KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
Irena Leliūgienė
SOCIALINĖ PEDAGOGIKA Vadovėlis
Kaunas "Technologija" 2003
UDK 37.035 (075.8) Le -173
Recenzavo: doc. dr. L. Rupšienė doc. dr. I. Tilindienė
© I. Leliūgienė, 2002
ISBN 8855 - 09 - 342 - 0
2
Skiriu socialinis pedagogikos patriarcho prof. J. Vaitkevičiaus šviesiam atminimui
3
4
TURINYS AUTORĖS ŽODIS SKAITYTOJAMS ................................................................ 6 1. SOCIALINĖ PEDAGOGIKA KAIP MOKSLAS ............................................ 8 1.1. Socialinės pedagogikos raida................................................................ 12 1.2. Socialinės pedagogikos samprata ir pagrindinės kategorijos................ 35 1.3. Socialinės pedagogikos funkcijos......................................................... 41 1.4. Socialinio ugdymo konceptualios nuostatos......................................... 48 2. AKTUALIOS SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS PROBLEMOS ................... 62 2.1. Deviacija kaip socialinė - edukacinė problema. Deviacijos formavimosi prielaidos paauglystėje .................................. 62 2.2. Nusikalstamumas kaip vaikų delinkventiško elgesio pasireiškimo forma ............................................................................... 80 2.3. Narkomanija - delinkventinio elgesio pasireiškimo forma ................... 96 2.4. Alkoholizmas - vaikų deviantinio elgesio pasireiškimo forma........... 132 2.5. Vaikų prostitucija ............................................................................... 158 2.6. Socialinė - edukacinė - metodinė pagalba vaikams, plintant XXI amžiaus klastingoms mitybos sutrikimo ligoms................................. 168 2.7. Deviacijos problemų sprendimo gairės............................................... 183 2.8 Vaikų ir paauglių socialinės reabilitacijos sistema. Pagalbos vaikams ir paaugliams koncepcija ....................................................................... 194 3. SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLOS TECHNOLOGIJOS IR METODAI................................................................................................. 207 3.1. Socialinės pedagogikos technologijų bendroji charakteristika ........... 207 3.2. Socialinė - pedagoginė diagnostika .................................................... 229 3.3 Moksleivių garbės ir orumo ugdymas - socialinė pedagoginė problema ........................................................ 246 3.4. Socialinis pedagoginis tyrimas ........................................................... 259 3.5. Socialinio pedagogo darbas ugdymo ištaigose ................................... 269 3.6. Socialinio pedagogo darbas su šeima ................................................. 284 3.7 Vaikų, netekusių tėvų globos, socializacijos ypatumai........................ 306 3.8. Socioedukacinio darbuotojo veikla, dirbant su šeimomis, auginančiomis neįgalų vaiką .............................................................. 332 3.9. Socialinio pedagogo darbas kaimo bendruomenėje............................ 339 3.10. Vaikų ir jaunimo organizacijos – sėkmingos socializacijos veiksnys ....................................................................... 358 4. SOCIALINIO PEDAGOGO PROFESIJA ................................................... 375 4.1. Socialinio pedagogo profesinis įvaizdis ir elgsena ............................. 375 4.2. Socialinio pedagogo pavyzdinis asmenybės ir profesinės veiklos modelis ............................................................................................... 383 4.3. Socialinio pedagogo veiklos refleksija ............................................... 396 LITERATŪRA ................................................................................................. 419
5
AUTORĖS ŽODIS SKAITYTOJAMS Gerbiami socialiniai pedagogai, - esami ir busimieji! Štai ir vėl mes su Jumis susitikome naujuose mano knygos, specialiai parašytos Jums, puslapiuose. Tai pilna naujų, mano per keletą metų sukauptų ir susistemintų, žinių kraitė. Regis, ir ką čia nauja gali pasakyti autorė? Iš pirmo žvilgsnio - tos pačios problemos. O vis dėlto - bėga metai, keičiasi vaiko santykio su socialine aplinka situacija. Ji darosi dar labiau pažeidžiama, nesaugesnė. Atsiranda vis naujų tyrimų vaiko socializacijos tematika. Jeigu 1992 metais Lietuvos universitetai, kolegijos socialinės pedagogikos studijas pradėjo su viena šviesios atminties prof. J.Vaitkevičiaus knyga "Socialinės pedagogikos bruožai"( 1988), kuri be kita ko, buvo vienintelė šio mokslo krypties monografija buvusioje Sovietų sąjungoje (net Rusijoje socialinės pedagogikos knygų iki tol nebuvo!). Suirus totalitarinei valstybei, pūstelėjus demokratijos vėjams, šiandien posovietinėje visuomenėje pradėta atvirai kalbėti apie tuos "socialinius grumstus" ant vaiko ir jo šeimos kelio. Apmaudu, tačiau jaunasis šios knygos "herojus" - ugdytinis, kuriame pasaulio krašte begyventų, susiduria su deviantinio elgesio, narkomanijos, piktnaudžiavimo alkoholiu, ankstyvų lytinių santykių, gana dažnai vedančių į prostituciją, padariniais. Šalia minėtų sunkumų vaiko socializacijos kelyje, XX a. pabaigoje XXI a. pradžioje nepilnamečiams (ypač mergaitėms), iškilo nauja problema mitybos sutrikimo ligos. Ar tik ne šėtono darbą čia bus nuveikę gražuolių, manekenių šou, ne visada gerą reputaciją turinti žiniasklaida - ypač komercinė televizija ir spauda, suformavusios iškreiptą išorinį merginos įvaizdžio idealą? Kaip padėti į bėdą pakliuvusiam mūsų jaunajam klientui - berniukui, mergaitei, kaip atvesti jį į teisingą gyvenimo pasirinkimo kelią, kaip atpažinti ir laiku nuvyti tą "juodos negandos paukštį", skraidantį virš nepatyrusio, socialiai nesubrendusio nepilnamečio galvos? Kaip ugdyti jaunų žmonių garbės ir orumo jausmus? Socialinio pedagogo, kaip naujos Lietuvoje specialybės ir pareigybės misija šiais įdomiais, pilnais permainų, nerimastingais laikais yra nelengva, tačiau kilni ir reikalinga. Todėl dalį šios knygos paskyriau Jūsų profesinio įvaizdžio, veiklos modelio aprašymui, profesionalios veiklos technologijoms ir metodams socialinei diagnostikai. Jūsų pačių veiklos refleksijai. Viliuosi, kad ši knyga padės Jūsų kasdieninėje veikloje atpažinti vaiko socialinio ugdymo problemas ir laiku jas išspręsti. Nuoširdžiai dėkoju Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanei doc. dr. Viktorijai Baršauskienei už nuolatinį ir nuoširdų 6
dėmesį mano pedagoginei kūrybai, Edukologijos instituto direktorei prof. habil. dr. Palmirai Jucevičienei, suteikusiai man daug akademinės laisvės ir pasitikėjimo savo jėgomis, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos atsakingiems darbuotojams R. Zuozai ir A. Šimaičiui, socialinių pedagogų etatų steigimo darbo grupei ir jos pirmininkei doc. dr. Giedrei Kvieskienei, visada atrandančiai laiko atkreipti dėmesį į mano veiklą. Nuoširdžiai dėkoju Kauno technologijos universiteto SM 9/7 grupės socialinės edukologijos bakalauro studijų programos studentėms, Vilniaus pedagoginio universiteto 2002/2003 metų laidos vakarinio ir neakivaizdinio skyriaus socialinės pedagogikos magistrantams, padėjusiems apdoroti per daugelį metų mano surinktą mokslinę-metodinę medžiagą šiam vadovėliui. O ir patiems jiems, prisilietimas prie šios informacijos buvo labai naudingas ir reikšmingas. Nuoširdžius padėkos žodžius tariu gerbiamoms recenzentėms -Klaipėdos universiteto socialinės pedagogikos katedros vedėjai doc. dr. Liudai Rupšienei ir Kūno kultūros akademijos doc. dr. Ilonai Tilindienei už pastabas bei draugiškus patarimus, paskirtą laiką skaitant šį darbą. Nuoširdžiai dėkoju Kauno technologijos universiteto doktorantei, Edukacinės kompetencijos centro administratorei p. Rūtai Leonavičienei, edukologijos magistrantūros studijų studentėms Gretai Budrevičiūtei, Linai Lukminaitei, Laurai Malijonytei, Vilmai Jurevičiūtei, padėjusioms tvarkyti ir koreguoti vadovėlio tekstą. Iš visos širdies dėkoju savo vyrui ir ištikimam gyvenimo draugui Adomui, dukrai Ievai už pakantumą ir toleranciją, mano mokslinei, pedagoginei veiklai, atitraukiančiai mane nuo kasdienių žmonos ir motinos pareigų. Palydėdama šį vadovėlį į kelionę leidžiu sau pasvajoti: o gal ji bus pagrindinė knyga ant socialinio pedagogo stalo? Autorė
7
1. SOCIALINĖ PEDAGOGIKA KAIP MOKSLAS Įvadas Mokslas - tai žmogiškosios veiklos, nukreiptos į naujų žinių sukūrimą ir sisteminimą bei supratimo apie tą veiklą sfera. Filosofiją vadina mokslu apie bendrus gamtos, visuomenės, mąstymo raidos dėsningumus, psichologiją mokslu apie žmogaus psichikos vystimosi bei funkcionavimo dėsnius, pedagogiką- augančios kartos ugdymo mokslu. Norint suprasti socialinės pedagogikos kaip edukologijos mokslo šakos ypatybes, tenka išsiaiškinti tai, ką ji turi tyrinėti, išskirti specifinę jos tyrinėjimo sritį. Todėl moksle egzistuoja sąvokos: tyrinėjimo objektas ir sritis. Vienos ar kitos mokslo šakos tyrinėjimo objektas yra apibrėžta egzistuojančio pasaulio, realios veiklos sritis. Bet kokio mokslo teorinio abstrahavimo, leidžiančio išskirti tam tikrus ypatumus, vystimosi dėsningumus, tyrinėjamo objekto funkcionavimo rezultatas laikomas tyrinėjimų sritimi. Mokslo objektas - tai objektyvios realybės fragmentas. Vienas ir tas pats objektas gali būti studijuojamas keleto mokslų, tačiau kiekvienas jų turės savo požiūrio tašką. Atkreiptinas dėmesys į patį socialinės pedagogikos terminą. Dviejų žodžių samplaika į vieną terminą sujungia tų žodžių leksines reikšmes. Toks dviejų reiškinių "sukibimas" - ne atsitiktinis. Tai susiję su integracijos ir diferenciacijos procesais, vykstančiais mokslo srityje. Plečiantis mokslinės minties, problemų skverbimuisi į gyvenimo kasdienybę, visuomenėje ima rastis mokslų diferenciacijos ir integracijos tendencijų, tai yra mokslas išsiskaido į daugybę atskirų, savarankiškai besivystančių atšakų. Tačiau, sprendžiant daugybę problemų, pastebimas ir atvirkščias procesas - atskirų mokslo šakų, nagrinėjančių tą patį objektą, tik skirtingais požiūriais, sujungimas. Taip pedagogiką ir filosofiją susiejo ugdymo filosofija, pedagogiką ir psichologiją- pedagoginė psichologija ir kt. Pedagogikoje diferenciacijos ir specializacijos procesas pastaruoju metu labai sustiprėjo. Kai kurios iš pedagogikos sričių jau išsiskaidė į savarankiškas mokslines pedagogikos šakas, tokias kaip: ikimokyklinė pedagogika, mokyklos pedagogika, specialioji pedagogika, pedagogikos istorija. Prie jų gali būti priskiriama ir socialinė pedagogika. Tai, kad socialinė pedagogika išsirutuliojo iš bendrosios pedagogikos, rodo, jog jos dėmesio lauke yra tie patys reiškiniai ir procesai, kuriuos nagrinėja ir pedagogika, tik aptarianti juos kitu aspektu. Socialinės pedagogikos specifika koncentruojasi žodyje "socialinė". Sąvokos "socialinis" supratimas (lot. socialis - bendras, visuotinis) sutelkia visa, kas susiję su visuomeniniu žmonių gyvenimu, skirtingomis jų bendravimo ir tarpusavio sąveikos formomis. Taigi, jeigu pedagogika -mokslas apie augančios kartos ugdymą bei lavinimą, tai socialinė pedagogika -
8
pedagogikos mokslo šaka, ugdymo ir lavinimo procesuose išskirianti reiškinius, susijusius su vaiko įtraukimu į bendrą visuomeninį gyvenimą. Toks vaiko "įvedimo" į visuomenę procesas, t. y. perteikimas tam tikros socialinės patirties (žinių, vertybių, elgesio taisyklių ir normų, nuostatų) vadinamas socializacija. Vaiko socializacija - ilgas ir sudėtingas procesas. Kiekviena visuomenė, kiekviename vystimosi etape sukurianti tam tikrą socialinių bei dorovinių vertybių sistemą, elgesio taisykles, idealus, pirmiausia suinteresuota tuo, kad vaikas suvoktų tai ir, pavertęs savastimi, galėtų tapti pilnateisiu tos visuomenės nariu. Dėl to visuomenė viena ar kita forma visada padaro tikslingą poveikį asmenybei. Tačiau šios formavimuisi didžiulę įtaką daro ir įvairūs spontaniški, trumpalaikiai, gyvenamojoje aplinkoje pasireiškiantys reiškiniai. Galutinis rezultatas tokių tikslingų ir spontaniškų įtakų ne visada numatomas, nuspėjamas ir ne visada pateisina visuomenės lūkesčius. Struktūriškai visuomenę sudaro daugybė tarpusavio sąveikos ryšiais susijusių socialinių institucijų - istoriškai susiklosčiusiu visuomeninio žmonių gyvenimo reguliavimo formų. Būtent per jas ir vyksta vaiko socializacija. Įvairių socialinių institucijų vaidmuo vaiko socializacijos raidoje nevienodas. Vienos turi tik stichinį, trumpalaikį poveikį, kitos vykdo tikslingo bei nuoseklaus poveikio asmenybės formavimuisi funkciją. Socializacijos institucijomis, prasmingai veikiančiomis augantį vaiką, laikoma: šeima, kultūra, religija ir švietimas. Šeima - pagrindinis socializacijos veiksnys, kurio dėka vaikas įgyja esminių socialinių žinių, susiformuoja įgūdžius bei gebėjimus, perima vertybes ir idealus, taisykles ir normas, būtinas gyvenant jį supančioje visuomenėje. Kitas socializacijos veiksnys, turintis tokią pačią svarbą sėkmingai vaiko socializacijai, kaip ir šeima, - Švietimas. Per jį vaikas susitapatina su vertybėmis, vyraujančiomis konkrečioje visuomenėje. Dalyvaudamas žinių perėmimo procese, vaikas ne tik įgyja išsilavinimą, bet ir adaptuojasi prie gyvenimo visuomenėje. Kultūra - būtent ta socializacijos institucija, kuri yra sukaupusi visas žmonijos sukurtas materialines ir dvasines vertybes. Kalbant apie kultūros įtaką augančios kartos socializacijai, dera prisiminti rusų religijos filosofijos atstovo P. Florenskio (1882 - 1937) mintį: "kultūra - tai terpė, auginanti ir maitinanti asmenybę". Sunku pervertinti tą poveikį, kurį asmenybės vaiko tapsmo procese daro kultūra: literatūra, muzika, dailė, masinės informacijos priemonės ir kt. Religija siūlo ištisą ypatingų vaizdinių, jausmų, religinių judėjimų, įvairių tikinčiųjų sąjungų, organizacijų bei bendruomenių sistemą. Amžinosios dvasinės vertybės (artimo meilė, rūpinimasis artimaisiais, sąžiningumas...), kurias teigia bažnyčia, religinės šventės, religinė muzika ir kita gali paveikti vaiką, šiam perimant moralines visuomenės normas (žr.1.1 pav.).
9
1.1 pav. Vaiko kelias į visuomenę per socializacijos institucijas Laikui bėgant, įvairių institucijų įtaka vaiko socializacijos raidai kinta. Skirtinguose visuomenės vystimosi etapuose įvairių veiksnių poveikis nevienodas. Šiam teiginiui iliustruoti galima pateikti XX amžiaus pabaigos pokyčius patyrusios posovietinės visuomenės socializacijos raidą, perėjusią tris etapus: a) ikisovietinis, b) sovietinis, c) posovietinis. Ikisovietiniame etape vaiką bei jo integraciją į visuomenę ypač stipriai veikė šeima ir religija. Sovietiniu laikotarpiu išaugo kultūros ir švietimo vaidmuo. Prioritetai buvo teikiami visuomeniniam (komunistiniam) auklėjimui, tad pagrindinis auklėjimo vaidmuo atitekdavo jau nebe šeimai, o mokyklai. Literatūra, muzika, dailė, kinas tikslingai sprendė socializacijos uždavinius, grindžiamus sovietine propaganda ir formavo vaikų bei jaunimo tarpe komunistinius idealus, o toks socializacijos veiksnys, kaip religija, neteko bet kokio poveikio galių, kadangi bažnyčia buvo atskirta nuo mokyklos, o formaliai deklaruota sąžinės laisvė tikrovėje nebuvo realizuota. Posovietiniu laikotarpiu didžiausią poveikį ir toliau tebedaro švietimas, tačiau šiuo metu labai svarbus ir šeimos, ir religijos vaidmuo. Tačiau kultūros įtaka žmogaus ugdymui žymiai pasikeitė, nes jos deideologizacija visuomenėje pasiekė tokią ribą, už kurios kultūros poveikis besiformuojančiai asmenybei tapo spontaniško, stichinio pobūdžio.
10
1.2 pav. Socializacijos institucijų įtakos kaita atskirais istoriniais – politiniais laikotarpiais Vaiko socializacijos procesas vyksta natūraliu būdu. Tame procese gali vykti ir "savi" reiškiniai, kurių priežastys glūdi arba pačiame individe, arba toje socialinėje institucijoje, kuri nesugeba pilnavertiškai paveikti jauno žmogaus formavimosi. Pavyzdžiui, aklo arba nuo gimimo kurčio, protinių sutrikimų vystimosi procese turinčio vaiko socializacija daug sudėtingesnė nei sveiko; alkoholikų tėvų vaikui trūksta pozityvaus šeimos poveikio, dėl to taip pat sutrinka sklandus vaiko įsijungimas į socialinę aplinką. Abiem atvejams prireikia specialios pagalbos. Grįžkime prie socialinės pedagogikos objekto ir jos tyrinėjimų srities. Pedagogikos dėmesio objektas yra vaikas, o tyrinėjimo sritis - vaiko ugdymo visuomenėje dėsningumai. Tuomet socialinės pedagogikos objektu mes laikysime vaiką, o tyrinėjimo sritimi - vaiko socializacijos dėsningumus. Pedagogika - šio tyrinėjimo sritis yra kiek siauresnė, nes sudėtinguose socialiniuose reiškiniuose - auklėjime, ugdyme - išskiriami tik tie aspektai, kurie tiesiogiai susiję su vaiko socializacija. Tradiciškai tokie dalykai yra nagrinėjami sociologijos, mokslo, tyrinėjančio visuomenę, socialinius jos narių santykius bei jungimąsi į grupes. Socialinė pedagogika faktiškai egzistuoja kaip tarp disciplininė mokslinių tyrinėjimų sritis. Ji išsivystė iš pedagogikos, naudojančios turtingą jos istorinį palikimą, metodus ir priemones. Be to, socializacijos reiškinys, kaip visuomenės ir visuomeninių santykių dalis, yra nagrinėjamas sociologijos ir naudojasi kai kuriomis sociologijos teorijomis, metodais bei priemonėmis. Socialinės pedagogikos, pedagogikos ir sociologijos mokslai yra kaip tam tikruose taškuose susikertančios sferos (1.3 pav.):
11
1.3 pav. Sociologijos, socialinės pedagogikos ir pedagogikos sąlyčio taškai Įsidėmėtina, kad socialinė pedagogika pasisavina ir nemažai to, ką tyrinėja ir kitos mokslų apie žmogų šakos: filosofija, medicina, psichologija ir kt. 1.1. Socialinės pedagogikos raida Teorinės mokslo žinios negali plėtotis atsietos nuo praktinės veiklos, todėl mokslas ir praktinė veikla yra glaudžiai susiję. Praktika yra bet kurio mokslo šaltinis. Tačiau praktinė veikla tuo efektyvesnė, kuo daugiau ji remiasi mokslo pasiekimais. Teorija, esanti pagrindas praktinei veiklai, duoda galimybių tą veiklą tinkamai nukreipti ar pertvarkyti. Kai kalbame apie socialinę pedagogiką, taip pat turime aiškiai skirti dvi tarpusavyje susijusias puses: teorines žinias bei socialinę pedagoginę veiklą, t. y. betarpišką socialinio pedagogo darbą su konkrečiu vaiku ar vaikų grupe, aplinka, kurioje gyvena ir vystosi vaikas, kuri padeda arba kliudo jo socializacijai. Be to, kad socialinė pedagogika, suvokiama kaip pedagogikos mokslo šaka arba praktinė veikla, dar gali būti dėstoma ir kaip mokomoji disciplina. Socialinės pedagogikos, kaip mokslo šakos, praktinės veiklos sferos ir akademinės disciplinos, vystimasis sovietiniu laikotarpiu turėjo savo ypatybių. Jos, kaip pedagogikos mokslo, šakos susiformavimo prielaidų randama praktinėje veikloje ir jau tokių pedagogų teoriniuose darbuose kaip K. Ušinskio, L.Tolstojaus. Ypatingą reikšmę socialinės pedagogikos susiformavimui turėjo pedagogikos raidos etapai: 2 ir 3 dešimtmetyje žymių pedagogų veikla (A.Makarenka, S.Šackis ir kt.) buvo nukreipta į daugiau ar mažiau socialiai atskirtus vaikus. XX a. trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose socialinės pedagogikos idėjas teoriniame lygmenyje skleidė įžymūs Kauno
12
universiteto (vėliau Vytauto Didžiojo) profesoriai S.Šalkauskis, J.VabalasGudaitis ir J.Laužikas. Dramatiška socialinės pedagogikos evoliucija Rusijoje. Pirmiausia įvyko esminis konfliktas tarp naujos, sovietinės pedagogikos ir to, kas buvo sukaupta rusų pedagogikoje ikisovietiniu laikotarpiu, kada liūdnai išgarsėjusi "Internacionalo" frazė "pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų" buvo perkelta ir į pedagogiką: anot žinomo pedagogo A.Pinkevičiaus, būtina atgaivinti, kas parašyta pedagogikos srityje iki Spalio revoliucijos. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje, paskelbus socializmo pergalę, iškilo ir įsigalėjo tendencija nutylėti socialines problemas, traktuojamas kaip "praeities atgyvenas" ir todėl nebevertas rimto dėmesio. Tai buvo vienas iš veiksnių, kliudžiusių socialinės pedagogikos vystimuisi. Sovietiniu laikotarpiu socialines asmenybės problemas stengdavosi spręsti pionierių, komjaunimo, partinė, profsąjungos organizacijos. Joms priklausė vaikų ir suaugusių laisvalaikio organizavimo funkcija, aprūpinimas materialinėmis vertybėmis, įdarbinimo, perdėtos globos darbo vietoje funkcija, grubus kišimasis į kiekvieno asmeninius (pvz. skyrybų) reikalus. Sovietiniais metais socialinės pedagogikos apraiškų buvo galima rasti darbo pagal gyvenamąją vietą koncepcijoje, pedagogo organizatoriaus prie namų valdybos veikloje, pionierių vadovo funkcijose, užklasinio darbo organizatoriaus veikloje. 1990 metais socialinė pedagogika į gyvenimą įvesta imperatyviai, "iš viršaus". Teorinė ir praktinė socialinės pedagogikos sferos pradėjo formuotis tuo pačiu metu ir atskirai viena nuo kitos: praktika negalėjo remtis mokslinėmis išvadomis, nes socialinės pedagogikos kaip mokslo šakos faktiškai ir nebuvo, nes dar buvo per mažai sukaupta praktinės patirties teoriniams apibendrinimams. Tai turėjo įtakos ir socialinės pedagogikos, kaip dėstomojo dalyko, beprasidedančiam formavimuisi. Ši disciplina ir šiandien apima daug ginčytinų, diskutuotinų klausimų, skirtingų požiūrio taškų ne tik į kai kurias kategorijas, bet ir į patį dalyką. Šios aplinkybės yra tie veiksniai, kurie trukdė socialinės pedagogikos mokslo plėtrai. Naujo gyvenimo keliami reikalavimai buvo tokie opūs ir aktualūs, kad šia mokslo šaka ėmė domėtis daugelis mokslinių kolektyvų (Rusijos mokslų akademijos socialinės pedagogikos centras, 1989 metais tapo iniciatoriumi, prie kurio prisijungė pedagoginių universitetų mokslinės ir bendruomenės įvairiose posovietinėse šalyse, tarp jų ir Lietuvos). Spręsdamos teorinius ir praktinius socialinės pedagogikos klausimus, iki šiol aktyviai dirba įvairios nevyriausybinės organizacijos bei valstybinės institucijos. Galima teigti, kad šiuo metu jau sukaupta pakankamai empirinių ir teorinių žinių, reikalaujančių permąstymo ir susisteminimo, leidžiančių išskirti prioritetines socialinės pedagogikos mokslo kryptis, t. y. sudaro palankias
13
sąlygas jos plėtrai. Tuo tikslu būtina iš naujų pozicijų pažvelgti į ankstesnio laikotarpio pedagogų darbus, atrasti juose šaltinius, atitinkančius tautos kultūrines bei istorines tradicijas. Ne mažiau svarbus yra ir užsienio patirties perėmimas. Sovietų sąjungos izoliacija nuo Vakarų pasaulio per 70 metų sutraukė visus mokslinius saitus su kolegomis iš užsienio, kur socialinė pedagogika visą laiką sėkmingai vystėsi ir sukaupė reikšmingą mokslinį potencialą. Net ir šiandien, "geležinei uždangai" tarp Rytų ir Vakarų prasiskleidus, vakariečių patyrimas dar nepakankamai išstudijuotas. Socialinės pedagogikos kaip mokslo šakos ir akademinės disciplinos bei praktikos renesansui stimulą Lietuvoje davė Persitvarkymo Sąjūdis visoje Sovietų sąjungoje. 1989 metais, tuometinės SSSR pedagogikos mokslo akademija drauge su SSSR švietimo ministerija inicijavo laikino mokslinio kolektyvo "Mokykla - mikrorajonas" sukūrimą, siekdama atgaivinti užmirštas socialinės pedagogikos idėjas, sukurti moksleivių socialinio ugdymo koncepciją ir ją realizuoti, steigdama socialinius - pedagoginius centrus mikrorajonuose, kaimuose socialinių pedagogų institucijas bendrojo lavinimo mokyklose, globos namuose, vaikų laisvalaikio centruose. 1989 - 1992 m. moksliniame eksperimente "Mokykla - mikrorajonas", Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 1989 m. lapkričio 29 d. nutarimu įteisinus, drauge su Rusijos švietimo akademijos mokslininkais ir dalyvavo dvi Lietuvos vidurinės mokyklos - Kauno Palemono ir Kėdainių Akademijos (tuometiniai eksperimentinių aikštelių vadovai - dr. I. Leliugienė ir dr. R. Lengvinas). Trejus metus trukusio tarptautinio eksperimento metu tyrime dalyvavę ugdymo institucijų vadovai, socialinių pedagogų pareigas ėję mokytojai turėjo retą progą įvairių seminarų metu klausytis Vakarų Europos ir JAV socialinės pedagogikos teoretikų ir praktikų iš žymiausių pasaulio socioedukacinio darbo aukštųjų mokyklų paskaitų, aplankyti Vakarų Europos, JAV, Rytų Europos šalis, susipažinti su ten veikiančių socioedukacinių tarnybų veikla mokyklose, mikrorajonuose. Moksliniu, praktiniu ir istoriniu aspektu reikšminga tai, jog Lietuva buvo pirmoji ir vienintelė iš Pabaltijo šalių, 1989 metais drauge su Rusijos švietimo akademijos socialinio darbo pedagogikos mokslinio tyrimo instituto mokslininkais pradėjusi atgaivinti socialinės pedagogikos mokslą ir praktiką. Tai istorinis įvykis Lietuvos pedagogikos raidoje: pirmą kartą minėtose dviejose šalies vidurinėse mokyklose 1991 m. buvo sukurta socialinio pedagogo pareigybė, o mokykla tapo atvira socialinei aplinkai ugdymo institucija, integruojanti visus mikrorajone esančius žmonių ir organizacijų išteklius sėkmingai vaikų socializacijai. Lygia greta su vykdytu eksperimentu, 1991 metais Lietuvos universitetuose ir Utenos medicinos mokykloje pradėta ruošti socialinius pedagogus ir socialinius darbuotojus. 14
Ypač didelis vaidmuo atgaivinant socialinės pedagogikos idėjas, įgyvendinant socialinių pedagogų profesionalizaciją, atliekant tyrimus, moksleivių socialinio ugdymo srityje tenka Lietuvos mokslininkams J. Vaitkevičiui, B. Bitinui, A. Juodaitytei, A. Kaušylienei., V. Karveliui, E. Giedraitienei, I. Leliūgienei, G. Kvieskienei, L. Rupšienei, D. Alifanovienei, E. Štuopytei, I. Jonutytei, I. Tilindienei, R. Čepukui, L. Kondrašovienei ir kt. Didelis įvykis šalies pedagogikos mokslininkų gyvenime buvo 1988 metais pirmą kartą per visą Sovietų sąjungos gyvavimo laikotarpį pasirodžiusi lietuvio profesoriaus J. Vaitkevičiaus monografija "Socialinės pedagogikos bruožai" (1988), kurioje autorius pats pirmas iš Lietuvos mokslininkų pateikė socialinės pedagogikos apibrėžimą: "Socialinė pedagogika yra mokslas, tiriantis, kaip mokymo ir auklėjimo organizavimas priklauso nuo socialinių sąlygų, tikslų ir uždavinių, keliamų formuojant žmogų, kaip visuomeninių santykių subjektą". Tačiau tai nebuvo paties mokslininko sukurtas originalus apibrėžimas, o pasinaudota rusų mokslininkų bibliografiniais šaltiniais. Praslinkus septyneriems metams - tas pats J. Vaitkevičius (1995) pateikė žymiai pilnesnį, šiuolaikinę situaciją atitinkantį socialinės pedagogikos apibrėžimą: "Socialinė pedagogika - pedagogikos mokslo šaka - viena iš antropologinių mokslo šakų, tiria žmogų jai būdingu požiūriu - socialinių kultūrinių jo gyvenimo sąlygų fone - ieško būdų, kaip pažinti žmogų grupėje, visuomenėje, visuomenės istorinėje raidoje ir rasti priemones, kaip daryti jam įtaką, padėti jam, patekus į keblią padėtį, pritapti socialinėje aplinkoje, išmokyti jį, kaip grupės narį, subjektą pažinti aplinką, save ir pačiam socializuotis, netgi keisti aplinką, atsižvelgiant į savo poreikius ir galimybes."(J. Vaitkevičius, 1995) J. Vaitkevičius, kaip ir rusų mokslininkai A. Mudrik (1997), V. Bočarova (1993) ir kiti taip pat tvirtina, jog socialinės pedagogikos objektas ne vien mokinys. Jis aprėpia visus visuomenės sluoksnius. Todėl atkreiptinas dėmesys ir į socialinio pedagogo kompetenciją, jo darbo ypatumus, sąlygas visuomenėje. Lietuvos edukologijos mokslui socialinė pedagogika - tai nauja veiklos ir teorinių apibendrinimų sritis. Pedagogikos reikšmę, pasak J. Vaitkevičiaus (1995), šių dienų visuomenėje išryškina daug socialinių visuomenės gyvenimo sąlygų bent jau ekonomiškai, techniškai išsivysčiusiuose šalyse, kuriose žmogaus ir visuomenės santykiai, žmogaus būties klausimai tapo ypač problematiški. 1. Globalizacijos, informacinių technologijų amžiuje laužomos senos gyvenimo normos, tradicijos, keičiasi žmogaus veiklos, žmonių bendravimo būdai. Žmogus dažnai pasijunta esąs gyvenimo kryžkelėje, netgi patenka į konfliktinę situaciją, į nelaimę (nedarbas, gyvenimo prasmės praradimas, nenoras mokytis, atsiranda potraukis narkotikams, alkoholiui, savižudybei). Tuo tarpu, pasak J. Vaitkevičiaus (1995), bendroji mokyklinė pedagogika, socialinės rūpybos tarnybos nėra pasirengusios spręsti visas šias problemas. Biurokratinės 15
2.
3.
4.
5.
socialinės apsaugos organizacijos dažnai nepajėgia suprasti žmogaus, patekusio į keblią padėtį, nespėja, ar net negali ateiti jam į pagalbą, juo labiau prognozuoti ir įspėti žmogų apie galimus gyvenimo sunkumus ir padėti jam išvengti materialinių praradimų, išlaikyti savo socialinį statusą visuomenėje. Ne mažesnės reikšmės problemos šių dienų Lietuvos žmogui iškyla politinėje, ideologinėje gyvenimo srityse. Posovietinių šalių žmonėms ypač teko pergyventi didžiausius politinius, ideologinius, dvasinius lūžius, po 50 totalitarinio režimo metų Lietuva, kaip ir kitos buvusios sovietinės šalys, ieško būdų, kaip siekiant kiekvieno žmogaus socialinės gerovės, individų socialinio įgalinimo, mokymo patiems spręsti iškilusias problemas. Šiuo atveju ypatingas vaidmuo, pasak J.Vaitkevičiaus (1995), tenka socialinei pedagogikai. Jos paslaugomis turi pasinaudoti ir mokykla, ir bažnyčia, ir šeima, ir visos visuomeninės švietimo auklėjimo institucijos, nevyriausybinės organizacijos. Socialinė atmintis, socialinis mąstymas, socialinė sąmonė, socialinės dorovės normos nėra vien skambūs, mažareikšmiai ar net beprasmiai žodžiai. Jie turi gilią visuotinę reikšmę. Jie sudaro socialinės pedagogikos teorijos pagrindą ir yra svarbiausios socialinės pedagogikos sąvokos, išreiškia ankstesnių Lietuvos kartų sukauptą gyvenimo patirtį, susiformavusį mąstymo stilių. Šią žmonijos, tautos, grupės socialinę patirtį tiria, aiškina, ją modernizuoja socialinė pedagogika ir pati tampa tiltu iš praeities į dabartį, o nuo dabarties į prognozuojamą ateitį. Todėl bendroji mokyklinė pedagogika, jeigu nenori atsilikti nuo gyvenimo, privalo, pasak J. Vaitkevičiaus (1995), pasinaudoti socialinės pedagogikos paslaugomis. Socialinė pedagogika, spręsdama žmogaus ugdymo, jo socializavimo procesą, tuo pat metu atsižvelgia į biologinę žmogaus prigimtį, galimybes, bei šių galimybių evoliuciją istorinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis sąlygomis. Pasak J. Vaitkevičiaus (1995), socialinės pedagogikos objektas žmogaus - aplinkos sąveika yra sudėtingas ir reikalauja kompleksinio požiūrio sprendžiant socialinei pedagogikai kylančius klausimus.
J. Vaitkevičius (1995), giliai tyrinėjęs socialinės pedagogikos lauką, priėjo išvadą, jog socialinės pedagogikos padėtis svyruoja, yra nepakankamai apibrėžta dėl šių priežasčių. 1. Šioje srityje atliekami gausūs tyrimai, tačiau dažnai jie išsibarstę, priskiriami įvairiems mokslams, nejungiami į sistemą, vyksta vieni greta kitų, todėl Lietuvoje kol kas negalima kurti vieningos socialinės pedagogikos teorijos. 16
2.
3.
Kitas kraštutinumas - įvairiausius, skirtingus, vienų su kitais nesusijusius turiniu ir prasme tyrimus bei faktus mechaniškai priskirti socialinei pedagogikai. Tai labai išplečia pačią socialinės pedagogikos sąvoką, daro ją sunkiai suvokiamą, neapibrėžtą, difuzinę. Socialinės pedagogikos sąvokai dažnai priskiriama "publicistinė socialpedagoginė kasdienybė" (taip yra ir su pedagogikos mokslu bei kitais humanitariniais mokslais), kuri ir yra tik kiekybinė. Tai aišku labai aktualu pačiai socialinei pedagogikai, nes jos teoriją sukonkretina, priartina prie realybės, prie gyvenimo, atskleidžia socialinio pedagogo, socialinio darbuotojo kasdienį gyvenimą, darbą (kasdienybės refleksija), parodo tuos prieštaravimus, su kuriais susiduria praktinėje veikloje, nurodo praktines socialinio pedagogo, socialinio darbuotojo veiklos kryptis, kasdienio buitinio socialinio mąstymo stilių. Tačiau J. Vaitkevičius (1995) perspėja, jog čia būtent slypi ideologinio turinio supainiojimo pavojus, o tai iš tikrųjų dažnai pasitaiko. Žinoma, sąryšis yra būtinas, reikalingas. Šią teoriją reikia remti vietine medžiaga. Tačiau teorijos negalima sutapatinti, paskandinti vietinės faktologijos gausybėje, ja nesiriboti, eiti giliau į apibendrinimus, teorines išvadas, remiantis vietos, visuomenės faktine dabarties ir praeities medžiaga. Socialinės pedagogikos teorija ne tik privalo atspindėti (refleksija), bet ir atsispindėti (savirefleksija) bei prognozuoti ateitį remiantis duomenimis bei gautomis išvadomis.
Žymų indėlį į socialinės edukologijos mokslo plėtotę įnešė Kauno technologijos universiteto Edukologijos instituto mokslinė grupė (vad. P. Jucevičienė). Socialinės pedagogikos tyrimų įvairovė atsispindi keliose dešimtyse magistro baigiamųjų darbų, moksliniuose straipsniuose, apgintose ir rengiamose disertacijose (P. Jucevičienė, I. Leliugienė, E. Štuopytė, G. Liaudinskienė, A. Urbonienė, L. Majauskienė). Ypač šio universiteto mokslininkai diskutuoja dėl socialinio darbo ir socialinės pedagogikos tyrinėjimo sričių. Pasak P. Jucevičienės (1997), nemenkinant nei socialinio darbo, nei socialinės pedagogikos reikšmės, visgi reikia pažymėti, jog abi šios tyrinėjimų ir veiklos sritys akcentuoja pagalbą žmogui, patekus į keblią padėtį. Tuo tarpu žinių visuomenėje, nuolat gausėjant informacijai, tobulėjant mokslo ir technologijų lygiui ir sudėtingėjant darbo turiniui bei vietai, kintant darbo ryšiams, visiems žmonėms gali tekti nuolat būti keblioje padėtyje, nuolat socializuotis. Esant tokiai nuolatinei ir masiškai situacijai, socialinio darbo, socialinės pedagogikos koncepcijos tampa neįgaliomis. Reikia naujo konceptualaus požiūrio, sudarančio prevencines galimybes žmogaus nuolatinei socializacijai žinių visuomenėje. Tai - visuminis požiūris į žmogaus ugdymą, jį siejant su 17
mokslo ir technologijų, rinkos ir ekonominių santykių, taip pat ekologinės kaitos perspektyvomis (I. Leliūgienė, 1997). Šiuos klausimus būtų pajėgi spręsti socialinė edukologija - multidisciplininio ugdymo mokslo šaka, sukurianti teorinius pagrindus žmogaus tobulėjimo (ugdymo ir saviugdos), prevencinės perspektyvos numatymui ir realizavimui, įvertinant socialinio ekonominio gyvenimo, mokslo ir technikos, ypač — informaciniu technologijų, pokyčius. Taigi, ugdymo reiškiniui išliekant tyrimų ašimi, jis nagrinėjamas susiliejant ne tik socialiniams, bet ir kitiems mokslams. Nors diskusija dėl socialinės edukologijos turinio yra dar pradinėje stadijoje, tačiau poreikis platesnio profilio specialistams, gebantiems susieti socialinės paramos, rūpybos ir švietimo sistemų galimybes į visumą, leidžiančią žmogui ne tik spręsti jo konkrečią problemą, bet ir užkirsti kelią kitų problemų iškilimui, yra labai didelis (P. Jucevičienė, 1997). Socialinės pedagogikos plėtros užsienyje istorija Nuo bendrosios pedagogikos socialinė pedagogika, atsiskyrė palyginti neseniai. Net ir pati pedagogika kaip savarankiška mokslo šaka, susiformavo tik XVII amžiuje. Šis įvykis siejamas su čekų pedagogo J. Komenskio (1592 1670) vardu bei jo veikalo "Didžioji didaktika" pasirodymu. Pedagogikos istorijos šaknys siekia gilią senovę, nes, ir nebūdama savarankišku mokslu, pedagogika daugelį amžių vystėsi filosofijos, užsiimančios žmogaus vietos ir vaidmens pasaulyje problemų tyrinėjimu, šešėlyje. Šiuo požiūriu socialinė pedagogika - ne jaunesnė už pačią pedagogiką, nuolat ją papildydavo. Mokslininkai, ieškodami socialinės pedagogikos ištakų, randa jas pedagogikos klasikų bei filosofų mąstytojų veikaluose. Galima išskirti keletą socialinės pedagogikos raidos periodų: ■ nuo seniausių laikų iki XVII amžiaus; ■ XVII - XIX amžius; ■ nuo XX amžiaus pradžios. Pirmasis periodas susijęs su ugdymo praktikos suvokimu, pedagoginės ir socialinės pedagoginės minties formavimusi. Šiuo laikotarpiu sukuriamos įvairios ugdymo teorijos, ugdymas, kaip socialinis reiškinys, iš stichinio virsta sąmoninga, tikslinga veikla. Perėjimas nuo pirmykštės santvarkos prie vergovės, o vėliau - prie feodalizmo, kapitalistinių santykių gimimas išjudino įvairias vaiko ugdymo ir jo apsaugos problemas. Dar Antikos laikais aktualizuotos pamatinės socialinės pedagogikos idėjos: pradėti vaiką ugdyti nuo mažens, atkreipti dėmesį į vaiko prigimties ypatybes, pastebėti aplinkos įtaką, remtis suaugusiųjų, pirmiausia
18
tėvų autoritetu ir kt. Atgimimo laikotarpis susijęs su humanistinėmis vaiko ugdymo idėjomis. Italų pedagogas - humanistas V. Da-Feltre (1378 - 1446) įkuria "Džiaugsmo namus" - vieną pirmųjų internatinio tipo mokyklų. Antrasis periodas žymus svarbiausių socialinės pedagogikos koncepcijų plėtra. XVIII - XIX amžius į pasaulinės kultūros istoriją įėjo kaip buržuazinių revoliucijų laikotarpis. Žymūs mokslininkai (pedagogai, filosofai, sociologai, psichologai ir kt.) socialinių - pedagoginių problemų sprendimo kelių ieškojo bendradarbiaudami su visuomene bei vyriausybe. Sureikšmintos visuomenės pertvarkymo, lygių teisių, laisvės idėjos. Socialinė pedagogika vystosi tiesiogiai susijusi su praktine socialinės pedagogikos veikla: steigiamos prieglaudos našlaičiams ir beglobiams, vaikų darželiai, mokyklos, kitos įstaigos vaikams, turintiems įvairių problemų. XIX amžiuje vyko sudėtingas pedagogikos ir socialinės pedagogikos išsiskyrimo procesas. Tuo pačiu metu vyksta socialinės pedagogikos integracija su psichologija, sociologija, antropologija, medicina. XIX amžiaus pabaigoje socialinė pedagogika susiformuoja kaip savarankiška mokslo šaka. Tai pirmiausia siejama su vokiečių mokslininkų A. Distervego, P. Natorpo ir kitų vardais. Nuo XX amžiaus pradžios prasideda trečiasis periodas - socialinės pedagogikos, kaip savarankiškos mokslo šakos, vystimosi etapas. Įvairių šalių mokslininkai iki šių dienų tęsia diskusijas įvairiais pedagogikos klausimais: socialinės pedagogikos vieta tarp kitų pedagogikos mokslų; ar ji yra mokslas ar praktinės veikos sritis; kokie socialinės pedagogikos ir socialinio darbo ryšiai ir kt. Daugelyje šalių terminų "pedagogika", "socialinė pedagogika", "socialinis pedagogas" iš viso nėra (JAV mokymosi įstaigose studentai klauso ne "pedagogikos", o "ugdymo filosofijos" kursą, o pagalba žmonėms, dažnai problemų turintiems vaikams, suprantama kaip socialinis darbas. Belgijoje vartojamas terminas "ortopedagogika" artimas socialinės pedagogikos ir specialiosios pedagogikos sampratai). Didelį indėlį į pedagogikos istoriją įnešė vokiečių pedagogika, tiesiogiai susijusi su šalies socialinės, ekonominės, politinės raidos istorija. Terminas "socialinė pedagogika", kaip diskusijos apie vaiko ugdymą objektas, įvestas 1844 metais. To pradininkas - K. Mageras. Vokiečių literatūroje sutinkame tuomet susiformavusias dvi skirtingas socialinės pedagogikos traktuotes, išryškinančias šio mokslo vystimosi kelius. Anot pirmosios, socialinė pedagogika turi kai ką bendra su socialiniu ugdymu (K. Mageras), pagal antrąją-ji pasireiškia kaip pedagoginė pagalba tam tikrose socialinėse situacijose ar aplinkybėse (A. Distervegas). Pirmuoju atveju (P. Natorpas, E. Bornemanas, F. Šliperis, D. Pegeleris ir kt.) kalbama apie socialinį ugdymo aspektą, antruoju - pedagoginį visuomeninio vystimosi aspektą.
19
P. Natorpas (1854 - 1924), į socialinę pedagogiką žiūrėdamas kaip į bendrosios pedagogikos dalį, išskyrė tris pagrindines socialinės pedagogikos funkcijas: • šeimos aplinkoje augantis vaikas įgyja supratimą apie lyčių skirtumus; • valia formuojama mokykloje ir yra susijusi su žinių perdavimu, todėl vystosi socialiniai, emociniai ir moraliniai vaiko gebėjimai; • protas atsiskleidžia bendraujant. P.Natorpas socialinės pedagogikos uždaviniu laikė solidarumo ir visuomeniškumo jaunuose žmonėse pradų ugdymą. Plėtodami P.Natorpo idėjas šios krypties atstovai socialinę pedagogiką suprato kaip integruotą mokslą. Įdomi Ė. Bornemano mintis, akcentuojanti socialinę pedagogiką kaip mokslą, kuris sujungia ekonominę pedagogiką, gydomąją pedagogiką ir kt. Priklausomai nuo integracijos laipsnio, socialinė pedagogika skverbiasi į visas ugdymo sferas - tampa vienu iš pedagogikos principų. Kartu tai ir ugdymo principas. Antrosios krypties atstovai, pradedant A. Distervegu, stengėsi duoti atsakymą į daugelį savo laiko socialinių (socialinis darbuotojų nesaugumas, tautos švietimas, beglobiai vaikai, suaugę ir kt.) klausimų. G.Nolis (1879 - 1960) socialinės pedagogikos uždaviniu laikė skubią pagalbą, būtiną tuo atveju, jeigu šeima ar mokykla dėl kokių nors priežasčių negali atlikti savo funkcijų. Šio pedagogo idėjos surado vietą 1922 metais priimtame įstatyme dėl vaikų visuomeninės veiklos. Tai buvo pirmas valstybinis dokumentas Vokietijoje, reguliavęs jaunimo ugdymą už mokyklos ribų. Gertrūda Boimer, skirtingai nuo pirmojo požiūrio šalininkų, socialinę pedagogiką laikė ne principu, o sudėtine pedagogikos dalimi. Visa, kas nesusiję su ugdymu šeimoje ir mokykloje, yra socialinės pedagogikos problema. Aiškindamas beglobių vaikų sampratą K.Molengaueris teigė, jog atskiroms institucijoms nesugebant išspręsti šios vaiko problemos, būtina valstybės pagalba. Tuo metu Vokietijoje vyksta aktyvus darbas socialinės pedagogikos srityje, ir nors iš esmės socialinės pedagogikos pagrindai jau buvo sukurti, tai nereiškė, kad problemų jau nebelikę. Bendras teorijos vaizdas kol kas vis dar buvo neaiškus, ir toks liks, kol tęsis gretimų disciplinų (psichologijos, sociologijos, socialinio darbo ir kt.) diferenciacija, o greiti praktinių reikalavimų pokyčiai neduos galimybių gerai sukurti socialinės pedagogikos teoriją. Tai reiškia, kad teorinis socialinės pedagogikos diskusijų horizontas XX amžiuje smarkiai išsiplėtė. Kartu su socialinės pedagogikos kaip mokslo vystimusi Vokietijoje daugėjo profesionalių socialinės pedagogikos specialistų. 1908 metais pradėtas socialinių pedagogų ruošimas, o nuo 7 - jo dešimtmečio pradėti ruošti 20
specialistai, turintys aukštąjį išsilavinimą (socialinė pedagogika Vokietijos universitetuose). Pažymėtina, jog XX amžiuje Vokietijoje, greta socialinės pedagogikos, vystėsi ir socialinio darbo sritis. Profesionali socialinių pedagogų ir socialinių darbuotojų veikla turi daug bendra: jie atlieka edukacinę, informacinę, konsultacinę, globos, rūpybos ir kitas funkcijas. Tradiciniu socialinės pedagogikos adresatu laikomi vaikai ir jaunimas, tad veikla koncentruojasi ties pagalba ugdymo ir auklėjimo srityse. Šių dienų socialinių pedagoginių tarnybų problemas Vokietijoje plačiai aptarė L. Levickaitė - Majauskienė (2002). Mokslininkų požiūris į šiuolaikinę socialinę pedagogiką Žlugus Sovietų sąjungai, socialinės pedagogikos srityje aktyviai reiškiasi posovietinių šalių universitetuose, ypač Rusijoje, dirbantys mokslininkai V. Bočarova, M. Firsova, M. Galaguzova, B. Vulfov, A. Mudrik ir kiti, kurie, subūrę laikinus tarpregioninius mokslinius kolektyvus, tyrinėjo socialinės pedagogikos ištakas šalyje ir užsienyje, sukūrė pamatus socialinės pedagogikos, kaip universitetinės disciplinos bei mokslinės -praktinės veiklos, atsiradimui posovietinėse šalyse. Ypač plati diskusija pastarąjį dešimtmetį išsivystė dėl socialinės pedagogikos ir socialinio darbo santykio. Pasak M. Firsovo(1996), istoriškai taip susiklostė, jog socialinis darbas yra ne tik pagalbos individui suteikimas, bet ir edukacinė veikla, padedanti įvairiems gyventojų sluoksniams išugdyti socialiai reikšmingus stereotipus. Toks problemos pateikimas, pasak autoriaus, leidžia daryti prielaidą, jog socialinis darbas nėra tik socialinė pedagogika: socialinis darbas tuo pačiu yra ir socialinė pedagogika. (M. Firsov, 1996). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tai į žaidimą (moksliniais terminais) panašus teiginys. Tačiau diskusija dėl socialinės pedagogikos ir socialinio darbo paskirties yra nuolatinės šių laikų mokslininkų tarptautinių sambūrių - konferencijų, seminarų objektas. Pirmas teiginys numato socialinio darbo, kaip visuomeninės praktikos, bet ir žinių srities savarankiško vystymo kelią. Tvirtinimas, kad socialinis darbas netapatus socialinei pedagogikai, atskleidžia ir kitą prasmę apie tokių sisteminių ir kokybinių charakteristikų egzistavimą, kurios atveria galimybę identifikuoti socialinę pedagogiką kaip savarankišką procesą, turintį savo fenomenologinę eilę. Šio proceso kitoniškumas glūdi žmogaus egzistencijos realiam pasaulyje, apmąstymuose ir sociokultūrinių santykių sistemoje. Subjektas požiūrio į pasaulį aspektu panašus ne kaip "į prašantį, ko nors norintį", bet kaip į "homo educandus" - besimokantį žmogų. Šiuo požiūriu subjektas identifikuoja ne tik kitą būties, bet ir kitą kultūrinio istorinio proceso, kurį būtų galima įvardinti kaip educare - lavintis, šviestis, mokytis, tęstinumą.
21
Vienok, mokymas ir lavinimas suvokiamas kaip procesas, kuris vyksta socialinėse institucijose, kur socialinės normos, vertybės, santykiai, yra kaip visuomenės reikalavimai ir uždaviniai, keliami asmenybei. Šiuo aspektu žinių apie žmogų supantį pasaulį ir visuomenę įsisavinimas betarpiškai susijęs su individo reakcija į savo paties socialiai prasmingą elgesį. Tik atlikus tokią savirefleksija, subjektas įsisavina pačius būtiniausius įgūdžius ir gebėjimus, reikalingus jo socialiniam funkcionavimui. Pagrindine šio funkcionavimo dominante, pasak M. Firsovo (1996), yra socialinio ugdymo procesas, grindžiamas mokymosi per visą gyvenimą koncepcija. Socialinio auklėjimo vaidmuo, kai subjektas refleksuojasi kaip "homo educandus", pasireiškia savomis institucinėmis formomis. Kiekviena iš jų apibrėžia savo ribas, savo sąveikos sistemą, socialiai būtino elgesio savitą turinio komponentą. Tokiomis institucijomis yra šeima, visuomenė, kultūra. Šiose sferose edukuojamas žmogus refleksuojasi socialinių, mentalinių, kultūrologinių ryšių lygyje. Šių dienų pedagogikos teoretikų paieškos iš esmės sutelktos į tris pagrindines kryptis. • Pirma kryptis įprasmina sistemos - socialinė pedagogika – socialinis auklėjimas egzistavimą, moralinio ir normatyvinio socialinio elgesio formavimo aspektus, kurie daugeliu atvejų yra adekvatūs katalikiškam socialiniam mokymui. • Antra kryptis socialinį auklėjimą refleksuoja kaip praktiką, o socialinę pedagogiką kaip teoriją. Šiuo požiūriu galima išskirti dvi kryptis: kritinę - racionalistinę ir kritinę emancipuotą kryptį. Šių krypčių skirtumai, pasak M. Firsovo (1996) yra tie, jog pirmuoju atveju akcentuojama orientacija į autoritetą, paklusnumą, identifikavimąsi su visuomenėje egzistuojančiomis normomis; antruoju atveju - socializacijos procese įžvelgiama pagalbos individui integruotis visuomenėje siekis, tačiau tuo pačiu siekiama apsaugoti žmogų nuo fatališkos priklausomybės sociumui. • Trečiai krypčiai būdinga tai, jog ji socialinės pedagogikos neišskiria kaip atskiros disciplinos, o laiko ją istoriškai sąlygota samprata, kuri turėjo išlikti įprasminus (apmąsčius) atskirus pedagoginius fenomenus. Apibendrinant M. Firsovo (1996) mintis galima teigti, jog socialinė pedagogika turi savo sisteminių bruožų ir savybių, savo sociokultūrinio proceso istoriją, autoritetus, praktikos ir mokslo dominavimą. Vienok, fliuktacijos procese, šios dvi kryptys - socialinis darbas ir socialinė pedagogika praktinėje veikloje pradeda rasti bendrus sąlyčio taškus ir 22
persidengimo mazgus, todėl šių dienų rusų pedagogai - mokslininkai pastebi mokslinio pažinimo srityje procesų konvergenciją. Didelį susidomėjimą posovietinėje Rusijos pedagogikos bendruomenėje sukėlė žymaus šiuolaikinio rusų mokslininko A. Mudriko (1997) darbai socialinės pedagogikos srityje. Į socialinės pedagogikos renesansą posovietinėje visuomenėje A. Mudrik (1997) žvelgia istoriniu aspektu, parodydamas, jog 20-aisiais XX amžiaus metais rusų pedagogo S.Šackio dėka buvo vystoma mokyklos ryšio su gyvenimu ir socialine aplinka idėja, kuri vėliau tapo socialinės pedagogikos teoriniu pagrindu ir posovietinėje Rusijoje. Autorius pastebi, jog socialinės pedagogikos problematikos tyrimai buvo atliekami ir penktąjį, ir septintąjį dešimtmetį. Tai siejama su auklėjimo sistemų krize to meto sovietinėje visuomenėje. SSSR šis susidomėjimas pasireiškė darbo su vaikais gyvenamoje vietoje įvairių veiklos rūšių atsiradimu, klubų prie namų valdybų kūrimu, būdingų šiai veiklai metodinių rekomendacijų parengimu (V. Bočarova, M. Plotkin, 1988). Kiek vėliau aštuntąjį dešimtmetį Uralo (Rusija) pedagogikos mokslininkas V. Semionov (1986) ir jo kolegos, sykiu su jaunimo gyvenamųjų kompleksų ir socialinių pedagoginių kompleksų moksline analize pradeda tyrinėjimus būtent socialinės pedagogikos srityje, tuo pačiu tuometinėje Sovietų Sąjungoje iš naujo apibrėždami socialinės pedagogikos sampratą bei numatydami tyrimų kryptį. A. Mudrik (1997), kaip ir M. Firsov (1996), patvirtina nuostatą, jog socialinė pedagogika ir socialinis darbas tarpusavyje tampriai susiję (1.4. paveikslas):
1.4 pav. Socialinės praktikos sritis (pagal Мудрик A. B. (1997)) Pasak A. Mudrik, pedagogus galima laikyti socialiniais darbuotojais, tačiau toli gražu ne visi socialiniai darbuotojai yra pedagogai. Pvz. patronažinės medicinos seserys, slaugančios senelius. A. Mudrik nuomone, idealiu atveju 23
visos socialinių darbuotojų kategorijos turėtų įgyti tam tikrą socialinių pedagoginių žinių sumą. Socialinės pedagogikos problemų atskleidimas padėtų socialinio darbo vystimuisi, jo tapimui aukšto profesionalumo socialine - pedagoginė veikla, galinčia įnešti savo indėlį integruojant ugdomąsias visuomenės pajėgas, keliant žmonių kultūros lygį. A. Mudrik (1997), cituodamas V. Semionovą, teigia, jog socialinė pedagogika yra mokslas apie socialinės aplinkos auklėjamąjį poveikį. Socialinė pedagogika yra pedagogikos mokslo šaka, tirianti socialinį auklėj imą kaip socialinį institutą (tai jos objektas) - visų amžiaus grupių ir socialinių kategorijų žmonių, vykdomą tiek specialiai tam sukurtose organizacijose, kuriose auklėjimas nėra pagrindinė funkcija (pvz. įmonėse, kariuomenėje). Šis pasiūlytas A. Mudrik (1997) požiūris, apibūdinant socialinę pedagogiką, padeda išskirti jos dalyką - visuomenės ugdomųjų galių aktualizacijos, visuomenės galimybių, valstybinių ir privačių organizacijų integracijos būdus, sukuriant sąlygas žmogaus pozityvios savirealizacijos vystymui. Supratimas apie pedagogiką, kaip apie integratyvių žinių sritį, paskatino A. Mudrik sukurti tokią socialinės pedagogikos struktūrą (1.2 paveikslas).
