas nesustojo. Ūkinės struktūros ir ekonominių idėjų požiūriu viduramžiai dalijami į du laikotarpius: 1) ankstyvieji viduramžiai (daugelyje Rytų šalių prasidėjo III–VIII a., o Europos šalyse V–XI a. ir tęsėsi iki XIII a.);
2) vėlyvieji viduramžiai (tęsėsi nuo XIII a. iki XVI a. pradžios). Ankstyvaisiais viduramžiais, sunykus ekonominiams miestų pagrindams, buvo būdinga neišplėtotas uždaras, izoliuotas natūrinis ūkis (įstatymuose vadinamas „villa“), baudžiava, kai beveik vienintelis užsiėmimas buvo žemdirbystė, keliaujantys amatininkai ir prekybininkai. Nebuvo ryškaus visuomenės išsisluoksniavimo. Vakarų Europa apie 486 m. kaip pinigą pasirinko dinarą, kuris buvo labai menkos vertės, ir tai gerai parodo ekonominį tų laikų Europos skurdą. Šio laikotarpio ekonominės idėjos buvo visiškai priklausomos nuo bažnyčios, mėginant gaivinti senovės graikų filosofų idealus, ir, apvilktos religijos skraiste, aptinkamos Bažnyčios tėvų raštuose. Iš jų minėtini Klemensas Laktancijus, Kiprijonas, Grigorijus iš Nysos, garsiausias iš graikų Bažnyčios tėvų Jonas Krizostomas (apie 347–407 m.), Šv. Augustinas ir kt. Jų raštuose buvo jaučiama akivaizdi graikų filosofijos, romėnų teisės ir Šventojo Rašto (ypač Naujojo Testamento) įtaka. Ekonominiai Biblijos svarstymai Bažnyčios tėvų raštuose priimami kaip normos, kaip Dievo nustatytos žmogaus elgesio taisyklės. Ekonominės reikšmės turėjo tokios jų mintys: - įgimta žmonių lygybė – juk visi žmonės yra Dievo vaikai, kilę iš protėvių Adomo ir Ievos; - vergijos smerkimas – net ir mažiausiai radikaliuose veikaluose buvo skelbiama, kad tikinčiojo vergas, priėmęs krikštą, tampa laisvas; - prigimtinė turto bendrumo idėja – buvo manoma, kad privatinė nuosavybė bendrą turtą pakeitė tik žmonėms nusidėjus (pavyzdžiui, Šv. Ambaziejus rašė, kad Dievas atidavė žemę visiems žmonėms, o privati nuosavybė atsirado dėl šykštumo; Rytų Bažnyčioje Konstantinopolio patriarchas Jonas Auksaburnis (miręs 407 m.) skelbė: iš pradžių Dievas visą žemę paliko visiems. Nesantaika kilo tada, kai žmonės ištarė žodžius „mano“ ir „tavo“), tačiau nebuvo siūloma grįžti į ankstesnę situaciją. (Juk ir Senasis bei Naujasis Testamentai patvirtina, kad žmonės turi privačią nuosavybę, kurią saugo dorovės dėsnis, o už teisės pažeidimus gresia bausmė. Septintas įsakymas skelbia: Nevok! Draudimo forma tokia aiški, kad ja išreiškiamos normos negalima nei paneigti, nei interpretuoti. O dešimtas įsakymas draudžia geisti svetimo turto); - rankų darbo taurumo idėja (pagal krikščionišką sampratą darbas nėra tik vargas ir prakeikimas, kitaip negu manė Antikos filosofai Graikijoje ir Romos imperijoje, jis nežemina žmogaus ir yra žmogaus gyvenimo išraiška bei pagrindinė ekonominio proceso priežastis); - palūkanų ėmimo ir prekybos neigimas – draudimas lupikauti sudarė vieną iš svarbiausių kanoninės teisės punktų, nes palūkininkystę draudė Šv. Raštas (Mozės įstatymai draudė imti palūkanas iš brolio. Jėzus Kristus sako: „Skolinkite nieko iš to nesitikėdami“ (Luko VI, 35); o kalbėdamas apie prekybą Tertulijonas sakė: „Žodis „pirkti“, taigi verstis prekyba, vartojamas Šv. Rašte pažymėti nuodėmei, kuri atsiranda iš troškulio pelnytis“; Konstantinopolio arkivyskupas Jonas Krizostomas irgi tikėjo, kad pirkliai vargu ar gali gyventi be nuodėmės; draudimas imti palūkanas kanoninėje teisėje atsirado ne vėliau kaip IV a., bet ypač griežtai tai imta vertinti XI–XII a.); - labdaros skatinimas; - turtų kaupimo smerkimas – buvo pabrėžiamas turto reliatyvumas: „Viso blogio šaltinis – tai perteklius ir troškimas turėti daugiau, nei mums reikia“ bei pabrėžiama, kad „Ne tas turtingas, kuris supamas įvairių valdų, bet tas, kuriam nereikia daug; ne tas skurdžius, kuris nieko neturi, bet tas, kuriam daug reikia“; - mėginimo pasipelnyti dėl kainų augimo smerkimas – Rytų krikščionių vienas iš ideologų Vasilijus Didysis (IV a.) ragino: „Nelaukite duonos trukumo, kad
atidarytumėte savo aruodus [...] Nepelnykite aukso naudodamiesi badu ir nesinaudokite visuotiniu skurdu, didindami savo turtus“. Be to, kainų kėlimas ir spekuliacija buvo smerkiami ne tik ekonominiais, bet ir moraliniais sumetimais, kaip kenkiantys geriems papročiams, ardantys visuomenės solidarumą. Pastebėtina, kad iki XI a. krikščionių rašytojų darbuose mažai domėtasi ekonominiais klausimais. Pirmiausia buvo pabrėžiamas sielos išganymas. Bažnyčios tėvai teigė, kad Dievas dėl savo gerumo nevienodai paskirstė įvairioms šalims gamtos išteklius ir žemės ūkio produktus, kad skatintų draugiškus mainus tarp tautų ir sujungtų jas taikos ryšiais. Jonas Auksaburnis įrodinėjo, kad Dievo valia ne viskas gali augti ir būti gaminama bet kuriame pasaulio kampelyje: tai padaryta tam, kad tautas glaudžiai sujungtų keitimasis gėrybėmis. Teodoretas Kyrietis (miręs 458 m.) tarp šalių besidriekiančią jūros juostą palygino su erdvaus miesto turgaus aikšte, o salas – su užeigomis pirkliams apsistoti. Patį Šventojo Rašto teiginiais paremtą krikščionišką požiūrį į turtą bei nuosavybės sampratą galima apibendrinti taip: 1) Nuolat pabrėžiama, kad turto bei nuosavybės tyko pavojai; turtas ir nuosavybė ne savaime blogi, bet kietina žmogaus širdį, didina godumą ir egoizmą, trukdo atsigręžti į Dievą, ar net visai Jį užstoja. 2) Turtas neretai siejamas su kitų žmonių išnaudojimu ir engimu. 3) Krikščioniškos artimos meilės įsakymas laikomas įpareigojimu pasidalyti savo turtu, ypač su neturtingaisiais ir vargšais. 4) Jėzaus Kristaus sekėjams ypač svarbus turto atsisakymas ir savanoriškas neturtas. Toliau trumpai apžvelgsime žymiausio iš Bažnyčios tėvų – Šv. Augustino (354– 430 m.), kurio religinės, filosofinės, etinės ir valstybinės idėjos (vadinamasis augustinizmas) viešpatavo per visus viduramžius, ekonomines idėjas. Gimęs Tagastėje (Alžyras), iš pradžių laikęsis manicheistinio dualizmo koncepcijos, jis vėliau perėjo prie neoplatonizmo. Todėl iš karto reikia pažymėti, kad brandžiai Šv. Augustino, 387 m. apsikrikštijusio ir tapusio Hipono (Šiaurės Afrika) vyskupu, mąstysenai ypač daug įtakos turėjo neoplatonizmas. Žymiausias jo veikalas – De civitate Dei (Apie Dievo valstybę), išspausdintas 1467 m., kuriame į Romos imperijos žlugimą reaguojama teze, kad jos vietą turi užimti krikščionių Bažnyčios persmelkta Dievo valstybė. Kalbėdamas apie darbo pasidalijimą, jis teigė, kad protinis ir fizinis darbas yra lygiaverčiai ir neturi daryti poveikio žmogaus padėčiai visuomenėje. Samprotaudamas apie turtą, Šv. Augustinas manė, kad turtą kaip medžiagines gėrybes, taip pat auksą ir sidabrą sukuria žmonių darbas. Pastarųjų nedarbinis kaupimas („dirbtinis turtas“) laikytas nuodėme. (Tačiau pati Bažnyčia, pakirtusi „komunistinius“ krikščioniškus judėjimus, V a. pradėjo kaupti milžiniškus turtus). Šv. Augustino nuomone, mainai vyksta pagal proporcingumo principą ir yra žmonių laisvos valios išreiškimo aktas. Jis manė, kad prekės vertingumas turi būti nustatomas atsižvelgiant į darbines ir medžiagines sąnaudas jos gaminimo procese, pagal teisingos kainos principą bei mokė, kad „nesilaikant proporcingos lygybės visuomenė subyrės“. Pinigus Šv. Augustinas laikė dirbtiniu žmonių išradimu, būtinu palengvinti ir paspartinti mainų operacijas rinkoje dėl monetos „vidinio vertingumo“. Jis manė, kad prekybinis pelnas ir lupikiškasis procentas, gaunami iš stambių prekybinių ir skolinimo operacijų, tampa savitiksliai ir todėl turi būti vertinami kaip nuodėmingi reiškiniai, pažeidžiantys mainus pagal teisingos kainos principą. Galima teigti, kad Šv. Augustinas pasmerkdamas pinigų ir turto troškimą kaip vieną iš trijų smukusio žmogaus didžiųjų nuodėmių, kurių kitos dvi buvo valdžios (libido dominandi) ir seksualinis geismas, pateikė pagrindines viduramžiško mąstymo gaires.
Vėlyvaisiais viduramžiais pamažu įsigalėjo mainai, atsirado naujas ekonominių žmonių santykių ryšys – mokėjimas pinigais, pamažu pavertęs buvusį poną darbdaviu, o buvusį baudžiauninką, tarną – laisvu darbininku, tobulėjo žemdirbystės metodai, atsirado trilaukis ūkis, kryžiaus karų išjudintas gyvenimas gaivino senus, apleistus miestus, greta viešpatavusio žemės ūkio ėmė kilti nauja savarankiška ūkio šaka – prekyba, kūrusi įvairius miestų amatus ir smulkiąją namų pramonę, miestai tapo jūros prekybos centrais, buvo palaikomi ryšiai su kitomis šalimis, padidėjo tauriųjų metalų gavyba, atsirado stambių pirklių ir jų profesinių draugijų – gildijų, akcinių bendrovių, kurios pamažu išaugo iš kompanijų ir bendrijų (įdomu, kad vėliau ne tik užjūrio prekybos ir kolonizavimo bendrijos, bet ir jūrų plėšikavimo verslas veikė pagal akcinės bendrovės modelį), giro, vekselių, čekių, indėlių operacijos (vėliau žymusis prancūzų merkantilistas C. Montesquieu stebėsis: „Neįtikėtina, jog vekselis buvo išrastas taip vėlai, nes pasaulyje nėra nieko už jį naudingesnio), prekybos miestuose iškilo pirmosios biržos, pinigų keitimo vietos, kur buvo galima tik keistis pinigus, nepaverčiant jų prekėmis, kartu su akcinėmis bendrovėmis išsivysčiusios į vertybinių popierių biržas. Pačio žodžio „birža“ (vok. Borse) šaknų reikėtų ieškoti kilmingos van der Burse’ų šeimos Briugėje namuose. Trys odiniai pinigų kapšeliai, lotyniškai vadinti bursa, šeimos herbe rodo, kad tai prekybininkų šeima. XIV a. van der Burse’ų namai buvo pirklių iš Venecijos konsulatu. Greta jų stovėjo genujiečių ir florentiečių namai, taip pat vadinami Bolsa. Žodis „birža“, vartotas aikštei priešais namus pavadinti, buvo greitai perkeltas į kitų miestų prekybos vietas, o kai pirkliai Antverpene įsigijo nuosavą namą, ši sąvoka galutinai įsitvirtino. Vėlyvaisiais viduramžiais taip pat imtos praktikuoti valstybinės paskolos, atsirado įstatymai, saugantys patentus, dvejybinė buhalterinė sąskaityba, kurios teoriniai pagrindai galutinai suformuluoti jau feodalinės santvarkos žlugimo stadijoje. Kaip nurodo amerikiečių ekonomistas R. Ruveri, dvejybinė buhalterija, t. y. dvejybinis įrašas, atsirado 1340 m. Genujoje ir iš čia paplito po visą Italiją. Šią tezę patvirtina iki mūsų dienų išlikusios įvairių Italijos bankų knygos. Pirmasis teorinius dvejybinės buhalterijos pagrindus 1494 m. knygoje Summa de arithmetica, geometria, proportioni et proportionalita (Visas aritmetikos, geometrijos, proporcijų ir proporcionalumo pažinimas) išdėstė „neapdainuotas Renesanso didvyris“ Luca Pacioli aptardamas Venecijos metodą, kurio primityvesnis būdas šiame mieste pradėtas naudoti apie 1200 m. (Tiesa, pagal rašytinių šaltinių datas kai kurie autoriai pirmenybę teikia kitam italų mokslininkui – B. Kotruli. Jis 1458 m. parašė knygą Apie prekybą ir sumanų pirklį. Tačiau B. Kotruli knyga išleista tik 1573 m.). Kaip, kalbėdamas apie L. Pacioli, pažymi Horst’as Kurnitzky’is, tai buvo Renesanso žmogus: domėjosi menu, geometrija ir matematika, pažinojo Piero della Francesca, kuris ir sužadino jo domėjimąsi menu, studijavo matematiką Venecijoje, kur parašė savo pirmąją knygą apie aritmetiką, Milane dirbo kartu su Leonardo da Vinci, kurio teptukui priklauso L. Pacioli knygos De Divina Proportione (Apie dieviškąją proporciją, 1509 m.) iliustracijos. Leonardo da Vinci savo užrašų knygutėje užsimena, kad žinių geometrijos, perpektyvos ir „dieviškosios proporcijos“ srityse jis įgijo iš L. Pacioli. Pastarasis dėstė įvairiuose Italijos universitetuose, o 1489 m. grįžo į gimtąjį miestą Sansepolkro, kad parašytų savo žymiąją knygą, kuri buvo išleista Venecijoje 1494 m. Tai savotiška enciklopedija italų kalba, kurioje mėginami spręsti teoriniai ir praktiniai aritmetikos klausimai. Kartu tai traktatas apie algebrą, taip pat kai kurių Italijos valstybių monetų, matavimo ir svorio vienetų pavyzdžių rinkinys bei žymusis mėginimas aprašyti dvejybinę buhalteriją – Particularis de Computis et Scripturis (Traktatas apie sąskaitas ir įrašus). Knyga tapo savo laikų
bestseleriu. Tai buvo viena pirmųjų knygų, išspausdintų vokiečių spaustuvininko, spaudos išradėjo Johannes’o Gutenberg’o (tarp 1394-1399–1468 m.) spaustuvėje ir skaitytų visoje Italijoje. Ji nurodė naują kryptį ūkiui ir prekybai bei pradėjo procesą, kuris dažnai apibūdinamas siaura kapitalizmo sąvoka, nes dvejybinė buhalterija – nuostabus atradimas, kaip sakė Johann’as Wolfgang’as Goethe (1749–1832 m.) – leido iš esmės pakeisti visuomenės ir ūkinės veiklos santykį. Iki tol, naudojantis paprasta buhalterija, viską buvo įmanoma patikrinti tik pasiekus rezultatą, o dabar tapo įmanoma stebėti ir nagrinėti visas vykdomas operacijas iki smulkmenų. Čia prasideda apskaita, H. Givens’o vaizdingai įvardyta „komercijos vaiku“, ir kapitalizmas. L. Pacioli išreiškė formulėmis ir žodžiais (būtent tai yra jo nuopelnas) absoliučią kapitalistinės ūkio sistemos būtinybę, ir tai padarė ją prieinamą visiems besidomintiesiems. Pasirodžius L. Pacioli traktatui, dvejybinio įrašo idėjas pradėjo skleisti daugelis Italijos ir kitų Europos šalių (Nyderlandų, Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos) mokslininkų. Pavyzdžiui, 1525 m buvo išleista A. Taljanči knyga Aritmetikos žibintas, kurio populiarintos dvejybinio įrašo idėjos. Buhalterinių sąskaitų klasifikavimui svarbią reikšmę turėjo D. Manconi knyga Buhalterinės apskaitos kursas. Ji pirmą kartą išspausdinta 1534 m. ir susilaukė net šešių leidimų. Taip pat atsirado draudimas, prekybinė teisė, augo miestai ir telkėsi amatai, o tai lėmė tolesnę darbo specializaciją. Visa tai ardė natūrinį viduramžių ūkį ir jis užleido vietą pinigų ūkiui, feodalinė visuomenė įgavo aiškiai išreikštą luominį pobūdį. Sustiprėję pinigai ėmė kurti kapitalą – tai leido dar labiau didinti turtą. Pirmiausia kapitalas užvaldė prekybą, vėliau – amatus ir pagaliau ėmė skverbtis į patį žemės ūkį, pamažu imdamas keisti viso pasaulio ūkio tvarką ir tuo pačiu kloti naujus visuomeninio, kultūrinio ir politinio gyvenimo pagrindus. Šiuo laikotarpiu buvo daug daugiau ekonominių idėjų, išsklaidytų beveik vien tik po teologinius, politinius ir teisinius rašytinius šaltinius. Minėtini tokie mąstytojai: Rytuose ekonominės minties atstovas, didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs Egipte, IbnChaldun’as, o Europoje – teologai ir scholastai (pavadinimas kilo iš lot. doctores scholastici) – katalikiška profesūra, pirmiausia Dievo žodžio skelbėjai ir juristai, tarp jų nominalistas, Aristotelio komentatorius Albertas Didysis (1206–1280 m.), atkreipęs dėmesį į ūkišką pinigų funkciją, vertės matą, Šv. Tomas Akvinietis, Šv. Bonaventura, Francesko Petrarka (1304–1374 m.), Philippe’as Dubois’as, Paryžiaus universiteto rektorius Jean’as Buridan’as (1295–1358 m.), mėginęs paaiškinti gėrybių vertes, ne kokios jos turėtų būti, bet kokios jos iš tiesų yra, Nicholas de Oresme’us (?1320– 1382 m.) ir kt. Dauguma iš išvardytų rašytojų gyveno XIII ir XIV a. Scholastinė doktrina – viduramžių filosofijos kryptis, kuriai būdingas religinis dogmų grindimas, rėmimasis autoritetais kaip svarbiausiu tiesos kriterijumi, dažnai datuojama nuo Romos žlugimo 426 m. iki Konstantinopolio žlugimo 1453 m., savo apogėjų pasiekė XIII a. ir suformulavo vėlyvųjų viduramžių ekonomines pažiūras į nuosavybę, darbą bei jo atlyginimą, kapitalą bei palūkanas, mainus, pinigus ir gyventojų skaičių. Rytuose ryškiausia ekonomines pažiūras išsakė žymus arabų šalių ideologas IbnChaldun’as (1332–1406 m.), vadinamas „arabų Montesquieu“. Neretai pabrėžiamas jo pažiūrų artumas su N. Machiavelli’io pažiūromis. Ibn-Chaldun’as buvo kilęs iš Tunisoir visas jo gyvenimas bei kūryba susijusi su arabų šiaurės Afrika, kur pagal rytietišką gamybos būdą valstybė tradiciškai išsaugojo teisę valdyti ir disponuoti didelėmis žemės ūkio naudmenomis, rinkti didelius mokesčius nuo gyventojų pajamų iždo reikmėms. Be to VII a. pradžioje (tarp 610 m. ir 632 metų) gimė islamo religija ir įsitvirtino Korano nuostatos, amžiams įteisinusios klasių buvimą. Nors jos skyrė daug dėmesio prekybai ir pritarė privačiai nuosavybei, bet draudė lupikavimą bei ragino dirbančiuosius nemaištaujant „dirbti čia, kad gautų atlygį vėliau“, „amžinybės
soduose“. Nuo to laiko Rytų šalyse įsigalėjusius antirinkinius postulatus pajudinti tapo ypač sunku. Ibn-Chaldun’as taip pat pamėgino sustiprinti tikėjimą visuomenės luominės diferenciacijos amžinumu, ir iš esmės natūriniais mainais grįstos prekybos tinkamumu visuose visuomenės evoliucijos etapuose nuo „primityvios“ iki „civilizuotos“. Tam jis vienas pirmųjų pareikalavo tirti bendruosius visuomenės raidos reiškinių dėsningumus ir iškėlė „socialinės fizikos“ koncepciją. Kita vertus, pastarojoje galima rasti ir naudingų idėjų bei istorinių-ekonominių apibendrinimų, tokių, pavyzdžiui, kaip pakylėto požiūrio į darbą būtinybė (čia galime įžvelgti darbinės prekės vertės užuomazgas: Ibn-Chaldun’as skyrė dėmesį turtui prekės forma ir iškėlė gilią tezę, kad produktuose slypi „darbas, pasireiškiantis kaip vertė“; tai leido jam daryti išvadą, kad darbo produktai įsigyjami „dėl lygiaverčių (ekvivalentiškų. – Aut. pastaba) mainų [...] pagal vertę“), šykštumo, godumo ir išlaidavimo smerkimas, supratimas objektyvaus pobūdžio pažangių struktūrinių pakitimų ekonomikos sferoje, dėl kurių prie nuo seno buvusių žmonių ūkinių rūpesčių verčiantis žemdirbyste ir gyvulininkyste prisidėjo palyginti nauji užsiėmimai amatais ir prekyba. Ibn-Chaldun’ui priklauso mintis apie stadijinę visuomenės raidą, visuomenei evoliucionuojant nuo „primityvumo“ į „civilizacijos“ link. Jo požiūriu, pastaroji prie tradicinių žmonių ūkinių užsiėmimų verčianti žemės ūkiu ir gyvulininkyste pridėjo tokias pažangias ekonominės veiklos sferas kaip amatai ir prekyba. Ibn-Chaldun’o nuomone, perėjimas į civilizaciją ir atitinkamai perteklinę medžiaginių gėrybių gamybą, visų ekonomikos šakų plėtojimas leis daug kartų padidinti tautos turtą, laikui bėgant, kiekvienas žmogus galės gyventi pasiturinčiai ar net prabangiai. Tačiau tuo pat metu niekada nebus pasiekta visuotinė socialinė ir turtinė lygybė ir neišnyks visuomenės skirstymas į luomus pagal turtinius požymius ir „vadovavimo“ principą. Plėtodamas tezę apie piliečių aprūpinimo pirmojo būtinumo ir prabangos dalykais, arba, jo terminais, „būtinu“ ir „praradusiu būtinumą“, problemą, mąstytojas nurodė, kad ją pirmiausia lėmė miestų dydis, tiksliau, jų apgyvendinimas, simbolizuojantis ir jų klestėjimą, ir nuosmukį. Pagal tai savo Prolegomena jis priėjo šių išvadų: • augant miestams auga „būtino“ ir „praradusio būtinumą“ pakankamumas, dėl to (miestiečiams dalyvaujant žemdirbystėje) mažėja kainos pirmiesiems ir auga kainos antriesiems (staigiai augant paklausai prabangos dalykams); tai tuo pat metu liudija miesto klestėjimą; • mažas miesto gyventojų skaičius yra visų gyventojams reikalingų medžiaginių gėrybių trūkumo ir brangumo priežastis; • miesto (kaip ir visos visuomenės) klestėjimas yra realus mokesčių, tarp jų muitų ir valdžios rinkliavų miestų rinkose, dydžio mažėjimo sąlygomis. Pastarasis teiginys rodytų, kad Ibn-Chaldun’as aiškiai nujautė Laffer’o kreivę, kurią XX a. aštuntajame dešimtmetyje pasiūlė Arthur’as Laffer’as. Ibn-Chaldun’as taip aiškino savąjį tvirtinimą: „Turi būti žinoma, kad dinastijos pradžioje apmokestinimas atneša didelias pajamas nuo mažų įvertinimų. Dinastijos pabaigoje, apmokestinimas atneša mažas pajamas nuo didelių įvertinimų“. Galiausiai pinigus Ibn-Chaldun’as laikė svarbiausiu ūkinio gyvenimo elementu ir skyrė tokias jų funkcijas, kaip vertės mato, apyvartos priemonės, turto kaupimo priemonės. Jis ragino, kad šį vaidmenį atliktų visavertės monetos iš Alacho sukurtų dviejų metalų – aukso ir sidabro. Jo nuomone, pinigai atspindi „visko įsigyto“ žmogiškojo darbo kiekį, „visokio judamo turto“ vertę ir juos matė kaip „įsigijimo, kaupimo ir lobių pagrindą“. Ibn-Chaldun’as visiškai netendencingai apibūdino „darbo vertę“, t. y. darbo užmokestį. Jis teigė, kad „darbo vertės“ dydis priklauso pirmiausia
nuo „žmogaus darbo kiekio“, antra, nuo „jo vietos tarp kitų darbų“ ir, trečia, nuo „žmonių poreikio jam“ (darbui. – Aut. pastaba). Ibn-Chaldun’as skyrė rinkos kainą ir vertę. Taip jis nurodė, kad jei rinkoje trūksta prabangos dalykų, tai kaina bus „aukštesnė už jų darbo vertę“. Pramoninio pelno gavimą Ibn-Chaldun’as aiškino tuo, kad turtingieji „ką nors samdo“, nes šie žmonės „mainais negauna ko nors atitinkančio šį darbą“. O prekybinį pelną jis traktavo grynai empiriškai, nurodė, kad prekeivis „perka už žemą kainą, o parduoda brangiai“. Ibn-Chaldun’as pabrėžė, kad rinka lemia visuomenės darbo pasidalijimą, apspręsdama jo kooperaciją, produkcijos mainus. Turtas, jo nuomone, yra prekių, turinčių vertę, visuma. Pastebėtina, kad islamo religijoje, nepaisant geranoriško požiūrio į prekybą ir prekybinį pelną, nuo pat pradžių skyrusio jį nuo krikščionybės, kaip ir pastaroji griežtai smerkė pajamas nuo procentų: Korane draudimas imti procentus skamba net griežčiau, nei Šventajame Rašte. Be to, islamo pasaulis neatsisakė jo iki šiol. Tarp vėlyvųjų viduramžių filosofų ryškiausiai ekonomines pažiūras išsakė italų vienuolis, filosofas ir teologas Šv. Tomas Akvinietis (Thomas Aquinas), tapęs savotišku tiltu tarp Antikos graikų ir Renesanso epochos. Gyvenimo kelias. Šv. Tomas Akvinietis gimė 1225 arba 1226 m. Rokasekos pilyje netoli Akvino miestelio (Neapolio hercogystė) turtingo grafo Landolfo šeimoje. Kai Šv. Tomui Akviniečiui sukako 5 metai, jį atidavė mokytis į benediktinų vienuolyną Monte Casino, kur jis praleido 9 metus. Paskui laisvųjų menų ir logikos studijas tęsė Neapolyje Frydricho II įsteigto universiteto humanitarinių mokslų fakultete. 1244 m. prieš motinos valią įstojo į Domininkonų vienuolių ordiną, kuris jį pasiuntė studijuoti teologiją į Paryžiaus, paskui Kelno universitetus. Kelne jo studijoms vadovavo ano meto garsiausias teologas ir filosofas domininkonas Albertas Didysis. 1252 m. Šv. Tomas Akvinietis grįžo į Paryžių, ten įgijo visus būtinus mokslinius laipsnius ir su dideliu pasisekimu 1257 m. pradėjo dėstyti teologiją Paryžiaus universitete. 1259 m. popiežius Urbonas IV pasikvietė jį į Romą, ten jis beveik 10 metų buvo popiežiaus dvaro teologas. 1269 m. Šv. Tomas Akvinietis vėl buvo pakviestas profesoriauti į Paryžiaus universitetą. Po trejų metų jis grįžo į Italiją ir dėstė Neapolio universitete. 1274 m. sausio mėnesį Šv. Tomas Akvinietis popiežiaus Grigaliaus X buvo pakviestas dalyvauti Bažnyčios ekumeniniame Susirinkime Lione. Kelionėje į šį Prancūzijos miestą jis susirgo ir kovo 7 d. mirė Fosanovoje. Praslinkus trejiems metams po Šv. Tomo Akviniečio mirties, Katalikų bažnyčia pasmerkė 10 jo mokymo tezių. Tačiau 1323 m. popiežiui Jonui XXII Šv. Tomą Akvinietį paskelbus katalikų šventuoju, buvo reabilituotas ir jo mokymas. Šv. Tomui Akviniečiui buvo suteiktas Doctor Angelicus („angeliškojo daktaro“) garbės titulas. Po Tridento bažnyčios susirinkimo (1545–1563 m.) popiežius Pijus V 1567 m. paskelbė Šv. Tomą Akvinietį vienu iš Katalikų bažnyčios mokytojų. 1879 m. popiežius Leonas XIII enciklika Aeterni Patris Šv. Tomo Akviniečio mokymą paskelbė vienintele teisinga katalikybės filosofija, vėliau Vatikano pavadinta „amžinąja filosofija“ (philosophia perennis). 1998 m. popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Fides et Ratio dar kartą pabrėžė Šv. Tomo Akviniečio darbų aktualumą teisingam tikėjimo ir proto santykių traktavimui. Ekonomikos teorija. Šv. Tomas Akvinietis yra parašęs apie 90 didesnių ir mažesnių veikalų. Ne visi jie parašyti jo paties ranka – daugelį raštų jis yra padiktavęs keturiems savo sekretoriams. 1570 m. Romoje išleisti jo raštai sudarė 18 tomų. Žymiausias Šv. Tomo Akviniečio traktatas ekonominių minčių požiūriu buvo laikomas nebaigtas trijų dalių Teologijos sąvadas (Summa Theologiae, 1265–1274 m.) – turbūt
autoritetingiausias katalikų teologijos doktrinų rinkinys. Šv. Tomui Akviniečiui ekonominės ir socialinės idėjos buvo labai svarbios. Jo darbe šios idėjos suformuluotos griežčiau ir grindžiamos ne tik Šventuoju Raštu ir Bažnyčios tėvų raštais, bet ir didžiausio senovės pasaulio filosofo Aristotelio mokslu. Šv. Tomas Akvinietis iš Aristotelio perėmė turto skirstymą į natūralų ir dirbtinį, neigiamą požiūrį į ūkininkavimą dėl pinigų (jis irgi manė, kad profesionaliems prekijams būdingas moralinis netobulumas), teiginį, kad pinigai negali gaminti pinigų. Tačiau jis ne tik giliai komentavo Aristotelį, ne tik stengėsi persunkti jo ekonomines doktrinas Evangelijos dvasia, bet ėjo toliau už Aristotelį, pripažindamas prekinių-piniginių santykių naudą. Šv. Tomo Akviniečio pažiūros socialinės-ekonominės sąrangos srityje iš esmės skyrėsi ir nuo kanonizmo pradininko Šv. Augustino – didingų žmonijos ateities organizacijos sumanymų kūrėjo ir karšto kovotojo už tos tolimos krikščioniškos ateities planų įvykdymą. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Šv. Tomas Akvinietis, kaip ir Šv. Augustinas, savo mintis grindžia tais pačiais religiniaisetiniais principais, pagal kuriuos daugelį šimtmečių buvo traktuojamos ūkinio gyvenimo, „teisingos kainos“ nustatymo ir ekvivalentiškų bei proporcingų mainų „taisyklės“. Tačiau iš tikrųjų Šv. Tomas Akvinietis negalėjo nepastebėti amžius ekonominėje srityje vykstančios kovos tarp asmens ir daikto, tarp dvasios ir medžiagos, rimtais ekonominiais argumentais ūkio gyvenime jis teikė pirmenybę už asmeniui ir dvasiai. Šv. Tomas Akvinietis, įvertindamas savo gyvenamojo laiko realijas, ieškojo socialinės nelygybės, kuri buvo daug labiau diferencijuota, nei anksčiau, visuomenės luominio skirstymo sąlygomis, palyginti naujo „paaiškinimo“. Jis niekur neneigė ekonominio gyvenimo reikalų, bet tik stengėsi juos pagrįsti „teisingos kainos“ idealais. Ekonominis gyvenimas Šv. Tomui Akviniečiui yra aukščiausiojo krikščioniškojo universalaus ūkio šeimininko, Absoliuto, duotas įrankis, su kuriuo, kaip ir su kiekvienu svetimu daiktu, reikia elgtis atsargiai, bet drauge išnaudoti visas to įrankio galimybes, žinoma, visuomet išlaikant „teisingos kainos“ reikalavimus. Šv. Tomas Akvinietis nekūrė, kaip idealisto Platono pasekėjas Šv. Augustinas, idėjinės Dievo valstybės, bet kaip tikras realisto Aristotelio mokinys norėjo paversti konkrečią žemės valstybę Dievo valstybe. Ir svarbiausia, vienintele žmogaus veiksmų norma bei viso universalaus ūkio struktūros pradmeniu jis laikė teisingumą. Pažymėtina, kad Šv. Tomas Akvinietis, svarstydamas ekonominio veikimo normas, ūkinių veiksmų pradmenis, nagrinėjo ne tai, kas yra, bet tai, kas turėtų būti. Todėl tomistinė ekonomika yra normatyvinis mokslas, kuris moko protingai tvarkyti ir naudoti ūkio gėrybes. Pagrindinės Šv. Tomo Akviniečio ekonominės mintys pateikiamos žemiau. 1. Pasisakė už privatinę nuosavybę ir jos gynimą. Anot Šv. Tomo Akviniečio, nuosavybė nors ir nėra kilusi iš prigimtinės teisės (jus naturae), bet jai neprieštarauja, nes yra žmogaus asmens kūrinys, šios prigimtinės teisės išdava (jus gentium). Žemiškosios gėrybės sukurtos žmonių naudai, tarnauja jiems. Tačiau patys žmonės, privalantys niekuomet nevergauti toms gėrybėms, suinteresuoti, kad jos priklausytų pavieniams žmonėms, nes nuosavybė suteikia stiprų akstiną žmogui dirbti, yra kiekvienos kultūrinės pažangos veiksnys; nors ir nėra apriori motyvų, kad gėrybės būtų privati ar kolektyvinė nuosavybė. Kita vertus, Šv. Tomas Akvinietis nustatė ir kiekvienam žmogui reikalingų turtų saiką – pagal einamąsias savo luomo pareigas. O kadangi žmonių prievolės nevienodos, nelygūs ir žmonių turtai. Tuo pačiu nuosavybė padeda aiškiai atverti kompetencijos ir atsakomybės sritis ekonomikoje; kompetencijos hierarchija neleidžia kilti ginčams ir nesantaikai – tai irgi, remdamasis Aristoteliu, pabrėžė Šv. Tomas Akvinietis. (Kaip visos šios Šv. Tomo Akviniečio idėjos apie privačią nuosavybę ir šiandien įtakoja Bažnyčios mokymą, gerai rodo XX a.
pabaigoje pasirodžiusi Jono Pauliaus II enciklika Centesimus annus, paskelbta pirmosios socialinės enciklikos Rerum novarum, 1891 m. paskelbtos popiežiaus Leono XIII, 100 metų jubiliejaus proga, kurioje pabrėžiamas asmeninės laisvės ir privačios nuosavybės ryšys, o pati privati nuosavybė apibūdinama kaip „Kūrėjo numatyta žmogaus vystymosi galimybė“ ir kaip „didelė pagalba ugdant charakterį“ gyvenant rinkos ekonomikos sąlygomis. Kitoje enciklikoje Laborem exercens (1981 m.) kalbant apie gamybos priemonių nuosavybę teigiama, kad „[...] vienintelis jų turėjimą pateisinantis motyvas – ar tai būtų privačios nuosavybės, ar visuomeninės bei kolektyvinės nuosavybės forma, – tarnauti darbui ir taip įgyvendinti pirmąjį nuosavybės struktūros principą: gėrybės skirtos visiems ir visi turi teisę jomis bendrai naudotis“). 2. Nagrinėjo specifinius prekinės gamybos klausimus, pirmiausia pagal luominį teisingumo supratimą, teisingos kainos problemą. 3. Toliau plėtojo mainų pagrindo problemą, juo laikydamas mainomų daiktų naudos lygybę. 4. Nagrinėjo pinigų problemą. Jis pripažino dvi pinigų funkcijas: pinigai yra gėrybės matas ir mainų priemonė. 5. Kaip ir Aristotelis, kritikavo pinigų skolinimą. Jis teigė, kad pinigai negali gaminti pinigų. Kiek detaliau aptarsime šias Šv. Tomo Akviniečio ekonomines nuostatas. Vadinasi, į turtą nuo Šv. Augustino laikų kanonistai žvelgė kaip į materialių gėrybių visumą, t. y. natūralia forma. Jis laikytas nuodėme, jeigu buvo pasiektas kitomis priemonėmis, nei darbu. Pagal šį postulatą negarbingas aukso ir sidabro, iš prigimties laikytų „dirbtinu turtu“, kaupimas negalėjo atitikti visuomenės moralinių normų. Tačiau, pagal Šv. Tomą Akvinietį, „teisingos kainos“ (jas aptarsime truputį vėliau) gali būti privačios nuosavybės augimo ir „nuosaikaus“ turto sukūrimo neginčytinas šaltinis. Vadinasi, toks turto kaupimas nėra nuodėmė. Taigi, turtai nesmerkiami, bet pabrėžiamas turto pavojus sielos išganymui, todėl čia būtinas nuosaikumas ir pusiausvyra. Šv. Tomo Akviniečio nuomone, žmogus, kuris gali gyventi pagal savo socialinę padėtį, turi atiduoti visa, kas jo pragyvenimui nereikalinga, visuomenės reikalams, kad jo atliekamais turtais būtų aprūpinti vargingesni žmonės. Jis reikalavo, kad žmogus būtų pasirengęs tarnauti kitiems ir varžytų savo egoizmą visuomenės gerovės labui, liepė kiekvienam savyje atsakingai ugdyti artimo meilę. Mainus senovės pasaulio ir ankstyvųjų viduramžių tyrėjai pagal romėnų teisę, kurioje buvo iškelta laisvo sutarimo tarp mainų dalyvių idėja, buvo traktuojami kaip žmonių valios išreiškimas. Jo rezultatas yra proporcingas ir ekvivalentiškas. Neneigdamas šio principo, ir teigdamas, kad šis ekvivalentiškumas turi pasireikšti gamybos išlaidose, daugiausia darbo išlaidose, Šv. Tomas Akvinietis atkreipė dėmesį į daugelį pavyzdžių, paverčiančių mainus grynai subjektyviu procesu, užtikrinančiu išgaunamos naudos lygybę, atrodytų, esant neekvivalentiškiems, daiktų mainams. Kitais žodžiais tariant, mainų sąlygos pažeidžiamos tik tada, kai daiktas „patenka vieno naudai darant žalą kitam“. Ir tada „bus galima teisėtai pardavinėti daiktą brangiau, nei jis vertas“. Tačiau net ir tada jis vis tik „nebus parduotas brangiau, nei yra vertas savininkui“, nes kainos priedas kompensuoja žalą, kurią patiria pardavėjas, atsisakydamas daikto. Tvirtindamas, kad prekiauti dėl pelno iš esmės gėdinga, nes tikrasis prekybos tikslas – visuomenės aptarnavimas, o ne asmeninio pelno siekimas, Šv. Tomas Akvinietis vis dėlto nesmerkė prekybinio pelno, jei jis yra gyvenimo lėšų šaltinis prekeiviui ar panaudojamas garbingiems tikslams (padėti vargšams, religiniams ir kitiems visuomeniniams poreikiams ir pan.). Prekybinį pelną jis aiškino ir kaip
užmokestį už darbą, jei pirklys prieš parduodamas daiktą jį pagerina. Taigi pirklys, kaip ir kiekvienas kitas darbininkas, turi gauti atlyginimą už savo darbą. To atlyginimo didumą nustato socialinė pirklio padėtis (jis turi teisę gyventi padoriai, pagal savo luomo reikalavimus), arba visuomeninė pačios prekybos reikšmė. Todėl Šv. Tomo Akviniečio raštuose sunku rasti viduramžiams būdingo prekybos niekinimo. Pati prekyba, kaip ir kiekvienas kitas dalykas, jam nėra nei gera, nei bloga. Tokia ji tampa atsižvelgiant į tikslą, dėl kurio ji vykdoma. Šv. Tomas Akvinietis nukrypo nuo Aristotelio teorijos ir aiškindamas procentą (palūkanas). Vadovaudamasis asmens pirmenybe pagrįstu visų žmonių solidarumu, reikalaujančiu, kad visi žmonės aktyviai dirbtų visų gerovei ir bendromis jėgomis stengtųsi pašalinti atskirų gyventojų sluoksnių bei klasių vargus, jis teigė, kad imti mokestį už pinigų skolinimą negalima dėl pačios pinigų prigimties (pinigai išrasti mainams), bei buvo įsitikinęs, kad paskolos yra solidari žmonių tarpusavio pagalba, o ne pelno šaltinis. Vis dėlto Šv. Tomas Akvinietis pastebėjo, jog skolindamas pinigus, skolintojas praranda galimas pajamas (lucrum cessans), kurias gautų naudodamas pinigus (pvz., įsigydamas namą ar žemės sklypą). Be to, skolininkui ne laiku grąžinus pinigus, skolintojas gali patirti akivaizdų nuostolį, taigi jis susiduria su pinigų skolinimo rizika (dammum emergens). Kita vertus, naudodamas svetimus pinigus, skolininkas gauna tiesioginę naudą kaip pelną. Šia nauda jis turi pasidalinti su skolintoju. Tokiu atveju, procentas gali būti pateisinamas. Norint geriau suvokti šią Šv. Tomo Akviniečio nuostatą procentų (palūkanų) atžvilgiu, pažymėtina, kad esminis jo analizės aspektas buvo iš Romos teisės perimtas dviejų skolinimosi rūšių – vartotojiškosios ir nuomos – skyrimas. Pirmu atveju, tos konkrečios gėrybės, kurias nuomininkas pasiskolina (pavyzdžiui, maišą grūdų), yra skirtos vartojimui. Faktiškai šios gėrybės tampa nuomininko nuosavybė – niekas nemano, kad pastarasis grąžins skolintojui būtent tuos pačius grūdus, kuriuos anksčiau pasiskolino. Turi būti grąžinta pasiskolintos gėrybės ekvivalentas, mūsų pavyzdyje – toks pat (bet ne tas pats!) grūdų maišas. Kitaip yra su nuoma: čia nuosavybės teisė į nuomojamą turtą skolininkui neperduodama, ir pasibaigus nuomos laikui būtent šis turtas (o ne jo ekvivalentas) turi būti grąžintas. Piniginę paskolą scholastai (gr. scholastes – atsidavęs mokslui; taip buvo vadinami viduramžių filosofai teologai) laikė vartotojiškos paskolos atmaina. Jų nuomone – panašiai kaip ir pavyzdyje su grūdu maišu – pasiskolinti pinigai (kaip monetų visuma) tampa skolininko nuosavybe ta prasme, kad grąžinti reikės ne būtent tas pačias monetas, kurios buvo paskolintos, o ekvivalentišką pinigų sumą. Skolinimo rūšis numano ir atsakymą į klausimą apie pajamų iš skolinimo teisėtumą. Nuomos atveju savininko reikalavimas gauti į procentines pajamas buvo laikomos pagrįstu. Manyta, kad nuomininkas turi dalintis su savininku dalimi pajamų, kurias jis gavo (ar galėjo gauti) naudodamasis nuomojamu turtu. O vartotojiškos ar piniginės paskolos atveju, priešingai, joks papildomas mokėjimas (be pagrindinės skolos grąžinimo) buvo neleidžiamas. Pretenzijos į procentines pajamas šiuo atveju buvo atmetamos dėl to, kad lupikautojas parduoda: a) tai, kas jam nepriklauso; b) tai, kas neegzistuoja; c) galiausiai, parduoda laiką, kuris priklauso visiems. Šie argumentai logiškai kilo iš priimtos pinigų koncepcijos (Šv. Tomo Akviniečio požiūrį į pinigus detaliau aptarsime truputį vėliau): jei pasiskolinti pinigai tapo skolininko nuosavybė, tai, reikalaudamas mokesčio už naudojimąsi šiais pinigais, skolintojas mėgina antrą kartą parduoti tai, ką jis kartą jau pardavė, vadinasi, tai, kas jam jau nebepriklauso, ko jis jau nebeturi. Vienintelis dalykas, ką skolininkas gauna į savo dispoziciją kartu su skolinama pinigų suma, – tai laikas, skiriantis jį nuo atsiskaitymo dienos. Tačiau klausimas apie teisėtumą parduoti laiką toje epochoje skambėjo mažų
mažiausiai nerimtai ir buvo laikomas grynai retorišku. XX a. aforizmas „Laikas – pinigai!“ buvo visiškai svetimas viduramžių žmonėms, laiką traktavusiems kaip bendrą nuosavybę, priklausančią Dievui. Šv. Tomo Akviniečio, kanoninės doktrinos šalininko, indėlis sprendžiant teisingos kainos (lot. justum pretium) problemą, atkeliavusią iš Antikos ir ekonominio nuosmukio metais tapusią politiniu reikalavimu, tikrai nemažas. Tai sąvoka, kuri kanonistų ekonominiame mokyme buvo sąvokų vertė (vertingumas) ir rinkos kaina pakaitalas. Ją nustatydavo feodalai ir įtvirtindavo tikroje teritorijoje. Teisingos kainos dydį ankstyvųjų viduramžių atstovai visuomet aiškino, nuorodomis į darbines ir materialias išlaidas prekinės gamybos procese. Tačiau Šv. Tomui Akviniečiui „teisingos kainos“ pagrindimo sąnaudinis požiūris pasirodė nepakankamai išsamus, nes kaina turi būti „teisinga“ ne tik pavienio individo, bet ir visos visuomenės mastu. Jo manymu, mes turėtume mokėti už žemės ūkio gaminius ne rinkos paklausos ir pasiūlos nustatomas kainas, bet visuomet ūkininkams duoti už jų produktus tokį atlyginimą, kuris atitiktų svarbą, kurią ūkininkų klasė turi mūsų šalies ūkiui ir visai tautai. Šv. Tomas Akvinietis išskyrė dvi teisingumo mainuose rūšis: teisingumą „pagal daiktą“, pirmiausia apeliavusį į atskiro individo sąžinę, nes pastarasis turi kainos nustatymo laisvę, ir teisingumą „pagal dalies santykį su visuma“. Pirmoji teisingumo rūšis ir realizuojama kaip kaina, atspindinti darbo sąnaudas ir kitas išlaidas (medžiaginiams ištekliams, transportavimui). Antroji teisingumo rūšis, atspindinti įvairias poreikių rūšis, skirstytas pagal etinį kriterijų nuo natūralių, visiškai pateisinamų, iki visiškai negarbingų, nulemtų žmogaus godumo, realizuojama kaip kaina, suteikianti pardavėjui galimybę išlaikyti gyvenimo būdą, atitinkantį jo socialinę padėtį (luomą). Šv. Tomo Akviniečio nuomone, pardavėjas, pavyzdžiui feodalas, gali „teisėtai parduoti daiktą brangiau, nei pats daiktas yra vertas“, nes privilegijuotojo sluoksnio „visuotinė svarba didesnė“ nei valstiečių ar amatininkų. Tuo pat metu daiktas „nebus parduotas brangiau, nei yra vertas turėtojui“. Priešingu atveju bus padaryta žala ir pardavėjui, kuris negaus jo padėtį visuomenėje atitinkančio pinigų kiekio, ir visam visuomeniniam gyvenimui. Jei pirmoji teisingumo rūšis grindžiama visų mainų dalyvių lygybės pripažinimu, tai antroji tokią lygybę neigė. Taigi Šv. Tomo Akviniečio teisinga kaina buvo dviejų vienas kitam prieštaraujančių principų įkūnijimas. Tačiau toks prieštaravimas turėjo realų pagrindą: luominėje viduramžių Europoje skirtingi socialiniai sluoksniai pasireiškė kaip skirtingų prekių tipų pardavėjai: cechiniai meistrai pardavinėjo savo pačių pagamintas amatininkiškas prekes, pirkliai – užsienietiškas (užjūrio) prekes, valstiečiai – maisto produktus ir t. t. Tam, kad nei gamintojas, nei vartotojas negalėtų pasinaudoti rinkos konjunktūra, kai kurie scholastai net pripažino teisę valstybei nustatyti kainas. Kaip pastebėjo T. Negishi’s, teisingos kainos teorija – tai normatyvinė teorija, padedanti nustatyti kainą tada, kai neegzistuoja arba pačių rinkų, arba konkurencija jose netobula. Dvipusės monopolijos ar izoliuotų mainų atveju nustatyti pusiausvyros kainą neįmanoma, nes ją veikia ne rinkos veiksniai, (pvz., mainų dalyvių statusas). Todėl ši teorija skirta užtikrinti prekybos naudą net ir tiems jos dalyviams, kurių pozicijos yra silpnesnės. Pastebėtina, kad toks vertinimų dvilypumas – labai būdingas Šv. Tomo Akviniečio metodologinis principas, leidęs jam sofistikos priemonėmis priešingai pakeisti ūkinio reiškinio ar ekonominės kategorijos pirminio traktavimo esmę. Pavyzdžiui, jei ankstyvieji kanonistai, skirstydami darbą į protinį ir fizinį, savo mintis grindė dieviškąja (natūralia) paskirtimi, bet neskyrė šių dviejų rūšių vienos nuo kitos pagal jų poveikį žmogaus vertingumui dėl užimamos padėties visuomenėje, tai Šv. Tomas Akvinietis „patikslino“ šį „įrodymą“ luominio visuomenės skirstymo naudai. Jis rašė:
„Žmonių skirstymą pagal įvairias profesijas pirmiausia lėmė dieviškasis apreiškimas, suskirstęs žmones į luomus [...] Antra, natūralios priežastys, lėmusios tai, kad skirtingi žmonės linkę į skirtingas profesijas“ (kursyvas autoriaus). Dievas davė žmonėms nevienodus, įvairius gabumus, todėl tas pats Dievas, kuris nori, kad žmonės tikslingai naudotų suteiktus gabumus, nustatė ir įvairius pašaukimus. (Beje, čia galima įžvelgti neįtikėtiną Šv. Tomo Akviniečio pažiūrų šiuo klausimu panašumą į senovės Indijos rašytinių šaltinių – Vedų – nuostatas. Ten taip pat teigiama, kad žmonės turi skirstytis į luomus ir vykdyti skirtingas pareigas, nes kiekvieno žmogaus pašaukimas, gabumai, prigimtis skiriasi ir atitinka vieną iš visuomeninių luomų). Šv. Tomo Akviniečio įsitikinimu, būtent šis darbo pasidalijimas ir sukuria luomus. Jie nėra amžini, kažkokios metafizinės, amžinos kategorijos. Tačiau amžinas yra žmonių gabumų nevienodumas, kuris ir suteikia pagrindą žmones suskirstymu pagal luomus. Kaip ir bitės, mokė jis, vienos renka medų, kitos iš vaško lipdo korių akutes, o motinėlė visiškai nedalyvauja medžiaginiame darbe, taip ir žmonės: vieni aria dirvas, kiti stato namus, o dalis žmonių, kurių pečių neslegia pasaulietiniai rūpesčiai, turi atsidėti dvasiniam gyvenimui, kad išgelbėtų likusiuosius. Dvilypę ir kompromisinę poziciją lyginant su ankstyvaisiais kanonistais, Teologijos sąvado autorius užėmė ir tokių ekonominių kategorijų, kaip turtas, mainai, vertė, pinigai, prekybinis pelnas, lupikiškasis procentas, traktuotės atžvilgiu. Pavyzdžiui, pelnas jam savaime nei ydingas, nei nedoras, tačiau kiek nemalonus; atrodo, kad niekada nenurims ir tęsis amžinai. Kita vertus, troškimas pelnyti pinigų pigiai nusipirkus ir brangiai pardavus apraizgo žmogaus sielą ir atitraukia ją nuo aukštesnių dalykų. Dėl to šis troškimas tampa menkystės ir nedorybės priežastimi. Ta pati „teisinga kaina“ turi normuoti ir darbo atlyginimą. Nuosekliam ir griežtam asmens pirmenybės šalininkui Šv. Tomui Akviniečiui asmeninis žmogaus darbas buvo svarbiausias gamybos veiksnys. Jis kur kas mažiau dėmesio gamybos procese skyrė žemei, o kapitalui nepripažino jokios produktyvios vertės. Šv. Tomo Akviniečio nuomone, visi kapitalistai, gyvenantys iš kilnojamojo ir nekilnojamojo kapitalo pajamų, tik naudoja svetimą darbą. O turtą gali kurti tik žmogus darbas. Šv. Tomo Akviniečio giliu įsitikinimu, šis darbas nėra prekė, kurios kainą galėtų nustatyti rinka. Nustatant darbo atlyginimą, lemiama reikšmė turi tekti ne darbo rinkos sąlygoms, bet paties darbininko asmeniui. Jis už savo darbą turi gauti deramą savo padėčiai pragyvenimą, leidžiantį pačiam išsilaikyti ir išlaikyti savo šeimos narius. Į pinigus (monetas) Šv. Tomas Akvinietis žvelgė panašiai kaip ir Antikos bei ankstyvųjų viduramžių atstovai. Jis nurodė, kad jų atsiradimo priežastis buvo žmonių išreikšta valia norint turėti „teisingiausią prekybos ir apyvartos matą“. Išreikšdamas savo palankumą nominalistinei pinigų koncepcijai, Teologijos sąvado autorius pripažino, kad, nors monetoms būdingas „vidinis vertingumas“, vis dėlto valstybė turi teisę leisti monetos vertingumo tam tikrą nukrypimą nuo jos „vidinio vertingumo“. Vadinasi, ir čia mokslininkas lieka ištikimas savo polinkiui į dvilypumą. Viena vertus jis pripažino, kad monetų gadinimas gali padaryti beprasmį pinigų vertės matavimą užsienio rinkoje. Kita vertus jis suteikė valstybei teisę savo nuožiūra nustatyti kalamų pinigų „nominalų vertingumą“. Pastebėtina, kad nepaisant menkų simpatijų prekybai, viduramžių rašytojai labai domėjosi monetų klausimais. Ypač jie piktinosi nuolatiniu monetų keitimu ir falsifikavimu (pvz. prancūzų karalius Jonas Gražusis vien per dvejus metus (1359– 1360 m.) Turo svarą keitė 33 kartus, o per 10 metų (1351–1360 m.) net 60 kartų), kuriuos tų laikų rašytojai, sekdami Corpus Juris Canonici – viduramžių Katalikų Bažnyčios įstatymų rinkiniu, kuriame popiežius Inocentas III savo laišku Argonijos karaliui Pedrui II griežtai įsakė nebloginti monetų ir jas kaldinti tik teisėto svorio,
vadino piniginiu maru – morbus numericus. Karlo V mokytojas, o vėliau vyskupas Nicholas de Oresme’us savo veikale apie pinigus De origine, natura, jure et mutationibus monetarum (Traktatas apie pinigų atsiradimą, prigimtį ir teisę keisti), parašytame sekant Aristoteliu ir tapusiame bene pirmuoju specialiai ekonomikos klausimams skirtu traktatu, pinigų falsifikaciją laikė blogesniu dalyku net už palūkanų ėmimą. Jis, panašiai kaip savo laiku Aristofanas, konstatavo kažką panašaus į vadinamąjį Gresham’o dėsnį, teigdamas, kad „blogieji pinigai išstumia iš apyvartos geruosius“. N. de Oresme’aus, tapusio vienu iš pirmųjų metalinės pinigų teorijos atstovų, veikale buvo teigiama, kad pinigai atsirado žmonių susitarimo rezultate, kai paaiškėjo tiesioginių prekinių mainų nepatogumai.kaip pinigai pradėjo funkcionuoti auksas ir sidabras. Veikale taip pat buvo nagrinėjama bimetalinė monetų sistema, nurodant jos nepatogumus, ir, sekant savo mokytoju J. Buridan’u, pasisakoma už pinigų „vidinį vertingumą“. Pažymėtina, kad N. de Oresme’us teigė, kad valstybė turi teisę į nuosaikų senjoražą už savo paslaugas leidžiant į apyvartą pinigus. Scholastai pripažino, kad šalims daug saugiau ir geriau pačioms viskuo apsirūpinti. Gyventojų skaičiaus klausimu jie laikėsi skirtingos nuomonės nei Antikos laikų filosofai ir buvo didelio gyventojų skaičiaus šalininkai. Scholastų teigimu – didelės šeimos yra pageidaujamos. Tiesa, kai kurie iš jų kėlė per didelio gyventojų skaičiaus pavojų, kurio reikėtų vengti susilaikymu. (Pažymėtina, kad vėliau (nuo 1450 m.) žmonių skaičius Europoje sparčiai didėjo, nes reikėjo, – o tada jau buvo galima – kompensuoti didžiulius praėjusio šimtmečio nuostolius, padarytus juodojo maro). Be to, kaip pabrėžė Johannes’as Messner’is, nepaisant Šv. Tomo Akviniečio moralinio nuosprendžio, katalikiška ekonomikos etika jau nuo XIII a. pripažino verslininką. Tada buvo suprasta verslininkystės svarba siekiant bendrojo ekonominio gėrio ir besikuriančias pirklių įmones imta vertinti remiantis bendrosios gerovės kriterijumi. Apibendrinant, galima pastebėti, kad vėlyvųjų viduramžių mąstytojų ekonominėse pažiūrose vyravo pusiausvyros, harmonijos, nuosaikumo idėjos, smerkiančios gobšumą, ir nepasotinamą pelno troškulį, nuolat primenančios, kad žmogaus ekonominiai tikslai turi priklausyti nuo aukštesnių dvasinių tikslų. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite ekonominės minties raidą senovėje. 2. Apibūdinkite pagrindinius ekonominius teiginius Senovės Rytuose. 3. Kokios ekonominės mintys būdingiausios Senovės Graikijoje? 4. Apibūdinkite Aristotelio koncepcijos apie ekonomiką ir chrematistiką esmę. 5. Kas buvo būdinga idealios valstybės modeliams Platono ir Aristotelio kūriniuose? 6. Ką naujo ekonominės minties plėtrai suteikė Senovės Romos mąstytojai? 7. Apibūdinkite pagrindines viduramžių ekonomines mintis, vyravusias arabų Rytuose. 8. Kuo skyrėsi ankstyvųjų ir vėlyvųjų viduramžių scholastų ekonominės idėjos? 9. Kas bendro tarp Antikos ir viduramžių mąstytojų ekonominės minties? 10. Kodėl senovėje ir viduramžiais buvo smerkiamos stambios prekybinės ir pinigų skolinimo operacijos? 11. Pateikite senovės ir viduramžių ekonominių idėjų ir koncepcijų autorių argumentus, kuriais jie gynė natūralaus ūkio prioritetą ir smerkė prekinių – piniginių santykių plėtrą.
12. Kaip natūralaus ūkio vyravimo epochoje buvo traktuojami pinigai ir jų funkcijos, darbo ir turto pasidalijimas, skolinimo procentas ir prekybinis pelnas, mainų dėsniai ir teisingos kainos? LITERATŪRA Aristotelis. Politika. – Vilnius: Pradai, 1997. Aristotelis. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1990. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 14-30. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 252-270. Paliulytė R. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – P. 5-19. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 18-28. Zabulis H. Respublikos idealai Romos aukso poezijoje. – Vilnius: Mokslas, 1982. Mackevičius J. Apskaita. – Vilnius: Mintis, 1994. – P.27; 503-508. Mackevičius J. Buhalterinės apskaitos raida Lietuvoje. – Vilnius: UAB Spauda, 1991. P. 25-26. Veikli krikščionybė versle ir ekonomikoje. – Vilnius: Aidai, 1996. – P. 37-38; 5253; 74-76; 138-139; 144-145; 149; 154; 157-158; 161; 210. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 14-41. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 3-8. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 25-53. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 53-94. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 1-68. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 4-22. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 8-42. Pribram K. A History of Economic Reasoning. – Baltimore: The John Hopkins University Press, 1983. – P. 3-30. Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. – P. 7-146. Polanyi K. Aristotle Discovers the Economy / Trade and Market in the Early Empires: Economies in History and Theory. – Glencoe: Free Press, 1957. – P. 64-94. Finley M. I. The Ancient Economy. – London: Hogarth, 1985. Gordon B. Economic Analysis before Adam Smith. – London: Macmillan, 1975. Laistner M. L. W. Greek Economics. – London: Dent, 1923. Baldwin J. W. The Mediaeval Theories of the Just Price. – Philadelphia, PA: American Philosophical Society, 1959. Worland S. T. Scholasticism and Welfare Economics. – Notre Dame, IN: University of Notre Dame Press, 1967.
Demant V. A. (ed.). The Just Price. An Outline of the Mediaeval Doctrine and an Examination of its Possible Equivalent. – London: Student Christian Movement, 1930. Негиши Т. История экономической теории / Пер. с англ. под ред. Л. Л. Любимова и В. С. Автономова. – Москва: АО Аспект Пресс, 1995. – С. 18-20. Всемирная история экономической мысли. Т. 1 / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – М.: Мысль, 1987. – С. 28-157. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 12-27. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 13-42. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 10-19. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 11-27. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 48-61. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 14-26. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – Москва: Финансы и статистика, 2002. – С. 7-8. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 38-56; 226-228.
1.2. EKONOMINĖ MINTIS FEODALIZMO KAPITALIZMO ATSIRADIMO EPOCHOJE
IRIMO
IR
Merkantilizmas, kaip žinome, buvo ne tiek mokslinė kryptis, kiek praktinė politika, ir jo pagimdyta literatūra, būdama antrinis bei šalutinis reiškinys, bendrai ir iš esmės yra tik mokslo užuomazgos. J. A. Schumpeter’is Pagrindinės sampratos: Natūrinis ūkis. Renta. Piniginė renta. Kapitalas. Piniginis kapitalas. Prekybinis kapitalas. Protekcionizmas. Apyvartos sfera. Pelnas. Ekvivalentiški mainai. Produktyvus ir neproduktyvus darbas. Merkantilizmas. Monetarizmas. Manufaktūrizmas. Piniginis ir prekybinis balansas. Pagalbinės sampratos: Feodalizmas. Manufaktūra. Gamybos būdas. Pinigai ir jų funkcijos. Metalistinė ir nominalistinė pinigų teorija. Kiekybinė pinigų teorija. Pridedamoji vertė. ,,Kainų revoliucija“. Nei senovės pasaulyje, nei feodalizmo epochoje, kaip visuomeninėje santvarkoje Vakarų Europoje gimusioje V a. ir skirtingose šalyse egzistavusioje iki XVI–XVII a., nebuvo ekonominių mokymų tikrąja šio žodžio prasme. Aišku, valdovai ir valstybės veikėjai, filosofai ir teologai, išsilavinę žemvaldžiai ir stambieji pirkliai vadovavosi tam tikromis teorinėmis nuostatomis apie ekonomiką. Tačiau jie nekūrė nuoseklios sistemos ir kreipė dėmesį tik pavienius ūkininkavimo aspektus, pavyzdžiui, mokesčių tarnybą ar užsienio prekybą. Dažniausiai šioms nuostatoms buvo būdingas ne analitinis, o normatyvinis pobūdis: jose neaiškinta esama padėtis, o tik nurodoma, kokia turi būti ekonomika, kokias normas ji turėtų atitikti teisingumo, religinių tiesų, valdovo interesų požiūriu. Ekonominės teorijos užuomazgų galima aptikti jau žymiųjų senovės mąstytojų veikaluose. Tačiau tik kapitalistinio ūkininkavimo aušroje, rinkos ekonominiams santykiams išstumiant natūralų ūkį, per gana ilgą laiką (1550–1750 m.) susiformavo pirmoji reikšminga teorinė koncepcija – merkantilizmas, savo brandą pasiekusi Anglijoje. (Merkantilistinės minties raštų pradžia kartais laikomas italų pirklio Antonio Serra (1580–1650 m.) 1613 m. išleistas traktatas, kurio tituliniame lape jis save pavadino ,,Daktaru“ ir kuriame jis parodė neeilinį supratimą, kaip funkcionuoja užsienio mainų mechanizmas ir kokį poveikį ekonominės sąlygos turi užsienio prekybai ir pinigų pasiūlai, o paskutiniu sistemišku merkantilistinių doktrinų pateikimu – sero James’o Steuart’o knyga, išleista 1767 m.). 1.2.1. Komercinis kapitalizmas ir jo teorija: merkantilizmo esmė Baigiantis viduramžiams, Vakarų, iš dalies ir Rytų Europoje pradeda įsigalėti mainų ūkis, užsimezga platūs prekybiniai ryšiai, imamos taikyti kredito operacijos. Visa tai griauna senas ūkio formas ir atkelia vartus naujai ūkio sistemai – kapitalizmui. Jam būdingas pelno siekimas, racionali technika, pakeitusi viduramžiais vyravusią tradicinę techniką. Gamybos priemonės buvo sutelktos verslininkų rankose ir tai lėmė darbininkų klasės atsiradimą. Natūrinę žemės ūkio
gamybą, jos amatus ir miestų amatininkus (XV a., ypač po 1450 m., buvo pastebimas bendras ekonomikos pagyvėjimas, palankus miestams, kurie, pasinaudoję „pramoninių“ kainų augimu, kai žemės ūkio produktų kainos liko nepakitusios arba nukrito, ėmė vystytis greičiau nei kaimai), vis labiau keičia stambios kapitalistinės įmonės. Jų atsiradimą skatina centralizuota valstybės santvarka, grindžiama kariuomene valstybės apsaugai ir ekspansijos reikmėms. Amatai ir cechinė gamybos organizacija, kai buvo griežtai reguliuojami visi gamybos ir vartojimo santykiai, pradeda nykti bei netekti savo pirmykštės reikšmės, įsigali savininkai – kapitalistai, nebekontroliuojami cechų. Galima išskirti šias vėlyvojo feodalizmo periode pribrendusias perėjimo į kapitalizmą prielaidas: 1) piniginės rentos įsivyravimas; 2) valstiečių ūkių įsitraukimas į rinkos santykius; 3) manufaktūrų su samdoma darbo jėga atsiradimas; 4) Vakarų Europos šalių politinio susiskaldymo likvidavimas; dėl to vietoj feodalinių grafysčių atsirado centralizuotos nacionalinės valstybės – absoliučiosios monarchijos; 5) stambių įmonių sukūrimas; 6) greitas prekybinio kapitalo augimas ir jo vyravimas pramonei; 7) XV–XVI a. didieji geografiniai atradimai (Amerikos atradimas ir jūros kelio į Indiją suradimas), nuo kurių prasidėjo pasaulinės rinkos kūrimasis. Vasco da Gama, Cristoforo Colombo, Herman’as Cortez’as ir Francis’as Drake’as buvo ne vien valstybės remiami keliautojai, o laikyti prisidėjusiais prie ekonominės pažangos, kuri tais laukiniais besiplečiančios pasaulinės rinkos jaunystės metais, plėšikavimą padariusios daugiau negu profesija, tų laikų herojais skelbė jūrų plėšikautojus. Elžbietos I, nemažą sumą iš karalystės biudžeto investavusios į jūrų plėšikavimą tikintis gero pelno, vienas sėkmingiausių ir didžiausią pelną atnešusių Britų karalystei korsarų buvo F. Drake’as. 1572 m. jis užėmė Nombre de Dios dabartinėje Panamoje uostą, nuo 1577 m. iki 1580 m., kaip korsaras, apiplaukė visą pasaulį, Ramiojo vandenyno baseine nusiaubė Valparisą, Callao, Limą, Panamą ir Huatulko, vieną Oaksakos uostą. Ne mažiau aukštinamas buvo ir iš Florencijos kilęs prancūzų karaliaus korsaras Giovanni da Verrazano (1485–1528 m.), ispanų vadinamas Juanu Florinu, 1522 m. pagrobęs lobį, skirtą Karlui V: tai buvo Montesumos lobis iš ką tik užgrobto Meksiko-Tenochtitlano. 1524 m. prancūzų karaliaus pavedimu jis pirmasis pasiekė Amerikos krantus iki šiandieninio Niujorko, kur jį primena Verrazano tiltas, jungiantis Brukliną ir Staten Island. Giovanni da Verrazano brolis Hieronimus nubraižė pasaulio žemėlapį, kurį galima rasti Vatikano bibliotekoje. Tų laikų herojai dažnai būdavo mokslininkai ir menininkai, prekeiviai ir nusikaltėliai viename asmenyje. XVI a. dėl didžiųjų geografinių atradimų iš naujųjų žemių per Ispaniją ir Portugaliją į Europą plūsteli konkistadorų parvežtas didelis aukso ir sidabro kiekis. Tai asocijavosi su tautų turtingumu (per šį šimtmetį aukso kiekis Europoje išaugo nuo maždaug 550 tonų iki 1192 tonų, t.y. daugiau nei dvigubai, o sidabro kiekis – nuo 7 tūkst. tonų iki 21,4 tūkst. tonų, t.y. daugiau nei trigubai). Be to, auksas ir sidabras atpigo, nes naujosiose žemėse jie (Brazilijoje – auksas, Argentinoje, Peru ir Bolivijoje – sidabras) buvo išgaunami iš labai gausių metalo rūdynų kasyklų naudojant pigų baudžiauninkų ir vergų darbą. Tai lėmė vadinamąją ,,kainų revoliuciją“ – neįprastai spartų žemės ūkio ir pramoninių prekių kainų kilimą, prasidėjusį apie 1510 m. ir dar labiau sustiprėjusį XVI a. viduryje. (Šis reiškinys kartais dar vadinamas ,,Didžiąja Elžbietos infliacija“). Jeigu iki XVI a. kainos paprastai buvo stabilios ir keitėsi tik karų bei stichinių nelaimių laikotarpiais, tai nuo trečio dešimtmečio iki XVI a. pabaigos jos Ispanijoje išaugo 4 kartus, o žemės ūkio produktams – net 5 kartus, Prancūzijoje – vidutiniškai 2,3 karto, Anglijoje – 2,5 karto, Vokietijoje – 2 kartus, o vidutiniškai Vakarų Europoje – 2-2,5 karto. Ypač pabrango žemės ūkio produktai –
pirmiausia duona ir kiti maisto produktai. Apdirbamosios pramonės produkcija ir pramoninės žaliavos pabrango mažiau nei būtiniausi reikmenys. Tokie kainų pasikeitimai suardė nusistovėjusią ūkio pusiausvyrą ir turėjo įtakos vienų visuomenės sluoksnių (pirklių ir šioje epochoje užgimstančios pramoninės buržuazijos) gerovės kilimui, kitų – daugiausia neturtingųjų, – gerovės kritimui. Samdomų darbuotojų gyvenimo lygis smarkiai pažemėjo, nes žemės ūkio produktų ir plataus vartojimo prekių brangimas mažino realias gyventojų pajamas. Todėl, Anglijoje prekių kainos vidutiniškai pakilo 155 proc., o samdomų darbuotojų darbo užmokestis – tik 30 proc. (Juk pastarąjį, kaip ir daugumoje kitų šalių, reguliavo valstybė). Dėl kainų didėjimo rimtai nukentėjo ir feodalai, gavę rentą pinigais, kurių suma buvo stabili. Dvarininkai savo nuostolius mėgino kompensuoti didindami nuomos mokesčius, o tai spartino valstiečių diferenciaciją. Kurį laiką niekas nesugebėjo tinkamai paaiškinti kainų augimo fenomeno. Prielaidą, kad infliacijos priežastis yra iš Amerikos į Ispaniją, o paskui ir į kitas Europos šalis, plūstelėjęs auksas ir sidabras pirmasis 1568 m. išsakė prancūzų merkantilistas filosofas Jean’as Bodin’as (1530–1596 m.), gimęs Angerse, studijavęs teisę šio miesto universitete bei 12 metų dėstęs jurisprudenciją Tulūzoje. Jis, paskatintas M. Malestroit’o veikalo Paradoxes (1566 m.) apie tais laikais Prancūzijoje viešpatavusią finansinę krizę, susidomėjo tuo pačiu klausimu ir savo veikale Šešios knygos apie respubliką pažymėjo, kad kainų kilimas visada prasideda Ispanijoje. Ir tik vėliau ši banga persimeta į kitas šalis, pasireikšdama tuo vėliau, kuo toliau nuo Pirėnų yra ši šalis. Taigi, jo manymu, tarp aukso bei sidabro kiekio ir kainų lygio buvo tiesioginis santykis. Anglijoje J. Bodin’o idėjas palaikė G. de Malynes ir W. Stafford’as. Pastarojo autoriaus 1581 m. pasirodęs veikalas Trumpas anglų politikos aptarimas buvo pasirašytas W. S. inicialais, o tai visuomenei iš karto leido įtarti, jog autorius – W. Shakespeare’as. Ypač todėl, kad jis buvo parašytas dialogo forma ir puikia kalba. Tik vėliau paaiškėjo, kad pamfleto autorius yra W. Stafford’as. Neigiamą vaidmenį atliko ir monetų gadinimas – privatus ir valstybinis. Dėl privatus monetų gadinimo XVI–XVII a. kai kuriose Europos šalyse pinigai prarasdavo iki ketvirčio ar trečdalio savo svorio. Anglijoje XVII a. pabaigoje sidabrinės monetos ,,sublogo“ beveik pusiau. Valstybinis monetų gadinimas, vadinamasis monetų atšaukimas, – tai valstybinės valdžios monetų kalimui išnaudojimas iždo poreikiams, paskelbiant esamas monetas netinkamomis, o vėliau išleidžiant, pašalinus senas monetas iš apyvartos, mažesnės vertės naujas monetas. Tai teoriškai įteisino ištakomis dar antikos laikus siekianti (užtenka paminėti senovės graikų filosofo Aristotelio (IV a. pr. Kr.) darbus) nominalistinė pinigų teorija, pagal kurią teigta, kad pinigai yra tik idealūs apskaitos vienetai, sąlyginiai ženklai, kurie reikalingi prekių mainams, bet patys nėra prekės. Dėl to ekonominis gyvenimas buvo nepastovus. Ir kaip jis toks galėjo būti, jei, pavyzdžiui, Prancūzijos karalius Jonas Gražusis per 14 metų sidabrinės monetos vertę keitė 86 kartus. Vienoje per 150 metų – nuo XIII a. vidurio iki XIV a. pabaigos – buvo taip pat išleista 150 vienos monetos rūšių. Valdant Liudvikui XIV kas 3–6 metus monetos prievarta keistos, ir kiekvieną kartą gyventojai gaudavo mažiau vertingą monetą negu pristatydavo. Taip bendrai galima apibūdinti ekonominę padėtį, kai nuo XVI a. pažangiausių Vakarų Europos šalių ūkiuose feodalinės gamybos būdas pradėjo irti. Natūrinį ūkį vis sparčiau ėmė stumti prekiniai-piniginiai santykiai. Ūkinio gyvenimo esminė sąlyga vis labiau darėsi prekiniai mainai. Todėl pagrindiniu ekonominės minties objektu viduramžių pabaigoje tapo pinigai, tapatinti su vertingaisiais metalais (būtent merkantilizmo laikotarpiu susiformavo metalistinė pinigų teorija). Valstybės jėgą ėmė atspindėti turimi piniginiai ištekliai. Normalią ūkinio gyvenimo tėkmę ir plėtrą
tiesiogiai lėmė pinigų cirkuliacijos stabilumas. Vėlyvuosiuose viduramžiuose vis didesnį politinį vaidmenį įgavo pirklių kapitalas, kurio augimo šaltinis buvo susijęs su pinigų cirkuliacijos sfera. Rinkoje cirkuliuojančių pinigų trūkumas bei nepasitikėjimo pinigais augimas ne kartą XIV–XVI a. rinkoje lėmė gamybos mažėjimą. Galiausiai, viduramžių pabaigoje vis didesnį politinį svorį įgavo bankininkų ir pirklių kapitalas, kurių augimo šaltiniai tiesiogiai susiję su pinigų cirkuliacijos sfera. Kaip visų šių procesų rezultatas pagrindinėse Europos šalyse XV a. pradžioje susiformavo merkantilizmo ekonominis mokymas – svarbiausia Vakarų Europos ekonominė doktrina, XVII a. (didele dalimi ir XVIII a.) lėmusi to meto šalių ekonominę politiką. Pati merkantilizmo sąvoka suprantama dvejopai. Pirma, tai sistemizuota politika, nukreipta stiprių centralizuotų nacionalinių valstybių sukūrimo link sąlygomis, susiklosčiusiomis suirus pramonės ir prekybos organizavimo viduramžių sistemai, bei šios feodalinės-absoliutinės valstybės ekonominė politika pradinio kapitalo kaupimo epochoje. Ji atspindėjo prekybinio kapitalo (stambiųjų prekybinių monopolijų) interesus ir prisidėjo prie prekybos ir pramonės, dirbusios eksportui, išplėtojimo. Pagal E. F. Heckscher’į, merkantilizmą geriausiai suprasti, į jį žvelgiant kaip į valdžios politikos sistemą. Jis laikė Prancūzijos ministrą Jean’ą Baptist’ą Colbert’ą tipišku merkantilizmo atstovu ir pasiūlė terminą kolbertizmas ,,visam merkantilizmo fenomenui“ apibūdinti. O pirmas autorius, pateikęs ekonominės politikos rekomendacijas, teigusias, kad kunigaikščiai ir valstybės turi riboti savo išlaidas, buvo Niccolo Machiavelli’s (1496–1527 m.). Jo žymusis veikalas Il Principe (Valdovas), kuriame buvo išdėstyti mokymo apie valstybės interesus pagrindai, buvo išspausdintas 1532 m. Antra, merkantilizmu taip pat vadinamas ekonominis mokymas, kurio tikslas buvo pagrįsti merkantilistinę ekonominę politiką. N. Kobayashi’is, kuris merkantilizmo tyrimams skyrė beveik visą savo gyvenimą, priėjo išvadą, kad merkantilizmą reikėtų įvardinti kaip pradinio kaupimo ekonomikos teoriją. Ekonomistų-merkantilistų, atspindėjusių prekybinio kapitalo interesus, tyrimo objektas buvo apyvartos sfera. Pats žodis merkantilizmas kilo iš italų kalbos žodžio mercante – pirklys, prekeivis. Jis gerai išreiškia jo esmę, nes merkanilistai daugiausia dėmesio skyrė prekybai, pinigų cirkuliacijos sferai. Terminą ,,merkantilizmas“ pirmasis moksliniame veikale pavartojo A. Smith’as, nors pirmasis 1763 m. jį pasiūlė V. de Mirabeau. XVII–XVIII a. anglų pamfletistai, A. Smith’o priskirti prie merkantilistų (tai buvo neįtikėtinai marga autorių grupė, dažnai net nenumaniusi apie vienas kito buvimą: projektuotojai, kūrę banko įsteigimo planus, planavę kanalo nutiesimą, kolonijų avantiūras: kieno nors privačių interesų (pavyzdžiui, ,,Pirklių-avantiūristų bendrovės“ ar ,,Rytų Indijos bendrovės“) advokatai ar oponentai; planų – dažnai gana keistų – autoriai su savo brangiausiomis idėjomis ir, galiausiai, žmonės, nepatenkantys į nei vieną iš šių kategorijų, bet paprasčiausiai norintys išsiaiškinti kokį nors klausimą ar atlikti tam tikrą tyrimą), iš tiesų tarpusavyje nederino nei principų, nei bendrų analizėje naudojamų instrumentarijų. Todėl neteisinga būtų merkantilizmą vadinti ekonominės minties mokykla ar vieninga susisteminta moksline teorija, kurią išdėstė mąstytojai, perduodami iš mokytojo mokiniui, t. y. tuo, kas yra susiformavusios specializuotos disciplinos plėtros rezultatas. Tačiau vis dėlto per šiuos tris šimtmečius nesuderintų intelektualinių pastangų, kupinų prieštarų ir atspindėjusių įvairiausias realaus gyvenimo aplinkybes išryškėjo tam tikros šios epochos mąstytojus jungiančios doktrinų gijos, leidusios į vieną visumą sujungti tai, ką apbendriname žodžiu ,,merkantilizmas“.
Tikslų merkantilistų autorių ir jų pamfletų skaičių vargu ar galima įvardyti. Vienas XX a. anglų istorikas vien tik Anglijoje iki 1764 m. priskaičiavo 2377 pavadinimų kūrinius. Merkantilistų (žymiausi iš jų buvo John’as Hales’as (?–1571 m.), Gerard’as de Malynes, Dudley’us North’as (1641–1691 m.), Thomas Mun’as ir Josiah’as Child’as (1630–1699 m.)) požiūrio svarbiausius principus (ko gero, geriausiai apibendrintus austrų teisėjo Philipp’o Wilhelm’o von Hornigk’o (1638– 1712 m.) 1684 m. išleistame devynių punktų merkantilistų manifeste siekiant kameralistinių tikslų) M. Blaug’as lakoniškai įvardino šešiomis tezėmis: 1) turtą sudaro auksas ir brangenybės; 2) užsienio prekybos reguliavimas siekiant užtikrinti, kad kuo daugiau aukso ir sidabro patektų į šalį; 3) parama pramonei importuojant pigias žaliavas; 4) lengvatiniai tarifai importuojamoms pramoninėms prekėms; 5) eksporto, ypač baigtinių gaminių, skatinimas; 6) gyventojų skaičiaus augimas, kaip veiksnys leidžiantis palaikyti žemą darbo užmokesčio lygį. Merkantilizmo šerdis – aktyvaus prekybinio balanso, kaip būtinos sąlygos nacionalinei gerovei užtikrinti, doktrina. Pagal siūlomas aktyvaus prekybinio balanso priemones, t.y. siekiant teigiamo užsienio prekybos saldo, skiriami du merkantilizmo etapai – ankstyvasis ir vėlyvasis. A. Smith’as, pirmasis pateikęs merkantilizmo teorinį įvertinimą ir sistematizuotą kritiką (Tautų turto ketvirtos knygos didesnė dalis, daugiau kaip 200 puslapių, apima apžvalgą to, ką jis pavadino „komercine ir merkantilistine sistema“), neigė jį kaip prekybos sistemą ir nurodė, kad merkantilistai klaidingai tapatino: 1) pinigus ir kapitalą, taip pat 2) aktyvaus prekybos balanso saldą ir padėtį, kai kasmetinės pajamos viršija išlaidas. Tiesa, kai kurie iš jų, pavyzdžiui, žymus merkantilizmo mąstytojas Thomas Mun’as (1571–1641 m.) bei laisvės filosofas ir modernaus empirizmo sukūrėjas John’as Locke’as (1632–1704 m.) suprato, kad šalies turtą sudaro ne tik aukso ir sidabro atsargos, bet ir žemė, pastatai bei įvairių rūšių vartojimo gėrybės... Tačiau vis dėlto beveik visi merkantilistai tikėjo iliuzija, kad svarbiausia – pinigai ir būtent jie skatina prekybą, bei tuo, kad bendra prekybos apimtis yra pastovi ir tautos tiesiogiai konkuruoja viena su kita dėl turto – kiek viena laimi, tiek kita pralaimi. Tai, kad aktyvus tarptautinės prekybos balanso saldo yra vienintelis nacijos turto šaltinis – tikriausiai svarbiausia klaidinga mintis, būdinga visiems merkantilistams, kurią, panaudodami aukso persiliejimo mechanizmą, vėliau sukritikavo klasikinės ekonominės mokyklos atstovai. Merkantilizmas tuomet dar nebuvo ekonomikos mokslas plačiąja prasme. Pagrindiniai jo teiginiai buvo gauti ne teoriškai analizuojant, o tik kaip paprasto stebimų reiškinių aprašymo bei iš dalies jų klasifikavimo rezultatas. Merkantilizmo atstovai ir negalėjo sukurti vientisos mokslinės sistemos, nes pats tyrimų objektas – kapitalizmas – dar iš esmės buvo tik pavienė sankloda feodalinėje visuomenėje. Be to, aprašomasis – empirinis metodas, kuriuo savo fragmentiniuose darbuose naudojosi merkantilistai, neleido įsiskverbti į ekonominių procesų gilumą. Tačiau, nepaisant to, merkantilistai empiriškai nustatė daug pirminio kapitalo kaupimo epochos (pirmasis šį terminą pavartojo A. Smith’as) dėsningumų (prekių kainų priklausomybę nuo aukso ir sidabro kainų, ryšį tarp kainų lygio ir prekių konkurencingumo rinkoje bei kitus). Pirmiausia jie išskyrė cirkuliacijos (prekybos ir skolinimo) sferą, kaip svarbiausią kaupiant turtą. Vidiniai gamybos ryšiai ir dėsniai merkantilizmui liko už durų su septyniomis spynomis. Iš esmės merkantilizmo doktrina apsiribojo į praktinėmis rekomendacijomis kaip kaupti privatų ir nacionalinį turtą, spręsti aktualiausius to
meto klausimus, kurių formulavimas dažnai atsispindėjo ilguose ir daugiažodžiuose pamfletų pavadinimuose. Tai nenuostabu, nes merkantilizmo atstovai nebuvo kabinetuose dirbantys mokslininkai. Beveik visi jie buvo pirkliai, turėjo savo verslą ar tarnavo prekybinėse įmonėse bei muitinėse. Merkantilistai, kurdami ekonomikos teoriją (tyrimų logika vertė tai daryti), ieškojo ekonominių dėsningumų prekybos ir pinigų cirkuliacijos sferoje, tačiau mažai domėjosi pačia gamyba. Merkantilizmas atstovavo ekonominį mokymą, atitikusį tokią kapitalizmo vystymosi stadiją, kai vyravo prekybinis kapitalas, o pramoninis kapitalas dar tik pradėjo plėtotis. Apibendrindami, galime teigti, kad merkantilizmas buvo pirmoji buržuazinė ekonominių pažiūrų sistema ir ji objektyviai atitiko pradinę kapitalizmo plėtotės stadiją. Tuo laiku vėlyvasis merkantilizmas buvo didelis ekonomikos mokslo pasiekimas. O jo nacionalinis pobūdis turėjo rimtą pagrindą: kapitalizmo plėtros spartėjimas buvo galimas tik nacionaliniu mastu ir labai priklausė nuo valstybės valdžios, kuri prisidėjo prie kapitalo kaupimo ir ūkio augimo. Merkantilistai atspindėjo objektyvius ekonominės plėtros poreikius, keldami klausimus, kodėl vienų šalių plėtra yra spartesnė nei kitų ir ką gali padaryti valstybė, kad ekonominis augimas spartėtų. Suprantama, merkantilistai žengė tik pirmuosius žingsnius, aiškindamiesi kapitalistinės ekonomikos keitimosi dėsningumus ir vidinį mechanizmą. Jų supratimas buvo dar labai paviršutiniškas ir vienašalis, nes merkantilistai ekonominių paslapčių rakto ieškojo vien tik cirkuliacijos sferoje. Gamybą jie nagrinėjo tik kaip priemonę užtikrinti prekybinio kapitalo apyvartą ir ,,pritraukti“ pinigus. Iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kad XVII a. gamyba dar vyko daugiausia naudojant ikikapitalistinius būdus, nors prekybos srityje jau buvo tiems laikams gana stambaus kapitalo. Nagrinėdami prekybos problemas, merkantilistams teko domėtis tokia svarbia ekonomine kategorija kaip mainomoji vertė. Ji merkantilistams pirmiausia pasireiškė pinigine forma. Bet jiems buvo nesuprantama labai svarbi mintis, kad vykstant mainams sulyginamos skirtingos darbo rūšys. Šios idėjos užuomazgų būta jau Aristotelio veikaluose. Atvirkščiai, merkantilistai manė, kad mainai iš prigimties yra nelygūs, neekvivalentiški, ir dėl to pirklys pelnosi. (L. von Mises’as šį įsitikinimą vadino Montaigne’io dogma, turėdamas omenyje Michel’į de Montaigne’į (1533 – 1592 m.), ir ją laikė visų merkantilistinių doktrinų kvintesencija). Bet šis požiūris turėjo istorinį pagrindą, nes merkantilistai pirmiausia nagrinėjo užsienio prekybos mainus, kurie neretai buvo akivaizdžiai neekvivalentiški, ypač prekiaujant su atsilikusiomis ir ,,laukinėmis“ tautomis. Juk užsienio prekyba su kolonijomis, kurias įsigyti pasistengė visos pagrindinės Europos valstybės, buvo pagrindinis aukso ir sidabro kiekio šalyje didinimo šaltinis. Pridedamoji vertė, sukuriama prekių gamybos proceso metu, merkantilistams pasireiškė prekybinio pelno forma. Todėl ir kapitalo kaupimą jie grindė mainais, ypač užsienio prekyboje. 1.2.2. Ankstyvasis merkantilizmas (monetarizmas) Būdingiausias Vakarų Europos bruožas XIV–XV a. vadinamasis ,,pinigų trūkumas“. Smarkiai išaugus prekių apyvartai, užsienio ir vidaus prekyboje susidurta su kliūtimi – ribotomis brangiųjų metalų (aukso ir sidabro) atsargomis, naudotomis monetų kaldinimui. Europoje turimas aukso kiekis gal ir galėjo tenkinti grynųjų pinigų poreikį esant neišplėtotiems prekių mainams XI–XIII a. tačiau jau XIV a. vis garsiau imta kalbėti apie pinigų retumą ir per aukštą jų vertę.
Merkantilizmas, kaip minėta, plėtojosi dviem etapais. Ankstyvasis merkantilizmas, taip pat vadinamas monetarizmu arba pinigų balanso merkantilizmu, atsirado dar iki didžiųjų geografinių atradimų ir buvo aktualus iki XVI a. vidurio. Šiame etape prekybiniai ryšiai tarp šalių tebuvo silpnai išplėtoti ir epizodiniai. Racionalų monetarizmo turinį labai gerai perteikė Florencijos bankininkas Bernardo Davanzati (1529–1606 m.), savo darbe Paskaita apie monetą. (Bolonijos ir Padua universitetų matematikos ir astronomijos profesorius Geminiano Montanari (1633– 1687 m.) jį yra pavadinęs „un mercante letterato Fiorentino“). B. Davanzati metafiziškai monetas palygino su ekonomikos organizmo krauju, užtikrinusiu jo normalią gyvybinę veiklą. Kaip praradus daug kraujo silpsta gyvybinės jėgos, taip monetų trūkumas stabdo šalies ūkinę plėtrą. B. Davanzati išvada, kad ,,Bet koks turtas gali būti paverstas pinigais“ rodo, jog merkantilizmo esmė – ne primityvus turto tapatinimas su pinigais. Merkantilistai įžvelgė pirmą esminį sąryšį margame prekių ir paslaugų pasaulyje – ryšį tarp visų galimų jo prekių ir vieno įmanomo išmatuoti dalyko – pinigų. B. Davanzati pinigų atsiradimą siejo su žmonių sutarimu naudoti brangiuosius metalus kaip mainų priemonę ir aiškiai piniginių vienetų vertę kildino iš monetoms naudoto metalo prekinių charakteristikų. Taigi ankstyvieji merkantilistai, laikydamiesi metalistinės pinigų teorijos, pinigų esmę aiškinusios jų natūraliomis savybėmis (pirmasis dar viduramžiais šias mintis kėlė Izidorius iš Sevilijos (560–636 m.): „Pinigams turi būti būdingi trys dalykai: metalas, forma ir svoris; kai vieno tų trijų dalykų trūksta, ūkiška gėrybė nebėra pinigas“), pinigus tapatino su auksu ir sidabru bei klaidingai teigė, kad auksas ir sidabras yra pinigai dėl natūralių savo savybių, atlikdami vertės mato, turto kaupimo (brangenybių) ir pasaulinių pinigų funkcijas. Ankstyvieji merkantilistai svarbiausia pinigų funkcija laikė kaupimo funkciją. Paminėtina ir tai, kad B. Davanzati 1588 m. pamėgino sukurti vertės teoriją, pagrįstą naudingumu. Jis teigė, kad gėrybių vertė priklauso nuo jų naudingumo ir retumo. Turi būti įvertinamas ne absoliutus naudingumas, bet naudingumas atsižvelgiant į galimą kiekį. Didesnio retumo efektas didins gėrybių (prekių) naudojimo vertę, vadinasi, ir kainą, kuria jos galės būti parduodamos. Taip B. Davanzati pateikė kainos koncepciją kaip bendro kiekybinio sąryšio išraišką. Pažymėtina, kad jau tais laikais kai kurie tyrinėtojai pripažino rinkos svarbą ir laikėsi požiūrio, kad konkurencija rinkoje pajėgi apginti pirkėjus nuo per didelių kainų bei išnaidojimo. Pavyzdžiui, Dominykas Banez’as XVI a. rašė: „[...] arba prekės ieško pirkėjų, ir tai yra viena iš daugelio kainų kritimo priežasčių, arba pirkėjai ieško prekių, ir tada kainos kyla“. J. de Lugo 1642 m. aiškino, kad kainas lemia aplinkybės, kurios yra pirmesnės už pirkėjo ir pardavėjo troškimus kainų atžvilgiu – tai prekių gausa ar trūkumas, pinigų pasiūla arba pardavėjų pernelyg didelis kiekis ar jų stoka bei poreikio parduoti ar pirkti stiprumas. O Konradas Summenhart’as (m. 1502 m.) savo raštuose yra pastebėjęs, jog tie, kurie rungiasi vienas su kitu, paprastai nėra tokie įžūlūs ir neturi galimybės parduoti savo prekių lupikiškomis kainomis, kaip pirkliai – vieninteliai tokių prekių savininkai. Jeigu jie išdrįsta užsiprašyti perdėtų kainų, žmonės plūsteli pirkti pas tuos, kurių kainos mažesnės. Kaip rašė L. Molina, kainas turi nustatyti ne pirklio pelnas ar nuostolis, bet vietinės bendruomenės įvertinimas (communis aestimatio) ten, kur prekės siūlomos. Kaip XVII a. pradžioje nurodė M. von Azpilcueta, įprastinis pirklių pripažįstamas požiūris į kainas buvo teisingas: „produktas yra vertas tiek, kiek už jį galima gauti rinkoje“. Tačiau tai galioja tik tada, kai turime galvoje kainą, pirklio pasiektą „šioje vietoje, šiuo metu, laikantis įprastų prekybos taisyklių ir mainais į grynus pinigus“, kada nėra „monopolijų, apgavysčių ir sukčiavimų“. Jo požiūriu, rimtų priekaištų nusipelno monopolistai, kurie stengiasi
reguliuoti kainas ir faktiškai tapti vieninteliais kokios nors gamybos srities prekių tiekėjais. Ko gero, galėtume teigti, kad XV ir XVI a. žodis „monopolija“ kėlė panašius jausmus kaip „kapitalizmas“ dabar. Užtenka paminėti J. Medina, kuris 1581 m. teigė, kad monopolistai valstybei daro didesnę žalą negu nederliai ir skėriai. Merkantilistai nebuvo pasyvūs stebėtojai, bet remdamiesi valstybe (absoliučiais monarchais), stengėsi aktyviai veikti ekonominį gyvenimą. Merkantilistų koncepcija pinigų problemų buvo įgyvendinama monarchų valstybinėje politikoje. Geriausias monetarizmo doktrinos praktinio pritaikymo geriausias pavyzdys – Anglija, kurioje gimė svarbiausias monetarizmo elementas – pinigų balanso sistema. Atplėšę pinigų cirkuliaciją nuo gamybos, ankstyvieji merkantilistai pagrindine pinigų trūkumo problema laikė aukso ir sidabro (su kuriais tapatino piniginį turtą) išvežimą iš šalies. Todėl valstybės iždo pildymo auksu uždavinys buvo akivaizdus: visokeriopai skatinti pinigų atvežimą į šalį, bei riboti jų išvežimą. Daugelis pasisakė už pinigų cirkuliacijos administracinį reguliavimą: draudimą išvežti auksą ir sidabrą, cirkuliacijoje esančių auksinių ir sidabrinių pinigų fiksuoto santykio nustatymą (bimetalizmo sistemą), valiutų keitimo reguliavimą griežtai pagal pinigų aukso kiekio santykį ir t. t. Ši merkantilizmo politikos atmaina vadinama ,,buljonizmu“ (pagal angl. bullion – aukso arba sidabro lydinys, luitas). Buljonistai buvo įsitikinę, kad ekonominių siekių tikslas – tautos galybė, o pats svarbiausias tos galybės elementas yra auksas. Jų veikaluose auksas neretai tapatintas su turtu apskritai, o prekyba laikyta kova (mūšiu) už auksą. Taip, Prancūzijos merkantilizmo sinonimu tapęs J. B. Colbert’as ar dėl merkantilistinės doktrinos, ar dėl ribotų rinkų, kai viena tauta galėjo išplėsti prekybą tik išgujusi kitą, komerciją pavadino ,,nuolatine kova“, o J. Child’as, vienas sėkmingiausių tų laikų anglų pirklių, savo turtus susikrovęs iš tiekimų Anglijos laivynui ir pamažu tapęs stambiausiu pavieniu Rytų Indijos bendrovės akcininku, pamflete Trumpi pastebėjimai apie prekybą ir pinigų procentą (1668 m.) ją apibūdino kaip ,,savotišką karą“. Net ir po penkiasdešimties metų pagrindinės sąlygos bei doktrinos, kurioms remiantis buvo prekiaujama, nepakito. Buvo raginama nustatyti maksimaliai aukštą kainą eksportuojamoms prekėms ir visaip riboti prekių importą. Kaip XVII a. rašė austras, vokiško merkantilizmo kameralistikos atstovas (vok., kammer – kunigaikščio iždas), I. Becheris: ,,Visada geriau prekes parduoti, nei jas pirkti, nes pirmuoju atveju gauname naudos, o antruoju – patiriame nuostolius“. Todėl buljonistų filosofija – didelių armadų ir žygių, karališkų turtų ir nacionalinio saikingumo filosofija. Jie buvo visiškai įsitikinę, kad jei turto siekti sekasi, tauta turėtų klestėti. Užsiminus apie kameralistus, paminėtina, kad Vokietijos ir Austrijos kameralistai savo dėmesį sutelkė ties administravimo klausimais, priemonėmis, skirtomis reguliuoti pramonę ir prekybą, taip pat viešųjų išlaidų finansavimo metodais. Žinomiausias iš jų buvo Johann’as Heinrich’as von Justi (1717–1771 m.). Jis 1766 m. išleido knygą System der Finnanswesens. Taigi ankstyvojo merkantilizmo ekonominė politika buvo ribota tiesioginėmis administravimo priemonėmis, kaip išsaugoti brangiuosius metalus šalyje. Tačiau, laikui bėgant, objektyvios monetarinės sistemos egzistavimo prielaidos pasikeitė. Skyriaus pradžioje minėtos dėl XVI a. ,,kainų revoliucijos“, sukelto milžiniško aukso ir sidabro kiekio ,,sutekėjimo“ iš Naujojo pasaulio į Europą, augant prekybai metalinių pinigų kiekis Europoje padidėjo kelis kartus, spartėjo pinigų apyvarta. XVII a. pradžioje beveik visose Vakarų Europos šalyse ,,pinigų trūkumas“ tapo vakardienos problema, t. y. – nebeaktualus. Piniginio balanso politika buvo vykdoma tik iš inercijos. Iš politikos, turėjusios reikšmės visos šalies ūkiui, ji virto ne pačia sėkmingiausia valstybinio iždo papildymo priemone. Ypač, įvertinant tai, kad
ankstyvojo merkantilizmo laikais, kaip ir viduramžiais, vyriausybės sumažino nacionalinės monetos vertę, vildamosi sudominti užsienio pirklius keisti savo pinigus į vietinius ir pirkti daugiau prekių. Svarbiausia, ši politika ėmė prieštarauti stambiojo pirklių kapitalo interesams, varžyti jų pelno gavimo galimybes. Todėl XVII a. monetarinį merkantilizmą pakeitė vadinamasis prekybos balanso merkantilizmas. 1.2.3. Vėlyvasis merkantilizmas (manufaktūrizmas) Prasidėjus septynioliktajam šimtmečiui, ankstesnis aukso garbinimas ėmė atrodyti kiek naivokai. Atsirado naujų koncepcijų, vis labiau pabrėžiančių prekybą kaip didįjį nacionalinio gyvybingumo šaltinį ir aukštinusių komercijos dvasią. Kaip pažymėjo A. O. Hirschman’as, nuo septynioliktojo šimtmečio pabaigos buvo daug kalbama apie prekybos douceur: šį žodį nepaprastai sunku išversti į kitas kalbas, jo prasmėje slypi mielumas, švelnumas, romumas ir maloningumas. Pirmą kartą prekyba šitaip apibūdinama Jacques’o Savary knygoje Le parfait negociant (tobulas pirklys, pranc.), septynioliktojo amžiaus vadovėlyje verslininkams: „[Dieviškoji apvaizda] nepanoro, kad viską, ko reikia gyvenime, būtų galima rasti vienoje vietoje. Ji išsklaidė savo dovanas, kad žmonės galėtų tarpusavyje prekiauti, o abipusis poreikis padėti vienas kitam susietų juos draugystės saitais. Prekyba – tai nuolatiniai visų šių gyvenimo patogumų mainai ir tik ji teikia visus gyvenimo malonumus (douceur) [...]“. (Kursyvas originaliame tekste. – Aut. pastaba). Įtakingiausiai doktriną apie prekybos doux aiškino prancūzas C. Montesquieu savo veikale Esprit des lois (Apie įstatymų dvasią, pranc., 1748 m.). Kaip jis teigė: ,,[...] komercijos dvasia kartu neša taupumo, ekonomiškumo, nuosaikumo, darbštumo, išminties, ramybės, tvarkos ir pastovumo dvasią. Kol ši dvasia dominuoja, jos sukurti turtai nesukelia jokių neigiamų padarinių“. Ir toliau pakartojo: „[...] tai beveik taisyklė, jog kai tik žmogus elgiais mandagiai (maeurs douces), ten vyksta prekyba; ir ten, kur prekiaujama, žmonės elgiasi mandagiai“. Taip pat C. Montesquieu, pritardamas artimam draugui J.-F. Melon’ui, 1734 m. pareiškusiam „Vienos tautos užkariavimas ir komercijos dvasia negali eiti greta“, kategoriškai teigė: „Natūralus prekybos rezultatas yra taika. Dvi tarpusavyje prekiaujančios tautos tampa viena nuo kitos priklausomomis: jei viena suinteresuota pirkti, kita – parduoti; o visos sąjungos yra grindžiamos abipusiais poreikiais“. Praėjus dvidešimt vieneriems metams nuo šio C. Montesquieu veikalo pasirodymo panašias mintis išsakė škotų istorikas William’as Robertson’as veikale (1769 m.), aiškinančiame savo „požiūrį į visuomenės pažangą Europoje“: „Prekyba turi savybę pašalinti prietarus, sukeliančius tautų skirtumus bei priešiškumą. Ji sušvelnina ir nugludina žmonių elgesį“. (Išskirta mano. – Aut. pastaba). Vėlyvojo merkantilizmo atstovų keliami filosofiniai klausimai buvo ne tai, kaip užvaldyti aukso rinką, o kaip įgyti vis daugiau turto ir naudojantis kylančia pirklių klase siekti savo tikslų. Vėlyvojo merkantilizmo, apėmusio laikotarpį nuo XVI a. antrosios pusės iki XVII a. pabaigos ir atspindėjusio stambiojo pirkliškojo kapitalo interesus, klasikinis atstovas buvo vienas iš Rytų Indijos bendrovės (monopolinės prekiaujant su Rytais), kuri atsirado 1600 m. kaip ankstesnės Levanto bendrovės, prekiavusios su Viduržemio jūros šalimis, atšaka, steigėjų ir vadovų Thomas Mun’as (1571–1641 m.), kilęs iš senos amatininkų ir prekybininkų šeimos. Jo senelis buvo pinigų kalėjas Londono pinigų kalykloje, o tėvas prekiavo šilku ir aksomu. 1623 m. E. Misselden’as šį Rytų Indijos bendrovės vieną iš vadovų apibūdino taip: „Jo žinios apie Rytų Indijos prekybą, jo samprotavimai apie prekybą apskritai, jo uoli veikla tėvynėje ir patirtis
užsienyje – visa tai papuošė jį tokiomis puikiomis savybėmis, kokių galima tik linkėti kiekvienam žmogui, bet kokių šiais laikais tarp pirklių nelengva surasti“. T. Mun’as paliko du nedidelius veikalus, kurie įėjo į ekonomikos literatūros aukso fondą. Pirmasis – Samprotavimas dėl Anglijos prekybos su Rytų Indija, pateikiantis atsakymą į įvairius prieštaravimus, kurie paprastai daromi prieš ją – išėjo 1621 m. su inicialais T. M. Kaip pažymi A. Anikin’as, šio pamfleto reikšmę ekonominės minties istorijai nusako ne Rytų Indijos bendrovės interesų gynimas, o tai, kad čia pirmą kartą buvo sistemingai išdėstyti brandaus merkantilizmo argumentai. T. Mun’as dar labiau pagarsėjo savo antrąja knyga Anglijos turtas užsienio prekyboje, arba užsienio prekybos balansas kaip turto reguliatorius, parašyta 1630 m., bet ilgus revoliucijos ir pilietinių karų metus išgulėjusia skrynelėje su popieriais ir dokumentais, bei išleista jo sūnaus – turtingo pirklio ir žemvaldžio tik 1664 m., po Stewart’ų restauracijos. Šis veikalas visą šimtmetį buvo tikra merkantilizmo evangelija ir sulaukė keleto leidimų, kurių paskutinis išėjo 1755 m. Kaip pastebėjo A. Smith’as, „Mun’o knygos pavadinimas tapo fundamentalia maksima politinėje ekonomijoje, ne tik Anglijoje, bet ir visose kitose komercinėse šalyse“. Savo darbuose T. Mun’as, kuris, kaip ir E. Misselden’as, buvo vienas iš stambiausių savo laiko Anglijos pirklių, argumentuotai atmetė piniginio balanso laikymosi naudingumo principą ne tik prekybos bendrovėms, bet ir šalims apskritai. Jo nuomone, didesnis turtas ir pinigų kiekis šalyje gali būti pasiektas ne uždraudžiant juos išvežti, o aktyviai plėtojant užsienio prekybą: eksporto vertei viršijant importo vertę. Pinigų išvežimas iš šalies, užtikrinantis naudingus prekybinius sandėrius, tarpininkavimą ir prekybinių pelnų augimą, tampa priemone uždirbti daugiau pinigų. T. Mun’o credo: ,,Pinigai sukuria prekybą, o prekyba didina pinigų kiekį“. Jis pinigus lygino su sėkla, ,,kurią žemdirbys, berdamas į dirvą, lyg ir iššvaisto, bet už tai rudenį atgauna su gausiu derliumi“. Galiausiai net pirkliai ėmė atsisakyti bulijonistinių iliuzijų. Nicholas Barbon’as (1637–1698 m.), tiesa, kitaip nei dauguma kitų to meto verslininkų, 1661 m. baigęs ir Utrechto universitetą, buvo tarp pirmųjų, supratusių, kad auksinių pinigų kaupimas niekuo nesiskiria nuo kitų turinčių vertę prekių kaupimo. ,,Prekybinio balanso“ teoretikų, vėlyvųjų merkantilistų doktrina, teigianti, kad pinigai ,,greitina“ prekybą, didinant prekių apyvartos greitį, gali būti siejama su XVIII a. atsiradusia kiekybine pinigų teorija. Tiesa, pačią jos idėją dar XVI a. antroje pusėje išsakė jau minėtas prancūzų merkantilistas J. Bodin’as, o J. Locke’as, pritaręs pastarajam, 1692 m teigė, kad kiekybinė pinigų teorija yra bendra taisyklė: jei pinigų kiekis padidėja, visų prekių kainos kyla. Toliau plėtodamas šią idėją, jis pabrėžė, kad jei pinigų kiekis mažėja, krenta ir prekių kainos ir dėl to užsienio prekių kainos kils lyginant su vidaus prekėmis, o tai taip pat nuskurdins šalį. Vis dėlto tikraisiais kiekybinės pinigų teorijos autoriais laikomi prancūzas C. Montesquieu (1689–1755 m.), pagarsėjęs savo veikalu Apie įstatymų dvasią (L’Esprit des lois, 1748 m.), ir žymusis škotų filosofas D. Hume’as (1711–1776 m.) tvirtino, kad prekių kainos ir pinigų vertė priklauso nuo cirkuliuojančių pinigų kiekio (kainos – tiesiogiai, o pinigų vertė atvirkščiai proporcinga jų kiekiui). D. Hume’o ,,grynąją“ kiekybinę teoriją vėliau sėkmingai panaudojo Simon’as Newcomb’as (1885 m.) ir Irving’as Fisher’is (1911 m.). Pagal I. Fisher’io (1867–1947 m.) garsiąją mainų lygtį MV=PT, pinigų kiekis (M), padaugintas iš pinigų apyvartos greičio (V), lygus bendrai prekių masei (T), padaugintai iš vidutinio šių prekių kainų lygio (P). Kiekybinė pinigų teorija – tai doktrina, susiejanti pinigų kiekį M ir bendrą kainų lygį P su salyga, kad bendra prekių masė T yra lemiama įprastų veiksnių, o pinigų apyvartos greitis V lemiamas ekonominių finansinių institutų ir mokėjimo vykdymo ypatybių. D. Hume’as apyvartos greičio V ir bendros prekių masės T dydžius laikė
santykinai nekintančiais. Tada pinigų kiekio M augimas didina kainų lygį P. Jis rašė: ,,Visas aukso ir sidabro prieaugis neturi kito poveikio, kaip tik darbo ir prekių kainos kilimas“. Ir istorija XVI a. patvirtino šią priklausomybę, kai plūstelėjęs į Europą auksas ir padidėjęs pinigų kiekis apyvartoje sukėlė staigų kainų augimą. Bet galima teigti, kad efektą, pinigų kiekio M daromą prekių masei T, merkantilistai tendencingai akcentavo labiau, nei efektą, pinigų kiekio M daromą kainų lygiui P. XVII–XVIII amžiaus kiekybinės pinigų teorijos centras buvo tvirtinimas, kad ,,pinigai skatina prekybą“. Pinigų pasiūlos didinimą lydi paklausos jiems augimas, ir todėl būtent prekybos apimtis, o ne kainos yra tiesiogiai veikiamos aukso patekimo į šalį. (Kaip rašė Genovezi: ,,Pinigai atlieka tą patį vaidmenį prekybai, kaip tepalas ratams. Kuo daugiau ratų, vadinamų prekyba, tuo daugiau jiems reikia ir tepalo, kad jie galėtų judėti“). Be to, D. Hume’as buvo pirmasis, kuris suprato, kad esant aukso standartui, teigiamas (kaip ir neigiamas) prekybos balansas sukelia tokius aukso srautų krypties pokyčius, kurie galiausiai lemia eksporto ir importo lygybę kiekvienoje šalyje bei pabrėžė, kad ,,darbo ir prekių kainos“ auga šalyje, kurioje teigiamas prekybos balansas, ir mažėja šalyje, kurioje neigiamas prekybos balansas, nes vienos ir tos pačios prekės kaina, išreikštą auksu, įvairiose šalyse yra takia pati, su sąlyga, kad netrukdoma vykdyti tarptautinę prekybą. Kadangi tolesniuose knygos skyriuose dar ne kartą, ypač kalbėdami apie klasikinę mokyklą, minėsime David’ą Hume’ą, trumpai aptarkime jo indėlį į ekonominės minties raidą. Jis gimė 1711 m. Edinburge ir buvo jauniausias neturtingos bajorų šeimos sūnus. D. Hume’as buvo priverstas pats prasiskinti kelią į gyvenimą. Būdamas 28-erių metų jis išleido svarbiausią savo veikalą – Traktatą apie žmogaus prigimtį, kuris vėliau padarė jį vienu iš žymiausių XVIII a. britų filosofų. Kaip pažymėjo A. Anikin’as, D. Hume’o, politinėje ekonomijoje žinomo pirmiausia kaip vieno iš kiekybinės pinigų teorijos kūrėjų, ekonominiuose veikaluose yra nemažai įdomių minčių ir pastabų. Pavyzdžiui, jis galbūt pirmasis nurodė (dabartine ekonomistų kalba tariant) tam tikrus kainų kilimo lagus (atsilikimus) dėl pinigų daugėjimo cirkuliacijoje. D. Hume’as yra pažymėjęs, kad iš visų prekių kainų paskiausiai didėja „darbo kaina“, t. y. darbininkų darbo užmokestis. Šie svarbūs dėsningumai padeda suprasti socialinius ir ekonominius procesus, vykstančius popierinių pinigų infliacijos atveju. Taip pat D. Hume’as aiškiai nusakė natūralios pusiausvyros idėją, būdingą visai klasikinei mokyklai. Remdamasis šia idėja jis kritikavo merkantilizmą ir jo politiką dirbtinai pritraukti ir išlaikyti brangiuosius metalus. Tikriausiai ryškiausias doktrinos „pinigai skatina prekybą“ atstovas buvo vadinamasis popierinių pinigų merkantilistas John’as Law (1671–1729 m.) – žymus savo laikmečio finansininkas, geriau įsiminęs savo pražūtingais patarimais, kaip tvarkyti Prancūzijos finansinius reikalus (sužlugus vadinamajai Law sistemai, apie jį buvo rašoma kone visomis Europos kalbomis; o pirmoji šio garsaus škoto biografija pasirodė dar jam gyvam esant), nei indėliu į ekonominę mintį, kuris vis dėlto buvo visai nemenkas. Šiai spalvingai asmenybei apibūdinti galima surasti labai daug įvairių būdvardžių. Paminėsime tik kaip jį apibūdino A. Marshall’as: „Tai nerūpestingas ir nesubalansuotas, bet itin patrauklus ir žavus genijus“ bei pateiksime netikėtą F. Zweig’o įžvalgą: „Paralelė tarp J. Law [...] ir J. M. Keynes’o yra tokia gili ir apima tokią plačią sritį, liesdama net kai kuriuos jų asmeninio gyvenimo aspektus, jog kuris nors spiritistas galėtų įžvelgti Law persikūnijimą Keynes’e po dviejų šimtmečių“. Gyvenimo kelias. J. Law gimė 1671 m. Škotijos sostinėje Edinburge. Jo tėvas buvo auksakalys ir palūkininkas. 1683 m. jis nusipirko nedidelį Loristono dvarą ir taip tapo bajoru. Turėdamas pinigų, būdamas gražios išvaizdos ir gerų manierų, J. Law
anksti pradėjo lošėjo ir dvikovininko gyvenimą, atnešusį jam daug išmėginimų. Tačiau Londone jis ne tik ūžavo. Būdamas gerai praktiškai išsilavinęs ir gabus komerciniams bei įvairiems piniginiams reikalams, J. Law artimai susipažino su finansų verteivomis, kurių po 1688–1689 m. revoliucijos Londone knibždėte knibždėjo. Gyvendamas Nyderlanduose jis atidžiai tyrinėjo solidžiausią ir stambiausią visoje tuometinėje Europoje Amsterdamo banką. Grižęs į Škotiją, kuri tuo metu merdėjo prislėgta ekonominių sunkumų, J. Law savo knygelėje Pinigai ir prekyba, išnagrinėti dėl pasiūlymo aprūpinti naciją pinigais, kuri išėjo 1705 m. Edinburge, išdėstė savo projektą, kaip įveikti šiuos sunkumus. Jis tvirtino, kad raktas į ekonominį suklestėjimą – pinigų gausa šalyje, kuris jo nuomone, leidžia kaip reikiant naudoti žemę, darbo jėgą, verslininkystės talentus. Tačiau pinigai turi būti ne metaliniai, o kreditiniai, kitaip tariant, popieriniai, banko kuriami atsižvelgiant į ūkio poreikius: „Bankų naudojimas – geriausias iš iki šiol taikomų būdų pinigų kiekiui didinti“. Savo siūlomoje „sistemoje“ bankams jis taip pat numatė kredito ekspansijos politiką, t.y. teikti paskolas, daug kartų prašokančias banke saugoma aukso atsargą, bei reikalavo, kad bankas, kaip viena iš svarbių verslininkystės plėtojimo institucijų, vykdytų ekonominę valstybės politiką. Tačiau Škotijos parlamentas atmetė banko įsteigimo projektą. Rengiant Anglijos ir Škotijos unijos aktą, J. Law vėl buvo priverstas išvykti į žemyną. Jis tapo beveik profesionaliu lošėju, spekuliavo vertybiniais popieriais, brangenybėmis, senųjų meistrų paveikslais ir taip pelnė aukštą visuomeninę padėtį bei įsigijo turtą, siekusį 1600 tūkst. livrų. 1715 m. rugsėjį mirus Liudvikui XIV, škotų finansinis burtininkas mažamečio sosto įpėdinio globėjo hercogo Philippe d’Orleans’o, tapusio regentu, buvo pakviestas į Prancūziją atkurti šalies „ekonominę sveikatą“. J. Law galų gale buvo paskirtas finansų ministru, kai tik priėmė Prancūzijos pilietybę ir perėjo į katalikybę. Atsisakęs valstybinio banko steigimo idėjos, jis 1716–1717 m. įkūrė vis tiek iš pat pradžių glaudžiai su valstybe susijusį banką Law and Company popieriniams pinigams leisti ir įgyvendino antrąją savo idėją, apie kurią dar 1715 m. mįslingai buvo užsiminęs laiške, rašytame hercogui Philippe d’Orleans’ui, teigdamas, kad naujoji jo sugalvota institucija „[...] galės išvaduoti karalystę iš liūdnos būklės, į kurią ji įstumta, ir padaryti ją galingesnę negu bet kada, sutvarkyti finansus, pagyvinti, palaikyti ir išvystyti žemės ūkį, prekybą, pramonę“. J. Law įsteigė savo antrą didžiulę verslo įmonę – Misisipės bendrovę Luizianos, tuo metu Prancūzijos kolonijos Misisipės upės baseine, įsisavinimui. Ši akcinė bendrovė, kurios akcijos buvo skiriamos pardavinėti palyginti plačiam kapitalistų ratui ir aktyviai cirkuliuoti biržoje, buvo sumanyta kaip prancūziška konkurentė britų Rytų Indijos bendrovei, funkcionavusiai visai kitu principu – kaip nedidelės pajus pasidalijusios pirklių grupės susivienijimas. Neoficialiai ją visi vadino Misisipės schema, o akcininkus – misisipiečiais. Bendrovė buvo labai glaudžiai susijusi su valstybe ne tik ta prasme, kad ji buvo gavusi iš valdžios dideles privilegijas, monopolį daugelyje sričių, ypač prekybai tarp Prancūzijos ir Misisipės slėnio. Akcinė bendrovė buvo suaugusi ir su J. Law įsteigtu banku, kuris ėmė vadintis Karališkuoju banku. Pagal J. Law „sistemą“, kaip ji buvo pavadinta, banknotų išleidimas smarkiai išaugo, ir didžioji jų dalis buvo panaudota iškelti Misisipės bendrovės akcijų kainas į fantastišką aukštį – nuo pradinių 500 livrų išleidus akcijas iki 18 tūkst. livrų 1720 m. Prekiaujant Paryžiaus Rue de Quincampoix gatvelėje įsteigtoje ir vėliau suklestėjusioje biržoje sparčiai buvo susikraunami didžiuliai turtai; tada atsirado ir
taip gerai dabar žinomas žodis „milijonierius“. (To meto biržų šurmulį dar 1668 m. puikiai aprašė Jose de la Vega savo knygoje Sumaiščių sumaištis). Pažymėtina, kad didžioji dalis pinigų, kuriuos surinkdavo Misisipės bendrovė išleisdama savo akcijas, buvo investuojama į valstybės skolos obligacijas. Faktiškai J. Law vadovaujama bendrovė prisiėmė visą milžinišką valstybės skolą (iki 2 milijardų livrų) supirkdama obligacijas iš savininkų. Tai ir buvo tas jo žadėtasis šalies ekonomikos ir finansų sutvarkymas. Kokiu būdu bendrovė realizuodavo vis naujas ir naujas savo akcijas? Tik tuo būdu, kad J. Law bankas tuo pačiu metu spausdino ir leido į apyvartą vis naujus šimtus milijonų banknotais. Tačiau tokia tvarka negalėjo būti ilgalaikė. Kai spekuliacinis paklaikimas baigėsi ir muilo burbulas sprogo, nedaugelis, išsaugoję blaivų protą ir laiku pardavę savo akcijas, gavo milžinišką pelną, o tūkstančiai kitų, tvirtai įsikibusių savo turimų akcijų, buvo finansiškai sužlugdyti. (Tarp jų ir pats J. Law, Prancūzijos regento Philippe d’Orleans’o suteiktos paskutinės malonės dėka pasprukęs iš Prancūzijos ir tremtyje Venecijoje 1729 m. visiškame skurde miręs nuo plaučių uždegimo, nes tikėjo savo užmojų sėkme ir tam atidavė visą savo energiją bei asmeninius turtus). Tačiau tai pirmųjų mėginimų praturtėti iš spekuliacijų akcijomis istorija. Ekonomikos teorija. O kalbant apie J. Law ekonominius veikalus, minėtina, kad jo darbe Pinigai ir prekyba, išnagrinėti dėl pasiūlymo aprūpinti naciją pinigais (1705 m.), kuriame pateikta kiekybinei pinigų teorijai alternatyvi realių sąskaitų doktrina (vėliau išplėtota J. Steuart’o (1767 m.) ir A. Smith’o (1776 m.)), visa argumentacija grįsta teiginiu dėl pelno dalies augimo atsispindėjimą kainose ir prielaida, kad ,,pinigų prieaugis įtraukia į verslą dabar dykinėjančius žmones“. J. Law įtikinėjo savo amžininkus, kad nedidelis kainų augimas visada turi įtakos prekės pasiūlos augimui. Pastebėtina, kad anglų ekonomisto ir bankininko J. Law pažiūrose galima rasti ir ekspansinės kredito teorijos, kurioje kreditui priskiriama kapitalą bei nacionalinį turtą kurianti galia, ištakas. J. Law, sutapatinęs kreditą su pinigais, o pastaruosius – su kapitalu, laikė jį esant jėga, galinčia išjudinti gamybos plėtrą bei įtraukti daugiau darbininkų. Jis naiviai tikėjo, kad tam pakaktų įsteigti emisijos banką, kuris, išleisdamas kredito pinigus, galėtų stebuklinga galia praturtinti šalį. Tik praktinis J. Law, dažnai vadinamo avantiūristu, siūlymų aprobavimas leido įsitikinti vilčių labai paspartinti gamybos augimą didinant apyvartoje esančių pinigų kiekį klaidingumu. Ekonominė mintis prieš D. Hume’ą ir A. Smith’ą prekybą laikė grynai nulinio balanso žaidimu, kuriame šalis, eksportu pranokstanti importą, pasipelno, o kitoje padėtyje atsidūrusi šalis patiria tapatų nuostolį. T. Mun’o ir jo amžininkų L. Roberts’o, Ch. D’Avenant’o, U. Poter’o ir kitų darbuose buvo suformuluota prekybinio balanso doktrina – svarbiausia vėlyvojo merkantilizmo mokymo dalis. Pavyzdžiui, Ch. D’Avenant’as, pats nebuvęs pirkliu ir rašęs 1697 m., teigė, kad vidaus prekyboje tauta apskritai netampa turtingesnė, vyksta vien tik santykinis pavienių individų turto kiekio pasikeitimas, kai užsienio prekyba lemia grynąjį šalies turto padidėjimą. Apskritai, šių autorių supratimu, pinigai svarbūs kaip išeities taškas užsienio prekybos apytakoje P – Pr – P’ (Pinigai – Prekė – Padaugėję pinigų). Bet kapitalo judėjimas grandinėje P – Pr – P’ merkantilistų aiškinamas taip, kaip šie reiškiniai paprastai aiškinami: pinigai, cirkuliacijos sferoje patyrę tam tikrą metamorfozę, savininkui grįžta padidėjusiu kiekiu (dydžiu). Skirtingai nuo monetarizmo, pirmenybė teikiama ne pinigams kaip mainų priemonei (nors vėlyvieji merkantilistai ir gerai suprato, kad pinigai yra ypatinga prekė, priešintina visoms kitoms prekėms), o piniginiam kapitalui kaip pasauliniams pinigams. Todėl pinigų vertės reguliavimą T. Mun’as laikė netikslingu, nes prekiaujant skaičiuojama tik ,,tikroji pinigų vertė“, o ne jų nominalas.
Su tuo susijusios ir vėlyvųjų merkantilistų nuostatos smerkti valstybinį pinigų nuvertinimą, gana smarkiai paplitusį vykdant monetarizmo politiką. Pavyzdžiui, C. Montesquieu savo veikalo Apie įstatymų dvasią XXII knygoje, aptarinėdamas monarchų vykdomą monetų nuvertinimo politiką, teigė, kad jei Romos imperatoriai darė tai su dideliu pasimėgavimu ir gavo didelius pelnus, tai moderniais laikais monetų nuvertinimas yra kontroproduktyvus dėl ekstensyvių valiutų mainų ir arbitražo, lydinčių tokias operacijas. Jis rašė: ,,[...] šios prievartinės operacijos negali vykti mūsų laikais. Valdovas tik apsikvailintų. Remdamiesi valiutų keitimo operacijomis (le change), bankininkai išmoko palyginti viso pasaulio monetas ir teisingai jas įkainoti [...] Šios operacijos sužlugdė didžiulius staigius valdovų veiksmus (les grands coups d’autorite) arba bent jau šiais veiksmais neleido pasiekti sėkmės“. Vėlyvieji merkantilistai taip pat kritikavo XVIII a. Anglijoje G. Berkley’aus ir J. Steuart’o propaguotą nominalistinę pinigų teoriją, neigusią ne tik prekinę pinigų prigimtį, bet ir jų ryšį su tauriaisiais metalais. Pinigus norėta matyti tik kaip idealius apskaitos vienetus, sąlyginius ženklus, kurie reikalingi prekių mainams, bet patys nėra prekės. Be to, vėlyvieji merkantilistai, kitaip nei monetaristai, gynę bimetalizmo sistemą, pasisakė už monometalizmą. Taigi, vėlyvieji merkantilistai įrodinėjo, kad aukso ir sidabro kiekis šalyje visiškai priklauso nuo prekybos balanso, arba santykio tarp įvežamų į šalį ir išvežamų iš šalies prekių paslaugų vertės. Kad toks balansas taptų aktyvus ir būtų užtikrintos pinigų įplaukos į šalį, reikia ne uždrausti išvežti pinigus bei įvežti prekes, bet skatinti spartesnį prekių išvežimo apimčių augimą. Pirmą kartą terminą ,,prekybos balansas“,kaip ir terminą ,,laisva prekyba“ pasisakydamas už laisvą brangiųjų metalų išvežimą, pavartojo anglas, žymus bendrovės Merchant Adventures Company narys Edward’as Misselden’as (apie 1608–1654 m.) 130 puslapių traktate Prekybos ratas (1623 m.), kuriame jis mėgino paaiškinti verslo depresijos, nuo kurios Anglija kentėjo XVII a. trečiajame dešimtmetyje, priežastis. Patį terminą jis, matyt, „pasiskolino“ iš apskaitos praktikos. Tiesa F. Bacon’as (1561–1626 m.) jį vartojo dar anksčiau, bet ne spausdintine forma. Anksčiau minėtasis T. Mun’as ėmė vartoti sąvoką šalies ,,bendrasis prekybos balansas“ ir parodė jo skirtumą nuo dalinių prekybos balansų, reguliuojančių santykius su atskiromis šalimis. Svarbiausią reikšmę T. Mun’as skyrė bendrajam prekybos balansui, teigdamas, kad deficitas prekyboje su vienomis šalimis gali būti visiškai kompensuotas aktyvaus saldo mainuose su kitomis šalimis. Vis dėlto net T. Mun’as, gerai supratęs, kad aukso ir sidabro pritekėjimas į šalį dėl to, kad eksportas viršija importą, lems kainų augimą šalies viduje ir pakreips prekybinį balansą nenaudinga šaliai linkme, nesvyruodamas ginė neribotą auksinių ir sidabrinių pinigų kaupimą šalyje... Vėlyvajame merkantilizme neatsisakyta minties, kad šalies turtingumą lemia metalinių pinigų (aukso ir sidabro) įplaukos į šalį. Dabar šis požiūris buvo išplėstas pabrėžiant pinigų ir prekybos svarbą, jų gebėjimą skatinti gamybą ir taip prisidėti prie valstybės klestėjimo. Pramonei ir prekybai klestint, pinigų ištekėjimas iš šalies tik gyvina abiems šalims naudingą užsienio prekybą. Ją Gerard’as de Malynes (apie 1586–1641 m.), pats buvęs pirklys ir turėjęs savo dalį daugelyje to meto verslo projektų bei 1600 m. karalienės Elžbietos, kuriai valdant Anglija iš izoliuotos salų valstybės, draskomos religinių ir politinių vaidų, tapo pasauline valstybe, turinčia galingą laivyną ir išsivysčiusią prekybą, paskirtas į komisiją, turėjusios išsiaiškinti esamo pinigų ribotumo priežastis, 1601 m. išėjusiame pamflete Apie vėžį, ėdantį anglų valstybę įvardijo kaip pagrindinę ekonomikos problemą. Užsienio prekybą ribojant patiriama nuostolių. (Tarptautinio auksinių pinigų judėjimo poveikį kainoms,
atskleistą G. de Malynes, ypač pabrėžė J. A. Schumpeter’is, o J. M. Keynes’as ypač jį gyrė už požiūrį į didėjančias kainas). Taigi prekybos balanso idėja jau buvo labai panaši į klasikų ekonomistų tiksliai suformuluotą ir išplėtotą išvadą dėl prekybos abejoms šalims naudingumo. Šiandien ši mintis atrodo banali, bet iki pat XVIII a. pradžios ji buvo sunkiai suprantama. Pirmasis, kuris viešai prabilo apie abipusį prekybos naudingumą buvo D. North’as (1641–1691 m.) nedideliame savo veikale Samprotavimai apie prekybą (1691 m.) – viename iš reikšmingų XVII a. ekonominės minties pasiekimų, o pirmasis, kuris sugebėjo šią idėją aiškiai suformuluoti (1713 m.) buvo Daniel’is Defoe (apie 1659–1731 m.), žymusis Robinzono Kruzo (1719 m.) autorius ir svarbus merkantilizmo atstovas, savo knygoje aprašęs ir tai, kaip reikėtų įsivaizduoti socialinio gyvenimo pradžią. (Robinzonas moko Penktadienį mokslo ir technikos pažangos, o Penktadienis mainais už tai jam tarnauja). Pažymėtina, kad robinzonada vėliau tapo tikru lobiu subjektyviajai politinės ekonomijos mokyklai, kuri mėgino į ekonomikos reiškinius žvelgti per atskiro žmogaus subjektyvių pojūčių ir psichologijos prizmę. D. Defoe 1698 m. išleido ekonominį veikalą Traktatas apie projektus, kuriame siūlė tam tikras drąsias ekonomines ir administracines reformas. 1728 m. jis išleido kitą ekonominį veikalą Anglijos prekybos planas. Pažymėtina, kad J. Child’as dar savo 1668 m. išleistame traktate abejojo ar prekybos balanso duomenys yra tinkamas ekonominės pažangos kriterijus. Jis pažymėjo, kad kai kurių akivaizdžiai skurdžių regionų, pavyzdžiui, Airijos ir Virdžinijos valstijos, balansuose buvo akivaizdus eksporto perteklius. Jeigu T. Mun’as gynė laisvą brangiųjų metalų išvežimą kaip priemonę, skatinančią eksporto perteklių, tai J. Child’as atmetė idėją, kad galimai didžiausias brangiųjų metalų importas buvo siekiamas tikslas, ir teigė kad, užsienio prekyboje, pinigai turi būti vertinami kaip ir bet kuri kita prekė. Vėlyvojo merkantilizmo atstovas Jacob’as Vanderlint’as, pasisakydamas prieš prekybos ribojimus, pirmasis aptarė tarptautinio kainų mechanizmo funkcionavimą kaip priemonę, reguliuojančią pinigų pasiūlos pasiskirstymą. Jis teigė, kad šalies viduje cirkuliuojančio pinigų kiekio sumažėjimas padarys darbą pigų ir skatins eksportą, todėl eksportuojanti tauta ,,vėl susigrąžins pinigus“. Vėlyvojo merkantilizmo atstovai pagrindiniu nacionalinio turto šaltiniu laikė kapitalo, funkcionuojančio užsienio prekyboje, pelną. Kaip šį pelną didinti, jie siūlė kelis būdus: 1) tarpininkavimo prekyba (perparduodant vienų šalių prekes kitoms) ir 2) eksportinės pramonės, grindžiamos vietinėmis ar pigiomis atvežtinėmis žaliavomis, plėtra. Pirmenybė buvo teikiama eksportinei pramonei, nes tarpininkavimo prekyba yra ne tokia patikima ir jos monopoliją lengvai gali pažeisti karai ar kiti užsienio politikos įvykiai. Taip pat prekybinės buržuazijos ideologų dėmesio centre atsidūrė gamyba – tiesa, tik kaip priemonė didinti užsienio prekybos apimtį, o ne šalies turtingumo priežastis. Tai buvo ,,išnešimo“ amžius, kai vietos pramonę (amatininkus) žaliavomis aprūpindavo pirkliai (prekybiniai kapitalistai), kurie gamybos procesą kontroliavo kaip komercinę įstaigą. Jo mastai išsiplėtė gerokai toliau, nei atskiro miesto. Taigi, net ir vėlyvieji merkantilistai geriausiu atveju į gamybą žvelgė tik kaip į naudos iš prekybos didinimo veiksnį. Kaip pastebėjo K. Polanyi, iki pat aštuonioliktojo šimtmečio pabaigos daugiausia namudinei pramoninei gamybai Vakarų Europoje nebuvo naudojama brangi įranga. Todėl, įsijungdami į gamybinę veiklą, gerai išmanantys rinkos konjunktūrą pirkliai beveik nerizikavo ir galiausiai pavertė ją tam tikru prekybos (komercijos) papildu ar priedėliu. Buvo skatinamas vertingesnių baigtinių gaminių, o ne žaliavų eksportas. Todėl valstybių valdžia pradėjo remti manufaktūrų (nuo lotyniško manus – ranka ir factura – gaminimas) – dar amatininkiškų, bet iš esmės kapitalistinių gamybos
įmonių, grindžiamų rankų darbu ir plačiu darbo pasidalijimu, kūrimą, kad šalis galėtų konkuruoti su užsieniečiais pasaulinėse rinkose bei sumažėtų priklausomybė nuo importo. Pirmosios manufaktūros atsirado XIII–XIV a. Italijoje, Flandrijoje. Vėliau jos ėmė plisti ir kitose Europos šalyse. Vakarų Europoje manufaktūros vyravo maždaug nuo XVI a. iki XVIII a. pabaigos. (Manufaktūra, kaip pereinamoji gamybos forma buvo panaši į amatininkų dirbtuves tuo, kad ir čia vyravo rankinė amatininkų technika, o į kapitalistų fabrikus – samdomu darbu ir darbo pasidalijimu). Ankstyvųjų manufaktūrų organizatoriais buvo žmonės, turėję pakankamai tam reikalingų pinigų, dažniausiai miestų pirkliai ir palūkininkai. Prie manufaktūrinio darbo pasidalijimo viena iš pirmųjų perėjo tuo metu labiausiai paplitusi tekstilės pramonė. Manufaktūros buvo kuriamos ir kitose pramonės šakose – laivų statybos, poligrafijos, metalurgijos. Norint užtikrinti aktyvų prekybinį balansą reikėjo gaminti prekes kuo pigiau. Tai siekiant dirbti pelningai, reikalavo ieškoti būdų, kaip sumažinti gaminių savikainą. Svarbiausiu būdu tam vėlyvieji merkantilistai laikė samdomų darbininkų darbo užmokesčio ribojimą (šiam tikslui pasitelkiant leidimą be muito įvežti maisto prekes, o javų ar kitų maisto produktų išvežimą apsaugant dideliais muitais) ir šalies gyventojų gyvenimo lygio mažinimą. Su tuo glaudžiai siejasi ir vėlyvajam merkantilizmui XVII–XVIII a. būdinga nuostata skatinti gyventojų skaičiaus augimą. Kaip teigė Fortrejus, ,,Kad šalis būtų didinga ir galinga, reikia dviejų svarbiausių dalykų: ji privalo būti turtinga ir turėti daug gyventojų. Gyventojų skaičius ir turtingumas yra vienas kito priežastis“. Epochoje, kai gamybos techninis pagrindas keitėsi lėtai, dalis žemių liko panaudotos ir šalies turtingumas tiesiogiai priklausė nuo gyventojų, tai buvo dėsninga. Tačiau prekybos balanso požiūriu ne mažesnis vaidmuo teko ir tėvyninės gamybos produkcijos konkurentiškumui, kuris priklausė nuo savikainos bei svarbiausios jo dalies – darbo užmokesčio. Todėl nenuostabu, kad daugeliui merkantilistų atrodė priimtina, kai gyventojų gausu ir jie neturtingi. Abu šie tikslai tada laikyti suderinamais. Vyravo nuomonė, kad vargšai linkę linksmintis ir tik visiškas skurdas gali priversti juos dirbti. Todėl neatsitiktinai ši filosofija iškėlė ir naują socialinę problemą – ką daryti, kad skurdžiai liktų skurdžiais. Visi buvo įsitikinę, kad vargšai dirbs sunkiausius kasdieninius darbus, nereikalaudami per didelio atlyginimo tik tol, kol jie gyvens skurdžiai. ,,Kad visuomenė būtų laiminga [...] būtina, kad daug jos narių būtų bemoksliai ir skurdžiai“ savo kūrinyje Pasakėčia apie bites, arba Privačios ydos – nauda visuomenei rašė Bernard’as de Mandeville’is (1670–1733 m.), sarkastiškiausias ir pikčiausias XVIII a. pradžios komentatorius. (Pagrindinė šios knygos mintis, kad civilizacija, suprantama kaip turtas, menas ir mokslas, yra atsiradusi ne iš mūsų dorybių, o, anot B. de Mandeville’io, iš ydų, sukėlė pasipiktinimą, nes buvo suprasta kaip dorovingo žmogaus kritika, ir knyga buvo valdžios įsakymu konfiskuota. Kita vertus, kaip pažymi, A. O. Hirschman’as, nors dažnai laikomas laissez-faire teorijos pirmtaku, B. de Mandeville’is išties visą laiką Pasakėčioje apie bites šaukiasi „sumanaus politiko išmintingo valdymo kaip būtinos sąlygos ir terpės „asmeninėms ydoms“ paversti „visuomenine nauda“). Kaip tik todėl merkantilistai žvalgėsi į pigią Anglijos žemės ūkio ir pramonės (manufaktūrų) darbo jėgą bei niūriai pritarė tokiai būklei. Iš turtingiausiųjų merkantilistai tikėjosi polinkio švaistyti, o ne taupyti. Merkantilistų logika buvo paprasta – jie bijojo, kad taupymas ,,išims“ pinigus iš apyvartos. (,,Skūpumas – tai bruožas, žalingas prekybai...“). Taigi šių merkantilistų mintis priartėjo prie svarbiausio rinkos ekonomikos mechanizmo – pajamų apytakos, kaip vidaus paklausos, taigi ir augimo paskatos, supratimo.
Galima sakyti, kad vėlyvojo merkantilizmo atstovai jau nebeteikė reikšmės nacionaliniam turtui, o daugiausia dėmesio skyrė prekybinio kapitalo pelnui. Merkantilizmas nebuvo grindžiamas ,,natūralia įvykių eiga“, nors Roger’is Coke’as, Josiah Child’as ir Charles D’Avenant’as ir tikėjo ,,natūralia tvarka“. Akcentuotas valstybinės valdžios vaidmuo reguliuojant ekonomiką, o tai turėjo ypač didelę reikšmę kaupiant pradinį kapitalą Europoje XVII–XVIII a. Negalima pamiršti, kad merkantilizmas atvėrė kelią nacionalinei rinkai. Merkantilizmo epocha sutapo su nacionalinių valstybių formavimosi Europoje epocha, o tai lėmė labai svarbius pokyčius pačioje ekonominių žinių sistemoje. Kadangi užsienio politikoje atėjo laikas kurtis savarankiškoms valstybėms, merkantilinis valstybės valdymas reiškė ir tai, kad visos valstybės teritorijos ištekliai turi būti paskirstyti taip, kad būtų naudingi valstybės užsienio politikos interesams. Be to, stiprėjant valstybės valdžiai, ūkinėje praktikoje pirmenybė teikta valstybės interesams. Ūkinė veikla vykdyta taip, kad valstybės iždas nepatirtų aukso ir sidabro trūkumo. O pagrindinis iždo papildymo šaltinis buvo prekyba, ypač užsienio – vienintelis metalinių pinigų (aukso ir sidabro) įplaukų šaltinis daugumoje Europos šalių. Įžvalgesni vėlyvojo merkantilizmo atstovai jau suprato, kad sėkmingas užsienio prekybos vykdymas priklauso nuo šalies vidaus ūkio padėties. Todėl jie pasisakė už protekcionizmą arba nacionalinių gamintojų ir prekeivių rėmimo valstybinę politiką. Taigi merkantilizmas išvadavo prekybą nuo partikuliarizmo, tačiau taip pat išplėtė ir reguliavimo apimtį. Kaip teigė C. Montesquieu: ,,Prekybos laisvės esmė ne ta, kad duotume valią pirkliams daryti viską, ką tik jie nori; tai būtų greičiau prekybos vergovė [...]. Niekur prekeivis nesutinka tokio didžiulio skaičiaus ribojimų, kaip laisvės šalyje, ir niekur jis taip mažai tėra varžomas įstatymų, kaip vergovės šalyje“. Ekonominė sistema susiliejo su bendrais socialiniais santykiais, rinka tebuvo papildymas institucinio darinio, kurį daugiau nei kada nors anksčiau kontroliavo ir reguliavo socialinė valdžia. Kaip taikliai pastebėjo K. Polanyi, ,,Merkantilizmas, kad ir kaip primygtinai jis kėlė visuotinį sukomercinimą į nacionalinės politikos rangą, rūpinosi rinkos sistemos plėtra rūpinosi visiškai nerinkiniais būdais [...] Esant merkantilistiniai ūkinei santvarkai, nepriklausomos ekonominės sistemos paprasčiausiai nebuvo“. Nekalbant jau apie tai, kad merkantilistai ne nenorėjo girdėti apie darbo ir žemės – rinkos ekonomikos formavimosi pradinės sąlygos, – sukomercinimą. O pačias merkantilistų diskusijas apie valstybės ir privačių interesų santykį geriausiai apibendrino žymus anglų vėlyvojo merkantilizmo atstovas James’as Denham’as Steuart’as (1712–1780 m.), 1767 m. išleistame savo dviejų storų tomų veikale Politinės ekonomijos principų tyrimas, kuris, tiesa, dėl J. Steuart’o biografijos (jis buvo garsiosios Škotijos šeimos atstovas, ilgam – nuo 1745 m. iki 1763 m. – ištremtas iš gimtosios šalies į Europos žemyną, kur ryšys tarp politinių sąlygų ir ekonominės pažangos buvo itin regimas) niekada nesusilaukė didelio pasisekimo Anglijoje net ir iki jį visiškai užtemdžiusio A. Smith’o Tautų turto pasirodymo. Beje, pats A. Smith’as savo konkurento J. Steuart’o knygą, kuri buvo geriausias anglų ekonomikos teorijos iki A. Smitho apibendrinimas, iš esmės nutylėjo, ir dėl to vėliau buvo kaltinamas moksliniu nesąžiningumu... Tačiau gal neskubėkime jo smerkti. Iš tiesų viskas buvo ne taip. A. Smith’as asmeniškai gerai sutiko su J. Steuart’u ir laiškuose draugams prisipažino, kad pokalbiai su seru James’u daug įdomesni, nei jo knyga. Mokslinis sąžiningumas būtų vertęs A. Smith’ą kritikuoti J. Steuart’o knygą. Matyt, A. Smith’as norėjo to išvengti. J. Steuart’as, kurio visame veikale aiškiai pastebima C. Montesquieu įtaka formuluojant bendruosius principus ir pateikiant gausybę konkrečių analitinių
elementų, pastebėjo, kad ,,Kai valstybės gyvavimą lemia prekybos ir pramonės rezultatai, sumažėja monarcho valdžios grėsmė. Jo administracinis mechanizmas tampa sudėtingesnis [...] ir monarchas pastebi, kad jį varžo politinės ekonomijos dėsniai, nuo kurių nukrypdamas jis kas kartą susiduria su naujais sunkumais“. Todėl atsiradus ,,šiuolaikinei rinkai“ ,,despotizmo kvailystės“ tampa ,,neįmanomos“. J. Steuart’as pirmasis pamėgino susisteminti merkantilistinius požiūrius. Ir reikia pabrėžti, kad J. Steuart’as, kurį K. Marx’as įvardijo kaip monetarinės ir merkantilistinės sistemų racionalų reiškėją, aiškiai suprato rinkos konkurencijos mechanizmo veikimą ir jo reikšmę. Jis net lygino šį su precizišku rankinio laikrodžio mechanizmu (klajodamas po Europą J. Steuart’as bendravo su keliais žymiais fiziokratų atstovais, ir šis jo požiūris į nūdienos ekonomiką, tarsi laikrodžio mechanizmą, galėjo susiformuoti veikiamas tos mokyklos idėjų apie tai, kad ekonomika yra tarsi sudėtingas mechanizmas ar mašina, funkcionuojanti nepriklausomai nuo žmogaus valios), pastebėdamas, kad ,,[...] Jei anksčiau jo [valdovo] valdžia priminė pleišto tvirtumą bei jėgą (kuri galėjo būti panaudota bet kam [...]), [tai] dabar darosi panaši į rankinį laikrodį, kris tinka tik vienam tikslui – laiko tėkmei žymėti – ir bus kaip mat sunaikintas, jei panaudosime jį kitais tikslais ar paliesime ne tokia lengva ranka. Todėl nūdienos ekonomika yra pats efektyviausias kada nors išrastas apynasris despotizmo kvailystėms pažaboti [...]“. Tačiau J. Steuart’ui tas pats rankinis laikrodis (ekonomika), kurio preciziško mechanizmo nedera darkyti išoriniu įsikišimu, ,,nuolat genda; kartais mechanizmo spyruoklė būna per silpna, kartais – per stipri, [...] ir todėl reikia meistro rankos, kad šį mechanizmą suderintų“. Vadinasi, dažnai reikalingas geranoriškas, subtilus įsikišimas. Būtent tokį vaidmenį J. Steuart’as skyrė valstybei, rūpestingam ir patyrusiam ,,valstybės veikėjui“ (J. Steuart’o stenografinis terminas, naudotas Tyrime ,,apibūdinti įstatymų leidžiamąją arba aukščiausiąją valdžią priklausomai nuo valdymo formos“), nuolat kreipiančiam visus reikalus viena ar kita linkme, kad ekonomikos kryptis liktų stabili. Todėl J. Steuart’ą, S. R. Sen’o žodžiais, galima įvardyti kaip T. Malthus’o, J. M. Keynes’o ir ,,valdymo ekonomikos“ pirmtaką. J. Steuart’as, laikydamasis prekybinio balanso pozicijų, kategoriškai pasisakė prieš užsienio prekybos laisvę. Tačiau kalbėdamas apie vidaus reikalus, jis pritarė laisvai konkurencijai (juk dar C. Montesquieu teigė, kad ,,Teisingą prekių kainą ir tikrą jų santykį nustato tik konkurencija“). J. Steuart’as įrodinėdamas, jog asmeninio intereso skatinamas elgesys yra labiau pageidautinas ne tik už aistrų diktuojamą, bet ir netgi už dorybingą, o ypač jis yra priimtinesnis už „pavaldinių“ elgesį, sąlygojamą visuomeninio intereso, rašė: „Jei stebuklai vyktų kasdien, gamtos dėsniai nebūtų dėsniai; o jei kiekvienas veiktų visuomenės labui nesirūpindamas savimi, politikai būtų išmušti iš vėžių [...]“. Vadinasi, jei žmogus sieks savo interesų, jam gerai seksis, nes „interesas jam nepameluos ir neapgaus“, kaip dar 1655 m. teigė Charles Herle’as. J. Steuart’as taip pat kategoriškai buvo nusiteikęs prieš monopolijas. Pastarosios, jo nuomone, ,,plėšia žmones ir pačios turtėja“ dėl to, kad jos ,,trukdo prekių kainai tapti griežtai proporcingai jų realiai vertei“. J. Steuart’as prieštaravo kiekybinei pinigų teorijai. Jis teigė, kad jei paklausa nesikeičia, kai šalyje atsiranda papildomas kiekis pinigų, tai tada šis papildomas sidabras ,,paveiks kainas ne daugiau, negu jis liktų rūdos kasyklose“. Jį padės į skrynias ar perlydys į indus. J. Steuart’as teigė: ,,Pinigų kiekis gali būti padidintas kiek tik nori, bet kainas pakels vien tik noras juos leisti“. Į šią jo frazę reikia atkreipti daugiau dėmesio. Iš esmės čia J. Steuart’as numatė polinkio vartoti sampratą, kurią pasiūlė J. M. Keynes’as beveik po pusantro šimto metų.
J. Steuart’as, panašiai kaip ir B. Spinoza bei C. Montesquieu, daug dėmesio skyrė turtų suskirstymui į nekilnojamąjį turtą, žemę (fonds de terre) ir kilnojamąjį turtą (effects mobiliers) bei parodė pastarojo pranašumą prieš pirmąjį. Kaip pažymėjo A. O. Hirschman’as, remiantis vis augančia kilnojamojo turto, palyginti su žeme ir nekilnojamuoju turtu, svarba, visi jie, kaip vėliau ir A. Smith’as, darė panašias optimistines politines išvadas. Aptariant vėlyvojo merkantilizmo idėjas jau ne kartą minėjome barono C. Montesquieu (Charles Louis de Secondat’o) pavardę. Jis irgi nusipelno išsamesnio aptarimo. Gyvenimo kelias. Kaip pažymi knygos Apie įstatymų dvasią lietuviško leidimo įvadinėje dalyje A. Kasperavičius, Charles Louis de Secondat’as, būsimasis C. Montesquieu, gimė pietvakarių Prancūzijoje netoli Bordo miesto pasiturinčių kilmingų bajorų šeimoje. Septynerių metų jis neteko motinos. Sulaukęs dešimties buvo išsiųstas į vienuolyno mokyklą. Toje mokykloje daugiausia dėmesio buvo skiriama senosioms kalboms, antikos literatūrai ir istorijai. Baigęs mokslus ir grįžęs į gimtąją Bredos pilį Charles Louis de Secondat’as atsidėjo savarankiškoms teisės studijoms. Jis rengėsi teisininko karjerai Bordo parlamente – aukščiausiame pietvakarių Prancūzijos teisme, kuriame pirmininkavo jo dėdė baronas de Montesquieu. Protingas ir smalsus jaunuolis nesitenkino vien įstatymų rinkinių, jų komentarų ir kitų teisininkų darbų nagrinėjimu. Jis domėjosi literatūra, mokslais, menu, o tam sąlygos net ir Prancūzijos provincijoje buvo gana palankios. Tuo metu buvo steigiamos mokslinės draugijos, vadinamos akademijomis. Viena pirmųjų tokių akademijų buvo įsteigta 1713 m. Bordo mieste; jos veikloje aktyviai reiškėsi ir Charles Louis de Secondat’as. 1714 m. jis pradėjo dirbti Bordo parlamento tarėju. Po savo dėdės mirties, 1716-aisiais, jis tapo parlamento pirmininku. Velionis testamentu paliko Charles šias pareigas su sąlyga, kad giminaitis prie savo pavardės pridės „de Montesquieu“. Sąlyga buvo priimta ir senojo barono giminaitis į ekonominės minties istoriją įėjo būtent šia pavarde. Teismo praktika leido jaunam Bordo parlamento pirmininkui išsamiai susipažinti su XVIII a. pradžios Prancūzijos visuomeniniais ir nuosavybės santykiais bei tarpluominiais prieštaravimais. Visa tai buvo medžiaga apibendrinimams ir idėjoms, kurias jis išdėstė savo veikaluose. Ekonomikos teorija. Pirmas stambus C. Montesquieu veikalas Persų laiškai buvo išspausdintas 1721 m. Jame satyriškai vaizduojama Prancūzijos visuomenė ir valstybės santvarka. C. Montesquieu išjuokė Prancūzijos aukštuomenės pasipūtimą, besaikę prabangą. Persų laiškuose buvo smerkiamas despotizmas ir religiniai persekiojimai, o kaip laisvės pavyzdžiai nurodyta antikinės graikų respublikos ir senovės Roma. Tačiau Romos respublika degradavo ir šio proceso priežastims nagrinėti C. Montesquieu paskyrė kitą kūrinį Samprotavimai apie romėnų didybės ir smukimo priežastis. Jis pasirodė 1734 m. Gyvenimo kelias. 1725 m. C. Montesquieu atsisakė aukštų Bordo parlamento pirmininko pareigų, teisininko praktikos ir apsigyveno Paryžiuje. Jis atsidėjo vien mokslinei ir literatūrinei veiklai. 1727 m. C. Montesquieu buvo išrinktas garsiosios Prancūzijos akademijos nariu. C. Montesquieu brandino sumanymą parašyti kūrinį, kuriame ketino aiškinti svarbiausius principus, valdančius visuomenių ir valstybių raidą. Norėdamas
susipažinti su kitų Europos šalių gyvenimu ir valstybine santvarka, jis 1728–1731 m. leidosi į didelę kelionę. Aplankė Austriją, Vengriją, kai kurias italų valstybes ir vokiečių kunigaikštystes, Šveicariją bei Olandiją, o ilgiausiai išbuvo Anglijoje – nuo 1729 m. spalio iki 1731 m. rugpjūčio. Rengėsi iš Italijos vykti ir į Osmanų imperijos sostinę Stambulą (Konstantinopolį), bet sužinojęs apie ten prasidėjusias riaušes keliauti nesiryžo. Visur C. Montesquieu bendravo su garsiais valstybės ir mokslo vyrais bei įdėmiai stebėjo šalių gyvenimą. Grįžęs iš kelionės po Europą jis gyveno ir Paryžiuje, ir tėviškėje Bredos pilyje. Jis stebėjo šalies gyvenimą, rinko medžiagą ir rašė.1748 m. išleista knyga Apie įstatymų dvasią – beveik dvidešimties metų jo darbo rezultatas. Todėl knygos pratarmėje autorius rašė: „Nespręskite apie dvidešimties metų darbą vien prabėgomis susipažinę su jo ištraukomis, vertinkite mano veikalą ne vien iš pavienių frazių, o kaip visumą“. Mirė C. Montesquieu 1755 m. Ekonomikos teorija. Jo opus magnus Apie įstatymų dvasią atspindėjo C. Montesquieu norą sukurti socialinių reiškinių mokslą, būdingą visiems Švietimo mąstytojams, pradedant N. A. de Condorcet’u (1743–1794 m.) ir baigiant D. Hume’u, bei apėmė visas tų laikų visuomeninės minties kryptis: religiją ir politinę filosofiją, teisę ir valstybę, moralę ir šeimą, ūkį ir pinigus. Visa tai persipynė su geografijos elementais ir buvo nagrinėjama istoriškai, apibendrinimus paremiant daugybe pavyzdžių iš istorijos, pirmiausia senovės graikų ir romėnų. Knyga parašyta puikiu aforistiniu stiliumi, ir jos skaitymas gali suteikti daug malonumo. Daugelis C. Montesquieu teiginių skamba taip, lyg jie būtų pasakyti šiandien. Išvengusio kraštutinumų, būdingų prancūzų Švietimui, C. Montesquieu ekonominis požiūris, be abejonių, tais laikais buvo pats pažangiausias, nors ir negalima sakyti, kad jis sudarė ištisą ekonominės minties plėtros epochą. Kaip pastebėjo E. M. Maiburd’as, C. Montesquieu didingumas slypi kitur – jis apibendrino visaapimančią pasaulėžiūrą, kuri galiausiai lėmė XVIII a. Europos didingus intelektualius pasiekimus filosofijoje, istorijoje, ekonominėje ir politinėje mintyje. Norint rasti vieną esminį jo knygos žodį, tai būtų žodis LAISVĖ. C. Montesquieu poveikis jaučiamas visiems reikšmingiems veikalams, kurie šiose srityse buvo parašyti po jo, ypač Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, taip pat šių šalių politiniai raidai, įskaitant Prancūzų revoliuciją. Jo idėjos įkvėpė JAV Nepriklausomybės deklaracijos ir Konstitucijos kūrėjus. C. Montesquieu teko reta ir reikšminga dalia – tapti ištisų mąstytojų ir valstybinių veikėjų kartų mokytoju. Įdomu, kad jį taip pat vertino ir revoliucionieriai, ir valstybininkai. O jo knyga – viena iš tų, apie kurias sakoma: jos pakeitė pasaulį. Savaime suprantama, labai sunku keletu puslapių apibūdinti knygą, kurią galima (ir, ko gero, reikėtų) studijuoti visus metus. Todėl vadovėlyje buvo apsiribota tik keletu jos citatų, pabrėžiant C. Montesquieu naudotą metodą. Jis nieko neneigė ir nieko negynė ir nagrinėjo dalykus įvairiais požiūriais, vadovaudamasis blaivaus proto, natūralios tvarkos bei teisingumo principais. Nuo XVI a. atsirado daug rinkų, jos tapo svarbios. Merkantilistinėje sistemoje rinka labiausiai rūpėjo valdžiai, tačiau dar nebuvo jokių ženklų, kad rinkos gali kontroliuoti žmonių visuomenę. Atvirkščiai, reglamentavimas ir subordinacija buvo griežtesni nei kada nors, nebuvo net minties apie susireguliuojančią rinką. Tiesa, vėlyvieji merkantilistai rėmė jau tik tokį valstybės kišimąsi į ūkinį gyvenimą, kuris atitinka natūraliąją teisę, taigi ir privačios nuosavybės teisę. C. Montesquieu ir J. Steuart’as tikėjo, jog komercijos bei pramonės plėtra eliminuos monarchų įnoringus bei autoritarinius sprendimus. Tiesa, kaip pažymi A. O. Hirschman’as, C. Montesquieu ir J. Steuart’o pozicija šiuo klausimu labiau remiasi valdovo suvaržymu, slopinimu ir sankcijų jam uždėjimu, nei skatinimu tiesiogiai prisidėti prie tautos
klestėjimo – fiziokratų propaguojamo kurso. Dar daugiau. Buvo reikalingas grįžtamojo ryšio arba atstatantis pusiausvyrą mechanizmas, padedantis atkurti sutrikdytas palankias prekybos bei pramonės plėtojimo sąlygas. Galima teigti, jog tokį mechanizmą kylančioje pirklių bei viduriniojo luomo klasėje įžvelgė daugelis aštuoniolikto amžiaus rašytojų, pradedant D. Hume’u ir baigiant A. Smith’u bei A. Ferguson’u, Esė apie civilizuotos visuomenės istoriją (1767 m.) teigusiu, kad turtingi piliečiai gali būti „pavojingi tiems, kurie turi pretenzijų dominuoti“. Vėlyvojo merkantilizmo ekonominis mokymas gerai atspindėjo pradinio kapitalo kaupimo proceso reikalavimus toje jo fazėje, kai nuo kapitalo, esančio užsienio prekyboje, vis labiau priklausė nacionalinė eksporto pramonė. Prekybinis kapitalas tapo pramoniniu kapitalu. Todėl merkantilistų keliamas (propaguojamas) darbo našumo kriterijus – šio darbo rezultatų panaudojimą prekiaujant užsienyje, jo tinkamumą mainais į pasaulinius pinigus – auksą ir sidabrą. Tai, kad merkantilistai iškėlė produktyvaus ir neproduktyvaus darbo problemą, buvo nemenkas jų nuopelnas. Tačiau jie klaidingai manė, kad produktyvus yra tik tas darbas, kurio produktas eksportuojamas. Taigi, merkantilizmas buvo dėsningas reiškinys ekonominės minties istorijoje, svarbi gairė jos plėtroje. Jis atspindėjo XVI–XVII a. pirklių ir manufaktūrininkų reikalavimus. Merkantilistai suformulavo pirminio kapitalo kaupimo, prekybos ekspansijos, kolonializmo programą. Faktiškai merkantilizmas, kaip mokslas apie valstybinį ūkį arba monarchų valdomų nacionalinių valstybių ekonomiką, buvo klasikinės politinės ekonomijos priešistorija. (Politinės ekonomijos terminą, visuotinai pripažintą kaip ekonomikos mokslo pavadinimą XVIII–XIX amžiais, pirmasis 1615 m. pavartojo prancūzų merkantilistas, neturtingas Henriko IV ir Liudviko XIII (1601–1643 m.) laikų bajoras, metalo gaminių manufaktūrininkas Antoine de Montchretien’as (1575–1621 m.) Ruane išleistame veikale Politinės ekonomijos traktatas, skirtas karaliui ir karalienei, kurį paskyrė jaunajam karaliui Liudvikui XIII ir motinai-karalienei. A. Montchretien’as, gerai žinojęs, kokią prasmę sąvokai ekonomika teikė Ksenofontas ir Aristotelis, savo perdėm praktiniame darbe, kuriame pirmą kartą nagrinėjo mokesčių reformos projektą, atsižvelgiantį į valstybės ūkio ir mokesčių mokėtojų interesus, ir mėgino įtikinti šalies vyriausybę globoti Prancūzijos pramonininkus bei pirklius kaip šalies turtų kūrėjus, nes šie, už tai mokėdami mokesčius, gausina valstybės iždą, mintis nukreipė į valstybinio, nacionalinio ūkio klestėjimą. Todėl nenuostabu, kad prie žodžio ekonomija jis įrašė politinė [gr. politike – valstybės reikalų tvarkymas], o tik išleistą veikalą tuoj pat įteikė valstybės antspaudo saugotojui (finansų ministrui). Tačiau ši sąvoka ilgą laiką ir po minėto net savo laikmečiui gana vidutinio, neturėjusio jokio originalumo veikalo, kuriame galima rasti gausybę elementarių loginių klaidų, pasirodymo nebuvo vartojama. Anglijoje pirmasis ją 1767 m. pavartojo J. Steuart’as). Merkantilizmas tapo pirmąja gimstančio ekonomikos mokslo mokykla su nusistovėjusia pažiūrų bei esmės ir objekto vertinimo sistema (cirkuliacijos sferos problematika), pagrindinių metodologinių principų (pabrėžiant priežasties-padarinio analizę bei empirizmą) ir ūkinį gyvenimą koordinuojančios ekonominės politikos (pirmiausia dėl protekcionistinių valstybės priemonių) srityse. Merkantilistai, kaip ekonomikos mokslo pionieriai, vėliau tapo orientyru daugeliui ekonomistų kartų – mokslininkams, mėginusiems dar kartą apmąstyti visumą problemų, susijusių su jo objektu ir tyrimų metodu. Vis dėlto tenka pripažinti, kad praktinis merkantilizmas pasirodė gerokai stipresnis už teorinį. Vakarų Europos šalyse jis atnešė daug naudos dvarininkiškajam absoliutizmui bei šių šalių ekonominei plėtrai. Merkantilistai, kaip ir dauguma juos vėliau išstūmusių klasikinės politinės ekonomijos atstovų, tikėjo išsimokslinusių
monarchų absoliučia valdžia, todėl jie savo mintimis buvo dar gana toli nuo tikrųjų demokratijos principų. Juk net ir prabėgus daugiau kaip šimtui metų po anglų merkantilisto Tomo Mun’o knygos Anglijos turtas užsienio prekyboje, arba užsienio prekybos balansas kaip turto reguliatorius pasirodymo 1664 m., – kai jau buvo išleistas garsusis A. Smith’o Tautų turtas (1776 m.) bei išspausdinti žymiausių fiziokratų F. Quesnay ir J. Turgot veikalai – dar ir tuomet Prancūzijoje, pavyzdžiui, išliko tokios viduramžių ,,tradicijos“, kaip amatininkų cechai ir feodalinės privilegijos (atšauktos 1790 m.), o Anglijoje – Statutas apie amatininkus ir Įstatymas apie vargšus (atšaukti atitinkamai 1813–1814 ir 1834 m.). Kitaip sakant, merkantilistai, pasisakydami už visuotinę nacionalinio ūkio visuotinę komercializaciją, vis dėlto stabdė šį procesą tokių pagrindinių gamybos veiksnių kaip darbas ir žemė atžvilgiu. Be to vargiai ar galima nepriklausoma rinkos ekonomikos sistema. Darbai, parašyti pagal merkantilizmo nuostatas, rodėsi iki XVIII a. septintojo dešimtmečio vidurio. Tačiau aiškėjant nacionalinio turto priklausomybei nuo gamybos plėtros merkantilistų idėjos vis labiau prarado populiarumą. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse, toliau formuojantis rinkos ekonominių santykių pagrindams, vis akivaizdesnė tapo aplinkybė, kad siekiant didinti nacionalinį turtą ir suderinti ūkinių subjektų tarpusavio santykius, valstybės kišimasis į ekonominę veiklą nėra panacėja. Tai taikytina kalbant ir apie vidaus ir apie užsienio rinkas. Todėl XIX a. į merkantilistines idėjas jau buvo žvelgiama kaip į naivias ir klaidingas, o laisvos privačios verslininkystės sistema, išstumdama ,,ikiindustrines sąlygas“, prisidėjo prie merkantilizmo irimo bei tapo ,,laissez-faire“ sąlygų plėtros išeitines tašku. Ekonominės minties raidos istorijos atžvilgiu įdomu, kad XX a. ketvirtajame dešimtmetyje merkantilizmą ,,reabilituoti“ mėgino garsusis anglų ekonomistas J. M. Keynes’as, į merkantilizmą žvelgęs kaip į monetarinę ekonomiką. Būdamas ekonomikos valstybinio reguliavimo šalininkas, jis tvirtino, kad merkantilistai buvo teisūs ne tik užsienio prekybos politikos klausimais. Jo nuomone, pastarieji jautė ryšį tarp pinigų kiekio šalyje ir investicijų bei užimtumo augimo, nors ir nesugebėjo to teoriškai išreikšti. J. M. Keynes’as savo Bendrosios užimtumo, procento ir pinigų teorijos gale parašytame skyriuje Pastabos apie merkantilizmą teigė, kad merkantilistai nujautė kai kurias jo idėjas apie žemos procento (palūkanų) normos skatinantį poveikį investicijoms bei pačią merkantilistinę doktriną laikė svarbesne už pripažintų XIX a. ekonomikos mokslo klasikų veikalus. Tačiau tokio merkantilizmo aukštinimo ir jo interpretacijos, grįstos švedų mokslininko E. F. Heckscher’o knygos Merkantilizmas pirmuoju leidimu, kuriame jis rašė: „Keynes’o pažiūros į ekonominius reiškinius nuostabiai panašios į merkantilistų pažiūras, nors jo socialinė filosofija visiškai kitokia [...]“, nepalaikė šiuolaikiniai ekonominės minties tyrinėtojai. Pats E. F. Heckscher’as priede naujam savo knygos leidimui (1955 m.) taip pat kritikavo J. M. Keynes’o požiūrį į merkantilizmą, nurodydamas, kad svarbiausias jo interpretacijos trūkumas yra J. M. Keynes’o įsitikinimas, jog nedarbas merkantilizmo epochoje pagal savo pobūdį buvo analogiškas nedarbui, atsirandančiam industrializuotose ekonomikose. Juk nedarbas, susijęs su investicijų į pagrindinį kapitalą kritimu, buvo beveik nežinomas iki pat pramoninės revoliucijos, o ikipramoniniu laikotarpiu vyravo klasikinis nedarbo tipas, kurį J. M. Keynes’as vadino savanorišku arba frikciniu. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite feodalizmo suirimo prielaidas. 2. Apibūdinkite pradinio kapitalo kaupimo esmę ir jo šaltinius.
3. Apibūdinkite merkantilizmo esmę ir jo plėtros etapus. 4. Apibūdinkite merkantilistų ekonomines pažiūras. 5. Kokios priežastys lėmė merkantilistų perėjimą nuo piniginio prie prekybinio balanso? 6. Kas yra protekcionizmas ir kuo skyrėsi ankstyvųjų bei vėlyvųjų merkantilistų protekcionistinės pažiūros? 7. Kodėl merkantilistų tyrimų objektas buvo apyvartos sfera? 8. Kur merkantilistai matė pelno bei turto šaltinį, kodėl? 9. Kas sudaro nacionalinių monetų gadinimo esmę ir kokių padarinių jis gali turėti šalies ekonomikai? 10. Kokią pinigų teoriją sukūrė merkantilistai? Palyginkite pinigų ir jų funkcijų traktuotes ankstyvojo ir vėlyvojo merkantilizmo laikotarpiais. 11. Atskleiskite merkantilizmo plėtros Anglijoje ir Prancūzijoje istorines ypatybes. 12. Aptarkite J. M. Keynes’o požiūrį į merkantilizmą ir pateikite savo nuomonę. LITERATŪRA Montesquieu C. Apie įstatymų dvasią. – Vilnius: Mintis, 2004. Inquiry into the Principles of Political Oeconomy (1767). Red. A. S. Kinner. – Chicago: University of Chicago Press, 1966. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 31-43. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 271-282. Paliulytė R. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – P. 20-25. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 28-29; 35-51; 97-115; 123-126. Hirschman A. O. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prieš jo triumfą. – Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2001. – P. 29; 51-53; 58-59; 67-83; 101-104. Veikli krikščionybė versle ir ekonomikoje. – Vilnius: Aidai, 1996. – P. 15-16; 36. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 42-72. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 8-16. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 54-85. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 23-33; 52-54. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 335-361. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 93-118. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 23-48. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 43-59; 78-84.
Pribram K. A History of Economic Reasoning. – Baltimore: The John Hopkins University Press, 1983. – P. 31-78. Heckscher E. F. Mercantilism. E. F. Soderlund, ed., tr. M. Shapiro – New York: George Allen & Unwin, 1955. Magnusson L. Mercantilism: the shaping of an economic language. – London: Routledge, 1994. Coleman D. C. (ed.). Revisons in Mercantilism. – London: Methuen & Co Ltd., 1969. Wiler R. C. The Development of Mercantilistic Economic Thouht. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. – P. 147-184. Rotwein E. (ed.). David Hume: Writings on Economics. – London: Nelson, 1955. McCulloch J. R. Early English Tracts on Commerce. – Cambridge: Cambridge University Press, 1954. Appleby J. O. Economic Thought and Ideology in Seventeenth Century England. – Princeton, NJ: Princeton University Press, 1978. Sen S. R. The economics of Sir James Steuart. – London: B. Bell and Sons, 1957. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 9-18. Негиши Т. История экономической теории / Пер. с англ. под ред. Л. Л. Любимова и В. С. Автономова. – Москва: АО Аспект Пресс, 1995. – С. 21-25. Всемирная история экономической мысли. Т. 1 / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1987. – С. 378-427. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 32-41. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 62-70. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 26-32. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – Москва: Финансы и статистика, 2002. – С. 9-16. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 20-24. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 48-55. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 34-38. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 72-90; 112-113; 120-124.
2 dalis KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS ATSIRADIMAS ANGLIJOJE IR PRANCŪZIJOJE
2.1. KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS BENDRIEJI BRUOŽAI IR PLĖTROS ETAPAI Sakydami ,,klasikinė mokykla“, omenyje turime mokyklą, kuri lieka ištikima principams, paliktiems pirmųjų ekonomikos teorijos mokytojų, ir kuri mėgina tinkamiausiai įrodyti, vystyti ir net pataisyti šiuos principus, bet nekeisdama juose to, kas sudaro jų esmę. C. Gide ir C. Rist’as Pagrindinės sampratos: Klasikinė politinė ekonomija. Gamybos sfera. Gamybos dėsniai. Ekonominių rodiklių vidutinių ir suminių dydžių skaičiavimas. Gamybos kaštai. Darbo kiekis. Vertė. Ekonominė pusiausvyra. Pinigai ir jų funkcijos. ,,Ekonominis žmogus“. Rinkos mechanizmas, arba ,,nematomos rankos“ idėja. Pelno maksimizavimo principas. Pagalbinės sampratos: Loginė abstrakcija. Dedukcija. Indukcija. Mechanistinis požiūris. Aktyvus prekybinis balansas. Apyvartos priemonė. Tobula konkurencija. Valstybės nesikišimas į ekonomiką. Išteklių mobilumas. Visiškas informatyvumas. Kapitalo kaupimas. Merkantilizmo irimą sustiprino auganti tendencija riboti ekonominės veiklos tiesioginę valstybės kontrolę. Dėl to ,,ikiindustrinės sąlygos“ prarado ankstesnę reikšmę ir įsivyravo laisva privati verslininkystė, kuri, P. A. Samuelson’o žodžiais tariant, lėmė ,,visiško laisser faire (t. y. absoliutaus valstybės nesikišimo į ūkinį gyvenimą) sąlygas, įvykiai pasuko visai kita linkme“ ir tik ,,[...] XIX a. pabaigoje beveik visose šalyse nenutrūkstamai plėtėsi valstybės ekonominės funkcijos“. Iš tiesų ,,visiško laissser faire“ nuostata tapo naujos ekonominės minties krypties – klasikinės politinės ekonomijos devizas, o jos atstovai nuvainikavo merkantilizmą ir jo propaguojamą protekcionistinę ekonomikos politiką, pasiūlydami alternatyvią ekonominio liberalizmo koncepciją. Klasikai praturtino ekonomikos mokslą daugeliu fundamentalių nuostatų, nepraradusių aktualumo ir dabar. Būtent klasikinės politinės ekonomijos atstovų dėka, ekonomikos teorija įgavo mokslinės disciplinos statusą. Pačią ,,klasikinės politinės mokyklos“ sąvoką sugalvojo K. Marx’as. Jis skirstė mokslininkus į klasikus ir vulgariuosius. Pirmiesiems jis priskyrė ,,kapitalizmo vidinės esmės analizę“, o antriesiems – paviršinį ,,išorinių reiškinių“ aprašymą ir ,,apologetiką“, t. y. neteisingos, kaip jis manė, visuomeninės santvarkos pateisinimą. Vadovaudamasis tokiu kriterijumi, jis klasikinės mokyklos pradininku laikė W. Petty, o paskutiniu jos atstovu – D. Ricardo. Nemarksistinis mokslas iš K. Marx’o perėmė terminą klasikai ir jam suteikė visai kitą prasmę – tikrai mokslinę ir daug tikslesnę. Tokio požiūrio bus laikomasi ir šiame vadovėlyje. Pirmiausia apibūdinsime pagrindinius klasikinės mokyklos plėtros etapus, kurių sąlyginai galima išskirti keturis.
Pirmasis etapas apima laikotarpį nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. antrosios pusės pradžios. Tai etapas, kai rinkos santykių sfera labai išplėtė, merkantilizmo idėjos buvo argumentuotai atmestos ir visiškai nuvainikuotos. Šio etapo pradžios pagrindiniai atstovai – W. Petty ir P. Boisguillebert’as. Jie pirmieji nepriklausomai vienas nuo kito ekonominės minties istorijoje pasiūlė darbinės vertės teoriją, pagal kurią vertės šaltinis ir matas yra vienos ar kitos prekinės produkcijos ar gėrybės gamybai sunaudoto darbo kiekis. Minėtinas ir R. Cantillon’o indėlis į politinės ekonomijos plėtrą. Smerkdami merkantilizmą ir remdamiesi ekonominių reiškinių priežastine priklausomybe, jie visi valstybės turto ir gėrovės pagrindu laikė ne apyvartos, o gamybos sritį. Pirmąjį klasikinės politinės ekonomijos etapą baigė vadinamoji fiziokratų mokykla, XVIII a. viduryje ir antrosiose pusės pradžioje paplitusi Prancūzijoje. Šios mokyklos svarbiausi atstovai – F. Quesnay ir J. Turgot. Jie ieškodami grynojo produkto (nacionalinių pajamų) šaltinio pagrindinę reikšmę kartu su darbu teikė žemei. Kritikuodami merkantilizmą, fiziokratai dar labiau įsigilino į gamybos srities ir rinkos santykių analizę, ypač pabrėždami žemės ūkio problemas ir, akivaizdžiai nepagrįstai, nusišalindami nuo apyvartos sferos analizės. Antrasis klasikinės politinės ekonomijos plėtros etapas apima XVIII a. paskutinį trečdalį ir susijęs su A. Smith’o – pagrindinio jos atstovo – vardu ir darbais. Jo ekonominis žmogus ir nematoma ranka, kurią A. Smith’as, beje, mini tik kartą, apeliuodamas į pelno funkciją paskirstyti išteklius tarp šakų, įtikino ne vieną ekonomistų kartą natūralia tvarka ir objektyvių ekonominių dėsnių stichiško veikimo neišvengiamumu nepriklausomai nuo žmonių valios. Iš esmės būtent jo dėka iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio neginčijama laikyta nuostata apie valstybės nesikišimą į laisvą konkurenciją, bei nuo A. Smith’o darbų, kaip pastebėjo vengrų kilmės ekonomistas Tibor’as Scitovsky, 1939 m. emigravęs į JAV ir dėstęs Stenfordo, Berklio, Jeilo bei Harvardo universitetuose, dauguma ekonomistų sutiko, kad tobula konkurencija neišvengiamai ves į efektyvų gamybos organizavimą. Pažymėtina, kad teisėtai klasikiniais laikomi ir A. Smith’o atrasti darbo paskirstymo ir jo produktyvumo augimo dėsniai. Jo teoriniais teiginiais dideliu mastu taip pat grindžiamos prekės ir jos savybių, pinigų, darbo užmokesčio, pelno, kapitalo, produktyvaus ir neproduktyvaus darbo bei kitos koncepcijos. Trečiasis politinės ekonomijos ,,klasikinės mokyklos“ evoliucijos etapas vyko XIX a. pirmojoje pusėje, kai daugumoje išsivysčiusių šalių pasibaigė pramoninis perversmas. Šiuo laikotarpiu A. Smith’o pasekėjai, tarp jų ir jo mokiniai (taip save vadino daugelis iš jų), pamėgino giliai peržiūrėti šio garsiojo škoto idėjas ir koncepcijas, bei praturtino mokyklą iš principo naujais, reikšmingais teoriniais teiginiais. Tarp šio laikotarpio atstovų ypač išskirtini anglai D. Ricardo, T. Malthus’as ir N. Senior’as, prancūzai J. B. Say’us, ir F. Bastiat’as, amerikietis H. C. Carey ir kiti. Nors šie autoriai, sekdami, jų tvirtinimu, A. Smith’u, prekių ir paslaugų vertę nagrinėjo kaip sunaudoto darbo kiekį arba kaip gamybos išlaidas, vis dėlto kiekvienas iš jų ekonomikos minties ir rinkos santykių kūrimosi istorijoje paliko ryškų pėdsaką. Ypač tai pasakytina apie D. Ricardo. Ketvirtasis, baigiamasis klasikinės politinės ekonomijos plėtros etapas apima XIX a. antrąją pusę, kurios metu J. S. Mill’is ir K. Marx’as apibendrino geriausius mokyklos pasiekimus, išlikdami griežtais nuostatų apie kainodaros efektyvumą konkurencijos sąlygomis šalininkais. Kita vertus, šiuo laiku savarankišką reikšmę jau vis labiau įgavo naujos, pažangesnės ekonominės minties kryptys, vėliau gavusios ,,maržinalizmo“ (XIX a. pabaiga) ir ,,institucionalizmo“ (XX a. pradžia) pavadinimus.
Tęsiant beveik du šimtus metų apimančios klasikinės politinės ekonomijos istorijos bendrą apibūdinimą, taip pat naudinga išskirti ir aptarti svarbiausius jos bruožus, bei tendencijas. Juos galime apibendrinti taip. Pirma, šios krypties atstovams nepriimtinas protekcionizmas valstybės ekonominėje politikoje ir jie kūrė bei naudojo gamybos sferos pirmenybinę analizę, neatsižvelgdami į cirkuliacijos (apyvartos) sferą, pažangius metodologinių tyrimų metodus (tarp jų ir priežasties-padarinio (kauzalistinį), dedukcinį ir indukcinį metodus bei loginę abstrakciją) kūrimas ir naudojimas. Be to, jų nuoroda į ,,gamybos dėsnius“ neleido abejoti, kad loginės abstrakcijos ir dedukcijos būdu gautus spėjimus reikėtų patikrinti praktikoje. Dėl to klasikams būdingas gamybos ir cirkuliacijos sferų priešinimas tapo šių sferų ūkinių subjektų dėsningų tarpusavio ryšių, piniginių, kreditinių ir finansinių veiksnių bei kitų cirkuliacijos sferos elementų atvirkštinio poveikio nepakankamo įvertinimo priežastis. Negana to, klasikai spręsdami praktinius uždavinius, atsakymus į pagrindinius klausimus pateikė keldami šiuos klausimus, kaip pasakė N. Kondratjevas, ,,vertinančiai“. Ši aplinkybė taip pat nepadėjo ,,klasikinei mokyklai“ pasiekti politinės ekonomijos ekonominės analizės ir teorinio apibendrinimo objektyvumo bei nuoseklumo. Antra, pagal kauzalistinę analizę, ekonominių rodiklių vidutinių ir suminių dydžių skaičiavimais, klasikai (skirtingai nuo merkantilistų) mėgino išsiaiškinti prekių vertės formavimosi ir kainų lygio svyravimo rinkoje mechanizmą ne siedami jį su pinigų ,,natūralia prigimtimi“ ir jų kiekiu šalyje, o su gamybos kaštais arba, kitaip tariant, panaudoto darbo kiekiu. Tačiau ,,klasikinės mokyklos“ kainų lygio nustatymo sąnaudinis principas nesiderino su kitu svarbiu rinkos ekonominių santykių aspektu – produkto (paslaugos) vartojimu, kintant vienos ar kitos gėrybės poreikiui padidinus vartojimą vienu gėrybės vienetu. Kaip 1962 m. pastebėjo L. von Mises’as, ,,[...] Neturėdami galimybių išspręsti akivaizdų kainodaros paradoksą, klasikai negalėjo numatyti rinkos sandėrių nuoseklumo iki galutinio vartotojo, todėl buvo priversti pradėti savo teorinius įrodinėjimus nuo verslininko, kuriam vartotojiškas naudingumo vertinimas yra įprastas, veiksmų“. Trečia, klasikinės mokyklos autoriai ,,vertės“ kategoriją traktavo vienintele išeitine (pradine) ekonominės analizės kategorija, nuo kurios kaip genealoginio medžio schemoje išsiskleidžia (išauga) kitos išvestinės savo prigimtimi kategorijos. Analizuodami vertės problemą, klasikai, N. Kondratjevo nuomone, parodė, kad ,,[...] ši problema apima daug, nors ir susijusių, bet labai skirtingų klausimų“. Tačiau supaprastinusi analizę ir sistematizavimą supaprastinimai klasikinė mokykla pasiekė, kad ekonominis tyrimas lyg imitavo mechanišką sekimą fizikos dėsniais, t.y. ūkinės gerovės visuomenėje vidinių priežasčių paiešką, neatsižvelgiant į psichologinius, moralinius, teisinius ir kitus socialinės aplinkos veiksnius. Ketvirta, klasikai, tirdami ekonominio augimo ir tautos gerovės didinimo problematiką, išvadas ne paprastai grindė (vėl kitaip nei merkantilistai) aktyvaus prekybinio balanso (teigiamo saldo) užtikrinimo principu, o mėgino pagrįsti šalies ekonomikos būklės dinamiką ir pusiausvyrą. Tačiau čia, kaip žinoma, jie nenaudojo rimtos matematinės analizės, ekonominių problemų matematinio modeliavimo metodų, leidžiančių pasirinkti geriausią (alternatyvų) variantą iš tam tikro ūkinės padėties būklių skaičiaus. Negana to, klasikinė mokykla, pagal J. B. Say’aus ,,rinkų dėsnį“, pusiausvyrą ekonomikoje laikė savaimine. Galiausiai, penkta, pinigai, nuo senovės tradiciškai laikyti dirbtiniu žmonių išradimu, klasikinės politinės ekonomijos periodu buvo pripažinti stichiškai išsiskyrusia iš prekių pasaulio preke, kurios negalima pašalinti jokiais susitarimais tarp žmonių. Tarp klasikų vienintelis, reikalavęs panaikint pinigus, buvo P.
Boisguillebert’as. Daugelis kitų klasikinės mokyklos autorių iki pat XIX a. vidurio neteikė deramos reikšmės įvairioms pinigų funkcijoms, dažniausiai išskirdami vieną – pinigų apyvartos funkciją, t.y. piniginę prekę vertindami kaip daiktą, techninę priemonę, patogią mainams. Kitas pinigų funkcijas jie nepakankamai įvertino dėl to, kad buvo nesuprastas minėtas pinigų-kredito veiksnių atvirkštinis poveikis gamybos sferai. Kaip savo Ekonominių teorijų istorijoje pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, daugiausia A. Smith’o autoritetas pavertė pinigus ,,preke, dar mažiau reikalinga, nei bet kuri kita prekė, apsunkinačia preke, kurios, esant galimybei, reikia vengti. Šią tendenciją diskredituoti pinigus, išryškintą Smith’o kovoje su merkantilistais, vėliau perims jo pasekėjai ir, ją sureikšminę, išleis iš akių kai kuriuos pinigų apyvartos ypatumus“. Aišku, klasikinę ekonominę mokyklą traktuojant plačiau, galima išskirti ir smulkesnius jos bruožus bei nurodyti pagrindinius šio mokslo postulatus. 1. Žmogus nagrinėjamas tik kaip ,,ekonominis žmogus“, turintis tik vieną tikslą – asmeninę naudą, savo padėties gerinimą. Moralė, kultūra, papročiai ir panašiai, visiškai neįvertinami. 2. Visos šalys, dalyvaujančios ekonominiame sandėryje, yra laisvos bei lygios ir įstatymų, ir apdairumo bei įžvalgumo požiūriu. 3. Kiekvienas ekonominis subjektas visiškai informuotas apie kainas, pelnus, darbo užmokestį bei rentą bet kurioje rinkoje dabar ir ateityje. 4. Rinka užtikrina visišką išteklių mobilumą: darbas ir kapitalas gali akimirksniu judėti į reikiamą vietą. 5. Darbininkų skaičiaus elastingumas darbo užmokesčiui ne mažesnis už vienetą. Kitaip tariant, bet koks darbo užmokesčio padidinimas lemia darbo jėgos skaičiaus augimą, o bet koks darbo užmokesčio sumažinimas – darbo jėgos skaičiaus sumažėjimą. 6. Vienintelis kapitalisto tikslas yra pelno nuo kapitalo maksimizavimas. 7. Darbo rinkoje stebimas absoliutus piniginio darbo užmokesčio (jo dydis apsprendžiamas tik paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje) elastingumas. 8. Pagrindinis turto didinimo veiksnys yra kapitalo kaupimas. 9. Konkurencija turi būti tobula, o ekonomika laisva nuo perteklinio valstybės kišimosi. Šiuo atveju ,,nematoma ranka“ užtikrina optimalų išteklių paskirstymą. I. H. Rima, savo ruožtu, nurodė šiuos pagrindinius klasikinės ekonomikos teorijos dėsnius: 1) mažėjančios grąžos; 2) gyventojų skaičius augimo; 3) atlyginimų; 4) kapitalo kaupimo; 5) rentos; 6) santykinių pranašumų; 7) vertės; 8) rinkų ir 9) kiekybinę pinigų teoriją. Šie dėsniai buvo laikomi universaliai pritaikomais, neatsižvelgiant į laiką, vietą ir egzistuojančias institucijas. Manyta, kad ekonominiai dėsniai veikia taip pat nepriklausomai nuo žmogaus kaip ir gamtos dėsniai, patys savaime jie nėra nei geri, nei blogi, nei moralūs, nei amoralūs. Savaime suprantama, toli gražu ne visi, kuriuos laikome klasikinės mokyklos atstovais, pritarė visiems be išimties išvardintiems dėsniams ar priėmė juos be pakeitimų. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite klasikinės politinės ekonomijos vieningus bruožus, požiūrius ir tendencijas. 2. Kokie išskiriami pagrindiniai klasikinės ekonomikos teorijos dėsniai? 3. Ką naujo klasikinė politinė ekonomija atrado metodologinių tyrimų metodų srityje?
4. Apibūdinkite protekcionizmo ir laissez faire principų esmės bei kryptingumo priešingybę. 5. Kokią ekonominės analizės kategoriją klasikinės politinės ekonomijos atstovai laikė pagrindine? Kokius padarinius tai turėjo ekonomikos mokslui? 6. Ką teigė klasikinės politinės ekonomijos atstovai apie ekonominę pusiausvyrą? 7. Kas buvo bendra klasikinės politinės ekonomijos atstovų pažiūrose į pinigus? 8. Pateikite argumentus, kodėl ,,klasikų“ darbinės teorijos ar gamybos išlaidų teorijos sąnaudinis principas prekių ir paslaugų vertės nustatymui buvo nepagrįstas. LITERATŪRA Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 21-46. Perelman M. Classical Political Economy. – London: Rowman and Allanheld, 1984. Eagly R. V. The Structure of Classical Economic Theory. – Oxford: Oxford Economic University Press, 1974. Coats A. W. (ed). The Classical Economists and Economic Policy. – London: Methuen, 1971. Hollander S. Classical Economics. – Oxford: Basil Blackwell, 1987. O’Brien D. P. The Classical Economists. – Oxford: Clarendon Press, 1975. Sowell T. Classical Economics Reconsidered. – Princeton: Princeton University Press, 1974. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 166-179. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 27-28. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 48-49. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 71-80. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 33-45. Рейх Г. Л. История экономической теории. Методическое пособие. – Рига: ВШЭК, 2002. – С. 28-29. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 218-222. Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. – Москва: Изд-во РАГС, 2002. – С. 42-45.
2.2. W. PETTY EKONOMINĖS NUOSTATOS Aš jaučiu pasitenkinimą, rašydamas tai, kas, kaip spėju, neturės jokios reikšmės. W. Petty Pagrindinės sampratos: Gamyba. Pramonė. Žemės ūkis. Klasikinė politinės ekonomijos mokykla. Darbinės vertės teorija. Grynasis žemės produktas. Grynasis darbo produktas. Kaina. Tikroji rinkos kaina. Natūrali kaina. Žemės renta. Diferencinė renta. Darbo užmokestis. Gyvenimo lėšų minimumas. Procentas. Žemės kaina. Mainomoji vertė. Vartojamoji vertė. Politinės aritmetikos idėjos. Nacionalinis turtas. Nacionalinės pajamos. Pagalbinės sampratos: Mokslinė abstrakcija. Kiekybiniai metodai. Aktyvus prekybinis balansas. Manufaktūrinis kapitalizmas. Vertė. Renta. Pinigai. Kiekybinė pinigų teorija. Mokesčiai. Piniginė renta. Pelnas. Klasikinė politinė ekonomija (klasikinė mokykla) ėmė formuotis tik manufaktūriniu periodu, atsiradus ir stiprėjant kapitalistiniam gamybos būdui. Plėtojantis ekonominio gyvenimo pokyčiams, kito Vakarų Europos ekonominis gyvenimas: susidarė stambių kapitalistinių verslovių, atsirado fabrikų darbininkų klasė, išaugo prekybos ryšiai ne tik valstybės viduje, bet ir tarp tolimų šalių, kolonijų. XVI a. Anglijoje feodalinė sankloda pradėjo irti, ir jos gelmėse ėmė formuotis kapitalistiniai santykiai. Plėtojantis manufaktūriniam kapitalizmui, merkantilizmas prarado vedlio vaidmenį aiškinantis ekonomikos dėsnius, prasidėjo jo irimas. Prekybos kapitalas vis labiau priklausė nuo pramoninio kapitalo, o tai reikalavo keisti merkantilizmo ekonominę koncepciją, idealizavusią cirkuliacijos sferą. Pagal šią koncepciją įrodinėta, kad pelnas sukuriamas užsienio prekyboje bei teigta, jog vienintelis turto šaltinis yra tik auksas ir sidabras. Merkantilistinis reglamentavimas, išauginęs ir sustiprinęs prekybą bei pramonę, jau atrodė per siauras. XVII a. pradžioje Anglijoje pasigirdo balsų, reikalaujančių laisvės pirmiausia savo tautos pramonei ir prekybai. Tiesa, prekybos politikoje vis dar vyravo merkantilizmas. Tačiau plėtojantis manufaktūriniam kapitalizmui, atsirado naujų pelno šaltinių. Tiems laikams aukštą išsivystymo lygį Anglijoje pasiekė vilnos apdirbimas, kalnakasyba, laivų statyba, metalurgija. Atsirado ir naujos pramonės šakos – medvilnės ir rašomųjų reikmenų. Kapitalas vis labiau sau pajungė cechinę amatininkystę. Todėl teorija ėmė nebeatitikti praktikos. Prireikė teorijos, kuri pagrįstų kapitalistinio gamybos būdo pranašumus lyginant juos su feodaline gamyba. Šią misiją atliko klasikinė ekonominė mokykla. Kitaip nei merkantilistai, mėginę apibendrinti paviršinius ekonominio gyvenimo reiškinius, klasikinės ekonominės mokyklos atstovai jau stengėsi prasiskverbti į ekonominių procesų gilumą. Jie nagrinėjo feodalizmą pakeitusio kapitalistinio
gamybos būdo vidinius ekonominius ryšius bei perkėlė tyrimus iš cirkuliacijos sferos į gamybos sferą. 2.2.1. W. Petty teorinis indėlis Klasikinės ekonominės mokyklos pradininku Anglijoje laikomas William’as Petty (1623–1687 m.). Jo ekonominės pažiūros formavosi Anglijoje sparčiai plečiantis kapitalistiniams gamybos santykiams. Audringa jų plėtra skatino spartesnį prekybos bei pinigų cirkuliacijos augimą nei kaimyninėje Prancūzijoje. Tai paaiškina, kodėl W. Petty buvo priimtinos merkantilizmo idėjos, todėl kai kurie ekonominės minties tyrinėtojai jį ir priskiria merkantilistų mokyklai. Pagal pramonės plėtotės lygį Anglija aplenkė kitas Europos šalis, o tai sudarė palankiausias sąlygas teoriškai pagrįsti kapitalizmo ekonominius procesus ir leido W. Petty tapti naujo mokslo – klasikinės politinės ekonomijos – pradininku. K. Marx’o žodžiais tariant, W. Petty – „politinės ekonomijos tėvas […] genialiausias ir originaliausias tyrinėtojas – ekonomistas“. Gyvenimo kelias. W. Petty gimė pietų Anglijos mieste Romsey, neturtingo gelumbės gamintojo Anthony Petty šeimoje. Vaikystėje, mokantis miesto mokykloje, visos disciplinos, ypač lotynų kalba, sekėsi stebinamai lengvai. Būdamas 14 metų, neperėmęs tėvo amato, išėjo iš namų ir pasisamdė Sautamptone į laivą junga. (Kaip pažymi A. Anikin’as, XVII ir XVIII a. Anglijoje išplaukimas į jūrą buvo įprastas jaunuolių protestas prieš pilką, kasdienišką gyvenimą; be to, nuo neatmenamų laikų jaunimą viliojo nuotykiai ir nepriklausomybė...). Jau po metų atsitiktinai dėl lūžusios kojos pagal griežtus to meto įpročius jis artimiausiame krante – Normandijos pakrantėje Prancūzijos šiaurėje – buvo išsodintas iš laivo. Svetimame krašte, dėl to kad mokėjo lotynų kalbą, jaunasis W. Petty buvo priimtas į Kanų Jėzuitų kolegiją, kurioje buvo klausytojams užtikrinamas materialinis išlaikymas. Kolegijoje per dvejus metus jis išmoko graikų ir prancūzų kalbų, ir, jo paties žodžiais tariant, „visą paprastąją aritmetiką, praktinę geometriją ir astronomiją, svarbias navigacijos menui [...]“. 1640 m. baigę koledžą, W. Petty grįžo į Londoną, nepraradęs vilties tęsti studijas. Gyvenimui užsidirbdavo braižydamas jūrų žemėlapius, vėliau tarnavo karo laivyne, kur labai pravertė jo gabumai navigacijai ir kartografijai. Po trejų metų dvidešimtmetis W. Petty išvyko iš Anglijos į Olandiją ir Prancūziją, kad galėtų studijuoti mediciną užsienyje. Pirmieji ketveri mokslo metai prabėgo Leidene, Utrechte, Amsterdame ir Paryžiuje. (Čia jis padėjo filosofui Thomas’ui Hobbes’ui (1588–1679 m.), vėliau tapusiam geru jo draugu, studijuojant anatomiją). Tačiau mokslą teko derinti su įvairiais pašaliniais uždarbiais. Vis dėlto mediko išsilavinimą W. Petty įgijo tėvynėje, dar trejus metus mokydamasis Oksfordo universitete. 1650 m. dvidešimt septynerių metų W. Petty buvo suteiktas fizikos daktaro laipsnis ir jis tapo vieno iš Anglijos koledžų Greshamo mieste muzikos profesoriumi (tais laikais žodis muzika apėmė gerokai platesnį kultūrinės veiklos ratą, nei jis reiškia dabar). Tačiau po metų daugeliui netikėtai jis priėmė siūlymą užimti gydytojo prie Anglijos armijos Airijoje vyriausiojo vado pareigas. Nuo to laiko kuklaus mediko gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Parodęs pavydėtiną verslumą, W. Petty skaičiavimais, jis „uždirbo“ 9 tūkst. svarų sterlingų gryno pelno už įprastinę, atrodytų, vyriausybinę rangą – jis asmeniškai rengė žemės sklypų planus matavimams ir užkariautos Airijos žemėlapio sudarymui. Kaip paaiškėjo, W. Petty savo vardu apiformino žemės supirkimą įvairiuose salos kampeliuose už visus Oliver’io
Cromwell’io karininkus ir kareivius, kurie negalėjo ar nenorėjo sulaukti, kol gaus savo žemės sklypą. Prabėgus tik 10 metų, 1661 m., 38 metų nekilmingas gelumbininko sūnus inteligentas – įvairaus rango valdininkas buvo pakeltas į riterius ir užsitarnavo teisę vadintis seru W. Petty. Be to, karaliaus valdžia jam du kartus siūlė pero titulą, tačiau W. Petty šios karaliaus malonės principingai atsisakė. Taigi jis buvo, galima sakyti, žmogumi, viską gyvenime pasiekusiu savo pastangomis. Jis buvo vienas iš tų gyvybingų žmonių, kurie sėkmės susilaukia beveik visur, ko imasi, ir net nesėkmes paverčia sėkme. Nors toks įvairiapusiškumas turi ir savo neigiamų pusių, W. Petty vardas tapo svarbus ekonomikos mokslo istorijoje. Juk vėliau turtingo ir praktiško, apdovanoto imliu protu bei aštria intuicija žemės savininko padėtis atsispindėjo naujose veiklos srityse, aprašant savo požiūrį į visuomenės ir valstybės ekonominį gyvenimą. Pasirodė tokie jo veikalai, kaip Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas (1662 m.), Airijos politinė anatomija (1672 m.), Politinė aritmetika (1676 m.), Įvairios žinios apie pinigus (1682 m.) ir kiti. Juose kaip raudona gija šviečia mintis apie nepakantumą merkantilistinėms idėjoms apie protekcionizmą. Pavyzdžiui, Traktato apie mokesčius ir rinkliavas pratarmėje jis rašė: „Aš gerai žinau, kad […] reikalai (ką aš benorėčiau ar galėčiau pasakyti) eis savo keliu, ir prigimties neapgausi“. Airijos politinėje anatomijoje teigiama: „Kodėl turime uždrausti užsienio prekių, kurių mūsų šalis negali [pigiai] pagaminti, vartojimą? Juk tada mes galime įdarbinti savo laisvą darbo jėgą gaminti tokias išvežamas prekes, kurios pirks tą patį ir daugiau“. Kalbant apie W. Petty mokslinę šlovę, pastebėtina, kad ją nulėmė ne tik asmeniniai jo nuopelnai, bet ir sėkmė. K. Marx’as nutarė laikyti W. Petty ekonomikos mokslo pradininku. Dėl to prie buržuazinių pagyrų, kurių iniciatoriumi 1857 m. tapo W. Roscher’as, prisidėjo socialistų teigiami atsiliepimai. Tokiu būdu ekonomistai, kurie negalėjo sutarti jokiu kitokiu klausimu (be to, tarp jų buvo nemažai tokių, kurie visiškai nesuprato W. Petty indėlio), nuo to laiko pradėjo kartu jį girti. Ekonomikos teorija. Kalbant apie W. Petty pirmuosius mokslinius darbus, pastebėtina, kad jie daugiausia buvo skirti pagrįsti ekonominę politiką, plėtota aktyvaus prekybinio balanso idėja. Šiuose veikaluose W. Petty turtą traktavo dar neatsiribojęs nuo merkantilizmo nuostatų. Jis, kaip ir T. Mun’as, tikėjo, kad „perteklius [eksportuojamų prekių] virš to, kas buvo importuota, atneša į namus pinigus“, bei teigė, kad „kiekvienos šalies turtą sudaro ta dalis, kuri yra užsienio prekyboje“, o „prekių gamyba ir prekyba, skatinanti aukso, sidabro ir brangenybių kaupimą šalyje, yra naudingesnė, nei kitos gamybos bei prekybos rūšys“. Gerovės modeliu W. Petty laikė Olandiją, nes joje sėjama nedaug javų bei mažai auginama galvijų ir, išvadavus savo rankas nuo „senų patriarchalinių karvių augintojų rinkos“, klesti prekyba ir amatai. Kaip merkantilistas W. Petty buvo valstybės kišimosi į ekonomiką šalininkas, bet visada pabrėždavo, kad šis kišimasis turi būti moksliškai pagrįstas. Jo nuomone, ekonominė plėtra turi įgyvendinti objektyvias tendencijas ir nesipriešinti natūraliai įvykių eigai) bei turi skatinti gamybos plėtrą, ypač gavybos pramonėje. W. Petty Traktato apie mokesčius ir rinkliavas pradžioje pateikė įdomią ir pažangią valstybinių išlaidų traktuotę. Jis nurodė, kad reikia mažinti išlaidas didelės kariuomenės, kurios išlaikymas pareikalauja iš vargingos liaudies didelių ir sunkų mokesčių, o tai skurdina šalį, valstybės aparato, karaliaus dvaro, teismų sistemos ir bažnyčios išlaikymui, o didinti socialines išlaidas (švietimui, vargšų prieglaudoms, ligoninėms, senelių ir našlaičių namams).
Nagrinėdamas praktines, konkrečias užduotis pagal merkantilizmo pozicijas, W. Petty savo darbuose daug dėmesio skyrė vykstančių reiškinių aprašymui. Teoriškai tirdamas ekonominius procesus, gilindamasis į reiškinių esmę, mėgindamas juos paaiškinti, jis politinėje ekonomijoje naudojo gamtos mokslų metodus, ekonominėje analizėje plačiai taikė matematiką. Mėgindamas išsiaiškinti priežastinius ekonominių reiškinių ryšius, politinėje ekonomijoje atvėrė kelią mokslinei abstrakcijai (lotyniškai „abstractio“ reiškia atitraukimą). W. Petty domino ekonominių dėsningumų problemos. Jam buvo labai artima svarbiausia klasikų idėja apie objektyvių, stichiškų dėsnių, nepriklausančių nuo žmonių valios raišką ekonomikoje. Kaip teigė pats W. Petty, jį domino „tik priežastys, kurių pagrindas gamtoje akivaizdus“. Todėl jis pabrėžė tiriamų reiškinių tikslios kiekybinės analizės būtinumą. W. Petty gerai suprato, kad turtas sukuriamas materialinės gamybos sferoje, o mainų sfera užtikrina jo paskirstymą. (Tiesa, jis labai tendencingai neigė prekybos ir prekybinį kapitalą kuriant nacionalinį turtą ir pasisakė už tai, kad būtų smarkiai sumažintas pirklių skaičius, nes jų darbo jėga nieko negamina. Pastaruosius W. Petty lygino su „žaidėjais“, užsiėmusiais valstybės „kraujo“ ir „gyvybės syvų“ (kuriais laikė žemės ūkio ir pramonės produkciją) paskirstymu). Pastebėtina, kad visos ar beveik visos W. Petty darbų temas padiktavo jo gyvenamasis laikas ir jo šalies aktualios problemos, tokios, kaip apmokestinimas, pinigai, tarptautinės prekybos politika, ypač pranašumų su olandais pasiekimas, ir t. t. Nors W. Petty ir nebuvo sukūręs vientisos ekonominių žinių sistemos ar pasiūlęs ką nors ypač originalaus, bet daugelį politinės ekonomijos problemų jis sugebėjo apibendrinti labai aukštu teoriniu lygiu. Pirmiausia minėtina, kad W. Petty šimtu metų anksčiau, nei A. Smith’as, aptardamas darbą manufaktūroje ir pateikdamas pavyzdį su laikrodžio gamyba, parodė darbo pasiskirstymo svarbą kapitalistiniam ūkiui. Jis rašė: „Jei gaminant laikrodį vienas darbininkas pagamins sukimo mechanizmą, kitas – spyruoklę, dar kitas – išgraviruos ciferblatą, o trečias – atliks visus likusius darbus, laikrodis bus geresnis ir pigesnis, nei tuomet, jei visą laikrodį pagamintų vienas žmogus“. Darbo pasidalijimo svarbos išryškinimas tapo pagrindu sukurti darbinės vertės teoriją, kurios pradininkas buvo W. Petty, sugebėjęs išskirti vertę, kaip savarankišką kategoriją, ir ją giliai paaiškinti. Būtent jis pirmasis Europoje priėjo išvados, kad vertės šaltinis yra darbas. Pagrįsti šį teiginį buvo skirtas jo mokymas apie „natūralią kainą“, kurią jis suprato kaip vertę, kurios dydį lemia žmonių darbo sąnaudos. Įdomu, kad siekdamas didinti šalies turtą, W. Petty siūlė, nusikaltusiuosius už nedidelius teisėtvarkos pažeidimus užuot įkalinus bausti piniginėmis baudomis, kurios leistų padidinti šalies pajamas, o „neturtingus vagis“ ir padariusiuosius rimtus nusikaltimus atiduoti į „vergovę“, priversti dirbti ir kontroliuoti jų darbą. Siekdamas to paties tikslo, jis siūlė į visos šalies darbo rinkas įtraukti ir vaikų darbą. Toks požiūris į darbą, priešinant merkantilistų nuostatoms, reiškė, kad turtas sukuriamas pirmiausia darbu ir jo rezultatais, t. y. jis paneigė „ypatingą“ pinigų vaidmenį ūkiniame gyvenime. Į pastaruosius jis žvelgė tik kaip į „geriausią prekybos matą“, nes tai amžina, negendanti prekė ir jos vertė svyruoja daug mažiau nei kitų prekių. Todėl, W. Petty nuomone, jeigu kokia nors valstybė imasi monetų nuvertinimo, tai rodo jos nuosmukį, negarbingą valdovo padėtį, krentantį visuomenės pasitikėjimą pinigais. Nors ir prijausdamas merkantilistams, vis dėlto W. Petty suprato, kad auksas ir sidabras nėra natūralus ir negali būti pastovus pinigų matas, nes kinta jo vertė. Todėl W. Petty svarbiausias klausimas buvo prekės kaina. Bet jis tyrė ne atsitiktines, rinkos kainas, kurias vadino „politinėmis“, o vidutinę arba natūralią kainą, kurią laikė rinkos kainų vidiniu pagrindu. W. Petty kėlė klausimą, kas lemia „natūralią kainą“ mainant
bet kurią prekę į auksą ar sidabrą. Jis pateikė tokį atsakymą: prekės, žmogaus pagamintos per tam tikrą laiką, vertė – jos „tikroji rinkos kaina“– lygi sidabro (ar aukso) kiekio, kurį per tą patį laiką kitas žmogus gali išgauti, pervežti, nukalti iš jo monetas, vertei – „natūraliai kainai“. W. Petty samprotavo maždaug taip: jei bušelis grūdų mainomas į unciją sidabro, tai ši yra natūrali bušelio grūdų kaina. Šią išvadą savo Traktate apie mokesčius ir rinkas W. Petty aiškino tuo, kad grūdų ir sidabro šių kiekių pagaminimui sunaudotas toks pat darbo kiekis. Toliau jis darė išvadą, kad prekės yra vienodos vertės, nes jose įkūnytas vienodas darbo kiekis. (W. Petty rašė: „Leiskite šimtui vyrų dešimt metų dirbti prie javų, ir tuo pat metu tiek pat vyrų – prie sidabro. Aš esu tikras, kad tikslios pajamos iš sidabro yra lygios visoms pajamoms iš javų“). Darbo rūšių skirtumai neturi reikšmės. Prekės vertę galima išmatuoti darbo laiku, sunaudotu jos gamybai, o vertės dydis priklauso nuo darbo našumo. (W. Petty turėjo omenyje ne prekės ir sidabro vertės lyginimą, o jų gamybos metu pridėtos vertės lyginimą, nes lyginti prekę ir pinigus jis siūlė tik atskaičiavus materialines sąnaudas). Taigi su tam tikra išlyga galima teigti, kad W. Petty klasikinėje politinėje ekonomikoje padėjo darbinės vertės teorijos pagrindus (pats W. Petty niekada nevartojo „prekės vertingumo“ sampratos). Tačiau ši teorija turėjo trūkumų: 1) W. Petty nesugebėjo suprasti vertės ir darbo, sukuriančio šią vertę, prigimties; 2) jis painiojo mainomąją ir vartojamąją vertę, abstraktų ir konkretų darbą, vertę ir vartojimo vertę. 3) W. Petty manė, kad vertę kuria tik tas darbas, kuris sunaudojamas aukso ir sidabro gamyboje, t. y. čia jau akivaizdi merkantilizmo įtaka. Kita vertus, pranašumų priskyrime tik darbui brangiųjų metalų gavybos srityje, nesunku įžvelgti ir politines priežastis. Juk W. Petty tikėjo stipria vyriausybe bei troško sustiprinti Angliją kovojant su užsienio kaimynais. O tam reikėjo skirti daug laiko, darbo ir jėgų. Trumpame moksliniame straipsnyje Verbum Sapienti (1665 m), kuris tapo pasirengimu išmatuoti Anglijos turtą, jis, atsakydamas tariamam prieštarautojui, kuris klausė, ar šis nenuilstantis darbštumas yra begalinis, teigė, kad tai tęsis tol, kol „mes turėsime daugiau pinigų nei kaimyninės užsienio šalys“. Vis dėlto, jei pripažįstame, kad pabrėždamas darbo veiksnį nustatant „natūralią kainą“, W. Petty tiesė kelią darbinei vertės teorijai, turime konstatuoti, jog vertindamas darbo vaidmenį jis nebuvo visiškai nuoseklus. Tai rodo ir garsioji W. Petty formulė: Darbas yra turto tėvas ir aktyvusis pradas, o žemė – jo motina, kuri priešintina merkantilisto Lewes’o Roberts’o požiūriui, kad gamtiniai ištekliai, Žemės rutulys yra „visų turtų šaltinis ir motina“, ir kurią galima laikyti vienu iš W. Petty mokymo apie vertės šaltinį variantų. Taigi, kitaip nei merkantilistai W. Petty manė, kad turtą, tarp jų ir pinigus, sudaro ne tik brangieji metalai bei akmenys, bet ir valstybės žemė, namai, laivai ir net namų apyvokos daiktai. Būtent samprotaudamas šiais klausimais jis išsakė minėtąjį populiarų ir mūsų dienomis tvirtinimą. W. Petty teisingai pastebėjo, kad daiktinį turtą, vartojamąją vertę darbas sukuria padedamas gamtos, t.y. dalyvaujant gamtos veiksniui. Tačiau, kadangi, kaip minėta, jis neskyrė vartojamosios vertės ir vertės bei abstraktaus ir konkretaus darbo, tai jo formulėje žemė buvo laikoma tokiu pačiu vertės šaltiniu, kaip ir darbas. W. Petty, žemę ir darbą vadino „natūraliais standartais ir matais“. Jis net paaiškino, kaip atskirti šių dviejų šaltinių indėlį kaupiant turtą: lyginant neapdirbtoje žemėje užaugintą produktą su analogišku produktu, užaugintu įdirbtoje žemėje, pirmąjį iš jų galima laikyti grynuoju žemės produktu, o produkcijos prieaugį antruoju atveju – grynuoju darbo produktu. Be to, jis mėgino traktuoti žemę ir darbą kaip vienamatį dydį, teigdamas, kad „būtų naudinga rasti natūralų lygybės tarp žemės ir darbo santykį“. Nustatydamas „natūralų paritetą“, W. Petty pamėgino sulyginti žemės ir darbo vertes, prilygindamas
žemės sklypą, kuris pateikia „maistą suaugusiam vyrui vieną dieną prasimaitinti“ (su tam tikromis išlygomis), tokio vyro dienos darbui. Taip pat žemės bei darbo sukuriamą vertę W. Petty traktavo kaip „vidutinį suaugusio žmogaus išsimaitinimą“, o tai iš esmės reiškė, kad nustatytas jo darbo užmokestis. Pagal savo darbinės vertės teoriją, W. Petty išplėtojo mokymą apie darbo užmokestį ir rentą (arba kapitalizuotą rentą, kaip rašė K. Marx’as). Darbo užmokestį jis traktavo kaip darbo kainą. Kadangi W. Petty, kaip ir kiti klasikinės politinės ekonomijos atstovai, dar neoperavo darbo jėgos kategorija, nesugebėjo suprasti darbo užmokesčio esmės, nes nesuvokė, kad darbas, būdamas vertės šaltinis, pats neturi vertės ir kainos. Juk darbas – tai procesas, ir jo negalima parduoti. Darbininkai parduoda kapitalistui ne darbą, o darbo sugebėjimus, t. y. darbo jėgą. Tačiau spręsdamas klausimą, kam turi būti lygi darbo vertė, arba darbo užmokestis, W. Petty priėjo svarbios išvados, kad darbo užmokestį lemia objektyvūs veiksniai, o ne subjektyvūs įstatymų leidėjų sprendimai. W. Petty nuomone, darbo užmokestį lemia būtini darbuotojų gyvenimui reikmenys (ir nedaugiau), kad šie galėtų „gyventi, dirbti ir daugintis“. W. Petty tvirtino, kad „įstatymu turėtų būti užtikrintos darbininkui tik lėšos išgyvenimui, nes jei jam leistume gauti dvigubai daugiau, jis dirbtų du kartus mažiau, nei galėtų dirbti. Tai visuomenei reikštų tokio pat darbo kiekio praradimą“. Tiesa, jis klydo, manydamas, kad darbo užmokestis turi užtikrinti tik fiziologinį gyvenimo minimumą, nors W. Petty laikais darbo jėgos kaina iš tikrųjų buvo artima šiam lygiui. Be to, čia pravartu įsiklausyti į W. Leontief’o pastebėjimą: „Tai, kad nė vienas darbininkas nesiderėjo dėl realaus darbo užmokesčio – net jeigu taip ir buvo – visiškai nieko neįrodo, nes, derėdamasis dėl užmokesčio pinigine išraiška, darbuotojas gali vadovautis realia pajamų perkamąja galia“. Toliau, iš to W. Petty darė išvadą, kad darbuotojas kaip darbo užmokestį gauna tik dalį savo sukurtos vertės. Likusi vertės dalis yra pridėtinis produktas (renta), kuris tenka savininkui. Verslininkų ir žemdirbių pajamas W. Petty apibūdino pagal savo unifikuotą rentos sampratą. Žemės renta jis vadino skirtumą tarp grūdų vertės ir kaštų jų pagaminimui. W. Petty rašė: „Natūrali žemės renta yra pajamos iš derliaus atėmus maistą ir reikalingiausius darbininko produktus“. Iš esmės jis šia samprata pakeitė kitą sampratą – fermerio pelną. W. Petty supratimu, pelnas – tai ta produkto dalis, kuri lieka atskaičiavus kaštus, t. y. išlaidas darbo užmokesčiui ir sėklai. Iš esmės jis pelną traktavo kaip žemės rentą. (Prisiminkime, kad XVII a. žemė – vis dar pagrindinis darbo objektas. Todėl W. Petty pelnas pasireiškia vien tik žemės rentos forma. Kaip matysime vėliau, palūkanas jis taip pat kildino iš žemės rentos, teigdamas, kad šis rodiklis turi būti lygus „rentai tokio kiekio žemės, kuris gali būti nupirktas už tuos pačius paskolintus pinigus, su sąlyga, jog bus užtikrintas visiškas jų visuomeninis saugumas“. Taigi, W. Petty, kaip ir kiti dar nenutolę nuo feodalinės epochos autoriai, pelno nelaikė atskira kategorija, o renta jam buvo lygi visam pridėtiniam produktui. Tačiau kadangi prekės vertė nustatoma pagal sunaudotą darbą, o darbo užmokestis – šios vertės sudedamoji dalis – yra konkretus dydis, tai renta faktiškai pasireiškia kaip darbu sukurtas vertės perteklius, lyginant su darbo užmokesčiu, t. y. kaip pridedamojo darbo produktas. Todėl mokyme apie žemės rentą iš esmės kalbama apie pridedamają vertę. Jis rašė „Tarkime, koks nors žmogus pats augina grūdus tam tikrame žemės sklype. Galima teigti, kad kai šis žmogus išskaičiuos iš gauto derliaus dalį, skirtą sėklai bei tai, ką jis pats suvalgys ir atiduos kitiems mainais į drabužius bei kitiems būtiniems poreikiams tenkinti reikalingus dalykus, likusi grūdų dalis sudarys natūralią arba tikrąją žemės rentą tais metais [...]“. Kitaip nei merkantilistai, W. Petty mažai dėmesio skyrė prekybiniam pelnui ir parodė, kad turtas auga dėl pridėtinio darbo, kuris įkūnijamas kaip pridėtinis produktas, nagrinėtu atveju sutampantis su
žemės renta. Taigi W. Petty rentą traktuoja trejopai: 1) kaip žemdirbio grynąjį produktą, 2) kaip visuotinę pridedamosios vertės formą, ir 3) kaip pačią žemės rentą. Darytina išvada, kad apibūdindamas rentą kaip produkto perteklių, lygindamas su sąnaudomis jam gauti, W. Petty faktiškai pateikė visai naują turto kilmės paaiškinimą, tapusį kertiniu akmeniu klasikinės politinės ekonomijos teorijos rūmui. W. Petty pirmasis 150 metų anksčiau už D. Ricardo ėmė naudoti diferencinės rentos sampratą, kurią, K. Marx’o nuomone, jis atskleidė net geriau, nei A. Smith’as. Knygoje Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas gana aiškiai apibūdinta natūralaus derlingumo renta ir renta dėl geografinės padėties, t. y. diferencinė renta. W. Petty nuomone, diferencinė renta yra žemės ūkyje gaunama dėl skirtingo žemės sklypų derlingumo bei skirtingos jų geografinės padėties rinkos atžvilgiu. W. Petty diferencinę rentą kildino ne iš žemės kaip tokios, o iš darbo, nes skirtinguose sklypuose darbas yra skirtingo našumo. Apibūdinęs rentą kaip grynąsias pajamas iš žemės, W. Petty kėlė klausimą dėl žemės kainos. Žemės pardavimas faktiškai buvo traktuojamas kaip teisės gauti rentą pardavimas. Todėl, jo nuomone, žemės vertė, ar kaina, yra tam tikro metinių rentų skaičiaus, prilygstančio maždaug trijų kartų atstovų (senelio (50 metų), tėvo (28 metų) ir sūnaus (7 metų)) bendro gyvenimo trukmei (t. y. tuo metu Anglijoje maždaug 21 metams) suma, arba, kitaip tariant, kapitalizuota žemės renta. Taigi W. Petty žemės kaina buvo lygi kasmetinei rentai padaugintai iš 21 metų. Bet W. Petty gerai suprato, kad metinių rentų, lemiančių žemės vertę, kiekis gali keistis. Todėl kartais žemės kainos skaičiavimui jis naudojo ir kitokį metų skaičių, šiuos nukrypimus aiškindamas nuosavybės žemei teisių garantavimo dydžiu. Nors W. Petty pelną tapatino su renta, bet vis dėlto vienai pelno rūšiai – skolinamo kapitalo procentams (palūkanoms) – skyrė ypatingą reikšmę. Jis teigė, kad procentas yra pajamos, gaunamos iš žemės rentos, ir vadino jį pinigine renta. W. Petty procentą (palūkanas) lygino nuomos mokesčiui bei, kaip ir merkantilistas Nicholas Barbon’as, pasisakė prieš jo reguliavimą įstatymais, o ką jau kalbėti apie lupikavimo užraudimą įstatymais. (Kitaip nei kitas merkantilistas Thomas Culpeper’is, kuris 1661 m. savo traktate rekomendavo fiksuoti palyginti žemą maksimalią procento normą). W. Petty samprotavo maždaug taip: kapitalo savininkas gali įsigyti tam tikrą žemės sklypą, atnešantį jam garantuotas kasmetines pajamas kaip žemės rentą. Vadinasi, paskolintas kapitalas jo savininkui turi užtikrinti kasmetines pajamas, bent jau lygias metinės rentos, gaunamos iš šio žemės sklypo, dydžiui. Žemiau palūkanų norma negali kristi. O kai investicijų patikimumu abejojama, savaime suprantama, kad palūkanos bus didelės, o nedidelės palūkanų normos rodo, kad gamyba klesti. Toks procento traktavimas buvo savaip logiškas, nes rentą W. Petty laikė kapitalistinių pajamų (pridedamosios vertės) visuotine forma, o procentą atitinkamai kildino iš rentos kaip antrinę formą, neturinčią jokios įtakos žemės kainai. Kita vertus, kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, W. Petty sukurta procento teorija mus vėl sugrąžino į scholastiką (tai nėra labai netikėta, prisiminus, kad jis mokėsi jėzuitų mokykloje Kanuose). Viena vertus, yra jo pasisakymas, kad užsienio valiuta – tai „vietinis procentas“. Tai leidžia daryti prielaidą, nors jis to ir neišsakė labai aiškiai, kad jis būtų sugebėjęs priimti formuluotę, pagal kurią procentas – tai „mainai, ištęsti laiko aspektu“ (exchange over time). Šį apibrėžimą nagrinėjo, bet jo nepriėmė daktarai – scholastai. Kita vertus, W. Petty aiškiai tvirtino, kad „procentas – tai kompensacija už susilaikymą nuo savų pinigų naudojimo per sutartą laiką, neatsižvelgiant į tai, kiek jie šiuo laikotarpiu buvo jums reikalingi“. Ši nuostata (ypač įvertinant tai, kad W. Petty nepritarė procentų gavimui už pinigus, kuriuos paskolos davėjas gali panaudoti bet kuriuo metu) paprasčiausiai yra vėlyvosios scholastikos doktrina. Be to, ir minėti W.
Petty įvairūs ne visada sėkmingi samprotavimai apie procento ir žemės rentos ryšį taip pat primena scholastiškus argumentus. Savo Traktate apie mokesčius ir rinkliavas W. Petty pažymėjo, kad susiduriama su „giliu paslapčių, susijusių su pinigais, vandenynu“. Jį daugiausia domino trys pinigų problemos aspektai labai susiję su to meto Anglijos pinigų sistema: monetų gadinimas, išleidžiant įstatymus vykdomas monetų vertės pakeitimas ir pinigų kiekio, reikalingo apyvartai, nustatymas. Nors W. Petty požiūris į pinigus, bent jau ankstyvuosiuose darbuose, buvo merkantilistinis, bet kalbėdamas apie pastarąjį aspektą, kur jis pasistūmėjo gerokai toliau už savo amžininkus, W. Petty akivaizdžiai kritikavo merkantilistus: jo žodžiais tariant, neprotinga stengtis didinti pinigų kiekio šalyje, jei tai neskatina visų turto rūšių augimo, nes, kaip jis pažymėjo savo Verbum Sapienti, „pinigai savaime nereiškia turto“, jie tėra „politinio kūno lašiniai, ir jei šiame kūne jų per daug, tada šis nėra vikrus, o jei pernelyg mažai, šis kūnas suserga“. Plėtodamas šią mintį, W. Petty atkreipė dėmesį, kad drausti išvežti pinigus beprasmiška ir nenaudinga. Jo žodžiais tariant, tokia valstybės užmačia tolygi draudimui į šalį įvežti importines prekes. Visa tai neišvengiamai išvirs į prekių, nupirktų užsienyje už pinigus pažeidžiant įstatymą, kainų kilimą. Be to, jo nuomone, prekybininkui pasiseks suderėti daug didesnius sandėrius, kai turės ne tik prekių, bet ir grynųjų pinigų. Juk „pirklys turės prie savęs daugiau vertybių ar pinigų, atsižvelgiant į tai, kaip už vienus ar kitus galės įsigyti daugiau prekių“. 1682 m. konkrečia dingstimi – kilus ginčams dėl Anglijos monetos perkalimo – W. Petty parašė nedidelė veikalą, pavadintą Įvairios žinios apie pinigus. Tai 32 klausimai ir trumpi atsakymai. Pažymėtina, kad šis kūrinys – tartum plieninis mokslinės pinigų teorijos karkasas, laikančioji konstrukcija, kurią tereikėjo užpildyti kitomis medžiagomis – patikslinimais, detalėmis, iliustracijomis, įrengti pertvaras tarp skyrių ir problemų. W. Petty beveik visai teisingai suprato, kad pinigų kiekis (M), būtinas apyvartai tam tikru laiko momentu, yra lygus prekių kainų sumos (PT) ir pinigų apyvartos vidutinio skaičiaus (V) santykiui. (Tai vėliau buvo įtvirtinta kiekybinėje pinigų teorijoje, kurios svarbiausius teiginius savo veikaluose Pinigai ir Prekybos balansas suformulavo škotų filosofas ir ekonomistas D. Hume’as (1711–1776 m.). Teiginį, kad metaliniai pinigai nuvertėja, kai jų kiekis labai išauga, D. Hume’as grindė vadinamąja kainų revoliucija: bendras kainų lygis smarkiai pakilo, t. y. pinigai nuvertėjo, kai iš europiečių atrastos Amerikos plūstelėjo aukso ir sidabro). Apskritai, mėgindamas atsakyti į minėtus praktinius klausimus, W. Petty tam tikra prasme beveik suvokė pinigų esmę ir funkciją. Tiesa, pinigų, kaip visuotinio ekvivalento, esmę jis suvokė dar gana miglotai. Tačiau mąstydamas apie brangiųjų metalų vertės nustatymą pagal savo darbinės vertės teoriją, jis žengė toli į priekį. Be to, W. Petty nedviprasmiškai pasisakė prieš bimetalizmą, nurodė, kad varinių ir alavinių monetų, naudojamų kaip smulkūs pinigai, skaičius privalo būti ribojamas, bei teigė, kad visaverčius auksinius ir sidabrinius pinigus tam tikru mastu gali pakeisti jų atitikmenys – banko išleidžiami popieriniai pinigai, 50 proc. padengti auksu. Savo trumpame veikale Įvairios žinios apie pinigus (kurį K. Marx’as pelnytai pavadino mažu šedevru) jis kėlė klausimą: „Kaip mes galime pataisyti padėtį, jei turime per mažai pinigų?“ Pamename, kaip į šį klausimą atsakydavo jo amžininkaimerkantilistai. Studijų metais Olandijoje gyvenusio ir gerai išmaniusio tos šalies bankų sistemą W. Petty atsakymas visiškai kitoks: „Mes turime sukurti banką, kuris, kaip tiksliai apskaičiuota, beveik padvigubins mūsų metalinių pinigų efektyvumą“. Panašių idėjų laikėsi ir Ch. D’Avenant’as. Jis teigė, kad popieriniai pinigai gali atlikti cirkuliuojančių mokėjimo priemonių funkcijas ne blogiau, o gal net ir geriau nei auksas ir sidabras, taip pat juos naudojant prekybos skatinimui. Įsteigti banką, leisiantį
banknotus kaip šaltinį kreditams vyriausybei patarė ir D. North’as. Pats W. Petty ne kartą pritarė centrinio banko įsteigimui, bet Anglijos Bankas (kaip privati akcinė bendrovė) buvo sukurtas tik po W. Petty mirties, 1694 metais. Pagrindinis valstybės ekonominis svertas – mokesčiai. Mokesčių klausimas W. Petty buvo labai svarbus ir, lyginant su to laiko Anglijos merkantilistų darbais, jo darbai išsiskyrė aiškiu šios problemos suvokimu. Sutikdamas su T. Mun’u, būdinga jam vaizdinga kalba W. Petty savo Traktate apie mokesčius ir rinkliavas, kuris, ko gero, buvo vienas pirmųjų veikalų, parašytų specialiai šiai temai, teigė: „mokėti mokesčius taip pat neišvengiama, kaip ir valgyti“. W. Petty veikaluose dominuoja mintis, kad pagrindinė visuomeninė mokesčių funkcija yra skatinti kapitalizmo plėtrą šalyje. Mokesčiai reikalingi tam, kad būtų paimami pinigai iš tų, kas juos leidžia pertekliniam vartojimui (neproduktyvių klasių), ir perduodami tiems, kurie pajėgūs juos skirti naudingiems tikslams (apdirbti žemei, žvejybai, kalnakasybos verslui, įrengti manufaktūras). Tai yra, visa mokesčių sistema turi būti nukreipta skatinti produktyvią gamybą, tame tarpe netaikant jokio akcizo mokesčio išvežamoms ūkio prekėms ir apmokestinant įvežamas prekes. Eksporto apmokestinimas priimtinas tik tada, jei šalis turi natūralią monopoliją, kaip Anglija alavo gavybos srityje. Tačiau ši mokesčių prievolė turi būti sureguliuota taip, kad eksportuotojui būtų paliktas pagrįstas pelnas, o prekės kaina išliktų mažesnė, negu įvežant prekę iš kur nors kitur. O importuojamų prekių muitus turėtų lemti šios aplinkybės: importuojamos prekės vartotojui turi būti brangesnės, negu užaugintos ar pagamintos šalies viduje. Ypač apmokestinamos turėtų būti prabangos prekės. Nebaigtos gaminti prekės, įrankiai ir gamyboje naudojamos medžiagos turėtų būti apmokestinamos nedideliais mokesčiais. W. Petty nuomone, mokesčių dydis turi būti toks, kad, viena vertus, jie užkirstų kelią „pertekliniam“ vartojimui ir neleistų vartoti daugiau, nei būtina, o kita vertus – neleistų žmonėms atsidurti tokioje būklėje, kad jiems beliktų griebtis ginklo ir kovoti su per dideliais mokesčiais. Nenorą mokėti mokesčius jis aiškino ir gyventojų įtarimais, kad per daug piktnaudžiaujama mokesčių sistema (žmonėms dažnai atrodo, kad karalius iš gyventojų surinktus pinigus išdalija savo numylėtiniams, nors pats W. Petty manė, kad tai kyla iš pavydo, nes karaliaus palankumas dažnai yra nepastovus ir apgaulingas), piktinimusi per dideliu valdžios išlaidumu (žmonės dažnai mano, kad surinkti pinigai bus panaudoti didingiems renginiams bei pasilinksminimams, triumfo arkoms ir pan.) bei įsitikinimu, kad apmokestinimas yra neteisingas (žmonės yra labai nepakantūs, mokėdami didesnius mokesčius nei jų kaimynai (turima galvoje kitos šalys – Aut. pastaba)). Be to „vulgarūs protai“ piktavališkai nemoka mokesčių ir todėl priverčia valstybę taikyti griežtas priemones. Pastarosios pritaikytos vargingam asmeniui irgi leidžia „išpūsti“ lengvabūdžių žmonių nepasitenkinimą valstybe. Taip pat valstybė, tiksliai nežinodama gyventojų skaičiaus, jų amatų ir turto, apmokestina tuos pačius objektus dvigubai ir sukelia žmonių priešiškumą, kai galima būtų imti vieną mokestį. Antra vertus, tai gali priklausyti nuo vertimo mokėti mokesčius nepalankiu metu, kai gyventojai stokoja pinigų. Juk nežinodama gyventojų turto, valstybė nesiorientuoja, kokią dalį turto (mokesčių) galėtų paimti, o nežinodama krašto amatų, negali žinoti, kokiu metu laiku geriausia paimti savo dalį. Pinigų stygius iš tiesų yra svarbi mokesčių nemokėjimo priežastis. Visi mokesčiai mokami pinigais, bet, pavyzdžiui, fermeriai duoną, gyvulius gali paversti pinigais tik už daugelio mylių ir tik po to sumokėti karaliui mokesčius. Remdamasis Olandijos patirtimi, W. Petty teigė, kad mokesčius rinkti turi specialūs pareigūnai, kurie vykdytų vien tik šias pareigas. Labai dideli muitai gali skatinti verstis kontrabanda ir kyšininkavimu. Todėl geru jų pakaitalu galėtų būti
krovinių gabenimo mokestis, kurį lengva surinkti, o apmokestinamas objektas yra visų matomas. Kalbėdamas apie apmokestinimo formas, W. Petty pasisakė prieš visų žemių rentos apmokestinimą, nes, esant neapibrėžto laiko nuomos sutarčiai, apmokestinimas savaime gali būti perkeltas vartotojui. Teisingą (tinkamą) mokestį rentai, jo nuomone, galima taikyti tik žinant tikslią rentos vertę. W. Petty buvo ir prieš asmens mokestį kaip neteisingą, nes neatsižvelgiama į šį mokestį mokančio asmens turtingumą – tokius pat mokesčius moka žmonės, kurių galimybės nelygios. Nors jis taip pat pažymėjo, kad tokius mokesčius lengva surinkti, tačiau pirmenybę teikė netiesioginiams (akcizo) mokesčiams, mokamiems kartu su kaina perkant vartojimo prekes, pirmiausia prabangos dalykus, kurie, jo nuomone, nėra gyvybiškai būtini. Šia prasme W. Petty buvo Olandijos mokesčių sistemos, kurioje jie „apmokestina ne pagal tai, kiek žmogus gavo [...] bet visada pagal tai, kiek žmogus išleido“, šalininkas. Taigi siūlymo apmokestinti vartojimo išlaidas, o ne pajamas, vėlesniais laikais sulaukusio tokių žymių ekonomistų kaip J. S. Mill’is, A. Marshall’as, A. C. Pigou, I. Fisher’is ir N. Kaldor’as palaikymo, pirmtakas yra W. Petty (bei T. Hobbes’as, apie tai 1651 m. rašęs savo politiniame-filosofiniame veikale Leviathanas). Akcizų, kaip tinkamiausio fiskalinio instrumento, privalumais W. Petty nurodė, kad „tai yra lengviausias, aiškiausias, labiausiai tinkamas būdas pagrįsti tam tikras pajamas“ ir tai, jog tada „kiekvienas žmogus turi mokėti už tai, kuo jis mėgaujasi“. Ir „jei žemė nebus dirbama, bet mokesčiai reguliariai renkami, tai paskatins taupumą“. Kalbėdamas apie specialius mokesčius, leisiančius padidinti pinigų kiekį šalyje, W. Petty siūlė įvesti gimimo ir mirties mokesčius, loterijų mokesčius, taip pat mokesčius žydams ir svetimšaliams. Beje, jis perspėjo, kad šalyse, kuriose yra gyventojų stygius, mokestis užsieniečiams nerekomenduojamas. O specialų mokestį žydams W. Petty grindė tuo, kad šie sudaro pelningus sandėrius prekybos srityje ir sugalvoja, kaip išvengti mokesčių. Jis ypač priešinosi paveldėtos žemės apmokestinimui, nes neįmanoma patikrinti jo nešališkumo ir teisingumo, be to, iškyla apgavysčių, sąmokslo ir priespaudos grėsmė. Apibūdindamas loterijų mokestį kaip tinkamą fiskalinę priemonę, W. Petty teigė, kad „tai mokestis, skirtas nelaimingiems arogantiškiems kvailiams – žmonėms, kurie labai gerai mano apie savo laimę“. Tačiau jis pažymėjo, kad loterijas turi prižiūrėti valstybė, o iš jų gaunamos lėšos taupiai naudojamos. Siekdamas papildyti šalies iždą, W. Petty siūlė apmokestinti net heterodoksinių religijų šalininkus už minties laisvę. Savo ruožtu, atsakomybė už pasauliečių pasitraukimą iš vyraujančios religijos turėjo būti palikta dvasininkams, smarkiai apmokestinant jų atlyginimus, taigi šią jų grupę taip pat vertinant kaip heterodoksinę. Bedieviams minėta tikėjimo tiesų išpažinimo tolerancijos nuostata negaliojo – jie turėjo būti pristatyti prie sunkaus darbo... Kita vertus, „dešimtinės mokestis“, kurį renka dvasininkai iš savo valdomų žemių, W. Petty nuomone, yra tinkamas mokestis remti dvasininkiją, atitinka teisingo mokesčio reikalavimus ir turi būti mokamas natūraliai. W. Petty nepatikliai žvelgė į labdarą, pavienių žmonių grupių rėmimą valstybės mastu – čia jis įžvelgė piktnaudžiavimo pavojų. Kita vertus, pinigus, išleistus rėmimui, jis nelaikė visiškai prarastais, nes galiausiai jie patenka į rankas tiems, kurie užsiima naudingais verslais. W. Petty nuomone, švietimo sistemą turi valdyti ir kontroliuoti valstybė. Visų bendras tikslas turi būti skirti lavinti žmogiškąsias galias ir įgūdžius, ypač darbinius. Pabrėždamas pastarųjų svarbą, W. Petty net teigė, kad jei tam tikra gamyba tampa laikinai nepelninga, ji neturi būti nutraukta, nes toje srityje dirbantys žmonės dėl nieko neveikimo gali prarasti savo darbo įgūdžius.
2.2.2. W. Petty politinės aritmetikos idėjos W. Petty novatoriška dvasia, originalumas ir mokslinis įžvalgumas labai ryškiai atsiskleidė jo veikale Politinė aritmetika, parašytame XVII a. aštuntajame dešimtmetyje (maždaug tarp 1671 m. ir 1676 m.), bet išleistame tik po jo mirties, 1690 metais jo sūnaus lordo Šelberno, pratarmėje nurodant, kad išleisti velionio jo tėvo knygą anksčiau buvo neįmanoma, nes „šio veikalo doktrinos užgaudavo Prancūziją“. (Iki tol Politinė aritmetika buvo platinama rankraštiniais nuorašais). Nuo šios knygos, kurios reikšmę ir pačios politinės ekonomijos esmę puikiai atskleidė vienas talentingiausių jo mokinių, garsaus poeto sūnus Ch. D’Avenant’as, sakydamas, kad „Politine ekonomija mes laikome meną naudojant skaičius samprotauti apie dalykus, susijusius su valstybės valdymu [...] Pats savaime tai, be abejo, labai senas menas [...] [bet Petty] pirmasis davė jam pavadinimą ir sukūrė jo taisykles bei metodus“, savo metriką rašyti pradėjo socialinė statistika ir ekonometrija, o pačios žinios, kaip XVII a. pabaigoje pažymėjo stiprėjantį gamtos mokslų poveikį visų rūšių tyrimams pabrėžęs D. North’as, tapo „dideliu mastu matematinės“. Tačiau, kaip pažymi J. A. Schumpeter’is, W. Petty nebuvo lozungo „Tegul faktai kalba patys už save“ auka. Jis pirmiausia ir galiausiai buvo teoretikas. Tiesa, W. Petty priskirtinas tiems teoretikams, kuriems mokslas – tai išmatavimas. Šie mokslininkai kuria analitinius instrumentus, juos naudodami apdoroja skaitinius faktus ir visa širdimi ignoruoja visus kitus faktus. Jų apibendrinimai yra bendras skaitmeninių duomenų ir samprotavimų vaisius. Naudodamasis skurdžiais ir su dideliais laiko pertrūkiais statistiniais duomenimis, W. Petty pademonstravo milžinišką išradingumą, stengdamasis kiekybiškai įvertinti konkrečius savo laiko ūkinius reiškinius. Jis ne tik naudojo skaitmeninius duomenis kaip aprašomąją medžiagą, bet ir išplėtojo statistinį tyrimo metodą, naudodamas jį visuomeninio gyvenimo dėsningumams išaiškinti. W. Petty darbai turėjo didelį poveikį ekonominės statistikos formavimuisi. Jis pirmasis pamėgino įvertinti nacionalinio turto ir nacionalinių pajamų (nors ir nesivargindamas pateikti jų apibrėžimą) dydį, Anglijos turtą įvertindamas bendra 250 mln. svarų sterlingų suma (ir prie to siūlė pridėti pačių gyventojų piniginį įvertinimą – 417 mln. svarų sterlingų). Šia prasme galima sakyti, kad šiuolaikinė nacionalinių pajamų analizė prasideda nuo W. Petty darbų, nors apskritai jos plėtrą geriau analizuoti pradedant nuo F. Quesnay darbų. (Pastebėtina, kad W. Petty pasiūlytas ir naudotas atskirų materialių objektų grupių piniginio įvertinimo sumavimo metodas kapitalistinių šalių nacionalinio turto statistikoje vyravo iki pat XX a. septintojo dešimtmečio, kol amerikiečių ekonomistas ir statistikas R. Goldsmith’as iškėlė vadinamosios „nepertraukiamos inventorizacijos“ idėją, pinigų apyvartos greitį, demografinius rodiklius). Tiesa, kaip pažymi A. Anikin’as, paties W. Petty apskaičiavimai turėjo esminių trūkumų. Jis nacionalines pajamas skaičiuodavo kaip gyventojų vartojimo išlaidų sumą, kitaip tariant, manė, kad kaupiamąją pajamų dalį – kapitalo įdėjimus pastatams, įrenginiams, žemių pagerinimui ir t. t. – galima ignoruoti. Tačiau ši prielaida XVII a. buvo realistinė, nes kaupimo norma buvo labai maža ir šalies materialinis turtas augo lėtai. Be to, W. Petty netikslumą netrukus ištaisė jo politinės aritmetikos sekėjai, ypač Gregory King’as (1648–1712 m.), XVII a. pabaigoje nepaprastai išsamiai ir nuodugniai apskaičiavęs Anglijos nacionalines pajamas. Neretai reiškinių ir procesų kiekybinį įvertinimą W. Petty atlikdavo visiškai neturėdamas būtinų statistinių duomenų, t. y. netiesioginiais metodais. Tačiau tai nesutrukdė jam išsakyti daug įdomių minčių apie statistinių stebėjimų organizavimą.
Taip pat W. Petty mėgino sukurti gyventojų surašymo programą. Bet demografinės statistikos klausimai jį domino tik tiek, kiek gyventojų skaičius ir jų pasiskirstymas pagal veiklos šakas lemia šalies ekonominę padėtį ir valstybės karinę galią. Juk jis teigė, kad šalis, kurioje daug gyventojų, yra daug turtingesnė nei retai apgyvendinta. W. Petty darbuose galima rasti visą ekonominių rodiklių netiesioginio apskaičiavimo metodų sistemą. Ypač vertingi perteklinio gyventojų skaičiaus nustatymo metodai, leidę jam apskaičiuoti visuomenės poreikį įvairių profesijų atstovams, tarp jų ir medicininiam personalui. Taip pat pagal šiuos metodus buvo apskaičiuota, kiek studentų turi mokytis įvairių specialybių dviejuose Anglijos universitetuose. Be to, jis apskaičiavo, kiek yra nevisai užimtų žmonių, ir įrodė, kad jeigu visi galintys dirbti turėtų darbo ir dirbtų, tai sukauptas šalyje kapitalas būtų penkis kartus didesnis. Kaip pastebėjo H. W. Spiegel’is, galima teigti, kad tai, ką būtų galima laikyti pagrindine W. Petty gausumo ekonomikos teorijos idėja – didelio ir sparčiau augančio gyventojų skaičiaus pranašumai – atsikartojo amerikiečio Benjamin’o Franklin’o (1706–1790 m.), būnant Europoje artimai draugavusio su F. Quesnay, J. Turgot, A. Smith’u, D. Hume’u, E. Burke, ekonominėje mintyje, bei buvo visiškai priešinga T. Malthus’o požiūriui. W. Petty plačiai naudojo vidutinių dydžių kategoriją. Pavyzdžiui, vertę jis nustatydavo pagal vidutinėmis darbo sąnaudas, rentą vaizdavo kaip vidutinę per penkerius metus ir t. t. Statistinis metodas W. Petty padėjo grįsti ir politekonomines išvadas. Norėdami paneigti šias išvadas, jo oponentai buvo priversti naudoti statistinę metodologiją. Paskleisdamas statistinius metodus tuo metu egzistavusiose ekonomikos šakose, W. Petty glaudžiai susiejo kokybinius ir kiekybinius ekonominių reiškinių tyrimo aspektus. Tai buvo didelis W. Petty indėlis į ekonomikos mokslą. Tiesa, demografinės statistikos kūrėjo garbe jam, ko gero, tenka dalytis su savo bičiuliu John’u Grount’u (1620–1674 m.), 1662 m. Londone išleidusiu nedidelę kuklią knygelę, pavadintą Natūralūs ir politiniai mirtingumo biuletenių stebėjimai, susiję su valdymu, religija, prekyba, oru, ligomis ir kitais minėto miesto pakitimais. Knygelė sukėlė nemažą susidomėjimą ir per keletą metų buvo išleista penkiais leidimais; beje antrojo leidimo prireikė tais pačiais metais. Faktiškai tai buvo pirmasis mėginimas remiantis tuometiniais skurdžiais statistiniais duomenimis rimtai išnagrinėti labai svarbias problemas pagrįstai jaudinančias žmones: mirtingumo ir gimstamumo, lyčių santykio ir vidutinės gyvenimo trukmės, gyventojų migracijos ir svarbiausių mirties priežasčių problemas. Tačiau, kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, dauguma ekonomistų labai greitai pamiršo W. Petty metodą. Tiesa, jie neužmiršo W. Petty vardo ir net atsiminė pavienius jo požiūrius, susijusius su įvairiomis praktinėmis problemomis, o taip pat kai kurias jo teorijas, tilpusias į paprastus lozungus. Bet W. Petty metodo esmė, kuri galėjo įkvėpti ekonomistus naujai tyrimų krypčiai, nuvyto škotų profesoriaus rankose ir buvo praktiškai prarasta daugeliui ekonomistų ištisiems 250 metų. A. Smith’as užėmė, kaip jam būdinga, saugią poziciją, pareikšdamas, kad nelabai tiki politine aritmetika (žr. Tautų turtas, ketvirta knyga, 5-tas skyrius). Vis dėlto impulsas, kurį gavo gyventojų skaičiaus natūralaus kitimo statistika, o tuo pačiu ir visa statistika, nebuvo prarastas. Todėl, įvertindami ir kitas W. Petty idėjas, drąsiai galime teigti, kad jam teko svarbus vaidmuo ekonominės minties istorijoje. Jis padėjo pagrindus darbinei vertės teorijai, pirmasis prakalbo apie pridedamąją vertę, tiesa, siedamas ją tik su žemės renta. W. Petty šalininkai J. Grant’as, Charles D’Avenant’as (1656–1714 m.), William’as Fletwood’as (1656– 1723 m.), minėtasis G. King’as beveik suformavo ekonominės minties mokyklą, sukūrė tai, ką jie vadino „politine aritmetika“ ir prisidėjo, kad bent Anglijoje būtų perimti iš W. Petty kiekybiniai metodai. Pavyzdžiui, Ch. D’Avenant’as, dar 1699 m.
išspausdinęs pirmąją „empirinę“ paklausos kreivę, panašiai kaip W. Petty, naudojo statistinę medžiagą daugiausia skaičiuodamas savotiškus ekonominius biudžetus. Pagrindinis jo tyrimų tikslas buvo nustatyti ryšį tarp nacionalinių pajamų ir nacionalinių išlaidų. Kai kurias svarbiausias savo idėjas jis „pasiskolino“ iš G. King’o, kuris pirmasis pamėgino išreikšti neelastingos paklausos poveikį kainoms. Šis „įvertinimas“ buvo išreikštas kaip pastebėjimas, kad 10 proc. neigiamas nuokrypis nuo normalaus derliaus padidins grūdų kainą 30 proc., o 20 proc. neigiamas nuokrypis lems 80 proc. kainų augimą, ir t. t. G. King’o gana logiškame šios problemos formulavime, skaičiavimai buvo grindžiami standartine prielaida, kad sąlygos atitinka normalias. W. Petty iškeltas mokslines idėjas toliau sėkmingai plėtojo žymiausi klasikinės politinės ekonomijos mokyklos atstovai – Adam’as Smith’as ir David’as Ricardo. Galima teigti, kad per tris šimtus metų pasaulis labai pasikeitė. Daug kas iš W. Petty palikimo pasiliko jo gyventame laike. Ekonomikos mokslas, prie kurio ištakų jis stovėjo, plėtojosi ir įgavo visiškai naują kokybę. Vis dėlto, kaip pažymi E. M. Maiburd’as, W. Petty kūriniai net ir šiandien žadina mintį ir džiugina širdį, o jis pats pradeda nuostabią Anglijos ekonominės minties milžinų gretą, kuri nuo to laiko pradėjo rikiuotis ekonomikos moksle. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite Anglijos ekonominę padėtį XVII a. ir nurodykite Anglijos ekonomikos pirmavimo, lyginant su kitomis šalimis, priežastis. 2. Apibūdinkite klasikinės politinės ekonomijos atsiradimo istorines sąlygas. 3. Apibūdinkite W. Petty teorijos bruožus ir pagrindinius ekonominius teiginius. 4. Koks buvo W. Petty požiūris į merkantilizmą? 5. Kokia W. Petty suformuluotos darbinės vertės teorijos esmė? 6. Kas W. Petty nuomone, lemia „natūralios kainos“ dydį? 7. Kuo remdamasis W. Petty teigė, kad darbininkų darbo užmokesčio lygis turi būti minimalus? 8. Kodėl W. Petty neigiamai žvelgė į prekybos ir prekybinio kapitalo vaidmenį kuriant nacionalinį turtą? 9. Apibūdinkite D. Hume’o požiūrį į pinigus. 10. Apibūdinkite W. Petty Politinės aritmetikos reikšmę ekonomikos teorijai. LITERATŪRA Petty W. The Economic Writings of Sir William Petty, 2 vols. S. H. Hull (ed.). – New York: A. M. Kelley, 1963. Петти У. Трактат о налогах и сборах. Verbum sapienti – слово мудрым. Разное о деньгах. – Москва: Ось-89, 1997. Антология экономической классики. /Предисловие И. А. Столярова. – Москва: МП “Эконов” – “Ключ”, 1993. – С. 5-78. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 60-69. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 52-81. Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. – Kaunas: Technologija, 2005. – P. 12-13. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 73-77.
Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 17-20. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 98-113. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 209-215. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 35-37. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 122-135. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 70-74. Roncaglia A. Petty: The Origins of Political Economy. – Cardiff: University College Cardiff Press, 1985. Thomson H. F. The Scotish Enlightenment and Political Economy. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. – P. 231-237. Всемирная история экономической мысли. Т. 1 / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1987. – С. 428-435. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 85-89. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 45-50. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – Москва: Финансы и статистика, 2002. – С. 17-26. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 28-32. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 56-61. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 50-52. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 92-100. Аникин А. В., Аникин В. А. Уильям Петти. – Москва: Экономика, 1986. – 94 с.
2.3. KLASIKINĖS POLITINĖS PRANCŪZIJOJE
EKONOMIJOS
FORMAVIMASIS
Pagrindinės sampratos: Materialinė gamyba. Pramonė. Žemės ūkis. Klasikinė politinė ekonomija. Prekybos laisvė. Darbinės vertės teorija. Žemės vertės teorija. Kaina. Proporcinga kaina. Gausos (pertekliaus) būklė. Rinkos kaina. Tikroji vertė. Vartojamoji vertė. Vidinis vertingumas. Natūrinis, mainų ir piniginis ūkiai. Klasės. Verslininkas. Trijų rentų teorija. Cantillon’o efektas. Pagalbinės sampratos: Monarchija. Dvarininkija. Amatininkų cechai. Merkantilizmas. Kolbertizmo kritika. Realus turtas. Visuomeninio turto koncepcija. Darbo laikas. Laisva konkurencija. Manufaktūrinis kapitalizmas. Vartojimas. Pinigai. Mainų priemonė. Kiekybinė pinigų teorija. Mokesčių politika. 2.3.1. P. Boisguillebert’o ekonominės nuostatos Prancūzijoje klasikinės politinės ekonomijos genezė vyko visai kitokiomis istorinėmis sąlygomis nei Anglijoje. Prancūzija iki pat XVIII a. pabaigos liko feodalinė šalis, kur ir toliau vyravo senoji dvarininkija bei absoliutizmas. Prancūzijos pramonė buvo silpnai išplėtota. Miestuose išliko amatininkų cechų su jiems būdinga griežta reglamentacija ir ribota gamyba. Prancūzijos pramonė negalėjo sėkmingai plėtotis, nes šalyje vyravo natūrinis ūkis, o valstiečiai, nors asmeniškai ir laisvi, bet nuskurdinti daugelio feodalinių mokesčių ir rinkliavų. Čia Anglija visiškai nugalėjo Prancūziją kovoje už tarptautines rinkas. Dėl to merkantilizmas Prancūzijoje toliau nebesiplėtojo, o augančios buržuazijos Prancūzijoje naujieji ideologai atvirai puolė ir kritikavo merkantilistinę politiką. Prancūzijoje klasikinės politinės ekonomijos pagrindėjas buvo Pierre’as le Pesant’as de Boisguillebert’as (1646–1714 m.). Jis, panašiai kaip ir vėliau savo mokyklą įkūrę fiziokratai, daugiausia dėmesio kreipė į sunkią žemės ūkio būklę, būdamas savotišku pastarųjų pirmtaku (užtenka prisiminti garsiąją jo frazę: „Viskas, ko reikia – tai leisti veikti gamtai ir laisvei“ (laissez-faire la nature et la liberte)). Šio mąstytojo pasiūlytos temos aiškiai matomos ir kitų žymių prancūzų ekonomistų F. Quesnay, J. B. Say’aus, J. de Sismondi, L. Walras’o darbuose. Gyvenimo kelias. Prancūzijos kapitalizmo genezės ypatumai padarė esminį poveikį ir P. Boisguillebert’o ekonominių pažiūrų formavimuisi. Gimęs Rouene Normandijos dvarininkų šeimoje (ji priklausė „mantijos bajorijai“ – taip senovės Prancūzijoje buvo vadinami bajorai, kurie eidavo paveldimas teismo ir administracijos valdininkų pareigas), P. Boisguillebert’as gavo puikų tais laikais juridinį išsilavinimą, įskaitant antikinę literatūrą ir filosofiją ir, aišku, Romos teisę. Netrukus jis pasirinko tradicinę jų šeimoje teisininko profesiją ir būdamas 31 metų
pradėjo dirbti Roueno teismo apygardos teisėju, specializuodamasis spręsti žemės ūkio ir valstiečių klausimus. Po 12 metų profesiniai pasiekimai jam padėjo užimti pelningas ir įtakingas Roueno teismo apygardos generalinio leitenanto (viršininko) pareigas. Savotiškoje tuometinio valdymo sistemoje tai reiškė kažką panašaus į miesto vyriausiąjį teisėją, atliekantį ir policininko bei bendro municipalinio valdymo funkcijas. Šiame poste P. Boisguillebert’as išbuvo 25 metus, t. y beveik iki pat gyvenimo pabaigos. Tik likus dviems mėnesiams iki mirties jis perdavė šias pareigas savo vyriausiam sūnui. Ekonomikos teorija. Žingeidus protas, aukšta visuomeninė padėtis paskatino P. Boisguillebert’ą domėtis šalies ekonominėmis problemomis bei išsiaiškinti žemo gyvenimo lygio Prancūzijos provincijose XVII–XVIII a. sandūroje, kaip dvarininką ir jį palietusio tiesiogiai, priežastis. Tai jis mėgino daryti jau pirmuosiuose savo reformatoriškuose (antimerkantilistiškuose) darbuose, parašytuose, būnant 50 metų, 1695–1696 m. anonimiškai išleidus knygą gana miglotu pavadinimu Padėties Prancūzijoje detalus aprašymas, jos gerovės kritimo priežastys ir paprasti būdai atkurti, arba kaip per vieną mėnesį duoti karaliui visus pinigus, kurių jam reikia, ir praturtinti visus gyventojus. Tiesa, ši knyga taip ir liko beveik nepastebėta. Joje P. Boisguillebert’as aštriai kritikavo absoliutizmo merkantilistinę politiką. Kaip pagrindinę Prancūzijos ūkio nuosmukio priežastį įvardijo kolbertizmo ekonominę politiką. Tai Liudviko XIV (1638–1715 m.) pirmojo valdymo periodo finansų ministro Jean’o Baptiste Colbert’o (1619–1683 m.) (taip geriausiai galima nusakyti pagrindinę jo funkciją, nors kartkartėmis jis užimdavo ir kitas pareigas, vienu metu vadovaudamas net šešioms ministerijoms iš karto; tai jo darbo dieną pailgino iki šešiolikos valandų; beje finansų ministro kompetencijai tais laikais priklausė pramonės, prekybos ir žemės ūkio klausimai) 1661–1683 m. vykdyta merkantilistinė politika, stambiomis vyriausybinėmis subsidijomis skatinusi privilegijuotų karališkosios manufaktūrinės gamybos plėtrą ir įteisinusi valstybinių protekcionistinių priemonių naudojimą prekybos vystymui; tai leido formuotis monopolijoms. (Pavyzdžiui, 1674 m. J. B. Colbert’as pirmą kartą suteikė teisę Prancūzijoje gaminti ir pardavinėti tabaką; šią privilegiją vėliau paveldėjo Indes bendrovė). Šio sąžiningo, gabaus ir energingo administratoriaus, tvarkiusio karališkąsias sąskaitas ir per dešimt metų padvigubinusio karaliaus Liudviko XIV pajamas (nepaisant visų milžiniškų J. B. Colbert’o pastangų einant finansų ministro pareigas, karaliaus išlaidos vis tiek viršydavo pajamas...), bet nepalikusio jokių traktatų ir savo požiūrį išdėsčiusio daugelyje laiškų, tarnybiniuose užrašuose, instrukcijose valdininkams ir kituose dokumentuose, politika daug prisidėjo prie prekinių-piniginių santykių plėtros Prancūzijoje. J. B. Colbert’as ragino: „Mes turime tautas užkariauti savo pramone ir įveikti jas savo skoniu“. Bet manufaktūrinė gamyba plėtojosi stabdant fermerių ūkių atsiradimą, taip pat sunkinant nepakeliamai aukštais mokesčiais žemės ūkio gamybą (J. B. Colbert’as į žemės ūkį žvelgė kaip į finansinių lėšų šaltinį valstybei) ir draudžiant išvežti grūdus bei suteikiant laisvę juos įvežti, kas „numušė“ grūdų kainas ir galutinai sužlugdė žemės ūkį. Pagal F. Quesnay skaičiavimus, 1620–1750 m. laikotarpiu Prancūzijos žemės ūkio produkcija sumažėjo 35 proc. Tai turėjo neigiamų padarinių ir pramoninei gamybai, ir viso nacionalinio ūkio lygiui. Ši priežastis galiausiai tapo Prancūzijos vidaus rinkos „siaurumo“ lyginant su senu priešininku – Anglija, esminis veiksnys. Kaip įvertinti neigiamas aplinkybes ekonomikoje, liko svarbiausias klausimas ir kituose P. Boisguillebert’o veikaluose, išleistuose XVIII a. pradžioje: grynai ekonominiuose veikaluose Traktatas apie grūdų prigimtį, perdirbimą ir naudą,
Apmąstymai apie turto, pinigų ir mokesčių prigimtį, Retumo tyrimai ir ypač reformatoriškame kūrinyje, 1707 m. dviem tomais išleistame pavadinimu Kaltinimai Prancūzijai. Už aštrią vyriausybės kritiką pastaroji knyga buvo uždrausta, bet nenurimstantis provincijos teisėjas tris kartus ją perleido, beveik visiškai iš turinio išbraukęs išpuolius prieš vyriausybę. Iš esmės jis paliko ne tiek įrodymus, kiek prielaidas ir užkeikimus, kad ekonominė reforma būtina. Šiose knygose P. Boisguillebert’as, kaip ir anksčiau, aiškiai pademonstravo savo priešiškumą merkantilizmui bei pagrindė reformų būtinybę. Tačiau nei savo idėjų pripažinimo, nei paramos ar supratimo savo idėjoms iš generalinių kontrolierių L. F. Pontchartrain’o ir M. Chamillard’o, ko P. Boisguillebert’as tikėjosi iki pat gyvenimo pabaigos, taip ir nesulaukė. Savo veikaluose jis ypač daug dėmesio skyrė žemės ūkio gamybos, kurią laikė valstybės ekonominio augimo ir turto pagrindu, plėtrai. Pastebėtina, kad analogiška tendencinga pozicija Prancūzijos ekonominėje mintyje išliko iki pat XVIII a. antrosios pusės pradžios, kol čia klestėjo fiziokratizmas, propagavęs fermerinio tipo žemės ūkio gamybos svarbiausią vaidmenį visuomenės socialinės-ekonominės plėtros srityje. Daug dėmesio P. Boisguillebert’o darbuose skirta mokesčių politikos analizei. Juose akivaizdi mintis, kad norint pašalinti kliūtis natūraliai ūkinio gyvenimo tėkmei, būtina reformuoti mokesčių sistemą. Jis siūlė seną, akivaizdžiai regresyvinę sistemą pakeisti proporcingu arba iš dalies progresyviniu apmokestinimu. Faktiškai P. Boisguillebert’as siūlė apmokestinti ne vargšus, o turtinguosius (šis jo pasiūlymas, susišaukiantis su prancūzų merkantilisto J. Bodin’o raginimu įvesti mokesčių visuotinumą ir panaikinti mokestinį valdančiųjų sluoksnių imunitetą (privilegijas), buvo labai drąsus, nes tuometinėje Prancūzijoje viskas buvo atvirkščiai, o diduomenė ir bažnyčia visai nemokėjo mokesčių). Tada vargšai praturtės ir jų vartojimas padidės. P. Boisguillebert’as teigė, kad tikslingi tik tie mokesčiai, kurie skatina ūkio plėtrą ir neprieštarauja jo prigimčiai. Čia jau galime įžvelgti idėją, kad ekonomika plėtojasi pagal savus dėsnius, kurių negalima pažeisti. P. Boisguillebert’as neigė neprotingą valstybės kišimąsi į ekonominį gyvenimą ir reikalavo vidaus prekybos laisvės, nes tikėjosi, kad įgyvendinus šią priemonę, išsiplės vidaus rinka, padidės darbo pasidalijimas, suintensyvės prekių ir pinigų cirkuliacija. Kitaip nei merkantilistas, P. Boisguillebert’as ekonominių dėsningumų ieškojo ne cirkuliacijos sferoje, o materialinės gamybos sferoje, kurios pagrindu laikė žemės ūkį. Jis pasisakė už ekonominę laisvę, turtu laikydamas ne pinigus, o realų turtą – prekes, kurios sukuriamos gamybos proceso metu, bei, kaip ir W. Petty, teikdamas, kad jį sukuria tik du šaltiniai: žemė ir darbas. P. Boisguillebert’as, panašiai kaip ir W. Petty, priešinęs merkantilistams savąjį požiūrį dėl turto esmės, pagrindė, tegul ir ne taip grakščiai kaip anglai, rašę iki jo ar tuo pat metu, kaip ir jis, vadinamąją visuomeninio turto koncepciją. Pastarasis, jo požiūriu, pasireiškia ne pinigų fizine mase, o visų naudingų gėrybių ir daiktų, galinčių suteikti malonumą, įvairove arba, kaip jis pasakė, „vartojant duoną, vyną, mėsą, dėvint drabužius, naudojantis visomis gėrybėmis daugiau nei būtina“. Be to, P. Boisguillebert’as pastebėjo, kad nei žemė, nei turtas pinigais neužtikrina tokio pertekliaus, kad „neleistų jų savininkui žūti skurde, kai pirmosios iš viso yra neapdirbamos, o antrieji – neišmainomi į gyvybiškai būtinus dalykus, tokius kaip maistą ir drabužius, be kurių niekas negali išsiversti. Tik juos reikia laikyti turtu“. Taigi, pasak P. Boisguillebert’o, ne pinigų masės didinimas, o, atvirkščiai, „maisto ir drabužių“ gamybos augimas yra pagrindinis ekonomikos mokslo uždavinys. Kitais žodžiais tariant, jis, kaip ir W. Petty, politinės ekonomijos tyrimo
objektu laikė gamybos sferos problemų analizę, pripažindamas šią sferą svarbiausia ir prioritetine, lyginant ją su cirkuliacijos sfera. Ypač didelis P. Boisguillebert’o nuopelnas tas, kad jis, kartu su W. Petty, gali būti laikomas darbinės vertės teorijos pradininku. Tai jis suprato analizuodamas prekių mainų santykių rinkoje mechanizmą, įvertindamas sunaudoto darbo ar darbo laiko kiekį. P. Boisguillebert’as teigė, kad prekės „tikrąją vertę“ lemia darbas, o vertės matas yra darbo laikas. Visuomenės ekonominis gyvenimas vyksta dėl darbo produktų mainų. Kaip pastebėjo P. Boisguillebert’as, jau gilioje senovėje, kai gyvulių auginimo ir žemdirbystės sritys atsiskyrė, darbo produktų mainai tapo neišvengiami. Tada ryšys tarp mainų proporcijų ir darbo sąnaudų, reikalingų pagaminti mainomas gėrybes, santykio buvo labai skaidrus. Visuomenei tobulėjant darbo pasidalinimas gilėja, visuomenės ekonominiai ryšiai darosi vis sudėtingesni, bet mainų pagrindas lieka tas pats: mainai ir toliau, P. Boisguillebert’o nuomone, turi vykti pagal darbo sąnaudas. Nors pats P. Boisguillebert’as ir nesuformulavo tezės dėl darbo sąnaudų matavimą darbo laiku, bet iš esmės ja vadovavosi visuose savo samprotavimuose. P. Boisguillebert’as teigė, kad visi reikmenys ir prekės turi nepažeisti pusiausvyros ir privalo išsaugoti kainas proporcingai santykiui tarp jų, taigi ir sąnaudoms, kurios būtinos joms pagaminti. Jis rašė, kad „Reikia, kad visi daiktai nuolat išliktų pusiausvyros būklėje ir išsaugotų proporcijos kainą lyginant vieną su kitu ir kaštų, kurie būtini juos atkurti, požiūriu...“. Pažeidus šią proporciją „viskas prarasta ir tam, kuris pelnosi iš kito nelaimės, ir tam, kuris nukenčia“. Taigi P. Boisguillebert’as pirmasis ekonominės teorijos istorijoje suprato, kad rinkos pusiausvyros kainas atitinka konkrečios visuomenės gamybos proporcijos. Jo manymu, kiekvienas gamintojas perka kitų gamintojų prekes su sąlyga, kad ir jo prekę – tiesiogiai ar per tarpininkus – nupirks tos pačios gamintojų klasės nariai. Kitaip sakant, rinkos mainai jam atrodė uždara pirkimų, tarp savęs sujungiančių visus gamintojus, grandine. (Čia, H. Denis nuomone, jau aiškiai galime įžvelgti P. Boisguillebert’o minčių įtaką vėlesnei J. B. Say’aus teorijai. Nors, kaip manė J. A. Schumpeter’is, jis ne tiek „rengė“ garsųjį „rinkų dėsnį“, priskiriamą J. B. Say’iui, kiek, vartotojų paklausos trūkumą ir santaupų perteklių laikydamas grėsme kapitalistinės ekonomikos stabilumui ir krizių priežastimi, laikytinas Say’aus dėsnio kritikų pirmtaku). Pirkimų kainas, kurioms esant visi gamintojai padengia kaštus ir gauna naudos, P. Boisguillebert’as pavadino „proporcingomis kainomis“, o šias kainas atitinkančią ekonomikos pusiausvyrinę būklę – „gausos (pertekliaus) būkle“. Būtent šioje būklėje gamybos proporcijos geriausiai suderintos su visuomeniniais poreikiais. Pasiekti ir išlaikyti tokią būklę P. Boisguillebert’o nuomone, galime tik tada, jei rinkoje vyrauja laisva konkurencija. Todėl pagal P. Boisguillebert’o teoriją, ir darbo paskirstymas tarp šakų turi vykti laisvos konkurencijos būdu. Pažymėtina, kad P. Boisguillebert’as šalies normalios ekonominės plėtros sąlyga laikė proporcingą darbo pasiskirstymą tarp šakų ir neribojamus jų darbo rezultatų mainus. Tai gali būti pasiekta tik esant laisvai gamintojų konkurencijai. Vienam prekės vienetui tenkantis darbo laikas esant tokiam proporcingam darbo paskirstymui ir sudaro „tikrąją vertę“. Kita vertus, kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, nors P. Boisguillebert’o konkurentinės „proporcingos pusiausvyros“ koncepcija buvo išdėstyta taip pat aiškiai, kaip ir A. Smith’o koncepcija, ji nebuvo pastarosios pirmtakė: P. Boisguillebert’ui neatėjo į galvą pateikti tikslią savo koncepcijos išraišką ar ištirti jos savybes. Nepaisant P. Boisguillebert’o pasiūlytos darbinės vertės teorijos koncepcijos netobulumo (jos pagrindas yra sąnaudinis principas), savo laiku ji, be jokių abejonių,
pažangi, nes, kitaip nei merkantilistų, nebuvo grindžiama tariamai natūraliu pinigų vaidmeniu kainodaros srityje. Kaip ir W. Petty, P. Boisguillebert’as nacionalines pajamas išreiškė per vartojimo išlaidas. Visada pabrėždamas vartojimo kaip ekonomikos varomosios jėgos vaidmenį, jis pripažino abipusę priklausomybę, kuri jungia visus pirkėjus ir pardavėjus „prabangos grandinėje“. Jei vienam potencialiam pirkėjui nepavyksta padengti savo gamybos išlaidų, grandinė nutrūksta ir pusiausvyra – P. Boisguillebert’as vartojo šį žodį – suyra. Taigi prekinės gamybos tikslu P. Boisguillebert’as laikė vartojimą. Bet kadangi jis visą dėmesį iš esmės sutelkė tik į turto daiktinę sudėtį, į vartojamąją vertę, vartojimą, išsikreipė jo pinigų bei jų funkcijų suvokimas. Atvirkščiai nei W. Petty, suvedęs vertę į piniginę jos išraišką, P. Boisguillebert’as visiškai ignoravo piniginę formą, nesuprasdama, kad ji neišvengiama. Jei W. Petty dėmesio centre buvo mainų santykis tarp pinigų ir visų likusių prekių, tai P. Boisguillebert’o dėmesio centre buvo tiesioginis santykis tarp prekių, t. y. tieioginiai prekių mainai. P. Boisguillebert’as ryžtingai kovojo prieš pinigus, kurie, jo nuomone, yra visų bėdų šaltinis ir tik pažeidžia natūralią prekinių mainų pusiausvyrą, prekių mainus pagal jų „tikrąją vertę“. Jis pasisakė prieš merkantilistams būdingą pinigų garbinimą, neigdamas tvirtinimą, kad tikrasis turtas yra auksas ir sidabras. Juk tikruoju turtu jis laikė vartojimo prekių gausumą. Pinigus P. Boisguillebert’as laikė pagrindiniu blogio šaltiniu. Jis manė, kad pinigai turi nuolat judėti, nes kai tik jie tampa nejudrūs, viskas žlunga. Apie pinigų vaidmenį P. Boisguillebert’as rašė, kad neabejotini, patys savaime pinigai nėra gėris ir jų kiekis nepadidina šalies turtingumo. Tačiau šis kiekis turi būti pakankamas palaikyti susiklosčiusias pragyvenimo reikmenų kainas. Vienintelė pinigų funkcija, kurią pripažino P. Boisguillebert’as – tai mainų priemonės funkcija. Bet jis manė, kad šią funkciją gali vykdyti bet kokia prekė, nebūtinai vien tik auksas ir sidabras. Iš to P. Boisguillebert’as padarė išvadą, kad metaliniai pinigai gali būti pakeisti popieriniais pinigais. Bet vis dėlto nesuprasdamas, kad pinigai yra būtinas prekinių mainų atributas, P. Boisguillebert’as nemanė, kad pinigai – tai visuotinis ekvivalentas, kurio vaidmenį gali vykdyti tik prekės, pačios turinčios vertę. P. Boisguillebert’o (vienintelio iš visų klasikinės politinės ekonomijos atstovų) noras panaikinti pinigus, išsaugant prekinę gamybą, aiškiai rodo, kad jis menkai tesuprato pinigų ryšį su prekių mainais. Iš esmės tyčia absoliutindamas žemės ūkio vaidmenį šalies ekonominiam augimui, jis nepakankamai įvertino pinigų kaip prekės vaidmenį ir neigė jų realią reikšmę didinant pramonės ir prekybos daiktinį turtą. Greta su tendencingos pozicijos gamybos ir vartojimo (apyvartos) sferos nagrinėjimo klausimo, P. Boisguillebert’o kūrybinio palikimo metodologiniams ypatumams buvo būdinga: • įsitikinimas automatiška pusiausvyra ekonomikoje niekieno neribojamos laisvos konkurencijos sąlygomis; • tvirtas tikėjimas prekių ir paslaugų vertės sąnaudiniu pobūdžiu; • pirmenybės teikimas asmeniniams interesams lyginant juos su visuomeniniais nacionalinės ekonomikos vardan; • nepakankamas pinigų savarankiško ir reikšmingo vaidmens ūkiniame gyvenime vertinimas. Be to, dar gerokai iki pasirodant garsiajai A. Smith’o ekonominio žmogaus ir nematomos rankos koncepcijai, P. Boisguillebert’as išsakė vieną iš jos pagrindinių idėjų. Jis teigė, kad „Visi dieną ir naktį palaiko šį turtą vien tik vardan savų interesų ir tuo pačiu sukuria, nors ir mažiausiai tuo rūpindamiesi, visuotinę gėrybę“.
Baigiant šį poskyrį, norėtųsi dar kartą akcentuoti W. Petty ir P. Boisguillebert’o skirtingą požiūrį į merkantilizmą, kurį nulėmė jau minėta skirtinga Anglijos ir Prancūzijos kapitalistinio ūkio raida XVII–XVIII amžiuje. W. Petty ilgai buvo merkantilizmo dogmų šalininkas, ir nors gyvenimo pabaigoje nutolo nuo merkantilizmo, vis dėlto netapo aktyvus jo priešininkas. O P. Boisguillebert’as pagrindiniu savo uždaviniu laikė atskleisti merkantilistinės teorijos ir politikos žalingumą. Iš esmės visi jo darbai į tai nukreipti. W. Petty, kaip pramoninės buržuazijos ideologas, buvo pramoninės gamybos plėtros šalininkas. O P. Boisguillebert’as gynė valstiečių interesus ir buvo žemės ūkio gamybos plėtros šalininkas. Jei W. Petty pinigus traktavo kaip ekonominės plėtros paskatą (stimulą), tai P. Boisguillebert’as pinigus laikė prekių gamintojų visų bėdų šaltiniu, „didžiausiu budeliu“. Be to, svarbiausia W. Petty pinigų funkcija – būti vertės matu, o P. Boisguillebert’as ją ignoravo. Vienintele pinigų funkcija jis laikė mainų priemonės funkciją. Šį vaidmenį gali atlikti ne auksas ir sidabras, o popieriniai pinigai, privatūs vekseliai ir panašiai. W. Petty nuomone, gamybos tikslas – pinigai kaip mainomosios vertės įkūnijimas. Todėl jo tyrimų centre buvo mainomoji vertė. O P. Boisguillebert’o nuomone, gamybos tikslas – prekių vartojamoji vertė, jų gebėjimas tenkinti žmogaus poreikius. Todėl jo tyrimų centre – vartojamoji vertė. Kadangi P. Boisguillebert’ui gamybos tikslas buvo vartojimas, tai trukdė jam suprasti pažangų kapitalizmo vaidmenį. Tai gerai atskleidė W. Petty, pabrėžęs, kad kapitalizmas sukuria palankesnes nei feodalizmas gamybos plėtros sąlygas. Pažymėtina, kad nepriklausomai viena nuo kitos atsiradusios W. Petty ir P. Boisguillebert’o darbinės vertės koncepcijos panašios tik tuo, jog jose pripažįstami prekių mainai pagal jų gamybai sunaudotą darbą. Kitais savo teiginiais jos beveik priešingos. W. Petty nuomone, vertę tiesiogiai kuria darbas, sunaudotas išgaunant pinigų materialią substanciją – auksą arba sidabrą. Visos kitos darbo rūšys kuria vertę tik tiek, kiek darbo produktai mainomi į auksą ir sidabrą. O P. Boisguillebert’o nuomone, vertę kuria darbas, atsižvelgiant į tai, ar bus darbo produktas mainomas į auksinius ar sidabrinius pinigus. Taigi štai koks buvo šis teisėjas. Nesivadovaujantis jokia sistema, logika, savo mintis dėstantis neaiškiai, dažnai pasikartojantis bei pamokslaujantis, su juoką keliančiais aiškinimais ir naiviai tikintis gamtos visagalybe bei galimybe lengvai išspręsti sudėtingas problemas. Tačiau jis pateikė puikių idėjų ir nuostabių spėjimų, kuriuos mokslas atskleidė tik po penkiasdešimties (F. Quesnay, A. Smith’as), šimto (J. B. Say’us, J. de Sismondi), šimto penkiasdešimties (L. Walras’as) ir dviejų šimtų (J. M. Keynes’as) metų. 2.3.2. R. Cantillon’o indėlis į ekonomikos teoriją P. Boisguillebert’o pasirinktą kryptį tiesiogiai pratęsė Richard’as Cantillon’as (1680 (?)–1734 m.) – žymus sistematikas, taip pat pabrėžęs ir žemės ūkio reikšmę. Kilme airis, didelę gyvenimo dalį jis praleido Prancūzijoje, tiksliau nuolat keliaudamas iš Paryžiaus į Londoną ir atgal (užsiimdamas bankinėmis ir valiutinėmis operacijomis). R. Cantillon’as pagarsėjo kaip žymus bankininkas ir sėkmingas finansų žaidėjas pirmųjų finansinių piramidžių epochoje. Istorikai pažymėjo, kad R. Cantillon’as, ekonomiką matęs kaip nepriklausomą erdvę investicijoms, buvo vienas iš nedaugelio, kuriam pavyko pelningai išsisukti iš J. Law’o monetarinės schemos aferos ir laiku esant aukštai kainai parduoti Compagnie d’Occident, kuri turėjo eksploatuoti Kanadą ir Misisipės slėnį, akcijas. Taip jis susikrovė 20 milijonų livrų
turtą. Tai buvo didžiulės pinigų sumos Londono, Amsterdamo, Briuselio, Vienos ir kituose bankuose, keli namai Paryžiuje ir kitur. Bet į ekonominės minties istoriją R. Cantillon’as įėjo kaip puikus teoretikas. Dėl finansinių piramidžių žlugimo, jo parašyta vienintelė išlikusi knyga – Esė apie prekybos prigimtį (išleista tik 1755 m., paskui užmiršta ir iš naujo atrasta W. S. Jevons’o 1881 m.) – teisėtai laikoma pirmuoju mėginimu sistematiškai išdėstyti ekonomikos teoriją. Tai buvo geriausiai susistemintas, aiškiausias ir kartu originaliausias ekonominius dėsningumus nagrinėjantis veikalas iki pat A. Smith’o Tautų turto pasirodymo, turėjęs įtakos V. de Mirabeau, A. Smith’o, T. R. Malthus’o darbams, manoma, ir F. Quesnay Ekonominei lentelei. (Kai kurie F. Quesnay požiūriai atrodo lyg būtų susiformavę R. Cantillon’o darbų kritikos pagrindu. Net būtų galima teigti, kad R. Cantillon’as F. Quesnay buvo tuo pačiu, kuo D. Ricardo buvo K. Marx’ui). Pats R. Cantillon’as savo traktatą pavadino „politinės ekonomijos lopšiu“. Vadinasi, ekonomikos teorijos kilmę drąsiai galima sieti su R. Cantillon’u. Knyga, parašyta angliškai ir išversta į prancūzų kalbą, ilgą laiką skaitytojams buvo prieinama tik kaip rankraštis ir išleista prabėgus dviems dešimtmečiams po tragiškos autoriaus mirties. Miegantį R. Cantillon’ą nužudė jo tarnas – dėl šio nusikaltimo ekonomikos teorija prarado vieną iš gabiausių ikiklasikinio periodo protų. Juk knyga aiškiai rodė, kad jos autorius labai talentingas ir gerai informuotas, pasižymintis puikiais analitiniais sugebėjimais ir pasaulio pažinimu, plačiai apsiskaitęs žmogus, susipažinęs su W. Petty, J. Locke’o, Ch. D’Avenant’o, P. Boisguillebert’o ir daugelio kitų veikalais. R. Cantillon’as savo knygoje: - atskyrė natūrinį, mainų ir piniginį ūkį; - išskyrė gėrybių vidinio vertingumo teoriją, kartu su ir skirtingai nuo rinkos kainos teorijos; - struktūrizavo visuomenę į klases; - pateikė kainos/aukso persiliejimo tarp šalių mechanizmo teoriją. Knygos analitinė struktūra pagrįsta ėjimu nuo paprasto prie sudėtingo per keturias stadijas: a) pirmiausia ekonomika pavaizduota kaip vienas didelis natūrinis ūkis, kurį valdo vienas šeimininkas (savotiškas komandinės ekonomikos modelis); b) toliau ji transformuojama į ekonomiką, grindžiamą natūriniais (barteriniais) mainais; c) vėliau atsiranda pinigai ir vyksta realios ekonomikos perėjimas į pinigų (monetarinę) ekonomiką; d) galiausiai įjungiamas užsienio rinkos veiksnys, ir uždara ekonomika transformuojama į atvirą. R. Cantillon’o bazinį ekonomikos karkasą sudaro gamyba, skirta poreikių patenkinimui. Šis karkasas lieka nepakitęs sudėtingėjant ūkio organizavimo formoms. Pavyzdžiui, kas pasikeis pereinant nuo natūrinio ūkio, kur gamyba ir poreikiai suderinami tiesioginiais šeimininko nurodymais, prie decentralizuoto, mainais grįsto ūkio? Galiausiai – nieko, – tvirtina R. Cantillon’as, nebent norimas rezultatas bus pasiektas ne iš karto, tuo atveju jei decentralizuotos sistemos gamintojas suklys, pasirinkdamas gamybos apimtis ir prireiks laiko rinkai pakoreguoti šiuos sprendimus. Nepasikeitus šeimininkų – žemdirbių – valiai, nepasikeis svarbiausias dalykas – galutinė produkcijos struktūra, kuri priklauso nuo poreikių (o ne nuo veiklos koordinavimo būdo). Čia R. Cantillon’as seka P. Boisguillebert’o logika, darydamas prielaidą, kad visos pajamos, išskyrus žemės savininko rentą, yra atsveriamos (subalansuojamos) išlaidų. Todėl nedaug priklauso nuo jų savininkų valios – paklausą žaliavoms lemia techninis lygis, paklausą vartojimo gėrybėmis – papročiai. Vienintelis neapibrėžtumo šaltinis – patys žemvaldžiai, kurių rentinių pajamų išlaidos priklauso nuo „nusiteikimo, mados ir gyvenimo būdo“.
Patį R. Cantillon’o pateiktą žemės produkto (produit de la terre) paskirstymo procesą galima pavaizduoti šia schema. Kaip tvirtino R. Cantillon’as, žemės produktas skyla į tris maždaug lygias dalis (tris rentas). Vienas trečdalis padengia fermerio išlaidas, įskaitant išlaidas jo gyvybės palaikymui, kitas trečdalis jam atitenka kaip pelnas, o paskutinis trečdalis priklauso senjorams. Šie žemės savininkai išleidžia žemės produkto savo trečdalio ekvivalentą miestuose, kur, kaip daroma prielaida, gyvena maždaug pusė visų gyventojų. Fermeriai taip pat dalį pajamų (ketvirtį nuo savo dviejų trečdalių) išleidžia pramoniniams produktams, pagamintiems miestuose. Tokiu būdu, pusės (1/3 + 1/6) žemės ūkio produkcijos bendros apimties ekvivalentas iškeliauja į miestus ir patenka į prekeivių bei verslininkų rankas, kurie savo ruožtu šią sumą išleidžia maisto produktams, žaliavoms ir t. t. Kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, R. Cantillon’as buvo pirmas, pateikęs aiškų cirkuliacinių pajamų įplaukų ir išlaidų tarp ūkio sektorių pavyzdį. Vaizdžiai tariant, jis pirmasis mums parodė ekonominį gyvenimą iš paukščio skrydžio. Kitaip sakant, R. Cantillon’as buvo pirmasis, nupiešęs „ekonominį paveikslą“. Vėliau fiziokratų lyderis F. Quesnay savo garsiojoje Tableau Economique sukūrė išplėtotą naują R. Cantillon’o cirkuliacinių įplaukų koncepcijos formuluotę, pabrėždamas, kaip ir R. Cantillon’as, kad žemvaldžių išlaidumas yra reikalingas tam, kad fermeriai ir amatininkai būtų visiškai užimti. Kita vertus, kartu su J. A. Schumpeter’iu reikia pripažinti, kad nepaisant skirtumų, kurie vargu ar susiję su esme, R. Cantillon’o paveikslas buvo toks pat kaip ir F. Quesnay, nors R. Cantillon’as ir nepavaizdavo jo glausta lentele. Taip R. Cantillon’o prioritetas „išradime“, kurį V. de Mirabeau su jam būdingu patosu lygino su rašto „išradimu“, yra neabejotinas. Gamybinis ekonomikos karkasas liko reikšmingas ir kitame svarbiame R. Cantillon’o pasiekime – jis aiškiau (lyginant su W. Petty) išskyrė, viena vertus prekės rinkos kainą, reguliuojamą paklausos bei pasiūlos, ir, kita vertus, vidinį vertingumą (valeur intrins eque), kaip prekės pačios savaime savybę, atsižvelgiant į kintančią paklausą jai. Būtent R. Cantillon’as įdiegė paklausos kreivės sampratą. Panašiai kaip ir visi XIX a. „klasikai“, ypač D. Ricardo, R. Cantillon’as niekada nekėlė klausimo, kaip rinkos kaina atitinka normalią kainą, o tiksliau, kaip pastaroji atsiranda, jei ji iš tikrųjų atsiranda, iš pasiūlos ir paklausos mechanizmo, kuris sukuria rinkos kainą. Laikydamas šių dviejų kainų santykį savaime suprantamu, jis, kainų formavimąsi aiškinęs „minties eksperimentu“, rinkos kainą traktavo kaip atskirą reiškinį ir aiškinimus paklausos bei pasiūlos terminais taikė tik rinkos kainai. Tačiau, kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, taip gimė paviršutiniška ir, kaip parodė tolesnė vertingumo teorijos raida, vedanti į šalį formulė: normalią kainą lemia išlaidos (cost), rinkos kainą lemia pasiūla ir paklausa. Jis išsiaiškino pastovius, dėsningus ryšius tarp ekonominės struktūros elementų. Prekės vidinį vertingumą R. Cantillon’as, sekdamas W. Petty, siejo su žemės ir darbo sąnaudomis, būtinomis jai pagaminti. Tiesa, skirtingai nuo W. Petty, jis akcentavusio darbą ir sukūrusio „darbinės vertės teoriją“, jis plėtojo žemės vertės teoriją, bendru turto matu siūlydamas laikyti žemę. Jau pirmame knygos skyriuje jis teigė, kad „žemė – tai esmė, šaltinis arba medžiaga iš kurio gaunamas visas turtas. O žmogaus darbas – forma, kuri sukuria turtą“. Savo žemės vertės teorijoje R. Cantillon’as faktiškai redukavo W. Petty pliuralizmą („Darbas – turto tėvas, o žemė – jo motina“) žemės monizmo naudai. R. Cantillon’as išjungė darbą, suvesdamas jį į žemę remiantis teiginiu, kad „paties menkiausio suaugusio vergo darbas galiausiai lygus [...] žemės kiekiui“, kuris turi būti panaudotas, norint užtikrinti jo poreikius. Arba greičiau jis vertas dvigubo šio kiekio, nes, kaip rodė to meto statistika, apie pusė vaikų išmirdavo, nesulaukę 17 metų amžiaus. Kiti darbininkai gauna daugiau, nei „pats niekingiausias
vergas“, bet tai aiškinama arba tuo, kad jų darbas yra vertas didesnio žemės kiekio pragyvenimo reikmenų pagaminimui, arba tuo, kad jų atlyginimas susijęs su rizika. Skaičiai, atspindintys darbininkų biudžetus, kuriais R. Cantillon’as ruošėsi patvirtinti savo įvertinimą, buvo pateikti neišlikusiame iki mūsų dienų priede, bet, nepaisant to, reikia atiduoti duoklę R. Cantillon’ui už tai, kad jis žengė pirmą žingsnį šioje tyrimų srityje, kuri gerokai išsiplėtė šimtmečio pabaigoje. (Pastebėtina, kad R. Cantillon’o žemės vertės teorijos reikšmę ne kartą pabrėžė J. A. Schumpeter’is. Ją taip pat panaudojo P. A. Samuelson’as kritikuodamas D. Ricardo, kuris, skirtingai nuo R. Cantillon’o, išbraukė žemę iš savo darbinės vertės teorijos). R. Cantillon’ui žemė yra pirminė, lyginant su darbu, kadangi darbo kiekį riboja išmaitinimo šaltinis, t. y. žemės produktai. Šia mintį jis grindė tuo, kad gyventojų skaičius „prisiderina“ prie esamų gyvenimo priemonių. Su tuo susijęs ir skandalingas R. Cantillon’o pastebėjimas, kad „žmonės dauginasi kaip pelės aruode“ – vienas iš tų, kuris vėliau paskatino anglų mąstytoją – romantiką Thomas Carlyle (1795–1881 m.) politinę ekonomiją pavadinti „niūriu mokslu“ (scientia sinistra). R. Cantillon’as teigė, kad „natūralus ir pastovus būdas valstybės gyventojų skaičiui didinti yra surasti darbo žmonėms ir paruošti tinkamą gamybai žemę“. Galiausiai būtent R. Cantillon’as pirmasis ekonomikos moksle ėmė vartoti dabar įprastą visuomenės skirstymą į tris pagrindines klases – žemės savininkus, „kurių sąskaita egzistuoja ir turtėja visos klasės bei valstybės piliečiai“, samdomus darbininkus ir verslininkus. Paskutines dvi kategorijas jis išskyrė pagal šių klasių gaunamų pajamų tipą. Fiksuotas pajamas gauna samdomi darbuotojai (čia pirmiausia turėti omenyje valstybės tarnautojai ir tarnai), nefiksuotas (neapibrėžtas) pajamas – verslininkai. Ši grupė apėmė labai įvairią publiką: žmones, turinčius savo verslą – pirklius ir fermerius; tuos, kurie parduoda savo darbo paslaugas – amatininkus; ir net elgetas, plėšikus bei kitus asmenis su nefiksuotu uždarbiu. Verslininkų („antreprenerių“) klasę R. Cantillon’as įvedė antrajame savo analizės etape, pereidamas nuo vieningo natūrinio ūkio prie mainų (barterio) ūkio. Ši klasė pakeičia prižiūrėtojų klasę, natūriniame ūkyje vykdžiusią šeimininkų valios perdavimo tiesioginiams darbuotojams funkciją. R. Cantillon’as pabrėžė, kad verslininkų vykdomas darbas, valdomas rinkos signalų, sutapatina pasiūlą su paklausa. Vadinasi laisvas rinkos jėgų valdymas (kitoms sąlygoms esant vienodoms) sukels tokį patį produktyvių išteklių išsidėstymą, kuris pasireikštų nacionalinio valdymo ekonomikoje, kurioje produkcijos sudėtis buvo užtikrinama žemvaldžio dekretu. Įdomu, kad R. Cantillon’o nuomone, prižiūrėtojų tapimas verslininkais neprieštarauja žemvaldžių interesams, atvirkščiai, tai išvaduoja juos nuo „per didelių rūpesčių ir vargų“. R. Cantillon’as pateikė puikų verslininko, atliekančio funkciją, visiškai kitokią nei kapitalisto ir vadybininko, apibūdinimą, kaip to, „kuris nustato apibrėžtą kainą pirkimo vietoje ir tuo metu, tam, kad po to parduotų už neapibrėžtą kainą“, t. y. kaip patiriančio riziką verslo dalyvio. Taigi R. Cantillon’ui verslininkystės funkcijos esmė buvo rizikos prisiėmimas. R. Cantillon’as pastebėjo, kad skirtumai tarp rinkos paklausos ir pasiūlos sudaro galimybes pirkti pigiai ir parduoti brangiai. Būtent dėl šio arbitražinių sandėrių tipo konkurencinėse rinkose įsivyrauja pusiausvyra. Žmones, išnaudojančius šias nerealizuotas galimybes gauti pelną, jis pavadino „verslininkais“, t. y. individais, geidžiančiais pirkti žinoma kaina ir parduoti nežinoma. Negana to, jis pažymėjo, kad tokios rūšies veiksmams visai nebūtina gamybinė veikla bei naudoti verslininko asmenines gamybos priemones, nors dažnai tai reikalinga. Trumpiau sakant, R. Cantillon’ui verslininkystė – tai numatymo ir pasiruošimo prisiimti riziką klausimas. (Pastebėtina, kad R. Cantillon’as buvo pirmasis, ekonomikos teorijoje naudojęs verslininko terminą ir pateikęs
verslininko funkcijų doktriną, tegul ir scholastišką. Įdomu, kad A. Smith’as nors ir skaitė R. Cantillon’ą, bet neatkreipė dėmesio į jo verslininkystės analizę). Trims visuomenės klasėms R. Cantillon’as priskiria ir tris pajamų rūšis (trijų rentų teorija). Pagal šią teoriją, fermeris, kaip pirminis visų pajamų šaltinio – žemės produkto – gavėjas, yra ir pirmasis pajamų (rentos) mokėtojas. Pirmąją (arba pačią) rentą jis moka žemės savininkui, antrąją rentą – miesto verslininkams už jų prekes ir paslaugas, trečioji renta sudaro jo asmenines pajamas. Visuomenės struktūros ir ryšių tarp jų elementų, atsirandančių visuomeninio produkto kūrimo ir perskirstymo procese, fiksavimas vėliau tapo standartiniu būdu aprašyti ekonomines sistemas klasikinėje analizėje. Pastebėtina, kad R. Cantillon’o pasaulyje paskirstymo rezultatai yra ir tai, kad dauguma bežemių (ir bejėgių) žmonių yra palikti tik skurdžiam gyvenimui. Tenka pripažinti, kad tai, kas vėliau tapo tikslas D. Ricardo ir K. Marx’o analizėje (kad kainų pusiausvyros struktūra atspindi ne tik paklausos bei gamybos sąlygas, bet ir socialines sąlygas, pagal kurias nustatoma „kas ką gauna“) yra jau numanoma R. Cantillon’o modelyje. Kalbėdamas apie gyventojų skaičių, darbo užmokestį ir užimtumą, R. Cantillon’as (aiškiai plėtodamas W. Petty požiūrį) manė, kad gyventojai, viena vertus, prisitaiko prie paklausos darbui, kita vertus – jų skaičius reguliuojasi pagal darbo užmokesčio išmokėjimo pragyvenimo minimumo lygyje dėsnį. Taigi jo autoritetu galima būtų pasiremti, norint apginti T. Malthus’o požiūrį, jei ne tas faktas, kad jis taip pat (ir šia prasme jis artimesnis W. Petty) traktavo darbą kaip „natūralų kiekvienos tautos turtą“. Ši R. Cantillon’o mintis rodo, kad jis mąsto kita kryptimi, nors iš tikrųjų tarp abiejų idėjų nėra prieštaravimo. Jos abi tapo plačiai paplitusiomis XVIII a. doktrinomis. Be to, R. Cantillon’as buvo pirmasis, atsisakęs bet kokių abejonių, kad pinigų apyvartos greičio (V) augimo efektas yra ekvivalentiškas vien tik pinigų kiekio (M) augimui. Jis faktiškai pinigų analizę apvertė nuo galvos ant kojų, parodydamas, kad pinigų kiekio augimo poveikis kainoms ir pajamoms priklauso nuo „grynųjų pinigų įvedimo į ekonomiką“. R. Cantillon’as aprašė, kaip gamybos augimas tėvynės aukso kasyklose iš pradžių daro poveikį šioje ūkio šakoje gaunamoms pajamoms, toliau išlaidoms vartojimo prekėms pirkti („[...] šių kasyklų šeimininkas, nuotykių ieškotojas, lydytojai, rafinuotojai ir visi kiti darbininkai padidins savo išlaidas proporcingai su savo pajamomis. Jie namuose suvartos daugiau mėsos, vyno ar alaus nei anksčiau; pradės dėvėti geresnio audinio drabužius, savo namus apstatys geresniais baldais bei įsigytomis kitomis prekėmis. Galiausiai jie įdarbins kelis mechanikus, kurie anksčiau buvo bedarbiai, ir kurie dėl tos pačios priežasties vėliau padidins savo išlaidas“), dar toliau maisto produktų kainoms, sukeliant fermerių pajamų augimą ir realaus darbo užmokesčio kritimą, o tai galiausiai lemia stiprėjantį spaudimą dėl darbo užmokesčio piniginio lygio bei tolimesnių augančių pajamų ir didėjančių kainų ciklų. Jis pažymėjo tai, kad pinigų kiekio (M) augimas ne tik didina kainas, bet ir keičia jų struktūrą, atsižvelgiant į vėl atsiradusius grynųjų pinigų pradinius gavėjus ir jų santykinę paklausą prekėms. Tai „Grynųjų pinigų atsiradimo“ diferencijuotas efektas kainų struktūrai, lemiamas tokio atsiradimo, kuris dabar teorijoje vadinamas Cantillon’o efektu. Pasak R. Cantillon’o, kainų pakitimai, sukelti grynųjų pinigų „atsiradimo“ ekonomikoje, keičiasi pagal „atsiradimo“ prigimtį, o absoliučių kainų kitimus beveik visada lydi santykiniai kainų pokyčiai). R. Cantillon’as taip pat pateikė puikų auksinių monetų piniginių srautų mechanizmo aprašymą bei kruopščią J. Law’o doktrinos „pinigai skatina prekybą“ kritiką. Jis pastebėjo, kad ši doktrina tampa teisingesnė, kai brangiųjų metalų kiekio augimas pasiekiamas eksportui viršijant importą, o ne didinant jų išgavimą šalies viduje; pastaruoju atveju galima tikėtis tiesioginio kainų augimo be poveikio gamybos
plėtimuisi. Tuo pat metu R. Cantillon’as liko merkantilistas, nebijantis tvirtinti, kad, esant visoms sąlygoms vienodoms, „šalių palyginamoji jėga (galingumas) ir turtingumas priklauso nuo didesnio ar mažesnio šalies viduje cirkuliuojančių pinigų gausumo, kurio padidėjimas visada lemia vartojimo didėjimą ir didesnes išlaidas“ bei, kad „bet kuri valstybė, kurioje cirkuliuoja daugiau pinigų, lyginant su kaimyninėmis šalimis, turi pranašumą, kol išlaiko šį pinigų gausumą“. Aukso patekimas į šalį iš tikrųjų kažkiek pakels vidaus kainas, bet tai išeis tik į gera. Formulė „parduok brangiai, pirk pigiai“ reiškia ne tik palankias sąlygas prekybai (eksporto kainoms gerokai viršijant importo kainas), bet ir aktyvų mokėjimų balansą, o tai numano gana nedidelę paklausą šalies gamintojos prekėms užsienyje ir paklausą užsienio prekėms toje šalyje. Bet, jei paklausa pasirodys gera, R. Cantillon’as nesiūlė palikti infliacinių procesų savieigai. Sekdamas W. Petty, jis rekomendavo politiką, trukdančią įtraukti importuojamą piniginį metalą į aktyvią apyvartą, suteikiant paskolas užsienyje ar „įšaldant“ jį kaip stalo sidabrą ir auksą bei papuošalus. Taigi jis nei teoriškai, nei praktiškai nematė priežasčių, kodėl šalis neturėtų nuolat importuoti brangiųjų metalų. Dalis R. Cantillon’o idėjų gali būti priskirta ekonominei sociologijai. Savo veikale R. Cantillon’as pateikė labai įdomią kaimų, miestelių, miestų ir sostinių atsiradimo teoriją, kurioje laikėsi miestų atsiradimo rinkos teorijos, pagal kurią šie plėtojasi iš pradžių dėka periodiškų, o vėliau pastovių rinkų. Ir kalbėdamas apie visuomenės klasių suskirstymą, ir pateikdamas miestų atsiradimo teoriją, R. Cantillon’as sukūręs formą, kurios laikytasi daugelyje XIX a. traktatų (tam tikra prasme tai pasakytina ir A. Marshall’o traktatą), aiškiai įrodė supratimą fakto, kurio taip dažnai nesugebėjo įsisąmoninti mažesnio masto mąstytojai. Jis suprato, kad bet kurio analitinio visuomenės mokslo problemos skyla į dvi besiskiriančias savo metodais grupes. Viena grupė atsako į klausimą, kokiu būdu žmonių elgsena tam tikru laiko momentu pagimdo mūsų stebimus socialinius reiškinius, o antros grupės dėmesio centre yra klausimas, kaip šis elgesys tapo būtent toks, koks yra. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite Prancūzijos ekonominę padėtį XVII a. ir nurodykite Prancūzijos atsilikimo nuo Anglijos ekonomines bei politines priežastis. 2. Apibūdinkite P. Boisguillebert’o teorijos bruožus ir pagrindinius ekonominius teiginius. 4. Koks buvo P. Boisguillebert’o požiūris į merkantilizmą? 5. Kokia P. Boisguillebert’o suformuluotos darbinės vertės teorijos esmė? 6. Kaip P. Boisguillebert’as suprato rinkos kainą ir „tikrąją vertę“? 7. Kodėl P. Boisguillebert’as neigiamai žiūrėjo į prekybos ir prekybinio kapitalo vaidmenį kuriant nacionalinį turtą? 8. Palyginkite W. Petty ir P. Boisguillebert’o ekonomines nuostatas. 9. Nurodykite anglų ir prancūzų klasikinės politinės ekonomijos skirtumus. 10. Apibūdinkite pagrindinius R. Cantillon’o ekonomikos teorijos teiginius ir jų reikšmę tolesnei ekonominės minties plėtrai. 11. Pakomentuokite R. Cantillon’o ekonominės sociologijos idėjas. LITERATŪRA Cantillon R. Essai sur la nature du commerce en general. H. Higgs, ed. and tr. – London: Macmillan, 1931.
Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 69-72. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 82-96. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 77-85. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 25-27. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 121-125. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 215-223. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 173-183. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 39-41. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 75-78. Hebert R. F. In Search of Economic Order: French predecessors of Adam Smith. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. – P. 185-198. Brewer A. Richard Cantillon: pioneer of economic theory. – London: Routledge, 1992. Murphy A. E. Richard Cantillon, Entrepreneur and Economist. – Oxford: Clarendon Press, 1986. Всемирная история экономической мысли. Т. 1 / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1987. – С. 435-440. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 89-93. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 50-52. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – Москва: Финансы и статистика, 2002. – С. 19-26. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 33-34. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 61-64. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 52. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 115-119.
3 dalis FIZIOKRATŲ EKONOMINĖ MOKYKLA
3.1. F. QUESNAY INDĖLIS Į EKONOMIKOS TEORIJĄ Fiziokratų mokyme jau galima aptikti teorinių ekonominių požiūrių sistemą. N. Kondratjevas Pagrindinės sampratos: Fiziokratai. Ekonominė mokykla. Gamybos sfera. Pramonė. Žemės ūkis. Ekvivalentiški mainai. „Natūralios tvarkos“ koncepcija. Grynasis produktas. Pirminiai avansai. Kasmetiniai avansai. Produktyvus ir nevaisingas darbas. Reprodukcija. Visuomeninio produkto reprodukcija. Klasinė visuomenės struktūra. Pagalbinės sampratos: Individualizmas. Ekonomistai. Žemės renta. Kapitalas. Mainomoji vertė. Vartojamoji vertė. Turtas. Pinigai. Ekonominė cirkuliacija. Fermerių ūkiai. Tobula konkurencija. Produktyvi klasė. Nevaisinga klasė. 3.1.1. Fiziokratų mokykla XVIII a. septintą ir aštuntą dešimtmečiais Prancūzijoje susiformavo svarbi klasikinės politinės ekonomijos srovė – fiziokratai. Ji atsirado kaip opozicija prancūziškajam merkantilizmui, su J. B. Colbert’o (1619–1683 m.) politika Liudviko XIV (Karaliaus – Saulės) valdymo laikais, skatinusia pramonės augimą ir ignoravusia žemės ūkio poreikius. Tai pažymėjo ir A. Smith’as. Jis apibūdino fiziokratiją kaip kraštutinę reakciją į merkantilišką J. B. Colbert’o politiką, pabrėžiant žemės ūkį. (A. Smith’as rašė: „Jei lazda pernelyg perlenkiama į vieną pusę, norėdamas ją ištiesinti turi tiek pat perlenkti į kitą“). Prie šios pirmosios mokslinės ekonominės mokyklos, kuri pateikė vientisą ekonominio gyvenimo teorinę koncepciją – fiziokratizmo – atsiradimo labai daug prisidėjo ir R. Cantillon’o idėjos. Kai kurios pastabos ir rekomendacijos, kurias vėliau padarė fiziokratai, buvo taip pat jaučiami ir P. Boisguillebert’o bei Sebastien’o de Vauban’o (1633–1707 m.) darbuose. Terminas fiziokratai yra sudarytas iš graikiškų žodžių physis – gamta ir kratos – valdžia. Taigi ekonominės mokyklos pavadinimas atspindėjo pagrindinę šios krypties atstovų idėją, kad žemės jėga – pagrindinis turto veiksnys. Fiziokratams ne pinigai, ne iždas ir ne taurieji metalai turėjo lemti turtingumą, bet žemės ūkis, žemė, galiausiai – pati gamta. Tokia buvo naujųjų mąstytojų teorija. Tai už ką viduramžiais buvo dėkojama Dievui, dabar buvo suprantama kaip gamtos arba prigimties dovana. Dievą jie pakeitė prigimtimi. O patys fiziokratai save vadino ekonomistais (les economistes). Taip XVIII a. viduryje pirmą kartą buvo pavartotas terminas, paskelbęs apie naujos profesijos gimimą.
Tuo metu Prancūzija, kurioje sparčiai plėtojosi manufaktūrinis kapitalizmas, išgyveno pereinamąjį periodą iš feodalizmo į kapitalizmą. Fiziokratai savo programa siekė įveikti viduramžių atgyvenas kaime (netgi tokį, kaip corvee – privalomą kasmetinį fermerių atidirbimą valstybei), pirklių gildijų monopolinį viešpatavimą miesteliuose, neleidusį fermeriams parduoti savo prekes brangiausia kaina ir įsigyti jiems reikalingus dalykus iš pigiausių šaltinių, racionalizuoti fiskalinę sistemą suvedant visas rinkliavas ir duokles į vieną mokestį nuo žemės grynosios rentos, kuri sudarė, F. Quesnay vertinimu, maždaug trečdalį grynojo produkto, skatino smulkių žemės valdų susiliejimą ir norėjo išlaisvinti prekybą grūdais nuo visų protekcionistinių suvaržymų, ypač grūdų judėjimo tarp regionų vidinių tarifų, rimtai varžiusių žemės ūkio komerciją. Žemės ūkiui svarbūs viešieji darbai, tokie kaip keliai ir laukų sausinimas, liko apgailėtinos būklės. Žemės ūkio darbininkų migracijos suvaržymai reiškė, kad nacionalinė darbo rinka nesiformavo. Produktyviose šalies srityse fermeriai susidurdavo su darbo jėgos trūkumu ir dideliais darbo kaštais, vertusiais juos siaurinti savo veiklą. Neproduktyviuose rajonuose, priešingai, daugybė bedarbių „numušdavo“ ir taip žemus atlyginimus, todėl vietiniai fermeriai nesuko galvos dėl produktyvesnių agrarinių technologijų įdiegimo. Fiziokratų nuomone, tradicinis kaimas turi užleisti vietą daugybei klestinčių ūkių, besivystančių savarankiškai, parduodančių savo produkciją aukštomis kainomis, spinduliuojančių energija ir „pakraunančių“ ja visą šalies ekonomiką. Priešingai nei merkantilizmo ir intervencijos į ūkio gyvenimą atstovai, fiziokratai atmetė ekonominio gyvenimo valstybinį reguliavimą ir stojo į liberalizmo (lot. liberalis – laisvas) bei individualizmo kelią. Faktiškai ekonominio liberalizmo istorija ir prasideda nuo fiziokratų. Svarbiausias jų nuopelnas yra tas, kad fiziokratai pirmieji aiškiai pabrėžė ūkio reiškinių tarpusavio priklausomybę, apibrėždami vadinamosios ekonominės cirkuliacijos sąvoką. Jiems rūpėjo paaiškinti, ne tik kaip turtas atsiranda, bet ir tai, kaip gėrybės pasiskirsto atskirose gyventojų grupėse, kaip vyksta kapitalo cirkuliacija bei reprodukcijos procesas. Tai svarbiausias jų laimėjimas. Taip pat reikia pastebėti, kad fiziokratų veikaluose esama pirmo rimto mėginimo ekonomikos teorijoje taikyti matematiką. Čia išskirtini Francois Veron’as de Forbonnais, P. S. Dupont’as de Nemours’as, ir, ypač, Achylle Nicholas Isnard’as, kurio Traite de richesses (1781 m.) randame, ko gero, pirmą kartą mėgintą sukurti, bet nuostabą keliančią savo šiuolaikiškumu, bendrosios ekonominės pusiausvyros schemą. Fiziokratų ekonominės teorijos, savo veikalais apėmusios apie dvidešimties metų laikotarpį, kuris tęsėsi nuo 1756 m. iki 1778 m., pradininkas ir šios mokyklos vadovas buvo Francois Quesnay (1694–1774 m.). Jo tyrimus tęsė Anne Rober’as Jacques Turgot (1727–1781 m.). Jis, tiesa, nebuvo ekonometrikas ir fiziokratams neretai priskiriamas su tam tikra išlyga. O pačias agrarinės ekonominės doktrinos – fiziokratizmo idėjas propagavo: 1. Piere Samuel’is Dupont’as de Nemours’as (1739–1817 m.), talentingiausias iš visų toliau minimų autorių, suteikęs mokyklai fiziokratų pavadinimą, 1767 m. pavartodamas šį terminą (Physiocratie) kaip savo knygos pavadinimą (tiesa, A. Oncken’o nuomone šį terminą dar anksčiau yra pavartojęs N. Baudeau, ar, galbūt, termino atsiradimas turėtų būti siejamas su pačiu F. Quesnay) ir net teigęs, kad F. Quesnay kartais yra nepakankamas fiziokratas. Jis redagavo Gazette du Commerce ir Ephemerides du Citoyen (nuo 1769 m.), parašė ir išleido nemažai darbų, rūpinosi fiziokratų politikos poveikio socialinei gerovei išaiškinimu, tvirtindamas (priešingai nei C. Montesquieu) jos pritaikymo universalumą, bet, kaip vaizdžiai pastebėjo J. A. Schumpeter’is, tai buvo talentingas pianistas, o ne kompozitorius. Pažymėtina, kad P.
S. Dupont’as de Nemours’as sėkmingai reiškėsi visuomeniniame gyvenime. Jis užėmė daug postų, iš jų – Nacionalinės Asamblėjos pirmininko – du kartus, ir Prancūzijos komisaro derybose su Anglija pripažįstant JAV nepriklausomybę. Prancūzijos revoliucijos metu P. S. Dupont’as de Nemours’as laikėsi konservatyviai ir darėsi vis nepopuliaresnis revoliuciniams procesams sėkmingai rutuliojantis. Jis net buvo pasmerktas giljotinai ir išvengė egzekucijos tik nutraukus terorą. 1799 m. P. S. Dupont’as de Nemours’as su šeima emigravo į JAV ir apsigyveno Delaware. Amerikoje T. Jefferson’as jį paskyrė atsakingu sukurti nacionalinio švietimo sistemą ir specialiu JAV atstovu prie Napoleono. Pažymėtina, kad P. S. Dupont’as de Nemours’as yra amerikiečių pramoninkų Du Pont’ų dinastijos prancūziškasis protėvis. 2. Pierre-Paul Mercier’as de la Riviere (dar žinomas kaip Lemercier, 1720–1793 m.), A. Smith’o nuomone, veikale Natūrali ir būtina tvarka, būdinga politinėms visuomenėms (1767 m.), aukštai įvertintame ir D. Diderot, pateikęs geriausią ir nuosekliausią fiziokratizmo santrauką. 3. Ekscentriškas aristokratas, energingasis markizas Victor’as Riqueti de Mirabeau (1715–1789 m.), po savo „atsivertimo“ į F. Quesnay mokslą parašęs du darbus Mokesčio teorija (1760 m.), leidžiantį jį laikyti pirmuoju vieno mokesčio doktrinos architektu, ir Kaimiška filosofija (1763 m.), prie kurių parengimo galėjo būti prisidėjęs ir pats F. Quesnay, nors juose ir yra teiginių, kuriems jis vargu ar būtų pritaręs. Pažymėtina, kad Kaimišką filosofiją visi priėmė kaip pirmąjį iš trijų fiziokratinės ortodoksijos vadovėlių (šiame labai savotišku požiūriu parašytame ir mažai analitinių pasiekimų turėjusiame traktate visos problemos sprendžiamos atsižvelgiant į gyventojų ir žemės ūkio būklę), o anonimiškai išleistame darbe Žmonių draugas, arba traktatas apie gyventojų skaičių (1756 m., 1758 m., 1760 m.), pasižyminčiame gražbylyste ir autoriaus užsidegimu, yra pirmą kartą viešai aptariama Ekonominė lentelė. Vis dėlto, kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, sunku suprasti, – jei nedarysime prielaidos, kad temperamentas ir iškalbingumas gali būti visagaliai, – kokiu būdu šis žmogus, kurio neginčytini gabumai derinosi su tiek pat akivaizdžiais protingumo trūkumais, galėjo keletą metų mėgautis tokia šlove savo šalyje ir užsienyje, kurios galėtų pavydėti kiekvienas iš jo pirmtakų ir vėlesnių ekonomistų, įskaitant tarp jų A. Smith’ą ir K. Marx’ą. 4. Talentingas juristas, prokuroras Orleano apygardos centre Guillaime Francois Le Trosne (1728–1780 m.), daugiausia domėjęsis natūralios teisės aspektais fiziokratinėje sistemoje, o ekonomikos srityje fiziokratinę ortodoksiją priėmęs gana atsargiai. Tai atsispindi ir jo knygose Prekybos grūdais laisvė (1765 m.) ir Apie visuomeninę tvarką (1777 m.). 5. Abatas Nicholas Baudeau (1730–1792 m.), iš pradžių kovojęs kaip neokolbertistas su fiziokratais, o vėliau (1766 m.) perėjęs į jų pusę ir tapęs naudingu populiarizatoriumi ir polemistu bei veikliu leidėju, 1765 m. įkūrusiu Ephemerides du Citoyen (nustojo ėjęs 1772 m.) ir išleidusiu apie aštuoniasdešimt tomų (!), daugiausia apie grūdų prekybą. Jo pačio darbas Pirmasis įvadas… (1771 m.) tapo trečiuoju fiziokratų grupės vadovėliu, ko gero, pačiu silpniausiu. 6. Kunigas Roubaud’as, pamėginęs fiziokratinius eksperimentus įgyvendinti keliuose savo kunigaikštystės valsčiuose. Minėtini ir kiti fiziokratizmo populiarintojai, nedaug kuo papildę F. Quesnay teoriją. Visi jie buvo F. Quesnay pasekėjai, tiksliau sakant, jo mokiniai, griežčiausia šio žodžio prasme, įsisavinę ir priėmę mokytojo mokymą su tokiu atsidavimu, su kuriuo, J. A. Schumpeter’io žodžiais tariant, visoje ekonomikos mokslo istorijoje gali
susilyginti tik ortodoksiškų marksistų ištikimybė K. Marx’o idėjoms ir ortodoksiškų keynesistų – J. M. Keynes’o idėjoms. Fiziokratai sudarė ekonomistų „mokyklą“ tikriausia šio žodžio prasme: juos jungė mokymas ir asmeniniai ryšiai, ir jie visada veikė kaip grupė, aukštindami ir gindami vienas kitą. Kiekvienas grupės narys propagavo bendras idėjas. Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, „Tas jų sutartinumas, ko gero, buvo vienintelis toks faktas šio mokslo istorijoje. Tiesiog gražu žiūrėti, kaip ši žmonių grupelė čia figūruoja šiuo kolektyviniu ir anoniminiu pavadinimu, kuriame beveik ištirpsta jų vardai ir asmenybės – tiek juos sujungė visiškas doktrinos bendrumas“. Tačiau šis „klikiškumas“ ir F. Quesnay beatodairiškas garbinimas – jis buvo vadinamas „Europos Konfucijumi“ ir „šiuolaikiniu Sokratu“ – erzino beveik kiekvieną, buvusį šalia. Net tie, kurie turėjo būti jų natūraliais šalininkais, tarpe jų F. Voltaire’as (1694–1778 m.), D. Diderot (1713–1784 m.), J. J. Rousseau (1712–1778 m.) ir de Mably, aistringai niekino fiziokratus. 1769 m. vasarą rašytame laiške Morellet’ui apie jo turėjusį išeiti Dictionnaire, daugeliu atvejų labai geranoriškas D. Hume’as taip išreiškė savo panieką fiziokratais: „Viliuosi, kad savo darbe Jūs griaudėsite ant jų, triuškinsite juos, daužysite juos, ir sumalsite juos į miltus! Jie, žinoma, yra pačių chimeriškiausių ir arogantiškiausių žmonių grupė, kuri dabar egzistuoja, po to, kai sunaikinta Sorbona“. Ferdinando Galiani į fiziokratus žvelgė kaip į pavojingą nepraktiškų žmonių, kuri vadovavosi klaidingomis idėjomis, grupę. 1768 m., kai Prancūzijai iškilo bado grėsmė, fiziokratai ir toliau ragino „nesikišti“, niurnėdami apie savąją ordre naturel ir nuostabią F. Quesnay išmintį. Tai paskatino F. Galiani ir jo šalininkus sudaryti fiziokratams opoziciją. Į ją stojo ir neokolbertistai Francois Veron’as de Forbonnais ir Jean’as Graslin’as, paaštrinę ir sumoderninę merkantilistų doktrinas, susiedami jas su Švietimo amžiaus dvasia siekiant kovoti su fiziokratų patrauklumu. Kita vertus, pastebėtina, kad fiziokratai nesuformavo fiziokratinio judėjimo, tai yra tokio judėjimo, koks buvo marksistinis judėjimas. Ypač pažymėtina, kad fiziokratija nebuvo judėjimas, susijęs su žemdirbių klasės interesais. Jeigu Anglijoje XVIII a. viduryje jau prasidėjo pramoninis perversmas, tai Prancūzija, nors joje ir įsitvirtino manufaktūrinis kapitalizmas, iki pat XVIII a. pabaigos liko feodalinė, agrarinė šalis. Pagrindiniai jos ekonominiai prieštaravimai pasireiškė žemės ūkyje. Fiziokratai, skirtingai nuo merkantilistų, tyrimus perkėlė iš cirkuliacijos sferos į gamybos sferą ir ėmė analizuoti kapitalą. Jie pirmieji, priėmę R. Cantillon’o teorines idėjas, ir pirmieji, sugebėję eiti tolyn, vėliau, savo ruožtu, padarydami didelį poveikį A. Smith’ui ir K. Marx’ui. M. N. Rothbard’as savo veikale Austriškas požiūris į ekonominės minties istoriją net teigė, kad šiuolaikinė ekonomikos teorija iš tikrųjų prasidėjo nuo fiziokratų, o ne nuo A. Smith’o. 3.1.2. F. Quesnay ekonominės nuostatos Gyvenimo kelias. Fiziokratų ekonominės teorijos pradininkas Francois Quesnay gimė vieno Versalio priemiesčių Merė neturtingo valstiečio – smulkaus prekeivio – daugiavaikėje šeimoje (jis buvo aštuntas vaikas iš trylikos). Berniukas išmoko skaityti tik būdamas vienuolikos metų iš šeimos medicinos žodyno. Jam padėjo vienas sodininkas. Vėliau F. Quesnay mokėsi pas vietinį kunigą ir gretimo kaimo pradinėje mokykloje. Tėvai neturėjo galimybės leisti jo į mokslus, todėl jis pats išmoko gramatiką, lotynų bei graikų kalbas. F. Quesnay meilė knygoms buvo tokia stipri, kad jis galėdavo atsikelti anksti ryte, pėsčiomis nueiti iki Paryžiaus, išsirinkti patinkančią knygą ir grįžti namo tik naktį, kelionėje sukardamas dešimtis kilometrų.
