SOCIALINIS DARBAS SU SENYVO AMŽIAUS ASMENIMIS Dirbant su pagyvenusiais ar senais žmonėmis, būtina atsižvelgti į šių žmonių amžiaus tarpsnio ypatumus. Paprastai senyvo amžiaus žmonėms yra pakitęs laiko pojūtis. Jiems atrodo, kad ateitis labai trumpa, todėl jie dažniausiai neturi kantrybės laukti. Dėl šios priežasties kyla jų reikalavimas čia ir dabar. Jei darbuotojas nekreipia į tai dėmesio, jis sukelia klientui nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą. Socialinis darbuotojas turėtų būti labai jautrus ir gerai apgalvoti savo pažadus, susitikimo datą, laiko paskirstymą ir stengtis viso to laikytis. Seni žmonės turi daug patirties ir daug žino. Jie linkę tvirtai laikytis savo nuomonės ir nelinkę nusileisti. Plačiau ir giliau, negu jauni, suvokdami žmogaus laikinumo perspektyvą, jie stengiasi išlaikyti savo vertybes ir nekeisti nuomonės, todėl socialiniam darbuotojui siekiant tam tikro pokyčio, su jais tenka dirbti ilgiau ir kantriau, nei su jaunais žmonėmis. Dažnai senyvi žmonės gyvena praeitimi, o ne dabartimi. Jie linkę iš naujo prisiminti ir įvertini savo gyvenimą, praeities įvykius. Kartais šių įvykių prisiminimai būna skausmingi, sukelia beviltiškumą, baimę ir skausmą. Dažnai pagyvenusiems žmonėms būna sunku sau atleisti dėl praeities klaidų. Kartais skausmingi praeities įvykiai iškyla dėl kokios nors emocinės traumos (pvz., sužinoję apie kieno nors mirtį ar nelaimingą atsitikimą, jie prisimena savo artimų žmonių netektis). Neretai juos kankina savigrauža dėl to, ko negalima atitaisyti (pvz., pagyvenusi moteris kakinasi dėl praeityje patirto aborto). Kaip jau minėta, seni žmonės nori patys savarankiškai priimti sprendimus. Jie mėgsta keisti sprendimą net ir tada, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių negali pasirinkti (pvz., seną žmogų staiga guldant į ligoninę, jis dažnu atveju stengiasi kaip nors pratęsti laiką, sakydamas, kad turi neatidėliotinų reikalų namuose). Žinant šią senų žmonių ypatybę, reikia pasiūlyti jam pasirinkti geriausią laiką ar palikti galimybę pačiam nuspręsti. Dažniausiai pagyvenę žmonės būna labai prisirišę prie jiems žinomų, įprastų dalykų, daiktų ar žmonių, kurie jiems labai reikšmingi, todėl vietos, daiktų tvarkos, žmonių pasikeitimas gali jiems sukelti stresą ir pasimetimą. Įvertinant šį faktą, jei žmogus perkeliamas gyventi kitur, sumažinti stresą galima leidžiant pasiimti jam brangius daiktus. Be to, svarbu jį iš anksto perspėti apie darbuotojo, teikiančio pagalbą, pasikeitimą. Tai, kad senas žmogus apgailestaudamas prisimena prieš tai su juo dirbusį kolegą, nereiškia, kad jis nepasitiki jumis. Seni žmonės linkę į konservatyvumą. Jie sunkiai prima naujoves dažniausiai todėl, kad bijo, jog negalės prisitaikyti, suprasti, išmokti. Kartais jie lygina naujoves su savo praeitimi, tačiau naujovės gali sukelti stresą, kuris sumažėja, veikiant psichologiniam neigimo ar vengimo
gynybiniam pasąmoniniam mechanizmui. Jausdami laiko trapumą ir ateities galimybės trumpėjimą, seni žmonės trokšta palikti ką nors po savęs. Tai gali būti susiję su nepatenkintais savirealizacijos poreikiais. Dažnai jie rūpinasi, kam palikti savo brangius (nebūtinai materialine prasme) daiktus, rašo atsiminimus, kartais nori kitais būdais įamžinti savo gyvenimą (pvz., klientė Ona (80 m.) norėjo įsteigti savo vardu pavadintą gyvūnėlių prieglaudą; senelis Liudvikas (91m.), dovanodamas vaikų dienos centrui pianiną, reikalavo, kad jo vardas būtų užrašytas tos įstaigos matomoje vietoje). Kuo brandesnis žmogaus amžius; tuo didesnis noras valdyti už save jaunesnius, kurie jam atrodo labai jauni, nepatyrę, nesuprantantys gyvenimo arba nemokantys gyventi taip, kaip reikia. Jie rūpinasi savo jau suaugusiais ar net pagyvenusiais vaikais (pvz., devyniasdešimties metų senutė buvo susirūpinusi savo šešiasdešimties metų dukra ir labai nerimavo, kaip jos dukra gyvens jai mirus, nes ji tokia nepraktiška). Seno žmogaus gyvenimą lydi nuolatinės netekties krizės. Pamažu jis netenka daugelio šeimos narių, draugų, artimųjų, lieka vienišas, socialinė aplinka labai susiaurėja. Išryškėja fiziniai amžiaus pakitimai: pablogėjusi klausa, rega, sunkesni judesiai, kitos kūno ligos yra išgyvenamos kaip netektis, kuri gali būti lydima pykčio, bejėgiškumo, vienatvės, depresijos jausmų. Tai bendravimą sunkinantys veiksniai, į kuriuos socialiniam darbuotojui reikėtų atsižvelgti bendraujant su senais žmonėmis. Nepaisydami amžiaus, ligų ir negalios, pagyvenę ir seni žmonės nori viskuo domėtis, turi savo pomėgius, jiems labai svarbu jaustis reikalingiems, sugebantiems, pripažintiems. Kartais jie gali patirti vaidmenų sumaištį, nenorėdami priimti pagyvenusio žmogaus vaidmens, arba šeimoje mėgindami perimti tėvų vaidmenį, o vaikams ir vaikaičiams suprasti pagyvenusio ir seno žmogaus amžiaus ypatumus bei su jais susitaikyti. Pateikiame keletą patarimų, kaip bendrauti su pagyvenusiais ir senais žmonėmis:
Surinkite duomenis. Prieš susitikdami su klientu, sužinokite, kokia kliento fizinė būklė, klausa, regėjimas, kaip klientas linkęs bendrauti, kokie jo santykiai su kitais socialiniais darbuotojais, medikais. Ypač svarbu išsiaiškinti, ar nėra atminties sutrikimų, kurie dažnai
yra daugelio konfliktų tarp senų žmonių ir aplinkinių priežastis; Neskubėkite. Pagyvenusiam klientui reikia skirti daugiau laiko, nei jaunam. Pagyvenę žmonės linkę daug kalbėti ir nori būti išklausyti. Leiskite klientui pačiam apsispręsti,
neskubinkite jo; Kartokite. Neskubėkite priimti neigiamo kliento atsakymo ar paslaugų atsisakymo. Mėginkite įkalbėti pakartotinai, pateikdami argumentus, leisti keletą dienų pagalvoti. Svarstykite galimybes kartu su klientu, neneikite jo abejonių, bet stenkitės jas suprasti.
Gausėjant mūsų visuomenėje pagyvenusių ir senų žmonių, socialiniai darbuotojai turėtų gerai išmanyti darbo su šiais žmonėmis ypatumus.