1.5 pav. Socialinės pedagogikos struktūra. Pagal: Мудрик A. B. (1997)) Pasak A. Mudrik, prieš pradedant tirti visuomenės ugdomąsias galias, būtina susidaryti vaizdą apie pačią visuomenę kaip apie žmogų ugdančią aplinką. Todėl viena socialinės pedagogikos dalimi laikoma socialinio ugdymo 24
sociologija, kuri tyrinėja žmogaus socializacijos veiksnius, ugdymą, kaip socialinį institutą. Antra socialinės pedagogikos dedamąja A. Mudrik laiko socialinę pedagoginę viktimologiją, tiriančią tą žmonių kategoriją, kurie jau tapo arba gali tapti nepalankių socializacijos sąlygų aukomis, todėl apibrėžiamos socialinės pedagoginės pagalbos jiems kryptys. Būdų visuomenės integruotoms ugdymo galioms numatymas gali būti sėkmingas tuo atveju, jeigu socialinė pedagogika pateiks grupę fundamentalių klausimų ir pasiūlys atsakymų variantus į šiuos klausimus: • kas yra auklėjimas (ugdymas) šiuolaikinėje visuomenėje? • koks yra auklėjimo santykis su socializacija ir žmogaus ugdimuisi per visą gyvenimą? • kokie auklėjimo principai susiformavo visuomenės vystimosi istoriniame procese? • kaip šių dienų visuomenėje suprantami auklėjimo (ugdymo) tikslai ir uždaviniai? Visus šiuos bendresnio pobūdžio klausimus, turinčius metodologinį ir pasaulėžiūrinį charakterį, tyrinėja specialus socialinės pedagogikos skyrius — socialinio auklėjimo filosofija. Remiantis pirmomis trimis nuostatomis, socialinė pedagogika sukuria socialinio auklėjimo teoriją, kuri aprašo, paaiškina ir prognozuoja socialinio auklėjimo, kaip instituto funkcionavimą, tiria, kas tai yra tie individualūs, grupiniai socialinio auklėjimo subjektai, kaip jie tarpusavyje sąveikauja. Ypatinga socialinės pedagogikos dedamąja A. Mudrik (1997) laiko socialinio auklėjimo psichologiją, kuri, remdamasi informacija apie asmenybės socializacijos socialinius - psichologinius mechanizmus, jų ypatumus įvairiais amžiaus tarpsniais, išryškina psichologinius mechanizmus ir socialinio auklėjimo subjektų sąveikos efektyvumo sąlygas. Tai, kokiu būdu realizuojama visuomenės ugdomųjų galių integracija, kaip organizuojama individualių, grupinių socialinio ugdymo subjektų sąveika, atsiskleidžia socialinio auklėjimo metodikoje. A. Mudrik (1997) daug reikšmės skiria dar vienai socialinės pedagogikos sričiai - socialinio auklėjimo ekonomikai ir vadybai. Šiuo požiūriu iš vienos pusės tiriami visuomenės socialinio - ekonominio vystimosi poreikiai, iš kitos visuomenės ekonominiai ištekliai, kurie gali būti panaudoti organizuojant socialinį auklėjimą. A. Mudrik (1997) išryškina šias socialinės pedagogikos funkcijas: • teorinę - pažintinę, • taikomąją, • humanistinę.
25
Socialinė pedagogika kaip mokymo dalykas laiko savo uždaviniu pateikti socialinės - pedagoginės tikrovės mokslinį vaizdą visiems, kuriems tenka dirbti su žmonėmis socialinio pedagogo ar mokytojo darbą. Žymų indėlį į socialinės pedagogikos plėtotę posovietinėje Rusijoje įnešė B. Vulfov (1993). Autorius socialinę pedagogiką nagrinėja asmenybės ugdymo proceso kontekste. Pasak B. Vulfov (1993), socialinė pedagogika - tai realiai egzistuojantis objektyvus asmenybės ugdymo proceso veiksnys, per jos tarpusavio ryšius, santykius su visuomene, su artimiausia aplinka (sociumu ir mikrosociumu). Socialinę pedagogiką kaip sistemą, B. Vulfov (1993) supranta kaip kryptingą, dinamišką įvairių elementų vienovę, jų vidinius ir išorinius ryšius. Socialinė pedagogika, išsaugodama aktyvų ryšį su kitais asmenybės formavimo veiksniais, savo turiniu, tikslais ir struktūra daug kuo skiriasi nuo jų ir sudaro ypatingą ugdymo erdvę. Jos tikrieji tikslai ir turinys neapsiriboja vaiko amžiumi, bet aprėpia visų amžiaus grupių žmones. Antra, tie tikslai apima, pasak L. Vygodskij (1984), ir "socialinę vystimosi situaciją", konkrečias asmenybės formavimo sąlygas, jos labiau objektyvuotos, nei kryptingas ugdymo procesas, nukreiptas į konkretų subjektą. B. Vulfov (1993) daug reikšmės suteikia Bočarovos V. sukurtai socialinio - pedagoginio eksperimento "Mokykla mikrorajonas" tyrimų bazėje teorinei socialinei pedagogikos koncepcijai. Būdama savo prigimtimi demokratiška ir giliai humaniška, ši koncepcija 1989 - 1992 m. buvo labai perspektyvi, nes ji amžiaus svajonę pavertė tikrove, padėjusia išryškinti, atskleisti ir praturtinti kiekvieno žmogaus individualias galimybes per visą jo asmenybės vystimosi laikotarpį - nuo gimimo iki mirties. Socialinės pedagogikos kaip sistemos, jos integruojančio vaidmens sėkmė visų pirma sąlygota tiek, kiek kreipiamas dėmesys į kiekvienos asmenybės padėties sudėtingumą tam ar kitam sociume. Svarbu suvokti, kiek aktyviai panaudojamos šios intelektualios, fizinės, dvasinės - dorovinės ir emocinės galimybės visapusiškam harmoningam asmenybės vystimuisi. Šiuo atveju lemiamą vaidmenį, pasak B. Vulfov (1993), vaidina auklėjimas, kryptingai stimuliuojantis asmenybės vystimąsi, visą jos individualių savybių įvairovę. B. Vulfov (1993) mano, jog svarbiausia socialinės pedagogikos teorinė problema yra sferos, kuriai ji galėtų daryti įtaką, nustatymas. Ta sfera tai kiekybinė sociumo aprėptis. Ja gali būti tauta, regiono gyventojai, pagaliau žmonės, gyvenantys konkrečiam mikrorajone. Jai priklauso socialinės pedagogikos technologijos ir turinys. Rusų mokslininkas A. Basov (1993), aptardamas socialinę pedagogiką kaip mokslą, mokymo dalyką ir praktinę pedagoginę veiklą pastebi, jog ji augančiai kartai kelia įvairių lygių socializacijos uždavinius. Tačiau socialinė pedagogika ne tik asmenybės adaptacijos prie socialinės aplinkos sąlygos, bet, galbūt svarbiausiu dalyku laikytinas paties individo dalyvavimas, kuriant, tobulinant tą aplinką, tuo pačiu sprendžiant ir pedagogines problemas. 26
A. Basov (1993) išskiria du tarpusavyje susijusius momentus: tai asmenybės socializaciją ir resocializaciją, o taip pat supančios aplinkos pedagogizaciją. Galima daryti prielaidą, jog socialinė pedagogika šiuo atveju nukreipta į neigiamo aplinkos poveikio kompensaciją alternatyviomis socialinio ugdymo institucijomis. Bene labiausiai socialinės pedagogikos vaidmenį šių dienų besikeičiančioje posovietinėje visuomenėje atskleidė A. Arnoldov (1999). Pasak autoriaus, socialinės pedagogikos misija yra atvesti žmogų, nuklydusį toli nuo realybės, į harmoningą savęs pažinimą bei sutarimą su pačiu savimi, mokyti jį atsilaikyti prieš gyvenimo negandas, išmokti spręsti iškilusias problemas, pasitelkiant šiuolaikišką mastymą, bei naujas informacines technologijas. Socialinė pedagogika - tai edukologijos (pedagogikos) mokslo šaka, integruojanti socialinius bei kitus mokslus, tyrinėjanti individo, kaip socialinio subjekto, ugdymą, taip pat jo apsaugą nuo įvairaus pobūdžio socialinių išpuolių. Šiuolaikinėje visuomenėje socialinės pedagogikos pritaikomumas pasireiškia ten, kur yra skirtingų žmonių grupių veikla bei santykiai. Ši stebėjimo sfera padeda ne tik analizuoti dvasinį gyvenimą, bet ir nustatyti savitarpio supratimo ribas, o tai labai svarbu žmonių visuomeniniuose bei tarpasmeniniuose santykiuose. Visa tai padeda individui susiorientuoti individo socialinės plėtros kultūriniame kontekste. Galima teigti, kad kaip tik čia ir pasireiškia socialinės pedagogikos specifiškumas, jos reikšmingumas ir įtaka šiuolaikiniam žmogui formuluojant jo dvasinių bei geranoriškų tarpusavio santykių prioritetinius principus. Socialinės pedagogikos veiklos motyvas socialinė pagalba žmogui. Šiuolaikinėje visuomenėje jaunam žmogui itin sunku numatyti savo ateities perspektyvą, o tai individo elgesyje dažnai sukelia socialinį pasyvumą. Socialinės pedagogikos dėka, toks žmogus ir vėl gali įsilieti į visuomenę, kaip į atvirą sistemą, ir toliau aktyviai funkcionuoti pokyčius patiriančioje aplinkoje. Socialinės pedagogikos žinios padeda individui suvokti savo vertę, t.y. atlieka asmenybės dvasios tobulinimo funkciją. Rasti savo vietą bet kurioje jį supančioje socialinėje aplinkoje. Praėjęs XX amžius įtikino, kad žmogus šiuolaikinėje epochoje turi būti socialinio progreso svarbiausiu veiksniu. Jam turi būti sudarytos kuo geresnės sąlygos saugiai ir užtikrintai gyventi. Žmogus, pasak A. Arnoldov (1999), yra didelė mįslė, verta nuostabos, kurią įminti nebus įmanoma, jei į jo vidų bus skverbiamasi be atidumo ir meilės. Nei religija, nei filosofija, nei koks nors kitoks mokslas niekada nesugebės išmatuoti žmogiškojo intelekto gelmių. Šiuo atveju socialinės pedagogikos mokslas, nukreiptas į asmenybės parengimą pažinti savo socialinį statusą, atrasti vietą bendrųjų ir asmeninių santykių sistemoje, teisingai suvokti savo teises ir privalumus sociume. Visa tai 27
pasiekti galima tik supratus asmenybės individualybę, kuri labai dažnai nepasiduoda įtakai. Tai ir yra socialinės pedagogikos leitmotyvas. Viena iš svarbiausių socialinės pedagogikos apibendrinančiųjų idėjų yra išsiaiškinti žmogaus socialinę padėtį jį supančiame pasaulyje, pasaulio atvirumo individui galimybes. Socialinės pedagogikos specifiškumas besikeičiančioje visuomenėje yra tas, kad ji stengiasi parodyti asmenybės galimybių potencialą, išsiskiriantį iš visuomenės, kuris supranta ir keičia pasaulį. Jos užduotis - yra rūpinimasis žmogaus gerove, kuri priklauso ne tik nuo ekonomikos vystimosi šalyje, bet ir visuomeninių bei ne pelno siekiančių organizacijų, padedančių žmonėms spręsti problemas, susijusias su jų reikmių patenkinimu. Tai gali būti socialinės bei ekonominės problemos, taip pat kliūtys, siekiant išsilavinimo ar individo pilnavertės sveikatos apsaugos. Be dvasios vertybių žmogus yra nepilnavertis, suvaržytas, nesugebantis tikslingai veikti. Taigi, socialinės pedagogikos akiratyje yra individo dvasinis pasaulis, kurio visos jėgos yra nukreiptos į žmogaus sielos plėtotę bei turtinimą. Šioje srityje individo pokyčių stebėjimas yra socialinės pedagogikos pagrindas, nes asmens dvasinis pasaulis, charakteris nepaliaujamai kinta, sykiu aprėpdamas žmoniškąjį ekscentriškumą ir socialinio gyvenimo nesklandumus. Šiuolaikinė socialinė pedagogika pašaukta padėti žmogui tapti asmenybe ir valdyti savo socialinį gyvenimą. Žinoma, tai įmanoma tik tada, jeigu žmogus yra save ugdanti būtybė. Sukurk pats save - štai vienas iš socialinės pedagogikos motyvų. Šiuolaikinės visuomenės individo intelekto lygį nusako jo kultūrinės žinios ir patirtis apie jį supantį pasaulį. Čia pasireiškia socialinės pedagogikos kultūrinė funkcija, realizuojama per įvairių institucijų veiklą. Socialinė politika yra organiškai susijusi su kultūros politika, nes šiuolaikinėje visuomenėje kultūros politikos klausimai atsispindi socialiniame gyvenime. Kultūros politika yra sudėtinė visuomeninės ir valstybinės politikos dalis. Šiandieninės socialinės pedagogikos viena iš svarbiausių užduočių išugdyti žmonėse pilnaverčio šiuolaikinio socialinio bendravimo įgūdžius. Žmoniškieji santykiai - aukščiausia visuomenės vertybė, suartinanti žmones. Šiuolaikinei visuomenei būtina pakeisti asmenines orientacijas. Asmenybės prioritetas - svarbiausias civilizuotos visuomenės principas. Asmenybės dvasinė plėtra — privaloma ir būtina tautos egzistavimo sąlyga. Akivaizdu, jog tai, kas vyksta su šiuolaikiniu žmogumi, sukelia gailesčio ir kartu pasipiktinimo jausmą. Paskutiniaisiais XX amžiaus metais M. Galaguzova (2000) pratęsė diskusiją apie socialinės pedagogikos vietą ir reikšmę kitų pedagogikos mokslų šakų sistemoje, pabrėždama, jog socialinė pedagogika Rusijoje, lygiai taip pat kaip ir Vakarų Europoje, turi gilias ir senas tradicijas, tačiau šios mokslo šakos vystimasis, kaip ir visa Rusijos visuomenė, nuėjo ilgą, sunkų, dramatišką, totalitarizmu ir partine diktatūra paženklintą kelią. Būtent tuo ir sąlygojami 28
socialinės pedagogikos, kaip naujos profesionalios srities, aprėpiančios ne tik socialines - pedagogines institucijas ir tarnybas, jų vadybą, bet ir specialistų rengimo sistemą, o taip pat socialinės - pedagoginės veiklos mokslinę - tyrimų bazę, sunkumai ir problemos. Tokiais sunkumais M. Galaguzova (2000) laiko labdaringos veiklos, mielaširdingumo tradicijų priblėsimą, sovietinėje visuomenėje giliai įsišaknijusią žmonių sąmonėje orientaciją dirbti "bendram labui", nepaisant atskiro žmogaus interesų. Šių socializmo laikų reliktų atsikratymas yra sunki, bet labai reikalinga misija, nes socialinės pedagogikos ideologija reikalauja iš visuomenės vertinti vaiką, kaip aukščiausią vertybę, atsakant už jo likimą, gyvenimo prasmės suvokimą. Pasak M. Galaguzovos (2000), yra daug ir kitų problemų, susijusių su šiuolaikine gyvenimo tikrove. Tos tikrovės dinamiškumas, konfliktiškumas, neapibrėžtumas tampa priežastimi to, kad šių dienų visuomenėje nėra tokios gyventojų grupės, kuri jaustųsi socialiai saugi, aprūpinta. Ypač socialiai atskirtais, mažiausiai apsaugotais Rusijoje laikomi vaikai. Tai apsunkina specialistų, dirbančių vaikų socialinės ir jų teisių apsaugos srityje veiklą. Be to, būtent ši situacija sąlygoja specialistų, gebančių profesionaliai įvertinti tokių vaikų problemas ir padėti jas spręsti išskirtinį poreikį. Socialinis pedagogas, artimiausią dešimtmetį taps masine, kaip gydytojo, ar mokytojo, profesija, kadangi užkirsti kelią negatyviems socialiniams reiškiniams vaiko vystimesi žymiai lengviau, nei įveikti socialinių problemų epidemiją. Socialinė pedagogika, kaip mokslo sritis ir akademinė disciplina, būdama pagrindine, rengiant specialistus socialinei sferai, Rusijoje gyvuoja vos dešimt metų. Tačiau negalima teigti, jog socialinės pedagogikos vystimasis Rusijoje prasidėjo iš nieko. Pasak M.Galaguzovos (2000), socialinės pedagogikos ištakų galima rasti įžymių Rusijos filosofų, psichologų ir pedagogų N. Berdejev, V. Solovjov, L. Vygotskij, A. Leontjev, K. Ušinskij, A. Makarenkos ir kitų darbuose. M. Galaguzova aukštai įvertina faktą, jog sugriuvus totalitariniam sovietiniam režimui, Rusijos švietimo akademija pirmoji iš posovietinių šalių parodė iniciatyvą, pakviečiant kitų buvusių SSSR respublikų mokslininkus dalyvauti tarpregioniniame eksperimente "Mokykla - mikrorajonas" (1989 1992 m.), perimant geriausias Vakarų ir Vidurio Europos tradicijas ir sukauptą mokslinę patirtį, vystyti socialinę pedagogiką kaip mokslą, mokomąją discipliną ir praktiką. Per pastarąjį dešimtmetį (1990 - 2000 m.) Rusijoje pasirodė pakankamai daug teorinio ir metodinio pobūdžio darbų apie socialinę pedagogiką. Išskirtinis vaidmuo šiuo atveju tenka Rusijos švietimo akademijos Socialinio darbo pedagogikos moksliniam tyrimo institutui (vadovė V. Bočarova), kurios iniciatyva šio instituto bazėje įsteigta vienintelė posovietinėse šalyse specializuota mokslinė taryba habilituoto daktaro disertacijoms socialinės pedagogikos tematika ginti). 29
Tačiau, pasak M. Galaguzovos (2000), tenka pastebėti, jog ši besivystanti ir pedagogikai nauja sritis kol kas aiškiai ir tiksliai neapibrėžė tyrimo dalyko ir objekto. Diskusinėmis tebelieka jos pagrindinės kategorijos. M.Galaguzova mano, kad socialinės pedagogikos kaip mokslo vystimesi yra ir daugiau ginčytinų klausimų, į kuriuos reikės atsakyti ateities mokslininkų kartoms. Rusijos tyrinėtojų grupė, vadovaujama prieš tai minėtos autorės, socialinės pedagogikos objektą ir dalyką lygina su bendrąja pedagogika, iš kurios išsivystė ši nauja mokslo šaka posovietinėje visuomenėje. Turint galvoje tai, jog pedagogikos pažinimo objektas yra vaikas, o tyrimo dalykas - vaiko auklėjimo ir lavinimo dėsningumai, tada socialinės pedagogikos pažinimo objektu taip pat yra vaikas, o tyrimo dalyku - vaiko socializacijos dėsningumai. M. Galaguzova (2000), palyginus socialinę pedagogiką su bendrąja pedagogika, socialinės pedagogikos dalyką kažkiek susiaurino. Tarp tokių sudėtingų, daugiabriaunių visuomenės sąlygomis socialinių reiškinių, kaip auklėjimas ir bendrasis lavinimas, išskiriami tik tie aspektai, kurie betarpiškai susiję su vaiko socializacijos procesu. Tačiau tuo pačiu socialinės pedagogikos specialaus tyrinėjimo dalyku tampa tokie procesai ir reiškiniai, kuriuos tradiciškai tiria sociologija. Būtent šis mokslas, pasak M. Galaguzovos (2000), tyrinėja visuomenę ir joje vykstančius socialinius santykius, siekia išryškinti, kaip žmonės tarpusavyje sąveikauja, kodėl jie jungiasi į tas ar kitas grupes, kaip atsiranda socialiniai ryšiai ir kitos visuomenės socialinio gyvenimo problemos. Socialinė pedagogika pradeda spręsti šias problemas kiek kitu, atliepiančiu jos mokslinius uždavinius, rakursu. Taigi, pasak autorės, socialinė pedagogika iš esmės yra tarpdisciplininė mokslinių tyrimų sritis. Ji gimsta iš bendrosios pedagogikos, naudojasi jos turtingu istoriniu palikimu, pedagogikos metodais ir būdais. Iš kitos pusės, kadangi socializacijos, kaip visuomenės ir visuomeninių santykių reiškinius, tiria sociologija - socialinė pedagogika panaudoja ir kai kurias sociologijos teorijas, jų metodus ir būdus. Tačiau tuo pačiu socialinė pedagogika kuria ir savas teorijas, metodus, priemones, būdus ir technologijas. Sąlygiškai socialinės pedagogikos, pedagogikos ir sociologijos, kaip mokslo žinių sritis, M. Galaguzova (2000) pavaizduoja šiame paveiksle:
30
1.6 pav. Socialinės pedagogikos sąveika su kitais socialiniais mokslais, (pagal M. Galaguzovą, 2000) Vienok, autorė pažymi, jog socialinė pedagogika pasisavina daug ką iš filosofijos, psichologijos, medicinos ir kitų mokslų. Taigi, apibendrintai galima teigti, jog posovietinės Rusijos socialinės pedagogikos tyrinėtojai didelį dėmesį skiria istorinei šio mokslo raidai, atskleisdami objekto, dalyko ir misijos svarbą šiuolaikinėje pokyčius patiriančioje Rusijos visuomenėje, vienok, nepastebėdami ir neišryškindami žinių ir informacinės visuomenės svarbos ugdymo mokslo vystimuisi į edukologiją ir jos šaką- socialinę edukologiją. Socialinė pedagogika ir socialinis darbas Socialinio darbuotojo institucija posovietinėse šalyse įkurta 9 - jo dešimtmečio pabaigoje (1990 - aisiais metais), atsiradus profesionalių specialistų, galinčių suteikti pagalbą socialiai neapsaugotiems gyventojų sluoksniams, poreikiui. Nuo to momento socialinės pedagogikos bei socialinio darbo sritys smarkiai išsiplėtė, kuriamas teorinis mokslų pagrindas, ruošiami profesionalūs specialistai. Socialinės pedagogikos ir socialinio darbo vystimosi istorijos labai panašios. Pirmiausia jas jungia kultūrinės - istorinės požiūrio į žmogų, reikalaujantį ypatingo rūpesčio ir dėmesio, tradicijos. Neatsitiktinai "gailestingumo", "geradarystės", "pagalbos" ir kitos sąvokos plačiai vartojamos ir socialinėje pedagogikoje, ir socialiniame darbe. Tačiau yra ir specifinių ypatybių, pasireiškusių nuo pat šių sričių vystimosi pradžios: socialinis darbas pradėjo plėstis socialinės gyventojų apsaugos srityje, o socialinė pedagogika ugdymo sistemoje, jaunimo reikalų įstaigose. Palaipsniui socialinių pedagogų ir socialinių darbuotojų veiklos sferos pradėjo plėstis, persipindamos ir papildydamos viena kitą. Įvairiose vyriausybinėse ir nevyriausybinėse institucijose, pavyzdžiui, kai kuriuose vaikų globos namuose ir mokyklose, dirba ir socialiniai pedagogai, ir socialiniai 31
darbuotojai, turi savo pareigas ir sprendžia problemas, esančias jų kompetencijos ribose. Skirtumai pastebimi šių profesijų ištakose: socialinė pedagogika išsivystė iš pedagogikos, socialinis darbas - iš sociologijos. Tiek socialinė pedagogika, tiek socialinis darbas posovietinėse šalyse gyvuoja vos dešimt metų. Teoriniu požiūriu šie mokslai vystosi sunkiai ir prieštaringai. Egzistuoja skirtingi požiūriai ir į šių mokslų tyrinėjimo objektą, ir sritį, ir į jų tarpusavio ryšius. Pastebėta bandymų socialinę pedagogiką priskirti socialiniam darbui, ir atvirkščiai. Kol vyksta mokslinės diskusijos, socialiniai pedagogai remiasi pedagogikos (edukologijos) teorijos bei metodikos pagrindais, socialiniai darbuotojai pasitelkia sociologijos teorijas, socialinius tyrimo metodus bei technologijas. Tuo pat metu socialinės pedagogikos ir socialinių darbuotojų praktinės veiklos sritys taip artimos ir funkcijomis, ir turiniu, ir darbo metodais, kad jos negali nepersipinti. Pamėginsime apibrėžti socialinės pedagogikos ir socialinio darbo praktinės veiklos sričių bendrybes ir skirtumus. I socialinio darbuotojo veiklos akiratį patenka žmogus, turintis problemų, kurios trukdo jam būti pilnateisiu, naudingu visuomenės nariu ir gyventi normalų gyvenimą. Įvairių problemų iškyla faktiškai kiekvienam žmogui. Jos gali būti įvairiai charakterizuojamos: psichologiniu, medicininiu, teisiniu aspektais, gali būti susijusios su išoriniais, nuo žmogaus nepriklausančiais veiksniais (ekologiniai, socialiniai, tarptautiniai ir kiti kataklizmai), vidiniais (ligos, fizinio ir psichinio vystimosi sutrikimai). Socialiniam darbui svarbu tai, kad pats žmogus savarankiškai tų problemų išspręsti negali, todėl jam reikalinga profesionali pagalba. Taigi, galima teigti, jog socialinio darbo objektas - žmogus, kuriam socialinio gyvenimo procese reikalinga pagalba, t. y. žmogus kaip socialinis subjektas, nepriklausomai nuo amžiaus. Į socialinės pedagogikos akiratį pakliūva vaikas, kuriam - socializacijos procese iškyla problemų, tai yra problemiškas individo virsmas socialiniu subjektu. Šių objektų gretinimas aiškiai parodo ir tai, kas suartina šiuos du mokslus bei praktines veiklas, ir tai, kas juos konceptualiai išskiria. Pastebėti tenka ir faktą, kad žmogus, kuriam suteikiama profesionali specialistų pagalba, socialiniame darbe vadinamas klientu, o socialinėje pedagogikoje liekama prie sąvokos ugdytinis (nors šiuo klausimu dar vyksta diskusijos). XXI amžiaus žinių ir informacinių technologijų, globaliame pasaulyje ir klasikinis socialinis darbas, ir socialinė pedagogika "išauga savo marškinėlius": ir multikultūrinėje, mobilioje, nuolatinius pokyčius ir rinkos konkurenciją išgyvenančioje socialinėje aplinkoje vystosi į kokybiškai naują edukologijos šaką - socialinę edukologiją, aprėpiančią tiek socialinio darbo, tiek socialinės pedagogikos sritis. 32
Išvados 1.
Šiuolaikiniai posovietinių šalių (ypač Lietuvos ir Rusijos) mokslininkai socialinės pedagogikos ištakų ieško 2-jame ir 3-jame XX a. dešimtmetyje, kai to meto tyrinėtojai S. Šackij, B. Šulgin, S. Šalkauskis, J. VabalasGudaitis, J. Laužikas moksliškai pagrindė žmogaus ir socialinės aplinkos sąveiką, išryškino mokyklos, kaip atviros socialinės sistemos, reikšmę augančios kartos socializacijai.
2.
Suirus Sovietų sąjungai, pats didžiausias vaidmuo vystant socialinę pedagogiką posovietiniu laikotarpiu priskiriamas Rusijos švietimo akademijai ir jos padaliniui Socialinio darbo pedagogikos instituto mokslininkams, subūrusiems kelių buvusių SSSR respublikų pedagogus į laikiną mokslinį kolektyvą "Mokykla - mikrorajonas" (1989-1992), kuris parengė ir praktinėje veikloje aprobavo mokslinę socialinio ugdymo koncepciją, padėjo mokslinius pagrindus socialinio pedagogo profesinei charakteristikai, sukūrė socialinės pedagogikos, kaip akademinės disciplinos, dėstymo aukštosiose mokyklose strategiją.
3.
Rusijos ir Lietuvos mokslininkai socialinę pedagogiką suvokia ne tik kaip vaikų socialinį ugdymą, bet visų amžiaus grupių socializaciją.
4.
Ypatinga šių dienų socialinės pedagogikos funkcija - jos įtaka kultūrai. Socialinės pedagogikos užduotis pokyčius patiriančioje sociokultūrinėje aplinkoje - padėti žmogui suvokti savo vertę, rasti vietą žinių ir informacinėje visuomenėje, atskleisti pasaulio atvirumo individui galimybes.
5.
Šiuolaikinėje žinių ir informacinėje visuomenėje socialinė pedagogika vystosi į socialinę edukologiją - multidisciplininio ugdymo mokslo šaką, sukuriančią teorinius pagrindus žmogaus tobulėjimo (ugdymo ir saviugdos), prevencinės perspektyvos numatymui ir realizavimui.
Klausimai ir užduotys 1. 2. 3. 4. 5.
Kokius etapus buvusiose posovietinėse šalyse išgyveno socialinė pedagogika? Išanalizuokite ir apibūdinkite socializacijos institucijas. Pagrįskite, kodėl klasikinis socialinis darbas ir tradicinė socialinė pedagogika turi tendenciją vystytis į socialinę edukologiją. Išryškinkite skirtumus ir panašumus tarp socialinės pedagogikos ir socialinio darbo. Kokie istoriniai įvykiai davė pradžią socialinių pedagogų pareigybės atsiradimui ugdymo institucijose? 33
6. 7.
34
Koks Lietuvos mokslininkų indėlis į socialinės pedagogikos vystymą šalyje? Suraskite S.Šalkauskio veikale "Socialinis auklėjimas" šiuolaikinių socialinės pedagogikos uždavinių. Atskleiskite tarpukario Lietuvos filosofo - pedagogo socialinio auklėjimo teorinių koncepcijų svarbą nūdienos visuomenei.
1.2. Socialinės pedagogikos samprata ir pagrindinės kategorijos Didelę reikšmę atskirų mokslo šakų vystimuisi, turi teorija. Vieną mokslų šaką nuo kitos skiria sava sąvokų ir kategorijų sistema. Sąvoka - tai viena iš realaus pasaulio atspindėjimo formų jo pažinimo procese. Mokslo teorijoje sąvokos ne iš karto atsiranda ir įsitvirtina. Atsirandančios stichiškai, kaip realybės supratimo ir empirinio patyrimo rezultatas, jos tampa mokslo šakos sistemos dalimi. Dėl istorinių ir socialinių sąlygų kaitos, sąvokų prasmė mokslo šakose kinta, jos tampa tarsi atgyvena, pvz. sąvoka - komunistinis auklėjimas. Vystantis vienai ar kitai mokslo šakai, sąvokos susijungia ir sustambėja, virsta mokslo kategorijomis, kurios yra daugiau bendros, fundamentalios, taip vadinamos "prigimtinės"- teigia M. Galaguzova (2000). Kategorija - tai bendriausia loginė sąvoka, nusakanti svarbiausias objektyviosios tikrovės formas ir santykius. Taip formuojasi savita sąvokų - kategorijų sistema, būdinga visoms mokslo šakoms. Tarp giminingų mokslų egzistuoja bendros sąvokos ir kategorijos. Kaip antai, pedagogika, kurios sąvokų - kategorijų sistema glaudžiai siejasi su sociologijos, psichologijos, filosofijos ir kitomis mokslo šakomis, kurių tyrimo objektas yra žmogus. Pedagogikos (edukologijos) mokslo ryšį su kitomis šakomis ir su kitais mokslais galima pavaizduoti tokia 1.1. schema:
1.1 schema. Pedagogikos (edukologijos) ryšys su kitais mokslais
35
Viršutinėje schemos dalyje parodytas pedagogikos (edukologijos) ryšys su mokslais, kurių kategorijas ji perima ir jomis naudojasi. Apatinėje dalyje pavaizduotos pedagogikos (edukologijos) "dukterinės" mokslo šakos, kurios apibūdinamos kaip savarankiškos ir bėgant laikui taip pat gali tapti atskirais mokslais. Akivaizdu, kad kiekviena atsiskyrusi nuo pedagogikos mokslo šaka, turi tik jai būdingą sąvokų - kategorijų sistemą. M. Galaguzova lygina pedagogikos mokslo ir socialinės pedagogikos, kaip savarankiškos mokslo šakos, sąvokų- kategorijų sistemos skirtumus. Autorė teigia, kad pedagogika perima ir plačiai naudoja tokias tarpdisciplinines sąvokas, kaip "asmenybė", "vystimasis ", "veikla", "socializacija", "visuomenė". Nusistovėjusios tos pačios kategorijos yra "lavinimas", "auklėjimas" ir "mokymas", "ugdymas". Šiuo metu, taip pat, pripažinta kategorija "edukacinė veikla". Tuo tarpu, socialinės pedagogikos, kaip edukologijos mokslo šakos, kategorijos yra palyginti naujos. Tai yra: "socialinė - pedagoginė veikla", "socialinis mokymas", "socialinis ugdymas". Palyginimui pateikiama lentelė: Lentelė 1.1 Pedagogikos ir socialinės pedagogikos kategorijos Pedagogika Perimtos Įgytos Lavinimas Mokymas Ugdymas
Vaikai (kūdikis) Asmenybė Vystimasis Veikla Visuomenė
Socializacija
Pedagoginė veikla
Socialinė pedagogika Perimtos Įgytos Lavinimas Socialinis Mokymas mokymas Ugdymas Socialinis ugdymas Vaikai Asmenybė Vystimasis Veikla Visuomenė Sociumas Socialinis institutas Socializacija Socialinė adaptacija Socialinė reabilitacija
Socialinė – pedagoginė veikla
* M. Galaguzova atskirai apibūdina kiekvieną turimą (nuosavą) socialinės pedagogikos kategoriją. 36
Socialinė pedagoginė veikla Socialinė pedagoginė veikla labai artima pedagoginei veiklai, tačiau turi savo specifiką. Pedagoginė veikla - tai viena iš profesinės veiklos sričių, kuria siekiama perduoti sociokultūrinę patirtį mokant ir ugdant vaikus, sudarant sąlygas asmenybės vystimuisi. Ji vykdoma: ikimokyklinių įstaigų pedagogų, mokytojų, dėstytojų ir panašiai; įvairių tipų švietimo įstaigose: darželiuose, mokyklose, papildomo ugdymo institucijose. Tokių įstaigų veikla turi norminį pobūdį, nes ji reglamentuojama švietimo standartais, planais, programomis. Pedagoginė veikla yra nenutrūkstama, tolygiai nukreipta į visus vaikus. Jos objektu yra ne tik vaikai, bet gali būti ir suaugę. Socialinė pedagoginė veikla - tai viena iš profesinės veiklos sričių, kuria kryptingai siekiama padėti vaikui įsisavinti sociokultūrinę patirtį socializacijos procese, sudaromos sąlygos asmenybės savirealizacijai. Ją įgyvendina socialiniai pedagogai drauge su kitais mokytojais, vietos bendruomene, tėvais, nevyriausybinėmis organizacijomis skirtingose švietimo įstaigose, organizacijose, įvairiose institucijose, kuriuose gali būti vaikas. Socialinė pedagoginė veikla visada yra kryptinga, nukreipta į konkretų vaiką, jo individualių problemų sprendimą, kurios kyla socializacijos procese. Socialinė pedagoginė veikla - tai vaiko asmenybės ir jį supančios aplinkos tyrimas, individualios pagalbos vaikui suteikimas. Todėl ši veikla yra lokali ( susijusi su tam tikra vieta, ribomis). Aiškumo dėlei pateikiama lentelė, kurioje nurodomi pedagoginės ir socialinės pedagogikos veiklų skirtumai: Pedagoginė ir socialinė pedagoginė veikla 1.2 lentelė Profesinės veiklos rūšys Pedagoginė veikla Socialinė pedagoginė veikla
Veiklos tikslas Sociokultūrin ės patirties perdavimas
Veiklos pobūdis
Nepertraukia masprogramiškai normuotas Pagalba vaikui Kryptingas, socializacijos lokalus procese
Veiklos objektas Visi vaikai
Įstaigos, kuriose vykdoma veikla Švietimo įstaigos
Vaikas turintis Švietimo socializacijos įstaigos, problemų socialinės pedagoginės įstaigos, socialinės tarnybos
37
Pasak M. Galaguzovos (2000), esminės socialinės pedagoginės veiklos kryptys yra: • prevencinė veikla; • veikla, susijusi su socialine vaikų reabilitacija. Teoriškai galima teigti, jog prevencinė veikla turi būti vykdoma visose įstaigose ir organizacijose, kuriose dirbama su vaikais. Šiuo požiūriu galima išskirti tokias socialinės pedagogikos veiklos sritis: • socialinė pedagoginė veikla švietimo įstaigose; • socialinė pedagoginė veikla vaikų ir jaunimo bei kitose nevyriausybinėse organizacijose; • socialinė pedagoginė veikla papildomo ugdymo institucijose; • socialinė pedagoginė veikla vaikų vasaros poilsio stovyklose; • socialinė pedagoginė veikla religinėse konfesijose. Darbas su vaikais, turinčiais vienokių ar kitokių nukrypimų nuo normos, kuriems reikalinga socialinė reabilitacija, reikalauja iš pedagogo specialaus pasirengimo, gero metodikos ir technologijos įvaldymo. Galima išskirti kelias, darbo su tokiais vaikais, pedagoginės veiklos sritis: • socialinė pedagoginė veikla su vaikais, turinčiais vystimosi sutrikimų; • socialinė pedagoginė veikla su vaikais, turinčiais ugdymo sunkumų; • socialinė pedagoginė veikla su vaikais, likusiais be tėvų globos; • socialinė pedagoginė veikla su deviantinio elgesio vaikais. Didelę reikšmę socialinėje pedagoginėje veikloje užima socialinio pedagogo darbas su šeima. Akivaizdu, jog šeima atlieka pagrindinį vaidmenį vaiko socializacijoje, todėl socialinio pedagogo darbas su šeima privalomas ne tik tuomet kai vaiko elgesys kelia problemas, bet ir prevencinėje veikloje. Socialinis mokymas Socializacijos procese vaikas perima žinias apie visuomenę, visuomeninius santykius, socialinio elgesio normas ir taisykles. Mokslo įrodyta, jog vaikas iki 5 metų įsisavina didelį kiekį žinių, kurias tolimesniame savo gyvenime tobulina ir koreguoja. Jei sveikoje šeimoje gimsta fiziškai ir psichiškai sveikas vaikas, tuomet jo socialinis, fizinis ir psichinis vystimasis vyksta pagal visiems žinomas normas (jis šliaužioja, sėdi, vaikšto, bėgioja, pradeda kalbėti, žaidžia...). Kalba ir žaidimai turi labai didelę įtaką vaiko socialiniam vystimuisi. Įsisavindamas kalbą, žaisdamas įvairiausius žaidimus, vaikas perima iš suaugusiųjų ir aplinkos socialinę patirtį ir socialines tradicijas. Jeigu vaikas, dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali ar neturi galimybės tai daryti, tuomet jam gali būti sunku suprasti jį supančią aplinką, sudėtinga integruotis į visuomenę. Kuomet vaikas gimsta su fizine ar protine negalia, tuomet, akivaizdu, jog jį supantis socialinis, psichologinis klimatas žymiai sudėtingesnis. Jeigu toks vaikas auga šeimoje, tada jo socialine - psichologine aplinka rūpinasi tėvai. 38
Kitokia situacija, kuomet toks vaikas auga kūdikių ar vaikų namuose. Šiuo atveju turi būti taikomos specialios metodikos ir technologijos, padedančios vaikui formuoti būtinus socialinius įgūdžius, žinias, perteikiančios socialinę patirtį. Tokių vaikų socializacijai didelę reikšmę turi tėvai, giminaičiai, profesionalūs ugdytojai, kurie dirba su jais (pedagogai, medikai, psichologai). Nuo jų profesionalios veiklos priklauso vaiko ankstyvų socialinių žinių įgijimas ir įsitvirtinimas. Mokymosi proceso eigoje, mokykloje ar kitoje mokymosi įstaigoje, vaikas pirmiausiai įgyja akademines (teorines) žinias ir mokosi jas pritaikyti. Tuo pačiu metu jis įsisavina ir susistemintas socialines žinias, mokėjimus bei įgūdžius. Tai ypatingai svarbu, kuomet vaikui reikalinga speciali pagalba jo socializacijos procese. Socialinis mokymas skirtingai nuo socialinio ugdymo - tai procesas, kurio tikslas perteikti socialinių mokslų žinias, išugdyti mokėjimus, formuoti socialinius įgūdžius sąlygojančius sėkmingą vaiko socializacijos procesą. Šiuo metu kartu su socialinio mokymo kategorija plačiai naudojamas socialinio (išsi) lavinimo terminas. Rusijoje jis atsirado pirmoje 1990 m. pusėje, tuomet, kai buvo pradėti steigti socialinės pedagogikos ir socialinio darbo institutai. Nors sąvoka nėra pilnai suformuluota, tačiau M.Galaguzova ją aiškina dviem būdais: Pirmuoju atveju socialinis lavinimas atitiktų socialinio išsilavinimo terminą - tai yra profesionalus specialistų paruošimas (parengimas) darbui socialinėje srityje. Šis terminas analogiškas tokiems terminams kaip pedagoginis išsilavinimas, medicininis išsilavinimas, juridinis išsilavinimas ir kt. Antruoju atveju šis terminas suprantamas kaip procesas, kurio metu vyksta pagrindinių žmogaus gyvenimiškosios veiklos taisyklių mokymas socialinių mokslų dėka ir socialinio mąstymo, kultūros, jausmų perteikimas. Ši termino "socialinis lavinimas" reikšmė artima kategorijos "socialinis mokymas" reikšmei. Beje, amerikietiškasis "social education" terminas labiau atitinka rusiškąjį socialinio lavinimo per socialinių mokslų dalykus procesą. Tai netapatu lietuviškajam "socialiniam ugdymui". Auklėjimas ir socialinis ugdymas Auklėjimas yra klasikinė pedagogikos kategorija. Ja naudojasi ir pedagogikai giminingi mokslai (sociologija, filosofija, psichologija ir kt.). Iš kitos pusės - tai bendra visuomeninio gyvenimo kategorija, - teigia M.Galaguzova.
39
Pedagogikoje auklėjimas - tai procesas, kurio tikslas ugdyti dorovines asmenybės savybes. Vaiko dorovinis, auklėjimas - (Lietuvoje vartojamas ugdymo terminas) tai formavimas tokių vidinių asmenybės savybių, kurios padeda apsispręsti, priimti teisingus sprendimus ir pasireiškia vaiko veiksmuose bei elgesyje. Doroviniai įsitikinimai, veiksmai ir elgesys visuomenėje apsprendžiamas visuomenės elgesio normomis, taip pat žmogaus elgesiu su žmogumi. Žmogų apibūdina šimtai teigiamų ir neigiamų asmenybės savybių, kurios formuojasi auklėjimo procese (atsakingas, pareigingas...). Galima teigti, jog dorinis vaiko ugdymas yra viena iš svarbiausių ir sudėtingiausių pedagoginės veiklos užduočių. Deja, dorinis auklėjimas (ugdymas) ne visuomet būna efektyvus. Aukščiau suformuluotoje socialinio mokymo kategorijoje, M. Galaguzova atkreipia dėmesį į tai, jog vaikui turi būti perteikiamos tam tikros socialinės žinios, ugdomi socialiniai mokėjimai bei socialiniai įgūdžiai. Šių savybių ugdymas turi įtakos socialinių asmenybės savybių formavimuisi. Galima teigti, kad jeigu dėl kokių nors priežasčių vaikui nėra susiformavę socialiniai įgūdžiai, mokėjimai, žinios, tuomet peršasi išvada, kad vaikas neturi tokių asmenybės savybių, kurios yra būtinos sėkmingai jo socializacijai. Socialinis ugdymas - tai procesas, kurio tikslas suformuoti socialiai reikšmingas vaiko asmenines savybes (pareigingumą, atsakingumą, savarankiškumą, toleranciją...), kurios turi didelę reikšmę jo socializacijai. Socialinis ugdymas orientuotas į tokių vaiko asmeninių savybių formavimą, kurios apibūdina individą, kaip visavertį visuomenės narį. Taip pat socialinis ugdymas turi praktiškai - orientuotą pobūdį, tai suprantama kaip konkrečių savybių formavimas konkrečiam vaikui, išskiriant skirtingus ugdymo aspektus: fizinį, estetinį, darbinį ugdymą ir kt. Klausimai ir užduotys 1. 2. 3.
40
Išvardinkite socialinės pedagogikos kategorijas. Nusakykite socialinės pedagogikos ryšį su kitais pedagogikos (edukologijos) mokslais. Patvirtinkite arba paneikite, jog socialinis mokymas, socialinis lavinimas ir socialinis auklėjimas (ugdymas) netapačios sąvokos.