F. Quesnay anksti susidomėjo medicina ir vien tik dėl įgimtų gabumų įgijo gydytojo profesiją, kuri visada jam liko pagrindinė. Kad taptų mediku jis, būdamas 17 metų, išvažiavo į Paryžių, kur kartu atliko praktiką ligoninėje ir užsidirbo gyvenimui vienoje iš graverio dirbtuvių. Po šešerių metų F. Quesnay vedė paryžiečio bakalėjininko dukterį su geru kraičiu, gavo chirurgo diplomą ir pradėjo gydytojo praktiką netoli Paryžiaus, Manto miestelyje, kur gyveno septyniolika metų ir dėl darbštumo, gydymo meno paslapčių išmanymo bei patikimo žmogaus įvaizdžio (jis buvo didžiulis pedantas ir doktrinos šalininkas bei, ko gero, nuobodokas, bet tuo pačiu labai tiesus ir sąžiningas žmogus) tapo populiarus gydytojas visoje apylinkėje. Tarp jo pacientų vis dažniau pasitaikė aristokratų. Tai F. Quesnay leido susipažinti su Paryžiaus šviesuoliais. 1734 m. populiariausiam to laiko gydytojui F. Quesnay, našliui su dviem vaikais, pastovų asmeninio gydytojo darbą savo namuose Paryžiuje pasiūlė hercogas Vilerois. 1749 m. pagal rekomendacijas po karaliaus Liudviko XV (1710–1774 m.) favoritės, žinomos markizės Madame de Pompadour, tapusios ne tik galinga F. Quesnay užtarėja, bet ir dvasiškai artimu žmogumi, „prašymo“ F. Quesnay gauna dar garbingesnę „tarnybą“ ir galiausiai 1752 m. jis tapo paties karaliaus Liudviko XV dvaro gydytoju bei įsikūrė Versalio rūmų antresolėse. Karaliui pareiškus palankumą jam buvo suteiktas bajoro titulas, karalius pats asmeniškai jam išrinko herbą. Karalius į F. Quesnay nesikreipdavo kitaip, kaip tik „mano šviesuolis“ ir klausėsi savo gydytojo patarimų. Vadovaudamasis vienu iš jų, Liudvikas XV, kaip atlikdamas sveikatai naudingus fizinius pratimus, savo rankomis rankinėmis spausdinimo staklėmis atspaudė pirmuosius F. Quesnay knygos Ekonominė lentelė spaudus, skirtus privačiam naudojimui. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo pirmasis F. Quesnay mėginimas moksliškai analizuoti visuomeninę reprodukciją. Tiesa, dėl istoriškumo pažymėsime, kad šis 1758 m. Versalyje pompastiškai ir ceremoningai atspausdintas originalas buvo daugiau kaip šimtmečiui prarastas, ir tik 1895 m. po atradimo faksimiliniu būdu atkurtas Britų Karališkajai ekonominei draugijai. Gerėjant ir tvirtėjant jo materialinei padėčiai (gyvenimo Paryžiuje periodu) F. Quesnay vis labiau susidomėjo problemomis, gerokai peržengiančiomis medicinos rėmus. F. Quesnay laisvalaikiu rimtai domėjosi filosofija. Jo bute Versalio rūmų antresolėse kuriame buvo tik vienas didelis, tačiau žemas ir tamsokas kambarys bei dvi apytamsės kamaros, rinkdavosi garsieji prancūzų enciklopedistai: D. Diderot (1713–1784 m.), C. A. Helvetius (1715–1771 m.), C. Duklot (1704–1772 m.), J. Turgot, V. de Mirabeau. J. F. Marmontel’io (1723–1799 m.) liudijimu, ir „markizė Madame de Pompadour, neįstengdama prisivilioti šios filosofų kompanijos į savo saloną, kartais pati užlipdavo į viršų pasižiūrėti į juos prie stalo ir pasikalbėti su jais“. Ekonomikos teorija. F. Quesnay kaip ekonomistas atsiskleidė tik XVIII a. šeštajame dešimtmetyje, kai jam jau buvo daugiau nei 60 metų. Tuo metu Prancūzijos ekonominės problemos jaudino visus tos šalies šviesiausius protus. Neliko nuošaly ir jau nebejaunas F. Quesnay, kurį 1756 m. Denis Diderot pakvietė bendradarbiauti savo bei J. d’Alembert’o leidžiamoje Enciklopedijoje (Grande Encyclopedie, 17 t., 1751 – 1765 m.), tapusioje Europos Švietimo epochos viršūne ir pagrindine varomąja jėga senajai tvarkai diskredituoti prieš Prancūzijos revoliuciją. Čia atspausdintuose savo pirmuosiuose ekonominiuose straipsniuose Fermeriai (1756 m.), Gyventojai, Grūdai, Mokesčiai (1757 m.) jis pagrindė būtinybę pertvarkyti žemės ūkio gamybos organizavimo metodus, ragindamas natūrinį ūkį su primityvia technika, pakeisti stambiais aukštos agrarinės kultūros fermerių ūkiais, dirbančiais rinkai, grindžiamais stambiomis kapitalo investicijomis, ir taikančiais aukštą agrarinę kultūrą
ir samdomą darbą. Straipsniuose atsispindi F. Quesnay įsitikinimas, kad būtina pereiti prie fermerių ūkių kaip rinkos mechanizmo pagrindo pagal laisvos kainodaros šalyje ir žemės ūkio produkcijos išvežimo į užsienį principus. Straipsnyje Grūdai jis aiškiai parodė, kad racionaliai ūkininkaujant žemės ūkio našumą galima padidinti 2–4 kartus. Kad patvirtintų šią idėją, F. Quesnay naudojosi daugybe skaičiavimų, kuriais akivaizdžiai norėjo parodyti, kad prancūzų tauta neturi išsaugoti smulkios, nepelningos žemdirbystės, leidžiančios tik padengti išlaidas ir išsimaitinti patiems ūkininkams. Norėdamas patvirtinti savo teiginius, jis naudojosi prancūzų statistikų: Vouban’o, Dupe de Sen-Moro duomenimis bei W. Petty metodais. Įdomu, kad jau šiame straipsnyje Grūdai skaičiavimų lentelėje F. Quesnay braižė savo „grynojo produkto zigzagus“ – išskyrė gamybos sąnaudas ir apskaičiavo produkciją po nusidėvėjimo atskaitymo. Tai politinės ekonomijos istorijoje buvo rimtas žingsnis apskaičiuojant grynąjį produktą. Originalūs F. Quesnay straipsniai žemės ūkio klausimais sukėlė didelį susidomėjimą, atsirado jo mokinių bei darbo tęsėjų. F. Quesnay ekonominė programa apibendrintai buvo pateikta darbe Agrarinės valstybės ekonominės politikos bendrieji principai (1758 m.). Tiesa, F. Quesnay buvo labai užsispiręs žmogus ir savo nuomonę laikė vienintele teisinga. Jis į savo mokinius žvelgė tik kaip į žmones, skleidžiančius jo tiesą kitiems. Todėl Neapolio monsinjoras prie Prancūzijos karaliaus rūmų, kunigas Ferdinando Galiani (1728–1787 m.), pats išleidęs įdomių veikalų apie pinigus ir prekybą javais, rašė, kad F. Quesnay į savo mokinius priima kiekvieną kvailį, jei jam pakanka entuziazmo. Skirtingai nuo anglų klasikinės politinės ekonomijos, kuri daugiausia sutelkė dėmesį į darbo pasiskirstymo, vertės, pelno, darbo užmokesčio problemas, pirmiausia analizuodama pramoninę gamybą, o tik vėliau žemės ūkį, F. Quesnay savo tyrimų objektu pasirinko žemdirbystę, teigdamas, kad žemės ūkis – vienintelė produktyvi (gamybinė) jėga, duodanti grynąjį produktą. Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, žemės vaidmens gamyboje suabsoliutinimas – klaidingiausias, bet drauge ir būdingiausias fiziokratų požiūris. Vienintelis Vincent’as de Gournay atmetė mokymą, kad pramoninis ir komercinis darbas yra neproduktyvus. Tačiau jis pernelyg anksti išėjo iš gyvenimo, ir, matyt, todėl šis jo požiūris nepakoregavo besiformuojančios fiziokratų doktrinos. F. Quesnay tvirtinimu tik žemdirbystėje sukuriamas naujas turtas. Jis rašė – „žemės ūkis yra visų valstybės turtų šaltinis“, siekė kuo aukštesnių žemės ūkio produktų kainų, nes „tai skatintų žemės ūkio pažangą, tuo pačiu Prancūzijos gerovę“, bei savo garsaus veikalo Ekonominė lentelė antraštėje teigė: „neturingi valstiečiai – neturtinga karalystė; neturtinga karalystė – neturtingas karalius!“. Taip pat F. Quesnay tvirtino, kad didelis žemdirbio darbo našumas (produktyvumas) yra nulemtas pačios gamtos. Ne pinigai, ne prekyba bei pramonė yra tikras gerovės šaltinis, bet žemės ūkis, nes visi kiti darbai tik keičia medžiagą ir vietas, bet nekuria, o žemės ūkis maitina žmones ir gamina žaliavą. Prekyba, pramonė bei transportas priklauso nuo žemės ūkio. „Tautos valdovas – sakė F. Quesnay, – niekada neturi pamiršti, kad žemė yra vienintelis turto šaltinis, ir kad žemdirbystė jį dauginanti ūkio šaka“. Todėl F. Quesnay teigė, kad ekonominė politika turi skatinti produktyvias išlaidas (žemės ūkyje: žemdirbystėje, laukuose, ganyklose, žuvininkystėje ir t. t., tam, kad nuolat būtų atkuriami turtai – duona, gėrimai, miškai, rankų darbo žaliavos), o neproduktyvias išlaidas (pramonėje: rankų darbo gaminiams, patalpoms, piniginio procento mokėjimui, tarnams, prekybai, užsienio prekėms) palikti savieigai. Pažymėtina, kad šios klaidingos nuostatos laikėsi ir visi kiti fiziokratai. Fiziokratų ekonominė sistema plėtojosi kovodama su merkantilizmu. Priešingai merkantilistų teiginiams apie nelygius mainus, fiziokratai iškėlė ekvivalentiškų
mainų idėją. Jų nuomone, mainai patys savaime, suvesti į vienintelį ir esminį aktą do ut des, nieko negamina: jau pačiame apibrėžime čia daroma prielaida, kad mainomi dalykai lygiaverčiai. F. Quesnay teigė, kad prekės patenka į apyvartą su jau iš anksto nustatyta kaina, bet to moksliškai paaiškinti negalėjo. Jis tvirtino, kad „pagrindinė priežastis, lemianti gaminių rinkos kainą, yra jų retumas arba gausumas bei stipresnė ar silpnesnė konkurencija tarp pardavėjų ir pirkėjų“. Čia jau akivaizdžiai girdėti gerokai vėliau kitų ekonomistų suformuluotos paklausos ir pasiūlos teorijos atgarsiai. Ekvivalentiškų mainų idėja pasirodė labai vaisinga ir tapo neatskiriama fiziokratinės sistemos dalis. Pagal ekvivalentinių mainų nuostatą, F. Quesnay kritikavo merkantilistų tvirtinimą, kad turtas sukuriamas mainais. Kadangi perkant vertė yra išmainoma į kitą tokią pat vertę, todėl, anot F. Quesnay, jau esamų daiktų mainai patys savaime nieko nepagamina, nesukuria turto, t. y. yra „nevaisingas užsiėmimas“. Jam antrino G. Le Trosne: „Mainai yra lygybės sutartis, kur vertybė duodama už tolygią vertybę. Todėl jie nėra būdas praturtėti, nes duodama lygiai tiek pat, kiek gaunama“. Todėl ir užsienio prekybą fiziokratai nors ir laikė reikalinga iš bėdos („toms tautoms, kurioms vidaus prekybos nepakanka realizuoti savo krašto gaminius“), bet traktavo, P.- P. Mercier’o de la Riviere žodžiais tariant, „neišvengiama blogybe“, neduodančia jokio realaus turto, o vien tik pelną pavieniams prekeiviams. F. Quesnay nuomone, veiksmingi šalies turtėjimo metodai susiję su materialia gamyba – pirmiausiai žemės ūkiu, esančiu visos valstybės ekonomikos pagrindu, nes „būtent nuolat atkuriami žemės ūkio turtai yra visų profesijų pagrindas, skatina prekybos klestėjimą, gyventojų gerovę, išjudina pramonę ir palaiko tautos klestėjimą“. Užsienio prekyba išlygina prekių kainas įvairiose šalyse, bet, nustatydama kainų lygį, ji nepelninga. Be to, prekeivių pelnas netampa šalies pelnu ir išnyksta nutrūkus reprodukcijai. Taigi, jeigu merkantilistai paskelbė pirklį rinkos šeimininku, nustatančiu savo nuožiūra kainas savo prekėms, tai F. Quesnay teigė, kad nauda, gauta iš pardavimo, sukels nuostolių perkant. Vis dėlto tenka pripažinti, kad visiškai neigti prekybinį pelną nepagrįsta. Tai parodė, kad F. Quesnay nesuprato pirminio kapitalo kaupimo epochos esmės bei prekybos ir prekybinio kapitalo vaidmens, manufaktūrinės pramonės bei stambaus kapitalo formavimosi reikšmės gimstant kapitalistiniam gamybos būdui. Kita vertus, pripažindamas prekybą „nevaisingu užsiėmimu“, jis tuo pat metu įspėjo nesusidaryti klaidingo įspūdžio, „[...] kad dėl pasaulinės konkurencijos ji tampa žalinga [...] ir kad užsienio pirkliai išveža bei savo tėvynėje išleidžia tą atlyginimą, kurį mes jiems sumokame už mums suteiktas paslaugas, ir taip mes šiuo atlyginimu turtiname kitas tautas“. Nesutikdamas su tokia nuostata, F. Quesnay tvirtino, kad būtina tik „absoliuti prekybos laisvė“ kaip prekybos plėtimo, monopolijų panaikinimo ir prekybos kaštų sumažinimo sąlyga. Kita vertus, ekvivalentiškų mainų idėja gali būti siejama su vėliau suformuluotu „Say’aus dėsniu“. P.-P. Mercier’as de la Riviere savo darbe Natūrali ir esminė politinių bendruomenių tvarka (1767 m.) pastebėjo, kad „niekas negali būti pirkėjas, tuo pat metu nebūdamas pardavėjas“. Nuo F. Quesnay frazės „viskas nupirkta yra parduota, ir viskas parduota yra nupirkta“ jau tik vienas žingsnis iki J. B. Say’aus formuluotės „pasiūla sukuria atitinkamą paklausą“. F. Quesnay garsiosios Ekonominės lentelės (ją detaliau aptarsime vėliau) pagrindinė mintis gali būti siejama su tuo, kad pinigai – tik apyvartos (cirkuliacijos) priemonė. Prekyba, jo nuomone, iš esmės yra natūriniai mainai ir produkcijos gamyba generuoja pajamas, kurių išmokėjimas leidžia pereiti prie kito gamybinio ciklo. Fiziokratų ekonominių teorinių ieškojimų metodologiniu pagrindu tapo F. Quesnay natūralios tvarkos (ordre naturel) koncepcija, paskelbta 1765 m. jo veikale
Natūrali teisė. (P. S. Dupont’as de Nemours’as net fiziokratizmą apibūdino kaip „mokslą apie natūralią tvarką“). Šios koncepcijos juridinis pagrindas, jo nuomone, yra valstybės fiziniai ir moraliniai dėsniai (įstatymai), ginantys privačią nuosavybę, privačius interesus ir užtikrinantys gėrybių reprodukciją bei teisingą paskirstymą. Esminiai natūralios teisės aspektai buvo teisė naudotis nuosavybės teikiama nauda, kitų darbu ir turėti tokią laisvę, kuri būtų suderinama su kitų teise siekti savo interesų. F. Quesnay manė, kad visuomeniniai dėsniai yra natūralios tvarkos dėsniai, kurie naudingi žmonijai, ir kuriems realių reiškinių pasaulyje atitinka pozityvi tvarka (ordre positif). Šie nekintami fiziniai ir moraliniai dėsniai, kartu sudarantys natūralią teisę, yra nustatyti Dievo gaminti ir paskirstyti materialias gėrybes. F. Quesnay pabrėžė, kad dauguma žmonių visuomenės blogybių kyla dėl pagrindinių įstatymų nesilaikymo. Šie įstatymai yra „nekintantys, nelaužomi ir geriausi, kokie tik gali būti (les meilleurs lois possibles), todėl ir sudaro pagrindą tobuliausiai valdžiai ir visiems pozityviems įstatymams. Pozityviniai įstatymai tiek yra įstatymai, kiek jie kyla iš prigimtinės tvarkos, kuri žmonėms naudingiausia“. Vadinasi fiziokratai teigė, kad ekonomika yra tarsi sudėtingas mechanizmas ar mašina, funkcionuojanti nepriklausomai nuo žmogaus valios. Galima teigti, kad natūrali tvarka buvo utilitarizmo nuojauta laikotarpiu, kai ekonominės ir politinės sąlygos dar nebuvo jam subrendusios. F. Quesnay nuomone, natūralios (prigimtinės) teisės pagrindas yra nuosavybės teisė, kurios neišvengiamas padarinys yra laisvė, suprantama kaip bet kokio valstybės kišimosi ar tiesioginės bei netiesioginės reglamentacijos nebuvimas. (Visa tai apibendrindamas P.-P. Mercier’as de la Riviere teigė: „Nuosavybė, saugumas, laisvė – štai natūrali tvarka“). Jis teigė, kad žmogaus natūrali teisė gali būti apibrėžta apytikriai kaip žmogaus teisė į naudingus naudotis daiktus. F. Quesnay nuomone, „Kilnojamojo ir nekilnojamo turto teisė turi būti palikta tiems, kurie yra teisėti jų savininkai, nes nuosavybė yra ekonominės visuomenės struktūros pagrindas. Jei nebūtų teritorijos nuosavybės, žemės niekas neišdirbtų. Jei žmonės neturėtų teisės į žemę ar jos teikiamas gėrybes, neatsirastų nei žemdirbių, nei savininkų, darančių išlaidas, kad žemė taptų derlinga, ir apdirbančių ją. Tik nuosavybės teisė skatina dirbti ir pritraukia turtą žemei apdirbti ir ją gerinti. Vėliau tai leidžia atsirasti prekybos bei pramonės įmonėms“. Todėl neatsitiktinai F. Quesnay teigė: „Nuosavybės saugumas yra ūkinės visuomeninės santvarkos esminis pagrindas“. Jam antrino ir P.-P. Mercier’as de la Riviere: „Jūs galite laikyti nuosavybės teisę tuo medžiu, iš kurio visos socialinės institucijos išauga savaime, tarytum šakos“. Tokiu būdu, fiziokratų nuomone, nuosavybės teisė yra teisinis natūralios tvarkos pagrindas. Jokia natūrali tvarka neįmanoma neesant nuosavybės. Nuosavybės teisė turi būti nesugriaunama ir neliečiama. Tačiau nenorėdamas paskatinti radikaliems veiksmams, F. Quesnay, kuris nebuvo už lygybės ir bendrumo principą, patikslina, kad natūrali visų teisė viskam yra tik abstrakti, labai ribota idėja, greičiau daugiau tuščias sofizmas: „Kiekvieno teisė viskam panaši į kiekvienos kregždutės teisę į visas skraidančias musytes“. Pažymėjęs, kad kiekvienas stengiasi kiek galėdamas geriau pasirūpinti savimi, F. Quesnay įvardijo, kad šio tikslo siekimas ir sudaro visuomenės gyvenimo natūralią tvarką. Jis tvirtino, kad vieno žmogaus privatus interesas niekada negali būti atskirtas nuo visų bendro intereso. Savo interesų harmonijos doktrinoje F. Quesnay teigė, kad visuomenės gerovė yra kiekvieno asmeninių interesų siekių rezultatas, o taip būna vyraujant laisvei. Pasaulis tada pats pasirūpina savimi. Todėl, F. Quesnay manymu, noras mėgautis suteikia visuomenei nuolatinį judėjimą, į kiek galima geresnią būklę. Iš to išplaukia ir svarbus ekonominės politikos reikalavimas: individas privalo būti visiškai nevaržomas, atlikdamas savo ūkinius veiksmus; būtina asmens laisvė, verslo
laisvė, gamybos ir vartojimo laisvė, nuosavybės laisvė. Savo ekonominės politikos sistemą F. Quesnay įvardija vėliau tapusiu garsiu posakiu „laissez faire et laissez passer le monde va de lui meme“ (pranc. – leiskite eiti, leiskite veikti, pasaulis tvarkosi pats savaime). Tiesa, šis posakis, pasak V. de Mirabeau ir P.-P. Mercier’o de la Riviere, priklauso kitam prancūzų ekonomistui, J. Turgot draugui Jacques C. M. Vincent’ui de Gournay (1712–1759 m.), 1758 m. pasisakiusiam fiziokratų mokyklos asamblėjoje. Nors neretai šis posakis priskiriamas ir (taip manė ir pats J. Turgot) stambiam Liudviko XIV laikų pirkliui Fransua Legendre, kuris, kaip pasakojama, J. B. Colbert’ui sukvietus šalies pirklių atstovus ir jų paklausus, kuo galėtų jiems padėti, atsakęs: „Laissez nous faire – palikite mus ramybėje“, ar markizui R. L. d’Argenson’ui (1696–1757 m.), kuris, kaip teigė A. Oncken’as, pavartojo šiuos žodžius savo memuaruose dar iki 1736 m. Toks dėsnis buvo priešingas tų laikų merkantilistinei politikai su jos smulkmenišku reglamentavimu ir tapo sampratos valstybės nesikišimo į ekonomiką sistema sinonimu. Tačiau net ir sutinkant, kad fiziokratai prisidėjo prie liberalizmo principų įsitvirtinimo, laikyti juos nuosekliais liberalais būtų kiek per drąsu. Pastebėtina, kad F. Quesnay manė, kad valstybė turi ne tiek ir daug pareigų, susijusių su pozityviais veiksmais: apsauga nuo išorinės agresijos, komunikacinių tinklų palaikymas, rūpinimasis vargšais, savų pajamų gavimas (tik iš žemės eksploatacijos), žmonių auklėjimas pagal Gamtos Įstatymą, laikantis devizo: „Ex natura jus, ordo, et leges“ („Iš gamtos – teisė, tvarka ir įstatymai“). Kita vertus, kadangi fiziokratai buvo nusiteikę prieš bet kokias privilegijas ir kitas blogybes, tarp jų monopolijas, o šių blogybių neįmanoma įveikti be didesnio valstybės „kišimosi“, F. Quesnay ragino vyriausybę vykdyti aktyvaus „kišimosi“ politiką, o ne šalintis problemų sprendimo. Be to, J. A. Schumpeter’is atkreipė dėmesį, kad F. Quesnay įžvelgė, jog būtina neefektyvios valstybinės praktikos įvairiose srityse reforma, kadangi jis susidūrė su reguliavimu, paveldėtu iš praeities ir netinkančiu dabartinėmis sąlygoms. Fiziokratai reikalavo, kad nebūtų dirbtinai mažinamos maisto produktų kainos, kad vidaus ir užsienio prekyba būtų laisva ir dėl to galėtų pasireikšti tobula konkurencija. F. Quesnay pažymėjo, kad šalyje, kurioje vyksta tarptautinė prekyba, kainos smarkiai nesvyruoja – net derlingais ir nederlingais metais kainos lieka pastovios: šalys, kuriose buvo nederlius, gali nusipirkti produktų perteklių iš kitos valstybės. Reikia įvertinti ir tai, kad prancūzų žemės ūkis 1760 m. apskritai nebuvo suinteresuotas protekcionizmu: nebuvo jokios realios reguliaraus žymaus grūdų importo grėsmės, o laisva žemės ūkio produktų prekyba galėjo lemti tik jų kainų augimą. Aišku, F. Quesnay, siekiantis geros (aukštos) kainos žemės ūkio produkcijai, būtų buvęs sunkiai suprastas XIX a. „liberalų“, agitavusių už laisvą prekybą kaip žemų kainų šaltinį... Fiziokratų nuomone, mokesčiai neturi ardyti ūkio. Jie privalo atitikti tautos pajamas. (Kad valdovo iš savo valdinių imami pinigai turi atitikti jų mokestines galimybes, nepakenkti jų turtui dar XVII a. pabaigoje teigė prancūzų valstybės veikėjas A. Richelieu (1585–1642 m.), rašydamas: „Būtina, kad pinigai, valdovo imami iš savo valdinių, atitiktų jų mokestines galimybes, neskurdintų ir smarkiai nepakenktų turtui. Netinka pernelyg apsunkinti mokesčiais, taip pat ir reikalauti mažiau negu reikalinga valstybei“). Taip pat, pasak fiziokratų, mokesčiai turi būti grindžiami grynosiomis žemės pajamomis. Visa tai – reakcija prieš tų laikų Prancūzijos žemės ūkio nuskurdinimą. Fiziokratų mokymas apie natūralią teisę ir natūralią tvarką buvo labai svarbus grindžiant fiziokratų teoriją. Jis kėlė idėją dėl visuomenės plėtros objektyvumo ir dėsningumo. Fiziokratai į visuomenę žiūrėjo kaip į gyvą visuomeninį organizmą, o į
ekonominį gyvenimą – kaip į natūralų procesą, grindžiamą vidiniais dėsningumais. Tačiau, F. Quesnay nuomone, ekonominiame gyvenime svarbų vaidmenį atlieka ir valstybinė valdžia. Leisdama gerus įstatymus, tuo pačiu ji nustato gerą tvarką ir lemia pačius geriausius santykius tarp gyventojų sluoksnių ir skiringų interesų. Vadinasi, neesant išmintingos valdžios, negali būti tvarkos. Tuo pat metu F. Quesnay perspėjo, kad „Aukščiausia valdžia neturėtų priklausyti aristokratams ar stambiesiems žemės savininkams. Pastarieji, susijungę kartu, galėtų suformuoti valdžią, kuri būtų galingesnė už įstatymus, pavergti tautą, savo garbėtroškiškais ir žiauriais vaidais sukelti suirutę, neteisybės klestėjimą, žvėrišką prievartą ir sukurti nežabotą anarchiją“. Ne ką geriau F. Quesnay atsiliepė ir apie nekompetentingą, diktuojamą užgaidų ir švaistuolišką valdovų politiką, galinčią rimtai pakenkti ekonomikos pažangai: „[...] valdovų ir valdininkėlių despotizmas, įstatymų ydos ir nepastovumas, administracijos išsišokimai pažeidinėjant įstatymus (dereglements), nesaugumas dėl nuosavybės, karai, chaotiškai skiriami mokesčiai sunaikina monarcho žmones ir turtus“. Tačiau demokratiją F. Quesnay neigė taip pat, kaip ir aristokratų valdymą, tik dėl kitų priežasčių. Jo manymu, paprasti žmonės yra neprotingi, tad negalės užtikrinti nuolatinės tvarkos. F. Quesnay rašė: „Aukščiausia valdžia neturi būti demokratinė todėl, kad neišprusimas ir prietarai, kurie būdingi paprastiems žmonėms, nežabotos aistros ir troškimai, kuriems jie linkę pasiduoti, valstybę atveda prie svyravimų, nepasitenkinimų ir sukelia siaubingas bėdas“. Todėl F. Quesnay manė, kad tikslinga sutelkti aukščiausią valstybinę valdžią vieno išsilavinusio asmens, žinančio natūralios tvarkos dėsnius, būtinus valstybinio valdymo vykdymui ir fiziokratizmo principų įgyvendinimui, rankose. Kadangi monarchas yra suverenas, „žynys“ (įstatymų leidėjas) ir valdovas (vykdytojas) vienu metu, fiziokratai tokią politinę tvarką, kai rinkos laisvės stiprinimui pasitelkiamas visagalis valdovas, kurio asmeniniai interesai susiję su „teisinga“ ekonomine sistema, kurią, beje, pateisino, pavadino teisiniu despotizmu ir priešino įnoringam despotizmui, kaltintam dėl visų F. Quesnay gana išsamiai aprašytų piktadarybių. (Šia prasme labai svarbus ir įdomus yra F. Quesnay straipsnis Despotizmas Kinijoje, 1767 m. publikuotas po P. S. Dupont’o de Nemours’o nušalinimo nuo Journal d’agricultures, du commerce et des finances redagavimo fiziokratų ruporu tapusiame 1765 m. N. Baudeau įsteigtame garsiajame savaitraštyje Ephemerides du Citoyen). Jų nuomone, tikrovėje tai visai ne despotizmas, nes aukščiausias suverenas yra Gamtos Įstatymas, kuris diktuoja visų institucijų įkūrimą. Valstybė neturi prieštarauti šiam įstatymui, o, atvirkščiai, turi paversti Gamtos Įstatymą privalomu. Kai kurie fiziokratai net išrado institucinius derinius, specialiai sukurtus taip, kad despotas iš tiesų taptų „teisėtas“. Viena vertus, jie ištobulino teisinės kontrolės sistemą, kuri turėjo rūpintis, kad monarcho ir jo patarėjų išleisti įstatymai neprieštarautų „natūraliai tvarkai“, kuri turi būti aprašyta valstybės konstitucijoje. Tačiau dar svarbesnis saugiklis buvo idėja, kad monarchui turi būti reali nauda iš jo valstybės klestėjimo. Tai ir buvo P.-P. Mercier’o de la Riviere pasiūlytos veikale Ordre naturel et essentiel des societes politiques (1767 m.) bendros nuosavybės institucijos tikslas. Pagal jo planą monarchas būtų iš anksto nustatytos ir nekeičiamos visų gamybinių resursų bei produit net dalies bendrasavininkis. Dėl to jo ir visos šalies interesų prieštara būtų neįmanoma, o T. Hobbes’o atskleistas interesų tapatumas būtų aiškus net bukiausiam ir nedoriausiam despotui. Pastebėtina, kad aptariant valdovo vaidmenį, ryškiai išsiskiria merkantilistų ir fiziokratų pozicijos. Vėlyvųjų merkantilistų C. Montesquieu ir J. Steuart’o pozicija („atgrasinimo modelis“) labiau buvo grindžiamas valdovo suvaržymu, slopinimu ir
sankcijų jam uždėjimu, o fiziokratai skatino valdovą tiesiogiai prisidėti prie tautos klestėjimo. Kitaip tariant, jie siekė politinės tvarkos, kuriai esant, turintieji valdžią skatinami asmeninių interesų neišvengiamai remia bendrąjį interesą. Įdomu, kad F. Quesnay nebuvo prieš, kad jo mintys būtų panaudotos ir kitose šalyse. Būdamas prancūzų mąstytojas, jis rūpinosi ir visos žmonijos likimu. F. Quesnay atrodė, kad vadovaujantis išmintimi ir suprantant nacionalinius interesus, visai nesunku sujungti visų tautų siekius ir taip pakelti žmonijos kultūros lygį. Todėl pats F. Quesnay ir jo pasekėjai sutiko vykti į bet kurią šalį, kuri norėjo įgyvendinti jų principus. Vieną iš svarbiausių vietų F. Quesnay teoriniame palikime bei visoje fiziokratų ekonomikos teorijoje užima mokymas apie grynąjį produktą, kurį dabar vadiname nacionalinėmis pajamomis. Priešingai nei merkantilistai, fiziokratai grynojo produkto tyrimų sferą perkėlė iš cirkuliacijos sferos į gamybos sferą, o tai atvėrė galimybę analizuoti kapitalistinę gamybą. Grynąjį produktą fiziokratai suprato kaip produkcijos, gaunamos iš žemdirbystės, perteklių, lyginant su gamybos išlaidomis. Straipsnyje Mokesčiai F. Quesnay rašė, kad „Grynasis produktas – tai kasmet sukuriamas turtas, sudarantis tautos pajamas, ir apima produktą, gautą atskaičiavus visas išlaidas iš pelno, gaunamo iš žemės valdų“. Taigi jis manė, kad grynasis produktas, kaip gamtos dovana, atsiranda tik iš žemdirbystės, kurios natūralus derlingumas savaime sukuria tikrojo turto prieaugį nuo sėjos iki derliaus nuėmimo, o darbas žmonių iniciatyva lieka būtina pagalbinė šio proceso priemonė. Turto augimo priežastimi F. Quesnay laikė žemės derlingumą, arba gamtos jėgų visumą, į kurią buvo žvelgiama kaip į unikalią visavertę esybę, slepiančią savyje ekonominės pažangos šaltinį. Jis teigė, kad ekonomika – tai gamyba, o gamyba – tai žemė. Šioje hierarchinėje sistemoje, negriaunančioje tradicijų, gamta diktuoja moralės tradicijas, o žemė lemia darbo taisykles. Fiziokratų nuomone, vien tik todėl, kad žemės ūkio gamyba turi šią stebuklingą savybę – duoda grynąjį produktą, galėjo atsirasti santaupų ir susikurti civilizacija. Kaip rašė P. S. Dupont’as de Nemours’as, „Visos žmonijos gerovė susijusi su kuo didesniu grynuoju produktu“, o G. Le Trosne jam antrino: „Ši natūrali tiesa, kad žemė yra visų gėrybių šaltinis, savaime tokia aiški, kad niekas negali ja abejoti“. F. Quesnay tvirtino, jog pramonėje, kaip ir kitose ūkio šakose, yra tik vartojama. Ten grynasis produktas nėra sukuriamas, o vyksta tik jo pradinės formos kaita, nedidėjant jo kiekiui. (Šia prasme F. Quesnay modifikavo R. Cantillon’o ir W. Petty doktriną, kurie į žemę ir darbą žvelgė kaip į du visaverčius turto šaltinius). Taigi pramonę jis laikė nevaisinga šaka, klaidingai manydamas, kad ten tik suteikiama forma žaliavoms, o darbininkas „užsidirba lėšas gyvenimui, o ne jas gamina“. F. Quesnay rašė: „Amatininkas tik pakelia žaliavos vertę savo alga; jo vartojimas tolygus gamybai“. Kalbėdamas apie amatininkus, jis teigė, kad „Reikia skirti verčių sudarymą nuo turtų gamybos: t.y. dauginimą, sujungiant žaliavas bei išlaidas ir sunaudojant daiktus, kurie jau egzistavo iki dauginant juos šiuo būdu, nuo turtų gamybos ir sukūrimo, kuris iš tikrųjų reiškia turtų atnaujinimą ir augimą“. Taigi F. Quesnay teigė, kad turto kūrimas reiškia jo atnaujinimą, o vartojimas veda prie materialinių gėrybių naikinimo. Kita vertus, nereikėtų supaprastinti F. Quesnay požiūrio į vartojimą. Jis manė, kad tauta tuo turtingesnė, kuo daugiau pagamina ir vartoja, bei teigė, kad gamyba ir vartojimas yra glaudžiai susiję. Todėl reikia skatinti ne tik gamybą, bet ir vartojimą, kiekvienas turi greitai leisti savo grynąsias pajamas vartojimo prekėms įsigyti. Kaip rašė F. Quesnay, „Turto kūrimo procesas, jo atkūrimas, didinimas nėra tikslas, o tik priemonė didinti gyventojų skaičių ir kelti žmonių gyvenimo lygį“. O jei kai kurie
žmonės neišleis visų savo pinigų su tikslu didinti savo pinigines santaupas, tada, F. Quesnay nuomone, visos klasės susidurs su nuosmukiu, ir sumažės bendras produkcijos išleidimas, kadangi kieno nors atsisakymas leisti pinigus neišvengiamai sunaikins kieno nors kito pajamas. Čia jau akivaizdžiai galima įžvelgti po 150 metų pasirodžiusio J. M. Keynes’o mokymo aspektą. Be to, pastebėtina, kad fiziokratijos pradininkas nesutiko, jog darbininkai yra tingūs iš prigimties ir juos galima priversti dirbti tik tada, kai jie gyvena skurde. Jis rašė, kad „turtingumas gimdo meilę darbui todėl, kad žmonės naudojasi gerove, kurią jis sukuria, pripranta prie patogaus gyvenimo, gero maisto, gerų drabužių ir bijo skurdo. Jie auklėja savo vaikus darbščius ir pripratina juos prie gerovės“. F. Quesnay daug dėmesio skyrė kaštams, kuriuos sukelia žmonių darbas, užtikrinantis išlaidas gyvenimo reikmėms. Pagal savo mokymą apie grynąjį produktą, F. Quesnay mėgino rasti pirminį kapitalistinių pajamų šaltinį. Grynasis produktas, F. Quesnay aiškinimu, yra turto likutis, atskaičiavus jo gamybos išlaidas, t. y. kapitalo išlaidas gamybos priemonėms ir darbo jėgai. Grynojo produkto dydis priklausė nuo kapitalo investavimo, ir šis produktas laikytas kapitalo judėjimo rezultatu. Taigi K. Marx’o nuomone, rodo, kad fiziokratams grynojo produkto koncepcijoje pavyko atskleisti pridedamosios vertės paslaptį. Pažymėtina, kad fiziokratai vienintele ir visuotine grynojo produkto forma laikė žemės rentą. Pramonės srityje, jų nuomone, grynojo produkto nesukuriama. Kapitalistų pelną, kurio neskyrė į atskirą kategoriją, jie klaidingai traktavo, kaip savotišką aukštesnį darbo užmokestį, ir manė, kad šios kapitalistų visiškai suvartojamos pajamos bei darbininkų darbo užmokestis yra gamybinės išlaidos. Todėl jie teigė, kad pramonėje pagamintos produkcijos vertė lygi jos pagaminimo išlaidoms, t. y. čia sukurtų pajamų užtenka tik padengti gamybos išlaidas. Pelno kategoriją fiziokratai ignoravo ne tik pramonėje, bet ir žemės ūkyje bei prekyboje. Pavyzdžiui, prekybinį pelną F. Quesnay laikė neekonomine kategorija ir nagrinėjo jį kaip apskaitymo rezultatą. Tai buvo didelė klaida. Be to, tada neišvengiamai kyla klausimas, kaip kapitalistas kaupia kapitalą, jei jis už savo darbą gauna tik tam tikrą užmokestį? F. Quesnay teigė, kad „teisėtai“ kapitalą galima gauti tik iš grynojo produkto. Vadinasi kapitalistas kaupia kapitalą ne visai „teisėtai“, kažką atimdamas iš savo „užmokesčio“. Iš čia vėliau kilo kapitalistų susilaikymo teorija. Su fiziokratų mokymu apie grynąjį produktą labai susijusi ir jų produktyvaus bei nevaisingo darbo koncepcija. Jie pirmieji politinėje ekonomijoje prakalbo apie produktyvaus darbo požymius, ir nurodė, kad produktyvus darbas – tai darbas, sukuriantis grynąjį produktą, t. y. pabrėžė fizinį produktyvumą, materialių gėrybių, o ne piniginių vertybių sukūrimą. Suprantama, fiziokratams produktyvus darbas buvo galimas tik žemės ūkyje (tiesa, tik fermerio veikla, o ne samdomo darbuotojo fermoje), o pramonėje, jų nuomone, darbas buvo neproduktyvus, „nevaisingas“. Kaip teigė G. F. Le Trosne, „Darbas visur kitur, išskyrus žemę, yra visiškai nevaisingas, sterilus, nes žmogus nėra kūrėjas“. Tiesa, nevaisingas, aišku, nereiškė nenaudingas. Kalbant apie F. Quesnay indėlį į politinę ekonomiją, pažymėtina, kad jis pirmasis pamėgino atskirti prekės vartojamąją vertę ir mainomąją vertę, teigdamas, jog „reikia skirti gėrybes, kurios turi vartojamąją vertę, neturėdamos pardavimo vertės, nuo turto, turinčio vartojamąją ir pardavimo vertę“. Kaip pavyzdį F. Quesnay pateikė orą ir vandenį, kurie turi vartojamąją vertę. Tai „pagrindinės vertybės“, bet neturi jos mainomosios vertės ir nėra turtai. F. Quesnay gana savotiškai aiškino santykius tarp šių dviejų verčių. Jo teigimu tam, kad kokia nors valstybė egzistuotų „[...] pirmiausia reikia, kad ta valstybė turėtų pakankamai maisto produktų, paskui reikalinga, kad jie turėtų paklausą, o jų kaina, t. y. mainomoji vertė, būtų didesnė už
savikainą“. F. Quesnay pripažino, kad „maisto produktai yra pagrindinės vertybės, tikrieji turtai, t. y. tos vertybės tarp kitų vertybių, turinčių mainomąją vertę, kurios turi didesnę vartojamą vertę. Iš čia darytina išvada, kad didesnė vartojamoji vertė turi atsispindėti aukštesnėje mainomojoje vertėje“. Toliau F. Quesnay teigė, kad „Neturinčių vertės vertybių gausumas nėra turtai. Brangumas neesant pinigų yra skurdas, o gausumas esant brangumui yra prabanga“. Ir čia pat pastebėjo, kad per didelė prabanga skurdina šalį. Kita vertus, fiziokratai vis dėlto nesukūrė savos vertės teorijos. Šiuo klausimu jie net žengė žingsnį atgal, lyginant su W. Petty ir P. Boisguillebert’u, ignoruodami jų mokymą apie darbą, kaip vertės pagrindą. Vertingomis jie laikė vien tik tas gėrybes, kurias teikia žemė ir gamta. Kalbėdamas apie pinigus, F. Quesnay, skirtingai nuo R. Cantillon’o, laikėsi nominalistinės pinigų teorijos ir teigė, kad jie yra priemonė, palengvinanti mainus, o turtu tampa, taip pat kaip ir prekės, tik dėl savo mainomosios (pardavimo) vertės. Be to, pagal jį skirtingai nuo merkantilistų, pinigai – tai nevaisingas turtas. Todėl F. Quesnay pasisakė prieš merkantilistinį reikalavimą kaupti pinigus, juos versti brangenybėmis, nes tai neskatina šalies turto reprodukcijos. Jis rašė: „Pinigai patys savaime netenkina žmonių poreikių ir nedaugina pinigų. Be realių turtų, turtai pinigais liktų bevaisiai ir nenaudingi“. Svarbią mokslinę reikšmę turėjo fiziokratų mokymas apie kapitalą. Atiduodant pagarbą R. Cantillon’ui ir kitiems pirmtakams, vis dėlto drąsiai galime tvirtinti, kad F. Quesnay pirmasis ekonominės minties istorijoje gana giliai teoriškai pagrindė teiginius apie kapitalą ir tuo pačiu padėjo pagrindus šiai ekonomikos teorijos daliai. Skirtingai nuo merkantilistų, visuomet kapitalą tapatinusių su pinigine jo išraiška, F. Quesnay manė, kad „pinigai patys savaime yra nevaisingas turtas, kuris nieko negamina“. Pastebėtina, kad F. Quesnay žemės ūkio programa, kuri sudarė beveik visą jo ekonominę politiką, buvo orientuota į stambųjį fermerį. Panašiai kaip ir R. Cantillon’nas, jis niekada rimtai nenagrinėjo jokio kito agrarinio pasaulio, išskyrus tą, kurio varomoji jėga yra apsišvietusi ir aktyvi fermerių klasė, savo dispozicijoje turinti visas savo laiko technologines ir komercines galimybes. Todėl F. Quesnay savo analizėje visą dėmesį sutelkė į kapitalo medžiagines formas žemės ūkyje. Gamybos išlaidų tyrimas leido F. Quesnay pirmą kartą moksliškai kapitalą skirstyti (taikant šiuolaikinę terminologiją) į apyvartinį ir pagrindinį bei pagal kapitalo atskirų dalių apyvartos pobūdį išskirti dvi pagrindines kapitalo sudedamąsias dalis: a) kasmetinius avansus (avances annuelles) – išlaidas žemės ūkyje per vieno gamybinio ciklo laikotarpį (paprastai ne ilgiau kaip per metus) – sėkloms, pašarui, darbo jėgai, žemdirbio pragyvenimui ir t. t.; b) pirminius avansus (avances primitives) – išlaidas, daromas kartą per keletą metų – žemės ūkio mašinoms, pastatams, gyvuliams ir viskam, kas žemdirbystėje naudojama keletą gamybinių ciklų. Ekonominėje lentelėje šios išlaidos yra dar įvardytos kaip avances originelles. F. Quesnay dar išskyrė fundamentalius avansus (avances foncicres), apimančius žemės savininkų vienkartinias išlaidas savo žemei gerinimui, pavyzdžiui, žemės sklypų valymui nuo akmenų, sausinimui, aptvėrimui ir pan., ir suvereno avansus (avances souveraines), apimančius vienkartines valstybės kapitalines išlaidas, pavyzdžiui, tiesiant kelius ir tiltus. Tačiau svarbiausiomis avansų kategorijomis F. Quesnay laikė tik kasmetinius ir pirminius avansus bei tik juos giliai išanalizavo. Šį kapitalo skirstymą į dvi pagrindines dalis jis taikė gamybiniam kapitalui, o ne apyvartiniam kapitalui. Tai iš esmės atitinka A. Smith’o vėliau naudotą kapitalo skirstymą į apyvartinį ir pagrindinį. Skirtumas tarp šių dviejų kapitalo rūšių teisingai
buvo susietas su skirtumu būdų, kaip šios dvi kapitalo dalys skaičiuojamos į baigtinės produkcijos vertę. F. Quesnay tvirtinimu, kasmetiniai avansai į gamybos sąnaudas skaičiuojamos visa apimtimi, o pirminiai avansai – tik iš dalies. Kita vertus, jis įtikinamai parodė, kad kartu su apyvartiniu kapitalu nuolat juda ir pagrindinis kapitalas. Tiesa, F. Quesnay vienintele gamybinio kapitalo forma laikė tik kapitalą, naudojamą žemės ūkyje. Jis visiškai nepripažino piniginės kapitalo formos bei ignoravo pramoninį kapitalą, kurį laikė nevaisingu, nors, atrodytų, taikyti šią kapitalo skirstymo koncepciją pramonei turėjo nesudaryti jokių sunkumų. Tačiau F. Quesnay visuomeninio produkto reprodukcijos schemoje šis kapitalo skirstymas į pagrindinį ir apyvartinį neturėjo esminės reikšmės. 3.1.3. F. Quesnay Ekonominė lentelė (Tableau Economique) F. Quesnay pirmasis politinės ekonomijos istorijoje atliko ūkinio gyvenimo apytakos ratu mokslinę analizę bei panaudojo reprodukcijos, kaip nuolatinio gamybos ir realizavimo proceso, sąvoką. Reprodukcijos procesą jis aprašė savo garsiojoje Ekonominėje lentelėje (1758 m.), kurioje pateikiama F. Quesnay išrasta schema apie produktų srautus nacionaliniame ūkyje. Iš esmės ji tapo pirmąja visuomeninio produkto reprodukcijos schema. F. Quesnay parodė, kad ekonominio gyvenimo pagrindą sudaro nuolat pasikartojanti visuomeninio produkto ir piniginių pajamų apytaka (cirkuliacija). Skirtingų visuomenės klasių pagamintas produktas mainomas ir perskirstomas tarp jų taip, kad kiekviena visuomenės klasė turėtų viską, kas būtina iš naujo tęsti savo veiklą. Taigi, šio darbo idėja rodo būtinumą išlaikyti ir pagrįstai prognozuoti tam tikras šalies ūkio proporcijas ekonomikos struktūroje. F. Quesnay nustatė tarpusavio sąryšį, kurį apibūdino taip: „reprodukcija nuolat atnaujinama kaštų, o kaštai atnaujinami reprodukcijos“. Iš čia atsirado ir uždaros „stacionarios būklės“ kaip apytakinio srauto, pasikartojančio kiekvienu laiko momentu, samprata. Ekonominė lentelė tapo pirmąja ekonominių procesų modeliavimo patirtimi, o ūkio (ekonomikos) vaizdavimas per produkto ir pajamų apytaką užvaldė ekonomistų vaizduotę ir daug kuo nulėmė tolesnę politinės ekonomijos plėtros kryptį ir pobūdį. (Istoriškumo vardan pastebėtina, kad pirmojo Tableau Economique varianto sudėtingumas supratimui iššaukė supaprastinto išdėstymo būtinumą straipsnyje Analyse de la Formule arithmetique du Tableau Economique de la distribution des epenses annuelles d’une Nation agricole, išspausdintame 1766 m. Journal de l’agriculture, du commerce et des finances). Akivaizdu, kad Ekonominė lentelė buvo sumanyta gydytojo (tai meistriškai savo knygoje Ekonominių teorijų istorija atskleidė T. Negishi): neigdamas to meto įsitikinimą, kad turtas – tai aukso ir sidabro luitai, F. Quesnay, įkvėptas William’o Harvey’aus atrastos kraujo apytakos žmogaus kūne schemos, pagal gydytojo vaizduotę aiškino, jog turtas gimsta gamyboje ir keliauja iš rankų į rankas per visuomenę, pripildydamas visuomenės organizmą kaip kraujas kraujagysles. Be to, būdamas ištikimas savajai gydytojo profesijai, F. Quesnay laikė, kad ekonomika gali būti ir normalios, sveikos būklės, ir sergančios, nenormalios būklės. Sveika ekonomika – tai ekonomika, kurioje vyrauja pusiausvyra. Todėl pusiausvyros sąlygos ir tapo jo nagrinėjimo objektu. F. Quesnay Ekonominė lentelė, išspausdinta maždaug po trejų metų, pasirodžius R. Cantillon’o Apybraižai, padarė stiprų įspūdį ir buvo laikoma fiziokratų mokyklos viršūne markizas V. de Mirabeau vyresnysis (taip jis vadinamas, norint atskirti nuo sūnaus, Prancūzų revoliucijos veikėjo Gabriel’io Honore de Mirabeau) apibūdino ją kaip išradimą, prilygstantį raštui ir pinigams. Jis rašė: „Nuo pasaulio pradžios padaryti trys didieji išradimai, kurie yra valstybinės
visuomenės stiprybė, ir iš daugelio kitų ją turtinantys ir papuošiantys. Pirmasis yra rašto menas, kuris leido žmonėms savo įstatymus ir sutartis, istoriją ir atradimus nepakitusius perduoti kitoms kartoms. Antrasis yra pinigų išradimas, kuris tarpusavyje susiejo visas civilizuotas visuomenes. Trečiasis – Ekonominės lentelės išradimas, kuris kyla iš abiejų pirmųjų, ir savo objekto tobulumu abu juos pagerina. Tai didžiausias šių laikų išradimas, kurio vaisius skins mūsų vaikai“. Tiesa, paminėta, bet nepakomentuota, Adam’o Smith’o, F. Quesnay Ekonominė lentelė greitai buvo užmiršta, o XIX a. viduryje vėl atrasta K. Marx’o, taip atsiliepusio apie garsiąją schemą: „[...] Tai buvo mėginimas įsivaizduoti gamybos procesą kaip reprodukcijos procesą, o cirkuliaciją – tik kaip šio reprodukcijos proceso formą, piniginę cirkuliaciją – kaip kapitalo apyvartos momentą. Kartu tai buvo mėginimas į šį reprodukcijos procesą įtraukti pajamų atsiradimą, mainus tarp kapitalo ir pajamų, santykį tarp reprodukcinio ir galutinio vartojimo. Taip pat į kapitalo cirkuliaciją mėginta įtraukti cirkuliaciją tarp gamintojų ir vartotojų (iš tikrųjų – tarp kapitalo ir pajamų). Galiausiai, tai buvo mėginimas įsivaizduoti cirkuliaciją tarp dviejų didelių gamybinio darbo dalių, pirminių žaliavų ir pramonės, kaip reprodukcijos proceso momentus. Ir visa tai mėginta sukonstruoti XVIII a. antrojo trečdalio periode, t. y. politinės ekonomijos kaip mokslo „vaikiškame“ periode, sugrupavus lentelę, sudarytą iš penkių eilučių su šešiais pradinių ir galutinių prielaidų straipsniais, – šis mėginimas pasirodė esąs geniali idėja, be jokių abejonių, pati genialiausia iš tų, kurias ekonomika iki šiol galėjo įrašyti į savo aktyvą“. Nuo tada F. Quesnay Ekonominė lentelė nenustoja žavėti jos komentatorių. Užtenka paminėti, kad informaciją, pateiktą F. Quesnay Ekonominėje lentelėje, be didesnių sunkumų galima būtų perkelti į W. Leontief’o sukurtą išlaidų-rezultato modelį (lentelę), bei tai, kad pats W. Leontief’as yra užsiminęs apie savo pasiūlytos konstrukcijos sąsajas su fiziokratiškąja. Neabejotina, kad F. Quesnay Ekonominė lentelė įkvėpė ir P. Sraffa’os Prekių gamybą prekių priemonėmis (1960 m.). Todėl į šį F. Quesnay veikalą būtina pažvelgti atidžiau. F. Quesnay modelis lyginant su tikrove yra iki kraštutinumo supaprastintas, kad jame išryškėtų svarbiausi dėsningumai. Šioje schemoje atsispindi tik paprasta reprodukcija, t. y. gamyba, kas ciklas pasikartojanti nekintančia apimtimi. Visos pajamos išleidžiamos vartojimui, o investicijos, metams bėgant, nedidėja. Be to, kainos taip pat visus metus lieka pastovios. Prekių judėjimas apsiriboja vietine rinka. Žemės ūkyje išskiriama maisto gamyba ir žaliavų pramonei gamyba. Visa pramonės produkcija neišskaidoma ir vaizduojama kaip vientisa vartojimo prekių masė. F. Quesnay Tableau Economique – tai ne XVIII a. vidurio Prancūzijos ekonomikos pozityvus modelis, o Utopijos normatyvinis modelis, aprašantis prancūzų ekonomiką, kokia ji būtų vykdant tinkamą ekonominę politiką. Aprašoma padėtis yra optimali ne tik kapitalo kaupimo lygio požiūriu, bet ir agrarinio sektoriaus modernizacijos atžvilgiu. Ekonominėje lentelėje visuomene, kurioje viešpatauja ideali „natūrali tvarka“ laikoma šalis pasiekusi aukščiausią žemės ūkio kultūros lygį ir optimalią ekonomikos būklę (ordre naturel), vidaus ir užsienio prekyboje yra visiškai laisva konkurencija, nuosavybė ir į žemę investuotas kapitalas yra visiškai saugūs. Ji nagrinėjama kaip vieningas organizmas, sujungiantis tris pagrindines klases (žr. 3.1 pav.).
2 mlrd 1 mlrd Fermeriai 2 mlrd 2 mlrd
Neproduktyvioji klasė
1 mlrd
Žemės savininkai
1 mlrd
3.1 pav. F. Quesnay Ekonominėje lentelėje pateikta visuomenės reprodukcijos schema
Visuomenės klasinės struktūros aprašymas F. Quesnay buvo reikalingas dėl to, kad Ekonominėje lentelėje visuminis metinis produktas paskirstomas dėl cirkuliacijos (apytakos) proceso tarp trijų klasių. Jis rašė: „Tauta susideda iš trijų piliečių klasių: produktyviosios, savininkų ir neproduktyviosios (nevaisingosios)“. Produktyviajai (classe productive) ar fermerių klasei jis priskyrė visus, kurie apdirba žemę: valstiečius, fermerius, samdomus žemės ūkio darbininkus (ir galbūt dar žvejus ir kasyklų darbininkus), kasmet gaminančius tautai turtą (grynąjį produktą). Tačiau čia ir yra dvi svarbiausios analitinės F. Quesnay Ekonominės lentelės silpnybės: a) ekonominės veiklos grynasis produktas priskiriamas tik žemei; b) ji niekaip neparodo, kodėl žemė yra vertybių šaltinis. Žemės savininkai (classe des proprietaires) – tai žmonės, turintys vienokį ar kitokį suverenumo titulą ir gaunantys kasmetinį grynąjį produktą (produit net), sukurtą žemdirbyste (karalius – kaip mokesčius, žemvaldžiai – kaip nuomos mokestį, bažnyčia – bažnytinės dešimtinės forma). (Pastebėtina, kad N. Baudeau ir P.-P. Mercier’as de la Riviere, skirtingai nuo F. Quesnay, žemės savininkus laikė produktyviais, nes šiems, arba jų protėviams, teko prisiimti žemės valymo nuo akmenų ir sausinimo kaštus, ir šios pastangos suteikė jiems teisę į žemės vaisius). Neproduktyvioji (nevaisingoji, sterilioji) klasė (classe sterile): visi žmonės, kurie dirba kitus darbus, išskyrus žemdirbystę, jam buvę maždaug tolygūs buržuazijai. Tai visi žmonės, dirbantys pramoninės gamybos, prekybos, kitų paslaugų sferų šakose: samdomi darbininkai, amatininkai, kapitalistai, pirkliai ir smulkūs prekeiviai. Neproduktyvioji (sterilioji) klasė, taip pat kaip ir savininkų, pasak F. Quesnay, nekuria grynojo produkto, bet, skirtingai nuo žemės savininkų, pirmieji dirba ir savo darbu, nesusijusiu su žeme, sukuria tiek, kiek suvartoja, jie tik pakeičia žemdirbystės sukurto produkto natūrinę formą. F. Quesnay manė, kad, jų išlaidas turi padengti produktyvioji klasė bei žemės savininkai, kuriems priklauso vienintelis grynojo produkto šaltinis – žemė. Taigi, pasak P. S. Dupont’o de Nemours’o, fiziokratams „Atrodė būtina, paprasta ir natūralu daryti skirti žmones, kurie moka kitiems, patys gaudami gėrybes tiesiog iš gamtos, ir tų, kurie tegali jų įsigyti tik kaip atlyginimą už naudingus ar malonius patarnavimus pirmiesiems“. Tačiau bet kokiu atveju F. Quesnay, kaip ir R. Cantillon’ui, darbas vaidino „pasyvų“ vaidmenį. Suprantama, kad apibūdindamas pramonės sritį kaip atliekančią vien sterilius, nieko naujo nesukuriančius veiksmus ir tik „steriliai“ keičiančius tikrojo turto (žaliavų, gautų iš žemės ūkio) pavidalą, F. Quesnay nesugebėjo įžvelgti, jog darbas gali kurti turtą bet kurioje srityje, ne tik žemės ūkio. Kita vertus, F. Quesnay pavadinimu sterili klasė nenorėjo pažeminti pramonininkų bei prekybininkų ir buvo visiškai netendencingas, skirstydamas visuomenę į klases, nes, kaip jis manė, „žemesnių klasių darbštūs atstovai“ gali pasikliauti naudingu sau darbu. Turtas sužadina darbštumą todėl, kad žmonės naudojasi gerove, kurią jis teikia, įpranta prie gyvenimo patogumų, gero maisto bei drabužių ir bijosi skurdo. Jie savo vaikams
diegia tokį pat požiūrį į darbą ir gerovę, o sėkmė patenkina tėviškus jausmus ir savimeilę. Sterili klasė fiziokratų kalba reiškia tik tai, kad ji gauna pajamas iš antrų rankų. Viena didžiausių klaidų šioje idėjoje apie klases buvo, kad F. Quesnay tai pačiai klasei priskyrė darbininkus ir kapitalistus tiek pramonės, tiek žemės ūkio srityse. Ją iš dalies ištaisė jau J. Turgot, o vėliau visiškai paneigė A. Smith’as. Kita vertus, negalima nepastebėti, kad F. Quesnay visuomenėje matė klasių bendradarbiavimą. J. A. Schumpeter’is rašė, kad F. Quesnay „teigė visuotinę klasių interesų harmoniją, ir dėl to jį galime laikyti XIX amžiaus „harmonizmo“ (žiūr. J. B. Say’aus, H. C. Carey, F. Bastiat’o darbus) pirmtaku“. F. Quesnay pamėgino įrodyti savo tvirtinimą: Ekonominė lentelė rodo, kaip kiekviena klasė gyvena kiekvienos kitos klasės sąskaita, ir, taip pat, kaip žemvaldžių klestėjimas apsprendžia kitų klasių gerovę. Toks gyventojų suskirstymas į klases leido F. Quesnay Ekonominėje lentelėje konkrečiais pavyzdžiais parodyti kaip metinis produktas cirkuliacijos proceso metu pasiskirsto tarp visuomenės klasių. (Juk, F. Quesnay žodžiais tariant, „Norint parodyti ir apskaičiuoti šių klasių tarpusavio santykius, reikia nagrinėti bet kurį pavyzdį, nes negalima, remiantis vien tik abstrakcija, pateikti faktinį apskaičiavimą“). Šis paskirstymas užtikrina gamybos arba paprastosios reprodukcijos, sąlygas. Be to, Ekonominėje lentelėje nesuskaičiuojami individualūs cirkuliacijos aktai sujungiami į sukurto metinio produkto masinį judėjimą tarp visuomenės ekonominių klasių. Svarbiausia problema, kurią F. Quesnay sprendė Ekonominėje lentelėje – išsiaiškinti pagrindines tautos ūkio proporcijas, kurios užtikrina šalies ekonomikos plėtrą. Iki jo niekas nekėlė minties, kad visuomeninė reprodukcija turi tam tikras, be to subalansuotas, proporcijas. Tik P. Boisguillebert’as, kaip ir R. Cantillon’as taip pat kalbėjęs apie natūralią pajamų srautų pusiausvyrą, pavartojo šį žodį, bet sunku pasakyti, ką jis turėjo galvoje. Ekonominė lentelė – tai schema, parodanti, kaip formuojasi reprodukcijos prielaidos. Tam, kad parodytų paprastosios reprodukcijos (arba reprodukcijos ta pačia apimtimi) galimybę nacionaliniu mastu bei ekonominius ryšius tarp klasių, F. Quesnay pagrįstai supaprastino įgyvendinimo procesą ir atsiribojo nuo daugelio aspektų. Jis iš analizės pašalino kaupimo proceso tyrimus ir nagrinėjo tik paprastąją reprodukciją. Žiūrint griežtai, įsitikinimas, kad neproduktyviame sektoriuje yra pagrindinis kapitalas ir neapskaičiuojama jokių jo atkūrimo padengimo sąlygų – nemažas Ekonominės lentelės trūkumas. Joje daroma prielaida apie nekintamą pinigų vertę, prekinių kainų stabilumą (kadangi ji apibendrina šio sektoriaus produkcijos vertę kaip darbininkų ir vadovų darbo užmokesčio sumą, kuri yra stabili; ją darbininkams lemia gyvenimo reikmenų minimumas, taip pat atsiribojama nuo užsienio prekybos poveikio įgyvendinimo procesams. Negana to, rašydamas apie cirkuliaciją, F. Quesnay daro prielaidą, kad perkama iš pirmų rankų, mokant pajamomis, kurios pasiskirsto tarp klasių. Jis apskritai į prekybą nekreipia jokio dėmesio, nes ji „tik didina pirkimų ir pardavimų skaičių, nedidindama daiktų, o tik didindama neproduktyvias išlaidas“. Ekonominėje lentelėje reprodukcijos proceso pradiniu tašku pasirinktas metinis derlius, kuris siejamas su žemės ūkio gamybos metiniu ciklu. F. Quesnay pagal struktūrinius skaičiavimus Prancūzijos žemės ūkio visuminį produktą įvertino 5 mlrd. livrų (senoviška prancūzų moneta), iš kurių: - 4 mlrd. livrų sudarė maisto produktai; - 1 mlrd. livrų sudarė žaliavos. Be šio produkto fermeriai turi pinigų 2 mlrd. livrų. Pinigai bus užmokėti žemės savininkams, kaip nuomos už žemę mokestis. Neproduktyvioji klasė turi manufaktūrinių prekių už 2 mlrd. livrų. Taigi F. Quesnay skaičiavimais, visuminis
visuomenės produktas sudarė 7 mlrd. livrų. Žemės savininkai nuėmę derlių iš fermerių gavo nuomos mokestį – 2 mlrd. livrų. Taigi F. Quesnay, darydamas tokias prielaidas, ima nagrinėti žemės ūkį su investuotu į jį žemės savininkų 2 mlrd. livrų apyvartos kapitalo, kuris kasmet duoda 5 mlrd. livrų vertės produkcijos. Iš tų 5 mlrd. livrų pajamų 2 mlrd. livrų privalo likti kaip apyvartos kapitalas: pačiai produktyviajai klasei pragyventi, šerti gyvulius, sėklai, trąšoms ir kitoms kasmet pasikartojančioms išlaidoms, t. y. padengti „metinių avansų“ išlaidas. Taip žemdirbių klasei lieka 3 mlrd. livrų perteklius, kuriuos produktyvioji klasė gauna pardavusi produktus, iš kurių 2 mlrd. livrų (grynąjį produktą) sumoka žemės savininkams kaip rentą, ir 1 mlrd. livrų turi padengti sunaudotus „pradinius avansus“. Kaip rašė F. Quesnay, turto fondas, naudojamas žemės dirbimui ir sudarantis pirmines išlaidas, kasmet nyksta ir jį reikia nuolat atkurti, kad šis svarbus fondas liktų pirminės būklės, o ne progresyviai artėtų visiško išnykimo link. Juk tai sunaikintų žemdirbystę, vėliau ir gamybą, taip pat ir valstybės turtus. Be to, žemdirbystė neatskiriama nuo nelaimių, kartais visiškai sunaikinančių derlių. Tai šalnos, kruša, javų kenkėjai, potvyniai, gyvulių kritimas ir t. t. Jei žemdirbiai neturi jokio atsarginio fondo, tai po tokių nelaimių jie arba nesugebės sumokėti valdovui ir savininkams, arba padengti kitų metų išlaidų. Šis antrasis atvejis ir yra tas, kuris įvyksta visada, nes valdovas ir savininkai turi galią priversti susimokėti. Todėl greitai bus juntami žemdirbystės žlugdymo rezultatai, kurie turės įtakos, nepalikdami jokios vilties savininkams, valdovui, dešimtinės gavėjams ir likusiai tautos daliai. Taigi išsakoma mintis, kad dalis visuomeninio produkto turi tekti „pirminių“ ir „kasmetinių“ avansų atkūrimui. Tokia reprodukcija yra būtina sąlyga sukurti grynąjį produktą ir normaliai ekonominių procesų eigai. Todėl tai yra vienas pagrindinių F. Quesnay teorinių pasiekimų. Čia jis jau mąstė apie kapitalo ekonominį vaidmenį, taigi ir apie įvedimą į mokslinę apyvartą sampratų, kurios vėliau buvo įvardytos „pagrindinio ir apyvartinio kapitalo“ terminais. Pats metinio produkto apyvartos (cirkuliacijos) ir išlaidų judėjimo procesas pagal F. Quesnay vyksta tarp fermerių „baseino“, žemės savininkų „baseino“ ir „nevaisingos“ klasės „baseino“ pagal žemiau aprašomą schemą: 1. Pagal F. Quesnay schemą realizacijos postūmį padaro žemės savininkai, pirkdami iš savo nuomininkų – fermerių žemės ūkio, maisto, produktų už 1 mlrd. livrų. Šie pinigai „nusėda“ pas fermerius. (Taigi fermeriams grįžo 1 mlrd. livrų iš 2 mlrd. livrų, išleistų rentai apmokėti.) 2. Tolesnė realizacija vyksta žemės savininkams panaudojant antrąjį milijardą livrų, už kuriuos žemės savininkai įgyja pramoninių (manufaktūrinių) prekių. Tuo žemės savininkų dalyvavimas visuomeninio produkto realizacijos procese baigiasi. Jie atlikę savo misiją gamybos procese apsirūpina maisto produktais ir manufaktūrinėmis prekėmis, t. y. gyvenimo priemonėmis, visiems metams, atlikę savo misiją gamybos procese. 3. Toliau visuomeninio produkto mainai vyksta tik tarp pramoninkų ir fermerių klasių. Kadangi už pramonines prekes, parduotas žemės savininkams, pramoninkai gavo 1 mlrd. livrų, tai jie už šiuos pinigus perka iš fermerių žemės ūkio produktus. Taigi 1 mlrd. livrų vėl grįžta fermeriams, ir jie iš pramoninkų perka gamybos priemones. Manufaktūrininkai už 1 mlrd. livrų, gautų iš šio sandėrio, iš fermerių perka žemės ūkio žaliavų, ir šiems grįžo antrasis milijardas livrų, kurias jie buvo išleidę rentai sumokėti. Pagal F. Quesnay Ekonominę lentelę realizacijos procesas tuo ir baigiasi, nes po aprašyto prekių ir pinigų judėjimo sukuriamos būtinos sąlygos gamybos ir reprodukcijos proceso atsinaujinimui, esant nepakitusiems mastams. Žemės savininkai aprūpinti produktais ir pramoninėmis prekėmis už 2 mlrd. livrų. Fermeriai
realizavo žemės ūkio produktus už 3 mlrd. livrų (1 mlrd. – žemės savininkams, 2 mlrd. – pramoninkams). Fermeriams iš gautų 5 mlrd. livrų žemės ūkio produktų liko produkcijos už 2 mlrd. livrų savam naudojimui (1 mlrd. livrų – maisto produktams, 1 mlrd. – sėkloms). Be to, fermeriams grįžo 2 mlrd. livrų, sumokėtų žemės savininkams, kaip žemės nuomos mokestis (renta). Pramoninkai, pagal F. Quesnay, visiškai realizavo savo produkciją ir apsirūpino maisto produktais (1 mlrd.) bei žaliavomis (1 mlrd.). Kaip neproduktyvaus sektoriaus jų grynasis produktas šiame cikle lygus nuliui. Taigi pagal cirkuliaciją matyti, kad neproduktyvioji klasė nieko nepagamina. Ji naudojasi tik produktyviosios klasės pagamintais turtais. Naujas gamybinis ciklas vėl prasidės žemdirbiams (fermeriams) sumokant žemės savininkams 2 mlrd. livrų rentos. Labai vykusiai vienu sakiniu Tableau economique apibendrino, nors ir jos neminėdamas, J. Turgot: „Tai, ką žemdirbys išaugina iš žemės, atskaičiavus jo asmeninius reikmenis, yra vienintelis darbo užmokesčio fondas (įsidėmėkite šį posakį, kuris taps garsus!), iš kurio atlyginami visi kiti bendruomenės nariai mainais už jų darbą. Pirkdami šitaip mainomu savo darbu maisto produktus iš žemdirbio, jie tik grąžina jam lygiai tiek, kiek iš jo yra gavę“. Ypač akcentuotinas vaidmuo, kurį F. Quesnay savo modelyje skyrė žemės savininkams – tai vienas iš įdomiausių fiziokratų sistemos bruožų. Šis vaidmuo iš esmės atlieka širdies funkcijas kraujotakos sistemoje. Tai lyg „vožtuvas“, stumdantis pinigus ekonominės apytakos kanalais. Su tuo susijusi viena iš svarbiausių F. Quesnay praktinių išvadų, padarytų pagal savo Ekonominę lentelę: jei žemės savininkai neišleis visai savo rentos, tai visuomenės produktas negalės būti iki galo realizuotas, fermeriai negaus pajamų ir nesugebės kitais metais užtikrinti ankstesnės gamybos apimtį, vadinasi, ir išmokėti nepakitusią rentą. Be to, F. Quesnay Ekonominėje lentelėje esamas išlaidų atotrūkis vienu periodu lyginant su pajamomis: žemės savininkai išleidžia ankstesnio periodo rentinius mokėjimus, tuo pat metu amatininkai visada pasilieka iš užbaigto periodo įplaukų 1 mlrd. livrų, kito periodo išlaidoms. Darytina prielaida, kad F. Quesnay produkcijos apimtį laikė identiška kasmetiniam derliui, visiškai sunaudojamam per kitus 12 mėnesių. Taigi F. Quesnay priėjo išvadą, kad reprodukcijos ir realizacijos procesas gali vykti be pertrūkio tik tuomet, kai išlaikomos atitinkamos tautos ūkio plėtros proporcijos. Pats F. Quesnay teigė: „Šios prekybos tarp įvairių klasių eiga ir pagrindinės jos sąlygos nėra hipotetinės. Kiekvienas, kas norės apie jas pagalvoti, galės įsitikinti, kad jos teisingai atspindi realybę, tačiau prielaidos, kurios buvo panaudotos skaičiavimams, [...] tinka tik šiam atvejui“. O kai šalyje yra kitokia žemdirbystės būklė, ji lems kitas prielaidas, „kurių kiekviena yra pagrindas konkrečiam skaičiavimui savo tikslumu būdingam tik jai vienai“. Atsižvelgiant į išdėstytą reprodukcijos schemą, galima atkreipti dėmesį į M. Blaug’o pastabą, kad F. Quesnay Ekonominėje lentelėje pinigai – ne daugiau nei apyvartos priemonė, kad prekyba iš esmės susiveda į natūrinius mainus ir kad produkcijos gamyba automatiškai generuoja pajamas, kurias išmokėjus galima pereiti prie kito gamybinio ciklo. Pastebėtina, kad F. Quesnay teorinė koncepcija buvo jam naudinga grindžiant praktinius reikalavimus ekonominei politikai. Vienas būdingiausių fiziokratų sistemos aspektų yra jų mokesčių teorija. Valstybei (valdovui) įgyvendinti savo funkcijas reikia lėšų, ir fiziokratai manė, kad jai reikia pakankamai duoti šių lėšų, nesiderint dėl kiekvieno cento, kaip tai daro parlamentarai. Tačiau iš kur valstybė ims tas lėšas? Žinant fiziokratų sistemą, atsakymas į šį klausimą savaime aiškus. Kadangi visos
grynosios pajamos (grynasis produktas) tenka žemės savininkų klasei kaip žemės renta, būtent jai turi būti „uždėta“ ir visa mokesčių našta, paimant trečdalį (N. Baudeau siūlymu – tik 6/20, t.y. 30 proc.) grynojo produkto. (Tuo metu tai buvo drąsus pasiūlymas, nes kilmingieji visai nemokėjo mokesčių, be to, tokio mokesčio įvedimas buvo stiprus smūgis kilmingųjų klasės statusui, kurį simbolizavo atleidimas nuo mokesčių monarchui). F. Quesnay netgi rašė, kad „savininkai, valdovas ir visa tauta suinteresuota tuoj pat įvesti mokestį, kuris visiškai kristų ant žemės pajamų, nes bet kokia kita mokesčio forma prieštarautų natūraliai tvarkai, kenktų ir gamybai, ir pačiam mokesčiui, vienas mokestis kristų ant kito“. Juk apmokestinamas darbo užmokestis, kuris ir taip minimalus, atitinkantis gyvenimo minimumą, iš esmės reiškia mokesčius įmonininkui, nes jis turi aprūpinti darbininką minimaliomis gyvenimo lėšomis. Mokesčiai įmonininkams – nesvarbu, pramonėje ar žemės ūkyje – gali būti išmokėti tik iš kapitalo. Tai reikštų, kad bus pažeidžiamas reprodukcijos pagrindas. Bet, F. Quesnay nuomone, mokesčiai jokiu būdu neturi sumažinti žemdirbio išlaidas, reikalingas žemdirbystei („toks produktyvių išlaidų apkarpymas neišvengiamai turėtų lemti gamybos mažėjimą, nes žemės apdirbimo išlaidos yra būtinoji sąlyga, conditio sine qua non, derliui gauti“) bei jo atlyginimui, nepabloginant jo buities. Kaip rašė P. S. Dupont’as de Nemours’as, „Mokesčių santykis su grynuoju produktu turi būti toks, kad žemės savininko buitis būtų geriausia iš visų“. Pratęsiant F. Quesnay mintis apie mokesčius, pastebėtina, kad jis manė, jog mokesčiai turi būti imami tik nuo dalies, likusios iš pajamų atėmus išlaidas. Be to, norėdami suteikti visišką saugumą žemės savininkams, fiziokratai siūlė, kad santykis tarp mokesčių ir grynojo produkto, kartą nustatytas, kuo ilgiau išliktų pastovus. Pati vieningo mokesčio grynoms pajamoms nustatymo tam, kad būtų supaprastinta ir racionalizuota prancūzų apmokestinimo sistema, idėja buvo neabejotinai protinga. Tačiau tokią apmokestinimo sistemą grįsti vienu vieninteliu mokesčiu – tai jau buvo akivaizdus doktriniškumas. Kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, reikalas tas, kad šios sistemos grindimas vien tik mokesčiu grynai žemės rentai F. Quesnay reiškė galimybę pritaikyti savo teoriją, pagal kurią grynoji žemės renta buvo vienintelė egzistuojanti grynųjų pajamų rūšis. Vadinasi, bet koks mokestis galiausiai imamas būtent nuo jos. Pastebėtina, kad fiziokratai teikė mokesčių sistemai didelės praktinės svarbos, būdami įsitikinę, kad neteisingas mokesčių paskirstymas jų laikais buvo svarbiausia žmonių skurdo priežastis. Aišku, dabar mes skurdą greičiau siejame su nepakankama gamyba bei nevykusiu turto pasiskirstymu, o ne su vienokia ar kitokia mokesčių sistema, ir todėl fiziokratų požiūris mums gali pasirodyti perdėtas. Tačiau jį galima pateisinti, įvertinus nežmonišką to meto mokesčių tvarką. Atsižvelgiant į fiziokratų poziciją, darosi suprantama, kodėl jie siūlė, kad neturtingųjų klasės mokesčiai būtų minimalūs. Juk šie, kaip teigė F. Quesnay, net bijo dirbti, manydami, kad daugiau dirbdami, turės mokėti didesnius mokesčius. Analogiškai bijo ir žemdirbiai, galvodami, kad negalės padengti gamybos išlaidų. Todėl jiems sumažus mokesčius, jų gerovė didėtų, ir ateityje valstybė tik turtėtų. Kalbant apie fiziokratų indėlį į valstybinių finansų teoriją reikia paminėti V. de Mirabeau veikalą Mokesčio teorija, kuriame jis, ypač nepabrėždamas vieningo mokesčio kaip panacėjos, tinkamai pabrėžė administracinių reformų, pajamų iš valstybinio turto, iš monetų kalimo bei iš pašto įstaigos gavimo reikšmę, kalbėjo apie specialaus mokesčio tabako gamybai ir druskai galimybę. Visa tai leidžia pašalinti tą perteklių ekstravagantiškumo, kuris būdingas vieningo mokesčio teorijai. Suprantama, nagrinėjant F. Quesnay Ekonominę lentelę kaip pirmąjį makroekonominio tyrimo mėginimą, nesunku pastebėti ir formalius trūkumus, tokius kaip: paprasta šakų tarpusavio priklausomybės iliustracija; vadinamojo
neproduktyviojo sektoriaus, turinčio pagrindinį kapitalą, išskyrimas; ekonominės veiklos žemės ūkyje pripažinimas grynųjų pajamų šaltiniu, nesiaiškinant žemės pavertimo vertės šaltiniu mechanizmo, darbo priemonių, sunaudotų gaminant pramoninę produkciją, atkūrimo nebuvimas, kai tik pramonė galėjo jas sau pagaminti, t. t. Antra vertus, F. Engels’as visai teisingai F. Quesnay Ekonominę lentelę vadino sfinkso mįsle, kurios išspręsti nesugebėjo visas modernus ekonomikos mokslas. Net jei ir suprastume, ką apytikriai reiškia atskiri Ekonominės lentelės „zigzagai“, lieka neaišku, kaip patys fiziokratai galėjo juos taikyti. O baigiant F. Quesnay idėjų ir gyvenimo aptarimą, dar paminėtina, kad paskutiniuosius savo gyvenimo metus jis praleido artimų draugų, mokslininkų ir šalininkų būryje. F. Quesnay buvo žmogus, kuriam labai tinka F. de LaRochefoucauld’o žodžiai: „Mokėti būti senam – tai menas, kurį sugeba tik nedaugelis“. Kažkas iš jo pažįstamų yra pasakęs: „Ant jo 80 metų pečių 30 metų galva“. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite fiziokratizmo esmę. 2. Kuo skyrėsi ir kuo panašios fiziokratų ir merkantilistų teorijos? 3. Kur fiziokratai įžvelgė turto šaltinį? 4. Kokias naujas ekonomines kategorijas įvedė fiziokratai? 5. Kokią prasmę fiziokratizmo ideologai įdėjo į jų įvestą „grynojo produkto“ sampratą? 6. Apibūdinkite F. Quesnay „natūralios tvarkos“ koncepcijos esmę. 7. Apibūdinkite F. Quesnay teorinių pažiūrų apie klases, kapitalą, produktyvų darbą ypatybes. 8. Schematiškai pavaizduokite visuomeninio produkto realizaciją, pateiktą F. Quesnay Ekonominėje lentelėje. Kuo pasireiškė jo reprodukcijos teorijos istorinėekonominė reikšmė? 9. Kokie yra fiziokratų mokymo trūkumai? LITERATŪRA Кенэ Ф. Избранные экономические произведения. – Москва: Соцэкгиз, 1960. Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 1-53. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 44-59. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 283-287. Paliulytė R. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – P. 26-33. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 138-154. Hirschman A. O. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prieš jo triumfą. – Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2001. – P. 85-87. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 85-96.
Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 31-37. Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 48-68. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 128-136. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 223-243. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 183-184; 185-194; 196-200. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 44-48. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 49-65. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 60-69. Hebert R. F. In Search of Economic Order: French predecessors of Adam Smith. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. – P. 198-203. Meek R. L. The Economics of Physiocracy. – London: Allen & Unwin, 1962. Vaggi G. The Economics of Francois Quesnay. – London: Macmillan, 1987. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. – Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 21-25. Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. – Москва: Экономика, 1995. – C. 18-51. Негиши Т. История экономической теории / Пер. с англ. под ред. Л. Л. Любимова и В. С. Автономова. – Москва: АО Аспект Пресс, 1995. – С. 67-90. Всемирная история экономической мысли. Т. 1 / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1987. – С. 442-460. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 53-56. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 34-40. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 66-75. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 53-57. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 94-98. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 52-57. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – Москва: Финансы и статистика, 2002. – С. 21-26. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 137-147. Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. – Москва: Изд-во РАГС, 2002. – С. 8-15. Дроздов В. В. Франсуа Кенэ. – Москва: Экономика, 1988.
3.2. J. TURGOT EKONOMINĖS NUOSTATOS Pagrindinės sampratos: Fiziokratai. Grynasis produktas. Kaina. Vertė. Naudingumas. Klasinė struktūra. Darbo užmokestis. Gyvenimo lėšų minimumas. Bendra ekonominė pusiausvyra. Kapitalo panaudojimas. Kiekybinė pinigų teorija. Pagalbinės sampratos: Subjektyvus ir objektyvus vertingumas. „Apmokama“ klasė. Kapitalistai. Darbininkai. Pelnas. Procentas. Turtas. Pinigai. Anne Robert’ui Jacques Turgot (1727–1781 m.) tenka ypatinga vieta fiziokratų stovykloje. Jis buvo ne tik F. Quesnay mokinys ir jo idėjų propaguotojas, bet ir sukūrė savo fiziokratinę sistemą, kurioje dar giliau nei F. Quesnay išnagrinėjo kapitalistinius santykius. Jo ekonomikos teorija jau atspindėjo kapitalistinės visuomenės atsiradimą feodalizmo epochoje ir jam teko taikytis prie augančios stambiosios pramonės. Tiesa, pats J. Turgot nelaikė savęs nei F. Quesnay mokiniu, nei pasekėju. Todėl neigė bet kokią savo priklausomybę, jo niekinamais žodžiais tariant, fiziokratų „sektai“. Vis dėlto jo kūrybinis palikimas ir praktinė veikla liudija jo ištikimybę fiziokratų mokymui ir ekonominio liberalizmo principams, nors patį J. Turgot, J. A. Schumpeter’io nuomone, reikėtų apibūdinti ne kaip fiziokratą su tam tikrais nukrypimais, o kaip ne fiziokratą, simpatizavusį fiziokratams. Gyvenimo kelias. Anne Robert’as Jacques Turgot, iki 1750 m. žinomas kaip abatas de Brucourt’as, buvo žymus prancūzų valstybės veikėjas ir ekonomistas. J. Turgot buvo kilęs iš senos, bet nelabai žinomos, pakankamai pasiturinčios, nors ne per turtingiausios, normandiškos šeimos. Pagal savo socialinę padėtį jis priklausė netituluotai vietinei smulkiajai dvarininkijai (Anglijoje šis sluoksnis vadinosi gentry, o Vokietijoje – Junker). J. Turgot protėviai tradiciškai užėmė pareigas valstybės tarnyboje Paryžiuje. Jo tėvas Michael’is-Etiene Turgot nebuvo išimtis ir kaip Paryžiaus parlamento deputatas ir vyriausiasis miesto administratorius prisidėjo prie Paryžiaus nutekamųjų vandenų valymo sistemos nutiesimo. Gana anksti atsiskleidė J. Turgot polinkis mokslams. Beje, mokydamasis Plesio (Plessis) koledže jis susipažino su Isaac’u Newton’u (1642–1727 m.). Pagal šeimos tradiciją, J. Turgot kaip trečias sūnus buvo priverstas įgyti dvasininko įsilavinimą ir buvo rengiamas bažnytinei karjerai. Pastebėtina, kad dvasininko išsilavinimas (kas ne dažnai pripažįstama) užtikrino visišką jo puikių ir anksti išryškėjusių gabumų plėtrą ir tapo vienu iš veiksnių, atvedusių jį į sėkmę. Baigęs Saint-Sulpice seminariją ir Sorbonos universiteto teologinį fakultetą bei tapęs abatu Sorbonoje, J. Turgot atsiskleidė kaip
neeilinė asmenybė, kupina plataus masto planų (mokslinėje ir kitose srityse), daug rašė, dalyvavo diskusijose. Čia jis patyrė antrą per savo jaunystę formuojantį poveikį iš „enciklopedistų sektos“, nors gana greitai nuo jų nutolo. Tačiau 23 metų abatas J. Turgot, Sorbonos pasididžiavimas ir kylanti katalikybės žvaigždė, netikėtai nutarė atsisakyti dvasininko pašaukimo, nenorėdamas, jo žodžiais tariant, „visą gyvenimą būti su kauke“, ir, išgavęs tėvo leidimą, perėjo į valstybės tarnybą. Tuo laiku šis jaunas valdininkas be prancūzų jau gerai mokėjo šešias kalbas (anglų, vokiečių, graikų, hebrajų, italų ir lotynų), į jo interesų ratą įėjo filosofija, teisė, gamtos mokslai, matematika, grožinė literatūra, poezija. Dvasininko karjerą pakeitęs į valstybinę tarnybą, J. Turgot liko valdininku iki pat savo aktyvaus gyvenimo pabaigos. Čia jis patyrė biurokratijos poveikį – trečią savo gyvenime aplinkos poveikį, kuris padėjo jam susiformuoti kaip asmenybei. Jau savo tarnybinės karjeros Paryžiaus magistratūroje pradžioje J. Turgot labiausiai domėjosi jį jaudinusia Prancūzijos ekonomine padėtimi. 25 metų jis jau užėmė teisininko pareigas Paryžiaus parlamente, o dar po metų už kuklią savo paveldėtą palikimo dalį nusipirko teisėjų palatos pranešėjo pareigas. Taip jis tapo žymia sostinės aukštuomenės ir filosofinių sąjūdžių rato figūra. Tuo metu J. Turgot suartėjo su vienu iš savo kolegų Vincent’u de Gournay (1712–1759 m.), neginčytinai laikomu vienu iš fiziokratų mokyklos pradininkų, turėjusių poveikį F. Quesnay. Vincent’as de Gournay buvo komersantas, išeivis iš buržuazinių sluoksnių (pavardė Gournay su žodeliu “de” kilo nuo dvaro, palikto jam verslo partnerio, pavadinimo). Vėliau, gavęs palikimą, jis tapo valstybės tarnautoju, nusipirkęs „komercijos intendanto“ pareigas. Kaip pažymėjo J. A. Schumpeter’is, šis žmogus, niekada nesimokęs tiesiogine to žodžio prasme ir parašęs labai nedaug – keletą ataskaitų vyriausybei, kurios nebuvo išspausdintos, ko gero, buvo vienas iš didžiausių mokytojų ekonomikos moksle, jis buvo mokytojas aukščiausia šio žodžio prasme, Mokytojas iš didžiosios raidės. Kai XVIII a. viduryje Vincent’as de Gournay žodžiais laissez-faire (leidimas daryti, ką nori) ir laissez-aller (nerūpestingumas) kūrė ekonomikos motto, jo tikslas buvo sukurti erdvę prekybai ir iš vaikiškų kelnių neišaugusiai pramonei bei nuimti merkantilizmo grandines. Jam turime būti dėkingi ir už biurokratijos sąvoką. Kaip žodžius „aristokratija“ bei „demokratija“, taip ir žodį „biurokratija“ Vincent’as de Gournay pirmą kartą pavartojo 1764 m., kritikuodamas laisvam prekybos ir pramonės plėtrai trukdančią monarchiją. Pastebėtina, kad Vincent’as de Gournay išimtinai daug keliavo ir buvo kompetentingas ekonomikos plėtros Anglijoje stebėtojas, o tai buvo labai svarbu jo asmeniniam draugui J. Turgot, kuris domėjosi anglų ekonomistų, ypač D. Hume’o darbais, kurių veikalus jis vertė. Būtent susirašinėdamas su D. Hume’u J. Turgot 1766 m. aptarinėjo laisvos konkurencijos rinkos mechanizmą, vėliau pavadintą „laisvos konkurencijos modeliu“. Draugystė su Vincent’u de Gournay ir bendravimas kaip su ekonomikos mokytoju, tęsėsi iki pat Vincent’o de Gournay mirties 1759 m. Kartu su juo J. Turgot dalyvaudavo F. Quesnay, kaip žinoma, gyvenusio vieno iš butų Versalio rūmų antresolėse, draugų susibūrimuose, visai šalia markizės Madame de Pompadour – visų kilimų karjeros laiptais šaltinio, apartamentų, draugų susibūrimuose. Kaip taikliai pastebėjo J. A. Schumpeter’is, garbėtroškos, stovėję žemesnėse laiptų pakopose, vargu ar išleido iš akiračio šią aplinkybę, ir kai kurie iš jų galėjo nutarti, kad valanda nuobodulio daktaro bute buvo visai nedidelė kaina už gerą žodį, išsakytą įtakingosios madam apartamentuose. J. Turgot 1761 m. rugpjūtį eiliniu tarnybiniu paskyrimu buvo patvirtintas eiti Limožo (Limoges provincijos centro) intendanto (gubernatoriaus) pareigas, kurias užėmė 13 metų, periodiškai atvykdamas į Paryžių ir ten gyvendamas žiemos
mėnesiais. Atstovaudamas centrinei valdžiai tolimoje provincijoje, buvusioje vienu iš neturtingiausių Prancūzijos regionų, kuriame beveik visi 500 tūkst. gyventojų buvo valstiečiai, vertęsi kaštainių, rugių ir grikių auginimu, jis rūpinosi ūkiniais klausimais, tarp jų ir mokesčių rinkimo sistema. Būdamas energingas, net pasitikintis savimi ir valdingas, J. Turgot, nepaisydamas visų sunkumų, savo provincijoje pradėjo daryti tam tikras reformas, ir jo kaip Limožo finansinės apskrities „intendanto“ (federalinio valdytojo) nuo 1761 m. iki 1774 m. sėkmė buvo didžiulė. Tai lėmė jo parodytas veržlumas mažinant mokesčius, sumanumas ir draugiškumas. J. Turgot pasirūpino, kad Limožo srityje būtų nutiesti nauji ir pagerinti seni keliai, taptų įvairesnis vietos žmonių maistas. Būtent savo gyvenimo Limože periodu J. Turgot parašė pagrindinį savo ekonomikos veikalą Apmąstymai apie materialinių gėrybių sukūrimą ir paskirstymą (Reflexions sur la Formation et la Distribution des Richesses) (1766 m.), skirtą naudotis dviems jauniems kinams, kuriuos jėzuitai misionieriai buvo atvežę į Prancūziją eiti mokslų. Darbas buvo išspausdintas savaitraštyje Ephemerides 1769– 1770 m. Atskiru veikalu jis buvo išleistas prabėgus net 10 metų – 1776 m., kai J. Turgot buvo Liudviko XVI (1754–1793 m.) finansų ministras ir mėgino, taikydamas fiziokratizmo mokymą, praktiškai įgyvendinti mokesčių reformas bei baigti rašyti darbą Vertės ir pinigai (1769 m.), Laišką abatui Terray dėl mokesčio geležiai (1773 m.), kuriame smarkiai kritikavo apsauginių mokesčių tarifus, ir kitus. (Beje, angliškas Apmąstymų... vertimas pasirodė 1808 m.). Akivaizdu, kad visi šie darbai buvo grindžiami fiziokratinėmis pažiūromis, taip pat rinkos ekonomikos santykių, pirmiausia laisvos konkurencijos ir laisvos prekybos, principais. (Tiesa, tenka pripažinti, kad pagrindinio J. Turgot veikalo pirmąjį publikavimą 1770 m. lydėjo tam tikra trintis dėl artimo draugo P. S. Dupont’o de Nemours’o (J. Turgot netgi tapo jo trečiojo sūnaus krikštatėviu ir pasiūlė berniukui Eleuthere Irenee vardą, kuris reiškia laisvę ir taiką) mėginimo paredaguoti jo tekstą fiziokratinės ortodoksijos interesais, todėl J. Turgot 1776 m. pats išleido antrajį leidimą). Po savo draugo Vincent’o de Gournay mirties J. Turgot savo publikuotame kūrinyje Pagiriamasis žodis Vincent’ui de Gournay atskleidė neigiamą protekcionistinės politikos ekonomikoje reikšmę ir išsakė nuomonę, kad „bendra pirkimo ir pardavimo bendra laisvė yra vienintelė priemonė užtikrinti, viena vertus, pardavėjui – kainą, galinčią skatinti gamybą, kita vertus, pirkėjui – geriausią prekę žemiausia kaina“. Ekonomikos teorija. Pati fiziokratizmo ekonominė doktrina geriausiai išdėstyta Apmąstymuose apie materialinių gėrybių sukūrimą ir paskirstymą, aiškiai parodžiusiuose, kad J. Turgot ne perdaug žavėjosi abstrakčiais principais. Pats darbas, kuris tapo pirmuoju veikalu, kuriame analizuotas pajamų paskirstymas kaip atskira problema, labai lakoniškas (primenantis geriausius W. Petty veikalų puslapius), ir trumpas. Jis sudarytas iš 100 glaustų tezių, savotiškų ekonominių teoremų, išdėstytų 3-juose skyriuose. Pirmoje dalyje (1-30 tezės) J. Turgot, pagal R. Cantillon’o – F. Quesnay klasių schemą ir pateikdamas jų ryšių gamyboje ir paskirstyme analizę, išdėstė fiziokratinę sistemą, pabrėždamas, kad grynasis produktas yra ne paprasčiausia gamtos dovana, o ypač produktyvus žemdirbystės rezultatas, pasisavinamas žemės savininkų. Antrasis skyrius (31-48 tezės) skirtas barterio, kainos ir vertės problemoms. J. Turgot čia teigė, kad piniginio kapitalo teikiamos pajamos leidžia turtėti nenaudojant žemės ir darbo. Jis išskyrė subjektyvų vertingumą (kaip daiktą įkainoja pats savininkas, atsižvelgdamas į gyvojo ir sudaiktinto (ankstesnio) darbo sąnaudas) ir objektyvų vertingumą (kainą), atsirandantį rinkoje
pagal paklausą, pasiūlą ir daug kitų veiksnių, tarp jų ir retumą, kuris, J. Turgot nuomone, yra vienu iš įvertinimo elementų įsigyjant prekę. Tačiau, kaip rašė J. Turgot, kiekvienos iš mainomų prekių vertingumas neturi kokio nors kito mato, kaip tik besitariančiųjų poreikius, norus ir lėšas. Todėl, J. Turgot prekės vertės pagrindu laikė vartojamąją vertę, arba daikto naudingumą, subjektyviai įvertinamą pardavėjų ir pirkėjų. Šie subjektyvūs vertinimai, veikiami konkurencijos „virsdavo“ rinkos kainomis, su kuriomis sutikdavo ir pirkėjai, ir pardavėjai. Nuo čia jau buvo likęs tik vienas žingsnis iki ribinio naudingumo sampratos. Taigi atsisakęs darbinės vertės teorijos, J. Turgot šimtui metų į priekį padėjo pagrindus garsiajai naudingumo teorijai, vėliau suvaidinusiai labai svarbų vaidmenį politinėje ekonomikoje. Paskutiniame knygos skyriuje likusiose 52 tezėse nagrinėjama visuomenės klasinė struktūra, pateikta kapitalo ir kapitalistinės visuomenės pajamų analizė, kuri tapo didžiosios dalies XIX a. tyrimų pirmtake. Čia aptartos tokios temos, kaip procentas, santaupos ir investicijos, o taip pat kapitalinė vertė. Lyginant su F. Quesnay, analizuodamas gamybinius santykius J. Turgot žengė žingsnį į priekį, nes, nors ir pritarė F. Quesnay pasiūlytai visuomenės trinarei klasinei struktūrai, bet fermerių ir pramonininkų klasėse (pastaruosius, F. Quesnay vadintus nevaisingąja klase, jis labiau vykusiai įvardija apmokama (stipendiary) klase) išskyrė samdomus darbuotojus ir verslininkus (kapitalistus). Fermerių klasę J. Turgot skirstė į „dvi žmonių grupes: verslininkus, arba kapitalistus, teikiančius avansus, ir samdomus paprastus darbininkus, neturinčius nieko, išskyrus rankas bei sugebėjimą dirbti, ir uždirbančius tik tiek, kiek jiems pavyksta gauti pardavus savo darbą kitiems, t. y. gaunančius darbo užmokestį“ (išskirta mano. – Aut. pastaba). J. Turgot požiūris į darbininkų darbo užmokestį ir jo dydį nesiskyrė nuo W. Petty ir F. Quesnay požiūrių. J. Turgot taip pat darbo užmokestį laikė darbininkų „savo darbo pardavimo kitiems“ rezultatu ir manė, kad jis yra „ribojamas būtino jo gyvenimui minimumo, t. y. to, kas tikrai būtina gyvybei palaikyti“. Būtent J. Turgot ištarė tą baisų nuosprendį, kad „kiekviename darbe turi įvykti ir įvyksta taip, kad darbininko atlyginimas nukrinta iki to, kiek būtinai reikalinga jo gyvybei išlaikyti“. (Čia jau aiškiai girdisi garsiojo geležinio darbo užmokesčio dėsnio aidas...) J. Turgot jau pačioje darbo pradžioje paaiškino, kodėl samdomų darbininkų darbo užmokestis linkęs kristi iki gyvenimo lėšų minimumo. To priežastis – konkurencija tarp darbininkų esant darbo pasiūlos pertekliui, lyginant su paklausa darbui. Didelis J. Turgot pasiekimas buvo tai, kad jis atskleidė samdomo darbo genezę. Samdomo darbo atsiradimą jis aiškina darbininkų atskyrimu nuo darbo priemonių (žemę dirba nebe patys žemės savininkai). J. Turgot pastebėjo, kad visuomenės išsiskaidymas į klases vyko pamažu (dėl vienų taupumo ir stropumo bei kitų išlaidumo ir tingumo). Būtent šias J. Turgot išsakytas mintis siekia jau XIX a. išplėtota taupumo kaip pradinio kapitalo kaupimo pagrindo koncepcija. Tačiau skirtingai nuo savo pirmtakų, J. Turgot darbo užmokestį priskyrė prie elementų, sudarančių jo pasiūlytos bendrosios ekonominės pusiausvyros sampratos pagrindą. Ši pusiausvyra, jo žodžiais tariant, nusistovi „tarp visų žemės gaminių vertės, įvairaus pobūdžio prekių vartojimo, įvairios rūšies gaminių, (jų gamyboje) užimtų žmonių skaičiaus ir jų darbo užmokesčio kainos“. Pateikdamas kaip pavyzdį duoną ir vyną, J. Turgot rašė: „Duonos ir vyno vertingumas (kaina) nėra tik dviejų privačių asmenų derybų objektas. Jį lemia visos duonos pardavėjų visumos poreikių ir lėšų sulyginimas su visos vyno pardavėjų visumos poreikiais bei lėšomis“. Skirtingai nuo F. Quesnay, J. Turgot neteikė tokios didelės reikšmės priešybei tarp žemės ūkio produktyvumo ir pramonės neproduktyvumo bei pripažino pramoninį ir prekybinį pelną. Jis išskyrė pelną, kaip savarankišką pajamų rūšį, kurią gauna įmonininkas – kapitalistas. Tačiau pastarąjį pelną J. Turgot laikė išskaičiavimu iš
produktyviosios klasės grynojo produkto, t. y. žemės rentos dalį, nes vieninteliu produktyviu darbu, pagaminančiu daugiau, nei gaunama darbo užmokesčiu, jis laikė žemdirbių (cultivateur) darbą. Kaip ir fiziokratai, J. Turgot teigė: „Žemdirbys yra pirma varomoji visų darbų jėga; būtent jis savo žemėje sukuria uždarbį visiems amatininkams. Žemdirbio darbas – vienintelis darbas, kuriuo sukuriama daugiau, nei sudaro darbo atlyginimas už jį. Todėl jis yra vienintelis viso turto šaltinis“. Taigi J. Turgot nors ir pabrėžė ne vien žemės, bet ir darbo produktyvumą, tačiau, pripažindamas steriliosios klasės pelno egzistavimą, nenukrypo nuo fundamentalaus fiziokratizmo postulato, teigiančio, kad grynasis produktas sukuriamas tik žemės ūkyje fermerio dėka, o pramoninkas tik perdirba (keičia) žaliavą. Pelną J. Turgot kildino iš procento (palūkanų), o pastarąjį siejo su žemės renta. Pagal J. Turgot, kapitalistas gali savo pinigus paversti žemės nuosavybe. Pinigai turi atnešti tokį pat pelną, kaip ir žemė, kuri gali būti už juos nupirkta. Taigi skolinto kapitalo pelno būtinumą J. Turgot aiškino tuo, kad už savo pinigus visada galima įsigyti žemės ir tapti rentos gavėju. Tai bus naudinga net ir tuomet, jei pinigai, išleisti žemės pirkimui, duos mažiau pajamų, nes turėdamas žemės jos savininkas yra apsaugotas nuo įvairių netikėtumų. J. Turgot nuomone, paskolinti pinigai turi duoti didesnį procentą, nei pajamos iš žemės, įsigytos už šiuos pinigus, nes „dėl skolininko nemokumo kreditorius gali prarasti savo kapitalą“. Pastebėtina, kad jei F. Quesnay, nepaisant skelbiamos visuotinės prekybos laisvės, pasisakė prieš laisvą procento nustatymą, nes nematė kito pagrindo procentams, kaip tik tikrąjį gėrybių padidėjimą – grynąjį žemės produktą, tai J. Turgot, atvirkščiai, pabrėžė, kad procento dydis tegali būti nustatytas prekiaujant, einamąjį procentą laikė „kapitalo pertekliaus arba trūkumo termometru“. Jis patikslino, kad žemas piniginis procentas – tai ir kapitalo pertekliaus padarinys, ir rodiklis. Taip pat J. Turgot smerkė moralistų pagal Šventąjį Raštą teigusių, kad „skolinimas už procentus yra nusikaltimas“, nuostatas. Jis tvirtino, kad paskolos suteikimo laikotarpiu skolintojas praranda pajamas, kurias galėjo gauti, be to, jis rizikuoja savo kapitalu, o pasiskolinęs gali pinigus naudingai naudoti ir gauti pelną. Todėl, kaip darė išvadą J. Turgot, skolintojas „nepadaro jokios žalos besiskolinančiajam, nes šis sutinka su jo sąlygomis ir neturi jokių teisių į pasiskolintą sumą. Pelnas, kurį jis gali gauti, turėdamas pinigus, neabejotinai, yra vienas iš didžiausių motyvų, skatinančių skolintis už procentus. Tai vienas iš šaltinių, suteikiantis galimybę sumokėti procentus“. J. Turgot iškėlė idėją apie pinigų, išleistų žemės pirkimui, vykdytai pramoninei gamybai ar paskolintų, santykinį pajamingumą. Jis teigė, kad įvairios pajamų rūšys linkusios vienodėti. Ši J. Turgot mintis grįsta fiziokratų mokymu apie grynąjį produktą, kuris, jų nuomone, gaunamas tik žemės ūkyje. Todėl žemės grynasis produktas laikytas pradiniu kaupimo šaltiniu, kiekvienas žemės savininkas skelbtas kapitalistu, nes J. Turgot bet kokia žemė buvo tolygi tam tikram kapitalui. Kapitalo problema buvo viena centrinių J. Turgot veikale Apmąstymai apie materialinių gėrybių sukūrimą ir paskirstymą. Jeigu F. Quesnay kapitalą nagrinėjo kaip natūralios formos avansus, atnešančius grynąjį produktą, ir kapitalo nesiejo su pajamų paskirstymo problema, tai J. Turgot kapitalą traktavo kaip „sukauptą vertę“ ir mėgino išsiaiškinti, kas lemia kapitalo gebėjimą pačiam save didinti (taip buvo teigiama 62-oje tezėje). Pirmu kapitalo panaudojimu laikytas žemės (užtikrinančios rentos gavimą) pirkimas, antru – pramoninių įmonių (duodančių pelną) įsigijimas, trečiu – stambios žemės ūkio gamybos (garantuojančios fermerių pelną) organizavimas, ketvirtu – prekyba (žadanti prekybinį pelną), penktu – kreditinės operacijos, skirtos gauti palūkanas (procentus). Jis skyrė palūkanų gavimą, pinigus ir
kapitalą bei nurodė, kad pinigai, patenkantys į rinką, nėra paskolinami. Skolinami tie pinigai, kurie atidedami atsargai, arba kapitalas. J. Turgot išryškino kapitalo susidarymo veiksnius, kaip minėta, akcentuodamas taupumą ir žemės grynojo produkto kaupimą, kuris laikytas pradiniu kaupimo šaltiniu. Apmąstymuose apie materialinių gėrybių sukūrimą ir paskirstymą aptardamas papildomų kapitalo įplaukų mažėjančios grąžos idėją, jis atkreipė dėmesį į įdomų atvejį, kurį vėliau paprastai išleido iš akių klasikai: jeigu į tą patį žemės sklypą nuosekliai investuosime papildomas vienodo dydžio kapitalo dalis, tai iš pradžių paskesnių porcijų duodama grąža augs, bet paskui, pasiekus tam tikrą lygį, pradės nepaliaujamai mažėti. J. Turgot aiškiai suprato pramoninio ir prekybinio pelno bei procento egzistavimo galimybę. Tačiau jis, likdamas ištikimas fiziokratizmo idėjoms, pagrindine kapitalo forma laikė žemdirbystės kapitalą, o pagrindine pridedamosios vertės forma – žemės rentą. Dar 1749 m. būdamas 22 metų amžiaus, išleidęs Laišką abatui de Cise apie popierinius pinigus (tai buvo pirmoji jo publikacija ekonomikos klausimais), J. Turgot prakalbo apie kiekybinės pinigų teorijos idėjas, klasiškai išdėstytas paties A. Smith’o beveik po 30 metų. Laiške... jis retoriškai klausė J. Law’o žodžiais: „Bet ar buvo leistina Law nežinoti to, kad auksas, kaip ir visa kita, pinga, jeigu jo kiekis didėja?“. Be to, J. Turgot gerai, suprasdamas problemos esmę, argumentavo ir teiginį apie popierinių pinigų nepatogumą, kai jų kiekis neatitinka gaminamų prekių ir paslaugų kiekio. Brangiųjų metalų (auksinius ir sidabrinius) pinigus J. Turgot aptaria kaip vieną iš prekinio pasaulio prekių, pabrėždamas, kad „ypač auksas ir sidabras daugiau, nei bet kuri kita medžiaga, tinka kaldinti monetas“, nes jie „pagal savo prigimtį tapo visuotine moneta neatsižvelgiant į bet kokius susitarimus ir bet kokius įstatymus” (išskirta mano. – Aut. pastaba). Jo įsitikinimu, pinigų, t. y. „aukso ir sidabro, kaina keičiasi ne tik lyginant su visomis kitomis prekėmis, bet ir vienas kito atžvilgiu pagal jų gausumą“. Galiausiai, kritikuodamas merkantilistus, J. Turgot „tautos turtui“ pirmiausiai laiko žemę ir iš jos gaunamas „grynąsias pajamas“, nes, jo požiūriu, „nors pinigai yra tiesioginis taupymo objektas ir pagrindinis kapitalo šaltinis juos kuriant, bet pinigai, kaip tokie, sudaro beveik nepastebimą bendros kapitalo sumos dalį“, o „prabanga nepertraukiamai veda į jų sunaikinimą“. Dar paminėsime J. Turgot indėlį į Enciklopediją, arba Aiškinamąjį mokslų, menų ir amatų žodyną, tarp jų tokius straipsnius, kaip Egzistavimas, Plėtimasis (čia jis pirmasis pavartojo žodį pažanga ta prasme, kaip jis naudojamas šiandien: tobulesnio vystymasis iš ne tokio tobulo) ir Etimologija, o taip pat J. Berkeley filosofijos kritiką (bei daugelį kitų darbų), kurie įdomūs tuo, kad atskleidžia jo kūrybinio diapazono platumą. Gyvenimo kelias. 1774 m. J. Turgot gavo paskutinį savo tarnybinėje karjeroje paskyrimą. Liudvikui XV mirus nuo raupų 1774 m. gegužės mėnesį, į sostą įžengęs devyniolikametis karalius Liudvikas XVI (jo žmona buvo karalienė Marie Antoinette), švelnaus ir sukalbamo būdo žmogus, liepos mėnesį ne be dvaro intrigų paskyrė jį jūrų ministru, o po kelių savaičių, pritaręs J. Turgot memorandumui, kuriame buvo teigiama: „jokių bankrotų; jokių mokesčių didinimo; jokių paskolų“, paskyrė į finansų generalinio kontrolieriaus pareigas, kurios buvo lygiavertes finansų ministro pareigoms – svarbiausiam to meto karalystės vidaus postui. Faktiškai J. Turgot buvo finansų ir prekybos ministras bei viešųjų darbų pravedimo įgaliotinis. Šias pareigas jis
ėjo 20 mėnesių, ir didesniąją šio laikotarpio dalį jį kamavo podagros priepuoliai. Dėl stipraus skausmo kojose jis net buvo nešiojamas į karaliaus darbo vietą kėdėje... Gavęs ministro pareigas (žodis „valdžia“ šiuo atveju būtų netinkamas), J. Turgot ėmėsi valdyti finansus ir gerinti apverktinoje būklėje buvusius karalystės finansus. Ir vienur, ir kitur jis susilaukė puikios, beveik neįtikėtinos sėkmės. Tiesa, nors per tuos mėnesius, kol buvo finansų generalinis kontrolierius J. Turgot ir nepasisekė reikiamu mastu sumažinti valstybinių išlaidų, bet jis sugebėjo įdiegti keletą įsakų ir įstatymų projektų (ediktų), atvėrusių galimybę visuotiniam šalies ekonomikos visuotiniam liberalizavimui, ypač įtvirtinant grūdų prekybos laisvę tiek šalies viduje, tiek užsienio prekyboje. Jis karališku dekretu nustatė vidinę laisvę prekybai grūdais (1774 m. rugsėjo 13 d. įsake buvo parašyta: „Nuo šiol visiems žmonėms bus galima gabenti, ką panorėjus, laisvai prekiauti grūdais ir miltais, parduoti bei pirkti juos bet kurioje pasirinktoje vietoje visoje karalystėje“) ir 1776 m. ėmėsi dar vienos priemonės: panaikino jurandes – amatininkų gildijas. Tačiau šios priemonės neturėjo politinės sėkmės daugiausia dėl taktinių klaidų (parlamentas rėmė gildijas, nes dauguma jo narių buvo „raudonosios mantijos“ teisininkai, ir gildijos buvo pelningas jų nesutarimų sprendimo šaltinis), tuoj pat sukėlusių didelį pasipriešinimą. Beveik kiekviena reformatoriška J. Turgot naujovė susidurdavo su nuožmiu parlamento, kuriame vyravo dvaro aplinka, dvarininkijos, dvasininkijos ir tam tikros dalies verslininkų, siekusių išsaugoti savo monopolistinę padėtį, pasipriešinimu. Tačiau didžiausia problema buvo ne čia. Ministrui gal ir lengva kurti puikius dekretus turint monarcho paramą ir primesti juos jėga parlamentarams, atsisakiusiems jiems pritarti. Tikras sunkumas buvo tas, kaip priversti gyventojus ir socialines grupes priimti šiuos dekretus. Pradžioje Liudvikas XVI teikė J. Turgot visišką paramą, bet, pasižymėdamas daugeliu gerų savybių, nebuvo despotas ir linkęs taikyti jėgos. Nors J. Turgot taip pat buvo ir dvaro bei kitų sluoksnių intrigų taikiniu (daugiausia dėl savo išlaidų mažinimo politikos), laikui bėgant dominuojančiu veiksniu susidariusioje padėtyje tapo kaimo proletariato ir amatininkų gildijų masinis pasipriešinimas. Net kilo vietiniai maištai, kuriuos J. Turgot slopino tvirta ranka. Be to, koją pakišo ir paprasčiausias nesisekimas: nepasitenkinimas dekretu apie laisvą vidaus prekybą grūdais kilo dėl to, kad jo įvedimas sutapo su nederliumi. Todėl 1776 m. pradžioje karaliaus aprobuotų šešių ediktų, kurie labiau už visas ankstesnes priemones griovė feodalizmą, nuostatų (ypač svarbios buvo dvi: panaikinti valstiečių prievolę taisyti kelius ir likviduoti amatininkų cechus bei gildijas) įgyvendinimas buvo tik trumpalaikis J. Turgot ir jo bendraminčių laimėjimas. 1776 m. gegužę karališkasis pasiuntinys įteikė jam įsaką perduoti visus reikalus ir atsistatydinti. J. Turgot išėjo į atsargą ir negrįžo į valstybinę tarnybą iki gyvenimo pabaigos. Drauge su juo pasitraukė ir jo bendraminčiai bei padėjėjai, kuriuos jis buvo pasitelkęs dirbti valstybės aparate. O jau po trijų mėnesių karalius, talkinant finansininkui J. Necker’iui, tapusiam finansų ministru, atšaukė visus ankstesnio ministro – reformatoriaus ediktus ir uždraudė laisvą javų prekybą. Susidūrusio su finansiniais sunkumais Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI, maniusio, kad tereikia visus finansinius klausimus patikėti protingam bankininkui, ir visos problemos bus išspęstos, naujasis gelbėtojas bankininkas J. Necker’is (1732– 1804 m.) irgi buvo pakankamai spalvinga asmenybė. Kaip pažymi L. von Mises’as, visais atžvilgiais jis buvo svetimas tuometiniams Prancūzijos valdovams. Pirmiausia, J. Necker’is buvo net ne prancūzas, o užsienietis – ženevietis. Antra, buvo ne aristokratijos atstovas, o paprastas pilietis. O tai XVIII a. Prancūzijoje buvo dar svarbiau, – buvo ne katalikas, o protestantas. Ir taip ponas J. Necker’is, garsiosios Madam de Stael tėvas, tapo finansų ministru, ir visi vylėsi, kad jis išspręs Prancūzijos
finansines problemas. Tačiau nors ponas J. Necker’is įgijo ir labai didelį pasitikėjimą, karaliaus iždas liko tuščias; didžiausia jo klaida buvo tai, kad finansiškai rėmė Amerikos kolonistus, kovojusius su Anglija už nepriklausomybę, nekeldamas mokesčių. Tai, be abejo, neišsprendė Prancūzijos finansinių problemų. Beje, ir pats J. Necker’is išleido du garsius kūrinius Apie įstatymų leidimą ir prekybą grūdais (1775 m.) ir Apie Prancūzijos finansų valdymą (1784 m.). Šiuose veikaluose jis aptarė darbo bei nuosavybės, o taip pat darbo žmonių skurdo klausimus. Pastarąjį klausimą J. Necker’is aiškino ir objektyviais dėsniais (konkurencija dėl darbo vietų) ir kartu subjektyviais veiksniais (savininkų savanaudiškumu), taip pat teigė, kad vargšai nieko nelaimi iš techninės pažangos. Gali atrodyti keista, bet K. Marx’as į darbininkų skurdo priežastis ir techninės pažangos vaidmenį žvelgs visiškai taip pat, tarsi prieš šimtą metų nebūtų pasirodęs A. Smith’o Tautų turtas... Vis dėlto apibendrinant galima teigti, kad J. Turgot – kaip ministro pagrindiniai laimėjimai reformų periodu buvo: laisvos prekybos grūdais ir miltais šalies viduje įvedimas; laisvas grūdų įvežimas ir neapmuitinamas išvežimas iš karalystės; natūralios kelių prievolės pakeitimas pinigine duokle nuo žemės; amatininkų cechų ir gildijų, stabdžiusių verslininkystės augimą pramonės sferoje, panaikinimas. Ekonomikos teorija. Kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, jei mėgintume J. Turgot kaip mokslininką palyginti su A. Smith’u, kurio indėlį į ekonomikos teoriją aptarsime kitame skyriuje, tai pirmiausia nustebina didelis jų panašumas: abu buvo eruditai savo išsilavinimu ir pasaulėžiūros platumu; abu laikėsi nuošalyje nuo verslo ir politinės arenos; abu buvo visa siela atsidavę savo reikalui. Pagrindinis jų skirtumas mokslinių pasiekimų požiūriu buvo tas, kad A. Smith’as skyrė labai mažai energijos ne mokslinei veiklai, o J. Turgot pradedant 1761 m. ir vėliau beveik visą savo energiją skyrė reikalams, nesusijusiems su mokslu. Per 13 metų, praleistų Limože, J. Turgot turėjo mažai laisvalaikio. Beveik dvejus metus būdamas ministru jis praktiškai iš viso neturėjo laisvo laiko ir laiške savo sekretoriui bei draugui Kaijarui „laisvalaikį ir visišką laisvę įvardijo kaip svarbiausią grynąjį produktą tų dviejų metų, kuriuos praleido ministerijoje“. Greičiausiai, kūrybine veikla jis užsiėmė savo 18 – 34 metų tarpsnyje. Būtent tuo galima paaiškinti ne tik nevienodą pagrindinių trijų jo darbų lygį, bet ir skirtingą jų išbaigtumą. J. Turgot buvo pernelyg talentingas, kad parašytų kažką nereikšminga. Nedidelis savo apimtimi darbas Apmąstymai..., akivaizdu, buvo parašytas labai skubant ir niekada atidžiai neperžiūrėtas. Jis atrodo taip, kaip atrodytų A. Marshall’o knyga Principai, jei sunaikintume jos tekstą, pastabas bei priedus ir išliktų tik trumpos išvados, be to, ne visos. Iš tikrųjų, tai ne daugiau nei išsamus analitinis apibendrinimas, parašytas neegzistuojančio traktato pagrindiniam tekstui. Tačiau ir tokiame stovyje jo teorinė schema, net atmetant prioriteto klausimą, J. A. Schumpeter’io nuomone, aiškiai pralenkia A. Smith’o Tautų turto teorinę schemą. Kad padarytume tokią išvadą, nėra jokio reikalo priskirti J. Turgot nieko, ko jis iš tikrųjų ne būtų pasakęs, ar jo pasakytam suteikti naują prasmę, kurios jis pats neturėjo omenyje. Jis pasakė tai, ką pasakė, nei daugiau, nei mažiau. Tačiau pavadindamas Apmąstymus... nebaigtu ar schematišku darbu, J. A. Schumpeter’is neturėjo omenyje, kad norint užbaigti šį darbą, reikia iškelti tam tikras prielaidas ar plačiai interpretuoti. Jis iš tiesų yra vientisa ekonomikos teorijos sistema. Bet kuris kompetentingas ekonomistas galėtų papildyti viskuo, ko trūksta šiame darbe, nieko nepridėdamas, išskyrus kritines pastabas, pagrįstas savu žinių lygiu. Aišku, niekas nesižavi A. Smith’o Tautų turtu tik dėl jo teorinės schemos. Ši knyga išsikovojo pripažinimą dėl joje išdėstytos brandžios išminties, puikių
pavyzdžių, atitinkamos ekonominės politikos veiksmingos gynybos. Taip pat pažymėtinas atsargumas, su kuriuo buvo kuriamas šis mokslininko kūrinys: ši knyga buvo kantrumo, kruopštumo, savidisciplinos vaisius. Toli gražu negalime būti tikri, kad J. Turgot būtų sukūręs kažką panašaus į ją, net jei būtų disponavęs visu pasaulio laisvalaikiu. Kaip matysime toliau, abu darbai turėjo toli gražu ne vienodą pasisekimą. Iš to galima daryti vieną svarbią išvadą: ekonomikos moksle vien tik intelektualaus pasiekimo neužtenka. Daug reikšmės turi užbaigtumas, atšlifavimas, pritaikymo galimybė, taip pat iliustruojamoji medžiaga. Kaip vaizdžiai pastebėjo J. A. Schumpeter’is, net ir mūsų laikais ekonomikos moksle kol kas negalima, kaip fizikoje, paveikti mokslinės minties eigą visame pasaulyje, išleidus straipsnį, ne ilgesnį nei vienas puslapis. J. Turgot darbas įgavo tokį pripažinimą tik dėl jo garsumo kitose veiklos srityse. Tačiau ir tada jis neatnešė tokių vaisių, kokius galėjo duoti. Vis dėlto, kaip pažymėjo J. A. Schumpeter’is, visų pagrindinių faktų ir jų sąryšio visapusiškas matymas kartu ir puiki formuluotė tiek akivaizdūs, kad vien dėl to galima būtų nagrinėti J. Turgot visą darbą kaip svarbų indėlį į mokslą, net jei nė vienas iš išsakytų teiginių nepriklausė vien tik jam. Šiame traktate, pirmiausia skirtame vertingumo ir paskirstymo klausimams, tapusiems tokiais populiariais paskutiniais XIX a. dešimtmečiais, beveik negalima rasti nė vienos klaidos. Nebus per daug pasakyti, kad analitinis ekonomikos mokslas sugaišo visą šimtmetį, kad pakiltų iki to lygio, kurį jis galėjo pasiekti per dvidešimt metų po J. Turgot traktato išleidimo, jei atidūs profesionalai jo turinį būtų tinkamai suprastę ir įsisąmoninę. Iš tikrųjų net J. B. Say’us – svarbiausia grandis tarp J. Turgot ir L. Walras’o – nesugebėjo jam rasti tinkamo pritaikymo. Tačiau vis dėlto, kaip pažymėjo J. B. Say’aus vaikaitis Leon’as Say’us savo parašytoje J. Turgot biografijoje, „Jei jis patyrė nesėkmę XVIII a., tai iš esmės padarė poveikį kitam amžiui“. Ir vien to jau pakanka. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Kokios J. Turgot ekonominės idėjos rodo, kad jis buvo fiziokratų mokymo šalininkas? 2. Apibūdinkite, ką naujo J. Turgot pasakė apie prekės vertę. 3. Ką naujo J. Turgot suteikė F. Quesnay pasiūlytai visuomenės trinarei klasinei struktūrai? 4. Kaip J. Turgot paaiškino, kodėl samdomų darbininkų darbo užmokestis linkęs kristi iki gyvenimo lėšų minimumo. 5. Kuo skyrėsi J. Turgot ir F. Quesnay požiūris į pelną? 6. Pakomentuokite J. Turgot idėją apie pinigų, išleistų žemės pirkimui, vykdytai pramoninei gamybai ar paskolintų, santykinį pajamingumą. 7. Kuo skyrėsi J. Turgot ir F. Quesnay požiūris į kapitalą? 8. Kodėl J. Turgot galime sieti su kiekybine pinigų teorija? 9. Kiek, Jūsų nuomone, šiuolaikinės ekonomikos teorijos apibrėžimams atitinka J. Turgot turto, darbo užmokesčio, bendrosios ekonominės pusiausvyros, pinigų, skolinimo procento, kainos kategorijų traktuotės? 10. Aptarkite J. Turgot reformatoriškas idėjas. LITERATŪRA Тюрго А. Р. Избранные экономические произведения. – Москва: Соцэкгиз, 1961.
Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 44-57. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 287-288. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 155-167. Mises von L. Ekonominė politika. Mintys šiandienai ir rytdienai. – Kaunas: Lietuvos Verslininkų Sąjunga, 1992. – P. 40-41. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 37-38. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 136-137. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 243-249. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 184-185; 194-196. Hebert R. F. In Search of Economic Order: French predecessors of Adam Smith. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. – P. 203-207. Всемирная история экономической мысли. Т. 1 / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1987. – С. 460-466. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 99-103. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 57-61. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – Москва: Финансы и статистика, 2002. – С. 21-26. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 40-41. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 75-78. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 57-59. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 149-153; 255-256.
4 dalis KLASIKINĖ POLITINĖS EKONOMIJOS MOKYKLA
4.1. A. SMITH’O EKONOMIKOS TEORIJA Pagrindinis motyvas, „Tautų turto“ siela – tai „nematomos rankos“ veikimas. Duoną mes galime nusipirkti ne iš kepėjo malonės, o dėl jo egoistinio intereso. M. Blaug’as Pagrindinės sampratos: Kapitalizmas. Darbininkai. Kapitalistinės fermos. Fabrikas. „Nematoma ranka“. „Ekonominis žmogus“. Natūrali tvarka. Visuomeninis ir manufaktūrinis darbo pasidalijimas. Darbo našumas. Polinkis dalyvauti mainuose. Gamybos specializacija. Rinkos dydis. Darbinė vertės teorija. Mainomoji vertė. Vartojamoji vertė. Vertės dėsnis. Naujai sukurta vertė. Efektyvios konkurencijos sąlygos. Darbo sąnaudos. Pagrindinis ir apyvartinis kapitalas. Kapitalo kaupimas. Taupumas. Bendrosios ir grynosios pajamos. Valstybinis ekonomikos reguliavimas. Valstybės ekonominė politika. „Laissez faire“ politika. Pagalbinės sampratos: Kapitalistai. Žemvaldžiai. Manufaktūros. Ekonominio mokslo sistema. Ekonominis liberalizmas. Žmonių egoizmas. Ekonominiai dėsniai. Loginės abstrakcijos metodas. Aprašomasis metodas. Istorinis metodas. Metaliniai ir popieriniai pinigai. Mainų priemonė. Kreditiniai pinigai. Prekių mainai. Natūrali ir rinkos kaina. Dalinės pusiausvyros padėties analizė. Produktyvus ir neproduktyvus darbas. Pastovus kapitalas. Kintamas kapitalas. Žemės renta. Piniginis darbo užmokestis. Grūdais išreikštas darbo užmokestis. Darbo užmokesčio teorijos. Pelnas. Progresuojanti, stacionari ir regresuojanti visuomenės būklė. Kapitalo reprodukcija. Valstybiniai finansai. Mokesčiai. 4.1.1. Klasikinės ekonomikos teorijos kūrėjas A. Smith’as Adamas Smith’as (Adam Smith, 1723–1790 m.) – garsusis škotų ekonomistas, tapo vienu iš svarbiausių klasikinės ekonomikos mokyklos atstovų, apibendrinusių manufaktūrinį periodą. A. Smith’o gyvenamasis metas – XVIII a. – subrandino svarbiausias socialines, dvasines ir technologines prielaidas susiformuoti rinkos sistemai kaip visuotinai priimtinam ir įsigalinčiam ūkinio gyvenimo būdui, politinių, kultūrinių ir net etinių santykių pagrindui. Tiesa, jo gyvenamuoju laikotarpiu Anglijoje dar tik prasidėjo pramonės perversmas (todėl A. Smith’o Tautų turte visiškai nepastebima, kad jis gyveno Anglijos perėjimo į naują pramoninę epochą ir neįtikėtinų pokyčių ekonomikoje laikotarpiu) bei vyravo manufaktūrinė gamybos forma su labai ribotai naudojant mašinas, bet su išplėtotu darbo pasidalijimu tarp
darbininkų. Atspindėdamas šį faktą, A. Smith’as žmonių visuomenę nagrinėjo pirmiausia kaip mainų sąjungą, kurioje žmonės vis plačiau tarpusavyje keičiasi įvairių darbo rūšių produkcija. Kita vertus, A. Smith’o laikais Anglija, būdama sala sugebėjusi geriau nei bet kuri kita Europos valstybė apsaugoti savo nacionalinę rinką ir gimstančią pramonę, tapo labiausiai ekonomiškai išsivysčiusi pasaulio valstybė. XVIII a. ten sparčiai augo pramonė, didelį žingsnį į priekį kapitalizmas žengė ir žemės ūkyje (sparti žemdirbystės plėtra pasireiškė geresne sėjomaina, gausesniu derliumi, žemės ūkio mašinų atsiradimu ir galvijų veislių bei agrotechnikos pagerinimu), aktyviai plėtojosi laisva vidaus ir užsienio prekyba. Aktualiomis tapo tokios ekonominės problemos kaip kapitalas, gamybos valdymas, pelnas. Todėl XVIII a. antroje pusėje Anglijoje, kuri tapo industrine – agrarine šalimi, susidarė palankios sąlygos ekonominei minčiai suklestėti, objektyviai analizuoti naująjį kapitalistinį gamybos būdą, kadangi pramoninkai vis garsiau reikalavo verslininkystės laisvės, kuo greitesnio feodalizmo atgyvenų (protekcionizmo sistemos, cechinės reglamentacijos, pasenusių ūkinį gyvenimą reguliuojančių įstatymų) likvidavimo. Epochos poreikiai visada pagimdo reikalingą žmogų. Sąlygojama pačio kapitalistinio ūkio raidos, politinė ekonomija Anglijoje buvo pasiekusi tokią stadiją, kai prireikė sukurti sistemą, susisteminti, apibendrinti ekonomikos žinias. A. Smith’as buvo tas žmogus ir mokslininkas, kuris galėjo imtis spręsti tokį uždavinį. Šis škotas sugebėjo vykusiai suderinti abstraktų mąstymą su mokėjimu gyvai pasakoti apie konkrečius dalykus, enciklopedines žinias su nepaprastu sąžiningumu ir moksliniu dorumu, mokėjimą panaudoti kitų mokslininkų idėjas su dideliu savarankiškumu ir savikritika, mokslinę ir pilietinę drąsą su profesoriaus savitvarda ir sistemingumu. A. Smith’as parašė du veikalus – Moralinių jausmų teoriją (1759 m.) ir Tautų turtą (1976 m.), kuriuose, įžvalgiai išanalizavęs dvi svarbiausias visuomenės ir individo gyvenimo sritis – dvasinę ir materialinę – siekė filosofiškai pagrįsti naujus epochos pokyčius kaip geriausiai atitinkančius žmogaus prigimtį, tautų dvasinį būvį ir užtikrinančius materialinę gerovę. Gyvenimo kelias. Viktorijos laikų anglų ekonomistas ir publicistas Walter’is Bagehot’as (1826–1877 m.) rašydamas apie A. Smith’ą dar 1876 m. yra pažymėjęs, kad „[...] vargu ar galima suprasti jo knygas, nieko nežinant apie jį kaip žmogų“. A. Smith’o biografijoje maža išorinių įvykių, o vidinis intelektualus gyvenimas nepaprastai intensyvus. Jis gimė 1723 m. birželio 5 d. (įdomu, kad tą pačią dieną gimė ir kitas didis ekonomistas – John’as Maynard’as Keynes’as) muitinės valdininko Adam’o Smith’o ir jo antrosios žmonos, stambaus žemvaldžio dukters Margaret Douglas šeimoje nedideliame, turėjusiame 1500 gyventojų, Škotijos miestelyje Kirkcaldy, esančiame netoli nuo jos sostinės Edinburgo. Jo tėvas, Aberdeen gyvenvietės vietinis gyventojas, buvo trečiojo Loudoun grafo Hugo Campbell’o asmeninis sekretorius. 1713 m. Šis suteikė A. Smith’o tėvui muitinės vadovo titulą. Tiesa, jo atlyginimas buvo nedidelis, 40 svarų per metus, tačiau realiai jis buvo didesnis dėl įvairių mokesčių. Tačiau vyresnysis Smith’as mirė 1723 m. balandį, likus keletui mėnesių iki sūnaus gimimo. Jaunesnįjį Adam’ą Smith’ą išaugino mama, susitaikiusi su našlės dalia ir visą gyvenimą paskyrusi sūnui, todėl ryšys tarp jų visą gyvenimą buvo labai stiprus. Faktai, kad A. Smith’as buvo škotas ir jo artimiausi giminės buvo valstybės tarnautojai, gana svarbūs – jis buvo tikras škotas iki kaulų smegenų, o antrasis akcentas leidžia geriau suprasti jo pažiūras į viešąjį gyvenimą ir ekonominę veiklą, gerokai besiskiriančias nuo tų, kurias jam mėginama priskirti – svarbu niekada neužmiršti apie kilmę, inteligentiškumą, kritišką požiūrį į verslą ir gana nedidelį turtą,
būdingą tai aplinkai, iš kurios jis buvo kilęs. Būtina pabrėžti ir tai, kad pačios aplinkybės, supusios A. Smith’o gyvenimą, buvo labai tvarkingos ir darnios. Jo biografijoje nerasime trikdžių, taip varginusių kitas didžias ekonomikos teorijos istorijos figūras. Priešingai nei W. Petty ir R. Cantillon’as, A. Smith’as nepraleido nė vienos savo gyvenimo dienos kalėjime. Priešingai nei J. Locke’as jis nebuvo sekamas, pašalintas iš akademinių pareigų, ar priverstas palikti savo gimtąją šalį. Priešingai nei jo didysis draugas D. Hume’as, jis nebuvo atmestas renkant universiteto katedros vedėją. A. Smith’o vaikystėje šeima gyveno neturtingai, nors ir neskurdo. Iš mažens Adamas buvo silpnos sveikatos, augo trapus ir liguistas, šalinosi triukšmingų bendraamžių žaidimų. Ketverių metų jis buvo pagrobtas keliaujančių čigonų, bet netrukus surastas. Nuo vaikystės išryškėjo A. Smith’o išsiblaškymas, kuris persekiojo jį visą gyvenimą, ir polinkis mokslui; skaityti knygas buvo mėgstamiausias jo užsiėmimas. Pirmuosius mokslus būdamas aštuonerių metų jis pradėjo Kirkcaldy mokykloje. Ten studijavo lotynų kalbą. A. Smith’ui labai pasisekė, kad mokykloje buvo sumanus mokytojas, negrūdantis, kaip kiti, vaikams į galvas vien citatas iš Biblijos ir lotynų kalbos asmenuotes... Labai anksti, būdamas 14 metų (tais laikais tai buvo įprasta), 1737 m. rugpjūtį A. Smith’as įstojo į Glasgow’o universitetą – vieną geriausių to meto Britanijoje, kurį baigė per trejus metus ir gavo menų magistro laipsnį. Studijuodamas šiame universitete, po visiems studentams privalomos logikos klasės, jis perėjo į moralės filosofijos, kuri tais laikais apėmė pagrindinius visuomenės mokslus, tarp jų ir ekonomiką, klasę, taip pasirinkdamas humanitarinę kryptį. Tačiau lankė ir gamtos filosofijos paskaitas. Universitete iš savo mokytojo Alexander’io Dunlop’o jis pramoko graikų kalbos, beje, jos mokėsi labai uoliai, o Robert’o Simson’o dėka pamėgo matematiką, taip pat domėjosi astronomija. Jam visada buvo būdingos geros žinios šiose mokslo srityse. Tačiau vienu iš mėgstamiausių A. Smith’o dėstytojų buvo filosofas, vienas autoritetingiausių škotų švietėjų Francis Hutcheson’as (1694–1746 m.), kuris dėstė moralės bei ekonomikos klausimus, bei turėjo nemažą įtaką vėliau studentų pasirenkamoms doktrinoms. Vadovaujamas F. Hutcheson’o A. Smith’as gilinosi į olandų juristo Hugono Grocijaus (1583–1645 m.) mokslą, studijvo filosofų F. Bacon’o ir J. Locke’o raštus. Kaip vienas geriausių studentų, 1740 m. A. Smith’as gavo 40 svarų sterlingų metinę stipendiją, mokamą iš vieno labdaringo turtuolio Snell’o palikimo, baigti išsimokslinimą Oxfordo universiteto Balliol koledže. Praleidęs vasaros atostogas gimtajame Kirkcaldy, į Oxfordą jis išvyko raitas ant arklio (tuo metu tai buvo įprasta susisiekimo priemonė). Okxforde jis be pertraukos studijavo iki 1746 m. beveik niekur neišvykdamas. Tačiau Oxfordas A. Smith’ui paliko slogius prisiminimus: dėstymo lygis jo nepatenkino, be to, dauguma profesorių ten net neskaitydavo savo paskaitų, ir per jas studentai skaitė romanus... (Apie tai yra kalbėję ir kiti to meto intelektualai, pavyzdžiui Edward’as Gibbon’as). Tačiau A. Smith’as čia laiko veltui neleido – gausiai skaitė pats, turėdamas priėjimą prie knygų, esančių universiteto bibliotekoje, sukaupė daug tikslių žinių apie graikų ir anglų literatūrą. Pastebėtina, kad kartą jo vos nepašalino iš universiteto už tai, kad jo kambaryje buvo rastas universitete draudžiamas skaityti kaip laisvamaniškas ką tik pasirodęs anonimiškai išleistas škotų filosofo D. Hume’o darbas Traktatas apie žmogaus prigimtį (1739 m.). Studentai iš Škotijos apskritai Oxforde buvo nemėgiami, todėl vienintelis draugas, kurį A. Smith’as paminėjo, buvo John’as Douglas’as, taip pat škotas. Iš Oxfordo 1746 m. A. Smith’as grįžo į Edinburgą, tiksliau į savo miestelį Kirkcaldy pas motiną, ir užsiėmė savišvieta, neapsispręsdamas, ką toliau daryti: imtis anksčiau planuotos dvasininko karjeros ar ne, galvojo net užsiverbuoti kareiviu.
Paskatintas turtingo dvarininko, rašytojo, kritiko, menų globėjo bei mecenato Henry’io Home’o (lordo Kames’o, 1696–1782 m.), kuris Edinburge vadovavo literatų būreliui, A. Smith’as ėmė Edinburge skaityti viešas paskaitas anglų literatūros bei prigimtinės teisės (ši sąvoka XVIII a. apimdavo ne tik jurisprudenciją bet ir politinę ekonomiją) temomis. Jo paskaitos sutraukdavo daug klausytojų ne tik iš Anglijos, bet ir iš kitų Europos kraštų. Tai galiausiai leido jam ne tik užsidirbti apie 100 svarų, bet ir smarkiai išgarsėti. Jau tada, sprendžiant iš jo 1748 m. pradėtų skaityti viešų politinės ekonomijos paskaitų, žinomų tik iš Dugald’o Stewart’o citatų, A. Smith’as stipriai nepritarė vyriausybės kišimuisi į „natūralią tvarką“, laikydamasis ekonominio liberalizmo principų, ypač prekybos laisvės principo. 1751 m. – tada A. Smith’as dar nebuvo net 28 metų amžiaus – jis buvo išrinktas Glazgow universiteto, kuris tais laikais, Škotijos švietimo amžiuje, skirtingai nuo Oxfordo, buvo rimtas mokslo centras, logikos katedros profesoriumi ir vedėju. (Universiteto taryba balsavo vienbalsiai.) Perskaitęs inauguracinę paskaitą Apie idėjų kilmę, kurios rankraštis, deja, dingęs, logikos paskaitas jis pradėjo skaityti 1751 m. spalį. Be to, kadangi moralės filosofijos katedros vedėjas Thomas Craigie, perėmęs katedrą iš buvusio A. Smith’o mokytojo F. Hutcheson’o, sirgo ir žiemai buvo išsiųstas gydytis į Lisaboną, A. Smith’ui teko ir jį pavaduoti. Po T. Craigie mirties A. Smith’as 1752 m. balandį tapo šio universiteto, kuriame tuo metu studijavo apie trys šimtai studentų, iš kurių apie aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt mokėsi filosofijos, moralės filosofijos katedros vedėju (tai buvo geriau apmokama vieta, lyginant su ankstesnėmis logikos katedros vedėjo pareigomis) ir joje dėstė iki 1764 m. Tuo metu moralės filosofijos disciplina buvo suprantama daug plačiau nei mūsų laikais. Ji apėmė gamtos teologiją, etiką, teisę ir politinę ekonomiją. Taigi moralės disciplina aprėpė viską nuo tauriausių žmogaus polinkių į tvarką ir harmoniją ligi kur kas mažesne tvarka ir harmonija pasižyminčios veiklos ganėtinai nuožmioje kovoje dėl vietos gyvenime. Įdomu, kad į atsilaisvinusią logikos katedros vedėjo vietą A. Smith’as protegavo D. Hume’ą, jį palaikė kitas Glasgow universiteto profesorius William’as Cullen’as, bet universiteto vadovybės nuomonė buvo priešinga. Iš pradžių moralės filosofijos kursą A. Smith’as skaitė remdamasis F. Hutcheson’u, bet vėliau vis labiau tolo nuo savo mokytojo, papildė savo paskaitas sociologijos ir ekonomikos klausimais. Paskaitose jis kalbėdavo lakoniškai, be jokių oratorinių puošmenų. Svarbiausia jam buvo ne gražbyliauti, o įrodinėti – tiksliai, kone matematiškai. Skaitydamas paskaitas A. Smith’as ne vaikštinėdavo po klasę, kaip buvęs jo mokytojas F. Hutcheson’as, bet ramiai stovėdavo katedroje, padėjęs ant jos abi rankas. Profesoriausdamas Glasgow’e A. Smith’as išgarsėjo kaip knyginis žmogus, perskaitęs, ko gero, visus svarbiausius to meto mokslo ir literatūros veikalus (amžininkai jį laikė labiausiai apsiskaičiusiu ir informuotu įvairiais klausimais žmogumi po Aristotelio), įsigijo nemaža naujų bičiulių, buvo gerbiamas profesorių, studentų ir žymių miestiečių. Pažymėtina, kad A. Smith’as aktyviai dalyvavo universiteto reikaluose, tvarkydamas įvairius oficialius jo reikalus bei vidaus ginčus. 1758 m. A. Smith’as, nepaisant jo laisvamaniškumo, ekscentriško elgesio (apie nepasižymėjusio stipria sveikata ir dažnai sirguliavusio, be galo kruopštaus, metodiško, labai santūraus, sąžiningo ir garbingo profesoriaus, linkusio daugiau klausytis negu diskutuoti, išsiblaškymą sklido legendos), ir to, kad nesilaikydavo pedantiškų universiteto taisyklių, buvo išrinktas dekanu, šešis metus buvo iždininku, o 1762 m. net paskirtas prorektoriumi. Beje, ginčų tarp profesorių skaičius, kuris užplūdo J. Reid’ą, kai šis 1764 m. pakeitė A. Smith’ą, rodo, jog tai nebuvo lengvos pareigos. 1759 m. išleistas stambus mokslinis A. Smith’o veikalas Moralinių jausmų
teorija (kaip ir tais pačiais metais išleistos Jurisprudencijos paskaitos, sudarytos iš konspektų studentams) šioje srityje plačiai jį išgarsino (knygą šiltai sutiko D. Hume’as, kuris ją teigiamai įvertino Londone, kuriame pats A. Smith’as pirmą kartą apsilankė 1761 m. lydėdamas lordą Shelburne; veikalas buvo išverstas į prancūzų, vokiečių ir kitas Europos kalbas) bei dar labiau išpopuliarino jo paskaitas. Užtenka paminėti, kad lordas Shelburne išsiuntė savo jaunesnįjį brolį Thomas studijuoti pas A. Smith’ą. F. Voltaire’o draugas psichologas iš Ženevos Theodore’as Tronchin’as taip pat atsiuntė savo sūnų 1761 m. tais pačiais tikslais. Tačiau Moralinių jausmų teorija, kurios 6 leidimai išėjo dar autoriui esant gyvam, nepergyveno XVIII a., ne ji įamžino A. Smith’o vardą, bet, atvirkščiai, Tautų turto autoriaus šlovė apsaugojo ją nuo užmaršties. Toliau A. Smith’o mokslinis interesas vis labiau krypo link ekonomikos mokslo. Tai iš dalies galima sieti su aktyviu jo dalyvavimu savotiškame Glasgow politinės ekonomijos klube, kita vertus – draugyste su filosofu ir ekonomistu D. Hume’u, pas kurį dažnai lankydavosi Edinburge ir kartu su kuriuo įsitraukė į dailininko Allan’o Ramsay’aus sukurtos Edinburgo bendruomenės, Škotijoje skatinančios menus, mokslus, gamybą, žemdirbystę veiklą. Pastebėtina, kad A. Smith’o politinės ekonomijos pagrindai buvo išdėstyti jau Jurisprudencijos paskaitose. Kalbant apie A. Smith’o dėstymą universitetuose, pažymėtina, kad „profesoriavimas“ įsigėrė jam į kraują ir jis liko dėstytoju ne tik tada, kai skaitė paskaitas Edinburge ir Glasgow, bet ir visą likusį gyvenimą dėl savo character indelebilis (lot. – nepalenkiamo charakterio). Katedros vedėjo – moralės filosofijos profesoriaus pareigas A. Smith’as ėjo 13 metų. Jo paties vertinimu, tai buvo naudingiausias ir laimingiausias jo gyvenimo tarpsnis. Tačiau 1764 m. A. Smith’o gyvenime įvyko lūžis: materialinio intereso skatinimas jis paliko katedrą (kaip parodė vėlesni įvykiai – visam laikui) ir sutiko užsienio kelionėje po Europą lydėti jauną lordą, įtakingo politinio veikėjo Charles’o Townshend’o – A. Smith’o Moralinių jausmų teorijos gerbėjo, posūnį, trečiąjį Buccleuch hercogą Henry Scott’ą. Ch. Townshend’as aplankė A. Smith’ą Glasgow universitete 1763 m. vasarą ir pateikė savo siūlymą, o rudenį profesorius jį priėmė. Materialiniai sumetimai šioje kelionėje A. Smith’ui buvo ne paskutinėje vietoje: kelionė, kurios visos jo išlaidos turėjo būti apmokėtos, jam garantavo 500 svarų metinę algą bei 300 svarų sterlingų kasmetinę rentą (pensiją) iki gyvenimo pabaigos, o tai buvo daug daugiau už profesoriaus atlyginimą, siekusį vos 170 svarų. Universitetui apie savo išvykimą A. Smith’as pranešė 1764 m. lapkritį, grąžindamas savo tų metų uždarbį bei jo mokinių mokestį už mokslą. Pastariesiems teko atiduoti pinigus jėga... Kelionė su grafu H. Scott’u po Prancūziją ir Šveicariją prasidėjo 1764 m. lapkritį ir truko dvejus metus. Pirmiausia jie Paryžiuje susitiko su D. Hume’u ir beveik iš karto išvyko į Tulūzą, kur prie jų prisijungė grafo jaunesnysis brolis Hew Campbell Scott’as. Tulūzoje A. Smith’as su jaunuoliais pasiliko aštuoniolikai mėnesių, išvykdami į keletą ekskursijų, kurių metu jie aplankė Bordo, Prancūzijos pietus, tarp jų Montpellier. Kelionės metu Ženevoje (čia gyventa du mėnesius) ir Paryžiuje (jame apsistota 10 mėnesių) A. Smith’ui teko susitikti ir artimai susipažinti su Francois Voltaire’u (1694–1778 m.), kurį aplankė jo dvare Ženevos apylinkėse (pastarasis nemažai įtakojo, kad A. Smith’as tikybos srityje palinktų į racionalistinį deizmą, labai išplitusį XVIII a.), D. Diderot (1713–1784 m.), matematiku ir filosfu J. d’Alembert’u, E. B. de Condillac’u, C. A. Helvetius (1715–1771 m.), baronu P. H. T. Holbach’u (1721 – 1789 m.), J. Necker’iu, Morellet’u (vėliau jis išvertė Tautų turtą į prancūzų kalbą), fiziokratais, tarp jų P. S. Dupont’u de Nemours’u, F. Quesnay ir J. Turgot.
Žinoma, jog su juo A. Smith’as ne tik aptarė ekonominius klausimus, bet ir vėliau susirašinėjo, nors jokių laiškų nebuvo rasta. Tačiau tikrai neabejotina, kad iš J. Turgot dėl jo paslaugumo A. Smith’as yra gavęs vertingų dokumentų. P. S. Dupont’as de Nemours’as yra pažymėjęs, kad A. Smith’as dažnai lankydavosi žymiausių fiziokratų susitikimuose, vykusiuose F. Quesnay apartamentuose Versalio antresolėse, ir net išsakęs nuomonę, kad svarbiausios Tautų turto idėjos yra perimtos iš J. Turgot. Tačiau XIX a. pabaigoje rasti A. Smith’o Glazgow universitete 1762–1764 m. skaitytų paskaitų konspektai, užrašyti jo studentų, šią nuomonę galutinai paneigė. Pažymėtina ir tai, kad būdamas Prancūzijoje A. Smith’as patyrė keblumų dėl nepakankamo prancūzų kalbos mokėjimo (šios kalbos jis buvo pramokęs savarankiškai). Tai trukdė jam bendrauti su jį dominusiomis to meto Paryžiaus mokslo įžymybėmis. 1766 m. spalį A. Smith’o jaunesnysis mokinys Hew Campbell’as Scott’as Paryžiaus gatvėse buvo nužudytas. A. Smith’as tuojau pat su jaunuolio palaikais išsiruošė atgal, ir lapkričio pradžioje pasiekė Dover’į. Grįžęs iš kelionės, pirmiausia nuvyko į Londoną, kur peržiūrėjo Moralinių jausmų teorijos trečiąjį leidimą bei padirbėjo Britų muziejuje, o paskui (1767 m. gegužę) išvyko į gimtąjį Kirkcaldy, kur apsistojo pas savo motiną ir kartu gyvenusį pusbrolį Jean’ą Douglas’ą, prie kurių abiejų A. Smith’as buvo labai prisirišęs. (Beje, reikia įvertinti faktą, kuris svarbus ne tiek pačioms jo ekonominėms pažiūroms, kiek padeda suprasti jo žmogišką prigimtį – nė viena moteris, išskyrus mamą, jo gyvenime niekada nevaidino didesnio vaidmens. Tiesa, pasakojama apie A. Smith’o meilę vienai anglų damai, kažkokiai Džinai, kurią jis net manė vesti, bei maždaug tuo pat metu prancūzų markizės meilę A. Smith’ui. Deja, abi meilės buvo vienpusės, ir A. Smith’as visą gyvenimą liko viengungis, kaip ir daugelis garsių mokslo žmonių (I. Newton’as, D. Hume’as), nesiryžusių savo gyvenimą susieti dar su kuo nors, išskyrus mokslą. Iš tiesų, šiuo požiūriu, kaip ir visais kitais, vienintele gyvenimo aistra jam buvo ekonominių veikalų rašymas). 1766 m. jis atsiskyrė nuo žmonių ir pradėjo rašyti (knygos apmatai buvo apmąstyti dar kelionės metu Tulūzoje 1764 m.) pagrindinį savo veikalą Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas (sutrumpintai Tautų turtas). 1770 m. vasarį D. Hume’as rašė A. Smith’ui, kad ketina atvykti į Londoną stebėti knygos išleidimą, tačiau knygos rašymas užsitęsė, iš dalies dėl A. Smith’o prastos sveikatos. Pats A. Smith’as yra minėjęs, kad jo knyga jau būtų parengta spausdinimui, jei ne bloga jo sveikata, kurią pablogino „per daug galvojimo apie vieną dalyką bei antraeiliai darbai“. Nieko nuostabaus, kad 1772 m. balandį susirūpinęs D. Hume’as skundėsi A. Smith’o atsiskyrimu nuo visos žmonijos… Veikalas jau buvo beveik užbaigtas 1773 m. pavasarį, kai A. Smith’as su savo knygos rankraščiu išvyko į Londoną. Tačiau per kitus ketverius metus jis, gana dažnai lankydamasis Londone, kur nuodugniai aptardavo pavienes Tautų turto dalis su įvairiais pašnekovais, tarp jų su tuometiniu JAV ambasadoriumi Paryžiuje Benjamin’u Franklin’u (1706–1790 m.) (būtent jis suformulavo verslininkystės principą: „Išlaidos niekada neturi viršyti pajamų“, be to, jam priklauso sparnuotoji frazė: „Laikas – pinigai“, išreiškusi bendrą laiko ekonomijos versle principą), pateikusiu vertingų faktų apie Amerikos kolonijas. Bei toliau kruopščiai redagavo knygą. Veikalas galop buvo išleistas tik 1776 m. kovą Londone (tai, atrodo, atnešė A. Smith’ui 500 svarų honoraro iš knygos leidėjo, liberalaus parlamento nario ir B. Franklin’o bičiulio W. Strahan’o (1715–1785 m.), kurių pusę jis panaudojo vėlesnių leidimų finansavimui). Knyga, nepaisant D. Hume’o abejonių, kad ji bus sunkiai suprantama skaitytojams, iš karto tapo perkama ir pirmas leidimas buvo išpirktas per šešis mėnesius. Pats Tautų turtas amžininkų buvo apibūdinamas kaip „ne tik galingo proto, bet ir visos epochos apraiška“. O T. H. Buckle net rašė, kad šis veikalas „sprendžiant
pagal galutinius rezultatus, ko gero, yra pati svarbiausia kada nors parašyta knyga“, aišku, išskyrus Bibliją. Tiesa, žvelgiant iš šiandienos pozicijų, galima būtų teigti, kad savo knygoje A. Smith’as daugiausia bendrai išdėstė pamatines ekonomines idėjas, o ne pateikė sistemingą jų analizę. Tačiau, įvertinant jo pirmtakų ribotumus, galima tvirtinti, kad nepaisant to šis A. Smith’o veikalas turėjo didelį poveikį kitiems ekonomistams-klasikams ir vėliau neoklasikinei krypčiai. Juk Tautų turte buvo apibendrintos anksčiau žmonijos sukauptos ekonominės žinios (savo veikale A. Smith’as citavo ar naudojo, tiesa, ne visada juos minėdamas, daugiau kaip 100 autorių; tenka pripažinti, kad jis niekada su Ch. Darwin’o nuoširdumu neatskleidė savo pirmtakų nuopelnų) ir pagal bendruosius teorinius principus paverstos ekonominio mokslo sistema. Ekonomikos teorija. Tiesa, nereikėtų A. Smith’o laikyti politinės ekonomijos pradininku. Šios garbės daug labiau nusipelnė W. Petty, R. Cantillon’as, F. Quesnay ir J. Turgot. A. Smith’as pasinaudojo jų visų darbais: jo veikale paminėta daugiau nei šimtas kitų autorių pavardžių. Bet R. Cantillon’o Esė, F. Quesnay straipsniai ir J. Turgot Apmąstymas – daugiausiai tik išsamios brošiūros, generalinė mokslo repeticija, bet dar ne pats mokslas. Visi kiti aptarė tik kai kurias problemas, o A. Smith’as aprėpė viską. M. Blaug’o žodžiais tariant, A. Smith’o Tautų turtas – tai „pirmasis visavertis ekonomikos mokslo darbas, kuriame pateikiamas bendras mokslo pagrindas: gamybos ir paskirstymo teorija, po to šių abstrakčių principų veikimo analizė remiantis istorine medžiaga, ir, galiausiai, daug jų taikymo ekonominėje politikoje pavyzdžių. Be to, visame veikale aiškiai jaučiama „natūralios laisvės akivaizdžios ir paprastos sistemos“ idėja, prie kurios, kaip atrodė A. Smith’ui, žengia visas pasaulis“. A. Smith’ą vertinant pagal naudotų analitinių priemonių standartą, jis ne pats didžiausias XVIII a. ekonomistas, o Tautų turtas nėra visiškai originali knyga. Bendrai vertinant A. Smith’o darbus, reikia pasakyti, kad ir dauguma jo įvardytų dėsnių nėra originalūs. Tai tenka pasakyti ir apie jo išeitinius filosofinius pagrindus, apie jo individualizmą ir ekonominių reiškinių aiškinimą, taip pat apie mokslo tiriamąjį objektą. Užtenka paminėti A. Smith’o mokytoją Glasgow universitete F. Hutcheson’ą, kuris dar 1755 m. išleistoje savo knygoje Moralios filosofijos sistema didžiulę reikšmę jau skyrė darbo pasidalijimui. Kalbėdamas apie vertės kitimą ir pinigų kilmę, javus ir darbą, kaip pastoviausius vertės matus, jis pateikė samprotavimų, labai artimų tiems, kurių šiais klausimais randame A. Smith’o Tautų turte. Greta F. Hutcheson’o šia prasme dar reikėtų minėti D. Hume’ą, kurį pats A. Smith’as vienoje knygos vietoje pavadino „geriausiu mūsų laikų istoriku ir filosofu“, bei gydytoją filosofą B. de Mandeville’į (1670–1733 m.), su kuriuo A. Smith’as polemizavo dar savo Moralinių jausmų teorijoje, o vėliau nugludino jo šokiruojančio paradokso aštrius kampus pakeisdamas „aistrą“ ir „ydą“ tokiais nekaltais terminais kaip „pranašumas“ ar „interesas“. Taip pat savo idėjų jis sėmėsi J. Turgot, F. Quesnay, W. Petty, D. North’o, J. Child’o, Tucker’io darbuose. Tačiau nors Tautų turte nebuvo nė vienos iš tikrųjų naujos idėjos, ir veikalas kaip intelektualinis pasiekimas negali lygintis su Ch. Darwin’o Rūšių kilme ar I. Newton’o Principais, vis dėlto A. Smith’ui nėra lygių nei XVIII a., nei net ir XIX a., pagal įsigilinimą į ekonominio proceso esmę bei ekonominę išmintį, bet ne pagal teorijos eleganciją. Didžiausias jo nuopelnas tas, kad jis visa tai, ką merkantilistai ir fiziokratai laikė atskirais visuomenės ūkio klausimais, sujungė ir papildė. Taip jam pavyko pirmą kartą visus ūkio reiškinius sujungti į vieną sistemą. Šia prasme Tautų turtas be jokių abejonių yra politinės ekonomijos šedevras. Negana to, jis, kaip įvardijo Robert’as
Heilbroner’is, yra didžiojo žmonijos kelionės epo dalis. Ir reikia pasakyti, kad, ko gero, šį milžinišką darbą ir tegalėjo atlikti metodiškasis profesorius A. Smith’as. Jis, kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, padarė viską, kas nuo jo priklausė: Tautų turtas yra pasiaukojančio darbo, trukusio daugiau kaip ketvirtį amžiaus, vaisius, be to, beveik dešimt metų buvo visiškai skirti knygos rašymui. Jo proto sąranga buvo tokia, kas jis nutarė įsisavinti milžinišką medžiagos kiekį, išgautą iš daugelio šaltinių, ir jį griežtai pajungti nedideliam tarpusavyje susijusių principų skaičiui. Be to, šis meistras, rentęs tvirtą rūmą, nesiskaitydamas su išlaidomis, buvo ir didis architektas. Tačiau pati knyga yra sunkiai skaitoma. Neatsitiktinai D. Hume’as jau 1776 m. balandžio 1 d. pareiškė A. Smith’ui abejonių dėl jo knygos populiarumo, „kadangi jos skaitymas reikalauja labai įtempto dėmesio“, o Germain’as Garnier’is (1754–1821 m.), 1802 m. versdamas A. Smith’o veikalą į prancūzų kalbą, knygos pradžioje net pridėjo metodinį planą, kad skaitytojams lengviau būtų susigaudyti. Iš tiesų joje dėstoma su enciklopedinės minties apdairumu (tada dar buvo nepraėjęs enciklopedinių žinių laikas: buvo galima dairytis po visus galimus mokslus bei menus ir net dirbti visiškai tolimose viena nuo kitos srityse, nematant tame nieko blogo; A. Smith’as, panašiai kaip J. Turgot, taip pat užsiėmė daugybe mokslų, iš kurių tik vienas buvo ekonomikos teorija), bet joje nerasime enciklopediniam stiliui būdingo tikslumo ir tvarkos. Tai buvo amžius, kai autoriai neapkamšydavo savo minčių visokiais „jei“, „o“ ir „tačiau“, ir kai žmogui su A. Smith’o intelektu faktiškai buvo visiškai įmanoma pasinaudoti visomis iki jo sukauptomis žiniomis. Todėl knygoje nieko nevengiama, nieko nemenkinama ir nieko nebijoma. Nors tekstas „sunkiasvoris“, bet išmargintas gilių įžvalgų, pastebėjimų ir taiklių frazių, kurios pagyvina šią didžiąją studiją. Kaip tik A. Smith’as pirmasis pavadino Angliją „krautuvininkų nacija“; kaip tik jis parašė, kad „iš esmės filosofas genialumu ir sugebėjimais skiriasi nuo paprasto gatvės nešiko perpus mažiau nei šuo pėdsekys nuo šuns kurto“. Tautų turtas jokiu būdu nėra vadovėlis. A. Smith’as rašo savo amžininkams, o ne savo mokiniams. Jis dėsto doktriną, kuri gali būti reikšminga valdant imperiją, o ne abstraktų traktatą akademiniams svarstymams. Be to, knyga yra revoliucinė. A. Smith’as nekelia sau tikslo palaikyti kurią nors vieną klasę. Jam rūpi, kaip padidinti visos tautos turtą – tai pagrindinė jo nagrinėjama problema, faktiškai davusi pradžią plėtros ekonomikos teorijai. Turtą A. Smith’as laiko susidedančiu iš prekių, kurias vartoja visi tos visuomenės žmonės; atkreipkite dėmesį į žodį visi – tai demokratinė, vadinasi, radikali turto filosofija. Taip pat reikia pabrėžti, kad „turtas“ A. Smith’o terminologijoje visiškai nereiškia turto šiuolaikine tautos atsargų prasme: jis priešingai, jis rodo srauto kiekį. Pats A. Smith’o veikalas Tautų turtas susideda iš penkių knygų, kurias aptarsime remdamiesi J. A. Schumpeter’iu. Pirmojoje knygoje, kuri vadinasi Apie darbo gamybinės galios didėjimo priežastis ir apie tvarką, kuria darbo produktai natūraliai pasiskirsto įvairiems visuomenės sluoksniams, ir kuri užima 25 proc. viso teksto apimties, A. Smith’as kalba apie darbo esmę, darbo pasidalijimo svarbą, tiria vertės ir pajamų problemas, joje pateikia vertės pasiskirstymo visuomenėje teoriją. Antrojoje knygoje, kuri vadinasi Apie kapitalo prigimtį, jo kaupimą ir panaudojimą ir užima 14 proc. viso veikalo apimties, analizuojamas kapitalo kaupimas ir jo prigimtis bei kapitalo naudojimas pirmiausia gėrybių gamybai, užtikrinant produktyvų darbo panaudojimą. Šiose dviejose knygose, nors ir perkrautose iliustruojančia medžiaga, A. Smith’as išdėstė savo mokymo pagrindus, pateikė pagrindinį savo analitinės schemos turinį. Jas iš tikrųjų galima detaliai išnagrinėti visiškai atskirai nuo likusių Tautų turto dalių.
Trečiojoje knygoje, kuri vadinasi Apie nevienodą įvairių tautų gerovės plėtrą, parodoma ekonominė (žemdirbystės, pramonės, miestų ir prekybos) plėtra Europoje feodalizmo ir kapitalizmo formavimosi epochoje, pateikiami bendri samprotavimai, kokį poveikį visam tam turi ribojančios ar skatinančios politinės priemonės, priimamos dėl įvairių interesų spaudimo). Šios knygos 4 skyriuje, pavadintame Kaip miestų komercija padėjo patobulinti šalį ir pasakojančiame apie feodalizmo eroziją, jis nuostabiai kandžiais žodžiais išsakė mintį, kad gerovės kilimas ir valdžios smukimas eina koja kojon: „[...] komercija ir manufaktūros laipsniškai įvedė tvarką ir gerą valdymą, o kartu su jais ir laisvę bei saugumą žmonių, šalies gyventojų, kurie iki tol gyveno beveik nuolatinėmis karo su savo kaimynais sąlygomis ir vergiškai priklausė nuo savo vyresnybės“. (Todėl nesuprantama, kaip J. A. Schumpeter’is galėjo trečios knygos „išmintį“ pavadinti „sausa ir neįkvėpiančia“). Ši knyga, užėmusi tik 4,5 proc. viso veikalo apimties, gali būti laikoma savotišku ketvirtosios knygos preliudu. Ketvirtojoje knygoje, kuri vadinasi Apie politinės ekonomijos sistemas ir savo apimtimi beveik nenusileidžia didžiausiai penktai knygai, A. Smith’as, nors ir būdamas profesoriškai labai santūrus, atskleidžia kritišką savo požiūrį į merkantilizmą. Joje iš „komercinės, arba merkantilinės sistemos“ pelenų lyg feniksas iškyla paties A. Smith’o politinė sistema (globėjiškai geranorišką fiziokratinės doktrinos, apie kurią atsiliepė kaip apie teoriją, kuri „nors ir yra netobula, turbūt labiausiai artima tiesai, nei bet kuri kita iki šiol skelbta politinės ekonomijos teorija“, kritiką paskutiniame IX skyriuje bei sąmojį, kad fiziokratija, šiaip ar taip, „niekada nedarė ir tikriausiai niekada nepadarys nė mažiausios žalos nė vienoje Žemės rutulio dalyje“, vargu ar reikia plačiau komentuoti). Čia skaitytojas randa daug kruopščiai surinktos faktinės medžiagos ir labai mažai labai prastos teorijos (nė per žingsnį nepasistūmėjusios net lyginant su pavieniais jos „pirmtakais“), kuri vis dėlto sėkmingai panaudojama įsisavinant visą šią detalių mozaiką ir faktų „apdorojimui“, kad jie pradėtų blizgėti. Faktai perpildo knygą ir verčiami vienas ant kito, dvi monografijos (apie depozitinius bankus ir grūdų prekybą) kaip nukrypimai patalpintos ten, kur joms visai ne vieta. Žymusis ir teisėtai išgirtas skyrius Apie kolonijas taip pat pasirodo ne vietoje, bet tai neturi jokios reikšmės: prieš mus ne tik propagandos, bet ir analizės šedevras. Penktojoje knygoje, kuri vadinasi Apie valdovo arba valstybės pajamas (tai didžiausios apimties knyga, užėmusi 28,6 proc. visos veikalo), išsamiai apibūdinami valstybiniai finansai. Net galima sakyti, kad tai beveik savarankiškas traktatas apie valstybės finansus. Penktos knygos apimtį savotiškai paaiškina daugybė medžiagos, įtrauktos į šią knygą: A. Smith’o valstybinių išlaidų, valstybinių pajamų ir valstybės skolos traktuotei iš esmės buvo būdingas istorinis pobūdis. Jau pirmi žodžiai, kuriais pradedamas veikalas – „Kiekvienos šalies metinis darbas yra tas aruodas, kuris pirmiausia ją aprūpina visais būtinais ir patogumus teikiančiais reikmenimis, jos per metus suvartojamais“ – leidžia suprasti, kad bet kurios šalies ekonomika, pagal A. Smith’ą, plėtodamasi didina tautos turtą ne todėl, kad šis turtas yra pinigai, o todėl, kad jį reikia įžvelgti tame, ką už tuos pinigus, auksą ar sidabrą, nuperkama, t. y. medžiaginiuose ištekliuose, kuriuos suteikia „kiekvienos tautos metinis darbas“. Taip A. Smith’as nuo savo veikalo pirmosios frazės smerkė merkantilistinį mąstymą, iškeldamas, atrodytų, visai ne naują argumentą, kad turto esmė ir prigimtis išimtinai yra darbas. Gyvenimo kelias. Gyvenimo pabaigoje A. Smith’as susilaukė garbės ir šlovės: 1787 m. rudenį jis buvo išrinktas savo senojo Glasgow universiteto lordu kancleriu
(garbės rektoriumi). Tiesa, Oxfordas A. Smith’ą ignoravo – taip jam ir nesuteikė garbės daktaro laipsnio. Dar A. Smith’ui esant gyvam Tautų turtas buvo pakartotinai išleistas penkis kartus (tik trečiajame leidime, išėjusiame 1784 m., lyginant su pirmuoju yra didesnių pakeitimų ir pataisymų), o iki XVIII a. pabaigos pasirodė dešimt angliškų leidimų, neskaičiuojant išleistų Airijoje ir JAV, ir sudomino plačiuosius visuomenės sluoksnius ne tik Anglijoje, bet ir užsienyje. Pasirodė veikalo vertimų į danų, olandų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų kalbas. XIX a. pradžioje buvo išleistas pirmasis vertimas į rusų kalbą. Po to, kai 1783 m. lapkričio mėnesį knyga pirmą kartą buvo paminėta Anglijos parlamente, ją pacitavus J. Fox’ui (tiesa, vėliau jis prisipažino, kad knygos nebuvo skaitęs), daugelis valstybės veikėjų pasiskelbė A. Smith’o pasekėjais ar mokiniais, jo knyga savo mintis grįsdami parlamentiniuose debatuose ekonominės politikos klausimais. Pavyzdžiui, anglų ministras pirmininkas W. Pitt’as – jaunesnysis. Tuo metu, kai išėjo Tautų turtas, jis buvo dar tik studentas ir visada save vadino A. Smith’o mokiniu. Tapęs ministru, W. Pitt’as stengėsi įgyvendinti A. Smith’o idėjas. Jis ne kartą susitiko su A. Smith’u ir aptarė daug finansinių projektų. Pasakojama, kad po vieno tokio pokalbio A. Smith’as yra pasakęs: „Koks nepaprastas žmogus tas Pitt’as! Jis geriau supranta mano idėjas, negu aš pats“. Vienas iš šių ryšių su garsiuoju mokslininku rezultatų buvo W. Pitt’o 1786 m. pasirašyta pirmoji liberali prekybinė sutartis su Prancūzija (Edeno sutartis), kuri iš esmės pakeitė muitų tarifus. Kita vertus, tenka pažymėti, kad Lordų rūmuose Tautų turtas pirmą kartą paminėtas tik 1793 m., o visuotinai pripažintu veikalas tapo tik apie 1800 m. Genialusis A. Smith’o veikalas turėjo didžiulį poveikį visai tolimesniai ekonominės minties plėtrai iki pat XIX a. vidurio (pavyzdžiui, visa D. Ricardo ekonominė sistema gimė kaip A. Smith’o teorijos tąsa, plėtotė ir kritika) bei daugelio valstybių ekonominei plėtrai. Pastebėtina, kad maždaug nuo 1790 m. A. Smith’as tapo mokytoju ne tik naujokams ir plačiajai visuomenei, bet ir profesionaliems mokslininkams, ypač universitetų dėstytojams. Daugiau nei pusę amžiaus, tiksliau, iki pat J. S. Mill’io Principų pasirodymo 1848 m., vidutiniam ekonomistui A. Smith’as išliko pagrindinės idėjų masės šaltiniu. (Anglijoje D. Ricardo Principai (1817 m.) tapo rimta kliūtimi, bet kitose šalyse dauguma ekonomistų visiškai nekreipė dėmesio į D. Ricardo, ir A. Smith’as ir jiems toliau išsaugojo vyraujantį poveikį). Tautų turto autoriaus kūrybinio palikimo poveikio rezultatu galima laikyti ir tai, kad vienas iš jo mokinių Dugald’as Stewart’as (1753–1828 m.), nuo 1785 m. iki 1810 m. buvęs Edinburgo universiteto moralės ir moralinės filosofijos profesorius, 1799-1800 m. žiemos semestre šiame universitete pradėjo skaityti atskirą politinės ekonomijos kursą, kuris anksčiau buvo moralinės filosofijos kurso disciplinų dalis. 1778 m. A. Smith’as buvo paskirtas Škotijos muitinių įgaliotiniu ir apsigyveno Edinburge; nuomojosi butą senamiestyje. Dėl paskyrimo galėjo daryti įtaką Buccleuch hercogas arba lordas North’as ir valstybės iždo sekretorius Coope, pripažįstant jo pasiūlymus apie mokesčius Tautų turte, be to, Buccleuch hercogas atmetė A. Smith’o siūlymą atsisakyti jam mokamos pensijos, kuri per dvidešimt ketverius metus po grįžimo iš garsiosios kelionės į Škotiją A. Smith’ui atnešė apie 40 tūkst. svarų sterlingų – tikrai geras užmokestis už trejus metus, paskirtus auklėjimui. Šiose labai aukštose pareigose, gerai apsirūpinęs materialiai – vien darbo užmokestis buvo 600 svarų sterlingų per metus (tais laikais tai buvo daug: škotų poetas Robert’as Burns’as (1759–1796 m.), tarnavęs toje pačioje žinyboje akcizų reikalams, iš pradžių gaudavo 50, o vėliau – 70 svarų) – jis dirbo iki pat mirties 1790 m. liepos 17 d. A. Smith’as mirė sulaukęs šešiasdešimt septynerių metų. Apie ketverius metus iki to jis sunkiai sirgo. Gaila, bet 1790 m. pavasarį jausdamas, kad jėgos senka, A. Smith’as
pareikalavo iš savo draugų Hutton’o ir Black’o, jog šie sudegintų šešiolika tomų jo rankraščių, o šie taip ir padarė, net nesužinoję, kas buvo tuose rankraščiuose…). Nors A. Smith’o mirtis susilaukė ne itin didelio dėmesio, bet kuklus antkapis Canongate bažnyčios kapinėse skelbia, kad čia guli Adamas Smith’as, Tautų turto kūrėjas. Sunku būtų sugalvoti amžinesnį paminklą. Ekonomikos teorija. Tačiau, mūsų laikais niekas nebegaišta laiko atidžiai skaitydamas masyvius XVIII a. tomus nuo pradžios iki pabaigos. Todėl dažniausiai apsiribojama pirmaisiais dešimt A. Smith’o Tautų turto skyrių. Kartais net juokaujama, kad nebuvo nė vieno skaitytojo, perskaičiusio Tautų turtą. Turimas omenyje ne trumpas jo aprašymas ir ne veikalo fragmentų rinkinys, o visas veikalas. Vargu ar tokiais skaitytojais tapsime ir mes. Bet bent pamėginkime detaliai (kiek leidžia knygos apimtis) apžvelgti A. Smith’o Tautų turto turinį ir pagrindines ekonomines idėjas. Tokia kelionė po Tautų turto milžinišką statinį, aišku, bus tik apžvalginė. Juk, kaip minėta, šis veikalas kažkuo panašus į Ermitažą: jei pradėsi gilintis, per visą dieną apeisi tik nedidelę jo dalį. Siekdamas iš karto apeiti visą pastatą, turi judėti sparčiai ir nesidairyti į užkaborius, kad ir kaip to norėtum... 4.1.2. A. Smith’o metodologija A. Smith’o indėlis į ekonomikos teoriją ypač reikšmingas metodologijos srityje. Čia jis daugiau nei šimtmečiui lėmė tiek daugelio šalių tolimesnę ekonominę politiką, tiek visos kartos ekonomistų mokslinių ieškojimų kryptį. A. Smith’o metodologinių tyrimų centrinę vietą užima ekonominio liberalizmo koncepcija, kurios pagrindą, kaip ir fiziokratų mokyme, sudarė natūralios tvarkos, t. y. rinkos ekonominių santykių, idėja. Tuo pat metu, A. Smith’o sistemoje, skirtingai, tarkime nuo F. Quesnay, ir tai jis nuolat pabrėždavo, vyravo mintis, kad rinkos dėsniai gali geriausiai paveikti ekonomiką, kai privatūs interesai yra svarbesni nei visuomeniniai, t. y. kai į visuomenės interesus žvelgiama kaip į ją sudarančių asmenų interesų sumą. Plėtodamas šią idėją Tautų turto autorius suformulavo vėliau tapusias garsiomis ekonominio žmogaus ir nematomos rankos sampratas. Negalima atmesti nuomonės, kad pastarosios idėją A. Smith’as perėmė iš XVII a. merkantilistų pamfletų, kuriuose buvo diegiama mintis, kad ekonominį elgesį pirmiausia lemia pelnas. O tam valstybei reikia ginti laisvą konkurenciją dėl vietinių verslininkų egoistinių interesų. Todėl šias sampratas aptarsime detaliau. Klasikinė politinė ekonomija perėmė Švietimo epochos filosofų pažiūras apie „abstraktų“ žmogų ir pavertė jį savo teorinės sistemos išeities tašku. Jei savo mokyme apie moralę A. Smith’as teigė, kad žmogui iš prigimties būdingas atskiro individo simpatijos jausmas kitam individui, vadovaujantis žmogaus dorove, tai, Moralių jausmų teorijoje įsitikinęs, jog kalbant apie „didžiąją žmonijos gaują“ (t. y. apie eilinį žmogų) pagrindinės žmonių paskatos galiausiai verčia žmogų pagerinti savo materialiąją gerovę, ekonominiame mokyme jis logiškai vėliau gynė idėją, kad žmogui iš prigimties būdingas egoizmas (selfinterest), ir juos veikti skatina vien tik „troškimas pagerinti [savo gyvenimo] sąlygas“. Tautų turte A. Smith’as rašė: „žmogus visados priklauso nuo kito žmogaus pagalbos, tačiau veltui jis gali tikėtis pagalbos vien iš simpatijos. Galima greičiau pasiekti tikslą, pakreipus to, kurio prašai egoizmą į savo pusę ir parodžius, kad jo paties interesus atitinka tai, ko iš jo norime [...] Pietų tikimės ne dėl mėsininko, aludario ar kepėjo dosnumo, bet dėl jų savanaudiškumo. Mes kreipiamės ne į jų žmogiškumą, bet į jų savimeilę ir niekada nekalbame apie savo reikmes, bet visada tik apie jų pačių naudą. Niekas, išskyrus elgetą, nenori priklausyti
tik nuo savo bendrapiliečių malonės“. Jis pabrėžė, kad net „turtų kaupimo būdą dauguma siūlo norėdama pagerinti savo sąlygas“. A. Smith’as pagal natūralios tvarkos idėją, teigė, kad žmonės, stumiami egoizmo ir visada galvojantys apie asmeninę naudą, veikia pagal savo prigimtį. Savanaudiškumas – savo naudos siekis – tai prigimtinis žmogiškųjų būtybių bruožas. Jis nėra nei žemas, nei smerktinas. Šią mintį jis grindė tuo, kad žmonės, teikdami vienas kitam paslaugas, keisdamiesi darbu ir jo produktais, vadovaujasi siekiu gauti asmeninės naudos. Kiekvienas žmogus čia nagrinėjamas kaip ekonominis žmogus (Homo oeconomicus). Ekonominio žmogaus esmė gana išsamiai atskleista jau Tautų turto, veikalo, kurio pagrindinis parašymo tikslas buvo sukurti galingą ekonominį nevaržomo asmeninių interesų vaikymosi pateisinimą, pirmos knygos 2 skyriuje. Jame ypač didelį įspūdį daro teiginys, kad darbo pasidalijimas yra tam tikro žmogaus polinkio į prekybą ir mainus rezultatas. Nuo visų kitų žmogaus elgesio motyvų galima atsiriboti. Tačiau, siekdamas asmeninės naudos, kiekvienas žmogus, kaip teigė A. Smith’as, tuo pat „tarnauja“ visos visuomenės interesams – gamybinių jėgų augimui. Be jokių nurodymų ar direktyvų savanaudiškas žmonių racionalumas natūraliai juos skatina tenkinti svarbiausius visuomenės poreikius. A. Smith’as iškėlė ir įtikinamai išdėstė idėją, kad individai laisvai veikdami rinkoje ir vadovaudamiesi vien racionaliais savo naudos sumetimais teikia didžiausios naudos vieni kitiems. Asmeniniai interesai sutampa su visuomeniniais interesais! Jis rašė: „Tad šitaip žmonių asmeniniai interesai ir aistros savaime skatina juos investuoti lėšas į akcijas tokios veiklos, kuri paprastai yra naudingiausia visuomenei. Tačiau jei taip natūraliai pasirinkę jie įsigytų per daug akcijų, tai sumažėjęs šių ir padidėjęs kitų akcijų pelningumas tuojau priverstų pakeisti šį neteisingą paskirstymą. Todėl nevaržomi įstatymų žmonių asmeniniai interesai ir aistros paprastai skatina dalytis ir skirstyti visuomenės akcijas tarp skirtingų vykdomos veiklos rūšių tokius santykiu, kuris yra priimtinesnis visos visuomenės interesams“. Toliau A. Smith’as nuo „abstraktaus“ žmogaus nejučiomis pereina prie kapitalisto, jo nuomone, siekiančio geriausiai panaudoti savo kapitalą, ir tuo pačiu prisidedančio prie visuomenės pažangos. Taip jis priskyrė kapitalisto savybes kiekvienam žmogui. Pagal natūralios tvarkos idėją, jis rašo apie nematomą ranką, kuri užtikrina daugybės žmonių ūkinės veiklos sudėtingą sąveiką, visuomeninio darbo paskirstymą: „[...] kreipdamas savo pramonę tokia linkme, kad jos gaminiai turėtų didžiausią vertę, [individas] siekia tik savo paties naudos. Čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, jis vedamas nematomos rankos įgyvendinti tikslą, kurio jis pats visiškai nesiekė. Tačiau visuomenei ne blogiau dėl to, kad jis to nesiekė. Veikdamas dėl savo paties naudos jis dažnai veiksmingiau pasitarnauja visuomenės labui, nei to siekdamas“. Kitaip tariant „nematoma ranka“ nepriklausomai nuo individo – ekonominio žmogaus – valios ir ketinimų nukreipia jį ir visus žmones link geriausių rezultatų, naudos ir aukštesnių visuomenės tikslų, net pagimdydama nesąmoningą altruizmą. Tuo pačiu ji pateisina žmogaus-egoisto siekį savo asmeninius interesus iškelti aukščiau už visuomeninius. Taigi, siekdami tik savo gerovės, žmonės yra nukreipiami „nematomos rankos“ link aukštesnių visuomenės tikslų. Savanaudiškų žmonių motyvų sąveika netikėtai sukelia socialinę darną. Šio teiginio pagrindas – mintis, kad visuomenės kaip visumos interesai – paprasta žmonių interesų suma. Kiekvienas žmogus, jeigu jam netrukdoma, didina bendrą turtą. A. Smith’as buvo religingas žmogus ir nematomą ranką matė kaip Dievo valdymo rezultatą, dėl kurio žmogaus gerovė žemėje bus maksimali. Pagal A. Smith’o nematomos rankos idėją tarp ekonominio žmogaus ir visuomenės, t. y. „matomos rankos“, numanomas toks santykis, kai pastaroji, nesipriešindama objektyviems ekonomikos dėsniams, nustos riboti importą ir eksportą ir būti dirbtine
užtvara rinkos natūraliai tvarkai. Savo darbuose jis aiškiai apibrėžė ir tai, ko reikia, kad nematomos rankos mechanizmas galėtu sėkmingai funkcionuoti: a) nuosavybės teisės turi būti stiprios, b) moralinės normos turi būti plačiai paplitusios ir griežtai jų laikomasi bei c) turi būti kovojama su nusikalstamumu, ypač vagystėmis, nes vagystė A. Smith’ui buvo didžiausias nusikaltimas. Netgi vargingo žmogaus vagystė iš turtingo buvo laikoma nusikaltimu, galinčiu pakenkti bendrai visuomenės gerovei. Jis net teigė, kad vyriausybė turi apsaugoti turtingus nuo vargšų. Kita vertus, tenka pastebėti, kad pats A. Smith’as nėra kažkaip ypatingai savo tekste išskyręs nematomos rankos sampratos ar plačiau išdėstęs jos esmę. Knygoje apie ją kalbama lyg tarp kitko, ji A. Smith’ui – ekonominių sąveikų padarinys, o ne variklis, lemiantis ekonomines sąveikas. Pagrindinis A. Smith’o tyrimų metodologijos leitmotyvas – kad „kiekvienoje civilizuotoje visuomenėje“ veikia visuotiniai ir neįveikiami ekonominiai dėsniai. (Nors jis ir nevartojo termino „dėsnis“). Ekonominis gyvenimas pagal A. Smith’ą yra susijęs su objektyviais dėsningumais, nepriklausantiems nuo žmonių valios ir sąmoningų siekių. (Kartu su fiziokratais jis būtų galėjęs pasakyti: Il mondo va da se – pasaulis juda savaime). Tai leido A. Smith’ui prieiti išvados, kad ekonominius reiškinius lemia stichiški ir veiksmingi dėsniai. Sąlygas, kurioms esant šie dėsniai yra veiksmingiausi, A. Smith’as vadino natūralia tvarka. Ši sąvoka jam ir jo pasekėjams turėjo dvejopą prasmę, nes apėmė: 1) kapitalizmo teorinį modelį ir 2) ekonominės politikos principą. A. Smith’as nuolat kartojo, kad yra už natūralią (prigimtinę) laisvę ekonomikoje, už tai, kad laisvo ūkinių jėgų veikimo nepažeistų jokie išoriniai veiksniai, buvo bet kokios monopolijos, pažeidžiančios laisvą konkurenciją, valstybės (ir privačių asmenų) kišimosi į ekonomiką priešininkas. Kritikuodamas merkantilizmą – tuometinę valstybinių suvaržymų sistemą – jis pažymėjo: „Visiškai pašalinus [...] visas apribojimų sistemas [...], savaime susiklosto akivaizdi ir paprasta prigimtinės (natural) laisvės sistema. Kiekvienam žmogui, jeigu jis nepažeidžia teisingumo dėsnių, paliekama visiška laisvė siekti savo interesų einant savo paties keliu, savo verslumu ir kapitalu varžantis su bet kurio kito žmogaus verslumu ir kapitalu [...]“. A. Smith’as manė, kad esant tokioms sąlygoms kapitalizmas pasieks geriausių rezultatų plėtojant gamybines jėgas, o tai teigiamai atsilieps visos visuomenės gyvenimui. Faktiškai jis atskleidė rinkos mechanizmą kaip savaime susireguliuojančią tinkamo visuomenės aprūpinimo sistemą. A. Smith’ui kaip ir fiziokratams, kapitalizmas buvo natūrali ekonominio organizavimo forma, pagrįsta žmogaus polinkiu prekiauti ir mainikauti, ir galinti sėkmingiausiai didinti ekonominę gerovę. A. Smith’o tyrimai atspindėjo didelę pažangą politinės ekonomijos metodologijos srityje. Jis aiškiai įvardijo dvejopą politinės ekonomijos kaip mokslo uždavinį: 1) analizuoti objektyvią ekonominę realybę, išsiaiškinti jos plėtros dėsningumus (pozityvinis aspektas); šia prasme politinė ekonomija, kuri F. Quesnay dar iš esmės tebuvo teisinė sistema, A. Smith’o rankose įgijo gamtos mokslo, kuris grindžiamas tikrovės stebėjimu ir analize, pobūdį, bei 2) teikti rekomendacijas firmų ir valstybės ekonominės politikos vykdymui (normatyvinis aspektas). Kaip rašė A. Smithas, „Didžiausias kiekvienos šalies politinės ekonomijos tikslas – padidinti tos šalies turtą ir galią (išskirta mano. – Aut. pastaba)“. Todėl politinė ekonomija turi pagrįsti ir rekomenduoti tokią ekonominę politiką, kuri galėtų „užtikrinti tautai gausias pajamas arba pragyvenimo reikmenis, o tiksliau, užtikrinti jai galimybę jų gauti sau [...]“. Panašiai kaip ir W. Petty, A. Smith’as stengėsi įsiskverbti į kapitalistinės visuomenės reiškinių vidinius ryšius, už išorinių, paviršinių procesų rasti giluminius dėsningumus. Tam jis plačiai naudojosi logine abstrakcija.
Svarbus A. Smith’o metodologijos pasiekimas buvo ir tai, kad jis visus ekonominius reiškinius nagrinėjo pagrindinių visuomenės klasių interesų požiūriu. Tai tapo svarbiausias visos klasikinės politinės ekonomijos principas. A. Smith’as naudojosi ir istoriniu metodu, leidžiančiu ištirti ekonominius reiškinius ir procesus, ekonomines idėjas ir koncepcijas ta seka, kuria šie atsirado, plėtojosi ir keitė vienas kitą. Tai ypač atsiskleidė trečioje Tautų turto knygoje, kur istoriškai nagrinėjami įvairūs turtų siekimo būdai įvairiose tautose. Šis A. Smith’o gebėjimas sujungti abstraktų – dedukcinį ir istorinį – indukcinį tyrimų metodus leido John’ui Neville’iui Keynes’ui savo knygoje Politinės ekonomijos visuma ir metodas (1891 m.) jį įvardyti kaip idealų ekonomistą. Kita vertus, tenka pastebėti, kad siekdamas konkrečiai pavaizduoti ekonominį gyvenimą, A. Smith’as tuo tikslu aprašė ir sistemino kapitalistinio ūkio reiškinius, kaip jie pasireiškia iš paviršiaus. Todėl rezultatai, gauti naudojant skirtingus metodus, tapdavo tiesiogiai nepalyginami. Išvados, gautos kaip mokslinės analizės rezultatas, A. Smith’ui buvo vienodai svarbios kaip ir paviršutiniški apibendrinimai. Belieka tik spėlioti, ar A. Smith’as to nepastebėjo iš tiesų, ar specialiai. 4.1.3. A. Smith’o mokymas apie darbo pasidalijimą A. Smith’as nagrinėjo savo laikų visuomenę kaip individų – ekonominių žmonių – visumą. Todėl pirmiausia, jo nuomone, reikėjo atsakyti į klausimą, „kas vieningoje visuomenėje sieja egoistus – individus?“ Ir A. Smith’o atsakymas – žmones visuomenėje sieja darbo pasidalijimas. Galima sakyti, kad darbo pasidalijimas yra viso A. Smith’o tyrimo išeities taškas. Net jo veikalas Tautų turtas prasideda nuo žymiojo, vėliau tapusio chrestomatiniu, pavyzdžio apie darbo pasidalijimą smeigtukų manufaktūroje, kur darbininkų specializacija leidžia daug kartų padidinti darbo našumą ir gamybos apimtis. Toliau pagrindiniai knygos klausimai nagrinėjami darbo pasidalijimo, kuriam niekas nei iki, nei po A. Smith’o nebesuteikė tokios svarbos, aspektu. Visa pirma knyga grindžiama didinga visuomeninio darbo pasidalijimo idėja: ekonominė sistema iš esmės – milžiniškas tinklas ryšių tarp specializuotų gamintojų, kuriuos jungia „polinkis į mainus, prekybą, vieno daikto keitimą į kitą“. Apie tai visiškai aiškiai kalbama nuostabiame pasaže, užbaigiančiame pirmos knygos pirmąjį skyrių – puikiame XVIII a. prozos pavyzdėlyje. A. Smith’as parodė, kad kiekvienas individas visuomenėje specializuojasi gaminti konkretų gaminį. Jis rašė: „Tikrumas dėl galimybės iškeisti visą savo darbo produkto perteklių, kuris viršija asmeninį vartojimą, į kitų žmonių tą produkto dalį, kurios jam gali prireikti, paskatina kiekvieną pasišvęsti tam tikram specializuotam užsiėmimui ir iki tobulybės ugdyti savo įgimtus sugebėjimus šioje specializuotoje srityje“. Todėl visi individai yra priklausomi vienas nuo kito. Visuomenė yra darbinė sąjunga, grindžiama darbo pasidalijimu, o darbas sieja žmones į visumą. Svarbiausia, kad A. Smith’as įvardija metinį tautos (visuomenės) darbą kaip vienintelį turto šaltinį. Tautų turto įžangoje jis rašo: „Kiekvienos šalies metų darbas yra tas aruodas, kuris pirmiausia aprūpina ją visais būtinais ir patogumus teikiančiais reikmenimis, jos per metus suvartojamais, ir kurį visada sudaro tiesioginiai to darbo produktai arba tai, kas už juos perkama iš kitų šalių“. Be to, skirtingai nuo merkantilistų ir fiziokratų, ieškojusių turto šaltinio konkrečioje ūkio šakoje (merkantilistai – prekyboje, fiziokratai – žemdirbystėje), turto šaltiniu buvo paskelbtas bet koks darbas, neatsižvelgiant į tai, kurioje ūkio šakoje jis sunaudojamas. A. Smith’as, būdamas savo laikmečio – pramonės manufaktūrinio periodo – sūnumi, mašininei gamybai neskyrė
dėmesio, darbo našumo augimą aiškino darbo pasidalijimu, bei manė, kad darbo pasidalijimas, spartindamas turto augimą, yra svarbiausias visos žmonijos istorijos veiksnys. Mainų egzistavimą jis kildino iš žmonėms natūraliai būdingo polinkio keistis produktais. Vadovaudamiesi savo asmeniniais interesais, pavieniai gamintojai atsisako visko, kas būtina jų gyvenimui, gaminti patys ir specializuojasi gaminti pavienius produktus. Asmeninės naudos siekis ir polinkis dalyvauti mainuose A. Smith’o nuomone, ir buvo darbo pasidalijimo atsiradimo bei plėtros priežastis. A. Smith’as ne kartą pabrėžė, kad darbo pasidalijimo dydis labai glaudžiai susijęs su rinkos apimtimi: kuo rinka platesnė, tuo gamintojų specializacija gali būti siauresnė. Jis tvirtino, kad esant darbo pasidalijimui, kiekvienas tampa prekeiviu, o visuomenė yra prekybinė sąjunga. Tačiau tai buvo teorinė A. Smith’o klaida. Iš tikrųjų pats darbo pasidalijimas (reiškiantis ekonominį atsiskyrimą, kai darbas tampa individualus, atsiranda privati nuosavybė, o darbo produktai virsta prekėmis) lemia mainus. Nepaisant šios teorinės klaidos, A. Smith’as išsakė nemažai vertingų pastebėjimų darbo pasidalijimo, kurį laikė praktiškai vieninteliu ekonominės pažangos veiksniu, klausimais. Jis teigė, kad prekių mainai yra pasidalinto darbo produktų mainai, o vienintelis turto kūrėjas yra žmogaus darbas. Pabrėždamas darbo pasidalijimo svarbą, A. Smith’as teigė, kad vien tik darbo pasidalijimu galima paaiškinti „pranašumą dėl pragyvenimo priemonių ir gyvenimo patogumų kiekio, kuriais disponuoja paprastai net neturtingiausias ir labiausiai niekinamas civilizuotos visuomenės atstovas, lyginant su tuo, ką gali įsigyti pats darbščiausias ir visų gerbiamas laukinis žmogus“. Be to, A. Smith’as pastebėjo, kad darbo pasidalijimas kelia darbo našumą trimis būdais: a) jis didina pavienio darbuotojo įgūdžius ir meistriškumą, b) taupo darbo laiką, nes nebereikia nuolat pereiti nuo vienos darbo vietos prie kitos (nuo vienos darbo rūšies prie kitos), c) darbo pasidalijimas skatina naujoves, naujų mašinų išradimą ir patobulinimus, kurie darbininkui greičiau ateina į galvą dirbant vienodą darbą. Be to, juk mechanizuoti galima tik paprastas operacijas. Taigi A. Smith’as gerai suprato darbo pasidalijimo vaidmenį manufaktūrose ir jautė mašininės gamybos plėtros tendencijas. Jis teigė, kad produktų gamybos ir vartojimo apimtys yra nulemtos dviejų pagrindinių veiksnių: a) dalies gyventojų, užimtų produktyviu darbu, ir b) darbo našumo lygio. Antrasis veiksnys buvo laikomas svarbesniu, tiesiogiai susijusiu su darbo pasidalijimu. Beje, XIX a. klasikinės ekonomikos atstovai tęsė idėją apie darbo pasidalijimo svarbą darbo produktyvumo augimui, kol Amerikos Ekonomistų Asociacijos sukūrėjas Richard’as Ely’is iškėlė idėją, kad bendradarbiavimas gamyboje yra aukšto gyvenimo lygio šaltinis. Tačiau XX a. ši idėja buvo primiršta… Svarbu, kad A. Smith’as aiškiai suprato, kad darbo pasidalijimo pažanga – tai ne tik technikos ir gamybos organizavimo klausimas. Darbo našumo augimas sukelia gamybos apimčių didėjimą, ir tai yra ekonomiškai prasminga tik esant atitinkamoms realizavimo rinkoms. „Darbo pasidalijimą riboja rinkos dydis“ – ši, toli gražu ne akivaizdi A. Smith’o Tautų turto pirmos knygos 3 skyriuje padaryta išvada tapo svarbiu jo indėliu į ekonominių žinių kraitį, Allyn’o Abbott’o Young’o (1876–1929 m.) įvardintu ryškiausiu ir vaisingiausiu apibendrinimu visoje ekonominėje literatūroje. Ja grindžiama ir visa prorinkinė A. Smith’o ekonominė-politinė programa: viską, kas trukdė rinkų, pirmiausia realizacijos rinkų, plėtrai, prekybos vystymui, jis nagrinėjo kaip kliūtis visuomenės pažangos kelyje, o viską, kas prisidėjo prie laisvos prekybos – kaip jos stimulus (paskatas). Taigi, pagal A. Smith’ą, rinkos plėtimas – darbo našumo didinimo veiksnys, pagrindinė ekonominės dinamikos sąlyga. Vis dėlto
pastebėtina, kad šiuolaikinė ekonomikos teorija, kaip bebūtų gaila, vis dar nesugebėjo iki galo išnaudoti šią A. Smith’o teoremą. A. Smith’as nematė esminio skirtumo tarp darbo pasidalijimo manufaktūros viduje ir darbo pasidalijimo visuomenėje, tarp įmonių ir ekonomikos šakų. Visa visuomenė (kapitalistinis ūkis) jam buvo lyg milžiniška manufaktūra, o darbo pasidalijimas – žmonių bendradarbiavimo visuotinė forma. Skirtingai nuo Platono Respublikos, darbo pasidalijimas Tautų turte nėra nulemtas jokios prigimtinės žmonių nelygybės. Tuo pačiu jis nėra principas, reikalaujantis visuomenės išsisluoksniavimo, kaip tai buvo Platono Respublikoje, į tris klases. Priešingai, jis reikalauja ekonominio judrumo ir laisvės užsiimti bet kuria veikla, to neribojant kilme. Kita vertus, visuomenės laikymas milžiniška manufaktūra, buvo ir klaidingas A. Smith’o požiūris, nes darbo pasidalijimas tarp kapitalistinių įmonių susiklosto stichiškai, o manufaktūroje – sąmoningai, pagal įmonės šeimininko valią. Kita vertus, A. Smith’as įžvelgė ir neigiamus kapitalistinio darbo pasidalijimo manufaktūroje ir jo laikmečiu besiplečiančios mašinų gamybose padarinius. Tautų turto penktojoje knygoje, kalbėdamas apie viešąjį auklėjimą, A. Smith’as pastebėjo, kad darbo pasidalijimui progresuojant, darbininko veikla apsiribojo tik keletu operacijų, nereikalaujančių nei proto, nei išsilavinimo. Todėl darbas tapo bukinantis. Tai, A. Smith’o nuomone, buvo pavojinga tendencija, nes, jo žodžiais tariant, „kiekvienoje civilizuotoje visuomenėje į tokią būklę turės neišvengiamai pakliūti dirbantys vargšai, t. y. pagrindinė liaudies masė, jei vyriausybė nedės pastangų tam užkirsti kelią“. Taigi, norėdamas įveikti šią tendenciją, kuri gali paskatinti didelę gyventojų dalį išsigimti, A. Smith’as net sutiko pasitelkti valstybės pagalbą, įkuriant pradžios mokyklų valstybės lėšomis, kuriose žmonės gautų (net priverstinai!) bent elementarų švietimą – išmoktų skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Nepaisant to, jis buvo prieš valstybės kišimąsi į ekonomiką. Pastebėtina, kad savo revoliucine idėja, kad valstybė turėtų rūpintis darbininkų išsimokslinimu, A. Smith’as labai pralenkė savo laiką, nes po jo apie tai buvo prabilta tik dvidešimtajame amžiuje. 4.1.4. Požiūris į pinigus Po darbo pasidalijimo tyrimų A. Smith’as perėjo prie kitos svarbios turtėjimo priežasties – pinigų. Jo mokymo sistemoje pinigai yra priemonė, kuri padeda įveikti tiesioginius prekių mainų sunkumus. A. Smith’as parodė, kaip pinigai po ilgo plėtojimosi proceso stichiškai išskiriami iš prekių pasaulio – jų atsiradimo negalima priskirti nei atskirų genialių asmenų išradingumui, nei susitarimui tarp žmonių. Taigi, A. Smith’o nuomone, pinigai atsirado kaip stichiškas procesas, nulemtas prekių mainų poreikio. Pinigai tapo sėkmingai atrasta technine priemone, lengvinančia prekių gamintojų mainus savo darbo produktais. Kaip teigė A. Smith’as, jokia kita institucija, ko gero, nėra tiek palengvinusi mainų, ir tuo pat metu padidinusi turtingumo, kaip pinigai. Taigi A. Smith’ui pinigai – pirmiausia mainų priemonė. Visoms kitoms pinigų funkcijoms jis skyrė mažiau dėmesio ir nagrinėjo jas tik kaip atskirus šios pagrindinės funkcijos atvejus. Tačiau A. Smith’as pripažįsta, kad žmonės turi poreikį laikyti pinigus vardan likvidumo: „protingi žmonės turi turėti tam tikrą kiekį tokios prekės, kurią, jų manymu, niekas neatsisakys imti mainais į jų verslo produktus“, jei atmesti pinigų pasidėjimą „atsargai“, pinigai iš tiesų reikalingi tik kaip mainų priemonė. Iš to galima daryti išvadą, kad taupymas, ar nevartojimas, būtinai lygus investicijoms. Užuomina apie Say’aus dėsnį paslėpta paradoksalioje A. Smith’o frazėje: „Tai kas sutaupoma per metus, vartojama taip pat reguliariai, kaip ir tai, kas naudojama, ir beveik tuo pat metu; bet tai naudojama jau visai kitos rūšies žmonių“. Iš
tiesų, tai kas sutaupoma, – investuojama ir todėl nenaudojama, bet A. Smith’as turėjo omenyje, kad investicijų rezultatas mokėjimas pajamų, kurios savo ruožtu sunaudojamos vartojimui, kurį jis įvardijo kaip „vienintelį visos gamybos tikslą ir prasmę“) Vadinasi „taupymo kaip naudojimo“ teorema grindžiama griežta pinigų teorija. Taigi pinigus A. Smith’as buvo linkęs nagrinėti kaip techninį įrankį, lengvinantį ekonominius procesus, ir savo sparnuotąja fraze juos vadino didžiuoju apyvartos ratu. Ir tuoj pat (duodamas sprigtą merkantilistams bei – kad ir kita prasme – savo geriausiam draugui D. Hume’ui, teigusiam, kad pinigai yra „tepalas“, leidžiantis suktis ekonomikos „ratams“) pažymėjo, kad šis „Didysis apyvartos ratas visais atžvilgiais skiriasi nuo prekių, jo dėka esančių savoje apyvartoje. Visuomenės pajamas lemia vien tik šios prekės, o ne ratas, kuris jas perneša ir paskirsto“. A. Smith’as teisingai pastebėjo, kad pinigai, kaip ir bet kuri kita prekė, turi vertę. Tačiau, supratęs, kad pinigai yra prekė, nežengė kito žingsnio – nepaaiškino, kaip ir kodėl prekė tampa pinigais, t. y. visuotiniu ekvivalentu. A. Smith’as laikė neteisingu merkantilistų požiūrį, kad pinigai (arba auksas ir sidabras) yra savaime bei vienintelis turtas. Jis teigė kad tai „liaudiškas požiūris, kuris natūraliai susidaro dėl dvigubos pinigų funkcijos – kaip mainų priemonės ir kaip vertės mato“. A. Smith’ui buvo ypač svarbu kritikuoti šį požiūrį, nes juo buvo grindžiama merkantilistinė prekybos balanso teorija. O juk kova su merkantilizmu buvo tiesioginis A. Smith’o veikalo tikslas. Auksinius ir sidabrinius pinigus, bet kurioje šalyje esančius apyvartoje, A. Smith’as, iš dalies sutikdamas su D. Hume’u, lygino su vieškeliu, kuris, prisidėdamas prie prekių pristatymo į rinką, nieko negamina. Jis pažymėjo, kad aukso ir sidabro įvežimas į šalį viršijant apyvartos kanalų poreikį negali padidinti šalies turto. Taip pat ir aukso bei sidabro išvežimas neatneša pajamų, priešingai nei prekių išvežimas į užsienio rinkas, galintis atnešti akivaizdų pelną. Todėl A. Smith’as atkreipė dėmesį, kad Amerikos atradimas praturtino Europą ne dėl aukso ir sidabro įvežimo, o dėl to, kad tai suteikė postūmį toliau paskirstyti darbą ir tobulinti techniką. Pinigai, pagal A. Smith’ą, yra „didysis apyvartos ratas“ ir visuomenė suinteresuota, kad cirkuliacijos kaštai būtų kiek įmanoma mažesni. Jis rašė: „[...] kiekvienas sutaupymas išlaidų, reikalingų įsigyti ir išlaikyti tą apyvartinio kapitalo dalį, kurią sudaro pinigai, yra toks pat pagerinimas“, kaip ir pastovaus kapitalo sumažinimas pavienėje pramonės šakoje. Todėl A. Smith’as teigė, kad tikslinga pakeisti auksą ir sidabrą popieriniais pinigais. Tai, jo nuomone, leistų atpiginti pinigų apyvartą, nes tada atsilaisvintų tam tikras aukso ir sidabro kiekis, kurį galima išvežti ir už tai įsigyti darbo įrankių, kurie savo ruožtu leistų didinti grynąsias šalies pajamas. Kaip pastebėjo A. Smith’as savo minėtoje vaizdingoje metaforoje apie vieškelius, „Išmintingos bankų operacijos, nutiesdamos [...] savotišką taką oru, leidžia šalį tarytum paversti didelę dalį savo vieškelių geromis pievomis bei dirvomis ir taip smarkiai padidinti metinį savo žemės ir darbo produktą“. Tačiau realių pinigų doktrinos laikęsis A. Smith’as suprato, kad skirtingai nuo metalinių, popieriniai pinigai gali „perpildyti apyvartos kanalus“ ir nuvertėti. Todėl, detaliai aptaręs ano meto garsiausio Amsterdamo banko veikimą, teigė, kad bankai turi leisti į apyvartą ribotą kiekį popierinių pinigų. Jis rašė, „bendras popierinių pinigų kiekis jokiomis aplinkybėmis negali viršyti aukso ir sidabro monetų, kurias jie keičia, vertės“, nes popierinių pinigų perteklius išplauktų į užsienį arba būtų pateiktas bankams iškeisti į auksą. Kita vertus, antros knygos 2 skyriuje A. Smith’as išsakė mintį, kad „popierinių pinigų kurso kritimas žemiau auksinių ir sidabrinių monetų vertės toli gražu nesukelia
šių metalų vertės kritimo“. Ji, be jokių abejonių, gali būti įdomi ir šiandieniniam skaitytojui. A. Smith’as išskyrė kreditinius pinigus ir pripažino, kad banknotų emisija teigiamai veikia gamybos augimą. Tačiau patį kreditą A. Smith’as nagrinėjo tik kaip kapitalo aktyvinimo priemonę ir skyrė jam gana kuklią vietą, traktuodamas kreditą kaip jau esamų kapitalų perskirstymo formą. Taigi A. Smith’as, kaip vėliau ir D. Ricardo, buvo natūralistinės kredito teorijos, kreditui priskyrusios tik medžiaginių gėrybių perdavimo iš vienų rankų į kitas funkciją, šalininkas. A. Smith’o požiūrio į pinigus privalumas buvo tas, kad jis pinigus ir kreditą kildino iš gamybos ir cirkuliacijos poreikių. Nors jis ir per mažai vertino piniginių-kreditinių veiksnių savarankiškumą, jų atvirkštinį poveikį gamybai bet matė jų priklausomą vaidmenį, lyginant su gamyba. 4.1.5. Vertės teorija ir prekių kaina Labai svarbus A. Smith’o indėlis į vertės teorijos plėtrą. Tiesa, jis iš karto įspėjo, kad jo knygos skyriai, skirti vertės teorijai ir kainoms, reikalauja iš skaitytojo ypatingos kantrybės „aiškinantis tai, kas gali pasirodyti kažkiek neaiškiu net ir po pačių detaliausių aiškinimų“, kokius A. Smith’as sugebėjo pateikti. A. Smith’o tyrimų pagrindas tapo darbinė vertės teorija, kadangi vertę jam lėmė prekės gamybai sunaudotas darbas, o prekių mainai turėjo vykti pagal jose „įkūnytą“ darbo kiekį. Beje, šiam, vienam iš didžiausių A. Smith’o atradimų jog darbas, o ne gamta yra vertės šaltinis, atskleisti tikriausiai turėjo įtakos ir tai, kad mokslininkas užaugo šalyje, kurioje virte virė prekyba, o ne dominavo, kaip Prancūzijoje, žemės ūkis. Tautų turte vertės analizė yra po skyriaus apie pinigus. A. Smith’o koncepcijai taip pat būdinga. Juk jo logika buvo tokia: Ekonominis žmogus (Homo oeconomicus) – egoistas, siekiantis naudos sau. Iš čia išplaukia jo polinkis mainams, kaip geriausiam būdui patenkinti asmeninius poreikius. Toliau iš polinkio mainams išvedamas darbo pasidalijimas, kuris sunkina mainus, ir dėl to atsirado pinigai kaip techninė priemonė, lengvinanti mainus. Prekės šioje schemoje neanalizuojamos. Kadangi A. Smith’as darbo produktų prekinę formą laikė vienintele galima ir amžina, taip pat natūraliu bei amžinu jis laikė ir prekių mainus. Todėl jis stengėsi rasti natūralų dėsnį, reguliuojantį prekių mainus, t. y. dėsnį, lemiantį kiekybines prekių mainų proporcijas. Pastebėjęs, kad kiekviena prekė turi vartojimo ir mainomąją vertę, A. Smith’as pirmąją paliko neaptaręs dėl to, kad sampratą vartojamoji vertė jis suprato ne ribinio, o bendrojo naudingumo prasme, t. y. kaip pavienio dalyko, gėrybės galimybę tenkinti žmogaus poreikį, be to, ne konkretų, o bendrą. Todėl, A. Smith’o nuomone, vartojamoji vertė negali būti prekės mainomosios vertės sąlyga. Kaip pastebėjo M. Blaug’as, „A. Smith’o laikais ekonomistai neigė vertės teoriją, pagrįstą naudingumo samprata, nes atrodė neįmanoma nustatyti kiekybinį ryšį tarp naudingumo ir kainos. Apie šį sunkumą tada paprasčiausiai nesusimąstydavo. Tais laikais nebuvo įžvelgtas ryšys tarp naudingumo ta prasme, kokia jį dabar suprantame, ir kainos“. Išimtis buvo nebent prancūzų abatas, filosofas Etienne Bonnot’as de Condillac’as (1714–1780 m.), 1776 m. išleidęs knygą Prekyba ir vyriausybė, žiūrint jų savitarpio santykio, kurioje pateikė vieną iš pirmųjų naudingumo teorijos variantų. Jis vertę laikė pagrindine politinės ekonomijos problema, o jos šaltinį matė naudingume, bet ne suprantamame įprastine šio žodžio prasme, o kaip santykį, kuris atsiranda ir išnyksta su norais. Faktiškai, E. B. de Condillac’o knygoje randame W. S. Jevons’o ir austrų vertės teorijos užuomazgas.
Atsiribojęs nuo vartojamosios vertės, A. Smith’as visą dėmesį sutelkė į mainomąją vertę. Beje, šis analizės kelias vertės teorijoje buvo būdingas beveik visiems klasikiniams ekonomistams; išimtis čia būtų tik J. B. Say’us. A. Smith’as analizavo, kaip mainomoji vertė pasireiškia mainų santykiuose ir, galiausiai, – kainoje. Juk tam, kad produktas taptų turtu, jis turi būti tinkamas mainams, t. y. turėti mainomąją vertę. Todėl neatsitiktinai A. Smith’as mainomąją vertę apibūdino kaip „galimybę įsigyti kitų daiktų, kurią suteikia tam tikro daikto turėjimas“. Nors A. Smith’as ir netyrė darbo, kaip vertės substancijos, bet vis dėlto jis pamėgino pereiti nuo paprasčiausios pradinės darbinės vertės teorijos formuluotės prie realios prekinių-piniginių mainų ir kainodaros sistemos analizės kapitalistinės laisvos konkurencijos sąlygomis. A. Smith’as ieškojo atsakymo į dvigubą, kaip jam atrodė, klausimą: „koks yra tikrasis vertės matas arba kas sudaro tikrąją prekių kainą?“. Darbo pasidalijimo sąlygomis žmogaus turtingumas ar skurdas yra nustatomas, kaip manė A. Smith’as, ne pagal tai, ką jis gali sukurti sau pačiam vartoti ir naudoti, o pagal tai, ką jis gali gauti mainais už savo darbą, produktą ar pajamas. Būtent todėl turtas – tai mainomųjų verčių visuma. A. Smith’as tiksliau nei bet kas iki jo (įskaitant ir W. Petty) nustatė bei išskyrė du prekės aspektus: vartojamąją ir mainomąją vertę. Jų skirtumus A. Smith’as paaiškino Tautų turto pirmosios knygos 4 skyriuje pagal vandens ir deimanto vertingumo paradoksą: naudingi dalykai, pavyzdžiui, vanduo, nepaisant milžiniškos vartojamosios vertės, nekainuoja nieko, t. y. turi mažą ar neturi jokios mainomosios vertės, o deimantai, nors ir nepasižymi nors kiek didesne vartojamąja verte, – yra brangūs, taigi turi didžiulę mainomąją vertę. Tiesa, šiuolaikiniams ekonomistams, susipažinusiems su ribotumo ar ribinio naudingumo koncepcija, vandens ir deimanto pavyzdys iš viso nėra joks paradoksas, bet ekonomistams, rašiusiems iki 1870 m. maržinalistinės revoliucijos, ir vartojamąją vertę siejusiems ne su ribiniu naudingumu, bet su bendru naudingumu, vandens ir deimanto paradoksas buvo sunkiai išsprendžiama problema. Galiausiai, tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl jie sutelkė dėmesį į mainomąją vertę, nuošalyje palikdami vartojamąją vertę. Pažymėtina, kad vertės paradoksą žinojo jau graikai, ypač Platonas, bet A. Smith’as pirmasis skirtumus tarp vartojamosios ir mainomosios vertės naudojantis šiuo paradoksu išryškino iki logiškos išvados: mainomoji vertė ir yra tikrasis analizės objektas. Ieškodamas mainomųjų verčių mato, A. Smith’as susidūrė su dviem skirtingais uždaviniais, kurių jam nepavyko aiškiai atriboti: 1) išmatavimo uždaviniu: kaip palyginti mainomąsias vertes skirtingais laikotarpiais; 2) paaiškinimo uždaviniu: kodėl mainomosios proporcijos nusistovi būtent taip, kas yra jų pagrindas. A. Smith’as pripažino visų produktyvaus darbo rūšių, kaip kuriančių vertę ir galutinio mato, lygiareikšmiškumą ir parodė, kad vertė būtinai turi būti išreikšta mainomosiomis proporcijomis, prekių mainų kiekybiniu santykiu (rinkos mainų sąlygomis mainomųjų verčių palyginimo uždavinį tam tikra prasme išsprendžia pati rinka), o esant pakankamai išplėtotai prekių gamybai – pinigais. Kita vertus, A. Smith’as Tautų turte pastebėjo, kad „prekė, kurios vertė nuolat svyruoja (turint omenyje auksą ir sidabrą. – autoriaus pastaba), jokiu būdu negali būti tikslus kitų prekių vertės matas“. Toliau jis teigė, kad vienodo kiekio darbininko darbo vertė „visais laikais ir visose vietose“ yra vienoda ir todėl „būtent darbas sudaro jų tikrąją, o pinigai tik nominalią jo kainą“. Taigi A. Smith’as nurodė, kad vienintelis vertės šaltinis ir galutinis matas (numeraire (apskaitos vienetu), jei panaudosime terminą, kurį į visuotinę apyvartą
įtraukė L. Walras’as) yra darbas, kuris reikalingas ją pagaminti, be to, ne pavienio prekės gamintojo faktinės sąnaudos, o tik tos darbo sąnaudos, kurios vidutiniškai reikalingos visuomenei, esant tam tikrai gamybos būklei. Jis taip pat pažymėjo, kad kvalifikuotas ir sudėtingas darbas per laiko vienetą sukuria daugiau vertės, nei nekvalifikuotas ir paprastas. Jis gali būti paverstas paprastu naudojant atitinkamus koeficientus. Taigi A. Smith’as jau užčiuopė darbo redukcijos sampratą. A. Smith’as atmetė mėginimus vaizduoti mainomąją vertę kaip prekių natūralias (prigimtines) savybes. Natūraliomis prekės „savybėmis“ yra vartojamosios vertės, atspindinčios daikto naudingumą. Jei atsiribosime nuo šių natūralių savybių, tai visoms prekėms bus tik viena bendra savybė: jos yra žmogaus darbo produktas. Skirtingai nuo W. Petty, maniusio, kad darbas kuria vertę tik aukso ir sidabro išgavimo pramonėje, A. Smith’as teigė, kad darbas kuria vertę visose materialinės gamybos sferose. Jis nustatė tiesioginį sąryšį tarp darbo laiko ir vertės dydžio bei suvedė vertę į tikrąjį jos pagrindą – darbą. Būtų neteisinga manyti, kad A. Smith’o išlaidų (darbinės vertės) teorijoje neatsižvelgta į paklausos poveikį. Kad A. Smith’as toliau sėkmingai plėtojo vertės teoriją, gerai rodė tai, jog jis Tautų turto pirmosios knygos 7 skyriuje skyrė prekės natūralią kainą (kuri, jo nuomone, formuojasi neatsižvelgiant į paklausos ir pasiūlos santykį, pagal objektyvias gamybos sąlygas ir priklauso nuo gamybos kaštų – ji yra pakankama (bet ne daugiau) padengti „visą vertę rentos, darbo užmokesčio ir pelno, kuriuos priklauso apmokėti, norint patiekti“ į rinką tokį prekių kiekį, „kuris patenkins efektyvią paklausą joms“, t. y. paklausą, efektyvią pagal esamą kainą – žr. 4.1.1 pav.) ir faktinę (rinkos) kainą, lemiamą paklausos ir pasiūlos t. y. rinkos santykių. Šiame skyriuje galima rasti aiškią nuorodą, kad, „kai prekės pasiūla nepakankama patenkinti efektyvią paklausą esant natūraliai kainai, kai kurie žmonės pasirengę pasiūlyti aukštesnę (nei natūrali) kainą“. P Natūrali kaina =S Renta Pelnas Darbo užmokestis Q 4.1.1 pav. A. Smith’o požiūris į natūralią kainą
4.1.1 pav. atspindi A. Smith’o požiūrį į natūralią kainą. (Kaip pamename, R. Cantillon’as tam vartojo vidinės vertės terminą). Jam natūrali kaina yra nulemta kaštų. Kadangi daroma besąlygiška prielaida, kad kaštai pastovūs, ilgalaikė pasiūlos kreivė (S) horizontali, ir ilgu laikotarpiu paklausos vaidmuo yra lemti, kiek daug išteklių turi būti šakoje, o ilgalaikės pasiūlos sudedamosios dalys yra trijų gamybos veiksnių grąža.
Pastebėtina, kad šį skirtumą tarp natūralios kainos ir faktinės (rinkos) kainos įžvelgė jau W. Petty. Natūralia kaina jis laikė mainomosios vertės, nustatomos darbu, piniginę išraišką, kuri „lyg išreiškia pagrindinę kainą, prie kurios nuolat linksta visų prekių kainos“, t. y. rinkos kainos, lemiamas konkurencijos. A. Smith’as pažymėjo: „Įvairios atsitiktinės aplinkybės kartais gali jas palaikyti daug aukštesniame lygyje ir kartais kažkiek pažeminti jas lyginant su natūralia kaina. Tačiau kokios bebūtų kliūtys, priverčiančios kainas nukrypti nuo šio pastovaus centro, jos nuolat linksta prie jo“. Taigi laisvame mainų ūkyje rinkos kaina negali ilgesniam laikui smarkiai nukrypti nuo natūralios kainos. Faktiškai A. Smith’as pirmasis pradėjo nagrinėti konkrečius veiksnius, kurie sukelia kainos nukrypimus nuo vertės. Tai, be viso kito, atvėrė galimybes tirti paklausą ir pasiūlą kaip kainodaros veiksnius, bei išsiaiškinti įvairių monopolijų vaidmenį. Beje, tai, ką A. Smith’as vadino rinkos ir natūralia kaina, A. Marshall’as vadino trumpo laikotarpio kaina ir ilgo laikotarpio kaina. Galime teigti, kad A. Smith’o natūrali kaina tolygi J. S. Mill’io būtinai kainai ir minėtai A. Marshall’o ilgo laikotarpio normaliai kainai. Taip daugelio ekonomistų pamėgtos dalinės pusiausvyros padėties analizei skirtas pirmos Tautų turto knygos 7 skyrius, kuriame išdėstyta pusiausvyros teorija, labai teigiamai (įvardijant geriausia A. Smith’o sukurtos ekonomikos teorijos dalimi) įvertinta J. A. Schumpeter’io – kaip teorija, kuri „atvedė prie J. B. Say’aus teorijos ir per pastarojo darbus – prie L. Walras’o“. XIX a. tobulinant pusiausvyros teoriją tobulinime žymiu laipsniu ir vyko grynos teorijos plėtra. Klasikinis tokios analizės pavyzdys – nuoroda, kad visuomeninis gedulas didina juodų audinių kainą ir siuvėjų darbo užmokestį, bet visai neturi įtakos audėjų darbo užmokesčiui, nes šis juodos medžiagos trūkumas yra laikinas. Tuo pat metu gedulas mažina tokių prekių kaip spalvingos šilkinės medžiagos kainas ir darbininkų, užimtų šių prekių gamyba, darbo užmokesčius. Kaina tik tada atitinka normalią (natūralią) prekės vertę, kai jos gamintojai negauna perdaug didelį pelną ir nepatiria realių nuostolių. Paklausos ir pasiūlos balansavimas galiausiai visada sulygina kainas iki „natūralaus“ lygio, kuris tik nedaug viršija sąnaudas, būtinas, kad produktas būtų tiekiamas į rinką. A. Smith’as nurodė: „Efektyvi (effectual) prekės paklausa – tai paklausa tų, kurie pasiruošę už ją sumokėti natūralią kainą“. Tai paklausa, kuri egzistuoja, esant ilgalaikės pusiausvyros kainai. „Ir kiekvienos į rinką tiekiamos prekės kiekis natūraliai susiderina su efektyvia paklausa jai“. (Pažymėtina, kad šį A. Smith’o ilgalaikės natūralios kainos siejimą su ilgalaike pusiausvyros kaina gerokai paveikė I. Newton’o darbai; ko neslėpė ir pats mokslininkas). Tačiau A. Smith’as teigė, kad prekės ilgalaikę kainą lemia tik gamintojų tiekiama pasiūla, o „natūralios“ kainos paklausa neveikia. Jis taip ir nepaaiškino šios paklausos ignoravimo, nes tam neturėjo jokių rimtesnių argumentų. Šis keistas įsitikinimas, kad tik trumpo laikotarpio pusiausvyrinė kaina, t. y. einamoji kaina, valdoma paklausos ir pasiūlos, yra labai tipiškas XVIII a. ekonomikos moksle. Jį sugriovė tik maržinalistinis perversmas 1870 metais. Pagrindinė tokios klaidos priežastis, kaip jau minėta, buvo ne tai, kad A. Smith’o laikais ekonomistų buvo atmetama vertingumo teorija, pagrįsta naudingumo samprata, manant, kad yra neįmanoma nustatyti kiekybinį sąryšį tarp naudingumo ir kainos – apie šį sunkumą tada paprasčiausiai net nesusimąstydavo. Greičiau, tais laikais paprasčiausiai nematė ryšio tarp naudingumo, kaip mes jį dabar suprantame, ir kainos. Kalbėdamas apie konkurenciją, A. Smith’as suprato, kad konkurencija iš rinkos proceso dalyvių atima kainos nustatymo jėgą (galią), ir kuo daugiau bus pardavėjų, tuo sunkiau jiems susitarti. Pirmos Tautų turto knygos 7 skyriuje jis kalba apie veiksmingos konkurencijos sąlygas. Jos greta didelio pardavėjų skaičiaus įvardijamos tobula informacija ir tobulas išteklių mobilumas. Taigi tetrūksta tik
vienos sąlygos – prekių vienalytiškumo, kad jo tekstas būtų pavyzdinis bet kuriam šiuolaikiniam vadovėliui. Tačiau A. Smith’o pateikta konkurencijos analizė nesutampa su šiuolaikine tobulos konkurencijos koncepcija: A. Smith’as pirmiausia turi omenyje konkuravimo procesą, dėl kurio „rinkos“ kainos juda „natūralių“ kainų link, o ne iš anksto numatytas tobulos konkurencijos galutinės būklės charakteristikas, kaip kad dabar ši problema traktuojama. Taip pat gana „senamadiškai“ skamba trumpa jo pastaba skyriaus pabaigoje apie monopoliją: monopolija išlaikoma gaminant bet kurią prekę, kurios išleidimo apimtis yra fiksuota. Už konkurentinės kainos ribų lieka neatkuriamos gėrybės: žymiųjų dailininkų drobės arba „kai kurie vynuogynai Prancūzijoje“. Tačiau jo kalba apie „gamybines paslaptis“, vedančias link monopolijos, skamba kaip užuomina į netobulą konkurenciją. Daroma prielaida, kad šios paslaptys suteikia galią nustatyti monopolinę kainą. Jo išvada, kad ilgame laikotarpyje „monopolinė kaina visais atvejais yra aukščiausia kaina, kokią tik galima „išspausti“ iš pirkėjų“, taip pat neteisinga, bet ja bent jau pripažįstama, kad paklausa priklauso nuo kainos. (Pastebėtina, kad A. Smith’as iš viso vos šešias ar aštuonias eilutes skyrė monopolinei kainai. O juk dabar monopolinės kainos teorija yra viena iš svarbiausių ekonomikos teorijoje). Beje, ir kita A. Smith’o išvada, kad „laisvos konkurencijos kaina […] yra pati mažiausia kaina, su kuria galima sutikti“, nors ir yra svarbi teorema, bet pats A. Smith’as, atrodo, neturėjo nė mažiausio supratimo apie jos bent patenkinamo įrodymo sunkumus. Nagrinėdamas kainų kitimą, A. Smith’as siejo jį su darbo našumo kitimu. Vis dėl to akivaizdu, kad A. Smith’as mėgino paaiškinti kainą pagal mainomąją vertę, lemiančia prekių mainų kiekybines proporcijas, kurios priklauso nuo įdėto į jas darbo. Tačiau toliau jis netyrė prigimties darbo, prekėms pagaminti. A. Smith’as padarė tautologišką išvadą, kad mainomosios vertės palyginamos, nes jos lyginamos per rinkos kainas! Tačiau būtent šiuose savo samprotavimuose A. Smith’as įžvelgė problemą, pastebėdamas, kad faktinės ir nominalios kainos yra ekvivalentiškos, bet tik su viena svarbia išlyga: „tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje pinigai yra tikslus prekių faktinės mainomosios vertės matas, bet tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje“. Jeigu šios sąlygos nesilaikoma, tai „dėl aukso ir sidabro vertės svyravimų vienos ir tos pačios nominalios kainos vertė gali gana smarkiai skirtis“. Vadinasi A. Smith’as faktiškai suprato, kad santykinės kainos – tai „vienadienės“ kainos. Įvertinant tai, kad laikui bėgant, gali keistis ne tik pinigų vertė, tačiau ir bet kurios prekės vertė, taigi ir visa santykinių kainų sistema, neišvengiama išvada, kad kainų proporcijos, priskirtinos skirtingiems laikotarpiams, yra nepalyginamos, o pati mainomų verčių palyginimo laiko aspektu problema – netriviali. A. Smith’ui dabar iš tiesų prireikė mato – kokio nors nekintančio laike vertės standarto, nepriklausančio nuo laikinų mainomųjų proporcijų. Jis rašė „panašiai kaip natūralūs matai, tokie kaip pėda, alkūnė ar sauja, kurių apimtis nuolat kinta, niekada negali būti kitų dalykų kiekio tikslus matas, taip ir prekė, kurios pačios vertė nuolat svyruoja, jokiu būdu negali būti kitų prekių vertės tikslus matas“. Todėl A. Smith’as vėl atsigręžė į darbą. Tiesa, šį kartą jo dėmesio centre atsidūrė kiti jo kokybės požymiai. Jis rašė: „Galima sakyti, kad visais laikais ir visose vietose vienodas darbo kiekis visada vienodai vertingas darbuotojui. Esant įprastai sveikatos, jėgų ir sugebėjimų būklei, įprastam meistriškumui ir vikrumui, jis visada turi paaukoti tiek pat savo laisvalaikio, laisvės ir ramybės. Kaina, kurią jis sumoka, visada lieka nepakitusi, nesvarbu koks būtų prekių kiekis, kurį jis gauna mainais už savo darbą“. Aiškindamas, kodėl darbas yra vertės matas, A. Smith’as apeliavo į tai, kad darbuotojas visada savo darbą traktuoja kaip auką, atsisakant laisvės ir poilsio. Tačiau žmogus ką nors atiduodamas mainais reikalauja lygiaverčio dalyko, šiuo atveju –
prekės, kurios gamybai jis turėtų „skirti tokią pat auką“. Taigi darbas šiuo atveju pasireiškia kaip žmogiškųjų pastangų sąnaudos, ir šia prasme turi savąjį matą, nepriklausantį nuo kitų prekių vertės. Darbas priešinamas poilsiui: kuo daugiau laiko žmogus priverstas skirti darbui, tuo mažiau jam lieka laisvalaikio. Dešimt darbo valandų turi panašią prasmę įvairiose epochose ir skirtingomis sąlygomis. Būtent šia prasme A. Smith’as darbą laiko „vieninteliu visuotiniu ir vieninteliu tiksliu vertės matu“. Tiesa, tai buvo vien teorinis sprendimas: jis kirtosi su realiu darbo nevienalytiškumu ir todėl nelabai praktiškai tiko matuoti vertinius dydžius. Praktiniams tikslams A. Smith’as siūlė pasinaudoti netiesioginiais metodais, grindžiamais santykinių kainų principu. Jie teigė, kad reikia rasti mainomąją proporciją, glaudžiausiai susietą su darbo sąnaudomis kaip vertės etalonu. A. Smith’as kėlė hipotezę, kad ilgiems laikotarpiams tokia proporcija turėtų būti grūdais išreikštas darbo užmokestis („tas pats grūdų kiekis labiau išsaugos ir tą pačią tikrąją vertę viena nuo kitos nutolusiose epochose arba suteiks galimybę jų turėtojui nusipirkti ar gauti tokį pat kitų žmonių darbo kiekį“); o trumpiems laiko periodams – piniginis darbo užmokestis (jis rašė: „pereinant nuo vienų metų prie kitų sidabras, atrodytų, yra tinkamesnis matas, nei duona, todėl kad vienodi sidabro kiekiai greičiau gali būti iškeisti į tą patį darbo kiekį“). A. Smith’o gyvenamoje epochoje ši hipotezė buvo gana pagrįsta, nes, pirmiausia, duona buvo pagrindinis maisto produktas, o darbo apmokėjimas buvo artimas gyvenimo minimumui. Antra, liko sąsaja su piniginių metalų verte, o tai neleido staigiai keistis bendram kainų lygiui. Kalbant apie A. Smith’o darbinės vertės teoriją, pažymėtina, kad jis, naudodamasis aprašomuoju metodu iškėlė ir kitą vertės teoriją, pagal kurią vertę lemia darbo kiekis, kurį reikia sunaudoti tam, kad galima būtų nusipirkti šią prekę. Vertės nustatymas pagal perkamąjį darbą, A. Smith’o nuomone, neprieštaravo jo anksčiau pateiktam vertės nustatymui pagal darbą, sunaudotą šios prekės gamybai. Prekių mainams yra dėsningas ekvivalentiškumas: mainomos prekės, kuriose „įkūnytas“ vienodas darbo kiekis. Iš to A. Smith’as darė išvadą, kad prekės gamintojas, pavyzdžiui, audėjas, mainydamas savo prekę (audinį) į kitą – pavyzdžiui, batus, iš šio gamintojo (batsiuvio) perka tokį pat darbo kiekį. Todėl, galima vienodai sėkmingai prekės vertę nustatyti pagal sunaudoto, ar pirkto darbo kiekį. Perkamo darbo teorijoje vertės nustatymas perkeliamas iš gamybos į mainų sferą, mainomąją vertę įsivaizduojant kaip galimybę gauti tam tikrą darbo kiekį. Tada vartotojui „bet kurio dalyko tikroji kaina“ – tai „darbas ir pastangos, būtini jam įsigyti“. Be to, reikia pridurti, kad A. Smith’ui nebuvo labai svarbu, kad tai būtų paties pirkėjo darbas. Jis rašė: tai „kas perkama už pinigus [...] įsigyjama darbu tokiu pat mastu, kaip ir dalykai, įsigyjami mūsų pačių darbu“. Iš tiesų, paprastos prekinės gamybos sąlygomis, nesamdant darbuotojų ir prekių gamintojams naudojant jiems patiems priklausančias gamybos priemones, abiem metodais nustatytos prekės vertės dydis sutaps. Tačiau iš esmės tai visai ne tas pats, kas tampa visiškai aišku analizuojant kapitalistinės gamybos sąlygomis. Jei batsiuvys dirba pasamdytas kapitalisto, tai jo pagamintų batų poros vertė ir jo darbo vertė (tai, ką jis gauna už savo darbą) – visiškai skirtingi dalykai kiekybiškai ir kokybiškai. Audinys ir toliau vertas batų poros, bet jis vertas daugiau, nei batsiuvio darbas, nes į batų vertę dabar įtrauktas ir pridėtinis produktas, kuris tenka kapitalistui. Analizuodamas santykius tarp kapitalistų ir darbininkų (samdant darbo jėgą), A. Smith’as įžvelgė mainų ekvivalentiškumo dėsnio pažeidimą. Jis matė, kad kapitalistas išmoka darbininkui darbo užmokesčio forma tik dalį vertės, kurią dirbdamas sukūrė darbininkas. Kitą šios vertės dalį kaip pelną pasiima kapitalistas. A. Smith’as
nesugebėjo paaiškinti šio prieštaravimo pagal darbinę vertės teoriją ir pareiškė, kad kapitalizme pažeidžiamas vertės dėsnis, bei laikė, kad darbinė vertės teorija tinkama tik ikikapitalistinėmis sąlygomis. Jo manymu, mainomąją vertę lėmė darbas tik primityvioje „pradinėje visuomenės būklėje“, kai dar nebuvo kapitalistų, privačios žemės nuosavybės ir samdomų darbininkų bei visas darbo produktas priklausė darbuotojui, t. y. paprastos prekinės gamybos sąlygomis. Tomis sąlygomis, A. Smith’o žodžiais tariant, „santykis tarp darbo kiekio, būtino įvairioms prekėms įsigyti, matyt, buvo vienintelis pagrindas juos mainant vieną į kitą“. Iš ūkio istorijos žinome, kad paprastos prekinės gamybos sistemoje gamintojai parduoda ir perka darbo produktus. Darbo jėga ten nelaikoma preke. Tomis sąlygomis svetimas darbas „perkamas“ tik sudaiktinta darbo produktų forma. O kapitalizmo sistemoje, kur darbininkai yra darbo jėgos pardavėjai, o kapitalistai, būdami gamybos priemonių savininkais, yra šios prekės pirkėjai, nuolat vyksta mainai tarp grynojo ir sudaiktinto darbo. Tačiau A. Smith’as nežinojo darbo jėgos kategorijos ir klaidingai manė, kad darbininkai parduoda darbą. Todėl jis nesugebėjo pagal darbinės vertės teorija paaiškinti kaip vyksta neapmokėto darbo pasisavinimas kapitalizme. Tiesa, šis jo veikalas davė pradžią socialistų reiškiamai minčiai, kad esamoje kapitalizmo visuomenės santvarkoje darbininkas anaiptol negali gauti visų savo darbo vaisių. A. Smith’o teorijoje greta dviejų minėtų vertės nustatymo būdų – pagal sunaudotą darbą ir perkamo darbo teoriją – pateikiamos dar dvi vertės koncepcijos. Jis manė, kad kapitalizme mainai vykdomi jau ne pagal darbo sąnaudas. Prekės vertę lemia ir kiti prekės savikainos veiksniai – kapitalas bei žemė. Pereinant prie kapitalistinės gamybos, jo manymu, „vertė, kurią darbininkai savo darbu prideda prie medžiagų vertės, šiuo atveju pati suskyla į dvi dalis“: viena eina darbo užmokesčio apmokėjimui, o kita – pelno apmokėjimui. Be to A. Smith’as kaip trečią sudėtinę vertės dalį nagrinėja rentą, ir teigia, kad vertė kapitalizmo sąlygomis skyla į darbo užmokestį, pelną ir rentą. Taigi kapitalizmo sąlygoms A. Smith’as sukonstravo trečią teoriją, pagal kurią prekės vertė susidaro sudedant darbo užmokestį, pelną ir rentą, tenkančius prekės vienetui. Prekėms, kurių gamyboje nenaudojama nuomojama žemė, kaina susideda tik iš darbo užmokesčio ir pelno. Akivaizdu kad prekės vertės teorija, besiremianti gamybos sąnaudomis, yra tuščia ir beprasmė, jeigu ji nepaaiškina, kaip nustatomas gamybinių paslaugų kainos. Tačiau A. Smith’as nepasiūlė vientisos darbo užmokesčio ir rentos teorijos bei iš viso nesuformulavo pelno ir grynojo procento teorijos. Sakyti, kad normali daikto kaina – tai kaina, viso labo padengianti jos pagaminimo pinigines išlaidas – vadinasi kainą aiškinti kaina. Šia prasme A. Smith’as iš viso nesukūrė kainos (vertės) teorijos. Be to, šiame vertės nustatymo variante A. Smith’as ignoravo pastovų kapitalą, kaip prekės vertės ir natūralios jos kainos sudedamąją dalį. A. Smith’as nurodė: „Gali pasirodyti, kad reikalinga dar ir ketvirtoji dalis – kompensuoti kapitalą. Tačiau reikia turėti omenyje, kad bet kurio ūkinio įrankio, tarkime darbinio arklio, kaina susideda iš trijų tokių pačių dalių. Todėl, nors į duonos kainą turi būti įskaičiuojamas ir arklio išlaikymo kainos apmokėjimas, kaina vis dėlto galiausiai suskyla į tris sudedamąsias dalis: rentą, darbo užmokestį ir pelną“. (Tai truputį vėliau aptarsime detaliau). Tačiau vis dėlto vertę A. Smith’as traktavo kaip įdaiktintą darbą ir nurodė vertės pirmenybę prieš pajamas. Toliau šią nuostatą jis papildė nustatydamas vertės šaltinius. A. Smith’as tiesiog nurodė, kad „darbo užmokestis, pelnas ir renta yra trys pirminiai įvairių pajamų, taip pat ir mainomosios vertės, šaltiniai“. Taigi A. Smith’as, taikydamas kapitalizmui sukonstravo ketvirtąją vertės teoriją (išoriškai ji labai panaši į trečiąją), kurioje vertė nustatoma pajamomis – darbo užmokesčio, pelno ir rentos lygiu. Be to, A. Smith’o
prekės kainos (Q) formulė kaip pajamų suma Q=W+P+R (kur W – darbo užmokestis; P – pelnas ir R – renta) apima, kaip jau minėta, ne tik tiesioginių šios prekės gamybos dalyvių pajamas (W0, P0, R0), bet ir pajamas, kurias anksčiau gavo gamintojai tų gamybos priemonių, kurios duotame gamybos procese buvo panaudotos kapitalo sudėtyje (C0): Q = W0 + P0 + R0 + [C0 ] W1 + P1 + R1 + [C1 ] …………………… Wn + Pn + Rn + [Cn ] Pavyzdžiui, jei Q – natūrali grūdų kaina, tai pagal A. Smith’ą, C0 galima laikyti arklio, naudojamo žemei apdirbti, įsigijimo ir išlaikymo išlaidoms, C1 – pašaro arklio užauginimo išlaidoms ir t. t. Kadangi išlaidų (C) dydis pereinant nuo C0 iki Cn nuolat mažėja ir – kraštutiniu (ribiniu) atveju – artėja link nulio, visą prekės kainą (Q) galima pavaizduoti kaip: Q=(W0+W1+ … +Wn)+(P0+P1+ … +Pn)+(R0+R1+ … +Rn) Vis dėlto, kaip pažymėjo K. Marx’as, šioje ketvirtojoje pajamomis grindžiamoje vertės teorijoje, užuot vertę laikius jų šaltiniu, pačios pajamos tampa vertės šaltiniu. Taip pat A. Smith’as pateko į užburtą ratą, kainas nustatydamas pagal kainas. Tiesa, tarp trečiosios vertės koncepcijos (teigusios, kad mainomoji vertė (ar vertė, ar natūrali kaina) sukuriama darbu ir skyla į tris pajamų dalis, atitenkančias atitinkamai darbininkams, kapitalistams ir žemvaldžiams) ir ketvirtosios vertės koncepcijos (teigusios, kad mainomoji vertė susideda iš trijų pajamų rūšių, gaunamų atitinkamai darbininkų, kapitalistų ir žemvaldžių) atrodytų nėra skirtumo. Juk formaliai teiginiai „A gali būti suskaidytas į B, C, ir D“ bei „A susideda iš B, C ir D“ neprieštarauja vienas kitam, bet kalbant apie A esmę ir kilmę jie toli gražu nėra tapatūs. Be to, tai kad vertė suvedimas į pajamas A. Smith’o teorijoje tiesiogiai prieštarauja jo darbinės vertės teorijai. Juk kapitalizmo sąlygomis prekių kainos tiesiogiai nesvyruoja aplink vertę. Tai pastebėjo ir pats A. Smith’as, nors nesuprato, kad vertės dėsnis taip pat galioja kapitalizme. Tačiau jis darė klaidą nustatydamas vertę pagal pajamas, ir kaip vertės sudedamąsias dalis A. Smith’as įtraukė ne paprasčiausią pelną, o kapitalo vidutinę pelno normą, kuri laisvos konkurencijos sąlygomis yra „natūrali“, neesant kliūčių kapitalo persiliejimui iš šakos į šaką. (Pastebėtina, kad apie vidutinės pelno normos nusistovėjimo mechanizmą savo laiške J. Turgot rašė dar D. Hume’as, kuris teigė, kad visoje ekonomikoje, kur yra galimybė kapitalui laisvai persilieti tarp šakų ir laisva konkurencija, visiškai natūraliai nusistovi vieninga pelno norma). Taip A. Smith’as intuityviai pradėjo operuoti gamybos kainos kategorija, kurią jis tapatino su verte. 4.1.6. A. Smith’o mokymas apie pajamas Jau Tautų turto įvade A. Smith’as paaiškino, kad pagrindinė jo veikalo tema – ekonominė plėtra: jėgos, veikiančios ilgą laikotarpį ir valdančios tautos turto augimą. Visiškai aišku, kad iš tikrųjų turtu jis laikė ne kuriuo nors laiko momentu sukauptą
visuomenės kapitalą (atsargas), bet visuomenės pajamas, sukurtas per tam tikrą laiką (srautą). Pajamų augimą jis pirmiausia siejo su darbo pasidalijimo dydžiu visuomenėje. Be to, darbo pasidalijimą jis traktavo taip plačiai, kad apėmė viską, ką mūsų laikais įvardijame kaip techninę pažangą, kuri, savo ruožtu, A. Smith’o laikais buvo laikoma, grubiai sakant, kažkuo atsitiktiniu ir priklausančiu nuo to, ar atsiras reikalingas žmogus reikalingoje vietoje reikalingu laiku. Aptardamas paskirstymo klausimus, problemą, kurią reikia išaiškinti, A. Smith’as suprato kaip nacionalinio produkto paskirstymą tarp klasių. Abipusis ryšys tarp vertės ir paskirstymo, kurį šiuolaikinė ekonomika laiko savaime suprantamu, A. Smith’ui nebuvo aktualus. Priešingai, savo paskaitose Glasgow’e jis kalbėjo tik apie gamybą. Keturių skyrių apie paskirstymą įtraukimas į Tautų turto pirmą knygą greičiausiai atspindi fiziokratų ar, kaip teigė E. Cannan’as, R. Cantillon’o veikalų poveikį. Taigi A. Smith’o pateikta pajamų teorija akivaizdžiai grįsta klasiniu požiūriu. Pažymėtina, kad A. Smith’as žengė didelį žingsnį į priekį (lyginant su fiziokratais), apibūdindamas kapitalistinės visuomenės klasinę struktūrą. Jis išskyrė tris pagrindines klases pagal jų santykį su gamybos priemonėmis: darbininkus, kapitalistus ir žemvaldžius. Kiekviena visuomenės klasė gauna pagrindines savo pajamas. Darbininkai neturi jokios nuosavybės ir priversti parduoti savo darbą (vėliau K. Marx’as patikslino, kad pirkimo-pardavimo objektas iš tikrųjų yra darbo jėga) už darbo užmokestį. Kapitalistai (skirtingai nuo fiziokratų, A. Smith’as nematė esminio skirtumo tarp kapitalistų, užimtų pramonėje ir žemės ūkyje) disponuoja kitomis gamybos priemonėmis, išskyrus žemę (pramoniniais pastatais, įrengimais, laivais, fermomis, žaliavų atsargomis), samdo darbininkus ir pajamas gauna pelno forma. Žemvaldžiai disponuoja pagrindine gamybos priemone – žeme ir gauna rentą, kuri yra mokestis už žemę, išnuomojamą fermeriams-kapitalistams. (Visi, kurie sekė A. Smith’u aiškinant pajamų pasiskirstymą, ir suformavo klasikinę tradiciją, aiškinančią darbo užmokestį, pelnus ir rentą kaip „trijų didžiųjų socialinių klasių“ pajamas). A. Smith’as taip pat įžvelgė visuomenėje įvairių sluoksnių ir tarpinių grupių. Jis pabrėžė, kad pagrindinės klasės gauna vadinamąsias pirmines pajamas, o visų kitų grupių pajamos yra perskirstomosios, arba antrinės. Jų šaltinis yra arba pelnas, arba renta, arba darbo užmokestis. Tautų turto pirmos knygos 8 skyriuje glaustai išdėstoma darbo užmokesčio teorija. Maždaug šešiuose puslapiuose aiškinama darbinio fondo teorija, pragyvenimo minimumo teorija, (abi šios teorijos galėjo būti perimtos iš J. Turgot ir fiziokratų), susitarimo teorija, kažkas panašaus į ribinio produktyvumo teoriją ir net teisės į likutinę produkciją teoriją. Be to, visos šios teorijos pateiktos be nesuvokiant, kad jos visos negali būti vienodai teisingos analizuojant tuo pačiu lygmeniu. Kaip atraminį tašką A. Smith’as pasirenka kapitalo kaip „atsargų“, iš kurių darbuotojams avansuojamos gamybos priemonės tam laikui, kol jie užimti produkcijos išleidimu, koncepcija. Iš čia kildinamas ryšys tarp „paklausos tiems, kurie gyvena iš darbo užmokesčio“ ir „fondų, skirtų darbo užmokesčio išmokėjimui“. Šis ryšys detaliau neišaiškinamas, bet būtent juo grindžiamas įsitikinimas, kad kapitalo augimas sukels nuolat augančią paklausą darbui. Patį darbo užmokestį – darbininkų pajamas – A. Smith’as pavadino darbo produktu ir natūraliu atlyginimu už darbą. Jis manė, kad darbo užmokestis egzistuoja ir paprastoje prekinėje gamyboje, nesant samdomo darbo ir kapitalo. A. Smith’o įsitikinimu čia jis yra lygus visam darbuotojo, dirbančio su savo gamybos priemonėmis sau priklausančioje žemėje, darbo produktui. Tačiau nuo to laiko, kai gamybos priemonės ir žemė tapo kapitalistų nuosavybe, o nepriklausomas gamintojas
virto samdomu darbininku, pastarasis darbo užmokesčio forma jau negauna visos savo darbo produkto vertės. A. Smith’as pabrėžė tendenciją išnykti nepriklausomai smulkiai gamybai ir visuotinai plisti samdomam darbui. Kalbėdamas apie savo laikmetį jis net truputį perdėjo šią tendenciją, tvirtindamas, kad „Europoje visur vienam savarankiškam darbuotojui tenka dvidešimt darbininkų, dirbančių šeimininkui“. Vargu ar samdomas darbas tuo metu buvo pasiekęs tokį lygį net Anglijoje, nekalbant jau apie kitas Europos šalis. Tačiau svarbu tai, kad A. Smith’as čia, be jokių abejonių, įžvelgė pagrindinę plėtros kryptį. Analizuodamas darbininko pajamas kapitalizme, A. Smith’as ėmė vartoti darbo paslaugų natūralios kainos sampratą, kurią perėmė iš fiziokratų. Jis pastebėjo, kad darbo užmokestis turi užtikrinti darbininkui galimybę nusipirkti gyvenimo reikmenų, ir visuomet turi šiek tiek viršyti lygį, pakankamą žmogaus egzistavimui. Tokia darbo užmokesčio traktuote A. Smith’as atsitraukė nuo W. Petty pozicijos, kuris darbo užmokesčiu laikė į fizinį gyvenimo minimumą, neatsižvelgiantį į tai, kad darbininkai gali turėti šeimą ir vaikų. Tačiau skirtingai nuo pastarojo, A. Smith’as nesuprato darbo užmokesčio kokybinio ypatingumo, jo specifikos kaip kategorijos, būdingos tik kapitalistiniam gamybos būdui. Skirtumus tarp paprasto prekių gamintojo ir samdomo darbuotojo darbo užmokesčio jis suvedė į kiekybinius skirtumus. A. Smith’as, įvardydamas darbo užmokestį kaip darbo kainą, tvirtino, kad jis susiveda į darbininko gyvenimo lėšų, būtinų gyvenimui ir vaikų, kurie pakeis jį darbo rinkoje, auklėjimui, minimumo vertę. Tenka pažymėti, kad A. Smith’as nežinojo darbo jėgos kategorijos ir nesuprato, jog darbas, būdamas vertės šaltinis, pats vertės ir kainos neturi. Darbas – tai procesas, ir parduoti galima tik darbo produktą, t. y. prekę, arba darbo sugebėjimus, t. y. darbo jėgą. Vis dėlto A. Smith’as normalų darbo užmokesčio lygį apibūdino pagal darbo jėgos vertę, nes kalbėjo apie darbo užmokesčio dydžio nustatymą pagal gyvenimo reikmenų vertę. A. Smith’as mėgino pateikti darbo užmokesčio svyravimo mechanizmą, ir pagal normalaus darbo užmokesčio sampratą pažymėjo, kad apatinė jo riba yra fizinis gyvenimo minimumas. Tai pati žemiausia norma, kokia tik suderinama su „paprastu žmoniškumu“. Jei samdomų darbininkų darbo jėgos kaina nusileidžia žemiau tokio minimumo, atsiranda grėsmė išmirti „šiai darbininkų rasei“. Pastebėtina, kad tokia padėtis galima tik ekonomiškai regresuojančioje visuomenėje. Kaip pavyzdys buvo pateikta Indija, kurioje viešpatavo Rytų Indijos bendrovė. A. Smith’o nuomone, šalyse, kurių ekonomika yra stagnacijos būklėje (pvz., XVIII a. Kinijoje), darbo užmokestis tik nedaug viršija fizinį minimumą. O šalyse, kuriose vyksta nuosaiki, ar ypač sparti ūkio plėtra, darbo užmokestis be fiziologinio minimumo apima tam tikrą perteklių, kurio dydį lemia susiklosčiusios vartojimo normos, tradicijos ir kultūrinis lygis. Taip, JAV darbo užmokestis buvo aukštesnis, nei Anglijoje, nes pirmosios ekonomika plėtojosi ypač audringai. Toliau A. Smith’as teigė, kad darbo užmokesčio svyravimus lemia rinkos mechanizmo veikimas, o tiesioginė jo kitimo priežastis yra paklausos ir pasiūlos svyravimai darbo rinkoje. A. Smith’as manė, kad stichiškas rinkos mechanizmas palaiko natūralų (vidutinį) darbo užmokestį tam tikrame lygyje, ribodamas faktinio darbo užmokesčio nukrypimą nuo šio lygio. Didelis darbo užmokesčio pakilimas darbininkų šeimose sukelia gimstamumo augimą (A. Smith’as tiesiai pareiškia, kad „[...] paklausa žmonėms, kaip ir bet kuriai kitai prekei, būtinai reguliuoja žmonių gamybą; ji paskatina ją, kai ji vyksta per lėtai, ir sulaiko, jei ji vyksta per greitai“), daugumos vaikų išgyvenimą ir, kaip viso to rezultatą, darbo pasiūlos bei konkurencijos tarp darbininkų augimą. Dėl šių veiksnių normalus darbo užmokesčio lygis pažemėja, o tai gali sukelti priešingą tendenciją – gimstamumo kritimą, vaikų
mirtingumo didėjimą, darbo pasiūlos sumažėjimą ir konkurencijos tarp verslininkų stiprėjimą. Nustatydamas konkretaus darbo užmokesčio lygį, A. Smith’as daug dėmesio skyrė jėgų santykiui tarp darbininkų ir juos samdančių kapitalistų. Jis Tautų turto pirmos knygos 8 skyriaus pradžioje pastebėjo, kad jėgos šioje kovoje nelygios, nes kapitalistų daug mažiau ir jie galėjo palyginti daug ilgiau išgyventi, kai darbas jų įmonėse nutrūkdavo, o darbininkai, neturėdami santaupų ir atsargų, labai greitai atsidurdavo beviltiškoje padėtyje. Įmonininkams buvo nesunku susitarti (nebūtinai tiesiogiai) ir veikti prieš darbininkus vieningu frontu, nekeliant atlyginimų daugiau, nei egzistuojantis jų lygis, o darbininkų susitarimai ir sąjungos tuo metu buvo uždrausti įstatymais. A. Smith’as pažymėjo, kad per darbininkų ir įmonininkų (verslininkų) susidūrimus valstybė visuomet stodavo į pastarųjų pusę. A. Smith’as skyrė tris visuomenės būkles: a) progresuojančią, b) stacionarią, ir c) regresuojančią. Progresuojančiai būklei būdingas turto didėjimas ir paklausos darbui augimas. Darbininkų padėtį esant stacionariai būklei A. Smith’as vadino sunkia, o esant nuosmukio būklei – apverktina. Jis rašė: „Dosnus darbo atlygis visuomet yra augančio nacionalinio turto natūralus požymis. Varganas aprūpinimas ir darbininkų skurdas yra akivaizdus nuosmukio požymis, o jei jie nuolat alksta, vadinasi, vyksta spartus nuosmukis“. Tačiau, pasisakydamas už aukštus darbo užmokesčius, A. Smith’as nepalaikė aukštų kainų. Skirtingai nuo fiziokratų, jis siejo žemas maisto produktų kainas su gausumu ir klestėjimu, o aukštas kainas – su stygiumi ir sielvartu. Pažymėtina ir tai, kad pagal A. Smith’o sistemą numatoma, nuolat gerėjanti padėtis, t. y. jis buvo optimistas, kalbėdamas apie žmonijos ateitį. Tiesa, darbininkų skaičiaus didėjimas visada „tempia“ atlyginimą žemyn link minimalaus jo dydžio, kai pinigų užtenka tik išgyvenimui. Bet link nereiškia į: kol tebevyksta kaupimas, o tai, A. Smith’o nuomone, truks ilgai, visuomenė iš tikrųjų turi neišsenkamas galimybes gerinti savo dalią. A. Smith’as nepasidavė pagundai teigti, jog šis pasaulis yra pats geriausias iš visų įmanomų; jis buvo skaitęs F. Voltaire Kandidą (1759 m.) ir nebuvo dr. Panglosas. Tačiau jo nuomone, nėra priežasčių, trukdančių pasauliui judėti geresnio gyvenimo ir pažangos link. Jei tik rinkos mechanizmas nebūtų trikdomas, ir leidžiama laisvai veikti didiesiems visuomenės dėsniams, galima būtų pasiekti neabejotinos pažangos. Tik po labai ilgo laikotarpio, nusitęsiančio gerokai už akiračio, galima būtų įžiūrėti ir galutinį visuomenės judėjimo tikslą. Jį pasiekus, „natūralus“ darbo užmokestis, ilgai po truputį kilęs, galiausiai vėl nusmuks iki vien egzistavimą palaikančio lygio, nes visuomenė bus išnaudojusi visus savo išteklius ir nebegalės kaupti. Įsigalės stagnacija (stacionari būklė). Tenka pripažinti, kad A. Smith’o požiūris į stacionarią būklę vėliau turėjo didelį poveikį kitiems klasikinės mokyklos atstovams. Būtina pabrėžti dar vieną aspektą, kurio tikrosios svarbos A. Smith’o pasekėjai nesugebėjo tinkamai įvertinti. Jo esmę, kaip pažymi J. A. Schumpeter’is, sudaro lakoniškas A. Smith’o pastebėjimas, kad „dosnus darbo apmokėjimas“ yra ir „neišvengiamas padarinys“, ir „natūralus nacionalinio turto augimo požymis“ (iškirta J. S. – Aut. pastaba). Taigi darbo užmokesčio problema pateikiama visiškai kitu aspektu, nei vėliau ją aptarė D. Ricardo. A. Smith’o nuomone, aukštas darbo užmokestis geriausiai skatina ekonominę pažangą, nes palyginti aukštas darbo užmokestis (ypač vienetinis) yra svarbiausia paskata didinti darbo našumą. Tai, savo ruožtu, stiprina kapitalo kaupimą ir didina paklausą darbui. A. Smith’as kategoriškai atmetė tarp daugumos merkantilistų paplitusį teiginį, kad darbo užmokesčio augimas mažina darbo paskatas ir daro darbininkus tinginiais. Jis teigė, jog „esant aukštam darbo užmokesčiui, mes visada darbininkus matysime veiklesnius, uolesnius ir supratingesnius, nei esant žemam darbo užmokesčiui“. Todėl jis ragino darbdavius
nebijoti didinti darbo užmokestį, nes stichiškas rinkos mechanizmas vis tiek apribos šį augimą. A. Smith’as pasisakė už aukštus darbo užmokesčius ir iš socialinių bei humanistinių motyvų. Jis rašė, kad samdomi darbuotojai sudaro didžiąją šalies gyventojų dalį ir „tai, kas veda link daugumos gyvenimo sąlygų pagerėjimo, jokiu būdu negali būti pripažinta kenksminga visumai. Be abejonių jokia visuomenė negali klestėti ir būti tikrai laiminga, jeigu didžioji jos dalis yra vargšai ir nuskriaustieji. Be to, paprasčiausias teisingumas reikalauja, kad žmonės, kurie maitina, rengia ir stato būstus visiems gyventojams, gautų tokią savo pačių darbo produktų dalį, kad patys galėtų turėti pakenčiamą maistą, drabužius ir gyvenamąjį būstą“. Tikriausiai pačiu geriausiu Tautų turto skyriumi galima laikyti pirmos knygos 10 skyrių, kuriame pateikta darbo užmokesčio struktūros analizė. Nors jis daug kuo remiasi R. Cantillon’o darbu, vis dėlto, perskaičius atitinkamus R. Cantillon’o Esė skyrius (7 ir 8 sk.), dar didesnės pagarbos nusipelno A. Smith’o proto analitinė jėga. A. Smith’as išnagrinėjo dieninio ir savaitinio darbo užmokesčio santykinius lygius nuolat atsižvelgdamas į: 1) įvairių žinių priimtinumą; 2) atitinkamų įgūdžių įgijimo sąnaudas; 3) samdomo darbo pastovumo laipsnį; 4) pasitikėjimą samdomu darbuotoju ir jo atsakomybę; 5) tikimybę gauti laukiamą uždarbį sąlygomis, kai kitų profesijų atstovams jis visiškai negarantuotas. Pirma, darbo užmokesčio skirtumai aiškinami gana įprastais argumentais: darbo apmokėjimas vienodomis sąlygomis tuo aukštesnis, kuo darbas mažiau malonus. Tiesa, vėliau J. S. Mill’is liūdnai pastebėjo, kad yra visiškai priešingai – bet kokiu atveju realiai darbas apmokamas tuo blogiau, kuo jis sunkesnis ir purvinesnis... Juk sunkaus darbo apmokėjimas yra paklausos ir pasiūlos sąveikos rezultatas, o jo sunkumą ir kenksmingumą visada linkę įvertinti tik besisiūlantys atlikti šį darbą. Todėl, akivaizdu, kad darbo sunkumo ir kenksmingumo motyvus nusveria veiksniai paklausos aspektu ar kažkokie kiti veiksniai pasiūlos aspektu. Antra, aiškinant darbo užmokesčio lygio skirtumus pateikiami argumentai (vėl pasiūlos aspektu), grindžiami samprata, kurios pradžią padarė W. Petty, aiškiai suformulavo A. Smith’as, kuri dabar iki galo išsiskleidė žmogiškojo kapitalo koncepcijoje. A. Smith’o nuomone, išlaidas žmogaus išsilavinimui ir mokymuisi galima nagrinėti kaip kapitalo indėlį į jo sugebėjimą uždirbti ateityje, analogiškai indėliams į daiktinį kapitalą. Kad jie ekonomiškai būtų naudingi, jie turi atsipirkti per visą žmogaus darbinį gyvenimą. Todėl labiau išsilavinę ir geriau išmokyti žmonės vidutiniškai uždirba daugiau už tuos, kuriems trūksta išsilavinimo ar pasirengimo darbinei veiklai. A. Smith’o žodžiais tariant „Darbas, kuriam jis (išsilavinęs žmogus) yra išmokomas, grąžina jam, uždirbant daugiau nei įprastas darbo užmokestis už paprastą darbą, visas išlaidas, išleistas mokymuisi, mažiausiai įprastu pelnu nuo kapitalo, lygaus šių išlaidų sumai“. Trečia, darbo užmokesčio lygių skirtumai aiškinami (taip pat pasiūlos aspektu) tuo, kad darbuotojai reikalauja aukštesnio apmokėjimo, jei jų užimtumas nėra garantuotas. Tačiau ar darbdaviai gali mokėti už laikinus, sezoninius darbus daugiau, nei už pastovius? Pastebėtina, kad čia esama užuomazgos – bet tik užuomazgos – šiuolaikinės „netiesioginio kontrakto“ tarp darbininko ir įmonės teorijos, pagal kurią toks kontraktas – tai sandėris tarp vengiančio rizikos darbininko ir neutralios rizikai įmonės. Ketvirtasis argumentas apima ir paklausą, ir pasiūlą. Viena vertus (pasiūlos aspektu), prisiimta atsakomybė turi būti atlyginama, nes ji sunkina. Kita vertus, (paklausos aspektu), didelis viršininko ar administratoriaus uždarbis – tai savotiškas apsidraudimas nuo grobstymo ir piktnaudžiavimo.
Penktasis argumentas, vėl akcentuojantis pasiūlą, ypač įdomus tuo, kad jis siūlo pasirinkimą neaiškumo sąlygomis. Iki pastarojo laiko apie šios problemos ekonominį traktavimą buvo žinomi tik du A. Smith’o knygos Tautų turtas puslapiai, bei dar keletas puslapių iš A. Marshall’o Principų. Norėdamas parodyti, kad žmonės linkę pervertinti sėkmės tikimybę ir per mažai įvertinti praradimų tikimybę, A. Smith’as pateikia pavyzdžių iš loterijų ir draudimo praktikos. Jie akivaizdžiai parodė, kad žmonės „mėgsta riziką“. Tai leido jam daryti išvadą, kad visos profesijos su perspektyva gauti palyginti aukštas, bet nepatikimas pajamas, duoda mažesnį atlygį, nei lyginamos su jomis profesijos, kurių pajamos visiškai nuspėjamos. Žmonės visada bus linkę pervertinti savo galimybes rinkdamiesi rizikingas profesijas (pvz., juristo ir gydytojo) ir tuo užsiimti norės per daug žmonių. Šio skyriaus išvada: jei konkurencija ir ne visada sulygina piniginį atlygį už įvairius užsiėmimus, tai ji vis dėlto sulygina jų „grynuosius pranašumus“ tokia piniginių ir nepiniginių atlygių suma, kad piniginis skirtumas bet kuriuo atveju kompensuojamas vieno ar kelių aukščiau minėtų penkių veiksnių. Rinka visuomet visas darbo rūšis suveda į bendrą matą. Tokie pat lygūs darbo kiekiai – jų „sunkumo“ kiekio prasme – visada kompensuojami vienodo piniginio atlyginimo. Taigi, suprantama prielaida apie tobulos konkurencijos darbo rinkas, tarp jų ir tai, kad darbo ištekliai laisvai pasiskirsto tarp profesijų. Tautų turto pirmos knygos 9 skyrius yra skirtas kapitalo pelnui ir jame labai nedaug kalbama apie pelno kaip pajamų prigimtį. Pagal darbinės vertės teoriją, pelną A. Smith’as nagrinėjo kaip samdomo darbuotojo neapmokėto darbo produktą. Jis rašė: „Vertė, kurią darbininkai prideda prie medžiagų vertės, šiuo atveju suskyla į dvi dalis, iš kurių viena skiriama jų darbo užmokesčiui apmokėti, o kita tenka jų darbdavio (įmonininko) pelno už visą kapitalą apmokėjimui“. A. Smith’o traktavime vienu atveju pelnas – tai visas skirtumas tarp naujai darbu sukurtos (pridėtos) vertės ir darbo užmokesčio. Pagal darbinę vertės teoriją, jis kalbėjo, kad iš darbu sukurtos prekės vertės darbininkui darbo užmokesčio forma tenka tik tam tikra jos dalis, o likusi darbu pridėtos vertės dalis yra kapitalisto pajamos. Pelnas šiuo atveju aiškinamas kaip pridėtinis produktas. Skirtingai nuo fiziokratų, A. Smith’as pridėtinį produktą traktavo ne kaip vartojamųjų verčių prieaugį tik žemės ūkyje, o kaip naują vertę, sukurtą darbuotojo darbu, nepriklausomai nuo gamybos šakos. Tačiau kitu atveju pelną A. Smith’as laikė pramoninio kapitalisto pajamomis, likusiomis jam išmokėjus žemės savininkui žemės rentą, jei jis nuomojasi žemę (rentą moka ir kapitalistai, turintys pramonės įmones kalnakasybos šakoje ir nuomojantys rūdynus; bet A. Smith’as, o paskui jį ir beveik visi anglų ekonomistai iki pat A. Marshall’o, painiojo rentos iš žemės ir rentos iš rūdynų sampratas), o piniginio kapitalo turėtojui (skolintojui) – palūkanas (procentus). Čia jau pelnas pasirodo kaip verslininko pajamos, funkcionuojančio kapitalisto pajamos. Šiuo atveju A. Smith’as ryžtingai pasisakė prieš pelno įvardijimą kita darbo užmokesčio rūšimi, susijusia su įmonės priežiūra ir valdymu. Pagrįsdamas savo teiginį, jis pabrėžė, kad pelno dydis priklauso ne nuo įmonės priežiūros ir valdymo darbo kiekio, sunkumo bei sudėtingumo, o nuo įtraukto į verslą kapitalo apimčių. (Beje, doktrina, pagal kurią pelnas, suprantamas kaip pagrindinės kapitalistų klasės pajamos, iš esmės pasireiškia kaip šios klasės sukauptų fizinių gėrybių (įskaitant samdomų darbininkų pragyvenimo priemones) verslininkiško naudojimo rezultatas, įsigalėjo XIX a. ekonomikos teorijose, ypač Anglijoje). Be to, A. Smith’as šią savo mintį grindė faktu, kad daugelyje stambių kapitalistinių įmonių priežiūros ir valdymo funkcijas atlieka samdomi valdytojai. Nors skaičiuojant jų darbo užmokestį įvertinama ne tik darbas ir sugebėjimai, bet ir pasitikėjimas, šis darbo užmokestis niekaip nesusijęs su kapitalo
dydžiu. Priešingai, kapitalistas, atsilaisvinęs nuo bet kokio darbo, ir toliau tikisi, kad jo pelnas apytiksliai atitiks kapitalo dydį. Kapitalisto pajamas A. Smith’as nagrinėja kaip atsiradusias iš viso avansuoto kapitalo, įskaičiuojant išlaidas darbo užmokesčiui ir gamybos priemonėms. Mokslininkas suprato, kad ekonominės plėtros eigoje pelno norma dėl tarpusavio konkurencijos turi išsilyginti, „kai daugelio turtingų pirklių kapitalai įdedami į vieną ir tą pačią šaką“. Galiausiai toks pat kapitalas turi atnešti vienodą pelną, nes bus sunku rasti, kaip pelningai panaudoti naują kapitalą. Aptaręs pelno normos sulyginimo procesą, A. Smith’as faktiškai pelną nagrinėjo kaip paties kapitalo našumo dėsningą rezultatą arba mokestį kapitalistui už jo veiklą, darbą ir riziką. Dėl to jis teigė, kad pelno dalis, kuri lieka sumokėjus procentus išmokėjimo, traktuotina kaip gamybos kaštų ypatingos rūšies dalis, kaip „atlyginimas, – dažniausiai nedidelis labai nuosaikus atlyginimas – už riziką ir darbą panaudojant kapitalą“. Tiesioginį pelno normos apskaičiavimą A. Smith’as laikė praktiškai neįmanomu, bet pagrįstai siūlė pakeisti pelno normų palyginimą laiko ir erdvės aspektu palūkanų (procentų) normų palyginimu. Taigi Anglijoje, rašė jis, buvo laikomasi nuomonės, kad grynasis procentas gali sudaryti pusę pelno, o likusi dalis – mokestį už riziką ir valdymą. Aiškindamas procento ir pelno normos mažėjimo tendencijas, jis paprasčiausiai pastebėjo, kad turtingose šalyse, kur yra didelis ekonomikos plėtros tempas, susidaro kapitalo perteklius, kuris sukelia konkurenciją tarp kapitalistų, o tai lemia pajamingumo, vadinasi ir pelno normos mažėjimo būtinumą. Tačiau jis nenagrinėjo šio reiškinio vidinių mechanizmų, kaip parodė K. Marx’as, susijusių su kapitalo organinės struktūros augimo pokyčiais. Žemą procento ir pelno normos lygį A. Smith’as vertino kaip tautos ekonominio išsivystymo ir sveikatos požymį. A. Smith’as pabrėžė, kad galutinis kapitalistinės gamybos tikslas yra pelno gavimas. Tai, jo požiūriu, atitinka visos visuomenės interesus, nes asmeninės naudos siekis naudingas visuomenės gerovei (nematomos rankos dėsnio veikimas). Tačiau jis taip pat matė, kad, vaikydamiesi pelno, kapitalistai siekia savo interesų, kurie „visada kažkiek nesutampa su visuomenės interesais ir net yra jiems priešingi“. Čia turėta omenyje, kad kapitalistų siekiai nukreipti gauti pelną. Dėl to jie siekia monopolinės valdžios rinkose, kad keldami kainas „dėl savo asmeninės naudos imtų per didelį mokestį iš savo tautiečių“. A. Smith’as buvo energingas stambios feodalinės žemdirbystės (bei, prisiminkime, kad jis augo veikiamas škotų Švietimo amžiaus idėjų, bet kokių feodalinių ir bažnytinių privilegijų) priešininkas, bet turėjo taikytis su tuo, kad Anglijoje tapo ypač populiari žemių nuoma ir didžioji dalis žemių, priklausiusių lordams, buvo išnuomota kapitalistams fermeriams. Neabejodamas žemvaldžių klasės parazitiškumu ir parazitišku jų pajamų pobūdžiu, pirmos knygos paskutiniame 11 skyriuje aptardamas rentą, jis atmetė požiūrį, kad renta yra teisėtas mokėjimas, savotiškas procentas nuo kapitalo, kažkada žemvaldžių įdėto į žemę ją pagerinti. Juk žemvaldys reikalauja rentos ir už žemę, kuri niekada nebuvo gerinta, bei už gamtinius objektus, kurie iš viso negali būti pagerinti. A. Smith’as kaip pavyzdį pateikė pakrančių uolas, ant kurių atoslūgių metu galima rinkti naudingus dumblius. Tačiau ir už šią vien gamtos dovaną uolų savininkai iš gamtos gėrybių rinkėjų ima rentą. Laikydamasis darbinės vertės teorijos, žemės rentą – žemės savininkų pajamas – A. Smith’as traktavo,taip pat kaip ir pelną, atskaitymu iš darbuotojo darbo produkto arba vertės pertekliumi po darbininkų darbo užmokesčio ir kapitalisto fermerio vidutinio pelno (tai buvo vadinama natūraliu rentos dydžiu). Be to, kitaip nei W. Petty, rentą jis nagrinėjo kaip vien tik žemvaldžio pajamas, atskirdamas jas nuo pelno ir kapitalo procento. Jis rašė: „Kai tik žemė tampa privačia nuosavybe, žemvaldys
reikalauja skolos beveik nuo kiekvieno produkto, kurį darbuotojas gali užauginti šioje žemėje ar iš jos gauti. Jo renta sudaro pirmąjį atskaitymą iš darbo, sunaudoto apdirbti žemę, produkto“. Juk, A. Smith’o žodžiais tariant, maisto produktai yra „vienintelis žemės ūkio produktas, kuris žemvaldžiui visada ir būtinai duoda tam tikrą rentą“. A. Smith’as skyrė rentą nuo nuomos mokesčio ir įrodinėjo, kad renta nesusijusi su kapitalo sąnaudomis žemei gerinti, nes ją neretai gerina nuomininkas. Tačiau, kaip ironiškai pastebėjo A. Smith’as, atnaujindamas nuomos sutartį, žemvaldys dažniausiai reikalauja tokio rentos padidinimo, lyg visi pagerinimai buvo atlikti jo sąskaita. Žemvaldys reikalauja rentos už tai, kas iš viso „žmogiškomis pastangomis negali būti išmatuota“. Kalbėdamas apie žemės rentą, A. Smith’as yra pasisakęs ir dar ryžtingiau: „Nuo tada, kai visa žemė [...] tapo privati nuosavybė, žemvaldžiai, panašiai kaip ir visi kiti žmonės, nori pjauti ten, kur nesėjo bei pradeda reikalauti rentos net ir už natūralius žemės vaisius“. Aptardamas rentos šaltinius, A. Smith’as vėl buvo nenuoseklus ir pateikė daug teorinių svarstymų. Pagal darbo vertės teorija jis atskleidė rentos eksploatacinę prigimtį. A. Smith’as pažymėjo, kad žemė, kaip ir kapitalas, yra daiktinė (materiali) gamybos sąlyga, darbininkams iškylanti kaip svetima nuosavybė. Žemei tapus privačia nuosavybe, darbuotojas priverstas žemvaldžiui atiduoti dalį to, ką jis surinko ar pagamino savo darbu. Šią dalį A. Smith’as vadino žemės renta ir laikė ją atskaitymu iš sunaudoto žemei apdirbti darbo produkto. Vadinasi jis į rentą žvelgė kaip į privačios žemės nuosavybės monopolijos apraišką. Taip pat Tautų turto pirmosios knygos 11 skyriuje Žemės renta, dėl milžiniško išsiplėtimo (ar tokių nukrypimų ir papildymų visos serijos) sudarančiame apie 7,6 proc. visos veikalo apimties, jis pažymėjo, kad žemės sklypai skiriasi savo derlingumu ir geografine padėtimi. Abu šie skirtumai gali būti rentos susidarymo priežastimis. Tačiau A. Smith’as nepabrėžė absoliučios ir diferencinės rentos sampratų, vėliau į mokslinę apyvartą įvestų K. Marx’o, skirtumo ir nesukūrė vientisos rentos teorijos. Tačiau A. Smith’as yra pateikęs ir fiziokratinę žemės rentos atsiradimo traktuotę, kurioje renta laikoma gamtos jėgų veikimo rezultatu, kuris lieka atskaičiavus viską, kas sukurta žmogaus. Šiame variante sukuriant rentą sukūrime dalyvauja žemės ūkio darbininkai ir darbiniai gyvuliai. Toliau A. Smith’as rašė: „Šią rentą galima nagrinėti kaip produktą tų gamtos jėgų, kuriomis žemvaldys leidžia naudotis fermeriui“. Teikdamas pirmenybę žemdirbystei, lyginant su manufaktūromis (tai ypač matyti antroje knygoje), A. Smith’as teigė, kad žemdirbystėje tokio pat dydžio kapitalas ne tik išjudina didesnį produktyvaus darbo kiekį, bet ir prideda prie metinio produkto daug didesnę vertę. Žemdirbystėje žmogiškajam darbui būdingas ypatingas produktyvumas, nes drauge su žmogumi „dirba“ gamta, kuri ir tampa rentos šaltiniu. A. Smith’as vaizdingai lygino pramonę su šeima, kurioje gimsta du vaikai: kapitalo pelnas ir darbo užmokestis. Tuo tarpu žemės ūkis susilaukia trijų vaikų: dviejų pirmųjų ir dar žemės rentos. Kaip ir fiziokratai, žemdirbystę A. Smith’as laikė pačia naudingiausia kapitalo panaudojimo sfera, dėl to, kad žemės ir ūkio produkcijos vertės pakanka užmokėti rentą, darbo užmokestį ir pelną. Be to, A. Smith’as manė, kad plėtojantis ekonomikai pramoninių prekių kainos turi tendenciją kristi, o žemės ūkio produktų kainos – augti. Todėl, jo nuomone, tose „šalyse, kuriose žemės ūkis yra pati naudingiausia kapitalo panaudojimo alternatyva [...] pavienių asmenų kapitalas bus panaudojamas naudingiausiai visos visuomenės požiūriu“. Šį Tautų turto autoriaus įsitikinimą, dešimtmečiais dariusį poveikį ekonominei minčiai, suprasti ypač sunku, turint galvoje, kad tuo metu Anglijoje klestėjo manufaktūrinė pramonė ir ėmė atsirasti pirmieji didelio produktyvumo fabrikai, varomi vandens rato gaminamos energijos. Kita vertus, kaip pastebėjo S. Hollander’is, nors pats A. Smith’o tvirtinimas, kad
įdėjimai į žemės ūkį visuomenei yra naudingiausi, nes taip sukuriama renta, yra loginė klaida, ką nurodė dar D. Ricardo ir J. S. Mill’is, bet A. Smith’o darytas akcentas investicijoms žemės ūkyje pats savaime yra teisingas veiksnių lyginamųjų kainų neoklasikinio supratimo požiūriu. Visiška priešingybė rentos, kaip atskaitymo iš darbo produkto, apibūdinimui, yra ir kita jo rentos atsiradimo koncepcija. A. Smith’as teigė, kad renta, kartu su darbo užmokesčiu ir pelnu, lemia prekės vertę. Iš šio tvirtinimo daroma išvada, kad renta katu su darbu yra vertės šaltinis, todėl ji turi būti nagrinėjama kaip dėsningas „žemės paslaugų“ apmokėjimas. Čia renta vertinam kaip atlyginimas žemvaldžiui už suteiktą galimybę naudotis žeme ir todėl negali būti laikoma eksploatacinėmis pajamomis. A. Smith’as į rentą žvelgė ir kaip į monopolinės kainos atsiradimo šaltinį. Jo nuomone, žemės renta, laikoma mokesčiu už naudojimąsi žeme, reiškia monopolinę kainą. Šiame rentos teorijos variante pati monopolinė kaina praranda vertinį pagrindą ir kildinama iš apyvartos sferos. 4.1.7. A. Smith’o mokymas apie produktyvų ir neproduktyvų darbą Savo credo A. Smith’as suformulavo pirmosiose Tautų turto eilutėse, teigdamas: „Kiekvienos tautos metinis darbas sudaro pradinį fondą, kuris jai teikia visus produktus būtinus egzistavimui ir gyvenimo patogumui“. Kaip ir W. Petty, R. Cantillon’as bei fiziokratai, A. Smith’as laikė, kad turtą didina gamyba, o jo šaltinis yra darbas. Tačiau, kalbant apie produktyvų ir neproduktyvų darbą, lyginant su merkantilistais ir fiziokratais, A. Smith’as žengė didelį žingsnį į priekį. Tautų turto antros knygos 3 skyriuje išskirdamas šiuos du tipus, A. Smith’as norėjo nustatyti, kokios darbo rūšys prisideda prie „tautos turto“ augimo, o kokios – ne. Skirtingai nuo savo pirmtakų, A. Smith’as turto šaltiniu laikė ne vienas ar kitas konkrečias darbo formas, o apskritai darbą. (Nors A. Smith’as ir labai žavėjosi F. Quesnay, tačiau fiziokratizmas buvo visiškai nepriimtinas jo škotiškai pasaulėjautai. Fizinę gamtą jis sąmoningai atribojo nuo turto problemos teigdamas, jog „Kad ir koks būtų šalies dirvožemis, klimatas ar teritorija, jos metinės produkcijos gausa arba trūkumas turi priklausyti [...] nuo darbo“). A. Smith’o teorijoje vertė ir pelnas sukuriami bendru visuomeniniu darbu. Pirmiausia A. Smith’as produktyviu laikė darbą, kuris kuria vertę, t. y. „didina medžiagų, kurias jis perdirba, vertingumą“, ir „įtvirtinamas bei realizuojamas kaip koks nors daiktas ar prekė, kurią galima parduoti ir kuri egzistuoja nors kiek laiko po darbo užbaigimo“. Arba, jo žodžiais tariant, „šio produkto kaina gali toliau, jei prireiks, išjudinti darbo kiekį, lygų tam, kuris pradžioje jį pagamino (arba didesnį)“. Tačiau taikant šią išvadą kapitalistiniame ūkyje, to nepakako, nes „manufaktūros darbininko darbas savo išlaikymo ir savo šeimininko pelno verte paprastai didina medžiagų, kurias jis perdirba, vertę“. Kitaip tariant, A. Smith’ui produktyvus yra tas darbas, kurio pirkimui naudojamas kapitalas, t. y., kuris yra mainomas į kapitalą, kuria pelną. Iš čia ir jo tvirtinimas, kad norint užtikrinti ekonominę pažangą būtina maksimizuoti grynųjų investicijų normą. O likusią žmonių veiklą, apmokamą iš pajamų, nesvarbu kokių tikslų ji siektų, jis priskyrė prie neproduktyvių darbo išlaidų. A. Smith’as atkreipė dėmesį į produktyvaus darbo istorinę specifiką kapitalizme, pažymėdamas, kad su produktyviu darbu susijęs pelno kūrimas, darbo ir kapitalo mainai. Jis pabrėžė, kad pagrindinis skirtumas tarp produktyvaus ir neproduktyvaus darbo yra tas, kad pirmasis yra mainomas į kapitalą, o antrasis – į pajamas. (Nors A. Smith’as pastebėjo, kad neproduktyvus darbas taip pat naudingas, ir sudaro dalį tautos metinio darbo, realiai užtikrinančio jai viską reikalingą vartojimui per metus).
Dėl vaizdingumo A. Smith’as priešino produktyvaus darbininko pasamdymą kaip neproduktyvų namų tarną, laikydamas, kad pastarojo darbas nesukuria nei vertės, nei pridėtinio produkto. Galiausiai tarno išlaikymui sunaudojama vertė, sukurta kieno nors produktyviu darbu. Tačiau šis skirtumas A. Smith’ui atrodė nepakankamai tikslus, ir jis tuoj pat pasiūlė antrą produktyvaus bei neproduktyvaus darbo skyrimo principą. Jis rašė: „Manufaktūros darbininko darbas įkūnijimas ir realizuojamas kaip koks nors gaminys ar prekė, kurią galima parduoti ir kuri egzistuoja, nors kiek laiko po darbo baigimo [...] Namų tarno darbas, priešingai, neįkūnijamas ir nerealizuojamas kaip kuris nors gaminys ar prekė, tinkama parduoti. Jo paslaugos dažniausiai išnyksta tą pačią akimirką, kai buvo suteiktos ir retai palieka kokį nors pėdsaką ar vertę, už kurią vėliau būtų galima gauti tokį pat kiekį paslaugų“. Šiame antrame variante produktyvus darbas nagrinėjamas metafiziškai, be to, visa nematerialios gamybos sfera laikoma neproduktyvia. Tai leido A. Smith’ui padaryti vieną iš drąsiausių knygoje Tautų turtas tvirtinimų, kad „kai kurių pačių labiausiai gerbiamų visuomenės sluoksnių darbas, panašiai kaip ir namų tarnų darbas, nesukuria jokios vertės bei neįkūnijamas ir nerealizuojamas kaip ilgai egzistuojantis daiktas ar prekė, kurią galima būtų parduoti, ji toliau egzistuotų baigus darbą ir ją vėliau būtų galima gauti tokį pat darbo kiekį. Pavyzdžiui, valdovas, visi teismo valdininkai ir karininkai, visi tarnaujantys armijoje ir laivyne yra neproduktyvūs darbuotojai [...]. Tai pačiai klasei turėtų būti priskirti ir pačių rimčiausių bei svarbiausių, ir pačių lengvabūdiškiausių profesijų atstovai – dvasininkai, juristai, gydytojai, visokie rašytojai, aktoriai, klounai, muzikantai, operos dainininkai, šokėjai ir panašiai“. Nenumaldoma logika leido A. Smith’ui paskelbti tezę, kad kuo mažesnė dalis visuomenėje tenka neproduktyviems darbuotojams, teikiantiems paslaugas, ir tiems, kurie „iš viso nedirba“, tuo sparčiau gali augti jos turtas, nes visus šiuos žmones iš esmės išlaiko produktyvūs darbuotojai. Iš čia logiškai kyla ir jo jau minėtas tvirtinimas, kad norint užtikrinti ekonominę pažangą būtina maksimizuoti grynųjų investicijų normą. A. Smith’as turėjo omenyje skirtumą tarp tų veiklos rūšių, dėl kurių didėja kapitalo kaupimas, ir tų, kurios aptarnauja namų ūkių poreikius. Jei šalyje yra kapitalo trūkumas, tai neproduktyvus santaupų panaudojimas paslaugų sferoje išlaidautojų paklausai patenkinti gali tapti tokia pat kliūtis ekonominei plėtrai, kaip ir santaupų trūkumas tikrąja to žodžio prasme. A. Smith’as turi omenyje tai, kad dėl pajamų didinimo galimybės plėtojimo santaupas reikia panaudoti gamybinių įrengimų kūrimui ir tolesniam tobulinimui. Apgailestaujant tenka pažymėti, kad beveik visi klasikinės politinės ekonomijos ekonomistai (išskyrus N. Senior’ą, J. R. McCulloch’ą ir kai kuriuos kitus) beatodairiškai perėmė A. Smith’o pasiūlytą darbo skirstymą į produktyvų ir neproduktyvų, kuris vėliau nuo K. Marx’o perėjo į vadinamąją marksistinę–lenininę politinę ekonomiją. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl buvusioje Tarybų Sąjungoje nacionalinių pajamų kūrimo šaltiniu buvo laikomas tik darbas materialinės gamybos sferoje. Kita vertus, produktyvaus ir neproduktyvaus darbo skirstymas pagal principą sukuria ar nesukuria šios rūšies darbas akivaizdų materialų produktą turi ne tik paprastą idėjinę-politinę reikšmę. Pavyzdžiui, tuo ypač įtikina anglų ekonomisto L. Robbins’o (1898–1984 m.) argumentai, pateikti knygoje Esė apie ekonomikos mokslo prigimtį ir reikšmę (1932 m.). Šio veikalo skyriuje Ekonomikos mokslo objektas L. Robbins’as rašė, kad „šiuolaikinė teorija tiek nutolo nuo Adamo Smith’o ir fiziokratų požiūrio, kad nebepripažįsta kaip produktyvaus darbo, kuriančio materialius objektus, jei pastarieji neturi vertės“. Jo požiūriu, net operos dainininko ar baleto šokėjo darbas turi būti laikomas „produktyviu“, nes savotiškai vertingas įvairiems „ekonominiams
subjektams“. L. Robbins’as rašė: „Baleto šokėjo paslaugos sudaro dalį turto, todėl ekonomikos mokslas tiria jų kainos susidarymą taip pat, kaip, pavyzdžiui, virėjo paslaugų“. Matyt, todėl M. Blaug’as padarė gana nepalankią išvadą apie Tautų turto autoriaus produktyvaus darbo teoriją. Jis teigė, kad: „A. Smith’o taikytas produktyvaus ir neproduktyvaus darbo skyrimas, tikriausiai viena iš pačių pragaištingiausių koncepcijų ekonominės minties istorijoje. Tačiau nepaisant tokio kritiško požiūrio į šios A. Smith’o idėjos išdėstymą, būtina pripažinti, kad ji jokiu būdu nėra dviprasmė ir nevykusi“. 4.1.8. A. Smith’o mokymas apie kapitalą ir reprodukciją A. Smith’o mokymas apie kapitalą, „techninės“ analizės prasme artimas J. Turgot, nors ir gerokai pažangesnis nei tipiška fiziokratų pozicija, buvo toks pat prieštaringas, kaip ir kitos jo ekonominės teorijos koncepcijos. Kartais jis kapitalą laikė verte, atnešančia pelną eksploatuojant samdomą darbą. Tačiau specialioje kapitalo analizėje, kurią A. Smith’as pateikė antroje savo veikalo knygoje, jis kapitalą daugiausia vertino kaip daiktinių gamybos priemonių atsargas, būtinas gamybos procesui tęsti. Skirtingai nuo fiziokratų, kurie produktyviu (teikiančiu vertės prieaugį) laikė tik kapitalą, naudojamą žemės ūkyje, A. Smith’as produktyviu laikė ir pramoninį (materialinės gamybos sferos) kapitalą. Tačiau jo pasiūlytos kapitalo koncepcijos trūkumas tas, kad buvo painiojamos visos kapitalo rūšys, nepastebima esminio skirtumo tarp kapitalo, naudojamo gamybos sferoje, ir kapitalo, funkcionuojančio cirkuliacijos sferoje (prekybinio kapitalo). Tai įvyko dėl to, kad A. Smith’as nepakankamai aiškiai suprato kapitalą kaip judėjimą, nuolatinę funkcionavimo formų kaitą. Knygoje net neužsimenama, kad kapitalas paprastai nuolat judėdamas savo apytakos ratu būna trijų formų – piniginės, gamybinės ir prekinės. A. Smith’o kapitalo kategorijos traktuotėje galima įžvelgti istorinio požiūrio užuomazgas. Taigi, jis kapitalu vadino jėgą, vadovaujančią darbui ir manė, kad šios kategorijos nebuvo paprastame prekiniame ūkyje. Kapitalo kaupimą jis laikė ne tik pagrindine, bet ir vienintele sąlyga didinti visuomenės turtą, įvardindamas dėsnį, kuris vėliau taps klasikiniu ir kurį paskui A. Smith’ą rems visi ekonomistai iki J. S. Mill’io – kad kapitalas apriboja pramonę. (A. Smith’as rašė: „Bendroji visuomenės pramonė niekad negali viršyti tos visuomenės turimo kapitalo“). Prisiminkite, kad A. Smith’as gyveno tokiu metu, kai kylantys visuomenėje pramonės kapitalistai iš savo investicijų galėjo ir iš tikrųjų susikraudavo turtus. Ankstyvoji pramonės revoliucijos stadija užtikrindavo krūvas pinigų kiekvienam, kuris buvo pakankamai greitas, apsukrus bei darbštus ir neatsiliko nuo to meto tempų bei galimybių. Ypač svarbų vaidmenį tame A. Smith’as skyrė taupumui, teigdamas, kad jis, „o ne darbas yra tiesioginė kapitalo augimo priežastis“, ir šitaip iš anksto duodamas atkirtį socialistams (J. K. Rodbertus’ui, F. Lassalle’iui). Todėl jis aštriai kritikavo išlaidavimą, arba kapitalo švaistymą, išlaidoms viršijant pajamas. A. Smith’as, diskutuodamas apie žmogaus veiksmus skatinantį motyvą, t. y. apie siekimą „pagerinti mūsų sąlygas“, rašė: „Turtų kaupimą dauguma žmonių siūlo panaudoti ir įtvirtinti kaip priemonę jų sąlygoms pagerinti. Tai pati vulgariausia ir akivaizdžiausia priemonė [...]“. Pažymėtina, kad A. Smith’o įprotis taupyti ir pajamų taupymo būdai yra lemiami instituciškai ir priklauso nuo vyraujančių visuomenėje protestantiškos etikos pradų. „Taupyti mus skatina noras pagerinti savo padėtį“ – teigė A. Smith’as. Šis noras galiausiai pasirodo stipresnis už „pasimėgavimo siekį“, stumiantį išlaidauti.
Pastarosios mintys susišaukia su C. Montesquieu pastebėjimu, kad kaupimo aistra yra labai pastovi ir atkakli: „Viena prekybos rūšis veda prie kitos; maža prie vidutinės; vidutinė prie didelės; ir žmogus, atkakliai troškęs uždirbti šiek tiek pinigų, pats pastato save į padėtį, kurioje jis taip pat trokšta užsidirbti daug“. A. Smith’as laikė, kad nors bankų kreditas panaudojamas gamybiniams fondams finansuoti, pagrindinio kapitalo prieaugis pasiekiamas reinvestuojant pelną. Todėl, kalbėdamas apie taupų žmogų, vadindamas jį visuomenės geradariu, A. Smith’as būtinai patikslina, kad turi galvoje pramoninką. A. Smith’as procese, kai kapitalistai pasisavina samdomų darbuotojų pridėtinį darbą, matė svarbią visuomeninę funkciją – fondų gamybos plėtrai sukūrimą. Jis manė, kad kapitalas bus kaupiamas nuolat ir neribotai bei laikė kapitalo kaupimą naudinga kapitalo funkcija visuomenėje. Tautų turto antros knygos 1 skyriuje išsakytas A. Smith’o teiginys, kad kapitalas yra gamybos plėtros atsargos, buvo išeitinis taškas jo pagrindinio ir apyvartinio kapitalo traktuotei. Jis pirmasis ėmė vartoti šiuos terminus. Jei fiziokratai pirminių ir kasmetinių avansų sampratas taikė tik žemdirbystės kapitalui, tai A. Smith’as naudojo pagrindinio ir apyvartinio kapitalo kategorijas visam funkcionuojančiam kapitalui, neatsižvelgiant į tai, kurioje ūkio šakoje jis naudojamas. Jis taip pat atkreipė Tautų turto skaitytojų dėmesį į tai, kad santykis tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo yra nevienodas skirtingose ūkio šakose. Apyvartiniu kapitalu A. Smith’as laikė prekinį ir piniginį kapitalą, t. y. tų formų kapitalą, kurios priskirtinos cirkuliacijos sferai. A. Smith’as, įvardydamas daiktinius elementus, sudarančius apyvartinį kapitalą, čia išskyrė 1) maisto produktų atsargas (išskyrus esančias tiesiogiai pas vartotojus); 2) žaliavas ir pusgaminius, dar nebaigtus gamybos proceso; 3) pagamintas, bet dar nerealizuotas prekes, esančias pas pardavėjus; 4) pinigus, būtinus visų kitų apyvartinio kapitalo dalių apyvartai ir paskirstymui. Jo nuomone, apyvartinis kapitalas nuolat yra apyvartoje ir jį sudarančios prekės atneša pelną jų savininkams, jei yra parduodamos gamybinio ciklo laikotarpiu (skirtingai nuo prekių, sudarančių pagrindinį kapitalą – pastarosios dalyvauja gamybos procese, nekeisdamos savininko). Svarbus apyvartinio kapitalo ypatumas – tai, kad jį jo sudarančios prekės savyje įkūnijusios savyje tam tikrą kiekybiškai išmatuojamą perkamąją galią, kuri grįžta savininkui, pardavus prekes. Ši aplinkybė vėlesnius tyrinėtojus atvedė prie apyvartinio kapitalo kaip piniginio kapitalo sampratos, ir tai turėjo katastrofiškų padarinių kapitalo teorijos plėtrai. Prie pagrindinio kapitalo A. Smith’as priskyrė: 1) mašinas ir kitus būtinus darbo įrankius; 2) statinius ir pastatus, skirtus prekybiniams-gamybiniams tikslams; 3) žemės pagerinimo priemones (išvalymą nuo akmenų, dirvos sausinimą, tręšimą, aptvėrimą ir pan.), darančias ją tinkama apdirbti; 4) visų visuomenės narių mokymusi ir treniravimusi įgytus darbinius įgūdžius bei naudingus gebėjimus. Taigi, sekdamas W. Petty, kuris kaip sudėtinę Anglijos nacionalinio turto dalį taip pat skyrė pačių gyventojų „vertę“, A. Smith’as į pagrindinio kapitalo sampratą įtraukė darbuotojų darbinius įgūdžius ir sugebėjimus, t. y. pagrindinis kapitalas lyg ir apėmė „žmogiškąjį kapitalą“. Viena vertus, toks požiūris galėjo būti naudingas analizuojant šios iš tikrųjų svarbiausios nematerialaus turto formos kaupimo procesą visuomenėje. Kita vertus, tai gerokai supainiojo problemą ir apsunkino aiškų politinės ekonomijos pagrindinių kategorijų panaudojimą, nes patys įgūdžiai ir sugebėjimai įvardyti kaip kapitalas, o tokiu atveju juos turintis darbuotojas turėjo būti nagrinėjamas kaip pelno gavėjas. Ryšį tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo A. Smith’as įžvelgė tame, kad pirmasis gali funkcionuoti ir atnešti pelno tik antrajam padedant arba jam dalyvaujant. Lygindamas pagrindinį ir apyvartinį kapitalą, A. Smith’as tvirtino, kad skirtumas tarp
jų yra tas, kad pirmasis atneša pelną „nepereidamas iš vieno savininko kitam arba be tolimesnės apyvartos“, o antrasis atlieka savininkui tą pačią funkciją (atneša pelną) „nuolat jo išleidžiamas viena forma ir grįždamas jam kita“. Vadinasi, pagrindinis kapitalas, pasak A. Smith’o, iš viso nedalyvauja apyvartoje, o apyvartinis – nuolat yra apyvartoje. A. Smith’as faktiškai tapatino įvairias kapitalo formas pirmiausia su jį sudarančių prekių natūraliomis, fizinėmis savybėmis ir todėl neteisingai suprato pagrindinio bei apyvartinio kapitalo apyvartos ypatybes. Pirmiausia negalima pasakyti, kad kapitalas, investuotas į mašinas ar pastatus, nedalyvauja apyvartoje, kadangi pastarieji visą laiką lieka savininko nuosavybė. Jų vertė konkretaus darbo dalimis perkeliama į gaminamą prekę, o apyvartinio kapitalo vertė visiškai įskaičiuojama į šią prekę. Taigi iš tiesų pagrindinis ir apyvartinis kapitalas – dvi gamybinio kapitalo rūšys. Jos viena nuo kitos skiriasi vertės perkėlimo būdais. Pavyzdžiui, mašina yra pagrindinis kapitalas kapitalistui, pastačiusiam ją savo audimo fabrike, bet ta pati mašina nėra pagrindinis kapitalas mašinų gamybos firmai: tai jos apyvartinis kapitalas prekine forma, prekinio kapitalo stadijoje. Analizuodamas kapitalo struktūrą, A. Smith’as taip pat nematė skirtumo tarp pavienio kapitalisto požiūrio ir visos visuomenės požiūrio. Tačiau, pavyzdžiui, kapitalistui pinigai banko sąskaitoje – dalis jo apyvartinio kapitalo, o šalies ūkiui kaip visumai jie tėra banko skola klientui ir nesudaro realaus kapitalo. Kaip minėta, A. Smith’as savo mokyme ypač daug dėmesio skyrė kapitalo kaupimui, vėliau tapusiam daugelio ekonominės plėtros teorijų svarbiausiu elementu. Iš esmės kapitalo kaupimo procese A. Smith’as matė istorinę misiją kapitalisto, kuris, taupydamas didelę dalį savo pajamų, plečia gamybą, suteikia darbą papildomam skaičiui darbininkų ir galiausiai prisideda prie visuomenės turto augimo. A. Smith’as parašė savotišką himną buržua taupumui ir smerkė dvarininkų išlaidumą, pastebėdamas, kad „kiekvienas išlaidautojas tampa visuomenės gerovės priešu, o kiekvienas taupus žmogus – visuomenės geradariu“. Tačiau jo pateiktas kapitalo kaupimo klausimo nagrinėjimas šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti keistokas. A. Smith’as niekur nekalba apie kapitalo įdėjimus, apie pagrindinio ir apyvartinio kapitalo didinimą, ką dabar laikome realiu kaupimu. Jis kalbėjo tik apie produktyvaus darbo papildomo kiekio įtraukimą į gamybą, o tai iš tiesų reiškia ne kaupimą, o ekonominį procesą, lydintį kaupimą ir su juo labai susijusį. Juk A. Smith’as kapitalo kaupimąsi vaizdavo kaip paprastą produktyvių darbininkų vartojimą, o pridedamosios vertės kapitalizavimą – kaip jos virtimą vien tik kintamu kapitalu. Tirdamas individualų kapitalą, A. Smith’as skirstė jį į pastovų ir kintamą. Tačiau jis manė, kad visuomeninis kapitalas visa savo apimtimi iki galo sudarytas iš kintamo kapitalo, t. y. suvedė kapitalą į tą jo dalį, kuri skiriama produktyviam darbui išlaikyti. A. Smith’o logika buvo tokia: kapitalisto taupumas didina fondą, skirtą produktyviems darbuotojams išlaikyti. Tai lemia darbininkų, kurie savo darbu didina jų kuriamų prekių vertę, skaičiaus augimą, o tai išjudina papildomą kiekį darbo. Jis metiniam produktui suteikia papildomą vertę ir taip didina tam tikros šalies žemės ir darbo metinio produkto mainomąją vertę. Visa tai, kas buvo pasakyta apie A. Smith’o ekonominius teiginius, leistų tikėtis, kad toliau jis turėjo išsakyti savo požiūrį į visuomeninę reprodukciją. Tačiau čia susiduriame su vienu keistumu. Tenka pripažinti, kad A. Smith’as neperėmė F. Quesnay genialių idėjų apie visuomeninės reprodukcijos mechanizmą. Tiksliau sakant, jis nepateikė savos visuomeninės reprodukcijos schemos vaizdžiu brėžiniu, kaip tai padarė F. Quesnay Ekonominėje lentelėje. Jis iš viso nieko nepiešė. Tik detaliai aprašė šį procesą žodine forma. Tačiau, kaip pažymėjo E. M. Maiburd’as,
keista ne tai, o kita. Susidaro įspūdis, kad daugelis iš vėlesnių mokslininkų nepastebėjo to, kad A. Smith’as pateikė tokį paveikslą. Pavyzdžiui, K. Marx’as Kapitalo antrajame tome, polemiškai nagrinėdamas požiūrius į visuomeninės reprodukcijos procesą, iš viso nekalba apie tas Tautų turto antrosios knygos 3 skyriaus vietas, kuriose A. Smith’as pateikia, jei taip galima sakyti, savąjį ekonominės lentelės variantą, apimantį paprastąją ir išplėstinę reprodukciją. A. Smith’o viso visuomeninio kapitalo reprodukcijos teorija sudaryta pagal jo pajamomis grindžiamą vertės teoriją. A. Smith’as teigė, kad visuminio visuomeninio produkto vertė, kaip ir atskiros prekės vertė, yra lygi darbo užmokesčio, pelno ir rentos sumai, t.y. ją suvedė į pajamas. Tai atspindėjo klaidingą pastovaus kapitalo reprodukcijos, jo vertės perkėlimo į darbo produktą proceso ignoravimą. Suprasdamas, kad gamybos procese kartu su „gyvojo“ darbo sąnaudomis naudojamos ir gamybos priemonės, A. Smith’as vis dėlto teigė, kad pastarųjų vertę galiausiai galima suskaidyti į pajamas (darbo užmokestį, pelną ir rentą). Taigi jis į visuminio visuomeninio produkto vertę neįskaičiavo pastovų kapitalą. Šis pastovaus kapitalo, kaip vertės sudedamosios dalies ignoravimas neleido jam analizuoti reprodukcijos proceso. A. Smith’o modelyje visas kasmet pagaminamas produktas, kasmet iki galo ir sunaudojamas. Aišku, kad tokiomis sąlygomis negalima ne tik išplėstinė, bet ir paprasta reprodukcija. Tiesa, spręsdamas reprodukcijos problemą A. Smith’as savo teorijoje skyrė bendrąsias ir grynąsias pajamas, tuo labai išplėsdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos sampratą. Bendrąsias pajamas jis įvardijo kaip tam tikros šalies bendrą metinį produktą, apėmusį visas medžiagines išlaidas, tarp jų ir pakartotiną žaliavų bei medžiagų įskaičiavimą nuosekliomis jų perdirbimo stadijomis (tai dabar vadiname bendruoju nacionaliniu produktu). O grynosiomis pajamomis A. Smith’as laikė mūsų grynąjį nacionalinį produktą – naujai per metus darbu sukurtą vertę, arba tą pajamų dalį, kurią šios šalies gyventojai gali, nenaudodami savo kapitalo, priskirti prie savo vartotojiškų atsargų. Tiesa, čia kyla neaiškumas, nes A. Smith’as grynąsias pajamas traktavo tik kaip asmeninio vartojimo fondą, neužsimindamas apie tą jų dalį, kuri turėtų būti panaudota gamybos plėtrai. Šį dalyką nebent galima paaiškinti tuo, kad jis nagrinėjo paprastą reprodukciją, gamybos proceso atkartojimą tais pačiais mastais. Tačiau, kita vertus, naudodamas tokį bendrųjų ir grynųjų pajamų skyrimą, A. Smith’as netiesiogiai – nustatydamas skirtumą tarp bendrųjų ir grynųjų pajamų – greta darbo užmokesčio, pelno ir rentos naudojo ketvirtą elementą – pastovų kapitalą. Vadinasi A. Smith’as metinio produkto vertę tapatino su per metus naujai sukurta verte, į pastarąją faktiškai neįskaičiuodamas sunaudotų gamybos priemonių vertės, t. y. pastovaus kapitalo. Tačiau apskaičiuodamas visuomeninio produkto vertę, netekęs pastovaus kapitalo vertės, A. Smith’as darė klaidingą išvadą, kad kapitalo kaupimas yra tolygus visos pridedamosios vertės virtimui papildomu darbo užmokesčiu. Jis manė, kad plečiantis kapitalistinei gamybai, tokiu pat tempu augs darbininkų paklausa ir jų darbo vartojimas, nes darė prielaidą, kad pajamos ir asmeninis vartojimas auga lygiagrečiai su gamyba. Ignoruodamas gamybinį vartojimą, A. Smith’as padarė išvadą, kad vartotojai visiškai apmoka visuomeninio produkto vertę, ir todėl perprodukcija yra negalima. Apibendrintai galime teigti, kad A. Smith’o ekonominio augimo teorija, radusi atgarsį daugumos ekonomistų-klasikų ir neoklasikų darbuose, susideda iš darbo produktyvumo augimo dėka darbo pasidalijimo ir produktyvaus darbo augimo kapitalo kaupimo būdu. Jeigu apjungiame šias dvi priežastis, galima grafiškai pavaizduoti A. Smith’o ekonominio augimo procesą makroekonominiu aspektu (žiūr.
4.1.2 pav., sudarytą remiantis A. A. Young’o (1928 m.) pateikta A. Smith’o teorijos interpretacija). Kapitalo padidėjimas
Gamybos išsiplėtimas
Rinkos išsiplėtimas
Darbo pasidalijimo rėmimas
Santaupos
Pertekliaus padidėjimas
Auganti masto grąža
Darbo produktyvumo augimas
4.1.2 pav. A. Smith’o ekonominio augimo procesas
4.1.2 paveiksle pavaizduota seka Kapitalo padidėjimas, Gamybos išsiplėtimas, Pertekliaus padidėjimas ir Santaupos rodo augimo procesą kaupiant kapitalą. Jei tai palygintume su D. Ricardo ar šiuolaikine neoklasikine augimo teorija, A. Smith’o augimo teorijos skirtumas matomas tame, kad jis įtraukė augančios masto grąžos akseleratorių per darbo pasidalijimą. Šis procesas yra pavaizduotas tokia kaita: Rinkos išsiplėtimas, Darbo pasidalijimo rėmimas, Darbo produktyvumo augimas ir Pertekliaus padidėjimas. Kadangi darbo pasidalijimas yra ribojamas rinkos dydžio, norint palaikyti ištisinį ekonomikos augimą, gamybos išsiplėtimą turi lydėti rinkos išsiplėtimas. Įvertinus A. Smith’o efektyvios paklausos teoriją bei jo mintį, kad bet kurios prekės pasiūla taps lygi jos efektyviai paklausai ilgu laikotarpiu, galima būtų daryti išvadą, kad gamyba turi plėstis efektyvios paklausos augimo laipsniu norint palaikyti augimo procesą, pavaizduotą 4.1.2 paveiksle, tuo pat metu išlaikant natūralią kainą. Gali kilti klausimas: kodėl A. Smith’as aprašydamas visuomeninės reprodukcijos procesą nenaudojo skaičių, kaip tai darė F. Quesnay? Atidžiai skaitant Tautų turtą, galima pastebėti, kad A. Smith’as pagrįsdamas savo samprotavimus niekada nesinaudojo skaitmeniniais pavyzdžiais, teikdamas pirmenybę logikos priemonėms. Ir tik kartais (labai retai) leisdavo sau skaitmeniniu pavyzdžiu parodyti tai, kas jau buvo įrodyta logiškai. 4.1.9. Ekonominės politikos problemos Drąsiai galima teigti, kad iš visų Švietimo mąstytojų, įtakingiausiai liberaliųjų principų sistema buvo išdėstyta ir pagrįsta A. Smith’o Tautų turte. Jo analizei šiame darbe būdingi trys svarbūs bruožai, kuriuos vėliau perėmė liberalūs jo palikuonys. Pirmiausia tai idėja, kad žmonių visuomenė formuojasi pereidama įvairius etapus, epochas ar sistemas, kurios užsibaigia komercine, arba laisvos verslininkystės, sistema. Antra, A. Smith’as, kaip ir visi didieji klasikiniai liberalai, pripažįsta, kad ekonominė sistema turi savo natūralų atitikmenį konstitucinėje santvarkoje, kurioje yra garantuotos pilietinės ir politinės laisvės. Pagaliau A. Smith’o sistema yra akivaizdžiai individualistinė, ir joje socialinės institucijos traktuojamos kaip žmogiškųjų individų veiksmų padariniai, bet ne kaip žmogiškosios intencijos ar išmonės kūriniai.
A. Smith’as skyrė daug dėmesio Anglijos ekonominės politikos pagrindimui tobulos konkurencijos epochoje. Dėl to pagrindinis jo keltas reikalavimas – užtikrinti ekonominę laisvę, valstybės nesikišimą į ekonominį gyvenimą. Šis laisvos konkurencijos ir laisvos prekybos siekis buvo nukreiptas prieš valdančiosios galios savivalę, o jo galutinis tikslas buvo išvaduoti pramonę ir prekybą iš merkantilizmo pančių. Vėlesnėse diskusijose šiuo klausimu A. Smith’o keltas uždavinys tapo stereotipiniu. Tautų turto ketvirtojoje knygoje A. Smith’as, pagal natūralios tvarkos nuostatus ir visumos interesus, reikalavo ūkinės laisvės ir numatė tos laisvės ribas: „Kadangi visos privilegijos ir apribojimų sistemos turi būti pašalintos, tai savaime susidarys aiški ir tikra prigimtinės laisvės sistema. Kiekvienas žmogus, kiek jis nepažeidžia įstatymų, visiškai laisvas siekti savo interesų pasirinktu keliu. Laisvos konkurencijos sąlygomis jis gali veikti savo uolumu ir kapitalu kartu su visais kitais žmonėmis ir žmonių klasėmis“. Bet koks valstybės kišimasis į šį procesą tik trikdytų ir griautų šios „natūralios“ sistemos funkcionavimą ir padarytų žalos visuomenei. Taigi, šioje A. Smith’o sistemoje valdžia „visai atleidžiama nuo tos prievolės, kurią mėginant atlikti nebūtų išvengiama nusivylimų, ir kuriai tinkamai atlikti nepakaktų jokios žmonių išminties ir mokslo, būtent – nuo prievolės kontroliuoti privačių žmonių darbą ir kreipti jį į tokius verslus, kurie geriausiai atitinka visuomenės interesą“. Kišimasis į rinkos santykius, kad ir kokiais aukštais motyvais jis vadovautųsi, niekada neduoda visuomenei naudos ir dažniausiai padaro jai tik nuostolius. Toliau A. Smith’as sarkastiškai pastebi: „Nesu matęs, kad kas nors gera būtų padaryta tų, kurie vaizduojasi plušą visuomenės labui“. Iš šio dėmesio ūkinei laisvei seka ir A. Smith’o valstybės santykiai su ūkiniu gyvenimu – valstybės ekonominė politika. Tačiau tenka pažymėti, kad šiuo atžvilgiu jis nesukūrė kokybiškos valdymo teorijos ir Tautų turte pateiktas valstybės funkcijų aptarimas buvo grindžiamas fiziokratų dėsniu: laissez faire, laissez passer (teorija, teigiančia, kad vyriausybė turėtų kuo mažiau kištis į ekonomikos valdymą; neatsitiktinai Thomas Carlyle laissez-faire doktriną apibūdino kaip „anarchiją plius policininkas“). A. Smith’as labai neigiamai žiūrėjo į merkantilizmą ir aštriai kritikavo jo teoriją bei praktiką. Mokslininkas detaliai išnagrinėjo visas merkantilistinės ekonominės politikos formas, stengdamasis parodyti jų neracionalumą ir kenksmingumą gamybinių jėgų plėtrai. Tautų turto pirmos knygos 10 skyriuje jis griežtai pasisakė prieš cechinę reglamentaciją, pasenusius įstatymus, išimtines prekybos korporacijų privilegijas ir prekybinę monopoliją, bei apskritai, prieš bet kokią monopoliją, nes, kaip jis rašė: „To paties verslo žmonės retai susitinka tarpusavyje, bet jų pokalbiai visuomet baigiasi sąmokslu prieš visuomenę arba kokiu nors susitarimu padidinti kainas“. A. Smith’o nuomone, bet koks įvykių stichinės eigos ir konkurencijos ribojimas neišvengiamai stabdys ekonominę plėtrą. Todėl jis ragino atšaukti visus pusiau feodalinius ribojimus, varžančius darbo jėgos mobilumą bei galimybę ją laisvai parduoti kapitalistams, pasisakė už visišką prekybos žeme laisvę, o tai turėjo spartinti kapitalizmo plėtrą žemės ūkyje. (A. Smith’as neatsitiktinai laikė fiziokratus savo sąjungininkais ekonominės politikos srityje, nes šie taip pat pasisakė už ekonominę laisvę, agrarinio kapitalizmo plėtrą.) A. Smith’as siūlė atšaukti pramonės ir užsienio bei vidaus prekybos valstybinį reguliavimą, imti akcizus (netiesioginius mokesčius) tik norint užtikrinti būtinas valstybei pajamas, o ne daryti poveikį gamybai ir vartojimui. Tačiau kai kurias valstybės funkcijas A. Smith’as vertino palankiai, vertindamas valstybinį viešosios tvarkos palaikymą šalyje ir jos užsienio saugumo užtikrinimą kaip būtinas sąlygas sėkmingai ūkio plėtrai. Anot A. Smith’o, „tris gana svarbias“ valstybės
pareigas (kurių pirmos dvi atitinka valdžios funkcijas, numatytas dar J. Locke’o liberalizmo Magna Charta tapusiame veikale Du traktatai apie pilietinę valdžią (1688 m.), kuriame pirmą kartą pagrindiniai liberalios pasaulėžiūros elementai kristalizavosi į nuoseklią intelektualinę tradiciją, prasiveržusią galingu, nors dažnai susiskaldžiusiu politiniu sąjūdžiu) sudaro (tai pabrėžta ketvirtosios knygos 9 skyriuje ir penktosios knygos 1 skyriuje): 1) garantuoti išorinį saugumą, t. y. saugoti tautą nuo užpuolimo, ginti jos nepriklausomybę (skirtingai nuo rašytojų – humanistų, kurie nereguliarią armiją laikė laisvės ir nepriklausomybės garantu, A. Smith’as siūlė nuolatinę armiją, kaip geriausią gynybos būdą ir teigė, kad prekybinėje visuomenėje, saugomoje nuolatinės armijos, susirūpinimas nacionalinėmis galiomis išsprendžiamas maksimizuojant ekonomikos augimą, o prekyba sukuria taiką, kadangi ji gimdo „ryšį tarp tautų ir individų, ryšį tarp vienybės ir draugystės“ ir suteikia galimybes tolesniam klestėjimui); 2) užtikrinti vidinį saugumą, t. y. saugoti kiekvieną tautos narį nuo neteisybės ar kitų jos narių skriaudos, vykdant „administracinio teisingumo“ sistemos priežiūros funkciją (A. Smith’o nuomone, tai padėtų ne tik užtikrinti tvarką, bet pasitarnautų ir keletui kitų tikslų, pavyzdžiui, padidintų žmonių laimingumą, laisvę); 3) steigti ir išlaikyti tam tikrus viešuosius darbus ir tam tikras viešąsias institucijas, „kurias kurti ir išlaikyti niekada neapsimokėtų jokiam atskiram individui ar nedideliam jų skaičiui, nes jų pelnas niekada negalėtų atlyginti vieno ar nedaugelio individų išlaidų, nors jų nauda Didžiajai visuomenei dažnai su kaupu atlygina šias išlaidas“ (A. Smith’ui pagrindė tema čia yra profesinis ir mokslinis išsilavinimas. Faktiškai, trečiąją valdžios užduotį jis formulavo kaip atsakymą į problemą, kuri vėliau ekonomikos teorijoje išgarsėjo kaip „viešųjų gėrybių“ (public goods) problema). Ypatingą reikšmę A. Smith’as skyrė valstybės finansinei veiklai. Tautų turto penktoji knyga (paskutinis skyrius) tiesiogiai skirta valstybinio biudžeto ir valstybinės skolos analizei. Jis pateisino tik tas valstybės išlaidas, kurios daromos visos visuomenės interesų vardan. A. Smith’as iškėlė „pigios valstybės“ tezę, kurią propagavo ir visi kiti klasikinės politinės ekonomijos atstovai. Tautų turto penktosios knygos 2 skyriuje A. Smith’as padėjo pagrindus valstybės mokesčių politikai, aptardamas garsiuosius keturis apmokestinimo principus. Jis rašė, kad mokesčiai turi atitikti „valstybės piliečių jėgas ir galimybes“, t. y. priklausyti nuo to, kiek jie gauna pajamų, saugomi šios valstybės (Tautų turte A. Smith’as kelis kartus minėjo kilnojamo turto – kapitalo savininkų gebėjimą išvykti į kitą valstybę kaip veiksmingą priemonę prieš grobikišką mokesčių politiką); būti tiksliai ir nedviprasmiškai nustatyti kiekvienam veikliam žmogui; be to, mokesčių rinkimas turi būti kiek įmanomai pigiausias; o šio rinkimo laikas ir forma turi maksimaliai atitikti mokėtojų interesus. Kalbant apie apmokestinimą, A. Smith’as griežtai skyrė prabangos ir pirmo būtinumo prekes. Pagal jo apibrėžimą pirmo būtinumo prekės gali skirtis skirtingose vietose arba skirtingu laiku. Veikalo rašymo laiku lininiai drabužiai, odiniai batai ir minimalus maisto kiekis bei pastogė buvo laikomi dalykais, reikalingais minimaliam tinkamam pragyvenimo lygiui. A. Smith’as stipriai kritikavo druskos, muilo ir kitus panašius pirmo būtinumo prekių mokesčius, kaip neteisingus, atimančius lėšas iš vargingiausių visuomenės sluoksnių. O prabangos mokesčius, tokius kaip tabako mokestis, jis laikė labai gerais, kadangi niekas prievarta neverčiamas mokėti šį mokestį. A. Smith’as rašė: „Mokesčiai, skirti apmokestinti prabangos prekes, nepakelia jokių kitų prekių kainos, išskyrus apmokestintas [...] [Jie] galiausiai sumokami apmokestinamų prekių vartotojų, be jokio atpildo“.
A. Smith’as pasisakė prieš lendlordų mokestinį imunitetą, laikydamas pačiu tinkamiausiu valstybinio apmokestinimo objektu žemės rentą. Be to, jis savo mokesčių teorijoje teigė, kad pelno mokestis yra neveiksmingas, nes verslininkas (įmonininkas) nuostolius dėl pelno mokesčio būtinai perkels ant vartotojo pečių, didindamas savo produkcijos kainą. Negana to, A. Smith’as laikė, kad netikslinga apmokestinti darbo užmokestį, nes „visais atvejais tiesioginis darbo atlyginimo mokestis ilgu laikotarpiu nulemia du dalykus: rentos sumažėjimą ir gaminamų prekių kainų pakilimą“. Jis rašė, jog šį mokestį taip pat teks mokėti verslininkui (įmonininkui), nes pastarasis privalo užtikrinti darbininkui gyvenimo minimumą. Dėl to kapitalistas ir šiuo atveju bus priverstas perkelti mokesčius ant vartotojų pečių. Tik rentos mokestis negali būti niekam perkeltas, ir jis iš tikrųjų sumažins žemvaldžių pajamas. Taigi A. Smith’o rekomenduota mokestinė politika buvo aiškiai antifeodalinė. A. Smith’as merkantilizmo teorinę kritiką papildė protekcionizmo politikos kritika. Jis prieštaravo prieš bet kokius užsienio prekybos suvaržymus ir teigė, kad prekybos laisvė naudinga visų visuomenės narių interesams. Juk esant prekybos laisvei ir laisvai konkurencijai, kiekviena šalis gamins tas prekes, kurias ji galės pigiausiai pagaminti. Taip susidarys geriausias tarpvalstybinis darbo pasidalijimas, kai kiekviena valstybė turės naudos, nes, esant laisvai konkurencijai, bus galima pirkti pigiausiai, o savo šalies produktus, kurie gaminami natūraliomis sąlygomis mažiausiomis išlaidomis – parduoti brangiausiai. A. Smith’as rašė: „Labai geros vynuogės gali būti išaugintos Škotijoje ir labai geras vynas gali būti pagaminamas iš jų, bet vyno pagaminimo sąnaudos bus apie 30 kartų didesnės, nei panašios kokybės vynas galėtų būti nupirktas iš užsienio valstybių. Todėl argi pagrįstas yra įstatymas, draudžiantis importuoti visus vynus vien tam, kad skatintų gaminti raudoną vyną [...] Škotijoje?“. Nors tai netrukdė A. Smith’ui Tautų turto ketvirtosios knygos 2 skyriuje, skirtame kvietimui prisidėti prie laisvos prekybos, pateisinti protekcionistinę politiką kaip priemonę apsaugoti naujas dar silpnas ar tas šalies pramonės šakas, kurios teikia darbo daugeliui žmonių. Juk humaniškumas reikalauja, „kad prekybos laisvė būtų įvesta tik palengva. Elgiantis priešingai, gali iš karto tūkstančiai žmonių netekti savo įprasto darbo ir pragyvenimo šaltinių“. Vadinasi A. Smith’as atsižvelgė į šalies istorinę ūkio plėtrą. Jis pateisina protekcionizmą ir kaip atsakomąją priemonę prieš užsienio tarifus. Įdomus A. Smith’o požiūris ir į pačios prekybos struktūrą. Čia Tautų turto autorius pabrėžia aspektus, visiškai priešingus merkantilizmo principams. Jis pagal naudingumą šaliai į pirmą vietą iškelia vidaus prekybą, antrą – užsienio prekybą, o trečią – tranzitinę prekybą. Šią eilę A. Smith’as nustatė pagal du kriterijus: a) produktyvaus darbo kiekį, kurį leidžia veikti kapitalas; b) mainomosios vertės kiekį, kuriuo kiekviena iš šių veiklų padidina šalies metines pajamas. A. Smith’o argumentai buvo tokie: „Kapitalas, investuojamas į šalies vidaus prekybą visuomet skatina ir apima didesnį kiekį produktyvaus darbo šioje šalyje ir padidina jos metinio produkto vertę didesniu mastu, nei tokios pat apimties kapitalas, panaudotas užsienio prekyboje vartojimo prekėmis. Kapitalas, panaudojamas pastarojoje, abiem atžvilgiais dar pranašesnis lyginant su to paties dydžio kapitalu, investuotu į tranzitinę prekybą“. Dėl to A. Smith’as taip suformulavo pagrindinį politinės ekonomijos uždavinį: „Kiekvienos šalies pagrindinis politinės ekonomijos uždavinys yra didinti jos turtą ir galią. Todėl ji neturi teikti pirmenybės ar ypač skatinti užsienio prekybą vartojimo prekėmis lyginant su vidaus prekyba ar tranzitinę prekybą lyginant su pirmomis dvejomis“. Vis dėlto pagal veikalo Tautų turtas tekstą būtų sunku A. Smith’ą pavadinti „industrinės revoliucijos“ pranašu ir pramoninkų interesų gynėju! Priešingai, jis visa
savo esybe linko į žemės ūkį ir nepraleido nė vienos progos to parodyti. Visa jo knyga, jos kritika ir sarkazmas nukreipti prieš „nevaldančių ir neturinčių valdyti pasaulio pirklių bei pramoninkų žeminantį godumą ir gobšumo dvasią“. Pirkliai ir šeimininkai – pramoninkai – yra nekenčiamos merkantilistinės sistemos kūrėjai. Todėl Tautų turte beveik niekur nėra net užuominos, kad būtent šie žmonės tada kreipė Angliją, kuri pirmiausia tebebuvo prekybos ir žemės ūkio šalis, link naujos pramoninės epochos. Iš tiesų, knygoje visai nematyti, kad A. Smith’as suprato gyvenąs neįtikėtinų ekonominių permainų, prasidėjusios Pramonės revoliucijos metu. Jis kalbėjo apie mašinų, lengvinančių ir taupančių darbą, išradimą, bet naujovių pavyzdžių sėmėsi iš viduramžių, net neužsimindamas apie didžiuosius savo laiko anglų tekstilės pramonės technikos išradimus (Richard’o Arkwright’o (1732–1792 m.) 1769 m. užpatentuotą vandens varomą verpimo mašiną, Kay’aus „skrajojančią“ šaudyklę, James’o Hargreaves’o (mirė 1778 m.) verpstę, Samuel’io Crompton’o (1753–1827 m.) 1783 m. patobulintą verpimo mašiną, Cartright’o 1785 m. išrastas mechanines stakles), nors su kai kuriais iš jų autorių (pavyzdžiui, garo mašinos išradėju, Glazgow universiteto laborantu James’u Watt’u (1736–1819 m.), kuriam sykį net padėjo apeiti vieno iš amatininkų cechų draudimą tęsti bandymus) buvo asmeniškai pažystamas... Tiesą sakant, A. Smith’as iš viso į šiuos išradėjus žvelgė su nepasitikėjimu ir savo antroje Tautų turto knygoje smerkė škotų bankininkus už tai, kad jie per lengvai dalijo kreditus „plačių užmojų įmonėms“, tuo metu steigtoms Škotijoje. Kita vertus pramoninės revoliucijos reikšmės nesupratimas A. Smith’o Tautų turte – istoriškai paaiškinamas reiškinys. Juk pasak ryškiausio XX a. prancūzų istoriko F. Braudel’o, Pramonės revoliucija buvo tipiškas lėtas ir iš pradžių sunkiai pastebimas judėjimas bei sudėtingas procesas. A. Smith’as gyveno tarp pirmųjų tos revoliucijos ženklų, to net nesuvokdamas. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite ekonominę padėtį ir kapitalo kaupimo šaltinius Anglijoje XVIII a. viduryje. 2. Apibūdinkite A. Smith’o metodologijos ypatumus. Kas sudarė jo ekonominio žmogaus ir nematomos rankos koncepcijos esmę? 3. Aptarkite A. Smith’o svarbiausio ekonominio veikalo Tautų turtas struktūrą ir pavienių knygų turinį. 4. Kokias visuomenės klases išskyrė A. Smith’as? Palyginkite jo poziciją šiuo klausimu su fiziokratų mokymu. 5. Kaip A. Smith’as traktavo vertę? 6. Kaip A. Smith’as traktavo pinigus ir žemės rentą? 7. Kuo skyrėsi A. Smith’o ir fiziokratų mokymai apie pelną? 8. Kuo skiriasi A. Smith’o ir W. Petty darbo užmokesčio traktuotės? 9. Apibūdinkite A. Smith’o mokymą apie kapitalą ir jo reprodukciją. 10. Apibūdinkite A. Smith’o požiūrį į darbo našumą ir produktyvų bei neproduktyvų darbą. 11. Kas buvo būdinga A. Smith’o mokymui apie valstybės ekonominę politiką? 12. Kaip suprantate Laissez-faire principą. Ar jis aktualus šiandien? 13. Palyginkite F. Quesnay ir A. Smith’o reprodukcijos teorijas. 14. Ar sutinkate su J. A. Schumpeter’io pateiktu J. Turgot Apmąstymų… ir A. Smith’o Tautų turto palyginimu? Kodėl? Pateikite savo argumentus.
15. Aptarkite cirkuliacinius srautus 4.1.2 paveiksle, įvertinant, kad A. Smith’o darbo pasidalijimas nebūtinai turi būti interpretuotas kaip statiškas masto grąžos augimas. 16. Kaip, Jūsų nuomone, būtų galima sujungti A. Smith’o augimo teoriją ir jo kainos teoriją? LITERATŪRA Smith A. Tautų turto prigimties ir priežasčių Tyrimas: I–III knygos /iš anglų kalbos vertė Jonas Čičinskas. – Vilnius: Margi raštai, 2004. Smith A. The Wealth of Nations. Edwin Cannan (ed.). – New York: Modern Library, 1937 [1776]. Smith A. An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations. – Oxford: Oxford Economic University Press, 1983. Smith A. The Theory of Moral Sentiments. – Indianapolis: Liberty press, 1985. Смит А. Иследование о природе и причинах богатства народов. – Москва: Соцэкгиз, 1962. Антология экономической классики. /Предисловие И. А. Столярова. – Москва: МП “Эконов” – “Ключ”, 1993. – С. 79-396. Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 54-111. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 79-111. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 290-297. Degutis A. Individualizmas ir visuomeninė tvarka. – Vilnius: Eugrimas, 1998. – P. 19-27. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 47-81. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 168-209. Hirschman A. O. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prieš jo triumfą. – Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2001. – P. 44; 55; 88-96. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 99-126. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 41-53. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P. 3-15. Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 71-102. Young A. Increasing returns and economic progress //Economic Journal. 1928. N.38. P.527-542. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 142-173. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 221-256. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 54-65. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 70-99.
Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 85-110. Hollander S. The Economics of Adam Smith. – Toronto: University of Toronto Press, 1973. Skinner A. S. Adam Smith, science and the role of the imagination. /In: W. B. Todd (ed.). Hume and the Enlightenment. – Edinburgh: Edinburgh University Press, 1974. – P.164-188. Skinner A. S., Wilson T. (eds.). Essays on Adam Smith. – Oxford: Oxford University Press, 1975. Winch D. Adam Smith’s Politics. – Cambridge: Cambridge University Press, 1990. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 33-61. Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. – Москва: Экономика, 1995. – C. 51-90. Негиши Т. История экономической теории / Пер. с англ. под ред. Л. Л. Любимова и В. С. Автономова. – Москва: АО Аспект Пресс, 1995. – С. 93-130. Всемирная история экономической мысли. Т. 2. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1988. – С.20-43. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 57-68. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 78-94. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 104-116. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 62-75. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – Москва: Финансы и статистика, 2002. – С. 27-41. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 41-57. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 59-68. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 155-180. Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. – Москва: Изд-во РАГС, 2002. – С. 15-22. Аникин А. В. Адам Смит. – Москва: Молодая гвардия, 1968. – 255 c.
4.2. D. Ricardo ekonomikos teorija Negalima nepripažinti istorinio fakto: daugelio verslininkų, ir pirmiausia David’o Ricardo, indėlis į ekonomikos mokslo plėtrą yra didžiulis. L. von Mises’as Pagrindinės sampratos: Mašininė gamyba. Pramoninė revoliucija. Darbinė vertės teorija. Mainomoji vertė. Vartojamoji vertė. Darbo našumas. Visuomeniškai būtinas darbas. Nepalankios gamybos sąlygos. Vidutinė pelno norma. Natūrali kaina. Rinkos kaina. Darbo užmokesčio „natūralus dėsnis“. Darbininkų gyvenimui būtinų lėšų vertė. Gyventojų skaičiaus dėsnis. Pelno normos mažėjimo dėsnis. Diferencinė renta. Absoliuti renta. Dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnis. Kiekybinė pinigų teorija. Absoliučių ir santykinių pranašumų principas. Reprodukcijos teorija. Stacionari būklė. Pagalbinės sampratos: Pesimizmas. Aksiomatikos (dedukcijos) ir sintezės metodai. Abstrakcijos metodas. Paskirstymo sfera. Retumas. Abstraktus darbas. Vertė. Turtas. Prekės naudingumas. Pinigai. Bendrosios ir grynosios pajamos. Visuomenės klasių prieštaravimai skirstant pajamas. Gamybos sąnaudos. Pagrindinis ir apyvartinis kapitalas. Gamybos šakinė struktūra. Fiziokratų ir A. Smith’o supratimu spontaniška ekonomikos plėtra yra naudinga ir pavieniam žmogui, ir tautai. Tačiau po A. Smith’o veikalų atsirado naujų teorijų, kurių autoriai ekonominiame gyvenime įžvelgė daug netvarkos, netobulumo, net blogybių. Šių teorijų kūrėjai buvo pavadinti pesimistais. Tokiu pavadinimu nenorima jų nei peikti, nei smerkti. Iš tiesų, jų teorijos labiau realios nei optimistų, kurie mėgins jas nuneigti. Ryškiausi pesimistų atstovai buvo D. Ricardo ir T. Malthus’as. 4.2.1. D. Ricardo ir jo laikmetis Vienas žymiausių (ar net žymiausias) Anglijos klasikinės politinės ekonomijos atstovų buvo David’as Ricardo (1772–1823 m.). Jis moksliškai kritikavo savo garsiojo pirmtako A. Smith’o klaidas ir, išanalizavęs ekonominius reiškinius bei procesus, suformulavo daug ekonominių dėsnių, tapusių kertiniais politinės ekonomijos rūmo akmenimis. Faktiškai D. Ricardo buvo paskutinis žymus klasikinės politinės ekonomijos atstovas. D. Ricardo ekonominiai veikalai pasirodė XIX a. pradžioje, pramoninio perversmo laikotarpiu, kai daugelio pasaulio šalių ekonomikose eita nuo rankų darbu grįstos manufaktūrinės gamybos prie stambiosios, fabrikinės pramonės, rinkos infrastruktūros kūrimo (Anglijoje pirmiausia medvilnės pramonėje, paskui pamažu ir kitose lengvosios pramonės šakose, o galiausiai ir sunkiojoje pramonėje), o Anglija, pramonės išsivystymo lygiu pralenkusi kitas šalis, daugeliui dešimtmečių tapo „pasaulio dirbtuvėmis“: šalis gamino apie pusę pasaulio rinkos pramoninių prekių ir apie trečdalį pasaulinės pramoninės produkcijos. Pramoninio perversmo Anglijoje
laikotarpiu susiklostė naujas gamybinių jėgų išsidėstymas. Smulkūs nepriklausomi valstiečių ūkiai savo arba išsinuomotoje žemėje nyko užleisdami vietą stambiajai žemėvaldai ir kapitalistinių fermerių nuomininkų ūkiui. Formavosi žemės ūkio proletariatas. Jis kartu papildydavo šachtininkų, žemkasių, mūrininkų, fabrikų darbininkų gretas. Kaimo gyventojų sąskaita išaugo miestų gyventojų skaičius. Europoje labiausiai urbanizuota tapo būtent britų bendruomenė, kurioje iš dešimties anglų net devyni gyveno mieste. Tačiau Anglija, –vienas iš aktyviausių pramonės regionų, bene pirmoji patyrė ir didelės urbanizacijos padarinius: plečiantis miestams aštrėjo socialinės problemos, kurių nemažai buvo jau ir iki prasidedant industrializacijai. Darbininkų susitelkimas miestuose galutinai nutraukė jų ryšį su žeme. Stambiuose fabrikuose dingo patriarchaliniai santykiai tarp šeimininko ir darbininko. Jei manufaktūrose reikalauta iš darbininko aukštos kvalifikacijos, tai fabrikuose plačiu mastu buvo pradėtas naudoti neapmokytų darbininkų, moterų ir vaikų darbas. Mašinų paplitimo padarinys buvo darbo dienos ilgėjimas, darbo intensyvumo augimas ir darbo užmokesčio mažėjimas. Nedarbas tapo masinis. Tuo pat metu pramoninė buržuazija tapo vyraujančia jėga, į antrą vietą nustūmusi prekybinę ir bankinę buržuaziją. Gyvenimo kelias. D. Ricardo gimė stambaus Londono biržos maklerio – žydų kilmės išeivio iš Olandijos, XVIII a. 7-ajame dešimtmetyje persikėlusio į Angliją, šeimoje, kaip trečias vaikas iš septyniolikos. Jam niekada neteko mokytis koledže ar universitete, nes dėl tėvo, pagarsėjusio kaip gana nuobodus, tačiau labai garbingas ir kilnus žmogus, poveikio nuo vaikystės jis ėmėsi gilintis į komerciją, padėdamas jam vykdyti prekybines ir biržos operacijas. Užtat jau 16 metų D. Ricardo, nors ir neturėdamas nuoseklaus išsilavinimo, jau galėjo savarankiškai susidoroti su daugeliu tėvo verslo pavedimų biržoje ir kontoroje. Jaunystėje pasimokęs paprastoje pradinėje mokykloje, o paskui kelerius metus – Amsterdamo prekybos mokykloje, toliau jis lavinosi savarankiškai. Studijavo matematiką, fiziką, chemiją, geologiją. Tačiau D. Ricardo 1799 m. rimtai išstudijavęs Tautų turtą (pasakojama, kad Bato kurorte, kuriame gydėsi jo žmona – iš kvakerių šeimos kilusią panelę Wilkinson jis vedė prieš tėvo valią, – užsukęs į viešąją biblioteką, jis atsitiktinai pasklaidė garsųjį A. Smith’o veikalą ir juo susidomėjo), ypač susidomėjo teorinės ekonomikos problemomis. Nuo tada turtingasis D. Ricardo mineralogijos tyrinėjimus vis dažniau keitė į politinę ekonomiją, ieškančią, kaip jis manė, atsakymų į klausimus apie visuomenės materialaus turto priežastis. Pirmieji D. Ricardo darbai, pasirodė, autoriui artėjant prie keturiasdešimtmečio ribos (1809–1811 m.). Jie buvo skirti pinigų ir jų cirkuliacijos analizei. Politinės ekonomijos tyrinėjimams atsirado daugiau laiko, kai D. Ricardo 1814 m., būdamas 41 m. amžiaus, jausdamasis, kaip vėliau rašė laiške J. Mill’iui, „pakankamai turtingas kad galėtų patenkinti visus savo troškimus ir pagrįstus greta esančiųjų norus“, pasitraukė iš prekybos vertybiniais popieriais verslo, nusipirko dvarą Gatcomb Park’e ir pradėjo gyventi kaip kaimo džentelmenas. 1815 m. išėjo nedidelis jo pamfletas Tyrimas apie mažos grūdų kainos įtaką kapitalo pelnui, kuriame D. Ricardo polemizavo su geru savo draugu T. Malthus’u, teigdamas, kad žema grūdų kaina dėl laisvos prekybos lemia kapitalo kaupimą aukštos pelno normos būdu. Tačiau iš šių smulkių poleminių raštų dar negalima buvo nuspėti, kokiems giliems apmąstymams apie pagrindinius ekonomikos mokslo klausimus buvo atsidėjęs D. Ricardo – ir tai, atrodo, vien tik savo malonumui, nes jie, kaip matyti, nebuvo skiriami viešumai. Pagaliau, 1817 m. balandžio mėnesį, primygtinai „spaudžiant“jo artimam draugui J. Mill’iui vyresniajam (J. S. Mill’io tėvui) atsidėti moksliniam darbui ir parašyti knygą
– tam šis ragino dar 1815 m. vasarą, 750 egzempliorių tiražu išėjo pagrindinis D. Ricardo veikalas Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principai. Taigi svarbiausias jo veikalas pasirodė visai kitaip negu A. Smith’o Tautų turtas. Audringa epocha nedavė jam ilgų metų kruopščiam darbui. Šiame veikale D. Ricardo, nepaisant padrikos turinio kompozicijos (knyga sudaryta visiškai padrikai: skyriai tarytum atitiktinai išdėstyti vienas greta kito), „sauso“ stiliaus ir nuolatinio hipotetinio metodo naudojimo, labai sunkinančio knygos skaitymą, pateikė, lyginant su A. Smith’u, gerokai vientisesnę, logiškai darnesnę ir nuoseklesnę ekonominę sistemą. Pastebėtina, kad ši labiausiai D. Ricardo išgarsinusi knyga – taip pat yra puikus išradingos polemikos bei aukštų mokslinės etikos principų pavyzdys, nusipelnantis pagarbos ir mūsų laikais. 1821 m. išleistas trečiasis veikalo leidimas, susidedantis iš 32 skyrių, su reikšmingais pataisymais ir nauju skyriumi Apie mašinas (P. Sraffa jį įvardijo veikalo „pačiu revoliucingiausiu pokyčiu“), kuriame D. Ricardo prisipažino klydęs manydamas, kad mašinų įdiegimas (apyvartinio kapitalo pavertimas fiksuotu kapitalu) po trumpesnio ar ilgesnio laikotarpio visada naudingas darbininkams, kaip ir kitoms klasėms, nes visi galės pirkti mašininiu būdu pagamintas pigesnes prekes. Jis pripažino, kad darbininkams teks nukentėti visais tais atvejais, kai mašinos, padidindamos neto produktą, sumažina pramonės bruto produktą, nes tai sukels nedarbo padidėjimą (t. y. „perteklinius gyventojus“, D. Ricardo kalba tariant) arba darbininkų realaus atlyginimo sumažėjimą (vėl gi D. Ricardo kalba tariant, „darbininko sąlygų pablogėjimą“). Tiesa, D. Ricardo manė, kad tokie atvejai bus dažni, bet iš tikrųjų jie tapo tik reta išimtimi. Išleisdamas savo veikalą, verslininkas D. Ricardo tikriausiai nė nenujautė, kad tuo jis išjudins kapitalistinio pastato pamatus. Kita vertus, galima suprasti, kodėl toks neįprastas D. Ricardo kelias į mokslą jo amžininkams kėlė nuostabą. Vienas D. Ricardo pasekėjas 1821 m. net entuziastingai rašė: „Kur matyta, kad vienas anglas, ir dar ne iš akademinio mokslo pasaulio, o suvaržytas komercinių ir visuomeninių rūpesčių, padarytų tai, ko negalėjo nė per plauką pastūmėti visi Europos universitetai ir ištisas mokslinės minties šimtmetis“. Bet tokia jau buvo istorinė tiesa. Kaip vaizdžiai apibūdino J. M. Keynes’as, „D. Ricardo taip pat visiškai įsivyravo Anglijoje, kaip šventoji inkvizicija Ispanijoje“. Praktinė D. Ricardo veikla buvo labai įvairi: jis buvo biržos brokeris (beje, lydimas sėkmės – žaisdamas biržoje jis gana greitai sukaupė turtą, įvertintą apie 40 milijonų frankų, ir tapo vienas turtingiausių savo laiko žmonių Anglijoje), matematikos dėstytojas, du kartus išrinktas šerifu. 1819–1823 m. (t. y. iki mirties savo namuose Glosteršyre, kur, pasitraukęs iš verslo, gyveno kaip paprastas žemės nuomininkas), atsisakęs jam visada buvusios svarbiausios veiklos verslo srityje, norėdamas valstybiniu lygiu įgyvendinti savo ekonomines idėjas, net ir nepasižymėdamas oratoriniais sugebėjimais – greičiau priešingai (!), – jis buvo labai įtakingas Anglijos parlamento Žemųjų Rūmų (kur nusipirko vietą iš airių lordo Portarlington’o ir tuoj pat pamiršo savo rinkėjus tolimame Airijos užkampyje) narys, kovojęs prieš įvairius prekių mainų ribojimus, pirmiausia prieš „javų įstatymus“, nuo XVII a. pabaigos Anglijoje reguliavusius grūdų ir kitų žemdirbystės produktų įvežimą ir išvežimą, ir D. Ricardo kritikuotus dar 1815 m. parašytame minėtame pamflete, kuriame, įrodinėdamas „javų įstatymų“ neigiamą poveikį daugumai Anglijos gyventojų, bei parodydamas, kad aukštos grūdų kainos buvo naudingos tik žemės savininkams (kaip tik čia paskelbtas taiklus jo pastebėjimas, kad „Žemvaldžių interesai visada yra priešingi bet kurios kitos visuomenės klasės interesams“, kuris yra visiškai priešingas A. Smith’o tvirtinimui, kad „žemės savininko interesai nė kiek
neprieštarauja visuomenės interesui“), išeitį jis matė neribojamoje laisvoje prekyboje grūdais, taip pat importuojant pigius grūdus iš kitų šalių. Anglijoje tuo metu dėl gyventojų daugėjimo grūdų poreikis viršijo pasiūlą, kviečių bušelio kaina išaugo keturgubai. Brangstant javams, verslūs prekeiviai ėmė pirkti kviečius užsienyje ir gabenti juos į šalį. Tačiau į pigių užjūrio javų srautą Anglijoje nebuvo žvelgiama abejingai, įsigaliojo politika – kuo mažesnė įvežtinių javų kaina, tuo didesni muitai, nes buvo manoma, kad dar padidėjusios grūdų kainos ims veikti kaip paskata ir po kurio laiko padidės kviečių auginimas Anglijoje. Tačiau Javų įstatymus atšaukė Robert’o Peel’o vadovaujama vyriausybė tik 1846 m. D. Ricardo parlamente taip pat labai domėjosi valiutos bei prekybos (komercijos) klausimais, nacionalinės skolos grąžinimu ir kapitalo apmokestinimu. 1821 m. jis kartu James’u Mill’iu ir T. Malthus’u (šis buvo vienintelis profesorius tarp 30 narių), be to, įsteigė Politinės ekonomijos klubą (pirmajame susirinkime pirmininkavo R. Torrens’as), kuris buvo vienas pirmųjų ekonominių studijų draugijų, vėliau paplitusių po visą Angliją. Taip pat D. Ricardo gyvenamuoju laikotarpiu 1802 m. keturi jauni vygai (Whigs) įkūrė Edinburgh Review (būtent čia jaunas škotas J. R. McCulloch’as atspausdino savo puikų atsiliepimą apie1817 m. pasirodžiusį svarbiausią D. Ricardo veikalą), o po septynerių metų kaip atsakas jam torių (Tory) buvo įkurtas Quarterly Review, bei 1824 m. J. Bentham’o įsteigtas Westminster Review – leidiniai, atlikę svarbų vaidmenį ekonominės minties plėtros istorijoje. Kalbant apie leidinius, dar minėtina, kad 1843 m. buvęs Iždo finansinis sekretorius James’as Wilson’as įsteigė The Economist. 4.2.2. D. Ricardo metodologija D. Ricardo kūrybos išeities tašku tapo visiems klasikinės politinės ekonomijos atstovams būdingas palankumas ekonominio liberalizmo koncepcijai, kurioje nepripažįstamas joks valstybės kišimasis į ekonomiką ir numatoma laisva verslininkystė, laisva prekyba ir kitos „ekonomines laisves“. Šias nuostatas jis nuosekliai gynė savo moksliniuose veikaluose. D. Ricardo žengė didelį žingsnį į priekį kuriant mokslinį ekonominių reiškinių tyrimo metodą. Jis pirmą kartą politinės ekonomijos istorijoje kaip ekonominės teorijos pagrindą sąmoningai pasirinko darbinę vertės teoriją, atspindėjusią visuotinius, tipiškiausius kapitalistinius santykius – t. y. prekinius santykius. Tiesa, darbinę vertės teoriją, kaip kapitalizmo ekonominių reiškinių analizės išeitinį tašką, intuityviai jau taikė ir D. Ricardo pirmtakai, pirmiausia W. Petty ir A. Smith’as. Tačiau D. Ricardo savo kapitalizmo ekonominę analizę sąmoningai ir nuosekliai grindė darbine vertės teorija, svarbiausiu savo sistemos principu pasirinkamas darbo sąnaudas. Jis nagrinėdamas įvairias visuomenės ekonomines kategorijas – darbo užmokestį, pelną, rentą – taikė iš tuometinių gamtos mokslų ir filosofijos (su kurių sistemomis buvo gerai susipažinęs) perimtus aksiomatikos (dedukcijos) bei sintezės metodus. Mokslininkas šias ekonomines kategorijas suvedė į vertinę išraišką. Taigi D. Ricardo teorinės sistemos pagrindas – vertės dėsnis, vertės nustatymas pagal prekės gamybai sunaudotą darbą. Pagal tai jis pamėgino pavaizduoti visą politinės ekonomijos teoriją, priklausančią nuo vertės dėsnio, ir kritikavo A. Smith’ą už nenuoseklumą bei dvilypumą kalbant apie vertės dėsnio tinkamumą realiam kapitalistiniam ūkiui. D. Ricardo metodologijos stiprybė – gilesnė lyginant su pirmtakais ekonominių reiškinių ir procesų analizė. Jis pagal T. Hobbes’o (1588–1679 m.) ir R. Descartes’o (1596–1650 m.) filosofinius veikalus, pamėgino ekonomikos mokslą padaryti
matematiškai tikslų. (Jau matematinių metodų pionierius ekonomikos srityje A. Cournot 1838 m. pažymėjo šią D. Ricardo mąstymo ypatybę, nors ir nurodė, kad jo „matematika“ su savo griozdiškais skaitmeniniais pavyzdžiais esanti silpna.) Kapitalistinės ekonomikos plėtrą D. Ricardo nagrinėjo kaip stichišką ir objektyvų procesą, gindamas objektyvių ekonomikos dėsnių idėją. Savo tyrimuose D. Ricardo pirmenybę teikė gamybai, o tai metodologiškai jį priartino prie F. Quesnay ir A. Smith’o. Vertės ir pajamų šaltinių jis ieškojo gamybos srityje, o paskirstymo teorijoje mėgino apimti visos ekonomikos judėjimą bei iš dalies plėtoti požiūrį, būdingą fiziokratams. D. Ricardo siekė parodyti bendrą gamybos ir pajamų dinamiką, tam plačiai naudodamas abstrakcijos metodą, išgrynindamas kapitalizmo analizę. Jis atsisakė bet kokios aprašomosios medžiagos ir stengėsi išskirti kapitalistinius reiškinius grynu pavidalu, atsieti juos nuo išorinių reiškinių, pavyzdžiui, nuo užsienio prekybos, pinigų cirkuliacijos sferos sutrikimų ir panašiai. (Drąsiai galima sakyti, kad sukurdamas pasaulio ekonominį modelį, D. Ricardo ekonomikos teorijai įteikė galingą įrankį – abstrakciją, kuriai tenka pagrindinis vaidmuo, kai reikia pašalinti kasdieninio gyvenimo deformacijas, atsitiktinumus bei suvokti ekonominių reiškinių vidinį mechanizmą. Keista, bet šį D. Ricardo polinkį taikyti labai abstrakčius ekonominius modelius tiesiogiai realaus pasaulio sudėtingumui J. A. Schumpeter’is pavadino „Rikardiška yda“. Juk galima drąsiai sakyti, kad D. Ricardo, spręsdamas klausimus „grynojo kapitalizmo“ požiūriu, apnuogino pasaulį iki pačios esmės ir leido jį tyrinėti bet kam to panorusiam: dabar visas šis mechanizmas yra atviras). „Ekonominio žmogaus“ (Homo oeconomicus) idėją, be jokių abejonių, jis plėtojo daug nuosekliau, nei A. Smith’as, kuris savo darbuose kartais atsižvelgdavo į moralinius aspektus. D. Ricardo kapitalistinę santvarką laikė amžina ir vienintele racionalia sistema. Visus kapitalistinius santykius jis vertino kaip natūralius ir vienintelius. Anot jo, politinės ekonomijos dėsniai niekada nekinta, o jei kitimai ir vyksta, tai jie yra kiekybinio, bet ne kokybinio pobūdžio. Faktiškai D. Ricardo padėjo pagrindus – nors dar neišplėtota forma – nuo abstraktaus prie konkretaus metodui. D. Ricardo savo tyrimus pradėjo nuo prekės, jos vartojamosios ir mainomosios vertės analizės. Toliau jis nagrinėjo įvairius ekonominius kapitalizmo reiškinius jų atitikimo ar neatitikimo darbinės vertės principui požiūriu. Vadinasi jis analizę pradėjo nuo abstraktaus (prekė, vertė) ir plėtojo link konkretaus (kapitalas, vidutinis pelnas, darbo užmokestis, renta ir pan.). D. Ricardo jau knygos Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principai pratarmėje lakoniškai, kaip jam būdinga, išdėstė savo nuomonę apie dvi, jo požiūriu, esmines ekonomikos teorijos problemas. Pirma, solidarizuodamasis su A. Smith’u, jis visuomenėje taip pat išskyrė tris pagrindines klases (žemės savininkus; pinigų ir kapitalo, būtino jam padirbti, savininkus; darbininkus, kurių darbu ji apdirbama) ir tris pajamų rūšis (rentą, pelną ir darbo užmokestį). Antra, kaip minėta, pateikė savąją „politinės ekonomijos pagrindinio uždavinio“ traktuotę, pagal kurią reikalaujama, kad, jo žodžiais tariant, būtų nustatyti dėsniai, kurie valdo „žemės pajamų“ (t. y. nacionalinio produkto ir nacionalinio turto) paskirstymą tarp trijų pagrindinių visuomenės klasių. D. Ricardo, formuluodamas politinės ekonomijos uždavinius, savotiškai apibrėžė ir patį jos objektą, skirtingai nuo savo pirmtakų, kuriems rūpėjo vien tik gamyba, pabrėždamas paskirstymo sferos tyrimą. Politinės ekonomijos principų pirmojo leidimo pratarmėje jis pažymėjo, kad pagaminti produktai yra bendro „darbo, mašinų ir kapitalo panaudojimo“ rezultatas, bet jie paskirstomi tarp žemvaldžių, kapitalistų ir darbininkų netolygiai skirtingu laiku. Pagal tai, jis padarė išvadą, kad „nustatyti dėsnius, kurie reguliuoja šį paskirstymą, – pagrindinis politinės ekonomijos
uždavinys“, nes rentos, pelno ir darbo užmokesčio natūralių pokyčių paaiškinimai, kuriuos pateikė J. Turgot, J. Steuart’as, A. Smith’as, J. B. Say’us, J. de Sismondi, jo nuomone, „gana menkai tegali patenkinti“. D. Ricardo taip pat manė, kad politinė ekonomija – tai mokslas, kuris pirmiausia išaiškins visuomeninio turto paskirstymo dėsnius. Todėl D. Ricardo savo darbuose iš esmės mėgino išskirti žmonių gamybinius santykius, skirtingai nuo visuomenės gamybinių jėgų ir paskelbti šiuos santykius politinės ekonomijos nagrinėjimo objektu. Tiesa, jis faktiškai sutapatino visą gamybinių santykių visumą su paskirstymo santykiais, tuo gerokai susiaurindamas politinės ekonomijos objekto rėmus. Tačiau, orientuodamasis į gėrybių paskirstymo dėsnius, D. Ricardo politinėje ekonomijoje nenagrinėjo ekonominės politikos klausimų, kurie keliami A. Smith’o moksle. Pastebėtina, kad Politinės ekonomijos principuose D. Ricardo pateiktas visuomenės apibūdinimas yra sausas, santūrus ir koncentruotas. Čia tikrai nerasime gyvenimo, jo sodrių detalių, net gožinei literatūrai būdingų dalykų, taip būdingų A. Smith’ui. D. Ricardo knygoje nėra nieko, išskyrus abstrakčius esminius teiginius, kuriuos dėsto intelektas, susitelkęs ties kur kas pastovesniais dalykais nei nuolat besikeičianti kasdieninio gyvenimo tėkmė. Jo teiginiai yra fundamentalūs, paprasti, neišgražinti ir subalansuoti. 4.2.3. Vertės ir pinigų teorija Vertės teorija, iš kurios kildinama ir kainų teorija, – nors ir svarbiausia D. Ricardo mokymo dalis, bet, ko gero, toli gražu ne pati stipriausia jo veikalo dalis. (Tą prieš mirtį atvirai ne kartą pripažino ir pats D. Ricardo, laiškuose savo mokiniui J. R. McCulloch’ui ir bičiuliui T. Malthus’ui teigdamas, kad nėra patenkintas principų, kurie reguliuoja vertę, išaiškinimu bei, kalbėdamas apie savo ir J. R. McCulloch’o vertės teorijas, melancholiškai su retu kuklumu pastebėdamas: „Mums abiem nepavyko“. Ko gero, savotiškai dėsninga, kad po mirties ant D. Ricardo darbo stalo buvo rastas nebaigtas straipsnis Nekintamas vertės standartas...). Pagrindinį savo tyrimą D. Ricardo pradėjo nuo vertės analizės ir polemikos su A. Smith’u šiuo klausimu, neigdamas pastarojo dvejopą šios kategorijos vertinimą. D. Ricardo dar aiškiau, nei garsusis jo pirmtakas, atskyrė du prekės veiksnius: mainomąją ir vartojamąją vertes. Pastarąją (naudingumą) jis laikė pirmosios prielaida, bet jam buvo svarbi tik mainomoji vertė. D. Ricardo iškėlė tezę, kad „naudingos prekės savo mainomąją vertę įgauna iš dviejų šaltinių: savo retumo ir darbo, reikalingo jas pagaminti, kiekio“ (išskirta mano. – Aut. pastaba). Taigi D. Ricardo, kaip ir E. B. de Condillac’as, retumą laikė veiksniu, sukuriančiu vertę. Tačiau retomis kaip vertybėmis jis laikė tik nedaugelį neatkuriamų prekių. D. Ricardo išskyrė kai kurias prekes (meno šedevrus: skulptūras ir paveikslus, retas knygas ir medalius, ypatingos rūšies brangvynius), kurių vertę „lėmė vien tik jų retumas, nes jokiu darbu negalima padidinti jų kiekio. Todėl jų vertė negali būti pažeminta didinant pasiūlą“. Tokių prekių vertė keičiasi nuo pirkėjų turtingumo ir polinkių, bet „tarp prekių, kasdien mainomų rinkoje tokios prekės sudaro tik labai nedidelę dalį. Dauguma visų gėrybių, kurios yra mūsų norų objektai, yra gaunamos darbu“ ir jų vertė priklauso „nuo gamybos sunkumo ar lengvumo“. Todėl kalbant apie prekes, jų mainomąją vertę ir dėsnius, reguliuojančius jų santykines kainas, D. Ricardo nuomone, visada reikia turėti galvoje tik tokias prekes, „kurių kiekis gali būti padidintas žmonių darbu ir gaminant konkurencija nėra niekaip ribojama“. Pastebėtina, kad aiškindamas vertę, D. Ricardo buvo daug nuoseklesnis, nei jo pirmtakas A. Smith’as. Kaip rašė pats D. Ricardo: „A. Smith’as, kuris taip teisingai
nustatė tikrąjį mainomosios vertės šaltinį, pasirodė esąs nenuoseklus. Užuot griežtai laikęsis principo, kad daiktų vertė didėja arba mažėja priklausomai nuo jų gamybai sunaudoto didesnio ar mažesnio darbo kiekio, jis iškėlė dar kitą standartinį vertės matą ir nagrinėjo brangesnius ar pigesnius daiktus, turėdamas galvoje, į didesnį ar į mažesnį tokių standartinių matų skaičių jie keičiami. Kartais tokiu matu jis laiko grūdus, kartais – darbą – ne darbo kiekį, sunaudotą vienam ar kitam daiktui pagaminti, o tą jo kiekį, kurį galima pirkti už šį daiktą rinkoje, – tarytum darbininkas būtinai gaus už savo darbą dvigubai daugiau, nei anksčiau, jei jo darbas tapo du kart našesnis, ir jis dėl to gali pagaminti dvigubai daugiau prekių“. D. Ricardo, pritardamas A. Smith’o darbinei vertės teorijai, priėjo išvados, kad darbas yra bet kokios vertės pagrindas. Jis rašė, kad „prekės vertė, arba kokios nors kitos prekės kiekis, į kurį ji mainoma, priklauso nuo darbo, kuris būtinas jai pagaminti, santykinio kiekio, o ne nuo didesnio ar mažesnio atlygio, mokamo už šį darbą“, be to, „skirtingos kokybės“ (t. y. paprasto ir sudėtingo) darbo įvertinimas rinkoje „greitai tampa pastovus ir tikslus praktiškai naudoti ir didele dalimi priklauso nuo darbininko lyginamojo meistriškumo bei jo atliekamo darbo įtampos“. Taip pat D. Ricardo faktiškai suprato, kad rinkoje skirtingos kokybės darbas pavirsta tam tikru kiekiu paprasto darbo. Be to, jis priėjo nuomonės, kad skirtingos kokybės darbo skirtingas atlyginimas esmingai nekeičia prekių vertės nustatymo pagal darbą, sunaudotą joms gaminti. Jis pastebėjo, kad „skirtingos kokybės darbas atlyginamas skirtingai. Ši aplinkybė nėra priežastis keistis prekių santykinei vertei“, nes darbo užmokestis nelemia prekių vertės. Be to, D. Ricardo atkreipė dėmesį, kad „prekių vertei turi poveikio ne tik tiesiogiai panaudotas gamyboje darbas, bet ir darbas, sunaudotas įrankiams, instrumentams ir pastatams padedantiems dirbti“. Kitais žodžiais tariant, kapitalo sąnaudas, arba prekės kainos hipotetišką ketvirtąją komponentę, kurią A. Smith’as traktavo kaip anksčiau gautas pajamas, D. Ricardo laikė anksčiau sunaudotu, arba įkūnytu (embodied) darbu. Dėl to, jo nuomone, panaudoto darbo ekonomija visada pažemins prekės santykinę vertę, nesvarbu, ar ji apima darbą, būtiną pagaminti pačią prekę, bei sukurti kapitalą, kad prekė būtų gaminama. Tačiau, jo manymu, reikia turėti galvoje, kad vertė „keičiasi dėl nevienodo kapitalo ilgaamžiškumo ir grįžimo verslininkui greičio“. Taigi D. Ricardo taip pat nagrinėjo sunaudotų gamybos priemonių vertės perkėlimo gaminamai prekei problemą, kurią vienaip ar kitaip aptarė ir jo pirmtakai, ypač F. Quesnay. Pastarasis savo Ekonominėje lentelėje iš esmės rėmėsi tuo, kad sunaudotų priemonių vertė ne prarandama, o perkeliama naujai prekei. Tačiau D. Ricardo pirmasis sukonkretino tokį šios problemos traktavimą ir teigė, kad gamybos priemonės nesukuria naujos vertės. Tai reiškė, jog ankstesnė kapitalo produktyvumo teorija nėra pagrįsta. Didelis D. Ricardo nuopelnas yra tas, kad jis aiškiai atskyrė darbą kaip vertės substanciją ir darbą kaip vertės vidinį matą. Jis pažymėjo: „[...] darbas yra bet kokios vertės pagrindas ir [...] vien tik jo santykinis kiekis lemia prekių santykinę vertę [...]“. Toks atribojimas leido atrasti abstraktaus darbo kategoriją. D. Ricardo, panašiai kaip ir A. Smith’as Tautų turte, „vertės“ ir „kainos“ kategorijas iš esmės naudojo kaip sinonimus. D. Ricardo skyrė natūralią ir rinkos kainas. Pirmąją jis laikė vertės apraiška ir manė, kad natūrali kaina padengia ne tik kapitalo sąnaudas, bet ir vidutinę pelno normą, jo pajamas, o antrąją (rinkos kainą) siejo su nukrypimu nuo natūralios kainos dėl paklausos ir pasiūlos. Tačiau jis pažymėjo, kad kiekvieno kapitalisto siekis savo kapitalą iš mažiau pelningo verslo investuoti į pelningesnį, neleis prekių rinkos kainai ilgai likti daug aukštesne, ar žemesne už natūralią jų kainą. Dėl to kiekvienos šakos pelnas pasižymi tendencija išsilyginti ir tampa proporcingu „sunaudoto kapitalo vertei“. Laikiną kainų kilimą jis
aiškino paklausos augimu, pinigų vertės kritimu, pirmo būtinumo prekių apmokestinimu. Kalbėdamas apie vertę ir turtą bei pastarąjį traktuodamas vien tik iš natūraliu – daiktišku aspektu, kaip vartojamųjų verčių sumą, D. Ricardo nurodė jų skirtumą, nes „vertė priklauso ne nuo gausumo, o nuo gamybos sunkumo ar lengvumo“. Jis pastebėjo, kad „Vieno milijono darbininkų darbas fabrikuose visada sukuria tokią pat vertę, bet nesukuria visada vienodo turto“, t. y. sukuriamo turto fizinė apimtis laikui bėgant kinta, ir turto augimo nereikėtų tapatinti su vertės augimu. Jis pažymėjo, kad panaudojant mašinas, didėja prekių masė, bet mažėja vertės suma. Pažymėtina, kad jei A. Smith’as ieškojo pastovaus vertės mato, tai D. Ricardo teigė, jog tai neįmanomas tikslas, nes kintant produktų gamybos technologijoms, kinta ir prekių vertė. Net ir aukso bei kviečių, kurių naudojimą tokiam matui D. Ricardo visiškai atmetė, vertė keičiasi, keičiantis technologijoms. Taigi, konstatavo D. Ricardo, jei naujos ūkininkavimo formos ir technologinė kepimo pažanga sumažina prekės duonos vertę, tai ir našus darbininkų darbas gali būti įvertinamas mažesnėmis kainomis. D. Ricardo aštriai kritikavo J. B. Say’aus teoriją, pagal kurią „prekės vertė priklauso nuo jos naudingumo“. Jis rašė: „Būtų teisinga, jei prekių vertę reguliuotų tik pirkėjai“. D. Ricardo pažymėjo, kad prekių naudingumas, t. y. jų vartojamoji vertė, būtinas, kad prekė turėtų vertę, bet jis nėra vertės šaltinis. Laiške J. B. Say’ui, D. Ricardo pabrėžė, „kad daiktų naudingumas, be abejonės, sudaro vertės pagrindą, bet naudingumo dydis negali būti vertės matas. Sunkiau pagaminama prekė visada bus brangesnė už lengviau pagaminamą, net jei visi žmonės vieningai manys, kad pastaroji naudingesnė už pirmąją“. Dar aiškiau ši mintis išsakyta Politinės ekonomijos pagrinduose: [...] naudingumas nėra mainomosios vertės matas, nors jis labai pastarajai reikalingas“. Aktuali D. Ricardo nuostata, kad būtina nepainioti dviejų prekės aspektų – vertės ir vartojamosios vertės. Tai leido jam parodyti, jog subjektyvaus vertingumo koncepcija yra nepagrįsta. D. Ricardo rašė: „Kalbėdami, kad vertę reikia matuoti pasitenkinimu, kurį jos savininkui suteikia naudojimasis preke, nesurasime vertės mato, nes žmonės, naudodamiesi tuo pačiu daiktu, gali patirti labai skirtingą pasitenkinimą“. D. Ricardo nuomone, saulė, oras ir panašiai, suteikia prekėms tik vartojamąją, o ne mainomąją vertę. Jis rašė, kad prekių kainą reguliuoja gamybos sąnaudos, o ne paklausa ir pasiūla. Pastarieji gali tik laikinai paveikti rinkos kainą. Be to, jo nuomone, be gyvojo darbo apskaičiuojant prekių vertę reikia atsižvelgti ir į ankstesnį darbą, t. y. D. Ricardo teigė, kad prekių kainų lygiui greta sunaudoto gyvojo darbo turi įtakos ir sudaiktintas darbas, „sunaudotas įrankiams, instrumentams ir pastatams, reikalingiems šiam darbui“. D. Ricardo aiškiai skyrė kainą ir vertę. Kainą jis nagrinėjo kaip mainomosios vertės piniginę išraišką. Rinkos kainų svyravimus jis laikė laikinais ir nepaneigiančiais vertės dėsnio. Jis taip pat manė, kad kaina bei vertė pavieniais atvejais gali kisti ir priešingomis kryptimis. Be to, D. Ricardo pastebėjo, jog konkurencijos sąlygomis kainą reguliuoja „pardavėjų konkurencijos“ ir ji pasiekia natūralios kainos lygį (ar yra arti jos), o pastaroji turi užtikrinti visuotinai priimtiną darbo užmokesčio ir pelno normą. Natūralia kaina D. Ricardo vadina kainą, kuriai esant patenkinama paklausa ir gaunamas įprastinis pelnas. Skirtingai nuo A. Smith’o, apibūdinusio vertę tai kaip sunaudotą darbą, tai kaip perkamą darbą, tai kaip pajamas, D. Ricardo buvo nuoseklus darbinės vertės šalininkas, ir teigė, kad vertės šaltinis gali būti tik darbas, sunaudotas šios prekės gamybai. Jau iš pirmo skyriaus pavadinimo jis leidžia suprasti, ką jis vadina darbinės vertės teorija. Pavadinimas skamba taip: „Prekės vertė arba bet koks kitas dydis,
lemiantis prekės mainomumą, santykinai priklauso nuo darbo, reikalingo tai produkcijai [...]“. D. Ricardo aštriai kritikavo vertės nustatymą pagal pajamas, pastebėdamas, kad pajamos yra vertės dalis. Tačiau jis sutiko su A. Smith’o teiginiais, kad iš prekės vertės galima išskaičiuoti nuolatinį kapitalą ir išskaidyti jį į pajamas. Šią koncepciją D. Ricardo panaudojo kurdamas savo reprodukcijos teoriją. Be to, tikslus vertės ir turto (kaip naudingųjų dalykų visumos) atskyrimas leido D. Ricardo išvengti A. Smith’o klaidos, darant nuolaidų fiziokratams ir pripažįstant padidintą žemdirbio darbo produktyvumą. D. Ricardo įrodinėjo, kad svarbiausia gamyba, ir paskutinis žodis visada priklauso prekės gamintojams. Jis rašė, kad kainos dėl vartotojiškos paklausos gali augti ir kristi, bet jos turi padengti gamybos kaštus ir darbines sąnaudas. D. Ricardo ne tik atskleidė gamybos kaštų vaidmenį, bet ir pagrindė darbinės vertės dėsnį. Jis teigė, kad naudojant kapitalą, išlaidos buvo susijusios tik su darbo sąnaudomis, bet vėliau, pradėjus naudoti sudėtingas gamybos priemones, tarp jų ir mašinas, joms sunaudotas darbas taip pat tapo papildomas prekių vertės veiksnys. D. Ricardo aiškiai parodė, kad darbo našumo augimas lemia prekės vertės mažėjimą. Jis rašė: „Jei prekių mainomąją vertę lemia jose įkūnyto darbo kiekis, tai bet koks šio kiekio augimas turi didinti prekės, kuriai sunaudotas šis darbas, vertę, o bet koks sumažėjimas – mažinti ją“. Be to, D. Ricardo atkreipė dėmesį į tai, kad laisvos konkurencijos sąlygomis prekės vertė priklauso nuo darbo santykinio kiekio, būtino jos pagaminimui, o ne nuo didesnio ar mažesnio atlygio, užmokamo už šį darbą. D. Ricardo teigė, jog kapitalistai negali į prekės kainą perkelti darbo užmokesčio prieaugio, o yra priversti aukoti dalį pelno. Taip pat, jo nuomone, gamybos veiksnio natūralios kainos pasikeitimas – ne kas kita, kaip šio veiksnio bendrų pajamų dalies pasikeitimas; prekės natūraliai kainai, kitoms sąlygoms esant vienodoms, tai neturi jokio poveikio. Juk jei pelnas kyla, ir darbo užmokestis krenta, arba jei pelnas krenta, ir renta didėja, tai vis tiek reikia tokio pat kiekio darbo ir audiniui išausti, ir laivui pastatyti. Pastebėtina, kad šiuo klausimu A. Smith’o ir D. Ricardo požiūriai akivaizdžiai nesutapo. Pagal A. Smith’o „veiksnių logiką“, „[...] natūrali kaina keičiasi kartu su kiekvienos iš jos sudedamųjų dalių natūralia norma“. D. Ricardo nuomone, darbo užmokesčio natūrali norma – tai visuomeninių pajamų darbo dalis, ir jos realus augimas galimas tik mažėjant kitai šių pajamų daliai – pelnui. Toks pajamų perskirstymas nekeičia sukurto visuomeninio produkto dydžio, ir todėl, kitoms sąlygoms esant vienodoms, tai neturėtų daryti įtakos natūraliai prekių kainai. D. Ricardo iškėlė visuomeniškai būtino darbo problemą. Prekių vertę nustatydamas pagal darbą, sunaudotą jai pagaminti, jis susidūrė su klausimu, koks darbas reguliuoja vertę. Juk gaminant tos pačios rūšies prekes smulkaus amatininko, manufaktūros darbininko ir mašininio fabriko darbininko darbo sąnaudos labai skiriasi. Todėl D. Ricardo priėjo išvados, kad darbo našumo skirtumai nepaneigia vertės nustatymo pagal darbą, nes vertės dydis reguliuojamas ne to darbo, kuris faktiškai sunaudotas šiai prekei pagaminti, o darbo, kuris būtinas pagaminti blogiausiomis sąlygomis. Jis rašė: „Visų prekių – pramoninių gaminių, kasyklų ar žemdirbystės produktų – mainomoji vertė reguliuojama didžiausio kiekio darbo, iš būtinybės sunaudotų prekės gamybai tų, kurie [...] tęsia gamybą pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Pastarosiomis laikomos tokios, kurioms esant vykdyti gamybą, kad būtų pagamintas reikiamas produktų kiekis“. Tačiau tenka pažymėti, kad ši D. Ricardo išvada tinka tik žemės ūkiui. O pramonėje visuomeniškai būtinas darbas yra darbo sąnaudos esant vidutinėms gamybos sąlygoms. D. Ricardo daug dėmesio skyrė pinigų ir jų cirkuliacijos klausimams, nors čia jo ginamas pozicijos gana prieštaringos. Tačiau prieš aptariant D. Ricardo pinigų
teoriją, reikia atsižvelgti į tai, kad XVIII a. pabaigoje Anglijoje nusistovėjo monometalizmo sistema, reiškusi aukso monopolinio vaidmens pinigams įtvirtinimą, kuris 1816 m. buvo sustiprintas įstatymu. Todėl bulijonisto D. Ricardo teorinės nuostatos pinigų teorijos klausimais grįstos nuostatomis, būdingomis aukso standartui, pagal kurį įstatymo numatytas aukso kiekis nukaltose apyvartai monetose turėjo būti laisvai ir garantuotai keičiamas į popierinius pinigus. Pastebėtina, kad bulijonistų prieštaravimas, susijęs su klausimu „privalo ar neprivalo popieriniai banknotai būti konvertuojami į auksą pagal pareikalavimą“ atsirado XIX a. pradžioje bulijonistų debatų metu ir vėliau išsiplėtojo į 1840 m. bankinės valiutos kurso mokyklos debatus dėl Anglijos banko banknotų padengimo auksu. (1839 m. svarų padengimas trumpam buvo nukritęs net iki 13 proc.). Bulijonistų argumentas buvo tiesioginis: jei nebus reikalaujama, kad bankai konvertuotų banknotus į auksą, tuomet jie susigundys išleisti daugiau banknotų, nei saugyklose turi aukso. Tai ves prie papildomo cirkuliacijos sferos aprūpinimo pinigais ir tuo pat metu, jų požiūriu, prie pinigų nuvertėjimo, t. y. infliacijos. Bulijonistų, tarp kurių galima išskirti Henry Thornton’ą, o vėliau John’ą Wheatley’ų ir ankstyvąjį D. Ricardo (1810–1811 m.), nuomone, norint išvengti infliacijos būtinai turi būti išlaikytas banknotų konvertabilumas į auksą. O antibulijonistai (R. Torrens’as, Bonsanquet’as, J. Mill’is) rėmėsi realių sąskaitų doktrina, propaguota J. Law (1705 m.), J. Steuart’o (1767 m.) ir A. Smith’o (1776 m.). Jie teigė, kad poreikį banknotų emisijai riboja poreikis prekybai. Taigi net be pinigų konvertabilumo bankas neketins išleisti daugiau banknotų, nei reikalinga komercijos poreikiui patenkinti. Jei kartais atsitiktinai atsirastų perteklinių pinigų, jie netaptų infliacijos priežastimi, nes pinigai, likvidavus įkeistas realias sąskaitas, tuoj pat sugrįžtų į bankus. Ankstyvuosiuose savo darbuose, pavyzdžiui veikale Siūlymai ekonomiškai ir saugiai valiutai (1816 m.), D. Ricardo pinigus (auksą) nagrinėjo kaip prekę, pasižyminčią vidine verte. Pinigų (aukso ir sidabro), kaip ir visų kitų prekių, vertę, jo nuomone, lėmė jiems pagaminti sunaudoto darbo kiekis. Toks požiūris leido jam daryti išvadą, kad būtent pinigų vertė – esant nekintamam apyvartoje esančių prekių kainų dydžiui – lemiamas veiksnys, apskaičiuojant apyvartai būtiną pinigų kiekį. Be to, D. Ricardo atkreipė dėmesį į pinigų (aukso), kaip ypatingos prekės, išlaikančios pastovią savo vertę ir naudojamos kitų prekių vertės matu bei cirkuliacijos priemone, specifiką. Pinigų cirkuliacijai skirtuose darbuose, tarp jų traktate Apie aukštą metalinių pinigų kainą (1809 m.), išspausdintame kaip straipsnių serija Morning Cronicle, jis pažymėjo, kad vietoje auksinių monetų naudojamų popierinių pinigų kiekis turi atitikti apyvartoje esančios prekinės masės vertę, o pinigų perteklių bankas turi pašalinti. D. Ricardo rašė: „Mano siūlomas vaistas būtų toks: bankas turi pamažu mažinti notų kiekį iki tol, kol likusių (t. y. tebesančių apyvartoje) notų vertė susilygins su verte metalinių monetų, kurias jos reprezentuoja“. Šiais straipsniais D. Ricardo iš esmės vėl suteikė stimulą ginčams dėl centrinio Anglijos banko politikos, t. y. dėl mokėjimų grynaisiais pinigais atnaujinimo. Dėl tokių mokėjimų būtinybės, Anglijos bankas padidino grynųjų pinigų emisiją ir kreditavimo kiekį. Tačiau, anot Anglijos bankų vadovų, vėliau sekusi infliacija ir svaro nuvertėjimas nebuvo susijęs su banko kredito padidinimu. Tačiau D. Ricardo teigė priešingai. Savo šiuo straipsniu jis netiesiogiai paskatino vieną iš Anglijos parlamento Žemųjų rūmų tarnybų, paprastai žinomą kaip Aukso luitų komitetas (Bullion Committee), išsamiai išnagrinėti ir apsvarstyti šį klausimą. Šio komiteto ataskaita tvirtino tą patį, ką D. Ricardo jau anksčiau yra teigęs savo straipsnyje, t. y. ji rekomendavo atsisakyti Bankų Apribojimų akto. Nepaisant to, parlamento Žemieji rūmai paskelbė, kad popieriniai pinigai
nenuvertės. Kita vertus, šis pirmasis D. Ricardo darbas sulaukė didelio susidomėjimo visuomenėje, taip pat ir politiniuose sluoksniuose. Tačiau Politinės ekonomijos pagrinduose D. Ricardo pamažu nutolo nuo šios koncepcijos. Šio savo pagrindinio veikalo 27 skyriuje jis iš pradžių yra „metalistas“, ir plėtojo piniginio metalo darbinės vertės teoriją bei kalbėjo apie metalinių pinigų vidinę vertę. Tačiau vėliau D. Ricardo pinigus traktavo kaip techninę cirkuliacijos (apyvartos) priemonę ir sukūrė vieną kiekybinės pinigų teorijos variantų, pagal kurį pinigų vertę lemia cirkuliacijos (apyvartos) procesas, kuriame pinigai „dalyvauja“ neturėdami vertės, o prekės – kainos. Paveiktas popierinių pinigų nuvertėjimo, įvykusio Anglijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, ir painiodamas popierinių bei auksinių pinigų cirkuliacijos dėsningumus (jis iš esmės perkėlė popierinių pinigų apyvartos dėsningumus auksiniams ir sidabriniams pinigams, nepastebėdamas, kad išleidžiant auksinių ir sidabrinių pinigų perteklinį kiekį, lyginant su jų apyvartos poreikiu, jie, būdami savaime vertingi, paliks cirkuliacijos sferą), D. Ricardo priėjo visai priešingos išvados nei ankstesnis požiūris ir teigė, kad apyvartoje esančių pinigų kiekis gali būti skirtingas ir atsitiktinis, o pinigų vertė nusistovi cirkuliacijos sferoje ir priklauso nuo apyvartoje esančio jų kiekio. Kalbėdamas apie pinigus kaip visuotinę mainų priemonę, D. Ricardo pastebėjo, kad šiuo požiūriu pinigai tarp visų civilizuotų šalių pasiskirsto „pagal proporcijas, kurios kinta su kiekvienu prekybos ir mašinų patobulinimu, su kiekvienu maisto ir kitų gyvybinio būtinumo dalykų gavimo augančiam gyventojų skaičiui sunkumo didėjimu“. Tenka pripažinti, kad nagrinėdamas pinigus kaip techninę mainų priemonę, D. Ricardo nematė skirtumo tarp tiesioginių mainų pagal formulę (Pr – Pr) ir prekių apyvartos pagal formulę (Pr – P – Pr). Faktiškai jis savo mintis grindė pirkimo-pardavimo vieningumu, teigdamas, kad po pardavimo būtina seka pirkimas, ir taip atkartodamas J. B. Say’aus idėją. Taip pat pastebėtina, kad D. Ricardo manė, jog visa pinigų masė nuolat yra cirkuliacijos (apyvartos) sferoje. Jo gyvenamoje epochoje tai buvo neteisinga išvada. Juk iš tikrųjų dalis visaverčių pinigų nuolat „iškrisdavo“ iš apyvartos, tapdami lobiu (santaupomis). Bet jis ignoravo pinigų, kaip turto kaupimo, funkciją, kurią visiškai gali vykdyti tik auksiniai ir sidabriniai pinigai. Tęsiant kalbą apie D. Ricardo indėlį bankininkystės srityje, reikia pažymėti jo siūlymus įsteigti Nacionalinį banką, popierinių pinigų emisijos leidimo procesą perimant iš centrinio Anglijos banko ir pavedant vyriausybės paskirtos komisijos nariams. Įdomu, kad būtinus žingsnius šios sistemos įgyvendinimo link žengė Robert’as Peel’as tik prabėgus 20 metų po D. Ricardo mirties, kai 1844 m. buvo priimtas atitinkamas bankininkystės įstatymas, kuriuo nustatyta labai griežta banknotų emisijos tvarka. Pagal kiekybinę pinigų teoriją, D. Ricardo pamėgino paaiškinti ir aukso tarptautinio judėjimo dėsningumus. Jo nuomone, kainų lygio priklausomybė nuo pinigų kiekio lemia aukso judėjimą tarp šalių. Esant pinigų pertekliui ir jų nuvertėjimui, daugiau pinigų išvežama iš šalies ir tuo pat metu įvežama daugiau prekių. Ir priešingai. Galiausiai dėl šio pinigų ir prekių tarptautinio judėjimo nusistovi pusiausvyra. Taigi D. Ricardo, būdamas laisvos prekybos šalininkas, manė, skirtingai nei merkantilistai, kad nereikia nerimauti, jei prekių įvežama daugiau nei išvežama, o auksas išteka iš šalies. Jis buvo tikras, kad laisvas importas savaime reguliuoja aukso cirkuliaciją, kainų svyravimus ir padeda nusistovėti ekonominei pusiausvyrai. Prakalbus apie užsienio prekybą, būtina paminėti, kad, D. Ricardo nuomone, užsienio prekyba didina šalies turtą ir realios pajamos visada bus aukštesnės esant laisvai prekybai, nei jai nesant. Tai gerai matyti ir iš jo visiškai nedviprasmiško teiginio, kad tik „vaisinga šalis, ypač jei ji leidžia laisvai įvežti maisto produktus, gali kaupti kapitalą pertekliuje smarkiai nesumažėjant pelno normai ar smarkiai neišaugant
žemės rentai“ (išskirta mano. – Aut. pastaba). Tai – santykinių kainų dėsnis, parodantis geografinio darbo pasidalijimo pranašumą. Prakalbus apie santykinius pranašumus, pažymėtina, kad R. Torrens’as (1780–1864 m.) dar 1808 m. savo veikale Ekonomisto paneigimas išsakė santykinių pranašumų principą bei 1815 m. Esė apie išorinę grūdų prekybą pateikė detalesnį šio principo paaiškinimą. Tačiau D. Ricardo, savajai užsienio prekybos teorijai skyręs vos keletą puslapių, buvo pirmasis ekonomistas, gynęs specialiąją tarptautinės prekybos teoriją, kurios pagrindas – kad kapitalas negali judėti tarp šalių, kapitalas laikomas nacionaliniu, apribotu šalies sienų. Darbinė vertės teorija negali būti taikoma prekėms, kurių prekyba vykdoma kertant šalies sienas, nes pelno norma yra nevienoda atskirose šalyse. Pastaruoju atveju prekių judėjimą tarp šalių reguliuos ir natūrinės prekybos sąlygų pagrindu taps santykiniai kaštų pranašumai, nulemti nuolatinių darbo produktyvumo skirtumų tarp šalių. Darant prielaidą, kad santykinės prekių kainos kinta proporcingai santykiniams darbo kaštams, garsiuoju savo pavyzdžiu apie vyno ir audinio gamybą Anglijoje bei Portugalijoje, D. Ricardo parodė absoliučių ir santykinių panašumų tarptautinėje prekyboje esmę bei jų skirtumą. Absoliučių panašumų reikšmę tarptautinei prekybai atskleidė dar A. Smith’as. Tačiau tik D. Ricardo, būdamas daug griežtesnis laisvos prekybos šalininkas, negu fiziokratai ir A. Smith’as, parodė, kad esant laisvai tarptautinei prekybai, šaliai gali būti naudinga importuoti produktą, net jei jį įmanoma pagamintas pačioje šalyje mažesniais kaštais produkcijos vienetui, nei užsienyje. Vienos šalies vidaus prekyba tarp dviejų regionų reikalauja absoliučių pranašumų, o tarptautinei prekybai pakanka santykinio pranašumo, t. y. kad šiai prekei jos išlaidų santykis su išlaidomis kitose šalyse būtų palankesnis jai, nei pagal kitas prekes. Beje, vėlesnė santykinių pranašumų doktrina, tapusi priimtina daugeliui ekonomistų, tėra neformalios XIX a. taisyklės, pirmą kartą paskelbtos R. Torrens’o 1815 m., moksliška formuluotė. O pats D. Ricardo remdamasis santykinių pranašumų principu kalbėjo apie darnią tarptautinių ekonominių santykių plėtrą laisvos prekybos sąlygomis. Jis pateisino „natūralų“ Anglijos, kaip pagrindinės pasaulio pramoninės valstybės dominavimą, o daugumai kitų šalių paliko žemės ūkio ir žaliavų tiekimo funkciją. Pasisakydamas už laisvą prekybą ir įrodinėdamas, kad dėl santykinių pranašumų principo ji bus naudinga visiems (tiesa, jis labai aiškiai neišsakė, kaip šis prekybos suteikiamas naudos laimėjimas pasiskirstys tarp jos dalyvių, tačiau vis dėlto numanė, kad šis santykis bus maždaug vienas su vienu, ką J. Mill’is ir J. R. McCulloch’as specialiai pabrėžė), D. Ricardo neslėpė, kad pagrindinis Anglijos laimėjimas bus išteklių sukūrimas ir kapitalo kaupimo sąlygų pagerinimas. 4.2.4. Darbo užmokesčio ir pelno teorija Kaip jau minėta, paskirstymo problemai tenka svarbi vieta D. Ricardo ekonominėje teorijoje. Jis išplėtojo A. Smith’o mokymą apie trijų pagrindinių visuomenės klasių – darbininkų, kapitalistų ir žemvaldžių – pajamas: darbo užmokestį, pelną ir žemės rentą. Jis išryškino ekonominius prieštaravimus tarp šių klasių ir atskleidė juos pagal darbinės vertės teorijos principus. Šią nuomonę D. Ricardo aiškiai išreiškė savo pelno ir darbo užmokesčio bei pelno ir žemės retos atvirkščiai proporcingos priklausomybės koncepcijose. Joje mokslininkas stengėsi vieninga formule pavaizduoti įvairių pajamų rūšių ryšį ir apibrėžti jų dinamikos kryptį, atkleisti pajamų dinamikos dėsnį. Jis rašė: „Kokia produkto dalis sumokama darbo užmokesčio forma – ypač svarbus klausimas nagrinėjant pelną, nes pastebėtina, kad pastarasis bus aukštas ar žemas proporcingai tam, žemas ar aukštas bus darbo užmokestis“.
D. Ricardo stengėsi nustatyti darbo užmokesčio ekonominį dėsnį, kuriam pajamų paskirstymo sistemoje jis skyrė svarbų vaidmenį. D. Ricardo, nesiskirdamas nuo savo pirmtakų, teigė, kad darbas kaip ir kitos prekės turi natūralią ir rinkos vertę (kainą). Taigi preke vėl laikytas pats darbas, o ne darbo jėga (šios kategorijos jis, kaip ir A. Smith’as, neskyrė). Darbo rinkos kaina D. Ricardo laikė darbo paklausos ir pasiūlos realų santykį, įvertinantį darbo užmokestį, kuris svyruoja apie savo pagrindą – natūralią kainą. Pastarąja jis laikė darbininko ir jo šeimos gyvenimo lėšų vertę. Jis nurodė, kad gyvenimo lėšų minimumas priklauso nuo istorinių sąlygų, plėtros lygio, tradicijų ir susiklosčiusių vartojimo normų. D. Ricardo rašė: „Nereikia galvoti, kad natūrali darbo kaina, net ir matuojama maisto bei pirmo būtinumo reikmenimis, yra visiškai pastovi. Ji kinta skirtingais laikais ir toje pačioje šalyje bei labai smarkiai skiriasi skirtingose šalyse“. Dėl šių teiginių, susisiekiančių su R. Torrens’o mintimis apie gyvenimo minimumą užtikrinančios algos priklausomybę nuo kultūrinių sąlygų, tapo beprasmė tezė, kad realus darbo užmokestis pastovus. Pagal D. Ricardo darbo rinkos kaina svyruoja apie natūralią kainą dėl darbininkų natūralaus judėjimo. Jei darbo rinkos kaina viršija natūralią, darbininkų skaičius labai išauga, padidėja darbo pasiūla, ir tam tikru metu ji viršija paklausą. Dėl to atsiranda bedarbystė, darbo rinkos kaina pradeda kristi. Šis kritimas tęsiasi tol, kol pradeda mažėti darbininkų skaičius ir sumažėja darbo pasiūla pagal paklausą jam. Tuo metu darbo rinkos kaina tampa mažesnė lyginant su jo natūralia kaina. O darbo pasiūlos sumažėjimas vėl lems rinkos kainos kilimą iki natūralios kainos lygio bei stacionarios situacijos. Taigi analizuodamas darbo užmokesčio „natūralaus dėsnio“ veikimą svarbiausią vaidmenį D. Ricardo skyrė (nutoldamas nuo savo pagrindinės metodologinės prielaidos – vertės nustatymo pagal darbą) darbo paklausos ir pasiūlos santykiui. Beje, T. Malthus’as toli gražu nesutiko su D. Ricardo prielaida, kad darbo pasiūla yra lanksti trumpu laikotarpiu, teigdamas, jog darbo jėgos kiekio augimas darbo rinkoje negali būti išimtinio jos paklausos lygio padarinys anksčiau, nei po 16 – 18 metų. Tiesa, reikia įvertinti tai, kad D. Ricardo, tirdamas „dėsnius, kurie reguliuoja darbo užmokestį“, darė principinę prielaidą, kad jo nurodoma darbo užmokesčio tendencija mažėti galima tik „privačios ir laisvos konkurencijos sąlygomis“ bei kai darbo užmokestis nebus „kontroliuojamas įstatymų leidėjų“, savotiškai pritardamas Francis Place’o teiginiui, kad „Kiekvienas pasiūlymas, kuris nesiekia sumažinti darbininkų skaičiaus, yra, švelniai tariant, nenaudingas. Bet koks įstatymdavystės įsikišimas būtų čia pragaištingas“. D. Ricardo solidarizavosi su T. Malthus’u teigdamas, kad darbininkai neturi pagrindo skųstis žemu darbo užmokesčiu, nes jo didinimas bus visada nepakankamas, „kad darbininkas turėtų galimybę gauti tiek pat komforto ir būtinų dalykų, kiek jis pirko iki šių prekių kainos padidėjimo“. Tačiau jis įspėjo apie pavojų, jei darbininkai per daug nuskurs. D. Ricardo ieškojo natūralistinio darbo užmokesčio dinamikos paaiškinimo, laikydamas jį priklausomu nuo dirvos derlingumo ir gyventojų skaičiaus augimo. Jis taip pat manė, kad įmanomas nominalaus darbo apmokėjimo augimas. Nors, kaip rašė K. Marx’as, D. Ricardo „niekada nerūpėjo pridedamosios vertės kilmė. Jis nagrinėjo šią kaip kažką iš vidaus būdingą kapitalistiniam gamybos būdui, kuris, jo akimis žvelgiant, yra natūrali visuomenės gamybos forma“, galima teigti, kad D. Ricardo vis tik priartėjo prie marksistinio pridedamosios vertės apibrėžimo. Procentą ir rentą jis laikė išskaičiavimu iš pelno, kurį pramoninis kapitalistas turi daryti dėl skolinamo kapitalo savininko ir žemvaldžio naudos. Tiesa, jis niekur nenagrinėjo pridedamosios vertės atskirai nuo konkrečių jų pelno, procento ir rentos formų. Savo pagrindinio veikalo 6 skyriuje jis laikė akivaizdžiu ir nereikalaujančiu įrodymų, faktu, kad darbininkas sukuria vertės daugiau, nei gauna kaip darbo
užmokestį. Todėl D. Ricardo mėgino išryškinti tik sukurtos vertės paskirstymo į darbo užmokestį ir pelną proporcijų kiekybinį santykį. Kaip ir A. Smith’as, kalbėdamas apie prekės vertės ir kainos struktūrą D. Ricardo paprastai ignoravo konkrečiu darbu perkelto pastovaus kapitalo vertę ir teigė, kad prekės vertė visada skyla į darbo užmokestį ir pelną. Pelnas, pagal jį, yra dalis prekės vertės atskaičiavus darbo užmokestį. Kuo žemesnė darbo vertė, išreikšta darbo užmokesčiu, tuo bus aukštesnis pelnas. Kadangi darbo dienos ilgumą D. Ricardo laikė pastoviu dydžiu, todėl jis pripažino tik vieną pelno didinimo būdą – darbo našumo didinimą. Pelno kitimą lemia darbo našumo kitimas, bet ne tiesiogiai, o netiesiogiai: darbo našumo augimas atpigina darbininko gyvenimo reikmenis. Dėl to darbo užmokestis sumažėja, o pelnas atitinkamai išauga. Taigi D. Ricardo žinojo tik santykinį pelno didinimą. D. Ricardo niekur nekalbėjo apie pridedamąją vertę, bet jo pateiktas pelno apibūdinimas rodo, kad jis pelną siejo su pridėtine verte. Tačiau vėliau D. Ricardo pelną nagrinėjo kaip pramonės kapitalisto pajamas, gautas proporcingai avansuoto kapitalo dydžiui, o ne darbo sąnaudoms, t. y. nepaisė nuo bendros darbinės vertės teorijos bendros logikos. Tiesa, pripažindamas šį atsitraukimą nuo savo pagrindinio principo, D. Ricardo pasiteisino, kad šio veiksnio poveikis yra nereikšmingas. Šį pelno proporcingumą kapitalo dydžiui jis priskyrė tik toms šakoms, į kurias investuotas stambus kapitalas – vandens transportui, prekybai su atskiromis šalimis, tekstilės pramonei ir panašiai. O visose kitose šakose, jo nuomone, pelnas buvo proporcingas sunaudoto darbo kiekiui. Todėl, D. Ricardo vertinimu, pelno svyravimai, nesusiję su darbo sąnaudų dydžiu, galėjo keisti prekės natūralios kainos dydį ne daugiau kaip 6-7%. Būtent šia prasme D. Ricardo teorija – „93 proc. darbinė vertės teorija“, kaip ją juokais pavadino žymus amerikiečių ekonomistas, 1982 m. Nobelio premijos laureatas George’as J. Stigler’is. D. Ricardo tiksliau, nei A. Smith’as teigė, kad pelnas yra išskaičiavimas iš darbininko darbo. Jis rašė: „Nuo šio veikalo pradžios iki pabaigos aš stengiausi įrodyti, kad pelno norma tegali pakilti tik mažėjant darbo užmokesčiui“. Pagal darbinę vertės teoriją, D. Ricardo kapitalistinių pajamų šaltinio ieškojo gamybos sferoje ir iš principo atmetė garsiąją „kapitalo produktyvumo“ teoriją bei su ja susijusią „specifinio žemės produktyvumo“ koncepciją. Spręsdamas pelno problemą, D. Ricardo iškėlė tezę, kad yra bendroji visos šalies kapitalo pelno norma, kad „pelnas už kapitalą, investuotą į skirtingas ūkio šakas, turi tendenciją kisti vienodu laipsniu ir vienoda kryptimi“. Tačiau analizuojant pelną, pagrindinė problema, dominusi D. Ricardo, buvo pelno normos mažėjimas. Šią tendenciją, įvardytą kaip „pelno normos mažėjimo dėsnis“, jis pamėgino paaiškinti gamtiniais reiškiniais. D. Ricardo įrodinėjo, kad „pelnui būdinga natūrali tendencija mažėti“, nes, plėtojantis visuomenei, daugėjant gyventojų, reikia gaminti daugiau maisto produktų, jų gamybai naudoti prastesnę žemę, vadinasi, maisto produktų gamyba reikalauja vis didesnių darbo sąnaudų. Jis nekritiškai perėmė „dirvos mažėjančio derlingumo dėsnį“ (arba, E. West’o žodžiais tariant, „principą, pagal kurį gerinant žemės apdirbimą, gauti žemės produktą tampa vis brangiau ir brangiau“; įdomu, kad šį principą T. Malthus’as, R. Torrens’as ir E. West’as atrado vienu metu ir nepriklausomai vienas nuo kito, 1815 m. vasarį maždaug per tris savaites (!) paskelbdami savo traktatus), susiejo su juo, taigi ir su darbo našumo žemės ūkyje mažėjimu, duonos kainos augimą ir kalbėjo apie pastovų nominalaus darbo užmokesčio augimą. Dėl to pelnui lieka vis mažesnė sukurto bendrojo produkto vertės dalis. Darbo užmokesčio augimą jis laikė ekonomine katastrofa, pavojumi kapitalo kaupimui, susijusį su pelno masės mažėjimu. Pagal šį pelno masės mažėjimą jis apskaičiavo ir pelno normos žemėjimo tendenciją. Tiesa, pastebėdamas, kad „laimei,
ši tendencija, šis vadinamasis pelno sunkėjimas pristabdomas dėl mašinų, naudojamų gyvybiškai būtinų priemonių gamybos procese, tobulėjimo, taip pat agronomijos mokslo atradimų, leidžiančių mums sutaupyti dalį darbo, kuris buvo reikalingas anksčiau, ir tokiu būdu sumažinti darbininkų pirmo būtinumo reikmenų kainą“. 4.2.5. Žemės rentos teorija Savo pagrindinio darbo 2 skyrių D. Ricardo skyrė žemės rentos analizei, siekdamas ištirti rentos prigimtį ir jos dinamikos dėsnius. Ši analizė – vienas rimčiausių D. Ricardo pasiekimų. Jo žemės rentos teorija, kuri palyginus su A. Smith’o yra daug nuoseklesnė, tapo tokia garsi, kad J. S. Mill’is net pavadino ją „asilo tiltu“ studentams, kadangi ji tapo vienu iš klasikinių klausimų egzaminuose. Tiesa, pats jos autorius yra aiškiai pareiškęs, kad ši teorija nėra vien tik jo nuopelnas, kad ji panašiai buvo išdėstyta dar iki jo škotų fermerio ir žemės ūkio ekonomisto James’o Anderson’o (1739–1808 m.) 1777 m. Londone paskelbtame veikale Grūdų įstatymų prigimties tyrimas, su požiūriu į naują Grūdų įstatymą, pasiūlytą Škotijai, kuriame renta įvardyta kaip mokėjimas už aukštesnio derlingumo žemės naudojimą. Be to, ir Oksfordo mokslininkas Edward’as West’as (1783–1828 m.), tiesa, jis greitai užmetė ekonomikos teoriją ir pasirinko teisę, – savo Esė apie kapitalo investavimą į žemę (1815 m.) pateikė labai gerą diferencinės rentos principo apibrėžimą, ką, vėl gi, savo laiške T. Malthus’ui yra pažymėjęs D. Ricardo. D. Ricardo savo rentos teorijoje griežtai nutraukė ryšį su fiziokratų ir A. Smith’o doktrina ir visiškai paneigė tariamą gamtos bendradarbiavimą. Šis verslininkas, nors ir būdamas stambusis žemvaldys, nebejautė prietaringos pagarbos gamtai. D. Ricardo citavo David’o Buchanan’o žodžius „tėra tuščia svajonė įsivaizduoti, kad esą žemės ūkis teikia grynąjį produktą todėl, kad gamta bendradarbiauja su žmogumi žemės darbe, ir iš to kyla renta“. Nors jis kartais ir tvirtino, kad renta – tai ta žemės produkto dalis, kuri sumokama žemvaldžiui už naudojimąsi pirminėmis ir nesuardomomis gamtos jėgomis, neįskaičiuojant procento nuo kapitalo, reikalingo apdirbti žemę, vis dėlto teigė, kad renta mokama tik už ribotą išteklių – žemę, už teisę ją apdirbti. Taip pat, D. Ricardo nuomone, renta atsirado dėl gamtos „šykštumo“, žemės stokos, o ne dėl gamtos dosnumo, t. y. žemės fizinio produktyvumo, kaip teigtų fiziokratai, ir kam pritarė T. Malthus’as. D. Ricardo rašė: „Gamtos darbas apmokamas ne todėl, kad ji daro daug, o todėl, kad ji daro mažai. Kuo šykščiau ji teikia dovanų, tuo didesnės kainos ji reikalauja už savo darbą“. Aišku, jei žemė nepasižymėtų fiziniu produktyvumu, sugebėjimu tiekti perteklių, lyginant su žemės savininko jos eksploatacijos kaštais, jokios rentos nebūtų. Tačiau jei žemė nebūtų deficitinė paklausos atžvilgiu, fizinis produktyvumas neturėtų poveikio vertiniam produktyvumui. D. Ricardo nuomone, tik „lyginamoji derlingų žemių stoka yra rentos šaltinis“). D. Ricardo ne kartą nurodė, kad dėsniai, reguliuojantys rentos ir pelno kitimą, yra gana skirtingi, bei pastebėjo (to neįžvelgė A. Smith’as), kad iki privačios žemės nuosavybės atsiradimo renta neegzistavo ir žemė buvo „gamtos dovana“, kaip oras ir vanduo. Ankstyvuosiuose visuomenės plėtros etapuose buvo apdirbama palyginti nedidelis geriausios ir – svarbiausia – daugiau ar mažiau tokios pat kokybės žemės plotų kiekis. Šiomis sąlygomis rentos nebuvo. Toliau D. Ricardo pabrėžė, kad žemės plotai nėra begaliniai bei jų derlingumas nevienodas, taip pat, kad didėjant gyventojų skaičiui, plečiantis miestams bei augant žemės ūkio produkcijos paklausai, teko apdirbti ir ne tokius derlingus ar blogesnius geografiniu aspektu žemės sklypus. Taip pat teko į jau dirbamą žemę investuoti daugiau darbo ir kapitalo, kad būtų gautos didesnės bendrosios pajamos, kurias, dėl
mažėjančių pajamų dėsnio veikimo, taip pat galima užtikrinti tik vis didesniais kaštais. Jis rašė, kad jei kapitalą neribotai būtų galima investuoti į senąsias žemes nemažėjant įplaukoms, tai renta neaugtų. Tačiau reikalas tas, kad papildomas darbas teikia proporcingai mažesnes pajamas ir žaliavų vertė (kaina) auga, nes sunaudojama daugiau darbo, o ne todėl, kad žemdirbiui mokama renta. Jis rašė: „Javai brangiai parduodami ne todėl, kad žemė teikia rentą, o atvirkščiai, žemė ir teikia rentą todėl, kad javai yra brangūs“ bei pati „renta nėra prekės kainos sudedamoji dalis“. Remdamasis tuo, D. Ricardo manė, kad rentos likvidavimas neatpigintų žemės ūkio produkcijos. Tačiau, kaip pastebėjo M. Blaug’as, iš tikrųjų šie teiginiai taikytini tik diferencinei rentai, kurios atsisakius žemvaldžiams, ją gautų patys fermeriai, o jų produkcija ir toliau būtų parduodama pagal vertę (kainą), kurią lemtų gamybos sąlygos blogiausiose žemėse, t.y. pajamų perdavimas neatsispindėtų grūdų gamybos ribiniuose kaštuose. Absoliučios rentos atveju šie teiginiai jau buvo neteisingi, bet D. Ricardo neigė absoliučios žemės rentos egzistavimą ir manė, kad už blogiausias iš naudojamų žemių rentos negaunama. D. Ricardo pastebėjo, kad renta auga ypač greitai, mažėjant žemės gamybinėms jėgoms. Šalies kapitalo mažėjimas, jo teigimu, pažemins rentą, nes bus nenaudojamos blogiausios žemės, duona atpigs. Agrokultūros ir jos technikos gerinimas taip pat gali pažeminti rentą, atpiginant žemės ūkio produkciją. (Tiesa, D. Ricardo tuo pat metu pabrėžė, kad šie veiksniai negali įveikti bendros tendencijos – darbo našumo mažėjimo žemės ūkyje ir žemės ūkio produktų vertės didėjimo). Rentą iš kasyklų D. Ricardo tapatino su žemės renta ir ją laikė kasyklų produkto aukštos vertės padariniu, o ne priežastimi. D. Ricardo laikais buvo paplitusi nuomonė (ją pirmą kartą išsakė J. Mill’is), kad rentą kaip pajamas reikia mokesčių forma išimti valstybės naudai. D. Ricardo taip pat nebuvo prieš rentos mokestį ir pabrėžė, kad šis mokestis iš viso turės tekti žemvaldžiams. Jis negalės būti perkeltas ant kurios nors vartotojų klasės pečių, nes tai mokestis gamybos veiksniui, kurio pasiūla fiksuota, t. y. padidinti rentą lendlordas negali. Iš šių teiginių aiškiai matyti, kad žemės savininkų pajamos D. Ricardo atrodė mažiau neliestinos, nei kitų visuomenės klasių pajamos. Tačiau, jo nuomone, galimas tik nedidelis rentos mokestis, „nes būtų neteisinga apkrauti mokesčiais tik vienos visuomenės klasės pajamas“. Be to, D. Ricardo aštriai pasisakė prieš procentų nuo kapitalo, įeinančių į nuomos mokestį, apmokestinimą, nes toks mokestis jau „gultų ant vartotojų pečių“, taip pat kaip mokesčiai žaliavai, neapdirbtai produkcijai, kurie irgi užgula vartotojų pečius, o taip pat mažina pelną. Nekalbant jau apie tai, kad D. Ricardo laikėsi tautologinio principo, pagal kurį visi mokesčiai trukdo kaupti kapitalą, jei jų nelydi gamybos augimas ar negamybinio vartojimo sumažėjimas. Taigi, D. Ricardo manymu, neįmanoma, kad mokesčiai kada nors skatintų papildomas pastangas (effort). D. Ricardo nesutiko su T. Malthus’o teiginiu, kad renta yra „grynas laimėjimas“ ir leidžia kurti naują turtą. Jis pabrėžė, kad renta yra vertės, o ne turto, sukūrimas, bei nurodė, kad, skirtingai nuo darbo užmokesčio ir pelno, renta nėra kainą formuojančios pajamos, nes žemės ūkio produkcijos kaina priklauso nuo blogiausių iš naudojamų žemės sklypų. Taigi, būtent renta priklauso nuo produkcijos kainos. O ji savo ruožtu priklauso nuo darbo sąnaudų, kurias reikia įdėti, norint panaudoti prastesnes žemes. Vadinasi, D. Ricardo nuomone, žemės rentą sudaro ir jos dydį lemia darbas, reikalingas javams išauginti prasčiausiame žemės sklype, kuris dar yra dirbamas. Taip pat D. Ricardo kritikavo J. B. Say’aus teiginį, kad renta yra žemės „produktyvių paslaugų“ rezultatas. Tiesa, kartais ir pats D. Ricardo teigė, kad „žemės gebėjimas tiekti pridėtinį produktą“ yra visko, kuo disponuoja anglai, šaltinis. Tačiau
apskritai, D. Ricardo žemės rentos atsiradimą aiškino pagal darbinę vertės teoriją ir įtikinamai parodė, kad žemės renta yra tik turto požymis (jis rašė: „Rentos augimas visada yra šalies turtingumo didėjimo rezultatas“), o ne jo kūrėjas. Absoliutus derlingumas pats savaime jos nepagimdo. Jis pabrėžė, kad rentos šaltinis yra samdomų žemės ūkio darbininkų darbas, o ji pasisavinama dėl kainų mechanizmo. Tam daugiausia įtakos turi santykinis derlingumas (apie tai kalbėjo jau R. Torrens’as) ir sklypų geografinė padėtis, jų nutolimas nuo realizacijos rinkų (tą akcentavo J. B. Say’us, vaizdingai pastebėdamas: „Tolumas yra tolygus nederlingumui“). Taigi D. Ricardo, rentą traktavęs kaip ekonominę anomaliją, atsirandančią dėl tam tikrų aplinkybių (nelygaus žemės našumo ir mažėjančio produktyvumo dėsnio), iš esmės kalbėjo tik apie diferencinę rentą, atmesdamas visus kitus rentos atvejus, kuriuos turėjo galvoje T. Malthus’as, ir parodė, kad fermeriai, naudojantys derlingesnę ir geresnėje geografinėje padėtyje esančią žemę, gauna papildomų pajamų kaip skirtumą tarp gamybos sąnaudų blogiausiose žemėse ir jų apdirbamuose sklypuose. (Taigi D. Ricardo diferencinės rentos teorija ženklino pirmąjį maržinalistinių pradų ekonomikos teorijoje pasireiškimą). Šias papildomas pajamas kaip rentą pasiima žemės savininkas. O iš blogiausių žemių, pagal D. Ricardo, negaunama rentos, nes tokios žemės nuomininkas, parduodamas žemės ūkio produktus, padengia tik gamybos kaštus ir vidutinį pelną, t. y. jis neigė absoliučią žemės rentą. Ko gero, D. Ricardo ir negalėjo išaiškinti absoliučios žemės rentos, nes jis sutapatino produkto vertę ir gamybos kainą bei neskyrė žemės ūkyje dviejų monopolio formų: žemės privatinės nuosavybės monopolio ir žemės kaip ūkio subjekto monopolio. Pastebėtina, kad D. Ricardo diferencinės rentos teorija buvo apibendrinta vėlesnio laikotarpio ekonomistų ribinio produktyvumo teorijos rėmuose bei panaudota darbo užmokesčio ir pelno, lygiai kaip ir rentos, tyrimams. 4.2.6. D. Ricardo mokymas apie kapitalą ir reprodukciją D. Ricardo kapitalo indėlį vertino pagal darbinę teoriją: prekės vertei turi įtakos ne tik tiesiogiai jos gamybai sunaudotas darbas, bet ir darbas, anksčiau sunaudotas įrankiams, instrumentams, pastatams, žaliavai ir t. t. D. Ricardo rašė, kad „kapitalas yra ta šalies turto dalis, kuri naudojama gamybai ir susideda iš maisto, drabužių, instrumentų, žaliavinių medžiagų, mašinų ir t. t., būtinų pradėti darbą“. Toliau jis pažymėjo, kad „kapitalo dydis gali augti nedidėjant jo vertei ir net faktiškai jai mažėjant“. Be to, D. Ricardo teigė, kad „kapitalas apima tą šalies turto dalį, kuri sunaudojama ateities gamybos tikslais ir gali būti padidinta taip pat, kaip ir turtas“. D. Ricardo kapitalo traktuotė nedaug skyrėsi nuo A. Smith’o nuomonės: į kapitalą žvelgta kaip į gamybines atsargas, maisto, žaliavų ir gamybos priemonių fondą. D. Ricardo neskirstė kapitalo į pastovų ir kintamą. Tai sunkino reprodukcijos analizę bei pelno normos klausimo sprendimą. Tačiau lyginant su A. Smith’u jis žengė pirmyn traktuodamas pagrindinį ir apyvartinį kapitalą. D. Ricardo skirstė kapitalą į pagrindinį ir apyvartinį pagal susidėvėjimo greitį, būtinumo atkurti. Pastebėtina, kad D. Ricardo į apyvartinį kapitalą neįskaičiavo išlaidų žaliavoms ir pagalbinėms medžiagoms. Taigi jis iš esmės apyvartinį kapitalą sulygino su kintamu kapitalu. Čia jau galima įžvelgti supratimą to, kad išlaidos darbo užmokesčiui turi būti išskirtos iš bendros kapitalo masės. Kita vertus, visa kapitalo teorijos istorija, sekusi po D. Ricardo, pagrindinį ir apyvartinį kapitalą skyrusi tik pagal jų tarnavimo laiką, toliau per E. von Bohm-Bawerk’o darbus iki pat K. Wicksell’io veikalų, dėl šios priežasties apsiribojo apyvartinio, o ne pagrindinio kapitalo nagrinėjimu.
Skiriasi D. Ricardo bei A. Smith’o požiūris ir į bendrąsias bei grynąsias pajamas, jų santykinius pranašumus. Jei A. Smith’as teikė pirmenybę bendrosioms pajamoms, nes šių augimas didina darbininkų užimtumą ir stiprina valstybės galybę, tai D. Ricardo pirmenybę teikė grynosioms pajamoms, nurodydamas, kad „šalies mokestinis pajėgumas proporcingas ne bendrosioms, bet grynosioms pajamoms“, bei teigė, kad „visi mokesčiai turi būti mokami iš visuomenės grynųjų pajamų“. Knygos parašymo laikais Anglijoje kapitalizmas dar tik įsibėgėjo, pergyvendamas augimo stadiją. Pirmoji pramonės krizė šalį sukrėtė tik 1825 m., t. y prabėgus aštuoneriems metams nuo D. Ricardo Politinės ekonomijos principų pasirodymo. Todėl jis perėmė J. B. Say’aus koncepciją, neigusią perprodukcijos atsiradimo ir realizavimo krizių galimybę. D. Ricardo manė, kad kapitalistiniame ūkyje gali atsirasti prekių perteklius, bet jos „visada ras realizacijos rinkas“. Pagal „Say’aus rinkų dėsnį“, jis teigė, kad kapitalas visada ras panaudojimo šalyje galimybių, nes „paklausą apriboja tik gamyba“, o „produktai visada perkami už produktus ar paslaugas; pinigai yra tik matas, padedantis atlikti šiuos mainus“. Jis darė išvadą, kad dėl verslininkų išskaičiavimų ar netikėto polinkio taupyti augimo, galima kurios nors pavienės prekės perprodukcija, bet užtikrino, kad „to negali nutikti tuo pačiu metu visoms prekėms“, šiuo aspektu nematydamas jokių rimtų pavojų kapitalistinei sistemai. Taigi D. Ricardo teorijoje ekonomika pavaizduota tolygiai judanti į stacionarią būklę be jokių kliūčių, sukeltų veiksmingos paklausos trūkumo. Kalbėdamas apie kapitalo kaupimo poveikį pelnui ir procentui, D. Ricardo kritikavo A. Smith’o pelno teoriją. D. Ricardo teisingai pažymėjo, kad A. Smith’o mažėjančio pelno teorijoje daryta prielaida apie tam tikros investicinių galimybių, pasiekiamų kiekvienu laiko momentu, tam tikros ribos egzistavimą. Tačiau D. Ricardo nuomone, nesant kaštų augimo šakose, gaminančiose gėrybes, perkamas už darbo užmokestį, galima visiškai panaudoti bet kokį kapitalo kiekį: paklausos aspektu nėra jokių natūralių kliūčių gamybai. Tai tiesiogiai veda į „Say’aus dėsnio“ formuluotę. Darydamas nuorodą į J. B. Say’aus darbus, D. Ricardo neigė net kainų ir procento derinimosi būtinumą norint užtikrinti santaupų visa apimtimi investavimą. Tačiau čia jis perlenkė lazdą. Tai, kaip matysime, bus akivaizdu aptariant J. B. Say’aus indėlį į ekonominės teorijos plėtrą. Baigiant D. Ricardo ekonominės teorijos aptarimą, paminėtinas jo požiūris į pavienių visuomenės klasių pajamų dinamiką. Todėl čia pateikiamas D. Ricardo pajamų paskirstymo modelis, kuris buvo paprastesnis ir daug aiškesnis, negu garsioje F. Quesnay Tableau Economique, bei labiau atitiko tikrovę – bent jau D. Ricardo laikų Anglijos sąlygomis. Skirtingai nuo A. Smith’o, kuris žvelgė į pasaulį optimistiškai ir jame matė santarvę, D. Ricardo buvo pesimistas, regėjo aštrų konfliktą, suvokė visuomenę kaip iš vidaus susiskaldžiusią stovyklą ir nuogąstavo, kad perlenkimai skirstant pajamas gali sutrukdyti ekonominį augimą. Jis taip pat jaudinosi, jog plėtojantis buržuazinei visuomenei ekonominiai prieštaravimai tarp atskirų klasių turės stiprėti. Pretekstas susirūpinti buvo žemės ribotumas: D. Ricardo manė, kad augant gyventojų skaičiui (pastebėsime, kad jis gyveno tuo metu, kai buvo itin aktuali gyventojų skaičiaus didėjimo Europoje problema – per XIX a., suklestėjus ekonomikai, būtent čia gyventojų skaičius didėjo daug sparčiau nei kituose pasaulio kraštuose) stiprės žemės trūkumas, visuomenė bus priversta apdirbti vis blogesnius žemės sklypus. Dėl to žemės ūkio prekių vertė (kaina) augs, o taip pat didės ir rentos dalis visuomeniniame produkte. Todėl tendenciją augti turės ir darbo užmokestis, nors realus darbo užmokestis – po įvairių svyravimų – bus linkęs nekisti. Taigi augant visuomenės turtui, samdomų darbuotojų santykinė padėtis blogės. Pelno dalis, pagal D. Ricardo, turės tendencijų žemėti, nes didės rentos dalis. Be to, dėl pelno, D.
Ricardo šiuo atveju tapatinto su pelno norma, kritimo silpnės paskatos investuoti ir taip plėtoti kapitalistinę gamybą. D. Ricardo argumentaciją galima pavaizduoti žemiau pateikiamu brėžiniu (4.2.1 pav.). Paprastindami tarkime, kad visuomeninis produktas yra sudarytas tik iš grūdų – pagrindinio maisto produktų šaltinio. Taip pat tarkime, kad šis produktas sukuriamas naudojant žemės ūkyje panaudotą kapitalą, kuris daugiausia reikalingas samdyti darbininkus. Vadinasi kapitalo dalis – tai kartu yra ir darbo dalis, ir atvirkščiai. D. Ricardo savo teiginius grindė, kad to paties „kapitalo-darbo“ kiekio naudojimas skirtingos kokybės žemėse duoda nevienodą rezultatą (grąžą). 4.2.1 pav. daroma prielaida, kad visi žemės sklypai (kaip kapitalo panaudojimo objektai) yra surikiuoti pagal kokybę mažėjančia tvarka. Todėl kiekviena tolesnė „kapitalo-darbo“ dalis naudojama, atitinkamai, menkesnės kokybės žemėje ir duoda mažesnį rezultatą (grąžą), nei ankstesnė. Darykime prielaidą, kad darbininkų minimalus darbo užmokestis lygus pagaminto produkto daliai, atitinkančiai atkarpą (O-W), o vidutinis (normalus šiam ūkiui) pelnas atitinka atkarpą (Pvid-W). Produktas (grūdais) A1 Renta Pvid
A
B w=min
C
0 ko1
Pr1
k2
Kapitalas-darbas
4.2.1 pav. D. Ricardo pajamų paskirstymo modelis
Taškas A atitinka „kapitalo-darbo“ investicijas į tokį žemės sklypą, kuris duoda grūdų derlių, leidžiantį fermeriui išmokėti minimalų darbo užmokestį samdomiems darbininkams ir gauti vidutinį pelną. Pastebėtina, kad paskui fermeriui jau nebelieka produkto užmokėti rentą žemvaldžiui. Priešingai, „kapitalo-darbo“ dalis, atitinkanti tašką k0-AI, investuojama į žemę, kurioje galima užauginti derlių, viršijantį minimalaus darbo užmokesčio ir normalaus pelno sumą. Vadinasi šiame žemės sklype ūkininkaujantis fermeris gali realizuoti savo produktą rinkoje natūralia kaina (lygia darbo užmokesčio ir pelno sumai) ir užmokėti rentą žemės savininkui, nepamiršdamas ir savo interesų. Dabar panagrinėkime tašką B. Jis atitinka tokį žemės sklypą, kurio produktas pakankamas apmokėti samdomų darbuotojų darbą, bet jo neužtenka net gauti vidutinį pelną, jau nekalbant apie rentą. Kitaip tariant, joks kapitalistas nebus suinteresuotas įtraukti į apyvartą tokį žemės sklypą. Priminsime, kad šiuo atveju pelno negalima padidinti darbo užmokesčio mažinimo sąskaita, nes darbo užmokestis ir taip
minimalus. Taip pat negalima problemos spręsti ir keliant produkto kainą, nes čia tas produktas buvo grūdai, o jų kainos augimas tuoj pat turės įtakos darbo užmokesčiui. Šis modelis gerai paryškina dvi būdingas išvadas, išplaukiančias iš D. Ricardo teorinės sistemos. Pirmoji išvada susijusi su vertės teorija ir rodo, kad natūrali grūdų kaina D. Ricardo teorijoje nepriklauso nuo rentos. Ją lemia tik darbo užmokestis ir pelnas. Antroji išvada yra bendresnio pobūdžio. Iš D. Ricardo analizės matyti, kad kuo daugiau šalyje yra kapitalo, tuo jis panaudojamas vis mažiau derlingose žemėse. Ekstrapoliuodamas šią tendenciją, jis padarė pesimistinę prognozę, kad plėtojantis kapitalizmui ir į apyvartą įtraukiant vis mažiau derlingus žemės sklypus, priartės tas laikas, kai papildomos kapitalo investicijos taps nebenaudingos ir ekonominio augimo paskatos dings. Ekonomika pasieks stacionarią būklę. Tai galima pavaizduoti 4.2.2 pav.
Bendras produkta minus renta 4.2.2 pav. D. Ricardo ekonominio augimo ir stagnacijos modelis
Šiame paveiksle pavaizduota bendrojo produkto atskaičiavus rentą kreivė, kaip darbo jėgos apimties apibūdinimas: juk darbo jėga – tie patys gyventojai, nes ekonomistai-klasikai visada manė, kad darbuotojų, dirbančių samdomą darbą, dalis bendrame gyventojų skaičiuje yra pastovi. Kai gyventojų skaičius yra OK, darbo užmokesčio fondas – RK, o visas pelnas – TR. Darbo užmokesčio norma yra lygi darbo užmokesčio fondui, padalintam iš darbininkų skaičiaus. RK/OK = tg a; daroma prielaida, kad šis dydis pastovus. Teigiamo pelno buvimas pritrauks kapitalistus ir padidins darbo užmokestį daugiau nei RK. Tai pradeda stabdyti kapitalo investicijas, bet kartu sukeltas gyventojų skaičiaus augimas rinkoje grąžina darbo užmokesčio lygį prie natūralaus. Pelnas nusistovi TIRI lygyje, o tai vėl pritraukia kapitalo investuotojus ir t. t., kol pasiekiama stacionari būklė D. Kaip pastebėjo T. Negishi’s, ši D. Ricardo išvada, kad ekonomika anksčiau ar vėliau priartėja prie stacionarios būklės, yra labai svarbi. Jei praplėstume žemės sampratą, aprėpdami ir gamtinę aplinką bei išteklius, tai paaiškėtų, kad šio klasikinės ekonomikos teorijos dinaminio modelio šiuolaikinė reikšmė daug didesnė, nei vadinamojo neoklasikinio ekonomikos augimo modelio, pagal kurį numatomas neribotas ekonomikos augimas.
Taip pat reikia pažymėti, kad D. Ricardo vis dėlto nebuvo jau toks didžiulis pesimistas kaip T. Malthus’as ir nemanė, kad žmonija dėl šio fatališko brangiausiosios gamybos priemonės, suteikiančios mums kasdieninę duoną, ribotumo bus priversta badauti ir daužytų galvą į tą geležinę sieną. D. Ricardo darė prielaidą, kad kitos geradariškos jėgos, žemės ūkio mokslo pažanga ir vis gausesnis kapitalo naudojimas įveiks šią kliūtį. Jis rašė: „Nors šiuo metu dirbamos žemės yra daug prastesnės už tas, kurios buvo dirbamos prieš keletą šimtmečių, ir todėl gamyba tapo vis sunkesnė, kas galėtų suabejoti, kad dabartinis produktų kiekis yra daug didesnis už buvusį anais laikais! “. Taigi D. Ricardo teorija neneigė pažangos, bet ji rodė, kad kelias kuo toliau, tuo darosi sunkesnis ir veda, jei jau ne į badą, tai bent į brangymetį. D. Ricardo ekonominio augimo procesą, analogiškai A. Smith’o ekonominio augimo procesui, galima grafiškai pavaizduoti 4.2.3 paveiksle. Kapitalo padidėjimas
Gamybos išsiplėtimas
Santaupos
Pelno Pelno padidėjimas sumažėjimas
Apdirbimo išsiplėtimas
Mažėjanti grąža
Darbo produktyvumo sumažėjimas
4.2.3 pav. D. Ricardo ekonominio augimo procesas
Palyginus šį paveikslą su 4.1.2 pav., rodančiu A. Smith’o ekonominio augimo procesą, matyti, kad cirkuliacija, parodyta 4.2.3 paveiksle seka Kapitalo padidėjimas, Gamybos išsiplėtimas, Pelno padidėjimas ir Santaupos yra beveik tokia pat kaip ir A. Smith’o augimo cikle. Tačiau kita vertus, mažėjančios grąžos efektas, parodytas seka Apdirbimo išsiplėtimas, Darbo produktyvumo sumažėjimas ir Pelno sumažėjimas gerokai skiriasi nuo A. Smith’o augančios grąžos efekto, parodyto seka Rinkos išsiplėtimas, Darbo pasidalijimo rėmimas, Darbo produktyvumo augimas ir Pertekliaus padidėjimas. Jei A. Smith’o augimo modelis apima akseleratorių, priskirtą darbo pasidalijimui, tai D. Ricardo aptariamas augimas apima dekseleratorių, priskirtą derlingos žemės stygiui. D. Ricardo ekonominio augimo modelyje, kapitalo kaupimas „spaudžia“ pelną didėti, kai mažėjančios grąžos dėsnis „spaudžia“ jį mažėti. Kadangi pastarojo efektas galų gale viršija pirmojo efektą, per ilgą laikotarpį pelnas ir pelno norma sumažėja iki nulio. Apibendrinant D. Ricardo ekonominės sistemos jos indėlį į ekonominės teorijos plėtrą aptarimą, pagal M. Blaug’ą, galima teigti, kad D. Ricardo daug geresnis teoretikas, nei A. Smith’as. Kita vertus, Tautų turte esama daugiau esminių apibendrinimų, susijusių su ekonominių sistemų funkcionavimu, nei D. Ricardo Principuose, ir, galbūt nei bet kuriame kitame XVIII ar XIX a. ekonominiame traktate. Jei pagrindinė ekonomikos mokslo problema, kaip dažnai teigiama – ribotų išteklių paskirstymas tarp konkuruojančių tikslų, tada A. Smith’o indėlis į ekonomikos mokslą didesnis, nei D. Ricardo. Vienintelė knygos vieta, kur D. Ricardo specialiai skyrė dėmesį išteklių paskirstymo problemai – tai skyrius apie užsienio prekybą. Čia, bet kuriuo atveju, jis žvelgė toliau, nei A. Smith’as. Jei pagrindinė
ekonomikos mokslo pagrindinė problema – augimas ir plėtra, kaip mums dažnai teigiama, šiuo aspektu A. Smith’as pranašesnis už D. Ricardo. Tačiau jei ekonomikos mokslas – daugiau analizės įrankis, mąstymo metodas, nei esminių rezultatų rinkinys, tai D. Ricardo iš esmės išrado ekonominio mokslo techniką. Jo drąsių abstrakcijų fejerverkas pagimdė vieną įspūdingiausių (sprendžiant pagal mastus ir praktinę reikšmę) modelių visoje ekonominės minties istorijoje. Apimdamas platų svarbių ekonominių problemų ratą, naudojantis paprastu analitiniu modeliu su keletu strateginių parametrų, jis priėjo įspūdingų išvadų, kurios tapo ekonomikos politikos pagrindas. Trumpiau tariant, jis pirmasis suvokė tą meną, jau mūsų dienomis atnešusį sėkmę J. M. Keynes’ui. Paties D. Ricardo traktato poveikis buvo akivaizdus tuoj po jo publikavimo. Jis daugiau kaip pusę šimtmečio dominavo Anglijos ekonominiame mąstyme bei ekonominės politikos srityje. Kita vertus, doktrina, kurią D. Ricardo perdavė savo pasekėjams susivedė į eilę patikrinamų teiginių – didėjanti grūdų kaina, auganti rentos dalis nacionalinėse pajamose, pastovus realių atlyginimų lygis, ir krintanti pelno norma kapitalui – ir ji priklausė nuo kitų, ypač gyventojų skaičiaus augimo bent jau tokiu pačiu greičiu kaip maisto produktų augimas. Laikui bėgant, jo šalininkams tapo vis sunkiau ir sunkiau nebepripažinti, kad beveik visi šie D. Ricardo istoriniai numatymai, išsakyti sąlygomis, kai nebuvo laisvos prekybos, nepasitvirtino... Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite ekonominę padėtį Anglijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. 2. Apibūdinkite D. Ricardo metodologijos ypatumus ir nurodykite jos skirtumus nuo A. Smith’o metodologijos. 3. Kaip D. Ricardo suformulavo pagrindinį politinės ekonomijos uždavinį? 4. Kas būdinga D. Ricardo vertės teorijai? 5. Kaip D. Ricardo traktavo darbo užmokestį, pelną ir žemės rentą? 6. Kas lėmė D. Ricardo teiginį, kad „renta nėra prekės kainos sudedamoji dalis“? 7. Koką reikšmę diferencinės rentos teorija turi D. Ricardo vertės ir paskirstymo teorijai? 8. Apibūdinkite D. Ricardo pinigų teoriją. 9. Apibūdinkite D. Ricardo santykinių ir absoliučių pranašumų principą. 10. Kodėl skiriasi D. Ricardo bei A. Smith’o požiūris ir į bendrąsias ir grynąsias pajamas? 11. Apibūdinkite D. Ricardo požiūrį į reprodukcijos procesą. Kodėl jis nekritiškai perėmė J. B. Say’aus idėją, kad bendrosios perprodukcijos krizė negalima? 12. Pagal ką D. Ricardo suformulavo teiginius apie kapitalistinės visuomenės klasių ekonominius prieštaravimus? 13. Pakomentuokite D. Ricardo argumentaciją ekonomikai judant į stacionarią būklę. LITERATŪRA Ricardo D. The Works and Correspondence of David Ricardo. 10 vols., P. Sraffa (ed.)., with the collaboration of M. Dobb. – London: Cambridge University Press, 1951–1955. Ricardo D. On the Principles of Political Economy and Taxation. – Cambridge: Cambridge University Press, 1951.
Рикардо Д. Начала политической экономии и налогообложения / Соч. Т. 1. – Москва, 1955. Антология экономической классики. /Предисловие И. А. Столярова. – Москва: МП “Эконов” – “Ключ”, 1993. – С. 397-473. Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 145-177. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 119-136. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 303-307. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 104-115. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 210-246. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 145-158. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 68-87. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P. 30-57. Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 105-138. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 173-194. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 307-337. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 469-475. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 118-146. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 142-154. Hollander S. The Economics of David Ricardo. – Toronto: University of Toronto Press, 1979. Morishima M. Ricardo’s Economics. – Cambridge: Cambridge University Press, 1989. Blaug M. Ricardian Economics: A Historical Study. – New Haven, CT: Yale University Press, 1958, 1973. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. – Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 82-125. Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. – Москва: Экономика, 1995. – C. 117-140. Негиши Т. История экономической теории / Пер. с англ. под ред. Л. Л. Любимова и В. С. Автономова. – Москва: АО Аспект Пресс, 1995. – С. 131-167. Всемирная история экономической мысли. Т. 2. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1988. – С.43-71. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 68-74. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 132-141.
Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 78-88. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – Москва: Финансы и статистика, 2002. – С. 42-54. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 57-68. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 94-109. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 68-74. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 202-216. Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. – Москва: Изд-во РАГС, 2002. – С. 22-30. Афанасьев В. С. Давид Рикардо. – Москва: Экономика, 1988. – 128 с. – (Из истории экон. мысли).
5 dalis KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS MOKYKLOS EVOLIUCIJA
5.1. XIX A. PIRMOSIOS PUSĖS EKONOMINĖ MINTIS Pagrindinės sampratos: Mainų koncepcija. Rinkos ūkis. Apyvartos sfera. Gamybos išlaidų teorija. Trinarė formulė. Susilaikymas. Susilaikymo teorija. Darbininko ir kapitalisto auka. Renta. Paskutinės valandos teorija. Paslauga. Verslininkas. Harmonijos (darnumo) teorija. Atidėjimas. Paskirstymo ir kaupimo dėsnis kapitalizmo sąlygomis. Procentas. Klasinių interesų harmonijos (darnos) teorija. Darbo užmokesčio produktyvi teorija. Pajamų paskirstymo dėsnis. Pagalbinės sampratos: Vulgarioji politinė ekonomija. Fritreideristinė ir reformistinė liberalizmo tendencijos. Neribojama konkurencija. Protekcionizmo sistema. XIX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmečiuose Anglijoje ir Prancūzijoje baigėsi kapitalizmo formavimosi procesas. Šiose šalyse buržuazija išsikovojo politinę valdžią. 1825 m. pramonė išgyveno pirmąją ekonominę krizę, sugriovusią viltis apie kapitalistinės santvarkos neprieštaringumą. Tai turėjo didelį poveikį klasikinei politinei ekonomijai. Ekonomistai savo tyrimų centrą vis labiau perkėlė iš gamybos srities į apyvartos sritį. Nuo tada iki šių dienų ekonominė mintis grindžiama vadinamąja mainų koncepcija, o pats ūkis imtas vadinti rinkos ūkiu. Šios koncepcijos pagrindą sudaro apyvartos sferos primatas lyginant su visomis visuomeninio gyvenimo sritimis. Marksistinėje literatūroje šios koncepcijos atstovai buvo įvardinti kaip vulgarieji ekonomistai, o to laikotarpio politinė ekonomija gavo vulgariosios politinės ekonomijos pavadinimą. Mainų koncepcijos atstovai ekonomines kategorijas traktavo taip, kaip jos pasireiškia apyvartos sferoje, visuomenės paviršiuje. Šio periodo ekonomistų atsitraukimas nuo gamybos proceso analizės apsprendė jų atsisakymą darbinės vertės teorijos. Jie išsikėlė sau uždavinį pirmiausiai paneigti D. Ricardo pelno teoriją ir jos pagrindą – darbinės vertės teoriją. Jai buvo priešinta iš A. Smith’o perimta gamybos išlaidų teorija. Šiuo pagrindu ekonomistai savotiškai traktavo pelno, procento, rentos, darbo užmokesčio prigimtį. Jie iškėlė nuostatą, kad pelną ir procentą pagimdo kapitalas, rentą – žemė, o darbo užmokestį – darbas. Šią „trinarę formulę“ naudojo ir vėlesnių kartų ekonomistai. XIX a. pradžioje įvyko dar vienas svarbus įvykis, turėjęs poveikį ekonominės minties raidai. Liberalizmo šalininkai vis dažniau susidurdavo su sudėtingu pasirinkimu tarp tikėjimo visagale laisva konkurencija ir visuomenės gerovės siekio. Būtent šiuo laikotarpiu liberalizme išryškėjo dvi tendencijos. Vienai iš jų – radikaliai, ar fritreideristinei (nuo angl. free trade – laisva prekyba), – pagrindiniu dalyku tapo laisvos verslininkystės ir valstybės nesikišimo į ekonomiką principai; kitai – reformistinei – kursas į liberalių vertybių derinimą su aktyviu valstybės vaidmeniu sprendžiant socialines problemas. Svarbu pabrėžti dar vieną aspektą. Visa XIX a. ekonominių teorijų istorija – tai pirmiausia A. Smith’o veikalo nagrinėjimas ir kritika. Ir tai, ko gero, geriausiai rodo Tautų turto vertę. Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, didesnio pagyrimo ir būti negali. Ištisą šimtmetį ekonominių idėjų istorija buvo tarsi suaugusi su A. Smith’o veikalu. Tiek šalininkai, tiek priešininkai laikė jį savo tyrinėjimų išeitiniu tašku.
Vieniems rūpėjo jį tęsti, plėtoti, taisyti, kitiems – drąsiai ir atkakliai ginčyti pagrindines A. Smith’o teorijas. Tačiau visi tacitu consensu sutiko, kad politinės ekonomijos mokslas prasidėjo A. Smith’u ir nėra reikalo šio mokslo ištakų ieškoti dar ankstyvesniuose laikuose. Faktiškai, sukūręs tarpusavyje susijusių teorijų vieningą kompleksą, A. Smith’as nubrėžė tą ribą, nuo kurios dabar turėjo (ir galėjo) atsispirti kitų kartų ekonomistai. Taip A. Smith’o veikalas tapo tuo kertiniu akmeniu, nuo kurio į įvairias puses nusidriekė tolesnių ekonominių tyrinėjimų gijos. Ekonomikos mokslas – didelė ir vandeninga A. Smith’o upė – išsišakojo į atskirus upelius ir užutekius, didelius ir mažus, vietomis susiliejančius ir vėl išsiskiriančius, bet vis dėlto, kiekvienas iš jų pragraužė savąją vagą. 5.1.1. N. Senior’o ekonominės idėjos Poskyrio pradžioje aptarsime žymiausius šio laikotario ekonomistus Anglijoje. 1. T. Malthus’as (1766–1834 m.) – jo indėlį į ekonomikos teoriją aptarsime atskirame skyriuje. 2. Škotas James’as Mill’is (1773–1836 m.) – pastarasis buvo anglų politinės ekonomijos klasiko John’o S. Mill’io tėvas bei vienas iš Londono universiteto įsteigėjų. Šis ypač plačių intelektinių sugebėjimų žmogus į ekonominės minties istoriją kaip „mažasis klasikas“. Įdomu, kad J. Bentham’o utilitarizmą perėmęs batsiuvio sūnus J. Mill’is, kai jį sutiko D. Ricardo 1808 m., buvęs vos suduriantis galą su galu žurnalistas, darbinę vertės teoriją traktavo gerokai plačiau nei D. Ricardo. Pastarajam J. Mill’is yra padaręs nemažą įtaką. (J. Bentham’as gyrėsi: „Aš esu J. Mill’io dvasinis tėvas, o J. Mill’is – D. Ricardo dvasinis tėvas“.) Savo veikale Politinės ekonomijos elementai (1821 m.), išleistame skleisti D. Ricardo idėjas ir tapusiame pirmuoju ekonomikos teorijos vadovėliu, jis teigė, kad ne tik gyvasis, bet ir sukauptas, gamybos priemonėse įdaiktintas darbas sukuria vertę. Brandinamas vynas brangesnis už jauną, nes prie jo vertės prisideda sukauptas darbas, įkūnytas rūsiuose, statinėse ir pan., vaizdingai teigė mokslininkas. Remdamasis šiuo požiūriu, J. Mill’is savo teorijoje vaizdavo darbininką ir kapitalistą kaip sukuriamo produkto bendrasavininkius. Anot J. Mill’io, darbo užmokestis – tai atpildas (piniginis ekvivalentas) darbininkui iš kapitalisto už tiesioginį gyvąjį darbą, o pelnas – tai pagaminto produkto dalis, tenkanti kapitalistui už kapitale įkūnytą darbą. Taip buvo panaikinamas prieštaravimas tarp pelno ir darbo užmokesčio, kuris tam tikru mastu dar egzistavo D. Ricardo sistemoje. Savo praktinėse išvadose iš rentos teorijos J. Mill’is žengė toliau už savo mokytoją D. Ricardo, reikalaudamas valstybei mokesčių keliu pasisavinti žemės rentą (tiksliau, būsimą jos prieaugį), t. y. faktiškai siekė žemės nacionalizacijos. Jis tapo žemės nacionalizacijos doktrinos pirmtaku. Ją vėliau skelbė H. Gossen’as, H. George’as, L. Walras’as ir žymus anglų gamtininkas A. R. Wallace’as, 1882 m. pradėjęs kampaniją už žemės nacionalizaciją ir išleidęs knygą Žemės nacionalizacija, jos reikalingumas ir tikslai. Taip pat pažymėtina, kad J. Mill’is dar 1808 m. išleido antifiziokratinį traktatą Komercijos gynimas, kuriame, greta visa kito, buvo išsakyta idėjos už. Say’aus dėsnį (tiesa, neaišku, ar šios idėjos J. Mill’is priėjo savarankiškai, ar buvo veikiamas J. B. Say’aus knygos). 3. Edinburgo universitetą baigęs (čia jam dėstė John’as Leslie’is, su juo draugystė nenutrūko visą gyvenimą) ir 1828 m. tapęs naujai įsteigto Londono universiteto profesoriumi škotas John’as Ramsay’us McCulloch’as (1789–1864 m.) savo pažiūrų griežtumu pralenkė D. Ricardo ir J. Mill’į. Jis tapo pirmuoju profesionaliu ekonomistu ta prasme, kad gyveno vien tik iš šios srities dėstymo ir mokslinių straipsnių rašymo ir tai darė tikrai neblogai, nes mirdamas paliko 16000 svarų. J. R.
McCulloch’as žengė toliau už J. Mill’į. Akstinas pasisakyti buvo tai, kad pagrindinis D. Ricardo vertės teorijos oponentas Samuel’is Bailey’is (1791–1870 m.) kritikuodamas darbinės vertės teoriją 1825 m. paskelbtoje Kritinėje disertacijoje apie vertės prigimtį, matavimą ir priežastis, kritikavo pačią „absoliučiosios vertės“ idėją. Anot jo, galima kalbėti tik apie „santykinę vertę“, koncepciją, kuri nereiškia nieko pozityvaus ar savotiško, bet vien tik kiekybinį dviejų gėrybių, kurios tapo mainų objektu, sąryšį. Todėl S. Bailey’is pabrėžė pasiūlos ir paklausos jėgų svarbą santykinių verčių formavimo procese bei atkreipė dėmesį į naudingumą aiškinant vertės fenomeną. J. R. McCulloch’as, nors ir pripažindamas darbą vertės šaltiniu, savo pagrindiniame veikale Politinės ekonomijos pagrindai (1825 m.), išleistame dėl S. Bailey’io atakos prieš D. Ricardo darbinės vertės teoriją, darbą traktavo kaip veiklos ar operacijų rūšį, neatsižvelgiant į tai, atlieka jį žmonės, mašinos, gyvuliai ar gamtos jėgos, t. y. kaip darbą įvardijo net gamtos jėgų poveikį. J. R. McCulloch’o aiškinimu, pelnas buvo traktuojamas kaip dalis vertės, sukurtos sukaupto darbo, t. y. kapitalo „darbu“. 1826 m. išleistame veikale Esė apie aplinkybes, lemiančias užmokesčio normą jis teigė, kad ilgu laikotarpiu nei slopinimas iš darbdavių pusės, nei profsąjungų veikla neturės poveikio atlyginimams. Pažymėtina, kad 1845 m. J. R. McCulloch’as išleido Traktatą apie apmokestinimo principus ir praktinį poveikį bei finansavimo sistemą, tapusį pirmuoju darbu, skirtu atskirai temai – visuomenės finansavimui. 4. J. S. Mill’is (1806–1873 m.), laikomas pagrindiniu liberalaus reformizmo ideologu ir klasikinės mokyklos užbaigėju. 1848 m. išėjo jo pagrindinis veikalas Politinės ekonomijos pagrindai, kuriame jis rašė, kad „laimei, aptariant vertės dėsnius nebeliko nieko, ką turėtų išsiaiškinti dabartiniai ar bet kurie kiti ateities autoriai. Šio dalyko teorija yra užbaigta“; 5. N. Senior’as (1790–1864 m.). Šiame poskyryje plačiau aptarsime Oksfordo universiteto profesoriaus Nassau William’o Senior’o, raginusio politinėje ekonomijoje atsisakyti bet kokio kompromiso su socialinėmis sistemomis ir reformomis, ekonomines idėjas. Gyvenimo kelias. N. Senior’as gimė Berkšyre Durnfordo vikaro šeimoje. Jis buvo vyriausias iš dešimties vaikų. N. Senior’o motina buvo Barbadoso generalinio advokato duktė. Šio mokslininko vardas yra ispaniškas, nes jo senelis emigravo iš Ispanijos. N. Senior’as mokėsi Etone (čia jo korepetitoriumi buvo John’as Sumner’is, vėliau tapęs Kenterberio vyskupu), vėliau Oksforde, kur 1815 m. baigė šio universiteto teisės fakultetą ir nuo 1825 m. jame buvo Drummond’o profesoriumi, vadovaudamas politinės ekonomijos katedrai – pirmajai katedrai Anglijoje tokiu pavadinimu. Drummond’o profesoriumi jis buvo išrinktas du kartus: 1825–1830 m. ir 1847–1852 m. O pati katedra buvo įsteigta bankininko Henry’io Drummond’o, T. Malthus’o kaimyno Alburyje, maniusio, kad perspektyvūs šalies ateities lyderiai Oksforde turi turėti tokias pačias galimybes studijuoti politinę ekonomiją, kaip ir būsimi Rytų Indijos bendrovės darbuotojai. Henry’is Drummond’as, įsteigdamas politinės ekonomijos katedrą Oksfordo universitete, numatė dvi sąlygas: paskyrimas buvo tik penkeriems metams ir pretendentas turėjo būti baigęs Oksfordo universitetą. 1857 m. N. Senior’ui nebepavyko trečią kartą tapti Drummond’o profesoriumi. Dar paminėtina, kad 1831 m. N. Senior’as buvo paskirtas politinės ekonomijos profesoriumi Karaliaus koledže Londone, tačiau anglikonai, įsiutinti jo simpatijų katalikams, greitai profesorių pakeitė. Jei laikysime A. Smith’o Tautų turto išleidimą 1776 m. laikysime ekonomikos teorijos kaip atskiros disciplinos „gimtadieniu“, besiskleidžiantis politinės ekonomijos
mokslas buvo tik penkiasdešimties metų, kai N. Senior’as išleido savo Politinės ekonomijos įvadinę paskaitą (1827 m.) – pirmąjį drovų ekonomikos metodologijos problemų aptarimą, kurį jis po dešimtmečio išvystė ir praplėtė savo pagrindiniame darbe Politinės ekonomijos mokslo apybraižos (1836 m.), pirmą kartą išleistame kaip straipsnis Encyclopedia Metropolitana ir apėmusiame jo paskaitas Oksfordo universitete šia tema. 1837 m. pasirodė kitas svarbus N. Senior’o veikalas – Laiškai apie fabrikų įstatymus. Ekonomikos teorija. N. Senior’as buvo pirmasis, pateikęs idėjos, kad mokslinė ekonomikos teorija iš esmės grindžiama „tik keletu pagrindinių teiginių“, aiškią formuluotę, ir sumažino juos iki keturių: 1) hedonistinis – kiekvienas asmuo trokšta maksimizuoti turtą, esant mažiausiai galimai aukai (ši prielaida, aišku, buvo sudėtinė ekonomikos teorijos dalis gerokai anksčiau, nei N. Senior’as pateikė savąją formuluotę, bet jis į turto sampratą įtraukė ne tik medžiagines gėrybes, bet ir paslaugas); 2) gyventojų skaičius linkęs didėti greičiau nei lėšos pragyvenimui (tai susisiekia su T. Malthus’o teiginiais, nors N. Senior’as nepritarė populiariai doktrinai, kad gyventojų skaičius linkęs didėti greičiu nei Žemės maisto tiekimo potencialas); 3) darbas dirbant su mašina gali teikti teigiamą grynąjį produktą (šis tvirtinimas tapo N. Senior’o didėjančios grąžos pramonėje koncepcijos pagrindu); ir 4) žemės ūkyje pasireiškia mažėjanti grąža. N. Senior’as stengėsi atskirti politinę ekonomiją nuo visų moralinio pobūdžio klausimų, norėdamas padaryti ekonomiką tiksliuoju mokslu. Todėl jis, J. A. Schumpeter’io žodžiais tariant, gali būti laikomas pirmuoju ekonomikos teorijos „grynuoju teoretiku“ bei vienu iš ekonominės krypties, kuri dabar vadinama „grynąja ekonomikos teorija“, plėtotojų. N. Senior’o, ekonomikos teoriją apibrėžusio kaip „mokslą, nagrinėjantį turto prigimtį, gamybą ir paskirstymą“, veikaluose pirmą kartą sutinkame dabar labai įprastą ekonomikos teorijos skirstymą į grynąjį ar griežtai pozityvinį mokslą ir į negrynąjį bei įgimtai normatyvinį ekonomikos teorijos meną. Jis manė, kad pereinant nuo mokslo prie meno, būtinai atsiranda aukštesnės nei mokslinės, etinės prielaidos, bei pripažino, kad neekonominiai elementai, pasiskolinti iš kitų socialinių mokslų, buvo reikalingi greta vertinių sprendimų norint pateikti prasmingus patarimus, kaip išspręsti praktines problemas. (Beje, vėliau Lionel’is Robbins’as savo Esė apie ekonomikos mokslo prigimtį ir reikšmę (1932 m.) taip pat teigė, kad etinio turinio prielaidos nėra tinkamos pozityvinei ekonomikos teorijai. Jis visus ekskursus į psichologiją, politologiją ir sociologiją įvardijo kaip „neekonominius“, nors šie ir galėjo būti tiesiogiai susiję su nagrinėjamomis problemomis. Be to, jis suformulavo „draudimą“: ekonomistų veiklos „teritorijos“ ribas lemia tai, ar tinka jo tradiciniai instrumentai, o ne tyrimų problematika). Aišku, tai nereiškia, kad A. Smith’ui, D. Ricardo ir T. Malthus’ui nerūpėjo metodologiniai principai, bet jie nematė reikalo juos pabrėžti, matyt, laikydami juos pernelyg akivaizdžiais, kad reikėtų tai papildomai aptarti. Prakalbus apie ekonomikos teorijos skirstymą į pozityvinį mokslą ir normatyvinį meną, minėtinas ir John’as Neville Keynes’as, skirtingai nuo savo pirmtako išskyręs 1) pozityvinį mokslą, 2) normatyvinį ar reguliuojantį mokslą, ir 3) meną, t. y. taisyklių sistemą užsibrėžtų tikslų pasiekimui. M. Blaug’as pastebėjo, kad šis normatyvinio mokslo laikymas politinės ekonomijos pozityvinio mokslo ir meno tiltu labai artimas šiuolaikinės gerovės ekonomikos teorijos siekiams. Tačiau J. N. Keynes’o, politinę ekonomiją apibūdinusio kaip „neutralios tarp konkuruojančių socialinių mokslų“, trichotominė politinės ekonomijos klasifikacija tėvynėje nesusilaukė pripažinimo, ir
kiti XIX a. antrosios pusės anglų ekonomistai paprasčiausiai laikėsi senojo pozityvinio-normatyvinio skirstymo nepridėdami nieko naujo. N. Senior’o Politinės ekonomijos apybraižose buvo suformuluota garsioji kapitalistų ir darbininkų susilaikymo teorija, kurią vėliau naudojo daugelis ekonomistų. N. Senior’as, į ekonomikos teoriją įtraukė naują elementą – susilaikymą (arba abstinenciją – nuo lot. abstinentia – susilaikymas). Pastarąjį jis apibrėžė kaip „elgesį žmogaus, kuris susilaiko nuo neproduktyvaus naudojimo to, kam jis gali vadovauti, ar specialiai teikia pirmenybę nedidelei gamybai, padedančiai pasiekti greitą rezultatą“, teigė, kad tai yra ekonomikos varomoji jėga. Nors susilaikymas negali gaminti turtų, bet, anot N. Senior’o, jis vertas atlyginimo kaip tam tikras pasiaukojimas. Pagal susilaikymo teoriją vertę lemia ne darbas, kaip teigė D. Ricardo, o gamybos išlaidos, lemiamos dviejų elementų – darbo ir kapitalo, kurie vertinti subjektyviai – abu jie (kapitalistai ir darbininkai) susilaiko bei aukojasi. Šioje teorijoje darbas vertinamas ne kaip gamybinė veikla, o kaip auka, kuriai ryžtasi darbininkas, prarandantis ramybę ir poilsį. Atlyginimas už šias darbininkų aukas, pasak N. Senior’o, yra darbo užmokestis. Analogiškai vertinamas ir kapitalas, kuris, N. Senior’o nuomone, atsiranda dėl kapitalisto aukos, nes kapitalistas investuodamas pinigus į gamybą susilaiko nuo neproduktyvaus, bet suteikiančio pasitenkinimą savo lėšų panaudojimo asmeniniam vartojimui šiuo metu dėl pelno gavimo ateityje, paverčiant savo kapitalą gamybos priemonėmis ir suteikiant darbininkams darbo. Kapitalisto susilaikymas nesukuria turto (vargu ar reikia įrodinėti, kad realus vertės (ir pelno) kūrimo procesas visiškai nepriklauso nuo gamybos agentų subjektyvių išgyvenimų – vien tik pasyvus susilaikymo aktas iš viso negali nieko sukurti!), bet jis susijęs su pastangomis ir tuo užsitarnauja apdovanojimo kaip pelno. N. Senior’as kapitalo sampratą faktiškai pakeitė susilaikymo samprata, laikydamas jas identiškomis. Apie tai jis rašė: „Aš žodį kapitalas, laikomą gamybos priemone, keisčiau žodžiu susilaikymas“. Taigi, N. Senior’o teorijoje buržuazinė visuomenė praranda savo antagonistinę klasinę prigimtį ir kapitalizmas iškyla kaip gamybos sistema, grindžiama abipusėmis darbininkų ir kapitalistų aukomis. Pažymėtina, kad N. Senior’o abstinencijos koncepcija panaši į A. Smith’o teiginį, kad kapitalo kaupimas yra kapitalistų susilaikymo rezultatas. Tačiau N. Senior’as tam suteikė doktriniškos tendencijos. Kalbant apie N. Senior’o abstinencijos koncepcijos yšį su kapitalo ir jo grąžos teorija, silpniausias šios koncepcijos aspektas, ko gero, buvo tai, kad ji nesugebėjo tinkamai paaiškinti palūkanų (procento) normos. Pagal N. Senior’ą, konkurencinėje aplinkoje produkto kaina sudaroma iš dviejų elementų: darbo ir susilaikymo. Jei konkurencija yra nevisiška, jei yra kokių nors monopolijos elementų, tai tarp gamybos kaštų ir vertės susidaro dar tam tikras perteklius, kuris pasireiškia kaip renta. N. Senior’ui renta nėra vien tik derlingesnės ar arčiau vartotojų esančios žemės pasisavinimo rezultatas. Jo nuomone, renta gali atsirasti pasisavinus bet kurį gamtos veiksnį arba turint kokį nors ypatingą asmeninį sugebėjimą ar dėl įvairių socialinių priežasčių. Pagal N. Senior’ą, pajamos gaunamos už kapitalą taip pat tampa renta, kai tas kapitalas patenka iš jį sukūrusio asmens į kitas rankas. Tokia renta N. Senior’as laiko procentą nuo paveldėto kapitalo – juk paveldėtojas negali apeliuoti į susilaikymą susidarant kapitalui (susilaikydavo ne jis, o jo protėviai). Kaip rašė N. Senior’as: „[...] ta dorybė („susilaikymas“) nepaveldima. Todėl vienintelis titulas, į kurį paveldėtojas gali remtis – tai paveldėjimas“. Kalbėdamas apie vertę, N. Senior’as kaip jos pagrindą įvardijo naują aspektą – retumą, ar, tiksliau sakant, retą naudingumą, nes, aišku, čia galima kalbėti tik apie tokį daiktą, kuris patenkina kokį nors poreikį. Šią retumo sąvoką vėliau plačiai naudojo L. Walras’as. Pats naudingumas, N. Senior’o nuomone, yra: „[...] ne vidinė
kokybė, įkūnyta daiktuose, kuri vadinama nauda; tai paprasčiausiai išreiškia daiktų ryšį su žmonių malonumu ir skausmu“. Pabrėždamas savo antirikardinę poziciją, N. Senior’as teigė, kad tik keletui turto produktų darbo jėga yra lemiamas vertės veiksnys. Be to, priešingai D. Ricardo pinigų vertės teorijai, N. Senior’as savo teorijoje teigė, kad pinigų vertei daugiausia reikšmės turi tauriųjų metalų gamybos kaštai. Anot N. Senior’o, visa žmonijos ekonominė istorija – tai visuomenės gamybinių galimybių ribų įveikimas. Tačiau kiekvienu istoriniu etapu ekonominiai ištekliai objektyviai varžo kiekvienos šalies gamybos plėtros galimybes. Pagal tokią sampratą politinė ekonomija tapo pasirinkimo, ribotų išteklių, turinčių alternatyvias panaudojimo galimybes, optimalaus paskirstymo teorija. Pažymėtina, kad N. Senior’as visiškai priartėjo prie mažėjančio ribinio naudingumo idėjos, kai teigė, kad: „yra ne tik ribos malonumui, kurį gali suteikti bet kurios klasės prekės, bet šis malonumas vis sparčiau mažėja gerokai prieš pasiekiant šias ribas; [...]du tos pačios rūšies daiktai retai kada suteiks dvigubą malonumą“. Savotiškai įdomios ir N. Senior’o mintys apie darbo trukmę, K. Marx’o Kapitale ironiškai įvardintos „N. Senior’o paskutinės valandos teorija“. XIX a. ketvirtame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje buvo vykdoma plati agitacija už 10 valandų darbo dieną. Tačiau tam priešinosi Mančesterio tekstilės fabrikantai, kuriems labai reikėjo argumentų prieš tokį darbo dienos sutrumpinimą ir Oksfordo universiteto profesorius N. Senior’as „atskubėjo“ jiems į pagalbą. Jis savo veikale Laiškai apie fabrikų įstatymus (N. Senior’as parašė tris laiškus savo draugui, Mančesterio parlamento nariui ir Prekybos ministerijos prezidentui Charles’ui Poulett’ui Scrope’ui kuriuose diskutavo apie lordo Ashley’aus pasiūlyto „dešimties valandų įstatymo“ padarinius) pasiūlė teoriją, pagal kurią esant 11,5 val. darbo dienai (tokia buvo jos trukmė šalyje) per pirmąsias 10,5 val. padengiama avansuoto kapitalo vertė, o per paskutinę darbo valandą sukuriamas pelnas. Iš čia buvo daroma išvada, kad darbo dienos sutrumpinimas iki 10 val. reikštų visišką pelno išnykimą, kas turėtų neigiamų pasekmių Didžiosios Britanijos ekonominei padėčiai, nes tai sumažins kapitalo „susilaikymo“ aktyvumą, verslininkams dingtų paskatos užsiimti ūkine veikla. O juk iš tiesų prekių gamybos procesas kapitalizmo sąlygomis kartu yra ir vertės bei pridedamosios vertės kūrimo procesas, taigi kiekvienas prekių masės vienetas yra kaip apmokėto darbo, taip ir pelno atitinkamos dalies nešėjas. Pastebėtina, kad šios „paskutinės valandos teorijos“ dėl jos absurdiškumo galiausiai atsisakė ir pats N. Senior’as. Tačiau ja pasinaudojo marksistai: K. Marx’as, kreipdamasis į kapitalistus, ironiškai rašė: „Kai iš tikrųjų išmuš jūsų „paskutinė valandėlė“, prisiminkite Oksfordo profesorių“. N. Senior’as buvo ekonominio liberalizmo šalininkas. Kaip ir A. Smith’as, jis manė, kad laisva konkurencija yra optimali ekonomikos būklė ir užtikrina efektyviausią gamybą ir socialinę taiką visuomenėje. N. Senior’as rinką nagrinėjo kaip prekinio ūkio evoliucijos rezultatą. Jis pažymėjo, kad darbo pasidalijimas išplėtė gamybos prekinį pobūdį ir sustiprino mainų intensyvumą bei mastus. N. Senior’as rinka laikė „ūkinių subjektų bendravimo santykius“, visuomeninių-ekonominių ryšių, pagrįstų produktų kaip prekių gamyba ir numanančių mainų ekvivalentiškumą ir išlaidų atsipirkimą, sistemą. N. Senior’as pasiūlė pažangią „ekonomikos liberalizavimo“ programą. Jis kovojo dėl visų feodalinių suvaržymų, pramonės ir vidaus prekybos valstybinio reglamentavimo panaikinimą. Neatskiriama jo pažiūrų dalis buvo užsienio prekybos laisvės reikalavimas. N. Senior’as buvo aršus protekcionizmo priešininkas, reikalavo
atšaukti vadinamuosius „grūdų įstatymus“, trukdžiusius plėstis konkurencijai ir kristi kainoms žemės ūkio produkcijos rinkose. Baigdami N. Senior’o ekonominių idėjų aptarimą, pažymėsime, kad jis, nepaisant visų savo teorijos prieštaravimų ir nenuoseklumų, paliko nemažai idėjų, patekusių į ekonomikos mokslo „aukso fondą“: išteklių ribotumo ir išlaidų alternatyvumo principą, taupymo kaip rinkos sistemos plėtros pagrindo problemos suvokimą, rentos kaip papildomų pajamų, susijusių su pasiūlos neelastingumu kainai, traktavimą. N. Senior’as susilaukė plataus pripažinimo ir Europoje. Tai rodo jo išrinkimas Prancūzijos Moralės ir politikos mokslų akademijos nariu 1843 m., 25 metus trukusi narystė Politinės ekonomijos klube (čia jį rekomendavo J. Mill’is) ir faktas, kad jis ne kartą buvo paskirtas vyriausybinių komisijų darbo ir darbininkų judėjimo klausimais pirmininku. 5.1.2. F. Bastiat’o ekonominės idėjos Nuosavybės pirmenybė prieš įstatymą tiek akivaizdi, kad ją pripažįsta net laukiniai. Frederic’as Bastiat’as Prancūzijoje šio laikotarpio ekonominės minties pradininkas ir pagrindinis atstovas buvo J. B. Say’us (1767–1832 m.). Kitas žymus šio laikotarpio prancūzų politinės ekonomijos atstovas buvo populiarių, aistringai parašytų pamfletų prieš protekcionizmą, išaukštinant laisvąją prekybą Sophismes economiques (1845–1848 m.), parengtų ginant prancūzų vyndarių interesus, autorius F. Bastiat’as (1801–1850 m.). Tai žmogus, R. Heilbroner’io žodžiais tariant, likęs beveik pamirštas, ekonomikos idėjoms judant pirmyn, bet iš tiesų tvirtai gynęs radikalias fritreiderizmo pozicijas ir todėl neretai priskiriamas Mančesterio mokyklai, ryškiausiai propagavusiai radikalaus liberalizmo idėjas. Šios mokyklos, kuri buvo ne tiek mokslo srovė, kiek ekonominė politika ir veiklos gupė, įkūrėjais buvo R. Cobden’as ir J. Bright’as, o pačios mokyklos pavadinimą pirmasis pavartojo Benjamin’as Disraeli’s (1804–1881 m.), kalbėdamas apie Lankašyro medvilnės manufaktūrininkus ir politikus, garsiojo Javų įstatymo atšaukimo advokatus, susitelkusius apie 1838 m. įkurtą Lygą prieš Javų įstatymus, o vėliau jis buvo taikomas visiems karštiems laissez-faire pasekėjams, vokiečių protekcionistų paniekinamai vadintiems „Manchestertum“. Richard’as Cobden’as (1804–1865 m.) – smulkaus fermerio sūnus, gimė netoli Midhersto Sasekse. 1838 m. jis tapo Mančesterio Lygos prieš Javų įstatymus vykdomojo komiteto nariu, o 1841 m. – parlamento nariu. Žymiausi R. Cobden’o veikalai buvo du pamfletai – Anglija, Airija ir Amerika (1835 m.) ir Rusija (1836 m.). Jie buvo išleisti pasirašant slapyvardžiu „Mančesterio manufaktūrininkas“. John’as Bright’as (1811–1889 m.) – kvakerio medvilnės verpėjo ir manufaktūrininko sūnus, gimė Lankašyre. 1838 m. jis kartu su R. Cobden’u tapo Mančesterio Lygos prieš Javų įstatymus vykdomojo komiteto nariu, bet aktyviai lygos veikloje pradėjo dalyvauti tik nuo 1841 m. Pažymėtina, kad R. Cobden’ą ir J. Bright’ą, kurie savo pažiūromis skleidė grynąją klasikinio liberalizmo dvasią priešindamiesi militaristinėms avantiūroms ir reikalaudami mažinti viešąsias išlaidas, jų kampanijoje už prekybos laisvę lydėjo sėkmė, o jų liberalią mokesčių ir viešųjų išlaidų mažinimo nuostatą perėmė William’as E. Gladstone’as; jis kuris, būdamas iždo kancleriu ir liberaliu ministru pirmininku, įgyvendino šią nuostatą politiškai.
Gyvenimo kelias. Frederic’as Bastiat’as gimė Bayonne’oje, pietvakarių Prancūzijoje, turtingo komersanto, prekiavusio su Ispanija, šeimoje, bet labai anksti (būdamas devynerių metų) liko našlaitis, be to susirgo plaučių tuberkulioze. Jis nuo 1815 m. iki 1819 m. mokėsi mokykloje Sorelio mieste, kur išryškėjo jo polinkis literatūrai. Tačiau atėjo laikas palikti mokyklą ir iš idealų pasaulio nusileisti į praktišką gyvenimą – įkvėpimo apimtas poetas jį globojusio dėdės rūpesčiu tapo prekybinės kontoros tarnautoju ir mėgino imtis šeimos eksportavimo verslo Bayonne’oje, bet komercija bei dvejybinės sąskaitybos vingrybės aiškiai buvo ne jam. F. Bastiat’as mėgo linksmintis kaip ir visi jauni žmonės; bet net ir linksminantis jis išliko žingeidus. Jis norėjo visko išmokti – išmanyti religiją, filosofiją, istoriją, geografiją, botaniką, chemiją, mechaniką, algebrą, muziką, be to keturias-penkias užsienio kalbas: anglų, italų, ispanų ir vietinę baskų tarmę. Dėdės mirtis 1825 m. turėjo didelę įtaką tolimesniam jaunojo F. Bastiat’o likimui. Jis, paveldėjęs šeimos ūkį Mugrone, paliko prekybinę kontorą ir perėjo į žemės ūkį, bet ten sekėsi ne geriau – nors jis buvo kupinas gerų ketinimų, bet kuo daugiau kišosi į ūkio reikalaus, tuo labiau tie reikalai ėjo prastyn. Nenorėdamas nuobodžiauti ir tuščiai leisti laiką, F. Bastiat’as susidomėjo politine ekonomika (tam ypač svarbų vaidmenį suvaidino J. B. Say’aus Politinės ekonomijos traktatas), ėmė skaityti ir su draugais Mugrone diskutuoti aktualiais tuo metu ekonominiais klausimais. Jis buvo žingeidus, todėl ėmėsi nagrinėti ekonomistų A. Smith’o, B. Franklin’o, J. B. Say’aus ir kt. darbus. (Kaip minėta, F. Bastiat’as mokėjo daug kalbų, todėl ir galėjo skaityti tuos darbus ne tik prancūzų, bet ir anglų, italų bei ispanų kalbomis). F. Bastiat’as su jaunatvišku karščiu sveikino Liepos revoliuciją ir pirmuoju jo kūriniu tapo manifestas (1830 m.), nukreiptas „į Landų departamento rinkėjus“. Nors šis manifestas tapo šauksmu tyruose, bet dėka jame išsakytų pažiūrų jis buvo išrinktas Mugrono apygardos taikos teisėju. F. Bastiat’as nebuvo juristas ir nesilaikė įprastų prisiekusiems teisėjams procedūrų. F. Passi žodžiais, jis baigdamas bylą ir priimdamas nuosprendį rėmėsi „[...] sveiku protu ir teisingumu, ir to pakako“. Šios kuklios vietinio teisėjo pareigos turėjo įtikinti F. Bastiat’ą tuo, kaip asmeniniai interesai gali vesti į paklydimus. Jam, absoliučiai nesavanaudiškam žmogui, toks įsitikinimas buvo ypač naudingas, nes atvėrė akis parodant, kad įprastai žmonės, kai reikalas paliečia jų piniginę, praranda teisingą teisingumo ir neteisingumo supratimą ir dažnai savo pretenzijas iškelia iki groteskiškų dydžių. F. Bastiat’as galėjo taip ir likti kukliu valdininku, jei ne laimingas sutapimas, 1834 m. leidęs jam tapti savojo departamento generaliniu patarėju. F. Bastiat’as ėmėsi veikti drąsiau. Jo svajonės jau siekė politinės ekonomijos katedros įsteigimą Bordo arba Bayonne’oje. O kai tuometinis prekybos ministras leido sau iškelti klausimą apie apribojimų muitais, kuriuos restauracija paveldėjo iš imperijos ir rūpestingai perdavė Liepos monarchijai, naudą, F. Bastiat’as ėmėsi plunksnos ir pakilo į kovą. 1834 m. balandžio mėn. išspausdintuose Samprotavimuose apie Bordo, Havro ir Liono prašymus dėl muitinių buvo pirmą kartą išsakyti pagrindiniai jo vertės teorijos teiginiai, vėliau išplėtoti Ekonominėse harmonijose. Toliau sekė ištisi septyni tylos metai. Po to išspausdinti straipsniai Iždas ir vynuogynai (1841 m. sausis), Memorandumas apie vyndarystę (1843 m. sausis), Žemės mokesčio paskirstymas Landuose (1844 m.) buvo parašyti ginant vietinius interesus ir netrurėjo jokios bendresnės reikšmės. Galiausiai išmušė valanda, kai F. Bastiat’ui buvo lemta tapti laisvosios prekybos šaukliu. Mugrono diskusijų būrelyje buvo ir Anglijos šalininkų, ir priešininkų. Ginčai su vienu iš pastarųjų paskatino F. Bastiat’ą užsisakyti anglų žurnalą The Globe and
Traveller, kuriame visiškai atsitiktinai jis susipažino su Mančesterio Lygos pergalinga veikla prieš Javų įstatymus. Tuo metu Prancūzijoje niekas nebuvo net girdėjęs apie tokios Lygos egzistavimą. Tai padarė milžinišką įspūdį F. Bastiat’ui, ir jis į tuo metu dar tik pradėtą leisti žurnalą Journal des Economistes, 50 metų solidžiai ir garbingai tarnavusį mokslui, iš gilios provincijos nusiuntė straipsnio Prancūzų ir anglų muitų įtaka abiejų tautų ateičiai rankraštį, 1844 m. spalį pradėjusį jo literatūrinę karjerą. Tai buvo ekscentriškas žmogus, per vos šešerius (!) literatūrinio darbo metus ekonomikos teorijoje įdiegęs patį veiksmingiausią ginklą – pašaipą. Pažiūrėkite į šį bepročių pasaulį, sakydavo F. Bastiat’as. Jie deda milžiniškas pastangas, kad iškastų po kalnu tunelį ir sujungtų dvi šalis. O ką daro tada? Tiek dirbę, kad palengvintų prekių mainus, jie iš abiejų kalno pusių pastato po muitinę ir prekių kelionę tuo tuneliu padaro baisiausiai sudėtingą! F. Bastiat’as turėjo talentą atskleisti absurdą: jo minėtoje nedidelėje knygelėje Ekonomikos sofizmai humoro tiek, kiek tik apskritai gali būti ekonomikos mokslo veikale. Nors tai nereiškia, kad F. Bastiat’as nemokėjo rašyti rimtai. Kaip minėta, 1844 m. išėjo jo straipsnis prestižiniame žurnale Journal des Economistes pavadinimu Prancūzų ir anglų muitų įtaka abiejų tautų ateičiai, iš karto pelnęs tarptautinį pripažinimą, nes jame buvo pateikti, be jokių abejonių, labiausiai įtikinami argumentai už laisvą prekybą ir apskritai už ekonominę laisvę, kurie kada nors buvo pasirodę Prancūzijoje ar net visoje Europoje. Būtent po šio straipsnio F. Bastiat’as suartėjo su R. Cobden’u bei dar labiau susižavėjo jo ir kitų Mančesterio mokyklos atstovų pastangomis kovojant dėl Javų įstatymo atšaukimo ir laissez-faire sukūrimo. 1845 m. F. Bastiat’as toje pačioje leidykloje, kuri leido žurnalą Journal des Economistes, išleido knygą Cobden’as ir Lyga. Tuo metu kai F. Bastiat’as rašė savo darbus, vis labiau plito socialistų „klasių kovos“ ir kapitalistiško darbininkų išnaudojimo supratimas, o K. Marx’as rašė savo garsųjį veikalą Kapitalas. Todėl savo kūriniuose F. Bastiat’as mėgino paneigti socialistų mokymą apie socialinius antagonizmus (manytina, kad būtent už tai jo taip nekentė K. Marx’as) ir įrodyti, kad jo meto buržuazinė visuomenė yra pati puikiausia, tvirčiausia ir teisingiausia iš visų asociacijų, o „visi teisėti interesai joje yra harmoningi (darnūs)“. Tokia buvo pagrindinė idėja ir jau po F. Bastiat’o mirties Romoje, kur jis buvo nuvykęs vildamasis pagyti, 1850 m. išėjusio svarbiausio jo veikalo Ekonominės harmonijos (Harmonies economiques), kuriame jis ketino parodyti, jog regimoji pasaulio netvarka yra tik paviršinė, po ta išore tūkstančiai skirtingų, veržlių savarankiškų jėgų, veikiamos rinkos, virsta aukštesnės kokybės visuomenine gėrybe. Reikia sutikti, kad F. Bastiat’as pademonstravo retorikos stebuklus, norėdamas įtikinti skaitytojus tuo, kad draskančios visuomenę ydos ir prieštaravimai – ne daugiau kaip regimybė, už kurios slepiasi dieviško Apreiškimo nustatytas ekonominės harmonijos (darnos) pasaulis. O jis bus galimas tik tuomet, kai valstybės pareiga bus tik saugoti visuomenę nuo vagių, žudikų ir kitų grupių, turinčių specifinių interesų išnaudoti ir plėšti taikius gyventojus. Gyvenimo pabaigoje nemaža paguoda F. Bastiat’ui buvo jo išrinkimas nuo Landų Steigiamojo susirinkimo nariu 1848 m., o po metų – į įstatymų leidimo susirinkimą. Bet veikla šioje srityje nepasižymėjo jokia didesne sėkme – F. Bastiat’o, šalia visa kita nepasižymėjusio oratoriniais sugebėjimais, kuklumas buvo užgožtas per daug triukšminguose susirinkimuose, nors jis ir bandė ten pasisakyti už darbininkų klasę bei prieš vyriausybės išlaidavimą, tapusį nepakeliama našta tautos gerovei. F. Bastiat’o liga sekino paskutines jo jėgas – galiausiai jam teko pripažinti savo bejėgiškumą. Jo sveikatos būklė nebeleido jam pasilikti Paryžiuje – jį išsiuntė mirti į Italiją. Pakeliui į Romą jis apsistojo Pizoje ir čia laikraščiuose perskaitė apie save tokį pranešimą: „dydis F. Bastiat’as, žymus rašytojas...“ Šis pranešimas truputi per anksti
pranešė apie artėjančią mirtį ir karčiai pačiam F. Bastiat’ui leido suprasti, kiek mažai beliko vilties pasveikti. Romoje jo padėtis tapo beviltiška. Ir 1850 m. gruodžio 24 d. jis kaip doras katalikas ir gyliai tikintis žmogus mirė ant pusbrolio abato Monklaro rankų. Paskutinis žodis, kurį ištarė F. Bastiat’o lūpos, buvo „tiesa“... 1878 m. Mugrone buvo jam pastatytas paminklas: biustas ir alegorinė figūra, akmenyje užrašanti svarbiausių prancūzų ekonomisto veikalų pavadinimus. Šį kuklų paminklą pastatė Leon’as Say’us, J. B. Say’aus, kurio artimiausiu pasekėju ir mokslo propagavimo o tęsėju buvo F. Bastiat’as, anūkas. Ekonomikos teorija. Daug triukšmo sukėlusioje F. Bastiat’o knygoje išdėstyta harmonijos (darnumo) teorija, pagal kurią kapitalizmas – tai tarpusavio paslaugų teikimo visuomenė. Ekonominės harmonijos šaltinio F. Bastiat’as ieškojo mainų ir neribojamos konkurencijos srityse. Kaip pagrindinį politinės ekonomijos subjektą įvardijęs žmogų, „kuris apdovanotas galimybėmis palyginti, teisti, rinktis ir veikti“ bei teigdamas, kad „šie sugebėjimai bendradarbiauti, mainytis pastangomis ir paslaugomis laike ir erdvėje yra tai, kas sudaro ekonomikos mokslą“, jis manė, kad visuomenė ekonominiu požiūriu yra mainai, kur rinkos dalyvių troškimai „negali būti pasverti ar išmatuoti“. F. Bastiat’as, pastebėjęs, kad vertės dėsnis „politinėje ekonomijoje yra tas pats, kaip skaičių sistema aritmetikoje“, teigdamas, kad mainai yra būtini užtikrinant vertę ir sutvirtinant ekonominę harmoniją (darną), faktiškai atmetė D. Ricardo vertės teoriją, teigusią, kad vertės pagrindas yra darbas ir prekės retumas. Jis vertę aiškino pastangomis, „santykiu tarp dviejų mainomų patarnavimų vienas kitam“. Kadangi visokia nuosavybė, visoks turtas, yra ne kas kita, kaip verčių suma, galima sakyti, kad kiekviena nuosavybė tėra savininko suteiktų patarnavimų suma. Štai kur harmonija! F. Bastiat’as labai džiaugėsi atradęs šią formulę, nes ši, jo nuomone, viską išaiškina, suderina, išsprendžia tuos sunkumus, dėl kurių ekonomistai tiek laužė galvas. Iš mainų F. Bastiat’as kildino ir solidarumą tarp žmonių, priešingai socialistų skelbtam interesų priešingumui. (F. Bastiat’as pirmasis solidarumui skyrė tokią garbingą vietą politinėje ekonomijoje. Vienas iš jo knygos skyrių, deja, nebaigtas, vadinosi Solidarite, nors paties žodžio solidarumas prioriteto teisė priklauso socialistui Piere Leroux). Visų interesai yra harmoningi (darnūs), nes kiekvienas yra suinteresuotas kitu. Pagrįsdamas šią idėją jis rėmėsi J. B. Say’aus sukurta paslaugų teorija, teigusia, kad gamyba yra paslaugų teikimas. F. Bastiat’as sutiko su J. B. Say’umi tame, kad mainai, pirkimas-pardavimas yra tarpusavio mainai „vienodos vertės paslaugomis“, t.y, kad „produktai perka produktus“. Tačiau skirtingai nuo J. B. Say’aus, kurio požiūriu „paslaugas“ suteikia ne tik žmonės, bet ir daiktai, pačios gamtos jėgos, F. Bastiat’as, manydamas, kad kapitalo ir žemės teikiamos paslaugos negali būti atlyginamos, buvo linkęs kalbėti kaip apie atlygintinas tik apie žmogaus teikiamas asmenines paslaugas, nesvarbu, kurioje visuomeninio gyvenimo srityje jos būtų suteikiamos. Kadangi paslaugos vienas kitam teikiamos per mainus, tai viena paslauga esanti atlyginimu už kita paslaugą. Be to, „paslauga“ F. Bastiat’as suprato ne tik realias darbo sąnaudas gamybos procese, bet ir apskritai bet kokias pastangas, kurias kas nors daro arba iš kurių išsivaduoja tas, kuris naudojasi šia paslauga. Taip vertinant problemą, jam buvo nesunku įrodyti, kad „paslaugas“ vertės kūrimui suteikia ne tik darbininkai, bet ir kapitalistai bei žemvaldžiai. Kapitalisto „paslaugą“, suteikiančią jam teisę į procentą, F. Bastiat’as įžvelgė tame, kad avansuojant ar skolinant kapitalą vyksta „vartojimo atidėjimas“, numanantis „auką“ iš kapitalisto pusės. Tokiu būdu, pateisindamas pelną (kuris buvo suvestas į procentą) F. Bastiat’as apeliavo į „susilaikymo teoriją“. Tik N. Senior’o „susilaikymo“ sąvoka buvo pakeista kita „atidėjimo“ sąvoka.
Norėdamas paneigti D. Ricardo mokymą apie pelno ir darbo užmokesčio priešpriešą, F. Bastiat’as suformulavo paskirstymo ir kaupimo kapitalizme dėsnį, pagal kurį kapitalistų lyginamoji dalis sukurtame nacionaliniame produkte krinta (absoliučiai augdama), o darbininkų dalis auga ir absoliučiai, ir santykinai. Taigi, pagal F. Bastiat’ą, darbo ir kapitalo interesai tapatūs (solidarūs), vienų ir kitų pajamos auga tuo pat metu, be to kapitalistų klasė net gi yra kažkiek „nuskriausta“ lyginant su darbininkais. Pastebėtina, kad F. Bastiat’as nesivargino įrodydamas šiuos teiginius. Jis paprasčiausiai savo mintis grindė pelno (procento) normos kritimo faktu, apie ką kalbėjo dar J. Turgot, supainiodamas du visiškai skirtingus reiškinius – pelno normą ir kapitalistų dalį nacionaliniame produkte. Juk pelno normos mažėjimo tendencija visiškai suderinama su darbininkų eksploatacijos augimu, taigi ir su kapitalistų dalies nacionaliniame produkte didėjimu. F. Bastiat’as taip pat aiškino, kodėl laisvoje rinkoje nei vienas negali kaupti kapitalo, jei tai nenaudinga kitiems, pavyzdžiui, pirkėjams. Jo nuomone, kapitalas, kuris tariamai naudojamas, kad galima būtų gauti daugiau pelno, iš tikrųjų visada naudojamas tam, kad ekonomiškiau patenkintų kitų, neturinčių to kapitalo, norus. Štai kur darna. Priešingai nei jo amžininkai (pavyzdžiui, P. Proudhon’as), pabrėžę gamintojo svarbą, F. Bastiat’as tikėjo, kad „būtina žvelgti į ekonomiką iš vartotojų požiūrio taško [...] Ekonomikos fenomenas turi būti vertinamas atsižvelgiant į teigiamus ir neigiamus padarinius vartotojams“ (išskirta mano. – Aut. pastaba). Beje, F. Bastiat’as vartotojo iškėlimo prieš gamintoją principui teikė labai daug svarbos, nes tai jam reiškė ne ką kita, kaip visuomenės intereso iškėlimą prieš privatų interesą. Be to, F. Bastiat’as nesitenkino nurodęs ekonominę vartotojo pirmenybę. Jis kalbėjo taip pat ir apie moralinę vartotojo pirmenybę teigdamas, kad „Jei žmonija tobulėja, tai ne dėl gamintojo, o dėl vartotojo doroviškumo augimo“. Matyt, F. Bastiat’as neklydo, kai prieš mirtį kaip paskutinį pamokymą, novissima verba, savo mokiniams pasakė šiuos žodžius: „Politinę ekonomiją reikia vertinti pagal vartotojo požiūrį“. F. Bastiat’as, kaip minėta, pasiūlė pelno kategoriją pakeistu procentu. Jo nuomone, pastarasis yra kapitalistų ir žemvaldžių visuotinė pajamų forma. O renta – savo ruožtu yra kapitalo, investuoto į žemę, teikiamas procentas. Pagal savo paslaugų teoriją, F. Bastiat’as žemės rentą priskyrė žemvaldžio ar jo protėvių „paslaugų“ apdirbant ar gerinant žemę sąskaitai. Tokiu būdu, harmonija (darna) tarp kapitalo ir žemės nuosavybės buvo grindžiama tuo, kad žemės renta buvo vertinta kaip kapitalo, investuoto į žemę, duodamo procento atmaina. Tačiau tokioje rentos traktuotėje visiškai išnyko žemės rentos kaip ekonominės kategorijos specifiniai bruožai. Jos skirtumas nuo pelno, lemtas žemdirbystės ypatybių, paprasčiausiai buvo ignoruojamas. Pastebėtina, kad kalbėdamas apie rentą, F. Bastiat’as iškėlė dar vieną gana rizikingą tezę. Jis teigė, kad žemė arba gamta visiems žmonėms savo gėrybes duoda dovanai. Aišku, F. Bastiat’as sutinka, kad už javus, anglį ir visus kitus žemės gelmių turtus reikia mokėti. Tačiau, jo nuomone, ta kaina mokama ne už gamtinį šių produktų naudingumą, o tik už gamybinį darbą, ir ji atlygina tik savininko išlaidas. Tokiu būdu, pasak F. Bastiat’o, kiekviename gaminyje reikia skirti tarytum du vienas ant kito uždėtus naudingumo klodus: vienas nulemtas darbo, ir todėl už jį reikia mokėti (jis ir sudaro tai, kas vadinama verte), o antrasis kilęs iš gamtos ir už jį nereikia mokėti (jis duodamas priedo). Jei šis apatinis klodas lieka nežinomas, nors ir yra gana svarbus, tai kaip tik todėl, kad jis neatsispindi kainoje ir mes jo nepaisome: jo nematyti, vainasi, jis yra nemokamas. Bet tai, kas nemokama, priklauso visiems bendrai, kaip oras, saulės šviesa, tekantis vanduo. Kitaip tariant, po matomu vertės klodu, kuris sudaro individualiąją nuosavybę, glūdi nematomasis klodas, kuris priklauso
bendruomenei, ir kuriuo naudojasi visi. Kaip rašė F. Bastiat’as, „Kam Dievo skirta būti bendra, tegul lieka bendra per visus žmonių sandėrius. Štai esminis socialinės darnos dėsnis“. Tuo pačiu, kaip vaizdžiai pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, žemės savininkas, kuris D. Ricardo teorijoje atrodo kaip koks slibinas, saugantis gamtos gėrybių lobį, arba, kuris P. Proudhon’o straipsniuose prieš nuosavybę kaltinamas pasisavinęs Dievo dovanas, – F. Bastiat’o teorijoje teatrodo kaip paprastas tarpininkas tarp gamtos ir vartotojo, kaip geras tarnas, kuris eina pasemti mums vandens iš bendruomenės šaltinio ir kuriam privalu užmokėti – ne už vandenį, o tik už jo vargą atnešant“. Apibendrinant patį F. Bastiat’o vertės supratimą, galima teigti, kad jis buvo grindžiamas savanoriškais mainais. Jis, kaip minėta, padarė šią pagrindinę išvadą: vertė – tai dviejų mainomųjų patarnavimų santykis. Iš čia kilo ir jo požiūris į nuosavybę (turtą) kaip į verčių sumą, vadinasi, ir kaip į jos savininko suteiktų paslaugų sumą. Be to, kadangi kiekviena nuosavybė tėra verčių suma, tad kiekvienas vertės sumažėjimas reiškia santykinį nuosavybės galios sumažėjimą. Iš čia F. Bastiat’as padarė, jo nuomone, labai svarbią mokslui išvadą, kad kiekvienoje progresuojančioje visuomenėje bendroji ir nemokama dalis visados didėja (dėl visuotinio dėsnio, kad dėl pramonės pažangos reikia vis mažesnių žmogaus pastangų tokiam pat poreikiui patenkinti), o išlaidų ir pasisavinama dalis nuolat mažėja. Žodžiu, pati visuomenė, to visiškai nenumanydama, jau yra komunistinė ir kasdien vis labiau tampa komunistine! Neatsitiktinai F. Bastiat’as triumfuodamas skelbė: „Komunistai! Jūs svajojate apie bendrąją nuosavybę? Jūs jau turite ją! Socialinė santvarka daro visas gėrybes bendromis, su sąlyga, kad pasisavinamų verčių mainai būtų laisvi“. Taigi F. Bastiat’as buržuazinę visuomenę vaizdavo kaip įvairių klasių, besikeičiančių savo „paslaugomis“, „harmoningą (darnų) bendradarbiavimą“. Šių mainų ekvivalentiškumo garantija, pagal F. Bastiat’ą, yra „ekonominė laisvė“, apsauganti nuo nenaudingų mainų. (Savanoriški mainai, kaip teigė dar A. Smith’as, nevyks, jei abi pusės iš jų nesitikės naudos. Šią įžvalgą M. Friedman’as vėliau pavadino Adam’o Smith’o aksioma). Tokiu būdu, F. Bastiat’as svarbiausiu socialinės harmonijos (darnos) principu laikė laisvę ir pasisakė prieš bet kokį valstybės kišimąsi į ekonomiką, protekcionizmo pakeitimą neribota konkurencija įvardydamas panacėja nuo visų ekonominių ir socialinių bėdų. Protekcionizmo kritikos taiklumu ir šmaikštumu neprilygstama išlieka jo esė Žvakdarių peticija, leidusi Encyclopaedia Britannica 1910 m. teigti: “Jo Ekonominiai sofizmai yra išsamiausia, veiksmingiausia, išmintingiausia ir šmaikščiausia iš visos kada nors parašytos protekcionizmo kritikos“. Pastebėtina, kad įtvirtinęs prigimtinės ekonomikos harmonijos (darnos) supratimą, F. Bastiat’as gana detaliai atskleidė, kaip to meto vyriausybinis lėšų paskirstymas yra priešiškas ir griaunantis natūralią laisvosios prekybos harmoniją (darną). Jis pastebėjo, kad kadangi vyriausybė nekuria gerovės, t. y. nesiekia pelno, tai ji, norėdama kažkam duoti, turi iš kitų atimti. Be to, įvairios, specifinių interesų turinčios grupės, sieks gauti vis daugiau kitų žmonių pinigų, kuriuos galima gauti valstybės pagalba. O tai kenkia laisvai prekybai, nes pagrindinis dėmesys teikiamas politikai, o ne verslo sąlygų gerinimui. F. Bastiat’as rašė: „Valstybė – tai toji didžioji fikcija, kurios dėka kiekvienas mėgina gyventi kitų sąskaita. [...] Ji sukuria privilegijas bet kokiomis formomis, o tai reiškia, kad paniekinamos nuosavybės teisės [...] ir kai tos nuosavybės teisės kartą buvo susilpnintos viena forma, tai greit tai pasireikš daugybe formų“. Pasak F. Bastiat’o, vyriausybė yra būtina, bet tik tuo atveju, jei jos valdžia apribota. Jis tikėjo, kad visuomenė negali egzistuoti, jei įstatymai nėra gerbiami, bei
tvirtino, kad „Įstatymo tikslas – neleisti įsiviešpatauti neteisingumui“. (Tačiau kartu skundėsi, jog Prancūzijoje įstatymas virsta „įstatymais grįsto plėšikavimo įrankiu“...). Be to, F. Bastiat’as teigė, kad moralinis blogų įstatymų pateisinimas negali būti grindžiamas balsavimo teise, nes nei vienas žmogus neturi teisės pavergti kito žmogaus, taigi ir grupė žmonių neturi tokios pat teisės. Iš čia jis darė išvadą, kad pajamų paskirstymas demokratijos sąlygomis iš esmės yra amoralus. F. Bastiat’ui labai būdingas šūkis „Jei prekės nekirs sienų, tai jas kirs armija“, nes jis tvirtai tikėjo, kad laisvoji prekyba yra patikimiausias kelias į taiką ir suklestėjimą. F. Bastiat’as suprato, kad istoriniu požiūriu muitai buvo didžioji karų priežastis bei teigė, kad protekcionizmas yra vyriausybės mėginimas pakenkti savo valstybės piliečiams ir taikos metu, ir per karą (pvz., dėl jūrų blokados). F. Bastiat’as neribojamą konkurenciją suvokė kaip dinamišką procesą, kurio metu kiekvienas stengiasi derinti savo veiksmus siekiant savų ekonominių tikslų. Jo nuomone, visos vyriausybės kišimosi formos iškraipo šį procesą, kadangi, to, ką įstatymai jau įteisino, apibrėžė, nebereikia daugiau aptarinėti. F. Bastiat’as gali taip pat būti laikomas savotiška jungiama grandimi tarp XVII a. ir XVIII a. prigimtinių teisių skelbėjų – teoretikų. Pagal jį, bet kurios formos kolektyvizmas yra morališkai smerktinas ir kliudantis natūraliai žmonių interesų harmonijai (darnai), kuri pateisina laisvąją prekybą ir privačią nuosavybę. F. Bastiat’as tikėjo, kad privati nuosavybė yra laisvai besielgiančio ir siekiančio patenkinti savo interesus žmogaus prigimties išsipildymas. Žmogus gimsta savininku. Todėl privačios nuosavybės apsauga yra pagrindinė, jei ne vienintelė teisėta, vyriausybės pareiga, o „politikai neturi viršenybės mūsų ir mūsų nuosavybės atžvilgiu“. F. Bastiat’as net sulygino valstybės reguliavimą su privačios nuosavybės neigimu. Veikale Ekonominiai sofizmai F. Bastiat’as aiškino, kad laisvoji prekyba siejama su prekių pertekliumi, paslaugų žemesnėmis kainomis, didesniu darbo vietų skaičiumi už aukštesnį realų atlyginimą, didesniu pelnu gamintojams, aukštesniu žemdirbių gyvenimo lygiu, didesnėmis pajamomis į valstybės biudžetą mokesčių forma, produktyviausiu kapitalo, darbo ir gamtinių išteklių panaudojimu. Aišku, F. Bastiat’as nebuvo nei pirmas, nei paskutinis ekonomistas, kuris gynė laisvąją prekybą. Nebuvo jis ir labai populiarus (gal tik išskyrus Prancūziją) bei įtakingas, net įgnoruotas kitų to meto ekonomistų. (Ne tik P. Proudhon’as, su kuriuo F. Bastiat’as susirašinėjo, bet ir F. Lassalle’is, J. E. Cairnes’as, H. Sidgwick’as, A. Marshall’as, E. von Bohm-Bawerk’as ir kiti jame tematė tik esamos ekonominės santvarkos gynėją, nepripažindami jokios F. Bastiat’o veikalų mokslinės reikšmės ir jo darbus traktuodami tik kaip ekonominės minties pradininko Amerikos žemyne B. Franklin’o, taip pat nelaikyto labai originaliu ekonominiu mąstytoju, veikalo La Science du bonhomme Richard praplėtimą. Ir iš tikrųjų F. Bastiat’as buvo susipažinęs su B. Franklin’o leidžiamu Poor Richard’s Almanac, bei jo kūrinių pobūdis turėjo daug įtakos F. Bastiat’o veikalams. Be to, F. Bastiat’ą sužavėjusio B. Franklin’o įtaka buvo jaučiama ne tik visuose jo raštuose, bet netgi jo elgsenoje ir išvaizdoje. Kaip 1851 m. vasario mėnesį Journal des Economistes rašė vyriausiasis jo redaktorius M. de Molinari, „Su ilgais plaukais ir maža skrybėle, su jo plačia redingote ir šeimyniniu skėčiu, jį lengvai galima buvo palaikyti paprastu kaimiečiu, apilankiusiu mieste pasižiūrėti sostinės prašmatnybių“). Ir vis dėlto F. Bastiat’ui nebuvo lygių labai aiškiai ir su sąmoju pateikiant argumentus už prekybos laisvę. Deja, tai liko deramai neįvertinta. Kaip klaidos atitaisymas šiandien skamba nebent Nobelio premijos laureato F. A. von Hayek’o žodžiai: „Genialusis Bastiat’as, kurio rašiniai
koncentruoja savyje ištisą libertarinės ekonominės politikos sistemą [...] Pažiūros, su kuriomis jis kovojo, iš esmės liko tos pačios, su kuriomis tenka grumtis šiandien“. 5.1.3. H. C. Carey ekonominės idėjos 1776 m. JAV paskelbė savo nepriklausomybę nuo Senojo Pasaulio. Šalyje, kurioje buvo gausu laisvų žemių ir kitų gamtinių turtų bei aktyviai vyko imigracija, kapitalo ir techninės kultūros importas iš Senojo Pasaulio, prasidėjo sparti pramonės plėtra. JAV susikūrimo ir plėtros savotiškumas turėjo įtakos ir ekonominei minčiai, kurioje atgimė dar A. Smith’ui buvęs būdingas ekonominis optimizmas. Amerikietiškos politinės ekonomijos pradininku tapo Henry’is Charles Carey (1793–1879 m.). Gyvenimo kelias. H. C. Carey buvo Filadelfijoje gyvenusio airių emigranto, stambaus knygų leidėjo Matthew Carey (1760–1839 m.) sūnus. Panašiai kaip J. S. Mill’is, jis buvo talentingas vaikas ir, panašiu būdu, politinės ekonomijos ankstyvuosius pradmenis gavo iš savo tėvo, išėjęs pasivaikščioti po Filadelfiją ir jos apylinkes. H. C. Carey formalusis išsilavinimas baigėsi vietine mokykla, bet šeimos leidybinis ir knygų prekybos verslas skatino skaityti. Pats H. C. Carey savo veiklą taip pat pradėjo nuo komercijos – jis nuo mažens dirbo tėvo firmoje. Būdamas dvidešimt aštuonerių metų H. C. Carey iš savo tėvo perėmė leidybos įmonę Carey & Lea. Ji tapo viena didžiausių ir sėkmingiausiai dirbusių šalyje ir dar ilgai buvo žymi ir pastebima visoje Amerikoje. Būtent ši leidykla buvo sudariusi sutartis JAV leisti Thomas’o Carlyle’io, Washington’o Irving’o ir Walter’io Scott’o darbus. Praturtėjęs ir tapęs stambiu fabrikantu, sulaukęs 42 metų, panašiai kaip B. Franklin’as, H. C. Carey pasitraukė iš verslo ir, susidomėjęs ekonominėmis problemomis, atsidėjo socialinių mokslų srities tyrimams ir publicistinei veiklai. Pažymėtina, kad ir jo tėvas M. Carey parašė nemažai darbų, iš kurių minėtinas Esė apie politinę ekonomiją (1822 m.) – vienas iš ankstyvųjų traktatų Amerikoje, remiančių protekcionizmą, bei buvo pirmasis iškilus Alexander’io Hamilton’o (1757– 1804 m.) ekonominių teorijų išdėstytojas. H. C. Carey parašė daug veikalų (jo bibliografiją sudaro trylika knygų ir 6000 puslapių pamfletų bei laikraščių straipsnių), iš kurių populiariausi buvo trys: trijų tomų Politinės ekonomijos principai (1837–1840 m.), išversti į italų ir švedų kalbas ir greitai tapę pavyzdiniu veikalu JAV, jo pažiūras ir idėjas apibendrinęs veikalas Socialinio mokslo pagrindai (1857–1859 m.), taip pat išleistas tritomiu, ir trumpesnis šio veikalo variantas – knyga Socialinio mokslo vadovas (1865 m.). Visuose juose atsispindėjo JAV istorinės plėtros XIX a. pirmojoje pusėje savitumas ir tipiškas amerikietiškas požiūris. Ekonomikos teorija. H. C. Carey sukūrė metodologiją, kuri iki šiol plačiai naudojama JAV ekonominėje mintyje. Jis sutapatino socialinių dėsnių veikimą su fiziologiniais, natūraliais dėsniais. Pagal H. C. Carey, politinės ekonomijos objektas yra žmogus ir jo elgesys, nukreiptas pagerinti savo padėtį. Būdamas individualistas ir paveiktas harmonijos bei pusiausvyros idėjų, kaip savo Politinės ekonomijos principų moto jis pasirinko vokiečių astronomo ir matematiko Johan’o Kepler’io (1571–1630 m.) žodžius: „Pasaulio sąranga yra harmoninga visuma ir jos siela yra Dievas. Jis yra aukščiausia darna ir visoms sieloms savo pavyzdžiu yra įdiegęs savą vidaus harmoniją“. Šiose H. C. Carey pažiūrose akivaizdus individualizmas, kuris tiesiogiai kyla iš žmonių, ne iš jų savo intereso, o iš žmonių bendradarbiavimo, kuris būtinai reikalingas žmogaus egzistencijai.
H. C. Carey nuomone, visos ekonominės kategorijos išreiškia žmogaus ir gamtos santykius, o ne žmonių santykius. Pagal H. C. Carey, kapitalas apima ne tik gamybos priemones, bet ir protinę bei fizinę žmogaus jėgą. Šio ekonomisto, ne kartą keliavusio po visą Europą ir čia bendravusio su J. S. Mill’iu, teoriniuose išvedžiojimuose pagrindinė vieta, kaip ir F. Bastiat’o veikaluose (pastarasis, ko gero, nemažai savo idėjų pasisėmė iš H. C. Carey, laiške, išspausdintame žurnale Journal des Economistes, apkaltinusio F. Bastiat’ą plagijavimu, veikalų; šis, tada jau mirtinai sirgdamas, mėgino gintis tame pačiame žurnale, vis tik prisipažindamas skaitęs H. C. Carey knygą), tenka klasinių interesų harmonijos teorijai. Jis pažymėjo, kad tarp skirtingų visuomenės grupių visais laikais kildavo konfliktų ir vyravo lupikavimas. Stiprieji visada stengėsi sumindžioti silpnuosius, juos užgožti. O šie, savo ruožtu, vėliau susijungė, siekdami apriboti engėjų galią ir jėgą. H. C. Carey taip pat atkreipė dėmesį į visuomenės grupes, esančias tarp vartotojų ir gamintojų – teisininkus, tarpininkus, pirklius. Jis buvo įsitikinęs, kad šių pelnas – tai per didelės pirkėjų ir gamintojų išlaidos, ir kad tai trukdo visuomenės pažangą. H. C. Carey teigė, kad visos žmonių klasės, skatinamos savo interesų, turi siekti bendrų interesų, net gi atsisakydamos vartotojų, t. y. savo individualios gerovės. Šią jo idėją galima apibendrinti taip: grupių harmonija (darna) paskatins visos tautos harmoniją (darną), o ši su trupučiu meilės pasklis toliau ir išplis po visą pasaulį. Viena iš šios klasinių interesų harmonijos (darnos) sudedamųjų dalių buvo jo sukurta darbo užmokesčio teorija, kuri buvo priešinta darbo algų fondo teorijai. Pagal H. C. Carey, skirtingi darbo užmokesčiai yra tiesiogiai proporcingi nacionaliniam darbo dienos produktyvumui. Ši teorija įėjo į ekonominį mokslą kaip „darbo užmokesčio produktyvumo teorija“. Plėtodamas harmonijos (darnos) idėją, H. C. Carey pateikė tokį pavyzdį. Naudojantis kirvį darbininkas per dieną nukerta daugiau medžių, negu nukirstų per visą mėnesį, nenaudodamas kirvio. Darant prielaidą, kad kapitalistas, kuris paskolino darbininkui kirvį, atsiima iš jo ketvirtadalį produkcijos savo paties vartojimui, darbininkas vis tiek taps turtingesnis nei anksčiau, nepaisant to, kad didelę dalį medienos iš jo pareikalaus kapitalistas ir tą dalį darbininkui jam teks atiduoti kaip pelną. Šis pavyzdys aiškiai parodo naudą, kuri gali būti gauta žmonėms bendradarbiaujant. Tai remiantis interesų harmonijos (darnos) teorija H. C. Carey leido teigti, kad taip darbo užmokestis tampa tiesiogiai proporcingas nacionaliniam darbo dienos produktyvumui. H. C. Carey teigė, kad žmogui nugalint gamtą, atlyginimas už jo darbą didėja. Jis pasiūlė tokį pajamų paskirstymo dėsnį (labai panašų į suformuluotą F. Bastiat’o): kapitalo palūkanos, vystantis ekonomikai, santykinai vis mažėja, o darbininkų dalis, augant darbo našumui grynose pajamose didėja. Tačiau taip pat auga absoliuti palūkanų suma. Tokiu būdu pasiekiama visų klasių harmonija. Tam pagrįsti, H. C. Carey pasiūlė savitą vertės teoriją. Pagal jį, prekės vertę lemia ne prekės gamybos, o atkūrimo išlaidos, t. y. ne faktiškai jos gamybai sunaudotas darbo kiekis, o šios prekės gamybos išlaidos esamomis sąlygomis arba sutaupytas darbas. Tačiau augant darbo našumui, išlaidos produktų, tarp jų ir gamybos priemonių, atkūrimui mažėja. Tai, H. C. Carey nuomone, veda į kapitalo (jo tapatinamo su gamybos priemonėmis) vertingumo kritimą ir procento normos mažėjimą, o tai tolygu tos darbo produkto dalies, kuri skiriama kapitalo savininkui, sumažėjimui. Be to atitinkamai išauga darbo vertingumas ir jo dalis produkte. Labai religingai auklėtas veiklus katalikas H. C. Carey kaip klaidingą atmetė T. Malthus’o ir D. Ricardo mokymą apie gyventojų skaičių. (Lygiai kaip ir D. Ricardo rentos teoriją). Jo požiūris į spartų Šiaurės Amerikos gyventojų skaičiaus augimą
buvo panašesnis į F. Bastiat’o požiūrį. H. C. Carey teigė, kad kiekvienoje gerai vadovaujamoje visuomenėje gyventojų skaičius susireguliuoja savaime. T. Malthus’o teorijai H. C. Carey nepritarė dėl kelių priežasčių. Pirma, T. Malthus’o teorija buvo visiškai priešinga Dievo tikslams, jo raginimui žmonėms „būti vaisingais ir daugintis, ir pripildyti Žemę bei ją valdyti“. H. C. Carey toliau klausė: „Ar gali Kūrėjas prieštarauti pats sau? [...] Ar gali būti, kad suteikęs žmogui tokių sugebėjimų, kurie reikalingi išdidžiam gamtos valdymui, Dievas privers žmogų elgtis pagal gamtos dėsnius dorybėje, kuriai esant mes taptume gamtos vergais?“. Antras argumentas, kuriuo prieštarauta T. Malthus’o teorijai gali pasirodyti naivus, jei ne keistokas. Anot H. C. Carey, kai gyvūnai miršta, sumažėja aprūpinimas anglies dvideginiu, būtinu augmenijai, o tai veikia žmonių rasę. Todėl kuo daugiau žmonių gyvens žemėje, tuo daugiau bus iškvėpiama anglies dvideginio, ir dėl to augmenija geriau vešės bei augs. Pažymėtina, kad dauguma ekonomistų paprasčiausiai nesutiko su šiuo H. C. Carey požiūriu, nes smarkiai abejojo anglies dvideginio pasiskirstymu ir kiekiu, kurį pagamina žmonės ir gyvūnai. Trečias argumentas, nukreiptas prieš T. Malthus’o teoriją buvo tas, kad, H. C. Carey nuomone, gyventojų skaičiaus augimas lemia turto augimą: kuo daugiau rankų, tuo daugiau turto gamintojų. Kuo didesnis gyventojų skaičius, tuo labiau bendradarbiaujama pasidalijant darbą. Anot optimistiškai į gyventojų skaičiaus augimą žvelgusio H. C. Carey, didėjant gyventojų skaičiui, auga ir jų asocijuota jėga įveikti gamtą, todėl žmonės, įgiję daugiau įgūdžių bei įrankių, gali išdirbti sunkiau prieinamas, bet derlingesnes žemes. (Tai iš tiesų buvo būdinga tuometinėms JAV. Ten pirmiausia buvo išdirbtos nederlingos, bet sausos, lengviausiai pasiekiamos žemės, o vėliau pereita prie derlingesnių, tačiau apaugusių miškais!). Taigi čia H. C. Carey, vienas iš nedaugelio XIX a. ekonomistų (minėtinas dar F. Bastiat’o mokinys Fontenay), teigęs, kad besivystančiose ekonomikose stebima didėjanti žemės grąža, kadangi žemių įsisavinimas vyksta nuo mažiausiai derlingų link derlingiausių, akivaizdžiai nesutiko su D. Ricardo, kuris teigė, kad žmonės pirmiausia pradeda dirbti geresnes žemes. H. C. Carey atmetė ir D. Ricardo žemės rentos teoriją. H. C. Carey, panašiai kaip ir F. Bastiat’as, faktiškai neigė žemės rentą kaip tokią, suvesdamas ją į procento iš kapitalo, įdėto į žemę, atmainą. Visa tai jam leido pašalinti bet kokį ekonominį skirtumą, taigi, ir prieštaravimą tarp kapitalistų ir žemvaldžių, užtikrinant „interesų harmoniją“. Taigi H. C. Carey buvo tikras optimistas. Jis kaip Don Kichotas, išdrįso stoti prieš ekonomines doktrinas, kurios nesiderino su jo paties visiškos harmonijos (darnos) tarp gamtos jėgų ir žmogaus teorija. Tačiau jo ginklai pasirodė esą per menki įgyvendinti pasirinktus uždavinius... Prekybos politikoje H. C. Carey laikėsi savo tėvo M. Carey propaguotos protekcionistinių muitų sistemos, pagrįsdamas ją tuo, kad protekcionistiniai muitai padeda plėsti pramonę ir augti šalies gamybinėms jėgoms. Tokios protekcionistinės apsaugos labai reikėjo dar nesustiprėjusiai tuometinei JAV pramonei, konkuruojant su Anglijos pramoniniu kapitalu. Tuo galima paaiškinti A. Smith’o – D. Ricardo sistemos, su kuria buvo siejamas fritreiderystės pagrindimas, aštrią kritiką H. C. Carey veikaluose. Pažymėtina, kad pirmose savo knygose jis buvo laisvosios prekybos šalininkas ir rėmė A. Smith’o doktriną. Tačiau sukrėstas 1837 m. kilusios finansinės ir ekonominės depresijos panikos bei veikiamas tėvo nuolat propaguoto protekcionizmo, H. C. Carey darėsi vis aktyvesnis ir iškalbingesnis laisvosios prekybos priešininkas, o maždaug nuo 1845 m. galutinai perėjo į protekcionizmo pusę
ir po F. List’o pateikė vienintelę vientisą protekcionizmo sistemą. Ypač šios idėjos išplėtotos 1845 m. pasirodžiusiame darbe Komercinės asociacijos Prancūzijoje ir Anglijoje bei 1848 m. išleistame veikale Praeitis, dabartis ir ateitis. 1851 m. H. C. Carey išleido knygą Interesų harmonija: žemės ūkio, gamybos ir prekybos. Šioje knygoje jis įnirtingai užsipuolė britų ekonominę doktriną. Pasak H. C. Carey, laisva prekyba siekianti „visame pasaulyje sukurti vieną vienintelę dirbtuvę, į kurią turi būti siunčiamos viso Žemės rutulio žaliavos, greta viso kito atsirandant didžiuliams transportavimo (prekių pervežimo) kaštams“. Jo nuomone, šios sistemos padariniai yra tai, kad dėl vienos tautos naudos sulėtinama ar visai sulaikoma visų kitų tautų pažanga. Net galima teigti, kad H. C. Carey beveik visą blogį, esantį pasaulyje, kildino iš tarptautinės prekybos, ir teigė, kad visi privalumai išplaukia iš vidaus prekybos. 1853 m. išleistame veikale Prekyba vergais krašto viduje ir užsienyje jis įspėjo: „Plėtodami ir priimdami laisvąją prekybą bei britų sistemą, mes atsistojame greta žmonių, kurie pražudė Airiją ir Indiją, o dabar skriaudžia ir nori pavergti Kinijos žmones“. H. C. Carey nepritarimas klasikinei mokyklai pasireiškė ir iš D. Ricardo pažiūrų į klasių santykius kritikos. Jis rašė: „D. Ricardo sistema yra nesantaikos sistema, ji stengiasi sukelti karą ir tarp sluoksnių, ir tarp tautų…“. H. C. Carey pagrindinis tikslas buvo paneigti D. Ricardo teoriją ir įrodyti, jo žodžiais tariant, „realiųjų ir tikrųjų interesų tarp žmogiškosios giminės skirtingų klasių tobulą harmoniją“. „Tautų harmonija“, H. C. Carey nuomone, geriausiai užtikrinama paskirstant pasaulinę gamybą tarp vietinių centrų, kuriuose žemdirbystė organiškai derinasi su manufaktūromis. Todėl H. C. Carey smerkė Angliją už jos siekį tapti pramonine monopolija ir paversti likusį pasaulį savo agrariniu-žaliavų priedeliu, manydamas, kad geriausia gynyba nuo griaunančios Anglijos įtakos yra jau minėta protekcionizmo sistema. Tai visiškai prieštarauja F. Bastiat’o fritreiderystės idėjai. Pažymėtina, kad H. C. Carey veikalai susilaukė daug didesnio dėmesio Europoje, nei Amerikoje. Čia jo darbai buvo išversti į septynias kalbas, o taip pat japonų kalbą. Kalbėdami apie šio laikotarpio amerikiečių ekonominę mintį, privalome paminėti ir Daniel’į Raymond’ą (1786–1849 m.). Jis gimė Niu Havene ir išgarsėjo savo 1820 m. išleista knyga Apmąstymai apie politinę ekonomiją. Įdomu, kad žymusis Filadelfijos leidėjas Matthew Carey pasiūlė savo paramą įkuriant politinės ekonomijos katedrą Merilendo universitete, jei D. Raymond’as bus paskirtas užimti jos vedėjo vietą. Tačiau šis kvietimo nepriėmė... Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite ekonominės minties raidą XIX a. trečiajame – ketvirtajame dešimtmečiuose. 2. Apibūdinkite šio laikotarpio ekonominės minties Anglijoje, Prancūzijoje ir JAV esminius aspektus. 3. Ką naujo ekonomikos teorijai suteikė James’as Mill’is ir John’as Ramsay McCulloch’as? 4. Apibūdinkite N. Senior’o „kapitalistų ir darbininkų susilaikymo teorijos“ esmę. 5. Išskirkite esminius momentus N. Senior’o darbo, kapitalo, darbo užmokesčio ir pelno traktuotėje. 6. Pakomentuokite vadinamąją „N. Senior’o paskutinės valandos teoriją“. 7. Pateikite F. Bastiat’o „harmonijos teorijos“ ir jos branduolio – „pelno paskirstymo kapitalizmo sistemoje dėsnio“ esmę. 8. Išskirkite esminius H. C. Carey ekonomikos teorijos aspektus.
9. Pakomentuokite, kas bendro yra tarp F. Bastiat’o ir H. C. Carey ekonominių pažiūrų. LITERATŪRA Senior N. W. An Outline of the Science of Political Economy. – New York: A. M. Kelley, Publishers, 1938; 1965 [1836]. Senior N. .W. Selected Writings on Economics. – New York: A. M. Kelley, 1966. Carey H. C. The Past, The Present and The Future. – Philadelphia, PA: Carey & Hart, 1848. Bastiat F. Ekonominiai ir politiniai esė. – Kaunas: Lietuvos Verslininkų Sąjunga, 1992. Бастиа Ф. Экономические софизмы. /Пер. с франц. – Москва: Экономика, 2002. Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 351-379. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 143-146. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 198-203. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 260-265. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 158-163; 206-208. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 97-100; 199-200. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 332-335; 342-352. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 343-354; 361-362; 363-364. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 476-478; 483-486; 515-519. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 81-86. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 149-153. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 161-172; 202-209; 252-274. Bowley M. Nassau Senior. – London: George Allen and Unwin, 1937. Bowley M. Nassau Senior and Clasical Economics. – New York: Augustus M. Kelley, 1949. Levy S. L. Nassau W. Senior 1790 – 1864. – Newton Abbot: David & Charler, 1970. Rauner R. M. Samuel Bailey and the Classical Theory of Value. – London: G. Bell, 1961. Grampp W. D. The Manchester School. – Stanford, CT: Stanford University Press, 1960. Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. – Москва: Экономика, 1995. – C. 257-275.
Всемирная история экономической мысли. Т. 2. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1988. – С.104-105; 118-124. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – Москва: Финансы и статистика, 2002. – С. 61-70. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 129-134. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 82-84; 87-91. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 85-89; 94-99. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 245-247.
5.2. T. MALTHUS’O GYVENTOJŲ SKAIČIAUS TEORIJA Jei tik Malthus’o, o ne Ricardo veikalai būtų buvę tolimesnės ekonomikos mokslo plėtros išeities taškas XIX a. koks išmintingesnis ir turtingesnis šiandien būtų pasaulis... J. M. Keynes’as Pagrindinės sampratos: Gyventojų skaičiaus dėsnis. Pragyvenimo reikmenys. „Dorovinis susilaikymas“. Žemės renta. „Geležinis darbo užmokesčio dėsnis“. Gamybos kaštai. Pelnas. Visuminio visuomeninio produkto realizacija. „Trečiųjų asmenų“ reikšmė. Ūkio krizės. Pagalbinės sampratos: Prancūzų revoliucija. Demografija. Geometrinė progresija. Aritmetinė progresija. „Dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnis“. Natūralios atrankos teorija. Darbinės vertės teorijos kritika. Produktyvios ir neproduktyvios klasės. Visuotinė ir dalinė perprodukcija. Gyvenimo kelias. Thomas Robertas Malthus’as (1766–1834 m.) gimė bajorų šeimoje Anglijoje kaimo vietovėje The Rookery netoli Londono. Jo tėvas Daniel’as Malthus’as buvo išsilavinęs kaimo žmogus, teisininkas pagal profesiją, linkęs į liberalizmą. Jis bendravo su to meto filosofais ir ekonomistais, tarp jų su D. Hume’u ir Jean-Jacques J. Rousseau (1712–1778 m.). T. Malthus’ui, kaip jauniausiam sūnui, pagal šeimos tradicijas, buvo numatyta dvasininko karjera. Todėl jis gavo gerą išsilavinimą (1788 m. baigė Kembridžo universiteto Jėzaus koledžą o 1791 m. gavo magistro laipsnį, ir tai J. M. Keynes’ui leido suteikti jam garbingą titulą „Pirmasis Kembridžo ekonomistas“), priėmė anglikonų bažnyčios dvasinius šventinimus ir, gavęs kuklią antrojo kunigo vietą, tapo kaimo parapijos dvasininku, visą gyvenimą, kaip ir T. Jefferson’as, išsaugodamas palankumą kaimo gyvenimui ir nuogąstavimus dėl miestietiškos gyvensenos. Tačiau jaunasis T. Malthus’as, visada linkęs į mokslą, nuo 1793 m. (būdamas 27 metų) tuo pat metu pradėjo dėstyti istoriją ir politinę ekonomiją Rytų Indijos bendrovės koledže Haileybury mieste – institucijoje, įkurtoje rengti bendrovės vadybininkus, 1805 m. tapdamas pirmuoju politinės ekonomijos profesoriumi Anglijoje (panaši pozicija Oksforde atsirado 1825 m., o Kembridže – 1828 m.), nors pati katedra vis dar buvo sujungta su istorijos. (Tarp nedidelės ir nepaklusnios koledžo studentų bendruomenės narių T. Malthus’as buvo žinomas pravarde „popas“). Visas laisvas laikas buvo skirtas ryšio tarp ekonominių procesų ir gamtinių reiškinių problemai. Šis klausimas jį domino dar nuo jaunystės pokalbių ir diskusijų su tėvu D. Malthus’u, pritarusiu filosofo – anarchisto William’o Godwin’o (1756–1836 m.) optimizmui dėl ateities (Politiniame teisingume (1798 m.) jis teigė, kad žmogus tobulėja proto pastangomis) ir didžiojo libertalo Antoine Nicholas de Condorcet’o (1743–1794 m.) ne mažiau optimistinėms idėjoms apie teisingą žmonijos kelią bei beribį žmogaus tobulėjimą, išsakytoms veikale Žmonijos pažangos istorija (1794 m.). Kaip vieną iš pagrindinių T. Malthus’o biografijos etapų svarbu paminėti ir tą faktą, kad jis vedė gana vėlai, būdamas 39 metų ir turėjo tris sūnus bei vieną dukterį.
Nors tai visiškai asmeniniai dalykai, bet kadangi kalbame apie T. Malthus’ą, tai ir šios šeimyninės smulkmenos tam tikru atžvilgiu yra įdomios. Gyventojų skaičius teorija. T. Malthus’o ekonominės pažiūros (veikiamos J. D. Steuart’o) atspindėjo pramoninį perversmą Anglijoje, stambiosios mašininės pramonės įsitvirtinimą, masinį smulkiųjų gamintojų bankrotą, nedarbo augimą, skurdo plitimą, pauperizmo plitimą. Dėl to stiprėjo W. Godwin’o ir kitų utopistųsocialistų idėjos, siejusios masių skurdą su privačios nuosavybės viešpatavimu. (W. Godwin’as rašė; „Turtinė nelygybė – neišvengiamas nuosavybės instituto padarinys“). Liūdnai pagarsėjęs ir sukėlęs begalę užsipuolimų, iš pradžių anonimiškai išleistas nevedusio jauno pastoriaus – būsimojo mokslininko ekonomisto T. Malthus’o pamfletas Apybraiža apie gyventojų skaičiaus dėsnį kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį (1798 m.) kaip tik ir buvo aštri reakcija į prancūzų revoliuciją ir radikalias W. Godwin’o, savo neribotu pasitikėjimu bendruomenių ateitimi tapusio anarchizmo pirmtaku ir bene pirmojo savo žymiausioje knygoje Politinio teisingumo tyrimas (1793 m.) ištarusio garsiuosius žodžius „Kiekviena valdžia, net ir geriausia, yra blogybė“, ir artimo J. Turgot draugo A. N. de Condorcet’o, taip pat karštai tikėjusio, kad žmonių bendruomenės žengia laimės link ir mokslo visagalybe, idėjas (šis prancūzų mąstytojas žuvo neaiškiomis aplinkybėmis; spėjama, kad jis nusižudė jakobinų teroro Prancūzijoje laikais), bei tapo teoriniu mėginimu pateisinti esamą santvarką ir pavaizduoti utopija bet kokius siekius patobulinti egzistuojančią visuomeninę tvarką. Pagal analogiją su gamta, kur augalų ir gyvūnų gebėjimas neribotai daugintis yra sulaikomas (ribojamas) gyvenamosios vietos ir maisto trūkumo, T. Malthus’as atskleidė skirtingas gyventojų skaičiaus ir gyvenimo priemonių augimo tendencijas. Jo nuomone, žmonių egzistavimo reikmenų apimtys dėl „dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnio“, pagal kurį sakoma, kad dirbant žemę, esant nekintamai darbo technikai, didesnė darbo bei kapitalo investicijos, peržengus tam tikrą ribą, teikia vis mažesnių pajamų, veikimo net esant palankiausioms sąlygoms – gerinant žemę, plėšiant dirvonus – negali augti greičiau, nei aritmetine progresija, t. y. kaip 1; 2; 3; 4; 5; 6; 7. O gyventojų skaičius dvigubėja kas 25 metai, augdamas geometrine progresija, t. y. kaip 1; 2; 4; 8; 16 ir t. t. Todėl po dviejų šimtmečių gyventojų skaičiaus ir jų gyvenimo reikmenų kiekio santykiai būtų 256 su 9, o po trijų šimtmečių – 4096 su 13 ir t. t. Taigi, T. Malthus’as darė prielaidą, kad žmonės linkę padvigubinti savo skaičių per 25 metus. Tiems laikams ši prielaida buvo palyginti nuosaiki. Ji reiškė, kad vidutinė šeima turėtų būti sudaryta iš šešių žmonių, kurių du mirtų nesulaukę vedybinio amžiaus. Pasitelkdamas Jungtinių Amerikos Valstijų duomenis, T. Malthus’as įrodė, kad gyventojų skaičius ten per praėjusius pusantro šimto metų padvigubėdavo kas 25 metai, o kai kuriose miškingose vietovėse, kur gyvenimas buvo laisvesnis ir sveikesnis, net kas 15 metų! Šis gyventojų siekis daugintis, viršijantis gyvenimo reikmenų kiekį, ir sudaro, T. Malthus’o žodžiais tariant, „gyventojų skaičiaus dėsnį“, neišvengiamai veikiantį nuo savo atsiradimo. Pats T. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsnis grindžiamas šiomis trimis prielaidomis: a) gyventojų skaičius nepadidės be gyvenimo priemonių; b) gyventojų skaičius nuolatos auga, jei čia yra gyvenimo priemonių; c) gyventojų skaičiaus viršenybė negali būti sustabdyta nesukuriant skurdo ar ydų. Sujungus a ir b prielaidas, galima teigti, kad gyventojų skaičiaus galia yra stipri, kai maisto yra gausu, bet silpna, kai jo trūksta. Gyventojų skaičiaus galią išreiškus
kaip gyventojų skaičiaus augimo laipsnį, o maisto gausumą kaip maisto kiekį, tenkantį vienam gyventojui, prielaidas a ir b galima būtų interpretuoti kaip rodančias teigiamą ryšį tarp gyventojų skaičiaus augimo laipsnio ir maisto kiekio, tenkančio vienam gyventojui. O c prielaidą galima interpretuoti kaip rodančią, kad galimybę gyventojų skaičiaus augimo laipsniui viršyti šio ryšio laipsnį ribos skurdas ar ydos. 5.2.1 paveiksle šios trys prielaidos pavaizduotos grafiškai. n P
2,8% B D S
0
A C
E
Wn
W
P 5.2.1 pav. T. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsnis
Šiame paveiksle raide w pažymėtas maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui, o raide n – gyventojų skaičiaus augimo laipsnis. Kreivė PP rodo ryšį tarp w ir n, atspindint a ir b prielaidas. Kreivė tampa horizontali, esant gyventojų skaičiaus augimo laipsniui 2,8 proc., pagal T. Malthus’o teiginį, kad nekontroliuojamas gyventojų skaičius padvigubėja kas 25 metai. Šis augimo laipsnis yra konvertuotas į 2,8 proc. metinę normą. Jį galime traktuoti kaip maksimalų gyventojų skaičiaus augimo laipsnį. Darant prielaidą apie mažėjančią grąžą maisto gamyboje, pasinaudojus PP kreive ir c prielaida, galima paaiškinti w ir n dinamiką. Tegul pradinis taškas yra A. Kadangi taške A gyventojų skaičiaus augimo laipsnis yra teigiamas, gyventojų daugės. Maisto gamyba turės išsiplėsti, norint išlaikyti gyventojų skaičiaus didėjimą, bet kadangi susiduriame su mažėjančia grąža, ji neišlaikys maisto kiekį, tenkantį vienam gyventojui, nepakitusį, net jei visas padidėjęs gyventojų skaičius bus įdarbintas žemės ūkyje. Todėl maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui, sumažės. Tai atspindi judėjimas iš taško A į tašką B. Taške B, kuris yra virš kreivės PP, gyventojų skaičius didėja aukštesniu laipsniu, nei laipsnis, ribojamas maisto. T. Malthus’as manė, kad šiuo atveju padaugės mirties atvejų ir vidutinė gyvenimo trukmė sumažės dėl „teigiamų gyventojų skaičiaus kontrolės būdų“, tokių kaip karai, epidemijos ir badas, o gimimų laipsnis nukris dėka „teigiamų gyventojų skaičiaus kontrolės būdų“, tokių kaip abortai ir prostitucija. Bet kuriuo atveju, gyventojų skaičiaus augimo laipsnis mažės, lydimas skurdo ar ydų. 1803 m. savo Apybraižos antrajame leidime, kuris pasirodė po kelionių Vokietijoje, Prancūzijoje ir Skandinavijos šalyse, T. Malthus’as įtraukė ir „moralinius varžtus“ kaip prevencines priemones gyventojų skaičiui kontroliuoti. Dėl teigiamų ir prevencinių gyventojų skaičiaus kontrolės metodų gyventojų skaičiaus augimo laipsnis kreivėje PP iš taško B turės persislinkti į tašką C. Tačiau taške C gyventojų skaičiaus augimo laipsnis vis dar teigiamas. Gamyba plėsis, bet bus
veikiama mažėjančios grąžos, todėl maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui, vėl sumažės. Situacija persislinks iš taško C į tašką D. Tačiau gyventojų skaičiaus augimo laipsnis taške D negali būti išlaikytas: jis mažės link taško E dėl teigiamų ir preventyvių gyventojų skaičiaus kontrolės metodų, ir t. t. Galiausiai, visuomenė pasieks tašką S, kur gyventojų skaičiaus dydis nebesikeis. Maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui taške P – pažymėtas wn – laikomas maisto kiekio, tenkančio vienam gyventojui, pragyvenimo lygiu. Net jei technologinės inovacijos maisto gamyboje gali padidinti w aukščiau už wn, gyventojų skaičiaus viršenybė sumažins jį iki wn. Analogiškai, net jei laikinas nederlius sumažins w žemiau wn, anksčiau ar vėliau šis lygis grįš iki wn. Taigi, pagal T. Malthus’ą, žmonių gyvenimo lygis linkęs svyruoti apie išgyvenimo lygį iki žmonės neįgaus tam tikro apdairumo dėl gyventojų skaičiaus. Apibendrinant, galima teigti, kad gyventojų skaičiaus dėsnis, T. Malthus’o nuomone, neišvengiamai gyventojų perteklių pasmerkia skurdui, badui ir išmirimui. Kaip rašė T. Malthus’as, savo pažiūras dėstęs griežtai, be kompromisų, net ciniškai: „Žmogus, kuris ateina į jau užimtą pasaulį [...] į didžiąją gamtos puotą, neberanda vietos prie stalo. Gamta įsako jam pasišalinti ir ilgai nelaukdama įvykdo savo nuosprendį“. Beje šį garsųjį posakį T. Malthus’o priešininkai nuolat kartojo ir primygtinai jam prikišinėjo, nors pats autorius jį išbraukė jau antrame leidime. Taigi pasirodžius veikalui, vienu ypu į šipulius subiro visos tuščios viltys, kad pasaulis yra harmoningas. Vos keliais puslapiais jaunasis T. Malthus’as išmušė žemę iš po kojų savimi patenkintiems to meto mąstytojams ir vietoj pažangos nupiešė skurdžios, niūrios ir atšiaurios ateities paveikslą. Nenuostabu, kad T. Carlyle’is, perskaitęs T. Malthus’o kūrinį, ekonomikos teoriją pavadino „niūriuoju mokslu“ (dismal science), o vargšas W. Godwin’as skundėsi, jog T. Malthus’as šimtus pažangos šalininkų pavertė reakcionieriais ir sugriovė jų optimistinį įsitikinimą, kad žmonių visuomenę galima patobulinti, išleidžiant socialinius įstatymus bei T. Malthus’ą pavadino „juodu ir baisiu genijumi, pasirengusiu užgesinti paskutinę žmonijos viltį“. Tiesa, paskutiniame veikalo leidime (1826 m.) T. Malthus’as, anksčiau tvirtinęs, kad „visiškai neįtikėtina [...], kad žemiausios visuomenės klasės kada nors išbris iš skurdo“, savo pesimizmą kiek sumažino, pripažindamas, kad visuomenės perspektyvos pašalinti skurdą, kylantį iš „gyventojų skaičiaus dėsnio“, nėra puikios, bet vis dėlto ne beviltiškos. Taigi T. Malthus’as skaitytojams diegė mintį, kad „pagrindinė ir pastovi skurdo priežastis mažai ar iš viso nepriklauso nuo valdymo būdo ar netolygaus turto paskirstymo“, nes ji yra nulemta „natūralių dėsnių ir žmogiškųjų aistrų“, gamtos „šykštumo“ ir per spartaus žmonių giminės dauginimosi. Todėl, jo nuomone, „tauta daugiausia turi kaltinti pati save už patiriamas kančias, [...] nes pati yra svarbiausia skurdo priežastis“ ir čia nepadės jokie įstatymai, institucijos, socialinės reformos ar revoliucijos. Juk, pagal T. Malthus’ą, bet koks mėginimas patobulinti žmonių visuomenę dėka socialinių įstatymų leidybos bus nušluotas neįveikiamos žmonių masės, ir todėl kiekvienam žmogui būtina pačiam rūpintis savimi ir visiškai atsakyti už savo neapdairumą. Problemų išsprendimui yra tik viena išeitis – gyventojų skaičiaus mažinimas. Todėl T. Malthus’o, paskelbusio kapitalizmo ydas neišvengiama žmonijos dalia, piešiamame ateities paveiksle kaip priemonės prieš per didelį žmonių dauginimąsi buvo numatytos tik dvi alternatyvos. Pirma, įspėjamasis (prevencinis) dorovinis susilaikymas. Iš esmės turėtas galvoje tik neturtingųjų susilaikymas nuo ankstyvų vedybų, gyvenant nekaltai, kol jie neturi pakankamai priemonių išgyventi ir išmaitinti šeimą. Tačiau čia ir opiausia T. Malthus’o doktrinos problema, nes jis prievolę laikytis celibato ir drauge nekaltybės, atsižadėti visų šeimyninio gyvenimo
džiaugsmų užkrauna tik vargšams, o ne turtingiesiems, nes šie visada turės tas sąlygas, kokių reikalauja T. Malthus’as, kad galėtų vesti ir turėti vaikų. Antra – į tai T. Malthus’as dėjo didžiausias viltis – jau esamus žmones naikinantis ištvirkavimas bei įvairios nelaimės (sekinantis darbas, skurdas, badas, ligos, epidemijos, karai ir t. t.). Pastebėtina, kad T. Malthus’as pirmame veikalo leidime visiškai atmetė tas dirbtines priemones, kurias šiandien stengiasi propaguoti vadinamieji neomalthusininkai, kurių ištakos siekia dar 1854 m., kai pasirodė nežinomo autoriaus knyga Elements de science sociale. Visų tokių prevencinių priemonių vartojimą jis vadino nedorybe, priešindamas joms moralinį santūrumą. Šiuo atžvilgiu T. Malthus’as buvo labai griežtas. Jis rašė: „Smerkiu kiekvieną dirbtinę priemonę, priešingą gamtos įstatymams, kuri būtų vartojama gyventojų dauginimuisi suturėti. Kliūtys kurias siūlau, neprieštarauja protui ir yra sankcionuotos tikybos“. T. Malthus’as buvo įsitikinęs, kad tik išpopuliarinus jo veikale dėstomus teiginius apie skurdo šaltinius, visuomenės „žemiausios klasės taps taikingesnės ir paklusnesnės, ne taip lengvai įsitrauks į maištus“. Tada „pavojingi ir kenksmingi mokymai“, kad reikia „visuotinai griauti visuomeninę santvarką“ taps nebepatrauklūs ir savininkai pagaliau bus ramūs. Todėl ir ūkio politikoje, T. Malthus’o nuomone, valdžia turėtų naudoti minėtas prevencines priemones, kurias jis ypač plačiai išdėstė antrajame savo knygos leidime. Nors ir pats T. Malthus’as gerai suprato, koks trapus šis „dorovinio susilaikymo“ šiaudas ir kiek nedaug jis patikimas didžiojo lytinio geismo akivaizdoje... Širdies gilumoje jis ir pats netikėjo, kad moralinis santūrumas taip visuotinai paplis, kad galėtų valdyti ir reguliuoti meilę, todėl antrajame veikalo leidime jau kalbėjo ne tiek apie moralinį santūrumą (moral restraint), kuris, kaip jis pripažino, iš tikrųjų Didžiojoje Britanijoje jo gyvenamuoju laikotarpiu tapo kliuviniu, būdamas pats iššauktas gyventojų skaičiaus augimo, kiek apie atsargumą (prudential restraint) kaip kliūtį neapgalvotoms vedyboms. Beje, 1822 m. gyventojų skaičiaus problemą radikalus siuvėjas ir Jeremy Bentham’o (1748–1832 m.) pasekėjas Francis Place’as (1771–1854 m.) knygoje Gyventojų skaičiaus principo pavyzdžiai ir įrodymai apsvarstė iš naujo. Ši knyga tapo vienu iš ankstyviausių ekonomiškai pagrįstų gimimo kontrolės gynimo pavyzdžių anglų kalba. Pagal savo dėsnį T. Malthus’as paaiškino ir neigiamą savo požiūrį į įstatymą apie neturtingųjų šelpimą (priverstinę globą), kuris buvo Anglijoje nuo karalienės Elžbietos laikų. Jis sarkastiškai klausė: „Ar jis (minėtas įstatymas. – Aut. pastaba) gali išauginti dvi javų varpas ten, kur žemė užaugina tik vieną? “. T. Malthus’as taip pat išaiškino faktą, kuris stebino savo laikų protus, kad, nepaisant nuolat didinamų sumų vargšams šelpti, jų nė kiek nemažėja. Tai, jo nuomone, vyksta dėl to, kad neturtingųjų šelpimo įstatymai patys skatina gyventojų skaičiaus augimą, taigi ir skurdą. T. Malthus’as mėgo kartoti, kad bet kokie mėginimai įveikti skurdą tiesioginėmis valstybinėmis subsidijomis ar privačia labdara gali tik susilpninti pagrindinį gyventojų skaičiaus augimo ribojimo veiksnį – būtinumą kiekvienam pačiam rūpintis savimi ir visiškai atsakyti už savo neapdairumą. Jis rašė: „Vargšas privalo išmokti naudotis savo jėgomis, turi lavinti savo energiją ir įžvalgumą, pasikliauti tik savo dorybėmis, o jei to neužteks, tai į pašalpas žvelgti kaip į viltį, o ne kaip į teisę“. Tiesa, kaip pažymi M. Blaug’as, kiti autoriai, tarp jų „J. S. Mill’is, pažvelgę į problemą šiek tiek kitaip ir pripažinę, kad gimstamumo kontrolė yra priimtina moraline prasme, sugebėjo išnaudoti malthus’inę doktriną kaip socialinių reformų programos vėliavą“. Kalbant apie T. Malthus’o „gyventojų skaičiaus dėsnį“, atnešusį jam, M. Blaug’o žodžiais tariant, visiškai neįtikėtiną sėkmę, su niekuo nepalyginamą ekonominės minties istorijoje, vis dėlto tenka pripažinti, kad jo doktrina neteisinga pirmiausia metodologine prasme. T. Malthus’as nepagrįstai visuomenei pritaikė gamtos dėsnius,
nors, skirtingai nuo augalų ir gyvūnų, žmonės ne tik vartoja, bet ir patys gamina bei didina savo gamybos priemones. Neatsitiktinai W. Petty ir A. Smith’as būtent dideliame produktyvių (gaminančių) gyventojų skaičiuje įžvelgė šalies turto rodiklį. T. Malthus’as nukrypo nuo šios klasikų pozicijos ir pamėgino rasti amžiną gyventojų skaičiaus dėsnį. Tiesa, pati T. Malthus’o mintis apie gyventojų skaičiaus santykį su turimomis gamybos priemonėmis iš dalies nėra originali. Jos užuomazgų esama jau Platono, Aristotelio, Giovanni Botero (1543–1617 m., 1588 m. savo veikale Apie miestų suklestėjimo ir didingumo priežastis išryškinusiame tendenciją žmonijos „dauginimosi jėgai“ didėti sparčiau, negu tautų „išsimaitinimo galia“), G. L. Buffon’o (1707–1788 m.), C. Montesquieu, F. Quesnay, J. Turgot’o (aptarusio „mažėjančio žemės derlingumo dėsnį“), V. de Mirabeau, J. Steuart’o, J. Townshend’o (teigusio, kad „žmogiškųjų būtybių skaičių reguliuoja maisto kiekis“) ir kitų raštuose. Taip J. Steuart’as rašė: „Dauginimosi jėga panaši į prislėgtą svoriu spyruoklę, kuri savo jėga yra proporcinga pasipriešinimo mažėjimui. Jei per tam tikrą laiką maisto ištekliai nedidėja ir nemažėja, tai dauginimasis ją gali labai suspausti. Tada jos jėga pasieks nulinę žymą. Gyventojų turės sumažėti proporcingai spaudimui. Antra vertus, jei maisto daugės, tai spyruoklė, kuri buvo pasiekusi nulinę žymą, vėl pakils proporcingai pasipriešinimo jėgai. Tai vyks dėl to, kad žmonės geriau maitinsis, jie dauginsis ir ta pačia proporcija augs jų skaičius, mažės maisto“. Iš šios citatos matome, kad J. Steuart’o mintis panaši į T. Malthus’o. Tačiau savąjį „gyventojų skaičiaus dėsnį“ T. Malthus’as laikė tam tikra tendencija, o ne matematiškai tikslia formuluote. Taigi nors mąstyti ir rašyti apie demografines problemas T. Malthus’as ėmė toli gražu ne pirmas, jis pirmasis sugebėjo sukurti gyventojų skaičiaus teoriją, iš kurios seka atitinkamos analitinės išvados, pavertusios ją neatskiriama klasikinės ekonominės minties paveldo dalimi. Ši teorija tapo tam tikru klasikų samprotavimų apie ekonominę politiką standartu, suvedant skurdo priežastis į gyventojų skaičiaus prieaugio ir pragyvenimo reikmenų, lemiančių gyvenimo minimumą, paprastą prieaugio tempų santykį. Tačiau būtina pabrėžti, kad tikrovės neatitinka ir malthus’inės progresijos, grindžiamos statistinių ir faktinių duomenų iškraipymais, ar sakant griežčiau – falsifikavimu. Savo gyventojų skaičiaus augimo geometrinę progresiją T. Malthus’as išvedė pagal JAV gyventojų skaičiaus augimą XVI–XVII a., visiškai ignoruodamas tą „smulkmeną“, kad JAV gyventojų skaičius tuo laikotarpiu augo daugiausia dėl europiečių imigracijos. Tai susiję su gyvenimo reikmenų kiekio „aritmetine progresija“. Vienintelis jo pagrindimas – nuoroda į garsųjį „dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnį“, kurio nepagrįstumas jau senokai įrodytas tiek teoriškai, tiek praktiškai. Net ir amerikiečių kolonijose, kurių abejotina statistika jis rėmėsi formuluodamas savo „gyventojų skaičiaus dėsnį“, nepaisant spartaus gyventojų skaičiaus augimo, gyvenimo kokybė nepablogėjo. Tai buvo priverstas konstatuoti ir pats T. Malthus’as. Tai reiškė, kad ten gyvenimo priemonių gamyba taip pat turėjo augti 3 proc. – vidutiniais metiniais geometrinės progresijos tempais, kaip ir gyventojų skaičius! Tačiau jis užsispyrė ir to atkakliai nepripažino, tvirtindamas: „nežinoma atvejų, kad gyvenimo reikmenų gamyba augtų nors kiek pastovesniais vidutiniais geometrinės progresijos tempais [...]“. Kaip minėta, norėdamas patvirtinti savo samprotavimų teisingumą T. Malthus’as naudojo magišką formulę: „dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnį“, bet neatsižvelgė, kad techninei pažangai negalima taikyti mažėjančio efektyvumo dėsnis. Tačiau nepaisant to, kad T. Malthus’o prielaidos bei prognozės buvo pripažintos nekorektiškomis, Apybraižos apie gyventojų skaičiaus dėsnį kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį idėjos turėjo didelį poveikį praktiškai ir teoriškai. Ši teorija pagrindė darbo užmokesčio polinkį artėti prie gyvenimo minimumo ir
praskynė kelius D. Ricardo, kurio akyse ekonominė pažanga laikyta beveik vien tik sėkme žemdirbystės srityje. Vertinant T. Malthus’o teoriją, abejingų nebuvo: vieni T. Malthus’o teoriją labai aukštino, egzaltuotai ja žavėjosi, kiti – ne mažiau įnirtingai smerkė. (Patenka prisiminti K. Marx’ą, emocingai pavadinusį T. Malthus’o doktriną „paskviliu apie žmonių giminę“. Tačiau tai jau vyko gerokai vėliau. Po T. Malthus’o knygos pasirodymo, ištisus trisdešimt metų liete liejosi jo teiginių paneigimai. W. Godwin’as net paskelbė, kad „tikrasis pono T. Malthus’o rašinio tikslas yra įrodyti, kokias pražūtingas klaidas daro siekiantys apgalvotai ir iš esmės tobulinti žmonių visuomenę“. Tad nenuostabu, kad į T. Malthus’ą buvo žvelgiama kaip į nepageidautiną tarp padoriai mąstančių žmonių. Tačiau šis aistringas T. Malthus’o teiginių neigimas akivaizdžiai liudijo T. Malthus’o studijos galią. Daugelyje valstybių gyventojų politika pakrypo T. Malthus’o nurodyta vaga. Beveik visų šalių žymesni tų laikų ekonomistai pripažino T. Malthus’o „gyventojų skaičiaus dėsnį“ iš esmės teisingu, bet dauguma nurodė, kad šio dėsnio padariniai pasireikš tolimesnėje ateityje. Kalbant apie knygos Apybraiža apie gyventojų skaičiaus dėsnį reikšmę, pastebėtina, kad žymusis anglų gamtininkas Ch. Darwin’as iš šios T. Malthus’o knygos perėmė pagrindinę savo garsiosios natūralios atrankos teorijos idėją. Tiek jis, tiek A. R. Wallace, kartu su Ch. Darwin’u nepriklausomai vienas nuo kito sukūrę evoliucijos teorijas, nuoširdžiai kalbėjo apie T. Malthus’o įtaką formuojant savąsias teorijas. T. Malthus’o Apybraižos apie gyventojų skaičiaus dėsnį kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį idėjų reikšmę, ko gero, geriausiai apibendrino M. Blaug’as, teigdamas: „Jeigu mes sutinkame su Malthus’u dėl to, kad gimstamumo kontrolė – moraliai smerktinas dalykas, tada jo pusėje yra gyventojų skaičiaus augimo istorija per du paskutiniuosius šimtmečius: gyventojų skaitlingumo nestabdė niekas kitas, išskyrus „skurdą ir ydas“. O jeigu mes, priešingai, manome, kad gimstamumo kontrolė yra moraliai pateisinama, Malthus’as vėl teisus: „moralinis pažabojimas“ plačiąja šio žodžio prasme – tai vienas iš gyventojų skaičiaus augimo daugiau nei leidžia maisto ištekliai ribojimų. Malthus’o teorijos neįmanoma paneigti, nes ji nepanaudotina jokioms tikėtinoms ar tikroms demografinėms tendencijoms. Ji pretenduoja į tai, kad aprašytų realų pasaulį, bet jos aprašas teisingas tik pagal jos pačios terminologiją“. Įdomu, kad pats T. Malthus’as 1799–1802 m., norėdamas patobulinti savo kūrinį, keliavo po daugelį Europos valstybių. Tiesa, į Prancūziją jis neužsuko, nes tuo metu anglui gyventi Prancūzijoje nebūtų buvę per daug malonu. Ir prabėgus penkeriems metams po apybraižos pasirodymo, 1803 m., jau savo vardu šios knygos antrojo leidimo pratarmėje (jam esant gyvam išėjo šeši leidimai vis augančiu tiražu ir didėjančia apimtimi – paskutinysis buvo penkis kartus didesnis už pirmąjį), sąžiningai pripažindamas sunkumą priimti kai kurias gąsdinančias prognozes, ir neneigdamas „klaidų skaičiavimuose ir faktų išdėstyme“ galimumo ar net neišvengiamumo, jis rašė: „Tikiuosi, kad mano samprotavimų nepaneigs praeities patirtis. Laikantis tokios nuomonės, tuo pat metu būtina pripažinti, kad gyventojų žemųjų klasių skurdas ir nelaimės sudaro nepataisomą blogį. Tačiau jei kokios nors klaidos, nepriklausomai nuo mano valios, vis dėlto prasiskverbė į šį darbą, jos negali turėti didesnio poveikio mano samprotavimų esmei“. Sėkmė, kurią T. Malthus’ui atnešė šios pirmos knygos, tapusios lyg ir atsaku į A. Smith’o Tautų turto tyrinėjimą ir, sąmojingu James’o Bonar’o pastebėjimu, galėjusios būti pavadintos panašiu, tik kiek pakeistu pavadinimu Tautų skurdo priežasčių tyrinėjimas, publikavimas, paskatino jos autorių šį kūrinį padaryti tobulesnį. Todėl ne tik antras, bet ir kiti leidimai buvo iš esmės atnaujinti ir išplėsti, tarp jų istoriniais
vojažais bei kitų autorių darbų kritine analize. Dėl to skirtingai nuo pirmojo leidimo trumpo pamfleto formos visuose likusiuose knyga buvo pateikta kaip platus traktatas. Štai kaip, pavyzdžiui, apie T. Malthus’o veikalo antrąjį leidimą atsiliepė A. Marshall’as: „Antrajame leidime (1803 m.) Malthus’as savo tyrimą grindžia tokiu dideliu skaičiumi taip kruopščiai parinktų faktų, kad jis gali pretenduoti į vietą istorinio-ekonominio mokslo pradininkų eilėje; jis sušvelnino ir pašalino daugelį savo doktrinos „aštrių kampų“, nors ir neatsisakė pasakymo „aritmetinė progresija“ naudojimo. Pažymėtina, kad jis pradėjo laikytis nebe tokios niūrios pozicijos apie žmonijos ateitį ir išsakė viltį, kad galima apriboti gyventojų skaičiaus augimą laikantis moralinių principų bei kad „ligų ir skurdo“ – senųjų sulaikančių veiksnių – veikimo galima bus išvengti“. Gyvenimo kelias. T. Malthus’o mokslininko ir pedagogo su daugiau kaip dešimties metų stažu talentas neliko nepastebėtas. 1805 m. jis, kaip minėta, pakviečiamas užimti šiuolaikinės istorijos ir politinės ekonomijos katedros profesoriaus vietą į naujai sukurtą Rytų Indijos bendrovės koledžą, kur vykdė ir dvasininko pareigas. Ten jis išdirbo iki savo staigios mirties 1834 m. gruodžio mėnesį nuo širdies ligos. Per tuos metus T. Malthus’as, buvęs ramaus būdo – niekas niekada nematė jo supykusio, pernelyg linksmo ar pernelyg prislėgto, – artimai draugavo su D. Ricardo ir padėjo 1821 m.įkurti Politinės ekonomijos klubą, o 1834 m. – Londono Statistikos draugiją. Tiesa, kaip dėstytojas, T. Malthus’as labai „neblizgėjo“: jo paskaitos ir kalbos buvo sausokos, kiek doktriniškos. Be to, buvo sunku jo klausytis, nes nuo gimimo jis turėjo kalbos defektą. Ekonomikos teorija. Tęsdamas savo mokslinius tyrimus, 1815 m. T. Malthus’as išleido dar vieną veikalą, kurio pirmieji pavadinimo žodžiai atkartojo A. Smith’o garsiojo Tautų turto antraštę. Juo tapo knyga Tyrimai apie žemės rentos prigimtį ir augimą. Šiame veikale T. Malthus’as pirmiausia kėlė klausimą, ar renta, kaip manė A. Smith’as ir net fiziokratai, yra monopolinės pajamos ir, remdamasis natūralia rentos prigimtimi, mėgino atskleisti jos formavimosi ir augimo mechanizmą, pagrįsti šios rūšies pajamų reikšmę visuomenėje pagaminto visuminio produkto realizacijoje. Tačiau galutinius samprotavimus apie rentą ir kai kurias kitas ekonomikos problemas jis išsakė vėliau, 1820 m. Tais metais T. Malthus’as išleido pagrindinį savo darbą Politinės ekonomijos principus, nagrinėjamus dėl jų praktinio panaudojimo, kuris teoriniu-metodologiniu požiūriu iš esmės nesiskyrė nuo trejais metais anksčiau išleistų jo ilgamečio draugo D. Ricardo (jam T. Malthus’as pats prisistatė 1811 m. ir nuo to laiko dvylika metų – iki pat D. Ricardo mirties 1823 m. – du didžiuosius ekonomistus siejo nuoširdi draugystė ir pagarbus susirašinėjimas) garsiųjų Politinės ekonomijos pagrindų. Beje, ir pats D. Ricardo yra perėmęs ne vieną T. Malthus’o idėją, taip pat pastarojo „geležinį darbo užmokesčio dėsnį“, kuris kildintas iš jo gyventojų skaičiaus teorijos ir pagal kurį darbo užmokestis visuomenėje negali augti, nuolat likdamas žemas. Kaip rašė T. Malthus’as: „Dėl priežasčių, kurios reguliuoja gyventojų skaičių ir plečia žmoniją, žemiausias darbo užmokestis niekada nebus didesnis už tą dydį, kurį gamta ir įpročiai daro būtinai reikalingą darbininkui išgyventi“ (išryškinta mano. – Aut. pastaba). Todėl toliau trumpai aptarsime minėtus T. Malthus’o grynai ekonominius darbus, kuriuose jis nagrinėjo bendruosius politinės ekonomijos teorinius klausimus (vertę, pelną, realizaciją). Juk T. Malthus’as buvo ne vien demografas – gyventojų skaičiaus klausimų žinovas, bet pirmiausia jis buvo ekonomistas. Būtent jis į dienos šviesą iškėlė „rikardiškąją“ rentos teoriją dar iki šios ėmėsi ir išplėtojo pats D. Ricardo. Tai
pripažino ir D. Ricardo, teigdamas, kad T. Malthus’as atrado „tikrąją rentos doktriną“. Tačiau iš savosios teorijos T. Malthus’as padarė anaiptol ne tas išvadas, kuriomis pagarsėjo jo bičiulis. T. Malthus’as savo rentos teorijoje išeities pozicija pasirinko fiziokratų ir A. Smith’o aiškinimą, t. y. jis rentoje įžvelgė: „[...] natūralų rezultatą tos žemės ypatybės, suteiktos jai paties Dievo, kad ji gali išmaitinti daugiau žmonių, negu tuos, kurių pakanka žemei apdirbti“. Tačiau T. Malthus’ui renta yra ne vien fizinio, bet ir ekonominio dėsnio rezultatas. Ji kyla būtent iš to, kad žemė vienintelė turi tą privilegiją pati iš savęs sukurti savo produktų paklausą ir taip palaikyti bei neribotai didinti savo pajamas bei savo vertę. Juk gyventojų skaičius visada turi tendenciją būti lygus ar net viršyti esamas prasimaitinimo priemones, – kitaip tariant, dėl to, kad visur gimsta bent jau tiek pat žmonių, kiek žemė gali išmaitinti. (Beje, šis T. Malthus’o požiūris beveik sutampa su D. Buchanan’o pozicija. Pastarasis teigė, kad renta yra monopolio žemei rezultatas). T. Malthus’as taip pat pastebėjo dar ir kitą svarbų rentos bruožą. Tai, galima sakyti, leido įdiegti D. Ricardo rentos teoriją: jis nurodė, kad esant nevienodo produktyvumo žemei, investuotas į jas kapitalas turi atnešti nevienodas pajamas. Skirtumas tarp normalių pajamų iš žemo produktyvumo žemės bei didesnių pajamų iš derlingesnės žemės ir sudaro pastarųjų žemių savininkams ypatingos rūšies diferencinę rentą, kaip vėliau ji buvo pavadinta. Ši renta T. Malthus’ui, kaip anksčiau ir fiziokratams, atrodė visiškai teisėta, visai gerai suderinama su visuomenės interesais. Pirmiesiems savininkams ji buvo teisingas atlyginimas „už jų jėgą ir sugebėjimus“, o tiems, kurie pirko tą žemę vėliau, ji taip pat teisėtai priklauso, kadangi šie ją pirko kartu su darbo ir pastangų vaisiais. Tiesa, renta toliau gaunama nepriklausomai nuo savininko darbo, bet ji tada yra otium cum dignitate, pelnytas atlyginimas už visas to vertas pastangas. Apskritai, daugiausia visi T. Malthus’o moksliniai darbai buvo nukreipti prieš darbinę vertės teoriją – D. Ricardo teorinės sistemos išeities tašką ir pagrindą. T. Malthus’as mėgino pasinaudoti sunkumais, su kuriais susidūrė D. Ricardo, nustatydamas vertę darbo laiku. Neskirdamas darbo ir darbo jėgos, D. Ricardo nesugebėjo suderinti su savo vertės teorija nelygius darbo mainus į kapitalą ir paaiškinti pridedamosios vertės atsiradimą. Jis taip pat nesugebėjo suderinti darbinės vertės teoriją su faktu, kad pelnas yra lygus skirtingos organinės sudėties vienodo dydžio kapitalo atvejais. D. Ricardo sistemos prieštaravimus T. Malthus’as stengėsi pateikti kaip paties prekės vertės nustatymo sunaudoto šios prekės gamybai darbo principo netinkamumą. Darbinės vertės teorijai T. Malthus’as priešino A. Smith’o pasiūlytą prekės vertės nustatymą pagal už šią prekę perkamą darbą, tiesa, manydamas, skirtingai nei A. Smith’as, kad darbo kiekis, kuriuo disponuoja prekė, tapatus ne jos pagaminimui sunaudotam darbui, o šios prekės gamybos kaštams, kuriems jis priskyrė gyvojo ir sudaiktinto darbo kaštus bei avansuoto kapitalo pelną. Taigi T. Malthus’o teorijoje pelnas – atskiras gamybos kaštų ir pačios šios vertės elementas. Kadangi pelnas tiesiogiai buvo įskaičiuojamas į prekės vertę kartu su darbu ir iš pat pradžių pasireiškė kaip nepriklausantis nuo darbo, tai šis pelnas galėjo būti tik nominalius priedus prie prekės kainos. Cirkuliacija – ta sfera, kurioje šis priedas atsirastų dėl to, kad prekė būtų parduodama brangiau nei jos kaštai. Vadinasi, T. Malthus’as nagrinėjo pelną kaip prekės nusavinimo rezultatą. Šia prasme jis „stumtelėjo politinę ekonomiją atgal“ ne tik lyginant su D. Ricardo, bet net ir palyginus su A. Smith’u ir fiziokratais. Kita vertus, T. Malthus’o indėlis į klasikinės politinės ekonomijos teoriją ir rinkos ekonominių santykių koncepcijas ypač didelis visuminio visuomeninio produkto realizacijos tyrimuose, kur T. Malthus’as žengė gerokai toliau už D. Ricardo ir kitus to meto ekonomistus. Kaip pastebėjo J. M. Keynes’as, „D. Ricardo tiria produkto
paskirstymo problemą pusiausvyros sąlygomis, o T. Malthus’as analizuoja, kas realiame pasaulyje lemia jau pagamintos produkcijos apimtis“. Reikalas tas, kad pagal XIX a. pradžioje pasiektą „klasikinės mokyklos“ ekonomikos teorijos lygį (ypač dėl A. Smith’o ir D. Ricardo) esmine ekonomikos problema buvo laikomas kaupimas, užtikrinantis tolesnio gamybos augimo investavimą. Į galimus sunkumus vartojimo srityje, t. y. gaminamų prekių realizacijos srityje, nebuvo atsižvelgiama ir jie buvo traktuojami kaip dalinis praeinantis reiškinys. Ir tai nepaisant tuo metu išsivysčiusiose šalyse jau pasibaigusio pramoninio perversmo, kurį lydėjo ir tokios naujos socialinės negandos, kaip smulkiųjų savininkų – verslininkų nusigyvenimas dėl konkurencinės kovos ir nedarbas. Įvertindamas tam tikrą savo pirmtakų ir „klasikinės mokyklos“ amžininkų samprotavimų apie įvairių visuomenės „klasių“darbo produktyvų ir neproduktyvų pobūdį tendencingumą, T. Malthus’as Politinės ekonomijos principuose iškėlė tiems laikams nelauktą nuostatą apie pakankamos paklausos (efektyvios paklausos), kurią įvardijo paklausos lygiu nacionaliniame ūkyje, kuris būtų esant visiškam žemės ir darbo panaudojimui, ir pagaminamo visuomeninio produkto visiškos realizacijos nepasiekiamumą jei kartu su produktyviosiomis klasėmis nedalyvauja ir „neproduktyviosios klasės“. Juk pagal T. Malthus’o darytas prielaidas nesunku parodyti, kad kapitalistinėje visuomenėje, sudarytoje tik iš kapitalistų ir darbininkų, pelno realizacija yra negalima. Už savo darbo užmokestį darbininkai gali nusipirkti tik dalį pagaminto produkto. Realizacijos problemos negali išspręsti ir prekių mainai tarp kapitalistų, nes tai, ką kiekvienas kapitalistas-pardavėjas laimėtų kaip priedą prie kainos kaip pardavėjas jis tuoj pat prarastų kaip žaliavų, įrengimų ir t. t. pirkėjas. Taigi pelno realizacija taptų negalima. Tiesa, tuo T. Malthus’as nenorėjo pasakyti, kad kapitalizmas apskritai negalimas. Išsigelbėjimo ratas jam buvo neproduktyvūs gyventojų sluoksniai (žemvaldžiai, valdininkai, kariai ir t. t.). Šie „tretieji asmenys“ perka nieko negamindami bei neparduodami, ir tuo pačiu daro galimą kapitalistų pelno realizaciją. Tuo pačiu T. Malthus’as metė drąsų iššūkį tiems, kurie rėmė absurdišką mintį, kad milžiniškos žmonių masės, priskiriamos neproduktyvioms klasėms dėl jų veiklos pobūdžio, yra parazitiškos. Tačiau pakanka iškelti klausimą kokie šių neproduktyvių klasių mokėjimo šaltiniai, kad iš karto aptiktume jog T. Malthus’o samprotavimai gana pažeidžiami. Akivaizdu, kad vienintelis šių lėšų šaltinis gali būti tik tie pinigai, kuriuos jie be jokio ekvivalento pasisavina iš kapitalistų kaip rentą, mokesčius, dešimtinę ir panašiai. Tačiau nuo to bendras paklausos dydis nepakito: „trečiųjų asmenų“ moki paklausa yra išskaičiavimas iš darbininkų ir kapitalistų mokios paklausos. Vadinasi, neproduktyvios klasės didino kapitalistų turtus pirkdamas jų prekes už pinigus, kurie pirmiausia atitenka jiems iš tų pačių kapitalistų. Dar pastebėtina, kad pačią idėją, jog negalima realizuoti pelno be „trečiųjų asmenų“, T. Malthus’as perėmė iš ekonominio romantizmo krypties pradininko šveicaro Jan’o Charl’io Leonard’o Simond de Sismondi (1773–1842 m.), kurio veikalas Naujieji politinės ekonomijos principai išėjo 1819 m., t. y. metais anksčiau, nei T. Malthus’o Politinės ekonomijos principai. Tačiau skirtingai nuo J. de Sismondi, šlovinusio smulkiąją gamybą ir tempusio atgal nuo kapitalizmo, T. Malthus’as tvirtai gynė kapitalizmo pozicijas. Tiesa, jis atstovavo tokią jo plėtrą, kuri patikimai užtikrintų pirmiausia žemvaldžių ir aristokratijos interesus. Kalbėdamas apie ūkio krizes, T. Malthus’as pirmasis iš ekonomistų jas aiškino perprodukcija, kuri atsiranda dėl pajamų paskirstymo, t. y. labai augant kapitalo susidarymui, daiktinių gėrybių paklausa („efektyvi paklausa“) nustoja augusi anksčiau nei gamyba. Verslininkai, prisidedantys prie kapitalo susidarymo, nors ir gali, bet
nenori padidinti vartojimo proporcingai gamybai (t. y. jie priversti nesavanoriškai taupyti, kai ekonomika pasiekia visišką užimtumą ir susiduria su perteklinėmis paskolomis; priverstinių santaupų sąvoką, be T. Malthus’o, plačiai naudojo J. Bentham’as, H. Thornton’as ir J. S. Mill’is), o darbininkai nori padidinti vartojimą, bet negali. Todėl ir šalims, kuriose didelės gamybos galimybės, reikalinga vartotojų klasė, kuri pati nedalyvautų gamyboje, t. y. nedaugintų gėrybių. Skirtingai nuo D. Ricardo, manydamas, kad yra galima ne tik dalinė, bet ir visuotina perprodukcija, T. Malthus’as smarkiai nukrypo nuo A. Smith’o harmonijos idėjos bei pagrindinių jo dėsnių. Būtent dėl to J. B. Say’us, laikęsis A. Smith’o socialinės harmonijos dėsnio, stengėsi nuneigti T. Malthus’o iškeltą perprodukcijos dėsnį, ką aptarsime šiek tiek vėliau. Tačiau tenka pripažinti, kad T. Malthus’as bene vienintelis iš ekonomistųklasikų išsakė nuogąstavimą, kad nedarbas, atsiradęs dėl efektyvios paklausos trūkumo, prisidės prie to, kad gamybiniai pajėgumai viršys efektyvios paklausos mastus. Atnaujinti šios srities tyrimus buvo lemta J. M. Keynes’ui. Įdomu, kad T. Malthus’o pasisakymai prieš D. Ricardo buvo gera pradžia gyvos diskusijos tarp D. Ricardo mokymo šalininkų ir priešininkų, kurią dar ne kartą sugrįšime. Na, o pačiam T. Malthus’ui niekada nesisekė taip, kaip D. Ricardo, kurti abstraktųjį pasaulį, todėl ir jo išliekamąją vertę turintis mokslinis indėlis yra mažesnis. Kaip taikliai pastebėjo jų abiejų amžininkas ekonomistas Robert’as Torrens’as (1780–1864 m.): „Misterio D. Ricardo politinė ekonomija sistematiškesnė ir paprastesnė, nei reali ekonomika; o misterio T. Malthus’o teorija – tai originalių ir nesusijusių vienas su kitu elementų mišinys“. Ekonominės minties istorijos laimei nugalėjo geresnė logika. Tačiau, negalime ignoruoti ir T. Malthus’o. Juk jis išryškino bauginančią gyventojų gausėjimo problemą, ir vien jau dėl to jo vardas liks gyvas. Skurdo priežastis, jo manymu, yra gyventojų skaičiaus prieaugio tempų santykis su gyvenimo reikmenų, lemiančių gyvenimo minimumą, prieaugio tempais. Taigi, pagal T. Malthus’o teoriją nustatytas tam tikras standartas, kuriuo grįstas ekonomistųklasikų ekonominės politikos supratimas. T. Malthus’as jautė, nors ir negalėjo paaiškinti, ir bendrojo gamybos smukimo problemą, kuri parūps ekonomistams praėjus šimtmečiui po jo knygos pasirodymo. Matyt, neatsitiktinai kitas didis ekonomistas J. M. Keynes’as išsakė gerokai netikėtą, po viso to, ką konstatavome apie D. Ricardo ir T. Malthus’o vaidmenį ekonominės minties istorijoje, teiginį, kad „jei tik T. Malthus’o, o ne D. Ricardo veikalas būtų tolimesnės ekonomikos mokslo plėtros XIX a. išeities taškas, kiek išmintingesnis ir turtingesnis šiandien būtų pasaulis. Mes turime kankinančiai brautis per mūsų neteisingų supratimų rūką, kuris jau niekada neišsisklaidys“ bei pažymėjęs, kad „T. Malthus’o teorinių požiūrių visuotinis užmiršimas ir D. Ricardo idėjų visiškas įsivyravimas keletui šimtmečių tapo politinės ekonomijos plėtros nelaime“. Pastebėtina, kad pats J. M. Keynes’as prabėgus daugiau negu 100 metų būtent iš T. Malthus’o „skolinosi“ antikrizines idėjas apie „efektyvios paklausos“ veiksnius bei tarpinių visuomenės sluoksnių vaidmenį pagaminto produkto vartojime, pabrėždamas jo „genialią intuiciją“ efektyvios paklausos principo atžvilgiu, kurį vertino labiau už T. Malthus’o gyventojų skaičiaus principą. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite T. Malthus’o gyventojų skaičiaus teorijos pagrindines idėjas ir jos reikšmę ekonomikos mokslui. 2. Ar galime naudodami moralinius varžtus išvengti T. Malthus’o gyventojų skaičiaus spąstų? Jei ne, tai kokį šios problemos sprendimą siūlė T. Malthus’as?
3. Įvardinkite T. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsnio pagrindimo silpnąsias vietas. 4. Aptarkite kitų mokslininkų idėjas apie gyventojų skaičiaus dėsnį. 5. Ką naujo T. Malthus’as įnešė į žemės rentos teoriją lyginant su D. Ricardo? 6. Aptarkite ryšį tarp T. Malthus’o „geležinio darbo užmokesčio dėsnio“ ir „dirvos mažėjančio derlingumo“ dėsnio. 7. Kas bendro ir kas skiria T. Malthus’o ir A. Smith’o prekės vertės teorijas? 8. Palyginkite T. Malthus’o ir A. Smith’o požiūrį į efektyvią paklausą. 9. Ką galima išskirti T. Malthus’o požiūryje į pelną? 10. Apibūdinkite T. Malthus’o indėlį į klasikinės politinės ekonomijos teoriją ir rinkos ekonominių santykių koncepcijas visuminio visuomeninio produkto realizacijos tyrimuose. 11. Atskleiskite T. Malthus’o „trečiųjų asmenų teorijos“ esmę. 12. Kas sieja T. Malthus’o ir ekonominio romantizmo krypties pradininko J. Simond de Sismondi ekonomikos teorijas? 13. Apibūdinkite T. Malthus’o požiūrį į ūkio krizes. Kodėl J. M. Keynes’as galėjo laikyti T. Malthus’ą vienu iš savo bekrizinės ekonomikos plėtros koncepcijos pirmtakų? LITERATŪRA Malthus T. R. An Essay on the Principle of Population and a Summary View of the Principle of population. A. Flew (ed.). – Baltimore: Penguin, 1970. Malthus T. R. The Principles of Political Economy, Considered with a View ti Their Practical Application, 2d ed. – New York: A. M. Kelley, Publishers, 1951 [1836]. Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 126-145. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 112-119. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 299-303. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 82-104. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 252-260. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 132-135. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 57-65. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P. 16-29. Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 138-152. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 195-198; 205-211. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 265-284; 292-299. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 480-483.
Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 100-117. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 130-141. Cunningham Wood J. Thomas Robert Malthus: Critical Assessments. – London: Croom Helm, 1986. James P. Population Malthus, His life and Times. – London: Routledge & Kegan Paul, 1979. Robbins L. The Theory of Economic Policy in English Classical Political Economy. – London: Macmillan, 1952. Robbins L. Robert Torrens and the Evolution of Classical Economics. – London: Macmillan, 1958. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 62-71. Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. – Москва: Экономика, 1995. – C. 104-117. Негиши Т. История экономической теории / Пер. с англ. под ред. Л. Л. Любимова и В. С. Автономова. – Москва: АО Аспект Пресс, 1995. – С. 167-181. Всемирная история экономической мысли. Т. 2. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1988. – С.99-104. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 148-156. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 98-105. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 127-129. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 78-82. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 79-81. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 185-187.
5.3. J. B. SAY’AUS EKONOMIKOS TEORIJA Pagrindinės sampratos: Trys politinės ekonomijos dalys: gamyba, paskirstymas ir vartojimas. „Gamybos veiksnių teorija“. Verslininkas. „Naudingumo teorija“. „Realizacijos rinkų dėsnis“. Pagalbinės sampratos: Klasikų teorijų komentatoriai. Liberalizmas. Gamybinė funkcija. Pajamų rūšys. „Kompensacijos teorija“. Nepakankamo vartojimo teorijos. ... Tauta visada turi lėšų nusipirkti viską, ką ji pagamina. J. B. Say’us Klasikinės ekonomikos mokyklos idėjas toliau plėtojo laisvosios (liberaliosios krypties) šalininkai, pirmiausia Anglijoje ir Prancūzijoje. Jie vadindavo save A. Smith’o ir D. Ricardo pasekėjais, jų teorijų komentatoriais. Vėlesni mokslininkai klasikinę mokyklą pristatė, aptardami ir geruosius ir bloguosius jos aspektus. Labiausiai išplėtota liberalios ekonomikos teorija buvo 1830–1890 m. E. J. Hobsbawn’as 20 metų laikotarpį nuo 1848 m. iki 1875 m. net pavadino Kapitalo amžiumi. Tačiau pažymėtina, kad iš esmės tiek A. Smith’o pasekėjai, tiek ir D. Ricardo mokymo tęsėjai daugeliu aspektų nutolo nuo darbinės vertės teorijos, susidariusios klasikinės mokyklos ekonominio mokymo branduolį. Tai buvo daugiau mokyklos ardymas, o ne jos plėtra. Tačiau irimas nereiškė mokslinės degradacijos. Daugeliu atvejų teisingiau kalbėti apie naujų požiūrių ekonomikos analizėje brendimą. Šios naujovės persipynė su tradiciniais teiginiais, o tai neišvengiamai ekonominėms koncepcijoms suteikė eklektinį pobūdį. Klasikinės mokyklos Prancūzijoje, kur XIX a. pirmoje pusėje plėtojosi pramonės revoliucija, pradėjo vystytis mašininė industrija, kapitalistų ir samdomų darbininkų santykiai darėsi svarbiausia visuomeninių ryšių forma pirmiausia mieste, o tam tikru mastu ir kaime, bei buržuazija ekonomiškai ir politiškai pakeitė bajoriją kaip viešpataujančią visuomenės klasę, ryškiausias atstovas yra Jean’as Batiste Say’us (1767–1832 m.). Gyvenimo kelias. J. B. Say’us gimė Liono pirklio šeimoje. Gavęs išsilavinimą, visiškai pakankamą tiems laikams, kad galėtų tęsti šeimos verslo tradicijas ir vėliau tapęs stambiu fabrikantu, valdydamas audimo fabriką Kale mieste, J. B. Say’us toliau lavinosi savarankiškai, ypač daug dėmesio teikdamas politinei ekonomijai. Ją pažindamas, kaip išaiškėjo vėliau, J. B. Say’us svarbiausią vaidmenį skyrė A. Smith’o Tautų turtui, kurio idėjos, jo požiūriu, buvo vertos populiarinti vardan Prancūzijos ir visos žmonijos gerovės. J. B. Say’aus mokslininko-ekonomisto gyvenimo kelias didžiąja dalimi susiklostė dėl politinių įvykių, vykusių Prancūzijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, bei, iš dalies dėl 1789 m. patirtų įspūdžių iš kelionės į Angliją, kur, skirtingai nuo jo šalies, ūkyje ir politinėje ekonomijoje daugiau svarstytos jau industrinės, o ne agrarinės problemos. Grįžęs iš Anglijos, tais pačiais 1789 m. J. B. Say’us įstojo į vieną iš draudimo bendrovių ir tapo jos direktoriaus Clavieres’o – būsimo finansų ministro (1792 m.), nagrinėjusio garsųjį Tautų turtą (apie tai galima spręsti iš to, kad J. B. Say’us pas jį
rado A. Smith’o knygos egzempliorių) – sekretoriumi. Po trejų metų (1792 m.) J. B. Say’us, prisišliejęs prie jakobinų, išėjo savanoriu į revoliucinę armiją, kovojančią su Europos monarchais prie Prancūzijos rytinių sienų. Tačiau jam jakobinų diktatūros jau buvo pernelyg daug, todėl 1794 m. pasitraukė iš armijos ir grįžo į Paryžių, kad išmėgintų save kaip Paryžiaus gana solidaus žurnalo Decade philosophique, litteraire et politique, par une societe de republicains redaktorių ir būtų savo šalies socialiniopolitinio gyvenimo smaigalyje. Čia jis išdirbo iki 1799 m. Jaunojo J. B. Say’aus pozicijos nepriklausomumas ir neordinariškumas, vyriausybės ekonominės veiklos kritinis vertinimas turėjo įtakos jo valdininkiškai karjerai Finansų komiteto Tribunato nario pareigose, į kurias jis buvo paskirtas 1799 m. Ji baigėsi pirmojo Konsulo (Napoleono) valia nušalinimu iš Tribunato. Todėl neabejotina, kad praktinė patirtis aukščiausioje valstybinės ekonominės tarnybos sferoje ir gilios teorinės žinios ekonominės minties srityje kartu su A. Smith’o ekonominio liberalizmo koncepcijos įsitikinusiu priėmimu padėjo J. B. Say’ui parašyti savus veikalus apie visuomenės ūkio plėtros teorijos pagrindus. Vienas iš pirmųjų J. B. Say’aus teorinių nuopelnų šioje srityje turėjo ryškų nacionalinį atspalvį. Kaip žinoma, Prancūzijoje XVIII a. viduryje gimė ir tapo labai populiarios fiziokratinės ekonominės teorijos, kurios ir toliau dominavo šalies ekonominėje mintyje, nepaisant to, kad 1802 m. pasirodė A. Smith’o Tautų turto vertimas į prancūzų kalbą. Įveikti amžininkų fiziokratizmo stereotipus sugebėjo būtent J. B. Say’us dėka vieno iš savo ankstyvųjų, bet svarbių darbų, pavadinto Politinės ekonomijos traktatas, arba Paprastas išdėstymas būdo, kuriuo susidaro, paskirstoma ir suvartojama turtai (1803 m.). Įdomu, kad P. S. Dupont’as de Nemours’as kartą papriekaištavo J. B. Say’ui už neteisingą požiūrį į fiziokratus ir priminė, kad jis – per A. Smith’ą – yra dvasinis F. Quesnay anūkas ir J. Turgot giminaitis. Į tai J. B. Say’us atsakė, kad skaityti jis išmoko iš merkantilistų, mąstyti – iš F. Quesnay, bet analizuoti ir suprasti ekonominių reiškinių esmę, jų priežastis ir padarinius jį išmokė A. Smith’as. Bet tai buvo knyga, tik iš pažiūros kartojusi ir interpretavusi A. Smith’o idėjas. Po jos išleidimo J. B. Say’us, kaip ir jo kolegos anglai, toliau tobulino savo darbą, ne kartą papildydamas ir perdirbamas jį naujiems leidimams, kurių jam esant gyvam buvo penki. Tai pavertė šį veikalą geriausiu iš visų jo darbų. Pažymėtina, kad tarp pirmojo ir antrojo šios knygos leidimų, nepaisant didžiulės pirmojo leidimo sėkmės, praėjo daugiau nei dešimt metų. Taip atsitiko dėl to, kad J. B. Say’aus Traktato pagrindinė idėja – dėl ekonominio liberalizmo – buvo išreikšta taip akivaizdžiai ir nedviprasmiškai, kad jos įgyvendinimas, ypač valstybės nesikišimo į ekonomiką ūkinio gyvenimo pertvarkos srityje, būtų atėmusi realią visišką valdžią iš pramoninės vadovybės to meto Prancūzijos vyriausybėje. Todėl leisti antrąjį leidimą pirmasis Konsulas buvo ilgam uždraudęs. Jis pasirodė tik 1814 m., o vėliau per trumpą laikotarpį pasirodė dar trys leidimai – atitinkamai 1817 m., 1819 m. ir 1826 m. Taip pat šis darbas greitai buvo išverstas į anglų, italų ir ispanų kalbas, o pati knyga tapo plačiai naudojamas ekonomikos teorijos vadovėlis Europoje ir JAV. Permainos, įvykusios Prancūzijoje žlugus Napoleono režimui, reabilitavo J. B. Say’aus kaip mokslininko-ekonomisto ir visuomenės veikėjo vardą. Jis su įkvėpimu tobulino savo politinės ekonomijos traktatus, skaitė daugybę paskaitų, parodydamas puikų sugebėjimą sisteminti ir populiarinti pagrindinius ekonomikos teorijos teiginius. Dar 1816 m. J. B. Say’us bene pirmasis Prancūzijoje ėmė skaityti politinės ekonomijos paskaitų kursą Athenee, o 1817 m. išleido Politinės ekonomijos katekizmą (faktiškai, trumpą Traktato atpasakojimą). Nuo 1819 m. jis Menų ir amatų konservatorijoje (Conservatoire des Arts et Metiers) pradėjo skaityti specialiai jam
Restauracijos vyriausybės sukurtą „Industrinės ekonomijos kursą“ (terminas „politinė“ ekonomija atrodė pernelyg baisus). Paskutiniais gyvenimo metais nuo 1830 m. J. B. Say’us pradėjo vadovauti specialiai jam College de France sukurtai politinės ekonomijos katedrai, tapdamas savos ekonominės minties mokyklos įkūrėju. Ją vėliau atstovavo ryškiausi fritreiderystės krypties šalininkai F. Bastiat’as ir žymus politinės ekonomijos atstovas Michel’is Chevalier (1806–1879 m.), iš savo katedros College de France kovojęs su 1848 m. socialistais ir protekcionistais, bei vedęs su R. Cobden’u derybas dėl garsiosios 1860 m. prekybos sutarties; jis suprato geležinkelių, Sueco kanalo (taip įgyvendinant B. P. Enfantin’o projektą) ir stambiųjų kredito institutų, kurie pradėjo tada kurtis, būsimąją svarbą bei paskatino Napoleoną III susirūpinti darbininkų klausimu, taip pat Charles Dunoyer’is (1786–1862 m.) – karštas „optimistas“, „ekonominės laisvės“ ir pozityvinio požiūrio šalininkas (laisvai konkurencijai priskiriamos blogybės, jo nuomone, kyla tik iš to, kad ji nėra tobulai įgyvendinta), savo pažiūras šiuo klausimu 1845 m. išleistame veikale ilgu, bet aiškiu pavadinimu Apie darbo laisvę, arba paprastas išdėstymas sąlygų, kuriomis žmogaus jėgos gali veikti galingiausiai išreiškęs motto: „Aš nieko nenurodau; aš nieko nesiūlau; aš dėstau“, bei revoliucionieriaus, utopinio komunisto L. O. Blanqui (1805–1881 m.) brolis Adolf’as Blanqui (1798–1854 m.), respektabilus profesorius, žinomas daugiausia savo Europos politinės ekonomijos istorija (1839 m.), vienu iš pirmųjų kapitalinių ekonominės minties istorijos kursų, kuris ilgą laiką buvo laikomas savotišku pavyzdžiu ir buvo išverstas į daugelį kalbų. Keletą metų prieš mirtį J. B. Say’us išleido apibendrinantį jo ankstesnes idėjas šešių tomų Praktinės politinės ekonomikos pilną kursą (1828–1830 m.). J. B. Say’us mirė Paryžiuje 1832 m. lapkričio mėnesį. Ekonomikos teorija. Visuose savo veikaluose J. B. Say’us gina buržuazinės visuomenės ūkinę santvarką ir merkantilizmui priešina ekonominio liberalizmo ideologiją. Savo ekonominę teoriją J. B. Say’ui pateikė kaip sistemišką A. Smith’o mokymo išdėstymą bei komentarus. Jis buvo svarbiausias A. Smith’o teorijos populiarintojas žemyninėje Europoje, faktiškai sukūręs savo koncepciją, atlikusią svarbų vaidmenį plėtojant ekonomikos teoriją, ką savo Politinės ekonomijos pagrinduose dar pabrėžė D. Ricardo, iki pat mirties intensyviai susirašinėjęs su J. B. Say’umi. D. Ricardo rašė, kad J. B. Say’us „ne tik buvo pirmasis arba vienas iš pirmųjų ekonomistų Europos žemyne, teisingai įvertinęs ir panaudojęs Smith’o principus; jis ne tik nuveikė daugiau už juos visus kartu paėmus supažindinant Europos tautas su šio apsišvietusio ir garbaus mokslininko principais, bet taip pat sugebėjo mokslui suteikti logiškesnę ir pamokamą tvarką bei praturtino jį daugeliu originalių, tikslių ir gilių tyrinėjimų. Ypač XV skyriuje Rinkos esama keletas gana svarbių principų, kuriuos, mano nuomone, pirmą kartą išdėstė šis puikus ekonomistas“. J. B. Say’aus veikalus gana lengvai priėmė Prancūzijos, Anglijos, JAV ir kitų šalių pažangi visuomenė todėl, kad, kaip pastebėjo vienas iš maržinalizmo pirmtakų A. Cournot, J. B. Say’aus politinės ekonomijos veikalų dėstymo stilius literatūriškai buvo toks pat nepriekaištingas, kaip ir A. Smith’o. Be to, to paties A. Cournot žodžiais tariant, ir A. Smith’as, ir J. B. Say’us norėdami pasiekti didžiausią savo argumentų tikslumą (skirtingai nuo D. Ricardo) nesirėmė „varginančios apimties“ aritmetikos ir algebros skaičiavimais. Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, J. B. Say’us nutraukė seną tradiciją, kuri – pradedant kanonistais ir kameralistais, per merkantilistus iki fiziokratų – iš politinės
ekonomijos pirmiausia darė praktikos mokslą, vadovą valstybės veikėjams ir administratoriams. A. Smith’as į ekonominius reiškinius žvelgė jau gamtininko akimis, bet dar tokio, kuris pirmiausia buvo medikas. O J. B. Say’us nori būti tik gamtininkas, medicina jam nerūpi. J. B. Say’us, kaip ir kiti klasikai, politinę ekonomiją konstravo tiksliųjų mokslų, tokių kaip I. Newton’o (1642–1727 m.) fizika, pavyzdžiu. Metodologine prasme tai reiškia turinčių universalią ir pirminę reikšmę dėsnių, kategorijų ir teorijų pripažinimą. J. B. Say’us politinę ekonomiją ir apibūdino kaip mokslą „apie dėsnius, kurie valdo gėrybes“ (išskirta mano. – Aut. pastaba.), pastebėdamas, kad politinės ekonomijos principai, kaip ir fizikos dėsniai, „nėra sukurti žmonių. [...] Jie kyla iš daiktų prigimties, juos galima tik atrasti, bet ne nustatyti; jie valdo įstatymų leidėjus ir kunigaikščius; niekas nenubaustas negali jiems nusižengti“. Kaip traukos dėsnis, jie galioja nepriklausomai nuo politinių ribų: „valstybių administracijos sienos, kurios politikai reiškia viską, ekonomijai tėra atsitiktinumai“. Tačiau negalima nepaminėti, kad, pagal J. B. Say’ų, politinės ekonomijos paskirtis yra vien tik teorinė ir aprašomoji. Ekonomisto, kaip ir gamtos mokslininko, uždavinys nėra patarinėti, o tik stebėti, analizuoti, aprašinėti. Taip 1820 m. savo laiške T. Malthus’ui, kalbėdamas apie mokslininko-ekonomisto vaidmenį, jis rašė: „Privalome tik pasakyti visuomenei, kaip ir kodėl koks nors faktas yra kurio nors kito fakto padarinys. Sutiks ji su šiuo padariniu ar atmes jį, to jai pakaks. Ji žino, be jokių pamokymų, ką daryti“. Taigi, J. B. Say’aus nuomone, ekonomistas turi likti „beaistriu stebėtoju“. J. B. Say’aus metodologijai būdinga jo pateikta ir vėliau ilgą laiką tarp ekonomistų buvusi populiari politinės ekonomijos klasifikacija, pagal kurią politinė ekonomija buvo skirstoma į tris savarankiškas dalis: gamybą, paskirstymą ir vartojimą. (Politinė ekonomija tėra, kaip nusako J. B. Say’aus veikalo įvadas, vien „paprastas išdėstymas to būdo, kuriuo gėrybės pagaminamos, paskirstomos ir suvartojamos“). Taigi ši klasifikacija atspindėjo (tegul ir paviršutiniškai) ryšį tarp reprodukcijos proceso elementų. J. B. Say’aus metodologijai nebuvo būdingas istorizmas. Nagrinėdamas gamybą, paskirstymą ir vartojimą, jis visiškai atsiriboja nuo tų specifinių formų, kurias šie procesai įgauna skirtingose visuomenės išsivystymo pakopose. Skyriuje Gamyba jis omenyje turėjo ne visuomenės nulemtą gamybos formą, o materialinių gėrybių gamybą. Pagal grynai technologinį požiūrį, J. B. Say’us konstatavo, kad darbas, kapitalas (gamybos priemonės) ir žemė yra trys bet kurios gamybos veiksniai. Pagal tai jis suformulavo ir savo originalią gamybos veiksnių teoriją, kuri padėjo nustatyti vertę. Pastebėtina, kad J. B. Say’aus padaryti supaprastinimai vėliau leido išplėtoti gamybos veiksnių analizę ir sukurti gamybinės funkcijos metodą, t. y. nustatyti išleidimo apimties (Y) empirinę funkcinę priklausomybę nuo trijų nepriklausomų kintamų veiksnių Xi (i = 1, 2, 3). Praktikoje dažniausiai apsiribojama dviem veiksniais: darbu X1 = L ir kapitalu X2 = K. Tokio modeliavimo tikslas – panaudoti matematinį aparatą gamybinės funkcijos optimizavimui, ieškant naudingiausios kapitalo ir darbo kombinacijos vienu ar kitu konkrečiu atveju: Y = f (L, K). Tokiu būdu, J. B. Say’aus supaprastinimas vėliau ekonomikoje leido panaudoti patį galingiausią tyrimų aparatą – matematinį modeliavimą. Dabar jau akivaizdu, kad jis visiškai pagrįstai atsisakė objektyviai egzistuojančio, bet praktiškai negalimo įvertinti ryšio „darbas-kapitalas“.
Pažymėtina, kad J. B. Say’us pagal R. Cantillon’o idėjas, praktiškai vienintelis iš ekonomistų, linkusių į klasikinę mokyklą, išdėstė išplėtotą gamybos ir paskirstymo teoriją, kurioje svarbus vaidmuo buvo skiriamas verslininkui (enterpreneur). Pagrindine pastarojo funkcija J. B. Say’us laikė gamybos veiksnių (žemės, kapitalo ir žmogiškojo veiksnio, apimančio ne tik darbą, bet ir mokslines žinias, būtinas produkto gamybai ir gamybinio proceso organizavimui) koordinavimą. Tokiam verslininko vaidmens išryškinimui, matyt, nemažai įtakos turėjo tai, kad J. B. Say’us iki 1813 m. pats buvo verpyklos savininkas. Tuo lengvai įsitikintume, jeigu palygintume J. B. Say’aus veikalo pirmąjį leidimą, pasirodžiusį 1803 m., su antruoju, išėjusiu 1814 m., aiškiai matytume, kaip ryškėjo, plėtėsi ir stiprėjo jo požiūris į verslininką. Tačiau jau D. Ricardo, kurio darbuose nėra net mažiausios užuominos apie ypatingą verslininkystės vaidmenį, o paskui ir visi kiti garsiausi anglų klasikinės mokyklos ekonomistai gamybos ir kapitalo investavimo procesus laikė daugmaž automatiškais, nereikalaujančiais svarbių sprendimų, įvertinti riziką ir numatyti daug įvairių veiksnių. Apie verslininką nieko specialiai nerašė ir A. Smith’as. Savo originalioje vertės teorijoje J. B. Say’us, kitaip nei klasikinės mokyklos atstovai, D. Ricardo darbinei vertės teorijai priešino naudingumo teoriją, pagal kurią gamyba sukuria ne materiją, o naudingumą, o „naudingumas suteikia daiktams vertę“, kuri yra „daiktų naudingumo matas“. Taip būdu J. B. Say’us vertę tapatino su vartojamąja verte, nors dar A. Smith’as parodė, kad mainomoji vertė nebūtinai proporcinga naudingumui, nes naudingiausi dalykai dažnai vertinami mažiausiai, o tokie gyvybiškai būtini, kaip oras ir vanduo (šaltinio), jos iš viso neturi. Kita vertus, kaip pastebėjo M. Blaug’as, „vertingumo koncepcija, pagrįsta naudingumu, vargu ar gali būti laikoma tinkama kainodaros teorija nenaudojant mažėjančio naudingumo sampratos paklausos prisotinimo, esant tam tikram kainų lygiui, paaiškinimui“. Iš vertės nustatymo pagal naudingumą išplaukia ir J. B. Say’aus visuomenės pajamų traktuotė. Jis remiasi tuo, kad gamybos procese sukuriant naudingumą dalyvauja trys veiksniai – žemė, kapitalas ir darbas. J. B. Say’us rašė: „Pavienių produktų vertingumas atsiranda kartu veikiant darbui, kapitalui ir gamtos jėgoms (žemei); tik šie trys veiksniai sukuria vertingumą, naują turtą“. Kiekvienas iš šių veiksnių, jo nuomone, suteikia tam tikrą produktyvią paslaugą kuriant vertę. Šio indėlio kuriant vertę dydis paaiškėja tik rinkoje. Atitinkamai trims savarankiškiems vertės šaltiniams, J. B. Say’us išskyrė ir tris pagrindines pajamų rūšis, teigdamas, kad veiksnys „darbas“ sukuria darbo užmokestį kaip darbininkų pajamas, veiksnys „kapitalas“ – procentą kaip kapitalisto pajamas, o veiksnys „žemė“ – žemės rentą kaip žemės savininkų pajamas. Ši triados formulė toliau įėjo į klasikinės ekonomikos „aukso fondą“. Kadangi J. B. Say’aus koncepcijoje procentai gaunami iš kapitalo, verslininko pajamos traktuojamos kaip atlyginimas (pelnas) už paties verslininko darbą. Skirtumą tarp verslininkų ir darbininkų pajamų, jo nuomone, sudaro darbo užmokesčio dydis: didesnį verslininko darbo užmokestį lemia didesnė atsakomybė, „jo talentas, veikla, tvarkos dvasia ir vadovavimas“. Pažymėtina, kad vėliau idėją apie verslininko pajamas kaip organizuojančią jėgą panaudojo A. Marshall’as, J. A. Schumpeter’is ir F. H. Knight’as. Taigi J. B. Say’us, pabrėždamas pagrindinių gamybos veiksnių (darbo, kapitalo, žemės) savarankišką vaidmenį kuriant darbininkų, kapitalistų ir žemės savininkų pajamas, lyg ir atmetė bet kokią mintį apie gamybos veiksnių bei visuomenės klasių eksploataciją verslininkų laisvos konkurencijos sąlygomis. Tačiau taip nėra: J. B. Say’us iki paskutinio savo Traite leidimo reiškė abejonių dėl turto paskirstymo teisingumo. Kalbėdamas apie darbininkų klasę, J. B. Say’us ne kartą savęs klausė: „Ar
iš tikrųjų žinome, kad jos gaunama produktų dalis tikrai proporcinga jos daliai gamyboje?“. J. B. Say’us manė, kad augant kapitalui žemiausių klasių padėtis turės gerėti ir jie vis labiau papildys aukštesnes klases. Jis padėjo pagrindus garsiajai kompensacijos teorijai, teigdamas, kad mašinos tik iš pradžių išstumia darbininkus, o vėliau dėl to kyla darbininkų užimtumas. Jie iš to gauna daugiausia naudos, nes atpinga produktų gamyba. Todėl, jo teigimu, „darbininkų klasė labiausiai iš visų suinteresuota gamybos technine sėkme“ kapitalizmo sąlygomis. Beje, aiškindamas procento esmę, J. B. Say’us išplėtojo naują kapitalo produktyvumo teorijos variantą. Jo nuomone, būtina skirti kapitalo substanciją (gamybos priemonių materialinę formą) ir kapitalo produktyvią paslaugą, susijusią su gamybos priemonių naudojimu. Taip kapitalo sukuriamą vertę J. B. Say’us dalija į dvi dalis: viena padengia išlaidas jo substancijai (amortizacija ir t. t.), o kita padengia ar atlygina produktyvias jo paslaugas. Ypač svarbi ekonomikos teorijos plėtrai buvo J. B. Say’aus realizacijos teorija, kuria mėginta pagrįsti kapitalistinės reprodukcijos „harmoniškumą“ bei įrodyti , kad perprodukcijos bendrosios krizės, apie kurias kalbėjo dar G. Garnier’is, yra negalimos. Klasikinės mokyklos pradininkų idėjas jog tautos ekonominę gerovę lemia ne tiek piniginės sankaupos, kiek visuomeninio produkto ir jo apytakos nenutrūkstamumas, J. B. Say’us savo Politinės ekonomijos traktate (1803 m.) apibendrino dėsniu, kurį pavadino realizacijos rinkų dėsniu. Šiuolaikinėje ekonominės minties istorijoje jis paprastai vadinamas Say’aus dėsniu. Beje, Anglijoje analogišką idėją pirmasis 1807 m. suformulavo James’as Mill’is. Say’aus dėsnis tapo neatskiriama politinės – ekonominės teorijos dalimi daugeliui klasikinės mokyklos atstovų, tarp jų D. Ricardo ir J. S. Mill’iui. Iki pat XX a. pradžios daugelio ekonominių mokyklų atstovai pritarė šiam „dėsniui“. Kaip ryšium su tuo vaizdingai pasakė John’as Kenneth Galbreith’as, iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio „Say’aus dėsnio“ pripažinimas ar nepripažinimas buvo pagrindinis požymis, pagal kurį ekonomistus skirdavo nuo kvailių. Prieš pradedant Say’aus dėsnio aptarimą, pastebėtina, kad jam tinka tai, ką 1997 m. Nobelio premijos laureatas Robert’as K. Merton’as įvardijo „eponimija“ – „mokslininko vardo priskyrimo jo atradimui ar atskiram šio atradimo aspektui praktika“. Bet kad ir kaip tai būtų keista, šios praktikos pasekmėje atradimas beveik visada yra siejamas ne su tuo, su kuo reikėtų. Elžbietos laikų finansininkas Thomas Gresham’as (1519–1579 m.) nebuvo Gresham’o dėsnio autorius. J. B. Say’us suformulavo Say’aus dėsnį tik po to, kai tai už jį padarė kiti. Karališkosios ekonomistų draugijos įkūrėjo škoto Roberto Giffen’o (1837–1910 m.) veikaluose nerasime Giffen’o paradokso formuluotės. F. Y. Edgeworth’as nepiešė Edgeworth’o dėžės. L. Walras’as neformulavo Walras’o dėsnio. I. Fisher’is neišrado idealaus indekso, negana to, jis tiesiog maldavo (beje, nesėkmingai), kad šio indekso nevadintų jo vardu. A. C. Pigou nėra Pigou efekto autorius. 1982 m. Nobelio premijos laureatas George’as J. Stigler’is net suformulavo Stigler’io eponimijos dėsnį, kuriuo teigiama: „Nė vienas mokslinis atradimas nėra pavadintas tikrojo autoriaus vardu“. Šio dėsnio teisingumu įsitikiname vos ne kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiais, prieštaraujančiais Stigler’io dėsniui, būtų nebent Pareto optimumas ir Wicksell’io efektas. Bet grįžkime prie Say’aus dėsnio. Pagal pradinę savo idėją, realizacijos rinkų dėsnis buvo nekreiptas prieš merkantilistus, akcentavusius pinigų vaidmenį. Kaip nurodė J. B. Say’us, „ne pinigų perteklius, o bendroji produktų gausa skatina pardavimą. Tai viena iš svarbiausių politinės ekonomijos tiesų“. J. B. Say’us, ekonomikoje išskyręs keturias pagrindines sferas (posistemes): gamybą, vartojimą,
mainus ir paskirstymą, kurios yra tarpusavyje susijusios tam tikru būdu subalansuotais prekiniais ir piniginiais srautais, teigė, kad pagrindinis visų gamintojų interesas yra ne gauti mainomąją vertę, o vieną prekę mainyti į kitą. Čia pinigai atlieka tik tarpininko vaidmenį, nes ir vidaus prekyboje, ir užsienio prekyboje už produktus mokama tik produktais. Pastebėtina, kad tai teigė dar fiziokratai. Tačiau J. B. Say’us, plėtodamas šią mintį, daro keturias išvadas, sudarančias jo teorijos esmę. Pirma: kadangi kiekvienas pardavėjas tuo pat metu yra ir pirkėjas, bendroji realizacijos krizė neįmanoma – galimos tik dalinės disproporcijos. Kuo daugiau šalyje gamintojų, kuo didesnė gamyba, tuo lengvesnė realizacija. Antroji išvada: kiekvienas suinteresuotas visų gerove: vieno gamintojo klestėjimas teigiamai veikia visų kitų gamintojų verslą. Trečioji išvada: importas teigiamai veikia vietinės gamybos prekių realizaciją, nes už užsienietiškas prekes reikia mokėti savo gamybos prekėmis. Ketvirtoji išvada: tie visuomenės sluoksniai, kurie tik vartoja nieko negamindami, neprisideda prie tautos turto, o tik jį švaisto. Šiuo teiginiu J. B. Say’us jau aiškiai stoja į polemiką su kitu A. Smith’o teorijos pasekėju – T. Malthus’u. Taigi, Say’aus dėsnio esmė – tvirtinimas, kad gamyba (pasiūla) pati sau sukuria paklausą. (Tiesa, pats J. B. Say’us frazės „pasiūla sukuria atitinkamą jai paklausą“ niekada nenaudojo; ją pirmasis pavartojo J. M. Keynes’as). J. B. Say’us pabrėžė: „Kiekvienas produktas nuo pat savo sukūrimo momento visam savo vertės dydžiui atveria realizacijos rinką kitiems produktams“. J. B. Say’us paskelbė dvi paprastas prielaidas. Pirma, jis tikėjo, kad prekių geidimas yra beribis. Maisto troškimą gali riboti žmogaus skrandžio apimtys, kaip sakė A. Smith’as, bet drabužių, baldų, prabangos ir puošybos dalykų geidimas atrodo nepamatuojamai didelis. Antra, J. B. Say’us teigė, kad ne tik paklausa yra be galo didelė, bet ir pajėgumas visa tai pirkti yra garantuotas. Mat kiekvienos prekės (pastebėtina, kad čia kalbama apie visuomenei būtinas prekes, be to vienodai būtinas) gamybai kas nors sunaudojama – kiekviena tų santaupų rūšis, apskaičiuota pinigais, t. y. kaip kaštų rūšis, yra kieno nors pajamos. Ar tuos kaštus sudarė atlyginimas, ar renta, ar pelnas, prekę pardavus, visa tai virsta kieno nors pajamomis. Kaip tuomet įmanomas T. Malthus’o teigtas, o D. Ricardo neigtas „visuotinis prisotinimas“, kai rinka užtvindoma pirkėjų nerandančiomis prekėmis? Juk yra prekių pasiūla, bet yra ir pajamos joms pirkti. Ši išvada logiškai sekė iš A. Smith’o pateikto prekės natūralios kainos kaip pajamų sumos apibrėžimo: Q=W+P+R Šioje formulėje visos prekės Q (prekių suminė kaina) simbolizuoja visuminę pasiūlą, o W+P+R (pajamų – darbo užmokesčio, pelno ir rentos – suma) – tai ne kas kita kaip visuminė paklausa. Iš to J. B. Say’us darė išvadą, kad kiekvienas pardavėjas tuo pat metu yra ir pirkėjas. Visuomenės mastu pasiūla ir paklausa susilygina (viena kitą atsveria) ir bendroji perprodukcija yra negalima. J. B. Say’us rašė: „Bendroji paklausa produktams visada lygi esamų produktų sumai [...] Negalima manyti, kad visos nacijos darbo produktai kada nors taptų pertekliniais, jei viena prekė teikia lėšų pirkti kitą“. Jis sutiko tik su dalinės perprodukcijos atskirose šakose galimybe, ir tai aiškino per menkomis gamybos apimtimis kitose šakose. Juk jeigu dalis kokių nors prekių neranda pirkėjo, t. y. jų pagaminta per daug, tai kurių nors kitų prekių pagaminta nepakankamai. Kitais žodžiais tariant, jei pirkėjams nepakanka pinigų, kad nupirktų „perteklines“ prekes, vadinasi šie pirkėjai (visumoje) nepagamino pakankamai „savų prekių“, kad gautų už jas reikalingą pinigų kiekį. Paprasta ir kartu gyli J. B. Say’aus mintis: „Kiekvienas produktas randa tuo daugiau pirkėjų, kuo didesnis kitų produktų skaičiaus augimas“. Pagal tai, perprodukcijos krizė kyla ne
todėl, kad rinkoje bendras prekių kiekis viršija bendrą pinigų kiekį, o todėl, kad kažkokių prekių pateikta parduoti mažiau, nei reikėtų. Kažko pagaminta per daug, o kažkas tapo deficitu. Norint parduoti vienas prekes reikia padidinti kitų prekių gamybą. Todėl, norint įveikti realizavimo sunkus buvo rekomenduojama visapusiškai plėtoti gamybą antrinėse šakose. Iš čia sekė ir J. B. Say’aus išvada, kad kiekvienas gamintojas suinteresuotas kitų sėkme. Taip pradžioje J. B. Say’us formaliai pašalino antagonizmą tarp darbo ir kapitalo, o paskui ši „interesų harmonija“ apėmė ir pačius kapitalistus, santykius tarp miesto ir kaimo, net tarp šalių, o visiška prekybos laisvė buvo priešinama protekcionizmui, sunkinusiam užsienietiškų prekių įvežimą ir savo šalies prekių realizaciją. J. B. Say’aus idealas – visiška prekybos laisvė ir stichiškai reguliuojama kapitalistinė gamyba. Taigi, apibendrinant, galima pastebėti, kad pats tvirtinimas, jog „už produktus mokame produktais“ jokiu būdu nebuvo trivialus. Tam tikra prasme tai tapo gilios makroekonominės analizės pradžia. Viena yra teigti, kad kuri nors ūkio šaka gamina „per mažai“ ar „per daug“ atskirai paklausos ir pasiūlos kreivių požiūriu. Šakos produkcijos paklausos kreivę lemia pajamų, gautų visose kitose šakose, ir niekaip nesusijusi su pasiūlos kreive. Tačiau šia prasme negalima kalbėti apie visą ekonomiką, kaip gaminančią „per mažai“ ar „per daug“, nes visuminė paklausa ir pasiūla nėra nesusijos viena su kita. Bet kurios šakos produkcijos paklausa turės didėti realia išraiška tuomet, kai auga visų šakų pasiūla, nes būtent pasiūla sukuria paklausą šios šakos produkcijai. Taigi, Say’aus dėsnis apsaugo nuo panaudojimo makroekonominiams rodikliams samprotavimų, išvestų iš mikroekonominės analizės. Gali būti pagamintas pavienis prekės perteklius lyginant su visomis kitomis prekėmis, bet visų prekių perprodukcijos niekaip negali būti vienu metu. Be to, svarbi dar viena J. B. Say’aus mintis: „Kol visuomenėje yra nepatenkintų poreikių, negalima kalbėti, kad produktų gaminama per daug“. Juk bet kokia perprodukcija yra tik vietinio (lokalaus) pobūdžio, nes kažkur kitur turi išryškėti deficitas. Padidinus prekės gamybą deficitinėje vietose, išaugs piniginė paklausa vietovėse, kur yra stebima perprodukcija, ir tai laikui bėgant padės likviduoti šį perteklių. J. B. Say’aus koncepcijos apie nekliudomą ir visišką visuomeninio produkto realizaciją bei bekrizinį ekonominį augimą, įkūnytos „realizacijos rinkų dėsnyje“ „ilgaamžiškumą“ galima paaiškinti bent trimis aplinkybėmis, savo šaknimis siekiančiomis A. Smith’o palikimą. Pirma, pagal A. Smith’o „natūralią tvarką“ numanomas kainų ir darbo užmokesčio lankstumas, visų rinkos subjektų visapusiškai naudingi darbo ir jo rezultatų mainai esant pasyviam pinigų vaidmeniui. Tai įvertinant, pagal „Say’aus dėsnį“ kitokia reikalų eiga visiškai nepriimtina. Antra, irgi dėka A. Smith’o, „Say’aus dėsnis“ atmeta bet kokį kišimąsi į ekonomiką iš šalies. Laikomasi reikalavimo minimizuoti biurokratinį iš prigimties valstybinį aparatą, neleisti protekcionizmo. Trečia, pagal „Say’aus dėsnį“ numanomas spartus rinkos ekonominių santykių vystymasis visuomenėje dėl mokslinės-techninės pažangos. Taigi J. B. Say’us siekė nustatyti produkcijos realizacijos dėsnius kapitalizmo sąlygomis. Tačiau jo „realizacijos rinkų dėsnio“ silpnybė pirmiausia ta tame, kad traktuodamas kapitalistinės realizacijos problemas, jis atsiribojo būtent nuo kapitalistinių gamybos ir mainų santykių specifikos, pakeisdamas šiuos santykius paprastos prekinės gamybos ar net pradinės (mainų) prekybos santykiais, kai gamybos tikslas yra asmeninis vartojimas, produktas mainomas į kitą produktą ir pirkimo-pardavimo aktai visuomet sutampa. Tačiau net ir paprastos prekinės gamybos apyvartos sąlygomis šie aktai nesutampa laiko ir erdvės aspektai – pirkti galima nebūtinai po pardavimo, o tas, kuris pardavė savo prekę, gali ne iš karto pirkti kitą. Dėl to atsiranda abstrakti galimybė kilti krizėms, kuri kapitalizmo sąlygomis tampa
realybe. Tiesa, būtina paminėti, kad tais laikais, kai J. B. Say’us kūrė savo realizacijos rinkų dėsnį, dar buvo galima krizes traktuoti kaip atsitiktinį reiškinį. Juk pirmoji tikra perprodukcijos krizė įvyko tik 1825 m. ir nuo to laiko periodiškai kartojosi. Pažymėtina, kad pats Say’aus dėsnio likimas ekonominės minties istorijoje buvo gausus dramatiškų įvykių. Viena vertus, pati J. B. Say’aus – teoretiko figūra neretai lemdavo skeptišką požiūrį, o argumentuose, kuriais grįstas dėsnis, buvo aptiktos rimtos spragos. Kita vertus, dėsnis nuolat sukeldavo naujas susidomėjimo bangas, kiekvieną kartą tyrinėtojams atskleisdamas nauju savo aspektu. Dėl to požiūris į Say’aus dėsnį ir šiandien yra skiriamasis vyraujančių makroekonominės minties krypčių – klasikų ir keynesistų, – bruožas. Say’aus dėsnis buvo istoriškai optimistinis. Jis stiprino viltį, kad kapitalo kaupimo procesas neturi ribų, o ekonominės krizės – jei ne atsitiktinis, tai bent jau praeinantis reiškinys. Todėl nieko nuostabaus, kad J. B. Say’aus bendraminčiais buvo stiprėjusio kapitalizmo entuziastai, o jo dėsnio kritikai atstovavo diametraliai priešingą požiūrį. Pirmajame etape ginčai dėl Say’aus dėsnio sukosi klasikinės politinės ekonomijos rėmuose. Patys įtakingiausi dėsnio kritikai buvo šveicaras J. de Sismondi ir anglas T. Malthus’as. Jų argumentai buvo pateikti (išspausdinti) beveik vienu metu: J. de Sismondi knyga Naujieji politinės ekonomijos principai išėjo 1819 m., o T. Malthus’o knyga Politinės ekonomijos principai – 1820 m. Abu autoriai vieningai sutarė, kad kapitalizmas nepajėgus užtikrinti paklausą, kuri būtų pakankama realizuoti visą visuomeninį produktą. Problemos esmė, jų manymu, ta, kad intensyviai kaupiant kapitalą, gamybos apimtys auga sparčiau už pajamų sumą. Kadangi buvo manoma, kad pajamos – tai vartojamosios paklausos šaltinis, J. de Sismondi ir T. Malthus’o teorijos buvo nepakankamo vartojimo teorijos. J. de Sismondi buvo pirmas ekonomistas, perprodukcijos krizių problemą iškėlęs į tyrimų centrą. Anglų klasikinės mokyklos pasekėjai, išskyrus T. Malthus’ą, realizacijos klausimams neteikė didesnės reikšmės, o J. de Sismondi įrodinėjo perprodukcijos krizių neišvengiamumą dėl kapitalizmui būdingo prieštaravimo tarp gamybos ir vartojimo (turėdamas omenyje tik asmeninį vartojimą), šiais savo argumentais savotiškai nujausdamas K. Marx’ą, kaip tik gimusį 1818 m. Jis savo argumentus grindė augančia konkurencija, kuri priverčia mažinti kainas ir pajamas, dėl ko „naujos pajamos, esančios produkto atpigimo dariniu, turi būti mažesnės už naują gamybą“. Jeigu J. B. Say’us teigė, kad prekės perkamos už prekes, tai J. de Sismondi paskelbė tezę: prekės perkamos už pajamas. Darbininkų klasės pajamos krenta, o kapitalistų pajamos, skiriamos asmeninam vartojimui, auga lėčiau, nei prekių gamyba. Tada produkcija, nerandanti savo pirkėjų tarp darbininkų ir kapitalistų, gali būti realizuota užsienio rinkose. Todėl esant nepakankamai kapitalo vidinei paklausai, kapitalizmas, pagal J. de Sismondi, gali plėtotis tik naudojantis nuolat besiplečiančiomis užsienio rinkomis turtingose Afrikos ir Indijos kolonijose, o tai neišvengiamai lydės dideli karai. (Vėlgi neįtikėtina V. Lenin’o Imperializmo nuojauta!). Taip pat nerealizuota darbininkams ir kapitalistams produkcija gali būti parduota subjektams, neįtrauktiems į sistemą „kapitalistas – darbininkas“, t. y. valstiečiams ir amatininkams. J. de Sismondi lyg ir atkartoja T. Malthus’o „trečiųjų asmenų“ koncepciją, bet jam šie asmenys – ne aristokratai, dvasininkai ir kiti nenašūs sluoksniai, o smulkūs gamintojai. Pagrindiniu vidaus rinkos plėtros veiksniu jis laikė didžiausios gyventojų masės – darbuotojų pajamų didinimą. Visai kitokios buvo T. Malthus’o visuomeninės simpatijos. Kaip žinia, jis išreiškė konservatyviųjų Anglijos visuomenės sluoksnių – lendlordų, vis labiau spaudžiamų augančios buržuazijos, interesus. Savo argumentus kritikuodamas Say’aus dėsnį, T. Malthus’as grindė A. Smith’o teiginiu, kad metinio produkto vertė „disponuoja“
didesnio darbo kiekiu, nei buvo sunaudota jam sukurti. Savo Principuose T. Malthus’as rašė, kad išlaidos produktyviam darbui (suprantamam kaip investicijos), neišvengiamai sukelia veiksmingos paklausos trūkumą. Todėl darytina išvada, kad patys darbuotojai bejėgiai nupirkti visą savo pagamintą produktą, nes jo vertė viršija sumokėto darbo užmokesčio vertę, bei „vien tik dirbančiųjų klasių perkamoji galia nepajėgi užtikrinti visiško kapitalo panaudojimo paskatų“. Šis visuminės paklausos skirtumas negali būti padengtas kapitalistų pateikiama paklausa, nes „jie, pagal prielaidą, pasmerkė save taupumui, kad atsisakydami įprastų patogumų bei malonumų, taupytų dalį savo santaupų ir kauptų prabangos dalykus“. Taigi, bendra prekių perprodukcija egzistuoja, ir norint panaikinti visuminės paklausos deficitą panaikinimui būtini tretieji asmenys – socialiniai sluoksniai, patys nekuriantys papildomo produkto, bet turintys pajamų ir dalyvaujantys paklausos formavime. Būtent šią funkciją T. Malthus’as skyrė žemvaldžių aristokratijai, valstybės tarnautojams ir dvasininkams. Taigi pagrindinis T. Malthus’o postulatas šiuo klausimu: be „neproduktyvių vartotojų“ egzogeninių išlaidų kapitalo kaupimo procesas neišvengiamai nuolat stagnuos. (Prisiminkime, kad T. Malthus’as, kaip ir visi jo amžininkai ekonomistai, taupymu laikė „pajamų vertimą kapitalu“, t. y. dėjo lygybės ženklą tarp taupymo ir kaupimo. Todėl ir „taupymo principas“ T. Malthus’ui visada reiškė „lėšų, skirtų einamajam vartojimui, „permetimą“ į kryptis, atnešančias pelną, arba, kitais žodžiais tariant – pajamų vertimą kapitalu“. Taigi jis daro išvadą, kad per didelis polinkis taupyti yra ir tam tikrų problemų šaltinis. Taip jis riboja galimybes vartoti. Šią klaidingą išvadą T. Malthus’as trumpai apibūdina smerkdamas taupymo skatinimo politiką, kai ir nepakankamas jau turimų prekių sunaudojimas „persotina“ Europos rinkas. Jis pažymėjo: „Kai tik kapitalistai galės taupyti nuolat augančio pelno sąskaita, galėsime sau leisti sėkmingai ir veiksmingai padengti savo kapitalo nuostolius, atitraukiant dalį padidėjusių pajamų kaupimo tikslams“. Tačiau klasikinės politinės ekonomijos natūralių kainų pasaulyje logiški T. Malthus’o ir J. de Sismondi argumentai atrodė mažai įtikinantys. Iš tikrųjų, argi konkurencija atpigina tik pajamas, neturėdama įtakos produkto vertei (kainai)? Ir argi visuminės paklausos dydis priklauso nuo to, kokie socialiniai sluoksniai ją formuoja? Atrodytų, logika buvo J. B. Say’aus pusėje. Bet visai kitas reikalas – faktai. Po 1825 m. perprodukcijos krizės ėmė kartotis nepaaiškinamai pastoviai (1836 m., 1847 m. ir t. t.), su vis labiau griaunančiais padariniais. Šis konfliktas tarp teorijos ir faktų tęsėsi mažiausiai iki XIX a. pabaigos, tuo pat metu išlaikydamas dėmesio centre ir J. B. Say’aus teoriją, logiškai grakštesnę, bet bejėgią prieš aštrias socialines ligas, ir J. de Sismondi teoriją, moksline prasme silpną, bet pateikiančią bent jau šiokį tokį krizių paaiškinimą. Ko gero, tenka konstatuoti, kad nepaisant daugelio ekonomistųromantikų, socialistų–utopistų ir marksistų mėginimų paneigti J. B. Say’aus idėjas, daugiau nei 100 metų (t. y. iki J. M. Keynes’o ekonominio mokymo pasirodymo) „Say’aus dėsnio“ kritika teorijai ir pasaulinio ūkio praktikai liko nepakankamai įtikinanti. Antra vertus, būtent dėl J. M. Keynes’o kritikos „Say’aus dėsniui“ pradėta skirti reikšmė, nesulyginama su jo tikruoju vaidmeniu klasikinėje ir neoklasikinėje teorijoje. Pabaigoje pravartu pacituoti C. Gide ir C. Rist’ą, pastebėjusius: „Neabejotina, būtinybė aiškiai išdėstyti kartais vertė J. B. Say’ų vertė plaukti svarbių problemų paviršiumi, užuot gilinusis į jas. Jo rankose politinė ekonomija dažnai tapo per nelyg paprasta... Smith’o neaiškumas dažnai vaisingas protui, o Say’aus aiškumas nesuteikia jam jokio stimulo“ (išskirta mano. – Aut. pastaba).
Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite ekonominę politinę situaciją Prancūzijoje J. B. Say’aus gyvenamuoju laikotarpiu. 2. Aptarkite svarbiausius J. B. Say’aus ekonominės teorijos metodologinius bruožus. 3. Apibūdinkite J. B. Say’aus „gamybos veiksnių teoriją“ ir jos poveikį tolesnei ekonominės minties plėtrai. 4. Aptarkite, kas bendro yra tarp J. B. Say’aus trijų gamybos veiksnių teorijos ir T. Malthus’o gamybos išlaidų teorijos? 5. Aptarkite svarbiausias J. B. Say’aus pajamų teorijų idėjas. Ar, Jūsų nuomone, teisinga J. B. Say’aus verslininkų pajamų kilmės traktuotė? 6. Paaiškinkite kuo J. B. Say’aus vertės teorija skiriasi nuo darbinės vertės teorijos? 7. Apibūdinkite J. B. Say’aus „realizacijos rinkų dėsnį“ ir jo poveikį klasikinės ekonomikos teorijos raidai. 8. Aptarkite J. de Sismondi ir T. Malthus’o išsakytus kritinius argumentus dėl J. B. Say’aus dėsnio. LITERATŪRA Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 111-123. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 137-143. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 290-299. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 257-264. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 491-492; 496-498. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 68-70. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 155-161. Mason R. S. Robert Giffen and the Giffen Paradox. – Hemel Hempstead: Philip Allan, 1989. Sowell T. Say’s Law: An Historical Analysis. – Princeton, N J: Princeton University Press, 1972. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 136-163. Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. – Москва: Экономика, 1995. – C. 94-102. Всемирная история экономической мысли. Т. 2. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1988. – С.95-99. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 81-86. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 141-148.
Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 89-97. Рейх Г. Л. История экономической теории. Методическое пособие. – Рига: ВШЭК, 2002. – С. 15-21. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 124-127. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 84-87. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 75-79. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 187-195.
5.4. J. S. MILL’IO EKONOMIKOS TEORIJA Per dviejų žmonių kartų gyvenimo laikotarpį jis mokė Angliją savo mokslo... M. Blaug’as Pagrindinės sampratos: Gamybos, paskirstymo ir mainų dėsniai. Mainomoji vertė. Gamybos kaštų teorija. Kainos poveikis paklausai. Pinigai. Kreditas. Kapitalas. Pelnas. Renta. Diferencinė renta. Ekonominė dinamika. Perprodukcija. Sąstingio (stagnacinė) būklė. „Pridedamosios vertės mokestis“ iš žemės rentos. Patobulinta kapitalistinės privačios nuosavybės sistema. Pagalbinės sampratos: Utilitarizmas. Pozityvizmas. Produktyvus ir neproduktyvus darbas bei vartojimas. Bankinė mokykla. Piniginė mokykla. Pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnis. Valstybė. Socialinio aprūpinimo sistema. Socialinių reformų doktrina. Socialinė partnerystė. Išskirtinė XIX a. vidurio politinės ekonomijos figūra – anglų ekonomistas ir vienas įtakingiausių savo laikmečio filosofų John’as Stuart’as Mill’is (1806–1873 m.). Jis buvo D. Ricardo mokinys ir paskutinis žymus klasikinės mokyklos atstovas. J. S. Mill’is rašė laikotarpiu, kai Anglijoje XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje jau baigėsi pramoninis perversmas ir prasidėjo fabrikinė kapitalistinės gamybos stadija, šaliai šeštajame ir septintajame dešimtmečiais pasiekiant aukščiausią savo išsivystymo lygį ir ekonominės bei politinės galios pasaulyje viršūnę. Tai buvo laikotarpis, kai jau buvo nebeįmanoma ignoruoti antagonizmo tarp darbo ir kapitalo. Stiprėjantis samdomų darbuotojų išnaudojimas, smulkiųjų savininkų bankrotai, skurdo augimas, darbininkų politinis beteisiškumas – jie iki pat 1867 m. neturėjo rinkimų teisės, duonos ir skurdžių žmonių įstatymas – visa tai kaitino politinę aplinką. Dar įvardinkime proletariato (ypač čartistų) veiksmus, 1842 m. išsiliejusius į galingą streikų judėjimą, bei revoliucinius įvykius Europoje, pirmiausia Prancūzijoje, 1848 metais, ypač išryškinusius klasinius proletariato siekius. Tokiame istoriniame fone buvo rašomi J. S. Mill’io, svarbiausio Kapitalo amžiaus ekonomisto, veikalai ir juose, aišku, atsispindėjo būtinybė daryti socialines reformas. Gyvenimo kelias. John’as Stuart’as Mill’is gimė 1806 m. Londone. Jo biografija – unikalus pedagogikos istorijos faktas. J. S. Mill’is nelankė jokios mokyklos, jokio universiteto, neturėjo jokių samdomų mokytojų, o tapo visapusiškai išsimokslinusia, didelės erudicijos asmenybe. Vienintelis jo mokytojas buvo tėvas – anglų ekonomistas, istorikas ir filosofas, vienas žymiausių XIX a. pradžios intelektualų James’as Mill’is (1773–1836 m.) – artimas D. Ricardo ir Jeremy Bentham’o draugas. (J. Bentham’as (1748–1832 m.) buvo apie 1824 m. Utilitarinės sąjungos įkurtą žurnalą Westminster Review susibūrusių radikaliai nusiteikusių inteligentų politinio sambūrio, kuriam priklausė ir J. Mill’is bei D. Ricardo, idėjinis vadas; nors jis ir nebuvo ekonomistas, bet padarė didelį poveikį ekonomikos mokslo plėtrai). Iki žiaurumo rūstus, iki dogmatizmo principingas žmogus, James’as Mill’is turėjo tvirtą nuomonę beveik apie viską, o ypač apie auklėjimą, ir jaunąjį John’ą Stuart’ą nuolat lavino pagal J. Bentham’o principus, kad jis taptų pavyzdingu asmeniu ir piliečiu. Jo
vyriausias sūnus John’as Stuartas Mill’is buvo nepaprasto auklėjimo pavyzdys. Vaiko „darbo diena“ buvo griežtai suplanuota. Sąrašas knygų, kurias berniukas perskaitė vaikystėje, kelia nuostabą. Jis nežinojo nei kas yra žaislai, nei pasakos, nei žaidimai su bendraamžiais. Trejų metų J. S. Mill’is pradėjo mokytis graikų kalbos. Septynerių metų jau buvo perskaitęs daugumą Platono dialogų. Dar po metų, jau išstudijavęs Herodotą, Ksenofontą, Diogeną, Laercijų ir dalį Lukiano, ėmėsi lotynų kalbos. Būdamas aštuonių dvylikos metų įveikė visą Vergilijų, Horacijų, Livijų, Salustijų, Ovidijų, Terencijų, Lukrecijų, Aristotelį, Sofoklį ir Aristofaną; išmoko geometrijos, algebros ir diferencinį skaičiavimą; parašė Romos istoriją, visuotinės ankstyvųjų amžių istorijos santrauką, Nyderlandų istoriją ir keletą eilėraščių. Sulaukęs brandaus dvylikos metų amžiaus J. S. Mill’is ėmėsi logikos ir T. Hobbes’o veikalų. Trylikos – padarė visų esamų politinės ekonomijos žinių apžvalgą. Taigi jis jau nuo paauglystės (vargu ar kalbėdami rimtai dvylikos metų jaunuolį galime laikyti sulaukusiu brandaus amžiaus) pradėjo savarankiškas studijas, dažnai pranokusias universitetų kursus. Kaip vėliau pažymėjo pats J. S. Mill’is: „Aš netikiu, kad koks nors mokslinis lavinimas būtų buvęs gilesnis ar tinkamesnis sugebėjimams lavinti, nei būdas kuriuo logika ir politinė ekonomija dėstyta mano tėvo“. Nuo pat jaunystės J. S. Mill’is, juokais save vadinęs mąstančia mašina, pamėgo ilgas keliones pėsčiomis, kuriose jis apmąstydavo savo kūrybinius sumanymus. Prie tokių pasivaikščiojimų prisidėdavo ir D. Ricardo. Vėliau J. S. Mill’is pasakojo: „Kadangi aš nuolat dalyvavau tėvo moksliniame darbe, buvau pažįstamas su artimu jo bičiuliu David’u Ricardo. Savo palankumu, gerumu ir nuolaidumu jis labai patraukdavo prie savęs jaunuolius. Po to, kai ėmiau domėtis politine ekonomija, jis kviesdavosi mane pas save ir per pasivaikščiojimus šnekučiuodavosi su manimi apie šio mokslo problemas“. Kaip minėta, vadovaujamas tėvo, suteikusio jam puikų išsilavinimą, leidusį atsiskleisti unikaliems sūnaus gabumams įvairiose srityse, J. S. Mill’is anksti susipažino su politinės ekonomijos problemomis. Jo filosofinių pažiūrų formavimuisi didelės įtakos turėjo Jeremy’io Bentham’o etinė utilitarinė filosofija, skelbusi, kad žmogaus elgesį nulemia malonumų siekimas ir noras išvengti skausmo bei suformulavusi vadinamąjį didžiausios laimės principą, teigusį, kad visuomenę galima efektyviai organizuoti apskaičiuojant „didžiausią didžiausio žmonių skaičiaus laimę“. Tam tikrą įtaką J. S. Mill’iui padarė anglų istoriko Thomas’o Carlyle’io (1795–1881 m.) raštai, romantiko, filosofo ir rašytojo Samuel’io Taylor’o Coleridge’o (1772–1834 m.) metafizika, prancūzų istoriko Alexis de Tocqueville’io (1805–1859 m.) veikalas Apie demokratiją Amerikoje (De la democratie en Amerique, 1835 m.) bei anglų poeto W. Wordsworth’o (1770–1850 m.) kūryba. Pagaliau ir paties C. de SaintSimon’o studento prancūzų filosofo Auguste’o Comte’o (1798–1857 m.) pozityvizmas, išdėstytas 6 tomų veikale Cours de Philosophie Positive (1835–1842 m.), kuriam J. S. Mill’is padėjo įsigalėti savo tyrinėjimuose taikydamas pozityvizmo metodą, bei vokiečių filosofo Imanuelio Kant’o (1724–1804 m.) sistema. J. S. Mill’io filosofinių pažiūrų eklektiškumas turėjo įtakos ir jo metodologinėms nuostatoms, taikytoms politinės ekonomijos srityje. Čia jam didžiausią įtaką pirmiausiai padarė tėvo bičiulio D. Ricardo ekonominė sistema ir socialinė filosofija, taip pat minėtoji A. Comte’o pozityvizmo filosofija bei J. Bentham’o individualizmas. Tačiau dirbtinė, pernelyg intelektuali atmosfera negalėjo jaunuoliui atstoti viso gyvenimo sudėtingumo, natūralus jausmų, norų, įspūdžių pasaulio. Sulaukęs dvidešimties, J. S. Mill’is išgyveno tai, ką Autobiografijoje aprašė kaip sunkią dvasinę krizę, kurios metu pradėjo kvestionuoti pamatines utilitarizmo prielaidas ir ėmė ieškoti emocinės žmogaus būties prasmės. Todėl kalbant apie J. S. Mill’io gyvenimą, būtina paminėti ir jo artimą dvasinį ryšį su būsimąja žmona misis Harriet’a Taylor,
kurią pirmą kartą sutiko 1830 m., išgydžiusia jį nuo niūrios melancholijos ir vėliau smarkiai paveikusia jo žmonių santykių supratimą bei naujo požiūrio į gyvenimą formavimąsi. (Apie J. S. Mill’io ir H. Taylor – porą metų už jį jaunesnės, gražios ir protingos, nepriklausomų radikalių socialinių pažiūrų turtingo Londono pirklio žmonos ir trejeto vaikų motinos – romantišką meilę bei draugystę plačiau galima skaityti F. A. von Hayek’o (1951 m.), J. Kamm’o (1977 m.) veikaluose ir K. Gruodis sudarytoje knygose Feminizmo ekskursai (1995 m.)). Pagaliau, praėjus dvejiems metams po H. Taylor vyro, galiausiai susitaikiusio su padėtimi ir leidusio žmonai gyventi atskirai savo namuose, mirties, jie susituokė, ir vedęs J. S. Mill’is susikūrė atskirą, izoliuotą, intelektualų pasaulį, kuriame daugiau ar mažiau jautėsi ramiai ir atrodė labai laimingas. Nors vargu ar iš tiesų toks buvo, nes juk kartu su žmona jis priklausė ne literatų bohemai, o respektabiliai Viktorijos epochos buržuazinei visuomenei, neatleidžiančiai „padorumo“ taisyklių pažeidimų. Ekonomikos teorija. 1822 m. J. S. Mill’is išspausdino pirmuosius savo politinės ekonomijos darbus – du nedidelius straipsnius apie vertės teoriją. 1823 m. pradėjęs dirbti Rytų Indijos bendrovėje, įpratęs dirbti po keturiolika valandų per parą, jis ir toliau skaitė bei rašė sau ir spaudai. 1836 m. buvo išleistas žymus J. S. Mill’io kūrinys esė Apie politinės ekonomijos apibrėžimą; ir apie tyrimo metodą, įtvirtinęs jo kaip svarbiausio ekonomikos klausimų komentatoriaus reputaciją, kurią jis dar labiau sustiprino savo pagrindiniu veikalu apie mokslo filosofiją Logikos sistema (1843 m.). Tačiau pastebėtina, kad 1836 m. išėjusioje esė pateiktas žymusis pasažas, kuriame randame gerokai prastesnę ekonominio žmogaus koncepciją. J. S. Mill’io pateiktas ekonominio žmogaus apibrėžimas reikalauja gilesnės analizės. J. S. Mill’is neteigė, kad turime nagrinėti žmogų visumoje, tokį, koks jis yra, savo pretenzijas grindžiant teisingu numatymu kaip jis elgsis spręsdamas ekonominius reikalus. Tai yra realaus žmogaus teorija, kurios N. Senior’as laikėsi visą gyvenimą, nepaisant J. S. Mill’io esė. Šį požiūrį vėliau taip pat perėmė A. Marshall’as. Tai, ką teigė J. S. Mill’is, yra tai, kad mes turime išskirti (atmesti) tam tikrus ekonominius motyvus, būtent, tuos, kurie maksimizuojant gerovę susiję su pragyvenimo pajamų ribotumais ir noru ilsėtis. Taip pat daryti prielaidą, kad yra neekonominiai motyvai (tokie kaip įpročiai ir papročiai) net tose gyvenimo srityse, kurios tik atsitiktinai patenka į įprastą ekonomikos teorijos akiratį. Trumpai tariant, jis operavo išgalvoto žmogaus teorija. Pravartu prisiminti, kad nieko panašaus į J. S. Mill’io ekonominio žmogaus konstrukciją nerandame A. Smith’o darbuose. Pastarojo veikale žmonės neabejotinai veikia vadovaudamiesi tuo, ką jie suvokia kaip savo egoizmą (savanaudiškumą), bet šis egoizmas nebuvo suprantamas kaip valdomas vien tik piniginių motyvų. Dažnai šį veikimą lemia garbė, siekiai, socialinė pagarba ir noras dominuoti, o ne vien tik pinigai. Įdomu, kad J. S. Mill’is savo esė parašęs apie „ekonominį žmogų“, toliau iš karto apibūdino politinę ekonomiją kaip „esminiai abstraktų mokslą“. Šiuo aspektu jį, kaip ir N. Senior’ą, aplenkė nebent airis John’as Elliot’as Cairnes (1823–1875 m.), teigdamas, kad „Ekonomikos mokslas su dabartine industrine sistema siejsi ne daugiau, nei mechanikos mokslas su dabartine geležinkelių sistema“. Tačiau tikrai esminės J. S. Mill’io politinės ekonomijos idėjos glaustai pirmą kartą pateiktos jau jo darbe (1844 m.) Apybraižos apie kai kurias neišspręstas politinės ekonomijos problemas, o vėliau išplėtotos Politinės ekonomijos principų ir jų kai kurių aspektų taikymo socialinėje filosofijoje penkių knygų dvitomyje, pasirodžiusiame 1848 m. ir, dar autoriui gyvam esant, pakartotinai išleistame septynis kartus. Ši knyga tapo visuotinai pripažintu politinės ekonomijos vadovėliu beveik iki XIX a. pabaigos, kai A. Marshall’o traktatas angliškai kalbančiose šalyse ėmė stumti
J. S. Mill’į. Tačiau net ir XX a. pradžioje J. S. Mill’io veikalas Didžiosios Britanijos ir JAV universitetuose liko pagrindinis vadovėlis pradedantiesiems ekonominės teorijos studijas. Išskirtinį knygos gyvybingumą galima paaiškinti tuo, kad joje sėkmingai persipynė klasikinės ir antiklasikinės krypties elementai. Principuose J. S. Mill’is elegantišku stiliumi pamėgino pagal rikardinę tradiciją apibendrinti klasikinės mokyklos palikimą (jis liko ištikimas D. Ricardo ekonomikos teorijos advokatas ne tiek ignoruodamas atotrūkį tarp jo teorijos ir faktų, kiek pritaikydamas įvairias „imunizuojančias gudrybes“), tuo pat metu reaguoti į ekonomikos bei ideologijos naujoves bei tai su kuo teko susidurti pačiam autoriui. Ekonomikos bendrai ir jos rikardinio aiškinimo nagrinėjimas plačiame visuomeniniame kontekste – tikriausiai svarbiausias J. S. Mill’io, kaip ekonomisto, originalumo šaltinis. Juk šiame veikale, ypač paskutiniame jo leidime, politinės ekonomijos pagrindinių principų sistemiškas išdėstymas papildytas jų reikšmės socialinei filosofijai nagrinėjimu, taip pat praktinių išvadų, susijusių su įvairiomis visuomenės gyvenimo sferomis, formulavimu, laikantis liberalios-reformistinės ideologijos nuostatų. Šiuo atžvilgiu jo veikalas primena A. Smith’o Tautų turtą. (Tai 1958 m. pabrėžė ir ekonomistas bei ekonominės minties istorikas Jacob’as Viner’is (1892–1970 m.). Jis kartą pastebėjo: „J. S. Millio Principai nėra metodologiškai nuoseklūs. Kaip ir A. Smith’o Tautų turto atveju, kai kurios dalys yra pernelyg abstrakčios ir a priori, kitose susiduriame su faktinių duomenų ir istorinių paralelių gausa“. Kita vertus, de Marchi (1970 m.) teisingai pastebėjo, kad „J. S. Mill’io metodologinė pozicija nesiskyrė nuo D. Ricardo: Mill’is tik formaliai įvardijo „taisykles“, kurias Ricardo besąlygiškai priėmė“). Pirmose trijose knygose J. S. Mill’is, pretenduodamas į „šiuolaikinio Smith’o“ vaidmenį (pratarmėje jis taip ir įvardijo savo tikslą – pateikti atnaujintą gerokai senstelėjusio Tautų turto variantą, įvertinant išaugusį ekonominių žinių lygį ir pažangiausias savo epochos idėjas), pateikė klasikinės politinės ekonomijos trijų pagrindinių elementų – gamybos, paskirstymo ir mainų – aiškinimą, komentarus, ir, kaip jis tikėjo, tolimesnę plėtrą, papildydamas jų analizę „naujų epochos vėjų“ apibūdinimu. Taip jis suteikė teorinį pagrindą socialinių reformų programai (tai aptarta ketvirtoje ir penktoje veikalo knygose). Su šia programa jis siejo kapitalistinės santvarkos tolimesnės plėtros ir, apskritai, jos ateities perspektyvas. Skirtingai nuo daugelio utilitaristų ir pozityvistų, J. S. Mill’is, kartu su A. Comte’u suvaidinęs svarbiausią vaidmenį plėtojant socialinio pozityvizmo filosofiją, neneigė visuomenės socialinės-ekonominės plėtros dėsningumų. Tačiau, kaip matyti jau iš pirmosios knygos, nors jis priėmė rikardinį požiūrį į politinės ekonomijos objektą, į pirmą planą iškeldamas gamybos ir paskirstymo dėsnius, vis dėlto J. S. Mill’io metodologijai buvo būdingas – tai tikriausiai jo teorinė metodologinė inovacija – griežtas paskirstymo dėsnių priešinimas gamybos dėsniams, kurie kartu su mainų dėsniais neatsitiktinai buvo jo nagrinėjami atskirose knygose (pirmoje, antroje ir trečioje), kaip savarankiškos, iš esmės, tarpusavyje nesusijusios ekonomikos mokslo dalys. Skirtingai nuo klasikų, maniusių, kad egzistuoja amžini natūralūs gamybos dėsniai, išplaukiantys iš visuomeninės gamybos prigimties apskritai, J. S. Mill’is šiems amžiniems, natūraliems, techninių sąlygų apspręstiems gamybos dėsniams, turintiems gamtos dėsnių pobūdį, priešino istoriškai besikeičiančius paskirstymo dėsnius, taip, R. Heilbroner’io vertinimu, „klasikinę ekonomikos teoriją išlaisvinęs iš ekonominių dėsnių, panašių į gamtos dėsnius, vergovės“. J. S. Mill’is teigė, kad jeigu „turto (gamybos) dėsniai ir sąlygos turi tiesos pobūdį, būdingą gamtos mokslams“, ir „juose nėra nieko, kas priklausytų nuo žmogaus valios, ką būtų galima pakeisti [...] mes negalime pakeisti galutinių savybių, nei medžiagos, nei žmonių dvasios, bet šias savybes tik su didesniu ar mažesniu pasisekimu naudoti tam, kad pasiektume norimų
rezultatų“. Visai priešingai yra su paskirstymu, „visiškai esančiu žmogiškojo sprendimo reikalu“, nes „kai daiktai jau pagaminti, tai žmonės, individualiai ar kolektyviai, gali daryti su jais ką nori. Turto paskirstymą lemia visuomenės įstatymai ir papročiai, kaip jiems tai atrodo tinkamiausia“, o „taisyklės, pagal kurias skirstoma, priklauso nuo viešpataujančios bendruomenės dalies nuostatų ir pažiūrų (skirtingu metu bei skirtingose šalyse jos esti labai įvairios)“. Pagrįsdamas šį teiginį jis nukrypo į paskirstymo santykių vystymosi skirtinguose žmonių visuomenės evoliucijos etapuose istorijos sritį, susiedamas faktiškus šių santykių pokyčius su nuosavybės formų plėtra. J. S. Mill’is įrodinėjo, kad „vyraujant individualiai nuosavybei, produkto paskirstymas yra dviejų lemiančių veiksnių (konkurencijos ir papročių) rezultatas“ bei teigė, kad „politinės ekonomijos atstovai bendrai, ir pirmiausiai anglai, vadovavosi įpročiu pirmenybę teikti vien tik pirmajam iš šių veiksnių, pervertinti konkurencijos efektą ir beveik visiškai neatsižvelgti į kitą priešpastatytą jam principą“. J. S. Mill’is pastebėjo, kad ir žmonių nuomonės bei norai nėra atsitiktiniai. Jis rašė: „Paskirstymo taisyklių priežastys mažiausiai tiek pat menkai priklauso nuo valios ir pasižymi tokiu pat dideliu fizinių dėsnių pobūdžiu, kaip ir gamybos dėsniai“, nes „žmonės pajėgūs kontroliuoti savo pačių veiksmus, bet ne jų padarinius sau patiems ar kitiems žmonėms“. J. S. Mill’io nuomone, būtent paskirstymo dėsniai, kuriems daro poveikį „duotos visuomenės įstatymai ir papročiai“, lemia asmeninį nuosavybės pasiskirstymą dėl pajamų paskirstymo tarp „trijų pagrindinių visuomenės klasių“. Pastebėsime, kad gamybos ir paskirstymo dėsnių atskyrimu ir suvisuomeninimu turto paskirstymą „išstumdamas“ iš „grynojo“, nesuinteresuoto mokslo objekto rėmų, J. S. Mill’is savotiškai sankcionavo socialinių – ekonominių tyrimų galimybę ir tikslingumą, bei kartu numatė jų kryptį ir ribas. Tačiau, aišku, kalbant griežtai, šių dviejų dėsnių rūšių atskyrimas buvo nepagrįstas, nes jis numanė nepriklausomumą jėgų, lemiančių pyrago dydį, nuo tų jėgų, kurios valdo atskirus šio pyrago gabalus. Analizuodamas kapitalizmo ekonomines kategorijas ir dėsnius, J. S. Mill’is, kaip taisyklė, kartojo išvadas, kurias savo laiku padarė A. Smith’as ir D. Ricardo. Iškalbingas faktas, kad J. S. Mill’is vertės kategoriją analizuoja tik trečioje knygoje Mainai, jau po to kai buvo ištirta gamyba ir paskirstymas, bei teigdamas, kad aptariant „vertės dėsnius nebėra nieko, kas liko [...] išsiaiškinti šiuolaikiniam ar bet kuriam ateities autoriui“. Tačiau atplėšdamas šią kategoriją nuo gamybos santykių, jis, tikriausiai, čia žengė žingsnį atgal lyginant su savo pirmtakais ekonomistais – klasikais A. Smith’u ir D. Ricardo, kurie, kaip žinoma, kalbėjo apie „natūralią“, „absoliučią“ vertę. J. S. Mill’is nors ir aptarė tokias sąvokas, kaip „vartojamoji vertė“, „mainomoji vertė“, „visuotinis ekvivalentas“, „kaina“ ir panašias, bet iš esmės pripažino tik mainomąją vertę ir manė, kad apie prekės vertę priimtina kalbėti turint omenyje jos perkamąjį pajėgumą lyginant su kitomis gėrybėmis, kurių santykinės kainos laikomos nekintamomis. Jis rašė, kad „daikto verte, arba mainomąja verte“ reikia laikyti „jo bendrąją perkamąją galią, valdžią, kurią tam tikro daikto turėjimas suteikia parduodamoms prekėms apskritai“. J. S. Mill’is taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad visų prekių vertė (vertingumas) negali augti vienu metu, nes vertė yra santykinė samprata. Negana to, jis faktiškai atsisakė darbinės vertės teorijos ir perėjo prie gamybos kaštų teorijos, teigdamas, kad produkto vertę lemia gamybos išlaidų vertė. Pagal A. Smith’ą, J. S. Mill’is į kaštų dydį (apimtį) neįskaičiavo pagrindinio kapitalo vertės, suvesdamas visus kaštus į darbo užmokesčio ir pelno dydį. Tiesa, jis norėdamas parodyti, kad lieka ištikimas darbinės vertės teorijos pozicijoms, kaip ir A. Smith’as, trečiosios knygos ketvirtajame skyriuje pakartojo D. Ricardo tezę, kad vertę sukuria darbas, reikalingas prekinių gėrybių pagaminimui, pareikšdamas, kad būtent darbo kiekis „turi pirminę reikšmę“ keičiantis vertei. Todėl J. S. Mill’is pagrindinio
kapitalo vertę suvedė į jo pagaminimui nuosekliai sunaudoto darbo išlaidų vertę ir teigė, jog „tai, kiek daikto gamyba kainuoja jo gamintojui ar daugeliui gamintojų – yra darbas, sunaudotas jo gamybai“ Tačiau čia pat žodį „darbas“ jis pakeitė „darbo užmokesčio“ sąvoka, darydamas išvadą, kad „tai, kiek kapitalistui kainuoja produkcija – yra darbo užmokestis, kurį jis turi sumokėti“. Būdinga, kad į gamybos kaštų sudėtį J. S. Mill’is įjungė ir pelną. Tačiau, skirtingai nuo A. Smith’o, jis rentos nelaikė vertę sudarančiu elementu. J. S. Mill’is, nors dar nebraižė paklausos ir pasiūlos kreivių, išsakė įdomių minčių apie kainos poveikį paklausai, o taip pat apie funkcinius ryšius tarp rinkos vertės, paklausos ir pasiūlos. Dabar ekonometrijoje plačiai naudojama A. Marshall’o pasiūlyta „paklausos elastingumo“ samprata. J. S. Mill’is dar nesinaudojo šia ekonomine kategorija, nors prie jos ir labai priartėjo. Tačiau jam pavyko apibūdinti pagrindinių prekių grupių paklausos kitimo keičiantis kainai dėsningumus. J. S. Mill’io nuomone, kainas betarpiškai lemia konkurencija, kuri atsiranda dėl to, kad pirkėjas stengiasi nupirkti pigiau, o pardavėjas – brangiau parduoti. Esant tobulai konkurencijai, rinkos kaina atitinka paklausos ir pasiūlos lygybę. Ir priešingai, J. S. Mill’io žodžiais tariant, „monopolistas gali savo nuožiūra nustatyti bet kokią aukštą kainą, kad tik ji neviršytų tos, kurios pirkėjas nesugebės ar nepanorės sumokėti“. O ilgu laikotarpiu prekės kaina negali būti žemesnė už jos gamybos išlaidas, nes niekas nenorės gaminti nuostolingai. Todėl stabilios pusiausvyros tarp paklausos ir pasiūlos būklė „pasiekiama tada, kai daiktai mainomi vienas į kitą pagal jų gamybos išlaidas“. Pirmosios knygos antrajame ir trečiajame skyriuose kalbėdamas apie produktyvų ir neproduktyvų darbą, J. S. Mill’is laikėsi klasikinės politinės ekonomijos (A. Smith’o) nuostatų. Produktyviu darbu jis laikė darbą, kuriantį materialias gėrybes, t. y. turtą, kuris savo ruožtu „glaudžiai susijęs su kaupimo samprata“. Pastebėtina, kad J. S. Mill’io nuomone, turtas sudarytas iš gėrybių, kurioms yra būdinga mainomoji vertė. Jis rašė: „Daiktas, už kurį nieko negalima gauti mainais, nesvarbu kiek jis būtų naudingas ar reikalingas, nėra turtas... Pavyzdžiui, oras, nors ir būdamas absoliučiai būtinas žmogui, rinkoje neturi jokios kainos, nes jo galima gauti praktiškai neatlyginamai“. Tačiau kai tik ribojimai tampa juntami, daiktas iš karto įgauna mainomąją vertę. Prekės vertės pinigine išraiška yra kaina. Tačiau kaip turtą, be mašinų ir instrumentų, J. S. Mill’is laikė ir darbo jėgos meistriškumą, energiją bei kitas jos savybes, kurios gali būti panaudotos gaminant materialų turtą, didinant kaupimą. Tai dabar mes atitinkamai įvardintume kaip daiktinį ir žmogiškąjį kapitalą. Pagal tai J. S. Mill’is rašė: „visas darbas, užimtas ilgalaikių gėrybių, įkūnytų žmoguje ar bet kuriuose kituose gyvuosiuose ar negyvuosiuose dalykuose, kūrime, turi būti laikomas produktyviu“. Tačiau analizuodamas kapitalistinę gamybą jis naudojosi siaura produktyvaus darbo samprata, pastarąjį suprasdamas „tik kaip tas pastangų rūšis, kurios kuria gėrybes, įkūnytas medžiaginiuose daiktuose“. Neproduktyvus darbas, pagal J. S. Mill’į, yra bet kuris darbas, nekuriantis materialaus turto (arba grynosios pridedamosios vertės), ir kurio produktai negali būti kaupiami. Jo tvirtinimu, tik produktyvaus darbo pajamos yra produktyviai vartojamos. Todėl produktyviu vartojimu J. S. Mill’is laikė tik tą vartojimą, kuris palaiko ir didina visuomenės gamybines jėgas (šių idėjų ištakos siekia dar fiziokratus). O bet kokios pajamos, gaunamos dėl neproduktyvaus darbo, jo nuomone, tai tik paprastas pajamų, sukurtų produktyviu darbu, perskirstymas. Todėl visos kitos vartojimo rūšys, J. S. Mill’io nuomone, yra neproduktyvios. Net darbininkų darbo užmokesčio vartojimas, pagal J. S. Mill’į, yra produktyvus tik ta dalimi, kuria jis suteikia minimalias išlaidas, būtinas išlaikyti darbininką ir jo šeimą. O ta darbininko darbo užmokesčio dalis, kuri skiriama „prabangos dalykams“, jau yra neproduktyvus vartojimas. Taigi, šiuo atveju
produktyvus vartojimas – paprasčiausiai išlaidos, būtinos išlaikyti žmogiškąjį kapitalą pirminėje būklėje. Jei darbo užmokestis yra gyvenimo minimumo lygyje, tada visą darbininko uždirbtų lėšų apimtį reikia priskirti produktyviam vartojimui. J. S. Mill’is suprato, kad „pinigai yra prekė“ bei pripažino, jog auksas ir sidabras pinigais tapo ne iš karto, o tik atitinkamame mainų plėtros etape, pateikdamas standartišką XIX a. vadovėliui brangiųjų metalų kaip mainų priemonės pranašumų traktavimą. Tačiau kalbėdamas apie pinigų vertę jų buvo nenuoseklus: vienur jis teigė, kad, kaip ir kitoms prekėms, ją „pastoviai“ ir „vidutiniškai“ lemia gamybos išlaidos, o kitur, solidarizuodamasis su klasikinėje mokykloje nusistovėjusia pinigų „neutralumo“ koncepcija, jau iš kiekybinės pinigų teorijos, kurios laikėsi D. Ricardo, pozicijų, tvirtino, kad pinigų kaip prekės specifinė savybė yra ta, kad „kitoms sąlygoms esant vienodoms, pinigų vertė kinta atvirkščiai proporcingai pinigų kiekiui: bet koks kiekio didinimas žemina jų vertę, o bet koks mažinimas aukština ją visiškai vienoda proporcija... Tai – specifinė pinigų savybė“. Iš čia, nepakankamai įvertindamas pinigų kaip prekių atsargų vertės mato funkciją, J. S. Mill’is pateikė ir supaprastintą turto apibūdinimą. Šis, jo požiūriu, išreiškiamas kaip rinkoje perkamų ir parduodamų gėrybių suma. Be to, remdamasis pinigų „neutralumu“, kalbėdamas apie ekonominius santykius, J. S. Mill’is ne kartą pabrėžė, kad „visuomeninėje ekonomikoje nėra nieko nereikšmingesnio iš prigimties, kaip pinigai“, kad „pinigai patys savaime netenkina jokių poreikių“, o tik svarbūs kaip „gudri priemonė, naudinga laiko ir darbo ekonomijai. Tai mechanizmas, leidžiantis greitai ir patogiai atlikti tai, kas buvo daroma ir be jo, nors ir ne taip greitai bei patogiai. Kaip ir daugelio kitų mechanizmų, jo akivaizdus ir nepriklausomas poveikis pastebimas tik tada, kai jis išsiderina“. Kaip matyti iš trečiosios knygos dešimtojo skyriaus, J. S. Mill’is teigė, kad prekių kainas pirmiausia reguliuoja šiuo metu apyvartoje esančių pinigų kiekis, nes, jo nuomone, aukso atsargos tokios didelės, kad jo išgavimo išlaidų galimi pokyčiai už tuos ar kitus metus negali iš karto paveikti kainų koregavimo. Taigi pinigų esmę J. S. Mill’is analizavo pagal paprastą kiekybinę pinigų teoriją ir rinkos procento teoriją. Jis pabrėžė, kad vien tik pinigų kiekio didinimas nelemia kainų augimo, jei pinigai kaupiami atsargai, ir jei jų kiekio didinimas sulyginamas su sandorių apimčių (ar visuminių pajamų) augimu. Savo traktate J. S. Mill’is daug dėmesio skiria kreditui, kurį laikė tik ekonominės apyvartos aptarnavimo instrumentu, bei šiuo klausimu plačiai citavo bankininko ir parlamento nario Henry’io Thornton’o (1760–1815 m.) darbus, ypač jo knygą D. Britanijos popierinių pinigų kreditas, išėjusią 1802 m. Joje pateiktas platesnis požiūris į pinigus ir bankų sistemą. J. Mill’is plačiai išanalizavo kredito prigimtį bei jo vaidmenį ekonomikoje. Jis teigė, kad „kreditui būdinga didelė jėga, bet toli gražu ne stebuklinga, kaip, atrodo, mano daugelis: jis negali ko nors sukurti iš nieko“. J. S. Mill’is pažymėjo, kad „Kreditas nepadidina šalies gamybinių išteklių, bet dėl jo šie geriau panaudojami gamybinėje veikloje“. Kredito šaltinis yra kapitalas, esantis pinigų forma, tam tikru momentu nepanaudojamas gamyboje. Pagrindiniu kreditų išdavimo už procentus instrumentu tampa depozitiniai bankai. J. S. Mill’is parodė, kad bankų kreditas turės tokį pat poveikį kainoms, kaip jas paveiktų ir brangiųjų metalų pasiūlos augimas, jei kredito pasiūla būtų susieta su aukso pasiūla. Konvertuojamos popierinės valiutos sąlygomis kainos negali ilgai augti, nesukeldamos kompensuojančio aukso ištekėjimo iš šalies. Tačiau kai popieriniai pinigai yra nekonvertuojami (nėra jų pakeitimo į auksą mechanizmo), kainų kilimas gali paskatinti spekuliacijos bumą, kuris ir atvedė į 1825 m. krizę. Jau kita 1847 m. krizė tapo staigaus procentų normos augimo rezultatu. Dar anksčiau nei L. Walras’as,
J. S. Mill’is teigė, kad komercinių krizių periodais „realiai susiduriama su visų prekių pertekliumi lyginat su pinigine paklausa, t. y. su pinigų pasiūlos trūkumu“. Pažymėtina, kad diskusijose apie praktinius pinigų apyvartos reguliavimo klausimus, vykusiose Anglijoje XIX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose, atnaujinusiose bulijonistų debatus, J. S. Mill’is priklausė vadinamajai bankinei mokyklai, kuri, skirtingai nuo piniginės (valiutos) mokyklos (jos lyderiai buvo Robert’as Torrens’as ir anglų bankininkas Samuel’is Jones Lloyd’as (vėliau lordas Overstone, 1796–1883 m.), o tarp palaikančiųjų – J. R. McCulloch’as, T. Joplin’as, S. M. Longfield’as), teigė, kad ekonominio aktyvumo svyravimų, tarp jų ir krizių, priežastys yra realios, t. y. nepiniginės. Bankinės mokyklos, kurios lyderiai buvo Thomas Tooke, J. Fularton’as ir J. S. Mill’is, šalininkai manė, kad kreditas lydi kainas, o ne priešingai. Jie į minėtą problemą žvelgė pinigų paklausos aspektu, manydami, kad pinigų pasiūla yra antrinė ir apyvartos priemonių kiekis prisitaiko prie pačios rinkos poreikių. Todėl konvertuojamų popierinių pinigų perteklinė emisija yra negalima. Šios rinkos reguliavimas – pačios bankinės sistemos reikalas ir atsakomybė už jį, orientuojantis į tai, kad bankinius aktyvus sudarytų „realūs vekseliai“ yra bankininkų bendruomenės rūpestis. Todėl J. S. Mill’is pateikė daug praktinių pasiūlymų. Jis ragino Anglijos valstybinį banką plėsti operacijas atviroje rinkoje bei vykdyti aktyvią politiką reguliuojant diskonto normą. Trečiosios knygos dvidešimtajame ir dvidešimt pirmajame skyriuose J. S. Mill’is teigė, kad valstybei tikslinga centrinį banką orientuoti į bankinio procento didinimą, nes po to seks užsienio kapitalo įplaukimas į šalį ir nacionalinės valiutos kurso sustiprėjimas. Atitinkamai bus užkirstas kelias aukso ištekėjimui į užsienį. Pažymėtina, kad J. S. Mill’is iš esmės pateikė pirmąjį ekonominės minties istorijoje ekonominio nuosmukio dinamikos išdėstymą pinigų aspektu. Jis nurodė, kad maži kainų svyravimai rinkoje vyksta ir nesant kredito, bet esant nekintamam pinigų kiekiui ažiotažinė paklausa vienoms prekėms sumažina kitų prekių kainas. Tačiau naudojant kreditą, ekonominiai subjektai „semia iš bedugnio, niekuo neapriboto šaltinio. Taip palaikoma spekuliacija gali apimti [...] net ir visas prekes iš karto“. Toliau J. S. Mill’is nurodė, kad esant prekybinei krizei tipiškas „greitas kainų kritimas po to, kai jos išaugo dėl [...] spekuliacinio pagyvėjimo [...] Atrodytų, jos turėtų sumažėti iki to lygio, nuo kurio prasidėjo jų kilimas, arba iki to, kurį pateisina prekių vartojimas ir pasiūla. Tačiau jos krenta gerokai žemiau, nes [...] kai kiekvienas patiria nuostolius, o daugelis visiškai bankrutuoja, net ir solidžios bei garsios firmos sunkiai gauna kreditą, prie kurio jos priprato [...] Tai vyksta todėl, kad [...] niekas nėra tikras jog dalis jo lėšų, kurią jis paskolino kitiems, laiku bus grąžinta [...] Ypatingomis sąlygomis šiuos proto argumentus papildo panika [...] Pinigus skolinasi trumpam ir beveik už bet kokį procentą, o parduodant prekes apmokėjimo tuoj pat sąlygomis nekreipimas dėmesys į jokius nuostolius. Taigi prekybinės krizės metu bendras kainų lygis krenta tiek žemiau už įprastą, kiek jis tapo aukštesnis prieškrizinio spekuliacijos periodo metu“. Taip pat pažymėtina, kad J. S. Mill’is nesutiko su J. de Sismondi pasiūlytu ekonominio nuosmukio (krizės) supratimu. J. S. Mill’io nuomone, būtų didelė klaida kartu su J. de Sismondi manyti, kad krizė yra bendrosios perprodukcijos rezultatas. Jis rašė: „Tai paprasčiausiai spekuliacinių pirkimų padarinys [...] Jos tiesioginė priežastis yra kredito sumažėjimas, o įveikimo įrankis – ne pasiūlos mažinimas, o pasitikėjimo atkūrimas“. Šia prasme J. S. Mill’is – J. M. Keynes’o pirmtakas. J. S. Mill’io metodologijos eklektiškumas (gal ir kiek keistokas logikos meistrui, didžiulio veikalo Logikos sistema autoriui) matyti ir iš jo kapitalo traktuotės, pateiktos pirmosios knygos ketvirtajame – šeštajame skyriuose. Viena vertus, jis pagal
A. Smith’o tradiciją teigė, kad kapitalas – tai „anksčiau sukauptos praeities darbo produktų atsargos“, linkdamas prie kapitalo daiktinės koncepcijos. Tuo pačiu, jam kapitalas – tai gamybos veiksnys, nuo kurio priklauso viskas, kas „dabartiniam darbui turi tekti dėl ankstesnio darbo ir ankstesnio darbo produkto“. Kita vertus, daug jo teiginių bei pateiktų formuluočių leidžia daryti išvadą, kad J. S. Mill’is kartais kapitalą traktavo kaip visuomeninius santykius (ar bent jau artėjo prie tokios kapitalo sampratos). Principų pirmosios knygos penktajame skyriuje J. S. Mill’is pateikė keturias „fundamentalias teoremas apie kapitalą“. Pirmojoje teoremoje teigiama, kad „gamybinę veiklą riboja kapitalas“. Tai tikriausiai reiškia, kad darbo jėgos užimtumo negalima padidinti kitokiu būdu, nei papildomai sukuriant kapitalą. Įrodinėdamas šį tvirtinimą, J. S. Mill’is darė prielaidą, kad kapitalas yra visiškai panaudojamas ir teigė, kad „kiekvienas kapitalo padidinimas veda ar gali atvesti į naują gamybos plėtimą, be to, tam nėra jokios aiškios ribos [...] Jei egzistuoja galintys dirbti žmonės ir yra maisto jiems prasimaitinti, juos visada galima panaudoti kurioje nors gamybos srityje“. Antrojoje fundamentalioje teoremoje teigiama, kad „bet koks kapitalas, ir ypač bet koks kapitalo prieaugis, yra taupymo rezultatas“, patį taupymą suprantant kaip „susilaikymą nuo vartojimo dabar dėl ateities gėrybių“, susijusi su trečiąja teorema, teigiančia, kad „nors kapitalas yra taupymo rezultatas, bet jis vis tiek gali būti vartojamas“. Taigi jo dydis palaikomas ne konservacija, o nenutrūkstama reprodukcija. Tokia išvada darytina iš A. Smith’o tvirtinimo, kad santaupų esmė yra išlaidos, ir tezės apie pinigų perkamosios galios nesunaikinamumą, kuri yra J. B. Say’aus „realizacijos rinkų dėsnio“ pagrindas. Labiausiai abejotina yra ketvirtoji teorema apie kapitalą, išplaukianti iš tylaus Say’aus dėsnio pripažinimo ir J. S. Mill’io kapitalo koncepcijos, ir kurioje teigiama, kad „paklausa vartojimo prekėms nėra paklausa darbui“. Faktiškai, tuo buvo formuojamas darbo užmokesčio fondo doktrinos pagrindas. Aptardamas pelno kategoriją, J. S. Mill’is taip pat žengė žingsnį į šoną (marksistai sakytų – atgal) lyginant su klasikine politine ekonomija. Jis mėgino suderinti D. Ricardo ir kitų klasikų išvadas, padarytas pagal darbinę vertės teoriją, su N. Senior’o susilaikymo teorija, kuri buvo procento teorija (tegul ir neišbaigta, nes joje akcentuota tik santaupų pasiūla). J. S. Mill’is pripažino, kad „pelno priežastis yra tai, kad darbas sukuria daugiau, nei reikalinga jį atliekančių darbuotojų išlaikymui“, kad „pelnas atsiranda ne dėl mainų [...], o dėl darbo gamybinės jėgos“. Tačiau tai netrukdė jam teigti, kad „kapitalisto pelnas, pagal tinkamai parinktą N. Senior’o pasakymą [...] – atlyginimas už susilaikymą“. Patikslindamas šį teiginį, J. S. Mill’is rašė, kad pelno dydis susideda iš užmokesčio už susilaikymą, užmokesčio už riziką ir užmokesčio už „darbą bei meistriškumą, būtinus vykdyti gamybos kontrolę“. Procentai už paskolintą kapitalą buvo apibrėžiami kaip „viskas, ką gali gauti kapitalo savininkas paprasčiausiai už tai, kad susilaiko nuo savo kapitalo eikvojimo tuoj pat, ir leidžia kitiems panaudoti jį gamybiniais tikslais“. J. S. Mill’is pateikė originalią „pelno judėjimo link minimumo tendencijos“ traktuotę, pastebėdamas, kad egzistuoja minimali kapitalo pasiūlos kaina, t. y. „norma, kurią vidutinis individas laikys ekvivalentiška už susilaikymą“. Ši norma, veikiama pažangos, pasižymi tendencija žemėti, nes „žmonija vis labiau linksta aukoti šiandieninę naudą dėl ateities pajamų“ – kuo didesnis metinis produktas, tuo mažiau susirūpinę žmonės iš savo santaupų turi skirti einamajam vartojimui. Taigi verslininko pelno ir procento traktuotėje taip pat galima įžvelgti J. S. Mill’io eklektiką, jo pokrypį link N. Senior’o ir J. B. Say’aus teorinių nuostatų.
Kalbėdamas apie vidutinės pelno normos atsiradimą, J. S. Mill’is visai kaip D. Ricardo teigė, kad ji lemia tai, jog pelnas tampa proporcingas panaudotam kapitalui, o kainos – proporcingos išlaidoms. Jis rašė: „Kad pelnas galėtų būti lygus ten, kur lygūs kaštai, t. y. gamybos išlaidos, daiktai turi būti mainomi vienas į kitą proporcingai jų gamybos išlaidoms: daiktai, kurių gamybos išlaidos vienodos, turi turėti ir vienodą vertę, nes tik tokiu būdu vienodi kaštai atneš vienodas pajamas“. J. S. Mill’is pastebėjo, kad pusiausvyros taške rinkos procento norma turi susilyginti su kapitalo pelno norma. Todėl galiausiai ir procento normą lemia realios jėgos. Procento dydį J. S. Mill’is taip pat siejo ir su „Hume’o dėsnio“, valdančio aukso pritekėjimą į šalį ir ištekėjimą iš šalies, veikimu. Jis parodė, kad aukso pritekėjimas sumažina procento normą, net jeigu tai lemia kainų augimą. O kai tik procento norma krinta, trumpalaikiai kapitalai išplaukia į užsienį, ir tai išlygina valiutos kursą. Todėl Centrinis bankas gali saugoti savo rezervus, didindamas diskonto normą ir taip skatindamas rinkos procento augimą. Procento normos augimas savo ruožtu pritraukia kapitalą iš užsienio, auga paklausa vidiniams vekseliams, kuriuos tampa naudinga keisti į auksą, ir valiutos kurso pasikeitimas jau vyksta priešinga kryptimi. Dėl to jis išsilygina. J. S. Mill’io nuomone, infliacija didina procento normą tada, kai ji yra sukelta valstybinių išlaidų, finansuojamų išleidžiant nekonvertuojamus į auksą popierinius pinigus. Kainų augimas sumažina realų skolų dydį ir todėl „dirba“ debitorių naudai bei „veikia“ prieš kreditorius. J. S. Mill’is detaliai išnagrinėjo procento normos kitimą atskirose ekonominio ciklo fazėse. Pakilimo laikotarpiu kreditas plečiasi, o procentas mažėja. Nuosmukio metu, priešingai, procento norma auga. Tačiau, „kai keletas metų praeina be krizių, o naujų kapitalo pasiūlos sričių neatsiranda, susikaupia tokia didelė laisvo kapitalo, ieškančio sau panaudojimo, masė, kad procento norma smarkiai pažemėja“. O ribotos atsakomybės akcinių bendrovių susikūrimas, priešingai, didina procentą. Pasirašydami akcijas, laisvo kapitalo savininkai „atitraukia fondų, maitinančių paskolų rinką, dalį kapitalo ir patys tampa konkurentais norėdami gauti likusias šių fondų dalis. Tai natūraliai veda į procento augimą“. Rentos teorijoje J. S. Mill’is pasisakė už D. Ricardo teoriją, stengdamasis duoti atkirtį jos kritikams. J. S. Mill’is rentą apibūdino kaip „kompensaciją, sumokėtą už naudojimąsi žeme“. Taigi jis iš esmės tapatino rentą su nuomos mokesčiu bei neskyrė diferencinės ir absoliučios rentos, pripažindamas tik pirmąją (diferencinę rentą). Kadangi J. S. Mill’is buvo rikardinės rentos teorijos šalininkas, todėl, net ir sutikdamas su D. Ricardo kritiku H. C. Carey, kad žemės imamos įdirbti nebūtinai nuo geriausių, o vėliau dirbami blogesni sklypai, vis dėlto manė, kad renta atsiranda tik pereinant nuo geriausių prie blogiausių žemės sklypų. Tačiau J. S. Mill’is nesugebėjo tinkamai paaiškinti, kodėl renta mokama ir nuo blogiausių sklypų. Vadinasi, jo nuomone, blogi sklypai yra tarp derlingų sklypų. Nuomotojas moka rentą už visą nuomojamą žemę, „bet iš esmės ši renta apskaičiuota pagal produktą, gautą tik iš tų nuomojamos žemės sklypų [...], kurie suteikia galimybę gauti didesnę, nei įprasta, pelno normą kapitalui, sunaudotam jų apdirbimui“. Daugelis D. Ricardo kritikų nurodė, kad net jei būtų apdirbami vienodo derlingumo sklypai, jie vis tiek atneštų rentą. J. S. Mill’iui pavyko bent iš dalies paneigti tokius prieštaravimus. Jis pastebėjo, kad rentą tokie sklypai galėtų teikti dėl geografinės padėties ir papildomų kapitalinių įdėjimų efektyvumo skirtumų. Tačiau iš esmės J. S. Mill’iui nepavyko pašalinti nė vieno iš rikardinės rentos teorijos trūkumų. Kaip ir D. Ricardo, J. S. Mill’is traktuodamas rentą rėmėsi „dirvos mažėjančio derlingumo dėsniu“ (kapitalo produktyvumo mažėjimu), argumentuodamas, kad „Žemės ūkio gamybos metodai tobulinami ir šios srities naujos žinios įgyjamos labai lėtai. Dar lėtesnė tokių metodų
ir žinių sklaida. Tipiškas išradimų ir atradimų požymis yra jų nereguliarumas, o tuo pat metu kapitalas ir gyventojų skaičius nuolat didėja [...]. Beveik visur gyventojų skaičiaus dinamika atkartoja žemės ūkio gamybos tobulinimo proceso dinamiką ir beveik iš karto niekais paverčia jo rezultatus“. Vadinasi, pagal J. S. Mill’į, mažėjančio produktyvumo dėsnis turėtų vyrauti nuolatos. Pastebėtina, kad J. S. Mill’is, skirtingai nuo D. Ricardo, rentos dėsnį taikė ne tik žemės ūkio gaminiams, bet ir kasykloms, druskos išgavimo verslovėms, žvejybai ir kitiems gamtiniams turto šaltiniams, kurių produktyvumas, kaip ir dirvos atveju, taip pat skirtingas, o jų būklė rinkos atžvilgiu taip pat labai įvairi. Šį dėsnį jis taikė ir visiems pramoniniams gaminiams. Juk viename fabrike, lyginant su kitu, mašinos gali būti geresnės ar blogesnės, pastatai geriau ar blogiau įrengti, darbo pasidalijimas daugiau ar mažiau išplėtotas. Dėl to vieno fabriko produktyvumas gali viršyti kito fabriko produktyvumą ir papildomai atnešti pelno. Minėtas dėsnis taikytas net verslininkų asmeniniams gabumams. Vis dėlto jis rentos dėsnį išplėtojo kiek mažiau, nei N. Senior’as, kuris dar 1836 m. savo Politinėje ekonomijoje renta vadino kiekvieną „nepaprastą atlyginimą“ už „nepaprastas kūno ar dvasios išgalias“. Juk, kaip rašė N. Senior’as, „[...] tai aiškiausiai yra priedas (diferencinis pelnas), nes darbas jau buvo apmokėtas normaliu darbo užmokesčio dydžiu, ir šis priedas yra netikėta gamtos dovana“. Pastebėtina, kad jei darbo užmokestį ir kapitalo pelną J. S. Mill’is laikė bendraisiais gamybos elementais, tai, jo nuomone, „renta gali būti laikoma diferenciniu arba ypatinguoju elementu: kievienas skirtumas, kuriuo naudojasi tam tikri gamintojai arba bet kuri gamyba tam tikromis sąlygomis, kaip pelno šaltiniu, nors jis ir nevadinamas renta, yra valdomas tų pačių dėsnių, nebent tik jis būtų periodiškai išmokamas“. J. S. Mill’is atidavė duoklę ir T. Malthus’o „gyventojų skaičiaus dėsniui“, sutikdamas su juo, kad žmonijos gebėjimas daugintis yra beribis. Tačiau J. S. Mill’is pabrėžė, jog „žmogiškųjų būtybių elgsenai daro poveikį gebėjimas numatyti padarinius bei aukštesnio, lyginant su gyvuliškais instinktais, lygio impulsai“. Skirtingai nuo karingųjų maltusininkų, J. S. Mill’is, nors daugiavaikę šeimą ir laikė ydingu reiškiniu, smerktinu taip pat, kaip ir girtavimas, bet buvo prieš prievartinį gimstamumo ribojimą ir daug vilčių dėjo į darbininkų intelektualaus bei moralinio lygio augimą, tautos gyvenimo sąlygų gerėjimą, moterų emancipaciją. Kad išvengtų šio baisaus „gyventojų skaičiaus dėsnio“ padarinių, J. S. Mill’is net ryžosi paaukoti laisvės principą, kurį šiaip jau visur ryžtingai gynė. Jis net reikalavo įstatymais formaliai uždrausti neturtingų žmonių santuokas: kaip žinia T. Malthus’as tam griežtai prieštaravo. Ir šį baisų prievartos būdą J. S. Mill’is siūlė ne savo Principuose..., o knygoje, pavadintoje Laisvė! Dėsnį, pagal kurį „bet koks produkto padidėjimas pasiekiamas dėl daugiau nei proporcingo žemei apdirbti sunaudojamo darbo padidėjimo“, J. S. Mill’is laikė svarbiausia politinės ekonomijos nuostata. Tačiau jis suprato, kad egzistuoja daug veiksnių, neutralizuojančių „dirvos mažėjančio derlingumo dėsnio“ veikimą. Ypač didelę reikšmę J. S. Mill’is skyrė civilizacijos pažangai, taip pat techniniam progresui. Analizuodamas darbo užmokestį, J. S. Mill’is rėmėsi A. Smith’o ir D. Ricardo mintimis. Darbo užmokestį jis laikė užmokesčiu už darbą. Kalbėdamas apie darbo užmokesčio dydį, J. S. Mill’is rėmėsi tuo, kad „darbo užmokesčio dydis priklauso daugiausia nuo paklausos darbo jėgai ir jos pasiūlos, arba [...] nuo gyventojų skaičiaus ir kapitalo santykio“. Taigi J. S. Mill’is laikėsi „darbo užmokesčio fondo“ teorijos, teigiančios kad alga yra ne kas kita, kaip tik darbo užmokesčio fondo ir darbininkų skaičiaus santykis. J. S. Mill’is rašė: „Darbininkų klasei svarbi ne absoliuti kaupimo ar gamybos apimtis, netgi ne absoliuti lėšų, skirtų paskirstymui tarp darbuotojų, apimtis, o santykis tarp šių lėšų ir žmonių skaičiaus, tarp kurių dalijamos šios lėšos.
Darbininkų klasės padėties negalima pagerinti jokiu kitu būdu, išskyrus šio santykio keitimą darbininkų naudai“. Taigi „darbo užmokesčio fondo“ teorija teigė, kad darbo užmokesčio dydį lemia gyvenimo minimumas (šį dėsnį vėliau F. Lassalle (1825–1864 m.) pavadino „geležinio darbo užmokesčio dėsniu“), ir jis negali būti padidintas klasinės kovos būdu. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios knygos ketvirtojo skyriaus, J. S. Mill’is, kaip ir D. Ricardo, netapatino minimalaus darbo užmokesčio sampratos su fiziologinio minimumo samprata, aiškindamas, kad pirmasis viršija antrąjį, bei pripažindamas, kad gyvenimo minimumo dydis istorinio vystymosi metu gali didėti. Tiesa, XIX a. vidurio Anglijos sąlygos menkai atitiko prielaidas, kuriomis buvo grindžiama darbo užmokesčio fondo teorija. Dėl to ji buvo kritikuojama (ypač Francis’o D. Longe’o, 1866 m. išleidusio pamfletą Užmokesčio fondo teorijos paneigimas, ir William’o Thomas Thornton’o, 1869 m. išleidusio knygą Apie darbą), ir J. S. Mill’is savo gyvenimo saulėlydyje 1869 m. viename iš savo straipsnių žurnale Fortnightly Review, vėliau perspausdintame rinkinyje Dissertations, viešai atsisakė šios klasikinei mokyklai pamatinės teorijos versijos, pagal kurią paklausos darbo jėgai elastingumas lygus vienam, teigdamas, kad profsąjungos iš tikrųjų daro poveikį veiksmams, ribojantiems darbo užmokestį, kuriuos gali „atlikti konkurencija darbo rinkoje“, ir tuo pačiu gali prisidėti prie darbo užmokesčio didėjimo. Visuotinai pripažįstama, kad šis atsisakymas sukrėtė klasikinės teorinės sistemos pagrindus ir tapo svarbiu veiksniu, paaiškinančiu klasikinės ekonomikos teorijos nuosmukį bei žlugimą. Pastebėtina, kad W. T. Thornton’as nemanė, jog darbo užmokesčio fondo apimtis buvo iš anksto nulemta, nes nors bendras darbdavių fondas yra iš anksto nulemtas tam tikru laiko momentu, jis bus išleistas ne tik darbui, bet ir pastatams bei medžiagoms, o taip pat savo šeimos išlaikymui bei savoms išlaidoms. Todėl individualaus kapitalo dalis, kurią savininkas turi išleisti darbui, nėra iš anksto nulemta. Tačiau kalbant apie J. S. Mill’io draugo W. T. Thornton’o kritiką, reikia įvertinti ir tai, kad tuo metu kai J. S. Mill’is buvo pasirengęs atsisakyti darbo užmokesčio fondo doktrinos teisingumo neperžengdamas pusiausvyros teorijos, W. T. Thornton’as pasisakė už šios doktrinos neigimą ne-pusiausvyros teorijos požiūriu. Tačiau J. S. Mill’is negalėjo pritarti W. T. Thornton’o prielaidai, kadangi jam paklausos ir pasiūlos lygybės dėsnis buvo pamatinis, pirmesnis net už gamybos išlaidų dėsnį bei darbinės vertės teoriją. J. S. Mill’is suprato, kad vienas iš rikardinės sistemos prieštaravimų yra tas, kad ji negali pagal darbinės vertės teoriją paaiškinti darbo ir kapitalo mainų. Mėgindamas įveikti šį prieštaravimą, jis norėjo savo Apybraižose apie kai kurias neišspręstas politinės ekonomijos problemas iš vertės teorijos tiesiogiai išvesti D. Ricardo teiginį, kad pelno norma atvirkščiai proporcinga darbo užmokesčio dydžiui. Tačiau J. S. Mill’iui nepavyko, nes jis pelną tapatino su pridedamąja verte ir manė, kad nors kapitalistas ir apmoka visą darbininko darbą, jis vis tiek gauna pelną. Vadinasi, pelno šaltinis buvo kainos padidinimas daugiau vertės. Daug dėmesio J. S. Mill’is skyrė ekonominės dinamikos analizei. Šios problemos analizuojamos Politinės ekonomijos principų ketvirtojoje knygoje. Svarbią reikšmę J. S. Mill’is skyrė pelno normos mažėjimo tendencijos dėsniui. Jis atmetė A. Smith’o nuostatą, kad pelno norma krinta dėl kapitalistų konkurencijos. Teisingesniu J. S. Mill’is laikė tvirtinimą, jog pelno normos kritimas susijęs su kapitalo dydžio artėjimu prie tos ribos, už kurios tampa nebeįmanomas pelningas kapitalo panaudojimas tam tikroje ribotoje teritorijoje. Be to, jis tvirtino, kad pelno normos žemėjimas susijęs su rizikos mažėjimu produktyviai naudojant kapitalą ir apdairumo didėjimu – žmonija vis labiau rūpinasi ateities gėrybėmis ir joms teikia ne mažesnę reikšmę, nei dabartinėms gėrybėms.