1.3. Socialinės pedagogikos funkcijos Socialinė pedagogika - tai savarankiška edukologijos mokslo šaka, apimanti ne tik socialinius, bet ir kitus mokslus, tyrinėjanti individo, kaip socialinio subjekto, ugdymą, taip pat jo apsaugą nuo įvairaus pobūdžio socialinių išpuolių. Socialinė pedagogika, kaip akademinė disciplina, sujungia nemažai įvairių socialinių funkcijų, pasižyminčių savo specifiškumu bei kryptingumu. Iš šių suformuluotų funkcijų išplaukia naujos teorijos, skatinančios civilizuoto pasaulio taisykles, padedančias individui išreikšti bei valdyti savo dvasinį pasaulį, taip pat formuojančias visuomeninį bei individualų socialinį vystimąsi. Kaip vieną iš socialinės pedagogikos funkcijų A. Arnoldov (1999) išskiria jos įtaką kultūrai. Tai yra viena iš tų sričių, kuri padeda žmogui atrasti save kultūriniame kontekste. Socialinę pedagogiką galima įvardyti "XXI amžiaus viltimi", nes ji padeda individui suprasti besikeičiantį socialinį pasaulį, rasti savo vietą bet kurioje jį supančioje socialinėje aplinkoje. Socialinė pedagogika, pasak A. Karlheinz (1988), tyrinėja žmogų, kaip specialų metodologinės analizės pavyzdį, reikalingą kitoms socialinių - humanitarinių mokslų disciplinoms, kurių tikslas yra pagerinti individo gyvenimą. Štai kodėl yra tokia svarbi socialinės pedagogikos praktinė funkcija nukreipianti žmogų kultūrine - šviečiamąja linkme, padedančia individui perkainoti atgyvenusius socialinius santykius bei formas. Socialinės pedagogikos funkcija, pasak A. Mudrik (1994), yra žmogaus, kaip socialinės asmenybės formavimas bei pagalba jam prisitaikant socialinėje aplinkoje, nes šiandieninėje visuomenėje tai tapo gana opia problema ne tik teorine, bet ir praktine prasme. Tai nulemia dvi priežastys. 1. Žmogaus savęs pažinimo bei įvertinimo būtinybė dėl išaugusio informacinės kultūros lygio. Šiame pasaulyje individas turi atrasti savąjį "Aš" per savo galimybes bei sugebėjimus, jausdamas, kad jo tikslas ir esminis judėjimo pirmyn stimulas yra sparčiai besikeičiančios technikos, žinių, kultūros, pagaliau santykių su visuomene, poreikis, priverčiantis žmogų spręsti svarbius klausimus, susijusius su savo vaidmens sudėtingame šiuolaikiniame sociume atradimu. 2. Individo socialinė padėtis visuomenėje. Čia iškyla nauja problema: ar individas užima svarbią poziciją, palaikydamas socialinius ryšius visuomenėje, ar savo žiniomis gali pozityviai keisti aplinką? Šiuo atveju socialinei pedagogikai iškyla naujas strateginis uždavinys: kaip išugdyti socialiai brandų ir atsakingą žmogų? Tai yra aktualu tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu. Pavyzdžiui, visuomenėje aktualia tampa būtinybė suformuluoti tokią koncepcinę doktriną, kuri padėtų susisteminti 41
aplinkoje susikaupusį idėjų ir informacijos srautą. Tai priklauso nuo pačių žmonių, nuo jų iniciatyvos bei energijos. Ši problema koreliuoja su socialinės pedagogikos uždaviniu - nukreipti visuomenės idėjas teigiama jų panaudojimo linkme. Štai dėl ko šiai edukologijos mokslo sričiai galima suteikti visų kitų mokslų tarpe savarankiškumo statusą, nes tai yra mokslas apie žmogų ir jo vietą visuomenėje. Socialinė pedagogika patraukia dėmesį ir tuo, kad ji sprendžia neatidėliotinas ir metodologiškai svarbias individo socializacijos problemas. Galima teigti, kad šio mokslo epicentre yra asmenybė, jos orientacija ir paruošimas tolimesnei socialinei raidai, pažinimo ir individo elgsenos formavimas, žmogiškųjų santykių konstravimas. Žmogaus, vystimesi pastebimos gyvenimiškos tendencijos: jis saugo senas formas ir kuria naujas. Tai nuolatinė kova tarp senų tradicijų ir novacijų, reproduktyvių ir kuriančiųjų jėgų. Žmogiškajam "Aš" iškyla "persikonstravimo" grėsmė. Štai čia socialinei pedagogikai atsiveria neaprėpiamas veiklos laukas: jos uždavinys yra ne tik individo socialinės adaptacijos problema, bet ir tolimesnių pasekmių, žmogaus asmenybei, išankstinis numatymas. P. Markon (1998), A. Mudrik (1994), V. Bočarovos (1997), E. Marynovicz (1999) ir kitų darbuose akcentuojama mintis, kad kiekvienas žmogus kažkuriame gyvenimo tarpsnyje pajunta, jog pradeda nesuvokti daugybės realių visuomenėje egzistuojančių faktų, netgi savo paties pozicijų. Tai, savaime aišku, jį trikdo. Tačiau čia pasireiškia socialinės pedagogikos statusas - padėti žmogui susivokti savo mintyse, "atstatyti" jo dvasinę pusiausvyrą. Tačiau gali būti ir atvirkščiai: žmogus pajunta, jog jo galvoje susikaupė begalės naujų idėjų, žinių, tačiau jis nesuvokia, kaip jas būtų galima išreikšti ar panaudoti veikloje. Socialinės pedagogikos užduotis - socialinis žmogaus ugdymas, pasireiškiantis individo mokymu socialiai mąstyti, kas padėtų jam integruotis bendroje savo veiklos strategijoje. Šiuolaikinėje visuomenėje socialinės pedagogikos pritaikomumas pasireiškia ten, kur yra skirtingų žmonių grupių veikla bei santykiai. Ši stebėjimo sfera padeda ne tik analizuoti dvasinį gyvenimą, bet ir nustatyti savitarpio supratimo ribas, o tai labai svarbu žmonių visuomeniniuose bei tarpasmeniniuose santykiuose. Praktiškai, tai padeda individui susiorientuoti individo socialinės plėtros kultūriniame kontekste. Galima teigti, kad kaip tik čia ir pasireiškia socialinės pedagogikos specifiškumas, jos reikšmingumas ir įtaka šiuolaikiniam žmogui formuluojant jo dvasinių bei geranoriškų tarpusavio santykių prioritetinius principus. Socialinės pedagogikos veiklos motyvas - socialinė pagalba žmogui. Šiuolaikinėje visuomenėje jaunam žmogui itin sunku numatyti savo ateities perspektyvą, kas dažnai individo elgesyje sukelia socialinį pasyvumą. Socialinės pedagogikos dėka, toks žmogus ir vėl gali įsilieti į visuomenę kaip į atvirą sistemą, ir toliau aktyviai funkcionuoti pokyčius patiriančioje aplinkoje. 42
Socialinės pedagogikos žinios padeda individui suvokti savo vertę, t.y. atlieka asmenybės dvasios tobulinimo funkciją. Būtent gyvenimiškos praktinės situacijos leidžia įvertinti žmogui savo galimybes, o jei visa tai yra paremta harmonizuotu individo suinteresuotumu bei geranoriškais santykiais su kitais, -toks žmogus ilgainiui tampa visiškai pasitikintis savimi. Tai ir yra vienas iš socialinės pedagogikos, kaip praktinės veiklos, tikslų. Komunikacijos amžiuje nuolat daugėja informacijos, o įgyjamos žinios nuolat kinta, tuo pačiu, kinta požiūris į jas pačias. Jos greitai tampa nebepatikimos. Žinioms tampant vis laikinesnėms, savo prasmės nebetenka anksčiau nenuginčijamais faktais ir žiniomis pagrįstos senosios tiesos. Taigi, iš žmogaus pradedama reikalauti naujų įgūdžių, o kartu su jais ir naujų mastymo galimybių bei veiklos metodų. Šiuo atveju socialinė pedagogika gali išugdyti strategiškai mąstantį individą - kuriam atsivertų ateities galimybės socialinio gyvenimo sistemoje (A. Arnoldov, 1999). Taigi, šiuolaikinėje besikeičiančioje visuomenėje visos viltys yra nukreiptos į jauną žmogų, kuris savo pastangų dėka gali turėti daug daugiau galimybių tapti visapusiškai susiformavusia, jaučiančia dvasinę pilnatvę, asmenybe, kuriai gali padėti socialinis pedagogas bei socialiniai darbuotojai, jei tik pats žmogus to norės ar sugebės pasinaudoti socialinės pedagogikos, kaip mokslo neišsenkamomis žiniomis. Socialinės pedagogikos įtaka žmogaus dvasiniam bei kultūriniam pasauliui besikeičiančioje visuomenėje Šiuolaikinis mokslas prieina išvadą, kad ateityje civilizacija bus orientuota į technikos informacines sistemas. Tai - antropogeninė civilizacija, sukurta žmogaus veiklos pagrindu. Jeigu taip nutiks, tai bus grandiozinis civilizacijos postūmis į ateitį. Praėjęs XX amžius įtikino, kad žmogus šiuolaikinėje epochoje turi būti socialinio progreso centre, taigi, jam turi būti sudarytos kuo geresnės sąlygos saugiai ir užtikrintai gyventi. Žmogus, pasak A. Arnoldov (1999), yra didelė mįslė, verta nuostabos, kurią įminti nebus įmanoma, jei į jo vidų bus skverbiamasi be atidumo ir meilės. Nei religija, nei filosofija, nei koks nors kitoks mokslas niekada nesugebės išmatuoti žmogiškojo intelekto gelmių. Šiuo atveju socialinės pedagogikos mokslas, nukreiptas į asmenybės parengimą pažinti savo socialinį statusą, atrasti vietą bendrųjų ir asmeninių santykių sistemoje, teisingai suvokti savo teises ir privalumus sociume. Visa tai pasiekti galima tik supratus asmenybės individualybę, kuri labai dažnai nepasiduoda įtakai. Tai ir yra socialinės pedagogikos leitmotyvas. Viena iš svarbiausių socialinės pedagogikos apibendrinančiųjų idėjų yra išsiaiškinti žmogaus socialinę padėtį jį supančiame pasaulyje, pasaulio atvirumo individui galimybes. Ji tiria žmogų, kaip gyvą būtybę, turinčią dvasią, pripildytą emocijų ir gyvenantį tam tikroje psichologinėje atmosferoje. 43
Svarbiausia žmogaus vertybė yra laisvė. Tai yra esminis dalykas, pabrėžiantis asmenybės individualumą. Pasak Vakarų ir Rytų Europos tyrinėtojų P. Marconi (1998), A. Karlheinz (1988), socialumą palaiko trys dalykai: mokslas, religija ir menas. Socialumas savyje sujungia gyvenimiškų orientacijų bei vertybių kompleksą, kuris kaupėsi visuomenės istorijos vystimesi. Šis supratimas apima visuomeninio gyvenimo veiksnius, pateikdamas visuomenės "portretą" skirtinguose jos vystimosi etapuose. Socialinės pedagogikos specifiškumas besikeičiančioje visuomenėje yra tas, kad ji stengiasi parodyti asmenybės galimybių potencialą, išsiskiriantį iš visuomenės, kuris supranta ir keičia pasaulį. Jos užduotis - rūpinimasis žmogaus gerove, kuri priklauso ne tik nuo ekonomikos vystimosi šalyje, bet ir visuomeninių bei ne pelno siekiančių organizacijų, padedančių žmonėms spręsti problemas, susijusias su jų reikmių patenkinimu. Tai gali būti socialinės bei ekonominės problemos, taip pat problemos, siekiant išsilavinimo ar individo sveikatos apsaugos. Turima galvoje ne tik tie žmonės, kuriems reikalinga būtina asmeninio pobūdžio pagalba, bet tai pasakytina ir apie makro lygio socialines problemas, kylančias visuomenėje. Socialinė pedagogika koncentruoja dėmesį į atskirą individą, todėl jos siekis yra išmokyti žmogų sutarti su jį supančiu pasauliu, padėti orientuotis jame, surasti vietą realiame gyvenime. Šiuolaikinis socialinės pedagogikos žvilgsnis į individo ugdymą yra neatsiejamas nuo jo biologinio vystimosi, todėl šis procesas atliekamas sugretinus socialinius bei biologinius veiksnius. Žmogus praeina skirtingas gyvenimo stadijas: vaikystę, paauglystę, brandą, senatvę. Kiekvienas etapas reikalauja ugdymo, ir kiekvienas - skirtingomis priemonėmis. Socialinės pedagogikos idėja yra visapusiškas asmenybės, socialinės nepriklausomybės ir individualaus biologinio charakterio suformavimas. Ji nurodo, kaip suteikti žmogui paramą bei ugdyti jį nuo pat mažens, padėti adaptuotis susiduriant su neišvengiamomis problemomis bei kaita, išmokyti, kaip visa tai nugalėti nesugriaunant savojo "Aš" . Čia pasireiškia socialinės pedagogikos humanistinė funkcija, kurios humaniškas ir altruistinis pobūdis išryškėja palaikant gerą klimatą sociume, rūpinantis individo dvasine sveikata bei formuojant jo vertybines orientacijas. Visa tai yra nukreipta į asmens ir šeimos santykius su visuomene. Socialinės pedagogikos objektas yra žmogus, į kurį žvelgiama ne tik kaip į biosocialinę būtybę. Čia jis stebimas ne viso pasaulio mastu, bet suvokiamas kaip visuomenės svarbiausia dalis. Socialinės pedagogikos užduotis yra ne tik išsiaiškinti žmogaus elgesį visuomenėje, bet pirmiausia, atlikti jo vietos bei vaidmens analizę informacinėje ir besikeičiančioje visuomenėje, kas ateityje gali būti sudėtinga, jei žmogus neatras savo misijos nuolatinius pokyčius bei stresus patinančiame pasaulyje. Be dvasios vertybių žmogus yra nepilnavertis, suvaržytas, nesugebantis tikslingai veikti. Taigi; socialinės pedagogikos dėmesyje yra individo dvasinis pasaulis, kurio visos jėgos yra nukreiptos į žmogaus sielos plėtotę bei 44
turtinimą. Šioje srityje individo pokyčių stebėjimas yra socialinės pedagogikos pagrindas, nes asmens dvasinis pasaulis, charakteris nepaliaujamai kinta, kartu aprėpdamas žmogiškąjį ekscentriškumą ir socialinio gyvenimo nesklandumus. Šiuolaikinė socialinė pedagogika pašaukta padėti žmogui tapti asmenybe ir valdyti savo socialinį gyvenimą. Žinoma, tai įmanoma tik tada, kai žmogus taps save ugdanti būtybė. Sukurk pats save - štai vienas iš socialinės pedagogikos motyvų. Tai ir yra šiuolaikinė ugdymo sistemos ypatybė. Neteisūs yra tie, kurie mano, jog socialinės pedagogikos užduotis yra suteikti žmogui žinias ir įgūdžius. Jį reikia išmokyti pačiam spręsti problemas, padėti orientuotis bet kokiose gyvenimiškose situacijose - juk tai yra būtina tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime. Čia slypi esminis skirtumas tarp sovietinio laikotarpio socialinio ugdymo idėjų ir dabartinės socialinės pedagogikos. Kaip pavyzdį galima pateikti to laikotarpio politikų (dažnai ir pedagogų) perdėtą "globą", kuri "išvaduodavo" žmones nuo egzistencialios atsakomybės. Valstybė nuolatos "prižiūrėdavo" žmogų nuo gimimo iki mirties. Ji įsiverždavo į jo gyvenimą, primesdama elgesio standartus, vesdavo jo mintis už pavadėlio, sau palankiai pririšdama individą prie bendrojo to meto kultūrinio trafareto. Valdžia nurodydavo griežtus standartus, varžančius žmogaus individualybės sferą, kuriais jis turėdavo remtis visą savo gyvenimą. Galima daryti išvadą, jog totalitarizmo laikotarpiu visas žmogaus gyvenimo ciklas buvo sukaustytas tose visuomenėje egzistuojančių tradicijų bei taisyklių rėmuose, kurioje jis gyveno. Šiuolaikinės visuomenės individo intelekto lygį nusako jo kultūrinės žinios ir patirtis apie jį supantį pasaulį. Čia pasireiškia socialinės pedagogikos kultūrinė funkcija, realizuojama per įvairių institucijų veiklą. Socialinė politika yra organiškai susijusi su kultūros politika, nes šiuolaikiniame etape kultūros politikos klausimai atsispindi socialiniame gyvenime. Kultūros politika yra sudėtinė visuomeninės ir valstybinės politikos dalis, todėl, pasak A. Arnoldov (1999), galima teigti, jog ji yra tokia pat svarbi, kaip valstybinė, ekonominė ir socialinė, nes jos pagalbos dėka įmanomas aktyvus ir pilnavertis valstybinis valdymas, tačiau pastebėtas ir atvirkščias variantas - kultūros valdymas negali funkcionuoti be socialinio - ekonominio ir politinio reguliavimo. Socialinė pilnatvė priklauso nuo visuomenės kultūros puoselėjimo. Kultūra yra tautos išlikimo garantas, jos išsigelbėjimo ir progreso pamatas. Būtent, ji, puoselėdama dvasinį identitetą, yra pagrindinė politinės ir ekonominės nepriklausomybės sąlyga, ir pagaliau, tai žmogaus socialinio autonomiškumo garantija. Socialinei pedagogikai yra labai svarbus individo kultūrinės garantijos, kultūrinių idėjų platinimas šalyje, nes tauta gyvuos tol, kol gyva bus jos kultūra. Štai kodėl tokia svarbi žmogaus kultūrinio išprusimo problema, nes jis yra atviras pasauliui, jis - kultūros kūrėjas ir nešėjas. Straipsnyje suminėtų autorių tyrinėjimai rodo, jog bendravimas - tai objektyvi žmogaus socialinės būties forma, priemonė realizuojant 45
tarpusavio santykius bei ryšius, pastovus ir nepertraukiamas dialogas. Bendravimas ir kultūra yra neatsiejami vienas nuo kito, nes bendravimas papildo kultūrą. Šis supratimas naudojamas charakterizuoti tarpusavio santykius tarp skirtingų socialinių ir kultūrinių sistemų. Žmonių tarpusavio bendravimui besikeičiančioje visuomenėje socialinė pedagogika skiria nemažai dėmesio, nes jame koncentruojasi individo mąstymo ir vystimosi formos, visuomeniškai svarbios kategorijos ir subjektyvūs ketinimai. Bendravime "akis į akį" pasireiškia žmogaus kolektyvinės veiklos specifiškumas, jo socialinės vertybės ir idealai, pilietinės nuostatos ir visuomeniniai santykiai. Bet koks bendravimo procesas atskleidžia individo laisvės, lygiateisiškumo, humanizmo ir teisingumo savybes. Šiandien socialinės pedagogikos viena iš svarbiausių užduočių yra išugdyti žmonėse pilnaverčio šiuolaikinio socialinio bendravimo įgūdžius. Žmogiškieji santykiai - aukščiausia visuomenės vertybė, suartinanti žmones. Plėtoti šiuos santykius - tai yra kiekvienos šalies ne tik filosofų, kultūros veikėjų ir psichologų, bet ir socialinių pedagogų pareiga. Aktyvus vaidmuo socialinių santykių išsiugdimo kultūrai, priskiriamas sociokultūrinei mikrosistemai, kuri individą ugdo tam tikruose žmogiškojo gyvenimo būdo rėmuose, kuriuose sukuriamas ne tik gyvenimo stilius, bet ir visa žmogiškųjų vertybių sistema. Joje pasireiškia efektyvus kultūrinis poveikis žmogaus dvasiniam tobulinimui. Kultūra formuoja asmenybę. Būtent per socialinį poveikį lavinamos individo mąstymo formos ir galimybės, reikalingos gyvenant sociume. Čia būtina pabrėžti ne tik įnašą į žmogaus kultūrą, bet ir jo poveikį kitam žmogui, turint omenyje, kad individas yra veiklus ir atstovauja kultūrai, kaip jos kūrėjas ir platintojas. Darbo vieta bei jo pobūdis, materialinių poreikių šaltiniai, šeima, ugdymas, bendravimas su aplinkiniais - yra pastovus, tačiau kartu ir kintantis kompleksas veiksnių, sudarančių žmogaus kultūrinę mikrosistemą. Šiuolaikinei visuomenei būtina pakeisti asmenines orientacijas. Asmenybės prioritetas - svarbiausias civilizuotos visuomenės principas. Asmenybės dvasinė plėtra — privaloma ir būtina tautos egzistavimo sąlyga. Akivaizdu, jog tai, kas vyksta su šiuolaikiniu žmogumi, sukelia gailesčio ir kartu pasipiktinimo jausmą. Labai gaila to homo sapiens, pasak A. Arnoldov (1999), besiblaškančio tarp politinio balagano dekoracijų, be išsigelbėjimo vilties ir normalaus žmogiškojo gyvenimo. Žmogus privalo pats spręsti savo gyvenimiškas problemas. Tai šiuolaikinės visuomenės, tuo pačiu ir socialinės pedagogikos, postulatas. Be savo iniciatyvos ir atsakomybės jis tampa bejėgis. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje žmogus dažnai yra priverstas taikstytis su imperatyvais, kurie visiškai neadekvatūs jo asmeniniam gyvenimo supratimui. Svarbiausias XXI amžiaus tikslas turėtų būti rūpestis žmonių gerove, kur valdžia pirmiausia turėtų teikti prioritetą asmenybės interesams, nes tai yra svarbiausia laisvės garantijos sąlyga. Naujosios visuomenės centre turi būti 46
žmogus su savo unikaliais sugebėjimais, realiomis galimybėmis pateikti save kaip asmenybę, su harmoningais tarpusavio santykiais, siekiant suvienyti pastangas dėl kiekvieno gerovės. Atėjo metas pasireikšti socialinei pedagogikai bei šio mokslo atstovams - socialiniams pedagogams. Šios srities specialistų vaidmuo besikeičiančioje visuomenėje būtų kitų straipsnių bei tyrimų objektas. Išvados 1.
2.
3. 4.
Paskutiniojo dešimtmečio Vakarų ir Rytų Europos mokslininkų teoriniuose - metodologiniuose darbuose išryškėja šiuolaikinės socialinės pedagogikos vaidmuo, siekiant individo socialinio įgalinimo besikeičiančioje visuomenėje. Socialinė pedagogika, savo prigimtimi būdama multidiscipliniška edukologijos mokslo sritis, šiuolaikinėje visuomenėje atlieka prevencinę funkciją, edukacinėmis priemonėmis, siekia užkirsti kelią naujų problemų kilimui. Šiuolaikinėje, pokyčius patiriančioje visuomenėje ypač aktuali tampa socialinės pedagogikos kultūrinė funkcija, kurią įmanoma realizuoti įvairių institucijų, ne tik švietimo, pagalba. Asmenybės prioritetas, jos fizinių bei intelektualinių galių ugdymas kultūros vertybėmis tebelieka aktualia socialinės pedagogikos funkcija.
Klausimai ir užduotys 1. 2. 3. 4.
Išryškinkite socialinės pedagogikos vaidmenį pokyčius patiriančioje visuomenėje. Atskleiskite socialinės pedagogikos svarbą visuomenės kultūrai. Koks socialinės pedagogikos įgalinantis vaidmuo žinių ir informacinėje visuomenėje? Savarankiškai pastudijuokite kultūros filosofijos veikalus ir palyginkite juos su socialinės pedagogikos skleidžiamomis idėjomis apie individo ir kultūros santykį socialinėje aplinkoje.
47
1.4. Socialinio ugdymo konceptualios nuostatos Prieš aptariant socialinio ugdymo teoriją vertėtų bendrais bruožais pateikti su tuo susijusias sąvokas. Pagrindinės sąvokos: Ugdymas - svarbiausia bet kokios visuomenės funkcija; socialinis procesas, susidedantis iš tikslingos įtakos žmogaus elgesiui ir veiksmams, aplinkos įtaka - kaip būtinos sąlygos tapti ir vystytis asmenybei ir pačios asmenybės, kaip šio proceso subjekto, aktyvumas. Socialinė mikrosfera iš vienos pusės yra vienas iš svarbiausių veiksnių, pagreitinančių arba stabdančių asmenybės savirealizacijos procesą, iš kitos pusės - neišvengiama sėkmingo šio proceso vystimosi sąlyga. Socialinis ugdymas, pasak B. Bitino ir V. Bočarovos (1990), pedagogiškai orientuota ir tikslinga visuomeninės pagalbos sistema, reikalinga augančiam individui įsijungiant į socialinį gyvenimą. Ta sistema ugdymo formavimo procese sudaro sąlygas pažinti visų priemonių ir galimybių arsenalą, kuriuo naudojasi visuomenė, formuodama asmenybę, adekvačiai reikalaudama ir, tam tikra prasme, saugodama jo vystimąsi. Socialinio ugdymo tikslas - padėti vystytis žmogui kaip asmenybei, realizuoti jo galimybes visuomenėje. Socialinio ugdymo objektai: pirmasis - visuomenė, kuri nukreipia visų subjektų ir sferų veiklos ugdymo galimybes kiekvieno žmogaus interesų linkme; antrasis - pačios asmenybės aktyvizaciios mechanizmas, jos kūrybinis potencialas visuomenės labui. Asmenybės vystimosi kryptingumas turi būti pateiktas pakankamai bendrais bruožais, kad nebūtų kliūčių jo individualumo vystimuisi. Todėl būtina sudaryti reikiamas ir pakankamas sąlygas žmogaus asmeninių tikslų įgyvendinimui, garantuoti jo individualią psichinę sveikatą. Prioritetas socialiniame ugdyme atitenka šeimai, kur žmogus patiria pirmąją ir svarbiausią socializaciją. Kitose visuomeninėse struktūrose socializacija vyksta kiek vėliau. Šeima laikoma ne pagalbiniu institutu, siekiančiu sukurti ir išlaikyti egzistuojančias valstybėje struktūras ir santykius, o pagrindine sąlyga, realizuojant žmogaus galimybes, svarbiausia institucija, turinčia unikalias galimybes, didelę įtaką socialiniam asmenybės formavimuisi ir raidai. Normalūs tarpusavio santykiai, supratimo atmosfera šeimoje nulemia humaniškos asmenybės ugdymą. Dėl to formuojasi asmenybės - šeimos visuomenės modelis. Pirmoje vietoje yra žmogus, šeima, antroje - valstybė, visuomenė ir jos struktūros. Ne šeima yra visuomenės pagalbininkas, o visuomenė privalo visapusiškai padėti, palaikyti šeimą. Pedagogų pastangos 48
turi būti ne nukreiptos į šeimos įtakos pakeitimą kokių nors visuomeninių organizacijų įtaka (mokyklų, vasaros stovyklų ir kitų organizacijų). Panašios organizacijos turėtų padėti sukurti, palaikyti normalią šeimą, jų narių tarpusavio santykius, gerą mikroklimatą šioje artimiausioje aplinkoje. Visų socialiai ugdomų subjektų veikla turi numatyti tarpusavyje susijusias tris kryptis: • socialinio patyrimo perdavimas (organizavimas) vaikams ir sąlygų jų savirealizacijai, asmenybės vystimuisi, jos aktyvumui šeimoje bei artimiausioje aplinkoje sudarymas; visuomenės pageidaujama kryptimi saviugda; individo aktyvizaciją visais visuomenėje priimtinais būdais — intelektualinė, emocinė, moralinė, kultūrinė, fizinė ir kt.; • ugdančios aplinkos šeimoje ir artimiausioje jos kaimynystėje sukūrimas; socialiai reikšmingų grupinių ir kolektyvinių bendravimo normų, vertybių, turinčių didelę įtaką geram psichologiniam, emociniam klimatui, supančiam asmenybę, formavimas; • asmenybės realizacijos ir socialinės reabilitacijos procesai, užkertantys kelią asocialaus elgesio pasireiškimui bei užtikrinantys socialinę pagalbą ir ginantys vaikus, neleidžiant pasireikšti socialinei deadaptacijai ir įjungiantys juos į normalią gyvenimišką veiklą. Socialinis ugdymas realizuojamas skirtingose mikrosferose, kuriose vystosi asmenybė. Todėl socialinio ugdymo aprėptyje atsiranda daugybė sričių savarankiškų savo specifika (iš jų ir šeimos ugdymas). Kiekvienai sričiai būdinga tam tikri ugdymo institutai, specifinė socialinė situacija, savita psichologinė pozicija ugdant asmenybę. Kiekvienam socialinio vystimosi ir tapimo asmenybe tarpsniui būdingi tam tikri ypatumai, išryškėjantys kintant vaiko ar suaugusio psichikai, veiklai ir kt. Socialinio ugdymo sistema siūlo nepertraukiamą ugdymo procesą, įskaitant visas socialines ir psichologines asmenybės vystimosi pozicijas visuose jos vystimosi perioduose (ankstyva vaikystė, ikimokyklinukas, mokyklinukas, paauglys ir t.t.); skirtingose mikrosferose (šeima, vaikų darželis, klasė, mokykla, namai, mikrorajonas, klubas, neformali grupė ir t.t.) su visais ugdymo subjektais nuo vaiko iki suaugusio, pedagogų, įvairiomis ugdymo organizacijomis, socialiniais pedagogais. Ypatingos sąlygos ir galimybės individo socialiniam vystimuisi yra šeimoje ir artimiausioje ją supančioje aplinkoje. Ji charakterizuojama kaip neformali, nereglamentuota institucija, pasižyminti laisvu įėjimu ir išėjimu iš jos, laisva veiklos išraiška, bendravimo formų diapazonu. Šeima ir gyvenamoji vieta "pajungia" vaikus tam tikriems socialiniams santykiams (pvz., santykiai su kaimynais), turi įtakos jų vystimuisi visais gyvenimo periodais, nes skatina bendrauti, pažinti juos supančią tikrovę, atrasti save, vystyti kūrybines galias. Bet tuo pačiu ši terpė nuolat atvira negatyviems veiksniams, įtakojantiems asmenybės formavimosi procesą. 49
Mokyklinio amžiaus vaikų veiklos atviroje mikrosocialinėje terpėje fenomenas sąlygojamas tiek specifinės ir socialinės asmenybės vystimosi šioje aplinkoje situacijos, tiek ir jo asmeninių psichologinių pozicijų: ■ noru maksimaliai realizuoti bendras ir individualias augančio žmogaus savybes, atskleisti kūrybinio potencialo galimybes, talentus, kurie skatina paauglį įvertinti save, savo dalyvavimą visuomenėje, įeiti į suaugusiųjų pasaulį, reikšti savąją nepriklausomybę, savarankiškumą, subjektyvią poziciją tiek kolektyvinėje, tiek individualioje veikloje; realiame gyvenime parodyti gerumą, sąžiningumą, užuojautą, kitas svarbias asmenybės vertybes; ■ noru dalyvauti aktyvioje įvairių organizacijų veikloje. Moksleiviai jau turi realius motyvus (dažnai pagrįstus asmeniniais tikslais), kurie teikia sėkmę ir didelę reikšmę ne tik veiklos, bet ir pačios asmenybės vystimuisi (kartais tų organizacijų veikla būna ir neigiama); ■ noru realizuoti savo veiklą verbaline, praktine, komunikacijos formomis - organizuotomis ir neorganizuotomis, kolektyvinėmis ir individualiomis, tradicinėmis ir netradicinėmis - ir įvairiose organizacijose, ir šeimoje, ir laisvalaikio metu, ir namų darbuose; ■ saviraiškos būtinumu, kai savarankiškai nustatomas tikslas ir būsimi veiklos rezultatai; siekiant išvengti suaugusiųjų "spaudimo", oficialių ugdymo institucijų įtakos. Moksleiviai linkę jungtis į įvairias spontaniškai susidarančias grupuotes, kuriose paaugliai dažniausiai būna lygūs socialiniu, išvaizdos, bendrų siekių aspektu; ■ noru bendrauti su įvairių interesų, amžiaus, skirtingo gyvenimiško patyrimo, profesijų atstovais; ■ noru priklausyti tam tikrai aplinkai (šeimai, įvairioms grupuotėms ir t.t.). Atvira mikrosocialinė aplinka yra organiškai susijusi su kitomis mikroterpėmis, kuriose vystosi asmenybė. Ji yra tarsi vieningas laukas individo socialiniam aktyvumui. Veiklos organizavimas kitose sferose vertinamas kaip bandymas reguliuoti vaikų ir paauglių socialines funkcijas, formuojančias jų mąstymą ir asmenines vertybes. Kaip subjektas, organizuojant veiklą mikrosociume, iš vienos pusės vertinama pati asmenybė, iš kitos - visuomenė, realizuojanti savo ugdymo funkcijas tiek formaliose, tiek neformaliose valstybinėse ugdymo institucijose. Kiekviena ugdymo įstaiga pasižymi specifiškomis, daugeliu atvejų unikaliomis galimybėmis priklausančioms nuo jos socialinių funkcijų. Ugdytinio vystimosi ypatumams, jo asmenybės socializacijai svarbiausią vaidmenį vaidina vienos ar kitos įstaigos įtaka.
50
Ugdymas, kaip pedagoginis procesas, kaip kryptingas veiksmas taip pat turi didelę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Todėl ir pedagogai turi nusimanyti šioje veikloje. Jie turi: • pažinti ugdytinio asmenybę ir ją supančią aplinką, tačiau į jį turi žiūrėti be jokio išankstinio nusistatymo; • ugdant individą turėti tikslą ir jį įgyvendinti pamažu atliekant visuomeninio ugdymo uždavinius per specifines funkcijas; • vadovautis konkrečia programa, padedančia vystytis asmenybei; • vadovautis tam tikra ugdymo veiklos vertinimo sistema (kiekviename amžiaus tarpsnyje ir ugdymo sferose), kad tiksliau numatyti ugdymo uždavinius kitam periodui. Ugdymo turinys ir metodika turi padėti ugdyti aktyvią asmenybę, nes aktyvumas - tai viena iš pagrindinių savybių, formuojanti atsakingą visuomenės narį. Kiekvienam asmenybės vystimosi tarpsniui turi būti parinkti tam tikri ugdymo metodai, atitinkantys jos amžių. Jei ikimokykliniame ugdyme bet kuri veikla yra žaidimas, tai mokykliniame amžiuje žaidimas jau turi tikslą - naujo pažinimą. Paauglystėje ugdytiniams turi būti leista užsiimti visuomenei naudinga, socialiai reikšminga ir vertinama veikla, kuri visų pirma, turi būti matoma individą supančių grupių. Tačiau atliekant šį darbą svarbu įsisąmoninti, jog atlygio gavimas čia nėra pagrindinis tikslas. Savanoriško darbo tikslas visuomeninis pripažinimas įvairiomis formomis, socialinis įsitvirtinimas pačių paauglių ir suaugusiųjų tarpe. Psichologinis tikslas - priversti paauglį įvertinti save. Tokia veikla pasižymi tuo, kad šiam darbui ugdytiniui nereikalingi kažkokie specifiniai įgūdžiai (jie dar reikalautų papildomo mokymo); taip pat formuojama tam tikra grupė, garantuojanti paaugliui psichologinį saugumą bei nuolatinį jo veiklos vertinimą; veikla vaidina svarbų vaidmenį emociškai priimant gyvenimo tikrovę. Siekiant parodyti visuomeniškai naudingos savanoriškos veiklos efektyvumą būtina akcentuoti: • nuostatų bei požiūrio į darbą pasikeitimą (ugdytinis pats supranta darbo būtinybę); • visuomenei naudingos savanoriškos veiklos motyvų pasikeitimą (sumažėjimas prestižinių ir padidėjimas kolektyvinių motyvų); • realaus požiūrio į darbą dinamika nustatoma pagal šiuos kriterijus: tikslingumas, gabumas orientuotiems veiksmams, atsakingumas, savarankiškumas, intensyvumas ir darbo kultūra, darbo drausmė, ekonomiškas požiūris į darbo priemones, kolektyviškumas, gebėjimas kūrybiškai dirbti; • siūlomų visuomenei naudingų darbų spektro praplatėjimas; • padidėjusi socialinė atsakomybė už visuomenei naudingo savanoriško darbo mikrorajone organizavimą. 51
Didelę įtaką turi ir kultūrinė - laisvalaikio veikla. Ji sociume realizuojama įvairiomis socialinių - kultūrinių, mokslinių - techninių, sportinių - sveikatingumo, meninių - estetinių formomis: įvairios vaikų ir šeimos šventės, festivaliai (motinos, tėvo, senelių, močiučių dienos), šeimyniniai konkursai, varžybos ("Sportiška šeima", "Muzikali šeima", "Eruditinė šeima"), šeimyninių rankdarbių mugės; įvairūs vaikų, paauglių, šeimų klubai, folkloriniai ansambliai, kiti meno kolektyvai, etnografinės ekskursijos; socialinės psichologinės vaikų reabilitacijos formos: paguodos telefonai, konsultuojantys psichologai, gydytojai, pedagogai, teisininkai, šeimos ugdymo klubai ir t.t. (jų dažniausiai reikia vaikams iš pavienių, asocialių, jaunų, daugiavaikių šeimų). Vaikų, paauglių kultūrinis laisvalaikis praplečia jų akiratį, draugų ratą, sustiprina santykius su šeima (pasitikėjimą ja), padeda įgyvendinti kūrybinius sumanymus. Kultūrinė veikla grindžiama varžytuvinio bei geresnio pasirodymo, tarpusavio pagarbos, partnerių pasitikėjimo ir abipusio dėmesio principais. Kultūrinė laisvalaikio ir visuomenei naudinga veikla turi tarpusavio ryšį. Tai sudaro realias galimybes reguliuoti santykius tarp individo ir jį supančios aplinkos, įjungti jį į gyvenimiškas situacijas, kur jis gali "imti" iš terpės (aplinkos), visuomenės ir "duoti" supantiems jį žmonėms, gamtai, visuomenei. Šios dvi veiklos sritys neegzistuoja atskirai, o yra tarytum dvi vieno proceso dalys. Tik šioms sferoms veikiant kartu, veikla tampa ugdančiąja. Kultūrinį laisvalaikį ir visuomenei naudingą veiklą išreiškiame įvairiais būdais ir veiklos sritimis - žaidimais, darbu, sportu, bendravimu, menu (daile, muzika, choreografija, literatūra ir t.t.) - kurios stimuliuoja asmeninį vaikų vystimąsi. Praktiškai apie kiekvieną veiklos objektą sociume gali egzistuoti edukacinės jėgos, kurios sudaro galimybes individo savirealizacijai ir saviugdai, ugdo bendrą kultūrą (tiek sveikatingumo, tiek tarpusavio santykių, tiek fizinę, tiek ir politinę). Socialinis ugdymas realizuojamas per edukacinę veiklą ir tautinę pedagogiką, t.y. pedagoginę nacionalinių ugdymo tradicijų interpretaciją ugdant vaikus. Ugdymo modelį sudaro nacionalinių - regioninių ir mikrosocialinių prielaidų sistema; suaugusiųjų ir vaikų santykiai sociume, įtraukiant šeimą, suaugusius į aktyvų visuomeninį ugdymą, grindžiamą tautos edukacine patirtimi. Socialinį ugdymą taip pat įtakoja: • ugdoma darbinė orientacija (meilė darbui), ateities karjeros perspektyva, kai vaikas kuo anksčiau yra įjungiamas į visuomenei reikšmingą veiklai; • tėvų rūpestis ugdant fiziškai stiprų ir sveiką individą; • iškėlimas kiekvienos šeimos tradicijų, istorinių prisiminimų, pagarbos savo šeimai formavimas, bendros nuomonės sociume ugdymas, namų jausmo, šeimos dvasios formavimas, šeimos bendrumo, bendrų reikalų su tėvais siekis; 52
•
• •
•
išsaugojimas ir vystymas įvairių socialinių ryšių (ypač šeimos - giminės), bendros žaidimų, kūrybinės, visuomenei naudingos vaikų ir tėvų veiklos, kurios tikslas sutvirtinti tradicijas, šeimos gyvenimo būdą, gyvenimiškos patirties perdavimą, dvasinių vertybių diegimą jaunuoliams; orientacija į suaugusiųjų pavyzdį, kuris turi atspindėti kūrybiškumą, visuomeninį aktyvumą (darbo, kultūrinį, sportinį) sociume, iracionalumą, gėrį, rūpestingumą; vaikų bendravimas su jaunesniais vaikais, nes tai skatina atsakingumo vystimąsi bei elementarių pedagoginio bendravimo įgūdžių įgijimą (jiems reikėtų perduoti kuo daugiau tautinio ugdymo pedagoginių tradicijų); ritualinių švenčių gerbimas (bet kuriame asmenybės vystimosi periode).
Tautinės kultūros tradicijų išlaikymas taip pat turi labai didelę įtaką ugdymo procesui sociume. Tradicijos formuoja asmenybės prioritetus, patriotinį ir internacionalinį ugdytinių požiūrį. Tam įtakos turi ir specifinės nacionalinės, regioninės, vietos sąlygos (kaimo, miesto ir kt.). Edukacinė veikla mikrosferoje yra grindžiama individualiais poreikiais ir įgyvendinama paeiliui nuo paprasto prie sunkaus, nuo įdomaus prie būtino; užtikrina tikslų motyvaciją, harmonišką asmeninių ir visuomeninių tikslų dermę. Atsižvelgiant į kiekvieno vaiko reiškiamus norus, kolektyvinę veiklą pamažu formuojami įvairūs veiklos įgūdžiai, kurie jaunimo, paauglių klubų, neformalių grupuočių, saviveiklos kolektyvų veiklą nukreipia visuomeniškai naudinga kryptimi. Tačiau ugdomasis tikslas yra tas, kad individas neapsiribotų vien kažkokio būrelio, klubo ar organizacijos veikla, jo pasaulėžiūra, o toliau bendrautų su jį supančia aplinka. Todėl pirmenybė turi būti teikiama ne tokiems klubams, į kuriuos renkasi tam tikro kontingento vaikai, o tokiems, į kuriuos buriasi įvairių interesų jaunuoliai, galintys pasidalinti savo patirtimi, pomėgiais, siekiantys savo asmeninių tikslų ir norintys išreikšti savo galimybes. Tokių klubų veikla moko jaunuolius išreikšti savo pozicijas mokykloje, šeimoje, ugdo atsakomybės, pagarbos aplinkiniams jausmą bei skatina veikti ir kitose sferose. Ugdomoji (edukacinė) infrastruktūra siūlo tokį socialinio ugdymo veiklos modelį, kuris ugdant asmenybę garantuoja: ■ aktyvią ugdytinio poziciją įvairiose vaikų, paauglių, jaunimo sąjungose, grupėse, kolektyvuose, egzistuojančiuose mikrosociume. ■ prioritetinę vietą (ypač ikimokykliniame amžiuje) šeimoje; ■ pedagoginę įtaką ne tik patiems vaikams, bet ir juos supančiai aplinkai (pirmiausia šeimai), vaikų santykiams su suaugusiais, kurie formuoja bendrąją nuomonę sociume - sukuria ugdančiąją terpę; ■ ugdymo turinio, formų ir metodų, formuojančių vaikų savitumą, 53
individualų vystymąsi, socialinę - psichologinę poziciją, adekvatumai; ■ socialinės - pedagoginės pagalbos deviantiniams vaikams ir šeimoms, negalinčioms realizuoti savo funkcijų; ■ pilnavertį specifinio visų subjektų potencialo realizavimą, įgyvendinant visas socialines funkcijas ne tik ugdymo institucijose, bet ir šeimoje; ■ sąlygų sudarymą demokratiniam ugdymui, perduodant jo funkcijas formalioms ir neformalioms organizacijoms, kurios ugdymo procese turėtų naudoti tradicines tautines ugdymo idėjas. Pedagoginės orientacijos infrastruktūros formavimo mechanizmais, kaip mikrosociumo ir savirealizacijos (mokinio kaip asmenybės) faktoriais, yra: 1. Visų valstybinių ugdymo įstaigų aktyvus "pertvarkymas". Visų tipų mokyklų, ikimokyklinių kultūrinių, švietimo, sportinių - sveikatingumo ir kitų profesionalių ugdymo įstaigų - toje mikroterpėje (mikrosociume), kur vystosi asmenybė. Šių įstaigų, kaip atvirų visos socialinio auklėjimo sistemos socialinių – pedagoginių posistemių, funkcionavimas mikrorajone. O tai numato: ■ ugdymo proceso turinio tobulėjimą, jo vienalytiškumo, visų pobūdžių ugdomojo poveikio vaikų veiklai mikroaplinkoje užtikrinimą, ugdymo veiklos modernizavimą, pritaikymą atviros mikroaplinkos sąlygoms, kartu su maksimaliu nacionalinių regioninių bei mikrosocialinių sąlygų specifikos registravimu; ankstyvojo amžiaus vaikų, priklausančių socialinės rizikos veiksniams, užimtumo organizavimą, bendradarbiaujant su laisvalaikio, darbo organizacijomis; ■ mokyklinio amžiaus vaikų veiklos pertvarką (skautų, sporto ir kitose užklasinėse veiklose), vykstančią savivaldos, valdančiųjų mikrorajono institucijų kuriamų paauglių ir jaunimo lavinimo būrelių principais; ■ mokytojų bei auklėtojų veiklos praturtinimą specifinėmis darbo formomis, siūlančiomis jiems tarpininko vaidmenį jau ankstyvojo amžiaus vaikų veiklai atviroje visuomenėje (pažinimas, darbas, sportas, turizmas, meninė - estetinė ir kt. veikla) ir bendravimo bei elgesio įgūdžiams natūralioje gyvenimo aplinkoje vystyti; ■ mokymo - ugdymo įstaigų ("perduodančių" vaikus viena kitai atsižvelgiant į vaiko amžiaus ciklus) kolektyvų sąveiką; ugdomosios -švietėjiškos veiklos (pvz., vaiko šeimoje) turinio pereinamumai. ■ naują požiūrį į ikimokyklinio ugdymo organizavimą ir turinį, kai į pirmą vietą iškeliama: vaiko fizinės ir psichinės sveikatos apsauga (efektyviai koreguojant nepageidaujamus nukrypimus), vaiko gabumų (ypač žaidimo, bendravimo metu, estetinėje veikloje, darbe) išreiškimas ir lavinimas, pasirengimas mokyklai. Organizacinių darbo įgūdžių ikimokyklinio amžiaus vaikams formavimas, plataus 54
■
■
■
švietimo institucijų tinklo (vaikų darželiai namuose, mažos mokyklos, trumpalaikio buvimo grupės, estetinio lavinimo studijos, kompleksai "mokykla - vaikų darželis" ir kt.) kūrimas bei dirbančiųjų tradiciniuose lopšeliuose — darželiuose vieningoje "ikimokyklinio pedagoginio centro mikrorajone" sistemoje veikimas; nuolatinę mokyklų, ikimokyklinių lavinimo įstaigų tarpusavio sąveiką su aplinka (pirmiausia su šeima, jos buitine terpe), sistemingą pedagoginę įtaką ugdomųjų užklasinei veiklai (iš jų įvairiais dviems etapais – tiek užklasiniais, tiek namų ar saviveikliniais); tarpusavio ryšių tarp pedagogų kolektyvo, mokytojo, edukatoriaus ir kitų ugdymo institucijų (tiek profesinio, tiek visuomeninio pobūdžio) kaitą - kiekvieno jų veiklos sferos padalinimo pagal socialiai apibrėžtas funkcijas pagrindu; pedagogų kolektyvų "išsivadavimą" nuo jiems nebūdingų funkcijų (veiklos koordinacija, darbo organizavimas bei materialinis ir techninis aprūpinimas mikrorajone, atsakomybė už suaugusiųjų moralines pareigas, susijusias su šeimos narių, tėvų pareigomis). Taip pat galimybę visapusiškai įgyvendinti socialinio ugdymo sistemos pedagoginį aprūpinimą. Kitoks yra principinis požiūris į socialinio ugdymo aprūpinimo
2. sistemą: ■ visų egzistuojančių kategorijų profesionalių pedagogų ir savanoriškų ugdytojų naujo mąstymo formavimas; pedagogai ir savanoriai ugdytojai veikia ugdomuosius procesus atvirose mokyklose ne tik savo asmeninio potencialo sąskaita, bet ir kompetentingai veikia neprofesionalių edukatorių savanorių veiklą; ugdymo - lavinimo procesuose visapusiškai naudoja socialinės aplinkos kultūrinį, intelektualinį, profesinį ideologinį potencialą; ■ visuomenės, kaip ugdomosios institucijos, specialių galimybių poveikis, kuris sujungia visus neprofesionalius ugdytojus savanorius- organizacijas ar atskirus asmenis, atliekančius ugdomąsias funkcijas laisvu apsisprendimu be atlygio. Šiuo atveju kalbama apie dvi pagrindines vaikų ugdyme dalyvaujančias visuomenės grupes: pirmoji, kuri dalyvauja kūrybinių ratelių, savanoriškų organizacijų, ikimokyklinių ir pomokyklinių įstaigų veikloje. Juos socioedukacinio darbo praktikoje įprasta vadinti savanoriais. antroji - tai gyventojai, mikrorajonų visuomenė (kurioje pagrindinis vaidmuo atitenka tėvams).
55
Tiek pirmosios, tiek ir antrosios grupės struktūroje deramą poziciją užima visuomeninės vaikų organizacijos, savarankiški paauglių ir jaunimo susivienijimai, savivaldos institucijos mokyklose, nemokyklinėse įstaigose ir kt. Ugdomoji edukatoriaus, kuris atlieka savanoriškas socialinio ugdymo funkcijas, pozicija skiriasi nuo eilinio mokytojo ir ypač nuo tėvų pozicijos tuo, kad jis auklėja ne pareigybiniu ar šeimos požiūriu. Esminiai visuomenės narių motyvai dalyvauti augančios kartos ugdyme: susidomėjimas, meilė vaikams, bendravimo su jais poreikis, siekis perduoti vaikams patirtį ir žinias. Tokių motyvų išraiška: organizuojama vaikų veikla pasižymi neprievartiniais, nesusijusiais su griežtu reglamentu, santykiais, kuriais vienodai suinteresuoti tiek ugdytojai, tiek ugdomieji. Edukatoriaus savanorio ir ugdytinio santykiai yra neformalūs, demokratiški, grįsti savanoriškumo principu, tarpusavio empatija ir pasitikėjimu, mažiau reglamentuoti. Tai užtikrina specifines kūrybos visuomenės nario ugdomojoje veikloje galimybes, suteikia jam emocionaliai turtingus ir pasitikėjimu pagrįstus santykius su ugdytiniu. ■ socialinio pedagogo pareigybės įvedimas užtikrina besivystančios asmenybės integraciją į visuomenę, be to, stimuliuoja subjektyvios vaiko pozicijos vystimąsi šiame integracijos procese. Socialinis pedagogas specialistas, dirbantis socioedukacinį darbą mokykloje ir bendruomenėje. Kai 1990 m., eksperimento būdu pirmą kartą posovietinių šalių šimte mokyklų buvo įvesti socialinių pedagogų etatai, B. Bitinas ir V. Bočarova (1990) išskyrė šias socialinio pedagogo kompetencijas: ■ sugebėjimas užtikrinti galimą pedagoginį "įsikišimą" į vaikų, paauglių ir jaunimo socializacijos procesą, suteikti pagalbą tradicinėms ugdymo institucijoms atlikti savo vaidmenį ne kaip tarpininko, bet kaip patikimo žmogaus (jungiančio ugdymo įstaigas, vaikus bei suaugusius); ■ mokėjimas įtakoti ne tik ugdytinius, bet ir jų tėvus, draugus, kaimynus, valdyti situaciją mikrosociume, vaikų bei paauglių bendravimą, nes tai lemia atitinkamą profesinį pasirengimą; ■ gebėjimas dirbti neformalaus bendravimo sąlygomis, užimant neformalaus lyderio poziciją; ■ sugebėjimas būti bendros veiklos dalyviu, neatskiriant savęs nuo ugdytinių bet kartu išliekant ir tos veiklos vadovu; ■ mokėjimas kurti santykius su ugdytiniais lygybės pagrindu. Socialinio pedagogo bendrosios funkcijos: ■ diagnostinė. Socialinis pedagogas diagnozuoja, analizuoja ir realiai įvertina asmens veiklos, bendravimo ypatumus bei mikroterpės (šeimos, kaimyninės visuomenės, suaugusiųjų susivienijimų) įtakos lygį ir kryptį; ■ organizacinė. Organizuoja vaikų ir paauglių veiklą (įtakoja 56
sąmoningą laisvalaikio organizavimą), formuoja demokratinę tarpusavio santykių paauglių tarpe sistemą, taip pat tarpusavio pagalbą ir supratimą tarp paauglių ir suaugusiųjų; ■ prognozinė. Prognozuoja ir programuoja ugdymą pagal asmenybės išsivystymo lygį; ■ prevencinė - profilaktinė, socialinė, terapinė. Iš anksto numato ir įveikia neigiamus veiksnius, užtikrina vaikų ir paauglių teisių saugumą visuomenėje, suteikia jiems pagalbą jų socialinio ir profesinio vystimosi periode. ■ organizacinė - komunikatyvinė. Visuomenė suburiama bendrai veiklai ir poilsiui, darbiniam ir asmeniniam bendravimui. ■ apsaugojamoji. Socialinis pedagogas gina vaikų, paauglių ir jaunimo teises bei interesus, pritaikydamas teisines normas. Socialinio pedagogo uždaviniai ir situacijos, kuriose jis dirba, apima daugiaplanį ir įvairialypį socialinį ugdymą. Šie pedagogai dirba ne atskirai, o bendradarbiaudami tarpusavyje bei su visomis ugdomosiomis įstaigomis ir organizacijomis mikrorajone. Ruošiant socialinį pedagogą, dar 1990 m. nurodė B.Bitinas ir V.Bočarova (1990), svarbu akcentuoti jo platų išsilavinimą, įskaitant: filosofijos, bendrosios pedagogikos, šeimos pedagogikos, ugdymo teorijos, pedagoginės ir socialinės psichologijos, taikomosios medicinos, teisines, etines, estetines bei kitas žinias. Socialiniai pedagogai, kurie specializuojasi ugdymo atviros mikrosocialinės aplinkos srityje klausimais (nepraktikuojantys praktinio bendravimo su vaikais, paaugliais, jų šeimomis), yra įvairių rūšių (krypčių) ekspertai - pagrindiniai specialistai, diagnozuoją situaciją, atskleidžiantys prieštaravimus ir ieškantys konfliktų sprendimo galimybių. 3. Ugdomosios - profilaktinės veiklos įgyvendinimas siekiant nepilnamečių teisinių pažeidimų prevencijos (kaip pagrindinės modelio dalies) socialinio ugdymo sistemos pagrindimą kompleksinės - pedagoginės pagalbos koncepcija, kurią teikia visuomenė. Pagrindinės ugdomosios - profilaktinės veiklos įgyvendinimo nuostatos yra: ■ pagrįstas mokslu bendros bei specialios prevencijos subjekto veiklos diferencijavimas ir koordinavimas, užtikrinant tarpininkavimą ir ugdytinio veiklos įgyvendinimą; ■ tipinių, psichinių ir socialinių - psichologinių asmenybinių socialiai neadaptuotų nepilnamečių charakteristikų kaip teisės pažeidimo diferencijavimo kriterijų įsisavinimas; ■ ugdomosios - profilaktinės bendrų ir specialiųjų institucijų veiklos turinio pertvarkymas grindžiamas būtina ir adekvačia tiek socialine, tiek socialiai - pedagogine pagalba, nukreipta į socialinių nukrypimų 57
prevenciją ir korekciją, o taip pat šeimyninio ir socialinio vaikų ugdymo sąlygų gerinimui; ■ pagrindinio dėmesio atliekant ugdomąją - prevencinę veiklą reikalauja visos veiklos ir specializuotų paauglių grupių veikimo tobulinimo vystymo; ■ ankstyvos prevencijos socialinių institucijų, kurios, visų pirma, turi prisiimti laiku atlikto išaiškinimo ir neutralizacijos funkcijas tų asmenų, grupių, šeimų, kurie savo amoraliu ir neteisėtu elgesiu daro neigiamą įtaką nepilnamečiams, veiklos pertvarkymas; ■ Formuojami šie ugdomosios - prevencinės veiklos įgyvendinimo problemų sprendimo būdai: ■ socialinio - edukacinio diferenciacijos, koordinacijos ir valdymo modelio, skirto bendrų bei specialių ankstyvos nepilnamečių teisės pažeidimų prevencijos institucijų sistemos išvystymas ir įtraukimas į veiklą, remiantis socialinėmis - psichologinėmis objektų, kuriems daromas prevencinis poveikis, charakteristikomis; ■ psichologinio - pedagoginio instrumentarijaus sukūrimas darbo praktikai, siekiant pažinti sunkiai auklėjamų paauglių, asmenybes ir jas supančią aplinką; ■ vieningas šio instrumentarijaus naudojimas siekiant pažinti paauglių asmenybes bei jų šeimyninio auklėjimo sąlygas ir aplinką; ■ prevencinių tarnybų, kurios padėtų šeimai ir paaugliui sukūrimas. Aktyvus ir sistemingas paauglių ir kitų jaunimo susivienijimų, kaip visuomenėje nepritampančių paauglių resocializacijos institutų, galimybių naudojimas; ■ remiantis deviantinių ir socialiai atsakingų vaikų, paauglių laisvalaikio praleidimo palyginimu kuriami specialūs metodai ir būdai aktyviai, naudingai bei reikšmingai organizuoti vaikų neformalų ugdymą; ■ sugebėjimas prieiti prie neformalių paauglių grupių ir jaunimo organizacijų atviroje terpėje, tų grupių klasifikacija pagal socialinį charakterį ir asocialumaj ■ šeimoms, negalinčioms savarankiškai funkcionuoti, susidoroti su šeimos auklėjimo uždaviniais ugdymo sąlygų korekcijos formų ir metodų sisteminimas ir pagrindimas; ■ socialinių pedagogų, praktiškai įgyvendinančių prevencinį edukacinį darbą su asocialiomis šeimomis ir sunkiai auklėjamais vaikais bei paaugliais, statuso pagrindimas, tarnybinių funkcijų išplėtojimas; 4. Adekvačios organizacinės - valdančiosios socialinio ugdymo sistemos sudarymas sąlygoja: ■ mokslinį pagrindimą nusakant optimalius parametrus ir normatyvus įvairiomis miesto ir kaimo sąlygomis; ■ socialinių - pedagoginių mikrosociumo infrastruktūrų paskirstymą ir 58
visapusišką panaudojimą; ■ orientacija į šeimą, kaip svarbiausią židinį, į kurį nukreiptas visų valstybinių bei visuomeninių institucijų dėmesys, siekiant panaudoti jos ugdomąjį potencialą (socialinį, kultūrinį, teisinį medicininį, psichologinį, pedagoginį); ■ teritorinių visuomeninių savivaldos institucijos mikrosociumuose vystimąsi ir teisinio pagrindo suteikimą, kurios labiausiai susiję su šeimomis, suaugusiais, vaikais, įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis (bendruomenės centrų valdyba) ir kt.; ■ visiškos laisvės ir savivaldos suteikimą mikrosociumui (įtraukiant į jo struktūras jaunimą, paauglius); ■ valstybinių ugdomųjų institucijų veiklos organizavimą, realizaciją; materialinių - techninių, finansinių išteklių, švietimo ir ugdymo, kultūros, sporto ir kito personalo atnaujinimą, atsisakymą senų, "neveikiančių" veiklos formų ir naujų ekonomiškesnių mechanizmų diegimo; kultūrinių laisvalaikio sferų aktyvinimą, kūrybinių, meninių jaunimo, suaugusiųjų veiklos sferų plėtojimą, vystymą lygiagrečių "porų" (mokykla - klubas, darbo kolektyvas - klubas, mikrosociumo municipalitetas - klubas ir kt.); ■ pramonės bei verslo organizacijų galimybių panaudojimą darbo, socialinėje politikoje, kurios daro įtaką šeimoms, kaip socialinio ugdymo subjektams, materialinės techninės bazės kūrimui, mokomajam – ugdomajam kultūriniam laisvalaikio, sveikatingumo, ikimokyklinių įstaigų vystymui; ■ garantuoja vieningą socialinį ugdymą bei socialinę – teisinę vaikystės apsaugą, teikia prioritetą saugiam auklėjimui priešpastatant jį priverstiniam - baudžiamajam. ■ Nuoseklus praktinis socialinio ugdymo koncepcijos idėjų įgyvendinimas numato sisteminį ir konstruktyvų problemų komplekso sprendimą, kurie sudaro socialinio ugdymo programos pagrindą. Tai: ■ priemonės, nukreiptos į visų ugdymo institucijų veiklą (per norminius - teisinius dokumentus, vyriausybę, visuomeninę nuomonę, žiniasklaidą) teikiant pirmenybę darbui su šeima, suaugusiųjų atsakomybės už paauglių ugdymą didinimą; ■ normatyvinių dokumentų, reglamentuojančių įvairių valstybinių ir visuomeninių ugdymo įstaigų veiklą, tobulinimas, pataisos; ■ organizacinių darbų, kuriant realius socialinio ugdymo pertvarkos mechanizmus, numatymas, iš jų: realiai veikiančių kultūrinių laisvalaikio centrų kūrimas; atvirų socialinių - edukacinių sistemų sudarymas (sporto, kultūros, liaudies švietimo); socialinių pedagogų etatų įvedimas šiose institucijose, vadinamųjų tarnybų pramonei ir veiklai organizacijose, nevyriausybinėse organizacijose būtinybė; ■ perėjimas prie nepilnamečių inspekcijų ir komisijų; municipalinių institucijų naujos darbo sistemos turinio ir organizacinių formų 59
pertvarkymo palaipsniui perduodant dalį funkcijų teritorinėms visuomeninėms savivaldoms (įtraukiant į šias struktūras jaunimą, paauglius); ■ skatinti ir įteisinti įvairias vaikų bei jaunimo meninės saviraiškos formas, klubus, organizacijas ir kt.; ■ aprobuoti ir įgyvendinti vieningą valstybinę tarpžinybinę sistemą, ruošiant ir perkvalifikuojant edukacinius darbuotojus veiklai atvirame sociume; ■ parengti ir įgyvendinti vieningus reikalavimus socioedukaciniam darbui mikrosociume; ■ iš esmės pertvarkyti finansinius išteklius ir materialinę - techninę bazę aprūpinant socialinio ugdymo sistemą; ■ skatinti pokyčius patyrusiose šalyse tarpdalykinį kompleksinį tyrimą socialinės pedagogikos srityje. Svarbiausia yra tai, kad 1990 -jų metų socialinio ugdymo koncepcija pirmiausia buvo aprobuota ugdymo institucijose, kurios 1989 - 1992 m. dalyvavo mokslinio tarptautinio kolektyvo "Mokykla - mikrorajonas" tyrime ir kuriant socialines pedagogines tarnybas mokyklose. Atlikto darbo rezultatai buvo apibendrinami pagal šiuos kriterijus: 1. eksperimentinių ugdymo institucijų vaikų, paauglių, vyresniųjų klasių moksleivių požiūrio į socialines vertybes pokytis; 2. moksleivių įsijungimo į popamokinę veiklą dinamika; 3. socialinės - psichologinės mikrosociumo aplinkos įvertinimas; 4. mikrosociumo narių įsijungimas veikiant socialinę – pedagoginę aplinką; socialinių pedagogų kokybinė sudėtis; mikrosociumo požiūris į socialinę - pedagoginę veiklą; Socialinio ugdymo programos aprobavimas eksperimento "Mokykla mikrorajonas"metu, sukūrė teorines prielaidas socialinių pedagogų institucionalizacijai ir profesionalizacijai. 1990 metais B. Bitino ir V. Bočarovos parengta socialinio ugdymo koncepcija aktuali ir šiandien. Išvados Kertinėmis socialinio ugdymo sąvokomis laikytas ugdymas, socialinė mikrosfera, socialinis ugdymas. Žmogaus ugdymą įtakoja: šeima, mokykla, jos pasirinkimas, ugdymo turinys ir metodika, turiningas laisvalaikis, visuomenei naudingas darbas. Ugdymas, kaip edukacinė kategorija, suplanuotas veiksmas, turi didelę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Šiai veiklai reikalingos žinios apie ugdytinio asmenybę ir ją supančią aplinką, ugdymo vizijos turėjimas (vadovavimasis konkrečia programa, veiklos vertinimo sistema). Didelę įtaką ugdymui turi ir kultūrinė 60
laisvalaikio veikla, kuri sociume realizuojama įvairiomis socialinių - kultūrinių, mokslinių - techninių, sportinių - sveikatingumo, meninių - estetinių formomis. Socialinio ugdymo sistemai priskiriama visų egzistuojančių kategorijų profesionalių pedagogų ir savanorių - edukatorių naujo mąstymo formavimas bei visuomenės, kaip ugdomosios institucijos, specialių žmogiškųjų išteklių poveikis. Moksleivių socialinio ugdymo struktūrai priskiriama tokie socialiniai institutai, kaip valstybė, ugdymo įstaigos (pvz., mokyklos), įvairūs vaikų, paauglių bei jaunimo būreliai ir kolektyvai (kuriami bendrų pomėgių, sporto, kūrybos ir kitais principais), kitos nemokyklinės įstaigos. Šioje ugdymo struktūroje didelę reikšmę įgauna socialinio pedagogo asmenybė. Klausimai ir užduotys 1. Suformuluokite pagrindinius socialinio ugdymo subjektus, tikslus ir uždavinius, įvardykite socialinius ugdytojus. 2. Atskleiskite 1990 -aisiais metais mokslininkų parengtą socialinio ugdymo koncepcijos reikšmę. 3. Kuriais metais buvo sukurtos socialinės pedagogikos, kaip praktinės veiklos teorinės prielaidos ir aprobuotos eksperimentinėse ugdymo institucijose?