Principų ketvirtosios knygos pirmajame skyriuje J. S. Mill’is, pagal Auguste’o Comte’o mokymą, aiškiai atskyrė ekonominės teorijos statišką dalį, parodančią vienalaikį, stacionarų ekonomikos vaizdą, ir jos dinaminę dalį, apibūdinančią ilgalaikės ekonominės plėtros procesus. J. S. Mill’is pastebėjo, kad visiems ekonomistams buvo būdinga susipažinti su „stacionarios ir nekintamos visuomenės“ ekonomikos dėsniais, o dabar „prie politinės ekonomijos statikos reikia pridėti dinamiką“. Kaip rašė M. Blaug’as, „Mill’iui, vis dėlto dinamika reiškia istorinių pokyčių analizę, kai statika, atrodytų, įvardijama tai, ką dabar vadiname statine analize [...]“. Tai reiškia, kad Pagrindų... autoriaus dinamika nesusijusi su analize ir tų kintamųjų išryškinimu ekonominiuose santykiuose, kurie gali būti įvertinti laiko aspektu. Dabar tai atlikti pavyksta taikant matematinius modelius, panaudojančius diferencialinius skaičiavimus. Rikardinės teorijos branduolį J. S. Mill’is priskyrė „statikai“, tuo pasilikdamas nemažai erdvės interpretuoti visuomeninės pažangos istorines tendencijas. Galiausiai, neatsisakydamas žmogaus, kaip naudingumo maksimizuotojo, utilitarinio požiūrio, J. S. Mill’is aiškiai apribojo tokio požiūrio taikymą: J. Bentham’o filosofija tinkama tik visuomeninių darinių verslo daliai, todėl taikyti juos žmogiškiesiems reikalams – klaida. Toks akcentų perkėlimas leido J. S. Mill’iui perkainoti rikardinį pesimizmą „kapitalizmo dinamikos“ atžvilgiu. Kaip ir J. B. Say’us, J. S. Mill’is manė, kad kapitalizmo sąlygomis yra galima nekrizinė plėtra. Tiesa, J. S. Mill’is aiškiai apibūdino sąlygas, kurioms esant J. B. Say’aus dėsnis negalioja ir yra galima perprodukcija. Jis rašė: „Barterio atveju pirkimas ir pardavimas susiliejo į vieną vienalaikį aktą [...] Pinigų panaudojimo efektas, dar daugiau, jų naudingumas yra tas, kad jie leidžia suskaidyti šį vieningą aktą į dvi operacijas, iš kurių viena atliekama dabar, o kita – nors ir po metų, t. y. bet kuriuo mums patogiu laiku [...] Ir visai įmanoma, kad tam tikru metu visuotinis polinkis pardavinėti ilgai nelaukiant, susidurs su tiek pat paplitusiu polinkiu esant galimybei susilaikyti nuo pirkimų. Būtent tai visada ir vyksta laikotarpiais, kurie vadinami perprodukcijos periodais“. Tačiau vis dėlto J. S. Mill’iui, kaip ir kitiems klasikams, pagrindinis ekonomikos teorijos objektas liko stabilios pusiausvyros būklės ekonomika, natūralių kainų pasaulis: jis, kaip ir D. Ricardo, tikėjosi, kad pelno normos kritimas galiausiai ekonomiką nuves į sąstingio (stagnacinę) būklę Joje nesant paskatų sustos kapitalo kaupimo procesas. Tačiau J. S. Mill’iui ši perspektyva neatrodė tokia niūri kaip D. Ricardo. J. S. Mill’is, parodęs, kad paskirstymo pobūdis priklauso nuo pokyčius patiriančios institucinės sistemos, dėka to sugebėjo įveikti klasikų teorijos, ypač D. Ricardo, pesimizmą. Žvelgiant atgal į neregėtą ekonominę plėtrą, vykusią visą šimtmetį po paskutinio Principų leidimo pasirodymo, galime tik šyptelėti, prisiminę J. S. Mill’io įsitikinimą, jog Anglija (ir kartu pasaulinis kapitalizmas) nuo šios stabilios pakopos buvo taip arti, kad galėjai pasiekti ranka. Stacionarios būklės pasiekimą pagal J. S. Mill’į, gali nutolinti veiksniai, trukdantys mažėti pelno normai – techninė pažanga, kapitalo išvežimas į kitas šalis ir t. t. Todėl būtina ekonominio augimo sąlyga J. S. Mill’is laikė „gamybos tobulinimą ir kapitalo išvežimą panaudoti derlingesnėse žemėse ir naudoti požeminius turtus negyvenamuose ar menkai apgyvendintuose Žemės rutulio rajonuose“ Be to, jis užuot traktavęs šią stabilumo stadiją kaip baigiamąją kapitalizmo ir ekonominės pažangos raidos sistemoje, laikė ją pirmąja švelnaus socializmo faze, kurioje žmonės rūpinasi ne vien ekonomikos augimu, ir tikėjo, kad „stacionarioje būklėje“ ekonominių paskatų susilpnėjimą lydės žmonių visuomenės dorovinio tobulėjimo paskatų stiprėjimas. Pažymėtina, kad J. S. Mill’is suprato, jog ekonominis augimas gali turėti neigiamų padarinių gamtinei aplinkai, kad „Žemei teks prarasti tą
milžinišką dalį savo žavumo, kurią suteikia jai viskas, kas neišvengiamai turės išnykti dėl neriboto turto ir gyventojų skaičiaus augimo“. Todėl jis linko prie minties, kad tautos gyvenimo lygis turi didėti pirmiausia ne dėl ekonominio augimo, o teisingiau paskirstant pajamas. Ketvirtosios knygos šeštajame skyriuje J. S. Mill’is rašė: „Tik atsilikusiose šalyse gamybos augimas yra svarbiausias uždavinys – labiau išsivysčiusiose šalyse ekonomiškai būtinu laikoma tobulinti paskirstymą“. Visuomenės socialinėje-ekonominėje plėtroje, pagal teisingumo principą, J. S. Mill’is svarbų vaidmenį skyrė valstybei ir jį aptarė Politinės ekonomijos principų penktos knygos septintajame – vienuoliktajame skyriuose. Pradžioje (septintasis skyrius) Principų... autorius pagrindė stambių valstybinių išlaidų nepageidaujamumą, paskui (aštuntasis – devintasis skyriai) argumentavo, kodėl Anglijoje teisėtos valstybinės funkcijos vykdomos neveiksmingai, ir galiausiai (dešimtasis – vienuoliktasis skyriai) perėjo prie valstybės kišimosi į ekonomiką klausimų. Nors apskritai, J. S. Mill’is yra valstybės nesikišimo į ekonominį gyvenimą ir laissez-faire principų šalininkas. Kaip pastebėjo P. A. Samuelson’as, „Nors Mill’is reikalavo institucinių reformų, jis niekada neatsisakė įsitikinimo, kad kainodara veiksminga konkurencijos sąlygomis“. Laisvas individualus veikimas J. S. Mill’iui atrodė geriausiai užtikrinantis socialinę ir ūkinę pažangą. Jis tvirtino, kad „konkurencija šiuo metu yra būtinybė ir niekas negali numatyti tos dienos, kada ji nebebus būtinai reikalinga pažangai“. Todėl J. S. Mill’is smerkė protekcionizmo politiką, taip pat įstatymus, draudusius ar ribojusius profsąjungų veiklą. Tačiau J. S. Mill’is, nors ir teigė, kad „visa, kas riboja konkurenciją, yra blogis; visa, kas ją praplečia, galiausiai yra gėris“, bet suprato, kad laisvos konkurencijos sistema negali padėti išspręsti daugybės ekonominių problemų, nes egzistuoja tokios ūkinės veiklos sferos, kurios negarantuoja, kad pavieniai individai gaus pakankamai pelno. Todėl, J. S. Mill’io nuomone, valstybė turi prisiimti išlaidas infrastruktūrai kurti, mokslo plėtrai ir t. t. Pasak J. S. Mill’io, išsilavinimo kokybė išryškėja ne iš karto, ir tam, kad vyriausybei nebūtų leista „nuo jaunystės lipdyti žmonių nuomones ir jausmus“, jis rekomendavo ne visuotinai prieinamą valstybinį išsilavinimą, o privačių mokyklų sistemą arba privalomą namų išsilavinimą iki atitinkamo amžiaus. Valstybinės mokyklos, jo nuomone, gali būti tik išimtis atskiruose rajonuose. Principų... autorius manė, kad visuomeninį išsilavinimo minimumą, pagrįstą privačiu pagrindu, būtina derinti su valstybinių egzaminų sistema (už neišlaikytą egzaminą iš tėvų imamas mokestis būtų kompensacija už išsilavinimo tęsimą) įpareigojant valstybę užtikrinti „finansinę pradinių mokyklų paramą“. Svarbią reikšmę J. S. Mill’is teikė valstybinei socialinio aprūpinimo sistemai ir apmokestinimo problemoms. Jis teigė, kad apmokestinimo lygybė reiškia aukojimosi lygybę. Tinkamiausiu apmokestinimo objektu J. S. Mill’is laikė nuosavybę, kuri nėra įgyta darbu, t. y. pirmiausia „paveldėtą turtą, viršijantį tam tikrą sumą“. Ribojant paveldėjimo teisę tuo pačiu būtų sprendžiamas ir svarbus socialinis klausimas – mažinama turtinė nelygybė. Lėšų, kurias valstybė turi surinkti kaip mokesčius, dydis, J. S. Mill’io nuomone, neturėtų viršyti sumos, būtinos atlikti valstybines funkcijas (užtikrinant laisvos konkurencijos sistemą). J. S. Mill’is buvo mokesčių progresijos priešininkas ir linko palikti senąją proporcijos sistemą, nes, anot jo, pajamų apmokestinimas aukštesniais mokesčiais reiškia darbštumo ir taupumo apmokestinimą bei uoliųjų baudimą už tai, kad jie dirbo daugiau nei kiti dirbo ir taupė. Paminėtina, kad skirtingai nuo savo pirmtakų, J. S. Mill’is pasisakė už pridedamosios vertės mokestį iš žemės rentos, kurios savininkai „lyg sapne nedirbdami, nerizikuodami ir netaupydami lobsta“. Iš savo tėvo J. S. Mill’io perimta nuostata į žemės rentos socializaciją naudojant pakankamai didelį žemės mokestį,
kuris išimtų būsimą rentą, tolydžiai didinant jį tiek, kiek didėja renta, logiškai sekė iš jo požiūrio į žemės nuosavybę, kuri, J. S. Mill’io nuomone, tegali būti tik tiek išsaugota, kiek žemės savininkai iš tikrųjų prisidėjo prie žemės derlingumo ar jos pagerinimo. Taigi, iš A. Smith’o ir D. Ricardo paveldėjęs kritišką požiūrį į žemės savininkus, J. S. Mill’is buvo dar ryžtingesnis darydamas išvadas. Jis teigė: „Kalbėdami apie nuosavybės neliečiamumą, visada turime atsiminti, kad žemės nuosavybei nebūdinga tokia pati neliečiamybė, kaip kitoms nuosavybės rūšims. Žemė nėra sukurta žmogaus. Ji pirmapradis visų žmonių turtas. Jos pasisavinimas – tik bendro tikslingumo klausimas“. Beje, sutikime, šiuose argumentuose skamba J. Locke’o (1632–1704 m.) dar XVII a. knygoje Apie civilinį valdymą išsakyto tvirtinimo, kad „Dievas davė žemę visiems kartu žmonių sūnums“ aidas... Kalbėdamas apie žemę, kuri nėra skirta apdirbimui, J. S. Mill’is nematė „nė vieno svaraus argumento, kad ji apskritai būtų privati nuosavybė“. Neginčytina, kad J. S. Mill’io neigiamam požiūriui į paveldėjimo teisę, kuri jam atrodė priešinga individualizmo principui ir net laisvos konkurencijos dėsniui (dėl jos konkurentams tenka iš esmės nelygios sąlygos), turėjo įtakos – jis to ir neneigė – saint-simonininkų mokymas ir jų panieka „gimimo atsitiktinumui“. Kita vertus, J. S. Mill’is neneigė savininko teisės disponuoti turtu. Jis tik apribojo paveldėtojo teisę jį gauti: paveldėtojas neturėtų gauti daugiau tam tikros nustatytos turto sumos. Svarbią vietą J. S. Mill’io koncepcijoje užėmė klausimai, susiję su tobuliausia visuomenine struktūra. Jis manė, kad „geriausia žmonijos būklė būtų tokia: nėra skurdžių, niekas nesiveržia tapti turtingesnis ir nėra priežasčių bijoti būti atblokštam dėl kitų pastangų prasibrauti į priekį“. Įdomu, kad ilgą laiką gyvenęs Prancūzijoje J. S. Mill’is nebuvo aršus komunizmo ir socializmo priešininkas, ir C. de Saint-Simon’o bei Ch. Fourier darbus laikė „vienais iš reikšmingiausių kūrinių“, pripažindamas, kad iš saint-simonininkų didžiąja dalimi perėmė savo doktriną apie paveldėjimą ir pajamas be darbo, iš J. de Sismondi – simpatiją smulkiajai valstiečių nuosavybei, o iš 1848 m. socialistų utopistų (asocianistų) – tikėjimą kooperatine asociacija, kuri turėtų pakeisti samdomą darbą. Norint pajusti jo požiūrį į komunizmą, pakanka pacituoti Principų... trečiojo leidimo (1852 m.) papildymą, kuriame jis rašė: „[...] jeigu tektų rinktis tarp komunizmo su visomis jo galimybėmis ir dabartinės padėties visuomenėje su visomis jos kančiomis ir neteisybėmis; jeigu privatinė nuosavybė ir toliau neišvengiamai sąlygos, kad visas darbu sukurtas produktas bus skirstomas, kaip dabar matome, beveik atvirkščiai proporcingai darbo indėliui – didžiausia dalis tenka tiems, kurie iš viso niekada nėra dirbę, geroka dalis eina tiems, kurie darbuojasi beveik tik nominaliai, ir taip toliau, vis mažėjančia proporcija, atlyginimui kaskart menkėjant, kai darbas vis sunkesnis ir purvinesnis, kol pagaliau už patį sunkiausią, alinantį fizinį darbą negali tikėtis netgi tiek, kad nusipirktum būtiniausių daiktų; jei alternatyva būtų šitai ar komunizmas, tai visi dideli ar maži komunizmo sunkumai tesvertų tiek, kiek dulkelė ant svarstyklių“. Tačiau, nors J. S. Mill’is pripažino tam tikrus komunistinių asociacijų privalumus ir manė, kad „jau dabar komunizmą galėtų praktiškai įgyvendinti žmonijos elitas, o vėliau tai galės padaryti ir visi“, bet tikrai neragino tuoj pat pereiti prie komunizmo ir patį tokios santvarkos egzistavimą laikė mažai įtikėtinu. Jo socialinių reformų doktrina buvo grindžiama tuo, kad negalima keisti tik gamybos dėsnių (be to, čia juk veikia natūralūs dėsniai), nuošalyje paliekant paskirstymo dėsnius, kuriuos sukūrė žmonės, todėl žmonės gali juos pakeisti. J. S. Mill’iui labiausiai imponavo patobulinta kapitalistinės privačios nuosavybės sistema. J. S. Mill’io nuomone, „privačios nuosavybės principo dar niekada nebuvo teisingai laikytasi.[...] Šiuolaikinės Europos visuomeninės santvarkos pradžia susijusi su nuosavybės
paskirstymu, kuris buvo ne teisingo padalijimo ar įsigijimo dedant pastangas, o užkariavimo ir prievartos rezultatas.[...] Nuosavybės įstatymai vis dar neatitinka tų principų, kuriais pateisinama privati nuosavybė. Šie įstatymai įteisino kaip privačią nuosavybę dalykus, kurių jokiu būdu nebuvo galima paversti nuosavybe. Jie nustatė besąlyginę nuosavybę tokiems dalykams, kuriems turėtų egzistuoti tik ribotos nuosavybės teisės“. Kritiškai peržiūrėjęs tuometinėje socialistinėje literatūroje pateiktas visuomeninės pertvarkos receptus, J. S. Mill’is padarė išvadą, kad „[...] politinė ekonomija dar ilgai nagrinės daugiausia pažangos ir egzistavimo sąlygas, būdingas visuomenei, grindžiamai privačia nuosavybe ir asmenine konkurencija, ir kad, esant dabartinei žmonijos išsivystymo būklei, pagrindinis siekių tikslas – ne paneigti privačios nuosavybės sistemą, bet ją pagerinti ir suteikti kiekvienam visuomenės nariui visas teisias naudotis jos atnešama nauda“. Šio socialinio idealo įgyvendinimą J. S. Mill’is siejo su samdomo darbo, žalingo individualybei, tiesiog griaunančio ją, panaikinimu, pakeičiant jį kooperatine gamybos bendrove, esant tokioms darbo sąlygoms, kai nebebus jokio tarpusavio pavaldumo. Svarbią vietą jis teikė techninei pažangai, darbuotojų išlavinimo ir dorovinio lygio didinimui, sąmoningam gimstamumo ribojimui. Jis siūlė suteikti plačiosioms masėms rinkimų teises ir skatino kooperatinio ir profsąjunginio judėjimo plėtrą. J. S. Mill’is kvietė į socialinę partnerystę, dalį pelno suteikiant visiems darbuotojams. J. S. Mill’is manė, kad kapitalistai pamažu supras darbininkų dalyvavimo kuriant pelną naudą, (t. y. kapitalui natūraliai tampant „bendra nuosavybe visų tų, kurie dalyvauja produktyviai jį naudojant“). Jo nuomone, kapitalo savininkai pamažu vis labiau įsitikins tuo, kad naudingiau savo kapitalą suteikti asociacijoms, nei veikti savarankiškai. Kapitalas bus suteikiamas už vis mažesnius procentus. Galiausiai „kapitalas galbūt bus suteikiamas mainais už įsipareigojimą jo savininkui mokėti tam tikrą sumą tam tikrą laikotarpį. Dėl to [...] visas sukauptas kapitalas gali sąžiningai ir natūraliai [...] galiausiai pavirsti bendra nuosavybe visų tų, kurie dalyvauja jo gamybiniame naudojime. Tokiu būdu atlikta kapitalo transformacija [...] trumpiausiu keliu padėtų pasiekti socialinį teisingumą ir naudingiausią visuotinės gerovės požiūriu pramoninės gamybos organizavimą, kokį mes tegalime šiuo metu įsivaizduoti“. Tiesa, jis pabrėždavo, kad tuo pat metu reikia rūpintis, jog išliktų konkurencija tarp asociacijų. J. S. Mill’is taip pat tikėjo, kad ateityje vyraus ne tokia gamybos organizavimo forma, kuri gali egzistuoti tarp kapitalisto kaip įmonės vadovo ir darbininkų, nedarančių jokio poveikio valdymo procesui, o tokia, „kai patys darbininkai vienijasi esant lygybės ir kolektyvinės kapitalo nuosavybės sąlygoms [...], o darbas vykdomas vadovaujant jų pačių skiriamiems ir atšaukiamiems valdytojams“. Tokį kooperatyvinį sprendimą J. S. Mill’is vadino „kilniu idealu“ ir perėmė jį iš prancūzų utopinio (asocianistinio) socializmo, kuris agitavo už gamybinę kooperaciją. Taip J. S. Mill’is gyvenimo pabaigoje nuo individualistinių pažiūrų pamažu perėjo prie visuomeninių, kurias galima pavadinti solidarumu, panašiu į socializmą. Taigi jį galima priskirti prie valstybinio socializmo šalininkų. (Ko gero, jis buvo pirmas iš klasikinės politinės ekonomijos didžiųjų atstovų, prabilęs apie socializmą ir visuomenės socialistinę santvarką). Gyvenimo kelias. Baigiant J. S. Mill’io ekonominių pažiūrų aptarimą, pažymėtina, kad jis buvo ne tik žymus mokslininkas, bet ir verslininkas (praktinė jo veikla, kaip minėta, buvo susijusi su Rytų Indijos bendrove, kurioje J. S. Mill’is, kaip ir jo tėvas J. Mill’is, pradėjo dirbti nuo 1823 m. ir joje užėmė aukštus postus iki pat bendrovės uždarymo 1858 m., kai išėjo į pensiją gaudamas 1500 svarų sterlingų kasmetinę pensiją) bei aktyvus visuomenės veikėjas, kuriam buvo artimi žmonijos visuotinės
gerovės idealai. 1865 m. tapęs Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių rūmų nariu nuo Westminster’io, J. S. Mill’is rėmė dėl plačiųjų gyventojų sluoksnių interesų vykdomas reformas, pasisakė prieš žmonių išnaudojimą liaudies mases Didžiosios Britanijos kolonijose, aštriai kritikavo lendlorizmo sistemą Airijoje, siekė, kad plėstųsi valstietiškoji žemvaldystė, būtų taikoma ilgalaikė žemės nuoma. Jis ryžtingai reikalavo vyrų ir moterų lygiateisiškumo (į moteris visad žvelgęs daug įvairiapusiškiau negu į vyrus, J. S. Mill’is moterų išlaisvinimui skyrė kūrinius Šeimos vergija ir draugystė bei Moterų pavergimas, leidusius jam užimti svarbią vietą feminizmo istorijoje kaip moterų išlaisvinimo filosofui), pasisakė už atstovaujamos demokratijos plėtrą, aktyviai prisidėjo prie rinkiminės reformos įstatymo priėmimo 1867 m., pagal kurį didelė dalis darbininkų pirmą kartą gavo balsavimo teises. Pažymėtina, kad išrinktas į parlamentą, gindamas žmonių teises, keldamas klausimą dėl moterų dalyvavimo rinkimuose, J. S. Mill’is vėl peržengė to meto nuostatas ir jo požiūris pralaimėjo. Tačiau jis net negalvojo jo keisti. Kaip jis pasaulį regėjo, taip apie jį ir kalbėjo bei rašė. Ir vienintelis asmuo, kurio nuomonė jam buvo svarbi, buvo mylima žmona Hariet’a Taylor. Paminėjus, kad J. S. Mill’is buvo tapęs Didžiosios Britanijos parlamento nariu, prašyte prašosi vienas įdomus apibendrinimas. Klasikinės mokyklos vyravimo metu ekonomistai politiniame gyvenime atliko tikrai nemenką vaidmenį. Beveik 50 metų, skiriantys 1819 m. vasarį, kai parlamento nariu tapo D. Ricardo, ir 1868 m. lapkritį, pažymintį J. S. Mill’io trumpos trijų metų parlamentinės karjeros pabaigą, kai jis, pralaimėjęs per eilinius rinkimus, išvyko į Prancūziją, buvo laikotarpis, kuriam buvo būdingas ekonomistų labai gausus atstovavimas įstatymų leidimo institucijoje, neturintis analogų Didžiojoje Britanijoje ar kurioje nors kitoje šalyje. Laikotarpiu tarp Politinės ekonomijos klubo įsteigimo Londone 1821 m. ir 1868 m. 52 iš 108 jo narių taip pat buvo parlamento nariai, daugiausia save sieję su vigais (Wigs), kurių politiniai įsitikinimai buvo liberalūs, o kartais net radikalūs palyginus su konservatyviais toriais (Tories). Net jei pusę šių narių galima būtų laikyti pasyviais ekonomistais, bendras jų skaičius leidžia numanyti apie didžiulę jų įtaką parlamente. Ekonomikos teorija. Apžvelgus J. S. Mill’io ekonomines nuostatas, gali kilti klausimas ar jo Principuose... išdėstyta teorija yra rikardinė? Pats J. S. Mill’is manė, kad jis tik „šlifavo“ D. Ricardo mintis. Viename iš savo laiškų jis rašė: „Aš abejoju, ar knygoje yra nors viena nuomonė, kurios nebūtų galima pateikti kaip logišką jo [D. Ricardo] mokymo išvadą?” Tačiau šis „šlifavimas“ kartais siekė D. Ricardo teorijos esminius pagrindus. Politikos sferoje jis šiai sistemai suteikė tokius mastus, kokių D. Ricardo net nesapnavo. Aišku, svarbiausiais teoriniais klausimais J. S. Mill’is tvirtai laikėsi D. Ricardo postulatų: viskas suvedama į pradinį (išeities) tašką – darbinio vartojimo prekių gamybos išlaidas, kaip esminį elementą nustatant pelno normą; maiše su užrašu „Grūdai“ darbinio vartojimo prekės tapatinamos su žemės ūkio produktais; mažėjančių pajamų dėsnis, susijęs kaip ir gamybos mastu, ir su technine pažanga, laikomas naudotinu tik žemės ūkio gamyboje. Visa tai sudaro rikardinės sistemos pagrindą. Todėl jokios prielaidos apie kapitalo „realius kaštus“ arba paklausos vaidmenį – tokios svarbios kitomis ekonomistų kartoms, pasinėrusioms į santykinių kainų nustatymą statikos sąlygomis – negalėjo užkirsti kelio atsirasti tipiškoms rikardinėms išvadoms. Nassay Senior’as, vienas iš didžiausių D. Ricardo kritikų, be abejo, buvo teisus, savo recenzijoje pastebėjęs: „Pono J. S. Mill’io pateikta pelno ir rentos teorija [...] iš esmės nesiskiria nuo D. Ricardo teorijos“. Vis dėl to J. S. Mill’io Principai... – tai daugiau, nei kompiliacija ar paprastas atpasakojimas savais žodžiais to, kas jau pasakyta kitų. Net grynai teoriniu požiūriu
knygoje nemažai tikrų atradimų – pavyzdžiui, alternatyvių kaštų samprata, paklausos priklausomybės nuo kainos triguba klasifikacija kainų poveikio visuomeninėms pajamoms aspektu, gamybos mastų ekonomijos sampratos sukūrimas ir t. t. Nekalbant jau apie tai, kad J. S. Mill’io procento teorija maždaug 40 metų pralenkė savo laikmetį. Net ir naudodamas pavienes savo pirmtakų idėjas, jis beveik visada tobulino jų formuluotes (pavyzdžiui, pateikiant pelno teoriją, grindžiamą susilaikymu, apibendrinant D. Ricardo rentos koncepciją, taip pat atsižvelgus į N. Senior’o bei S. Bailey darbus ir t. t.). Taigi šiuolaikinį skaitytoją erzinantis teorinis eklekticizmas galiausiai J. S. Mill’iui buvo naudingas. Dvi Anglijos gyventojų kartas jis mokė savo mokslo, o daugelis analitinių idėjų, neretai skylančių į priešingas kryptis, atvėrė kelią tolimesniam jų tobulinimui ir plėtrai. Tačiau pagrindinis J. S. Mill’io indėlis išryškėjo iš jo ekonominės reformos siūlymų. J. S. Mill’is – nepaisant jo polinkio į teorinę analizę – rašė vienam iš savo draugų: „Mano nuomone, grynai abstraktūs tyrimai politinėje ekonomijoje [...] labai mažai reiškia lyginant su svarbiausiomis praktinėmis problemomis, kurias spręsti reikalauja demokratijos ir socialistinės pasaulėžiūros plėtra“. Tačiau nepaisant palankaus požiūrio į socialistines idėjas, jis pats nebuvo socialistas ir, pasisakydamas už valstybinį intervencionizmą, niekada nesankcionavo visiško socializmo. Iš tiesų J. S. Mill’is aistringai gynė individo laisvę ir laisvą mąstymą – svarbiausią individo laisvės sąlygą, bei buvo tobulas klasikinio liberalo, kaip mes dabar jį įsivaizduojame, pavyzdys. (L. T. Hobhouse’as išreiškė šią mintį, apie J. S. Mill’į sakydamas, kad „savo asmeniu jis užpildė tarpą tarp senojo ir naujojo liberalizmo“). Socialines blogybes, kurias matė aplinkui, jis kildino ne iš privačios nuosavybės gamybos priemonių, kaip tai darytų socialistas, o iš piktnaudžiavimo privačios nuosavybės teise. Tačiau J. S. Mill’io palankumas laissez-faire atžvilgiu jau nebuvo, kaip F. Bastiat’ui, grindžiamas fundamentaliais prigimtinių teisių argumentais. Tą principą jis palaikė utilitariniais „bendros gerovės“ sumetimais. Jis teigė: „Svarbiausias principas turi būti laissez-faire; kiekvienas jo nepaisymas, jeigu tai nėra nulemta kokių nors aukščiausios gerovės motyvų, yra akivaizdus blogis“. Tačiau taip pat J. S. Mill’is buvo pasirengęs ginti pavienius kolektyvinius veiksmus dėl minėtų „aukščiausių gėrybių“, nes, skirtingai nuo A. Smith’o, jis žvelgė į laissezfaire ne kaip į natūralią laisvės sistemą, bet kaip į žmonių sukurtą instituciją ir kaip tokią, būtiną pritaikyti socialiniam naudingumui. (Bet, anot E. F. Paul, iškeldamas utilitarinį „bendrosios naudos“ principą, J. S. Mill’is faktiškai pakirto laissez-faire principą, nors, atrodytų, savo Politinės ekonomijos principuose jis buvo pasirengęs traktuoti laissez-faire kaip savaime suprantamą bendrą viešosios politikos taisyklę, o kiekvienas nukrypimas nuo jos turėjo būti pagrindžiamas ir pateisinamas prieš tvirtą nesikišimo prezumpciją). J. S. Mill’is manė, jog prieš leidžiant individams patiems pasirūpinti savo interesais, jie turi būti išmokyti pažinti savo „tikruosius“ interesus. Jo socialinės politikos programą galima būtų nusakyti šiais žodžiais: „Sujungti individualios veikimo laisvės maksimumą su visų gamtinių žemės rutulio turtų bendra nuosavybe ir lygiu visų dalyvavimu darbo, kuris šiuos turtus naudoja, vaisiuose“. J. S. Mill’io požiūrio į kapitalizmą kaip ekonominę sistemą nevaržė joks dogmatizmas – jis paprasčiausiai manė, kad dar per anksti atsisakyti pelno gavimo motyvacijos, kol yra daug galimybių tobulinti esamą ekonominę tvarką. Tai buvo 1848 m. švietėjo pozicija, kuri ir šiandien būdinga daugumai Vakarų šalių ekonomistų. O J. S. Mill’io benthamiškas liberalus reformizmas Anglijoje tapo esmine ir neatskiriama politinio mąstymo dalimi. Antra vertus, prieštaravimas tarp liberalaus individualizmo ir demokratinio kolektyvizmo buvo įvardytas jau Herbert’o Spencer’io (1820–1903 m.), visą savo ilgą gyvenimą gynusio griežtą laissez-faire formą. Be to, kaip pažymėjo R. Heilbroner’is ir L. Thurow, „[...] nuo pat pradžių kapitalizmui buvo būdinga įtampa
tarp laissez-faire ir intervencionizmo – laissez-faire buvo jo ekonominio siekio išraiška, intervencionizmas – jo demokratinės politinės orientacijos išraiška“. Dar minėtinas vienas keistokas sutapimas. (Istorija mėgsta pasišaipyti...) Jo ekonomikos šedevras su išdėstyta jame pažangos ir taikių permainų bei pagerinimų galimybės idėja išspausdinta 1848 metais. Gal tai ir nebuvo naują epochą lemianti knyga, bet ji tikrai žymėjo naują epochą. Keistas likimo pokštas – tais pat metais pasirodė ir kita, mažesnė knyga, veikiau brošiūra Komunistų manifestas. Ji savo kvietimu „Visų šalių proletarai vienykitės!“ ir rūsčiais žodžiais tuose keliuose puslapiuose (kokia grėsminga jau pati pradžia; įsiklausykime: „Šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla“) sugriovusi visų ramybę ir drąsinantį nuosaikumą, kuriais J. S. Mill’is buvo apdovanojęs pasaulį. Ekonominės minties istorijoje išmušė „nepermaldaujamos Karl’o Marx’o sistemos“ valanda... Kalbėdami apie keistokus sutapimus, dar paminėsime, kad 1844 m. J. S. Mill’iui išleidus Esė apie kai kuriuos neišspręstus politinės ekonomijos klausimus, tais pačiais (!) metais pasirodė ir J. Dupuit’o darbas Apie viešųjų darbų naudingumo išmatavimą, tapęs vienu iš pirmųjų veikalų, pradėjusių maržinalistinę revoliuciją. Ir J. S. Mill’iui istorijos valia buvo tekęs nelengvas uždavinys – pridengti klasikinės ekonomikos teorijos atsitraukimą... Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite J. S. Mill’io gyvenamojo laikotarpio Anglijos ekonominęsocialinę padėtį ir jos poveikį mokslininko kūrybai. 2. Aptarkite J. S. Mill’io biografiją ir jos poveikį svarbiausiam jo veikalui Politinės ekonomijos principai ir jų taikymo socialinėje filosofijoje kai kurie aspektai. 3. Aptarkite J. S. Mill’io Politinės ekonomijos principų ir jų taikymo socialinėje filosofijoje kai kurių aspektų struktūrą ir pagrindines idėjas. 4. Kas buvo būdinga J. S. Mill’io tyrimų objektui ir metodui? 5. Pagrįskite, kodėl J. S. Mill’is paskirstymo dėsnius griežtai priešino gamybos dėsniams? 6. Apibūdinkite J. S. Mill’io vertės teoriją. 7. Ką naujo J. S. Mill’is pasakė nagrinėdamas kainų poveikį paklausai? 8. Apibūdinkite J. S. Mill’io nuostatas apie produktyvų ir neproduktyvų darbą bei vartojimą. 9. Aptarkite J. S. Mill’io požiūrį į pinigus, kreditą ir prekybines krizes. 10. Kokias išvadas galima padaryti iš J. S. Mill’io pateiktos kiekybinės pinigų teorijos interpretacijos? 11. Kritiškai aptarkite J. S. Mill’io pateiktas keturias fundamentalias teoremas apie kapitalą. 12. Ką naujo J. S. Mill’is suteikė ekonomikos teorijai kalbėdamas apie statiką ir dinamiką? 13. Kurios iš J. S. Mill’io idėjų apie socialinę reformą Jums yra įdomiausios? Kodėl? 14. Ar galima teigti, kad J. S. Mill’is buvo D. Ricardo ekonomikos teorijos pasekėjas? LITERATŪRA Mill J. S. Principles of Political Economy. W. J. Ashley (ed.). – New York: A. M. Kelley, 1965 [1848].
Mill J. S. Essays on Some Unsettled Questions of Political Economy. – London: Longmans, Green, Reader and Dyer, 1874. Милль Дж. Ст. Основы политической зкономии и некоторые аспекты их приложения к социальной философии. В 3-х т. – Москва: Прогресс, 1980-1981. Mill J. S. Apie Laisvę. – Vilnius: Pradai, 1995. Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 380-406. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 146-152. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 308-311. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 140-150. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 266-274. Degutis A. Individualizmas ir visuomeninė tvarka. – Vilnius: Eugrimas, 1998. – P. 27-31. Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo Antikos iki postmodernizmo. [Antologija]. /Sudarė, įvadą ir įžangas apie autorius parašė Karla Gruodis. – Vilnius: Pradai, 1995. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 171-202; 208-214. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 107-119. Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 155-189. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 363-367. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 367-394. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 96-103; 114-116. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 153-165. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 275-303. Hayek F. A. John Stuart Mill and Hariet Taylor. – Chicago: University of Chicago Press, 1951. Kamm J. John Stuart Mill in Love. – London: Gordon and Cremonesi, 1977. Hollander S. The Economics of John Stuart Mill. – Cambridge: Blackwell, 1985. Ryan A. J. S. Mill. – London: Routledge, 1974. Nagel E. John Stuart Mill’s Philosophy of Scientific Method. – New York: Hafner, 1950. Paul E. F. Moral Revolution and Economic Science: The Denise of Laissez-faire in Nineteenth-Century British Political Economy. – London: Greenwood Press, 1979. Heilbroner R., Thurow L. Economics Explained. – Englewood Cliffs: Prentice Hall, 1982. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 164-206. Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. – Москва: Экономика, 1995. – C. 275-292.
Негиши Т. История экономической теории / Пер. с англ. под ред. Л. Л. Любимова и В. С. Автономова. – Москва: АО Аспект Пресс, 1995. – С. 184-224. Всемирная история экономической мысли. Т. 2. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1988. – С.105-117. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 101-106. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 166-172. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 106-113. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 139-144. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 99-105. Рейх Г. Л. История экономической теории. Методическое пособие. – Рига: ВШЭК, 2002. – С. 21-28. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 216-218. Козлова К. Б. Институционализм в американской политэкономии: идейнотеоретические основы либерального реформизма. – Москва: Наука, 1987. – C.44-47.
5.5. K. MARX’O EKONOMIKOS TEORIJA Geriau už jį mažai kas žinojo savo laiko ekonominę mintį. Jis buvo ekonomistas griežtai moksline šio žodžio prasme bei norėjo, kad jį tokiu ir laikytų. R. Aron’as Pagrindinės sampratos: Prekė. Būtinasis darbas. Pridedamasis darbas. Darbo jėga. Prekė – darbo jėga. Pridedamoji vertė. Pridedamosios vertės metinė norma. Pastovus ir kintamas kapitalas. Darbo jėgos vertė. Darbo užmokestis. Kapitalas. Kapitalo organinė sudėtis. Kapitalistinis gyventojų skaičiaus dėsnis. Kapitalistinio kaupimo visuotinis dėsnis. Pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas. Pramoninis kapitalas. Prekybinis kapitalas. Bankinis kapitalas. Dvejopas darbo pobūdis. Paprastos ir išplėstinės reprodukcijos teorija. Du visuomeninės gamybos padaliniai. Pelno norma. Vidutinis pelnas. Pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnis. Absoliuti renta. Pagalbinės sampratos: Kapitalizmas. Ekonomikos teorijos kritika. Istorizmo principas. Gamybos procesas. Mainomoji vertė ir vertė. Vartojamoji vertė. Eksploatacija. Paprasta prekinė gamyba. Kapitalo apytaka ir apyvarta. Individualus ir visuomeninis kapitalas. Visuomeninės klasės. Proletariatas. Grynasis visuomeninis produktas. Jau susiformavo tradicija bet kuriame ekonominės minties vadovėlyje tam tikrą vietą skirti K. Marx’ui, tiesa, priskiriant jį skirtingiems skyriams. Juk, kaip rašė J. K. Galbreith’as, „Nuo biblinių laikų nėra kitos didžios asmenybės, kurios kūryba būtų taip skirtingai interpretuota, kaip K. Marx’o Kapitalas“. Tačiau dabar K. Marx’as dažniausiai laikomas ekonomistu, veikusiu pagal klasikinės mokyklos tradiciją ir mėginusiu sukurti alternatyvią sistemą, pagrįstą klasikine ekonomika. 5.5.1. K. Marx’as ir jo laikmetis Karl’as Marx’as (1818–1883 m.) gimė Vokietijoje, Triero mieste, advokato, išeivio iš rabinų dinastijos, 1816 m. perėjusio iš judėjų į protestantizmą, šeimoje. 1830–1835 m. jis mokėsi Triero gimnazijoje. Nuo 1835 m. studijavo Bonos universiteto teisės skyriuje (tiesa, gana nesėkmingai ir labai trumpai, kadangi aštraus proto jaunuolis pasidavė jaunystės pagundoms ir buvo gana retas svečias universiteto auditorijose, teikdamas pirmenybę pasivaikščiojimams parkuose ir stiklelio lenkimui smuklėse bei amatininkų dukterų gundymui), o nuo 1836 m. iki 1841 m. studijavo teisę, filosofiją, istoriją ir menų istoriją Berlyno universitete (čia jį supo jau gerokai griežtesnė akademinė atmosfera), kurį baigęs gavo daktaro laipsnį Jenos universiteto filosofijos fakultete, kur apgynė disertaciją apie Demokrito ir Epikūro natūrfilosofijos skirtumus. Tačiau didesnioji K. Marx’o savarankiško gyvenimo dalis prabėgo emigracijoje. Iš pradžių Prancūzijoje – čia jis pradėjo gilias politinės ekonomijos, filosofijos ir sociologijos studijas (prisimindamas K. Marx’o jaunystę, F. Engels’as 1892 m. būsimam didžiojo revoliucionieriaus ir mokslininko biografui F. Mehring’ui yra sakęs, kad, studijuodamas Bonoje ir Berlyne, „apie politinę ekonomiją jis
absoliučiai nieko nenusimanė [...] ir savo ekonomines studijas [...] pradėjo 1843 m. Paryžiuje, kai ėmėsi studijuoti didžiųjų anglų ir prancūzų veikalus [...]“), susipažino su H. Heine, P. Proudhon’u, M. Bakunin’u, artimai susidraugavo su F. Engels’u, su kuriuo išleido Šventąją šeimą... (1845 m.), tapusią pirmu bendru darbu. Toliau – Belgijoje, nes 1845 m. Prancūzija, reikalaujant Prūsijai, jį ištrėmė; tai laikotarpis, kai jis, tęsdamas bendradarbiavimą su F. Engels’u, išleido tokius darbus, kaip Vokiečių ideologija (1845 m.) ir Komunistų partijos manifestas (1848 m.), o paskui – Anglijoje, kur jis gyveno ir dirbo nuo 1849 m. iki pat savo mirties. Būtent jo gyvenimo Londono periodu ir buvo parašyti svarbiausi ekonomikos teorijos veikalai. (Kaip kruopščiai ir intensyviai jis dirbdavo mokslinį darbą, rodo ir toks faktas: nuo 1850 m. rugpjūčio iki 1853 m. birželio, dirbdamas Britų muziejaus bibliotekoje, K. Marx’as išrašų prirašė į 23 sąsiuvinius). Tačiau šio jo gyvenimo periodo finansinis aspektas klostėsi gana sudėtingai. Nuo 1851 m. dešimt metų K. Marx’as buvo vieno iš New York’o pažangių laikraščių Herald-Tribune bendradarbiu, bet dėl finansinių sunkumų per 1852–1857 m. laikotarpį buvo priverstas daugiausia užsiimti žurnalistika kaip pragyvenimo šaltiniu, o tai beveik nepalikdavo laiko tęsti ekonominius tyrimus. Tiesa, nepaisant to, jam pavyko parengti darbą Apie politinės ekonomijos kritiką, ir padedant 1848 m. revoliucinio sąjūdžio bendražygiui, socialistui – teoretikui F. Lassalle’iui, įkalbėjusiam vieną iš Berlyno leidėjų jį priimti, 1859 m. veikalą išleisti. Tačiau 1862 m. įvykęs išsiskyrimas su F. Lassalle’iu, paskelbusiu karą Prūsų vyriausybei ir buržuazinei opozicijai bei raginusiu darbininkus sukurti naują partiją, kuri, atmesdama į šalį grynai politinius klausimus, parengtų jų ekonominį išlaisvinimą, prasidėjus pilietiniam karui JAV nutrūkęs bendradarbiavimas su New York’o laikraščiu sukėlė didelius K. Marx’o finansinius sunkumus, užtrukusius iki 1869 m., kai jo neatskiriamas draugas ir bendražygis F. Engels’as išsprendė šią problemą, aprūpindamas K. Marx’ą kasmetine renta, siekusia 7 tūkstančius markių. K. Marx’o idėjos turėjo didelį poveikį daugeliui visuomenės pažinimo sričių – istorijai, sociologijai, politologijai, politinei ekonomijai. Be abejo, K. Marx’o veikalus turime į lentyną statyti greta kitų didžiųjų ekonominių veikalų, kurie padeda suprasti pasaulį. Tačiau jie, kaip ir kiti didieji lentynoje išrikiuoti darbai, nėra be trūkumų. Pasauliui K. Marx’as įstrigo atmintin kaip revoliucionierius. Tačiau jei nebūtų jo, atsirastų kitų socialistų bei kitų naujos visuomenės pranašų. Tikrasis, neišnykstantis K. Marx’o palikimas yra ne jo revoliucinė veikla, o socialiniai ekonominiai veikalai, labai susiję su anglų klasikine mokykla. Kaip ekonomistas K. Marx’as ir toliau lieka aktualus. Tiesa, jo teoriją ne kartą buvo mėginta svarstyti iš naujo, ji buvo atmetama, tūkstančius kartų laidota. Tačiau ji kiekvieną kartą priešinasi mėginimams išmesti ją į intelektualinės praeities sąvartyną. Blogai tai ar gerai, bet jo idėjos tapo pasaulio, kuriame gyvename ir mąstome, požiūrių dalimi. Šiandien niekas nesijaudina dėl A. Smith’o ar D. Ricardo minčių. Tačiau ir toliau daugeliui pakyla kraujo spaudimas, paminėjus K. Marx’o teoriją. Ką jau kalbėti apie išsamesnę jos analizę... Tiesa, nagrinėjant jo ekonominę teoriją, nelengva atskirti K. Marx’ą – klasikinį ekonomistą nuo lenininio jo įvaizdžio, taip dažnai iškylančio populiariose diskusijose. Egzistuoja dar vienas sunkumas: K. Marx’as sukūrė sistemą, kuri apėmė visus socialinius mokslus. Nagrinėdami jo ekonominę teoriją, nusižengiame jo filosofinėms, sociologinėms ir istorinėms idėjoms. Todėl neatsitiktinai K. Marx’o ekonomines idėjas pradėsime analizuoti nuo jo išplėtoto istorizmo principo. K. Marx’ui ekonominė teorija niekada nebuvo savitikslė. Šis ekonomistas žvelgė į ją kaip socialinis filosofas, ieškojęs visuomenės plėtros ekonominės spyruoklės. Tai
įvyko XIX a. penktajame dešimtmetyje, kai klasikinė politinė ekonomija buvo ekonomikos mokslo sinonimas, nors aukščiausias jos išsivystymo etapas jau buvo praeityje ir klasikų „perpasakotojai“ jau buvo parašę toną knygų. K. Marx’o nepatenkino ekonominė literatūra. Tai jį – filosofą – ir pastūmėjo link asmeninių politinių-ekonominių tyrimų. Savo teoriją jis laikė alternatyva klasikinei mokyklai, bet istorinės perspektyvos požiūriu būtent marksizmas tapo nuosekliausiu jos intelektualinės tradicijos saugotoju XX-ajame amžiuje. K. Marx’o ekonominė mintis susiformavo kaip D. Ricardo politinės ekonomijos ir G. W. F. Hegel’io (1770–1831 m.) filosofijos sintezė. Savąjį ekonomikos, kaip pažinimo objekto, supratimą jis sėmė iš D. Ricardo (kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, D. Ricardo – vienintelis ekonomistas, kurį K. Max’as laikė savo mokytoju ir kurio sampratas panaudojo), o požiūrį į šio objekto apmąstymą jis sukūrė vadovaudamasis G. W. F. Hegelio metodu. Trečias jo, kaip mokslininko, metodologinis šaltinis buvo prancūzų utopiniai socialistai, iš kurių jis perėmė klasinės kovos sampratą ir visuomenės socialinės sąrangos elementus. Taip K. Marx’as tiesiogine šio žodžio prasme išrado naują socialinių tyrimų funkciją – pačios ekonomikos teorijos kritiką. (Didelė Kapitalo dalis skirta parodyti, kad ankstesnieji ekonomistai nesugebėjo suprasti tikslios jų tyrimų paskirties.) Pirmąjį K. Marx’o ekonominių tyrimų etapą atspindi brošiūra Filosofijos skurdas (1847 m.), kuri buvo poleminė reakcija į P. Proudhon’o knygą Skurdo filosofija (1846 m.). Antras ir svarbiausias K. Marx’o politinės ekonomijos darbų etapas apima XIX a. šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius. Šių darbų rezultatus atspindintys rankraščiai buvo publikuoti devyniuose tomuose, kurių kiekvieną sudarė 500 ir daugiau puslapių. Tiesa, tik nedaugelis iš jų buvo parengti spaudai paties K. Marx’o. Tai jau minėta brošiūra Apie politinės ekonomijos kritiką, išleista Berlyne 1859 m., ir pagrindinės autoriaus knygos Kapitalo I tomas, įdėjus neišmatuojamų pastangų ir būnant ne visiškai sveikam, per tris mėnesius galutinai suredaguotas (rinkimo spaudai metu korektūros lapai iš Vokietijos buvo siunčiami į Londoną, kur K. Marx’as juos atidžiai perskaitydavo ir taisydavo; daugelis korektūros lapų buvo siunčiami ir į Mančesterį, kur juos perskaitydavo F. Engels’as) ir išleistas Leipcige 1867 m. rudenį. Jis išleistas labai nedideliu, vos 1 tūkst. egzempliorių tiražu, bei atnešęs autoriui labai jau menką honorarą, kurio, kaip ironizavo pats K. Marx’as, net neužtektų užpmokėti už knygos rašymo metu surūkytą tabaką. (Šios rūšies Kapitalas nenešė procentų, tačiau jis autoriui atnešė nemirtingą garbę). Kapitalo (iš anksto sumanyto kaip trijų tomų veikalas) II ir III tomų rankraščius paruošė spaudai ir išleido jo artimiausias draugas, bendražygis ir bendraautorius F. Engels’as (1820–1895 m.), atitinkamai 1885 m. (su jo parašyta didelės apimties Pratarme, kurioje apibūdinti K. Marx’o rankraščiai ir paaiškinta, kaip jie panaudoti rengiant publikuojamą tekstą) ir 1894 m. (Dabar iš tiesų gana sunku nustatyti, kokia K. Marx’o veikalų dalis tenka F. Engels’o daliai, bet akivaizdu, kad ji yra nemaža, nes šių dviejų mokslininkų intelektinis bendradarbiavimas buvo toks artimas, jog jų nuveiktą darbą galima laikyti bendru rezultatu. Antra vertus, kalbant apie Kapitalą, neabejotina ir kita: II ir III tomai – pomirtiniai. Jų turinį F. Engels’as išskyrė iš K. Marx’o milžiniškos apimties rankraščių, likusių toli gražu nebaigtais. Tai III tomo Pratarmėje pripažino ir pats F. Engels’as. Jis rašė: „Dažniausiai kiekvieno skyriaus pradžia buvo gana rūpestingai parengta, paprastai net stilistiškai nušlifuota. Tačiau kuo toliau, tuo vis eskiziškesnis ir nepilnas tapo rankraščio parengimas, tuo dažnesni buvo ekskursai į tyrimo metu iškilusius šalutinius klausimus. Be to, galutinio medžiagos sudėliojimo į savo vietas darbas buvo atidedamas vėlesniam laikui... “). IV tomą, likusi tik kaip užuomazga, pavadinimu Pridedamosios vertės teorija išleido F. Engels’o mokinys K. Kautsky’is
(1854–1938 m.). Likę K. Marx’o ekonominiai rankraščiai pasaulį išvydo tik XX a. pradžioje. Tarp paties F. Engels’o, ekonomikos teorijos plėtros procese grojusio antruoju smuiku, darbų, susijusių su ekonomikos teorijos problemomis, reikia pirmiausia išskirti Perversmą moksle, atliktą pono Eugenijaus Duhring’o, dažniau sutrumpintai vadinamą Anti-Duhring’u. F. Engels’o indėlis į marksistinį mokymą apie kapitalizmą pirmiausia susijęs su naujų reiškinių, kurie išplito jau po K. Marx’o mirties: akcinių bendrovių, fondų biržos ir pan., analize. Daug didesnis F. Engels’o indėlis buvo į būsimos komunistinės visuomenės, kuri, pagal K. Marx’ą ir F. Engels’ą, neišvengiamai pakeis kapitalizmą, ekonomikos teoriją. Pastebėtina, kad K. Marx’as ir F. Engels’as savo ekonominį mokymą vadino vieninteliu moksliniu. Jei jie ir pripažino kai kuriuos savo pirmtakų (tik iki D. Ricardo) mokslinius nuopelnus, tai amžininkus tiesiog šaržavo, skelbdami, kad jie – kapitalizmo apologetai, sąmoningai atsisakę objektyvios ekonomikos analizės. Ta pačia dvasia rašė ir marksizmo pasekėjai. V. Lenin’as (1870–1924 m.) net skelbė, kad po K. Marx’o kalbėti apie kokį nors nemarksistinį mokslą galima tik kvailinant miesčionis. Tačiau gyvenimas parodė, kad ekonomikos mokslo plėtra toli gražu nesustojo, kai daugelio pačios marksistinės teorijos teiginių prognostinė vertė tapo, švelniai tariant, abejotina. Kad ir kaip ten būtų, grandioziniame apimtimi K. Marx’o veikale Kapitalas (jame yra apie 2500 puslapių!), nepateikta visuotinė politinės ekonomijos teorija klasikų prasme, o tik išdėstyta kapitalistinės gamybos istorinė teorija, davusi pradžią marksistinei politinei ekonomijai – ekonominės minties srovei, XX a. sujungusiai kelias tyrinėtojų kartas visame tuometiniame socialistiniame pasaulyje. Pažymėtina, kad pats Kapitalo, kurio įtaka iš visos XIX a. mokslinės literatūros knygų, ko gero, buvo giliausia ir universaliausia, rašymas buvo gana nenuoseklus. 1857–1858 m. K. Marx’as parašė pirmąjį viso Kapitalo variantą, o 1861–1863 m. buvo parašyta Pridedamosios vertės teorija – Kapitalo IV tomas. 1864–1865 m. jis parašė dar vieną rankraštį. Pagrindiniai jo teiginiai sudarė Kapitalo III tomą. Tokiu būdu, septintojo dešimtmečio viduryje, K. Marx’as rankraštyje turėjo tris Kapitalo tomus ir IV tomą – Pridedamosios vertės teoriją, skirtus K. Marx’o pirmtakų ir amžininkų ekonominės minties analizei. Kaip minėta, 1867 m. rudenį išspausdintas Kapitalo I tomas. O Kapitalo II ir III tomų K. Marx’as (dėl didelio reiklumo sau) nebespėjo užbaigti. Gali kilti klausimas, kodėl Kapitalas susilaukė tokio milžiniško pasisekimo, nepaisant jo mokslinių trūkumų? Arba, jei žvelgsime plačiau, kodėl kartais puikūs darbai visuomenės lieka nepastebėti, o kartais kyla didžiulis rezonansas? Kaip tik tuo metu, kai apsišvietusi Europa mėgavosi pirmuoju Kapitalo tomu, Vokietijos ir Prancūzijos knygynuose pasirodė puikios ekonominės knygos, kurios savo pasirodymo metu mokslinei visuomenei nesukėlė visiškai jokio susidomėjimo, buvo užmirštos ir tik vėliau buvo „atrastos“ mokslininkų ir įvertintos kaip XX a. ekonomikos mokslo pirmtakės (apie tai dar kalbėsime 7 skyriuje). A. Smith’as (dėl fiziokratų teorijos sėkmės tuometinėje visuomenėje) kalbėjo, kad „žmonės mėgsta paradoksus ir atrodyti suprantantys tai, kas peržengia paprastų mirtingųjų gebėjimą suprasti“. Tikėtina, kad dalis mokslininkų Europoje ir Rusijoje elgėsi panašiai ir K. Marx’o Kapitalo atveju. 5.5.2. Istorizmo principas Nors K. Marx’as ir buvo klasikinės mokyklos sekėjas, jis kritiškai žvelgė į jos iš esmės neistorinį požiūrį į ekonominius dėsnius. Galima teigti, kad pagrindinis dalykas, kurį K. Marx’as perėmė iš G. W. F. Hegel’io – istorizmas. J. A.
Schumpeter’io žodžiais tariant, K. Marx’as „buvo pirmasis žymus ekonomistas, pastebėjęs ir nuosekliai mokinęs kitus to, kaip ekonomikos teoriją galima paversti istorine analize, o istorinį pasakojimą – histoire raisonnee (istorijos pagrindimu)“. Pagal K. Marx’ą žmogiškoji istorija – tai visuomenės tipų kaita, jiems dėsningai keičiant vienas kitą. Kitaip tariant, istorija – tai natūralus istorinis procesas. Šiame apibūdinime galime įžvelgti savotišką paradoksą, kuris vis dėlto tiksliai apibūdino K. Marx’o mintį. Istorija tuo pat metu pirmiausia buvo laikoma proto produktu, ir t. y. nenatūraliu procesu. K. Marx’as sutiko, kad istoriją kuria žmonės, pasižymintys protu, bet pabrėžė, jog jų veikla yra įsprausta į griežtus rėmus. Viena vertus, riboja objektyvios šios veiklos sąlygos, apimant tas, kurias sukūrė ankstesnės žmonių kartos. Kita vertus – ji atsiremia į žmonių interesų prieštaringumą. Tai diktuoja įvykių logiką, nepavaldžią individams. Būtent todėl K. Marx’as kalbėjo apie savarankišką, objektyvią – ir šia prasme natūralią – istorijos logiką bei pamėgino susieti gamybos procesą ir visuomenės vystymosi stadijas per žmonijos istoriją. Kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, „[...] K. Marx’ą nuo jo amžininkų ir pirmtakų ekonomistų skyrė būtent ekonominės evoliucijos kaip ypatingo, nulemto pačios ekonominės sistemos, proceso supratimas [...] Ko gero, tuo ir galima paaiškinti, kad viena po kitos kartos nuolat grįžta prie jo darbų [...]“. Vadovaudamasis G. W. F. Hegelio mintimis, K. Marx’as visuomeninėje sistemoje matė organinę visumą ir socialinę istoriją nagrinėjo kaip dėsningą visuomeninių „organizmų“, kuriuos jis vadino „visuomeninėmis-ekonominėmis formacijoms“, kaitą. Kaip ir kiekvienas organizmas, visuomeninė formacija pereina gyvavimo ciklą nuo gimimo iki žuvimo, bei turi struktūrą, kurios pagrindiniai elementai yra visuomeninės klasės, t. y. žmonių grupės su panašia socialine padėtimi ir bendrais interesais. Santykiai tarp kiekvienos formacijos pagrindinių klasių lemia visuomenės pažangos galimybes ir ribas tam tikros formacijos rėmuose. Vadinasi galiausiai ir jos likimą. Taip feodalizmo gelmėse gimė „trečiasis sluoksnis“ – pirkliai, amatininkai ir jų pameistriai, kurie vėliau tapo kitos, kapitalistinės formacijos, pakeitusios feodalinius santykius, branduoliu. K. Marx’as šią logiką nuosekliai pritaikė ir kapitalizmui – pagrindiniam savo analizės objektui. Jis laikė, kad formacija, grindžiama savo pradžia XVI a. siekiančia kapitalistine rinkos ekonomika – toli gražu ne paskutinis žmogaus proto įsigalėjimo etapas, kaip manė daugelis „klasikų“, o sekantis, toks pat praeinantis, kaip ir visi kiti, istorijos etapas. Permąstydamas klasikinę politinę ekonomiją, jis, kartu su istorine mokykla, atmetė jos pretenzijas atskleisti tiesas, nepriklausomas nuo laiko ir erdvės, bet – skirtingai nuo istorinės mokyklos – K. Marx’as pripažino ją tik kaip vienos iš formacijų – kapitalizmo teorija. Konflikto tarp istorizmo ir moksliškumo sprendimas, K. Marx’o nuomone, toks: ekonominiai dėsniai veikia ir gali tarnauti pažinimo objektu, bet jie yra istoriški, t.y. jų visuomenės reikšmingumas yra apribotas atskirų visuomenės išsivystymo pakopų. Daug kuo sekdamas ekonomistus-klasikus, K. Marx’as, vis dėlto, daugiausia dėmesio skyrė kitkam. Jį ypač domino tie kapitalizmo funkcionavimo ir plėtros dėsningumai, kurie pažeidžia jo stabilumą ir paverčia visuomenės pažangos kliūtimi. Jei A. Smith’as savo mintimis grindė rinkos ekonomikos ir jos „nematoma ranka“, nukreipiančia privačius interesus visuomenės gerovei, harmonija, tai K. Marx’as, priešingai, kapitalizme ieškojo prieštaravimų ir konfliktų, manydamas, kaip ir G. W. F. Hegelis, kad būtent prieštaravimų pažinimas padeda suprasti nagrinėjamo objekto vystymosi tendencijas. Būtent K. Marx’as buvo vienas pirmųjų ekonomistų, pateikusių pagrindinio ekonominio nereguliarumo ir tuo pat metu neapibrėžtumo – ekonominio ciklo priežastis. Didelę jo ciklų ir krizių teorijos įtaką XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pažymėjo W. Leontief’as (1906–1999 m.). Jis pabrėžė: „Vargu
ar bus perdėta pasakant, kad Kapitalo trys tomai labiau, negu bet kuris kitas darbas, prisidėjo prie šios problemos iškylimo į ekonominių debatų priekines eiles“. 5.5.3. Kapitalo struktūra ir pagrindinės idėjos Prieš pradedant Kapitalo pagrindinių idėjų aptarimą būtina įvertinti tą faktą, kad šis veikalas turėjo tapti Komunistų partijos manifesto revoliucinių idėjų ir lozungų moksliniu pagrindimu. Šios aplinkybės nepakankamas įvertinimas (ar net visiškas nesupratimas) pasitarnavo daugeliui nesusipratimų, gimusių aplink šią teoriją, o ir pačią K. Marx’o figūrą. Kapitalo I tomo Kapitalo gamybos procesas. Politinės ekonomijos kritika tyrimų objektu yra kapitalistinėje santvarkoje vykstantis kapitalo gamybos procesas. Antriniai poveikiai, tokie kaip kapitalo apyvarta ir kt., palikti nuošalyje. Kapitalo I tomas, pradžioje susidėjęs iš 6 didelių skyrių, vėliau K. Marx’o buvo perdirbtas, ir klasikinis jo variantas susideda iš 7 skyrių (ankstesnį didelį 5 skyrių padalinus į du skyrius) ir 25 poskyrių. Tyrimas knygoje prasideda nuo prekės ir jos savybių analizės, iš karto pareiškiant, kad „visuomenių, kuriose vyrauja kapitalistinis gamybos būdas, turtas pasireiškia kaip milžiniška prekių sankaupa, o pavienė prekė – kaip elementari šio turto forma“. Tai reiškia, kad ne neistorinei turto sampratai, o istorinei prekės sampratai tenka svarbiausias vaidmuo Kapitale. Šiai analizei skirtas 1 skyrius Prekė ir pinigai, kuriame išdėstyti vertės teorijos pagrindai. Jis teigė, kad bet kuri prekė turi dvi puses: vartojamąją vertę ir mainomąją vertę. Iš pradžių tiriama mainomoji vertė, paskui už jos slypinti vertė, o toliau vėl analizuojama mainomoji vertė kaip vertės pasireiškimo forma. Pagal K. Marx’ą, prekės kaip vartojamosios vertės yra nepalyginamos. Jas įmanoma palyginti tik dėl to, kad visos jos – darbo produktai. Darbinės vertės teorijos svarba ir paaiškinama tuo faktu, kad „prekių mainomąsias vertes reikia suvesti į tai, kas jose išreiškia kažką bendro, didesnį ar mažesnį kiekį kurio jos atstovauja“. O kadangi prekių „[...] vienintelė bendra savybė yra tik tai, kad jos yra darbo produktas“, tai prekės vertę turi lemti abstraktaus darbo, sunaudoto jos gamybai, kiekis. Kalbant apie K. Marx’o vertės formų teoriją, pastebėtina, kad jos vertinime kardinaliai išsiskyrė ekonomistų-marksistų ir kitų ekonominių mokyklų atstovų nuomonės. Ekonomistai-marksistai pabrėžė šios teorijos svarbą ir laiko, kad tai reikšmingas K. Marx’o indėlis į ekonomikos teoriją. O, pavyzdžiui, M. Blaug’as mano, kad skaitytojas nedaug tepraras, jei praleis šią dalį, kurioje per daug jaučiasi hegelizmo antspaudas. Aptardamas pinigus, K. Marx’as pažymėjo, kad jie, plečiantis prekių apyvartai, atsirado istoriškai. Iš pradžių mainams buvo būdingas atsitiktinis pobūdis, o vėliau jie tapo pastoviu reiškiniu, ir tada iš visų prekių pradėjo išsiskirti viena prekė kaip visuotinis ekvivalentas. Pamažu visuotinio ekvivalento vaidmuo atiteko auksui (arba sidabrui), kuris ir tapo pinigais. K. Marx’as išskyrė penkias pinigų funkcijas: jo nuomone, pinigai yra vertės matas, kainų mastas, apyvartos priemonė, mokėjimo priemonė, turto taupymo (kaupimo) priemonė. Taip pat K. Marx’as pastebėjo, kad popieriniai pinigai pakeičia auksinius pinigus vykdant apyvartos priemonės funkciją, o banknotai – atliekant mokėjimo priemonės funkciją. Kapitalo I tomo 2 skyriuje Pinigų virtimas kapitalu analizuojamos kapitalo virtimo pinigais sąlygos. Pirmiausia ekonomikos moksle imama naudoti nauja kategorija – „prekė – darbo jėga“. Ši kategorija atsako į klausimą: kaip vyksta mainai tarp darbo ir kapitalo. Šie mainai vyksta nepažeidžiant vertės dėsnio, t. y. ekvivalentinių mainų būdu. Darbo jėgos naudojimas per darbo dieną yra darbininko darbas. Jis sukuria didesnę vertę, negu darbo jėgos vertė. Akivaizdu, kad vietoje darbo
pastatydamas darbo jėgą, savybę kurti vertę, K. Marx’as iš karto išsprendė vieną iš sunkumų, į kurį sudužo D. Ricardo mokykla: negalėjimą kapitalo ir darbo savitarpio mainus suderinti su D. Ricardo dėsniu, kad darbas lemia vertę. Mokymą apie pridedamąją vertę K. Marx’as atskleidė 3, 4, 5 skyriuose. Šis mokymas, K. Marx’o nuomone, atskleidžia kapitalistinės gamybos varomąsias jėgas ir tikslą. Pagal ją mėginama parodyti, kad proletariato ir buržuazijos interesai yra nesuderinami bei tai, kad buržuazijos egzistavimo pagrindas yra samdomo darbo eksploatacija. K. Marx’as pareiškė, kad darbo jėgos eksploatacijos iš kapitalo pusės (arba darbininko – iš kapitalisto pusės) laipsnis išreiškiamas pridedamosios vertės norma, pridedamojo darbo santykiu su būtinuoju darbu, kur būtinasis darbas išreiškiamas darbo laiko, būtino darbo jėgos reprodukcijai, dydžiu. Remdamasis mokymu apie pridedamąją vertę, K. Marx’as naujai išdėstė kategorijos kapitalas turinį. Jis šiai kategorijai suteikė klasinį turinį. Dėl to ekonomikos moksle imtas taikyti visiškai naujas kapitalo skirstymas į pastovų ir kintamą. Šiuo pagrindu K. Marx’as įrodinėjo, kad kapitalo augimas vyksta kintamo kapitalo sąskaita. Kapitalo I tomo 6 skyriuje Darbo užmokestis analizuojama darbo užmokesčio esmė kapitalizme bei pagrindinės jo formos. Čia parodyta, kaip, K. Marx’o nuomone, maskuojamas eksploatacijos procesas. K. Marx’as pateikia savo darbo užmokesčio apibrėžimą. Pasak K. Marx’o, darbo užmokestis pasireiškia kaip kita darbo jėgos vertės ir kainos forma. Čia taip pat atmetama darbo užmokesčio kaip darbo kainos „kasdieninio gyvenimo“ samprata. Kapitalo I tomo paskutinis, 7 skyrius Kapitalo kaupimo procesas skirtas kapitalo kaupimui, analizuojama pridedamosios vertės virtimas kapitalu. K. Marx’o pagrindinis užmojis buvo parodyti šio kaupimo poveikį darbininkų klasės padėčiai. K. Marx’o teorijoje svarbų vaidmenį atlieka kapitalo ir gamybos koncentracijos bei centralizacijos dėsnis. Dėl šio dėsnio smulkioji gamyba užleidžia vietą stambiajai, o ši savo ruožtu, stambiausiai. Pagal K. Marx’ą, smulkioms ir vidutinėms įmonėms nelieka vietos išvystytoje kapitalistinėje visuomenėje. Tačiau, jo nuomone, šis dėsnis lėmė tai, kad stambioji kapitalistinė nuosavybė ateityje neišvengiamai turėjo būti pakeista vieninga bendraliaudine nuosavybe. Vadinasi, pagal K. Marx’ą, kapitalo koncentracija ir centralizacija veda į kapitalo organinės sudėties augimą. Tai reiškia lėtesnį kintamos kapitalo dalies augimą lyginant su pastovia. Iš čia sekė svarbi darbininkų klasei išvada: kadangi paklausą darbininkų rankoms lemia tik kintamo kapitalo dydis, todėl augant kapitalo organinei sudėčiai kapitalo poreikis darbo jėgai auga lėčiau, nei auga pats kapitalas. Taip sukuriama pertekliniai gyventojai – pertekliniai lyginant su kapitalo poreikiu darbo rankoms. Šio skyriaus kulminacija yra K. Marx’o suformuluotas kapitalistinio kaupimo visuotinis dėsnis, kuriame parodytas priežastinis ryšys tarp kapitalo kaupimo ir proletariato padėties. Remiantis šiuo dėsniu K. Marx’as išvedė kapitalistinį gyventojų skaičiaus dėsnį. Taip pat šiame skyriuje pateikta malthusizmo kritika. Apibendrindamas atliktą kapitalizmo analizę, K. Marx’as suformulavo pagrindinį jo prieštaravimą, kuris, jo nuomone, pasireiškia prieštaravime tarp gamybos visuomeninio pobūdžio ir jos pasisavinimo privačios kapitalistinės formos. Galiausiai, pagal K. Marx’ą, kapitalizmo gelmėse subręsta subjektyvios ir objektyvios sąlygos jam žlugti. Kapitalizmo duobkasys yra proletariatas. Būtent tame K. Marx’as matė proletariato istorinę misiją. Kitais žodžiais tariant, kova tarp darbininkų ir buržuazijos veda į proletariato diktatūrą. Kapitalo II tomas Kapitalo apytakos procesas, susidedantis iš 3 skyrių, skirtas kapitalo apytakos proceso tyrimui. Lyginant su savo pirmtakais, K. Marx’as
naujoviškai sprendė kapitalo apytakos klausimą, pateikdamas savąją tableau economique. 1 skyriuje Kapitalo metamorfozės ir jų apytaka tiriamas save didinančios kapitalinės vertės judėjimas, individualaus kapitalo reprodukcija. A. Smith’as ir D. Ricardo tapatino kapitalą su gamybos priemonėmis. Jie nagrinėjo kapitalą grynai daiktiškai, medžiagiškai, kapitalo apytaką suvedė į paprastą judėjimą, gamybos priemonių apytaką. O K. Marx’as kapitalą apibrėžė kaip gamybinių santykių tarp klasių išraišką ir pirmą kartą ekonomikos mokslo istorijoje parodė kapitalo apytaką kaip šių klasinių santykių išraiškų kaitą. Kaip pastebėjo John’as E. Elliott’as, „K. Marx’as savo skaitytojams dažnai primena, kad kapitalas yra visuomeninis santykis, o ne daiktas. Šis terminas dažnai paprasčiausiai yra santykių tarp kapitalo ir darbo pakaitalas“. Merkantilistai kapitalo apytaką ratu suvedė į piniginę jo formą. Fiziokratai, A. Smith’as ir D. Ricardo nagrinėjo kapitalo apytaką ratu kaip gamybinę formą. O K. Marx’as rėmėsi visų trijų kapitalo formų – piniginės, gamybinės ir prekinės –, vienove. Jis nagrinėjo jų apytaką ratu ir tyrė skirtingas stadijas, per kurias pereina judėdamas kapitalas. Kapitalą, sudarantį piniginio, gamybinio ir prekinio kapitalo vienalaikės apytakos vienovę, K. Marx’as pavadino pramoniniu kapitalu. 2 skyriuje, turiniu glaudžiai susijusiame su 1, taip pat tiriamas kapitalo judėjimas, bet jau laiko požiūriu – analizuojamas apyvartos greitis ir jo poveikis pridedamosios vertės dydžiui. Šiame skyriuje K. Marx’as taip pat pagilino mokymą apie pagrindinį ir apyvartinį kapitalą. Jei K. Marx’o pirmtakai kapitalo skirstymo į pagrindinį ir apyvartinį pagrindu laikė kiekvienos iš kapitalo dalių ilgaamžiškumą, tai K. Marx’ui tokio skirstymo išeitinis taškas yra darbo, įkūnyto prekėje, dvejopas pobūdis. Jo nuomone, tai leido suprasti vertės perkėlimo iš gamybos priemonių į darbo produktą procesą. Juk, viena vertus, tai visada tam tikras konkretus darbas, ir šiuo aspektu jis sukuria konkrečią vartojamąją vertę. Tačiau, antra vertus, bet koks darbas, neatsižvelgiant į jo konkrečią rūšį, yra žmogaus energijos, raumenų, nervų sąnaudos, ir tai leidžia palyginti darbo produktus. Darbą, nagrinėjamą šiuo aspektu, K. Marx’as pavadino abstrakčiuoju darbu. Pastarasis sukuria prekės vertę, pasireiškiančią kaip mainomąją vertę, t. y. proporciją, kuria viena prekė mainoma į kitą. Tame pačiame skyriuje taip pat aptariamas pridedamosios vertės metinės normos klausimas. Kapitalo II tomo 3 skyriuje Reprodukcija ir viso visuomeninio kapitalo apytaka, kurio problematika yra kiek nutolusi nuo pirmųjų dviejų skyrių, mėginama išsiaiškinti sąlygas, kurioms esant, gali būti realizuotas visas kapitalistiškai pagamintas visuomeninis produktas. Čia, kritiškai išnagrinėjus fiziokratų, A. Smith’o ir vėlesnių politinės ekonomijos atstovų požiūrius šiuo klausimu, nagrinėjama garsioji reprodukcijos schema, pirmiausia aptariant paprastąją reprodukciją, vėliau – išplėstinės reprodukcijos klausimus. Pastarieji tapo K. Marx’o pasekėjų makroekonominių tyrimų atspirties tašku. Kapitalo III tomas Kapitalistinės gamybos procesas kaip visuma, kaip ir pirmasis, susideda iš 7 skyrių ir 52 poskyrių. Jis skirtas kapitalistinės gamybos procesui kaip visumai, t. y. atskleidžiama gamybos procesų ir kapitalo apyvartos dialektinė vienybė, parodami kapitalistinės tikrovės paviršiniai reiškiniai. Šiame tome aptariama: pelno virtimas vidutiniu pelnu, formuluojamas pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnis, tiriamas pelno paskirstymo tarp įvairių kapitalistų (įvairių pramonės šakų kapitalistų, prekybinių kapitalistų, piniginių kapitalistų ir žemvaldžių) procesas ir konkrečios formos, kuriomis pasireiškia pelnas kaip šio proceso rezultatas. Pagal K. Marx’ą, pridedamoji vertė pasireiškia keturiomis konkrečiomis formomis: a) verslininko pajamomis; b) prekybiniu pelnu; c) procentu; d) renta.
K. Marx’as ypač pabrėžė, kad procente visiškai paslėpti gamybiniai santykiai, t. y. samdomų darbuotojų eksploatacija. Procentas pasireiškia kaip kapitalo-nuosavybės, atsiskirto nuo kapitalo-funkcijos, rezultatas. Verslininko pajamos išorėje pasireiškia kaip „mokestis už darbą“ verslininkui. Tačiau, kaip teigė K. Marx’as, už procento ir verslininko pajamų slepiasi vienas ir tas pats šaltinis – pridedamoji vertė. Iš to jis darė išvadą, kad verslininkas tiek pat, kaip ir piniginio kapitalo savininkas, yra darbininkų klasės eksploatatorius. Pridedamosios vertės konkrečių formų analizė užbaigiama rentos analize. Kaip žinom, D. Ricardo ištyrė tik diferencinę rentą, o K. Marx’as, iš esmės sutikdamas su D. Ricardo diferencinės rentos teorija, įrodė, kad greta diferencinės rentos, susijusios su sklypų derlingumo ir geografinės vietovės skirtumais, yra ir absoliuti renta, nulemta paties žemės nuosavybės fakto. K. Marx’as, remdamasis J. K. Rodbertus’o rentos teorija, parodė, kad ir blogiausi žemės sklypai, neteikiantys diferencinės rentos, jų savininkui suteikia absoliučią rentą, kadangi žemvaldys veikia kaip monopolistas, neleidžiantis norintiesiems į žemę investuoti savo kapitalą nesumokant duoklės. Taigi, K. Marx’o nuomone, absoliučios rentos priežastis yra privati žemės nuosavybė, o ji susidaro kaip skirtumas tarp žemės ūkio produktų vertės ir gamybos visuomeninės kainos. Kapitalo III tomo baigiamasis 7 skyrius Pajamos ir jų šaltiniai lyg ir apibendrino visą tyrimą. Jame parodama, kaip kapitalo tikrovė atsispindi kapitalistinės gamybos agentų požiūriuose. K. Marx’ui nepavyko visiškai užbaigti šį skyrių, vadinasi, ir Kapitalo III tomą. Todėl daugelis teiginių šiame skyriuje suformuluota atitrauktai, fragmentiškai, kaip pastabos. Tačiau pagrindinę mintį vis dėlto galima įžvelgti. K. Marx’as siekė pateikti viso savo darbo santrauką. Jis vėl pabrėžė svarbiausią savo metodologijos bruožą – už daiktų santykių atskleisti klasinius žmonių santykius. Neatsitiktinai ir ideologiją K. Marx’as nagrinėjo kaip klasinių pozicijų išraišką, taigi, kaip iliuzinę (klaidingą) sąmonę. Kapitalo IV tomas – tai Pridedamosios vertės teorija, sudaranti „1861–1863 m. ekonominių rankraščių“ istorinę dalį. Šiame tome, susidedančiame iš trijų dalių, K. Marx’as pateikė ekonomikos teorijos plėtros nuo jos atsiradimo iki rankraščio parašymo 1861–1863 m. bendrą vaizdą. K. Marx’as kritiškai analizavo J. Steuart’o, fiziokratų, T. Malthus’o, A. Smith’o, D. Ricardo ir kitų ekonomistų mokymus. Kartu jis pateikė savo požiūrį daugeliu ekonomikos teorijos klausimų. Tai jau atsispindėjo ir pirmuose trijuose Kapitalo tomuose. Reikalas tas, kad K. Marx’as iš pradžių parašė Kapitalo IV tomą, paskui – III ir II, ir vėliausiai – I tomą. Jis planavo II ir III tomus išleisti viena knyga. Viename iš savo laiškų K. Marx’as rašė: „Iš tiesų, pats sau, pradėjau Kapitalą kaip tik atvirkštine tvarka, lyginant su tuo, kaip jis bus pateiktas skaitytojams (pradėdamas darbą nuo trečiosios, istorinės dalies), tik su ta išlyga, kad pirmasis tomas, kurį aš pradėjau paskiausiai, iš karto buvo parengtas spaudai, o abu kiti tomai liko neapdorotoje formoje, būdingoje kiekvienam tyrimui pradiniame jo etape“. Kapitalo IV tomas susideda iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje plačiai aprašoma ekonominės minties istorija. Ypač daug dėmesio kreipta į reprodukcijos klausimą. Kritikuodamas vadinamąją „Smith’o dogmą“, K. Marx’as išsamiausiai nagrinėjo pastovaus kapitalo padengimo problemą. Viso to rezultate jis padarė išvadą, kad būtina visuomeninę gamybą skirstyti į du padalinius. Šio tomo antroji dalis skirta vien tik D. Ricardo. Ypač daug dėmesio K. Marx’as skyrė rentos ir krizių teorijai, kas leido jam sukurti savą šių kategorijų teoriją. Remdamasis ekonomikos teorijos kritine analize, K. Marx’as padarė šią išvadą, kurią išdėstė Kapitalo I tomo antrojo leidimo pratarmėje: „[…] išmušė mirties valanda
mokslinei buržuazinei politinei ekonomijai. Nuo šiol nėra svarbiausia, teisinga ar neteisinga viena ar kita teorema. Svarbu tai, naudinga ji kapitalui ar žalinga, patogi ar nepatogi, derinasi su politiniais samprotavimais ar ne. Nesavanaudiškos mokslinės paieškos keičiamos šališka, pataikaujančia apologetika“. K. Marx’as tokią politinę ekonomiją pavadino vulgariąja, norėdamas ją atskirti nuo klasikinės politinės ekonomijos, išdėstytos A. Smith’o ir D. Ricardo. 5.5.4. Pridedamosios vertės teorija K. Marx’as savo mintimis grindė rikardiniu darbinės vertės teorijos supratimu, bet jis analizei suteikė iš esmės naujų aspektų. Aiškinant darbo „natūralią“ kainą, svarbiausi klasikinės politinės ekonomijos principai: viena vertus, darbinės vertės ir, kita vertus, mainų ekvivalentiškumo tarpusavyje prieštaravo. Jei turtą sukuria darbas, o darbas mainomas ekvivalentine kaina, tai iš kur atsiranda kapitalisto pajamos (pelnas)? K. Marx’as sprendė šią problemą pasitelkdamas naują sampratą – „prekė – darbo jėga“. Skirtingai nuo klasikų, teigusių, kad prekė yra pats darbas, K. Marx’as tvirtino, kad darbininkas parduoda ne darbą, o darbo jėgą, t. y. savo gebėjimą dirbti. Pagal K. Marx’ą, darbo jėga, kaip ir kiekviena prekė, turi vartojamą vertę ir vertę. Šios prekės vertė atitinka gyvenimo reikmenų, būtinų darbo jėgos reprodukcijai, vertę. Vadinasi čia sutampa K. Marx’o ir D. Ricardo požiūriai. Jos vartojamąją vertę pirkėjas – kapitalistas nustato pagal darbo jėgos sugebėjimą sukurti didesnę už paties darbo jėgos vertę. Šis skirtumas, pagal K. Marx’ą, ir sudaro pridedamąją vertę – kapitalisto pajamų (pelno) šaltinį. Vadinasi, Kapitalo autoriaus išvada vienareikšmė – pridedamosios vertės šaltinis yra tik produktyvių darbininkų, parduodančių savo darbo jėgą, „neapmokėtas darbas“. Taip K. Marx’as, remdamasis darbine vertės teorija, metė sunkiausią kaltinimą laisez-faire sistemai – kad ji vieniems žmonėms leidžia nepelnytai savintis kitų žmonių sukurtą pridedamąją vertę. Kapitalo I tomo 4 skyriuje K. Marx’as detaliai išanalizavo pridedamosios vertės sukūrimo procesą. Tyrimą jis pradėjo nuo darbo laiko: jei darbininkas yra pasamdytas 10 val. darbo dienai, o grynąjį produktą, atitinkantį savo darbo užmokestį (darbo jėgos vertę), jis sukuria per 6 val., tai jo darbo laikas skirstomas į 6 val. būtino darbo ir 4 val. pridedamojo darbo, t. y. darbo jį pasamdžiusio naudai. Produktas, kuris sukuriamas per būtiną ir pridedamąjį laiką atitinkamai yra būtinasis ir pridedamasis produktas, o pastarojo vertė – pridedamoji vertė. Būtent pridedamosios vertės pasisavinimas, kurį vykdo kapitalistas, K. Marx’o nuomone, tampa kapitalistinės darbo eksploatacijos pagrindas. Kiekybinė šio išnaudojimo išraiška (laipsnis) yra pridedamosios vertės norma: m1=(m/v)x100% kur v – kintamas kapitalas, panaudotas darbo jėgai pirkti, o m – pridedamoji vertė. Vadinasi, K. Marx’o nuomone, pridedamojo ir būtinojo darbo (arba, kas yra tas pat, pridedamojo ir būtinojo darbo laiko) santykis apibūdina kapitalistų vykdomos darbininkų eksploatacijos dydį. K. Marx’as matė du kelius, kaip šį eksploatacijos dydį padidinti: 1) didinti tiesioginį pridedamąjį darbą ilginant darbo dieną; ir 2) keisti pridedamojo ir būtinojo darbo santykį per fiksuoto ar net sutrumpinto laiko darbo dieną. Pirmąjį kelią jis pavadino absoliučios pridedamosios vertės gavimu, o antrąjį – santykinės pridedamosios vertės gavimu. K. Marx’o nuomone, pirmasis kelias būdingas ankstyvajam kapitalizmui, antrasis – subrendusioms jo formoms. Būtinąjį
darbo laiką galima sutrumpinti nepažeminus darbuotojų gyvenimo lygio atpiginant darbininkų pragyvenimo priemones dėl darbo našumo augimo. K. Marx’as išskyrė dar vieną būdą, kaip padidinti pridedamąją vertę: gauti perteklinę pridedamąją vertę mažinant individualias (konkrečios įmonės) gamybos išlaidas lyginant su visuomeniškai būtinomis. Tačiau šią pridedamosios vertės rūšį negali pasisavinti visi kapitalistai. Net pavieniams kapitalistams jos pobūdis laikinas. Pridedamosios vertės sukūrimo procesą paanalizuokime šiek tiek detaliau. Pagal K. Marx’ą, kapitalizmas – tai subrendusi rinkos ūkio forma. Jo specifiką K. Marx’as pabrėžė lygindamas jį su paprasta prekine gamyba. Nuomonę apie šią gamybą su jam visiškai nebūdingu kapitalizmo sociologinių ir istorinių aspektų ignoravimu K. Marx’as perėmė iš A. Smith’o. Tokios hipotetiškos A. Smith’o „ankstyvosios ir primityvios“ visuomenės santvarkos, K. Marx’o kažkodėl realiai priskirtos ikikapitalistinei ekonomikai, rėmuose rinkos mainų prasmė – kad įvairių gamintojų pagamintos prekės rastų savo pirkėjus. Tai užtikrina mainai, vykdomi pagal formulę: „pinigai – prekė – pinigai“: P – Pr – P Prekių pardavimas už pinigus – tik tarpinis aktas, palengvinantis perskirstyti bendrą prekių masę. Kapitalistinių mainų formulė jau kitokia: P – Pr – P1, kur P1 >P Tokių mainų prasmė yra ne ta, kad reikia gauti reikalingą gyvenimui prekę, o ta, kad pinigai, įdėti į verslą, grįžta tam, kuris juos ir įdėjo, be to, būtinai pelningai. Formulė P – Pr – P1 yra parankus atskaitos taškas nagrinėjant K. Marx’o teorinės sistemos logiką. Pirmiausia jis parodo, kad padidėjimo P – P1 negalima paaiškinti, vien tik cirkuliacija. Kaip ir visi „klasikai“, jis savo mintis grindė tuo, kad pridedamoji vertė sukuriama gamyba. Dėl to pradinę formulę jis pateikė kaip kapitalo apytakos formulę: P – Pr – G... – Pr1 – P1 kur P, Pr ir G – atitinkamai piniginis, prekinis ir gamybinis kapitalas. Norint pabrėžti pasikartojantį kapitalo apytakos pobūdį, šią formulę galima pavaizduoti taip: P(P1) Pr
Pr1 G
Kapitalo apytakos formulėje P – Pr – G... – Pr1 – P1, kiekvienas iš jos elementų reiškia apytakos fazes, kurias paeiliui pereina kiekvienas individualus kapitalas. Pirmiausia kapitalas avansuojamas pinigine forma. Paskui, kai už šiuos pinigus nuperkami gamybos veiksniai, jie pereina į prekinę formą, o toliau šie veiksniai patenka į gamybinę sąveiką. Tai yra jau gamybinio kapitalo fazė – būtent čia ir sukuriama pridedamoji vertė bei vyksta kapitalo augimas. Gamybos rezultatas yra tas,
kad prekės ir kapitalas vėl įgauna prekinę formą. Realizavus prekes kapitalas grįžta į pradinę, t. y. piniginę formą. Aišku, realus įmonės kapitalas vienu metu pasiskirsto tarp visų šių formų kaip žaliavų atsargos, gamybiniai fondai, jau pagamintos produkcijos likučiai, ir galiausiai piniginiai aktyvai. Apytakos idėja pabrėžia visų šių išoriškai skirtingų elementų ir jų apytakų: piniginio kapitalo apytakos (P – Pr – G... Pr1 – P1), gamybos kapitalo apytakos (G... Pr1 – P1 – Pr... G) ir prekinio kapitalo apytakos (Pr – P1 – Pr – G... Pr1) vienybę. Kapitalo apytaka taip dar nebuvo apibūdinta ankstesnėje politinėje ekonomijoje. Juk merkantilistinė sistema apytaką suvedė išimtinai į piniginio kapitalo apytaką, fiziokratai (turint omenyje F. Quesnay) – į prekinio kapitalo apytaką, klasikinė mokykla – vien tik į produktyvios kapitalo formos judėjimą. K. Marx’ui pagal jo dialektinį metodą pavyko įveikti šį vienpusiškumą. Toliau K. Marx’as pereina, šiuolaikiškai sakant, nuo mikrolygio prie makrolygmens: nuo individualaus kapitalo prie visuomeninio kapitalo. Kapitalo apytakos formulė taikoma visai visuomeninei gamybai. Kiekviena apytakos fazė pasireiškia kaip visuomeninio kapitalo specializuota forma: kapitalo gamybinę formą apytakos formulėje atitinka visuomenės gamybos kapitalas: fabrikai, manufaktūros, kitos įmonės ir individualūs gamintojai; prekinę formą – prekybinis kapitalas: didmeninės ir mažmeninės parduotuvės kartu su jų prekių atsargomis, sandėliai ir t. t. galiausiai piniginę formą – bankinis kapitalas. Nagrinėdamas visuomeninio kapitalo reprodukciją, K. Marx’as parodė, kad analogiškai, kaip individualaus kapitalo lygmeniu pridedamoji vertė sukuriama tik gamybinio kapitalo fazėje, ir taip pat visuomeninio kapitalo lygmeniu ji sukuriama ten, kur veikia gamybos kapitalas. Visi kiti kapitalai nagrinėjami kaip atskilę nuo gamybos kapitalo, o visos kapitalo pajamų formos, tokios kaip prekybinis pelnas, žemės renta ir bankų procentas – kaip pridedamosios vertės pakitusios formos. Tuo pačiu K. Marx’as pateikia ir savąją problemos – jei pridedamoji vertė sukuriama gamybos darbuotojo darbu, tai iš kur gaunamas prekybininko ir bankininko pelnas – sprendimo variantą. Pagal K. Marx’ą, kalbama pridedamosios vertės perskirstymą tarp skirtingos specializacijos kapitalų. Gamybos kapitalas dalį savo funkcijų perduoda specializuotiems kapitalams, tuo pačiu kaip mokestį atiduodamas jiems ir dalį gautos pridedamosios vertės. Dėl tokio perskirstymo gamybos kapitalui lieka tik pridedamosios vertės dalis – verslininko pelnas, kuris, K. Marx’o nuomone, yra viena iš pridedamosios vertės pakitusių formų. Iš šios pridedamosios vertės teorijos išplaukė ir K. Marx’o pateiktas kapitalo skirstymas į pastovų ir kintamą. Pastovus kapitalas – tai ta kapitalo dalis, kurios vertė atkuriama kaip produkto kaina nepakitusiu dydžiu („perkeliama“ į produkto kainą). Čia kalbama apie kapitalines išlaidas gamybos priemonėms, tarp jų įrangą (pagrindinio kapitalo elementą) ir žaliavas bei medžiagas (apyvartinio kapitalo elementus). Kintamasis kapitalas – tai ta kapitalo dalis, kuri yra avansuojama darbo jėgos samdai. Būtent ši kapitalo dalis įtraukia į gamybą gyvąjį darbininkų darbą – visos naujai sukuriamos vertės šaltinį, ir tuo pačiu užtikrina ne tik atitinkamų kapitalinių išlaidų (darbo užmokesčiui) padengimą, bet ir pradinės kapitalo vertės augimą. Pastovaus ir kintamo kapitalo santykį K. Marx’as vadino kapitalo organine sudėtimi ir su ja siejo užimtumo, pelno bei kai kurių kitų reiškinių dinamiką. Kadangi kapitalo organinė sudėtis dėl techninės pažangos didėja, paklausa darbo rankoms auga lėčiau, nei kapitalo dydis. Dėl to, pagal K. Marx’ą, bedarbių armijos augimas yra neišvengiamas. Vadinasi, ir darbininkų klasės padėtis blogėja plėtojantis kapitalistinei gamybai. K. Marx’as suformulavo visuotinį kapitalistinio kaupimo
dėsnį: turto kaupimasis viename poliuje, kapitalistų klasėje, yra skurdo ir darbo kančių kaupimasis kitame poliuje, darbininkų klasės pusėje. K. Marx’o nuomone, dėl kapitalo organinės sudėties augimo atsiranda ir pelno normos, nagrinėjamos kaip pridedamosios vertės santykis su visu avansuotu kapitalu, mažėjimo tendencija. Tai, pagal jį, būtent tendencija, nes pelno normos mažėjimui kliudo tokie veiksniai, kaip eksploatacijos laipsnio augimas, kapitalo persikėlimas į kolonijas, kur kapitalo organinė sudėtis yra žemesnė, ir nemažai kitų. Klasikinė mokykla nesugebėjo su darbine vertės teorija suderinti faktiškai stebimą pelno normos lygybę šakose su skirtinga kapitalo organine sudėtimi. K. Marx’as pateikė tokį šios problemos sprendimą. Pagal jį, kapitalas veržiasi į šakas, kuriose žema kapitalo sudėtis ir atitinkamai – aukšta pelno norma. Šioje šakoje stiprėjanti konkurencija numuša kainas žemiau vertės. Ir priešingai, šakose, kuriose aukšta kapitalo organine sudėtis, iš kur kapitalas „išeina“, pasiūla atsilieka nuo paklausos, ir kainos didėja. Kapitalo persiliejimas iš šakos į šaką vyksta tol, kol kainos nusistovi lygyje, užtikrinančiame išsilyginusią, vidutinę pelno normą. K. Marx’as tvirtino, kad išvystytame kapitalizme prekės parduodamos ne pagal vertę, o pagal gamybos kainas (išlaidos su pridėtu vidutiniu pelnu). Vertės dėsnis pažeidžiamas kiekvienoje šakoje, nes gamybos kainos nukrypsta nuo vertės tai į vieną, tai į kitą pusę. Tačiau jis veikia visuomenėje kaip visumoje, nes šie nukrypimai vienas kitą padengia ir bendra gamybos kainų suma lygi verčių sumai. Kaip minėta, K. Marx’as pridedamąją vertę nagrinėjo kaip vieningą pramoninio pelno, procento, prekybinio pelno ir žemės rentos šaltinį. Pramonės kapitalistai perleidžia prekybininkams ir bankininkams dalį pridedamosios vertės, jų gautos darbininkų darbo gamyboje sąskaita. Tuo pat metu jie išsivaduoja nuo savo kapitalo išlaidų sandėliams ir prekybos įmonėms, bei skolinamojo kapitalo sąskaita mažina poreikį savam kapitalui. Dėl to jų pelno norma tik padidėja. 5.5.5. Reprodukcijos teorija Pagal pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnį K. Marx’as iškėlė ekonominės raidos cikliškumo kapitalizmo sąlygomis teoriją. Šios teorijos, skirtos išsiaiškinti reprodukcijos proceso ypatybes laisvos konkurencijos sąlygomis, svarbiausia idėja yra ta, kad pasiekti makroekonominę pusiausvyrą ir nuosekliai augti ekonomikai trukdo vidiniai antagonistinei kapitalistinei visuomenei būdingi prieštaravimai. Kapitalo II tomo 20 ir 21 skyriuose pateikta paprastos (nekintamos savo mastais) ir išplėstinės reprodukcijos teorija K. Marx’as pratęsė F. Quesnay Ekonominėje lentelėje pradėtą tyrimą: visuomeninio produkto nuolatinės apytakos ratu modeliavimą. Tačiau, K. Marx’o nuomone, prekių reprodukcija tuo pat metu yra ir ekonominių santykių (pirmiausia – kapitalistų ir samdomų darbininkų santykių) reprodukcija. Kaip pastebėjo W. Leontief’as, „pasisakydamas prieš J. B. Say’aus samprotavimus apie tai, kad galiausiai visuomenės bendrasis produktas suvedamas į pajamas, K. Marx’as sukūrė schemą, padedančią aprašyti šakų, išleidžiančių gamybos priemones ir vartojimo reikmenis, tarpusavio ryšį“. Savąja reprodukcijos schema K. Marx’as pamėgino galutinai įtikinti skaitytoją „pagrindinio kapitalizmo prieštaravimo“ – gaminti ne dėl vartojimo, o dėl pelno – fatališku pobūdžiu, pateigdamas puikiai argumentuotą nepakankamo vartojimo ekonominės krizės doktrinų kritiką. Kapitalistinę gamybą jis paskelbė cikline, pereinančia per krizės, depresijos, pagyvėjimo ir pakilimo fazes – į naują krizę. Reprodukcijos teorijos pagrindą sudaro K. Marx’o reprodukcijos schemos – abstraktūs teoriniai modeliai, sukurti pagal daug supaprastinančių prielaidų, padėjusių
atlikti grynai ekonominę kapitalistinės ekonomikos idealizuoto modelio pastovios ir nekintančios struktūros analizę. Pirma, K. Marx’as operuoja „natūraliais“ dydžiais, naudodamasis standartine klasikinei politinei ekonomijai prielaida apie rinkos kainų atitikimą vertėms („natūralioms kainoms“, jei vartosime A. Smith’o terminus, apimančioms ilgalaikius gamybos kaštus, tarp jų pelną, kurio norma tuo metu vyrauja). Tai tolygu ilgalaikės rinkos pusiausvyros sąlygoms nekintant gamybos techniniam lygiui ir vartotojų atiduodamoms pirmenybėms. Jau iš paties vertės nustatymo būdo pasireiškė pirmoji principinė K. Marx’o teorijos ypatybė. Prekės vertė (q), pagal K. Marx’ą, skyla į tris dalis, iš kurių tik viena turi savo atitikmenį A. Smith’o formulėje (Q=W+P+R): q=c+v+m, kur c – pastovaus kapitalo sąnaudos, atitinkančios gamybos priemonių, sunaudotų tam tikros prekės gamybai, sąnaudas (A. Smith’o formulėje tai buvo hipotetinė ketvirtoji kainos sudedamoji dalis, jo atmesta nagrinėjant kainos, kaip pajamų sumos, struktūrą); v – kintamo kapitalo sąnaudos, atitinkančios sąnaudas darbininkų darbo užmokesčiui (tiesioginis darbo užmokesčio (W) atitikmuo A. Smith’o formulėje); m – pridedamoji vertė, sudaranti pačių kapitalistų galutines pajamas (atitinka pelno (P) ir rentos (R) sumą A. Smith’o formulėje). Antra, ekonomika suskirstyta į du sektorius (padalinius): gamybos priemonių gamybą (I padalinį – Q1) ir vartojimo reikmenų gamybą (II padalinį – Q2), kurių rėmuose kuriamas visas visuomeninis produktas. Taigi visuomeninio produkto vertė gali būti pavaizduota kaip dviejų padalinių produktų vertės suma: Q1=C1+V1+M1 (I) Q2=C2+V2+M2 (II) Trečia, K. Marx’as tik išimtiniais atvejais skyrė avansuotą kapitalą (atsargas) nuo vartojamo kapitalo (kapitalinių išlaidų srauto). Dažniausiai jis rėmėsi prielaida, kad pastovaus ir kintamo kapitalo metinės sąnaudos savo dydžiu sutampa su jų atsargomis atitinkamo periodo pradinėje būklėje. Galiausiai K. Marx’as numato uždarą ekonominę (be užsienio prekybos) ir „gryną kapitalizmą“ – visuomenę, sudarytą tik iš dviejų klasių: kapitalistų ir darbininkų. Be to, pagal klasikinę tradiciją, daroma prielaida, kad darbininkai visiškai išleidžia savo pajamas vartojimui. Kalbėdamas apie kapitalistų pajamų (pridedamosios vertės) naudojimo būdus, K. Marx’as naudojasi dviem hipotezėmis, ir atitinkamai pateikia du savo reprodukcijos schemų variantus. Paprastoji reprodukcijos schema modeliuoja stacionarią reprodukciją, t. y. visuomeninio produkto nuolatinę apytaką nekintama apimtimi – šiuo atveju daroma prielaida, kad nėra grynųjų investicijų ir visa pridedamoji vertė tenka asmeniniam kapitalistų vartojimui. Išplėstinės reprodukcijos schema, priešingai, grindžiama prielaida, kad dalis pridedamosios vertės sutaupoma nuo vartojimo ir tampa kapitalo kaupimo šaltiniu. Paprastoji reprodukcija.
Reprodukcijos schemose kiekvienas elementas atlieka du vaidmenis: viena vertus, kaip bendrojo produkto ir atitinkamai pasiūlos dalis, kita vertus – kaip bendrųjų pajamų, ir atitinkamai paklausos dalis. Pavyzdžiui, M1 – tai pagamintų per metus gamybos priemonių dalis ir tuo pat metu – kapitalistų, gaminančių šias gamybos priemones, asmeninių pajamų dalis. Produktų ir pajamų dvylipumas paprastos reprodukcijos schemoje sukuria lakonišką ir tuo pat metu talpų tarpusavio ryšių, apibūdinančių šalies ūkinę apyvartą, vaizdą. Iš schemos matyti, kad nacionalinės pajamos (NP) kaip visų pirminių pajamų visuma sukuriamos visose ekonomikos grandyse, neatsižvelgiant į padalinių I (v+m) + II (v+m) (arba schemoje: V1+V2+M1+M2), kai grynasis visuomeninis produktas kaip produktų rinkinys natūralia išraiška (dydis, savo verte tolygus nacionalinėms pajamoms) sukuriamas ne visose grandyse, o tik II padalinyje II (c+v+m) (schemoje: C2+V2+M2). Q1
= C1 +
V1
+ M1
Q2
= C2 +
V2
+ M2
II padalinio produktas (= grynajam visuomeniniam produktui)
Nacionalinės pajamos Vadinasi pirmoji paprastosios reprodukcijos sąlyga yra II (c+v+m)=I (v+m)+II (v+m). Kitaip ir būti negali, nes, nesant grynųjų investicijų, grynasis visuomeninis produktas sudarytas vien tik iš vartojimo reikmenų. Tada atitinkamai I padalinys dirba vien tik tam, kad atkurtų panaudotas gamybos priemones. Taigi antroji paprastosios reprodukcijos sąlyga yra I (c+v+m) = Ic+IIc (schemoje: C1+V1+M1=C1+C2). Q1
= C1
+ V1 +
M1
Q2
= C2
+ V2 +
M2
I padalinio produktas
Atkūrimo fondas Jei iš abiem atvejais gautų lygybių atimtume „vidinę apyvartą“ (paklausą, padengiamą „savo“ padalinio produkcija), gautume trečiąją, svarbiausią paprastosios reprodukcijos sąlygą, arba mainų tarp dviejų padalinių proporcingumo sąlygą. Pagal ją reikalaujama, kad I padalinio kintamo kapitalo ir pridedamosios vertės suma būtų lygi II padalinio pastoviam kapitalui: I (v+m) = II c (arba schemoje: V1+M1=C2): Q1 = C1 + V1 + M1 = Q2 = C2 + V2 + M2
K. Marx’ui ši proporcingumo sąlyga buvo, viena vertus, principinės galimybės iki galo įgyvendinti visuomeninį produktą kapitalizmo sąlygomis įrodymu (priešingai J. de Sismondi ir T. Malthus’o išvadoms), kita vertus – ypatingo sudėtingumo ir mažos tikimybės pasiekti tokį rezultatą liudijimu. Juk labai svarbu, kad būtų tiksliai sukoordinuoti, tarkime, tokie skirtingi procesai, kaip pajamų formavimasis I padalinyje ir gamybos priemonių sunaudojimas II padalinyje. Suprantama, jei I(v+m)>II c, tada jau grynosios investicijos yra teigiamos ir išplėstinė reprodukcija bei pridedamoji vertė virs pelnu. Išplėstinė reprodukcija Pagrindinė K. Marx’o tyrimų tema buvo kapitalo kaupimas. Vadinasi paprastosios reprodukcijos abstrakcija jam buvo tik tarpinis loginis etapas pereinant prie svarbesnio tikslo – išplėstinės reprodukcijos analizės. Tačiau tapdama realistiškesne, išplėstinės reprodukcijos schema gerokai mažiau akivaizdi. Čia jau nėra akivaizdaus ryšio tarp padalinių ir pajamų rūšių: pridedamoji vertė mainoma į abiejų padalinių produkciją, o grynasis produktas apima ne tik vartojimo fondą, bet ir kaupimo fondą. Gaila, bet K. Marx’as, aiškiai neįvardijo „išplėstinės reprodukcijos“ nepertraukiamos plėtros sąlygų. Be to, jis analizavo tik augimą, vykstantį nekintamais tempais, būtent atvejį, kai dėl augimo nenumatoma jokių Q pokyčių. Apie didėjančius augimo tempus K. Marx’as paprasčiausiai darė prielaidą, kad tuomet, kai santaupos auga be atitinkamų jas lydinčių kapitalinių įdėjimų, tai nebūtinai reiškia stagnaciją, jei į sistemą įvedami kreditiniai pinigai arba kapitalas eksportuojamas. Išplėstinės reprodukcijos mechanizmą K. Marx’as pavaizdavo naudodamas skaitmeninį pavyzdį bei papildomai daug ką supaprastindamas: investicijos vykdomos kiekvieno padalinio viduje; papildomo kapitalo struktūra (jo skirstymas į pastovų ir kintamą) atkuria susiklosčiusias proporcijas; taupymui tenka pusė I padalinio pridedamosios vertės, o II padalinio kaupimo norma pasyviai prisiderina prie reprodukcijos sąlygų. Jei kalbėtume apie produkto struktūrą, naudotą K. Marx’o pavyzdyje, įvertinant kapitalo prieaugį pridedamosios vertės sąskaita, reprodukcijos schema atrodytų taip: 400cm 100vm 4000c + 1000v + 1000m = 6000
(I padalinys)
1500c + 750v + 750m = 3000
(II padalinys)
50vm
Σ = 9000
100cm I padalinio pridedamoji vertė (1000 m) skyla pusiau: 500 m1 tenka plėsti gamybai, o likusieji 500 mv – asmeniniam kapitalisto vartojimui. I padalinio kaupiama pusė pridedamosios vertės (500 m1), įvertinant prielaidą c:v = 4:1, padalinama tarp pastovaus ir kintamo kapitalo santykiu 400:100. Dėl to pajamos, formuojančios
paklausą II padalinio prekėms, sudaro 1600 vnt. (1000 v + 100 vm [kintamo kapitalo padidėjimas] + 500 mv [kapitalistų pajamos, likusios asmeniniam vartojimui]). Šiam I padalinio paklausos vartojimo reikmėms (II padalinio prekėms) dydžiui pagal proporcingumo sąlygą turi atitikti II padalinio pasiūla, savo ruožtu formuojanti paklausą gamybos priemonėms: tokia pasiūla susideda iš 1500 c (II padalinio gamybos priemonių pradinio fondo) + 100 cm (iš II padalinio pridedamosios vertės naujai kaupiamo pastovaus kapitalo, skiriamo papildomoms gamybos priemonėms). Galiausiai šį papildomą pastovų kapitalą lydi (atitinka) 50 vm dydžio kintamas kapitalas, gaunamas iš to paties šaltinio – II padalinio pridedamosios vertės. (Juk II padalinyje c:v = 2:1, todėl gamybai plėsti skirta dalis taip pat skyla santykiu 2:1, t. y. jei cm = 100, tai vm = 50). Po šių transformacijų gauta schema jau atspindi ekonominės sistemos pasirengimą funkcionuoti išplėstinės reprodukcijos režimu: 4400 c + 1100 v + 500 m = 6000 (I padalinys) 1600 c + 800 v + 600 m = 3000 (II padalinys) Visuminio visuomeninio produkto sudėtinės dalys padengiamos pagal vertę ir atkuriamos natūrine forma išplėstinės reprodukcijos atveju taip pat, kaip ir esant paprastajai reprodukcijai, vykstant mainams tarp I ir II padalinių. Gaunamas naujas rezultatas: baigus pirmąjį išplėstinės reprodukcijos ciklą metinio produkto dydis bus 9800 vnt. (vietoje 9000 vnt. periodo pradžioje), o jo struktūra, įvertinus investuojamos pridedamosios vertės perskirstymą prieš antrą apytakos ciklą atrodys taip: 440cm 110vm 4400c + 1100v + 1100m = 6600
(I padalinys)
1600c + 800v + 800m = 3200
(II padalinys)
80vm
Σ = 9800
160cm Tai leidžia nustatyti išplėstinės reprodukcijos visuminio visuomeninio produkto realizacijos sąlygas: I (v + vm + mv) = II (c + cm) I (c + v + m) = I (c + cm) + II (c + cm) II (c + v + m) = I (v + vm + mv) + II (v + vm + mv) Jei visuminio visuomeninio produkto realizacija vyksta pagal šias sąlygas, tai visas metinis visuminis visuomeninis produktas yra realizuojamas taip, kad atkuriamas jo sunaudotos dalys ir sukuriama papildoma dalis gamybai plėsti. Jei šios išplėstinės reprodukcijos sąlygos sutrikdomos, tai prasideda perprodukcija arba ekonominė krizė. Vadinasi K. Marx’as atmetė J. B. Say’aus koncepciją, kad visuotinės gamybos krizės yra negalimos. Jis įrodinėjo tokių krizių neišvengiamumą dėl
gamybos anarchijos. Kapitalistinę gamybą jis įvardijo kaip ciklišką, pereinančią per krizes, depresijas, pagyvėjimo ir pakilimo fazes į naują krizę. Baigiant kaupimo ir reprodukcijos proceso marksistinės analizės aptarimą, pastebėtina, kad K. Marx’as svarbiausią vaidmenį skyrė I padaliniui. Tai pabrėžė aplinkybe, kad I padalinio kaupimo norma laikoma nepriklausančiu kintamu dydžiu, o II padalinio – priklausančiu. Be to, visų visuminio visuomeninio produkto dalių augimo tempai K. Marx’o modelyje turėjo tendenciją susilyginti I padalinio augimo tempų lygyje. Vis dėlto tenka atkreipti dėmesį, kad K. Marx’o išplėstinės reprodukcijos schema grįsta tokia gausybe apribojimų, kurie nuolat pažeidžiami realiame ūkiniame gyvenime (tai gerai suprato ir pats K. Marx’as, rašęs: „Pats proceso įvairialypis sudėtingumas suteikia ne mažiau skaitlingą pagrindą jo nenormaliai eigai“), kad tai gerokai nuvertino visą jo pateiktą argumentaciją. Šioje schemoje ekonomika yra uždara; visa produkcija ilgalaikiu požiūriu parduodama „normaliomis kainomis“; kapitalo apyvartos greitis abiejuose padaliniuose yra lygus; taupo tik kapitalistai; kiekvieno padalinio santaupos investuojamos tik šio padalinio viduje; nėra jokios techninės pažangos; realus darbo užmokestis bei realus pridedamasis produktas, tenkantis vienam darbininkui, yra pastovūs ir t. t. Be to, modelis, sudarytas tik iš dviejų padalinių, mažai patikimas analizuojant realią ekonomikos dinamiką. Daugelis ūkio šakų iki galo nepatenka nei į vieną, nei į kitą kategoriją, kadangi išleidžia ir kapitalines gėrybes, ir vartojimo reikmenis – pavyzdžiui, akmens anglies gavyba, transportas, chemijos pramonė. Tokių šakų viduje skirstymas į kapitalinių ir vartojimo gėrybių kategorijas keičiasi laikui bėgant dėl paklausos struktūros pokyčių. Dėl to iš marksistinių išplėstinės reprodukcijos sąlygų nieko nebelieka. Tačiau nereikia skubėti jas atmesti, nes dauguma to, ką K. Marx’as norėjo pasakyti apie verslo (ūkinius) ciklus, kilo iš priežasčių, kodėl neišlaikomos išplėstinės reprodukcijos sąlygos, analizės. Vis dėlto dėl teisybės reikia paminėti ir dar vieną K. Marx’o ekonominių ciklų teorijos (ar krizių teorijos) neigiamą aspektą. Jis neišvengė netikslumų, nepaisant to, kad, skirtingai nuo nepakankamo vartojimo krizių idėjos šalininkų, savo reprodukcijos schema įrodė išplėstinės reprodukcijos galimybę. Reikalas tas, kad, griežtai tariant, Kapitale pateikta ne tiek krizių teorija, kiek kapitalo kaupimo ir pajamų paskirstymo kapitalizmo sąlygomis priežasties-padarinio vertinimas, neišvengiamai lemiantis „bendrosios perprodukcijos“ periodus. Pagal K. Marx’ą, ciklinis procesas prasideda nuo pakilimo, sukeliamo visuminės paklausos kaupimui augimo vardan kapitalistų siekiamo pelno maksimizavimo, – tai priežastis. Ciklas baigiasi nuosmukiu, nes pakilimo periodu auganti paklausa darbui viršija jos realią pasiūlą ir lemia darbo užmokesčio didėjimą bei bedarbystės pašalinimą, kas toliau sukelia pelno normos mažėjimą ir kaupimo lėtėjimą – tai padarinys. Paskui vėl prasideda eilinis ekonominis ciklas, kurio metu vyksta nauja ekonomikos restruktūrizacija, lydima investicijų ir naujų darbo vietų kūrimo, kol kaupimo procese neįsivyrauja pelno normos mažėjimo bei kapitalinių vertybių nuvertėjimo tendencijos, darbo rezervinės armijos augimas ir darbo užmokesčio kritimas. Galiausiai vėl susidaro krizinė padėtis. Todėl, M. Blaug’o žodžiais tariant, iš tikrųjų K. Marx’o pateiktas ciklinio proceso ar krizės vaizdas „[...] tuo pat metu yra ir bausmė, ir apsivalymas“, nes „viskas, ką K. Marx’as turėjo omenyje, susivedė į požiūrį, kad kapitalizmui būdinga tendencija nepertraukiamai plėsti gamybą, neatsižvelgiant į efektyvios paklausos, vienintelės suteikiančios prasmę šiai gamybai, buvimą“. Baigiant pokalbį apie K. Marx’o ekonomikos teoriją, tikriausia drąsiai galima sakyti, kad išsisklaidė visos abejonės, ar K. Marx’as buvo žymus ekonomistas-
klasikas. Jis tikrai nebuvo neklystantis, nors ir kiek aklai jam kas melstųsi. Teisingiau būtų galvoti apie jį kaip didį tyrinėtoją, palikusi gilų, neišdildomą pėdsaką jo paties atrastame socialinės minties žemyne. Visi, kurie nori tyrinėti jį toliau, nesvarbu, sutinka ar ne su K. Marx’o išvadomis, turi pareikšti didelę pagarbą žmogui, pirmajam atradusiam tą žemyną visiems žmonėms. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite K. Marx’o Kapitalo atskirų tomų struktūrą ir pagrindines idėjas. 2. Kokia yra K. Marx’o pridedamosios vertės teorijos esmė? 3. Ką teigia K. Marx’o visuotinis kapitalistinio kaupimo dėsnis? 4. Kaip K. Marx’as suprato kapitalo organinę sudėtį ir ką įvardijo kaip pagrindinį kapitalizmo prieštaravimą? 5. Aptarkite, kuo skiriasi K. Marx’o kapitalo traktuotė nuo A. Smith’o ir D. Ricardo požiūrio. 6. Aptarkite, kokias tris kapitalo judėjimo stadijas ir formas išskyrė K. Marx’as. 7. Skaitiniu pavyzdžiu pavaizduokite K. Marx’o paprastosios ir išplėstinės reprodukcijos schemas. 8. Aptarkite K. Marx’o teorines nuostatas apie pelną. 9. Aptarkite K. Marx’o žemės rentos teoriją. LITERATŪRA Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 492-528. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – K.: VDU, 2001. – P. 170-184. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – V.: Mintis, 1991. – P. 341-347. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – V.: Amžius, 1995. – P. 151-188. Paliulytė R. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – P. 49-54. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 261-285. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 120-130. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P. 58-74. Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 191-237. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 251-297. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 455-477. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 128-143. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 383-392. Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. – London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. – P. 3-73.
Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 187-209. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 244-251. Caravale G. F. (ed.). Marx and Modern Economic Analysis. Vol. I – II. – Aldershot: Elgar, 1991. Morishima M. Marx’s Economics. – Cambridge: Cambridge University Press, 1973. Roemer J. Analytical Foundations of Marxian Economic Theory. – Cambridge: Camridge University Press, 1981. Carver T. Marx and Engels: The Intellectual Relationship. – Brighton: Wheatsheaf, 1983. Elster J. (ed.). Karl Marx: A Reader. – Cambridge: Cambridge University Press, 1987. Freedman R. (ed.). Marx on Economics. – Harmondsworth: Penguin, 1962. Junankar P. N. Marx’s Economics. – Oxford: Philip Allan, 1982. McLellan D. Karl Marx: His Life and Thought. – London: Macmillan, 1973. Walsh V., Gram H. Classical and Neoclassical Theories of General Equilibrium. – New York, Oxford: Oxford University Press, 1980. – P. 102-120. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. - М: Дело ЛТД, 1994. – С. 207-274. Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. – Москва: Экономика, 1995. – C. 351-373. Негиши Т. История экономической теории / Пер. с англ. под ред. Л. Л. Любимова и В. С. Автономова. – М.: АО Аспект Пресс, 1995. – С. 37-41. Всемирная история экономической мысли. Т. 2. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – М.: Мысль, 1988. – С.320-538. История экономических учений / Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – М.: ИНФРА-М, 2000. – С. 110-137. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – М.: ИНФРА-М, 2002. – С. 172-188. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – М.: Экономика, 1996. – С. 113-132. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – М.: Финансы и статистика, 2002. – С. 71-84. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – М: Высш. школа, 1983. – С. 136-182. История экономических учений. Ч. I. / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – М.: Изд-во МГУ, 1989. – С. 183-232. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 107-113. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 248-252; 271-309. Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. – Москва: Изд-во РАГС, 2002. – С. 30-42. Багатурия Г.А., Выгодский В. С. Экономическое наследие Карла Маркса. – М.: Мысль, 1976.
6 dalis KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS PRIEŠININKAI
6.1. EKONOMINIO ROMANTIZMO TEORIJOS Pagrindinės sampratos: Ekonominis romantizmas. Politinės ekonomijos objektas. Kauzalistinis ir klasinis analizės metodai. Produktyvaus darbo teorija. Darbo paskirstymo teorija. Smulki gamyba. Smulkūs savininkai. Proletariatas. Gyventojų skaičiaus teorija. Reprodukcijos ir krizių teorija. Perprodukcijos krizė. Reformų teorija. Kapitalizmo plėtros stadija. Reformizmas. Apyvartos bonai. Tautos bankas. Pagalbinės sampratos: Gamybos sfera. Fabrikas. Turto šaltinis. Nuosavybė. Darbinė vertės teorija. Renta. Pelnas. Darbo užmokestis. Kapitalas. Pinigai. Procentas. Nepakankamo vartojimo teorija. Smulki prekinė gamyba (ūkis). Mainomoji vertė. Konstatuota vertė. Ekonominės minties istorijoje tik plonutė riba skiria kitaip mąstančius ir radikalius ekonomistus. Ekonomikos teorijoje visada buvo savų aiškių disidentų ir radikalų, kad ir kaip jie būtų mėginami išskirti. Merkantilistai, fiziokratai, Adam’as Smith’as – visi jie savu laiku buvo „kitaminčiai“, o kai kuriais aspektais – net radikalai. D. Ricardo, iškėlęs technologinio nedarbo idėją, „radikaliai“ atsitraukė nuo Say’aus dėsnio, taip pat ir nuo laissez-faire koncepcijos kaip tikėjimo simbolio. T. Malthus’as irgi buvo savotiškas „radikalas“, nes suabejojo pakankamu paklausos efektyvumu laissez-faire sąlygomis ir teigė, kad reikia subsidijuoti lendlordus, kad šie galėtų padidinti savo išlaidas ir vargšams suteikti darbą. Dėl pramoninio perversmo, XIX a. pirmoje pusėje apėmusio daugelį Europos šalių, kilo įvairi klasikinės mokyklos pagrindinių postulatų kritika, kurią tikslinga sieti su trimis alternatyviomis klasikinei mokyklai ekonominės minties kryptimis: ekonominiu romantizmu, utopiniu socializmu ir socialine-istorine kryptimi (vokiečių istorine mokykla). Kaip atskira kryptis gali būti minima ir rikardinių socialistų teorijos. Kiekvienos iš šių krypčių atstovai siūlė kitus, nei klasikai, visuomenės idealios socialinės-ekonominės sąrangos modelius, kurie toliau ir bus plačiau aptarti. Ekonominis romantizmas, kaip viena iš savarankiškų pomanufaktūrinio laikotarpio ekonominės minties krypčių, buvo kokybiškai naujas teorinės ekonomikos istorijos etapas. Jo atstovų idėjoms pirmiausia buvo būdinga reformatoriškumas. Jie visiškai nereikalavo kurti socializmą. Kalbant apie šią ekonominės minties srovę dažniausiai minimi J. de Sismondi (1773–1842 m.) ir P. Proudhon’as (1809-1865 m.), pagrindę tikslingumą permąstyti klasikinėje mokykloje pateiktą ekonomikos mokslo objektą ir metodą ir įrodę socialinių reformų būtinumą. Tiesa, pažymėtina, kad jei ekonominio romantizmo pradininkas J. de Sismondi rašė XIX a. pradžioje, kai Prancūzijoje tik prasidėjo įsigalėti fabrikinė kapitalistinės gamybos sistema, tai anarchizmo ir reformizmo pradininko P. Proudhon’o pagrindiniai ekonominiai veikalai gimė XIX a. penktajame dešimtmetyje, kai šioje šalyje jau susiformavo kapitalistiniai gamybiniai santykiai, nusistovėjo kapitalizmo klasinė struktūra, kapitalistinė gamyba jau šventė pergalę ir stambiosios pramonės plėtra, kapitalo koncentravimasis ir centralizavimasis prekybos ir kredito srityje lėmė socialiniųekonominių prieštaravimų aštrėjimą bei socialinių reformų neišvengiamumo idėjų plitimą Prancūzijos visuomenėje. Pats gyvenimas jau įrodinėjo, kad negalima įgyvendinti ekonominio romantizmo idealus, ir nuo kapitalizmo grįžti į patriarchalinę santvarką.
6.1.1. J. de Sismondi ekonominės pažiūros Gyvenimo kelias. Šveicarų kilmės prancūzų ekonomistas ir istorikas Jean Charles Leonard Simonde de Sismondi gimė Ženevoje kilmingų aristokratų Pisan’ų šeimoje. Jo tėvas buvo kalvinistų pastorius. Jis greta Ženevos turėjo dvarą, kuriame prabėgo J. de Sismondi vaikystė ir jaunystė. A. Anikin’o nuomone, šioje taikioje patriarchalinėje aplinkoje tam tikra prasme galima įžvelgti J. de Sismondi idėjų šaknis. Visą gyvenimą jis liko įsitikinęs, kad laimė dažniausiai ateina į dorų, darbščių amatininkų bei fermerių namus ir bėga šalin nuo didmiesčių su jų fabrikais, prekybos kontoromis ir bankais. Baigęs dvasinę dar prancūzų protestantų mąstytojo Jean’o Calvin’o (1509–1564 m.), dėl kurio doktrinos įtakos Ženevoje susikūrė viena iš represyviausių visuomenių istorijoje, įsteigtą protestantų kolegiją, J. de Sismondi įstojo į universitetą, bet jo taip ir nepavyko baigti. Mokslus teko nutraukti dėl susvyravusios tėvo materialinės padėties – todėl jis perėjo dirbti į vieną iš Liono bankų pas pirklį, su kuriuo draugavo jo tėvas. Tačiau vėliau Lione prasidėjo garsieji visą Prancūziją ir kitas Europos šalis apėmę jakobinų revoliucijos įvykiai, nuo kurių J. de Sismondi ir jo tėvas nesugebėjo apsisaugoti net ir Ženevoje. Šie įvykiai galiausiai juos nuvedė į kalėjimą. J. de Sismondi buvo maždaug dvidešimties metų, kai jo šeima buvo priversta beveik septyniems metams emigruoti į užsienį – pirmiausia pusantrų metų į Angliją, kur jis giliai įniko į A. Smith’o Tautų turtą, o paskui dar penkeriems metams į Šiaurės Italiją, kur jam asmeniškai teko kurį laiką valdyti nedidelę fermą savo tėvo namuose Toskanijos provincijoje, pirktą už išgelbėtus bėgant pinigus. Tuo pat metu jis rašė pirmuosius savo mokslinius veikalus. 1800 m. grįžęs į Ženevą po to, kai ji oficialiai tapo dalimi Prancūzijos, kur pirmasis konsulas Napoleonas Bonapartas „atkūrė teisėtumą ir tvarką“, J. de Sismondi gavo Prekybos rūmų sekretoriaus vietą ir visiškai atsidėjo mokslinei bei literatūrinei veiklai. Jau pirmieji jo ekonominiai darbai Toskanijos žemės ūkio vaizdas (1801 m.) ir Apie komercinį turtą arba apie politinės ekonomijos principus taikant juos prekybiniuose įstatymuose (1803 m.), kuriuose jis dar neatmetė laissez faire principo ir tvirtai laikėsi A. Smith’o nuomonės, nuoširdžiai propaguodamas jo idėjas ir pasisakydamas už konkurencijos laisvę bei nevaržomą asmeninių interesų rungtyniavimą, atnešė jam tam tikrą populiarumą Prancūzijoje. Tačiau po šio veikalo J. de Sismondi ilgam atsidėjo vien istorijos, literatūros ir politikos darbams. Akivaizdu, kad J. de Sismondi kelionės po Italiją ir Vokietiją 1804–1808 m., tiesioginis ūkinės realybės stebėjimas ir stambiausių Europos šalių ekonominės, politinės ir istorinės literatūros nagrinėjimas ir lėmė daugiaplanį bei neordinarų šio mokslininko tyrimų pobūdį kūrybinio pakilimo laikotarpiu. O J. de Sismondi populiarumas augo su kiekviena jo nauja publikacija, ypač dėl dvitomio Itališkų respublikų istorija (1807 m.) išleidimo bei paskaitų apie romanų tautas, pavadintų Pietų Europos literatūra (1813 m.). 1813 m. J. de Sismondi persikėlė į Paryžių ir paskelbė straipsnių, kuriuose palaikė Napoleoną. Tačiau po Burbonų restauracijos pervažiavo į Angliją, iš ten po kelerių metų grįžo į Ženevą, vėl tapusią Šveicarijos dalimi, kur, vedęs jauną anglę, ramiai gyveno savo nedideliame dvare, rašydamas savo veikalus bei pasivaikščiodamas ir diskutuodamas su gausiais bičiuliais ir svečiais, kurie noriai rinkdavosi jo svetinguose namuose. Šiuo periodu (po 1818 m.) jis vėl grįžo prie politinės ekonomijos klausimų ir parašė pačius ryškiausius savo ekonominius bei istorinius veikalus, tarp jų geriausią savo veikalą – dvitomį Politinės ekonomijos naujuosius principus, arba Apie turtą ir jo santykį su gyventojais (1819 m.), taip pavadintą priešinant juos D. Ricardo
Politinės ekonomijos principams. Knyga netrukus išgarsino jį Europoje kaip ekonomistą. 1827 m. J. de Sismondi išleido jos antrąjį leidimą, kuriame dar griežčiau polemizavo su D. Ricardo mokykla Anglijoje ir J. Say’aus mokykla Prancūzijoje. Taip pat parašė Politinės ekonomijos etiudus (1837 m.) bei fundamentalius istorinius veikalus: Prancūzų istoriją (31 tomas) ir Romos imperijos žlugimo istoriją (2 tomai). Kalbėdamas apie motyvus, privertusius atsigręžti į politinę ekonomiją, J. de Sismondi rašė: „Tuo laiku mane buvo giliai sujaudinusi prekybos krizė, siautusi pastaraisiais metais Europoje, ir baisus darbininkų skurdas, kurį aš pats mačiau Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ir kuris, sprendžiant iš visų viešų pranešimų, buvo bent jau ne mažesnis, jei ne didesnis, Anglijoje, Vokietijoje ir Belgijoje“. Mirė J. de Sismondi 1842 m., būdamas 69 metų amžiaus. Ekonomikos teorija. Pirmiausia aptarsime J. de Sismondi svarbiausią veikalą Politinės ekonomijos naujieji principai, arba Apie turtą ir jo santykį su gyventojais, kuris gimė išplėtus straipsnį apie politinę ekonomiją į Edinburgo enciklopediją. Šiame veikale jis detaliai išdėstė savo požiūrį į politinės ekonomijos objektą ir metodą, taip pat teorinius samprotavimus apie produktyvų darbą ir jo paskirstymą, gyventojų skaičių ir pajamas bei reprodukcijos procesą ir reformas. Pažymėtina, kad 1819 m. pasirodžius šiam veikalui, J. de Sismondi sulaukė siūlymų dėstyti Vilniaus universitete ir Sorbonoje. Tačiau abiejų universitetų siūlymus jis atmetė ir didžiąją likusio laiko dalį praleido gimtojoje Ženevoje. Apie politinės ekonomijos tyrimo objektą J. de Sismondi kalba beveik visame veikalo I tome. Be to jau savo darbo pratarmėje jis priminė skaitytojui, kad yra linkęs daryti didelius pakeitimus „Adamo Smith’o principuose“, kuriais J. de Sismondi vadovavosi, pabrėždamas, kad „turto augimas yra ne politinės ekonomijos tikslas, o tik priemonė užtikrinti visuotinę laimę“, kad „pats savaime turto ir gyventojų skaičiaus didinimas yra tik abstrakcija [...]“. Iš keturių knygų, sudarančių Politinės ekonomijos...” I tomą, pirmoji specialiai skirta Politinės ekonomijos objektui ir šio mokslo atsiradimui. Šioje knygoje J. de Sismondi iškyrė tris, jo požiūriu, svarbiausius etapus politinės ekonomijos evoliucijoje ir jos nagrinėjamo objekto traktavime. Pirmąjį jis vadino merkantilistinės mokyklos etapu, antrąjį – ekonomistų-fiziokratų mokyklos etapu, trečiąjį – Adamo Smith’o mokyklos etapu. J. de Sismondi rašė, kad pirmajame ir antrajame etapuose žmonių materiali gerovė kaip politinės ekonomijos objektas buvo nagrinėjama vienpusės sistemos rėmuose, nes merkantilistai turto šaltinį įžvelgė tik prekyboje, o fiziokratai – tik žemdirbystėje. Tik trečiajame etape, darė išvadą mokslininkas, „A. Smith’as nemėgino, kaip jo pirmtakai, sukurti apriorinę teoriją, tam, kad vėliau bandytų pritraukti prie jos faktus“. Solidarizuodamasis su A. Smith’u tame, kad turto šaltinį reikia ieškoti visuomeniniame darbe, bei „politinės ekonomijos objektą“ matydamas būtent žmonių materialinėje gerovėje, J. de Sismondi tuo pat metu darė kategorišką išlygą dėl valstybės pareigos „suteikti visiems piliečiams galimybę naudotis tuo fiziniu patogumu, kurį teikia turtas“, nes „gyventojai ir turtas ne absoliučia prasme yra valstybės gerovės požymiai, o tik lyginant vienus su kitais“. Remdamasis šia pozicija, Politinės ekonomijos... autorius toliau pateikė dvi politinės ekonomijos objekto traktuotes. Pagal pirmą traktuotę, politinė ekonomija – tai mokslas, nagrinėjantis „materialinę gerovę, kadangi ji priklauso nuo valstybės“, ir „tautų turto valdymą“, kadangi ūkiniai procesai turi būti kreipiami valstybės. Pagal antrąją – tai „moralus ir didele dalimi dorovinis mokslas“, susijęs su žmogiškąja prigimtimi, o ne su ekonominiais santykiais
ir objektyviais dėsningumais. Be to, mokslas „moralus“ todėl, kad jis „suklaidina operuojant plikais skaičiais ir veda į tikslą, atsižvelgiant į žmonių jausmus, poreikius bei aistras“, ir mokslas „dorovinis“ – nes, pirma, „jis turi numatyti [...] aistras“ ir, antra, „neteisinga, kad užtenka vien tik nurodyti jų (žmonių. – Aut. pastaba) naudą, kad jie pradėtų jos siekti“. Todėl J. de Sismondi ėmė oponuoti anglų klasikinei mokyklai, kurią pavadino „ortodoksine“. Taigi, tyrimų objektas, pagal J. de Sismondi, kaip ir klasikų teorijoje, daugiausia suvedamas į gamybos sferos, kur, kaip jis manė, sukuriama ir didinama žmonių materialinė gerovė, problematiką. Tačiau, skirtingai nuo klasikų, jis manė, kad „tautų turtą“ valdyti privalo valstybė, šiame procese remdamasi ne „abstrakcijomis“ ir „plikais skaičiais“, o „žmonių jausmais, poreikiais bei aistromis“. J. de Sismondi rašė: „Valstybė turi siekti tokios tvarkos, kuri užtikrintų ir neturtingam, ir turtuoliui pasiturėjimą, džiaugsmą bei ramybę – tokią tvarką, kuriai esant niekas nekenčia“. Vadinasi, J. de Sismondi nuomone, greta gėrybių gamybos, kuria išimtinai tesidomėjo klasikai, reikia nemažiau dėmesio skirti ir gėrybių paskirstymo teorijai, nes, pasak jo, gėrybė ar turtas tik tada vertas šio vardo, jei jis tinkamai paskirstytas. Atotrūkyje nuo šio paskirstymo jis negali būti nei suvoktas, nei įvertintas. O kalbėdamas apie gėrybių paskirstymą J. de Sismondi ypatingą dėmesį kreipė į tuos, kuriuos vadino „beturčiais“ – į tuos, kurių visas turtas – dvi rankos, kurie nuo ryto iki vakaro dirbo plušo fabrikuose ar laukuose, ir kurie iš tikrųjų sudarė gyventojų daugumą. Vienoje knygos vietoje J. de Sismondi netgi teigė, kad „Politinė ekonomija galiausiai tampa labdaros teorija ir visa tai, kas galutiniame rezultate neprisideda prie žmonių laimės, nepriklauso ir šiam mokslui“ (išskirta mano. – Aut. pastaba). J. de Sismondi kūryba dideliu mastu lyginama su klasikine politinės ekonomijos mokykla ir tyrimų metodo srityje. Juk, kaip rašė J. de Sismondi, „A. Smith’o doktrina yra mano doktrina, fakelas, kurį jo genijus iškėlė virš mokslo, nurodė teisingą kelią visiems pasekėjams“. Tuo, ko gero, galima paaiškinti, kodėl tarp Politinės ekonomijos... autoriaus metodologinių instrumentų kartu su specifiniais yra ir nemažai elementų, būdingų klasikų kūrybai. Todėl vargu ar galima laikyti netikėtumu tuos mokslinės analizės metodus, kuriuos jis iš esmės perėmė iš XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios klasikinės mokyklos lobyno. Tarp tokių metodų paminėtini: • pagrindinių žmonių ekonominės veiklos sferų kauzalistinį analizės metodą, kas, be visa ko, nulėmė gamybos ir apyvartos sferų priešinimą viena kitai ir pirmosios pripažinimą lemiama (dominuojančia) visuomenės ūkio sfera; • klasinį analizės metodą, sutinkamai su kuriuo nagrinėjami socialiniaiekonominiai santykiai tarp vadinamųjų pagrindinių visuomenės klasių (šiuo atžvilgiu jis žavėjosi A. Smith’u, kuris „kiekvieną faktą stengėsi nagrinėti toje socialinėje aplinkoje, kuriai šis priklauso“); • sąnaudinį (pagal J. de Sismondi, įvertinant sunaudoto darbo kiekį) vertės ir pajamų nustatymo metodą; • pinigų savarankiško ir didelio vaidmens visuomeninėje reprodukcijoje nepripažinimą (remiantis aprašomuoju metodu). Kita vertus, būtent specifiniai J. de Sismondi metodologijos elementai leidžia spręsti apie šio mokslininko kūrybinio palikimo naujumo ir savotiškumo šaltinius. Šių elementų esmę galima apibūdinti šiais teiginiais. Pirma, visaapimantis orientavimasis (skirtingai nuo klasikų) „į valdžios kišimąsi į turto reguliavimą“ tam, kad nebūtų suvesta “visa politinė ekonomija į paprastą [...] laissez faire principą“.Be to, J. de Sismondi buvo įsitikinęs, kad „tik valdžia“ gali neleisti gamybos plėtimo vardan „pavienių asmenų“ interesų, kad visų tautų tikslas turi būti „visuotinio pasitenkinimo ir gausumo“ siekis.
Antra, mokslinės abstrakcijos metodo taikymo politinėje ekonomijoje tinkamumo neigimas. J. de Sismondi priekaištavo A. Smith’o pasekėjams D. Ricardo ir J. B. Say’ui už tai, kad šie „metėsi“ link abstrakcijų, užmiršdami žmogų, turtą atribojo nuo žmogaus, tuo metu kai turto tikslas – patenkinti žmogaus poreikius. Dėl viso to, jo nuomone, A. Smith’o ir D. Ricardo pateikiamas mokslo variantas atskiria gamybą nuo vartojimo, jam būdingas „spekuliatyvus pobūdis“ ir jis „atrodo atplėštas nuo bet kokios praktikos“. Trečia, A. Smith’ o „ekonominio žmogaus“ doktrinos neigimas. Kaip pabrėžė J. de Sismondi, ją klasikai traktavo kaip “vieną iš aksiomų”, būdami įsitikinę, kad „kiekvieno interesas sudaro bendrą interesą“. Tačiau, jo nuomone, tai neatitinka tikrovės, kadangi „kiekvienas, siekdamas įgyvendinti savo asmeninį interesą kitų sąskaita, tam panaudoja visas priemones ir ne visada sulaikomas jėgų, kurios lygios jo jėgoms“. Iš čia, pavyzdžiui, „kiekvieno pramonininko gerovė kuriama jo kolegos žlugimo sąskaita“. Ketvirta, mokslinės-techninės pažangos spartinimo dėl visos visuomenės gerovės objektyvaus būtinumo nepripažinimas. Argumentuodamas šią metodologinę nuostatą, J. de Sismondi rašė: “Nors mašinų, didinančių žmonių jėgas, išradimas žmogui yra geradarybe, bet neteisingas jų teikiamo pelno paskirstymas paverčia mašinas rimbu neturtingiesiems“. Penkta, ir kauzalistinio (priežastinio), ir funkcinio metodo naudojimo ekonominėje analizėje tikslingumo pagrindimas. Ši mokslininko pozicija akivaizdi iš jo teiginio, kad „politinėje ekonomijoje viskas susiję, viskas yra apytakoje ratu, nes padarinys, savo ruožtu, tampa priežastimi“. Šešta, kartu su ekonominiais veiksniais kai kurių neekonominės aplinkos veiksnių įvertinimas ekonominėje analizėje. Tarp jų J. de Sismondi ypač išskyrė religiją, auklėjimą, garbės jausmą, manydamas, kad „šie arba prisideda prie žmonių artėjimo prie tikslo, kurį sau kelia politinė ekonomija, arba tolina juos nuo jo“. J. de Sismondi nuomone, politinė ekonomija, kaip „moralinis mokslas“, pirmiausia grindžiama patyrimu, istorija, stebėjimu. Jis teigė, kad „žmonių buities sąlygas svarbu tyrinėti iš smulkmenų. Reikia atsižvelgti tai į laiką, tai į šalį, tai į profesiją, kad gerai suprastume, kas yra žmogus ir kaip jį veikia institucijos [...]“. Akivaizdu, kad šios J. de Sismondi mintys rengė dirvą tam požiūriui, kurį įvedusi vėliau didžiuosis vokiečių istorinė mokykla. J. de Sismondi, pats būdamas istorikas ir publicistas, besirūpinantis aktualiomis reformomis, negalėjo neišryškinti to, kaip socialinės institucijos ir politinė santvarka veikia ekonominę gerovę. Kalbant apie J. de Sismondi vertės teoriją, pažymėtina, kad jis, kaip ir klasikinės politinės ekonomijos atsovai, pritarė darbinei vertės teorijai. Sekdamas A. Smith’u ir D. Ricardo, jis teigė, kad prekės vertę lemia darbas, kuris „yra vienintelis turto šaltinis“.Tačiau skirtingai nuo klasikų, kalbėdamas apie vertės dydžio nustatymą, J. de Sismondi atkreipė dėmesį į prieštaravimą tarp vartojamosios vertės ir vertės. Spręsdamas vertės dydžio problemą, jis pažymėjo, kad kapitalizme šis dydis susiveda į būtiną laiką, kurį apibūdino kaip laiką, sunaudotą esant vidutinėms sąlygoms. Toliau aptarkime J. de Sismondi produktyvaus darbo teoriją. Produktyvaus ir neproduktyvaus darbo esmę J. de Sismondi apibūdino beveik identiškai A. Smith’ui. Iš čia, jo požiūriu, produktyvus darbas sukuria turtą „naujo mainų dalyko“ arba „jau egzistavusio dalyko“ padidėjusios vertės forma, o neproduktyvus darbas yra „darbas ir malonumai, neįeinantys į turto sampratą, nes šio malonumo negalima išsaugoti ateičiai [...] šio darbo vaisiai negali būti kaupiami“. Tačiau J. de Sismondi ir A. Smith’o išvados dėl produktyvaus darbo, padarytos iš šios teorijos, buvo diametraliai priešingos. Juk skirtingai nuo A. Smith’o, Politinės
ekonomijos... autoriaus įsitikinimu, dėl neriboto darbo produktyvumo didinimo vyksta tik „dykaduonių turtuolių prabangos ir malonumų augimas“ ir „kuo labiau amatų ir pramonės srityje tampa išvystyta tauta, tuo daugiau nelygybės tarp dirbančiųjų [...] Kuo daugiau dirba vieni, tuo labiau išlaidauja kiti“. Kalbėdamas apie “neproduktyvaus darbo” reikšmę visuomenei, J. de Sismondi ne toks pesimistiškas savo samprotavimuose. Jis pastebėjo, kad visuomenei reikalingi visi visuomenės nustatytos tvarkos „saugotojai“, kiekvienas iš kurių, „pradedant valstybės galva ir baigiant eiliniu kareiviu“, nors nieko ir negamina, bet be jų darbo „produktyvių darbininkų sukurti turtai būtų išgrobstyti [...], o gamyba baigtųsi“.Be to, kaip rašė mokslininkas, „jeigu bet kokią naudą vadintume turtu, tai tokios rūšies turtas išvaistomas jau sukūrimo momentu“, o „meistriškumas“, kurį pasiekia darbuotojai, nesvarbu kuriai klasei jie priklausytų, yra „savos rūšies pagrindinis kapitalas“. J. de Sismondi darbo paskirstymo teorija, kaip ir prieš tai aptartoji, įdomi pirmiausia savo kryptingumu prieš klasikų samprotavimus. Jis rašė: „Keletas mašinų pradėjo dirbti kelių tūkstančių žmonių darbą“. Tačiau, jo nuomone, technikos naujovės buvo nuostolingos tautai, kadangi mažino gaunamas pajamas ir atitinkamai mažėjo vartojimas. Juk to, ką dirba mašinos, nebereikės dirbti žmonėms. Todėl sumažės gamintojų skaičius ir užimtumo lygis. Galiausiai paaštrėjus konkurencijai tarp dirbančiųjų, kris darbo užmokestis. Taigi bendroji paklausa gaminamai produkcijai mažėja, nes darbuotojai atleidžiami, vartojimas mažėja, o mašinos neturi jokių poreikių ir nekuria paklausos. J. de Sismondi teigė, kad taip darbininkų darbą išstumia mašinos. Objektas, anksčiau gamintas kūrybiško darbuotojo, dabar tampa aklo mechanizmo darbo rezultatu. Jis praranda kažką, ko negalima apibrėžti ir nukenčia grožio aspektu. Juk tiulis negali pakeisti nėrinio... Tačiau grėsmės darbininkams, kad juos išstums mašinos, J. de Sismondi nelaikė vienintelui pražūtingu darbo paskirstymo padariniu, manydamas, kad pats mašinų egzistavimas taip pat lemia: • „protinių ir fizinių jėgų, sveikatos bei gyvenimo džiaugsmo“ praradimą proporcingai tam, „kiek padidėja jo darbo produktyvumas“; • darbo darbininkams trūkumą dėl darbo operacijų supaprastinimo tiek, kad jas vietoj darbininkų „pajėgūs atlikti net jauniausio amžiaus vaikai“; • didelį apyvartinio bei pagrindinio kapitalo augimą ir, atitinkamai, naudą bei klestėjimą stambiesiems verslininkams vietoj naudos ir klestėjimo visai visuomenei. Tiesa, savo Politinės ekonomijos... pabaigoje J. de Sismondi patikslino, kad jo nereikėtų priskirti prie „pažangos ir meistriškumo“ priešininkų, nes iš tikrųjų „patobulinimai naudingi, bet jų panaudojimas gali būti, atsižvelgiant į aplinkybes, naudingas arba žalingas“. Naudingas tada, kai mašinos pakeistas „žmogus gali rasti darbo kitur“. Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, pagrindinė J. de Sismondi argumentacijos šiuo klausimu klaida ir yra ta, kad jis remiasi idėja, jog nauja, didesnė mašininė gamyba tegali būti naudinga tik tada, jei anksčiau yra susikūrusi nauja paklausa. J. de Sismondi nenorėjo sutikti, kad gamybos didinimas savaime netiesiogiai sukuria tą paklausą. Kita vertus, pravartu įsiklausyti į kitą J. de Sismondi pastabą: jis piktinosi ne tik tuo, kad mašinos išstumia darbininkus, bet ir tuo, kad likusieji dirbti darbininkai tegauna mažą dalelytę iš tos naudos, kurią atneša mašinos. Klasikams užteko to, kad darbininkas, kaip vartotojas, gauna naudos dėl produktų atpigimo. O J. de Sismondi reikalauja daugiau. Kol darbininkų darbas yra toks slegiantis, ar nebūtų teisinga, kad
jie pasinaudotų mašinų įvedimu, sutrumpinant jų darbo dieną, suteikiant daugiau laisvo laiko? Tačiau, kaip pastebėjo J. de Sismondi, realybė tokia, kad kapitalistinė santvarka, „ta darbininkų vergovė, verčia jį, nors mašinoms ir padidinus darbininko darbo galias, vis tik dirbti ne mažiau, o dar daugiau valandų per dieną už tą patį darbo užmokestį“. Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, šioje knygos vietoje geriausiai išreikštas J. de Sismondi požiūris į mašinas. J. de Sismondi nepritarė T. Malthus’o gyventojų skaičiaus teorijai, tuo taip pat išreikšdamas nesutarimus su klasikais. Pastarieji „dirbančių gyventojų visų kančių“ priežasties ieškojo pragyvenimo reikmenų ir gyventojų skaičiaus augimo tempų sąryšyje, kai, J. de Sismondi nuomone, reikėjo atsižvelgti ne į gyventojų skaičių, o į pajamas. Ir tada, kaip tvirtino J. de Sismondi, būtų matyti, kad ši priežastis yra „neatitikimas tarp jų (gyventojų. – Aut. pastaba) skaičiaus ir jų pajamų “todėl, kad „natūralias gyventojų skaičiaus ribas“ peržengia ne tie, kurie „nors ką turi“, o tie, „kurie nieko neturi“. J. de Sismondi nuomone, jei darbininkas būtų kaip kitados savarankiškas amatininkas, jis galėtų numatyti savo pajamas ir tada apribotų savo vaikų skaičių, nes „gyventojų skaičių visada reguliuoja pajamos. O jei jis šią proporciją viršija, tai reiškia, kad tėvai apsiriko dėl savo spėjamų pajamų dydžio, arba, tiksliau sakant, visuomenė juos apvylė“. Politinės ekonomijos... autorius faktiškai grįžo prie iki T. Malthus’o vyravusios gyventojų skaičiaus koncepcijos, išsakydamas šiuos teiginius: • didelis gyventojų skaičius atspindi visuomenės pranašumą, jei kiekvienas žmogus įsitikinęs, kad jis savo darbu gali užtikrinti „sau pakenčiamą gyvenimą“; • žmonių materialinė (turtinė) padėtis reguliuoja santuokų ir gimstamumo skaičių; • darbininkų neaprūpinimas pajamomis iš savo darbo veda link pirmalaikių santuokų ir didesnio gimstamumo; • cechų ir cechinių organizacijų įstatų atkūrimas kiekvienam darbininkui užtikrins „jo darbo produktų nuosavybę“ ir galimybę tikėtis pajamų bei viltį sukurti šeimą; • darbininko „sugebėjimas dirbti“ nėra jo garantuotas pajamų šaltinis. Galutinė J. de Sismondi išvada: kadangi „mažiausios pajamos [...] skatina nepamatuotą jo (gyventojų skaičiaus. – Aut. pastaba) augimą“, būtina pakeisti pačią „socialinę organizaciją“, kuri gimdo „atsikartojančią paklausą“ ir, „sukūrusi darbininkus, pasmerkia juos vėliau kančioms bei mirčiai“. Pastebėtina, kad J. de Sismondi nebuvo T. Malthus’o gyventojų skaičiaus teorijos šalininkas. Jo nuomone, gyventojų skaičius priklauso ne nuo maisto priemonių, o nuo turto savininkų valios. Įdomi J. de Sismondi pajamų teorija. Jis teigė, kad pramonės ir mokslo išsivystymo lygis, pasiektas Anglijoje XIX a. pradžioje, aiškiai rodė, kad jos gyventojai atėmė iš savęs „pasiturėjimą šiuo metu ir tikrumą ateityje“, nes „miestuose beveik neliko amatininkų arba nepriklausomų nedidelių dirbtuvių savininkų“ – ten yra tik darbininkai, kurių darbo užmokestis nepakankamas „visais metų laikais“, o „kaime nebėra valstiečių – juos išstūmė samdiniai“.Taigi „tarpiniai sluoksniai išnyko, smulkūs žemės savininkai, smulkūs žemės nuomininkai, smulkių dirbtuvėlių savininkai, smulkūs prekybininkai miestuose negalėjo išlaikyti stambiųjų įmonių konkurencijos. Visuomenėje beliko vietos tik stambiajam kapitalistui ir samdiniui. Matome baisiu greičiu augančią klasę žmonių, neturinčių absoliučiai jokios nuosavybės, klasę (proletariatą. – Aut. pastaba), kuri anksčiau buvo beveik nepastebima“. J. de Sismondi pirmasis prabilo apie kovą – tai jo žodis – tarp dviejų klasių: darbdavių ir samdinių. Jis darbininkus laikė proletarais – vėl jo žodis – kurie neturi
nuosavybės, ir šių žmonių, panašiai kaip žemiausios klasės senovės Romoje, vienintelė funkcija – tiekti „traukos jėgą“, vadinamąją proles – lotyniškas žodis, iš kurio buvo sudarytas minėtas terminas – kapitalistinės visuomenės malūnui. J. de Sismondi įsitikinimu, kiekvienas darbininkas, šis tikrasis „turto kūrėjas“, kasdien pagamina „daug daugiau, nei jam reikia vartoti“, bet „turto savininkas“ paima iš jo „dalį to, ką jis, darbininkas, pagamina daugiau nei asmeniniai vartojimo poreikiai, apsiribojantys tuo, kas būtiniausia“. (Taigi, kaip pažymėjo C. Gide ir C. Rist’as, J. de Sismondi kai kuriose savo kūrinių vietose išsireiškė beveik tai pat, kaip vėliau rašė R. Owen’as, C. de Saint-Simon’as bei K. Marx’as). Tačiau skirdamas darbo pajamas ir nuosavybės pajamas, J. de Sismondi pastarąsias taip pat laikė teisėtomis, nes, kaip jis teigė, tie, kurie naudojasi pajamomis be darbo, „joms yra įgiję nuolatinę teisę ankstesniu darbu, kuris padarė dabartinį darbą našesniu“. Kaip šių samprotavimų pagrindą Politinės ekonomijos... autorius išreiškė savo principinį nesutikimą su klasikiniais ekonomistais dėl trijų pagrindinių pajamų rūšių (rentos, pelno ir darbo užmokesčio) atsiradimo, laikydamas klaidingu manymą, kad yra “trys skirtingi šaltiniai – žemė, sukauptas kapitalas ir darbas“. Be to, J. de Sismondi primygtinai teigė, kad tik darbininkas sukuria be savo pajamų (darbo užmokesčio) ir „turtuolių“ pajamas, būtent rentą žemvaldžiams ir pelną kapitalistams. O pats darbo užmokestis, rašė mokslininkas, „yra ta kaina, už kurią turtingas įsigija darbą iš beturčio“ ir „dažnai tai yra ne kas kita, kaip darbininko apiplėšimas“, nes sudaro „tik pragyvenimo lėšų kiekį, pakankamą dirbusiųjų praėjusiaisiais metais pragyvenimui“. (Pastebėtina, kad J. de Sismondi nuolat vartojo neaiškias sąvokas, kaip turtuolis ir beturtis, užuot sakęs kapitalistas ir darbininkas). Taigi, J. de Sismondi nuomone, ir pelnas, ir renta yra atskaitymas iš darbininkų pajamų (iš jo darbo produkto). Be to, J. de Sismondi, mokyme apie rentą laikęsis fiziokratų požiūrio (renta – tai nemokama žemės dovana), rašė, kad „žemė pasižymi produktyvia galia“. Jis, atmesdamas D. Ricardo rentos teoriją, nepripažino ir rentą sudarančių veiksnių, kurie įsitvirtino ekonomikos teorijoje po D. Ricardo tyrimų. Nesutikdamas su juo, J. de Sismondi nurodė, kad „žemės ūkio verslininkai“ yra tie patys kapitalistai ir „savo darbininkų atžvilgiu užima tokią pačią padėtį, kaip ir miesto kapitalistai“. Jis pažymėjo, kad D. Ricardo išvados apie rentą būtų pagrįstos tik tada, jei „nenaudojama“ ar „blogos kokybės“ žemė nebūtų „privati ar visuomeninė nuosavybė“, t. y. galėtų būti apdirbama be savininko leidimo, nes „šio leidimo kaina ir yra nuomos mokestis“. Galutinė J. de Sismondi išvada: tik žemės pajamos „sudaro realų pagrindą žemės rentai“, kuri sukuriama „žmogaus darbu“ ir „žemės darbu“. Savotiškas yra J. de Sismondi atsakymas ir į klausimą, kodėl darbininkai, kaip „gausiausia gamyboje dalyvaujančiųjų dalis“ gauna mažą darbo užmokestį ir kodėl jie, sukurdami turtą, „patys juo nesinaudoja“.Jo atsakymas vėl gana paprastas ir apima dvi nuostatas: pirma – „toje kovoje už pragyvenimą, kurią jie priversti kovoti su savo darbdaviais, darbininkai neturi vienodos su jais galios“, antra – „nuo tada, kai vaikai užsidirba dalį lėšų savo pragyvenimui, jų tėvai gali gauti mažesnį užmokestį“. Nors J. de Sismondi neanalizavo darbo užmokesčio dinamikos veiksnių, bet vis tik jis aiškiai nurodė, kad nedarbas spaudžia darbo užmokesčio lygį, traukia jį žemyn. J. de Sismondi neieškojo reguliuojančių darbo užmokestį veiksnių natūraliuose gamtos dėsniuose, kaip tai darė A. Smith’as ir D. Ricardo. Jis manė, kad darbo užmokestis turi būti lygus visai darbininko darbo produkto vertei. Kartu su tuo, J. de Sismondi įžvelgė tiesioginę priklausomybę tarp gyventojų skaičiaus augimo ir darbo užmokesčio. Jis, kaip minėta, siūlė apriboti gyventojų skaičiaus augimą atsižvelgiant į pajamų veiksnį, ir kvietė bažnyčią pasmerkti santuokas tarp darbininkų, jei vaikų gimimo neužtikrina pakankamos tėvų pajamos.
J. de Sismondi reikalavo aiškiai atskirti kapitalo ir pajamų sampratas. Jis, kaip ir A. Smith’as, kapitalą apibūdino kaip gamybines atsargas, kaip dalį turto, atnešančią pelną. Taigi J. de Sismondi kapitalo traktuotėje vyravo jo kaip „daikto, esančio ramybės būsenoje“ samprata. Taip pat J. de Sismondi, pereidamas į J. B. Say’aus pozicijas, nagrinėjo kapitalą kaip gamybos veiksnį ir tapatino jį su gamybos priemonėmis, kapitalo kaupimą susiedamas su kapitalistų geradaryste, jų taupumu. Pagal tokią kapitalo traktuotę, J. de Sismondi pateikė ir kitą pelno apibūdinimą: jis pelną suvedė tai į paties kapitalo produktyvumo rezultatą, tai į atlyginimą už kapitalisto taupumą. Pinigus J. de Sismondi traktavo kaip būtiną prekinių-piniginių santykių plėtros produktą, priemonę, palengvinančią mainus, ir manė, kad, kaip ir kitos prekės, būdami darbo produktu, jie turi savo vidinę vertę. Remdamasis šia nuostata, jis darė išvadą, kad „pinigai yra bendras vertės matas“. J. de Sismondi, skirtingai nuo D. Ricardo, matė skirtumą tarp popierinių ir kreditinių pinigų. Be to jo veikaluose sutinkame pastabų apie popierinių pinigų nuvertėjimą ir infliacijos apibūdinimą kaip apyvartos srities perpildymą pertekliniais popieriniais pinigais. Tačiau vis dėlto pinigų kilmė, jų esmė ir funkcijos J. de Sismondi liko nesuprantami. Įdomi J. de Sismondi reprodukcijos ir krizių teorija, kuri yra tarsi veidrodis, kuriame atsispindi visas jo ekonominis mokymas apie gamybą ir vartojimą, kapitalą ir pajamas, visuomenės klasinės struktūros raidą, su tendencija paversti darbo žmonių mases proletarais, kapitalizmo prieštaravimus ir t. t. Ekonomistų-klasikų A. Smith’o ir D. Ricardo reprodukcijos teorija teigė, kad kuriuo nors momentu tik vienoje ar kelėtoje gamybos sričių gali susidaryti per daug ar per mažai produktų. Dėl to ir krizės gali būti tik dalinės, o ne bendros. O J. de Sismondi, kaip teigė C. Gide ir C. Rist’as, „visa teorinė politinė ekonomija siekė krizes paaiškinti, o praktinė – rasti galimybes, kaip jų išvengti ir pagerinti darbininkų padėtį“. Krizės, šie „visuomenės traukuliai“, jo požiūriu, „yra ne atsitiktinumas [...], o esminis imanentinių prieštaravimų pasireiškimas. Jie reiškiasi audringa forma, apima plačią sritį ir kartojasi tam tikrais periodais“. J. de Sismondi atkreipė savo oponentų-klasikų dėmesį į tai, kad priešingai jų viltims ir spėjimams Anglijos „komerciniame pasaulyje krizės sekė viena po kitos“. Tai, įvertinant viso pasaulio pramonės tarpusavio ryšį, reiškia, kad šių krizių esmė „leidžia numatyti mūsų pačių ateities istoriją, jei tęsime savo veiklą tais pačiais principais, kuriais vadovavosi Anglija“. Pasak J. de Sismondi, krizės iš dalies kyla dėl dviejų priežasčių: 1) dėl to, kad sunku gerai pažinti pernelyg išsiplėtusią rinką; 2) dėl to, kad gamintojai vadovaujasi daugiau savo kapitalo gausumu, nei rinkos poreikiais. Tačiau svarbiausia krizių priežastis, jo nuomone, yra netinkamas pajamų paskirstymas. Pagal J. de Sismondi samprotavimus, krizių galimybės išvengimas „komercinio pasaulio“ sąlygomis ir viso visuomenės ūkinio gyvenimo apytakos rato stabilaus atkūrimo užtikrinimas numano nacionalinių pajamų ir metinės gamybos lygybę. (Taigi, J. de Sismondi, kaip ir A. Smith’as, visiškai ignoruodamas pastovaus kapitalo dalį, manė, kad visuminio visuomeninio produkto vertę lemia pajamos). J. de Sismondi rašė, kad metinė gamyba „susideda iš dviejų dalių: viena – tai pelnas (rentą šiuo atveju jis jungė su pelnu. – Aut. pastaba), gaunamas iš turto; kita – gebėjimas dirbti [...] Ir taip, nacionalinės pajamos ir metinė gamyba tarpusavyje susilygina ir yra vienodi dydžiai“. Be to, visos metinės pajamos, keičiant jas į metinę gamybą, turi užsitikrinti naują gamybą, nes priešingu atveju dalis pagamintos produkcijos liks neparduota, ir gamyba bus priversta sustoti. Tačiau, perspėjo mokslininkas, „klysta tie, kurie skatina neribotai gamybai, nes galiausiai visa duotų metų gamyba tik
keičiama visada į visą praeitų metų gamybą“ (išskirta mano. – Aut. pastaba). Juk visiškai aišku, teigė J. de Sismondi, kad jei produktai perkami už pajamas, tai gamybos viršijimas pajamų reiškia ir vartojimo viršijimą. Tai turi sukelti krizes. Taigi jis teigė, kad gamybos plėtimas gali neturėti prasmės, jei rinka yra problemiška, jei nedidėja gaunamos pajamos ir mažėja vartojimas. J. de Sismondi pastebėjo, kad tauta gali sunykti, jei ji vartoja per daug ar per mažai. Negalima per daug išleisti, nes tokiu atveju bus išnaudotos visos turimos atsargos, nebegalės veikti įrenginiai, nes nebebus iš ko jų atnaujinti. Tačiau negalima išleisti ir per mažai – tada produktas praranda prasmę, sumažėja gamyba, didėja nedarbas. J. de Sismondi žodžiais tariant, „ekonomistai-klasikai“ klydo dėl „klaidingo požiūrio, kad gamyba – tai tas pat, kas ir pajamos“. Jis buvo įsitikinęs, kad „dėl turto kaupimosi pas nedaugelį savininkų vidaus rinka vis labiau ir labiau siaurėja ir pramonei vis labiau ir labiau tenka ieškoti realizacijos užsienio rinkose, kur jai gresia dideli sukrėtimai“. Neatsitiktinai J. de Sismondi net kelia klausimą: Kur einame?, turėdamas omenyje, kad stambiųjų verslininkų vykdomas smulkiųjų prekeivių ir amatininkų išstūmimas konkurentinėje kovoje tampa nebegrįžtamas. Politinės ekonomijos... autorius pabrėžė, kad esant susidariusioms sąlygoms „visos šalys, kur gamyba viršija vartojimą, žvilgsnius nukreipia į užsienio rinką [...]“, nesuprasdamos, kad „pasaulinė rinka taip pat ribota, kaip ir kiekvienos šalies rinka“. Tai ir lemia „visur gamybą, viršijančią paklausą“ ir „tada, greitai viršydama vartojimą, gamyba gimdo skaudžias nelaimes“. Taigi J. de Sismondi buvo pirmasis ekonomistas, perprodukcijos krizių problemą iškėlęs į tyrimų centrą. Anglų klasikinės mokyklos pasekėjai, išskyrus T. Malthus’ą, realizacijos klausimams neteikė didesnės reikšmės. O J. de Sismondi įrodinėjo perprodukcijos krizių neišvengiamumą dėl kapitalizmui būdingo prieštaravimo tarp gamybos ir vartojimo (turėdamas omenyje tik asmeninį vartojimą ir visiškai ignoruodamas gamybinį vartojimą). Savo pagrindinio ekonominio veikalo Politinės ekonomijos... skyriuje Izoliuoto žmogaus turto susidarymas J. de Sismondi, nagrinėdamas poreikių tenkinimo tvarką Robinzono ūkio sąlygomis, priėjo išvados, kad poreikiai stumia gamybą. Prie kapitalistinės visuomenės analizės J. de Sismondi perėjo labai paprastai, pareikšdamas, kad izoliuoto žmogaus istorija yra visos žmonijos istorija. Skirtumus tarp paprastų prekių gamintojų visuomenės ir kapitalistinės visuomenės jis suvedė tik į kiekybinius skirtumus. Toliau jis pareiškė, kad kaip Robinzono atveju, taip ir kapitalistinėje visuomenėje vartojimas vyrauja gamybai ir ją lemia. Tuo pačiu, kaip jau buvo minėta, J. de Sismondi teigė, kad gyvenimas nepatvirtino klasikų teiginio dėl automatinio paklausos prisitaikymo paklausai ne krizės atveju. J. de Sismondi tikino, kad paklausa neatsiranda automatiškai paskui pasiūlą. Ji atsilieka nuo pasiūlos ir automatiškai stabdo gamybą. J. de Sismondi neigė krizių galimybę izoliuoto žmogaus ūkyje. Juk kai žmogus dirbo sau (Robinzono atvejis), tai jis žinojo savo vartojimo ribas, ir paprasčiausiai neleido gamybai viršyti vartojimo. Tačiau kai žmonės pradėjo dirbti ne sau, o nežinomam vartotojui, tai jie ribų nebežino ir yra priversti vadovautis nuojauta bei įsitikinimais. Žinoma, laikui bėgant pusiausvyra rinkoje nusistovi savaime, tačiau tai lemia labai neigiamus padarinius – baisius darbininkų skausmus ir verslininkų bankrotus. Juk tada darbininkai netenka darbo, o tiems kurie dirbo – nukrenta darbo užmokestis, todėl sumažėja jų vartojimas ir gaminamų prekių paklausa. J. de Sismondi įrodinėjo, kad nuosavybei esant atskirtai nuo darbo, teauga tik turtingųjų pajamos, o darbininkų pajamos visada lieka apribotos būtino minimumo. Iš to neišvengiamai seka produkcijos paklausos susiderinimo trūkumas. Pramonė,
gaminanti būtinuosius ir bendruosius reikmenis, galėtų didinti gamybos apimtis reguliariai, be didelių šuolių. Tačiau faktiškai augtų vien tik turtingųjų pajamos. Todėl vietoj būtinų dalykų paklausos, atsiras didėjanti paklausa prabangos dalykams, o tai vers būtinas prekes gaminančią pramonę siaurinti savo gamybą ir skatins plėstis prabangos prekių pramonę. Taigi tradicinė pramonė turės mažinti savo darbininkų skaičių, o naujoji pramonė galės plėstis tik pamažu. Tai mažins atleistų darbininkų būtinųjų prekių vartojimą. Dėl to bus nuolatinis nepakankamas vartojimas, kuris neišvengiamai sukels atitinkamas krizes. Todėl, teigė J. de Sismondi, „vartojimas fabrikanto milijonieriaus, kurioje žinioje dirba tūkstantis darbininkų, teuždirbančių vos būtiniausioms išlaidoms, yra tautai mažiau vertingas, nei vartojimas ne tokių turtingų šimto fabrikantų, pas kuriuos dirba po dešimt ne tokių vargingų darbininkų“. Tačiau J. de Sismondi nepakankamo vartojimo teorija yra pagrįsta kiek klaidingai, tarsi visa bendroji paklausa būtų priskiriama tik vartojimo paklausai. Juk kartu su ja dar egzistuoja investuotojų paklausa. Kaip žinoma, mašinų atsiradimas padidino paklausą įrenginiams, metalui, energijai. Staklių ir mašinų gamyba sukūrė ypatingą rinką, tam tikra prasme nepriklausančią nuo vartojimo prekių rinkos. Baigiant J. de Sismondi ekonominių pažiūrų apžvalgą, būtina dar aptarti jo reformų teoriją. Politinės ekonomijos... viename iš paskutinių puslapių yra frazė: „Visai įmanoma, kad geriau nukreipti privatūs interesai patys ištaisys tą blogį, kurį jie patys padarė visuomenei“. Ši frazė, leidžianti J. de Sismondi priskirti prie pirmųjų intervencionistų, apima pagrindinę jo šiame veikale išsakytų daugybės reformatoriškų idėjų mintį. Trumpai šių įdėjų esmę galima suvesti į dvi nuostatas, įstatymais užtikrinančias „tretiesiems asmenims“ – smulkiesiems savininkams (valstiečiams, amatininkams, namudininkams), t. y., vėlgi tariant J. de Sismondi žodžiais, „neturtingiesiems [...] garantijas prieš visuotinę konkurenciją“: 1) valstiečių ūkių, pagrįstų patriarchaline nuosavybe, prioritetinio vaidmens užtikrinimas (vietoj fermerinės žemės ūkio organizavimo formos); 2) grįžimas į amatininkų, užimtų daugybėje atskirų savarankiškų dirbtuvių ir cechų, nepriklausomos veiklos sąlygas (vietoj stambių fabrikinių-gamyklinių struktūrų, kurioms vadovauja vienas šeimininkas). J. de Sismondi, kritikuodamas kapitalizmą iš ekonominio romantizmo pozicijų, svajojo apie jo plėtros sulaikymą ir grįžimą į smulkiaprekinę gamybą. Net ir suprasdamas, kad minėtos smulkios įmonės, cechai ir gildijos vis dėlto „nebeatitinka gamybos interesų“, jis širdies gilumoje joms kažkiek pritarė ir nuolat sau kėlė klausimą, „ar negalima būtų pasisemti iš jų patirties, kaip pažaboti piktnaudžiavimą konkurencija“. Savo reformatoriškų nuostatų užtikrinimui J. de Sismondi rekomendavo nukreipti valstybės (vyriausybės) veiklą įgyvendinant šiuos jo įstatymų sumanymus: * visur, kur tik galima, vėl grįžti prie darbo ir nuosavybės sujungimo; * sukurti sąlygas miesto ir žemės ūkio darbininkams bendrauti koalicijos ir laisvos kooperacijos principais; * neleisti procento normos tyčinio sumažinimo ar fiksavimo; * uždrausti visuomeninį darbą šventadieniais; * įvesti amžiaus cenzą mažamečių vaikų darbui ir sutrumpinti darbo dieną suaugusiems darbininkams (J. de Sismondi, aprašęs, kaip 6–8 metų vaikai dirba verpyklose po 12–14 valandų „ore, pilname dulkių ir plaukų, kur juos pakerta džiova, nesulaukus nei 20 metų“, priėjo išvados, kad „per brangiai tenka mokėti už tautinės prekybos išplėtimą, jei tai pagimdo nelaimingą ir kenčiančią klasę“); * atleisti nuo mokesčių „žemės ūkio darbininkų klasę“ ir padidinti jų dydį „dykaduoniams žemvaldžiams“ ir „stambiesiems fermeriams“;
* įvesti „profesinę garantiją“, t. y. įpareigoti darbdavius (tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje) išlaikyti savo lėšomis darbininkus jiems sergant, nedarbo ir senatvės laikotarpiu (tada darbdaviai neturėtų intereso be galo mažinti savo darbininkų atlyginimo arba įdiegti pas save naujas mašinas ir be jokio reikalo didinti gamybą; būdami atsakingi už savo darbininkų likimą, darbdaviai žiūrėtų, kaip jų gerovei atsilieps visos tos naujovės, kurias įvesdami darbdaviai šiuo metu težiūri vien savo pelno); * skatinti paveldimų turtų skaidymą, o ne jų kaupimą (juk pagrindinė J. de Sismondi pateikta išvada buvo ta, kad socialinis nelygumas atsiranda dėl nevienodo nuosavybės pasiskirstymo). Tam žemės ūkyje, kaip minėta, siūloma grįžti į tai, ką J. de Sismondi vadino „patriarchaline nuosavybe“, t. y. padidinti ūkininkų, dirbančių nuosavą žemę skaičių. O pramonėje J. de Sismondi norėjo matyti sugrįžtant savarankišką amatininką. J. de Sismondi nuomone, valstybės veikla turėtų siekti sulaikyti per didelius gamybos tempus ir sukliudyti per smarkią naujų išradimų plėtrą. Jis svajojo apie tokią pažangą, kuri vyktų lėtais etapais, niekam nepakenkdama, nesusiaurindama niekieno pajamų ir netgi nemažindama procentų normos. O pačią valstybę J. de Sismondi laikė visų klasių interesų reiškėju: „Valstybė egzistuoja dėl visų pavaldžių jai žmonių interesų. Todėl ji visada turi atsižvelgti į bendrą naudą, [...] turi siekti tokios tvarkos, kuri ir vargšui, ir turtingam užtikrintų pasitenkinimą, džiaugsmą ir ramybę, – tokios tvarkos, kuriai esant niekas nekentėtų [...]“. Taigi, J. de Sismondi, C. Gide ir C. Rist’o žodžiais tariant, iš tiesų „nelinkdamas į socializmą [...] stipriai supurtė liberalizmą“, bei atsisakė iliuzijos apie universalią ekonominę laisvę, parodydamas klaidingumą teiginio, kurį teigė fiziokratai ir stengėsi įrodyti A. Smith’as, būtent – natūralaus privačių interesų ir visuomeninio intereso sutapimo dėsnio. Tiesa, šitai tvirtindamas, A. Smith’as turėjo omenyje tik gamybą. Tačiau čia ir yra J. de Sismondi nuopelnas, kad jis išnagrinėjo šio dėsnio pritaikymą turto paskirstymui. J. de Sismondi teorijos yra ne tik atnaujintos teorijos, bet ir protesto balsas, o pateikiami pasiūlymai ir išvados daugiau utopiniai, nes nėra pateikta aiškios programos, be to, ne visada pateikiama įtikinama argumentacija. J. de Sismondi, laikiusio kapitalistinę sistemą su jos siekiu neribotai didinti gamybą ir tuo pat metu žeminti pragyvenimo lygį nenatūralia, visuomeniniu idealu, kaip jau minėta, buvo smulkių prekių gamintojų, dirbančių nuosavoje žemėje ir užsidirbančių pajamas pragyvenimui savo pačių darbu, santvarka. Nelabai tikėdamas, kad jo idealas gali būti įgyvendintas, jis tapo vienu iš pirmųjų visuomenės, kurią, kalbant šiuolaikine kalba, galima pavadinti socialiai orientuota rinkos ekonomika, ideologų. Juk užjausdamas neturtingus visuomenės sluoksnius, J. de Sismondi buvo pirmasis propagavęs valstybės kišimosi principą. Būtent dėl jo, C. Gide ir C. Rist’o nuomone, politinėje ekonomijoje „tapo priimtina socialinė politika“. Kita vertus, J. de Sismondi pasikliovė vien tik vyriausybės įstatyminiais sprendimais, niekaip nepriderindamas savo utopinių projektų prie realaus gyvenimo ir to, kad mokslinė techninė pažanga neišvengiama. Vis dėlto, kaip pastebi C. Gide ir C. Rist’as, būdamas pernelyg protingas, kad nematytų naujos industrinės santvarkos gerumų, pernelyg jautrus, kad galėtų nesijaudinti dėl tam tikrų skaudžių jos padarinių, pernelyg konservatyvus ir išmintingas, kad įsivaizduotų visišką visuomeninės santvarkos perversmą, – J. de Sismondi lieka nustebęs ir nuliūdęs dėl žmonių bejėgiškumo prieš blogį. Jis nesijaučia turįs jėgų surasti vaistą, ir tai pats kukliai bei nuoširdžiai pripažįsta: „[...] aš nesijaučiu pajėgus rasti priemones, kuriomis būtų galima tą teisingumą įgyvendinti. Darbo vaisių paskirstymas tarp tų, kurių bendromis pastangomis jie pagaminami, man atrodo ydingas. Tačiau įsivaizduoti kitokią nuosavybės santvarką, smarkiai besiskiriančią
nuo tos, kurią žinome iš patirties – man rodos, beveik neįmanomas jokioms žmogiškoms jėgoms dalykas“. 6.1.2. P. Proudhon’o ekonominis mokymas Nuosavybė – tai vagystė. P. Proudhon’as Gyvenimo kelias. Prancūzų ekonomistas ir sociologas Pierre-Joseph’as Proudhon’as gimė 1809 m. Bezansono priemiestyje rytų Prancūzijoje. Jo tėvas, kilęs iš valstiečių šeimos, buvo alaus daryklos darbininkas; uždarius gamyklą jis suorganizavo kubilų dirbtuves, bet, nesumokėjęs skolų, prarado savo žemės sklypą ir pasmerkė šeimą giliam skurdui. P. Proudhon’ui nuo vaikystės teko aktyviai padėti tėvams ūkyje. Kai būsimajam ekonomistui buvo 12 metų, jį išleido mokytis į vietinį koledžą, bet P. Proudhon’ui tuo pat metu teko papildomai padirbėti viešbutyje, vykdyti tėvo pavedimus. Neturėdamas lėšų mokomajai literatūrai, jis nuolat lankė miesto biblioteką, tapusią jam savarankiško lavinimosi šaltiniu. Materialiniai sunkumai 1828 m. privertė P. Proudhon’ą palikti koledžą taip jo ir nebaigus ir tapti darbininku Bezansono miesto spaustuvėje. Nuo 1831 m. jis kaip rinkėjas važinėjo po provincijos miestelius. Grįžęs į Bezansoną, P. Proudhon’as tapo vienu iš naujos spaustuvės įkūrėjų, studijavo graikų ir hebrajų kalbas. 1837 m. jis išleido pirmąjį savo veikalą Visuotinės gramatikos patirtis. 1838 m. žuvus bendrininkui, spaustuvę teko uždaryti (dėl mažesnės asmeninio kapitalo dalies). Tačiau tais pačiais metais Bezansono akademija paskyrė jam, kaip neturtingam pradedančiajam mokslininkui, trijų metų Siuarto stipendiją ir P. Proudhon’as persikėlė į Paryžių, kur nagrinėjo J. B. Say’aus, J. de Sismondi, T. Malthus’o, C. de Saint-Simon’o, Ch. Fourier ir kitų darbus. Beje, Paryžiuje, neturėdamas kitų pajamų be akademinės stipendijos, P. Proudhon’as didesniąją jos dalį siuntė savo tėvams, pats ir toliau patirdamas materialinius sunkumus. 1840 m. pasirodė vienas iš geriausių jo kūrinių Kas yra nuosavybė?, kuriame kaip atsakymas į šį klausimą pateikta garsioji frazė nuosavybė yra vagystė, suvaidinusi svarbų vaidmenį propaguojant socialinį radikalizmą. Istoriškumo vardan, pastebėtina, kad šis teiginys, sukėlęs visuomenės dėmesį P. Proudhon’o idėjoms, ko gero, buvo perimtas iš žymaus Didžiosios prancūzų revoliucijos veikėjo Brissot‘o de Warwile 1780 m. išleisto veikalo, nors pats P. Proudhon’as teigė neskaitęs šios knygos. Kita vertus, ir pačios P. Proudhon’o knygos originalumą sudarė ne tiek pačios mintys, kiek vaizdingas išdėstymas, įtaigus stilius ir aštri polemika, nukreipta prieš pasenusius argumentus tų, kurie nuosavybę grindė darbu, prigimtine teise ir okupacija. Pacituosime vien garsų P. Proudhon’o posakį: „Kas sukūrė žemę? – Dievas. – Todėl, savininke, atsitrauk!”. 1843–1847 m. P. Proudhon’as dirbo Bezansono medienos ir anglių pervežimo firmos valdytoju ir tarnybos reikalais dažnai būdavo komandiruojamas į Paryžių. Tai jam leido vėl susitikti ir diskutuoti su savo oponentais paryžiečiais. Tarp pastarųjų buvo ir K. Marx’as, su kuriuo ginčydamasis jis praleido daugelį naktų. Ir kai 1846 m. P. Proudhon’as, padedant garsiam ekonomistui Joseph’ui Garnier’iui (jis dar 1845 m. išleido savo Ekonominės politikos elementų pirmąjį leidimą bei nuo 1848 m. iki savo mirties 1881 m. buvo žurnalo Journal des Economistes vyriausias redaktorius), užtarusiam prieš leidėją Guillaumin’ą, būkštavusį dėl knygos turinio, išleido eilinį
stambų veikalą Ekonominių prieštaravimų sistema arba Skurdo filosofija, jau 1847 m. liepos mėnesį K. Marx’as Paryžiuje ir Briuselyje prancūzų kalba išspaudino veikalą – atsaką Filosofijos skurdas. K. Marx’as vėliau apie tai rašė taip: „P. Proudhon’as pats savo laiške prašė: „Laukiu Jūsų griežtos kritikos“. Iš tiesų, ši kritika pasipylė ant jo (mano knygoje Filosofijos skurdas) tokia forma, kuri visam laikui padarė galą mūsų draugystei“. Nepritaręs 1848 m. vasario revoliucijai, jau po mėnesio P. Proudhon’as išleido dar vieną reikšmingą savo darbą Socialinio klausimo sprendimas, kuriame pasmerkė bet kokios revoliucijos prievartinę esmę ir iškėlė Mainų banko, nemokamo kredito ir pinigų likvidavimo koncepciją. Tais pačiais metais jis įsteigė savo laikraštį, žadėdamas per jį liaudžiai greitų socialinių reformų galimybę. Populistinės šlovės bangos pastūmėtas 1848 m. birželio mėnesį P. Proudhon’as paryžiečių buvo išrinktas Nacionalinio steigiamojo susirinkimo deputatu ir čia matė kaip žlugo socialinių reformų planai, tarp jų ir jo paties – Mainų banko – 691 balsuojant prieš 2. Tačiau metų pabaigoje už „įžeidžiančių“ straipsnių, kritikuojančių naujai išrinktą respublikos prezidentą Lui Napoleoną publikavimą savo laikraštyje jį perdavė teismui ir nuteisė trejiems metams (1849–1852 m.) kalėti bei paskyrė didelę baudą. Kalėjime P. Proudhon’as vedė ir pripažino, kad neįmanoma praktiškai įgyvendinti jo reformistines idėjas. Naujuose veikaluose jis vis labiau linko į anarchizmą. (P. Proudhon’as iš esmės buvo pirmasis socialinis reformatorius, pasivadinęs anarchistu). Išėjęs iš kalėjimo ir neturėdamas asmeninio laikraščio, P. Proudhon’as nebegalėjo publikuoti savo veikalus net ir pas kitus leidėjus, bijojusius turėti ryšių su pavojingu autoriumi. O už 1858 m. išleistą knygą Apie teisingumą revoliucijoje ir bažnyčioje jį vėl nuteisė trejiems metams kalėti ir paskyrė baudą. Tiesa, šį kartą jam kartu su šeima pavyko emigruoti į Belgiją ir išvengti kalėjimo. Dvejus metus iki mirties P. Proudhon’ą administracinė valdžia amnestavo ir jis vėl grįžo į Paryžių. Pažymėtina, kad paskutiniuose darbuose jis paskelbė nerealiais ir anarchistinius idealus, nors neatsisakė idealizmo, savo priešmirtiniame veikale Prancūzų demokratija (1865 m.) teigdamas, kad „bet kokia visuomenė susikuria, perdaroma ir keičiasi dėl idėjų. Taip buvo senovėje ir taip vyksta mūsų laikais“. Ekonomikos teorija. Pirmiausia trumpai aptarsime P. Proudhon’o požiūrį į tyrimo objektą. Jei J. de Sismondi, nepaisant jo ir klasikų požiūrių išsiskyrimo, išeitiniu tašku politinėje ekonomijoje vis tik buvo jų mokymas, tai P. Proudhon’as siekė kuo labiau nuo jų atsiriboti. Savo darbe Kas yra nuosavybė? jis, prieštaraudamas J. B. Say’ui, teigė: „Politinė ekonomija, būdama mokslu apie vertybes, apie jų gamybą, paskirstymą, mainus ir vartojimą, yra negalima, jei mainomoji vertė negali būti išmatuota [...]“, o „socialinių problemų sprendimas, kurį mėgino pateikti ekonomistai (klasikai. – Aut. pastaba), jei buvo ne naivus, tai bent jau absurdiškas“. Taigi, P. Proudhon’o nuomone, politinės ekonomijos tyrimo objektu negali būti gamybos sritis, nes tokiu atveju dėl to, kad „mainomoji vertė negali būti išmatuota“, be dėmesio lieka socialinės srities problemos ir pirmiausia įvairūs mainų ir vartojimo organizavimo klausimai. Jo supratimu, pastarieji iš esmės ir yra šio mokslo tyrimo objektas. P. Proudhon’o ir J. de Sismondi kūrybinių pozicijų suartėjimas akivaizdus ir vertinant politinei ekonomijai būdingus tyrimo metodus. Tarp bendrų abiem autoriams metodologinių pozicijų galima išskirti šias. Pirma, neribotos laisvos konkurencijos tikslingumo ekonomikoje neigimas. Dėl to P. Proudhon’as rašė: „Kas gi yra konkurencija? Dvikova, vykstanti ribotoje erdvėje,
kurios metu kovojančių teisumas nustatomas ginklu“. Tačiau jis tvirtino, kad konkurencija kaip ir visos likusios ekonominės kategorijos, turi neigiamą ir teigiamą aspektus. Teigiamas aspektas, kad užtikrinama lygybė, o neigiamas – kai kurių gamintojų bankrutavimas bei dėl konkurencijos atsirandanti monopolija. Todėl svarbiausias uždavinys – pažaboti konkurenciją, rasti jai „policiją“. Neatsitiktinai P. Proudhon’as toliau patikslino: „Kalba eina [...] visiškai ne apie konkurencijos sunaikinimą, kas lygiai taip pat neįmanoma, kaip ir laisvės sunaikinimas. Reikalas tas, kad reikia rasti pusiausvyrą, ir aš mielai net sakyčiau: reguliavimą (konkurencijos)“. Antra, ne ekonominių rodiklių ir veiksnių, o gėrio, moralės, etikos ir socialinio teisingumo iškėlimas į pirmą planą ūkinio gyvenimo analizės procese. Pastarieji veiksniai, P. Proudhon’o nuomone, yra tokių žmonijos gyvenimo aukščiausių gėrybių, kaip lygybė ir laisvė, pagrindas. Ypač gerai tai atspindi tokie P. Proudhon’o teiginiai kaip: „nuosavybė ir vagystė – sinonimai“, „turime sunaikinti būtent šį (nuosavybės) institutą“, „nei darbas, nei disponavimas, nei įstatymas negali sukurti nuosavybės“, „teisingumo taikymas gyvenime yra mokslas“ ir kiti. Neatsitiktinai ir pagrindiniu politinės ekonomijos dėsniu P. Proudhon’as įvardijo skurdo dėsnį, ir, jo nuomone, čia nepadės jokia pramonės pažanga bei gamybinių santykių tobulinimas. Trečia, kauzalistinio (priežastinio) analizės metodo vyraujančio vaidmens politinėje ekonomijoje nepripažinimas. P. Proudhon’as rašė, kad reikalas tas, kad „aptardama padarinius ir priežastis ji (politinė ekonomija. – Aut. pastaba) nieko nežino, nieko neaiškina, neprieina jokių išvadų“. Kita vertus, paties P. Proudhon’o pripažinimu, ilgą laiką jo kūriniuose svarbus vaidmuo buvo teikiamas G. W. F. Hegelio dialektikos metodui. (Viename iš savo laiškų K. Marx’as dėl to, prisimindamas susitikimus su P. Proudhon’u, rašė: „Ilgų ginčų metu [...] aš užkrėčiau jį, su didelia žala jam pačiam, hegelizmu, kurio jis, nežinodamas vokiečių kalbos, vis tik, negalėjo kaip reikiant suprasti“. Prakalbus apie įtaką, reikia paminėti, kad P. Proudhon’ui taip pat stiprią įtaką padarė Biblija. Nors pats P. Proudhon’as nebuvo religingas, bet savo idėją apie teisingumą iš dalies jis perėmė iš Senojo Testamento). Minėtina P. Proudhon’o gyventojų skaičiaus teorija, nuorodas į kurią randame daugelyje jo kūrinių, kiekvieną kartą pabrėžiant savąjį, besiskiriantį nuo visų „šiuolaikinių ekonomistų“, gyventojų skaičiaus ir ekonominio augimo problemos supratimą. P. Proudhon’as ypač kritikavo tai, kad šie, jo nuomone, nesuprato to „fakto“, jog ir pauperizmas (P. Proudhon’o apibrėžtas kaip „nenormalus skurdas, veikiantis griaunančiai“) ir per didelis gyventojų skaičius yra nulemti „didžiosios, baisiosios ir visada atsivėrusios nuosavybės opos“, ir todėl „gyventojų skaičius, kad ir kaip jį mažinsi, visada bus perteklinis“. Iš čia galima daryti išvadą, toliau teigė P. Proudhon’as, kad neteisūs ne tik tie, kurie, kaip ir T. Malthus’as, J. B. Say’us, J. de Sismondi bei kiti, siekiant išvengti pirmalaikių santuokų „tik rekomendavo neturtingiesiems būti atsargesniais“, bet ir „fourieristai“ (Ch. Fourier pasekėjai. – Aut. pastaba), kurie „išrado keturias priemones, kaip savavališkai mažinti gyventojų prieaugį [...]“. Kita vertus, P. Proudhon’o ir J. de Sismondi gyventojų skaičiaus teorijos yra identiškos bent dviem aspektais. Pirmojo esmę sudaro perteklinio gyventojų skaičiaus fenomeno priežasties aiškinimo panašumas. Dėl to P. Proudhon’as manė, kad pauperizmas atsiranda „dėl paskirstymo pusiausvyros pažeidimo“ bei „neteisybės mainant“ir kad „kai kuriose šalyse, kur dauguma šeimų verčiasi žemdirbyste, beveik viską sau gamindamiesi patys ir nedaug bendraudami su išoriniu pasauliu, – šis blogis (pauperizmas. – Aut. pastaba) palyginti mažiau juntamas“.
Antrosios identiškos pozicijos esmę galima suvesti į iki T. Malthus’o gyvavusios versijos apie visuomenės su skaitlingais gyventojais ekonominį pranašumą pripažinimą. Tai vėl gi akivaizdu iš P. Proudhon’o minties, kad žmogiškojo darbo produktai auga kaip darbuotojų skaičiaus kvadratas. Iš čia daroma išvada ne apie sulėtėjimą, o apie galimą gamybinių jėgų augimo spartėjimą ateityje (prisiminkime, kad T. Malthus’o teorijoje ši mintis skambėjo priešingai). Analizuodamas ekonomines kategorijas, P. Proudhon’as daug reikšmės skyrė darbo paskirstymui. Kalbant apie jo darbo paskirstymo teoriją, pastebėtina, kad šioje teorijoje P. Proudhon’as, kaip ir J. de Sismondi, išreiškė neslepiamą pesimizmą dėl darbo paskirstymo visuomenėje permanentinio pobūdžio. Tiesa, skirtingai nuo jo, P. Proudhon’as stengėsi išsakyti savo argumentus prieš šį klasikų „ekonominį dėsnį“ pagal hegelišką dialektinį analizės metodą. Negana to, P. Proudhon’as atvirai priekaištavo A. Smith’ui ir jo pasekėjams už jų „optimizmą“ ir „bet kokio dėsnio“, tarp jų darbo paskirstymo dėsnio, nepakankamą „neigiamų aspektų“ įvertinimą. P. Proudhon’as pabrėžė, kad darbo pasidalijimas tapo „skurdo priežastimi“. Jo nuomone, uždavinys dabar yra tas, kad išsaugant teigiamą šios kategorijos aspektą, panaikinti neigiamą. Tačiau jis nepagrįstai laikė mašinas darbo pasidalijimo antiteze: kaip pabrėžė P. Proudhon’as, pagal šį dėsnį, visuomenėje vyksta „bejausmis naujų ir naujų mašinų diegimas“, bet „mašina, arba fabrikas, pažeminęs darbininką padarant jį priklausomą nuo šeimininko, užbaigia jo pažeminimą, priverčiant nusileisti nuo amatininko statuso iki juodadarbio statuso“. O juk, priešingai, dėl mašinų naudojimo darbo pasidalijimas įgauna naują teigiamą postūmį. Savotiškai įdomi P. Proudhon’o vertės teorija. P. Proudhon’as kritikavo klasikų mokymą dėl jų vertės teorijos, manydamas, kad ji savyje slepia „raktą nuo socialinės sistemos durų, kurio žmonija ieško jau šešis tūkstančius metų“. Jo nuomone, „santykinės ar mainomosios vertės“ nustatymo problemą politinė ekonomija visada kėlė kaip pirmąjį klausimą, „kurį jai reikėtų išspręsti, bet ji (vertė. – Aut. pastaba) negali būti nustatyta absoliučia išraiška ir yra iš prigimties kintanti“. Tokios nuostatos išsakymo priežastis ta, toliau patikslino P. Proudhon’as, kad „vieno ir to paties produkto gamyba skirtingose epochose ir skirtingose vietovėse gali reikalauti daugiau ar mažiau laiko, didesnių ar mažesnių išlaidų“. Tačiau konkrečiu laikotarpiu vertė, teigė mokslininkas, visiškai „nekintama savo algebrine išraiška, nors jos piniginė išraiška ir gali keistis“. Pagal šią prielaidą, P. Proudhon’as ir iškelia savąjį produkto absoliučios vertės nustatymo principą, kuris nesusijęs su „pardavėjo ar pirkėjo nuomone“, o pats produktas turi būti apmokėtas „pagal tai, kiek jis pareikalavo laiko ir išlaidų. Ne daugiau ir ne mažiau“. Į klausimą, kaip realizuoti šį „daikto absoliučios vertės“ išreiškimo laiku, sunaudotu jo gamybai, ir išlaidomis principą bei kaip išvengti „įvertinimo principo nežinojimo“, esančio „apgavysčių prekyboje priežastimi ir viena iš svarbiausių turtinės nelygybės priežasčių“, P. Proudhon’as atsakė savo Skurdo filosofijoje. Jo atsakymo esmė buvo tokia. P. Proudhon’as manė, kad mainomosios vertės kilmė susijusi su pavienio žmogaus poreikių įvairove, kuri gimdo mainus. Toliau, atsiribojęs nuo paklausos, P. Proudhon’as faktiškai sutapatino mainomąją vertę su retumu, o vartojamąją vertę – su gausumu. Kadangi gausumas ir retumas yra vienas kitam priešingi, P. Proudhon’as tvirtino, kad tokie pat santykiai yra ir tarp vartojamosios bei mainomosios verčių. Tokios antitezės priežastimi jis laikė „žmogaus laisvą valią“. Kaip šio prieštaravimo sprendimo priemonę P. Proudhon’as įvardijo konstatuotą vertę (sintetinę ar proporcingą vertę). Ji P. Proudhon’o apibūdinta kaip vartojamosios ir mainomosios vertės sintezė ir buvo išreiškiama tiesiogiai darbo laiko valandomis. Nurodydamas mainų vaidmenį sukuriant vertę, P.
Proudhon’as rašė, kad mainai sujungia visuomenės turto elementus į vieną visumą žinoma proporcija, paversdami juos konstatuota verte. Šia prasme konstatuota vertė, būdama mainų sankcionuota verte, pasireiškia kaip proporcinga vertė. Taip, P. Proudhon’o nuomone, konstatuota, ar proporcinga, vertė atsiranda prekinių mainų rinkoje procese. Atsiribodamas nuo konkurencijos, jis manė, kad bet kurio gamintojo darbo valanda verta tiek pat, kiek ir kito gamintojo darbo valanda. Tuo pačiu buvo teigiama, kad jei produktai bus parduodami kainomis, atitinkančiomis jų konstatuotas vertes, tai bus užtikrinta paklausos ir pasiūlos pusiausvyra, bet kuri prekė ras savo pirkėją ir gamyba atitiks vartojimą. Taigi, P. Proudhon’o nuomone, ekonomistams reikia suprasti „vertės sintetinę idėją“, pagal kurią vertingumas turi būti konstatuotas, t. y. sureguliuotas dar iki pardavimo dėl iš anksto nustatomo atitinkamų darbo ir laiko išlaidų kiekio. Be to, kaip rašė P. Proudhon’as, sintetinės vertės idėja nėra nauja, nes ją lyg jau ir „buvo miglotai apibrėžęs Adam’as Smith’as“. O kas liečia prekių su konstatuota verte istorinius analogus, tai jie, P. Proudhon’o požiūriu, jau yra, nes būtent auksas ir sidabras „buvo pirmosios prekės, kurių vertė buvo konstatuota“. Juk P. Proudhon’as nematė principinių skirtumų tarp pinigų bei kitų prekių ir brangiųjų metalų savybę tarnauti visuotiniu ekvivalentu laikė grynai sąlygine funkcija. Jo nuomone, auksas ir sidabras tapo konstatuota verte, pinigais dėl savo fizinių savybių, didelių darbo sąnaudų juos išgaunant ir valstybinės valdžios įsikišimo. Taigi, kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, iš tikrųjų, prekių vertės nustatymas kaip „jose slypinčio darbo rezultatas, – mintis [...] svetima P. Proudhon’ui”, nes, jo nuomone „produktai (o ne jų vertė) atsiranda vien tik dėl darbo“. P. Proudhon’as faktiškai svarbiausią vaidmenį susidarant vertei teikė mainams. Tai gerai atsispindi jo mainomosios vertės analizėje. Jis net stengėsi įrodyti, kad visos prekės su konstatuota verte pasižymi tiesioginiu keičiamumu. Dėstydamas pajamų teoriją, P. Proudhon’as nagrinėjo vadinamųjų trijų elementų – darbo, kapitalo ir žemės, – politinėje ekonomijoje laikomų pagrindiniais pajamų šaltiniais, turinį. Jis teigė, kad „gamyba yra šių trijų elementų rezultatu, kurie, paimti atskirai, vienodai nenaudingi, nes kapitalas, žemė ir darbas, nagrinėjami atskirai ir atitrauktai, gali būti laikomi produktyviais tik perkeltine šio žodžio prasme“. Tačiau, P. Proudhon’o nuomone, kiekvienas žemės ar kapitalo savininkas, „pats nieko negaminantis“ ir savo pajamas „gaunantis už nieką, yra arba parazitas, arba apgavikas”. O tie savininkai, kurie „susigėdę dėl savo dykaduoniavimo, dirba“, vis tiek neužsitarnauja daugiau, nei „savo algą, bet ne pajamas“. P. Proudhon’as aštriai smerkė rentos, nuomos mokesčio ėmimą ir prekybines operacijas, kuriose prekeivio pelnas viršijo „teisėtą atlyginimą už jo paslaugas“. Aiškindamas žemės rentos atsiradimą, P. Proudhon’as apeliavo į psichologinius ir moralinius veiksnius, susiedamas rentą su žemės savininko įsikišimu, pastarajam pasisavinant pajamas, kurių šaltinis yra žemės derlingumo skirtumai. Teigiamu rentos aspektu buvo įvardijama tai, kad ji prisideda prie lygybės valdant ir naudojant žemę tarp žemės ūkio verslininkų ir pramonininkų. Taip P. Proudhon’as iš esmės solidarizavosi su J. de Sismondi dėl to, kad darbininkams moka už darbą sumažintą gamybos procese atsirandančių pajamų dalį. P. Proudhon’o nuomone, darbdavys apmoka kiekvienam darbininkui jo individualaus darbo vertę, bet pasilieka sau kolektyvinės visų darbininkų jėgos produktą, kuris yra daug didesnis, nei būtų jų individualių produktų suma. Šis priedas ir yra pelnas. Argumentuodamas šiuos savo teiginius P. Proudhon’as ne mažiau iškalbingas už savo pirmtaką, kalbėdamas, pavyzdžiui, apie „dirbančiųjų nuskurdimą“, „apgavikišką nuslėpimą“, „gyvenimo sąlygų nelygybę“, „žmogaus eksploataciją žmogumi“ ir pan.
P. Proudhon’as pritarė J. de Sismondi teiginiui dėl „vertės pertekliaus“ realizacijos negalimumo be „trečiųjų asmenų“ panaudojimo. Pagrindinė to priežastis buvo įžvelgiama tame, kad kapitalistai prie kaštų prideda procentą, ir dėl to darbininkai negali išpirkti savo pačių produkto. Todėl P. Proudhon’as aštriai pasisakė prieš procentą, laikydamas jį pagrindine eksploatacinių pajamų forma. Apie būtinybę sumažinti skolinamąjį procentą buvo rašoma, pavyzdžiui, veikale Kredito ir apyvartos organizavimas (1848 m.). P. Proudhon’as taip pat norėjo parodyti, kad gabumų ir talentų nelygybė nesuteikia pagrindo gauti pajamas, savo dydžiu viršijančias kitų asmenų gaunamas pajamas, nes „talentas didesniąja dalimi yra visuomenės produktas, o ne gamtos dovana“. P. Proudhon’as pažymėjo, kad nuosavybė (ja laikant stambiąją kapitalistinę nuosavybę) pasmerkta pražūčiai, nes ji „nieko negamina“, bet reikalauja, kad pajamos atitiktų kapitalą, t. y. nuosavybė suteikia savininkams teisę gauti pajamas be darbo. P. Proudhon’as, panašiai kaip ir anglų utopistas R. Owen’as, smerkė ne pačią nuosavybę, o savininkų „išimtinės teisę“ (droit d’aubaine), kuri, priklausomai nuo objekto ir aplinkybių, buvo vadinama renta, nuoma, procentu, pelnu, agio, diskontu, komisiniais, privilegija, monopoliu, premija, sinekūra, kyšiu ir t. t. Todėl nuosavybė, kurią P. Proudhon’as apibrėžė kaip „teisę naudotis ir disponuoti kito žmogaus turtu, kito žmogaus darbo ir pastangų vaisiais“, pažeidžianti lygybę, ir, jo manymu, yra „teisė, prieštaraujanti gamtai ir protui“. Toliau jis iškėlė tezę, kad pati savaime nuosavybė negali atsikurti ir egzistuoja tik dėl prievartos ir apgavystės. Galutinė P. Proudhon’o išvada teigė, kad „individualus turėjimas yra būtina socialinio gyvenimo sąlyga“, kai, tuo pat metu „nuosavybė užmuša gyvenimą“. Todėl reikia sunaikinti nuosavybę ir išsaugoti turėjimą, tada „žemėje išnyks blogis“. P. Proudhon’as manė, kad turėjimas, grindžiamas individualiu darbu, negali lemti nuosavybės atsiradimo, nes disponavimo teisę turi visi. Pastebėtina, kad P. Proudhon’o koncepcijai artimas mintis išsakė jo bendraamžis vokietis Karl’as Johann’as Rodbertus’as (1805–1875 m.), simpatizavęs grynai intelektualinio prancūzų socializmo idėjoms ir jas puikiai susisteminęs. Būtent per jį J. de Sismondi ir C. de Saint-Simon’o idėjos nukeliavo į paskutinį XIX a. ketvirtį. Gyvenimo kelias. Šis Greifsvalde, Vokietijos šiaurėje, gimęs vieno Vokietijos universiteto teisės profesoriaus sūnus, baigė teisės studijas Giotingeno ir Berlyno universitetuose, tarnavo teismo valdininku, bet netrukus atsisakė tarnybos ir, pasivažinėjęs po Europą, nuo 1836 m. apsigyveno Pomeranijoje nusipirktame Jegecovo dvare, kuriame su nedidelėmis pertraukomis išgyveno iki gyvenimo pabaigos. Kaip visi socialistai ir demokratai, K. J. Rodbertus’as entuziastingai sutiko 1848 metų įvykius. Jis buvo Prūsijos landtago ir pirmojo visos Vokietijos parlamento Frankfurte narys, kairiųjų centristų frakcijos lyderis, radikalių reformų šalininkas. 1848 m. trumpą laiką (dvi savaites) jis buvo ministras Prūsijos liberalinėje D. Hansemann’o (1790–1864 m.) vyriausybėje. Nugalėjusiai kontrevoliucijai ir pasirengusiai leistis į kompromisus su valdžia buržuazijai K. J. Rodbertus’as pasirodė esąs pernelyg kairysis ir buvo priverstas pasišalinti į savo dvarą Pomeranijoje. Po to jis aktyviai nebedalyvavo politiniame gyvenime. Kita vertus, nuo 1870 m. K. J. Rodbertus’as dažnai susitikdavo su žymiausiu vokiškojo valstybinio socializmo atstovu Adolf’u Wagner’iu, kuris niekada neslėpė, kad jo idėjų susidarymui šis turėjo labai didelės įtakos ir vadino jį „socializmo Ricardo“. O A. Wagner’į savo ruožtu dažnai kviesdavo pasitarti pats O. von Bismarck’as, ne kartą slaptai susitikdavęs ir su smarkią socialistinę agitaciją vedusiu F. Lassalle’u. K. J. Rodbertus’as gyvenimo
pabaigoje suartėjo su konservatyvia monarchija ir svajojo apie tokią socialistinę partiją, kuri siektų vien socialinių ir ekonominių tikslų bei atsižadėtų bet kokios politinės veiklos. Jis atsisakė dalyvauti ir 1872 m. Eisenacho kongrese, kurį įvardijo „Eisenacho liūnu“ ir „labai juokingu“, o pačius katedrinius socialistus pavadino „Zuckerwassersozialisten“. Ekonomikos teorija. K. J. Rodbertus’as remdamasis D. Ricardo darbinės vertės teorija bei savo nuostata, kad darbu sukuriama visa vertė (tiksliau, kad darbas yra kiekvieno produkto šaltinis), knygoje Dėl mūsų valstybinės ūkinės santvarkos pažinimo (1842 m.) kapitalisto pelną ir žemės rentą nagrinėjo kaip savininkų nedarbines pajamas, tiesiogiai nedalyvaujant gamyboje gaunamas laisvų mainų mechanizmo dėka ir susijusias su privačia nuosavybe. Jis rašė: „Jeigu darbo našumas yra toks didelis, kad jis, be būtinų darbininko pragyvenimo reikmenų, gali pagaminti dar ir daugelį vartojamųjų gėrybių, tai šis perteklius tampa renta, t. y. jį be darbo pasisavina kiti asmenys, jeigu egzistuoja privatinė žemės ir kapitalo nuosavybė. Kitaip tariant, rentos gavimo principas yra privatinė žemės ir kapitalo nuosavybė“. Pastarąją turėtų pakeisti komunistinė nuosavybė, pagrįsta asmeniniu darbu. O kelias į komunizmą, K. J. Rodbertus’o nuomone, veda ne klasinės kovos būdu, o per reformas, pamažu nuosavybę perduodančias į valstybės rankas kaip darbinę nuosavybę. Šį perėjimą, jo nuomone, užtikrins darbiniai pinigai, kurie taps paskirstymo priemone, leidžiančia užtikrinti tokį paskirstymą, kuris kiekvienam darbininkui duos jo darbo vaisių, atskaičiavus iš jo dalį visuomeniniams poreikiams tenkinti. Šį taip ryškiai ekonominiu aspektu (mainai duoda kapitalui, žemei ir darbui produktų dalį, atitinkančią tą jų vertę, kuria jų atstovai yra rinkoje įkainojami) ir socialiniu aspektu (mainai leidžia atimti iš vienintelių produkto kūrėjų, darbininkų, tam tikrą produkto dalį) atskleistą konfliktą tarp darbo ir kapitalo gėrybių paskirstyme K. J. Rodbertus’as (pats, kaip minėta, būdamas stambus liberalus dvarininkas ir į gyvenimo pabaigą Otto von Bismarck’o politikos pasiekimų poveikyje vis labiau suartėjęs su konservatyvia monarchija) svajojo pašalinti, panašiai kaip ir C. de SaintSimon’as, įtikinimo keliu. Jis ragino kapitalistus duoti darbininkų klasei tam tikrą dalį tų vaisių, kuriuos duoda darbo našumo didėjimas ir taip pasiekti „kompromisą tarp darbo ir žemės bei kapitalo nuosavybės“. O socialinių reformų įgyvendinimo, jo nuomone, turi imtis „apsišvietusi“ valstybė bei socialistinė partija, kuri laikytųsi vien tik socialinės plotmės ir atsižadėtų bet kokio politinio veikimo. Iš čia kilo jo siūlymas A. Smith’o išgarsintą laisvą natūralių dėsnių veikimą pakeisti „valstybinio vadovavimo sistema“, visuomenei vietoj gamybos paklausai imant taikyti gamybą „socialiniam poreikiui“. Tiesa, įstengdamas suderinti monarchistinę politiką su socialistine programa, K. J. Rodbertus’as atsisakė leistis į bet kokį kompromisą ekonominės doktrinos klausimu. Todėl jis liko priešiškas katedriniam socializmui, suvaidinusiam tokį svarbų vaidmenį plėtojant vokiečių istorinę mokyklą, o pačius katedrinius socialistus vadino „limonadiniais socialistais“. Pastebėtina, kad kritikuodamas D. Ricardo rentos teoriją, K. J. Rodbertus’as išplėtojo savo rentos bendrai teoriją ir teigė, kad jos konkrečios formos (žemės renta, kapitalinė renta ar pelnas) yra darbo produktai visiškai ne tų asmenų, kurie jas pasisavina. Patį rentos bendrai dėsnį K. J. Rodbertus’as paskelbė pagrindiniu kapitalizmo dėsniu bei, remdamasis geležiniu darbo užmokesčio dėsniu, mėgino įrodyti, priešingai F. Bastiat’ui ir H. C. Carey, kad produkto, tenkančio kapitalui, santykinė dalis nuolat didėja, o darbui tenkanti santykinė dalis nuolat mažėja. Jis rašė: „Kai paliekami laisvi mainai skirstant tautos produktą, tam tikros sąlygos, susijusios su visuomenės plėtra,
padaro tai, kad didėjant socialinio darbo produktyvumui, dirbančių klasių atlyginimas sudaro vis mažesnę produkto dalį“. Kalbant apie P. Proudhon’o reprodukcijos teoriją, pažymėtina, kad jo supratimu reprodukcija apibūdinama tuo, kiek visuomenėje yra subalansuota gamyba ir vartojimas. Taip P. Proudhon’o žodžiais tariant, „teisingame ūkyje tarp gamybos ir vartojimo egzistuoja pusiausvyra“. Tačiau realybėje, pabrėžė jis, „savininkai nustojo dirbti, jų vartojimas, pagal ekonominius principus, neproduktyvus“ ir todėl „politinės ekonomijos aforizmai klaidingi“. Iš čia P. Proudhon’as padarė išvadą, kad savininkai pažeidė „ekonominį dėsnį“, pagal kurį „darbą turi atsverti produktas“. Tuo pačiu, jis, kaip ir J. de Sismondi, aiškiai parodė nepritariąs „Say’aus dėsniui“. Apie reformų būtinumą norint išspręsti socialinį klausimą kalbama daugumoje P. Proudhon’o veikalų. Todėl toliau trumpai aptarsime jo reformų teoriją. Šiuose veikaluose, laikydamas savo pareiga pagrįsti socialinio teisingumo koncepciją (šia prasme jis – tipiškas egalitaristas (pranc. egalitarisme – lygiava)), jis ryžtingai atmetė bet kokią mintį apie revoliuciją ir politinę kovą (P. Proudhon’as, kaip ir visi 1848 m. prancūzų socialistai, svajojo apie ramų, taikų socialinės problemos išsprendimą), taip pat pasisakė prieš darbininkų koalicijas ir streikus, laikydamas juos neteisėtais ir nenaudingais, nes jie tik pablogintų darbininkų ekonominę padėtį. P. Proudhon’as manė, kad visuomenės pertvarka turi vykti taikiu būdu, palaipsniui panaikinant valstybę bei bendradarbiaujant visoms klasėms. Jis rašė, kad vardan ramybės „pakanka visuotinio moralės pakeitimo“ ir kad būtina plėtoti ekonominį individualizmą, smulkiosios buržuazijos ir darbininkų klasių sąjungą, teigdamas: „Organizuojame teisę, ir tegul krautuvė daro savo darbą“. P. Proudhon’as pastebėjo, kad iki jo manyta, jog negalima kitaip reformuoti nuosavybės, kaip tik pakeičiant gamybos būdą ar turtų paskirstymą. Apie mainų reformą visai negalvota. Tačiau nelygybė įsiskverbusi būtent į mainus, ir todėl pirmiausia reikia imtis mainų reformos. Be to, prieš išleisdamas Skurdo filosofiją, laiške K. Marx’ui P. Proudhon’as net suformulavo galutinį savo reformų tikslą: „Ekonominės kombinacijos pagalba visuomenei suteikti tuos turtus, kurie išėjo iš visuomenės kitos ekonominės kombinacijos pagalba“. Kaip kalbama viename iš jo paskutinių darbų, įgyvendinimus šį tikslą, ateities kartos visiems laikams atsikratytų „mūsų bendros kaltės “dėl to, kad „kai kurie iš mūsų gauna daugiau ar mažiau, nei priklausytų pagal taisykles“. Veikale Prancūzų demokratija kaip idealus visuomenės organizavimo tipas pateikiama asociacija, kurioje numanomas „žemės pasidalijimas, nuosavybių atribojimas, darbo nepriklausomumas“, darbo pasiskirstymas pramonėje, bendrų išlaidų sumažėjimas, valkatavimo ir skurdo likvidavimas. Tokioje asociacijoje turėtų būti laikomasi šių principų: „nauda tolygi naudai“, „pareigos tolygios pareigoms“, „paslauga apmokama paslauga“, „darbo diena lygi kitai darbo dienai“, „bet koks gaminys turi būti apmokamas gaminiu, kuriam sunaudota suma“. P. Proudhon’o reformatoriškos idėjos turi nemažai bendro, su J. de Sismondi teorijomis. Tai gerai matyti iš tokių P. Proudhon’o idėjų, kaip: • užjaučiantis požiūris į vadinamųjų „trečiųjų asmenų“, t. y. valstiečių, amatininkų, namudininkų, padėtį visuomenėje; • „smulkiosios nuosavybės ir smulkiosios gamybos“ prioritetinio vaidmens ekonomikoje pripažinimas kaip sąlyga, kurianti darbininkams padėtį, „apsirūpinimo, gyvenimo prasme beveik tokią pat, kaip ir esant visiškai lygybei“; • ištikimybė socialinio teisingumo principui, suprantamam kaip galimybė „kiekvienam duoti tokią pat gėrybių dalį [...] veikti dėl visuomenės interesų“; • nelygaus atlyginimo principo „po nuosavybės nelygybės priedanga“ pašalinimas iš įstatymų;
• neleidimas „jokio kapitalo ar pajamų koncentravimosi vieno žmogaus rankose, jokios darbo eksploatacijos, jokio plėšimo“. O prie specifinių reformatoriškų idėjų, būdingų tik P. Proudhon’ui, galima priskirti šias: • pinigų likvidavimas ir vietoj jų apyvartos (mainų) bonų įvedimas; • procento panaikinimas organizuojant nemokamą (beprocentį) kreditą; • Mainų banko organizavimas; • Vyriausybės atšaukimas kaip reformų įgyvendinimo rezultatas. P. Proudhon’o argumentai idėjos apie apyvartos bonų įvedimo vietoj pinigų naudai buvo tokie. Pinigų, kuriuos P. Proudhon’as anksčiau laikė kapitalu par excelence, o dabar įvardija tik kaip apyvartos priemonę, patikimumas išreiškiamas banko pareiga grąžinti juos atitinkamu kiekiu universalios ekvivalentiškos prekės, t. y. metaliniais pinigais. O apyvartos bonų, neiškeistinų į metalinius pinigus, patikimumą užtikrins Mainų bankas, teikiantis tik savo nariams – šių bonų savininkams – neginčytiną teisę į tam tikras prekes. (Kad šie banknotai – mainų bonai – galėtų eiti į apyvartą, aišku, reikia visiems naujojo banko dalininkams pasižadėti priimti juos savo prekių apmokėjimui). Remiantis šiais samprotavimais, buvo daroma prielaida, kad pinigai, tarp jų metaliniai, bus išstumti mainų bonų, ir jų niekada nebus daugiau, nei reikia prekybai, kadangi apyvartos bonai visada reprezentuos tokią prekę, kuri yra ne tik pagaminta, bet ir parduota, nors dar ir neapmokėta. Tačiau iš tikrųjų juk nėra jokios garantijos, kad manų bonų kiekis neviršys apyvartos rinkos poreikio apyvartos priemonėms. Apie procento panaikinimą organizuojant nemokamą kreditą P. Proudhon’as mąstė reikšdamas viltį, kad tada dirbantieji „skolinsis pinigus nemokamai“ ir „tiesiogiai įsigis visus naudingus kapitalus“. Jis tikėjo, kad tai tuo pat metu panaikintų nedarbines pajamas ir palengvintų priėjimą prie gamybinių išteklių tiems žmonėms, kurie gali geriausiai juos panaudoti. P. Proudhon’as net teigė, kad „nemokami paslaugų mainai yra vienintelė priemonė atkurti Prancūzijoje gerovę, laisvę ir lygybę“. Tačiau, kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, iš tikrųjų „pardavimas už grynus pinigus ir į kreditą sudaro ir sudarys dvi skirtingas operacijas, ir gėrybės turėjimas dabar visada bus laikomas naudingesniu, nei jos turėjimas ateityje [...] tokiu būdu procentas pinigams vėl atsiras, tik nauja forma“. Savo reformų koncepcijoje P. Proudhon’as didžiausias viltis organizuojant „teisingus mainus“ siejo su Mainų banko organizavimu. Šis jo bankas turėjo tapti „tautos savarankiško veikimo pavyzdžiu“, o taip pat proletariato „išlaisvinimo principu ir įrankiu“.P. Proudhon’o Mainų bankas turėjo skirtis nuo socialistųrikardininkų (jų idėjos aptartos 6.2.5 poskyryje) mainų bankų trimis aspektais. Pirma, tuo, kad jo teorijoje metaliniai pinigai būtų sunaikinti ne iš karto, o dėl bonų išankstinio išleidimo mainais į pinigus ir komercinius vekselius. Antra, tuo, kad procentą pinigams numatyta panaikinti vis tik ne visiškai, o privesti jį nuo iš pradžių fiksuoto 2 proc. lygio iki minimalaus 0,25 proc. lygio (išduodant paskolas taip pat ir už neparduotų prekių užstatą). Trečia, tuo, kad Mainų banko sukūrimas įvyks ne be kapitalo pritraukimo, o, priešingai, su kapitalu, sudarytu iš 5 milijonų frakcijų po 5 frankus. Vis dėlto P. Proudhon’o mėginimas praktiškai įgyvendinti šį nemokamo kredito galimumo projektą, 1849 m. sausio 31 d. notariškai įsteigiant bendrovę Liaudies bankas, po poros mėnesių žlugo. Per kelis mėnesius pasirašant akcijas pavyko surinkti tik 18 000 frankų... Kai P. Proudhon’as už valdžią kritikuojančių straipsnių skelbimą buvo pasodintas į kalėjimą, su Mainų banko eksperimentu buvo baigta. Beje, žlugo ir visi teisingų mainų turgūs Anglijoje. Tai aiškiai rodė, kad ši teorinė idėja yra utopiška.
Galiausiai, P. Proudhon’o vyriausybės panaikinimo idėja iš esmės buvo grindžiama tuo, kad dėl jo reformų įvyks „klasių susiliejimas“ ir liks tik dirbantieji, kurie keisis savo darbo produktais pagal jų tikrąsias kainas. Todėl pašaukta „padaryti galą jų (engiančiųjų ir engiamųjų, stipriųjų ir silpnųjų. – Aut. pastaba) tarpusavio kovai bendros priespaudos jungu“ vyriausybė taps nebenaudinga. Tokiu būdu, pagal P. Proudhon’ą, „kadangi kapitalas ir darbas bus sutapatinti, visuomenė galės egzistuoti savarankiškai, ir jai nereikės vyriausybės“. Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, „P. Proudhon’as geriau už bet ką iš savo pirmtakų suprato, kad ekonominė laisvė yra šiuolaikinių visuomenių galutinis laimėjimas, kad bet kokia gili reforma turi būti grindžiama šia laisve“. Viename savo atsišaukime į Senos apygardos rinkikus 1848 m. jis teigė: „Laisvė – štai visa mano sistema! Sąžinės laisvė, spaudos laisvė, darbo laisvė, prekybos laisvė, mokslo laisvė, konkurencijos laisvė, laisvė ką nori daryti su savo darbo ir pastangų vaisiais, begalinė, visiška laisvė, visur ir visada“. Ir toliau pridūrė: “89 ir 93 metų sistema, F. Quesnay, J. Turgot ir J. B. Say’aus sistema“. Visa tai labai panašu į klasikinio ekonomisto, garbinančio laisvą konkurenciją, žodžius. Tačiau šis P. Proudhon’o liberalizmas grindžiamas giliu ekonominės realybės jutimu, ir dabar socialinė problema keliama taip pat, kaip ją kėlė P. Proudhon’as: „įgyvendinti teisingumą laisvėje“, kuri numato lygybės, anarchijos, begalinės įvairovės egzistavimą. Todėl, P. Proudhon’o nuomone, „laisva asociacija, laisvė, pasitenkinanti gamybos priemonių lygybės ir keičiamų produktų vienodo vertingumo apsauga, yra vienintelė teisinga, tikroji ir galima visuomenės forma“. Pažymėtina, kad viena iš šios laisvės sąlygų P. Proudhon’as laikė tą pačią taip savo kritikuotą privačią nuosavybę, kurios kaip tokios jis visiškai neatmetė, tik ryžtingai pasisakė prieš tai, kad vien tik nuosavybės titulas, t. y. pats nuosavybės turėjimo faktas, taptų pagrindu gauti kokias nors pajamas. Teikdamas tarpusavio pagalba pagrįstos „pažangios asociacijos“ projektą, P. Proudhon’as neprieštaravo stambios pramonės ir geležinkelių perėjimui į darbininkų rankas, bet pasisakė už privačios nuosavybės išsaugojimą smulkioje gamyboje, idealistiškai laikydamas smulkiąją nuosavybę pasiturinčio egzistavimo pagrindu ir įrodinėdamas, kad individualus turėjimas visiškai nepriešarauja intensyviam žemės ūkiui. Taigi jis, išreikšdamas smulkiaburžuazinio romantizmo idėjas, savo kritikos patosu siekė ne sunaikinti kapitalizmą, o prekinę gamybą kaip jo pagrindą „apvalyti“ nuo piktnaudžiavimo ir svetimkūnių. Prieštaravimai buvo vertinami kaip „nukrypimas“ nuo normos, o pagrindine jų įveikimo priemone P. Proudhon’as laikė valstybinių įstatymų keitimą. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite ekonominio romantizmo esmę ir atsiradimo priežastis. 2. Apibūdinkite pagrindinius J. de Sismondi ekonominius teiginius. 3. Palyginkite diametraliai priešingas klasikų ir J. de Sismondi teorines išvadas apie produktyvų darbą, darbo pasidalijimą, gyventojų skaičių, pajamas ir reprodukciją. 4. Koks buvo J. de Sismondi požiūris į laissez faire principą? 5. Kaip J. de Sismondi grindė perprodukcijos krizių neišvengiamumą ir kokius siūlė kelius jai įveikti? 6. Ar galima sutikti su J. de Sismondi, kad „tam tikrų metų gamybos suma visada tik mainoma į praeitų metų gamybos sumą“? Pateikite savo argumentus šiuo klausimu.
7. Apie kokias garantijas „prieš visuotinę konkurenciją“ kalbama J. de Sismondi reformų teorijoje? Pateikite savo požiūrį į šio mokslininko rekomenduojamas valstybinio kišimosi į visuomenės ūkinį gyvenimą priemones. 8. Kokios ekonominės mintys būdingiausios P. Proudhon’ui? 9. Kuo skiriasi J. de Sismondi ir P. Proudhon’o požiūriai į politinės ekonomijos tyrimų objektą ir metodą? 10. Kuo skyrėsi ir kas buvo bendra J. de Sismondi ir P. Proudhon’o ekonominiam romantizmui? 11. Kas yra P. Proudhon’o konstatuota vertė? Palyginkite jo koncepciją su klasikinės politinės ekonomijos vertės teorija. 12. Kokius argumentus P. Proudhon’as reprodukcijos teorijoje išsakė prieš Say’aus dėsnį? Ar jo pozicija artima J. de Sismondi pozicijai šiuo klausimu? 13. Palyginkite K. J. Rodbertus’o ir P. Proudhon’o idėjas. LITERATŪRA Прудон П.-Ж .Что такое собственность? – М.: Республика, 1997. Сисмонди Ж. С. Новые начала политической эономии в его отношении к народонаселению. В 2-х т. – М.: Гос. Социально-эконом. изд-во, 1937. Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 181-211; 309-343; 453-471; 616-622. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – V.: Mintis, 1991. – P. 315-320. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 275-289; 330-333. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 238-241; 247-250. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 231-245. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 302-306; 450-451; 453-454. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 493-496; 506-507. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 124-125. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 210-220; 237-240; 242-244. Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. – Москва: Экономика, 1995. – C. 143-164; 228-250; 327-340; 429434. Всемирная история экономической мысли. Т. 2. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – М.: Мысль, 1988. – С.82-94; 201-209. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – М.: ИНФРА-М, 2002. – С. 208-232. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – М.: Финансы и статистика, 2002. – С. 55-60. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – М.: Изд-во МГУ, 1989. – С. 110-123.
История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – М: Высш. школа, 1983. – С. 68-77. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 81-85; 105-106. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 195-198; 247-248.
6.2. EKONOMINIO UTOPIZMO TEORIJOS
IR
KITOS
ALTERNATYVIOS
Pagrindinės sampratos: Utopinis socializmas. Privačios nuosavybės kritika. Industrializmas. Dykaduoniai savininkai ir dirbantys pramonininkai. Aistrų teorija. Societarinė gamyba. „Civilizacijos santvarka“. „Santarvės santvarka“. „Visuomenės protingos sąrangos“ koncepcija. Teisingų darbo mainų birža. Gamintojų kooperatinės asociacijos. Kapitalistinės sistemos likvidavimas. „Racionali konstitucija“. Socialistairikardininkai. „Darbiniai pinigai“. Mainų bankas. „Darbininko matas“. „Kapitalisto matas“. Progresyviai mažėjančio darbo našumo krintant darbo užmokesčiui dėsnis. Natūralios teisės koncepcija. Ekonominis kapitalas. Vienas mokestis. Pagalbinės sampratos: Natūrali tvarka. Visuotinės agitacijos ir propagandos vedimas. Saint-simonizmas. Falanga ir falasteris. New Lanarko fabrikai. Profsąjungų judėjimas. Pinigai. Darbas. “Savarankiška gyvenvietė”. Kolektyvinės darbinės nuosavybės visuomenė. Visuomeniškai būtinas paprastas darbas. Darbo užmokesčio apribojimai įstatymais. Politinės valdžios užgrobimas. Natūralūs įstatymai. Socialiniai reguliatoriai. Vagystės formos. Agrarinis socializmas. Renta. Utopinis socializmas kaip teorija apie eksploatacijos, ekonominės ir socialinės nelygybės, žmonių išnaudojimo žmogumi panaikinimą turi daugelį amžių apimančią istoriją. Ankstyvosiose socialistinėse utopijose, pradedant Platono kūriniais ir baigiant T. Morus’o, T. Campanella’os ir kitų veikalais, buvo kalbama apie privačios nuosavybės kritiką, kaip taisyti visuomeninės santvarkos idealą pagal poreikių lygybės ir gabumų lygybės principus. Tačiau tai buvo tik utopinio socializmo priešistorė, nes visi šie mąstytojai rašė moraliniu, o ne ekonominiu aspektu. Šiek tiek plačiau aptarsime tik vieno didžiausių renesanso humanistų, politinio mąstytojo, rašytojo ir politiko Thomas’o Morus’o (1478–1535 m.) pagrindines idėjas. Gyvenimo kelias. T. Morus’as gimė Londone garsaus teisėjo sero John’o Morus’o šeimoje. Jaunystėje Thomas tarnavo arkivyskupo John’o Morton’o pažu. Vėliau jis studijavo Oksforde, atsidėjęs komedijų rašymui ir graikų bei lotynų filologijos studijoms. Vėliau T. Morus’as grįžo į Londoną ir studijavo teisę, sykiu gyvendamas netoli vienuolyno ir laikydamasis vienuoliško gyvenimo disciplinos. Artimiausiu T. Morus’o draugu tapo kitas didis humanistas – olandų filologas ir filosofas Pijus Deziderijus Erazmas Roterdamietis (Erasmus Rotterdamus) (1466– 1536 m.). Jie susipažino ir susidraugavo 1499 m., pirmojo Erasmo Roterdamiečio apsilankymo Anglijoje metu. Kaip pastebėjo Leonidas Donskis, juos siejo ne tik talentas ir sielų artimumas, bet ir tikėjimas bei pasišventimas antikai. Abu mylėjo graikų ir romėnų literatūrą bei filosofiją. Abu buvo didieji europiečiai kosmopolitai, kaip namie jautęsi lotynų kalbos pasaulyje, bet kartu mokėję daug Europos kalbų ir palaikę bičiuliškus santykius su Italijos, Vokietijos, Flandrijos humanistais. Abu atmetė Martyn’o Luther’io (1483–1546 m.) idėjas ir abu karštai polemizavo su juo: Erazmas Roterdamietis – atvirai, savo korespondencijoje su M. Luther’iu, o T. Morus’as – maskuodamasis, iš pradžių parašydamas Anglijos karaliui Henrikui VIII Septynių sakramentų gynimą (tai buvo oficialus M. Luther’io doktrinos atmetimas), o
vėliau ir pseudonimu pasirašydamas atsakymą į M. Luther’io repliką, skirtą karaliaus dokumentui. T. Morus’as padarė stulbinančią politinę karjerą. Jis buvo įšventintas į riterius, 1504 m. tapo parlamento nariu – žemutinių rūmų kalbėtoju, o vėliau pasiekė karaliaus Henriko VIII kanclerio poziciją. Tačiau 1527 m. nepritardamas karaliaus skyryboms su Kotryna Aragoniete, 1533 m. nedalyvaudamas naujosios Henriko VIII žmonos Anos Bolein karūnavimo ceremonijoje, o 1534 m. įtartas bendravimu su Elžbieta Barton, Kento vienuole, kuri priešinosi Henriko VIII atitrūkimui nuo Romos, T. Morus’as pradėjo prarasti buvusį karaliaus palankumą. Galiausiai jis atsisakė prisiekti savo karaliui kaip Anglijos bažnyčios galvai ir buvo suimtas bei uždarytas Londono bokšte. 1535 m. liepos 6 d. įvyko T. Morus’o egzekucija, prieš kurią ant ešafoto jis ištarė savo garsiąją frazę: „Geras karaliaus tarnas, bet visų pirma – Dievo tarnas“ (The King’s good servant, but God’s First). 1935 m., praėjus 400 m. nuo jo egzekucijos, T. Morus’as Pijaus XI buvo kanonizuotas kaip Romos katalikų bažnyčios šventasis (beatifikuotas – 1886 m.). Ekonomikos teorija. Kaip pažymėjo L. Donskis, T. Morus’o Utopija yra vienas iš pačių paslaptingiausių kūrinių visoje Europos literatūroje. 1516 m. Leidene išleistas kūrinys pasakoja tikrą istoriją, ją supindamas su autoriaus variacijomis Sokrato ir Platono filosofinėmis temomis bei politine fantazija ir rafinuotais kalbiniais žaidimais. Knygoje T. Morus’o karti kritika nukreipta prieš Anglijos įstatymus. Vargšų ir valstietijos užtarėjas kategoriškai smerkė valstiečių skurdinimą per avies vilnos verslą bei vėlesnį jų kriminalizavimą. Utopija – iš tiesų keistas ir paslaptingas kūrinys, iš esmės romantiška baladė, nes jame utopija slypėjo ne ateityje, bet tolimuose kraštuose. Kūrinyje pasakojama apie nuostabią salą Utopiją, kurią aplankė portugalų jūreivis Rafaelis Hitlodėjus (ši pavardė yra graikiškų žodžių junginys, reiškiantis niektauzą ar pliuškį), ir kuri kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Anglijos bei visų kitų jo matytų šalių. Komunistinėje idealioje Utopijos valstybėje, tapusioje visų vėlesnių utopijų modeliu, skatinamas tik viešas gyvenimas: valgoma masiškai ir kartu; keliauti svetur galima tik ypatingiems biurokratiniams sifograntams, kurie dar vadinami filarchais, t. y. valdžią mylinčiaisiais. Visi privalo dirbti, bet sunkiausius darbus dirba vergai – pavojingi užsieniečiai arba karo belaisviai. Akivaizdu, kad T. Morus’o būta konservatyvaus žmogaus, kuris priešinosi tuo metu užgimstančiai modernystei su visa jos urbanizacija, komercializmo dvasia ir kaimo nykimu. Vis tik liko neaišku, ar T. Morus’as Utopijoje išsityčiojo iš galimų naujų tironijos formų ir parašė satyrą apie politinio fantazavimo žalą, ar nuoširdžiai eksperimentavo ir lygino savo minties konstrukciją su Platono valstybe. Tikrai socialistinės utopijos teorijos gimė kapitalizmo kūrimosi epochoje. XIX a. pirmojoje pusėje dėl klasikinės politinės ekonomijos atstovų darbų poveikio socialistų-utopistų doktrinos patyrė esminius kokybinius pokyčius. Šis periodas, susijęs su pramoninio perversmo pabaiga, utopiniam socializmui reikšmingas tuo, kad buvo apmąstytos naujos ekonominės realijos, kurios atsispindėjo šios ekonominės minties mokyklos naujos kartos lyderių darbuose. Pirmosios socializmo idėjos buvo susistemintos XIX a. pradžioje anglų ir prancūzų mokslininkų: socialistų-utopistų C. de Saint-Simon’o, Ch. Fourier, R. Owen’o, o taip pat socialistų-rikardininkų W. Thompson’o, T. Hodgskin’o, J. Gray’aus, J. F. Bray’aus, bei agrarinio socializmo propaguotojo H. George’o darbuose. Šios mokslo krypties atstovus jų darbuose jungia kritiškumas, siekimas pavaizduoti kuo teisingesnės visuomenės paveikslą. Pirmųjų socialistų idėjos ir veikla daugiausia buvo deklaratyvaus, utopinio pobūdžio. Todėl šių idėjų autoriai buvo pavadinti utopinio socializmo atstovais.
6.2.1. Pomanufaktūrinio periodo utopinio socializmo pagrindiniai bruožai Utopinio socializmo teorijų autoriai pradėjo sieti savo idėjas su XIX a. pradžioje susiklosčiusiomis ekonominėmis sąlygomis ir tada vyravusiais klasikinės mokyklos politinės ekonomijos principais. Jie, kaip ir klasikai, pasisakė už tolesnį techninių išradimų ir mokslinių atradimų spartinimą bei visuomeninės gamybos augimą, laikydami tai pagrindiniu ekonominės politikos tikslu. Be to, ir vieni, ir kiti laikėsi natūralios tvarkos koncepcijos, t. y. siūlė visuomenės ir kiekvieno žmogaus idealios socialinės sąrangos modelius. Tiesa, skirtumas tas, kad šių modelių esmė ir jų įgyvendinimo keliai vienų ir kitų buvo diametraliai priešingi. Juk viena iš priežasčių, dėl ko mes utopinius socialistus taip vadiname, yra tai, kad „utopija“ čia reiškia ne vien idealistinius tikslus, bet ir buvo būdas pasirinkti priemones. Šiame kontekste kalbama apie tai, kad skirtingai nuo klasikų, pramoninio perversmo epochos socialistai-utopistai nepripažino (R. Owen’as) arba kritikavo (C. de Saint-Simon’as ir Ch. Fourier) privačios nuosavybės instituto, taip pat smerkė niekuo neribojamos laisvos konkurencijos ekonomikos idėją ir praktiką. Pastarojoje jie įžvelgė ne tik žmogaus eksploataciją žmogumi, bet ir neišvengiamos ūkinio gyvenimo monopolizacijos, vadinasi, ir ekonominių krizių priežastį. Tačiau utopistai troško daugiau nei ekonomikos reformos – jie svajojo apie naują visuomenę, kurioje artimo meilės principas taptų stipresnis už asmeninės naudos siekimą per kitų galvas. Žmonijos pažangos svertus jie tikėjosi surasti ten, kur turtas naudojamas bendruomeniškai, kur sklinda bendros nuosavybės šiluma. Pagal tai pagrindiniu uždaviniu jie laikė visuotinės agitacijos ir propagandos, nukreiptų į antagonistinių klasių ir konkurencijos panaikinimo tikslo pasiekimą, vedimą. Tačiau utopinių socialistų nuomone, turėtų būti išsaugota gamybos laisvė jų rekomenduojamų (ir asmeniškai organizuojamų) dirbančiųjų laisvų asociacinių darinių, kuriuose kiekvienas išsaugo sau visą savo darbo produktą, rėmuose. Taip pat pažymėtina, kad, viena vertus, naujos kartos socialistai-utopistai, kaip ir jų pirmtakai, neigė ir socialinių-ekonominių evoliucinių teigiamų pokyčių, ir „eksploatuojančios visuomenės“ revoliucinio, t. y. prievartinio, suardymo galimybę. Tačiau kita vertus, jų doktrinos, ir toliau pagrįstos būdingo socializmui socialinio teisingumo, kurio natūraliu pobūdžiu užtenka patikėti, kad visas pasaulis kartu iš karto galėtų atsisakyti esamo neteisingumo, idėjų agitacija ir propaganda, įgavo jau ne paprastą utopinį, bet antirinkinį pobūdį. Galiausiai, svarbu pabrėžti ir susiklosčiusius pačių XIX a. pirmosios pusės utopinio socializmo antirinkinių doktrinų turinio skirtumus. Čia turima omenyje tai, kaip šios mokyklos autoriai įsivaizdavo, pirma, individualizmo pakeitimo kolektyvizmu mechanizmą ir, antra, tam reikalingo dirbančiųjų sujungimo į kolektyvines organizacijas principą. C. Gide ir C. Rist’as tai apibendrino taip: • C. de Saint-Simon’as ir jo bendraminčiai yra „tikrieji kolektyvizmo šalininkai“, nes siekė „kolektyvinėje organizacijoje aprėpti visus tautos narius“ ir tokio sujungimo galimybę numatė iš „viršaus“, t. y. dėl „nacionalizacijos“ ir kitų „ekonominės vyriausybės“, kuri pakeis „politinę vyriausybę“, veiksmų; • R. Owen’as ir Ch. Fourier bei jų pasekėjai – tai „socialistaiasociacijininkai“, nes skirtingai nuo saint-simonininkų, norėjo, kad „individas nepasiklystų masėje“, ir linko „išsaugoti jį dėl mažų autonominių grupių organizacijos“, t. y. manė, kad „sujungimas [...] kils iš „apačios“, o ne iš „viršaus““.
K. Marx’as ir F. Engels’as, apibūdindami utopinio socializmo istorinį vaidmenį, yra pažymėję: „Šie kūriniai puola visus egzistuojančios visuomenės pagrindus. Todėl jie suteikė labai vertingą medžiagą darbininkams šviesti“. 6.2.2. C. de Saint-Simon’o ekonominės pažiūros Gyvenimo kelias. Prancūzų socialistas-utopistas Claude Henri de Rouvroy Comte de Saint-Simon’as (1760–1825 m.) buvo kilęs iš aristokratų šeimos, užaugo paveldimoje pilyje Prancūzijos šiaurėje, kur gavo gerą namų išsilavinimą, bet dėl savo politinių įsitikinimų socialistinių idėjų naudai oficialiai atsisakė grafo titulo ir seno giminės vardo bei pasivadino tiesiog piliečiu Bonhomme (t. y. žmogumi, arba prastuoliu, kaimiečiu). Būdamas 18 metų jis įstojo į Prancūzijos armiją ir kartu su kitais prancūzų ekspedicinio korpuso savanoriais dalyvavo kare dėl JAV nepriklausomybės. Mėginantį grįžti į Prancūziją C. de Saint-Simon’ą sugavo anglai ir kaip kalinį nugabeno į Jamaikos salą. Išlaisvintas jis aplankė Meksiką ir ten šalies vadovams pasiūlė tarp vandenynų iškasti kanalą per Panamos sąsiaurį. Įdomu, kad vėliau prie šio projekto įgyvendinimo aktyviai prisidėjęs Ferdinand’as de Lesseps’as žavėjosi C. de Saint-Simon’u ir būtent iš jo sėmėsi įkvėpimo. Į Prancūziją jis grįžo didvyriu ir netrukus buvo paskirtas pulko vadu. Jauno grafo C. de Saint-Simon’o laukė puiki karjera. Bet jį pavilioja visai kitokios idėjos ir neįgyvendinami projektai... Išauklėtas enciklopedistų idėjų ir Amerikos revoliucijos patirties C. de Saint-Simon’as entuziastingai sutiko 1789 metų įvykius – apie dvejus metus jis labai aktyviai dalyvauja revoliucijoje, tačiau tik „vietiniu lygiu“, gyvendamas mažame miestelyje netoli buvusio šeimos dvaro. 1791 m. C. de Saint-Simon’as išvažiavo į Prancūziją ir sėkmingai įsivėlė į spekuliacijas žeme: po penkerių metų jo ir verslo partnerio vokiečių diplomato barono Rederno bendras turtas buvo vertinamas 4 mln. frankų, iš kurių, po ilgų ginčų, C. de Saint-Simon’ui atiteko tik 150 tūkst. frankų. C. de Saint-Simon’as savo turto likutį naudoja išlaikyti namui, kuriame priiminėja didžiausius Paryžiaus mokslininkus, taip pat leidžiasi į keliones ir kelerius metus keliauja po Europą. Maždaug 1805 m. galutinai paaiškėja, kad iš jo pinigų nieko nebeliko ir jis atsiduria prie skurdo ribos. Likęs be lėšų, jis ėmė ieškoti bet kokio uždarbio ir vienu metu dirbo dokumentų perrašinėtoju lombarde. 1810–1812 metais C. de Saint-Simon’as priėjo skurdo ribą. Jis rašė, kad pardavęs visą savo turtą, net drabužius, kad mintąs vien duona bei vandeniu ir neturįs kuro ir žvakių. Tačiau kuo sunkesnis darėsi gyvenimas, tuo atkakliau jis dirbo rašydamas savo brandžiuosius kūrinius. C. de Saint-Simon’o gyvenimas šiek tiek pasitaisė tik įgijus mokinių ir pasekėjų, kurie sudarė jam galimybę pasiturimai gyventi ir įtemptai dirbti. Bet ir gyvenime, ir savo raštuose C. de Saint-Simon’as išliko maištautojas, polėkio ir fantazijos žmogus. Už tai jam teko pakliūti į teismą, kai buvo apkaltintas karaliaus šeimos įžeidimu. 1823 m. pavasarį jis, nusivylęs gyvenimu dėl to, kad žmonės mažai domisi jo idėjomis, mėgino nusižudyti. Tačiau, vos pasitaisęs po sužeidimo, C. de Saint-Simon’as vėl karštai kibo į darbą ir produktyviai dirbo iki mirties 1825 metų gegužės mėnesį. Ekonomikos teorija. C. de Saint-Simon’as stengėsi rasti priežastis, kurios būtų visuomeninio, istorinio proceso pagrindas. Skirtingai nuo ekonominio romantizmo atstovo J. C. L. de Sismondi, jis neanalizavo praeities ir siūlė nepainioti pergyventos praeities ir būsimos ateities. Neatsitiktinai mėgstamiausia C. de Saint-Simon’as tezė buvo: „Žmonijos aukso amžius ne mūsų praeityje, o ateityje“. Prasidėjęs kapitalizmas
XIX a. pradžioje sukėlė smarkias prieštaras. C. de Saint-Simon’as stengėsi surasti kelius, kaip jas įveikti, mėgino nustatyti taikias priemones, padėsiančias išeiti iš krizės į labiau šiuolaikišką socialinę organizaciją. C. de Saint-Simon’as – filosofas ir mąstytojas, istorikas ir ekonomistas – priėjo išvadą, kad visuomeninė ir socialinė pažanga glūdi bankininkų ir pramonininkų ekonominiame pajėgume, mokslininkų sutartinėje veikloje. Pirmasis spausdintas C. de Saint-Simon’o veikalas – Ženevos gyventojo laiškai amžininkams (1803 m.) dvelkė dideliu originalumu. Tai jau utopinis visuomenės pertvarkymo planas, nors išdėstytas užuomazgomis, miglotai. Šiame nedideliame kūrinyje, A. Anikin’o nuomone, pažymėtini du dalykai: 1) prancūzų revoliucija pavaizduota kaip klasinė kova tarp trijų svarbiausių klasių – bajorijos, buržuazijos ir neturtingųjų, ką F. Engels’as įvardijo „nepaprastai genialiu atradimu“; 2) įžvalgiai nusakytas mokslo vaidmuo visuomenės pertvarkyme. Apie mokslininkus C. de Saint-Simon’as rašė: „Pažvelkite į žmogaus proto pažangos istoriją, ir jūs pamatysite, kad už visus pavyzdingus jo kūrinius mes turime būti dėkingi tiems žmonėms, kurie buvo vieniši ir neretai persekiojami. Kai jie tapdavo akademikais, jie beveik visada užsnūsdavo savo kėdėse, o jeigu rašydavo, tai tik drebėdami ir tik dėl to, kad išsakytų kokią nors nereikšmingą tiesą“. Ragindamas mokslininkus stoti prieš konservatyvumo jėgas ir užimti pertvarkytoje visuomenėje vadovų vietą, autorius sušunka: „Matematikai! Juk jūs esate priešakyje, pradėkite!“. 1810–1812 m. galutinai susiformavo C. de Saint-Simon’o pažiūros į visuomenę, kurias jis išdėstė brandžiuose savo kūriniuose. Galima sakyti, kad pats saintsimonizmas nuėjo keturias savo raidos stadijas, kurių pirmosios dvi apima paties C. de Saint-Simon’o doktriną, vadinamą industrializmu, o likusios dvi – jo pasekėjų veiklą. Pirmajai stadijai priklauso C. de Saint-Simon’o veikalai iki 1814–1815 m. Juose – mokslo ir mokslininkų kultas, labai abstraktus humanizmas. Saint-simonizmo socialinės ir ekonominės idėjos čia dar tik užuomazgos fazėje. Antrąją stadiją įkūnija brandūs C. de Saint-Simon’o paskutiniųjų dešimties gyvenimo metų veikalai. Juose – žymiausi iš jų Pramonė arba politiniai, moraliniai ir filosofiniai samprotavimai (1817–1818 m.), Apie pramoninę sistemą (1821 m.) ir Pramonininkų katekizmas (1823–1824 m.) – laikydamasis nuoseklaus istorizmo, C. de Saint-Simon’as ryžtingai atsisakė pripažinti kapitalizmą natūralia bei amžina santvarka ir iškėlė tezę, kad jį dėsningai pakeisianti nauja visuomenės santvarka – industrializmas –, kurioje žmonių bendradarbiavimas pakeisiąs antagonizmą ir konkurenciją, bei kurioje viskas ir visada bus tvarkoma taip, kad būtų sudarytos palankiausios sąlygos pramonei, kaip vieninteliam visų turtų ir visos gerovės šaltiniui. Tam valdymas turės būti perduotas centriniam valdymo komitetui, kuris reguliuos ekonomiką visuomenės interesais, perdavęs gamybos priemones į tinkamas rankas, rūpinsis nuolatine gamintojų ir vartotojų darna. Tačiau C. de Saint-Simon’ui socialinė sistema su laisvos konkurencijos ekonomika – tai ne tik pereinamasis etapas tarp nueinančio feodalizmo ir kol kas dar nepasiekiamos idealios, „industrine lygybe“ pagrįstos socialinio teisingumo visuomenės. Tai etapas, kuriame yra viskas, kas būtina, kad ši permaina įvyktų be revoliucinių sukrėtimų, taikiai ir gana greitai, plėtojantis „pramonininkų visuomenei“, kurioje būsianti likviduota ekonominė ir politinė feodalų bei parazitiškų buržua savininkų valdžia, nors privatinė nuosavybė išliksianti, nes „būtent šis institutas yra visuomeninės pastato pagrindas“, neleidžia atsirasti tinginystei, tik reikalingas „įstatymas, nustatantis nuosavybę ir reguliuojantis naudojimąsi ja“.
C. de Saint-Simon’o nuomone, dėl permainų bus užtikrinta: • „šiuolaikinės santvarkos“ dėsningas pakeitimas į „kokia tik įmanoma pilniausios lygybės“ sistemą; • anarchijos – „didžiausio blogio sąžiningiems žmonėms, kad ir kokios būtų jų politinės pažiūros“ likvidavimas; • „pramoninės sistemos“ įsteigimas ir „feodalinės sistemos panaikinimas“ visoje Europoje. Savo samprotavimuose laukiantį perėjimą nuo esamos prie teisingos pramoninės visuomeninės sąrangos C. de Saint-Simon’as paskelbė neišvengiamu, remdamasis būsimų permainų artėjimą spartinančių veiksnių, tokių kaip mokslas, protas ir pažangios idėjos, augančiu potencialu. (Iš čia ir ypatingas dėmesys moksliniam bei doroviniam žmonių švietimui, kaip visuomenės plėtros varomajai jėgai). Jis tikėjo, kad dėl šio perėjimo valstybės gerovė pradės plėtotis neregėta sparta ir todėl „visuomenė disponuos visa ta individualia ir visuomenine laime, kokią tegali suteikti žmogiškoji prigimtis“. Be to, jo idealizuojamoje industrinėje visuomenėje – kaip nusako pats žodis industria, ji buvo grindžiama darbštumu (lot. industria reiškia stropumą, darbštumą), panašiai kaip ir kitų socialistų-utopistų teorijose, numatomas antagonistinių klasių sunykimas, išliekant tik darbininkijai, ir tai, kad vyriausybės politines funkcijas pakeis grynai ekonominės. C. de Saint-Simon’ui „tautinė bendruomenė“ yra tarytum „industrinė verslo įmonė“, todėl valdžios vaidmuo industrinėje visuomenėje turės apsiriboti tuo, kad „apsaugotų darbininkus nuo neproduktyvaus dykaduonių poveikio ir išlaikytų gamybos saugumą bei laisvę“.Vadinasi, nors politika neišnyks, bet ji turės pasikeisti, tapti „gamybos mokslu, t. y. tokiu mokslu, kuris tirs daiktų tvarką, tinkamiausią įvairiai gamybai“. C. de Saint-Simon’as manė, kad jo meto visuomenė susideda iš dviejų pagrindinių klasių – dykaduonių savininkų ir dirbančių pramonininkų. Jo nuomone, pirmoji klasė apima stambiuosius žemvaldžius – dvarininkus ir buržua – kapitalistus rentininkus, nedalyvaujančius ekonominiame procese. Prie jų šliejasi revoliucijos ir imperijos metais iškilęs karių ir teismo biurokratijos sluoksnis. Pramonininkai – visi kiti gyventojai, sudarantys kartu su šeimomis, C. de Saint-Simon’o nuomone, iki 96 proc. tuometinės Prancūzijos visuomenės gyventojų. Čia, panašiai kaip ir fiziokratų teorijose, įskaičiuojami visi žmonės, besiverčiantys bet kuria visuomenei naudinga veikla: valstiečiai ir samdomieji darbininkai, amatininkai ir fabrikantai, pirkliai ir bankininkai, mokslininkai ir menininkai, t. y. visi tie, kurie „sudaro tris stambias klases, vadinamas žemdirbiais, fabrikantais ir prekybininkais“. Kaip pramonininkų – les industriels, – iš visuomenės nusipelnusių didžiausio atlyginimo, ypatingumą ir vertingumą C. de Saint-Simon’as įvardijo tai, kad jie: • gamina visą turtą ir todėl disponuoja piniginėmis lėšomis; • sudaro 24/25 tautos; • lenkia kitus protiniais sugebėjimais. Savininkų pajamas C. de Saint-Simon’as laikė parazitinėmis, pramoninkų pajamas – darbinėmis pajamomis. Tai nusakant politinės ekonomijos kategorijomis, galima teigti, kad jis į pirmųjų pajamas jungė žemės rentą ir palūkanas, o į antrųjų pajamas – įmonininko pajamas (arba visą pelną) ir darbo užmokestį. Taigi C. de Saint-Simon’as neįžvelgė buržuazijos ir proletariato klasinio priešingumo arba, šiaip ar taip, nelaikė jo reikšmingu. Taip atsitiko iš dalies dėl to, kad XIX a. pradžioje klasės buvo mažai išsivysčiusios, iš dalies dėl to, kad C. de Saint-Simon’as visą savo teoriją siekė pajungti vienam tikslui – sutelkti didžiąją daugumą tautos taikiam ir nuosekliam visuomenės pertvarkymui.
C. de Saint-Simon’as pasakė įdomią mintį apie bankų vaidmenį. Jis pažymėjo, kad šie vieninga kredito sistema sujungia pramonininkų klasę į tokią piniginę jėgą, kokia nebūdinga nei visoms likusioms klasėms sudėjus kartu, nei pačiai valstybei. Beje, C. de Saint-Simon’o idėją apie bankų organizacinį vaidmenį perėmė visi socialistai – utopistai. C. de Saint-Simon’as iš principo pasisakydavo ne prieš privatinę nuosavybę, o tik prieš piktnaudžiavimą ja. Kaip minėta, jis visiškai neteigė, kad būsimoje visuomenėje ją reikės likviduoti, o manė, kad visuomenė galės taikyti tam tikrą šios nuosavybės kontrolę. Pastebėtina, kad polemika dėl kapitalizmo visada pirmiausia buvo polemika dėl privačios nuosavybės. Kaip žinome, privačios nuosavybės principo teorinis pagrindimas siekia J. Locke’o nuosavybės darbinę teoriją. Tačiau iš pat pradžių toks pagrindimas iškėlė problemą, kuri nuo J. Locke’o laikų taip ir nebuvo tinkamai išspręsta. Viena vertus, privačios nuosavybės pateisinimas buvo grindžiamas kiekvieno individo teise laisvai disponuoti savo darbo ir talento vaisiais. Kita vertus, ta pati privati nuosavybė, esant pinigams ir galimybei juos neribotai kaupti, lėmė turtinę nelygybę, kuriai esant nuosavybės darbinio atsiradimo principas jau veikė pasirinktinai, nes dalis visuomenės narių gavo teisę disponuoti nuosavybe, nesusijusia su jų darbo vaisiais. Etinė kapitalizmo kritika buvo grindžiama J. Locke’o išeitinio principo pripažinimu ir jo praktinio taikymo prieštaravimų konstatavimu. Visiškai kitą šio reikalo aspektą pabrėžė C. de Saint-Simon’as. Jis atkreipė dėmesį į gimimo atsitiktinumo veiksnį, kuris vyraujant privačiai nuosavybei ir esant jos paveldėjimo teisei tampa veiksniu, didesniąja dalimi lemiančiu žmogaus galimybes dalyvauti visuomenės valdymo reikaluose, tarp jų gamyboje. Mokinių darbai (pirmiausia čia minėtini Augustin’as Thierry, buvęs C. de SaintSimon’o sekretoriumi nuo 1814 m. iki 1817 m., A. Comte’as, taip pat buvęs jo sekretoriumi ir bendradarbiavęs rašant darbus nuo 1817 m. iki 1824 m., bei broliai B. O. ir E. Rodrigues’ai, nes kiti – B. P. Enfantin’as ir S. A. Bazard’as prisidėjo jau vėliau), aktyvi propaganda ir praktinė veikla nuo C. de Saint-Simon’o mirties iki 1831 m. yra trečioji saint-simonizmo stadija ir iš esmės jo klestėjimas. Šiuo laikotarpiu saint-simonizmas tapo tikrai socialistine teorija, nes jis, žengtelėjęs žingsnį toliau už savo idėjinį tėvą, faktiškai reikalavo likviduoti privatinę gamybos priemonių nuosavybę, skirstyti gėrybes pagal darbą ir sugebėjimus (jau C. de Saint-Simon’o sistemoje pagrindinė vieta teko pareigos dirbti principui; dar 1803 m. savo Laiškuose Ženevos gyventojams jis rašė: „Visi žmonės dirbs [...] kiekvienam tenka pareiga pastoviai kreipti savo jėgas žmonijos naudai“), visuomeniškai organizuoti ir planuoti gamybą, C. de Saint-Simon’o industrializmą išvystydamas į kolektyvizmą. Išsamiausiai ir sistemingiausiai šios idėjos išsakytos viešosiose paskaitose, kurias 1828–1829 m. Paryžiuje rinktinei auditorijai skaitė artimiausi C. de Saint-Simon’o mokiniai S. A. Bazard’as (1791–1832 m.), B. P. Enfantin’as (1796–1864 m.), B. O. Rodrigues’as. (Beje, šis bankininkas materialiai rėmė skurdusį C. de Saint-Simon’ą paskutiniais jo gyvenimo metais). Vėliau šios paskaitos buvo dviem tomais išleistos su antrašte C. de Saint-Simon’o mokymo išdėstymas. Pirmajame tome išdėstyta socialinė mokyklos doktrina, ir jis, anot C. Menger’io, tapo „vienu įžymiausių modernaus socializmo paminklų“. O antrasis tomas buvo skirtas daugiausia filosofiniams ir moraliniams klausimams. Organizacine prasme saint-simonizmas šiuo laikotarpiu, 1828 m., dėl E. Rodrigues’o įtakos savo ruožtu įgauna savotiškos sektos su aiškia hierarchija pobūdį.
Saint-simonininkai žmonių išnaudojimą siejo su pačiu privatinės nuosavybės institutu. Praeityje, jų žodžiais tariant, „visuomeninė santvarka buvo grindžiama didesniu ar mažesniu laipsniu žmogaus išnaudojimu žmogumi“. (Ši frazė „Žmogaus išnaudojimas žmogumi“ („l’exploitation de l’homme par l’homme“), kuri vėliau taps klasikinė daugelyje formuluočių socialistinėje literatūroje, buvo labai populiari jau iki 1848 m., kai pasirodė Komunistų partijos manifestas). Jų nuomone, ateityje turėtų vyrauti „gamtos eksploatacija žmogumi, įstojusiu į draugiją su kitu žmogumi“ (išskirta saint-simonininkų. – Aut. pastaba). Privatine nuosavybe pagrįstos visuomenės santvarkos ydas jie laikė taip pat svarbiausia kapitalizmui būdingų gamybos krizių ir anarchijos priežastimi. Remdamiesi C. de Saint-Simon’o idėjomis, jie (ypač S. A. Bazard’as) siūlė panaikinti privatinės nuosavybės paveldėjimo teisę. Juk pagal juos, „gimimo atsitiktinumas aklai paskirsto visus darbo įrankius“, neretai lemdamos tokią padėtį, kai „geriausia produkto dalis ir pirmasis pelnas keliauja negabaus ir tingaus savininko naudai“. Vadinasi, privati nuosavybė ne tik neteisinga, bet ir nefunkcionali, nes lemia į vis stambesnių ir sudėtingesnių gamybų nekompetentingą valdymą. Saint-simonininkai manė, kad paveldėjimo teise įgyjama nuosavybė yra viduramžių atgyvena, ir ateityje „vienintelė teisė į turtą, t. y. į disponavimą darbo įrankiais, bus mokėjimas juos panaudoti versle“. Kad būtų įgyvendintas šis principas ir panaikinta žmonių eksploatacija bei sukurta visuotinės gerovės visuomenė, jie reikalavo perduoti „paveldėjimo teisę, dabar apribotą šeima [...] valstybei, paverstai dirbančiųjų asociacija“. Vadinasi, vienintelė paveldėtoja turinti būti valstybė, kuri toliau perdavinės gamybinius fondus įmonininkams lyg nuomodama pagal įgaliojimą. Taip įmonių vadovai tapsią visuomenės patikėtiniais ir privatinė nuosavybė būsianti pamažu pertvarkyta į visuomeninę, o pagamintų gėrybių skirstymas vyks tik pagal darbą. Saint-simoninkų nuomone, „Kiekvienas turės būti aprūpintas pagal savo nuopelnus ir atlygintas pagal savo darbus“. Jų raštuose galima sutikti ir kiek kitokią formuluotę: „Kiekvienam – pagal jo gabumus, kiekvienam gabumui – pagal jo darbus“. Kita vertus, pats C. de Saint-Simon’as, pripažindamas privatinę nuosavybę, jos poveikį pripažino ir skirstant visuomeninį produktą, nes manė, kad dalis visuomeninio produkto teks kapitalistams kaip atlyginimas už kapitalą, virsdamas nedarbinėmis pajamomis. Nauja saint-simonininkų kalbose buvo tai, kad jų nuomone socializmas turėtų atsirasti kaip dėsningas gamybinių jėgų raidos rezultatas. Tokia būsimo planingo gamybos organizavimo visuomenės labui užuomazga jie laikė kapitalistinę kredito ir bankų sistemą. S. A. Bazard’as net kalbėjo apie darbo organizavimą pasauliniais mastais, apie pasaulinę dirbančiųjų asociaciją. C. de Saint-Simon’o ir jo mokinių veikaluose nerandame specialaus pagrindinių politinės ekonomijos kategorijų traktavimo. Jie neanalizavo vertės kūrimo ir paskirstymo, darbo užmokesčio, pelno, žemės rentos dėsningumų. Iš dalies jie tenkinosi įprastinėmis tos epochos buržuazinės politinės ekonomijos pažiūromis. C. de Saint-Simon’o ir jo mokinių nuopelnas ekonomikos mokslui yra tas, kad jie pasisakė prieš pagrindinę buržuazinių klasikų ir J. B. Say’aus mokyklos dogmą, jog kapitalistinė santvarka esanti natūrali ir amžina. Taip šios santvarkos ūkio dėsningumų klausimas buvo perkeliamas į visiškai kitą plotmę. Politinei ekonomijai buvo iškeltas naujas uždavinys: parodyti, kaip istoriškai atsirado ir plėtojosi kapitalistinis gamybos būdas, kokie jo prieštaravimai, kodėl ir kaip jis turi užleisti vietą socializmui. Saint-simonininkai negalėjo išspręsti šio uždavinio, bet ir jo iškėlimas buvo didelis laimėjimas.
Laikotarpis, prasidėjęs 1831 m., yra ketvirtoji saint-simonizmo stadija ir jo irimas. Neturėdami darbininkų klasės gretose bent kiek tvirtesnių pozicijų, saint-simonininkai visiškai sutriko prasidėjus pirmiesiems revoliuciniams Prancūzijos proletariato veiksmams. Nuo darbininkų klasės ir net nuo besimokančio demokratinio jaunimo juos dar labiau atstūmė tas religinis (mistinis) sektantinis pobūdis, kurį tais metais dėl B. P. Enfantin’o poveikio įgavo saint-simonizmas, nustelbęs mokymo socialinį aspektą. Kaip rašė F. Engels’as, „Saint-simonizmas, kuris lyg spindintis meteoras, prikaustė mąstančių žmonių dėmesį, vėliau išnyko iš socialinio horizonto [...] Jo laikas praėjo“. Ir vis dėlto saint-simonizmo įtaka tolesnei socialistinių idėjų raidai Prancūzijoje, o iš dalies ir kitose šalyse, buvo gana didelė. Saint-simonininkų stiprybė buvo ta, kad, nors jų religija su savo kultu, morale, organizuotais pamokslais, bažnyčiomis, įsteigtomis įvairiose šalies vietose, apaštalais, kurie ėjo į žmones skelbti išganingo žodžio, buvo absurdiška (ypač suprantant, kad religinį misticizmą skelbė tokios aukštos mokslinės kultūros žmonės, kurie buvo priešiški visoms esamoms religijoms ir kurių dauguma, atrodytų, geriau tiko verstis verslu, nei kurti naują „bažnyčią“), jie turėjo drąsią ir nuoseklią kovos su buržuazine visuomene programą. Saintsimonininkų socializme reiškėsi jau ne miglotas primityvios socialinės lygybės siekimas, priešingai – ten buvo atkreiptas dėmesys į darbininkų klasę ir jos vaidmenį gyvenime, nors ir nepritariant darbininkų politinei kovai, nes buvo laikomasi kapitalistų ir darbininkų interesų solidarumo idėjos. Baigiant C. de Saint-Simon’o mokymo aptarimą, dar pastebėtina, kad jo mokslo istorinė filosofinė dalis, kurioje jis ypač pabrėžė sąryšį tarp politikos ir visuomenės, žmonių dvasios skleidimąsi nuo teologijos per metafiziką į pozityvų mokslą bei žmonių polinkį nuo karo į taikų darbą, turėjo daug įtakos A. Comte’o sociologijai (todėl patį C. de Saint-Simon’ą galime laikyti savotišku pozityvizmo tėvu) bei K. Marx’o ir J. S. Mill’io darbams. O patys C. de Saint-Simon’o pasekėjai, mokyklai iširus, aktyviai įsijungė į ekonominę Prancūzijos administraciją ir didžiausių finansinių bei pramoninių bendrovių veiklą. Broliai Pereire 1863 m. įsteigė Credit Mobilier, šiandieninių didžiausių finansinių bendrovių prototipą. B. P. Enfantin’as dalyvavo nutiesiant geležinkelio liniją Paryžius – Lionas – Viduržemio jūra, kuri sujungė geležinkelio linijas Paryžius – Lionas, Lionas – Avignonas, Avignonas – Marselis. Jis taip pat pirmasis įsteigė bendrovę Sueco kanalo kasimui. Michel’is Chevalier’as „College de France“ auditorijoje gynė valstybės siekį plėsti viešuosius darbus ir vedė derybas su Anglija dėl 1860 m. sutarties, kuri Prancūzijoje pradėjo prekybos laisvės erą. Galima būtų nurodyti žymiai daugiau pavyzdžių apie tai, kad C. de Saint-Simon’o pasekėjai suvaidino svarbų vaidmenį XIX a. ekonominėje istorijoje. 6.2.3. Ch. Fourier „Falangai ir falansteriai“ Kito prancūzų socialisto-utopisto (arba, C. Gide terminologija, socialistoasociacionisto, maniusio, kad laisvos asociacijos pakaksią visoms socialinėms problemoms išspręsti) Francois Charles Marie Fourier (1772–1837 m.) raštai yra vienintelis toks reiškinys visuomenės mokslų literatūroje. Tai ne tik moksliniai traktatai, bet ir ryškūs pamfletai, ir be galo išmoningos fantazijos. Juose puiki satyra derinasi su keista mistika, pranašiški numatymai – su beveik absurdiškomis išmonėmis, platūs ir išmintingi apibendrinimai – su įkyria būsimos visuomenės žmonių gyvenimo reglamentacija. Tai puikiai atspindėjo patį jų autorių – mandagiai sakant, ekscentriką, o kalbant dar tiksliau, ko gero, kvaištelėjusį. Kaip pastebėjo C.
Gide ir C. Rist’as, Ch. Fourier dažnai buvo vadinamas pamišėliu ir šis pavadinimas neatrodo per smarkus skaitant visus tuos ekstravagantiškus kliedesius, kurių pilna jo raštuose. Juos keletas jo ištikimųjų veltui mėgino sušvelninti, suteikdami jiems simbolinę prasmę, kuri pačiam autoriui niekada nebuvo atėjusi į galvą. Gyvenimo kelias. Ch. Fourier gimė Besancon’e. Jo tėvas, turtingas pirklys, mirė, kai berniukui buvo 9 metai. Būdamas vienintelis sūnus šeimoje, jis turėjo paveldėti žymią tėvo turto dalį ir jo įmonę. Išsilavinimą Ch. Fourier įgijo Besancon’e, jėzuitų mokykloje. Vėliau jis mėgino soti į karo inžinerijos mokyklą, bet tai jam nepavyko. Vėliau savo žinias Ch. Fourier galėjo papildyti tik skaitydamas. Todėl pagal profesiją prekybinio agento („krautuvės seržanto“, kaip jis pats save vadino) Ch. Fourier išsimokslinime buvo spragų, kurios atsiliepė jo raštuose. Beje, jis niekada specialiai nestudijavo anglų ir prancūzų ekonomistų veikalų. Su jų idėjomis genialusis savamokslis Ch. Fourier, su vienodu susidomėjimu studijavęs fiziką, astronomiją ir filosofiją, susipažino vėlokai ir iš antrųjų rankų – iš žurnalų straipsnių ir iš pokalbių su ekonomikos teoriją išmanančiais žmonėmis. Jis niekada ir nemėgino bent kiek išsamiau analizuoti ekonomistų teorijų, iš principo atmesdavo pačią jų dvasią, laikė tas teorijas nepagrįsta šlykščios „civilizacijos santvarkos“, t. y. kapitalizmo, apologetika. Kaip pažymi A. Anikin’as, aštuoniolikametis Ch. Fourier po ilgų ginčų ir maištavimų buvo priverstas nusileisti šeimos spaudimui ir pradėti tarnybą mokiniu dideliuose Liono prekybos namuose. Šiame pramonės mieste jam buvo lemta praleisti didelę savo gyvenimo dalį. 1792 m., gavęs tėvo palikimą, Ch. Fourier įsteigė savo prekybos įmonę. Rūstūs 1793 metų įvykiai apvertė aukštyn kojomis jauno pirklio gyvenimą. Per Liono sukilimą prieš jakobinų konventą Ch. Fourier atsidūrė sukilėlių gretose, o po kapituliacijos – kalėjime. Visas jo turtas žuvo. Iš kalėjimo jam pavyko ištrūkti, ir jis išvažiavo į gimtąjį Besancon’ą. Netrukus Ch. Fourier stojo į revoliucinę armiją ir pusantrų metų tarnavo Respublikai. Paleistas iš kariuomenės dėl sveikatos būklės, jis parsisamdė prekybos firmos komivojažieriumi, o vėliau Lione tapo smulkiu prekybos makleriu. Jo gyvenimo sąlygos šiek tiek palengvėjo po to, kai 1811 m. jis stojo į valstybinę tarnybą, o netrukus pagal motinos testamentą gavo nedidelę pensiją. 1816–1822 metais Ch. Fourier gyveno provincijoje, netoli Liono. Atsirado jo pasekėjų. Pirmą kartą gyvenime jis galėjo dirbti palyginti ramiomis aplinkybėmis. Tačiau Ch. Fourier, įtikėjęs savo falangomis, viską meta ir persikelia į Paryžių, kur kasdien paskelbtu laiku naiviai laukia savo namuose aukotojų turtuolių, kurių lėšomis būtų galima pastatyti falansterį. Žinoma, tokie turtuoliai neskubėjo ateiti, ir Ch. Fourier vėl buvo priverstas užsidirbti pragyvenimui lėšų tarnaudamas Paryžiaus ir Liono kontorose. Tik 1828 m. jam pavyko atsikratyti įgrisusio vergavimo, nes jį ėmė materialiai remti jo bičiuliai ir pasekėjai. Paskutinius gyvenimo metus Ch. Fourier praleido Paryžiuje, toliau įtemtai dirbdamas, nors jo sveikata (kuri per visą jo gyvenimą buvo silpna) buvo smarkiai pablogėjusi. Ch. Fourier mirė 1837 m. spalio mėnesį. Ekonomikos teorija. 1803 m. gruodį Ch. Fourier išspausdino Liono laikraštyje nedidelį straipsnį, pavadintą Visuotinė harmonija. Ten jis pranešė apie savo „nuostabų atradimą“ – aistrų teoriją, tapusią išeitiniu jo mokymo tašku. Jis rašė, kad, remdamasis gamtos mokslų metodais, atrasiąs (arba jau atradęs) „socialinio judėjimo dėsnius“, kaip I. Newton’as yra atradęs „materialaus judėjimo dėsnius“. Ch. Fourier
idėjos, persunktos istoricizmo dvasios, išsamiau buvo išdėstytos 1808 m. Lione anonimiškai išleistoje knygoje Keturių sąjūdžių ir visuotinių likimų teorija. Nors šio kūrinio forma labai keista, jame išdėstyti pagrindai, kuriais grindžiamas Ch. Fourier „societarinis planas“, t. y. planas pertvarkyti buržuazinę visuomenę į būsimą harmonijos santvarką, kurioje būtų pasiekta žmonių aistrų harmonija. Ch. Fourier knyga liko beveik nepastebėta, bet tai nesumažino jo entuziazmo. Jis toliau darbavosi plėtodamas savo idėjas. Pirmiausia Ch. Fourier mėgino smulkiai parengti ir pagrįsti darbo asociacijų, kurias jis vadino falangomis – prancūziškai phalansteres – sandarą. Gyvenvietė, kurioje turėjo gyventi, dirbti ir ilsėtis falangos nariai, taip ir vadinosi – falansteriu. Ch. Fourier falanga – tai savivaldi gamybinė vartotojų bendrija, derinanti komunos bruožus su įprastinėmis akcinės bendrovės bruožais. Ch. Fourier įvairiuose darbuose buvo nustatęs, kad falangoje kartu su vaikais turi būti nuo 1500 iki 2000 narių – savotiškas gražus kaimas, užimantis apie 500 akrų žemės, kuriame gyventų 400 – 500 šeimų. Falangoms steigti turėtų būti parinktos gražios vietovės: „kraštas pamiškėje, kur teka gražus upelis, banguoja kalvos, kalneliai ir žemė tinka įvairioms kultūroms auginti“. Falangoje derinama žemės ūkio gamyba (pirmiausia turint galvoje daržininkystę, sodininkystę, paukštininkystę, bitininkystę, žuvininkystę, o ne javų ūkį ir duonos gamybą, kuri slėgė žmoniją sunkiausiu jungu) ir pramonės gamyba, vyraujant pirmajai. (Taigi, Ch. Fourier koncepcijoje galima įžvelgti ir fiziokratizmo, kuris iš dalies jį veikė, elementų). Pradinį gamybos lėšų fondą falanga gauna akcininkų įnašais. Todėl ją taip pat turi sudaryti kapitalistai. Kartu į falangą priimami neturtingieji, kurie iš pradžių gali ir nebūti akcininkais, o savo indėlį užsidirbti. Akcijų nuosavybė yra privatinė, todėl falangoje išlieka turtinė nelygybė ir pavienių asmenų nuosavybės teisės. (Bet kaip atsvara tam turi būti ir teisė į darbą). Tačiau kapitalistas, tapęs falangos nariu, nebesąs kapitalistas, senąja prasme. Bendra kuriamojo darbo aplinka įtraukianti jį į tiesioginės gamybos procesą. Jei jis turi vadovo, mokslininko talentą, visuomenė naudoja tokį jo darbą. Jei neturi, jis dirba pasirinktinai bet kurioje „serijoje“ (brigadoje), kur visi darbai vykdomi pagal planą, o pati serija sujungia įvairaus amžiaus, charakterio, išsilavinimo ir turtingumo žmones. Tačiau kadangi turtingųjų ir neturtingųjų vaikai auklėjami vienoje sveikoje aplinkoje, tie skirtumai tolesnėse kartose gali išnykti. Stambieji akcininkai turi tam tikrų falangos valdymo privilegijų. Tačiau jie negali vyrauti valdymo institucijoje. Be to, šios institucijos vaidmuo labai ribotas. Ypatingą dėmesį Ch. Fourier skyrė visuomeninio darbo organizavimui. Jis norėjo, kad kapitalistinio neigiamo darbo pasidalijimo (specializacijos visam gyvenimui) bruožai būtų likviduojami žmonėms dažnai (keletą kartų per dieną) pereinant nuo vieno pusantros, dvi valandas užtrunkančio darbo prie kito, derinant protinį ir fizinį darbą. Tai leistų išvengti darbo našumo sumažėjimo dėl persisotinimo vienoda veikla, nors paskirstant darbus turi būti išnaudojami žmonių polinkiai, kad jiems darbas būtų patrauklus (travail attrayant), ir žmonės į jį skubėtų kaip į šventę. Kiekvienam žmogui būsiąs garantuotas tam tikras pragyvenimo minimumas, o dėl to darbas nebūsiąs priverstinis, jam nebereikės dirbti verčiamam vieno iš trijų motyvų, kurie iki tol tik ir stūmė jį dirbti, būtent: prievartos, skurdo ar naudos. Darbas pasidarysiąs savanoriškas, laisvos gyvybinės veiklos išraiška. Atsirasią visiškai nauji darbo akstinai: konkurenciją, kuriai esant vieno laimėjimas, yra kito pralaimėjimas, keis įtemptas serijų lenktyniavimas, visuomeninis pripažinimas, kūrybos džiaugsmas. Visuomenės turtas ir pajamos sparčiai padidėsią pirmiausia dėl darbo našumo padidėjimo, kurį skatins lenktyniavimas. Be to, išnyksią parazitai, dirbsią visi. Pagaliau falanga išvaduosianti nuo daugybės visokių nuostolių ir neproduktyvių
sąnaudų, neišvengiamų esant senajai santvarkai. Ch. Fourier nuomone, ateities visuomenė – tai tikra gausumo visuomenė, taip pat sveikatos, natūralumo, džiaugsmo visuomenė. Įvairių sluoksnių žmonėms kasdien bendraujant, simpatija pakeis jų savitarpio jausmus, kurie dabartinėje visuomenės santvarkoje, Ch. Fourier vaizdingais žodžiais tariant, „kyla aukštyn neapykantos skale ir nusileidžia žemyn paniekos skale“. Falangoje nėra samdomojo darbo (Ch. Fourier nuomone, pagrindinis gamintojų kooperacijos tikslas – pakeisti samdomą darbą kooperatiniu) ir nėra darbo užmokesčio. Darbo produktas skirstomas (pinigine forma) išduodant falangos nariams ypatingus dividendus pagal darbą, kapitalą ir talentą. Visos grynosios pajamos dalijamos į tris dalis: 5/12 pajamų tenka „aktyviems darbo dalyviams“, 4/12 – akcijų savininkams, 3/12 – „teorinių ir praktinių mokslų“ žmonėms. Kadangi kiekvienas falangos narys paprastai priskiriamas dviems, o kartais trims kategorijoms, jo pajamos susideda iš kelių formų: žmogus gauna šiek tiek mažiau už vidurkį kaip sodininkas, užtat daugiau už vidurkį – kaip arklininkas arba kiaulių šėrikas. Faktinę už darbą tenkančią dalį skirstant pajamas Ch. Fourier tikėjosi šiek tiek padidinti kapitalo sąskaita. Pagal „darbo akcijas“, ribotai perkamas iš smulkių santaupų, jis siūlė mokėti didelį dividendą, o pagal paprastąsias kapitalistų akcijas – daug mažesnį. Tuo pačiu jis siekė ne likviduoti privatinę nuosavybę gamybos priemonėms, o tik transformuoti ją į akcinę nuosavybę, visus visuomenės narius paverčiant savininkais, ir tuo panaikinti išnaudotojišką privatinės nuosavybės pobūdį ir pražūtingus socialinius padarinius. Su nepaprastu įžvalgumu, – ypač aniems laikams, kai akcinių bendrovių buvo dar labai reta, – Ch. Fourier nurodė tokios nuosavybės evoliucijos geruosius aspektus ir net tvirtino, kad „akcija yra tikresnė vertybė, nei šiandien žemės nuosavybė ar pinigai“. Falangos narių piniginės pajamos realizuojamos prekėmis ir paslaugomis per prekybą, tačiau ji visiškai sutelkta asociacijų rankose. Todėl pagaminta produkcija pirmiausia patenkins falangos narių poreikius. Tik jos perteklius bus mainomas su kitomis falangomis, nes organizacija, veikianti falangos vardu, taip pat prekiaus su kitomis falangomis. Kainas, kuriomis mažmeninėje prekyboje bus pardavinėjamos prekės, turės nustatyti visuomeniniai arbitrai. Ch. Fourier falangose nėra kitokio komunizmo, kaip tik bendras vartojimas, kuris sujungia visus falangos gyventojus ir tampa nuolatine ir normalia jų bendro gyvenimo forma. Šiam gyvenimo būdui Ch. Fourier skyrė tiek reikšmės, kad laikė jį visos savo sistemos conditio sine qua non ir manė, kad jis padės išspręsti visas socialines problemas. Ch. Fourier tikėjosi, kad eksperimentinės falangos (gyvenimo kuriose visi aspektai – darbas, poilsis, seksas, rūpinimasis vaikais, auklėjimas, buitis ir t. t., buvo jo apmąstyti iki smulkiausių detalių) gali būti sukurtos tučtuojau, nepakeičiant visos visuomenės santvarkos. Deja, turtingų aukotojų šio projekto įgyvendinimui neatsirado. Nors tai nereiškia, kad falangų nebuvo mėginta sukurti praktiškai. Žymiausia iš jų vadinosi Brook Farm ir buvo 1841 m. įkurta netoli Bostono. Jos veikloje dalyvavo tokie garsūs amerikiečiai kaip Henry’is David’as Thoreau, Ralph’as Waldo Emerson’as, Nathaniel’is Hawthorne, James’as Russell’as Lowell’as, Charles Dana, Louisa Alcott, Margaret Fuller ir Horace Greeley’us. Ši falanga sužlugo greičiau kaip per dvejus metus, po visa niokojančio gaisro. Mažiau žinoma Šiaurės Amerikos falanga Red Bank, įkurta New Jersey, išsilaikė dvylika metų. Knyga – Naujasis ūkinis ir societarinis pasaulis (1829 m.) – geriausias Ch. Fourier veikalas. Tuo metu nuo pirmųjų jo literatūrinių mėginimų buvo praėjęs
ketvirtis amžiaus. Kapitalizmo raida davė daugybę naujos medžiagos jį kritikuoti. Kartu Ch. Fourier plėtojo savo pažiūras į būsimąją visuomenę, dėstė jas populiariau ir pateikė apvalytas nuo mistikos. Ch. Fourier dėl savo pažiūrų buvo laikomas beveik bepročiu (kaip ir C. de SaintSimon’as), tačiau Ch. Fourier beprotišku laikė patį pasaulį. Jis pamėgino pavaizduoti istorinį žmonių visuomenės raidos dėsningumą. Žmonijos istorija nuo jos atsiradimo iki būsimosios žmonių aistrų harmonijos visuomenės, apimanti 32 periodus, Ch. Fourier raštuose atrodo taip: 1) laikotarpiai iki gamybinės veiklos: a) sumaišties, vadinamas edemu; b) laukiniškumas, arba neveiklumas; 2) suskaldyta, apgaulinga, atstumianti gamyba: c) patriarchatas, smulkioji gamyba; d) barbarybė, vidutinė gamyba; e) civilizacija, stambioji gamyba; 3) societarinė, teisinga, patraukli gamyba: f) garantizmas, pusiau asociacija; g) sociantizmas, paprastoji asociacija; h) darna, sudėtingoji asociacija. Civilizacijos laikotarpio viduje Ch. Fourier skyrė keturias fazes. Dvi pirmosios iš esmės yra vergovinė ir feodalinė santvarka, o trečioji – Ch. Fourier meto laisvosios konkurencijos kapitalizmas. Jo nuomone, žmogiškųjų aistrų harmonijos pasiekimo pagrindą turės sudaryti stambioji industrija. Kaip matome, Ch. Fourier, skirtingai nuo C. de Saint-Simon’o, pagrindines žmonių visuomenės raidos stadijas siejo su gamybos būkle kiekvienoje iš jų. Tuo jis skynė kelią K. Marx’o visuomenės ekonominės formacijos sąvokai. Tačiau nereikia pervertinti ir Ch. Fourier: jis, būdamas ištikimas savo idealistinei aistrų teorijai, iš tikrųjų kiekvieno periodo lemiamu veiksniu laikė vis dėlto ne gamybos lygį, o aistrų, žmogiškosios prigimties pasireiškimo pobūdį, tarp jų santykių tarp vyro ir moters formą. Kita vertus, Ch. Fourier pasisakymas už visišką lyčių lygybę buvo labai pažangus. O civilizacijos ketvirtosios fazės traktuotė yra vienas puikiausių Ch. Fourier numatymų: jis savita forma išpranašavo kapitalizmo perėjimą į monopolistinę stadiją, kurią jis vadino prekybiniu feodalizmu. Turėdamas didelę dialektinio mąstymo dovaną, Ch. Fourier parodė, kad laisvoji konkurencija, kurioje jis įžvelgė tik griaunamąjį pradą, dėsningai virsta savo priešybe, padeda atsirasti monopoliui, kuris jam atrodė pirmiausia kaip „naujųjų feodalų“ vykdoma prekybos ir bankininkystės monopolizacija. Kalbant apie monopolijas, pastebėtina, kad Ch. Fourier pateikė jų klasifikaciją. Jis išskyrė: „a) kooperatinę monopoliją arba uždarų susivienijimų monopoliją, b) valdišką monopoliją arba valstybinį valdymą, c) kolonijinę arba egzotišką monopoliją, d) paprastą jūrinę monopoliją ir e) sudėtingą feodalinę monopoliją“. Neabejotinas šios monopolijų klasifikacijos privalumas – ekonominių reiškinių teorinis apibendrinimas ir jų raidos tendencijų apibūdinimas. Juk, kaip minėta, Ch. Fourier numatė, kad laisvą konkurenciją keis monopolijos. Ch. Fourier kapitalizmui, kurį jis vadino pasauliu aukštyn kojomis, priešinga „natūraliai tvarkai“, neteisinga, antiliaudine, nemoralia santvarka, pateikė kaltinamąjį aktą, neprilygstamai drąsų bei gilų savo epochoje ir iš dalies tebeturintį reikšmės net mūsų laikais. Tačiau čia buvo ir Ch. Fourier stiprybė, ir silpnybė. Vaizduodamas kapitalizmo nusikaltimus, jis negalėjo atskleisti jų pagrindinės priežasties, nes aiškiai nesuprato buržuazinės visuomenės gamybinių santykių ir jos klasinės struktūros. Kaip ir C. de Saint-Simon’as, Ch. Fourier įmonininkus ir samdomuosius darbininkus laikė viena darbo klase. Ta aplinkybė paaiškina jo naivų idealistinį tikėjimą, kad visuomenę galima taikiai pertvarkyti vadovaujantis protu, pavyzdžiui, šio pasaulio galingiesiems priimant jo mokymą.
Priverstas dėl duonos kąsnio verstis komercija, Ch. Fourier tiesiog patologiškai neapkęsdavo kapitalistinės prekybos, kuri dėka konkurencijos veda į monopoliją, o monopolijų viešpatavimas – tai jau „prekybinis feodalizmas“. Prekybinį ir piniginį kapitalą jis laikė svarbiausiu buržuazinėje visuomenėje esančio išnaudojimo ir parazitiškumo nešėju, o prekių mainus – svarbiausia socialinio skurdo priežastimi, nes darbininkų eksploataciją jis įžvelgė daugiausia dėl jų kaip pirkėjų apgaudinėjimo. Specialiame darbe Apie prekybą Ch. Fourier teigė, kad buržuazinėje prekyboje viešpatauja spekuliacija ir begėdiškas apgaudinėjimas. Jis reikalavo panaikinti „visas prekybinio plėšimo rūšis“. Būtent su daugumos pirkėjų skurdu ir prekių susikaupimu stambėjant gamybai grupelės turtuolių – įmonininkų, veikiančių ūkinės anarchijos sąlygomis, rankose, Ch. Fourier siejo ir ekonomines krizes, kurias apibūdino kaip nelaimę dėl pertekliaus. Kadangi krizių metu yra materialinių gėrybių perteklius, jis, pagal Ch. Fourier, tampa stokos ir vargo šaltiniu. Tai buvo tikrai gili mintis, nors Ch. Fourier ir nesugebėjo iki galo atskleisti ekonominių galutinės krizių priežasties. Kapitalistinę gamybą Ch. Fourier apibūdino kaip antisocialinę, izoliuotą ir susiskaldžiusią. Jo nuomone, vienintelis buržuazinės gamybos tikslas yra įmonininko pelnas, o ne visuomenės poreikių tenkinimas. Todėl pastovus kapitalizmo bruožas esąs individualaus prekių gamintojo ir visuomenės interesų antagonizmas. Ch. Fourier teigė, kad įmonininkų tarpusavio konkurencija anaiptol nėra naudinga visuomenės interesams, kaip tvirtina ekonomistai, o priešingai, ją ardanti sukeldama gamybos anarchiją, chaosą ir visų karo su visais aplinkybes. Todėl pelno vaikymasis ir konkurencija sukelianti pasibaisėtiną samdomųjų darbininkų išnaudojimą. Didėjančią prarają tarp turto ir neturto, skurdą greta pertekliaus Ch. Fourier laikė taip pat labai svarbiu įrodymu, kad žlugo buržuazinė politinė ekonomija su savo laisvosios konkurencijos principais. Ch. Fourier nuomone, „civilizacijos santvarka“ darbą iš normalios žmogaus veiklos, iš džiaugsmo šaltinio yra pavertusi prakeikimu, bausme ir siaubu. Šioje visuomenėje visi, kas sugeba tai padaryti, visokiais būdais atsikrato darbo. Smulkiojo savininko (valstiečio, amatininko, net įmonininko) darbas – tai nepaliaujama kova su konkurentais, neaprūpintumas, priklausomybė. Tačiau nepalyginamai sunkesnis esąs samdomojo darbininko, šio, Ch. Fourier žodžiais tariant, „turtuolių vergo, per visą civilizacijos santvarką“, priverstinis darbas („palengvinta katorga“), negalintis suteikti žmogui jokio pasitenkinimo. Deja, plečiantis gamybai, kuri sutelkta ir pajungta stambiajam kapitalui, toks darbas įsivyrauja vis labiau. Ch. Fourier pliekė toli gražu ne vien ekonomines kapitalizmo piktžaizdes, bet ir jo politiką, moralę, kultūrą, auklėjimo sistemą. Ypač daug ir griežtai jis rašė, kaip kapitalizmas iškraipo natūralius, žmogiškuosius lyčių santykius. Dėl to moterys neturi lygių teisių yra engiamos. Tačiau Ch. Fourier nors ir parodė socialinių prieštaravimų aštrėjimą, pats nebuvo revoliucijos, kurią laikė priemone „apiplėšti turtinguosius, kad būtų galima praturtinti intrigantus“, šalininkas ir pasisakė už reformas, kurios iš esmės pakeistų esamą tvarką, vestų link eksploatacijos ir skurdo panaikinimo. Kita vertus, Ch. Fourier nepasikliovė vien vyriausybinėmis reformomis, teikdamas pirmenybę, kaip ir R. Owen’as, iniciatyvai „iš apačios“, agitacijai, pavyzdžio jėgai. Jis rašė: „Mano užduotis ne pagerinti civilizaciją, o atvesti ją į pasimetimą ir pažadinti žmonėse geresnio socialinio mechanizmo siekį, parodyti jiems, kad dabartinė civilizacijos santvarka netinkama ir apskritai, ir žvelgiant į detales [...]“. Tiesa, Ch. Fourier požiūriu, „R. Owen’o sekta“ pasiūlė „sistemą, visiškai prieštaraujančią prigimčiai“ ir per „mažai pelningą“. (Beje, Ch. Fourier visada kreivai žiūrėjo į R. Owen’o bendruomenės planą, be to, tepažino jį tik iš kitų pasakojimų. R. Owen’as savo ruožtu
į Ch. Fourier nekreipė nė mažiausio dėmesio...). Savąją reformų programą Ch. Fourier išdėstė remdamasis eile esminių palyginimų, viena vertus, „civilizacijos santvarkos“ trūkumų, kita vertus, – „santarvės santvarkos“, kuriai esant bus įdiegtos „societarinis režimas“, „societarinė tvarka“ bei „garantizmas“, privalumų. „Civilizacijos santvarkos“ trūkumams Ch. Fourier priskyrė: • socialinį chaosą; • skurdžių apiplėšimą ir turčių turtėjimą; • neapibrėžtumą dėl gyventojų skaičiaus didėjimo; • industrializmą, tik padidinantį neturtingųjų skurdą (iš tikrųjų Ch. Fourier nejautė jokios antipatijos kapitalizmui, bet jis labai nekentė industrializmo, kurį vadino „naujausia mūsų moksline chimera“); • civilizacijos tvarkos absurdiškumą, kuris atsispindi ir detalėse, ir visumoje. O „santarvės santvarkos“, perėjimas į kurią iki pat „garantizmo“, Ch. Fourier nuomone, užims 30 metų, privalumais jis įvardijo: • visuotinę harmoniją; • kalbos, pinigų, matų, tipografinių (spaudos) ženklų ir kitų bendravimo priemonių vieningumo visame žemės rutulyje nusistovėjimą; • nuolat aukštesnius derlius vietinio ir užsieninio vartojimo galimybėms; • negrų ir vergų išlaisvinimą, savanoriškai suderintą su jų šeimininkais; • kultūrinių normų visuotinį įsigalėjimą; • jokios lygiavos neleidimą; • keturias garantijas prieš gyventojų skaičiaus neapibrėžtą didėjimą; • pramoninės gamybos virtimą tik žemės ūkio papildiniu; • galimybę iš karto keturis kartus padidinti ūkinės veiklos pajamas ir 20 kartų pajamas, gaunamas iš protingo ūkininkavimo, ir t. t. XIX a. ketvirtajame ir iš dalies penktajame dešimtmečiais fourierizmas Prancūzijoje buvo svarbiausia socialistinė srovė, taip pat turėdamas nemažą poveikį socialinei-ekonominei minčiai Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje ir JAV, kurioje to laikotarpio utopinio socializmo idėjų plėtra net gavo fourierizmo periodo pavadinimą. Furjėrizmas buvo gyvybingesnis už saint-simonizmą, nes neturėjo religinės sektantiškos formos ir kėlė artimesnius ir realesnius idealus, ypač gamybinį vartotojų kooperatyvą – falangą. Tačiau Prancūzijos darbininkų klasės gretose Ch. Fourier mokymas užėmė silpnas pozicijas ir daugiausia buvo paplitęs tarp inteligentijos jaunimo. 1848 m. revoliucija pastūmėjo fourieristus į politinės kovos areną, kur jie užėmė pozicijas, artimas smulkiaburžuazinei demokratijai. Neparėmę liaudies sukilimo birželio dienomis, jie po metų mėgino sukilti prieš Luji Bonaparto vyriausybę, bet buvo nesunkiai sutriuškinti. Nedaugelis Prancūzijoje likusių fourieristų vėliau užsiiminėjo kooperatine veikla. Tuo pačiu istorinis fourierrizmo vaidmuo pasibaigė. Darytina išvada, kad jei Ch. Fourier, nors ir nesąmoningai, daugeliu atvejų reiškė darbininkų klasės interesus, tai jo pasekėjai perėjo į smulkiosios ir vidutinės buržuazijos pozicijas. Trumpai lyginant C. de Saint-Simon’o ir Ch. Fourier mokymus pažymėtina, kad C. de Saint-Simon’as paliko genialų bendrą būsimos visuomenės santvarkos eskizą, o Ch. Fourier kūrė jos elementus įžvalgiai detalizuodamas. Abi utopijos daug kuo skiriasi viena nuo kitos, bet turi labai svarbų bendrą bruožą: jos piešia socialistinę visuomenę su tam tikrais apribojimais, iš kurių didžiausias yra privatinės nuosavybės ir nedarbo pajamų išlikimas. (Kaip rašė Ch. Fourier, „skelbti XIX a., kad turi būti panaikinta privatinė nuosavybė ir paveldėjimas, yra tokia nesąmonė, dėl kurios tik
tegalima gūžčioti pečiais“). Tačiau abiejose sistemose privatinė nuosavybė turi radikaliai pakeisti savo prigimtį ir būti pajungta kolektyvo interesams, o nedarbinės pajamos turi pamažu įgauti darbo pajamų bruožų. C. de Saint-Simon’o ir jo mokinių raštuose reikšminga yra idėja iš centro planuoti ekonomiką šalies mastu ir ją valdyti kolektyviniais pagrindais. Ch. Fourier raštuose reikšminga darbo ir gyvenimo organizavimo įvairiose socialistinės visuomenės ląstelėse analizė. Tačiau Ch. Fourier sistemoje apstu ir prieštaravimų bei atsirandančių spragų. Grynai ekonominiu požiūriu falangoje daug kas lieka neaišku ir abejotina, nors Ch. Fourier siekė viską numatyti ir reglamentuoti. Todėl daugelis Ch. Fourier sistemos ydų verčia daryti dvi išvadas. Pirma, utopinis socializmas dėl istorinių savo atsiradimo sąlygų negalėjo išsiversti be smulkiaburžuazinių iliuzijų ir būti nuoseklus aptariant socialistinio visuomenės pertvarkymo projektus. Antra, aiškiai buvo pasmerkti žlugti visi mėginimai nustatyti ateities žmonėms privalomą veikimo ir elgesio būdą, detaliai reglamentuoti jų gyvenimą. Tačiau ne iliuzijas ir klaidas pirmiausia matome Ch. Fourier veikaluose. Jis genialus buvo tuo, kad, pagal savo kapitalizmo analizę, parodė kai kuriuos socialiai teisingesnės visuomenės dėsningumus. Puikios Ch. Fourier mintys apie darbo organizavimą, apie darbo virtimą natūraliu žmogaus poreikiu, apie lenktyniavimą. Ch. Fourier iškėlė problemą, kaip panaikinti fizinio ir protinio darbo priešinimą. Tebėra reikšmingos ir jo mintys apie vartojimo racionalizavimą, visuomeninių paslaugų sferos plėtimą, moters išvadavimą nuo namų darbo, socialinės eros žmonių meilės laisvę ir grožį bei darbinį augančios kartos auklėjimą. 6.2.4. R. Owen’o ekonominės nuostatos Gyvenimo kelias. Anglų socialistas-utopistas (arba socialistas-asociacionistas) Robert’as Owen’as (1771–1858 m.) buvo keistas prakticizmo ir naivumo, pergalių ir nesėkmių, sveiko proto ir beprotybės mišinys. Gimęs vargingoje smulkaus amatininko šeimoje mažame Niutauno miestelyje, Montgomeršyre, šiaurės Velse, R. Owen’as, dvejus metus pasimokęs vietinėje mokykloje, toliau iš pradžių mokėsi amato, o būdamas 18 metų pasiskolino iš tėvo 100 svarų sterlingų ir pradėjo savarankišką smulkųjį verslą – su vienu kompanionu įsteigė nedidelę dirbtuvę, gaminančią verpimo mašinas, o vėliau įsigijo mažytę medvilnės verpyklėlę, kurioje dirbo pats su dviem– trimis darbininkais. Tačiau pradėjęs vos ne nuo nulio, būdamas 20 metų, jis jau tapo Chorlton Twist Company didelio tekstilės fabriko Škotijoje, New-Lanark’e, esančiame netoli Klaido krioklių, valdytoju, o vėliau, vedęs savininko D. Dale dukterį, – bendrasavininkiu (kartu su keliais Manchester’io kapitalistais). Šia prasme R. Owen’as laikomas originaliausiu socialistu. Tuo metu jis dar nesikėsino nei į privatinę nuosavybę, nei į kapitalistinę gamybos sistemą. Tačiau jis norėjo įrodyti, kad pasibaisėtina samdomoji darbininkų vergovė ir priespauda visai nėra būtina efektyvios gamybos ir didelio rentabilumo sąlyga. Juk kai pats R. Owen’as, skirtingai nuo kitų verslovės bendrasavininkių apsigyvenęs nuošaliame New-Lanarke ir prisiėmęs valdytojo funkcijas, savo keturiuose fabrikuose tik sudarė darbininkams, išeiviams iš kalnuotų kaimiškų Škotijos rajonų, elementarias žmoniškas darbo ir gyvenimo sąlygas, efektas – ir darbo našumo padidėjimas, ir socialinis pagerėjimas – buvo nuostabus. Plačiai žinomi R. Owen’as žodžiai, pasakyti savo reformų priešininkams: „Iš patyrimo jūs tikrai žinote parodęs skirtumą tarp švarių, valomų, visada tvarkingų įrankių ir tų, kurie yra nešvarūs, netvarkingi, išgverę ir galiausiai genda. Jei rūpestis negyvomis mašinomis teikia tiek daug naudos, tai kodėl negalima rūpintis gyvomis mašinomis, kurios yra daug nuostabesnės? Nesunku suprasti, kad šie
mechanizmai, kurios yra sudėtingesni ir labiau opūs, gerinami bus stipresni, ištvermingesni ir kad jų naudojimas bus ekonomiškesnis, nei yra dabar“. R. Owen’o pirmoji knyga Naujas požiūris į visuomenę arba Charakterio formavimo principų apybraiža (1813 m.), kurioje jis įrodinėjo, kad svarbiausia skurdo kilmės priežastis yra nežinojimas ir tamsumas, o nauja tvarka turi būti sukurta remiantis protu ir inteligencija, buvo palankiai sutikta. Ilgą laiką būdamas stambiu fabrikantu, R. Owen’as įdiegė nemažai socialinių problemų fabrikinio-gamyklinio visuomeninės gamybos organizavimo sąlygomis sprendimo priemonių, kurios vėliau tapo kasdieniškomis. Savo fabrikų darbininkams Škotijoje New-Lanark’e dar XIX a. pradžioje jis pastatė specialius gerai įrengtus būstus su sodeliais, valgyklą, prekybos kioskus, taupomąją kasą, vaikų darželį bei lopšelį ir t. t. Ten nustatyta darbo tvarka R. Owen’as faktiškai puse amžiaus pralenkė atitinkamus fabrikų darbą reguliuojančius įstatymus. Jis: 1) sutrumpino darbo dieną suaugusiems nuo 17 iki 10 valandų; 2) atsisakė naudoti vaikų, jaunesnių nei 10 metų, darbą ir įsteigė jiems mokyklas, kurios pirmą kartą buvo visiškai pasaulietinės; 3) uždraudė moterims ir vaikams dirbti naktimis; 4) panaikino baudas, kurios tais laikais buvo gana įprastos. Tačiau filantropija vis mažiau patenkindavo R. Owen’ą. Jis matė, kad, net pasiekus tam tikrų laimėjimų, ji bejėgė išspręsti pagrindinius ekonominius ir socialinius kapitalistinės fabrikų sistemos klausimus. Be to, ir pats New-Lanarko eksperimentas žlugo, kai, įvykus konfliktui su bendrasavininkiais, R. Owen’as buvo priverstas palikti gyvenvietę. Tada paaiškėjo, kad šios bendruomenės „mikroklimatas“ buvo grindžiamas vien tik R. Owen’o asmenybe. Galimas dalykas, jam neužteko laiko, kad visa gyvenvietės gyvenimo tvarka būtų pervesta į automatinį režimą. Galbūt taip būtų atsitikę antroje gyventojų kartoje, gimusioje ir užaugusioje NewLanarke. Tiesioginis akstinas R. Owen’o iš kapitalisto labdario virsti komunizmo skelbėju buvo didžioji 1815 m. ekonominė krizė, parodžiusi jam pavojingus esamos ekonominės santvarkos sukrėtimus, bei 1815–1817 m. diskusijos, susijusios su Anglijos ekonominės padėties pablogėjimu, nedarbo ir skurdo augimu. Savo gausiose publikacijose R. Owen’as, be abejonės, romantiškiausias iš visų XIX a. publicistų, protestavusių prieš ankstyvąjį kapitalizmą, pamėgino pagrįsti visuomenės protingos sąrangos koncepciją. Pagal jo sumanymą, pagrindinis reikalavimas pereinant į tokio pobūdžio naują visuomenę yra priimant „protingus įstatymus“ pačių priežasčių, sukeliančių „nieko negaminančių vartotojų poreikį“, pašalinimas. Tai užkirstų kelią „visos socialinės sistemos“ prievartinio nuvertimo katastrofai. R. Owen’o manė, kad visuomenę galima pertvarkyti kooperatinėmis darbo bendruomenėmis, šiek tiek panašiomis į Ch. Fourier falangas, bet nuosekliai pagrįstomis komunistiniais principais. R. Owen’as rašė: „Komunistinių gyvenviečių kūrimas nesėkmingas bus tol, kol nepavyks sukurti naujus papročius; daug svarbiau daryti poveikį žmonėms dvasiniu keliu, negu iš karto keisti praktines jų gyvenimo sąlygas“. Jis griežtai kritikavo tris senosios visuomenės ramsčius, kliudančius šiai taikiai revoliucijai: privatinę nuosavybę, religiją ir esančią šeimos formą, kuriamą religijos saugomos nuosavybės pagrindu. Savo idėjas R. Owen’as išsamiausiai išsakė 1820 m. paskelbtame Pranešime New-Lanark’o grafystei apie planą palengvinti visuomenės vargus. Pasisakyti prieš buržuazinės visuomenės pagrindus iš R. Owen’o didelės reikalavo pilietinės drąsos. Nors ir būdamas blaivus realistas, jis iki keistumo naiviai tikėjo, kad valdantieji ir turtingieji turi greitai suprasti jo plano naudingumą visuomenei. Tais ir
paskesniais metais R. Owen’as, susirašinėjęs su Thomas’u Jefferson’u, Benjamin’u Franklin’u ir Kento hercogu, primygtinai siūlė savo planą Anglijos vyriausybei ir Amerikos bei Meksikos prezidentams, Paryžiaus bankininkams ir Rusijos carui Aleksandrui I. Tačiau visos R. Owen’o pastangos buvo bergždžios, o paties R. Owen’o su sūnumis 1825 m. JAV, Indianos valstijoje įkurta kolonija Naujoji harmonija, kurios įstatai buvo grindžiami lygiavinio komunizmo principais, bei kita jo mokinių įsteigta Škotijoje, Obiston’e teišgyveno keletą metų, prarydama beveik visą R. Owen’o turtą. 1829 m. jis grįžo į tėvynę ir, paskyręs šiek tiek lėšų savo vaikams (jų buvo septynetas), toliau labai kukliai gyveno. XIX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Anglijoje pradėjo plėtotis gamybiniai ir vartotojų kooperatyvai, vienijantys amatininkus, iš dalies ir fabrikų darbininkus. Netrukus R. Owen’as ėmė vadovauti Anglijos kooperatiniam judėjimui. 1832 m. rudenį prasidėjo originaliausias ir įdomiausias owen’istinio sąjūdžio etapas – R. Owen’as Londone suorganizavo Teisingų darbo mainų biržą (National Equitable Labour Exchange). Tai buvo kooperacinė bendrovė su didžiule parduotuve, kurioje buvo visos būtiniausio naudojimo prekės. Smulkios parduotuvės ir kioskai apylinkėje išnyko ir žmonės atsikratė nuolat besitęsiančių įsiskolinimų prekeiviams. Birža priiminėdavo prekes (ir iš kooperatyvų narių, ir iš kitų pardavėjų), įvertintas pagal darbo sąnaudas, ir pardavinėdavo kitas prekes už darbo pinigus. Tarpininkas – pramoninkas ar prekybininkas – gaunantis pelną iš prekybinio tarpininkavimo, buvo pašalintas iš šios schemos, tiesiogiai suvedant gamintoją ir vartotoją. Problema, atrodė, buvo išspręsta. Pačiai biržai iš pradžių sekėsi palyginti neblogai ir jos narių skaičius išaugo iki 840 narių. Buvo įsteigta net keletas skyrių. Tačiau po kurio laiko prasidėjo biržos nuosmukis. Tai lėmė, kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, keletas priežasčių. Pirma, biržos nariai, kaip ir buvo galima tikėtis, užkeldavo savo dirbinių vertę, nurodydami daugiau darbo valandų, nei jie iš tikrųjų buvo dirbę. Todėl teko nebepasitikėti narių sąžiningumu ir pavesti įkainoti darbą ekspertams, panašiai kaip lombarduose. Tačiau šie ekspertai, mažai nusimanydami apie R. Owen’o teoriją, įkainodavo jiems atneštus daiktus pinigais, o paskui pervesdavo į darbo pinigus. Tiesą sakant, kitaip jie ir negalėjo pasielgti. Tačiau dėl tokios tvarkos R. Owen’o sistema buvo apversta aukštyn kojomis, nes čia jau nebe darbas buvo produktų vertės matas, o priešingai, piniginė produktų vertė lemdavo darbo vertę. Antra, į bendrovę įsitraukė naujų narių, ne tokių altruistų, kaip pirmieji jos nariai. Šie gudrūs žmonės į biržą atnešdavo pačias nepaklausiausias prekes, kurių niekur kitur negalėjo parduoti, o pagal darbo pinigų kvitus pasirinkdavo tai, ką, kitų sąžiningai įkainotą, vėliau būtų galima naudingai parduoti rinkoje už tikrus pinigus. Nieko nuostabaus, kad netrukus parduotuvėje liko tik „griozdai“. Ši birža bankrutavo, ir R. Owen’as turėjo iš savo lėšų atlyginti nuostolius. Nuo R. Owen’o prasideda ir kitas darbininkų klasės judėjimas, kuriam buvo lemta didelė ateitis, – profsąjungų judėjimas. 1833–1834 m. jis vadovavo mėginimui įkurti pirmąją visuotinę nacionalinę profesinę sąjungą, kuri vienijo iki pusės milijono narių – tais laikais tai buvo milžiniškas skaičius. Tačiau dėl organizacijos netobulumo, lėšų stokos, vyriausybės remiamų šalininkų pasipriešinimo ši sąjunga per porą metų taip pat iširo. Skirtingai nei Ch. Fourier, R. Owen’as pasisakė prieš privačią nuosavybę ir buvo pinigų priešininkas. Jis siūlė pinigus pakeisti į kvitus, kurių turėtojas gali gauti prekių proporcingai darbo ekvivalentui. Po R. Owen’o iškeltos teisingų darbo mainų biržos idėjos, tokių biržų kūrėsi ir daugiau, bet visos jos veikė trumpai. Taigi praktinis bandymas „organizuoti teisingus mainus“ ir įvesti „darbo pinigus“ nebuvo sėkmingas.
Kaip pažymi A. Anikin’as, humanistinis entuziazmas ir dalykiškumas, kurių puikus derinys buvo būdingas R. Owen’ui jaunystėje bei brandos metais ir patraukdavo jo pusėn žmones, iš dalies užleido vietą įkyriam kalbų ir minčių vienodumui. Paskutiniais gyvenimo metais R. Owen’as susižavėjo spiritizmu, buvo linkęs į mistiką. Po 1934 m. R. Owen’as visuomenės gyvenime nebevaidino didelio vaidmens, nors ir toliau daug rašė – kaip tik šiuo laikotarpiu gimė Knyga apie naują moralų pasaulį (1836 m.), kurioje jis deklaravo esąs socializmo idėjų šalininkas ir siūlė kurti darbo bendruomenes kooperacijos pagrindais, kurios turėtų apimti visą visuomenę, aktyviai bendradarbiavo žurnale Krizė, dalyvavo organizuojant dar vieną bendruomenę ir nenuilsdamas propagavo savo pažiūras. Tačiau jo pasekėjai galiausiai sudarė siaurą sektą, kuri neretai laikydavosi gana reakcingų pažiūrų. 1858 metų rudenį R. Owen’as, būdamas 87 metų amžiaus, nuvyko į Liverpulį ir mitingo tribūnoje pasijuto blogai. Kelias dienas pagulėjęs, jis staiga nusprendė vykti į savo gimtąjį miestą Niutauną, kuriame nebuvo lankęsis nuo vaikystės. Ten jis ir mirė 1858 metų lapkričio mėnesį. Ekonomikos teorija. Kalbant apie klasikinės politinės ekonomijos kritiką, svarbu tai, kad R. Owen’as pirmasis iš klasikinės mokyklos principų padarė antikapitalistines išvadas. Beje, iš klasikinės politinės ekonomijos R. Owen’as ėmė tik tai, ko reikėjo jo sistemai, ir ignoravo ar net tiesiogiai atmesdavo daug ką kita. Savo raštuose ekonominius klausimus jis aptarė tik prabėgomis, specialiai jų negvildeno. R. Owen’as niekada nebuvo iš tiesų originalus, o juo labiau lankstus mąstytojas. Net ir labiausiai norėdamas nepavadintum jo ekonomistu-teoretiku. R. Owen’as buvo praktikas, ekonomikos novatorius, tarnavęs pagrindinei savo idėjai – sukurti socialinę aplinką, kurią, jo nuomone, sudaro auklėjimas, įstatymų leidyba ir sąmoningas pavienių asmenų veikimas, bei savo ekonomines idėjas, kaip minėta, mėginęs taikyti gyvenime. R. Owen’o, kaip vėliau ir socialistų-rikardininkų, ekonominių pažiūrų pagrindą sudarė iš D. Ricardo perimta darbinė vertės teorija: darbas yra vertės kūrėjas ir matas; prekės turi būti mainomos pagal darbą. Tačiau, kitaip nei pastarieji, R. Owen’as, turto šaltiniu paskelbęs fizinį darbą ir laikęsis nuomonės, kad vertės matas yra ne individualus darbas, o darbas apskritai, apskaičiuojamas kaip vidutinis darbas, manė, kad egzistuojančioje visuomenėje ši teorija negali būti įgyvendinta, vertės dėsnis neveikia. Skirtingai nei D. Ricardo, jis nesutiko su teiginiu, kad prekės vertė apima ir pelną, bei manė, kad faktiškai kapitalizmo sąlygomis mainai pagal darbą nevyksta. Juk būtent pelno atsiradimo neteisingumas, R. Owen’o nuomone, yra tikroji darbininkų nuskurdimo ir ekonominių krizių priežastis. Jo požiūriu, mainai pagal darbą reiškia, kad darbininkas gauna visą jo pagamintos prekės vertę. Tačiau R. Owen’as pastebėjo, kad jo gyvenamoje visuomenėje iš tikrųjų to visai nėra: darbo produktas ne visiškai atitenka darbininkui, o paskirstomas darbininkui, kapitalistui ir žemdirbiui. Be to, darbininkams tenka tik nedidelė dalis. Tokį darbo produktų paskirstymą R. Owen’as laikė neteisingu ir reikalavo reorganizuoti visuomenę, kad ji užtikrintų gamintojui viso savo darbo produkto gavimą, panaikintų pelną ir kartu su juo „visus tuos dalykus, kurie pagimdo norą be galo pigiai pirkti ir brangiai parduoti“. Tačiau, norėdamas išsiaiškinti „teisingo“ vertės dėsnio pažeidimą, R. Owen’as laikėsi idėjų, kurios primena vos ne P. Boisguillebert’o teoriją: dėl visko kalti pinigai, tik per juos pelnas įsiterpia į visus mainus ir tampa galima tokia anomalija, kaip prekės pardavimas brangiau už jos vertę. Juk, tvirtino R. Owen’as, kapitalizme vertę matuoja ne darbu, o pinigais. Bet pinigai neatspindi tikrojo vertės dydžio, yra ne natūralus, o
dirbtinis matas, paslepiantis tikrąsias darbo sąnaudas prekės gamybai, kas veda į tai, kad gaminantis žmogus negauna teisingo atlygio bei susiklosto tokia padėtis, kai vieni turtėja, o kiti žlunga ir skursta. R. Owen’as rašė: „Teisingai suprasti visuomenės interesai reikalauja, kad žmogus, gaminantis vertybes, gautų teisingą ir tvirtai nustatytą jų dalį. Tai galima padaryti tik nustačius tokią tvarką, kuriai esant natūralus vertės matas bus naudojamas praktiškai“. Tokiu natūraliu matu, kaip minėta, jis laikė darbą, darydamas prielaidą, kad gamybos kaštai ir yra darbo kiekis, įkūnytas prekėje. Vienų daiktų mainai į kitus turi vykti pagal „jų gamybos kaštus“, naudojant tokią priemonę, kurį atstovaus jų vertei, be to, vertei „realiai ir nekintamai“. R. Owen’o nuomone, „naujasis matas greitai visuomenėje panaikins skurdą ir nemokšiškumą... suteiks galimybę pamažu pagerinti visų socialinių grupių gyvenimo sąlygas“. Taigi, R. Owen’o nuomone, pinigai – dirbtinis vertės matas, išstūmęs natūralų jo matą – darbą, ir todėl jie turi būti pakeisti darbu, sukuriant vadinamuosius darbo pinigus (labour notes) – kvitus, patvirtinančius, kiek darbo valandų sunaudojo darbuotojas vienos ar kitos prekės gamybai. Po to kai gamintojas pagamins prekę, jis gaus tokį kvitą, kurį galės pakeisti į kitą prekę, pagamintą sunaudojus tokį patį darbo kiekį. O jo pagamintos prekės vartotojas taip pat turės sumokėti lygiai tiek pat, nei daugiau, nei mažiau. Taip pelnas bus panaikintas. Vis dėlto tenka pripažinti, kad atstojančių metalinius pinigus darbo pinigų – R. Owen’o nuomone, „atradimo, svarbesnio už Meksikos ir Peru kasyklų atradimą“, projektas, įėjęs į jo kolektyvistinę programą, parodė, kad R. Owen’as nesuprato vertės prigimties. Juk vertės negalima išmatuoti tiesioginiai darbo laiku. Jos dydį lemia ne individualios darbo sąnaudos, o visuomeniškai būtinos. O R. Owen’o koncepcijoje vertės substancija klaidingai laikomas individualus, o ne visuomeniškai būtinas darbas. Pažymėtina, kad R. Owen’o politinė ekonomija yra labiausiai normatyvinė: visi ekonominiai samprotavimai jam reikalingi tik tam, kad būtų galima pagrįsti jo siūlomą priemonę – įvesti darbo vienetą kaip vertės matą, mainyti prekes pagal šį matą, atsisakyti pinigų vartojimo. Tai, R. Owen’o nuomone, išspręs sunkiausias visuomenės ekonomines ir socialines problemas. Juk darbininkas gaus teisingą atlyginimą už savo darbą. Kadangi darbuotojų gaunamas atlyginimas atitiks tikrąją prekių vertę, perprodukcija ir ekonominės krizės, sukeliamos nepakankamo darbo masių vartojimo (čia R. Owen’o ir J. de Sismondi nuomonės visiškai sutampa), pasidarys neįmanomos. Tokia reforma naudinga toli gražu ne vien darbininkams. Ja taip pat turėtų būti suinteresuoti žemvaldžiai ir kapitalistai. R. Owen’o ekonominės pažiūros, aišku, būtų nė kiek ne geresnės už smulkiaburžuazines iliuzijas pašalinti kapitalizmo blogybes reformuojant vien cirkuliacijos sferą, ypač panaikinant pinigus, jei šios nebūtų susijusios su jo planu radikaliai pertvarkyti visuomenę, kartu ir jos gamybinius santykius. Pasirodo, teisingi mainai pagal darbinę vertę reikalauja likviduoti kapitalistinę sistemą! Tik būsimoje visuomenėje be privatinės nuosavybės, kuri žalinga visiems, taip pat ir turtingiesiems, darbininkas atiduos savo darbą „pagal visą vertę“. Tuomet išnyksta kapitalistų ir žemvaldžių klausimas. Šie laimi iš visuomenės pertvarkymo ne kaip kapitalistai ir žemvaldžiai, o kaip žmonės. Kaip matėme, C. de Saint-Simon’o ir Ch. Fourier sistemos nebuvo iki galo socialistinės. Jų būsimojoje visuomenėje likdavo vienaip ar kitaip apribota privatinė nuosavybė ir kapitalistai, viena ar kita forma turintys gamybos priemones ir gaunantys pajamų iš kapitalo. R. Owen’o sistema yra ne tik nuosekliai socialistinė, bet ir numato antrąją fazę, kurioje bus visiškai likviduota privatinė nuosavybė ir net visokie klasiniai skirtumai, o darbas bus privalomas visiems ir, išaugus gamybinėms jėgoms, bus skirstoma pagal poreikius. R. Owen’o utopija visiškai neturi religinio ir mistinio
atspalvio. Jai būdingas tam tikras realizmas, kartais net dalykiškas prakticizmas. R. Owen’as neabejojo, kad kapitalistų klasė iš esmės yra išnaudotojiška ir kad reikia visiškai likviduoti privatinę nuosavybę, kurios vyravimas, jo nuomone, „buvo ir yra žmonių patiriamų daugybės neteisybių, nusikaltimų ir bėdų“ svarbiausia priežastis, o mašinos, kurios galėtų būti žmonijos „didžiausias geradaris“ tampa dirbančių „didžiausiu prakeiksmu“, išmetančiu juos už įmonės vartų. Remdamasis fabrikų sistema, jis daug aiškiau matė, kokiais konkrečiais būdais galima pasiekti tokį darbo našumo augimą, kuris leistų sukurti tikrąjį gausumą ir skirstyti pagal poreikius. Todėl neatsitiktinai R. Owen’as nepritarė ir T. Malthus’o gyventojų skaičiaus teorijai, kurią mėgindamas paneigti, skaitiniais pavyzdžiais įrodinėjo, kad gamybinių jėgų augimas gerokai viršijo gyventojų skaičiaus augimą, o skurdo priežastis yra visai ne maisto produktų trūkumas ar gyventojų skaičiaus augimas, o neteisingas paskirstymas. R. Owen’as rašė, kad „teisingai vadovaujant fiziniam darbui Didžioji Britanija ir nuo jos priklausomos šalys gali suteikti pragyvenimo lėšas be galo augančiam gyventojų skaičiui, be to, didindamos naudą visiems gyventojams“. R. Owen’as buvo įsitikinęs „bet kokio prievartinio perversmo“ netikslingumu. Jis pažymėjo, kad vadovaujančia jėga „neišvengiami pereinant iš melo į tiesą“, t. y. revoliucijos „žmonijos sąmonėje ir įpročiuose“ procese, pirmiausia turi tapti „esamos vyriausybės“ ir jų „pereinamosios tvarkos“. Jis manė, kad „neteisinga visuomeninė santvarka“ bus pakeista „pamažu, taikiai ir išmintingai“ bei su sąlyga, kad bus įgyvendinami „moksliniai pradai“. Pavyzdžiui, buvo siūloma pamažu supirkti žemę „rinkos kaina iš tų, kurie nori ją parduoti, ir taip ateityje ją paversti visuomenine nuosavybe tam, kad ji būtų vienintelis valstybinių pajamų šaltinis“, ir pan. R. Owen’o sistemoje visuomenės ląstelė yra nedidelė kooperatinė bendruomenė – „savarankiška gyvenvietė“, kurioje gyventų nuo 500 iki 3000 žmonių. Bendruomenėse visiškai nėra privatinės nuosavybės ir klasių. Joje veikia principas: iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal darbą. Vienintelis skirtumas, dėl kurio gali susidaryti tam tikra darbo ir pasiskirstymo nelygybė – tai „amžiaus ir patirties skirtumas“. R. Owen’o manymu, būtina darbą organizuoti taip, kad užsiėmimą žemdirbyste nuolat keistų pramoninė veikla. R. Owen’as daug dėmesio teikė žmogaus formavimui, visapusiam jaunimo auklėjimui, o psichologijos kitimą siejo pirmiausia su materialiniais veiksniais – turto augimu ir poreikių patenkinimo gerėjimu. Pagal tokių bendruomenių įvaizdį, R. Owen’as mėgino pavaizduoti ir visą visuomenę, vienijančią daug tokių pirminių ląstelių – „savarankiškų gyvenviečių“. Jos sukūrimas federaciniais principais apimant visą Žemės rutulį turėjo užtrukti ne ilgiau kaip 10 metų. Čia vėl gi pasitikima „protingos vyriausybės“ pastangomis užtikrinti atitinkamas „protingas sąlygas“. Tokioms sąlygoms (jas R. Owen’as susistemino vadinamosios Racionalios konstitucijos 26 įstatymuose) buvo priskirta: • platus mašinų naudojimas asociacijose, rankų darbo pakeitimui įvairiose sferose, taip pat namų ūkyje; • darbo pavertimas vieninteliu vertės matu; • pinigai turi įgauti tokią savo vidinę vertę, kad ji taptų „daug mažesnė už geležies ir plieno vertę“; • turto gausumo užtikrinimas po to, kai žmonija sunaikins metalinius pinigus ir pakeis juos „nacionaliniais pinigais“ – darbo bonais; • gyventojų švietimo įvairių metodų, ypač periodinės spaudos, naudojimas; • „beprasmės privačios nuosavybės“, vadinasi, ir pelno likvidavimas dėl gamintojų ryšių be tarpininkų ir kt. R. Owen’o Racionalioje konstitucijoje randame ir tokių nuostatų, kurios neprarado savo aktualumo ir šiandien, kaip:
•
įstatymu nulemta kiekvieno žmogaus teisė ne tik į darbą, bet ir į išsilavinimą; • visiška lyčių lygybė ir bet kokias privilegijas šiuo pagrindu atmetanti žmonių asmeninė laisvė; • negalimumas daryti poveikį kieno nors kito nuomonei ar tikėjimui; • visų žmonių sujungimas „į vieną brolišką sąjungą vardan visų gerovės“. Šias bendruomenes sieja platus darbo pasidalijimas, o savitarpio mainai vyksta pagal darbo vertę. Šiems mainams tam tikra bendruomenių sąjunga išleis specialius popierius – darbo pinigus, aprūpintus prekėmis, esančiomis sandėliuose. R. Owen’o akimis, ši naujoji visuomenė turėsianti tam tikrą laiką koegzistuoti su „senąja visuomene“ ir jos valstybe, mokėti šiai mokesčius ir pardavinėti tai visuomenei prekes už paprastus pinigus. Tačiau R. Owen’as nesvarstė labai svarbaus klausimo, kaip ši jo bendruomenė gaus pradines gamybos priemones, tarp jų žemę. Geriausiu atveju bendruomenės gali pasilikti sau įmonininko pajamas, nes pačios valdys gamybą, bet palūkanas teks atiduoti. Taigi R. Owen’o sistema yra utopiška ir todėl kupina prieštaravimų bei nenuoseklumų. Bendra to priežastis: klasinių santykių nebrandumas kliudė utopistams numatyti tikrąjį visuomenės pertvarkymo kelią, kaip jį suprato marksistai. R. Owen’as nekalbėjo apie socialistinės revoliucijos būtinumą ir dėsningumą. Tačiau vis dėlto R. Owen’as buvo artimas darbininkų klasei, o to negalima pasakyti apie prancūzų socialistus-utopistus. Vienu metu (XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje) owenizmas net buvo darbininkų judėjimo vėliava, o pats R. Owen’as turėjo didelį poveikį visuomeninės minties plėtrai Anglijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. 6.2.5. Socialistų – rikardininkų ekonominės nuostatos Etinė kapitalizmo kritika pirmiausia buvo grindžiama D. Ricardo darbine vertės teorija. Pripažindami pelną atskaitymu iš darbo produkto, nei A. Smith’as, nei D. Ricardo vis dėlto neabejojo jo teisingumu: jiems tai buvo pajamos, atspindinčios kapitalo kaip gamybos veiksnio vaidmenį. Radikaliems D. Ricardo pasekėjams, kategoriškai atmetusiems kapitalo produktyvumo idėją, tokia pozicija atrodė nenuosekli: darbo produktas turi visiškai priklausyti jo sukūrėjams – dirbantiesiems. Juk, kadangi turtą, t. y. vertę, sukuria tik darbas, kapitalas neturi jokių teisių jį pasisavinti. Darbininkas priverstas neatlygintinai atiduoti dalį savo darbo, ko sąskaita formuojasi kapitalistų pelnas, žemvaldžių renta ir kitos pajamos. Todėl renta, skolinimo procentas, pelnas (daugiau nei užmokestis už valdymą) – visos šios pajamos buvo įvardijamos nedarbinėmis, ir todėl neteisėtomis. Šie radikalūs rikardininkai socialistinę visuomenę įsivaizdavo kaip kolektyvinės darbinės nuosavybės visuomenę, kurioje išsaugomi rinkos santykiai. Tokia sistema, jų nuomone, būtų stabili, nes nelygūs darbo ir kapitalo mainai įtvirtina turtinę nelygybę, kuri, savo ruožtu, ir daro darbą priklausomą nuo kapitalo. Šios idėjos buvo išplėtotos daugelio autorių, kurie pamėgino apmąstyti iš naujo klasikinės mokyklos mokymą išeinant iš dirbančiųjų interesų pozicijų. Laikui bėgant juos sąlygiškai sujungė į vieną grupę ir pradėjo vadinti socialistais-rikardininkais. (Šį terminą pirmasis 1899 m. pasiūlė H. S. Foxwell’as austrų ekonomisto C. Menger’io knygos įvade). Žymiausi iš jų buvo W. Thompson’as (1785–1833 m.), T. Hodgskin’as (1787–1869 m.), J. Gray’us (1798–1850 m.) ir J. F. Bray’us (1809– 1895 m.). Kaip rašė F. Engels’as, visi šie autoriai darė socialistines išvadas „[...] kartais taip aštriai ir ryžtingai, kad ši literatūra [...] liko nepralenkta iki Kapitalo pasirodymo“. Kita vertus, kaip vaizdžiai pažymėjo G. Myrdal’is, labiau stebina ne tai,
kad visi šie autoriai, kaip ir K. Marx’as, savo samprotavimus pradėję nuo rikardinės darbinės vertės teorijos formuluotės, iš rikardinės sistemos padarė socialistines išvadas, bet tai, kad pats D. Ricardo to nepadarė. Tačiau jei kapitalizmo ir klasikinės politinės ekonomijos kritika bei tvirtas tikėjimas, kad socializmas neišvengiamai pakeis kapitalizmą, jungia visus šiuos autorius, tai jų pozityvinės programos iš esmės skyrėsi savo klasiniu požiūriu ir socialiniu idealu. Airių žemvaldys ir komersantas William’as Thompson’as buvo kilęs iš Anglijos visuomenės aukštųjų sluoksnių (lendlordų). Jis gavo gerą pagal tuos laikus išsilavinimą. Jau suaugęs W. Thompson’as susipažino su R. Owen’o idėjomis ir tapo karštu jų šalininku. Būtent per jį R. Owen’o idėjos paveikė K. Marx’ą. Fundamentalios žinios ir puikus talentas iš karto leido jam tapti svarbiausiu owenizmo judėjimo teoretiku, suteikusiu jam teorinį – ekonominį pagrindą, o savo nemažą turtą W. Thompson’as panaudojo gamintojų kooperatinių asociacijų propagandai ir organizavimui. W. Thompson’o pažiūrų sistema buvo grindžiama trimis teoriniais šaltiniais: J. Bentham’o utilitarine filosofija, D. Ricardo politine ekonomija ir W. Owen’o utopiniu socializmu. W. Thompson’o metodologija buvo paremta utilitarizmo koncepcijos kritiniu perdirbimu. Jei J. Bentham’as visuomenės tikslu įvardijo didžiausio žmonių skaičiaus naudos (laimės) maksimizavimą, tuo pat metu manydamas, kad pavienių asmenų interesai yra vieninteliai realūs interesai, tai W. Thompson’as savo darbe Turto paskirstymo principų, labiausiai prisidedančių prie žmogiškosios laimės, tyrimas (1824 m.) atmetė egoizmo principą. Iškėlęs sau uždavinį rasti visuomenės organizaciją, kuri leistų įgyvendinti šį utilitarinį principą, W. Thompson’as savo darbuose, tarp kurių reikia dar paminėti veikalą Atlygintas darbas (1839 m.), buvo ištikimas normatyvinei politinei ekonomijai, kurios sistemoje lemiamą vaidmenį atlieka išeitinis principas, išeitinė koncepcija. W. Thompson’ui pagrindine tapo D. Ricardo darbinė vertės teorija. Visa tolesnė W. Thompson’o kategorijų sistema buvo kuriama pagal šį principą naudojantis griežtu dedukciniu metodu. Nuorodos į konkrečius pavyzdžius jam buvo tik iliustracija. W. Thompson’as sekė vienu iš klasikinės ekonomikos teorijos tradicijos variantų, interpretuodamas rentą ir procentą (palūkanas) kaip išskaičiavimą iš darbo produkto, bet, kitaip nei klasikai, šiuos išskaičiavimus jis apibūdino kaip neteisingus. W. Thompson’o mokymas apie vertę irgi aiškiai rodė, kad iš esmės jis liko klasikinės politinės ekonomijos pozicijose. Kaip ir jos atstovai, W. Thompson’as tapatino prekių mainus su mainais veikla, neatsižvelgdamas į visuomeninės formos specifiką. Artimas A. Smith’ui buvo ir jo natūralių mainų, kaip laisvų ir ekvivalentiškų, supratimas. Tiesa, W. Thompson’as, skirtingai nuo A. Smith’o, ekvivalentiškumu laikė užtikrinimą darbininkui viso jo darbo produkto. Darbo ir kapitalo mainai tokiu būdu jau priskiriami prie neekvivalentiškų mainų, o juos pagimdanti monopolija kapitalui kritikuojama kartu su feodalinėmis privilegijomis. Tačiau išlikdamas klasikinės politinės ekonomijos metodologinėse pozicijose, W. Thompson’as sugebėjo darbinę vertės teoriją toliau plėtoti daugeliu krypčių. Pirma, jau A. Smith’as kalbėjo apie skirtumą tarp paprasto ir sudėtingo darbo. Tačiau klasikai lygino konkretų paprastą darbą su konkrečiu sudėtingu darbu. O W. Thompson’as pirmą kartą politinėje ekonomijoje visas sudėtingo darbo rūšis suvedė į visuomeniškai būtiną paprastą darbą. Antra, W. Thompson’as pabrėžė, kad vertės pagrindas yra ne paprastas darbo laikas, o visuomeniškai būtinas darbo laikas, t. y. „darbas, vidutiniškai sunaudojamas prekei“ esant vidutinei gamintojo kvalifikacijai. Priešingu atveju, W. Thompson’o
žodžiais tariant, įsivyrautų prekių vertės (kainos) augimo tendencija, gamintojams taptų naudinga dirbti blogiau, ir darbo našumas pradėtų progresyviai mažėti. Tokiu būdu, jis suprato tą svarbiausią darbinės vertės teorijos aspektą į kurį neatkreipė dėmesio kiti socialistai-rikardininkai, buvę mainų sferos pertvarkymo įdiegiant darbinius pinigus šalininkai, o būtent – prekių gamintojų darbo visuomeninį pobūdį. W. Thompson’o mokymas apie kapitalą – pagrindinis jo pažiūrų taškas, kur jis atskleidžia neteisingų darbininko ir kapitalisto mainų „paslaptį“. W. Thompson’as, laikydamasis kapitalo natūralaus-daiktinio apibūdinimo kaip sukaupto darbo, sudaiktinto gamybos priemonėse, nuostatos, vis dėlto taikliai nurodė šio darbo specifinę savybę – būti pelno gavimo šaltiniu. W. Thompson’as tvirtai neigė kapitalo kaip tokio vertinį produktyvumą, teigdamas, kad „Žaliavinės medžiagos, pastatai, mašinos, darbo užmokestis nieko negali pridėti prie savo pačių vertės. Pridedamoji vertė gaunama tik iš darbo“. Ši išvada, netiesiogiai figūravusi jau D. Ricardo veikaluose, W. Thompson’ui tapo pagrindu tiriant kapitalistinę eksploataciją. Pirmiausia jis pamėgino nustatyti realią kapitalo dalį visuomeniniame produkte, jo dalyvavimo gamyboje mastus. W. Thompson’as padarė išvadą, kad kaupiamo, kapitalizuojamo produkto dalis gana nedidelė (jo skaičiavimais – 3/40) lyginant su visuomenės bendruoju produktu. Todėl kapitalo savininkai pretenduoja į pajamų dalį, visiškai neproporcingą paties kapitalo atkūrimo (reprodukcijos) tikriesiems poreikiams. Toliau W. Thompson’as analizavo kapitalistinę gamybą ir paskirstymą. Šio mokslininko požiūris buvo naujas dėl to, kad jis atkreipė dėmesį ne tik į kapitalo kaupimą, bet ir į patį tautos metinio produkto paskirstymo procesą. Kapitalo kaupimas, arba „tikrasis kaupimas“, kaip jį vadino W. Thompson’as, sudaro tik vieną šio proceso dalį. Tačiau šis „tikrasis kaupimas“ atlieka visiškai neadekvatų jo kiekybinei daliai vaidmenį pačiame paskirstymo procese: vykdamas pelno, t. y. atskaitymų iš darbininko darbo, sąskaita, jis kitame reprodukcijos cikle priverčia „savanoriškai“ sutikti su tokiomis priėjimo prie darbo įrankių sąlygomis, kurios verčia neatlygintinai atiduoti didelę darbo produkto dalį. Kaip pastebėjo W. Thompson’as, „Vienintelė prekė, kurią darbininkas gali pasiūlyti [...] vėl gi yra didelė jo darbo dalis“. Toliau kyla klausimas, kaip galima išmatuoti produkto dalį, kurią iš darbininkų atima kapitalo savininkai? W. Thompson’as teigė, kad „Galimi du matai nustatyti šio atskaitymo vertę: darbininko matas ir kapitalisto matas“. Pagal darbininko matą, atspindintį natūralią, atitinkančią pačios gamybos poreikius proporciją, numatoma, kad „atskaitymas gali padengti tik vartojamų medžiagų vertę ir pagrindinio kapitalo amortizaciją“ pridedant nedidelį, lygų meistriškiausių darbininkų darbo užmokesčiui, atlyginimą kapitalistui kaip darbinio proceso organizatoriui. O, kaip teigė W. Thompson’as, „Kapitalisto matas, priešingai, apimtų visą vertės prieaugį, kurį sukuria tam tikras darbo kiekis dėl mašinų ir kitokio kapitalo naudojimo. Visa ši pridedamoji vertė (išskirta mano – Aut. pastaba) turėtų tekti kapitalistui“. (Beje, W. Thompson’as pirmasis pavartojo terminą pridedamoji vertė, vėliau tapusį pagrindine K. Marx’o teorijos samprata). W. Thompson’o teorijoje darbininko matas ir kapitalisto matas yra ne paprasčiausios psichologinės kategorijos, išreiškiančios pagrindinius šių klasių atstovų poreikius. Tai yra visuomenės natūralios ir nenatūralios būklės normos. W. Thompson’as konkrečiais pavyzdžiais parodė, kad išskyrus tuos atvejus, kai darbo jėgos aštrėjantis trūkumas stiprina kapitalistų tarpusavio konkurenciją, pastarieji „jėga pašalino nedidelį konkurencijos tarp jų ir skurdžių likutį [...] ir nustatė, kad jie patys spręs jų konkurentų apmokėjimo klausimą“.