61
2. AKTUALIOS SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS PROBLEMOS 2.1. Deviacija kaip socialinė - edukacinė problema Deviacijos formavimosi prielaidos paauglystėje Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas, kt. Labai tikėtina, kad šiame procese gali pasitaikyti įvairių elgesio defektų, įtakojančių deviantiškos asmenybės susiformavimą. Todėl verta aptarti tam tikrus dėsningumus, kuriuos patiria paaugliai šiame vystimosi tarpsnyje. Paauglystės amžius - pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą. Šiuo periodu vyksta visapusiškas paauglio vystimasis, apimantis anatominius -fiziologinius, intelektualinius pokyčius, paauglio požiūrių į įvairius reiškinius formavimąsi ir kt. Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Jis turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje, suaugusieji jam pradeda kelti didesnius bei rimtesnius reikalavimus. Čia būtų pravartu prisiminti kai kuriuos anatominius - fiziologinius, psichologinius, kognityvinius reiškinius, vykstančius paauglio organizme šiuo pereinamuoju laikotarpiu. Anatominiu - fiziologiniu požiūriu paauglio vystimasis, keitimasis vyksta netolygiai. Kai kurių kūno dalių netolygus vystimasis kelia paaugliams daug rūpesčių bei nerimo. Tai sukelia ir psichologinių padarinių, pvz.: nuotaikų kaitą. Staigius nuotaikų pokyčius sąlygoja ir įvairūs hormoniniai pokyčiai vykstantys paauglio organizme. Dažnai paaugliai nerimauja dėl padidėjusių savo kūno dalių. Jauniems žmonėms tampa įdomu, ar tai, kas su jais vyksta yra normalu, ar jų neatstums bendraamžiai. Kaip teigia C. Sutton (1999), įvairūs tyrimai parodė, kad berniukams yra malonu, kai jie bręsta anksti, kad didėja jų ūgis ir svoris; lėtai bręstantys berniukai mažiau pasitiki savimi, o tai gali trukti ir sulaukus vyresnio amžiaus. Tuo tarpu mergaitėms priešingai - ankstyvas brendimas yra nemalonus, jos labiau linkusios nerimauti dėl savo svorio bei išvaizdos. Kalbant apie kognityvinį lygmenį, paaugliai tampa pajėgūs svarstyti įvairias abstrakčias idėjas, racionaliai nagrinėti įvairias sąvokas, kritiškai vertinti kitų pasakytas mintis. Pastarasis sugebėjimas dažnai yra susijęs su identiteto paieška. Taigi, paauglystė yra savęs tyrinėjimo, savęs atradimo ir savo galimo vaidmens gyvenime nustatymo metas. Emocijų požiūriu paauglystė gali būti ir netikrumo laikotarpis, susijęs ne vien su perdėtu domėjimusi savimi, bet ir nerimu dėl ateities, ar jaunas žmogus bus pajėgus patenkinti suaugusiųjų viltis, suvaidinti savo naujus vaidmenis ir
62
t.t. Šis pereinamasis laikotarpis dažnai sukelia įvairius paaugliams būdingus išsišokimus, kartais net depresijas, apatiją. Pasak M. Galaguzovos (2000), bene svarbiausias reiškinys, kuris vyksta paauglio gyvenime šiuo pereinamuoju laikotarpiu, yra jo noras, būtinybė pažinti patį save. Atsakymo į klausimą "Kas aš?" radimas tampa pačiu svarbiausiu ir aktualiausiu uždaviniu. Šis kelias dažnai būna ilgas, reikalaujantis labai daug vidinių pastangų, neretai skausmingas, bet tuo pačiu ir labai naudingas, nes atsakymo radimas į klausimą "kas aš esu?" skatina paauglį domėtis pačiu savimi, padeda jam formuoti pažiūras į tam tikrus reiškinius, dalykus, turėti savo nuomonę, susidaryti savo vertybių sistemą, kuria remiantis jaunas žmogus vertins, lygins savo bei kitų veiksmus, jaus atsakomybę už savo poelgius, žodžius ir pan. Labai svarbu žinoti, kad paauglystėje vyksta laikinas vaiko psichologinis nutolimas nuo šeimos ir mokyklos, t.y. paaugliui jie tampa mažiau svarbūs. Tuo tarpu bendraamžių daroma įtaka žymiai padidėja. Jaunas žmogus turi pasirinkti formalią bei neformalią grupes, kurioms jis priklausys. Pirmenybę paauglys suteikia tai grupei, kurioje jis jaučiasi geriausiai, kurioje jam rodoma pagarba. Tokia grupe gali tapti ir sporto klubas, koks nors meno kolektyvas, tačiau tokia grupe taip pat gali tapti ir bendraamžių grupė, kuri rinksis gyvenamųjų namų rūsiuose, o juos siejanti bendra veikla bus rūkymas, alkoholio vartojimas, o gal ir narkotikai. Dažniausiai šiame amžiuje paaugliams iškyla daug problemų bendraujant su suaugusiaisiais, daugiausiai įvairių konfliktų su tėvais. Pastarieji į savo atžalą vis dar linkę žiūrėti kaip į vaiką, o jis bando ištrūkti iš tėvų globos, siekia tapti nepriklausomas. Daugiausiai dėl šios priežasties paauglių ir suaugusiųjų santykiai yra konfliktiški. Paaugliai yra linkę kritiškai vertinti suaugusiųjų nuomonę, patarimus. Tuo tarpu bendraamžių nuomonė tampa svaresnė, ja labiau pasitikima. Keičiasi jauno žmogaus santykių pobūdis su suaugusiaisiais: paauglys iš paklusnumo pozicijos bando pereiti į lygiavertiškumo poziciją, Tuo pačiu keičiasi ir jauno žmogaus tarpusavio santykių pobūdis su bendraamžiais: paaugliui atsiranda poreikis bendrauti, siekiant įtvirtinti savo naujai suvoktą poziciją, statusą, o esant nepalankiomis aplinkybėmis gali iššaukti tam tikrus paauglio elgesio nukrypimus, deviacijas ar net įvairius asocialaus elgesio apraiškas. Paaugliui vystosi brandumo jausmas, kuris pasireiškia nepriklausomybės ir savarankiškumo siekimu, įvairiomis protesto prieš suaugusiuosius formomis. Vaikas šiame laikotarpyje dažnai turi tam tikrą savo stabą, dievaitį (pvz.: kino herojus, muzikos žvaigždė, žymus sportininkas, kt), į kurį bando lygintis, tapti panašus tiek savo išvaizda, tiek savo veiksmais, poelgiais. Visa tai susiję su paauglio savo identiteto ieškojimu. Išvaizda paaugliui turi labai didelę reikšmę. Originali, neįprasta šukuosena, auskarai įkabinti netradicinėse vietose ir dažnai netgi keli; apiplyšę džinsai, ryškus makiažas bei kiti įvairūs atributai atlieka pagalbinę funkciją, paaugliui siekiant atrasti savo identitetą, išsiskirti, įsitvirtinti bendraamžių tarpe. 63
Visi pastarieji procesai vyksta kartu su emocijų, charakterio bei valios pokyčiais. Jaunam žmogui atsiranda poreikis jaustis priklausomam tam tikrai bendraamžių grupei ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Bendrų interesų bei pomėgių radimas čia turi lemiamą reikšmę. Paauglystės laikotarpiu jaunam žmogui formuojasi pažiūros, nuomonės, gebėjimas kritiškai mąstyti, argumentuoti savo teiginius, išryškėja tokie bruožai kaip atkaklumas, užsispyrimas, atsparumo, kantrumo laipsnis bei kt. Taigi, remiantis aukščiau pateikta informacija, galima būtų išskirti tokius paauglystės laikotarpiui būdingus bruožus: • emocinis nebrandumas, • nepakankamai išsivystęs gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, • nesugebėjimas suderinti norus su galimybėmis, tenkinant savo poreikius, • padidintas noras atrasti savo identitetą bei tapti suaugusiu. Pasak M. Galaguzovos (2000), paauglys - tai žmogus, esantis pereinamojoje būsenoje tarp vaiko ir suaugusiojo, tai žmogus, pačioje svarbiausioje asmenybės tapsmo stadijoje, kur formuojasi pagrindiniai charakterio bruožai, būdo savybės, vertybės. Paauglio asmenybė dar nepakankamai išsivysčiusi, kad jį galima būtų vadinti suaugusiuoju, bet tuo pačiu metu ji išsivysčiusi tiek, kad paauglys jaustųsi atsakingas už užmegztus santykius su aplinkiniais, už savo veiksmus bei poelgius, bei elgtis pagal visuomenėje nusistovėjusias bei priimtinas normas bei taisykles. Paauglys sugeba priimti apgalvotus sprendimus, atlikti racionalius veiksmus bei žinoti savo poelgių asmeninę bei teisinę atsakomybę. Vertėtų ypatingai akcentuoti, kad paauglys - tai asmuo, jau galintis teisiškai atsakyti už savo poelgius bei jų padarinius. Nors įstatymai nepilnamečiams (atsižvelgiant į nepilnamečių socialinius - psichologinius vystimosi ypatumus) numato tik dalinę teisinę atsakomybę, visgi reikėtų išskirti vėlesniosios ir ankstyvosios paauglystės tarpsnius, kaip kintamąjį nustatant nepilnamečio asmeninę atsakomybę prieš visuomenę už savo poelgius. Deviacijos sąvoka. Paauglių deviantinis elgesys. Deviacijos tipai Paaugliai, kurių elgesys neatitinka normą ir skiriasi nuo visuomenėje priimtinų taisyklių, normų, vadinamas "sunkiu" arba "sunkiai auklėjamu". "Sunkiai auklėjamo" paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtinų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama "deviacijos"(angl. Deviance - nukrypimas) sąvoka. Analizuojant įvairią mokslinę literatūrą, pastebėta, kad tokiam, visuomenės taisyklių neatitinkančiam elgesiui, kuris dažnai aprašomas, kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinių normų, apibūdinti yra naudojamos labai įvairios sąvokos: "nevisuomeniškas", "asocialus", "deviantinis", "antiasocialus", 'antivisuomeniškas", "nusikalstamas", "kriminalinis", 64
"amoralus", "delinkventinis" elgesys ir kt. Todėl kalbant apie deviacijos reiškinį, būtų pravartu trumpai apžvelgti šių visų sąvokų prasmę bei pagrindinius skirtumus. Pasak G. Valicko (1997), asocialaus elgesio sąvoka yra pati plačiausia ir savyje apima visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių normų. Asocialus elgesys aiškinamas įvairiai: ■ nevisuomeniškas, kenkiantis visuomenei; ■ nepaisantis visuomenės, joje egzistuojančių vertybių ir normų; ■ įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinių normų. Pažymėtina, kad asocialus paauglys nebūtinai turi būti antisocialus, t.y. daryti žalą grupei ar visuomenei. Elgesio nukrypimai gali pasireikšti labai įvairiai. Todėl ir sąvokos, nusakančios šiuos elgesio nukrypimus naudojamos labai įvairios (žr. aukščiau), kurių viena iš jų ir yra deviacija. Taigi, asocialus elgesys apima deviacijos sąvoką deviantinis elgesys yra sudedamoji asocialaus elgesio dalis. Deviacija (angį. deviance - nukrypimas) - elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Pažodžiui "deviacijos" sąvoką galėtume versti kaip "nukrypimas", "nuokrypis". Deviacijos ribos nėra griežtos, nes vertinant elgesį vadovaujamasi skirtingomis elgesio normomis. Vis dėlto kalbant apie tam tikrus nukrypimus nuo elgesio normų, iškyla ir atskaitos taško, t.y. "normalaus elgesio " sąvokos problema, nes jo samprata nulemia ir deviacijos sampratą. Pasak G. Valicko (1997), normalus elgesys nusakomas pagal tris kriterijus: statistinį, etini, psichologinį - medicininį. Pagal statistinį kriterijų, normalus elgesys yra tas, kuris būdingas daugumai tam tikros populiacijos atstovų. Normalu tai, kas pasitaiko dažniausiai, nenormalu - kas retai. Šio požiūrio trūkumai: pagal šią sampratą mažumos atstovų elgesys arba neįprastos elgesio formos bus vertinamos kaip asocialios, deviantiškos (net jei tai bus kūrybiškų, produktyvių žmonių elgesys); statistiškai vertinamos normos priklauso nuo populiacijos elgesio ypatumų, pvz.: jei dauguma Peru gyventojų vartoja narkotikus, tai jų nevartojantys pagal šį kriterijų turėtų būti laikomi asocialiais ar deviantinio elgesio... Etinis kriterijus akcentuoja ne elgesio formų pasireiškimo dažnumą, o tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas (moralinius postulatus). Čia normaliu laikomas toks elgesys, kuris atitinka iškeltus reikalavimus, nurodymus ar draudimus. Deviantinis elgesys - kai šie reikalavimai pažeidžiami. Šio požiūrio trūkumai: elgesio normos kinta ir yra reliatyvios, kadangi priklauso nuo kultūrinių, politinių, klasinių konkrečios socialinės struktūros ypatumų. Skirtingų socialinių grupių elgesio normos taip pat skiriasi tarpusavyje. G. Valickas (1997) teigia, jog pagal psichologinį - medicininį normos kriterijų normaliu laikytinas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei 65
fizinę žmogaus savijautą (komfortą), nepriklausomai nuo to, kaip dažnai pasireiškia šis elgesys ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Deviantinis elgesys - tokios elgesio formos, kurios neigiamai veikia vidinę žmogaus harmoniją, verčia jį kentėti, sukelia įvairius konfliktus bei psichinės ar fizinės sveikatos sutrikimus. Lyginant su ankstesniais požiūriais, psichologinio - medicininio kriterijaus normos yra pastovesnės už statistines ar etines, tačiau ir jos yra reliatyvios, kadangi skirtingiems žmonėms kančią bei vidinę disharmoniją sukelia nevienodas neigiamos stimuliacijos laipsnis. Be to, yra atvejų, kai kančia yra normali reakcija, pvz.: mirus artimajam. Akivaizdu, jog visi trys kriterijai tam tikra prasme papildo vienas kitą, taigi, normalumo bei deviacijos kategorijos yra tarpusavy susiję. Reiktų pažymėti, kad išskyrus tam tikrus normalaus elgesio etalonus, iškyla dar viena problema: neatitinkantis normų elgesys gali būti nebūtinai tik blogas, žalingas, t.y. nukrypimai nuo priimto elgesio normų - deviantinis elgesys gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Pvz.: gyvenime pasitaiko atvejų, problemiškų situacijų, kada žmogus turi pasielgti netipiškai, netgi priešingai elgesio normoms. Kadangi šiame skyriuje aptariami nepilnamečiai, vaikai, tai toliau kalbant apie deviaciją kaip reiškinį bus turimi omeny paaugliai. Todėl apsibrėžus normalaus elgesio bei deviacijos sąvokas, vertėtų nustatyti kas laikytina normaliu bei deviantiniu paauglio elgesiu. T.y. deviacijos sąvoka. remiantis M. Galaguzova (2001), bus susiaurinta ir pritaikyta paaugliams. Autorė kalbėdama apie deviacijos reiškinį tarp paauglių, kaip ir G. Valickas (1997), taip pat remiasi normalaus elgesio sąvoka. M. Galaguzova (2001) teigia, jog paauglio normalus elgesys pagrįstas jauno žmogaus ir jį supančio mikrosociumo sąveika, kuri turi adekvačiai atitikti paauglio vystimosi ir socializacijos keliamus reikalavimus bei galimybes. Jei nepilnametį supanti aplinka sugebės adekvačiai bei savalaikiškai reaguoti į tam tikrus konkrečius paauglio išskirtinumus, ypatumus ir jei supančios aplinkos keliami reikalavimai atitiks paauglio galimybes, tai paauglio elgesys visuomet (arba beveik visada) bus normalus. Akivaizdu, kad deviacija paauglystėje gali būti apibūdinama kaip paauglio ir mikrosociumo sąveika, kuri stabdo jo vystimąsi bei socializaciją, nes paauglį supanti aplinka neatsižvelgia į šio amžiaus išskirtinumus, ypatumus, paties paauglio individualumą; dėl to paauglio elgesys tampa deviantiniu, pasireiškiančiu visuomeninių normų bei taisyklių laužymu. Galima teigti, jog deviacija yra pagrindinė sąlyga tolesnei vaiko socialinei dezadaptacijai. Kalbant apie vaiko dezadaptaciją, reikėtų patikslinti vaikų kategoriją, kuriai gresia toks statusas: • • • • 66
mokyklinio amžiaus vaikai, kurie nelanko mokyklos; vaikai našlaičiai; socialiniai našlaičiai; paaugliai, vartojantys narkotikus ar kitas toksines medžiagas;
•
paaugliai, įvykdę tam tikrus teisinius pažeidimus.
Tikslinga būtų dar patikslinti ir deviacijos sąvoką, išskiriant jos tipus. Deviacijos reiškinys apima tokias sąvokas kaip deviantinis, delinkventinis bei kriminalinis elgesys. Deviantinis elgesys - tai vienas iš deviacijos pasireiškimo būdų, susijęs su tam tikrą amžių (paauglystė, suaugusieji) atitinkančių socialinių elgesio normų ir taisyklių, būdingų tam tikriems mikrosocialiniams santykiams (šeimos, mokyklos), pažeidimu ir laužymu. Tipiškais paauglių deviantinio elgesio pavyzdžiais yra: savavališki ir nuolatiniai išsisukinėjimai nuo mokymosi ar tam tikrų užduočių atlikimo, pabėgimai iš namų bei valkatavimas, alkoholinių gėrimų vartojimas, girtavimas, narkomanija bei su tuo susijusi asociali veikla, antivisuomeniška seksualinio pobūdžio veikla, bandymai nusižudyti. Pasak G. Valicko (1997), delinkventiškas elgesys apibūdinamas kaip psichologinis polinkis arba tendencija, pažeisti egzistuojančias elgesio normas. Delinkventai dažnai nepadaro rimtų nusikaltimų, teisės pažeidimų. Delinkventinis elgesys - tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos (pvz.: tai gali būti nedisciplinuotas, konfliktiškas elgesys, epizodiškas alkoholio vartojimas, bėgimas iš pamokų ir pan.). Delinkventai, pasak G. Valicko (1997), tai faktiškai padidintos rizikos vaikai, paaugliai, kuriems taikomos visuomeninio poveikio priemonės. M. Galaguzova (2000) išskiria tokius delinkventiško elgesio tipus: ■ smurtiniai nusižengimai, įvairaus pobūdžio įžeidimai, sumušimai, padegimai, sadistiniai veiksmai, nukreipti prieš tam tikrą asmenį; ■ nusižengimai, siekiant asmeninės materialinės naudos, įskaitant smulkias vagystes, reketo atvejus, mašinų bei kitas vagystes; ■ nelegalių narkotikų platinimas bei prekyba. Kriminalinis elgesys - apibūdinamas kaip neteisėti, pažeidžiantys įstatymus veiksmai, už kuriuos gresia atitinkama teisinė atsakomybė bei gali būti iškelta baudžiamoji byla pagal atitinkamus baudžiamojo kodekso straipsnius. Kriminalinis elgesys siejamas su nelegalia veikla, tokia kaip smurtas, vagystės, narkomanija. Kaip jau minėta, nepilnamečiai yra baudžiami už kriminalinius nusikaltimus pagal įstatymus. Reiktų pažymėti, kad nepilnamečiai paprastai yra atskiriami nuo suaugusiųjų ir jų pažeidimai yra svarstomi atskirai bei jiems yra skiriamos tam tikros poveikio priemonės. Kaip jau minėta deviacijos reiškinys gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas. M. Galaguzova (2000) išskiria tokias neigiamos deviacijos formos: girtavimas bei alkoholizmas, toksikomanija bei narkomanija, savižudybės, įvairūs teisiniai pažeidimai bei nusikalstamumas. Būtinybė kontroliuoti žmonių elgesį visuomet bus aktuali problema, nes visuomet egzistuos nesuderinamumas tarp žmogaus poreikių bei realių galimybių. Siekimas patenkinti savo materialinius ar dvasinius poreikius tampa 67
tuo vidiniu motyvatoriumi, kuris skatina žmones nusikalsti, pažeisti tam tikras normas. Deviantinio elgesio priežastimis taip pat gali būti ir nepakankamas asmens psichologinis brandumas, nepakankama socializacija ar tam tikri genetiškai paveldėti polinkiai nusikalstamumui. Kalbant apie paauglių deviaciją kaip socialinę - pedagoginę problemą, pravartu būtų plačiau pasigilinti į pagrindines deviantinio elgesio priežastis. Kalbant apie "deviacijos" sąvoką, verta paminėti naujausią tendenciją, kuri skelbia, kad, pasak A. Zdanevičiaus (2001), reikėtų atsisakyti šios sąvokos, nes ji savo reikšmėje turi "neigiamą" atspalvį, susijusį su kategorizavimu (etikečių, stereotipų klijavimu). Autorius mano, jog deviacijos terminas yra klaidingas, jis neturėtų būti vartojamas, kaip ir sąvoka "asociali šeima" (siūloma vartoti "rizikos grupei priklausanti šeima"), nes juose slypi neigiamas atspalvis, nusakantis skirtingas negu "mes", ne tokie kaip "mes" žymes. A. Zdanevičiaus nuomone, nors "deviacija" tai nereiškia "blogesnis", "žemesnis", tačiau narkomanai ar homoseksualai yra apibūdinami kaip deviantai, o olimpinių čempionų ar Nobelio premijų laureatai šiuo žodžiu niekados nėra vadinami. Paauglių deviantinio elgesio priežastys M. Galaguzova (2000) išskiria tokias veiksnių, nulemiančių paauglių deviantinį elgesį, grupes: 1. Biologiniai veiksniai: nepalankūs fiziologiniai bei anatominiai paauglio organizmo pokyčiai, kurie trukdo sėkmingai jaunuolio socialinei adaptacijai. Biologiniams veiksniams priskiriami tokie veiksniai kaip: ■ genetiniai, kurie yra paveldimi. Tai gali būti įvairūs intelektualiniai vystymosi sutrikimai, klausos, regos defektai, nervinės sistemos pažeidimai ir kt. Pastaruosius sutrikimus vaikai įgyja dar motinai esant nėščiai tais atvejais, kai motina nėštumo metu nepakankamai gerai bei teisingai maitinosi, kai vartojo alkoholinius gėrimus, rūkė ir kt.; ■ taip pat tais atvejais, kai nėštumo metu motina sunkiai sirgo infekcinėm, somatinėm, venerinėm, kitom ligom, patyrė tam tikras dideles psichines ar fizines traumas ir pan.; ■ psichofiziologiniai. Jie dažniausiai yra sąlygoti tokių reiškinių kaip per didelis psichofiziologinis krūvis žmogaus organizmui, per daug stresinių bei konfliktinių situacijų kasdieniniame gyvenime buvimu, taip pat pernelyg didelio žmogų supančios aplinkos užterštumo ir kt., kurie savo ruožtu sukelia įvairius somatinius, alerginius artoksinius susirgimus; ■ fiziologiniai, kurie apima įvairius kalbos sutrikimus, išorinį, fizinį nepatrauklumą, konstitucinius - somatinius asmenybės defektus, kurie daugeliu atveju sukelia nepalankias ar netgi priešiškas aplinkinių reakcijas, o tai savo ruožtu sukelia vaiko nepakankamą 68
socializacįją, adaptaciją bendraamžių tarpe, kolektyve ir pan. 2. Psichologiniai veiksniai: tai įvairių psichopatalogijų ar tam tikrų charakterio bruožų akcentuacijų buvimas. Šie nukrypimai pasireiškia įvairiais nerviniais - psichiniais susirgimais, psichopatijomis, padidintu nervinės sistemos jautrumu ir kt. Tai sukelia paauglio įvairias neadekvačias reakcijas į tam tikrus žmones, daiktus ar reiškinius. Dažnai tokiems vaikams reikalinga medicininė psichiatrinė pagalba. Kiekviename vaiko raidos etape formuojasi tam tikri psichikos, charakterio, asmenybės bruožai, savybės. Paauglystės laikotarpiu yra išskiriami du psichikos vystymosi procesai: arba jaunuolio atitolimas nuo tos socialinės aplinkos, kur jis auga, arba priartėjimas. Jeigu paauglys šeimoje jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoką, tai jo atitolimas tokiu atveju bus kaip apsauginė reakcija. Toks paauglio psichologinis atitolimas gali pasireikšti tokiais psichikos reiškiniais: įvairiomis neurotinėmis reakcijomis, įvairiais bendravimo su aplinkiniais sutrikimais, emociniu šaltumu, padidintu jautrumu, polinkiu į įvairius psichinius susirgimus, netolygiu, lėtesniu psichikos vystymusi, įvairiomis psichikos patologijomis. Paaugliams būdingos reakcijos kaip protestas, atsisakinėjimai yra nedarnių šeimos narių tarpusavio santykių rezultatas. Tais atvejais, kai paauglio vertybių sistema yra nesusiformavusi ar susiformavusi "ydingai", jo interesų ratas tampa ribotas, apsiribojantis asmeninės materialinės naudos ieškojimu. Tokie paaugliai pasižymi infantilizmu, primityvia galvosena, pramogų bei linksmybių ieškojimu. Paauglių egocentrizmas bei kritiškas, dažnai priešiškas jų požiūris į vyraujančias normas, taisykles bei kito asmens teises, dažnai sukelia "neigiamos lyderystės" reiškinį. Tada formuojasi asocialios paauglių grupės ar grupuotės, kurių veikla dažnai tampa net kriminalinė. Tokioms grupuotėms priklausantys paaugliai pasižymi menku atsakomybės už savo veiksmus jausmu. Tuos veiksmus paaugliai linkę pateisinti išorinėm aplinkybėm. 4. Socialiniai - pedagoginiai veiksniai atsiranda kaip mokyklinio, šeimyninio ar visuomeninio ugdymo proceso defektų padariniai. Mokykloje, šeimoje ugdymo procesų metu vaikas gauna daug naudingos informacijos, palengvinančios ir taip sunkų paauglystės laikotarpį, įgalinančios paauglį sėkmingai socializacijai, tolygiam fiziniam, psichiniam vystimuisi ir pan. Ugdymo procesuose, esant tam tikriems defektams, paauglys nėra apsaugomas nuo neigiamos patirties, tai gali sąlygoti ir jauno žmogaus socialinę dezadaptaciją. Tokie reiškiniai, kaip vaiko nesėkmės mokykloje, moksle, mokyklos nelankymas (pedagoginis aplaidumas), lemia paauglio mokymosi motyvacijos nesusiformavimą, stoką, o tai turi dar didesnių neigiamų pasekmių tolesniame asmens gyvenime. Pastarieji vaikai, kaip taisyklė, būna negatyviai nusiteikę namų darbų atlikimui, abejingi savo pasiekimams moksle, o tai liudija apie jų mokymosi dezadaptaciją. Mokymosi dezadaptaciją pereina visas šias stadijas: 69
■
mokymosi dekompensacija - tai tokia vaiko būsena, kuri yra apibūdinama sumažėjusiu ar visai išnykusiu vaiko noru stengtis atlikti vieną ar kelias užduoties, tačiau išlikusiu bendru vaiko susidomėjimu mokykla, mokslu; ■ mokyklinė dezadaptaciją - tai tokia vaiko būsena, kai šalia vis didėjančių mokymosi sunkumų, į pirmą vietą iškyla įvairūs drausminiai elgesio nusižengimai, įvairūs konfliktai su mokytojais, bendraklasiais, vis dažnesni pamokų praleidinėjimai; ■ socialinė dezadaptaciją - tai tokia vaiko būsena, kai pasireiškia visiškas nenoras mokytis, prarandamas bet koks susidomėjimas mokykla, mokslu, vaikas dažnai tampa kokios nors asocialios grupuotės nariu, neretai pradeda vartoti alkoholinius gėrimus, narkotikus; ■ kriminalinės veiklos apraiškos - pvz.: pašalinus nepilnamečius iš mokyklos, jie atsiduria gatvėje. Įdarbinti nepilnamečius varžo įstatymai, todėl dažna tokių paauglių užimtumo forma tampa kriminalinė veikla. ■ Svarbus veiksnys paauglio psichosocialiniame vystymesi yra šeima. Tam tikri nesklandumai šeimoje (pvz.: nepilna šeimos struktūra, tėvų nesirūpinimas, abejingumas vaikams, ir pan.) yra prielaidos vaiko deviantinio elgesio susiformavimui. Vertėtų išskirti tokius šeimos narių tarpusavio santykių stilius, kaip itin svarbius formuojantis nepilnamečių deviantiniam ar net asocialiam elgesiui: ■ neharmoningas, prieštaringas auklėjimo bei šeimos narių tarpusavio santykių stilius, kuris pasireiškia tuo, kad šeimos nariai taiko nesuderinamus auklėjimo stilius: pvz.: tėvas baudžia vaiką už kiekvieną nusižengimą, o mama viską atleidžia; vienas iš tėvų atleidžia už ką nors, kitas tą patį draudžia; už prasižengimą vieną kartą vaikas griežtai baudžiamas, kitą kartą į tą patį dalyką nekreipiama dėmesio. Taip pat vaiko asmenybę neigiamai veikia ir pačių tėvų prieštaringas elgesys; ■ nepastovus, konfliktinis bendravimo, auklėjimo stilius, kuris dažniausiai pasireiškia nepilnose šeimose, skyrybų atvejais, arba, kai vaikai ir tėvai būna ilgam laikotarpiui išskyrę, negyveno kartu; ■ asocialus stilius, kuris dažniausiai aptinkamas asocialiose šeimose, kur vyrauja alkoholizmas, narkotikai, amoralus gyvenimo būdas, kriminalinis tėvų elgesys, kur neretai prieš pačius vaikus yra naudojamas smurtas, prievarta, žiaurus elgesys. Žiaurus elgesys - tai tėvų, globėjų ar žmonių atsakingų už vaiko priežiūrą bei rūpinimąsi veiksmų aibė, kurie daro žalą vaiko fizinei bei psichinei sveikatai. Pastariesiems veiksmams priskiriami: įvairūs įžeidinėjimai, nesirūpinimas, fizinis, emocinis, seksualinis vaiko išnaudojimas, pasikartojančios neteisingos bei nepagrįstos bausmės ir kt. 70
Pavojus patirti žiaurų elgesį vaikams kyla beveik visur: šeimoje, gatvėje, mokykloje, vaikų namuose, ligoninėse ir kt. Vaikai, suaugusiųjų smurto aukos, pasižymi sumažėjusiu ar visišku saugumo jausmo praradimu, būtinu vaiko normaliam bei pilnaverčiam vystimuisi. Tuomet vaikas jaučiasi nepilnavertis, blogas, nereikalingas, nemylimas. Bet kokia žiauraus elgesio forma vaikui sukelia labai įvairius padarinius, tačiau juos visus vienija vienas dalykas - padaryta žala vaiko fizinei ar psichinei sveikatai bei tolimesnės socializacijos sėkmei. Kaip vaikas ar paauglys reaguos į patirtą žiaurų elgesį su juo, priklauso nuo jaunuolio amžiaus, jo individualių asmenybės bruožų, socialinės patirties. Kartu su įvairiomis psichologinėmis reakcijomis (baimė, sutrikęs miegas, apetitas ir pan.) galimi ir įvairūs elgesio sutrikimai, nukrypimai: padidintas agresyvumas, dažnas konfliktiškumas, žiaurumas, nepasitikėjimas savimi, žema savigarba, grubumas, sutrikęs bendravimas su bendraamžiais ir kt. Vaikams ar paaugliams, patyrusiems seksualinį išnaudojimą, būdingas sutrikęs seksualinis elgesys: iškreiptas vaidmens suvokimas, identifikacija, baimė prieš bet kokias seksualumo išraiškos formas. Svarbu žinoti, kad asmuo vaikystėje patyręs žiaurų elgesį (fizinį smurtą), dažnai vėliau pats tampa silpnesniųjų skriaudėju. Šeimos bei jos daromo poveikio vaiko psichosocialiniam vystimuisi analizė parodo, kad didesnei vaikų daliai šeimose yra susidariusios nepalankios sąlygos ankstyvajai socializacijai. Dalis jų vos ne kiekvieną dieną atsiduria stresinėse situacijose, yra padidinta rizika patirti fizinę ar psichologinę prievartą, kuri savo ruožtu sąlygoja tam tikrų deviacijos formų susiformavimą bei pasireiškimą. 4. Socialiniai - ekonominiai veiksniai: apima tokius reiškinius kaip socialinė nelygybė; visuomenės padalijimas į turtingųjų bei vargšų klases; galimybių, gauti padorų atlyginimą, užmokestį socialiai priimtinu būdu; apribojimas; nedarbas; infliacija ir kt. 5. Moraliniai - etiniai veiksniai pasireiškia žemu šiuolaikinės visuomenės moraliniu - doroviniu lygiu, deformuota vertybių sistema, kurios vertybių skalėje pirmiausia atsidūrė materialiniai dalykai, o dvasiniai prarado savo vertę. Šiuolaikinė visuomenė ilgą laiką buvo abejinga ir joje vykstantiems įvairiems procesams, o taip pat ir nepilnamečių deviantinio elgesio apraiškoms. Todėl nenuostabu, kad tokio visuomenės abejingumo pasekmėmis tapo išaugęs paauglių nusikalstamumas, vaikų alkoholizmas bei prostitucija, jaunuolių neatsakingas požiūris į šeimą, mokyklą, valstybę, vis dažnesni tampa paauglių valkatavimai, dykinėjimai, asocialių grupuočių kūrimas, agresyvus paauglių elgesys kitų žmonių atžvilgiu, vaikų alkoholizmas, narkomanija, vagystės, muštynės, žmogžudystės, bandymai nusižudyti. Deviantinis paauglių elgesys tampa normalia reakcija, esant nenormalioms socialinėms ar mikrosocialinėms sąlygoms, kuriom esant 71
jaunuoliai turi veikti. Paauglių deviantinis elgesys tampa kaip priimtiniausias jų bendravimo būdas su sociumu, kai kiti socialiai priimtini būdai yra "išsisėmę" ar nepasiekiami. Deviacijos koncepcijos Anksčiau aptartos paauglių deviantinio elgesio prielaidos bei priežastys leido suformuoti atitinkamas deviacijos koncepcijas ir teorijas. Pagrindinės jų yra: biologinės, psichologinės bei socialinės teorijos. Biologinės deviacijos teorijos. Šių teorijų šalininkai deviantinį elgesį vertina kaip elgesio nukrypimą nuo visuomenėje priimtinos tam tikros socialinės normos, akcentuojant individo organizmo biologinę sudėtį. Pasak M. Galaguzovos, XIX amžiuje italų kilmės gydytojas Č. Lombrozo pastebėjo ryšį tarp žmogaus kriminalinio elgesio ir tam tikros jo organizmo fiziologinės sudėties. Pasak jo, asmuo linkęs į kriminalinius nusikaltimus yra daug mažiau jautrus skausmui (tiek fiziniam, tiek psichologiniam) nei normalaus elgesio žmogus. Vėliau žymus amerikiečių psichologas ir daktaras U.Šeldonas nustatė žmogaus tipą pagal jo organizmo sandarą, kuris yra linkęs į įvairias deviacijas. Pasak jo, toks būtų mezomorfinis žmogaus tipas, kurio organizmo sandara apibūdinama tokiais epitetais kaip: "sunkus", "raumeningas", "atletiškas". Psichologinės deviacijos teorijos. Psichologinėse ir psichiatrinėse koncepcijose yra akcentuojamas žmogaus individualumas, individualūs asmenybės bruožai. Įvairūs kruopštūs tyrimai parodė, kad deviacijos reiškinio negalima paaiškinti remiantis vien tiktam tikru vienu psichologiniu bruožu ar tų bruožų kompleksu, būdingu deviantinio elgesio žmonėms. Kaip rašo M. Galaguzova (2000), 1950 m. Šuesleris ir Kreslis bandė įrodyti, kad visiems nusikaltėliams daugiau ar mažiau yra būdingas tam tikrų psichologinių bruožų kompleksas. Tačiau jų bandymai buvo nesėkmingi ir dėl to buvo padaryta išvada, kad deviacija pasireiškia ar nulemta ne vien tik tam tikrų psichologinių asmens savybių, bet yra tam tikrų psichologinių bei socialinių veiksnių, veikiančių žmogų, pasekmė. Remiantis vaidmenų teorija, vaikas socializacijos proceso metu turi prisiimti bei išmokti tam tikrus jam svarbius vaidmenis. Tačiau jei šis procesas turės tam tikrų defektų, jam bus trukdoma, nevyks tolygiai, tai vaikas vis viena prisiims tam tikrus vaidmenis, tačiau jau ne socialius, bet antisocialius, pvz.: vagio, narkomano, chuligano ir kt. Asocialiu, deviantinių vaidmenų išmokimas vyksta keliais etapais: iš pradžių vaikas gauna tam tikrą informaciją apie atitinkamą vaidmenį, jo teises bei pareigas. 72
Toliau prasideda antras etapas, kai vaikas jau turi susidaręs tam tikrą įspūdį apie šį vaidmenį. Šio vaidmens vaizdo susidarymas yra pagrįstas vaiko gauta bei interpretuota, remiantis individualia vaiko asmenine patirtimi, informacija. Šiame etape vaidmeniui yra suteikiamas ir atitinkamas, jam teikiamos reikšmės, svarbumo laipsnis. Trečiame etape jau vyksta pasirinktos bei suvoktos rolės atlikimas, "suvaidinimas". Šiame etape labai svarbu gauti draugų, bendraamžių pritarimą. Nuo aplinkinių reakcijos labai priklauso, ar pasirinktas deviantinis elgesys, atitinkantis pasirinktą vaidmenį, bus pastiprintas, skatinamas bei išmoktas (pvz.: kai vaikas taip elgdamasis sulaukia dėmesio, jam pritariama), ar priešingai, nuslopintas (pvz.: kai už tokį elgesį yra aplinkinių smerkiamas, teisiamas). Paaugliui, kuris pirmą kartą bando vartoti alkoholį ar narkotikus, dažniausiai nėra noro sužinoti jų skonį ar poveikį organizmui, o poreikis, noras pasijusti priklausančiam tam tikram kolektyvui, pasijusti tokiu kaip ir kiti. Ketvirtas ir paskutinis deviantinio vaidmens išmokimo etapas yra šio vaidmens įtvirtinimas psichologiniame bei socialiniame lygmenyse. Vaidmens įtvirtinimas psichologiniame lygmenyje įvyksta tuomet, kai vaikas tiksliai žino, kokios emocijos iškyla atliekant šį vaidmenį bei kokiu būdu galima jas reguliuoti. Vaidmens įtvirtinimas socialiniame lygmenyje įvyksta tuomet, kai yra nustatomi tam tikri atitinkami santykiai tarp vaiko, atliekančio pasirinktą vaidmenį, bei aplinkinių - panašiai kaip teatro spektaklyje, kai aktoriai, vaidindami savo roles, surepetuoja atitinkamą vaidinimą. Psichologinės teorijos šalininkai, remiantis rolių teorija, aiškina deviantinio elgesio išmokimo mechanizmą. Nemažiau svarbus yra ir paties žmogaus asmeninis savo deviantinio elgesio vertinimas. Čia lemiamą vaidmenį atlieka įvairūs psichologiniai savisaugos, gynybos mechanizmai, leidžiantys žmogui "pateisinti" savo deviantiškus veiksmus. Kaip teigia D. Antimienė (2000) ir kiti, knygoje "Psichologija studentui", galima išskirti tokius psichinės gynybos mechanizmus: kompensacija, racionalizacija, projekcija, išstūmimas, neigimas, sublimacija, perkėlimas, regresija. Paaugliai savo deviantinį elgesį linkę pateisinti kuriuo nors šiuo psichinės gynybos mechanizmu. Taip pat pažymėtina, kad deviantinio elgesio nepilnamečiams būdingas išorinis kontrolės fokusas, t.y. atsakomybę už savo veiksmų rezultatus paaugliai yra linkę priskirti išorinėms jėgoms, pvz.: kitiems žmonėms, atsitiktinumams, likimui ir pan. Socialinių pedagogų patirtis leidžia teigti, jog toks atsakomybės nusimetimas sąlygoja, kad pirminė deviacija (pirmas tam tikros socialinės normos pažeidimas) pereina į antrinę, o vėliau tampa įprasta veikla. Deviantinis elgesys tampa "normaliu" bei įprastu elgesiu. Taip deviantinio elgesio susiformavimą aiškina psichologinės teorijos atstovai. Jie taip pat nurodo ir paauglių deviantinio elgesio pasekmes, tokias 73
kaip vaiko socialinė izoliacija, deviantiškos asmenybės susiformavimas, kuris trukdo ar visiškai neleidžia vaikui prisiimti pozityvių socialinių vaidmenų bei užsiimti naudinga veikla. Socialinės deviacijos teorijos. Šių teorijų atstovai akcentuoja socialinių bei kultūrinių veiksnių įtaką, formuojantis deviantiniam elgesiui. Pirmasis socialinį deviacinio elgesio aiškinimą pateikė E.Diurkheimas, kuris sukūrė anomijos teoriją. Sąvoką "anomija" išvertus iš graikų kalbos reiškia "neteisėtas", "pažeidžiantis bet kokias normas, įstatymus, taisykles". E.Diurkheimas anomijos reiškinį suprato kaip tokią visuomenės būseną, kai nėra griežto reguliacinio mechanizmo, skirto kontroliuoti visuomenės narių elgesiui; kai visuomenėje nėra normų bei vertybių, kuriomis vadovautųsi tos visuomenės nariai (t.y. senos vertybės bei normos yra jau atgyvenusios, praradusios savo prasmę bei reikšmę, o naujos dar neprigijusios). Tokiomis sąlygomis vyrauja žmonių tarpusavio abejingumas, susvetimėjimas, nepasitikėjimas, prarandama šeimos, kaip pagrindinės visuomenės ląstelės vertė, pasireiškia visiškas visuomenės abejingumas vyriausybės veiklai. E.Diurkheimas teigia, jog žmonės, gyvendami tokioje visuomenėje, kur nemato jokių tikslų bei prasmės, kur patiria nuolatinį stresą ir nerimą, perima įvairias deviantinio elgesio formas (kriminalinė veikla, alkoholizmas, narkomanija ir kt.). Visų pastarųjų E. Diurkheimo samprotavimų pagrindinė mintis yra ta, kad stabilaus visuomenės funkcionavimo rezultatas yra socialinis solidarumas, o įvairūs to visuomenės funkcionavimo defektai sukelia socialinę dezorganizaciją, o pastaroji lemia visuomenės narių deviantinį elgesį. E.Diurkheimas surinko daug duomenų, įvairių faktų, įrodančių, kad savižudybių skaičius skirtingose socialinėse klasėse, grupėse skiriasi, pvz.: katalikų savižudžių yra daug mažiau nei protestantų, taip pat kaimuose savižudybių yra mažiau nei miestuose. Pastarąjį teiginį E.Diurkheimas aiškina taip: kuo socialinės grupės bendruomeniškumo, susitelkimo, solidarumo laipsnis didesnis, tuo savižudybių skaičius yra mažesnis. Miestuose gyvenantys žmonės bei protestantai, kaip paaiškėjo, yra mažiau susitelkę, yra didesni individualistai, tuo tarpu kaimo gyventojai bei katalikai, nuo seno jau yra pratę gyventi susitelkę, kolektyviai, vieni kitiems padėdami. R. Mertonas 1938m. papildė E. Diurkheimo teoriją. R. Mertono nuomone, deviacija yra visuomenės keliamų kultūrinių tikslų bei socialiai priimtinų priemonių jiems pasiekti nebuvimo pasekmė, pvz.: ne visi žmonės, dėl tam tikrų socialinių - ekonominių priežasčių, gali įgyti aukštąjį išsilavinimą ar gauti prestižinį darbą, tuo tarpu visuomenė reikalauja tik aukštos kvalifikacijos specialistų. Ta visuomenės dalis, kuri negali įgyti atitinkamo išsilavinimo lygio, savo neišnaudotas potencialias galimybes realizuoja kitur, pvz.: kriminalinėje veikloje. 74
Pasak R. Mertono, individualus deviantinis elgesys susideda iš veiksmo, motyvų ir tikslų. Pirminiu deviantinio elgesio atsiradimo akstinu tampa pakitusios socialinių grupių vertybių sistemos, to priežastimi dažniausiai tampa realios socialinės - ekonominės visuomenės funkcionavimo sąlygos. Trisdešimt metų sovietinėje visuomenėje vyravo tokios vertybės kaip sunkus darbas vardan bendros gerovės, draugystė, pagalba, šeimos vertybės, patriotizmas ir kt. Šiuolaikinėje visuomenėje į pirmą vietą iškilo tokios vertybės kaip pinigai, asocialus gyvenimo būdas, egocentriškumas, asmeninės naudos siekimas ir kt. Pažymėtina, kad visuomenėse dažnai yra nesuderinamumas tarp vertybių, kurios yra skelbiamos, propaguojamos ir tų, kurios realiai egzistuoja, tarp subjekto poreikių bei socialiai priimtinų būdų, priemonių, reikalingų jiems pasiekti. Dėl to ir atsiranda įvairios deviacijos apraiškos visuomenėje. Socialinės deviacijos teorijų atstovai išskiria tokius pagrindinius veiksnius, sąlygojančias įvairias deviacijos apraiškas visuomenėje: žemas visuomenės bei jos narių sąmoningumo lygis, žemas dorovingumas, blogai ar nepakankamai išvystytas žmonių socialinio elgesio reguliacinis mechanizmas bei nepakankamai suformuotas visuomenės smerkiamas, negatyvus požiūris į asmenis, pažeidusius tam tikras moralines ar teisines norma. Deviacija - socialinė - pedagoginė problema. Deviantinio elgesio prevencija, perauklėjimas Siame skyrelyje bus kalbama apie deviantinį elgesį kaip socialinę pedagoginę problemą, t.y., kad deviantinis elgesys yra ugdymo proceso (tiek Šeimoje, tiek mokykloje) defektų ar nepalankios socialinės aplinkos buvimo (pvz.: neadekvačių visuomenės keliamų įvairių reikalavimų, tikslų jaunajai kartai bei jų pasiekimo galimybių socialiai priimtinais būdais nebuvimas; visuomenės nepakankamas domėjimasis jaunąja karta, jos tinkamu bei teisingu ugdymo procesu) ar nepageidautinos asmenybės socializacijos (pvz.: perėmimas nepageidaujamų elgesio nukrypimo formų tarpasmeninės sąveikos metu) pasekmė. Vertėtų trumpai aptarti, kaip galima būtų išvengti šių padarinių. Ypač tai aktualu vaiko ankstyvajame amžiuje, kai ir prasideda socializacija, auklėjimas, kai pradeda formuotis vaiko asmenybė, pradiniai polinkiai deviantiniam elgesiui bei pačios pirminės deviantinio elgesio apraiškos, vėliau peraugančios į nuolatinę deviantinę veiklą, kartais pasireiškiančią net kriminaliniu elgesiu. Deviantinio elgesio profilaktika, prevencija yra socialinė pedagoginė, kurią būtina pradėti spręsti jau ankstyvajame vaiko amžiuje. Žinodami pagrindines deviantinės asmenybės formavimosi priežastis, koncepcijas svarbiausias daromas auklėjimo klaidas, galėsime tinkamai pritaikyti prevencinę veiklą.
75
Pasak N. Janulaitienės (1987), deviantinis elgesys iš dalies yra vaikų pedagoginio apleistumo rezultatas, t.y. kai dėl auklėjimo stokos ar ugdymo proceso defektų atsiranda vaiko veiklos ar elgesio nukrypimas nuo normos. Taigi N.Janulaitienė, kaip vieną iš deviantinio elgesio atsiradimo priežasčių nurodo pedagoginį apleistumą. Pažymėtina, kad pedagoginis apleistumas čia suprantamas plačiąja prasme, t.y. ne tik kaip klaidingo ugdymo proceso dalis mokykloje, bet ir kaip ydingo, netinkamo auklėjimo šeimoje, visuomenėje. Pasak N.Janulaitienės (1987), kai vaikai yra nepakankamai arba neteisingai auklėjami šeimoje bei mokykloje (pedagogiškai apleisti), tuomet jie tampa nepajėgūs atlikti naujus socialiai vertingus reikalavimus, kuriuos kelia visuomenė bei mokykla, atsilieka nuo vienmečiu doroviniu bei kultūriniu vystimusi - elgesys nukrypsta nuo tam tikrų normų vyksta nepageidaujama socializacija ir pan. Taigi, deviacija tampa ir pedagogine, ir socialine problema. Siekiant įgyvendinti deviantinio elgesio prevenciją ar perauklėjimą, svarbu žinoti, kad pedagoginis apleistumas (sąlygojantis deviacijas) išryškėja vaiko sąmonėje, elgesyje, pergyvenimuose, asmenybės savybėse. N Janulaitienės nuomone, pedagoginis apleistumas sąmonėje pasireiškia žinių apie dorovinio elgesio normas stoka, neteisingu kai kurių sąvokų supratimu, interesų siaurumu bei nepastovumu, neadekvačių požiūriu į vertybes. Pedagoginis apleistumas pergyvenimuose pasireiškia padidėjusiu emocingumu, nesugebėjimu valdytis tam tikrose situacijose. Pedagogiškai apleistiems vaikams būdingos tokios asmeninės savybės kaip melavimas, egoizmas, bevališkumas, savikritiškumo susilpnėjimas, individualizmas, t.y. siekimas patenkinti savo poreikius, norus neatsižvelgiant į kolektyvo, jo narių interesus, moralės normas. Pedagoginis apleistumas elgesyje pasireiškia drausmės pažeidimais, rūkymu, girtavimu, vagystėmis ir kitomis deviantinio elgesio formomis. Pedagoginis apleistumas labai lengvai gali išsivystyti į socialinį apleistumą, kuris pasireiškia daug sunkesnėmis deviantinio elgesio formomis, tokiomis kaip teisėtvarkos pažeidimai, kriminalinis elgesys, tapimas nusikaltėliu Visa tai dar kartą įrodo, kad deviacija yra tiek pedagoginė, tiek socialinė problema, kurios prevenciją,, perauklėjimo mechanizmus reikia taikyti kuo anksčiau, tik pastebėjus pirmines deviantinio elgesio apraiškas ir tokiu būdu siekiant, kad dėl pedagoginio apleistumo atsiradusios deviantinio elgesio formos neperaugtų į socialinio apleistumo formas. Taikant prevenciją yra itin svarbus socialinių įgūdžių ugdymas, kurių turėjimas leidžia išvengti įvairių deviantinio elgesio apraiškų. Pasak D. Gailienės, L. Bulotaitės, N. Sturlienės (1996), įvairūs moksliniai tyrimai parodė, kad asmenys, linkę ar turintys įvairius nukrypimus nuo elgesio (pvz.: narkomanai, alkoholikai ir kt.), neturėjo socialinių įgūdžių. Jų ugdymas yra 76
ypač svarbus jau pačiame ankstyvajame vaiko amžiuje, siekiant išvengti įvairių deviacijos apraiškų tolesniame asmens elgesyje. D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė (1996) išskiria tokius socialinius įgūdžius: ■ Sprendimų priėmimas - šis įgūdis padeda priimti konstruktyvius, racionalius, optimaliausius sprendimus. ■ Problemų sprendimas - įgalina konstruktyviai spręsti problemas, priimant racionaliausią bei optimaliausią sprendimą. ■ Kūrybiškas mąstymas - susijęs su prieš tai 2 įgūdžiais; jis įgalina įvertinti visas alternatyvas, mūsų veiklos ar neveiklumo padarinius. ■ Kritinis mąstymas - gebėjimas analizuoti informaciją bei patyrimą. ■ Efektyvus bendravimas - gebėjimas save išreikšti verbaliniais ir neverbaliniais būdais, priimtinais mūsų kultūrai ir situacijai. ■ Asmeninis bendravimas - gebėjimas užmegzti ir išlaikyti pozityvius, prosocialius draugiškus ryšius su aplinkiniais. ■ Savęs pažinimas - gebėjimas pažinti ir įvertinti save, savo charakterį, stipriąsias bei silpnąsias puses. ■ Emocijų valdymas - tai savo ir kitų žmonių emocijų supratimas bei žinojimas, kaip jos veikia mūsų elgesį, sveikatą. ■ Empatija - gebėjimas įsijausti į kito žmogaus gyvenimą. Padeda suprasti ir priimti kitus žmones. ■ Streso įveikimas - tai streso priežasčių numatymas ir žinojimas, kaip jis mus veikia. Šių socialinių įgūdžių išsiugdimas padeda vaikams tapti psichologiškai brandžiomis bei sąmoningomis asmenybėmis, bei tapti atspariems įvairioms deviacijos apraiškoms jų elgesyje. Pasak N. Janulaitienės (1987), perauklėjimas - dvipusis procesas, apimantis neigiamų charakterių bruožų užblokavimą ir tuo pat metu vykstantį socialiai vertingų elgesio formų, interesų formavimą. Įveikiant pedagoginio apleistumo padarinius, ypač svarbūs yra perauklėjimo metodai. Autorė išskiria tokius perauklėjimo metodus: • neigiamų charakterio bruožų užblokavimo; • charakterio rekonstravimo; • motyvacinės sferos bei savimonės persitvarkymo (objektyvaus savo teigiamybių ir trūkumų vertinimo, savimonės perorientavimo, savęs įtikinimo, neigiamų pasekmių suvokimo); • gyvenimiškos patirties pertvarkymo (paliepimo, apribojimo, nukreipimo, gyvenimo būdo reglamentavimo); • neigiamo elgesio neutralizavimo ir .teigiamo stimuliavimo (skatinimo ir bausmių, lenktyniavimo, teigiamų perspektyvų atskleidimo).
77
Detaliau šie metodai nebus aptariami (nes šio darbo tikslas ne toks), tik svarbu pabrėžti, kad jie veiksmingi tuomet, kai taikomi ne pavieniui, bet kompleksiškai, atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatybes. Išvados
78
1.
Paauglystės amžius yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda aktyviai formuotis asmenybė, aktyviai vykti socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas. Taigi, ir didelė rizika, kad šiame procese įvyks tam tikri defektai, įtakosiantys deviantiškos asmenybės susiformavimą.
2.
Deviacija (angį. deviance - nukrypimas) - elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Pažodžiui "deviacijos" sąvoką galėtume versti kaip "nukrypimas", "nuokrypis".
3.
Yra išskiriamos biologinių, psichologinių bei socialinių – pedagoginių veiksnių grupės, nulemiančios deviacijų formavimąsi, tačiau laikoma, kad pagrindiniai bei svarbiausi yra netinkamas vaiko auklėjimas (tiek mokykloje, tiek šeimoje) ir nepageidaujama vaiko ankstyvoji socializacija.
4.
Deviantinio elgesio šaknys yra vaiko auklėjimo proceso (tiek šeimoje, tiek mokykloje) defektų buvimo, nepageidaujamos ankstyvosios vaiko socializacijos pasekmė. Taigi, deviacija yra socialinė – pedagoginė problema, daranti žalą tiek pačiai deviantinei asmenybei, tiek ir visiems aplinkiniams žmonėms, visuomenei.
5.
Deviacija yra pedagoginio apleistumo buvimo pasekmė, kai vaikai yra nepakankamai arba neteisingai auklėjami šeimoje bei mokykloje (pedagogiškai apleisti), tuomet jie tampa nepajėgūs atlikti naujų socialiai vertingų reikalavimų, kuriuos kelia visuomenė bei mokykla,. Jie atsilieka nuo vienmečių doroviniu bei kultūriniu vystimusi – elgesys nukrypsta nuo tam tikrų normų, vyksta nepageidaujama socializacija ir pan. Taigi, deviacija tampa ir pedagogine, ir socialine problema.
6.
Socialinių įgūdžių išsiugdymas padeda vaikams tapti psichologiškai brandžiomis bei sąmoningomis asmenybėmis, bei tapti atspariems įvairioms deviacijos apraiškoms jų elgesyje.
Klausimai ir užduotys 1. 2. 3. 4.
Apibūdinkite deviacijos sąvoką. Kokios yra paauglių deviantinio elgesio priežastys? Kokios turėtų būti deviantinio elgesio prevencinės priemonės? Sukurkite deviantinio elgesio vaikų korekcijos projektą X mokykloje.
79
2.2. Nusikalstamumas kaip vaikų delinkventiško elgesio pasireiškimo forma Tarptautinis aspektas. Nepilnamečių ir jaunimo nusikalstamumas visame pasaulyje yra viena iš aktualiausių socialinių problemų. M. Galaguzova (2000), analizavusi Vokietijos policijos duomenis, teigia, jog 1996 metais 14 procentų visų areštuotų teisės pažeidėjų neturėjo pastovaus darbo. Tarp nusikaltėlių, įvykdžiusių vagystes, bedarbių buvo ketvirtadalis. Jie įvykdė 28 procentus nusikaltimų prieš asmenis, 34 procentus apiplėšimų. Jungtinių Amerikos Valstijų federalinio biuro nepilnamečių teisės ir profilaktinės teisės pažeidimų vadovas A. Regneris pagrindine paauglių nusikalstamumo priežastimi laiko šeimų iširimą, žiaurų elgesį su vaikais, pagrindinių vaiko teisių į ugdymą ir švietimo pažeidimus, gyvenimą nenormaliose sąlygose ir, kaip viso to rezultatą, - vaikų pabėgimą iš namų. Nepilnamečių tyrimai Konektikuto valstijoje parodė, kad 75 procentai nusikaltėlių, įvykdžiusių žymiai rimtesnius smurtinius nusikaltimus, patys buvo tėvų ir kitų asmenų žiauriai skriaudžiami ir engiami. Jų dalis iš bendro asmenų skaičiaus įvykdžiusių smurtinius nusikaltimus sudarė 33 procentus. Savotiškai šiuolaikinės nepilnamečių nusikalstamumo bangos priežastis vertina japonų specialistai. Jie, pasak M. Galaguzovos (2000), mano, kad nusikalstamumo augimas sąlygojamas gerbūvio augimo ir jo pasekmėmis stresais, susietais su mokslu, netinkamu auklėjimu šeimoje, išnykusiomis tradicinėmis vertybėmis šeimoje, individualizmo pasireiškimu. Atlikti tyrimai Japonijoje taip pat parodo, kad tarp nepilnamečių teisės pažeidėjų dauguma yra tų, kurie išaugo be tėvų ir mažiau aprūpintose šeimose. Ypač rimta problema pripažįstama japonų mokyklos, kadangi jose nėra psichoterapijos specialistų. Su tuo susijęs smurto atvejų prieš tėvus, mokytojus ir bendraklasius daugėjimas. Paskutiniaisiais metais nepilnamečių teisės pažeidėjų skaičius labai išaugo Rusijoje, pavyzdžiui, Jekaterinburge paauglių nusikalstamumas sudaro apie 14 procentų. Šiuo metu paaugliai laikomi labiausiai kriminogeniškai paveikta gyventojų dalimi. Tarp nusikaltėlių padidėjo mergaičių - paauglių skaičius. Pagal Rusijos Baudžiamojo kodekso 87 str., nepilnamečiais teisėtvarkos pažeidėjais pripažįstami tie asmenys, kuriems nusikaltimo metu jau buvo 14, bet ne daugiau kaip 18 metų. Plačiai paplitusi bausmės vykdymo atidėjimo praktika, kuri taikoma maždaug pusei visų nepilnamečių, teisiamų laisvės atėmimu. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nepilnamečiai perduodami policijos nuovadų, vaikų teisių apsaugos tarnybų žiniai arba jiems taikomos privalomos resocializacijos priemonės: • įspėjimas; • perdavimas tėvų priežiūrai, juos pakeičiantiems asmenims arba specialioms valstybinėms institucijoms; 80
• • •
įpareigojimas padengti padarytą žalą; laisvalaikio apribojimas. Be to, nustatomi ypatingi nepilnamečio elgesio reikalavimai; nukreipimas mokytis į jaunimo arba bendrojo lavinimo vidurines mokyklas.
Sistemingai nevykdant auklėjamo poveikio priemonių, teismas pažeidėją gali patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, Rusijoje, reali bausmė taikoma mažiau nei pusei paauglių, kurie įvykdo nusikaltimus. Atsižvelgiant į tai, kad nepilnamečiams nenustatyta bausmių skyrimo eilė (eiliškumas) -(bausmė ir pataisos darbai), taikoma palyginus ribotai, todėl pagrindine realia bausme laikoma laisvės atėmimas. Kiti asmenys, nuteisti nepilnamečiai, bausmę atlieka perauklėjimo įstaigose. Pastaraisiais metais Lietuvoje nepilnamečių padarytų nusikaltimų rodikliai tapo stabilesni, tačiau jie vis dėlto yra nemaži. 1999 m. išnagrinėta S070 nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant; tai sudaro 16,1 procento visų nusikaltimų. Kita akivaizdi Lietuvos nepilnamečių nusikalstamumo tendencija - mažėjantis nusikaltėlių amžius. Vis dažniau įstatymus pažeidžia jaunesni nei 14 metų vaikai. Be to, sunkėja nepilnamečių padarytų nusikaltimų pobūdis. Pavyzdžiui, nuo 1990 iki 1997 metų nepilnamečių padarytų plėšimų skaičius išaugo 7,5 karto. Pastebėta, kad vis dažniau ir vis jaunesni nepilnamečiai nusikalsta ir padaro kitus teisės pažeidimus pakartotinai. 1998 m., palyginus su 1991 m., pakartotinai nusikalto 2,4 karto daugiau nepilnamečių. Nusikalstamumo socialiniai veiksniai J. Litvinienė (1996) teigia, kad vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija - tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didelę reikšmę individo formavimuisi - tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai. Sociologai diskutuoja, kuris iš šių socializacijos faktorių yra reikšmingiausias, tačiau nekyla abejonių, kad šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tinkamus elgesio modelius. Todėl reikia atkreipti dėmesį į šeimos įtaką, atliekant nepilnamečių nusikaltimų prevenciją, arba paskatą nusikalsti. Nė vienas gimęs vaikas negali būti pavadintas nusikaltėliu; šeima yra pirmasis institutas, galintis paskatinti kriminalines elgesio užuomazgas. Tikriausiai dėl šios priežasties buvo atlikta daugelis kriminologinių tyrimų, kurių objektas - nepilnamečių nusikalstamumo, namų aplinkos ir vaikų ugdymo praktikos sąveika. Nepilnamečių deviacijos, šeimų socialinių problemų studijos leidžia išskirti dvi teorines perspektyvas - psichologinę ir sociologinę. Nors 81
psichologija ir sociologija domisi skirtingais nusikalstamumo aspektais (sociologija akcentuoja sistemą, psichologija - nusikaltėlį), tačiau abi disciplinos telkiasi ties „kontrolės" tema. Psichologija labiau akcentuoja asmeninę ar vidinę kontrolę, kuri pasireiškia per super ego ar per elgesio modelių mokymąsi. Sociologija skiria dėmesį visuomenės ar bendruomenės institucijoms, tiesiogiai įtakojančioms išorinius socialinės kontrolės procesus. Deviacija priklauso nuo abiejų, asmeninės ir socialinės, kontrolių. Susilpnėjus asmeninei ir socialinei kontrolei, padidėja galimybė įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Šeima neabejotinai yra reikšminga tiek vidinės, tiek išorinės kontrolės atžvilgiu. Šeima. Kokio pobūdžio šeimos aplinka labiausiai skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veikla? Mokslinėje literatūroje galima pastebėti, kad buvo atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti, kokie yra šeimos veiksniai, skatinantys nepilnamečius nusikalsti. Siūlomos įvairios šeimų, iš kurių yra kilę nepilnamečiai nusikaltėliai, tipologijos. Viena A. Čepo siūlomų tipologijų: • tipinė tradicinė šeima:vaikai dažniausiai nusikalsta atsitiktinai, dėl aplinkos, t.y. draugų, kitų suaugusiųjų neigiamos įtakos (1015%); • šeima su tam tikra struktūrine ar kitokio pobūdžio (dažniausiai kultūrine) deformacija; kurioje kriminogeninė grėsmė vaikams yra pusantro karto didesnė negu tipinėje šeimoje (60%); • šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija. Jose yra didelė kriminogeninė rizika vaikams. Šio tipo šeimų Lietuvoje daugėja. Nepilnamečių polinkį į devintinį elgesį gali skatinti įvairūs veiksniai. Atliekant tyrimus, reikia turėti galvoje, kad nėra vienintelio veiksnio, kuris padėtų nuspėti, kokios šeimos susidurs su nepilnamečių nusikalstamumo problema. Greičiau šių veiksnių kombinacija padeda įvertinti polinkį į nusikalstamumą. Veiksniai, galintys įtakoti nepilnamečių nusikalstamumą: nepilnos šeimos, nusikalstamumas šeimose, smurtas prieš vaikus, dirbančių motinų problema. Nepilnos šeimos, šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų ar abiejų tėvų mirties, mokslininkų laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui. Vieni mokslininkai linkę manyti, kad tarp iširusių šeimų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. JAV Filadelfijos valstijoje nuo 1949 m. iki 1954 m. atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad 30 proc. nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 50 proc. nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų; tuo tarpu tik 14 proc. visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų. Nustatyta, kad nepilnamečių nusikaltėlių buvo žymiai mažiau pilnose šeimose, palyginti su iširusiomis, nepilnomis šeimomis. Pažymėtina, kad dauguma vaikų, kurie vėliau tapo nepilnamečiais nusikaltėliais, dar neturėjo 5 - erių metų, kai iširo jų šeimos. Remiantis psichologinėmis teorijomis, asmens elgesio modeliai ir psichikos struktūra beveik galutinai susiformuoja iki penktųjų gyvenimo metų. Tačiau yra kriminologų, linkusių manyti, kad iširusios šeimos nėra vienas 82
svarbiausių veiksnių, skatinančių nepilnamečius nusikalsti. Tokias šeimas galima vadinti antriniu nepilnamečių nusikalstamumo šaltiniu. Silpną ryšį tarp nepilnamečių nusikalstamumo ir nepilnos šeimos galima paaiškinti remiantis keliais aspektais, kuriuos išskyrė J. Litvinienė (1996), nagrinėdama užsienio autorių pastebėjimus ir tyrimus. Pirma, iširusios šeimos gali žymiai daugiau paskatinti nepilnamečius užsiimti tam tikra kriminaline veikla. Vaikas, augantis be tėvo, linkęs daugiau vartoti alkoholį bei marihuaną, bėgti iš namų, muštis. Tačiau šeimos struktūra beveik neturi įtakos tokiems nepilnamečiams, kurie vagia automobilius. Antra. Pastebėta, kad nepilnos šeimos įtaka skiriasi priklausomai nuo nepilnamečių amžiaus, lyties. Sociologiniai tyrimai atskleidė, kad iširusių namų sindromas labiau skatino nusikalsti mergaites nei berniukus. Taip pat buvo pastebėta, kad daugiau nusikalsdavo jaunesnio amžiaus paaugliai (10 - 13 m.) iš nepilnų šeimų. Tiek pilnose, tiek nepilnose šeimose berniukų kontrolė yra gana silpna. Tačiau mergaitės pilnose šeimose yra labai kontroliuojamos, o šeimai iširus ši kontrolė staiga sumažėja ir tai gali lemti mergaičių deviantinį elgesį. Tačiau nėra vieningos nuomonės dėl iširusių šeimų įtakos skirtingos lyties vaikams. Trečioji svarbi argumentų grupė, neigianti koreliacinį ryšį tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviacijos, susijusi su nepilnamečių nusikalstamumo matavimu, registravimu. Ypač ankstyvųjų mokslinių darbų autoriai pirmiausiai atkreipdavo dėmesį į nepilnamečius, kurie buvo areštuojami ir patraukiami į teismą, Tačiau pastebėta, kad vaikai, kurie yra kilę iš nepilnų šeimų, yra žymiai dažniau areštuojami ir patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, palyginus su paaugliais, kurie taip pat nusikalto, tačiau kilę iš pilnų šeimų. Pastebėta, kad teisėsaugos atstovai yra labiau linkę patraukti baudžiamojon atsakomybėn vaikus iš nepilnų šeimų. Todėl tvirtinti, kad dažniausiai nepilna šeima lemia nepilnamečio nusikalstamumą, būtų netikslu ir nepagrįsta. Tokios nuomonės laikosi dauguma šiuolaikinių kriminologų. Ketvirtasis argumentas, neigiantis iširusių šeimų ir nepilnamečių nusikalstamumo ryšį, yra tas, jog svarbiausia yra ne šeimos struktūra, bet jos pobūdis, vidinė atmosfera. Pastebėta, kad nepilnamečių berniukų ir mergaičių nusikalstamumas yra didesnis iš nelaimingų (48 %), tačiau pilnų šeimų, palyginus su nepilnamečiais iš nepilnų šeimų (36 %). Kadangi ryšys tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviantinio elgesio yra kvestionuojamas, mažai tikėtina, kad socialinės programos, skirtos tik šeimų išsaugojimui, gali paveikti nepilnamečių nusikalstamumą. Smurtas prieš vaikus. Jau minėta, jog agresyvus tėvų elgesys su vaikais yra viena esminių priežasčių, skatinančių jaunuolius tapti deviantais. Galima išskirti tris smurto prieš vaikus kategorijas: 83
• vaiko neigimas, • fizinis smurtas, • emocinis smurtas ir seksualinė prievarta. Dažniausiai pirmieji, oficialiai susiduriantys su vaikais, patyrusiais smurtą, yra gydytojai. Smurtą prieš vaikus pirmiausiai lemia socialinė ekonominė padėtis visuomenėje. Lietuvoje smurtą prieš vaiką sąlygoja nepalankios sąlygos: būsto problema, aukštas bedarbystės lygis (13 proc), alkoholizmas, nedarnios šeimos. Smurtas ir nesirūpinimas vaikais yra glaudžiai susiję. Neprižiūrimi arba emocinę prievartą patyrę vaikai yra labiau linkę nesimokyti, patologiškai elgtis, tapti kriminaliniais nusikaltėliais. Labiausiai paplitęs fizinis smurtas prieš vaikus -mušimas kokiu nors daiktu (diržu ir pan.). Vaikai nurodė, kad dažniausiai smurtinių priemonių imasi tėvas. Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad dažniausiai fizinį smurtą naudoja žemesnio išsilavinimo ar praradę darbą tėvai; skurdas skatina tėvų agresyvumą; fizinės prievartos prieš vaikus atvejai yra dažnesni šeimose, kuriose vartojamas alkoholis (A. Dapšys, 1995). Dirbančios motinos ir nepilnamečių nusikalstamumas. Dirbančios motinos turi nemažai įtakos nepilnamečių nusikalstamumui, kadangi jos dirba ir neturi laiko kontroliuoti savo vaikų. Nuo II Pasaulinio karo sparčiai didėjo moterų užimtumas. JAV 1980 m. surašymo duomenimis, 62 proc. visų ištekėjusių moterų, turėjusių mokyklinio amžiaus vaikų, dirbo. Viena svarbiausių problemų - kas ir kaip turi tinkamai rūpintis vaikų priežiūra? Nors daugelis moterų dirba, tačiau vis dėlto neegzistuoja adekvačios socialinės rūpybos sistemos, galinčios prižiūrėti vaikus. Duomenys skelbia, jog JAV tik 10 proc. dirbančių ir turinčių nepilnamečių vaikų moterų pasinaudojo specialios paskirties priežiūros centrais. Taigi daugelis vaikų iš mokyklos grįžta į tuščius namus. Tokie vaikai yra žymiai labiau linkę įsitraukti į deviantinę veiklą. Tačiau didelės priklausomybės tarp dirbančiųjų motinų ir nepilnamečių nusikalstamumo nepastebėta - nepilnamečių nusikalstamumo rodikliai buvo panašūs tiek paauglių, turinčių dirbančią, tiek namuose būnančią motiną. Nustatyta, kad grįžusios iš darbo motinos stengiasi daugiau praleisti laiko su savo vaikais, taip kompensuodamos nebuvimą kartu darbo metu. Kitas esminis dalykas, pabrėžiamas tyrėjų - svarbu ne laiko, praleisto su vaiku, kiekybė, bet kokybė. Grįžusi iš darbo motina gali turiningiau praleisti laiką su savo vaiku. Paaiškėjo keistas, be galo svarbus faktas, jog dirbančiųjų moterų vaikai geriau mokėsi mokykloje, palyginus su vaikais, kurių motinos dažniausiai būdavo namuose. Pastaraisiais metais Klaipėdoje buvo atlikta sociologinė nepilnamečių nusikaltėlių ir jų tėvų apklausa. Rezultatai teigia, kad tik 10 proc. tėvų su paaugliais laisvalaikiu bendrauja nuolat (tėvų nuomone) ir 4 proc. (paauglių nuomone); retkarčiais bendrauja - 51 proc. (tėvų nuomone) ir 84
20 proc. (paauglių nuomone); dauguma paauglių (67 proc.) mano, kad tėvai su jais visai nebendrauja, tačiau tokios nuomonės yra tik 39 proc. jų tėvų. Panaši tendencija akivaizdi ir kalbant apie bendravimą buityje. Mokykla - tai antrasis nepilnamečio socializacijos agentas. Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir mokykla gali lemti, jog nepilnametis pakryps į nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai ir mokykla, ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio apraiškos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis paprasčiausiai neturi kur eiti. Yra nemažai sunkumų, siekiant suteikti galimybę įgyti aukštesnį išsilavinimą, o visuomenėje pastaruoju metu vis labiau vertinamas mokslas ir paklausi specialybė. Gali kilti konfliktas tarp to, kas yra vertinama visuomenės ir realių galimybių tam pasiekti. Todėl pripažinimo gali būti bandoma siekti kitais - neteisėtais - būdais. Neformalios grupės - tai nepilnamečių, kartais ir vienmečių, kompanijos, kurios gali nepilnamečiui turėti didelę reikšmę, ypač kai jis turi problemų namuose ar mokykloje. Tokiose grupėse bendravimas vyksta tarp sau lygių, požiūris į daugelį dalykų yra panašus, jos tenkina daugelį nepilnamečių poreikių, o ir patys nepilnamečiai čia jaučiasi laisviau, gali daryti tai, ką namie draudžia tėvai. Ar bus daromi nusikaltimai ar ne, priklauso nuo grupės kryptingumo. Kai nusikaltimas yra įvykdomas, tokią grupę sujungia ne tik bendri interesai, bet ir bendra paslaptis. Grupė gali ir nebūti tiesiogiai orientuota į nusikalstamą elgesį, tačiau jos nariai nusikalsta, pavyzdžiui, neturėdami ką veikti. Padaryti nusikaltimą nepilnametį gali paskatinti ir noras įsitvirtinti neformalioje grupėje, o kai kuriose grupėse tai gali būti savo autoriteto (valdžios) įtvirtinimo priemonė. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad nepilnamečiai gali būti įtraukiami į neformalias grupes ir suaugusiųjų, kadangi nepilnametis dar neturi baudžiamajai atsakomybei atsirasti reikalingo amžiaus. Šia priežastimi gali pasinaudoti suaugusieji, paskatindami nepilnametį asocialiems veiksmams, žinodami, kad už tai jis nebus nubaustas. Neužimtumas. Šiuo metu tai ypač dažnai socialinėje aplinkoje pasitaikantis reiškinys. Tai ir nepilnamečių įdarbinimo, ir laisvo laiko organizavimo problema. Bet ar neužimtas nepilnametis padarys nusikaltimą ar ne, priklauso ne vien nuo laisvo laiko turėjimo. Tam reikšmės turi dar ir tai, kur, su kuo, kokioje aplinkoje yra praleidžiamas laikas. Nepilnamečiai neturi galimybių arba nenori išreikšti save kokioje nors srityje, o kartą teistiems tai ypač sunku padaryti, nes susiaurėja ir taip menkos galimybės susirasti darbą arba įsitraukti į kažkokią veiklą, jei apie jo teistumą žino kiti. Specialios mokymo-auklėjimo įstaigos nepilnamečiams teisės pažeidėjams Specialios mokymo - auklėjimo įstaigos nepilnamečiams teisės pažeidėjams skirstomos į rūšis: 85
• specialiąsias bendro lavinimo mokyklas; • specialiąsias profesines mokyklas; • specialiąsias bendrojo lavinimo ir specialiąsias profesines mokyklas vaikams ir paaugliams su fizine ir protine negalia. M. Galaguzova (2000) teigia, kad tokios mokyklos steigiamos atskirai berniukams ir mergaitėms. Tačiau esant tinkamoms sąlygoms galima būtų steigti ir mišrias mokyklas. Šios įstaigos gali būti uždaro ir atviro specialaus ugdymo - auklėjamo tipo. Jų pagrindinė funkcija - užtikrinti nepilnamečiams teisės pažeidėjams psichologinę, medicininę ir socialinę reabilitaciją ir resocializacįją, vykdant jų elgesio korekciją ir padedant adaptuotis visuomenėje bei sudarant sąlygas įgyti pagrindinį ar profesinį išsilavinimą. Atviro tipo įstaigos kuriamos vaikams ir paaugliams, siekiant perauklėti nepilnamečius: • su aiškiai išreikšta priešgyniavimo nuostata; • patyrusiems psichologinę prievartą; • vaikams, turintiems sunkumų bendraujant su tėvais. Uždaro tipo įstaigos kuriamos delinkventinio elgesio nepilnamečiams, t.y. padariusiems pavojingus visuomenei veiksmus, kurie numatyti Baudžiamajame kodekse ir reikalauja ypatingų mokymo ir auklėjimo priemonių. Uždaro tipo įstaigos gali būti tik valstybinės. Šios specialiosios mokymo ir prevencijos įstaigos nepilnamečiams teisės pažeidėjams yra viena iš teisėtvarkos institucijų veiklos rūšių. Tokių įstaigų pagrindinė užduotis yra pažeidėjų elgesio korekcija, mokymas ir ruošimas naudingai veiklai, pritaikant auklėjimo - ugdymo metodus, apimant bendrą bei profesinį mokymą ir įtraukiant juos į darbus. Ugdymo veikla derinama su atitinkama gyvenimo tvarka spec. įstaigoje. Šioje specialioje institucijoje pagrindinė sąlyga, siunčiant nepilnamečius į specialias mokymo įstaigas, yra jo įrašymas įskaiton prevenciniam darbui gyvenamoje vietoje. Tai turi atlikti rajono policijos nuovadų darbuotojai, vaikų teisių apsaugos tarnybos. Nepilnamečių teisės pažeidėjų prevencijos skyrių darbuotojai nagrinėja paauglių asmens bylas, kalbasi su jais laikinos izoliacijos institucijoje, palaiko ryšį su tėvais. Gavęs nukreipimą, tas pats darbuotojas pristato vaiką į specialią ugdymo įstaigą, o po to visą vaiko buvimo šioje įstaigoje laiką palaiko tarpusavio ryšį su pedagogais ir tėvais. Reguliariai atlieka paauglio asmens bylos kontrolę, tačiau, jeigu tas paauglys savavališkai pasitraukia iš šios įstaigos, dalyvauja šio paauglio paieškoje, taip pat dalyvauja išleidžiant paauglį į reabilitacines atostogas. Reabilitacija, pasak M. Galaguzovos (2000), yra veiksminga ir išbandyta priemonė ruošiant paauglį gyvenimui už specialios mokymo įstaigos 86
ribų. Jei auklėtinis, būdamas specialioje mokymo įstaigoje, nepažeidžia drausmės, vykdo pedagogų reikalavimus, jam gali būti suteikiamos atostogas nuo 3 iki 6 mėnesių. Per tą laiką jis būna nepilnamečių teisės pažeidėjų prevencijos skyrių darbuotojo akiratyje, kuris stebi pažeidėjo elgesį, o pasibaigus numatytam terminui, rašo šiam paaugliui objektyvią charakteristiką, kurios pagrindu administracija priima galutinį sprendimą išleisti jaunuolį iš specialiosios įstaigos. Svarbi aplinkybė yra ta, kad per reabilitacijos atostogas paauglio byla lieka specialaus ugdymo įstaigoje. Dėka tokios darbo su auklėtiniais taikymo formos, pasirodė reali galimybė sutrumpinti buvimo laiką nepilnamečių specialiosiose perauklėjimo įstaigose. Tai turi labai didelę reikšmę, kadangi tokių įstaigų skaičius ribotas ir jos negali priimti visų teisės pažeidėjų perauklėjimui. Manoma, jog tikslinga sudaryti specializuotas mokymo — edukacines įstaigas skirtingoms paauglių pažeidėjų kategorijoms: • nepilnamečiams, esantiems profilaktinėje įskaitoje už įvairius teisės pažeidimus ir elgesio nukrypimus; • nepilnamečiams, esantiems įskaitoje už neteisėtus veiksmus, už kuriuos yra įstatymai apie nekeltinas ar neužbaigtas baudžiamąsias bylas; • nepilnamečiams, esantiems įskaitoje už narkotinių ar toksinių medžiagų naudojimą; • nepilnamečiams su psichiniais nukrypimais, esantiems įskaitoje už teisės pažeidimus. Nuteistų nepilnamečių, esančių perauklėjimo įstaigose, paauglystės bruožai Pagal kai kurių šalių Baudžiamąjį kodeksą, perauklėjimo įstaigose bausmę atlieka nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų amžiaus nubausti laisvės atėmimu, o taip pat nubausti tokiam laikui, kad šią įstaigą turės palikti sulaukę 21 metų. Didelę reikšmę atliekant bausmes turi amžius: jis priimamas dėmesin taikant įvairias ugdymo formas, realizuojant pagrindinius perauklėjimo metodus, formuojant nuteistųjų grupes ir t.t. Nuteistojo nepilnamečio charakteristika nusakoma paauglio amžiaus ypatumais, kurie skiriasi audringu fiziniu vystimusi, sparčiu augimu, energija, iniciatyva, asmenybės aktyvumu. Padidintas jautrumas, dvasinės pusiausvyros neturėjimas gali būti drausmės pažeidimo priežastimi. Nuteisti nepilnamečiai labai jautriai reaguoja į išorės veiksmus tiek teigiamus, tiek neigiamus. Jautrumas ir bendras žmogaus įvaizdis yra laikomos tomis vidinėmis sąlygomis, kurios padeda pagrindus formuojant pasaulėžiūrą, charakterio bruožus, asmenybės savybes bei tolimesnio gyvenimo kokybę. Neadekvatus savęs ir tikrovės įvertinimas turi įtakos nuteistų nepilnamečių neigiamo požiūrio į moralę susiformavimui, kuris mažina socialinį elgesio reguliavimo efektyvumą ir apsunkina visuomenės ugdymo teigiamas nuostatas, pažiūras bei įsitikinimus. Tuo pačiu metu dorovingumo 87
trūkumas, siekimas lengvo ir gražaus gyvenimo, padidintas jautrumas bandantiems daryti įtaką, žemas kultūros lygis išjudina nuteistų nepilnamečių moralinę savireguliaciją. Didelę įtaką tokiame amžiuje turi savęs vertinimas, kuris daugiausia yra padidintas arba pamažintas. Tai paaiškinama tuo, kad patirta sėkmė sąlygoja savo galimybių pervertinimą, o nesėkmė gimdo neužtikrintumo jausmą arba net nepilnavertiškumą. Per aukštai vertindamas save paauglys nori įrodyti savo išskirtinumą tarp kitų. Tokie nuteistieji mažai paiso spec. įstaigos darbuotojų patarimų, ironizuoja auklėtojų bandymus pabudinti juose siekį sąžiningai save vertinti. Žemas nuteistojo savęs vertinimas skatina išoriškai reguliuoti savo elgesį, kuris dar labiau pajunta neužtikrintumo jausmą ir baimę atrodyti blogesniu už kitus. Nuteistų nepilnamečių sąmonėje vyksta intensyvus valios ugdymas. Šiuo periodu auklėtiniai pradeda suprasti save kaip asmenybę, sugeba atlikti saviauklos pratimus, seka stiprių ir valingų žmonių pavyzdžiu. Tačiau išorinė jų laikysena dažnai paslepia juose poelgių turinį, jų dorovinį kryptingumą. Dėl to tokiems paaugliams doroviniu idealu tampa tie patys nusikaltėliai. Daugumai nubaustų nepilnamečių būdingas prieštaringumas, išryškinantis jų pažiūrų ir įsitikinimų nenuoseklumą. Jeigu šis nenuoseklumas nuteistųjų pripažįstamas kaip trūkumas, jį lengviau įtikinti priešingai veiklai. Labiau pedagogiškai ir socialiai apleisti nuteistieji nepilnamečiai savo klaidingus poelgius siekia argumentuotai apginti. Darbas su tokios kategorijos paaugliais žymiai sunkesnis. Nepilnamečiai labiau linksta bendrauti ir praktiškai visą laisvą laiką praleidžia grupėse. Todėl ir jų nusikaltimai dažniausiai esti grupinio pobūdžio. Pastebimas dėsningumas: kuo mažesnis nepilnamečių nusikaltėlių amžius, tuo yra didesnė grupės sudėtis. Didėjant asmenų amžiui, grupėse esančių žmonių skaičius mažėja (16-18 metų grupes sudaro 2-3 žmonės). Kaip rodo socialiniai tyrimai, atlikti perauklėjimo įstaigose, didžioji dauguma paauglių iki nuteisimo mažai domėjosi knygų skaitymu, muzika. Tik nedaugelis sportavo. Daugiau kaip 70 proc. nuteistų nepilnamečių, kaip parodė tyrimai, iki nuteisimo turėjo 5-8 valandas laisvo laiko per dieną. Tuo pačiu metu jų išsilavinimo lygis visuomet atsilieka 2-3 klasėmis; padidėjo visiškai neišsilavinusių nusikaltusių paauglių skaičius. Nuteisti nepilnamečiai dažniausiai neturi specialybės, daugelis neturi darbo stažo. Neretai laisvo laiko perteklius veda prie to, kad jie pripranta prie alkoholio, narkotikų, anksti pradeda lytinį gyvenimą, kas atitolina juos nuo visuomenei naudingų užsiėmimų, dažnai priveda prie giminystės ryšių, suinteresuotumo mokslu, darbu nutrūkimo, o galiausiai nusikaltimo įvykdymo. M. Galaguzova (2000) teigia, kad didelė dalis nuteistųjų (iki 53 %) augo nepilnose šeimose, vaikų namuose ir mokyklose - internatuose. Tėvų ar vieno iš jų nebuvimas apsunkino dorovinių nuostatų formavimąsi. Šeimose, kur yra abu tėvai, pastebimas supratimo tarp suaugusiųjų ir vaikų nebuvimas, spragos doroviniame paauglio ugdyme, tėvų abejingumas vaiko problemoms, 88
draugams. Tėvų žinios apie vaiką supančią aplinką, parodė, kad 63,5 proc. žinojo visus ir gerai, 28,6 proc. žinojo ne visus ir blogai, 0,5 % visiškai nieko nežinojo, 7,4 % apie tai atsakyti negalėjo. 91,4 % atvejais tėvai gaudavo informacijos apie jų buvimo vietą, vaikų laiko leidimo būdus, jų draugus iš paties vaiko, ir 8,1 % periodiškai sužinodavo apie tai iš kaimynų, pažįstamų, mokytojų, 0,5 % visai neturėjo jokios informacijos. Atliktų tyrimų analizė šiuo klausimu leidžia daryti išvadas. 1. Didelio suaugusių asmenų užimtumas šiuolaikinėje šeimoje, reikiamos sąveikos su pedagogais nebuvimas, prasta ugdymo įstaigų pedagogų kompetencija apie tikrą vidinį paauglio pasaulį, jo poreikius ir interesų nepatenkinimą, šeimoje demonstruojant daugiausiai tik „aklą" meilę vaikui. Tokį vienpusišką tėvų įvertinimą ir pažiūras galima buvo pakeisti, pakoreguojant tėvų kontaktus su mokykla, kur, kaip žinia, objektyviau fiksuojami negatyvūs paauglio elgesio bruožai. Čia deformuojasi ir teisingas asocialaus elgesio prieš nusižengimus ir teisės pažeidimus supratimas. 2. Tėvų informavimas apie paauglį supančius asmenis ne šeimoje ir kontrolė jam visuomet pasiekiama: • kai reikalaujama pranešti tėvams apie savo buvimo vietą, draugus ir kitas smulkmenas; • kai tokia informacija gaunama per trečius asmenis; • kai patys tėvai stebi vaiko elgesį ir jo poelgius. Tėvai dažniausiai bando priversti vaiką draugauti su tais, kurie patinka patiems tėvams, o ne paaugliui. Visa tai dažniausiai atstumia vaiką nuo tėvų, jis užsidaro savyje, provokuoja tikrą priešgyniavimą. Tėvų nemokėjimas bendrauti su vaikais skatina būtinumą sukurti pedagoginio tėvų švietimo sistemas. 3. Dauguma šiuolaikinių tėvų nesugeba duoti kokių nors patarimų savo vaikui apie teisingą jų elgesį tais atvejais, kai prieš jį vykdomas pasikėsinimas. Šiuo atveju kyla būtinybė vykdyti prevenciją pačių tėvų ar vyresnių šeimos narių atžvilgiu. Tėvai turi išaiškinti vaikui, kaip jam elgtis konkrečioje susidariusioje situacijoje, išmokyti vaiką būti dėmesingu, apdairiu, atsargiu ypatingai susipažįstant su nežinomais asmenimis ar esant naujose vietose. Pavojus paaugliui tapti nusikaltimų auka pastaruoju metu ypač išauga didžiuosiuose miestuose. Pagrindine paauglio dorovinio elgesio ugdymo linija - draudimas lankytis pavojingose vietose. 4. Gauti duomenys apie lytinį vaikų ir paauglių auklėjimą byloja apie iškilusią problemą ir trūkumus sprendžiant šias problemas. Jaunesnių ir vyresnių klasių mokiniai įgyja tik paviršutiniškas žinias lytinio švietimo klausimais ir tai tik epizodiškai. Didelis nusikaltimų, pasikėsinant į lytinę nepriklausomybę, skaičius liudija jaunų žmonių tarpe atsiradusius moralinius nuostolius, kuriuos patiria ne tik konkretus mažametis ar paauglys, bet ir jį supantieji. Cinizmas, žiaurumas, nusikaltimo vykdymo būdai, esant tinkamo auklėjimo trūkumams, kai kuriems paaugliams gali būti suprantama kaip 89
neteisėtas aktyvios veiklos stimuliatorius, kaip analogiškos veiklos įvykdymo iššūkis. Iš kitos pusės tai gali neigiamai paveikti paauglių asmeninį budrumą santykiuose su bendraamžiais ir su suaugusiaisiais formavimąsi (nepasitikėjimas). Tai sąlygoja būtinybę teisingai įvertinti nusikaltimų pavojingumą visuomenei ir išsiaiškinti nusikaltimus, įjungiant žiniasklaidą, tėvus, pedagogus. Ypač skatinamas teisėtvarkos institucijų, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos bei teisėsaugos organų, bendros pastangos, siekiant išsiaiškinti asmenis su agresyviu seksualinės orientacijos elgesiu ir to elgesio poveikį jiems. S. Lyčių tarpusavio elgesio problema atsiranda tada, kai įvyksta ankstesnis paauglių lytinis subrendimas. Žinios apie intymią sferą, požiūris į lytiškumą vaiko mikropasaulyje, dažniausiai, įsisavinamas iškreipta forma. Padidintas suinteresuotumas šiai sričiai, atsiranda tais atvejais ir tuo intensyviau, kuo mažiau vaikas yra apie tai informuotas patikimų šaltinių. Todėl lytinio auklėjimo pagrindai turi būti padėti jau ankstyvame amžiuje. Lytinio auklėjimo (švietimo) trūkumas sudaro daug problemų. Galimas šitos problemos sprendimas - paauglių sudominimas turiningu laisvalaikiu, sportu, visuomenei naudinga veikla (darbas jaunimų susivienijimuose). Vienu iš laisvalaikio vaikų socialinio ugdymo centru, o taip pat teisės pažeidimų prevencijos institucijų gali būti visuomenės švietimo sistema, formuojanti atsakingą požiūrį į lytinius santykius. Iš tikrųjų, mokykla turi būti pagalbos suteikimo šeimoms ir tėvams reguliatorius. Socialinių pedagogų, medicinos darbuotojų, teisėsaugos institucijų ryšiai leis mokyklai sustiprinti ugdymo prevencines funkcijas, pereiti ribą, apsunkinančią tėvų ir vaikų santykius. Svarbus vaidmuo šiame darbe tenka papildomoms švietimo įstaigoms, laisvalaikio ir kūrybos centrams, vaikų ir jaunimo visuomeninėms organizacijoms. Nusikaltimų įvykdymo motyvai. Sunki materialinė padėtis sumažina paauglių norą patenkinti savo interesus ir norus, o tai nepilnamečius dažnai stumia į nusikaltimus. Kadangi trūksta lėšų kokių nors daiktų įsigijimui, jie tuos daiktus įsigyja neteisėtu būdu. Nuteistiems nepilnamečiams charakteringi tokie nusikaltimai: išžaginimai, vagystės, plėšimai, muštynės, žmogžudystės, kūno sužalojimai, vairavimo taisyklių pažeidimai, reketavimai, autotransporto priemonių vagystės. Išskiriami savanaudiško nusikaltimo vykdymo motyvai: noras valdyti įsigytų daiktų kaina, poreikis turėti savų pinigų daiktų įsigijimui - radijo aparatūros, motociklų ir t.t. Dažniausiai šių nusikaltimų įvykdymas - tai noras neatsilikti nuo mados, turėti tą patį, ką ir bendraamžiai, kad ir įgyta nusikalstamu būdu. Daugiausiai paplitusių prievartinių nusikaltimų įvykdymo motyvai: kerštas, "vyriškumo", "užgrūdintos valios", "rizikuoti ir nieko neatsitikti", "nebūti balta varna" ir kitų savybių pasireiškimas. 90
Daugelis nusikaltimų įvykdomi, kaip atkirtis padarytai skriaudai, "kad nepavestų draugų", "įrodytų draugams"... Recidyvistai (pakartoję nusikaltimus) charakterizuojami, kaip "nukentėjusieji, neparodę pasipriešinimo", "atsiradęs pasitikėjimo jausmas", "sėkmingas grobio realizavimas", "patyrusio vedlio valdymas". Dauguma sunkių nusikaltimų, pasižyminčių ypatingu nemotyvuotu žiaurumu, -žmogžudystės, chuliganizmas, sunkūs kūno sužalojimai - įvykdomi paauglių, paveiktų alkoholio ir narkotinių medžiagų. Tokių nusikaltimų įvykdymas yra laikomas sunkinančiomis nusikaltimo aplinkybėmis. Tyrimais atskleista, kad dauguma nubaustųjų pradėjo anksti rūkyti, naudoti spiritinius gėrimus. Tai paskatino suaugusiųjų pavyzdys, taip pat ir tėvų, ypač draugų pavyzdžiai paskatinę uostyti toksines medžiagas, naudoti narkotikus. Dalis nepilnamečių nusikaltimus įvykdo kartu su suaugusiais. Tokiems nusikaltimams dažniausiai iš anksto ruošiamasi. Suaugęs nusikaltėlis tikisi, kad nusikaltimo išsiaiškinimo atveju paauglys prisiims sau kaltę dėl "draugiškumo jausmo" ir duotos priesaikos. Suaugęs nusikaltėlis tikina paauglį, kad bylos nagrinėjimo atveju jam bus paskirta nedidelė bausmė. Paaugliai, siekdami nepriklausomybės ir savarankiškumo, bet tam nepasiruošę, lengvai pasiduoda asocialių asmenų psichologinei įtakai. Tai, ko nepilnametis nebūtų nusprendęs atlikti pats, tampa realybe grupėje. Dalis paauglių, vykdydami nusikaltimą, vertina tai kaip išdykėlišką, padaužišką, valiūkišką veiklą. Jie nejaučia ribos, kur teisės pažeidimas pereina į nusikaltimą. Atliekant apklausą, tik 50 proc. nubaustų nepilnamečių žinojo, kad vykdo nusikaltimą, 20 proc. numanė, o likusieji nežinojo ir net "nesuvokė". Didžioji dauguma iš paskutinės teisės pažeidėjų kategorijos vertina savo nusižengimus kaip jėgos, vyriškumo, drąsos ir didvyriškumo pasireiškimą. Nuteistų nepilnamečių elgesys ir jų požiūris į auklėjamąjį darbą. Tyrimais nustatyta, jog didžioji dauguma nuteistųjų laikosi bausmės atlikimo režimo, gerai dirba, mokosi ir yra drausmingi. Tuo tarpu kita dalis elgiasi kitaip. Šie nuteistieji nenori mokytis ir dirbti, neigiamai vertina perauklėjimo priemones, stengiasi gauti naudos iš įvairių savo veiksmų, išsikovoti autoritetą bet kuriuo būdu net pažeidžiant režimą arba įvykdant nusikaltimą. Tuo pačiu ši nusikaltėlių kategorija nevienarūšė. Joje galima išskirti tris pagrindinius elgesio tipus (rūšis), kur kiekviena turi savo ypatybių: • pirmam tipui būdingas nedrausmingumas, grubumas, silpnesnių įtraukimas ir dalyvavimas grupuotėse, smulkių nusikaltimų įvykdymas; • antram nepilnamečių - nusikaltėlių tipui charakteringa įsivėlimas į muštynes ir nepageidaujamų asmenų sumušimas, įtraukimas į "vagių tradicijas", grubių teisės pažeidimų padarymas; 91
• žymiai sudėtingesniu laikomas šis elgesio tipas, kuris sugeba sukurti negatyvaus elgesio asmenų grupes, turi palinkimą pykčiui, cinizmą, keršto jausmą, priešišką elgesį administracijos atžvilgiu. Ypatinga nubaustų nepilnamečių kategorija, kurių elgesys tik išoriškai atitinka teisės normų reikalavimus: jie gyvena uždarai, o prie atitinkamų sąlygų gali pažeisti tvarką ir įvykdyti nusikaltimą. Dažnais drausmės pažeidėjais yra ir nuteistieji su psichikos nukrypimais, daugelis iš kurių iki nusikaltimo buvo dispanserizuoti. Nubaustų nepilnamečių bendravimo ypatumai. Nepilnamečiams didelę įtaką turi pirmasis buvimo perauklėjimo įstaigoje periodas, adaptacija prie gyvenimo sąlygų. Adaptacija gali būti teigiama ir neigiama, bet gali turėti ir vienos, ir kitos bruožų. Šiuo periodu vyksta kova dėl vietos grupėje, socialinių vaidmenų pasiskirstymas, sąlygojantis paauglių statusą, kurį jis turėjo iki nuosprendžio arba įgijo tardymo izoliatoriuje. Sąlyginė izoliacija žymiai įtakoja nuteistųjų bendravimo ypatumus. Bendravimas rėžiminėse įstaigose skirstomas į dvi sferas: oficialią ir neoficialią. Oficialus bendravimas reguliuojamas bausmės atlikimo režimu ir vidaus tvarkos taisyklėmis; neoficialus - "kito gyvenimo" normomis, nubaustųjų paskirstymu į kategorijas, priklausomai nuo vietos, kuri yra neformalaus elgesio sistemoje. Nuteisti nepilnamečiai pasiskirsto į "savus ir svetimus", nustato nuteistojo statusą savo grupėje. Žymiai aukštesnį statusą užima nuteistieji - recidyvistai, turintys plačius ryšius su nusikaltėliais. Nepaisant grupuočių narių skaičiaus, visi nuteistieji skirstomi į dvi pagrindines grupes (kastas): • su aukštu statusu - atsparūs, "vaikėzai", "putiovi", "vierchai"; • su žemu statusu - atstumtieji, "apleisti", "užgauti ar įžeisti", "neputiovi", "dūchai". Kiekviena iš šių kastų turi asmenines grupes, kurios išprovokuoja dideles konfliktines situacijas. Naujoko statusas perauklėjimo įstaigoje dažniausiai nustatomas "prirašymo" būdu. Naujoką tikrina pagal jo veiklumą, nuovokumą, mokėjimą apsiginti. Dažnai šie bandymai turi žiaurių ir aštrių bruožų, kyla pavojus paauglio sveikatai. Tikrasis skirtumas tarp nubaustų nepilnamečių ir suaugusiųjų nusakomas tuo, kad dauguma paauglių neturi atitinkamų gyvenimiškų planų, ateities perspektyvų, o tai ypatingai apsunkina ugdomąjį darbą su jais. Taigi, nuteistų nepilnamečių asmenų ir grupių charakteristika nusakoma šiais ypatumais: ■
92
Paauglystės ypatumai: • audringas fizinis organizmo vystimasis; • moralinis nestabilumas;
• neadekvatus savęs vertinimas (paaukštintas, nužemintas); • intensyvus valios formavimo procesas; • prieštaringas pasaulėžiūros suvokimas. ■
Pedagoginis ir dorovinis apleistumas: • organizuoto laisvalaikio galimybių neturėjimas; • žemas dvasingumo, išsilavinimo lygis.
■
Problemos šeimoje: • tėvų neturėjimas arba gyvenimas nepilnoje šeimoje; • antivisuomeniniai tėvų ir giminių išpuoliai; • giminystės ryšių iširimas.
■
Nusikaltimų vykdymo motyvai: • turėti tai, ko negali nusipirkti dėl blogos materialinės padėties; • pademonstruoti suaugusį ir gauti grupės pritarimą; • menkas supratimas apie tai, dėl ko įvykdė nusikaltimą.
■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
Polinkis į deviantinį elgesį. Pasidavimas suaugusių nusikaltėlių įtakai. Žema teisinė kultūra. Prieštaravimai perauklėjimo institucijos tvarkai. Galimybė adaptuotis perauklėjimo institucijos sąlygomis. Nuteistųjų susisluoksniavimas (vaidmenų pasiskirstymas). Atitinkamų gyvenimiškų planų neturėjimas.
Galima daryti prielaidą, jog nuteisti nepilnamečiai - tai asmenys su sutrikdytu socializacijos procesu, skirtingai suvokiantys socialinius vaidmenis, įtraukti į socialinių ryšių ir požiūrių sistemą. Paauglio, pripažinto kaltu įvykdžius nusikaltimą, įkurdinimas uždaro tipo pataisos įstaigoje, nutraukia pradėtą socializacijos procesą ir galutinai apsunkina jo normalų vystimąsi. Juk neužbaigtą socializacijos procesą reikalinga pratęsti izoliacijos nuo visuomenės sąlygomis, o tai prieštarauja esamo proceso esmei. Tačiau visiškai atsisakyti nuo galimybės, kad nepilnamečiai nusikaltėliai nebūtų teisiami laisvės atėmimu neįmanoma, kadangi daugelis jų kelia rimtą pavojų aplinkiniams, dėl to būtina juos izoliuoti nuo visuomenės. Iškyla prieštaravimai: būtinybė paauglį atskirti nuo visuomenės ir j o socializacijos proceso užbaigimas. Vietinė ir užsienio šalių patirtis rodo, kad padidintas represijų mastas, bausmių sugriežtinimas negali būti efektyvus nuteistų nepilnamečių problemų sprendimo būdas. Nusikaltimų sumažinimas - visų pirma, socialinė problema. Nusikalstamumo lygis gali nuosekliai mažėti tik tuo atveju, jei nuosekliai naikinami juos gimdantys socialiniai veiksniai. Kompleksinė ir žymiai efektyvesnė kova su nepilnamečių nusikalstamumu planuojama ir vykdoma valstybinėmis nacionalinėmis programomis. 93
Negalima nesutikti dėl to, kad pasiekti realių rezultatų įveikiant nusikalstamumą nepilnamečių ir jaunimo tarpe, būtina diferencijuota ir lanksti politika, kuri yra vykdoma ne siaurose žinybose, o stambiais valstybiniais mastais. Iškyla būtinybė parengti koncepciją kovai su nepilnamečių nusikaltimais pagal šiuos kriterijus: pirmiausia, paauglių polinkis į nusikaltimą dažniausiai iškyla be jokio išorinio poveikio, o antra, represijų dydis iš valstybinių įstaigų pusės dažnai priveda prie neigiamų pasekmių. Kol kas atsisakyti laisvės bausmės atėmimo yra neįmanoma. Vykdant nuobaudų skyrimą, rekomenduojama atkreipti dėmesį į galimą paauglių - teisės pažeidėjų - psichologinę reakciją ir jų amžiaus ypatumus. Išvados 1.
2.
3.
4.
94
Nepilnamečių nusikalstamumas yra viena svarbiausių problemų visuomenėje. Pagrindinėmis nepilnamečių ir jaunimo nusikalstamumo priežastimis specialistai laiko šiuos socialinius veiksnius: jaunimo bedarbystė, jaunų žmonių neužtikrintumas dėl ateities, nepasitenkinimas valdžios institucijomis. Nusikalstamumo socialiniai veiksniai: • Šeima - pirmasis vaiko socializacijos institutas. Tai vienas iš svarbiausių agentų, lemiančių asmenybės formavimąsi; ji perduoda socialines vertybes, moko dorovės, moralės ir t.t. Vaikai mokosi iš tėvų. Viena iš akivaizdžiausių sąlygų, nulemiančių vaikų polinkį nusikalsti - kitų šeimos narių kriminalinis elgesys. Tikimybė, jog jauni žmonės taps nusikaltėliais, padidėja net keturis kartus, jeigu jo šeimoje yra du asmenys, turintys kriminalinę patirtį. • Mokykloje svarbu organizuoti ugdymo procesą taip, kad jis remtųsi mokytojų požiūriu į mokinius (ypač į nepažangius). Jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus, jis ir pats save gali pradėti blogiau vertinti bei pasukti nusikalstamumo keliu. • Neformalios nepilnamečių grupės gali būti linkusios į nusikaltimus, tačiau kartais nepilnametis jose randa šeimos, mokyklos „pakaitalą", todėl jis čia ir pasilieka. • Neužimtumas skatina nusikaltimus. Norint sukurti veiksmingas nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos programas, reikėtų daug dėmesio skirti šeimos bei nepilnamečio santykių problemoms spręsti. Dirbant su nepilnamečiais teisės pažeidėjais, esančiais perauklėjimo įstaigose, ypatingą reikšmę turi turėti ugdymo priemonių poveikis ir veiksmingumas, formalus ugdymas ir profesinis rengimas bei psichologinis paauglių paruošimas gyvenimui laisvėje. Nepilnamečiai jautrūs socialinei aplinkai, jos pokyčiams ir jiems dažnai sunku orientuotis joje, priimti teisingus sprendimus, ypač kai atsiduriama dviprasmiškoje situacijoje: pavyzdžiui, kai šeima reikalauja elgtis vienaip,
o neformali grupė - kitaip. Tokie prieštaravimai gali skatinti nusikalsti, vartoti narkotikus ir pan. Todėl labai svarbu, kad nepilnametis būtų teisingai orientuotas gyvenime ir kiek galima mažiau patirtų veiksnių, galinčių lemti apsisprendimą imtis neteisėtų priemonių, įtaka. Klausimai ir užduotys 1. Įvardykite nepilnamečių nusikalstamumo priežastis. 2. Atskleiskite nepilnamečių nusikaltėlių charakterio ir elgesio bruožus. 3. Koks yra nepilnamečių nusikaltėlių prevencijos vaidmuo?