W. Thompson’as į „neekonominių“ veiksnių analizę drąsiai įtraukė darbo užmokesčio apribojimus įstatymais. Pastebėtina, kad A. Smith’as taip pat buvo atkreipęs dėmesį į darbo pardavėjų nelygiateisę padėtį konkurentinėje kovoje. Bet tai, ką A. Smith’as nagrinėjo kaip apgailėtiną anomaliją, trukdančią pasireikšti kapitalistinės visuomenės pranašumams, W. Thompson’as įvardijo kaip būdingą, esminį kapitalistinės sistemos bruožą, kuris negali būti pašalintas jos rėmuose. Tačiau W. Thompson’as nepasitenkino nustatęs eksploatacijos faktą. Jis pamėgino parodyti neteisingos, nenatūralios kapitalistinės nuosavybės santvarkos padarinius. Darbo užmokesčio sumažėjimas iki minimumo lemia tai, kad darbininkas netenka suinteresuotumo darbu. Dėl to sumažėja darbo našumas ir produktų kokybė. W. Thompson’as net suformulavo progresyviai mažėjančio darbo našumo krintant darbo užmokesčiui dėsnį: „Kuo žemesnis darbo užmokestis, tuo mažiau tinkamas, net lyginant su darbo užmokesčiu, darbas“. Logiškai kyla klausimas, koks turėtų būti darbo apmokėjimo matas, kuris užtikrintų didžiausią jo našumą ir lemtų didžiausią žmogiškąją laimę? Alternatyvą kapitalistinei gamybos organizacijai W. Thompson’as, kaip ir jo mokytojas R. Owen’as, įžvelgė gamintojų kooperatinėse asociacijose. Jis manė, kad tokiose asociacijose nebus nedirbančių savininkų, todėl darbuotojai gaus visą savo darbo produktą, o tai sustiprins jų darbinę motyvaciją ir lems didelį darbo našumo augimą. Kadangi kooperatyvo sujungtas darbas, W. Thompson’o nuomone, pasižymi didesniu našumu, nei darbas kapitalistinėse įmonėse, tai jau pirmosios gamintojų kooperatinės asociacijos ekonomiškai įveiks kapitalistines įmones, išstumdamos jas iš rinkos. Vieninteliu pavojumi jis laikė politinę valdžią, valstybę, kol jos išlieka turtingųjų klasių rankose. Todėl naujos visuomenės sukūrimo sąlyga yra ne kapitalistinės nuosavybės ekspropriacija, o politinės valdžios užgrobimas. Kovą už politinės valdžios perėmimą į dirbančiųjų rankas W. Thompson’as siejo su visuotinės rinkimų teisės įtvirtinimu. W. Thompson’o nuomone, dirbantiesiems pasiekus politinę pergalę, bus pasiekta ir pasaulinė ekonominė pergalė, bet tam prireiks nemažai laiko. Todėl jis iškėlė pereinamo laikotarpio iš kapitalizmo į kooperatinę santvarką teoriją. Laikotarpiu, kai kooperatinė nuosavybė egzistuos kartu su kapitalistine, W. Thompson’as manymu, socializmo pergalę galima palengvinti, sukūrus sąlygas, kurioms esant kapitalistai būtų suinteresuoti tęsti savo ūkinę veiklą. Kapitalo savininkas turėtų gauti kvalifikuoto darbininko atlyginimą, t. y. pagal darbininko matą. Tokia priemonė, W. Thompson’o nuomone, užkirstų kelią visuomenės gamybinių jėgų švaistymui, kuris neišvengiamas pasitraukiant iš gamybos sferos kapitalistams, neišlaikiusiems kooperatinio darbo konkurencijos. Vadinasi, W. Thompson’as kapitalistą traktavo kaip naudingą visuomenei gamybos organizatorių. W. Thompson’as pažymėjo, kad R. Owen’o propaguoto kooperatinės santvarkos modelio įgyvendinimas numano, jog kiekvienas gamintojas suvokia bendrą interesą kaip savą. Tam reikės tokių pokyčių visuomenės sąmonėje, kurie galimi tik tolimoje ateityje. O iki tol neišvengiama gamintojo individualaus intereso primato ir bendros nuosavybės kapitalo priešprieša. W. Thompson’as šį prieštaravimą siūlė spręsti taip: išsaugant bendrą nuosavybę, leidžiamas faktiškas individualus darbo įrankių ir priemonių pasisavinimas, o tais atvejais, kai tai yra negalima, santykiai tarp kolektyvo ir darbuotojo kuriami pagal darbininko mato principą. Tokiu atveju išlaikomi trys „natūralūs paskirstymo dėsniai“: griežtas savanoriškumas, prievartos nebuvimas ir renkantis atskirą darbo rūšį, ir jo trukmę; užtikrinimas, kad darbuotojas gautų visą (įvertinus numatytus atskaitymus kapitalo atkūrimui) darbo produktą; laisvi ir savanoriški produktų mainai.
Kitas vienas iš socialistų-rikardininkų lyderių buvo jūrų atsargos karininkas bei žurnalistas Thomas’as Hodgskin’as. Jis, ko gero, buvo labiausiai socialistiškai nusiteikęs ekonomistas iš visų autorių, rašiusių iki K. Marx’o. Pastarojo daugelio idėjų užuomazgas galima rasti T. Hodgskin’o knygose. Pats K. Marx’as bent iš dalies yra įvardijęs savo skolą T. Hodgskin’ui. Pastarojo mokslininko žymiausi darbai buvo Darbo gynimas nuo kapitalo pretenzijų (1825 m., pasirašytas slapyvardžiu Darbininkas), Populiari politinė ekonomija (1827 m.) – pirmasis socialistinės ekonomikos teorijos vadovėlis, Nuosavybės natūralios ir dirbtinės teisės (1832 m.). T. Hodgskin’o koncepcijos metodologiniu pagrindu buvo natūralios teisės koncepcija. Tai jį vienija su klasikine politine ekonomija. T. Hodgskin’as, iš politinės ekonomijos tyrimo objekto nedviprasmiškai išbraukęs vartojimą, skyrė natūralius įstatymus, susijusius su žmogaus nekintama prigimtimi, ir vadinamuosius socialinius reguliatorius, sudarančius ekonominių santykių formas, dirbtinai atneštas į visuomenę ir todėl būtinus valstybinių institucijų – teismų, armijos ir pan. – apsaugos. Šie dirbtini reguliatoriai, nustatyti prievartiniu būdu ir palaikomi valdančiųjų klasių, patys savaime subjektyvūs. Todėl jie T. Hodgskin’o nuomone, nėra mokslo objektas. Politinės ekonomijos objektas yra tik natūralūs įstatymai. Dirbtinės formos turi dominti mokslininką tik tada, kai jie trukdo įgyvendinti šiuos vienintelius teisingus įstatymus. T. Hodgskin’as žmonijos istorinę raidą nagrinėjo kaip istorijos pradžioje grubiai pažeistos natūralios (darbinės) teisės palaipsnį atkūrimą. Visuomenė plėtojasi nuo vergovės į feodalinę priklausomybę ir toliau į samdomą darbą. Ši raida – nuolatinis darbuotojų lemties lengvėjimas. Kapitalistinius santykius T. Hodgskin’as taip pat nagrinėjo kaip vieną iš istoriškai praeinančių eksploatacijos tipų, pagrįstų prievarta. Tačiau likdamas nuosekliu rikardininku, „natūralias“ ekonomines kategorijas laikė nekintamomis, nesivystančiomis. T. Hodgskin’o teorinių samprotavimų atramine ašimi buvo D. Ricardo darbinė vertės teorija. Mainomąją vertę (natūralią kainą) lemia darbo sąnaudos prekės gamybai. Tačiau, pagal T. Hodgskin’ą, jo epochos visuomenėje ji pavirto į socialinę kainą, smarkiai nukrypstančią nuo vertės darbinio mato. Darbininkas priverstas atiduoti už prekę didesnį darbo kiekį, nei ši prekė kainuoja, be to, dalis darbo atiduodama neatlygintinai (kaip kapitalisto pelnas, žemvaldžio renta ir kitos nedarbinės pajamos). Todėl visiškai neatsitiktinai bet kokius atskaitymus iš viso darbo produkto – valstybinius mokesčius, bažnytinę dešimtinę, žemės rentą, pelną – T. Hodgskin’as 1832 m. įvardijo kaip vagystės formas. O šio blogio esmė jam – kapitalistinė nuosavybė, atskirianti kapitalą nuo dirbančiojo. T. Hodgskin’o žymiausio veikalo Darbo gynimas nuo kapitalo pretenzijų originalumas kaip tik ir susijęs su jo kapitalo traktuote. Teiginys apie kapitalo produktyvumą XIX a. trečiajame dešimtmetyje tapo pagrindine politinės ekonomijos dogma. D. Ricardo priešininkai – T. Malthus’as, J. B. Say’us – plėtojo gamybos veiksnių teoriją, o rikardinės teorijos epigonai (tarp jų T. Hodgskin’ui artimai pažįstamas J. Mill’is) pamažu tolo nuo darbinės vertės teorijos. T. Hodgskin’as, pripažinęs tik darbo produktyvumą, savo veikale Darbo gynimas nuo kapitalo pretenzijų panaudojo visą arsenalą rikardinės mokyklos teorinių teiginių, siekdamas sutriuškinti tezę apie kapitalo produktyvumą. Likdamas senose metodologinėse pozicijose, T. Hodgskin’as neigė kapitalo produktyvumą išeinant iš jo natūralios – daiktinės pusės. Jis suvedė kapitalą į darbą. Siekdamas parodyti kapitalo pretenzijų į dalį darbo produkto nepagrįstumą, T. Hodgskin’as įtraukė, taip pat anksčiau nei K. Marx’as, atskyrimą tarp visuminių gamybos materialinių sąlygų (jo vadintų ekonominiu kapitalu) ir paties kapitalo kaip
nuosavybės, verčiančios tokias materialines sąlygas vyravimo darbui instrumentu, tam tikros formos išraiškos. Pagal T. Hodgskin’ą, gamybos materialinė sąlygos (kapitalas) – ne kas kita kaip darbas: arba sukauptas (kaip dalis, kurią priimta vadinti pagrindiniu kapitalu), arba egzistuojantis (kaip apyvartinio kapitalo dalis). Apyvartinis kapitalas, t. y. darbininkų gyvenimo reikmenų atsargos, kurias kapitalistai sukaupė prieš eilinį gamybinį ciklą, sudaro egzistuojantį darbą, gaminantį pragyvenimo reikmenis. Pastarąja samprata T. Hodgskin’ui pavyko išreikšti tą apyvartinio kapitalo ypatybę, kad jo atsargos žaliavų, medžiagų, pusfabrikačių ir t. t. forma nuolat atsinaujina. Todėl, atitinkamų darbo produktų gamyba papildant šias atsargas vyksta vienu metu ir lygiagrečiai, sudarydama nematomą konvejerį, kuriantį visuomenės metinį produktą. T. Hodgskin’o nuomone, kapitalistas įsiterpia tarp iš tiesų turinčių vienas kitam poreikį darbuotojų; jis savotiškai parazituoja darbo pasidalijimo tarp jų sąskaita. O pagrindinis kapitalas – tai iš tiesų sukauptas kapitalas. Tačiau juk gamybos priemonėse vėl sudaiktinamas yra darbininko, o ne kapitalisto darbas. Tuomet kodėl pelnas atitenka pastarajam? T. Hodgskin’o atsakymas toks: kapitalas „savo savininkui atneša pelną, ne todėl kad jis buvo sukauptas, o todėl, kad jis yra priemonė įgauti valdžią darbui“. T. Hodgskin’as kai kuriais atžvilgiais pagilino D. Ricardo pateiktą kapitalistinių santykių analizę. Pirmiausia tai susiję su darbo užmokesčio ir pelno teorija. T. Hodgskin’as, pažymėdamas jų priešingybę bei teigdamas, kad kapitalisto pasisavinamas pelnas yra darbininkų teisės gauti visą savo darbo produktą pažeidimas, egzistuojantį darbo užmokesčio dydį suvedė į kapitalo viešpatavimo faktą: „Kapitalistai palieka darbininkams pragyvenimo lėšas todėl, kad be darbo jie nieko negali imtis [...] o kiekvieną darbo produkto atomą, kuris yra daugiau nei būtinos darbininko pragyvenimo lėšos, jie pasiima sau“. Gana originali T. Hodgskin’o rentos teorija. Jis rentos esmę suvedė į atskaitymą iš darbuotojo darbo produkto, atsirandantį dėl priklausomybės nuo žemės savininko. Be to, T. Hodgskin’as pabrėžė asmeninę priklausomybę, išsamiai analizuodamas rentos atsiradimą vergvaldystės ir feodalizmo sąlygomis. Jo nuomone, kapitalistinė žemės renta – tik išorinės formos, kuria žemvaldys ir toliau gauna savo parazitines pajamas, pasikeitimas, o jos pagrindą ir toliau sudaro darbuotojo vertimas papildomai dirbti. T. Hodgskin’o socialinis idealas – visuomenės santvarka, kurioje be jokios prievartinės reglamentacijos laisvai įgyvendinami natūralūs gamybos dėsniai. Įdomu, kad T. Hodgskin’as, ryžtingai nesutikęs su klasikinės politinės ekonomijos atstovais nuosavybės natūralios teisės klausimais, solidarizavosi su jais nustatant natūralius mainų dėsnius. Jis manė, kad laisvos konkurencijos mechanizmas yra natūralus darbinės vertės reguliatorius, ir todėl nesiūlė jokių priemonių pertvarkyti mainų sferą. T. Hodgskin’o nuomone, pagrindinis socialinės reformos uždavinys – darbinės nuosavybės apsauga gamybos sferoje. Natūrali nuosavybė naujomis sąlygomis gali pasireikšti tik kaip kolektyvinė nuosavybė. Įmonės kolektyvui priklauso natūrali teisė į visą šios įmonės produktą. T. Hodgskin’as manė, kad darbininko dalis gali būti nustatyta pagal rinkos dėsnius. Pagal tuos pačius nieko nevaržomos laisvos konkurencijos dėsnius turėtų būti kuriami ir santykiai tarp pavienių kolektyvų. Tačiau didžiausio populiarumo darbininkijoje sulaukė, vis dėlto ne W. Thompson’o moksliniai traktatai, o aštria, pamfletine forma parašyti John’o Gray’aus ir John’o F. Bray’aus kūriniai. Šie autoriai negali lygintis su W. Thompson’u ir T. Hodgskin’u kapitalizmo kritikos gilumu bei originalumu: jie buvo daugiau propagandininkai, nei tyrėjai. Kaltinimai kapitalizmui jų darbuose išsakyti paprasta ir vaizdinga kalba. Chrestomatine tapo J. Gray’aus frazė: „Kiekvienas neproduktyvus visuomenės narys yra tiesioginis mokestis produktyvioms klasėms“.
J. Gray’aus ir J. F. Bray’aus, vėlesniuose savo darbuose palinkusių į P. Proudhon’o pusę, veikaluose mainai buvo nagrinėjami kaip darbo visuomeninio paskirstymo visuotinė ir absoliuti forma. J. Gray’us nuo 14 metų pats sau užsidirbo duoną ir dar jaunystėje perskaitęs R. Owen’o pamfletus tapo karštu jų šalininku bei propagandistu. J. Gray’us, ankstyvuose savo darbuose kėlęs gamintojų kooperavimosi idealus, o vėliau palinkęs monetarinės reformos link, kuri turėtų parūpinti pigių ir lengvai prieinamų pinigų, planavimo kryptį, teigė, kad visuomenei reikia ne gamybos reformos, o mainų reformos. Pagal jį visuomenė dalijama į tris žmonių kategorijas: produktyvius (darbininkus, sukuriančius visas materialias gėrybes); neproduktyvius, bet naudingus (gydytojus, mokytojus ir pan.); nenaudingus (“nepriklausomos klasės”). J. Gray’aus nuomone, jo laikų visuomenės pagrindinė blogybė buvo konkurencija ir privilegijuotos prekės – pinigų buvimas. Būtent jie trukdo tikrajai prekių gamintojų lygybei, kuri gali būti įgyvendinta tik griežtai laikantis darbinės vertės dėsnio. Išeitimi iš tokios padėties buvo laikoma apyvartos sferos reforma, nukreipta į įprastinių prekių ir pinigų sulyginimą, perėjus prie tiesioginio darbo įvertinimo (apskaitos). Pinigai turi būti pakeisti 1 darbo valandos, 1 darbo dienos ir t. t. banknotais. Tokie darbiniai pinigai, ypač detaliai aptarti pamflete Tikra priemonė prieš liaudies vargus (1842 m.), turėjo jų turėtojui suteikti teisę gauti prekių pagal darbinį ekvivalentą ir garantuoti griežtą darbinės vertės dėsnio laikymąsi. J. Gray’us detalų tokios reformos projektą pirmą kartą pateikė darbuose Socialinė sistema (1831 m.) ir Traktate apie mainų principus (1831 m.), išėjusiuose kaip vienas didžiulis veikalas. Iš esmės tai politinės ekonomijos traktatas, kaip ją suprato autorius. Reformos projekto įgyvendinimas turėjo vykti be politinės prievartos, nekeičiant nuosavybės santykių – sukuriant savanoriškų pajų pagrindu mainų banką, kuris veiktų prekinių-piniginių santykių sferoje. Per savo filialų tinklą bankas turėjo priimti visas pasiūlytas prekes, įvertinti darbo kiekį, sunaudotą jų gamybai, ir išduoti atitinkamus kvitus, suteikiančius teisę į bet kurią prekę, esančią sandėlyje, su sąlyga, kad joje sudaiktintas ekvivalentiškas darbo kiekis. J. Gray’us rašė: „Jei kapitalistinėje ūkio sistemoje paklausa – gamybos priežastis, o pagrindinis prekių gamintojo noras – parduoti ją, nes įsigijimą lemia sunkumas įsigyti pinigus, tai siūlomoje „socialinėje sistemoje“ gamyba – paklausos priežastis ir parduoti taip pat lengva, kaip ir nusipirkti dėl to, kad visos prekės sudedamos į vieną visuomeninį turto rezervuarą“. Tačiau mainų bankas, įvertindamas sunaudoto darbo kiekį, turėtų naudoti visuomeniškai pagrįstas jo sąnaudų normas. Tik taip J. Gray’aus siūloma organizacija vykdytų darbo mato ir jo narių vartojimo mato kontrolę. Bet J. Gray nepastebėjo, kad teisingų mainų bankas gali tenkinti savo dalyvių poreikius tik esant tiesioginiam reprodukcijos visuomeninių proporcijų reguliavimui. Rinkos reguliatorių (konkurenciją) J. Gray’us atmetė, o planinio reguliatoriaus jis taip pat nesiūlė naudoti, nes tai pažeistų neribotą privataus verslininko savarankiškumą. Jis manė, kad centrinis mainų bankas, „visada turėdamas galimybę nustatyti bet kurios rūšies prekės turimas atsargas, visada galėtų iš karto pasakyti, kur gamyba turėtų būti spartesnė, kur turėtų likti įprasti tempai ir kur ji turėtų būti lėtinama“. Taigi J. Gray’us matė, kad ūkio reguliavimui iš vieningo centro būtina apskaita ir kontrolė, bet tokio reguliavimo priemonių jis nenurodė. Pastebėtina, kad kadangi socialistai-rikardininkai iš principo neigė prievartinius kapitalizmo sistemos pakeitimo būdus, jų kuriamiems bankams teko funkcionuoti stichiško prekinio-piniginio ūkio sąlygomis. Dėl to bet koks mėginimas daryti poveikį gamybai buvo beviltiškas. Priešingai, nuo pirmosios savo egzistavimo minutės
bankams teko atlaikyti griaunamąjį kapitalistinių santykių poveikį. Kalbant K. Marx’o žodžiais, „bankrotai [...] prisiėmė šių įstaigų praktinės kritikos vaidmenį“. Darbininkų klasės specifinius interesus daug geriau išreiškė JAV gimęs J. F. Bray’us. Jo darbai, pasirodė XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje ir sutapo su čartistų judėjimo pakilimu. J. F. Bray’us savo atliktoje visuomenės struktūros analizėje neapsiribojo produktyvių klasių išskyrimu, o visą dėmesį sutelkė į darbininkų klasę kaip pagrindinį visuomeninio turto kūrėją. Kaip paplitusį neekvivalentiškų mainų pavyzdį jis išskyrė darbo ir kapitalo mainus, teigdamas, kad šie kapitalisto ir darbininko mainai – „ne kas kita, kaip įžūlus, nors ir teisėtas plėšimas“. J. F. Bray’us knygoje Neteisybės darbo atžvilgiu ir priemonės jų panaikinimui (1939 m.) pateikė puikų kapitalistinės „lygybės“ pavyzdį, teigdamas: „Kokia teisių lygybė galima tarp gamintojų ir asmenų, kuriuos jie išlaiko? Čia nėra teikiamų ir gaunamų paslaugų lygybės: viena pusė duoda viską, o kita viską ima, ir tame įkūnyta visos nelygybės esmė ir dvasia“. J. F. Bray’us rašė, kad teisių lygybės formalus nustatymas yra niekas, jei nebus likviduota buržuazijos klasės monopolija privačiai nuosavybei: „Vanagas – lupikautojas tokiu ir lieka neatsižvelgiant į tai, vadinamas jis monarchistu ar respublikonu“. Tačiau kadangi J. F. Bray’us neįžvelgė, kad politinė kova gali tapti visuomenės socialinių pertvarkymų priemonė, jis neigiamai žiūrėjo į čartistų judėjimą ir net į gimstantį tredjunionizmą. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje iš esmės pasikeitė rikardinio socializmo programa. Tai atsispindėjo ir J. F. Bray’aus visuomenės pertvarkymo projektuose. Juose pabrėžiami jau ne amatininkai, o proletariatas. Darbininkai skirtingai nuo smulkiųjų amatininkų neturi gamybos priemonių. Kad galėtų pasinaudoti teisingų mainų banko paslaugomis, smulkiam gamintojui užtenka ten atnešti pagamintą prekę. O darbininką būtina avansuoti. J. F. Bray’aus nuomone, tokiu avansu turi būti banknotai, kurių padengimu yra būsima produkcija. Darbininkai turėtų organizuotis į bendrijas, kurios išleisdamos banknotus (darbo pinigus) įsigytų būtinas gamybos priemones. Tokiu būdu J. F. Bray’us ateities gamybą įsivaizdavo kaip stambių (nuo 100 iki 1000 žmonių) kooperatyvų, per teisingų mainų banką vykdančių tarpusavio mainus, sistemą. J. F. Bray’aus nuomone, tokių darbininkų akcinių bendrovių sukūrimas būtų labai svarbus žmones rengiant pereiti į socializmą. 6.2.6. Agrarinis socializmas. H. George’o idėjos Gyvenimo kelias. 1879 m. pogrindis ekonomikos moksle įgijo atstovą iš Amerikos, barzdotą, geraširdį, pašėlusiai savimi pasitikintį žmogų, kuris pasakė, kad „[...] tokia politinė ekonomija, [...] kokios moko dabar, yra beviltiška ir demobilizuojanti. Tačiau taip yra todėl, kad ji iki šiol pažeminta ir supančiota; klaidingai dėstomi jos teiginiai; nepaisoma loginės darnos; jos tariami žodžiai įstringa galugerklyje, o protestai prieš neteisybę virsta tos neteisybės pagrindimu“. Šis žmogus, savo biografija (atsižvelgiant į visiškai skirtingą laikotarpį ir gyvenamąją vietą) kažkuo priminęs P. Proudhon’ą, buvo Henry George’as (1839–1897 m.) – smulkaus valdininko sūnus, anksti pradėjęs darbinę veiklą ir niekada iš tikrųjų nepriklausęs gerai uždirbančiųjų klasei, kuri jo gyvenamuoju laikotarpiu jau buvo susiformavusi ir sparčiai plėtojosi. Jis savo gyvenime ragavo visko: buvo keliautojas, aukso ieškotojas, samdomas darbininkas, jūreivis, raidžių rinkėjas, žurnalistas, valstybės tarnautojas (čia H. George’ą „įtaisė“ jo draugas gubernatorius Irving’as), dėstytojas, nors niekada nelankė koledžo. Šeimyninis gyvenimas klostėsi taip pat nei šiaip, nei taip – labai pasitikėdamas savimi, bet išvargintas depresijos, jis vedė Annie Fox, paprastą, nepatyrusią, tik nuo mokyklos suolo pakilusią jaunutę merginą.
Dirbdamas valstybės tarnautoju – dujų skaitiklių inspektoriumi, H. George’as pradėjo skaityti didžiųjų ekonomistų veikalus, ir, jau būdamas vietinis autoritetas, aiškiai suformulavo, kas jį labiausiai domina. Kaip ir K. Marx’as, jis rėmėsi D. Ricardo ekonomikos teorija ieškodamas teorinio savo doktrinos pagrindo, bet, kitaip nei K. Marx’as, šį pagrindą rado D. Ricardo rentos, o ne vertės teorijoje. Nors abu – K. Marx’as ir H. George’as – iš D. Ricardo teorijų priėjo drastiškų išvadų, visais kitais atžvilgiais jų doktrinos labai skyrėsi. H. George’as nepabrėžė klasių kovos ir nekėlė tikslo nuversti ekonominę tvarką, pagrįstą privačiąja verslininkyste. Jis nedarė jokių išimčių nedarbo pajamoms, išskyrus rentą, ir pareiškė, kad konkurencija yra pageidaujama. H. George’as neįsivaizdavo perėjimo į bendrą gamybos priemonių nuosavybę, išskyrus tokias natūralias monopolijas kaip viešasis transportas ir komunalinės paslaugos. Jis nepakentė opozicijos laisvai prekybai, todėl ją gindamas parašė visą knygą. H. George’as apeliavo ne į istorines jėgas, bet į socialinį teisingumą, natūralias teises ir krikščioniškąjį mokymą. Tačiau H. George’ui labai reikėjo laiko studijuoti, rašyti bei skaityti paskaitas darbo žmonėms apie J. S. Mill’io idėjas. (Įdomu, kad pastarasis yra išsakęs pagiriamąjį atsiliepimą apie H. George’o laišką Kinų klausimu, išspausdintą New York Tribune). Tiesa, kai Kalifornijos universitetas įkūrė politinės ekonomijos katedrą, buvo plačiai svarstyta ir H. George’o kandidatūra į katedros profesoriaus vietą. Bet tam reikėjo perskaityti paskaitą dėstytojų ir studentų auditorijai. H. George’as joje teigė: „Studijuoti politinę ekonomiją nereikia nei specialių žinių, nei didžiulės bibliotekos, nei brangios laboratorijos. Jums nereikia naudotis net vadovėliais ir klausytis dėstytojų, pakanka, kad imtumėt mąstyti“. Turbūt suprantama, kad tai buvo jo universitetinės karjeros pradžia ir pabaiga. Profesoriaus vietai rado tinkamesnį kandidatą, o H. George’as grįžo prie publicistikos. Kaip tik tada jis emocingu stiliumi pradėjo rašyti Pažangą ir skurdą, išleistą 1879 m. Šiame veikale jis tęsė dar pirmajame savo darbe Mūsų žemė ir žemės politika (1870 m.) pradėtų nagrinėti klausimų aptarimą. Ekonomikos teorija. H. George’as jau veikale Mūsų žemė ir žemės politika atkreipė dėmesį į žemės nuosavybę siejant su ekonominės pažangos ir skurdo problema. Knygoje buvo kritiškai įvertinta Kalifornijos valstijos politika žemėvaldos santykių srityje už nuolaidžiavimą spekuliantams superkant geriausias žemes. Tiesa, pačiu žemės privačios nuosavybės instituto teisėtumu dar nebuvo abejojama, nors darbe jau buvo galima aptikti teiginį apie natūralią žmonių teisę į žemę ir siūlymą įvesti mokesčius už žemę ir jos paveldėjimą. Tolimesnę plėtotę iki pat nuosavybės teisės žemei skyrimo visuomenės interesams ir šiuo tikslu vieno mokesčio įvedimo būtinumo pripažinimo šios idėjos įgavo žymiausiame H. George’o darbe Pažanga ir skurdas. H. George’o rėmimasis natūralios žmogaus teisės į žemę idėja leidžia jį priskirti agrarinio socializmo krypčiai, svarbiausiu dalyku visuomenės gerovei kelti laikančiai žemę ir jos pavertimą visiems prieinama, valstybei ją nusavinant. Agrarinio socializmo šalininkais taip pat buvo L. Walras’as, Hertzka, F. Oppengeimer’is. Uždavinys, kurį sau išsikėlė H. George’as, apėmė, kaip jis rašė, dėsnio, kuris sieja pažangą ir skurdą, t. y. skurdo augimą didėjant turtui, o taip pat pramoninių ciklų paaiškinimą ir remiantis tuo – būdo išvaduoti visuomenę nuo „socialinių ligų“ radimą. Jis aštriai kritikavo darbo užmokesčio fondo teoriją ir kaip padarinį – T. Malthus’o poziciją, tuo pat metu nuo socialinės kritikos ugnies apsaugodamas kapitalistus. H. George’ui pelno nuo kapitalo egzistavimas buvo toks pat natūralus ir teisingas, kaip ir gamtos dėsniai. Iš čia buvo daroma išvada, kad darbas ir kapitalas – ne antagonistai, o tarpusavyje susijusios ir viena kitą lemiančios gamybos jėgos, o pajamos iš kapitalo
(procentas) ir darbo (darbo užmokestis), pasak jo, visada siekia susilyginti ir negali keistis priešinga kryptimi. H. George’o nuomone, antagonizmas egzistuoja ne tarp kapitalo ir darbo, kurie yra tos pačios jėgos – žmogaus pastangų dvi išraiškos, o tarp solidarių veiksnių darbo ir kapitalo, viena vertus, ir žemės turėjimo nuosavybėje, kita vertus. Be to ekonominė pažanga veda tik į šio antagonizmo stiprėjimą. Savo knygoje Pažanga ir skurdas H. George’as labiausiai kritikavo žmones, kurių pajamos, kartais pasakiškai didelės, atsiranda ne iš visuomenei teikiamų jų paslaugų, o vien dėl to, kad kažkada jiems nusišypsojo laimė įgyti žemę geroje vietoje. Tiesa, kad renta, turtindama žemės savininkus, didina kapitalistų nesėkmes, pastebėjo dar D. Ricardo. Tačiau H. George’as atkreipė dėmesį, kad renta išreikšta neteisybė ne tik atimdavo iš kapitalistų sąžiningai uždirbtą jų pelną, bet ir slėgė paprastų darbininkų pečius. Negana to, jis nustatė, kad žemės renta yra ir jo vadinamųjų industrinių „paroksizmų“, kartkartėm iki pašaknių sukrečiančių visuomenę, priežastis, nes civilizacijai progresuojant, skirtumas tarp turtingųjų ir beturčių didėja, t. y. renta yra visų socialinių blogybių šaltinis. Tačiau H. George’o išsakyti argumentai nebuvo labai aiškūs. Pirmiausia jie buvo grindžiami teiginiu, kad renta iš pat pradžių yra tam tikra visuomenės apiplėšimo forma. Vadinasi, natūralu, kad ji byloja apie pažanga neteisėtai besinaudojantiems žemės savininkams augant rentai neteisėtai, darbininkų ir pramoninkų sąskaita, atitenkančią sukurto produkto dalį. Argumentuodamas šią tezę, H. George’as apeliavo į šiek tiek modifikuotus D. Ricardo samprotavimus ir teigė, kad rentos dalies augimą visuminiame produkte skatina ne tik mažiau derlingų žemių įtraukimas į apyvartą, bet ir kiti techninę pažangą lydintys pokyčiai, pirmiausia našumo augimas. Kalbant apie paroksizmus, H. George’o nuomone, kitu ne mažiau svarbiu – ypač esant specifinei Amerikos padėčiai – žemės rentos augimo veiksniu buvo spekuliacija žeme, susijusi su jos vertės augimo lūkesčiais. H. George’as buvo įsitikinęs, kad renta neišvengiamai lemia spekuliavimą žemės kainomis ir galutinę katastrofą, kuri patrauks paskui save ir likusią kainų sistemos dalį. Juk darbininkų ir kapitalistų konkurencija, teigė H. George’as, nustato tokį palūkanų ir algų dydį, kokį nulemia materialinis darbo ir kapitalo produktyvumas už darbą paskutiniame dirbamos žemės sklype, kuris jau nebeduoda rentos. Žemės savininkų monopolis leidžia jiems iš tikrųjų nustatyti tokias kainas už žemės naudojimąsi, kurios yra aukštesnės už šias minimalias pajamas. Tokiu būdu žemės renta gali augti be galo. Be to, H. George’as pažymėjo, kad industrializacija, sukelianti darbo našumo augimą, neišvengiamai didina rentą dar ir todėl, kad lemia paklausos žemei augimą ir jos vertingumo didėjimą, o tai skatina spekuliantus dalį žemės pašalinti iš apyvartos. H. George’as manė, kad spekuliacija žeme yra ne tik skurdo, turtinės nelygybės, bet ir pramoninių krizių priežastis. Kartu su šiais ekonominiais samprotavimais egzistuoja dar vienas, paaiškinantis H. George’o patosą. Tai tvirtinimas, kad turėti žemės kaip nuosavybę yra amoralu, nes pažeidžiama žmogaus natūrali teisė į laisvę ir lygybę. Jis rašė: „Lygi visų žmonių teisė naudotis žeme yra taip pat aiški, kaip ir jų teisė kvėpuoti oru, – tai teisė, kurią suteikia pats jų egzistencijos faktas“. Tačiau ir šiame tvirtinime galima įžvelgti ekonominį aspektą – nuorodą į iniciatyvos slopinimą ir „dirbtinę kliūtį kurti turtą“. Kokias praktines išvadas iš to padarė H. George’as? Vienintele veiksminga priemone kovai su skurdu jis laikė radikalią reformą, numatančią rentos (esamos, o ne būsimos, kaip siūlė J. S. Mill’is) išėmimą iš savininkų ir jos naudojimą visuomenės interesais. Kalba ėjo apie vieningą mokestį žemei ir visų kitų mokesčių, tarp jų ir mokesčių nuosavybei, panaikinimą.
Taigi atskleidęs tikrąsias skurdo ir pažangos stabdymo priežastis, H. George’as pasiūlė ir gydymą – nustatyti vieną stambų mokestį (vadinamąjį Single tax) už žemę, apimantį visas rentos rūšis, konfiskuojant jas. (Tai yra, jis grįžo prie idėjos, kurią siūlė dar fiziokratai. Vis dėlto, kokie netikėti kartais būna vingiai ekonominių doktrinų istorijoje...). H. George’o nuomone, vienintelis mokestis ne tik išlaisvins nuo visų kitų mokesčių rūšių būtinybės, bet ir, panaikindamas rentą, „pakels atlyginimus, padidins kapitalo pajamas, su šaknimis išraus vargą, išgyvendins skurdą, suteiks kiekvienam norinčiam gerai apmokamą darbą, duos laisvę pasireikšti žmogaus galioms, apvalys viešąją valdžią ir pakylės civilizaciją į didesnes aukštumas“. Šis mokestis, pasak H. George’o, bus visa išgydantis vaistas. Žinoma, ši H. George’o tezė apie vieną mokestį yra naivi, nes šiandien pelną atneša ne tik (ar daugiausia ne) žemė. (Nors, beje, pačios apmokestinimo sistemos pasirinkimo problemos iškėlimas, be jokių abejonių, buvo svarbus H. George’o indėlis į ekonomikos teoriją, nes ši problema ir šiandien yra ne mažiau aktuali). O lyginti rentą su nuodėme ir laikyti vienintele visuomenės skurdo priežastimi bei laukti, kad konfiskavus rentą, išnyks skurdas buvo mažų mažiausia keistoka. Kaip ir spekuliavimą žeme kaltinti dėl pramoninės gamybos nuosmukių. Tačiau sunkiau vienareikšmiškai įvertinti jo provokuojančius klausimus, kodėl turi egzistuoti renta, kodėl žmogus turi gauti naudos vien iš paties nuosavybės fakto, mainais visuomenei nieko neduodamas? Gyvenimo kelias. Tiesa, rentos problema pasirodė esanti ne tokia drastiška, kokia ją regėjo H. George’as. Tačiau nesvarbu, ar iškelta tezė buvo logiškai pagrįsta, ar jos moralinis nuosprendis absoliučiai pateisinamas, H. George’o knyga Pažanga ir skurdas, parašyta pasitelkiant visą žurnalisto kalbos gyvumą ir oratoriaus iškalbą, užgavo nepaprastai jautrią stygą ir tapo bestseleriu. Vien Amerikoje per keletą metų buvo parduota dešimtys tūkstančių jos egzempliorių. Neilgai trukus pasirodė knygos leidimas su plonais viršeliais platiesiems skaitytojų sluoksniams, o pats veikalas buvo išverstas į visas pagrindines Europos kalbas ir tapo populiarus tarp to meto intelektualų: užtenka paminėti filosofą J. Dewey’ų, rašytojus L. Tolstojų ir G. B. Shaw, kuris tvirtino, kad H. George’as pavertė jį socialistu. Vienintelio mokesčio tezė tapo jo religija, sulaukusia kaip nemažai pasekėjų. Neatsitiktinai apie 1870 m. Anglijoje, Amerikoje ir Australijoje įsikūrė daugelis sąjungų, kurios ėmė skleisti H. George’o „kilnias tiesas“, o jis pats 1886 m. kaip Jungtinės darbo partijos kandidatas mėgino tapti Niujorko meru. Tiesa, nesėkmingai, nors ir surinko daug balsų. Įdomu, kad kitas nesėkmingas kandidatas šiuose rinkimuose buvo respublikonų partijos atstovas Theodore Roosevelt’as. Tačiau H. George’as už savo idėjas sulaukė ir respektabiliojo pasaulio prakeiksmų. Tiesa, tai nesutrukdė H. George’ui tais pačiais 1886 m. išleisti knygą Laisvos prekybos apsauga, kuriame jis karštai gynė laisvą prekybą, bei 1891 m. parašyti Atvirą laišką popiežiui Leonui XIII, kuriame populiarusis (europiečių akimis – skandalingasis) amerikietis aptarė darbininkų būklę. (Pažymėtina, kad popiežius Leonas III tais pačiais metais buvo paskelbęs pirmąją socialinę encikliką Rerum novarum, kurioje Bažnyčios požiūriu kritikavo nepakenčiamus socialinius santykius, kuriuos įtvirtino „naujoviška ekonomika“, t. y. darbo pasidalijimu grįsta ir su rinka susijusi ekonomika, bei patvirtino, kad valstybė privalo vykdyti socialinę politiką, o darbininkai turi teisę kurti profesines sąjungas. Jis pabrėžė, kokia svarbi socialinė atsakomybė, susijusi su privačia nuosavybe ir, priešingai negu marksizmas, ją nedviprasmiškai pripažino. Enciklikoje popiežius viešai pasmerkė socialines ankstyvojo kapitalizmo silpnybes ir kvietė darbdavius teisingai elgtis su darbininkais, mokėti jiems padorų užmokestį). 1897 m. H.
George’as dar kartą mėgino tapti Niujorko meru, bet rinkiminės kampanijos metu jis staiga mirė. Ekonomikos teorija. Tačiau, kitaip nei plačiųjų sluoksnių atstovai ir intelektualai, jo amžininkai profesionalūs ekonomistai į H. George’o idėjas žvelgė gana šaltai ir jo teorijoje įžvelgė rimtas spragas. Europos akademinio pasaulio atstovai: A. Marshall’as, P. H. Wicksteed’as, A. Toynbee – žvelgė į H. George’ą daugiau kaip į ramybės drumstėją, o ne mokslininką. A. Marshall’as, dėstydamas Bristolio universitetiniame koledže, trijose paskaitose kritikavo H. George’o knygą. Įdomu, kad A. Marshall’as ir H. George’as 1884 m. susitiko debatuose Oksfordo universitete, kai H. George’as keliavo po Angliją. Šis susitikimas, kurį P. A. Samuelson’as įvardijo kaip istorinį įvykį ekonomikos teorijoje, kuriame jis būtų norėjęs dalyvauti, buvo nušvietas Oxford Journal pavadinimu Ponas Henry George’as Oksforde, chuliganiškas susirinkimas. Amerikiečių ekonomistas generolas Francis A. Walker’is, buvęs politinės ekonomijos katedrų vedėju Šefyldo mokslinėje mokykloje ir Jeilo universitete bei 1881 m. tapęs Masačiuseto Technologijos instituto prezidentu, teigė kad H. George’o darbas buvo „brangiai atsieinantis niekšiškumo kūrinys“ ir projektas, „permirkęs nešlove“. (Šio ekonomisto nuomonė buvo labai svarbi. Juk pats F. A. Walker’is taip pat buvo Nacionalinės mokslų akademijos viceprezidentas, 7 metus ėjo Amerikos ekonominės asociacijos prezidento pareigas bei 15 metų vadovavo Amerikos statistinei asociacijai. O jo Politinė ekonomija (1883 m.) buvo labai reikšminga ir įtakinga iškeliant ekonomikos teorijos mokymąsi ir tyrimus Amerikos universitetuose į respektabilumo lygmenį, atmetus siaurą ir absoliutų šios doktrinos interpretavimą). Gal tik amerikiečių profesorius J. B. Clark’as vėliau buvo atlaidesnis ir savo Turto paskirstyme pastebėjo, kad jis iš H. George’o perėmė mintį apie metodą, kuriuo vadovaudamasis stengėsi apibūdinti kiekvieno gamybos veiksnio produktyvumą. Gali kilti klausimas kodėl knyga, skirta specifinei temai, susilaukė tokio plataus rezonanso? Pirma, todėl, kad socialinis klausimas – būtent taip buvo priimta vadinti visumą problemų, susijusių su pajamų ir turto paskirstymu, dinamika, santykiais tarp klasių ir ekonominių ciklų problema, – tuo metu Amerikoje tapo ypač aštrus. (Tiksliau, iki XIX a. aštuntojo dešimtmečio socialinis klausimas Amerikoje, skirtingai nuo Europos, visiškai nebuvo iškilęs). Be to, iš dalies dėl europietiškos ekonominės kovos tradicijos visuomenė jau buvo pasiruošusi ir pajėgi svarstyti šių problemų visumą ir net kokiu tai būdu ją spręsti. Juk visuomenė jau vis labiau suprato, kad politinės laisvės, derlingų žemių gausa, aukštas civilizuotumo ir darbo našumo lygis dar nesuteikia garantijos nuo skurdo. Susikūrė palankios sąlygos priimti socialinio reformizmo idėjas, su kuriomis ir išėjo į viešumą H. George’as, dar knygos Pažanga ir skurdas įvade rašęs: „Ką aš stengiausi padaryti šioje knygoje [...] tai sujungti tiesą, pastebėtą A. Smith’o ir D. Ricardo mokyklos su tąja tiesa, kurią pastebėjo P. Proudhon’o ir F. Lassalle’o mokykla: parodyti, kad “laisser-faire” (pilnąja ir tikrąja savo prasme) atveria kelią įgyvendinti kilnias socializmo svajones“. Antra, H. George’o išsakyta idėja apie radikalios socialinės reformos būtinumą ir pasiūlytas sprendimas atspindėjo didelės gyventojų dalies siekius. Galiausiai, svarbios reikšmės turėjo ir pati H. George’o asmenybė, jo literatūriniai ir publicistiniai sugebėjimai. Pats H. George’as knygos Pažanga ir skurdas pabaigoje prognozavo tokius savo pasiūlytos reformos įgyvendinimo rezultatus. Pirma, visų mokesčių, ir tiesioginių, ir netiesioginių, panaikinimas turi prisidėti prie darbuotojų ir verslininkų ekonominio aktyvumo augimo, taip pat stiprinti polinkį taupyti.
Antra, žemės pajamos, surinktos kaip mokesčiai, – vienintelis mokestis, kuris nestabdo turto kūrimo proceso. Negana to, jis skatina šį procesą, nes, pavyzdžiui, nutraukia žemės tausojimo spekuliaciniais tikslais praktiką, prisideda prie efektyvesnio jos panaudojimo. Trečia, taip surinktas mokestis galėtų būti panaudotas visuomenės reikmėms, t. y. visuomeninių gėrybių gamybai. Dėl to, kaip manė autorius, tiesiogiai ar netiesiogiai laimi visi, išskyrus stambiuosius žemės savininkus, be to, ir materialiai, ir moraliai. Atskirai dar reikia trumpai aptarti H. George’o neigiamą požiūrį į T. Malthus’o gyventojų skaičiaus teoriją. Jis atmetė šią teoriją remdamasis tuo faktu, kad, organizmai, iš kurių žmonės semiasi pragyvenimo priemones – augalai ir gyvuliai – pasižymi augimo laipsniu, viršijančiu gyventojų skaičiaus augimo laipsnį. Net jei gyventojų skaičius didėjimas verčia pereiti prie skurdesnių dirvų, produktyvumo galia tuo pat metu išauga didesniu laipsniu dėl žmonių asocijuotos galios. Būtent asocijavimosi dėsniuose H. Georg’as įžvelgė kompensuojančias jėgas. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite pomanufaktūrinio periodo utopinio socializmo pagrindinius bruožus. 2. Kokios bendros kartu su klasikais teorinės-metodologinės nuostatos buvo būdingos XIX a. pirmosios pusės utopinių socialistų kūrybai? 3. Kokiais argumentais utopinio socializmo lyderiai grindė savo neigiamą požiūrį į neribotos konkurencijos idėją ir privačios nuosavybės instituto kritiką? 4. Kokie buvo pramoninio perversmo epochos utopinio socializmo antirinkinių doktrinų galutiniai tikslai? 5. Kas išskirtino būdinga R. Owen’o teoriniams teiginiams apie vertę ir gyventojų skaičių? 6. Aptarkite R. Owen’o „protingos visuomenės sąrangos“ ateities asocijuotose savarankiškose gyvenvietėse koncepcijos esmę. 7. Kokia buvo R. Owen’o „Teisingų darbo mainų biržos“ sukūrimo idėja? 8. Kaip C. de Saint-Simon’as apibūdino savo rekomenduojamą industrinę visuomenę? Išsakykite savo nuomonę apie jo idėją, kad būtinas „įstatymas, nustatantis nuosavybę ir reguliuojantis naudojimąsi ja“. 9. Apibūdinkite C. de Saint-Simon’o požiūrį į dvi pagrindines visuomenės klases: savininkus ir pramoninkus. 10. Kuo skyrėsi saint-simonininkų ir paties C. de Saint-Simon’o požiūriai į privatinę nuosavybę? Kokios iš to buvo daromos praktinės rekomendacijos? 11. Apibūdinkite Ch. Fourier aistrų teorijos bei „societarinio plano“ esmę. 12. Kokia yra Ch. Fourier darbuose pateiktos klasikinės politinės ekonomijos kritikos esmė? Aptarkite jo suformuluotus „civilizacijos santvarkos“ trukumus ir „santarvės santvarkos“ privalumus bei pačią žmonijos dėsningos istorinės raidos schemą. 13. Palyginkite C. de Saint-Simon’o, Ch. Fourier ir R. Owen’o mokymus. 14. Kuos skyrėsi R. Owen’o ir Ch. Fourier požiūriai į privatinę nuosavybę ir pinigus? 15. Apibūdinkite socialistų-rikardininkų ekonomines nuostatas. 16. Įvertinkite H. George’o idėjų apie vieną mokestį realumą ir vaidmenį ekonomikos teorijų istorijoje.
LITERATŪRA Оуэн Р. Избр. соч. В 2-х т. – М.-Л.: Изд-во Акад. наук СССР, 1950. Сен-Симон К. Избр. соч. В 2-х т. – М.-Л.: Изд-во Акад. наук СССР, 1948. Фурье Ш. Избр. соч. В 3-х т. – М.-Л.: Изд-во Акад. наук СССР, 1951-1954. Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 212-271. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – K.: VDU, 2001. – P. 162-170. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – V.: Mintis, 1991. – P. 333-337; 349. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – V.: Amžius, 1995. – P. 116-140; 203-212. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 334-365. Veikli krikščionybė versle ir ekonomikoje. – Vilnius: Aidai, 1996. – P. 82; 141. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 235-238; 243-246. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 104; 202-203. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 245-250; 422-424. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 440-444; 447-450; 497-498. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 460-462; 479-480. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 121-124; 125-128. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 221-236; 345-362. Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. – Москва: Экономика, 1995. – C. 165-203. Всемирная история экономической мысли. Т. 2. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – М.: Мысль, 1988. – С.153-188. История экономических учений / Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – М.: ИНФРА-М, 2000. – С. 106-109; 167-171. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – М.: ИНФРА-М, 2002. – С. 233-243. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – М.: Изд-во МГУ, 1989. – С. 149-159. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – М: Высш. школа, 1983. – С. 98-108. Левита Р. Я. История экономических учений: Полный курс в кратком изложении. – М.: ИНФРА-М, 2002. С. 30-33. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 236-243; 261-269.
6.3. VOKIEČIŲ ISTORINĖ MOKYKLA Pagrindinės sampratos: Istorinė mokykla. „Auklėjamasis protekcionizmas“. Istorinis metodas. Empiriniai tyrimai, statistinės ir istorinės informacijos rinkimas. Reliativystinis požiūris. Antiracionalistinis požiūris. Evoliucinis požiūris. Organinis požiūris. Jaunoji istorinė mokykla. Ūkinio gyvenimo aiškinimas ekonomikos, etikos ir psichologijos glaudžioje tarpusavio sąveikoje. „Etinis principas“. Tautų ūkio plėtros schema. Naujausia istorinė mokykla. Pagalbinės sampratos: „Nacionalinė ekonomika“. Gamybinių jėgų išplėtojimo laipsnio svarba. Žmonijos ekonominės raidos schema. Ekonominės tautų evoliucijos dėsniai ir analogijos. Indukcijos metodas. „Katedrinis socializmas“. Istorinė-etinė mokykla. Pramonės plėtros formos ir stadijos. Karteliai. Vokietijoje, kuri skirtingai nuo Anglijos ir Prancūzijos, neturėjo savo politinės ekonomijos mokyklos, XIX a. ekonominė mintis plėtojosi savo keliu. Tai galima paaiškinti šalies savitomis ekonominės ir socialinės politinės plėtros sąlygomis. Čia pramoninis perversmas, paspartinęs kapitalistinės gamybos vystymąsi, vyko XIX a. penktajame-šeštajame dešimtmečiuose, kai kapitalizmas Anglijoje jau buvo toli pažengęs. Tačiau Vokietijoje kapitalizmo plėtra „prūsiškuoju keliu“ vyko dar neišsisklaidžius feodalizmo dvasiai: šiuolaikinė pramonė, reikalavusi muitų apsaugos, politinio susiskaidymo aplinkoje buvo kuriama išsaugant stiprias viduramžių agrarinių santykių atgyvenas. Pasaulinėse rinkose vyravo anglų pramonė, su kuria konkuruoti atsilikusi vokiečių pramonė negalėjo. Iš čia kilo siekis taikyti muitinę gynybą ir valstybinį rėmimą. XIX a. penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose vokiškų žemių jungimosi į vieningą valstybę laikotarpiu susiklosčiusi alternatyvi klasikinei politinei ekonomijai ekonominės minties kryptis – vadinamoji istorinė mokykla ekonomikos moksle išsiskyrė įvairių šalių ūkio nacionalinės specifikos fetišizavimu ir valstybinių institutų vaidmens išaukštinimu. Ši mokykla, apie keturiasdešimt metų buvusi įtakingiausia ekonominės minties mokykla vokiškai kalbančiose šalyse (prie to labai prisidėjo, kad šios mokyklos šalininkais buvo dauguma iš ilgamečio Prūsijos švietimo ministerijos universitetų departamento vadovo Friedrich’o Althoff’o, šiam departamentui vadovavusio nuo 1882 m. iki 1907 m., patarėjų), iš esmės atstovavo ne tiek istorinę, kiek socialinę-istorinę kryptį, nes jos autoriai, skirtingai nuo klasikų, į politinės ekonomijos tyrimų ratą įtraukė šalia ekonominių ir neekonominius veiksnius. Pirmą kartą tuo pačiu jie pradėjo istoriniame kontekste socialinių-ekonominių problemų visos įvairovės, visuomeninių santykių visos visumos vienalaikį nagrinėjimą. Vokiečių istorinės mokyklos pradžia siejama su 1843 m. pasirodžiusiu W. Roscher’o veikalu Grundis, ir ši mokykla išliko iki 1883 m., kai austrų ekonomistas C. Menger’is išleido savo Tyrimus apie socialinių mokslų, ypač politinės ekonomijos, metodą. Kritikuodami klasikinę mokyklą ir jos visuotinus (absoliučius) ekonominius dėsnius, vokiečių autoriai, veikiami romantiškojo istorizmo judėjimo, vieningai sutiko, kad klasikai per daug žavisi abstrakcijomis ir apibendrinimais bei nepakankamai įvertina faktų ir stebėjimų, susijusių su praeitimi ir dabartimi, reikšmę. Jie taip pat kaltino klasikus už ekonominio liberalizmo (laissez faire) principų
absoliutizavimą, prisirišimą prie tam tikro universalaus ekonominio modelio ir individualistinių doktrinų siaurumą, kosmopolizmą bei pasisakė už tikslingumą nagrinėti realų, o ne menamą konkrečios tikrovės vaizdą. Vadinasi, istorinė mokykla tapo geru pavyzdžiu, kaip sunku išlikti grynoms klasikinėms doktrinoms, susidūrus su ekonomine plėtra ar šiuo atveju skirtinga nacionaline aplinka. 6.3.1. Istorinės mokyklos pirmtakai Istorinės mokyklos teoriniai pirmtakai buvo vokiečių teisės istorinės mokyklos atstovai Adam’as Heinrich’as Muller’is (1779–1829 m.; ypač svarbus jo veikalas Valstybės valdymo meno pagrindai (1811 m.), gimęs iš jo viešų paskaitų 1808–1809 m.) ir Friedrich’as List’as (1789–1846 m.), pirmasis sistemiškai naudojęs istorinį metodą – istoriją ir istorinį palyginimą kaip įrodinėjimo priemonę politinėje ekonomijoje ir, kaip pažymi C. Gide, išdėstęsęs dvi naujas mintis, negirdėtas klasikų teorijoje: apie tautybę ir produktyvias jėgas. XIX a. pirmosios pusės vokiečių buržuazijos žymiausio ideologo, A. Smith’o ir J. B. Say’aus idėjų, ypač laisvų mainų principo, aktyvaus kritiko F. List’o mokymo esmę gerai perteikia pagrindinio veikalo, tapusio vadinamųjų „protekcionistinių“, apsauginių muitų šalininkų, biblija, pavadinimas: Nacionalinė politinės ekonomijos sistema (1841 m.) bei jo paantraštė: Tarptautinė prekyba, prekybos politika ir Vokietijos muitinių sąjunga. A. Muller’io ir F. List’o ekonominės pažiūros buvo artimos vieno kitam tais aspektais, kuriais jie abu kritikavo klasikus už jų darbų abstraktumą ir liberalizmą, pasisakė už protekcionizmo išsaugojimą valstybės ūkinėje praktikoje ir aiškiai pervertino analizės istorinio metodo vaidmenį ekonomikos moksle. Tačiau jų požiūriai smarkiai skyrėsi, kai buvo kalbama apie visuomenės sąrangos idealą ir ekonomikos mokslo vaidmenį jam pasiekti. A. Muller’is gimė Berlyne, Giotingeno universitete studijavo teisę ir teologiją bei kurį laiką dirbo valdininku Prūsijoje. Vėliau po ilgų kelionių apsigyveno Drezdene. Ten ir parašė daugumą savo veikalų. Vėliau, persikėlęs į Berlyną, A. Muller’is agrarinės opozicijos dvasioje parašė memorandumą prieš liberalią K. A. von Hardenberg’o (1750–1822 m.) žemės reformą, nes nesutiko su žemės nuosavybės santykių keitimu, nes tai galėjo panaikinti šventą tautos ryšį su sava žeme. Kaip ir kiti vokiškojo socialekonominio romantizmo, kuriam didelį įspūdį padarė anglo Edmund’o Burke (1729–1797 m.), kurio rašiniai paskatino atsirasti konservatizmą, antirevoliucinis įkarštis ir senovės bei jos tradicijų idealizavimas laiško džentelmenui Paryžiuje forma parašytoje knygoje Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją (1790 m.), atstovai, jis savo darbuose linko idealizuoti viduramžių laikų ūkinius santykius, su jų korporaciniais ryšiais, cechais ir gildijomis, kurie greta ūkinių tikslų siekė ir etinių, visiems naudingų tikslų, teigė, kad pramonės pažanga privalo nekliudyti „gyvai ūkio pusiausvyrai“. A. Muller’is buvo įsitikinęs, kad nenutrūkstama industrializacija kelia pavojų žmonėms. 1816 m. jis skundėsi, kad verslininkai tapo naujaisiais pramonės kunigais, kurie patogiai ir pasitikėdami savimi svajoja apie pramonės viešpatavimą pasaulyje, nesuvokdami, jog ydingas darbo pasidalijimas pavertė žmones sraigteliais, guoliais, varžtais ir ašimis, suskaldė bendrą vyrų ir moterų požiūrį ir sugriovė jų moralines bei religines vertybes. A. Muller’is manė, kad klasikinės politinės ekonomijos skelbiami laissez faire principai negali atitikti žemyninių šalių nacionalinių, tarp jų ūkinių, tradicijų. Jis buvo įsitikinęs, kad vien tik dėl A. Smith’o šio mokslininko tėvynėje – salos valstybėje Anglijoje – galėjo įsitvirtinti neribotos laisvos prekybos ir konkurencijos idėjos, nes ten dėl istorinių priežasčių turto šaltinis yra kapitalas, o žemyninėje dalyje priešingai, daugiausia kaip
turto šaltinis vyrauja žemė ir darbas. A. Muller’is, konkurencija pagrįstą pinigų ekonomiką pavadinęs universaliausia antivisuomeninės dvasios ir egoizmo apraiška, sukurta baisios pastarųjų 30 metų revoliucijos, kritikavo A. Smith’ą už tai, kad jis savo tautos turtingumo tyrinėjimuose rėmėsi grynai materialiniais ir daiktiniais dalykais, o ne pačia gamyba, „kaip paprastu dvasios ir rankų judėjimu, kuris amžinai lemia tautų turto atsiradimą“. A. Muller’is teigė, kad valstybės nesudaro vien tik „manufaktūra, pieninė, draudimo įstaiga arba merkantilistinė draugija; ji yra visų fizinių ir gamtinių reikalų, visų fizinių ir dvasinių turtų, viso tautos išorinio ir vidaus gyvenimo sąryšis į vieną energingą, be galo dinamišką ir gyvą visumą“. Kadangi visus reiškinius A. Muller’is buvo linkęs vertinti istoriškai ir dinamiškai, todėl ir tautos turtingumą jis suprato kaip jo susidarymo procesą ir to proceso kitimą. Jis teigė, kad reikia kalbėti ne apie tautos turtą, o apie tautos turtėjimą. Žemės kapitalo ir darbo A. Muller’is nelaikė turto šaltiniu, šie buvo tik jo elementais, kurių „gyva sąveika“ tampa turto šaltiniu. A. Muller’is nesutiko su A. Smith’o teorijos individualistiniu pagrindu ir jo racionalistiniu metodu. Užuot tai padaręs, jis iškėlė universalistinį traktavimo būdą, kuris pakankamai yra istoriškai pagrįstas ir remiasi etiniais motyvais. Būtent tuo A. Muller’is turėjo nemažai įtakos vėliau susiformavusiai istorinei mokyklai, nors ta įtaka nebuvo vien tik jo, o gal daugiau buvo paveikta visos romantiškos idėjinės krypties. Kiek kitokio požiūrio į klasikus laikėsi F. List’as, kuris, tiesą sakant, nebuvo romantikas, nors ir asmeniškai pažinojo A. Muller’į, ne kartą su juo bendravo ir daug ką iš jo perėmė. Gyvenimo kelias. F. List’as buvo kilęs iš pietinės Vokietijos Viurtembergo kunigaikštystės miesto Reutlingeno viduriniųjų sluoksnių. Jo tėvas buvo pasiturintis amatininkas odininkas. Mokyklinis F. List’o mokslas baigėsi, jam turint 15 metų. Po to jis dvejus metus padėjo tėvui dirbtuvėse. Kadangi amatu nelabai domėjosi, buvo atiduotas mokytis pas raštininką. Čia jaunuoliui labiau sekėsi, ir jis pradėjo kopti tarnybinių pareigų Viurtembergo kunigaikštystėje laiptais, baigdamas tarnybinę karjerą sąskaitybos patarėju kunigaikštystės sostinėje Štutgarte. F. List’as visą savo energingą visuomeninę bei mokslinę veiklą plėtojo audringu laikotarpiu: Šventosios Vokietijos sąjungos, sukurtos šalių – karo prieš bonapartinę Prancūziją laimėtojų Vienos kongreso (1815 m.) ir lėmusios Vokietijai politiškai susiskaidžiusios, agrarinės šalies likimą, metais. („Šventasis romėnų vokiečių reichas“, gyvavęs nuo 962 m., žlugo dar 1806 m., austrų kaizeriui Francui II atsisakius romėnų-vokiečių kaizerio karūnos). Pedagoginę karjerą pagal liberalaus ministro K. A. Wangenheim’o (1773–1850 m.) protekciją F. List’as pradėjo nuo valstybinio valdymo praktikos dėstymo Tiubengeno universitete. Ši savotiška disciplina buvo susijusi su tuo, kad XIX a. trečiajame– penktajame dešimtmečiais ekonomikos mokslas Vokietijoje plėtojosi kameralistikos – visuomenės mokslų (teisės, politikos, istorijos) visumos, ypač pabrėžusios valstybės valdymo teoriją ir praktiką – rėmuose. Šių disciplinų išmanymas buvo privalomas, norint išlaikyti egzaminą valstybės tarnautojo pareigoms užimti. Tai lėmė ekonomikos mokslo, skirto teikti rekomendacijas ir pagrįsti ūkinės veiklos reguliavimo principus, taikomąjį pobūdį. Tenka pripažinti, kad Vokietijoje iki pat XIX a. pabaigos iš viso nebuvo politinės ekonomijos kaip teorinės disciplinos, atskirtos nuo kitų socialinių mokslų; visi socialiniai mokslai buvo vadinami vienu terminu: „valstybės mokslai“. Negalima nepaminėti ir F. List’o iškalbingos agitacijos – spaudoje bei Viurtembergo kunigaikštystės parlamente, į kurį jis, reakcingų universiteto profesorių išguitas iš universiteto, buvo išrinktas gimtojo miesto Reutlingeno atstovu, –
panaikinti vidaus vokiškas muitines ir sutvarkyti finansus. Taikos sutartis po Napoleono karų atvedė Vokietiją į milžinišką susiskaldymą – buvo sukurtos 39 skirtingos valstybės, dauguma iš jų buvo ekonomiškai ir politiškai izoliuotos kunigaikštystės, viena kitai taikiusios sudėtingą tarpvalstybinių tarifų sistemą, panaikinusią laisvus ir lengvus prekių mainus. Be to, vokiečių žemėse veikė septynios skirtingos monometalistinės pinigų sistemos: viena aukso ir šešios sidabro, o banknotus leido 33 emisijos bankai. Negana to, valstybės ir valstybėlės biudžeto deficitams padengti leido savo popierinius pinigus. O kur dar muitų kliūtys, ribojusios prekybą kiekvienoje iš sąjunginių valstybių. Vien tik Prūsijoje buvo priskaičiuojama iki 67 įvairių muitų tarifų. Šiuos trukumus didino dar viena ypatinga aplinkybė: visiškai nebuvo muitų nuo kaimyninių valstybių. Kadangi tuo pat metu neegzistavo importo mokesčių, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių perteklinės prekės užplūdo Vokietijos rinką, kur jos buvo parduodamos labai žemomis kainomis. Dėl susiklosčiusios „revoliucionieriaus“ reputacijos po vieno jo paties parašytos Reutlingeno piliečių peticijos projekto, kur jis aštrokai kritikavo savo krašto biurokratiją, F. List’as prarado parlamento nario vietą, reakcinės valdžios buvo suimtas ir po vienų metų kalinimo 1825 m., paskatintas M. de La Fayette (1757–1834 m.), emigravo į JAV. Ten Niujorke vėl sutiko šį jo gyvenime svarbų žmogų ir tapo Henry’io Clay’aus sekretoriumi. Amerikos nacionalistai ir protekcionistai F. List’o asmenyje surado savo ekonominių idėjų aktyvų remėją. Netrukus Pensilvanijoje kalnuose netoli savo namų jis atrado akmens anglies telkinių ir organizavo vieno iš pirmųjų geležinkelių tiesimą (1831 m.). Praturtėjęs ir įsigijęs įtakingų draugų, F. List’as išskubėjo į tėvynę su visą Vokietiją apimančio geležinkelių tinklo projektu. 1832 m., atvykęs į Europą kaip Amerikos pilietis ir tapęs JAV konsulu Leipcige, jis įsteigė akcinę bendrovę vienam iš pirmųjų geležinkelių Leipcigas–Drezdenas nutiesti, bet dėl politinių intrigų ir finansinių aferų turėjo išvažiuoti į Prancūziją. Ten F. List’as sėkmingai dalyvavo Paryžiaus mokslų akademijos referatų apie tarptautinę prekybą konkurse, pateikdamas didelį rankraštį antrašte Natūrali politinės ekonomijos sistema. Grįžęs į Vokietiją, jis Augsburge išleido pagrindinį savo veikalą Politinės ekonomijos nacionalinė sistema (1841 m.) – iškalbingą knygą, susidedančią iš keturių dalių: Istorijos, Teorijos, Sistemos ir Politikos. Knyga, kuri buvo sumanyta kaip pirmasis tomas didelio veikalo, kuris turėjo apimti visas politinės ekonomijos problemas, ir todėl turėjo paantraštę Tarptautinė prekyba, prekybos politika ir Vokietijos muitinių sąjunga, buvo kupina pavyzdžių iš istorijos (F. List’as vienas iš pirmųjų, o greičiausiai pirmasis, nagrinėjo Europos tautų ekonominę istoriją) ir praktinės patirties, parašyta plačiajai visuomenei gyva, o ne sausa moksline kalba. Politinės ekonomijos nacionalinė sistema turėjo nemažą pasisekimą, ir artimiausiais metais prireikė dar dviejų leidimų. Ekonomikos teorija. Būtent šioje knygoje F. List’as nurodo, kad „[...] politinė ekonomija nėra mokslas, kuris tik moko kaip mainomosios vertybės gaminamos individualių asmenų, tarp jų paskirstomos ir jų vartojamos [...]. Be to, valstybės veikėjas nori ir turi žinoti, kaip sužadinamos visos tautos gamybinės jėgos, kaip jos padidinamos, kas joms padeda, dėl ko jos silpnėja, apmiršta ir visiškai išnyksta, kaip nacionalinės gamybinės jėgos padeda geriausiai ir tikslingiausiai išnaudoti nacionalinius gamtinių išteklių šaltinius, kad būtų sukurtas nacionalinis egzistavimas, nacionalinė gerovė, kultūra ir užtikrinta tautos ateitis“. Toliau jis rašė: „Kaip būdingą savo siūlomos sistemos skirtumą aš pabrėžiu nacionalumą. Visas mano teorijos rūmas grindžiamas nacijos kaip vidurinio nario tarp individo ir žmonijos, prigimtimi“.
Šis pasažas gerai atspindi uždavinių, kuriuos ekonomikos mokslui kelia F. List’as, esmę. Viena vertus, jis neperbraukia anglų klasikinės politinės ekonomijos, bet lyg ir laiko jos požiūrį nepakankamai plačiu ir giliu. Kita vertus – tai jau matyti iš knygos turinio – F. List’as ne tiek išplečia ekonomikos mokslo sritį, kiek perkelia jo dėmesio centrą į kitą ekonominių problemų sritį: į nacionalinę ekonomiką kaip visumą, nagrinėjant jos ryšį su išorine aplinka. Anglų mokyklos (jis taip ir vadina ją vienu žodžiu „mokykla“) problematika jį mažai tedomino. F. List’as, skirtingai nuo A. Muller’io, buvo liberalas politikoje ir pritarė kai kurioms klasikų teorinėms nuostatoms, ypač visuomenės į priekį vedančios plėtros ir mokslinės-techninės pažangos spartėjimo tikslingumo srityje. Tačiau klasikų požiūris į ekonomikos mokslą, jo nuomone, buvo per daug siauras ir paviršutiniškas, nes jie neįvertino svarbaus valstybės vaidmens nacionalinėje ekonomikoje, taip pat tautos istorinių šaknų ir jos kultūros poveikio ūkiui. (Pažymėtina, kad vėliau kalbėdamas apie prekybos politiką būtent istoriškai susidariusių gamybos sąlygų akcentavimą dideliu F. List’o nuopelnu įvardijo austrų mokyklos atstovas E. von BohmBawerk’as). Pagal šalių, į kurias jį buvo nubloškęs likimas, ekonominės istorijos patirtį F. List’as kritikavo A. Smith’ą ir visą anglų klasikinę mokyklą už „kosmopolitizmą“, kurį jis įžvelgė mėginimuose sukurti universalią ekonominę koncepciją, vienodai tinkančią visoms šalims ir tautoms. Šiam liberalų „kosmopolitiniam“ požiūriui, ignoravusiam tautą, be kurios, F. List’o nuomone, individas negali gyventi, jis priešino mokymą apie „nacionalinę ekonomiką“, kuriame neigė kapitalistinės gamybos plėtros skirtingose šalyse bendrus dėsningumus. Pagal F. List’ą, atskirų šalių ūkiai paklūsta saviems dėsniams ir todėl kiekvienai šaliai būdinga sava, „nacionalinė ekonomika“, kurios uždavinys yra nustatyti palankiausias sąlygas nacijos gamybinių jėgų plėtrai. Taigi F. List’as iš esmės užbraukė politinę ekonomiją kaip mokslą, keisdamas ją ekonomine politika. F. List’as toli gražu nebuvo atsilikusio, feodalinių atgyvenų supančioto vokiečių ūkio išsaugojimo šalininkas. Būdamas Vokietijos nacionalinės vienybės šalininkas ir pasisakydamas už Vokietijos industrializaciją ir, taikant protekcionizmo priemones, jos pavertimą pirmaujančia pramonine valstybe, pajėgia ekonominei ir politinei ekspansijai pasaulinėse rinkose, F. List’as sukūrė gamybinių jėgų išplėtojimo dėsnį. F. List’as, sutikdamas su A. Smith’o pagrindinio veikalo antraštės turiniu – tyrinėti tautos turto prigimtį ir priežastis – nesutiko su jo pateikta „turto“ sąvoka ir teigė, kad tautos turtą lemia ne sukurto prekinio turto ar mainomųjų vertybių kiekis, kaip įrodinėjo klasikinės mokyklos atstovai ir jų sekėjai, o gamybinių jėgų išplėtojimo laipsnis. Jis pabrėžė, „Gebėjimas kurti turtą yra daug svarbesnis už patį turtą“. Tuo pačiu, kaip pažymi C. Gide ir C. Rist’as, F. List’as išplėtė klasikų politinį akiratį, pakeisdamas statišką tautos gerovės koncepciją dinamiška. Taip jis į tarptautinės prekybos teoriją įtraukė tą pačią mintį, kurią J. de Sismondi buvo įtraukęs į vidaus ekonominę politiką, būtent, susirūpinimą ekonomine pažanga. Tik užuot siekęs, kaip J. de Sismondi, šią pažangą sulaikyti, F. List’as norėjo ją paskatinti. Todėl jis tokį svarbų vaidmenį skyrė valstybei, kuriai kaip tik ir pavesta išsaugoti būsimos šalies gerovės šaltinius, skatinant gamybines jėgas. Svarbiausia ir lemiama gamybine jėga F. List’as laikė fabrikų ir gamyklų pramonę. Pirmiausia todėl, kad pramonė labiausiai išplėtoja moralines tautos jėgas. Be to, pramonė daug geriau nei žemės ūkis leidžia išnaudoti visus materialius šalies išteklius: vandenį, vėją, mineralines žaliavas, kurą. Pramonės buvimas yra stipri paskata ir pačiam žemės ūkiui: žemdirbiai turi iš to net daugiau naudos, nei patys fabrikantai, nes dėl to kyla žemės renta, didėja pelnas ir darbininkų uždarbis, o tai vėl didina žemės ūkio gaminių paklausą. Todėl, kuo spartesniame pramonės sukūrime F.
List’as įžvelgė protekcionizmo pateisinimą. Ir tai jis išdėsto labai vaizdžiu palyginimu: „Be abejo, patirtis mus moko, kad vėjas perneša sėklas iš vienos šalies į kitą, ir taip plikos dykumos virsta tankiais miškais. Tačiau ar būtų išmintinga, jei miškininkas lauktų, kol vėjas per ilgus amžius įgyvendins šią kultūros pažangą? Argi miškininkas blogai elgtųsi mėgindamas apsėti dykvietes ir pasiekti šį tikslą per keliasdešimt metų? Istorija mums rodo, kad daugelis tautų darė tai, ką ir šis miškininkas“. Priemonė, kuria tautos naudojosi to siekdamos, buvo muitų tarifai. Tačiau jei A. Smith’as ir D. Ricardo produktyviu darbu laikė tik darbą medžiaginėje gamyboje, tai F. List’as, apkaltinęs, kad jie nesuprato gamybinių jėgų esmės, produktyviu paskelbė bet kokį darbą, tiesiogiai ar netiesiogiai padedantį sukurti turtą. Todėl jis, gerokai išplėsdamas į mokslinę apyvartą prancūzų statistiko C. Dupin’o veikale Prancūzijos gamybinės ir prekybinės jėgos (1827 m.) įvestą „gamybinių jėgų“ sąvoką, į ją įtraukė ir ekonominę plėtrą skatinančius valstybinius institutus, tarp jų policiją bei paštą, ir švietimo sistemą, mokslą, religiją, spaudos išradimą, moralines nuostatas, pavyzdžiui, monogamiją ir sąžinės laisvę, keičiančias plėtros eigą politines bei ekonomines reformas, tarp jų vergovės ir baudžiavos panaikinimą, parlamentinę tvarką bei sosto paveldėjimą. Jei anglų klasikinė mokykla ir iš jos gelmių gimę kiti ekonominiai mokymai dėmesį sutelkdavo į jiems šiuolaikinio kapitalistinio ūkio analizę, nagrinėdami jį kaip natūralią būklę bei ieškodami atskirų šalių plėtros bendrų dėsningumų, tai F. List’as visiškai priešingai mąstė ieškodamas nacionalinių skirtumų – jis deklaruoja istorinio požiūrio į ekonomiką būtinumą. F. List’as vienas pirmųjų pasiūlė vadinamąją ekonominės plėtros pakopinę teoriją, ilgam tapusią etalonine ekonomikos istorinių tyrimų srityje. Beje, škotai R. Fergusson’as ir A. Smith’as gerokai iki F. List’o darbų plėtojo šią temą. Tačiau pirmojo jis apskritai galėjo nežinoti, o A. Smith’o Tautų turte mokymas apie stadijas išdėstytas labai padrikai, todėl F. List’as galėjo jo nepastebėti. Nacionalinės ekonomikos plėtros eigoje jis išskiria penkis būvius (etapus): laukinį, piemenų, žemdirbystės, žemdirbystės-manufaktūros ir žemdirbystės-manufaktūrosprekybos būvį. Įvertindamas savo gyvenamojo laikotarpio ekonominių sistemų išsivystymo lygį, F. List’as teigė, kad tik Anglija pasiekė penktąją stadiją, prie jos priartėjo Prancūzija, pakeliui į ketvirtąją buvo Vokietija ir JAV, o į trečiąją – Ispanija, Portugalija ir Italija. F. Listo nuomone, norint pasiekti penktąjį, aukščiausią (idealų) būvį, kuriam būdinga išplėtoti žemės ūkis, pramonė ir prekyba (jų suderinimas užtikrins „tobuliausią darbo pasiskirstymą ir geriausią gamybinių jėgų kombinaciją“), būtina valstybės parama ir „auklėjamasis protekcionizmas“, kurio idėją suformulavo dar amerikietis W. Hamilton’as (1791 m.) ir prancūzas Ferrier (1805 m.), o F. List’as ją plačiai argumentavo, greičiausiai, pasiremdamas C. Dupin’o (1827 m.), Chaptal’o (1819 m.) ir D. Raymond’o (1820 m.) idėjomis. Auklėjamojo protekcionizmo tikslas – sukurti vieningą nacionalinę rinką, pašalinti vidinius barjerus ir tuo pat metu muitų rinkliavomis apsaugoti, kad kitų valstybių galingesnės gamybinės jėgos neužgniaužtų jaunų nacionalinio ūkio šakų, kol jos nepasiekė tarptautinio konkurencingumo lygio. Tačiau F. List’as nurodė, kad auklėjamojo protekcionizmo sistemą sėkmingai gali taikyti tik valstybės, kuriose yra nuosaikus klimatas, pakankamai didelė teritorija, įvairių išteklių ir daug gyventojų, turinčios savo upių žiotis (taigi, turinčios priėjimo prie savo jūrų). Taip, Anglijos kaip salos izoliacija užtikrino jai lemiamą pranašumą prieš kontinentinę Europą, plėtojant nuostatas, naudingas laisvės, verslumo dvasios ir nacijos gamybinių jėgų augimui. Kaip priešingas pavyzdys galėjo būti Lenkija, kurios istoriją F. List’as sutapatino su likimu šalies, kuri neprieina prie jūrų, neturi nei
prekybinio, nei karinio laivyno, arba kurioje upių žiotys nėra jai pavaldžios, ir kurios užsienio prekyba priklauso nuo kitų tautų. F. List’as jaunas šalis lygina su kūdikiu, nepajėgiančiu priešintis suaugusiam žmogui. Tačiau, kadangi F. List’as daugiausia rūpinosi perėjimu iš trečiojo etapo į ketvirtąjį ir penktąjį, t. y. į industrializaciją, logiška, kad, jo nuomone, auklėjamasis protekcionizmas, leidžiantis išlyginti šalių ekonominio išsivystymo lygį, pramonėje yra teisėta priemonė, bet jis neturi būti taikomas žemės ūkio srityje, tikintis, kad šis persitvarkys dėl efektyviai veikiančios pramonės poveikio. Toks agrarinio sektoriaus saugojimas protekcinėmis priemonėmis lemtų žaliavų ir maisto prekių brangimą, o tai atneštų žalos šalies pramonei. Klasikų mokymui apie darbo pasidalijimą ir lyginamųjų pranašumų principui F. List’as priešino gamybinių jėgų nacionalinės asociacijos koncepciją, pabrėždamas vidaus rinkos prioritetą prieš išorinę ir fabrikinės – gamyklinės gamybos derinimo su žemdirbyste pranašumus. Žemdirbių tautą F. List’as lygino su vienarankiu žmogumi, ir kaip A. Smith’o bei J. B. Say’aus trumparegiškumo pavyzdį pateikė jų nuomonę, kad JAV, „panašiai kaip ir Lenkija“, skirtos žemdirbystei. Propaguodamas vokišką geležinkelių sistemą, F. List’as teigė, kad susisiekimo kelių nacionalinė sistema yra būtina manufaktūrinės pramonės visiško išplėtojimo sąlyga, leidžianti išplėsti į visą valstybės erdvę mineralinių išteklių bei baigtos produkcijos apyvartą ir taip užtikrinti realizacijos pastovumą bei vidaus rinkos susiformavimą. Esant protekcionistinei sistemai, neišvengiamą kainų kilimą, F. List’o nuomone, su kaupu kompensuos realizacijos rinkų išsiplėtimas. Žemdirbiai dėl nacionalinių gamybinių jėgų asociacijos taip pat laimi gerokai daugiau dėl žemės ūkio produkcijos realizacijos rinkų išsiplėtimo, nei praranda dėl pramoninių prekių brangimo. Pagal nacionalinių gamybinių jėgų asociacijos požiūrį F. List’as traktavo ir žemės rentos kategoriją. Žemės natūralaus derlingumo skirtumus jis laikė neesminiu veiksniu, o geografinę padėtį – lemiamu: „Renta ir žemės vertė visur auga proporcingai žemės nuosavybės artumui miestui, proporcingai jo gyventojų skaičiui ir fabrikinės-gamyklinės pramonės išplėtojimui“. F. List’as šiuo klausimu faktiškai apibendrino Prancūzijos ir Anglijos patirtį žemės rentos institucinių aspektų srityje. F. List’o nuomone, A. Smith’o ir jo pasekėjų principinė klaida buvo ta, kad jie ekonominį gyvenimą nagrinėjo kaip atskirų individų, savo mechanine visuma sudarančių žmoniją, sąveikos sferą. Tačiau tarp žmonijos ir žmogaus istorija įterpė tautas. Bet kuris individas – pirmiausia tautos dalis, ir jo gerovė priklauso nuo tautos galingumo. Tautos turi skirtingas jėgas ir skirtingus interesus, ir juos turi atriboti valstybės. Tiesa, F. List’as neatmetė galimybės visuotinai remtis laissez-faire principais (nors juos ir kritikavo, nurodydamas, kad laissez faire formulė vienodai patogi tiek pirkliams, tiek grobikams bei sukčiams), bet manė, kad abipusiai naudinga laisva prekyba, visiška prekybos laisvė taps galima tik tolimoje ateityje, kai visos tautos bus pasiekusios vienodą ekonominės plėtros pakopą, išnyks karų pavojus, tautos prieis visuotino sutarimo. Kitais žodžiais tariant, F. List’as iš tiesų netikėjo kokia nors bendra visoms tautoms ir visais laikais naudinga visuomenine santvarka, grindžiama laisvomis individualių ūkinių interesų varžybomis. Gyvenimo kelias. Grįžęs į Vokietiją, F. List’as gyveno daugiausia Augsburge, versdamasis žurnalistika ir dirbdamas mokslinį darbą. Kaip tik tais metais jis parašė savo geopolitinius veikalus. Tačiau F. List’o gyvenimo pabaiga susiklostė dramatiškai. Jo geopolitinių idėjų nepalaikė to meto galingieji (jo veikalas, nepaisant didelio literatūrinio pasisekimo, Vokietijoje neturėjo didesnės praktinės įtakos – galima paminėti nebent nedidelį muitų pakėlimą, kuriam ryžosi tuometinis ministras
Zollverein’as 1846 m.), ir pavargęs bei nusivylęs, be to, negalėdamas gerai materialiai aprūpinti savo šeimos, žymusis vokiečių ekonomistas gyvenimą 1846 metų rudenį baigė savižudybe Kufsteno miesto viešbutyje. 1850 m. F. List’ui jo gimtajame Reitlingene buvo pastatytas paminklas, o Štutgarte išleista jo veikalų rinktinė. XIX a. antroje pusėje kilo F. List’o pomirtinio pripažinimo banga. Ir neatsitiktinai. Juk jis savo šalyje, kaip anksčiau ir A. Smith’as, o vėliau K. Marx’as, taip pat suformulavo tai, kas turėjo tapti savo laiko visuomenine nuomone. 6.3.2. Istorinės mokyklos pradininkai Kaip jau minėta, pasireiškiant neigiamiems kapitalistinės gamybos padariniams, atsirado pesimistinis liberalizmas ir socialistinės idėjos. Tačiau greta klasikų mokyklos ir kapitalistinės ūkio santvarkos socialistinių kritikų XIX a. antroje pusėje mėginta atgaivinti tautinę idėją ir ja remiantis apibūdinti ekonominę politiką. Vietoj klasikų mokyklos dedukcinio metodo pradėtas taikyti istorinis ekonominių reiškinių tyrinėjimas. Jau A. Muller’is ir F. List’as naudojo istorinį metodą. Tačiau jie nebuvo tikrieji ekonominės istorinės mokyklos kūrėjai. Istorinės mokyklos ribose F. List’o idėjas XIX a. penktąjį–šeštąjį dešimtmečiais toliau savo darbuose plėtojo teisės istorinės mokyklos auklėtinis Wilhelm’as Roscher’as (1817–1894 m.), istoriniu kalbos mokslu rėmęsis Bruno Hildebrand’as (1812–1878 m.) ir G. W. F. Hegelio mokyklos atstovas Karl’as Knies’as (1821–1898 m.). Jie sudarė istorinės mokyklos branduolį ar net tapo tikraisiais jos kūrėjais. Šių trijų autorių nesiejo darbo vieta ir asmeninis bendravimas. Jų veikalai gerokai skyrėsi vienas nuo kito ir buvo daugiau deklaratyvūs nei turiningi. W. Roscher’as gimė Hanoveryje ir nuo 1835 m. iki 1839 m. studijavo jurisprudenciją bei filosofiją Giotengeno ir Berlyno universitetuose. Giotengeno ir Leipcigo universitetų politinės ekonomijos profesorius (ten jis dirbo nuo 1848 m. ir dėstė beveik 50 metų) W. Roscher’as, nors iš pradžių ir buvęs veikiamas klasikinės mokyklos bei kalbėjęs apie galimumą „rasti gamtos įstatymus tautos ūkyje“, savo pagrindiniuose ekonominiuose veikaluose Politinės ekonomijos kurso trumpi pagrindai istorinio metodo požiūriu (1853 m. ir iki 1922 m. sulaukė 26 leidimų; nors pati Politinės ekonomijos paskaitų, remiantis istoriniu metodu, programa buvo paskelbta dar 1843 m.; šie metai ir laikomi vokiečių istorinės mokyklos pradžia) ir Tautos ūkio pagrindai (keturi tomai – 1854 m., 1860 m., 1881 m. ir 1886 m.) nubrėžė bendrus istorinio metodo kontūrus politinėje ekonomijoje. Pastebėtina, kad W. Roscher’as sekė teisės istorinės mokyklos lyderiu, Berlyno universiteto romėnų teisės profesoriumi Friedrich’u Karl’u Savigny (1779–1861 m.), įvedusiu istorinį metodą į teisės mokslą ir savo teorijoje teigusiu, kad teisė – tai „tautos dvasios organinis produktas“, o įstatymai – viso tautos gyvenimo spontaniškas darinys, kurio realus pobūdis gali būti išsiaiškintas tik dėka istorinių ir palyginamųjų studijų. W. Roscher’as taip apibūdino „istorinio metodo politinėje ekonomijoje“ pagrindines ypatybes, kurias išdėstė Politinės ekonomijos paskaitų, remiantis istoriniu metodu, programos pratarmėje: 1) parodyti, kaip ir apie ką mąstė tautos ekonominiais klausimais, ko jos tikėjosi ir ko (taip pat kodėl) pasiekė ekonomikos srityje; 2) neapsiriboti tik šiuolaikinių ekonominių reiškinių stebėjimu, nes tauta – tai ne tik tam tikra pavienių individų grupė; 3) tirti ir lyginti visų tautų ekonominius reiškinius bei procesus, iš kurių galima ką nors sužinoti; ypač naudinga ir patogu nagrinėti senovės tautas, kurių istorija jau pasibaigė ir mes galime matyti jų veiklos rezultatus;
4) nepeikti ir negirti ekonominių įstaigų – iš jų tik nedaugelis naudingos ir žalingos visoms tautoms vienodai; 5) pirmiausia stengtis išsiaiškinti, kaip ir kodėl tikslingi dalykai dažnai pavirsdavo nevykusiais, o geri norai – nelaimėmis. W. Roscher’as tvirtino, kad gamtiniai šalių skirtumai, pavienių tautų ypatumai, pasireiškiantys kaip jų sugebėjimai, įpročiai, išsivystymo lygis ir susiklostę institutai, naikina galimybę, kad skirtingose tautose gali egzistuoti tokio paties tipo ūkinės sistemos. W. Roscher’as rašė: „Kaip kiekvieno žmogaus gyvenimas, taip ir tautos gyvenimas yra visuma, kurios įvairios apraiškos glaudžiai siejasi viena su kita. Norint moksliškai suprasti vieną jos aspektą, reikia pažinti visus kitus. Čia svarbiausi yra šie septyni aspektai: kalba, tikyba, menas, mokslas, teisė, valstybė ir ūkis“. Todėl negali būti ir visam pasauliui tinkančios vienos ekonominės teorijos. Nėra vienos politinės ekonomijos, o egzistuoja daugybė nacionalinių mokslų, ir „mūsų tikslas tėra aprašyti tai, ko tautos norėjo ir svajojo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir pasiekė, tas priežastis, dėl kurių jos siekė savo tikslų ir juos pasiekė“. Būtent W. Roscher’ui priklauso klasikų mokymą smerkiantis alegorinis posakis, kad „tautos negali turėti vieno ekonominio idealo, taip pat kaip ir suknelė nesiuvama vieno dydžio“. Kita vertus, W. Roscher’o įdiegtos naujovės buvo daugiau pedagoginio, o ne mokslinio pobūdžio. Jis greičiau atnaujino akademinę tradiciją, nei sukūrė naują mokslinę srovę. Juk W. Roscher’as istoriją naudojo iliustruodamas ekonomikos teoriją, papildydamas ją pavyzdžiais, kurie galėtų jei ne nustatyti taisykles valdžios žmonėms, tai bent, kaip jis sakė, „plėtoti politinę nuovoką“. Todėl W. Roscher’o pastangas, ko gero, galima laikyti mėginimu susieti politinės ekonomijos dėstymą su XVII a. ir XVIII a. senųjų vokiečių „kameralistų“ tradicija. Šiems absoliutaus monarcho tariamiems patarėjams ekonomikos klausimais buvo pavedama išmokyti studentus praktinių administravimo ir finansų mokslų, ir todėl jie pirmiausia pateikdavo konkrečių žinių apie tą ekonominę ir socialinę aplinką, kurioje studentams teks veikti. Be to, W. Roscher’as pasisakė už būtinumą užtikrinti tik evoliucinę visuomenės plėtrą. Jo nuomone, keisdamos savo gyvenimo formas, tautos turi kaip pavyzdį naudoti laiką, kuris viską keičia, bet tai daro taip pamažu, kad net neįmanoma pastebėti šių pokyčių. Revoliucinius perversmus W. Roscher’as kategoriškai smerkė, vadindamas juos „neteisėtu keliu“. Jis rašė, kad „kiekviena revoliucija, nors ir koks didelis būtų poreikis jos atliktiems pokyčiams, vis dėlto liks didžiausia tautos gyvenimo nelaimė, sunki ir neretai mirtina liga“. Kitas istorinės mokyklos pradininkas buvo Breslau universiteto absolventas B. Hildebrand’as, 40 metų profesoriavęs Marburgo (dėl Heseno vyriausybės perekiojimų teko emigruoti į Šveicariją), Ciuricho, Berno ir, 1861 m. sugrįžus į Vokietiją, Jenos universitetuose. Jis Šveicarijoje įkūrė pirmąją statistikos tarnybą bei 1863 m. įsteigė Jahrbucher fur National Okonomie and Statistik ir dešimtmetį buvo vienintelis jo redaktorius. B. Hildebrand’as, ne mažiau aktyviai, bet kartais tendencingai laikęsis istorinio metodo ekonomikos moksle, įžvelgdamas, kad politinė ekonomija „nustoja būti vien tik mokslininkų nuosavybė“, išeina iš jų kabinetų ir „pradeda išjudinti liaudies mases“, užsimojo daug plačiau ir klasikų abstrakčiam dedukciniam metodui priešino empirinius tyrimus, statistinės ir istorinės informacijos rinkimą, atsisakydamas bet kokių teorinių apibendrinimų, natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikai, paieškos. Kaip rašė B. Hildebrand’as, „Ekonomikos mokslas neturi ieškoti ūkio reiškinių įvairovėje nepakeičiamų, visada vienodų dėsnių, o tik parodyti besikeičiančios ekonominės patirties pažangą ir žmonių giminės tobulėjimą ekonominiame žmonijos gyvenime. Jo uždavinys – nagrinėti ir pavienių tautų, ir visos žmonijos ūkio vyksmą, taip pažinti dabartinės ūkio kultūros
pagrindą bei tas problemas, kurias tenka spręsti dabar gyvenančiai kartai“. Pabrėždamas tą pažangą, kurią istorinio metodo dėka padarė kalbos mokslas, ir teigdamas, kad politinė ekonomija turi būti mokslu apie „ekonominės tautų evoliucijos dėsnius“, savo pagrindiniame ekonominiame veikale Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomika (1848 m.), pasirodžiusiame 1848 m. revoliucijos įkarštyje ir aiškiai atspindėjusiame „istorinio metodo“ politinį kryptingumą, jis pasiūlė trifazę žmonijos ekonominės plėtros schemą. Pirmoji fazė – viduramžių natūralus ūkis. Produktų mainų čia arba iš viso nėra, arba jie atliekami nenaudojant pinigų. Antroji fazė – piniginis ūkis (tapatintas su kapitalistine gamyba nuo A. Smith’o laikų). Pinigai tampa būtinu mainų tarpininku. Trečioji fazė – kreditinis ūkis. Pinigai nustoja atlikti mainų tarpininko vaidmenį. Mainai atliekami nedalyvaujant pinigams, o naudojant kreditą, pagal „garbės žodį, pasitikėjimą, moralines savybes“. Ūkis, esantis trečiojoje fazėje – tai aukščiausias ūkio tipas, nes čia atsiveria visos galimybės aktyviems žmonėms. Net ir neturėdami kapitalo, jie naudodami kreditą, kuris pajėgus pašalinti „pinigų ir kapitalo valdžią“, gali tapti verslininkais. Be to, kaip ir W. Roscher’as, pasisakydamas už evoliucinį požiūrį, B. Hildebrand’as manė, kad „skirtumas tarp verslininko ir padienio (samdinio), tarp fabrikanto ir darbininko“ egzistavo visada. Lygiai taip pat jis, kaip ir kiti istorinės mokyklos atstovai, teigė, jog vertė, pinigai, privati nuosavybė yra amžini, pastarąją įvardindamas kaip „galingą žmogiškosios dvasios plėtros variklį“, be kurio visuomenė liktų „sustingusi, vienalytė masė“. B. Hildebrand’as kaip didžiausią ankstesnio ekonomikos mokslo (klasikinės mokyklos) trūkumą įžvelgė ūkinių subjektų elgesio traktavimą vien tik kaip egoistines paskatas, pliką materializmą, politinei ekonomijai tarytum virstant paprasta „žmogiškojo egoizmo natūralia istorija“. Jis pastebėjo, kad analizuodami ekonominį gyvenimą, A. Smith’as ir jo pasekėjai visiškai ignoravo jam daromą moralės, teisės, papročių, politikos įtaką, turinčią didžiulį poveikį žmogiškosios veiklos motyvams, skatinantiems altruizmui, siekimui ne individualios naudos, o tautos ir savo šalies interesų ir panašiai. Todėl B. Hildebrand’as gyrė socialistus, nurodžiusius, kad ūkinė veikla privalo turėti dorovinį pagrindą: „Jie privertė ekonomistus pamatyti, kad jų mokslas nėra gamtos mokslas apie žmogaus egoizmą, bet tai turi būti etinis mokslas“. Kita vertus, toli gražu ne visos B. Hildebrand’o ateities prognozės išsipildė. Jis spėjo, kad dar per XIX šimtmetį Anglijos plėtroje išryškės tendencija daliai proletariato, metusio žemę, vėl grįžti prie žemdirbystės. Dėl to Anglijos miesto ir kaimo gyventojų skaičius vėl susilygins ir žemės ūkio vaidmuo išaugs. Tačiau mes žinome, kad šios abi prognozės buvo klaidingos. B. Hildebrand’as buvo pažadėjęs parašyti savo grynai kritinio veikalo tęsinį, kuriame būtų išdėstyti naujo metodo principai. Tačiau tas tęsinys niekada nepasirodė, todėl šio sunkaus uždavinio ėmėsi kitas istorinės mokyklos pradininkas Freiburgo (1855–1860 m.) ir Heidelbergo (1865–1896 m.) universitetų profesorius K. Knies’as. Jis neigdamas bendrus ekonominius dėsnius, ko gero, nuėjo toliausiai iš istorinės mokyklos visų savo kolegų ir istorinį metodą galiausiai traktavo kaip ekonominių nuomonių istoriją skirtinguose tautos istorinio išsivystymo pakopose. Klasifikuodamas mokslus, K. Knies’as politinę ekonomiją laikė istoriniu mokslu ir tikslaus gamtos mokslų metodo vartojimą laikė visiškai klaidingu. Jis aštriai priešino gamtą, kurioje veikia natūralūs dėsniai, ir visuomenę, kuri, jo nuomone, laisva nuo bet kokių dėsnių veikimo. Pagrindiniame savo ekonominiame veikale Politinė ekonomija, nagrinėjama istorinio metodo požiūriu (1853 m.; antrasis leidimas 1883 m.), kurioje buvo sistematiškiausiai išdėstytos istorinės mokyklos metodologinės pozicijos, K. Knies’as neigė pačią ekonomikos teorijos (politinės ekonomijos) egzistavimo galimybę. Mokslas egzistuoja tik ten, kur nagrinėjami reiškiniai kartojasi. O tautų
ekonominės plėtros keliai yra tokie specifiniai, kad apie pasikartojimą negali būti nė kalbos. Ekonominiai reiškiniai iš principo yra nepažinūs. Galima tik aprašyti jų atsiradimą, vystymąsi bei pateikti jų moralinį vertinimą. Be to, K. Knies’as ne tik neigė, kaip ir B. Hildebrand’as, natūralių dėsnių buvimą ekonomikos teorijoje, bet ir ginčijo tuos pačius „evoliucijos dėsnius“, apie kuriuos kalbėjo B. Hildebrand’as. K. Knies’o manymu, įvairių tautų ekonominėje evoliucijoje negalima rasti bendrų dėsnių – geriausiu atveju galima kalbėti tik apie analogijas. Todėl ir politinė ekonomija, jo nuomone, nėra kažkas savarankiškas, o tik tautos gyvenimo ūkinis aspektas, kuris keičiasi erdvėje ir laike, paprasta ekonominių nuomonių įvairiose epochose istorija, susijusi su bendrąja istorine tautos evoliucija. K. Knies’as, kalbėdamas apie ekonominių dėsnių santykinę vertę, rašė: „Ir ūkio gyvavimo sąlygos, ir ekonomikos teorija, kad ir kokia būtų jos forma ar pavidalas, bei argumentai ir rezultatai, kuriuos ji mums teikia, visada yra istorinės evoliucijos padarinys. Ji semiasi savo argumentacijos esmę iš istorinio gyvenimo ir turi suteikti savo rezultatams istorinio išsprendimo pobūdį. Net ir „bendrieji dėsniai“ ekonomikoje yra ne kas kita, kaip tik istorijos išaiškinimas ir pažangi tiesos apraiška. Visuomet jie pasirodo kaip apibendrinimas tiesų, žinomų tam tikru evoliucijos lygmeniu. Nei jų visumos, nei formulavimo požiūriu jie negali būti laikomi galutiniais“. Tiesą sakant, K. Knies’o knyga liko beveik nepastebėta. Istorikai ją ignoravo, ekonomistai – taip pat. Tik vėliau, kai prasiskynė kelią jaunoji istorinė mokykla, buvo atkreiptas dėmesys į K. Knies’o veikalą, ir 1888 m. pasirodė antrasis jo leidimas. Pats K. Knies’as ne kartą skundėsi, kad W. Roscher’as niekada nenorėjo aptarinėti jo idėjų. Pastebėtina, kad istorinė mokykla lyginant su savo pirmtakais nepateikė nieko naujo teorinėje srityje aptariant ekonomines kategorijas ir mechanizmus. Išskyrus W. Roscher’ą, jos atstovai šia problematika nesidomėjo. Tačiau norėdamas pateikti klasikinės politinės ekonomijos pagrindinių kategorijų istorinį vaizdą, W. Roscher’as mechaniškai sugrupavo į penkis skyrius įvairius istorinius faktus, susijusius su darbo pasiskirstymu, vergove ir laisve, nuosavybe ir kreditu („vertybių gamyba“); kainomis ir pinigais („vertybių apyvarta“); trimis pagrindinėmis pajamų rūšimis („vertybių paskirstymu“); „vartojimu apskritai“ ir prabanga; gyventojais. W. Roscher’as savo knygoje Tautos ūkio pagrindai pritarė J. B. Say’aus trijų gamybos veiksnių koncepcijai ir prekės vertę suvedė į jos naudingumą. Jis taip pat kalbėjo apie „nedaiktinius kapitalus“, jiems priskirdamas profesinius įgūdžius ir taip versdamas kapitalistais net darbininkus, turinčius kvalifikaciją. W. Roscher’as savo išvadas mokyme apie kapitalistus taip pat grindė N. Senior’o idėja apie kapitalisto susilaikymą kaip pelno šaltinį. Be to, W. Roscher’as gamybos veiksnių teorijai taikė istorinį požiūrį: jo nuomone, galima išskirti tris didelius laikotarpius, kurių metu nacionalinei ekonomikai evoliucionuojant lemiamas vaidmuo perkeliamas nuo vieno veiksnio prie kito (nuo senovės laikais svarbiausiu buvusio veiksnio – žemės (gamtos), viduramžiais svarbiausiu tampant – darbui, kapitalizuojamam dėl korporacinio-cechinio išimtinumo; ir naujaisiais laikais – viešpataujant kapitalui, dėl kurio pakyla žemės vertė, vyksta rankinio darbo išstūmimas ir pakeitimas mašininiu bei gilėja praraja tarp prabangos ir skurdo). Darbinės vertės principą neigė ir B. Hildebrand’as, sakydamas, kad šis principas suteikia pagrindą kaltinti kapitalistus eksploatacija. Jis irgi apsiribojo trijų stadijų schema, įvardydamas ją savo antrosios knygos Natūralus ūkis, pinigų ūkis ir kreditinis ūkis (1864 m.) pavadinime. Kalbėdamas apie pelną, B. Hildebrand’as pritarė J. B. Say’aus teiginiui, kad pastarasis yra aukštesnis verslininkų darbo užmokestis. Tačiau pagrindinis istorinės mokyklos atstovų indėlis pirmiausia buvo tas, kad suformavo alternatyvias klasikinei mokyklai metodologines nuostatas, kurių vėliau
laikėsi visi tolimesnių etapų socialinės-istorinės krypties atstovai. Vėliau jos tapo socialinės-institucinės ekonominės minties krypties – amerikietiškojo institucionalizmo metodologijos pagrindu. W. Roscher’ą, B. Hildebrand’ą ir K. Knies’ą, dirbusius skirtinguose universitetuose, bet neakivaizdžiai panašiai kritikavusius klasikinės teorijos metodą ir kvietusius tirti ekonominius įvykius bei ekonomines nuomones tautinėje ir laiko konkretybėje, nors ir nesutarusius dėl ekonomikos mokslo esmės bei tikslo, pradėta jungti į „senosios“ istorinės mokyklos ekonomistų trio po to, kai XIX a. aštuntajame dešimtmetyje pasireiškė „naujoji“, arba „jaunoji“, jos lyderio G. Schmoller’io ne be pagrindo išsakyta nuomone – vienintelė tikrąja to žodžio prasme istorinė mokykla politinėje ekonomijoje. 6.3.3. Jaunoji istorinė mokykla XIX a. šeštojo dešimtmečio viduryje senoji istorinė mokykla pasiekė savo apogėjų, ir dėmesys jai staigiai geso. Tačiau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje kilo naujas susidomėjimo jos pagrindinėmis idėjomis protrūkis. Tai buvo susiję su grupe mokslininkų. Juos įprasta jungti į jaunąją (naująją) istorinę mokyklą, kuri dar buvo vadinama istorine-etine arba istorine-teisine kryptimi. Jų lyderiu buvo Gustaw’as Schmoller’is (1838–1917 m.). Plačiai žinomais tapo ir Karl’as Bucher’is (1847–1930 m.) ir Lujo Brentano (1844–1931 m.). Tarp žymesnių jaunosios istorinės mokyklos atstovų taip pat minimi Etienne’as Laspeyres ir Georg’as Friedrich’as Knapp’as (1842–1926 m.) – politinių ekonomistų agrarininkų vadovas, mėginęs suprasti kapitalistinio vystymosi prigimtį per istorinius santykius. Tam buvo palanki ir istorinė aplinka. 1871 m., kai „geležinio kanclerio“ O. von Bismarck’o valdoma Prūsija pasiekė karinę pergalę prieš Prancūziją, baigėsi vokiečių žemių vienijimas. Industriškai išvystytų Elzaso ir Lotaringijos teritorijų užgrobimas, gauta kontribucija sukūrė palankias sąlygas vokiškojo kapitalizmo plėtrai. Tačiau tuo pat metu pastarasis daugeliu atžvilgių buvo dar atsilikęs: turėjo įtakos feodalinės atgyvenos ir net išlikę patriarchaliniai santykiai. Agrarinio sektoriaus kapitalistinei evoliucijai tipiškas buvo dvarininkų-buržuazinis (prūsiškasis) kelias. Dėl šių prieštaringų sąlygų XIX a. aštuntajame dešimtmetyje ir susiformavo jaunoji istorinė mokykla, siekusi pateikti „trečiąjį kelią“ politinėje ekonomijoje. Jeigu „senosios“ istorinės mokyklos atstovai faktiškai neigė objektyvių ekonominių dėsnių egzistavimą, pasisakydami už „evoliucijos dėsnius“, tai „jaunieji“ buvo daug atsargesni. Jie, skeptiškai žiūrėdami būtent į „evoliucijos dėsnius“ ir pasisakydami už empirinį požiūrį į ekonominius reiškinius, atmetė tik galimybę kildinti tokius natūralius socialinio gyvenimo dėsnius iš dedukcinių samprotavimų. „Jaunieji“ griežtai kritikavo D. Ricardo abstraktų – dedukcinį – metodą ir ekonominių reiškinių analizę, atribotą nuo istorijos, geografijos, psichologijos, etikos, teisės, nuo ypatingų požymių, atsirandančių dėl tautiškumo ir kultūros. Jaunosios istorinės mokyklos atstovų nuomone, būtina kaupti patikimus istorinius ir statistinius duomenis, kad ateityje indukcijos metodu būtų galima sukurti ekonomikos teoriją. Vadinasi, jos lyderis G. Schmoller’is, pats 1870 m. išleidęs studiją Smulkios amatininkiškos gamybos Vokietijoje istorija, reikalavo iš savo mokinių pirmiausia „istorinių-ūkinių monografijų“, pagrįstų didžiulio statistinių duomenų kiekio apdorojimu, ir „tiesiog prarasdavo šaltakraujiškumą, matydamas grynai teorinius traktatus“. Jis savo redaguojamame Įstatyminio valdymo ir tautos ūkio metraštyje atkakliai teigė, kad abstraktūs teiginiai „neatveria kelių ekonomikos mokslo vaisingai plėtrai“. Šį svarbų tikslą galima pasiekti tik rūpestingai naudojant aprašomąją
medžiagą, istorinius faktus ir statistinius duomenis. Tam, kad mokslas būtų tikras, G. Schmoller’io nuomone, reikia laikytis šių esminių reikalavimų: 1) teisingo stebėjimo; 2) gerų apibrėžimų bei klasifikavimo ir 3) tipiškų formų ir priežastinių paaiškinimų radimo. G. Schmoller’io nuomone, ekonomistai nesugebėjo sukaupti pakankamai faktinės medžiagos, todėl jie pajėgė pasiūlyti tik nedaug „iš dalies tiesų“ ir „ginčytinų apibendrinimų“. Jis taip pat tvirtino, kad šiuolaikinis ekonomikos mokslas yra „empirikos“, „faktų rafinuoto bandyminio nagrinėjimo“ stadijoje ir tik prabėgus daugeliui metų, sukaupus medžiagą, galės prasidėti „bandyminių duomenų aukščiausio racionalaus aiškinimo epocha“. Kaip 1883 m., atsakydamas C. Menger’iui, rašė G. Schmoller’is: „Ateityje politinei ekonomijai ateis nauja epocha. Tačiau tai įvyks tik panaudojant visą istorinę aprašomąją ir statistinę medžiagą, kuri dabar surenkama, o ne tebesunkiant abstraktaus senojo dogmatizmo tvirtinimus, kurie jau šimtą kartų buvo išsunkti“. Skaitydamas paskaitą Vienos universitete (1888 m.), L. Brentano savo ruožtu kalbėjo apie bendrosios, arba teorinės, ekonomijos „antraeilę reikšmę“, priešindamas jai „ekonominių reiškinių tiesioginio stebėjimo“ uždavinį, nes „politinė ekonomija turi [...] vadovautis tais pačiais samprotavimais, dėl kurių gamtos mokslai savo laiku perėjo nuo apriorinių samprotavimų prie gamtoje stebimų faktų ir procesų aprašymo“. Toliau, kritikuodamas klasikinės mokyklos abstraktų – dedukcinį – metodą, jis, savo ruožtu išleidęs veikalą Šiuolaikinės darbo gildijos (1871–1872 m.), teigė, kad „tikslus net pačių kukliausių ekonominio gyvenimo reiškinių tikslus aprašymas turi nepalyginamai didesnę mokslinę vertę, nei sąmojingiausios dedukcijos iš egoizmo“. Vis dėlto toks išskirtinai atsargus požiūris į ekonomikos dėsnius jaunosios istorinės mokyklos atstovus kartais pastatydavo į keblią padėtį... Taip, G. Schmoller’is statistikų kongrese Berne girdėjo V. Pareto kalbant apie „ekonomikos teorijos natūralius dėsnius“. Pertraukęs jį, G. Schmoller’is informavo mažaūgį vyriškį iš Lozanos: „Sere, nėra jokių natūralių ekonomikos teorijos dėsnių“. Tada V. Pareto mandagiai paklausė G. Schmoller’io, ar šis gerai pažįstąs Berną. „Tikriausiai“, – atsakė G. Schmoller’is. Toliau V. Pareto klausė: „Ar Jūs žinote kokį nors restoraną, kuriame nereikėtų mokėti už maistą?“ G. Schmoller’is atsakė, beveik gailėdamasis vargšo žmogaus: „Ne, tikrai ne, bet čia yra gana pigių“. V. Pareto atsakymas buvo žaibiškas: „Vadinasi, čia Jūs ir turite natūralius ekonomikos teorijos dėsnius“. Istorinė mokykla kvietė detaliai nagrinėti tautos ūkio istoriją. Jaunoji jos atšaka, vengdama stambių visuomeninių problemų teorinės analizės, maždaug nuo 1860 m. ir ėmėsi realizuoti šį kvietimą, tautos ūkio istorijos rėmuose įnešdama didžiulį indėlį į plačios faktinės medžiagos sukaupimą; apie tai ne kartą labai pagarbiai yra atsiliepęs A. Marshall’as. Ypač daug dėmesio buvo skiriamas pavienių ekonominių įstaigų (prekybos gildijų, amatininkų cechų ir pan.), teritorijų (miestų), net pavienių įmonių istorijai, atspindėtai plačiose monografijose, kuriose politinė ekonomija tarytum ištirpo ir paskendo institucijų tyrinėjimuose ir ūkio istorijoje. Jaunosios istorinės mokyklos atstovai kritikavo net W. Roscher’ą ir B. Hildebrand’ą už pernelyg greitą teorinį istorijos rezultatų vertinimą bei „per didelį teorinį dėmesį bendrosios istorijos rezultatams“ konkrečių ūkininkavimo objektų istorijos sąskaita. G. Schmoller’io tvirtinimu, „ypač svarbu pirmiausia išsiaiškinti pavienių ūkinių institutų, o ne viso tautos ar net universalaus pasaulinio ūkio, atsiradimą. Nėra reikalo kelti plačias istorines problemas. Reikia naudojantis tiksliu istoriniu metodu nagrinėti pavienius atvejus“. G. Schmoller’io nuomone, „tik gilios ūkio istorijos monografijos primiausia duoda pagrindo suprasti istoriją visuomenės ūkio ir socialinės politikos atžvilgiu bei leidžia visuomenės ūkio teoriją pakankamai empiriškai pagrįsti“.
Jaunajai istorinei mokyklai buvo būdingas ryškus antimarksistinis pobūdis, skirtingai nuo istorinės mokyklos, kurios atstovai (W. Roscher’as, K. Knies’as ir kt.) polemizavo su anglų klasikais ir utopiniais socialistais. Taip pat ypatingas jaunosios istorinės mokyklos bruožas buvo mėginimas paaiškinti ūkinį gyvenimą kaip ekonomikos, etikos ir psichologijos glaudžią sąveiką. Kalbama ne apie skirtingos prigimties veiksnių vienalaikio poveikio ūkiui pripažinimą, o apie jų vidinę vienovę, tarpusavio persipynimą. Katedrinio socializmo (pavadinimas kilo nuo 1872 m. Eisenacho kongrese įsteigtos Socialinės politikos sąjungos programos, kurią parengė universitetų profesoriai, paniekinamo pavadinimo iš liberalų pusės už G. Schmoller’io ir jo šalininkų, tarp jų Adolf’o Wagner’io (1835–1917 m.), neprincipingą intervencionizmą) dešiniajam (konservatyviajam) sparnui kartu su kitais monarchistais (pavyzdžiui, autoritetingiausiu mokyklos darbo klausimų žinovu G. Schenberg’u) atstovavęs vienas šios sąjungos steigėjų, o vėliau pirmininkų, Strasburgo (1872–1882 m.) ir Berlyno (nuo 1882 m.) universitetų profesorius G. Schmoller’is pagrindiniame savo istoriniame-ekonominiame veikale Tautos ūkio mokslo pagrindai (1891 m.) pagal „etinį principą“ teigė, kad gamyba, darbo pasiskirstymas, prekių mainai – tai ir ekonominės, ir etinės-psichologinės kategorijos. Ūkinė kultūra realizuojama fiziniame pasaulyje, bet už savo atsiradimą ji turi dėkoti žmonių dvasinėms jėgoms, pasireiškiančioms kaip jausmai, polinkiai, tikslai, vaizdiniai, ir galiausiai kaip sąmoningi veiksmai. Jo nuomone, kalbos, istorijos, papročių, idėjų bendrumas giliau nei bet kas kitas (prekės, kapitalas, valstybingumas) sieja pavienius ūkius. Be tvirtų papročių nėra rinkos, pinigų mainų, darbo pasiskirstymo, valstybės. Tautos ūkis – tai bendravimo, grindžiamo visuomenės psichinėmis jėgomis, forma. Todėl politinė ekonomija – ne tik ekonominis mokslas, o sujungianti samprata, atspindinti visumą visuomeninių mokslų, tarp jų nagrinėjančių politiką, teisę, etiką ir religiją. G. Schmoller’io programa apėmė siekį paversti politinę ekonomiją iš „pliko mokymo apie rinką ir mainus“ į istorinį-etinį mokslą, kuris, viena vertus, turėtų pateikti skrupulingą faktiško ūkinio elgesio aprašą, o, antra vertus – ūkininkavimo moralinių normų teoriją, teikiamų pirmenybių ūkinėje veikloje formavimo etiką. Neatsitiktinai G. Schmoller’io srovę dar vadino ir istorine-etine mokykla. G. Schmoller’is laikė, kad negalima naudoti matematikos visuomenės moksluose ir teigė, jog žmogiškoji psichika – per sudėtingas uždavinys diferencialiniam skaičiavimui. Pagal tai G. Schmoller’is nagrinėjo ir pavienes ekonomines kategorijas. Jo nuomone, kainų, darbo užmokesčio, vekselių kurso kitimus lemia skirtingų grupių psichologiniai motyvai ir jausmai. Norėdamas paneigti kainodaros procesų dėsningą pobūdį, G. Schmoller’is savo išvadas grindė net vokiečių baronų antisemitizmu, šiems sutinkant permokėti už prekes, kad tik nereikėtų pirkti pigiose krautuvėlėse, priklausiusiose žydams. O darbo užmokesčio dinamika, jo nuomone, priklausė nuo darbininkų polinkio išsaugoti ar plėtoti gyvybinius poreikius laipsnio. Pagal „etinį principą“ nacionalinėje ekonomikoje G. Schmoller’is teisino socialinių grupių ir klasinių skirtumų egzistavimą. Be to, jis nors ir sutiko su K. Marx’o išvadomis apie verslininkų ir darbininkų klasinį konfliktą, bet teigė, kad bet kokį socialinį prieštaravimą turi spręsti valstybė – „stipri paveldima monarchija“, esanti virš klasių ir socialinių grupių, korporacijų ir individualių ūkių su jų įvairiakrypčiais siekiais. Jo nuomone, ekonominio gyvenimo valstybinis-teisinis reguliavimas – paties tautos ūkio kaip vieningos visumos egzistavimo būtina sąlyga. Kita vertus, G. Schmoller’is, apeliuodamas į „vokiečių nacijos šventas tradicijas“, garbino „galingą, teisėtą monarchizmą“, „išmintingą ir tvirtą valstybę“, pajėgią
pasipriešinti „klasinio egoizmo ir klasinių piktnaudžiavimų“ pasireiškimams. O revoliucija, jo nuomone, negali užtikrinti visuomeninės pažangos, nes ji dažnai skatina tironiją ir cezarizmą. Kadangi demokratizmas, pasiekęs savo kraštutinę ribą, sukelia tokius apgailėtinus padarinius, „socialinio teisingumo idėja turi eiti į kompromisą su stiprios vyriausybės rūsčiu būtinumu“. Norėdamas užkirsti kelią socialinei revoliucijai G. Schmoller’is kvietė valdančiąsias klases („išsilavinusius sluoksnius“) vykdyti atitinkamas reformas. Tai yra pagerinti darbo statistiką, įvesti privalomą mokymą mokyklose (iki 10–12 metų), vaikų, paauglių ir moterų darbo valstybinį reguliavimą, organizuoti darbininkų draudimą nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų, senatvės ir nedarbingumo pensijų nustatymą – didele dalimi atskaitymų iš darbo užmokesčio sąskaita, įvesti trečiųjų teismą, turintį spręsti konfliktus tarp darbininkų ir verslininkų, plėsti darbininkų santaupomis grindžiamą vartotojišką ir gyvenamųjų būstų kooperaciją. Šių priemonių būtina imtis, nes jei yra „per didelė turtinė ir pajamų paskirstymo nelygybė“ gresia „aštri luominė kova“. Tačiau tai jam netrukdė pasisakyti už 10–10,5 val. darbo dienos nustatymą ir visaip priešintis profsąjungų judėjimo plitimui ir legalizavimui. Be to, pačią turtinę nelygybę G. Schmoller’is laikė savaime suprantama ir net būtina, nes „tautinis jausmas visada, atmetus laikinas klaidas ir aistras, skiria garbę, turtą ir padėtį tiems, kurių veikla, paslaugos, dorybės ir išsilavinimas išsiskyrė iš kitų“. Jaunesniųjų šios mokyklos atstovų jau netenkino ypatingas G. Schmoller’io empirizmas. K. Bucher’is (svarbiausi jo ekonominiai veikalai – daug kartų pakartotinai išleista monografija Tautos ūkio raida (1893 m.) bei Darbas ir ritmas (1896 m.) tapo žinomas daugiausia dėl savo Vakarų ir Vidurinio Europos tautų ūkio plėtros schemos (istorinių epochų skirstymo), kurios pagrindą sudaro „kelio ilgis“, kurį darbo produktas (prekė) eina nuo gaminančio ūkio iki vartojančio. Pradiniame etape, kurį K. Bucher’is vadina uždaru namų ūkiu, produktai vartojami ten pat, kur yra pagaminti, ir jokie mainai nevyksta. K. Bucher’is šiam etapui priskyrė pirmykštę „necivilizuotų tautų“ santvarką, antikinę žemėvaldą (iš esmės ignoruodamas gana aukštą prekybos, skolinamojo ir pirklių kapitalo lygį, pasiektą antikos pasaulyje), laisvų valstiečių žemdirbystės ūkį ir, galiausiai, ankstyvųjų viduramžių epochos dvarus. Antrame etape, vadinamame miesto ūkiu, amatininkai dirba pagal užsakymą išoriniam vartotojui arba artimiausioms vietinėms rinkoms, bet esant tiesioginiams mainams „gamintojas-gamintojui“ (vėl iki galo neįvertinant prekinės apyvartos reiškinių – amatininkų prekybos, miestų mugių, o taip pat lupikavimo, dilinusių viduramžių natūralaus ūkio sanklodą). Trečias etapas – tautos ūkis. Šiame etape, kur formuojasi bendranacionalinė rinka, gamintojas dirba jam nežinomai rinkai, o prekės dėl daugelio mainų tarpininkų keliauja per daug ūkių, kol patenka vartotojui. Plėtodamas garsiąją mainų koncepciją, K. Bucher’is teigė, kad tautos ūkyje lemiamą reikšmę turi „piniginio kapitalo, esančio nenutrūkstamoje apytakoje, judant ta kryptimi, kur jį vilioja aukštas procentas, veikla“. Taigi K. Bucher’io periodizacija ekonominę istoriją aiškino pagal mainomąją koncepciją, pagrindiniu kriterijumi laikiusią mainų intensyvumą. Čia ignoruotas K. Marx’o ypač pabrėžtas vyraujantis gamybos sferos vaidmuo. Pagal K. Bucher’į, tautos ūkio stadija, kai yra stebimas visuotinis prekybos paplitimas ir vieningų tautinių rinkų susidarymas, – kapitalistinės ekonomikos sinonimas. Iš K. Bucher’io pateiktos ūkio istorijos bendros schemos išplaukė ir jo pramonės vystymosi formų ir stadijų klasifikacija. Ilgėjant mainų keliui vystosi ir naujos pramonės formos K. Bucher’is teigė, kad pirma jos stadija sutampa su namų, uždara gamyba, antroji – su amatininko darbu užsakymui, trečioji – su jo darbu laisvai rinkai,
ketvirtoji – su namudiniu darbu supirkėjui, penktoji – su stambia fabrikine gamyba. Paskutinės dvi pramonės formos atitinka tautos ūkio etapą. Pramonės formų evoliuciją lydi kapitalo poveikio sferos plitimas, kol visiškai apima nacionalinę ekonomiką. Namų ūkio gamybos etape nėra kapitalo, o esama tik įvairiose jų tinkamumo fazėse esančių vartojimo reikmenų. Gamyboje pagal užsakymą kaip kapitalas yra tik produktą vartotojo ar savo namuose gaminančio darbuotojo rankose esantys instrumentai; amatuose – kapitalą papildo patalpos ir žaliavos, bet produktas realizuojamas tiesioginiam vartotojui. Namudinėje gamybos sistemoje ir produktas tampa kapitalu, bet ne darbuotojo, o pirklio – verslininko; prieš patekdamas vartotojui, produktas tampa vieno ar kelių tarpininkų – pirklių pasipelnymo priemone – namudininkas nesusijęs su savo gaminių realizacijos rinka. Galiausiai, fabrikinėje sistemoje darbininkas praranda kapitalą kaip medžiagas ir kapitalą kaip gamybos įrankius. Visos pagrindinės kapitalo dalys susikaupia fabrikanto-verslininko, užsiimančio savo prekių realizavimu, rankose. K. Bucher’is vienas iš pirmųjų atkreipė dėmesį į vis augantį skolinamojo kapitalo vaidmenį, šiam kapitalui priskirdamas ir bankinį, ir aukcionuotą kapitalą. Pasak K. Bucher’io, į skolinamojo kapitalo valdžią vienodai patenka verslininkai, žemės savininkai, prekeiviai ir darbininkai. Jis teigė, kad dėl akcinių bendrovių ir bankinio kredito plėtros, kapitalo valdžia neapsiriboja „verslininko priešprieša darbininkui“. Negana to, K. Bucher’io nuomone, „tikrasis kapitalistas yra toli nuo socialinės kovos pabūklų griausmo“, nes verslininką „valdo stipresnis“ skolinamojo kapitalo savininkas ar akcijų turėtojas. Galiausiai pažymėsime, kad K. Bucher’is stovėjo toliau nuo etinio principo vartojimo, kuris sudaro esminį istorinės mokyklos bruožą, bei kartu su istoriniu metodu pripažino ir dedukcinį. Liberaliam, reformatoriškam „katedrinio socializmo“ sparnui, siekusiam įgyvendinti „klasinę taiką“ (greta kitų čia minėtinas Adolf’as Held’as (1844–1880 m.), 1878 m. išleidęs knygą Socializmas, socialdemokratija ir socialinė politika), atstovavęs kitas aktyvus Socialinės politikos sąjungos veikėjas L. Brentano, užėmęs docento vietą Berlyno universitete, o vėliau profesoriavęs Miuncheno universitete, savo svarbiausiuose ekonominiuose veikaluose Apie šiuolaikinio socialinio skurdo priežastis (1889 m.) ir Agrarinė politika (1897 m.) ypač daug dėmesio skyrė darbo ir darbo užmokesčio klausimams. L. Brentano, kritikavęs darbo užmokesčio fondo teoriją, pasisakė prieš darbo užmokesčio ir rentos dėsnių paiešką, motyvuodamas tai, kad darbuotojai mažai informuoti apie paklausą darbui, darbo jėgos tarpšakinės migracijos sunkumais, konservatyvių tradicijų, papročių, feodalizmo atgyvenų poveikiu (audėjo sūnus iš mažens buvo orientuojamas audėjo darbui, neseniai išlaisvinti nuo baudžiavinės priklausomybės darbininkai prisirišdavo prie tam tikro darbdavio), apsunkinusiais darbo apmokėjimo ir rentinių mokėjimų vieningų normų formavimąsi. Pagal L. Brentano, prekė, kurią darbininkas parduoda verslininkui (t. y. darbas) – ypatingos rūšies prekė. Jos savininkas negali atidėti darbo pardavimo, jis visur turi sekti paskui darbdaviui parduotą prekę – darbą – ir todėl, galėdamas parduoti vien tik darbą, dažnai priverstas sutikti su nepalankiausiomis pardavimo sąlygomis. Tačiau šios darbininkui nepalankios aplinkybės pašalinamos, jei darbo pirkimo-pardavimo srityje prieš darbdavį stoja ne pavienis darbininkas, o gerai organizuotos profsąjungos, tokios kaip anglų tredijonai. L. Brentano tvirtino, kad „jie padeda pašalinti darbo kaip parduodamos prekės ypatingumų neigiamą poveikį“. Pagrindiniu „klasinės taikos“ veiksniu L. Brentano laikė ne „apsišvietusį monarchizmą“, o aktyvią profsąjungų veiklą, savo dviejų tomų monografijoje
Šiuolaikiniai darbininkų susivienijimai (1871–1872 m.) siūlydamas britų tredijonizmo patirtį taikyti Vokietijoje. Jis tvirtino, kad darbo užmokesčio didinimas, kaip ir darbo dienos trumpinimas, naudingas ne tik darbininkams, bet ir verslininkams, nes taip sudaroma sąlygos samdomo darbo našumo augimui, vadinasi, ir gamybos pajamingumo didinimui. Tai savo ruožtu sudaro sąlygas tolimesniam darbo užmokesčio didinimui ir darbo laiko trumpinimui. Pagal Didžiosios Britanijos ir JAV patirtį, L. Brentano įtikinėjo Vokietijos pramoninkus sekti šių šalių pavyzdžiu, nes ilgesnė vokiečių darbininkų darbo diena ir žemas darbo apmokėjimas nesukuria paskatų rankų darbą keisti mašinų darbu, o tai trukdo atpiginti prekes ir padidinti jų konkurentiškumą. Nors tai vis dėlto nesutrukdė L. Brentano pasisakyti prieš reikalavimą įvesti 8 valandų darbo dieną. L. Brentano į ekonominių mokymų istoriją įėjo kaip aktyvus daugelio teiginių, mokslinėje literatūroje suformuluotų dar gerokai iki jo darbų pasirodymo, propaguotojas. Kalbame apie L. Brentano absoliutintą, jo nuomone, be jokių išimčių visoms žemės ūkio veiklos rūšims taikytiną dirvos mažėjančio derlingumo dėsnį ir smulkių valstiečių ūkių stabilumo teoriją, kurioje teigta, kad stambūs ūkiai turi tam tikrą pranašumą nebent tik grūdų gamybos srityje. Ją L. Brentano iš pat pradžių priešino K. Marx’o mokymui. Koncepcija, kurios atžvilgiu L. Brentano turėtų būti pripažintas jei ne išimtiniu autoriumi, tai bent jau vienu iš autorių, reikėtų laikyti monopolistinių junginių (kartelių) pripažinimą „planingo reguliavimo“, ekonominių krizių ir nedarbo šalinimo kapitalistinėje santvarkoje praktiniu įrankiu. Pagal L. Brentano, karteliai gamintojų yra kuriami planingam pasiūlos priderinimui prie paklausos, kad būtų išvengta perprodukcijos su visais to padariniai: kainų kritimu, bankrotais, esamo kapitalo nuvertėjimu, masiniu nedarbu ir badavimu. Galima teigti, kad L. Brentano savo darbais padėjo pagrindus „organizuoto kapitalizmo“ teorijai, kurią toliau plėtojo R. Hilferding’as. Jaunosios istorinės mokyklos atstovai daug dėmesio skyrė ekonominių ir politinių veiksnių sąveikai. O. von Bismarck’o ekonomikos patarėjas A. Wagner’is, remdamasis tokiais veiksniais kaip urbanizacija, augantis gyventojų tankumas ir vis didesnis dėmesys socialinei politikai fiskaliniuose reikaluose, 1883 m. suformulavo valstybės didėjančio vaidmens dėsnį, kurio esmė buvo tokia: socialinė pažanga yra susijusi su didėjančiu valstybės aktyvumu ir valstybinių išlaidų bei mokesčių dalies didėjimu nacionaliniame produkte, nes valstybė yra institucija, pajėgi užlopyti rinkos mechanizmo funkcionavimo spragas valstybinėmis išlaidomis. Jis manė, kad šiuolaikinis ūkis grindžiamas trimis ūkiniais principais: privačiu kapitalistiniu, kurio pagrindą sudaro asmeninis interesas, visuomeniniu-ūkiniu, kurį lemia didelės socialinės grupės bendras interesas, ir labdaros, atspindinčiu altruistinį motyvą. A. Wagner’io nuomone, socialinės politikos uždavinys yra sujungti šiuos principus. Jis neigė besąlyginį ir neribotą privačios nuosavybės pobūdį bei nagrinėjo jį iš instrumentinių pozicijų, t. y. naudingumo visuomenei požiūriu. Pažymėtina, kad vadinamojo valstybinio socializmo atstovų A. Wagner’io ir jo kolegos A. E. Schaffle’o (1831–1903 m.) darbuose išsklaidytos finansinės problemos pavirto plačia ekonomikos mokslo sritimi – finansų mokslu, o daugelyje universitetų buvo atidarytos finansų katedros. Baigiant naujosios istorinės mokyklos aptarimą, dar pastebėtina, kad dėl G. Schmoller’io artumo Vokietijos imperijos oficialiems sluoksniams jaunoji istorinė mokykla tapo vyraujančia vokiečių universitetuose; jos poveikis pasklido ir už Vokietijos ribų – Anglijoje, Prancūzijoje, JAV, Rusijoje, prisidėjo prie ekonominės istorijos ir ekonominės geografijos kaip savarankiškų mokslinių disciplinų
formavimosi. Apskritai, dėl jos poveikio XIX a. paskutiniame ketvirtyje visame pasaulyje išaugo susidomėjimas istoriniais-ekonominiais tyrimais. 6.3.4. Naujausioji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla turėjo didelį poveikį trims jau XX a. plačiai išgarsėjusiems mokslininkams, G. Schmoller’io mokiniams. Vienas jų – Max’as Weber’is (1864–1920 m.), prieštaravęs ekonominės veiklos atskyrimui nuo bet kurios kitos socialinės veiklos ir taip mėginęs pasipriešinti vientiso socialinio mokslo suirimui bei nematęs priežasčių, kodėl abstrakčios schemos turėtų apsiriboti racionalaus ekonominio elgesio schemomis. Todėl jis ir sukūrė įžymiąją nuostatą Idealtypus, abstraktų realybės modelį, tapusį jam pagrindiniu instrumentu tikrovės priežasties–padarinio analizei. Antras mokslininkas – Werner’is Sombart’as (1863– 1941 m.); jo socialinio pliuralizmo koncepciją galima laikyti mišrios ekonomikos teorijos ištakomis. Trečiasis – Arthur’as Spiethoff’as (1873–1957 m.), pateikęs savąją augančios stadijomis plėtros teoriją. Jis susilaukė tarptautinio pripažinimo už savo indėlį į verslo ciklo teoriją. Šie trys mokslininkai priskiriami naujausiajai istorinei mokyklai, tyrimuose derinusiai empirinį ir abstraktųjį metodą, istorinę ir teorinę analizę, bei daugiausia dėmesio sutelkusiai į kapitalistinius istorinius-etinius klausimus. Naujausios istorinės mokyklos tyrimai šioje srityje tapo svarbiausiu indėliu formuojantis dar vienai mokslinei disciplinai – ekonominei sociologijai. M. Weber’is – įvairiapusis mąstytojas, universalus mokslininkas, savyje sujungęs filosofą, istoriką, sociologą ir ekonomistą, Freiburgo (1894–1896 m.; šiame universitete jis dirbo ilgiausiai – penkis semestrus ir vaisingai bendradarbiavo su kitu politiniu ekonomistu – Gerhart’u von Schulze-Gavernitz’u), Heidelbergo (1896–1897 m.; ten jis Nacionalinės ekonomijos ir finansų katedroje tapo savo buvusio mokytojo K. Knies’o įpėdiniu) ir Miuncheno universitetų (ten Nacionalinės ekonomijos katedrą perėmė iš L. Brentano) profesorius, kurio kūryboje vokiečių istorinė mokykla pasiekė aukščiausią savo tašką. Kaip jį nekrologe apibūdino kolega Robert’as Michels’as, „Max’as Weber’is buvo labai sudėtinga asmenybė: griežto ir tikslaus mokslo žmogus, mokslininkas nuo galvos iki kojų, mokslą mylėjęs aistringai kaip jauną nuotaką, politinis ekonomistas, valstybės teisės specialistas, sociologas, religijos istorikas, kartu praktiškas politikas, organizatorius ir, verta pažymėti, tikrai demoniškos prigimties žmogus“. Gyvenimo kelias. M. Weber’is augo politiko, žymaus Nacionalinės liberalų partijos nario šeimoje Berlyne (amžininkų teigimu, „Weber’io jaunystę gaubė geriausios liberalios viduriniosios klasės tradicijos“). Studijuodamas jis domėjosi humanitariniais mokslais. Apskritai M. Weber’is plačiai domėjosi filosofija, teologija, politine ekonomija, politikos mokslu (Staatswissenschaft) ir ypač jurisprudencija bei istorija, lankė kai kurių šių mokslų įžymybių paskaitas Heidelberge (1883 m. čia klausėsi Karl’o Knies’o paskaitų apie „politinę ekonomiją“ ir „finansus“; šį dalyką jis iš pradžių įvardijo kaip neįdomų, bet pačias paskaitas vis dėlto – labai išsamiomis; kitą semestrą jo nuomonė apie K. Knies’o paskaitas dar labiau pagerėjo ir, susipažinus su „Adam’o Smith’o ir kitų“ veiklais, paskatino imtis Gustav’o Schmoller’io politinės ekonomijos apybraižų, išspausdintų Preussische Jahrbucher, kurios pasirodė artimesnės savo dvasia negu tikėjosi), Strasburge, Giotingene ir Berlyne. Savo disertaciją 1889 m. ir habilitacijos darbą 1891 m. Berlyno Humboldt’o universiteto filosofijos fakultete jis baigė siaurai apibrėžtais teisės istorijos klausimais, susijusiais su viduramžių prekybos bendrovių istorija bei Romos agrarine istorija. 1892 m. vietoj
susirgusio buvusio jo daktaro disertacijos vadovo profesoriaus Levin’o Goldschmidt’o M. Weber’is Berlyno universitete pradėjo dėstyti komercinę teisę ir biržos teisę; kitais metais čia jam buvo pasiūlyta teisės ekstraordinarinio profesoriaus vieta, ir pagaliau jis priėmė pasiūlymą vadovauti politinės ekonomijos katedrai Freiburge. Todėl, būdams trisdešimties metų, jis 1894 m. rudenį persikėlė į Freiburgą kaip Ordinarius (tikrasis profesorius). Savo mokslinę veiklą M. Weber’is pradėjo kaip tautos ūkio istorikas ir visuomenės mokslų metodologas. Tai ypač gerai atsiskleidė straipsnių cikle Roscher’as ir Knies’as bei loginės politinės ekonomijos problemos (1903–1905 m.). Kadangi į Miuncheno universitetą M. Weber’is sugrįžo tik po ilgos pertraukos, kuri nuo 1897 m. atsirado dėl nervinės krizės po šeimyninio ginčo, kaip galima spręsti iš unikalių ir atvirų laiškų R. Michels’ui, niekada iš tikrųjų taip ir nepasveikęs po ligos, per tą laiką iškilo naujos temos, ekonomikos moksle įsigalėjo matematika (pats M. Weber’is neoklasikinę ekonomikos teoriją vadino „abstrakčia ūkio teorija“) ir arenoje pasirodė nauja mokslininkų karta. Todėl, kaip pažymėjo ekonominių teorijų istorikas Keith’as Tribe, „Tam tikra prasme Weber’io dėstymas Heidelberge buvo gulbės giesmė, ne istorinės mokyklos, o to ekonominio mokslo mąstymo stiliaus, kuris plėtojosi nuo XIX a. pradžios. Weber’is savo studentams, matyt, dar dėstė pačią rafinuočiausią šios ekonominės teorijos versiją. Kai jis po savo pasveikimo pareiškė norą sugrįžti prie savo kaip ekonomikos teoretiko karjeros, tai jau tereiškė tik to, kas jau prarasta, ilgesį. Juk naujai kylanti disciplina tada buvo jaunesnių specialistų rankose ir plėtojosi tokiu būdu, kuris nevisiškai atitiko metodologinius Weber’io polinkius“. Socialinės teorijos. Pasaulinę šlovę M. Weber’iui atnešė darbai, skirti religinių pažiūrų ir religinės moralės poveikiui ekonomikai. Vienas jų – Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia (1905 m.). Šiame veikale autorius, nagrinėdamas ryšį tarp socialinės minties ir ekonominės veiklos, ypač tarp kalvinistiškojo protestantizmo ir kapitalistinio ekonominio gyvenimo, priešingai nei K. Marx’as, kuris pabrėžė ryšį tarp ekonominių sąlygų ir socialinės kaitos modelių, teigė, kad kaitos varomoji jėga gali būti kitos jėgos, tokios kaip tradicija ir religija (svarbu, kad tos jėgos nebūtų siejamos su klasine individo padėtimi, net teigta, kad jos veikia nepriklausomai nuo klasinių ryšių), ir taip siekė paprieštarauti marksistų tezei, kad pirmenybė teikiama struktūrai. Tai yra mėginta įrodyti, jog kapitalizmas susiformavo savaime kaip tam tikros religijos nuostatų (kultūros) rezultatas, viduramžių visuomenei transformuojantis į „kapitalistinę“ visuomenę. Kartu su atsirado naujas mentalinis požiūris, įvardytas kaip „objektyvus“ fenomenas ir pavadintas kapitalizmo dvasia. Minėtinas ir kitas veikalas Pasaulinių religijų ūkinė etika (1919 m.). Pagal M. Weber’į, kiekvienoje religijoje yra dvi priešingos komponentės – mistinė ir asketinė. Kuo religijoje labiau išplėtota asketinė komponentė, tuo ji labiau atitinka racionalaus prado, sudarančio kapitalizmo dvasią, įtvirtinimą gyvenime. M. Weber’is iškėlė hipotezę, kad protestantizmas sudarė palankias sąlygas laužyti nusistovėjusias tradicijas ir paskatino žmones veikti pagal racionalumo principus. Vadinasi, viršmaterialias paskatas verslininkystei suteikia protestantizmas pagal kurį žmogaus įtikimo Dievui liudijimas yra šio žmogaus sėkmė pasirinktoje veiklos srityje. (Jau nuo viduramžių vokiškuose kraštuose darbas buvo profesija ir religinė pareiga. Amatininkai tikėjo, kad yra Dievo pašaukti būti darbininkais; o modernaus pasaulio pagrindu darbas tapo, kai Vokietijoje protestantiškos doktrinos pradininkas Martin’as Luther’is (1483–1546 m.) savo mokyme apie visuotinę kunigystę pagaliau apie tai prabilo diduomenei. Apie darbui skiriamo gyvenimo pareigas savo reformatoriškame
veikale Christianae Religionis Institutio (1536 m.) kalbėjo ir Jean’as Calvin’as (1509–1564 m.)). Pagal M. Weber’į, protestantizmo, kuriame, nesant ryškios hierarchinės struktūros bažnytinėje sistemoje (priešprieša katalikybei), nėra akivaizdus ir noras iškilti bei gobšumas, nuostatos sukūrė paprotį „dirbk ir taupyk“, kuris padėjo pagrindus savaime atsirasti kapitalizmui. Juk protestantų doktrinos ragino žmogų nusižeminti ir susitelkti ties žemiškais reikalais bei savo pareigomis. Atsidavimas kasdieniam žemiškam darbui ir didžiavimasis juo neišvengiamai lėmė didesnį produktyvumą. Be to, kaip teigė M. Weber’is, protestantiškoms visuomenėms buvo būdingas didesnis taupumas, nei katalikams. Išlaidavimo ir nesaikingo žemiškų prekių naudojimo, nemotyvuoto dosnumo vertinimas kaip nuodėmingų veiksmų yra vienas esminių protestantizmo principų, lemiančių didesnį taupumą. Katalikų bažnyčioje taip pat egzistavo panašus principas. Tačiau protestantų bažnyčioje nuodėmės nebuvo taip lengvai atleidžiamos kaip katalikų, todėl tikėjimas buvo didele paskata mažiau vartoti. Vadinasi, didesnis produktyvumas reiškė, kad protestantai daugiau uždirbdavo, o didesnis taupumas – kad jie mažiau vartojo, todėl protestantiškose visuomenėse kapitalo kaupimo laipsnis buvo daug didesnis. Net pati kapitalo kaupimo sąvoka, anot M. Weber’io, atsirado netiesiogiai iš protestantizmo doktrinų ir tik vėliau buvo etiškai „įteisinta“ posakiu: „godumas – dorybė“. Būtent „asketinio protestantizmo“, sudariusio palankias sąlygas laužyti nusistovėjusias tradicijas, įtvirtinti parlamentinę demokratiją ir paskatinusio žmones veikti pagal racionalumo principus, vyravimu M. Weber’is aiškino aukštą JAV ir Kanados ekonominį išsivystymą lyginant su katalikiška Lotynų Amerika. Prakalbus apie religijos vaidmenį ūkio plėtros procese, minėtinas Anglijos istorinei mokyklai priklausęs Richard’as H. Tawney’us. Jis buvo panašių pažiūrų kaip M. Weber’is ir taip pat prieštaravo liberalioms ekonominėms idėjoms bei siekė rasti priežastis, lėmusias visuomenės perėjimą nuo tradicinių prie naujų gamybos ir darbo santykių – ekonominės sistemos. R. H. Tawney’us savo veikale Religija ir kapitalizmo iškilimas (1926 m.) aprašė religijos ir socialinės, politinės bei ekonominės plėtros santykį, kuris XV–XVI a. visuomenėje lėmė kapitalistinę santvarką. Knygoje iš esmės pritariama anksčiau suformuluotai M. Weber’io idėjai, tačiau R. H. Tawney’us mažiau pabrėžė priežastinio ryšio tarp protestantizmo normų ir kapitalizmo svarbą. Jis pažymėjo, kad naujasis kapitalizmas prasidėjo gerokai anksčiau nei krikščionybės reformacija, po kurios atsirado protestantizmas (kaip pavyzdžiai pateikiami Italijos miestai, tokie kaip Venecija, Florencija bei Flandrijos miestai XV a., kuriuose tarp pirklių jau vyravo „kapitalizmo dvasia“). Todėl, pagal R. H. Tawney’ų, šie du reiškiniai (kapitalizmas ir protestantizmas) plėtojosi greta vienas kito, tačiau jie nebuvo veikiami tarpusavio priežasties-padarinio ryšio. M. Weber’is atstovauja neoklasikinei ekonomikos sampratai, kurioje ekonomika sutapatinama su stokojamų išteklių paskirstymu. Randall’as Collins’as taip apibūdino M. Weber’io modernaus kapitalizmo aprašymą: „vaizdas, kurį mums pateikia M. Weber’is, yra – instituciniai rinkos pagrindai neoklasikinės ekonomikos požiūriu“. Pažymėtina, kad nors M. Weber’is kaip socialinis mokslininkas nerėmė nė vienos ekonominės sistemos, jis apdairiai nurodė, kad techninio racionalumo požiūriu, kapitalizmo priklausomybė nuo privačios nuosavybės, vadovybės kontrolės ir gamybos priemonių, jo pasitikėjimas konkurencinėmis rinkos kainomis turi neabejotinų pranašumų. Kapitalizme, palyginus su socialistinėmis planinėmis sistemomis, išlikė gebėjimas objektyviai apskaičiuoti efektyviausią gamybos mechanizmų organizavimo būdą. Tačiau M. Weber’is neidealizavo kapitalistinės sistemos, nurodydamas šios sistemos trūkumus, ypač individo kūrybingumo ir
asmenybės raidos požiūriu. Jam racionalus kapitalizmas nėra vienalypis gėris, galintis teikti didelės materialinės naudos, jis neatitinka individo teikimų pirmenybių reikmių. M. Weber’iui, siekusiam nesaistomo vertiniu požiūriu ekonomikos mokslo, rūpėjo įtvirtinti objektyviojo socialinio mokslo mokslinį teisėtumą. Jo nuomone, elgsenos moksle „paaiškinti“ – reiškia atrasti pirminį ryšį, kuriame subjektyvios nuovokos lygmenyje atsispindi betarpiškam supratimui prieinamas veiksmas. Analizuodamas aiškinamosios teorijos funkcinį turinį M. Weber’is pastebėjo, kad „ir aiškiai atskleisti, ir „paslėpti“ individo motyvai dažnai taip iškreipia tikrą jo veiksmų ryšį net ir paties individo sąmonėje, jog ir nuoširdžiausi subjektyvūs atsakymai turi tik santykinę vertę“. Jo nuomone, socialinių mokslų objektyvumą galima pasiekti sukūrus tvarką, tyrimo procese padedančią sumažinti asmeninį nusiteikimą. Todėl M. Weber’is kaip būdą suformuoti socialinį supratimą naudojo idealiųjų tipų kategoriją. Idealiaisiais tipais jis laikė logiškas konstrukcijas, atsirandančias iš tam tikrų empirinės tikrovės elementų, kurių derinys ypač svarbus kultūrai, išskyrimo (abstrakcijos) keliu. Patį idealųjį tipą M. Weber’is aprašė kaip istorinių reiškinių „idėjos“ pavaizdavimą, kaip „mintinį vaizdą“, kuris suvienija „apibrėžtus istorinio gyvenimo santykius ir procesus į neprieštaringą mintinių ryšių kosmosą“, kaip „utopiją“, „kuri sukuriama tam tikrų tikrovės elementų mintinės intensifikacijos būdu“. Šia prasme idealusis tipas – tai daugiau negu įvykių aprašas, nes empiriškai jis gali ir niekada neegzistuoti. Svarbu yra tai, kad idealusis tipas susiformuoja iš susidomėjimo tam tikromis specifinėmis problemomis. M. Weber’is teigė, kad kurdami idealiuosius tipus mokslininkai gali objektyviai išanalizuoti socialinių įvykių poveikį individams ir visuomenėms. Remdamasis idealiųjų tipų metodu jis ištyrė kapitalistinės visuomenės genezę ir funkcionavimą. M. Weber’is nagrinėjo kapitalizmą dviem požiūriais: siaurąja prasme (kaip ekonominę sistemą) ir plačiąja prasme (kaip civilizacijos formą). M. Weber’io nuomone, kapitalizmas kaip ekonominė sistema turi keletą objektyvių ir subjektyvių prielaidų. Pirmosioms priskirtina: privati gamybos priemonių nuosavybė, privatus pasisavinimas, laisva išteklių rinka, išplėtota technika, susisiekimo priemonės, pinigų apyvarta, racionalus gamybos ir paskirstymo organizavimas. Antrajai prielaidų grupei priklauso tokia gamybos figūra kaip verslininkas – savininkas, gamybos organizatorius ir koordinatorius, racionaliai siekiantis pelno. M. Weber’is tendenciją racionalizuoti ekonominį ir socialinį gyvenimą laikė visuomenės plėtros pagrindu, o patį kapitalizmą apibūdino kaip „tokį ūkininkavimą, kuris pagrįstas pelno siekimu panaudojant mainų galimybes“. Būtent su rinkos mainais susijęs pagrindinis M. Weber’io „racionalaus kapitalizmo“ genealogijos priežastinis epizodas. Pateikdamas ekonominius argumentus aiškinant „racionalaus kapitalizmo“ atsiradimą, pastarąjį jis siejo su gyventojų skaičiaus augimu, tauriųjų metalų antplūdžiu, kainų revoliucijomis ir įsitvirtinimu užjūrio rinkose; pastarasis prasidėjo po XV–XVI a. didžiųjų geografinių atradimų. M. Weber’is rašė: „Lemiamas posūkis į kapitalizmą galėjo įvykti tik dėl masinės realizacijos atsiradimo“. M. Weber’io nuomone, kapitalizmas su laisvos konkurencijos rinka, kurios niekas neriboja, racionaliai nevaldo ir nenaudoja įstatyminių normų, gali nuvesti į chaosą. Todėl reikia kompetentingų valdymo specialistų arba biurokratijos, apribojančios laisvę, suteikiančios jai visuomenei priimtiną formą. Šių tendencijų pagrindas: nuosavybės teisės paskirstymas ir realios nuosavybės panaudojimas stambiose korporacijose, valdymo perėjimas profesionaliems vadybininkams, valdymo struktūrų formavimasis verslo srityje, ekonomikos valstybinio reguliavimo plėtra, valstybinių biurokratinių struktūrų formavimasis ir plėtra.
Tačiau M. Weber’is perspėjo, kad dėl tokių tendencijų atsiranda „kontroliuojamos visuomenės“ grėsmė, kai valdžia sutelkiama aukščiausių pareigūnų rankose. Pačią biurokratiją, kurią laikė sveikintina moderniojo racionalizmo apraiška, jis suvokė kaip vieną iš sunkiausiai pašalinamų socialinių veiksnių: „tai svarbiausia valdžios priemonė tam, kuris kontroliuoja biurokratinę sistemą“. Jeigu ji užvaldo valstybę, beveik neįmanoma jos atsikratyti. M. Weber’is rašė: „Ji (t. y. biurokratija – Aut. pastaba) greta kitų moderniojo racionalaus gyvenimo būdo veiksnių išsiskiria savo neišvengiamumu. Istorijoje nėra nė vieno pavyzdžio, kuris parodytų, kad ten, kur kartą įsigalėjo biurokratija, vėliau ji būtų išnykusi [...], nebent visiškai žlugus pačiai kultūrai, kurioje biurokratija gyvavo“. M. Weber’is nagrinėjo kapitalizmą taip pat kaip civilizacijos formą, kultūros fenomeną, kur vyrauja racionalus minčių saviraiškos būdas, piniginė subjektų elgsenos motyvacija. Istorine ar kultūrine civilizacija buvo laikomas vientisas socialinis fenomenas arba kultūrinis-istorinis tipas, atsirandantis teritorinio, etinio, kalbinio, politinio, psichologinio ir ekonominio bendrumo pagrindu. Ūkinė sistema buvo nagrinėjama kaip socialinio bendrumo dalis, kurios varomoji jėga – „tautos žmonių dvasia“ arba jų mentalitetas. M. Weber’is neatmetė tokios raidos galimybės, kuri atves į pasaulinį ūkį, funkcionuojantį pagal laisvosios rinkos dėsnius. Tačiau jis pažymėjo, kad „[...] pasaulinis rinkos ūkis, apie kurį kalbama laisvosios prekybos teorijoje, yra utopija, jei nėra pasaulinės valstybės ir visiško žmonijos kultūrinio lygio vienodumo; kelias į jį yra tolimas“. Ir toliau tęsė: „Kol mes stovime tokios raidos pradžioje, kaip yra dabar, mes veikiame kartu ir jos naudai, jei mes senus medžių kamienus, iš kurių galbūt būsimosios kartos galės sukurti žmonijos ūkinį ir kultūrinį bendrumą, pernelyg skubotai neiškertame, mėgindami juos panaudoti ateities statiniams, o juos išsaugome ir puoselėjame, kad jie natūraliai augtų“. M. Weber’is savo ateities prognozes grindė ūkinės veiklos modernizavimo ir naujumo principais, taip pat ekonomikos modernizavimu. Tačiau jis pabrėžė, kad techninė pažanga, suteikianti galimybę spręsti gyventojų skaičiaus augimo problemą, yra laikina. Ji egzistuoja tol, kol yra vadinamasis „kapitalistinis interesas“. Šiuos pagrindinius ūkinius faktus M. Weber’is aiškino tuo, kad Vakarų raidos „anomalija“ jau beveik pasiekė savo pabaigą. Jis rašė: „Visur naujos priklausomybės narvas jau yra parengtas, beliko laukti, kad lėtėjanti techninė bei ekonominė pažanga ir rentos pergalė prieš pelną kartu su dar laisvų rinkų išsekimu mases padarys klusnias, kad jame galutinai įsikurtų“. Baigiant kalbėti apie M. Weber’į, dar reikia paminėti jo 1919–1920 m. Miuncheno universitete skaitytas paskaitas, kurias po mirties jo žmona Marianne išleido kaip knygą, pavadintą Visuotinė ekonominė istorija. Tai labai koncentruota ir talpi Europos ekonominės istorijos nuo ikiistorinių laikų iki XVIII a. apžvalga. E. M. Maiburd’as pažymėjo, kad, belieka tik apgailestauti, kad labai daug faktinės medžiagos, kuria disponavo M. Weber’is ir kuri sudarė jo apibendrinimų pagrindą, beveik visa liko, jei taip galima pasakyti, skliausteliuose. Knyga parašyta, kaip sakoma tokiais atvejais, telegrafiniu stiliumi. Tokios knygos neįmanoma konspektuoti, nes ji pati panaši į konspektą (ji ir sudaryta pagal studentiškus konspektus). Šioje knygoje kiekvienoje frazėje pateikiama nauja informacija ir todėl kiekviena frazė – aukso vertės. Nedidelėje šios knygos apimtyje (vertinant puslapiais) sutalpintas neproporcingai didžiulis idėjų ir traktuočių lobynas. Berlyno universiteto profesorius W. Sombart’as savo mokslinę veiklą taip pat pradėjo kaip tautos ūkio istorikas. Tačiau vėliau jis siekė suderinti istorizmą su istorinių procesų teorine analize, abstrakčios kapitalizmo teorijos sukūrimu. Tokia dvasia parašytas ir jo pagrindinis dviejų tomų gana padrikas veikalas Der moderne
Kapitalismus (Šiuolaikinis kapitalizmas, 1902 m.), kuriame kapitalistinė veikla vaizduojama kaip „sudėtingas psichologinis procesas“, kuriam reikia organizacinių, apskaičiavimo ir racionalistinių normų bei sugebėjimų. Pagal savo idėją ir visus kriterijus šis veikalas turėjo tapti klasikiniu. Enciklopedinis tyrimas apėmė visą Europos ūkinę istoriją nuo ankstyvųjų viduramžių („ikikapitalistinio periodo“) iki XIX a., taip pat pateikė žinių apie kiekvienos epochos žmonių ekonomines pažiūras. Visa tai buvo sujungta filosofinių koncepcijų apie materialaus gyvenimo esmę ir jos formas įvairiomis epochomis gijomis. Veikale pateiktas milžiniškas kiekis konkrečių žinių, išrašų iš pirminių šaltinių ir įdomių pačio autoriaus idėjų. Tačiau šis tyrimas nesusilaukė to mokslinio autoriteto, kuris atitiktų jo mastus ir užmačias, likdamas vienu iš eilinių (pagal savo reikšmę) istorinės mokyklos darbų. Kita vertus, pažymėtina, kad pasirodžius šiai knygai „kapitalizmo“ sąvoką ėmė visuotinai naudoti Vakarų Europos šalių ekonomistai. Pats W. Sombart’as pabrėžė, kad „kapitalizmą mokslui atrado K. Marx’as ir nuo to laiko jis vis labiau tampa tikruoju ekonomikos mokslo objektu“. W. Sombart’as laikė save G. Schmoller’io mokiniu. Kaip mokslininkas jis debiutavo jo vedamame seminare ir pritarė istorinės mokyklos metodologijai, bet, kitaip nei G. Schmoller’is, nebuvo kraštutinio empirizmo šalininkas. W. Sombart’o pažiūroms didelį poveikį turėjo K. Marx’o ekonominė koncepcija. Tačiau marksistinis klasinis požiūris jo darbuose savotiškai nuspalvinamas iš istorinės mokyklos perimtu nacionalinių–psichologinių veiksnių akcentavimu. W. Sombart’as atmetė socialistinį internacionalizmą; jis liko, kaip pats sakė, „buržuazinis profesorius“. Pagal W. Sombart’ą, ekonomikos mokslas negali ignoruoti laiko ir erdvės, nes ūkinį gyvenimą lemia epochos klasės, rasės ir nacijos psichologija. Kapitalizmas pagal jo koncepciją yra ypatingos, kapitalistinės dvasios apraiška ir produktas. Kapitalistinę veiklą vaizduodamas kaip „sudėtingą psichologinį procesą“, kuriam reikia organizacinių, apskaičiavimo ir racionalistinių normų bei sugebėjimų, W. Sombart’as svarbiausią kapitalizmo savybę kaip visiškai modernią ir „bedvasę“ jėgą, – „racionalų“ apskaičiavimą arba apskaičiuojamumą (Rechenhaftigkeit) net apibūdino kaip „talentą“ arba sielos „dispoziciją“, kuri dar labiau išryškėjo plintant kapitalistiniam gamybos būdui. Jis šią savybę laikė būtina moderniojo kapitalizmo „subjektyvia prielaida“. Pažymėsime, kad nacionalinės psichologijos pervertinimas W. Sombart’ą gyvenimo pabaigoje atvedė į hitlerinio nacionalsocializmo palaikymą knygoje Vokiškasis socializmas (1934 m.), kurioje jis mėgino teoriškai pagrįsti fašistinę ekonominę programą. O ką jau kalbėti apie knygą Apie žmogų (1938 m.), kurioje W. Sombart’as, savotiškai plėtodamas dar 1915 m. parašytos knygos Didvyriai ir prekeiviai rasistines, militaristines bei šovinistines idėjas, išdėstė rasistinę koncepciją, pagal kurią žmonės rūšiuojamai atsižvelgiant į rasinius požymius. Taigi, vokiškojo nacionalizmo linija, savo ištakomis siekianti F. List’o ir A. Muller’io veikalus, susijungė su naujosios istorinės mokyklos socialiniais siekiais tam, kad trečiojoje kartoje pasireikštų W. Sombart’o nacionalsocializme. Tačiau susikompromitavęs kaip mokslininkas ir siekęs tapti vienu iš nacizmo ideologų, W. Sombart’as ir pats nebuvo pripažintas „tikru arijum“... Grįžtant prie W. Sombart’o ekonominių idėjų, pastebėtina, kad jis pirmasis ėmė naudoti ūkinės sistemos ir ūkinės epochos sąvokas. Jo nuomone, ūkinė sistema – tai abstrakti teorinė konstrukcija, apvalytas nuo istorinio konkretumo modelis, kuris yra empirinių faktų sisteminimo pagrindas. O ūkinė epocha – tai reali ekonominė sistema, esanti empirinio tyrimo objektas. Tačiau epochos buvo išskiriamos tik pagal suformuotus teorinius modelius, t. y. ūkines sistemas. Pagal W. Sombart’o apibrėžimą, šias ūkines sistemas apibūdina trys elementų grupės: dvasia, t. y.
svarbiausi ūkinės veiklos skatintojai; forma, t. y. socialinių, teisinių ir politinių santykių visuma; substancija, t. y. gamybos technologinis būdas. Tuo remdamasis jis išskyrė tris ekonominių reiškinių nulėmimo (determinacijos) lygius: socialinįpsichologinį (visuomeninė sąmonė, mąstymo tipai, ideologija), socialinį-organizacinį (institucinį) ir techninį-ekonominį. W. Sombart’o nuomone, kapitalistinės ekonomikos sistema grindžiama šiais elementais: maksimalaus pelno siekiu (piniginis laimėjimas yra ekonominės veiklos dvasinis pagrindas); institucine organizacija, kuri apibūdinama privačios nuosavybės vyravimu, darbuotojų laisvu savo darbo jėgos disponavimu, lemiančiuoju verslininko vaidmeniu gamyboje ir skirstant pajamas, nedideliu valstybės vaidmeniu; techniniu pagrindu, apimančiu pažangias gamybos priemones. W. Sombart’as pabrėžė, kad ūkinės sistemos evoliucija yra daugelio veiksnių nulemtas procesas, visų posistemių sąveikos integralus rezultatas. Visuomenės plėtros varomoji jėga, jo nuomone, yra mentalinis, socialinis-psichologinis lygis arba „ūkinė dvasia“, kurioje esant kapitalizmui išskiriamos dvi sudedamosios dalys: „verslininkystės dvasia“ ir „biurgeriška dvasia“. Pirmoji iš jų grindžiama dinaminiu kapitalizmo modeliu ir apibūdinama pasirengimu rizikai, idėjų gausa, gebėjimu sujungti gamybos veiksnius bei parduoti prekes. „Biurgeriška dvasia“ lemia konservatyvų kapitalizmo modelį ir apima darbštumą, taupumą, apdairumą, nuosaikumą, sutarties laikymąsi ir panašiai. Ūkinių epochų kaita vyksta kiekybiškai keičiantis pavienių „ūkinės dvasios“ elementų santykiui, persigrupuojant jos dalims. W. Sombart’as savo veikale Žydai ir ūkinis gyvenimas (1911 m.) kaip „kapitalistinės dvasios“ gyvuosius nešėjus įvardijo žydus. Dėl nacionalinės religijos – judaizmo, jie nuo gimimo auklėjami racionalumo, taupumo dvasia. Vertės kategoriją W. Sombart’as laikė egzistuojančia tik sąmonėje, atplėšta nuo realios tikrovės ir „niekur nepasireiškiančią“. Jei pirmuose savo darbuose jis teigė, kad vertė gali būti panaudota tik kaip „darbinė idėja“, kaip „mintinis faktas“, būtinas sprendžiant daug ekonomikos teorijos klausimų, tai vėlesnėse monografijose (Trys politinės ekonomijos (1929 m.)) jis pareiškė, jog vertės samprata negali būti panaudota net kaip „darbinė idėja“ dėl to, kad ji stipriai „susikompromitavo“. Pridedamąją vertę W. Sombart’as traktavo kaip „teorinį simbolį“, abstrakciją, naudojamą analizės patogumui. Interpretuodamas kapitalą kaip „sampratą, išreiškiančią vyraujančią psichologiją“, jis, apeliuodamas į „trijų gamybos veiksnių teoriją“, neigė samdomo darbo eksploataciją ir tikrąjį, pagal K. Marx’ą, pridedamosios vertės atsiradimo šaltinį. W. Sombart’as rašė: „Tvirtinti, kad samdomų darbininkų klasė gauna mažiau nei jų sukurta vertė, t. y. mažiau už savo darbo pajamas, reiškia tvirtinti nesąmonę, nes tokia galima išskirti suma neegzistuoja“. Nagrinėdamas ekonominės plėtros perspektyvas, W. Sombart’as pasiūlė socialinio (ekonominio) pliuralizmo teoriją, apibūdinančią vėlyvojo kapitalizmo epochą, kurioje susisieja privati gamyba (stambioji, vidutinė ir smulkioji), valstybinis sektorius, kooperatinė sankloda, persipina kapitalistinio ir socialistinio ūkininkavimo elementai. Dėl to atsiranda „mišri visuomenė“ ar „mišri sistema“, sujungianti rinkos ekonomiką su organizuotumo ir planingumo elementais. Organizacinių pradų gausėjimą W. Sombart’as siejo su stambių bendrovių „racionalizacine veikla“ ir valstybės poveikio stiprėjimu. Dėl to, jo manymu, turi švelnėti cikliniai svyravimai, lengviau sektis įveikti krizes ir nedarbą. (Šios išvados – visiška priešingybė K. Marx’o ir F. Engels’o „katastrofinei“ teorijai, pagal kurią konjunktūros švytuoklės svyravimai tampa vis stipresni). Kapitalizmas tampa valdomas ir reguliuojamas.
1934 m. W. Sombart’as jau minėtame darbe Vokiškasis socializmas nagrinėjo rinkos sistemos evoliuciją į postkapitalistinę visuomenę. Jis suformulavo Vokietijos socialinį idealą kaip valstybinį socializmą; pastarasis jam prilygo planiniam ar organizuotam kapitalizmui. Socialistinėms formoms W. Sombart’as priskyrė kooperatines ir visuomenines įmones, kurios, jo žodžiais tariant, turi apimti ir puoselėti vertingas kapitalizmo savybes. Kapitalizmas pamažu iš vidaus turės persitvarkyti ir taps stabilesnis, darnesnis, ramesnis bei protingesnis. Tarp tokio „stabilizuoto“, „sureguliuoto“ kapitalizmo ir socializmo nebus jokio skirtumo, todėl kapitalistinių šalių darbininkai nebebus suinteresuoti socialistine visuomene. Pažymėtina, kad ekonominės minties literatūroje esama labai daug nuorodų į W. Sombart’o veikalus. Ir dažniausiai šios nuorodos pateikiamos prie neigiamų apibūdinimų. Jo nuomonė paminima norint išreikšti nesutikimą ir pateikti argumentus prieš. Keistas dalykas: įtakingas mokslininkas, kurio požiūrį atmeta kiekviename žingsnyje. Kaip pažymėjo vienas šiuolaikinės ekonominės minties istorikas, „Geriausia, ką galima pasakyti apie W. Sombart’ą, – kad jo darbai žadina mintį“. Iš tiesų, nors jo darbuose buvo gausu pernelyg skubotų ir rizikingų apibendrinimų, bet dėl savo paradoksų jie žadino kitų tyrėjų mintį, „atverdami jai naujas, dažnai netikėtas perspektyvas“. Kurį laiką G. Schmoller’io padėjėju buvęs Arthur’as Spiethoff’as aiškiai atskyrė D. Ricardo, J. H. von Thunen’o ir C. Menger’io „grynąją“ teoriją (pastaroji, jo nuomone, yra neistorinė, universali, grynoji teorija, naudojanti konstrukcijas, vadinamas modeliais) nuo G. Schmoller’io ir M. Weber’io „empirinės“ (vok. anschauliche) teorijos, kuri yra istorinė, pagrįsta stebėjimais, tyria tik pasikartojančius įvykius ir pasižymi analitiniu pobūdžiu. Trečiąja sudedamąja ekonomikos mokslo dalimi A. Spiethoff’as įvardijo ekonomikos istoriją, kuri nagrinėja unikalių ekonominių įvykių kaitą ir pasižymi aprašomuoju pobūdžiu. Jį išgarsinusiuose ekonominio ciklo tyrimuose A. Spiethoff’as rėmėsi ir faktine medžiaga, surinkta istorinės mokyklos, ir K. Juglar’o statistikos darbais. Jis siekė paaiškinti visuotinės „perprodukcijos“ reiškinius ir paneigti Say’aus dėsnį kaip „ne tiek teoriją, aiškinančią krizes, kiek teoriją, ieškančią jų negalimumo įrodymų ir visiškai atitrūkusią nuo faktų“. A. Spiethoff’as „perprodukciją“ aiškino iš dalies rinkos paklausos prognozavimo klaidomis. Be to, jis suprato, kad ciklinius svyravimus lemiančios santaupos ir investicijos yra nepriklausomi veiksniai. 6.3.5. Vokiečių istorinės mokyklos metodologiniai ypatumai Ekonominės minties socialinės-istorinės krypties metodologiniai ypatumai, kaip minėta, susiklostė dar istorinės mokyklos etape. N. Kondratjevo nuomone, ši aplinkybė rodo, kad „pats istorinės mokyklos formavimasis kaip atsvara klasikinei mokyklai buvo milžiniškos svarbos faktas socialinės ekonomijos metodologijos formavimuisi. Šis formavimasis vykęs po opozicijos klasikams ženklu, pareikalavo iš esmės [...] pirmą kartą aiškiai ir kritiškai apmąstyti pačią ekonominio tyrimo metodo problemą“. Iš tiesų, vokiečių autoriai, svarbiausia įvardiję ekonominio tyrimo metodo problemą, iš esmės atlaikė mokslinį ginčą su klasikais ir į politinės ekonomijos metodologiją įnešė naujus teigiamus elementus, kurie tapo dėka jų gimusios ekonominės minties socialinės – istorinės krypties metodologiniu pagrindu. Šių metodologijos ypatumų esmė gali būti suvesta į šiuos tris teiginius: 1) socialinės aplinkos, tame tarpe „žmogiškojo veiksnio“, poveikio šalies ekonominiam vystymuisi įvertinimas;
2)
ekonominių ir neekonominių veiksnių bei kategorijų tarpusavio priklausomybės ir vienas kito lėmimo išaiškinimas; 3) neklasinių kriterijų vaidmens ir vietos visuomenės vystymosi etapų ir fazių tyrime nustatymas. Pirmasis metodologinis vokiečių istorinės mokyklos ypatumas leidžia atskleisti, kad viena iš pagrindinių klasikų metodologinių nuostatų yra nepagrįsta. Pagal ją ekonomikos moksle prioritetinis vaidmuo tenka daugiausia ekonomikos dėsniams, veiksniams ir kategorijoms bei jų veikimas skelbiamas universaliu ir neišvengiamu visais laikais ir visoms tautoms (valstybėms). Priekaištaudami A. Smith’ui ir jo pasekėjams už antiistorizmą, siekį sukurti tokią politinę – ekonominę teoriją, kurios dėsniai besąlygiškai tiktų visiems laikams ir tautoms, istorinės mokyklos kūrėjai atmetė nekintamų natūralių ūkinių dėsnių idėją. Juk vokiečių autoriai, N. Kondratjevo žodžiais tariant, „remiasi istorinio gyvenimo įvairumo ir dinamiškumo faktu ir iš čia neigia pačią abstrakčių politinės ekonomijos dėsnių bendrai, ir ekonominio vystymosi dėsnių tarp jų, galimybę“. Jų nuopelnas, N. Kondratjevo nuomone, yra pagrįsta argumentacija „dėl ūkinio gyvenimo dėsnių sąlyginumo“ bei mėginimas „pateikti konkrečius empirinius ūkio plėtros dėsnius“. Istorinės mokyklos kūrėjai pasisakė už ekonominių dėsnių, įstaigų ir idėjų „sąlygiškumą“ bei jų „kintamumą“, kuris „vyksta drauge su pačios tautos ir jos poreikių kitimu“. Iš esmės vokiečių istorinė mokykla kritikavo klasikinę mokyklą remdamasi tuo, kad ekonominių institutų įvairovė įvairiose šalyse ir skirtingu metu daro neįmanomu paaiškinti ekonominių veiksmų visą įvairovę remiantis vieninga universalia rinkos ekonomikos teorija, sudarančia klasikinės mokyklos pagrindą. Taigi istorinės mokyklos atstovai savo išvadas grindė tuo, kad ekonominių dėsnių nereikia tapatinti su gamtiniais dėsniais (pavyzdžiui, chemijos, fizikos dėsniais), kuriuos nuolat galime stebėti dėl jų veikimą sukeliančių iš anksto žinomų elementų ir komponentų stabilaus pobūdžio. Todėl, priešingai nei klasikai, jie nurodo politinės ekonomijos neuniversalų pobūdį ir ekonominių procesų rezultatyvumo priklausomybę ne tik nuo ekonominių (bazinių), bet ir įvairių neekonominio (antstatinio) pobūdžio veiksnių, tarp jų „žmogiškąjį veiksnį“, t. y., kaip sakoma, nuo socialinės aplinkos veiksnių. Vokiečių istorinės mokyklos atstovai dažniausiai mini šiuos socialinės aplinkos veiksnius: • nacionaliniai ypatumai ir tradicijos; • tautos istorinio vystymosi ypatingumas, jos mentalitetas; • istorinis atsitiktinumas; • šalies geografinės sąlygos; • nacionalinės kultūros, psichologijos, religijos ypatumai. Kalbant apie antrąjį metodologinį vokiečių istorinės mokyklos ypatumą, reikia prisiminti, kad klasikų teorijoje neekonominius veiksnius lėmė ekonominių veiksnių poveikis. Iš to, pavyzdžiui, daryta išvada, kad kuo aukštesnis visuomenės gamybinių jėgų lygis, tuo labiau bus išplėtota socialinė aplinka (sfera), tarp jų kultūros, meno, mokslo lygis, ir priešingai. Vokiečių autoriai šiai klasikų kauzolistinei (priežastineipasekminei) paradigmai priešino funkcinę paradigmą. Jų veikaluose ekonominių ir neekonominių veiksnių reikšmė ūkinio gyvenimo evoliucijos procese visuomet nagrinėjama kaip tarpusavio sąryšyje ir vienas kitą apsprendžiant. Tiesa, jie neretai taip pabrėždavo ypatingą neekonominių veiksnių vaidmenį ekonominei plėtrai, kad jų pačių pozicija praktiškai įsigalėjo kaip XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vokiečių visuomeninė nuomonė apie tariamai unikalią „vokiečių nacionalinę dvasią“, ypatingą „arijų rasės“ istorinę misiją ir panašiai. Pavyzdžiui, pagal M. Weber’io įsitikinimus, jo knygoje Protestantiška etika ir kapitalizmo dvasia
(1905 m.) kalbama net apie vienos iš protestantiškų religijos krypčių – kalvinizmo išimtinai svarbų vaidmenį sukuriant civilizuotą visuomenę. Galiausiai trečiasis metodologinis vokiečių istorinės mokyklos ypatumas atspindi jos priešpriešos klasikinei mokyklai istorinio metodo vietos ir vaidmens ekonomikos moksle klausimu rezultatą. Kaip žinia, klasikams istorizmas pirmiausia pasireiškė per vadinamųjų pagrindinių ir nepagrindinių, aukštesniųjų ir žemesniųjų visuomenės klasių išskyrimo skirtinguose tautų ir valstybių evoliucijos etapuose kriterijus. O vokiečių autoriai, pagrįsdami visuomenės ekonominio vystymosi fazes, etapus ir schemas per visą nacijos istorinį kelią, klasiniam kriterijui priešino grynai ūkinį kriterijų. Dėl neklasinio-formacinio istoricizmo, kaip svarbiausio mokslinių tyrimų ir ekonomikos mokslo atnaujinimo instrumento, vokiečių istorinė mokykla pasiekė neabejotinų teigiamų rezultatų. To patvirtinimas – ne tiek pats faktas, kad jos autoriai išleido eilę stambių fundamentalių istorinių-ekonominių monografijų, o greičiau tai, kad šių tyrimų rezultatai vėliau sukėlė gana naudingas diskusijas apie daugelį aktualių socialinių-ekonominių problemų. Apibendrindamas vokiečių istorinės mokyklos pažiūras, J. A. Schumpeter’is išskyrė šešis punktus, atspindinčius svarbiausias jos idėjas. 1. Reliativystinis požiūris. Detalizuoti istoriniai tyrimai moko to, kiek nepagrįsta yra visuotinai reikšmingų praktiškų taisyklių ekonominės politikos srityje egzistavimo idėja. Negana to, bendrų dėsnių egzistavimo galimybė atmetama remiantis nuostata apie socialinių įvykių istorinį priežastingumą. 2. Teiginys apie socialinio gyvenimo vienovę ir neatsiejamą jo elementų ryšį. Akivaizdi tendencija peržengti paprastas socialinių doktrinų ribas. 3. Antiracionalistinis požiūris. Esama daug žmogiškųjų veiksmų motyvų, ir nedaug dėmesio skiriama grynai logiškoms skatinančioms priežastims. Ši nuostata buvo įtvirtinta kaip etiniai argumentai ir siekis psichologiškai analizuoti individų bei masių elgseną. 4. Evoliucinis požiūris. Evoliucinės teorijos privalo naudoti istorinę medžiagą. 5. Nuostata dėl interesų vaidmens individų sąveikoje. Svarbu tai, kaip plėtojasi konkretūs įvykiai ir formuojasi konkrečios sąlygos, taip pat kokios jų konkrečios, o ne visiems socialiniams įvykiams bendros priežastys. 6. Organinis požiūris. Atkreipiamas dėmesys į socialinių ir fizinių organizmų analogiją. Pradinė organinė koncepcija, pagal kurią nacionalinė ekonomika egzistuoja už ir virš įvairių individualių, vėliau pakeista individualios ekonomikos, sudarančios nacionalinę, koncepcija, yra glaudžiai viena su kita susijusios. 6.3.6. Anglų istorinės mokyklos svarbiausi atstovai Pažymėtina, kad vokiečių autorių istorinio metodo naujumas dėl jų atotrūkio nuo tais laikais jau pasiektų ekonomikos teorijos mokslinių pagrindų vokiečių istorinei mokyklai taip ir neleido užimti lyderio vietą pasauliniame ekonomikos moksle. Žymesnių vokiečių istorinės mokyklos šalininkų atsirado tik Anglijoje. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Anglijoje istorinio metodo, kaip minėta ir atsiradusio kaip reakcija į anglų politinę ekonomiją, izoliuotas aktyvesnis atstovas buvo Richard’as Jones’as (1790–1855 m.). Ekonominės minties istorijoje jis minimas iš tiesų retokai. R. Jones’as gimė Tanbridže Velse, studijavo Kembridže, taip dirbo šventiko darbą Sasekse ir Kente. Vėliau R. Jones’as profesoriavo Karališkajame koledže Londone bei buvo pakviestas po T. Malthus’o perimti politinės ekonomijos profesoriaus pareigas Rytų Indijos bendrovės koledže Heileiburyje (Haileybury). Savo
Esė apie turto paskirstymą ir apmokestinimo šaltinius (1831 m.) jis puolė abstrakčias D. Ricardo rentos doktrinos prielaidas ir parodė, kad jos neapibūdina tikrosios Anglijos rentos sistemos nei praeityje, nei jo gyvenamuoju laikotarpiu. R. Jones’as priskiriamas Anglijos istorinei mokyklai remiantis jo keltais tikslais ir naudotu metodu, kuris, jo žodžiais tariant, teigia: „Jei norime pasiteisinti dėl ūkio ir susitarimų, kuriais įvairios pasaulio tautos kuria bei paskirsto savo pajamas, aš iš tiesų žinau tik vieną kelią, kaip pasiekti šį tikslą. Jis yra toks – stebėti ir matyti“. Kitas anglų istorinės mokyklos atstovas buvo Thomas Edward’as Cliffe’as Leslie’is (1826–1888 m.). Jis gimė Airijoje, Vesfordo apskrityje, baigė Šv. Trejybės koledžą Dubline ir 1853 m. pradėjo profesoriauti Karalienės koledže, Belfaste. C. Leslie’is laikomas pirmuoju Anglijos ekonomistu, savo tyrimuose sistemingai taikiusiu istorinį metodą. Tačiau jam per nelaimingą atsitikimą buvo lemta prarasti savo svarbiausio veikalo rankraštį. Šiame prarastame darbe C. Leslie’is kūrė naują politinės ekonomijos sistemą. Nors iš pradžių atrodė, kad jis susitaikė su rankraščio praradimu, bet prabėgus keliems mėnesiams patirtas šokas ir pergyvenimai palaužė jo sveikatą. John’as Kells’as Ingram’as (1823–1907 m.) taip pat baigė Šv. Trejybės koledžą Dubline. Jis, kaip A. Comte’o filosofijos šalininkas, ekonomikos teoriją laikė sociologijos dalimi. Ortodoksinę ekonomikos teoriją J. K. Ingram’as laikė klaidinga, nes joje turtas buvo tiriamas atskirai nuo kitų socialinių fenomenų. Jo straipsnis apie ekonomikos teoriją Britų enciklopedijai buvo pirma visapusė, autoritetinga ekonominių doktrinų istorija. Šis straipsnis buvo išverstas į daugumą pagrindinių Europos kalbų ir plačiai išgarsino jo autorių. Walter’is Bagehot’as (1826–1877 m.) nuo 1860 m. beveik du dešimtmečius buvo Economist redaktorius. Jis 1848 m. baigė Londono universitetą. Kaip pats svarbiausias veikalas, leidęs W. Bagehot’ą priskirti anglų istorinei mokyklai, paminėtini jo Ekonomikos teorijos tyrimai, o taip pat 1867 m. išleista knyga Anglijos konstitucija, tapusi anglų konstitucijos pakaitalu, kurį galima cituoti, prireikus nagrinėti sudėtingus konstitucinius klausimus, kadangi rašytinės anglų konstitucijos nesama. Arnold’as Toynbee (1852–1883 m.) gimė Londone, studijavo ir vėliau profesoriavo Oksforde. Ypač vertingi jo tyrimai ekonomikos istorijos srityje. Būtent A. Toynbee pirmasis Oksfordo universitete 1881–1882 m. perskaitė ekonomikos istorijos kursą bei pasiūlė terminą Industrinė revoliucija. Jis garsėjo kaip labai aktyvus paskaitininkas, tačiau paskaitomis ir diskusijomis nualino savo sveikatą. Viena iš paskaitų, kurią jis skaitė 1883 m., buvo nukreipta prieš Henry George’o doktrinas. Ji taip išsekino A. Toynbee, kad jis nebeišgyveno. Įdomu, kad Oksfordo universitete politinės ekonomijos katedrą iš jo perėmė Alfred’as Marshall’as, panaudojęs originalias A. Toynbee idėjas savo naujai sukurtoje neoklasikinėje sistemoje. William’as James’as Ashley (1860–1927 m.) gimė Londone, studijavo Oksforde ir vienu metu dirbo Linkolno koledže. Jis sėkmingai ėjo politinės ekonomijos profesoriaus pareigas Toronto universitete Kanadoje, ekonomikos istorijos profesoriaus (pirmoje pasaulyje katedroje tokiu pavadinimu) pareigas Harvardo universitete, komercijos ir finansų profesoriaus pareigas Birmingemo universitete; tuo pat metu jis buvo pastarosios institucijos komercijos fakulteto dekanas. W. J. Ashley įnešė svarbų indėlį į Anglijos pramonės istoriją. Jo Įvadas į Anglijos ekonominę istoriją ir teoriją (1886–1893 m.) tapo klasikiniu darbu šioje srityje. Be to, 1903 m. W. J. Ashley išleido darbą Tarifų problema. 1920 m. jį praplėtė ir išleido pakartotinai.
Tarifų klausimu jis buvo tarp tų ekonomistų, kurie parėmė Joseph’ą Chamberlain’ą, vykdžiusį kampaniją siekiant apsaugoti naujas Anglijos pramonės šakas. Kritikuodamas abstraktų–dedukcinį tyrimų metodą ir teigdamas, kad statistika yra svarbiausia priemonė patikrinti ekonomines teorijas, istorinei–indukcinei analizei simpatizavo ir John’as Neville’is Keynes’as. Apibendrintai galima teigti, kad anglų istorinės mokyklos atstovai buvo mažiau įsitraukę į en philosophe, negu vokiečiai, bet jų kriticizmas buvo ne toks gilus ar radikalus. Vis dėlto anglų istorinės mokyklos atstovai (be išvardytųjų, dar paminėtinas William’as Cunningham’as (1840–1919 m.)) ne tik sukūrė puikios kritinės–metodologinės literatūros, bet ir atvėrė kelius į kitas socialinio tyrimo sritis, ypač sociologiją bei ekonomikos istoriją. (Pastarosios disciplinos svarbą 1993 m. savo Nobelio premijos gavimo paskaitoje gražiai įvardijo R. W. Fogel’is (g. 1926 m.), ją pradėdamas žodžiais: „Ekonomikos istorija įnešė didelį indėlį į ekonomikos teoriją“. Įdomu, kad jo mokslinės pastangos koncentruotis į atskirų problemų tyrimą gerai susišaukia su vokiečių istorinės mokyklos ideologija pirmiausia detaliai aprašyti atskirus reiškinius – Nobelio premija R. W. Fogel’iui buvo paskirta už jo darbus, skirtus geležinkelių vaidmeniui JAV ūkyje bei amerikietiškai vergovei kaip institutui ir jo reikšmei JAV ekonomikos plėtrai). Prancūzijoje istoriniu metodu naudojosi Emile Levasseur, G. Renard’as ir kiti, Belgijoje – Laveleye. Vis dėlto vokiečių istorinei mokyklai nepavyko paneigti ir pagrindinius klasikinės politinės ekonomijos teorinius-metodologinius trūkumus. Tai tapo galima tik XIX– XX a. sandūroje, kai kilo pirmiausia subjektyvistų maržinalistinės koncepcijos, o paskui amerikiečių institucionalistų socialiai orientuotos koncepcijos. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Kokios prielaidos lėmė istorinės mokyklos atsiradimą Vokietijoje? Kodėl ši ekonominės minties kryptis buvo taip pavadinta? 2. Kuo sutapo ir kuo skyrėsi vokiečių istorinės mokyklos pirmtakų A. Muller’io ir F. List’o veikalų teoriniai teiginiai? 3. Kiek, Jūsų nuomone, yra teisinga W. Roscher’o pozicija, kad „tautos negali turėti vieno ekonominio idealo“? 4. Pakomentuokite B. Hildebrand’o trifazę žmonijos ekonominės plėtros schemą. 5. Kiek, Jūsų nuomone, pagrįsti argumentai, kuriais K. Knies’as neigė pačią galimybę egzistuoti ekonomikos teorijai (politinei ekonomijai). 6. Palyginkite „senosios“ istorinės mokyklos ir jaunosios istorinės mokyklos atstovų požiūrį į objektyvių ekonominių dėsnių egzistavimą. 7. Ką reiškia Katedrinio socializmo terminas ir kodėl jis aktualus jaunajai istorinei mokyklai? 8. Apibūdinkite svarbiausius G. Schmoller’io programos elementus. 9. Parodykite, kaip iš K. Bucher’io pateiktos ūkio istorijos bendros schemos išplaukė ir jo pramonės plėtros formų bei stadijų klasifikacija. 10. Aptarkite svarbiausias L. Brentano idėjas darbo ir darbo užmokesčio klausimais. 11. Ką naujo savo tyrimais atrado „naujausios istorinės mokyklos“ atstovai? 12. Suformuluokite vokiečių istorinės mokyklos metodologinių ypatumų esmę. 13. Palyginkite klasikinės mokyklos ir istorinės mokyklos atstovų požiūrį į ekonomikos mokslo objektą bei metodą. 14. Kokios buvo pagrindinės anglų istorinės mokyklos idėjos?
LITERATŪRA List F. The National System of Political Economy. S. S. Lloyd (trans.). – New York: Longmans, 1928 [1841]. Roscher W. Principles of Political Economy. – New York: 1878 [1854]. Fogel R. W. Railroads and American Economic Growth: Essays in Econometric History. – Baltimore: John Hopkins Press, 1964. Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 281-308; 412-444. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – K.: VDU, 2001. – P. 153-161. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – V.: Mintis, 1991. – P. 320-327; 350-355. Paliulytė R. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – P. 44-48. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 316-330. Veikli krikščionybė versle ir ekonomikoje. – Vilnius: Aidai, 1996. – P. 20-21. Scaff L. A. Veržiantis iš geležinio narvo: Max Weber ir moderniosios sociologijos atsiradimas. – V.: Pradai, 1995. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 241-243; 251-255. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P. 122-150. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 219-231; 303-318. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 362-363; 410-433. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 504-508. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 91-93; 161-162. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 329-344. Koot G. M. English Historical Economics: 1870 – 1926. – Cambridge: Cambridge University Press, 1987. Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. – Москва: Экономика, 1995. – C. 210-228; 298-321. Негиши Т. История экономической теории / Пер. с англ. под ред. Л. Л. Любимова и В. С. Автономова. – М.: АО Аспект Пресс, 1995. – С. 31-34. Всемирная история экономической мысли. Т. 2. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – М.: Мысль, 1988. – С.124-132. Всемирная история экономической мысли. Т. 3. Начало ленинского этапа марксистской экономической мысли. Эволюция буржуазной политической экономии (конец XIX – начало XX в.) / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – М.: Мысль, 1989. – С. 91-104. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – М.: ИНФРА-М, 2000. – С. 138-159; 165-166.
Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – М.: ИНФРА-М, 2002. – С. 252-259. Левита Р. Я. История экономических учений: Полный курс в кратком изложении. – М.: ИНФРА-М, 2002. С. 46-52. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – М.: Изд-во МГУ, 1989. – С. 134-138; 258-261. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – М: Высш. школа, 1983. – С. 91-98; 184-190. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 89-94; 147-158. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 311-328. Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. – Москва: Изд-во РАГС, 2002. – С. 45-47. Козлова К. Б. Институционализм в американской политэкономии: идейнотеоретические основы либерального реформизма. – Москва: Наука, 1987. – C.37-43.
7 dalis EKONOMIKOS TEORIJOS EVOLIUCIJA XIX A. ANTROJOJE PUSĖJE
7.1. MARŽINALIZMO EKONOMIKOS TEORIJA Šiuolaikinės ribinio naudingumo teorijos išskirtinė savybė yra ta, kad ji ypatingą dėmesį kreipia į realaus žmogaus netobulumą. L. von Mises’as Pagrindinės sampratos: Maržinalizmas. Maržinalistinė revoliucija. Ribinio naudingumo ir ribinio produktyvumo teorija. Ideologinis neutralumas. Metodologinis individualizmas. Žmogaus racionalus elgesys. Retumo principas. Kiekybiniai tyrimo metodai. Matematiniai tyrimo metodai. Neoklasikinė srovė. Pagalbinės sampratos: Paradigmų kaita. Ribinė analizė. Ekonomikos teorija. Subjektyvus vertinimas. Priežasties-padarinio ir funkcinis ekonominių reiškinių ryšys. Statiška pusiausvyra. Subjektyvioji kryptis. 7.1.1. Maržinalizmas ir jo metodologiniai principai Bet kurio mokslo istorijoje ne taip jau daug „revoliucijų“, t. y. situacijų, kai vyraujantis jos objekto tyrimų požiūris (bendras matymas ir analizės instrumentai), o kartais ir pats objektas smarkiai pasikeistų per palyginti trumpą laikotarpį. Naudodami T. Kun’o terminą, sakytume, kad įvyko paradigmų kaita. Ekonomikos mokslo istorijoje reikšmingiausia revoliucija, matyt, reikėtų laikyti maržinalistinę revoliuciją, įvykusią XIX a. 8-tame dešimtmetyje, po kurios vyraujanti ekonomikos (tiksliau, mikroekonomikos) teorija tapo daug panašesnė į šiuolaikinę, nei iki jos. Šia prasme galima sakyti, kad būtent nuo šio laikotarpio prasideda šiuolaikinės mikroekonomikos teorijos istorija. Pats maržinalizmas, dar žinomas ir ribinio naudingumo bei ribinio produktyvumo teorijų pavadinimu (angl. marginal – ribinis), savarankiška politinės ekonomijos srove tapo XIX a. antrojoje pusėje. Jo pradininkai buvo C. Menger’is Austrijoje, W. S. Jevons’as Didžiojoje Britanijoje, L. Walras’as – Šveicarijoje ir Prancūzijoje, su kurių knygų pasirodymu 1871–1874 m. chronologiškai siejama maržinalistinė revoliucija. Pažymėtina, kad pačią „maržinalistinės revoliucijos“ pradžią vargu ar kas nors pastebėjo, o ir pati „revoliucija“ nebuvo vienadienis įvykis. Prireikė dar dvidešimties metų, kad revoliucijos atneštas naujas požiūris į tam tikrus dalykus įsigalėtų ekonomikoje, o maržinalizmo pradininkų teorijas pripažintų įtakingi ekonomistai kaip atsiskyrimą nuo klasikinės ekonomikos teorijos. Skirtingai, nei tikėjosi trys mokslininkai, ribinio naudingumo principo atradimas XIX a. aštuntajame dešimtmetyje nebuvo įvertintas kaip revoliucinis. Apie tai, kad įvyko „maržinalistinė revoliucija“ pirmasis 1876 m. paskelbė L. Walras’as. Jis rėmėsi savo pasiūlytomis idėjomis analizuoti ribinius ekonominius dydžius ir pretendavo pirmauti šioje „revoliucijoje“. Tačiau kadangi per trejus metus, t. y. 1871-1874 m. panašios krypties darbus publikavo ir C. Menger’is bei W. S. Jevons’as, tarp šių trijų ekonomistų prasidėjo, atrodytų, neišsprendžiama byla dėl mokslinės pirmenybės. Tačiau 1878 m.
ją netikėtai nutraukė anglų profesorius Adamson’as iš Mančesterio, kuris vienoje Kautz’o knygoje pastebėjo trumpą nuorodą į Brunswick’o 1853 m. išleistą knygą, kurią parašė Hermann’as Heinrich’as Gossen’as, kurioje buvo išdėstyta malonumo ir skausmo teorija, o vėliau Britų muziejaus bibliotekoje vartinėdamas knygas atsitiktinai rado ir pačią tada niekam nežinomo vokiečių autoriaus knygą Žmonijos verslo įstatymų tobulinimas ir žmonijos veiksmų taisyklės, kurios viena kopija, greičiausiai kaip dovana, nukeliavo į Angliją, ir kurioje buvo pateikti maržinalistinės analizės principai. Nesulaukęs savo atlikto darbo išvadų pripažinimo ir giliai nusivylęs, H. Gossen’as pamėgino atšaukti neparduotą savo knygos tiražo dalį ir sudegino viską, ką sugebėjo susigrąžinti. Tačiau, kaip minėta, po ketvirčio amžiaus kai kurie išlikę knygos egzemplioriai tapo ateinančių ekonomistų kartų nuosavybe. Pažymėtina, kad ir tarp maržinalizmo pirmtakų – „ribinio naudingumo“ kategorijos, naudojamos vartotojų elgsenos analizei, atradėjų ir funkcinių priklausomybių matematinės analizės norint išsiaiškinti pusiausvyrą ūkinėje sistemoje pionierių iš pradžių buvo keletas autorių. Kartu su H. Gossen’u jais buvo dar vienas vokiečių mokslininkas ir praktikas J. H. von Thunen’as ir du prancūzų mokslininkai – J. Dupuit ir A. Cournot. Kaip pastebėjo M. Blaug’as, „jie užčiuopė mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį vienu ir tuo pačiu metu, bet reaguodami į visiškai skirtingas intelektualius iššūkius ir neturėdami paveldėto artimai susijusių ekonominių idėjų sąvado pranašumo“. Tiesa, šie mokslininkai nesusilaukė šlovės, net ir neišgarsėjo tarp savo kolegų. Jie nesusilaukė ne tik pagerbimo (kokio nusipelnė), bet ir paprasčiausio savo rezultatų aptarimo, net kompetentingos kritikos. Visiška tyla ir abejingumas. Mirtis nežinomiems. Visa, ką jie sugebėjo atkovoti iš Gamtos – vėliau iš naujo buvo atrasta kitų. Be to, plačiau ir sistemingiau. Vis dėlto, kartu su M. Blaug’u, turime teisę teigti, kad net jei nebūtų buvę W. S. Jevons’o, C. Menger’io ir L. Walras’o, mokslas vis tiek būtų priėjęs ribinę analizę, nes tai buvo būtina bei pati išbaigta ribinė analizė jau egzistavo jos pirmeivių darbuose. (Kalbėdami apie subjektyvistinį vertės aiškinimą, mokslo istorikai dar mini šveicarų matematiką ir gamtininką Daniel’į Bernoulli (1700–1782 m.), Bazelio universiteto fiziologijos (1733 m.) ir mechanikos (1750–1777 m.) katedrų profesorių, jau 1738 m. nurodžiusį, kad piniginių lėšų augimo vertė atskiram asmeniui juo mažesnė, juo didesni jo turtai, bei ekonomistų E. B. de Condillac’o ir F. Galiani (pastarasis buvo susipažinęs su D. Bernoulli raštais), tiesa, nepadariusių vertės teorijai didesnės įtakos, pavardes). Tačiau reikia pažymėti, kad W. S. Jevons’as ir C. Menger’is iš viso nebuvo susipažinę su savo pirmtakų darbais, o L. Walras’as žinojo tik A. Cournot darbus. Be to, beveik tuo pat metu pakartotinai atrasdami mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį, jie nežinojo vienas kito darbų. Vis dėlto, kad ir kaip būtų, beveik vienu metu, bet visiškai nepriklausomai viena nuo kitos išėjusios trijose šalyse – Anglijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje – su visiškai skirtingomis socialinėmis-ekonominėmis sąlygomis ir filosofinės bei ekonominės minties tradicijomis (užtenka tik įvertinti utilitarinę-empirinę filosofijos tradiciją Didžiojoje Britanijoje su J. Bentham’o „laimės aritmetika“ (felicific calculus), neokantinį filosofinį klimatą Austrijoje ir kartezinę (Descartes’inę) filosofinę atmosferą Šveicarijoje), šios knygos turėjo fundamentalų panašumą, leidusį palikuonims jų autorius pavadinti maržinalizmo teorijos kūrėjais. Šie panašumai pirmiausiai priskirtini tam, kas buvo laikoma pagrindinėmis ekonomikos mokslo problemomis ir kokiais metodais jas reikia spręsti. Visi šie autoriai, atradę mažėjančio ribinio naudingumo principą, siekė sukurti koncepciją, kuri iš esmės skirtųsi nuo darbinės vertės teorijos ir jai priešino naudingumo teoriją. Pagal ją mainomosios vertės dydį lemia naudingumo intensyvumas, priklausantis nuo jau turimo kiekio. Tai
kartu fiziologinis ir psichologinis dėsnis, kai kiekvienas poreikis yra apibrėžtas ir mažėja iki nulinio dydžio, vadinamo prisotinimu. Vadinasi, naudingumas yra kiekio funkcija. Maržinalistai sutartinai skelbė: „Neturtėlio taleris, skirtas apmokėti reikalingiausius dalykus, ir turčiaus taleris, baigiąs pripildyti piniginę, žvelgiant matematiko akimis, yra lygūs vienetai. Tačiau moraliniu požiūriu vienas yra vertas auksinio, o antras nevertas nė sudilusio skatiko“. Tiesa, jau iki „maržinalistinės revoliucijos“ egzistavo subjektyvios vertės teorijos, pavyzdžiui, Prancūzijoje, bei ribinio naudingumo samprata buvo priimtina kai kuriems mokslininkams. Bet „maržinalistinė revoliucija“ suteikė galimybę ekonomistams formaliai įvertinti faktą, kad vartotojo elgsena, pagrįsta naudingumo maksimizavimo principu, gali atlikti svarbų vaidmenį nulemiant kainą. Be to, šią naudingumo teoriją padėjo patobulinti ribinė analizė (angl. marginal analysis), kuri ir davė pavadinimą naujajai politinės ekonomijos krypčiai. Patį maržinalistinį metodą galima įžvelgti jau D. Ricardo diferencinės rentos teorijoje, bet ribinio naudingumo teorijos atradimas ir maržinalistinio principo taikymas gamybos bei paskirstymo teorijai leido ekonomistams paaiškinti vartojimą, gamybą ir paskirstymą pagal vieningą principą. (Beje ekonominės minties istorikai iki šiol ginčijasi, kas maržinalistinėje revoliucijoje buvo svarbiau: naudingumas ar maržinalizmas...). Kitas „maržinalistinės revoliucijos“ rezultatas maržinalistiniam metodui tapus dominuojančiu buvo tas, kad matematika – diferencialinis ir integralinis skaičiavimas – buvo įdiegtas į ekonomikos teoriją plačiu mastu. Tiek plačiu, kad be jos dabar nebeįsivaizduojame ekonomikos teorijos. Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje P. Samuelson’o žodžiais tariant, „Matematika būtina ekonomikos mokslui atnaujinti. Matematikos kalba – vienintelė galima kalba pagrindiniams ekonomikos teorijos teiginiams išdėstyti [...]“. Dar viena būdinga maržinalizmo savybė – ekonominės analizės psichologizavimas. Maržinalizmo šalininkai žiūrėjo į savo tyrimų objektą (laisvos verslininkystės sistemą) izoliuoto ūkinio subjekto požiūriu. Buvo daroma prielaida, kad šio individo dalyvavimas ekonominiuose procesuose yra visiškai nulemtas jo psichologinių, subjektyvių tokios veiklos asmeninės naudos ir praradimų vertinimų. Iš esmės teorijos buvo kuriamos taip, kad jos, grindžiamos tokiais įvertinimais, paaiškintų įvairius ekonominius reiškinius – kainą, paklausą, pasiūlą, gamybos kaštus ir panašiai. Reikia įvertinti ir tai, kad svarbus tapo ekonominių atstovų pasiskirstymas tarp vartotojų (namų ūkių) ir gamintojų (firmų), kadangi ribinio naudingumo principas įtvirtino vartotojo elgsenos teoriją, o ribinio produktyvumo principas – firmos ar šakos elgsenos teoriją. Klasikinėje ekonomikos teorijoje skirstymas į tris klases – žemės savininkus, kapitalistus ir darbininkus – buvo reikšmingas. Kiekvienai klasei buvo būdingas savas elgesio modelis, jų pajamas lemiant specifiniams principams. O maržinalistinėje ekonomikos teorijoje, ypač bendrosios pusiausvyros teorijoje, skirstymas į žemės savininkus, kapitalistus ir darbininkus neturi didelės reikšmės: jie vienodai vertinami kaip gamybos veiksnių savininkai. Renta, palūkanos ir atlyginimai aiškinami vienodu principu – t. y. maržinalistiniu principu. 7.1.1 paveiksle apibendrinta ekonominių atstovų pasiskirstymas klasikinėje ir maržinalistinėje ekonomikos teorijose.
Klasikinė ekonomikos teorija
Maržinalistinė ekonomikos teorija
Žemės savininkai
Firma
Žemė
Kapitalas
Renta
Kapitalistai
Darbas
Pelnai
Žemė Kapitalas Darbas
Prekės Paslaugos
Atlyginimai
Darbininkai
Namų ūkiai
7.1.1 pav. Klasikinė ir maržinalistinė ekonomikos teorijos
Maržinalizmo atsiradimą lėmė objektyvūs veiksniai. XIX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose kapitalistiniai santykiai intensyviai plėtojosi ne tik Anglijoje, bet ir kontinentinėje Europoje bei JAV. Gilėjant darbo pasidalijimui, plėtėsi kapitalistinė rinka, stiprėjo ekonominės sistemos tarpusavio priklausomybė ir konkurencinė kova tarp jų. Stichiškai veikiantis rinkos mechanizmas privačiam verslininkui atrodė galinga akla jėga, galinti atnešti ir klestėjimą ir žlugimą. Savo skaičiavimus jis siejo su teisingo, pagrįsto sprendimo apie pardavimų apimtis, kainas ir panašiai pasirinkimu. Maržinalizmas ir tapo specifine teorine to laikmečio šių siekių forma. Pagrindinė maržinalizmo idėja – ribinių ekonominių dydžių kaip ekonominės sistemos firmos, šakos ir tautos ūkio mastais tarpusavyje susijusių reiškinių tyrimas. Kaip rašė E. von Bohm-Bawerk’as, „Ribinio naudingumo mintis yra tarytum užburtas žodis „Sezamai, atsiverk!“. Tai formulė, kuri duoda raktą išsiaiškinimui sudėtingiausių ūkio reiškinių ir leidžia išnarplioti painiausias mokslo problemas“. Tačiau būtų neteisinga manyti, kad maržinalizmo esmę sudarė prisitaikymas prie ribinių dydžių. Ribinė analizė buvo tik vienas iš metodologinių principų, veiksmingas tyrimų metodas, kurį faktiškai naudojo daugelis ekonomistų iki, – užtenka tik prisiminti minėtąjį vokietį Hermann’ą Gossen’ą (1810–1858 m.), pirmąjį sistematiškai pateikusį maržinalizmo koncepciją bei ribinio naudingumo teoriją, tiesa, neįvertintą amžininkų ir nepelnytai užmirštą dešimtmečiams, – ir po XIX a. aštuntojo dešimtmečio. Bet iš šio metodologinio principo neatsiskleidžia maržinalizmo esmė. Todėl norint maržinalizmą nagrinėti kaip svarbią politinės ekonomijos srovę, pirmiausia reikia aptarti ir kitus pagrindinius jo metodologinius principus, kuriais grindžiamos pagrindinės C. Menger’io, W. S. Jevons’o, L. Walras’o ir jų pasekėjų E. von Bohm-Bawerk’o, F. von Wieser’io, J. B. Clark’o, A. Marshall’o, V. Pareto ir kitų teorijos. Juk norint suprasti įvykusią maržinalistinę „revoliuciją“, reikia įvertinti tai, kad maržinalizmas grindžiamas iš esmės naujais ekonominės analizės metodais,
leidžiančiais nustatyti ribinius dydžius, padedančius apibūdinti ekonominių reiškinių vykstančius pokyčius. Jau tai yra vienas iš svarbių maržinalizmo skirtumų nuo klasikinės politinės ekonomijos, kurios autoriai visuomet tenkinosi tik ekonominio reiškinio (kategorijos) esmės apibūdinimu, išreikštu vidutiniu ar suminiu dydžiu. Pirmiausia formuluodami savo koncepciją maržinalistai kritikavo jaunosios istorinės mokyklos požiūrį. Vienas būdingiausių maržinalizmo metodologijos bruožų yra tezė apie analizės ideologinį neutralumą. Maržinalistų nuomone, norint, kad politinė ekonomija taptų tikru mokslu, reikia ją išlaisvinti nuo ideologijos poveikio ir atriboti nuo konkrečių ekonominių disciplinų, tokių, kaip, komercinė statistika, fiskalinė teorija ir t. t. Tam, kad pabrėžtų savo tyrimų „nesuinteresuotumą“, maržinalistai net atsisakė termino politinė ekonomija (political economy) ir pakeitė jį neutraliu terminu ekonomika (economics). Beje, dabar mes šį terminą dabar verčiame ekonomikos teorija). Pirmasis taip pasielgė W. S. Jevons’as, o paskui to nepriklausomai nuo jo A. Marshall’as, kurį palaikė dauguma Didžiosios Britanijos ir JAV teoretikų. Svarbus maržinalizmo metodologinis bruožas – metodologinis individualizmas. Skirtingai nuo merkantilistų ir klasikų, mąsčiusių tokiomis kategorijomis, kaip šalys ir klasės, holistinio požiūrio, maržinalistai laikėsi metodologinio individualizmo, t. y. visus visuomeninius ekonominius reiškinius aiškino pavienių individų elgsena. Todėl kalbant apie subjektyviausios ekonominės srovės ekonomikos mokslo raidoje maržinalizmo metodologiją neretai vartojamas terminas – subjektyvistinė srovė, nes pagrindinis jos principas yra subjektyviai-psichologinis požiūris į ekonominius reiškinius. Maržinalistinių konstrukcijų išeities taškas dažniausiai buvo ne ūkinio gyvenimo faktų apibendrinimas, o ūkinių subjektų nuomonės apie šiuos faktus. Jų kūrėjai į politinę ekonomiją žvelgė individo akimis iš jo subjektyvaus psichologinio taško ir tikėjo, kad, remiantis subjektyviais vertinimais, galima paaiškinti bet kuriuos ekonominius procesus, reiškinius ir dėsnius. (Pavyzdžiui, austrų psichologinės mokyklos atstovas F. von Wieser’is, politinę ekonomiją laikė vienu iš taikomosios psichologijos skyrių, nagrinėjančių ūkinį gyvenimą.) Iš tiesų, kadangi maržinalistinėje sistemoje, kur visi ekonominiai subjektai yra visiškai tapatūs ir lygiateisiai, kiekvienas veikia vadovaudamasis vien tik savo interesais, tai ekonominiai dėsniai tampa individualių sprendimų, pagrįstų laisvu subjektų pasirinkimu, sąveikos padariniu (rezultatu). Kitas maržinalizmo metodologijos kertinis akmuo – žmogaus racionalaus elgesio rinkos ekonomikoje principas. Pagal jį kapitalistinis ūkis laikomas visuma racionalių subjektų, veikiančių jame, siekiant padidinti asmeninę naudą. Skirtumą tarp šių individų lemia tai, kurioje sferoje (gamybos, paskirstymo, mainų ar vartojimo) jie siekia savo tikslų, bei, aišku, tai, kad kiekvieną konkrečią ekonominę situaciją jie vertina subjektyviai, turėdami savą supratimą apie asmeninę naudą. Siekdami paaiškinti žmogaus racionalaus elgesio principo esmę maržinalizmo teorijos autoriai tyrimo objektu pasirinko Robinzono, t. y. izoliuoto nuo visuomenės individo, kuris priimdamas sprendimus vadovaujasi dalyvavimo ekonominiame procese savo naudos ir praradimų įvertinimu, individualaus ūkio modelį. Į savo koncepcijos centrą iškeldami subjektyvių vertinimų problemas, maržinalistai iš esmės pripažino tik tuos iš jų, kurie buvo susiję su vartojimo reikmėmis. Juk, maržinalistų nuomone, žmogus mąsto „čia ir dabar“ – įvertina vertingumą tų gėrybių, kurias vartoja, bet jokiu būdu negalvoja taip toli ir giliai, kad galėtų įvertinti gamybos veiksnių naudingumą. Vadinasi, jų teigimu, žmogus gali susidaryti kokią nors nuomonę apie naudą sau, kad naudingesnės vartojimo gėrybės, o ne gamybos priemonės (duona, o ne staklės). Būtent šie vertinimai maržinalizmo
teorijoje lėmė vartojimo reikmenų kainas (netiesiogiai, per paklausą arba tiesiogiai) bei mainų proporcijas, o austrų psichologinės mokyklos atstovų teorijoje – net ir gamybos priemonių kainas, jų savininkų pajamas bei gamybos kaštus. Taigi skirtingai nuo klasikų, gamybos sritį laikiusių pirmine, lyginant su apyvartos sfera, maržinalistų teorijose savotiškai vartojimui teikta pirmenybė lyginant su gamyba (ypač tai ryšku austrų mokyklos koncepcijose). Maržinalizmo metodologijoje svarbi vieta tenka retumo principui. Tai reiškia, kad daugelyje maržinalistinių teorijų iš anksto daryta prielaida apie vienos ar kitos gėrybės ribotą, fiksuotą pasiūlos dydį, numatantį jos panaudojimo alternatyvias galimybes. Dėl to jos kaina, natūralu, visiškai priklausė nuo paklausos, kuri savo ruožtu buvo glaudžiai susiejama su subjektyviais vertinimais. (Kalbant apie subjektyvių vertinimų svarbą vertinant ribotas gėrybes, prisimintinas XIX a. viduryje Whateley išsakyta mintis, kad perlai buvo vertingi ne todėl, kad žmonės dėl jų nerdavo į jūros gelmes, bet žmonės nerdavo į jūrą dėl jų todėl, kad jie buvo vertingi. O kad didėjantis kiekis gali visiškai nuvertinti gėrybę, savo paskaitoje apie ribotumo poveikį vertei, dar 1833 m. išspausdintoje pavadinimu Vertės supratimas, rašė Oksfordo profesorius W. F. Lloyd’as). Taigi, jei klasikinėje koncepcijoje kainos nustatymo pagrindą sudarė išlaidų principas, susiejantis jos dydį su darbo sąnaudomis ar gamybos išlaidomis, tai maržinalistų koncepcijoje kainos formavimasis (pagal ribinio naudingumo teoriją) susiejamas su produkto vartojimu, t. y. atsižvelgiant į tai, kiek pasikeis vertinamo produkto paklausa padidinus šio produkto (gėrybės) kiekį vienu vienetu. Įvertinant racionalumo ir retumo principus, maržinalistai iš naujo suformulavo ir patį ekonomikos teorijos objektą, juo įvardydami ne klasikų mokyklai labai būdingą tautų turto ir ekonominio augimo priežasčių bei pajamų paskirstymo tarp visuomenės klasių klausimą, o ribotų išteklių racionalaus paskirstymo (alokacijos) problemą. W. S. Jevons’as taip suformulavo savo tyrimo tikslą (ekonomikos mokslo pagrindinį uždavinį): „Duota: tam tikras skaičius žmonių su įvairiais poreikiais ir gamybinėmis galimybėmis, turinčių žemės ir kitų žaliavų šaltinių; reikia nustatyti: jų darbo panaudojimo būdą, kuris maksimizuoja produkto naudingumą“. Taigi, ekonomika pirmą kartą tapo mokslu, nagrinėjančiu tarpusavio ryšius tarp duotų tikslų ir duotų ribotų išteklių, turinčių alternatyvaus panaudojimo galimybių. Klasikinė ekonomikos plėtros teorija buvo pakeista bendros pusiausvyros iš principo statinės struktūros rėmuose koncepcija ir dėl maržinalistinės teorijos pusiausvyros ir ekonomikos pastovumo problemos tapo ir įmonių bei firmų, ir viso tautos ūkio sąveikos su supančia aplinka rezultatų analizės objektas. Šį didėjantį maržinalistų susidomėjimą išteklių paskirstymo problemomis, ko gero, iš dalies lėmė augančios abejonės ekonominių numatymų, išsakytų klasikų ir K. Marx’o darbuose, pagrįstumu. Tam tikra prasme šį susidomėjimą sukėlė ir intelektualios aplinkos ekonomikos moksle ypatybės. Pamažu buvo vis geriau suprastos tikslių matematinių analizės metodų galimybės, leidžiančios griežtai susieti tarpusavyje demografinius ir technologinius veiksnius. Maržinalizmo kūrėjai nebuvo vieningi išsakydami savo nuomonę, kokia turėtų būti ekonominė analizė – pabrėžianti priežasties–pasekmės ar funkcinį ryšį. Austrų mokyklos ekonomistai, tvirtai pasisakydami už pirmąjį požiūrį, savo uždaviniu laikė nustatyti ekonominių reiškinių kauzolistinius, t.y. priežastinius – pasekminius ryšius. O amerikiečių ir Kembridžo mokyklos atstovai, kaip ir ekonomistai-matematikai (pirmiausia V. Pareto) taip pat kategoriškai neigė šį principą, nagrinėdami tik funkcinius ekonominių fenomenų tarpusavio ryšius, nepriklausomai nuo to, kuris iš jų – priežastis, o kuris – pasekmė. Tik XIX a. antrojoje pusėje vokiečių istorinės mokyklos dėka pirmą kartą buvo pagrįstas ekonominių bei neekonominių veiksnių ir
elementų tarpusavio priklausomumas (funkcinis ryšys), atsižvelgiant į jų poveikį ekonominei sistemai. Tačiau tik XIX a. pabaigoje po „maržinalistinės revoliucijos“ ir ekonominėje mintyje atsiradus neoklasikinei krypčiai, gamybos sferos ir apyvartos sferos tarpusavio ryšių bei pusiausvyros ekonominėse sistemose apibūdinimo tyrimuose įsitvirtino funkcinė analizė. Tai, galiausiai, leido atsisakyti klausimo, kurios ekonominės kategorijos pirminės ir kurios antrinės bei atvėrė kelią plačiai panaudoti kiekybinius ekonominių fenomenų tarpusavio ryšių tyrimo metodus. XX a. ekonomikos teorijoje įsigalėjo būtent šis, antrasis požiūris, tapęs svarbiausia analizės priemone, pavertusia ekonomikos teoriją tiksliuoju mokslu, o austrų mokyklos atstovai jos istorijoje liko, ko gero, paskutiniai teoretikai, dar mėginę paaiškinti ūkinių procesų mechanizmą. Po „maržinalistinės revoliucijos“ pagrindiniu ekonomikos tyrimų objektu tapo optimizavimo problema įvertinant ribotumus: ribotų išteklių paskirstymas, leidžiantis maksimizuoti naudingumą ir pelną. Klasikiniams ekonomistams, tarp jų A. Smith’ui ir D. Ricardo, daugiausiai rūpėjo ekonominio augimo problemos, o ne statiškas išteklių paskirstymas. Maržinalistinės ekonomikos teorijos formavimasis ekonomistų dėmesį nuo dinamikos sutelkė prie statikos klausimų, t. y. maržinalistinio ekonomikos teorijos objekto supratimo atsiradimas paskatino statiško tyrimų požiūrio plėtrą. Maržinalistus domino ne dinaminis, o statiškas ekonominės sistemos aspektas, ne procesas, o architektonika, ne tai, kaip keičiasi ekonomika, o tai, kaip ji sudaryta. Tai nereiškia, kad maržinalistai tautos ūkį nagrinėjo vien tik stacionarioje (ramybės) būklėje ir ignoravo dinamikos problemas. Pavyzdžiui, A. Marshall’as pagal biologinį požiūrį dinaminę ekonomikos teoriją laikė ekonomistų „Meka“; vienas iš L. Walras’o Elementų skyrių skirtas kapitalo formavimuisi; C. Menger’is ir austrų mokykla įtraukė laiko sampratą į savo kapitalo teoriją, o J. B. Clark’as dinamiką išskyrė į atskirą ekonomikos teorijos skyrių. Tačiau reikalas tas, kad net ir jis dinamiką suprato kaip mechaninį statikos panaudojimą, nagrinėjantį trumpalaikes būkles pereinant iš vienos pusiausvyros būklės į kitą. Pokyčiai ir dinamika maržinalistinėje teorinėje sistemoje buvo traktuojami kaip diskretiškų statiškų būklių eiliškumas (kaita). Todėl visos fundamentalios maržinalizmo teorijos numano statiškos pusiausvyros buvimą, kai paklausa lygi pasiūlai, ištekliai yra iki galo panaudojami, o nacionalinės pajamos yra maksimalios. Maržinalistams nedavė ramybės klausimas, iškeltas ir bendrais bruožais atsakytas dar A. Smith’o Tautų turte: kaip gali egzistuoti ir nesužlugti sistema, susidedanti iš asmeninio intereso siekiančių individų. O požiūris apie nustatytą gamybos lygį reiškė ir mūsų jau minėtų mainų pirmenybiškumą lyginant su gamyba. Kadangi produktas iš karto yra gaunamas, tai pagrindiniai ekonominiai dėsningumai kildinami iš mainų proceso analizės. Taigi, skirtingai nuo ekonomistų klasikų, analizėje ėjusių nuo gamybos prie mainų (pavyzdžiui, vertės teorijoje) – tai jiems leido atskleisti ekonominių santykių esmę – maržinalistai, priešingai, gamybos kategorijas aiškino susiklosčiusiomis mainų proporcijomis. Tiesa, tam tikros lėšų apimties paskirstymo su maksimaliu efektu akcentavimas gerokai stipresnis šveicariškoje ir austriškoje maržinalinėse tradicijose, lyginant su anglų mokykla, kur dominavo A. Marshall’as. Pastarasis ekonomines žinias perėmė iš J. S. Mill’io ir per vertės teoriją, pagrįstą realiomis išlaidomis, išsaugojo ryšį su ekonominės minties klasikine srove. Negana to, jis niekada visiškai neatsisakė giliai įsišaknijusio klasikinio įsitikinimo, kad ekonominė gerovė priklauso nuo kapitalo kaupimo ir gyventojų skaičiaus augimo ne mažesniu laipsniu, kaip ir nuo išteklių paskirstymo. Jis šalinasi rizikingų bendrosios pusiausvyros ir stacionarumo sąlygų bei tobulos konkurencijos abstrakcijų, linkdamas į atskirų sričių dalinę analizę.
Lyginant su klasikine teorija, maržinalistinė teorija, kaip minėta, plačiai naudojo matematinius metodus, tarp jų diferencines lygtis (skaičiavimus). Be to, maržinalistams matematika buvo reikalinga ne tik ribinių ekonominių rodiklių analizei, bet ir optimalių sprendimų pasirenkant geriausią variantą iš galimų būklių ar hipotezių aibės priėmimo pagrindimui. Pagal minėtus naujus metodologinius principus, maržinalistai sukūrė vieningą teorinę sistemą, apėmusią visus ekonominės teorijos skyrius. XIX a. dešimtame dešimtmetyje ji, papildyta A. Marshall’o bei aprūpinta išplėtotu matematiniu aparatu (maržinalizmo tikslo funkcijos maksimizacijos principas, lyginant ribinius dydžius, leido ekonomines problemas traktuoti kaip sąlyginio ekstremumo radimo uždavinį ir tam naudoti diferencinį skaičiavimą bei kitus analizės matematinius instrumentus), gavo neoklasikinės srovės pavadinimą ir šimtmečio pabaigoje tapo vyraujančia išvystytos ekonomikos šalyse. 7.1.2. Maržinalistinės revoliucijos etapai Ekonominėje literatūroje paprastai išskiriami du „maržinalistinės revoliucijos“ etapai. Pirmasis etapas apima XIX a. aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius, kai austro C. Menger’io ir jo mokinių, o taip pat minėtų anglo W. S. Jevons’o ir prancūzo L. Walras’o darbuose buvo apibendrintos maržinalistinės analizės idėjos. Šiame etape tarp maržinalistinės teorijos atstovų didžiausio pripažinimo sulaukė C. Menger’is, tapęs maržinalizmo austrų mokyklos lyderiu. Jo mokykla, kurioje taip pat aktyviai bendradarbiavo F. von Wieser’is, E. von Bohm-Bawerk’as ir kiti mokslininkai, pasisakė prieš istorinį ir sociologinį požiūrį ekonomikos teorijoje, gindama „grynąjį ekonomikos mokslą“, kaip ir „klasikinė mokykla“, apie kurią jie kalbėjo palankiai ir netgi su pagarba, lyg vaikas apie tėvą. (E. von Bohm-Bawerk’o žodžiais tariant, „Klasikinių ekonomistų klaidos tėra, taip sakant, paprastos kiekvieno mokslo kūdikystės ligos“). Be to, šiame etape tapusią pagrindine prekės ribinio naudingumo teoriją mokykla įvardijo svarbiausia sąlyga jos vertei, o pats prekės naudingumo įvertinimas buvo pripažįstamas psichologiniu dydžiu atsižvelgiant į konkretaus žmogaus pozicijas. Todėl pirmąjį „maržinalistinės revoliucijos“ etapą priimta vadinti politinės ekonomijos „subjektyvia kryptimi“. Apibūdindamas šį etapą, M. Blaug’as atkreipė dėmesį į trukumus, kurių neišvengė „visi trys (C. Menger’is, W. S. Jevons’as, L. Walras’as. – Aut. pastaba) ribinio naudingumo teorijos pradininkai“, tarp jų: 1. prekės naudingumas nagrinėjamas kaip šios prekės kiekio funkcija, nepriklausanti nuo kitų vartojamų prekių kiekio; 2. vartotojo elgsenos „aiškinimas“ pagal naudingumą susiduria su dviguba opozicija (viena iš jų teigia, kad naudingumo teorija grindžiama abejotina ir net neteisinga psichologija, o kita – kad vartotojiškos elgsenos psichologiniai aspektai nėra susiję su ekonominio proceso, nepriklausančio nuo individualių pojūčių, objektyvia plėtra); 3. „gerovė“ suvedama į kiekybinių, galimų išmatuoti visų individų (namų ūkių) naudingumų sumą, ir optimaliu laikomas toks išteklių paskirstymas, kuris maksimizuotų gerovę būtent šia prasme. „Maržinalistinės revoliucijos“ antrasis etapas vyko XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Nuo šio laikotarpio maržinalizmas tapo populiarus ir jam teikta pirmenybė daugelyje šalių. Pagrindinis maržinalistų pasiekimas šiame etape – aštuntojo dešimtmečio subjektyvizmo ir psichologizmo atsisakymas tam, kad galima
būtų patvirtinti, J. A. Schumpeter’io žodžiais tariant, jog „grynos ekonomikos tikslas [...] visada liko ekonominio gyvenimo reguliarios eigos aiškinimas pagal tam tikras sąlygas“. Dėl to „naujų“ maržinalistinių idėjų atstovai buvo pradėti laikyti klasikinės politinės ekonomijos įpėdiniais, o jų teorija, atitinkamai, gavo „neoklasikinės teorijos“ pavadinimą, „maržinalistinei revoliucijai“ tampant savotiška tarpine stotele pereinant nuo klasikinės ekonomikos mokyklos prie neoklasikinės ekonomikos mokyklos. Pažymėtina, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo palyginti nedaug tikrų ekonomistų teoretikų. Jie vienas su kitu susirašinėjo, skaitė vienas kito darbus, daugiausia originalo kalba, ir atverdavo savo mokslinius žurnalus kitų mokyklų atstovams. „Maržinalistinės revoliucijos“ antrajame etape, kai formavosi neoklasikinė ekonomikos teorija, didžiausias buvo anglo A. Marshall’o, amerikiečio J. B. Clark’o ir italo V. Pareto indėlis. Be to, šiame etape neoklasikinės krypties ekonomistai (G. K. Cassel’is, J. B. Clark’as, F. Y. Edgeworth’as, A. Marshall’as, K. Wicksell’is ir kt.) atsisakė klasikinei mokyklai būdingo drąsaus požiūrio į ekonominę plėtrą kaip į vientisą procesą. Priešingai, jie dėmesį sutelkė į trumpalaikio pobūdžio problemas, susijusias su pajamų paskirstymu, vertės teorija ir bendrąja pusiausvyra, laikydami gyventojų skaičių ir techninę pažangą autonominiais (nesusijusiais) veiksniais. Maržinalistinių idėjų evoliuciją šiuose dviejuose etapuose galima apibūdinti taip. Pirma. Iš pradžių maržinalizmas savo subjektyvioje srovėje daugiau dėmesio teikė ekonominės analizės svarbai problematikoje, susijusioje su vartojimu (paklausa), o klasikai, kaip žinome, pirmenybę teikė gamybos (pasiūlos) problemoms. Tačiau toliau neoklasikai („maržinalistinės revoliucijos“ antrajame etape) pagrindė būtinybę tuo pat metu (sistemiškai) tirti abi sritis, neišskiriant nė vienos iš jų, ir nepriešinant vienos kitai. Antra. Pirmosios bangos (ekonominės minties subjektyvios krypties) maržinalistai, naudodami, panašiai kaip ir klasikai, priežasties – padarinio analizę, lyg ir pakartojo savo pirmtakų teoriją. Kalba eina apie tai, kad prisirišimas prie kauzalistinio požiūrio ir vienus ir kitus atvedė į prekinių gėrybių vertės pripažinimą ekonominių tyrimų išeitine kategorija. Tiesa, yra vienas esminis skirtumas: klasikinė mokykla pirmine sritimi ekonomikoje laikė gamybą, o vertės formavimosi šaltiniu – gamybos išlaidas, gi „subjektyvistinė mokykla“ pirmine laikė vartojimo sritį ir manė, kad kainą lemia prekių ir paslaugų naudingumas. Savo ruožtu antrosios bangos maržinalistai, tapę ekonomikos teorijos neoklasikinės krypties pradininkais, kauzalistinį požiūrį pakeitę funkciniu iš ekonomikos mokslo „matymo lauko“ pašalino beveik 200 metų egzistavusią dilemą dėl gamybos ir vartojimo sričių pirmumo ir antrumo viena kitos atžvilgiu, o tuo pačiu ir ginčus, kas yra vertės (kainos) pagrindas. Vaizdžiai tariant, neoklasikai „apjungė“ gamybos ir vartojimo sritis į vientisos sisteminės analizės objektą, ribinių ekonominių dydžių apibūdinimus pritaikydami ir paskirstymo bei mainų sritims. Dėl to lyg ir natūraliai buvo sujungtos abi vertės teorijos („klasikų“ išlaidų teorija ir „subjektyvistų“ naudingumo teorija) į vieną dvikriterinę teoriją, pagrįstą ribinių kaštų ir ribinių naudingumų išmatavimu vienu metu. Tai leido neoklasikams atsisakyti kiekvieno gamybos veiksnio vertės (vertingumo) specialios analizės. Trečia. Skirtingai nuo „maržinalistinės analizės“ pirmojo etapo, antrajame jos etape kartu su ekonominės analizės funkciniu metodu įsitvirtino ir ekonominių procesų matematinio modeliavimo metodas kaip priemonė įgyvendinti ekonominės pusiausvyros mikroekonominiame lygmenyje koncepciją, dėl ko neoklasikinėje teorijoje iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio nepelnytai nebuvo svarstyta ekonominio augimo veiksnių problematika ir vykdyti makrotyrimai. Tačiau XIX a. paskutiniųjų
dešimtmečių maržinalistai, o vėliau ir jų pasekėjai XX a. pradžioje, ir toliau manė, kad ekonominį augimą laisva konkurencija palaiko automatiškai, bei ir toliau laikėsi J. B. Say’aus „rinkų dėsnio“ ir jo pagrindinės idėjos dėl ekonomikos savireguliacijos ir pusiausvyros. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite maržinalizmo metodologinius principus ir ekonominės analizės metodus bei išryškinkite maržinalistinio požiūrio ir tradicinio požiūrio skirtumus. 2. Apibūdinkite maržinalistinės revoliucijos eigą. 3. Kodėl pirmasis „maržinalistinės revoliucijos“ etapas vadinamas politinės ekonomijos subjektyvios krypties etapu. 4. Kaip gimė „neoklasikinės ekonomikos teorijos“ pavadinimas? 5. Apibūdinkite „maržinalistinės revoliucijos“ pirmojo ir antrojo etapų idėjų teorinių-metodologinių skirtumų esmę. 6. Kokios, Jūsų nuomone, buvo maržinalistinės revoliucijos priežastys ir kokie padariniai? LITERATŪRA Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P. 77-89. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 368-374. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 504-507; 513-515. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 145-155. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 210-224. Howey R. S. The Rise of Marginal Utility School. – University of Kansas Press, 1960. Hutchison T. W. A Review of economic Doctrines 1870-1929. – Oxford: Oxford University Press, 1953. Black R. D., Coats A. W., Goodwin C. D. W. The Marginal Revolution in Economics. – Durham, NC: Duke University Press, 1973. Henry J. F. The Making of Neoclassical Economics. – London: Unwin Hyman, 1990. Laidler D. The Golden Age of the Quantity Theory. The Development of neoclassical Monetary Economics 1870 – 1914. – Oxford: Philip Alan, 1991. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 275-288. Всемирная история экономической мысли. Т. 3. Начало ленинского этапа марксистской экономической мысли. Эволюция буржуазной политической экономии (конец XIX – начало XX в.) / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1989. – С. 104-110. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 175-185. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 272-283.
Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 133-141. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 261-265. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 113-116. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 330-341.
7.2. AUSTRŲ PSICHOLOGINĖ MOKYKLA Ne duoną juk perkame, o duonos. Man nesvarbu, kiek duona yra naudinga apskritai, aš to ir matuoti negalėčiau. Kas man rūpi, tai naudingumas tos duonos, kuri man reikalinga. Ch. Rist’as Pagrindinės sampratos: Alternatyvių kaštų teorija. Priskyrimo teorija. Gamybinio indėlio metodas. Ribinio naudingumo teorija. Subjektyvistinė procento koncepcija. Subjektyvuspsichologinis požiūris. Metodologinis individualizmas. Poreikio intensyvumas. Retumas. Daikto vertingumo dydžio dėsnis. Gamybinių gėrybių teorija. Wieser’io dėsnis. Pagalbinės sampratos: Austrų mokykla. Metodologinė polemika. Atomistinis metodas. Analizės diskretiškumas. Subjektyvistinė vertės kategorija. Paskutinio atomo vertingumas. Mažėjančio ribinio naudingumo principas. Gossen’o dėsniai. Kardinalizmas. Ordinalizmas. Gėrybių „komplementariškumas“. Agio. „Aplinkiniai“ ir „tiesioginiai“ gamybos metodai. Katalaksija. 7.2.1. Žymiausi mokyklos atstovai ir jų idėjos Austrų (Vienos) mokykla, ko gero, iš visų maržinalizmo krypčių labiausiai nusipelno pavadinimo mokykla. Ji atsirado Vienos universiteto ekonomikos teorijos katedros, kuriai ilgus metus vadovavo profesorius Carl’as Menger’is, rėmuose. Gyvenimo kelias. Carl’as Menger’is (1840–1921 m.) pelnytai laikomas austrų mokyklos pradininku, nes praktiškai neturėjo pirmtakų vokiškoje ekonomikos literatūroje. (H. Gossen’o veikalas jam buvo nežinomas). C. Menger’io idėjos nulėmė maržinalizmo austrų mokyklos plėtrą. Kaip vėliau rašė F. A. von Hayek’as: „Austrų mokyklos fundamentaliosios idėjos pilnai ir visiškai priklauso Carl’ui Menger’iui“. C. Menger’is gimė Neu Sandec’e, Galicijoje, tada buvusioje Austrijos dalimi (dabar tai pietinė Lenkijos teritorija), katalikiškoje advokato Anton’o Menger’io šeimoje, priklausiusioje senai ir garsiai tarnautojų bei armijos karininkų giminei, ilgai gyvenusiai Bohemijoje. C. Menger’io motinos Caroline Gerzabek tėvas buvo stambus žemvaldys, nusipirkęs žemių Galicijoje. Kartu su savo broliais Anton’u (vėliau populiariu filosofu, juridinio solidarumo (ar juridinio socializmo) sąjūdžio pradininku ir socialinių mokslų istoriku, profesoriavusiu Vienos universitete, Teisės mokykloje bei rašiusiu apie teisę į visą darbo produktą) ir advokatu Max’u (tapusiu įžymiu politiniu veikėju, Austrijos parlamento nariu) jis studijavo teisės mokslus Vienos ir Prahos universitetuose. C. Menger’is tik 1867 m., būdamas 27 metų ir Krokuvos universitete apgynęs disertaciją teisės srityje, susižavėjo ekonomikos teorija, ko gero, todėl, kad domėjosi vertybinių popierių rinkos kainomis. Kurį laiką C. Menger’is dirbo redaktoriumi ir žurnalistu Lemberger Zeitung, o vėliau rašė vertybinių popierių rinkos apžvalgas Vienos Zeitung. Vėliau dirbo Austrijos ministro pirmininko aplinkoje, dirbant Austrijos vyriausybės ekonominiu apžvalgininku Vienoje (čia jį nustebino ryškus kontrastas tarp tradicinių kainų teorijų ir faktų, kuriuos patyrę
praktikai laikė lemiamais nustatant kainas). Atrodytų nedidelė praktinės veiklos žurnalistikoje ir valstybinėje tarnyboje patirtis leido talentingam jaunam mokslininkui C. Menger’iui kruopščiai parengti ir 1871 m. išleisti fundamentalų, kaip vėliau paaiškėjo, klasikiniu tapusį veikalą Mokymo apie šalies ūkį pagrindai, nuo kurio, kaip pažymėjo L. von Mises’as, „ir prasidėjo austrų ekonominė mokykla“. Tais pačiais metais ši knyga, pristatyta Vienos universiteto vadovybei, pasirodė pakankama rekomendacija, kad jos autorius 1873 m. būtų priimtas čia dėstyti politinę ekonomiją ir užimti privatdocento pareigas, kurias perėmė iš A. E. Schaffle. Kitus 30 metų visa C. Menger’io veikla (išskyrus darbą 1876–1878 m. Austrijos-Vengrijos imperijos sosto paveldėtojo, princo Rudolf’o von Habsburg’o vienu iš privačių mokytojų ir kelionių su juo po Vokietiją, Prancūziją, Šveicariją ir Didžiąją Britaniją; jie kartu net paskelbė bendrus straipsnius) buvo susijusi su Vienos universitetu. Ten jis po aštuonerių metų imperatoriaus Franz’o Joseph’o von Habsburg’o siūlymu tapo profesoriumi (professor extraordinarius), vienos iš dviejų šio universiteto Teisės fakulteto ekonominių katedrų (politinės ekonomijos katedros) vedėju, ir šiose pareigose išliko iki pat 1903 m., kol prieš laiką išėjo į pensiją. (Išeiti galėjo paskatinti tai, kad jis norėjo tėviškai pasirūpinti savo nesantuokini sūnumi, žymiu matematiku Karl’u Menger’iu). Kadangi kitos katedros – ekonominės politikos – vedėju iš pradžių buvo jau labai senyvo amžiaus Lorenz’s von Stein’as (1815–1885 m.), o nuo 1893 m. jai vadovavo į C. Menger’io darbus palankiai žvelgęs Eugen’as Freiherr’as Philippovich’ius von Philippsberg’as (1858–1917 m.), jis galėjo lengvai dominuoti Vienos universitete ekonomikos teorijos plėtros klausimais. Taip pat minėtinas aktyvus C. Menger’io vaidmuo konsultuojant pinigų reformos komisiją, 1892 m. rengusią Austrijos perėjimą prie aukso valiutos. 1900 m. jis tapo Austrijos parlamento žemųjų rūmų nariu iki gyvenimo pabaigos. Supamam savo kolegų ir bendraminčių, kurie save ėmė vadinti C. Menger’io mokyklos mokiniais, jam pavyko sukurti rimtą opoziciją kovoje su ekonomikos moksle vyravusiomis klasikinės politinės ekonomijos paradigmomis apie gamybos srities neginčijamą prioritetą ir prekės vertės kilmės sąnaudinę prigimtį. Pagrindai... buvo sumanyti kaip C. Menger’io tyrimų ekonomikos srityje pirmas tomas, kuriame buvo nagrinėjama ekonominės veiklos bendros sąlygos, vertybiniai mainai, kaina ir pinigai. Planuota, kad antroji dalis bus skirta procentui, darbo užmokesčiui, rentai, pajamoms, kreditui ir popieriniams pinigams. Trečioje dalyje turėjo būti išdėstyta gamybos ir prekybos taikomoji teorija, o ketvirtoji dalis turėjo apimti šiuolaikinės ekonominės sistemos kritiką ir pasiūlymus, kaip vykdyti ekonomikos reformą. Tačiau įklimpęs į metodologinę polemiką su vokiečių istorinės mokyklos atstovais, ypač G. Schmoller’iu (pastarasis Principus... laikė „nereikšmingu nukrypimu į visiškai nereikalingus dalykus“), 1883 m. C. Menger’is išleido antrąjį savo stambų veikalą Tyrimai apie socialinių mokslų, ypač politinės ekonomijos, metodą, kuris buvo skirtas vien tik metodologinėms problemoms, o ne teoriniams tyrimams. Šiame veikale C. Menger’is gynė teorinės analizės, apimančios tikslų, arba atomistinį požiūrį ir empirinį, arba realistinį požiūrį, teises, bei kandžiu stiliumi pamėgino įtikinti istorinės mokyklos atstovus, kad tam tikri dalykai, kuriems jie teikė dėmesį, sudarė vieną iš teorijos formų, t. y. empirinius tyrimus. Gaila, bet su laiku šie ginčai (garsioji XIX a. devintojo dešimtmečio metodų kova – Methodenstreit, kuri T. W. Hutchison’o žodžiais tariant, „iš esmės buvo ne tiek kivirčas dėl metodų, kiek interesų susikirtimas dėl to, kas yra svarbiausias ir įdomiausias tyrimų objektas: kainodara ir paskirstymo analizė, ar plėtra plačiąja prasme ir nacionalinių ūkių bei šakų pokyčiai“) tapo labai asmeniniai ir skausmingi. G. Schmoller’is ir jo šalininkai tiesiog boikotavo austrų profesorius Vokietijos universitetuose (net pati austrų mokykla gavo savo pavadinimą
iš vokiečių istorinės mokyklos atstovų, kad pabrėžtinai atskirtų C. Menger’į ir jo šalininkus nuo pagrindinės vokiečių ekonominės srovės), o austrai, savo ruožtu, ignoravo vokiečių istorinę mokyklą Austrijos universitetuose... Ir turėjo prabėgti nemažai laiko, kol C. Menger’io Pagrindų..., tarp kitko dedikuotų W. Roscher’iui, idėjos ir nuolatinė įtaka galiausiai įveikė vokiečių istorinės mokyklos istorinį kriticizmą. Bent jau G. Schmoller’is liovėsi atsikirtinėti... Kad ir kaip ten būtų, būtent Pagrindai... tapo C. Menger’io viso gyvenimo knyga. Jos tobulinimui C. Menger’is skyrė didžiąją savo kūrybinės biografijos dalį (nors 1888 m., 1892 m. ir 1900 m. publikavo svarbių straipsnių apie kapitalą ir pinigus), tame tarpe dėl to 1903 m. vadovavimą katedrai užleisdamas savo mokiniui F. von Wieser’iui. Dėl šios priežasties ir Pagrindų... antrasis leidimas pasirodė tik praėjus dvejiems metams po autoriaus mirties, t. y. 1923 m. Tikriausiai kuriozišku galima pavadinti ir tą faktą, kad C. Menger’is, savo darbuose rėmęsis daugiausia vokiečių autorių šaltiniais (ypač vokiečių istorinės mokyklos atstovų darbais), ir pats sukaupęs įspūdingą biblioteką, kurioje buvo apie 25 000 tomų, dabar saugomą Hitotsibashi universitete Tokijuje, buvo visiškai nesusipažinęs su maržinalizmo vokiškųjų pirmtakų J. H. von Thunen’o ir H. Gossen’o veikalais. Negana to, C. Menger’io analizės atitinkami pasiekimai individo ir mikrolygyje, be jokių abejonių esantys Pagrinduose..., nesulaukė tinkamo pripažinimo ne tik jam esant gyvam, bet ir trečdalį amžiaus po mirties. Bet kuriuo atveju, į anglų kalbą, ekonomikos moksle laikomą tarptautine, įžymieji Pagrindai... buvo išversti tik prabėgus 80 metų nuo jų parašymo. Kaip savotiškas atsiteisimas skambėtų nebent šie J. R. Hicks’o žodžiai: „Aš niekam nejaučiu didesnės pagarbos už padarytus nuopelnus, išskyrus tą pagarbą, kurią pelnytai jaučiu C. Menger’iui“. Taip pat J. A. Schumpeter’io išsakyta mintis C. Menger’io laidotuvių dieną: „Jis nebuvo niekieno mokinys, ir tai, ką jis sukūrė – yra pjedestalas kitoms mintims. C. Menger’io vertės bei kainos teorija ir mokymas apie pasiskirstymą yra geriausia, ką mes iki šiol turime“. Kitas žymus austrų mokyklos atstovas baronas Friedrich’as von Wieser’is (1851–1926 m.) daugiau už kitus prisidėjo prie šios mokyklos organizacinio apipavidalinimo. Gimęs Vienoje aristokrato Leopold’o Freiherr’o von Wieser’io šeimoje, mokymosi gimnazijoje laikais ypač domėjęsis istorija ir sociologija (didžiulę įtaką tuo metu jam padarė H. Spencer’io ir L. Tolstojaus veikalai), studijavęs Vokietijoje ir Vienos universitete 1872 m. baigęs teisės studijas, jis pradėjo valstybinę tarnybą bei kartu su savo vaikystės ir ekonominių studijų Heidelbergo, Jenos ir Leipcigo universitetuose draugu E. von Bohm-Bawerk’u susipažino su C. Menger’io Pagrindais.... (Klausytis C. Menger’io paskaitų jiems neteko. Tačiau Heidelbergo universitete klausėsi K. Knies’o paskaitų). Aukštas intelektas F. von Wieser’į nukreipė į akademinę karjerą. F. von Wieser’is 42 metus paskyrė austrų mokyklos idėjų skleidimui profesoriaudamas vokiškajame Prahos (1884–1902 m.) ir Vienos universitetuose. (Čia jis, kaip minėta, 1903 m. paveldėjo C. Menger’io katedrą ir jai vadovavo iki pasitraukimo iš universiteto 1926 m.). F. von Wieser’is buvo žavus mokytojas, ypač bakalaurų, tapdamas „tarnavimo tiesai žyniu“, kaip aukštinančiai buvo pavadintas nekrologe. F. von Wieser’is plėtojo C. Menger’io idėjas savo monografijose Ūkinės vertės atsiradimas ir pagrindiniai dėsniai (1884 m.), Natūrali vertė (1889 m.), Visuomeninio ūkio teorija (1914 m.), kur išsamiausiai išdėstytas austrų mokyklos teorijos, Sociologija ir valdžios dėsnis (1926 m.). Be grynosios teorijos, F. von Wieser’is užsiminėjo (tiesa, labai trumpai) ir praktine veikla. 1917– 1918 m. trumpą laikotarpį buvo Austro-Vengrijos prekybos (komercijos) ministras bei buvo paskirtas Austrijos parlamento aukštųjų rūmų nariu iki gyvenimo pabaigos. Ekonomikos teorijoje jis išgarsėjo ir tuo, kad daugeliui maržinalizmo idėjų suteikė
ryškius įsimenamus pavadinimus bei formuluotes: būtent F. von Wieser’is į mokslinę apyvartą įtraukė sąvokas Gossen’o dėsniai, ribinis naudingumas, priskyrimas. Didžiausias F. von Wieser’io indėlis į ekonomikos teoriją – jo alternatyvių kaštų ir priskyrimo teorijos. Tačiau žymiausias šios mokyklos atstovas buvo Eugen’ijus Ritter von BohmBawerk’as (1851–1914 m.) – dvarininkas pagal kilmę, gimęs Briunne (anksčiau Austrijos, dabar Čekijos miestas Brno) Moravijos vicegubernatoriaus Hofrat’o von Bohm’o šeimoje. E. von Bohm-Bawerk’as mokėsi Vokietijoje ir Vienoje. Ten jis baigė teisės fakultetą ir 1875 m. apgynė daktaro laipsnį. Ekonomiką E. von BohmBawerk’as studijavo Heidelberge (ten, kaip minėta, klausėsi K. Knies’o paskaitų), Leipcige (ten dėstė W. Roscher’as) ir Jienoje (jame profesoriavo B. Hildebrand’as). Beje, E. von Bohm-Bawerk’as buvo vedęs F. von Wieser’io seserį Paulą. Iš pradžių E. von Bohm-Bawerk’as buvo Vienos universiteto (1880 m.) privatdocentas, o vėliau Insbruko universiteto (1881–1889 m.) bei Vienos universiteto (nuo 1905 m., kai pasitraukė iš aktyvios valstybinės veiklos) profesorius (jo seminarus lankė J. A. Schumpeter’is, L. von Mises’as, Rudolf’as Hilferding’as, Otto Bauer’is, Emil’is Lederer’is ir kiti vėliau išgarsėję austrų ekonomistai), Austrijos mokslų akademijos prezidentas bei aukščiausio rango valstybės veikėjas. E. von Bohm-Bawerk’as tris kartus (1895 m., 1897 m. ir 1900 m.) užėmė finansų ministro pareigas ir šiame poste dirbo iki 1904 m., siekdamas subalansuoto biudžeto (tam jis dar 1896 m. pasiūlė Austrijoje įvesti pirmąjį progresyvinį mokestį, o trečiosios kadencijos metu užtikrino, kad Austrijos nacionalinė skola nuo 4,2 proc. pavirto 4,0 proc. metinėmis palūkanomis), stiprios valiutos ir aukso standarto, laisvos prekybos bei eksporto subsidijų panaikinimo (atiduodant E. von Bohm-Bawerk’ui pagarbą vėliau Austrijos 100 šilingų banknotas buvo papuoštas jo portretu), buvo Aukščiausiojo apeliacinio teismo pirmininkas, jam buvo suteiktas parlamento aukštųjų rūmų nario iki gyvenimo pabaigos statusas. 1904 m. E. von BohmBawerk’as išėjo į atsargą ir toliau pasišventė literatūrinei veiklai ir dėstytojo darbui Vienos universitete. Neatsitiktinai visi reikšmingiausi E. von Bohm-Bawerk’o veikalai sukurti per pirmuosius dešimt palyginti ramių jo karjeros metų (1880–1889 m.), kai jis dėstė Insbruko universitete. 1881 m. išėjo pagal jo disertaciją parašyta knyga Teisės ir santykiai mokymo apie tautos ūkio gerovę požiūriu. Čia E. von BohmBawerk’as mėgino panaudoti C. Menger’io subjektyvaus vertinimo teoriją nuosavybės teisėms, tarp jų patentams. (Kaip pažymėjo J. A. Schumpeter’is, „E. von Bohm-Bawerk’as buvo toks entuziastingas C. Menger’io šalininkas, kad iš tiesų net nebūtina ieškoti kitų įtakos“). 1884 m. buvo išleista jo pagrindinio veikalo Kapitalas ir procentas pirmoji dalis, kurioje jis sukritikavo J. K. Rodbertus’o pasiūlytą procento, grįsto eksploatacija, teoriją, savo argumentacijai panaudodamas procento normą ateities prekių vertės diskontavimui. 1889 m. buvo išleistas antrasis jos tomas Kapitalo pozityvi teorija, kuriame jis teigė, kad procento norma stacionarioje ekonomikoje yra teigiama. L. von Mises’as, tiesa, garsėjęs tam tikru kraštutiniu požiūriu kai kuriuose savo pasisakymuose, visus tikino, kad „niekas negalėtų tvirtinti esąs ekonomistas, kol tobulai neišanalizavo E. von Bohm-Bawerk’o knygos Kapitalas ir procentas idėjų“. Tačiau prieš tai, 1886 m. išleistas veikalas Ūkinių gėrybių vertingumo teorijos pagrindai, kuriame pateiktas, ko gero, aiškiausias ir lengviausiai suprantamas austrų mokyklos vertingumo ir vertės teorijos išdėstymas. Ir tik vienas jo stambus darbas Marksistinės sistemos užbaigimui išėjo prabėgus metams nuo aktyvios pedagoginės veiklos pabaigos, t. y. 1890 m.
Kalbant apie pirmąją austrų mokyklos atstovų kartą ekonominės minties istorijos vadovėliuose dar minimas vokietis Eugen’as Freiherr’as von Philippovich’ius von Philippsberg’as. Tačiau jo indėlis buvo geroki mažesnis, negu trijų pirmųjų autorių. Ekonomikos teorija. Visų minėtų autorių veikaluose išdėstyta austrų mokyklai būdinga ribinio naudingumo teorija. Jei C. Menger’is suformulavo pagrindinius šios teorijos teiginius, apžvelgdamas individualius mainų aktus, kurių rezultatas, jo nuomone, naudingas abiem partneriams, bet ne ekvivalentiškas – pats to nežinodamas, C. Menger’is iš naujo atrado tiesą, kurią neabejotinai numanė A. Smith’as (C. Menger’is teigė, kad mainus ūkine prasme galima lyginti su pramoninės ir žemės ūkio veiklos produktyvumu, nes bet kokio ūkio tikslas yra ne padidinti gėrybių fizinį kiekį, o kuo geriau patenkinti žmogiškuosius poreikius. Todėl, jo žodžiais tariant, „prekybininkai yra tokie patys gamintojai, kaip žemdirbiai ir fabrikantai“, ir jie žmonių poreikius tenkina „nemažiau nei tie asmenys, kurie dėl vienpusiško požiūrio ilgai buvo laikomi vieninteliais gamintojais“), tai F. von Wieser’is ribinio naudingumo principą jau naudojo įvertinant gamybos išlaidas, o E. von BohmBawerk’as pateikė išsamiausią naujos teorijos variantą, papildydamas ją subjektyvistine procento koncepcija. Kalbant apie austrų mokyklos metodologinius ypatumus, pažymėtina, kad C. Menger’io Pagrindai..., įkvėpę jo pasekėjus Vienos universitete tolimesniems moksliniams ieškojimams pagal savo mokytojo naujus metodologinius principus, galiausiai prisidėjo prie to, kad „maržinalistinės revoliucijos“ visą pirmąjį etapą iš visuotinai pripažintų maržinalistinės ekonomikos teorijos pradininkų didžiausio pripažinimo sulaukė būtent jis – austrų mokyklos įkūrėjas. Tai susiję su tuo, kad skirtingai nuo W. S. Jevons’o ir L. Walras’o metodologijos, C. Menger’io tyrimų metodologija, kurios problemos persunkė, jeigu taip galima pasakyti, beveik visą Pagrindų... turinį, nors detaliau išdėstyta tik pirmuose dviejuose knygos skyriuose, išsaugojo atskiras esmines „klasikų“ metodologijos pozicijas. (Šeši likusieji Pagrindų... skyriai jau buvo tiesiogiai skirti politinės ekonomijos teoriniams teiginiams, tarp jų ir tokiems, kaip vertė, mainai, prekė, pinigai ir kt. Be to, trečiajame skyriuje C. Menger’is nuteikė skaitytojus savo pakankamai plataus veikalo kantriam ir įsigilinusiam apmąstymui, teigdamas: „Tačiau pagal Adamo Smith’o pavyzdį aš ryžtuosi vis tik būti truputį nuobodus, jei tai padės aiškiau išdėstyti mintis“). Austrų mokyklos koncepcijose vyravo subjektyvus-psichologinis požiūris. Pagal jį austrų mokslininkai norėjo sukurti nuoseklią, neturinčią vidinių prieštaravimų ekonomikos teoriją, nukreiptą į grynai ekonominių reiškinių ir rinkos priežastiniopasekminio mechanizmo abstrakčius tyrimus. Pagrindiniai austrų mokyklos metodologiniai bruožai išvardijami toliau. 1) Nuoseklus ir be kompromisų subjektyvizmas, kurį austrų mokykla taikė visoms ekonominėms veikloms (buvo teigiama, kad „individo veiksmai ir pasirinkimai pagrįsti grynai individualia ir unikalia vertinimo skale, žinoma tik tam individui“ ir šis subjektyvus įvertinimas sukuria ekonominę vertę. Pažymėtina, kad dar 1832 m. Friedrich’as Benedikt’as Wilhelm’as von Hermann’as (1795–1868 m.), gimęs Bavarijoje, studijavęs Erlangeno ir Viurisburgo universitetuose matematiką bei politinę ekonomiją, profesoriavęs Miuncheno universitete ir kartais vadinamas vokiečių Ricardo, 1832 m. išleistoje knygoje Statswissenschaftliche Untersuchungen, tapusioje svarbiu indėliu į Vokietijos ekonominę mintį, pateikė subjektyvų vertės traktavimą. Jis aiškino, kad visos faktiškai atsiradusios išlaidos, t. y. veiksnių kainos, visiškai priklauso nuo paklausos. Šį požiūrį vėliau išplėtojo C. Menger’is, atskleidęs pačią ekonomikos esmę – veikiantį individą, kuris stengiasi patenkinti savo norus.
Tęsiant kalbą apie F. B. W. von Hermann’ą, pažymėtina, kad jis, prieštaraudamas daugumos ekonomistų, rašiusių po A. Smith’o, tvirtinimui, esą individų veiklos, skatinamos asmeninio intereso, pakanka visoms tautos ūkio reikmėms, savo veikale įrodė, jog asmeninis interesas dažnai esti arba priešingas visuomenės interesui, arba yra tiesiog per silpnas, kad jį užtikrintų). 2) Griežtas metodologinis individualizmas, C. Menger’io įvardytas kaip atomistinis metodas (leidęs „klasikų“ mokymui apie ekonominius santykius tarp visuomenės klasių priešpastatyti ekonominių santykių ir rodiklių analizę atskiro ūkininkaujančio subjekto (pagal C. Menger’io terminologiją – „Robinzono ūkio“) lygmenyje, ekonominius reiškinius aiškinant pagal tikslingus pavienių individų veiksmus ir visa tai, kas egzistuoja ekonomikoje aiškinant kaip individų pageidavimų ir sprendimų pusiausvyrą. C. Menger’is, naudodamas metodologinį individualizmą, teigė, kad socialiniuose moksluose „žmogiškieji individai ir jų siekiai yra galutiniai mūsų analizės elementai“ ir nurodė, jog visuomeniniai reiškiniai gali būti suprantami kaip loginis pavienių individų psichologinių nuostatų, supratimų, veiksmų padarinys, ir todėl išoriniam stebėtojui sunku nustatyti tikslią eigą, nes jis niekada neturi visos informacijos apie ekonomikos veiksnius, o žmogaus veiksmams dažnai turi įtakos nenuspėjami veiksniai. Visuomenę galima pažinti studijuojant žmogaus elgesį, tačiau negali būti atvirkštinio proceso – negalima iki galo pažinti žmogaus studijuojant visuomenę). 3) Analizės diskretiškumas (austrų mokykla laikėsi nuomonės, kad gėrybės negali būti dalijamos ar smulkinamos, taigi jų naudingumo funkcija yra ne tolydi, o diskretinė). Iš čia ir 4) Matematinių metodų (diferencialinio skaičiavimo) panaudojimo ekonominėje analizėje austrų mokykloje negalimumas. Beje, austriškasis maržinalizmas – grynai žodinis, be matematinių formulių ir net paprasčiausių diagramų ar grafikų, atspindinčių priklausomybę tarp ekonominių kategorijų, procesų, reiškinių, pavyzdžiui tarp kainos bei paklausos. Reikalas čia ne tas, kad austrų mokyklos atstovai neturėję reikiamų matematinių žinių (pats C. Menger’is norėdamas visada galėjo pasitelkti į pagalbą savo brolį – įžymų matematiką). Čia svarbiausias vaidmuo tenka jų siekiui teorijoje atspindėti pavienius ekonominės realybės aspektus, priežastinius – pasekminius ryšius kaip galima realistiškiau. O, kaip jie manė, „matematika negali paaiškinti žmogaus veiksmų priežasties“, sudėtingos žmogaus veiklos realybės. Austrų mokyklos atstovai teigė, kad veikiant žmogui, atsiranda pokytis, o santykius išmatuoti galimi tik tada, kai nėra pokyčio. Taigi matematika gali apibrėžti tai, kas jau įvyko, bet niekada nenuspės, kas dar turi įvykti. Be to, žodinis maržinalizmo principų išdėstymas leido austrų mokyklos atstovams būti daug populiaresniais už matematinės mokyklos atstovus W. S. Jevons’ą ir L. Walras’ą. 5) Pirmine laikoma apyvartos sritis, t. y. vartojimas, paklausa, o ne gamybos sritis, kaip buvo pabrėžiama „klasikų“ metodologijoje. 6) Nagrinėjimas ekonomikos kaip proceso, vykstančio realiu laiku (individas veikia laiko tėkmėje: „žmogus nusprendžia, ko jam reikia, apsvarsto priemones, kaip tai pasiekti ir to siekia“. C. Menger’is vienintelis iš trijų maržinalizmo kūrėjų suformavo požiūrį į socialinį gyvenimą, pagal kurį visiška pusiausvyra niekada nepasiekiama, ir todėl, jo nuomone, efektyvumo požiūriu gali būti analizuojamas tik ekonominis procesas, o ne galutinis rezultatas. Apskritai austrų teoretikams žmogaus veiksmas yra į tikslą nukreiptas, racionalus elgesys, vadinamoji „veiksmo aksioma“). Visa tai turint galvoje turbūt logiška, kad C. Menger’is smulkiai tyrinėjo įvairius socialinius fenomenus, kurie kilo dėl to, kad žmonės turi tikslus ir ketinimus. Šie socialiniai fenomenai nebuvo tikslinio apskaičiavimo rezultatas, o kilo spontaniškai.
Šiuos fenomenus C. Menger’is priešino tiems reiškiniams, kuriems įtakos turėjo tam tikri ketinimai ir susitarimai. Jis rašė: „Kalba, religija ir netgi pati valstybė, taip pat ekonominiai, socialiniai reiškiniai, pavyzdžiui, rinka, konkurencija, pinigai, jau egzistavo ir tose istorinėse epochose, kada beprasmiška būtų kalbėti apie tikslingą visuomenės veiklą šiems siekiant įdiegti šiuos reiškinius“. Kalbant apie austrų mokyklos problematiką (subjektyvius vertinimus, paklausą, kainą), pažymėtinas jos išskirtinis dėmesys vertės teorijai. Kaip ir „klasikų“ metodologijoje, buvo naudojamas išeitinės (bazinės) kategorijos, kuria laikoma vertė, principas, tik atsižvelgiant į tą skirtumą, kad pastaroji, pagal C. Menger’į, turi būti nustatoma nors ir pagal kauzoalistinį principą, bet ne ryšium su gamybos išlaidų (ar darbo sąnaudų) matavimu, o ryšium su subjektyviu dydžiu – ribiniu naudingumu bei siekiui tapti atsvara K. Marx’o Kapitalui, parodant, kad jo mokymas apie vertę yra netinkamas. Tiesa, teiginiui, kad ribinio naudingumo teorija – „buržuazinis atsakas marksizmui“, galima išsakyti du M. Blaug’o nurodytus kontrargumentus. Tai, pirma, K. Marx’o Kapitalo pakankamai vėlyvas išvertimas į anglų kalbą, nes tuo laikotarpiu – 1887 m. – W. S. Jevons’o pirmieji darbai jau buvo išleisti. Antra, A. Marshall’as pradėjo savo pagrindinį veikalą – Ekonomikos teorijos principus 1867 m. (Kapitalo pirmojo tomo vokiškojo leidimo metais), visiškai įsisavinęs ribinio naudingumo teoriją, ir tai patvirtinama jo 1872 m. parašytoje W. S. Jevons’o knygos recenzijoje. Tai pasakytina ir apie C. Menger’į bei L. Walras’ą, savo veikalus sumaniusiems nežinant apie K. Marx’o Londone ruošiamą veikalą. Todėl tik gerokai vėliau, t. y. XIX a. pabaigoje, kaip atsakas į K. Marx’o mokymo revoliucinių idėjų išplitimą Europoje, maržinalizmo pradininkų mokinių E. von Bohm-Bawerk’o, F. von Wieser’io, V. Pareto, P. H. Wicksteed’o ir kitų darbuose, kuriuose, kaip K. Marx’o Kapitale, aptariami pinigai, kapitalas, verslo ciklai ir ekonominiai procesai, pasirodo „atakos prieš marksistinį ekonomikos mokslą“ naudojant maržinalistinę teoriją. Įdomu, kad keletas žymių marksistų – tarp jų Rudolf’as Hilferding’as – 1905–1906 m. lankė E. von Bohm-Bawerk’o seminarą. 7.2.2. Ribinio naudingumo teorija Gėrybių vertė iš prigimties yra visiškai subjektyvi. C. Menger’is Skirtingai nuo klasikinės anglų mokyklos ir jos pasekėjų, įskaitant marksistus, vertę traktavusius kaip objektyviai egzistuojantį, kuriant gėrybes lemiamą praeityje naudotų gamybos veiksnių sąnaudų, austrų mokyklos vertės koncepcija – nuosekliai subjektyvistinė. Austrų mokyklos nuomone, prekės kainos pagrindas yra ne darbo sąnaudų lemiama vertė (taigi, pasikėsinta į švenčiausią klasikinės politinės ekonomijos dalyką – darbinę vertės teoriją), ir net ne vartojamoji vertė, paties daikto naudingumas. Maržinalistai tvirtino, kad kainos priklauso vien tik nuo ekonominio proceso racionaliems dalyviams susiformuojančių šio naudingumo subjektyvių vertinimų. C. Menger’io, kainų formavimąsi (sekant vokiškaisiais pirmtakais) įvardijusio „kainų konfliktu“ (Preiskampf), nuomone, „vertė nėra kažkas būdinga gėrybėms, nėra jų savybė“; bet kuri gėrybė nepaisant ją vertinančio subjekto, neturi vertės. Norėdamas patvirtinti tokio pobūdžio samprotavimus, C. Menger’is pateikė oazės pavyzdį, kur vanduo iš šaltinio, patenkinančio visus žmonių poreikius vandeniui, neturi vertės (yra nevertingas) ir, priešingai, – vanduo oazės gyventojams
įgauna vertę, kai vandens tekėjimas iš šaltinio netikėtai sumažėja tiek, kad tam tikro vandens kiekio turėjimas tampa būtina sąlyga oazės gyventojo konkretaus poreikio patenkinimui. Ir tada „[...] ištroškęs žmogus dykumoje mielai keičia auksą į vandenį, arba turistas neprieštarauja mokėti 10 frankų už puodelį kavos Baur au Lac viešbutyje“. Dėl to gimė C. Menger’io vertės subjektyvi traktuotė, vėliau tapusi austrų mokyklos bendra išeitine pozicija, teigusia, kad „Vertė – tai vertinimas, kurį ūkininkaujantys žmonės turi apie jų dispozicijoje esančių gyvybei palaikyti ir gerovei užtikrinti reikalingų gėrybių reikšmę ir todėl už jų sąmonės neegzistuoja“. Tačiau koks tada vertės matas, jei ji neegzistuoja už sąmonės ribų? C. Menger’io atsakymas lakoniškas: „Vertė subjektyvi ne tik pagal savo esmę, bet ir pagal savo matą“. Atmesdamas darbo sąnaudas kaip vertės pagrindą, C. Menger’is įrodinėdamas vėlgi pasitelkė pavyzdį apie deimanto vertę, pateikdamas komentarą, kurio esmė tokia: šio mineralo vertės dydis nepriklauso nuo to, ar jį rado „atsitiktinai“, ar jis „išgautas radimvietėje tūkstančių darbo dienų sąnaudų dėka“, nes „aptariant jo vertę“ atsižvelgiama į tą „paslaugų“ kiekį, kurio galima netekti, neturint šio deimanto savo dispozicijoje. Kalbant dar tiksliau, maržinalistai tvirtino, kad kainos priklauso vien tik nuo ribinio naudingumo. Ribinį naudingumą jie suprato kaip tam tikros vartojimo gėrybės paskutinio atsargų vieneto naudingumo pavienio individo subjektyvų vertinimą. Patį terminą ribinis naudingumas (Grenznutzen), kaip minėta, pirmasis pavartojo F. von Wieser’is. Kuriant ribinio naudingumo teoriją austrų mokyklos atstovai panaudojo įvairius vertės nustatymo pagal daikto naudingumą (vartojamąją vertę) variantus, kuriuos plėtojo dar J. Turgot, J. B. Say’us, bei ypač vadinamuosius Gossen’o dėsnius, vokiečių ekonomisto Hermann’o Gosssen’o (1810–1858 m.) suformuluotus XIX a. viduryje. Pagal šiuos dėsnius, pamažu patenkinant poreikius, augant gėrybės atsargoms, daikto naudingumas mažėja. Kuo daugiau yra atsargų, tuo kiekvieno kito gėrybės vieneto naudingumas, vadinasi, ir vertingumas, mažesnis. H. Gossen’as naudingumą nagrinėjo kaip subjektyvią kategoriją, o vartojimą – kaip vienintelį vertą dėmesio tyrimų objektą. Būtent jis savo dešimtmečius buvusiame pamirštu darbe Visuomeninių mainų dėsnių ir iš jų išplaukiančių visuomeninės prekybos taisyklių vystymasis (1854 m.), kurį išdidžiai įvardijo kaip žmonių sugyvenimo išaiškinimui ne mažiau svarbų, nei lenkų astronomo M. Copernicus (1473–1543 m.) darbas De revolutionibus orbium coelestium libri VI (1543 m.) aiškinant planetų judėjimą erdvėje, sukūrė pirmąjį naudingumo ekonominėsmatematinės teorijos variantą, vadinamąjį Weber’io-Fechner’io psichologijos dėsnį, jog malonumo jausmas tenkinant poreikį vis mažėja (jo autoriais yra vokiečių psichologas ir fiziologas E. H. Weber’is (1795–1878 m.) bei fizikas, filosofas ir psichologas G. T. Fechner’is (1801–1887 m.)), sistemiškai pritaikęs ekonominiams reiškiniams aiškinti. Tačiau H. Gossen’as paskutinės atsargoje esančios gėrybės naudingumą vadino ne ribiniu, o paskutinio atomo vertingumu. Pažymėtina, kad pats faktas, jog H. Gossen’as taip gerai įvertino savo darbą, rodytų, kad jis gerai suprato, kokį perversmą ekonomikoje turi sukelti ribinės analizės teorija, ir buvo gerai susipažinęs su savo laiko ekonomikos mokslo būkle. Ribinio naudingumo teorijos pagrindinius principus austrų mokykloje pirmasis suformulavo C. Menger’is savo darbe Politinės ekonomijos pagrindai (1871 m.), kurio pagrindinis uždavinys buvo suvesti sudėtingus ūkinius reiškinius į paprasčiausius jų elementus ir ištirti šių sklaidą. Jis pamėgino parodyti naudingumo priklausomybę nuo vartojimo reikmenų retumo ir teigė, kad tyrimų išeities taškas yra
žmonių poreikiai, kuriuos C. Menger’is įvardijo kaip nepatenkintų norų ar nemalonių jausenų, kylančių pažeidus fiziologinę pusiausvyrą, variantus. Pagal C. Menger’į, kurios nors gėrybės ribinį naudingumą lemia du veiksniai – individualaus poreikio intensyvumas ir šios gėrybės retumas (arba, priešingai, atsargos). Kuo didesnis poreikis esant tam tikrai atsargų apimčiai, tuo labiau individas vertina gėrybę, ir tuo didesnis jos ribinis naudingumas individui. (Tiesa, pats C. Menger’is nenaudojo termino ribinis naudingumas, bet jis iš esmės pateikia vertės apibrėžimą remdamasis gėrybės ribiniu naudingumu). O kuo poreikio intensyvumas mažesnis, tuo individas žemiau vertina ribinį naudingumą. Visai kitaip yra su atsargų apimtimi. Jei ji mažėja, tai esant tam tikram poreikio intensyvumui gėrybės ribinis naudingumas didėja. O kai gėrybių kiekis auga, individualus ribinio naudingumo vertinimas krinta. Kadangi pastarąjį atvejį austrų ekonomistai laikė gana realistišku, C. Menger’io nustatyta priklausomybė buvo pavadinta mažėjančio ribinio naudingumo taisykle (principu). Pagal šį principą, vienarūšės gėrybės vertę lemia tas mažiausias naudingumas, kuriuo pasižymi paskutinis atsargų vienetas. Norėdamas išplėtoti šiuos savo teiginius apie atsargų apimties ir individualaus poreikio intensyvumo poveikį ribiniam naudingumui, mokslininkas pastebėjo, kad jei žmogui gamtos teikiamos gėrybės viršija poreikį joms, tai tada jos galėtų išsaugoti „vartotojams ekonominį pobūdį tada, kai tas, kas turi valdžią, uždraus likusiems ūkininkaujantiems subjektams laisvai jomis naudotis“. Taigi išskirdamas ribinį naudingumą lemiančius veiksnius, C. Menger’is atmetė bet kokį galimą kainų poveikį ribiniam naudingumui, ir tai tapo rimta problema toliau analizuoti realų kapitalistinio ūkio mechanizmą, nes tiesiog sunku įsivaizduoti verslininką, kuris plėstų gamybą ir savo prekių pasiūlą, visiškai neturėdamas supratimo apie jų kainas. Vis dėlto kaip atrodė austrų mokyklos, kuriant ribinio naudingumo teoriją faktiškai ignoravusios gamybos proceso analizę, kainų formavimosi mechanizmas? Tenka pripažinti, kad koncepcijose nėra vienareikšmio atsakymo į šį klausimą. C. Menger’is norėdamas paaiškinti, kaip pats ribinis naudingumas veikia kainų formavimąsi, analizavęs rinką su fiksuota tam tikros prekės pasiūla, teigė, kad kainą tokiu atveju diktuoja paklausa. Kadangi pastaroji jo teorijoje priklauso nuo šių gėrybių ribinio naudingumo, todėl šis ir buvo laikomas kainą lemiančiu veiksniu. Pastebėtina, kad kelti klausimą dėl paklausos poveikio prekių kainoms klausimo buvo visai pagrįsta. Jo sprendimas ekonomistus domino ne tik C. Menger’io laikais. Iki šių dienų vyksta diskusijos dėl paklausos poveikio kainodarai ir šio poveikio įvertinimo metodus. Be to, ir pats būdas, kurį C. Menger’is naudojo aiškindamas savo subjektyvią kainos teoriją, buvo savotiškai įdomus. Jis pradėjo analizę nuo mainų tarp individualių asmenų aptarimo, tada perėjo prie mainų monopolijos sąlygomis, vėliau aptarė oligopolinį atvejį, kol galiausiai suformulavo atvejį, esant grynai konkurencijai. Truputį kitokią kainodaros koncepciją savo pagrindiniame veikale Ūkinių gėrybių vertingumo teorijos pagrindai (1886 m.) pasiūlė žymiausias austrų mokyklos teoretikas E. von Bohm-Bawerk’as. Jis tuo pačiu pateikė ir labiausiai išplėtotą ribinio naudingumo teoriją. Šioje knygoje, pasinaudodamas Gossen’o dėsniais, jis siekė įrodyti, kad mainomąjį vertingumą, kaip ir vartojamąjį, lemia prekių „ribinio naudingumo“ subjektyvus vertinimas. E. von Bohm-Bawerk’o pateiktoje „daikto vertingumo dydžio dėsnio“ nematematinėje „paprasčiausioje formulėje“ taip ir teigta: „Daikto vertė matuojama šio daikto ribinio naudingumo dydžiu“. Toliau jis, pateikęs vėliau tapusį chrestomatiniu pavyzdį su grūdų maišiais ir įvairiu jų panaudojimu, pažymėjo, kad kuo daugiau turime vienos rūšies materialių gėrybių, tuo mažesnė yra „esant vienodoms sąlygoms“ pavienio jų vieneto vertė. Ko gero, pravartu čia pateikti
ir kitą mokslininko pastabą: „Paprastas žmogus mokymą apie ribinį naudingumą naudojo praktikoje daug anksčiau, nei tai suformuluota politinėje ekonomijoje“. E. von Bohm-Bawerk’as praplėtė ir pačią naudingumo sampratą. Pirma, naudingumu jis laikė ne tik kokio nors poreikio patenkinimą, bet ir atsikratymą nuo rūpesčių, sunkumų ir panašiai. Todėl jam naudingumas – tai ir jėgų ekonomija, ir lėšų leidimo mažinimas. Antra, jis įvedė substitucinio ribinio naudingumo sampratą. Pagal E. von Bohm-Bawerk’ą, subjektui kurios nors gėrybės vertingumą lemia ribinis naudingumas tų gėrybių, kurių subjektas atsisako, kad galėtų įsigyti šią gėrybę. Be to, E. von BohmBawerk’as laikė, kad galima konkrečiai kiekybiškai išmatuoti ir apskaičiuoti gėrybės naudingumą. Toks požiūris buvo pavadintas kardinalistiniu. Skirtingai nuo E. BohmBawerk’o, F. von Wieser’is buvo nuoseklus ordinalistas, pripažįstantis tik naudingumų eiliškumų galimybę, skirtingų poreikių patenkinimo ir gėrybių įsigijimo eilę, jų preferencijų, arba pirmenybiškumo, skalę. Po F. von Wieser’io būtent šis požiūris įsivyravo tarp maržinalistų. Išsiskyrė ir E. Bohm-Bawerk’o bei F. von Wieser’io požiūriai į suminio naudingumo nustatymo būdus. E. Bohm-Bawerk’as laikėsi nuomonės, kad kiekvienas tos pačios rūšies gėrybės vienetas turi skirtingą ribinį naudingumą priklausomai nuo jo panaudojimo varianto ir suminį naudingumą apibūdino naudodamas vadinamąjį adityvinį būdą. O F. von Wieser’is šį būdą laikė netinkamu ir pasiūlė paprasčiausiai dauginti gėrybės ribinį naudingumą iš vienodos rūšies gėrybių skaičiaus. Pastarąjį suminio ribinio naudingumo nustatymo būdą įprasta vadinti multiplikaciniu būdu. Gindamas minėtą būdą F. von Wieser’is išsakė tokius argumentus: „[...] pagrindinis naudos apskaičiavimo dėsnis teigia, kad visi atsargų vienetai (dalys) vertinami pagal vienodą ribinį naudingumą. Šį dėsnį vadinsime ribinio naudingumo dėsniu, arba trumpiau – ribiniu dėsniu. Iš ribinio dėsnio matyti, kad kiekvienos dalies atsargos įvertinamos padauginant ribinį naudingumą iš atsargų vienetų (dalių) kiekio [...] Tai ne naujas dėsnis, o tik kita ribinio dėsnio formuluotė...“ (kursyvas mano. – Aut. pastaba). Kalbėdamas apie kainų formavimosi mechanizmą, E. von Bohm-Bawerk’as teigė, kad ribiniai naudingumai kainas lemia ne netiesiogiai (per paklausą), o tiesiogiai, nustatydami jų svyravimo ribas. Savąjį rinkos kainos formavimosi modelį jis kūrė pasinaudodamas C. Menger’io pasiūlytomis paklausos ir pasiūlos kainų sampratomis. Kiekvienas pirkėjas turi savo pasiūlos kainą, o kiekvienas pirkėjas – savo paklausos kainą. Kurios nors prekės rinkos kainos pokyčio viršutinė, maksimali riba priklauso nuo jos naudingumo pirkėjo subjektyvaus vertinimo. Viršyti šios ribos jis negali, nes toks sprendimas, mažindamas jo gerovę, prieštarautų racionalaus elgesio principui. Kainos žemutinę, minimalią ribą lemia tam tikros prekės naudingumo pardavėjo subjektyvus vertinimas. Vadovaudamasis tokiais pat motyvais, kaip ir pirkėjas, jis irgi negali pasirinkti kainos, kuri būtų žemesnė už šią ribą. Jei, tarkime, kurioje nors rinkoje pirkėjo subjektyvus vertinimas yra 100 šilingų, o pardavėjo subjektyvus vertinimas – 80 šilingų, tai prekės rinkos kaina svyruoja šiose ribose ir nusistovi dėl abiejų šalių interesų susidūrimo (sąveikos) lygyje, kuriam esant pirkėjų, kurių individualios paklausos kainos yra aukštesnės už šį lygį, skaičius sutampa su pardavėjų, kurių pasiūlos kainos yra žemesnės už šį lygį, skaičiumi. E. von BohmBawerk’as taip pat manė, kad, skirtingai nuo subjektyvaus vertingumo, atspindinčio asmeninį vartotojo ar pardavėjo prekės vertinimą, prekės objektyvus vertingumas – jų mainomosios proporcijos, kainos, formuojasi konkurencijos rinkoje eigoje. (Pastebėtina, kad, skirtingai nuo C. Menger’io, E. von Bohm-Bawerk’as į tyrimų sritį įtraukė ne tik individualių mainų kategoriją, bet ir visuminės rinkos kategorijas, tarp jų tokias jos grandis, kaip gamyba ir paskirstymas). Tačiau E. von Bohm-Bawerk’o
koncepcijos realizmas karto kelia rimtų abejonių, nes kas gi rinkos ekonomikoje yra prekės ribinis naudingumas pardavėjo vertinimu? Vėl grįžtama į natūrinį ūkį... Kadangi E. von Bohm-Bawerk’o teorijoje ribiniai naudingumai nurodo rinkos kainų kitimo ribas, šie subjektyvūs vartotojų teikiamos pirmenybės vertinimai turi būti kiekybiškai išmatuoti, taigi ir palyginami, be to, pinigine forma. Taigi austrų mokyklai iškilo tokio kiekybinio išmatavimo ir palyginimo mechanizmo paaiškinimo problema, kurią spręsti austrų ekonomistai pamėgino naudodami vertinius rodiklius (pinigines kainas) bei pagal pinigų ribinio naudingumo sampratą, prilygindami šį prekių, kurias individas gali nusipirkti už savo piniginių pajamų paskutinį vienetą, ribinių naudingumų sumai. Visa tai vertė austrų mokyklą pereiti prie mainų piniginės formos analizės. 7.2.3. Gamybinių gėrybių teorija Nors, kaip jau minėta, austrų mokykla, kurdama ribinio naudingumo teoriją ignoravo gamybos proceso ir darbo analizę, bet vis dėlto ji buvo priversta ištirti gamybos išlaidas, kurias privalo įvertinti bet kuris verslininkas. Spręsdami šią problemą austrų maržinalistai sukūrė gamybinių gėrybių teoriją, kurioje pamėginta psichologizuoti gamybos kaštus ir traktuoti juos kaip tam tikrą naudingumą. Visos gėrybės buvo suskirstytos į vartojimo gėrybes, tenkinančias asmeninius poreikius, ir gamybines gėrybes, prie kurių priskirtos gamybos priemonės, medžiagos, naudojami žemės sklypai ir darbas (tarp jų ir verslininkų veikla). Pažymėtina, kad austrai vartojo terminą gėrybės, o ne prekės. Ši tradicija vokiškai kalbančių šalių ekonomikos teorijoje siekia dar Heinrich’ą Rau (1792–1870 m.). Jis gimė Erlangene, studijavo šio miesto universitete, vėliau jame profesoriavo iki 1822 m., kai persikėlė į Heidelbergo universitetą, tapo politinės ekonomijos katedros vedėju ir jame dirbo 50 metų. 1826 m. H. Rau išleido savo vadovėlį Lehrbruch der Politischen Ekonomie – ekonominės informacijos enciklopediją, skirtą praktiškam žmogui. Vadovėlio populiarumą gerai rodo tas faktas, kad jis buvo išleistas aštuonis kartus. Austrų mokyklos teorijos dalis, skirta gamybos kaštams, geriausiai atskleista F. von Wieser’io darbuose. Austrų maržinalistai teigė, kad racionalūs subjektai savuosius ribinio naudingumo vertinimus formuoja tik atsižvelgdami į tas gėrybes, kurios yra tiesiogiai susijusios su jų poreikiais, t. y. vartojimo reikmenų atžvilgiu. Individai nepajėgūs įvertinti tolimų jiems gamybos veiksnių (austrų terminologija: gamybinių gėrybių) naudingumą. Tai reiškia, kad gamybinės gėrybės nėra vertingos, nes tiesiogiai netenkina žmogiškųjų poreikių, ir pastarųjų kaina yra nustatoma tik netiesiogiai, pagal vartojimo reikmenų, pagamintų naudojant kapitalą ir darbą, ribinius naudingumus. (Šios versijos pagrindą sudaro C. Menger’io Pagrinduose... išsakyta tezė, pagal kurią „bet kuriomis sąlygomis aukštesnės eilės gėrybių vertę lemia žemesnės vertės gėrybių, kurių gamybai jie yra žmonių skirti, numanomos vertės“, ir aukštesnės eilės gėrybės tampa naudotinomis „tik prabėgus laikui“, kai jos „pasikeisdamos“ virsta pirmos eilės gėrybėmis, t. y. pereina į būklę, kurią galima pavadinti žmogiškųjų poreikių patenkinimu). Tuo pačiu gamybos kaštai priklauso nuo minėtų vartojimo reikmenų ribinių naudingumų, ir tai atitiko maržinalistinį vartojimo pirmenybiškumo, lyginant su gamyba, principą bei pabrėžė gamybos kaštų vertės išvestinį pobūdį tik atspindint baigtinio produkto vertę. Kaip rašė E. von BohmBawerk’as: „ne gamybos kaštai suteikia produktams vertę, o priešingai, gamybos kaštai įgauna vertingumą iš savo produktų“. Ir toliau įsimenamai pažymėjo, kad „būtų klaidinga teigti, jog Tokajaus vynas vertingas dėl to, kad Tokajaus vynuogynai vertingi; kiekvienas pripažins, kad, priešingai, šie vynuogynai vertingi todėl, kad labai
vertinamas jų produktas“. Jei poreikis pirmos eilės gėrybėms (pavyzdžiui, tabakui) kažkodėl išnyksta, visos tabako plantacijos, cigarečių gamybos įranga, darbininkų darbas, būtinos jų gamybai, nustoja būti gėrybėmis. Taigi, priešingai, nei anglų klasikai, kurie laikėsi nuomonės, kad vartojimo gėrybių vertingumą lemia jų sukūrimui sunaudotų gamybos priemonių – žaliavų, darbo įrankių ir panašiai, vertingumas, austrų maržinalistai teigė, jog vertingumas perduodamas iš vartojamųjų gėrybių gamybinėms. Šį procesą E. von Bohm-Bawerk’as iliustravo tiesiog kuriozine analogija, teigdamas, kad panašiai kaip Mėnulis šviečia atspindėta Saulės šviesa, taip ir gamybinės gėrybės atspindi vartojimo gėrybių vertę. Tačiau, aišku, ši analogija nepakeitė būtinybės teiginį įrodyti. Taigi, gamybinių gėrybių vertingumas austrų teorijoje yra apsprendžiamas produkto, kuris gali būti jas naudojant pagamintas, vertingumo (ribinio naudingumo). Gamindamas vienas gėrybes, gamintojas aukoja galimybę pagaminti kažką kita, ir būtent „kitų produktų, kuriuos galima gauti dėl šių gamybinių priemonių, bendras naudingumas“ ir sudaro jo kaštus. Taigi F. von Wieser’io kaštų koncepcija, plėtojanti C. Menger’io nuostatą, kad aukštesnės eilės gėrybių vertingumą lemia pirmos eilės gėrybės (Principuose... C. Menger’is rašė: „Jei mes disponuojame kokios nors aukštesnės eilės komplementariomis gėrybėmis, tai iš pradžių šios gėrybės turi būti pertvarkytos į artimiausios žemesnės eilės gėrybes ir taip toliau, kol mes negausime pirmos eilės gėrybių, kurias jau galima tiesiogiai panaudoti mūsų poreikiams patenkinti“. Vadinasi, pagal C. Menger’į, betarpišką žmogaus poreikių patenkinimą užtikrina pirmos eilės gėrybių naudojimas, o antros, trečios ir tolimesnių eilių gėrybių turėjimas reikalauja, kad jas „netiesioginiu būdu“ būtų galima „panaudoti mūsų poreikiams patenkinti“), bei C. Mengerio pasiūlytą požiūrį, išeinantį iš “praleistos naudos” pozicijų, yra grynai austriška. Jo teorijoje kaštai susideda tik iš negauto subjektyvaus naudingumo ir neapima jokių gamybos veiksnių realių sąnaudų, kaip manė klasikinės mokyklos atstovai. Aišku, kad viena ir ta pati gamybinė gėrybė galėjo būti panaudota įvairių vartojimo reikmenų gamybai esant nevienodam ribiniam naudingumui. Tada kuris iš šių ribinių naudingumų apspręs duotos gamybinės gėrybės kainą? F. von Wieser’io, gana sudėtingu būdu siejusio gamybinius kaštus su ribiniu naudingumu, nuomone, tas, kurio dydis mažiausias, nes, E. von BohmBawerk’o žodžiais tariant, „gamybos priemonių vieneto vertingumą lemia nauda ir vertingumas produkto, pasižyminčio mažiausiu ribiniu naudingumu tarp visų produktų, kurių gamybai ūkinis apskaičiavimas leistų panaudoti šį gamybinių priemonių vienetą“. Be to, pagal E. von Bohm-Bawerk’ą, vartojamosios gėrybės ribinis naudingumas lygus maksimaliai kainai, kurią pirkėjas dar pasiruošęs sumokėti, kad ją įsigytų. Jei šios gamybos priemonės kaina priklausytų ne nuo mažiausio, o nuo kokio nors kito ribinio naudingumo, atitinkamas gamybos išlaidų augimas padarytų daugelio vartojimo prekių gamybą nuostolinga. Iš daugybės vartojimo gėrybių, pagamintų naudojant tam tikrą gamybinę gėrybę, išskyrus tą, kuri pasižymi mažiausiu ribiniu naudingumu, F. von Wieser’is ją pavadino ribiniu produktu. Remdamasis šia samprata, jis suformulavo tokį teiginį: ribinio produkto ribinis naudingumas lemia jos gamybai sunaudotos gamybinės gėrybės kainą bei atitinkamą gamybos išlaidų dalį, o šios gamybos išlaidos lemia iš šios gėrybės pagamintų kitų, „neribinių“ vartojamųjų produktų, ribinius naudingumus. Šis tvirtinimas dabar ekonominės minties istorijoje vadinamas gamybos išlaidų dėsniu arba Wieser’io dėsniu. Taigi, austrų mokyklos atstovų nuomone, Wieser’io dėsnis turėjo užtikrinti ryšį tarp ribinio naudingumo ir gamybos kaštų. Šio dėsnio veikimą austrų mokykla taikė visoms gėrybėms, išskyrus tik „laisvąsias gėrybes“, prie kurių priskyrė žemę, orą ir t. t.
Kadangi tikrovėje kuriant vartojimo reikmenis naudojama gamybinių gėrybių visuma, iškilo kitas nelengvas klausimas: kuri vartojimo reikmenų vertingumo dalis turi būti priskirta prie vienos ar kitos gamybinės gėrybės? Atsakydami į šį klausimą, austrų mokyklos atstovai (čia vėl didžiausias indėlis tenka F. von Wieser’iui) sukūrė vadinamąją priskyrimo teoriją, pagal kurią nustatoma, kuri vertės dalis priskiriama kiekvienam gamybos veiksniui. Be to, F. von Wieser’is siūlė lyginti duoto vartojimo reikmens vertingumą su kito reikmens, pagaminto iš tų pačių medžiagų, bet kitokiomis proporcijomis, vertingumu. Šis metodas buvo pavadintas gamybinio indėlio metodu. F. von Wieser’is rašė: „Būdamas pajamų paskirstymo gamybos veiksniams aktas, priskirimas yra ne kas nors kita, kaip naudingumo apskaičiavimo aktas“. O E. von Bohm-Bawerk’as, nagrinėdamas paskirstymo problemą, pasisakė už alternatyvių kaštų metodą, teigdamas, kad gamybinės gėrybės, kuri yra išimta iš gamybos proceso, vertę reikia apskaičiuoti remiantis ne jos poveikiu galutiniam produktui, o gamybinės gėrybės, kuri pakeitė išimtą, verte. Kaip matome, austrų mokyklos atstovų pasiūlyti pavieniai priskyrimo teorijos variantai iš esmės skiriasi siūlomais šio priskyrimo apskaičiavimo metodais. Tačiau kardinaliu klausimu – aiškindami pajamų šaltinių esmę ir vertės paskirstymą tarp tokių gamybos veiksnių, kaip darbas ir kapitalas, austrų mokyklos atstovai buvo vieningi. Jie manė, kad visi ištekliai dalyvauja kuriant vertę, todėl buvo lygaus pajamų paskirstymo priešininkai ir neigė socialistinės ekonomikos galimybę. Juk net pats terminas priskyrimas buvo grindžiamas tuo, kad kiekvienai gamybinei gėrybei (ar veiksniui) priskiriamos savos specifinės pajamos. Jau C. Menger’is rašė, kad darbas – tik vienas iš gamybos proceso elementų, kuris „yra ekonominė gėrybė ne daugiau, kaip ir kiti gamybos elementai“. Todėl, jo nuomone, kapitalo ir žemės savininkai gyvena ne darbininkų sąskaita, o „žemės ir kapitalo naudojimo, kuris individui ir visuomenei yra tiek pat vertingas kaip ir darbas, sąskaita“. Pažymėtina, kad C. Menger’is savo gamybinių gėrybių teorijoje mokslinę terminiją praturtino daugeliu idėjų, kurios vėliau buvo išplėtotos kitų mokslininkų darbuose. Jis suformulavo nuostatą apie gamybinių gėrybių pakeičiamumą: vienas ir tas pats produktas gali būti sukurtas naudojant įvairias gamybinių veiksnių kombinacijas. Šiuo pagrindu vėliau susiformavo gamybinių funkcijų teorija. C. Menger’is taip pat išsakė gamyboje dalyvaujančių gėrybių komplementariškumo idėją (dėsnį), t. y, jų vertingumo tarpusavio priklausomybę. Norėdamas paaiškinti ryšį tarp pirmos ir aukštesnės eilės gėrybių jis pateikė pavyzdį su duona (žr. 7.2.1 pav.). Kviečiai
Miltai
Duona
7.2.1 pav. Pirmos eilės ir aukštesnės eilės gėrybės
Tačiau, skirtingai nuo 7.2.1 paveikslo, norint realiai iškepti duoną, reikia ne tik miltų, bet ir kitų antros eilės gėrybių, tokių kaip kepyklų paslaugos, kuras ir darbas. Analogiškai realiai miltų gamybai reikia ne tik kviečių, bet taip pat ir kitų trečios eilės gėrybių, tokių kaip malūno paslaugos, kuras ir darbas (žr. 7.2.2 pav.).
Kuras
Kuras
Darbas
Darbas
Malūno paslaugos
Kepyklos paslaugos
Kviečiai
Miltai
Duona
7.2.2 pav. Papildomų gėrybių dėsnis
C. Menger’is įtraukė žemės, kapitalo ir darbo paslaugas bei tarpines gėrybes ir žaliavas į aukštesnės eilės gėrybių kategoriją. Jo nuomone, aukštesnės eilės gėrybės yra „gamybos priemonės“, ir iš čia „kildinamas dėsnis, pagal kurį pavienių aukštesnės eilės gėrybių tikrasis poreikis atitinkamu laiku yra nulemtas atitinkamų aukštesnės eilės gėrybių komplementarių kiekių buvimo“. Jei nors vieno gamybos elemento trūksta, nuvertėja ir visos kitos gamybinės gėrybės. Pavyzdžiui, neturint „savo žinioje [...] duonos kepimui [...] antros eilės gėrybių (kuro ir vandens) [...] duonos neįmanoma iškepti net ir turint visas likusias tam reikalingas gėrybes“. Šis nuvertėjimas neįvyks tik tada, kai tapusios perteklinėmis gėrybės gali būti panaudotos kitoje „komplementarioje grandyje“, t. y. kito produkto gamybai. Taigi disponavimas žemesnės eilės gėrybėmis, reikalaujančiomis aukštesnės eilės gėrybių komplementarių kiekių, realiai nėra labai griežtai reglamentuotas. Kaip pastebėjo C. Menger’is, „Net paprasčiausia patirtis mus moko, kad aukštesnės eilės gėrybės gali pagaminti kokios nors žemesnės eilės gėrybės tam tikrą kiekį esant įvairiam jų kiekių santykiui [...]“. Pažymėtina, kad austrų mokyklos atstovai labai vertino savo gamybos kaštų teorijas. Pavyzdžiui, E. von Bohm-Bawerk’as yra pareiškęs, kad jos „yra tokios pat reikšmingos politinėje ekonomijoje, kaip K. Ptolemajaus sistemos pakeitimas M. Copernicus sistema astronomijoje“. 7.2.4. Psichologinė procento teorija Austrų mokyklos atstovai pamėgino sukurti subjektyvią-psichologinę pelno koncepciją. Šiam tikslui skirtas E. von Bohm-Bawerk’o darbas Kapitalas ir procentas (1889 m.), kuriame buvo įrodinėjama kapitalisto teisė į pelną. Šiame darbe jis pateikė savo pelno teorijos kaitos ekonomikos mokslo istorijoje (nuo Aristotelio iki XIX a. pabaigos) interpretaciją. Šioje knygoje ypač originali E. von Bohm-Bawerk’o, J. A. Schumpeter’io pavadinto „buržuaziniu Karl’u Marx’u“, sukurta procento teorija, kurią jis priešino K. Marx’o darbinei vertės teorijai, šio ekonomisto argumentus laikydamas nepagrįstais. (Tiesa, K. Marx’as, savo ruožtu, E. von Bohm-Bawerk’o procento teoriją laikė tik bendrais išvedžiojimais...). Beje, pati pagrindinė lūkesčių teorijos idėja – kapitalo pelno (procento) atsiradimas – trumpai buvo aptarta jau Pagrinduose... Ten, pavyzdžiui, kalbama, kad dėl laiko, per kurį gamybos priemonės, t. y. tolimesnės eilės materialinės gėrybės, pereina į jų produktą, atsiranda skirtumas tarp šių priemonių ir produkto vertės ir „šio skirtumo vertėse dydis būna didesnis ar mažesnis, priklausomai nuo laiko tarpo trukmės [...]“. Naudodamas subjektyvų-psichologinį tyrimų metodą, E. von Bohm-Bawerk’as aptarė ir suformulavo tokias kategorijas kaip dabartinė gėrybė (darbo užmokestis) ir
ateities gėrybė (gamybos priemonės ir darbas). Patį kapitalą, sekdamas C. Menger’iu, kuris parodė, kad tam tikras laikotarpis buvo reikalingas norint pagaminti žemesnės eilės gėrybes, naudojant aukštesnės eilės gėrybes, jis apibrėžė kaip „tarpinių produktų, kurie atsirado judėjimo aplinkiniu keliu individualiuose etapuose, bendrą sumą“. Kapitalistinėje ekonomikoje gamintojas pasirenka gamybos metodą siekdamas maksimizuoti pelną. Pagal E. von Bohm-Bawerk’ą, gamybos metodo pasirinkimas paprasčiausiai reiškia gamybos periodo pasirinkimą. Procento teorijoje, kurią jis taikė realioms fizinėms gėrybėms, o ne pinigams kaip tokiems, teigta, kad racionaliam subjektui, tarp jų ir piniginio kapitalo savininkui, tam tikra gėrybė vienodomis sąlygomis visada turi didesnį ribinį naudingumą šiandien, nei ateityje, t. y. „ribinis gėrybės naudingumas mažėja laikui bėgant“. Pagrįsdamas šį teiginį ištikimas subjektyvizmui E. von Bohm-Bawerk’as nurodė tris nepriklausomas „priežastis“, kurios lenkia žmones išreikšti pasirengimą įsigyti gėrybes būtent šiandien, o ne rytoj, dėl ko galiausiai ir sukuriamas procentas nuo kapitalo, t. y. agio, kuris būdingas dabartinėms vartojamosioms gėrybėms mainant jas į ateities gėrybes. Jo aiškinimas buvo grynai vartotojiškas. Psichologinės austrų mokyklos lyderis E. von Bohm-Bawerk’as manė, kad, pirma, individualus žmogus (ūkinis subjektas) pagal savo prigimtį yra optimistas – jis tikisi, kad gamybinės gėrybės atsargos ateityje išaugs (išteklius taps mažiau retas) ir todėl prognozuoja jos ribinio naudingumo savojo vertinimo mažėjimą. Kitaip tariant, žmonėms būdinga orientuotis į „aplinkinę“ gamybą šiandien, o ne į „tiesioginę“ ateityje, tikintis gauti daugiau produkto (atitinkamai ir naudos) tuoj pat, tuo labiau, kad, pagal E. von Bohm-Bawerk’ą, tolimesniais gamybos periodais grąža turės mažėti. Taigi vidutiniškai žmonės tikisi, kad jų poreikiai bus geriau patenkinami ateityje, negu dabar. Antrąją priežastį jis siejo su visada menkai aprūpintų žmonių egzistavimu visuomenėje, kurių dalis tikisi praturtėti, o kita – ne, tačiau apskritai ir vieni, ir kiti šiandienines gėrybes vertina labiau negu ateities gėrybes. Kita vertus, E. von Bohm-Bawerk’as manė, kad žmonės dėl savotiško trumparegiškumo linkę nevertinti savo būsimų poreikių. Šį „trumparegiškumą“ jis laikė psichologiniu faktu ir jį aiškino vaizduotės stoka, silpnavališkumu bei netikrumu dėl ateities neapibrėžtumu. Be to, buvo tikima, kad bus reikalingas kapitalas ir taupymas, nes ateities labiau „aplinkinis“, daugiapakopis arba kapitalui imlesnis gamybos metodas techniškai bus pranašesnis už mažiau „aplinkinį“ ir mažiau kapitalui imlų šiandieninį. Kaip E. von Bohm-Bawerk’as rašė: „[...] jei būdamas žvejų kaimo seniūnu išsiųsi žvejus gaudyti žuvies plikomis rankomis – prižvejos vienai dienai, jei sugaiši vieną dieną nevalgydamas žuvies, bet pasidarysi įrankius – kiekvienas žvejys sužvejos daugiau žuvies kitomis dienomis [...] kapitalas yra produktyvus“. Šios trys psichologinio, subjektyvaus pobūdžio priežastys lemia tai, kad dabartinės vartojimo gėrybės vertinamos labiau už analogiškas ateityje, ir todėl dabartinių gėrybių mainai į ateities gėrybes bus ekvivalentiški tik tada, jei kapitalas ateityje išaugs, t. y. norint ateities gėrybes iškeisti į dabartines, reikia primokėti tam tikrą premiją (vadinamąją agio). Taigi, būtent su šiomis aplinkybėmis, su laiko veiksnio įtaka ribiniams naudingumams, E. von Bohm-Bawerk’as siejo procento atsiradimą, o patį procentą įvardijo kaip amžiną ir natūralią kategoriją bei vienintelę pelno formą. Tarkime, kreditorius perduoda besiskolinančiajam vieneriems metams 1000 florinų pinigines lėšas. Kadangi pinigų savininkas numano ribinio naudingumo savojo vertinimo sumažėjimą, gavus iš skolininko tą pačią sumą (1000 florinų) sumažėtų jo gerbūvis. Paklusdamas racionalaus elgesio principui, kreditorius neketina taikstytis su tokia perspektyva. Jis reikalauja iš pasiskolinusiojo grąžinti ne 1000 florinų, o, pavyzdžiui, 1100 florinų. Kartu jis siekia bent minimaliai kompensuoti galimą savo
padėties pablogėjimą. E. von Bohm-Bawerk’as tokius mainus laikė ekvivalentiškais, o susidariusį skirtumą (100 florinų) vertino kaip procentą ar agio. Pačios laiko teorijos, aiškinančios pajamų pasiskirstymą tarp gamybos dalyvių, pradininku laikytinas F. von Wieser’is. Pastebėtina, kad laiko veiksnio vaidmens ekonomikos plėtroje klausimo kėlimas tapo svarbus austrų mokyklos pasiekimas. Jis buvo išplėtotas A. Marshall’o teorijoje. Nuo E. von Bohm-Bawerk’o idėjų, tikriausiai, galima pradėti įvairių lūkesčių teorijų, svarbių šiuolaikinėse ekonomikos teorijose, atskaitą. Taip pat pastebėtina, kad savo knygoje pateiktuose pavyzdžiuose E. von BohmBawerk’as pelną suvedė į procentą. Pagal jį, darbas – tai ateities gėrybė, nes jis sukuria produktą tik per tam tikrą laikotarpį, taigi darbininkas yra ateities gėrybės turėtojas. O verslininkas, samdydamas darbininką, duoda jam dabartinę gėrybę išmokėdamas darbo užmokestį. E. von Bohm-Bawerk’o nuomone, kapitalistas ir darbininkas apsikeičia šiomis gėrybėmis. Darbas, praėjus laikui, sukuria kokias nors gėrybes, ir šios gėrybės (dėl to, kad ateities gėrybės vertinamos menkiau, nei dabartinės) savo verte viršys darbo užmokestį. Šis viršijimas ir sudaro procentą, tiksliau, kapitalisto pelną. Tačiau, E. von Bohm-Bawerk’o požiūriu, čia nėra jokios eksploatacijos, o darbo didesnė produkto vertė, lyginant su darbo kaina (darbo užmokesčiu), dėl savanoriškų mainų atspindi kapitalisto ir darbininko santykių lygiavertiškumą bei teisingumą. Juk, pasak E. von Bohm-Bawerk’o, darbininkai, skirtingai nuo kapitalistų, nepakankamai įvertina savo ateitį ir nesiekia laukti savo darbo vaisių. Kapitalistai, priešingai, teikia pirmenybę „aplinkiniams“, o ne „tiesioginiams“ gamybos metodams, reikalaujantiems palyginti daugiau laiko, per kurį visuminio produkto prieaugis dėl „pirminių“ gamybos veiksnių poveikio sumažėja. Todėl, pagal E. von Bohm-Bawerk’ą, kuo labiau ekonomika „kapitalizuota“, t. y. kuo aukštesnis „aplinkiškumo“ laipsnis, tuo žemesnė yra produkcijos prieaugio norma ir atitinkamai procento norma, nes jos nustatymas yra nagrinėjamas kaip darbo mainų į vartojimo reikmenis rezultatas. Be to, pastebėtina, kad E. von Bohm-Bawerk’as teigė, jog procentas nuo kapitalo yra visuotinė ekonominė kategorija, kuri atsiranda ne tik kapitalizme, bet ir susidūrus su dabartinio bei ateities vartojimo prekių mainais. Be to, kaip pareiškė pats E. von BohmBawerk’as, savo garsiojoje teorijoje jis stengėsi tik išaiškinti procento buvimo faktą, bet anaiptol ne patesinti jį. Juk jis, kritikuodamas normatyvinius procento aiškinimus, kurių buvo ieškoma šimtmečius, stengėsi įrodyti, kad procentas nėra nei atlyginimas už kapitalo produktyvumą, nei kapitalo nuomos kaina, nei duoklė, imama iš išnaudojamo skolininko kišenės, o paprasčiausiai tik laiko kaina, arba, kitaip tariant, vertės skirtumas tarp dabartinės gėrybės ir tos pačios gėrybės ateityje. Tai – mainų faktas, kai esamos gėrybės mainomos į būsimas. Pastebėtina, kad šią E. von BohmBawerk’o procento teoriją vėliau kai kurie ekonomistai, pavyzdžiui, L. Walras’as, gana griežtai kritikavo, o kiti, pavyzdžiui, A. Landry ir I. Fisher’is, stengėsi ne tiek sugriauti, kiek pataisyti, giliau analizuodami tą jausmą, kuris kiekviename individe nulemia būsimų pajamų vertinimą. Juk šis vertinimas (time preference) galiausiai yra skirtingas, nulemtas turtinės padėties ir kitų aplinkybių. Pažymėtina, kad greitai išaugusį austrų mokyklos autoritetą jau XIX a. pabaigoje užtemdė A. Marshall’o ir J. B. Clark’o teorijos. XX a. ketvirtame dešimtmetyje gal tik vienintelis Lionel’is Robbins’as citavo austrų ir vokiečių ekonomistus dažniau nei anglus ar amerikiečius. Tačiau jam didelį poveikį padarė Philip’o Henry Wicksteed’o (1844–1927 m.) Politinės ekonomijos bendra prasmė (1910 m.), ankstyvasis mėginimas austrų idėjas įtraukti į britų ekonomikos teoriją. Dvasininkas, viduramžių istorijos specialistas, Aristotelio, A. Dante’s ir matematikos žinovas, P. H.