95
2.3. Narkomanija - delinkventinio elgesio pasireiškimo forma Europoje narkotikai pradėjo smarkiai plisti XX a. septintame dešimtmetyje - su jais susijusi "gėlių vaikų " laikotarpio kultūra, kuomet ore sklandė taika, meilė, darna ir kanapių suktinių dūmai. Aštuntame dešimtmetyje išpopuliarėjo heroinas, o šių dienų visuomenėje narkotikai - aktuali socialinė problema tiek Europoje, tiek JAV. Šiame skyrelyje bus remiamasi V. Jagodinskio (1986), A. Davidavičienės, L. Stonienės (2000), L. Bulotaitės (1998) tyrimais. Lietuvoje narkotikų vartojimas neturi senų tradicijų. Aguonos, kanapės nuo seno buvo žinomos kaip augalai, vartojami kulinarijoje, gana dažnai minimi lietuvių tautosakoje. Šiandien mes tai baigiame užmiršti ir, išgirdę kalbant apie šiuos augalus, pirmiausia pagalvojame apie narkotikus. Socializmo laikotarpiu narkomanijos problema buvo slepiama, ji tarsi neegzistavo. Deja, iš tiesų taip nebuvo. Tenka pripažinti, jog sovietiniais laikais vartojančiųjų narkotikus žmonių buvo žymiai mažiau, nei pastaruoju metu. Sovietiniais metais "narkomanijos židinys" buvo Lietuvos uostamiestis Klaipėda. Narkomanija - tai liga, kurią sukelia nuolatinis narkotinių medžiagų vartojimas. Šia liga sergantis žmogus yra fiziškai ir psichiškai priklausomas nuo narkotinių medžiagų. Psichinė priklausomybė, pasireiškusi liguistu noru vėl patirti narkotinio apsvaigimo būseną, gali susiformuoti jau po pirmojo karto narkotikų vartojimo. Ilgą laiką vartojant narkotikus, ląstelės pripranta prie šių medžiagų, ir narkotikai tampa būtini organizmo biocheminei pusiausvyrai palaikyti. Organizmo tolerancija narkotinėms medžiagoms didėja, todėl apsvaigimui sukelti reikia vis didesnės narkotikų dozės. Pamažu dozė tiek padidinama, kad narkotikų nevartojusiam žmogui ji gali būti mirtina. Negavus narkotikų, atsiranda abstinenciniai reiškiniai - fiziniai ir psichiniai sutrikimai. Apima depresija, nerimas, susiaurėja sąmonės laukas. Narkomaną užvaldo viena mintis - kaip gauti narkotikų. Narkomanija neatsiejama nuo nusikaltimo. Kadangi narkotikų siekiama bet kokia kaina, žmogaus galimybės sąmoningai kontroliuoti elgesį labai sumažėja. Anksčiau ar vėliau narkomanas, stengdamasis patenkinti savo potraukį, imasi nusikalstamos veiklos. Lietuvoje narkomanija nesulaikomai plinta. Statistika rodo, kad per penkerius metus narkomanų padaugėjo dešimteriopai. Žinoma, kad narkomanija - tai pripratimas prie chemikalų, skatinančių euforiją. Šitie chemikalai skirtingi ir sudėtimi, ir poveikiu. Paskaičiuota, kad kiekvienas narkomanas per metus pripratina apie 10 15 žmonių prie narkotikų, tai parodo, kad ši socialinė grupė progresyviai didėja. Be to, dauguma narkomanų serga hepatitu, AIDS ir kitom nepagydomom ligom. Bendraudami jie užkrečia kitus. Norint suprasti sunkią 96
socialinę problemą, reikia išsiaiškinti narkomanijos atsiradimo ir platinimo priežastis, sudaryti socialiai - psichologines pagalbas, nes kalbama ne apie atskirų asmenybių sveikatą, o apie visos visuomenes sveikatą, kuri negali jaustis saugiai, nesuradusi efektyvaus narkomanijos prevencijos mechanizmo, šios ligos gydymo ir neįkūrusi organizacijų socialiai kontroliuojančių narkotikų platinimą. Studijuojantiems socialinę pedagogiką bei dirbantiems šį darbą mokyklose tikriausiai pravartu žinoti narkotikų atsiradimo istoriją. Istoriniai šaltiniai byloja, kad japonai, Sibiro gentys gerai žinojo apie augalinių narkotikų poveikį ir jau tada stengėsi išmatuoti pasąmonės esmę. Narkotikų atradimas padėjo žmogui suprasti ir surasti kontaktą su savo pasąmone, padėdavo jam patirti ekstazę, kai žmogus neturėjo harmonijos su savim ir su gamta. Narkotikai buvo gaunami iš samanų ir buvo naudojami būrėjų tik su tam tikru tikslu. Tikėjimo dėka daugelis genčių apgynė save nuo blogo narkotikų poveikio. Vėliau buvo atrasti gydomieji narkotikai, t.y. aguonos, kurie mažindavo skausmą ir padėdavo užmiršti baimę. Medicinos srityje jį naudodavo šumerai, arabai, graikai. Aguonas garbino tokie filosofai kaip: Gerodotas, Aristotelis, Plinijus. Hašišą imperatoriaus Sen-Nuna vaistų knygoj užrašė kaip vaistą nuo kosulio. Anksčiau religinėms apeigoms naudodavo haliucinogeninius grybus, jie buvo paslaptingi savo augimu, augo tik po lietaus. Sibiro gentys valgė musmires, kad galėtų pasiekti ekstaze, gydant žmones ir susisiekiant su antgamtinėmis jėgomis, kurios galėjo apginti jų gentį ir palengvinti gyvenimą realiam pasaulyje. XX a. pradžioj amerikietiškoje literatūroje buvo labai populiarinama marihuana, galinti pakeisti psichikos būklę ir padaryti žmogaus dvasinį gyvenimą turtingesnių. Literatai patys su savimi eksperimentuodavo ir vėliau aprašydavo patirtus įspūdžius. 1960 m. lankydamasis Meksikoj, Harvardo universiteto psichologas Timoti Liri suvalgė keletą haliucinogeninių grybų. Patirti pojūčiai daktarui sukėlė mintį, kad narkotikų galia gali pakeisti žmones į gerą pusę. Daugelis Amerikos jaunimo, ypač studentai, pradėjo eksperimentus su narkotikais. Tai buvo ir protesto forma prieš beprasmiškas žudynes Vietname, kuriame Amerika kariavo. Prasidėjo hipių judėjimas. Jame buvo gydytojų, filosofų, psichologų, psichiatrų, teologų, tikinčių, jog narkotikai gali pakeisti visuomenę. Tačiau tragiškos pasekmės, privedę prie jaunų žmonių savižudybių, psichikos sutrikimai, masiniai apsinuodijimai, privertė Amerikos žmones paskelbti naujas narkotikų vartojimo idėjas. Jie tvirtino, kad teisingai suprasti narkotikų poveikį gali tik išsilavinę ir tam pasiruošę žmonės - gydytojai, psichologai, filosofai. Jaunimui pasiūlė jogos pratimus, meditavimą, muziką, o narkotikus siūlė grąžinti į laboratorijas, psichiatrijos klinikas medicininiams tikslams. Narkomanijos problema paaštrėjo 70 - ojo XX a. dešimtmečio viduryje. Sveikatos apsaugos organizacijos ir policija nelaikė tai aktualia problema, todėl 90 - aisias XX a. metais prasidėjo didelis narkomanų skaičiaus augimas, kuriam 97
niekas nebuvo pasiruošęs. Nebuvo jokios antinarkotinės propagandos, o televizijos laidose buvo galima matyti užsienio meninius filmus, propaguojančius narkomanų gyvenimą, šiaip įvairias reklamas. Internete ir kituose informacijos šaltiniuose galima buvo sužinoti kaip gaminami narkotikai. Elmar Erhard 1991m. Vokietijos Federacinėje Respublikoje atliko tyrimą, kuriuo metu apklausė šimtą narkomanų - 36 moteris ir 64 vyrus (amžiaus vidurkis - 27,9m.). Tarp tiriamųjų - 13 % gimusių ne santuokoje; 29% - turi išsiskyrusius tėvus; 12 % mirė vienas iš tėvų; 24 % užaugo vaikų namuose. Iš viso net 49 % narkomanų šeimų buvo nepilnos. Manoma, kad ypatingą vaidmenį čia vaidina ne vieno kurio nors iš tėvų auklėjimo trūkumas, bet nuolatinė jo arba visos ugdymo situacijos kaita. Tiriamieji dažnai nurodė, kad jautėsi draskomi dviejų juos auklėjančiųjų asmenų. Trečdalis apklaustųjų teigė, kad vienas arba abu tėvai piktnaudžiavo alkoholiu, Taip pat trečdalis nurodė, kad jie buvo priklausomi nuo vaistų. Narkomanų tėvai, dažniau nei visų kitų, vartojo legalius narkotikus (rūkė, gėrė). Tačiau narkomanija nėra paveldima. Kur kas didesnę reikšmę turi tėvų pavyzdys bei auklėjimo trūkumas. Kyla daug ginčų - kokiam visuomenės sluoksniui dažniausiai priklauso narkomanai. Tyrimai rodo, kad silpnus narkotikus vartojantys žmonės dažniau priklauso aukštesniajam socialiniam sluoksniui, tačiau pradėjus vartoti stiprius kvaišalus, neišvengiamai pereinama į žemesnį socialinį sluoksnį. Narkomanų klasifikacija ir narkotikų tipai Narkotiku laikoma kiekviena augalinės ar sintetinės kilmės medžiaga, kuri, įvedant ją į organizmą, pakeičia jo funkcijas ir po nuolatinio vartojimo priveda prie psichinės ir fizinės priklausomybės. Narkomanija pasireiškia narkotikų arba įvairių kitų preparatų vartojimu be medikų parodymų. Socialinėje medicinoje narkomanija skirstoma į neskausmingą, kai žmogus gali nustoti vartoti narkotikus, ir skausmingą, kai narkomanas tampa priklausomu nuo šių medžiagų. Neliguisto narkotikų vartojimo pasekmės pykinimas, haliucinacijos, galvos skausmas. Tai sulaiko kai kuriuos vaikus nuo tolesnio jų vartojimo. Tie kurie ir toliau vartoja narkotikus, atsiranda įprotis, kuris vadinamas abstinencija (narkotikų alkis), kuris sukelia didelį fizinį ir moralinį skausmą, norą daugiau ir dažniau vartoti narkotikus. Pasaulyje žinoma apie 500 narkotinių medžiagų rūšių, iš jų 100 tikrų narkotikų ir apie 50 psichotropinių preparatų. Plačiau aptarkime keletą iš jų. Alkoholis. S.Jonušaitė (2002) giliai išanalizavusi JAV mokslininkų literatūrą, priėjo išvadą, jog alkoholio vartojimas lemia daugelį elgesio pasikeitimų. Net nedidelės jo dozės tikrai įtakoja nuovoką ir koordinaciją, reikalingą saugiai vairuoti automobilį. Nesaikingas alkoholio vartojimas gali skatinti agresyvų elgesį, smurtą sutuoktino ar vaiko atžvilgiu. Besaikis 98
alkoholio vartojimas slopina protinius sugebėjimus, asmens galimybes mokytis, atsiminti informaciją. Labai didelės dozės esti depresijos ar net mirties priežastis. Nuolatinis girtavimas priveda prie priklausomybės. Staiga nutraukus alkoholio vartojimą pasireiškia "bado" simptomai, tokie kaip stiprus svaigalų poreikis, drebulys, haliucinacijos ar konvulsijos. Ilgas ir besaikis vartojimas, ypač prastai maitinantis, sukelia ilgalaikius tokių gyvybiškai svarbių organų kaip smegenys bei kepenys sutrikimus. Be to, vartojančios alkoholį nėščios moterys gali susilaukti kūdikio su embrioniniu alkoholio sindromu. Vaikai gali turėti protinių sutrikimų ir kitų negrįžtamų psichikos pažeidimų. Be to, tyrimais yra įrodyta, jog alkoholikų vaikai kur kas dažniau patys tampa alkoholikais nei kiti vaikai. Tabakas. Tabako produktų vartojimas yra pagrindinė gyvybei pavojingų ligų priežastis visuomenėje. Rūkantieji kur kas dažniau nei nerūkantieji suserga širdies ligomis. JAV apie 170000 mirčių kiekvienais metais yra sietinos su rūkymu susijusiomis koronarinėmis širdies ligomis. Plaučių, gerklų, stemplės, šlapimo pūslės, kasos ir inkstų vėžio susirgimo galimybė rūkaliams taip pat yra kur kas didesnė. Apie 30 % vėžio nulemtų mirčių (130000 atvejų per metus) yra rūkančiųjų žmonių. Chroniškomis, obstrukcinėmis plaučių ligomis kaip emfizema ar bronchitas rūkantieji serga 10 kartų dažniau nei nerūkantieji. Rūkymas nėštumo metu taip pat sukelia daug pavojų. Priverstinis nėštumo nutraukimas, priešlaikinis gimdymas, mažas naujagimių svoris bei naujagimių mirtis kur kas dažnesnės rūkančių moterų atvejais. Cigarečių dūmuose yra apie 4000 chemikalų, keletas jų yra žinomi kaip kancerogeninės medžiagos. Tačiau pavojingiausia cigaretėse esanti medžiaga yra nikotinas. Jis skatina ir didina norą rūkyti. Rūkaliams labai sunku mesti rūkyti, nes nikotinas tampa nenugalimu įpročiu. Iš 1000 tipiškų rūkalių tik 20 % sugebėjo mesti iš pirmojo karto. Kanapės. Bet kokia kanapių forma neigiamai veikia tiek kūną, tiek protą. Keli ryškiausi požymiai pavartojus kanapes: padažnėjęs pulsas, paraudusios akys, išdžiūvusi burna ir gerklė, padidėjęs apetitas. Kanapės gali pakenkti trumpajai atminčiai, suvokimui; sutrikdyti laiko nuovoką bei sumažinti gebėjimus atlikti veiksmus, kuriems reikia susikaupimo ar koordinacijos, pvz., vairuoti mašiną. Motyvacija ir mąstymas irgi pakinta, kas labai apsunkina naujos informacijos priėmimą. Marihuana taip pat gali sukelti paranoją ir psichozę. Vartojantys kanapes be filtro, įkvepia kanapių dūmus labai giliai bei kiek įmanoma ilgiau stengiasi išlaikyti plaučiuose, o tai ypač kenksminga plaučiams ir visai kvėpavimo sistemai. Marihuanos dūmuose yra daugiau vėžio sukėlėjų nei tabake. Ilgalaikis kanapių vartojimas gali išsivystyti į priklausomybę, taip pat didesnį šio narkotiko poreikį tam pačiam efektui. Šis narkotikas gali tapti jų gyvenimo tikslu. 99
Kai kurios narkotikų rūšys: 2.1 lentelė Kaip vadinamas?
Kaip atrodo?
Kaip naudojamas?
Marihuana
Žolė, žolytė
Kaip sudžiovintos petražolės su stiebeliais ar sėklomis; susuktos į cigaretes ("kasiakus")
Rūkoma arba valgoma (kramtoma)
Tetrahidrokanapi nolas
THC
Želatinos kapsulės
Praryjama
Hašišas
Hašas
Rūkoma arba valgoma (kramtoma)
Hašišo aliejus
Hašo aliejus
Rudas ar juodas gabaliukas ar kamuoliukas Lipnus sirupo koncentratas nuo skaidrios iki juodos spalvos
Rūšis
Rūkoma kartu su tabaku
Inhaliatoriai (įkvepiamieji) (žr. 2.2 lentelę). Pirmieji neigiami padariniai yra: šleikštulys, kosulys, sloga, nuovargis, iš nosies bėgantis kraujas, koordinacijos sutrikimas ir apetito sumažėjimas. Tirpikliai ir purškiamas aerozolis sumažina širdies ir kvėpavimo ritmą taip pat veikia nuovoką. Amilo ir bitilo nitritų poveikis: padažnėjęs pulsas, galvos skausmas, šlapimo ir išmatų nelaikymas. Ilgalaikis vartojimas gali sukelti hepatito ar smegenų pakitimų. Giliai įkvepiant dujas (garus) arba vartojant juos dideliais kiekiais per trumpą laiką galima visiškai prarasti orientaciją, pradėti smurtinius veiksmus, netekti sąmonės ar net numirti. Didelė inhaliatorių koncentracija gali būti uždusimo priežastis, kai jie pakeičia deguonį plaučiuose ar trikdo centrinę nervų sistemą tol, kol nustojama kvėpuoti. Ilgalaikis vartojimas gali turėti įtakos svorio kritimui, nuovargiui, elektrolitų disbalansui ir raumenų silpnumui. Įkvėpus koncentruotų dujų pakartotinai, galima visam laikui pažeisti nervinę sistemą.
100
Inhaliatorių rūšys: 2.2 lentelė Kaip naudojamas?
Rūšis
Kaip vadinamas?
Nitro oksidas
Juoko dujos
Amilo nitritas
Ratai
Skaidrus gelsvas skystis ampulėse
[kvepiami garai (dujos)
Butilo nitritas
-
Mažuose buteliukuose
Įkvepiami garai (dujos)
Chlorohidrokarbonatai
-
Aerozolio dažų skardinės
Įkvepiami garai (dujos)
Hidrokarbonatai
Tirpikliai
Dažų tirpikliai, klijai ir t.t.
Įkvepiami garai (dujos)
Kaip atrodo?
Įkvepiami garai (dujos)
Kokainas. Kokainas (žr. 2.3 lentelę) stimuliuoja centrinę nervų sistemą. Jo pirminis efektas yra: išsiplėtę vyzdžiai, pakilęs kraujo spaudimas, padažnėjęs širdies ir kvėpavimo ritmas, pakilusi kūno temperatūra. Jį retkarčiais naudojant gali užgulti nosį ar nuolatos sloguoti, tuo tarpu pastovus vartojimas gali sukelti nosies membranų opų atsiradimą. Naudojant kokaino injekcijas, tuos pačius švirkštus galima užsikrėsti AIDS, hepatitu ir kitomis ligomis. Grynojo kokaino išgavimas, kai naudojami lakieji tirpikliai, kelia pavojų susižeisti ar net mirti nuo ugnies ar sprogimo. Prie kreko ar grynojo kokaino greitai priprantama, o efektas jaučiamas jau po 10 sekundžių. Pastebėtini fiziniai požymiai: išsiplėtę vyzdžiai, padažnėjęs pulsas, nemiga, dingęs apetitas, jutiminės haliucinacijos, paranoja, priepuoliai. Nuo kokaino mirštama, kai sutrinka kvėpavimo sistema ar sustoja širdis. Kokaino savybės: 2.3 lentelė Rūšis Kokainas
Kreko kokainas
Kaip vadinamas?
Kaip atrodo?
Kaip naudojamas?
Kokas, sniegas, Įkvepiama, nosies saldainis, Balta kristalų pudra intraveniniu būdu baltoji ledi, snaigė Balti-gelsvai rudos spalvos granulės Krekąs arba kristaliniai Rūkoma gabaliukai, kurie atrodo kaip muilas
Kiti stimuliatoriai. Stimuliatoriai (žr. 2.4 lentelę) lemia padidėjusį širdies ir kvėpavimo ritmą, kraujospūdį, išsiplėtusius vyzdžius ir sumažėjusį 101
apetitą. Be to, vartojantys gali stipriai prakaituoti, jausti galvos skausmus, matyti kaip pro miglą, kentėti nuo nemigos, nerimo. Didelės stimuliatorių dozės lemia nereguliarų širdies ritmą, drebulį, sutrikusią koordinaciją. Amfetamino injekcijos gali įtakoti staigų kraujospūdžio pakilimą, kas gali baigtis širdies smūgiu ar karščiavimu. Be to, vartojantys jaučiasi neramūs, niūrūs. Didesnės dozės šiuos simptomus dar sustiprina. Asmenims vartojantiems dideles amfetamino dozes ilgą laiką, gali išsivysti amfetamino psichozės, t.y. haliucinacijos, paranoja ir manija. Simptomai paprastai dingsta nustojus vartoti šiuos narkotikus. Kiti stimuliatoriai: 2.4 lentelė Rūšis
Kaip vadinamas?
Amfetaminas
Speed'as, amfas
Metamphetami nas
Speed'as, amfas
Kaip atrodo? Kapsulės, piliulės, tabletės Balta pudra, piliulės, gabaliukai, kurie atrodo kaip parafinas
Kaip naudojamas? Valgomi, įkvepiami ar intraveniniu būdu Valgomi, įkvepiami ar intraveniniu būdu
Narkotinį poveikį turintys vaistai. Tokių vaistų (žr. 2.5 lentelę) poveikis daugeliu atvejų yra panašus į alkoholio. Vartojant nedideles dozes jaučiamas ramumas, atsipalaidavimas, tačiau didelės dozės veikia kalbą, eisena tampa netvirta, pasikeičia suvokimas. Labai didelės dozės sukelia kvėpavimo sutrikimus, komą ar net mirtį. Vaistų ir alkoholio maišymas padidina vaistų kaip narkotikų poveikį. Reguliarus šių vaistų naudojimas be reikalo dažnai priveda prie fizinės bei psichologinės priklausomybės. Žmonės, staiga nutraukę jų vartojimą, gali jausti abstinenciją: nerimą, nemigą, drebulį, patirti baltąją karštligę, konvulsijas ar net mirti. Motinų, vartojusių tokius vaistus nėštumo metu, vaikai taip pat gali būti fiziškai priklausomi ir vos gimę jausti abstinenciją. Narkotinį poveikį turintys vaistai: 2.5 lentelė Rūšis
Kaip vadinamas?
Barbitūratai
Kaip atrodo?
Kaip naudojamas?
Raudonos, geltonos, mėlynos kapsulės
Valgoma
Methaqualone
-
Tabletės
Valgoma
Trankviliantai
-
Tabletės ar kapsulės
Valgoma
Haliucinogenai (žr. 2.6 lentelę). Phencyclidine (PCP) įsiterpia į tos smegenų žievės dalies funkcionavimą, kuri kontroliuoja intelektą ir instinktų 102
valdymą. Kadangi narkotikas blokuoja skausmo receptorius, tai žmogus gali nejausti, kaip stipriai susižeidęs ar gali pats save stipriai žaloti. PCP poveikis gali būti skirtingas, tačiau dažniausiai vartojantys nurodo abejingumo ir distancijos pojūčius. Laiko suvokimas ir kūno judėjimas sulėtėja. Koordinacija susilpnėja, 6* jausmai prislopsta. Kalba neaiški ir stringanti. Ilgalaikio vartojimo vėlesnėse stadijose pasireiškia smurtinis ir paranojiškas elgesys, matomos haliucinacijos. Didelės dozės gali sukelti konvulsijas, komą taip pat širdies ar plaučių nepakankamumą. Lysergic acid (LSD), mescaline ir psilocybin sukelia iliuzijas ir haliucinacijas. Fizinis poveikis: išsiplėtę vyzdžiai, pakilusi temperatūra, padažnėjęs širdies ritmas, pakilęs kraujo spaudimas, dingęs apetitas, kankina nemiga ir drebulys. Vartojantys jaučia paniką, įtarimą, nerimą ir kontrolės praradimą. Neigiami efektai gali pasireikšti ir nustojus vartoti šiuos preparatus. Haliucinogenai: 2.6 lentelė Rūšis
Kaip vadinamas?
Phecyclidine
PCP
Lysergic acid diethylamide
LSD
Mescaline ar Peyote
Kaktusas
Psilocybin
Grybai
Kaip atrodo?
Kaip naudojamas?
Skystis, balta kristalinė Valgomas, rūkoma ir pudra, kapsulės, intraveniniu būdu piliulės Spalvotos tabletės, Valgoma, popierius, sugeriamas popierius, želatina ir skystis skaidrus skystis, ploni dedami į akis želatinos sluoksniai Diskai kramtomi, Tabletės, kapsulės, praryjami ar rūkomi. kieti rudi diskeliai Tabletės ir kapsulės valgomos Švieži ar džiovinti Kramtoma, praryjama grybai
Narkotikai. Iš pradžių narkotikai (žr. 2.7 lentelę) sukelia euforiją, tačiau vėliau atsiranda mieguistumas, šleikštulys, vėmimas. Vartojančių vyzdžiai susitraukia, paakiai pabrinksta, atsiranda niežulys. Perdozavimo poveikis: kvėpavimas tampa negilus ir lėtas, lipni ir drėgna oda, konvulsijos, koma ir galima mirtis. Greitai išsivysto narkotikų tolerancija ir priklausomybė nuo jų. Naudojant tuos pačius švirkštus galima užsikrėsti AIDS, hepatitu. Nėščioms moterims vartojimas gali sukelti persileidimą, išankstinį gimdymą ar vaikučio priklausomybę, kuris gali jausti stiprią abstinenciją.
103
Narkotikai: 2.7 lentelė Rūšis Heroinas
Codeine
Kaip vadinamas?
Kaip atrodo? Kaip naudojamas? Balta-tamsiai ruda Rudasis cukrus, heras, (kvepiama, rūkoma ar pudra ar dervos hera intraveniniu būdu išvaizdos substancija Tamsus skystis ar Valgoma, intraveniniu kieta medžiaga būdu kapsulėse ir tabletėmis
Morfinas
Morfis...
Opiumas
Opis...
Meperidine
-
Balti kristalai, tabletės Valgoma, rūkoma arba ar paruoštos injekcijos intraveniniu būdu Tamsiai rudi gabalėliai ar pudra Balta pudra, injekcijos, tabletės
Rūkoma, valgoma ar intraveniniu būdu Valgoma, intraveniniu būdu
Sintetiniai narkotikai. Nelegalūs narkotikai yra apibrėžiami jų cheminėmis formulėmis. Norėdami apeiti įstatymus, chemikai kuria, modifikuoja, molekulinėmis struktūromis kuria analogus, kurie vadinami sintetiniais narkotikais. Tokie narkotikai gali būti kelis šimtus kartų stipresni, nei tie, kuriuos imituojant jie buvo sukurti (žr. 2.8 lentelę). Narkotikų analogai sukelia Parkinsono ligos simptomus: nevaldomas drebulys, seilėjimasis, kalbos sutrikimai, paralyžius, negrįžtamas smegenų pakitimas. Amfetamino ir metafetamino analogų poveikis: šleikštulys, susilpnėjęs regėjimas, prakaitavimas, alpulys. Psichologiniai efektai: nerimas, depresija, paranoja. Net mažos dozės gali pažeisti smegenis. Phencyclinidino analogo poveikis: iliuzijos, haliucinacijos ir pakitęs suvokimas. Sintetiniai narkotikai: 2.8 lentelė Rūšis
Kaip vadinamas?
Kaip atrodo?
Fentanyl analogas
Sintetinis heroinas
Balta pudra
Sintetinis heroinas
Balta pudra
MDMA (ektazy, XTC,...)
Balta pudra, kapsulės, tabletės
PCP
Balta pudra
Meperidine analogas Amfetamino ir Metaamfetamino analogai Phencyclidine (PCP) analogas
104
Kaip naudojamas? Įkvepiama, intraveniniu būdu Įkvepiama, intraveniniu būdu Valgomi, įkvepiami ar intraveniniu būdu Valgoma, rūkoma ar intraveniniu būdu
Anaboliniai steroidai. Anaboliniai steroidai yra grupė galingą poveikį turinčių junginių, artimai susijusių su vyrišku hormonu testosteronu. Atrasti 1930 m., steroidai retai skiriami gydytojų. Šiuo metu medicinoje yra leidžiama vartoti anemijos, stiprių nudegimų ir kai kurių rūšių krūties vėžio atvejais. Intensyviai treniruojantis, laikantis specialios dietos ir kartu vartojant steroidus, jie gali padidinti kūno svorį ir raumenų tvirtumą. Steroidų vartotojai rizikuoja daugiau nei 70 šalutinių galimų poveikių - nuo kepenų vėžio iki spuogų, taip pat ir psichologinio sutrikimo. Kepenys, širdies ir lytinė sistemos yra labiausiai žalojami steroidų. Vyrams gali išsivystyti impotencija, nevaisingumas, sėklidžių išdžiūvimas. Moterims gali negrįžtamai atsirasti vyriškų bruožų kartu su krūtų sumažėjimu bei nevaisingumu. Abiem lytims psichologiniai sutrikimai pasireiškia agresija ir depresija. Vieni šalutiniai poveikiai pasireiškia greitai, kiti, kaip širdies smūgiai, insultai, gali nepasirodyti ilgus metus. Steroidų vartojimas pastebimas iš greito svorio ir raumenų padidėjimo (kai steroidai vartojami kartu su raumenų treniravimo programa); agresyvumo ir kovingumo, piktumo, violetinių ir raudonų spuogų, patinusių pėdų ir blauzdų, drebėjimo, odos patamsėjimo, nuolatinio nemalonaus kvapo. Visam pasaulyje egzistuoja griežta vartojančių narkotikus kontrolė. Kai kurių narkotikų - marihuanos - realizacija apskritai yra uždrausta. Jų vartojimui taikoma griežta kontrolė. Vienas iš narkomanijos būdų - toksikomanija. Toksikomanai įveda į organizmą chemines medžiagas, neskirtas vidiniam naudojimui, t.y. benzino garus, buitinės chemijos priemones. Toksikomanai dažniausiai tai 13 - 14 metų paaugliai, nesuprantantys savo organizmo nuodijimo pasekmių. Toksikomanijos pavojingumas yra tas, kad apsinuodijimo atveju žmogus žūsta, o jeigu toksikomanas išsigelbsti, tai lieka invalidu arba su protiškai atsilikusiu. Toksikomanija įprasta skirstyti į: • Piktnaudžiavimą stimuliatoriais, pvz.: kofeinas, kofeino alkaloidai - arbata ir kava, siekiant norimų rezultatų, reikia vartoti dideles dozes (100 - 200 tablečių kofeino per parą). Pastovus vartojimas vargina organizmą, o nustojus vartoti toksikomanus tampa nedarbingu. Atsiranda nemiga, kuri skatina migdomųjų vaistų vartojimą ir toksikomanai pripranta prie kitų narkotikų; • Sistemingą aromatinių medžiagų įkvėpimą. Šių medžiagų vartojimas prasideda maždaug nuo 10 metų, jį sukelia noras neatsilikti nuo kitų kompanijos narių arba įdomumas. Pirma inhaliacija sukelia pykinimą, galvos apsvaigimą, ryškias haliucinacijas. Toksikomanai gali matyti tokius reginius, kuriuos patys pageidauja matyti, tačiau laikui bėgant tai gali būti žiaurūs vaizdai (skraidantys karstai, skeletai). Tie vaizdai skatina paauglių savižudybes. Dėl šių išgyvenimų paaugliai bando persipjauti 105
venas, iššokti per langą, įvykdyti agresyvius veiksmus. Žvelgiant į narkomanijos terminą socialiniu - edukaciniu aspektu, galima teigti, jog narkomanija yra deviantinio elgesio forma, pasireiškianti fizine ar psichine priklausomybe, nuolat fiziškai ir psichiškai alinančia vaiko organizmą ir skatinanti socialinę asmenybės deadaptaciją. Pagrindinis narkomanijos pavojus ne tiek fizinė žala organizmui, kiek asmenybės degradacija, kuri ištinka 10 - 20 kartų greičiau nei vartojant alkoholį. Vaikai narkomanai nustoja domėtis mokslu, mokykla, o vėliau apskritai meta mokyklą. Palaipsniui susilpnėja ir nutrūksta naudingi socialiniai ryšiai su draugais, mokyklos bendruomene, klase, pedagogais, sudėtingėja santykiai šeimoje, vystosi egoistiniai charakterio bruožai, laisvamanystė, melagystė. Visas dėmesys sutelkiamas narkotinių medžiagų įsigijimui. Narkotikų vartojimas paauglių tarpe Narkotikų vartojimas paauglystėje vis labiau domina įvairių krypčių specialistus. Kiekvienais metais paauglių priprantančių prie narkotikų skaičius didėja. Žinomas faktas, kad tik mažiausia dalis nepilnamečių, kurie serga narkomanija savarankiškai kreipiasi pagalbos, tuo tarpu kai 5 - 7 % visų paauglių jau susidūrę su narkotikais arba nors kartą jų bandę. Paauglystė yra staigių organizmo pokyčių laikotarpis. Jai būdingos ir tam tikras nukrypimas nuo psichologinių elgesio normų. Šiame amžiuje dažnai pradedama rūkyti, vartoti alkoholį, narkotines medžiagas, neteisingai maitintis. Dalis nepilnamečių išlieka priklausomi nuo šių žalingų įpročių, kiti išmoksta sveikai gyventi. Su tokiais jaunuoliais bendrauti ir jiems padėti yra nelengva, tačiau tai vienintelė galimybė sužinoti apie alkoholio ir narkotikų vartojimą bei padėti jiems atsikratyti žalingų įpročių. Narkotikų vartojimas geriausiai nusakomas kaip priverstinis, pasikartojantis bet kokios cheminės medžiagos vartojimas, sukeliantis neigiamus padarinius. Priklausomybės nuo cheminių medžiagų terminas vartojamas klaidingai, kai kalbame apie paauglius, nes paprastai fizinės priklausomybės jie dar neturi. Paaugliai nori savarankiškumo ir pasieka tai įvairiais būdais. Vienas iš svarbių faktorių, veikiančių paauglio asmenybės formavimąsi, tai paauglių elgesio reakcijos: ■ jungimasis į bendraamžių grupuotes; ■ emancipacija - atsisakymas tėvų globos; ■ protesto ir opozicijos jausmas - tėvams auklėjant vaiką, jis akivaizdžiai pradeda rūkyt, gerti, vartoti narkotikus; ■ imitacija - suaugusiųjų elgesio kopijavimas.
106
Narkotinių medžiagų vartojimas tapo rimta jaunimo problema, o per paskutinius 10 metų ji sparčiai plinta vaikų ir paauglių tarpe, o charakterizuojama kaip: • masinis narkotikų vartojimo padidėjimas vaikų ir paauglių tarpe, pripratimas prie narkotikų turi rimtas psichines pasekmes; • vartojančių narkotines medžiagas kontingentas iki 13 - 14 metų; • perėjimas nuo lengvai prieinamų psichoaktyvinių medžiagų, tokių kaip barbitūratai, kanapės, prie brangesnių narkotikų - heroino, kokaino, ekstazi, darančių pavojingesnį poveikį organizmui, skatinančių greitą pripratimą prie narkotikų, vedantį prie asmenybes degradacijos. Tačiau yra ir tokių paauglių, kurie dėl lėšų stygiaus vartoja pigius, pačių pasigamintus narkotikus. Jaunimas stengiasi vartoti stipresnius narkotikus, kurie ne tik atpalaiduoja psichiką, bet lemia viso organizmo aktyvumą. Pripratimo prie narkotikų požymius rodo šie veiksniai: • smalsumo patenkinimas. Suaugusiųjų narkomanų kvaišalų vartojimo tikslas - ramybės, lengvumo siekimas. Paauglių smalsumas. • pradedančio vartoti narkotikus socialinio statuso pasikeitimas. Jei prieš 5 metus tai buvo vaikai iš vargingų, alkoholikų, kriminalinių, nusikaltėlių, pasižymėjusių žiaurumu šeimų, tai dabar - vaikai iš šeimų, turinčių gerą socialinę padėtį. Narkotikai tampa tam tikru gyvenimo stiliumi, atributu. Diskotekos, koncertai, jaunimo vakarėliai tampa pavojingomis narkotikų platinimo vietomis, kuriose laisvai parduodami ir vartojami narkotikai. Ypatingai pavojingas tokių narkotikų kaip kokainas, heroinas, ekstazi (kurių kaina nuo 50 iki 150 JAV dolerių) vartojimas. Paragavęs įvairių narkotikų, paauglys pats toliau nusprendžia savo likimą. Tai savotiškas mados siekimas. Šiuo metu labai populiarūs tampa naktiniai klubai. Norėdamas išsilaikyti gerą nuotaiką per visą vakarėlį, jaunimas turi būti gerai fiziškai pasiruošęs. Tokių vakarėlių metu greitai pradėjo plisti psichoaktyvios medžiagos, pvz.: užtenka vienos tabletes, kad galėtų be pertraukos šokti visa vakarą maždaug 10-12 valandų. Vartojimo atvejai ir būdai 1. EKSPERIMENTINIS - kuomet asmuo, pavartojęs narkotikus vieną ar kelis kartus, po to jų atsisako. Tai nereiškia, kad jis taps narkomanu (nuolatiniu vartotoju). Dažnai nepilnametis narkotinių medžiagų pabando jau pradinėse ar vidurinės mokyklos klasėse ir gali apsinuodyti. Dažniausiai juos vartoja nereguliariai, dažniau rūko cigaretes, taip pat gali vartoti lakiąsias medžiagas, be receptų parduodamus vaistus, kanapes, atsižvelgiant į tai, ko galima įsigyti. 107
Paauglio organizmas paprastai sunkiai reaguoja į šias medžiagas. Apsinuodijus gali būti ir ypač sunkių padarinių sveikatai. Didelę įtaką daro tėvų elgesys. 2. NEREGULIARUS VARTOJIMAS - kuomet narkotikai vartojami retkarčiais ir nėra psichinės bei fizinės priklausomybės (pasimėgavimo sumetimais). Tačiau tai susiję su didele rizika tapti priklausomu nuo narkotikų. Ilgainiui tolerancija narkotinėms medžiagoms didėja ir paaugliai pradeda eksperimentuoti su kitomis medžiagomis, įskaitant stiprius alkoholinius gėrimus, stimuliuojančias medžiagas. Jie pateisina psichotropinių medžiagų vartojimą, teigdami, kad tai daro įspūdį draugams, sustiprina pasitikėjimą savimi, leidžia lengviau bendrauti. 3. REGULIARUS VARTOJIMAS - kuomet atsiranda psichinė, o vėliau ir fizinė priklausomybė, pasireiškianti abstinencijos sindromu. Susergama narkomanija. Nepilnametis tampa priklausomas nuo narkotikų ir juos vartoja ne tik savaitgaliais, bet ir kitomis dienomis. Vaikas vis labiau atsiskiria nuo šeimos ir pradeda vienas vartoti narkotikus. Neigiamų padarinių vis daugėja. Paauglys gali pradėti vogti, muštis, susižeisti. Jam gali pasireikšti depresija, jis gali perdozuoti, nebesilaikyti asmens higienos taisyklių ir turėti problemų su teisėsaugos institucijomis. 4. PIKTNAUDŽIAVIMAS VARTOJANT NARKOTIKUS, paaugliui pasireiškia priklausomybės simptomai. Jis impulsyviai, paprastai kasdien vartoja narkotikus tam, kad normaliai jaustųsi. Taigi, šių medžiagų vartojimas nepriklauso nuo vis didėjančių neigiamų padarinių, pavyzdžiui, kriminalinių nusikaltimų, bandymo nusižudyti ir visiško emocinio išsekimo. Paprastai toks paauglys vartoja įvairius narkotikus ir keletą dienų būna apsvaigęs. Išskiriamos dvi ligos stadijos: Pirmoje stadijoje atsiranda psichinis potraukis ir narkotikai vartojami vis didesniais kiekiais. Psichinės priklausomybės stadijoje dar galima pakoreguoti paauglio, jaunuolio elgesį. Čia reikia ne tik psichologo pagalbos, bet ir šeimos paramos. Antroje ligos stadijoje susiformuoja visiška psichinė priklausomybė, narkotinei medžiagai. Išsivysto tolerancija. Narkotikas vartojamas reguliariai. Šioje stadijoje reikalinga gydytojų specialistų pagalba. Išgydyti šią ligą labai suriku, tačiau, jeigu pats žmogus to nori, įmanoma. Didelės įtakos sveikatai turi ne tik vartojama narkotinės medžiagos rūšis, kiekis, bet ir vartojimo būdas. Narkotinės medžiagos vartojamos: • jas išgeriant, kramtant, praryjant. Medžiaga absorbuojasi burnos gleivinėje (kanapių aliejus, opiumas, heroinas, kokainas, LSD, ekstazi, kofeinas, raminančios ir migdančios medžiagos); • uostant: medžiaga absorbuojama nosies gleivinėje (heroinas, kokainas, anfetaminas, lakios medžiagos); • įkvepiant: medžiaga absorbuojasi plaučiuose (hašišas, marihuana, kanapių 108
aliejus, opiumas, heroinas, kokainas, lakios medžiagos); • įšvirkščiant po oda, į raumenis, veną (heroinas, kokainas, amfetaminas, anabolikai steroidai, aguonų ekstraktas). Visi vartojimo būdai yra susiję su rizika, kadangi kosint, kvėpuojant galima uždusti, tačiau daugiausiai pavojų yra susiję su infekcinėmis ligomis. • Suleidus į veną per didelį kiekį medžiagos, perdozavus žmogų gali ištikti staigi mirtis; • jei nesterilūs švirkštai ar adatos, galima užsikrėsti hepatitu B, C, ŽIV ar kitomis infekcinėmis ligomis; • užkalkėja venos, susidaro pūliniai, trombai, išsivysto kraujotakos sutrikimai; • padidėja kraujo užkrėtimo, gangrenos pavojus. Narkotikų pavojai žymiai padidėja, kai vienu metu sumaišomos kelios narkotinės medžiagos, kai žmogų veikia dar anksčiau pavartotas kokios nors kitos rūšies narkotikas. Vartojant ekstazi ir LSD, būna ryškesnės haliucinacijos ir baimės pojūčiai. Pasibaigus jų poveikiui, savijauta žymiai blogesnė. Tai gali trukti net 12 valandų. Maišyti tokius narkotikus kaip alkoholį, tirpiklius, trankviliantus - labai pavojinga. Juos maišant, kyla kiekvieno iš jų perdozavimo pavojus, žmogus gali mirti. Vartojimo priežastys ir pasekmės Priklausomybę narkotinėms medžiagoms įtakoja daugybė įvairių tarpusavyje susijusių priežasčių - genetinės, fiziologinės, psichologinės, socialinės. Alkoholikų tėvų vaikai turi didesnę toleranciją alkoholiui ir menkesnę reakciją, išgėrus nedidelį jo kiekį. Jiems būdingas paveldėtas psichologinis polinkis ir didesnė rizika susirgti alkoholizmu. Į narkomaniją linkę vaikai yra irzlūs, jautrūs, greitai netenkantys dvasinės pusiausvyros, silpnavaliai, nepasitikintys savimi, greitai pasiduodantys kitų įtakai, ribotų interesų, turintys psichologinių problemų žmonės. Dažniausiai tai asmenys, neturintys gyvenimo tikslo, ieškantys trumpalaikių malonumų, lepūnėliai, nesuprasti, mėgstantys be tikslo šlaistytis gatvėmis, linkę pervertinti savo galimybes arba nusivylę po nesėkmių. Tarp linkusių į narkomaniją dažnai pasitaiko tokių, kurie vaikystėje savo nervingumą demonstruodavo kramtydami nagus, ilgai šlapinosi į lovą, patyrė galvos smegenų traumas, po kurių buvo netekę sąmonės. Narkomanijai plisti didelę įtaką turi ir socialiniai veiksniai: netinkamas auklėjimas šeimoje, augimas tik su vienu iš tėvų, piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitais narkotikais šeimoje, nekritiškas požiūris į juos, alkoholizmo tradicijos šeimoje, asocialus vaiko elgesys ir padidėjęs aktyvumas, nenoras mokytis, nesėkmės mokykloje ir kiti. Pagrindines priežastys susiję pirmiausiai su: 1. narkomano charakterio ypatumais; 2. psichiniu ir fiziniu jo organizmo atsilikimu; 109
3. socialiniu - kultūriniu poveikiu jo asmenybei. Narkotikų vartojimo priežastis galima įžvelgti mikro -, mezo -, ir makrolygiuose. 1. Mikrolygis. Čia išryškėja biologinės ir psichologinės narkotikų vartojimo priežastys. Narkotikų vartojimo mikro priežastis sąlygoja tai, kuriai kategorijai priklauso narkomanas. Suaugusiųjų narkomanų kategorijai priskirtų individų narkotikų vartojimo motyvas - euforijos paieškos. Suaugę žmonėse vartoja narkotikus, norėdami "išspręsti" savo problemas. Rytų kultūroje narkotikų sukeltas pojūtis, ypač jei tai religinio ritualo dalis, yra įtraukiamas į visą žmogaus patirtį, jos savotiškas įprasminimas tampa tos realybės, kurioje gyvena žmogus, dalimi. Tuo tarpu "vakariečiui" narkotikų vartojimas dažnai tampa priemonė, kurios pagalba jis bėga nuo nemalonios ar pernelyg sunkios realybės. Narkotikų sukeltas pojūtis neįtraukiamas į visos žmogiškosios patirties kontekstą ir gali tapti pretekstu stengtis vis iš naujo pabėgti nuo sunkios žmogiškosios patirties ir sugrįžti prie to paties pojūčio. Tarp biologinių veiksnių ypatingai išryškėja: • pirminės tolerancijos, ištvermės narkotinėms medžiagoms laipsnis, minima smegenų disfunkcija. Šitie pakitimai gali atsirasti nėščios moters organizme. 6 - ąjį XX a. dešimtmetį ginekologijoje - akušerijoje plačiai buvo naudojami stimuliatoriai gimdymo skatinimui, buvo įleidžiamos medžiagos su psicho aktyviu poveikiu, o tai neretai sukeldavo vaiko smegenų disfunkciją; • narkotikų vartojimo būtinumas pasireiškia alkiu, liga, organizmo susilpnėjimu, skatina vartoti papildomas narkotikų dozes, somatines ligas, kurios reikalauja naudoti "raminančius" arba "mažinančius skausmą" preparatus, tampa priklausomybės nuo vaistų priežastimi. Psichologiniai veiksniai: • psichikos patirtų malonių pojūčių patrauklumas; • savęs įtvirtinimo siekimas; • neturėjimas įsitikinimų, socialinių interesų; • psichikos sutrikimai, tokie kaip socialinis stresas, nusivylimai, baimė. Subjektyvios priežastys tai nepasitenkinimas gyvenimu, susijęs su įvairiomis aplinkybėmis: asmeniniai sunkumai, socialiai kultūrinės sferos, negarantuojančios laisvo laiko praleidimą, stygius, o tai labai svarbu paaugliams; • socialinis neteisingumas, nepažangumas moksle, nusivylimas žmonėmis; Paauglio asmeninės akceptualizacijos ypatumai: •
epileptoidinis tipas - vartojant alkoholį ir narkotikus, greičiausiai atsiranda priklausomybė, labai greitai priprantama prie šių medžiagų; • nepastovus tipas - didelės rizikos laipsnis; • konformusis tipas - aukšta įtaiga ir greita priklausomybė nuo 110
narkotikų; asteninis tipas - alkoholio ar narkotikų vartojimas su nuotaikos pakėlimo tikslu; • sezoninis tipas - narkotikų vartojimas (opijus, heroinas, alkoholis), siekiant pagerinti kontaktus; •
2. Mezolygis. Pagrindinė nepilnamečių narkomanijos priežastis glūdi auklėjime, sukeliančiame socialinių-pedagoginių ir socialinių problemų. Vienos narkologinės pagalbos duomenimis, tarp 344 vaikų, sergančių narkomanija, buvo pastebėta: ■ socialinė tėvų, kaip asmenybių degradacija (nepastovus darbas, kriminalinis elgesys); ■ nesveika atmosfera šeimoje, kaip jos iširimo pasekmė; ■ sunki materialiai padėtis; ■ auklėjimas nepilnoje šeimoje. Šie duomenys rodo, kad narkomanu tampama, o ne gimstama. Manoma, jog daugiausiai narkomanų yra tarp tokių paauglių kaip: ■ teritorinėse grupėse, susiformavusiose pagal gyvenamąją ar mokymosi vietą. Pagrindinės vartojamos psichoaktyvios medžiagos: alkoholis ir pigūs narkotikai; ■ delinkventinėse ir kriminalinėse vaikų bei suaugusių grupėse. Jose svarbų vaidmenį turi lyderis, ryškiai vyraujanti hierarchine struktūra. Tos grupės įtraukia naujokus į narkotikų vartojimą. Iš pradžių šie kvaišalai duodami nemokamai. Lyderis dažniausiai pilnametis, turintis stažą. Jį vadina "mokytoju". 3. Makrolygis. Makro priežastys - tai naujos socialinės - kultūrinės, ekonominės sąlygos. Pasak amerikiečių sociologo R.Mertono, narkomanija, kaip alkoholizmas bei valkatavimas, yra socialinės adaptacijos forma, kurią pasirenka patyręs nesėkmę ir atsisakęs socialinių tikslų žmogus. Tai aktualu analizuojant šių dienų Lietuvos situaciją ir žmonių socialinės sėkmės bei nesėkmės suvokimą. Iš tiesų labai didelė dalis žmonių patyrė nesėkmę, nes nebuvo susikūrę tam tikrų naujų socialinių - ekonominių sąlygų strategijos. Visada socialinių - ekonominių pasikeitimų procesą lydi įvairios deviacijos. Bendra marginalumo atsiradimo priežastis - chaotiškas visuomenės judėjimas kitos, dar aiškiai neapibrėžtos socialinės - ekonominės ir politinės sistemos link. Tos priežastys susijusios su socialiniais - kultūriniais veiksniais: ■ kultūros, dažniausiai subkultūros poveikis. Kultūriniam veiksniui priskiriama gimtoji kalba, religija, valgis, tradicijos ir ritualai; ■ narkotikų prieinamumas. Narkotikų verslo augimas ir platinimas sparčiai plečiasi. Galima išskirti 3 narkomanijos pasekmių ypatumus: • biologinės pasekmės - tai progresuojantis aktyvumo kritimas; 111
•
socialinės - psichologinės pasekmės - tai vaiko asmenybės degradacija; • kriminalinės pasekmės - tai, kad narkomanas, siekdamas patenkinti savo pomėgius, priverstas mesti mokslus ar darbą, todėl, kad nuolat užimtas narkotikų ieškojimu. Jeigu jam neužtenka narkotikams lėšų, tai ieško jų kitu keliu (grobia, vagia, net žudo). Specialistų nuomone, narkomanija, susijusi su alkoholizmu. Daugelis narkomanų bando pakeisti narkotikus alkoholiu. Alkoholio ir narkotikų dvigubas poveikis greitina vaiko asmenybes degradaciją, sunkina gydymą. Narkomanijos sąsajas su žmogžudyste dažniausiai lemia nepasitenkinimas gyvenimu. Iš tiesų vienareikšmiškai apibūdinti narkomanijos priežasčių įvairovę, platų narkotinių medžiagų asortimentą, įvairių narkotikų vartojimo būdus neįmanoma. Kalbant apie narkotikų vartojimo priežastis, tikslinga išskirti tam tikras grupes. Narkomanus galima skirstyti pagal amžių - į suaugusius ir paauglius, ir į pastoviai narkotikus vartojančius asmenis. "Eksperimentinis" narkotikų vartojimas būdingesnis jaunimui. Tačiau iš kitos pusės, Skandinavijos šalyse 1987 - 1999 metais atlikti tyrimai parodė, kad eksperimentinis narkotikų vartojimas tampa vis populiaresnis tarp vyresnio amžiaus, aukštą socialinę padėtį užimančių, asmenų. Narkomanijos priežasčių pradėta ieškoti dar XIX a. viduryje, tačiau dar ir šiandien nesuformuluota bendra prevencijos koncepcija. Pasaulinėje literatūroje galima aptikti daugybę tapimo narkomanu priežasčių; pavyzdžiui, galimybė "nustumti" į šalį problemas ir patirti laikiną malonumą, esant emociniam nepasitenkinimui susiklosčiusiu gyvenimu, santykių tarp kartų nutrūkimu, jaunimo protestu prieš egzistuojančias gyvenimo normas, smalsumu, šeimyninėmis aplinkybėmis, asmenybės disharmonija, nesugebėjimu įgyvendinti savo planų, per dideliais supančios aplinkos reikalavimais, grupės įtaka, psichopatinėmis asmens savybėmis, narkotikų "pasiekiamumu", kultūrine tradicija, narkotikų vartojimo pasekmių nežinojimu. Kodėl jauni žmonės vartoja narkotikus? Priežasčių gali būti labai daug: jaunimas neturi rimto užsiėmimo, kad jaustųsi saugūs, kad patenkintų savo smalsumą, kad surizikuotų ir pamaištautų. Jiems nuobodu. Tačiau jų draugai vartoja narkotikus, jie mėgsta riziką, jie nori šokiruoti tėvus ir draugus, tai yra madinga, jie nori pabėgti nuo šiandieninio gyvenimo ir asmeninių problemų. Šiandien narkotikų nesunku įsigyti, tai kodėl neišbandžius jų poveikio? Jiems patinka "ta" savijauta. Gana dažnai jauni žmonės narkotikų vartojimą supranta kaip protestą prieš suaugusiųjų pasaulį, prieš tėvus. Ne be reikalo "eksperimentuojančio" jaunimo dauguma priklauso 14 - 17 m. amžiaus grupei, nes būtent paauglystėje būdingas noras tapti savarankišku, nebepriklausomu nuo tėvų, turėti "savo" požiūrius, vertybes, o 112
•
• •
narkotikų motyvu tampa smalsumas. Paaugliams būdingas nekritiškas požiūris į reiškinius, siekis patirti malonumą "čia ir dabar", autoritetų neigimas, smalsumas, noras tapti nepriklausomu, galų gale - nesugebėjimas realiai numatyti narkotikų vartojimo pasekmių. Paauglių socializacijos ypatybė - sekti mada, bendraamžiais, jiems būdinga didelė tarpusavio priklausomybė. Labai svarbu, ypač pradedant vartoti narkotikus, draugų įtaka. Daugumai žmonių pirmą kartą narkotikų pasiūlo draugai arba draugų pažįstami. Pirmąjį narkotikų bandymą dažniausiai lemia aplinkiniai. Manoma, jog narkotikų vartojimas - "tai pagalba sau". Mat paaugliai dažniausiai patiria konfliktus mokykloje, šeimoje. Vartojant narkotikus tikimasi panaikinti psichosomatinį diskomfortą. Pastebėta, kad ankstyvą narkotikų vartojimo pradžią lemia ne tik pačių paauglių, kiek jų tėvų socialinė destabilizacija. Čia susipina aukščiau išskirtos narkotikų vartojimo mikro ir makro priežastys: šeimų, kurios patyrė socialinę nesėkmę, pasikeitus socialinėms ekonominėms sąlygoms, narkotikų vartojimas vaikų tarpe - tai reakcija į tėvų nesėkmes. Didelė dalis tų šeimų - aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys. Todėl jų vaikams iškilo sunki pasirinkimo užduotis - arba atsisakyti vertybių, kurias diegia jų tėvai, arba pasirinkti tas vertybes jau tarsi žinant, kad jos, socialinės sėkmės neatneš, kaip neatnešė ir jų tėvams. Mokslininkai pripažįsta, kad pradėti vartoti narkotikus skatina psichologiniai ir socialiniai veiksniai, o biologiniai veiksniai daugiausiai nulemia tai, kaip greitai organizmas įpras prie narkotinės medžiagos. Motyvus, kodėl jauni žmonės vartoja narkotines medžiagas, galima suskirstyti į tris grupes: Įtampai sumažinti ar stresui įveikti. Narkotinės medžiagos vartojamos siekiant euforinės būsenos, norint pamiršti visas problemas, sumažinti įtampą, nemalonias emocijas. Narkotinių medžiagų vartojimas tampa įtampos ar streso įveikimo metodu. Narkotikų efektas. Narkotinės medžiagos vartojamos norint išbandyti jų veikimą, patirti pakitusią sąmonės būseną. Pagrindinis tikslas - siekti malonumo. Bendraamžių įtaka. Svaiginančios medžiagos vartojamos norint kartu praleisti laiką, neatsilikti nuo draugų. Žinant rizikos veiksnius, vartojimo motyvus, galima sukurti ir stiprinti apsaugančius nuo narkotikų vartojimo veiksnius. Šie veiksniai šeimoje - tai geri tėvų bei vaikų tarpusavio santykiai, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera šeimoje, tėvų domėjimasis vaikų problemomis, abipusė pagarba. Apsaugantys veiksniai mokykloje - geri pedagogų ir moksleivių santykiai, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera klasėje, mokytojų domėjimasis ne vien pažangumo rodikliais, bet ir moksleivių problemomis, vaikų užimtumas, pagarba ir dėmesys moksleiviams. 113
Psichologai pripažįsta: jei mokinys jaus suaugusiųjų meilę, pagarbą, globą, domėjimąsi savo asmenybe, tikės, kad šie nori jį suprasti, padėti, tai sumažins narkotikų vartojimo tikimybę. Galima apibendrintai teigti, jog narkomanija - tai liga, kurią sukelia nuolatinis narkotinių medžiagų vartojimas. Šia liga sergantis žmogus yra fiziškai ir psichiškai priklausomas nuo narkotinių medžiagų. Paauglystė yra staigių organizmo pokyčių laikotarpis. Iš tiesų nėra paprasto ir vienprasmiško atsakymo į klausimą, kodėl vaikas ar paauglys pradeda vartoti narkotikus ar alkoholį. Dažniausiai tai lemia keleto veiksnių visuomenės, šeimos, bendraamžių - situacinė kombinacija. Gal jaunas žmogus bando išvengti streso, pabėgti nuo vienatvės, nugalėti drovumą, atrodyti suaugusiu ar patenkinti savo smalsumą. Juk paauglystė - žemo savęs vertinimo laikotarpis. Jaunas žmogus paprastai nespėja augti ir keistis taip greitai, kaip jam norėtųsi. Jis gali jaustis ne toks protingas, patrauklus, talentingas ar populiarus, kaip jo bendraamžiai; vaiką gali slėgti tėvų, mokytojų ir kitų žmonių spaudimas, verčiantis siekti, jo nuomone, nepasiekiamų tikslų. Vienas iš būdų išspręsti kylančias problemas - mėginimas pasitelkti narkotikus ar alkoholį. Narkomanais dažniau tampa nepilnų šeimų, irzlūs, jautrūs, greitai netenkantys dvasinės pusiausvyros, silpnavaliai, nepasitikintys savimi, greitai pasiduodantys kitų įtakai, turintys psichologinių problemų paaugliai. Dažniausiai tai asmenys, neturintys gyvenime tikslo, ieškantys netikrų malonumų, lepūnėliai, nesuprasti, linkę pervertinti savo galimybes arba nusivylę po nesėkmių. Tačiau tai nesumenkina mokyklos vaidmens sprendžiant narkotikų prevencijos problemą. Mokykla gali suteikti moksleiviams žinių apie narkotikų vartojimo riziką, pasekmes, formuoti socialinius įgūdžius, padėsiančius atsispirti socialiniam spaudimui vartoti įvairius narkotikus. Kartais užtenka vien paramos, padrąsinimo, užuojautos, pritarimo ar supratimo, kartais reikia ir rimtesnių žingsnių - psichologinės pagalbos, bendrų mokytojų bei tėvų pastangų. Socialinio pedagogo vaidmuo informuojant tėvus apie narkotikus ir jų žalą Mokyklų socialinis pedagogas drauge su klasės auklėtojais, medicinos darbuotojais pastaraisiais metais daug dėmesio skiria darbui su tėvais, drauge įgyvendina narkomanijos prevenciją. Šiame skyrelyje pateikiamas JAV socioedukacinio darbo metodas - tėvų informavimas apie narkotikus, jų žalą ir galimas prevencines priemones formuojant neigiamą požiūrį į šiuos kvaišalus. Kiekvienoje šeimoje vyrauja tam tikri elgesio standartai bei principai. Visų jų pagrindas - atitinkamos šeimos vertybės. Vaikai, kurie nusprendžia nevartoti alkoholio bei kitų svaigiųjų medžiagų, dažniausiai auga šeimose, kuriose vyrauja tvirta vertybių sistema svaigiųjų medžiagų atžvilgiu. 114
Socialinės, šeimos bei religinės vertybės yra tas pagrindas, kuris išmoko jaunus žmones ištarti tvirtą "ne" svaigalams, o vėliau padeda to pažado laikytis.
•
•
Štai keletas būdų, padedančių tėvams išaiškinti ir įtvirtinti šeimos vertybes: apie vertybes kalbėkite atvirai. Su vaikais kalbėkitės apie tai, kodėl tokios vertybės, kaip dorumas, sąžiningumas, pasitikėjimas savimi ir atsakingumas yra svarbios, kaip jos vaikams padeda priimti tinkamus sprendimus. Mokykite vaikus, kad kiekvienas sprendimas yra paremtas prieš tai buvusiu, o kiekvienas geras, tinkamas sprendimas palengvina būsimo sprendimo priėmimą; prisiminkite, kad kiekvienas jūsų poelgis įtakoja jūsų vaiko vertybių formavimąsi. Paprastai kalbant, vaikai kopijuoja savo tėvų elgesį. Pavyzdžiui, tie vaikai, kurių tėvai rūko, yra labiau linkę ateityje patys rūkyti. Dėl tos priežasties, įvertinkite save: koks jūsų santykis su alkoholiu, medikamentais, kuriems reikia recepto; ar rūkote, ar vartojate nelegalius narkotikus, o tada pasvarstykite, kaip jūsų veiksmai ir mintys gali įtakoti jūsų vaikų pasirinkimą ateityje: vartoti ar ne alkoholį bei kitas svaigiąsias medžiagas. Tai, žinoma, nereiškia, kad jei mėgstate per pietus išgerti taurę vyno ar vakare kokteilį, jums reikėtų nustoti tai daryti. Vaikai gali suprasti ir priimti skirtumą tarp to, ką gali daryti tėvai bei to, ko daryti negali vaikai. Įsidėmėkite tai, tačiau bet kokiu atveju privalote neleisti jūsų atžaloms dalyvauti kokteilio ruošimo procese, negalite prašyti savo vaiko atnešti skardinę alaus, o tuo labiau, leisti jo paragauti.
•
Suraskite skirtumą tarp jūsų žodžių ir veiksmų. Prisiminkite, kad vaikai greitai pajaučia tėvų siunčiamus signalus, atseit nieko blogo kartais pabūti nesąžiningu ar išsisukti nuo nemalonių pareigų. Todėl prisiminkite, kad prašydami vaiko atsiliepti į telefono skambutį ir skambinančiajam pasakyti, kad jūsų nėra namie, kai, tuo tarpu, jūs - namie, patys savo elgesiu mokote vaiką būti retkarčiais nesąžiningu. • Įsitikinkite, kad jūsų vaikas supranta jūsų šeimos vertybes. Kartais tėvai klaidingai suvokia, kad vaikas iš šeimos perima, "sugeria" visas jo vertybes (net ir tas nuostatas, apie kurias šeimoje nediskutuojama). Todėl norėdami sužinoti, ar jūsų vaikas supranta šeimoje propaguojamas vertybes, galėtumėte prie pietų stalo pradėti diskusiją aktualiu klausimu, pavyzdžiui: "Ką tu darytumei, jei asmuo, stovintis prieš tave, pamestų dolerio kupiūrą?".
115
Socialinio pedagogo patarimai tėvams, kaip įgyvendinti narkomanijos ir alkoholizmo prevenciją Tėvai yra atsakingi už elgesio taisyklių, skirtų vaikams, sukūrimą. Kai šeimoje pradedama vartoti alkoholį ar kitus svaigalus, reikia įdiegti tokias griežtas taisykles, kad pirmiausiai būtų apsaugotas vaikas. Bet kokiu atveju, taisyklių įdiegimas yra tik pusė darbo - kiekvienas tėvas privalo būti pasirengęs skirti tam tikras bausmes už taisyklių sulaužymą. Tam, kad sukurtos taisyklės bei sankcijos veiktų, tėvams reikia žinoti keletą labai svarbių detalių: •
būkite konkretus. Paaiškinkite vaikui priežastis, kodėl norite įvesti naują tvarką. Aiškiai paaiškinkite, kokios yra taisyklės ir kokio elgesio iš vaiko tikitės. Nepamirškite įvardyti ir galimas pasekmes už taisyklių nesilaikymą: kokia laukia bausmė, kaip ta bausmė bus įvykdyta, kokia bausmės trukmė bei ko ta nuobauda bus siekiama;
•
būkite pastovus. Aiškiai paaiškinkite vaikui, kad taisyklės: "Alkoholiui NE", "Narkotikams - NE" ir panašios galioja bet kur, bet kuriuo laiku tiek namie, tiek pas draugus, tiek kitoje vietoje;
•
žaiskite pagal taisykles. Kai vaikas nesilaiko vienos ar kitos taisyklės, skirkite jam tokią bausmę, kurią buvote aptarę kartu dar tada, kai paskelbėte jam apie tai. Neskirkite bausmės, kuri vaikui yra nežinoma (mat jūs tik dabar ją sukūrėte). Venkite tokių nerealių grasinimų, kaip: "Kai tavo tėvas grįš į namus, jis tave užmuš". Vietoj to, stenkitės reaguoti ramiai, nepamiršdami vaikui pranešti, kad jam už taisyklės nesilaikymą skiriama konkreti, anksčiau aptarta bausmė.
Informacijos pateikimas. Tėvai privalo daug žinoti apie alkoholio ir narkotikų bei kitų svaigiųjų medžiagų žalą, kad savo vaikams galėtų pateikti tikslią informaciją. Jei ta informacija yra apie plačiai paplitusius kvaišalus, tėvai pirmiausiai turi žinoti, kokį poveikį svaigiosios medžiagos turi žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai, kokie vartojimo simptomai, o tada jau gali kompetentingai kalbėtis su savo atžalomis. Be to, tie, kurie apie svaigalus yra gerai informuoti, greičiau gali atpažinti savo vaiką, ar jis turi su svaigiosiomis medžiagomis susijusių problemų. Štai keletas patarimų, ką tėvai pirmiausia turėtų daryti, kad apsaugotų savo vaiką nuo pražūtingo sveikatos žalojimo: ■ sužinokite skirtingų populiariausių alkoholio bei narkotinių medžiagų rūšis bei su jų vartojimu susijusius pavojus; ■ išmokite atpažinti atitinkamoms medžiagoms vartoti skirtas priemones; ■ susipažinkite su žargoniškais narkotinių medžiagų pavadinimais; ■ sužinokite, kaip atrodo narkotikai; 116
■
išmokite atpažinti vaiko elgesyje bei išvaizdoje požymius, kurie išduoda, kad jūsų atžala vartoja alkoholį bei narkotikus; ■ išsiaiškinkite, kur nedelsiant galite kreiptis pagalbos, jei įtariate, kad jūsų vaikas vartoja alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas. Vaikai ir alkoholis. Tie tėvai, kurie labai nenori, kad jų vaikai vartotų narkotines medžiagas, gali atlaidžiau žiūrėti į alkoholį. Be to, visuomenė yra tolerantiškesnė šiai svaigiajai medžiagai bei jos vartojimui: įstatymai leidžia alkoholį vartoti suaugusiems žmonėms; jį vartoja daugelis tėvų, alkoholis yra neatsiejama kai kurių religinių apeigų dalis. Vadinasi, kad visuomenė toleruoja Šį svaigalą kaip mažiau pavojingą. Tačiau faktai byloja ką kita. S. Jonuškaitė (2002), išanalizavusi narkomanijos ir alkoholizmo paplitimą nepilnamečių tarpe JAV priėjo išvados, jog: • 4,6 mln. paauglių JAV turi girtavimo problemų; • 4 proc. vyresniųjų klasių mokinių alkoholį vartoja kasdien; • alkoholis - pagrindinė mirties priežastis tarp 15 - 24 metų jaunuolių; • apie pusę jaunų žmonių mirčių (paskendimas, mirtis ugnyje, savižudybės ir t.t.) priežastis yra susijusi alkoholio vartojimu; • jauni žmonės, kurie alkoholį vartoti pradeda nuo mažens, ateityje turi polinkį alkoholiui; jie taip pat turi didesnį polinkį narkotinėms medžiagoms, nei šių svaigiųjų medžiagų neragavę bendraamžiai; • jauniems žmonėms, kurių kūno svoris yra mažesnis už suaugusiųjų, alkoholio koncentracija kraujyje būna didesnė, o tai reiškia, kad alkoholis jauną organizmą veikia intensyviau bei ilgesnį laiko tarpą. Kalbėjimasis su vaiku bei jo klausymasis. Daugelis tėvų nesiryžta kalbėtis su savo vaiku apie alkoholio ar narkotikų vartojimą. Jie tikisi, kad nelegalias medžiagas vartoti gali bet kas kitas, bet ne jų atžala. Kiti delsia pradėti šio pobūdžio pokalbį, nes nežino, ką ir kaip pasakyti, o neretai išsigąsta galimybės savo kalbomis įpiršti vaikams norą pabandyti svaigiųjų medžiagų. Tačiau delsti yra pavojinga. Daugelis jaunų žmonių, dalyvavusių gydymo programose, teigia, kad iki tol, kol jų tėvai pastebėjo vartojant narkotines medžiagas ar alkoholį, buvo praėję mažiausiai dveji metai nuo pirmojo pabandymo. Taigi, tiesiog būtina anksti pradėti kalbėtis apie alkoholio bei kitų svaigalų žalą ir šiuos pokalbius tęsti daug metų. Kartais tėvai bijo prisipažinti vaikui, kad jie neturi atsakymo į kiekvieną klausimą, tačiau šito tikrai neverta baimintis. Klausiančiajam reikia leisti suprasti, kad tėvams rūpi jo/jos problemos ir kad į kiekvieną pateiktą klausimą jie kartu gali bandyti rasti atsakymą. Taigi tam, kad tėvai galėtų su savo paaugliu, dukra ar sūnumi kvalifikuotai kalbėtis apie narkotines ir kitas svaigiąsias medžiagas, reikalingi tam tikri klausymosi ir kalbėjimo įgūdžiai. Šiuo atveju gali padėti keletas pagrindinių dalykų, kuriuos tėvams būtų naudinga žinoti: • Būkite geras klausytojas. Įsitikinkite, ar jūsų vaikas nejaučia diskomforto pasakodamas jums savo problemas bei pateikdamas kai kuriuos klausimus. Atidžiai klausykite, ką sūnus ar dukra sako. Neleiskite sau supykti, kol pokalbis dar nebaigtas. Jei būtina, paprašykite 117
vaiko, kad leistų jums penketą minučių atsikvėpti ir nusiraminti. Vėliau tęskite pokalbį. Pastebėkite ir tai, ko vaikas nesako. Jei jis/ji nekalba su jumis apie problemas, imkitės iniciatyvos ir paklausinėkite apie tai, kaip sekasi mokykloje ir pan. Išmokite su vaiku kalbėtis apie jo jausmus. Jauniems žmonėms būtina žinoti, kad jie gali pasikliauti savo tėvais, kai jiems reikia tikslios informacijos jiems rūpimu klausimu. Jei jūsų vaikas nori kalbėtis tada, kai jūs negalite jam/jai skirti viso savo dėmesio, paaiškinkite, kodėl to padaryti šiuo metu negalite ir susitarkite abiem tinkantį laiką vėliau. • Dažnai pagirkite. Pastebėkite tuos dalykus, kuriuos jūsų atžala atlieka gerai. Nesusikoncentruokite vien ties blogais dalykais. Tada, kai tėvai yra labiau linkę pagirti nei sukritikuoti, vaikas įgyja didesnio pasitikėjimo savimi, o kartu jam dingsta baimė pasitikėti savo sprendimų teisingumu. • Kalbėkite aiškiai. Diskutuodami su vaiku apie svaigalus ir kvaišalus, kalbėkite aiškiomis frazėmis. Duokite vaikui suprasti, kad jūs netoleruojate alkoholio, narkotikų bei kitų svaigiųjų medžiagų vartojimo. Vaikai puikiausiai supranta, kai jiems sakoma: "Mūsų šeimoje uždrausta vartoti narkotikus. Vaikams negalima gerti alkoholinių gėrimų". • Būkite pavyzdys vaikui. Vaikai mokosi iš pavyzdžių. Įsitikinkite, ar jūsų pačių veiksmai atitinka tuos reikalavimus, kuriuos keliate vaikui. Netgi žinant aukščiau išvardytus dalykus, pasiekti efektyvios tėvų komunikacijos su vaikais ne visada yra lengva. Vaikai ir tėvai bendrauja skirtingais stiliais, jų klausymasis bei reakcija taip pat skiriasi. Be to, didžiulės reikšmės pokalbio sėkmei turi ir laikas bei vieta. Todėl tėvams, kurie nori naudingai pasikalbėti su vaiku, reikėtų žinoti keletą svarbių patarimų: kaip klausytis, stebėti, kokia turėtų būti tinkama reakcija, kad vaikas nebijotų ir kitą kartą atsiverti. • Klausymasis: • būkite atidus; • •nepertraukinėkite vaiko pasakojimo; • •negalvokite apie tai, ką pasakysite, kol jūsų vaikas dar kalba; • •nepradėkite patarinėti iki tol, kol vaikas nebaigė pasakoti. • Tegul jis pats paprašo patarimo. 118
118
•
•
Žiūrėjimas: • stenkitės suprasti vaiko veido išraišką bei jo kūno kalbą. Ar jūsų atžala pokalbio metu jaučiasi nejaukiai, o gal yra nervingas: sėdi susiraukęs, pirštais barbena į stalą, trepsi kojomis, žvilgčioja į laikrodį? O gal atvirkščiai - vaikas atrodo atsipalaidavęs, šypsosi, žvelgia jums į akis? Toks vaiko elgesio tyrinėjimas tėvams labai padeda suprasti, kaip jaučiasi jų sūnus ar dukra; • pokalbio metu kaskart parodykite vaikui, kad jo klausotės stenkitės sukurti akių kontaktą; jei sėdite, palinkite į priekį, jei vaikštote, palieskite petį, ar tiesiog palinksėkite galva. Reagavimas: • į vaiko pasakytus žodžius reaguoti reikia labai atsargiai. Geriausia su dukra ar sūnumi yra kalbėti apie susirūpinimą ja/juo: "Man labai neramu dėl tavęs..."arba "Suprantu, kad kartais būna sunku...", o ne pradėti kaltinti: "Tu privalai", "Kai buvau tavo amžiaus, aš niekada..."; • neignoruokite nemalonių dalykų, kuriuos pasako vaikas. Visada įjuos reaguokite; • nepatarinėkite vaikui po kiekvieno jo sakinio. Geriau išklausykite visą jo kalbą, o tada bandykite suprasti, kas slepiasi už jo žodžių; • įsitikinkite, ar teisingai supratote tai, ką jūsų vaikas pasakė. Stenkitės pakartoti pagrindinius dalykus.
Socialinis pedagogas turėtų tėvams paminėti, kad nepakanka vien kalbėtis su vaiku. Tėvai dar turi žinoti, ką ir kokio amžiaus vaikui pasakyti. Kalbant apie narkotikus, būtina pastebėti, kad juos liečiančią informaciją reikia pateikti kūrybingai, pirmiausiai atsižvelgiant į vaikų amžių bei socialinę patirtį. Kituose poskyriuose pateikiama keletas patarimų, kaip tėvams bendrauti su vaikais. Tėvų bendravimo su skirtingo amžiaus vaikais įgūdžių lavinimas Ikimokyklinio amžiaus vaikai. Nors vaikų darželiuose dar neįdiegta socialinio pedagogo institucija, tačiau šią funkciją atlieka auklėtojai, kurie drauge su tėvais sprendžia daug šeimų socialinių problemų. Kalbos apie svaigiąsias medžiagas su ikimokyklinukais daugeliui tėvų gali pasirodyti nereikalingos, tačiau būtent nuo to, kokie įgūdžiai susiformuoja ankstyvojoje vaikystėje, priklauso vaiko tolesni sprendimai jam paaugus. Trejų-ketverių metų vaikai dar nėra pasirengę sužinoti daug dalykų apie alkoholį bei narkotikus, bet jie jau gali išmokti priimti sprendimą ar įgyti tam tikrų įgūdžių, kurie, be abejonės, turės ypatingą reikšmę ateityje, kai vaikui teks susidurti su problema, kaip atsisakyti pasiūlytų narkotinių ar kitokių svaigiųjų 119
medžiagų. Tačiau tėvai privalo prisiminti, kad šio amžiaus vaikai dar nemoka ilgai išlaikyti dėmesio, kad jiems sunku ramiai ilgiau nusėdėti vienoje vietoje; jiems smagiau daryti tai, kas juos domina. Dėl tos priežasties tėvai galėtų pasinaudoti šiais patarimais, kaip dirbti su ikimokyklinio amžiaus vaiku: • nusistatykite pastovų laiką, kurį galite skirti vien dukrai ar sūnui. Žaiskite su vaiku, kartu skaitykite knygas, pasivaikščiokite. Tokių užsiėmimų metu jūs su savo vaikučiu kuriate abipusio pasitikėjimo saitus; žaidimai padeda atsirasti ryšiui tarp jūsų ir vaiko; • parodykite vaikui, kokių nuodingų bei žalojančių medžiagų yra jūsų namuose. Visos pavojingos namų ūkiui skirtos medžiagos (baliklis, skalavimo milteliai, klijai ir t.t.) turi etiketes, kurias turėtumėte perskaityti dukrai ar sūnui. Pavojingas medžiagas saugokite nuo vaikų! • paaiškinkite jaunėliui, kokį pavojų kelia neteisingas vaistų vartojimas. Išmokykite vaiką neimti nieko pačiam iš vaistų dėžutės. Pasakykite, kad medikamentus jam/jai susirgus galite duoti tik jūs ar kuris nors kitas suaugęs žmogus; • paaiškinkite dukrai ar sūnui, kodėl jiems reikia valgyti tik gerą maistą, kad bet ko negalima kišti į savo skrandį. Paprašykite, kad jūsų vaikutis paminėtų keletą pagrindinių maisto produktų, kuriuos jis/ji dažniausiai valgo. Tada paaiškinkite, kad toks valgis padės vaikui užaugti stipriam ir sveikam; • išmokykite vaiką pagrindinių taisyklių, kaip bendrauti su kitais vaikais: • žaisk sąžiningai; • dalinkis žaislais; • kalbėk tiesą; • elkis su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. • išmokykite vaiką dirbti pagal instrukcijas. Pavyzdžiui, pakvieskite padėti jums iškepti pyragą: paprašykite, kad, remdamasis receptu, jis/ji sumaišytų komponentus, įmuštų kiaušinį ar suminkytų tešlą. Tokiu būdu vaikas išmoksta atlikti procedūras palengva, žingsnis po žingsnio. Taisykles įsisąmoninti padeda ir paprasčiausi stalo žaidimai; • kurkite dirbtines situacijas, kurių metu jūsų atžala išmoksta spręsti problemas. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti žaidimas kaladėlėmis: paprašykite savo sūnaus ar dukros, kad pastatytų bokštą, tada tarytum netyčia sugriaukite vaiko kūrinį. Tokia situacija gali pravirkdyti bokšto statytoją. Tada jūs galite pasiūlyti vaikui padėti atstatyti bokštą, tačiau kartu turėtumėte paklausti jo/jos, kaip geriausia būtų viską sutvarkyti. Tai padeda vaikui mokytis spręsti problemas, kartu stiprina jo savęs vertinimą; • mokykite vaiką priimti sprendimą savarankiškai. Tam padėti gali elementariausias pasiūlymas vaikui pačiam išsirinkti, kokiais rūbais jis 120
norėtų šiandien apsirengti. Nesijaudinkite, jei pasirinkimas nėra tobulas. Leisdami vaikui rinktis, jūs parodote, kad pasitikite jo sprendimu. Pradinių klasių moksleiviai. Penkerių - devynerių metų vaikai yra geros nuomonės apie save. Jiems patinka mokykla ir jos atveriamos galimybės. Vaikai mokosi iš patirties, ir jiems sunku suvokti dalykus, kurie įvyks ateityje. Pasaulis atrodo toks, kokį vaikas nori matyti, o ne toks, koks yra iš tikrųjų. Šio amžiaus vaikams reikia jų elgesį reguliuojančių taisyklių ir informacijos, kad galėtų tinkamai pasirinkti ir nuspręsti. Diskusijos apie alkoholizmą ir narkomaniją turi vykti pagal principą "čia ir dabar", t.y. būtina remtis įvykiais ir žmonėmis, kuriuos vaikas žino ir pažįsta. Dauguma šio amžiaus vaikų labai domisi savo kūno sandara, todėl diskusiją šiuo klausimu galima kreipti į stiprios sveikatos išsaugojimą ir dalykus, kurie gali būti sveikatai žalingi. Šio amžiaus vaikai labai pasitiki suaugusiais. Todėl jiems reikia paaiškinti, kad ne visais suaugusiais galima pasikliauti ir kad ne visa yra gerai, ką suaugusieji liepia daryti. Baigdamas trečią klasę, vaikas turi suprasti: • • • • • • • • •
•
kokios svaiginamosios medžiagos yra žalingos, kodėl jos tokios, kaip jos atrodo, kokią žalą daro žmogaus organizmui; kuo skiriasi maisto, vaistų ir narkotikų poveikis; kaip vaistai, kuriuos paskyrė gydytojas, padeda sergančiajam, tačiau kartu kuo jie gali būti pavojingi, jeigu jais piktnaudžiaujama; kokiais suaugusiais, tiek mokykloje, tiek ir kitose vietose galima pasitikėti ir į kuriuos galima kreiptis pagalbos nelaimės atveju; koks maistas yra vertingas ir kodėl kasdien reikia daryti fizinius pratimus; kodėl vaikams draudžiama vartoti alkoholį ir narkotikus. Patarimai tėvams, kaip dirbti su pradinukais: Paaiškinkite šeimoje egzistuojančias taisykles. Vaikui suprasti jų naudą bus lengviau, kai pateiksite palyginimui saugaus eismo ar mokyklos taisykles, su kuriomis jūsų atžala jau yra pažįstamas (-a). Sveikos gyvensenos naudą nušviesite kalbėdami apie tai, kad žmonės būna sveiki tada, kai po kiekvieno valgio plauna dantis, prieš valgį plauna rankas, valgo sveiką maistą, moka tinkamai ilsėtis ir gerai išsimiega. Kontrastui diskusijos metu yra patartina papasakoti apie žmones, kurie rūko, vartoja narkotikus ar be saiko girtauja. Perspėkite vaiką, kad televizijoje reklamuojamos prekės ne visada yra naudingos augančiam organizmui, kad tokie produktai, kuriuos dėdės ar tetos televizijoje nori įbrukti ir vaikams atrodo patrauklūs, dažnai turi mažai maistingųjų medžiagų ir yra nesveiki. 121
•
•
•
Supažindinkite vaiką su vaistų teikiama nauda bei galimu pavojumi. Tai padaryti galite kalbėdami su vaiku apie jiems gerai žinomą ligą. Mažai vaikų yra nesirgusių ausų, gerklės uždegimais, gripu ar pan. Kaip žinia, šioms ligoms išgydyti reikalinga vartoti gydytojų paskirtus vaistus. Todėl vaikui papasakokite, kuo skiriasi vaistai nuo neteisėtų narkotikų. Mokykite vaiką pasakyti "NE". Pateikite vaikui situaciją, kurioje jis pasijustų nejaukiai. Pavyzdžiui, sugalvokite, kad jūsų dukrai ar sūnui draugas pasiūlo pasivažinėti dviračiais ten, kur jūs jam neleidžiate arba pasiūlo pabandyti vaistų ir kitokių nežinomų medžiagų. Pateikite vaikui konkrečių patarimų, kaip elgtis tokiu atveju. Pasakykite jam: • pateik klausimą. Jei tau siūlo nežinomos medžiagos, paklausk: "Kas tai yra?" ir "Iš kur tu jų gavai?". Jei tave kviečia į vakarėlį, paklausk: "Kas dar ateis? Kur vakarėlis vyks? Ar tėvai jame dalyvaus?"; • pasakyk "NE". Nesiteisink, nediskutuok. Pasakyk "NE" ir parodyk, kad tai tvirtas tavo apsisprendimas; • pateik priežastis. Pasakyk, kodėl nenori dalyvauti vakarėlyje arba vartoti svaigiųjų medžiagų: "Penktadienį aš esu užsiėmęs" arba "Treneris man sako, kad narkotikai gali pakenkti mano žaidimui". Gali nepamiršti ir rutininės frazės: "Tėvai mane bars"; • pasiūlyk draugui (-ams) veikti ką nors kita. Kai labai sunku iškart pasakyti draugui, kuris siūlo pabandyti ką nors neįprasto, pasiūlyk jam nueiti į kiną, pažaisti kokį žaidimą ar kurti projektą; • pakartok viską iš naujo, jei draugas vis dar nesuprato; • pasitrauk. Kai visus šiuos žingsnius žengei, tučtuojau pasitrauk iš situacijos: eik namo, į klasę ar pasikalbėk su kuo nors kitu; Sudarykite vaiko "pagalbininkų sąrašą". Į vieną lapą surašykite giminaičių, šeimos draugų, kaimynų, mokytojų, religinių vadovų, policijos, greitosios pagalbos bei gaisrinės telefono numerius. Lapą iliustruokite nuotraukomis, paveikslėliais. Paaiškinkite vaikui, kaip, į ką iš sąraše pažymėtų žmonių ir kokios nelaimės (pavyzdžiui, kai pameta namų raktą ar į namus pasibeldžia nepažįstami asmenys) metu kreiptis.
4-6 klasės moksleiviai. Šis periodas yra sulėtėjusio fizinio vystimosi laikas, tada daug energijos atiduodama mokymuisi. 10 - 12 metų vaikams patinka faktai. Jie nori sužinoti, kaip, kas ir kodėl vyksta. Jiems labai svarbūs 122
• • • •
tampa draugai. Bendraamžių įtaka lemia vaikų interesus, norus. Vaiko savigarbos pajautimas priklauso nuo to, kaip jį priima bendraamžiai. Ypač populiarūs. To rezultatas - nesugebėjimas savarankiškai priimti sprendimą. Šis amžius yra bene svarbiausias: tarp 10 ir 12 metų formuojasi požiūris į rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą. Didžiausia rizika, kad vaikas pradės vartoti svaigiąsias medžiagas, yra šešta ir septinta klasės. Kaip žinia, tyrimai parodė, jog kuo anksčiau paaugliai pradeda vartoti alkoholį, narkotikus ir kitus svaigalus, tuo didesnė grėsmė, kad tai taps grėsminga problema. Todėl vaikai turi gauti faktinės informacijos apie svaigiąsias medžiagas, įgyti motyvų pasipriešinti bendraamžių spaudimui pabandyti alkoholio ar kitų narkotikų. Vaikai turi išmokti pasakyti "NE". Minėto amžiaus vaikai turi sužinoti: kaip atpažinti narkotines medžiagas: alkoholį, marihuaną, uostomąsias medžiagas, kokainą ir pan.; apie ilgalaikius ir trumpalaikius svaigiųjų medžiagų vartojimo padarinius; apie alkoholio ir narkotikų poveikį įvairiems kūno organams ir apie tai, kodėl alkoholis ir narkotikai ypač pavojingi augančiam organizmui; apie alkoholio ir narkotikų vartojimo padarinius šeimai, visuomenei ir pačiam vartojančiam. Patarimai tėvams, kaip dirbti su 10 - 12 metų vaikais:
• raskite laiko pakalbėti su savo vaiku. Stenkitės tik jam vienam skirti visą savo dėmesį. Kartu pasivaikščiokite, papietaukite ramioje vietoje, nueikite suvalgyti ledų į kavinę. Tai palengvins išvystyti jūsų pokalbį; • paskatinkite savo atžalą dalyvauti visuomeninėje veikloje, kur jis/ji galėtų gerai praleisti laiką ir susirasti naujų draugų. Dalyvavimas sporto būreliuose, religinėse ar visuomeninėse jaunimo ir vaikų organizacijose yra geriausia proga vaikui susipažinti su bendraamžiais; • nurodykite vaikui, kokiais būdais jis/ji gali būti suviliotas pabandyti alkoholio ar narkotinių medžiagų. Padiskutuokite su paaugliu, kaip jis/ji yra "bombarduojami" įvairiausios informacijos, pradedant televizija ar lyrinėmis dainomis ir baigiant skelbimų lentose kabančiais skelbimais, kad alkoholio ir narkotikų vartojimas yra labai "smagus" užsiėmimas. Parodykite griežtą takoskyrą tarp to, ką apie svaigiąsias medžiagas kalba mitai, ir kokia yra realybė; • tęskite praktinius užsiėmimus, kurių metu jūsų vaikas turi išmokti pasakyti "NE". Tai darykite dar aktyviau nei darėte anksčiau, nes jau ne naujiena, kad šeštokams vyresnieji siūlo pabandyti cigarečių ar alaus; • padrąsinkite vaiką įsijungti į bendruomenės, dienos centro veiklą, kuri propaguoja gyvenimą be svaigiųjų medžiagų; • paprašykite vaiko perskaityti laikraščius ir apibraukti visus straipsnius, kuriuose kalbama apie alkoholį ar narkotikus. Nėra abejonių, jog jūsų sūnus ar dukra ras straipsnių, kuriuose minimi nelaimingi atsitikimai kelyje, ginčai ar 123
mirties atvejai, kurių priežastys - svaigiosios medžiagos. Tada pakalbėkite su savo atžala apie milžinišką beprasmių mirčių skaičių ir pabandykite kartu suprasti alkoholio bei narkotikų daromą žalą; • bendradarbiaukite su savo vaikų bendraamžių tėvais. Veikite išvien, mokydami vaikus asmeninių bei socialinių įgūdžių. Organizuokite kaimynų susirinkimus, sportui skirtus vakarus, dalyvaukite mokyklos ansamblio veikloje; • kartu su kitais tėvais dalyvaukite užklasinėje vaiko veikloje. Taip sumažinsite laisvo laiko limitą, kurio metu vaikai dažniausiai iš neturėjimo ką veikti eksperimentuoja su alkoholiu bei kitomis svaigiosiomis medžiagomis. 7-9 klasės moksleiviai. Tai - paaugliškas amžius. Šio amžiaus paaugliams kyla identifikacijos klausimų. Stiprėja draugų įtaka. Kai kuriais atvejais, šis amžiaus tarpsnis - "atgimimas". Vaikai nori (ir jiems to reikia) nutraukti ryšius su praeitimi. Tai reiškia, kad nutrūksta senos draugystės ir silpnėja ryšiai su mokytojais bei kitais suaugusiais asmenimis. Tie sprendimo priėmimo metodai bei problemos išsprendimo būdai, kuriuos jie išmoko vaikystėje ir toliau yra naudingi, tačiau tėvams būtina žinoti, kad skiriasi metodų pateikimo formos. Paaugliai ima domėtis ateitimi. Pradeda suprasti, kad jų neatsakingi veiksmai sukelia neigiamus padarinius, jų elgesys veikia ir kitus asmenis. Šio amžiaus paaugliams kyla daugybė egzistencinių klausimų, dažni konfliktai su suaugusiais, būdingas nepasitenkinimas savimi, šiuo amžiaus tarpsniu labai svarbi emocinė parama ir geras suaugusio žmogaus elgesio modelis. Jauni žmonės, kurie vartoja alkoholį, narkotikus, tabaką, juos pabandė dar nebaigę devintos klasės. Rūkančiam vaikui tėvai turi pasakyti ne tai, kad rūkydamas jis/ji rizikuoja susirgti plaučių vėžiu ar širdies liga, bet paaiškinti, kad iš jo burnos sklinda nemalonus kvapas, pagelsta dantys ir pirštai, gali pajuosti rūbai. Dauguma jaunuolių pabando vartoti alkoholį ir narkotikus, nes jų draugai tai daro. Todėl tėvai turi stengtis stiprinti paauglio motyvaciją vengti alkoholio ir narkotikų. Štai keletas svarbių žingsnių, kuriuos gali atlikti tėvai, norėdami apsaugoti savo vaiką: 1.
priešpastatykite suaugusiųjų įtaką bendraamžių įtakai. Paaugliai turi suprasti, kad svaigiąsias medžiagas vartoti draudžiama ir kad ne visi jas vartoja. Parodykite, koks neprognozuojamas narkotinių ar alkoholinių medžiagų poveikis gali būti, kad nepaisant to, jog šių medžiagų vartotojai iš pradžių gali neišsiskirti iš aplinkinių savo išore, vėliau sutrinka jų organizmo funkcijos, o viską apibendrinant būtina priminti, kad vienas blogas patyrimas gali iš esmės pakeisti paauglio gyvenimą; 2. susipažinkite su vaiko draugais ir jų tėvais. Susitikite su savo paauglio draugais. Dažnai kvieskitės juos į savo namus. Pasidalinkite su jų tėvais pasvarstymais apie paauglių elgesį. Visi kartu kurkite taisykles vaikams; 3. žinokite vaiko buvimo vietą. Jei jūsų vaikas yra "draugo namuose" (kaip jis pats sako), sužinokite, kas yra jo draugas ir kas jo tėvai. Jei vaikas yra kino teatre, 124
įsitikinkite, kad žinote, kokiame kino teatre yra ir kokį filmą dukra ar sūnus žiūri. Neleiskite paaugliui sūnui ar dukrai paskutinę sekundę be jūsų žinios keisti planus ir eiti pas kitą draugą ar žiūrėti kitame kino teatre kitokį filmą nei buvote susitarę. Baigdamas devintą klasę, paauglys turėtų sužinoti: 1. 2.
narkotinių medžiagų cheminę prigimtį bei charakteristiką; nuodugnesnės informacijos apie alkoholio ir narkotikų poveikį žmogaus organizmui; 3. apie fizinę bei psichinę priklausomybę nuo narkotikų bei alkoholio; 4. kaip alkoholis ir narkotikai veikia judesių koordinaciją bei psichiką; aptarti alkoholio bei narkotikų vartojimo ir vairavimo problemas; 5. šeimos istoriją, ypatingai jei joje būta su svaigiosiomis medžiagomis susijusių problemų. Patarimai tėvams, kaip dirbti su 13-15 metų vaikais: • tęskite su vaikais praktinius užsiėmimus, kaip pasakyti "NE". Mokykite paauglius dukrą ar sūnų atpažinti tokias problemiškas situacijas, kaip buvimą su draugais name, kuriame nėra suaugusiųjų; paaiškinkite, kad jei nėra draugo tėvų, rūkyti ar gerti alų vis tiek negalima. Suvaidinkite situacijas, kurių metu jūsų vaikui yra siūloma pabandyti alkoholio ar narkotikų. Leiskite paaugliui pačiam pasakyti, kaip jis/ji turėtų atsisakyti pabandyti organizmui žalingų medžiagų. Išbandykite daugybę variantų iki tol, kol jūsų vaikas išmoks tvirtai ištarti "NE"; • šio amžiaus paaugliams labai svarbu tai, kaip jie atrodo kitiems. Jūs galite padėti savo vaikui sukurti tinkamą įvaizdį, teigdami, kad vaikas turi ne tik gerai atrodyti, bet ir būti sveikas; • ir toliau leiskite laiką diskutuodami su vaiku apie tai, kas šiuo metu jo gyvenime yra svarbiausia. Š-iame amžiaus tarpsnyje jūsų dukra ar sūnus gali stipriai išgyventi su lytine branda susijusias problemas, kintančių kūno formų (ypatingai dėl to, kad tos formos kitokios nei draugių (-ų)). Be to, juos neramina padidėję rūpesčiai mokykloje. Leiskite jiems suprasti, kad jumis ir toliau galima pasikliauti; • periodiškai vaikui dalyvaujant aptarkite elgesio namuose taisykles, vaiko pareigas namie, kiek laiko galima žiūrėti televizorių, savaitgalio planus. Paklauskite savo dukters ar sūnaus: "Ar taisyklės - teisingos ir ar aiškios jų nesilaikymo pasekmės?", "Ar nereikia sumažinti darbų skaičiaus namie dėl padidėjusio krūvio mokykloje" ir pan.; 125
• pakalbėkite su atžala apie draugystę. Paaiškinkite, kad tikri draugai niekada neprašys vienas kito daryti tai, kas yra neteisinga arba neteisėta. Tikri draugai žino, kad negalima daryti žalos ne tik sau, bet ir draugams ar jų šeimoms; • organizuokite vakarėlius prie televizoriaus su lengva vakariene savo vaikams ir jų draugams. 10 - 12 klasės moksleiviai. Vyresnių klasių mokiniai, pasak S.Jonušaitės (2002), yra susirūpinę savo ateitimi, geba mąstyti abstrakčiai. Jie vis geriau supranta suaugusius, dėl to nori, kad su jais būtų kalbama apie jų problemas ir rūpesčius. Tėvams tai puiki proga padėti savo vaikams šiame amžiaus tarpsnyje. Kartu paaugliai išlieka grupės nariai, ir priklausymas grupei daugeliu atvejų nulemia jų elgesį bei veiksmus. Per šiuos metus jaunimas dažnai įgyja platesnį požiūrį ir jiems tampa svarbesnė kitų gerovė.
•
Baigdamas mokyklą, jūsų vaikas turėtų sužinoti: • pirminį ir ilgalaikį narkotikų poveikį; • galimą lemtingą kelių narkotikų sumaišymo poveikį; • narkotikų vartojimo ir kitų ligų bei negalios ryšį; • alkoholio ir kitų narkotikų poveikį vaisiui nėštumo metu; • tiesą, kad narkotikų vartojimas nėra nusikaltimas be aukų; priemonių, kuriomis naudojamasi vartojant alkoholį ir kitus narkotikus, poveikį ir galimus padarinius; • narkotikų vartojimo įtaką visuomenei; • visuomenės galimybių užkirsti tam kelią ribotumą.
126
Pokalbio metu reikėtų susikoncentruoti į galimą ilgalaikį narkotikų poveikį šiame amžiuje: narkotikai gali trukdyti jūsų vaikui įstoti į aukštąją mokyklą, atlikti karinę tarnybą ar dirbti tam tikrus darbus. Jūsų paaugliui taip pat gali turėti įtakos tarnavimo geru pavyzdžiu jaunesniam broliui ar seseriai svarba. Nors jaunimas trokšta nepriklausomybės, ypač svarbu įtraukti juos į šeimos reikalus ir veiklą. Jie turėtų reguliariai pietauti, atostogauti su šeima ir dalyvauti šeimos kasdieninėje veikloje. Patarimai tėvams, kaip auklėti 16-18 metų paauglius: 1. toliau kalbėkite su savo paaugliu apie narkotikų vartojimą. Tikėtina, kad jūsų vaikas turi draugų, kurie vartoja alkoholį ar kitus narkotikus arba pažįsta žmonių, kurie tai daro. Pasikalbėkite apie narkotikų grėsmę gyvybei ir ateities galimybių ribotumą; 2. pasistenkite, kad jūsų paauglys kuo rečiau liktų neprižiūrimas namuose, kai jūs esate darbe. Tyrimais nustatyta, kad paaugliai linksta eksperimentuoti su alkoholiu ir kitais narkotikais priešpiečių metu bei tarp 15 ir 18 valandos; 3. paskatinkite savo paauglį įsitraukti į narkotikų prevencijos veiklą: įgyti savanorio įgūdžių ir atsakinėti į pagalbos linijos skambučius ar tapti bendraamžių konsultantu; 4. pasiūlykite savo paaugliui įsitraukti į sporto, menų, šokio ar kitus būrelius. Kuo labiau jis bus užsiėmęs, tuo mažiau tikėtina, kad nuobodžiaus ir ims ieškoti nusiraminimo narkotikuose. Dirbkite savanoriu su juo kartu, jei tik turite laiko; 5. planuokite narkotikų prevencinę veiklą su kitomis šeimomis mokyklinių atostogų metu ir švenčių dienomis, kai paauglys gali nuobodžiauti ir ta proga pavartoti narkotikų; 6. įsitikinkite, ar jūsų paauglys turi galimybę susipažinti su naujausia informacija apie narkotikus, bei jų poveikį. Pasistenkite sužinoti apie kiekvienus naujus ir populiarius narkotikus bei jų poveikį; 7. bendradarbiaukite su kitais tėvais ir pasirūpinkite, kad vakarėliuose ir kitoje visuomeninėje veikloje, kurioje dalyvauja jūsų paauglys, nebūtų vartojamas alkoholis ir narkotikai. Yra šeimų, kurios susitaria, kad suaugusieji, kurių namuose rengiamas vakarėlis, bus už jį atsakingi; susitariama, kad visi vakarėliai bus prižiūrimi, kad nebus vartojami narkotikai; 8. padėkite planuoti vietinės bendruomenės finansuojamą prevencinę veiklą pasilinksminimus be alkoholio ir narkotikų bei kitas pramogas, pvz., "krepšinį vidurnaktį"; 9. kalbėkite su savo vaikais apie ateitį, papasakokite jiems apie savo lūkesčius ir sužinokite apie jų troškimus. Parūpinkite universitetų ar profesinių mokyklų katalogus ir padiskutuokite apie įvairias mokslo
127
ir karjeros galimybes. Surenkite nedidelę šeimos kelionę į vietos universitetus ir aukštąsias mokyklas. Jaunimas vartoja narkotikus dėl įvairių priežasčių, kurios susijusios su jo santykių su pačiu savimi, su kitais ir su jo gyvenimo būdu. Nėra vieno faktoriaus, kuris nulemtų, kas vartos narkotikus ir kas ne, bet čia pateikiame keletą bendrų požymių: ■ prasti mokymosi rezultatai; ■ agresyvus maištingas elgesys; ■ perdėtas bendraamžių poveikis; ■ tėvų paramos ir vadovavimo trūkumas; ■ elgesio problemos ankstyvame amžiuje. Noras pastebėti alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo požymius reikalauja akylumo. Kartais sunku atskirti normalų paauglio elgesį nuo narkotikų paveikto elgesio. Kraštutiniai bei ilgiau nei kelias dienas trunkantys pokyčiai vaiko elgsenoje gali būti narkotikų vartojimo ženklas. Apsvarstykite šiuos klausimus: ■ Ar jūsų vaikas atrodo užsisklendęs, prislėgtas, pavargęs ir nesirūpina savo higiena? ■ Ar jūsų vaikas tapo priešiškas ir nesukalbamas? ■ Ar jūsų vaiko santykiai su kitais šeimos nariais pablogėjo? ■ Ar jūsų vaikas paliko savo senus draugus? ■ Ar jūsų vaikas ėmė prasčiau mokytis: blogėja pažymiai, nereguliariai lanko mokyklą? ■ Ar jūsų vaikas ėmė nebesidomėti savo pomėgiais, sportu, kita mėgstama veikla? ■ Ar pasikeitė jūsų vaiko valgymo ar miegojimo įpročiai? Teigiamas atsakymas į kurį nors iš šių klausimų gali reikšti, kad jūsų vaikas vartoja narkotikus, tačiau šie požymiai taip pat gali būti būdingi vaikui, kuris turi kitų problemų mokykloje ar šeimoje. Jei abejojate, ieškokite pagalbos. Tegul jūsų šeimos gydytojas ar vietinė poliklinika ištiria jūsų vaiką, kad būtų galima apsisaugoti nuo ligų ar kitų fizinių problemų. Stebėkite, ar neturi narkotikų bei narkomanų "aksesuarų". Tokie paprasti daiktai kaip pypkės, vyniojamas popierius, vaistų buteliukai, akims lašai ar žiebtuvėliai gali indikuoti, kad jūsų vaikas vartoja narkotikus. Netgi kai požymiai aiškūs, dažnai tėvai nenori pripažinti, kad vaikas turi minėtų bėdų, nors jau tam tikrą laiką vartoja narkotikus. Pilnas pykčio, pagiežos, kaltės jausmo, kad jie yra nevykę tėvai yra įprasta tokių tėvų reakcija. Jei vaikas vartoja narkotikus, svarbu dėl to nekaltinti savęs ir padaryti viską, kad tai būtų sustabdyta. Kuo anksčiau pastebėsite tai ir imsite veikti, tuo daugiau galimybių, kad jūsų vaikui bus galima padėti. Pirma. Nesurenkite vaikui akistatos, kuris yra paveiktas alkoholio ar kitų narkotikų, bet palaukite, kol jis išsiblaivys. Tada ramiau ir objektyviau 128
pasikalbėkite apie savo įtarimus. Jei reikia, pasikvieskite į pagalbą kitus šeimos narius. Antra, bauskite jį taip, kaip šeimoje esate nusprendę bausti už taisyklių nesilaikymą; netgi jei jūsų atžala prižada niekada daugiau to nedaryti. Daugelis paauglių meluoja apie alkoholio ir narkotikų vartojimą. Jei manote, kad jis kalba netiesą ir įrodymai yra pakankamai stiprūs, tegul jūsų vaiką diagnozuoja medikas, kuris specializuojasi paauglių, turinčių problemų, susijusių su alkoholio ar kitų narkotikų vartojimu, srityje. Jei jūsų vaikas jau ilgai ir pastoviai vartoja narkotikus, jums turbūt reikės pašalinių pagalbos. Jei nežinote apie narkomanų gydymo programas jūsų gyvenamojoje vietoje, paskambinkite šeimos gydytojui, į pirminės sveikatos priežiūros centrą, vietinę ligoninę ar apskrities psichinės sveikatos centrą ir pasiteiraukite. Jūsų mokykloje taip pat turėtų būti piktnaudžiavimo alkoholiu ir kitais narkotikais prevencinės veiklos koordinatorius ar konsultantas, jis taip pat gali nurodyti jums gydymo programas. Tėvai, kurių vaikai jau susidūrė su tokiomis problemomis, taip pat gali suteikti informacijos. Kitame poskyryje bus kalbama apie prevenciją. Perspektyviausios narkotikų prevencijos programos yra tos, kurios sujungia tėvus, mokinius, mokyklas ir bendruomenę. Mokyklos, tėvų ir bendruomenės bendradarbiavimas Mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas. Griežtos politikos, kuri nusakytų alkoholio ir kitų narkotikų pardavimo bei naudojimo taisykles, vykdymas yra bet kurios ugdymo institucijos prevencinės programos pagrindas. Būtina sužinoti, kokia mokyklos politika ir aktyviai ją palaikyti. Jei mokykla tokios politikos neturi, reikia ją sukurti dirbant kartu su mokytojais, mokyklos administracija ir bendruomenės nariais. Tokia mokyklos politika turėtų nubrėžti požiūrį į narkotikus, nustatyti sankcijas už pažeidimus bei suburti visuomenę jos palaikymui. Taigi, tėvams reikia apsilankyti vaiko mokykloje ir sužinoti, kokią informaciją vaikai įgyja apie narkotikus; ar dėstantys mokytojai yra specialiai tam pasirengę; ar šis kursas įtrauktas į ugdymo programas, ar tėra tam skirtos savaitės seminaras; ar ši informacija perteikiama tik per sveikatos pamokas, ar integruotai visuose dalykuose; ar visų klasių mokiniai yra mokomi, ar tik tam tikrų; ar tėvai yra įtraukiami į prevencinį ugdymą. Jei mokykla turi veikiančią prevencijos programą, reikėtų pasidomėti jos turiniu. Ar joje tikrai yra aiški suformuluota mintis, kad alkoholis ar kiti narkotikai yra žalingi ir pavojingi? Ar informacija tiksli ir nauja? Ar mokykla bendradarbiauja su kitomis institucijomis, teikiančiomis pagalbą narkotikų vartojimo atveju? Pakalbėkite su kitais tėvais apie šią programą per klasės tėvų susirinkimus. Skirkite tam nors vieną susirinkimą per metus. Į juos galite pakviesti kompetentingus farmacininkus, gydytojus. Pakviesti policijos pareigūnai galėtų pateikti informaciją apie jūsų gyvenamosios vietos padėtį narkotinių medžiagų platinimo ir vartojimo atžvilgiu. 129
Tėvų ir bendruomenės veikla. Padėkite savo vaikui užaugti be alkoholio ir kitų narkotikų paremdami bendruomenės pastangas suteikiant visuomenei naudingas alternatyvas. Jūs galite padėti organizuoti įvairias šventes ir renginius, skirtus narkomanijos ir alkoholizmo prevencijai. Vietiniai verslininkai ar įmonės taip pat yra puiki galimybė alternatyviai veiklai, nes gali remti sporto komandas ar suteikti dalinio užimtumo darbo vietas. Tėvų palaikymo grupės. Kiti tėvai gali būti tikri pagalbininkai stengiantis padėti jūsų vaikui išvengti narkotikų. Taigi, stenkitės susipažinti su jūsų vaiko draugų tėvais. Pasidalinkite su jais savo mintimis apie komendanto valandą, nekontroliuojamus vakarėlius ir t.t. Padėti jaunimui nepapulti į bėdą yra lengviau, kai taisyklės ir požiūriai yra aiškūs ir visiems žinomi. Pasistenkite turėti keletą pažįstamų suaugusiųjų, su kuriais galėtumėte apie tokius dalykus pakalbėti. Suburkite tėvų grupes ir jose spręskite vaikų užimtumo problemas. Kitų patirtis gali jums padėti auklėti jūsų vaiką. Taip pat tai padeda suvokti, kad ir kiti tėvai turi panašių problemų. Nepaisant visų žiniasklaidos publikuojamų istorijų, dauguma jaunuolių nenaudoja uždraustų narkotikų, jie nepritaria, kai juos ima vartoti jų draugai, ir nori apie tai kalbėti su savo tėvais. Sėkmingos prevencinės šeimos, mokyklos ar bendruomenės pastangos turi panašumų: susirūpinimas jaunuolių gerove ir sveikata; tvirtos pozicijos dėl narkotikų nevartojimo suaugusiųjų vienovė, noras skirti tam laiko ir energijos. Amerikietis Gail Amato, "Nevartojančio jaunimo" (Drug-free Youth) Bowling Green bendruomenės tėvų prezidentas, įtikinamai teigia, kad tėvai turi dalyvauti alkoholio ir kitų narkotikų prevencijoje: "Žmonės dažnai manęs klausia, kodėl, mano nuomone, tėvai yra tas atsakymas. Aš manau, todėl, jog tėvai turi daugiausia ką prarasti. Mokyklos, bažnyčia ir įstatymai gali padėti, tačiau niekas nepakeis šeimos. Dalyvavimas alkoholio ir kitų narkotikų prevencijos programose leidžia mūsų vaikams suprasti, kad mums tai rūpi. Tai sustiprina šeimos ryšius ir leidžia mums būti tokiais tėvais, kokių mūsų vaikams reikia".
130
Išvados Priklausomybės ligų prevencijos darbe tėvai atlieka labai svarbų vaidmenį. Siekdami apsaugoti vaikus nuo svaigiųjų medžiagų, jie privalo žinoti, kad: ■ socialinės, šeimos bei religinės vertybės yra tas pagrindas, kuris išmoko jaunus žmones ištarti tvirtą "ne" svaigalams, o vėliau padeda to pažado laikytis; todėl tėvai privalo ugdyti dorovines vertybes; ■ tėvai yra atsakingi už drausmės laikymosi taisyklių, skirtų vaikams, sukūrimą. Kai kalbama apie alkoholio ar kitų svaigalų vartojimą, reikia įdiegti namuose tokias griežtas taisykles bei sankcijas už jų sulaužymą, kad pirmiausiai būtų apsaugotas vaikas; ■ tėvai privalo daug žinoti apie alkoholio, narkotikų bei kitų svaigiųjų medžiagų žalą, kad savo vaikams galėtų pateikti tikslią informaciją; ■ būtina išmokti tinkamai kalbėtis su vaiku, įsiklausyti į jį; ■ tėvai turi žinoti, su kokio amžiaus vaiku pradėti pokalbius apie žalingus įpročius. Kalbant apie narkotikus, juos liečiančią informaciją reikia pateikti kūrybingai, pirmiausiai atsižvelgiant į vaikų amžių bei patirtį; ■ taip pat svarbu suvokti, jog jie turi veikti iš vien su mokykla ir bendruomene, nes tik vieningos ir sistemingos pastangos gali būti veiksmingos; ■ Tėvai yra pagrindiniai socialinio ugdymo agentai, kurie daugiausiai bei efektyviausiai gali įtakoti vaikus (nuo pat jo gimimo iki tapsmo suaugusiu žmogumi) atsiriboti nuo svaigiųjų medžiagų. Mokyklos, bažnyčia ir įstatymai gali padėti, tačiau niekas nepakeis šeimos. Dalyvavimas alkoholio ir kitų narkotikų prevencijos programose leidžia vaikams suprasti, kad jų tėvams tai rūpi. Šis žinojimas sustiprina šeimos ryšius ir leidžia būti tokiais tėvais, kokių vaikams reikia. Klausimai ir užduotys 2. 3. 4.
1. Pateikite narkomanijos ir narkomano apibrėžimą. Atskleiskite biologines, psichologines ir socialines vaikų narkomanijos priežastis. Charakterizuokite paauglių įsitraukimo į narkotikų vartojimą lygius. Koks turėtų būti socialinio pedagogo vaidmuo informuojant tėvus apie narkotikų ir alkoholio žalą augančiai kartai? 5. Kaip atpažinti vaiką, vartojantį narkotikus? 6. Koks turėtų būti bendruomenės ir mokyklos vaidmuo narkotikų ir alkoholio vartojimo prevencijoje?
131
2.4. Alkoholizmas - vaikų deviantinio elgesio pasireiškimo forma Alkoholizmo samprata bei požymiai. Tikriausiai kiekvienam socialiniam pedagogui tenka susidurti su situacijom, kai prisieina atskirti alkoholizmą nuo girtavimo; nustatyti, ar žmogus tikrai yra alkoholikas ir ar būtina jį nukreipti pas narkologą. B. Moskalenko (1992) pabrėžia, "kad socialinis pedagogas (darbuotojas) nenustato diagnozės - tai gydytojo kompetencija. Vis dėlto, socialinis pedagogas (darbuotojas) privalo teisingai orientuotis tokiose gyvenimiškose situacijose, kur galimi susirgimo požymiai". Tikslinga pritarti autoriaus nuomonei, kad laiku įsikišęs į tokią situaciją, socialinis darbuotojas pedagogas gali sustabdyti rimtus įvykius ateityje. Nustatyti alkoholizmo požymius pirminėje stadijoje yra pakankamai sunku. Pasak B.Moskalenko (1992), nei išgeriamo alkoholio kiekis, nei išgertuvių dažnumas nėra pagrindiniai požymiai, leidžiantys nustatyti ligos buvimą ar nebuvimą. Žodžiai "geria kaip ir visi, per šventes" visiškai netinka diagnozei, todėl, kad visuomenėje nėra tikslių kriterijų "normalių išgertuvių" nustatymui. Alkoholikas negali žinoti, nukrypo jis nuo normos ar ne, todėl, kad niekam nežinoma, kas yra norma šioje srityje. Taigi, diagnozuoti alkoholizmo ligą labai sudėtinga ne tik socialiniam pedagogui/socialiniam darbuotojui, bet netgi gydytojui. Toliau, remiantis įvairiais autoriais, bus pateikiama, kas yra alkoholizmas ir kaip jį atpažinti. Alkoholizmas - klastinga, lėtinė, progresuojanti ir mirtina liga, pasireiškianti asmens fizine ir psichologine priklausomybe nuo alkoholio. Lėtinė liga reiškia, kad alkoholinė priklausomybė nepraeina. Nuo jos negalima išgyti, alkoholizmo procesą galima tik sustabdyti. Ligos eiga progresuojanti. Netgi po ilgų blaivybės metų alkoholikui pradėjus gerti būsena dar pablogėja, jis geria dar daugiau ir jo gėrimas sukelia rimtesnes pasekmes. Ir galiausiai alkoholizmas yra mirtina liga, nes ilgainiui organizmas nepajėgia susidoroti su gaunamu alkoholio kiekiu ir neįstengia jo suskaidyti. Gydytojas narkologas B.Moskalenko (1992) alkoholizmą įvardina kaip toksikomanijos formą su potraukiu vartoti svaigalus, turinčius sudėtyje etilo spirito. Šiame apibrėžime autorius kaip žodį raktą išskiria "potraukį*. Kituose alkoholizmo apibrėžimuose taip pat atsispindi tokie svarbūs požymiai, kaip "potraukis" ir "abstinencinio sindromo išsivystymas". Pastarasis dar vadinamas fizine priklausomybe. Tai reiškia, kad nutraukus girtavimą, nevartojant alkoholio arba po besaikio jo vartojimo (o sergančiam jis visada besaikis), išsivysto tokie požymiai: galvos skausmas, burnos džiuvimas, apetito nebuvimas, prakaitavimas ir kt. Suvartojus atitinkamą alkoholio kiekį, simptomų aktyvumas sumažėja. Tuo ir paaiškinamas ligonių poreikis išsipagirioti.