Wicksteed’as savarankiškai studijavo politinę ekonomiją ir pasiekė šio mokslo pačias aukštumas. Jis priskirtinas tai grupei gabių ekonomistų (E. Barone, L. Walras’as, K. Wicksell’is), kurie XIX a. paskutinį dešimtmetį išplėtojo įvairius paskirstymo ribinio produktyvumo teorijos variantus, sukėlusius kažką panašaus į mažą tornadą. Savąjį klausimų supratimą, savo traktuotes ir sprendimus, ypač kainodaros, gamybos ir paskirstymo sąveikos klausimais, P. H. Wicksteed’as išdėstė knygose Ekonomikos mokslo abėcėlė (1888 m.), tapusioje įvadu į naudingumo teorijos matematinę ekonomikos teoriją (joje dar labai jautėsi W. S. Jevons’o įtaka), Esė apie paskirstymo dėsnių suderinimą (1894 m.), ir jau minėtame veikale Politinės ekonomijos bendra prasmė, kurį L. C. Robbins’as pavadino „grynosios ekonominės analizės vadinamosios maržinalistinės teorijos išsamiausiu nematematiniu paaiškinimu iš visų leidinių visomis kalbomis“. Pats P. H. Wicksteed’as pabrėždavo, kad jis nieko naujo nesugalvojo, o tik paprasčiausiai savaip išdėstė rezultatus, sekančius iš to, ką iki jo nuveikė kiti. Tam tikra prasme galbūt tai ir tiesa, nes, kaip pažymėjo P. Sraffa, P. H. Wicksteed’as savąją nedvejojančią nuomonę, kad maržinalistiniai principai teisingi, kritiškai perėmė iš W. S. Jevons’o. Tačiau gilus ir guvus protas negalėjo likti tik paprasčiausiu perpasakotoju. P. H. Wicksteed’as daugelį dalykų apsvarstė iš naujo ir išsamiau. Būtent jis į anglų ekonomikos mokslą įvedė terminą ribinis naudingumas vietoj W. S. Jevons’o vartoto galutinio naudingumo lygio. P. H. Wicksteed’as taip pat apmąstė naujosios krypties ir apskritai ekonominio mokslo filosofinius pagrindus. Jis aiškiai pasisakė už tai, kad ekonomikos mokslas ne liepia, o aprašo. Kitais žodžiais tariant, politinė ekonomija yra ne normatyvinis, o pozityvinis mokslas. Be to P. H. Wicksteed’as perspėjo, kad subjektyvūs elementai, kartą įtraukti į analizę paklausos funkcijos pagalba, pradeda „nusverti“ objektyvius elementus, išreikštus per pasiūlos funkciją, ir neišvengiamai ima vyrauti teorinėje schemoje. Tai veda į tai, kad paklausos kreivės kaip tokios išnyksta, o gamybos kaštai virsta vadinamaisiais alternatyviais kaštais (t. y. kaštais, lygiais naudai, kuri galėjo būti gauta panaudojus juos alternatyviu būdu). Pažymėtina, kad P. H. Wicksteed’o darbai labai kontrastavo A. Marshall’o ambicingam požiūriui į naują ekonomikos teoriją. Iš esmės nepriklausomai nuo šio ekonomisto teorijos, P. H. Wicksteed’as atmetė daugumą to, ką A. Marshall’as laikė esminėmis savo ekonomikos teorijos dalimis (pavyzdžiui, pasiūlos kreivę) ir jautė didelę antipatiją daugeliui „klasikinių“ pasažų, išlikusių A. Marshall’o sistemoje. Tačiau pats P. H. Wicksteed’as, asimiliavęs austrų mokyklos ir L. Walras’o bei V. Pareto idėjas, sumokėjo už tai nemažą kainą – jis nutolo nuo pagrindinės anglų ekonominės tradicijos ir liko nuošalyje nuo A. Marshall’o, tuo metu pasiekusio savo autoriteto viršūnę. Dėl to galiausiai ekonominėje literatūroje jis liko visiškai nepastebėtas. J. A. Schumpeter’is net yra pažymėjęs, kad tik G. J. Stigler’is 1941 m. išryškino tikrąją P. H. Wicksteed’o veikalo Esė apie paskirstymo dėsnių suderinimą (1894 m.) didžiulio indėlio į paskirstymo teoriją vertę. 7.2.5. Neoaustriškoji mokykla Svarbu tik tai, kad kapitalizme kiekvienas – savo laimės kalvis. Ludwig’as von Mises’as Po pusės šimtmečio, XX a. viduryje, subjektyvistinė kryptis atgimė kaip vadinamoji neoaustriškoji mokykla. Tam daug įtakos turėjo Ludwig’o Heinrich’o
Elder von Mises’o (1881–1973 m.), Friedrich’o August’o von Hayek’o (1899–1992 m.) ir J. A. Schumpeter’io (1883–1950 m.) darbai. Prie antrosios austrų mokyklos kartos taip pat priskiriami Karl’as Schlesinger’is, Hans’as Mayer’is, Richard’as von Strigl’as ir Leo Illy. Įdomu, kad modernioji austrų ekonomikos teorija, šalia kitų jos šalininkų apimanti tokias pavardes kaip 1986 m. Nobelio premijos laureatas James’as M. Buchanan’as (pagrindinis jo indėlis į Viešųjų sprendimų mokyklą – tai austrų mokyklos ekonomikos teorijos metodologinių nuostatų taikymas analizuojant valstybės, valdininkų ir politikų veiklą bei paaiškinat valstybės neefektyvumo reiškinį – jos nesugebėjimą parūpinti viešųjų gėrybių), Murray’us N. Rothbard’as (1926– 1995 m.), Israel’is M. Kirzner’is ir Ludwig’as M. Lackmann’as (1906–1990 m.) (dar minėtini G. L. S. Shackle’as, N. Barry’is, S. Littlechild’as, Gerald’as P. O’Driscolle, Mario J. Rizzo, William’as H. Peterson’as, Mary Lemholz, Andrew Schotter’is, Laurence’as S. Moss’as, Karen I. Vaughn), savo šventaisiais patronais laiko ne C. Menger’į ar E. von Bohm-Bawerk’ą, o L. von Mises’ą ir F. A. von Hayek’ą. Modernioji austrų ekonominė mokykla tapo savotiška atsvara kolektyvistinėms ir etatistinėms doktrinoms. Ši teorija atnaujintu, išgrynintu pavidalu grįžo prie pirminių klasikinio liberalizmo įžvalgų. Neoaustriškoji mokykla turi labai daug bendro su neoklasikine mokykla. Abi mokyklos kapitalizmą laiko geriausia valstybės socialineekonomine sistema. Tiesa, neoklasikams ji geriausia todėl, kad pasižymi sąlygomis, būtinomis rinkos pusiausvyrai egzistuoti. O austrų ekonomistai, priešingai, remia kapitalizmo sistemą dėl jos sugebėjimo prisitaikyti prie neturinčios pusiausvyros rinkos. Jų manymu, rinkos pusiausvyra realiame pasaulyje negalima, nes ji yra abstrakti konstrukcija, nieko bendro neturinti su tikrove. Galima kalbėti tik apie tendenciją siekti pusiausvyros. Austrų tradicija vietoj pusiausvyros idėjos grindžiama verslininko vaidmeniu rinkoje, ypač gerai išplėtotu I. M. Kirzner’io pateiktoje verslininko funkcinėje analizėje. Verslininkas – tai veikėjas, turintis sugriauti egzistuojančią pusiausvyrą, nes gali numatyti ateities veiksmus ir juos koreguoti naujais veiksmais, taip „stumdamas“ rinką pusiausvyros link. Specifine verslininko savybe laikomas gebėjimas atrasti ir įsisavinti pelno gavimo galimybes. Jis siekia išnaudoti rinkos anomalijas ir taip sukuria pelną, kuris yra ne užmokestis už gamybą, o atlygis už supratimą, kaip teisingai panaudoti egzistuojančias galimybes. Siekdamas pelno, verslininkas padaro kapitalizmą lanksčia ir prisitaikančia sistema. Šiuo požiūriu, lyginant su feodalizmu ir socializmu, kapitalizmas laikomas prisitaikančia sistema. Austrų mokykla taip pat ypatingą dėmesį skiria ekonominių sprendimų neapibrėžtumui nagrinėti, atmesdama neoklasikų tuo tikslu naudojamą tikimybių teorija grindžiamą modelį kaip trivialų. Jų nuomone, prielaida dėl tikimybinio mato egzistavimo yra nereali. Tačiau kapitalizmas, būdamas silpnai susijusia sistema, yra geriausiai prisitaikęs prie neapibrėžtumo. Dar vienas neoklasikinės ir austrų mokyklos skirtumas kyla iš požiūrio į matematikos vaidmenį ekonomikoje. Austrų mokyklos atstovai tiki, kad realūs duomenys ir jų tyrimas yra beverčiai, nes kilo iš nepusiausvyrinės ekonomikos. Be to, jų nuomone, visuomenė nėra ją sudarančių individų aritmetinė suma, ir todėl matematika nepajėgi tirti visuomenės elgesį. Tačiau čia galima įžvelgti ir silpnąją austrų ekonominės mokyklos vietą. G. R. Steele nuomone, šios mokyklos atstovų darbai netapo vyraujančia XX a. ekonomine doktrina būtent todėl, kad „jie neatitiko XX a. keliamų reikalavimų viską tiksliai išmatuoti. Naujoje eroje reikėjo suprantamos ekonomikos: paprastų prielaidų ir lengvų sprendimų, kurie, pageidautina, būtų įrodomi matematiškai“. Ir neoklasikai, ir austrų mokyklos atstovai savo ekonominiuose modeliuose naudojo pusiausvyros būseną kaip atskaitos tašką visoms kitoms būsenoms nagrinėti. Tačiau pirminės jų prielaidos skyrėsi iš esmės. Austrų ekonominė mokykla
pusiausvyrą nagrinėjo individo, o ne šalies ekonomikos atžvilgiu (naujų žinių įtakos jo veiksmų planui atžvilgiu) ir – tai labai svarbu – laiko skalėje, t. y. šioje schemoje nėra numatoma, kad žinios bei ištekliai yra duoti. Pusiausvyra nusistovi laikui bėgant dėl kintančios informacijos, o ne dėl duotuoju laiko pjūviu sąnaudų matricos skirtingų parametrų prie kintamųjų. Austrų ekonominės mokyklos atstovų nuomone, tradiciškai pusiausvyros modeliuose daromos prielaidos nėra teisingos, o patys neoklasikiniai modeliai kritikuotini dėl to, kad: • išoriniai pokyčiai modeliuose vertinami kaip pusiausvyros trikdžiai, kurie yra atsitiktiniai ir nepriklausomi; • iš visų kintamųjų tarpusavio priklausomybių eliminuojami sudėtingesni priklausomybių variantai, paliekant vyraujančius paprastesnius trendus; • laikas šiuose modeliuose nėra kintamasis. Toliau trumpai aptarsime du žymiausius neoaustriškosios mokyklos atstovus – L. von Mises’ą ir F. A. von Hayek’ą. Gyvenimo kelias. L. von Mises’as gimė Austrijos-Vengrijos imperijos mieste Lemberge (dabartiniame Lvove), pasiturinčio statybų inžinieriaus Arthur’o bei Adele’s von Mises’ų šeimoje. Dar tuo metu, kai jis buvo mažas, šeima persikėlė į Vieną. 1892 m. L. von Mises’as pradėjo lankyti Akademinę gimnaziją; ten įgijo humanitarinį išsilavinimą. Jaunuolis ypač domėjosi istorija ir politika. Todėl 1900 m. baigęs gimnaziją, L. von Mises’as įstojo į Vienos universitetą, Teisės ir vyriausybės mokslų fakultetą, ten, būdamas 27 metų, įgijo teisės daktaro laipsnį. Iš pradžių prižiūrimas Karl’o Grunberg’o, jis buvo vyriausybės mokslo istorinės mokyklos, kuri ypač pabrėžė faktų reikšmę ir niekino teorinio pobūdžio analizę, šalininkas ir žavėjosi Sozialpolitik (socialine politika, vok.). Todėl ir pirmoji L. von Mises’o knyga, išleista 1902 m. dar studijuojant teisę Vienos universitete, buvo persunkta vyravusios vokiečių istorinės mokyklos, beveik išimtinai dėmesį sutelkusios „socialinei politikai“, dvasios. Vėliau, kaip pažymėjo F. A. von Hayek’as, jis net prisijungė prie vienos iš tų organizacijų, kurios paskatino vokiečių satyros savaitraštį ekonomistus pavaizduoti kaip žmones, kurie išmatuoja darbininko gyvenamą būstą ir daro nuosprendį: labai ankštas. Tačiau jurisprudencijos užsiėmimų metu studijuodamas politinę ekonomiją, 1903 m. rudenį L. von Mises’as perskaitė pamatinį austrų mokyklos veikalą – C. Menger’io Principus.... Šis veikalas pakeitė jo nuostatas ir paskatino gilintis į ekonomikos studijas. (Kaip autobiografiniuose užrašuose rašė pats L. von Mises’as, C. Menger’io Principai... padarė jį ekonomistu). Šias studijas intelektualiai įkvepiančioje Vienos universiteto aplinkoje, išsaugojusioje austrų mokyklos pradininko C. Menger’io, tuo metu kaip tik pasitraukusio iš aktyvaus dėstymo universitete, tradicijas, gražiai papildė kito šios mokyklos „milžino“ – E. von Bohm-Bawerk’o, grįžusio profesoriauti po darbo Austrijos finansų ministro poste, – turiningas seminaras, tapęs svarbiausiu ekonominių diskusijų centru. Šių diskusijų centru ilgai buvo žymaus austrų marksizmo teoretiko Otto Bauer’io pasisakymai ginant marksizmą. Tuo laikotarpiu pačio E. von Bohm-Bawerk’o idėjos dėl socializmo plėtojosi, greičiausiai, gerokai toliau to, ką jis spėjo paskelbti keliuose darbuose prieš savo ankstyvą mirtį. Nėra jokių abejonių, kad būtent čia susiformavo ir pagrindinės L. von Mises’o idėjos apie socializmą. Kaip tik šios visos aplinkybės nulėmė L. von Mises’o mokslines nuostatas, leido greitai įveikti visuotinį tais laikais žavėjimąsi marksizmo bei valstybinio ekonomikos reguliavimo idėjomis. Baigęs universitetą, L. von Mises’as 1906 m. pradėjo valstybės tarnautojo karjerą Austrijos finansų ministerijos administracijoje, tačiau po kelių mėnesių pasibjaurėjęs biurokratija šį darbą metė, taip užbaigdamas valdininko karjerą. Kitus dvejus metus L.
von Mises’as dirbo vienoje Vienos teisės firmoje, užimdamas stažuotojo pareigas, ir kartu pradėjo dėstyti ekonomiką. 1909 m. pradžioje jis tapo Vienos Prekybos ir Pramonės rūmų, kurie tuo metu buvo pusiau politinė organizacija ir savo leidiniais turėjo didelę įtaką Austrijos ekonominei politikai, patarėju ekonomikos klausimais. Dirbdamas šiuose rūmuose, L. von Mises’as turėjo ambicingų akademinių planų ir nuo 1913 iki 1934 m. greta savo apmokamos veiklos dėstė Vienos universitete. Akademinę karjerą ketveriems metams nutraukė tik Pirmasis pasaulinis karas. Tada L. von Mises’as tarnavo Austrijos-Vengrijos imperijos armijoje artilerijos karininku Rusų fronte, o paskutiniais karo mėnesiais buvo pervestas į Vieną, į generalinio štabo intendantinę tarnybą (kaip tik čia jis susipažino su žymiausiu savo mokiniu ir bendraminčiu – F. A. von Hayek’u) ir buvo Karo departamento patarėjas ekonomikos klausimais, įgydamas tikroviškos karo socializmo patirties, kurią vėliau panaudojo savo socializmo ir dinaminio intervencionizmo teorijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame jo šalis ne tik patyrė pralaimėjimą, bet ir galutinai iširo, L. von Mises’as trumpam ėjo Austrijos respublikos vyriausybės padėjėjo pareigas; jis buvo atsakingas už užsienio reikalų finansinius klausimus. Tačiau pagrindinis jo to meto pasiekimas buvo tas, kad jis sugebėjo įtikinti ankstesnį savo draugą ir studijų bičiulį socialistų lyderį Otto Bauer’į neatlikti „bolševikinio manevro“. L. von Mises’as vėlesniuose savo veikaluose ne tik įspėjo apie socializmo pavojų, parodė jo loginė prieštaringumą ir ekonominį neefektyvumą, bet ir vystė bei propagavo alternatyvią teoriją – liberalizmą. Vis dėlto, L. von Mises’o nuomonė taip ir nebuvo išgirsta. Vokietijoje (o ji darė lemiamą įtaką ir Austrijai) įsiviešpatavo karinio revanšo idėjos, atvedusios į visos ekonomikos pajungimą valdžios diktatui. Kaip ir pranašavo mokslininkas, šie procesai neišvengiamai vedė prie totalitarizmo ir karo. Nacionalsocialistų 1934 m. ištremtas į Šveicariją, iki 1940 m. L. von Mises’as ėjo tarptautinių ekonominių ryšių vadovo pareigas Ženevoje Tarptautinių pouniversitetinių studijų institute ir tapo tarptautinių ekonominių santykių katedros profesoriumi. 1938 m. Ženevoje nutiko ir kitas žymus įvykis L. von Mises’o gyvenime – jis vedė Margit Sereny. Įdomu, kad prieš vestuves L. von Mises’as įspėjo žmoną, kad niekada neturės daug pinigų, nes apie juos tik rašo... 1979 m. Margit von Mises parengė pomirtinę savo vyro paskaitų knygą Ekonominė politika. Mintys šiandienai ir rytdienai, kuri rėmėsi paskaitų ciklu, A. Beneg’o-Lynch’o kvietimu jo skaitytu 1958 m. Argentinoje, Buenos Aires universitete. 1940 m. L. von Mises’as, siekdamas išvengti vokiečių armijos suėmimo, emigravo į JAV, kur ir išgyveno iki pat mirties 1973 m. Amerikoje jis pirmiausia įsidarbino Niujorke Nacionaliniame ekonominių tyrimų biure, o vėliau tapo patarėju Nacionalinėje gamintojų asociacijoje. Nuo 1945 iki 1969 m. L. von Mises’as dėstė Niujorko universitete kaip vizituojantis profesorius pouniversitetinių studijų verslo mokykloje. Tik būdamas 87 metų L. von Mises’as išėjo į pensiją, tapdamas seniausiu aktyviu profesoriumi per visą JAV istoriją. Universitete L. von Mises’as dėstė tris kursus: Socializmas ir pelno sistema, Vyriausybės kontrolė ir pelno sistema, bei vedė Ekonomikos teorijos seminarą, kiekviename kurse pabrėždamas laisvės viršenybę rinkoje. Tačiau ir Amerikoje radikalus mokslininko liberalizmas, jo ekonominės idėjos, prieštaravusios vietinių ekonomistų ir valdžios skelbiamoms doktrinoms, nulėmė tai, kad jis buvo pripažintas ne iš karto. Galima paminėti, kad čia L. von Mises’as taip ir negavo oficialių apmokamų pareigų nė vienoje iš JAV aukštųjų mokyklų, kur dominavo „konvencionalios“ ekonomikos atstovai (dažniausiai – J. M. Keynes’o pasekėjai). Oficialus pripažinimas austrų mokslininkui atėjo pernelyg vėlai:
pirmąjį garbės vardą jis gavo tik 1962 m., pradėjęs devintąjį savo gyvenimo dešimtmetį. Ekonomikos teorija. L. von Mises’as visą savo gyvenimą gynė ekonominio liberalizmo idėjas. Pirmas svarbus jo veikalas buvo Pinigų ir kredito teorija (1912 m.), kuriame jis pritaikė austrų mokykloje išplėtotą ribinio naudingumo principą pinigų vertei. Šią knygą M. Weber’is išskyrė kaip pačią rimčiausią šiuo klausimu. Joje L. von Mises’as išdėstė savo „regresijos teoremą“, parodydamas, jog pinigai ne tik duoda pradžią rinkai, bet ir privalo nuolat veikti. Ankstesnieji austrų mokyklos ekonomistai sekdami klasikų mokykla, atskyrė pinigus nuo visos ekonomikos ir analizavo juos teoriniu požiūriu. L. von Mises’as nesutiko su tokiu pinigų analizavimu. Jis teigė, kad kai tik bet kurios prekės vertė yra nustatoma pagal pasiūlą ir paklausą, iš karto atsiranda pinigų perkamoji galia, t. y. kaina. Ekonomistai klasikai, ypač D. Ricardo, teigė, jog pinigų pasiūlos padidėjimas lemia kainų augimą, tačiau L. von Mises’as įrodė, kad kainos gali didėti ar mažėti greičiau negu pinigų pasiūla. Kainų didėjimo laipsnis ir greitis priklauso nuo žmonių noro laikyti grynus pinigus. L. von Mises’as įtikinėjo, kad pinigų neutralumas yra neįmanomas, ir kartu tai, kad pinigų kiekio padidėjimas visada turi perskirstymo poveikį, nes dėl to, jog kainos didėja tik priklausomai viena nuo kitos, infliacija perskirsto turtą nuo apmokamų darbuotojų ir taupytojų į bankus, vyriausybes ir su jais susijusias interesų grupes. Taip pat L. von Mises’as šioje knygoje pristatė naują verslo cikliškumo teoriją, kuria remiantis ekonomines krizes buvo galima paaiškinti infliacijos nulemtu klaidingu išteklių paskirstymu. Jis įrodinėjo, kad dar žalingesni už infliaciją yra verslo ciklų pakilimai ir nuosmukiai, kuriuos lemia infliacija. Kai vyriausybė smarkiai padidina kainas, tai sumažina palūkanų normą žemiau tinkamo rinkos lygio, kuris priklauso nuo taupymo. Dirbtinai žema palūkanų norma suklaidina verslo atstovus ir šie pradeda daryti neekonomiškas investicijas, o tai sukelia infliacijos sustiprėjimą. Kai kreditų plėtra sustoja arba sulėtėja, investavimo klaidos išryškėja kaip bankroto ir nedarbo rezultatas. Centriniai bankai neišvengiamai sukuria verslo ciklą. L. von Mises’as teigė, kad „kredito ekspansija gali lemti laikiną bumą. Tačiau ši fiktyvi gerovė galiausiai turi baigtis prekybos nuosmukiu, krize“. Kaip sustabdyti šį ciklą? L. von Mises’as argumentavo, kad todėl, jog pinigai atsiranda iš rinkos kaip prekė, o ne dėl vyriausybės įsakymo ar socialinio sandorio, tai jie privalo būti grąžinti į rinką. Bankininkystė turi būti vertinama kaip bet kuri kita pramonės šaka ir priklausyti nuo konkurencijos. Valiuta turi būti susieta su auksu – laisvai ją konvertuojant, o centrinis bankas „neturėtų kurti kredito siekdamas padidinti banknotų, nepadengtų auksu ar užsienio valiuta, kiekį“. Knyga Pinigų ir kredito teorija 31 metų L. von Mises’ui pelnė Europoje žinomo ekonomisto reputaciją ir padarė jį vienu iš šalies ekonomikos mokslo lyderių. Tačiau dėl Pirmojo pasaulinio karo pasikeitė intelektualinė atmosfera, ir naujoji buvo daug mažiau palanki L. von Mises’ui: kartu su karu baigėsi aukso standarto laikotarpis, sustiprėjo centrinių bankų veikla, pasibaigė laisvųjų rinkų amžius. Todėl, plėtodamas tuo metu „nebemadingą“ požiūrį į ekonomiką, L. von Mises’as niekada negavo akademinių apdovanojimų, nors jų buvo tikrai nusipelnęs. Netgi, nors jo užimamos privataus docento (professor extraordinarius) Vienos universitete pareigos buvo prestižinės, už tai jis negaudavo jokio atlyginimo. L. von Mises’as tuometines pajamas gaudavo už patarėjo, vėliau – vyriausiojo patarėjo Austrijos prekybos rūmuose darbą. Jis taip pat rašė ekonomines analizes apie siūlomus vyriausybei veiksmus, taip turėdamas lemiamos įtakos 1922 m. monetarinėms ir finansinėms reformoms bei sugebėdamas beveik vienas išlaikyti Austriją nuo hiperinfliacijos, kuri krėtė Vokietiją
XX a. antrajame dešimtmetyje. Vis dėlto L. von Mises’as negalėjo sustabdyti didėjančio vyriausybės vaidmens reguliuojant ekonomiką ir Austrijos valstybės finansų sistemos blogėjimo. Be to, L. von Mises’as 1927 m. įkūrė Austrijos verslo ciklo tyrimų institutą, finansuotą daugiausia iš Rockefeller’io fondo, o šio ekonomisto rengiami seminarai pritraukė geriausius protus visoje Europoje ir iškėlė daugelį įžymių ekonomistų, tarp jų F. A. von Hayek’ą, tapusį pirmuoju Austrijos verslo ciklo tyrimų instituto direktoriumi ir ėjusį šias pareigas iki 1931 m. Tęsiant L. von Mises’o veikalų (per visą savo gyvenimą jis parašė 25 knygas ir apie 250 straipsnių) aptarimą, minėtini ir kiti pagrindiniai jo darbai. Vienas jų – Tauta, valstybė ir ekonomika (1919 m.), kuriame jis išdėstė savo požiūrį į karo ekonomiką, teigdamas, kad karas yra žalingas ne tik nugalėtajam, bet ir nugalėtojui. Veikale įrodoma, kad agresyvi užsienio politika, sukėlusi pasaulinį karą, buvo tiesiogiai susijusi su prieškarine ekonomine politika. Tačiau ši knyga taip ir nebuvo plačiai pripažinta amžininkų. 1919 m. rudenį L. von Mises’as parašė garsiausią savo esė Ekonominis skaičiavimas socialistinėje sandraugoje. Čia jis argumentavo, kad socialistinis vadovavimas stokoja esminės priemonės siekiant racionaliai paskirstyti išteklius – ekonominio skaičiavimo. 1922 m. pasirodė kitas solidus L. von Mises’o traktatas apie socialinę politiką – Socializmas: ekonominė ir sociologinė analizė, kuris palaipsniui pakeitė daugelio jaunų idealistų, kurie grįžo studijuoti į universitetus po Pirmojo pasaulinio karo ir svajojo apie geresnio pasaulio sukūrimą, pažiūrų esmę bei turėjo lemiamos įtakos visiems augančios intelektualų kartos lyderiams, kurie vadovavo po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusiam neoliberaliam judėjimui, tarp jų F. A. von Hayek’ui ir šveicarų ekonomistui Wilhelm’ui Ropke (1899–1966 m.), tapusiam vienu iš socialinės rinkos ūkio teorijos kūrėjų. Greičiausiai, didžioji knygos dalis buvo parašyta 1919–1921 m.: pagrindinis skyrius apie ekonominius skaičiavimus socializme buvo išprovokuotas jo cituojamos marksistinių pozicijų laikiusiosi austrų filosofo, ekonomisto ir sociologo Otto Neirat’o (1882–1945 m.) knygos Per karo ūkį į natūralų ūkį, išleistos 1919 m. Miunchene, kurioje O. Neirat’as pagrindė natūrinių skaičiavimų vyravimo socialistinėje ekonomikoje idėją. Tai, kad tuometinėmis sąlygomis L. von Mises’as rado laiko susitelkti ties labai plačiu teoriniu ir filosofiniu darbui, F. A. Haeyk’o žodžiais tariant, lieka tikru stebuklu tiems, kurie bent jau paskutiniais šio periodo mėnesiais beveik kasdien matė jį paskendusį tarnybos reikaluose. Iki tol buvo daug kritikos socializmo atžvilgiu, bet niekas nemetė iššūkio socialistams, kad šie paaiškintų, kaip iš tiesų veiks jų ekonomika, jei nebus kainų mechanizmo ir privačios nuosavybės. Kalbėdamas apie socializmo deklaruotą visuomeninę nuosavybę ir perskirstymą, L. von Mises’as tvirtino, kad „Jei šios [perskirstymo] idėjos būtų buvusios įgyvendintos prieš šimtus ar tūkstančius metų, mes vis dar būtume tame pačiame ekonominio išsivystymo lygyje kaip ir tada. [...] Visa mūsų civilizacija pagrįsta faktu, kad žmonės visada sugebėjo atremti perskirstytojų atakas“. Šioje knygoje jis teigė, kad socializmas negali funkcionuoti pramoninėje ekonomikoje, o tuo labiau – nebus kainų sistemos, kad būtų galima suskaičiuoti pelną ar nuostolį. (O juk kiekvienas verslo žingsnis turi ir gali būti patikrintas naudojant piniginę apskaitą. Anot L. von Mises’o, būtent piniginė apskaita leido žmonijai pasiekti tai, ką vadiname civilizacija: „Mūsų civilizacija neatsiejama nuo mūsų piniginės apskaitos metodų. Ji sunyktų, jei atsisakytume šio nepakeičiamo mūsų veiklos įrankio. Goethe buvo teisus dvejybinę apskaitą pavadinęs „vienu subtiliausių žmogaus proto išradimų““). Dėl to socializmo ekonomikoje įsivyraus
chaosas ir stagnacija. Jis taip pat įrodinėjo, kad mišrios ekonomikos taip pat negali efektyviai funkcionuoti, nes per mokesčius, reguliavimą bei išlaidas vyriausybė iškraipo kainų sistemą ir išteklių paskirstymą. Kaip jau buvo pažymėta, veikalas Socializmas: ekonominė ir sociologinė analizė sukrėtė tuometinę jaunų ekonomistų kartą, ir šios knygos pagrindinės idėjos supratimas jiems buvo nelengvas ir kankinantis reikalas. Nors pradžioje L. von Mises’as turėjo nedaug atvirų pasekėjų, jauni žmonės, susidomėję problematika, gulėjusia filosofijos ir visuomenės teorijos tarpribyje, sutiko ją susižavėję. Tačiau subrendę profesionalai sutiko knygą abejingai ar net priešiškai. Kaip pažymėjo F. A. Haeyk’as, tuo metu pasirodė tik viena recenzija, kurioje buvo užsiminta apie knygos reikšmingumą, o ir ją parašė nusenęs liberalus politikas – XIX a. reliktas. Situacija pasikeitė į gera tik 1936 m. pasirodžius Socializmo: ekonominės ir sociologinės analizės angliškam leidimui, prie ko ypač prisidėjo L. C. Robbins’as, suradęs kvalifikuotą vertėją – buvusį Londono ekonomikos mokyklos studentą J. Kahane (1900–1969 m.), kuris išliko aktyviu šios kartos akademinių mokslininkų būrelio nariu, nors pats ir pakeitė veiklos sritį – daug metų dirbo vienoje iš stambiausių grūdų prekybos firmų, o karjerą baigė dirbdamas Romoje JTO Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijoje (FAO) bei Vašingtone Pasaulio banke. Gyvendamas JAV ir susidūręs su stipriai augančia ir stiprėjančia vyriausybe, 1944 m. L. von Mises’as išleido knygą Biurokratija, įspėjančią apie mišrios ekonomikos statiškumo pavojų. Šioje knygoje jis parodė, kad vyriausybės kontrolės, reguliavimo ir priežiūros institucijos, nepaisant to, ar jos veikia pelningai, ar nuostolingai, vis labiau auga, nors ir nesuteikia socialinės ar ekonominės naudos. L. von Mises’as įrodinėjo, kad rinkos kainų mechanizmas – efektyviausias išteklių paskirstymo pagrindas. Jis pritaikė ribinio naudingumo koncepciją sukuriant naują pinigų teoriją ir parodė, kad naudingumas gali būti išmatuotas tik ordinaliai (kelintiniais skaičiais), o ne kardinaliai (kiekiniais skaičiais). L. von Mises’as rašė: „Pagrindinis kiekvieno kiekybinio požiūrio į ekonomines problemas trūkumas yra tas, kad neatsižvelgiama į faktą, jog tarp vadinamųjų ekonominių dimensijų nėra pastovių ryšių. Formuojant ir vertinant mainų santykį tarp įvairių prekių, nėra nei pastovumo, nei tęstinumo. Kiekvienas naujas dydis priverčia pakeisti visą kainų struktūrą“. Taip pat jis bendrais bruožais apibūdino perkamojo pajėgumo teoriją, kuri yra panaši į G. K. Cassel’io teoriją. Tačiau galiausiai pats L. von Mises’as priėjo išvados, kad jo kritikams būdingas visiškai kitas intelektualinis požiūris į socialines ir ekonomines problemas, o ne tik paprasčiausias kitoks atskirų faktų vertinimas. Kad juos įtikinti savo teisumu, buvo būtina parodyti visiškai kitokios metodologijos reikalingumą. Tai ir tapo jo pagrindiniu rūpesčiu. Todėl be savo darbų ekonomikos ir sociologijos srityse, L. von Mises’as epistemologinio pobūdžio straipsniuose mėgino atkurti ekonomikos mokslo pagrindą ir metodologiją. Ekonomikos mokslą vis labiau veikė institucionalizmas, kuris neigė ekonomikos visumą, ir pozityvizmas, kuris nematė skirtumo tarp socialinių ir fizinių mokslų. L. von Mises’o, teigusio, kad ekonomika yra platesnio socialinio mokslo dalis, atsakymas buvo prakseologija – žmogiško elgesio logika arba mokslas apie žmogaus veiksmus, kuris mato kiekvieną individualų ekonomikos dalyvį kaip turintį tikslus ir uždavinius. Kaip rašė M. N. Rothbard’as, „Prakseologija grindžiama pamatine aksioma, kad veikia individualios žmogiškosios būtybės, t. y., faktu, kad individai sąmoningai imasi veiksmų siekdami pasirinktų tikslų“. Prakseologijos požiūriu, individas nėra tik homo oeconomicus iš tradicinių ekonomikos vadovėlių, mechaniškai maksimizuojantis vieną apibrėžtą naudingumo funkciją. Jis yra homo agens – jis renkasi ne tik priemones, bet ir pačias naudingumo
funkcijas. Jis ne tik tenkina esamus norus, bet ir renkasi norus, kuriuos tenkins. Kaip teigė L. von Mises’as, „Niekas kitas, išskyrus patį individą, negali spręsti, kas jį tenkina labiau, o kas mažiau“. L. von Mises’as toliau tvirtino, kad ekonomikos mokslas negali būti tikrinamas ar atmetamas pagal stebėjimo metu gautų duomenų analizę (juk rinka nėra lygtis, veikianti pagal matematinius apskaičiavimus; tai – ne tiksli mašina, greičiau ji varoma neapibrėžtumo ir nepastovumo) ir yra a priori mokslas kaip matematika, logika ar geometrija. Kalbėdamas apie žmogų, L. von Mises’as teigė, kad „geriausiai žmogų apibūdinantis bruožas yra tas, kad jis niekada nesiliauja tikslinga veikla siekęs pagerinti savo gerovę“. Taigi jį domino ne tik ekonomikos metodologija, bet ir visa žmogiškųjų studijų sritis. Pagrindiniai L. von Mises’o darbai šioje srityje buvo Epistemologinės ekonomikos teorijos problemos (1933 m.), Visagalė vyriausybė: totalitarinės valstybės ir totalinio karo kilmė (1944 m.) ir Žmogiškieji veiksmai: ekonomikos traktatas (1949 m.). Šis veikalas, tapęs jo opus magnus, buvo 1940 m. Ženevoje parašyto ir išleisto monumentalaus Nationalekonomie: Theorie des Handelns und Wirtschaftens (Nacionalinė ekonomika. Prekybos ir ūkininkavimo teorija), pamiršto per Antrąjį pasaulinį karą, išplėstas ir išverstas į anglų kalbą 900 puslapių variantas. Jo studentas M. N. Rothbard’as šį veikalą pavadino „L. von Mises’o didžiausiu laimėjimu ir vienu nuostabiausių žmogaus proto produktu mūsų amžiuje; tai ekonomikos visuma“. Pats L. von Mises’as 1944 m. rašė: „Mano tikslas rašant Nationalekonomie: Theorie des Handelns und Wirtschaftens buvo pateikti išsamią ekonominio elgesio teoriją, kuri apimtų ne tik rinkos ekonomiką (laisvų verslovių sistemą), bet ir kitas ekonomikas, pagrįstas bet kuria kita įmanoma socialinio bendradarbiavimo sistema, tai yra, socializmą, intervencionalizmą, korporatyvizmą ir t. t. Be to, aš maniau esant būtinybę išnagrinėti visus prieštaravimus, kylančius dėl įvairių požiūrių, pavyzdžiui, etikos, psichologijos, istorijos, antropologijos, etnografijos, biologijos – iškeltų prieš teisingą ekonominį samprotavimą ir iki šiol visų ekonomikos mokyklų ir minties krypčių taikytų metodų svarumą. Tik toks varginantis visų kritikuotinų prieštaravimų traktavimas gali patenkinti reiklų skaitytoją ir įtikinti jį, kad ekonomika yra mokslas, galintis ne tik perduoti žinias, bet ir nurodyti, kaip elgtis“. Prieš išleidžiant angliškąjį variantą, duodamas interviu žurnalui Plain Talk, L. von Mises’as teigė: „Ekonomika nesileidžia skaldoma į atskiras šakas [...]. Vienas ekonominis įvykis tiesiogiai lemia kitą. Kiekviena iš įvairių ekonominių problemų turi būti sprendžiama remiantis aiškios sistemos struktūra, priskiriančia vietą ir svorį kiekvienam žmogiškųjų norų ir troškimų aspektui [...]. Mano knygos užduotis ir yra pateikti aiškią analizę [...]“. Kiti du svarbūs veikalai žmogiškųjų studijų ir ekonomikos teorijos metodologijos srityje – Teorija ir istorija. Visuomenės ir ekonomikos evoliucijos interpretacija (1957 m.) ir Ekonomikos mokslo esminiai pagrindai: esė apie metodą (1962 m.). Kalbant apie metodologinę L. von Mises’o darbų reikšmę, pažymėtina, kad jis, kaip ir F. A. von Hayek’as, gali būti priskirtas prie radikalių austrų mokyklos metodologinių individualistų, kritikavusių neoklasikinius ekonomistus dėl to, kad šie braižydami kaštų kreives arba naudodami agregatines sąvokas išdavė individualizmo prielaidas. L. von Mises’as teigė, kad sprendžia ir veikia ne valstybė, ne valdžia, o konkretūs individai, kurių veiksmams kiti individai teikia specifinę prasmę. Tačiau L. von Mises’as gali būti laikomas ir metodologinio dualizmo šalininku. Jo nuomone, ekonominė teorija naudojasi tikslų pasiekimo priemonėmis, kurias individai pasirenka savo veiklai (tikslams). Pasirinkdami priemones jie naudojasi tik vienu kriterijumi: ar šios priemonės padės pasiekti rezultato, kurio siekia veikiantis subjektas. Kadangi racionalūs poelgiai grindžiami individualia strategija, analizė turėtų išplaukti iš tokio požiūrio į pasaulį, kuris būtų tipiškas veikiantiems asmenims. L. von Mises’o išvados
yra grynai procedūrinio pobūdžio. Ekonomistas arba tyrinėtojas iš mokslo pozicijų negali aptarinėti pasirinktų tikslų; jis gali tai daryti tik pasirinkdamas priemones, padedančias pasiekti tikslus. Gamtos mokslai tyrinėja daiktų santykius, o visuomeniniai mokslai skirti analizuoti, kaip subjektas suvokia realų pasaulį. L. von Mises’as ypač atsargiai žvelgė į pozityvizmą, nes manė, kad jis yra labai pavojingas. Ne vien todėl, kad moksliškai jis buvo nepagrįstas, bet ir todėl, kad pozityvizmo sistemoje žmonės laikomi negyvais objektais, kuriais galima manipuliuoti. L. von Mises’o nuomone, absoliutūs civilizacijos pagrindai yra darbo pasidalijimas, privati nuosavybė ir laisvi mainai. Su laisvais mainais nenutrūkstamai susijusios kainos kaip ūkininkavimo kelrodės. Stichiškai susiklostančių kainų sistema – tai savotiška verslininkystės locija. Tačiau jis pirmiausia dėmesį sutelkė ne į daiktus (išteklius, prekes ir paslaugas), o į žmonių veiksmus. Kaip rašė L. von Mises’as, „Ekonomika kalba ne apie daiktus ir apčiuopiamus materialius objektus; ji kalba apie žmones, jų ketinimus ir veiksmus“. Anot jo, „Be nuorodos į tai, ko siekia veikiantys individai, ką jie laiko sėkme ir nesėkme, pelnu ir nuostoliu, apie žmogiškąją veiklą neįmanoma pasakyti jokio prasmingo teiginio”. Jis toliau pabrėžė, kad esant padėčiai, kai žmonės yra tikrai smarkiai įsipainioję į visuomeninę struktūrą ir „socialinius subjektus“, ekonomikos dėmesio centre turi besąlygiškai likti individas, o ne kolektyvas. L. von Mises’as, neigdamas tokių sąvokų kaip „visuomenės interesas“, „tautos ūkis“ aiškinamąją galią, rašė: „Pirmiausia turime suvokti, jog visi veiksmai yra individų veiksmai. [...] Gilindamiesi į individų atliekamų veiksmų prasmę mes kartu būtinai sužinosime viską apie kolektyvinių visumų veiksmus. [...] Kolektyvinė visuma yra tam tikras įvairių individų veiksmų aspektas, šia prasme jis realus, nulemiantis įvykių eigą. Būtų apgaulinga tikėti, kad kolektyvines visumas įmanoma vizualizuoti. Jos niekada nebūna matomos; jų pažinimas visuomet yra prasmės, kurią veikiantys žmonės priskiria savo veiksmams, supratimo rezultatas. Mes galime matyti minią, t. y. daugybę žmonių. Ar ši minia yra vien tik susibūrimas, ar masė [...], ar organizuota institucija, ar koks kitas socialinio vieneto tipas yra klausimas, į kurį galima atsakyti tik supratus prasmę, kurią žmonės patys suteikia savo buvimui“. Kritikuodamas metodologinį holizmą, L. von Mises’as pažymėjo, kad holistiniu požiūriu „visuomenė yra darinys, gyvenantis savo nuosavą gyvenimą, nepriklausantį ir atskirtą nuo įvairių individų gyvenimų, veikiantis savo paties naudai ir siekiantis savų tikslų, kurie skiriasi nuo individų tikslų. Tada, žinoma, gali kilti visuomenės ir jos narių tikslų priešprieša. Siekiant apsaugoti visuomenės klestėjimą ir tolimesnę plėtrą, darosi būtina sutramdyti individų savanaudiškumą ir priversti juos paaukoti savo egoistinius siekius visuomenės naudai“. L. von Mises’as įrodinėjo darbo pasidalijimo principo esmę ir naudingumą. Jis teigė: „Jei tam tikra skaičius žmonių dirbs laikydamiesi darbo pasidalijimo principo, tai, kitoms sąlygoms esant vienodoms, jie sukurs ne tik tiek, kiek būtų sukūrę dirbdami kiekvienas atskirai, bet kur kas daugiau. Tuo grindžiama visa žmonijos civilizacija. Būtent dėl darbo pasidalijimo žmogus išsiskyrė iš gyvulių. Būtent darbo pasidalijimas silpną žmogų, fizine jėga gerokai nusileidžiantį daugumai gyvūnų, pavertė pasaulio valdovu, technikos stebuklų kūrėju. Be darbo pasidalijimo, jokioje srityje nebūtume pažengę toliau už savo protėvius, gyvenusius prieš tūkstantį ar dešimt tūkstančių metų“. Be to, L. von Mises’as nurodė, kad vienintelė efektyvi bendradarbiavimo sistema darbo pasidalijimo principu grindžiamoje visuomenėje yra privati gamybos priemonių nuosavybė. Juk „Tenkindamas savo „savanaudiškumą“ kiekvienas veikiantysis individas įneša savo indėlį kuriant geriausią įmanomą gamybinės veiklos sąrangą. Tad privačios nuosavybės srityje, kur įstatymais
nuosavybė saugoma nuo prievartos arba apgaulės, nėra jokio antagonizmo tarp individualių ir visuomeninių interesų“. L. von Mises’as kalbėdamas apie nuosavybę kaip apie liberaliosios politikos pagrindą, pirmiausia apibrėžė visuomenę kaip asmenų asociaciją bendradarbiavimo veiklai. Jis pažymėjo, kad privati nuosavybė skatina verslą judėti į priekį ir užtikrina nepriklausomos minties plėtojimąsi bei novatoriškumą. Aišku, asmuo, neturintis nuosavybės yra mažiau autonomiškas (savarankiškas) laisvoje visuomenėje negu pasiturintis, tačiau jis yra autonomiškesnis, negu jis būtų visuomenėje, kurios gamybinius išteklius valdo kolektyvas. Pagrįsdamas šią mintį, L. von Mises’as teigė, kad nors ir vidutinių intelektualinių gabumų žmogus neturi galimybių pakilti į pramonės lyderių gretas, bet tas suverenumas, kurį rinka jam teikia tvarkant ekonominius reikalus, skatina technologiją ir verslą pritaikyti jo panaudojimui visus mokslinių tyrinėjimų laimėjimus. Be to, jis pažymėjo, kad praraja, ikikapitalistiniais amžiais skyrusi savininkus ir neturinčius pinigų vargšus, kapitalizmo sąlygomis sumažėjo. Tai patvirtindamas L. von Mises’as priminė, kad ankstesniais laikais amatininkas gaudavo tokį mažą atlyginimą, kad beveik nieko negalėdavo atidėti, o kapitalizmo sąlygomis jis jau gali turėti santaupų, bei atsirado institucijų, padedant kurioms jis gali investuoti savo piniginius išteklius į verslą. Patvirtindamas šį teiginį L. von Mises’as pateikė faktą, kad didelė Amerikos pramonės kapitalo dalis yra mažų darbelių santaupos. Vadinasi, laisvoji rinka sudarė sąlygas, kad eilinis žmogus taptų tiesiogiai suinteresuotas verslo klestėjimu ne tik kaip vartotojas, bet kartu ir kaip darbdavys, ir kaip investuotojas. Taip pat minėtini įtikinami L. von Mises’o argumentai dėl darbininkų vietos visuomenėje. Anot mokslininko, XIX a. istorikų ir politikų trūkumas buvo tas, kad jie nesugebėjo suprasti, jog dirbantieji yra pagrindiniai pramonės gaminių vartotojai, sudarantys absoliučią pirkėjų daugumą. Jei atkreiptume dėmesį į statistiką, tai pastebėtume, kad vaikų mirtingumas sumažėjo, vidutinis gyvenimo amžius pailgėjo, gyventojų pagausėjo, ir eilinis žmogus pradėjo naudotis patogumais, kurie ankstyvesniais laikais nesisapnavo net turčiams. Vadinasi, pamatytume, kad teiginys, jog gamyklos pablogino fizinį darbą dirbančiųjų padėtį tėra tik mitas. Kaip viso to priežastį L. von Mises’as nurodė pagrindinį pramoninės revoliucijos laimėjimą – ekonominės galios perkėlimą nuo žemės savininkų visiems gyventojams. Dėl to eilinis žmogus nustojo būti „varguolis, pasitenkinantis trupiniais nuo turtuolių stalo“. Taigi, darbininkas šiomis naujomis verslo sąlygomis tapo ne tik laisvai samdomu darbininku, bet ir tuo pačiu klientu. Juk „Verslui pirmiausia reikia kuo daugiau rinkų. Tai tapo kapitalistinės verslininkystės devizu. Rinka – tai klientai, pirkėjai, vartotojai. Kapitalizmo pasaulyje yra vienas būdas praturtėti: mokėti aptarnauti vartotoją geriau ir pigiau nei kiti“. Būdingiausiu kapitalizmo bruožu, skiriančiu jį nuo ikikapitalistinių gamybos metodų, L. von Mises’as įvardijo jo naują rinkos veikimo principą – kapitalizmas nėra paprasčiausia masinė gamyba, bet masinė gamyba, tenkinanti masių poreikius. L. von Mises’as teigė, kad kapitalistinė gamyba dėl pelno yra gamyba visuomeninių poreikių patenkinimui, o privati gamybos veiksnių nuosavybė atlieka socialinę funkciją. Rinkos sistema gali automatiškai skirstyti išteklius pagal poreikius. Verslininkams, kapitalistams ir žemės savininkams vartotojai yra tarsi suteikę mandatus, bet jie gali būti atšaukiami. Kapitalistinė pelno siekimo sistema verčia verslą tarnauti vartotojams, siekti kuo geriau aptarnauti klientus. Taip vartotojas tampa valdovu. L. von Mises’as rašė: „Šia prasme kapitalistinė gamybos sistema yra ekonominė demokratija, kuri kiekvienam pfenigui suteikia balso teisę. Vartotojai yra savarankiška, nepriklausoma tauta. Kapitalistai, verslininkai ir ūkininkai – piliečių
atstovai“. Rinkos procesas yra kasdien vykdomas plebiscitas, ir jis neišvengiamai šalina iš gaunančių pelną sąrašo tuos, kurie nenaudoja savo nuosavybės pagal visuomenės keliamus reikalavimus. Atspirties tašku L. von Mises’ui buvo neoklasikinė tikslų funkcijos maksimizavimo, turint tam tikras lėšas, koncepcija. Jo nuomone, lėšos, kuriomis disponuoja verslininkas, taip pat keičiasi. L. von Mises’as rašė, kad verslininkystė yra universali žmogaus veiklos kategorija, iš tiesų realioje ekonomikoje verslininku, t. y. žmogumi, veikiančiu neapibrėžtumo sąlygomis, yra kiekvienas. Kaip tikras austrų mokyklos atstovas, būdamas nuoseklus subjektyvistas ekonominėje analizėje, jis pabrėžė, kad verslininko pelnas ar nuostoliai – tai ne jo kapitalo, o jo idėjos, įkūnytos kapitale, produktas: klaidinga idėja lems nuostolius, nepaisant kapitalo sąnaudų. Savo ruožtu, anot L. von Mises’o, „algų ir atlyginimų mokėjimas reiškia ne darbdavio draugiškumą, bet verslą, gamybos veiksnio įsigijimą“. Tai atitiko sampratą, kad kiekvienas darbuotojas turi pats „pelnytis“ savo atlyginimą. Pažymėtina, kad vėliau M. N. Rothbard’as, remdamasis aristotelišku realizmo išryškinimu, atrado tai, ko trūko L. von Mises’ui – galimybę taikyti naudingumo principą (praktinės analizės pagrindą) individualių planų koordinavimo laike problemos išsprendimui. M. N. Rothbard’as, kurio mokymo esmę sudaro teiginys, kad žmogus „veikia“, remdamasis teoriniu L. von Mises’o palikimu, pareiškė, kad žmonės gali veikti tiek, kiek leidžia jų protas. 1963 m. išleistame savo beveik tūkstančio puslapių veikale Žmogus, ekonomika ir valstybė, parašytame šeštojo dešimtmečio pabaigoje gavus Volcker’io fondo stipendiją ir tapusiame L. von Mises’o veikalo Žmogiškoji veikla tolesne plėtra, M. N. Rothbard’as kai kuriose srityse, – pavyzdžiui, monopolijos teorija, naudingumas, gerovė ir valstybės teorija – dar labiau sustiprino pastarojo požiūrį ir pradėjo austrų ekonomikos teorijos atgimimą. M. N. Rothbard’as tvirtino, kad vienintelės tikrosios monopolijos yra sukurtos vyriausybės, nes rinkos pernelyg konkurencingos, kad leistų išlikti kokioms nors monopolijoms. Jis rašė: „Kiekvienai kapitalo prekei turi būti skirta konkreti rinka, kurioje firmos perka ir parduoda tą prekę. Suprantama, kad pagal šį ekonominį dėsnį laisvojoje rinkoje nustatomas aiškus maksimalus lyginamasis konkrečios firmos dydis. [...] Dėl šio dėsnio, niekada negali susiformuoti vienas milžiniškas kartelis ar susiliejimas visoje ekonomikoje, kol vienai didelei firmai nepriklauso visos gamybos priemonės ekonomikoje“. Toliau savo traktate M. N. Rothbard’as dėstė požiūrį, kad monopolinės kainos egzistavimas laisvojoje rinkoje yra pagrįstas iliuzija: „Rinkoje nėra nepastebimos, neatpažįstamos konkurencingos kainos ir dėl to net abstrakčiai negalima išskirti nė vienos kainos kaip „monopolinės“. Atmetęs monopolinės kainos egzistavimo laisvojoje rinkoje galimybę, panašiai jis plėtojo J. Robinson ir E. Chamberlin’o monopolinės konkurencijos teorijų kritiką. Jis teigė, kad „Monopolinės konkurencijos teoretikai lygina idealią firmą (t. y. neturinčią įtakos kainai) su tomis firmomis, kurios turi tam tikrą įtaką kainai ir dėl to yra tam tikru laipsniu „monopolinės“. Tačiau akivaizdu, kad firmos paklausos kreivė negali būti nuolat tobulai elastinga“. M. N. Rothbard’as, į valstybę žvelgęs laikydamasis metodologinio individualizmo pozicijos ir neigęs gėrybių skirstymo į privačias ir viešąsias objektyvumą, studijuodamas vyriausybės politiką knygose Žmogus, ekonomika ir valstybė (1963) bei Galia ir rinka (1970 m.) tyrinėjo visų tipų intervencijos į rinką poveikius ir priėjo išvadą, kad valstybė prie žmogaus gerovės mažai tegali prisidėti. Be to, jis pažymėjo, kad valstybė teikia nemokamas paslaugas nusavintomis lėšomis: „Faktas, kad valstybė teikia tam tikrą paslaugą, reiškia, jog, kitaip nei rinkoje, paslaugos gavimas yra visiškai atskirtas nuo mokėjimo už tą paslaugą“. Ir toliau tęsė: „Pelno-nuostolio
testas veikia kaip gairės valdant produktyvių paslaugų srautą. Tokių gairių valdžia neturi, ji stokoja racionalaus būdo spręsti klausimą, kiek apskritai pinigų išleisti ar kiek jų išleisti kiekviena specifine kryptimi. Kuo daugiau pinigų ji išleidžia, tuo daugiau paslaugų gali suteikti – tačiau kur sustoti?“ Veikale Galia ir rinka M. N. Rothbard’as taip apibendrino gamybinę valstybės veiklą: „Kiekviena valstybinė įmonė sukuria chaoso salą ekonomikoje; nereikia laukti socializmo, kad prasidėtų chaosas. Jokia valstybinė įmonė niekada negali racionaliai, gerovę maksimizuojančiu būdu nustatyti kainų ar kaštų, paskirstyti gamybinių veiksnių ar fondų. Jokia valstybinė įmonė negali veikti „pagal verslo principą“, net jei to būtų siekiama. Tad bet kokia valstybinė operacija į ekonomiką įšvirkščia chaoso dozę; kadangi ekonomikoje visos rinkos susisiekia, bet kuri valstybinė veikla ardo ir deformuoja kainų formavimąsi, veiksnių pasiskirstymą, vartojimo ir investavimo proporcijas ir t. t. [...] Kuo platesnės valdžios valdos, tuo, žinoma, ryškesnis šis poveikis“. Taip pat M. N. Rothbard’as tyrinėjo Didžiąją depresiją ir knygoje Amerikos didžioji depresija, tapusioje svarbiu indėliu į JAV istoriją, taikė austrų verslo ciklo teoriją, siekdamas parodyti, kad ekonomikos nuosmukis kilo dėl bankų kredito ekspansijos, o padėtį dar labiau pasunkino Herbert’o C. Hoover’io vyriausybės kišimasis. M. N. Rothbard’as, kuriam „laisvė ir nežeidžiama nuosavybė eina išvien“, teigė, kad nuosavybė privalo būti privačiose rankose, o savininkas turi būti laisvas ją valdyti. Jis kritikavo mokesčių sistemą: negali būti neutralių mokesčių, mokesčiai iškraipo rinką. Jei valstybė pinigus leidžia projektams, kurie nukreipti į rinką, tai suprantama kaip nesąžininga konkurencija. O jei pinigai yra išleidžiami projektams, kurie nėra orientuoti į rinką – tai yra ekonomiškai neefektyvu. M. N. Rothbard’as teigė, kad progresyviniai mokesčiai diskriminuoja pajamas. Turtingesni žmonės neturėtų būti verčiami mokėti daugiau, nei turintieji mažiau. Jo nuomone, mažiausiai žalingas mokestis yra vienodas mokestis. Valstybė ir jos bankų sistema yra blogiausias pinigų valdytojas, o laisva firma – geriausias. Žmogų M. N. Rothbard’as vertino ne kaip ekonominį žmogų, o kaip veikiantį žmogų (acting man), kuris susiduria su laiko ir išteklių trūkumu. Siekdamas paaiškinti žmogaus elgesį, jis sujungė teoriją ir metodus. Toks požiūris buvo rimta priešprieša vadinamajam scientizmui, t. y. požiūriui, kuriuo remiantis teigiama, kad gamtos mokslų metodais galima viską paaiškinti. Kalbėdamas apie efektyvumą, M. N. Rothbard’as teigė, kad efektyvumo praktinis pritaikymas „apima sprendimus apie tai, kas mums patiems svarbu. O gamybinės funkcijos terminologija apibrėžtas efektyvumas tokių sprendimų neleidžia“. M. N. Rothbard’as neišsiskyrė iš kitų ekonomistų laikydamasis nuomonės, kad iš dalies ekonomika yra objektyvus mokslas. Tačiau jo kolegų mėginimai paversti apskritimą kvadratu formuojant objektyvią socialinių gerovės vertybių gynybą sulaukė reikiamo atsako vienoje ankstyvųjų ir geriausių M. N. Rothbard’o esė Naudingumo ir gerovės ekonomikos teorijos peržiūrėjimo link. Joje M. N. Rothbard’as su dideliu užsidegimu ir tiksliai parodė, kad visa gerovės ekonomika yra pagrįsta prielaida, kad įmanoma tarp asmenų palyginti naudas, kurią jis atmetė. M. N. Rothbard’as buvo geras monetarinės teorijos žinovas, turėjęs aiškų ir tikslų požiūrį. Jis rimtai gynė aukso standartą. Ypač verta paminėti jo garsiąją brošiūrą Ką vyriausybė padarė mūsų pinigams?, daug prisidėjusią prie aukso standarto populiarinimo. M. N. Rothbard’as buvo didis sistemų kūrėjas. Jis tęsė ir papildė L. von Mises’o praksiologinį metodą, taikydamas jį ekonomikai. M. N. Rothbard’o mokymo sintezė buvo pagrįsta: klasikiniu liberalizmu ir XIX a. individualistų-anarchistų (B.
Tucker’io) mintimis, austrų ekonomikos mokykla (ypač L. von Mises’o mokymu), kritišku valstybės vertinimu ir Aristotelio ontologija (prigimtinės teisės idėja). M. N. Rothbard’as ekonomikos teorijoje naudodamas praksiologijos metodiką, priėjo prie anarchokapitalistinės visuomenės modelio. Pagal šį modelį galima teigti, kad visuomenė be valstybės yra vienintelė galima visuomenė, kuri dera su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, suprantamomis kaip privačios nuosavybės pagrindas. Pagrindinė M. N. Rothbard’o politinės ekonomijos tema buvo konfliktas. Jis rašė: „Mano didžiausias siekis, kalbant apie žmonijos istoriją, yra įvardyti esminį konfliktą, amžinai vykstantį tarp laisvės ir galios“. Laisvė čia reiškia „pašalinės įtakos nebuvimą į teisingai įsigytą nuosvybę“. Užsiminus apie M. N. Rothbard’ą, dar pažymėtina, kad jis JAV paskleidė neoaustriškosios ekonominės mokyklos idėjas bei liberalizmo doktriną, ypač išleisdamas savo keturių tomų istoriją apie kolonijinės Amerikos atsiskyrimą nuo Didžiosios Britanijos – Laisvės suvokimas. Šiame veikale atsiskleidė M. N. Rothbard’o nepasotinamas noras žinoti ir domėtis mažai ištirtomis istorijos aplinkybėmis. O jo filosofinis darbas Laisvės etika (1982 m.) tapo natūralių teisių teorijos atgimimu bei moralės gynyba. M. N. Rothbard’as teigė, kad individo laisvė yra ne tik moralinis gėris savyje, bet ir būtina sąlyga kitiems gėriams klestėti. Teigdamas, kad ekonomika kaip mokslas yra objektyvi (value-free), jis tvirtino, jog etiniai pagrindai turi būti pripažinti tam, kad atsirastų vietos individo laisvei. Pasak M. N. Rothbard’o, ekonomika ir etika yra atskiros disciplinos, papildančios viena kitą ir grindžiamos žmogus prigimtimi. Kartu etika turi paremti objektyvią ekonomiką tam, kad įtvirtintų laisvos rinkos visuomenę. Siekdamas pagrįsti laissez-faire principą, M. N. Rothbard’as žengė dar toliau ir suformulavo metanormatyvinę objektyvią etiką, kuri patvirtina esminę laisvės vertę. Gindamas kapitalizmą, jis nepripažino kompromisų. M. N. Rothbard’ui kapitalizmas buvo ne „sistema“, o natūralus laisvės padarinys. Jis tikėjo liberalia etika, pateisinančia laisvąją rinką, ir buvo moraliai neutralus skirtingoms vertybėms bei siekiams, į kuriuos orientuotas žmogus, kol jis prieš kitus nepradeda naudoti jėgos. M. N. Rothbard’as rašė: „Žmogus, užgrobęs kito nuosavybę, gyvena prieštaraudamas savo prigimčiai. Žmogus gali gyventi savo nuosavybės dėka. Tas, kuris pasisavina kito nuosavybę, nėra kūrėjas ir gyvena kitų darbo vaisių dėka“. Apskritai, kiekvienas, analizuodamas M. N. Rothbard’o vardu per 45 metus trukusią mokslinę veiklą pasirašytus straipsnius ir knygas, ko gero, pamanytų, kad šiuo vardu pasirašinėjo penki šeši produktyvūs mokslininkai, nes, atrodytų, vienas žmogus negalėjo būti ekonomikos teorijos, politinės filosofijos, ekonominės istorijos, politinės ir diplomatinės istorijos 25 knygų ir šimtų straipsnių politine ir kultūrine tematika autorius. (Jo bibliografijoje priskaičiuojama daugiau kaip 1000 straipsnių!). Visi, kuriems tekdavo sutikti M. N. Rothbard’ą, sutrikdavo dėl jo didžiulio intelektinio produktyvumo. M. N. Rothbard’as, kovojęs su kiekviena, jo manymu „griaunančiąja tendenciją“ XX amžiuje: socializmu, scientizmu, statizmu, realitivizmu, ir žadinęs laisvės troškimą daugelio žmonių širdyse, buvo mokslininkas, sugebėjęs suderinti liberalią laisvę su moksliniu objektyvumu, idealizmą su realizmu. Taip pat išskirtina jo savybė reikalauti argumentų tvirtumo ir griežtumo. M. N. Rothbard’o netenkino spėjimai ir įvairūs teiginiai „gali būti“, jam labiau tiko teiginys „viskas yra taip, kaip yra, ir ne kitaip“. Reikia paminėti ir M. N. Rothbard’o pomėgį griežtai kritikuoti kitus ekonomistus, o tam jis iš tiesų turėjo talentą. Nieko nuostabaus, kad M. N. Rothbard’as veikale Žmogus, ekonomika ir valstybė rimtai kritikavo ir atmetė visą keynesistinę sistemą.
Grįžtant prie L. von Mises’o, dar pažymėtina, kad jam rinka ir konkurencija pirmiausia buvo „verslininkystės procesas“. Jis ne kartą pabrėžė, kad „kapitalistinės santvarkos analizės dėmesio centre turi būti ne kapitalas ir ne kapitalistas, o verslininkas“. L. von Mises’as gynė neribotos laisvos konkurencijos principus, neigė be kokį valstybės kišimąsi į ekonomiką, politiniame meniu kaip vienintelį galimą pasirinkimą palikdamas tik laissez-faire kapitalizmą. Jo credo buvo: „Pirmasis ekonomisto darbas yra pasakyti vyriausybei ko ji negali daryti“. L. von Mises’as manė, kad vienintelė šiuolaikinės pramoninės visuomenės racionali ekonominė politika gali būti tik liberalizmas, pagal kurį numanomas visiškos laisvės suteikimas ūkiniams subjektams, veikiantiems rinkoje. Ir apgailestaudamas teigė, kad „Liberalizmui niekada nebuvo leista subrandinti visų savo vaisių“. Beje, dar 1927 m. jis išleido glaustą savo utilitarinės politinės filosofijos pristatymą Liberlismus, o 1929 m. pasirodė jo darbas Kritik des Interventionismus. L. von Mises’as, kaip minėta, buvo bet kokios formos intervencionizmo – nuo tarybinio valstybinio socializmo iki Franklin’o Delano Roosevelt’o Naujojo kurso priešininkas. Savo argumentaciją jis plačiai išdėstė jau minėtoje 1922 m. išleistoje monografijoje Socializmas: ekonominė ir sociologinė analizė, kurioje buvo teigiama, kad „Kiekvienas žingsnis, vedantis tolyn nuo privačios gamybos priemonių nuosavybės ir pinigų naudojimo, yra žingsnis tolyn nuo racionalios ekonominės veiklos“ bei pranašaujama, kad komunistinis eksperimentas nepavyks dėl to, kad nėra kapitalo prekių rinkos ir kainų sistemos. Tačiau pasaulis laiku neįvertino L. von Mises’o darbo, tarsi dar kartą patvirtindamas sentencijos Homines historiarum ignari, semper sunt pueri išmintį. Svarbiausia šio veikalo idėja buvo teiginys, kad dėl centralizuotai valdomų kainų neįmanoma pasiekti ekonominę pusiausvyrą. Jei kaina nebėra paklausos ir pasiūlos ryšio matas, ji negali būti kompasu, nurodančiu gamybos kryptį. Dėl to išnyksta įvairių investicijų variantų palyginimo ir gamybos bei darbo priemonių veiksmingiausio panaudojimo parinkimo pagrindas. L. von Mises’as teigė, kad socializmas kaip centralizuotai planuojamas ūkis su valstybės reguliuojama rinka, su iš viršaus nustatomomis kainomis negali ilgai egzistuoti. Pagrįsdamas šį teiginį, jis pažymėjo, kad socializmo sąlygomis yra neįmanoma ekonominė apskaita, nes kainos neatspindi paklausos ir pasiūlos bei nerodo, kokia kryptimi turėtų plėtotis gamyba tam, kad nusistovėtų ekonominė pusiausvyra. Vadinasi, valstybė negali reguliuoti ekonomikos bendrai, ir „socializmo reguliuojama ekonomika“ iš tikrųjų tampa valstybinių valdininkų savivalės karalyste, net ir esant absoliučiam sąžiningumui ir geriems ketinimams. L. von Mises’o teigimu, intervencionistinės sistemos yra „planuojamas chaosas“. Tenka pažymėti, kad L. von Mises’o teiginį, jog socializmo sąlygomis yra logiškai neįmanomas racionalus sprendimų priėmimas dėl išteklių paskirstymo, paneigė V. Pareto ir E. Barone, parodę, kad, iš principo, racionalaus išteklių paskirstymo problema gali būti išspręsta. Vėliau šį požiūrį dar labiau sustiprino F. M. Taylor’o argumentai, išsakyti 1928 m., iš naujo pakurstę ginčų ugnį ir į juos įtraukę naujus asmenis – F. A. von Hayek’ą ir L. C. Robbins’ą. Ko gero, veiksmingiausia šių debatų pabaiga tapo originalios firmų finansinės teorijos, pagrįstos griežtu „piniginio ir realaus kapitalo atskyrimu“, autoriaus O. Lange du darbai, 1936–1937 m. pasirodę pavadinimu Apie socializmo ekonominę teoriją. Įdomu, kad jis savo atsakymą į L. von Mises’o kritiką dėl socialistinės visuomenės negalimumo susidoroti su išteklių racionalaus naudojimo problema pradeda žaisminga padėka už šios problemos iškėlimą: „Profesoriaus Mises’o statula turės užimti garbingą vietą Socializacijos ministerijos arba Planavimo tarybos didžiajame vestibiulyje“. O. Lange panaudojo F. M. Taylor’o straipsnį, norėdamas parodyti, kad Centrinis planavimo biuras turi būti suvokiamas
(įsivaizduojamas) kaip L. Walras’o aukcionierius, reguliuojantis pasiūlą ir paklausą per iteracinį procesą. Jei taip yra, ir jei centriniai planuotojai gali nustatyti kainas pagal ribinius kaštus, tada „rinkos socializmas“ pašalins monopolinę jėgą, gerindamas ekonomikos efektyvumą konkurencinio lygio link, jei visiškai ir nepašalins monopolinės galios. O. Lange argumentų esmę sudarė teiginiai, kad, pirma, racionaliam išteklių paskirstymui reikia tik kainų egzistavimo, nesvarbu ar jos bus laisvosios rinkos kainos ar šešėlinės kainos, nustatytos planuotojų; antra, bandymų ir klaidų keliu yra visiškai įmanoma nustatyti, koks kainų rinkinys yra palyginamas su rinkos nustatytomis kainomis. Viskas, ko reikia, kad planavimo valdyba reikalautų gamintojų laikytis dviejų taisyklių: pirma, kad jie plėstų išeigą siekdami žemiausių galimų vidutinių kaštų; antra, kad jie pasirinktų tą išeigos mastą, kuriam esant vidutiniai kaštai lygūs ribiniams kaštams. Įdomu, kad O. Lange manė, jog laisvas (nepriklausantis) nuo vertinio požiūrio ekonominis mokslas galimas tik su išlyga, kad jis bus glaudžiai susijęs su darbo masių interesais. Pažymėtina, kad L. von Mises’o studentai atliko svarbų vaidmenį pokarinėje ekonominėje politikoje. Juk būtent Wilhelm’as Ropke ir Ludwig’as Erhard’as atvedė Vokietiją į „ekonominį stebuklą“. Italijoje L. von Mises’o draugas ir šalininkas Luigi’s Einaudi’s kaip šalies prezidentas sėkmingai atsilaikė prieš komunistus. Prancūzijoje L. von Mises’o studentas Jacques Rueff’as – kaip generolo Charles’o de Gaulle’io (1890–1970 m.) patarėjas – kovėsi už laisvąją rinką ir stiprią valiutą. JAV L. von Mises’as įkvėpė M. N. Rothbard’ą, I. Kirzner’į, Hans’ą F. Sennholz’ą, George Reisman’ą, Ralph’ą Raico, Leonard’ą Liggio, lankiusius jo seminarus Niujorko universitete, ir visą kartą jaunų mokslininkų. Tačiau pats L. von Mises’as nesulaukė savo idėjų pripažinimo bangos, kuri prasidėjo po 1973 m. ekonominės krizės, palaidojusios jo pagrindinio oponento – J. M. Keynes’o – makroekonominę teoriją, bei F. A. von Hayek’ui tapus Nobelio premijos laureatu, taip pat Auburn’o universitete įkūrus L. von Mises’o institutą. Gyvenimo kelias. Antrasis žymiausias neoaustriškosios mokyklos atstovas F. A. von Hayek’as gimė Vienoje intelektualų šeimoje, kurioje buvo įsitvirtinusios gilios akademinės tradicijos: ne tik jo tėvas, biologas pagal specialybę, bet ir abu seneliai buvo svarbiausių Austrijos universitetų profesoriai (be to, senelis iš motinos pusės vadovavo Centriniam statistikos departamentui), profesoriais tapo ir abu jo broliai. 1917 m., ką tik baigęs mokyklą, F. A. von Hayek’as buvo pakviestas į AustrijosVengrijos imperijos armiją ir metus tarnavo artilerijos karininku Italijos fronte. Grįžęs F. A. von Hayek’as (būdamas 19 metų) įstojo į Vienos universitetą; ten studijavo ekonomiką ir teisę. Tuo metu Vienos universitetas buvo vienas iš trijų geriausių pasaulyje (be Stokholmo ir Kembridžo universitetų), tinkamų ekonomikos studijoms. Čia tarp jo dėstytojų buvo F. von Wieser’is ir O. Spann’as, o tarp bendramokslių ir L. von Mises’o vesto seminaro (vadinamojo Privatseminar, kurio dalyviai tuo metu negaudavo jokio akademinio pripažinimo dėl seminarų metu praleisto laiko ir įgytų žinių) lankytojų – Gottfried’as von Haberler’as (1901–1995 m.), Fritz’as Machlup’as (1902–1983 m.), Oskar’as Morgenstern’as (1902–1977 m.), Paul’as N. Rosenstein’as-Rodan’as (1902–1985 m.), Felix’as Kaufmann’as ir Alfred’as Schutz’as, kartu su Friedrich’u A. Lutz’u ir jo žmona Vera C. Smith (Lutz) daug prisidėję prie austrų mokyklos idėjų atgimimo ir plėtros. (Beje, L. von Mises’o seminarą, po kelerių metų tapusį visos ekonominės bendruomenės centru Vienoje, taip pat lankė tokie austrų ekonomistai, kaip Richard’as von Strigl’as, Karl’as Schlesinger’is, Eric’as Voegelin’as, Walter’is Weisskopf’as ir garsiojo C. Menger’io sūnus Karl’as Menger’is).
Nors F. A. von Hayek’as buvo įtrauktas į teisės studentų sąrašus, jis daugiausia domėjosi ekonomika ir psichologija. Pastarąja buvo susidomėjęs dėl reformistinio socializmo idealo, kuris buvo būdingas to meto F. A. von Hayek’o kartai, siekusiai pagerinti tuometines socialines sąlygas. Socializmas, kaip atrodė, galėjo būti tinkamas problemų sprendimas. Tačiau 1922 m. pasirodžiusi L. von Mises’o knyga Socializmas: ekonominė ir sociologinė analizė ir joje pateikti triuškinantys argumentai prieš centrinį planavimą pakeitė F. A. von Hayek’o pasaulėžiūrą ir jo socialistines pažiūras į laissez-faire. Baigęs universitetą, F. A. von Hayek’as gavo daktaro laipsnį teisės (1921 m.) ir politinių mokslų (1923 m.) srityse. Vadovaujant L. von Mises’ui, jis dirbo vyriausybinėje valdyboje ikikarinės skolos sureguliavimui. 1923–1924 mokslo metus F. A. von Hayek’as kaip doktorantas praleido Kolumbijos universitete. Ten jis dirbo asistentu ir padėjo rinkti medžiagą amerikiečių žurnlui Business Annals. Taip pat klausėsi W. Mitchell’o paskaitų bei lankė J. B. Clark’o seminarą. Grįžęs į Vieną ir įtikinęs austrų valdžią, kad Austrijoje reikalingas ekonominių ciklų empirinių tyrimų institutas, kartu su L. von Mises’u įsteigė Austrijos verslo ciklų tyrimų institutą, tapo jo direktoriumi (labai aukštas paskyrimas, atsižvelgiant į tuometinės Austrijos ekonominės minties lygį) ir šias pareigas ėjo nuo 1927 m. iki 1931 m. 1931 m. prasidėjus politiniams Adolf’o Hitler’io sukeltiems neramumams F. A. von Hayek’as, primygtinai raginamas L. von Mises’o, išvažiavo į Angliją. Ten L. C. Robbins’o pakviestas iš pradžių kaip kviestinis profesorius, o vėliau kaip etatinis profesorius dėstė Londono ekonominių ir socialinių tyrimų mokykloje. Beje, šioje mokykloje jis jau 1930 m. buvo skaitęs kelias paskaitas. Čia F. A. von Hayek’as įsitraukė į kitų žymių ekonomistų (J. R. Hicks’o, Arnold’o Plant’o, Dennis’o H. Robertson’o, T. E. Gregory, Abba P. Lerner’io, Kenneth’o E. Boulding’o, George’o L. S. Shackle’o) grupę, skleisdamas šioje intelektualioje terpėje austrų verslo ciklo teorijos idėjas, kurios iki 1936 m. pasirodant J. M. Keynes’o Bendrajai teorijai greitai tapo žinomos bei priimtinos Didžiojoje Britanijoje ir JAV. 1949 m. F. A. von Hayek’as persikėlė į JAV ir 12 metų dirbo Čikagos universiteto profesoriumi. Ten jis bendravo su F. H. Knight’u, vėlesniais Nobelio premijos laureatais Milton’u Friedman’u (1976 m.), Joseph’u Stiglitz’u (2001 m.), George’u J. Stigler’iu (1982 m.). Pažymėtina, kad tuo metu ekonomikos teorija dažnai keitėsi. Pirmiausia Paul’as A. Samuelson’as 1947 m. išleido savo veikalą Ekonominės analizės pagrindai, įtraukusį fiziką kaip mokslą, tinkamą vaizduoti ekonomiką. Ši knyga tapo ketvirtuoju vyraujančiu ekonomikos teorijos vadovėliu anglosaksiškame pasaulyje po A. Smith’o Tautų turto bei J. S. Mill’io ir A. Marshall’o Principų.... Įdomu, kad jau pirmasis juodraštinis Ekonominės analizės pagrindų variantas 1941 m. jos autoriui pelnė David’o A. Wells’o premiją Harvarde; bet dauguma medžiagos knygai buvo surinkta 1937 m., kai P. A. Samuelson’ui buvo tik 22 metai. Po to M. Friedman’as 1953 m. paskelbė savo esė apie „pozityviąją ekonomiką“, šiuo veikalu nustatydamas naujus ekonomikos metodo standartus. Šiuo laikotarpiu F. A. von Hayek’as liovėsi nagrinėjęs ekonomikos teoriją ir pasinėrė į psichologiją, filosofiją ir politiką. Taip austrų mokykla įžengė į užsitęsusį saulėlydį, kurį nutraukė tik staigus ir netikėtas susidomėjimas šia mokykla F. A. von Hayek’ui 1974 m. gavus Nobelio premiją ekonomikos srityje. 1962–1968 m. F. A. von Hayek’as dėstė Vokietijoje, Freiburgo universitete. Aštuntajame dešimtmetyje jis vėl grįžo į gimtąją Austriją ir 1969–1977 m. dėstė Zalcburgo universitete. Tačiau F. A. von Hayek’ui teko smarkiai nusivilti, nes šiame universitete ne tik nebuvo ekonomikos disciplinų programos, bet ir mažai kas
domėjosi jo ekonominėmis teorijomis bei politine filosofija. Todėl 1977 m., būdamas 78-erių, F. A. von Hayek’as grįžo į Freiburgą ir dėstė šio miesto universitete. Ekonomikos teorija. Per savo ilgą gyvenimą F. A. von Hayek’as parašė daug darbų. Pirmasis buvo Kainos ir gamyba (1931 m.). Šiame veikale jis, gana pesimistiškai vertindamas bankų galimybes įgyvendinti teisingą politiką, pripažino kreditiniais pinigais pagrįstos kapitalistinės sistemos nestabilumą ir teigė, kad kredito politikos klaidos yra pagrindinė ekonominių krizių kilimo priežastis. F. A. von Hayek’as tikėjo, kad norint kontroliuoti infliaciją, pinigų pasiūla privalo būti griežtai kontroliuojama, nepaisant to, kad tokios priemonės gali labai padidinti nedarbo lygį. Atvykusį į Londoną ir pradėjusį skleisti savo neįprastas pažiūras F. A. von Hayek’ą labai suglumino P. Sraffa ir J. M. Keynes’as, pastarojo redaguojamame žurnale Economic Journal išspausdintoje recenzijoje sumalę jo knygą į dulkes. Tačiau 1976 m. šis darbas jau buvo įvardytas kaip „pranašiškas perspėjimas, keturiasdešimt metų pralenkęs savo laiką“. 1933 m. išėjo F. A. von Hayek’o knyga Pinigų teorija ir ekonominis ciklas, kurioje galima rasti šeštojo dešimtmečio monetaristų idėjų užuomazgų. Šioje knygoje jis parodė, kaip monetarinės injekcijos, sumažinančios palūkanų normą žemiau jos „natūralios normos“, iškraipo ekonomikos gamybos struktūrą ir skatina „blogą investavimą“. Vėliau išėjo Pelnas, procentas ir investicijos (1939 m.), Grynoji kapitalo teorija (1941 m.) ir kiti teoriniai darbai, kuriuose F. A. von Hayek’as sukūrė rinkos tvarkos ekonominius, filosofinius, etinius ir politinius pagrindus. Svarbiausi šio laikotarpio F. A. von Hayek’o darbai buvo skirti rinkos savireguliacijos ir ekonominio ciklo analizei, suteikusiai teorinį pagrindą jam atmesti intervencionizmą. F. A. von Hayek’as, XX a. trečiajame dešimtmetyje lygiagrečiai su J. M. Keynes’u plėtojo L. von Mises’o Pinigų ir kredito teorijoje (1912 m.) pateiktą verslo ciklo teoriją, kurioje tvirtinta, kad ekonomikos nuosmukio priežastis yra monetarinės valdžios institucijų kišimasis į ekonomiką nustatant palūkanų normą. F. A. von Hayek’as iš K. Wicksell’io perėmė idėją apie nesutapimą tarp natūralios procento normos, susijusios su kapitalo produktyvumu bei agentų laikinomis pirmenybėmis, ir piniginės (monetarinės) normos, apspręstos bankinės sistemos, šiam nesutapimui pradedant kainų kilimo ar kritimo kumuliatyvinį procesą. A. von Hayek’as verslo ciklo teoriją sujungė su E. von Bohm-Bawerk’o kapitalo teorija, iš pastarosios perimdamas investicijų kaip gamybos proceso, kurio pagrindiniai veiksniai yra darbas ir gamtiniai ištekliai, pailginimo koncepciją, ir išaiškino investicijų bei kainų priklausomybę, pabrėždamas laiko koncepciją. Sutikdamas su Ralp’u Hawtrey’umi, kad pasikartojančių pakilimo ir depresijų laikotarpių galima išvengti tik geriau kontroliuojant pinigų pasiūlą, F. A. von Hayek’as nesutiko su jo teiginiu, kad cikliniai svyravimai yra grynai monetarinis fenomenas. Ypač daug dėmesio šioje rinkos savireguliacijos ir ekonominio ciklo analizėje jis skyrė investicinių sprendimų, kuriuos atskiri rinkos dalyviai priima skirtingais laiko momentais, tarpusavio koordinavimo klausimui. Aiškindamas, kaip rinkoje garantuojamas ar pažeidžiamas investicinių sprendimų koordinavimas, F. A. von Hayek’as pagilino ir detalizavo daugelį tradicinių ekonomikos teorijos klausimų. Jis ištyrė kapitalinių investicijų struktūros kitimą gamybos procese, atsižvelgiant į skirtingų rūšių investicijų reprodukcijos trukmę, naudojamų technologijų universalumo laipsnį, įvairių gamybos veiksnių tarpusavio papildomumą ir pakeičiamumą, kuris gali kisti gamybos procese ir panašiai. Šie F. A. von Hayek’o tyrinėjimai vėliau padarė didelę įtaką J. R. Hicks’o darbams ir ypač jo knygai Vertė ir
kapitalas, turėjusiai didžiulę įtaką neoklasikinės ekonomikos teorijos plėtrai po Antrojo pasaulinio karo. Ketvirtajame dešimtmetyje susipažinęs su vieno iš griežčiausių marksizmo idėjų kritikų K. Popper’io (1902–1994 m.) darbais, o vėliau ir su juo pačiu, pamažu F. A. von Hayek’as išplėtė savo interesų lauką. Jo dėmesio centre atsidūrė socialinių mokslų metodologijos, pažinimo filosofijos, teisės ir laisvės problemos. Kiekvienoje srityje, į kurią tik žengė, jis griovė įsisenėjusius prietarus – ne tik pateikdamas naujų įžvalgų ir skatindamas naujų idėjų plėtotę, bet ir gaivindamas nepagrįstai užmirštas arba nesuprastas tiesas. Jo knygos Kelias į vergovę (1944 m.), Individualizmas ir visuomeninė santvarka (1948 m.) ir Laisvės konstitucija (1960 m.) toli viršija grynosios teorijos ribas. Čia F. A. von Hayek’as neabejodamas tapo institucionalistu ir net istoriku. Knygoje Kelias į vergiją, dedikuotoje „visų partijų socialistams“, F. A. von Hayek’as visuotinio susižavėjimo socialistinėmis, tame tarpe ir ekonomikos srityje, idėjomis fone įspėjo, kad gali būti pamiršti fundamentalūs laisvos visuomenės principai bei atmetė trečiojo kelio koncepciją ir reformistinį idealizmą, koks plėtojosi Vakarų ekonominėse teorijose po Antrojo pasaulinio karo. Jis teigė, kad neegzistuoja joks trečiasis ūkinės veiklos proceso organizavimo principas (papildantis rinkos funkcionavimą arba centralizuotą valdymą), kuris gali būti racionaliai pasirinktas, kad būtų pasiekti visi norimi tikslai. Šiuo veikalu F. A. von Hayek’as tarsi metė iššūkį Vakaruose tuo metu vyravusioms etatizmo ir demokratinio socializmo idėjoms, tuo parodydamas, kad ekonominio gyvenimo kontrolė nuosekliai veda prie totalitarinės politinės kontrolės. Kaip jis rašė savo knygoje Kelias į vergovę, „Ekonominė kontrolė yra [...] priemonių visiems mūsų tikslams kontrolė“. Didėjanti asmens priklausomybė nuo valdžios jo ekonominės padėties požiūriu neišvengiamai didina jo priklausomybę nuo valdžios ir visais kitais požiūriais. Įspėdamas apie šį pavojų bei nurodydamas, kad Vakarų šalys, vykdydamos socialistinę politiką, ilgainiui susilauks totalitarinės nemezės, F. A. von Hayek’as, kuris daugiau negu kuris nors kitas mąstytojas prisidėjo prie klasikinio liberalizmo atgimimo pokario laikais, kartu atkakliai gynė klasikinę liberalią individualistinę filosofiją, kurią dauguma „pažangių“ to laiko mąstytojų laikė visiška atgyvena. Tačiau jis, būdamas vienu iš Londono ekonomikos mokyklos intelektualinių lyderių, tapo pagrindiniu J. M. Keynes’o oponentu audringose ekonominėse diskusijose dėl ekonominių krizių ir priemonių, kaip jų išvengti, kurios Economic Journal puslapiuose prasidėjo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dėl J. M. Keynes’o Pinigų traktato po F. A. von Hayek’o recenzijos, kurioje jis pabrėžė, kad traktato autoriaus išvados prieštarauja austrų mokyklos nuostatoms. Kaip minėta, atsakydamas į tai, J. M. Keynes’as paprašė P. Sraffa’os parašyti recenziją F. A. von Hayek’o knygai Kainos ir gamyba. Po to sekė ilga polemika, ištisa komentarų serija, į kurią įsitraukė daugelis anglų ekonomistų; ji akivaizdžiai rodė dviejų mokyklų nesutarimą. Vis dėlto, iki 1936 m. pasirodžiusios J. M. Keynes’o Bendrosios teorijos, F. A. von Hayek’o argumentacija, kuri buvo grindžima austrų mokyklos teorija, aiškinusia kapitalo perteklinio kaupimo reiškinius laikantis monetaristinių pozicijų, ir jo propaguota austrų verslo ciklo teorija, ko gero, tinkamiausiai aiškino Didžiosios depresijos priežastis. Kaip stiprus J. M. Keynes’o priešininkas, jis, aišku, galėjo visiškai paneigti ar tiesiog atmesti Bendrąją teoriją, tačiau F. A. von Hayek’as niekada taip nepadarė. Tai iš dalies galima paaiškinti J. M. Keynes’o asmeniniu žavesiu ir legendiniais retoriniais sugebėjimais, taip pat F. A. von Hayek’o nenoru įsivelti į atvirą konfrontaciją su savo kolegomis. Be to, F. A. von Hayek’as J. M. Keynes’ą laikė sąjungininku kovojant su karo meto infliacija, ir todėl nenorėjo jo atitraukti nuo šio uždavinio. Taip pat, kaip vėliau teigė pats F. A. von Hayek’as, J. M.
Keynes’as nuolat keitė ir tobulino savo svarbiausią veikalą, tad F. A. von Hayek’as nematė reikalo rašyti detalią Bendrosios teorijos kritiką. Pats jis daug svarbesniu darbu laikė detalų E. von Bohm-Bawerk’o kapitalo teorijos išdėstymą ir tolimesnį plėtojimą ir tam skyrė daug savo laiko bei energijos. Tačiau F. A. von Hayek’o Grynoji kapitalo teorija nebuvo baigta iki 1941 m., kai jau visuotinai įsigalėjo J. M. Keynes’o teorija, patvirtinta praktikos – po Didžiosios depresijos ir po Antrojo pasaulinio karo ekonomika palankiai reagavo į paklausos skatinimą... Be to, mokslinėse diskusijose apie kapitalo teorijų pagrindus, F. A. von Hayek’as neigė Čikagos universiteto profesoriaus, ko gero, paties nuosekliausio to laiko amerikiečių neoklasiko Frank’o H. Knight’o (1885–1972 m.), taip pat (!) propagavusio ekonominę laisvę (iš esmės su sąlyga, kad veiks rinkos mechanizmas) pažiūras. (Šis kartu su P. Sraffa ne mažiau aštriai kritikavo austrų mokyklos kapitalo teoriją ir iš dalies verslo ciklo teoriją). F. A. von Hayek’as taip pat aršiai kritikavo amerikiečių ekonomistą Frederick’ą M. Taylor’ą bei kitą austrų mokyklos atstovą, Čikagos universiteto dėstytoją Oskar’ą Lange, išsamiai analizavusį neoklasikinės krypties bendrosios pusiausvyros problematiką. Beje, pastarojo knyga Kainų lankstumas ir užimtumas, kartu su J. R. Hicks’o veikalu Vertė ir kapitalas tapo chrestomatinėmis šioje tematikoje, o jis pats su Abba Lerner’iu priskirtinas „naujiesiems socialistiniams ekonomistams“, neturėjusiems nieko bendra su socialistais politinės perspektyvos prasme. Dar pažymėtina, kad O. Lange kartu su Henry C. Schultz’u (1893–1938 m.) ir Paul’u H. Douglas’u (1892–1976 m.), vėliau tapusiu JAV senatoriumi, buvo priskirti prie Čikagos universiteto „matematinio trio“ – ekonomistų, kuriems būdingas ypatingu polinkis į teorinį Lozanos mokyklos požiūrį. XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose susidomėjimas F. A. von Hayek’o veikalais bei idėjomis sumažėjo, nes jis, tarpukario laikais pralaimėjęs idėjinę- intelektinę kovą prieš J. M. Keynes’ą, ir toliau pasisakė prieš valstybinį įsikišimą, atmetė makroekonomiką ir ekonometriką. Kaip minėta, 1974 m. F. A. von Hayek’ui kartu su G. Myrdal’iu buvo paskirta Nobelio premija ekonomikos srityje, taip pažymint jo indėlį į pinigų ir ekonominių svyravimų teorijos plėtrą, įvairių ekonominių sistemų efektyvumo lyginamąją analizę, taip pat tyrimus ekonominių sistemų teisinėje srityje. Todėl keynesistinės makroekonomikos teorijos prasidedančios krizės sąlygomis aštuntajame dešimtmetyje atgimė susidomėjimas jo, ir apskritai austrų ekonominės mokyklos atstovų, veikalais, o XX a. pabaigoje F. A. von Hayek’as tapo vyraujančia intelektine jėga bent jau ekonominės politikos srityje. Be to, ištikimybė socialinei liberalizmo filosofijai, metodologinio individualizmo ir subjektyvizmo principams, pasirengimas integruoti į ekonomikos teoriją neapibrėžtumo veiksnį ir pažvelgti į ekonominius procesus informacijos pateikimo ir išplatinimo požiūriu, austrų mokyklos šalininkams apskritai suteikė pranašumą lyginant su kitų ekonomikos krypčių, pirmiausia keynesizmo ir ortodoksinio neoklacisizmo, atstovais. Šiuo laikotarpiu triumfavo F. A. von Hayek’o idėja dėl socialistinės ekonomikos neilgaamžiškumo ir pasitvirtino jo perspėjimai dėl to, kad visuomenė, kurioje natūralios (spontaniškos) tvarkos principas pakeičiamas paklusnumo kokiam nors visuomeninio tikslui principu, praranda dinamizmą ir pasmerkia save sąstingiui. XX a. aštuntojo–devintojo dešimtmečio stagfliacija tik patvirtino F. A. von Hayek’o išvadas, kad valstybės įsikišimas turi ribas, už kurių jis virsta grėsme rinkos ekonomikos funkcionavimui ir pasitarnavo geru fonu jo pateiktai originaliai stagfliacijos problemų traktuotei. 1973–1979 m. F. A. von Hayek’as paskelbė trilogiją Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė, kurioje jis pateikė teisingo elgesio taisykles kaip atsakymą į žinių dėl ateities trūkumo problemą bei kritikavo
egalitarizmą ir tokią panacėją kaip socialinis teisingumas. Šioje knygoje F. A. von Hayek’as iškėlė ir argumentavo tezę, kad neribojamų valdžios galių sąlygomis demokratija virsta politinės kovos arena, kurioje organizuotos grupės tenkina savo interesus plačiosios visuomenės sąskaita: „spontaniškų rinkos jėgų funkcionavimą vis labiau slopina ne tai, kas visuomenės suvokiama kaip grėsminga monopolijų plėtra, bet veikiau visuotinis įvairiausių profesinių asociacijų bei sąjungų plitimas. Jų veikla daugiausia reiškiasi kaip spaudimas valdžiai, kad imtųsi rinką reguliuoti jų naudai“. Čia F. A. von Hayek’as išdėstė ir pamatinius politinius principus, kurie, apribodami valdžios galias, šią pavojingą tendenciją sustabdytų ir leistų klostytis dinaminei laisvų žmonių visuomenei, nes, kaip jis su kartėliu pažymėjo, „Visa demokratija, kurią šiandien žinome Vakaruose, yra daugiau ar mažiau neribota demokratija“. Tarp F. A. von Hayek’o paskutinio periodo darbų žymiausi – filosofinis-politinis kūrinys Lemtingas pasipūtimas (1988 m.) ir ekonominis veikalas Pinigų išvalstybinimas (1976 m.). Pastarajame jis kritikavo valstybės pinigų monopolį bei teigė: „[...] vyriausybės pinigų leidimo monopolis ne tik užkirto mums kelią turėti gerus pinigus, bet ir neprileido mūsų prie vienintelio proceso, kuriuo galėtume išsiaiškinti, kas yra geri pinigai“. F. A. von Hayek’as, praradęs viltį sudrausminti vyriausybių elgesį spausdinant pinigus, iškėlė pinigų denacionalizacijos projektą, t. y. pasiūlė atsisakyti valstybės monopolinės teisės pinigų emisijoje. F. A. von Hayek’o nuomone, taip būtų galima sukurti konkurencingas valiutas, kurias rinktųsi ūkiniai subjektai. Šis sprendimas garantuotų ribas pinigų emisijai, nes jei kuri nors valiuta būtų pradėta leisti dideliais kiekiais, ji prarastų savo vertę veikiant paklausai ir pasiūlai. Tai reiškia, kad ji prarastų perkamąją galią. Individai pradėtų naudotis konkuruojančia valiuta, už kurią būtų galima nupirkti daugiau vertybių. Bankai, kurie išleistų per didelius konkrečios valiutos kiekius, greitai bankrutuotų, nes jų „prekei“ nebūtų paklausos. F. A. von Hayek’as buvo vienas tų mokslininkų, kurie XX a. įgyvendino „paradigminę kaitą“ ekonomikos teorijoje, tyrimų interesus perkėlus nuo materialių gėrybių gamybos, paskirstymo ir mainų klausimų rinkos informacijos paskleidimo, perdirbimo ir naudojimo problemų link. Jis buvo vienas pirmųjų teoretikų, nurodžiusių lūkesčių svarbą ekonominiuose procesuose. Vienas iš racionalių lūkesčių teorijos kūrėjų F. A. von Hayek’as, priešingai nei J. M. Keynes’as, lūkesčiuose įžvelgė racionalumą ir teigė, kad jie glaudžiai susiję su rinkos procesais bei juos valdo. F. A. von Hayek’o teiginius, susijusius su lūkesčių formavimo problemos sprendimu, vėliau sėkmingai plėtojo M. N. Rothbard’as, atsisakęs F. A. von Hayek’o siūlyto rėmimosi spontaniniais procesais ir savo realistiniame metodologijos modelyje naudojęs kitą koordinavimo metodą – realybės principą. Ši metodologija leido jam naujai pateikti subjektyvaus realaus pasaulio egzistavimą. F. A. von Hayek’as, stovėjęs prie šiuolaikinės ekonominių sistemų teorijos ištakų, pateikė rinkos struktūrų su sąmoningai organizuotomis ir centralizuotai valdomomis struktūromis lyginamąją analizę. Naujų požiūrių kūrimo impulsas buvo jo idėjos apie ekonominių procesų laikinę trukmę, neapbrėžtumą ir netolygumą. F. A. von Hayek’o tyrimų centre buvo ekonomikos, kaip koordinavimo sistemos, problema, o kartu ir tokių pagrindinių sąvokų kaip pusiausvyra, rinka, kainos, konkurencija, verslininkas, turinys. Ūkinių subjektų tarpusavio sąveiką F. A. von Hayek’as apibrėžė dviem aspektais: erdviniu, kuris grindžiamas tuo, kad ekonomika reaguoja į gamybos ir vartojimo struktūros pokyčius; ir laikiniu, kuris grindžiamas tuo, kad sprendimai, kuriuos priima ūkinio proceso dalyviai tam tikru momentu, atspindi jų prielaidas dėl kitų ūkinės veiklos dalyvių elgesio ateityje. Kalbėdamas apie koordinaciją, kaip
ekonomikos mokslo dalyką, F. A. von Hayek’as tuo pačiu nustatė ekonomikos teorijos teorinius blokus ir tematinius ryšius. Pirmiausia čia kalbama apie: - kainas, kaip apie efektyvią informacinę bei komunikacinę sistemą, ir apie kainų teoriją, skirtą parodyti kainų sistemos prisitaikymo prie vidaus trikdžių mechanizmą; - kapitalą kaip sudėtingą struktūrą, susidedančią iš ne vienos kilmės atskirų kapitalų, ir kapitalo teoriją, aprašančią prisitaikymo šios struktūros viduje mechanizmą; - pinigus, kaip dabartį ir ateitį siejančiąją grandį, ir pinigų teoriją, skirtą aiškinti tarpusavio ryšius tarp kainų struktūros pokyčių, atspindinčių kapitalo, gamybos ir vartojimo struktūros pakitimus, bei pinigų masės apyvartoje pokyčius, atspindinčių politikos sprendimus. „Vėlyvasis“ F. A. von Hayek’as – tai ne tik ekonomistas, bet ir filosofas, universaliai aprėpiantis socialines problemas. Jo indėlis į socialinę filosofiją buvo metodologinės nuostatos, kurių pagrindu jis kūrė savo rinka pagrįstas ekonomines koncepcijas. Būdamas beveik amžininkas šimtmečio, kuriame žinojimo specializacija pasiekė apogėjų, o pretenzijos į universalumą dažnai tapdavo neprofesionalų dalia, F. A. von Hayek’as sukūrė kompleksinę socialinių žinių sistemą, kurioje visuomenė pavaizduota kaip spontaniška tvarka – tokia, kuri, nebūdama kieno nors sąmoningų veiksmų numatytas rezultatas, savaime klostosi individams maksimizuojant savo gerovę. Jis giluminiu visuomeninių mokslų objektu laikė žmogiškosios veiklos, kuri iš anksto nebuvo numatyta ir suplanuota, rezultatų aiškinimą. Šie procesai vyksta neįtakojami sąmoningų tikslų, jie patys saviorganizuojasi, kad padėtų įgyvendinti individualius interesus. Pagal tą pačią logiką, kaip ir A. Smith’o „nematoma ranka“, jie susiję su gamybos didinimu ir leidžia ekonomikos agentams plėsti savo galimybių zoną vartojimo srityje. Taip, F. A. von Hayek’o nuomone, veikia pinigų ir kainų sistema. Be to, spontaniškai besiklostančių kainų mechanizmas užtikrina, kad „ekonominiai pokyčiai dažniausiai paveikia tik mūsų poreikių pakraščius, paribius“. Dėl savo neprievartinio pobūdžio rinka, veiksmingiau nei planavimas ar koordinavimas kurianti harmoniją žmonių ekonominėje veikloje, šiuo požiūriu gali būti laikoma spontaniškos visuomenės tvarkos paradigma, iliustruojančia P. J. Proudhon’o aforizmą „Laisvė yra tvarkos motina“. F. A. von Hayek’o teorijos pagrindą sudaro žinojimo ir ekonomikos mokslo uždavinių supratimas. Jis savoje žinių koncepcijoje, kurią atspindi 1937 m. išleistas darbas Ekonomika ir žinios bei 1945 m. pasirodęs veikalas Žinių panaudojimas visuomenėje, rėmėsi „neaiškaus žinojimo“ koncepcija ir žinių pasiskirstymo idėja. Jų pagrindas buvo F. A. von Hayek’o filosofijos gnoseologine baze tapusios žmogiškojo žinojimo principinio ribotumo ir žinių „išsibarstymo“ tarp žmonių tezės. Jis rašė: „Konkretus žinojimas, kuris juda veikiant žmonių grupei, niekados nėra susietas išoriškai ir logiškas. Jis veikia tik išsklaidyta, nepilna ir iš vidaus nesusieta forma, kuri susideda iš daugybės protų; šis išsisklaidymas ir įvairaus žinojimo netikrumas yra vienas iš fundamentaliųjų faktų, iš kurių turėtų išplaukti visuomeniniai mokslai“. Iš viso to išplaukė pasaulio ir ekonomikos objektyvaus ir visaapimančio paveikslo sukūrimo negalimumo pripažinimas; įsitikinimas, kad bet kuri konkreti informacija apie sistemą, taip pat ekonominę, prastesnė ir skurdesnė už tą, kuri joje cirkuliuoja. Pagal F. A. von Hayek’ą, individualios žinios yra fragmentiškos. Jis rašė: „[…] žinios apie sąlygas, į kurias turime atsižvelgti, niekada nebūna glaustos arba vientisos, nes jos mus pasiekia tik kaip išsklaidytos nuotrupos neišsamių ir dažnai prieštaringų žinių, kuriomis disponuoja pavieniai individai“. Jos nuolat kinta ir sudaro begalinę prieštaringų faktų bei nuomonių įvairovę. Žinios (žinojimas) – tai ne paprastas
konkrečių žinių rinkinys, o priemonė, padedanti žmonėms susigaudyti besikeičiančiame pasaulyje. Tuo pat metu F. A. von Hayek’as manė, kad individualios žinios atlieka tam tikrą vaidmenį, nes jų turėjimas individui užtikrina lyginamąjį pranašumą veikloje. Juk ekonominėje veikloje žinios apie konkrečios vietos ir laiko aplinkybes yra esminės. Tai žinios, kurios neatsiejamos nuo praktinės patirties, ir būtent jos, F. A. von Hayek’o teigimu „praktiškai kiekvienam individui suteikia pranašumą prieš kitus“. Todėl, jo nuomone, lemiamą reikšmę įgauna individų turimos „neaiškios informacijos“ koordinavimo visuomenės mastu problema. F. A. von Hayek’as pagal žinių ribotumo principą apibrėžė ekonomikos mokslo objektą, tikslus ir uždavinius. Pavyzdžiui, jis manė, kad objektas apima išteklių geriausio panaudojimo (ne paskirstymo) tikslais, kurių santykinė vertė žinoma tik patiems individams, užtikrinimo, arba, glaustai tariant, „žinių, kurios savo visuma nėra suteiktos jokiam atskiram individui, panaudojimo“ problemos tyrimą. Vienas pagrindinių ekonomikos mokslo uždavinių šiam mokslininkui, kaip minėta, buvo išsiaiškinti, kaip iš milžiniškos žmonių elgsenos įvairovės susiklosto pakankamai griežta socialinė tvarka, kurią jis pavadino „spontaniška“. Tai aiškindamasis F. A. von Hayek’as vėl grįžo prie C. Menger’io iškeltos problemos, sintetinio visuomeninių reiškinių analizavimo atsiremiant į individualią logiką. Jam tai leido suprasti, kaip nepriklausoma daugumos žmonių veikla gali lemti susijusios stabilių santykių sistemos visumos atsiradimą. F. A. von Hayek’o nuomone, tvarka gali būti sukuriama sąmoningai arba susiklostyti stichiškai. Spontaniškos tvarkos specifika yra ta, kad ji nėra sumanymų įgyvendinimas, o susidaro evoliuciniu keliu visuomenės vystymosi natūralaus proceso eigoje, kaip nesąmoningas daugelio žmonių sąmoningų veiksmų rezultatas. Spontaniška tvarka – tai žmogiškų veiksmų rezultatas, o ne žmogaus proto produktas. Kaip rašė F. A. von Hayek’as, „Dabartinė visuomenės tvarka atsirado ne tikslingomis pastangomis, bet veikiau dėl to, kad vykstant konkurencijai pamažu įsivyraudavo efektyvesnės institucijos“. O pačios „struktūros, suformuotos tradicinių papročių, veikiau atsirado dėl „atsijojimo“ proceso, varomo į priekį pranašumų, kuriuos grupės įgydavo priimdamos – dėl nežinomų ar galbūt grynai atsitiktinių priežasčių – tam tikrą elgesio būdą“. F. A. von Hayek’as parodė, kad visuomenėje sukauptos žinios kaip įpročiai, tradicijos ir normos perduodamos per auklėjimą ir dažniausiai priimamos be realaus tam tikrų normų reikšmės suvokimo. Tačiau dėl to jų reikšmė visuomenei nesumažėja. Šių normų ir institutų visuma formuoja socialinę tvarką, kuri palaikoma ir plėtojama tikslingais žmonių veiksmais, bet tai nėra pavienio asmens valia, ir jį galima tikslingai reguliuoti. Tokia spontaniška tvarka atsirado evoliucijos būdu, tačiau yra labai svarbi siekiant daugybės skirtingų tikslų, nes, kaip rašė F. A. von Hayek’as savo veikale Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė, „Visų rūšių laisvosiose visuomenėse, nors žmonių grupės ten ir jungiasi į organizacijas siekdamos tam tikrų konkrečių tikslų, visų šių skirtingų organizacijų bei pavienių individų veikos koordinavimas vyksta pagal spontaninės tvarkos jėgas“. Kaip save organizuojančių socialinių sistemų pavyzdį F. A. von Hayek’as nurodė moralę, teisę, rinką, privačiosios nuosavybės institutą, pinigus ir t. t., kuriuose tvarkingumas sukuriamas ne valdymu iš „centro“, o savitarpio santykių tarp struktūros sudedamųjų dalių reguliarumu. F. A. von Hayek’as fundamentalių socialinių institutų atsiradimą siejo su A. Smith’o „nematomos rankos“ mechanizmu. Kaip viena iš spontaniškos socialinės tvarkos forma, jos esmė pasireiškia rinka (rinkos tvarka). Siekdamas ją užtikrinti, taip pat išvengti „ūkio“ („ekonomikos“) ir „rinkos“ painiojimo bei pabrėždamas esminį
skirtumą tarp „ūkio“ ir rinkos, F. A. von Hayek’as įvedė katalaksijos (catallaxy, iš graikų kalbos katallattein, mainikauti) sąvoką. Jo nuomone, rinka formuojasi natūralios atrankos procese, be kokios nors išorinės kryptingos jėgos ir nėra pajungta spręsti atskirus uždavinius. Ji yra skirta sujungti ir didinti žmonių galimybes siekiant jų konkuruojančių tikslų. Todėl tirti rinką kaip savanoriškų mainų sistemą, arba katalaksiją, F. A. von Hayek’o nuomone, ir yra ekonomikos mokslo tikslas, o pagrindinė katalaksijos, kaip ir tinkamai suprastos ekonomikos teorijos, problema – žinių pasidalijimas visuomenėje: kaip žinias, kurios išsklaidytos tarp milijonų ekonomikos subjektų ir kurių visuma nežinoma nė vienam iš jų, padaryti suprantamas daugeliui. Tai ir yra toji funkcija, kurią atlieka rinkos procesas: tai ne trūkstamų priemonių ekonomizavimas siekiant žinomų tikslų, o greičiau skleidimas per kainų mechanizmą informacijos apie tai, kaip vienas kito nepažįstantys ekonomikos subjektai gali pasiekti savo taip pat jiems nežinomus tikslus. Istoriškumo vardan pažymėtina, kad pirmasis ekonomikos teoriją suvesti į katalaksiją, t. y. mainų mokslą, savo Politinės ekonomijos įvadinėse paskaitose dar 1831 m. pasiūlė William’as Forster’is Lloyd’as (1794–1852 m.), savo laiku perėmęs iš N. Senioro politinės ekonomijos katedrą Oksfordo universitete, eidamas Drummond’o profesoriaus pareigas. Kaip lemiamą žingsnį, padariusį galimą taikingą bendrų tikslų nesiekiančių žmonių bendradarbiavimą, F. A. von Hayek’as įvardijo mainus, pripažinimą to, „kad skirtingi žmonės iš tų pačių daiktų turi skirtingos naudos, ir dažnai kiekvienas iš dviejų individų gali turėti naudos ką nors iš kito gaudamas mainais už ką nors, kas reikalinga kitam. Šiems santykiams atsirasti pakako pripažinti tam tikras taisykles, apibrėžiančias, kas kam priklauso ir kaip nuosavybė gali būti sandoriu perleidžiama kitam“. Pasak F. A. von Hayek’o, abi šalys iš mainų turi tuo daugiau naudos, kuo labiau skiriasi jų poreikiai. Organizacijoje pavieniai jos nariai talkina vienas kitam tik tiek, kiek verčiami siekti tų pačių tikslų, o katalaksijoje – daugelio visuomenės organizacijų ekonominiame gyvenime – jie pasitarnauja vienas kito poreikiams visai jais nesirūpindami ar net jų nežinodami (katalaksijoje nėra jokios sutartos tikslų hierarchijos ir jokio teisėto išteklių skirstytojo), ir būtent „savanaudiški“ tikslai skirtingus individus skatina pasitarnauti vienas kitam. Visos šios mokslininko mintys aiškiai buvo priešingos toms, kuriomis vadovavosi socialistinė sistema, t. y. visos visuomenės sujungimui viena idėja ir tikslu. Suprantama, kad F. A. von Hayek’o oponentams atrodė absurdiškas toks samprotavimas, kad visuomenės nesieja jokie bendri tikslai ir kad ją vienija ne tikslų, o priemonių ryšys. F. A. von Hayek’as neigė ir visuomenės solidarumo galimybę. Kaip akivaizdžiausią bendro visuomenės tikslo apraišką jis įvardijo nacionalizmą ir socializmą – du didžiausius laisvai civilizacijai gresiančius pavojus. F. A. von Hayek’as, nagrinėdamas individo ir visuomenės kaip kolektyvo ryšį bei jų tarpusavio sąveikos rezultatus, priėjo gana kategorišką išvadą: „Individo narystę visuomenėje daryti priklausomą nuo to, ar jis pritaria ir sąmoningai palaiko konkrečius kitų visuomenės narių siekius, reiškia pašalinti pagrindinį tokios visuomenės dinamizmo veiksnį“. F. A. von Hayek’o metodologiniai požiūriai nulėmė ir jo poziciją analizuojant ekonominių subjektų elgseną rinkos sąlygomis. Svarbiausi rinkos tvarkos aspektai, F. A. von Hayek’o nuomone, yra kainos ir konkurencija. Anot jo, būtent kainų mechanizmas yra unikalus būdas bendrauti sudėtingoje sistemoje, kurioje žinios apie reikšmingus faktus išsklaidytos tarp daugelio individų, o rinka per jos kainų signalus leidžia koordinuoti iš pačios rinkos proceso eigos atsirandančią informaciją visos visuomenės mastu. Kaip F. A. von Hayek’as rašė veikale Kelias į vergovę, be kainų – šio pagrindinio ekonominės informacijos šaltinio „jokiam protui nebūtų įmanoma
aprėpti skirtingų žmonių, besivaržančių dėl turimų išteklių, skirtingų poreikių beribės įvairovės ir pasverti kiekvieną iš jų“. Tokiu būdu kainos yra individualios veiklos, perduodant neapibrėžtas žinias, koordinatoriai. O tokio sisteminio žinojimo atskleidimo procedūros vaidmenį atlieka konkurencija, kuri F. A. von Hayek’o veikaluose įgauna filosofinį pobūdį ir nagrinėjama kaip visuomenės organizacijos alternatyvių būdų informacinis pagrindas. Jei ekonomistai-neoklasikai tobulą konkurenciją apibrėžė kaip padėtį, kai yra daug mažų įmonių, kurios visos pardavinėja homogeniškas prekes ir turi visą informaciją, tai F. A. von Hayek’ui konkurencija – veiksmingas būdas nukreipti nežinomus išteklius žinomiems tikslams pasiekti. F. A. von Hayek’as savo veikale Filosofijos, politikos, ekonomikos teorijos ir idėjų istorijos nauji tyrimai (1978 m.) rašė: „Konkurencija vertinga tik tuo ir tiek, kiek jos rezultatai yra nenuspėjami ir iš esmės skiriasi nuo tų, kurių kas nors tikėjosi ar galėjo tikėtis […]. Konkurencijos efektas yra tas, kad kai kurie lūkesčiai neišsipildo, o siekiai nėra įgyvendinami“. Kadangi įmonės niekada negali valdyti remiantis tobulomis žiniomis, jos negali numatyti kokia konkurencijos strategija bus sėkminga, kol jos neišbando. Anot F. A. von Hayek’o, konkurencija – tai „atradimo procesas“. Kainų informacijos funkcija apima savybę beveik akimirksniu registruoti mažiausius išorinių sąlygų pasikeitimus. Taip kiekvienas visuomenės narys gauna galimybę pritaikyti savo sprendimus bendrų ekonominės sistemos pokyčių visumoje. Konkurencija atlieka šios procedūros pradėjimo vaidmenį, kurį reikėtų vertinti kaip procesą, kurio metu agentai gauna ir perduoda žinias. Dėl tarpusavio veiklos proceso, kurio centre atsiranda mainai, agentai įtraukia į nuosavą elgesio strategiją pakeitimus, veikiamus kitų žmonių elgesio, ir kurie, savo ruožtu, yra supančios ūkinės veiklos pasikeitimo rezultatas. Konkurencija verčia agentus prisitaikyti, antraip kyla rizika būti pašalintam iš rinkos. Kita vertus, kainų sistema nors ir leidžia perduoti egzistuojančią informaciją, bet negali sumažinti ateities nežinomybės. Todėl sintetinio pobūdžio spontaniškiems reiškiniams analizuoti F. A. von Hayek’as į savo tyrimų ratą įtraukė ir lūkesčius (numatymus). Kuriant stabilumo pagrindus, spontaniškos struktūros turi savybę įveikti žinių trūkumą dėl ateities. Taip jos sudaro „bendras lūkesčių (numatymų) schemas“ ir patiria tai, kad dauguma lūkesčių iš tiesų išsipildo. XX a. šeštąjį dešimtmetį svarbiausiu F. A. von Hayek’o tyrinėjimų objektu tapo analizavimas, kokiomis sąlygomis gali būti formuojamos ir saugomos šios „lūkesčių (numatymų)“ struktūros. Šią analizę trijų tomų leidinyje Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė (1973 m., 1976 m., 1979 m.), pagrįstą „teisingo elgesio taisyklių“ principu, jis galiausiai pateikė kaip normų, elgesio taisyklių, tradicijų, papročių arba sąlyginių susitarimų visumą. Šios taisyklės sudaro informacinę ekonomiką tokia dalimi, kokia fantastiškų žinių dydis, kurias ji pateikia, pasireiškia ne konkrečia, bet sintetine forma. Abstrakcija yra priemonė priartėti prie sudėtingo realaus pasaulio, kurio mūsų protas nesugeba iki galo suprasti. Ji pateikia tą būdą, kuris padeda žmonėms prisitaikyti prie daugelio nežinomybės faktų, supančių jų veiklą. Teisingo elgesio taisyklės, F. A. von Hayek’o nuomone, yra atsakymas į žinių dėl ateities trūkumo problemą. Viena vertus, tiriant abstrakčius žinių požymius, kurie pasireiškia tose taisyklėse, jos siūlo priemones leidžiančias prisitaikyti ir reaguoti į skirtingas situacijas ateityje. Antra vertus, teisingo elgesio taisyklės leidžia sumažinti nežinojimą, nes jos pateikia individualios veiklos vykdymo sąlygas, tuo pačiu išreiškia agentų stabilaus elgesio veikiančioje aplinkoje principus, nurodydamos (per reakciją į skirtingas tipines situacijas) visumą sąlygų arba atsakomųjų veiksmų, pateiktų apibendrinta forma. Teisingo elgesio taisykles padėjo atrinkti laikas ir patirtis; tai tarsi bandymų ir klaidų tyrimas. Šios
taisyklės prisitaiko prie aplinkybių pasikeitimų, kad tik galėtų padėti vykdyti individualius planus. Turėdamos savybę pasikartoti ir reguliariai pasireikšti situacijose, kurias jos sukuria, šios taisyklės tarnauja besiformuojančiai spontaniškai tvarkai. Juk, anot F. A. von Hayek’o, „Ne visuomenė su tam tikra savo struktūra sukuria jai deramas taisykles, bet taisyklės, kuriomis iš pradžių vadovaujasi tik nedaugelis, o vėliau – imituojamos daugumos, sukuria specifinės rūšies visuomenę“. Spontaniška tvarka parodo ne ką kitą kaip teisingo elgesio taisyklių evoliuciją, nuolatinius taisyklių dalių pasikeitimus, nes jos jau nebetinka prisitaikymui arba ateities numatymui. Tačiau F. A. von Hayek’as pripažino, kad besitęsiantys žinių pokyčiai neleidžia planuoti bet kokių vilčių, kaip sulaukti sėkmės. L. M. Lackmann’as šią logišką F. A. von Hayek’o mintį dar kiek pastūmėja pirmyn. Jis teigė, kad bet koks rezultato numatymas visuomeninėse ir spontaninio ūkio struktūrose yra neįmanomas. Todėl klausimas dėl kapitalistinės ekonomikos galimybių savo dalyviams sukurti gerovę, taip pat klausimas dėl tokios ekonomikos legatyvumo lieka atviras. Kita vertus, F. A. von Hayek’as nemažai dėmesio savo darbuose skyrė prognozavimui. Tačiau prognozės esmę jis suprato kiek kitaip, nei dauguma ekonomistų. Anot F. A. von Hayek’o, prognozė – tai ne kokių nors konkrečių rodiklių reikšmių vertinimas, o tikėtinos įvykių eigos nustatymas. Tai vadinamasis pattern prediction. Tokiu būdu mokslas negali atsisakyti vertinti būsimos įvykių eigos, tačiau turėtų būti atsiribojama nuo konkrečių skaitmeninių orientyrų. F. A. von Hayek’o požiūrį dėl spontaninės tvarkos ir dėl to, kad ekonominėje teorijoje neįmanomas absoliutus konkretumas bei apibrėžtumas vėliau palaikė M. Friedman’as. Užtenka paminėti jo 1953 m. išsakytą tezę, kad „Teorija gali būti kuriama pagal nerealias ar net klaidingas prielaidas. Mokslui svarbiau prognozuojamoji teorijos galia, o ne jos prielaidų realumas“. F. von Wieser’io ir E. von Bohm-Bawerk’o auklėtinis, F. A. von Hayek’as, gyvendamas epochoje, kai klasikinio liberalizmo idėjos buvo laikomos negrįžtamai praėjusio laiko atgarsiu, o ekonominio liberalizmo – socialiai kenksmingomis, iki galo liko ištikimas ekonominio liberalizmo principų didelio vertingumo idėjai ir neatsitiktinai laikomas tikruoju neoliberalizmo tėvu (kuriam, tenka pripažinti, niekada nerūpėjo demokratija kaip socialinė vertybė). Šios ištikimybės nė kiek nesusilpnino nei tai, kad jis pralaimėdavo mokslinius ginčus (pavyzdžiui, debatus su J. M. Keynes’u ir jo šalininkais ketvirtajame dešimtmetyje), nei tai, kad jo idėjos buvo ignoruojamos. (Beje, dar septintojo dešimtmečio pabaigoje J. R. Hicks’as galėjo drąsiai rašyti: „Kai 1890–1930 metų ekonominės minties istorija buvo parašyta, pagrindiniu dramos personažu [...] tapo profesorius Hayek’as. Jo ekonominiai darbai [...] beveik nežinomi šiuolaikiniams studentams, ir dabar sunku įsivaizduoti, kad buvo laikas, kai Hayek’o naujos teorijos konkuravo su Keynes’o naujomis teorijomis“). Bėgant metams, šis F. A. von Hayek’o įsitikinimas liberalių idėjų teisingumu tik stiprėjo. Tačiau jo liberalizmas nebuvo „naivus“ XVIII a. liberalizmas. Nebuvo jis ir XIX a. „įprastas“ liberalizmas. Savo ištikimybę liberalizmui F. A. von Hayek’ui teko nuolat tikrintis. Šio mokslininko liberalizmas, kurio savotišku moto galima laikyti jo propaguotą principą „Individo laisvės politika yra vienintelė tikrai pažangi politika“, iškentėtas jo paties, o argumentai „pririšti“ prie XX a. realijų. Todėl F. A. von Hayek’as individo ir jo laisvės santykį suvokė kiek kitaip nei A. Smith’as, ir jį formulavo taip: „Laisvė yra tokia būklė, kai kiekvienas gali naudotis savo žiniomis savo tikslams“. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad F. A. von Hayek’o išpažįstamos vertybės nėra taip lengvai apčiuopiamos. Viena vertus, jis gina individo laisvę kaip aukščiausiąjį gėrį, kurį gina individo teises pripažįstanti etinė tradicija. Antra vertus,
argumentai, kuriais jis gina rinkos tvarką kaip atradimų bei informacijos generavimo mechanizmą, leidžia manyti, kad svarbiausia vertybė jam yra ne laisvė, o žinių maksimizavimas. Prie F. A. von Hayek’o nuopelnų liberalizmui galima priskirti ir tai, kad jis atliko pagrindinį vaidmenį 1947 m. balandžio 10 d. įkuriant Mont Pelerino draugiją (pagal kalno prie Genfo ežero Šveicarijoje, kur vyko pirmasis draugijos, suteikusios galimybę savo nariams iš viso pasaulio padiskutuoti apie politinės ir ekonominės laisvės siekį bei išlaikymą, susitikimas, pavadinimą). Ši draugija palaikė gyvus klasikinio liberalizmo idealus pokario laikotarpiu, kai jie jau buvo užmirštami. Tarp Mont Pelerino draugijos įkūrėjų buvo ir 1976 m. Nobelio premijos laureatas M. Friedman’as, K. Popper’is, L. von Mises’as, Walter’is Lippmann’as bei Salvador’as de Madariaga – asmenybės, išpažinusios vakarietiškas vertybes. Jos aktyvus narys ir 1976–1978 m. prezidentas buvo 1982 m. Nobelio premijos laureatas George’as J. Stigler’is. Apskritai, šios bendrijos, kurios nariai ir šiais laikais nuolat reguliariai susitinka įvairiose pasaulio vietose, prezidentų vardus galima skaityti kaip ekonominės politikos lyderių istoriją. Šeštojo dešimtmečio pradžioje tai buvo W. Ropke, L. Erhard’o mokytojas, atlikęs ne paskutinį vaidmenį formuojant Vakarų Vokietijos ekonominę koncepciją bei ją įgyvendinant „auksiniais“ šios šalies gyvenimo metais. Septintojo dešimtmečio pradžioje tai buvo M. Friedman’as, vienas didžiausių radikaliojo neoliberalizmo propagandininkų, Pasaulio banko ir JAV prezidentų patarėjas, aštuntojo dešimtmečio pradžioje tai buvo J. M. Buchanan’as, o devintąjį dešimtmetį – Gary’is Becker’is, ekonominėje ūkio veikloje naudojamą išlaidų-naudos apskaitos sistemą pritaikęs ir meilės, religijos, nusikalstamumo sritims, bei 1992 m. laimėjęs Nobelio premiją ekonomikos srityje. Reikia paminėti ir F. A. von Hayek’o požiūrį į kolektyvinį bei organizacinį mąstymą. Kalbėdamas apie kolektyvą, jis aiškiai skyrė vadinamąją Didžiąją visuomenę ir organizaciją. F. A. von Hayek’o vartojama sąvoka kolektyvinis mąstymas, pagal savo turinį gali būti suprantama ir kaip grupės individų – kolektyvo mąstymas, siekiant užsibrėžto tikslo ir kaip visos visuomenės mąstymas. Bet kuriuo atveju tai atribojama nuo individo apskritai. Kolektyvizmo naudą F. A. von Hayek’as suprato ir pateisino tiek, kiek ji galėjo duoti naudos atskiram individui. Anot jo, „kolektyvinis interesas tampa bendras tik tada, kai visi suvokia, kad atskirų grupių kolektyvinių interesų tenkinimas pagal tam tikrą savitarpiškumo principą, jiems atneša daugiau naudos nei primeta kaštų“. Todėl „kolektyviniu sutarimu atliekamas veiksmas galimas tik tais atvejais, kai ankstesnėmis pastangomis jau yra suformuota bendra nuomonė, jau susitarta dėl siektinų tikslų ir lieka tik jau pripažintų galimybių atrankos, o ne naujų galimybių atradimo problema“. F. A. von Hayek’as teigė, kad klaidinga manyti, jog visi kolektyviniai interesai yra bendri visuomenės interesai, tačiau daugeliu atvejų kolektyvinių interesų tenkinimas aiškiai prieštarauja bendriesiems visuomenės interesams. Jis, kaip niekas kitas, pagrindė tezę, kad „mažumos nuomonė gali būti ir teisinga, tačiau dauguma klysta visada“. Dar viena kolektyvinio mąstymo apraiškų – organizacinis mąstymas, o kartu – organizacijos siekiami tikslai. Jų atžvilgiu F. A. von Hayek’as nebuvo toks kategoriškas kaip dėl bendrų visos visuomenės tikslų, tačiau ir į organizacinį mąstymą jis žvelgė šiek tiek ironiškai ir skeptiškai vertino organizacinio mąstymo atgimimą. F. A. von Hayek’as rašė: „Viena iš priežasčių, kodėl mūsų laikais vis labiau ryškėja organizacinio mąstymo atgimimas ir menkėja rinkos tvarkos funkcionavimo supratimas, yra ta, kad vis daugiau visuomenės narių dirba didelėse organizacijose ir todėl jų supratimo horizontas apsiriboja tokių organizacijų vidinės struktūros supratimu. […] Šiuolaikinės organizacinės technologijos pažanga ir neregėtai išsiplėtęs konkrečių užduočių diapazonas sukūrė įsitikinimą, kad nėra ribų tam, ką
gali pasiekti organizacija. [...] Kita organizacinio mąstymo įsivyravimo priežastis yra ta, jog naujų organizacinių taisyklių kūrimas daugeliu požiūrių buvo toks sėkmingas, jog žmonės nustojo suvokti, kad platesnioji tvarka, pagal kurią veikia organizacijos, yra kito tipo taisyklėmis, kurios nebuvo sukurtos siekiant konkretaus numatomo tikslo, o atsirado kaip bandymų ir klaidų proceso rezultatas; ir šis rezultatas akumuliuoja didesnę patirtį nei ta, kurią savo protu gali aprėpti atskiras žmogus“. Apibendrinant galima teigti, kad F. A. von Hayek’o socialinių-ekonominių idėjų reikšmė yra didžiulė. Ji susijusi su ekonominės pasaulėžiūros ir mikroekonomikos metodologijos plėtra (savo knygoje Mokslo kontrrevoliucija (1951 m.) F. A. von Hayek’as neleido suabejoti tuo, kad jam teorinės mokslo žinios visuomet buvo svarbesnės nei empirinės), mėginimu ekonominiuose tyrimuose integruoti makro- ir mikro- požiūrius, išspręsti ekonomikos piniginio ir barterio modelių dichotomiją. F. A. von Hayek’o teorija apėmė visuomenės elgesio ir pasirinkimo filosofiją bei saugo mus nuo ekonominių eksperimentų, susijusių su valstybės kišimosi į ūkinį gyvenimą plėtra. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite austrų mokyklos metodologinius ypatumus. 2. Atskleiskite C. Menger’io pasiūlyto gėrybių skirstymo į žemesnės ir aukštesnės eilės gėrybes pagal komplementarumo (papildymo) principą esmę. 3. Kaip C. Menger’is apibūdino ekonominių gėrybių vertės (vertingumo) atsiradimo prigimtį? Kas sudaro jo priskyrimo teorijos esmę? 4. Parodykite C. Menger’io koncepcijos apie „Robinzono ūkį“ ir ekonominius mainus tarpusavio ryšį. 5. Kaip E. von Bohm-Bawerk’as traktavo vertės (vertingumo) kategoriją ir mažėjančio naudingumo principą? 6. Kas būdinga E. von Bohm-Bawerk’o kapitalo ir procento teorijai? 7. Koks yra E. von Bohm-Bawerk’o lūkesčių teorijos turinys? Ką jis priskyrė prie gamybos „aplinkinių“ ir „tiesioginių metodų“? 8. Palyginkite C. Menger’io ir E. von Bohm-Bawerk’o mokymą apie gėrybes ir mainus. Ar E. von Bohm-Bawerk’o procento teorija pakeičia C. Mengerio naudojimo teoriją? 9. Palyginkite E. von Bohm-Bawerk’o lūkesčių teoriją ir K. Marx’o pridedamosios vertės teoriją. 10. Kodėl F. von Wieser’į galima priskirti ekonominės minties subjektyviosios krypties atstovams? 11. Apibūdinkite F. von Wieser’io alternatyvių kaštų ir priskyrimo teoriją. 12. Koks buvo F. von Wieser’io požiūris į privačią nuosavybę ir privačią verslininkystę? 13. Kuo skyrėsi F. von Wieser’io ir E. von Bohm-Bawerk’o suminio naudingumo nustatymo būdai? 14. Palyginkite neoaustriškosios ir neoklasikinės mokyklų idėjas. 15. Aptarkite neoaustriškosios mokyklos atstovų L. von Mises’o, F. A. von Hayek’o ir M. N. Rothbard’o svarbiausias ekonomines idėjas. LITERATŪRA Bohm-Bawerk E. The Positive Theory of Capital. In: George D. Huncke (trans.), Capital and Interest, vol. II. – South Holland, Ill.: Libertarian Press, 1959 [1889].
Menger C. Principles of Economics. James Dingwall and Bert F. Hoselitz (trans.). – Glencoe, Ill.: Free Press, 1950 [1871]. Wieser F. Natural Value. A. Malloch (trans.) and William Smart (ed.). – New York: Kelley and Millman, 1956 [1889]. Wieser F. Social Economics. A Ford Hinrichs (trans.). – New York: A. M. Kelley, Publishers, 1967 [1914]. Hajekas von F. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. – Vilnius: Eugrimas, 1998. Hajekas von F. A. Kelias į vergovę. – Vilnius: Mintis, 1991. Hyek F. Individualism and Economic Order. – Chicago: University of Chicago Press, 1980. Hayek F. Capitalism and the Historians. – London: Routledge and Kegan Paul, 1954. Hayek F. (ed.). Collectivist Economic Planning. – London: George Routledge and Sons, 1935. Hayek F. The Constitution of Liberty. – Chicago: The University of Chicago Press, 1960. Hayek F. New Studies in Philosophy, Politics, Economics and the History of Ideas. – Chicago: University of Chicago Press, 1978. Hayek F. The Counter–Revolution of Science. – Indianapolis: Liberty Press, 1979. Hayek F. Law, Legislation and Liberty. – Chicago: The University of Chicago Press, 1973–1979. Hayek F. The Fatal Conceit: The Errors of Socialism. – Chicago: The University of Chicago Press, 1989. Mises L. Liberalizmas. – Kaunas: Lietuvos Verslininkų Sąjunga, 1994 Mises von L. Ekonominė politika. Mintys šiandienai ir rytdienai. – Kaunas: Lietuvos Verslininkų Sąjunga, 1992. Mises von L. Human Action. – Chicago: Contemporary Books, 1963. Mises von L. Socialism. An Economic and Sociological Analysis. – New Haven: Yale University Press, 1951. Mises von L. Liberalism. In the Classical Tradition. – New York: Irvington-onHudson, 1985. Mises von L. Planned Chaos. – New York: Irvington-on-Hudson, 1977. Mises von L. On the Manipulation of Money and Credit. – New York: Free Market Books, 1978. Mises von L. The Anti-Capitalistic Mentality. – Pensylvania: Libertrin Press, 1990. Mises von L. The Theory of Money and Credit. – Indianapolis: Liberty Fund, 1981. Mises von L. Epistomological Problems of Economics. – New York: New York University press, 1976. Mises von L. Economic Calculation in the Socialist Commonwealth. – Ausburn: The Ludwig von Mises Institute, 1990 [1920]. Mises von L. The Ultimate Foundation of Economic Science: An Essay on Method. – Princeton, New Jersey: D. Van Nostrand, 1962. Rothbard M. For a New Liberty. – New York: Collier Macmillan Publishers, 1978. Rothbard M. Man, Economy and State. – Los Angeles: Nash Publishing, 1961. Rothbard M. Power and Market. – Menlo Park: Institute for Human Studies, 1970. Rothbard M. The Ethics of Liberty. – Atlantic Highlands: Humanities Press, 1982.
Lange O., Taylor F. On the Economic Theory of Socialism. – Minneapolis: University of Minnesota Press, 1938. Австрийская школа в политической экономии: К. Менгер, Е. Бем-Баверк, Ф. Визер. Пер. с нем. – Москва: Экономика, 1992. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 355-360. Degutis A. Individualizmas ir visuomeninė tvarka. – Vilnius: Eugrimas, 1998. – P. 49-132; 249-277. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 322-352. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 146-159. Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 279-315. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 385-391; 402-408. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 529-546. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 170-174; 194-198; 277-278. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 240-249. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 366-374. Neoclassical Economic Theory, 1870 to 1930. / edited by K. Hennings and W. J. Samuels. – Boston: Kluwer Academic Publishers, 1990. – P. 151-200. Hicks J. R., Weber W. (eds.). Carl Menger and the Austrian School of Economics. – Oxford: Clarendon Press, 1973. Kuenne R. E. Eugen von Bohm-Bawerk. – New York: Columbia University Press, 1971. Littlechild S. Austrian Economics. 3 vols. – Aldershot: Edward Elgar, 1990. Alter M. Carl Menger and the Origins of Austrian Economics. – Boulder, CO: Westview Press, 1990. Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. – London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. – P. 80-90; 143-190; 298-301. Butler E. Ludwig von Mises. – Aldershot: Gower, 1983. Butler E. Hayek, His Contribution to the Political and Economic Thought of Our Time. – London, Gower, 1983. Garrison R., Kirzner I. Fridrich August von Hayek. – London: New Palgrave, 1989. Grassl W., Smith B. (eds.). Austrian Economics: Historical and Philosophical Background. – New York: New York University Press, 1986. Taylor T. C. An Introduction to Austrian Economics. – Cato Institute, 1980. White L. The Methoology of the Austrian School Economists. – New York: Center for Libertarin Studies, 1977. Cubeddu R. The Philosophy of the Austrian Schooll. – London: Routledge, 1993. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. – Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 461-476. Негиши Т. История экономической теории. – Москва: Аспект-пресс, 1995. – С. 324-365.
Всемирная история экономической мысли. Т. 3. Начало ленинского этапа марксистской экономической мысли. Эволюция буржуазной политической экономии (конец XIX – начало XX в.) / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1989. – С. 110-124. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 186-202; 309-310; 603-620. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 284-298. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 144-160. Левита Р. Я. История экономических учений: Полный курс в кратком изложении. – Москва: ИНФРА-М, 2002. С. 57-63. Селигмен Б. Основные течения современной экономической мысли. – Москва: Прогресс, 1968. – С. 156-188. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 265-270. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 192-195. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 119-125; 201-208. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 370-389; 514-530. Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. – Москва: Изд-во РАГС, 2002. – С. 47-52.
7.3. KEMBRIDŽO MOKYKLA. A. MARSHALL’O EKONOMIKOS TEORIJA Pagrindinės sampratos: Kembridžo mokykla. Kvazirenta. Vartotojo perteklius. Gamintojo perteklius. „Lūkestis“. „Žirklių ašmenų pora“. Paklausos kaina. Paklausos kreivė. Paklausos elastingumas. Pasiūlos kaina. Pasiūlos funkcija. Dalinės pusiausvyros metodas. Pusiausvyros kaina. Laiko veiksnys. Reprezentatyvi firma. Ekonomikos teorija. Pastovios grąžos dėsnis. Augančios grąžos dėsnis. Mažėjančios grąžos dėsnis. Statika ir dinamika. Pagalbinės sampratos: Skatinantys motyvai. Apibrėžtas pinigų kiekis. Maksimali kaina. Minimali kaina. Ekonominis dėsnis. Piniginiai gamybos kaštai. Skolinimo procentas. Funkcinis ryšys. Grafinis analizės metodas. „Marshall’o kryžius“. Monopolija. Firmų gyvavimo ciklo teorija. „Ekonominė biologija“. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje stiprėjo kapitalistinės gamybos koncentracija ir monopolizacija. Ekonomistai vis daugiau dėmesio pradėjo skirti kapitalistinės firmos ekonominei politikai. Galima teigti, kad XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Anglijoje susiformavo nauja Kembridžo mokykla, kurios teoriją geriausiai atstovavo A. Marshall’o, F. Edgeworth’o, A. C. Pigou darbai. Didžiausias indėlis čia priklauso žymiausiam karalienės Viktorijos laikų (XIX a. pabaigos–XX a. pradžios) anglų ekonomistui, Kembridžo universiteto profesoriui Alfredui Marshall’ui (1842–1924 m.) – vienam iš garsiausių mokslininkų ekonominės minties istorijoje, kuris buvo ne tik puikus ekonomistas, bet ir, J. M. Keynes’o žodžiais tariant, „puikus istorijos ir matematikos žinovas, dalinio ir bendro, praeinančio ir amžino pažinimo puikus meistras“. A. Marshall’as, kaip ir jo amžininkas F. Edgeworth’as, buvo tipiškas universitetinis „produktas“. Nors jis buvo nuvykęs į JAV ir net pervažiavo šią šalį iki pat San Francisko, jo gyvenimas, pažiūros, – neišvengiamai ir ekonomikos teorija – dvelkė Kembridžo aplinkos ramybe ir rafinuotumu. Nepaisydamas savo kaip mokslininko nuopelnų, A. Marshall’as liko kuklus žmogus. Štai kaip jis įvertino pats save: „Kuo daugiau gilinausi į ekonomikos mokslo tyrimus, tuo labiau supratau, kad mano įgytos žinios šioje srityje gerokai menkesnės nei man reikėtų; ir dabar, beveik po pusės amžiaus studijų skirtų praktiškai beveik tik šiam mokslui, aš suprantu, kad mano pažinimas yra dar menkesnis, nei buvo šių tyrimų pradžioje“. A. Marshall’o teorija, kurios pagrindai išdėstyti 1890 m. išėjusiuose Ekonomikos teorijos principuose, pusę amžiaus (1890–1940 m.) buvusiuose įtakingiausiu ir plačiausiai skaitomu ekonominiu tekstu Anglijoje ir JAV, tapo postrikardinės anglų politinės ekonomijos, psichologinės austrų mokyklos, vokiečių istorinės mokyklos ir kitų srovių susisteminimu, po kurio ekonomistai prakalbo apie marshallistinę revoliuciją. Skirtingai nuo W. S. Jevons’o, atvirai kritikavusio klasikinę ekonomikos teoriją, A. Marshall’as neneigė klasikinės teorijos svarbos, bet, atėjęs į ekonomikos teoriją laikotarpiu, kai klasikinės tradicijos įtaka jau seko, pamėgino jai suteikti bendresnį pobūdį. Skaitant Principus... krinta į akis A. Marshall’o didžiulė pagarba ekonomistams, kurių veikalai buvo panaudoti rašant knygą. Pastebėtina, kad skirtingai nuo daugelio anglų ekonomistų, A. Marshall’as teigiamai vertino vokiečių istorinės mokyklos su jos lyderiu Wilhelm’u Roscher’u, pasiekimus ir net tvirtino, kad „pati reikšmingiausia ekonominė veikla Europos žemyne pastaruoju metu vyko
Vokietijoje“. Vokiečių ekonomistų darbuose A. Marshall’ą traukė jų požiūrio platumas, istoriškumas ir evoliucioniškumas, įvairių epochų ir šalių lyginamoji analizė, etinių ir teisinių aspektų įvertinimas. Kai kurie Principų... skyriai akivaizdžiai parašyti iš istorinės mokyklos pozicijų. Tiesa, pastebėtina, kad pradedant penktuoju veikalo leidimu (1907 m.), medžiaga apie ekonomikos mokslo plėtrą ir laisvosios pramonės bei verslininkystės augimą, iš pradžių buvusi I knygoje, buvo perkelta į priedus. Tai rodytų, kad dėl istoriko W. Cunningham’o kritikos A. Marshall’as pamažu atsitraukė nuo istorinių ieškojimų. Tačiau tuo pat metu knygos branduolį sudaro iki šiol nepralenktas maržinalistinės mikroekonomikos išdėstymas. Todėl drąsiai galima teigti, kad A. Marshall’o Ekonomikos teorijos principai davė pradžią naujai šiuolaikinio ekonomikos mokslo krypčiai – neoklasikinei ekonomikos teorijai. Šia prasme A. Marshall’o pažiūrų reikšmė lygintina nebent tik su tuo vaidmeniu, kurį XX a. ketvirtajame dešimtmetyje suvaidino J. M. Keynes’o idėjos. A. Marshall’as ir jo šalininkai, iš esmės pritardami maržinalizmo metodologinei sistemai, suteikė jai savitumo. Daugiausia dėmesio sutelkę į išsamios kainų teorijos kūrimą, kritikuodami austrų mokyklą ir mėgindami išspręsti ribinio naudingumo bei gamybos veiksnių teorijų prieštaringumą, jie analizuodami kainą atsisakė jos ribinio naudingumo vertinimo subjektyviais kriterijais, palikdami jiems tik kuklią vieno iš veiksnių, turinčių poveikį paklausai, vietą. Savo veikaluose A. Marshall’as išdėstė svarbiausių ekonominių kategorijų ir dėsnių savą matymą ir pateikė jų savą traktuotę. Pasak A. Marshall’o, ekonomikos mokslo tyrimų objektas daugiausia yra tie skatinantys motyvai, kurie stipriausiai ir pastoviausiai daro poveikį žmogaus elgesiui ūkio srityje. Toks skatinantis motyvas yra apibrėžtas pinigų kiekis. Būtent šis pačių pastoviausių paskatų ūkiniame gyvenime apibrėžtas ir tikslus piniginis įvertinimas leido ekonomikos mokslui gerokai aplenkti kitus mokslus, tiriančius žmogų. Pagal tai A. Marshall’as traktavo ir ekonominius dėsnius. Jis rašė: „Ekonominiai dėsniai, arba ekonominių tendencijų apibendrinimas, – tai visuomeniniai dėsniai, priskirtini toms žmonių elgesio sritims, kuriose jose veikiančių skatinančių motyvų jėgą galima išmatuoti pinigine mase“. Pagal klasikinės politinės ekonomijos tradicijas A. Marshall’as savo analizėje apžvelgė platų objektyvių dėsningumų spektrą. Tačiau ir čia akivaizdus specifinis jo požiūris. Ypač tai atsispindėjo iš vertės traktavimo. Būtina pažymėti, kad A. Marshall’as buvo principinis D. Ricardo darbinės vertės teorijos priešininkas (jis ryžtingai nesutiko su teiginiu, kad „daikto vertė paprasčiausiai priklauso nuo jos pagaminimui sunaudoto darbo kiekio“) ir jai priešino eklektišką koncepciją, sujungusią ribinio naudingumo teoriją su psichologine subjektyvia N. Senior’o susilaikymo teorija bei J. B. Say’aus trijų gamybos veiksnių teorija. Tai leido apeiti vertės šaltinio klausimą. Formaliai visoje knygoje A. Marshall’as naudojo vertės kategoriją. Kokybine prasme ja buvo laikoma „darbo aukų“ suma iš darbininko pusės ir „lūkesčiai” iš kapitalisto pusės. Kiekybine prasme vertė buvo suvedama į realias gamybos išlaidas. Tačiau realiai vertė A. Marshall’o teorijoje didesniąja dalimi ištirpo pusiausvyrinės kainos kategorijoje. Neatsitiktinai jis dažnai šiuos žodžius naudojo kaip sinonimus. A. Marshall’as manė, kad sprendžiant vertės problemą svorio centrą reikia perkelti į paklausos ir pasiūlos sąveikos dėsningumų bei paklausos ir pasiūlos kitimą, lemiančių veiksnių tyrimą. Tai leistų sukurti naują kainų teoriją iš esmės visiškai nesinaudojant vertės (realių išlaidų) samprata. (A. Marshall’o pasekėjai – V. Pareto ir kt. – siūlė iš viso atsisakyti vertės teorijos, visiškai ją pakeičiant kainos teorija). Norėdami suderinti, sujungti į vieną visumą ribinio naudingumo ir gamybos
kaštų teorijas, Kembridžo mokyklos ekonomistai teigė, kad neribotos konkurencijos sąlygomis nei paklausai (kaip manė ribinio naudingumo teorijos atstovai), nei pasiūlai (kaip manė gamybos veiksnių teorijos atstovai), kurios yra lygiateisės ribinio kainodaros mechanizmo elementai, neteiktinas prioritetas nustatant kainas. A. Marshall’as šį ribinio naudingumo ir gamybos kaštų lygiateisį poveikį vertei (kainai) vaizdžiai palygino su žirklių ašmenų pora, „kur taip pat neįmanoma nustatyti, ar popieriaus lapelį kerpa viršutinė, ar apatinė žirklių pusė“. Iš čia išplaukia ir principinis A. Marshall’o bei L. Walras’o modelių skirtumas: L. Walras’ui kaina – nepriklausomas kintamasis, o prekės kiekis, t. y. pasiūla, priklauso nuo kainos; o A. Marshall’ui pasiūla – nepriklausomas kintamasis, kurio dydį lemia ne kaina, o kaštai. Kadangi Kembridžo mokyklos ekonomikos teorijos reforma vyko maržinalizmo ribose, ribiniai dydžiai, kuriuos austrų mokykla sutelkė vartojimo ir paklausos pusėje, dabar pasirodė ir gamybos bei pasiūlos pusėje. Siekdami nustatyti paklausos ir pasiūlos pusiausvyros sąlygas, maržinalistai plačiai naudojo rinkos pusiausvyros sampratą. Pastebėtina, kad A. Marshall’as pirmiausia domėjosi pasaulio adaptyvia ir savireguliuojančia prigimtimi. Jis, kaip vėliau rašė jo garsiausias mokinys J. M. Keynes’as, sukūrė „ištisą M. Copernicus sistemą, kurioje visi ekonominės visatos elementai išlieka savo vietose dėl savitarpio atsvaros ir sąveikos“. Nors rinkos pusiausvyros samprata buvo žinoma ir iki A. Marshall’o (jau A. Smith’as, D. Ricardo, J. S. Mill’is yra atskleidę rinkos sistemą kaip labai sudėtingą ir veiksmingą mechanizmą su grįžtamuoju ryšiu), bet būtent po A. Marshall’o darbų ši kategorija tapo labai paplitusiu ekonomikos teorijos metodologijos elementu, o pats jo naudotas analitinis metodas vadinamas dalinės pusiausvyros metodu. Skirtingai nuo L. Walras’o, nagrinėjusio bendrąją pusiausvyrą visose tarpusavyje susijusiose rinkose vienu metu, A. Marshall’as buvo linkęs atskirai tirti tam tikros gėrybės rinką, Principuose... bendrajai pusiausvyrai skirdamas tik keletą puslapių priede. Taikant dalinės pusiausvyros metodą, kiekvienoje situacijoje pastovūs visi elementai, išskyrus vieną (t. y. taikoma ceteris paribus sąlyga), ir tiriamos šio vieno elementų pokyčių pasekmės. Remdamasis šiuo savo metodu, A. Marshall’as manė, kad ekonomikos teorijos pagrindinis uždavinys yra rinkti, analizuoti ir apmąstyti faktus. Todėl būtent tokį dalinės pusiausvyros požiūrį jis laikė tinkamiausiu praktiniams tikslams. Be to, jei L. Walras’o modelyje pusiausvyra pasiekiama keičiantis kainai, tai A. Marshall’o modelyje – keičiantis produkcijos apimtims (vėliau šie du požiūriai buvo pavadinti atitinkamai rinkos kainų koregavimo modeliu ir gamybos apimčių koregavimo modeliu). Pastebėtina, kad pati A. Marshall’o teorija, nors ir buvo kuriama neperžengiant neoklasikinės tradicijos ribų, pasižymėjo tikroviškesniais bruožais, nei ta abstrakti bendrosios pusiausvyros sistema, kuri paplito Europos žemyne dėl L. Walras’o darbų, nes A. Marshall’as tiria visą realaus pasaulio ekonomikos kompleksą. Kaip pastebėjo A. S. Eichner’is, „galiausiai, neoklasikinė teorija, kuri buvo išplėtota Didžiojoje Britanijoje ir kitose angliškai kalbančiose šalyse, pasirodė ne taip atplėšta nuo realios tikrovės, kaip neoklasikinė teorija, kurią žemyninėje dalyje plėtojo L. Walras’as ir jo pasekėjai. Šis kontrastas pasireiškė kaip skirtumas tarp A. Marshall’o dalinės pusiausvyros teorijos, turėjusios laikines ribas (ilgalaikį ir trumpalaikį aspektus), ir L. Walras’o belaikės bendrosios pusiausvyros teorijos“. Panašias mintis dėstė ir J. R. Hicks’as, savo veikale Vertė ir kapitalas (1939 m.) teigdamas: „Tuo metu kai Walras’as ieškojo bendrųjų principų, galinčių būti mainų ekonomikos funkcionavimo pagrindu, Marshall’as kūrė analitinį instrumentą, numatantį paprastesnį jo panaudojimą nagrinėjant dalines problemas, paimtas iš istorijos ar gyvenimiškosios patirties“. Geras to pavyzdys yra vartotojo ir gamintojo pertekliaus koncepcija.
Neabejotina, kad visi A. Marshall’o modeliai tikroviški, nors dauguma jų – atviri ir nepakankami, nes lieka kitų nepaaiškintų veiksnių, kuriuos tenka užsiduoti egzogeniškai. Tačiau, kaip pažymėjo G. L. S. Shackle’as, nors marshallistinės mokyklos ekonomistai „tyrė realų pasaulį pagarbos jam dvasia“, modelių kūrimo mėgėjai beveik visiškai atmetė tą atsargumą, kuris buvo būdingas pačiam A. Marshall’ui, rašiusiam, kad „Mes negalime neklysdami nuspėti ateitį. Gali pasitaikyti netikėtumų, ir šiandien veikiančios tendencijos gali pasikeisti, taip ir nespėjusios [...] būti visiškai ir pilna apimtimi įgyvendintos“. Būtent šie galimi netikėtumai ir tapo „daugelio sunkumų, su kuriais susidūrė mėginimai panaudoti ekonomines doktrinas praktinių problemų analizei, šaltiniu“. Kartu su Kembridžo reforma prasidėjo visuotinis ekonomistų perėjimas prie funkcinių ryšių tarp ekonominių reiškinių tyrimo. Tai labai susiję su A. Marshall’o kūryba. Savo Ekonomikos teorijos principų specialiame priede Ekonomikos mokslo objektas ir metodas jis rašė: „Jeigu ekonomistas greitai ir nesusimąstydamas darys išvadas, jis kiekviename savo darbo etape neteisingai išryškins tarpusavio ryšius“, nes „praeities aiškinimas ir ateities numatymas – tai ne skirtingos operacijos, o viena ir ta pati veikla, vykdoma skirtingomis kryptimis; vienu atveju – nuo rezultato prie priežasties, o kitu – nuo priežasties prie rezultato“. Pagal šį principą A. Marshall’as siekė suteikti savo teorijai praktinę orientaciją, papildydamas ją konkrečių rinkos problemų ekonominiu-matematiniu tyrimu, naudojant matematinius metodus „ekonominio pasirinkimo“ dėsningumų matematiniam pavaizdavimui. Gyvenimo kelias. Gimęs Clamphans’e ir užaugęs Anglijos banko kasininko šeimoje, mokęsis pirklio Taylor’o mokykloje Londone, kur gavo klasikinį išsilavinimą su privalomu patarnavimu Anglikonų bažnyčioje, užuot studijavęs teologiją Oksforde, kaip norėjo tėvas, ir tapęs dvasininku – reikia įvertinti tai, kad jo senelis buvo dvasininkas, – pasiskolinęs pinigų iš turtingo dėdės A. Marshall’as studijavo matematiką Kembridžo universitete, kurį baigęs su pagyrimu 1865 m. – geriau tebuvo įvertintos lordo Rayleigh’o žinios, iš pradžių ketino tapti profesionaliu matematiku. Tačiau užsiėmęs matematikos dėstymu, A. Marshall’as norėjo savo žinias pritaikyti kovai prieš skurdą, troško prisidėti prie neturto problemų sprendimo. Todėl vis labiau ieškojo atsakymo į klausimą „[...] kokių gyvenimo sąlygų iki pilnatvės turėtų pakakti britų darbininkų klasei?“. Kad rastų atsakymą, kaip savo gyvenimo saulėlydyje J. M. Keynes’ui pasakojo pats A. Marshall’as, „vyresnių bei protingesnių“ ir buvo paskatintas studijuoti politinę ekonomiją. Ekonomikos teorija. Tačiau nors ir puikiai išmanydamas kiekybinius metodus (be jokių abejonių, matematinėmis žiniomis jis lenkė visus savo amžininkus – maržinalistus), A. Marshall’as vis dėl to jais naudojosi daug atsargiau, nei matematinės mokyklos atstovai jo amžininkai L. Walras’as ir W. S. Jevons’as. Jis pripažino ekonominės – matematinės analizės ribotą produktyvumą bei teigė, kad geras ekonominių reiškinių matematinis pateikimas gali pasirodyti esąs puiki matematika, bet prasta ekonomika. Principuose... visos garsiosios A. Marshall’o diagramos, dabar puošiančios bet kurį įvadinį mikroekonomikos vadovėlį, yra nukeltos į nuorodas, o algebrinės lygtys dar toliau – į matematinius priedus. (Skirtingai nuo W. S. Jevons’o, visa tai įtraukusio į pagrindinį tekstą). Tai buvo daroma ne tik dėl to, kad dėstymas taptų paprastas ir aiškus: A. Marshall’as įžvelgė pavojų, kad per daug didelis žavėjimasis matematika, jo žodžiais tariant, „gali pritraukti mūsų dėmesį prie intelektualių žaidimų, menamų problemų, neatitinkančių
realaus gyvenimo sąlygų, nagrinėjimo“. Jo nuomone, „Labiausiai vykę matematikos pritaikymai politinėje ekonomijoje yra tie, kurie yra trumpi ir paprasti, vartoja mažai ženklų ir greičiau siekia nušviesti vieną ar kitą atskirą plataus ekonominio pasaulio aspektą, nei atvaizduoti tą pasaulį be galiniame jo sudėtingume“. Vėliau šias A. Marshall’o abejones dėl matematinių metodų patikimumo ir jų galimybės išspręsti pasaulio problemas gerai išreiškė J. M. Keynes’as, teigdamas, kad „Mūsų sugebėjimai prognozuoti ir numatyti yra tokie menki, kad kartais protingiau pasirinkti blogį dabar, nei abejotiną gėrį ateityje. Kažko atsisakant dabar dėl ateities, nereiškia, kad ateityje bus geriau“. Gyvenimo kelias. Jei jau prakalbome apie A. Marshall’as studijas Kembridže, tai pažymėtina, kad ten išryškėjo ir ypač platūs interesai filosofijos (jis buvo gerai susipažinęs su utilitaristų ir G. W. F. Hegel’io filosofija) bei visuomenės mokslų srityje. Pagal jo paties prisiminimus, jis ėjo nuo metafizikos prie etikos, o nuo šios – prie politinės ekonomijos. Nagrinėdamas D. Ricardo ir J. S. Mill’io veikalus, A. Marshall’as pats sau juos išversdavo į diagramų kalbą. Tai vėliau jam leido suformuluoti grafinį analizės metodą, būtent jo pastangomis įsitvirtinusį šiuolaikiniame ekonomikos moksle. Kita vertus, pažymėtina, kad būtent šiuo laikotarpiu (1867–1870 m.) kai A. Marshall’as vertė D. Ricardo doktrinos J. S. Mill’io variantą į matematinę kalbą, jis beveik baigė kurti savo vertės ir paskirstymo teoriją. 1908 m. J. B. Clark’ui rašytame laiške A. Marshall’as ir pats tai patvirtino, teigdamas, kad „Tarp 1870 m. ir 1874 m. aš išplėtojau savo teorinių nuostatų detales ir nepatyriau jokių rimtų pokyčių nuo to laiko, kai E. von Bohm-Bawerk’as ir F. von Wieser’is buvo dar tik jaunuoliai, besimokantys mokykloje“. Politinę ekonomiją A. Marshall’as dėstė nuo 1868 m. iki 1908 m. Baigęs Kembridžo universitetą, A. Marshall’as St. John’o koledže pradėjo skaityti logikos ir ekonomikos paskaitas studentams, kurie ruošėsi egzaminui filosofijos ir visuomeninių mokslų laipsniui gauti. 1877 m. jis vedė Mary Paley, buvusią savo studentę, ir paliko Kembridžą. A. Marshall’as pervažiavo į Bristolį, kur tapo universitetinio koledžo pirmuoju rektoriumi ir politinės ekonomijos profesoriumi (taip pat skaitė ir vakarinį paskaitų kursą jauniems verslininkams). Gyvendamas Bristolyje, A. Marshall’as kartu su žmona 1879 m. išleido darbą Pramonės ekonomika. 1881 m. dėl pablogėjusios sveikatos jis atsistatydino iš pareigų ir persikėlė į Oksfordą; ten nuo 1883 m., mirus A. Toynbee, Balliol’io koledže skaitė ekonomikos teorijos paskaitas. 1885 m. Kembridžo universitete A. Marshall’as buvo išrinktas politinės ekonomijos profesoriumi; šias pareigas jis perėmė iš Henry Fawcett’o (1833–1884 m.), 1863 m. išleidusio Politinės ekonomijos vadovėlį. Per 20 metų šio vadovėlio buvo parduota 20 tūkst. egzempliorių, jis plačiai naudotas ir Anglijoje, ir JAV. 1890 m. buvo išleistas A. Marshall’o darbas Ekonomikos teorijos principai. 1902 m. jo iniciatyva buvo įvesta naujas politinės ekonomijos specialybės išdėstymas, pavadintas ekonomikos teorija. Tuo pačiu buvo galutinai išstumtas kurso sudarymas pagal J. S. Mill’io politinės ekonomijos klasikinės mokyklos vadovėlius. 1903 m. A. Marshall’ui pavyko įtikinti Kembridžo universiteto vadovybę įsteigti egzaminą bakalauro laipsniui gauti pagal ekonomikos ir politikos specialybę, o jo žmona M. Paley tapo viena pirmųjų moterų, dėsčiusių ekonomikos teoriją Kembridže. A. Marshall’as tapo garsiosios Kembridžo mokyklos įkūrėju. Jo mokiniais buvo A. C. Pigou, J. M. Keynes’as, J. Robinson, D. H. Robertson’as ir kiti. (Kaip 1888 m. H. S. Foxwell’as rašė A. Marshall’ui: „Pusę Jungtinės Karalystės ekonominių katedrų yra užėmę jo vaikai [..]“). A. Marshall’o studentų sąrašą galima skaityti kaip XX a. pradžios britų ekonomistų Kas yra kas knygą. 1908 m. jis paliko politinės ekonomijos
profesoriaus vietą, kad likusį gyvenimą galėtų pašvęsti literatūrinei veiklai. 1919 m. išleidęs knygą Pramonė ir prekyba, skirtą pramonės plėtros istoriniam tyrimui, ir 1923 m. knygą Pinigai, kreditas ir komercija, 1924 m. A. Marshall’as mirė. A. Marshall’o kaip žymiausio ekonomisto teoretiko šlovė ilgai grįsta būtent jo paskaitomis, nes, siekdamas tobulybės, jis kankinančiai ilgai (apie 20 metų) rašė ir rengė spaudai savo pagrindinį veikalą Ekonomikos teorijos principai, kurį iki pat savo gyvenimo pabaigos kartas nuo karto peržiūrėdavo ir tikslindavo, todėl aštuntasis (paskutinis) leidimas išėjo 1920 m. Tiesa, C. W. Guillebaud’o nuomone, „įvairių leidimų lyginimas, atrodytų, nepatvirtina nuomonės, kad nuo 1890 m. iki 1920 m. įvyko kokia nors reali jo idėjų evoliucija ar vystymas“, o pats „gyvybingiausias“ pasirodė penktasis leidimas. Tačiau toks vėlyvas veikalo pasirodymas atėmė galimybę A. Marshall’ui pretenduoti į daugelio ekonominių tiesų atradimo prioritetą. Ekonomikos teorija. Kalbant apie A. Marshall’o ekonomikos teorijos metodologinius ypatumus, pažymėtina, kad jis tyrinėjo žmonių ekonominę veiklą iš „grynos“ ekonomikos teorijos ir ūkininkavimo idealaus modelio, galimo dėl tobulos konkurencijos, pozicijų. Tačiau dėl naujų maržinalistinių principų priėjęs ekonomikos pusiausvyros idėją, kaip minėta, apibūdino ją tik kaip „dalinę“ padėtį, t. y. firmos, šakos lygyje. Pastarasis požiūris tapo vyraujantis ir jo sukurtai Kembridžo mokyklai, ir daugumai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios neoklasikų. Kembridžo mokyklos ekonomistų dėmesio centre buvo rinkos kainų formavimosi mechanizmas. Skirtingai nuo savo ortodoksalių pirmtakų, „klasikų“, A. Marshall’as laikė, kad netikslinga ekonomines kategorijas apibūdinti remiantis kauzalistiniu pagrindu, pagal kurį reikalaujama „įrodinėti“ vienus ar kitus esminius tokio skyrimo bruožus. Jo požiūriu, sprendžiant iš Principų... pirmojo leidimo pratarmės, „realiame gyvenime nėra ryškaus atskyrimo tarp daiktų, kurie yra kapitalas ir kurie juo nėra, kurie priskiriami prie esminių gyvenimo priemonių ir kurie prie jų nepriskiriami, taip pat kaip ir tarp produktyvaus ir neproduktyvaus darbo“. (Beje, kalbėdamas apie produktyvų ir neproduktyvų darbą, A. Marshall’as manė, kad beveik bet koks darbas tam tikra prasme yra produktyvus, jei jis pasiekia savo rezultatą, nesvarbu kurioje srityje būtų panaudotas). Kadangi, A. Marshall’as pripažino tik funkcinę analizę, visi trys rinkos parametrai (kaina, paklausa, pasiūla) buvo nagrinėjami kartu, atsižvelgiant į jų tarpusavio sąveiką. Kalbant apie paklausos teoriją, pagrindinis A. Marshall’o indėlis buvo susijęs su paklausos kreivės, paklausos elastingumo ir vartotojo pertekliaus koncepcijomis. Paklausos kreivės, kaip empiriškai stebimo fenomeno, sampratą į ekonomikos teoriją įvedė A. Cournot, išdėstydamas savąjį „pardavimo dėsnį“. Tiesa, jis kainą vaizdavo x ašyje, o kiekį y ašyje. Tačiau iki A. Marshall’o paklausos kreivė nebuvo siejama su ribinio naudingumo teorija, nors ekonomistai, pavyzdžiui, W. S. Jevons’as, intuityviai jautė ryšį tarp žemėjančios paklausos kreivės ir mažėjančio ribinio naudingumo. Būtent A. Marshall’ui pirmą kartą pavyko susieti paklausos dėsnį su mažėjančiu ribiniu naudingumu, arba, kaip jis pats pareiškė, „išversti šį dėsnį [...] į kainų kalbą“ bei paklausos kreivę išvesti iš naudingumo funkcijos. Principų... antrame matematiniame priede A. Marshall’as pusiausvyros sąlygas prekių vartojimo atvejui apibūdino naudodamas ribinių naudingumų santykio su kainomis dėsnį: MUx/Px = MUy/Py = MUz/Pz = MUn, Kur: MUn – tai, ką A. Marshall’as vadino pinigų ribiniu naudingumu. Tiesa, tam, kad paklausos kreivė visada būtų nuožulniai krintanti (būtent A. Marshall’as
pirmasis įdiegė dabar standartinį būdą kainą atidėti ant ordinačių ašies, „apversdamas“ A. Cournot pasiūlytą paklausos kreivę) ir ją galėtume išvesti kaip naudingumo funkciją, A. Marshall’as pirmiausia padarė supaprastinimą apie pinigų fiksuotą ribinį naudingumą pirkėjui, nes jei norime nagrinėti paklausos kreivę kaip mažėjančio ribinio naudingumo padarinį, būtina atsiriboti nuo situacijos, kai prekės kaina smarkiai svyruoja. A. Marshall’as apibūdino ir padėtį, kai paklausa didėja. Ji geometriškai vaizduojama paklausos kreivės poslinkiu aukštyn, arba dešinėn, ir gal būt jos statumo pokyčiu. Toliau A. Marshall’as nuo individualios paklausos kreivės nagrinėjimo perėjo prie rinkos paklausos kreivės. Būtent rinkoms jis suformulavo bendrąjį paklausos dėsnį: kuo didesnis norimų parduoti prekių kiekis, tuo žemesnė turi būti nustatyta jų kaina, kad prekės galėtų rasti sau pirkėjus, arba, kitais žodžiais, prekių kiekis, kuriam yra paklausa, auga mažėjant kainai ir mažėja didėjant kainai. Pats A. Marshall’as pirmas atkreipė dėmesį ir į faktą, kad universaliam paklausos dėsniui vis dėlto būdinga galima išimtis – vadinamasis Giffen’o paradoksas, t. y. atvejis, kai, kalbant šiuolaikine kalba, kainos pokyčio neigiamas pajamų efektas yra toks didelis absoliučia išraiška, kad nusveria šio kainos pokyčio neigiamą substitucijos efektą. Kaip manė Kembridžo mokyklos lyderis A. Marshall’as, viena vertus, rinkos mechanizmas, veikdamas neribotos konkurencijos sąlygomis, nustato paklausos ir pasiūlos priklausomybę nuo kainos. Jei, tarkime, kurioje nors rinkoje prekės kaina auga, tai visuomet paklausa jai mažėja, o pasiūla – išauga. Ji priešingai, kai kaina krinta, tada paklausa padidėja, o pasiūla sumažėja. Vadinasi, rinkos kaina svyruodama gali pasiekti tam tikrą pastovią būklę, tapti pusiausvyros kaina, kuriai esant, susikerta paklausos ir pasiūlos kreivės, t. y. paklausa šiai prekei susilygina su jos pasiūla (paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo tašką grafike priimta vadinti Marshall’o kryžiumi – žr. 7.3.1 pav.). P
Pasiūla E Paklausa
Q 7.3.1. pav. A. Marshall’o pusiausvyros diagrama
Kita vertus, rinkos sistema veikia ir priešinga kryptimi, nustatydama kainos judėjimo priklausomybę nuo paklausos ir pasiūlos santykio. Pavyzdžiui, kaina, kuri viršija pusiausvyros būklę, skatina pasiūlos plėtrą. Pasiūla, viršydama paklausą, verčia kainą judėti atgal, link pusiausvyros. O jei rinkos kaina tampa mažesnė už pusiausvyros, tada ji paklausą kelia aukštyn. Ši išauga, viršydama pasiūlą, o tai sukelia kainos didėjimą ir jos judėjimą link pusiausvyros taško.
Pasak A. Marshall’o, tai idealus rinkos sąveikos modelis, kai paklausa ir pasiūla vienodu mastu turi poveikio kainos kitimui. Tačiau ši padėtis labai keičiasi, įvertinus laiko veiksnį – nagrinėjamų laikotarpių ilgumą. Laiko, kaip paties svarbiausio elemento susidarant pusiausvyrai, akcentavimas, – ko gero, pagrindinis A. Marshall’o indėlis į ekonomikos teoriją. Laiko problema, jei teisingai suprasime jo Principus..., slypi kaip mįslė pačioje ekonomikos teorijos šerdyje. Tačiau A. Marshall’o primygtinis teiginys apie „didžiulę laiko veiksnio – [...] šio ekonominės analizės milžiniško sunkumų šaltinio – reikšmę“ XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo pakeistas į kitą nuostatą, kurią atspindėjo, pavyzdžiui, J. Robinson požiūris, išdėstytas jos knygoje Netobulos konkurencijos ekonomikos teorija. Ji rašė: „Šioje knygoje siūlomas metodas – tai pusiausvyros būklės tyrimo metodas. Nėra jokių užuominų apie padarinius, susijusius su laiko bėgimu, [...] netiriamas ir perėjimo iš vienos pusiausvyros būklės į kitą procesas [...]“. Tiesa, vėliau J. Robinson įtikimiau už kitus ekonomistus sugebėjo parodyti būtinybę į ekonominę analizę įtraukti laiko veiksnį, ir taip dar kartą įrodė savo nuostabų mokslinį sąžiningumą. A. Marshall’as teigė, kad kai tiriamas trumpas laikotarpis, pasireiškia vieni dėsningumai, o kai akcentuojamas ilgas laikotarpis – kiti. Lygiateisiškumas išnyksta: tai paklausa, tai pasiūla tampa svarbiausia kainų reguliuotoja. Labai trumpu (rinkos) laikotarpiu pirmenybė tenka paklausai, viską lemia vien psichologiškai paaiškinamas prekių naudingumas, darantis betarpiškiausią poveikį jų rinkos kainai. Anot A. Marshall’o, tai paaiškinama tuo, kad pasiūla inertiškesnė, nespėja keistis su nuolat svyruojančia paklausa. Ji atsilieka, vėluoja, nes jos pasikeitimui reikia naujų gamybos sąlygų, bei, visai galimas daiktas, ir naujų gamybinių pajėgumų. Todėl trumpą laikotarpį pasiūlos dydis lieka pastovus. Tada paklausa tampa svarbiausiu kainodaros veiksniu, ir bet koks jos augimas didina kainą. Tokiu atveju atsiranda skirtumas tarp prekės naujos, aukštesnės kainos ir jos gamybos kaštų bei normalaus pelno. Verslininkas laikinai gauna papildomų pajamų, arba, naudojant ekonomikos teorijoje „prigijusią“ ir ją gerokai praturtinusią A. Marshall’o terminologiją, kvazirentą. A. Marshall’as tausojo terminą renta vadinamosioms laisvosioms gamtos dovanoms, nes, kaip ir D. Ricardo, jis žemę išskyrė kaip unikalų išteklių, kadangi jos pasiūla faktiškai nepriklauso nuo aukštesnio atlygio. Tačiau pajamos, gaunamos ne iš gamtinių gamybos veiksnių, o iš žmogaus padarytų gamybinių fondų, kurių pasiūla yra laikinai fiksuota, taip pat turi rentos pobūdį. Procento terminas taikomas tik naujoms planuojamoms investicijoms. Kapitalas atneša grynąjį vertinį rezultatą, gaunamą atskaičiavus išlaidas jo palaikymui ir atkūrimui. Šis investicijų į pagrindinį kapitalą grynasis vertinis rezultatas vadinamas kvazirenta. Tačiau A. Marshall’o nuomone, kvazirenta apima kažką daugiau. Ji apima visas firmos pajamas, viršijančias ribines firmos pajamas, t. y. normalųjį pelną. Akivaizdu, kad kvazirenta, jei ji pretenduoja vadintis kvazirenta, o ne kaštais, turi tekti individualiam verslininkui. Tačiau plėtojantis gamybai, anksčiau ar vėliau sureaguojančiai į paklausos augimą, didėja pasiūlos apimtys, ir kaina krinta, panaikindama kvazirentą. Panašiai vėliau kalbėjo ir J. A. Schumpeter’is. Jis teigė, kad „Tautos ūkyje, kuriame vyrauja laisva konkurencija, gėrybės kaina negali ilgą laiką viršyti jos kaštus, nes dėl to gaunamas pelnas vers ūkinius subjektus savo veiklą perkelti būtent į šią sritį, o dėl to pasiūla išaugs ir kaina vėl žemės iki kaštų lygio“. Pastebėtina, kad ir patį skirtumą tarp žemės rentos ir kitų gamybos veiksnių kvazirentų A. Marshall’as įvardijo tuo, jog „kitų daiktų nuoma normaliomis aplinkybėmis ir ilgesniam laikui negali daug viršyti normalaus pelno virš gamybos išlaidų, tuo tarpu kai derlingos žemės pasiūla negali greitai prisitaikyti prie tokios žemės paklausos,
todėl iš jos gaunamas pelnas gali būti nuolat aukštesnis už normalų pelną virš išlaidų, reikalingų dirvai paruošti“. Ilgu laikotarpiu, kai vis atsinaujinantis pasiūlos srautas pritaiko man prie vartotojų poreikių, pagrindine kainodarą lemiančiu veiksniu tampa pasiūla ir su ja susiję piniginiai gamybos kaštai. Kuo ilgesnis analizuojamas laiko periodas, tuo stipresnis jų poveikis lyginant su paklausos poveikiu. A. Marshall’o nuomone, to priežastis yra jog ir tai, kad būtent gamyba galiausiai lemia poreikių kitimą, pastariesiems toliau pasireiškiant kaip ribiniai naudingumai ir paklausa. Akivaizdu, kad toks kainų formavimosi mechanizmo apibūdinimas labiau darnus, nei pateiktasis austrų mokyklos ekonomistų. Pažymėtina, kad A. Marshall’o pateikta laiko veiksnio analizė trumpo ir ilgo laiko periodų koncepcijos rėmuose turėjo ženklų poveikį tolesnei ekonomikos teorijos plėtrai. Nepaisant to, vėliau J. M. Keynes’as aštriai kritikavo A. Marshall’o požiūrį. Būtent pastarojo idėja apie lemiamą paklausos vaidmenį reguliuojant kainas trumpu laikotarpiu tapo vienu iš keynes’istinės sistemos pamatinių teiginių. Kitą A. Marshall’o principą – vyraujantį pasiūlos vaidmenį ilgalaikėje kainų dinamikoje – „pasisavino“ šiuolaikinio konservativizmo teoretikai, iškeldami ilgalaikio ekonomikos (vadinasi, ir kainų) reguliavimo koncepciją, naudojant visuminei pasiūlai valstybinį poveikį. A. Marshall’o nuomone, tam tikros prekės paklausa priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių – ribinio naudingumo, rinkos kainos ir piniginių pajamų, naudojamų vartojimui. Ypač pabrėžtinas pirmasis veiksnys – piniginiais vienetais išreikštas ribinis naudingumas, kuris lemia paklausos judėjimą bei jos nuožulniai krentantį pobūdį. Norėdamas pagrįsti paklausos priklausymą nuo kainų pokyčio, A. Marshall’as naudojo ribinio naudingumo kategoriją. Kadangi ribinis naudingumas lygus maksimaliai kainai, kurią pirkėjas dar sutinka mokėti už šią prekę, jis tampa rinkos kainų svyravimo aukščiausia riba. (Pastebėtina, kad toks vertinimas daug kuo sutampa su E. von Bohm-Bawerk’o pozicija). A. Marshall’as tvirtino, kad ši maksimali kaina yra nepriklausoma nuo rinkos, autonomiška paklausos kaina ir ją lemia tik poreikis prekei (prekės naudingumas) ir jos atsargų dydis. Į rinkos procesą pažvelgus pirkėjo (vartotojo) akimis, paaiškėja, kad būtent nuo šio taško, paklausos kainos, rinkos kaina, veikiama paklausos ir pasiūlos, pradeda savo ilgą kelią link rinkos pusiausvyros. Norėdamas paaiškinti paklausos dėsnio veikimą, A. Marshall’as Principuose... pateikė pavyzdį apie arbatos pirkimą, pažymėdamas, kad vartotojas pirks skirtingą arbatos kiekį priklausomai nuo jos kainos, bei nurodydamas, kad knygoje pateiktą „paklausos skalę galima pavaizduoti dabar tampančiame įprastu grafike kaip kreivę, kurią vadintume paklausos kreive“. Ekonominei teorijai labai svarbi ir Kembridžo mokyklos lyderio A. Marshall’o sukurta elastingos paklausos koncepcija. Paklausos elastingumu jis laikė funkcinę paklausos priklausomybę nuo kainos pokyčio ir šį elastingumą apibūdino kaip santykį tarp atsargų augimo ir kainų kritimo, arba, atvirkščiai, kaip paklausos sumažėjimo ir kainų padidėjimo santykį. Nors pati paklausos elastingumo idėja nėra vien tik A. Marshall’o išradimas (ankstesnį jos variantą galima aptikti A. Cournot bei Fleeming’o Jenkins’o veikaluose, o pati elastingumo koncepcija buvo nagrinėjama, nors į tai A. Marshall’as nepadarė nuorodų, dar W. Whewell’o ir G. King’o, beveik 100 metų iki A. Smith’o Tautų turto pasirodymo netiesiogiai įvertinusio paklausos elastingumo grūdams dydį, darbuose, ką nurodė T. W. Hutchison’as), bet šios sampratos sistematiškas apibūdinimas ir jos pavertimas ekonominės analizės kategorija – jau vien tik Principų... autoriaus nuopelnas ir didelis įnašas ne tik į kainos teoriją, bet ir į visą ekonomikos teoriją. A. Marshall’o idėjos apie paklausos
elastingumą bei funkcinį ryšį tarp prekių atsargų ir kainų svyravimų atvėrė kelią platiems taikomiesiems prekių rinkų tyrimams, kurių praktinė svarba nekelia abejonių. Jau pats A. Marshall’as atskleidė prekių paklausos elastingumo priklausomybę nuo vartojimo struktūros, pajamų lygio ir kitų veiksnių, parodė, kad mažiausias paklausos elastingumas būtingas pirmojo būtinumo prekėms. Be to, A. Marshall’as elastingumą padarė universalia kategorija, pirmą kartą pritaikydamas šią sampratą ne tik prekės paklausai, bet ir gamybos veiksnių paklausai. Pažymėtina, kad šiuolaikiniai maržinalistai elastingumo sąvoką traktuoja dar plačiau, nei A. Marshall’as, ir taiko ją ne tik paklausai bei pasiūlai, bet ir kitoms ekonominėms kategorijoms – procentui ir kapitalui, darbo užmokesčiui ir darbo jėgai. Šių ekonominių reiškinių ryšių nustatymas, jų analizė yra svarbūs konkrečios rinkos konjunktūros tyrimams, ūkinio mechanizmo efektyvaus funkcionavimo išsiaiškinimui ir prognozavimui. A. Marshall’as faktiškai išsaugojo iš klasikų perimtą poziciją apie tobulą konkurenciją, lemiančią teiginį apie tai, kad kainą diktuoja rinka, o ne gamintojas. Iš čia, darydamas prielaidą, kad kiekvienas žmogus įsigydamas daiktą remiasi „jam pasitaikiusiomis galimybėmis, arba susidariusiomis sąlygomis, arba [...] konjunktūra“, savo paklausos teorijoje A. Marshall’as ėmė taikyti dar vieną sąvoką – vartojimo perteklių, ir reikia pastebėti, kad vartotojiško pertekliaus (vartojimo rentos) teorija Principų... pasirodymo metais buvo pripažinta pačia svarbiausia teorine naujove, nors jos idėją pirmą kartą išsakė J. Dupuit (1804–1866 m.) dar iki A. Marshall’o. Tiesa, pastarasis neigė šią pirmenybę, ir J. Dupuit priskyrė tik „grafinio metodo“ panaudojimą. Įdomu, kad J. S. Mill’is, taip pat aiškiai suvokęs tai, ką dabar įvardijame kaip “vartotojo perteklius”, neturėjo jokių pretenzijų dėl savos koncepcijos originalumo, nes Principuose... tiesiogiai rėmėsi T. de Quincey’aus argumentais, išdėstytais knygoje Politinės ekonomijos logika. Italų kilmės inžinieriaus, 1747 m. Paryžiuje įkurtos Civilinių objektų projektavimo mokyklos Ecole des Ponts et Chaussees, kurioje susiklostė tam tikros ekonomikos dėstymo ir studijavimo tradicijos, auklėtinio, eilės mokslinių darbų techninių projektų socialinio-ekonominio efektyvumo klausimais autoriaus, Garbės Legiono ordino kavalieriaus (1843 m.) Arsene-Jules-Etienne-Juvenal’o Dupuit publikacijų, pasirodžiusių 1844–1861 m., viena iš pagrindinių idėjų buvo susijusi su vartotojo naudingumo pertekliaus (J. Dupuit vadinto utilite relative) piniginiu matu – „kaininiu pertekliumi“. Pastarasis, jo požiūriu – tai ypač išryškinta 1844 m. pasirodžiusiame straipsnyje Apie viešųjų darbų naudingumo išmatavimą, tapusiame savotišku atskaitos tašku išlaidų-naudos analizės metodo istorijoje, yra maksimaliai galimų pajamų, atsirandančių su vartotojo galimybe pirkti kiekvieną prekės vienetą nekintama kaina, piniginiu matu. J. Dupuit požiūrį kritikavo L. Walras’as, pastebėjęs, kad „Užuot matavus naudingumą, kaip tai darė J. B. Say’us, per kiekį pinigų, kuriuos iš tikrųjų aukoja vartotojas, jei jis žino kainą, J. Dupuit matuoja naudingumą per auką, kurią vartotojas tik nori padaryti“. A. Marshall’o sukurtai vartotojo pertekliaus teorijai negresia L. Walras’o kritika, išsakyta J. Dupuit. Kartu su prielaida, kad „tokios pat pinigų sumos reiškia tokį patį naudingumą visoms dalyvaujančioms šalims“, A. Marshall’as manė, kad „ribinis pinigų naudingumas pavieniui pirkėjui visada vienodas“. Patį vartojimo perteklių A. Marshall’as laikė perkamų prekių bendro naudingumo pertekliumi, lyginant su faktiškai sumokėta pinigų suma (žr. 7.3.2 pav.).
P D S P0 D S Q 7.3.2 pav. Vartotojo perteklius
Plotas, užtušuotas 7.3.2 pav., žemiau individualios vartotojo paklausos kreivės, rodo skirtumą tarp to, ką vartotojas pasirengęs sumokėti, ir to, ką jis iš tikrųjų sumoka. Vartojimo perteklių gauna plataus vartojimo prekės pirkėjas. Norėdamas pagrįsti teiginį pagrindimui A. Marshall’as pateikė pavyzdį su degtukais. Degtukų dėžutė kainuoja labai pigiai (1 pensą), bet rūkančiajam ji tokia brangi, kad jis pasirengęs už ją sumokėti nemažus pinigus. Skirtumas tarp to, kiek jis yra pasirengęs sumokėti už degtukus ir to vieno penso, kurį jis iš tikrųjų sumoka, ir yra, A. Marshall’o nuomone, laimėjimas, arba vartotojo perteklius. Kita vertus, pažymėtina, kad jeigu A. Marshall’o vartotojo pertekliaus teorija pakankamai aiški ir paprasta, tai jo gamintojo pertekliaus teorija liko gana miglota: savo Principų... priede K greta vartotojo pertekliaus jis įvedė ir kitus perteklius – darbininkų perteklių ir taupytojų (arba laukiančiųjų) perteklių, kuriuos lengviau nagrinėti, jei žmones laikysime gamintojais bei papildomus trumpalaikius gamintojų perteklius, kuriuos sukelia specifiniais firmai esantys gamybos veiksniai. Todėl E. J. Mishan’as XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje net rekomendavo, kad „gamintojo pertekliaus terminas būtų pašalintas iš ekonomisto žodyno“. Vis dėlto, ieškant analogijos vartotojo pertekliui, gamintojo pertekliumi galima laikyti parduodamų prekių bendrų pajamų perteklių, lyginant su faktiškai gamybai išleista pinigų suma (žr. 7.3.3 paveikslą).
P D S Pe
Pe
S Q 7.3.3 pav. Gamintojo perteklius
7.3.3 paveiksle užtušuotas plotas aukščiau individualios gamintojo pasiūlos kreivės rodo skirtumą tarp to, kokių pajamų gamintojas tikėjosi, ir to, kokias pajamas jis iš tiesų gavo. Kita A. Marshall’o kainos koncepcijos dalis – pasiūlos funkcija. Kembridžo mokyklos ekonomistų sukurtoje pasiūlos teorijoje svarbiausias vaidmuo teko ribinių kaštų sampratai. Jais buvo laikomi tam tikros prekės paskutinio vieneto gamybos kaštai. Kaip ir tirdamas paklausą, A. Marshall’as tapatino ribinius kaštus su ta minimalia kaina (pasiūlos kaina), kuria verslininkas dar pasirengęs tiekti savo prekes į rinką. Manyta, kad žvelgiant verslininko akimis, pasiūlos kaina bus tas pradinis rinkos kainos kritimo taškas, nuo kurio vyko judėjimas link pusiausvyros. Toliau A. Marshall’as pateikė pasiūlos kreivės grafiką. Tačiau A. Marshall’as pažymėjo, kad pasiūlos kaina skirtingose ūkio šakose kinta nevienodai. Principų... I tomo 13 skyriuje Kembridžo mokyklos lyderis išskyrė tris galimus gamybos kaštų dinamikos, priklausomai nuo gamybos apimčių kitimo mikrolygmenyje, taikant atskiroms firmoms, variantus (arba dėsnius). Tam pirmiausia jis pateikė reprezentatyvios firmos kaip vidutinės (tipiškos) firmos atstovo (savotiškos sumažintos šakos kopijos) sampratą. Tiesa, kaip pastebėjo R. Frisch’as, reprezentatyvi firma yra mintinė konstrukcija, nes, visai galimas dalykas, tokios realios firmos, kurią galima būtų pasirinkti reprezentatyvia šakai, iš viso neegzistuoja. Reprezentatyvios firmos dydis, A. Marshall’o požiūriu, paprastai auga didėjant kokios nors prekės bendrai gamybos apimčiai, o tai padeda gauti vidinę ir išorinę naudą, nulemtą mažesnių, nei anksčiau, darbo sąnaudų ir kitų kaštų gamybos procese. Toliau jis pažymėjo, kad yra šakų, kur ribiniai kaštai, taigi, ir pasiūlos kaina, nepriklauso nuo produkcijos apimčių. Jose, A. Marshall’o terminologija tariant, veikia pastovios grąžos dėsnis. Tačiau yra ir kitų ūkio šakų, kuriose vyrauja augančios grąžos dėsnis: augant gaminamų prekių apimčiai, produkcijos vieneto pagaminimo kaštai, arba ribiniai kaštai, mažėja. Galiausiai yra šakų, kuriose veikia mažėjančios grąžos dėsnis. Šakose kaip taisyklė, susijusiose su gamtinių išteklių naudojimu, tarp jų ir žemės ūkyje, didėjant gamybos apimtims visuomet didėja ribiniai kaštai bei atitinkamai pasiūlos kainos. Be to, A. Marshall’o įsitikinimu, „realioje tikrovėje šios dvi augimo ir mažėjimo tendencijos nuolat priešinamos viena kitai“. Būdamas įsitikinęs technologinės pažangos svarba, A. Marshall’as rašė: „[...] Nors gamtos įnešama dalis į produkcijos gamybą paklūsta mažėjančio produktyvumo dėsniui, žmogaus apsprendžiama dalis paklūsta augančio produktyvumo dėsniui“. Sąvoka „žmogus“
jam apėmė darbo našumo augimą lemiančių veiksnių (technologinės pažangos ir gamybos mastų plėtros sukeltos ekonomijos) personifikaciją. Pastebėtina, kad antrame ir trečiame variantuose A. Marshall’as atitinkamų firmų pasiūlos kainą susiejo su pagamintos produkcijos apimtimi ir apibrėžė pagal gamybos ribinius kaštus. Taip jam pavyko į kainos teoriją įtraukti pasiūlos kainos priklausomybės nuo gamybos idėją ir, naudojant „išorinės“ bei „vidinės“ ekonomijos sąvokas, parodyti, kad gamybos kaštų priklausomybė nuo gamybos apimčių susijusi su gamybos techninėmis galimybėmis. A. Marshall’as pažymėjo, kad dideli gamybos mastai konkurencinėje ekonomikoje dažniausiai firmai užtikrina kainų sumažėjimą ir atitinkamai pranašumą prieš konkurentus (dėka nuolat augančios ekonomijos dėl sugebėjimo dirbti ir specializuotų mašinų bei įvairios įrangos naudojimo) bei tai, kad didžiausia tokios ekonomijos nauda vis tik tenka visuomenei. Toliau tirdamas kainodaros priklausomybę nuo analizuojamo periodo trukmės, A. Marshall’as, kaip jau minėta, pažymėjo, kad ilgalaikiu periodu pasiūlos ir gamybos kaštų poveikis kainų susidarymui smarkiai išauga. Be to, skirstydamas gamybos kaštus į pastovius ir kintamus, A. Marshall’as įtikinamai parodė, kad ilgu laikotarpiu pastovūs kaštai tampa kintamais, ir, jo požiūriu, pagrindinis motyvas, verčiantis firmą palikti rinką – tai jos kaštų lygio viršijimas rinkos kainą. Mėgindamas išspręsti augančios grąžos ir konkurencinės pusiausvyros suderinimo uždavinį, A. Marshall’as pabrėžė privačių firmų gyvavimo ciklo teoriją, kurią pagrindė savo sukurta šakos, kurioje pavienės firmos yra ne pusiausvyros būklėje, ilgalaikės pusiausvyros teorija. Pavyzdžiui, natūraliai gali kilti klausimas, kodėl kai kurios firmos didina produkcijos išleidimą, o tuo pat metu kitos mažina? A. Marshall’as pagal savo firmos gyvavimo ciklo teoriją manė, kad jaunos firmos, kaip ir jauni medžiai, auga, kai tuo pat metu senos firmos, kaip ir seni medžiai, juda link nuosmukio. Mes taip pat galime laikyti, kad jauna (sena) firma didina (mažina) savo produkcijos išleidimą, kadangi jos normalios sąnaudos gamybai (įskaitant normalųjį pelną) nesiekia (viršija) šį reprezentatyvios firmos rodiklį, t. y. šakos normalią pasiūlos kainą. Kitais žodžiais tariant, trumpalaikės vidutinės išlaidos, apimančios normalų pelną, aukštesnės (žemesnės), nei normali šakos pasiūlos kaina mažinančioms (plečiančioms) gamybą firmoms, o tuo pat metu trumpalaikės ribinės išlaidos lygios šakinei normaliai šakos pasiūlos kainai visoms firmoms. Esant stacionariai būklei, aišku, paklausos kaina susilygina su normalia šakos pasiūlos kaina, kai tuo pat metu kiekvienos firmos pasiūlos kaina laikomos normalios gamybos išlaidos, apimančios normalų pelną. Jei stebima vidinė ekonomija ir pavienės firmos pasiūlos kaina yra jos produkcijos išleidimo žemėjanti funkcija, tada jauna firma, pasižyminti žemiausia pasiūlos kaina, neribotai plėsis, kol visas šakos produkcijos išleidimas susitelks jos rankose ir jos pasiūlos kaina sutaps su šakos pasiūlos kaina. Norėdamas užkirsti kelią visos šakos išleidimo apimčių susitelkimui vienos firmos rankose, A. Marshall’as pabrėždavo, kad privačių firmų gyvavimo laikas yra ribotas ir stiprėjančios besiplečiančios jaunos firmos galiausiai virsta silpstančiomis senomis gerokai anksčiau, nei įvyks tokia koncentracija. Tačiau, nors A. Marshall’o pasiūlyta firmos gyvavimo ciklo teorija pateikia tikrovišką XIX a. pramonės vaizdą, lieka klausimas, kiek ji tinkama audringos akcinių bendrovių plėtros epochoje. Pats A. Marshall’as gerai suprato šią problemą, teigdamas: „Tai buvo bendra taisyklė ir medžių augimui, ir firmų augimui iki neseniai prasidėjusios stambių akcinių bendrovių plėtros. Jos dažnai stagnuoja, bet ne taip greitai numiršta“.
Kalbėdamas apie ribinių kaštų vidinę struktūrą, jis, sekdamas A. Smith’u, ribinius kaštus traktavo kaip pajamų, tenkančių atskirų gamybos veiksnių savininkams, sumą. Čia jis įskaičiavo darbo užmokestį, piniginio kapitalo procentą ir verslininko pajamas. Pagal maržinalizmo metodologiją, A. Marshall’as nagrinėjo darbininką kaip racionalų subjektą, įvertinantį savo dalyvavimo gamyboje privalumus ir trūkumus. Trūkumu laikytos pačios darbinės sąnaudos, matuojamos darbo ribinio sunkumo subjektyviu vertinimu. Privalumas buvo darbo užmokestis, priklausantis nuo šio įvertinimo ir skirtas kompensuoti darbininko neigiamas emocijas. Tokiu pat būdu buvo aprašoma ir piniginio kapitalo savininko elgsena bei procento nuo kapitalo formavimasis. Daryta prielaida, kad jis gali arba: 1) tuoj pat sunaudoti kapitalą asmeniniam vartojimui, vadovaudamasis savo požiūriu apie skirtingų gėrybių ribinį naudingumą, arba 2) A. Marshall’o žodžiais tariant, „atidėti malonumą“, susilaikydamas nuo vartotojiško sprendimo ir nukreipdamas kapitalą į gamybą tikėdamasis procento. Pastarojo dydį Kembridžo mokyklos ekonomistai, panašiai kaip anksčiau N. Senior’as, W. S. Jevons’as ir H. Gossen’as, laikė priklausomu nuo kapitalo savininko subjektyvių vertinimų, nuo to, kiek jis laikys antrąjį variantą naudingesniu už pirmąjį, t. y. nuo jo lūkesčių ir sugebėjimo nuspėti ateitį. Vadinasi gamybos kaštus A. Marshall’o teorijoje galiausiai lemia darbo ir susilaikymo nuo kapitalo negamybinio (neproduktyvaus) naudojimo sukeltų kančių (neigiamų emocijų) suma. Į šiuos gamybos kaštus jis įtraukė darbininkų ir verslininkų nuovargio jausmą, verslininkų sunkius išgyvenimus dėl kapitalo negamybinio naudojimo atsisakymo ir baimės, sukeltos verslininkų netikrumo, kad verslas pasiseks. A. Marshall’as darė išvadą, kad gamybos piniginiai kaštai, arba tam tikros prekės pasiūlos kaina, turi kompensuoti visus neigiamus pojūčius. Tokiu būdu pasiūlos kaina apima darbo užmokestį (atlyginimą už darbininkų nuovargį) ir verslininkų pajamas (užmokestį už baimę ir kančias). Akivaizdu, kad šią idėją jis perėmė iš N. Senior’o, kuris gamybos kaštus irgi suvedė į darbo ir susilaikymo iššauktas kančias. Pastebėtina, kad A. Marshall’as pasiūlė pakeisti N. Senior’o pasiūlytą terminą susilaikymas geresniu terminu lūkesčiai. Verslininko pajamos buvo skaidomos į dvi dalis. Pirmoji buvo laikoma kompensacija už verslininko darbo sąnaudas valdant gamybą (patys samprotavimai šiuo klausimu buvo panašūs į atvejį su racionaliu darbininku), o antroji dalis buvo traktuojama kaip užmokestis už riziką, susijusią su darbu neištirtoje rinkoje. Beje, A. Marshall’as labai teigiamai vertino gamybos organizatorių veiklą. Jis rašė: „[...] Tie verslininkai, kurie nutiesė naujus kelius, dažnai atnešdavo visuomenei daug daugiau naudos, nei gaudavo patys, net jei jie išeidavo iš gyvenimo būdami milijonieriais“. A. Marshall’o nuomone, valdymo tobulinimas, profesionalumas šioje srityje yra svarbūs veiksniai, užtikrinantys darbo našumo augimą ir gamybos efektyvumo didinimą. Svarbi yra ir Principų... autoriaus mintis apie procento normos lygį. A. Marshall’o požiūriu, „nors žmogui turint vis didesnes gamtinių išteklių atsargas, jis gali tęsti didelių kaupimo mastų procesą net ir esant žemai procento normai, vis dėlto kol žmogiškoji prigimtis išsaugo amžinai būdingas savybes, kiekvienas procento normos sumažinimas pajėgus skatinti daugelį žmonių taupyti mažiau, o ne daugiau, kaip būtų priešingu atveju“. Šis teiginys buvo vienas iš nedaugelio, kuriuos vėliau jo mokinys J. M. Keynes’as panaudojo savo ekonomikos valstybinio reguliavimo ir makrotyrimų koncepcijoje. Pastebėtina, kad A. Marshall’as nepripažino vidutinės pelno normos dėsnio. Jo nuomone, šis dėsnis: „[...] dėl pačios dalykų prigimties negali egzistuoti“. Norėdamas įrodyti, kad šis dėsnis yra negalimas, A. Marshall’as pelną išskirstė į sudedamąsias dalis ir nagrinėjo jį kaip savarankiškų pajamų sumą. Tokią A. Marshall’o nuostatą
pelno vidutinės normos dėsnio atžvilgiu galima paaiškinti tuo, kad šis dėsnis pirmiausia pasireiškia makrolygiu. O A. Marshall’as buvo mikroekonomikos teorijos, kurioje veikia reprezentatyvi firma, t. y. firma su vidutiniais šakos rodikliais, sukūrėjas. Akivaizdu, kad A. Marshall’o Principai... yra statiškos mikroekonomikos teorijos išdėstymas. Juk galutinis tikslas, kurio savo knygoje siekia A. Marshall’as – nustatyti pavienės firmos pusiausvyros sąlygas. Tada, jo nuomone, bus pasiekta pusiausvyra ir visuomenėje. Tam tereikia reguliuoti ekonomiką per pinigų-kredito sistemą. Tačiau retkarčiais knygoje autorius skaitytojams teigia, kad statiškos analizės išvados yra nepatikimos, ir kad mikroekonomikos teorija nesugeba apimti gyvybiškai svarbių ekonominės politikos klausimų. A. Marshall’as teigė, kad „ekonomisto Meka“ yra ne lyginamoji statika ir net ne ekonominė dinaminė analizė, o labiau „ekonominė biologija“. Tiesa, jis tuo pat pastebėjo, kad „Biologinės koncepcijos sudėtingesnės, nei mechaninės; todėl knygoje, kurioje nagrinėjami pagrindai, reikia skirti palyginti daugiau dėmesio analogijoms iš mechanikos srities; dažnai tenka naudoti sąvoką pusiausvyra, kuri tarsi rodo tam tikrą analogiją su statika. Tačiau iš tikrųjų mūsų tyrimas visiškai skirtas jėgoms, gimdančioms judėjimą, ir pagrindinis dėmesys jame sutelktas ne į statiką, o į dinamiką“. Pačią ekonominę biologiją A. Marshall’as, atrodo, laikė mokslu, tiriančiu ekonomines sistemas kaip istoriniame laike besivystantį organizmą. Tai gerokai primena amerikiečių institucionalizmo metodologinę programą. Kurdamas savo kainos teoriją, A. Marshall’as pamėgino įvertinti ir sociologijos – „socialinio darvinizmo“ elementus. Jis norėjo ekonomikos teoriją pavaizduoti kaip dalį biologijos plačiąja prasme, bei suformuluoti labiausiai prisitaikiusių verslininkų išgyvenimo dėsnį, nes tarp verslo atstovų vyksta tokia pat kova už išlikimą, kaip ir kova už išgyvenimą gyvūnų pasaulyje. Todėl geriausias verslininkas įveikia savo konkurentus ir gauna teisę į pelną. Vieni verslininkai eina jau pramintais takais, kiti, panaudodami naujus gamybos metodus, visuomenei teikia naujas paslaugas visuomenei ir turi gauti atitinkamas pajamas. Kapitalistas gauna pelną už tai, kad laukė pajamų, o monopolistas – už visuomenei suteiktas paslaugas, panaudojant naujus gamybos metodus. Jis gauna visą apdovanojimą. Ir vis dėl to, nepaisant A. Marshall’o minčių apie „ekonominę biologiją“, jo pastangos visą gyvenimą buvo nukreiptos dėstyti, aiškinti ir tobulinti statišką teorijos variantą, prieš kurį jis savo knygoje ne kartą protestavo. Ekonomikos teorijos principuose A. Marshall’as ištyrė stichišką kainų reguliavimą laisvos konkurencijos sąlygomis. Tačiau jo laikais vis svarbesnės tapo monopolijos. Todėl ir A. Marshall’as penktos knygos XIV skyriuje Monopolijų teorija padėjo monopolijų teorijos pagrindus. Apibūdindamas monopoliją, A. Marshall’as pažymėjo, kad ji kontroliuoja gamybą ir nustato monopolines kainas. Tačiau jis nagrinėjo tik absoliučią monopoliją, ir, kas ypač svarbu, į monopoliją žvelgė tik kaip į pavienį atvejį laisvos konkurencijos fone. Pažymėtina, kad pačios A. Marshall’o prielaidos dėl tobulos konkurencijos turėjo akivaizdų normatyvinį pagrindą, nors savo analizę jis ir siekė atriboti nuo vertinimų bei, manydamas, kad terminas konkurencija netinka paaiškinti industrinio gyvenimo specifinius bruožus šiuolaikiniame amžiuje, vietoj jo siūlė vartoti terminą šakos ir įmonės laisvė ar, trumpiau, ekonominė laisvė, kadangi šiems terminams nėra būdingas moralinis pobūdis. Dar pažymėtina, kad Principai... buvo daugiau nei teorinė tobulybė. A. Marshall’as buvo ne tik nuostabiausias protas „oficialiajame“ ekonomikos mokslo pasaulyje, bet kartu ir labiausiai užjaučiąs protas. Nuoširdus susirūpinimas darbo varguoliais, „paniekintais skurdžiais“, kuriuos jis matė vykdamas į Londono lūšnynus,
ir pačia ekonomikos teorija kaip socialinės būklės gerinimo įrankiu – visa tai įausta jo knygoje. Ekonomikos teorija, jo supratimu – tai „tiesos atskleidimo instrumentas“. Ir ypatinga tiesa, į kurią jis kreipė tą instrumentą, buvo skurdo priežastys ir būdai jį šalinti. A. Marshall’as pripažino, kad „Turto netolygumas [...] rimtas mūsų ekonominės santvarkos trūkumas“. Ir todėl toliau teigė, kad „Bet koks jo sumažinimas, pasiektas būdais, kurie nepažeidžia laisvos iniciatyvos motyvų [...] matyt, būtų akivaizdus visuomeninis pasiekimas“. Aptardamas šiuos būdus, A. Marshall’as pastebėjo, kad „Blogį galima sumažinti plačiau suprantant ekonominio kilniadvasiškumo socialines galimybes. Pasiaukojimas visuomeninei gerovei turtuoliams šviečiantis gali labai padėti mokesčių rinkėjams panaudoti turtingųjų išteklius vargšų naudai, ir gali nutrinti skaudžiausias skurdo apraiškas nuo žemės paviršiaus“. Kembridžo mokyklos idėjos ekonomikos moksle vyravo iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios. Tačiau tuo metu JAV prasidėjusi „Didžioji depresija“ bei ją lydėję krizių sukrėtimai parodė, kad toli gražu ne visada galima remtis rinkos mechanizmo veiksmingumu ir jo sugebėjimu užtikrinti kapitalistinio ūkio savireguliaciją. Tapo aišku, kad kapitalistinės reprodukcijos prieštaringų reiškinių negalima paaiškinti vien iš mikroekonomikos atskirto racionalaus subjekto pozicijų. Ekonomikos teorijoje atsirado ir vėliau įsivyravo J. M. Keynes’o makroekonominis požiūris, gerokai susilpninęs Kembridžo mokyklos poveikį, bet toli gražu nepavertęs jos teoriniu anachronizmu. Šios mokyklos kūrėjai pateikė išsamų laisvos verslininkystės sistemos apibūdinimą bei įtvirtino funkcinės analizės pirmenybę. Tuo pačiu jos nuostatos padarė tokį teorinį metodologinį įdirbį, be kurio negalėjo išsiversti nei A. Marshall’o pasekėjai, nei jo kritikai. Nors ir gerokai peržiūrėtos, Kembridžo mokyklos idėjos išlaiko tvirtas pozicijas šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje – kaip neoklasikinėje, taip ir keynesistinėje. (Pastebėsime, kad patį terminą „neoklasikai“ pirmasis pavartojo T. Veblen’as kaip neigiamą epitetą: jis norėjo pabrėžti, kad A. Marshall’as, kaip ir klasikai, neperžengė utilitarizmo ir hedonistinės psichologijos rėmų, nors pastarąją ir mėgino, tiesa, nesėkmingai, pašalinti iš vėlesnių Principų... leidimų. Vėliau terminas „neoklasikai“ buvo pritaikytas visai maržinalistinei teorijai). A. Marshall’as buvo maržinalistinės revoliucijos baigiamoji, sistematizuojanti figūra tokia pačia prame, kaip J. S. Mill’is atliko šią funkciją klasikinėje mokykloje. Apskritai, pagal savo charakterį A. Marshall’as buvo ne revoliucinė, o sintezuojanti figūra. Jis pasižymėjo retu talentu sisteminti ir plėtoti praeities ir savo amžininkų ekonomistų – A. Cournot, J. Dupuit, J. H. von Thunen’o, D. Ricardo – koncepcijas. Daugelis jų į ekonomikos teoriją pateko būtent jo redakcijos formoje. Mums ypač įdomus galėtų būti jo požiūris į D. Ricardo. A. Marshall’as nurodė, kad šis, kad ir kaip būtų gaila, rašė ne tiek savo kolegoms mokslininkams, kiek politikams ir verslininkams – tam ratui, kuriam priklausė ir jis pats, verslininkas ir parlamentaras. D. Ricardo Principai... visiškai nebuvo sumanyti kaip universitetinis kursas. Todėl, kaip teigė A. Marshall’as, D. Ricardo praleido daugelį paaiškinimų, galėjusių jo knygą padaryti labiau susieta ir susisteminta, bet šiuos paaiškinimus jis laikė nereikalingais savo skaitytojams. A. Marshall’as manė, kad norėdami suprasti D. Ricardo, turime jį interpretuoti plačiai, – plačiau, negu pats D. Ricardo interpretavo A. Smith’ą! Kita vertus, kaip pažymėjo A. Marshall’as, D. Ricardo menkas dėmesys griežtam terminologijos naudojimui ir būtiniausių paaiškinimų bei patikslinimų ignoravimas jam padarė meškos paslaugą. „Ir jis labiau, negu kas nors kitas, atsakingas už blogą įprotį mėginti išreikšti gilias ekonomines doktrinas keletu sakinių“, – reziumavo A. Marshallas.
Evoliucinį požiūrį, akcentuojant palaipsniškumą, perimamumą ir apdairų reformizmą, A. Marshall’as taikė ne tik ekonomikos teorijų vertinimui, bet ir realios ekonomikos bei žmonių visuomenės tyrimams. Neatsitiktinai jo mėgiamiausiu devizu ir Ekonomikos teorijos principų moto tapo lotyniškas posakis Natura non facit saltum (Gamta nedaro šuolių), išlikęs epigrafu nuo pirmojo veikalo leidimo iki paskutinio. 1907 m. A. Marshall’o iniciatyva Anglijoje politinę ekonomiją pakeitė ekonomikos teorija. Šiuo pavyzdžiu pasekė ir JAV. Tačiau šią idėją A. Marshall’as brandino jau seniai ir išdėstė garsiuosiuose Ekonomikos teorijos principuose. Čia jis, be visa ko, jau I knygos pirmajame skyriuje argumentavo ir termino politinė ekonomija (political economy) būtinumą pakeisti terminu ekonomikos teorija (economics), teigdamas, kad „[...] ekonomikos teorija užsiima žmonių visuomenės normalia gyvenimo veikla; ji tiria individualių ir visuomeninių veiksmų sritį, kuri labai glaudžiai susijusi su gerovės materialinių pagrindų sukūrimu“. Toliau apie ekonomikos teriją A. Marshall’as rašė: „[...] Joje vengiama kalbėti apie daugelį politinių klausimų, kurių praktikas negali ignoruoti; todėl ji yra mokslas – grynasis ir taikomasis, o ne tuo pat metu ir mokslas, ir menas. Štai kodėl geriau ją vadinti plačiu terminu ekonomikos teorija, nei siauresniu terminu politinė ekonomija“. Tiesa, patį žodį economics jau anksčiau naudojo W. S. Jevons’as. Taip pat pastebėtina, kad šiame veikale A. Marshall’as sulydė matematiškai tikslius samprotavimus su ramiu, laisvu, paprastais pavyzdžiais išmargintu ir nuostabiai aiškiu stiliumi. Principuose... aiškiai juntamas siekis padaryti ekonomikos teoriją praktiškai naudinga, suprantama prasilavinusiam verslininkui ir valstybės tarnautojui. (Pastebėtina, kad tai buvo būdinga ir kitiems anglų ekonomistų teoretikams, pradedant A. Smith’u, ir toliau T. Malthus’ui, N. Senior’ui, J. S. Mill’iui ir kitiems. Išimtimi gal būtų tik D. Ricardo ir W. S. Jevons’as, į savąsias išdėstytas grynąsias teorijas neįjungę konkrečių praktinių problemų). Todėl net eilinis verslininkas galėjo suprasti tokio pobūdžio ekonomikos teoriją, mat visi sudėtingi loginiai įrodinėjimai čia sąmoningai iškelti į nuorodas. (Dėl to J. M. Keynes’as ne visai pagarbiai pašmaikštavo, girdi, bet kuriam ekonomistui geriau skaityti nuorodas ir nepaisyti teksto, negu atvirkščiai). Šiaip ar taip, knygą lydėjo milžiniška sėkmė; pirmąsyk išleista 1890 metais, ji dar ir dabar tebėra rekomenduojamas šaltinis studentams, trokštantiems tapti ekonomistais. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Pateikite bendrą Kembridžo mokyklos apibūdinimą ir aptarkite jos atsiradimo priežastis bei indėlį į ekonomikos teorijų vystymąsi. Nurodykite mokyklos trūkumus. 2. Kaip A. Marshall’as traktuoja pagrindines ekonomines kategorijas? 3. Ką, A. Marshall’o nuomone, turi nagrinėti ekonomikos teorija? 4. Ką naujo A. Marshall’as įnešė į naudingumo ir paklausos analizę? 5. Ką A. Marshall’as traktavo kaip ceteris paribus savo paklausos ir pasiūlos teorijose? Aptarkite šių prielaidų svarbą ir ribotumus. 6. Ką naujo A. Marshall’as įnešė į rinkos kainos apibūdinimą? 7. Kaip A. Marshall’as apibūdino paklausos kainą ir pasiūlos kainą? 8. Ką A. Marshall’as teigė apie kainos, paklausos ir pasiūlos funkcinį tarpusavio ryšį? 9. Kokie, A. Marshall’o nuomone, veiksniai lemia paklausos elastingumo laipsnį? 10. Kam, pagal A. Marshall’ą, yra lygus darbo užmokestis? 11. Kokią konkurencijos formą A. Marshall’as naudoja analizuodamas kainų judėjimo dėsningumus?
12. Koks, A. Marshall’o nuomone, yra laiko veiksnio poveikis pusiausvyros kainai? 13. Ką galima pasakyti apie ryšį tarp kainos ir visuminės pasiūlos, jei ilgalaikė šakos pasiūlos kreivė gali būti laikoma istorine, o ne belaike? 14. Apibūdinkite A. Marshall’o nustatytų dėsningumų tarp gamybos santykinių išlaidų dydžio ir gamybos apimčių augimo esmę. 15. Apibūdinkite A. Marshall’o pasiūlytą dalinės pusiausvyros metodą ir jo esminį skirtumą nuo L. Walras’o išplėtotos bendrosios pusiausvyros sistemos. 16. Pakomentuokite A. Marshall’o požiūrį į statikos ir dinamikos santykį ekonomikos teorijoje bei biologinių mokslų svarbą tolesnei ekonomikos teorijos plėtrai. LITERATŪRA Marshall A. Principles of Economics, 8th ed. – London: Macmillan, 1920; 1961. Marshall A. Industry and Trade. – London: Macmillan, 1921. Marshall A. Money, Credit and Commerce. – London: Macmillan, 1923. Маршал А. Принципы экономической науки: В 3-х томах. Пер. с англ. – Москва: Прогресс, 1993. Pigou A. C. (ed.). Memorials of Alfred Marshall. – London: Macmillan, 1925. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 229-234. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 298-310; 374-418. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 178-197. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P. 151-178. Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 345-382. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 394-402. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 562-57; 582-584. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 178-183. Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. – London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. – P. 91-109. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 284-316. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 375-393. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. – Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 306-394. Негиши Т. История экономической теории. – Москва: Аспект-пресс, 1995. – С. 399-443. Всемирная история экономической мысли. Т. 3. Начало ленинского этапа марксистской экономической мысли. Эволюция буржуазной политической экономии (конец XIX – начало XX в.) / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1989. – С. 130-142.
История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 255-271. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 310-316. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 166-171. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – Москва: Финансы и статистика, 2002. – С. 96-106. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 270-275. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 195-197. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 125-128. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 397-407. Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. – Москва: Изд-во РАГС, 2002. – С. 54-59.
7.4. AMERIKIEČIŲ MOKYKLA. J. B. CLARK’O EKONOMIKOS TEORIJA Pagrindinės sampratos: Amerikiečių mokykla. Paskirstymo problema. Universali ekonomika. Socialinėekonominė statistika. Socialinė-ekonominė dinamika. Darbo ir kapitalo mažėjančio produktyvumo dėsnis. Clark’o dėsnis. Darbo ir kapitalo ribinis produktyvumas. Abejingumo zona. Ribinis darbininkas. Ribinis kapitalistas. Ribinis verslininkas. Pagalbinės sampratos: Darbo eksploatacija. Kiekvienam veiksniui – atitinkama produkto dalis. Nacionalinės pajamos. Ribinio naudingumo dėsnis. Gamybinė funkcija. Socialinis darbas. Socialinis kapitalas. Socialinė revoliucija. Pagrindiniai amerikiečių mokyklos teorijos teiginiai išdėstyti žymiausio jos atstovo, Kolumbijos universiteto profesoriaus John’o Bates’o Clark’o (1847–1938 m.) darbuose, pirmiausiai fundamentiniame veikale Turto paskirstymas (1899 m.), kurį galima laikyti didžiausiu traktatu ekonominės minties istorijoje, skirtu paskirstymo problemai. (Jo pirmtaku šioje srityje laikytinas D. Ricardo veikalas Politinės ekonomijos ir apmokestinimo pagrindai). Iš kitų J. B. Clark’o darbų pažymėtina pirmoji jo monografija Turto filosofija (1886 m.), kurioje dar akivaizdi istorinės mokyklos įtaka: čia jis kritikavo D. Ricardo teoriją kaip „odę egoizmui“, pasisakė už valstybės kišimąsi į ekonomiką norint užtikrinti teisingą turto paskirstymą bei konkurencijos ir konflikto pakeitimą bendradarbiavimu. Tačiau toliau J. B. Clark’o kūryboje įvyko lūžis ir jis tapo tikru maržinalizmo šalininku. bei tą pačią teisingo paskirstymo problemą jau stengėsi spręsti maržinalistinės teorijos rėmuose naudojant ribinio produktyvumo koncepciją. Greta Turto paskirstymo minėtini šie jo veikalai: Darbo užmokesčio mokslinio dėsnio sukūrimo galimybė (1899 m.), Monopolijų problema (1907 m.), Politinės ekonomijos esmė (1907 m.). Ši teorija nuo austrų ir Kembridžo mokyklos schemų labiausiai skiriasi tuo, kad gamybos ir paskirstymo problemos analizuotos pagal darbo ir kapitalo ribinio produktyvumo koncepciją, kurią J. B. Clark’as išplėtojo (sukūrė) nepriklausomai nuo C. Menger’io, L. Walras’o ir W. S. Jevons’o. Todėl kai kurie autoriai, pavyzdžiui, G. J. Stigler’is, J. B. Clark’ą net laiko vienu iš maržinalizmo pradininkų. Ir tikrai jau ginčų nekelia teiginys, kad ir kaip ten būtų, jo indėlis į maržinalistinę teoriją tikrai svarus. Gyvenimo kelias. Amerikiečių mokyklos lyderis ir pirmasis žymus bei originalus JAV ekonomistas J. B. Clark’as (vidurynis jo vardas visada rašomas siekiant nesupainioti su jo sūnumi John’u Maurice Clark’u, kuris buvo žymus amerikiečių kitos kartos ekonomistas) gavo universitetinį išsilavinimą JAV (mokėsi Brown’o universiteto Amhersto koledže, iš kur ir pernešė į ekonomikos teoriją visą gyvenimą trukusį susidomėjimą filosofija ir etika, Aristoteliui būdingą šių mokslų interpretaciją). Kaip ir daugelis kitų to meto amerikiečių ekonomistų, pavyzdžiui, vėliau jo teorijos kai kuriuos aspektus kritikavęs Pensilvanijos universiteto profesorius Simon’as N. Patten’as (1852–1922 m.), išsilavinimą įgijęs Vokietijoje, Halės universitete, toliau J. B. Clark’as studijavo ekonomikos teoriją Europoje: Vokietijoje Heidelbergo universitete ir Šveicarijoje Ciuricho universitete, nors šiuo laikotarpiu jam du kartus teko nutraukti studijas, kad galėtų padėti tvarkyti verslo
reikalus šeimai priklausančioje įmonėje. Heidelbergo universitete jo dėstytojas buvo, ko gero, pats žymiausias vokiečių istorinės mokyklos atstovas Karl’as Knies’as, kurį J. B. Clark’as laikė savo mokytoju: daugelis jo darbo etinių ir teleologinių motyvų gali būti paaiškinta šia įtaka. Grįžęs į JAV, kuri tuo metu buvo mokslinė provincija, J. B. Clark’as pradėjo dėstyti ekonomiką iš pradžių (1872–1895 m.) daugelyje koledžų (universitetų), tarp jų Minesotos valstijos Carletono koledže. Ten tarp jo mokinių buvo ir vėliau tapęs žymiu mokslininku ekonomistu Thorstein’as Veblen’as. Tačiau didžioji J. B. Clark’o, kaip profesoriaus darbo (1895–1923 m.) dalis prabėgo tarp Kolumbijos universiteto sienų. Čia formavosi ir J. B. Clark’o mokykla, su kuria sietini F. Fetter’is, E. Seligman’as, H. R. Seager’as, F. W. Taussig’as ir T. N. Carver’is. Be to, J. B. Clark’as buvo vienas Amerikos ekonomistų asociacijos steigėjų ir trečiasis jos prezidentas, užėmęs šį postą 1893–1895 m. J. B. Clark’as prisidėjo prie šios asociacijos Deklaracijos parašymo (1885 m.). Joje buvo užrašyta: „Mes manome, kad darbo ir kapitalo susidūrimas išryškino gana daug socialinių problemų. Norint jas išspręsti reikia kiekvienam savo srityje sujungti bažnyčios, valstybės ir mokslo pastangas“. Įgyvendindamas šią nuostatą, J. B. Clark’as Turto paskirstyme rašė: „Virš visuomenės pakibęs kaltinimas, kad ji „eksploatuoja darbą““. J. B. Clark’as sau kėlė uždavinį paneigti šį kaltinimą ir įrodyti, kad amerikiečių visuomenėje nėra prieštaravimų bei visuomeninis produktas paskirstomas teisingai. Vis dėlto pažymėtina, kad mokslinė aplinka, kurioje dirbo J. B. Clark’as, nepadėjo nei suprasti jo idėjas, nei jas priimti. Savo gilumu ir originalumu J. B. Clark’as nenusileido maržinalizmo teorijos pradininkams. Tačiau iš esmės Amerikos ekonominė mintis, vaizdžiai tariant, vis dar liko kaimu, kur rengiamasi arba praėjusių metų miestietiška mada, arba tuo, ko miestiečiai iš viso nenešioja. Šia prasme „miestas“ tada buvo Vakarų Europa. Ekonomikos teorija. J. B. Clark’o mokslinius pasiekimus reikia nagrinėti dviem aspektais: metodologiniu ir teoriniu. Kalbant apie J. B. Clark’o ekonomikos teorijos metodologiją, pažymėtina, kad jis, teigdamas, jog teorija, pagrįsta senuoju ekonomikos mokslo skirstymu į keturias dalis: gamybą, paskirstymą, mainus ir vartojimą, nebegali, „kaip ir mechanikos atveju“, išspręsti pažangos keliamą statiškų dėsnių pažinimo problemų anksčiau, nei „gali būti suprasti judėjimo dėsniai“, pasirinko gana savotišką tyrimų metodą, ekonomikos mokslą suskirstydamas į tris natūralius skyrius. Kadangi ekonomikos mokslas, pagal J. B. Clark’ą, susiduria su dviejų rūšių dėsniais, kurių vieni priklauso nuo žmonijos santykių su gamta ir yra universalūs, o kiti – nuo santykių tarp žmonių, ir yra istoriškai kintantys (praeinantys), todėl pirmajame skyriuje (tam buvo skirta Turto filosofija (1886 m.)) ieškota turto universalių dėsnių, ir tai gali būti įvardyta kaip svarbus teorinis pasiekimas. Tirdamas izoliuotą ūkį ir vartotojų psichologiją, J. B. Clark’as išvedė, kaip jis pats teigė, tris „universalius dėsnius“: 1) ribinio naudingumo dėsnį, 2) specifinio produktyvumo dėsnį ir 3) mažėjančio produktyvumo dėsnį, pagal kurį gamybos veiksnio pajamas lemia jo ribinis produktyvumas. Antrą ekonomikos mokslo skyrių (ir Turto paskirstymą (1899 m.)) jis skyrė socialinei-ekonominei statiškos būklės ūkio analizei, ekonominių sistemų pusiausvyros būklės problemų nagrinėjimui, aiškinimuisi, kas toliau vyksta su šiuo turtu, atsiribojant nuo šių sistemų genezės. J. B. Clark’as teigė, kad teorinio tyrimo tikslais galima sukurti įsivaizduojamą statišką visuomenę, nes visos natūralios visuomenės yra dinamiškos. Būtent statiškoje būklėje, pagal natūralius ribinio naudingumo ir mažėjančio produktyvumo dėsnius, J. B. Clark’o nuomone, reikia tirti „atitinkamos dalies priskyrimą kiekvienam gamybos
veiksniui“. Trečiasis skyrius (ir Ekonomikos teorijos esmė (1907 m.)) buvo skirtas ekonomikos dinamikos dėsnių išaiškinimui, išorinių ekonominei sistemai veiksnių, lemiančių jos funkcionavimo specifiką, analizei, nagrinėjimui, „kas vyksta su visuomenės turtu ir gerove jei visuomenė keičia veiklos formą bei būdus“. Amerikiečių mokyklos šalininkams, plėtojantiems maržinalizmo metodologiją, ypač didelį poveikį padarė būtent J. B. Clark’o idėjos apie ūkinių sistemų statiką ir dinamiką. Jos tapo vienu svarbiausių šios mokyklos teorinių pagrindų. Akivaizdu, kad šį mokymą J. B. Clark’as į ekonomikos teoriją perkėlė iš teorinės mechanikos srities, be to, pirmiausia pabrėžė statikos problemą, ir „organizuoto ūkio“, t. y. kapitalistinės ekonomikos dėsnius vaizdavo kaip „pusiausvyros dėsnius“, o statikos dėsnius laikė svarbiausiais visuomenės dėsniais, leidžiančiais suprasti ekonominius reiškinius. Statiška jis vadino tokią visuomenės būklę, kuriai esant visą laiką tuo pačiu būdu tiek pat žmonių gamina tiek pat tų pačių gėrybių, t. y. gamybinio organizmo forma nepakinta. Į šią būklę visuomenę kreipia tobulos konkurencijos jėgos. Taigi J. B. Clark’as statiką suprato kaip sąlygų, būtinų ir pakankamų, kad rinkos ekonomikoje nusistovėtų pusiausvyra, apibūdinimą. Tam jam prireikė šių prielaidų: nėra techninės pažangos ir darbo bei kapitalo bet kokio judėjimo tarp gamybos sričių; pastovūs šiose srityse naudojamas darbas (gyventojų skaičius) ir kapitalo apimtis; pastovi socialinė organizacija; pastovus poreikis vartojimo reikmenims; visiškas laisvos rinkos viešpatavimas. Taigi statikos būklėje galima sukonstruoti judėjimą lyg ir uždaroje sistemoje, lemiantį ekonomikos pusiausvyrą ir stabilumą. Statika susijusi ne su ekonomine realybe, o su tam tikra abstrakcija, ekonomikos modeliu, iš kurio pašalintos visos pašalinės, pusiausvyrą griaunančios aplinkybės. Būtent šioje įsivaizduojamoje statiškoje pusiausvyros būklėje, „kurioje nėra tų pažeidimų, kuriuos sukelia pažanga“, gėrybių vertingumas ir gamybos veiksnių pajamos įgauna savo „natūralias“ arba „normalias“ reikšmes. Taip pat pasireiškia pagrindiniai ūkio pusiausvyros užtikrinimo dėsningumai. Taip pat buvo numanoma, kad ūkyje (ekonomikoje) gali būti ne viena, o keletas pusiausvyros būsenų, kurioms būdingos tokios pat nekintamos, bet skirtingos darbo ir kapitalo apimtys. Jei kuri nors iš išvardytų prielaidų negalioja, tada, pagal J. B. Clark’ą, pusiausvyra yra pažeidžiama ir dėl dinaminių veiksnių poveikio ekonomikoje prasideda pokyčiai – auga gyventojų skaičius ir kapitalo kiekis, kinta žmonių norai ir poreikiai, gamybos ir darbo organizavimo technologijos, išgyvena produktyvesnės įmonės, o pasitraukia iš rinkos mažiau našios. Taip ūkis pradeda judėti į naują statišką būklę. Viso to priežastis jau turėjo paaiškinti dinamika. Tačiau nors J. B. Clark’as ir teigė, kad dinamiką, kuri plėtrą daro sudėtingesne ir pažeidžia pusiausvyrą, taip pat reikia nagrinėti, kaip matėme, patį plėtros procesą jis traktavo kaip perėjimą iš vieno pusiausvyros lygio į kitą ir visus pokyčius laikė tik kiekybiniais, pasireiškiančiais gyventojų skaičiaus ir kapitalo apimties padidėjimu, technikos, ūkio organizacijos ir poreikių pasikeitimais. Tokiu atveju neatsiskleidžia jokie nauji dėsniai. Pasirinkę tokį metodologinį požiūrį, amerikietiško maržinalizmo teoretikai iš esmės palaikė A. Marshall’o nuostatą analizuoti kiekybinius, funkcinius ryšius tarp ūkinio mechanizmo įvairių aspektų. Tam jie dalį reikalingo analizės aparato, kaip minėta, „pasiskolino“ iš gamtos mokslų, pirmiausia teorinės mechanikos. J. B. Clark’o teorijoje gamybos ir paskirstymo procesai buvo nagrinėjami maržinalizmo požiūriu, taigi jie pasireiškė kaip racionalių subjektų veiklos sritis. Tokių subjektų buvo išskirta trys: darbininkas, pinigų turėtojas – kapitalistas (prisiminkime, kad J. B. Clark’as rašė tuo metu, kai JAV sparčiai augo piniginis kapitalas) ir verslininkas, kurio dalykinė kvalifikacija yra pakankama, bet jis neturi nuosavo kapitalo. Manyta, kad, pagal specifinio produktyvumo dėsnį kiekvienas
gamybos veiksnys apibūdinamas specifiniu produktyvumu ir sukuria pajamas, be to, kiekvienas savininkas gauna savąją pajamų dalį, kurią sukuria priklausantis jam veiksnys. Taip darbininkas įdeda į gamybą savo darbą, tikėdamasis darbo užmokesčio, o kapitalo turėtojas, versdamas piniginį kapitalą gamybos priemonėmis, tikisi procento. Sudėtingiau apibūdinti verslininką. Pagal J. B. Clark’ą pusiausvyros sąlygomis šis dirba kaip gamybos organizatorius ir už tai gauna darbo užmokestį, taip pat kaip ir darbininkas. Kadangi laisvos konkurencijos sąlygomis esant statiškai būklei, J. B. Clark’o nuomone, verslininko pelnas yra lygus nuliui, kainą sudaro tik darbo užmokestis ir procentas. Tačiau jei kalbėsime apie dinamiką, tada verslininko vaidmuo jau kokybiškai naujas. Dabar jis yra novatorius, stumiantis į priekį techninę pažangą, savo įmonėje pasiekiantis, kad kaštai sumažėtų žemiau vidutinių kaštų. Už tai jis gauna uždirbtas pajamas, verslininko pelną. Tačiau kai tik kurioje nors ūkio šakoje pelno dydis viršija procento lygį, į šią šaką ateina daug naujų verslininkų, o tai neišvengiamai tarp jų didina konkurenciją. Dėl to pelnas galiausiai vėl tampa lygus nuliui ir verslininkas šioje šakoje tegauna tik aukštos kvalifikacijos darbuotojo darbo užmokestį. J. B. Clark’as išskyrė keturis pagrindinius gamybos veiksnius: kapitalą kaip pinigus, kapitalą kaip gamybos priemonę ir žemę, verslininko gebėjimus ir samdomų darbininkų darbą. Pažymėtina, kad amerikiečių mokyklos lyderis J. B. Clark’as atliko svarbų vaidmenį plėtojant gamybos veiksnių teoriją. Jis iškėlė realią problemą, aktualią pavienei įmonei: kaip nustatyti tinkamiausią, atitinkančią pusiausvyrą gamybos veiksnių sąnaudų proporciją? Norint atsakyti į šį klausimą, prireikė gamybos veiksnių ribinio produktyvumo sampratų, išvestų iš darbo ir kapitalo mažėjančio produktyvumo dėsnių. Pažymėtina, kad J. B. Clark’o ribinio produktyvumo teorija, ypač išplėtota jo knygoje Turto paskirstymas, neatsirado tuščioje vietoje. Pirmasis T. Malthus’o idėją apie mažėjantį žemės derlingumą pramoninės gamybos analizei panaudojo vokiečių ekonomistasmatematikas, maržinalizmo bei ekonometrikos pirmtakas ir gamybos išdėstymo teorijos pradininkas Johann’as Heinrich’as von Thunen’as (1783–1850 m.), gimęs Oldenburge ir trumpai studijavęs Giotingeno universitete. Jis XIX a. pradžioje savo vienintelio veikalo Izoliuotas ūkis santykyje su žemės ūkiu ir nacionaline ekonomija II tome, išleistame 1850 m. (jau po autoriaus mirties), suformulavo darbo ir kapitalo mažėjančio produktyvumo dėsnį bei puikiai parodė (nors ir dar nebuvo susipažinęs su D. Ricardo veikalais) rentos lygio formavimosi mechanizmą dėl fermerių konkurencijos įsigyti geriausią žemės sklypą, atsižvelgiant į pastarojo nutolimą nuo realizavimo rinkos (miesto). (Beje, I knygos tomas pasirodė 1826 m., t. y. 12 metų anksčiau nei A. Cournot darbai. Tačiau šio veikalas, kaip ir kitų „maržinalistinės revoliucijos“ pirmtakų darbų, pirmieji maržinalistai laiku nepastebėjo. J. H. von Thunen’o gyvenamuoju laikotarpiu iki pat XIX a. antrosios pusės jo knyga pirmiausia vertinta kaip racionalaus žemės ūkio valdymo vadovas). Remdamasis 10 metų savo dvare, vadintame Tellow, Macklenburge-Schwerine 1801 m. įkurto pavyzdinio ūkio gamybos išlaidų skaičiavimo užrašuose apibendrinta ūkininkavimo patirtimi, J. H. von Thunen’as ne kartą pažymėjo, kad bet kokio gamybos veiksnio sąnaudos turi būti vykdomos iki tol, kol papildomas produktas, gaunamas dėl papildomo tam tikro veiksnio vieneto, susilygina su sąnaudomis jam. Jei kiekvienas veiksnys panaudojamas taip pat, visuminis produktas maksimizuojamas. Taip pat buvo padėtas pagrindas naujai (neklasinei) paskirstymo teorijai, pagrįstai ribinio produktyvumo teorija, kurią vėliau sukūrė J. B. Clark’as pagal J. H. von Thunen’o veikalo II tomą. Tai J. B. Clark’as akivaizdžiai pripažino. Jis rašė, kad J. H. von Thunen’as kaip
„geriausias ankstyvojo vokiečių ekonomikos mokslo atstovas“ pasiūlė „teoriją, kuri taikė galutinio produktyvumo dėsnį ir darbui, ir kapitalui; darbo užmokestį bei procentą ši teorija išreiškė kaip šio taikymo rezultatą [...]. Tačiau kad būtų teisinga, ji greta to turi tapti specifinio produktyvumo teorija, pagal kurią kiekvieno darbo vieneto užmokestis sutampa su jo paties specifiniu produktu“. Neatsitiktinai P. A. Samuelson’as pažymėjo, kad „J. H. von Thunen’as kartu su Leon’u Walras’u, John’u Stuart’u Mill’iu, ir Adam’u Smith’u priklauso Panteonui“. Įdomu, kad J. H. von Thunen’as, savo pavyzdžiu parodęs, kad net giliame užkampyje smalsiam ir originaliam protui yra erdvės kūrybai, ekonominių procesų tyrimuose jau plačiai naudojo diferencialinį skaičiavimą. Iš esmės, būtent J. H. von Thunen’as išvedė ribinės analizės dėsnius „ekonominėje sistemoje“ norint, kaip jis pabrėžė, „pasiekti funkcijos su daugeliu kintamųjų dydžio maksimumą“. Be to, J. B. Clark’o ribinio produktyvumo koncepcijai buvo labai naudinga D. Ricardo diferencinės rentos teorija, kurioje iš žemės gaunamos pajamos buvo pavaldžios mažėjančios grąžos dėsniui. J. B. Clark’o idėja buvo ta, kad darbo užmokestį ir procentą taip pat galima nagrinėti maždaug analogišku būdu. Visa tai daryta griežtai prisilaikant maržinalizmo kanonų. Jei austrų mokyklos atstovai ribinį naudingumą susiejo su vartojamosios gėrybės atsargomis, tai amerikiečių mokyklos šalininkai manė, kad ribinis produktyvumas priklauso nuo gamybos veiksnių apimčių ir jų teorijoje pagal pagrindinius maržinalizmo principus atsirado ribinio (paskutinio) darbininko, ribinio (paskutinio) kapitalisto, ribinio (paskutinio) verslininko, dirbančių gamybos srityje blogiausiomis sąlygomis, sąvokos. Paanalizuokime, pavyzdžiui, darbo mažėjančio produktyvumo dėsnį: esant sąlygai, kad piniginio kapitalo dydis yra pastovus, o darbininkų skaičius didėjo, kiekvienas naujas papildomas darbininkas pagamins vis mažesnį, mažėjantį produktų kiekį. Toks dėsnis J. B. Clark’o nuomone, tinka paaiškinti tiek statišką, tiek dinamišką ekonomiką. Statiškomis sąlygomis jis veikia stipriau, nes nėra techninės pažangos, vadinasi, daugėjant užimtų žmonių, mažėja ne tik jų aprūpinimas kapitalu, bet ir darbo techninis aprūpinimas, o tai nepaliaujamai mažina jo produktyvumą. Dinamiškomis sąlygomis dėsnio veikimas silpnėja: kapitalo, tenkančio vienam užimtam žmogui, dydžio nuolat mažinti neleidžia techninė pažanga. Ji suteikia galimybę panaudoti naujas, efektyvesnes gamybos priemones. Anksčiau ar vėliau kiekvienas naujai pradėjęs dirbti darbuotojas tampa ribiniu: jis pagamina produktą, savo dydžiu lygų rinkoje mokamam darbo užmokesčiui. Būtent jo produktyvumą (našumą) J. B. Clark’as pavadino ribiniu produktyvumu, o gautą gamybinį rezultatą – ribiniu produktu. Vadinasi, skirtingai nuo T. Malthus’o ir D. Ricardo, teigusių, kad darbo užmokestis priklauso nuo priemonių, būtinų samdomam darbuotojui išgyventi, vertės, J. B. Clark’o darbo užmokesčio teorija buvo grindžiama „darbo mažėjančio produktyvumo dėsniu“. Jis ne kartą pabrėžė, kad darbo užmokestis yra darbo ribinio produktyvumo ekvivalentas. Taip, J. B. Clark’as rašė: „Darbo užmokestį, kaip ir kiekvieną kainą, lemia ribinis naudingumas, t. y. ribinis darbininko paslaugų naudingumas verslininkui. Gamybos veiksnių naudingumo laipsnį sudaro jų produktyvumo laipsnis; vadinasi, darbo užmokestį nulems ribinis produktyvumas, t. y. vertė, pagaminama paskutinio darbuotojo, kurį verslininkas dar gali pasamdyti gaudamas pelną. Šio paskutiniojo (beveik nereikalingo) darbuotojo sukurta vertė nustato didžiausią darbo užmokestį, kurį jam gali mokėti verslininkas. Tuo pačiu nustato darbo užmokestį ir visų kitų darbuotojų, kurie gali būti pakeisti, t. y. kurie dirba tokį pat darbą ir tiek pat pagamina [...] Darbo užmokestį nulemia
produktyvumas, bet mažiausiai produktyvaus darbo, t. y. to darbo, kuris neduoda nieko daugiau, kaip tik darbininko išlaikymo kaštus“. Tolimesnis paklausos darbo jėgai didinimas ir užimtumo augimas jau yra neefektyvus, nenaudingas verslininkui. Tada tektų naujam darbuotojui išmokėti darbo užmokestį, kuris savo dydžiu viršytų jo sukuriamą produktą, t. y. perskirstyti jo naudai dalį kapitalo duodamo procento. Tuo pačiu, kaip nurodė J. B. Clark’as, ribinis darbininkas (arba keletas darbininkų, pasižyminčių tokiu pat produktyvumu) turi tapti paskutiniuoju, kuris dar yra užimtas tam tikro produkto gamyboje. Jų skaičius pasiekė optimalų dydį, atitinkantį pusiausvyrą. Kita vertus, tai, kad darbo užmokestis turi būti lygus ribinio darbuotojo produktui, teisinga ir paties ribinio darbuotojo atžvilgiu. Juk, pirma, jeigu jo pagaminamas produktas viršija darbo užmokestį, tai apsimokės samdyti mažiausiai dar vieną darbininką (dabartinis tokiu atveju nebus ribinis), o konkurencija tarp verslininkų, siekiančių pasisamdyti papildomų darbuotojų, didins darbo užmokestį. Antra, konkurencija tarp pačių pasamdytų darbininkų galiausiai užtikrins, kad kiekvienas iš jų už tą patį darbą gaus tokį pat užmokestį. Vadinasi, esant visiškai konkurentiškai darbo rinkai, kurioje egzistuoja tobula konkurencija ir tarp pirkėjų, ir tarp pardavėjų, „darbo užmokestis siekia būti lygus ribiniam darbo produktui“. Dabar, kai yra žinomas bendras darbo užmokesčio fondas (minėtą darbininkų skaičių padauginus iš darbo užmokesčio rinkos reikšmės), galima pagal likutinį principą nustatyti procento dydį. Tam iš pagaminto produkto vertės reikia atimti darbo užmokesčio fondą. Panašiai pagal ribinio produktyvumo teoriją, J. B. Clark’as procentą laikė „socialinio kapitalo“ vieneto, teikiančio mažiausią produktą, rezultatu. Jis pagal analogiją su T. Malthus’o dogma apie mažėjantį žemės derlingumą, teigė, kad egzistuoja natūralus „kapitalo mažėjančio produktyvumo dėsnis“, todėl pagrindinėms kapitalisto pajamoms – procentui – visada yra iškilusi grėsmė. Pažymėtina, kad išsakydamas savo poziciją apie procento nuo kapitalo atsiradimo kilmę, jis rado reikalo priminti ir iš esmės palaikyti daugeliu aspektų panašų tvirtinimą, sutinkamą E. von Bohm-Bawerk’o lūkesčių teorijoje. Turto paskirstymo autorius manė, kad austrų profesoriaus gėrybių gamybos „aplinkinis kelias“ rodo neginčijamus kapitalo naudojimo pranašumus, nes pastarasis leidžia padidinti darbo rezultatus, lyginant su tuo pat metu atliekamu darbu „plikomis rankomis“, nors tam būtina iš anksto sunaudoti „tam tikrą laiką“, per kurį sukuriami kapitale įkūnyti „įrankiai“. Dėl šios priežasties, sutiko amerikiečių mokyklos vadovas, „produkto augimą galima paaiškinti tuo, kad netiesiogiai tas pats vyksta ir dėl laiko, sunaudoto jo gamybai“, t. y. „aplinkinis arba reikalaujantis laiko darbo panaudojimo būdas užtikrina efektyvias kapitalines gėrybes“ ir „[...] galime sakyti, kad „laikas produktyvus“, kad besikeičiančių kapitalinių gėrybių permanentinė sudėtis – kapitalas tikrąja šio žodžio prasme – išvaduoja žmones nuo laukimo“. Kaip teigė amerikiečių mokyklos ekonomistai, taip kiekviename statiškos ekonomikos gamybiniame vienete galima nustatyti geriausią santykį tarp gamybos veiksnių sąnaudų, tam tikromis sąlygomis užtikrinantį maksimalią produkcijos išeigą. Tai būtų toks santykis, kuriam esant ribinis darbo našumas ir ribinis kapitalo produktyvumas tampa lygūs atitinkamai darbo užmokesčio ir procento rinkos dydžiams. Tuo pačiu pagal Clark’o dėsnį ūkininkavimo praktikoje numanoma, kad paskatos didinti gamybos veiksnį išsemiamos, kai šio veiksnio kaina pradeda viršyti galimas verslininko pajamas. Taigi J. B. Clark’ą galima laikyti ir šiuolaikinių teorijų, susijusių su gamybos išlaidų struktūros optimizavimo problemomis, pirmtaku. Vadinasi, J. B. Clark’o nuomone, rinkos mechanizmas, užtikrindamas pusiausvyrą, gamybos veiksnių savininkams suteikia tokias pajamas, kurios yra lygios
jų sukurtoms produkto dalims. Jo žodžiais tariant, „vertės paskirstymo dalys priklauso nuo galutinio produktyvumo“, t. y. „procentą lemia kapitalo galutinio prieaugio produktas, o darbo užmokestį – darbo galutinio prieaugio produktas“. Iš to galima daryti išvadą, kad laisvos verslininkystės sistema pagal veiksnių gaunamų pajamų atitikimo jų ribiniam produktyvumui dėsnį užtikrina bet kokios eksploatacijos visuomenėje nebuvimą ir teisingą pajamų paskirstymą, nes „kiekvienam gamybos veiksniui tenka tokia turto suma, kurią šis veiksnys sukuria“. Tuo pačiu J. B. Clark’as ribinio produktyvumo teoriją vertino kaip teisingumo išsaugojimo paskirstymo procese normatyvinį principą. Juk, jo nuomone, visuomenės stabilumas daugiausia priklauso nuo to, ar darbuotojų gaunama suma, nepriklausomai nuo jos dydžio, lygi tam, ką jie pagamina. J. B. Clark’as buvo tikras, kad „jei jie (darbuotojai – Aut. pastaba.) sukuria nedidelę turto sumą ir gauna ją visą, jiems nėra ko kelti socialinę revoliuciją [...]“. Pažymėtina, kad ribinio produktyvumo teoriją J. B. Clark’as plėtojo ekonomikos stacionarios būklės atvejui. Jis puikiai suprato, kad stacionari būklė esant tobulai konkurencijai reiškia tik ilgalaikės pusiausvyros parametrus, kurių link krypsta atitinkami faktiški parametrai. Tačiau nepaisant to, jo formuluotė paskatino labai neteisingai suprasti problemą. Iš tiesų, beveik korektiškesnis būtų visiškai priešingas teiginys: būtent, kad ribinio produktyvumo teorija rodo, kad rinkos mechanizmų veikimo rezultatų jokiu būdu negalima laikyti „teisingais“ ir „naudingais“ visiems. Jei kuris nors veiksnys yra palyginti retas, tai jo kaina ilgainiui tampa aukšta, ir nėra jokių priežasčių manyti, kad ši efektyvumo motyvų apspręsta gamybos veiksnių kaina atitiks mūsų teisingumo supratimą. J. B. Clark’as toliau pažymėjo, kad ekonominė sistema bet kuriuo momentu gali pereiti iš statiškos būklės į dinamišką. To priežastimi gali tapti, pavyzdžiui, techninė pažanga, deformuojanti darbo produktyvumo mažėjimo dėsnio mechanizmą. Tikėtinas ir kitas variantas. Tarkime, kad padėtis darbo rinkoje pasikeitė, iššaukdama naują darbo užmokesčio sumažėjimą. Verslininkas į tai sureaguos, didindamas paklausą darbo jėgai. Vėl bus priimama papildomų darbininkų į darbą. Tai tęsis tol, kol darbo ribinio produktyvumo jau kitas, mažesnis, dydis susilygins su paskutinio priimto darbininko (jo darbo užmokesčio) rinkos kaina. Mikroekonominio gamybinio vieneto viduje gamybos veiksnių sąnaudų santykis pasikeis darbo naudai. Vėl bus pasiekta pusiausvyra, bet tai bus jau kita statiška padėtis. Nuo pirmosios ji skirsis darbo ir kapitalo indėlio į produkto sukūrimą santykiu. Pažymėtina, kad amerikiečių mokyklos ekonomistai, atkreipę dėmesį į gamybos sąnaudų struktūros optimizavimo problemą ir nustatę jos ribinės analizės būdus, paskatino gamybos veiksnių sąnaudų kiekybinio santykio taikomuosius tyrimus, tarp jų ir tokio garsaus analizės instrumento kaip gamybinė funkcija panaudojimą. Šio tipo ekonominiai-matematiniai modeliai, leidžiantys nustatyti kiekybines priklausomybes tarp gamybinių kaštų ir išleidžiamos produkcijos apimčių, plačiai paplito praktikoje, ypač mikroekonominiu lygmeniu, kuriant įmonių gamybines strategijas. Ribinės analizės metodus, kuriuos maržinalistai dažniausiai taikė pavienėms prekių rinkoms ar įmonėms, J. B. Clark’as pamėgino perkelti į visai kitą, makroekonominę aplinką, kur visuomeninę gamybą traktavo kaip organizmą, palygintiną su paviene firma. Todėl atsirado tokios sampratos, kaip socialinis darbas (bendras užimtų tautos ūkyje žmonių skaičius), socialinis kapitalas (kapitalų, naudojamų visuomeninėje gamyboje, visuma) ir abejingumo zonos. Į pastarąsias amerikiečių mokyklos lyderis J. B. Clark’as įtraukė socialinio darbo ir socialinio kapitalo ribinius vienetus, kitaip tariant – tuos darbininkus ir tas gamybos priemones,
kurie teikia mažiausią, ribinį produktą. Tolimesnis darbininkų skaičiaus didinimas įmonėje už „abejingumo zonos“, „ribinio darbo produktyvumo“ jau neš nuostolius kapitalui kaip gamybos veiksniui. Makroekonominės pusiausvyros nusistovėjimą jis siejo su optimaliu socialinių gamybos veiksnių sąnaudų santykiu. Atitinkamai buvo suformuluotos šios tokios pusiausvyros sąlygos: abejingumo zonoje socialinio darbo sukurtas produktas lygus bendram darbo užmokesčio fondui (socialinio darbo kainai); abejingumo zonoje socialinio kapitalo sukurtas produktas lygus procentinių išmokų apimčiai (socialinio kapitalo kainai). J. B. Clark’o nuomone, socialinių gamybos veiksnių kainos, nukrypdamos nuo ribinių produktų, tuo pat metu išjudina rinkos jėgas, atkuriančias rinkos pusiausvyrą. J. B. Clark’as savo kainos teorijos pagrindu jis laikė ribinio naudingumo dėsnį, kuris yra pakeistas austrų mokyklos sukurtos ribinio naudingumo teorijos variantas. Kokia buvo J. B. Clark’o naujovių esmė? Siekdamas išsivaduotų iš kraštutinio subjektyvizmo, jis teigė, kad gėrybes ekonomiškai reikšmingai įvertina (įkainoja) ne individai, kaip manė „austrai“ ir A. Marshall’as, o pirkėjų grupės (J. B. Clark’as jas pavadino klasėmis). Ribinis naudingumas, pagal J. B. Clark’ą, tai naudingumas tos gėrybės, kurią tam tikra klasė gali nusipirkti už paskutinį savo turimą piniginį vienetą. Neturtingiausiems tai, pavyzdžiui, duona, labiau pasiturintiems – išeiginis kostiumas, turtingiems – limuzinas. Atitinkamai žemiausia klasė lemia duonos kainą, vidutinė – kostiumo, aukščiausia – automobilio. Be to, buvo pažymima, kad prekės vertingumas atspindi ne kokį tai vieningą visiems naudingumą, o „elementarių naudingumų grandinę“, t. y. yra lygus atskirų jos savybių naudingumų sumai, nes nustatant kainą įvertinamas ne prekių naudingumas apskritai, o jos sudedamųjų dalių naudingumas, atsižvelgiant į tai, kad kiekviena prekė yra visos eilės naudingumų rinkinys. Ekonomikos teorijoje ši nuostata žinoma Clark’o dėsnio pavadinimu: prekės kaina yra lygi sudarančių ją elementų ribinių naudingumų sumai, be to kiekvienas ribinis naudingumas priklauso atskiroms vartotojų klasėms. Taip J. B. Clark’as išskyrė pirkėjų grupes ir kiekvienos prekės naudingumų įvairovę. Norėdamas iliustruoti savo teiginius J. B. Clark’as pateikė keletą pavyzdžių, kaip yra nustatomos įvairių prekių kainos: jachtai, automobiliui ir pan. Pavyzdžiui, laikrodis rodo laiką, jo korpusas pagamintas iš sidabro, laikrodis groja gražią muziką – visa tai yra paprasčiausi naudingumai. Įdomu, kad ribinio naudingumo teoriją taikydamas ne pačių gėrybių prieaugiui, o jų naudingų savybių prieaugiui – gėrybės vertinamos kaip „skirtingų naudingumų pluoštai“ – J. B. Clark’as išpranašavo po 70 metų atsiradusią Kelvin’o J. Lancaster’io (g. 1924 m.) naująją vartojimo teoriją. J. B. Clark’as, kalbėdamas apie kapitalą, teigė, kad laiko veiksnys neturi jokios didesnės reikšmės jam suprasti. Reikalas tas, kad stacionarioje ekonomikoje laikotarpis, per kurį kapitalas išlieka gamyboje, ekonominiu požiūriu yra nereikšmingas. Stacionarios pusiausvyros sąlygomis, kai grynosios investicijos yra lygios nuliui, artėjančių į pabaigą gamybinių periodų skaičius bet kuriuo laiko momentu tiksliai lygus tik pradėtų gamybinių periodų skaičiui. Tokiu būdu, ekonomikos išskaidymas į skirtingo ilgumo gamybinius periodus – grynai savavališka procedūra, neturinti jokios ekonominės reikšmės. Siekdamas aiškiau suformuluoti, J. B. Clark’as išskyrė specifines kapitalinių gėrybių ir grynojo „kapitalo“ kaip abstrakčios gamybinės jėgos sampratas. J. B. Clark’o pateikta grynojo kapitalo samprata paprasčiausiai pašalino laiko problemą: akivaizdu, kad kapitalas kaip abstrakčios perkamosios galios fondas negali turėti jokios laikinės struktūros. J. B. Clark’as atkreipė dėmesį ir į kapitalistinės ekonomikos monopolizacijos procesą. Savo darbe Politinės ekonomijos esmė (1907 m.) jis netgi ėmėsi savotiškos
monopolijos kritikos, įvardindamas monopolijas apiplėšimo įrankiu ir pažangos stabdžiu. Tiesa, čia daugiausia jis turėjo omenyje profsąjungas, o ne korporacijas, nes pastarąsias laikė techninės pažangos nešėjomis. Baigiant pokalbį apie anglų ir amerikiečių mokyklas, pastebėtina, kad jų idėjos, atsiradusios XIX a. pabaigoje, buvo plačiai paplitusios iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Jų metodai ir teorinė sistema tuo metu faktiškai buvo vyraujanti ekonominėje teorijoje. Tačiau jau pirmoje trečiojo dešimtmečio pusėje dėl pasaulinės ekonominės krizės Kembridžo ir amerikiečių mokyklų prestižas ėmė smukti. Ekonomistai pradėjo kritikuoti mikroekonomikos metodą ir „grynos konkurencijos“ koncepciją, ieškodami naujų teorinių sprendimų, galinčių paaiškinti, kodėl kyla kapitalistinės ekonomikos krizės, ir, svarbiausia, kaip jas įveikti. Tuo metu kaip viesulas į ekonomikos teoriją įsiveržė J. M. Keynes’as. Jis išplėtojo makroekonominį požiūrį. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite J. B. Clark’o pateiktas pagrindinių ekonominių kategorijų traktuotes ir jo indėlį į ekonomikos mokslą. 2. Apibūdinkite J. B. Clark’o Tautų turto struktūrą ir turinį. 3. Ką, Jūsų nuomone, metodologiškai J. B. Clark’as perėmė iš H. C. Carey? 4. Kaip J. B. Clark’as traktavo priskyrimo teoriją? 5. Kokie dėsniai, J. B. Clark’o nuomone, yra natūralūs? 6. Apibūdinkite J. B. Clark’o mokymą apie „ribinį produktyvumą“. 7. Kas, pagal J. B. Clark’ą, lemia darbo užmokestį? 8. Kas yra ribinis darbininkas? 9. Kam yra lygus ribinio darbininko darbo užmokestis? 10. Kam lygus, pagal J. B. Clark’ą, pirmojo darbininko prieš ribinį darbininką, darbo užmokestis? 11. Kaip J. B. Clark’as apibūdino statišką gamybos tipą. 12. Kokie veiksniai, pagal J. B. Clark’ą, lemia dinamiškas sąlygas. LITERATŪRA Кларк Дж Б. Распределение богатства: Пер. с англ. – Москва: Гелиос АРВ, 2000. – 368 с. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 312-315. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 318-320. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 134-136; 204-206. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 424-439. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 618-621. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 189-192. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 256-261.
Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 362-364. Clark A. H., Clark J. M. John Bates Clark: A Memorial. – New York: Columbia University Press, 1938. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. – Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 568-572. Всемирная история экономической мысли. Т. 3. Начало ленинского этапа марксистской экономической мысли. Эволюция буржуазной политической экономии (конец XIX – начало XX в.) / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1989. – С. 142-150. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 316-322. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 172-179. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – Москва: Финансы и статистика, 2002. – С. 107-113. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 275-280. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 197-202. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 142-147. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 368-369.
7.5. MATEMATINĖ MOKYKLA Ne naudingumo teorija, o greičiau pats maržinalizmas po 1870 m. matematikai suteikė didį vaidmenį ekonomikos moksle. M. Blaug’as Yra sudėtingi mokslai: gamtos, visuomenės... Jie labai sudėtingi... O matematika – labai paprastas mokslas. Ji nagrinėja pačius paprasčiausius dalykus. B. N. Delone Pagrindinės sampratos: Matematinė mokykla. Matematinis metodas. Gossen’o dėsniai. Walras’o dėsnis. Visuomeninio augimo dėsnis. Paskutinis naudingumo laipsnis. Abejingumo kreivės. Grynoji teorija. Socialinė teorija. Taikomoji teorija. Bendrosios ekonominės pusiausvyros uždaras matematinis modelis. Tatonnement. Pareto optimumas. Pareto pagerinimas. Pagalbinės sampratos: Paklausos elastingumas. Ribota konkurencija. Monopolija. Duopolija. Ribinės sąnaudos. Malonumų ir kentėjimų skaičiavimas. „Edgeworth’o dėžės“ grafikas. Arbitražas. Individuali naudingumo funkcija. Teikiamų pirmenybių eiliškumo funkcija. Pareto dėsnis. Ekonominių procesų tyrimo naudojant matematinius metodus objektyvios prielaidos buvo: a) kapitalistinės ūkinės sistemos plėtra; b) jos atskirų grandžių ir elementų tarpusavio priklausomybės stiprėjimas; c) matematikos mokslo pažanga. Šių koncepcijų idėjiniai šaltiniai (su nedidelėmis išimtimis) tapo subjektyvaus naudingumo ir gamybos veiksnių autonomiško produktyvumo teorijos. Pastebėtina, kad pats matematikos metodas ekonominiuose reiškiniuose nėra labai naujas. W. S. Jevons’as yra nurodęs, kad jis naudotas bent jau nuo XVIII a. pradžios, pradedant viena 1711 m. italų kalba išleista knyga. Tačiau pati matematinė mokykla susiformavo tik XIX a. Žymiausi matematinės mokyklos atstovai buvo šie XIX a. iškilūs teoretikai A. Cournot (1801–1877 m.), H. Gossen’as (1810–1858 m.), W. S. Jevons’as (1835–1882 m.), F. Edgeworth’as (1845–1926 m.), L. Walras’as (1834– 1910 m.), V. Pareto (1848–1923 m.). Matematikos metodus naudoti pradėjusių ekonomikos tyrimuose A. Cournot ir H. Gossen’o koncepcijos, kuriose akivaizdus maržinalizmo idėjų poveikis, užima lyg ir tarpinę padėtį tarp austrų ir matematinės mokyklų, sudaro pastarosios bei bendrosios ekonomikos pusiausvyros matematinės koncepcijos priešistoriją, nes šių autorių koncepcijose esama tik pavienių jos elementų. O patys matematinės mokyklos principai jau buvo išplėtoti vėlesnėse W. S. Jevons’o, L. Walras’o, F. Edgeworth’o ir V. Pareto teorijose. Pagrindinis matematinės mokyklos skirtumas nuo kitų ekonomikos teorijos srovių pasireiškė metodologijos srityje, kur viešpatauja matematinis metodas. Jis naudojamas ir išdėstant maržinalistinio pobūdžio teorinius požiūrius, ir ekonominių reiškinių kiekybiniam bei kokybiniam tyrimui. Pavyzdžiui, teoriškai išsiaiškinti daugelio įvairių ir veikiančių skirtingomis kryptimis veiksnių poveikį pelno normos
kitimui įmanoma tik naudojant matematinius metodus. Šio kitimo kryptingumas savo ruožtu leidžia suprasti socialinės-ekonominės plėtros pobūdį, atskleisti jo kokybinį turinį. Matematiniai metodai leidžia įvertinti ir grįžtamuosius ryšius (pavyzdžiui, pelno dinamikos poveikį jo pradiniams veiksniams). Akivaizdu, kad matematinė analizė turėtų būti grindžiama gerai išplėtota priežastinių ekonominių ryšių teorija. Tačiau kuo įvertinama mažiau esminių sąryšių, tuo matematinis tyrimas tampa formalesnis, labiau sąlygiškas. Ekonomistai-matematikai, sukūrę šią matematinę mokyklą, vieningai laikė kapitalistinę ekonomiką sistema, pajėgia pasiekti pusiausvyrą, kuria galiausiai buvo suprantama pasiūlos ir paklausos lygybė. Į ūkinį procesą jie žvelgė cirkuliacijos srities aspektu ir jai teikė svarbiausią reikšmę. Daryta prielaida, kad rinkos sistemos dalyviais yra visiškai vienodi racionalūs subjektai, siekiantys gerovės (naudos) maksimumo, o idealiu ūkiniu mechanizmu buvo laikoma laisva privati verslininkystė. Pradedant matematinės mokyklos aptarimą, pažymėtina, kad ji turėjo daug įtakos aprašant, sistematizuojant ir tiriant rinkos mechanizmą bei jo tarpusavio sąryšius. Jau pats matematikos kaip ekonominių tyrimų instrumento panaudojimo faktas buvo labai svarbus ekonominės minties raidai. Tai matematinės mokyklos koncepcijų autoriams leido aprašyti konkuruojančių prekių gamintojų rinką kaip uždarą griežtų kiekybinių tarpusavio ryšių sistemą. Tai buvo svarbus žingsnis suprantant objektyvų faktą, kad egzistuoja ūkinės sistemos funkcionavimo kaip glaudus visumos kiekybinių (natūrinių) ir socialinių charakteristikų ryšys. 7.5.1. Matematinės krypties atsiradimas Matematinės mokyklos pradžia galima laikyti prancūzų ekonomisto-matematiko, Paryžiaus universiteto matematikos daktaro, veikalų apie tikimybių teoriją, idėjomis dešimtmečiams pralenkusio savo epochą, autoriaus Antoine-Augustin’o Cournot darbus. Įvertindamas jų svarbą, J. A. Schumpeter’is net nurodė, kad iš keturių didžiųjų pasaulio ekonomistų trys buvo prancūzai. Tai F. Quesnay, L. Walras’as ir A. Cournot. Tiesa, A. Cournot knygos neatnešė jam sėkmės esant gyvam. Vienas iš jo biografų H. Reichardt’as rašo taip: „Jis buvo kuklus ir nesavanaudis darbštuolis, kurio nuopelnai, be abejo, didesni, nei buvo jo garsumas [...] Yra ryškus kontrastas tarp puikios jo tarnybinės karjeros ir visiškai nepakankamo jo, kaip mokslininko, pripažinimo gyvam esant [...]“. Tai tiko ir A. Cournot Turto teorijos matematinių principų tyrimams, kurių visiškai nepastebėjo mokslo pasaulis net ir jo tėvynėje Prancūzijoje, ir A. Cournot beliko tik krimstis, kad nepripažįstami jo nuopelnai mokslui gilesne prasme. Gyvenimo kelias. A. Cournot 1801 m. gimė Rytų Prancūzijos mažame miestelyje Haute-Saone pasiturinčioje šeimoje. Jo senelis buvo notaras ir berniuko auklėjimui padarė didelę įtaką. Iš pradžių A. Cournot mokėsi vietinėse mokyklose, tarp jų lankė koledžą Bezansone, o dvidešimties metų pradėjo matematikos studijas Paryžiaus Ecole Normale gamtos mokslų skyriuje. 1823–1833 m. jis gyveno maršalo L. G. Saint-Cyr’o (1764–1830 m.) šeimoje kaip jo sūnaus auklėtojas ir maršalo sekretorius. Visus tuos metus A. Cournot rimtai studijavo ir 1829 m. Paryžiaus universitete parengė daktaro disertaciją matematikos srityje. Jis taip pat pradėjo bendrauti su svarbiausiais savo laiko intelektualais. Daugelis jų buvo gamtos mokslų atstovai ir inžinieriai. A. Cournot studijų metais paskelbtais matematiniais straipsniais susidomėjo žymus fizikas ir statistikas Simeon’as Denis Poisson’as (1781–1840 m.), laikęs jį vienu iš talentingiausių savo mokinių, iki gyvenimo pabaigos jį globojęs ir padėjęs jam esant 33 metų užimti matematikos profesorius vietą Liono universiteto
analizės ir mechanikos katedroje. 35 metų A. Cournot tapo Grenoblio akademijos rektoriumi. Jis pakeitė šiame poste garsųjį fiziką Andre Marie Ampere. Rektoriaus poste A. Cournot pasižymėjo kaip veiklus administratorius ir 1838 m. gavo dar aukštesnį postą švietimo sistemoje – tapo mokyklų generaliniu inspektoriumi. Sėkminga A. Cournot tarnybinė karjera truko iki 1862 metų. Antrosios respublikos laikotarpiu (1848–1851 m.) jis buvo aukštojo mokslo komisijos narys, Antrosios imperijos laikotarpiu – imperijos liaudies švietimo komisijos narys. Aštuonerius metus jis buvo Dižono universiteto rektorius ir savo principingumu bei pažiūrų platumu pelnė studentų ir profesorių pagarbą. Atsistatydinęs A. Cournot apsigyveno Paryžiuje ir, kaip pažymi A. Anikin’as, iki savo gyvenimo pabaigos gyveno pedantiškai sutvarkytą gyvenimą: keldavosi ir eidavo miegoti visada vienu laiku ir pirmąją dienos pusę visada skirdavo darbui. Mirė A. Cournot Paryžiuje 1877 metais. Nepaprastai didelės erudicijos ir gilaus proto mokslininkas A. Cournot parašė daugiau nei 10 knygų, 3 iš jų buvo skirtos ekonomikos klausimams. Susidomėjimą politine ekonomija, matyt, paskatino tai, kad tarp jo skaitinių buvo tuo metu labai populiarių J. B. Say’aus veikalų, per kuriuos jis galbūt susipažino ir su A. Smith’o bei D. Ricardo veikalais. Pagrindinis A. Cournot mikroekonomikos teorijos veikalas Turto teorijos matematinių principų tyrimai pasirodė 1838 m., t. y. 16 metų anksčiau nei H. Gossen’o darbas. Tai buvo knyga, kuriai tobulu originalumu ir sumanymo drąsa nėra lygių ekonominių teorijų istorijoje. Tiesa, A. Cournot būgštavo, kad jo ekonomikos ir matematikos knyga įprastiniams skaitytojams gali pasirodyti pernelyg sudėtinga ir kartu nepatrauks profesionalų matematikų dėmesio, nors vis tik tikėjosi, kad „yra didelė klasė žmonių [...], kurie, gavę gerą matematinį išsilavinimą, vėliau ėmėsi tų mokslų, kurie ypač domina visuomenę. Visuomenės turto teorijos turi atkreipti jų dėmesį“. Ir iš tiesų, A. Cournot amžininkai jo novatoriško darbo, kuriame pirmą kartą ekonomikos teorijoje panaudotas diferencialinis skaičiavimas bei nemažai diagramų, kaip minėta, nepastebėjo ir deramai neįvertino. Per daugelį metų nebuvo parduotas nė vienas tos knygos egzempliorius. Autorius mėgino įveikti publikos abejingumą, 1863 m. jis antrą kartą išleido beveik tą pačią knygą, tik be algebros formulių, o 1876 m. – dar paprasčiau, be diagramų, bet ir šiuo atveju sėkmė buvo nedidelė... Tik prabėgus dešimtmečiams A. Cournot idėjos buvo reikiamai pripažintos, kai prieš pat A. Cournot mirtį W. S. Jevons’as parodė didžiulę jo knygos vertę. Ekonomikos teorija. Savo knygoje, pritardamas maržinalizmo krypčiai, A. Cournot savo teorijos pagrindu laikė kainos problemą ir nagrinėjo ją paklausos aspektu. Jis suformulavo dėsnį: „paklausa auga tada, kai kaina krenta“ ir šį kainos ir paklausos ryšį apibrėžė kaip funkciją D = f(p), kur D – paklausa, p – kaina. Esant tam tikrai (duotai) kainai, atskiros konkrečios prekės paklausa priklauso nuo funkcinės priklausomybės formos, pastarąją savo ruožtu lemia prekės naudingumas ir perkamasis pajėgumas. Pagal A. Cournot, ši funkcija yra tolydi (nepertraukiama) ir bet koks, net mažiausias kainos pokytis keičia paklausą. A. Cournot faktiškai įvedė paklausos elastingumo sampratą. Jis pastebėjo, kad nedidelis elastingumas būdingas, vien vertus, prabangos dalykams, kita vertus, būtiniausioms reikmėms. Pirmu atveju kainos pokytis ne itin svarbus labai turtingiems pirkėjams, kurie ir formuoja paklausą prabangos dalykams. Antruoju – net ir žmonės, kurių pajamos nedidelės, linkę atsisakyti nuo ne taip būtinų, bet negali nepirkti pačių būtiniausių dalykų. A. Cournot kainodaroje nuosekliai tyrė tris rinkos padėtis: absoliučią monopoliją, ribotą konkurenciją ir neribotą (laisvąją) konkurenciją. Jis išvedė monopolisto pelno
maksimizavimo sąlygą, kuri beveik identiška nuostatai apie ribinių pajamų lygybę ribiniams kaštams. Kai ekonomika yra pusiausvyros būsenoje (paklausa lygi pasiūlai), tada monopolisto bendros pajamos nustatomos pagal formulę: S = pD = pf(p). Kadangi kainos funkcija yra tolydi (nepertraukiama), galima panaudoti diferencialinį skaičiavimą ieškant pardavimų bendrų pajamų, t. y. pD maksimumo. Kokia tada turėtų būti pusiausvyros kaina? A. Cournot nuomone, tokia, kuri monopolistui užtikrintų maksimalias pajamas. Ją galima rasti išdiferencijavus funkciją S ir prilyginus jos išvestinę nuliui: f(p) + p f ‘(p) = 0 , iš čia: p = f(p)/ f’(p). Jeigu į analizę įtrauktume kaštų funkciją l(D), tada pusiausvyros kaina bus jau ta, kuri suteiks monopolistui maksimalų pelną, nustatomą pagal funkcijos pf(p) – l(D) maksimumą. Ir visa tai nustatyta dar 1838 metais! Analogiškai sprendžiamas ir kainos nustatymo klausimas esant duopolijos sistemai, kai vyksta konkurencija tarp dviejų monopolistų. Šiuo atveju A. Cournot gavo pelno ir kainos formules, kurios yra žemesnės už monopolines, bet aukštesnės už ribinius kaštus. Toliau jis perėjo prie ribotos konkurencijos (su dideliu, bet ribotu tarp savęs konkuruojančių tiekėjų skaičiumi) sistemos tyrimo. Teoriją vainikuoja kainos lygtis, apibūdinanti laisvą konkurenciją, kurioje kiekviena iš produkcijos atskirų dalių (Dk) yra nejautri ne tik bendrai produkcijai D = f(p), bet ir jos išvestinei f’(p). Vadinasi, kiekviena atskira (konkreti) produkcijos dalis Dk gali būti atimta iš D smarkiau nepakeitus šios prekių rūšies kainos. Šiuo atveju A. Cournot išvedė formulę: p = l’k (Dk), kur l’k (Dk) – konkurento (bendras konkurentų skaičius artimas begalybei) kaštų funkcijos pirmoji išvestinė, t. y. kaina yra lygi ribiniams kaštams. A. Cournot priėjo išvados: konkurencinė kaina yra riba, prie kurios artėja oligopolinė kaina tuo atveju, kai firmų-oligopolisčių skaičius tampa be galo didelis. Ši A. Cournot išvesta ribinė teorema tapo vienu iš pirmųjų indėlių į vadinamąją didelės ekonomikos teoremą, kuri yra pagrindinė šiuolaikinės matematinės ekonomikos tema. A. Cournot modeliuose kainas diktuoja pirkėjai, o pardavėjai pritaiko pasiūlą (produkcijos išeigą) prie paklausos esant šioms kainoms. A. Cournot priėjo išvados, kad esant monopolijai išeigos apimtis yra minimali, o esant tobulai konkurencijai – maksimali. Taigi A. Cournot teorijoje aukštosios matematikos aparatas buvo panaudotas patvirtinti tiesą, kad kuo daugiau yra tarpusavyje konkuruojančių prekių gamintojų, tuo, kitoms sąlygoms esant vienodoms, bus žemesnės kainos ir gali būti realizuota daugiau prekių. Tuo pačiu laissez-faire doktrina įgavo matematinį patvirtinimą. Tiesa, pats A. Cournot pažymėjo, kad ankstesni ekonomistai vengė naudoti matematinius simbolius. Jo teigimu, „Jie įsivaizdavo, kad simbolių ir formulių naudojimas gali tik vesti į skaitmeninius skaičiavimus. Kadangi buvo aiškiai pažymėta, jog disciplina buvo netinkama tokiam skaitmeniniam sprendimui [...] buvo daryta išvada, kad matematinis aparatas [...] buvo bent jau neprasmingas ir pedantiškas“. Tačiau A. Cournot pažymėjo, kad matematiniai simboliai iš tikrųjų gali būti panaudoti išreikšti ryšį tarp dydžių, nesuteikiant jiems skaitmeninių verčių. Jau A. Cournot koncepcijoje aiškiai išreikšta pagrindinė matematinės mokyklos mintis, kad ekonomines sistemas reikia nagrinėti kaip rinkos tarpusavio
priklausomybių (išreiškiamų paklausos ir pasiūlos kategorijomis) uždaras sistemas, esančias pusiausvyros būklėje. (A. Cournot savo knygoje pagal duopolijos modelio funkcinių priklausomybių analizę suformulavo pačią ekonominės pusiausvyros sampratą, dabar žinomą kaip Nash-Cournot pusiausvyra, bei gerokai anksčiau už patį L. Walras’ą pasiūlė vadinamąjį Walras’o dėsnį, išreiškiantį ekonominės sistemos pakankamumą arba uždarumą ir teigiantį, kad visuminės paklausos dydis visoms prekėms tiksliai lygus visų prekių visuminės pasiūlos dydžiui). Tada kaina nagrinėjama kaip pusiausvyros būklės tarp paklausos ir pasiūlos išraiška. Tyrėjo uždavinys – apibūdinti rinkos pusiausvyros sąlygas esant skirtingam pardavėjų ir pirkėjų skaičiui, skirtingoms konkrečių prekių paklausos ir pasiūlos kreivėms, įvairiam skirtingų ir iš dalies susijusių prekių skaičiui ir t. t. A. Cournot manė, kad „norint visiškai ir tiksliai išspręsti dalines ekonominės sistemos problemas, būtina, kad sistema būtų nagrinėjama kaip visuma“. Tačiau, jo nuomone, bendrosios ekonominės pusiausvyros problemos tyrimas yra už matematinės analizės galimybių ribų. Tai, naujoviškai panaudodamas A. Cournot lygčių sistemą, prabėgus 36 metams genialiai paneigė L. Walras’as. Jis pateikė pagrindinius šios problemos sprendimo principus. A. Cournot sistemoje aptinkami monopolistas ir konkurentas – racionalaus subjekto, siekiančio maksimalaus naudingumo, atstovai. Šis personažas svarbiausias ir vokiečių ekonomisto Hermann’o Heinrich’o Gossen’o teorijoje, kurio svarbiausias veikalas Visuomeninio gyvenimo dėsnių ir iš to išplaukiančių žmogiškosios veiklos taisyklių plėtra, pirmą kartą išleistas 1854 m., kaip jau minėta, autoriui esant gyvam nesulaukė ne tik pripažinimo, bet net ir menkiausio dėmesio. Tačiau, prabėgus ketvirčiui amžiaus, H. Gossen’o koncepciją aktyviai pradėjo propaguoti matematinės mokyklos atstovai, o pats jo darbas buvo iš naujo išleistas 1889 m. Šio ekonomisto teiginiai, pirmiausia antrasis dėsnis ir gamybos pusiausvyros principas, vienokia ar kitokia išraiška sutinkami visose vėlyvesnėse ekonomistų-matematikų teorijose. Gyvenimo kelias. H. Gossen’as gimė 1810 m. Durene – nedideliame miestelyje šalia Kelno, kuris tuo metu priklausė Napoleono imperijai. Jo tėvas buvo vyriausybinis valdininkas – mokesčių rinkėjas prie prancūzų administracijos, o vėliau – ir prie Prūsijos vyriausybės, atkurtos po Prancūzijos imperijos žlugimo. Tėvo, norėjusio matyti sūnų kaip valstybės tarnautoją, raginimu H. Gossen’as studijavo teisę ir valstybės valdymą Bonos bei Berlyno universitetuose. Baigęs Bonos universiteto teisės fakultetą, kaip mokesčių teisėjas dirbo Prūsijos valstybinėje tarnyboje. Tačiau H. Gossen’o karjera valstybinėje tarnyboje nebuvo sėkminga. Jis jautė, kad vien tik tuščiai išvaistė pastangas ir nusivylė šia veikla. Galbūt tai buvo susiję su jo polinkiu į abstraktesnius tyrimus. 1847 m. H. Gossen’as išėjo į atsargą ir užsiėmė draudimo verslu, kurį 1850 m. taip pat metė, norėdamas parašyti minėtą knygą. Ekonomikos teorija. Nors originale H. Gossen’o veikalas Visuomeninio gyvenimo dėsnių ir iš to išplaukiančių žmogiškosios veiklos taisyklių plėtra nebuvo suskirstytas į dalis ir skyrius, bet, pagal L. Walras’ą, ją natūraliai galima suskirstyti į dvi maždaug vienodo dydžio dalis. Pirmoji dalis skirta grynajai teorijai ir apima pasitenkinimo bei darbo dėsnius, mainų dėsnius ir rentos teoriją. Antroji dalis skirta taikomajai teorijai ir apima elgesio taisykles, susijusias su norų patenkinimu ir malonumų gavimu. Šioje dalyje taip pat kritikuojamos visuomenės padarytos klaidos švietimo, pinigų, kredito ir nuosavybės srityse. Galima drąsiai teigti, kad H. Gossen’o veikalas apima pagrindinius W. S. Jevons’o ir austrų mokyklos teorijos elementus. Čia panaudoti net
geometrijos ir algebros instrumentai. Tačiau, kaip minėta, H. Gossen’o gyvento laiko sąlygos dar buvo nepalankios tokiam griežtam subjektyvaus požiūrio reiškimui. H. Gossen’as perkėlė ekonomikos tyrimo dėmesio centrą. Vieninteliu vertu dėmesio tyrimo objektu jis laikė vartojimą, tiksliau, vartotojišką paklausą. Ekonomikos mokslo tikslas – padėti žmogui gauti maksimalų pasitenkinimą iš gėrybių vartojimo. Net ir politinę ekonomiją jis siūlė pervadinti mokslu apie pasitenkinimą. Pagal H. Gossen’ą, ekonominio elgesio pagrindas – žmogiškasis gėrybių psichologinis vertinimas ir pasirinkimas tarp šių gėrybių. Todėl jo nuomone ekonominių dėsnių pagrindą sudaro individo psichologija. Taip pat H. Gossen’as teigė, kad „absoliuti vertė“ neegzistuoja, kad vertė priklauso nuo subjekto ir objekto sąryšio, o jis grindžiamas naudingumu. H. Gossen’as siekė suformuluoti optimalios pusiausvyros ekonomikoje bendruosius dėsnius, išplaukiančius iš hedonizmo principo. (Hedonizmas (gr. hedone – malonumas) – etinė koncepcija, kuri svarbiausiu tikslu laiko kuo didesnių malonumų užtikrinimą tenkinant poreikius). Optimumo pasiekimui jis numatė keletą išankstinių socialinių-ekonominių sąlygų: užtikrinti, kad kiekvienas galėtų laisvai naudotis jam naudingiausiomis „gamybos sritimis“; sukurti palankias sąlygas mainams; panaikinti bet kokią monopoliją ir gamybinius ribojimus. Be to galimybių lygybės užtikrinimui H. Gossen’as numatė išsilavinimo visuotinumą, pinigų pastovumą, garantuotą gamintojo teisę į darbo produktą, valstybinių kreditų prieinamumą gamintojui, žemės nacionalizaciją (žemė turi būti prieinama kiekvienam, norinčiam ją dirbti, o tai gali būti užtikrinta tik ją nacionalizavus). Kadangi H. Gossen’as analizę pradeda nuo individualaus natūrinio ūkio, racionalus subjektas iš karto tampa panašus į vienišą Robinzoną – jau pažįstamą austrų mokyklos koncepcijų veikėją. Jo elgesį apibūdina mažėjančio naudingumo principas, pagal kurį tam tikros gėrybės individualaus vartojimo eigoje kiekvieno sekančio vartojamo jos vieneto teikiamas malonumas, vadinasi, ir naudingumas mažėja, kol visiško prisotinimo taške tampa lygus nuliui. (Vėliau šis principas buvo pavadintas Gossen’o pirmuoju dėsniu). Kai kalbama apie daugybę vartojamų gėrybių, kurių atsargos yra nepakankamos visiškai patenkinti poreikius, gaunamas dar vienas dėsnis: Robinzonui, kurio vartojimo apimtis yra apribota tik fiksuoto laiko periodo, maksimalų pasitenkinimą suteiks arba bus racionaliausias (jei žvelgsime iš hedonizmo pozicijų) toks gėrybių rinkinys, kuriam esant, visų gėrybių ribiniai naudingumai bus lygūs. Kitaip tariant, gėrybių kombinacijos naudingumas yra maksimalus, kai suvartotų įvairių gėrybių paskutinės porcijos yra vienodai naudingos. Vadinasi, ideali padėtis bus tada, kai racionaliam subjektui neapsimokės vartoti vieną gėrybę vietoj kitos ir iš viso kaip nors keisti vartojimo struktūrą, nes bet koks pasikeitimas sumažins patiriamą pasitenkinimą. Tokia Gossen’o antrojo dėsnio esmė. Jis logiškai išplaukė iš pirmojo dėsnio bei papildomo postulato, kad neįmanoma patenkinti visų norų. Tokiu pat subjektyviai psichologiniu aspektu H. Gossen’as analizuoja ir prekių pasiūlą. Juk šioje teorijoje figūruojantis Robinzonas ne tik vartoja. Jis dar ir dirba, kurdamas (gamindamas) sau reikalingas gėrybes. Iš pradžių darbas jam teikia pasitenkinimą, vadinasi, turi ribinį naudingumą. Vėliau jis pavargsta, darbo naudingumas mažėja ir tam tikru laiko momentu tampa lygus nuliui. Darbo tąsa jau sukelia neigiamus pojūčius, jo ribinį naudingumą pakeičia ribinis sunkumas (ribinis slėgimas), pasitenkinimas su ženklu „minus“. H. Gossen’as jam išmatuoti panaudojo sampratą ribinės sąnaudos. Pagal H. Gossen’ą, geriausią darbo trukmę ir atitinkamai optimalų (atitinkantį gamybos pusiausvyrą) gaminamų produktų kiekį turi lemti gėrybės vartojimo ribinio naudingumo atomo ir šio atomo pasiekimo ribinio sunkumo
(ribinių sąnaudų) dydžių lygybė. (H. Gossen’as naudoja žodį „atomas“, norėdamas pabrėžti, pagal savo laikų įsitikinimus, gėrybės vieneto ir jos teikiamo pasitenkinimo tolimesnį nedalumą). Kai darbo privalumai ir trūkumai vieni kitus kompensuoja, Robinzonas patiria maksimalų pasitenkinimą – t. y. naudingumo, gaunamo vartojant pagamintas gėrybes, maksimumą. Bendras naudingumo laimėjimas – tai vartojimo bei darbo teikiamo pasitenkinimo ir darbo sunkumo skirtumas. Darbas baigiamas taške, kur šis skirtumas maksimalus. Iš esmės H. Gossen’o pateikiama pusiausvyros koncepcija – kita jo antrojo dėsnio išraiška. Savo teiginius H. Gossen’as pagrindė ir matematiškai. Ribinio naudingumo (W’) dydis lygus skirtumui tarp p (įvairių intervalų, per kiekvieną iš kurių galima visiškai prisotinti kiekvieną iš įvairių gėrybių rūšių, sumos) ir E (laiko, kurį turi tam tikras individas, sumos, arba, tai tas pats, visų faktiškai suvartotų gėrybių kiekių sumos), padalytam iš L (kur L = p/n + p/n1 + ...; p – laikas, būtinas tam tikros gėrybių rūšies vartojimui iki visiško prisotinimo, n – tam tikros gėrybės rūšies pirmo vieneto naudingumas). Kitaip tariant, W’ = (p – E)/L. H. Gossen’as ir pats nurodė labai jau supaprastintą, tiesinį gėrybės naudingumo ir jų kiekio ryšio pobūdį. Pagal H. Gossen’ą, pasiūlą lemia darbas, kuris iš pradžių teikia pasitenkinimą, o pasiekus nuovargio būklę, sukelia neigiamą sunkumo jausmą. Žmogiškosios energijos, suteikiančios pasitenkinimą, sąnaudos žymimos R, o pasitenkinimo dydis pradiniu energijos naudojimo momentu – Q; tada darbo laikui bėgant mažėjančio pasitenkinimo bendra suma sudaro RQ/2. „Neigiamų pojūčių“ suma randama panaudojus matematinę formulę: (E – R)E/2B; kur B = R/Q. Kadangi nuovargio dydis baigus darbą nustatomas kaip (E – R)/B, o ribinio naudingumo dydis – nustatomas kaip (p – E)/L, tada darbo pabaigos momentą galima aprašyti šia lygtimi: (p – E)/L + (R – E)/B = 0. Tokiu atveju bendras naudingumo laimėjimas (kaip skirtumas tarp vartojamo ir darbo teikiamo pasitenkinimo, iš vienos pusės, ir darbo sunkumo – iš kitos pusės) yra maksimalus ir apskaičiuojamas pagal formulę: W = ½ (pn + p’n’ + p’’n’’ + Rp – (Q – R)/(L + B)) Šiems teiginiams suteikęs nesudėtingą algebrinę išraišką, H. Gossen’as tada savotiškai permetė lieptą nuo natūrinio ūkio į prekinį ūkį. Atsiranda pinigai, paklausa, kainos. Keičiasi ir antrojo dėsnio formuluotė: laiko, kaip vartojimo ribotojo, vietą dabar užima piniginės pajamos. Tiesa, nesikeičia pagrindinis požiūris – į piniginių mainų sritį H. Gossen’as ir toliau žvelgia siekiančio maksimizuoti naudingumą racionalaus asmens (subjekto) akimis. Pastarojo credo lieka toks pats: „Žmogus taip tvarko savo veiksmus, kad gyvenimo malonumų suma būtų didžiausia“. Jei klasikinėje mokykloje nagrinėti mainai kaip ekvivalentiškų vertybių mainai, t. y. procesas, kuriame niekas iš kontrahentų nelaimi ir nepralaimi, tai H. Gossen’as, savo mokymo pagrindu paskelbęs naudingumą, mainus laikė naudingumo prieaugio šaltiniu. Juk kiekvienas dalyvis mainuose atiduoda tai, ką laiko mažiausiai naudingu sau, o mainais gauna jam naudingesnę gėrybę. Mainai baigiasi tada, kai gėrybės tarp žmonių pasiskirsto taip, kad kiekvieno gautas bet kurios gėrybės paskutinis atomas jam teikia tokią pat naudą, kaip ir kiekvienam kitam. Be to, H. Gossen’o siūlytas požiūris į rinką akivaizdžiai skyrėsi nuo A. Cournot (ir, kaip vėliau matysime, L. Walras’o) požiūrio, tuo, kad jo teorijoje vieningos (bendros) rinkos kainos egzistavimas nelaikomas prielaida ir santykinė kaina keičiasi mainų procese tarp vienos ir tos pačios individų poros. Nemažai bendrų dalykų su H. Gossen’o idėjomis galima rasti ir anglų ekonomisto-matematiko, Manchesterio universiteto profesoriaus William’o Stanley
Jevons’o darbuose, ypač pagrindiniame jo veikale Politinės ekonomijos teorija, pirmą kartą išleistame 1871 m., septyniais metais anksčiau, negu jam tapo žinoma apie H. Gossen’o darbą (išleistą, kaip jau minėta, dar 1854 m., bet, deja, vokiškai ir ne Anglijoje; tai tapo didžiule kliūtimi knygos idėjoms pasiekti anglų ekonomistus). Pirmiausia tai pasakytina apie pusiausvyros tapatinimą su racionalaus subjekto malonumo ir skausmo balansu, siekį šį balansą įvilkti į matematinį rūbą, bei apie vartojimo (kurį W. S. Jevons’as laikė visos ekonomikos teorijos „moksliniu pagrindu“) optimalios struktūros principą (Gossen’o antrąjį dėsnį). Lyg pakartodamas H. Gossen’o mintis, W. S. Jevons’as rašė, kad „Maksimaliai padidinti malonumo laipsnį – štai kokia politinės ekonomijos problema“. Pastebėtina, kad pats W. S. Jevons’as atvirai pripažino, kad H. Gossen’as buvo jo idėjų ir pačios maržinalistinės revoliucijos pirmtakas. Gyvenimo kelias. Pats W. S. Jevons’as buvo gana spalvinga asmenybė. Jis, būdamas devintas vaikas (iš viso buvo vienuolika) nepasiturinčioje anglų šeimoje, augo išsilavinusioje (bet ne akademinėje) unitaristų aplinkoje, kurioje dažnai buvo diskutuojama apie ekonomines ir socialines problemas. Dėl sunkios materialinės šeimos padėties (jo tėvas Thomas Jevons’as – klestintis Liverpulio geležies dirbinių prekeivis, aktyviai domėjęsis inžinierinėmis naujovėmis – bankrutavo per 1847 m. krizę), W. S. Jevons’as po mokslų Liverpulio aukštosios mokyklos mechanikos institute nebaigė studijų protestantiškame Londono universitetiniame koledže (kaip protestantui, jam apskritai buvo uždrausta legaliai siekti universitetinio išsilavinimo Oksforo ir Kembrižo universitetuose); ten studijavo matematiką, biologiją, chemiją ir metalurgiją. Taip pat klausėsi logikos paskaitų, ir čia jam didžiulį įspūdį padarė Augustus Morgan’o paskaitos. Būdamas 19 metų, jis išvyko iš Anglijos į Australiją, kur Sidnėjuje gavo gerai apmokamą laboranto-chemiko vietą Australijos monetų rūmuose. Nuo tarnybinių pareigų imliam ir garbės trokštančiam jaunuoliui (jis labai anksti patikėjo, kad yra genijus) likdavo pakankamai laiko studijuoti botaniką, meteorologiją (čia jis išleido savo pirmąjį leidinį apie Australijos ir Naujosios Zelandijos klimatą), geležinkelių transporto problemas (jis skaitė 1850 m. išleistą Dionisus Lardner’io knygą Geležinkelio ekonomika, kurioje buvo glaustai aptarta paklausa ir pasiūla, T. W. Hutchison’o pastebėjimu, netikėtai tarsi atvėrusią W. S. Jevons’ui duris į sudėtingą ir įdomų ekonominį tyrinėjimą per matematinę prizmę), ekonomikos mokslus (jis lankė Sidnėjaus universiteto steigėjų profesorių John’o Wooley ir Pell’o paskaitas bei studijavo Whateley’aus Politinės ekonomijos vadovėlį), rinkti statistinę medžiagą bei rimtai domėtis fotografija. Būtent Australijoje jis parašė savo pirmuosius straipsnius ir laiškus, kuriuose kritikavo New South Wales’o žemės plėtros ir geležinkelių politiką. Australijoje praleidęs penkerius metus, W. S. Jevons’as po tėvo mirties, ieškodamas širdžiai ir sielai nusiraminimo, grįžo į Londoną baigti universitetines bakalauro ir magistro studijas, bet šį kartą vietoj matematikos ir chemijos pasirinko ekonomiką bei logiką. Studijuodamas W. S. Jevons’as nusiuntė Britanijos asociacijos mokslo plėtros rėmimo sekcijai F savo darbą Pastebėjimas politinės ekonomijos bendros matematinės teorijos klausimu, kuris, jam pačiam nedalyvaujant, buvo perskaitytas posėdyje Kembridže, bet nesusilaikė dėmesio ir nebuvo išspausdintas. Baigęs universitetą, W. S. Jevons’as, patartas pusbrolio H. E. Rosko, kuris buvo chemijos mokslų profesorius Owens’o koledže, kreipėsi į universitetą, kad jį priimtų jaunesniuoju dėstytoju. Eidamas šias pareigas nuo 1863 m. iki 1876 m. jis dėstė logiką (šioje srityje jį ypač paveikė George’o Boole’io ir jo mokytojo Augustus Morgan’o darbai simbolinės logikos srityje, paskatinę W. S. Jevons’ą, iškėlus mintį, kad logikos problemos gali būti sprendžiamos taip pat kaip
algebrinės lygtys tiesiog formuluojant simbolinius sakinius, teiginius, o tada jau sukeičiant elementus, turinčius tuos pačius požymius, sąvybes, išplėtoti savąją sistemą, kurią pavadino kombinacine logika), pažintinę ir moralinę filosofiją bei politinę ekonomiją Manchesterio universitete Owens’o koledže (ten dirbdamas jis vedė Manchester Guardian įkūrėjo dukrą Harriet Ann Taylor ir, 1865 m. išėjus knygai Anglies klausimu, atnešusiai jam pripažinimą savo šalyje, 1866 m. buvo paskirtas Cobden’o loginės, protinės ir moralinės filosofijos profesoriumi) ir Liverpulio Karalienės koledže. 1872 m. W. S. Jevons’as už savo laimėjimus logikoje ir politinės ekonomijos srityje išrenkamas į Didžiosios Britanijos mokslų akademijos Karališkąją draugiją. Tačiau derinti intensyvų mokslinį darbą su milžinišku dėstymo krūviu darėsi vis sunkiau, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis nemėgo dėstytojo darbo. 1876 m. W. S. Jevons’as galiausiai paliko Manchesterio universitetą ir iki 1880 m. dirbo politinės ekonomijos profesoriumi Londono universitetiniame koledže; ten reikėjo skaityti paskaitas tik kartą per savaitę. Tai palikdavo daugiau laiko tyrimams ir rašymui. Vis dėlto 1880 m. W. S. Jevons’as galiausiai paliko ir Londono universitetinį koledžą dėl smarkiai pablogėjusios psichinės bei fizinės sveikatos ir siekio parašyti išsamius Ekonominės teorijos principus. Deja, po dvejų metų vasarą atostogaudamas su šeima Bulverhaite prie Hastingso W. S. Jevons’as plaukiodamas Devono jūroje (tai buvo vienas didžiausių jo pramoginių užsiėmimų, kurį, tiesa, dėl silpnos sveikatos draudė gydytojai) per nelaimingą atsitikimą staiga išseko ir nuskendo. Taigi W. S. Jevons’o universitetinė karjera truko tik dvidešimt metų, tačiau šie metai rodo Didžiosios Britanijos perėjimą nuo klasikinės politinės ekonomijos prie neoklasikinės ekonomikos teorijos. Ekonomikos teorija. Pirmoji išgarsinusi W. S. Jevons’ą knyga apie ekonomiką – Anglies klausimas: tautos pažangos ir galimumo išsekti mūsų anglies šachtoms tyrimas (1865 m.). Šioje knygoje, kuri buvo labai gerai perkama ir plačiai diskutuojama vyriausybės aplinkoje, jis išsakė, atrodytų, paradoksalų teiginį (dabar mokslininko bendrapavardžio F. Jevons’o siūlymu įvardytą kaip „Jevons’o paradoksas“), kad ištekliaus naudojimo efektyvumo didėjimas lemia šio ištekliaus bendro naudojimo augimą, o ne mažėjimą. Anglies atsargų išsekimas kėlė grėsmę galimybei Didžiosios Britanijos pramonei ir toliau vyrauti pasaulyje. Šis klausimas tapo ypač aktualus vykstant diskusijoms Bendruomenių rūmuose apie Anglijos ir Prancūzijos 1860 m. pramoninę sutartį. Savo knygoje W. S. Jevons’as taip pat pabrėžė, kad anglis buvo svarbiausias dalykas, lėmęs Didžiosios Britanijos ekonominį pranašumą: „Anglis viena pati gali užtikrinti pakankamą gausą tiek geležies, tiek ir garo; todėl anglis valdo šį amžių – Anglies amžių“. Tačiau knygoje jis kalbėjo ne tik apie Didžiosios Britanijos anglies atsargas, bet ir apie spartų gyventojų skaičiaus didėjimą. W. S. Jevons’as pažymėjo, kad XIX a. pramonėje anglies naudojimo augimo rodikliai siekė 3,5 proc. per metus, o tai, jei šie tempai tokie ir išliktų, reiškė, kad teks kasti vis skurdesnius ir gilesnius anglies klodus. Tai, savo ruožtu, kels anglies kainas. Kadangi Didžiosios Britanijos pramonės užimama pozicija ir pažanga priklauso nuo pigios anglies, kyla grėsmė tolimesnei sėkmingai šalies raidai. Knygoje pateiktas W. S. Jevons’o natūralus visuomeninio augimo dėsnis buvo grindžiamas analogija su T. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsniu, be to, pramonei augant geometrine progresija, anglis atliko vaidmenį, analogišką tam, kurį T. Malthus’o teorijoje atlieka grūdai. Nepaisant to, kad W. S. Jevons’as buvo pesimistas dėl galimybės išvengti šių sunkumų ir rasti pakaitalų angliai, jį galima laikyti vienu pirmųjų ekonomistų, kurie stengėsi išsiaiškinti ribotų išsenkančių išteklių išgavimo problemas ir sunkumus, kurie gali paveikti šalis, kurios anksčiau ėmė plėtoti pramonę.
Vis dėlto, kai kurie autoriai mano, kad W. S. Jevons’ui buvo būdingas pernelyg didelis jaudinimasis dėl išteklių išsekimo. J. M. Keynes’as juokaudamas sakė, kad, matyt, W. S. Jevons’as šias idėjas taikė ir popieriui, nes jis sukaupė tokias didžiules rašomojo ir pakavimo popieriaus atsargas, kad net praėjus 50 metų po šio ekonomisto mirties jo vaikai dar nebuvo sunaudoję visų šių atsargų... Fleeming’o Jenkins’o straipsnių, reklamuojančių matematinės ekonomikos idėją, pasirodymas paspartino svarbiausios W. S. Jevons’o knygos Politinės ekonomijos teorija (1871 m.) paskelbimą. Iš anksto pažymėtina, kad šioje knygoje W. S. Jevons’as nesiekė pateikti sistemingo ekonomikos vaizdo, o tik norėjo išryškinti elementarius jos teorinius principus. W. S. Jevons’as taip pat gerai žinomas dėl savo visą gyvenimą tęstų ekonominių svyravimų ir kainų tyrimų, surinktų darbe Pinigų apytakos ir finansų tyrimai (1884 m.). Jo teorija, susiejanti ekonomines krizes su Saulės dėmėmis (kurias 1801 m. atrado W. Herschel’is), sujungė ankstyvuosius jo darbus ekonominių svyravimų ir kainų klausimais bei domėjimąsi astronomija ir meteorologija, kuris liko visą gyvenimą. Kad pagrįstų šią idėją, W. S. Jevons’as, peržvelgęs daugybę ekonominės statistikos ir meteorologinių duomenų, paėmė iš Thorold’o Rogers’o Žemės ūkio ir kainų istorijos grūdų kainų svyravimo statistiką ir stengėsi ją susieti su 11 metų Saulės aktyvumo periodais. W. S. Jevons’as teigė, kad Saulės dėmės sukeldavo oro ciklus, šie – lietingų metų ciklus, lėmusias derlingumo ciklus, o pastarieji sukeldavo verslo cikliškumą. Tačiau jis nerizikavo tvirtinti, kad svyravimų vidurkį lemi vien tik Saulės energija. Ieškodamas argumentų, patvirtinančių šią hipotezę, W. S. Jevons’as surado vis daugiau duomenų, kad svarstomasis periodas pasikartoja kas 10 metų. Čia jam padėjo astronomo J. B. Broun’o išplatinti duomenys, kurie rodė, kad Saulės dėmių periodas greičiau yra 10,45 metų, o ne 11,11 metų. Vyriausybės statistiko Indijoje W. Hunter’io teiginiai, kad šioje šalyje badmečio periodai pasikartoja kas 10 metų, bei faktas, kad verslo ciklai nuo 1721 m. iki 1878 m. vidutiniškai truko nuo vienos pakilimo fazės iki kitos 10,46 metų, paskatino W. S. Jevons’ą Europos derliaus-kainos-krizės logiką pakeisti į Indijos derliaus-importo-krizės nutekėjimo logiką. Visa tai galiausiai leido W. S. Jevons’ui įrodyti kitą glaudų ryšį tarp Saulės aktyvumo periodų ir ekonominio aktyvumo – „t. y. maisto pigumo Indijoje, kurio dideles apimtis valdo eksportas iš Anglijos į Indiją“. Vadinasi, aukštos kainos Indijoje asocijuojasi su žemu verslo aktyvumu Didžiojoje Britanijoje, ir W. S. Jevons’as teigė atradęs įrodymą, kad „komercinių krizių Vakarų Europoje ir aukštų grūdų kainų Delyje sutapimas dažniausiai yra tikslus“. Tiesa, vėlesni mokslininkai remdamiesi statistika parodė šių prielaidų nepagrįstumą, Saulės dėmės liko astronomijai, o verslo ciklo veiksnių paieškos grįžo prie žemiškesnių motyvų. Kita vertus, reikia atsižvelgti į tai, kad tuo laiku, kai W. S. Jevons’as rašė apie krizių periodiškumą, visos studijos apie verslo ciklus buvo tik ankstyvojoje savo stadijoje. Ir jau pats periodiškų procesų buvimo ekonominiuose rodikliuose įžvelgimas buvo nemenkas mokslinis laimėjimas. Pažymėtina, kad statistiniai duomenys ir laiko periodai W. S. Jevons’ą žavėjo visą jo mokslinės veiklos laikotarpį, o darbai apie aukso vertės svyravimus ir kainų lygį leido jam dar 1863 m. iš esmės atrasti kainų indekso koncepciją. Jis pasiūlė originalų ir naują metodą konstruoti kainų ineksus naudojant geometrinę reikšmę. Be to, W. S. Jevons’as parašė daug knygų apie logiką, iš kurių didžiausia buvo mokslinės metodologijos šedevras Mokslo principai – traktatas apie logiką ir mokslinį metodą (1874 m.). Ji ne vienai studentų kartai buvo vadovėlis. Į ekonominės minties istoriją W. S. Jevons’as pirmiausiai įėjo kaip knygos Politinės ekonomijos teorija autorius. Šios 1871 m. išleistos knygos, kurioje nuosekliai išdėstytos dar 1862 m. Britų asociacijai išsakytos (ir jos ignoruotos)
naudingumo teorijos idėjos (W. S. Jevons’o teorijos pagrindiniu principu tapo tvirtinimas, kad „vertė priklauso tiktai nuo naudingumo“, kuris buvo visiška daugelio svarbiausių klasikinių autorių požiūrio priešingybė), pasirodymas kartu su pagrindiniais C. Menger’io ir L. Walras’o kūriniais paskelbė „maržinalistinės revoliucijos“ pradžią. (W. S. Jevons’o asmeninė korespondencija rodo, kad jis priėjo prie ribinio naudingumo principo ne vėliau kaip 1860 m., t. y. gerokai anksčiau, negu panašias idėjas išsakė C. Menger’is ir L. Walras’as). Jei klasikinė vertės teorija buvo objektyvi, t. y. stengtasi apimti visą visuomenės ekonominę veiklą ir natūraliai ignoruoti individualūs, subjektyvūs veiksniai, tai W. S. Jevons’as laikėsi visiškai priešingo požiūrio. Tai leido jam suformuluoti vertės teoriją, pagrįstą naudingumu, kaip alternatyvą klasikinei teorijai. Ir pats W. S. Jevons’as pirmajame Politinės ekonomijos teorijos leidime ypač pabrėžė tai, kad jis savo darbe nutraukia ryšį su praeitimi, ypač su D. Ricardo ir J. S. Mill’io politine ekonomija. Jis rašė: „Išvada, prie kurios vis labiau artėju, yra tokia, kad vienintelė viltis pasiekti teisingą ekonomikos sistemą – kartą ir visiems laikams mesti šalin tą painią ir absurdišką D. Ricardo mokyklą. Mūsų anglų ekonomistai gyvena kvailių rojuje. Teisybė eina išvien su prancūzų mokykla. Ji padės mums iš tiesų atpažinti, kas geriausia mūsų pasauliui“. Kita vertus, W. S. Jevons’as buvo labai nepatenkintas palyginti lėtu jo darbų reikšmės iš amžininkų, ilgai likusių ištikimais klasikinei mokyklai, pusės pripažinimu... W. S. Jevons’as, skirtingai nuo C. Menger’io ir L. Walras’o, Vienos ir Lozanos universitetų katedrose įkūrusių savas mokyklas, kurios apėmė jų artimiausius pasekėjus, dėl ankstyvos mirties nesukūrė savo mokyklos ir neparengė žymesnių mokinių (tiesa, labai stiprią įtaką jis turėjo P. H. Wicksteed’ui), nors ir sukilo prieš klasikinę mokyklą jos pačios teritorijoje bei dėstė Manchesterio ir Londono universitetuose. Kita vertus, kaip tik su W. S. Jevons’o vardu susijęs palaipsnis matematinės mokyklos atitolimas nuo maržinalizmo tradicijų ir pamažu matematikos virtimas iš dėstymo metodo tyrimo metodu. „Mano ekonomikos teorija [...] savo pobūdžiu yra grynai matematinė“ – rašė abstrakčiausių ir labiausiai formalistinių pažiūrų savo laiko ekonomistas W. S. Jevons’as. Toliau jis tvirtino: „[...] Ekonomikos mokslas, jei jis pretenduoja būti laikomas mokslu, turi būti matematinis mokslas, [...], tiesiog todėl, kad jis susijęs su kiekiais. [...] Teorija susideda iš diferencialinio skaičiavimo taikymo žinomoms turto, naudingumo, vertingumo, paklausos, pasiūlos, kapitalo, procento, darbo ir kitų kiekybinių kategorijų, susijusių su kasdieniu ekonominiu gyvenimu, sampratoms“. Iš tiesų jo dėmesys prasprūsdavo pro kiekvieną ekonominio gyvenimo aspektą, jei tik šis neatitikdavo privalomo jo schemos presciziškumo. W. S. Jevons’as, kurio idėjas vėliau išplėtojo L. Walras’as ir V. Pareto, savo pateiktoje mainų teorijoje operavo jau ne subjektyvia, o kitokia, matematine ribinio naudingumo samprata. W. S. Jevons’as manė, kad subjektyvaus naudingumo kiekybinis įvertinimas pasireiškia tik prekių, paslaugų ir gamybos veiksnių rinkos kainose. W. S. Jevons’as pačią kainą laikė mainomuoju santykiu. Jei, tarkime, konkretus individas disponuoja įvairių gėrybių, kurių kiekis yra x1, x2, ... , xn, tam tikromis atsargomis, kurių bendras naudingumas yra U, tada, ekonomistųmatematikų nuomone, tarp jų egzistuoja funkcinis ryšys: U = f (x1, x2, ... , xn). Tada gėrybės vieneto x1 ribinis naudingumas (jį W. S. Jevons’as vadino „paskutiniu naudingumo laipsniu“) bus lygus šios funkcijos dalinei išvestinei: d f (x1, x2, ... , xn) / dx,
ir turės tendenciją mažėti augant gėrybės kiekiui. Pažymėtina, kad kalbėdamas apie paskutinį naudingumo laipsnį, W. S. Jevons’as omenyje turi be galo mažą gėrybės prieaugį. Skirtingai nuo austrų mokyklos, W. S. Jevons’as manė, kad tokia samprata yra visai korektiška, bet tik su išlyga, kad ji vertinama ne individo, o visos tautos vartojimo požiūriu. Vadinasi, nesunku pastebėti, kad taip vertinant ribinio naudingumo subjektyvi-psichologinė prasmė išnyksta: juk racionalus subjektas iš principo nepajėgus pajausti tam tikros gėrybės kiekio be galo mažo pokyčio naudingumą. W. S. Jevons’as ne tik pažymėjo, kad, esant optimaliai padėčiai, tos pačios gėrybės ribinis naudingumas įvairiai ją panaudojant turi būti toks pat. Tai maždaug atitinka Gossen’o antrąjį dėsnį. Jis be to taikė šį dėsnį gėrybės paskirstymui laike. Pagal W. S. Jevons’ą, optimalus gėrybės vartojimas turi būti paskirstytas atskirais laiko periodais tokiomis porcijomis, kad kiekvienu laiko momentu ribinis naudingumas pakoregavus šios porcijos gavimo tikimybei ir laiko artumui įvertinti, būtų toks pat: v1p1q1 = v2p2q2 = ... = vnpnqn, kur: p – tikimybė, v – ribinis naudingumas, q – laiko artumo koeficientas, o 1, 2, ..., n – laiko momentai. A. Young’as (1912 m.) šią lygtį įvardijo kaip svarbiausią W. S. Jevons’o įnašą į matematinę analizę. Remdamasis savąja ribinio naudingumo samprata ir vadovaudamasis tuo pačiu maksimalaus naudingumo principu (teiginyje „visos prekės dėl mainų pasiskirsto taip, kad suteiktų maksimumą naudos“ aiškiai girdimi anglų filosofo J. Bentham’o idėjų, vėl išpopuliarėjusių XIX a. viduryje, pagrindinio postulato atgarsiai), W. S. Jevons’as išvedė pusiausvyros lygtis įvairioms reprodukcijos sritims. (Pačią proporcijos, kuria turi būti sujungti įvairūs elementai gamyboje, problemą W. S. Jevons’as vaizdžiai palygino su Makbeto raganų, savo katiluose verdančių pragarišką mišinį, darbu). Taip, vienos prekės mainų į kitą geriausias santykis pasiekiamas tada, kai jis atvirkščiai proporcingas jų ribinių naudingumų santykiui, o pastarieji sutinka vienas su kitu taip pat, kaip šių prekių kainos. Jei omenyje turimas darbo paskirstymas, tarkime, dviejų prekių gamybai, tai pusiausvyros sąlyga būtų tokia: šių darbo rūšių ribinių produktyvumų santykis turi būti atvirkščiai proporcingas nurodytų prekių ribinių naudingumų santykiui. Gamyboje pusiausvyrą užtikrina tiesioginis ribinių kaštų ir ribinių naudingumų santykių proporcingumas. Pažymėtina, kad kaip austrų mokyklos teorijose mainomąją vertę, taip ir W. S. Jevons’o teorijoje prekių kainą lemia tik jų ribinis naudingumas, o pastarasis savo ruožtu priklauso nuo prekinių kainų, nulemtų gamybos kaštų. Taigi kaštai į šį procesą tiesiogiai neįtraukiami. Kita vertus, tai rodo, kad W. S. Jevons’as kaštams ir ribiniam naudingumui nesuteikė savarankiškos reikšmės. Tai vėliau „atrado“ A. Marshall’as ir V. Pareto. Pastebėtina, kad W. S. Jevons’as pritarė „klasikų“ teiginiui dėl tobulos konkurencijos, leidžiančios pardavėjams ir pirkėjams laisvai prieiti vieniems prie kitų ir disponuoti visa abipuse informacija. Iš čia jis darė išvadą, kad rinkos subjektai užtikrina, kad žmogus gautų tokį prekių rinkinį, kuris labiausiai patenkina jo poreikius, nors socialinėje srityje, kaip galima spręsti iš knygos Socialiniųs reformų metodai (1883 m.), iš straipsnių sudarytos po jo mirties, W. S. Jevons’as buvo ryžtingas intervencionistas ir savo požiūrį į ekonominę politiką irgi grindė J.
Bentham’o utilitarine filosofija, taikydamas „didžiausio džiaugsmo principą“. (Tiesa, skirtingai nuo J. S. Mill’io, socialinės politikos teorijoje jis mėgino utilitrinę doktriną sujungti su H. Spencerio evoliucionizmu). W. S. Jevons’as pritarė valstybinėms inspekcijoms, prekių ženklinimui, darbo valandų ir jo sąlygų apribojimams bei teigė, kad Gamyklų įstatymai turi būti taikomi taip pat ir žemės ūkiui bei mažmeninei prekybai. Jis pritarė pramoninėms unijoms, kaip draugiškoms organizacijoms, kurios reikalauja darbo valandų sutrumpinimo ir sąlygų pagerinimo, tačiau visada priešinosi mėginimams reguliuoti algas, nes tokie veiksmai, jo nuomone, varžytų pramonę. Kita vertus, W. S. Jevons’as palaikė pramoninės partnerystės sistemos idėją ir kritikavo kapitalistus, kurie nenorėjo įsitraukti į pelno pasidalijimo su darbuotojais projektą. W. S. Jevons’o nuomone, valstybė turi rūpintis daugeliu viešųjų gėrybių, tokių kaip užsienio ir vidaus apsauga ir teisingumo vykdymas, aprūpinimu. Jis taip pat palaikė bendras viešąsias išlaidas tokiems dalykams, kaip išsilavinimas, muziejai ir kultūrinė veikla, tačiau smerkė viešąjį ligoninių ir vaistinių aprūpinimą. Šio požiūrio logika buvo tokia, kad išsilavinimas ir pramogos pagerina žmonių būdą, tuo tarpu nemokamas medicininis aptarnavimas mažins paskatas taupyti, ir taip bus paskatintas išlaidumas. W. S. Jevons’as taip pat manė, kad viešąsias įmones turi prižiūrėti ir globoti kažkas panašaus į centrinį valdžios departamentą. Kita vertus, spręsdamas viešosios-privačiosios įmonės santykio klausimą, jis teigė, kad „niekas kitas, o tik patirtis gali nulemti, ar bendruomenei geriau būti aptarnaujamai bendros valstybinės veiklos, ar pasitikėti privačiais interesais“. W. S. Jevons’o (kaip ir L. Walras’o) darbai buvo ne tokie populiarūs iki pat XIX a. pabaigos daugiausia dėl to, kad juose taikyta ekonominių idėjų išraiškos matematinė forma, kurios skaitytojai vis dar nepriimdavo, lyg iš inercijos nenorėję atsakymų į socialinius klausimus ieškoti matematinėse lygtyse ir kitose matematikos priemonėse. Kita vertus, nei vienas, nei kitas (ir, aišku, tuo labiau ne C. Menger’is) pasitelkęs maržinalizmo matematines priemones „nesibrovė“ į gamybos sritį, tame tarpe niekas iš jų nesudarinėjo nei paklausos, nei pasiūlos kreivių, nors W. S. Jevons’as, atrodytų, prie to buvo labiausiai priartėjęs, ypač atsižvelgiant į jo teiginius dėl paskutinio naudingumo laipsnio (ribinio naudingumo) priklausomybės nuo pasiūlos apimties (juk tai ne kas kita, kaip A. Marshall’o pasiūlos kreivė) ir galimybę, kurią jam teikė gamybos kaštų kreivių sudarymas. Kaip minėta, W. S. Jevons’ą veikė J. Bentham’o filosofijos utilitaristinės idėjos, kurios vėl atgimė XIX a. viduryje. Jis manė, kad J. Bentham’o įsitikinimą apie žmonių vykdomą malonumų ir kančios skaičiavimą (prisiminkime pagrindinį jo postulatą: „Gamta pasmerkė žmoniją dviejų aukščiausių valdovų viešpatavimui, kančioms ir malonumams. Jiems vieniems leista nuspręsti, ką mes galime daryti, ir nurodyti, ką privalome duoti [...]. Jie mus valdo, kad ir ką darytume, kalbėtume ar galvotume“) sėkmingai galima pritaikyti ir žmogiškojo elgesio apibūdinimo ekonominiam požiūriui. Juk dar pirmojo Politinės ekonomijos teorijos leidimo (1871 m.) pratarmėje W. S. Jevons’as pareiškė apie ketinimą „ekonomiką nagrinėti kaip malonumų ir kančių skaičiavimą“. Ko gero, ir W. S. Jevons’o teiginį, kad D. Ricardo „ekonomikos mokslo traukinį nukreipė į klaidingą kelią“ galima paaiškinti benthamiška reakcija į klasinę savo tėvynainio poziciją. Būdamas „talentingas, bet atkakliai nenorėjęs pripažinti savo klaidų“ W. S. Jevons’as iš ekonominės analizės išvijo gyventojų skaičiaus teoriją, paskelbdamas, kad „gyventojų skaičiaus klausimai niekaip nesusiję su tiesioginėmis ekonominėmis problemomis“, ir buvo šventai įsitikinęs, jog „ekonomikos mokslo traukinį“ sėkmingai pervedė į teisingus išteklių paskirstymo bėgius, „kuriais judėjęs šis traukinys buvo nukreiptas į aklavietę visiškos
painiavos“, atsiradusios dėl austrų mokyklos, propagavusios (savo baimei ir rizikai) statiškus modelius, pagrįstus „duotais“ ištekliais. Tenka pripažinti, kad W. S. Jevons’o pozicija pinigų klausimu buvo gana įprasta, net konservatyvi, ir jis neįnešė jokio ženklesnio indėlio į pinigų analizavimo sritį. Faktiškai, W. S. Jevons’as pasirėmė 1844 m. banko aktu ir priėmė kiekybinę pinigų teoriją bei buvo įsitikinęs aukso lyderyste. Pagrindžiant pinigų ar „idealią valiutos sistemą“, jo nuomone esmę sudarė valiutos konvertavimas į auksą, pastarajam būnant „laikinu vertės standartu tomis sąlygomis, kuriomis bus išreikštos visos kainos“, ir valstybės reguliavimas. W. S. Jevons’as manė, kad valiutos leidimas turi būti valstybės monopolis, nes „jei monetų kaldinimas bus paliktas kaip laisva teisė, tuomet tie, kurie parduos monetas žemesnėmis kainomis, sėkmingiausiai prekiaus“. Nors jis ir pripažino, kad gerai valdomi nekonvertuojami popieriniai pinigai teoriškai gali sėkmingai egzistuoti, tačiau praktikoje jis įžvelgė labai realią grėsmę valdžiai palikti per daug veiksmų laisvės. W. S. Jevons’as taip pat atkreipė dėmesį į galimybę sukurti tarptautiniu mastu priimtinus pinigus, kurie funkcionuotų tarp valstybių aukso standarto pagrindu pagal nustatytus vienodus svorius jų monetoms. Taip pat paminėtinas vienas iš originaliausių anglų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekonomistų F. Edgeworth’as, kuris 1881 m. išleido mažą tomelį Matematinė psichika. Jame pamėginta parodyti, kad matematinius metodus sėkmingai galima taikyti „moraliniams mokslams“. Tačiau F. Edgeworth’ą, kaip ir P. H. Wicksteed’ą, visiškai „užtemdė“ A. Marshall’o veikalo autoritetas. Gyvenimo kelias. Francis Ysidro Edgeworth’as gimė Edgeworthstown’o mieste, esančiame Longfordo grafystėje Airijoje. Jo tėvas mirė, kai sūnui buvo dveji metai. F. Edgeworth’as namuose gavo puikų išsilavinimą (jis laisvai kalbėjo šešiomis kalbomis, tarp jų lotynų ir senovės graikų; tai vėliau labai pravertė jam tampant savotišku pagrindiniu tiltu, o kartais ir kliūtimi, tarp ekonomikos teorijos plėtros žemyninėje Europoje, tame tarpe Prancūzijoje bei Italijoje, ir Anglijoje), kurį jis papildė klasikiniu humanitariniu išsilavinimu Dublino Šv. Trejybės koledže ir Oksfordo universitete. 1877 m. jis gavo advokato darbą ir išleido pirmąją savo knygą Nauji ir seni etikos metodai: arba „fizinė etika“ ir „etikos metodai“. F. Edgeworth’as domėjosi senosiomis kalbomis, filosofija (nors nesėkmingai mėgino gauti graikų kalbos ir filosofijos profesoriaus vietą), logika, etika (daugumą šių disciplinų jis vėliau pats dėstė), taip pat matematika, kurios išmoko savarankiškai. W. S. Jevons’o ir A. Marshall’o įtaka sudomino jį ekonomikos mokslu ir statistika. 1881 m. F. Edgeworth’as, griežtai atmetęs G. W. F. Hegel’io idealizmą, bet, kaip ir A. Marshall’as, pasisakęs už „evoliucionizmą“, kurį norėjo konstruktyviai sujungti su utilitarizmu, išleido darbą Matematinė psichologija: esė apie matematikos naudojimą moraliniams mokslams. A. Marshall’as parašė šios knygos recenziją – vieną iš dviejų kada nors jo parašytų recenzijų; antroji buvo skirta W. S. Jevons’o knygai Politinės ekonomijos teorija. Savo knygos įvade F. Edgeworth’as aistringai pasisakė už matematinę ekonomikos teoriją. Šis pareiškimas buvo grindžiamas pastebėjimu, kad ekonomika, skirtingai nuo mechanikos, daugiausia susiduria ne su tiksliomis funkcinėmis formomis, o su neapibrėžtomis formomis, kurių tik nedaugelis savybių yra apibūdintos (nurodytos). Kitais žodžiais tariant, jis matematinę ekonomiką laikė iš esmės kokybine disciplina. Šią idėją vėliau perims daug skirtingų autorių, tarp jų J. M. Keynes’as Bendrojoje užimtumo, procento ir pinigų teorijoje ir P. A. Samuelson’as Ekonominės analizės pagrinduose. XIX a. devintajame dešimtmetyje F. Edgeworth’as daug dirbo matematinės statistikos srityje (pirmiausia minėtinas 1885 m. išleistas veikalas Statistikos metodai),
todėl sulaukė didesnio šių savo darbų, nei ekonomikos teorijos veikalų, pripažinimo. Trečia ir paskutinė jo knyga Metreike, arba tikimybės ir naudingumo išmatavimo metodas buvo išleista 1887 m. Po trejų metų F. Edgeworth’as pakeitė T. Rogers’ą Londono karališkojo koledžo Tooke vardo ekonomikos ir statistikos katedroje. 1891 m. jis vėl pakeitė T. Rogers’ą, ir šį kartą tapo Drummond’o politinės ekonomijos profesoriumi Oksfordo universitete, ten dirbo iki 1922 m. 1890 m. Londone buvo įkurta Britanijos ekonominė asociacija. 1892 m. ji tapo Karališkaja ekonomine draugija, ir buvo pradėtas leisti jos garsusis Economic Journal. Jo pirmuoju vyriausiuoju redaktoriumi tapo F. Edgeworth’as, buvęs nepakeičiamas šio leidinio redaktorius ar vienas iš redaktorių nuo pirmojo numerio pasirodymo 1891 m. iki pat savo mirties 1926 m. Paskutinius penkiolika metų antruoju žurnalo redaktoriumi buvo J. M. Keynes’as. Nors F. Edgeworth’as ir parašė daugybę straipsnių ir keletą monografijų tokių, kaip Matematinė psichologija, jis niekada nemėgino parašyti ir išspausdinti traktatą panašų į A. Marshall’o veikalą Ekonomikos mokslo principai. Kai J. M. Keynes’as „klausdavo jo, kodėl jis nesurizikavo parašyti traktatą, jis juokaudamas atsakydavo su būdinga šypsena, kad stambaus masto dalykai, tokie kaip traktatas ar vedybos, niekada jo nežavėjo“. 1925 m. Karališkoji ekonominė draugija išleido F. Edgeworth’o Politinės ekonomijos straipsnius, kurių redaktoriumi buvo pats autorius. Tai trys stambūs tomai, apėmę visus F. Edgeworth’o darbus – straipsnius ir apžvalgas ekonominiais klausimais, kuriuos jis pats norėjo išvysti išspausdintus. Straipsniai buvo sujungti į šešis skyrius: Vertingumas ir paskirstymas, Monopolija, Pinigai, Tarptautinė prekyba, Apmokestinimas ir Matematinė ekonomija. Taip pat šiame leidinyje buvo įdėta knygų, parašytų tokių autorių, kaip J. N. Keynes’as, A. Marshall’as, H. Sidgwick’as, E. von Bohm-Bawerk’as, I. Fisher’is, L. Bortkiewicz’ius, A. C. Pigou ir G. K. Cassel’is, apžvalgos, paskelbtos žurnale Economic Journal. F. Edgeworth’ą ekonomika sužavėjo ne dėl to, kad šis mokslas teisino, aiškino ar smerkė pasaulį, arba atskleidė naujas – šviesias ar niūrias – ateities perpektyvas. Šį nepaprastą žmogų ekonomikos teorija pakerėjo tuo, kad joje buvo operuojama kiekybe, ir viskas, kas apibūdinama kiekybiškai, gali būti išversta į matematikos kalbą. Norint sukurti tokį matematinį tikrovės atspindį, suprantama, pasaulį teko supaprastinti. F. Edgeworth’as tai padarė suformulavęs prielaidą: kiekvienas žmogus yra malonumų „mašina“ bei nurodęs, kad „Gebėjimas jausti malonumus yra evoliucijos savybė ir svarbiausias civilizacijos atributas“. Be to, F. Edgeworth’as pirmuoju ekonomikos teorijos principu laikė „tai, kad kiekvienas ekonomikos agentas veikia skatinamas vien tik savo interesų“, o pati „Socialinė mechanika kada nors galės užimti vietą greta dangaus kūnų mechanikos, nes jos abi grindžiamos tuo pačiu principu – energijos maksimumo (malonumų maksimumo) principu, kuris yra ir socialinio mokslo, ir fizikos mokslo viršūnė“. Vis dėlto F. Edgeworth’o darbai buvo keistas sudėtingos matematikos ir poetiškų graikų bei lotynų autorių citatų mišinys. Tai amžininkams nė kiek nepadėjo suprasti jo darbų. Kaip rašė J. M. Keynes’as apie knygą Nauji ir seni etikos metodai, joje „Senųjų graikų autorių citatos seka po diferencialinių skaičiavimų, ir nepatyręs skaitytojas vargu ar gali pasakyti, kas yra integruojama – Homero eilės ar matematinė išraiška“. Tą patį galima pasakyti ir apie Matematinę psichologiją, kurioje savo tekstuose F. Edgeworth’as dažnai naudoja graikų, bei kartais lotynų kalbas, taip pat cituoja ištraukas iš anglų literatūros nenurodydamas šaltinių.
Ekonomikos teorija. F. Edgeworth’o dėmesį ypač patraukė ekonomikos teorijos klausimai, susiję su konkurencijos ribojimu ir kainų diskriminacija. Pavyzdžiui, yra gerai žinomas jo indėlis į oligopolijos teoriją, pagrįstas Cournot-Bertrand’o duopolijos teorijos apsvarstymu iš naujo (Bertrand’o-Edgeworth’o modelis). Tačiau didžiausias ir originaliausias F. Edgeworth’o, rinkos mechanizmo pagrindu laikiusio sąlyginių sandorių (nenumanančių faktiškų mainų) sudarymo procesą, indėlis į ekonominės minties istoriją – mainų teorija. F. Edgeworth’as darė originalią prielaidą, kad bet kurios prekės naudingumą galima išreikšti funkcija ne tik šios prekės, bet ir visų kitų vartojamų prekių atžvilgiu, t. y. pirmasis naudingumą išreiškė kaip ne vienos, o kelių, paprasčiausiu atveju dviejų gėrybių funkciją: U = U (x, y) ir išrado ją grafiškai vaizduojančias abejingumo kreives. Tiesa, visiems ekonomistams dabar gerai žinomą Edgeworth’o dėžės grafiką išrado ne jis, o V. Pareto „prabėgus dvylikai metų po F. Edgeworth’o Matematinės psichologijos išleidimo“. (F. Edgeworth’as grafike pavaizdavo tik vieną „kampą“). F. Edgeworth’o pateiktos abejingumo kreivės taip pat buvo ne tokios, kokias esame įpratę matyti V. Pareto trimatės erdvės diagramoje. F. Edgeworth’as abejingumo kreivę apibūdino kaip dviejų gėrybių tokių kombinacijų, kurioms esant šios gėrybės suteikia tokią pačią naudą, atspindėjimą (kreivę) plokštumoje. Kad ir kaip ten būtų, F. Edgeworth’as pirmasis ekonominės minties istorijoje pasiūlė mainų teoriją, pagrįstą abejingumo kreivėmis. Vėliau ji tapo ordinalinės vartotojiško pasirinkimo teorijos pagrindu. Be to, kadangi F. Edgeworth’o mainų teorijoje pusiausvyra yra neapibrėžta, išskyrus kraštutinį (ribinį) atvejį, kai kalbama apie begalo didelį prekybos dalyvių skaičių, „reikia, kad konkurencija būtų papildyta arbitražu, o arbitražinių sandėrių tarp asmeninių interesų siekiančių dalyvių pagrindu yra maksimalus agreguotas naudingumas. Tokiu būdu, ekonominis skaičiavimas virsta utilitaristiniu“. Tiesa, skirtingai nuo A. C. Pigou, kuris taip pat nagrinėjo visuomeninės gerovės utilitarinę funkciją, F. Edgeworth’as Utilitaristiniuose skaičiavimuose nereikalavo optimaliam pajamų paskirstymui lygaus paskirstymo, teigdamas, kad „Visuomenės ekonominė gerovė greičiausiai bus tuo aukštesnė, [...] kuo aukštesnė bus vidutinė nacionalinio dividendo dalis, tenkanti skurdiesiems [...]“. Tačiau F. Edgeworth’as savo matematine psichologijos teorija ir labai abstrakčiais matematiniais tyrimais padarė kur kas daugiau, nei vien racionaliai aiškino konservatyvizmo principus. Jo matematinės psichikos schema pasirodė tokia elegantiška, kad iš karto susilaukė pasisekimo ir toliau skatino matematinės mokyklos plėtrą, o pats F. Edgeworth’as kartu su L. Walras’u laikomas vienu iš dviejų šiuolaikinės matematinės ekonomikos pusiausvyros teorijos „tėvų“. 7.5.2. Lozanos mokykla XIX a. žymiausiu ekonomistu-matematiku teisėtai laikomas maržinalizmo Lozanos mokyklos įkūrėjas Leon’as Mari Espri Walras’as. Jo, kaip paskutinio iš maržinalistinio naudingumo mokyklos kūrėjų, vieta yra tarp W. S. Jevons’o ir C. Menger’io. Kaip ir pastarasis, L. Walras’as savo mintis grindė hedonizmu. O matematinį metodą jis naudojo net kruopščiau už W. S. Jevons’ą, tiesa, pasitelkdamas kolegų mokslininkų iš Lozanos universiteto, tarp jų Piccard’o ir Hermann’o Amstein’o, geranorišką pagalbą, nes labai kuklios L. Walras’o matematinės žinios buvo tikrai didelė kliūtis. Todėl, pavyzdžiui, jam buvo neįmanoma suprasti visų niuansų, išdėstytų Poincare komentare apie savavališkų funkcijų naudojimą
ekonomikos teorijoje. H. Amstein’as jau 1877 m. buvo įrodęs produkto išsekimo teoremą, bet L. Walras’as, tada nesuprasdamas matematikos, ją ignoravo... Gyvenimo kelias. L. Walras’as gimė Prancūzijoje, Normandijos provincijoje Evreux’o mieste filosofo ir ekonomisto Antoine’o Auguste’o Walras’o (1801–1866 m.) šeimoje, kur visi rūpinosi jo intelektualiu išprusimu. Gana bohemiškoje jaunystėje jis išmėgino daug gyvenimo sričių: po dviejų nesėkmingų mėginimų įstoti į Politechnikos mokyklą (Ecole Polytechnique), mokėsi kalnų institute (Ecole des Mines) (ten susižavėjo A. Cournot asmenybe). Tačiau jis nelabai domėjosi inžinierine veikla, todėl daugiau dėmesio teikė filosofijai, istorijai, literatūrai (1858 m. net išleido romaną Francis Sauveur, kuris nesulaikė pasisekimo). Galiausiai, tėvo paskatintas pasidomėti A. Cournot darbais (čia, matyt, ir slypi L. Walras’o matematinės „kalbos“ priemonių naudojimo politinėje ekonomijoje priežastys), jis užsidegė idėja sukurti socialinį mokslą. Net sudarė milžinišką šio tikslo įgyvendinimo planą, 1858 m. pasižadėdamas tėvui ekonomikos teoriją padaryti pagrindine viso savo gyvenimo darbo sritimi. L. Walras’o nepopuliarios idėjos jaunystėje buvo beveik tokios pat kaip ir jo tėvo: abu pasisakė už žemės nacionalizaciją, stodami agrarinių socialistų pusėn, matematinę ekonomikos teoriją, ir subjektyvią vertės teoriją, tikruoju vertės šaltiniu laikydami retumą (rarete), priešingai nei buvo teigiama D. Ricardo gamybos kaštų teorijoje. Tai neleido L. Walras’ui tikėtis akademinių postų Prancūzijoje. Todėl jam dar teko padirbėti klerku geležinkelio kontoroje, kooperatyvus aptarnaujančio banko valdytoju, laikraščio redaktoriumi ir t. t. L. Walras’o susidomėjimas apmokestinimo ir socialinio teisingumo problemomis paskatino jį dalyvauti Tarptautiniame kongrese mokesčių klausimais, vykusiame 1860 m. Lozanoje. Po labai sėkmingos L. Walras’o kalbos šiame kongrese po dešimties metų (!) pagaliau prasidėjo jo mokslinė karjera. Dėl puikaus įspūdžio, padaryto kongrese, jis, nepaisant Prancūzijos akademinių sluoksnių ignoravimo, pagaliau gavo neetatinio profesoriaus (professeur extraordinaire) vietą Lozanos universiteto teisės fakultete, kai 1870 m. jame buvo įkurta politinės ekonomijos katedra. Prieštaravo trys atrankos komisijos nariai – ekonomikos profesoriai iš septynių narių (keturi iš jų buvo ekonomikos profesoriai, o trys – šiaip svarbūs vietinės reikšmės asmenys, tarp kurių žymiausia figūra buvo Ruchonnet’as). Lėmė profesoriaus Dameth’o iš Ženevos balsas – jis, girdėjęs L. Walras’o kalbą prieš dešimt metų apie ketinimą įvesti į ekonomikos teoriją matematinius metodus, tikėjosi, kad šis bus naudingas ekonomikos mokslo plėtrai, net nepaisant to, kad pats nepritarė L. Walras’o idėjoms. 1871 m. L. Walras’as jau gavo etatinio profesoriaus (professeur ordinaire) vietą. Šios katedros vedėju L. Walras’as dirbo iki pat savo atsistatydinimo 1892 m., kai, sušlubavus sveikatai, Lozanos universitete katedros vedėjo poste jį pakeitė jo mokinys V. Pareto. Tačiau tai nereiškė L. Walras’o mokslinės karjeros pabaigos, nes jis toliau, nors ir slegiamas vis labiau luošinusios proto ligos bei senatvės, aktyviai dirbo mokslinį darbą bei kūrybiškai susirašinėjo su beveik visais žymesniais to laiko ekonomistais. Pastaroji veikla tam tikra prasme jam kompensavo nusivylimą teisės fakulteto studentais Lozanos universitete, kurie ne labai domėjosi ekonomikos teorija. Ekonomikos teorija. L. Walras’o ekonominės teorijos sistema grindžiama visuomenės turto kaip gėrybių (ir materialių, ir nematerialių), kurios yra retos arba, kitaip tariant, naudingos ir prieinamas tik ribotas jų kiekis, visumos apibrėžimu. Šie naudingi dalykai, kurių kiekis ribotas, pasižymi vertingumu, tinkami mainyti, juos galima pagaminti ir pagausinti pramoniniu būdu bei galiausiai pasisavinti.
L. Walras’as pagrindiniame savo veikale Grynosios politinės ekonomijos elementai, arba visuomeninio turto teorija (1874 m.), pasirodžiusiame trejais metais vėliau už W. S. Jevon’so ir C. Menger’io veikalus, bet nepriklausomai nuo jų, leidžiančiame ir jį priskirti prie pirmosios bangos maržinalistų, įrodė, kad vertei nustatyti ne tiek svarbu pats gėrybės naudingumas, kiek naudingumo ir kiekio ryšys, bei tai, kad matematikos pagalba galima tiksliai apskaičiuoti kainas, kurios iki galo subalansuotų rinką. L. Walras’as, panašiai kaip ir J. S. Mill’is, manė, kad ekonomikos mokslas turi nurodyti kelius į teisingesnę visuomenę, o kad tai galėtų padaryti, jis turi išsiaiškinti gamybą ir paskirstymą valdančius dėsnius. L. Walras’as savo mintis grindė tuo, kad gamybą valdantys dėsniai – tai objektyvūs dėsniai, analogiški gamtos dėsniams. Šie dėsniai atspindi tvarką, nusistovėjusią ekonomikoje, kurioje vyrauja naudingumo principas. Mėginimas pagerinti šią tvarką kišantis valstybei gali tik pažeisti proporcijas ir sumažinti gamybos apimtis. Tuo pat metu L. Walras’as, kaip ir J. S. Mill’is, manė, kad paskirstymo dėsniai nusistovi ir reguliuojami žmonių kaip visumos valios, todėl gali būti patobulinti įvertinant teisingumo reikalavimus. L. Walras’o požiūris į ekonomikos mokslo esmę ir uždavinius atsispindėjo ir jo pasiūlytoje ekonomikos mokslo struktūroje. Jis labai aiškiai išskyrė tris skyrius: grynąją teoriją – rinkos mechanizmo pozityvinę teoriją, socialinę teoriją – optimalaus pajamų paskirstymo normatyvinę teoriją ir taikomąją teoriją – optimalaus išteklių paskirstymo normatyvinę teoriją arba politikos teoriją. Jos tiria visuomenės turtą atitinkamai mainomosios vertės (kuri yra natūralus fenomenas), nuosavybės (apibrėžtos kaip teisingas ir racionalus arba teisėtas pasisavinimas) ir pramonės (apibrėžtos kaip santykių tarp žmonių ir daiktų, skirtų pajungti daiktus žmonių keliamiems tikslams, visuma) atžvilgiu. Jei pasisavinimas pats savaime yra akivaizdus ir objektyvus faktas, tai nuosavybė yra teisė, t. y. fenomenas, numanantis tam tikrą teisingumo sampratą. Kadangi pasisavinimas yra moralės reiškinys, tai ir pasisavinimo teorija turi būti moralus mokslas. O kadangi mainomoji vertė yra ne tik natūralus fenomenas, bet ir matematinis faktas, grynoji ekonomikos teorija, t. y. mainų ir mainomosios vertės teorija, yra ir fiziko-matematinis mokslas, kuriame naudojami matematiniai metodai. L. Walras’o nuomone, grynoji ekonomikos teorija turi būti pirmesnė už taikomąją teoriją taip pat, kaip grynoji mechanika yra pirmesnė už taikomąją mechaniką. Nors išvados, kurias galima daryti iš grynosios teorijos, ne visiškai aiškios, L. Walras’as tvirtino, kad ji įrodo laissez-faire, laissez-passer principą, t. y. maksimalaus naudingumo pasiekimą, kuris įmanomas dėl laisvosios konkurencijos. Jis taip pat tvirtino, kad laisvosios konkurencijos principas gali būti pritaikytas ir taikomojoje teorijoje, t. y. pramonės ekonomikos teorijoje, bet negali būti panaudotas socialinėje teorijoje, t. y. nuosavybės teisių teorijoje. Čia L. Walras’as reikalavo panaikinti visus monopolius, pradedant nuo svarbiausio, visų kitų pagrindo – žemės nuosavybės. Tačiau L. Walras’as nuosekliai išplėtojo tik grynąją teoriją, savo Elements d’economie politique pure. L. Walras’as atsisakė plano nuosekliai išdėstyti taikomąją ir socialinę teoriją. Vietoj to jis paliko Etudes d’economie politique appliqque ir Etudes d’economie sociale, kurie paprasčiausiai buvo pavienių straipsnių rinkiniai. Beje, pagal sistemą, išdėstytą Economie Sociale, buvo numatyta, kad visa žemė pagal prigimtinę teisę turi priklausyti valstybei ir visi mokesčiai privalo būti panaikinti. Šios dvi reformos palaikė viena kitą, nes tada valstybė, užuot ėmusi mokesčius, kaip tik gautų žemės rentos pajamas. Šios abi reformos turėjo tokį pat tikslą – leisti laisvą konkurenciją ir taip kiekvienam piliečiui užtikrinti visą jo darbo produktą, kuris įprastoje kapitalistinėje santvarkoje „apkarpomas“ dvigubai: žemės savininkas tam
tikrą dalį paima kaip rentą, o valstybė taip pat paima savo dalį kaip mokesčius. Kolektyvinė nuosavybė žemei ir pajamoms iš jos, privati nuosavybė kapitalui, darbui ir pajamoms iš jų – būtent tokia organizacija padėtų įgyvendinti teisingumo formulę. Ją L. Walras’as apibūdino taip: sąlygų lygybė, gyvenimo padėties nelygybė. Be to, pasak L. Walras’o, šiai sistemai būdingas dar ir tas teigiamas aspektas, kad ji palengvintų įdiegti laisvą prekybą, kadangi panaikinus mokesčius ir suvalstybinus žemę „kapitalas ir darbas galės laisvai judėti bei persikelti ten, kur jų naudojimas pelningiausias“. L. Walras’as, panašiai kaip ir H. George’as, savo bendrojoje visuomenės teorijoje faktiškai siekė suderinti socializmą ir liberalizmą, rasti jų sintezę, kurią pats vadino liberaliu socializmu arba scientizmu. Galima teigti, kad nuo 1860 m. iki mirties L. Walras’as nuolat plėtojo idėją ir su ja susijusią programą, kad grynoji ekonomikos teorija, kuri buvo suprantama kaip matematinė ekonomikos teorija, suteiks griežtą pagrindą „moksliniam, liberaliam ir humanistiniam socializmui“. Kaip liberalas, L. Walras’as laikė save A. Smith’o šalininku ta prasme, kad laisvą konkurenciją laikė veiksmingiausiu mechanizmu, siekiant užtikrinti „tikrą teisingumą“. Tačiau jis nepritarė A. Smith’o optimizmui dėl jėgų sąveikos laisvosios rinkos sistemoje. L. Walras’as įžvelgė keletą ribotumų, kurių konkurencinė ekonomika gali neįveikti. Jie buvo susiję su natūralių monopolijų, viešųjų gėrybių, agentų nekonkurencinių strategijų dinaminiu požiūriu, bei pradinių dotacijų nelygaus paskirstymo egzistavimu. Dėl tų pačių priežasčių jis buvo nusiteikęs prieš laissez-faire politiką kaip pagrindinę ekonomikos teorijoje. Būtent iš čia kilo L. Walras’o socialistinės nuostatos, leidusios jį priskirti ne tik prie „socialinių reformatorių“, bet net labiau prie „liberalių socialistų“. Tai nesikeitė L. Walras’o gyvenime nuo 1860 m., kai jis pabrėžė, kad „socialinės gerovės paskirstymas tarp individų visuomenėje turi būti teisingas“, iki jo paskutiniųjų gyvenimo metų Lozanoje, kai jis artimai draugavo su Georges Renard’u, Revue Socialiste redaktoriumi, išspausdinusiu recenziją apie Elementus... ir L. Walras’ą pavadinusiu „Prancūzų Karl’u Marx’u“. L. Walras’as manė, kad visuomenė yra ne laisvų individų susitarimas, o būtina sąlyga individams egzistuoti ir naudotis savo laisve rinktis. Todėl norint visiškai įgyvendinti jų teises, būtina gerai organizuota visuomenė, kurioje teigiamą vaidmenį atlieka vyriausybė. Grynosios teorijos matematizavimo L. Walras’as ėmėsi savo mintis grįsdamas paklausos kreivių koncepcija, kurią pasiūlė senas jo tėvo draugas A. Cournot. Panaudodamas naudingumo maksimizavimo principą, L. Walras’as pateikė paklausos kreivių, kurias A. Cournot laikė nulemtomis empiriškai, teorinį paaiškinimą. Apibrėždamas ribinio naudingumo sampratą, L. Walras’as sekė savo tėvu A. A. Walras’u, ribinio naudingumo apibūdinimui panaudodamas rarete sąvoką, kurią apibrėžė kaip „paskutinio noro, patenkinto vartojant prekės bet kurį duotą kiekį, intensyvumą“. Taigi, ten, kur W. S. Jevons’as naudojo frazę „galutinis naudingumo laipsnis“, H. Gossen’as – „paskutinio atomo vertė“, ir Auguste, ir Leon’as Walras’as naudojo terminą „rarete“. Jų sistemoje mainomosios vertės buvo proporcingos rarete. Svarbią reikšmę Elementų... atsiradimui turėjo ir grynosios konkurencijos bei rinkos jėgų veikimo konceptualizavimas. Žymiausias L. Walras’o veikalas yra knyga Grynosios politinės ekonomijos elementai, arba visuomeninio turto teorija. Ši knyga, išleista dviem dalimis 1874 m. ir 1877 m., tapo šiuolaikinės neoklasikinės ekonomikos teorijos biblija. Vienas iš svarbiausių L. Walras’o mokslinių indėlių, pateiktų šiame veikale, žinoma, yra ribinio naudingumo principų atradimas ar atkūrimas, kurio garbe jis dalijasi su C. Menger’iu ir W. S. Jevons’u. Tačiau tai toli gražu ne pats reikšmingiausias L. Walras’o indėlis. L. Walras’o vardą nemirtingu padarė tai, kad jis „pirmasis nustatė bendrąsias
ekonominės pusiausvyros sąlygas“. Taip užrašyta bronzinėje atminimo lentoje Lozanos universiteto koridoriuje. Šiame darbe, J. A. Schumpeter’io pavadintame „Tikslaus ekonomikos mokslo Didžiaja Chartija“, remdamasis subjektyvaus maksimalaus naudingumo principu, L. Walras’as pirmasis iš ekonomistų sukūrė bendrosios ekonominės pusiausvyros uždarą matematinį modelį visiems kapitalistinio ūkio tarpusavio ryšiams apibūdinti. L. Walras’o tirta ekonominė sistema yra uždara ir niekaip nesusijusi su išoriniu pasauliu. Ši jo ekonominė sistema yra idealus ūkis, ir būtent prie tokio pobūdžio normalaus ekonominio modelio, L. Walras’o nuomone, stichiškai eina visuomenė konkurencijos sąlygomis. Kaip jis pats rašė: „Iš tikrųjų, visas pasaulis greitai gali virsti milžiniška beribe muge, sudaryta iš galybės skirtingų rinkų, kuriose parduodamas ir nuperkamas turtas. Mūsų uždavinys yra tiesiog išrasti tokius dėsnius ir taisykles, prie kurių visi pardavimai ir pirkimai būtų linkę savaime (automatiškai) prisiderinti“. Skirtingai nuo A. Cournot, W. S. Jevons’o, A. Marshall’o ir kitų mokslininkų pasiūlytų rinkos pusiausvyros modelių, L. Walras’as apibūdino ne dalinę, o bendrąją simetrinių rinkų ekonominę pusiausvyrą. Tuo pačiu, jis žengė ryžtingą žingsnį matematizuojant ekonomikos teoriją, daug prisidėjo suteikiant jai logišką darumą ir griežtumą. Todėl jis pelnytai laikomas šiuolaikinio makroekonominio modeliavimo pradininku. Dabar gali atrodyti keistokai, bet L. Walras’o novatoriškos idėjos apie ekonominę pusiausvyrą nesudomino žymiausių to laiko ekonomistų, su kuriais jis susirašinėjo, tarp jų ir A. Marshall’ą, F. Edgeworth’ą, C. Menger’į, E. von Bohm-Bawerk’ą ir J. B. Clark’ą. Pats jo veikalas Grynosios politinės ekonomijos elementai pirmą kartą į anglų kalbą buvo išverstas tik 1954 m. Tai, tiesa, nesutrukdė gausiai jį cituoti anglų ir amerikiečių ekonominėje literatūroje gerokai anksčiau iki to. L. Walras’o Elementų... dviejose dalyse, J. A. Schumpeter’io įvardytose veikalo aere perennis, bendrosios pusiausvyros teorija plėtojama nuosekliai sprendžiant keturias pagrindines grynosios ekonomikos problemas: trečioje knygos dalyje pagal straipsnio Equations de l’echange (1875 m.) išvadas – mainų bendrosios pusiausvyros teoriją, ketvirtoje dalyje Gamybos teorija – gamybos bendrąją pusiausvyrą, pirmą kartą aptartą dar straipsnyje Equations de la production (1876 m.), kapitalizavimo ir kredito bendrąją pusiausvyrą bei pinigų apyvartos bendrąją pusiausvyrą. Kaip dar 1910 m. rašė J. A. Schumpeter’is, “Walras’o ekonominės pusiausvyros teorija pretendavo į universalumą; tai didi teorija, kurios minties kristališkai skaidri seka atskleidė grynai ekonominių ryšių struktūrą naudojantis vienu fundamentaliu principu”. Bendrosios ekonominės pusiausvyros modelio (kartais vadinamo ir reprodukcijos schema) pagrindu tapo visų gamybos ir mainų dalyvių suskirstymas į dvi dideles grupes: gamybinių paslaugų (žemės, kapitalo, darbo) savininkus ir verslininkus, panaudojančius šiuos potencialius gamybos veiksnius. (Pastebėsime, kad šis bazinis L. Walras’o visuomenės skirstymas į gamybos veiksnių savininkus ir verslininkus vėliau tapo tipišku ekonomikos teorijos vadovėliuose). Bendrosios pusiausvyros modelis, darant prielaidą, kad ekonominis pasaulis kiekvienu laiko momentu gali būti aprašytas kaip sistema kartu nagrinėjamų lygčių, kuriose užduoti ekonominiai ištekliai, gamybos veiksnių pasiūla, o taip pat žinios, teikiamos pirmenybės ir skonis tų, kurie priima sprendimus bei įgyvendina atitinkamas optimalias strategijas, grindžiamas paklausos ir pasiūlos analize ir susideda iš kelių lygčių sistemų. Svarbiausios yra sistemos, apibūdinančios dviejų rinkų – gamybinių paslaugų ir vartojimo produktų – pusiausvyrą. Gamyba ir vartojimas tampa susietais dėka šių dviejų viena kitą veikiančių rinkų.
Tarpusavio ryšio idėja, L. Walras’o nuomone, ir buvo ta, kad vienos rinkos būklė priklauso nuo kitos rinkos būklės, kitaip tariant, paklausa ir pasiūla tam tikroje rinkoje priklauso ne tik nuo atitinkamos prekės kainos, kaip buvo manoma dalinės pusiausvyros atveju, bet ir nuo visų prekių kainų. Pirmoje rinkoje pardavėjais yra gamybos veiksnių (žemės, darbo ir kapitalo, pastarąjį daugiausia suprantant kaip piniginį kapitalą) savininkai. Pirkėjai yra verslininkai, gaminantys vartojimo prekes. Antroje rinkoje gamybos veiksnių savininkai ir verslininkai pasikeičia vaidmenims. Pusiausvyrą šioje sistemoje L. Walras’as apibūdino kaip „būklę, kuriai esant a) gamybinių paslaugų efektyvi paklausa ir pasiūla yra lygios, b) produktų rinkoje egzistuoja pastovi stabili kaina ir c) produktų pardavimo kaina lygi kaštams, išreikštiems kaip gamybinės paslaugos. Pirmosios dvi sąlygos priskirtinos mainų pusiausvyrai, o trečioji – gamybos pusiausvyrai“. Bendrosios ekonominės pusiausvyros matematiniame modelyje šias pusiausvyros sąlygas L. Walras’as išreiškė keturių tarpusavyje susijusių lygčių sistemomis. Pirmosios dvi lygčių sistemos susijusios su problemomis, su kuriomis tiesiogiai susiduria verslininkas – su gamybos veiksnių pasiūla ir baigtos produkcijos paklausa. Ir viena ir kita vertinama kaip kainos funkcija. Pirmoji lygčių sistema apibūdina n gamybinių paslaugų pasiūlą. Žemės (Qt), darbo (Qp) ir piniginio kapitalo (Qk) gamybinių paslaugų pasiūla buvo nagrinėjama kaip visų šių paslaugų rūšių rinkos kainų (Pt, Pp, Pk) ir visų baigtų produktų kainų (Pb, Pc, Pd), išreikštų per pirmojo produkto (L. Walras’o terminu – numeraire) kainą, laikomą matavimo (piniginiu) vienetu (Pa=1), funkcija: Qt = Ft (Pt, Pp, Pk, ... Pb, Pc, Pd ...) Qp = Fp (Pt, Pp, Pk, ... Pb, Pc, Pd ...) (1) Qk = Fk (Pt, Pp, Pk, ... Pb, Pc, Pd ...). Antroji lygčių sistema apibūdina m baigtinių produktų paklausą. Baigtinių produktų (b, c, d) paklausa (D) buvo nagrinėjama kaip visų gamybinių paslaugų kainų (lemiančių šias paslaugas teikiančių asmenų pajamas) ir visų šių produktų kainų funkcija: Db = Fb (Pt, Pp, Pk, ... Pb, Pc, Pd ) Dc = Fc (Pt, Pp, Pk, ... Pb, Pc, Pd) (2) Dd = Fd (Pt, Pp, Pk, ... Pb, Pc, Pd ). Produkto a paklausa Da randama pagal lygčių sistemas (3) ir (4). Trečioji ir ketvirtoji lygčių (lygybių) sistemos apibūdina gamybinių paslaugų pasiūlos ir paklausos (t. y. gamybos veiksnių pasiūlos ir paklausos) bei baigtinių produktų kainų sumos ir gamybinių paslaugų kainų sumos pusiausvyrą. Trečioji lygčių sistema atspindi gamybinių paslaugų vartojimą. Visų baigtinių produktų gamybai suvartojamos kiekvienos gamybinės paslaugos kiekis (sąnaudų suma) prilyginamas šios rūšies gamybinės paslaugos visuminei pasiūlai: atDa + btDb + ctDc + dtDd + ... = Qt apDa + bpDb + cpDc + dpDd + ... = Qp (3) akDa + bkDb + ckDc + dkDd + ... = Qk.
čia: at, ap, ak, ... , bt, bp, bk ... – gamybos koeficientai, t. y. kiekvienos gamybinės paslaugos (t, p, k) kiekis, naudojamas pagaminti atitinkamai produktų a, b ... vieną vienetą. (Beje, L. Walras’o ribojančią prielaidą dėl fiksuotų koeficientų vėliau sušvelnino V. Pareto, o pačią šią idėją dar 1894 m. pasiūlė E. Barone). Galiausiai, ketvirtoji lygčių sistema rodo gamybinių paslaugų ir baigtinių produktų kainų santykį. Kiekvieno baigtinio produkto kaina buvo prilyginama visų sunaudotų jo gamybai gamybinių paslaugų kainų sumai: atPt + apPp + akPk + ... = 1 btPt + bpPp + bkPk + ... = Pb (4) ctPt + cpPp + ckPk + ... = Pc dtPt + dpPp + dkPk + ... = Pd. Pagal L. Walras’o modelį šiose keturiose lygčių sistemose bendras lygčių skaičius (2m + 2n – 1) lygus nežinomųjų skaičiui (2m + 2n – 1). Tai leidžia rasti vienintelį šio pusiausvyros uždavinio matematinį sprendinį. Aišku, labai norint, galima būtų L. Walras’o lygčių sistemą supaprastinti agreguojant (sujungiant). Tai puikiai buvo padaryta keynes’istinės ekonomikos teorijos garsiojoje J. R. Hicks’o ir A. Hansen’o IS-LM versijoje, sumažintoje iki keturių lygčių. L. Walras’o bendrosios pusiausvyros modelis leido suprasti, kad rinkai gaminamų produktų ir gamybos veiksnių kainas galima nustatyti tik vienu metu, o ne paeiliui viena ar kita tvarka. Taip pat šis modelis padėjo suvokti, kad dalinė pusiausvyra tam tikrame rinkų skaičiuje neužtikrina visos ekonomikos, kurioje yra didelis rinkų skaičius, bendrosios pusiausvyros. Pastebėtina, kad L. Walras’as labai supaprastino pusiausvyros problemos sprendimą, darydamas prielaidą, kad mainai, vadinasi, ir gamyba gali vykti tik tada, kai pusiausvyra jau pasiekta. (L. Walras’o modelyje tatonnement, kurį aptarsime truputį vėliau, jokioje rinkoje nevyksta jokių faktiškų sandorių, kol paklausa ir pasiūla nesusilygina esant pusiausvyros kainai). Ši prielaida ne tik supaprastina klausimą, bet ir atspindi bendrą L. Walras’o požiūrį, pagal kurį numanoma, „kad rinka yra visiškai konkurentinė, kaip kad grynojoje mechanikoje iš pradžių daroma prielaida, kad visos mašinos dirba neesant trinties“. Šią prielaidą L. Walras’ui „pakuždėjo“ jo stebėjimai Paryžiaus fondų biržoje, kurioje beveik nevyko nepusiausviros sandorių. Panašus įspūdis jam susidarė ir stebint ir kai kurias kitas gerai organizuotas rinkas realiame ekonominiame pasaulyje, tokias kaip grūdų ir žuvų rinkas. Vadinasi, tatonnement tokiose specifinėse rinkose kaip prisitaikymo modelis nėra visiškai nerealus. Tačiau tokį modelį, kuris būdingas tik kai kurioms specifinėms rinkoms, taikyti visai realiai ekonomikai visiškai nerealu, nes išankstinio prisitaikymo prieš mainų transakcijas paprastai nebūna. Efektyvūs sandoriai vyksta net ir tose rinkose, kuriose konkurencija, nors ir organizuota ne taip gerai, funkcionuoja visai pakankamai. Tačiau pats autorius ekonominės pusiausvyros modelį laikė ne pusiausvyros užtikrinimo instrumentu, kuriuo turėtų pasinaudoti koks nors visagalis ekonominio gyvenimo tvarkytojas (pavyzdžiui, valstybė), o stabilios pusiausvyros galimybės laisvos rinkos ir visų ekonomikos subjektų siekio maksimizuoti naudingumą sąlygomis įrodymu. Žinoma, jis laikė savo modelį abstrakčiu, bet teisingai atspindinčiu būdą, kuriuo kapitalistinėje visuomenėje konkurencija kreipia kainas į jų pusiausvyrines reikšmes. Taigi L. Walras’o teorijoje pusiausvyra, viena vertus, nagrinėta kaip grynai funkcinis reiškinys, kita vertus, kaip individų subjektyvaus siekio gauti maksimalų naudingumą laisvos konkurencijos sąlygomis išraiška. Kaip pažymėjo J. R. Hicks’as, A. Cournot dėka, laisvos konkurencijos pasirinkimas išeities
tašku padėjo L. Walras’ui įveikti W. S. Jevons’o problemą, kaip elgtis su individualių norų skirtumais. O dėka Piccard’o, parodžiusio jam, kaip iš to išvesti paklausos kreives, ribinio naudingumo principas leido įdiegti racionalų vertės teorijos pagrindą, kai W. S. Jevons’as apsisunkino galutiniu naudingumu ir kainomis. Faktiškai L. Walras’as ieškojo ne pusiausvyros sąlygų, o tik siekė pagrįsti stabilios pusiausvyros egzistavimą laisvos konkurencijos ūkyje. Jis net nemėgino išvesti matematiškai griežtų pusiausvyros egzistavimo sąlygų, o tik apsiribojo realaus pasaulio konkurencinių rinkų judėjimo į pusiausvyrą galimo mechanizmo, vadinamojo tatonnement (pranc. – ieškojimo apčiuopomis) proceso, leidžiančio spręsti pusiausvyros determinizmo problemą, parodymu ir tatonnement teorijos, parodančios, kaip pusiausvyros problemos empiriškai ar praktiškai sprendžiamos rinkose naudojant konkurencijos mechanizmą, išplėtojimu. Esminį tokios pusiausvyros pagrindą jis įžvelgė, kaip maksimalaus naudingumo prielaidos, vidutinės ar lygios pelno normos kapitalui susidaryme. L. Walras’as rašė: „viena vertus, maksimalus efektyvus naudingumas, kita vertus, kainos vienetas, ar tai produkto produktų rinkoje, paslaugos paslaugų rinkoje ar grynųjų pajamų kapitalų rinkoje, – tokia dviguba sąlyga, pagal kurią siekia organizuotis ekonominių interesų pasaulis panašiai kaip astronominių judėjimų pasaulis siekia organizuotis pagal traukos, tiesiogiai proporcingos masėms ir atvirkščiai proporcingos atstumo kvadratui, dvigubą sąlygą“. Pagal L. Walras’ą, ekonominė rinkos pusiausvyra gyventojams yra socialiai naudinga. Tiesa, pats šis naudingumas pagrindžiamas ne visiškai aiškiai. Vienais atvejais L. Walras’as teigia, kad pusiausvyros sąlygomis kiekvienas subjektas gauna daugiau naudos, nei nesant tokios pusiausvyros. Kitais atvejais jis tvirtina, kad pusiausvyros sąlygomis pasiekiama didžiausias visuminis naudingumas, nors pavieniams subjektams jis gali būti didesnis esant nepusiausvyros ekonomikos būklei. Tiesa, pereinant į pusiausvyrą jų praradimas bus mažesnis, nei kitų laimėjimas. L. Walras’o teoriją galima apibendrinti taip: kiekvieną rinkos kainą atitinka savas prekių racionalaus paskirstymo būdas, grindžiamas maksimaliu subjektyviu naudingumu ir sava paklausa bei pasiūla. Tokių naudingumo maksimumų subjektas išskiria tiek, kiek yra kainų. Realiai įgyvendinamu subjektyvaus naudingumo maksimumu yra tas, kuriam esant nusistovi kiekvieno konkretaus individo prekės paklausos ir kito individo prekės pasiūlos lygybė. Kitais žodžiais tariant, kaina lemia paklausą, pastaroji – pasiūlą, o pačią kainą lemia maksimalus subjektyvus naudingumas esant paklausos ir pasiūlos lygybei. Vadinasi, viena vertus, prekės kaina bus laikoma priklausoma nuo likusių paslaugų ir produktų kainų visumos, o antra vertus – nuo subjektyvaus naudingumo. Vis dėlto pabrėžtini ir supaprastinimai, kuriuos savo modelio lygtyse padarė L. Walras’as. Pirma, užsiduotos (pasirinktos) ribinio naudingumo funkcijos, kurios reiškė užsiduotą (pasirinktą) pirminį prekių ir paslaugų, realizuojamų rinkoje, kiekį. Antra, užsiduotos (pasirinktos) ribinio produktyvumo funkcijos, kurios reiškė, kad galimos identiškos išlaidos, t. y. pastovi jų grąža; trečia, kainos kitimas tiesiogiai priklauso nuo paklausos viršijamo pasiūlos dydžio. Be to, dar 1890 m. L. Bortkiewicz’ius savo labai įspūdingoje L. Walras’o Elementų... apžvalgoje teigė, kad jo modelis buvo statiškas ta prasme, kad jis numanė kiekius, priimtus kaip konstantas, bei naudingumo funkcijas – kaip nekintamas, ir dinamiškas pateikiant mainų lygtis, norint parodyti kaip pasiekiama stabili pusiausvyra. Matyt, įvertinant visus šiuos aspektus, J. R. Hicks’as, savo darbuose įrodęs globalų ekonominės pusiausvyros stabilumą, t. y. taikydamas savo suformuluotas ir matematiškai formalizuotas bendrojo pakeičiamumo sąlygas, parodęs, kad ekonominė pusiausvyra pasiekiama iš kiekvienos pradinės ekonomikos būsenos, nelabai palankiai
ir įvertino L. Walras’o „sistemos vaizdą“ (kaip jis pats išsireiškė). Jis pareiškė taip: „Akivaizdu, kad daugelis ekonomistų (galbūt, net dauguma tų, kurie rimtai užsiėmė Walras’o darbų studijavimu) galiausiai pajautė tam tikrą jo požiūrio nevaisingumą. Iš tikrųjų, pasakytų jie, Walras’as pasiūlė mums sistemos vaizdą kaip visumą, bet tai gana bendras vaizdas, ir vargu ar jis reiškia ką nors daugiau, išskyrus užtikrinimą, kad viskas kaip nors savaime susitvarkys. Aš manau, kad šio Walras’o sistemos nevaisingumo priežastis daugiausia yra dėl to, jog jis nepriėjo prie jo bendrosios pusiausvyros sistemos kitimo dėsnių formavimo. Jis galėjo suformuluoti sąlygas, susijusias su kainomis, nustatytomis įvertinant konkrečius išteklius ir konkrečias pirmenybes. Tačiau jis nepaaiškino, kas atsitiks, jei skoniai arba ištekliai pasikeis“ (išskirta mano. – Aut. pastaba). Įdomu, kad kai L. Walras’as pirmą kartą 1873 m. pristatė savo grynųjų mainų modelį Moralės mokslų ir politikos akademijoje, iš karto sukėlė neigiamą kelių žymiausių Prancūzijos ekonomistų reakciją. Jie teigė, kad L. Walras’o racionali konstrukcija neturėjo jokio empirinio turinio ir, tai dar svarbiau, net negalėjo jo turėti dėl savo fundamentalaus pagrindo, slypėjusio modelio aksiomose. Juk L. Walras’o sistemoje nedalyvauja gyvi žmonės, funkcionuojantys sudėtingoje socialinėje sistemoje. Be to jo sistemoje, kaip ir visose panašiose sistemose, gamybos veiksniai – abstrakčios kategorijos, kurių lyg ir neveikia jėgos, teikiančios ekonomikai jai būdingą kitimą (judėjimą). Tenka sutikti, kad L. Walras’o bendrosios pusiausvyros teorija, be abejonės tapusi puikiu kūrybiniu pasiekimu ir išryškinusi tarpusavio priklausomybės idėją bei parodžiusi kaip ji susiklosto ir pasireiškia, nėra „visagalė“. Juk ji sukurta pagal tatonnement prielaidą, leidusią L. Walras’ui spręsti pusiausvyros uždavinį, į savo modelį neįtraukiant pinigų (jie L. Walras’o tatonnement ekonomikos teorijoje atliko labai ribotą vaidmenį, pačius pinigus savo Pageidaujamų grynųjų pinigų balanso (Encaisse desiree) pinigų teorijoje matant kaip ateities užtikrinimo priemonę, taip pat galinčią patenkinti daugelį vartotojų troškimų), o patys L. Walras’o modeliai apskritai nėra praktiškai pritaikomi. Jie buvo sumanyti parodyti fundamentinę reikšmę tokių realaus pasaulio ekonomikos sudedamųjų dalių, kaip verslininkai ir gamyba, investicijos ir procento norma, prekių atsargos, pinigai ir t. t., nuosekliai įtraukiant juos į paprastus modelius, kurie vėliau išplėtojami į sudėtingesnius. L. Walras’as teoriškai domėjosi ne dalinių problemų sprendimu, o tuo, ką J. R. Hicks’as vadino bendrųjų principų, sudarančių rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindą, vaikymusi. Todėl jam gerai tinka L. von Mises’o austrų mokyklos dvasia išsakytas kaltinimas visiems ekonomistams-matematikams, kad jie „[...] nepastebi individualaus lošėjo, kuris siekia ne sukurti tolygiai besiplėtojančią ekonomiką, o pasipelnyti iš veiksmo, kuris geriau pritaiko įvykių vyksmą tikslams pasiekti, kurių tuo veiksmu siekiama, o tai yra geriausias įmanomas būdas nemalonumui pašalinti [...] Jie apibūdina tą įsivaizduojamą pusiausvyrą daugybe vienalaikių diferencinių lygčių [...] Jie elgiasi su pusiausvyra taip, tarsi tai būtų reali esybė, o ne ribojanti sąvoka, vien proto įrankis. Tai, ką jie daro, yra tuščias žaidimas su matematiniais simboliais, laiko leidimas, netinkantis jokioms žinioms perteikti“. Be to, ir paties L. Walras’o teorinio ar matematinio sprendimo nepakako garantuoti bendrąją pusiausvyrą; tai dar 1881 m. savo apžvalgoje nurodė Wilhelm’as Lexis. Kaip pastebėjo M. Blaug’as, iki šių dienų neįmanoma parodyti, kad galutinė pusiausvyra ekonomikoje kaip visumoje nepriklauso nuo kelio, kuriuo buvo judama pusiausvyros link ar kad, pasirinkus vieną iš visų galimų kelių, pastarasis, faktiškai įgyvendintas, būtinai padės pasiekti pusiausvyrą. Todėl, norint apibūdinti bendrosios ekonominės pusiausvyros stabilumo sąlygas, labai svarbūs buvo G. K. Cassel’io, K.
Schlesinger’io, A. Wald’o, J. von Neumann’o, ir ypač P. A. Samuelson’o 1941 m. pradėti tyrimai. Jie metodologiškai buvo grindžiami šio ekonomisto 1938 m. sukurta atskleistos preferencijos teorija. Galiausiai, XX a. šeštajame dešimtmetyje bendrosios pusiausvyros modelio ekonomiškai prasmingo sprendimo buvimą pagrindė Nobelio premijos laureatai ekonomikos srityje K. J. Arrow (1972 m.), Gerard’as Debreu (1983 m.), L. W. McKenzie’is, L. Hurwicz’ius, H. F. Sannenschein’as, D. Gale ir F. Nikaido. Tačiau vis dėlto pagal dabartinius ekonomikos mokslo pasiekimus nereikėtų nepelnytai sumenkinti L. Walras’o indėlio į ekonominės minties istoriją. Kaip savo laiku rašė J. A. Schumpeter’is, „nė vienas ekonomistas negali laikyti savo išsilavinimą baigtu, kol jis jos (L. Walras’o knygos. – Aut. pastaba) neperskaitė iki galo“. O V. Pareto L. Walras’o nemažėjančią ekonomikos pusiausvyros lygčių sistemos svarbą toliau plėtojantis ekonomikos mokslui vaizdžiai palygino su nemažėjančia I. Newton’o Principų reikšme vykstant dangaus kūnų mechanikos pažangai. L. Walras’o koncepcija turėjo didžiulį poveikį ekonomikos teorijai, nes ji atvėrė ekonomikos teorijos matematizavimo erą. Aišku, jis buvo ne pirmasis, kuris rėmėsi matematika. Jau kai kurie klasikinės mokyklos atstovai naudojo matematinius instrumentus; gerokai iki L. Walras’o darbų pasirodymo mėginta ūkio tarpusavio ryšių idėją įvilkti į matematinių lygčių sistemos „rūbą“. Tačiau L. Walras’as buvo pirmas, kuris matematiką iš iliustravimo priemonės pavertė ekonominių sąryšių išraiškos būdu. Todėl neatsitiktinai jo pasiūlyta rinkų struktūra ir ekonominio proceso dalyvių klasifikacija davė pradžią gausybei ekonominės pusiausvyros matematinių teorijų bei įėjo į ekonomikos teorijos vadovėlius. L. Walras’o idėjos tapo vienu iš ekonometrijos (ekono(mija) + gr. metreo – matuoju) pagrindų, taip pat ir amerikiečių ekonomisto, 1973 m. Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje Wassily’io Leontief’o sukurtiems „išlaidų – rezultato“ modeliams. Ne mažesnį vaidmenį bendrosios ekonomikos pusiausvyros koncepcijoje atliko ir L. Walras’o mokinio bei Lozanos mokyklos tradicijų tęsėjo Vilfredo Pareto teorija, kurioje plėtojant pusiausvyros matematinę koncepciją naujoviškai pažvelgta į daugelį idėjų ir kategorijų, buvusių jo pirmtakų, tarp jų ir L. Walras’o, teorijų pagrindu. V. Pareto teorijoje jau galima įžvelgti galutinį ekonomistų-matematikų požiūrių ir subjektyvaus naudingumo koncepcijų atsiskyrimą, nes V. Pareto pagrindiniu savo uždaviniu laikė „grynos“ ekonomikos teorijos sukūrimą, išvaduojant ją iš vertingumo sampratos apskritai, bei naudingumo sampratos tame tarpe. (Norėdamas išvengti painiavos, V. Pareto net patį žodį „naudingumas“ pakeisti terminu „ofelimitetas“, t.y. pageidautinumas). Jei prisimintume John’o Neville Keynes’o politinės ekonomijos klasifikavimo trichotomiją, tai, skirtingai nuo jo, V. Pareto, kaip ir L. Walras’as, skiriamąją liniją brėžė ne tarp pozityvinės ir normatyvinės ekonomikos teorijos, bet tarp grynosios ir taikomosios ekonomikos teorijos, nes bent jau V. Pareto, jei ne L. Walras’ui, grynoji ekonomikos teorija apėmė tik pozityvinę ekonomikos teoriją ir atmetė tiek tai, ką J. N. Keynes’as vadino politinės ekonomijos normatyviniu ar reguliuojančiu mokslu, tiek menu. Italų kilmės ekonomistas V. Pareto buvo plačių mokslinių pažiūrų: greta ekonomikos jį taip pat domino politika ir sociologija. Tai atsispindėjo ir iš jo publikacijų įvairovės. Pagrindiniais V. Pareto veikalais yra laikoma dviejų tomų Politinės ekonomijos kursas (1898 m.), kuriame daugiausia nagrinėjama, aptariama ir bei plėtojama L. Walras’o bendrosios pusiausvyros teorija (tiesa, J. R. Hicks’o nuomone, išsakyta knygoje Vertė ir kapitalas (1939 m.): „Jo (V. Pareto – Aut. pastaba) garsioji bendrosios pusiausvyros teorija yra ne daugiau, kaip elegantiškesnis Walras’o doktrinų pateikimas“), Politinės ekonomijos mokymas (1906 m.) ir
Bendrosios sociologijos traktatas (1916 m.). V. Pareto, skirtingai nuo L. Walras’o, nuolat laikėsi nuostatų, palankių laisvai prekybai ir laisvai rinkai. Jis išpažino individualistines vertybes, giliai įaugusias į jo asmeninę biografiją, socialinę kilmę ir karjerą. Gyvenimo kelias. V. Pareto gimė 1848 m. Paryžiuje. Jo senelis turėjo markizo titulą, o 1811 m. imperatoriaus Napoleono buvo pakeltas į baronus. V. Pareto tėvas už savo respublikoniškas pažiūras buvo ištremtas iš Italijos, Paryžiuje vedė Mari Metenje, kuri tapo Vilfredo motina. 1850 m. V. Pareto šeimynai buvo leista grįžti į Italiją, ten jis baigė vidurinę mokyklą, o vėliau, apsigynęs diplominį darbą tema Kietųjų kūnų pusiausvyros bendrieji principai, baigė Turino politechnikos universitetą (1869 m.) ir įgijo aukštąjį inžinerinį išsilavinimą. Ilgas V. Pareto gyvenimo etapas (1874–1892 m.) susijęs su aktyvia praktine veikla Florencijoje, kur jis kilo karjeros laiptais nuo susisiekimo kelių inžinieriaus iki Italijos metalurgijos gamyklų vyriausiojo valdytojo. Neretai tarnybiniais reikalais jis vykdavo į užsienį, taip pat Angliją. Tai sustiprino jo kaip demokrato bei ekonominio liberalizmo šalininko nuostatas. V. Pareto mokslinių interesų ratas smarkiai išsiplėtė 1891 m., kai jį sudominusio darbo Grynos ekonomikos principai autorius Maffeo Pantaleoni (1857–1924 m.), kartais vadinamas „Italijos A. Marshall’u“, ir kitas L. Walras’o mokinys Enrico Barone (1859–1924 m.), 1896 m. išleidęs svarbiausią savo veikalą Studi sulla distribuzione ir pirmasis pradėjęs tirti sąlygas, norint optimaliai paskirstyti išteklius esant socializmui, taip pat plėtojęs maržinalizmo idėjęs Italijoje, supažindino jį su L. Walras’o, A. Cournot ir F. Edgeworth’o veikalais. Tais pačiais metais V. Pareto susipažino su pačiu L. Walras’u. Dėl to 1892–1894 m. V. Pareto parašė nemažai straipsnių ekonomikos teorijos klausimais. Jo mokslinę ateitį, galima sakyti, nulėmė L. Walras’as, 1892 m. pasiūlęs jam vietoj savęs perimti Lozanos universiteto politinės ekonomijos katedrą. 1893 m. V. Pareto jau buvo paskirtas šios katedros profesoriumi ir jai vadovavo iki 1906 m. Vėliau pasirodė jau minėtos stambios mokslinės publikacijos. Pažymėtina, kad 1898 m. V. Pareto gavo didelį dėdės palikimą, kuris tapo rimta parama plėtoti mokslinius tyrimus. 1901 m. jis nusipirko vilą Selinijoje Ženevos ežero pakrantėje ir nusprendė ten apsigyventi. Pablogėjus sveikatai 1907–1908 m. V. Pareto politinės ekonomijos kurso skaitymui pasitelkė P. Boninzenji, o 1912 m. šį kursą jam visiškai perleido, sau pasilikdamas tik sutrumpintą sociologijos kursą. Paskutinę savo sociologijos paskaitą jis perskaitė 1916 m. Dar po dvejų metų – 1918 m. Lozanos universitetas atšventė V. Pareto 70 metų jubiliejų. Pažymėtina, kad V. Pareto turėjo tiesioginę įtaką B. Mussolini’iui, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą klausėsi jo paskaitų Šveicarijoje. Iš pagarbos, 1923 m. V. Pareto buvo paskirtas Italijos karalystės senatoriumi (su sąlyga, kad grįš į Italiją), kuriuo buvo iki mirties tų pačių metų vasarą. Istorinis teisingumas reikalauja pastebėti, kad paskutiniuose savo straipsniuose V. Pareto iš esmės teigiamai atsiliepė apie fašizmą, bet iš jo reikalavo liberalizavimo. Jis faktiškai evoliucionavo nuo elitistinės pozicijos į antiparlamentinę ir profašistinę. V. Pareto pamažu išplėtojo elito vadovaujamo valdymo pranašumų analizę, kurią aktyviai parėmė 1922 m. naujai atsiradęs fašistinis režimas. Jo kompromisas su fašizmu turėjo rimtų padarinių, nes keletas jo tiesioginių šalininkų, pavyzdžiui, Amoroso, tapo labai įtakingais B. Mussolini’io režimo veikėjais. Ekonomikos teorija. Kalbant apie V. Pareto metodologinių pozicijų ypatybes, pažymėtina, kad jis, kaip ir L. Walras’as, daugiausia dėmesio kreipė į bendrosios
ekonominės pusiausvyros problemų tyrimus, remdamasis, kaip ir jis, ekonominės analizės maržinalistinėmis idėjomis. Kita vertus, kokybiškai nauji pusiausvyros buvimo ekonomikoje prielaidų ir veiksnių tyrimo principai leidžia V. Pareto (skirtingai nuo L. Walras’o) laikyti „antrosios bangos“ maržinalistu ir atitinkamai vienu iš neoklasikinės ekonominės minties pradininkų. Skirtingai nuo kitų matematinės mokyklos teoretikų, V. Pareto neigė patį priežasties – padarinio ryšių ekonomikoje ir visuomeniniuose reiškiniuose faktą. Pavyzdžiui, kas lemia kainą – ribinis naudingumas, paklausa ir pasiūla, gamybos kaštai ar dar kas nors? Šis klausimas, kurį veltui mėgino išspręsti W. S. Jevons’as ir L. Walras’as, V. Pareto paprasčiausiai neegzistavo. Jis, kaip ir dauguma šiuolaikinių mokslininkų, tarp reiškinių pripažino tik funkcinius ryšius, iš esmės, esančius gamybinių santykių periferijoje (kaina priklauso nuo paklausos, paklausa – nuo kainos, o mokslo uždavinys yra tik nustatyti kiekybinį jų santykį). Laikydamasis funkcinio požiūrio, V. Pareto įveikė L. Walras’ui būdingą subjektyvizmą. Tai leido jam atsisakyti naudingumo (poreikio) kaip vienintelės mainų priežasties ir pereiti prie ekonominės sistemos kaip visumos apibūdinimo, kur ir paklausa (vartojimas) ir pasiūla (gamyba) nagrinėjami kaip pusiausvyros ekonomikoje elementai. Pagal minėtas metodologines pozicijas V. Pareto savo svarbiausiame veikale Politinės ekonomijos kursas (1896–1897 m.) ryžtingai atsiribojo nuo tradicinės praktikos. Šis darbas faktiškai tapo takoskyra gerovės subjektyvios teorijos istorijoje. Ankstesni autoriai, naudingumo teorijos atstovai, visada gerovę laikė kiekybinių, galimų išmatuoti naudingumų visuomenės visiems individams (namų ūkiams) suma. Atitinkamai optimaliu buvo laikomas toks išteklių paskirstymas, kuris šia prasme maksimizavo gerovę. Iki A. Marshall’o laikų buvo pripažįstama, kad ši „laimės aritmetika“ grindžiama prielaida, jog visiems žmonėms būdingos identiškos pajamų naudingumo funkcijos. Tokiu atveju, aišku, optimalus išteklių paskirstymas bus pasiektas juos paskirsčius lygiai. J. Bentham’o postulatas, pagal kurį bendra gerovė – tai pavienių žmonių gerovių paprasta aritmetinė suma, leido išvengti būtinybės lyginti naudingumą įvairiems žmonėms, kadangi nagrinėjamas vienas vienintelis atvejis, kuriam toks palyginimas nesudaro sunkumų. Faktiškai visi autoriai iki V. Pareto tokiu būdu ignoravo įvairių optimumų, susijusių su įvairiu pajamų pasiskirstymu, lyginimo klausimą. Kaip minėta, Politinės ekonomijos kurse V. Pareto, pamatine etine preziumcija pasirinkęs pagarbą individualioms teikiamoms pirmenybėms, ryžtingai atsitraukė nuo tradicinės praktikos. Jis atmetė kiekybinį naudingumą ir naudingumo adityvinę funkciją, bei teigė, kad „kiekvieno individo nauda – specifinis dydis, todėl nėra prasmės kalbėti apie suminę (bendrą) naudą ir ją nagrinėti. Ji paprasčiausiai neegzistuoja“. Todėl, jei L. Walras’o bendrosios ekonominės pusiausvyros modelyje jos pasiekimo kriterijumi buvo laikomas naudingumo maksimizavimas, kuris negali būti išmatuotas, tai V. Pareto modelyje šis kriterijus buvo pakeistas kitu, būtent konkretaus individo teikiamų pirmenybių santykių išmatavimo įvertinimu, t. y., kaip sakoma matematikoje, eiliškumo (ordinalinių) dydžių, apibūdinančių jų eiliškumą, išaiškinimu. Tam jis reformavo W. S. Jevons’o – L. Walras’o individualią naudingumo funkciją, kuri jam pasirodė per daug abstrakti. Ją V. Pareto pakeitė teikiamų pirmenybių eiliškumo funkcija. Tvirtinimas, kad tam tikros gėrybės naudingesnės už kitas, pagal V. Pareto, reiškia, kad žmogus šioms gėrybėms, lyginant su kitomis, teikia pirmenybę. Be to, vietoj pavienių gėrybių subjektyvaus naudingumų eiliškumo palyginimo jis įvedė šių gėrybių rinkinių palyginimą (tai galioja ir sunkumų „neigiamoms pirmenybėms“).
Jei į gėrybių visumą pažvelgti disponuojančio ribotomis piniginėmis pajamomis racionalaus subjekto akimis, tai ji atrodys kaip daugybė jų kombinacijų (rinkinių). Šie rinkiniai skiriasi vienas nuo kito tuo, koks pavienių gėrybių kiekis juos sudaro. Rinkinius, kuriems racionalus subjektas teikia tokią pat pirmenybę, V. Pareto aprašė (pavaizdavo) naudodamasis „abejingumo kreivėmis“, perimtomis iš F. Edgeworth’o. (Tiesa, V. Pareto, skirtingai nuo F. Edgeworth’o, naudojosi ne kreive plokštumoje, o paviršiumi trimatėje erdvėje. Dėl to atsirado Pareto trimatės diagramos, kurių ašyse atidedami nevienodi vartotojų turimi vienos ir kitos gėrybės kiekiai. Abipusis abejingumo paviršių persidengimas pateikia trajektoriją optimaliam kilimui nuo vieno teikiamų pirmenybių lygio prie kito). Aišku, neįmanoma išmatuoti kiekvieno rinkinio absoliutaus naudingumo bei negalima pasakyti, kiek konkrečiai vienas rinkinys naudingesnis už kitą. Tačiau, kaip manė V. Pareto, funkcija, atspindinti racionalaus subjekto teikiamų pirmenybių šiems rinkiniams eiliškumą, gali pakankamai apibūdinti jų elgesį. Prakalbus apie abejingumo kreives, galima dar paminėti, kad E. Barone V. Pareto abejingumo žemėlapį papildė tiesia linija, kuri atspindėjo dviejų prekių santykines kainas, taip pat galėjo apibūdinti individualių pajamų, išreikštų skirtingais kiekvienos prekės kiekiais, dydį. J. R. Hicks’as, pasinaudodamas šiuo abejingumo žemėlapiu ir biudžetine linija, sugebėjo atskirti vieną nuo kito „pakeitimo efektą“ ir „pajamų efektą“ bei savo tyrimais, 1934 m. paskelbtais žurnale Economica, prisidėjo prie to, kad abejingumo žemėlapiai ekonomikos teorijoje taptų efektyviu analizės metodu. Visiškai pritardamas L. Walras’o bendrosios pusiausvyros sistemai, V. Pareto buvo pirmas ekonomistas, nagrinėjęs šios sistemos sprendinio egzistavimo klausimą. Jis teigė, kad pusiausvyrą galima nusakyti penkiomis pagrindinėmis sąlygomis: 1) kaina išreikštos teikiamos pirmenybės (ribiniai naudingumai) lygios visoms prekėms; 2) kiekvienam ekonominių santykių subjektui pajamų suma yra lygi išlaidų sumai; 3) perėjimas iš nepusiausvyrinės būklės į pusiausvyrinę nereikalauja nei gėrybių kiekio padidėjimo, nei sumažėjimo; 4) pagamintų prekių kainos lygios jų gamybos kaštams. 5) gamybinių gėrybių atsargos yra konkretus dydis ir gamybos procese visiškai panaudojamos; kitaip tariant, turimas pirminių produktų kiekis lygus šių produktų, gamybos procese transformuotų į kitus produktus, kiekiui. Savotiškai įdomu palyginti, ką apie laisvą konkurenciją ir pusiausvyrą kalbėjo A. Smith’as ir A. Marshall’as, bei L. Walras’as ir V. Pareto. Be abejo, pirmųjų mokslininkų laisvos konkurencijos analizė, pagrįsta „nematomos rankos“ teorema, pagal savo tradiciją gerokai skyrėsi nuo antrųjų mokslininkų. Jei bendrosios pusiausvyros teorija buvo tinkama nagrinėti pusiausvyrą ir beveik visai netinkama aptarti, kaip ji pasiekta, tai A. Smith’o ir A. Marshall’o analizė, priešingai, buvo beveik visai netinkama kalbant apie pusiausvyrą ir labai tinkama aptarti, kaip ji pasiekiama. Ji buvo daugiau konkurencijos proceso, o ne konkurencinės pusiausvyros galutinės būklės tyrimas. Pažymėtina, kad skirtingai nuo L. Walras’o modelio, V. Pareto analizavo ne tik laisvos konkurencijos ekonomiką, bet ir įvairius monopolizuotos rinkos tipus. Tai savarankišku ekonomistų tyrimų objektu tapo tik po keleto dešimtmečių, t. y. XX a. viduryje. V. Pareto taip pat naujoviškai sprendė pusiausvyros socialinio įvertinimo problemą. Savo Politinės ekonomijos mokyme jis, atsisakęs tradicinio naudingumo kiekybinio apibūdinimo požiūrio, kai remiamasi beasmeniu naudingumų lyginimu
(tiesa, vėliau V. Pareto, puikiai supratęs, kad individualių naudingumų negalima palyginti, vis dėlto susimąstė apie „kolektyvinio naudingumo“ apibrėžimą), suformulavo visuomeninio maksimalaus naudingumo sampratą. V. Pareto suformulavo geriausio išteklių paskirstymo kriterijų, į ekonominės minties istoriją įėjusį Pareto optimumo pavadinimu. Pagal jį, išteklių paskirstymas laikytinas socialiai optimaliu, jei prekių gamybos ir mainų būdu negalima pagerinti kurio nors ekonominio proceso dalyvio padėties, tuo pat metu nesumažinus bent vieno iš likusių dalyvių gerovės (padėties). Jei šio reikalavimo laikomasi, ekonomika yra pusiausvyros būklėje. Judėjimas optimumo link (Pareto pagerinimas) siejamas su tokiu išteklių paskirstymu, kuris pagerina bent vieno žmogaus gerovę, nepadarydamas žalos kitiems. Pastebėtina, kad panašią idėją gerokai anksčiau išsakė dar A. Cournot, teigdamas, kad „Jei tam tikroje ekonominės sistemos dalyje įvyksta pakeitimas, kuris neturi įtakos visai likusiai sistemai, ir jei tas pakeitimas susijęs su palyginamais dalykais, tada gali būti pripažįstama pažanga, pagerinimas“. Taigi Pareto optimumo koncepcija leidžia priimti pelno (atitinkamai ir naudos) maksimizavimo optimalius sprendimus, jei vartojimo optimalios kombinacijos teorinė argumentacija grindžiama tokiomis prielaidomis, kaip: tik asmeninis savos gerovės vertinimas; visuomeninės gerovės nustatymas pagal pavienių žmonių gerovę; pavienių žmonių gerovės nepalyginamumas. V. Pareto pažymėjo, kad tikrovėje gali egzistuoti daugybė ekonomikos pusiausvyros variantų priklausomai nuo to, kaip yra pasiskirsčiusi nuosavybė gamybiniams ištekliams. Vadinasi, galima ir daugybė Pareto optimumų. Kaip tada galima palyginti šių skirtingų pusiausvyros variantų socialinį efektą? Pagal V. Pareto, iš dviejų lyginamų variantų socialiai efektyvesnis tas, kuriam esant nors vieno subjekto padėtis geresnė, o likusiųjų – bent jau ne blogesnė. Iš čia išplaukė ir V. Pareto nuostata neigti tai, kad pajamų nelygybę lemia jų pasiskirstymo tarp klasių problema. Savo darbe Socialistinės sistemos (1902 m.) jis rašė: „Skurdžių klasių gerovės augimo problema greičiau yra turto gamybos ir išsaugojimo, nei paskirstymo problema. Teisingiausias būdas pagerinti skurdžių klasių padėtį – padaryti taip, kad turtas augtų greičiau nei gyventojų skaičius“. Į ekonomikos mokslo istoriją V. Pareto įėjo ir kaip vadinamojo Pareto dėsnio, nusakančio priklausomybę tarp pajamų dydžio ir jas gaunančių asmenų skaičiaus, autorius. Šis pagal statistinius duomenis V. Pareto išvestas dėsnis skelbia, kad pajamų, artimų vidutinėms ir viršijančių vidutines, pasiskirstymas gana pastovus, nes jis atspindi gyventojų gabumų pasiskirstymą. Todėl didžioji pajamų dalis akumuliuojama daugumos gyventojų, o didelės pajamos sudaro tik mažą nacionalinių pajamų dalį. Tačiau jei bendra pajamų suma auga greičiau, nei gyventojų skaičius, skirtumas tarp įvairių gyventojų sluoksnių gali mažėti. Pastebėtina, kad vėliau Pareto optimumo koncepciją praturtino ir iš dalies apmąstė iš naujo keletas kitų ekonomistų. Juk V. Pareto paliko nuošalyje atvejį, kai pokytis padidina vienų individų gerovę ir sumažina kitų. Čia, jis darė išvadą, kad nebegalima toliau beatodairiškai teigti, jog bendruomenė kaip visuma gauna naudos iš pokyčio. Naujosios gerovės ekonomikos teorijos vėlesnėse diskusijose šis atvejis buvo išeities taškas vengrų kilmės vienam žymiausių pokarinio laikotarpio Kembridžo ekonomistų N. Kaldor’ui (1939 m.) ir kitiems plėtojant kompensavimo principą. Bet prieš pereinant prie šio principo aptarimo – keletas jo mokslinės biografijos faktų. Gyvenimo kelias. Nicholas Kaldor’as (1908–1986 m.) gimė Budapešte, studijavo Budapešte ir Londono Ekonomikos mokykloje, kurioje 1932–1947 m. dėstė ir pats. 1945 m. N. Kaldor’as buvo US Bombing Survey of Germany ekonomikos planavimo
štabo vadovas. 1947 m. jis užėmė Europos Ekonominės Komisijos Tyrimų ir planavimo departamento direktoriaus postą. 1966–1975 m. N. Kaldor’as buvo Kembridžo universiteto ekonomikos profesorius, taip pat leiboristų partijos patarėjas ekonomikai. N. Kaldor’o mokslinę karjerą galima suskirstyti į tris etapus. Pirmasis etapas siejamas su jo ortodoksine veikla Londono ekonomikos mokykloje, kur jis įnešė indėlį į pusiausvyros (1934 m.), firmų (1934, 1935 m.), kapitalo (1939 m.) teorijas, išplėtojo netobulos konkurencijos ir gerovės ekonomikos (1939 m.) teorijas. Antrasis N. Kaldor’o mokslinės veiklos etapas prasidėjo po J. M. Keynes’o Bendrosios pusiausvyros pasirodymo 1936 m. N. Kaldor’as, nesivaržydamas savo Londono ekonomikos mokyklos auklėtinio šaknų, įsijungė į keynesistinę revoliuciją. Jo pradinis indėlis į keynesistinę teoriją buvo nuosavos palūkanų normos sąvoka ir spekuliacijos dinaminiai efektai (1939 m.), taip pat netiesinės dinamikos įvadas, kuris leido sukurti vidinių verslo ciklų teoriją, pasirodžiusią 1940 m. Trečiasis etapas siejamas su pokariniu laikotarpiu, kurio metu jis pateikė augimo teorijos aiškinimą, paremtą D. Ricardo koncepcijomis, tapusį pagrindiniu neo-rikardinėje ir postkeynesistinėje teorijoje. Visą likusį savo gyvenimą N. Kaldor’as buvo didelis neoklasikinės ekonomikos teorijos kaip visumos ir monetarizmo, ypač teoriniu traktavimu bei politiniu panaudojimu, kritikas. Ekonomikos teorija. Pagal kompensavimo principą teigta, kad politinė priemonė gali būti priimtina gerovės pagrindu, jei ji tiek daug pagerino kieno nors ekonomines pozicijas, kad jo nauda būtų pakankama kompensuoti kitiems jų praradimus, galiausiai visiems laimint. Toks kompensavimo principas reikalauja vieno – kad pralaimėjusieji „iš principo“ galėtų gauti kompensaciją tų, kurie laimėjo, sąskaita. Pagal šį principą nereikalaujama, kad kompensacija iš tikrųjų būtų išmokėta, nes tokia padėtis atitiktų įprastą pagerėjimą, atitinkantį Pareto kriterijų. Faktiškai XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje anglų ekonomistai N. Kaldor’as ir J. R. Hicks’as (1904–1989 m.) pasiūlė du panašius kompensacinio kriterijaus variantus: vykstant pokyčiams ekonomikoje Pareto optimumas lieka ne tiesiogiai, o dėl to, kad laimėjusieji iš pokyčio dalį savo laimėjimo kaip kompensaciją atiduoda pralaimėjusiesiems. Taigi galiausiai pastarųjų padėtis nepablogėja. Tokiu būdu Pareto optimumas pasiekiamas dėl tam tikros pajamų perskirstymo ekonominės politikos (per mokesčius ir subsidijas). Kaldor’o-Hicks’o kriterijaus, kaip sprendimų optimizavimo principo, pagal kurį bet koks ekonomikos perėjimas į kitą būseną padidina visuomenės narių gerovę, jei ta visuomenės dalis, kurios ekonominės veiklos naudingumas padidėja, kompensuoja sumažėjusį kitų visuomenės narių naudingumą, naudojimą galima pavaizduoti 7.5.1 paveiksle.
Pirmojo vartotojo U naudingumas
E
D C B A U Antrojo vartotojo naudingumas
7.5.1 pav. Kaldor’o- Hicks’o kriterijaus naudojimas sprendimų optimizavimui
Vadinasi, bet kuris taškas, esantis žemiau naudingumo galimybių ribos, yra blogesnis už bet kurį naudingumo galimybių ribos kreivės UU tašką. Tarkime, ekonomika yra taške A. Tokiu atveju bet kuris perėjimas iš taško A į kreivės atkarpą DB yra pageidautinas, nes nė vienam vartotojui nuo to nebus blogiau, o kartais – net geriau. Tačiau ir perėjimas į tašką E yra pageidautinas, jei pirmojo vartotojo naudingumo padidėjimas kompensuos antrojo sumažėjimą. Kitą kelią Pareto kriterijaus tobulinimui XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje – penktajame dešimtmetyje pasiūlė amerikiečių ekonomistai Abram’as Bergson’as (g. 1914 m.) ir P. A. Samuelson’as (g. 1915 m.). Jie į analizę įtraukė etinius normatyvus ir suformulavo socialinės gerovės Pareto prasme funkciją arba Bergson’o socialinės gerovės funkciją – sampratą, naudojamą įvairių būklių visuomenės lygmeniu palyginimui, panašiai kaip individualus naudingumas leidžia palyginti prekių rinkinius pagal subjektyvias teikiamas pirmenybes. Socialinės gerovės funkcija teigė, kad jei bent vienas subjektas besąlygiškai teikia pirmenybę tam tikram ekonominiam rezultatui, o kiti subjektai besąlygiškai neteikia pirmenybės kitiems rezultatams, tai šiam pirmenybiniam rezultatui būdingas didesnis socialinės gerovės indeksas. A. Bergson’o 1938 m. straipsnis apie socialinės gerovės funkciją, kuriame buvo pirmą kartą iškelta idėja, kad visuomenė, save išreiškianti per politinius atstovus, faktiškai lygino skirtingų individų naudingumus. Šie palyginimai yra, taip sakant, atspindimi socialinės gerovės funkcijoje, agreguojančioje individų teikiamas pirmenybes ūkio būklių socialiniame vertinime (surangavime). Pati socialinės gerovės funkcija sudaroma pagal prielaidą, kad būtina atsižvelgti į teikiamas individualias pirmenybes; vadinasi, gerovės funkciją galima sudaryti tik esant agregavimo taisyklėms, kad būtų galima pereiti nuo individualių teikiamų pirmenybių prie ekonomikos būklių socialinio klasifikavimo pagal jų visuomeninį pageidaujamumą. Pavyzdžiui, Socialinė gerovė = W (UA, UB), kur W – tam tikra socialinė taisyklė, leidžianti įtraukti individualią gerovę į gerovės sistemą visos visuomenės lygmeniu; UA – naudingumo funkcija individo A
požiūriu; UB – naudingumo funkcija individo B požiūriu. (Nagrinėjama visuomenė susideda iš dviejų žmonių). Socialinės gerovės funkcija turėjo užtikrinti būdą, pagal kurį būtų galima sistemingai įtraukti etines normas, būtinas įvertinti socialinio optimumo sąlygas. Šios funkcijos panaudojimo idėja yra tokia, kad reikia priimti labiau ginčytinus postulatus, negu tie, kurie yra numanomi individualaus Pareto optimumo, bei nustatyti etines taisykles, būtinas ar pakankamas pagrįsti platesnį socialinį optimumą. Aišku, popieriuje nesunku užrašyti socialinės gerovės funkcijas. Tačiau etinių normų formulavimas ir situacijų išdėstymas pagal rangą visuomenės lygmeniu, kaip paaiškėjo, buvo gerokai sudėtingesnis uždavinys. Specifinių ribojimų, taikomų socialinei taisyklei W, etinio priimtinumo, taip pat vertinių sprendimų vidinės logikos klausimai susiję su daugeliu sunkumų. Juos įveikti XX a. septintajame dešimtmetyje drąsiai ėmėsi 1972 m. Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje Kenneth’as J. Arrow ir pasiūlė savo žymiąją „galimumo teoremą“, teigiančią, kad neegzistuoja tokios situacijų klasifikavimo visuomenės lygmeniu bendros taisyklės, kuri būtų suderinama su tam tikra pagrįsta socialinės gerovės funkcijos individualių etinių ribojimų sistema. Apibendrintai galima teigti, kad matematinės mokyklos ekonomistai į ekonomikos mokslą įtraukė ūkinio gyvenimo reiškinių kiekybinę analizę. Buvo padėti pagrindai ekonominiam-matematiniam modeliavimui, kuris laikui bėgant tapo vienu iš svarbiausių ekonomikos teorijos metodų. Pirmųjų ekonomistų-matematikų idėjos paskatino daugelio taikomųjų ekonometrinių modelių, tinkamų rinkos ūkinio mechanizmo atskirų aspektų tyrimams ir turinčių didelę praktinę reikšmę, atsiradimą. Kita vertus, nors ekonometrijos mokslo, apėmusio ekonomikos teoriją, klasikinę matematiką ir statistiką, atsiradimas (šį terminą, daugumos mokslininkų nuomone, pirmą kartą panaudojo norvegų ekonomistas matematikas, 1969 m. Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje Ragnar’as Frisch’as (1895–1973 m.)) ir spartus populiarumo augimas sukėlė lygybių ir parametrų, laiko eilučių ir regresijų praktinį pritaikymą ekonomikos teorijoje, o vėliau ir praktikoje, vis dažnesniu ir labiau pageidaujamu reiškiniu tampančios įvairios abstrakcijos, supaprastinimai, kintamųjų skaičiaus mažinimas turėjo ir kitą – neigiamą – aspektą. Buvusio Amerikos ekonomistų asociacijos prezidento Kenneth’o E. Boulding’o žodžiais tariant, „D. Ricardo bent jau kalbėjo apie tikras prekes ir produktus – javus, vyną ir drobę, apie darbuotojus ir darbdavius. Modernios ekonomikos sampratoje jie tapo x’ais ir y’ais. Javuose nebeliko javiškumo prasmės, drobėje – drobiškumo, produktų pasaulyje nebeliko jokio kitokio kokybinio turtingumo ir įvairiapusiškumo įvertinimo, ir vis mažiau jo likdavo žmonių gyvenimo sistemoje“. Technologinė plėtra, leidusi apdoroti vis daugiau informacijos, sukurti ir pritaikyti vis sudėtingesnius išraiškos modelius, vis dėlto nepaskatino ekonomistų, nei teoretikų, nei praktikų, ieškoti dar neįtrauktų kintamųjų, kurie galėtų paaiškinti analizuojamą sistemą visapusiškiau, išsamiau, pritraukti ją arčiau realybės. Todėl neatsitiktinai K. E. Boulding’as 1972 m. klausė, kaip ilgai visa tai gali tęstis ir kiek dar ekonomikos teorija bus atitrūkusi nuo realaus ją veikiančio pasaulio. Kontrolinės užduotys 1. Aptarkite, kaip A. Cournot sprendė kainos problemą. 2. Apibūdinkite H. Gossen’o dėsnius. 3. Kokios W. S. Jevons’o nuostatos leidžia jį priskirti prie maržinalizmo pradininkų?
4. Apibūdinkite W. S. Jevons’o naudingumo teoriją. 5. Ar galime W. S. Jevons’o kapitalo ir laiko teoriją laikyti ribinio produktyvumo teorija? Jei ne, paaiškinkite kodėl? 6. Palyginkite W. S. Jevons’o ir F. Edgeworth’o mainų teorijas. 7. Palyginkite W. S. Jevons’o ir C. Menger’io mainų teorijas: ką C. Menger’is suprato geriau nei W. S. Jevons’as? 8. Apibūdinkite L. Walras’o vietą ekonominės minties istorijoje. 9. Aptarkite L. Walras’o požiūrį į ekonomikos mokslo esmę ir uždavinius bei jo pasiūlytą ekonomikos mokslo struktūrą. 10. Kokie pagrindiniai principai būdingi L. Walras’o bendrosios rinkos pusiausvyros modeliui? 11. Kodėl ekonomikos teorijoje kalbama apie bendrosios rinkos pusiausvyros sprendimo radimo problemą ir tatonnement procesą? 12. Apsvarstykite, kokį vaidmenį galėtų vaidinti pinigai tatonnement ekonomikoje, kurioje mainai neleidžiami kol pasiekiama pusiausvyra. 13. Palyginkite C. Menger’io kainos teoriją su L. Walras’o bendrosios rinkos pusiausvyros teorija: kuo reikėtų papildyti C. Menger’io teoriją prieš nustatant kainą? 14. Kaip V. Pareto įveikė subjektyvizmą tirdamas bendrąją ekonominę pusiausvyrą? 15. Kokį kriterijų savo modelyje taikė V. Pareto maksimalaus naudingumo pasiekimui? 16. Ką apibūdina V. Pareto abejingumo kreivės? 17. Apibūdinkite V. Pareto koncepcijos apie visuomeninį naudingumą (Pareto optimumą) esmę ir paskirtį. 18. Aptarkite kaip vėliau Pareto optimumo koncepcija buvo praturtinta ir iš dalies apmąstyta iš naujo keleto kitų ekonomistų XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. LITERATŪRA Gossen H.H. The Laws of Human relations and the Rules of Human Action Derived Therefrom. R. C. Blitz (trans.). – MIT Press, 1983. Cournot A. A. Researches into the Mathematical Principles of the Theory of Wealth. N. T. Bacon (trans.).– New York: A. M. Kelley, Publishers, 1960 [1838]. Jevons W. S. Theory of Political Economy. – New York: Kelley and Killman, 1957 [1871]. Edgeworth F. Y. Papers Relating to Political Economy, 1. – London: Macmillan, 1925. Pareto V. Manual of Political Economy. Ann S. Schwier (trans.) and Ann S. Schwier and Alfred Page (eds.). – New York: A. M. Kelley, Publishers, 1971 [1906]. Walras L. Elements of Pure Economics or The Theory of of Social Wealth. William Jaffe (trans.). – Homewood, Ill.: Irwin, 1954 [1874]. Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 579-596. Anikinas A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 301-315. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 290-298; 320-321; 353-373; 419-446. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P.136-139; 160-177.
Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P. 90-121. Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 241-246; 246-254; 263-276; 319-343. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 324-326; 328-332; 374-376; 391-394; 408-414. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 508-526; 548-561. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 86-91; 155-170; 203-207. Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. – London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. – P. 74-79; 110-142. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 227-240; 252-255. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 319-328. Morishima M. Walras’ Economics. A Pure Theory of Capital and Money. – Cambridge: Cambridge University Press, 1977. Jaffe W. Essay on Walras. D. A. Walker (ed). – Cambridge: Cambridge University Press, 1983. Creedy J. Edgeworth and the Development of Neoclassical Economics. – London: Basil Blackwell, 1986. Theocharis D. Early Developments in Mathematical Economics. 2nd edn. – London: Macmillan, 1983. O’Brien D. P., Presley J. R. (eds.). Pioneers of Modern Economics in Britain. – London: Macmillan, 1981. Neoclassical Economic Theory, 1870 to 1930. / edited by K. Hennings and W. J. Samuels. – Boston: Kluwer Academic Publishers, 1990. – P. 95-136. Schabas M. A World Ruled by Number: William Stanley Jevons and the Rise of Mathematical Economics. – Princeton, NJ: Princeton University Press, 1990. Borkenau F. Pareto. – New York: Wiley, 1936. Bucolo P. (ed.). The Economics of Vilfredo Pareto. – London: Cass, 1979. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. – Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 288-305; 527-543. Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. – Москва: Экономика, 1995. – C. 406-417. Негиши Т. История экономической теории. – Москва: Аспект-пресс, 1995. – С. 282-322; 368-397. Всемирная история экономической мысли. Т. 3. Начало ленинского этапа марксистской экономической мысли. Эволюция буржуазной политической экономии (конец XIX – начало XX в.) / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1989. – С. 125-128; 150-168. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 203-224; 241-243. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 280-285. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 116-119; 128-138.
Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 298-303; 322-328. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 160-164; 179-184. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 343-366; 392-397; 409-425. Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. – Москва: Изд-во РАГС, 2002. – С. 52-53.
8 dalis EKONOMIKOS TEORIJOS EVOLIUCIJA XX A. PIRMOJE PUSĖJE
8.1. GEROVĖS EKONOMIKOS TEORIJOS Pagrindinės sampratos: Gerovės ekonomikos teorija. Nacionalinis dividendas. Metodologinis dualizmas. Ribinis privatus ir ribinis visuomeninis produktas. Pigou efektas. Ekonominė gerovė. Išoriniai poveikiai. Išoriniai kaštai. Socialinė vertė. Prekės socialinė reikšmė. Pigou mokesčiai. Optimali apmokestinimo sistema. Pagalbinės sampratos: Visuomeninis grynasis ribinis produktas. Darbo vaidmuo kuriant nacionalinį dividendą. Monopolizacijos procesas. Kiekybinės pinigų teorijos Kembridžo variantas. Polinkis į likvidumą. Pavienių asmenų, socialinių grupių (arba įmonių) ir tautos bendra gerovė. Socialiai orientuota ekonominė politika. 8.1.1. A. C. Pigou gerovės ekonomikos teorija XX a. pradžioje, pasikeitus socialinėms-ekonominėms sąlygoms, Kembridžo mokyklos atstovai toliau plėtojo ir tikslino A. Marshall’o neoklasikinę ekonomikos teoriją. Tarp jo pasekėjų žymiausią vietą užima Arthur’as Cecil Pigou (1877–1959 m.). Tai geriausias A. Marshall’o mokinys ir neoklasikinės teorijos tęsėjas, įkūnijęs „Kembridžo neoklasikų“ – A. Marshall’o teorijos šalininkų šerdį praeito šimtmečio trečiajame dešimtmetyje. Vienas pagrindinių A. C. Pigou darbų – Turtas ir gerovė (1912 m., 1920 m.) socialinės gerovės sampratą perkėlė į ekonominę analizę. A. C. Pigou domėjosi daugeliu sričių (už savo eilėraščius net yra gavęs literatūrinę premiją) bei garsėjo gana ekscentrišku elgesiu ir neįprasta rengimosi maniera. Kembridžo universiteto King’s koledže jis studijavo matematiką bei istoriją ir net pirmąją savo knygą 1901 m. išleido būtent iš šios srities. Įvairių rūšių studijos A. C. Pigou suteikė tvirtą pagrindą teorinės ekonomikos studijoms ir moksliniam tyrimui. Baigęs universitetą jis pradėjo ten dirbti, vadovaujamas savo mokytojo A. Marshall’o, ir 1904 m. tapo Girdler lektoriumi naujoje ekonomikos teorijos srityje, paskaitose studentams teigdamas, kad „viską rasite A. Marshall’o veikaluose“. Iš pradžių A. C. Pigou tyrinėjo rinkos ūkio praktinius klausimus, ypač darbo konfliktų pramonėje esmę, vėliau pagrindinį dėmesį sutelkė ties ekonomikos teorijos klausimais ir ypač ekonomine politika. 1908 m. A. Marshall’as, palikdamas Kembridžo universiteto katedrą, rekomendavo ją perimti A. C. Pigou. Taigi jis 31 metų jau tapo profesoriumi. Šiai katedrai A. C. Pigou vadovavo iki 1943 m. ir čia parengė bei paskelbė pagrindinius savo mokslinius darbus. Šiuo laikotarpiu jis ne kartą buvo kviečiamas vyriausybės padėti spręsti konkrečius ekonominės politikos klausimus: 1918–1919 m. A. C. Pigou dirbo Didžiosios Britanijos pinigų ir užsienio valiutos komitete, 1919–1920 m. – pajamų mokesčių Karališkojoje komisijoje, 1924–1925 m. Arthur’o Neville N. Chamberlain’o (1869–1940 m.) komitete pinigų cirkuliacijos klausimais. Būtent šio komiteto ataskaita labai prisidėjo prie Didžiosios Britanijos apsisprendimo laikinai grįžti prie aukso standarto. A. C. Pigou kūrybinis palikimas gana didelis. Pagrindinis jo mokslinio tyrimo darbas – gerovės ekonomikos teorija, kuri buvo paskelbta 1912 m. jo Magnum Opus – knygoje Turtas ir gerovė, sudarytoje iš šešių dalių. Vėlesni šios knygos leidimai buvo pertvarkyti, atsisakant dviejų dalių. Vieną dalį A. C. Pigou panaudojo veikalui
Karo politinė ekonomija parengti, o kitą dalį perkėlė į knygą Pramoninio aktyvumo svyravimai (1926 m.). 1920 m. A. C. Pigou pagrindinis veikalas, kuriame išdėstyti atnaujinti ir išplėsti tyrinėjimai, išleistas Londone „Macmillan“ leidykloje Gerovės ekonomikos teorijos pavadinimu ir sudarytas iš keturių dalių. Ši knyga, pagimdžiusi naują tyrimų kryptį, lėmė A. C. Pigou vietą ekonomikos mokslo istorijoje. Be šių kūrinių jis parašė kitus didelius veikalus. Tai Stacionarių būsenų ekonomika, Užimtumas ir pusiausvyra, Ekonominės analizės funkcija. Mažesnės apimties veikalai: Pajamos, Papildomi pastebėjimai apie pajamas, Nevisiškas užimtumas. Taip pat jis parašė specialų darbą, skirtą savo mokytojui: Alfredas Marshall’as ir šiuolaikinė mintis, paskelbė daug straipsnių. Pažymėtina, kad A. C. Pigou tapo viena iš paradoksaliausių figūrų ekonomikos teorijos istorijoje. Viena vertus, jis buvo pirmasis, suabejojęs nereguliuojamo privataus kapitalizmo socialiniu efektyvumu, antra vertus, labai tvirtai laikėsi neoklasikinės tradicijos; tai, ko gero, visai nenuostabu, turint galvoje, kad jis buvo A. Marshall’o mokinys. Įdomu, kad J. M. Keynes’as savo knygoje Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija puldamas neoklasikus būtent A. C. Pigou citavo kaip atstovaujantį „klasikus“. Savo darbuose ir knygose, kurie beveik visi siejosi su ekonominės gerovės problema, A. C. Pigou aptaria ekonominės gerovės sampratą bei nurodo kliūtis, trukdančias savaime pasiekti maksimalią ekonominę gerovę: a) kliūtis laisvam prekių ir paslaugų keitimuisi; b) informacijos trūkumą ir netobulumus; c) negalimumą riboti lokalinius ir globalinius optimumus; d) produktų pakeičiamumą; e) gamybos veiksnių nedalomumą; f) vartotojų suvereniteto nebuvimą, o taip pat priemones, kurios galėtų panaikinti susidariusias kliūtis. Savo darbe Gerovės ekonomikos teorijos jis iš esmės aptaria tris dalykus: 1) sąlygas, būtinas maksimaliai ekonominei gerovei; 2) sąlygas, kai privatūs ir socialiniai produktai gali skirtis; 3) priemones, kurių reikia imtis, kad pastarasis skirtumas būtų pašalintas. Gerovės teorijoje A. C. Pigou svarbiausias klausimas – nacionalinio dividendo kategorija, kurią jis suprato kaip produktą ir kaip pajamas (šiandieninėje terminologijoje nacionalinis produktas ir nacionalinės pajamos nėra tapačios kategorijos). Per nacionalinio produkto ir pajamų (jo terminologija – nacionalinio dividendo) gamybos ir paskirstymo problemą jis nagrinėja visą ekonominę sistemą. Pirmoje Gerovės ekonomikos teorijos dalyje, pavadintoje Gerovė ir nacionalinis dividendas, kuri padalinta į dešimt skyrių, A. C. Pigou aiškina gerovės ir ekonominės gerovės sąvokas bei jų vietą ekonomikos moksle, nagrinėja vartotojo poreikių tenkinimo pasirinkimo problemą, pateikia nacionalinio dividendo sampratą, šio dividendo matavimą, pokyčius, ryšį tarp ekonominės gerovės ir nacionalinio dividendo pokyčių bei priklausomybę tarp ekonominės gerovės ir nacionalinio dividendo paskirstymo pokyčių, nacionalinio dividendo dydžio pokyčių įtaką gyventojų skaičiui ir jo kokybiniams rodikliams. Antrąją knygos dalį, kuri apima dvidešimt vieną skyrių, A. C. Pigou skiria išteklių efektyvaus paskirstymo pagal naudojimo kryptis įtakos nacionalinio dividendo dydžio analizei. Joje rašoma apie visuomeninio grynojo ribinio produkto sąvokos nustatymą, nacionalinio dividendo dydžio optimizavimo metodiką, naudojant išteklių ribinio naudingumo teoriją, ir veiksnių, turinčių įtaką nacionalinio dividendo dydžiui, analizę grynosios konkurencijos, grynosios monopolijos, monopolinės konkurencijos sąlygomis ir esant valstybės reguliavimui. Trečioji knygos dalis, turinti devyniolika skyrių, skirta darbo vaidmeniui kuriant nacionalinį dividendą. Čia pagal pramonės šakos pavyzdį analizuojami teisiniai, ekonominiai ir organizaciniai darbo aspektai, darbo diena, darbo apmokėjimo
pramonėje sistemos, darbo jėgos profesinis ir teritorinis pasiskirstymas, darbo birža, nedarbas, darbuotojų samdos būdai, darbo užmokesčio dydis ir jo valstybinio reguliavimo galimybės, darbo užmokesčio ir našumo ryšis, laikinio darbo užmokesčio formos nacionalinio minimumo reguliavimo problemos, darbo užmokesčio įkainių svyravimo ir pastovumo, atsižvelgiant į darbo pasiūlą bei paklausą, klausimai. Knyga baigiama ketvirtąja dalimi, turinčia dvylika skyrių. Juose nagrinėjamos nacionalinio dividendo paskirstymo problemos, susijusios su darbo ir kapitalo pasiūla, išradimais bei patobulinimais, darbo užmokesčio nacionalinio lygio priverstiniu reguliavimu ir jo poveikiu nacionaliniam dividendui, vartojimo normavimu, tiesioginiu pajamų perskirstymu tarp turtingųjų ir neturtingųjų gyventojų sluoksnių (A. C. Pigou politinių receptų bandomuoju akmeniu yra „turto perėjimas nuo turtingųjų skurdžiams“: jeigu toks perėjimas nesumažina nacionalinių pajamų, jis turi padidinti gerovę), turtingųjų ir neturtingųjų sluoksnių lūkesčių įtaka dividendo dydžiui, realių pajamų nacionalinio minimumo problema. Nacionaliniu dividendu jis laiko visa tai, ką žmonės perka už savo pinigines pajamas, gyvenamąjį būstą, kurį jis valdo ir kuriame gyvena, teikiamas paslaugas. Tačiau paslaugos, kurias žmogus teikia pats sau ir kurias gauna savo namų ūkyje bei jo naudojami daiktai, esantys visuomenine nuosavybe, t. y. kurie neperkami, netraukiami į šios sąvokos turinį. Nacionalinis dividendas – tai galutinių prekių ir paslaugų, pagaminamų visuomenėje per metus, srautas. Kitaip tariant, tai ta visuomenės nacionalinio produkto dalis, kuri gali būti išreikšta pinigais, tai prekės ir paslaugos, kurios perkamos, ir tenkančios galutiniam vartojimui. Į nacionalinį dividendą neįskaičiuojamos žaliavų, panaudotų gaminti galutinę produkciją, sąnaudos, šalyje esančio pagrindinio kapitalo pokytis per nacionalinio dividendo skaičiuojamą laikotarpį. A. C. Pigou nagrinėja kelius ir būdus, kaip tiksliau bei detaliau įvertinti nacionalinį dividendą (nacionalines pajamas), panaudodamas išskirtinius pavyzdžius. Vienas iš jų – šeimininkas, vedęs savo ekonomę, pasirodo, sumažina nacionalinį dividendą, nes nebemoka jai darbo užmokesčio, kuris yra pajamų elementas, ir ji nebedalyvaus kuriant nacionalinį produktą. Pažymėtina, kad šiame darbe A. C. Pigou netyrinėja teorinių metodologinių grynosios ekonomikos teorijos klausimų, o savo mintis grindžia A. Marshall’o pasiūlyta metodologija. Todėl apibūdinant A. C. Pigou teorines pozicijas reikia remtis A. Marshall’o teorijos pagrindinėmis nuostatomis. Be jų neįmanoma iki galo suprasti A. C. Pigou teoriją. Todėl jas dar kartą trumpai aptarsime. Kaip žinia, A. Marshall’o pagrindinė idėja, atsisakant ginčų dėl prekės vertės sampratos, tirti paklausos ir pasiūlos jėgų sąveiką, apsprendžiančią rinkos ekonomikos procesus. Tam, panaudodamas maržinalizmo teoriją bei ekonomikos matematinių mokyklų koncepcijas ir derindamas su klasikinės politinės ekonomijos rikardiniu darbo vertės supratimu, A. Marshall’as sukuria metodologiją, kuriai būdinga: 1) ribinio naudingumo, gamybos kaštų, kapitalo našumo ir vartojimo taupymo teorijų apjungimas į vieną sistemą; 2) rėmimasis žmogaus ekonominės elgsenos psichologiniais motyvais; 3) priežasties-padarinio ryšių ir daugybės objektyvių ekonominių dėsnių veikimo neigimas; 4) ekonominėje analizėje naudojimas kiekybinių ir matematinių metodų, funkcinių priklausomybių analizės taikymas; 5) evoliucinio, tolygaus visuomenės vystymosi idėjų laikymasis; 6) ekonomikos pusiausvyros, kaip optimizavimo sąlygos, pripažinimas.
„Ieškodami aiškiausio principo, kuriuo grindžiamos neoklasikinės mokyklos idėjos“, – rašė A. Marshall’as, – „suprantame, kad kiekvienas žmogus ieško pasitenkinimo ir vengia nemalonumų, siekdamas gauti maksimumą pirmųjų ir minimumą antrųjų“. A. Marshall’o neoklasikinėje mokykloje, grindžiamoje asmeniniu žmogaus interesu, neneigiamos ir kitos interesų grupės. Čia tik abstrahuojamasi nuo jų, nes kitaip neįmanoma kiekybinė analizė. Ekonominis žmogus supaprastintai nagrinėjamas kaip strateginis žmogus, kaip jėgų vektorius ekonomikos sistemoje. Svarbiausią A. Marshall’o teorijos vietą užima laisvosios rinkodaros problema. Jis savo mintis grindžia tuo, kad rinkos kainodaroje paklausa ir pasiūla yra lygiaverčiai elementai, ir ribinis naudingumas turi įtakos, viena vertus, paklausai ir vartojimui, kita vertus, – gamybai ir pasiūlai. Tuo pat metu jis nagrinėja visus rinkos sistemos elementus – paklausą, pasiūlą, kiekį ir kainą – jų funkcinio tarpusavio priklausomumo požiūriu. Svarbią vietą gerovės ir jos padalijimo teorijoje užima A. Marshall’o koncepcija apie vartotojų ir gamintojų perviršius. Ši koncepcija plačiai naudojama mokesčių „naštos“ paskirstymui, optimizacijos lygio apmokestinimui, teikiamų subsidijų apimčiai bei motyvuotam kainų reguliavimui esant grynajai monopolijai. A. Marshall’o teigimu, vartotojo perviršis yra ta pinigų dalis, kuri yra didesnė nei prekės konkurencinė kaina, kurią vartotojas pasiryžęs užmokėti, kad turėtų prekę. Taigi vartotojo perviršis yra maksimalios sumos, kurią jis pasirengęs užmokėti, ir sumos, kurią jis moka iš tikrųjų, skirtumas. Individualių vartotojų perviršiai sudedami ir gaunamas sukaupto perviršio dydis vartotojui konkurencine kaina. Perviršis, kaip pasiūlymas – tai perviršis gamintojui, kuris parodo skirtumą tarp kainos ir papildomų gamybos kaštų. Pavienių gamintojų perviršiai sudedami į sukauptą perviršį gamintojams. Pagal A. Marshall’o koncepciją, sukauptas turtas parodo sukauptų gamintojų ir vartotojų perviršių sumą, ir tuo visuomeniniai nuostoliai parodomi kaip gamintojų ir vartotojų perviršių nuostoliai. A. Marshall’o koncepcija gera tuo, kad joje suderinamas vartotojų ir gamintojų požiūris į visuomeninį turtą. A. Marshall’ui taip pat priklauso grynosios konkurencijos, kaip rinkos modelio, teorija. Tyrinėtojas apibendrino jos bruožus: kapitalo ir darbo jėgos visišką socialinį ir erdvinį paslankumą, monopolijos nebuvimą. Tik grynosios konkurencijos mechanizmas garantuoja optimalų ekonominį augimą. A. Marshall’o ekonomikos teorijoje pabrėžiami žmonių veiklos motyvai ir poelgiai, jie kiekybiškai vertinami, panaudojant „piniginę kainą“, susidarančią dėl paklausos ir pasiūlos sąveikos. A. C. Pigou ekonomikos mokslą nagrinėjo kaip pozityvinį (t. y. tiriantį kas yra ir kas gali būti) ir tuo pat metu buvo orientuotas link praktikos – jis rašė ne teorinį traktatą, o knygą savo laikmečiui. Toks „metodologinis dualizmas“ pastebimas ir jo nuostatose apie realistinį ekonomikos mokslą, kurio ne tik interesų sfera, bet tam tikra prasme ir naudojami metodai yra nulemti praktinių uždavinių. Tačiau A. C. Pigou pagal A. Marshall’o metodologiją tirdamas ekonominius reiškinius, ieškojo ir naujų abstrakčios analizės principų. Ekonominių reiškinių analizės filosofinį pagrindą sudarė angliškasis utilitarizmas ir subjektyvistinis psichologinis požiūris. Pagrindinis principas – dar J. Bentham’o suformuluota nuostata, kad būtina siekti maksimumo gėrybių (laimės) kuo didesniam žmonių skaičiui. A. C. Pigou pripažino kiekybinės analizę, kuri reikalinga norint įvertinti ekonominius reiškinius. Jis tvirtino, kad tikrovėje nėra „vieningo fundamentalaus dėsnio“, atspindinčio visus gyvenimo atvejus, kad veikia daug dėsnių. Jo nuomone, tuos dėsnius galima išreikšti dinamikos lygčių pavidalu. A. C. Pigou sakė, kad ekonominio proceso ypatybes įmanoma apibūdinti, naudojant biologijos mokslo
metodus. Ypatingą vietą jo metodologijoje užima ekonomikos teorijos „biologizavimas“, evoliucionizmas ir prakticizmas. Jis teigė, kad politinė ekonomija, kaip ir biologija, yra „realus mokslas“ ir apspindi tai, kas yra tikrovėje. Jis taip pat parodo, kokia kryptimi turi plėtotis ekonominiai reiškiniai. A. C. Pigou tvirtino, kad ekonomikos mokslas atsirado ir plėtojasi ne todėl, kad visuomenė siekia žinių, bet dėl visuomenės noro gyventi vis geriau ir geriau. Jis manė, kad ekonomikos teorijos pagrindinis išeities taškas turi būti socialinio teisingumo principas. Būtent ši A. C. Pigou orientacija priartina jo tyrimus prie moralinių disciplinų srities ir leidžia teigti apie didžios A. Smith’o tradicijos atsikūrimą naujomis sąlygomis ir naudojant naują analitinį aparatą. Jei A. Marshall’as sistematizavo ir išskyrė ekonominės sistemos branduolį, atspindintį visą ekonominę sistemą, tai A. C. Pigou tyrinėjo atskirą jos problemą ir per ją aptarė ekonomikos visumą. Jo tyrimai apėmė atskirą aspektą – nacionalines pajamas, bet jis nagrinėjo labai platų jų klausimų ratą: rinkas ir jų formas, mainus, darbo užmokestį, užimtumą, pinigus, ekonominį ciklą, mokesčius, valstybinį reguliavimą, t. y., praktiškai visą ekonomikos sistemą. Kartu su teoriniais šios problemos klausimais jį ypač domino ekonominė politika. A. C. Pigou kėlė problemą, kaip suderinti privačius ir visuomeninius interesus, privačius ir visuomeninius nacionalinių pajamų, nacionalinio produkto kaštus. Spręsdamas šį klausimą, jis naudojo santykio tarp privataus grynojo ir visuomeninio grynojo produkto analizę. A. C. Pigou nuomone, norint nustatyti šio santykio optimumą būtina tarpusavyje lyginti ribinį privatų ir ribinį visuomeninį produktą. A. C. Pigou teigė, kad kiekvieną kartą, kai privataus ir visuomeninio grynojo produkto formų apimtys nesutampa, atsiranda prima facie valstybės įsikišimui – valstybė privalo reguliuoti per mokesčius ir subsidijas. A. C. Pigou nagrinėjo monopolistinės konkurencijos ypatumus ir formuluoja monopolizacijos proceso plėtros sąlygas. Čia jis išskyrė tris padėtis: 1) padėtis, kai vieno pardavėjo prekė užima didelę tos prekės rinkos dalį; 2) padėtis, kai tos prekės gamybos šakoje sumažėja pasiūlos kaina dėl to, kad ribiniai kaštai yra mažesni nei vidutiniai kaštai; 3) padėtis, kai tam tikroje šakoje specializuojamasi gaminti labai aukštos kokybės prekę ir ji skiriama išskirtinei siaurai realizavimo rinkai. Analizuodamas, dėl kokių sąlygų monopolija pažeidžia rinkos pusiausvyrą ir sukelia nacionalinio dividendo svyravimus, A. C. Pigou nagrinėjo ekonominio ciklo problemą. Pažymėtina, kad anglų ekonomistai laikotarpiu nuo 1890 m. iki Pirmojo pasaulinio karo prekybinio ciklo teorijai skyrė gana nedaug dėmesio. A. C. Pigou šiai problemai skyrė ketvirtadalį knygos Turtas ir gerovė, o vėliau – visą veikalą Pramoninio aktyvumo svyravimai. Ypač didelę reikšmę A. C. Pigou teikė „optimizmo ir pesimizmo bangoms“ – psichologiniam ciklo aspektui, pateiktam F. Lavington’o knygoje Prekybinis ciklas (1922 m.). A. C. Pigou darė išvadą, kad ekonominio ciklo priežastis yra darbo pasiūlos pokyčiai ir darbo jėgos užimtumą laikė pagrindiniu svyravimų matu. Jo nuomone, didesni svyravimai yra tose šakose, kuriose gaminamos kapitalinės prekės, lyginant su vartojimo prekių gamybos šakomis. Dėl to jis darė prielaidą, kad esminę įtaką ciklo eigai turi spartesnis realaus darbo užmokesčio augimas, lyginant su naujo kapitalo apimties, skirtos papildomų vartojimo prekių gamybai, padidėjimu. A. C. Pigou manė, kad naujas kapitalas gali atsirasti darbininkams arba verslininkams sumažinus vartojimą (ką J. M. Keynes’as vadino polinkiu taupyti) bei panaudojus atsargas. Tam, kad ilgą laikotarpį būtų ekonomikos pusiausvyra, t. y., būtų pasiekti vienodi pajamų, santaupų, investicijų, užimtumo prieaugių dydžiai, būtinas automatinis paklausos palaikymo automatinis sąryšio reguliavimasis tarp kainų, darbo užmokesčio
ir pinigų masės. Pagrįsdamas šias išvadas, jis naudojo vadinamąjį Pigou efektą (turto efektą), kuris išreiškiamas vartojimo prieaugiu padidėjus realioms pajamoms, kurį lemia kainų sumažėjimas ir jo pasekoje grynų pinigų likučių realios perkamosios galios padidėjimas. Iš esmės, turto efektas reiškia užimtumo skatinimą, kurį sukelia likvidžių išteklių realios vertės pakilimas, atsiradęs dėl kainų kritimo. Kylant realiai turto vertei, kartu kyla ir vartojimo lygis. Tuo pačiu jis didina pajamas ir užimtumą, mažina bedarbystę. Pagal šį principą teigta, kad visiškas užimtumas galimas kaip realaus užmokesčių sumažėjimo padarinys. Galima teigti, kad Pigou efektas apnuogino akivaizdžias pačios neoklasikinės pusiausvyros teorijos spragas. Gerovės ekonomiką A. C. Pigou nagrinėjo ekonominės, socialinės ir fiskalinės politikos įtakos nacionalinėms pajamoms ir jų paskirstymui ilguoju ir trumpuoju periodais požiūriu. Todėl savo koncepcijoje jis sutelkė dėmesį į realių pajamų dydžio, matavimo ir paskirstymo problemas ir nagrinėjo veiksnius, nuo kurių priklauso pajamos ir jų matavimas. Jo nuomone, nacionalinių pajamų dydis priklauso nuo tokių veiksnių, kaip ištekliai, kapitalas, žinios, tautos ypatybės, valdžios pobūdis ir, – tai būdinga Anglijai, – užsienio prekyba. Pirmiausia pajamų paskirstymas apima darbo užmokestį ir jo sistemas, visą kompleksą problemų, susijusių su nedarbu. A. C. Pigou tvirtino, kad tolygesnis pajamų paskirstymas padeda pasiekti gerovę ir pajamos lemia gerovės lygį. Jis rašė, kad gerovė, tai tam tikra žmogaus jausmų būsena, kuri gali būti išmatuota kiekybiškai, lyginant daugelio žmonių pasitenkinimo laipsnį. Gerovė pasireiškia tuo, kiek gerai žmogus jaučiasi arba koks jo norų patenkinimo laipsnis. Norų (poreikių) patenkinimo laipsnio tiesiogiai išmatuoti negalima, tačiau netiesioginis metodas yra: rodikliu gali būti pinigų kiekis, kurį žmogus sutinka mokėti už tam tikrą gėrybę. A. C. Pigou daro išvadą, kad visuomeninė gerovė tuo aukštesnė, kuo gėrybė tolygiau paskirstoma ir kuo pastovesnis jos augimas, kuo mažesnis bendras nepasitenkinimas jos gamybos kaštais. Gerovės sferą, kurioje galima panaudoti matavimo skalę panaudojant pinigus, jis vadina ekonomine gerove. Ekonominės gerovės sąvoką jis sutapatina su nacionaliniu dividendu, kuris yra ta visuomenės materialinių pajamų dalis, kuri gali būti išreikšta pinigais: viskas, nuperkama už pinigus. Todėl tam tikros gėrybės (daikto ar paslaugos) sukūrimas didins nacionalinį dividendą tuo atveju, jeigu jai įsigyti siūloma daugiau pinigų, negu buvo sunaudota jos sukūrimui. Pinigų poveikiui nacionaliniam dividendui jis neskiria didesnio dėmesio, tačiau pripažįsta, kad pinigų institutas turi įtakos gerovei, nes dauguma sandorių vyksta tarpininkaujant pinigams. Jo manymu, pinigai yra savotiškas „tepalas“, atliekantis antraeilį vaidmenį mainuose ir jų kiekis nekeičia realių pajamų dydžio. Dėstydamas kiekybinės pinigų teorijos argumentus, A. C. Pigou rėmėsi prielaida, kad bendras pinigų kiekis turi būti lygus gyventojų ir įmonių turimam grynųjų pinigų bei čekių indėlių kiekiui (vadinamasis kasos likučių, arba Kembridžo, variantas M=kPT, prie kurio sukūrimo, be A. C. Pigou (1917 m.), daug prisidėjo A. Marshall’as (1923 m.), D. H. Robertson’as (1922 m.), J. M. Keynes’as (1923 m.), R. H. Hawtrey’us (1921 m.) ir F. Lavington’as (1922 m.)). Šis pinigų kiekis savo ruožtu priklauso nuo vertingųjų metalų pasiūlos (kursuojant metalinei valiutai) arba bankų ir vyriausybės išleisto piniginių ženklų kiekio (cirkuliuojant banknotams bei popieriniams pinigams). A. C. Pigou teigė, kad nuo žmonių tiesiogiai nepriklauso, koks pinigų kiekis cirkuliuoja, bet jie gali nuspręsti, kurią savo turto dalį turėti popierinių pinigų forma, o kokią – išleisti prekėms pirkti. Tai turi įtakos prekių kainoms.
A. C. Pigou iš esmės pakoregavo I. Fisher’io pinigų tyrimo metodologiją. Jis, pažymėdamas, kad prekių pirkimas ir pardavimas nevyksta tuo pačiu metu ir taip kyla poreikis „laikinai sulaikyti perkamąją galią“, pasiūlė įvertinti ūkinių subjektų motyvus, lemiančius jų polinkį į likvidumą – siekį atidėti dalį pinigų atsargai, t. y. laikinam turto saugojimui, kaip bankų indėlius ar vertybinius popierius. Iš čia, pagal A. C. Pigou, tuo mastu, kokiu pasireikš pinigų likvidumas, vyks ir adekvatus kainų koregavimas. Pažymėtina, kad kitas, be F. Lavington’o, ko gero, ortodoksiškiausias A. Marshall’o mokinys Ralph’as H. Hawtrey’us, priešingai nei A. C. Pigou, į ekonominį ciklą žvelgė kaip į grynai piniginį reiškinį, kuriam svarbią reikšmę turi kainų lygis. Šis požiūris, R. H. Hawtrey’aus išsakytas knygoje Prekybiniai pakilimai ir nuosmukiai (1913 m.) ir vėlesniuose darbuose, XX a. trečiajame dešimtmetyje turėjo poveikį Anglijos iždo ir JAV federalinės rezervinės sistemos pinigų politikai. Patį pinigų ir ekonominio ciklo ryšį nustatė bei pabrėžė, kad pinigus būtina nagrinėti dinamikos aspektu jau A. C. Pigou mokinys D. H. Robertson’as 1926 m. išleistoje knygoje Bankų politika ir kainų lygis. Vėliau knygoje Pramoniniai svyravimai (1927 m.) D. H. Robertson’as pasiūlė savąjį ciklinių svyravimų aiškinimą. Jis ciklinių nestabilumų šaltinį įžvelgė „realių“ investicijų svyravimuose (neskirdamas dėmesio piniginiams ir psichologiniams veiksniams). A. C. Pigou išsakė tris teiginius apie šalies ekonominės gerovės augimą. Ji auga: a) jei nacionalinio dividendo dydis auga nemažėjant vargšų daliai jame; b) jei vargšų dalis nacionaliniame dividende auga nemažėjant dividendų dydžiui; c) jei nacionalinio dividendo svyravimai, ypač vargšų dalies, yra mažesni. Šie teiginiai, galima teigti, grindžiami tradiciniu utilitarizmu – didžiausios laimės principu. Faktiškai, A. C. Pigou metodui, kuriame tautos ekonominė gerovė siejama su nacionalinėmis pajamomis, galima nurodyti tokius pirmtakus kaip A. Smith’as, D. Ricardo, T. Malthus’as, J. S. Mill’is ir A. Marshall’as. Perimdamas britų filosofinę ir metodologinę tradiciją, A. C. Pigou interpretavo tautos ekonominę gerovę nacionalinio dividendo terminais panaudodamas maržinalistinį principą. Atsižvelgiant į pirmąjį ekonominės gerovės teiginį, jis fundamentaliai laikėsi nuostatos, kad savanaudiškumo (egoizmo) laisvas veikimas linkęs šalies produktyvius išteklius paskirstyti taip, kad nacionalinio dividendo dydis būtų maksimizuotas. Tačiau, jis pripažino, kad yra „daug kliūčių, kurios neleidžia bendruomenės išteklius tarp skirtingų naudotojų ar užsiėmimų paskirstyti efektyviausiai“. Norint suderinti skirtingus interesus, turi būti perskirstomi visuomenės dividendai (nacionalinės pajamos). Laisvoji konkurencija, grindžiama rinkos kainomis (pavyzdyje – geležinkelio tarifais), ne visada optimaliai atlieka šį perskirstymą. Be to, monopolija iškreipia padėtį rinkoje. Juk rinkos kainos atspindi privačių gamintojų ir privačių vartotojų interesus, o visuomenės interesai lieka nuošalyje. Todėl, A. C. Pigou nuomone, grynosios konkurencinės rinkos kainos neišreiškia paslaugų ir kitų gėrybių tikrosios visuomeninės reikšmės. Kadangi laisvoji konkurencija pati savaime neišsprendžia įvairių interesų ir naudos suderinimo problemos, todėl būtinas valstybės įsikišimas į šį procesą. Valstybiniam socialinių ekonominių procesų reguliavimo būtinumo pagrindimui A. C. Pigou skiria ypač daug dėmesio. Jis tvirtina, kad gerovės maksimumą galima pasiekti tik dalyvaujant valstybei, kuri turi vykdyti atitinkamą ekonominę politiką. Pagrįsdamas valstybinio reguliavimo būtinumą jis ima taikyti sąvokas: išoriniai poveikiai, ribinis socialinis grynasis produktas, ribinis privatusis grynasis produktas, socialinė vertė, prekės socialinė reikšmė. A. C. Pigou ribinį socialinį grynąjį
produktą apibrėžė kaip „bet kurios ištekliaus apimties, įtrauktos į bet kurį užsiėmimą, ribinio prieaugio visą fizinį grynąjį produktą“, o ribinį privatųjį grynąjį produktą kaip „indėlį, kuris gali būti parduotas, ir pajamas, pridėtas prie uždarbio asmens, atsakingo už investicijų vienetą“. Jų piniginės vertės buvo pavadintos atitinkamai ribinio socialinio grynojo produkto verte ir ribinio privačiojo grynojo produkto verte. Ribinio socialinio grynojo produkto vertė gali viršyti, kristi žemiau, ar būti lygi ribinio privačiojo grynojo produkto vertei, priklausomai nuo to, ar ištekliaus investicijų vienas vienetas sukelia išorinę ekonomiją, išorinę disekonomiją, ar nesukelia jokių išorinių efektų. A. C. Pigou mano, kad neigiamų išorinių poveikių ekonomikai ir gerovei dariniai valstybės turi būti naikinami tam, kad visuomenė galėtų garantuoti ekonomikos pusiausvyros būseną. Rinkos mechanizmas yra nepajėgus sukurti sąlygų tokiai pusiausvyrai ir negali užtikrinti maksimalios gerovės, nes gamintojų privatūs interesai nesutampa su visuomenės interesais. A. C. Pigou pažymi, kad kiekvienas žmogus gali įvertinti privataus gamintojo sukurtos prekės ribinį naudingumą. Tačiau tos prekės socialinis vertingumas yra didesnis nei vartojimo naudingumas, nes tą prekę veikia išoriniai veiksniai, kurių rinka nekontroliuoja. Ekonominė pusiausvyra arba visuotinė gerovė pasiekiama tuo atveju, jei ribinės socialinės sąnaudos lygios privačioms ribinėms sąnaudoms. Norint pasiekti šią pusiausvyrą taip pat būtina ir valstybei reguliuoti bei derinti skirtingus interesus. Derinant būtina teikti pirmenybę – visuomenės interesams. Valstybė turi naudoti ekonominius derinimo instrumentus: mokesčius ir subsidijas. A. C. Pigou atskleidžia ekonominės gerovės skirtumus tarp pavienių asmenų, socialinių grupių (arba įmonių) ir tautos bendros gerovės. Tautos bendra gerovė yra daug platesnė sąvoka, nei pavienių asmenų ir socialinių grupių (arba įmonių) gerovių suma. Tautos ekonominė gerovė apima ne tik bendrą pajamų dydį ir jo lygio pokyčius, bet ir darbo sąlygas, darbo pobūdį, kiekybinius bei kokybinius reikalavimus būsto paslaugoms, gyvenimo saugumą, bendrą tvarką, santykius tarp žmonių. Lygiai taip pat socialinės grupės (arba įmonės) gerovė yra platesnis reiškinys, nei pavienių asmenų, sudarančių tą grupę, gerovių suma. Tautos, socialinių grupių (įmonių) ir pavienių asmenų interesai ne visada sutampa. Interesų derinimą A. C. Pigou iliustruoja geležinkelio pavyzdžiu. Geležinkelio nutiesimas naudingas ne tik tam, kuris statė ir kuris eksploatuoja geležinkelį, bet ir šalia geležinkelio esantiems žemės sklypų savininkams. Nutiesus geležinkelį, žemės, esančios greta jo, kaina būtinai padidės. Žemės sklypų savininkai, niekuo neprisidėję prie geležinkelio statybos ir naudojimo, turės naudos dėl žemės kainos pakilimo. Padidės ir bendras nacionalinis dividendas. Kriterijus, į kurį turi būti atsižvelgiama vertinant naudą, yra rinkos kainų dinamika. A. C. Pigou nuomone, pagrindiniu ekonominės gerovės rodiklis yra ne pats produktas ar materialinės gėrybės, o svarbiausias rinkos ekonomikos elementas – rinkos kainos. Tačiau geležinkelio įrengimą gali lydėti ir neigiami, visai nepageidautini padariniai, pavyzdžiui, pablogės ekologinė padėtis. Žmonės kentės nuo triukšmo, dūmų, šiukšlių. Geležinkelis kenks javams, mažins jų derlių, produkcijos kokybę. A. C. Pigou naudojo ir pavyzdį su šilumvežiais, kuomet vežant krovinius, iš šilumvežio iškritusi žiežirba gali uždegti šalia geležinkelio esančius laukus. Tai taip pat geras išorinių kaštų (externalities) pavyzdys. Daroma išvada, kad imant naudoti naujoves neretai kyla naujų sunkumų, naujų problemų, kurių sprendimui reikia papildomų sąnaudų. Kokia išeitis iš šio prieštaravimo? Reikalaujant žemės sklypų savininkams, geležinkeliui gali tekti mokėti baudas už padarytą žalą. Aplinkiniai fermeriai ir žemės sklypų savininkai gali kovoti, kad tas geležinkelis jų naudojama teritorija nebūtų
tiesiamas. Geležinkelis gali pasiūlyti jiems palankias kainas už žemę ir tuos sklypus išpirkti. Galimos ir kitokios priemonės, praktiškai leidžiančios spręsti šią problemą. Tačiau, A. C. Pigou nuomone, realioje tikrovėje toks susitarimas sunkiai įgyvendinamas, labai sunku rasti kompromisą ir suderinti visus suinteresuotų pusių poreikius. Todėl ekonominę gerovę A. C. Pigou sieja su mokesčiais ir subsidijomis. Jo manymu, valstybė turėtų pavyzdyje nurodytiems fermeriams ir žemės savininkams mokėti kompensacijas už geležinkelio padarytą žalą, o iš geležinkelio imti mokesčius toms kompensacijoms padengti. A. C. Pigou pateikia ir kitą pavyzdį. Tarkime, įvedamas netiesioginis alkoholio mokestis. Jį įveda valstybė. Tokio mokesčio įvedimas sumažintų spiritinių gėrimų vartojimą ir žmonės imtų mažiau gerti. Mokesčio lėšos, A. C. Pigou nuomone, galėtų būti panaudotos kaip skatinimas už polinkio spiritui mažinimą. Tačiau gali atsirasti ir nenumatytų padarinių, pavyzdžiui, alkoholio surogatų vartojimas, nes mokestis padidintų alkoholio kainą. A. C. Pigou sukūrė ir pasiūlė, jo manymu, optimalią apmokestinimo sistemą, kurios pagrindiniai principai išdėstomi žemiau. 1. Teisingo apmokestinimo principas. Valstybė turi užtikrinti apmokestinimo lygybę atitinkamose ribose ir mokesčiai turi būti vienodi gyvenantiems vienodomis sąlygomis. 2. Mažiausios visuminės žalos principas. Žala, A. C. Pigou nuomone, turi būti matuojama taip pat kaip nauda. Jis atmeta visiems vienodos žalos idėją ir pažymi, kad žala yra santykinis dydis, priklausantis nuo konkrečių ekonominių, socialinių, fiskalinių sąlygų ir valstybės naudojamų apmokestinimo formų. 3. Mokesčių ekonominio dvejopo poveikio – skatinamojo ir stabdomojo – principas. Mokesčiai atlieka informacinę funkciją, nes apmokestinimas sukelia atitinkamus pokyčius ekonomikoje bei turi įtakos pajamoms, nes, sumokėjus mokesčius, šių dienų terminologija tariant, sumažėja disponuojamosios pajamos. Pagal tai A. C. Pigou daro išvadą, kad mokesčiai gali turėti neigiamą poveikį santaupų ir investicijų formavimosi procesams. Santaupos, pažymi jis, reiškia pasitenkinimo atidėjimą ateičiai bei mažina pasitenkinimo intensyvumą, taip darydamos žalą. Todėl jos turi būti apmokestinamos ateityje, kai teiks pasitenkinimą. A. C. Pigou manymu, norint užtikrinti pakankamą santaupų lygį, reikia apmokestinti išlaidas, nes pajamų apmokestinimas diskriminuoja santaupas. Iš esmės mokestis turi skatinti arba stabdyti užimtumo plėtimąsi, ir reikalingas mokesčių skatinantis arba stabdantis mechanizmas. 4. Progresyvinio apmokestinimo, grindžiamo mažiausia žala, principas. A. C. Pigou manymu, progresyvinis apmokestinimas, atsižvelgiant į šeimos dydį ir pajamų rūšį, yra visiškai pagrįstas, nes užtikrina socialinę lygybę ir didina socialinę gerovę. Buvo argumentuojama maždaug taip: kadangi turtuolio pajamų ribinis vienetas jam turi mažesnę vertę nei toks pat vienetas neturtėliui, visuomeninės maksimizacijos požiūriu pajamos gali būti perskirstomos apmokestinant turtingesnius ir subsiduojant neturtingesnius žmones. Kadangi turtuolio patiriamą nuostolį viršija neturtingojo gauta nauda, bendra – suminė visuomenės gerovė dėl tokio perskirstymo padidėja. 5. Mokestinių lengvatų principas. A. C. Pigou siūlo naudoti įvairias pajamų mokesčio formas, kurios leistų suformuoti mažiausią visuminę žalą. Mokesčių lengvatas jis klasifikavo taip: a) pirminės mokesčių nuolaidos, kada iš viso neapmokestinamos minimalios pajamos, sudarančios mokesčio mokėtojo ir jo išlaikytinių gyvenimo minimumą; b) mažėjančios mokesčių nuolaidos, kurios mažėja ir išnyksta, didėjant pajamoms: c) pastovios nuolaidos, kurias sudaro pastovi suma, neatsižvelgiant į pajamų dydį; d) mokesčių kreditas, dėl kurio pastovios nuolaidos suma išsaugoma.
Nors A. C. Pigou rinkos kainas pripažįsta kaip savotišką gerovės kriterijų, tačiau viso nacionalinių pajamų perskirstymo taip pat nesuveda tik į mokesčius ir kompensacijas. Jis teigia, kad bendra gerovė aukščiau ir svarbiau, nei ekonominė gerovė. Jis pagrindžia pajamų perskirstymo tarp turtuolių ir neturtingųjų idėją. Ją įgyvendinant siūlo naudoti lengvatines prekių kainas (ne rinkos), įvesti mokesčius palikimui, skatinti savanorišką lėšų perdavimą labdarai, sudaryti lengvatines finansines sąlygas švietimui, profesijos įgijimui, kvalifikacijos kėlimui. Kuo tolygesnis pajamų paskirstymas tarp visuomenės narių, tuo didesnės galimybės kilti gerovei ir plėtotis gamybai. Ekonominė lygybė leidžia pasiekti maksimalią gerovę. Pajamas veikia mažėjančio naudingumo principas. Dėl jų perskirstymo neturtingųjų sluoksnius tenkinančių pajamų suma augs sparčiau, nei sumažės turtinguosius tenkinanti suma. Nagrinėdamas „už“ ir „prieš“ pajamų perskirstymo argumentus, A. C. Pigou siekia išaiškinti, kaip tai atsispindės nacionalinių pajamų kiekį. Todėl vienas jo darbo skyrius skiriamas klausimui „apie realių pajamų nacionalinį minimumą“. Analizuojama, ką reiškia ši kategorija, koks turi būti prekių ir gėrybių rinkinys, sudarantis minimalias pajamas, nuo ko priklauso jo dydis. Šis minimumas apima tam tikrus kiekybinius ir kokybinius reikalavimus būsto sąlygoms, medicininiam aptarnavimui, išsilavinimui, maistui, laisvalaikiui, sanitarinėms paslaugoms, darbo sąlygoms ir apsaugai ir t. t. A. C. Pigou kūrė ne tik teoriją, bet ir praktinį ekonominės politikos vadovą. Jis gana ironiškai kalbėjo apie grynąją ekonomikos teoriją, kuri dedanti žinias į tuščius stalčius ir pamirštanti juos atidaryti. Ekonomikos teorijos uždavinį jis matė kaip ekonominę politiką. Kita vertus, A. C. Pigou tikrai nebuvo vienas iš tų kritikų, kurie manė, kad išspręsti visuomenės problemas galima kapitalistinę sistemą pakeitus kokia nors kita, alternatyvia. Kai kiti ragino kapitalizmą panaikinti revoliuciniu ar evoliuciniu keliu, A. C. Pigou pasisakė už esamos sistemos pagerinimą. Kai kurie praktiniai A. C. Pigou teorijos išvedžiojimai ir rekomendacijos turi romantizmo elementų, tačiau šio tyrinėtojo didžiausias nuopelnas tas, kad jis ekonomikos sistemą atskleidė per nacionalinių pajamų kategoriją ir buvo nacionalinių pajamų gamybos, paskirstymo bei perskirstymo teorijos pradininkas. Jis iškėlė ir sprendė pavienio žmogaus, įmonės ir visos visuomenės ekonominių interesų nesutapimo ir derinimo problemą. Diskusija dėl šių problemų nenutyla ir šiandien. Vieni autoriai palaiko A. C. Pigou, kiti kritikuoja pajamų perskirstymo idėją. Kai kurie oponentai kaip argumentą iškėlė teiginį, kuris vadinamas „Okunio kiauro kibiro efektu“. Jo esmė ta, kad kiek bepiltum į kiaurą kibirą, jo nepripildysi. Nacionalinių pajamų perskirstymas, kritikų nuomone, nepadidina nacionalinio produkto, ir nuo to nedidėja visų gerovė. Visuomenėje tik didėja administracinės išlaidos, susijusios su perskirstymu, stiprėja biurokratizmas, silpnėja efektyvios gamybos motyvai. Šių kritikų nuomone, tai mokesčių didinimo ir socialinių programų plėtimo rezultatas. A. C. Pigou teorinės nuostatos ir rekomendacijos gerovės ir nacionalinio produkto klausimais nelabai atitiko ir atitinka ekonomines realijas, susiformavusias XX a. pirmojoje ir antrojoje pusėje. Tarp ekonominio augimo ir pajamų išlyginimo, gamybos apimties ir gyvenimo sąlygų gerėjimo rodiklių nėra tiesioginio ryšio. Pagal visuomeninį produktą nematyti kokybinių pokyčių. Ekonomika gali augti, o gyventojų gerovė nesikeičia arba net blogėja. Tačiau tai jau šiandieninio mokslo ir ekonominės praktikos išvados. Be to, ir pati naujoji gerovės ekonomika plėtojosi atsisakant A. Marshall’ui ir A. C. Pigou taip būdingo utilitarizmo ir siekė nustatyti sąlygas pasiekti etiškai neutralų optimumą gamybos ir vartojimo atžvilgiu. Pasirėmus L. Walras’o ir V. Pareto bendrosios pusiausvyros požiūriu, XX a. ketvirtojo
dešimtmečio antrojoje pusėje paskelbti Abraham’o Wald’o (1935 ir 1936 m.) ir John’o von Neumann’o (1938 m.) darbai pateikė matematinį įrodymą, kad konkurencinė pusiausvyra yra suderinama su pozityvistine gerovės koncepcija. Būtent A. Wald’o darbas (dėl matematinio sudėtingumo likęs beveik nepastebėtas), nepaisant kai kurių neįprastų, įdomių pradinių prielaidų (pavyzdžiui, paklausos funkcija buvo užrašyta šia forma: p = f (q) ir laikomasi sąlygos, pagal kurią tik esant kainai, augančiai į begalybę (infinite price), paklausa sumažėja iki nulio), pateikė pirmąjį – matematinių samprotavimų griežtumo šiuolaikinių reikalavimų požiūriu – konkurencinės pusiausvyros egzistavimo įrodymą. A. Wald’as parodė, kad egzistuoja tam tikras kainų vektorius, tenkinantis šią sąlygą: jei visi dalyviai sprendžia savo optimalius uždavinius esant nustatytoms šio vektoriaus kainoms, tai jų pasirinkti veiksmai, atliepdami padėtį rinkoje (paklausos ir pasiūlos santykį), galiausiai lems būtent šių kainų nustatymą. Trajektorijos, apibūdinančios dinamišką konkurencinę pusiausvyrą proporcingai besiplečiančiai ekonomikai, egzistavimo įrodymą pateikė J. von Neumann’as (1903–1957 m.) trumpame, bet, ko gero, profesionaliausiame iš visų iki šiol pasirodžiusių matematinės ekonomikos darbų. Įdomu, kad savąjį ekonominio augimo modelį, tapusį šio straipsnio pagrindu, jis dar 1932 m. buvo pateikęs seminare Princetono universitete. 8.1.2. H. Sidgwick’o ekonominės idėjos Kalbant apie gerovės teoriją būtina paminėti ir Henry Sidgwick’ą (1838–1900 m.), stovėjusį šios teorijos ištakose. Būtent jam už daugelį idėjų buvo dėkingas A. C. Pigou. Kita vertus, būtent dėka A. C. Pigou pats H. Sidgwick’as, nepritapęs prie tuometinių mokslo plėtros tendencijų, užėmė tinkamą vietą to meto moksle. Juk šis anglas buvo savotiška ekonomikos teorijos istorijos figūra, lyg ir iškrentanti iš bendro neoklasikinės ekonomikos teorijos srauto. Jis ne tik buvo ir liko užkietėjęs rikardininkas, gindamas išlaidų vaidmenį formuojant vertę. Būdamas neoklasicizmo trijų sukūrėjų amžininku, H. Sidgwick’as atkakliai elgėsi taip, lyg tokio dalyko kaip ribinė nauda, moksle neegzistuoja. Pabrėšime: jis ne puolė šį principą, bet paprasčiausiai išsivertė be jo. H. Sidgwick’o traktate Politinės ekonomijos principai (1883 m.) apie ribinį principą net neužsimenama. H. Sidgwick’as buvo labai plačios erudicijos, originalaus proto ir nuostabios sielos žmogus. Jis jau būdamas 21 metų dėstė etiką Kembriže, toks jaunas išleido keletą filosofinių knygų. Kalbama, kad savo kursą universitete jis skaitė taip pat plačiai, kaip ir A. Smith’as. Tarp jo studentų buvo būsimasis filosofas ir matematikas Bertran’as Rassel’as ir būsimasis Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras lordas Balfur’as. Apie jį kaip dvasinį vadovą labai šiltai prisimindavo A. Marshall’as. Pagrindinė H. Sidgwick’o traktato tema – turtas ir gerovė visuomenės ir individo požiūriu. Kokia padėtis yra ir kaip turėtų būti. Čia nesunku įžvelgti filosofo ir etikos specialisto požiūrį. Tačiau H. Sidgwick’o Principai... – tai ekonominė knyga, parašyta ekonomistų kalba ekonomistams. Ir jei kur nors jis išliko tvirtas tradicionalistas, tai minėtais klausimais H. Sidgwick’as ryžtingai atmetė klasikinės mokyklos požiūrius. Kaip pamename, klasikai turto šaltinį suprato kaip nacionalinio kapitalo kaupimą. Realizavimo požiūriu – tai gėrybių kiekio, tenkančio vienam gyventojui, augimas. Nacionalinio turto rodiklis – tautos grynosios pajamos, kurios funkciškai priklauso nuo kapitalo, žemės ir darbo išteklių. Nacionalinio turto augimo prielaida klasikai vieningai laikė „natūralios laisvės“ sistemą, arba laissez faire. H. Sidgwick’as pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad norint išsaugoti sukauptą kapitalą, būtina nenutrūkstamai naudoti darbą. Todėl materialių išteklių sukauptos
atsargos – tai viena, o visuomenės turtas, jos realios pajamos – tai visai kas kita. Esant tokiam požiūriui, darbo apmokėjimas tampa greičiau išskaitymu iš pajamų, negu sudėtine kapitalo dalimi. Iš čia seka tokia mintis: individo ir visuomenės požiūriu kapitalas – tai ne vienas ir tas pats. Visuomenei kapitalas yra tik gėrybės, kurias sukūrė darbas. H. Sidgwick’as savo veikalus rašė tuo metu, kai tik formavosi austrų mokyklos koncepcija, o I. Fisher’iui ir A. Marshall’ui dar tik atėjo laikas išeiti į didžiąją ekonomikos mokslo areną. Mums dabar įdomi ne pati H. Sidgwick’o kapitalo koncepcija kaip tokia, o pabrėžimas to, kad vienos ir tos pačios sampratos turi skirtingą prasmę priklausomai nuo to, žvelgiame į jas visuomenės ar individo požiūriu. Tai tinka ir tokioms sampratoms kaip naudingumas ir grynosios pajamos ar produktas. H. Sidgwick’as pateikė paprastus šio nesutapimo pavyzdžius. Pavyzdžiui, galima užsidirbti pinigų, įsteigiant „piramidines“ akcines bendroves. Kažkas praturtėja, bet visuomenės turtas nepadidėja. Kita vertus, visuomenė, neabejotinai, gauna naudos iš švyturio. Jo paslaugų vertę galima išmatuoti. Tačiau vargu ar nors vienas verslininkas investuos savo pinigus į švyturį, tikėdamasis gauti pajamų už jo paslaugas. Tokios pat rūšies prekės ir paslaugos – miškų sodinimas ir mokslinė veikla. Akivaizdu, kad tokių gėrybių ekonominis efektas visuomenei gerokai viršija jų sukūrimo ir gamybos išlaidas, nes joks privatus asmuo negali leisti sau padengti tokių išlaidų. Visais šiais atvejais veiklos privatus grynasis produktas nėra ekvivalentiškas socialiniam grynajam produktui. Tiesa, kaip pažymi A. Degutis, dėl švyturio kaip viešosios gėrybės tipiško pavyzdžio įvyko tikras konfūzas: pradedant J. S. Mill’iu, ištisus dešimtmečius švyturio pavyzdys keliavo iš vadovėlio į vadovėlį kaip paradigminis viešosios paslaugos pavyzdys, kol Nobelio premijos laureatas R. Coase (g. 1910 m.) 1974 m. dokumentaliai neparodė, jog visi švyturiai XVIII a. Anglijoje buvo privatūs!. Kita vertus, teigė H. Sidgwick’as, neretai pasitaiko, kad privataus asmens gaunama nauda viršija jo tikrąjį indėlį į visuminį visuomeninį produktą. Pavyzdžiui, žemės sklypo padėtis gali sukurti problemų planuojant miestų užstatymą ar tiesiant kelius. Tokias problemas visuomenei tenka spręsti kaina, kuri smarkiai viršija įprastą tokių žemės sklypų rentą. Tokiu būdu laisvos konkurencijos sistema neužtikrina efektyvaus daugelio tipų gamybos problemų sprendimo. Visais šias atvejais reikia valstybės įsikišimo vienokiu ar kitokiu pavidalu. Dar akivaizdesni laissez-faire sistemos trūkumai yra paskirstymo sferoje. Apskritai, kaip nurodė H. Sidgwick’as, „natūralios laisvės“ doktrina susijusi tik su efektyviausia turto gamyba, bet visiškai nieko nekalba apie efektyvų ir teisingą jo paskirstymą. Paties H. Sidgwick’o nuomone, lygesnis sukurto turto paskirstymas padidina bendrą gerovės lygį. Ne mažiau mums įdomūs H. Sidgwick’o samprotavimai apie privačią nuosavybę. Čia vėl akivaizdus filosofo požiūris, šiuo atveju visiškai pateisinamas, nes privačios nuosavybės institutas visada buvo vertinamas platesniu aspektu, negu gryna ekonominė nauda. Privačią nuosavybę tada buvo priimta sieti su teisingumo ir laisvės sampratomis. Abu šiuos požiūrius H. Sidgwick’as atmetė kaip abejotinas išankstines nuostatas. H. Sidgwick’as teigė, kad niekas negali įrodyti, kad privati nuosavybė visada ir visa paskirstoma teisingai. Užtenka vieną kartą įsitvirtinti neteisingumui, ir privačios nuosavybės šventumo bei neliečiamybės principas šį neteisingumą įteisins amžiams. Jo nuomone, ne ką labiau privati nuosavybė susijusi ir su laisvės principu. Daugumai žmonių šie dalykai sunkiai siejasi. Nei privačios nuosavybės apsauga, nei laisvė sudaryti sutartis negali užtikrinti kiekvienam tokį darbo užmokestį (ar kitas
pajamas), kokio jis nusipelnė. Laissez-faire sistema užtikrina visiems pirkimopardavimo laisvę, bet ne visiems lygias galimybes. H. Sidgwick’as sugebėjo užčiuopti pačios ekonominio liberalizmo idėjos silpnas vietas. Pasirodo, „natūralios laisvės“ sistema gimdo konfliktus tarp privačių ir visuomeninių interesų. Negana to, konfliktas taip pat kyla visuomeninio intereso viduje: tarp dabartinio momento naudos ir ateities kartų interesų. H. Sidgwick’as drąsiai iškėlė klausimą, kad visuomenė – tai kažkas daugiau, negu paprasta privačių asmenų suma. Tuo jis pagrindė valstybės įsikišimo į ekonomiką ir laissez-faire sistemos apribojimo būtinybę ir neišvengiamumą. Be to, jis išmintingai pastebėjo, kad negali būti vieningų ir bendrų valstybės kišimosi principų. Kiekvienu atveju atskirai reikia spręsti, kokia bus kišimosi kryptis, jo dydis ir metodas. H. Sidgwick’as pramušė pirmąją skylę tada dar nepajudinamoje „natūralios laisvės“ doktrinoje, bet išvengė kito kraštutinumo – visuotinio suvalstybinimo garbinimo. Ko gero, būtent jam pirmiausia turėtų būti dėkingi vėlesnės mišrios ekonomikos doktrinos formuotojai. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite esmines A. C. Pigou Gerovės ekonomikos teorijos nuostatas. 2. Kokius atitikmenis A. C. Pigou pasiūlytai nacionalinio dividendo sampratai randame šiuolaikinėje ekonomikos teorijos terminologijoje? Kodėl? 3. Palyginkite A. Marshall’o ir A. C. Pigou metodologines nuostatas bei aptarkite A. C. Pigou metodologinį dualizmą. 4. Apibūdinkite A. C. Pigou suformuluotas monopolizacijos proceso plėtros sąlygas. 5. Ką teigia Pigou efektas? 6. Apibūdinkite ką naujo A. C. Pigou suteikė kiekybinės pinigų teorijos tyrimams. 7. Aptarkite A. C. Pigou nuostatas, kad būtinas valstybinis socialinių-ekonominių procesų reguliavimas. 8. Kokius pagrindinius ekonominės gerovės skirtumus A. C. Pigou įvardijo tarp pavienių asmenų, socialinių grupių ir tautos bendros gerovės? 9. Aptarkite A. C. Pigou tris gerovės ekonomikos teorijos teiginius Pareto kriterijaus požiūriu. Kaip reikėtų perrašyti šiuos teiginius? Ar Pareto kriterijus duoda naudingą rezultatą? 10. Aptarkite A. C. Pigou pasiūlytus optimalios apmokestinimo sistemos principus. 11. Apibūdinkite pagrindines A. C. Pigou siūlytos ekonominės politikos nuostatas. 12. Apibūdinkite H. Sidgwick’o ekonominius teiginius. LITERATŪRA Pigou A. C. Wealth and Welfare. – London: Macmillan, 1912. Pigou A. C. The Economics of Welfare. – London: Macmillan, 1920. Пигу А. Экономическая теория благосостояния: Пер. с англ. Вступительная статья Г. Б. Хромушина. Общая редкция С. П. Аукуционека. Т. 1,2. – Москва: Прогресс, 1985. Degutis A. Individualizmas ir visuomeninė tvarka. – Vilnius: Eugrimas, 1998. – P. 140-148. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P. 179-193.
Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 572-575. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 183-185. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 317-321. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 549-553. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 243-246. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 208-213. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 437-444.
8.2. SOCIALINĖ MOKYKLA Pagrindinės sampratos: Socialinė mokykla. Institutai. Socialinis požiūris. Subjektyvi vertės teorija. Paskirstymo teorija. Ribinis kapitalistas. Prasimaitinimo vienetas. Ekonominių santykių etinis-teisinis reguliavimas. Ūkio valstybinis-teisinis reguliavimas. Atvirkštinės pridedamosios vertės teorija. Pagalbinės sampratos: Socialinis-teisinis metodas. Socialinė-teisinė kryptis. Socialinė-etinė kryptis. Liberalaus socializmo teorija. Universalizmo teorija. Nacionalinis tikslas. Prekių gamintojų visuomenė. Mokslinis-priežastinis ir mokslinis-kultūrinis pažinimo metodas. XX a. apyaušriu, dėl jaunosios istorinės mokyklos įtakos, Vokietijoje susiklostė nauja mokslinė kryptis, gavusi socialinės mokyklos pavadinimą. Aktyviausi jos atstovai buvo politinės ekonomijos profesorius Rudolf’as Stolzmann’as (1852–1930 m.) (svarbiausi jo darbai Socialinės kategorijos (1896 m.) ir Tautos ūkio tikslas (1909 m.), socialinį-teisinį metodą propagavęs sociologas ir ekonomistas Rudolf’as Stammler’is (1856–1938 m.) (žymiausias darbas Ūkis ir teisė (1896 m.), Adam’as Amonn’as (ryškiausias darbas Politinės ekonomijos objektas ir svarbiausios sampratos (1911 m.), Franc’as Oppengeimer’is (1864–1943 m.) (svarbiausias darbas Grynosios politinės ekonomijos teorija (1909 m.), į vadinamąją socialteisinę pakraipą nukrypęs Karl’as Diehl’is (1864–1943 m.) (žymiausias darbas Teorinė politinė ekonomija (1916 m.), F. Petri – Marx’o vertės teorijos socialinis turinys (1916 m.). Prie šios mokyklos priskiriamas ir austrų ekonomistas bei sociologas, politinės ekonomijos ir statistikos profesorius Othmar’as Spann’as (1878–1950 m.), kurio sistema primena socialekonominio romantiko A. Muller’io doktriną ir kuris savo darbe Liaudies ūkio pagrindas (1918 m.) pasiūlė naują socialinio mokymo variantą, pavadintą universalizmu ir gynusį idėją, kad būtina stiprinti ekonomikos procesų valstybinį reguliavimą. Tai, kad atsirado politinės ekonomijos socialinė mokykla nulėmė keletas priežasčių. Pirmiausia poveikį padarė naujoji kapitalizmo plėtros stadija. XIX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais Vokietijos ekonomika plėtojosi labai sparčiai. Tai pavertė šalį viena stipriausių pasaulio valstybių. Remiantis naujausia technologine baze buvo pertvarkoma visa pramoninė gamyba, privati nuosavybė transformavosi į akcinę. Vokietijoje, kaip ir JAV, ypač intensyviai formavosi monopolijos, jos tapo centrine rinkos figūra. Smarkiai sustiprėjo valstybės vaidmuo. Susikūrė nauja kapitalizmo institutų sistema (monopolijos, valstybinis-monopolinis reguliavimas), kurių praktika aiškiai nebetilpo į austrų mokyklos robinzonadų ribas. Tada vokiečių ekonomistai atsigręžė į ūkinių procesų socialinių aspektų tyrinėjimus. Socialinė mokykla deklaravo, kad būtina iš naujo apsvarstyti subjektyvizmo ir individualizmo metodologiją. Ji ypač pabrėžė teisinį ir socialinį ekonominių reiškinių analizės aspektą. Ši mokykla siekė ekonomikos teorijoje atspindėti socialinę motyvaciją ir gamybos agentų elgsenos socialinį nulemtumą. Aptariamosios krypties atstovai socialinius reiškinius laikė teisiniais arba etiniais, kuriems būdingas sąmoningo tikslų numatymo aspektas. Aiškindama grynai ekonominius dėsningumus ir kategorijas, socialinė mokykla buvo gana nevienalytė. Ji nesudarė vieningos mokslinės krypties, sukūrusios vientisą
mokymą, pateikiantį pagrindinių ekonomikos teorijos kategorijų traktuotę. Įvairias socialinės mokyklos kryptis jungė socialinis požiūris, skiriamasis šios mokyklos bruožas. Būtina mokslinio pažinimo prielaida buvo laikoma ekonominių problemų nagrinėjimas daug platesniu sociologijos aspektu. Ekonomika buvo suprantama kaip patiriančios evoliucinius pokyčius socialinės sistemos dalis, kurioje vertinės orientacijos, motyvai ir ekonominių agentų elgsenos pobūdis formuojasi veikiamos pokyčių ekonominėse struktūrose ir socialinėje aplinkoje. Ūkiniai procesai buvo vertinami kaip įvairių veiksnių, priskiriamų ekonomikos, politikos, teisės ir ideologijos sričiai, sąveikos rezultatas. Socialinės krypties šalininkai teigė, kad ekonominės kategorijos turi tam tikrą socialinį turinį, už kurio slypi visuomeniniai santykiai tarp žmonių, dažniausiai pasireiškiantys kaip teisiniai santykiai, nes visuomenės ekonominis gyvenimas yra bendra teisinių normų siejamų žmonių veikla. R. Stammler’is teigė, kad gamybos būdas socialine prasme – tai ypatinga išoriškai sureguliuota žmonių bendradarbiavimo forma, siekiant įsigyti priemonių, padedančių patenkinti būtiniausius poreikius. Jis pabrėžė, kad ekonominiuose reiškiniuose reikia skirti formą ir turinį; turinys yra bendra žmonių veikla, pagrįsta visuomeniniu darbo pasidalijimu, o forma – išorinis reguliavimas, kuris vykdomas pasitelkiant teisę, valstybę ir įstatymus. Būtent teisinis reguliavimas, jo nuomone,visuomeninei santvarkai suteikia tam tikrą formą. Taigi socialinės mokyklos teorijose buvo teigiama, kad visuomenės gyvenimą reguliuoja teisinės ir etinės normos. Tik šios normos nustato ryšius tarp žmonių, todėl tik jos bei mainų tarp prekių gamintojų teisinis reguliavimas ir turėtų būti ekonomikos mokslo tyrimų objektas. Pasak pripažinto socialinės mokyklos metodologo A. Amonn’o, politinė ekonomija tiria „socialinį reguliavimą“ esant šioms prielaidoms: a) pripažįstama individo išimtinė teisė disponuoti išoriniais objektais; b) pripažįstama šios individų disponavimo teisės laisvi mainai; c) pripažįstama mainomų objektų kiekybinių proporcijų nustatymo laisvė ir d) pripažįstamas visuotinis vertės socialinis matas. Išskirdami teisę kaip ekonomikos pagrindą, kurią reguliuoja tik etinės normos, socialinės krypties atstovai priėjo išvados, kad ekonomiką reguliuoja „laisva žmogaus laisva valia“, jo „etiniai idealai“, ir kad šie idealai apima privačios nuosavybės neliečiamumą, grindžiamą, jų žodžiais tariant, ne tik individualiu, bet ir visuomeniniu bei moraliniu požiūriu. R. Stolzmann’as teigė, kad prekinės gamybos galutinis tikslas yra tarnavimas aukščiausiam moraliniam idealui, kuriuo jis laikė „visų visuomenės narių tinkamo egzistavimo“ užtikrinimą. Laikydamiesi šių metodologinių pozicijų, socialinės-teisinės krypties šalininkai vertino ir pagrindines ekonomikos mokslo kategorijas. Kita vertus, reikia pastebėti, kad net apsiribojant bendromis metodologinėmis problemomis socialinė mokykla nebuvo vieninga: ji apėmė daugelį grupių ir krypčių. Kartu su vadinamąja socialine-teisine ar socialine-etine kryptimi (R. Stammler’is, R. Stolzmann’as, A. Amonn’as, K. Diehl’is, F. Petri) prie socialinės mokyklos priskiriami liberalaus socializmo teorijos autorius F. Oppengeimer’is ir universalizmo teorijos atstovas O. Spann’as. Įvairios kryptys socialinėje mokykloje įvairiai suprato ir paties socialinio požiūrio turinį. Be to, skirtingai nuo kitų mokyklų, socialinės mokyklos atstovai nesukūrė savos vertės, pinigų, kapitalo, kitų politinės ekonomijos kategorijų ir problemų teorijos. Paaiškėjo, kad pačios socialinės mokyklos metodologinės prielaidos, ekonomikos teorijos objektu laikiusios teisinį ir etinį reguliavimą, faktiškai užkirto kelią sukurti nors kiek vientisesnę ekonomikos teoriją.
Dauguma socialinės mokyklos atstovų perėmė vieną ar kitą subjektyvios vertės teorijos variantą. A. Amonn’as atkartojo matematinės mokyklos vertės teoriją vertingumą sutapatindamas su kaina, kuri buvo nagrinėjama kaip tam tikros prekės subjektyvių įvertinimų pirkėjų ir pardavėjų aspektu lygiavertis poveikis. R. Stolzmann’as, pamėginęs pateikti ribinės naudingumo teorijos sociologinį variantą ir visuomenės ūkį traktavęs kaip tam tikrą socialinių tikslų organizmą, plėtojo savąjį ribinio naudingumo teorijos variantą, bandydamas sujungti ją su darbine vertės teorija ir gamybos veiksnių teorija bei vertingumo substancija laikęs naudingumą. Tačiau, R. Stolzmann’o nuomone, pavienių gėrybių naudingumai tarpusavyje nepalyginami. Vadinasi, negalima nustatyti pavienių gėrybių vertingumą pagal tiesioginį naudingumų palyginimą, nes „vertingumas yra svarbus tik prekių mainams egzistuojančios teisėtvarkos pagrindu“. Tačiau jei daiktų naudingumai nepalyginami, tai palygintinos darbo sąnaudos jiems pagaminti. (Patį darbą R. Stolzmann’as laikė natūralia kategorija, reguliuojama moralės veiksnių). Pagal R. Stolzmann’ą, būtent sunaudoto darbo dydis ir atspindi pagaminto daikto, vartojamosios gėrybės vertę. Be to, pasak jo, sunaudoto darbo dydis adekvačiai atspindi daikto naudingumą. Taigi R. Stolzmann’as su darbo sąnaudomis susieja ne produkto visuomeninę vertę, o jo vartojamąją vertę; jis faktiškai tapatino darbo sąnaudas ir daikto naudingumą. Tačiau seniai žinoma, kad kuriant vartojamąją vertę dalyvauja ne tik darbas, bet ir gamtiniai veiksniai. To neneigė ir R. Stolzmann’as. Pagal jį, daikto vertingumą lemia darbas tuo atveju, jei tik jis yra ribojantis gamybos veiksnys, o visų kitų veiksnių yra perteklius. O jei darbas yra ne vienintelis retas gamybos veiksnys, tada ir kiti veiksniai (gamta, gamybos priemonės) daro poveikį vertingumo, kurio substancija, pagal R. Stolzmann’ą, yra naudingumas, formavimui. Galiausiai, kaip minėta, R. Stolzmann’as atsirėmė į gamybos veiksnių teoriją, eklektiškai sujungdamas ją su subjektyvia vertingumo teorija. O. Spann’as apskritai neigė, kad įmanoma palyginti naudingumą rinkos mainų procese. Savo vertės teorijoje O. Spann’as panaudojo vieną iš ribinio naudingumo teorijos variantų. Jei austrų mokyklos šalininkai gėrybės ribinį naudingumą siejo su individo ribinio poreikio patenkinimu, tai O. Spann’as gėrybės naudingumą laikė priklausomu nuo to, kiek ši gėrybė prisideda prie tikslo, suformuluoto valstybės ir korporacijų („nacionalinio tikslo“), pasiekimo. Jo teigimu, naudingumas yra daikto atitikimas bendriems, o ne individualiems tikslams, ir todėl jis gali būti išryškintas bei nustatytas tik centralizuotai valdomame ūkyje. Kaip subjektyvistas, O. Spann’as žengė toliau už austrų mokyklos atstovus: jei pastarieji naudingumų išaiškinimą ir išmatavimą perkėlė į rinkos santykių sritį, tai O. Spann’as, atmesdamas ekonomikos rinkinį reguliavimą, manė, kad valstybiniame kainų nustatymo procese turi būti vykdomas tiesioginis naudingumų palyginimas, tiesioginis gėrybių naudingumo palyginimas su jų indėliu siekiant „nacionalinio tikslo“. K. Diehl’is apskritai nihilistiškai žvelgė į vertingumo teorijas ir įrodinėjo, kad kainodara yra grynai empirinis, atsitiktinis procesas, neturintis jokio dėsningo pagrindo. Jis teigė, kad kainų kitime galima nustatyti tik tam tikrą tendenciją, o ne dėsnį. F. Oppengeimer’io nuomone, vertingumo priežastis yra gėrybės naudingumas, o vertę jis traktavo kaip kažką idealaus. Tą patį galima pasakyti ir apie socialinės mokyklos tyrimus paskirstymo santykių srityje. Paskirstymo teoriją socialinės mokyklos šalininkai arba bandė sukurti visiškai nepriklausomai nuo vertės teorijos, priešindami jas viena kitai (K. Diehl’is), arba paskirstymo teoriją traktavo kaip pirminę vertės teorijos atžvilgiu, pastarąją pagrįsdami paskirstymo teorija (R. Stolzmann’as).
Socialinės mokyklos paskirstymo teorijai būdinga klasinės kovos už dalį visuomeniniame produkte pripažinimas. Tačiau čia buvo kalbama ne apie kapitalistinės santvarkos eksploatacinio pobūdžio ir to, kad kapitalistai pasisavina svetimo darbo rezultatus, o darbininkai siekia gauti didesnę savo darbo rezultatų dalį, pripažinimą. Priešingai, socialinės krypties šalininkai teigė, kad aukščiausių socialinių-etinių principų lemiamos kapitalistų atliekamos socialinės funkcijos tiek pat svarbios, kaip ir darbininkų atliekamos socialinės funkcijos. Ir kad vieni ir kiti turi moralinę teisę gauti tam tikrą produkto dalį, kurią lemia jų atliekamų funkcijų svarbumas. Iš visų socialinės mokyklos atstovų geriausiai suformuluotą socialinės paskirstymo teorijos variantą pateikė R. Stolzmann’as. Pagal jį, kapitalistas yra tiek pat būtinas, kaip ir darbininkas. R. Stolzmann’as kapitalistą nagrinėjo ne kaip gamybos priemonių savininką (pats kapitalas buvo vertinamas kaip tam tikra „istorinė-teisinė“ kategorija, nesusijusi su kapitalo vykdomu samdomo darbo eksploatavimu), o tik kaip gamybos organizatorių, tarnaujantį visuomenei. Kadangi toks organizatorius būtinas, tai jis turi gauti atlygį, užtikrinantį jam socialiai nulemtą gyvenimo minimumą. Analogiškai darbininkui taip pat turi būti užtikrintas atitinkamas gyvenimo minimumas, bet jau kitoks, atitinkantis jo socialinę padėtį. O patį kapitalistų ir darbininkų santykį, R. Stolzmann’o nuomone, lemia visuomenės poreikis organizatoriams – vadovams ir vykdytojams. Šį santykį palaiko konkurencijos mechanizmas: pertekliniai kapitalistai kaip organizatoriai nebegauna kitiems kapitalistams priklausančio „prasimaitinimo vieneto“ ir yra išstumiami į darbininkų armiją, o trūkstant gamybos organizatorių – jie rekrutuojami iš talentingų darbininkų, kurie nesunkiai gauna kapitalo į kreditą. R. Stolzmann’as ėmė naudoti „ribinio kapitalisto“ – kaip stovinčio ant dviejų klasių ribos, sampratą. Konkurencija lemia darbininkų darbo užmokesčio ir kapitalistų pelno dydį. Šių klasių atstovų gaunamas atlygis, kaip minėta, turi jiems užtikrinti socialiai nulemtas pajamas (R. Stolzmann’o terminologija „prasimaitinimo vienetą“, apimantį atitinkamus gėrybių rinkinius, kiekvienos atskiros gėrybės vertingumą apsprendžiant jos kaip dalies “prasimaitinimo vieneto” naudingumui), kurios skiriasi darbininkams ir kapitalistams. Šia prasme R. Stolzmann’o koncepcija primena Šv. Tomo Akviniečio mokymą apie teisingą kainą (žr. 1.1 poskyrį). Toliau savo paskirstymo teorijoje R. Stolzmann’as teigė, kad „Socialinis reguliavimas nėra iš išorinio pasaulio į ekonomiką perkelta idėja, ji yra imanentinė ūkiui, jame įkūnytas, įvykdytas ir veikiantis faktas, priežastinis veiksnys, kuris jau iš esmės negali būti pašalintas bet kuriame socialiniame ūkyje“. Socialinė-teisinė mokyklos kryptis sutelkė dėmesį į tas teisines formas, kurios sudaro rinkos mainų pagrindą. Tuo pačiu kapitalistinės visuomenės analizė buvo pakeista į bendrų prekinių mainų sąlygų analizę. Pavyzdžiui, A. Amonn’as, spręsdamas apie tautos ūkio vieningumą, dėmesį sutelkė į „formalų mainų sąlygų vienalytiškumą“. Apskritai, visų socialinės mokyklos šalininkų teorijų pagrindas buvo tai, kad jie ekonominį gyvenimą suprato kaip socialinių santykių sferą, socialinius santykius atplėšiant nuo gamybos proceso. Patys socialiniai santykiai tarp žmonių buvo aiškinami kaip teisiniai ir etiniai, nulemti sąmoningo tikslų supratimo. Todėl jiems buvo priskiriama visuomenės teisinės formos, teisinis (socialinis) reguliavimas, teisės pagrindą sudarančios etinės normos. Socialinės mokyklos šalininkai taip pat neigė ir maržinalistų individualistinius modelius, ir marksistinę politinę ekonomiją, pabrėžiančią santykius gamybos srityje. Gamybą jie nagrinėjo kaip grynai technologinę veiklą, gamybos srityje matydami tik
techninius procesus, socialinių procesų nesiejant su gamyba, kuri buvo vertinama kaip amžinas, nekintantis gamybos veiksnių sąveikos procesas. R. Stammler’is užsipuolė K. Marx’ą už tai, kad šis teisę priskyrė prie ekonominių santykių antstato. Pagal R. Stammler’į, ne teisinius santykius yra lemia ekonominiai, o priešingai – ekonominius santykius lemia teisiniai, kadangi nėra tokių ekonominių kategorijų ir reiškinių, kurie nenumatytų teisinio reguliavimo. Nuostatą dėl vyraujančio teisės vaidmens mėginęs sukonkretinti K. Diehl’is taip pat teigė, kad „Visi visuomenės ūkio reiškiniai yra susiję su tam tikromis bendro socialinio gyvenimo formomis. Tautos ūkio mokslo tikslas – aiškinti tam tikros ūkio epochos reiškinius, kurie susidaro veikiant tam tikroms, juridiškai tvarkomoms ūkinio gyvenimo organizacinėms formoms, o ne kurti amžinus dėsnius“. Taigi toks požiūris jau akivaizdžiai neigia ekonominių dėsnių sukūrimo (pažinimo) galimybę. Pozityviai tai reiškė socialinį traktavimo būdą ir ūkio teorijos sukūrimą in concreto, vietoj seniau priimtų ūkio teorijų in abstracto. Todėl K. Diehl’io nuomone, „Mokslo uždavinys šioje srityje yra kuklus – parodyti reiškinius ir aiškinti priežastinę jų priklausomybę rodant, kaip ji išsirutulioja tam tikrose istorinėse bendro gyvenimo formose“. O. Spann’as kritikavo maržinalistus už mėginimus ekonominius reiškinius aiškinti pagal individo psichologiją. Ūkio reiškinius jis traktavo sociologiniu požiūriu ir juos suprato kaip visuomeniškus. O. Spann’o mokymo metodologiniu pagrindu tapo vientisumo teorija. Jos išeitinė tezė buvo tokia: žmonių visuomenė – tai vientisas gyvas socialinis organizmas, kuriame kiekvienas individas turi atlikti tam tikras funkcijas. O. Spann’as teigė, kad ekonomikoje veikia ne pavienės asmenybės, o žmonių grupės. Ir bet kuris susivienijimas – minia ar valstybė – vadovaujasi visiškai kitais motyvais, nei individas. O. Spann’o nuomone, ūkis yra priemonių visuma tikslui siekti ir pats sau neturi tikslo. Jis teigė, kad gaminti, vadinasi tiekti gėrybes, o gaminti gėrybes – tai tuo pačiu tiekti priemones tikslams pasiekti. Tačiau šios priemonės nebūtinai turi būti materialios prigimties. Pats O. Spann’as ekonominę teoriją kūrė laikydamasis tradicinės vokiečių politinei ekonomijai kameralistikos – mokslo apie valstybę, ypač didelio dėmesį skyrusio reguliavimo problemoms – pozicijų. Mokslininko nuomone, ekonominės kategorijos turi atspindėti visuomeninius socialinius santykius, kuriais buvo laikomi valdymo santykiai. Bet kokios visuomenės organizavimas grindžiamas sąmoningu darbo pasidalijimu. Tai susieja visus žmones solidarumo ryšiais, išveda juos iš uždarumo, izoliacijos būklės ir paverčia iš atskirų atskirtų asmenų vieninga visuma, apribota tautos rėmais. Kai kiekvienas individas įtraukiamas į šalies ekonomiką, jo gerovė jau priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo kitų gamintojų. Tokiu atveju centralizuota valstybinė valdžia pasireiškia kaip būtina sąlyga palaikyti visuomeninę „tvarką“, nes valstybė privalo užtikrinti visų ekonomikos grandžių stabilumą ir vienybę. Taip visuomenė virsta vieninga visuma, kuri valdo savo dalis ir lemia jų plėtrą. Veikdamas tokioje visuomenėje „ekonominis žmogus“turi atsižvelgti ne tik į savo egoistinius tikslus, bet ir į visos tautos, valstybės interesus. O. Spann’as pabrėžė valstybės socialinį pobūdį, siedamas ją su bendrais „bendros gerovės“, „tautos interesų suderinimo“, „etiniais“ principais, ir laikydamas ją „aukščiausia dvasine vertybe“, kurią išsaugoti pašauktos visos visuomenės klasės. Valstybė buvo įvardijama kaip „amžinas“ ir „natūralus“ visuomeninis institutas. O. Spann’o nuomone, valstybės ekonominių funkcijų srityje turi įvykti revoliucija. Valstybė turi pradėti vykdyti ūkinės plėtros organizatoriaus funkcijas. Individai savo veikloje turi sąmoningai vadovautis „aukščiausiu tikslingumu“, kylančiu iš valstybės interesų. O. Spann’as propagavo organizuotą ūkį korporacinės
santvarkos forma, kur verslininkai vienijasi su darbininkais, vykdant ūkinę veiklą. Nauja visuomenė bus grindžiama mainais. Tačiau mainai turi virsti organizuota viena kitai teikiančių abipusiai naudingas paslaugas korporacijų sąveika. Visos socialinės mokyklos kryptys socialinį traktavo kaip teisinį ir etinį. Taip, R. Stolzmann’as rašė, kad socialumas – tai visuminis etiškumas. Todėl vieni iš socialinės mokyklos atstovų, sekdami R. Stolzmann’u, socialumą apibrėžė kaip etiškumą; kiti, kaip ir R. Stammler’is, socialumą aiškino kaip teisiškumą, nes, jo nuomone, socialinis gyvenimas – tai išoriškai reguliuojamas gyvenimas, o socialumo požymį ir sudaro reguliuojamumas. Tačiau tai neskaldė mokyklos, nes teisė buvo suprantama kaip etinių pradų įgyvendinimas. Iš esmės čia buvo kalbama apie skirtingą požiūrį į tą pačią formulę ekonominių santykių etinis-teisinis reguliavimas. Socialinė mokykla su jos orientacija į neekonominius veiksnius, lemiančius ekonominius procesus, išaugo iš vokiečių jaunosios istorinės mokyklos. Kaip ir šios atstovai, socialinės mokyklos šalininkai svarbiausiu visuomenės ekonominio gyvenimo veiksniu laikė jo evoliuciją, nagrinėjo etines ir teisines normas. Bet tam tikra prasme ji netgi neigė savo „gimdytoją“. Jei vokiečių jaunoji istorinė mokykla nepripažino, kad galima sukurti įvairioms šalims ir tautoms tokią pat reikšmingą teoriją ir faktiškai neigė jos svarbą, tai socialinės mokyklos atstovai mėgino sukurti tokią ekonomikos teoriją, kurios pagrindas būtų etinis-teisinis požiūris į ekonominius reiškinius. Didžioji dauguma mokslininkų, priklausiusių socialinei mokyklai, konkurencinius rinkos santykius laikė normalia, natūralia ekonominių ryšių forma, tapatindami laisvos konkurencijos kapitalizmą su paprasta prekine gamyba, bet kokiu mainų ūkiu. Jie visiškai nekreipė dėmesio į monopolistinio kapitalizmo ypatybes. Teisinius pradus jie (R. Stolzmann’as, A. Amonn’as ir kt.) aiškino ne kaip laisvos rinkos priešiškumą, o kaip prekinių mainų garantą ir reguliatorių. Tačiau šiuo klausimu iš principo kitokios nuomonės laikėsi O. Spann’as, atstovavęs kraštutinį dešinįjį socialinės mokyklos sparną ir pateikęs savitą paskirstymo teoriją bei kritikavęs laisvos konkurencijos kapitalizmą ir apskritai ūkį, grįstą mainais. Išeitį iš kapitalizmo prieštaravimų jis matė valstybiniame – monopolistiniame reguliavime. Pagal O. Spann’ą, rinkos mainai ir ūkio valstybinis-teisinis reguliavimas yra dvi priešingos visuomenėje stebėtos paskirstymo ryšių formos. Pagal O. Spann’o koncepciją, grynas rinkos ūkis niekada neegzistavo. Visada kartu su reguliavimu per mainus ūkį reguliavo valstybė. Tačiau skirtingose istorinėse epochose santykis tarp šių skirtingų ryšių rūšių buvo nevienodas. Jei viduramžių Europoje lemiamą vaidmenį vaidino teisinis reguliavimas valstybinio reglamentavimo forma (amatų cechinis reglamentavimas, siuzerenų, vasalų, priklausomų valstiečių santykių hierarchinė struktūra ir t. t.), tai kapitalizmo sistemoje rinkos santykiai išstūmė tiesioginį valstybinį reguliavimą, palikdami jam tik mokesčius, darbo dienos trukmės nustatymą įstatymais ir kai kurias kitas antraeiles ekonominio gyvenimo sritis. Tačiau vėliau kapitalizmą turėtų pakeisti santvarka, kurią O. Spann’as pavadino universalizmu. Tada ūkiniai santykiai bus ne santykiai tarp individų, o tarp jų korporacijų. Universalizmas, O. Spann’o nuomone, reikš viduramžių santykių restauraciją nauju techniniu pagrindu. Valstybės kišimasis vėl bus susiję tik su bendromis gamybos sąlygomis, bet ir su pačiu gamybiniu procesu, panašiai kaip buvo reglamentuojami cechiniai amatai. Atsiras korporacijų hierarchija, panaši į viduramžių santykius siuzerenas – vasalas. Valstybė reguliuos stambių korporacijų veiklą, o šios – vidutinių ir smulkių. Kapitalistai O. Spann’o idealioje visuomenėje turės veikti kaip siuzerenai darbininkų atžvilgiu, t. y. ne tik turėti teises, bet ir tam tikrus įsipareigojimus darbininkų klasei. Korporacinėje santvarkoje bus įveikta amžių neteisybė – pašalintas nepakankamas gamybos organizatorių vaidmens
įvertinimas, dėl kurio darbininkų dalis sukuriamame turte visada buvo padidinta, o kapitalistų – sumažinta. Kaip teigė O. Spann’as, eksploatatoriai, pasisavinantys svetimo darbo vaisius, yra ne kapitalistai, o darbininkai. Priešingai, kapitalistai visada buvo darbininkų eksploatacijos aukos. Šią savo nuostabą keliančią koncepciją O. Spann’as pavadino atvirkštine eksploatacijos teorija, arba apversta pridedamosios vertės teorija. Vadinasi, O. Spann’ui iš esmės socialinis požiūris reiškė visumos primato prieš dalį, valstybės – prieš stambias korporacijas, pastarųjų – prieš smulkius susivienijimus ir pavienius kapitalistus, kapitalistinių įmonių – prieš darbininkus. Tokioje visuomenės organizacijoje, pagal O. Spann’ą, pasireiškia ideali universalizmo sistema, kur valstybės ir korporacijos vyrauja virš individo. Už to meto kapitalizmo kaip santvarkos, pagrįstos monopolijomis, gimdančiomis neteisingumą paskirstyme bei kapitalistų vykdomą darbininkų eksploataciją, reformistinę kritiką pasisakė ir F. Oppengeimer’is. Jis monopolistiniam kapitalizmui, kurį tapatino su kapitalizmu apskritai, priešino prekių gamintojų visuomenę, laisvą nuo monopolijų, vadinasi, ir nuo eksploatacijos. F. Oppengeimer’is paprastą prekinę gamybą laikė natūralia visuomenės santvarka, o kapitalizmą – tam tikru nukrypimu nuo natūralios būklės, kurį sukėlė socialinės priežastys. Pagal F. Oppengeimer’į, visuomenės tikslas yra grįžti į paprastą prekinę gamybą, kurią jis traktavo kaip liberalų socializmą, pagrįstą privačia nuosavybe ir mainais. F. Oppengeimer’iui „socialinis požiūris“ reiškė socialinių sąlygų, atvedusių į monopolijų atsiradimą ir visuomenės atsitraukimą nuo nuo natūralios būklės, analizę. Apskritai, socialinės mokyklos šalininkai gynė nuostatą dėl galimo rinkos ekonomikos pagerinimo socialinėmis reformomis, organizuojant darbuotojų korporacijas. Priemone, galinčia padėti pašalinti kapitalizmo socialinius-ekonominius prieštaravimus, jie laikė gamybos ir paskirstymo valstybinį-teisinį reguliavimą. Naujos santvarkos, kuri nebeturi socialinių antagonizmų, pagrindu jie laikė privačios nuosavybės pavertimą akcine ir savo veiklą planuojančių monopolijų plėtrą. Pačią ekonomikos teoriją socialinė mokykla vargu ar kuo nors praturtino. Tačiau ji suvaidino savo vaidmenį plėtojant ekonominių reiškinių tyrimo metodologinį požiūrį, atmesdama ir austrų mokyklos subjektyvistinį psichologizmą, ir marksizmo gamybinį požiūrį. Socialinės mokyklos idėjos buvo tinkama terpė, pagreitinusi daug gilesnės ir produktyvesnės ekonomikos mokslo krypties, gavusios institucionalizmo pavadinimą, formavimąsi. Kalbant apie socialinės mokyklos metodologines paieškas, pažymėtina, kad šios mokyklos metodologija atspindėjo neokantizmo pažiūras ekonomikos teorijoje. Tyrimų objektas buvo visiškai atsijęs nuo realios tikrovės. A. Amonn’as skyrė tyrimų objektą (empirinę medžiagą) ir pažinimo objektą (politinės ekonomijos objektą), kurį, jo nuomone, konstruoja pats mokslas. A. Amonn’as rašė: „Patirties duomenis, iš kurių pirmiausia ir daugiausia išaiškinamos šios problemos, mes galime pavadinti mokslo tyrimo objektu. O pažinimo objektas, kurį mes iš principo skiriame ir atskiriame nuo pirmojo, priešingai, pateiktas kaip mokslo turinys ir problemos. Ne realūs „daiktų“ ryšiai, o įsivaizduojami problemų ryšiai sudaro mokslą“. Dėl to socialiniai santykiai kaip politinės ekonomijos objektas tapo sukonstruotomis kategorijomis, pagimdytomis „pažinimo grynųjų tikslų“, mažai ką bendro turinčių su ekonomine realybe, kuria A. Amonn’as laikė psichinius, fiziologinius ir gamtinius-techninius reiškinius. Kadangi socialinės mokyklos teoretikams ekonominės kategorijos yra loginės konstrukcijos, tai jie neužsiėmė realaus ekonominio gyvenimo priežasties-padarinio ryšių atskleidimu. Socialinės mokyklos šalininkai skyrė mokslinį-priežastinį pažinimo
metodą (jų nuomone, nepritaikytiną ekonomikos teorijoje) ir mokslinį-kultūrinį metodą, atmetantį priežastinių ryšių pažinimą ir konstruojantį sampratas pagal filosofines ir etines vertybes. Iš esmės socialinės mokyklos atstovai siūlė įtraukti naują – teleologinį – ekonominių procesų pažinimo metodą. Ekonominių procesų, kuriems buvo priskiriamas pradinis kryptingumas ir tikslingumas, vidujai jiems būdingas tikslas, nes jie yra subjektų planų realizacijos rezultatas, teleologinis aiškinimas yra vienu iš specifinių šios mokyklos metodologinių požymių. Dėl to ekonomikos mokslas buvo verčiamas teleologiniu mokslu, tyrinėjančiu tikslinių nuostatų ir priemonių, kaip jas pasiekti, santykius. Svarbus socialinės mokyklos metodologijos svarbus bruožas – ekonominių dėsnių neigimas. Šios krypties šalininkai manė, kad egzistuoja du visiškai skirtingi pasauliai – gamtos pasaulis, kur veikia objektyvūs dėsniai, ir žmogaus dvasinis pasaulis. Pastarasis buvo nagrinėjamas kaip sritis, kur viešpatauja laisva žmogaus valia, žmogus viską kuria pagal savo norus, turėdamas vienokius ar kitokius įsitikinimus, tikslus ir panašiai Socialiniai dėsniai – tai žmogaus motyvų dėsniai. Pavyzdžiui, R. Stammler’is tikino, kad socialinis reiškinys negali būti laikomas natūraliai būtinu, tendencijos byloja tik apie numatomus įvykius, kurių priežastingumas yra abejotinas. Šios išvados susijusios su tuo, kad socialiniai reiškiniai buvo vertinami kaip fenomenai, nulemti teisės, o pastaroji – kaip žmogiškos valios rezultatas. Tokiu būdu, socialiniai procesai subjektyvinami, ir socialinių dėsningumų problema dingsta. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite priežastis, kurios nulėmė socialinės mokyklos atsiradimą. 2. Aptarkite pagrindines socialinės mokyklos grupes ir kryptis metodologinių problemų sprendimo aspektu. 3. Aptarkite socialinės mokyklos metodologines paieškas. 4. Aptarkite socialinės mokyklos atstovų požiūrius į vertės teoriją. 5. Palyginkite skirtingų socialinės mokyklos krypčių ir grupių atstovų tyrimus paskirstymo santykių srityje. 6. Kaip socialinės mokyklos šalininkai neigė kaip maržinalistų individualistinius modelius ir marksistinę politinę ekonomiją? 7. Kodėl galima teigti, kad socialinė mokykla išaugo iš vokiečių jaunosios istorinės mokyklos? 8. Palyginkite O. Spann’o universalizmą su F. Oppengeimer’io liberaliu socializmu. 9. Kas sieja socialinę mokyklą ir institucionalizmą? LITERATŪRA Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 368-371. Всемирная история экономической мысли. Т. 3. Начало ленинского этапа марксистской экономической мысли. Эволюция буржуазной политической экономии (конец XIX – начало XX в.) / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1989. – С. 169-178. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 311-314.
История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 190-192. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 158-163. Левита Р. Я. История экономических учений: Полный курс в кратком изложении. – Москва: ИНФРА-М, 2002. С. 70-72.
8.3. AMERIKIETIŠKASIS INSTITUCIONALIZMAS Pagrindinės sampratos: Institutai. Institucionalizmas. Socialinė psichologija. Nuosavybė. Veblen’o efektas. Sandėrių teorija. Kolektyviniai veiksmai. Nuosavybės titulas. Administracinis kapitalizmas. Verslo ciklas. Trumpos ir ilgos bangos ekonomikoje. „Organinis gerbūvis“. Pagalbinės sampratos: Vidurinioji klasė. Technokratija. Technologinis determinizmas. Konjunktūra. Akcijų kursai. Indeksai. Gamybos ir kapitalo koncentracija bei centralizacija. Dykinėjanti klasė. Verslo ir pramonės dichotomija. Socialiniai konfliktai. Tredjuonizmas. „Harvardo barometras“. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vakarų civilizacijoje augo audringi prieštaravimai, susiję su pramonės plėtra ir jos kartelizacija. Tuomet susipynė milžiniškų pramonės koncernų bei vis labiau centralizuojamo bankų kapitalo jėgos, vyko arši monopolijų konkurencija. Laisvos konkurencijos kapitalizmas pamažu peraugo į monopolistinę stadiją. Visi šie procesai labiausiai pasireiškė JAV, kur finansinis kapitalas tuo metu dalijosi savo įtakos zonas, o pramoninės koncentracijos kaštai perkeliami ant fermerių, darbininkų, vartotojų – viduriniosios klasės – pečių. Tokiomis sąlygomis XX a. pirmame ketvirtyje amerikiečių ekonomikos moksle susiformavo mokslininkų grupė, kurios nariai, nusivylę tais rezultatais, kuriuos praktikoje lėmė neribojamas rinkos mechanizmas, suaktyvinę stiprėjančių monopolistinių tendencijų ekonomikoje analizę ir talkindami savo šalies „antitrestinei“ politikai, tapo įvairias metodais vykdomos ekonomikos socialinės kontrolės koncepcijos lyderiais. Jų teorijos, sugriaudamos J. N. Keynes’o ir A. Marshall’o viltis, kad įmanoma galutinai suderinti visus metodologinius skirtumus, pradėjo naują ekonominės minties kryptį, kurią dabar vadiname institucionalizmu (nuo lotyniško žodžio institutum – norma, įstaiga). Ši nauja mąstymo kryptis, R. Heilbroner’io žodžiais tariant, susijusi su įvairių reformistinių „kolektyvizmo koncepcijų“variantų plėtojimu, t. y. naujomis socialinės kontrolės koncepcijomis, trečiajame dešimtmetyje augo ypač sparčiai ir vienu metu net grasino tapti dominuojančia amerikiečių ekonominės minties srove. Tai, kad institucionalizmas susiformavo būtent JAV, – neatsitiktinis reiškinys, nes ekonominė mintis Amerikoje buvo savita ir glaudžiai siejosi su sparčia kapitalizmo plėtra bei keletu svarbių judėjimų, atspindėjusių ekonomines ir politines realijas. Tai buvo darbo judėjimas, 1881 m. tapęs Amerikos darbo federacija, judėjimai, kurių šalininkai pasisakė už pigią popierinę ir sidabro valiutą, progresyvinį pajamų mokestį, valstybinį žemės ūkio kreditavimą, skatino žemės ūkio produktų kainų didėjimą, antitrestinis judėjimas, savo nuostatas įgyvendinęs priėmus Sherman’o antitrestinį įstatymą (1890 m.) ir specialų komercijos įstatymą (1887 m.), taip pat Pažangus judėjimas, vadovaujamas Moterų klubų generalinės federacijos; pastarasis siekė keičiant įstatymus reformuoti sistemą. Tarp žymiausių institucionalizmo atstovų yra amerikiečių mokslininkai J. Commons’as (1862–1944 m.), W. Mitchell’as (1874–1948 m.), Walton’as Hamilton’as (1889–1946 m.). Pastarasis Čikagos universitete Pirmojo pasaulinio karo laikorpiu skaitė žymųjį kursą, kuris vadinosi Socialinės ir ekonominės institucijos, ir pirmasis 1918 m. pavartojo terminą institucionalizmas bei Amerikos ekonominės
asociacijos suvažiavime 1919 m. jį apibūdino kaip gamybos socialinės kontrolės tyrimų kryptį. W. Hamilton’o nuomone, institucionalizmo uždavinys – nagrinėti ekonominius reiškinius kaip jų evoliucijos procesą, plačiau taikyti aprašomąją statistiką ir, atmetant siaurą klasinį požiūrį, kad žmonės pirmiausia elgiasi pagal ekonominį savanaudiškumo principą, atsisakyti abstrakčių pavienių ūkinių subjektų motyvacijos schemų. Institucinė ekonomika individo elgesį laikė didesnio socialinio modelio dalimi, kurį paveikė tuometinis gyvenimo būdas ir mąstymo modeliai. Institucionalizmo idėjų pradininku laikomas Thorstein’as Veblen’as (1857–1929 m.), tapęs svarbiausia figūra laužant tradicinę politinę ekonomiją JAV ir savo knyga Dykinėjančios klasės teorija iš esmės padėjęs pagrindus institucionalizmo atsiradimui. Tiesa, pasak M. Blaug’o, institucionalizmas niekada neturėjo organizacinio centro, ir šios srovės įvairumas suteikia pagrindą abejoti jos kaip mokslinės mokyklos egzistavimu. D. Sekler’is institucionalizmą net įvardijo kaip „ekonominės minties istorijos paslaptį“. Juk T. Veblen’as savo nepakartojamą sociologinę analizę pritaikė verslininko gyvenimiškos filosofijos tyrimui; W. Mitchell’as beveik visą savo gyvenimą skyrė statistinei medžiagai rinkti; o J. Commons’as išanalizavo ekonominės sistemos funkcionavimo teisnius pagrindus. Vis dėlto susiklostė tradicija tris amerikiečių ekonomistus – T. Veblen’ą, W. Mitchell’ą ir J. Commons’ą – laikyti pagrindiniais šios krypties atstovais. Minėti mokslininkai suabejojo neoklasikinės krypties išvadomis, todėl institucionalizmas – tai tam tikra prasme alternatyva neoklasikinei ekonomikos teorijos krypčiai. Daugelis iš institucionalizmo atstovų rėmėsi Europos mąstytojų, tokių kaip G. W. F. Hegel’is, K. Marx’as, Ch. Darwin’as ir H. Spencer’is intelektualiniu bei filosofiniu palikimu, taip pat amerikiečių W. James’o, C. Peirce’o ir J. Dewey’aus darbais, suformavusiais amerikietiškąją pragmatizmo filosofiją, teigusią tiesos „praktinę koncepciją“ ir reliatyvizmo „antidoktrinišką“ principą teorijoje, bei kuriuose „tapimo“ (becoming) koncepcijos priešinimas I. Newton’o mechanistinei „buvimo“ (being) idėjai buvo ypač svarbus. Ch. Darwin’o Rūšių atsiradimas (1859 m.) bei H. Spencer’io, nepriklausomai nuo jo priėjusio evoliucijos idėją ir pernešusio šią nuo gyvų būtybių į visus procesus ir reiškinius, veikalai buvo pagrindas to „evoliucinio“ požiūrio, kuris apibūdino šių mokslininkų priėjimą prie socialinių institutų tyrimo. Vadovaudamiesi plėtros idėja, jie (pirmiausia T. Veblen’as) kėlė sau tikslą ištirti realių reiškinių esmę ir šių reiškinių priežasčių evoliuciją, savo judėjimo galutiniu tikslu įvardydami sukurti „kultūrologinę“ (cultural) ekonomikos teoriją, pagrįstą antropologija, socialine psichologija ir sociologija. Ir dabar, M. Blaug’o žodžiais tariant, nė vienas ekonomikos teorijos metodologijos veikalas negali išsiversti nepaminėjęs šio paskutinio ir paties reikšmingiausio mėginimo įtikinti ekonomistus, kad jų teorijos turi būti grindžiamos ne mechanikos, o biologijos ir jurisprudencijos analogijomis. 8.3.1. Institucionalizmo samprata ir pagrindiniai metodologiniai ypatumai Kadangi institucionalizmas atsirado kaip opozicija neoklasikinei ortodoksijai, jis iš pat pradžių asocijavosi su „kitaminčiais“ ir tapo savos rūšies „disidentine“ kryptimi bei „periferija“ pagrindinei ekonominės minties srovei, kurią apsprendė vyraujanti neoklasikinė paradigma. Be to, pažymėtina, kad institucionalizmas iš pat pradžių buvo grynai eklektiškas reiškinys ekonomikos teorijoje. Pragmatiška institucionalistų nuostata sujungti skirtingas metodologijas, panaudoti viską, kas gali būti naudinga iš visų mokyklų sukaupto lobyno kuriant realią ir „konstruktyvią“ teoriją, nulėmė institucionalizmo amorfiškumą bei eklektiškumą.
Institucionalizmas, siekęs sukurti „konstruktyvią“ („instrumentalistinę“) teoriją, kuri galėtų būti tinkama spręsti svarbiausias visuomenės problemas ir visuomenės valdomai evoliucijai tobulesnės santvarkos link, dėl savo originalios metodologijos priskiriamas ypatingai ekonomikos mokslo srovei. Institucionalizmas atsirado ekonomikos teorijos ir sociologijos sankirtoje; tai atsispindėjo ir institucionalistinių tyrimų problematikos, ir metodologijos srityje. Šiai metodologijai būdingas: • socialinės psichologijos naudojimas (institucionalistų nuomone, teorija, pateikianti žmogaus ekonominio elgesio tinkamą traktuotę, turi apimti ir neekonominius veiksnius, aiškinti elgesį įvertinant socialinius aspektus); • ypatingo dėmesio skyrimas politiniams ir socialiniams institutams; • istorinis požiūris (pasireiškęs „genetišku“ požiūriu į realių ekonominių struktūrų tyrimą ir siekiu išsiaiškinti plėtros varančias jėgas bei veiksnius); • evoliucionizmas; • reformatoriška orientacija (ji pasireiškia glaudžiu institucionalistų teorinių nuostatų sąryšiu su tam tikromis programinėmis nuostatomis ir praktinėmis rekomendacijomis valstybės politikos srityje). Institucionalistams visada buvo būdingas polinkis į empirizmą, „realistiškos“ teorijos, pagrįstos praktikos apibendrinimu ir atspindinčios istorinę patirtį, kūrimą. Institucionalizmo atstovų nuomone, ekonominės teorijos pagrindą turi sudaryti įvairių institucijų (valstybės, monopolijos, privačios nuosavybės, konkurencijos, mokesčių, paveldimumo, šeimos) tyrimas ir aprašymas. Institucionalizmas griežtai prieštaravo neoklasikinei ortodoksijai. Kaip vėliau pažymėjo J. M. Clark’as, pats terminas „institucionalizmas“ buvo pradėtas vartoti kaip apibendrinantis atžvilgiu įvairių ekonomistų, kurių sujungiančiu pradu buvo kritiškas požiūris į neoklasikinę ortodoksiją. Institucionalizmas prieštaravo ortodoksinei teorijai dėl šių priežasčių: jis teigė, kad ortodoksinė politinė ekonomija grįsta diskredituota hedonistine žmogaus elgsenos teorija; kad jos pagrindinis individualistinės konkurencijos postulatas yra neteisingas ir netikslus; bei kad jos pagrindinė ekonominės pusiausvyros sąlygų nustatymo problema grindžiama neteisinga analogija su fiziniais mokslais ir numano statinį požiūrį į ekonominę organizaciją, skirtingai nuo tikrojo plėtros proceso. Institucionalistai kritikavo neoklasikinę mokyklą už jos ribotumą, pasireiškusį, jų nuomone, kaip metodologijos, ignoravusios sociologinių, politinių, socialiniųpsichologinių veiksnių vaidmenį ekonominio mechanizmo funkcionavimo srityje, siaurumas. Jei neoklasikai savo mintis grindė A. Smith’o teze apie rinkos ūkinio mechanizmo tobulumą ir ekonomikos savireguliaciją bei laikėsi „gryno ekonomikos mokslo“, tai institucionalistai, griežtai pasisakydami prieš tokių darbų, kaip J. N. Keynes’o Politinės ekonomijos visuma ir metodas, pavertusių ekonomikos teoriją abstrakčiu mokslu, poveikį, varomąja ekonomikos jėga kartu su medžiaginiais veiksniais laikė ir dvasinius, moralinius, teisinius bei kitus veiksnius, nagrinėjamus istoriniame kontekste. Kitais žodžiais tariant, institucionalizmas savo analizės objektu įvardija ir ekonomines, ir neekonomines socialinės-ekonominės plėtros problemas – socialinės psichologijos evoliuciją. Be to tyrimo objektai – institutai – neskirstomi į pirminius ir antrinius bei nepriešinami vieni kitiems. Institucionalistų nuomone, ekonomikos mokslas nagrinėja kainų ir konkurencijos problemas, neanalizuodamas racionalios žmogaus psichologijos. Tokiu atveju tampa svarbūs ne pusiausvyros tyrinėjimai, bet konfliktai tarp žmonių kolektyvų. Neatsitiktinai institucionalistai vietoj pusiausvyros teorijos siūlė plėtoti evoliucinę teoriją ir teigė, kad pagal savo pobūdį ekonomikos teorija turi būti „orientuota į
politiką ir kilti iš valdžios politinės ekonomijos institucinių realijų“. Juos domino institucinis ekonominės sistemos pjūvis. Institucionalizmas, kaip priešprieša neoklasikų rinkos koncepcijai ir tradicinei visuomenės spontaniškos plėtros ekonominei filosofijai, iškėlė „aktyvistinę“ filosofiją, kurioje teigiamas „pozityvios“ valstybės, skirtos užtikrinti valdomą valstybės raidą, principas. „Klasikinio tipo“ ekonominiam liberalizmui, XIX a. patekusiam į ideologinės krizės tarpsnį, institucionalistai priešino „organizuoto socialinio veikimo“ poziciją, susietą su paieškomis socialinės organizacijos naujos formos ir ekonominės demokratijos naujo turinio. Šis naujasis turinys turėjo gerokai skirtis nuo ankstesnių vyravusių pažiūrų apie ekonominę demokratiją, apibūdintų valstybės nesikišimo, juridiškai laisvos asmenybės autonomijos, „natūralių teisių“, „natūralaus vystymosi“ doktrinomis. Kitaip nei tradicinio individualizmo atveju, formavosi „demokratinio kolektyvizmo filosofija“ su jos pagrindine idėja apie ekonomikos bei visuomenės plėtros valdymą. Apibrėždamas jos bendrus rėmus, W. Hamilton’as straipsnyje Socialinių mokslų enciklopedijai rašė, kad ši filosofija siekė apimti realias visuomenės raidos tendencijas, ekonominių reformų programą, „visuomeninės gerovės“ teoriją ir visuomenės ateities sąrangos modelį. Būtent tai, jo nuomone, atsispindėjo siekyje užtikrinti individo ir valstybės, laisvės ir valdžios, individualios naudos motyvo ir visuomeninės gerovės „veiksmingą kompromisą“. Tokios pozicijos skiriamasis bruožas buvo tai, kad kolektyvizmas vertinamas kaip tam tikras nuoseklus ir nenutrūkstamas „empirinis procesas“. Kaip pabrėžė W. Hamilton’as, „empirinis kolektyvizmas“ pačia savo esme nepriims jokių vieningų iš anksto parengtų visuomenės sąrangos projektų ir visaapimančių schemų politikos srityje. Pagal šią filosofiją kiekviena atskira problema turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją. Institucionalizmas, kaip minėta, pasireiškė kaip empirinė srovė, priešinta abstrakčiai-teorinei krypčiai. Institucionalistai mėgino abstrakčius tyrinėjimus pakeisti pozityviais realių žmogaus aktyvumo formų, kurios visą laiką keičiasi ir sudaro vadinamuosius institutus, tyrimais. Dėl to jie pastebi, kad įstatymai reliatyvūs, kad kiekvienas įstatymas tinkamas tam tikroms apibrėžtoms sąlygoms, apribotoms tam tikrų institutų. Institutų nagrinėjimas per teisės prizmę ypač išryškėjo J. Commons’o darbuose, bet „juridinis požiūris“ daugiau ar mažiau buvo būdingas visų institucionalistų mąstymui. Institutai (institucijos) – tai skirtingos kilmės socialiniai reiškiniai (mokesčiai, šeima, valstybė, profesinės sąjungos, konkurencija, privati nuosavybė, finansų sistema, pats rinkos mechanizmas) arba jų pagrindą sudarantys skirtingos kilmės psichologiniai, teisiniai, etiniai ir kiti reiškiniai (papročiai, įpročiai, instinktai). Pagal T. Veblen’o apibrėžimą socialiniai-ekonominiai institutai – tai „visuomeninio gyvenimo įgyvendinimo proceso įprastiniai būdai, jo sąryšyje su materialia aplinka, kurioje gyvena visuomenė“. Pasak W. Hamilton’o, pirmojo pavartojusio kategoriją institutas, šis terminas – tai verbalinis simbolis, aprašantis socialinius reiškinius, reiškiantis mąstymo ar veikimo būdą. Daug tokių reiškinių galima rasti tautų tradicijose ar grupių įpročiuose. Kitaip tariant, tai tarsi visuomenei būdingos procedūros ar susitarimai. Institutų pavyzdžiai gali būti: valstybė, šeima, privati nuosavybė, piniginė sistema. Šia prasme institutai nagrinėjami kaip tam tikra objektyvi realybė, kaip istorinės evoliucijos, vykusios per materialių sąlygų sąveiką, įstatymų kūrimą, idėjų plėtrą, valstybės politiką ir t. t., rezultatas. Jie pasireiškia kaip ekonominių subjektų elgesį formuojantys veiksniai. Kita vertus, institutai pasireiškia kaip žmonių pasaulį keičiančios veiklos objektas, instrumentai, turintys, kaip parodė J. Commons’as, kisti dėl „kolektyvinių socialinių veiksmų“.
Taigi terminas institutas sunkiai apibrėžiamas, tačiau jame sutelkta svarbi idėja – išplėsti ekonomikos mokslo ribas, įtraukiant neekonominių reiškinių ir įstaigų analizę. (Kaip XX a. paskutiniame dešimtmetyje rašė 1993 m. ekonomikos Nobelio premijos laureatas Douglass’as C. North’as, „Institucijas įtraukdami į ekonomikos teoriją ir ekonominę istoriją, žengiame esminį žingsnį šios teorijos ir istorijos tobulinimo kryptimi“). Institutai – tai žodinis grupės visuomeninių papročių simbolis. Jie reiškia vyraujantį ir pastovų mąstymo arba veikimo būdą, kuris grupei tapo įpročiu arba tautai papročiu. Jei vėl pacituotume vieną pagrindinių naujojo institucionalizmo atstovų D. C. North’ą, kuris dar būdamas studentas skaitė T. Veblen’o, J. Commons’o veikalus, padariusius jam didelę įtaką savo pažiūromis į ūkio funkcionavimą, tai jis institucijas apibrėžė kaip „visuomenės žaidimo taisykles arba, formaliau tariant, kaip žmonių sukurtus apribojimus, formuojančius žmogiškąją sąveiką“, t. y. kaip apribojimus, kuriuos žmonės prisiima siekdami struktūrizuoti savo tarpusavio santykius. Toliau jis knygoje Institucijos, jų kaita ir ekonomikos veikmė (1990 m.) rašė: „Institucijos negalima pamatyti, pačiupinėti ar net išmatuoti: jos yra žmogaus proto konstruktai“. Šios krypties atstovai mano, kad visi institutai turi kolektyvinės psichologijos bruožų. Vadinasi, analizuojant skirtingų grupių papročius, mokslas turi parodyti, kokie ekonominiai ar moraliniai momentai susiję su tam tikrais institutais, ir kodėl jie nustoja tenkinti naujus poreikius bei užleidžia vietą kitiems. Taigi institucionalistai neoklasikinei rinkos teorijai, kurioje rinka iškyla kaip universalus ir neutralus ribotų ekonominių išteklių paskirstymo tarp alternatyvių jų panaudojimo galimybių mechanizmas, priešino savo rinkos mechanizmo kaip socialinio instituto, kurio funkcionavimo pobūdis atspindi ekonominės sistemos ypatybes ir kuris pats keičiasi evoliucionuojant visuomenei, tyrimus. Institucionalistai siekė rasti būdą papildyti rinkos mechanizmą „kolektyvinių ekonominių sprendimų formavimo ir įgyvendinimo demokratiniu politiniu mechanizmu“. Siekdami pagrįsti rinkos ir valdomos ekonomikos derinimo principą, jie pabrėžė, kad kalba eina ne apie pasirinkimą tarp „laisvos“ ir „kontroliuojamos“ ekonomikos, bet apie visuomeninę kontrolę, kurios organizavimą jie siejo su valstybe, kaip priešpriešą privačiai kontrolei, vykdomai stambių korporacijų ir jų susivienijimų. Institucionalistai mano, kad ekonomikos mokslas turi iš naujo apsvarstyti tikslus, kurių siekia žmonija, ieškodama gerovės (vadinamajai normatyvinei funkcijai). Jie atmeta klasikinės mokyklos harmonijos idėją ir pagrindinius jos postulatus. Institucionalizmo teorijoje galima aptikti dvi išeities pozicijas: 1. Kritiškąją, kuri išreiškiama kaip negatyvus požiūris į laisvą verslą; 2. Pozityviąją, kuri įkūnijama kaip egzistuojančios santvarkos modernizacijos siekis. Priklausomai nuo požiūrio ypatumų, tradiciškai skiriamos tokios XX a. pirmosios pusės institucionalizmo mokyklos arba variantai: a) psichologinė (pirmiausia siejama su T. Veblen’u), jos atstovai kapitalizmo socialinius-ekonominius procesus, klasių kovą aiškino Ch. Darwin’o natūralios atrankos teorija; b) teisinė (žymiausias atstovas – J. Commons’as), šios mokyklos atstovai teigė, kad kapitalizmo socialiniusekonominius santykius lemia teisinės institucijos; c) konjunktūrinė (jos lyderis – W. Mitchell’as), jos atstovai institucionalistinę metodologiją naudojo siekdami praktinių ekonominių prognozių ir verslo ciklo reguliavimo tikslų. Vadovaudamasis šia tradicija, L. B. Alter’is, įvardindamas mokyklas, savo monografijoje apie amerikiečių politinę ekonomiją taikė tokius terminus, kaip socialinis-psichologinis, socialinisteisinis ir konjunktūrinis -statistinis institucionalizmas.
Institucionalistų paskelbtas „metodologinis perversmas“ turėjo savas teorines ir socialines-istorines šaknis. Kadangi XIX a.–XX a. sankirtoje amerikiečių ekonominės minties lygis smarkiai atsiliko nuo Europos, teorinių idėjų importas atliko svarbų vaidmenį JAV. Ypač tai susiję su idėjomis, tapusiomis reformistinių koncepcijų pagrindu. Todėl neatsitiktinai aptardami institucionalizmo teorines šaknis metodologijos aspektu, daugelis tyrinėtojų pastebi, kad ši mokykla turi daug bendro su vokiečių istorine mokykla. Pavyzdžiui, W. Leontief’as rašo, kad žymūs amerikiečių ekonominės minties atstovai (turėdamas omenyje T. Veblen’ą ir W. Mitchell’ą) „savo kiekybinių analitinių metodų ekonomikos moksle kritikoje pratęsė bendrą vokiečių istorinės mokyklos liniją. Iš dalies tai galima paaiškinti ta aplinkybe, kad amžių sandūroje vokiečių istorinės mokyklos įtaka JAV buvo tiek pat didelė, ar net galbūt reikšmingesnė, nei angliškosios mokyklos įtaka“. Apskritai, institucionalizmo „importinę“ kilmę būtinai pabrėždvo visi aršiausi šios krypties priešininkai. O F. A. von Hayek’o, L. C. Robbins’o ir F. H. Knight’o pastangomis XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo išplatinta versija, pagal kurią institucionalizmas yra vokiečių istorinės mokyklos persodinimo į amerikietišką dirvą produktas. Iš tiesų šios krypties atsiradimą smarkiai paveikė vokiečių istorinės mokyklos atstovai. Daugelis amerikiečių mokslininkų (ekonomistų, sociologų, istorikų) studijavo Vokietijos universitetuose; ten natūraliai buvo paveikti istorinės mokyklos. Šis poveikis pasireiškė ne tik priimant istorizmą kaip alternatyvą dedukcinei analizei kaip tyrimų metodui, bet ir per vokiečių sozialpolitik ir jos dėmesį socialinėms reformoms. Taip pat daugelis jų perėmė Herbert’o Spencer’io socialinės evoliucijos filosofiją, atmetusią požiūrį, kad Visata funkcionuoja pagal nustatytą natūralią tvarką. Iš pradžių institucionalizmo šalininkai nevengė tiesioginės konfrontacijos su klasikų, o vėliau ir neoklasikų teorijomis. Prieštaraudami universalioms ekonomikos teorijos pretenzijoms, institucionalistai pabrėžė istorinių, socialinių ir institucinių veiksnių svarbą, kurie sudaro vadinamuosius ekonominius „įstatymus“, priklausančius nuo šių veiksnių. Jie teigė, kad daugelis dalykų ekonomikoje nėra nepakeičiama, o priklauso nuo nuolat kintančių istorinių sąlygų, kurios individą veikia arba tiesiogiai, arba netiesiogiai per institucijas ar visuomenę. Šia prasme institucionalizmo kryptis tarsi įsiterpė tarp Amerikos pesimistų (Henry C. Carey ir Daniel’io Raymond’o) veikalų ir V. Pareto darbų. Taigi, institucionalistus su vokiečių istorine mokykla suartino ne tik tai, kad jie pripažino didžiulį įvairių neekonominių institutų ūkinį vaidmenį, bet ir reikalavimas ekonominius reiškinius analizuoti pagal jų istorinę plėtą. Nors, beje, savo programiniame straipsnyje Kodėl ekonomika nėra evoliucijos mokslas (1898 m.), laikomame institucionalizmo pradžia, T. Veblen’as kritikavo G. Schmoller’io ir jo pasekėjų empirizmą. Abi kryptis suartino siekis: 1) siaurą utilitarinį Homo oeconomicus modelį pakeisti platesne interpretacija, grindžiama tarpdisciplininiu požiūriu (socialine filosofija, antropologija, psichologija). Kaip vėliau rašė R. Coase’as, „Ekonomikos teorijos sukurtas naudos racionalus maksimizuotojas niekuo nepanašus į paprastą žmogų, kuris kratosi autobuse, ir apskritai neprimena jokio vyro (ar moters) jokiame autobuse“; 2) ekonomikos teoriją orientuoti į socialines problemas, siekiant ją panaudoti kaip instrumentą reformoms vykdyti. T. Veblen’as savo veiklą pradėjo beveik kartu su vokiečių istorinės mokyklos trečiąja karta, o jo mokinys W. Mitchell’as buvo vokiečių jaunosios istorinės mokyklos jauniausio atstovo A. Spiethoff’o amžininkas. Tai, kad T. Veblen’as ir W. Sombart’as orientavosi į evoliucinį-biologinį požiūrį ir pabrėžė įtakos ar spaudimo vaidmenį kapitalistinėje verslininkystėje juos suartino. Ekonomikos procesų cikliškumo tyrimas suartino W.
Mitchell’ą ir A. Spiethoff’ą. Atidus dėmesys „darbininkų klausimui“, politiniamsteisiniams socialinių judėjimų aspektams, ekonominiam reformizmui, tokie būdingi G. Schmoller’io mokyklai, ne mažiau buvo svarbūs ir J. Commons’ui. Galiausiai ekonomistų-institucionalistų, ypač T. Veblen’o, išskirtinis bruožas tapo didesnis dėmesys technologijos poveikiui visuomenei ir mokslinių-techninių specialistų vaidmeniui. Šis bruožas lėmė, kad jis „giliai“ brovėsi į sociologijos mokslo sferą. Tai taip pat leidžia įžvelgti paraleles su vokiečių istorine mokykla (jos trečiąja karta – W. Sombart’u ir ypač M. Weber’iu, turėjusiu didelį poveikį institucionalistų požiūriui į stambią korporaciją kaip socialinę-ekonominę organizaciją. Tai ypač ryšku J. K. Galbreith’o darbuose, kuriuose visiškai M. Weber’io idėjų dvasioje organizacija nagrinėjama kaip valdžios šaltinis). Tačiau reikia pastebėti, kad nors istoriškumas ir socialinės srities veiksnių įvertinimas ekonominio augimo kelių pagrindimui ir simbolizuoja metodologinių institucionalizmo ir vokiečių istorinės mokyklos principų panašumą, bet anaiptol nereiškia visiško ir besąlygiško vokiečių istorinės mokyklos tradicijų perėmimo. Tam yra keletas priežasčių. • Pirma, XIX a. antrosios pusės vokiečių autoriai, būdami paveikti A. Smith’o teorijos, visiškai rėmė Prūsijos junkerių sluoksnius kovojančių už prekybos laisvės ir kitų ekonominio liberalizmo principų, tarp jų neribotos laisvos verslininkų konkurencijos būtinumą, įtvirtinimą Vokietijoje. • Antra, istoriškumas vokiečių mokyklos tyrinėjimuose pasireiškė pirmiausia tuo, kad jie tvirtino esant natūralų rinkos ekonominių santykių natūralų pobūdį ir rėmė nuostatas, jog pusiausvyra ekonomikoje automatiškai nusistovėjo per visą žmonių visuomenės plėtojimosi laikotarpį. • Trečia, vokiečių istorinės mokyklos autorių darbuose nebuvo leidžiama net ir menkiausių užuominų apie galimybę reformuoti visuomenės ekonominį gyvenimą pagal principus, apribojančius „laisvą verslininkystę“. T. Veblen’as ir jo pasekėjai daug stipriau, nei vokiečių pirmtakai, pabrėžė, kad nepakanka ekonomikos kaip laisvoje rinkoje veikiančių nepriklausomų individualių ūkių, pardavėjų ir pirkėjų sistemos analizės. Tam, neabejotinai, daug įtakos turėjo socialinė-ekonominė padėtis JAV XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Šis laikotarpis pažymėtas spartaus korporacijų augimo, galingų monopolijų atsiradimo ir pirmųjų mėginimų valstybės mastu, instituciškai pasipriešinti jų susidarymui ir funkcionavimui. Būtent institucionalistai vieni pirmųjų iš buržuazinių ekonomistų pradėjo aprašinėti ir teisinti valstybinį monopolistinį kapitalizmą, kurį jie vadino administraciniu kapitalizmu. Dauguma ankstyvojo laikotarpio institucionalistų, keldami klausimą dėl kapitalistinės monopolizacijos ir būtinumo sukurti ekonomikos kontrolės naują socialinį mechanizmą (skirtingai nuo rinkinio reguliavimo mechanizmo ir jį papildant), nagrinėjo valstybinį reguliavimą kaip priemonę, padedančią pažaboti didelių bendrovių monopolinę jėgą ir visuomenę apsaugoti nuo neigiamų monopolizacijos padarinių. Pirmiausia tai buvo susiję su komunalinio ūkio šakomis ir geležinkeliu, kur konkurencijos rinkinių jėgų veikimas buvo akivaizdžiai susilpnėjęs. Institucionalizmas atspindėjo ir kitą pokyčių ekonomikos sferoje klodą: vis augantį techninės pažangos vaidmenį ir dėl to ryškėjantį techninės inteligentijos vaidmenį. Taip institucionalizmas tapo kokybiškai nauja ekonominės minties kryptimi. Jis apėmė geriausius teorinius-metodologinius buvusių ekonomikos teorijos mokyklų pasiekimus, ir pirmiausia pagrįstus matematika ir matematiniu aparatu maržinalistinius neoklasikų ekonominės analizės principus (ekonomikos plėtros
tendencijų ir rinkos konjunktūros pokyčių nustatymo srityje), taip pat metodologinį vokiečių istorinės mokyklos instrumentų (tiriant visuomenės „socialines psichologijos“ problemas). Dauguma aspektų panašią nuomonę išreiškė ir M. Blaug’as, kurio manymu, mėgindami nustatyti institucionalizmo esmę, pastebime tris bruožus, priskirtinus metodologijos sričiai: 1) nepasitenkinimas aukštu abstrakcijos lygiu, būdingu neoklasikams, ir ypač statiniu ortodoksinės kainų teorijos pobūdžiu; 2) siekimas integruoti ekonomikos teoriją su kitais visuomenės mokslais arba „tikėjimas tarpdisciplininio požiūrio privalumais“ (tai ypač būdinga J. Commons’ui); 3) nepasitenkinimas nepakankamu klasikinių ir neoklasikinių teorijų empiriškumu, kvietimas vykdyti detalius kiekybinius tyrimus. Čia dar reikėtų pridėti reikalavimą stiprinti „visuomeninę verslo kontrolę“ (taip vadinosi J. M. Clark’o 1926 m. išleista knyga), kitaip tariant, palankų požiūrį dėl valstybės kišimosi į ekonomiką. Šie keturi bruožai gana netolygiai atsispindi svarbiausių „institucionalistų“ veikaluose. T. Veblen’as visiškai nebuvo suinteresuotas ekonominio gyvenimo faktų rankiojimu ir iš principo neprieštaravo prieš neoklasikų abstraktų-dedukcinį metodą. Negana to, jis iš viso atsisakė ekonomikos mokslui priskirti vokiečių istorinės mokyklos veikalus. Ortodoksinės teorijos loginis metodas jį tenkino. To negalima pasakyti apie jos hedonistines ir atomistines žmogiškosios prigimties koncepcijas, t. y. apie W. S. Jevons’o – A. Marshall’o vartotojiškos elgsenos teoriją. Be to, jis ryžtingai pasisakė prieš centrinę neoklasikinės gerovės teorijos tezę, pagal kurią tobula konkurencija esant tam tikriems apribojimams padeda pasiekti optimalių rezultatų. Tai jis vadino status quo teleologija ir apologija. T. Veblen’o nuomone, ekonomikos teorija turi būti evoliucinis mokslas. Čia jis turėjo omenyje ekonominių institutų atsiradimo ir plėtros tyrimą bei požiūrį į ekonominę sistemą kaip į „kumuliatyvinį procesą“, o ne „į pusiausvyrą grįžtantį mechanizmą“. T. Veblen’as ekonominius institutus apibrėžė kaip įprastų mąstymo ir visuotinai priimtinos elgsenos būdų kompleksą. Iš čia, atrodytų, galima būtų daryti išvadą, kad institucionalistinė ekonomikos teorija turi apimti visuomenės papročių ir įpročių, „išsikristalizavusių“ kaip ekonominiai institutai, analizę. Iš tiesų T. Veblen’as siūlo skaitytojams tai, ką galima pavadinti kultūros kritika, pagardinta instinktų psichologija, rasistine antropologija ir sparnuotomis frazėmis. Demonstratyvus vartojimas (conspicuous consumption), piniginė konkurencija (pecuniary emulation), neesantys savininkai (absentee ownership), kontrolės laisvė (discretionary control) – tai tik keletas iš terminų, kuriais jis praturtino anglų kalbą. Šis derinys buvo toks unikalus ir individualus, kad net patys gabiausi T. Veblen’o mokiniai nesugebėjo pratęsti ar išplėtoti jo tradicijų. Jo knygos, tokios kaip Dykinėjančios klasės teorija (1899 m.) ir Verslo įmonės teorija (1904 m.), iš pirmo žvilgsnio priklauso ekonomikos teorijai, bet iš tikrųjų tai „pramonės kapitonų“ vertybių ir požiūrių tyrimas. Pagal kai kuriuos vertinimus, institucionalistinės ekonominės minties krypties atsiradimo data ir reikėtų laikyti T. Veblen’o monografijos Dykinėjančios klasės teorija išleidimo datą – 1899 m. Tačiau, turint omenyje vėliau atsiradusias ne mažiau reikšmingas J. Commons’o ir W. Mitchell’o publikacijas, lėmusias kaip ir naujų institucionalizmo krypčių gimimą, šios ekonomikos teorijos krypties idėjų ir koncepcijų tikslaus formavimosi į vieningą visumą periodas vis dėlto būtų apie XX a. trečiąjį – ketvirtąjį dešimtmečius.
Minėtų amerikiečių mokslininkų ir jų pasekėjų darbus vienija antimonopolinis kryptingumas, visuomeninių santykių visumos poveikio ekonominiam augimui įvertinimo ir valstybės įsikišimo į ekonomiką būtinumo idėja. Kaip rašė F. von Hayek’as, „Jeigu monopolijos kokiose nors srityse yra neišvengiamos, tai geriausias sprendimas, kuriam iki pastarojo laiko amerikiečiai teikė pirmenybę – stipri vyriausybė kontroliuoja privačią monopoliją. Nuoseklus šios koncepcijos įgyvendinimas žada daug geresnius rezultatus, nei tiesioginis valstybinis valdymas“. Vis dėlto tenka pripažinti, kad analizės srityje institucionalistams nepavyko įgyvendinti savo pažadą ir sukurti gyvybingą alternatyvą neoklasikinei teorijai. Būtent dėl šios priežasties minėta kryptis pamažu prarado įtaką, net ir JAV, kur I. Fisher’io, F. W. Taussig’o ir F. H. Knight’o, ekonomikos moksle ypač išgarsėjusio savo ypač originalia disertacija, 1926 m. išleista pavadinimu Rizika, neapibrėžtumas ir pelnas, darbų dėka ėmė dominuoti maržinalizmo pozicijos, nors institucionalistų pateikta neoklasikinės ortodoksijos kritika dažnai buvo visiškai pagrįsta. Iš visos institucionalizmo metodologinės raidos galima padaryti tokią išvadą: kad įveiktume seną teoriją, neužtenka griaunančiai kritikuoti jos prielaidas ar surinkti naujų faktų – reikia pasiūlyti naują teoriją. Ir dar keletas žodžių apie terminą institucionalizmas. Jo pagrindas yra vienas iš sampratos institutas aiškinimų. Į pastarąjį institucionalistai žvelgia kaip į pirminį visuomenės skatinančios jėgos ekonomikoje ir už jos ribų elementą. Institucionalizmo ideologijoje institutams priskiriamos pačios įvairiausios kategorijos ir reiškiniai (pavyzdžiui, valstybė, šeima, verslininkystė, monopolijos, privati nuosavybė, profesinės sąjungos, religija, papročiai ir pan.), lemiantys papročius, įpročius, etiką, teisinius sprendimus, visuomenės psichologiją ir – svarbiausia – ekonomikos evoliuciją. Kaip minėta, trijose išryškėjusiose institucionalizmo srovėse T. Veblen’as atstovauja psichologinį (technokratiškąjį) institucionalistinių tyrinėjimų variantą, J. Commons’as – teisinį (juridinį), o W. Mitchell’as – konjunktūrinį (empirinįprognostinį). 8.3.2. T. Veblen’o ekonomikos teorija Gyvenimo kelias. Institucionalizmo lyderis – amerikiečių ekonomistas Thorstein’as Bunde Veblen’as (1857–1929 m.), profesoriavęs daugelyje koledžų ir universitetų bei įėjęs į ekonomikos istoriją kaip „pirmasis nuoseklus Amerikos kapitalizmo kritikas“. Jis gimė imigrantų iš Norvegijos daugiavaikėje šeimoje Valders’e, Viskonsino valstijoje. Būdamas aštuonerių kartu su tėvais persikėlė į didelę fermą Minesotoje. Jo vaikystė buvo tipiška persikėlėlių šeimos, izoliuota atvykėlio vaikystė: paprasta, niūri, padrika. Jaunystėje mokėsi nedideliame Rytų pakrantės koledže – Carleton College Academy. Ten septyniolikmetį T. Veblen’ą išsiuntė šeima, vildamasi, kad jis taps liuteronų dvasininku. Čia jo ekonomikos teorijos dėstytojas buvo John’as Bates’as Clark’as, kuriam, kaip minėta, buvo lemta tapti vienu žymiausių profesionalių ekonomistų-neoklasikų JAV. Po Carleton College’o toliau T. Veblen’as trumpai studijavo John’o Hopkins’o universitete; ten ypač didelę įtaką tolimesniam jo mąstymui ir rašymo stiliui padarė John’o Dewey’aus (1859–1952 m.) filosofijos bei politinės ekonomijos paskaitos. Pažymėtina, kad J. Dewey’us pasiūlė instrumentalistinę koncepciją, kuri tapo kulminaciniu pragmatizmo tašku, ir buvo vienas iš reformatoriškai nusiteikusios inteligentijos idėjinių vadovų. T. Veblen’as buvo be galo keistas žmogus, valstietiškos išvaizdos, tikras norvegų ūkininkas. Po šia keista išvaizda slėpėsi dar keistesnė asmenybė, spindėte spindėjusi
svetimumu visuomenei. Bruzdančioje, augančioje, tuntais erzeliuojančioje visuomenėje, kurioje gyveno, jis buvo atskirai – neįsitraukęs, neužsiangažavęs, tolimas, nuošalus, abejingas, svetimas. Šis vadinamasis disformizmas (priešingybė konformizmui) lėmė T. Veblen’o likimą moksle ir gyvenime. Patyręs prestižinio Jeilio universiteto neturtingo studento, vėliau filosofijos daktaro – bedarbio ir literatūrinio padienio – dalią (nepaisant J. B. Clark’o rekomendacijos, sušlubavus sveikatai T. Veblen’ui nepavyko „parsiduoti“ akademiniuose sluoksniuose), jis septynerius metus skyrė savišvietai ir dar kartą tapo studentu, šį kartą Cornell’io universitete. Ten jis studijavo antropologiją, sociologiją ir ekonomikos teoriją, vėlgi vadovaujant kitam neoklacisizmo šalininkui James Laurence Laughlin’ui (1850–1933 m.). Šis vėliau sutiko tapti Čikagos universiteto Politinės ekonomijos departamento vadovu, bet iškėlė sąlygą, kad T. Veblen’ui bus leista dirbti kartu. Taip T. Veblen’as, sulaukęs trisdešimt penkerių, galiausiai įsitaisė Čikagos universitete, gavo kuklias pareigas bei kasmetinę 520 dolerių algą ir ten išdirbo 14 metų. Jam teko rūpintis žemės ūkio ekonomikos, socializmo ir ekonomikos teorijos istorijos paskaitomis. Be to, į T. Veblen’o pareiga buvo ir Journal of Political Economics redagavimas; tai jis darė beveik 10 metų. Būtent dėl šios savo veiklos, T. Veblen’as ir pats dažnai rašė į mokslinius žurnalus. 1892 m. Čikagos universitetas buvo įkurtas už turtingiausio verslininko, naftos magnato John’o D. Rockefeller’io pinigus, kurio samdomi juristai sukūrė teisinį pagrindą funkcionuoti stambioms holdingo bendrovėms. Taip T. Veblen’as atsidūrė Didžiojo verslo, pradėjusio subsiduoti Amerikos universitetus ir veikti vyraujantį juose mąstymo būdą, sparčiai besiplečiančios valdžios orbitos viduje. Šiam pasauliui – taip pat kaip ir savo buvusio dėstytojo J. B. Clark’o akademiniam maržinalizmui bei apskritai klasikinei ir neoklasikinei ekonominei analizei – savo kūriniais jis metė iššūkį. Bet jis sulaukė ir atitinkamo atsakymo – už skaudų Čikagos universitetą remiančių verslininkų puolimą galiausiai buvo paprašytas palikti universitetą. T. Veblen’as vėliau dar dirbo Stanfordo ir Misurio universitetuose bei naujojoje Socialinių tyrimų mokykloje, bet aukščiau docento pareigų niekur nepakilo. 1927 m. jis grįžo į Kaliforniją, kur mirė 1929 m. rugpjūčio 3 d. Iki didžiojo vertybinių popierių rinkos kracho (kurį iš esmės buvo nuspėjęs) buvo likę vos keletas mėnesių. Ekonomikos teorija. T. Veblen’ą labai anksti užvaldė idėja, kad bet kokį mokslinį darbą reikia rašyti laikantis skeptiško mąstymo pozicijų. Kadangi jis buvo kilęs iš visiškai kitokios kultūrinės aplinkos, Amerikoje matė daug keistų ir iš esmės diskutuotinų dalykų. M. Blaug’as savo knygoje Didieji ekonomistai iki Keynes’o ... T. Veblen’o vietą ekonomikos teorijoje prilygino rašytojo satyriko J. Swift’o (1667–1745 m.) vaidmeniui anglų literatūroje – „meistriškumo ir satyros genijus“. Taiklią dviprasmybę ir kandžią pašaipą atpažįstame ir T. Veblen’o darbuose, ir J. Swift’o Guliverio kelionėse. Iš tiesų ši gluminanti ir sudėtinga, aklinai savyje užsidariusi asmenybė turėjo tik vieną išraiškos būdą: rašė aštria lyg ašmenys anglų kalba, labai panašiu į jį patį stiliumi – painiu ir perkrautu specialia informacija bei terminologija, primenančia chirurginį būdą, kai objektas apnuoginamas ir perskrodžiamas visai be kraujo – toks aštrus esti lancetas. T. Veblen’as parašė daug stambių veikalų ekonomikos ir sociologijos srityje, kuriuose jis rėmėsi Ch. Darwin’o gamtos evoliucijos teorija, visų visuomeninių santykių (tarp jų ekonominių ir socialiniųpsichologinių) tarpusavio ryšių bei savitarpio sąlygotumo principu. Tarp T. Veblen’o darbų svarbiausi yra šie: 1. Dykinėjančios klasės teorija (1899 m.), plačiai išgarsinusi autorių (išleista knyga iš karto sukėlė sensaciją, kaip vienas žymus sociologas pasakė T. Veblen’ui: „ji sukėlė rytietišką sąmyšį“, nes didžioji knygos dalis skirta ištirti
kasdienio gyvenimo ekonominę psichopatologiją. Joje autorius tyrinėja amerikiečių turtuolių elgesį ir psichologiją taip, kaip koks nors antropologas tyrinėtų pirmykštės tautelės ritualus ir aprangą kur nors Naujojoje Gvinėjoje. Vien per pirmuosius dešimtį metų nuo savo pasirodymo knyga buvo keturis kartus iš naujo perleista, nors akademinė bendruomenė iš pradžių ją sutiko labai priešiškai. 2. Verslo įmonės teorija (1904 m.), kurioje jis pateikė savąjį verslo sistemos apibūdinimą, bei šį knygų ciklą pratęsusios knygos Inžinieriai ir kainų sistema (1921 m.) bei Absenteistinė nuosavybė ir verslininkystė naujaisiais laikais (1923 m.). 3. Rekonstrukcijų politika (1918 m.). 4. Meistriškumo instinktas (1914 m.) – iš esmės, stilizuota technologijų istorija nuo pat primityvaus žmogus, kurioje ieškodamas naujų technologijų reikšmės jis atsigręžė ne į antikinio pasaulio klasikus ar viduramžių krikščionybės kūrybines jėgas, bet į tai, ką jis vadino „meistriškumo instinktu“. T. Veblen’o teorijos tapo itin populiarios ir buvo dažnai naudojamos socialinės-institucinės ekonominės minties krypties visų trijų institucionalizmo srovių tolesniuose kūrybiniuose ieškojimuose. Pradinį neigiamą akademinių sluoksnių požiūrį į T. Veblen’o idėjas lengva suprasti, įvertinus tai, kad jis ekonomikos teorijos nesiejo su mandagiu ir precizišku karalienės Viktorijos laikų profesorių žaidimu, kuris pasaulio procesus aiškino diferencialiniu skaičiavimu. Ji taip pat mažai panašėjo ir į ankstyvųjų ekonomistų pastangas aiškinti, kaip radosi įvairūs svarbūs dalykai. T. Veblen’as gyveno „aukso amžiuje“, kai Jungtinės Amerikos Valstijos įsitvirtino pasaulio rinkoje kaip pramoninė valstybė-lyderė. Tačiau, pasak R. Heilbroner’io, to meto amerikiečių ekonomistai buvo pernelyg smarkiai pasinėrę į entuziastingų laikų tėkmę, kad atsiplėštų nuo savo objekto ir atidžiai pažvelgtų į jį iš atstumo… Būtent tokiu žvilgsniu ir buvo apdovanotas T. Veblen’as, kurio tyrimas prasidėjo ne nuo ekonominio žaidimo, bet nuo jo žaidėjų, ne nuo karkaso, bet nuo visos papročių ir dorovės normų sistemos, kuri susiklostė į ypatingą žaidimo rūšį, vadinamą „ekonomikos sistema“. Pabrėžęs, kad ekonomikoje būtina taikyti požiūrį, analogišką ne mechaniškai statikai (pusiausvyrai), o biologinei dinamikai (evoliucijai), T. Veblen’as social-darvinizmui suteikė kitokį atspalvį, nei ekonominio individualizmo ideologai. Tuo pačiu jis, nors ir studijavęs vadovaujant dviems žymiausiems savo laiko neoklasikinės mokyklos atstovams-amerikiečiams J. B. Clark’ui ir J. L. Laughlin’ui, remdamasis savo žmonių egsenos studijomis platesniu antropologiniu ir biologiniu kontekstu, buvo prieš nuo A. Smith’o laikų tarp ekonomistų įsitvirtinusią nuostatą (pamatinį neoklasikinės ekonomikos teorijos teiginį), kad ūkinę veiklą lemia kiekvieno jos subjekto didžiausios naudos siekis, t. y. asmeninės naudos iš turimų išteklių maksimizavimas. Teigdamas, kad neoklasikinėje ekonomikos teorijoje vadovaujamasi klaidinga žmogaus prigimties samprata ir neteisingai suvokiamas individas hedonistiniu požiūriu, T. Veblen’as paskelbė, kad hedonistinė nesocialaus, neturinčio nei praeities, nei kilmės, racionalaus Homo oeconomicus (ekonominio žmogaus), veikiančio kaip skaičiavimo mašina, kuri nuolat lygina gėrybių naudą ir jų įsigijimo sunkumus, koncepcija – tai beviltiškai supaprastintas modelis. Todėl jis aršiai kritikavo neoklasikinę ekonomiką ir visas teorijas, kuriose žmogus laikomas apdovanotu „troškimų raudonaisiais kraujo kūneliais“ bei veikia kaip „žaibiškas malonumų ir kančių skaičiuotuvas“. T. Veblen’o nuomone, žmonių elgseną ekonomikos srityje lemia daugelis neretai prieštaringų motyvų. Čia kartu su įgimtais polinkiais, pavyzdžiui, pamėgdžiojimo instinktu ir siekiu varžytis, veikia socialiniai institutai: papročiai, tradicijos, elgesio normos ir panašiai, didžiąja dalimi įsitvirtinę kaip teisinės normos ar visuomeninės institucijos. Remiantis visuotinai įsitvirtinusia nuostata, kad kiekvienas individas siekia tik didžiausios asmeninės naudos, negalima
paaiškinti tokių neginčytinų reiškinių, kaip, pavyzdžiui, polinkio į prestižinį vartojimą arba taupymo, atsisakant tiesioginio vartojimo teikiamo malonumo. Todėl T. Veblen’as pateikė alternatyvią žmonių atstovų teoriją (theory of human agency), kurioje tokiems „instinktams“ kaip meistriškumas, lenktyniavimas, grobikiškumas ir tušti troškimai tenka svarbiausias vaidmuo. Įprasto ir instinktyvaus elgesio išryškinimas jo teorijoje išstūmė utilitarinį malonumų-kančios principą. T. Veblen’o žmonių atstovo koncepcijai daug įtakos turėjo C. Peirce ir W. James’o (1842–1910 m.) pragmatizmo filosofija. Vadovaudamasis ja, T. Veblen’as atsisakė dar nuo R. Descarte’o tradicijos įsigalėjusios labai racionalaus ir gudraus žmonių atstovo (calculating agent) sampratos. T. Veblen’as teigė, kad įpročiai formuoja tokį požiūrį, pagal kurį faktai ir įvykiai yra sujungti į bendrą supratimo visumą. Kai jie yra sujungiami ir sutvirtinami visuomenės bei žmonių įpročių, tada įgauna socialinių-ekonominių institucijų išraišką. Institucijos, savo ruožtu, kuria ir sustiprina veikimo bei mąstymo įpročius, kurie „linkę išlikti neribotam laikui, išskyrus tuos atvejus, kai aplinkybės lemia tam tikrus pasikeitimus“. T. Veblen’as kritikavo ir ekonominės analizės tradicinę metodologiją – individualistinį požiūrį, „robinzonadų“ metodą (ekonominių kategorijų aiškinimą vienišo Robinzono veiklos negyvenamoje saloje pavyzdžiu). Jo nuomone, reikia tirti ne tiek individų veiksmus, kiek kolektyvinius veiksmus, vykdomus grupinių institucijų (profsąjungų, verslininkų susivienijimų, politinių partijų). Todėl T. Veblen’as austrų mokyklai, nagrinėjusiai individo psichologiją, priešpriešina kolektyvo psichologiją. Būtent ji, T. Veblen’o nuomone, yra visuomenės vystymosi pagrindas. Toliau jis sukonstravo ekonominės plėtros psichologinę teoriją. Kitais žodžiais tariant, T. Veblen’o tyrimų metodologiniu pagrindu yra ekonominių reiškinių neekonominis traktavimas. Vienas iš T. Veblen’o metodologijos ypatumų – specifinio socialinio darvinizmo varianto parengimas. Remdamasis tuo, kad žmogus savo veikloje (taip pat ir ūkinėje) vadovaujasi pasąmonės instinktais, T. Veblen’as mėgina paaiškinti socialiniusekonominius reiškinius. Jo nuomone, žmogaus gyvenimas visuomenėje, kaip ir kitų rūšių gyvenimas, yra kova už egzistavimą, ir taip atstovauja atrankos ir prisitaikymo procesui. O visuomeninės struktūros evoliucija yra institutų, kurie, iš esmės, yra įprastiniai mastymo būdai tiek, kiek tai susiję su santykiais tarp visuomenės ir asmenybės, natūralios atrankos procesas. Jis rašė: „Šiandieninė padėtis formuoja rytdienos institucijas per atrankinius, priverstinius procesus, toliau darant poveikį įprastam žmogaus požiūriui ir taip keičiant ar sustiprinant nuomonę arba mintyse sukurtą požiūrį, perduotą iš praeities“. Pagal T. Veblen’ą, institutai nustato tiesioginius tikslus, kurie reguliuoja žmonių elgesį. Kai jie sutampa su galutiniais tikslais, kylančiais iš instinktų, tai būtinai susiformuoja patenkinamos ir socialinės, ir ekonominės sąlygos. Institutai turi polinkį keistis. T. Veblen’as savo teorijoje išskyrė stumiančiąsias jėgas, galinčias paskatinti gamybinei veiklai, tarp kurių yra tėvystės jausmas, žinių siekis ir grynas smalsumas. Tačiau jis teigė, kad privati nuosavybė iškraipė šiuos stimulus, pagimdė prieštaravimą tarp verslo (pinigų „darymo“) ir pramonės (prekių gamybos) pasaulių, tarp vartojimo ir gamybos. • Pramonės pasaulis (visi gamybos atstovai) siekia maksimalaus produktyvumo. • Verslo pasaulis (privatūs finansai, verslininkai) – siekia tik pelno, kurio gavimui naudojamas ir produkto retumas bei padidintos kainos, ir gamybos plėtra.
Pramonės ir verslo dichotomijos idėja vėliau vienu ar kitu aspektu atsispindėjo ir kitų institucionalistų – J. Commons’o, W. Mitchell’o, R. Tugwell’o, G. C. Means’o, C. E. Ayres’o, J. K. Galbreith’o, R. Heilbroner’io – darbuose. Pavyzdžiui, R. Tugwell’as savo knygoje Pramonė brandos stadijoje (1927 m.) ją pateikė kaip neatitikimą tarp „ekonominės sistemos logikos“ (ji yra lyg ir nesociali) bei verslo ideologijos, neatitinkančios XX a. ekonomikos plėtros sąlygų ir poreikių. T. Veblen’as manė, kad konkurencija nesugeba užtikrinti kainos vieningumo, ir kapitalo esmę suvedė į kreditinius ir piniginius santykius. T. Veblen’o nuomone, pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas yra prieštaravimas tarp industrijos ir verslo. Du didžiausi konfliktuojantys institutai – tai komercinė įmonė, menas „daryti“ pinigus, ir mašininis procesas, atstovaujantis šiuolaikinį meną gaminti prekes. Industrininkams jis priskyrė visus gamybos dalyvius ir pirmiausia inžinierius bei darbininkus. Industrijos tikslas yra padidinti gamybos efektyvumą ir didinti visuomenės turtą. Verslo pasauliui jis priskyrė finansininkus ir verslininkus. Jų tikslas yra pelnas. Verslas pajungia sau pramonę. Ypač T. Veblen’as kritikavo finansinį ir piniginį kapitalą bei ekonominio elgesio tipą, būdingą dykinėjančios klasės atstovams. Tas ekonominio elgesio tipas, kuriame vyrauja tų socialinių grupių, kurios labiausiai pasižymėjo pinigų „daryme“, gyvenimo standartas, priešinamas „gamybiniam“ tipui, būdingam žemiausioms klasėms. Dykinėjančios klasės elgesį T. Veblen’as siejo su privačios nuosavybės atsiradimu. Savo labai originalioje istorinės plėtros schemoje T. Veblen’as rinkos (pinigų) ūkio epochoje išskyrė dvi stadijas. Pirmoje stadijoje ir nuosavybė, ir reali valdžia priklauso verslininkams. O antroje stadijoje jau vyksta skilimas tarp verslo ir pramonės, pasireiškiantis finansuotojų – kapitalo turėtojų ir gamybos organizatorių interesų susikirtimu. Verslas atsiduria dykinėjančios klasės, suinteresuotos tik pelnu iš savo kapitalo, rankose. Šio kapitalo savininkai neinvestuoja į gamybą, o atiduoda kreditan. Verslininkui tiesioginiu pajamų šaltiniu tampa ne pramonė, o finansų sfera. Kaip T. Veblen’as parodė savo paskutinėje knygoje Absenteistinė nuosavybė ir verslininkystė naujais laikais (1923 m.), atskleidusioje privačios nuosavybės, kuri tiesiogiai nedalyvauja kuriant materialias vertybes, plėtros procesą, kapitalistų nuosavybė virsta absenteistine (realiai neesančia). Ji įkūnijama ne gamybos priemonėse, o finansiniuose turto tituluose – vertybiniuose popieriuose. Finansinė oligarchija dažniausiai didžiąją dalį savo pajamų gauna iš operacijų su fiktyviu kapitalu, o ne dėl gamybos augimo, jos efektyvumo didinimo. T. Veblen’as teigia: „korporacija – tai visada verslo įmonė ir priemonė daryti pinigus, o ne gaminti prekes“. Gamyba, jos plėtra ir pažanga dabar suinteresuoti tik gamybos organizatoriai – techniniai specialistai, neturintys savo kapitalo ir naudojantys jiems į kreditą (skolon) atiduotas dykinėjančios klasės lėšas. Taigi, T. Veblen’as parodė, kaip kartu su visuomenės raida nuosavybės turėtojai tapo privilegijuota grupe visuomeninės hierarchijos viršūnėje. Dėl to auga pinigų galia, kuri lemia „pinigų civilizacijos“ atsiradimą. Tokia pinigų civilizacija yra dvigubai nepagrįsta. Piniginių turtų turėtojų klasė tampa praktiškai nenaudinga visuomenei, kadangi vyksta materialinių vertybių eikvojimas tenkinant apgaulingus, netikrus poreikius, siekiant iliuzinio prestižo ar demonstruojant turtą. Kaip rašė T. Veblen’as, „Norint gerai pasirodyti visuomenės akyse, būtina pasiekti tam tikrą, tiksliai neapibrėžtą, visuotinai priimtą turto standartą“. Taigi T. Veblen’as labai neigiamai vertino fiktyvaus kapitalo didėjimą, smarkiai kritikavo finansinės oligarchijos vykdomas kredito ir biržos spekuliacijas. Tenka pastebėti, kad į racionalesnį visuomenės ekonominės struktūros pertvarkymą, T. Veblen’as žvelgė pesimistiškai, konstatuodamas, kad amerikiečių „vidurinioji klasė“ stengiasi sekti
„dykinėjančios klasės“ gyvenimo būdo pavyzdžiu. Tad visai nenuostabu, kad T. Veblen’o knyga Dykinėjančios klasės teorija JAV tarsi antrą kartą gimė prabėgus daugiau kaip pusei amžiaus nuo savo pasirodymo, kai amerikietiškos „vartotojiškos civilizacijos“ ydos išsikerojo iki begalybės ir vertybinių kriterijų klausimas įgavo naują skambesį ryšium su „gyvenimo kokybės“ problema. T. Veblen’as pirmas iš Vakarų ekonomistų iškėlė aktualią ekonomikos socialinės kontrolės (dėl visuomenės interesų) idėją. Ją įgyvendinti įmanoma, kai kontroliuojamas ūkininkavimo mechanizmas arba kai likviduojama finansinės oligarchijos nuosavybė. T. Veblen’as siūlė sukurti specialią valdymo instituciją – „technikų tarybą“ – kuriam paklus visa šalies gamyba ir kuris industrinę sistemą valdytų pagal šios specialistų tarybos parengtas racionalaus planavimo, valstybinio reguliavimo ir kontrolės programas. Būtent technokratiškai racionalus, moksliškai pagrįstas gamybos organizavimas, T. Veblen’o nuomone, buvo tinkamiausias būdas įveikti industrijos ir verslo prieštaravimą. Nenuostabu, kad jo knygą Inžinieriai ir kainų sistema (1921 m.) technokratijos ideologai XX a. trečiąjį–penktąjį dešimtmečiais palaikė savotišku technokratinės pasaulėžiūros manifestu, deklaruojančiu, kad valdžios ekonomikos srityje perėjimas į specialistų kaip „nepriklausomos“ intelektinės jėgos rankas, yra „neišvengiamas“ ir „naudingas“. Panašūs požiūriai vėliau – šeštąjį–septintąjį dešimtmečiais – atsispindėjo ir buvo plėtojami industrialistinėse koncepcijose, pavyzdžiui J. K. Galbreith’o „technostruktūros“ ir „subrendusios korporacijos“ teorijose. T. Veblen’o tikslas buvo analizuoti evoliucinius keitimosi procesus ir virsmą į naują ekonomiką. Jo manymu, neoklasikinė teorija yra struktūriškai netobula, nes ji nurodo „išlikimo sąlygas, kurioms esant bet kuri naujovė yra subjektas, o ne permainingo augimo sąlyga“. T. Veblen’as manė, kad svarbu atsižvelgti į tai, kodėl vyksta tokios inovacijos, ir nereikia savęs riboti teorija, kuri apsistoja ties pusiausvyros sąlygomis, su turimomis technologinėmis galimybėmis. Jis evoliucinę metaforą regėjo kaip svarbiausią, norint suprasti kapitalistinės ekonomikos technologinės plėtros procesus, ir teigė, kad ekonomika turi tapti „evoliuciniu“ bei „postdarvinistiniu“ mokslu. Vartodamas ironiškas frazes, pavyzdžiui, „tuščias smalsumas“, T. Veblen’as atsisakė požiūrio, kad verslo interesai ir technologinės pažangos galimybė yra visada teigiamai susieti. Nors jis nekalbėjo apie visuotinį konfliktą su technika, bet vis dėlto teigė, kad technologiniai pokyčiai dažnai gali mesti iššūkį valstybinėms institucijoms ir stambiems verslininkams. Apskritai T. Veblen’as labai vertino mokslą ir techniką. Pasak R. Heilbroner’io, T. Veblen’as užčiuopė svarbiausią pokyčių procesą – technologijos ir mokslo, kaip svarbiausio dvidešimtojo amžiaus istorinių pokyčių veiksnio, iškilimą. Šiai nuomonei pritarė ir T. Veblen’o šalininkas C. E. Ayres’as. Jis pažymėjo, kad „didžiausias Veblen’o nuopelnas ir būdingiausias jo teorinių pažiūrų bruožas – mintis, kad technologija ir meistriškumas – dinaminė jėga, o institutai – ribojantis veiksnys ekonominės ir socialinės plėtros procese“. T. Veblen’as pabrėždavo, kad plataus mašinų technikos naudojimo sąlygomis gilėja visuomeninis darbo pasidalijimas ir formuojasi „vieninga pramonės sistema“. Augimo rezultate dėl technologinių procesų sudėtingėjimo ir pramoninės sistemos tarpusavio ryšių gamybos valdymo procedūra pakyla į naują lygmenį. Tuo jis grindžia valdymo perdavimo būtinybę technikos specialistams, kurie sugeba pašalinti chaosą gamybos srityje, iššvaistymus, techninį atsilikimą. Tokiu būdu T. Veblen’as davė pradžią naujam metodologiniam požiūriui – technologiniam determinizmui, kurio ištakos siekia graikų filosofo Platono utopines išvadas, kad ateities valstybę turėtų valdyti intelektualai.
Ir klasikinės mokyklos atstovai, ir jų pasekėjai bei kritikai ekonominių santykių sistemoje išskyrė šiuos subjektų tipus: žemvaldžiai, darbininkai, kapitalistai (pastaruosius kartais skirstė į kapitalo turėtojus ir verslininkus, įtraukiantys šį kapitalą į apyvartą). O T. Veblen’as į areną išvedė dar vieną savarankišką socialinę grupę – inžinerinį-techninį personalą. Nuo A. Smith’o laikų kiekvienas ekonomistas kapitalistą laikė svarbiausiu ekonomikos veikėju. T. Veblen’as verslininką ir toliau laikė pagrindiniu veikėju, bet ne varikliu, o sistemos žlugdytoju. Ekonomika T. Veblen’ui reiškė gamybą, o gamyba reiškė, kad gaminant prekes, lyg mašinoje su ja susiejama ir visuomenė. Tokiai visuomeninei mašinai yra būtini prižiūrėtojai – inžinieriai. Esant šioms sąlygoms, kuriasi technokratiška „vadovų revoliucijos“ koncepcija. Joje T. Veblen’as tvirtina, kad valdžios perėjimas inžinerinės-techninės inteligentijos atstovams (vadovaujant technikų tarybai) lems naujos tvarkos atsiradimą, kuomet industrinės sistemos veiklos tikslas taps visuomenės interesai. T. Veblen’as mano, kad dėl to vertėtų pakeisti žmonijos vertybes, perorientuoti juos žinių ir kūrybos link. Amerikietiško reformizmo ideologas T. Veblen’as suformulavo koncepciją apie prieštaravimus tarp pasenusių institutų ir naujos aplinkos, atspindėjusią gamybinių jėgų ir gamybinių santykių sąveikos ypatumus kapitalizmo raidos metu. Pagal T. Veblen’o pateiktą apibrėžimą „institutai – tai procesų, vykusių praeityje, rezultatas; jie prisitaikę prie praeities aplinkybių ir, vadinasi, ne visiškai atitinka dabartinių laikų poreikius“. Iš čia, pagal jo mintį, kyla būtinybė regresyvias ar netinkamai tenkinančias visuomenės norus institucijas, kaip „pasenusias“, „apeigines“ ar netgi „kvailas“, atnaujinti pagal evoliucijos dėsnius ir dabartinio laiko poreikius, tai yra, įprastu mąstymo būdu ir bendrai priimtu elgesiu. T. Veblen’o nuomone, visuomenės evoliucijos pagrindą ir sudaro individų prisitaikymas prie technikos plėtros, kuris pasireiškia pasąmonės motyvų bei instinktų kitimu. Dėl panašių minčių daugelis to meto ideologų T. Veblen’ą laikė amerikietiškuoju Marx’u. To priežastis buvo ne tik tai, kad T. Veblen’as – praeityje, kaip minėta, paties J. B. Clark’o studentas – tapo savo mokytojo (savo teoriją grindusio vien tik „grynu ekonomikos mokslu“) ekonomikos teorijos priešininkas, už tai, kad joje neaprašomas žmogus kaip asmenybė, esanti tam tikroje konkrečioje visuomeninėje aplinkoje, kuri taip pat istoriškai vystosi. Kaip pažymėjo E. James’as, T. Veblen’as „atitraukė amerikiečių ekonomistus nuo ribinio naudingumo grynosios teorijos, nukreipė juos tyrinėti ekonomikos nepusiausvyrinį visuomeninį pagrindą ir ekonominį malthusizmą. Jis sunaikino optimizmą, kurį amerikiečiai jautė J. B. Clark’o darbuose“. Daugiausia įtakos turėjo T. Veblen’o griežtas kritinis įvertinimas pasekmių to, į ką atvedė skirtingų šalių nacionalines ekonomikas A. Smith’o įdėjų – ekonominio liberalizmo, tautos ūkio savireguliacijos ir bekriziškumo, „ekonomiško žmogaus“ asmeninių interesų „natūralaus“ sutapimo su visuomeniniais laisvos verslininkystės sąlygomis – absoliutinimo propaguotojai. Todėl savo pamąstymuose apie teologiją ir apologiją jis ryžtingai pasisakė prieš neoklasikinės gerovės teorijos pagrindinę tezę, pagal kurią tobula konkurencija esant kai kuriems apribojimams veda optimalaus rezultato link. Be to, T. Veblen’as straipsniuose, sudariusiuose knygą Mokslo vieta šiuolaikinėje civilizacijoje (1919 m.) pažymėjo, kad neoklasikinė doktrina, numanydama „izoliuotą žmogiškąją esybę pastovioje pusiausvyroje“, nesiejant su „praeitimi ir ateitimi“, tyrė statinę būklę, sukoncentruojant dėmesį į rinkos kainą, kai tikrasis mokslas, T. Veblen’o nuomone, turi užsiimti „gyvenimo būdo genetiniu tyrimu“; jo objektu yra „žmogaus elgesio jo santykyje su medžiaginėmis egzistavimo priemonėmis tyrimas, ir toks mokslas pagal pačią būtinybę yra materialinės civilizacijos gyvos istorijos tyrimas“. Todėl ir
evoliucijos mokslas T. Veblen’ui – tai ekonominių institutų atsiradimo bei plėtros tyrimas ir požiūris į ekonominę sistemą kaip į „kumuliatyvinį procesą“, o ne „savaime supusiausvirinantį mechanizmą“. Kadangi T. Veblen’ui vienas svarbiausių klausimų buvo ne kaip viskas savaime stabilizuojasi, bet kaip nuolat auga ir keičiasi, jis kartu su pastovių teikiamų pirmenybių funkcijų prielaida taip pat kritikavo ekonomikos teorijoje plačiai paplitusią nekintamų technologinių galimybių prielaidą. Iš esmės, T. Veblen’as griežtai pasisakė prieš visas pusiausvyros koncepcijas, nes jų autoriai perneša į ekonomiką fizinių mokslų metodologiją. O ekonomikoje, T. Veblen’o nuomone, nėra skirstymo į statiką ir dinamiką. Ekonomika – tai mokslas apie dinamiškus procesus. Ypatingą visuomenės socialinio – ekonominio vystymosi problemų matymą T. Veblen’as pabrėždavo netgi savo darbų pavadinimuose, tarp kurių yra jau anksčiau minėta Dykinėjančios klasės teorija (1899 m.), daugumos žmonių traktuota kaip „aristokratijos klasių papročių satyra ir įspūdinga ataka prieš turtingųjų kvailystes bei silpnybes“, Meistriškumo instinktas (1914 m.), Inžinieriai ir kainų sistema (1921 m.), Nesančio (absenteistinė) nuosavybė ir verslininkystė naujaisiais laikais (1923 m.) ir kt. Knygoje Meistriškumo instinktas ir pramoninių gebėjimų padėtis T. Veblen’as, pagal naujausias fiziologijos (J. Loeb’o „tropizmo“) ir psichologijos (W. McDougall’o „hormo“) idėjas, pamėgino sukonstruoti „hedonisto-optimizatoriaus“ modelio alternatyvą. Savo įsitikinimus dėl evoliucinio visuomenės pertvarkymo T. Veblen’as grindė savotiška Ch. Darwin’o gamtos evoliucijos teorijų interpretacija. Pagal jos postulatus, T. Veblen’as mėgino argumentuoti teiginio „kova dėl egzistavimo“ aktualumą žmonių visuomenėje. Pritardamas evoliucinės atrankos idėjai socialinėje-ekonominėje srityje, jis rašė: „Žmogaus gyvenimas visuomenėje toks pat, kaip ir kitų rūšių gyvenimas, – tai kova už egzistavimą. Vadinasi, tai atrankinio prisitaikymo procesas. Visuomenės sąrangos evoliucija buvo socialinių institutų natūralios atrankos procesas“. Čia jis naudojo istorinį visuomenės „institutų“ plėtros vertinimą, kuriame neigiami marksistiniai teiginiai apie „klasinį išnaudojimą“ ir darbininkų klasės „istorinę misiją“. T. Veblen’o nuomone, „veiksmingų pragyvenimo priemonių paieškos“ ir gamybinių įgūdžių evoliucija vyksta „prisitaikymo komulityvia seka“ dėl žmogaus „instinktų”. Jais T. Veblen’as laikė ne stichiškus, o tikslingus elgesio veiksnius, besiformuojančius atitinkamame kultūriniame kontekste. T. Veblen’o požiūriu, šie varomieji žmonių ekonominiai motyvai pirmiausia yra motinystės ar tėvystės jausmas (plačiąja šio žodžio reikšme – tai rūpestis bendra gerove), malonumų troškimas (smalsumas suteikia žinias, padedančias įgyvendinti gyvenimo tikslus), instinktyvus atliekamo darbo aukštos kokybės troškimas arba meistriškumo instinktas (pramoninis menas – tai tėvystės instinkto įgyvendinimo priemonė, rūpestis, kaip veiksmingai panaudoti asmeninius išteklius). Geradariškas šių trijų instinktų susijungimas skatina pramoninį elgesį, pasiekiantį aukščiausią evoliucijos stadiją mašininėje gamyboje, kurios proziška mechaninė logika harmoningai dera su šiuolaikinio mokslo naudojimu ir kloja pagrindus naujos, racionaliai orientuotai kultūrai. Ir priešingai, kai įsigali egoistiniai ir savanaudiški instinktai, atsiranda „kvaili elgesio būdai“ ir „nenaudingi institutai“, kurie savo iracionalumu prieštarauja racionaliai pramoninei technologijai. „Meistriškumo instinktui“ T. Veblen’as priešino „sportiškumo instinktą“ – karingo elgesio istorijoje stereotipą. Be to, T. Veblen’as apibrėžė socialinio stabilumo teoriją – atsakė į klausimą, kaip suderinti skirtingus klasių interesus. Pasak T. Veblen’o, žemesniosios klasės nėra priešiškai nusiteikusios aukštesniųjų klasių atžvilgiu. Abu sluoksniai susieti
neapčiuopiamais, bet tvirtais bendrų nuostatų ryšiais. Darbininkai patys sutinka su bendra nuomone, kad jų darbas yra mažiau „garbingas“ nei jų vadovų darbas. Todėl jų tikslas yra ne išsigelbėti nuo aukštesniosios klasės, o įsilieti į ją. Kalbėdamas apie vartojimą, T. Veblen’as teigė, kad tai labiau visuomeninis, gerai pastebimas, o ne individualus procesas. Vartojimas yra daug didesnis, nei reikalingas patenkinti įprastus individo poreikius. Tai yra kultūrinis bendravimo procesas, kuriuo žmogus pabrėžia savo reputaciją bei socialinę padėtį ir taip kuria tolimesnius, būsimus kitų norus. Todėl pomėgiai yra lengvai formuojami, ir nepaveikto vartotojo suvereniteto idėja yra tik mitas. T. Veblen’as parodė, kad ekonomikoje egzistuoja masiniai judėjimai, kurie negali būti aiškinami racionaliai. Iš esmės tai „užvestas“ vartojimas, kai žmonės ima leisti daug pinigų visiškai nereikalingiems dalykams, sekdami kokiu nors pavyzdžiu ar mada. Jis teigė, kad ekonominėje elgsenoje egzistuoja bandos jausmas – bėgimas paskui lyderį ir pateikė tokį pavyzdį. „Žmonės masiškai nenešioja geros kokybės kostiumų, kuriuos pirko prieš dvejus metus. Užuot investavę pinigus į vertybinius popierius, jie eina ir perka dar vieną kostiumą, nes šį sezoną kažkodėl madingas kostiumas su plačiais atlapais. Kurgi čia racionalus elgesys? Vidutinės klasės žmonės, elgdamiesi protingiau ir nekrėsdami kvailysčių per savo gyvenimą galėtų pasistatyti namą, o jie gyvena nuomojame bute. Kam jie tai daro? Juk tai neracionalus elgesys!“. T. Veblen’as įtraukė „demonstracinio vartojimo“ sąvoką ir teigė, kad kuo žmogus turtingesnis, tuo didesnis yra grynai demonstracinis vartojimas. Minėtinas ir vadinamasis „Veblen’o efektas“. Dykinėjančios klasės teorijoje, sprendžiant iš taip pat pavadintos T. Veblen’o knygos turinio, tos „pasiturinčios negamybinės“ klasės santykis su ekonominiu procesu apibūdintinas kaip „gobšumo, o ne gamybos, eksploatavimo, o ne naudingumo“ santykis. Ta klasė, anot T. Veblen’o, labiau vertina „verslo pasaulio įpročius“, susiklosčiusius „dėl grobuoniškumo ar parazitavimo įstatymų kryptingo ir pasirinktinio veikimo“. Būtent šios klasės atstovams, matyt, gali egzistuoti ypatingos prekių kainos, simbolizuojančioms jų prestižiškumą, o ne paklausos dėsnį. Tai dabar priimta vadinti „Veblen’o efektu“. T. Veblen’o aprašytas „konkurencinis vartojimo aspektas“, parodęs, kaip prekės „gali būti veiksmingai naudojamos siekiant netiesioginių pavydo tikslų“ ir todėl gali turėti apčiuopiamą „prestižinio brangumo“ elementą (kai prekės įvertinamos daugiau nei kaštai, kurių reikia, kad jos taptų tinkamos funkcionaliai naudoti), išryškino A. Marshall’o naudingumo ir paklausos teorijos ribotumą. Vėliau jis, kaip minėta, buvo įvardytas kaip „Veblen’o efektas“. Įdomu, kad faktiškai tik šiuo efektu ir apsiriboja T. Veblen’o indėlio į ekonomikos teoriją pripažinimas. Taigi „Veblen’o efektas“ apibūdina tokią padėtį, kai pirkėjai prekės kainos sumažinimą traktuoja kaip jos kokybės pablogėjimą arba jos „aktualumo“ ar „prestižiškumo“ tarp gyventojų praradimą. Tada ši prekė netenka vartotojiškos paklausos. O priešingoje situacijoje, atvirkščiai, pirkimų apimtis augant kainoms gali išaugti. Pereidamas prie ekonominių institutų nagrinėjimo, T. Veblen’as visus institutus suskirstė į finansinius ir gamybinius. Dykinėjančios klasės į ekonominius procesus žvelgia ne gamybiniu, o finansiniu aspektu. Į „dykinėjančią klasę“ galima patekti tik užimant atitinkamai aukštą padėtį finansų srityje, kuri žmogui suteikia daug daugiau garbės, nei veikla gamybos sferoje. Prestižiškiausias užsiėmimas – tai veikla, tiesiogiai susijusi su stambaus masto nuosavybe (kapitalu), po kurios seka bankininkystė ir teisė. Todėl, anot T. Veblen’o, „finansiniai sluoksniai aiškiai suinteresuoti panaudoti finansinius institutus [...]. Iš čia kyla, „dykinėjančios klasės“
daugiau ar mažiau nuoseklus siekis nukreipti institutų plėtrą ta kryptimi, kuri atitiktų piniginius tikslus, formuojančius šios klasės ekonominį gyvenimą“. Vadinasi, visuomeninės struktūros evoliucija – tai, T. Veblen’o žodžiais tariant, natūralios institutų atrankos procesas „kovoje dėl išgyvenimo“. „Dykinėjančios klasės“ institutas, T. Veblen’o nuomone, stabdo visuomenės vystymąsi dėl trijų pagrindinių priežasčių: inercijos, būdingos pačiai klasei; demonstratyvaus išlaidavimo pavyzdžiu; nelygaus turto ir gyvenimo šaltinių padalinimo sistemos. Dykinėjimo ir produktyvios veiklos priešprieša T. Veblen’as antroje savo knygoje Verslo įmonės teorija (1904 m.) išplėtojo į verslo ir pramonės dichotomiją (priešpriešą), kurią, kaip minėta, pateikė kaip svarbiausią kapitalizmo prieštaravimą ir pasiūlė psichologinę šio reiškinio analizės traktuotę. Būtent „verslo psichologiją“, t. y. kapitalistų tiesioginius motyvus, T. Veblen’as laikė lemiamais privačios verslininkystės sistemoje. Iš pradžių jis aptarė stambios pramoninės gamybos kultūrinę-kūrybinę reikšmę. Norint valdyti pramoninę technologiją, reikia ne tik techninių žinių, bet ir racionalaus mąstymo. Šis racionalumas priešinamas neracionalumui, kurį ekonominiam procesui suteikia verslininkai, vaikydamiesi pelno pirkdami ir parduodami prekes. T. Veblen’as rašė: „Verslo motyvas – piniginė nauda. Jo metodas – pirkimas ir pardavimas. Tikslas – sukaupti turtą“. „Pramonės kapitonai“, stengdamiesi apimti kuo didesnę industrinės sistemos dalį, nesuinteresuoti racionaliu jos funkcionavimu, nes gauna pajamų tada, kai išsiderina visuomeninės gamybos procesas. Troškimas, kad pramonė atneštų kuo daugiau pinigų, deformuoja pramonės sistemą, sukeldamas gamybos perteklių arba nepriteklių. Stambių pramoninių korporacijų politiką, kai sąmoningai sumažinama gamyba, siekiant išlaikyti monopolines kainas, T. Veblen’as pavadino „sabotažu“. Be to, jis pažymėjo, kad konkurencija, mažinant išlaidas, yra pakeičiama nekainos konkurencija – kainą didinančia reklama, pakuote ir kitomis „meno parduoti“ formomis. Nekainos konkurencija gaunama ir tuomet, kai stengiamasi gauti specialių privilegijų iš visų valstybės valdymo lygmenų, pavyzdžiui, gauti valstybinius užsakymus, veikti mokesčius ir išlaidas, darbo ir užsienio politiką. Nemarksistinė T. Veblen’o pozicija dar akivaizdesnė iš jo reformų koncepcijos. Kritikuodamas „parazitinį“ tik finansine veikla užsiimančiųjų rentininkų – ypatingos (absenteistinės) formos privačios nuosavybės savininkų – gyvenimo būdą, taip pat smerkdamas „verslo“ pasaulio (finansininkų ir stambių verslininkų, siekiančių tik kuo didesnio pelno) atliekamą industrijos sferos pajungimą, jis buvo ne už revoliucinį „klasinio antagonizmo“ pašalinimą ir „proletariato diktatūros“ pergalę, kaip pranašavo K. Marx’as (kurį T. Veblen’as labai gerbė), o už tolimesnę visuomenės evoliuciją, lydimą reformų, ir technokratijos įsigalėjimą. Kaip patikslino M. Blaug’as, „kalbama apie klasinę kovą, kuri kapitalizmo sąlygomis vyksta, anot T. Veblen’o, ne tarp kapitalistų ir proletariato, o tarp verslininkų ir inžinierių. Piniginis mąstymo būdas vienija bankininkus, brokerius, juristus ir vadybininkus, ginančius svarbiausią verslo įmonės principą – privataus pasisavinimo principą“. Taigi T. Veblen’as teigė, kad darbo proceso ir darbininkų klasės vaidmuo visuomenės gyvenime, tobulėjant technikai, mažėja. Institucionalizmas – tai nuoseklus istorizmas. Pagal T. Veblen’ą, verslo ir industrijos priešiškumo neliks, kai valdžia pereis inžineriniam-techniniam personalui. (Prisimintina, kad XX a. pirmasis dešimtmetis buvo „gamybos mokslinės vadybos“ idėjų, siejamų su F. M. Taylor’o, F. Gilbreth’o , H. L. Gantt’o ir kitų „efektyvumo inžinierių“ vardais, klestėjimo laikotarpis Amerikoje). T. Veblen’o reformų scenarijų sudaro nuolatinis mokslinės-techninės pažangos spartėjimas ir inžinerinės-techninės inteligentijos vaidmens didėjimas. Straipsnių cikle, sudariusiame knygą Inžinieriai ir
kainų sistema (1921 m.), jis plėtojo „sabotažo“ koncepciją ir išreiškė viltį, kad naujoji inžinierių karta atsisakys paklusnių „verslo leitenantų“ vaidmens. Pagal T. Veblen’ą inteligentai, darbininkai, technikai ir kiti gamybos dalyviai atstovauja industrijos sferą ir siekia gamybos procesų optimizavimo bei didesnio efektyvumo. Jie lemia augančią „verslo“ priklausomybę nuo „industrinės sistemos“, neišvengiamą „senosios tvarkos paralyžių“ (jei inžinieriai visuotinai sustreikuotų, visiškai sustotų gamybinė sistema), ir valdžios perėjimą iš „dykinėjančios klasės“ gamybos organizatoriams – inžinerinės-techninės inteligentijos atstovams. Reformų rezultatu T. Veblen’as laikė „naujos tvarkos“ įvedimą, kuriai esant šalies pramoninės gamybos valdymas bus perduotas specialiai „technikų tarybai“, ir „industrinė sistema“ nustos tarnauti abseinteistinių savininkų (monopolistų) interesams, nes technokratijos ir industrininkų motyvas bus ne gauti „piniginės naudos“, o tarnauti visos visuomenės interesams. Taigi, kaip pastebėjo B. Seligman’as, T. Veblen’as tikėjo, kad inžinieriai ir technikos specialistai gali visuomenę išvesti į „trečiąjį kelią“ tarp „kapitalizmo plutokratijos ir proletariato diktatūros“, į racionalią pramoninę sistemą, atsikračiusią iškraipančios korporacinių finansų įtakos. Pati valdžios perdavimo inžinierių-technikų elitui idėja XX a. ketvirtajame dešimtmetyje įgavo „technokratinės“ utopijos pavadinimą. Kaip tik dėl jos T. Veblen’as užėmė garbingą vietą sociologijos istorijoje, tačiau tiek ekonomistai, tiek inžinieriai šios T. Veblen’o idėjos nerėmė. T. Veblen’as kategoriškai neigė galimybę šiuolaikinės ekonomikos teorinį modelį sukurti pagal paklausos ir pasiūlos analizę. Monopolinių korporacijų, turinčių galimybę didinti pelną sąmoningai siaurinant gamybą ir didinant kainas, vyravimo sąlygomis, paklausos ir pasiūlos santykis nieko nebegali paaiškinti. T. Veblen’as dėmesį sutelkė į monopolijų galimybę panaudoti prievartos ir slapto susitarimo metodus kontroliuojant industriją. Svarbiu monopolijų stiprėjimo veiksniu jis laikė kredito hipertrofiją. Kredito sąskaita didindamos savo perkamąsias galimybes, stambios firmos įsitraukia į spekuliacines operacijas, o ne plečia gamybą. Susidaro kredito piramidė, atsiranda milžiniškas atotrūkis tarp kapitalo piniginio įvertinimo (nes ateities, laukiamas pelnas kapitalizuojamas pagal esamą procento normą) ir realaus kapitalo. Prasideda kreditinė infliacija, paskui neišvengiamai reikalaujama tuoj pat padengti paskolą. Viso to rezultatas – verslo aktyvumo kritimas, daugelio firmų bankrotas, stambiausios ir apsukriausios korporacijos „suvalgo“ varžovus. Pagal trukmę depresijų fazės gerokai ilgesnės nei pakilimo fazės. T. Veblen’o mokinys W. Mitchell’as taip apibendrino jo nueitą kelią: „Thorstein’as Veblen’as sudrumstė ramybę – tarsi ateivis iš kito pasaulio, jis įprastus dalykus, prie kurių tyrinėtojai buvo nesąmoningai pripratę, tiesiog skroste išskrodė, lyg tos įprasčiausios kasdienės mintys būtų keisti dariniai, išorės jėgų įterpti į šios žemės gyventojų pasaulį. Visuomenės moksluose dar nebuvo kito tokio išlaisvintojo, vadavusio protus iš subtilios aplinkybių tironijos, ir kito tokio užkariautojo, išplėtusio tyrinėjimų karalystės plotus“. Taigi tarp ekonomistų-teoretikų buvęs persona non grata, T. Veblen’as, savo filosofiniu, antropologiniu, sociologiniu, psichologiniu ir istoriniu daugiadisciplininiu požiūriu „skrodęs“ Amerikos ekonomiką, jos institucijas ir jų platesnį poveikį visuomenei, institucionalistams kaip palikimą paliko „nesutikimo dvasią“, o jo idėjomis ir toliau žavisi netradicinio požiūrio į ekonomikos teoriją šalininkai. Ir iki šiol JAV kultūroje T. Veblen’as užima garbingą vietą, pritraukdamas tyrinėtojų ir bibliografų dėmesį.
8.3.3. J. Commons’o ekonomikos teorija Gyvenimo kelias. Konservatyviesiems institucionalizmo teoretikams atstovavęs John’as Rogers’as Commons’as (1862–1945 m.) gimė Ohajo valstijoje Hollandsburge, 1888 m. baigė dvasinį koledžą ir savo išsilavinimą tęsė prestižiniame John’o Hopkins’o universitete. Ten jis tapo Amerikos ekonominės asociacijos, 1885 m. įsteigtos aiškiai suformuluotam tikslui – ginti valstybės pozityvaus vaidmens idėjas, įkūrėjo Richard’o T. Ely’io (1858–1943 m.), savo metu Viskonsino universitete, kuriame 1892–1922 m. profesoriavo, mėginusio sukurti vokiečių istorinės mokyklos amerikietiškąjį variantą (jis žinomas „viskonsiniškojo“ pavadinimu) ir kartu su bendraminčiais dar XIX a. devintajame dešimtmetyje stojusio į opoziciją kraštutinio individualizmo filosofijai ir valstybės nesikišimo į ekonomiką ideologijai, mylimu mokiniu. XX a. pradžioje kasmetinėse asociacijos sesijose ir publikacijose buvo plačiai aptariami „trestų kontrolės“ ir valstybinės įstatymų leidybos monopolijų „piktnaudžiavimo“ ir „nepelnyto“ pelno ribojimo klausimai. XX a. pirmojo dešimtmečio pradžioje J. Commons’as dirbo Nacionalinėje pilietinėje federacijoje – organizacijoje, kurios tikslas buvo spręsti darbdavių ir darbuotojų konfliktus ir būtent šiuo laikotarpiu susiformavimo jo pažiūros, kaip reikėtų suderinti darbo ir kapitalo santykius. Reikėtų įvesti 8 valandų darbo dieną, padidinti atlyginimą siekiant padidinti ir masių perkamąją galią, koncentruoti pramonę ekonomikos veiksmingumui užtikrinti. 1904 m. R. T. Ely’io pastangomis J. Commons’as buvo priimtas dirbti į Viskonsino universitetą, kur kartu su kolegomis suformavo Amerikos darbininkų judėjimo istorijos ir teorijos Viskonsino mokyklą, pagrindusią „politinės kolektyvinės sutarties“ – kompromiso tarp verslininkų ir į profsąjungas organizuotų darbininkų pasiekimo, esant arbitražinei vyriausybės ir Aukščiausiojo teismo funkcijai, – reformistinę programą. Beveik 30 metų J. Commons’as aktyviai dalyvavo Viskonsino valstijos politiniame gyvenime, buvo dviejų valstijos gubernatorių patarėju, ir didžiavosi įgyvendintomis priemonėmis įstatymų darbo srityje. Turtinga praktinė patirtis tapo J. Commons’o sukurtos idėjų sistemos pagrindas, atsispindėjusios ir jo asmenines savybes: santūrumą, gebėjimą sukelti įvairių socialinės padėties ir pažiūrų žmonių nuo milijonierių iki socialistų pasitikėjimą. Ekonomikos teorija. J. Commons’as yra tokių darbų kaip Turto paskirstymas (1893 m.), Kapitalizmo teisiniai pagrindai (1924 m.), pirmos specialiai institucionalizmui skirtos knygos Institucinė ekonomikos teorija: jos vieta politinėje ekonomijoje (1934 m.), veikalo Kolektyvinių veiksmų ekonomikos teorija (1950 m.) autorius, bendro darbo JAV darbininkų klasės istorija bendraautoris. Jo darbai yra teisės, ekonomikos, istorijos, psichologijos, etikos ir politikos mišinys. Savo tyrimuose J. Commons’as sujungė ribinio naudingumo teoriją su juridine koncepcija ekonomikoje. Jau pirmojoje savo knygoje Turto paskirstymas J. Commons’as nesutiko su maržinalistų individualistiniu traktavimu, kaip reikia skirtyti visuomenines pajamas, ir nuosavybės santykių bei asmens teisių, tarp jų ir teisę į didesnę nacionalinio produkto dalį, istorinio kintamumo ignoravimu. J. Commons’as faktiškai visus kapitalizmo trūkumus įžvelgė juridinių normų netobulume, vedančiame į „negarbingą konkurenciją“. J. Commons’as, tyrinėdamas tokius kolektyvinius institutus kaip šeima, profesinės sąjungos, prekybiniai susivienijimai, gamybinės korporacijos, valstybė, teisiniai santykiai ir kt., skirtingai nuo T. Veblen’o, daugiausia dėmesio teikė ne gamybos technologiniams veiksniams ir jų įgyvendintojui – inžineriniam-techniniam
personalui, o socialiniams-teisiniams institutams. Juos J. Commons’as apibūdino kaip visuomenės veiksmus, lemiančius kiekvieno individo elgseną ir sudarančius galimybę platesniems poelgiams bei sprendimams. Jis tapo institucionalizmo juridinės srovės lyderis ir kritikavo klasikus bei maržinalistus už jų klaidingą racionalistinę psichologiją ir nepakankamą teisinių formų analizę. J. Commons’as institutus suprato kaip istoriškai susiklosčiusius, gilias teisines tradicijas turinčius papročius, siekiančius kolektyvinę psichologiją. Susiformavę, veikiantys kolektyviniai institutai nukreipia individų elgesį. Svarbiausiais kolektyviniais institutais J. Commons’as laikė korporacijas, profsąjungas ir politines partijas, kurios veikia kaip „spaudimo grupės“. J. Commons’ui buvo nepriimtinos klasinės darbininkų kovos idėjos, jis, anot paties tyrinėtojo žodžių, siekė „padaryti verslo sistemą veiksminga tiek, kad ji būtų verta išsaugoti“. Pagal nurodytų institutų aprašomąjį tyrimą, J. Commons’as skyrė tris kapitalizmo plėtros stadijas: laisvos konkurencijos, finansinį ir administracinį kapitalizmą. J. Commons’o institucionalizmo supratimas skyrėsi nuo T. Veblen’o koncepcijos. Pagal J. Commons’ą, institucionalizmas yra kolektyviniai veiksmai, nukreipti individualių veiksmų kontrolei. J. Commons’o pasiūlyta vadinamoji sandėrių teorija – tai socialinių konfliktų, esančių visuomenės kitimo vidiniu šaltiniu, sprendimo juos racionaliai reguliuojant (institucionalizuojant) bei žmonių bendros veiklos ir jų įvertinimo visuose sandėriuose, dėl kurių dalyviai skatina vienas kitą siekti mąstymo ir veiksmų vieningumo, teorija. Jis skyrė tris sandėrių tipus ir tris pagrindinius kiekvieno sandėrio etapus. Pagal tipus J. Commons’as skyrė prekybinius, valdymo (apibrėžiančias vadovų ir pavaldinių santykius) ir racionalizuojančius (apmokestinimas, biudžetas, kainų reguliavimas, korporacijų valdymo sprendimai) sandėrius. Dauguma sandėrių yra prekiniai. Kiekviename sandėryje galima išskirti tokius etapus: • derybos (pristatomos abiejų šalių pozicijos ir ieškoma bendro sutarimo); • įsipareigojimo priėmimas; • įsipareigojimo įgyvendinimas. Sandėrių sudarymo procesas padeda nustatyti „protingą vertybę“, kuri atsiranda susitarus dėl sutarties sąlygų įgyvendinimo ateityje. Sutartis – tai „lūkesčių garantija“, be kurios negali būti vertybės. O pats socialinių konfliktų įveikimas naudojantis juridinėmis normomis, J. Commons’o nuomone, užtikrina socialinę pažangą. J. Commons’o teorijose galima rasti daug panašumų su T. Veblen’o dichotomijomis. Tačiau ten, kur pesimistas T. Veblen’as su sarkazmu įžvelgė absurdą ir neišvengiamus konfliktus, geraširdis J. Commons’as matė pamažu atsirandančius „protingus papročius ir vertybes, dėl kurių keičiasi patys institutai“. Skirdamas veikiančias įmones, kurių tikslas – siekti gamybos techninio veiksmingumo, ir veikiančias firmas, kurios užsiima tik piniginiais sandėriais, J. Commons’as manė, kad įmanoma suderinti pramonės ir verslo interesus. Jis rašė: „Geriausia gamybinė įmonė – tokia, kur gamybiniai veiksniai išnaudojami proporcingiausiai vadybininkų pastangomis. Geriausia firma – ta, kurioje teisingai suderinami pirkimai ir pardavimai naudojant rinkos sandėrius. Geriausias veikiantis kolektyvinis institutas – tas, kuriame teisingu santykiu suderinta technika ir verslas“. J. Commons’o metodologijos ypatumas yra tas, kad jis neatmetė dedukcinio metodo, bet teikė pirmenybę psichologinėms kategorijoms, tarp kurių yra galia, prievarta ir t. t. Pagal tai jis sukūrė „valingų“ derybų psichologiją, kurioje svarbų vaidmenį atlieka susitarimo idėja. Derybos (kaip skirtingų ekonominių santykių tarp žmonių suderinimo procesas) veda prie sandėrio, kurį J. Commons’as įvardijo kaip pagrindinę ekonomikos mokslo kategoriją. Pagal J. Commons’ą, sandėris yra šių
aspektų trejybė: 1) konflikto, t. y. subjektų interesų susidūrimo; 2) šių interesų tarpusavio priklausomybės arba vienas kito apsprendžiamumo; 3) konflikto išsprendimo, t. y. tvarkos, patenkinančios sandėrio dalyvius, nustatymo. J. Commons’o pažiūrų sistemoje svarbiausias vaidmuo teko kolektyvinių veiksmų sampratai, apėmusiai įvairias priemones ir instrumentus, galinčius padėti išspręsti konfliktus ir išlaikyti visuomenės stabilumą bei prisidėti prie elgesio būtinų taisyklių ir kontrolės mechanizmo užtikrinimo kintančiomis sąlygomis. Juk finansinio kapitalizmo stadijoje sandėrio subjektai vis dažniau tampa ne individai, o jų susivienijimai, institutai: profsąjungos, verslininkų asociacijos ir pan. Todėl, J. Commons’o nuomone, reikia tirti kolektyvinius veiksmus, o ne pavienių individų veiksmus, kaip tai tradiciškai daryta ekonomikos moksle. Kolektyviniai veiksmai kaip institutai nukreipia ir kontroliuoja žmonių poelgius, sudaro „individualios veiklos galimybių rėmus“, kurie gali būti suformuluoti įstatymų arba papročių ir pasekmių jų nesilaikant. Būdami neatskiriamai susiję su nuosavybės santykiais, kolektyviniai veiksmai ekonomikoje apibrėžia tam tikras teisines ribas ir išreiškiami per teismus. J. Commons’o nuomone, ekonomikos mokslo evoliucinis pobūdis reikalavo ištirti keleto šimtmečių kapitalistinės eros teismų sprendimus, kad būtų galima aiškiai suprasti, kaip kolektyviniai veiksmai ribojo individualius veiksmus. Be to, J. Commons’as siekė studijuoti ekonominių mokymų istoriją tam, kad išsiaiškintų kaip ekonomikos teorijoje atsirasdavo mintys apie kolektyvinius veiksmus. Šiuos klausimus J. Commons’as aptarė savo knygose Kapitalizmo teisiniai pagrindai (1924 m.) ir Institucinė ekonomikos teorija: jos vieta politinėje ekonomijoje (1934 m.). B. Seligman’o (1968 m.) žodžiais tariant, J. Commons’as „savo teorinę sistemą distiliavo sudėtinguose šimtų teisminių bylų ir dešimčių ekonomikos teorijų tipų aparatuose“. J. Commons’o koncepcijoje „socialiniai veiksmai“ – tai „kolektyvinės valios“, pagrįstos protingo kompromiso principu, įgyvendinimas. Jis manė, kad šis principas turi persunkti visus santykių tipus (juridiškai lygiateisių šalių rinkinės prekybos santykius, santykius tarp valdytojų ir pavaldinių gamybos srityje, santykius tarp juridiškai nelygiateisių šalių, atspindinčius susiklosčiusį ekonominės valdžios, turto ir pajamų pasidalijimą). Taip pat protingo kompromiso principas turi būti naudojamas visose srityse, kur susiduriama su vertinimų bei paskirstymo kategorijų formavimu. J. Commons’as manymu, šio principo panaudojimas – tai priemonė įtraukti „protingus pradus“ į patį ekonominį procesą. Taigi kolektyviniai veiksmai – vienintelis būdas sutaikyti skirtingus ekonominio gyvenimo dalyvių interesus. Tačiau kelias į sutaikymą veda per juridines procedūras. Nesavanaudiško „viršklasinio“ arbitro (teisėjo) vaidmenį turi prisiimti valstybė per savo institucijas, vyriausybines komisijas ir pan. Vyriausybės vykdomąją ir teisinę galią J. Commons’as laikė aukščiausia institucija. Jam valstybė – ne tik arbitras, bet ir jėga, priverčianti vykdyti įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė sandėrio dalyviai. Priimtina socialinių ir ekonominių konfliktų reguliavimo forma, pasak J. Commons’o, taip pat yra finansinė kontrolė, įgyvendinama per akcines bendroves, kapitalistinį kreditą ir bankus. Toks platus sandėrio supratimas prasiskverbia į teisę, politinę ekonomiją, etiką, jame atsispindi visa ekonomika. Todėl J. Commons’as manė, kad politinė ekonomija – tai mokslas apie žmogaus kultūrą, o jos pagrindinis supratimas yra supratimas sandėrių, kuriuose gerovės vertės visuomeniniai vertinimai yra visuomenės stabilumo užtikrinimo priemonė. J. Commons’o nuomone, tarp politinės ekonomijos, etikos ir teisės nėra pertvaros. Dėl to J. Commons’as traktuoja ekonomines vertės, kaštų kategorijas kaip tiesiogiai susijusias su įpročiais, papročiais, įsitikinimais. Jis pateikė tokį vertės apibrėžimą: „Vertė yra ateities pajamų įvertinimas šiandien“. J.
Commons’o traktuotėje vertę lemia sandėris, vertės dydį siejant su darbinio sandėrio juridine procedūra. J. Commons’as į mokslinę apyvartą įtraukė nuosavybės titulo kategoriją. Jis nuosvybę skirstė į tris rūšis: daiktinę, nedaiktinę (skolos ir skoliniai įsipareigojimai) bei neapčiuopiamą (vertybiniai popieriai). J. Commons’o nuomone, neapčiuopiama nuosavybė dažniausiai yra „sandėrių su nuosavybės titulais“ turinys. Todėl pagrindiniu J. Commons’o tyrimų objektu tapo vertybinių popierių (akcijų ir obligacijų) pardavimo operacijos. J. Commons’as išsamiai analizavo ilgalaikio kreditavimo atsiradimo ir bankininkų-investuotojų įtraukimo į pramoninės gamybos procesus. Bankininkai organizuoja akcijų emisijas ir paskirstymą, korporacijos samdo juristus, veikia teisėtvarkos institucijas ir bendrauja su visuomene. Įtakingos ekonominės grupuotės tampa labiau įtakingos nei kongresas. Pasak J. Commons’o, „Būtent asociacijos, o ne individualizmas, tapo šiuolaikino liberalizmo ir demokratijos prieglobsčiu, gelbstintis nuo fašizmo, komunizmo ar bankinio kapitalizmo“. J. Commons’o nuomone, gamyba nėra jo institucinės ekonomikos teorijos tyrimų objektas. Jis teigė, kad gamyba yra ypatingos „inžinerinės-politinės ekonomijos“, esančios už institucinės ekonomikos teorijos ribų, objektas. Vadinasi, J. Commons’o tyrimų objektas yra apyvartos sritis, bet ji nagrinėjama ne kaip realus prekių judėjimas, o kaip nuosavybės titulų judėjimas, t. y. kaip juridiniai sandėriai. Dėl to visą kapitalistinės ekonomikos raidą J. Commons’as matė kaip sėkmingų ateities sandėrių laukimą. Plačiai žinomas J. Commons’o indėlis yra į darbininkų judėjimo ir darbinių santykių tyrimus. Jis manė, kad klasinė kova neturi didelės reikšmės darbininkų ir profesinių sąjungų judėjimui. J. Commons’as nepripažino klasinių, antagonistinių prieštaravimų ir manė, kad visuomenėje pagrindinis konfliktas yra ne tarp turtingųjų ir vargšų, o tarp gaminančiųjų ir negaminančiųjų, įvairių profesinių grupių „interesų susidūrime“. Pagrindinis darbininkų judėjimo veiksnys ir tikslas – teisė į darbo vietą. Jis pasisakė už „laipsniškumo“ darbininkų judėjime taktiką. J. Commons’o optimizmas pasireiškė ir kaip jo tikėjimas, kad protingas vertingumas pasiekiamas kapitalistų ir darbininkų kolektyviniais veiksmais. „Dalykinį“ tredjuonizmą, kuriam esant darbininkai kolektyviai gina savo kaip nuosavybės savininkų teises praktiniuose darbo užmokesčio ir darbo dienos trukmės klausimuose, bei kolektyvinių sutarčių sudaryme, jis laikė svarbiu keliu palaikant visuomeninę pusiausvyrą. Todėl savo knygose Pramoninis geranoriškumas (1919 m.) ir Pramoninis valdymas (1921 m.) J. Commons’as plėtojo idėją apie darbininkų ir darbdavių interesų socialinį suderinimą taikant „abipusių nuolaidų“ principą. Viena vertus, J. Commons’as savo idėjas priešino marksizmo doktrinai apie klasių kovą ir socialistinėms idėjoms. Jis pripažino proletariato nuskurdimo faktą tik ankstyvojoje kapitalizmo stadijoje ir kritikavo K. Marx’ą už profesinių sąjungų ir socialinių reformų gerinant darbininkų padėtį nepakankamą galimybių įvertinimą. Naujas pramoninės plėtros etapas, susijęs su didelių korporacijų augimu, J. Commons’o žodžiais tariant, lėmė „kapitalizmo išsisklaidymą plačiosiose žmonių masėse“. Antra vertus, J. Commons’as kvietė darbdavius puoselėti gerus santykius su darbininkais, nustoti vertinti profesines sąjungas kaip „velnio išmonę“ ir pripažinti, kad profesinės sąjungos yra subrendusios pramoninės visuomenės struktūros požymis. Be to, J. Commons’as konstatavo, kad rinkos ekonomikoje didėja monopolistinių elementų ir pateisino profesinių sąjungų, reikalavusių padidinti darbo užmokestį aukščiau tam tikro minimalaus lygio ir būtinų darbininkų apsaugai nuo stambiojo kapitalo spaudimo, kūrimąsi. Kita vertus, J. Commons’as manė, kad stambių
korporacijų poveikis gali būti teigiamas tiek, kiek jos pajėgios sumažinti ekonomikos depresijų aštrumą ir didinti gamybos apimtis. Todėl, kaip minėta, pirmenybę jis teikė kompromiso tarp organizuoto darbo ir stambaus kapitalo, ekonominių prieštaravimų sutaikymo naudojant kolektyvinius veiksmus, instrumentų paieškai. Galiausiai institucionalistinę ekonomiką jis apibrėžė kaip Kolektyvinių veiksmų ekonomiką (paskutinio J. Commons’o darbo, išspausdinto jau po jo mirties 1951 m., pavadinimas). Kaip minėta, teisinį aspektą J. Commons’as naudojo ir jo iškeltoje vertės koncepcijoje, pagal kurią prekinės produkcijos vertė yra ne kas kita kaip „kolektyvinių institutų“ juridinio susitarimo rezultatas. Kolektyviniams institutams jis, kaip minėta, priskyrė korporacijų sąjungas, profesines sąjungas, politines partijas, reiškiančias socialinių grupių ir gyventojų sluoksnių profesinius interesus. Marksistiniam mokymui apie klasinę kovą J. Commons’as savo reformų koncepcijoje priešino nuostatą apie valstybės įgyvendinamas įstatymų leidimo reformas ir vyriausybės, kurią sudaro skirtingų „kolektyvinių institutų“ lyderiai, sukūrimą. Jis buvo įsitikinęs, kad būtina sukurti tokią vyriausybę, kuri priklausytų nuo visuomeninės nuomonės („įvairių interesų vyriausybę“, sudarytą pagal „proporcingo atstovavimo“ principą) ir kuri vykdytų ekonomikos demonopolizaciją. J. Commons’as manė, kad dėl įstatymų leidimo reformos ir įvairių valstybinių komisijų veiklos pavyks išvengti beveik visų konfliktų. Laisvos konkurencijos kapitalizmo evoliucija į finansinę stadiją – pagrindinė jo svarbiausių darbų (Teisiniai kapitalizmo pagrindai (1924 m.), Institucinė ekonomika. Jos vieta politinėje ekonomijoje (1934 m.) ir kt.) idėja. J. Commons’as pateikė savąją kapitalistinės visuomenės periodizaciją. Jo nuomone, pradinė stadija buvo prekybinis kapitalizmas. Vėliau jį pakeitė gamybinė stadija. Toliau buvo bankinis (finansinis) kapitalizmas – čia atsirado stambūs verslininkų susivienijimai ir profesinės sąjungos, kiekviena siekiančios privilegijų savo nariams. Galiausiai, – paskutinė kapitalistinės visuomenės stadija – administracinis kapitalizmas. Minėtuose J. Commons’o darbuose analizuojamos problemos, sukeltos „socialinio konflikto“ stiprėjimo dėl „nesąžiningos“ (monopolistinės) verslininkų konkurencijos. Valstybiniai teisiniai sprendimai ekonominių reformų rėmuose, J. Commons’o manymu, pašalins prieštaravimus ir konfliktus visuomenėje, reikš perėjimą į administracinio kapitalizmo stadiją. Tokiu būdu, J. Commons’o išvados galutiniame rezultate suėjo į interesų derinimą ir harmonijos sukūrimą geros valios pagrindu, remiantis H. C. Carey ir J. B. Clark’o „interesų harmonijos“ koncepcija įrodinėjant, kad reguliuojamoji valstybės veikla yra svarbiausia šios harmonijos prielaida. Tuo pačiu ir į administracinio kapitalizmo sukūrimo galimybę ir būtinybę. Vadinasi, jei pagal T. Veblen’ą, finansinį kapitalizmą pakeis technokratizmas (technokratija (graik.: amatas, menas, valdžia) – santvarka, kurioje valstybinė valdžia priklausytų specialistams, inžinieriams ir mokslininkams), tai pagal J. Commons’ą, šiuolaikinę tvarką pakeis administracinis kapitalizmas. Pastarasis iš esmės – tai valstybinis monopolistinis kapitalizmas. J. Commons’as pabrėžė (dar prieš pasirodant J. M. Keynes’o teorijai), kad ekonomikos teorija per mažai dėmesio teikė ekonominėms valstybės funkcijoms. Tačiau faktiškai ir jis pats nagrinėjo ne šias funkcijas, o teisinius kapitalizmo pagrindus. J. Commons’o nuomone, teismai būtent ir buvo vienas iš svarbiausių institutų, kurie skatino feodalizmo irimą ir parengė dirvą tolesnei kapitalizmo plėtrai. J. Commons’as primygtinai teigė, kad ekonomikos mokslo uždavinys yra ne abstrakčiai aiškinti esamą, o kurti rekomendacijas ekonominio gyvenimo pertvarkymui protingais pagrindais. Šia prasme, kaip pažymėjo J. M. Clark’as, T. Veblen’as ir J. Commons’as sudarė „du priešingus polius“: T. Veblen’as savo
veikaluose sarkastiškai kritikuodamas demaskavo verslo sistemą, neteikė jokių tiesioginių rekomendacijų bei apskritai kapitalistinės ekonomikos perspektyvų atžvilgiu išreiškė „pesimizmą“. O J. Commons’as, priešingai nei T. Veblen’as, išreiškė pragmatizmą. J. M. Clark’o žodžiais tariant, „jo pagrindinis tikslas buvo verslo sistemą padaryti tiek efektyvią, kad ją apimokėtų išsaugoti“. Todėl, vedamas šios idėjos, savo požiūrį į kolektyvinių veiksmų vaidmenį J. Commons’as mėgino įgyvendinti praktikoje, aktyviai bendradarbiaudamas su Amerikos darbo federacija. Kaip žinoma iš ekonomikos istorijos, J. Commons’o „kolektyvinių veiksmų“ juridiniai (teisiniai) aspektai bei „socialinio kompromiso“ idėja, kaip ir antimonopolinės reformatoriškos idėjos T. Veblen’o darbuose, buvo praktiškai pritaikyti jau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, 1934 m. išrinkto JAV prezidento F. D. Roosevelt’o vadinamojo „Naujojo kurso“, kurio šerdimi buvo valstybinių išlaidų viešiesiems darbams ir užsakymų pramonei augimas, periodu. Dėl J. Commons’o įtakos 1935 m. buvo priimtas Įstatymas dėl socialinio draudimo, kuris padėjo pagrindus pensiniam aprūpinimui JAV, o pats F. D. Roosevelt’as ne kartą pabrėžė, kad verslininkams ir darbininkams būtina bendradarbiauti. Apskritai „Naujojo kurso“ vykdymo metai tapo institucionalistų laikotarpiu. „Intelektualių maištininkų“ grupės švelniai įvardintas „herojišku seneliu“, T. Veblen’as buvo savotiškas jo pranašas; W. Mitchell’as tapo vienu iš JAV Nacionalinių išteklių komiteto organizatorių, ketindamas paversti jį ekonomikos valstybinio reguliavimo svarbiausia institucija; o J. Commons’as F. D. Roosevelt’o administracijos reformose įžvelgė savo idealų įgyvendinimą. Institucionalistams artimi R. Tugwell’as (1891–1979 m.), A. A. Berle (1895–1971 m.) ir G. C. Means’as priklausė prezidento F. D. Roosevelt’o „smegenų centrui“ bei rengė prezidento kalbų tekstus, kuriose buvo diegiama idėja, kad viešpataujant sutelktai korporuotų vadybininkų valdžiai, valstybė „turi ryžtingai veikti ir ginti visuomenės interesus“. Tiesa, kaip vėliau įvertindamas „naujojo kurso“ patirtį, pažymėjo G. C. Means’as, iš esmės buvo atmetama neoklasikinė teorija, o ne „laisvos verslininkystės“ teorija ir praktika. Tai, kad nebuvo alternatyvios koncepcijos, suteikė pragmatinį pobūdį visiems „vidurio kelio“ tarp dviejų kraštutinumų – centralizuoto planavimo ir laissezfaire principų – ieškojimams. „Eksperimentinės ekonomikos teorijos“ krypties atstovas Rexford’as Tugwell’as dar knygoje Pramonė brandos stadijoje (1927 m.) teigė, kad brandi industrinė sistema turi būti naujoviškai valdoma – būtini nauji instrumentai ir institucijos, kurios galėtų užtikrinti aukštesnį ekonomikos centralizuotos kontrolės lygmenį. Privačios nuosavybės klausimas, jo nuomone, turėjo būti sprendžiamas pragmatiškai, skirtingu būdu įvairioms ekonomikos dalims, o ne pagal principą – išsaugoti privačią nuosavybę bet kokia kaina arba visiškai ją pašalinti visur ir visomis formomis. Įrodinėdamas, kad valstybei būtina valdyti socialinį-ekonominį vystymąsi, R. Tugwell’as rėmėsi tuo, kad valstybės centrinė ekonominė institucija, koordinuojanti vystymosi programas ir rengianti ilgalaikę ekonominę politiką, privalo turėti tam tikras direktyvines funkcijas, tiesiogiai veikdama ekonominių išteklių paskirstymą. G. C. Means’as, 1935–1939 m. buvęs JAV Nacionalinės ekonominių išteklių komisijos narys ir ėjęs pramonės sektoriaus direktoriaus pareigas, o paskui tapęs vienu iš Nacionalinių išteklių planavimo valdybos patarėjų, gynė planavimo būtinumo idėją. Jis pabrėžė, kad planavimo pagrindą turi sudaryti pagrindinių gamybinių išteklių ir poreikių šalies mastu apskaita. G. C. Means’o nuomone, planavimas pirmiausia turi būti susijęs su naujų kapitalinių investicijų į pagrindines šakas paskirstymu. Jo darbai tyrinėjant XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje – ketvirtojo dešimtmečio pradžioje 200 didžiausių nefinansinių korporacijų lemiamą vaidmenį
ekonomikoje ir jų finansinių ryšių sistemą, buvo labai naudingi pagrindžiant „naujojo kurso“ metais priimtus įstatymus dėl operacijų su vertybiniais popieriais kontrolės ir holdingo bendrovių komunalinio aptarnavimo sektoriuje. G. C. Means’o pateikta medžiaga apie du rinkos tipus, įrodinėjusi, kad laissez-faire politika netinkama amerikiečių ekonomikai, suvaidino svarbų vaidmenį JAV Kongresui 1933 m. sudarant Laikinąją nacionalinę ekonominę komisiją (TNEC), kuri atliko išsamų ekonominės valdžios koncentracijos amerikiečių ekonomikoje tyrimą. A. A. Berle išgarsėjo dėl kartu su savo kolega iš Kolumbijos universiteto G. C. Means’u parašytos knygos Šiuolaikinė korporacija ir privati nuosavybė (1932 m.), kurioje akivaizdžiai jaučiamas tiesioginis T. Veblen’o idėjų dėl pramonės korporacijų vaidmens ir vietos poveikio, bei dar išleido knygas Valdžia be nuosavybės ir XX amžiaus kapitalistinė revoliucija. G. C. Means’as ir A. A. Berle savo kartu parašytoje knygoje Šiuolaikinė korporacija ir privati nuosavybė, kuri JAV per 36 metus buvo išleista 17 kartų, paskutiniam leidimui išėjus 1968 m., padarė šias toliau išvardijamas išvadas: 1. XX a. pradžios ekonominė sistema yra korporacinė. Ekonomikoje viešpatauja akcinės bendrovės. Perėjimas nuo „fabrikinės“ prie korporacinės sistemos reiškia revoliucinį ekonomikos pertvarkymą. 2. Korporacinė sistema reiškia tradicinės nuosavybės paneigimą. Nuosavybė ir valdymas buvo sujungti ankstyvojo kapitalizmo stadijoje. Jai atstovavo verslininkas, kuris buvo ir savininkas, ir kontrolierius, ir valdytojas. Vėliau šios funkcijos atsiskyrė. Nuosavybė tapo akcininkų, o valdymas – samdytų vadybininkų sritimis. Ši revoliucija metė iššūkį ekonomikos mokslui. Reikėjo paaiškinti naujus ekonominius santykius. Ekonominės analizės objektu tapo ne konkurencija (kaip buvo A. Smith’o laikais), o kontrolė. Šio reiškinio priežastis – nuosavybės atomo dalumas: akcijos vienose rankose, kontrolė – kitose. 3. Korporacinė sistema reiškia tradicinio pelno paneigimą. Pelnas buvo užmokestis už investavimą ir gamybos plėtros stimulus. Akcinėse bendrovėse investuotojams atlyginama tik už kapitalą, o verslo efektyvumas priklauso nuo kontroliuojančių asmenų. Maksimalaus pelno siekimas didina kainas, mažina gamybą. 4. Pasikeitė konkurencijos pobūdis. Ji jau nėra pramonės ir pelno skatinimo variklis. Konkurencija yra griaunanti, nes konkuruoja didelės firmos. Siekdami skatinti korporacijų veiklą visos visuomenės interesų kryptimi, išsaugant verslo laisvę, bet ją nukreipiant visuomenės interesų link, G. C. Means’as ir A. A. Berle pateikė penkis pasiūlymus: 1. Privati nuosavybė turi išlikti. 2. Korporacijų veiklą reikia reglamentuoti, ka ji nesiektų maksimalaus pelno bet kokiomis priemonėmis. Būtina priimti įstatymą, kuris priverstų stambias korporacijas laikytis tam tikrų taisyklių, atitinkančių „kolektyvinės įmonės ekonominę logiką“. Pelno norma turi sudaryti 10 procentų. 3. Pelnas dalijamas akcininkams, nustatant maksimalią ribą. 4. Kolektyvinėms įmonėms turi būti nustatomos specialios kainų, pelno ir vadybininkų apmokėjimo normos. 5. Vadybininkų darbas turi būti apmokamas, t. y. jie skatinami ne nuo pelno, o už gamybos tobulinimą, kaštų mažinimą, gamybos plėtrą, naujos technikos diegimą. Šios idėjos buvo pritaikytos vėlesniuose institucionalistų darbuose, XX a. šeštajame dešimtmetyje išplėtojus valdomų kainų ir valdomų rinkų teoriją bei korporacinės revoliucijos koncepciją. Patį valdomų kainų terminą vėlgi pirmasis ėmė vartoti ir pagrindė G. C. Means’as, išanalizavęs kainų judėjimo ypatybes amerikiečių aukštos koncentracijos pramonės šakose 1923–1933 m. krizės laikotarpiu. Kaip
korporacinės revoliucijos apibendrinančią sampratą institucionalistai apibrėžė kapitalizmo perėjimą į naują stadiją, kai lemiamą vaidmenį ekonomikoje ėmė atlikti stambios korporacijos ir pasikeitė ekonominės sistemos struktūra bei funkcionavimo mechanizmas. Kaip vėliau pabrėžė G. C. Means’as, dėl šių pokyčių kyla būtinybė rekonstruoti tradicinę ekonomikos teoriją visuose jos pagrindiniuose skyriuose ir suformuluoti naują, kurioje būtų pateiktas supratimą apie korporacijų ir visuomenės interesų suderinimo užtikrinimo sąlygas. Institucionalizmo idėjų plėtrai buvo svarbi ir amerikiečių ekonomisto bei sociologo S. Chais’o knyga Technokratija, kurioje veblenizmo dvasia mėginta pagrįsti inžinierinės – techninės inteligentijos vyraujantį vaidmenį ateities visuomenėje. Institucionalizmo raidai taip pat svarbi buvo J. B. Clark’o sūnaus John’o Maurice Clark’o (1884–1963 m.), irgi palikusio tėvo grynąją teoriją dėl ekonominių reiškinių ryšio su neekonominiais tyrimo, knyga Ekonominiai institutai ir žmonių gerovė. Joje jis kritikavo klasikų ir neoklasikų pusiausvyra grįstas idėjas, pabrėždamas nedarbo, nevisiško įrenginių apkrovimo, stambių korporacijų vietoj smulkių firmų atėjimo į rinką reiškinius. J. M. Clark’as, Kolumbijos universitete studijavo socialinius mokslus ir specializavosi ekonomikos teorijos srityje. Nors jis ir buvo gerai susipažinęs su statiškais dėsniais, propaguotais tėvo, bet vėliau susižavėjo T. Veblen’o ir W. Mitchell’o idėjomis. Jis ypač suabejojo ribinio naudingumo teorija kaip pagrindu aiškinant vartotojo elgseną. Taip pat abejojo dėl pelno maksimizavimo prielaidos, kuria buvo pagrįsta verslo elgsenos teorija. J. M. Clark’as, kaip ir T. Veblen’as, išryškino neoklasikinėje teorijoje naudotos psichologijos trūkumus. XIX a. psichologai individus vertino kaip įtrauktus į savo norų, kurių kilmės neprivaloma paaiškinti ekonomistams, patenkinimo racionalų skaičiavimą. J. M. Clark’as teigė, kad, priešingai, žmonių elgesys dažniausiai atspindi impulsyvumą ir „piniginius interesus“, o ne ribinio patenkinimo augimo racionalų įvertinimą. Toliau J. M. Clark’as kritikavo ribinio naudingumo teoriją dėl jos prielaidos, kad pasirinkimo procesas yra psichologiškai neskausmingas. Sekdamas psichologu William’u James’u, J. M. Clark’as parodė, kad sprendimų priėmimo procesas reikalauja tiek daug pastangų, kad žmonės yra linkę apriboti savo pasirinkimo laisvės apimtį. Jie, norėdami išvengti pasirinkimo psichologinių kaštų, linkę remtis įprastais elgsenos modeliais. Šie pastebėjimai leido jam padaryti išvadą, kad ribinė naudingumo teorija yra pagrįsta pernelyg supaprastintu požiūriu į žmogaus prigimtį. J. M. Clark’o domėjimasis socialine ekonomikos teorija leido jam dar 1923 m. išleistoje knygoje Pridėtinių išlaidų ekonomikos teorijos tyrimai, atkreipus dėmesį į stambias investicijas, skiriamas pagrindiniam kapitalui, iškelti klausimą dėl kainų mechanizmo efektyvumo skirstant išteklius. Jis teigė, kad esminė dichotomijos tarp efektyvumo firmos lygiu ir efektyvumo visuminės ekonomikos lygiu priežastis glūdi šiuolaikinio industrinio ūkio fiksuotų kaštų unikaliame ir beveik nesuprastame vaidmenyje. J. S. Mill’is, R. Torrens’as ir N. Senior’as skyrė šiek tiek dėmesio fiksuotų kaštų teorijai. Tačiau dauguma ekonomistų-klasikų dėmesį sutelkė į kintamas išlaidas darbui ir žaliavoms, susijusias su išeigos specifiniais vienetais. Fiksuoti kaštai, priskirtini išeigai kaip visumai, nesulaukė didesnio klasikinės mokyklos atstovų dėmesio. Bet geležinkelių ir kitos viešųjų paslaugų pramonės, patiriančios didžiulius paklausos pokyčius, augimas atkreipė J. M. Clark’o dėmesį į fiksuotų išlaidų svarbą. Būtent J. M. Clark’as ėmė vartoti visuomeninio efektyvumo ir visuomeninių išlaidų sąvokas ir teigė, kad ekonomistai turi nutiesti kelius verslo socialinės kontrolės užtikrinimui. O 1934 m. išleistoje knygoje Verslo ciklų strateginiai veiksniai jis išnagrinėjo klausimą, kaip kinta paklausos vartojimo prekėms
santykis su paklausa gamybinės paskirties prekėms – akseleracijos principą, – ir įvardijo šį principą, pagal kurį vartojimo ar išeigos pokyčiai sukelia padidintus investicijų pokyčius, kaip pagrindinį ciklinių svyravimų veiksnį. Įdomu, kad tai vėlgi buvo kartotinis atradimas, nes jo atradimo garbe J. M. Clark’as dalijosi su prancūzų ekonomistu Albert’u Aftalion’u. Pastarasis dar 1909 m. paaiškino – bet neįvardijo – šio principo veikimą. Be to, J. M. Clark’as, panašiai kaip ir W. Mitchell’as, planavimą laikė ne tik priemone, padedančia įgyvendinti valstybės anticiklinę politiką, bet ir būdu, kaip išspręsti kapitalistinės santvarkos stabilizavimo problemas ilgalaikiu aspektu. Jis buvo Nacionalinės progresyvistinės konferencijos komiteto, 1931 m. pradžioje paskelbusio memorandumą dėl ilgalaikį planavimo pramonės stabilizavimo klausimais, pirmininkas. Pačią „socialiai liberalaus planavimo“ sistemą J. M. Clark’as laikė priemone, galinčia užtikrinti viso ekonominio mechanizmo funkcionavimo stabilumą ir patikimumą. Ši sistema turi apimti valstybės anticiklinę politiką, numatyti priemones, kaip koordinuoti ir sutvarkyti privatų verslą („pramonės socialinės konstitucijos“ priėmimą, konkurencijos reguliavimą, vertikalios integracijos plėtrą), spręsti uždavinius, susijusius su visos industrinės sistemos funkcionavimo palaikymu ir visuomeninių išlaidų padengimu. Šios J. M. Clark’o (kaip ir W. Mitchell’o bei R. Tugwell’o) idėjos XX a. šeštajame dešimtmetyje buvo pavadintos indikatyviniu nacionaliniu planavimu, ir šis planavimas buvo tiesiogiai siejamas su ilgalaikio socialinės-ekonominės sistemos stabilizavimo klausimu. J. M. Clark’o požiūriu, nacionalinio planavimo pagrindu turi tapti savanoriškumo ir socialinio bendradarbiavimo principas. Jis pasisakė už socialinio atsakingumo, kooperacijos dvasios ir socialinių grupių bei ekonominių subjektų atitinkamų elgesio normų plėtrą. Pabrėždamas esminį ekonominio planavimo ir planinės ekonomikos skirtumą, J. M. Clark’as pažymėjo, kad gamybos valdymas liks privataus verslo rankose. Valstybė turi verslo veiklai tik užtikrinti patikimą informacinę bazę ir naudoti daugiausia netiesiogines kontrolės priemones, veikdama per kreditinę-pinigų ir fiskalinę sistemas. Nagrinėdamas monopolijos ir konkurencijos veiksnių dinamišką sąveiką rinkos procese, J. M. Clark’as pabrėžė, kad ne tik monopolija, bet ir konkurencija visuomenei gali sukelti neigiamus padarinius. Rinkos mechanizmo „netobulumai“ apima reiškinius, susijusius, viena vertus, su monopolija ir konkurencijos susilpnėjimu (didelės apimties gamybos pranašumai kai kuriose svarbiose šakose ir ribotas gamybos veiksnių mobilumas tapo priežastimi, sulaikančia kapitalo persiliejimą ir konkurenciją mažinant kainas), o antra vertus – su konkurencijos, vykdomos nekaininiais metodais (reklama, produkcijos diferenciacija) per dideliu aštrumu ir hipertrofiška plėtra. Intensyvi šių dviejų pradų tarpusavio sąveika nulemia ekonomikos funkcionavimo mechanizmo „funkcinį“ pobūdį. Kritikuodamas monopolinės konkurencijos teoriją, J. M. Clark’as pabrėžė nesutinkąs su E. Chamberlin’o esmine (raktine) tėze, kad bet kokia produkto diferenciacija turi savyje „monopolijos elementą“. Jo nuomone, produkto diferenciacijos vaidmuo slypi tame, kad ji sukuria naują konkurencijos matmenį. J. M. Clark’as ragino ekonomistus sutelkti dėmesį į klausimą, ar iš tiesų egzistuojanti konkurencija yra „efektyvi“ bei efektyvumo kriterijų platesniu socialiniu ir makroekonominiu požiūriu sukūrimą. Su šiomis J. M. Clark’o mintimis buvo susijusios ir jo nuostatos dėl komercinio ir socialinio efektyvumo skirtumo. Komercinis efektyvumas – tai privačios įmonės rezultatyvumo kuriant pelną rodiklis, o socialinį efektyvumą apibūdina visos ekonominės sistemos efektyvumas kuriant „socialines vertybes“, didinančias visuomenės gerovę. 1923 m. J. M. Clark’as rašė, kad XX a. ekonomikos sąlygomis
pelno gaminimo aukštas efektyvumas koreliuoja su ypač žemu socialinio efektyvumo lygiu. Jis manė, kad skirtumą tarp šių dviejų efektyvumo tipų galima įveikti, naudojant verslo socialinės kontrolės priemones. Pastebėtina, kad šios antrosios institucionalizmo bangos atstovai, nagrinėdami demografines problemas, kurdami profsąjunginio darbininkų judėjimo teoriją ir kt., dėmesį sutelkė, pirma, į kapitalizmo socialinių-ekonominių prieštaravimų konstatavimą ir, antra, į pasiūlymų F. D. Roosevelt’o „Naujojo kurso“ reformų įgyvendinimui formulavimą ir kėlimą. Po Antrojo pasaulinio karo vienas iš svarbiausių institucionalizmo atstovų buvo Clarence Edwin’as Ayres’as (1891–1972 m.). Jo ilgas intelektualinis gyvenimas, prasidėjęs studijomis Brouno universitete, buvo susijęs su J. Dewey’aus pragmatizmu, psichoanalizės pradininko S. Freud’o psichologija ir T. Veblen’o idėjomis dėl kultūrinio reliatyvizmo. Įgijęs ne tiek ekonominį, kiek filosofinį bazinį išsilavinimą, C. Ayres’as trumpai pabuvo Harvardo universitete, o paskui perėjo į Čikagos universitetą, pritraukusį tokius neortodoksiškus mąstytojus kaip T. Veblen’as, Robert’as Hoxie, W. Mitchell’as, Walton’as Hamilton’as, J. M. Clark’as ir Frank’as Knight’as, kurio antipragmatiškas požiūris tapo pagrindu intelektualiam konfliktui tarp jo ir C. Ayres’o, nesutrukdžiusiam geriems asmeniniams santykiams, trukusiems visą gyvenimą. C. Ayres’o kaip dėstytojo darbas prasidėjo Amherste ir savo viršūnę pasiekė Techaso universiteto Austine intelektualia prasme palankioje aplinkoje. Čia jis profesoriavo nuo 1930 m. iki 1968 m. ir išleido veikalus Ekonominės tvarkos problema (1938 m.), Ekonominės pažangos teorija (1944 m.), Industrinis ūkis (1952 m.), Priimtinos visuomenės link (1961 m.). C. Ayres’o ortodoksinės ekonomikos teorijos kritika buvo nukreipta į puolimą prieš neoklasikinę pusiausvyros teoriją bei su ja susijusią nuostatą, kad stiprios rinkos jėgos kreipia kainas į pusiausvyrinį lygį, suderinamą su moraliniu teisingumu. Žvelgdamas plačiau ir gilindamasis į technologinę pažangą, C. Ayres’as pastebėjo, kad ortodoksiški mąstytojai laikėsi klaidingo požiūrio, jog kapitalas yra sukurtas dėka taupymo, taip kūrimo funkciją pritvirtinant taupytojams ir finansinėms institucijoms, mobilizuojančioms išteklius per pinigų fenomeną. Faktiškai, kaip teigė C. Ayres’as, fizinė gamyba ekonomikai tieka veiksnius, lemiančius ekonominę pažangą. Taigi pažanga yra technologinis, o ne finansinis fenomenas. Ir kapitalo kaupimas bei realus kapitalo augimas yra iš esmės skirtingi procesai, galintys vykti atskirai vienas nuo kito. C. Ayres’o pateikta neoklasikinės kapitalo teorijos kritika leido jam prieiti išvados, kad užuot prisidėję prie ekonominio augimo, kapitalizmo institucijos iš esmės yra realaus kapitalo kaupimo defektai. Jo nepakankamo vartojimo teorijoje, panašiai kaip ir J. Hobson’o, teigiama, kad taupoma paprasčiausiai dėl to, kad kai kurie žmonės yra turtingesni už kitus. Pagrindinė kapitalistinės sistemos problema yra ta, kad vartotojai, daugiausia atlyginimus gaunantys darbininkai, negali nupirkti milžiniškos išeigos, kurią technologijos leidžia pagaminti. Pajamos, skiriamos darbininkams, skirtingai nuo nuosavybės savininkų pajamų, C. Ayres’o nuomone, yra nulemtos institucinių veiksnių, ir pokyčiai šioje srityje priklauso nuo ekonomikos augimo laipsnio (normos) pokyčių. 8.3.4. W. Mitchell’o ekonomikos teorija Wesley Clair’as Mitchell’as (1874–1948 m.) yra T. Veblen’o mokinys ir pasekėjas. Iš pagarbos savo mokytojo nuopelnams ir jo atminimui W. Mitchell’as parengė reprezentatyvų jo darbų rinkinį „Ko mokė T. Veblen’as“ (1936 m.). Šiame rinkinyje yra sudėtos ištraukos iš T. Veblen’o knygų ir straipsnių. W. Mitchell’o
teigimu, T. Veblen’as pranoko K. Marx’ą, nes jo sampratoje nėra metafizikos, kurią K. Marx’as perėmė iš G. W. F. Hegel’io. Gyvenimo kelias. W. Mitchell’as mokėsi Čikagos universitete, stažavosi Vienos universitete (čia jam jokio įspūdžio nepadarė C. Menger’io paskaitos), bei nuo 1913 m. iki pat gyvenimo pabaigos dirbo Niujorke, Kolumbijos universitete ir Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje, nuo 1919 m. iki 1931 m. būdamas šio svarbaus institucionalistinių tyrimų centro direktoriumi. Be to, 1929–1933 m. jis vadovavo prezidento H. C. Hoover’io (1874–1964 m.) sukurtai Komisijai socialinėms tendencijoms tirti. Ekonomikos teorija. W. Mitchell’as savo publikacijoje Paskaitos apie ekonomikos teorijos tipus (1935 m.) savo mintis pirmiausia grindė T. Veblen’o idėjomis. Sekdamas juo, W. Mitchell’as tvirtai pasisakė už ekonominių problemų tarpusavio ryšį su neekonominėmis, tarp jų sociologijos, kultūros ir kitomis problemomis, lemiančiomis žmonių veiklos visuomenėje psichologiją, elgesį ir motyvus, ypač pabrėždamas psichologinę analizę. Todėl jis kritikavo tradicinę teoriją, kaip neparodančią pinigų ūkio, institutų ir žmonių elgsenos ryšio, bei pritarė empirinėms teorijoms, XX a. tapdamas pirmuoju JAV ekonominių ciklų empiriniu tyrinėtoju. Pradinis ryšys tarp W. Mitchell’o empirizmo ir jo nusigręžimo nuo ortodoksinės teorijos buvo jo atliktas duomenų, susijusių su kiekybinės pinigų teorijos statistiniu patikrinimu, tyrimas. Kiekybinės pinigų teorijos variantas, kurį tikrino W. Mitchell’as, buvo paprasta prielaida, kad bendras kainų lygis yra nulemtas sąryšio tarp pinigų pasiūlos ir pinigų atlikto darbo tenkinant prekybos poreikius. Jo statistiniai duomenys rodė, kad 1860–1891 m. valiutos kiekis, esantis cirkuliacijoje (W. Mitchell’o naudotas pinigų pasiūlos apibrėžimas) išaugo daugiau negu buvo prekybos poreikiai. Pagal tai kiekybinė teorija leido prognozuoti, kad kainos augs; tačiau kainų lygis faktiškai krito. Tuo remdamasis W. Mitchell’as padarė išvadą, kad kiekybinė teorija buvo empiriškai neteisinga, daugiausia todėl, kad ji iš pat pradžių buvo pernelyg supaprastinta hipoteze. Polinkiu į empirinius tyrimus W. Mitchell’as labiau nei kiti institucionalistai priminė jaunosios istorinės mokyklos atstovus. Įdomu, kad ekonominėje literatūroje W. Mitchell’ą neretai sarkastiškai vertina (nors vargu ar teisingai) kaip koncepcijos matavimai be teorijos (po 1975 m. Nobelio premijos laureato Tjalling’o Koopmans’o to paties pavadinimo straipsnio, skirto W. Mitchell’o ir jo pasekėjų mokslinių tyrimų kritikai, pasirodymo), arba, kaip pasakė W. Leontief’as, „amerikiečių ekonominės minties pagrindinės antiteorinės krypties“ atstovą. M. Blaug’o nuomone, tai yra susiję su tuo, kad W. Mitchell’as „nebuvo linkęs veltis į ortodoksinės ekonomikos teorijos prielaidų metodologines atakas ir vengė tarpdisciplininio požiūrio. Jo „institucionalizmas“ reiškė rinkimą statistinių duomenų, kurie toliau turėjo suteikti pagrindą aiškinančioms hipotezėms“. Be to, kaip mano W. Leontief’as, „kritikuodamas sudėtingų ekonominių modelių kūrimo procesą, jis pasiūlė remtis tiesioginiais stebėjimais, nepagrįstais jokiomis išankstinėmis prielaidomis, o orientuotais į stebimų faktų visapusišką įvertinimą. W. Mitchell’ui, jo mokiniams ir pasekėjams JAV turi būti dėkingos už aprašomosios ekonominės statistikos, be kurios ne tik šiuolaikinis ekonomikos mokslas, bet ir daugelis šiuolaikinių ekonominių institucijų nebūtų galėję, matyt, egzistuoti, aktyvią plėtrą“. W. Mitchell’as kaip tikras institucionalistas kritikavo tiek klasikinę mokyklą, tiek maržinalistus, kad jie dėmesį sutelkė į mechaninius paklausos ir pasiūlos dėsnius ir
ignoravo žmogaus elgsenos vidines varomąsias jėgas. W. Mitchell’as pritarė T. Veblen‘ui, kuris kritikavo racionalaus hedonisto modelį, pratęsdamas šią kritiką daugelyje savo straipsnių. Klasikų mokyklos ginamą žmogaus griežtos elgsenos modelį, pagal kurį žmogus elgiasi racionaliai genamas išskaičiavimo, W. Mitchell’as laikė klaidingu ir rašė, kad „žmogus, kuris tiria streikus ir lokautus, verslo kombinacijų permainingą verslo kombinacijų fortūną, šiuolaikinius metodus, kaip įveikti „vartotojišką inerciją“, bumus ir depresijas, nepatvirtina įspūdžių apie ekonominį racionalumą, atspindimą teoriniuose traktatuose“. Jis teigė, kad žmogiškasis elgesys yra pripratimo ir to, ką vėliau G. Saimon’as pavadino „ribotu racionalumu“, mišinys. W. Mitchell’as taip pat rėmėsi ir pakartotinu psichologų „žmogiškojo iracionalumo“ atradimu. Jis siekė žengti dar vieną žingsnį T. Veblen’o pradėtu keliu nuo „normalaus“ modelio link realybės bei statistinės analizės metodais įrodyti, kad realus elgesys ekonomikoje ir hedonistinės normos skiriasi. W. Mitchell’o realiu tyrimo objektu tapo „vidutinis statistinis“ žmogus ir jo požiūris į pinigų ūkio institutus. W. Mitchell’o nuomone, pinigai visuomenėje atlieka savarankišką vaidmenį, o pinigų sistema jam buvo kone svarbiausia žmogaus elgsenos vidine varomąja jėga. Pagal šią tezę, W. Mitchell’as suformulavo ir ekonomikos mokslo, turinčio išaiškinti ryšius tarp pinigų apyvartos ir žmonių elgsenos, uždavinius. Jis rašė: „Pinigai – ekonomikos mokslo esmė“. Nerūpestingai žmogiškajai prigimčiai pinigai primeta griežtą discipliną, jie standartizuoja poreikius, keičia žmonių psichologines nuostatas. Todėl W. Mitchell’o institucionalistinis požiūris pasireiškia ir jo apmąstymuose apie žmogaus prigimtį ir jo piniginius interesus. W. Mitchell’as suprato institutus kaip elgesio pavyzdžius ir normas, įsišaknijusias žmonių veiksmuose ir mąstyme. Toks jo supratimas yra paaiškinimo „menas daryti pinigus ir juos leisti“ pagrindas. Savo straipsnių rinkinyje Atsilikimas mene leisti pinigus (1937 m.) W. Mitchell’as siekė parodyti, kad „pinigų darymo“ menas šiuolaikinėje visuomenėje smarkiai aplenkė sugebėjimą juos racionaliai panaudoti. Jis pabrėžė, kad ypač neracionaliai pinigai naudojami šeimos biudžete, kur išlaidų pobūdį dažnai lemia noras pralenkti kitus, rafinuoti pinigų leidimo būdai yra vienas iš svarbiausių kelių įsitvirtinti visuomenėje bei įsikovoti prestižą. Pusiausvyros teorijos, W. Mitchell’o nuomone, nepakanka, norint paaiškinti piniginius santykius. Jų prasmės reikia ieškoti institucinėse kategorijose. W. Mitchell’as pratęsė T. Veblen’o „pramonės ir verslo dichotomijos“ koncepciją, analizuodamas pramonės plėtros dinamikos ir kainų dinamikos išsiskyrimą. Už kainos mechanizmo jis stengėsi įžvelgti ne mechaninius paklausos ir pasiūlos dėsnius, o gaunančių ir leidžiančių pinigus žmonių veiksmų prieštaringus motyvus. W. Mitchell’as rašė, kad „[…] Svarbiausia, ką reikia suvokti pinigų sistemoje, tai – pinigų ūkio mechanizmas, tai yra pinigų institutų gerai organizuotos grupės visuomeninis vaidmuo ir tai, kaip jie plėtojosi nuo viduramžių laikų, tapo kvazinepriklausomais ir darė grįžtamąjį ryšį jų kūrėjų veiklai ir protams“. Asmeninis W. Mitchell’o indėlis į institucionalistinę teoriją pirmiausia apėmė vadinamųjų neekonominių veiksnių (tarp jų psichologinių, elgesio ir kt.) įtakos ekonominiams veiksniams (pinigų apyvartai, kreditui, finansams ir kt. kategorijoms) išaiškinimą dėka konkurentinio skaitmeninių rodiklių tyrimo ir šių rodiklių svyravimo (ekonominės konjunktūros) dėsningumų nustatymo, pagal daugelį statistinių duomenų (faktinę medžiagą ir jos matematinį apdorojimą). Antra, ji apėmė mėginimą pagrįsti bekrizinio ciklo koncepciją dėl įvairių valstybinio poveikio ekonomikai variantų. Aprašydamas iracionalius piniginės ekonomikos institutus, W. Mitchell’as vis dėl to tokią ekonomiką laikė geriausia iš ekonomikos sistemų. Šis įsitikinimas skyrė jo pažiūras nuo T. Veblen’o sardoniško kriticizmo ir, priešingai, artino su kito
amerikietiškojo institucionalizmo tradicijos įkūrėjo J. Commons’o reformatorišku „palankumu“. W. Mitchell’as ypač išgarsėjo sukūręs „verslo ciklo“ teoriją ir pradėjęs kiekybiškai vertinti JAV verslo ciklus. (Jis vietoj W. Sombart’o įvestos sampratos „ekonominė konjunktūra“ nuo 1913 m. vartojo „verslo ciklo“ sampratą). Siekiant šio tikslo 1920 m. W. Mitchell’ui dalyvaujant buvo įkurtas Nacionalinis ekonominių tyrimų biuras, kuriam jis vadovavo iki 1945 m., kai direktoriaus pareigas perdavė savo kolegai Arthur’ui Frank’ui Burns’ui (1904–1987 m.). Šis ekonomistas gimė Stanislau, Austrijoje ir 1914 m. kartu su šeima emigravo į JAV. Pažymėtina, kad 1953–1956 m. A. F. Burns’as buvo prezidento D. D. Eisenhower’io (1890–1969 m.) Ekonominių patarėjų tarybos narys. Naujosios institucijos pirmasis tiriamasis darbas buvo Nacionalinės pajamos ir jų paskirstymas (1909–1919 metai). W. Mitchell’o įtaka visuomeninei minčiai JAV buvo labai didelė. Jis sukūrė naują empirinę kryptį institucionalizme, savo papildyta, iš naujo perleista knyga Verslo ciklai (1927 m.; pirmas leidimas 1913 m.), kurioje unikaliai sujungta ekonominė istorija, teorija ir statistika ir kuri, galimas dalykas, tapo institucionalistinės krypties aukščiausiu laimėjimu, bei veikalu Verslo ciklų matavimas (1946 m.), parašytu kartu su A. F. Burns’u (W. Mitchell’o įvadas joje aiškiai rodo, kad pagrindinis šios knygos autorius buvo A. F. Burns’as, o ne jau labai senyvo amžiaus W. Mitchell’as), kuriame įvertino daugiau verslo indikatorių, įnešė svarų indėlį į statistikos metodologiją ir iš esmės tapo ekonometrijos pagrindų kūrėju. W. Mitchell’as parodė, kad galima naujai pažvelgti į ekonomines problemas. Jis tvirtino, kad aiškinant priežastinių ryšių atskleidimo problemas, nustatant santykius tarp mūsų žinojimo elementų, galima naudoti skaičius. W. Mitchell’o aukštos reputacijos nepajudino bei darbų svarbos neužgožė net ir nesėkmė prognozuojant 1929 m. ekonominę konjunktūrą, kai jis nesugebėjo nuspėti ketvirtojo dešimtmečio JAV ekonomikos „didžiosios krizės“. Pagrindinę ekonomisto užduotį W. Mitchell’as matė kaip faktinės medžiagos rinkimą ir apibendrinimą, siekiant konstatuoti kiekybinės priklausomybes tarp pavienių rodiklių dinamikos. Dėl to savo darbuose jis susistemino daug faktinės medžiagos iš skirtingų ūkinio gyvenimo veiklos sričių, patobulino statistinės technikos metodus. W. Mitchell’as yra plačiai žinomas kaip verslo ciklo tyrėjas. Jis pateikė tokį verslo ciklo apibrėžimą: „Verslo ciklai yra pasikartojantys pakilimai ir nuosmukiai, kurie pasireiškia daugumoje ekonominių procesų su pakankamai išplėtota piniginio ūkio sistema, nesuyra į kokias nors kitas bangas, kurių amplitudė maždaug tokia pat kaip ir jų pačių amplitudė, ir trunka šalyse, esančiose skirtingose ekonominio išsivystymo stadijose, nuo trejų iki septynerių metų“. Pakilimus ir nuosmukius, užtrunkančius nuo trejų iki septynerių metų, W. Mitchell’as vadino mažais ciklais ar trumpomis bangomis. Be to, pagal W. Mitchell’ą, egzistuoja ir dideli verslo ciklai, t. y. šimtmečio eilės ciklai – ilgosios bangos. Jo nuomone, abiejų rūšių ciklai yra glaudžiai susiję. W. Mitchell’o darbai, pvz., Paskaitos apie ekonomikos teorijos tipus, Auksas, kainos ir darbo užmokestis esant aukso standartui (1908 m.) parodė didelę jo įtaką taip pat tiriant užimtumo bei pinigų tvarkymo problemas. W. Mitchell’as analizavo ekonominio aktyvumo eigą ir, ekonomiką suskirstęs į „realią“ ir „piniginę“, aprašė ciklinius pakilimus ir nuosmukius. Jis įrodė, kad: • cikliniai svyravimai yra būdingi verslo ekonominei sistemai; • kiekvienas ekonominis ciklas yra unikalus, bet jų (ekonominio aktyvumo pakilimų ir nuosmukių) pagrindas yra verslininkų pelno siekis. Pats pelningumas priklauso nuo eilės veiksnių: kainų ir kaštų, pardavimo apimčių, kredito dydžio, pinigų masės judėjimo ir pan. Dėl ūkinio gyvenimo būklę ir
dinamiką lemiančių pavienių elementų sąveikos svarbų vaidmenį atlieka asinchroniškumas („pralenkimai“ ir „vėlavimai“). Taip, pavyzdžiui, pagyvėjimo stadijoje padidėjus bendram kainų lygiui, mažmeninės kainos „atsilieka“ nuo didmeninių, vartojimo prekių didmeninės kainos augdamos atsilieka nuo gamybinės paskirties gėrybių didmeninių kainų, darbo užmokestis turi tendenciją atsilikti nuo pardavimo kainų. Depresijos stadijoje didmeninės kainos krenta greičiau už mažmenines, žaliavų kainos krenta sparčiau už vartojimo gėrybių didmenines kainas ir pan. Anot W. Mitchell’o, prekių gamyba nebūtinai cikliška, tačiau piniginis ūkis, sulaikydamas gamybinių jėgų plėtrą, reprodukcijos srityje sukelia chaosą. Todėl jis manė, kad yra galimas ir būtinas valstybės poveikis ekonomikai piniginių, finansinių ir kreditinių veiksnių srityje, siejant su socialinėmis-kultūrinėmis problemomis ir įvertinant psichologinę analizę. Taigi, W. Mitchell’as pasisakė, kad kapitalistinę gamybą būtinai turi reguliuoti valstybė. W. Mitchell’as dar XX a. trečiajame dešimtmetyje pasisakė už bankų reformą, valstybinių išteklių naudojimą ekonomikai subalansuoti (pavyzdžiui, valstybei organizuojant statybinius darbus nuosmukio sąlygomis), draudimo nuo bedarbystės sistemos kūrimą. Šias valstybės kišimosi į ekonomiką idėjas jis propagavo „Naujojo kurso“ metais aktyviai dalyvaudamas valstybės priemonėmis atkuriant ekonomiką. Empirinės-prognostinės institucionalizmo srovės atstovai dar XX a. trečiajame dešimtmetyje savo „konjunktūriniame barometre“ Harvarde publikavo pagal „dinaminių eilučių analizės“ rezultatus parengtas pirmąsias ekonominio augimo prognozes. Tam tikslui buvo sudaromos kreivės, atspindinčios daugelio nacionalinio ūkio rodiklių (BNP, investicijų, pinigų apyvartos, kainų, akcijų kursų, prekybos, taupymo) vidutinius indeksus (spekuliacijos, verslo, pinigų rinkos indeksai), toliau jas panaudojant kapitalistinės konjunktūros, ypač pavienėse gamybinėse šakose, apibūdinimui. Matematika ir statistika (sudariusios naujos ekonomikos mokslo šakos – ekonometrikos – pagrindus), leidusios W. Mitchell’ui ir jo kolegoms apskaičiuoti „mažų“ ir „didelių“ ciklų trukmę, skatino mėginti konstruoti bekrizinės (neciklinės) ekonomikos vystymosi modelius, prognozuoti rodiklių dinamikos nukrypimus, užkirsti kelią jų kritimui. W. Mitchell’as ištyrė svyravimų požymius, žemiausius ir aukščiausius ciklų taškus ir, pradedant 1854 m., nustatė jų periodiškumą. Jis manė, kad netolygią plėtrą galima veikti naudojant bankų sistemą arba tam tikrus socialinius institutus. Nepaisant tam tikrų svyravimų, kaip minėta, W. Mitchell’as linko, kad būtinas valstybinis ekonomikos reguliavimas. W. Mitchell’as buvo planavimo idėjos, kaip permanentinio adaptacinio proceso, reikalingo disproporcijų profilaktikai, plėtros stabilizavimui, draudimo nuo nedarbo sistemos kūrimo (ši 1923 m. pasiūlyta idėja buvo sutikta kaip baisus pasikėsinimas į verslininkystės laisvę), darbo užmokesčio augimo pagal išdirbio augimą idėjos šalininkas. Jo nuomone, ciklinius svyravimus švelninti ir palankią ekonominę konjunktūrą pasiekti būtų lengviau sukūrus specialią valstybinio planavimo instituciją. Tačiau šiuo atveju planavimas turėjo būti ne direktyvinis, o rekomendacinis, pagrįstas realių ir pasiekiamų galutinių tikslų moksliniu prognozavimu. Įdomu, kad JAV prezidento F. D. Roosevelt’o vadinamojo „Naujojo kurso“, skirto išvesti šalį iš sunkios ekonominės depresijos, laikotarpiu W. Mitchell’as dalyvavo sukuriant Nacionalinių išteklių tarybą, kuri turėjo tapti pagrindine JAV ekonomikos planavimo institucija. Tokio pastovaus planavimo organo – nacionalinio planavimo biuro (kurį kuriant 1933 m. jis aktyviai dalyvavo ir tapo vienu iš trijų jos narių) pagrindinėmis turėjo būti informacinės, konsultacinės ir rekomendavimo funkcijos. W. Mitchell’as manė, kad planavimas neturi būti ypatinga
priemonė, naudojama tik susidūrus su krizėmis, o turi įgauti sistemingos veiklos, nukreiptos į ilgalaikę perspektyvą, pobūdį. Jo nuomone, planavimas – tai permanentinis adaptacinis procesas, nukreiptas į įvairių neatitikimų ir disproporcijų profilaktiką, prieštaravimų sušvelninimą ir kelio užkirtimą jų protrūkiams. Eksperimentiniu pagrindu, grynai pragmatišku būdu būtų sprendžiami ir klausimai, susiję su „takoskyros“ tarp valstybinės ir privačios veiklos sričių nustatymu. Pačią planavimo pažangą W. Mitchell’as pirmiausia siejo su mokslo ir informacinės tarnybos plėtra, poveikiu sąmoningumui, „tarpusavio supratimo etikos“ ir įvairius interesus atstovaujančių socialinių grupių „socialiai atsakingo elgesio“ plitimu. Nekvalifikuota W. Person’o sudaryto modelio „Harvardo barometras“ prognozė 1929–1933 m. ekonominės krizės išvakarėse, numačiusi „ekonomikos klestėjimą“, parodė to meto tyrimų metodologinio pagrindo netobulumą, tačiau įtaigiai įrodė, kad XX a. trečiojo – ketvirtojo dešimtmečių institucionalistų pagrindinis teiginys apie ekonomikos socialinės kontrolės būtinumą yra teisingas. Tai reiškia, kad institucionalizmas yra vienas iš XX a. ketvirtajame dešimtmetyje atsiradusios keynesistinės ir neoliberaliosios valstybinio ekonomikos valdymo koncepcijos, kurios pagrindinė mintis yra valstybės įtaka ekonomikai, teorinių pirmtakų. Kartu su tuo W. Mitchell’o ir jo mokyklos sukurtas ekonometrikos mokslas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tapo, kaip rašo M. Blaug’as, „labiausiai dinamiška ekonomikos mokslo šaka, o keynesistinių ar neokeynesistinių makroekonominių modelių reikšmė ekonometrikų darbams labai svarbi ir ji auga“. Pati institucionalizmo srovė JAV vėl atsinaujino XX a. septintajame dešimtmetyje, kai susiformavo naujoji institucinė ekonomikos mokykla, kuriai galima priskirti tokius garsius ekonomistus, Nobelio premijos laureatus kaip Ronald’ą Coase (1991 m.), Friedrich’ą von Hayek’ą (1974 m.), Douglass’ą C. North’ą (1993 m.), taip pat Mancur’ą Olson’ą, Richard’ą Posner’į, Oliver’į E. Williamson’ą ir Andrew Schotter’į. 8.3.5. Prancūzų ir angliškasis institucionalizmas. J. Hobson’o ekonomikos teorija Prancūzijoje amerikietiškam institucionalizmui analogiškas idėjas plėtojo Fransua Simiand’as (1873–1935 m.), siekęs į ekonomikos teoriją įdiegti pozityvų metodą, kuris yra tikroviškesnis nei grynoji ekonomika. Ieškodamas vidinių priežasčių, kad suvoktų įvykius, jis propagavo tokius stebėjimo metodus kaip anketos, statistika. Su tam tikromis išlygomis šiai krypčiai priskirtini taip pat G. Pirou ir B. Notaro. Jų nuomone: • „abstraktus“ metodas neleidžia pažinti tikrovės, nėra palyginimo su faktais; • grynoji ekonomika ignoruoja visuomenės varomąsias jėgas, t. y. institucijas; ji pripažįsta tik abstraktų individą, o ne žmogų, gyvenantį visuomenėje; • grynoji ekonomika negali naudoti „eksperimentavimo“, o nuolatiniai stebėjimai yra reikalingi, nes už istorinių faktų reikia ieškoti reguliarumo ir pastovumo. G. Pirou ir B. Notaro atstovavo nuomonei, kad kapitalo koncentracijos procesai naikina konkurencijos mechanizmą. Dėl to būtinas valstybės kišimasis į ekonomiką. G. Pirou nuomone, ateitis priklauso „mišriam režimui“, kur konkurenciją pakeis valstybinė veikla. O B. Notaro tikėjo kapitalizmo gyvybingumu ir siejo jį su akcinės nuosavybės išplitimu. Didžiojoje Britanijoje dėl objektyvių gamybos suvisuomeninimo, monopolizacijos ir privatizavimo procesų, praktinių rekomendacijų poreikio, pokyčių visuomenės socialinėje struktūroje ekonomikos moksle atsirado institucionalizmas, susijęs su
išlikusia etine visuomeninės minties kryptimi. Neretai šiai krypčiai priskiriami Richard’as H. Tawney’us ir 1895 m. įkurtos Londono ekonomikos bei politinių mokslų mokyklos iniciatoriai sutuoktiniai Beatriche Webb (mergautinė pavardė Beatrice Potter) ir Sidney’us Webb’as, daug prisidėję prie kooperatinės ekonomikos plėtros. Turbūt nebus klaida sakyti, kad juos taip paveikė J. Bentham’as, kad S. ir B. Webb’ai XX a. buvo pasirengę konstruktyvistinio utilitarizmo pagrindu ginti J. Stalin’o socialinės inžinerijos politiką buvusioje Tarybų Sąjungoje bei žavėtis A. Hitler’iu, tuo pat metu išlikdami religingi ir teigdami, kad visi socialistai turi priklausyti anglikonų bažnyčiai, nes ši yra valstybinė. (S. ir B. Webb’ai taip pat priklausė 1884 m. įkurtai Fabijaus draugijai (nuo Fabijaus Kunktatoriaus, garsaus Hanibalo priešininko), kurios nariais buvo tokie žymūs asmenys kaip H. G. Wells’as ir George’as Bernard’as Shaw, ir nemažai ekonomistų, tarp jų Hugh’as Dalton’as, Evan’as Durban’as, H. D. Dickinson’as, Colin’as Grant’as Clark’as (1905–1989 m.) (pastarasis ekonomistas pirmasis pamėgino apskaičiuoti nacionalines pajamas, nacionalines išlaidas ir jų komponentes, taip pat vienas pirmųjų 1938 m. panaudojo statistinių duomenų serijas įvertinant nacionalinių pajamų multiplikatorių, bei 1937– 1939 m. prisidėjo prie bendrojo nacionalinio produkto (BNP) koncepcijos sukūrimo) ir 1977 m. Nobelio premijos laureatas James’as Meade’as, bei kurie laukė, kada socializmas bus pasiektas be revoliucijos parlamentui pamažu įgyvendinant socialines reformas). Richard’as H. Tawney’us (1880–1962 m.) ypač išgarsėjo knyga Godi visuomenė (1920 m.). Ji tapo viena labiausiai poleminių trečiojo dešimtmečio knygų, kvietusių anglus reformuoti savo gyvenimo filosofijos pagrindus. Didėjantis našumas vienas negalės priversti išnykti socialines nelaimes. Toks reagavimas pagrįstas iliuzija. Todėl R. Tawney’us nurodė teisingo kelio kryptį, sugrįždamas prie svarbiausios J. Ruskin’o temos: „Pramonės tikslas yra akivaizdus – tiekti žmonėms daiktus, kurie jiems yra būtini, naudingi ar gražūs, ir taip tarnauti kūnui ar dvasiai. Vadovaudamasi tokiu tikslu, ji yra vienas iš svarbiausių žmonių veiklos formų. Ji gali nukrypti nuo tikslo, gali būti nekenksminga, įdomi ar net linksminanti tuos, kurie ją įgyvendina, bet jos socialinė reikšmė ne didesnė negu įprasta skruzdžių ar bičių veikla, išdidus povų žingsniavimas ar mėsėdžių žvėrių kova dėl dvėsenos“. R. Tawney’us užbaigė Godžią visuomenę teiginiu, kad tai, ko reikia Anglijos visuomenei, yra tikslas, ribojimo principas, kuris atskirtų, „kas yra vertinga veikla, nuo to, kas ja nėra, ir nurodytų mastus, kurių laikantis tai, kas yra vertinga veikla, turėtų būti padaryta. Pirmiausia, jis nustatytų pačios ekonominės veiklos tinkamą vietą kaip visuomenės tarno, o ne pono“. Tačiau dėl stiprių tradicinių srovių pozicijų institucionalizmas nepaplito taip plačiai kaip JAV. Pirmoje XX a. pusėje kritiškiausiai oficialios ekonomikos teorijos atžvilgiu buvo nusiteikęs švelnaus būdo eretikas, jo paties žodžiais tariant, „Anglijos industrinio midlando vidutinio dydžio miesto viduriniosios klasės viduriniojo sluoksnio produktas“, drovus ir uždaras žmogus John’as Atkinson’as Hobson’as (1858–1940 m.). Jis jaunystėje baigė paprastą privačią gramatikos mokyklą. Vėliau universitetinei karjerai J. Hobson’as rengėsi Kembridže ir Oxforde (čia jam didelę įtaką padarė A. Toynbee’aus paskaitos) tuo metu, kai ekonomikos teorijoje D. Ricardo sistema jau nyko, ir prasidėjo gana ilgas teorinių kontroversijų periodas. Vis dėlto jo kaip dėstytojo karjera susiklostė labai netipiškai, nes kaip ekonomikos teorijos žinovas jis skaitė paskaitas kursuose darbininkams. J. Hobson’o filosofinio ekonomikos sampratų ir kategorijų traktavimo pagrindą sudarė H. Spencer’io, J. S. Mill’io pozityvizmas ir F. Schiller’io pragmatizmas. Tai padėjo J. Hobson’ui sukurti racionalizmo principus, kuriuos jis pritaikė ekonomikos
mokslui. Taip pat jam didelę įtaką padarė John’as Ruskin’as (1819–1900 m.), panašiai kaip ir kiti industrinės visuomenės anglų kritikai, anksti pasmerkęs savo laiko komercinę visuomenę už Mamonos, jos „godumo evangelijos“, garbinimą bei tradicinę politinę ekonomiją, kuri intelektualiai rėmė tokią sistemą. Tačiau tik J. Ruskin’as, 1871 m. įkūręs Šv. Jurgio gildiją kaip eksperimentą su Anglijos darbininkais, vienintelis iš visų šių kritikų-humanistų, pamėgino mesti iššūkį ekonomistams-teoretikams jų pačių srityje, išsikėlęs uždavinį kruopščiai išanalizuoti ir viešai demaskuoti tradicinės politinės ekonomijos klaidas. J. Ruskin’as „žmonių gyvenimo idealas yra spartietiškai paprastos elgsenos ir atėniško jautrumo bei fantazijos junginys“. Jis teigė, kad mūsų tikslas turi būti saikingas turtas. Iš čia ir jo nurodymas, kaip valdyti valstybę: „viena svarbiausių sąlygų, kad socialinis ūkis tinkamai funkcionuotų – aukštesniųjų klasių gerovės ir pajamų apribojimas iki tam tikro nustatyto dydžio“. Tačiau šis J. Ruskin’o kvietimas gyventi saikingai ir riboti savo poreikius nesulaukė atgarsio Viktorijos laikų Anglijoje. Kaip tik iš šio anglų mistiko, savo dvasią „maitinusio“ Biblijos skaitymu, darbų, kuriais šis išjuokė karalienės Viktorijos laikų buržuazinius kanonus, šlovinančius piniginę vertę, bei pasmerkė pačius pinigus, tapusius įrankiu, su kuriuo žmogus galėjo pavergti sau lygų žmogų, atgaivinti savotišką vergovę, J. Hobson’as, taip pat svajojęs apie visuomenės reformavimą ir darbininkų klasės švietimą, ir perėmė idėją apie ekonomikos teoriją kaip daugiau humanitarinį, o ne bejausmį mokslą. Jo ryšių su A. Marshall’o tradicija nutraukimo negalima atskirti nuo J. Hobson’o reformatoriškų siekių, išryškėjusių jo pateiktoje pajamų ir turto persiskirstymo industrinėje ekonomikoje analizėje. J. Hobson’as liovėsi tobulinęs ortodoksinį mokymą ir skelbė dorybes pasaulio, kuriame kooperuoto darbo gildijos žmogaus asmenybę vertins labiau nei algų ir pelno pasaulis. Tuo metu, kai J. Hobson’o amžininkai rūpinosi atskleisti „dėsnius“, valdančius „normalų“ ekonominės sistemos funkcionavimą, jis paskelbė savo ciklų tyrimus, kuriuos akademinė bendruomenė sutiko labai nevienareikšmiškai. Taip pat jis pateikė savo išvadą, kad būtinumą didinti darbo užmokesčio gavėjų pajamas ir mažinti „perteklines santaupas“ taikant progresyvinius mokesčius pajamoms ir paveldimam turtui. Įdomu, kad J. Hobson’o kolega Londono ekonomikos mokykloje Edwin’as Cannan’as (1861–1935 m.) taip pat pabrėždavo neigiamus nelygybės aspektus. Tenka pripažinti, kad J. Hobson’ui trūko vientisos ekonominių požiūrių sistemos. Daug jo ekonominių darbų, skirta pavienių ekonominių problemų analizei, kuri buvo grindžiama plačiais empirinės medžiagos tyrinėjimais. Analizuojamų problemų pasirinkimas parodė: • viena vertus – objektyvius prieštaravimų plėtros ekonomikos monopolizacijos sąlygomis procesus; • kita vertus – paties J. Hobson’o požiūrių evoliuciją. J. Hobson’o nuomone, pagrindinės ekonominės problemos buvo gerovė ir perteklinės santaupos (kartu su verslininku F. Mummery’umi, kurį sutiko per Exeter’o mieste skaitytus kursus ir nemažai diskutavo apie verslo nuosmukio priežastis, parašytame veikale Pramonės fiziologija, J. M. Keynes’o Bendrojoje užimtumo, procento ir pinigų teorijoje įvardytame knyga, kuri „iš esmės žymi ekonominės minties epochą“, jis išdėstė oficialiajam ekonomikos mokslo pasauliui tiesiog eretiška ar grynų gryniausia nesąmone atrodžiusią mintį, kad taupymas – vienas iš ortodoksinės ekonomikos teorijos socialinio stabilumo kertinių akmenų! – gali sugriauti gerovę), taip pat nepakankamas vartojimas ir ekonominis perteklius, pajamų paskirstymas ir t. t. J. Hobson’as parašė daugiau kaip 50 knygų, ir kiekviena iš jų ne tik išreiškė jo susirūpinimą etiniais verslo elgsenos aspektais, bet taip pat atspindėjo J. Hobson’o tolimą nuo neoklasikinės ekonomikos teorijos ir laissez-faire politikos.
Įvertindamas J. Hobson’o vaidmenį, J. M. Clark’as rašė, kad kai kurios idėjos, kurias J. Hobson’as iškėlė labai kritiškai ir kurios ortodoksinės daugumos buvo priimamos kaip heterodoksija ar paprasčiausia erezija, ilgainiui buvo pripažintos akademiniame moksle ir tapo teorinių tyrinėjimų objektu. Pirmiausia tai pasakytina apie J. Hobson’o idėją dėl perteklinio taupymo arba efektyvios paklausos trukumo, kuri buvo plačiai pripažinta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje spaudžiant didžiausiai pasaulinei krizei. J. Hobson’as teigė, kad neįmanoma sulyginti skirtingų žmonių gaunamo pasitenkinimo, tačiau manė, jog svarbu lyginti prekių naudingumą su jų pagaminimo sudėtingumu. Nesugebėjimą atlikti tokį palyginimą J. Hobson’as aiškino faktu, kad ekonomistai savo skaičiavimuose vengia sveikatos apsaugos, švietimo, meno ir pramogų klausimų. J. Hobson’as manė, kad žmogiškuosius kaštus būtina vertinti atsižvelgiant į: • kokybės ir darbinių pastangų pobūdį; • sugebėjimus asmenų, dedančių tas pastangas; • naudingumų pasiskirstymą visuomenėje. Kaip pažymėjo J. A. Schumpeter’is, J. Hobson’as vienas iš pirmųjų vakarų ekonomikos teorijoje pasisakė prieš neoklasikinės koncepcijos principus, tarp jų – prieš A. Marshall’o vartotojų racionalaus elgesio teoriją. J. Hobson’as pabrėžė, kad vartotojų įpročius lemia egzistuojantis gamybos ir paskirstymo būdas. Gamintojai, siekdami kontroliuoti jų prekių vartojimo būdus, neretai įsiūlo kenksmingas, o ne naudingas prekes, kurios tampa pelno šaltiniais. Vartojimą veikia pamėgdžiojimas ir mada. Jo pobūdį lemia ne racionalumas, o prestižas, tradicijos ir tariamos respektabilumo normos. Dėl to visuomeninėje gamyboje didėja nenaudingų prekių ir mažėja naudingumas visuomenei. Pagal šiuo teiginius J. Hobson’as kūrė savo teoriją apie ekonominės gerovės pagrindus ir laikė teisinga tą ekonominę sistemą, kurioje produktai įkūnija žemiausius bendrus kaštus ir aukščiausią bendrąjį naudingumą, visiems dalyviams iš rinkos sandėrių užtikrinantį vienodą naudą. J. Hobson’as ėmė naudoti sąvoką „organinė gerovė“, su kuria buvo susijęs ekonominio pertekliaus supratimas. Gerovę, pagal jį, galima kurti tik po to, kai jau tiksliai nustatytas visuomeninis perteklius, būtinas visuomenės palaikymui ir praturtėjimui. Dėl to J. Hobson’as manė, kad gerovė reiškia sutvarkytą, organizuotą vertybių sistemą, kurios reikėtų ieškoti instinktuose ir žmonių kasdieniniuose interesuose. Iš šių vertybių išplaukiantys kriterijai turi būti nustatomi individualios ir visuomeninės sveikatos požiūriu. Tuomet būtų įmanomas harmoningas tarpusavyje susijusių fizinės ir protinės veiklos būdų suderinimas. Įdomus J. Hobson’o požiūris į gamybą ir kapitalo kaupimą. J. Hobson’as į gamybą žvelgė kaip į srautą, judantį iš vienos ekonomikos srities į kitą, kurio mechanizmas tiksliai subalansuotas, nes kapitalo kiekio, reikalingo kiekvienoje stadijoje, santykis su vartotojiškų prekių kiekiu yra tikslus ir fiksuotas. J. Hobson’as tvirtino, kad žaliavų patekimo į gamybos srovę tempų lėtėjimas arba vartojimo mažėjimas kelia rimtą grėsmę atitinkamam gamybos ir užimtumo mažinimui. Mažmeninių kainų kritimas atsiliepia visoje pramoninėje grandinėje, o pardavimų mažinimas lemia pateikimų užsakymų kiekio ir gamybos mažėjimą. Tokiu būdu J. Hobson’as analizavo dinamišką ekonomiką, kurioje kapitalo kaupimas ir augimas buvo pagrindiniai elementai. J. Hobson’as manė, kad kapitalo kaupimas turi prasmę tik iki to laiko, kol jis aprūpina vartotojiškų prekių, kurios „praryjamos“ visuomenėje esančios perkamosios galios, srautą. Jei auga santaupos, tai turi didėti ir vartojimas. Santaupos, didindamos bendrąjį kapitalą, tuo pat metu sumažina vartotojiškų prekių kiekį, o tai lemia perteklinius kapitalinių pajėgumų pasiūlymus
arba bendrą perprodukciją. Vadinasi, tik iš anksto padidinus prekių paklausą, visuomenėje galima didinti realaus kapitalo kiekį. J. Hobson’as teigė, kad toli gražu „ne pramonės plėtra reikalauja naujų rinkų ir naujų kapitalo panaudojimo sferų atradimo, o blogas vartotojiško gebėjimo paskirstymas, trukdantis sunaudoti produktus ir kapitalą šalies viduje“. J. Hobson’as naudojo nepakankamo vartojimo koncepciją aiškindamas ir monopolistinę plėtros stadiją. 1902 m. išleistoje knygoje Imperializmas – triuškinančiame kūrinyje, kuriame buvo sutelkta galingiausia ir negailestingiausia kritika, kokia tik kada nors buvo nukreipta prieš pelno sistemą, jis parodė, kad prekių perteklius vidaus rinkoje suteikia stimulą išorinei ekspansijai, tarptautiniams prekybiniams užkariavimams, kurių priežastis – neišsprendžiami vidaus sunkumai, per mažas vartojimas šalyje. Iš čia kyla būtinybė ieškoti užsienio rinkų ir sferų pelningam kapitalo investavimui. Imperializmu J. Hobson’as ir laikė „stambiųjų pramonės vadų mėginimą praplėsti kanalą savo perteklinių turtų judėjimui: ieškodami užsienio rinkų ir patalpindami už sienos savo kapitalus, jie tokiu būdu paleidžia į apyvartą savo prekes ir kapitalus, kurių negali nei parduoti, nei panaudoti pas save namie“. J. Hobson’as išskyrė fabrikantus ir prekeivius, ieškančius savo kapitalo panaudojimo galimybių šalies viduje ir pasitenkinančius prekyba su kitomis tautomis, bei finansininkus, visomis jėgomis siekiančius „politinės aneksijos tų šalių, kuriose yra jų labiausiai spekuliacinės investicijos“. Apibūdindamas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios imperializmo ypatybes lyginant su Romos laikų imperializmu, J. Hobson’as pažymėjo, kad „Šiuolaikinis imperializmas skiriasi nuo praėjusių laikų imperializmo pirmiausia, kad garbėtroškiški siekiai sukurti vieningą galingą imperiją užleido vietą tarpusavyje konkuruojančių imperijų teorijai ir praktikai […], antra, finansinių interesų, pinigų kapitalo interesų vyravimu virš grynai prekybinių interesų, atmetant laisvos prekybos principą“. Taip jis „pagrindinį imperializmo ekonominį šaltinį“ jis susiejo su finansininkų sukauptu pajamų pertekliumi. Šį reiškinį, pabrėžė J. Hobson’as, lėmė neteisingas (nelygus) pajamų (turto) paskirstymas, kai darbininkas gauna nepakankamą pajamų dalį. Pajamų nelygybė lėmė keisčiausią dilemą – paradoksalią padėtį, dėl kurios nei turtingieji, nei skurdžiai negalėjo vartoti pakankamai. Skurdžiai negalėjo dėl to, kad jų pajamos buvo per menkos, o turtingieji – kad pajamos per didelės! Kitaip tariant, teigė J. Hobson’as, kad rinka būtų subalansuota, šalies ūkis turi suvartoti viską, ką pagamina: kiekviena prekė turi turėti pirkėją. Tačiau skurstantieji negali nusipirkti nieko daugiau nei būtiniausios prekės, visa kita turi nupirkti turtingieji, kurie, nestokodami pinigų, stokoja fizinių galimybių vartoti tokiu mastu. Todėl netolygaus turto paskirstymo padarinys – turtingieji priversti taupyti. J. Hobson’o ekonominio pertekliaus koncepcijos sudėtinė dalis yra pajamų paskirstymo problema. Jis, skirtingai nei oficialiosios politinės ekonomijos atstovai, atmetė teiginį, kad visą produktą savaime „praryja“ gamybos veiksnių apmokėjimas. Šis mokslininkas skyrė kaštų ir pertekliaus sampratas. Kaštai, pagal jį, tai išmokos, būtinos egzistuojančių gamybinių pajėgumų kūrimui ir palaikymui, o taip pat pastoviai harmonijai tarp kapitalo, darbo ir talento. Jei produktas gaminamas peržengiant šiuos kaštus, tai perteklius pasiskirsto tarp gamybos veiksnių, atitinkamai pagal kiekvieno veiksnio rinkos jėgą. Kita vertus, monopolinės kompanijos siekia derinti masinę realizaciją su gaminio vieneto kainomis, apimančiomis santykinai nuosaikią pelno dalį. Šį monopolinių kainų požymį ypač pabrėžė J. Hobson’as, remdamasis amerikiečių ekonomikos, pasižyminčios imlia vietine rinka, patirtimi. Jis rašė, kad gamybos plėtimo ir realizavimo įvairiose šakose nauda tokia didelė, kad monopolistui gali būti naudingiau
parduoti labai didelį prekių kiekį kaina, kuri neviršytų laisvos konkurencijos kainų, ar net būtų mažesnė už jas. Darbo užmokestis, J. Hobson’o nuomone, apima du elementus: • minimalų darbo užmokestį, garantuojantį egzistavimą ir darbo jėgos išsaugojimą; • „progresuojančio produktyvumo“ darbo užmokestį, kuris užtikrina produktyvesnės darbo jėgos pasiūlos augimą darbo rinkoje. J. Hobson’as pagal visų gamybos veiksnių produktyvumo teoriją ir maržinalizmo postulatus įrodinėjo, kad esant stiprioms profsąjungoms, darbininkams kaip darbo užmokestis gali tekti ne tik ribinis darbo produktas, bet ir dalis kapitalo sukurto pelno. J. Hobson’as ėmė naudoti sąvoką darbo užmokesčio vėlavimas, kad paaiškintų pajamų dalies, kuri tenka kapitalistui, augimą. Šis vėlavimas, jo nuomone, vis labiau trukdo darbininkams pirkti tokios kokybės prekes, kokia būtina ekonomikos palaikymui pusiausvyros būsenoje. Polinkis vartoti (jeigu pavartosime J. M. Keynes’o terminą) turi mažėti, nes darbo jėgos pirkėjai turi didesnę rinkos galią ir galimybę mažinti darbo kainą iki paties žemiausio lygio darbo užmokesčio skalėje, naudojamoje kiekvienoje darbo jėgos kategorijoje. Nemažą atgarsį sukėlė J. Hobson’o reformų koncepcija. Kaip pažymėjo W. Hamilton’as, ekonomistai – socialinių reformų šalininkai jo knygą Darbas ir turtas (1913 m.) įvertino kaip mėginimą teoriškai pagrįsti reformistines programas. J. Hobson’o reformų koncepcijoje pagrindinių ekonominių kategorijų traktavimas buvo grindžiamas sociologiniu ir etiniu pagrindu. Jo kapitalizmo kritika ir permainų troškimas (J. Hobson’as rašė, kad „klaidinga – imperialistinę ekspansiją laikyti neišvengiama“) lėmė reformų visuomenėje paskirstymo ir vartojimo srityje būtinumo supratimą. Dėl to J. Hobson’as pabrėždavo, kad bet kokioms visuomenės pertvarkos schemoms būtina privataus pelno motyvą pakeisti tiesiogine visuomenine gamybos proceso eigos kontrole. Todėl būtina sudaryti sąlygas meninei kūrybai, priimti minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, nustatyti aukštus mokesčius pelnui, skatinti ekonomikos plėtrą, kontroliuoti monopolijas. Kalbėdamas apie pastarąsias, J. Hobson’as dar Šiuolaikinio kapitalizmo evoliucijoje (1894 m.) pastebėjo, kad „jėgos, verčiančios kapitalą vis labiau grupuotis į vis didesnę ir didesnę masę ir sukeliančios pramoninio vieneto augimą, lemia konkurencijos pobūdžio kitimus ir monopolijų susidarymą“. Prognozuodamas tolimesnę kapitalizmo raidą, J. Hobson’as įsivaizdavo naują interimperializmo fazę, t. y. tokį kapitalo tarptautinio persipynimo ir krikščionybės išplitimo kolonijinėse imperijose etapą, kai santarvė tarp jų „padarys vakarų tautų tarpusavio karus visiškai neįmanomais“. Prie J. Hobson’o mokslinių nuopelnų priskirtina ir tai, kad jis buvo vienas iš pirmųjų autorių, pagrindusių tezę, kad imperializmui būdingi parazitizmo, militarizmo ir reakcijos bruožai. Jis rašė, kad neesant priešingo poveikio tendencijų imperializmo plėtra lems likusių atsilikusių šalių tautų pavergimą ir imperialistinių valstybių virtimą parazitais, gyvenančiais kolonijų sąskaita. J. Hobson’as įspėjo valdančiąsias klases, kad gamtos dėsniai neišvengiamai „parazitą pasmerkia atrofijai, išmirimui ir visiškam išnykimui“. Jis taip pat nurodė, kad imperializmas „reikalauja […] remti militarizmą ir žada niokojančius karus artimiausioje ateityje“. J. Hobson’as rašė apie militarizmo ryšius su plutokratija ir kaltino imperialistinius s sluoksnius, kurių atstovai ieško „naudingų dalykų ir pelningų užsiėmimų plėsdami karinę ir civilinę tarnybą bei didindami išlaidų karinėms operacijoms“. J. Hobson’o idėjos, taip ir nesulaukusios visuotino pripažinimo tarp ekonomistų, sudarė anglų leiboristų partijos ekonominių programų ir praktinės veiklos pagrindą.
Vėliau socialinės-institucionalistinės krypties, anglų ekonomikos teorijos ir kitų mokyklų atstovai naudojosi kai kuriomis šio mokslininko sampratomis bei idėjomis. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Pateikite bendrą amerikietiško institucionalizmo apibūdinimą ir aptarkite jo atsiradimo priežastis, etapus bei indėlį į ekonomikos teorijų plėtrą. 2. Kodėl institucionalizmas laikomas neoklasikinės teorijos alternatyva? Apibūdinkite institucionalizmo ir neoklasikinės ekonomikos teorijos skirtumus. 3. Suformuluokite metodologinius institucionalizmo ypatumus. 4. Kaip institucionalistai suvokė „instituto“ sampratą? 5. Kokie būdingiausi socialinio-psichologinio institucionalizmo bruožai? 6. Atskleiskite Veblen’o efekto sampratos esmę. 7. Kaip T. Veblen’as siūlė spręsti kapitalizmo problemas? Kokios buvo T. Veblen’o reformų prielaidos ir scenarijai? 8. Kokie būdingiausi socialinio-teisinio institucionalizmo bruožai? 9. Ką naujo J. Commons’as suteikė „vertės“ kategorijos traktuotei? 10. Apibūdinkite J. Commons’o nuosavybės ir kapitalistinės visuomenės raidos stadijų periodizacijos traktuotę. 11. Atskleiskite J. Commons’o idėjų apie ekonomikos reformavimą vadovaujant visuomenės nuomonei pavaldžiai vyriausybei ypatumus. 12. Kokie būdingiausi konjunktūrinio -statistinio institucionalizmo bruožai? 13. Kaip W. Mitchell’as apibūdina verslo ciklus ir trumpąsias bei ilgąsias bangas? 14. Kokie būdingiausi prancūziškojo institucionalizmo požymiai? 15. Atskleiskite J. Hobson’o idėjų novatoriškumą. LITERATŪRA Berle A. A., Means G. C. The Modern Corporation and Privation Property. – New York: Modern Library, 1934. Commons J. R. Institutional Economics. – New York: Modern Library, 1934. Mitchell W. C. Business Cycle. – Berkeley: University of California Press, 1913. Mitchell W. C. Business Cycles: The Problem and its Settings. – New York: National Bureau of Economic Research, 1927. Mitchell W. C. (ed.). What Veblen Taught: Selected Writings of Thorstein Veblen. – New York: A. M. Kelley, 1964. Burns A. F., Mitchell W. C. Measuring Business Cycles. – New York: National Bureau of Economic Research, 1946. Veblen T. The Theory of Leisure Class. – New York: Modern Library, 1934 [1899]. Веблен Т. Теория праздного класса. – Москва: Прогресс, 1984. Tawney R. H. The Acquisitive Society. – London: G. Bell & Sons, Ltd., 1930. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 215-228; 235274. Paliulytė R. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – P. 55-58. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 455-473. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 206-208.
Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 439-454. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 628-640. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 280-282. Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. – London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. – P. 239-259. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 387-401; 406-411. Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 395-407. Diggins J. P. The Bard of Savagery: Thorstein Veblen and Modern Social Theory. – Brighton: Harverter Press, 1978. Harter L. G. John R. Commons: His Assault on Laissez-Faire. – Corvallis: Oregon State University Press, 1962. Burns A. F. (ed.). Wesley Clair Mitchell, the Economic Scientist. – New York: National Bureau for Economic Research. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. – Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 656-659. Всемирная история экономической мысли. Т. 3. Начало ленинского этапа марксистской экономической мысли. Эволюция буржуазной политической экономии (конец XIX – начало XX в.) / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1989. – С. 208-218. Всемирная история экономической мысли. Т. 4. Теории социализма и капитализма в межвоенный период / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1990. – С. 472-481. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 312-329. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 332-342. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 186-195. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – Москва: Финансы и статистика, 2002. – С. 114-125. Левита Р. Я. История экономических учений: Полный курс в кратком изложении. – Москва: ИНФРА-М, 2002. С. 73-77. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 332-335. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 373-384. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 163-170. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 495-497. Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. – Москва: Изд-во РАГС, 2002. – С. 222-231.
Козлова К. Б. Институционализм в американской политэкономии: идейнотеоретические основы либерального реформизма. – Москва: Наука, 1987.
8.4. MONOPOLIJOS IR KONKURENCIJOS TEORIJOS Padarykite monopolistą „atpirkimo ožiu“ (ekonomine prasme), ir pamatysite, kaip greitai gabūs verslininkai vėl susidomės konkurencija. F. A. von Hayek’as Pagrindinės sampratos: Efektyvi konkurencija. Efektyvi monopolija. Gryna monopolija. Netobula konkurencija. Monopolinė konkurencija. Duopolija. Oligopolija. Produkto diferencijavimas. Realizavimo kaštai. Nekaininė konkurencija. Pelno maksimizavimas monopolinėje konkurencijoje. Monopolinis pelnas. Monopsonija. Kainų diskriminacija. Pagalbinės sampratos: Inovacijos. Gryna konkurencija. Monopolija. Produkto pasiūlos ir kainos kontrolė. Konkuruojantis monopolistas. Pakaitalai. Pakaitalų konkurencija. Rinkos segmentavimas. Reklama. Kainos. Diferencijuotas vartojimas. Prisimintina, kad maždaug iki XIX a. vidurio ekonomiškai išsivysčiusių šalių ekonomikoje buvo būdinga tobula (laisva) konkurencija. Ją lėmė mažas įmonių dydis ir didelis gamintojų skaičius. Tačiau XIX–XX a. sandūroje šių šalių pagrindinių pramonės šakų ir bankinės srities ekonomikos struktūrose įvyko esminių kokybinių pokyčių, susiformavo trestai, monopolizavę ištisas šakas. To pagrindu tapo gamybos koncentravimas žemesniuose ekonominiuose vienetuose (įmonėse), jų absoliučių ir santykinių dydžių augimas pertvarkant senų šakų gamybos materialinę-techninę bazę ir plėtojant naujų. Tuo metu buvo sukauptas milžiniškas kapitalas. 1896 m. amerikiečių ekonomikoje nebuvo ir tuzino bendrovių (atmetus geležinkelius), kurių aktyvai būtų 10 milijonų dolerių, o 1904 m. jų jau buvo virš 300. Jos kontroliavo daugiau kaip du trečdalius viso pramoninio pagrindinių šakų kapitalo. Sparčiais tempais augo kapitalui imlios šakos, tokios kaip sunkioji pramonė, geležinkelių tiesimas. Visuotinai pereita nuo garo variklių prie elektros naudojimo. Vyko gamybos koncentracijos procesas, ir dėl to atsirado stambios ir labai stambios tų laikų masteliais įmonės. 1800 m. JAV nė viena įmonė nebuvo tokio dydžio, kad galėtų aprūpinti 10 proc. produkcijos kurioje nors pramonės šakoje, o 1904 m. jau buvo 78 įmonės, kiekvienai iš jų kontroliuojant atitinkamos šakos daugiau kaip 50 proc. produkcijos išeigos, 57 įmonės – 60 proc. ir daugiau, 28 įmonės – daugiau kaip 80 proc. Visos šios priežastys ir procesai lėmė esminį konkurentinės kovos pasikeitimą rinkose. Aiškiai išryškėjo nauji rinkos ūkio mechanizmo bruožai susiję su monopolinės rinkos struktūromis. Tai negalėjo likti ekonomistų nepastebėta. Nuo XX a. trečiojo dešimtmečio suaktyvėjo probleminės diskusijos kainų, monopolijų ir konkurencijos klausimais, tiesa, tik kaip grynai abstrakčios analizės. Dėl to buvo apsvarstyta iš naujo daugybė neoklasikinės rinkos koncepcijos postulatų. Kaip žinoma, neoklasikinės ekonomikos mokyklos teorinis pagrindas buvo pusiausvyros, kuri susiformuoja veikiant tobulos konkurencijos kainodaros mechanizmui, teorija. A. Marshall’as nukrypimą nuo grynosios konkurencijos laikė išimtimi. Todėl neatsitiktinai XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pasirodė darbai, kuriuose kritikuojama grynoji konkurencija. Jei A. Marshall’as rašė apie
konkurencinės rinkos trūkumus, tai jo pasekėjai – apie pasikeitusias konkurencinės rinkos sąlygas, apie naujo tipo rinkų atsiradimą. Kritikai reikalavo, kad laikas nuo grynosios konkurencijos analizės pereiti prie konkurencijos analizės monopolijos sąlygomis. Todėl XX a. viena iš svarbiausių problemų ekonomikos teorijoje tapo monopolijos ir konkurencijos santykio problema. XIX a. ekonomistai savo mintis grindė laisvos rinkos, kurioje konkuruoja daugybė nepriklausomų pardavėjų ir pirkėjų, koncepcija. Ir, kaip pastebėjo P. A. Samuelson’as: „Bent jau nuo fiziokratų ir Adamo Smith’o laikų iš ekonominės literatūros niekad neišnyko jausmas, kad tam tikra prasme tobula konkurencija reiškia optimalų sprendimą“. Naujomis sąlygomis toks požiūris jau atrodė nerealistiškas, atitrūkęs nuo gyvenimo. Svarbiu, jei ne lemiamu, veiksniu tapo įvairios rūšies monopolistinių darinių – pulų, kartelių, sindikatų, trestų, holdingo bendrovių – funkcionavimas. Neoklasikinės rinkos koncepcijos postulatų revizija ypač pasireiškė monopolinės ir netobulos konkurencijos teorijose, siejamose su E. Chamberlin’o, J. Robinson, P. Sraffa’os, H. von Stackelberg’o, R. Triffin’o, R. Harrod’o, R. F. Kahn’o ir kitų ekonomistų pavardėmis. Ji skatino teorinių sprendimų ir empirinių tyrimų eilės naujų krypčių pasirodymą, ypač rinkinių struktūrų, stambių bendrovių ekonominės politikos, monopolijos ir konkurencijos sąveikos rinkos mechanizme, kainodaros, kaštų ir pelno problemų tyrimo srityje. 8.4.1. J. A. Schumpeter’io efektyvios konkurencijos teorija Rinkos mechanizmo teorijos dinamizacijoje ženklus vaidmuo priklauso austrų (nuo 1932 m. – amerikiečių) ekonomistui Joseph’ui Alois’ui Schumpeter’iui (1883– 1950 m.). Gyvenimo kelias. J. A. Schumpeter’is gimė mažame tuometinei von Habsburg’ų valdomai Austrijos-Vengrijos imperijai priklausiusios Moravijos Tršešto (Triesch) miestelyje solidžioje audimo fabriko savininko ir Vienos gydytojo dukters šeimoje. Šeimoje buvo vienintelis vaikas. Tėvas mirė, kai sūnui buvo tik ketveri. Po kelerių metų motina antrąkart ištekėjo už Sigismund’o von Keler’io, generolo ir aristokrato, ėjusio Vienos garnizono vado pareigas; dėl to šeima pervažiavo į Vieną. Patėvio rūpesčiu dešimtmetis J. A. Schumpeter’is buvo priimtas į Theresianum gimnaziją, garsiąją Vienos aristokratų vaikų mokyklą; ten gavo puikų klasikinį išsilavinimą. Mokymasis privilegijuotoje uždaroje mokykloje aristokratų sūnums turėjo lemiamos reikšmės formuojantis jo pasaulėžiūrai ir priklausymo visuomenės elitui, gebančiam ir pašauktam valdyti visuomenę racionaliausiu būdu, jausmui (nekalbant jau apie tai, kad čia jis įgijo aristokratiškų būdo bruožų, kuriais vėliau darė įspūdį profesūrai). Šie mokslai taip pat suteikė puikių lotynų, senovės graikų, prancūzų, anglų ir italų kalbų žinių. Tai leido J. A. Schumpeter’iui originalo kalba skaityti ekonominę – ir ne tik – visų laikų bei daugelio šalių literatūrą, susidaryti apie ją savo nepriklausomą nuomonę, o tai vėliau darė didelį įspūdį visiems jo Ekonominės analizės istorijos skaitytojams. 1901 m. J. A. Schumpeter’is įstojo į Vienos universitetą, tuo metu stambų ekonomikos mokslo centrą, ir tuoj pat tapo puikiu studentu. Teisės ir politinių mokslų fakultete, kur buvo dėstoma ekonomika, jo dėstytojai buvo austrų mokyklos korifėjai E. von Bohm-Bawerk’as ir F. von Wieser’is. J. A. Schumpeter’is kartu su kitu vėliau išgarsėjusiu ekonomistu L. von Mises’u buvo prestižinio E. von Bohm-Bawerk’o seminaro dalyvis. Būtent šiame seminare J. A. Schumpeter’is pirmą kartą susidūrė su teorinėmis socializmo problemomis. Universitete aktyviai veikė studentų marksistų
būrelis, vėliau išgarsėjo jo nariai O. Bauer’is ir R. Hilferding’as. J. A. Schumpeter’is gerai juodu pažinojo, domėjosi jų veikla, nagrinėjo K. Marx’o veikalus, tačiau pats niekada nereiškė simpatijų jų idėjoms (kaip žinia, jo mokytojas E. von BohmBawerk’as buvo vienas iš giliausių K. Marx’o ekonomikos teorijos kritikų). J. A. Schumpeter’is gerai pažinojo ir vokiečių istorinės mokyklos atstovą W. Sombart’ą ir ekonomistą bei sociologą M. Weber’į. Visos šios pažintys ir ryšiai labai išplėtė jo mokslinį horizontą ir vėliau JAV padėjo įgyti mokslininko enciklopedininko reputaciją. J. A. Schumpeter’io originalumas ir savarankiškumas, jo noras bei sugebėjimas neplaukti pasroviui pasireiškė ir kitais momentais. Kaip žinia, austrų mokykla iš principo neigė matematikos naudojimą ekonominėje analizėje. Tačiau studijuodamas Vienos universitete J. A. Schumpeter’is savarankiškai (neišklausęs nė vienos specialybinės paskaitos) taip giliai išnagrinėjo matematiką bei ekonomistų – matematikų veiklus, pradedant A. Cournot ir baigiant K. Wicksell’iu, kad 1906 m. J. A. Schumpeter’is išspausdino savo pirmąjį rimtą mokslinį veikalą Matematinis metodas teorinėje ekonomikoje. Čia dideliam savo mokytojų nepasitenkinimui jis priėjo išvados apie matematinės ekonomikos perspektyvumą, nurodydamas, kad ja bus grindžiama visa ekonomikos mokslo ateitis. Meilė matematikai išliko visą gyvenimą: J. A. Schumpeter’is laikė prarasta kiekvieną dieną, kurią jis neskaitė matematinių knygų ir senovės graikų autorių. Tais pačiais metais jis apgynė daktaro disertaciją ir pradėjo keliauti po Europą. J. A. Schumpeter’is pirmiausia padirbėjo Anglijoje (čia studijuodamas vedė anglę, su kuria išsiskyrė 1920 m.). Paskui persikėlė į Egiptą; ten dvejus metus dirbo „pagal specialybę“ Tarptautiniame teisme Kaire, kartu visą laiką gilindamasis į ekonomikos teoriją ir istoriją, nes puoselėjo viltį tapti ekonomistu teoretiku. Būdamas Egipte jis 1908 m. išleido pirmąją savo didelę knygą apie ekonomikos teorijos pobūdį Teorinės politinės ekonomijos esmė ir pagrindinis turinys. Jai buvo būdingas vidinis vientisumas, pagrįstas savitu požiūriu į socialinį-ekonominį procesą. Ši Leipcige išleista knyga vokiečių mokslinę bendruomenę supažindino su maržinalistų, ir pirmiausia J. A. Schumpeter’io mylimo autoriaus L. Walras’o, teoriniais laimėjimais. Tačiau, ko gero, dar svarbiau tai, kad šioje knygoje jos 25 metų autorius iškėlė klausimą dėl maržinalistų statiškos ir sąlygiškai statiškos analizės ribotumų, kuriuos jis vėliau mėgino įveikti savo ekonominės plėtros teorijoje. Knygą vokiečių ekonomistai, tarp kurių tada beveik visuotinai karaliavo G. Schmoller’io naujoji istorinė mokykla, apskritai neigusi ekonomikos teoriją, o ypač austrų mokyklos maržinalistinę teoriją, sutiko gana šaltai. Nepatiko ji ir Vienos ekonomistams, skeptiškai žvelgusiems į matematinių metodų naudojimą ekonominėje analizėje, nors J. A. Schumpeter’is specialiai vokiškai kalbančiai auditorijai bendrosios pusiausvyros teoriją išdėstė žodiniu būdu, beveik nenaudodamas formulių. 1908 m. J. A. Schumpeter’is grįžo į Vieną ir Vienos universitetui pateikė savo pirmąją knygą habilituoto daktaro laipsniui ir privatdocento pareigoms užimti. Jo angelu sargu išliko jo mokytojas E. von Bohm-Bawerk’as, kurio pastangomis J. A. Schumpeter’io knyga buvo įskaityta kaip habilitacinis darbas (Habilitationsschrift). Jis buvo jauniausias iš visų Austrijos ekonomistų, kada nors ėjusių tokias pareigas. Tačiau kad ir kaip ten būtų, Vienos universiteto profesūra nenorėjo savo tarpe turėti tokio disidento, ir J. A. Schumpeter’iui teko dvejiems metams išvykti į imperijos pakraštį. 1909 m. rudenį J. A. Schumpeter’is pradėjo dirbti Černovicų (dab. Černovcai) universiteto docentu. Tik vėl padedant tam pačiam E. von BohmBawerk’ui, Austrijos-Vengrijos imperijoje užėmusiam aukščiausias valstybines pareigas, J. A. Schumpeter’iui už knygą Teorinės politinės ekonomijos esmė ir
pagrindinis turinys pavyko 1911 m. gauti profesorius vietą Austrijoje Graco universitete, nepaisant to, kad fakultetas balsavo prieš jo kandidatūrą. J. A. Schumpeter’is vėlgi tapo jauniausiu iš visų Austrijoje kada nors ėjusių tokias pareigas. Nesvetingai priėmusiame Graco universitete jis vienas skaitė visus ekonomikos mokslo ir sociologijos kursus. Grace po metų J. A. Schumpeter’is išleido Ekonomikos plėtros teoriją, iš karto pripažintą mažu šedevru. Mokslišku tonu ir varginančiu stiliumi (nors ne sykį lyg žaibas švystelinti ryškia mintimi ar formuluote) parašyta knyga eiliniam skaitytojui gal ir negalėjo padaryti įspūdžio kaip didelės politinės reikšmės darbas. Tačiau šiam akademiniam veikalui, kuriame autorius pateikė savąją ekonominės plėtros teoriją, būdamas įsitikinęs kad ji geriau paaiškina kapitalistinės sistemos dėsnius, negu L. Walras’o ir A. Marshall’o analitinis aparatas, buvo lemta tapti vienam pačių įtakingiausių visoje mokslo istorijoje kapitalizmo aiškinimų pagrindu bei puikiu tramplinu paties J. A. Schumpeter’io akademinei karjerai Japonijoje, Vokietijoje, o galiausiai – JAV, Harvarde. Pažymėtina, kad nepaisant to, kad J. A. Schumpeter’is ekonomiką studijuoti pradėjo Vienoje, akivaizdu, kad jam didesnę įtaką padarė bendrosios pusiausvyros teoretikas L. Walras’as, o ne austrų mokykla. Dirbdamas Graco universitete, J. A. Schumpeter’is išleido ir kitus veikalus, apibrėžusius jo mokslinius interesus, kurie išliko visą gyvenimą: knygą Teorijų ir metodų istorijos epochos (1914 m.) ir didelį straipsnį apie pinigų teoriją žurnale Archiv fur Sozialwissenschaft und Sozialpolitik (1917 m.). Tęsiant kalbą apie J. A. Schumpeter’io biografiją, galima paminėti faktą, kad būdamas labai ambicingas (ir galbūt mėgdžiodamas savo mokytojus E. von BohmBawerk’ą ir F. von Wieser’į, ėjusius svarbias valstybines pareigas) jis mėgino tapti Austrijos-Vengrijos imperijos vyriausybės nariu. Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir imperija žlugo, šios jo pastangos nuėjo veltui. Po karo 1918 m. J. A. Schumpeter’io gyvenime prasidėjo septynerių metų „ėjimo į praktinę veiklą“ laikotarpis. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi trijų imperijų: Vokietijos, Rusijos ir AustrijosVengrijos, žlugimu. Visose šiose šalyse į valdžią atėjo socialistai ar komunistai. Socialistinės partijos stiprėjo ir kitose Europos šalyse. Diskusijos E. von BohmBawerk’o seminare akivaizdžiai materializavosi. Apie save priminė ir buvę kolegos: 1918 m. J. A. Schumpeter’iui pasiūlyta dirbti konsultantu socialistinės Vokietijos vyriausybės Socializacijos komisijoje, kuri turėjo išnagrinėti vokiečių pramonės nacionalizacijos klausimą ir pateikti atitinkamus pasiūlymus. Beje, šios komisijos pirmininkas buvo žinomas marksistas K. Kautsky’is, o jos nariai – J. A. Schumpeter’io studijų Vienos universitete laikų draugai R. Hilferding’as ir E. Lederer’is. Nors J. A. Schumpeter’is niekada atvirai nesimpatizavo socializmui ir nepriklausė jokiai socialistinei partijai ar grupei, jis tą siūlymą priėmė ir net pasirašė Komisijos raportą, kuriame buvo numatyta įvairių socialistinių priemonių. Vėliau aiškindamas šį savo žingsnį G. von Haberler’ui, jis su būdingu aplombu kalbėjo: „Jeigu kas nors nori nusižudyti, bus geriau, jei gydytojas stovės šalia“. Tačiau akivaizdžiai čia pasakyta ne visa tiesa. J. A. Schumpeter’io sutikimą konsultuoti socialistinę Vokietijos vyriausybę galima paaiškinti ne tik prieš tai buvusio dešimtmečio labai įtemtos mokslinės veiklos nuovargiu ir kolegų universitete priešiškumu, bet ir tuo, kad jam buvo visiškai natūralu pagalvoti, jog senos sistemos žlugimas pagaliau perduos valdžią į intelektualaus elito, kuriam J. A. Schumpeter’is visiškai teisėtai priskyrė ir save, rankas. Be to kokiam ekonomistui-teoretikui nešauna į galvą pamėginti įgyvendinti savo idėjas ir žinias praktikoje? O juk J. A. Schumpeter’iui tuo metu buvo 33 metai!
Šias prielaidas patvirtina ir tai, kad 1919 m., grįžęs iš Berlyno, J. A. Schumpeter’is gavo Austrijos respublikos finansų ministro postą socialdemokratų koalicinėje vyriausybėje, tą patį kuriame anksčiau buvo ir jo mokytojas E. von Bohm-Bawerk’as. (Užsienio reikalų ministru šioje vyriausybėje tapo kitas E. von Bohm-Bawerk’o mokinys O. Bauer’is). J. A. Schumpeter’io nesiangažavimas į politinius kapitalizmo ir socializmo ginčo verpetus darė jį priimtiną šioms pareigoms. Vis dėlto nesugebėjęs pritapti prie socialistinės vyriausybės ir įtikinti kolegų, kad būtina pradėti kontroliuoti infliaciją (net tiesioginiai pavaldiniai – ministerijos biurokratai į jį žvelgė labai nepatikliai), po septynių mėnesių J. A. Schumpeter’is atsistatydino. Kaip žinia, bet kokią socialinę revoliuciją, laužymą, pertvarką ir t. t., nekalbant jau apie pralaimėtą karą, lydi finansinės sistemos griūtis. Todėl šioje situacijoje pats jo sprendimas užimti finansų ministro postą buvo savižudiškas... Akademinė karjera Vienoje J. A. Schumpeter’iui ir toliau buvo neprieinama, ieškoti vietos provincijoje žymiam mokslininkui, Kolumbijos universiteto garbės daktarui, aišku, nesinorėjo. Ir J. A. Schumpeter’is nutarė pritaikyti savo žinias finansų srityje praktinėje bankininkystėje. Kaip kompensaciją palikus finansų ministro postą, vyriausybė J. A. Schumpeter’iui buvo suteikusi licenciją steigti banko korporaciją. 1921 m. jis pasirašė atitinkamą sutartį su Biedermann banku, kuris mainais už parūpintą licenciją jį paskyrė prezidentu su solidžia alga ir akcijų paketu. J. A. Schumpeter’is naudojosi savo padėtimi gana pelningai spekuliuodamas iki 1923 m., kai Austrijoje prasidėjo ekonominė krizė. Netrukus, 1924 m. bankas žlugo. J. A. Schumpeter’is ne tik prarado visą savo turtą, bet ir įbrido į didžiules skolas dėl spekuliacijos skolintais pinigais. Tai buvo didžiulis smūgis jo ambicijoms ir reputacijai, tačiau reikia pažymėti, kad jis pasielgė aristokratiškai – nepasiskelbė bankrotu ir dar dešimt metų mokėjo skolas kreditoriams. Iš šiuo nesėkmių laikotarpiu nedaugelio J. A. Schumpeter’io parašytų mokslinių kūrinių, įdomesnė nebent brošiūra Valstybės, pagrįstos mokesčiais, krizė, kurioje mokslininkas pirmą kartą iškėlė klausimą dėl kapitalistinio rinkos ūkio istorinio likimo ir galimybės, tiksliau, negalimybės praktiškai pereiti į „tikrą“ marksistinį socializmą. Grįžęs į akademinį darbą, J. A. Schumpeter’is iš pradžių profesoriavo Japonijoje, paskui nuo 1925 m. dirbo Bonos universitete. Į šį universitetą pakvietimą gavo netikėtai, nes keletą dešimtmečių vokiški universitetai buvo uždaryti ekonomistamsteoretikams, kadangi juose neribojamai vyravo istorinės mokyklos šalininkai. Tiesa, Bonoje J. A. Schumpeter’iui nepatikėjo teorinio kurso: jis skaitė finansų, pinigų ir kredito bei ekonominės minties istorijos disciplinas. Šiuo laikotarpiu jį ypač jaudino monopolijų ir oligopolijų problemos bei jų poveikis kapitalizmo nestabilumui. Taip pat J. A. Schumpeter’io, R. Frisch’o, I. Fisher’io, F. Divizi, L. Bortkiewicz’iaus ir dar kelių bendraminčių pastangomis 1930 m. buvo įkurta tarptautinė Ekonometrijos draugija ir 1933 m. sausį pirmą kartą išleistas žurnalas Ekonometrika, turėję įgyvendinti seną J. A. Schumpeter’io svajonę – sujungti ekonomikos teoriją, matematiką ir statistiką. Tačiau asmeniniame gyvenime vėl slypėjo nelengvi likimo išmėginimai... Netrukus po atvykimo į Boną, J. A. Schumpeter’is vedė Anną Reisinger, kuri buvo 20 metų už jį jaunesnė. Deja, per vienerius metus po santuokos mirė jo jaunoji žmona, vaikas ir motina. Po šio naujo sukrėtimo keletą metų J. A. Schumpeter’is išgyveno gilią depresiją. 1932 m. gavęs Harvardo universiteto kvietimą, jis emigravo į JAV ir daugiau nebegrįžo į Austriją. Nutraukęs ryšius su praeitimi, Harvarde, kuriame skaitė ekonomikos teorijos, konjunktūros teorijos, ekonominės analizės istorijos ir socializmo teorijos kursus, jis greitai pagarsėjo kaip neortodoksiškas dėstytojas ir
mokslininkas. 1937 m. J. A. Schumpeter’is vedė trečią kartą – Elizbeth Boody, taip pat ekonomistę. Ji labai padėjo jam atkurti ekonomisto teoretiko prestižą. 1939 m. buvo išleistas jau angliškai parašytas veikalas Verslo ciklai: teorinė, istorinė ir statistinė kapitalizmo raidos analizė, kuriame, tiesiogiai integravus skirtingo ilgumo K. Juglar’o, S. Kuznets’o (1901–1985 m.) ir N. Kondratjev’o (1892– 1938 m.) ciklus, atmetamas neoklasikinis požiūris į plėtrą kaip pastovų, darnų procesą ir teigiama, kad didelis nacionalinio produkto augimas vyksta kaip neharmoningi šuoliai dėl visiškai naujų investicinių projektų įsisavinimo, o tai neišvengiamai sukelia santykinai neilgų klestėjimo ir depresijų periodų kaitą. Šiuo daugiau nei tūkstančio puslapių veikalu J. A. Schumpeter’is mėgino įtvirtinti ankstesnę Ekonomikos plėtros teorijos sėkmę. Tačiau knyga nesusilaukė didelio dėmesio, iš dalies dėl to, kad buvo sudėtinga, iš dalies dėl to, kad ekonomistų dėmesį jau patraukė J. M. Keynes’o doktrinos (beje, pats Harvardas tapo keynesianizmo „perykla“...) 1942 m. pasirodė darbas Kapitalizmas, socializmas ir demokratija, kurio sėkmė savotiškai atlygino Verslo ciklų santykinę nesėkmę. Šiame veikale J. A. Schumpeter’is priėjo išvadą, kad pamažu privataus verslo kapitalizmo „išgyvendinimas“ yra neišvengiamas. Be to, savąją istorijos interpretaciją J. A. Schumpeter’is suformulavo paradoksalia forma: „kapitalizmas tampa savo sėkmės auka; jį sunaikina savi laimėjimai“. Nors knyga neįtiko nei socialistams, nei kapitalizmo gynėjams – argumentai buvo nepriimtini socialistams, o išvada nepriimtina antisocialistams – jos reikšmė buvo visuotinai pripažįstama iš pat pradžių. J. A. Schumpeter’is mirė 1950 m., palikdamas monumentalųjį savo rankraštį Ekonominės analizės istorija – plačių užmojų, originalią, kontroversišką studiją, kuri buvo išleista 1954 m., bet nepabaigta ir, svarbiausia, nesutvarkyta forma, taip, kaip šie užrašai liko po profesoriaus mirties. Remiantis šia knyga, kurioje ekonominių mokymų istorija aprašoma kaip rinkos ekonomikos tyrimo hipotezių ir metodų, pagal kuriuos mokslininkai bandė suprasti ekonominę realybę ir ją paaiškinti, evoliucija, studijuoti ekonominės minties istoriją – gana sunkus užsiėmimas, nes prie tų pačių klausimų ar pavardžių J. A. Schumpeter’is, istorikų teigimu iš tikrųjų perskaitęs ir žinojęs viską, kas buvo parašyta ekonomikos teorijos klausimais nuo Antikos laikų, grįžta skirtingose teksto vietose ir kiekvieną kartą vis kitu aspektu. Todėl iš šios knygos cituojant vieną ar kitą mintį kaip J. A. Schumpeter’io nuomonę, rizikuojama pateikti ne J. A. Schumpeter’io nuomonę, o tik vieną iš jo nuomonės atspalvių. Tačiau nepaisant to šį veikalą cituoja beveik visi, rašantys apie ekonomikos mokslo plėtros klausimus. Ne išimtis buvo ir šio vadovėlio autorius... J. A. Schumpeter’is, pabrėžęs, kaip svarbu nuosekliai išryškinti ir pašalinti iš analizės ideologijos elementus, taip pat teigęs, kad ribinio naudingumo teorija turi būti neutrali, be jokių politinių akcentų, tvirtai laikantis mokslinės metodikos taisyklių, ištyrė daugelį šiuolaikinės visuomenės aspektų, jos praeitį ir ateitį, savo teorijoje mėgindamas paaiškinti jos funkcionavimo principus ir ekonomikos evoliucijos dėsnius pagal visus jos lygius. Be to, jis siekė sukurti „susintetintą“ teorinę sistemą, perimdamas viską, kas geriausia iš savo laiko ir ankstesnių ekonominės minties srovių. Dėl to amžininkai J. A. Schumpeter’į pavadino „Vakarų K. Marx’u“. Nors J. A. Schumpeter’is nesukūrė savo mokyklos (tiesa, tarp jo studentų buvo daug žymių Amerikos ekonomistų, pavyzdžiui, R. Heilbroner’is ir Nobelio premijos laureatas P. A. Samuelson’as), jį labai vertina įvairios ekonominės minties mokyklos net tada, kai nenori jo besąlygiškai laikyti savu. Anot B. Seligman’o, J. A. Schumpeter’is yra „vienas iš tikrai didžių mūsų laikų ekonomistų“, nors, reikia pridurti, ilgai jis buvo J. M. Keynes’o šlovės šešėlyje. Novatoriškas, nekonvenciškas požiūris į savo discipliną, naujų temų ir metodų paieška, ideologinis nesiangažavimas jam pelnė visuotinę
pagarbą. Nuo 1948 m. jis buvo Amerikos ekonomistų asociacijos prezidentas – pirmasis iš užsienio ekonomistų. Prieš pat savo mirtį 1950 m. J. A. Schumpeter’is buvo išrinktas pirmuoju Amerikos ekonometrikos asociacijos prezidentu. Kaip minėta, J. A. Schumpeter’is mirė 1950 m. sausio 7 d. Prisimenant jo knygą Kapitalizmas, socializmas ir demokratija (1942 m.), turbūt, simboliška, kad ant jo darbo stalo po mirties liko gulėti beveik baigto rengti straipsnio Judėjimas socializmo link rankraštis. Taip pat pažymėtina, kad 1986 m. buvo sukurta Tarptautinė Joseph’o A. Schumpeter’io draugija, kurios pirmuoju prezidentu tapo Wolfgang’as Stolper’is. Ekonomikos teorija. J. A. Schumpeter’is nors ir laikė neoklasikinę teoriją ekonomikos mokslo viršūne, puikiai paaiškinančia kainų judėjimą rinkos sistemoje, bet nurodė ir rimtą jos trūkumą – statiško požiūrio vyravimą tiriant ūkinius procesus. Todėl J. A. Schumpeter’is, analizuodamas rinką kaip sistemą, pagrįstą privačia nuosavybe, darbo pasidalijimu ir laisva konkurencija, aiškiai išskyrė du tyrimo lygius – statiką ir dinamiką. J. A. Schumpeter’is savo teoriniu atžvelgiu svarbiausioje knygoje Ekonomikos plėtros teorija, išleistoje 1911 m., aiškiai atskyrė ekonominį augimą ir plėtrą. Pirmasis apima gamybos plėtimosi palaipsnį procesą – gaminant daugiau to paties ir naudojant tuos pačius gamybos metodus. O ekonominė plėtra priešingai yra dramatiškesnis ir viską apverčiantis procesas, „kūrybinis naikinimas“, arba veikiau, „kūrybinių atradimų“ procesas, kaip šį J. A. Schumpeter’io terminą interpretavo I. Kirzner’is. Jį, „realiame kapitalizme, skirtingai nuo jo vadovėlinio vaizdo su [gryna] konkurencija“, sudaro, J. A. Schumpeter’io terminologija tariant, „produktyvių priemonių naujų kombinacijų“ įgyvendinimas. Šios priemonės apima: esamų gėrybių gamybos sąlygų pakeitimą; naujų gėrybių įtraukimą; naujų tiekimo šaltinių ar rinkų atvėrimą; šakos reorganizavimą (pavyzdžiui, monopolinės pozicijos sukūrimą ar jos praradimą). Visais atvejais įdiegiama inovacija: gamybos metoduose, produktuose, rinkose ar šakos organizacijoje. (Pačios inovacijos sąvoka kildinama iš XV a. Prancūzijoje vartoto žodžio inovacyon, kuris, pažodžiui verčiant, reiškia „atsinaujinimą“ arba „daiktui naujo pavidalo suteikimą“). J. A. Schumpeter’io nuomone, ekonominės plėtros esminis požymis yra ne didėjantis naujo kapitalo kaupimas, o esamų veiksnių sujungimas naujam panaudojimui. Šio ekonomisto teorine naujove kaip tik ir galima vadinti kokybiškai geresnio gamybos veiksnių rinkinio numatymą ir praktinį pritaikymą. Taigi, kai ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo lygyje, pagal J. A. Schumpeter’į, vienintele jos augimo galimybe tampa išradimai ir inovacijos, kurios sukelia kokybinius pokyčius ekonomikoje. Iškilusiai inovacijų finansavimo problemai išspręsti J. A. Schumpeter’is pasiūlė finansų tarpininkų pagalbą. Jis teigė, jog tam, „kad inovaciniai pokyčiai būtų įgyvendinti, reikia atitraukti pageidaujamus gamybos veiksnius nuo prieš tai buvusių turėtojų. To atskiram verslininkui niekaip nepavyktų padaryti, jei jis negalėtų pasinaudoti išorine pagalba – piniginiu kreditu“. J. A. Schumpeter’is buvo vienas pirmųjų, įvardinusių ir plačiai aprašiusių finansų sistemos, konkrečiai – bankų, vieną svarbiausių savybių. Tai gebėjimas apjungti finansinius srautus: išlaidas ir pajamas laiko atžvilgiu. Jis steigė: „[...] įdomiausia yra tai, jog kiekvienas individas gali dabar naudotis jam reikiamais pinigais (juos išleisti), net ir tada, jei pajamos tam ir nėra gaunamos dabartiniu laikotarpiu arba labai greitai“. Tada bankinių institucijų atsiradimas, finansų sistemos efektyvumo didėjimas ir leis perkelti lėšas laike bei apjungti išlaidų patyrimo ir pajamų gavimo momentus. Bankiniai kreditai (funkcionuojanti finansų sistema), pagal J. A. Schumpeter’į, atlieka „pėsčiųjų tilto“ funkciją tarp ateities produktų ir gamybos būdų, kurie, kredito dėka,
tampa įmanomi jau dabar. Taip yra sukuriama ateities paklausa (gamybos būdai) be dabartinės staigios pasiūlos (produktų). Knygoje J. A. Schumpeter’is kartu su monopolijos dinamiška koncepcija, kurią priešino jos statiškai neoklasikinei teorijai, kur monopolija figūruoja kaip konkurencijos antipodas, pateikė ir labai savitą efektyvios konkurencijos teoriją. Skirtingai nuo neoklasikinio tradicinio monopolijos ir konkurencijos kaip dviejų viena kitą paneigiančių pradų ir priešingų rinkos struktūrų priešinimo, J. A. Schumpeter’is įžvelgė pozityvios konkurencijos ir monopolijos jėgų tarpusavio sąveikos galimybę. Jis ėmė naudoti „efektyvios konkurencijos“ ir „efektyvios monopolijos“ sampratas, susiejęs šias abi kategorijas su inovacijų procesu bei su verslininkiško novatoriškumo funkcija. J. A. Schumpeter’is pabrėžė, kad realiai rinkose egzistuoja „grynos monopolijos“ ir „grynos konkurencijos“ modelių „hibridas“. Viena vertus, siekis užimti monopolinę padėtį ir gauti monopolinį pelną yra pagrindinis konkurencijos stimulas ir inovacijų variklis, o antra vertus, monopolinė valdžia skatina konkurenciją, nes šakos, gaunančios monopolinį pelną, pritraukia kitus gamintojus. Taip monopolija tampa galingu konkurencijos didėjimo stimulu, o pats monopolinis pelnas J. A. Schumpeter’io nuomone, vienai ar kitai bendrovei yra praeinantis reiškinys. Jis išnyksta veikiant tam pačiam konkurenciniam mechanizmui ir pelno siekiui, dėl kurio ir atsirado. Tačiau J. A. Schumpeter’io nuomone, ne bet kokia konkurencija yra efektyvi ekonominio augimo požiūriu. Jis efektyvia konkurencija laikė dinamišką konkurenciją, skatinamą siekio gauti viršpelnį mažinant gamybos sąnaudas ir didinant produkcijos kokybės technines, organizacines ir vadybos inovacijas, kurių kūrimo veikla, jo nuomone, kaip ir bet kuri kita veikla, paklūsta bendroms taisyklėms. Tokia konkurencija, būdinga stambiam verslui, išjudina ekonominius procesus, sukelia aktyvesnę vertinių ir kaininių struktūrų pertvarką. Taigi, pasak J. A. Schumpeter’io, tikrai efektyvi konkurencija galima tik dinamiškos ekonomikos sąlygomis, t. y. ten, kur nepertraukiamas inovacijų srautas „ardo“ stacionarią būklę. Inovacijos (produkto, technologijos, gamybos ir realizacijos organizavimo, bendrovės vadybos) – tai naujo tipo konkurencijos šerdis ir visuomenės gyvybingumo matas. Šių formų konkurencija gerokai efektyvesnė, nei tradicinė kainų konkurencija. (Kaip rašė J. A. Schumpeter’is, „[...] kiek bombardavimas efektyvesnis už durų išlaužimą“). Ir tokia stipri, kad paprastos konkurencijos formos tampa neefektyvios. „Kūrybiško naikinimo“ proceso pagrindą sudarančios inovacijos atveria galimybę keisti ne tik technologijas ir gaminamą produkciją, bet ir pačią ekonominę aplinką, darydamos poveikį gamintojų sudėčiai ir tarpusavio santykiams, paklausos struktūrai, kaštų ir kainų formavimosi sąlygoms. J. A. Schumpeter’io pateiktoje plėtros proceso analizėje svarbiausia vieta teko verslininkui – žmogui veikiančiam kaip novatorius. Atspindėdamas austrų ekonomistų susidomėjimą nepusiausvyros padėtimi ir rinkos procesu, J. A. Schumpeter’is verslininką padarė pagrindiniu agentu, sukeliančiu nepusiausvyrą (t. y. pokyčius) konkurencinėje ekonomikoje. Verslininkas yra svarbiausia figūra dinamiškame procese, nes jis – ekonominės pažangos person causa. Tiesa, kaip teigė J. A. Schumpeter’is, tam „kad inovaciniai pokyčiai būtų įgyvendinti, reikia atitraukti pageidaujamus gamybos veiksnius nuo prieš tai buvusių turėtojų. To atskiram verslininkui niekaip nepavyktų padaryti, jei jis negalėtų pasinaudoti išorine pagalba – pinigų kreditu“. Rinkos proceso dinamizaciją kaip „naujos konkurencijos“ padarinį, J. A. Schumpeter’is siejo su perėjimu į „didžiojo verslo“ epochą, kai lemiamą vaidmenį ekonomikoje ėmė vaidinti stambios bendrovės ir jų monopoliniai susivienijimai,
turintys geriausias sąlygas įdiegiant tokias inovacijas. Būtent monopolijos, disponuojančios milžiniškais ištekliais, turi galimybę vykdyti tiriamuosius darbus, diegti naują techniką ir technologiją. Tai dažnai susiję su milžiniškomis kapitalinėmis investicijomis bei su ilgu investicijų atsipirkimo laiku. Su inovacijomis J. A. Schumpeter’io koncepcijoje siejama ir naujo tipo monopolija. Jei anksčiau monopolinis pelnas grįstas ypatingomis teisėmis ir privilegijomis, suteiktomis valdžios arba išimtine teise deficitiniams (ribotiems) ištekliams ir neatkuriamoms gėrybėms, tai dabar šis pelnas – inovacijų padarinys, paskata ir tuo pačiu atlygis už techninį bei organizacinį novatoriškumą. Monopolinio pelno „kūrybinis“ užtaisas gali pasireikšti dvejopai: arba nustatoma aukštesnė kaina „naujai gėrybei“ (iš principo naujai ir kokybiškesnei prekei), arba tam tikros bendrovės individualūs gamybos kaštai tampa žemesni lyginant su lygiu, reguliuojančiu atitinkamos produkcijos rinkos kainą. Monopoliją, novatoriška veikla užsitikrinančią viršpelnį, J. A. Schumpeter’is įvardijo kaip efektyvią monopoliją, nes ji formuojasi aktyvios konkurencijos sąlygomis. Tačiau, kaip minėta, kiekvienoje konkrečioje monopolijoje (bendrovėje) šis viršpelnis – laikinas reiškinys. Jis išnyksta veikiant tam pačiam konkurencijos mechanizmui, kuris ir pagimdė monopoliją, t.y. monopolijų – konkurenčių įgyvendintų inovacijų rezultate. Tuo pačiu, kaip manė J. A. Schumpeter’is, didėjant konkurencijai inovacijos turėtų mažėti, nes didesnė konkurencija sumažina pelną, kurį gauna sėkmingi novatoriai. Kita vertus, pats stambių bendrovių siekis rinkoje užimti monopolinę padėtį bei šio tikslo įgyvendini keliai nuo J. A. Schumpeter’io koncepcijoje neatsiejamai susiję su technologiniu ir ekonominiu efektyvumu. Todėl, nors kiekviena monopolija siekia tik savo privačių interesų, bet tai naudinga visai visuomenei, ir monopolinis pelnas pasireiškia kaip kategorija, sujungianti privačius ir visuomeninius interesus. Taigi, pasak J. A. Schumpeter’io, efektyvi monopolija – teigiamo ekonomikos dinamiškumo šaltinis. Su ja nesuderinamas sąstingis, pirkėjų ar tiekėjų eksploatacija naudojant kainų mechanizmą. Ji pati – teigiamas konkurencijos rezultatas ir neatskiriama nuo jos. O dinamiška J. A. Schumpeter’io konkurencijos ir monopolijos koncepcija padarė didelį poveikį tolimesnei rinkos mechanizmo, kainos, pelno ir firmos teorijų plėtrai. Tiesa, pats J. A. Schumpeter’is, kaip minėta, gana pesimistiškai žvelgė į kapitalizmo ateitį, nes patys šios sistemos laimėjimai ir pasiekimai turi griaunantį poveikį visuomeniniams institutams, kurie turi ją ginti. Juk inovacijų procesas įgauna rutininį pobūdį, o ūkinių vienetų koncentracija ir stambėjimas suardo tokių fundamentalių kapitalistinių institutų, kaip privati nuosavybė ir komercinių sutarčių sudarymo laisvė, gyvybingumą. Anot J. A. Schumpeter’io, patys kapitalizmo laimėjimai (pirmiausia ekonomikos srityje) lems tai, kad visuomenė „peraugs“ kapitalizmą – jo institutus ir specifinę vertybių sistemą, ekonominių subjektų mąstymo būdą ir atitinkamas elgesio normas. J. A. Schumpeter’is netgi teigė, kad „K. Marx’as klydo nustatydamas diagnozę, kaip bus sugriauta kapitalistinė visuomenė, bet neklydo numatydamas, kad galiausiai tai įvyks“. Knygos Kapitalizmas, socializmas ir demokratija antroje dalyje iškėlęs klausimą „Ar kapitalizmas gali išgyventi?“, J. A. Schumpeter’is atsakė neigiamai, teigdamas, kad kapitalizmą turės pakeisti socialistinė civilizacija ir kad to pagrindu yra ekonominiai procesai. Be to, ir pačią J. A. Schumpeter’io koncepciją gerokai kritikavo institucionalistai, pirmiausia todėl, kad pagal ją numatomas rinkos savireguliacijos mechanizmo neribotumas ir teigiama, kad konkurencijai, kaip niekada anksčiau, yra būdingas visaapimantis ir efektyvus pobūdis. J. A. Schumpeter’io teorijoje didelių korporacijų ir oligopolistinių struktūrų epochos kapitalizmas vaizduojamas kaip rinkos struktūra,
kur nevaržomai viešpatauja konkurencija. Monopolija nors ir nagrinėjama „dinaminiu aspektu“, lieka fenomenu, įtrauktu į visiškai konkurentiškos laisvos verslininkystės modelį. Be to, J. A. Schumpeter’is manė, kad konkurencija yra neginčijamai efektyvus mechanizmas susiejant privačius ir visuomeninius interesus, skatinant ekonominę pažangą ir didinant visuomenės gerovę, t. y. yra tam tikras „absoliutus gėris“. Tačiau perdėdamas konkurencijos vaidmenį J. A. Schumpeter’is suabsoliutino didelių bendrovių pasirengimą inovacijoms, teigdamas, kad naujovių įdiegimas yra vienintelė priemonė išsikovoti monopolinę padėtį ir gauti monopolinį pelną. Be to, jis paliko nuošalyje tą aplinkybę, kad didelės įmonės, savo rankose sutelkusios nemažą ekonominį potencialą, turi tam tikrą galimybę daryti poveikį savo (individualiais ar grupiniais) interesais inovacijų pobūdžiui, diegimo tempams ir sąlygoms. J. A. Schumpeter’io pateiktame monopolijos ir konkurencijos vertinime neigiama monopolizacija kaip procesas, nulemtas struktūrinių procesų ir pasižymintis kumuliatyviniu procesu, o būtent šiuos monopolizacijos bruožus pirmiausia pabrėžė institucionlistai. Juk monopolizacija kaip struktūrinis ir kumuliatyvinis reiškinys negali būti nagrinėjama apsiribojant tradicine rinkos ekonomikos teorija ir pagal tobulos konkurencijos modelį. Šis pagrindinis institucionalistams motyvas ypač aiškiai išreikštas A. R. Burns’o (1895–1981 m.) knygoje Konkurencijos sulėlydis (1936 m.), kurioje pagrindžiama mintis, kad grynos konkurencijos modelis netinka, o atitinkamai pagal šį modelį sukurtos monopolinės kainos ir monopolinio pelno teorijos neadekvačios stambių korporacijų kapitalizmui. 8.4.2. E. Chamberlin’o monopolinės konkurencijos teorija XX a. ketvirtajame dešimtmetyje skirtingose Atlanto vandenyno pusėse beveik vienu metu susiformavo dvi naujos monopolijos ir konkurencijos teorijos – monopolinės konkurencijos ir netobulos konkurencijos. Pirmosios autorius buvo amerikiečių mokslininkas, Harvardo universiteto profesorius Edvardas Chamberlin’as (1899–1967 m.), 1933 m. išleidęs knygą Monopolistinės konkurencijos teorija. Gyvenimo kelias. E. Chamberlin’as gimė protestantų pastoriaus šeimoje Vašingtono valstijoje. 1921 m. jis baigė Ajovos universitetą, o dar po metų Mičigano universitete gavo magistro laipsnį. 1927 m. E. Chamberlin’as Harvardo universitete apgynė daktaro disertaciją iš monopolinės konkurencijos problematikos. Visa tolimesnė E. Chamberlin’o mokslinė veikla nuo 1927 m. iki pat mirties 1967 m. buvo susijusi su dėstymu Harvardo universitete, neskaičiuojant vienerių darbo metų JAV strateginės tarnybos biure ir specialaus turnė po Vakarų Europos šalis 1951 m. aiškinant savo teorinių naujovių nuostatas. Svarbiu E. Chamberlin’o kūrybinės ir mokslinės biografijos svarbiu etapu tapo jo išrinkimas Harvardo universiteto ekonomikos teorijos skyriaus, kuriame tada dirbo tokie žymūs mokslininkai, kaip W. Leontief’as, Alvin’as Harvey’us Hansen’as (1887–1975 m.), J. A. Schumpeter’is ir kiti, vadovu (1939–1943 m.), taip pat paskyrimas universiteto žurnalo Quarterly Journal of Economics redaktoriumi (1948–1958 m.). 1965 m. E. Chamberlin’as buvo išrinktas Amerikos ekonomistų asociacijos garbės nariu. 1933–1962 m. jo veikalas Monopolinės konkurencijos teorija JAV buvo pakartotinai išleistas 8 kartus ir iki šiol daugelyje šalių lieka vienas populiariausių vadovėlių dėstant ekonomikos teorijos kursą. 1967 m. E. Chamberlin’o atminimui buvo išleista ekonomistų darbų rinktinė Monopolistinės konkurencijos teorija: sąryšio tyrimai.
Ekonomikos teorija. Anksčiau manyta, kad monopolija panaikina konkurenciją, tačiau E. Chamberlin’as paneigė tokią nuomonę. Jis tvirtino, kad dabartinėmis sąlygomis tipiškas reiškinys yra konkurencijos ir monopolijos suderinimas (sintezė), kurio modelis – monopolinė konkurencija. Kaip E. Chamberlin’as pažymėjo knygos Monopolistinės konkurencijos teorija 1937 m. papildytame leidime, iš šios sampratos, kurią jis apibūdino kaip „iššūkį tradiciniam ekonomikos teorijos požiūriui“, esmės neseka tokių reiškinių, kaip konkurencija ir monopolija, alternatyvinė viena kitai prigimtis, ir tai, kad konkrečias kainas (dėl šios sampratos) „reikia aiškinti tik konkurencijos arba tik monopolijos kategorijomis“. Juk pagal susiklosčiusį stereotipą „net pati sąvoka „monopolinė konkurencija“ daugeliui atrodė paradoksas, žongliravimas žodžiais“. O monopolinė konkurencija, aiškindama kainas, jungia konkurenciją ir monopoliją. (Savo monopolinės konkurencijos apibrėžime E. Chamberlin’as teigė, kad „Monopolinė konkurencija laužo sieną tarp konkurencijos (visiškos ir nevisiškos) bei monopolijos, sujungia vieną su kita, konstruoja teoriją, kuri apima ir vieną, ir kitą, tuo pat metu nepažeisdama skirtumų tarp jų“). Toliau jis pateikė monopolijos ir grynos konkurencijos apibūdinimą: „Monopolija paprastai reiškia realizavimo, vadinasi, ir kainos kontrolę. Vienintelė grynosios konkurencijos prielaida yra ta, kad niekas nedisponuoja jokiu laipsniu tokia kontrole“. Vadinasi, E. Chamberlin’as, apibūdindamas monopolijos ir konkurencijos santykį, teigė, kad abi jos skiriasi laipsniu, o ne prigimtimi. Tokios E. Chamberlin’o nuostatos kėlė būtinybę apsvarstyti iš naujo susiklosčiusias teorines nuostatas apie rinkos funkcionavimo ir plėtros bei kaštų ir kainos formavimosi mechanizmą, paklausos ir pasiūlos sąveikos dėsningumus. Neatsitiktinai knygos Monopolistinės konkurencijos teorija paantraštė Vertės teorijos reorientacija. Tęsamas būtent šios problematikos tyrimus 1957 m. E. Chamberlin’as išleido dar vieną knygą – Kelyje į bendresnę vertės teoriją. Tai jo 16 straipsnių ir apybraižų rinktinė. Išlikdamas ištikimas savo teoriniamsmetodologiniams principams, jos įvadiniame straipsnyje E. Chamberlin’as teigė: „Grynoji konkurencija, monopolinė konkurencija, grynoji monopolija – štai seka, mano nuomone išsamiausiai atspindinti reikalo esmę“. E. Chamberlin’o žodžiais tariant, monopolija kaip rinkos kategorija reiškia vienintelio pardavėjo ar organizacijos vykdomą kurio nors produkto pasiūlos ir tuo pačiu kainos kontrolę. Priešingai monopolijai, gryna konkurencija numano, kad tokios kontrolės nevykdo niekas ir jokiu laipsniu. Tačiau, kaip pastebėjo E. Chamberlin’as, tokia gryna konkurencija tarp prekių gamintojų galima tik tuo atveju, jei jie visi sukuria absoliučiai identišką produktą ir parduoda jį pirkėjo požiūriu visiškai identiškomis sąlygomis, t. y. esant visiškai standartizuotoms prekėms, paslaugoms, pardavėjams ir pirkėjams. Be to, reikia įvertinti, kad „esant grynai konkurencijai kiekvieno pardavėjo rinka susilieja su jo varžovų rinkomis“, ir kiekvienas pardavėjas gali realizuoti tiek prekių, kiek jis pageidauja, bet tik esama kaina. Tačiau realiame gyvenime šių sąlygų nėra, ir monopolinės konkurencijos sąlygomis „reikia atsižvelgti į tai, kad ši rinka dideliu mastu yra atskirta nuo kitų, todėl visos rinkos bendrai sudaro ne daugelio pardavėjų vieningą rinką, o tinklą tarpusavyje susijusių rinkų, pasiskirsčiusių tarp pardavėjų po vieną kiekvienam“, o jų prekių realizavimo apimtys yra „ribotos ir nulemtos trijų naujų veiksnių: 1) kainos, 2) produkto ypatumų ir 3) išlaidų reklamai“. Juk net ir tos pačios rūšies produktai skiriasi tam tikrais kokybės niuansais, pakuote, prekybiniu ženklu. Netapačios yra ir realizacijos sąlygos: firmose yra skirtingas erdvinis pardavėjų tinklas, skiriasi pirkėjų aptarnavimo formos, papildomos paslaugos (pavyzdžiui, pakeitimo ir nekokybiškų prekių remonto garantijos), reklamos būdai. Neidentiški ir vartotojai pagal savo
informatyvumą, prieraišumą konkretiems pardavėjams ar pardavimo vietoms ir pan. Taigi, pagal E. Chamberlin’ą, monopolinė konkurencija atsiranda plačiai suvoktos produkto diferencijavimo pagrindu. Atskleisdamas šios kategorijos esmę, E. Chamberlin’as savo veikalo ketvirtame skyriuje Produkto diferenciacija pažymėjo, kad diferencijuoto produkto pagrindinis požymis yra vieno iš pardavėjų prekės (ar paslaugos) koks nors esminis skiriamasis bruožas. Šis bruožas pirkėjui gali būti ir realus, ir įsivaizduojamas. Svarbu tik tai, kad jis skatintų teikti pirmenybę būtent šio produkto siūlomam variantui. E. Chamberlin’as patikslino: „Ten, kur egzistuoja tokios rūšies diferenciacija, pirkėjai grupuosis poromis su pardavėjais ne atsitiktinai ir ne chaotiškai (kaip tai atsitinka esant grynai konkurencijai), o pagal pasirinkimą, grįstą teikiama pirmenybe“. Pavyzdžiui, cigarečių rinkoje siūloma apie 100 pavadinimų prekės, o konkretūs pirkėjai pripažįsta vieną du jų tipus. Šių labiausiai perkamų, cigarečių populiarumą lemia tabako kokybė, pakuotės patrauklumas, firmos ženklas, reklamos išradingumas. Mėgstamų, greitai išperkamų cigarečių monopolija tabako rinkoje skatina konkurenciją. Dviejų priešingų kraštutinumų suderinimo prielaida yra, viena vertus, diferencijuoto produkto buvimas (monopolija), kita vertus, – pakaitų išleidimas (monopolijos neigimas, konkurencijos skatinimas). Ši produkcijos diferenciacija, pajėgi atskirai firmai užtikrinti tam tikrą rinkos atskirumą, sukuria prielaidas kontroliuoti kainą, ir tuo pačiu reiškia, kad kiekvienas gamintojas (pardavėjas) užima monopolinę padėtį. Ir ši monopolija reiškiasi tuo smarkiau, kuo mažesniais kiekiais ir įvairesni gaminiai pateikiami į rinką. Dėl to E. Chamberlin’as rašė: „Kartu su diferenciacija atsiranda monopolija, ir diferencijacijai stiprėjant monopolijos elementai tampa vis svarbesni. Visur, kur tik nors kiek egzistuoja diferenciacija, kiekvienas pardavėjas turi absoliučią monopoliją savo produktui, bet tuo pat metu patiria konkurenciją dėl daugiau ar mažiau netobulų pakaitalų“. Vadinasi, ten, kur produktas yra diferencijuotas, kiekvienas pardavėjas tuo pat metu yra ir monopolistas, ir konkurentas. Todėl vadinamoji laisva konkurencija iš esmės yra konkurencija tarp monopolistų. Pagal šią nuostatą, E. Chamberlin’o nuomone, apie visus pardavėjus būtų teisinga kalbėti kaip apie „konkuruojančius monopolistus“ monopolinės konkurencijos jėgų veikimo sąlygomis. E. Chamberlin’o požiūriu, rinkos yra susijusios tarpusavyje, kadangi kiekvienoje iš jų nepriklausantys vienas nuo kito pardavėjai priversti sąveikauti realizuodami savo pagal paskirtį artimą produkciją. Be to, mokslininkas buvo įsitikinęs, kad „rinkos realybėje daugiau ar mažiau netobulos“, o „naivi išprotauta išvada, teigianti, kad faktiškiems rezultatams būdinga „siekti“ pusiausvyros, neturi jokio pagrindo“. Taigi kiekvieną pardavėją E. Chamberlin’as nagrinėja kaip monopolistas, kuris formuoja savąjį pirkėjų ratą, t. y. savąją subrinką, nes turi „unikalią“ prekę, o jo „produkto diferenciacijos“ lygis atspindi, kokia apimtimi šis pardavėjas reguliuoja kainą ir rinkoje pasireiškia kaip monopolistas. Tai reiškia, kad prekių ir paslaugų pasiūlos reali apimtis bus mažesnė, o kainos joms bus aukštesnės, nei „grynosios“ konkurencijos sąlygomis. Kaip pastebėjo E. Chamberlin’as, įvertinant diferenciacijos vaidmenį, monopolinis veiksnys vienokia ar kitokia apimtimi egzistuoja bet kokioje kainų sistemoje. Kainų negalima paaiškinti vien konkurencijos ar monopolijos kategorijomis. Realiame rinkos procese konkurencijos ir monopolijos veiksniai rodo ne tik tampriausią sąveiką, bet ir neišvengiamą susiliejimą. Taigi, E. Chamberlin’o nuomone, dėl diferenciacijos vieningos rinkos nėra, o yra tik daugybė palyginti atskirų, bet tarpusavyje susijusių rinkų su vienos ar kitos prekių grupės skirtingomis kainomis, kaštais ir gamybos apimtimis. Tačiau prekių ir rinkų
diferenciacija nėra absoliuti: ta prasme, kiek jos gali būti pakaitalai, vyksta reali konkurencija, kiekvienam gamintojui tampant „konkuruojančiu monopolistu“. Nagrinėdamas monopolisto galių daryti poveikį kainai ribas, E. Chamberlin’as pažymėjo dvejopos rūšies aplinkybes, apribojančias šią galią. Pirma, monopolisto pasiūlos kontrolė yra tik iš dalies, nes visuomet egzistuoja jo gaminamos produkcijos pakaitalų. Šių pakaitalų (nors ir nevisiškų) egzistavimas savaime apriboja kiekvieno monopolisto galimybes kelti kainas, kad gautų viršpelnį. Antra, produkto paklausos elastingumas kainai gali būti gana aukštas. Paklausa gali būti tiek elastinga, kad pardavėjui naudingiausia kaina mažai besiskirs nuo kitų pardavėjų kainų. Įvertindamas šiuos veiksnius, o taip pat kaštų formavimosi sąlygas (palyginti didelis pastovių kaštų lyginamasis svoris esant stambių mastų gamybai), E. Chamberlin’as padarė išvadą, kad „esant monopolijai nebūtinai bus nei kaina, viršijanti panašių prekių kainą, nei pelnas, viršijantis įprastinę normą“. Be to, E. Chamberlin’as naujoviškai kėlė pačią paklausos problemą. Iki E. Chamberlin’o neoklasikinio konkurencijos modelio teoriniuose nagrinėjimuose paklausa laikyta iš anksto numatyta savo apimtimi ir elastingumu. O E. Chamberlin’ui paklausa – dydis, kurį gali paveikti monopolistas, reiškinys, besikeičiantis dėl gamintojo. Taip E. Chamberlin’o teorijoje atsispindėjo vienas svarbiausių išplėtotos ekonomikos funkcionavimo dėsningumų – naujų rinkų kūrimas, paklausos formavimas ir paklausos valdymas naudojant kryptingą gamintojų bei pardavėjų („konkuruojančių monopolistų“) politiką. E. Chamberlin’o pasiūlytoje produkto diferenciacija grindžiamoje monopolinės konkurencijos veiksnių klasifikacijoje aptariami ir tokie veiksniai, kuriuos inicijuoja pardavėjai, kad paveiktų pirkėjų sprendimus, susijusius su vartojimu. Tarp jų pabrėžiami veiksniai, trukdantys mažinti kainą. Pavyzdžiui, tai vartotojui būdingas polinkis žemesnę kainą vertinti kaip produkto žemesnės kokybės rodiklį. Iškėlęs poveikio paklausai problemą, E. Chamberlin’as į ekonominę analizę įtraukė realizavimo (pardavimo) kaštus kaip kategoriją, ne mažiau svarbią išplėtotai ekonomikai, nei gamybos kaštai. Jis pabrėžė, kad skirtumų tarp šių dviejų kaštų rūšių išaiškinimas vertės teorijai turi tokią pat esminę reikšmę, kaip ir pasiūlos bei paklausos išskyrimas. Iš esmės, pirmasis skirtumas būtinai išplaukia iš antrojo. Realizacijos kaštai didina atitinkamo produkto paklausą, o gamybos kaštai didina jo pasiūlą. Vadinasi, skirtingai nuo gamybos kaštų, susijusių su produkto derinimu prie paklausos ir pasiūlos didinimu, realizavimo kaštų tikslas yra priderinti paklausą prie produkto, formuoti ir keisti pačią paklausą. Tačiau taip pat E. Chamberlin’as pastebėjo, kad gamybos ir realizavimo kaštų neįmanoma griežtai atskirti. Jis teigė: „Neegzistuoja toks taškas, kuriame baigiasi vienos rūšies kaštai ir prasideda kitos rūšies kaštai“. Tai, kad tradicinė teorija ignoruoja realizavimo kaštus, E. Chamberlin’as vertino kaip atitrūkimą nuo ekonominės realybės, tuo metu kai ūkinė praktika atvėrė iki tol nematytas galimybes gauti pelną sukuriant paklausą ir nenutrūkstamai tobulinant šių galimybių išnaudojimo būdus. Viena iš svarbiausių veiklos rūšių, skirtų formuoti ir skatinti paklausą, tapo tam tikro produkto ženklo ir konkrečios firmos reklama. Todėl E. Chamberlin’as ypač daug dėmesio teikė prekių pardavimo organizavimui ir reklamos naudojimui, pabrėždamas reklamos poveikio paklausai dvigubą prigimtį. Jis turėjo omenyje reklamos poveikį tiek poreikių formavimuisi, tiek jų kitimui. Knygos 7 skyriuje reklamos poveikis paklausos augimui siejamas su pardavėjo galimybe parduoti didesnį savo produkto kiekį nei tada, kai reklama nenaudojama, neatsižvelgiant į nustatomą kainą. E. Chamberlin’as pažymėjo, kad šiuo požiūriu „reklamuotojo menas tapatus hipnotizuotojo menui“, nes „reikia užkariauti pirkėjo
būklės kontrolę, ir, kai tokia kontrolė užsitikrinta, papildomos išlaidos (reklamai. – Aut. pastaba) lemia pajamų augimą“. Tačiau tuo pat metu primenama, kad reklamos kartojimo teikiamos pajamos negali augti be galo, nes „pasipriešinimas, sukeliantis pajamų mažėjimą, visą laiką stiprėja plečiantis realizavimo kaštams“. E. Chamberlin’as pabrėžė, kad realizavimo kaštai „apima visus kaštus, kurių tikslas sukurti produkto rinką ar paklausą“. Be išlaidų prekybinei informacijai ar reklamai nauji produktai ar nauji žinomų produktų variantai iš viso negalėtų turėti rinkos. Kiekvienas „konkuruojantis monopolistas“ pirmiausia stambių bendrovių atstovas susiduria su savo rinkos sukūrimo, išlaikymo ir išplėtimo uždaviniu. Dėl to E. Chamberlin’as į tyrimų sferą įtraukė ekonomikos teorijai visiškai naują produkto reguliavimo problemą. Jo žodžiais tariant, kainos – tai tik vienas, toli gražu ne lemiamas konkurencijos elementas. Kartu su kainų konkurencija paplinta įvairios nekainų konkurencijos formos. Jis turėjo omenyje ypatingų prekių savybių ir individualių išskirtinumų nulemtą jų kokybę ir reklamą. Todėl E. Chamberlin’as rašė: „Diferenciacija gali būti grindžiama paties produkto tam tikrais išskirtinumais, tokiais kaip ypatingos savybės – gamybos ženklas, firminis pavadinimas, savotiška pakuotė ar tara (jei tokia naudojama), arba tokiais, kaip individualūs išskirtinumai, apimantys kokybę, formą, spalvą ar stilių“ (išskirta mano. – Aut. pastaba). Kalbėdamas apie mažmeninę prekybą, prie minėtų nekainų konkurencijos veiksnių, pagrįstų diferenciacija, E. Chamberlin’as pridūrė dar tokius, kaip „pardavėjo buvimo vietos patogumą, jo įstaigos ir reikalų tvarkymo manieros atmosferą bei bendrą stilių, jo kaip sąžiningo verslininko reputaciją, mandagumą, dalykinį pasirengimą, visus asmeninius ryšius, kurie sieja jo klientus ir su juo pačiu, ir su tais, kurie pas jį dirba“. Vadinasi, nekainų konkurencija apima tokius veiksnius, kaip prekių kokybės gerinimas, naujų konkurencingų modelių išleidimas, labai kruopštus prekės dizainas ir pakuotė, klientų aptarnavimo sąlygų gerinimas, prekių pardavimo sistemos tobulinimas ir kt. Ji grindžiama produkcijos įvairumu ir skirtumais pardavimo kaštuose. Konkurencija kokybės srityje gali net stabdyti kainų konkurenciją. E. Chamberlin’as suprato, kad poveikis paklausai per produkto reguliavimą bei realizavimo organizavimo ir skatinimo priemonės negali neturėti įtakos konkurencijos sąlygoms bei išteklių paskirstymo rinkiniam mechanizmui – kaštų ir kainų formavimuisi, kapitalo persiliejimui, gamybos apimčių reguliavimui, pelno normoms. Pats paklausos formavimo (taip pat taikant vartotojo teikiamų pirmenybių manipuliacijos priemones) galimybės pripažinimas vertė apmąstyti iš naujo „vartotojo suvereniteto“ principą – esminį neoklasikinėje rinkos reguliavimo koncepcijoje. Prireikė visai naujo požiūrio į vertės ir kainų formavimosi tyrimą. Minėtų veiksnių visuma, E. Chamberlin’o nuomone, kaip tik ir turi būti įvertinta tikrosios vertės teorijos rėmuose. Todėl, manė jis, neteisinga monopoliją ir konkurenciją nagrinėti kaip antitezę ir vienas kitą paneigiančius pradmenis, teikdamas, kad „daugeliu atvejų abiejų įvertinimas yra būtina kainų racionalaus paaiškinimo sąlyga“. Nusistovėjusi neoklasikinė teorija nagrinėjo tam tikro produkto kainos reguliavimą. Todėl joje visiškai neaptartas priešingas klausimas, kai tyrimų objektu tampa produkto reguliavimas esant tam tikrai užduotai kainai, taip pat kainos perskaičiavimas dėl produkto keitimo ar kainos nustatymas iš principo naujam produktui. Kainos teorijoje turėjo būti atsižvelgta į dvigubos prigimties aplinkybes: pirma, realizavimo kaštų egzistavimas, antra, produkcijos išleidimo mažesnėmis apimtimis, nei būtų optimalios, užtikrinančios aukščiausią technologinį efektyvumą, galimybė. Dėl susilpnėjusios kainų konkurencijos pastovus ir įprastas tapo perteklinių galingumų fenomenas, t. y. gamintojai gali nuolat turėti rezervinius galingumus.
Galingumų perteklius „nebaudžiamai“ auga pakankamai ilgai, nes jį padengia kainos, visada viršijančios kaštus. E. Chamberlin’o požiūriu, šis fenomenas, liudijantis apie „bendros rinkos žinomos dalies“ užėmimo laipsnį, palaikomas ne tik pavieniais patentais ir fabrikiniais ženklais, bet ir tokiais reiškiniais, kaip reputacija, meistriškumas, ypatingi talentai. Tuo pačiu produkto diferenciacija ir rinkos smulkinimas yra susiję su firmų skaičiaus augimu bei lyginamuoju produkcijos brangimu (lyginant su grynos konkurencijos hipotetiškomis sąlygomis). Nagrinėdamas firmos statiškos pusiausvyros sąlygas esant monopolinei konkurencijai, E. Chamberlin’as savo knygos 5 skyriaus pabaigoje priėjo labai rimtą išvadą – „diferencijuoto produkto kainos problema negali būti įsprausta į paklausos ir išlaidų konkurencinių kreivių rėmus, nes darant išvadas tai lemia užprogramuotas klaidas; kaina gaunama per žema, gamybos mastai – per stambūs, o įmonių skaičius – per mažas. Be to, du papildomi konkurencijos aspektai – diferenciacija ir realizacijos išlaidos – visiškai ignoruojami“. Štai kodėl, toliau aiškino E. Chamberlin’as, nevisiškas kainų žinojimas mažina paklausos produktams elastingumą panašiai kaip reklama, atsverdama šio veiksnio veikimą, daro paklausą elastingesnę, o kainų konkurenciją – platesnę, kainai padengiant reikalingas papildomas išlaidas. Toliau 6 knygos skyriuje E. Chamberlin’as pabrėžė, kad išlaidų neišsemia sąnaudos prekės gamybai pačiame fabrike. Jos apima ir išlaidas pervežimui, rūšiavimui, saugojimui, pristatymui į namus, nes „šios didina prekės naudingumą, t. y. ji tampa tinkamesnė poreikiams patenkinti“. Pagal tai E. Chamberlin’as padarė išvadą, kad „Ribos tarp dviejų išlaidų rūšių (realizavimo išlaidų ir gamybos išlaidų. – Aut. pastaba) išskyrimas vertės teorijai tiek pat reikšmingas kaip skirtumo tarp pasiūlos ir paklausos išskyrimas; ir iš esmės kalbant, pirmasis skirtumas būtinai seka iš antrojo. Realizacijos išlaidos didina paklausą atitinkamam produktui; gamybos išlaidos didina jo pasiūlą“ (kursyvas mano. – Aut. pastaba). Galiausiai daroma jau minėta apibendrinanti išvada, kad monopolinės konkurencijos sąlygomis pelno maksimizavimas pasiekiamas esant aukštesniam kainų lygiui ir mažesnei gamybos apimčiai, nei jos atitinkamai būtų grynos konkurencijos modelyje. Dėl to ir išlaidos nesumažėja iki tokio lygio, kokio jis galėtų būti esant didesnei gamybos apimčiai. Vadinasi, E. Chamberlin’as teigė, kad realioje konkurencijos aplinkoje gamybos išlaidos aukštesnės, nei jos būtų esant grynai konkurencijai, nes gamybiniai pajėgumai nėra iki galo išnaudojami. Didinant gamybos apimtį, išlaidas būtų galima sumažinti, bet, norint realizuoti papildomai produkcijos, tektų arba žeminti kainą, arba didinti išlaidas skatinti pardavimą, o tai susiję su realizavimo išlaidų augimu. Aukštesnės pusiausvyros kainos nepalieka vietos pertekliniam pelnui virš normalaus konkurentinio lygio. Pagal ilgalaikį požiūrį kaina tik padengia „visas išlaidas“ (gamybos ir realizavimo išlaidas bei vidutinį pelną). Ši kaina, padengdama aukštesnius kaštus, susijusius su diferenciacija, leidžia egzistuoti ir mažiau efektyvioms įmonėms, kurių produkcija randa savo pirkėją. Taigi E. Chamberlin’as sukūrė visiškai naują kainos modelį monopolinės konkurencijos sąlygomis, ir jis tapo esminiu A. Marshall’o ekonominio mokymo papildymu. E. Chamberlin’ui pati monopolijos koncepcija – neatskiriama jo monopolinės konkurencijos teorijos dalis. Monopoliją lemiančias sąlygas jis matė kaip tam tikrus barjerus konkurencijai. Tai gali būti patentinės teisės arba ypač aukšta firmos ženklo reputacija, individualios įmonės neatkuriamos ypatybės arba natūralus pasiūlos natūralus ribotumas (pvz., žemės sklypai konkrečiame regione), tiesioginiai arba slapti kartelinio pobūdžio susitarimai.
E. Chamberlin’o teorijoje terminas „monopolinė konkurencija“ naudojamas ne tik dėl produkto diferenciacijos. Pagal E. Chamberlin’ą, produkto diferenciacija yra svarbiausias, bet ne vienintelis monopolinės konkurencijos veiksnys. Kitas su konkurencijos ribojimu susijęs veiksnys – mažas pardavėjų skaičius vienose ar kitose rinkose, t. y. faktinė paprasta oligopolija, kai pasiūlą teikia nedaug bendrovių, o produkto diferenciacijos veiksnys neatlieka esminio vaidmens. (Jei rinkoje veikia tik du pardavėjai, tada yra kraštutinis oligopolijos atvejis – duopolija). Beje, patį žodį oligopolija sukūrė seras Thomas Morus’as savo Utopijoje 1516 m., bet kadangi jis nebuvo naudojamas angliškuose vertimuose iš lotyniškai parašyto veikalo, šis žodis netapo plačiai vartojimu gerus keturis šimtus metų, kol E. Chamberlin’as 1933 m. išleido savo Monopolinės konkurencijos teoriją. Užsiminus apie duopolijų ir oligopolijų kainodaros teoriją, reikia paminėti ir vokiečių ekonomistą Heinrich’ą von Stackelberg’ą (1905–1946 m.), 1934 m. vokiečių kalba išleidusį veikalą Rinkų struktūros ir pusiausvyra, kuriame buvo nagrinėjami šie klausimai. Šis darbas pasirodė tuo laikotarpiu, kai nacionalsocialistų partija Trečiajame Reiche gavo visą valdžią. Įdomu pastebėti, kad H. von Stackelberg’o, atmetusio kitų ekonomistų teiginį, kad oligopolinės rinkos yra ypatingai linkusiose į „chaosą“ (jo nuomone, priešingai, grynosios konkurencijos rinkos yra gerokai chaotiškesnės su joms būdingais smarkiais kainų ir gamybos apimčių šuoliais), išvados, jog valstybės vaidmuo oligopolinėse rinkose yra svarbus užtikrinant stabilumo laipsnį, derėjo su nacių partijos politika, nors H. von Stackelberg’as savo išvadas parėmė ekonomine analize. Oligopolinės rinkos sąlygomis egzistuoja bendrovių, siekiančių maksimizuoti savo pelną, tarpusavio priklausomybės problema. (Pažymėtina, kad šio bet kurios oligopolinės konkurencijos teorijos sunkumo centrinio momento kita pagrindinė netobulos konkurencijos teorijos autorė J. Robinson išvengė paprasčiausiai jį praignoruodama, dėl ko ją 1940 m. pelnytai kritikavo Robert’as Triffin’as savo knygoje Monopolinė konkurencija ir bendrosios pusiausvyros teorija). Kaip pastebi E. Chamberlin’as, oligopolinėse rinkose neišvengiamai, tiesa, stichiškai, kelią skinasi tendencija konkurentams tarpusavyje derinti sprendimus gamybos apimčių ir kainodaros klausimais, siekti grupinės pusiausvyros. Kiekviena bendrovė, imdamasi kokių nors žingsnių keisti savo prekių kainą, turi įvertinti konkurentų reakciją ir su ja susijusius padarinius bendrai padėčiai tam tikroje rinkoje. Pavyzdžiui, kurios nors vienos firmos sprendimas sumažinti kainą siekiant išplėsti savo dalį rinkoje tuoj pat sukels analogišką kitų firmų, siekiančių apginti savo pozicijas, reakciją. Kainos mažinimas neduos naudos nei vienai firmai-pardavėjai. Tuo pat metu firmos sprendimas didinti kainas bus racionalus tada, jei taip elgtis bus pasirengusios ir kitos firmos – kitaip bendrovė, viena pakėlusi kainas, neišvengiamai praras dalį savo rinkos. E. Chamberlin’o išvada: tokiose rinkose tendencija lygiagretiems kainodaros veiksmams ir kaininei lyderystei gimsta stichiškai kaip racionalių ekonominių subjektų spontaniško prisitaikymo rezultatas. E. Chamberlin’o monopolinės konkurencijos teorija yra nukreipta prieš profsąjungas. Jo nuomone, profsąjungų padedami, darbininkai kapitalistinėje gamyboje užima monopolinę padėtį ir reikalauja nepagrįstai didinti darbo užmokestį daugiau, nei jų darbu sukurtų produktų vertė. Todėl profsąjungos kaltos dėl nedarbo: per aukšta darbo kaina mažinanti jo paklausą. E. Chamberlin’as teigė, kad kai kuriais atvejais darbininkų profsąjungos, užimdamos monopolinę padėtį, gali net išnaudoti kapitalistus (verslininkus), priversdamos juos perleisti monopolinį pelną ir net pasisavindamos pelno dalį, kuri priklauso šiems kapitalistams (verslininkams) už jų paslaugas organizuojant gamybą ir naudojant savo kapitalą.
8.4.3. J. Robinson netobulos konkurencijos teorija Greta kitų to meto mokslininkų gyvenimo iškeltą monopolijos ir konkurencijos derinimo uždavinį ėmėsi spręsti anglų ekonomistė Joan’a Violet’a Robinson (1903– 1983 m.), sukūrusi netobulos konkurencijos teoriją ir tapusi, ko gero, vienintele moterimi, sulaukusia pripažinimo kaip ekonomistė – teoretikė. Ji buvo Kembridžo universiteto auklėtinė, mokėsi pas A. Marshall’ą ir A. C. Pigou bei, baigusi universitetą, dirbo jame kartu su J. M. Keynes’u, bendradarbiavo su trečiajame dešimtmetyje iš Italijos į Angliją emigravusiu Piero Sraffa, E. A. J. Robertson’u ir vėliau tapusiais žymiais neokeynesistais bei pokeynesistais N. Kaldor’u, R. Harrod’u, R. F. Kahn’u, penkeriais metais anksčiau už J. M. Keynesą suformulavusiu užimtumo multiplikatoriaus – vieno iš multiplikatoriaus koncepcijos variantų – sampratą, J. Meade’u, būdama pripažinta kairiojo keynesizmo lydere. Juk J. Robinson siekis įveikti neoklasikinę tradiciją, pradėtas Netobulos konkurencijos ekonominėje teorijoje, taip pat vis stiprėjęs susidomėjimas klasikine politine ekonomija (ypač D. Ricardo darbais), o vėliau ir marksizmu, nulėmė „ypatingus jos santykius“ su J. M. Keynes’o teorija ir kairiąją J. Robinson keynesistinę orientaciją. Kaip rašė pati J. Robinson: „Mano išvados apie Bendrąją užimtumo, procento ir pinigų teoriją – gerokai anksčiau iki pasirodant knygai, – buvo greičiau rožinės, negu žydros. (Man pavyko – aš priklausiau J. M. Keynes’o draugų ratui, dirbusiam kartu su juo šios knygos parašymo metu). Taip aš tapau pirmu lašu, nukritusiu į indą, kuris buvo pavadintas „kairiuoju keynesizmu“. Negana to, aš sudarau didelę dalį šio indo turinio ir šiandien, nors per tą laiką iš jo buvo išgerta gana nemažai“. 1965–1971 m. J. Robinson buvo Kembridžo universiteto profesorė ir prisidėjo prie pokeynesizmo organizacinės raidos, kuri prasidėjo nuo iškilių to meto ekonomistų J. Robinson, Alfred’o S. Eichner’io ir Luigi Pasinetti pokalbio 1971 m. gruodžio mėnesį, kuriame buvo įvardintas neoklasicizmo totalus vyravimas JAV universitetuose. A. S. Eichner’is pasiūlė suorganizuoti plačią diskusiją, didelio masto konferenciją, kurioje dalyvautų ekonomistai, prijaučiantys naujajai srovei. Tam buvo pasinaudota tuo metu populiariu Jungtinės socialinių mokslų asociacijos suvažiavimu Naujajame Orleane. Be to, gavus Rutgers‘o universiteto finansavimą bei didelėmis S. Weintraub’o pastangomis 1974 m. rudenį pasirodė pirmasis Journal of Post Keynesian Economics numeris. Ypatingi J. Robinson santykiai susiklostė su amerikiečiu Edvardu Chamberlin’u. J. Robinson paskelbė knygą Netobulos konkurencijos ekonomikos teorija 1933 m., o E. Chamberlin’as, kaip minėta, – Monopolistinės konkurencijos teorija (1933 m.). Abu darbai pasirodė vienu metu ir tarp autorių kilo ginčas ne tik esmės, bet ir indėlio į problemos sprendimą klausimais. Abu ekonomistai nagrinėjo beveik panašią problematiką, tiesa, šiek tiek skirtingais aspektais, nors ir rėmėsi ta pačia mainų koncepcija bei naudojo tą patį neoklasikinės krypties aparatą – ribinio naudingumo ir ribinio produktyvumo teorijas, abu priėjo pagal prasmę ir reikšmę artimas išvadas, tačiau polemika tarp jų tęsėsi visą gyvenimą. Trumpai apibendrinant šių ginčų rezultatą, galima pasakyti, kad vėliau ekonomikos teorijoje įsigalėjo E. Chamberlin’o pasiūlytas monopolinės konkurencijos, o ne J. Robinson vartotas netobulos konkurencijos terminas. Tačiau būtent J. Robinson pateikta ribinių pajamų koncepcija ir jų lyginimas su ribiniais kaštais šiuolaikinėje mikroanalizėje tapo standartiniu analitiniu instrumentu. Pastebėtina, kad XX a. ketvirtasis dešimtmetis ekonominėje mintyje tapo laikotarpiu „audros ir puolimo“, nukreipto prieš oficialiąją ortodoksiją – pagrindines
neoklasikinės mokyklos koncepcijas, grindusias ekonominės pusiausvyros automatinio nusistovėjimo mechanizmą remiantis laisva konkurencija, o taip pat ribinio naudingumo ir ribinio produktyvumo dėsnių veikimą, – laikotarpiu, pasibaigusiu „keynes’istine revoliucija“ ekonomikos teorijoje. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet „eretiškų“ požiūrių, nukreiptų prieš neoklasikinės mokyklos vyravimą, židiniu tapo tas pats Kembridžas, anksčiau buvęs jos atrama, kuriame dirbo ir dėstė žymiausi neoklasikinės mokyklos atstovai. Tarp jų A. Marshall’as, pas kurį mokėsi ir J. Robinson, ir J. M. Keynes’as. Kaip minėta, J. Robinson vėliau tapo pripažinta kairiojo keynesizmo, kuris susiformavo Kembridžo universitete, o vėliau paplito ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir kitose šalyse, lydere. Tačiau norint geriau suprasti jos idėjų ištakas, būtina atkreipti dėmesį į vieną labai svarbų J. Robinson pasaulėžiūros aspektą – požiūrį į K. Marx’o mokymą. XX a. 4-jame dešimtmetyje jai didelį įspūdį paliko kairiųjų pažiūrų lenkų ekonomisto Michal’o Kalecki’o (1899–1970 m.), dirbusio Kembridže ir paveikto marksizmo (nors ir susižavėjusio K. Marx’u bei Rosa Luxemburg, bet išlikusio kritišku ir kapitalizmui, ir socializmui), darbai. Gimęs Lenkijoje Lodzės mieste, jis studijavo inžineriją Varšuvoje ir Gdanske, savarankiškai mokėsi ekonomikos. Dar iki J. M. Keynes’o Bendrosios teorijos pasirodymo M. Kalecki’s savarankiškai atrado daugelį keynesistinės sistemos pagrindinių koncepcijų ir suformulavo kapitalistinio ūkio dinamikos ekonomikos teorijos pagrindus (1933–1935 m.), išeitiniu savo teorijos metodologiniu pagrindu laikydamas K. Marx’o reprodukcijos teoriją. Tačiau jo straipsnių tekstai parašyti labai sudėtingu stiliumi, buvo matematinio pobūdžio, be to, išleisti lenkų ir prancūzų kalbomis. Dėl to jie nebuvo žinomi plačiam ekonomistų ratui. Beje, norėdamas ištaisyti padėtį, M. Kalecki’s nusprendė iškelti ieškinį J. M. Keynes’ui, bet vėl lenkų kalba... Teisybės vardan pažymėtina, kad tik 1936 m., kai gavo Rockefeller’io fondo stipendiją, M. Kalecki’s, nuvykęs į Stokholmą ir bendraudamas su švedų ekonomistais, perskaitė J. M. Keynes’o Bendrąją teoriją. Grįžęs į Kembridžą, jis tiesiog apstulbino J. M. Keynes’o šalininkus tuo, kad labai greitai sugebėjo įsisavinti ir toliau aiškinti jų mentoriaus teoriją! Ne vėliau kaip 1933 m. M. Kalecki’s, remdamasis efektyvios paklauso teorijos formuluote ir atsižvelgdamas į pajamų pasiskirstymą, pasiūlė būdą, kaip paaiškinti kapitalistinės ekonomikos nestabilumą. Jo požiūryje į pasiskirstymą, inspiruotą K. Marx’o ir klasikinių ekonomistų, visuomenė padalyta į dvi klases, kurių viena gauna pelną ar pajamas, o kita – atlyginimą. Savo verslo ciklų teorijoje M. Kalecki’s pamėgino susieti nacionalinių pajamų lygio nustatymą su jų realizacijos sąlygomis, su jų paskirstymu tarp pelno ir darbo užmokesčio. Jis pirmasis pasiūlė formulę, rodančią nacionalinių pajamų prieaugio priklausomybę nuo investicijų prieaugio, taip pat nuo vartojimo dalies įvairių visuomenės klasių pajamose, t. y. nuo vartojimo dalies darbo užmokestyje ir pelne. Analogiškai nacionalinių pajamų teorijai M. Kalecki’s suformulavo ir pelno teoriją. Įdomu, kad veiksniu, besipriešinančiu monopolizacijai, M. Kalecki’s įvardijo darbininkų klasės profsąjunginio judėjimo augimą. Šią idėją vėliau plėtojo ir J. Robinson. O tarp ekonomikos procesų cikliškumo veiksnių M. Kalecki’s 1943 m. įvardijo politinį valstybės mechanizmą, pasiūlydamas savo idėjas apie „politinį ciklą“, kurias vėliau JAV plėtojo S. S. Alexander’is. Apie vieno iš „neapdainuotų“ makroekonomikos didvyrių M. Kalecki’o populiarumą tarp ekonomistų-pokeynesistų tarpe liudija daugelis faktų. Vienas iš žinomų šios krypties ideologų amerikiečių ekonomistas A. S. Eichner’is XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje rašė: „Sunku pasakyti, kas per paskutinius keturiasdešimt metų darė didesnį poveikį pokeynesistinės teorijos plėtrai – pats Keynes’as ar Kalecki’s. Jie abu atstovauja šaltiniams dviejų savarankiškų atšakų klasikiniame keynesizme, viena iš
kurių savo pradmenimis siekia Keynes’o teorijos monetarinius aspektus, o kita – analizę, pagrįstą Kalecki’o realių sektorių tyrimais (čia kalbama apie nacionalinių pajamų paskirstymą tarp pelno ir darbo užmokesčio. – Aut. pastaba)“. Visiškai tikėtina, kad būtent per M. Kalecki’į ir dėl jo poveikio J. Robinson atrado sau marksizmą ir 1942 m. išleido pirmąją knygą, palankiai kaip „rimtą“ ekonomistą pristačiusią K. Marx’ą angliškai kalbančiai akademinei visuomenei. Po Antrojo pasaulinio karo pasirodžiusiuose savo veikaluose Marksistinės ekonominės teorijos apybraižos (1949 m.), Kapitalo kaupimas (1956 m.), Ekonomikos filosofija (1962 m.), Ekonomikos erezijos (1971 m.) ir kituose J. Robinson mėgino pateikti alternatyvią neoklasikinei mokyklai teorinę sistemą, kurioje siekė sujungti marksistinę analizę su neoklasikine teorija. Marksistinės ekonominės teorijos apybraižose ji rašė: „Istorijos patirtis privertė akademinę politinę ekonomiją, nors ji ir neskyrė daug dėmesio Marx’ui, kvestionuoti daugelį to, kas buvo būdinga ortodoksinei apologetikai, o šiuolaikinė akademinės politinės ekonomijos plėtra pakrypo taip, kad dažnai ji labiau pritaria Marx’o nuomonei, nei savo pačios intelektualių pirmtakų nuomonei“. Kitame darbe J. Robinon tvirtino: „Kvaila atmesti kurią nors analizę vien todėl, kad mes nesutinkame su ekonomisto, kuris iškėlė tą analizę, politinėmis pažiūromis. Gaila, bet tokia nuostata viešpatauja ekonomikos tyrimuose. Ortodoksinė mokykla daug neteko, atsisakydama nagrinėti Marx’o darbus“. Ypač J. Robinon vertino K. Marx’o darbų metodologinį aspektą. Ji yra pažymėjusi, kad K. Marx’o indėlis į visuomeninių mokslų metodologijos plėtojimą buvo toks svarbus ir turėjo tokį didelį poveikį ne tik jo šalininkų, bet ir oponentų mąstymui, kad mūsų laikais tarp istorikų ir sociologų taip pat sunku rasti „grynų nemarksistų“, kaip tarp geografų sunku rasti mokslininkų, manančių, kad Žemė yra plokščia. J. Robinson ne kartą kėlė eretišką, savo aplinkos požiūriu (ir iš esmės utopišką) idėją sujungti K. Marx’o analizę su neoklasikinės ekonomikos teorijos sukurtais instrumentais. Šios idėjos ne vieneriems metams nulėmė Kembridžo mokyklos apskritai ir kairiojo keynesizmo ypač plėtros ypatumus. Ir ne tik ypatumus. Radikalių nuotaikų kilimas, susidomėjimo marksizmu augimas akivaizdus Kembridžo mokyklos jaunų ekonomistų idėjose XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje ir ypač aštuntame dešimtmetyje, kai J. Robinson ir P. Sraffa’os iniciatyva vyko garsioji diskusija apie ribinio naudingumo ir ribinio produktyvumo teorijos išeitinius principus, ekonominės minties istorijoje gavusi „antimaržinalistinės revoliucijos“ pavadinimą. Aišku, šis marksizmo pripažinimas iš ekonomisto, išauklėto A. Marshall’o tradicijose, pusės, negalėjo nebūti, švelniai tariant, savotiškas. J. Robinson, nepaisant visos jos pagarbos marksizmui, nesuprato pagrindinės K. Marx’o teorijos – jo darbinės vertės teorijos, kurią ji laikė niekuo nepagrįstu „nukrypimu“ nuo klasikinės rikardinės mokyklos tradicijos. Būtent tokį „apkarpytą“ marksizmą J. Robinson ir mėgino sujungti su keynesistiniu makroekonominiu mokymu, tirdama kapitalo kaupimo problemą, kuriai ji skyrė savo pagrindinį darbą Kapitalo kaupimas (1956 m.) – vieną fundamentaliausių post-keynesistinės teorijos veikalų, kurio tikslas buvo „išplėsti Keynes’o trumpo periodo analizę iki ilgo laikotarpio“. Mąstydama apie kapitalo kaupimo problemos tyrimą, kuris (panašiai kaip marksistinė kapitalo kaupimo teorija) teoriškai apibendrintų kapitalistinio ūkio sistemos plėtros dėsnius, J. Robinson rašė, kad marksistinė „išplėstinės reprodukcijos schema pateikia labai paprastą ir visiškai neišvengiamą požiūrį į santaupų ir investicijų lygybės bei pusiausvyros tarp gamybos priemonių ir vartojimo prekių gamybos problemą. Jį iš naujo atskleidė ir keynesizmo problemos tyrimo pagrindu padarė Kalecki’s, o iš naujo kaip pagrindą ilgalaikės plėtros teorijai išrado Harrod’as ir Domar’as. Jei į Marx’ą būtų žvelgiama kaip į rimtą ekonomistą […] mums būtų buvę sutaupyta daug laiko“.
Kaip gi J. Robinson vykdė šį savo tyrimą? Bet kurioje teorinėje sistemoje gamyba ir paskirstymas yra tarpusavyje susiję. Marksistinėje teorijoje ta sąsaja pasiekiama naudojant darbinės vertės teorijos kategorijas: naujai sukurtos vertės apimtį lemia darbininkų sukuriamos būtinosios ir pridedamosios vertės dydis, kas savo ruožtu ir tampa pagrindu jos tolimesniam paskirstymui. Darbininkų klasė gauna (atsiribojant nuo visų tolesnių tyrimą darančių sudėtingesniu veiksnių, tarp jų politinės kovos veiksnių) būtinąjį produktą. Visa kita atitenka kapitalistų klasei. Neoklasikinėje teorijoje panašus tarpusavio ryšys nustatomas pasitelkiant ribinio produkto kategoriją: gamybos veiksnių apimtis (jų augimo tempai) ir jų ribinis produktyvumas lemia ir pagamintos produkcijos apimtį, ir veiksnių santykines dalis, t. y. jų paskirstymą. Drąsiai galima teigti, kad J. Robinson ir P. Sraffa’os pradėtas, bei kitų kairiojo keynesizmo ir pokeynesizmo atstovų tęstas pagrindinių neoklasikinės teorijos dogmų puolimas, nukreiptas prieš neoklasikinės sintezės autorius – Nobelio premijos laureatus John’ą R. Hicks’ą (1972 m.), Franco Modigliani’į (1985 m.), Paul’ą A. Samuelson’ą (1970 m.), Robert’ą Solow (1987 m.), suvaidino svarbų vaidmenį plėtojant bendrą neoklasikinės teorijos kritiką. Kaip XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje pastebėjo radikalūs amerikiečių ekonomistai E. Hunt’as ir G. Sherman’as, nors keynesistų „argumentacija buvo prieinama tik „pateptiesiems“, jų nustatyti bendrieji principai gana paprasti ir yra labai svarbūs ekonominių doktrinų istorijoje. Jie atspindi logišką ir teorinį žlugimą intelektualios tradicijos, siekiančios Jevons’ą ir austrus, bei dominavusios tarp ortodoksinių ekonomistų paskutinius 100 metų“. Pati J. Robinson pamėgino sukurti teoriją, kurioje ekonominio augimo, kapitalo kaupimo ir pasiskirstymo tarpusavio sąryšis vykdomas ne pagal vidines kategorijas ir dėsningumus, o pagal iš tiesų egzistuojančius socialinius ekonominius reiškinius, lemiančius kapitalistų siekį kaupti, o darbininkų – kovoti už savo nacionalinio produkto dalį, t. y. pelno ir darbo užmokesčio santykį. Ji rašė: „Ekonominė istorija, kaip žinia, yra arena kovojančių vienas su kitų interesų, kurių neoklasikai kaip tik ir nelinkę aptarti“. Kitais žodžiais tariant, J. Robinson pamėgino išsiversti ne tik be darbinės vertės teorijos, bet ir be ribinio produkto kategorijų. Jau minėjome, kad XX a. šeštajame dešimtmetyje J. Robinson, remiama kai kurių kitų Kembridžo ekonomistų, pradėjo visiškai naują puolimą prieš vadinamąją paskirstymo ribinio produktyvumo teoriją, metodologiškai tariant, pati tolindama save nuo neoklasikinės tradicijos, leidusios jai ketvirtajame dešimtmetyje pakilti į teorines aukštumas. Įrodinėta, kad kapitalo atsargos ekonomikoje yra heterogeniškų mašinų rinkinys, o ne perkamosios galios homogeniškas fondas. Ir jos negali būti įvertintos savais techniniais vienetais, net jei neabejotinai, „darbas“ ir „žemė“gali būti taip išmatuoti. Kapitalo įvertinimas būtinai numano individualią (skirtingą) procento normą. Vadinasi, procento normos negali lemti kapitalo ribinis produktas neatsižvelgiant į apytaką. Taigi, J. Robinson nuomone, ribinio produktyvumo teorija nepaaiškina, kaip nusistovi procento norma. Pagal J. Robinson, egzistuoja optimalus kaupimo tempas, atitinkantis tokį nacionalinio produkto paskirstymą, kuriam esant efektyvi paklausa derinasi su gamybos augimu. Per daug aukštas kaupimo tempas, J. Robinson nuomone, lemia per didelę pelno dalį pajamose ir sumažina jose darbininkų dalį. Tokiu atveju dėl to, kad gyvenimo lygio mažėjimas skatina darbininkus kovoti už piniginio darbo užmokesčio didinimą siekiant išsaugoti įprastą gyvenimo lygį, plėtojasi infliaciniai procesai. Per žemas kaupimo tempas lemia pelno normos mažėjimą ir jo dalį pajamose ir tuo pačiu sumažina ekonominio augimo paskatas. Taip ekonomikoje atsiranda tendencija judėti
link stagnacijos. Tačiau tokia tendencija gali atsirasti ir sąlygomis, kai pelno norma per aukšta, ir šis pelnas yra gaunamas ne dėl ypač aukštos kapitalo kaupimo normos, o dėl monopolijos būvimo. Tokią išvadą J. Robinson galėjo daryti todėl, kad prieš tai buvo ištyrusi netobulos konkurencijos rinką ir monopolijos susidarymo sąlygas. 1933 m. pasirodė J. Robinson darbas Netobulos konkurencijos teorija. Veikalą sudaro 27 skyriai, kurie sujungti į dešimt dalių, J. Robinson vadinamų knygomis. Pastebėtina, kad J. Robinson priklauso tiems ekonomikos mokslo autoriams, kuriems pasaulinį garsą atnešė darbas, parašytas pačioje kūrybinio kelio pradžioje – Netobulos konkurencijos teorija parašyta tuo metu, kai autorei tebuvo 30 metų. Pagal tyrimų pobūdį tai ypač abstraktus darbas, kuriame naudojami neoklasikinės ekonomikos teorijos terminai ir techniniai analizės būdai (vidutinių ir ribinių kaštų, vidutinių ir ribinių pajamų kreivės, pasiūlos ir paklausos elastingumas ir pan.). Pati J. Robinson, aiškindama savo tyrimo tikslus, pabrėžė, kad jos darbas – tai „dėžė, pilna instrumentų“, kurie turi būti naudojami realiai rinkos mechanizmų problemų ir situacijų analizei. Ji savo knyga siekė parodyti, kad netobulos konkurencijos rinkų analizei tinka tie patys metodai ir ta pati sąvokų sistema, kuri naudojama tobulos konkurencijos rinkų tyrimui. Ir reikia pasakyti, kad knygos skaitytojo laukia toli gražu ne lengvas aprašomasis pasiskaitymas. Netobulos konkurencijos teorija – knyga, apimanti formalią kainodaros procesų analizę (atliktą daugiausia grafine, geometrine forma) prie pačių įvairiausių prielaidų apie pirkėjų ir pardavėjų skaičių, apie paklausos sąlygų specifiką ir išlaidų, apibūdinamų vidutinių ir ribinių dydžių santykiu, lygį. Pastebėtina, kad patį J. Robinson plačiai naudojamos ribinių pajamų koncepcijos pavadinimą labai vykusiai pasiūlė jos vyras profesorius E. A. G. Robinson’as, vėliau išgarsėjęs knygomis Monopolija (Monopoly, 1941 m.) ir Konkurencingos šakos struktūra (The Structure of Competitive Industry, 1958 m.). Pagrindinė knygos idėja – monopolijų, kurių egzistavimo sąlygomis konkurencija tarp jų dėl pusiausvyros ekonomikoje pažeidimo jos požiūriu yra netobula, funkcionavimo rinkos aspektų aiškinimas. Ypač daug dėmesio J. Robinson teikė kainos problemai, kaip ir E. Chamberlin’as, ji kildino sau pradinį uždavinį – išsiaiškinti prekių kainų nustatymo mechanizmą tada, kai gamintojas yra savo produkcijos monopolinis savininkas, t. y. kodėl kaina yra būtent tokia ir kodėl pirkėjas sutinka nupirkti prekę pardavėjo nustatyta kaina, atnešančia jam monopolinį pelną. Tačiau J. Robinson, skirtingai nuo E. Chamberlin’o, nagrinėjo visai kitą problemą – analizavo firmos dalinę pusiausvyrą, pirma, esant absoliučiai monopolijai ir, antra, esant netobulai konkurencijai, kuria laikė atvejį, kai turime konkuruojančius monopolistus. J. Robinson, nagrinėdama netobulos ekonomikos koncepciją ir revizuodama neoklasikinę rinkos koncepciją, atsisakė ekonominių struktūrų atomistiškumo prielaidos, vyraujančios neoklasikinėje ekonomikos teorijoje. Pagal šią prielaidą buvo tariama, kad esant tobulai konkurencijai pasiūlą sukuria daugybė tarpusavyje nesusijusių gamintojų, kurių pardavimų apimtys nėra didelės. Nei vienas jų neturi galimybės veikti nei kainų lygio, nei keisti bendros padėties rinkoje. Kainos nusistovi stichiškai, ir visi pardavėjai sutinka su jomis kaip numatytomis (duotomis) iš anksto. O paklausą sukuria daugybė vienas nuo kito nepriklausančių pirkėjų, sprendžiančių savarankiškai. J. Robinson labiausiai domino stambių bendrovių elgesys rinkose, kai gamybos koncentracijos lygis yra aukštas. Kiekviena iš šių bendrovių (skirtingai nei ekonominiai subjektai atomistinių struktūrų sąlygomis), vien jau dėl savo pardavimų apimčių, sugeba savo elgesiu veikti rinkos procesą. Todėl, norėdama sukurti realistiškesnę teoriją, J. Robinson turėjo įvertinti veiksnius, sukeliančius nukrypimus
nuo tobulos konkurencijos modelio, kuriuo grindžiama neoklasikinė kainos teorija. Pagal J. Robinson, rinkos koncentracija neišvengiamai auga, nes stambių mastų gamyba turi daug privalumų. Čia daugelyje šakų yra galimybė, didinant produkcijos apimtis ir tobulinant gamybos organizavimą šakoje, mažinti produkcijos vieneto kaštus. Veiklos masto ekonomija leidžia didžiąją dalį šakos gamybos sutelkti tam tikro skaičiaus stambių bendrovių, savo dydžiu viršijančių optimalų dydį, rankose. J. Robinson yra italų ekonomisto Piero Sraffa’os (1898–1983 m.) pasekėja. P. Sraffa gimė Turine. Jo tėvas buvo komercinės teisės profesorius, vėliau tapęs Bokkoni universiteto Milane prezidentu. P. Sraffa studijavo Turino universitete (1916–1920 m.), kur susižavėjo socializmo idėjomis. Parašęs daktaro disertaciją apie infliaciją Italijoje karo ir pokariniu laikotarpiu, P. Sraffa tęsė savo išsilavinimą Londono ekonomikos mokykloje (1921–1922 m.). Jis taip pat aplankė Kembridžą ir ten susipažino su J. M. Keynes’u. Jo prašymu parašė straipsnį apie Italijos bankinę sistemą. 1924–1927 m. P. Sraffa dėstė politinę ekonomiją ir finansus Perudžėje ir Kaljari. 1927 m. jis galutinai persikėlė į Angliją ir Kembridžo universitete skaitė paskaitas apie vertės teoriją. 1926 m. savo pagarsėjusiame straipsnyje apie neoklasikinės teorijos centrinę problemą – kainodarą Grąžos dėsniai konkurencinėmis sąlygomis, kritikavusiame A. Marshall’o firmos teoriją ir išryškinusiame jo vertės teorijos „silpnąsias vietas“, P. Sraffa išreiškė abejones dėl augančio ar mažėjančio produktyvumo teorinių „dėsnių“, A. Marshall’o naudotų vertės teorijoje tobulos konkurencijos atvejui, tinkamumo. P. Sraffa rašė, kad netobula konkurencija (monopolija) – tai ne kažkokių trukdymų, kurie stabdo ar nesmarkiai keičia konkurencijos jėgų veiklą, padarinys, o nuoseklus (dėsningas) atitinkamų veiksnių, kurie permanentiškai ir dar daugiau, kumuliatyviai, įtakoja rinkos procesą, rezultatas. Pagrindinis jų – masto ekonomija, t. y. galimybė, didinant gamybos apimtis, mažinti produkcijos kaštus. Jei veikia masto ekonomijos dėsnis, tai produkto kaina negali būti lygi gamybos ribiniams kaštams, nes jie pasidarytų žemesni už vidutinius ir šie nebūtų padengiami. Šiame straipsnyje P. Sraffa priminė, kad klasikinėje politinėje ekonomijoje mažėjančio produktyvumo dėsnis daugiausia buvo siejamas su rentos problema ir nagrinėtas paskirstymo teorijoje, o didėjančio produktyvumo dėsnis sietas su darbo pasiskirstymo problema, t. y. su bendros ekonominės pažangos procesu, ir buvo aptariamas gamybos teorijoje. P. Sraffa, suprasdamas, kad į didėjančių gamybos mastų sukeltą pastovios ekonomijos prielaidą reikia žvelgti labai atsargiai, ryžosi atsisakyti tobulos konkurencijos prielaidos ir straipsnyje parodė, kad bendrosios pusiausvyros teorija tobulos konkurencijos sąlygomis pati sau prieštarauja. Jis priėjo išvadą, kad būtų daug naudingiau atsisakyti laisvos (!) konkurencijos idėjos, ir pusiausvyros teoriją kurti remiantis monopolijos analize. Kita vertus, jei sektume P. Sraffa’os pažiūrų evoliuciją, lengvai pastebėtume, kaip ilgai jis sprendė gamybos kainų problemą. Skirtumą tarp ankstyvųjų straipsnių bei brandžių veikalų sudarė tai, kad P. Sraffa atsisakė pačios idėjos, kad būtina į kainų analizę įtraukti kokią nors hipotezę dėl „ekonomijos, nulemtos gamybos mastų augimo“ tobulos konkurencjos sąlygomis, ir ėmėsi tiesiogiai kritikuoti A. Marshall’o dalinės pusiausvyros analizę („negatyvią ir griaunančią“, kaip rašė J. M. Keynes’as). P. Sraffa manė, kad šios teorijos negalima pagerinti: ji arba nenuosekli, arba nereali. Ir vienu, ir kitu atveju jos būtina atsisakyti. J. Robinson analizuoja monopoliją, daugiausia dėmesio teikdama koncentracijos problemai, didžiulių bendrovių atsiradimui. Jos sugeba kvotomis, kapitalo pritekėjimo apribojimo programomis veikti rinkos paklausos ir pasiūlos sąveiką bei pačias rinkos struktūras. Todėl ji pripažino šakos monopolijos galimybę. Pastarąją siejo su „šakos valdymo centralizacija“, su kainų fiksavimu oligopolinės struktūros sąlygomis. Kai
stambių bendrovių kiekis šakoje ribotas, jos vengia agresyvios kainų konkurencijos, galinčios peraugti į kainų karą, kuri brangiai kainuotų visiems oligopolistams. Iki J. Robinson ekonomistai apsiribodavo pasiūlos monopolijos analize. J. Robinson į tyrimų ratą įtraukė paklausos monopoliją, nurodydama, kad reikia išsiaiškinti, „koks bus perkamas produkcijos kiekis, jeigu nagrinėtume rinką, sudarytą ne iš be galo didelio tarp savęs konkuruojančių pirkėjų skaičiaus, o iš vieno pirkėjų susivienijimo“. Norėdama apibūdinti paklausos koncentracijos situaciją, kai rinkoje veikia daug smulkių pardavėjų bei vienas vienintelis pirkėjas, ji net įvedė terminą monopsonija, kuris reiškia paklausos (pirkėjų) monopoliją, tarp jų gamybos veiksnių – darbo ar žaliavų – rinkose. Netobulos konkurencijos teorijoje, žvelgiant monopolinio pirkėjo akimis, svarbi rinkos išnaudojimo problema, t. y. pirkimopardavimo ekvivalentinių mainų pažeidimai. J. Robinson pastebėjo, kad „realiai pasaulyje vyraujančios netobulos konkurencijos sąlygos skatina tendencijos vis labiau išnaudoti gamybos veiksnius atsiradimą ir vis labiau stiprėja, susidarant stambiems susivienijimams, prarijantiems daugelį anksčiau tarp savęs konkuravusių firmų [...] Net jei paklausos produkcijai elastingumas lygus 2, veiksnių pajamos sudarys tik pusę tų realių pajamų, kurias jie gautų tobulos konkurencijos sąlygomis“. Tačiau, J. Robinson požiūriu, darbo eksploatacija nėra vidinė kapitalistinės sistemos savybė. Jos analizėje eksploatacija – tai vien tik rinkinis reiškinys, susijęs su netobula konkurencija ir prekių, ir darbo rinkoje. Pasisakydama prieš vulgarų eksploatacijos traktavimą kaip darbininkų ir verslininkų nelygių pozicijų derybose dėl darbo užmokesčio rezultatą, ji rašė: „Paprastai manoma, kad eksploatacija (išmokėjimas darbuotojams mažesnio atlygio, negu jie turėtų gauti iš tikrųjų) nulėmė samdytojų ir samdomųjų nelygios pozicijos derybose dėl darbo užmokesčio. Su ja susidoroti galima dėl profsąjungų ar valstybės, pajėgių sustiprinti darbininkų pozicijas derybose su verslininkais, veiksmų. Kaip mes įsitikinsime, darbuotojų ir verslininkų pozicijos – daugeliu atvejų labai svarbus klausimas. Tačiau paaiškės, kad pagrindine eksploatacijos priežastimi pasirodys mažesnis, negu absoliutus, darbo pasiūlos ar paklausos produkcijai elastingumas“. Toliau J. Robinson teigė: „Eksploatacija paprastai tikrai pasireiškia tame, kad darbo užmokestis mažesnis už ribinį darbo produktą, išreikštą jo pardavimo kaina. Šiuo požiūriu kaip tam tikros produkcijos rinkos netobulumas, taip ir darbo rinkos netobulumas gali skatinti eksploataciją“. (Tiesa, vėliau, vis labiau nukrypusi į marksizmo idėjų analizę, J. Robinson pripažino „išnaudojimo“ tezę ir 1962 m. išleistame veikale Ekonominė filosofija sarkastiškai klausė: „Svarbiausias neįsisąmonintas neoklasikinės ekonomikos siekis buvo mėginimas suteikti pelnui tą patį moralinės pagarbos statusą, kuris dera darbo užmokesčiui. Darbininkas nusipelno savo atlyginimo. Ko nusipelno kapitalistas?“) Pačią gamybos monopolizacijos socialinę problemą J. Robinson nagrinėjo per efektyvumo arba teisingumo dilemos prizmę. Baigdama savo analizę, ji priėjo išvados, kad gamybos efektyvumo didinimas kaip jos stambėjimo padarinys pasiekiamas dėl vis netolygesnio turto ir pajamų pasiskirstymo. Beje, jei daugeliui J. Robinson kolegų tokia dilema nekildavo ir jie sveikino stambiąją gamybą už jos gebėjimą užtikrinti efektyvumo augimą, tai J. Robinson požiūriu, monopolizacija savyje slėpė rimtą socialinį pavojų. Ji rašė: „Svarbu atsiminti, kad šis klausimas iškeltas ir kad jo esmę sudaro galimo gamybos efektyvumo, užtikrinamo monopolijos, ir vis didesnio turto paskirstymo netolygumo priešprieša. Norint pagrįsti monopolizacijos reikalingumą, neužtenka parodyti, kad ji prisideda prie gamybos efektyvumo didinimo“. J. Robinson knygoje vienas iš esminių nagrinėjamų klausimų, susijusių su stambių bendrovių rinkos politika, yra galimybė panaudoti kainą kaip priemonę paklausai paveikti ir realizacijai reguliuoti. Tam naudojama vadinamoji kainų diskriminacija.
Ši sąvoka tolygi rinkos segmentacijai pagal skirtingą paklausos kainos elastingumą įvairiose vartotojų grupėse. Kainų diskriminacija plačiąja prasme – tai vienos ir tos pačios rūšies produkcijos pardavimas skirtingų kategorijų pirkėjams skirtingomis kainomis, o taip pat kainomis varijavimas skirtingu laiku ir skirtingose geografinėse rinkose. Atomistinės struktūros rinkos modelyje, kur veikia daugybė nedidelių maždaug vienodo pajėgumo gamintojų, negalinčių kryptingai veikti rinkos procesą, kaininės politikos formavimo problema iš viso neegzistuoja. Visai kitas reikalas, jei yra ribotas stambių bendrovių skaičius. J. Robinson nuomone, manipuliavimas kainomis yra būdingas monopolinės politikos bruožas. Viena vertus, monopolinė politika, linkusi lanksčiai prisitaikyti prie diferencijuotų rinkos segmentų ir besikeičiančių konjunktūros sąlygų, o kita vertus – linkusi plėsti rinką ir naudojant kainų mechanizmą sukurti naujas rinkas. Tobulos konkurencijos modelyje figūravo vieninga rinka, kurioje pirkėjai, vienodai reaguoja į kainų pokyčius. O iš tiesų skirtingos pirkėjų kategorijos, priklausomai nuo jų pajamų, įpročių ir lūkesčių ir pan., pasižymi labai skirtingu paklausos elastingumu kainai. Monopolijos įvertina šią diferenciaciją, vykdydamos „kainų diskriminacijos“ politiką. Taip, „silpnose rinkose“ esant dideliam paklausos elastingumui kainai nustatomos palyginti žemos kainos. Tai leidžia padidinti gamybos ir realizavimo apimtis, mažinant kaštus dėl veiklos masto ekonomijos. Kitomis sąlygomis ir rinkos segmentuose, kuriuose yra nedidelis paklausos kainos elastingumas, nustatomos daug aukštesnės kainos. J. Robinson, priešindama vieningos kainos principą naudojančią „paprastą monopoliją“ ir monopoliją, naudojančią daug kainų, t. y. lanksčią laiko, geografinės erdvės, įvairių kategorijų pirkėjų atžvilgiu kainų politiką, priėjo išvadą, kad kainų diskriminaciją naudojančios monopolijos produkcijos pagamina daugiau, nei bendrovės veikiančios paprastosios monopolijos sąlygomis, bei jos gauna didesnes vidutines pajamas. Yra atvejų, kai, nenaudojant kainų diskriminacijos, tam tikrų produktų rūšių iš viso nebūtų gaminama. Stambios bendrovės dažnai manipuliuoja kainomis, todėl J. Robinson šį požymį išskyrė kaip būdingą jų rinkos elgsenos bruožą. Būtent dėl stambios gamybos ir masinių rinkų galimybių kainų reguliavimas tampa toks svarbus. Neatsitiktinai 1964 m. J. Robinson straipsnyje Netobulos konkurencijos patikslinimas, grįždama prie netobulos konkurencijos analizės, pabrėžė, kad varijavimas kainomis, kai kalbama apie stambių daugiašakių ir daug filialų turinčių bendrovių rinkos elgseną, – pagrindinis kaštų ir kainų teorijos klausimas, o ne atsitiktinis atvejis, priskirtinas prie šios teorijos periferijos. Kapitalistiniame ūkyje šis kainų politikos bruožas labiausiai išryškėja, kai atsiranda naujų gaminių. Tuomet iš pradžių nustatoma aukšta kaina tai kategorijai pirkėjų, kurių nedidelis paklausos kainos elastingumas. Tai „grietinėlės nuėmimo“ politika. Paskui kaina mažinama, ir gaminys siūlomas vis naujoms pirkėjų kategorijoms. Arba kitas pavyzdys – dempingo panaudojamas kaip priemonės įsiskverbti į užsienio rinkas ir tuo pat metu palyginti aukštų kainų palaikymas šalies viduje. Manevravimas kainomis dažniausiai derinamas su tokių veiksnių, kaip produkto diferenciacija, reklaminis spaudimas ar prekių realizavimo organizavimo priemonės, naudojimu. Monopsonistas (vienintelis pirkėjas arba grupė pirkėjų), kaip ir monopolistas, gali veikti rinkoje, naudodamas kainų diskriminaciją. Jis gali pirkti iš skirtingų pardavėjų, esančių skirtinguose rinkos segmentuose, skirtingomis kainomis, atsižvelgdamas į pavienių pardavėjų grupių pasiūlos elastingumą.
Kainų ir gamybos apimties monopolistinio reguliavimo galimybės idėjos leido padaryti atitinkamas išvadas apie patį rinkos mechanizmą. Pripažinimas, kad stambios bendrovės gali formuoti kainas ir manipuliuoti jomis, nukreiptas prieš pagrindinius neoklasikinės teorijos teiginius apie kainodaros proceso ir išteklių paskirstymo dėl kainų mechanizmo visišką objektyvumą. Be to, J. Robinson atmetė tą supaprastintą išvadą, kurią dažnai darė daugelis tobulos konkurencijos tyrėjų, nagrinėjusių monopoliją kaip kraštutinį, vadinasi ir išimtinį atvejį, tuo pačiu numaniusių, kad monopolija visada reiškia gamybos apribojimą. Ji pabrėžė, kad „Ryšys tarp gamybos ribojimo monopolijos sąlygomis ir paklausos bei pasiūlos elastingumo nėra toks paprastas“, išryškindama tas specifines sąlygas išlaidų ir paklausos dinamikoje, kurios monopolijai suteikia galimybę gauti monopolinį pelną ir gamybos ribojimo, ir jos plėtimosi sąlygomis. J. Robinson suabejojo ir pagrindiniu neoklasikinės teorijos principu, tapatinančiu paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą (pavienėje rinkoje ir visoje ekonomikoje) su optimaliu išteklių panaudojimu bei visuomenės gerovės maksimizavimu kiekvienu laikotarpiu. Nors daugelis E. Chamberlin’o ir J. Robinson teorijų aspektų panašūs, bet gilumoje jos skirtingos. Jei E. Chamberlin’as monopolinę konkurenciją siejo su vienu iš natūralios rinkos būklės pusiausvyros požymių, tai J. Robinson, kalbėdama apie netobulą konkurenciją, pirmiausia įžvelgė, kad normali pusiausvyrinė konkurencinės ūkinės sistemos būklė pažeista ir prarasta. Ji monopolijos esmę nagrinėjo neigiamai, kaip veiksnį, destabilizuojantį rinkos aplinkos socialinius-ekonominius santykius. J. Robinson išvados yra lyg tam tikras protestas prieš rinkos proceso fetišizavimą. Šią aplinkybę J. Robinson ypač pabrėžė ir laikė esmine. Tame ji įžvelgė pagrindinį ideologinį skirtumą tarp jos ir E. Chamberlin’o teorijos nuostatų. Pagal E. Chamberlin’ą, monopolistinė konkurencija – tai mechanizmas pilniausiai atspindintis realią tikrovę ir geriausiai derinantis ekonominės gerovės interesus bei užtikrinantis efektyviausią ekonomikos funkcionavimą. (Pažymėtina, kad E. Chamberlin’as savo svarbiausiame darbe pradžioje „iš viso nekėlė gerovės problemos kaip tyrimų tikslo“, nors vėlesniuose leidimuose, pasak P. A. Samuelson’o, parodė tam tikrą susidomėjimą šiomis problemomis). O J. Robinson teigė, kad netobulos konkurencijos sąlygomis atsiranda eksploatacijos galimybė ir neužtikrinamas optimalus gamybinių išteklių naudojimas, esant netobulai konkurencijai produkcijos išleidžiama mažiau, nei esant tobulai konkurencijai. Dėl firmų susitarimų ir pašalinių firmų patekimo į šaką ribojimo auga kainos, tampančios monopolinio pelno, viršijančio vidutinę normą, šaltiniu. Tai pažeidžia rinkos dėsnius. Norėdama išspręsti šią problemą, J. Robinson darė išvadą, kad tobulos konkurencijos nebuvimą galima kompensuoti tik sąmoningu valstybės kišimusi į rinkos procesus. Kaip rašė J. Robinson XX a. aštuntajame dešimtmetyje, E. Chamberlin’as atsisakė pripažinti, kad jo monopolinės konkurencijos teorija trukdė suvokti rinką kaip optimalaus išteklių pasiskirstymo mechanizmą. Savo ruožtu, ir E. Chamberlin’as 1957 m. pabrėžė, kad bendros jo monopolinės konkurencijos teorijos išvados visiškai priešingos J. Robinson netobulos konkurencijos teorijos išvadoms. E. Chamberlin’o nuomone, esminis jų koncepcijų skirtumas yra tas, kad J. Robinson teorijoje lieka monopolijos ir konkurencijos kaip dviejų viena kitą paneigiančių sampratų dichotomija. J. Robinson parodė monopolijos ir tobulos konkurencijos lyginimo nerealumą, nes tikrovėje konkurencija yra netobula, ir būtent dėl jos atsiranda prielaidos gamybos ir rinkos monopolizacijai. Pačią monopoliją J. Robinson tiesiogiai susieja su gamyba, su tokia firmų ar visos šakos būsena, kuri leidžia kontroliuoti produkcijos pasiūlą. Tuo tarpu E. Chamberlin’o
monopolistinės konkurencijos teorijoje pagrindinis klausimas – pavienės firmos produkto išskirtinumas (dėl diferenciacijos) kaip monopolijos pagrindas. Siūlydama savo teorinę koncepciją, J. Robinson laikėsi antimonopolinės pozicijos, kovojo prieš monopolijų valdžią. Profsąjungose ji įžvelgė veiksnį, stabdantį ir veikiantį prieš verslininkų monopoliją bei ekonominį sąstingį. Knygoje Kapitalo kaupimas ji rašė: „Pagrindinė kliūtis stagnacijai kyla dėl profsąjungų kovos už piniginio darbo užmokesčio padidinimą. Dėl to realų darbo užmokestį pavyksta padidinti tokiu pat laipsniu, kokiu auga gamyba vienam gyventojui, blogio šaknys sunaikinamos, ekonomikoje bus stebimas kapitalo kaupimasis, o bendra gamyba pradės didėti tempais, kurie atitinka techninės pažangos tempus taip lyg vis dar veiktų konkurencija“. Taigi J. Robinson verslininkų monopolijos priežastis – darbo rinkos netobulumas. E. Chamberlin’as manė kitaip. Pagal jį, diskriminuojami ne darbininkai, o verslininkai, nes darbininkų darbas labai gerai apmokamas. Jis teigė, kad darbininkai taip pat gali būti monopolistai, panaudodami profsąjungas. Tačiau vis dėlto nepaisant nepanašumo, abu veikalus jungia pakankamai gili rinkos mechanizmo veikimo esant aplinkybėms, pažeidžiančioms (atmetančioms) laisvos konkurencijos sąlygas, analizė ir apmąstymas. Iš esmės netobulos ir monopolinės konkurencijos teorija yra tolesnis neoklasikinės teorijos žingsnis kainų ir kainodaros, rinkos formų ir struktūros, rinkos instrumentarijaus ir konkurencinės kovos priemonių analizės srityse. Ji buvo labai naudinga keynesistinės bei pokeynesistinės teorijų formavimuisi. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Kokios buvo netobulos konkurencijos rinkos teorijos atsiradimo istorinėsekonominės prielaidos? 2. Apibūdinkite J. A. Schumpeter’io efektyvios konkurencijos teoriją. 3. Kokį vaidmenį ir kodėl savo efektyvios konkurencijos teorijoje J. A. Schumpeter’is skyrė inovacijoms? 4. Apibūdinkite E. Chamberlin’o monopolinės konkurencijos teoriją. 5. Kaip E. Chamberlin’as apibūdino monopolijos ir oligopolijos esmę? 6. Apibūdinkite J. Robinson netobulos konkurencijos teoriją. 7. Kaip J. Robinson išskyrė tobulos ir netobulos konkurencijos sąlygas? 8. Kokie neigiami bruožai, J. Robinson nuomone, būdingi firmai-monopolistei? 9. Pateikite argumentus „už“ ir „prieš“ J. Robinson iškeltai dilemai: efektyvumas arba teisingumas. 10. Kuo skiriasi E. Chamberlin’o ir J. Robinson ekonominiai mokymai? 11. Aptarkite J. Robinson sąsajas su marksistine teorija. LITERATŪRA Schumpeter J. A. The Theory of Economic Development. R. Opie (tr.). – Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1979. Schumpeter J. A. Business Cycles. – New York: McGraw-Hill, 1939. Schumpeter J. A. Capitalism, Socialism, Democracy. – New York: Harper, 1942 Schumpeter J. . History of Economic Analysis. – New York: Oxford University Press, 1954. Schumpeter J. A. Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. Vertė A. Degutis. – Vilnius: Mintis, 1998.
Chamberlin E. H. The Theory of Monopolistic Competition: A Re-orientation of the Theory of Value, 8th ed. – Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1962. Chamberlin E. H. Toward a More General Theory of Value. – New York: Oxford Univerity Press, Inc., 1957. Чемберлин Э. Теория монополистической конкуренции (Реориентация теории стоимости). – Москва: Экономика, 1996. Robinson J. The Economics of Imperfect Competition. – London: Macmillan, 1933. Robinson J. The Accumulation of Capital. – London, 1956. Robinson J. Essays in the Theory of Economic Growth. – London: Macmillan. Robinson J. Economic Philosophy. – Harmondsworth: Penquin Books, 1962. Робинсон Дж. Экономическая теория несовершенной конкуренции. – Москва: Прогресс, 1986. Robinson E. A. G. Monopoly. – Cambridge, England: At the University Press, 1941. Robinson E. A. G. The Structure of Competitive Industry. – Cambridge, England: At the University Press, 1958. Triffin R. Monopolistic Competition and General Equilibrium Theory. – Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1940. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 319-343. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 484-510. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 212-220. Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 473-476. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 579-582. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 238-247; 249-256. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 338-364. Robinson R. Edward H. Chamberlin. – New York: Columbia University Press, 1971. Harcourt G. C. Joan Robinson. – Brighton: Wheatsheat, 1988. Feiwel G. R. (ed.). Joan Robinson and Modern Economic Theory. – New York: New York University Press, 1989. Frisch H. (ed.). Schumpeterian Economics. – New York: Praegar, 1981. Feiwel G. R. The Intellectual Capital of Michal Kalecki. – Knoxville, TN: University of Tennessee Press, 1975. Sawger M. C. The Economics of Michal Kalecki. – Basingstoke: Macmillan, 1985. Steedman I. Piero Sraffa. – Brighton: Wheatsheaf, 1988. Low R. E. Modern Economic Organization. – Homewood, Illinois: Richard D. irwing, Inc, 1970. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. – Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 125-130. Всемирная история экономической мысли. Т. 4. Теории социализма и капитализма в межвоенный период / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – Москва: Мысль, 1990. – С. 422-427; 457-472.
Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 343-354. Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 195-209. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Пособие. – Москва: Финансы и статистика, 2002. – С. 126-135. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. – Москва: Высш. школа, 1983. – С. 385-390. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 213-224. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 444-447; 499-502.
8.5. ŠVEDŲ (STOKHOLMO) MOKYKLA Pagrindinės sampratos: Švedų mokykla. Išteklių efektyvaus paskirstymo (alokacijos) principas. Investicijų laikinė struktūra: kapitalo „plotis“ ir „aukštis“. Kapitalistinis ekonominis ciklas. Aukso standartas. Wicksell’io efektas. Kumuliatyvinių („save palaikančių“) procesų koncepcija. Lūkesčiai „ex ante“. Lūkesčiai „ex post“. Laikina pusiausvyra. Tarplaikinė pusiausvyra. Nuoseklumų analizė. Kapitalų rinkos teorija. Nepusiausvyrinė padėtis. Subalansuotas augimas. Pagalbinės sampratos: Gamybinė funkcija. „Produktų išsekimo“ problema. Netobula konkurencija. Viešasis sektorius. Viešosios gėrybės. Kapitalo kaupimas. Piniginiai-kreditiniai santykiai. Skolinimo procentas. Taupymo procesas. Procento norma. Lūkesčių elastingumas. Tarptautinės prekybos teorija. Ekonominė krizė. Valstybinis reguliavimas. Skurdo kumuliatyvinės jėgos. 8.5.1. K. Wicksell’io ekonominės idėjos Ekonomikos mokslas įdomus tuo, kad kokios nors koncepcijos atsiradimas tuoj pat sukelia priešingo požiūrio pasirodymą. K. Wicksell’is Švedų mokyklos atsiradimas susijęs su Knuth’o Wicksell’io (1851–1926 m.) vardu. Kadangi priimta laikyti, kad švedų mokykla susiformavo XX a. trečiajame – ketvirtajame dešimtmečiais, K. Wicksell’is dažnai įvardijamas šios ekonominės minties krypties pirmtaku. Tačiau vargu ar tai teisinga: pagrindinės idėjos, kurias plėtojo švedų mokyklos atstovai, remiasi į K. Wicksell’io XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje suformuluotus teiginius. Gyvenimo kelias. K. Wicksell’is gimė Stokholme, baigė Upsalos universitetą, kuriame studijavo matematiką, fiziką ir astronomiją. XIX a. devintajame dešimtmetyje jis rimai susidomėjo visuomenės mokslais ir toliau visą gyvenimą užsiėmė aktyvia publicistine bei socialinės krypties švietėjiška veikla. Jis, nors ir gyvendamas iš kelių nedidelių palikimų bei menkų pajamų, gautų už viešąsias paskaitas ir publikacijas, drąsiai aptarinėjo aktualias socialines problemas, apie kurias nebuvo priimta kalbėti viešai: lyčių lygybę, moterų teises, gimstamumo ribojimą, gyvenimo nesusituokus, prostitucijos ir net eutanazijos padarinius bei kritikavo bažnyčią ir krikščionybės dogmas. Jis taip pat aršiai puolė tokias socialines negeroves, kaip girtuoklystė, darbininkų skurdas ir t. t. (Vargu, ar to meto ekonomistų negalėjo nešokiruoti K. Wicksell’io 1882 m. išsakytas teiginys, kad emigracija gali turėti teigiamą poveikį valstybei bei padėti jai sutvarkyti darbo rinkos procesus, nes skurdas yra darbo jėgos pertekliaus ir neefektyvios žemės rinkos padarinys). Įdomu, kad būtent tai nulėmė K. Wicksell’io perėjimą nuo matematiko prie ekonomisto karjeros;
tam, bent iš dalies, įtakos turėjo ir vienas žymiausių XIX a. pabaigos švedų ekonomistų David’as Davidson’as (1854–1942 m.). 1880 m. vasario mėnesį K. Wicksell’is skaitė viešas paskaitas visuomenei. Kaip vieną iš alkoholizmo priežasčių jis įvardijo skurdą ir darbo klasės šeimų gyvenimo namuose nykumą, skurdą kildindamas iš to, kad jie turi per daug vaikų. Sprendžiant šią problemą jis ragino medikus prisiimti atsakomybę ir pasiūlyti saugius bei sanitariškai priimtinus metodus, kaip kontroliuoti gimstamumą, ir apmokyti žmones jais naudotis. Jo paskaitų santrauka, pateikta Upsalos laikraštyje, sukėlė protestų audrą, o pats K. Wicksell’is buvo pavadintas „moraliniu nihilistu“. Norėdamas apginti savo poziciją, išjuoktą pamflete, jis kreipėsi į D. Davidson’ą, kuris nuo 1878 m. buvo ekonomikos teorijos docentas Upsalos universitete. Beje, jis taip pat kritikavo K. Wicksell’į, bet ne iš moralinių paskatų, bet kaip neturintį tinkamų pagrindų šioje srityje. Todėl D. Davidson’as paskolino K. Wicksell’iui T. Malthus’o Esė apie gyventojų skaičių. Šis veiklas taip paveikė K. Wicksell’į, kad jis nutarė savarankiškai sistemingai išstudijuoti klasikinių ekonomistų, ypač J. S. Mill’io, darbus, o vėliau, 1885–1890 m., parėmus Švedijos fondams, tęsti ekonomikos teorijos studijas Berlyno, Vienos, Strasbūro ir Londono universitetuose. Įdomu, kad D. Davidson’as buvo visą gyvenimą K. Wicksell’io draugu, o jo paties indėlis į Švedijos ekonomikos teoriją buvo pasireiškė kapitalo teorijos, mokesčių teorijos srityse (ypač išskirtini jo darbai apie viešuosius finansus, kuriuose pritariama progresyviniams pajamų mokesčiams, tapusiems tokiems svarbiems kuriant „švediškąjį modelį“), taip pat iš jo neorikardinio požiūrio į vertės teoriją (D. Davidson’as laikomas pirmuoju neorikardininku) bei monetrinę teoriją – jis, nors ir būdamas aukso standarto priešininkas, išplėtojo savitą D. Ricardo „objektyvios“ pinigų teorijos variantą. Neabejotina, kad D. Davidson’as, 1901 m. tapęs pirmuoju ekonomikos profesoriumi Švedijoje, buvo vienas iš „švediškosios tradicijos“ ekonomikos teorijoje kūrėjų. Tai, kad jis įtaka ir garsumu nusileido K. Wicksell’iui ir G. K. Cassel’iui, iš dalies galima paaiškinti tuo, kad skirtingai nuo jų, D. Davidson’as visus savo veikalus paskelbė švediškai, o ne vokiškai, prancūziškai ar angliškai. Nors neįmanoma įvertinti jo įtaką, nes didesniąja dalimi ji buvo netiesioginė (vienintelis jo studentas, susidomėjęs šiuo ypatingu D. Ricardo ir maržinalistinių teorijų mišiniu buvo E. F. Heckscher’is), bet nėra jokių abejonių, kad ji buvo žymi. Būtent D. Davidson’as asmeninėmis lėšomis ir rizika 1898 m. Upsaloje įkūrė pirmąjį Švedijoje ekonominį žurnalą Ekonomisk Tidskrift, vėliau žinomą kaip The Swedish Journal of Economics, o dar vėliau – kaip The Scandinavian Journal of Economics. Iš esmės jis vienas redagavo šį žurnalą ir leido jį 40 metų iki 1938 m., kai jį perdavė Eric’ui Lundberg’ui ir Ingvar’ui S. Svennilson’ui. Kaip tik šiame žurnale jis paskelbė visus svarbiausius savo darbus (iš viso jame išspausdino apie 250 straipsnių), prisidėdamas prie naujų ekonominių idėjų plitimo Švedijoje, kurioje iki tol vyravo vokiečių istorinė mokykla, ir paskelbė nemažai K. Wicksell’io, G. K. Cassel’io bei kitų autorių straipsnių. Tai leido švedų ekonomikos teorijai išsiveržti į tarptautinę areną. Pats D. Davidson’as kritikavo ir G. K. Cassel’į už ribinio naudingumo teorijos atmetimą, ir nepritarė ir K. Wicksell’iui, dėl to, kad jis rėmė ribinio produktyvumo teoriją. Grįžtant prie K. Wicksell’io, pažymėtina, kad kartu su giliomis ekonomikos teorijos studijomis jis nuo 1900 m. iki išėjimo į pensiją 1916 m. dėstęs Lundo universitete, vykdė teorinius ekonominius tyrimus, turinio prasme būdamas artimas austrų mokyklai, o polinkiu į matematinį mąstymą – Lozanos mokyklai. (Iš esmės K. Wicksell’io ir Gustav’o K. Cassel’io (1866–1944 m.) mėginimas sujungti austrų mokyklos požiūrį su L. Walras’o teorija ir padėjo atsirasti originaliai švedų mokyklai, kurią įkūrė jų mokiniai: John’as Akerman’as, Bertil’as Ohlin’as, Erik’as Lindahl’is ir
Gunnar’as Myrdal’is). Kartais teigiama, kad K. Wicksell’is buvo neabejotinai socialinių reformų link krypstantis neoklasikas, arba, jei taip galima pasakyti, maržinalistinis utilitaristas. Pats K. Wicksell’is buvo maržinalistinės revoliucijos architektų bei A. Marshall’o, E. von Bohm-Bawerk’o ir F. von Wieser’io amžininkas. Tačiau, kaip minėta, jis gana vėlai įsitraukė į ekonomines studijas ir todėl galėjo naudoti jų darbus kaip pagrindą tyrinėjant naujas, dar nenagrinėtas kryptis. K. Wicksell’io indėlis į ekonominę analizę apėmė tris sritis: pinigų teoriją, vertės teoriją ir viešuosius finansus. 1893 m. jis paskelbė pirmą didelį darbą ekonomikos teorijos srityje Vertė, kapitalas ir renta naujausiose ekonominėse teorijose (iš esmės tai buvo jo Stokholmo darbo asociacijoje skaitytų paskaitų kursas), kuriame jis nuosekliai pritaikė maržinalistinį požiūrį paskirstymo teorijai bei išdėstė C. Menger’io, F. von Wieser’io ir E. von Bohm-Bawerk’o laimėjimus matematikos kalba. Šią knygą labai teigiamai įvertino E. von Bohm-Bawerk’as ir L. Walras’as. Po penkerių metų buvo išspausdinta K. Wicksell’io knyga Procentas ir kainos, kurioje jis parodė, kad iš tikrųjų pinigus naudojančioje visuomenėje jie turi didžiulį ir lemiamą savarankišką poveikį ūkiniam gyvenimui. Taip jis pasėjo pirmuosius tobulos konkurencijos modelio tinkamumo aiškinti XX a. ekonomines realijas daigus, iš kurių vėliau išaugo J. M. Keynes’o veikalas Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija. K. Wicksell’io analitinis naujumas – pinigų normą traktuoti kaip savaime skirtingą kintamąjį sistemoje, kurioje bankai fiksuoja procento normą. Šia prasme K. Wicksell’is, J. A. Schumpeter’io žodžiais tariant, „atvėrė kelią“ monetarinei procento teorijai bei monetarinei ciklo teorijai. Tenka pažymėti, kad dėl savo kaip radikalaus socialinio reformatoriaus įvaizdžio (tiesa, nublankusio, kai jis atmetė K. Marx’o idėjas ir marksizmą) ir publicisto populiarumo, kuris kartais įgaudavo skandalingą pobūdį (jis amžinai įsiveldavo į viešus debatus, aistringai gindamas vieną nepopuliarų reikalą po kito, ir šiuo požiūriu kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo A. Marshall’o – tipiško pavyzdžio ekonomisto, kuris visą gyvenimą praleido kabinetinėje tyloje), K. Wicksell’io mokslinė karjera Švedijoje, kuri tuo metu buvo ekonomikos mokslo užkampis, gili mokslinė provincija, klostėsi nelengvai: jo neįsileido į universitetus, nes jis neturėjo teisės ar ekonomikos mokslinio laipsnio. Tik 1899 m. apgynęs daktaro disertaciją, po metų jau būdamas penkiasdešimties, jis ėmė eiti pirmas pastovias akademines pareigas ir tapo Lundo universiteto docentu. Dėl savotiško būdo, draugiško elgesio ir ryžto kovoti už savo įsitikinimus K. Wicksell’is pelnė studentų pagarbą ir populiarumą. 1903 m. jis tapo profesoriumi. Pažymėtina, kad K. Wicksell’is ir Lunde neprarado polinkio į radikalizmą. Todėl buvo netekęs profesoriaus vietos, nes atsisakė pasirašyti prašymą su įprastu „Jūsų Didenybės nuolankiausias tarnas“, o 1910 m. jį įkalino švedų valdžia porai mėnesių dėl satyriškos viešosios paskaitos, kurią skaitė Nekalto prasidėjimo šventės metu. Savotiška likimo ironija, kad nepaisant jo paniekos ceremonijoms ir liaupsėms, jo nesantuokinė žmona K. Wicksell’iui mirus, pritarė iškilmingoms bei prabangioms jo laidotuvėms. Kalbant apie K. Wicksell’io įtaką ekonomikos mokslo plėtrai Švedijoje, nepaisant tokio vėlaus jo atėjimo dėstyti į universitetą, beveik visi ekonomistai, kurie priskiriami Stokholmo mokyklai (E. Lindahl’is, E. Lundberg’as, G. Myrdal’is, B. Ohlin’as, dviejuose straipsniuose, 1937 m. paskelbtuose The Economic Journal, pasiūlęs terminą Stokholmo mokykla), save laikė K. Wicksell’io mokiniais. Tuo pat metu (1901 m. – I dalis, 1906 m. – II dalis) buvo išleistas dviejų tomų veikalas Politinės ekonomijos paskaitos, kuriame K. Wicksell’is pratęsė kapitalo ir procento problemos analizę. Šis darbas buvo puikus gamybos ir paskirstymo neoklasikinės teorijos variantas, savotiška senų ir naujų idėjų, makro ir mikro požiūrių sintezė,
kuriame K. Wicksell’is iš esmės perdirbo E. von Bohm-Bawerk’o kapitalo ir procento teoriją, siūlydamas procentą nagrinėti gėrybių laukiamo ribinio produktyvumo požiūriu. Atsisakęs E. von Bohm-Bawerk’o vieno sektorinio modelio dėl daugiasektorinio požiūrio, K. Wicksell’is žengė žingsnį į priekį tiesdamas tiltą tarp austrų kapitalo teorijos ir L. Walras’o bendrosios pusiausvyros teorijos. K. Wicksell’is pagrįstai vadintas „ekonomistu ekonomistams“ – nedaug rastume autorių, kuriems pavyko taip pat giliai suprasti ir pakomentuoti savo pirmtakų bei amžininkų idėjas, kaip tai padarė jis. Nors techniniu požiūriu tai skaitytojui buvo pati „sunkiausia“ knyga visoje ekonominės minties istorijoje. Ko gero, tik L. Walras’o Elementai „sunkesni“. O juk, kaip pastebėjo R. Frisch’as, K. Wicksell’io laikais vis dar galiojo reikalavimas klausimus išdėstyti literatūriškai, jeigu autorius norėjo kad jo veikalą perskaitytų kad jo veikalą perskaitytų daug skaitytojų, o ne siaura specialistų grupė. Po Pirmojo pasaulinio karo švedų ekonomistas išspausdino keletą teorinių darbų, skirtų apmokestinimo, finansinės ir pinigų-kreditų politikos problemoms, baigdamas kurti koncepciją, į vieningą visumą sujungusią kainos, pinigų ir ekonominio ciklo problemas. Ekonomikos teorija. Grynos ekonomikos teorijos srityje K. Wicksell’io indėlį sudaro paskirstymo teorijos išplėtojimas pagal ribinio produktyvumo koncepciją (šią teoriją jau anksčiau buvo plėtoję P. H. Wicksteed’as, E. Barone ir J. B. Clark’as, bet K. Wicksell’is pateikė pranašesnį variantą) ir mėginimas integruoti pinigus į L. Walras’o schemą. Tai leido nagrinėti jų vertės svyravimus siejant su verslininkystės aktyvumo lygio kitimu. Tuo pačiu buvo pasiūlytas naujas požiūris į dinamikos problemą: parodyta, kad piniginiai veiksniai gali sukurti paklausos ir pasiūlos nelygybę, o tai lemia prekių kainų pokyčius ir suardo ekonomikos pusiausvyrą. Knygoje Vertė, kapitalas ir renta naujausiose ekonominėse teorijose K. Wicksell’is, panaudojęs gamybinės funkcijos (jis rėmėsi Cobb-Douglas gamybos funkcija) idėją, suformulavo išteklių efektyvaus paskirstymo (alokacijos) principą, sujungdamas jį su pajamų paskirstymo principu ir rezultatą išreiškė matematine kalba: pagal optimalumo principą gamybinių veiksnių dalis išeigoje turi būti proporcinga gamybinės funkcijos dalinei išvestinei pagal atitinkamą veiksnį. Paskirstymo problemos analizėje išteklių optimalaus paskirstymo požiūriu K. Wicksell’is atkreipė dėmesį į P. H. Wicksteed’o anksčiau suformuluotą vadinamąją produktų išsekimo problemą. Jos esmę sudaro tai, kad laisvos konkurencijos ir optimalumo firmos lygmenyje sąlygos nesiderina su prielaida apie gamybinės funkcijos tiesinį vienalytiškumą, kuris tik ir garantuoja visišką produkto paskirstymą tarp veiksnių pagal jų ribinius produktus. Spręsdamas šią problemą K. Wicksell’is perėjo į šakos lygmenį ir teigė, kad tiesinio vienalytiškumo sąlygos yra išlaikomos gamybinei funkcijai šakai kaip visumai, o firmų individualios gamybinės funkcijos nėra tiesiškai vienalytės. Kainų teorijoje K. Wicksell’is laikėsi tradicinių maržinalistinių pažiūrų. Jis savo mintis grindė tuo, kad esant neribotai konkurencijai pusiausvyroje „mainomosios vertės“, kitaip tariant, prekių kainos, turi būti proporcingos šių prekių ribiniams naudingumams. Tačiau švedų ekonomistas tuo pačiu pažymėjo, kad iškyla nemažų sunkumų matuojant naudingumo funkciją bei pabrėžė šios sampratos subjektyvųindividualistinį pobūdį bei tai, kad neįmanoma nors kiek tiksliau palyginti naudingumą įvairių vartotojų požiūriu, nes vartotojų elgsena priklauso nuo įpročių. Vis dėlto tais atvejais, kai tenka daryti tokius palyginimus, K. Wicksell’io nuomone, galima išsakyti tam tikrus bendrus samprotavimus: pavyzdžiui, „dešimtprocentinis darbininkų pajamų padidinimas užtikrina tokį naudingumo prieaugį, kuris viršija
naudingumo sumažėjimą, susijusį su atitinkamu kapitalistų ir žemvaldžių pajamų sumažėjimu“. O jei pajamų perskirstymo kryptis priešinga, kai kapitalistų ir žemvaldžių pajamos didėja darbininkų sąskaita, „beveik užtikrintai galima tvirtinti, kad visuminis naudingumas sumažės“. Šios K. Wicksell’io teorinės nuostatos vėliau ne kartą buvo panaudotos švedų socialdemokratų partijos, taip pat stambių pajamų apmokestinimo progresyvią skalę pagrįsti. Daug K. Wicksell’io pasisakymų įtikinamai rodo, kad jis maržinalistinę teoriją laikė darnia, bet nepakankamai realia. Kaip K. Wicksell’is rašė Politinės ekonomijos paskaitose, pagrindinis šiai teorijai prieštaraujantis argumentas yra tai, kad „Mūsų prielaida apie laisvą konkurenciją dera tik netobulu būdu – ir negali geriau derintis – su realybe“. Kaip minėta, jis manė, kad kainos atitinka prekių ribinius naudingumus tik esant tobulai konkurencijai. O kadangi pasaulis jau įžengė į monopolijų epochą – monopolinių tendencijų buvimą K. Wicksell’is įžvelgė daugumos ekonomikos šakų plėtroje ir siejo tai su pranašumais, kuriuos užtikrina stambi gamyba, realizacijos koncentracija ir verslininkų vienijimasis, – maržinalistų koncepcija nebeatitinka realybės. Švedų mokslininkas buvo vienas pirmųjų ekonomikos teorijos atstovų, atsisakiusių prielaidos, kad realiame gyvenime vyrauja tobulos konkurencijos santykiai, ir siejusių rinkos struktūras su įvairiomis „netobulos konkurencijos“ formomis. Tuo pačiu K. Wicksell’is buvo E. Chamberlin’o ir J. Robinson monopolinės konkurencijos teorijos numatytojas. Pati K. Wicksell’io pateikta netobulos konkurencijos analizė gana artima A. Marshall’o idėjoms. Pažymėtina, kad savo veikale Tyrimai visuomeninių finansų teorijos srityje (1896 m.) K. Wicksell’is pirmą kartą pritaikė ribinio naudingumo teorijos principus viešojo sektoriaus analizei ir iškėlė idėją, kad viešojo sektoriaus įmonių ir natūralių monopolijų paslaugos turi būti teikiamos pagal ribinių išlaidų principą kaip kainų pagrindą. Tačiau K. Wicksell’io pagrindiniai nuopelnai ekonomikos moksle buvo visai kiti. Visų pirma jo buvo svarus indėlis į kapitalo teoriją, kur K. Wicksell’is pirmasis pradėjo šią problemą nagrinėti bendrosios pusiausvyros teorijos požiūriu. Pagrindiniu savo kapitalo teorijos aspektu jis padarė ne gamybos vidutinio periodo koncepciją, o investicijų laikinės struktūros koncepciją. K. Wicksell’is pamėgino išsiaiškinti, kaip pokyčiai šioje struktūroje susiję, viena vertus, su darbo užmokesčio, rentos, procento pokyčiais, kita vertus, su kapitalo kaupimo sąlygomis bei technologiniais pokyčiais. Kalbėdamas apie kapitalą siaurąja šio žodžio prasme (t. y. kaip apie nebaigtą gamybą), iš esmės kapitalą jis suvedė į nesuvartotų („priverstinai sutaupytų“) produktų, pagamintų naudojant pirminius veiksnius – darbą ir žemę, visumą. K. Wicksell’is pabrėžė, kad ši visuma nėra amorfiška. Ji turi sudėtingą struktūrą, kurioje galima išskirti atskirus laikinius „sluoksnius“ (kartas). Kadangi, jo nuomone, kapitalui apibūdinti nepakanka vien agreguotų rodiklių, K. Wicksell’is teigė, kad kapitalo struktūrą geriau atspindi šie struktūriniai kapitalo rodikliai: 1) horizontalus matas kapitalo „plotis“, apibūdinamas pirminių gamybos veiksnių kasmetinėmis visuminėmis išlaidomis (investicijomis) kapitalinių gėrybių su įvairiu tarnavimo laiku sunaudojamoms atsargoms padengti; ir 2) vertikalus matas kapitalo „aukštis“, atspindintis įvairių produktyvaus kapitalo elementų tarnavimo laiką (arba laiko periodus, kuriais investuojamos įvairios kapitalinės gėrybės). Tiesa, K. Wicksell’is dėmesį sutelkė į kapitalą su trumpu tarnavimo laiku, kadangi, jo žodžiais tariant, dauguma įrenginių, kurių tarnavimo laikas ilgas beveik amžini. Todėl jie atneša ne procentą, o rentą, kuri yra ne kas kita kaip diskontuotas ribinis produktas. Jis net teigė, kad pagrindinio kapitalo „pravalgyti“ neįmanoma.
K. Wicksell’io koncepcijoje pirmą kartą buvo išskirta daug esminių techninių aspektų, išplėtotų vėliau, pavyzdžiui, gamybos funkcijų modeliuose, kuriose naudojamas stratifikuotas pagal laiką, „įvairaus amžiaus“ kapitalas. Ekonominės minties istoriko R. Backhouse’o nuomone, K. Wicksell’io darbai grynoje ekonomikos teorijoje liko nepralenkti iki pat J. R. Hicks’o knygos Vertė ir kapitalas pasirodymo 1939 m. Ši vertės teorijai skirta knyga tapo XX a. klasika ir anglų ekonomikos teorijoje vainikavo, jei naudosime G. L. S. Shackle’o terminiją, „aukštosios teorijos metus“, apėmusius 1926–1939 m. laiko tarpą. Būtent tuo laiku pasirodė J. M. Keynes’o Traktatas apie pinigus (1930 m.) ir Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija (1936 m.), J. Robinson Netobulos konkurencijos ekonominė teorija (1933 m.), R. Harrod’o Prekybos ciklas (1936 m.), R. H. Hawtrey’aus Prekyba ir kreditas (1928 m.), D. H. Robertson’o Pinigai (1922 m.) bei Bankų politika ir kainų lygis (1926 m.), vėliau plačiai pagarsėję J. Meade’o, L. C. Robbins’o, G. L. S. Shackle’o darbai. Tačiau net ir tarp šių darbų J. R. Hicks’o knyga Vertė ir kapitalas išsiskyrė teorinės analizės platumu ir nuoseklumu. Todėl, P. A. Samuelson’o nuomone, J. R. Hicks’o knyga Vertė ir kapitalas užima vietą ekonominės minties istorijoje šalia A. Cournot, L. Walras’o, V. Pareto ir A. Marshall’o klasikinių darbų. Joje, kaip ir 1932 m. išleistoje knygoje Darbo užmokesčio teorija, nors ir pabrėždamas savo koncepcijos perimamumo ryšį su A. Marshall’o teorija (knygoje daugybė nuorodų į Politinės ekonomijos principus, vertės koncepcijos klausimu įvardytus „iki šiol paskutiniu mokslo žodžiu“), J. R. Hicks’as pertvarkė teorinės analizės aparatą bei atsiribojo nuo kai kurių tradicinių maržinalizmo postulatų. Jis pabandė iš naujo sistemiškai analizuoti neoklasikinės teorijos pagrindus ir pateikti kiek kitokias kai kurių neoklasikinės teorijos išeitinių postulatų traktuotes (pavyzdžiui, nagrinėdamas naudingumo problemą vietoj kardinalistinės naudojo lankstesnę ordinalistinę traktuotę, kurią dar XX a. pradžioje pasiūlė V. Pareto, o vėliau išplėtojo E. Slutsky’is), savo analizėje labiau, negu A. Marshall’as ir jo pasekėjai, akcentavę dalinės pusiausvyros schemas, orientuodamasis į ūkinių ryšių bendrosios pusiausvyros sistemoje nagrinėjimą tobulos konkurencijos sąlygomis (tiesa, parodant L. Walras’o lygčių sistemos išskirtinai abstraktų pobūdį ir nepakankamą realistiškumą; kaip nurodė R. Clower’is, J. M. Keynes’as savo laiške J. R. Hicks’ui net rašė: „Tikiuosi, kad kada nors sugebėsiu Jus įtikinti: Walras’o teorija ir panašios schemos artimos visiškam beprasmiškumui“) bei kaip mikroekonominės analizės instrumentą ypač dažnai panaudodamas abejingumo kreives, kurias dar XIX a. pabaigoje pasiūlė F. Edgeworth’as. (Dviem metais anksčiau Paryžiuje išleista jo knyga Matematinė vertės teorija šiek tiek perdirbta forma buvo įdėta į Vertės ir kapitalo matematinį priedą). J. R. Hicks’o ekonomikos teoriją analizavęs D. Helm’as net išryškino iš pirmo žvilgsnio atrodytų paradoksalią situaciją, kai išaiškėja, kad „eretiko“ vaidmenį atlikęs J. M. Keynes’as iš tikrųjų labiau orientavosi į A. Marshall’o teoriją, negu J. R. Hicks’as, pretendavęs į neginčytino neoklasikinės teorijos tęsėjo vaidmenį. (J. Robinson nuomone, išsakyta knygoje Ekonominės erezijos (1971 m.), knyga Vertė ir kapitalas priešinosi keynesistiniam poveikiui ir žymiu mastu prisidėjo prie „neoklasikinės ortodoksijos“ atgimimo). Ir vis tik per visą J. R. Hicks’o knygą eina tezė apie nepastovumą, kuris kapitalistinei ekonomikai būdingas vidujai pagal savo prigimtį, kas Vertę ir kapitalą nemažu laipsniu artino su trimis metais anksčiau išėjusia J. M. Keynes’o Bendrąja užimtumo, procento ir pinigų teorija. Įdomu, kad iki 1936 m., kai buvo išleista garsioji J. M. Keynes’o knyga, abu anglų ekonomistai, kaip liudija jų biografai, nebuvo asmeniškai pažįstami. Tačiau jau 1936 m. žurnalo Economic Journal liepos mėn. numeryje pasirodė J. R. Hicks’o straipsnis-recenzija Misterio Keynes’o
užimtumo teorija. O 1937 m. žurnalo Econometrica balandžio mėn. numeryje J. R. Hicks’as išspausdino vėliau chrestomatiniu tapusį straipsnį apie J. M. Keynes’o naujosios koncepcijos santykį su „klasikine“ ekonomikos teorija, kuriame pasiūlė kartu nagrinėti garsiąsias IS ir LM kreives. J. R. Hicks’o schema kai kuriais atvejais „pridėjo“ tuos logiškus ryšius, kurių aiškia forma neišplėtojo J. M. Keynes’as; to dėka pavyko vaizdžiau išreikšti vieną iš svarbiausių Bendrojoje užimtumo, procento ir pinigų teorijoje slypėjusių idėjų, ką laiške J. R. Hicks’ui pripažino ir pats J. M. Keynes’as. J. R. Hicks’o schemą galima laikyti klasikiniu aiškaus pagrindinės gijos (linijos) išskyrimo sudėtingame teorinių samprotavimų, slypėjusių Bendrojoje užimtumo, procento ir pinigų teorijoje, labirinte pavyzdžiu. Jau kitos kartos ekonomistas M. Parkin’as taip suformulavo savo įspūdį apie šį J. R. Hicks’o straipsnį: „Atrodė neįtikėtina, kad sudėtingos Bendrosios užimtumo, procento ir pinigų teorijos problemos galėjo būti išdėstytos tokia paprasta forma ir taip greitai po to, kai ši knyga buvo išleista“. Antra vertus, būtų per drąsu teigti, kad J. R. Hicks’as radikaliai peržiūrėjo ortodoksalios neoklasikinės ekonomikos teorijos pagrindinius postulatus. Daugelis iš jo teiginių buvo E. von Bohm-Bawerk’o, V. Pareto, F. Y. Edgeworth’o ir K. Wicksell’io idėjų paprasčiausias plėtojimas ir konkretizavimas. Knygos Vertė ir kapitalas įvade autorius pažymėjo, kad eilės joje išsakytų idėjų atsiradimui labai svarbios buvo diskusijos Londono ekonomikos mokykloje, vykusios ketvirtojo dešimtmečio pirmoje pusėje; tuo metu J. R. Hicks’as lankė L. C. Robbins’o seminarą („būrelį“), kuriame taip pat dalyvavo N. Kaldor’as, G. L. S. Shackle’as, R. D. Allen’as, A. P. Lerner’is ir kiti žymūs ekonomistai. Kadangi J. R. Hicks’as suvaidino labai svarbų vaidmenį ekonominės minties istorijoje, jo indėlį į ekonominių teorijų plėtrą aptarsime šiek tiek plačiau. John’as R. Hicks’as (1904–1989 m.) gimė nedideliame Anglijos miestelyje Limingtone, studijavo Oksfordo universitete, dėstė Londono ekonomikos mokykloje (1926–1935 m.) bei profesoriavo Mančesterio (1938–1946 m.) ir Oksfordo (1952–1965 m.) universitetuose. Pagrindiniai jo darbai (vien knygų išleista virš 20-tiems; kai kurios iš jų – kartu su žmona U. Hicks) buvo skirti svarbioms ekonomikos teorijos problemoms – naudingumo teorijai (kartu su R. D. Allen’u galutinai suformuluojant ordinalistinę teoriją), paklausos ir kainos, darbo užmokesčio, kapitalo ir pelno, ūkio augimo, pramoninio ciklo, infliacijos klausimams. 1942 m. išleista knyga Visuomeninė santvarka: įvadas į ekonomikos teoriją, kurioje buvo pabandyta sistemiškai populiaria forma išdėstyti pagrindines „ortodoksalios“ ekonomikos teorijos idėjas, greitai tapo vienu iš populiariausių vadovėlių Anglijos ir JAV universitetuose. Tiesa, ši knyga nepasižymėjo tradicine vadovėliams struktūra, kai įvadiniai kursai suskirstomi į grynai teorinius ir taikomuosius. Joje pačių bendriausių sampratų (darbo pasiskirstymo, vertės teorijos, „nacionalinio kapitalo“ koncepcijos) išdėstymą lygiagrečiai keitė eilės konkrečių ekonominių ir statistinių klausimų (svarbiausių demografinių rodiklių apibūdinimo, pagrindinio kapitalo išmatavimo metodų, indeksų teorijos elementų) nagrinėjimas. Knygos populiarumą rodo ir tas faktas, kad net XX a. septinto dešimtmečio pabaigoje – aštunto dešimtmečio pradžioje (kai ją jau išstūmė šiuolaikiškesni ekonomikos teorijos vadovėliai) pasirodė dar keturi Visuomeninės santvarkos... leidimai. 1945 m. A. Hart’as išleido J. R. Hicks’ui knygą JAV, „adaptavęs“ ją amerikietiškos ekonomikos specifikai. 1950 m. J. R. Hicks’as išleido monografiją Indėlis į prekybinio ciklo teoriją, kurioje, nors ir darydamas nuorodas į kitų ekonomistų (J. M. Keynes’o, R. Frisch’o ir kt.) išplėtotus ciklo teorijos elementus, vis tik teigė, kad nė vienas iš jų nesugebėjo sukurti „sintezuojančios“, bendros teorinės ciklo koncepcijos, tokiu būdu lyg ir
numanant, kad jo pasiūlytoji ciklo koncepcija laikytina tolimesniu keynesistinio požiūrio į nepastovumo, vidinei būdingo kapitalistinei ekonomikai, analizę išvystymu. Knygoje išplėtotos koncepcijos privalumu pats autorius laikė tai, kad ji rėmėsi aiškiai suformuluotais ekonominės dinamikos principais: knygoje panaudotas ūkinio augimo teorinis modelis, kurį pasiūlė R. Harrod’as. Taip pat J. R. Hicks’as nurodė, kad reikia iš esmės modifikuoti multiplikatoriaus ir akseleratoriaus tarpusavio poveikio standartinį modelį, kurį 1939 m. pasiūlė P. A. Samuelson’as. Pažymėtina, kad Samuelson’o – Hicks’o koncepcijos išpopuliarėjimas reiškė ciklo psichologinės teorijos, užėmusios svarbią vietą Kembridžo mokyklos atstovų darbuose (pirmiausia A. C. Pigou veikale Pramoniniai svyravimai), gilėjančią krizę. J. R. Hicks’o knyga Indėlis į prekybinio ciklo teoriją – taip pat kaip ir šeštajame dešimtmetyje pasirodžiusios E. F. Lundberg’o ir kitų autorių publikacijos – reiškė ciklo teorijos evoliucijos svarbaus etapo užbaigimą. Visi šie autoriai pripažino ūkinio aktyvumo ciklinių svyravimų neišvengiamumą ir šiuos svyravimus siejo su poveikiu eilės procesų, vykstančių „realiame ekonomikos sektoriuje“ (autonomiškų ir indukuotų investicijų pokyčiai, paklausos ir pasiūlos kitimas gamybos veiksnių rinkose ir pan.). Tačiau nuo septintojo dešimtmečio „reanimuotos“ ir nauju teoriniu pagrindu atgimusios koncepcijos, kildinančios ekonominį ciklą iš netolygiai besiplečiančios pinigų pasiūlos ir visokiausių galimų pinigų-kredito politikos klaidų (Nobelio premijos laureatų M. Friedman’o monetarinė ciklo traktuotė, R. Lucas’o „pusiausvyrinio ciklo“ teorija) nustūmė J. R. Hicks’o koncepciją į antrą planą. Šeštame ir septintame dešimtmečiuose J. R. Hicks’as vėl grįžo prie centrinių, jo nuomone, ekonomikos teorijos klausimų – vertės teorijos ir kapitalo prigimties apibūdinimo. 1956 m. jis išleido darbą Paklausos teorijos peržiūrėjimas, kuriame neopozityvistinės metodologijos dvasioje pabandė pateikti bendresnę paklausos teoriją, kuri būtų išvaduota iš apribojamų, susijusių su abejingumo kreivių naudojimu, bei dar griežtesne forma, negu anksčiau, atmetė mažėjančio naudingumo dėsnį. Tiesa, knygos recenzijoje žurnale The American Economic Review F. Machlup’as nurodė, kad „Daugelis iš sąryšių, kuriuos „atranda“ ar išplėtoja šioje knygoje Hicks’as, žavi dėstytoją, skaitantį specialų abstrakčios ekonomikos teorijos kursą.... Bet jei klausimą nagrinėti pragmatiškai, tenka pažymėti, kad Hicks’o atradimai vargu ar turi kokią nors praktinę vertę. Jie jokiu būdu nepaveiks nei rekomendacijų ūkinei politikai, nei ateities įvykių prognozių ar praėjusių įvykių aiškinimo“. 1965 m. J. R. Hicks’as išleido knygą Kapitalas ir ekonominis augimas, kurioje kritiškai atsiliepta apie bendrosios pusiausvyros modelius, įvardijant juos „per daug materialistiškais“, nes visi ūkinio proceso dalyvių veiksmai griežtai apspręsti išorinių rinkos jėgų. Be to 1959 m. pasirodė knyga Apybraižos apie pasaulio ekonomiką, kurioje buvo sudėta anksčiau anglų žurnaluose publikuoti straipsniai (apybraižos), kuriuose nagrinėtos tarptautinių ekonominių santykių problemos penktajame–šeštajame dešimtmečiuose bei ilgalaikiu tikslu įvardytas palaipsnis daugelio protekcionistinių barjerų prekyboje atsisakymas. Kaip 1988 m. knygos Vertė ir kapitalas rusiško leidimo įvadiniame straipsnyje pažymėjo R. M. Entovas, J. R. Hicks’as Apibraižose... siekė vėl suteikti akademinį respektabilumą anksčiau tokiam populiariam tarp anglų ekonomistų laisvosios prekybos lozungui. Vis tik ekonominės analizės metu jam teko pripažinti, kad šios problemos tradicinei traktuotei trūksta įtaigumo, į ką dėmesį buvo atkreipę jau Kembridžo mokyklos atstovai (A. Marshall’as, A. C. Pigou). Pats J. R. Hicks’as laisvosios prekybos privalumus aptarinėjo dar ankstyvose savo publikacijose, pasirodžiusiose Didžiosios depresijos laikotarpiu. Tačiau po dvidešimties metų, septinto dešimtmečio pradžioje, daugelis iš ankstesnių teiginių atrodė, šio anglų ekonomisto žodžiais tariant, „taip, lyg jie priklausytų visai kitam pasauliui“. Taip pat
pažymėtina, kad būtent Apybraižose... buvo išsamiausiai išdėstyta J. R. Hicks’o šiuolaikinės infliacijos teorinė koncepcija, prie kurios jis grįžo ir 1977 m. išleistoje knygoje Ekonominės perspektyvos. Naujos apybraižos apie pinigus ir augimą, kurioje taip pat pateikė savąją pinigų teoriją. Joje daug dėmesio skirta vidaus ir tarptautinių piniginių atsiskaitymų mechanizmo pokyčiams, įvykusiems aštuntame dešimtmetyje, ir ypač šių pokyčių poveikiui kainų kitimui, kurių analizei panaudota K. Wicksell’io teorinė schema, jo išplėtota knygoje Procentas ir kainos. Kalbant apie J. R. Hicks’o požiūrį į pinigus ir infliaciją, reikia paminėti ir 1965 m. išleistą knygą Kapitalas ir laikas bei 1967 m. išėjusias Kritines pinigų teorijos apybraižas (sudarytas remiantis 1966 m. Londono ekonomikos mokykloje skaitytų monetarinės teorijos paskaitų kursu), kuriose pabandyta naujai peržiūrėti J. M. Keynes’o Bendrosios užimtumo, procento ir pinigų teorijos postulatus, norint J. M. Keynes’o idėjoms, atspindėjusioms ketvirto dešimtmečio realijas ir per daug pesimistines išvadas, suteikti bendresnį, labiau subalansuotą pobūdį. Šį tikslą turėjo ir 1975 m. kaip knyga išleistas J. R. Hicks’o, kurį kartą G. L. S. Shackle’as pavadino „didžiu technologu“, 1974 m. Helsinkyje skaitytų paskaitų ciklas, kuriam buvo duotas iškalbingas pavadinimas Keynesistinės ekonomikos teorijos krizė. Pažymėtina, kad šiomis pastangomis atskirti susikompromitavusią „keynesistinę koncepciją“ nuo išsaugojusios mokslinę reikšmę J. M. Keynes’o teorijos, septintajame dešimtmetyje J. R. Hicks’as nebuvo vienišas. Tarp darbų, kėlusių tą patį tikslą, ypač svarbi buvo taip pat Oksforde 1968 m. išleista A. Leijonhufvud’o monografija Apie keynesistinę ekonomikos teoriją ir Keynes’o ekonomikos teoriją. Tarp J. R. Hicks’ą dominusių problemų visada buvo ūkio plėtra ikikapitalistinėje epochoje. 1969 m. jis išleido knygą Ekonominės istorijos teorija. Bandydamas patikslinti pačią „istorijos teorijos“ sampratą, J. R. Hicks’as gana skeptiškai atsiliepė apie bet kokius ketinimus sukurti tam tikrą grandiozinę istorijos filosofiją A. Toynbee dvasioje. Jis pasiūlė konkretesnį ir pragmatiškesnį požiūrį: istoriniuose tyrimuose reikia plačiau panaudoti tam tikrus dėsningumus, kuriuos suformulavo ekonomikos teorija. Tokios analizės tikslas, kaip pabrėžė J. R. Hicks’as, būtų ne visiškai paaiškinti (aprašyti) vieną ar kitą konkretų istorinį įvykį, o nustatyti bendrą tendenciją, kurią galima rasti tam tikrame „statistiškame vienalytiškume“. Kaip pavyzdį jis pateikė kai kurių istorikų teiginius, pagal kuriuos tarp veiksnių, sukėlusių Prancūzų revoliuciją XVIII a., svarbų vaidmenų suvaidino asmeninės Liudviko XVI savybės, tame tarpe jo apatija ir nenoras valdyti šalį. Toks požiūris, kaip teigė J. R. Hicks’as, iš esmės atmeta pačią istorinio proceso teorijos egzistavimo galimybę. Atmesdamas tokį požiūrį, jis siūlė Prancūzų revoliucijoje matyti „visuomeninių pokyčių išraišką – pokyčių, kurie būtų įvykę Prancūzijoje ir esant geriausiam monarchui, bei kurie ne taip akivaizdžiai vyko ir kitose šalyse“. 1979 m. J. R. Hicks’as išleido monografiją Priežastingumas ekonomikoje, kuri buvo skirta šiuolaikinės ekonomikos teorijos plėtros metodologinėms problemoms. Joje griežtu akademiniu stiliumi buvo polemizuojama su pragmatišku požiūriu, įsitvirtinusiu ekonominėje literatūroje po M. Friedman’o veikalo Pozityvinės ekonomikos teorijos apybraižos pasirodymo 1953 m. 1972 m. J. R. Hicks’ui buvo paskirta (kartu su žymiu amerikiečių ekonomistu K. J. Arrow) Nobelio premija ekonomikos srityje „už bendrosios pusiausvyros teorijos ir gerovės ekonomikos sukūrimą“; toks apibūdinimas, pačio J. R. Hicks’o nuomone, priskirtinas knygai Vertė ir kapitalas (1939 m.) ir darbams, parašytiems 1939–1946 metų laikotarpiu, – darbams, nubrėžusiems pagrindinius metmenis tai koncepcijai, kuri vėliau pradėta vadinti „naująja gerovės ekonomika“. Išskirdamas J. R. Hicks’o nuopelnus šioje srityje, A. Lindbeck’as, vėliau pats tapęs Nobelio premijų ekonomikos
srityje komiteto pirmininku, 1985 m. žurnale Journal of Economic Literature svarbiausiu J. R. Hicks’o moksliniu nuopelnu įvardijo bendrosios pusiausvyros teorijos mikroekonominių pagrindų sukūrimą. Grįžtant prie K. Wicksell’io, pažymėtina, kad jis negalėjo ignoruoti ir XX a. pradžioje vis aiškiau pasireiškusių kapitalistinio kaupimo tendencijų. Savo Politinės ekonomijos paskaitose jis pažymėjo gamybinio aparato atnaujinimo kapitalistinėje visuomenėje prieštaringus padarinius: perėjimą prie naujos technikos ir technologijų dažnai lydi darbininkų skaičiaus arba jų dalies visuminėse pajamose sumažėjimas. Verta dėmesio išvada, kurią padarė K. Wicksell’is analizuodamas šią problemą: „Rimtai klysta tie autoriai, kurie mano, kad laisva konkurencija yra pakankama sąlyga, patikimiausiai užtikrinti pilniausią visų gyventojų poreikių ar norų patenkinimą“. Nagrinėdamas kapitalistinės ekonomikos raidos dinamiką, K. Wicksell’is parodė, kad jos pusiausvyra neišvengiamai pažeidžiama. Mokslininko darbuose buvo abejojama kapitalistinės ekonomikos gebėjimu savaime atkurti pažeistas pusiausvyros proporcijas. Todėl neretai teigiama, kad jau K. Wicksell’io darbuose galima rasti daugelį teiginių, vėliau siejamų su vadinamąja keynesistine revoliucija ekonomikos teorijoje. Užtenka paminėti ryšio tarp taupymo ir investicijų tyrimus, kuriuose K. Wicksell’is šių agregatų pokyčius susiejo su pinigų vertės kitimu. Jis atsisakė pinigų masės kaip egzogeninio parametro traktuotės ir atkreipė dėmesį į sąveiką tarp, viena vertus, banko kredito apimties ir jo kainos ir, kita vertus, tarp pinigų kiekio bei individų sprendimų apie pajamų panaudojimą ir verslininkų sprendimų apie gamybą. Tai reiškė, šalia visa kito, kiekybinės pinigų teorijos, kuri, kaip žinoma, nuo R. Cantillon’o ir D. Hume’o darbų pasirodymo tiesiogiai siejo bendro kainų lygio kitimą su pinigų kiekio kitimu, radikalų peržiūrėjimą. Pagal iki tol paplitusį požiūrį į šią teoriją buvo teigiama, kad pinigų kiekio padidėjimas tiesiogiai veikia kainas – daugiau pinigų „medžioja“ tą patį prekių kiekį. K. Wicksell’io indėlis į pinigų teorijos plėtrą kaip tik ir pasireiškė detaliu „netiesioginio mechanizmo“, susiejančio pinigus su kainomis per procento normą, nagrinėjimu. K. Wicksell’is daug dėmesio teikė kapitalistinio ekonominio ciklo problemoms, tiesa, netaikydamas savojo komuliatyvinio proceso supratimo šių problemų analizei. Pripažinęs, kad prekybos krizės reguliariai kartojasi, jis ragino atskirai analizuoti šias krizes ir paniką pinigų rinkose (pinigų krizes). Pinigų krizės daugeliu atvejų lydi prekybos krizes ir jas sustiprina. Vis dėlto tokių krizių pagrindinę priežastį švedų ekonomistas siejo su žlugdančiu aukso standarto poveikiu centrinio banko pinigųkredito politikai. K. Wicksell’is – ir tai vėliau tapo būdinga visai švedų mokyklai – daugiausia reikšmės teikė būtent pinigų-kredito santykiams. Taigi jis gerokai anksčiau už J. M. Keynes’ą ėmė kritikuoti „aukso standarto pančius“. Prekybinio ciklo priežastis K. Wicksell’is įžvelgė ekonomikos „realiame sektoriuje“. Jo nuomone, šie ciklo „realūs šaltiniai“ nepriklauso „nuo prekinių kainų judėjimo [...] nors toks judėjimas krizėms plečiantis vaidina svarbiausią vaidmenį“. Ūkinio aktyvumo ciklinio kitimo mechanizmą, pasak K. Wicksell’io, lemia pats kapitalo kaupimosi pobūdis, o krizes cikliškai sukelia pramoninio kapitalo daiktinių charakteristikų kitimas (kaip jis rašė, „likvidžių kapitalo formų virtimas pagrindiniu kapitalu“) ir pokyčiai skolinamojo kapitalo rinkoje (paklausa skolinamoms lėšoms vis labiau viršija besiformuojančias realias santaupas). K. Wicksell’io tezę, kad „ekonominiai svyravimai iš esmės yra ekonominės pažangos funkcija“, toliau sėkmingai plėtojo A. Spiethoff’as, J. A. Schumpeter’is, G. K. Cassel’is ir D. H. Robertson’as.
Pastebėtina, kad analizuodamas ekonominius ciklus K. Wicksell’is pasinaudojo aukščiu aptartomis kapitalo struktūrinėmis kategorijomis. Tačiau prieš tai reikia aptarti Wicksell’io efektą. Norint jį suprasti, reikia prisiminti ribinio produktyvumo dėsnį, arba von Thunen’o dėsnį, kaip jį dažniausiai vadino K. Wicksell’is. Pagal šį dėsnį produkto dalis, tenkanti konkrečiam gamybos veiksniui, yra nulemta jo ribinio produktyvumo. Šis paskirstymo dalių nustatymas iš esmės yra teisingas, kol jį taikome dviems gamybos veiksniams: darbui ir žemei, t. y. nustatydami atlyginimą ir rentą. Tačiau J. H. von Thunen’as neteisingai šį principą taikė visuminiam (agreguotam) kapitalui. Tai tapo fundamentalia priežastimi Wicksell’io efektui, teigiančiam, kad esant tam tikrai darbo ir žemės pasiūlai, dalį grynojo realaus taupymo, numatyto transformuoti į realų kapitalą, absorbuoja (pasiglemžia) didėjantys reaūs atlyginimai ir renta. Šį fenomeną Wicksell’io efektu pirmasis 1951 m. pavadino Carl’as G. Uhr’as straipsnyje, išspausdintame žurnale American Economic Review. Kalbant apie ekonominių ciklų analizę, anot K. Wicksell’io, kapitalo kaupimąsi neišvengiamai turi lydėti jo struktūros kitimas. Kapitalo masės augimą (pirmiausia gamybine forma) galima tirti abejuose matmenyse: auga jo „plotis“ ir „aukštis“. Dėl kapitalo kaupimosi proceso dėsningumų plėtojantis cikliškam pakilimui iš pradžių auga daugiausia jo „aukštis“ (kitais žodžiais tariant, ypač greitai auga naudojamo kapitalo vidutinis amžius), nes investicinių ilgalaikio naudojimo prekių naudojimas užtikrina santykinai didesnį gamybos efektyvumą ir atitinkamai didesnį pelną. Kapitalo „aukščio“ augimą nemažai skatina ir investicinio bumo pradžioje esanti žema procento norma. Tačiau kaupiantis kapitalui vis aiškiau pasireiškia poveikis veiksnių, darančių neigiamą įtaką pelno normos kitimui, o tai tiesiogiai atsispindi kapitalo ribinio produktyvumo mažėjime. Šioje koncepcijoje pagrindinė vieta tenka kapitalui tenkančių pajamų augimo mažėjimui (lydimam kapitalo dalies visuminėse pajamose mažėjimo) ir einamojo vartojimo palaipsnio realių santaupų pasiglemžimo procesui. Juk kaupiantis kapitalui, einamasis vartojimas pamažu pasiglemžia realias santaupas (pasireiškia minėtasis Wicksell’io efektas, susijęs su kapitalo pervertinimu dėl to, kad investicijų normos kitimas veda į darbo užmokesčio ir procento normos kitimą). Tai stabdo tolimesnį kapitalo kaupimąsi. Tiesa, pats K. Wicksell’is, komentuodamas šį efektą, nors ir pateikė bent keturis skirtingus pavyzdžius, iliustruojančius realių santaupų pasiglemžimo efekto veikimą, bet kiekvienu atveju buvo tik užrašomos matematinės formulės, lydimos trumpų paslaptingų komentarų. Be to, tą efektą, kurį pavadinome Wicksell’io efektu, kai kurie autoriai dabar vadina kaininiu Wicksell’io efektu – kapitalo vertingumo kitimu, nesususijusiu su technologiniais pokyčiais, norėdami atskirti jį nuo realaus Wicksell’io efekto, susijusio su technologiniais pokyčiais, sukeltais procento normos kitimo. Spartus kapitalo „aukščio“ augimas ir realių santaupų santykinis sumažėjimas trukdo mažėti procento normai. Tuo pačiu sukuriamos vis rimtesnės kliūtys kapitalui augti toliau. Tačiau tuo pačiu gali susidaryti sąlygos kumuliatyviniam kainų kritimo procesui. Ekonominio (prekybinio) nuosmukio metu bet koks kapitalo „aukščio“ didėjimas nutrūksta. Perteklinio kapitalo sukaupimo sąlygomis vienintelė kapitalinių įdėjimų forma iš esmės tampa tik įdėjimai į nepaskirstytą produkciją, neišvengiamas prekiniųmaterialinių atsargų (K. Wicksell’io žodžiais tariant, „mobilaus-realaus kapitalo“) augimas. Ir tada jau sukaupto kapitalo palaipsnis naudojimas, kapitalinių gėrybių atsargų išeikvojimas, kapitalo mobilių formų sutelkimas tų verslininkų, kurie nori ir pajėgūs juos investuoti į verslą, rankose, – kelias išeiti iš depresijos, pereiti į naują investicinį bumą.
K. Wicksell’is pastebėjo, kad darbą taupančios inovacijos daro kapitalo gilėjimą naudingesniu ir gali pradiniame etape sumažinti darbo užmokestį. Bet kadangi jos padidina ir vidutinį darbo našumą, ir kapitalo ribinį produktyvumą, kapitalo gilėjimą greičiausiai lydės ir jo plėtimasis: „tas, kuris sutaupo kapitalą, tokiu būdu yra iš esmės darbininko „draugas“, o inžinierius – išradėjas neretai yra jo „priešas““. Ekonominio gyvenimo reiškinių supratimui svarbią reikšmę turi K. Wicksell’io kumuliatyvinių (save palaikančių) procesų koncepcija, išdėstyta jo darbe Procentas ir kainos bei Politinės ekonomijos paskaitų antrojoje dalyje, 9 skyriuje, pavadintame Teorijos sisteminis pritaikymas, ir taikyta analizuojant ilgalaikius kainų lygio pokyčius. K. Wicksell’io nuomone, kartą prasidėję, daugelis ekonominių procesų ne tik įgyja inertišką pastovumą, bet ir tampa augančiais, įgauna, kalbant šiuolaikine terminologija, grandininės reakcijos pobūdį. Tokiais kumuliatyviniais procesais, pagal K. Wicksell’į, yra kartą prasidėję kainų augimas arba pusiausvyros tarp santaupų ir investicijų pažeidimas. Nagrinėdamas kainų augimo kumuliatyvinį procesą, K. Wicksell’is rašė: „Jeigu akivaizdžiu dalyku tapo būtinybė toliau kelti kainas, faktinis kainų augimas vis spartės ir spartės“. K. Wicksell’io kumuliatyvinių procesų analizei, atsiradusiai iš naujo žvilgsnio į kiekybinę pinigų teoriją, būdingi trys požymiai: 1) jis naudojo prekių visuminės (agreguotos) paklausos ir prekių visuminės (agreguotos) pasiūlos sąvokas analizuoti pokyčiams bendrame kainų lygyje. Todėl J. A. Schumpeter’is pavadino K. Wicksell’į „visų ekonomistų, kurie šiandien atsisako Say’aus dėsnio, šventuoju patronu“; 2) tai sistemos, nesančios pusiausvyros būklėje, analizė, t. y. nepusiausvyros analizė, kuri numano kiekybinės teorijos kritiką už vien tik pusiausvyrinės padėties analizę ir palyginimą, paliekant nuošalyje patį savaime dinaminį procesą; 3) analizė turi įvertinti išplėtotos bankinės sistemos ir, tuo pačiu, procento normos mechanizmo faktą. K. Wicksell’io kumuliatyvinių procesų koncepcijos supratimui svarbi jo įžvalga, kad negalima tuo pat metu pripažinti ir Say’aus dėsnio ir kiekybinės pinigų teorijos. K. Wicksell’is priėjo išvados, kad investicijos nepriklauso nuo santaupų, todėl visuminė paklausa lengvai gali pakilti aukščiau ar žemiau už duotą visuminę pasiūlą. Šis Say’as dėsnio pažeidimas atsitinka dėl kreditų. K. Wicksell’io kumuliatyvinių procesų koncepcijos atsiradimą galima sieti su H. Thornton’o teorija (1802 m.), teigusia, kad kiekybinės pinigų teorijos mechanizmas pradeda veikti į apyvartą papildomai išleidus grynų pinigų, t. y. egzogeniškai padidinus pinigų pasiūlą. K. Wicksell’io teorijoje teigiama, kad pinigų pasiūlos padidėjimas lemia kainų lygio kilimą, bet tikrasis padidėjimas yra endogeninis, atitinkamomis sąlygomis sukurtas finansų ir realios ekonomikos sektorių. Pagrindiniu mechanizmu, sukeliančiu kainų pokyčių kumuliatyvinius procesus, K. Wicksell’is laikė skolinimo procento kitimą. Jis manė, kad santykį tarp visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos prekių rinkose reguliuoja faktinių procento normų nukrypimas nuo normalaus procento lygio. Normalus procento lygis reguliuoja pusiausvyrinį santykį tarp einamajam asmeninam vartojimui skirtų prekių („šiandienos“ prekių) išleidimo ir gamybos priemonių („rytojaus“ prekių) gamybos. Jei faktinė procento norma sutampa su normalia ir nėra išorinių „drumsčiančių“ veiksnių, prekinių kainų absoliutus lygis turi likti nepakitęs. K. Wicksell’io nuomone, pagrindinė „natūrali jungtis“, jungianti skolinimo kapitalo rinką su prekių rinkomis taip pat yra taupymo procesas. Taip, jei faktinė procento norma yra žemesnė už normalią, tai ribos taupymo procesus ir skatins einamojo vartojimo augimą. Dėl to išaugs paklausa ir padidės „šiandienos“ prekių
kainos. Kartu (kadangi ir čia K. Wicksell’is nagrinėja gamybos procesus) suveikia kitas mechanizmas: procento normos mažėjimas ir vėlesnis kainų augimas sukuria palankias sąlygas augti verslininkų pajamoms. Jį taip pat lydi verslininkų paklausos gamybos priemonėms augimas. Ir – tai švedų ekonomistui atrodė ypač svarbu – „toks kainų augimas – neatsižvelgiant į tai, kiek jis stiprus proceso pradinėse stadijose, – ateityje negali sustoti [...] tol, kol procento norma liks žemesnė už normalų lygį“. Aišku, tuo atveju, kai faktinės procento normos viršija normalų lygį, pagal K. Wicksell’į, neišvengiamai turi įvykti bendro kainų lygio kumuliatyvinis kritimas. K. Wicksell’is kumuliatyvumą siejo su ekonominio gyvenimo subjektų, ypač verslininkų, lūkesčiais – veiksniu, kuris vėliau užėmė pagrindinę vietą J. M. Keynes’o ir J. R. Hicks’o darbuose. Pavyzdžiui, investicijų mažėjimas lemia verslininkų pajamų ir darbininkų darbo užmokesčio fondo mažėjimą. Savo ruožtu, tai sukelia paklausos mažėjimą ir kainų kritimą. Tokiomis sąlygomis kapitalistų ateities pelno lūkesčiai yra labai nepalankūs, o tai stabdo jų tolimesnes investicijas ir sukelia tolimesnį pajamų kritimą bei paklausos mažėjimą. Ir priešingai, prasidėjus kainų augimui, būsimo pelno lūkesčiai skatina investavimą, tai sukelia ekonominių subjektų pajamų augimą, vartojimo gėrybių ir kapitalo elementų paklausos didėjimą. Dėl to įvyksta naujas kainų šuolis. Be to, kaip pastebėjo K. Wicksell’is, net ir tuo atveju, kai po žemų faktinių procento normų ilgalaikio vyravimo atsistato jų pusiausvyros lygis, kapitalinių gėrybių kainos, jo nuomone, gali kilti toliau, nes verslininkai tikėsis tolesnio „rytojaus“ prekių kainų augimo. Kumuliatyvinių procesų koncepcija iš esmės neigė tradicinį požiūrį, kad pažeista ekonomikos pusiausvyra savaime atsistato dėl rinkos mechanizmų. Pagal K. Wicksell’į, norint įveikti kumulatyvinius (save palaikančius) ir stiprėjančius pažeidimus buvo reikalingas sąmoningas, tikslingas įsikišimas. K. Wicksell’io kumuliatyvinis procesas akivaizdžiai bylojo apie pinigų pasiūlos determinantes įvairių kredito-pinigų institutų egzistavimo ir įvairių kredito-pinigų politikos rūšių vykdymo sąlygomis. Kaip tokį poveikio mechanizmą jis siūlė bankinio procento normos reguliavimą, vykdomą ne dėl finansininkų pelnų didinimo, o bendram ekonomikos pagyvinimui. Pastebėtina, kad skirtingai nuo L. Walras’o, kuris analizę pradeda nuo realių mainų paprasčiausios ekonomikos, K. Wicksell’is nagrinėjo pinigų ekonomiką, kurioje veikia bankai, lemiantys kredito kainą. Verslininkai-investuotojai nustato investicijų apimtį pagal, viena vertus, rinkos procento normos dydį, kita vertus, pagal vadinamąjį natūralų procentą, kuris atspindi naujų kapitalinių gėrybių spėjamo (numatomo) pelningumo dydį. Norint suprasti K. Wicksell’io kumuliatyvinio proceso teoriją, labai svarbu skirti natūralios procento normos ir piniginės procento normos sąvokas. K. Wicksell’is teigė, kad natūralią procento normą lemia realūs veiksniai, o piniginė procento norma, reiškianti procento skolinimo normą, instituciškai nustatyta „bankinės sistemos“. Pats K. Wicksell’is dėmesį sutelkė ne į rinkos ir natūralaus procento dydžius apskritai, o į jų santykį. Tai, kad šie procentai ne visada sutampa, galima paaiškinti tuo, jog jie susiję su skirtingais procesais. Rinkos (bankinis, pinigų) procentas atspindi, viena vertus, paklausą kreditui, kita vertus, bankų galimybes ją patenkinti, priklausančias nuo bankų rezervų ir bankininkystės įstatymų. (Pažymėtina, kad tolesnėje analizėje K. Wicksell’is numatė „organizuotą kredito ūkį“, kuriame bankinė sistema gali neribotai suteikti reikiamus kreditus. Beje, organizuoto kredito ūkis gerokai skiriasi nuo grynųjų pinigų ūkio, kuriame pinigų kiekis yra numatytas egzogeniškai, ir pinigų apyvartos greitis yra įprastai apspręstas). Natūralus procentas atspindi kapitalinių aktyvų potencialų pajamingumą esant tam tikroms užduotoms reprodukcijos
sąlygoms. Ko gero, natūrali procento norma reiškia normą, kuri egzistuotų, jei kapitalinės gėrybės būtų skolinamos natūrine forma. Tačiau tai gana neaiški samprata, nes jokios vienintelės procento normos barterio ekonomikoje neegzistuoja: nesant pinigų įvairių rūšių kapitalinių gėrybių pajamos (jų natūrinė forma) negali turėti bendro vardiklio. Todėl čia bus tiek pat individualių procento normų, kiek ir pačių kapitalinių gėrybių. Tiesa, natūralią procento normą galima nagrinėti kaip įvairių gėrybių individualių normų statistinį vidurkį. Pats K. Wicksell’is natūralią normą apibrėžė kaip laukiamas pajamas naujai sukurtam kapitalui, o tai tolygu pajamų vidinei normai, ar, kaip J. M. Keynes’o teorijoje, – “kapitalo ribiniam efektyvumui”. Abiejų kintamųjų (rinkos ir natūralaus procento) sutapimas yra galimas, bet jis nuolat pasitaiko tik barterio ekonomikoje. Tokioje ekonomikoje, kaip K. Wicksell’is rašė savo darbe Procentas ir kainos, procento norma nusistovi dėl paklausos ir pasiūlos poveikio sąlygomis, kai kapitalas – tai kapitaliniai aktyvai, o mokėjimas už pasiskolintą kapitalą vykdomas natūra, be pinigų tarpininkavimo. Aišku, iš karto kyla klausimas: kiek natūrali ir rinkos procento norma yra nepriklausomos viena nuo kitos, ar joms nedaro įtakos tie patys veiksniai, galiausiai, kiek stabili natūrali norma? Iš principo K. Wicksell’is rėmėsi tuo, kad atitinkamam periodui galima padaryti prielaidą apie jų nepriklausomumą. K. Wicksell’is teigė, kad kumuliatyvinis procesas atsiranda dėl išsiskyrimo tarp rinkos procento normos ir šių laukiamų pajamų naujoms investicijoms arba dėl išsiskyrimo tarp kapitalo pasiskolinimo kaštų ir pajamų vidinės normos naujoms investicijoms. O koks yra šių normų išsiskyrimo poveikio ekonomikai mechanizmas? K. Wicksell’is teigė, kad jei „piniginė“ (rinkos) procento norma bus žemesnė už „natūralią“ (realią), potencialiems investuotojams atsiras papildomo pelno lūkesčiai, tuo pačiu verslininkams atsiras paskata investuoti, investiciniai projektai bus įgyvendinami, augs paklausa gamybos veiksniams, kas ves į darbo užmokesčio ir rentinių mokėjimų augimą, savo ruožtu iššaukiantį paklausos vartojimo prekėms augimą. Taigi visos pajamos išaugs, kainų kritimo kumuliatyvinis procesas bus nutrauktas ir pakeistas kainų augimo procesu, kas lems tolesnį kumuliatyvinį gamybos ir investicijų augimą, o didelio pelno lūkesčio poveikyje išaugs „natūrali“ procento norma. Svarbu pabrėžti, kad gamybos plėtimui impulsą suteikia investicinių prekių rinka. Toliau verslinio aktyvumo didėjimo tendencija išplinta vartojimo prekių rinkoje ir kaip „antrinis impulsas“ grįžta į kapitalinių gėrybių rinką ir t. t. Tačiau taip atsiradusi ekspansija negali tęstis amžinai. Kurį nors momentą taps akivaizdus bankinių rezervų ribotumas, o tai privers bankus padidinti procento normas. Dėl to pirminis skirtumas tarp natūralaus ir piniginio procento sumažės. Ekspansijos procesas išseks, kai bankinis procentas pasieks realaus procento lygį. Tuo pat metu sistema pasiekia pusiausvyros būklę, apibūdinamą aukštesniu kainų ir gamybos lygiu. Pagal savo kumuliatyvinio proceso modelį K. Wicksell’is suformulavo piniginės pusiausvyros ir kainų stabilumo sąlygas. Jos susivedė į piniginio ir natūralaus procento lygybę. Tokiu atveju visuminė skolinto kapitalo paklausa lygi santaupų visuminei pasiūlai, procentas neturi poveikio kainoms, kainos ir darbo užmokestis nekinta. Būtent taip K. Wicksell’is suformulavo piniginės pusiausvyros sąlygas Paskaitų... antrojoje dalyje. Vėliau Stokholmo mokyklos atstovai užsiėmė šių sąlygų neprieštaringumo ir galiojimo išsiaiškinimu. Kaip pažymėjo A. Leijonhufvud’as (1981 m.), iš K. Wicksell’io kumuliatyvinių procesų teorijos atsirado trys atšakos: 1) Švedų mokykla – E. Lindahl’is, B. Ohlin’as ir G. Myrdal’is, 2) neoaustrų mokykla – L. von Mises’as ir F. A. von Hayek’as, 3) R. H. Hawtrey’aus, D. H. Robertson’o ir J. M. Keynes’o srovė.
Savo veikale Tyrimai viešųjų finansų teorijos srityje K. Wicksell’is suformulavo tokius fiskalinės politikos sprendimų priėmimo principus ir procedūras: * pagrindinė biudžetinių įplaukų dalis turi būti gaunama ne iš netiesioginių mokesčių, o iš tiesioginių pajamų ir turto mokesčių; * sprendimai apie mokesčius ir išlaidas turi būti priimami kompleksiškai ir atspindėti visuomenės pirmenybes; * siekiant socialinių rezultatų svarbų vaidmenį atlieka sprendimų priėmimo procedūra: siūlomų sprendimų biudžeto srityje teigiami rezultatai turi būti akivaizdūs parlamento nariams ir jiems pritarti turi vyraujanti dauguma. Mokesčių problemą K. Wicksell’is nagrinėjo ribinio naudingumo požiūriu taikydamas jį viešajam sektoriui. Dėl to jis aptarė grynųjų bei mišriųjų viešųjų gėrybių ir jų paslaugų kainų problemą. Ypatinga viešųjų gėrybių prigimtis pasireiškia tuo, kad jų vartojimas gali būti tik bendras ir lygus: kuo daugiau tenka vienam namų ūkiui, tuo daugiau, o ne mažiau, tenka ir bet kuriam kitam. Pirmasis tai dar 1890 m. pažymėjo italų mokslininkas, rašęs valstybinių finansų klausimais, U. Mazzola. K. Wicksell’is savo veikale Tyrimai viešųjų finansų teorijos srityje pabrėžė, kad bendra paklausa viešosioms gėrybėms reiškia, kad rinkos mechanizmas nepajėgus paskatinti vartotojus teikti pirmenybes tokioms gėrybėms. Aišku, kolektyvinius veiksmus lemia individualių sprendimų visuma. Kaip yra pasakęs K. Wicksell’is, „Jei kiekvieno atskiro individo patiriamas naudingumas lygus nuliui, tai ir visos visuomenės gaunamas naudingumas taip pat bus lygus nuliui“. Tačiau vienas individas su savo ribotomis lėšomis negali įnešti savo indėlio į viešųjų gėrybių tiekimą tiesiog todėl, kad jo sprendimas neturi poveikio suminei jų pasiūlai. Kiekvienas gauna naudos iš viešųjų gėrybių, neatsižvelgiant į tai, moka jis už jas ar ne. Iš čia aišku, kad joks rinkinis kriterijus negali padėti mums išsiaiškinti, koks turėtų būti „teisingas“ viešųjų gėrybių kiekis. Pasak K. Wicksell’io, tik politinis sprendimas (balsuojant) gali nustatyti viešųjų gėrybių kiekį, kurį reikia tiekti. Toliau K. Wicksell’is padarė fundamentalią išvadą, kad jei žmonių teikiamos pirmenybės konkrečios viešosios gėrybės atžvilgiu skiriasi intensyvumu (taigi, skiriasi ir jų noras įnešti savo indėlį į viešųjų gėrybių gamybą), ir etinių vertybių požiūriu, ir rezultato efektyvumo požiūriu optimalu būtų naudoti balsavimo procedūrą, numatančią vienbalsį pritarimą sprendimams apie viešųjų gėrybių apimčių tiekimą ir atitinkamų išlaidų paskirstymą. Ši išvada dabar leidžia K. Wicksell’į laikyti „pirmuoju ekonomistu, susiejusiu kolektyvinio veikimo naudos visiems potencialą su vieningumo taisykle“. Ši jo idėja buvo įvardinta kaip normatyvinio ir pozityvinio visuomeninio pasirinkimo teorijos plėtros pamatinis akmuo. K. Wicksell’is pasisakė už aktyvų valstybės vaidmenį užtikrinant turto ir pajamų tolygesnį pasiskirstymą bei socialinės apsaugos priemonių vykdymą, o svarbiausiu ekonominės politikos tikslu laikė pinigų perkamosios galios stabilumą. K. Wicksell’io požiūrio valstybės vaidmens ir jos uždavinių šiuolaikinėje visuomenėje klausimu išraiška tapo knyga Socialistinė valstybė ir šiuolaikinė valstybė (1905 m.). Čia jis gana optimistiškai kalbėjo apie socializmą ir jo perspektyvas. K. Wicksell’is pažymėjo, kad aktyvesnis valstybės kišimasis į ekonomiką taps neišvengiamas dėl visuotinės rinkimų teisės ir dirbančių politinės įtakos augimo, pastariesiems būtinai iškeliant klausimą dėl lygesnio turto paskirstymo Teigiamai pasisakydamas už tokią perspektyvą, jis vis dėlto nekvietė radikaliai perskirstyti turtą bei pajamas net į valdžią atėjus socialistams. K. Wicksell’is rėmėsi efektyvumo principu ir jeigu ir kalbėjo apie socializaciją, tai tik kaip apie kontrolės monopolijoms nustatymą pamažu, socialinės rūpybos ir draudimo sistemos plėtrą, išsaugant gamybos priemones kaip privačių
asmenų ar kooperatyvų nuosavybę. Kitais žodžiais tariant, jis omenyje turėjo tam tikrą socialinio rinkos ūkio formą. K. Wicksell’io darbai lyg ir nuspėjo tą išskirtinį dėmesį ekonominio ciklo problemoms, kurį mokslininkai teikė dėl Didžiosios depresijos poveikio 1929–1933 m. Daug kuo jie siejasi su po kelių dešimtmečių suformuluotu „XX a. klasiko“ J. M. Keynes’o mokymu, pateiktu knygoje Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija (1936 m.). O K. Wicksell’io pateikta kainų judėjimo kumuliatyvinio proceso schema labai priminė po trijų dešimtmečių to paties J. M. Keynes’o darbe Traktatas apie pinigus (1930 m.) suformuluotus teiginius. Tačiau K. Wicksell’io gyvenamuoju laikotarpiu jo teoriniai darbai nebuvo tinkamai įvertinti bei suprasti, sutikti be entuziazmo. To priežastis buvo ne tik novatoriškas jų turinys. Konservatyvūs Švedijos akademiniai sluoksniai demonstratyviai ignoravo autorių, garsėjusį kairiaisiais įsitikinimais (ir jo veikaluose neretai buvo galima aptikti kritiškų pastabų dėl socialinės neteisybės, būdingos buržuazinei visuomenei) bei nepriklausomu, originaliu elgesiu, neretai panašėjusiu į ekscentriškumą, šokiravusį „padorią“ visuomenę: 1910 m. jis net buvo nuteistas ir praleido keletą mėnesių kalėjime už religijos įžeidimą. Nors tai netrukdė K. Wicksell’iui gyvenimo pabaigoje konsultuoti įvairias vyriausybines organizacijas, Švedijos banką, priklausyti daugeliui komitetų ir komisijų, būti aktyviu Švedijos ekonominės asociacijos nariu. O pačios teorinės K. Wicksell’io idėjos savotišką antrąjį gimimą patyrė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje dėl šio žymaus ekonomisto mokinių ir pasekėjų, su kurių vardais ir siejamas „švedų mokyklos“ pavadinimas, pastangų. K. Wicksell’io veikalai Procentas ir kainos bei Politinės ekonomijos paskaitos buvo išversti į anglų kalbą ir tapo prieinami Didžiosios Britanijos bei JAV mokslininkams, tuo laiku išsiveržusiems į ekonomikos mokslo priekį. Ryšium su K. Wicksell’io idėjų svarba šiuolaikinei ekonomikos teorijai, pažymėtinas J. A. Schumpeter’io pastebėjimas, kad nė vienas žmogus, studijuojantis ekonomikos teoriją, negali laikyti savo išsilavinimą baigtu, kol neperskaitė K. Wicksell’io Politinės ekonomijos paskaitų viso pirmojo tomo teksto. Pažymėtina, kad J. A. Schumpeter’is ypač teigiamai žvelgė į K. Wicksell’į kaip žmogų. Jis teigė, kad „Joks puikesnis intelektas ir stipresnė asmenybė dar neįžengė į mūsų sritį“. Tiesa, kaip pastebėjo M. Blaug’as, tam tikra prasme galima teigti, kad K. Wicksell’is nebuvo originalus mąstytojas – jis kepė bandeles iš tešlos, kurią užmaišė kiti. Aišku, jis pasiūlė išmatuoti kapitalo struktūrą „aukščio“ ir „pločio“ terminais bei atrado Wicksell’io efektą, bet visos šios teorijos geriausiu atveju reiškė senas idėjas naujoje pakuotėje, bet toli gražu ne milžinišką indėlį į ekonominių žinių taupyklę. Tačiau pasitaiko, kad mokslinė sintezė, idėjų raida ir patikslinimas dėl puikios kokybės vertos daugiau, nei bet kokios teorinės naujovės. Būtent tokią idėjų sintezę bei rekonstrukciją, kuri buvo ypač būtina amžių sandūroje, ir atliko K. Wicksell’is. Pamėginkime apibendrinti, kokias teorines ir praktines išvadas galima daryti iš K. Wicksell’io pasiūlytos schemos. Pirma, K. Wicksell’io schema yra nepusiausvyrinio proceso aprašymas, tegul ir supaprastintas. Todėl ji gali būti laikoma žingsniu nuo statikos link dinaminės analizės. Ji suteikė galimybę paaiškinti kainų ir procento tos pačios krypties kitimo faktą. Taip K. Wicksell’is visiškai priartėjo prie atotrūkių ir lūkesčių problemos. Antra, neperžengiant dinaminio požiūrio ribos buvo pamėginta integruoti pinigų ir kainų teorijas. Čia kalbama apie ryšį tarp santykinių ir absoliučių kainų pokyčių. Kumuliatyviniame procese kapitalinių aktyvų kainos keičiasi anksčiau, nei vartojimo prekių kainos. Tuo pačiu kinta santykinės kainos. Bendro kainų lygio pakitimas yra
baigiamasis kainų sistemai prisiderinant prie pradinio impulso, sukelto skirtumo tarp natūralios ir rinkinės procento normų, procesą. Trečia, K. Wicksell’is esmingai modifikavo pinigų teoriją, paversdamas ją gamybos teorijos integruota dalimi. Jis atsisakė senų nuostatų dėl pinigų pasiūlos egzogeniškumo, susiedamas bankų politiką su bendra ekonomine konjunktūra. Ko gero, galima teigti, kad K. Wicksell’io pateikta kiekybinės pinigų teorijos gynyba lėmė visus tolesnės pinigų teorijos raidos aspektus: procento normos svarbiausią vaidmenį aiškinant paklausos adaptacijos prisitaikymo prie pinigų pasiūlos kitimo procesą; kredito-pinigų politikos svarbiausią reikšmę išvengiant nežabotos infliacijos; santaupų ir investicijų lygybės arba nelygybės akcentavimą nustatant visuminės paklausos lygį ir net lemiamą lūkesčių vaidmenį infliaciniame procese. Galiausiai, ketvirta, iš K. Wicksell’io schemos darytina praktinė išvada apie procento normą kaip svarbiausią stabilizacijos politikos instrumentą. Tačiau šio instrumento efektyvumas priklauso nuo to, kiek pagrįstos prielaidos dėl nagrinėjamų sąryšių pastovumo ir modelio kintamųjų nepriklausomumo. Šiuo atveju pirmiausia aptartina, kiek galima remtis realaus arba natūralaus procento pastovumu lyginant su rinkos piniginio procento kitimais, t. y. kiek galima ignoruoti galimus šalutinius ir netiesioginius efektus, pavyzdžiui, skatinantį kainų augimo poveikį pajamoms, o per jas – natūraliai normai. Aišku, kad jei rinkos ir natūrali normos dėl kokių nors priežasčių keičiasi viena linkme, procento kaip ekonominės politikos instrumento efektyvumas krenta. Pirmo pasaulinio karo karinės ekonomikos patirtis parodė, kad tokia baimė pagrįsta. Karo sąlygomis pradeda veikti procesai, kurių K. Wicksell’is nenagrinėjo, pavyzdžiui, tikimasi pelno augimo daugelyje šakų, augančios pajamos ir tolimesnio jų augimo prognozės veikia vartotojų bei investitorių elgseną ir t. t. Visa tai lemia realaus procento augimo tendenciją ir sumažina procento didinimo kaip priemonės kovoti su ekonomikos „perkaitimu“ efektyvumą. Susiklosčius kitokiai istorinei padėčiai, visai galima priešinga tendencija – natūralaus procento mažėjimas dėl, pavyzdžiui, investitorių pesimistinių lūkesčių, ir tada rinkos procento sumažinimas nustoja būti priemone kovoje su gamybos nuosmukiu ir kainų kritimu. Būtent tokią padėtį vėliau detaliai ir ištyrė J. M. Keynes’as. Tokiu būdu, K. Wicksell’is žengė svarbų žingsnį link piniginės ekonomikos dinaminio modelio sukūrimo ir daugeliu aspektų padėjo atsirasti ne tik J. M. Keynes’o makroekonominiam požiūriui (kaip sarkastiškai pažymėjo M. Blaug’as, jei jaunystėje J. M. Keynes’as būtų skaitęs K. Wicksell’į, o ne A. Marshall’ą, jis būtų galėjęs suformuluoti pinigų paklausos funkciją, įvertinančią procento normos kitimus, daug metų anksčiau, nei buvo parašyta Bendroji teorija (1936 m.)), bet ir kai kurių keynesistinės teorijos krypčių plėtrai. Poskyrio pabaigoje norėtųsi atskirai paminėti vieną iš K. Wicksell’is mokinių – Johan’ą Akerman’ą (1896–1982 m.). Šis perspektyvus ir išsilavinęs studentas iš jau senyvo K. Wicksell’io gavo patarimą neignoruoti istorijos tyrimų. Savojoje išsamioje sintezėje, apėmusioje ekonomikos teoriją, istoriją ir statistiką, jis pamėgino ištirti istorines priežastis, lemiančias ūkio „struktūrą“ ir jos pokyčius, taip priartėdamas prie istorinės mokyklos kelto tikslo – teoriškai paaiškinti istorinius pokyčius. J. Akermn’o mėginimas ekonominės struktūros koncepcijai teikti pirmenybę turėjo savo atitikmenį W. Sombart’o, W. Eucken’o ir A. Spiethoff’o darbuose, kuriuose ekonominė „sistema“ ar ekonominis „stilius“ buvo klasifikavimo principas. Tačiau J. Akermn’as ėjo toliau už šiuos mokslininkus, nes jo esminis tikslas buvo ne klasifikuoti, o ištirti pokyčius ir
augimą. Jo darbai papildė A. Marshall’o ilgo laikotarpio tyrinėjimus ir sudarė precedentą vėlesnei ilgalaikių pokyčių ekonometrinei analizei. 8.5.2. Švedų mokykla Švedų (Stokholmo) mokyklos ekonomistai toli gražu neapsiribojo K. Wicksell’io palikimo propaganda. Plėtojant jo metodologines nuostatas ir teorines koncepcijas, jų indėlis į mokslą, ypač ūkinio proceso dinaminių dydžių tyrimus, buvo labai svarbus. Pirmiausia tai susiję su E. Lindahl’iu, G. Myrdal’iu, B. Ohlin’u, E. Lundberg’u. (Pastarasis, kaip G. Myrdal’io studentas Dag’as Hammarskjold’as (1905–1961 m.), 1933–1936 m. dėstęs Stokholmo universitete politinę ekonomiją ir vėliau (1953 m.) tapęs Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi, danų ekonomistas Bent’as Hansen’as (g. 1920 m.), įdiegęs Stokholmo mokyklos nuostatas į šiuolaikinę ekonomikos teoriją ir savąja infliacijos teorija (1951 m.) pranokęs „nestabilumo, pusiausvyros nebuvimo“ požiūrį, pateiktą L. Walras’o – J. M. Keynes’o sintezėje, E. F. Heckscher’o studentas Alf’as H. Johansson’as (g. 1901 m.) ir, ko gero, paskutinis tikrosios Stokholmo mokyklos atstovas Ingvar’as S. Svennilson’as (g. 1909 m.), pagarsėjęs savo knyga Europos ūkio augimas ir stagnacija, kurią 1954 m. Ženevoje išleido Jungtinių Tautų Ekonominė Komisija, yra priskiriami antrajai Stokholmo mokyklos kartai). Erik’as Lindahl’is (1891–1960 m.) didžiąją dalį savo svarbiausių veikalų parašė iki J. M. Keynes’o Bendrosios teorijos išleidimo, bet angliškai skaitantiems jie tapo prieinami tik 1939 m., kai buvo išleista knyga Pinigų ir kapitalo teorijos tyrimai. E. Lindahl’is pastebėjo, kad statiški analizės metodai gali siekti dvejopų tikslų: a) išsiaiškinti sąlygas, kurioms esant ūkio procesas, reaguodamas į visus „išorinius trikdžius“, galiausiai grąžins ekonomiką į ankstesnę pusiausvyros būklę, arba b) lyginti tarpusavyje tokio pobūdžio procesus. Tačiau toks požiūris neleidžia nustatyti ūkio proceso vidinių varomųjų jėgų, tarp jų panaikina galimybę nors kiek realiau aprašyti ciklinius svyravimus. Kita vertus, E. Lindahl’is, kritikuodamas tradicinę ekonominę analizę už jos statiškumą, pažymėdavo, kad pats savaime kai kurių dinamikos elementų įtraukimas į šią analizę neleidžia suprasti ekonominės raidos. Jis ėmė naudoti naujas laikinos pusiausvyros ir tarp laikinės pusiausvyros sampratas bei aiškinantis ryšius tarp laikotarpių siūlė naudoti nuoseklumų analizę. (Šios metodologinės naujovės turėjo nemažą įtaką ir J. R. Hicks’o darbams apie pusiausvyrą). Nuoseklumų analizėje pradinis vienetas yra periodas – laiko tarpas nuo momento t iki momento (t+1). Įvykių baigtis momentu t+1 visiškai lemiama ūkinio proceso dalyvių lūkesčių momentu t ir atitinkamai tik tų jų veiksmų, kurių buvo imtasi nagrinėjamu laiko periodu. Jei prekių paklausos ir pasiūlos pusiausvyros pažeidimas per tam tikrą laikotarpį bus atkurtas pagal kainas, kurių tikėjosi ekonominio proceso dalyviai, tada susiduriame su laikina pusiausvyra. Tai reiškia, kad ūkinei veiklai ir kainų lygiui darantys poveikį veiksniai per tam tikrą laikotarpį nuo momento t iki momento t+1 liko nepakitę ir atitinkamai nekito ekonominių subjektų (privačių asmenų, korporacijų, vyriausybinių institucijų ir pan.) planai. Laikinos pusiausvyros pagrindas – lūkesčių pastovumas. Natūralu, kad tokių laiko periodų trukmė yra gana nedidelė. Laikinos pusiausvyros atkūrimo metu kaupiama nauja informacija ir tam tikro laikotarpio pabaigoje jau keičiasi lūkesčiai. Ateičiai kuriami nauji planai. Lūkesčių pasikeitimas reiškia naujo ekonominių įvykių periodo pradžią. E. Lindahl’io nuomone, tikrai dinamiškas požiūris – tai ekonomiką stumiančių į priekį jėgų kitimo nuo vieno periodo iki kito periodo tyrimas. Juk jei žinomi principai, siejantys
gamybos dalyvių pradinius skaičiavimus (lūkesčius) su šių įvykių įgyvendinimu ir gautų žinių panaudojimu naujų skaičiavimų ateičiai formavimui, galima aprašyti nuoseklią proceso raidą per keletą vienas po kito sekančių periodų. Kitaip sakant, pradinės varančios jėgos patyria pokyčius, ir „tokiu būdu sistemoje atsiranda judėjimas“. Kaip ir jo mokytojas K. Wicksell’is, E. Lindahl’is, nagrinėdamas kainų ir užimtumo kitimą, daug dėmesio teikė procento normai. Naudodamasis nuoseklumo analizės metodais, E. Lindahl’is padarė išvadą: didelio nedarbo buvimo sąlygomis procento normos sumažinimas gali skatinti gamybos kitimą, o atitinkamas paklausos išsiplėtimas turi užtikrinti užimtumo augimą ne tik gamybos priemonių gamyboje, bet ir vartojimo prekes išleidžiančiose šakose. E. Lindahl’iui ypač svarbi atrodė išvada, kad skolinimo procento mažinimą masinio nedarbo sąlygomis lydi palyginti mažesnis (lyginant su visiško užimtumo situacija) bendro kainų lygio augimas. Be to, jis pastebėjo, kad kadangi pavieniai verslininkai ateities įvykius numato toli gražu ne tobulai ir jų sprendimams daro poveikį tikimybiniai vertinimai, tai pats savaime bankų vadovų pranešimas apie tai, ko jie ruošiasi imtis, gali rimtai paveikti ekonominius procesus. Tačiau E. Lindahl’is toli gražu į ne visus K. Wicksell’io siūlymus žvelgė kaip į galutinę tiesą. Jis neigė atlikusios svarbų vaidmenį K. Wicksell’io ciklo koncepcijoje natūralios procento normos net teorinį egzistavimą. Pagal E. Lindahl’į, iš tikrųjų yra įvairias prekių grupes atitinkančių procento normų sistema. Kalbėdamas apie kumuliatyvinius procesus, jis pažymėjo, kad šie negali tęstis labai ilgai. Kumuliatyvumo laipsnį, pasak E. Lindahl’io, lemia lūkesčių elastingumo dydis, išreiškiamas kaip laukiamo proporcingo pokyčio ateityje santykis su realiu proporcingu pokyčiu, įvykusiu prabėgusiu laiko periodu. Kol šis dydis didesnis už vienetą, kumuliatyvinis procesas tęsis ir sistema nepasieks pusiausvyros. Kai lūkesčių elastingumas tampa lygus vienetui, kumuliatyvinis procesas baigiasi ir sistema pasiekia pusiausvyrą, bet jau naujame lygyje. Pripažindamas svarbų sąmoningo prado, t. y. ekonominio gyvenimo įvairių subjektų savo veiklos planavimo, vaidmenį, E. Lindahl’is, ko gero, vienas iš pirmųjų pamėgino analizuoti planavimo principus įvairiais lygiais – nuo privačių asmenų iki vyriausybinių organizacijų (nors daugiausia dėmesio jis teikė pavienių nepriklausomų ūkinių subjektų planams). E. Lindahl’is priėjo išvados, kad ūkinė veikla, orientuota artimiausiu metu gauti tiesioginės naudos gavimą, neišvengiamai sukels dalinius lūkesčių pokyčius, iki visiško jų pasikeitimo. Todėl „protingos“ centralizuoto reguliavimo programos turi būti nukreiptos sumažinti ekonominę riziką, riboti nenumatytų aplinkybių galimus nepalankius padarinius. Be to, valstybės ekonominių funkcijų išsiplėtimas reikalavo didelio vyriausybinių finansinių operacijų augimo. Kita vertus, vis svarbesnė darėsi socialinė politika. Todėl Švedijos ekonominėje literatūroje vis daugiau dėmesio buvo teikiama naštos, susijusios su biudžetinių išlaidų finansavimu, teisingo paskirstymo principų klausimui. E. Lindahl’io daktaro disertacijoje, parašytoje dar Pirmojo pasaulinio karo metu, buvo detaliai išnagrinėta valstybės finansinių operacijų „rinkinio požiūrio“ esmė, mokesčius traktuojant kaip kainą, sumokamą valstybei už jos suteikiamas paslaugas, o mokesčio mokėjimą – kaip kiekvieno mokesčio mokėtojo savanorišką aktą, užtikrinantį jam didelę naudą. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje parašytuose darbuose E. Lindahl’is suformulavo valstybinio biudžeto ciklinio balansavimo idėją. Pagal šią koncepciją krizės metu valstybė gali mažinti mokesčius ir, naudodama deficitinį finansavimą, padidinti asignavimus viešiesiems darbams. Dėl to susidariusi
skola bus dengiama ciklinio pakilimo metu, kai išaugs mokestinių mokėjimų srautas. Be to, ekonominės sąlygos leis padidinti apmokestinimo normas. Pastebėtina, kad E. Lindahl’is, tęsdamas savo mokytojo K. Wicksell’io paieškas, knygoje Apmokestinimo teisingumas pateikė savo variantą ir siekiant vienbalsio sprendimo viešųjų gėrybių tiekimo finansavimo klausimu. Pagal E. Lindahl’io pasiūlytą principą, individo dalis viešosios gėrybės finansavime (interpretuojama kaip viešosios gėrybės ribinio vieneto mokestinė kaina) turi tiksliai atitikti viešosios gėrybės ribinį naudingumą šiam individui. Gunnar’o Myrdal’io (1898–1987 m.) ankstyvieji darbai priskirtini vieniems iš svarbiausių švedų mokyklos teorinių darbų. 1923 m. jis baigė teisės studijas Stokholmo universitete ir pradėjo teisininko karjerą, kartu tęsdamas studijas universitete. 1927 m. (prabėgus metams nuo K. Wicksell’io mirties) G. Myrdal’is apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją ir buvo paskirtas dėstyti politinę ekonomiją. Disertacijos atspausdintas tekstas tapo lyg ir atskaitos taškas „antrosios kartos“ švedų ekonomistų darbų publikavimui. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje šią disertaciją rimtai kritikavo E. Lindahl’is ir kai kurie kiti švedų ekonomistai. Tęsdamas tos pačios problematikos darbus, G. Myrdal’is 1925–1929 m. retkarčiais studijavo Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o 1929–1930 m. pirmą kartą nuvyko į JAV. Tuo metu jis išleido pirmąsias savo knygas, tarp jų veiklą Politiniai elementai ekonomikos teorijos raidoje (1930 m.). 1931 m. G. Myrdal’is išleido naują darbą švedų kalba Pinigų pusiausvyra, kurį vėliau publikavo vokiečių kalba 1933 m. (rinkinyje, kurį redagavo F. von Hayek’as) ir anglų kalba – 1939 m. Su kiekvienu leidimu autorius ankstesnius tekstus esmingai keitė ir papildė. G. Myrdal’is savo disertacijoje nagrinėjo veiksnius, sukeliančius bendro kainų lygio pokyčius. Pagrindine analizės problema jis įvardijo svarbiausią, jo nuomone, klausimą – pusiausvyrą pinigų srityje. Iš čia kilo ir minėtos knygos pavadinimas – Pinigų pusiausvyra. Šiuo terminu švedų ekonomistas apibūdino ne prekių rinkas (cirkuliuojančių pinigų kiekio ir prekių masės pusiausvyrą), o skolinamojo kapitalo rinką (paklausos skolinimosi lėšoms iš verslininkų pusės ir laisvo piniginio kapitalo pasiūlos pusiausvyrą). Kaip pabrėžė G. Myrdal’is, tokios pusiausvyros analizė peržengia grynai akademines diskusijų ribas: ji gali padėti sukurti veiksmingas pinigų-kredito politikos priemones. Didžiausią G. Myrdal’io ankstyvųjų darbų vertę sudarė tai, kad jis suteikė dinaminį aspektą K. Wicksell’io piniginės pusiausvyros teorijai, be įprastinio (L. Walras’o pusiausvyros) reikalavimo (pasiūlos atitikimo pasiūlai) papildomai numačiusiai, kad santaupų dydis atitiktų kapitalinių investicijų apimtį. G. Myrdal’is pakeitė K. Wicksell’io suformuluotas teorines tokios pusiausvyros egzistavimo sąlygas ir kartu pusiausvyros būsenų analizei suteikė dinaminį pobūdį, Pinigų pusiausvyros vokiškajame leidime (1933 m.) pradėdamas taikyti vadinamąjį perspektyvinį („ex ante“) ir retrospektyvinį („ex poste“) kapitalinių investicijų efektyvumo vertinimus ir jų tarpusavio palyginimus. Šia savo inovacija jis savotiškai perkirto ekonomikos teorijos Gordijaus mazgą – išlaisvino ją nuo postulato, kad ateitis ir praeitis – iš esmės neturintys reikšmės žodžiai. G. Myrdal’is, kaip ir K. Wicksell’is, atkreipė dėmesį į lūkesčių kategoriją ir ją panaudojo skolinamo kapitalo rinkos analizėje. Pagrindiniu savo tyrimo uždaviniu jis laikė „lūkesčių įjungimą į pinigų sistemą“. Būtent šiame darbe G. Myrdal’is pirmą kartą išskyrė lūkesčius „ex ante“, t. y. lūkesčius „iki“ (pradinius skaičiavimus ateičiai) ir lūkesčius „ex post“ – lūkesčius „po“ (įvertinimus, pakoreguotus pagal jau gautus rezultatus), kurie vėliau taip plačiai paplito akademinėse teorijose, o keynesistinėje sistemoje atrodo tiesiog nepakeičiami.
Lūkesčių „ex ante“ ir „ex post“ aparatas G. Myrdal’iui tapo pagrindiniu nepusiausvyrinių situacijų analizės instrumentu, o skirtumas tarp lūkesčių „ex post“ ir „ex ante“ – įrodymu, kad piniginė pusiausvyra nepasiekta. Ankstesnės ciklo teorijos, kaip manė G. Myrdal’is, pasirodė netinkamos būtent todėl, kad neįvertino ūkinio proceso dalyvių lūkesčių vaidmens. Operuodamas šiomis sampratomis, jis pamėgino patikslinti bendrosios pusiausvyros sąlygas, anksčiau suformuluotas K. Wicksell’io. G. Myrdal’is parodė, kad „normalus“ procento lygis, sulyginantis paklausą ir pasiūlą skolinamo kapitalo rinkoje, toli gražu ne visada sudaro pakankamą pusiausvyros sąlygą prekių rinkoje (ne visada lemia pastovų prekių kainų lygį). G. Myrdal’io nuomone, norint pasiekti pusiausvyrą būtina, kad investicijos (ir naujos, ir skirtos padengti sunaudotas kapitalines gėrybes) atitiktų esamo laisvo kapitalo dydį. Kainų stabilumas nėra privaloma piniginės pusiausvyros sąlyga. Ji bus išsaugoma, jei visos kainos augs proporcingai, vienodu laipsniu. Tačiau visiškai tikėtina, kad skirtingų gėrybių kainos keisis netolygiai (tai ypač būdinga kainų darbui ir kitiems gamybos veiksniams santykiui), todėl realiai sunku nors kiek ilgiau išsaugoti pusiausvyrą. G. Myrdal’is pabrėžė, kad tendenciją pažeisti pusiausvyrą tarp realių investicijų ir laisvo kapitalo gimdo ne pašaliniai, egzogeniniai veiksniai, o vidinės, endogeninės jėgos. Taip, pelno normos augimas skatina investicijų didėjimą, bet santaupų santykinis dydis tuo pat metu, kaip taisyklė, krinta. Disproporcijas gali sukelti ir daug kitų priežasčių, pavyzdžiui, įvairių subjektų lūkesčių dėl vienų ir tų pačių procesų rezultatų nesutapimas. Pusiausvyrą kapitalų rinkoje G. Myrdal’is laikė pusiausvyros gamybos sferoje prielaida. O kalbant apie prekių rinkas, tai čia, jo nuomone, pusiausvyros pažeidimą išsiaiškinti gerokai sunkiau, negu pinigų rinkoje. G. Myrdal’is tai aiškino prekių rinkomis, kurių kainos nepakankamai lanksčios. Tokiose rinkose net gana toli nužengę kumuliatyviniai procesai gali iki tam tikro laiko nesukelti didelio bendro kainų lygio pokyčio, kuris yra pažeistos pusiausvyros signalas. Ši G. Myrdal’io pirmą kartą išsakyta idėja vėliau buvo išplėtota J. M. Keynes’o mokyklos darbuose, bei privertė F. A. von Hayek’ą susimąstyti apie neutralių pinigų egzistavimo galimybę. Pastaroji tapo viena iš temų jo knygoje Kainos ir gamyba – pranašingame įspėjime, keturiasdešimt metų pralenkusiame savo laiką. Kita vertus, reikia pastebėti, kad ir švedų mokyklos atstovai (G. Myrdal’is, B. Ohlin’as, E. Lindahl’is) pakankamai dėmesingai pažiūrėjo į J. M. Keynes’o inovacijas, ypač susidomėjo nepusiausvyriniu požiūriu, kurį J. M. Keynes’as pasiūlė dar savo Traktate apie pinigus, o taip pat idėja atskirti situacijas „ex ante“ ir „ex post“, individualių planų suderinimo procesu, kainų ir kiekių skirtinga reakcija į visuminės paklausos kitimą. Dėl to normalus procento lygiui G. Myrdal’io schemose jau neteikiama tokio svarbaus vaidmens, kaip K. Wicksell’io teorijoje. Į pirmą vietą dabar iškyla verslininkų vertinimai „ex ante“ (kitaip sakant, laukiamos pajamos kapitalui). G. Myrdal’io nuomone, būtent pelno prognozuojama (laukiama) norma yra „varančioji dinamiškos sistemos jėga“. Taigi, pagal jį, realus kapitalas sudaro laukiamų pajamų, diskontuojamų šiam laiko momentui, sumą, o laukiama pelno norma traktuojama kaip natūrali procento norma. Be jokių abejonių, individualių vertinimų „ex ante“ ir „ex post“ įtraukimas į analitines schemas reiškė rimtą žingsnį plėtojant K. Wicksell’io tezę apie lūkesčių vaidmenį. Perėjimas nuo vienos ekonominės sistemos būklės prie kitos vis dažniau buvo siejamas su ūkinio proceso dalyvių lūkesčiu kitimu. Tačiau tai neišvengiamai visam teoriniam tyrimui suteikė subjektyvų pobūdį. Todėl kai kurie kiti švedų mokyklos atstovai laikėsi blaivesnio požiūrio į šią teorinę naujovę. Lundo
universiteto, Stokholmo verslo administravimo mokyklos ir Harvardo bei Stokholmo universiteto auklėtinis Bertil’as Gotthard’as Ohlin’as (1899–1979 m.), pats vėliau profesoriavęs Kopenhagos universitete (1925–1930) ir Stokholmo verslo administravimo mokykloje (1930–1965) (čia jis pakeitė savo mokytoją E. F. Heckscher’į), savo 1934 m. išleistoje knygoje apie kredito-pinigų politiką pažymėjo, kad pati lūkesčių „ex ante“ samprata pernelyg neapibrėžta. Be to, kaip jis pabrėžė kitame savo darbe, tokie individualūs planai negali būti statistiškai patvirtinti. B. Ohlin’as pagrindiniu savo uždaviniu laikė kapitalų rinkos teorijos sukūrimą. Naudodamasis lūkesčių „ex ante“ ir „ex post“ aparatu, jis priėjo išvados, kad procento norma negali būti efektyvia pusiausvyros užtikrinimo priemone: ji tik ribotai veikia investavimo procesą. Priimtinas procento normos reguliavimo tikslas gali būti tik kainų stabilizacija. B. Ohlin’as kritikavo požiūrį, kad bendro kainų pokyčio priežastis yra apyvartoje esančių pinigų kiekis. Kainų kitimas greičiau susijęs su padėtimi kapitalų rinkoje, tarp jų su valstybinėmis paskolomis ir fiskaline politika. Atmesdamas monetarinę politiką, B. Ohlin’as faktiškai neigė svarbų pinigų vaidmenį ekonomikos plėtroje. Pastebėtina, kad savo tyrimuose, skirtuose K. Wicksell’io apibrėžtos pusiausvyros sąvokos analizei, B. Ohlin’as trejetą metų anksčiau nei J. M. Keynes’as naudojo kai kuriuos vėliau tapusius labai populiariais (dėl J. M. Keynes’o darbų) analizės metodus, pavyzdžiui, vadinamąsias likvidumo preferencijas, ribinį polinkį vartoti ir kita. Deja, B. Ohlin’o darbai buvo parašyti švedų kalba ir nebuvo išversti. Todėl, kai 1937 m. jis pamėgino straipsniu anglų žurnalui pelnyti pripažinimą savo idėjoms, sulaukė keynesistų kritikos. Tik vėliau jo indėlis šioje srityje buvo pripažintas. Tačiau svarbiausi B. Ohlin’o darbai, už kuriuos 1977 m. jam buvo įteikta Nobelio premija ekonomikos srityje (kartu su James’u Meade (g. 1907 m.)), buvo skirti tarptautinės prekybos teorijai, pabrėžusiai lyginamuosius pranašumus ir integravusiai vidaus bei užsienio prekybos teorijas, kildinant jas iš erdvinio išsidėstymo teorijos, prekybą laikiusios regionų ir šalių nelygaus apdovanojimo produktyviais ištekliais rezultatu. Jei D. Ricardo analizę pradėjo, parodydamas prekybos naudą, B. Ohlin’o išeities taškas buvo prekybos priežasčių ištyrimas. Tarptautinės prekybos teorijos prielaidas sukūrė garsūs ankstesnės kartos švedų ekonomistai G. K. Cassel’is (1866–1945 m.) ir E. Heckscher’is (1879–1952 m.), kurių indėlį į ekonomikos teoriją aptarsime šiek tiek plačiau. Nuolatinis K. Wicksell’io konkurentas ir priešininkas buvo Stokholmo universiteto profesorius Gustav’as Karl’as Cassel’is. Jis tapo šiuolaikinės švedų ekonomikos teorijos pradininku ir ypač pagarsėjo savo Socialinės ekonomikos teorija (originalo kalba išleista 1918 m., angliškai – 1922 m.), kurioje L. Walras’o stiliumi aprašomos bendrosios pusiausvyros sąlygos, bei monetariniais kūriniais (žymiausias iš jų buvo 1903 m. išleistas veikalas Procento esmė ir jo egzistavimo priežastys). Šiuose veikaluose išsakyta nemažai gana originalių minčių apie vertę, kainą, kapitalą, procentą, pinigus ir bendrąją pusiausvyrą. Tiesa, daugumą jų kolegos pripažino klaidingomis, kartais piktokai pasišaipydami, kad tai, kas jo teorijoje buvo teisinga – paimta iš kitų, o kas sava – neteisinga. G. K. Cassel’is apibrėžė kontūrus ekonomikos modelio, kuriame (kitaip negu L. Walras’o modelyje, apie kurį G. K. Cassel’is net neužsimena, lyg šio iš viso nebūtų buvę – tokiam požiūriui, ko gero, daug įtakos turėjo garsieji Vienos seminarai (Vienna Colloquium), kuriuose austrų mokyklos patriarchas C. Menger’is, lydimas sūnaus matematiko Karl’o Menger’io (1920–1985 m.), taip pat palikusio svarų pėdsaką ekonomikos moksle, atkakliai reikalaudamas subjektyvios kainos interpretacijos bei diegdamas savitą skirtumo tarp ekonominių ir neekonominių prekių
suvokimą, tiesiog sužlugdė ir išstūmė L. Walras’o teoriją iš G. K. Cassel’io pusiausvyros sistemos, bei naudodamasis savo įtaka amerikiečiams Frank’ui A. Fetter’iui ir William’ui T. Smart’ui (būtent jis ir išvertė daugelį austrų mokyklos atstovų darbų į anglų kalbą), bei anglams Philip’ui H. Wicksteed’ui ir lordui Lionel’ui C. Robbins’ui saugojo maržinalizmą nuo A. Marshall’o teorijos įtakos ir padėjo tobulinant neowalras’inę teoriją) fiksuojami ne tik technologiniai gamybos būdai, vartotojų preferencijos ir jų pradiniai ištekliai, bet taip pat ir fizinė gamybos veiksnių apimtis. Anot E. Lundberg’o, G. K. Cassel’is, į ekonomiką atėjęs iš matematikos srities, jau baigęs studijas Upsalos universitete ir vėliau pratęsęs ekonomikos mokslus Vokietijoje, ko gero, vienintelis iš to laikotarpio ekonomistų pateikė makroekonominę potencialiai stacionarios būklės ekonominio augimo teoriją. Pagal duomenis, gautus iš draudimo bendrovių ir nacionalinės gynybos išlaidų bei poreikių parlamentinių tyrimų, G. K. Cassel’is apskaičiavo, kad Švedijos ekonominio augimo norma buvo apie 3 proc. per metus. E. Lundberg’as G. K. Cassel’io teoriją ir jo skaičiavimus vėliau apibendrino lygtimi: g = s (Y/K), kur g yra ekonominio augimo norma, s – pajamų grynojo taupymo norma, Y ir Y/K yra išeiga ir išeigos/kapitalo norma. Taigi G. K. Cassel’is 30 metų anksčiau numatė Harrod’o-Domar’o augimo teoriją, kurioje šiek tiek kitokia terminologija ir žymėjimu išreikšti tie patys esminiai ryšiai. G. K. Cassel’is buvo kiekybinės pinigų teorijos šalininkas. Jis manė, kad pinigų pasiūlos pokyčiai yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių keitimo normą, nors ir nepateikė detalios keitimo normų ir kainų sąryšio mechanizmo analizės. G. K. Cassel’is manė, kad vienintelis tikras vertės matu yra pinigai, ir neigė naudingumo bei vertės sampratas. Jo nuomone, vartojimą ir taupymą, taip pat kaip ir gamybą, galima laikyti nepertraukiamais pastoviais procesais. Ilgalaikiais laikotarpiais palaikyti stabilumą padeda toks pajamų augimas, kuris yra proporcingas kapitalo didėjimui. Ypač vertingais G. K. Cassel’io kūryboje laikomi jo atlikti ekonominio ciklo problemų tyrinėjimai. Panašiai kaip ir F. A. von Hayek’as, jis krizę siejo su nepakankamu taupymu. Tačiau F. A. von Hayek’as kaltino bankų sistemą už perteklinės gamybos proceso, verčiančio papildomai skolintis už didesnes vartojimo kainas, skatinimą, o anot G. K. Cassel’io, ekonominis ciklas – tai tas mokestis, kurį visuomenei tenka mokėti už pažangą. Ekonomikos ciklinė plėtra užtikrina perėjimą naujų technologijų link, atsiranda naujos šakos, įtraukiami nauji ištekliai. Ekonominės depresijos, krizės – tai savotiški išoriniai postūmiai, užtikrinantys pažangą. Visos šios mintys susisiekia su J. A. Schumpeter’io idėjomis. Kalbant apie terminiją, būtent G. K. Cassel’is 1918 m. perkamojo pajėgumo pariteto teoriją pavadino perkamojo pajėgumo paritetu, nors pačią perkamojo pajėgumo pariteto teoremą diskusijose naudojo J. Wheatley’us ir D. Ricardo dar XIX a. pradžioje, o pačią jos idėją pirmasis išsamiai išdėstė J. M. Keynes’as savo veikale Traktatas apie monetarinę reformą (1923 m.). Tačiau G. K. Cassel’io santykiai su Švedų mokykla klostėsi nelengvai. Jis nuo XIX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio pradėjo spausdinti trumpus savaitinius straipsnius apie įvairias kasdienes ekonomines problemas viename svarbiausių Švedijos laikraščių, o nuo 1920 m., kai pradėjo eiti Skandinaviska Banken Quarterly Review, beveik kiekviename šio žurnalo numeryje iki pat savo mirties 1945 m. spausdino gana ilgus straipsnius. Kadangi ...Review buvo leidžiamas ne tik švediškai, bet ir vokiškai bei angliškai, G. K. Cassel’io straipsniai jame buvo plačiai skaitomi.
Priežastis nerodyti dėmesio G. K. Cassel’iui buvo ta, kad jis neigiamai reagavo ir į Stokholmo mokyklos teorijas, ir į jos lyderių G. Myrdal’io, B. Ohlin’o ir E. Lindahl’io nuo 1932 m., kai socialdemokratų partija atėjo į valdžią, skelbiamą ekonomikos atkūrimo programą. Kitas garsus pirmosios švedų ekonomistų plejados atstovas, 1909 m. įsteigtos Stokholmo verslo administravimo mokyklos pirmasis ekonomikos teorijos katedros profesorius Eli’s Filip’as Heckscher’is buvo D. Davidson’o studentas Upsaloje, o vėliau dirbo docentu Stokholmo universitete greta profesoriaus G. K. Cassel’io. Nepaisant to, E. Heckscher’is paliko savo didžiuosius mokytojus tam, kad sukurtų savo individualų kelią ekonominės minties istorijoje. Jis dirbo labai produktyviai – E. Heckscher’io bibliografiją sudaro daugiau kaip tūkstantis publikacijų; iš jų, be 1919 m. pasirodžiusio garsiojo straipsnio, kuriame buvo išdėstytas tarptautinės prekybos modelis, dar išskirtini šie darbai: Kontinentinė sistema (1918 m.) ir Merkantilizmas (1931 m). E. Heckscher’is 1919 m. pasirodžiusiame straipsnyje iškėlė hipotezę, kad, esant laisvai tokio tipo ekonomikų tarpusavio prekybai, turi „išsilyginti“ gamybos veiksnių kainos (nulemtos skirtingo deficitiškumo lygio skirtingose ekonomikose). Nors jo studentas B. Ohlin’as (kaip ir G. Myrdal’is doktorantūroje studijavęs ir pas G. K. Cassel’į) 1933 m. išėjusiame veikale Tarpregioninė ir tarptautinė prekyba nepateikė šiuolaikine prasme tikslių įrodymų, vis dėlto jis gana tiksliai suformulavo sąlygas, kurioms esant ši hipotezė teisinga (gamybos veiksnių tarpusavio pakeičiamumas, eksportuojamų produktų transportavimo kainų nebuvimas ir kt.). Be to, B. Ohlin’as ištyrė daugelį šios hipotezės modifikacijų ir tolesnių jos padarinių tais atvejais, kai šalių tarpusavio prekyba susiduria su dirbtiniais barjerais, valiutų kurso svyravimais ir kitais sunkumais. Neatsitiktinai B. Ohlin’o išplėtota teorija (dabar vadinama Heckscher’io-Ohlin’o teorija arba H-O modeliu), pabrėžianti „vieno iš gamybos veiksnių santykinį perteklių“, plačiai paplito (galima teigti, kad H-O modelis tapo pačiu įtakingiausiu tarptautinės prekybos modeliu pasaulyje) ir buvo studijuojama daugelio vėlesnių autorių. Heckscher’io-Ohlin’o koncepcijos patrauklumą didino tai, kad ji buvo pateikta L. Walras’o tipo pusiausvyrinės teorijos forma ir todėl lengvai įsirašė į neoklasikinės doktrinos bendrą schemą. Todėl tarptautinės prekybos neoklasikinės teorijos plėtra buvo beveik vien tik E. Heckscher’io ir B. Ohlin’o idėjų tobulinimas. Pažymėtina, kad B. Ohlin’as savo idėjas stengėsi įgyvendinti ir praktikoje, 1938–1970 m. būdamas Švedijos parlamento nariu bei Liberalų partijos vadovu (1944–1967 m.). Erik’as Filip’as Lundberg’as (1907–1987 m.), įvertindamas B. Ohlin’o teiginius apie kredito-pinigų, savo knygoje Ekonominio augimo teorijos tyrimai (1937 m.) pamėgino susieti lūkesčių formavimąsi su realiais ūkinių procesų raidos rezultatais. Jis rašė: „Ekonominio gyvenimo dalyvių veiksmus prasminga sieti su jų lūkesčiais tik tuo atveju, jei lūkesčiai gali būti paaiškinti pagal praeities ir dabartiniais ūkinius įvykius. Jei tarp jų negalima pastebėti kokio nors atitikimo, vadinasi ekonomikos teorija kaip mokslas visiškai nereikalinga“. E. Lundberg’as, remdamasis E. Lindahl’io darbais, panaudojo nuoseklumų analizės metodą nepusiausvyrinių situacijų tyrimui. Pagal jo teorinį modelį tai reiškė, kad ūkinio proceso dalyvių lūkesčiai „ex ante“ per kiekvieną nagrinėjamą periodą negali būti realizuoti. Tačiau jei E. Lindahl’io teorijoje nuoseklumų analizėje sistemą iš pusiausvyros išvesdavo analizuojamai sistemai išoriniai, egzogeniniai veiksniai, ir per kiekvieną periodą sistema pasiekdavo pusiausvyrą, tai E. Lundberg’o ekonominės dinamikos modeliuose per kiekvieną atskirą periodą lūkesčiai neišsipildo dėl vidinių (endogeninių) priežasčių ir jau pati modeliuojama struktūra turi visus nuolat
atsikuriančius nestabilumo šaltinius, nepaisant kokie dirbtini ir skurdūs turinio požiūriu jie būtų. Jo nuomone, pačioje sistemoje kiekvieną periodą sutinkami ekonominių subjektų elgesio persitvarkymo gausūs paskubėjimai ir vėlavimai pažeidžiamos pusiausvyros požiūriu. Pasak E. Lundberg’o, visų subjektų vienalaikis reagavimas ir vienalaikis jų prisitaikymas prie besikeičiančių veiksnių – visiškai nerealistiškas požiūris. Apie tokią tendenciją net ir kalbėti neverta. Taigi E. Lundberg’o nepusiausvyrinės analizės schemos, lyginant su E. Lindahl’io teorija, buvo geriau pritaikytos dinaminių procesų analizei naudojant nuoseklumų metodą. Tiesa, ir jos turi vieną rimtą trukumą: juk E. Lundberg’o schemose svarbų vaidmenį vaidina prielaida apie nekintamą ir nepriklausančią nuo įvykių faktinės eigos dalyvių reakciją. Tai šį požiūrį darė nepakankamai realiu. Šitai iš dalies pripažino ir E. Lundberg’as, pats kartą tokias prielaidas apibūdinęs kaip „mechaniškas“. Pagrindiniu ekonomikos nestabilumo šaltiniu E. Lundberg’as laikė gamybos išlaidų ir pajamų, naudojamų šių išlaidų padengimui, nesutapimą laike. Jo nuomone, šis nesutapimas, pasireiškiantis išorėje kaip pasiūlos ir mokios paklausos prieštaravimas, atlieka svarbiausią vaidmenį atsirandant cikliškiems svyravimams ekonomikoje. E. Lundberg’as modeliavo dvi ekonominių krizių rūšis: vienos sukeltos to, kad investicijų įgyvendinimui neužtenka santaupų, o kitas pagimdo perteklinis taupymas, vartotojiškų išlaidų kritimas. Pastebėtina, kad E. Lundberg’as savo knygoje Ekonominės ekspansijos teorijos tyrimai faktiškai pateikė subalansuoto augimo sampratos, į ekonominę analizę pirmą kartą įtrauktos kito švedų ekonomisto G. K. Cassel’io, tikslią matematinę formuluotę. Jis, kaip minėta, parodė, kad vieningas augimo tempas turi būti lygus santykiui tarp taupymo normos ir ekonomikos imlumo kapitalui rodiklio. Taip jis praktiškai aprašė būsimo Harrod’o-Domar’o modelio pagrindinį turinį. Užsiminus apie pastarąjį modelį, žengsime žingsnį į šalį ir paminėsime dar vieną pavardę – C. F. Bickerdike (1876–1961 m.). Jis pirmasis suformulavo algebrinį, o ne vien tik paprastą aritmetinį augimo modelį, į savo skaičiavimus įtraukdamas pinigų pasiūlą (ir taupymo-investicijų balansą) bei įvertindamas kai kuriuos augimo proceso nepusiausviros aspektus, kurių net ir bendrais bruožais netyrinėjo jo pirmtakai. Kaip pažymėjo augimo stadijų teorijos autorius W. W. Rostow (g. 1916 m.), C. F. Bickerdike gali būti geras pavyzdys, kiek daug iš tikrųjų ekonominės minties istorijai yra nusipelnę tie, kurie liko jos paraštėse ir išnašose. Gyvenimo kelias. Croydon’e baigęs mokyklą, 1895 m. C. F. Bickerdike Oksfordo universitete pradėjo studijuoti matematiką ir istoriją; ten po ketverių metų įgijo bakalauro laipsnį. 1899 m. jam didelę įtaką padarė F. Y. Edgeworth’as, tuometinis politinės ekonomijos profesorius ir (kartu su J. M. Keynes’u) The Economic Journal redaktorius. 1902 m. C. F. Bickerdike laimėjo Cobden’o premiją už darbą žemės vertės apmokestinimo klausimu, kuris iš dalies domino ir F. Y. Edgeworth’ą. C. F. Bickerdike persikėlė į Londoną ir siekė daktaro laipsnio Londono ekonomikos mokykloje. Jo tezių rengimui vadovavo profesorius Edwin’as Cannan’as, priklausęs senajai nematematizuotai ekonomikos teorijos mokyklai. C. F. Bickerdike tezės Tarifų teorija apėmė du straipsnius, kurie iki šiol minimi šios srities istorijoje, bet pačios tezės 1906 m. buvo atmestos, tikriausiai užsispyrus E. Cannan’ui, galimai atspindint jo nuožmią kovą su ta teorija, kurią simbolizavo F. Y. Edgeworth’as. Vis dėlto 1910 m. C. F. Bickerdike buvo paskirtas dėstytoju Mančesterio universitete; tačiau jis 1912 m. paliko šias pareigas ir pradėjo dirbti tarnautoju Prekybos valdyboje,
kuri vėliau tapo Darbo ministerijos dalimi. Faktiškai visi C. F. Bickerdike moksliniai darbai spaudoje pasirodė iki 1929 m., nors kai kurie faktai rodo, kad jis ir toliau rašė ekonomikos teorijos veikalus, su kuriais supažindindavo tik artimiausius savo draugus, bei reguliariai lankė susitikimus Londono Politinės ekonomijos klube. Ekonomikos teorija. C. F. Bickerdike spausdintų darbų bibliografiją sudaro 14 straipsnių, 1902–1929 m. paskelbtų (išskyrus du) The Economic Journal, ir 38 knygų apžvalgos, taip pat paskelbtos tame pačiame žurnale. C. F. Bickerdike palietė platų ekonominių problemų spektrą. Geriausiai žinomi jo darbai apie tarptautinę prekybą, susiję su nesėkmingomis daktaro tezėmis, ir išskirtinis 1914 m. straipsnis apie akseleratorių: Užimtumo svyravimų nemonetarinės priežastys. Įdomu pasekti, kaip keitėsi C. F. Bickerdike požiūris į augimą, kuriame Bruce Larson’as išskyrė tris etapus. Pirmame etape, apėmusiame laikotarpį nuo 1907 iki 1914 m., C. F. Bickerdike, veikiamas A. C. Pigou ir F. Y. Edgeworth’o minčių, domėjosi kai kuriais gerovės ekonomikos teorijos aspektais. Ypač jį domino teigiami ir neigiami išoriniai efektai („kooperatinės“ ir „nekooperatinės“ gamybos sąlygos). Tačiau, skirtingai nuo minėtų ekonomistų, artėjant Pirmajam pasauliniam karui C. F. Bickerdike savo dėmesį nuo mikrogerovės problemų sutelkė į makrogerovės problemas, vis tik išlaikydamas jautrumą skirtumui tarp individualios ir socialinės perspektyvos bei susidomėjimą išoriniais efektais. Taip pat jis vis labiau ėmė domėtis lūkesčių vaidmeniu. Nors ir neišreikšdamas makroekonominiais terminais, C. F. Bickerdike savo straipsnyje Užimtumo svyravimų nemonetarinės priežastys pažymėjo, kad akseleratoriaus ir multiplikatoriaus sąveika tam tikrame sektoriuje gali turėti bendrą poveikį pramonės gamybos apimčių svyravimams. Remdamasis savo suformuluotais gerovės ekonomikos teorijos pagrindais, jis nagrinėjo karo finansavimo ir žemės ūkio politikos problemas. 1924 m. C. F. Bickerdike savo darbe Individualūs ir socialiniai procentai sąryšyje su taupymu grįžo prie taupytojų ir netaupančiųjų sprendimų socialinio poveikio. tačiau šį kartą tai buvo susiję ne su trumpalaikiu karą, o su ilgalaikiais augimo procesais. Savajame augimo modelyje, kurį jis suformulavo 1924–1925 m. straipsniuose, C. F. Bickerdike iš pradžių lyg ir pasirėmė G. K. Cassel’io modeliu, dėl paprastumo darydamas prielaidą apie socialistinę valstybę ir bankų sistemą, pastovią augimo normą, susietą su pastovia tam tikra (duota) gyventojų skaičiaus augimo norma, ir nesikeičiančias technologijas. Toliau C. F. Bickerdike nustatė, kad pastovus kainų lygis gali būti išlaikytas, jei „pinigų procento norma bus tapati fizinio turto ir pinigų augimo normai, ir valstybės per laiko vienetą gauta procentų bendra suma bus lygi bendram pinigų padidėjimui, reikalingam finansuoti išaugusią gamybą”; tą nurodė ir G. K. Cassel’is. Toliau C. F. Bickerdike aptarė pusiausvyros sąlygas, būtinas darant prielaidą apie nesocialistinę ekonomiką, kurioje vyksta asmeninis taupymas, ir išvadas pateikė visiškai R. Harrod’o Esė apie dinaminę teoriją dvasia. Pažymėtina, kad pastarasis niekada nepateikė nuorodų į C. F. Bickerdike darbus, nors to lyg ir buvo galima tikėtis iš nuolatinio The Economic Journal, kuriame C. F. Bickerdike daugiausia spausdino savo veikalus, skaitytojo, o vėliau ir redaktorius... Ko gero, rašant akinančioje J. M. Keynes’o Bendrosios teorijos šviesoje, kiti ekonominės minties vingiai ir smulkesnės praeities figūros laikinai liko užtemdytos. Tačiau grįžkime prie švedų mokyklos. Dėmesys kapitalistinės ekonomikos raidos vidiniams nestabilumui E. Lundberg’o knygą suartina ją su metais anksčiau publikuota J. M. Keynes’o knyga Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija. Negana to, kaip pastebėjo J. Schumpeter’is, E. Lundberg’o darbe „šiuolaikinio
keynesizmo makrodinaminės ir mikrodinaminės šaknys išryškintos daug geriau, nei paties Keynes’o veikale“. Gilėjant krizei ir toliau plėtojantis depresijai, švedų ekonomistai pradėjo vis daugiau dėmesio teikti valstybinio reguliavimo problemoms. 1937 m. Švedijoje buvo sukurtas konjunktūrinis institutas, kurio tyrimų vadovu buvo paskirtas E. Lundberg’as. (Kartu su juo bei I. S. Svennilson’u čia tyrimus vykdė ir G. K. Cassel’io studentas Gosta A. Bagge (1882–1951 m.), parengęs labai originalią disertaciją apie pusiausvyrą darbo rinkoje, bendravęs su daugeliu Stokholmo mokyklos atstovų, bet taip ir likęs jų nepripažintas). E. Lundberg’as pasisakė prieš tiesioginį valstybės kišimąsi į ekonomiką siekiant atkurti pusiausvyrą. Leistinu reguliavimo instrumentu jis laikė fiskalinę politiką (poveikį per mokesčių ir biudžetinę sistemą) ir kreditopinigų politiką (poveikį per bankų sistemą), teikdamas pirmenybę pastarajai. Pagal bendrą K. Wicksell’io koncepciją ūkinės konjunktūros reguliavimo pagrindiniu įrankiu švedų mokyklos atstovai laikė poveikį skolinamo procento rinkos normoms. Ypač detaliai šie klausimai nagrinėti minėtoje G. Myrdal’io knygoje Pinigų pusiausvyra. Prabėgus metams nuo šios knygos pasirodymo vokiečiu kalba J. R. Hicks’as įvertino ją kaip „aukščiausios kokybės indėlį į prekybinio ciklo reguliavimo problemos tyrimą“. G. Myrdal’is siūlė aktyvinti fiskalinę politiką Didžiosios depresijos įveikimui. Jis pasisakė už depresijos ir krizės laikotarpiu susidariusio deficito dengimą atitinkamu po depresijos sekančio pakilimo periodo biudžeto pertekliumi. Tačiau jau XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje išryškėjo kredito-pinigų reguliavimo ribotumai: daugelio šalių centrinių bankų, tarp jų Švedijos banko, vykdoma „pigių pinigų“ politika negalėjo išvesti kapitalistinę ekonomiką iš 1929– 1933 m. krizės gniaužtų. Tai aiškiai atsispindėjo G. Myrdal’io knygoje (ypač šie akcentai stiprūs angliškajame leidime, pasirodžiusiame XX a. ketvirtajame dešimtmetyje). Kadangi ryšys tarp, viena vertus, piniginės pusiausvyros ir, kita vertus, gamybos ir apimčių mastų, pasižymi nevienareikšmiu pobūdžiu, kredito-pinigų politika gali pasirodyti nepakankamai veiksmingu reguliavimo instrumentu. Pastebėtina, kad švedų mokyklos klestėjimas apima XX a. trečią-ketvirtą dešimtmečius. Be to, net ir trumpa E. Lindahl’o, G. Myrdal’io, E. Lundberg’o ir B. Ohlin’o požiūrių apžvalga rodo, kad pusiausvyrinės situacijos analizės ankstesnių statistinių metodų ribotumas ypač išryškėjo per visą kapitalizmo istoriją pačios giliausios ir žiauriausios krizės ir tolesnės ilgos depresijos sąlygomis. Kartu su J. B. Say’aus dogma buvo atmestas ir primityvus santykio tarp taupymo ir investicijų aiškinimas, pagal kurį kiekvienu momentu jie turi sutapti vienas su kitu. Būtent švedų mokyklos atstovai pirmieji išsamiai išanalizavo kai kurias disproporcijas, išryškėjusias skolinamo kapitalo rinkoje (jų terminais – skirtumą tarp piniginio kapitalo savininkų lūkesčių ex ante ir verslininkų investicinių planų), ir pamėgino įtraukti šiuos nepusiausvyrinius procesus į ekonominio ciklo teoriją. (Apskritai galima teigti, kad, nepaisant skirtingų taupymo ir investicijų apibrėžimų, J. M. Keynes’as ir Stokholmo mokyklos atstovai sutarė, kad taupo ir investuoja skirtingos žmonių grupės vadovaudamosi skirtingais kriterijais ir kad verslininkų sprendimai dėl investicijų yra lemiamas veiksnys sukeliantis pokyčius). Tačiau po 1938 m. žymiausių švedų ekonomistų požiūriai prarado ankstesnį savitumą. Dauguma autorių pokario metais paprasčiausiai grįždavo prie anksčiau suformuluotų savo idėjų. Išimtis čia būtų institucionalistinėje kryptyje ženklų pėdsaką palikęs G. Myrdal’is, 1974 m. Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje (kartu su F. von Hayek’u), ją gavęs už „novatoriškus darbus pinigų teorijos ir ekonominių svyravimų teorijos
srityse, o taip pat už ekonominių, socialinių ir institucinių reiškinių tarpusavio ryšio gilią analizę“. Po J. M. Keynes’o mirties tapęs, ko gero, žymiausiu pasaulio ekonomistu, G. Myrdal’is buvo Stokholmo universiteto profesoriumi, Švedijos vyriausybės patarėju ekonomikos klausimais (1933–1938 m.), parlamento nariu (1934–1936 m., 1942– 1946 m.), juodaodžių visuomeninės padėties JAV nagrinėjimo tyrimų, vykdomų Karnegio bendrovės, grupės vadovu (1938–1942 m.), Švedijos prekybos ministru (1945–1947 m.), banko direktoriumi, planavimo komisijos pirmininku ir tarptautinės organizacijos (Jungtinių Tautų Organizacijos) darbuotoju (1947–1967 m.). Skirtingai nuo daugelio kitų Nobelio premijos laureatų, G. Myrdal’is priskirdavo save prie „institucionalistinių ekonomistų“. Iš po Antrojo pasaulinio karo pasirodžiusių G. Myrdal’io darbų ypač išskirtini: Amerikietiška dilema: negrų problema ir šiuolaikinė demokratija (1944 m.), atlikusi lemiamą vaidmenį JAV Aukščiausiajame Teisme 1954 m., kai buvo uždrausta rasinė diskriminacija valstybinėse mokyklose, Pasaulinė ekonomika (1956 m.) ir Azijietiška drama: tautų skurdo tyrimas (1968 m.). Pastarojo veikalo pagrindinė mintis buvo ta, jog norint paskatinti spartų Pietryčių Azijos vystymąsi, vienintelis būdas – riboti gimstamumą, išplėsti dirbamos žemės plotus iri investuoti į sveikatos apsaugą bei švietimą. Šie darbai svarbūs ne tiek teoriniu, kiek metodologiniu atžvilgiu. G. Myrdal’is siekė gauti efektyvias praktines rekomendacijas, empirinei analizei suteikdamas naujus akcentus arba į teorinius modelius įtraukdamas naujus empirinius duomenis. Kaip minėta, šiuo laikotarpiu G. Myrdal’is tyrė problemas susijusias su pagrindinėmis šiuolaikinio pasaulio plėtros tendencijomis. Būdamas vyriausybinės komisijos pirmininku, jis pabrėždavo pasaulinių rinkų subalansuotumo pažeidimo pavojų. G. Myrdal’is rekomendavo Švedijos vyriausybei įvesti planavimo sistemą. Jis išskyrė tokias kategorijas, kaip programa ir numatymas. Programa jis įvardijo numatomą veiksmų planą, o numatymu – būsimų įvykių numatymą (prognozavimą). Pastebėtina, kad savu laiku G. Myrdal’is prognozavo didelį planinės ekonomikos stabilumą ir pasisakė už prekybos su socialistinėmis šalimis (jų tiesa, nepriskirdavo prie „visuotinės gerovės“ visuomenių kaip nedemokratinių dėl jose taikomų privatinės nuosavybės ribojimų) plėtimą. Be planavimo klausimų G. Myrdal’is daug dėmesio teikė integracijos problemoms. Knygoje Pasaulinė ekonomika: problemos ir perspektyvos švedų ekonomistas ieškojo atsakymo į klausimą „kur einame?“. Kitais žodžiais tariant, kieno tikslams ekonomika naudinga ir kieno – ne? Tuo tikslu jis išnagrinėjo tarptautinių ekonominių santykių plėtros pagrindines tendencijas ir išsiaiškino jų kitimo galimybes. G. Myrdal’is pažymėjo, kad šiuolaikinėje pasaulinėje ekonomikoje įvyko rimtų pokyčių, susijusių kolonijinės sistemos griūtimi. Jis rašė: „1913 m. pasaulis panašiai kaip Periklio laikų Atėnai daugeliu atžvilgių buvo pavyzdinė civilizacija, – jei užmirštume, kad jis neleido savo gėrybėmis naudotis didelei daliai žmonijos“. Galimybę, kaip įveikti pasaulinius konfliktus, G. Myrdal’is mėgino rasti ekonominės integracijos nacionaliniu ir tarptautiniu mastu procesuose. Pagal G. Myrdal’io apibrėžimą, ekonominė integracija – tai įgyvendinimas senojo galimybių lygybės idealo, skelbto Vakarų. Jo nuomone, išvystytos pramonės šalyse, priskirtose prie gerovės valstybių, pasiektas aukštas nacionalinės integracijos lygis. Tai įvyko dėl valstybės kišimosi į ekonominį gyvenimą. Tačiau pasaulinės ekonominės integracijos dar nėra. Negana to, kaip rašė G. Myrdal’is, išvystytose šalyse nacionalinė integracija vedė link „tarptautinės dezintegracijos“ stiprėjimo. To pagrindine išraiška tapo ekonominės nelygybės tarp industriškai išsivysčiusių ir silpnai išsivysčiusių šalių augimas.
G. Myrdal’io nuomone, tarptautinė ekonominė integracija yra galima, jeigu bus suprastas jos būtinumas, ir jei bus sukurtas „tarptautinio solidarumo pagrindas“. Jis manė, kad tarptautiniai santykiai turi ir gali būti reguliuojami politikos priemonėmis. Neesant sąmoningo reguliavimo, stichiška pasaulinės ekonomikos raida neišvengiamai sukels tolesnį dezintegracijos stiprėjimą ar net pasaulinį konfliktą. G. Myrdal’io tarptautinės ekonominės integracijos koncepcija buvo grindžiama komuliatyvinio priežastinio ryšio analize. Jos pagrindą sudaro „socialinėje sistemoje buvimas tokio visų veiksnių tarpusavio ryšio, kuriam esant bet koks kurio nors veiksnio pokytis sukelia kitų veiksnių pokyčius [...] Dėl tarpusavio poveikio [...] visa sistema gauna impulsą judėti pradinio pokyčio kryptimi, bet gerokai jį viršijant“. Priešingai pusiausvyros teorijai, numatančiai, kad atitinkamos jėgos būtinai sugrąžina sistemą į ramybės būseną, kumuliatyvinio vystymosi principas į pirmą vietą iškelia tokius procesus, kurie, kartą prasidėję, sukuria sąlygas tolimesnei plėtrai. Tą patį principą G. Myrdal’is panaudojo tirdamas Azijos silpnai išvystytų šalių problemas. Šio darbo rezultatai buvo pateikti plačiai išgarsėjusioje G. Myrdal’io knygoje Azijietiška drama: tautų skurdo tyrimas, parengtoje amerikiečių XX amžiaus fondo užsakymu. Joje buvo pasiūlyta šio regiono šalių atsilikimo, žemo gyvenimo lygio, pakankamos pažangos nebuvimo priežasčių sociologinė koncepcija. Knygos pavadinimas aiškiai liudija paslėptą polemiką su A. Smith’u. G. Myrdal’is pabrėžė gilius tyrimų objekto skirtumus tarp mokslininkų, užsiimančių „trečiojo pasaulio“ problemomis, ir klasikinės politinės ekonomijos atstovų, tyrusių tautų, kurios pirmosios stojo į kapitalistinės plėtros kelią, ekonomiką. Analizės tiesioginiu objektu buvo pasirinktos Pietų ir Pietryčių Azijos šalys (pirmiausia – Indija, Pakistanas, Ceilonas, Birma, Tailandas, Indonezija, Filipinai, Kambodža, Laosas ir Pietų Vietnamas). Dramos... koncepcija gimė neatsitiktinai. Ji atspindėjo ir objektyvų išsivadavusių šalių vystymąsi, ir subjektyvų „trečiojo pasaulio“ šalims iškilusių problemų supratimą. Tradicinės visuomenės greito persitvarkymo vilčių krizė pasireiškė nusivylimu neokeynesistinėmis ir neoklasikinėmis teorijomis. Silpnas šalių išsivystymas buvo pradėtas vertinti ne kaip greitai įveikiamas blogis, o kaip drama, kurios centrinėmis figūromis tapo „pačios Pietų Azijos tautos ir pirmiausia inteligentija“. Pagal G. Myrdal’io sociologinę koncepciją visas šių šalių bėdas lemia daugiausia archaiškos, pasenusių institutų pažiūros, persmelkiančias visą socialinio, ekonominio ir dvasinio gyvenimo sistemą. G. Myrdal’is aštriai kritikavo vakarietišką požiūrį į „trečiojo pasaulio“ analizę. Pastarojo metodologinis netinkamumas pasireiškė tuo, kad jis mėgino perkelti išvystytos visuomenės realijas į silpnai išvystytą visuomenę. Praktikoje tai išvirto į anklavinės ekonomikos – europiuotos pramonės siauro sektoriaus, labiau susijusio su užsienio, nei vietine rinka – sukūrimą. Užtikrinti kapitalo investicijas į prioritetines šakas pasirodė daug paprasčiau, nei įvykdyti gilius ir visaapimančius ekonomikos pokyčius. Industrializacijos politikos vykdymas nedavė esminių pozityvių rezultatų, kurie iš esmės pakeistų daugumos gyventojų padėtį. Todėl G. Myrdal’is neatsitiktinai kritikavo daugelį ekonominio augimo teorijų, skelbiančių tautų visuomeninio gyvenimo automatiško keitimosi principą ūkio techninės-ekonominės modernizacijos procese. Azijietiškos dramos... autoriaus požiūriu, visiems Pietų Azijos gyventojų sluoksniams būdinga atsakomybės jausmo už elementarios darbo disciplinos laikymąsi, tvarkingumo ir punktualumo nebuvimas. Daugumoje nagrinėtų šalių vis dar gajūs prietarai, niekinantis požiūris į paprastą fizinį darbą, lėtai reaguojama į visa, kas nauja ir prisitaikoma prie naujovių. Nėra noro eksperimentuoti, verslumo, iniciatyvos. Gyventojų psichologijoje vyrauja
paklusnumas valdžiai, žemas žmonių gebėjimas veikti kolektyviai, verslininkams siekiant sėkmės, lemiamą vaidmenį vaidina „ryšiai“, leidžiantys gauti monopolinės ar pusiau monopolinės gamybos ir realizavimo garantijas. Tai jiems užtikrina ypač aukštą pelną. Visa tai paralyžiuoja techninę-ekonominę modernizaciją, sumažina jos rezultatyvumą (tokiomis sąlygomis „vargu ar yra paskatų didinti produktyvumą ir tobulinti gamybinius procesus“). Tai galiausiai, lemia atotrūkio tarp pirmaujančių ir atsilikusių šalių lygio augimą. G. Myrdal’io nuomone, svarbiausią reikšmę sėkmingai techninei ir ekonominei plėtrai turi tradicinės visuomenės, atsilikusių socialinių ir politinių institutų esminis pakeitimas. Tik kartu ir lygiagrečiai su technine-ekonomine modernizacija imantis priemonių pašalinti psichologijoje vyraujančias pasenusias pažiūras, galima pasiekti pažangos, pakeisti nacionalinius darbo išteklius. G. Myrdal’is siekė įrodyti, kad tik gilios gyventojų skaičiaus augimo kontrolės, tinkamų apdirbimui žemių paskirstymo, sveikatos apsaugos ir švietimo reformos gali Pietryčių Azijos šalyse užtikrinti greitą ekonominį vystymąsi ir padėti išspręsti aštrias regiono socialines problemas. G. Myrdal’is manė, kad norint įveikti atsilikimą būtina pakeisti darbo išlaidų atlyginimo sistemą. Reikalas tas, kad Azijos šalyse lieka tiesioginis gyvenimo lygio ir našumo ryšys, o „[...] su pajamų augimu turi padidėti darbinis pajėgumas ir darbo efektyvumas”. Todėl pagrindinę problemą G. Myrdal’is įžvelgė ne kapitalo kaupimo normos augime, o gyventojų aprūpinime produktais taip, kad būtų skatinamas intensyvesnis, produktyvesnis darbas. Įvertindamas politinių institutų vaidmenį jų dalyvavimo šiame procese požiūriu, G. Myrdal’is darė išvadą, kad šio regiono šalių „minkštos“ vyriausybės per silpnos, kad įveiktų tai, ką jis vadino skurdo kumuliatyvinėmis jėgomis. Taip G. Myrdal’is pamėgino remiantis plačia faktine medžiaga išdėstyti naujos, kaip jis sakė, plėtros „bandomosios teorijos“ principus ir nustatyti santykį tarp veiksnių, užtikrinančių atsilikimo likvidavimą dėka perėjimo į visapusišką pažangą. G. Myrdal’io išvados ir vertinimai leido vadinti jį „žvaliu pesimistu“, turint omenyje jo idėjose besiderinančias XIX a. liberalizmo ir socialistinių teorijų tradicijas ir gana pesimistinį šiuolaikinės jam plėtros vertinimą. Kita vertus, ekonomikos sąmoningos „socialinės kontrolės“ idėja, taip būdinga visai institucionalistinei-sociologinei krypčiai, buvo perkelta ne tik į nacionalinį, bet ir į planetinį, tarpvalstybinį lygį. G. Myrdal’is net numatė perėjimo nuo „gerovės valstybės“ prie „gerovės pasaulio“ perspektyvas. Jo nuomone, negalima apsiriboti klasinių konfliktų sprendimu atskirose šalyse. Juos reikia spręsti tarptautiniu mastu, siekiant drauge likviduoti prieštaravimus tarp industrinių išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Baigiant G. Myrdal’io vaidmens ekonomikos teorijų plėtrai aptarimą, dar paminėsime jo darbus metodologijos srityje, nes G. Myrdal’is mėgino nustatyti visuomenės mokslų vietą bendroje žinių sistemoje. Jis kritikavo grynai ekonominį požiūrį į gerovės problemas, nenurodant politinių tikslų, nes „nesuinteresuotas visuomenės mokslas niekada neegzistavo ir logiškai negali egzistuoti“. G. Myrdal’io, maniusio, kad neįmanoma iš analizės pašalinti politinių, normatyvinių ir ideologinių elementų, nuomone, ekonomistams nereikia bijoti atvirai skelbti politinius įsitikinimus ir daryti juos sudėtine tyrimų dalimi, nes ekonomistus, kaip taisyklė, įkvėpia ne tik mokslinis interesas, bet ir siekis tobulinti visuomenę. Juk didieji ekonomistai (T. Malthus’as, D. Ricardo, K. Marx’as, J. M. Keynes’as) visada siūlė savo rekomendacijas politikos srityje. Pažintis su amerikiečių institucionalistų darbais tik dar labiau sustiprino G. Myrdal’io įsitikinimą, kad visuomeninių vertybių problema ekonomikos moksle labai svarbi. Galima teigti, kad socialinio mokslo koncepcija, kurioje vyravo vertės sąvoka, buvo viena iš pagrindinių viso jo gyvenimo
darbų temų. Be to, jis pabrėžė normatyvinių kriterijų svarbą socialinėje analizėje. G. Myrdal’io nuomone, „Ypač svarbu socialinę analizę pagrįsti aiškiai išreikštais vertinimo kriterijais, o ne prieštaraujant bet kokiai logikai, slėpti juos po klaidingomis efektyvumo pretenzijomis“. Kaip ir kiti Wertfreikeit kritikai, G. Myrdal’is beveik viską, ko nepriskiriame statistikai, laikė „vertinimu“. Kita vertus, jis teigė, kad neįmanoma atskirti pozityvinės ir normatyvinės ekonomikos teorijos, ir pretenduoti tai padaryti reikštų savęs apgaudinėjimą. G. Myrdal’į galima priskirti prie vadinamosios naujos metodologinės tradicijos, pasisakiusios prieš griežtus reikalavimus laikytis vieningos metodologijos, nes suabejota, kad filosofija pajėgi pateikti tinkamai pagrįstą vertinimo kriterijų ir nurodyti patikimiausius būdus teorijai sukurti. Šių mokslininkų susidomėjimas metodologija – greičiau susidomėjimas tuo, kaip ekonomistai iš tikrųjų pagrindžia savo teorijas, kaip ir kodėl vienos teorijos nueina nuo scenos ir yra pakeičiamos kitomis. Šiems mokymams mokslinio ir nemokslinio pažinimo demarkacijos problema toli gražu nebuvo svarbiausia. Jie nepagrįstomis laikė perdėtas pretenzijas į objektyvumą, labai būdingas „pozityviosios tradicijos“ atstovams, pripažino normatyvinių elementų ir, kaip jau buvo minėta, ideologinio turinio neišvengiamumą. Nors pats G. Myrdal’is įžvelgė, kad per pastarąjį šimtmetį ideologijos vaidmuo ekonomikos teorijoje tapo vis labiau ribotas, nors ir nebuvo visiškai pašalintas. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Apibūdinkite K. Wicksell’io suformuluotą išteklių efektyvaus paskirstymo (alokacijos) principą. 2. Aptarkite K. Wicksell’io indėlį į kapitalo teoriją ir jo pasiūlytas sąvokas kapitalo „plotis“ bei kapitalo „aukštis“. 3. Ar sutinkate su tvirtinimu, kad K. Wicksell’io darbuose galima rasti daugelį teiginių, vėliau siejamų su taip vadinamąja keynesistine revoliucija ekonomikos teorijoje? Kodėl? 4. Kaip K. Wicksell’is aiškino prekybinio ciklo priežastis? 5. Aptarkite Wicksell’io efektą? 6. Kokia K. Wicksell’io kumuliatyvinių (save palaikančių) procesų koncepcijos esmė? 7. Ar K. Wicksell’io kumuliatyvinių procesų teorijai pavyko atsiriboti nuo kiekybinės pinigų teorijos? Jei taip, tai kuria prasme? Ar ji nepriklauso nuo MV = PT schemos? 8. Aptarkite K. Wicksell’io suformuluotus fiskalinės politikos sprendimų priėmimo principus ir procedūras. 9. Aptarkite E. Lindahl’io pasiūlytą naudoti nuoseklumų analizę. 10. Palyginkite E. Lindahl’io ir K. Wicksell’io požiūrius į natūralios procento normos egzistavimą. 11. Kokį vaidmenį savo ekonomikos teorijoje G. Myrdal’is skyrė lūkesčiams „ex ante“ ir lūkesčiams „ex post“? Kodėl? 12. Apibūdinkite B. Ohlin’o indėlį į tarptautinės prekybos teoriją. 13. Aptarkite E. Lundberg’o idėjas panaudojant nuoseklumų analizės metodą nepusiausvyrinių situacijų tyrimui. 14. Aptarkite G. Myrdal’io indėlį į Stokholmo mokyklos veiklą. 15. Aptarkite G. Myrdal’io indėlį į institucionalistinę kryptį ir ekonomikos teorijos metodologiją. 16. Aptarkite J. R. Hicks’o indėlį į ekonomikos teoriją.
LITERATŪRA Wicksell K. Lectures on Political Economy [1901, 1906]. Trans. E. Classe, Ed. Lionel Robbins. 2 vols. – London: Routledge & Kegan Paul Ltd., 1934 – 1935, 1967. Wicksell K. Value, Capital, and Rent [1893]. Trans. S. Frowein, foreword by G. L. S. Sharkle. – London: Holt, Rinehart & Winston, Inc., 1954. Wicksell K. Interest and Prices [1898]. Trans. R. F. Kahn, introd. B. Ohlin. – London: Macmillan & Co Ltd., 1936. Lindahl E. Studies in Theory of Money and Capital. – London, 1939. Lundberg E. Studies in the Theory of Economic Expansion. – Stockholm, London: P. S. King, 1937; Oxford: Basil Blackwell, 1955. Myrdal G. Monetary Equilibrium. – London: Hodge, 1939. Myrdal G. Population, A Problem for Democracy. – Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1940. Myrdal G. An American Dilemma: The Negro Problem and Modern Democracy. 2 vols. – New York: Harper & Row Publishers, 1944. Myrdal G. The Political Element in the Development of Economic Theory. Trans. R. Streeten. – London: Routledge & Kegan Paul Ltd., 1953. Myrdal G. An Internation Economy. – New York: Harper & Row Publishers, 1956. Myrdal G. Development and Underdevelopment. – Cairo: National Bank of Egypt, 1956. Myrdal G. Economic Theory and Underdeveloped Regions. – London: Gerald Duckworth & Co Ltd., 1957. Myrdal G. Value in Social Theory. – London: Routledge & Kegan Paul Ltd., 1958. Myrdal G. Beyond the Welfare State. – New Haven, Conn.: Yale University Press, 1960. Myrdal G. Challenge to Affluence. – New York: Random House, Inc., 1963. Myrdal G. Asian Drama: An Inquiry Into the Poverty of Nations. 3 vol. – New York: Twentieth Century Fund, 1968. Myrdal G. The Challenge of World Poverty: A World Anti-poverty Program Outline. – New York: Pantheon, 1970. Мюрдаль Г. Современные проблемы “третьего мира”. – Москва, 1972. Ohlin B. G. Interregional and International Trade. – Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1933; 1967. Hicks J. R. Value and Capital. – Oxford: Clarendon Press, 1939. Lundgren E. Economics in Modern Sweden. – Washington D. C., 1957. Uhr K. The Economic Doctrines of Knut Wicksell. – Berkeley, CA: California University Press, 1960. Gardlund T. The Life of Knust Wicksell. – Sockholm: Almqvist & Wiksell, 1958. Helm D. The Economics of John Hicks. – Oxford: Clarenon Press, 1984. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Blackwell, 1989. – P. 60; 68; 154; 155; 191; 224; 255. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P. 197-212. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 590-593; 595-597.
Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 198-203; 216-218. Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 269-273. Neoclassical Economic Theory, 1870 to 1930. / edited by K. Hennings and W. J. Samuels. – Boston: Kluwer Academic Publishers, 1990. – P. 251-288. Hansson B. J. The Stockholm School and the Development of Dynamic Method. – London: Croom Helm, 1982. Jonung L. (ed.). The Stockholm School of Economics. Revisited. – Cambridge: Cambridge University Press, 1991. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. - М: Дело ЛТД, 1994. – С. 505-521; 524-526; 590-595. Всемирная история экономической мысли. Т. 4. Теории социализма и капитализма в межвоенный период / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. – М.: Мысль, 1990. – С. 504-521. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – М.: ИНФРА-М, 2000. – С. 272-280; 542; 690-692. История экономических учений (современнй этап). / Под общ. ред. А. Г. Худакормова. – М.: ИНФРА-М, 2002. – С.100-103. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C. 138-142. Левита Р. Я. История экономических учений: Полный курс в кратком изложении. – М.: ИНФРА-М, 2002. С. 91-97. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 427-431.
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Австрийская школа в политической экономии: К. Менгер, Е. Бем-Баверк, Ф. Визер. Пер. с нем. Москва, 1992. 2. Агапова И. И. История экономической мысли: Курс лекций. Москва, 1998. 3. Афанасьев В. С. Давид Рикардо. Москва, 1988. 4. Alter M. Carl Menger and the Origins of Austrian Economics. Boulder, 1990. 5. Аникин А. В. Адам Смит. Москва: Молодая гвардия, 1968. 6. Аникин А. В., Аникин В. А. Уильям Петти. Москва, 1986. 7. Anikinas A. Mokslo jaunystė: mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. Vilnius, 1988. 8. Антология экономической классики. Москва, 1993. 9. Appleby J. O. Economic Thought and Ideology in Seventeenth Century England. Princeton, 1978. 10. Backhouse R. A History of Modern Economic Analysis. Oxford, 1985. 11. Багатурия Г.А., Выгодский В. С. Экономическое наследие Карла Маркса. Москва, 1976. 12. Baldwin J. W. The Mediaeval Theories of the Just Price. Philadelphia, 1959. 13. Bannock G., Baxter R. E., Davis E. Dictionary of Economics. Lonon, 1992. 14. Бартенев А. Экономические теории и школы. Москва, 1996. 15. Бавтенев С. А. История экономических учений. Москва. 2001. 16. Beaud M., Dostaler G. Economic Thought Since Keynes: a History and Dictionary of Major Economists. Aldershot, 1995. 17. Bebelis A. Fourier Charles Marie Francois (1772-1837) / Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1961. 18. Black R. D., Coats A. W., Goodwin C. D. W. The Marginal Revolution in Economics. Durham, 1973. 19. Blaug M. Economic History and History of Economics. Aldershot, 1986. 20. Blaug M. Economic Theory in Retrospect. Fourth edition. Cambridge, 1985. 21. Blaug M. Economic Theories, True or False? Aldershot, 1990. 22. Blaug M. Great Economists before Keynes: An Introduction to the Lives and Works of One Hundred Great Economists of the Past. Brighton, 1986. 23. Blaug M. Great Economists since Keynes: An Introduction to the Lives and Works of One Hundred Modern Economists. Sussex, 1985. 24. Blaug M. Ricardian Economics: A Historical Study. New Haven, 1958, 1973. 25. Blaug M. The History of Economic Thought. Alershot, 1990. 26. Blaug M. The Methodology of Economics. Or how economists explain. Cambridge, 1994.
27. Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. Москва, 1994. 28. Borkenau F. Pareto. New York, 1936. 29. Bowley M. Nassau Senior. London, 1937. 30. Bowley M. Nassau Senior and Clasical Economics. New York, 1949. 31. Braudel F. Kapitalizmo dinamika. Vilnius: Baltos lankos, 1994. 32. Brewer A. Richard Cantillon: pioneer of economic theory. London, 1992. 33. Bucolo P. (ed.). The Economics of Vilfredo Pareto. London, 1979. 34. Budrys Dz. Politinės ekonomijos raštų rinktinė. Vilnius, 1979. 35. Buračas A., Česnavičius V. Politinė ekonomija ir ideologinės koncepcijos. Pagrindinės nemarksistinės XX a. kryptys. Vilnius, 1988. 36. Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. Kaunas, 2005. 37. Butler E. Hayek, His Contribution to the Political and Economic Thought of Our Time. London, Gower, 1983. 38. Butler E. Ludwig von Mises. Aldershot, 1983. 39. Caravale G. F. (ed.). Marx and Modern Economic Analysis. Vol. I – II. Aldershot, 1991. 40. Carver T. Marx and Engels: The Intellectual Relationship. Brighton, 1983. 41. Clark A. H., Clark J. M. John Bates Clark: A Memorial. New York, 1938. 42. Coats A. W. (ed). The Classical Economists and Economic Policy. London, 1971. 43. Coleman D. C. (ed.). Revisons in Mercantilism. London, 1969. 44. Creedy J. Edgeworth and the Development of Neoclassical Economics. London, 1986. 45. Creedy J. (ed.). Foundations of Economic Thought. Oxford, 1990. 46. Cunningham Wood J. Thomas Robert Malthus: Critical Assessments. London, 1986. 47. Cubeddu R. The Philosophy of the Austrian Schooll. London, 1993. 48. Черновая Т. Из истории экономической мысли во Франций XVII – XVIII в.в. Учебное пособие. Горкий, 1973. 49. Deane P. M. The Evolution of Economic Ideas. Cambridge, 1978. 50. Degutis A. Individualizmas ir visuomeninė tvarka. Vilnius, 1998. 51. Demant V. A. (ed.). The Just Price. An Outline of the Mediaeval Doctrine and an Examination of its Possible Equivalent. London, 1930. 52. Diggins J. P. The Bard of Savagery: Thorstein Veblen and Modern Social Theory. Brighton, 1978. 53. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. Cornwall, 1994. 54. Дроздов В. В. Франсуа Кенэ. Москва, 1988. 55. Eagly R. V. The Structure of Classical Economic Theory. Oxford, 1974. 56. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York, 1990. 57. Ekonominės teorijos ir tikrovė: [Str. rinkinys] / Sudaryt. V. Parulskis; Redkol. J. Čičinskas ir kt. Vilnius, 1989. 58. Elster J. (ed.). Karl Marx: A Reader. Cambridge:, 1987. 59. Feiwel G. R. (ed.). Joan Robinson and Modern Economic Theory. New York, 1989. 60. Feiwel G. R. The Intellectual Capital of Michal Kalecki. Knoxville, 1975. 61. Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo Antikos iki postmodernizmo. [Antologija]. /Sudarė, įvadą ir įžangas apie autorius parašė Karla Gruodis. Vilnius, 1995.
62. Finley M. I. The Ancient Economy. London, 1985. 63. Freedman R. (ed.). Marx on Economics. Harmondsworth, 1962. 64. Frisch H. (ed.). Schumpeterian Economics. New York, 1981. 65. Gardlund T. The Life of Knust Wicksell. Sockholm, 1958. 66. Garrison R., Kirzner I. Fridrich August von Hayek. London, 1989. 67. Gherity J. A. (ed.). Economic Thought: A Historical Anthology. New York, 1965. 68. Gide C., Rist C. Histoire des doctrines economiques depuis les physiocrates jusq’a nos jours. Paris, 1926. 69. Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. Kaunas, 1932. 70. Gordon B. Economic Analysis before Adam Smith. London, 1975. 71. Grampp W. D. The Manchester School. Stanford, 1960. 72. Grassl W., Smith B. (eds.). Austrian Economics: Historical and Philosophical Background. New York, 1986. 73. Hayek F. A. John Stuart Mill and Hariet Taylor. Chicago, 1951. 74. Hansson B. J. The Stockholm School and the Development of Dynamic Method. London, 1982. 75. Harcourt G. C. Joan Robinson. Brighton, 1988. 76. Hart M. H. 100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje. Kaunas, 2003. 77. Harter L. G. John R. Commons: His Assault on Laissez-Faire. Corvallis, 1962. 78. Heckscher E. F. Mercantilism. E. F. Soderlund, ed., tr. M. Shapiro. New York, 1955. 79. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. Vilnius, 1995. 80. Heilbroner R., Thurow L. Economics Explained. Englewood Cliffs, 1982. 81. Heimman E. History of economic doctrines. New York, 1964. 82. Helm D. The Economics of John Hicks. Oxford, 1984. 83. Henry J. F. The Making of Neoclassical Economics. London, 1990. 84. Hicks J. R., Weber W. (eds.). Carl Menger and the Austrian School of Economics. Oxford, 1973. 85. Hirschman A. O. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prieš jo triumfą. Vilnius, 2001. 86. Hollander S. Classical Economics. Oxford, 1987. 87. Hollander S. The Economics of Adam Smith. Toronto, 1973. 88. Hollander S. The Economics of David Ricardo. Toronto, 1979. 89. Hollander S. The Economics of John Stuart Mill. Cambridge, 1985. 90. Howey R. S. The Rise of Marginal Utility School. Kansas, 1960. 91. Hutchison T. W. A Review of economic Doctrines 1870-1929. Oxford, 1953. 92. История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. Москва, 2000. 93. История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. Москва, 1989. 94. История экономических учений. Ч. 2: Учебник. / Под. ред. А. Г. Худакормова. Москва, 1994. 95. История экономических учений (современнй этап). / Под общ. ред. А. Г. Худакормова. Москва, 2002. 96. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. вузов. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. Москва, 1983.
97. История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед. Г. А. Шмарловской. Минск, 2001. 98. Jaffe W. Essay on Walras. D. A. Walker (ed). Cambridge, 1983. 99. James P. Population Malthus, His life and Times. London, 1979. 100. Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. Москва, 2002. 101. Ядгаров Я. С. История экономических учений. Москва, 1996. 102. Jonung L. (ed.). The Stockholm School of Economics. Revisited. Cambridge, 1991. 103. Junankar P. N. Marx’s Economics. Oxford, 1982. 104. Kamm J. John Stuart Mill in Love. London, 1977. 105. Karatajevas N., Stepanovas I. Ekonominių teorijų istorija. Vilnius, 1964. 106. Конотопов М. В., Сметанин С. И. История экономики. Москва, 2000. 107. Koot G. M. English Historical Economics: 1870 – 1926. Cambridge, 1987. 108. Костюков В. Н. История экономических учений. Москва, 1998. 109. Козлова К. Б. Институционализм в американской политэкономии: идейно-теоретические основы либерального реформизма. Москва, 1987. 110. Kuenne R. E. Eugen von Bohm-Bawerk. New York, 1971. 111. Kurnitzky H. Necivilizuota civilizacija: kaip visuomenė pralaimi savo ateitį. Vilnius, 2004. 112. Kurz H. D. Capital, Distribution and Effective Demand. Studies in the “Classical” Approach to Economic Theory. Cambridge, 1990. 113. Laidler D. The Golden Age of the Quantity Theory. The Development of neoclassical Monetary Economics 1870 – 1914. Oxford, 1991. 114. Laistner M. L. W. Greek Economics. London, 1923. 115. Laumenskaitė E. Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje (XVI-XVII a.). Vilnius, 1995. 116. Lekachman R. A History of Economic Ideas. New York, 1959. 117. Левита Р. Я. История экономических учений: Полный курс в кратком изложении. Москва, 2002. 118. Levy S. L. Nassau W. Senior 1790 – 1864. Newton Abbot, 1970. 119. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija. Kaunas, 2001. 120. Littlechild S. Austrian Economics. 3 vols. Aldershot, 1990. 121. Low R. E. Modern Economic Organization. Homewood, Illinois, 1970. 122. Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. Boston, 1986. 123. Lundgren E. Economics in Modern Sweden. Washington D. C., 1957. 124. Mackevičius J. Apskaita. Vilnius, 1994. 125. Mackevičius J. Buhalterinės apskaitos raida Lietuvoje. Vilnius, 1991. 126. Magnusson L. Mercantilism: the shaping of an economic language. London, 1994. 127. Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. Москва, 1996. 128. Mason R. S. Robert Giffen and the Giffen Paradox. Hemel Hempstead, 1989.
129. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, 1997. 130. McCulloch J. R. Early English Tracts on Commerce. Cambridge, 1954. 131. McLellan D. Karl Marx: His Life and Thought. London, 1973. 132. Meek R. L. The Economics of Physiocracy. London, 1962. 133. Morishima M. Marx’s Economics. Cambridge, 1973. 134. Morishima M. Ricardo’s Economics. Cambridge, 1989. 135. Morishima M. Walras’ Economics. A Pure Theory of Capital and Money. Cambridge, 1977. 136. Murphy A. E. Richard Cantillon, Entrepreneur and Economist. Oxford, 1986. 137. Nagel E. John Stuart Mill’s Philosophy of Scientific Method. New York, 1950. 138. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita, 1946. 139. Negishi T. History of Economic Theory. North-Holland, Amsterdam, New York, Oksford, Tokyo, 1989. 140. Негиши Т. История экономической теории. Москва, 1995. 141. Neoclassical Economic Theory, 1870 to 1930. / edited by K. Hennings and W. J. Samuels. Boston, 1990. 142. Niehans J. A History of Economic Theory: Classic Contributions, 1720-1980. Baltimore, 1990. 143. North D. C. Institucijos, jų kaita ir ekonomikos veikmė. Vilnius, 2003. 144. O’Brien D. P. The Classical Economists. Oxford, 1975. 145. O’Brien D. P., Presley J. R. (eds.). Pioneers of Modern Economics in Britain. London, 1981. 146. Oncken A. Politinės ekonomijos istorija. Kaunas, 1932. 147. Oser J., Brue S. L. The evolution of economic thought. New York, 1988. 148. Paliulytė R. Ekonominės minties istorija. Vilnius, 1997. 149. Paul E. F. Moral Revolution and Economic Science: The Denise of Laissez-faire in Nineteenth-Century British Political Economy. London, 1979. 150. Perelman M. Classical Political Economy. London, 1984. 151. Pigou A. C. (ed.). Memorials of Alfred Marshall. London, 1925. 152. Polanyi K. Aristotle Discovers the Economy / Trade and Market in the Early Empires: Economies in History and Theory. Glencoe, 1957. 153. Потапова И. С. История экономических учений. Москва, 1998. 154. Pribram K. A History of Economic Reasoning. Baltimore, 1983. 155. Rauner R. M. Samuel Bailey and the Classical Theory of Value. London, 1961. 156. Рейх Г. Л. История экономической теории. Методическое пособие. Рига, 2002. 157. Ryan A. J. S. Mill. London, 1974. 158. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood, 1986. 159. Rima I. H. (ed.). Readings in the History of Economic Theory. New York, 1970. 160. Robbins L. Robert Torrens and the Evolution of Classical Economics. London, 1958. 161. Robbins L. The Theory of Economic Policy in English Classical Political Economy. London, 1952. 162. Robinson R. Edward H. Chamberlin. New York, 1971.
163. Roemer J. Analytical Foundations of Marxian Economic Theory. Cambridge, 1981. 164. Roll E. History of Economic Thought. London, 1992. 165. Roncaglia A. Petty: The Origins of Political Economy. Cardiff, 1985. 166. Rothbard M. Economic Thouhgt before Adam Smith. Cheltenhm, 1995. 167. Rotwein E. (ed.). David Hume: Writings on Economics. London, 1955. 168. Rutherford D. Dictionary of Economics. London, 1992. 169. Sabine G. H., Thorsow T. L. Politinių teorijų istorija. Vilnius, 1995. 170. Sawger M. C. The Economics of Michal Kalecki. Basingstoke, 1985. 171. Scaff L. A. Veržiantis iš geležinio narvo: Max Weber ir moderniosios sociologijos atsiradimas. Vilnius, 1995. 172. Schabas M. A World Ruled by Number: William Stanley Jevons and the Rise of Mathematical Economics. Princeton, 1990. 173. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford, 1993. 174. Seligman B. Main Currents in Modern Economics. New York, 1962. 175. Селигмен Б. Основные течения современной экономической мысли. Москва, 1968. 176. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. London, 1982. 177. Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. New York, 1951. 178. Sen S. R. The economics of Sir James Steuart. London, 1957. 179. Shackle G. The Years of High Theory. Invention and Tradition in Economic Thought. 1926–1939. Cambridge, 1967. 180. Skinner A. S. Adam Smith, science and the role of the imagination. /In: W. B. Todd (ed.). Hume and the Enlightenment. Edinburgh, 1974. 181. Skinner A. S., Wilson T. (eds.). Essays on Adam Smith. Oxford, 1975. 182. Современная экономическая мысль. Москва, 1981. 183. Сорвина Г. Н. История экономической мысли двадцатого столетия. Москва, 2002. 184. Sowell T. Classical Economics Reconsidered. Princeton, 1974. 185. Sowell T. Say’s Law: An Historical Analysis. Princeton, 1972. 186. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. 3d ed. Durham, 1991. 187. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge, 1989. 188. Steedman I. Piero Sraffa. Brighton, 1988. 189. Stigler G. J. Essays in the History of Economics. Chicago, 1965. 190. Сурин А. И. История экономики и экономических учений: Учебнометод. Пособие. Москва, 2002. 191. Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. Vilnius, 1991. 192. Šarlis G., Šarlis R. Ekonominių teorijų istorija. Kaunas, 1932. 193. Шмарловский, Г. А. История экономических учений. 2-ое издание. Минск, 2001. 194. Taylor T. C. An Introduction to Austrian Economics. Cato Institute, 1980. 195. Theocharis D. Early Developments in Mathematical Economics. 2nd edn. London, 1983. 196. Uhr K. The Economic Doctrines of Knut Wicksell. Berkeley, 1960.
197. Vaggi G. The Economics of Francois Quesnay. London, 1987. 198. Veikli krikščionybė versle ir ekonomikoje. Vilnius, 1996. 199. Всемирная история экономической мысли. Т. 1 / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. Москва, 1987. 200. Всемирная история экономической мысли. Т. 2. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. Москва, 1988. 201. Всемирная история экономической мысли. Т. 3. Начало ленинского этапа марксистской экономической мысли. Эволюция буржуазной политической экономии (конец XIX – начало XX в.) / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. Москва, 1989. 202. Всемирная история экономической мысли. Т. 4. Теории социализма и капитализма в межвоенный период / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. Москва, 1990. 203. Жамс Э. История экономической мысли ХХ в. Москва, 1959. 204. Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. Москва, 1995. 205. Zabulis H. Respublikos idealai Romos aukso poezijoje. Vilnius, 1982. 206. Zweig F. Economic Ideas: A Study in Historial Perspectives. Ne York, 1950. 207. Walsh V., Gram H. Classical and Neoclassical Theories of General Equilibrium. New York, Oxford, 1980. 208. White L. The Methoology of the Austrian School Economists. New York, 1977. 209. Whittaker E. Schools and streams of economic thought. Chicago, 1960. 210. Winch D. Adam Smith’s Politics. Cambridge, 1990. 211. Worland S. T. Scholasticism and Welfare Economics. Notre Dame, 1967.
VARDŲ RODYKLĖ
Achtas, 11 Adamson’as, 377 Aftalion’as A., 549 Ayres’as C. E., 534, 535, 550 Akerman’as J., 593, 608 Alachas, 28 Albertas Didysis, 29, 31 Alcott L., 321 Aleksandras I, 327 Allen’as R. D., 598 Alexander’is S. S., 581 Alter’is L. B., 526 Althoff’as F., 345 Amonn’as A., 513-516, 518, 519 Amoroso, 488 Ampere A. M., 465 Amstein’as H., 478, 479 Anderson’as J., 191 Anikin’as A., 49, 50, 71, 80, 287, 314, 318, 328, 465 Antifonas, 16 Aristofanas, 37, 246 Aristotelis, 16, 18-21, 29, 32-34, 37, 42, 45, 60, 133, 224, 245, 401, 403, 416, 453 Arkwright’as R., 172 Aron’as R., 265 Arrow K. J., 487, 494, 600 Ashley’us, 205 Ashley’us W. J., 372 von Azpilcueta M., 46
Babilonas I, 11 Backhouse’as R., 596 Bacon’as F., 6, 53, 132 Bagehot’as W., 131, 372
Bagge G. A., 617 Bailey S., 202, 261 Bakunin’as M., 266 Balfur’as, 509 Banez’as D., 46 Barbon’as N., 49, 76 Barone E., 404, 417, 484, 487, 490, 595 Barry’is N., 405 Barton E., 311 Bastiat’as F., 4, 66, 112, 206, 207-213, 214-219, 234, 261, 304 Baudeau N., 98, 99, 106, 112, 115 Bauer’is O., 391, 406, 407, 566, 567 Bazard’as S. A., 316, 317 Becheris I., 47 Becker’is G., 429 Beneg-Lynch A., 407 Bentham’as J., 178, 201, 223, 229, 244, 245, 256, 332, 378, 444, 475, 489, 512, 556 Bergson’as A., 493-494 Berkeley J., 124 Berkley G., 53 Berle A. A., 546-547 Bernoulli D., 378 Bertrand’as J. L. F., 478 Bickerdike F. C., 616-617 von Bismarck’as O., 303, 304, 356, 361 Black’as, 136 Blanqui A., 234 Blanqui L. O., 234 Blaug’as M., 6, 7, 44, 115, 130, 136, 147, 163, 190, 195, 203, 223, 225, 236, 244, 256, 270, 282, 378, 384,
394, 463, 486, 523, 529, 531, 539, 551, 555, 607, 608 Bodin’as J., 42, 49 von Bohm-Bawerk’as E., 17, 191, 212, 349, 380, 384, 390, 391, 392, 394, 396-403, 405, 406, 420, 422, 428, 430, 438, 442, 458, 477, 482, 564567, 593, 598 von Bohm H., 391 Boisguillebert’as P., 3, 65, 67, 84-89, 90, 94, 97, 109, 113, 328 Bolein A., 311 Bonar’as J., 225 Bonhomme, 313 Boninzenji P., 488 Bonsanquet’as, 184 Boody E., 569 Boole G., 470 Bortkiewicz’ius L., 477, 485, 568 Botero G., 224 Boulding’as K. E., 419, 494 Bray’us J. F., 311, 331, 336, 337, 338 Braudel’as F., 172 Brentano L., 356, 357, 360-361, 362, 373 Bright’as J., 206 Broun’as J. B., 472 de Brucourt’as, 119 Brunswick’as, 377 Buchanan’as D., 189, 227 Buchanan’as J. M., 405, 429 Bucher’is K., 356, 359-360, 373 Buckle T. H., 135 Buffon’as G. L., 224 Burbonai, 287 Buridan’as J., 29, 37 Burke E., 81, 346 Burns’as A. F., 553 Burns’as A. R, 573 Burns’as R., 139 van der Burse’ai, 28
Cairnes’as J. E., 212, 246 Calvin’as J., 287, 364 Campbell’as H., 131 Campanella T., 310 Candra Gupta I, 13 Cannan’as E., 155, 557, 616 Cantillon’as R., 3, 66, 84, 89-94, 97, 100, 107, 109, 110, 112, 113, 121,
131, 136, 149, 155, 158, 162, 236, 601 Carey H. C., 4, 66, 112, 213-216, 219, 253, 304, 461, 527, 545 Carey M., 213, 215, 216 Carlyle T., 92, 169, 213, 222, 245 Cartright’as, 172 Carver’is T. N., 454 Cassel’is G. K., 385, 410, 477, 486, 593, 601, 613-614, 615-617 Cato Maior, 22 Catonas Vyresnysis, 22-24 Chais’as S., 548 Chamberlain’as A. N., 499 Chamberlain’as J., 372 Chamberlin’as E., 5, 414, 549, 565, 573-579, 580, 584, 588, 589, 596 Chamillard’as M., 86 Chaptal’as, 350 Chevalier M., 234, 318 Child’as J., 44, 47, 54, 56, 136 de Cise, 124 Ciceronas, 23-25 Clay’us H., 348 Clark’as C. G., 556 Clark’as J. B., 5, 342, 380, 383, 385, 403, 419, 438, 453-460, 461, 482, 530-532, 536, 545, 548, 595 Clark’as J. M., M., 453, 524, 545, 546, 548-549, 550, 558 Clavieres’as, 232 Clower’is R., 597 Coase R., 510, 527, 555 Cobb C., 595 Cobden’as R., 206, 208, 234, 471, 616 Coke’as R., 56 Colbert’as J. B., 43, 47, 85 97, 105 Coleridge’as S. T., 245 Collins’as R., 364 Colombo C., 41 Columellas, 23 Commons’as J., 5, 522, 523, 525, 526, 528-530, 534, 541-546, 553, 561 Comte’as A., 245, 247, 256, 316, 318, 372 de Condorcet’as N. A., 59, 219, 220 de Condillac’as E. B., 134, 147, 180, 378 Coope, 139 Copernicus M., 395, 401, 436
Cortez’as H., 41 Cournot A., 178, 234, 378, 439, 440, 442, 449, 456, 463, 464-467, 469, 478, 479, 481, 482, 484, 488, 491, 494, 566, 597 Craigie T., 133 Crompton’as S., 172 Cromwell’is O., 71 C. Sallustius Crispus, 23 Cullen’as W., 133 Culpeper’is T., 76 Cunningham’as W., 373, 435
Dale D., 325 d’Alembert’as J., 101, 134 Dalton’as H., 556 Dameth’as, 479 Dana Ch., 321 Dante A., 403 D’Argenson’as R. L., 105 Darwin’as Ch., 136, 225, 523, 526, 531, 537 Davanzati B., 46 D’Avenant’as Ch., 52, 56, 77, 80, 81, 90 Davidson’as D., 592, 593, 614 Debreu G., 487 Defoe D., 54 Degutis A., 510 Delone B. N., 463 Demokritas, 16, 265 Denis H., 87 Descarte’as R., 178, 378, 533 Dewey’us J., 341, 523, 530, 550 Dickinson’as H. D., 556 Diderot D., 99-101, 134 Diehl’is K., 513-515, 517 Diogenas, 15, 245 Diokletianas, 22, 24 Disraeli’s B., 206 Divizi F., 568 Domar’as E. D., 582, 614, 616 Donskis L., 310, 311 Douglas’as John’as, 132 Douglas’as Jean’as, 135 Douglas M., 131 Douglas’as P. H., 422, 595 Drake’as F., 41 Drummond’as H., 202, 426, 477 Duaufas, 11
Dubois’as P., 29 Duhring’as E., 268 Duklot C., 101 Dunlop’as A., 132 Dunoyer’is C., 234 Dupe de Sen-Moras, 102 Dupin’as C., 350 Dupont’as de Nemours’as P. S., 98-99, 103, 106, 107, 112, 116, 121, 134, 233 Du Pont, 99 Dupuit J., 262, 378, 443, 449 Durban’as E., 556
Edgeworth’as
F., Y., 237, 385, 434, 463, 476-478, 482, 488, 490, 495, 597, 598, 616, 617 Eichner’is A. S., 436, 580, 581 Einaudi L., 418 Eisenhower’is D. D., 553 Ely’is R. T., 144, 541 Elliott’as J. E., 272 Elliot’as T. S., 6 Elžbieta, 41, 53, 223, 237 Emerson’as R. W., 321 Enfantin’as B. P., 234, 316, 318 Engels’as F., 116, 265-268, 313, 314, 318, 331, 368 Entovas R. M., 599 Epiktetas, 23 Epikūras, 23, 265 Erazmas Roterdamietis P. D., 310 Erasmus Rotterdamus, 310 Erhard’as L., 417, 429 Eucken’as W., 608
Fawcett’as H., 438 Fechner’is G. T., 395 Ferguson’as A., 60 Fergusson’as R., 350 Ferrier, 350 Fetter’is F., 454, 613 Fisher’is I., 49, 79, 237, 403, 477, 505, 510, 530, 567 Fletwood’as W., 81 Florinas J., 41 Fogel’is R. W., 373 Fontenay, 215 de Forbonnais V. F., 98, 100
Fortrejus, 55 Fourier Ch. F. M., 4, 258, 298, 300, 311, 312, 318-325, 326, 327, 329, 343 Fox A., 338 Fox’as J., 139 Foxwell’as H. S., 331, 438 Francas II, 347 della Francesca P., 28 Franklin’as B., 81, 135, 207, 212, 213, 327 Freud’as S., 550 Frydrichas II, 31 Friedman’as M., 6, 211, 419, 428, 429, 599, 600 Frisch’as R., 445, 494, 568, 595, 598 Fularton’as J., 251 Fuller M., 321
Gajus Plinijus Sekundas, 23 Galbreith’as J. K, 237, 265, 528, 534, 535 Gale D., 487 Galiani F., 100, 102, 378 Gantt’as H. L., 539 Garnier’is G., 137, 237 Garnier’is J., 298 de Gaulle C., 418 Genovezi, 50 George’as H., 4, 201, 311, 338-343, 372, 481 Gerzabek C., 388 Gibbon’as E., 132 Gide C., 6, 65, 68, 99, 102, 200, 211, 234, 241, 291-294, 297, 302, 307, 312, 318, 319, 327, 346, 349 Giffen’as R., 237, 440 Gilbreth’as F., 539 Gipijus, 16 Girdler, 499 Givens’as H., 29 Gladstone’as W. E., 206 Godwin’as W., 219, 220, 222, 225 Goethe J. W., 29, 409 Goldschmidt’as L., 363 Goldsmith’as R., 80 Gossen’as H., 201, 377, 378, 380, 388, 391, 395, 396, 447, 463, 465, 467469, 470, 474, 481, 494 Gracchas G., 22
Gracchas T., 22 Gray’us J., 311, 331, 336-337 Grant’as J., 81 Graslin’as J., 100 Greeley’us H., 321 Gregory T. E., 419 Gresham’as T., 22, 37, 237 Grigalius X, 31 Grigorijus iš Nysos, 26 Grocijus H., 132 Grount’as J., 81 Grunberg’as K., 406 Gruodis K., 246 Guillaumin’as, 298 Guillebaud’as C. W., 438 Gutenberg’as J, 29 von Haberler’as G., 418, 567 von Habsburg’as F. J., 389 von Habsburg’as R., 389 von Habsburg’ai, 565 von Hayek’as F. A., 24, 212, 246, 388, 405-407, 409-411, 417, 418-430, 528, 530, 555, 564, 605, 611, 614, 618 Hales’as J., 44 Hamilton’as A., 213 Hamilton’as W., 350, 522, 523, 525, 550, 560 Hammarskjold’as D., 609 Hamurapis, 10, 11-13 Hansemann’as D., 303 Hansen’as A. H., 484, 573 Hansen’as B., 609 von Hardenberg’as K. A., 346 Hargreaves’as J., 172 Harrod’as R., 565, 580, 582, 597, 598, 614, 616, 617 Hart’as A., 598 Harvey’us W., 110 Hawthorne N., 321 Hawtrey’us R. H., 420, 504, 505, 597, 605 Heckscher’as E. F., 43, 61, 593, 609, 610, 612, 613, 614-615 Hegel’is G. W. F., 267-269, 300, 352, 438, 476, 523, 551 Heilbroner’is R., 138, 207, 247, 261, 522, 532, 534, 535, 569 Heine H., 266
Held’as A., 360 Helm’as D., 597 Helvetius C. A., 101, 134 Henrikas IV, 60 Henrikas VIII, 310, 311 Herle’as C., 56 von Hermann’as F. B. W., 392-393 Herodotas, 245 Herschel’is W., 472 Hertzka, 339 Hicks’as J. R., 390, 419, 420, 422, 428, 436, 484-487, 490, 492-493, 583, 596-600, 604, 609, 618, 622 Hicks U., 598 Hildebrand’as B., 352, 353-356, 357, 373, 391 Hilferding’as R., 361, 391, 394, 566, 567 Hirschman’as A. O., 48, 55, 58, 59 Hitler’is A., 419, 556 Hobbes’as T., 71, 79, 106, 178, 245 Hobhouse’as L. T., 261 Hobsbawn’as E. J., 232 Hobson’as J., 5, 550, 555, 556-561 Hodgskin’as T., 311, 331, 335-336 Holbach’as P. H. T., 134 Hollander’is S., 161 Home’as H., 132 Homeras, 477 Hoover’is H. C., 415, 551 Hopkins’as J., 530, 541 Horacijus, 245 von Hornigk’as P. W., 44 Howard’as K. 10 Hoxie R., 550 Humboldt’as, 362 Hume’as D., 49-50, 52, 59, 60, 77, 81, 82, 100, 120, 131-137, 146, 154, 219, 252, 601 Hunt’as E., 583 Hunter’is W., 472 Hurwicz’ius L., 487 Hutcheson’as F., 132, 133, 136 Hutchison’as T. W., 6, 389, 442, 470 Hutton’as, 139
Ibn-Chaldun’as, 29-31 Illy L., 405 Ingram’as J. K., 372 Inocentas III, 36
Ipuseras, 11 Irving’as, 337 Irving’as W., 213 Isnard’as A. N., 98 Izidorius, 46
Young’as A. A., 144, 167, 474 James’as E., 6, 536 James’as W., 523, 533, 548 Jefferson’as T., 98, 219, 327 Jenkins’as F., 442, 472 Jevons’as F., 471 Jevons’as T., 470 Jevons’as W. S., 89, 147, 377, 380-382, 384, 392-394, 404, 437, 439, 447, 450, 453, 463, 467, 470-476, 478, 481, 482, 489, 494, 495, 529, 583 Jėzus Kristus, 25, 27 Johansson’as A. H., 609 Jonas Auksaburnis, 26, 27 Jonas Gražusis, 36, 42 Jonas Krizostomas, 26 Jonas Paulius II, 31, 33 Jonas XXII, 31 Jones’as R., 371-372 Joplin’as T., 251 Juglar’as K., 370, 569 von Justi J. H., 47
378, 434, 465, 485,
Kahane J., 410 Kahn’as R. F., 565, 580 Kaijaras, 126 Kay’us, 172 Kaldor’as N., 79, 491-493, 580, 598 Kalecki’s M., 581, 582 Kames’as, 132 Kamm’as J., 246 Kant’as I., 245 Karlas V., 37, 41 Karnegis, 618 Kasperavičius A., 58 Kaufmann’as F., 418 Kautilja Višnugupta, 13-14 Kautsky’is K., 267, 567 Kautz’as, 377 Keynes’as J. M., 7, 50, 54, 57, 61, 62, 89, 99, 107, 131, 177, 196, 219, 227,
229, 230, 238, 241, 251, 407, 418423, 428, 434-438, 442, 447, 449, 450, 461, 472, 476, 477, 492, 500, 503, 504, 531, 545, 557, 560, 569, 580-582, 585, 594, 597, 598, 600, 601, 604-609, 612, 613, 614, 616618, 621 Keynes’as J. N., 6, 143, 203, 373, 477, 487, 522, 524 von Keler’is S., 565 Kepler’is J., 213 King’as G., 80-82, 442 Kiprijonas, 26 Kirzner’is I. M., 405, 418, 570 Klemensas Laktancijus, 26 Knapp’as G. F., 356 Knies’as K., 352, 354-356, 358, 362, 363, 373, 390, 391, 454 Knight’as F. H., 236, 419, 422, 527, 530, 550 Kobayashi’is N., 43 Kondratjevas N., 67, 97, 369, 370, 569 Konfucijus, 14, 100 Koopmans’as T., 551 Kotryna Aragonietė, 311 Kotruli B., 28 Kritobulas, 16 Ksenofontas, 16-17, 24, 60, 245 Kun’as T., 377 Kurnitzky’is H., 28 Kuznets’as S., 569
Lackmann’as L. M., 405, 428 Laercijus, 245 de La Fayette M., 348 Laffer’as A., 30 Lancaster’is K. J., 460 Landolfas, 31 Landry A., 403 Lange O., 417-418, 422 Lardner’is D., 470 de LaRochefoucauld’as F., 117 Larson’as B., 617 Laspeyres E., 356 Lassalle’is F., 164, 212, 255, 266, 303, 342 Laughlin’as J. L., 531, 532 Laumenskaitė E., 8 Laveleye, 373 Lavington’as F., 503-505
Law J., 50-52, 89, 93, 124, 184 Lederer’is E., 391, 567 Legendre F., 105 Leijonhufvud’as A., 600, 605 Lemercier, 99 Lemholz M., 405 Lenin’as V., 240, 268 Leonas XIII, 31, 33, 341 Leontief’as W., 75, 111, 269, 277, 487, 527, 551, 573 Leroux P., 209 Lerner’is A. P., 419, 422, 598 Leslie’is J., 201 Leslie’is T. E. C., 372 de Lesseps’as F., 313 Le Trosne G. F., 99, 103, 107, 108 Levasseur E., 373 Levita R., 7 Lexis W., 486 Lydeka Z., 8 Liggio L., 418 Likurgas, 16 Lindahl’is E., 593, 594, 605, 608, 609610, 611, 612, 614, 615, 618, 622 Lindbeck’as A., 600 Lippmann’as W., 429 List’as F., 216, 346, 347-352, 367, 373 Littlechild’as S., 405 Liucijus, 25 Liudvikas XIII, 60 Liudvikas XIV, 42, 51, 85, 97, 105 Liudvikas XV, 101, 124 Liudvikas XVI 121, 124, 125, 600 Livijus, 245 Lloyd’as S. J., 251 Lloyd’as W. F., 382, 426 Locke’as J., 44, 49, 90, 131, 132, 169, 258, 316 Loeb’as J., 537 Longe F. D., 255 Longfield’as S. M., 251 Lowell’as J. R., 321 Lucas’as R., 598 de Lugo J., 46 Lui Napoleonas, 300 Luji Bonapartas, 324 Lukas, 26 Lukianas, 245 Lukrecijus, 23, 245
Lundberg’as E. F., 593, 594, 599, 608, 613, 614, 615-618, 622 Luther’is M., 310, 311, 363 Lutz’as F. A., 418 Luxemburg R., 581 de Mably, 100 Machiavelli’s N., 29, 43 Machlup’as F., 418, 599 Madariaga S., 429 Maiburd’as E. M., 59, 82, 166, 366 Mayer’is H., 405 Malestroit’as M., 42 de Malynes G., 42, 44, 53-54 Malthus’as D., 219 Malthus’as T., 4, 57, 66, 81, 90, 93, 175, 176, 178, 180, 187-191, 195, 201-203, 214, 215, 219-229, 230, 235, 238, 240-242, 254, 273, 280, 286, 292, 295, 298, 300, 301, 330, 335, 339, 343, 371, 450, 456-458, 471, 505, 593, 621 Manconi D., 29 de Mandeville’is B., 55, 136 de Marchi, 247 Marie Antoinette, 124 Markas Aurelijus, 22, 23 Marmontel’is J. F., 101 Marshall’as A., 5, 7, 19, 50, 79, 94, 126, 150, 158, 159, 212, 226, 236, 246, 248, 342, 357, 372, 380, 381, 383-385, 394, 403, 404, 419, 434450, 455, 460, 474-477, 482, 488490, 499, 500, 501-502, 503-505, 508-511, 522, 529, 538, 557, 558, 564, 567, 578, 580-582, 585, 593, 594, 596, 597, 599, 608, 613 Marx’as K., 4, 8, 57, 65, 66, 71, 72, 74, 76, 77, 90, 93, 99, 100, 108, 111, 125, 154, 155, 160, 161, 163, 166, 187, 205, 208, 225, 240, 262, 265283, 293, 298-302, 305, 313, 318, 322, 332, 333, 335, 338, 339, 341, 352, 358, 359, 361, 363, 367, 368, 382, 394, 401, 430, 481, 513, 517, 523, 536, 539, 544, 551, 566, 569, 572, 581, 582, 594, 621 Mazzola U., 606 McCulloch’as J. R., 163, 178, 180, 186, 201-202, 216, 251
McDougall’as W., 537 McKenzie’is L. W., 487 Meade’as J., 556, 580, 597, 613 Means’as G. C., 534, 546-548 Medina J., 47 Mehring’as F., 265 Melon’as J.-F., 48 Menger’is A. (sūnus), 388 Menger’is A. (tėvas), 388 Menger’is C., 316, 331, 345, 357, 369, 377, 378, 380, 383, 384, 388-402, 405, 406, 418, 425, 430, 453, 473, 475, 478, 480-482, 495, 551, 594, 613 Menger’is K., 389, 418, 613 Menger’is M., 388 Mercier’as de la Riviere P.-P., 99, 103, 104, 106, 112 Merton’as R. K., 237 Messner’is J., 37 Metenje M., 488 Michels’as R., 363 Mill’is J., 176, 178, 184, 186, 190, 201, 206, 216, 237, 244, 259, 335 Mill’is J. S., 4, 66, 78, 139, 150, 158, 161, 164, 176, 189, 201, 202, 213, 214, 223, 229, 237, 244-262, 318, 339, 340, 383, 419, 420, 436, 438, 443, 449, 450, 457, 473, 475, 480, 505, 510, 548, 556, 593 de Mirabeau G. H., 110 de Mirabeau V., 43, 90, 91, 99, 101, 104, 110, 116, 223 Myrdal’is G., 331, 422, 593, 594, 605, 608, 609, 611-612, 614, 615, 618622 von Mises’as L., 45, 67, 125, 175, 377, 389, 391, 404, 405, 406-414, 415, 416, 417-418, 419, 420, 429, 430, 486, 565, 605 von Mises’s A., 406 von Mises A., 406 von Mises M., 407 Mishan’as E. J., 444 Misselden’as E., 48-49, 53 Mitchell’as W., 5, 419, 522, 523, 526529, 530, 534, 540, 546, 548, 549, 550-555, 561 Modigliani’is F., 583 Molina L., 46
de Molinari M., 212 Monklaras, 209 de Montaigne’is M., 45 Montanari G., 46 de Montchretien’as A., 60 de Montesquieu, 57 Montesquieu C., 28, 29, 48, 49, 53, 56, 57, 58-59, 98, 106, 164, 224 Morellet’as, 100, 134 Morgan’as A., 470 Morgenstern’as O., 418 Morton’as J., 310 Morus’as J., 310 Morus’as T., 310-311, 579 Moss’as L. S., 405 Mozė, 26 M. Tullius Cicero, 24 Muller’is A. H., 346-347, 349, 351, 367, 373, 513 Mummery’is F., 557 Mun’as T., 44, 48-49, 52-54, 60, 72, 78 Mussolini B., 488
Napoleonas
B., 99, 233, 287, 348,
467, 488 Napoleonas III, 234 Nash J. F., 467 Necker’is J., 125, 134 Negishi’s T., 35, 110, 194 Neirat’as O., 407 Neronas, 22 von Neumann’as J., 487, 509 Newcomb’as S., 49 Newton’as I., 119, 135, 136, 150, 319, 487, 523 Nikaido F., 487 Nikomachas, 18 Nobel’is A., 188, 211, 237, 373, 405, 418, 419, 422, 429, 487, 510, 526, 551, 555, 556, 569, 599, 600, 612, 618 North’as D. C., 526, 555 North’as D., 44, 54, 77, 80, 136 North’as, 139 Notaro B., 555
O’Driscolle G. P., 405
235,
379, 494, 583,
Ohlin’as B., 593, 594, 605, 608, 612613, 614, 615, 618, 622 Okunis, 508 Olson’as M., 555 Oncken’as A., 98, 105 Oppengeimer’is F., 339, 513-515, 519, 520 de Oresme’us N., 29, 37 Overstone, 251 Ovidijus, 245 Owen’as R., 4, 293, 303, 311, 312, 323, 325-331, 332, 334, 337, 343 Owens’as, 470, 471
Pacioli L., 28-29 Paley M., 438 Pantaleoni M., 488 Pareto V., 237, 357, 380, 382, 385, 394, 404, 417, 435, 463, 473, 474, 477, 479, 484, 487-491, 492-495, 508, 511, 527, 597, 598 Parkin’as M., 598 Pasinetti L., 580 Passi F., 207 Patten’as S. N., 453 Paul E. F., 261 Pedras II, 36 Peel’as R., 179, 186 Peirce C., 523, 533 Pell’as, 470 Pereire, 318 Periklis, 16, 619 Person’as W., 555 Peterson’as W. H., 405 Petrarka F., 29 Petri F., 513, 514 Petty A., 71 Petty W., 3, 65, 70-82, 86-91, 93, 94, 102, 107, 109, 121, 122, 131, 136, 142, 148, 149, 156, 158, 160, 162, 165, 172, 178, 224 Philippe d’Orleans’as, 51, 52 von Philippovich von Philippsberg’as E. F., 389, 391 Piccard’as, 481, 485 Pigou A. C., 5, 79, 237, 434, 438, 477, 478, 499-508, 509, 511, 580, 599, 617 Pijus V, 31 Pijus XI, 311
Piopi, 11 Pirou G., 555 Pisan’ai, 287 Pitt’as W., 139 Place’as F., 185, 223 Plant’as A., 419 Platonas, 16-18, 32, 37, 144, 145, 148, 224, 245, 310, 311, 535 Plinijus Vyresnysis, 23 Poincare, 478 Poisson’as S. D., 464 Polanyi K., 7, 54, 56 de Pompadour, 101, 120 Pontchartrain’as L. F., 86 Popper’is K., 420, 429 Portarlington’as, 177 Posner’is R., 555 Poter’as U., 52 Potter B., 556 Protagoras, 16 Proudhon’as P. J., 4, 210-212, 266, 267, 286, 298-303, 305-307, 308, 337, 338, 342, 424 Ptolemajas K., 401
Raico R., 418 Rayleigh’as, 437 Raymond’as D., 216, 350, 527 Ramsay’us A., 134 Rassel’as B., 509 Rau H., 398 Redernas, 313 Reichardt’as H., 464 Reid’as J., 133 Reisinger A., 567 Reisman’as G., 418 Renard’as G., 374, 481 Ricardo D., 3, 4, 65, 66, 76, 82, 90, 91, 93, 139, 146, 157, 161, 168, 175196, 200-205, 209-211, 214-216, 219, 225-230, 232, 234, 236-238, 244, 245, 247-249, 252-256, 258, 260-262, 266-268, 271-274, 283, 286-289, 290, 293, 294, 303, 304, 328, 331-333, 335, 336, 339, 340, 342, 350, 356, 369, 371, 379, 383, 392, 408, 435, 436, 438, 441, 449, 450, 453, 456, 457, 465, 473, 475, 479, 492, 494, 505, 556, 580, 593, 613, 614, 621
Richelieu A., 105 Rima I. H., 68 Rist’as C., 6, 65, 68, 99, 102, 200, 211, 234, 241, 291-294, 297, 302, 307, 312, 319, 327, 349, 388 Rizzo M. J., 405 Robbins’as L. C., 6, 163, 203, 404, 410, 417, 419, 527, 596, 612 Roberts’as L., 52, 74 Robertson’as D. H., 419, 438, 504, 505, 597, 598, 601 Robertson’as E. A. J., 580 Robertson’as W., 48 Robinson’as E. A. G., 584 Robinson J., 5, 414, 438, 441, 564, 579, 580-589, 597 Rockefeller’is J. D., 409, 531, 581 Rodbertus’as J. K., 164, 273, 303-305, 308, 391 Rodrigues’as B. O., 316 Rodrigues’as E., 316 Rogers’as T., 472, 477 Roosevelt’as F. D., 417, 546, 550, 554 Roosevelt’as T., 341 Ropke W., 409, 418, 429 Roscher’as W., 72, 346, 352-356, 357, 358, 363, 373, 390, 391, 434 Rosenstein’as-Rodan’as P. N., 418 Roskas H. E., 470 Rostow W. W., 616 Rothbard’as M. N., 100, 405, 411, 414-416, 418, 423, 430 Roubaud’as, 99 Rousseau J. J., 100, 219 Ruchonnet’as, 479 Rueff’as J., 418 Ruskin’as J., 556-557 Ruveri R., 28
Saimon’as G., 552 Saint-Cyr’as L. G., 463 de Saint-Simon’as C., 4, 245, 258, 293, 298, 303, 304, 311, 312, 313-318, 322, 324, 325, 328, 343 Say’us J. B., 4, 66, 67, 84, 87, 89, 103, 112, 127, 145, 147, 150, 179, 182, 185, 190-192, 196, 201, 206, 207, 209, 229, 232-241, 242, 252, 256, 277, 281, 286, 288, 290, 294, 298300, 305, 307, 317, 335, 346, 351,
355, 369, 386, 395, 435, 443, 465, 603, 618 Say’us L., 127, 209 Salustijus, 23, 245 Samuelson’as P. A., 65, 91, 257, 342, 379, 419, 457, 476, 487, 493, 564, 569, 583, 588, 597, 599 Sannenschein’as H. F., 486 Savary J., 48 Savigny F. K., 352 Schaffle’as A. E., 361, 389 Schenberg’as G., 358 Schiller’is F., 556 Schlesinger’is K., 405, 418, 486 Schmoller’is G., 356-359, 361, 362, 367, 369, 373, 389, 390, 527, 528, 566 Schotter’is A., 405, 555 Schultz’as H. C., 422 von Schulze-Gavernitz’as G., 362 Schumpeter’is J. A., 5, 40, 54, 76, 80, 81, 87, 91, 98, 99, 105 112, 116, 119, 120, 126, 127, 136, 138, 150, 157, 172, 179, 203, 236, 267, 269, 371, 385, 390, 391, 401, 404, 405, 441, 464, 482, 487, 558, 565-573, 589, 594, 601, 603, 607, 614, 617 Schutz’as A., 418 Scitovsky T., 66 Scott’as H., 134 Scott’as H. C., 134 , 135 Scott’as W., 213 Scrope’as C. P., 205 Seager’as H. R., 454 de Secondat’as C. L., 58 Sekler’is D., 523 Seligman’as E., 454 Seligman’as B., 540, 543, 569 Sen S. R., 57 Seneka, 23, 25 Sennholz’as H. F., 418 Senior’as N. W., 4, 66, 163, 201, 202206, 209, 216, 246, 252, 254, 260, 261, 355, 426, 435, 447, 450, 548 Septimas Severas, 22 Sereny M., 407 Serra A., 40 Shackle’as G. L. S., 405, 419, 437, 597, 598, 600 Shakespeare’as W., 42
Shaw G. B., 342, 556 Shelburne, 133 Shelburne T., 133 Sherman’as, 522 Sherman’as G., 583 Sidgwick’as H., 5, 212, 477, 509-512 Simiand’as F., 555 Simson’as R., 132 de Sismondi J. C. L., 4, 84, 89, 179, 228, 230, 240-242, 251, 258, 280, 286, 287-297, 298-300, 302-305, 307, 313, 329, 349 Siuart’as, 298 Slutsky’is E., 597 Smart’as W. T., 613 Smith’as A., 3, 7, 19, 43, 44, 49, 52, 56, 58, 60, 61, 66, 68, 73, 75, 81, 82, 87-90, 92, 97, 99, 100, 109, 110, 112, 124, 126, 130-172, 173, 175184, 186-189, 191, 192, 195, 196, 200-205, 207, 211, 213, 215, 224, 226-230, 232-236, 238-241, 246249, 252, 254, 255, 258, 261, 266, 268, 269, 272-275, 278, 283, 286290, 293, 294, 297, 301, 302, 304, 331, 332, 334, 342, 346, 347, 349352, 354, 362, 370, 383, 392, 419, 424, 425, 428, 436, 442, 446, 449, 450, 457, 465, 481, 490, 503, 505, 509, 524, 528, 532, 536, 547, 565, 620 Smith’as A. (vyresnysis), 131 Smith (Lutz) V. C., 418 Snell’as, 132 Sofoklis, 245 Sokratas, 16, 100, 311 Solonas, 16 Solow R., 582 Sombart’as W., 362, 366-369, 527, 528, 553, 566, 608 Spann’as O., 417, 513-515, 517-520 Spartakas, 22 Spencer’is H., 261, 390, 475, 523, 527, 556 Spiegel’is H. W., 81 Spiethoff’as A., 362, 369, 527, 528, 601, 608 Spinoza B., 57 Sraffa P., 111, 177, 404, 420-422, 565, 580, 582, 583, 585
von Stackelberg’as H., 565, 579 de Stael, 125 Stafford’as W., 42 Stalin’as J., 556 Stammler’is R., 513, 514, 517, 518, 520 Steuart’as J. D., 40, 52, 53, 56-57, 59, 60, 106, 179, 184, 220, 224, 273 Steele G. R., 405 von Stein’as L., 389 Stewart’as D., 132, 139 Stewart’ai, 49 Stigler’is G. J., 188, 237, 404, 419, 429, 453 Stiglitz’as J., 419 Stolper’is W., 572 Stolzmann’as R., 513-516, 518 Strahan’as W., 135 von Strigl’as R., 405, 418 Summenhart’as K., 46 Sumner’is J. B., 202 Svennilson’as I. S., 593, 609, 617 Swift’as J., 531
Šelbernas, 80 Šv. Ambaziejus, 26 Šv. Augustinas, 26, 27, 32, 33 Šv. Bonaventura, 29 Šv. Jurgis, 557 Šv. Tomas Akvinietis, 29, 31-36, 37, 516
Taylor’as F. M., 417, 422, 539 Taylor H., 245, 246, 260 Taylor H. A., 471 Taylor’as, 437 Talis, 19 Taljanči A., 29 Taussig’as F. W., 530 Tawney’us R. H., 364, 556 Teodoretas Kyrietis, 27 Terencijus, 245 Terray, 121 Tertulijonas, 26 Thierry A., 316 Thomas Aquinas, 31 Thompson’as W., 311, 331, 332-334, 336 Thoreau H. D., 321
Thornton’as H., 184, 229, 250, 603 Thornton’as W. T., 255 von Thunen’as J. H., 369, 378, 390, 449, 456-457, 601, 602 Thurow L, 261 T. Lucretius Carus, 23 de Tocqueville’is A., 245 Toynbee A., 342, 372, 438, 556, 600 Tolstojus L., 341, 390 Tooke T., 251, 477 Torrens’as R., 178, 184, 186-188, 191, 229, 251, 548 Townshend’as Ch., 134 Townshend’as J., 224 Trajanas, 22 Tribe K., 363 Triffin’as R., 564, 579 Tronchin’as T., 133 Tucker’is, 136 Tucker’is B., 415 Tugwell’as R., 534, 546, 549 Turgot J., 3, 20, 61, 66, 81, 98, 101, 104, 112, 115, 119-127, 134, 136, 137, 154, 155, 163, 172, 179, 210, 220, 224, 233, 307, 395 Turgot M. E., 119
Uhr’as C. G., 602 Urbonas IV, 31
Vanderlint’as J., 54 Varronas, 22-23 Vasco da Gama, 41 Vasilijus Didysis, 26-27 de Vauban’as S., 97 Vaughn K. I., 405 Veblen’as T., 5, 449, 455, 522, 523, 525-529, 530-540, 541, 542, 545548, 550-552, 561 de la Vega J., 52 Vergilijus, 23, 245 da Verrazano G., 41 da Verrazano H., 41 Viktorija, 131, 246, 434, 532, 557 Vilerois, 101 Vincent’as de Gournay J. C. M., 102, 104, 120, 121 da Vinci L., 28 Viner’is J., 247
Voegelin’as E., 418 Volcker’is, 414 Voltaire’as F. M. A., 100, 133, 134, 157 Vouban’as, 102
Zollverein’as, 352 Zweig’as F., 50
Quesnay F., 3, 50, 61, 66, 81, 84, 85, 89-91, 97-99, 100-117, 119-123, 127, 134, 136, 140, 142, 162, 166, 168, 172, 179, 181, 190, 224, 233, 276, 277, 307, 464 de Quincey’us T., 443
Wagner’is A., 303, 358, 361 Wald’as A., 486, 509 Walker’is F. A., 342 Wallace’as R., 201, 225 Walras’as A. A., 479, 481 Walras’as L., 84, 89, 127, 201, 204, 237, 250, 339, 380, 383, 384, 392-394, 418, 436, 437, 443, 451, 463, 464, 467, 469, 473, 487, 488-490, 495, 508, 593-595, 597, 604, 609, 615 Wangenheim’as K. A., 347 de Warwile, B., 298 Watt’as J., 172
148, 377, 403, 453, 475, 566, 611,
150, 378, 404, 457, 478567, 613,
Webb B., 556 Webb’as S., 556 Weber’is E. H., 395 Weber M., 366 Weber’is M., 362-365, 369, 370, 408, 528, 576 Weintraub’as S., 580 Weisskopf’as W., 418 Wells’as D. A., 419 Wells’as H. G., 556 West’as E., 188, 189 Whateley, 382, 470 Wheatley’us J., 184, 614 Whewell’as W., 442 Wicksell’is K., 5, 191, 237, 385, 404, 420, 566, 592-596, 598, 600-608, 609-613, 618, 622 Wicksteed’as P. H., 343, 394, 403-404, 473, 476, 595, 612 von Wieser’is F., 380, 381, 384, 388, 390-392, 394-400, 403, 418, 428, 430, 438, 565, 567, 593, 594 von Wieser’is L. F., 390 von Wieser P., 391 Wilkinson, 176 Williamson’as O. E., 555 Wilson’as J., 178 Wooley J., 470 Wordsworth’as W., 246
Čiegis Remigijus Ekonominių teorijų istorija / Remigijus Čiegis. Kaunas. VU leidykla. 2006. – 644 p. ISBN Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Verslo ekonomikos ir vadybos katedros profesoriaus, socialinių mokslų habilituoto daktaro Remigijaus Čiegio vadovėlyje naginėjama ekonominių teorijų istorija. Vadovėlyje nuosekliai aptariama ekonominių teorijų raida nuo kapitalistinės rinkos ekonomikos susiformavimo iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio, pabrėžiant jų svarbą ūkio plėtrai. Vadovėlis skirtas universitetų ir aukštųjų mokyklų ekonominių ir vadybinių specialybių studentams bei visiems besidomintiems socialiniųekonominių klausimų atspindėjimo ekonomikos teorijoje raida. UDK
Remigijus ČIEGIS EKONOMINIŲ TEORIJŲ ISTORIJA VADOVĖLIS Redaktorius Aleksandras KRASNOVAS Viršelio dailininkė Maketavo