132
Štai, pavyzdžiui, JAV Nacionalinio piktnaudžiavimo alkoholiu ir alkoholizmo instituto paruoštame lankstinuke "Kaip mesti gerti" ("Kaip mesti gerti". NIAAA National Institute on Alcohol Abuse and alcoholism, 1996, kovas) taip pat akcentuojama, kad "alkoholizmas - psichikos liga, nuolat progresuojanti, kuria susergama dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, pasireiškianti asmens psichinės ve fizinės priklausomybės nuo alkoholio sindromu". Taigi, akivaizdu, kad alkoholis yra ypatingai žalingas žmogaus sveikatai. Pasaulinė sveikatos organizacija 1975 m. ("Kaip mesti gerti". NIAAA National Institute on Alcohol Abuse and alcoholism, 1996 m., kovas), alkoholį pripažino "narkotiku, griaunančiu žmogaus sveikatą" ir priėjo išvadą, kad "jokia liga pasaulyje nesuluošina tiek daug žmonių, kaip alkoholizmas. Milijonai žmonių dėl alkoholio vartojimo tapo ligoniais, dar didesniam skaičiui gresia pavojus jais tapti". Kalbant apie alkoholizmo paveldimumą, šiuolaikinis mokslas pastebi, kad yra paveldimas polinkis, o ne pats alkoholizmas. (Metodinė medžiaga, skirta darbui su alkoholikų šeimomis. Nepublikuotas rankraštis). Kaip teigiama šiame šaltinyje, kad "nuo alkoholio priklausomų tėvų vaikai turi 4 kartus didesnę riziką tapti alkoholikais". Tiek metodinėje medžiagoje, skirtoje darbui su alkoholikų šeimomis, tiek B.Moskalenko tyrimuose minima, kad moterims alkoholizmas išsivysto greičiau. Jos paprastai pradeda gerti dėl sunkių pergyvenimų ar krizinių situacijų. Pastebėta, kad moterys dažniausiai geria vienos namuose. Jos labiau jaučia kaltę ir gėdą, dažniau suserga depresija. Sėkmingo gydymo galimybės moterims taip pat yra mažesnės nei vyrams, nes dažnai reikalingas specialus terapinis gydymas. Vienas svarbiausių alkoholizmo ypatumų yra tai, kad būti alkoholiku reiškia ne tik priklausyti nuo alkoholio, bet ir stipriai gintis viską neigiant. Anot B.Moskalenko (1992), labai dažnai gindamiesi ir aiškindami išgerdinėjimo priežastis žmonės dangstosi rūpesčiais darbe, sunkia finansine padėtimi, nepaklusniais vaikais, tačiau nepripažįsta, kad visos bėdos kyla dėl alkoholio. Neigimas ir gynyba yra du būdai, kuriais naudojasi nuo alkoholio priklausomas žmogus. Į šį vaidmenį laikui bėgant įsitraukia ir kiti šeimos nariai. Alkoholizmas yra progresuojanti liga ir jis turi atitinkamas stadijas (Metodinė medžiaga, skirta darbui su alkoholikų šeimomis. Nepublikuotas rankraštis). Išskiriamos 5 alkoholizmo stadijos: I stadija: alkoholikas gali gerti be didesnės žalos sau ir aplinkiniams. Išgėrinėjama daugiausia savaitgaliais ir pasitaikius tam tikroms progoms. Tarp išgėrimų būna trumpesni ar ilgesni blaivybės periodai. II stadija: dėl gėrimo atsiranda problemos šeimoje, darbe. Šeimoje atsiranda įtampa, bet šeimos nariams atrodo, kad jie patys gali su tuo susitvarkyti. III stadija: alkoholikas pats ima suprasti, kad jau nebegali kontroliuoti 133
gėrimo. Jis paprastai svyruoja tarp noro gerti ir negerti. IV stadija: alkoholikas pradeda slinkti į bedugnę. Jis nesitiki pagerėjimo ir praranda atsakomybės jausmą. Stipri degradacija. V stadija: išprotėjimas arba mirtis. Taigi, kas yra alkoholizmas jau apibrėžta. Aiškios ir jo stadijos. Tačiau, norint atskirti alkoholiką (ligonį) nuo paprasto girtuoklio, to neužtenka. Todėl toliau bus nagrinėjami požymiai, pagal kuriuos socialinis pedagogas/darbuotojas galėtų lengviau orientuotis atpažįstant alkoholizmą, kaip socialinę ligą. Kuo skiriasi alkoholikas ir girtuoklis? Dažnai tenka girdėti šias dvi sąvokas. Dažniausiai jos yra vartojamos neteisingai, nes ne visi žmonės tiksliai žino, kas yra tas alkoholikas ar girtuoklis, ir, kad apskritai yra skirtumas tarp šių dviejų sąvokų. Metodinėje literatūroje, skirtoje darbui su alkoholikų šeimomis, aiškiai pateikiamos šių sąvokų reikšmės: Girtuoklis - tai žmogus, kuris daug geria, bet gali kontroliuoti išgeriamo alkoholio kiekį. Pavyzdžiui, jis gali bet kuriuo metu (jeigu tik nori) mesti gėręs. Alkoholikas - priklausomas nuo alkoholio, t.y. jis praranda išgeriamo alkoholio kiekio kontrolę. Apžvelgus šiuos du apibrėžimus, galima teigti, jog girtuoklis geria todėl, kad mėgsta gerti, o alkoholikas geria todėl, kad negali negerti. B. Moskalenko (1992) refleksuoja įspūdžius, patirtus stažuotės JAV, Minesotos valstijoje, kurios metu jis klausė užsienio narkologų paskaitų apie alkoholizmo atpažinimą ankstyvoje stadijoje. Paskaitoje buvo pateikti 8 požymiai, leidžiantys atskirti alkoholiką nuo nealkoholiko. B.Moskalenko nuomone, pagal šiuos požymius socialinis pedagogas/darbuotojas galėtų greičiau atpažinti alkoholizmą bei kitas priklausomybės eigas, nei gydytojai, naudodamiesi klinikiniais simptomais. Aštuoni nesveiko alkoholio vartojimo požymiai (Minesotos narkologų sukurti kriterijai: 1. Pastovios mintys apie alkoholį. Sergantis žmogus dažnai galvoja apie išgertuves, tuo metu, kai jį turėtų jaudinti kiti dalykai. Kaip to išklausti? • ar laukiate su nekantrumu savo darbo dienos pabaigos, kad galėtumėt išgerti ir atsipalaiduoti? • ar pastebite, kad kartais mintys apie išgertuves įsibrauna į jūsų sąmonę, kai jums reikia galvoti apie kažką kitą? 2. Padidėjęs "pakeliamo" alkoholio kiekis. Sergantis alkoholizmu žmogus, gali išoriškai atrodyti blaivus po atitinkamos alkoholio dozės, nuo kurios kiti pasigertų. Kai kurie žmonės didžiuojasi šia savybe ilgai neapgirsti, 134
teigdami, kad tai sveiko ir stipraus organizmo savybė. Šios aplinkybės išsiaiškinimui gali padėti tokie klausimai: • ar keičiasi jūsų asmeninė alkoholio dozė, nuo kurios jūs girtėjate? • ar jūs pastebite, kad galite gerti daugiau už kitus, bet mažiau apsvaigti? 3. Greitas alkoholio suvartojimas. Sergantis alkoholizmu (arba narkomanija) žmogus vartoja alkoholį (narkotikus) tokiu būdu, kad priemonė suveiktų kuo greičiau. Sužinoti apie tai autorius siūlo tokius klausimus: • ar jūs savo taurelę išgeriate "vienu mauku", ar geriate po truputį? • ar nenutinka jums taip, kad prieš eidami į svečius, jūs namuose suvartojate atitinkamą dozę alkoholio, kad pobūvyje anksčiau "startuotumėte"? Buities kultūroje įsišaknijęs paprotys "išgerti iki dugno" yra labai pavojingas. Vakarų kultūros žmonės negeria iki dugno, jie gurkšteli, dažnai palieka, nors alkoholizmu sergančių žmonių skaičius nemažesnis. 4. Alkoholio vartojimas vienatvėje (prieš veidrodi). Alkoholikui yra svarbiau išgertuvės, negu bendravimas užstalėje. Ligonis gali gerti ir tada, kai namuose niekas daugiau negeria. Klausimai: • ar išgeriate kartais vienas, kai namuose niekas be jūsų negeria? • ar atsitinka jums taip, kad išgeriate papildomą taurelę tarp tostų, kurie sakomi prie stalo? 5. Alkoholio, kaip universalių vaistų, vartojimas. Ligoniui alkoholis gali pasirodyti kaip išsigelbėjimas nuo visų ligų ir negandų. Jis gali vartoti alkoholį tam, kad užmigtų, pasveiktų nuo peršalimo, užmirštų problemas ir t.t. Klausimai: • ar išgeriate, kad nuramintumėte nervus, pašalintumėt įtampą? • ar kyla mintys apie išgertuves, kai susiduriate su nemalonumais? 6. Alkoholio pirkimas atsargai. Alkoholikas dažniausiai patiria didesnį komfortą, kai turi pasidėjęs butelį alkoholio tik jam vienam žinomoje vietoje. Klausimas: • ar jaučiatės ramiau, turėdamas užsislėpęs buteliuką degtinės (namie, darbe, mašinoj)? 7. Neplanuojamos išgertuvės. Sergantis alkoholizmu girtauja dažniau negu suplanavęs. Klausimas: • ar tenka jums nueiti kur nors išgerti, kai iš pradžių buvote nutaręs grįžti namo? 8. Atminties praradimas išgertuvių pabaigoje. Alkoholikas gali sunkiai ryte atsiminti visus vakarykščių išgertuvių nuotykius, ypatingai, 135
įvykusius pabaigoje. Dažnai visiškai neprisimena, kaip grįžo namo ar pametė kepurę. Klausimas: • ar jums taip buvo, kad ryte sunkiai prisimintumėt (arba visai ne), kas su jumis atsitiko vakarykščių išgertuvių pabaigoje? Jei paaiškėja, kad žmogus atitinka 4 ar daugiau išvardytų charakteristikų, labai tikėtina, kad jis serga alkoholizmu. Galutinį sprendimą priima gydytojas - narkologas. Pasak A. Samek (A.Samek. Alkoholis. Ką daryti, kai...// Kas gresia tavo vaikui? Vilnius, 2000), "alkoholikas - žmogus, patiriantis įvairių sveikatos, finansinių, socialinių, šeimyninių problemų, bet nekeičiantis savo požiūrio į gėrimą. Dėl to suyra sergančiojo ir jo šeimos santykiai". Taigi, toliau bus kalbama apie tai, kad priklausomybė nuo alkoholio sukelia grėsmę ne tik geriančiajam. Kenčia ir šeimos, kurių bent vienas narys piktnaudžiauja alkoholiu arba yra nuo jo priklausomas. Priklausomybė nuo alkoholio ir jos atpažinimas Kaip jau minėta anksčiau, alkoholikai ne tik patys priklauso nuo alkoholio, bet jie tuo pačiu daro žalingą poveikį visiems, su kuo bendrauja. Labiausiai kenčia tie, kurie arčiausiai. Metodinėje literatūroje, skirtoje darbui su alkoholikų šeimomis, teigiama, jog "šeimos nariai tampa priklausomi lygiai taip pat, kaip jis (alkoholikas) priklauso nuo alkoholio". Ir tai vadinama kopriklausomybe (sausu alkoholizmu). Anot S.Smolley (S.Smolley, cituojamas A.W.Schaef, 1986, p. 14-15), "priklausomybė - tai įsisavintų elgesio formų, jausmų bei įsitikinimų visuma, kuri gyvenimą paverčia kančia. Tai priklausomybė nuo žmonių ir išorinės aplinkos reiškinių, lydimų tokio lygio nedėmesingumo sau, kuris nepalieka galimybės savęs identifikacijai." Priklausomybė - tai - pastovi minčių koncentracija į kažką (asmenį) ir priklausomybė (emocinė, socialinė, kai kada fizinė) nuo žmogaus ir objekto. Kartais tokia priklausomybė nuo kito žmogaus tampa patologine būsena, kuri daro didžiulę įtaką santykiams su kitais žmonėmis. Šio fenomeno yra pavergti: 1. asmenys, susituokę ar palaikantys meilės (draugystės) ryšius su sergančiuoju alkoholizmu; 2. asmenys, turintys vieną ar abu sergančius alkoholizmu tėvus; 3. asmenys, užaugę emociškai depresinėje šeimoje". (Wegscheider S.Cruse, cituojamas A.W. Schaef, 1986, p. 14). Remiantis aukščiau pateiktų autorių apibrėžimais, taip pat remiantis A.Samek bei metodine medžiaga, skirta darbui su alkoholikų šeimomis, apibendrintai galima pasakyti, kad šeima, kuri yra priklausoma nuo alkoholiko, nebeatlieka natūralių globos, ugdymo, ekonominių funkcijų. Pasikeičia jos emocionalus gyvenimas, t.y. vietoj pozityvių jausmų, tokių kaip meilė, pasitikėjimas, pagarba - atsiranda pyktis, neapykanta, baimė ir gėda. Pagarba, 136
savitarpio supratimu paremti atviri ir nuoširdūs santykiai virsta melu ir manipuliacijomis. Tokiose šeimose vyrauja gėda. O dėl gėdos vis daugiau atsiribojama nuo kitų žmonių. Žodžiu, visas šeimos gyvenimas sukasi aplink sergantįjį alkoholizmu ir jo bandymus negerti. Šeimos nariai, kaip ir geriantysis, jaučia nuolatinį stresą, atsiradusį dėl nenuspėjamo sergančiojo elgesio. Visas dėmesys sutelkiamas į tai, kaip sunkioje situacijoje rasti naujų pagalbos būdų. Šeima, aukodama savigarbą, stengiasi įvairiais būdais apsaugoti sergantįjį. Dėl jo aukojamas normalus gyvenimas. Alkoholikų šeimos vaikai stengiasi kaip įmanydami nugalėti baimę ir bejėgiškumą, vaidina didvyrius, atsiskyrėlius arba nekaltus dėl to, kas nutikę su jų tėvais. Anksčiau išvardyti autoriai teigia, kad jie (vaikai) taip elgiasi bijodami būti atstumti ir dėl visko kaltina tik save, atsisako bet kokios pagalbos ir nenori atskleisti savo problemų. Šių problemų tikrumas ir sudėtingumas verčia susimąstyti apie tai, kaip jų išvengti ir kaip sumažinti šeimos narių susirgimo riziką. Anot A.Samek (2000), svarbiausia - atkreipti dėmesį į ženklus, rodančius, kad alkoholis tampa vis svarbesnis šeimos gyvenime. Priklausomybės atpažinimas. Pasak B.Moskalenko (1992), socialinis pedagogas (darbuotojas) privalo pats išmokti atpažinti kliento priklausomybę nuo alkoholio ir išmokyti tai padaryti jo šeimos narius. Pačioje susipažinimo su šeima pradžioje, esant įtarimui, kad ji kenčia nuo artimo žmogaus alkoholizmo, situacija gali būti ne iki galo aiški ir socialiniam pedagogui/darbuotojui, ir šeimos nariams. Manoma, kad socialinis pedagogas (darbuotojas) žmonai (nes ji dažniausiai kreipiasi) turi pasiūlyti atsakyti į specialų klausimyną. Jis naudingas ir tuo atveju, kai vieno šeimos nario alkoholizmas jau nekelia abejonių, kadangi padeda žmonai išsiaiškinti problemas, susijusias su vyro girtavimu. Pagrindinė Šio klausimyno praktinė reikšmė - išsiaiškinti, ar šeimai reikalinga socialinio darbuotojo, gydytojo - narkologo, psichoterapeuto pagalba.Tokią išvadą galima padaryti, jei žmona ar kitas šeimos narys atsakys į tris ar daugiau klausimų. Yra vienuolika priklausomybės požymiu: 1. Nusisukimas nuo savęs. Tai pagrindinis priklausomųjų bruožas, pasižymintis žemu savęs vertinimu. Priklausomieji yra visiškai priklausomi nuo santykių su kitais. 2. Rūpinimasis kitais. Kadangi priklausantieji turi žemą savi vertę ir stipriai orientuojasi į kitus, jie tiesiog trokšta rūpintis kitais. 3. Kūno liga. Priklausomybė lydima fizinių negalavimų. Dažnai suserga žmonos dėl bandymų kontroliuoti tai, ko neįmanoma - kito žmogaus gyvenimą. Jos aktyviai ir daug dirba, besistengdamos išlaikyti namus ir šeimą. Dėl to išsivysto įvairūs negalavimai ir visiškai rimti susirgimai. Kartais priklausomieji patys pradeda vartoti alkoholį. 4. Egocentrizmas. Priklausomieji išsiskiria savo subtiliu, labai paslėptu egocentrizmu. Visa, kas vyksta aplink, jie stengiasi susieti su savo asmenybe. Jei kas iš namiškių ant jų pyksta, jie stengiasi užglaistyti kaltę. 137
5.
Kontrolė. Priklausomos žmonos tiki, kad jos gali kontroliuoti viską. Kuo situacija chaotiškesnė, tuo, jų manymu, reikia daugiau jėgų jai kontroliuoti. Jos mano, kad gali sulaikyti vyro girtavimą, kad vaikai viską supranta taip, kaip jiems liepiama. Priklausomos žmonos į savo nepavykusius bandymus visus ir viską kontroliuoti, žiūri kaip į savo pralaimėjimą. O tai sukelia joms depresiją. 6. Jausmai. Priklausomieji neturi jausmų pažinimo ir supratimo įgūdžių. Jie taip stipriai pavergti kitų norų pildymais, kad net mano, jog neturi tam teisės. 7. Nesąžiningumas. Priklausantieji slepia tiesą, o tai reiškia, kad jie apgaudinėja save. Taip pat nemokėti suformuluoti savo minčių ir jausmų - reiškia būti nesąžiningiems patiems sau. 8. Pastangos būti įvykių ir jausmų centre. Priklausomieji bijo būti pamesti. Jie jaučia poreikį dalyvauti visose šeimos sferose. Jie negali suprasti, kad artimieji gali apsieiti be jų. 9. Pasitikėjimas (lengvabūdiškumas). Priklausomieji tiki viskuo, kas jiems sakoma, jei tai atitinka jų norus. Priklausomieji mato ir girdi tik tai, ko nori patys. 10. Moralinių principų praradimas. Netgi nesąžiningumą sau šeimos narys įvardina kaip moralinių principų praradimą. Besivystant priklausomybei, motinos vis labiau pamiršta savo vaikus, visą rūpestį nukreipdamos į kontrolę. 11. Baimė, noras teisti kitus, rigidiškumas. Daugelis priklausomųjų poelgių yra paremti baime, kuri yra bet kurios priklausomybės pagrindas. Žmonėms, nuolat jaučiantiems baimę, atsiranda tendencija į rigidiškumą - kūno, sielos, dvasios nelankstumą, sustabarėjimą. Aplinka, kurioje gyvena sergančiojo alkoholizmu artimieji, slegia juos, todėl jie kaip įmanydami stengiasi apsaugoti iliuzinį pasaulį, kurį susikuria patys. Baimės jausmas ir rigidiškumas pasireiškia polinkiu teisti kitus. Tokie žmonės "užgyvena" sau ligas, būna vieniši ir nelaimingi. Taigi, jei nustatoma žmogaus priklausomybė nuo alkoholio (alkoholizmas) ar šeimos narių priklausomybė nuo alkoholiko (kopriklausomybė), būtina padėti tiek pačiam alkoholikui, tiek jo artimiesiems. Apie tai ir bus kalbama kitame skyriuje. Alkoholis, jo poveikis organizmui. Alkoholizmas Šiandien vaikų alkoholizmas yra viena iš svarbiausių socialinių pedagoginių problemų. Ji turi gilias kultūrines, politines ir socialines ekonomines šaknis. Tam, kad būtų panaudoti efektyviausi kovos su ja metodai, būtina žinoti šios problemos istoriją. Alkoholis nėra šiuolaikinės civilizacijos vaisius. Svaigalai pasiekė mus nuo amžių glūdumos. Alkoholinių gėrimų vartojimas prasidėjo prieš daugiau 138
kaip 8000 metų. Arabų chemikas ir gydytojas Albukazisas Kozas išrado etilo spiritą, t.y. įvairių augalinių medžiagų rūgimo produktą. Tai buvo bespalvis, aštraus kvapo ir tvilkinančio skonio skystis, be to, turėjo įstabiausią savybę svaiginti. Šis atradimas sąlygoja šios medžiagos paplitimą ir vartojimą. Degtinė buvo išrasta VI amžiuje, ją išrado vienuoliai benediktinai, kurie šį gėrimą išplatino tuo metu gyvavusiuose vienuolynuose. Alkoholis - tai vienas iš seniausiai žinomų narkotikų. Alkoholis yra išgaunamas iš angliavandenių. Žmonės gėrimui vartoja etilo alkoholį. Jis gaunamas ratifikuojant spiritą, apvalant jį nuo nuodingų medžiagų. Alkoholis yra legalus narkotikas, kurį galima nusipirkti asmenims nuo 18 metų. Išgertas alkoholis skrandyje ir plonosiose žarnose greitai susigeria ir tuoj patenka į kraują. Kraujas alkoholį išnešioja po visą organizmą. Maksimali alkoholio koncentracija kraujyje susidaro per 40 min., o iki nulio sumažėja per 10-20 vai. Maži alkoholio kiekiai pakelia nuotaiką, nuslopina baimę. Žmogui apsvaigus, prasideda alkoholinė euforija. Išgėrus didelį alkoholio kiekį yra paralyžiuojami jaudinimo centrai, sutrinka mąstymas, orientacija, sunku sukoncentruoti žvilgsnį, dėmesį, sutrinka koordinacija. Organizmui apsinuodijus alkoholiu, žmogus pradeda vemti, nes organizmui reikia pašalinti alkoholio perteklių. Per 1 valandą žmogaus organizmas sugeba nukenksminti 7 - 9 ml alkoholio. Organizmas "apdoroja" 90 proc. alkoholio ir tik 5 - 7 proc. išsiskiria su prakaitu, šlapimu ar iškvepiamu oru. Alkoholis kenkia visam organizmui, o ypač nervų sistemai. Alkoholis sutrikdo smegenų ląstelių veiklą, koaguliuoja baltymus, tirpdo riebalus. Žmogaus smegenyse yra daug riebių medžiagų - lipoidų. Jie būtini pilnaverčiam smegenų funkcionavimui. Alkoholis, patekęs į smegenų ląsteles, ištirpina lipoidus, pakeičia smegenų ląsteles jas nužudydamas. Iš visų organų labiausiai nukenčia kepenys. Alkoholis yra pašalinamas iš organizmo tik tada, kai jį suskaido atitinkami kepenų fermentai. Iš pradžių kepenys sugeba nukenksminti alkoholį, tačiau ilgiau piktnaudžiaujant alkoholiu, sutrinka kepenų funkcija, atsiranda kepenyse jungiamojo ir riebalinio audinio, sutrinka riebalų, angliavandenių ir baltymų sintezė, susergama kepenų ciroze. Įdomu tai, kad 5-8 metų vaikui išgėrus 50 - 100 ml degtinės tai gali būti jam mirtina dozė. 12-15 metų vaikams mirtina dozė gali būti 300 - 500 ml degtinės. Ne viešojo maitinimo įstaigų uždarymas, ne blaivybės sąjungų ir antialkoholinių judėjimų steigimas sąlygoja alkoholinių gėrimų nykimą bei visuomenės alkoholizacįjos problemų sprendimą". Tai sąlygoja kelios priežastys: ■ Girtuokliavimas, kaip socialinis reiškinys, leidžia žmonėms atsiriboti nuo visuomenėje egzistuojančių problemų. ■ Prekyba alkoholiniais gėrimais teikia didžiulę naudą valstybei. Alkoholio gamyba visada buvo ir yra viena iš stipriausių valstybės pramonės ir eksporto šakų. 139
Tarptautinė sveikatos apsaugos organizacija teigia, kad alkoholio vartojimas (daugiau negu 8 litrai per metus) sąlygojo bet kurios tautos genofondo pokyčius, nes vaikų su psichine ir fizine negalia tokiomis sąlygomis gimsta daugiau negu sveikų. Ypač svarbus faktorius yra tas, kad vaikai ir paaugliai labai anksti pradeda vartoti alkoholį. Yra keletas alkoholizmo apibrėžimų. Medicinos požiūriu, alkoholizmas tai chroniška liga, kurią charakterizuoja nuolatinis noras vartoti alkoholį; socialiniu aspektu alkoholizmas - tai deviacinio elgesio forma, kurią charakterizuoja patologinis noras išgerti, tai kartais pereina į asmenybės socialinę degradaciją. Atlikus įvairios literatūros analizę, rasti tokie alkoholizmo apibrėžimai: 'Tarptautinių žodžių žodyne" (1985) alkoholizmas apibrėžiamas kaip - "dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga, kuri reiškiasi liguistu potraukiu alkoholiui ir lėtine intoksikacija". "Medicinos enciklopedijoje I tome" (1991) "Alkoholizmas - liga, kurią sukelia dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas. Reiškiasi liguistu, sunkiai įveikiamu potraukiu alkoholiui. Didelės alkoholio dozės kenkia žmogaus sveikatai, ypač pažeidžia centrinę nervų sistemą, kepenis ir kasą. Gali sukelti konfliktus darbe, šeimoje, visuomenėje. Dažniausiai suserga 20 - 40 m. vyrai, rečiau, bet sunkiau - moterys bei paaugliai". Alkoholizmas - tai pasikartojantis alkoholio vartojimas, darantis fizinę arba psichinę žalą geriančiam žmogui (I. Leliūgienė, 1997). Pagrindinės paauglių alkoholizmo priežastys: bendraamžių ir suaugusiųjų mėgdžiojimas, nepriklausomybės siekimas, įsitraukimas į nusikalstamą veiklą. Dėl tos priežasties, kad paaugliams dėl savo jauno amžiaus sunkiau susirgti alkoholizmu. Tikslinga išskirti ir girtuokliavimo sąvoką. Girtuokliavimas - tai pradinė alkoholizmo išsivystymo stadija, kuri pasireiškia kaip ypatinga savireguliuojanti savijauta, kaip beribio ir sistemingo alkoholinių gėrimų vartojimo pasekmė. Girtuokliavimo ir alkoholizmo, kaip deviacinio elgesio formų ypatybė yra ta, jog šie reiškiniai nulemia su jais susijusias kitas socialines deviacijas, t.y. socialinį parazitizmą, savižudybę, amoralų elgesį, įvairaus pobūdžio nusikaltimus, teisėsaugos pažeidimus. Vaikų alkoholizmo ypatybės Vaiko vystimosi pedagoginiai - edukaciniai sunkumai, sutrikimai ir problemos dažnai klasifikuojami pagal jo raidos anomalijas. R.Navaitis (1997) pažymi, kad dažniausiai nurodomi vaiko socializacijos sunkumai, kuriems galima priskirti ir adaptacijos mokykloje sunkumus, elgesio problemas, vidinius asmenybės prieštaravimus ir bendravimo su šeimos nariais ar bendraamžiais problemas. Kaip žinoma, paauglystėje audringai persitvarko vidaus sekrecijos liaukos, vyksta lytinė diferenciacija ir brendimas, intensyvus augimas. Paauglys 140
aktyviai siekia įsitvirtinti tarp bendraamžių, užimti deramą, jo nuomone, padėtį šeimoje ir mokykloje. Paauglių alkoholizmui būdingi šie ypatumai: 1) emocijų, valios sferos sutrikimai (grubumas, agresyvumas, disforija (prislėgta nuotaika), apatija, abejingumas, hipobulija ir t.t.); 2) pradėjus girtauti, liga greit progresuoja; 3) tipiniai alkoholizmo simptomai neryškūs; 4) dominuoja elgesio sutrikimai; S) sulėtėja asmenybės vystymasis. Tačiau kalbėti apie vaikų alkoholizmą galima tuo atveju, kai vaikų alkoholizmo požymiai pasireiškia, kol vaikui sukanka 18 metų. Vaikų alkoholizmas, skirtingai nuo suaugusiųjų alkoholizmo, turi keletą charakteringų ypatybių: ■ Greitas pripratimas prie alkoholinių gėrimų. Suaugusiam žmogui perėjimas nuo girtuokliavimo iki alkoholizmo trunka 5-10 metų, o vaikui alkoholizmo išsivystymas vyksta 3-4 kartus sparčiau. Tai sąlygoja vaiko anatominė fiziologinė organizmo struktūra. Vaiko smegenys, skirtingai nuo suaugusiųjų, turi daugiau vandens ir mažiau baltymų. Vandenyje alkoholis labai gerai išskaidomas ir pasisavinamas . Tik 7 % yra nepasisavinami, tik 7 % išsiskiria iš organizmo per plaučius ir kepenis. Likę 93 % alkoholio veikia kaip nuodai, jie padaro griaunamąjį poveikį visiems organams ir sistemoms bei sąlygoja greitą organizmo pripratimą prie alkoholio. ■ Piktybinė ligos eiga. Paauglystėje ir jaunystėje organizmas yra formavimosi stadijoje, todėl centrinės nervų sistemos pasipriešinimas alkoholiui yra sumažėjęs, dėl to vyksta gilūs ir negrįžtami nervų sistemos griuvimo procesai. ■ Didelių alkoholio kiekių vartojimas. Visuomenė nepritaria, kad vaikai vartotų alkoholį, todėl paaugliai dažnai geria slapčia, be užkandos ir suvartoja visą dozę vienu metu. ■ Greitas girtuokliavimo be perstojo išsivystymas. Paaugliai dažniausiai geria bet kokia proga, nes, tik būdami lengvo apsvaigimo būsenos, jie jaučiasi pasitikintys savimi, dar blogiau - blaivumas paaugliams yra nesuprantamas dalykas, todėl jie siekia visiškai pasigerti. Tik tokiu atveju alkoholinių gėrimų vartojimas suvokiamas kaip pilnavertis ir sėkmingas. ■ Menkas gydymo efektyvumas. Daugeliui paauglių alkoholio vartojimas tampa vienu iš poreikių. Tai rodo alkoholinius gėrimus vartojančių apklaustų paauglių ir jų draugų didelis aktyvumas, netgi ir neteisėtas ieškant alkoholinių gėrimų arba lėšų jiems įsigyti, dažnos alkoholinių gėrimų vartojimo progos, sistemingas alkoholinių gėrimų vartojimas. Be anksčiau minėtų priežasčių, kurios gali sukelti alkoholizmą, yra motyvų, skatinančių paauglius vartoti svaigalus: noras atrodyti vyresniems, mėgdžioti suaugusius, smalsumas, noras pajusti svaigalų poveikį, nepriklausomybės troškimas, tradicijų mėgdžiojimas, noras šokiruoti tėvus ir draugus, noras būti pripažintam tam tikroje grupėje. Svaiginimasis tampa savotišku ritualu, bendravimo forma, kurios dėka toks paauglys įsitvirtina kompanijoje. Apgirtę paaugliai būtinai turi pasirodyti viešumoje, 141
■ ■ ■ ■
pademonstruoti savo "vyriškumą": šaukti, kvailioti, didžiausiu garsu' įjungti muziką, skeryčiotis, užkabinėti praeivius, tyčiotis, mušti vaikus ar senus žmones. Euforinį alkoholio poveikį pakeičia disforija, t.y. prislėgta nuotaika su pykčiu ir agresija. Tokios būsenos paaugliai, jaunuoliai atlieka įvairaus pobūdžio kriminalinius nusikaltimus. Kaip matome, nepilnamečių girtuokliavimas glaudžiai susijęs su paauglių deviaciniu elgesiu. Narkotikus, rūkalus, alkoholį itin linkę vartoti paaugliai, kurių elgesys turi nukrypimų, yra delinkventiškas - tai potencialūs teisės pažeidėjai. Jie paprastai yra beglobiai, gyvenimas jų nesuvedė su dorais, sektino elgesio žmonėmis. Pasak D.Kolesovo, "delinkventiškas elgesys, už kurį dar netaikomi Baudžiamojo kodekso straipsniai, bet kuris jau pažeidžia socialines normas, - tai viena nusižengimų, pražangų, smulkių teisės pažeidimų pynė". O viskas prasideda gana paprastai - paauglys iš pradžių retai, vėliau sistemingai ima praleidinėti pamokas, kryptinga veikla jo nedomina, per pamokas jis beveik nedirba, ieško kaip atsipalaiduoti, palengvinti sau gyvenimą, išsikrauti. Vėliau prasideda smulkus chuliganizmas, viešosios tvarkos pažeidinėjimas, nes paauglio energija, neišeikvota naudingiems darbams, vis tiek veržiasi išsilieti, be to, praleidinėdamas pamokas, paauglys turi daug laisvo laiko. Tokie paaugliai pasinaudoja įvairiomis progomis, bet neturi tvirtų moralinių pagrindų, todėl lengvai nusižengia - atima pinigus ir smulkius daiktus iš silpnesnių mokinių, nuvaro dviračius ir motociklus, iš pradžių turėdami tikslą pasivažinėti, vėliau ir parduoti, o tuos pinigus išleisti alkoholiniams gėrimams. Alkoholizmo pasekmė - nusikalstamas elgesys. Šio santykio pagrindas yra savikontrolės silpnėjimas, t.y. svarbiausias alkoholizmo pavojus yra nepilnamečių nusikaltimų ir girtuokliavimo sąveika, kuri pasireiškia įvairiai: dauguma nepilnamečių nusikaltimus padaro būdami neblaivūs. Sąlygoja tai, kad apsvaigimas nepaiso socialiai palaikomo elgesio normų; daug nusikaltimų įvykdoma, siekiant surasti alkoholinių gėrimų arba lėšų jiems įsigyti. Beveik pusė paauglių yra nuteisti dėl daiktų vagysčių, kurias įvykdė siekdami įsigyti alkoholinių gėrimų; girtuokliavimas padeda formuotis motyvams bei idėjoms, kaip padaryti įvairius nusikaltimus. Kriminologijoje netgi vartojamas terminas - "girta motyvacija"; ■ girtuokliavimas padeda formuotis kriminalinei situacijai; girtuokliavimas veikia kaip priemonė nepilnamečiams prisijungti prie bendraamžių, praktikuojančių antivisuomeninį elgesį grupėse; ■ girtuokliavimas yra priemonė įtraukti nepilnamečius į nusikaltimą, kurį organizuoja suaugusieji.
142
Vaikų alkoholizmo priežastys ir pasekmės Vaikų alkoholizmo problemai skiria dėmesį įvairių sričių mokslininkai: medikai, pedagogai, psichologai, kurie ištyrė vaikų alkoholizmo priežastis ir pasekmes. Vaikų alkoholizmo priežastys ir pasekmės pateiktos 2.9 - oje lentelėje. Iš jos matyti, kad vaikų ir paauglių pripratimas prie alkoholinių gėrimų intensyviausiai vyksta šiais 3 periodais: • ankstyvojoje vaikystėje; • ikimokykliniame amžiuje ir jauniausiame mokykliniame amžiuje; • vaikystės ir jaunystės metu. Vaikų alkoholizmo priežastys: 2.9 lentelė Amžiaus periodai Ankstyvoji Vaikystė (0-3m.) Ikimokyklinis ir jaunesnysis mokyklinis amžius (3-9m.)
Vaikystės ir jaunystės amžius (9 -18m.)
Priežastys
Pasekmės
Apvaisinimas, esant tėvams girtiems; Alkoholio Epilepsija, silpnaprotystė. Fizinio vystimosi sutrikimai. vartojimas pirmus tris Psichinio vystimosi nėštumo mėnesius. Alkoholį vartoja motina, maitindama sutrikimai. krūtimi. Pedagoginis tėvų neraštingumas. Šeimos alkoholinės tradicijos.
Organizmo apsinuodijimas alkoholiu. Alkoholinių gėrimų poreikių formavimas.
Nedarni šeima. Saviraiška. Pozityvi reklama žiniasklaidoje. Laisvalaikio neužimtumas. Žinių trukumas apie alkoholio padarytas pasekmes. Psichologinės asmenybės savybės. Bėgimas nuo problemų.
Poreikių išgerti formavimas. Įpročių išgerti formavimas. Alkoholinio elgesio stereotipų kūrimas. Neteisėti veiksmai esant žmogui neblaivios būsenos. Neapgalvoti neteisėti veiksmai išgėrus. Alkoholio, kaip dopingo, pašalinančio psichologines problemas, vartojimas. Priklausomybė nuo alkoholio.
143
Atskirai panagrinėsim kiekvieną iš šių periodų. ■ Pirmasis periodas - ankstyvoji vaikystė, kurioje vaikų alkoholizmas yra nesąmoningas. Tai sąlygoja šios pagrindinės priežastys: apvaisinimas, kai tėvai yra paveikti alkoholio, alkoholio vartojimas nėštumo metu ir kai motina kūdikį maitina krūtimi. Tai sąlygoja fizinius ir psichinius vaiko sutrikimus. Neigiama girtuokliavimo įtaka palikuonims buvo žinoma dar senovėje. Graikų mitologijoje pasakojama, jog deivė Hera pagimdė nuo girto Dzeuso šlubą dievą Hefaistą. Tam tikrą susidomėjimą kelia filosofų ir senovės gydytojų kūriniai. Pavyzdžiui, Antikos medicinos pradininkas Hipokratas idiotizmo, epilepsijos ir kitų psichologinių susirgimų kaltininkais laikė tėvus, kurie vartojo alkoholį apvaisinimo dieną. Šio amžiaus pradžioje Šveicarijoje buvo ištirta 8000 vaikų - idiotų, kurie buvo prižiūrimi specialiose prieglaudose. Pasirodė, kad visi šie vaikai buvo pradėti vestuvių, karnavalų ar kitų švenčių, per kurias buvo vartojamas alkoholis, metu. Moksliniai tyrimai parodo, kokios pavojingos alkoholio vartojimo pasekmės nėščiai moteriai. Šiuo periodu vyksta tiesioginis besivystančio vaisiaus ir alkoholio kontaktas. Žinoma, jog vaisius maisto medžiagomis aprūpinamas per placentą, kuri atlieka ir apsauginę funkciją; deja, placenta nesugeba apsaugoti vaisiaus nuo alkoholio. Vaisiaus apnuodijimas alkoholiu ypač pirmaisiais 3 nėštumo mėnesiais, kai intensyviai formuojasi vidiniai organai ir sistemos. Vaisius yra bejėgis prieš alkoholį, jis negali sutrukdyti alkoholiui patekti į galvos smegenis, todėl dažnai smegenys ne visai išsivysto. Tokie vaikai, net jeigu jie išgyvena ir nemiršta ankstyvojoje vaikystėje, dažnai būna protiškai atsilikę. Moterų alkoholizmas pavojingas, todėl, kad jis ypač atsiliepia palikuonims. Dėl tėvo girtavimo gimsta protiškai atsilikę arba ne visai sveiki vaikai, o dėl motinos girtavimo, ypač nėštumo metu, gimsta invalidai, nepajėgūs normaliai protiškai ir fiziškai vystytis, dirbti. ■ Ikimokyklinio ir jaunesniojo amžiaus periodas. Šiame periode svarbiausios priežastys yra šios: tėvų pedagoginis neraštingumas, kuris dažnai sąlygoja organizmo apsinuodijimą alkoholiu, šeimos alkoholinės tradicijos, dėl kurių išsivysto potraukis alkoholiui. Pedagoginis tėvų neraštingumas dažnai pasireiškia klaidingu mąstymu arba klaidingu tikėjimu, jog alkoholis turi gydomųjų savybių: gerina apetitą, gydo mažakraujystę, pagerina miegą, palengvina dantų skausmą. Vaikai kartais pradeda vartoti svaigalus net ir be tėvų leidimo (tiesa, kai kurie tėvai neprieštarauja, mano, kad galima po truputį išgerti, tik "su saiku". Kai kurie tėvai mano, jog nedidelių alkoholio dozių vartojimas ankstyvojoje vaikystėje sumažina galimybę pradėti gerti, kai vaikai suaugs. Tėvų pedagoginis neraštingumas sąlygoja vaikų apsinuodijimą alkoholiu, o tai gali baigtis ir mirtimi. 144
Vaikų ir paauglių alkoholizmui teigiamą įtaką turi ir aplinka, kurią sudaro geriantys artimiausi žmonės, o taip pat girtuokliavimo tradicijos, susijusios su įvairiomis progomis. Vaikų alkoholizmą pagreitina sistemingas alkoholio vartojimas ir vaikų vaišinimas alkoholiu. "Mokslininkų duomenimis, per 60% -70% vaikų pirmą kartą paragauja alkoholinių gėrimų tėvų ar giminių „dėka“. Apie 40% tėvų leidžia vaikams išgerti namuose įvairių „švenčių proga“ (A.Mikalkevičius, 1998). Kai šeimoje alkoholio vartojimas nėra laikomas blogybe, tai vaikų, paauglių alkoholio vartojimas tėvams nesukelia jokių rūpesčių. Tai nerimą keliantis faktas. Juk pirmiausia tėvai turėtų vaikams įskiepyti nepakantumą alkoholiui, nes niekas kitas nėra labiau už juos suinteresuotas, kad vaikai išaugtų sveiki, pilnaverčiai žmonės, kad jų smegenys nebūtų apkvaitusios nuo alkoholio nuodų, kad busimieji vaikai nekentėtų dėl savo tėvų girtuoklystės. Kai suaugusieji ramiai žiūri į pirmąją taurelę geriantį vaiką, vargu, ar jie susimąsto apie galimas baisias pasekmes. Alkoholio vartojimo tradicijos atsiranda daug anksčiau negu poreikis alkoholiui. Vyresniųjų darželio vaikų grupių tyrimai parodė, kad vaikai kopijuoja išorinius suaugusiųjų gėrimo atributus. Vaikai alkoholį suvokia kaip ypatingą ir būtiną susitikimų ir progų palydovą, kaip suaugusiųjų gyvenimo simbolį. Biologiniais tyrimais įrodyta, kad pats alkoholizmas nėra perduodamas, yra perduodamas tik polinkis alkoholizmui. Vaikų girtuokliavimo išsivystymą lemia tėvų pavyzdžiai, girtuokliavimo aplinka šeimoje. ■ Vaikystės ir jaunystės periodas. Šiuo periodu yra septynios pagrindinės priežastys: nedarni šeima, pozityvi reklama žiniasklaidoje, laisvalaikio neužimtumas, neturėjimas žinių apie alkoholizmo pasekmes, siekimas išvengti problemų, psichologinės asmenybės savybės, saviraiška. Šiuo periodu formuojasi polinkis alkoholizmui, kuris vėliau dažnai tampa įpročiu. Alkoholizmas - kaip nedarnios šeimos reiškinys. Dorovinė, emocinė šeimos santykių pusė - tai svarbiausia vaikų dorovinio vystymosi sąlyga. Šie santykiai įtakoja normalius santykius šeimoje, nuo to priklauso vaikų auklėjimo sėkmė arba nesėkmė. Yra išskiriami keli šeimų, kuriose vaikai pradeda vartoti alkoholinius gėrimus dažniau negu kitose šeimose, tipai. ■ Konfliktinės šeimos, kuriose šeimos narių santykiai yra grindžiami konkurencija, izoliacija. Tokiose šeimose yra iškreipiamas artimųjų suvokimas. Šeimos nariai mato tik neigiamas savybes ir ketinimus. Vaikai, siekdami, kad tėvai nusileistų, pradeda vartoti alkoholį. Tokiose šeimose dažnai pasitaiko protestų. Jie gali būti aktyvūs ir pasyvus. Pasyvus protestas: tėvai neteisingai elgiasi su vaiku, o jis tiesiog užsidaro savyje. Aktyvus protestas: vaikai pabėga iš namų, vagia daiktus, mušasi. ■ Asocialios šeimos, kurių gyvenimo būdas yra amoralus ir antisocialinis. Tai šeimos, kurios nepakankamai apsirūpinusios materialiai. Tokia šeima formuoja vaiko agresyvų apsauginį santykį su aplinkiniu pasauliu, toks vaikas dažnai konfliktuoja su jį supančiu sociumu. Tokiose šeimose vaikai 145
nėra kontroliuojami, jais tėvai nesirūpina. Vaikas dažnai slepia šeimos alkoholizmą. Tokių šeimų vaikai įgyja nepilnavertiškumo kompleksą, tampa socialiai izoliuoti. Vaikas patiria pavojų netgi savo namuose, kur turėtų jaustis saugus. Jis jaučia neatitikimą šeimoje tarp to, kas yra sakoma ir kas daroma. Dėl šeimos barnių formuojasi kaltės jausmas, žemas savęs vertinimas. Alkoholikų šeimose vaikai dažnai būna seksualinio smurto aukos, ir todėl ilgą laiką jaučia gėdą ir neapykantą. Paprastai nedarnių šeimų vaikams neišsivysto bendravimo kultūra. Dvasinio artumo su tėvais ir kontaktų su bendraamžiais iš darnių šeimų stoka, nekomunikabilumas verčia juos ieškoti kompanijos gatvėje. Alkoholis kaip saviraiškos priemonė. Viena iš paauglių alkoholizmo priežasčių - siekimas greičiau tapti suaugusiu. Alkoholio vartojimas paauglystėje ir jaunystėje yra vyriškumo ir pilnavertiškumo simbolis. Vidinis dvasinis ribotumas, nemokėjimas pasireikšti bendraklasių kolektyve sąlygoja dažną alkoholio vartojimą. Paauglių noras pasireikšti gatvės kompanijoje yra įprastas ir suprantamas. Naudingos veiklos, domėjimosi ja nebuvimas sąlygoja alkoholinių gėrimų vartojimą kaip saviraiškos priemonę. Alkoholis kaip reklama. Alkoholinių gėrimų vartojimo populiarėjimą lemia kino filmai, televizijos laidos, reklamos. Jos padidina alkoholinių gėrimų patrauklumą. JAV sociologai teigia, jog geriantys filmo herojai, kurie dažniausiai atlieka teigiamus vaidmenis, yra veiksmingiausia paauglių įsitraukimo į alkoholizmą forma. Alkoholinių gėrimų "naudą" netiesiogiai propaguoja kai kurie literatūros kūriniai. Juose jaučiamas įtikinimas, kad suaugusio žmogaus gyvenime išgėrimai yra įprastas dalykas. Alkoholis kaip laisvalaikio praleidimas. Šiuo metu mažėja organizacijų, kurios užsiima užklasine moksleivių veikla, skaičius. Visuomeninių organizacijų populiarėjimo mažėjimą lemia gana aukštos kainos. Todėl dauguma paauglių turi per daug laisvo laiko. Pasak VJagodinskio, vienas iš motyvų vartoti alkoholį yra nuobodulys. Tokie paaugliai domėjimąsi pažintine veikla yra beveik arba visiškai praradę. Jie nesidomi grožine literatūra, nelanko teatro, nustoja domėtis muzika, menu. Tiesa, jie mėgsta kiną, tačiau tik pramoginį. Būdami riboto dvasinio pasaulio, nemokėdami pasireikšti bendraklasių kolektyve, paaugliai dažnai išgėrinėja, norėdami pasižymėti bent tarp klasės draugų. Kompanijose jie neužsiima jokia naudinga veikla, todėl dažniausiai pradeda vartoti alkoholinius gėrimus. Jaunimo aktyvus socialinis gyvenimas apsiriboja kompanijų problemomis ir interesais. Tokiose kompanijose dažnai sutinkami paaugliai jau yra teisti. Naujas kompanijos narys privalo išmokti visą "programą", kuri prasideda nuo chuliganiškų veiksmų ir dažnai baigiasi sudėtingais ir rimtais teisėsaugos pažeidimais. Alkoholio vartojimas tampa tiesiog būtinu laisvalaikio praleidimo atributu. Vis didėja progų išgerti skaičius. Alkoholio vartojimas tampa vos ne svarbiausia gyvenimo prasme. Alkoholis kaip psichinių sutrikimų nuo normos kompensacija. Psichiniai sutrikimai dažnai apsunkina vaiko socialinę adaptaciją, dažnai tampa 146
psichologinę priežastimi alkoholizmui vystytis. Nepriklausomai nuo psichinių sutrikimų priežasčių, vaikas neharmoningai santykiauja su sociumu. Jis pradeda save nuvertinti, o alkoholio vartojimas šiuo atveju yra veiksnys, kuris kompensuoja vaiko socialinę dezadaptaciją. Tai leidžia paaugliui bendrauti su bendraamžiais, padidinti kalbėjimo aktyvumą, įveikti su kuklumą ir išreikšti paslėptus gabumus. Išskiriami 4 vaikų asmenybės tipai, kurie dažniausiai pasiduoda alkoholizmui: ■ vaikai, apie save turintys labai gerą nuomonę, labai gerai save vertinantys. Jie iš savo tėvų perėmė tikėjimą, kad yra patys geriausi ir nekritikuojami; ■ vaikai, linkę į agresiją ir žiaurumą; ■ vaikai, kurie negali gyventi be tėvų paramos (nesavarankiški); ■ vaikai, kenčiantys nuo depresijos ir paranojos. Alkoholis kaip išgalvota realybė. Kai kurie paaugliai vartoja alkoholį, norėdami pamiršti nemalonumus, sumažinti stresą. Jis gali atsirasti, kai vaikas jaučiasi svetimas šeimoje arba mokykloje. Susidaro toks elgesio stereotipas, kai visos gyvenimo problemos yra sprendžiamos geriant alkoholį. Apibendrinant galima išskirti 4 alkoholizmo pasekmių grupes: • Socialinė - ekonominė. Vaikai meta mokslus, blogėja darbo rezultatai, didėja gamybinių ir buitinių traumų skaičius, išlaidos įvairiems antialkoholiniams renginiams. • Socialinė - psichologinė. Šeimyninių, mokyklinių, darbo ir kitų teigiamų socialinių santykių nutraukimas. Dvasinė ir dorovinė asmenybės degradacija. Dorovinio, psichologinio klimato blogėjimas. • Kriminalinė. Įvairaus pobūdžio nusikaltimai, paauglių įtraukimas į nusikalstamą veiklą, nusikaltimui palankios aplinkos kūrimas. • Fizinė. Žala daroma ne tik tiems asmenims, kurie per daug vartoja alkoholinių gėrimų, bet ir būsimiems vaikams. Vaikų įsitraukimo į alkoholinių gėrimų vartojimą lygiai Remiantis rusų mokslininkų tyrimais, galima išskirti vyresniųjų klasių moksleivių įsitraukimo į alkoholizmą lygius. Ištirta 1700 paauglių skirtinguose Rusijos regionuose. Išskirti septyni lygiai. Nulinis lygmuo. Šis lygmuo charakterizuoja nepilnamečius, kurie niekada nėra vartoję alkoholinių gėrimų dėl savo nusistatymo. Motyvas, skatinantis atsisakyti alkoholinių gėrimų, - įsitikinimas, jog alkoholis turi neigiamą įtaką organizmui, savijautai, elgsenai. Pradinis lygmuo. Šis lygmuo charakterizuojamas vienetiniais arba labai retais alkoholio vartojimo atvejais. Alkoholio vartojimo motyvai tokie: prisijungti prie suaugusiųjų pasaulio, elgtis kaip visi. Šis periodas tęsiasi 1-2 mėnesius. 147
Epizodinio alkoholio vartojimo lygis. Šis lygmuo pasireiškia tuo, kad geriama ypatingomis progomis gėrimus, kuriuose yra alkoholinių medžiagų. Nedidelės alkoholio dozės sukelia euforiją. Alkoholio vartojimo motyvai: siekis pagerinti nuotaiką, įgauti pasitikėjimą savimi, padidinti komunikabilumą. Šis periodas tęsiasi 3-4 mėnesius. Aukštos rizikos lygmuo. Šis lygis apibūdinamas taip: didėja progų, kai galima išgerti. Motyvai: atsipalaiduoti, linksmai praleisti laiką kompanijoje. Šis periodas tęsiasi 4-12 mėnesių. Šiame lygmenyje pastebimas aktyvus siekimas vartoti alkoholį. Dažnai alkoholis jaunuoliams pakelia nuotaiką, tačiau padidėja agresyvumas, aktyvumas. Paaugliai pradeda bendrauti su išgeriančiais, kurie būna keleriais metais vyresni ir neigiamai veikia jaunesniuosius. Paaugliai išmoksta slėpti apsvaigimą nuo tėvų ir suaugusiųjų. Alkoholio vartojimą skatina įvairios draugų kompanijos, galimybė išgerti alkoholinių gėrimų šeimoje, savo pinigų turėjimas, laisvo laiko neužimtumas. Šiame etape išsivysto poreikis, bet dar ne priklausomybė nuo alkoholio. Psichinės priklausomybės nuo alkoholio lygmuo. Apsvaigimas yra pati geidžiamiausia psichinė būsena. Dažnai paaugliai alkoholį vartoja kaip elgesio ir nuotaikos reguliatorių. Motyvai: laikinai pamiršti realybę, padidinti pasitikėjimą savimi. Psichinė priklausomybė formuojasi apie 1,5 metų. Šiame lygmenyje formuojasi psichinė priklausomybė nuo alkoholio. Noras išgerti yra ne tik vakare, bet ir bet kuriuo paros metu, taip pat didėja ir alkoholio suvartojimo dozė. Šiame periode paaugliai būna aktyvūs išgertuvių iniciatoriai, į išgertuves įtraukia ir jaunesnius. Šioje stadijoje būtina ne tik pedagoginė ir auklėjamoji pagalba, bet medicininė - t.y. gydymas pas narkologą. Fizinės priklausomybės nuo alkoholio lygmuo. Šioje stadijoje paaugliai pakenčia alkoholinius gėrimus, tačiau atsiranda pagirių sindromas. Paaugliai nebekontroliuoja suvartojamo alkoholio kiekio. Motyvai: pašalinti blogą savijautą, atsiradusią per ankstesnius išgėrimus, bėgti nuo realybės, pakelti gyvenimo tonusą. Fizinė priklausomybė formuojasi 3-5 metus. Šiame lygmenyje formuojasi ne tik fizinė priklausomybė - didėja ir psichinė priklausomybė. Šiame etape pasireiškia pagirių sindromas. Per pagirias bloga nuotaika, vaikas greitai supyksta, pradeda verkti, blogėja fiziologinių funkcijų veikla: didėja prakaitavimas, dažnėja širdies plakimas, dreba rankos. Šiame lygmenyje formuojasi patologiniai asmenybės bruožai: agresyvumas, šiurkštumas, piktumas, susierzinimas, lėtėja intelektinis vystimasis. Tokie vaikai dažnai praleidinėja pamokas, blogai mokosi, kartais išeina iš namų ir pradeda valkatauti. Šiame etape būtinas skubus stacionarinis gydymas. Asmenybės alkoholinės degradacijos lygmuo. Šį lygį charakterizuoja nuolatinis gėrimas. Šioje stadijoje žmogui reikia mažos dozės, kad jis apsvaigtų, taip pat mažėja psichinė priklausomybė, tačiau didėja fizinė 148
priklausomybė. Motyvai: siekimas pašalinti skausmingą būseną. Šiuo atveju, taip pat būtinas skubus stacionarinis gydymas. Alkoholizmo prevencija Žodis prevencija kilęs iš lotyniško žodžio "praevenire", kuris reiškia ateiti pirma. Pažodžiui reiškia neleisti kam nors atsitikti. Kaip užkirsti kelią plisti alkoholiui, kaip padėti paaugliams, jau vartojantiems įvairiausius svaigalus. Piktnaudžiavimo alkoholiu prevencija - tai atskiro žmogaus, šeimos, bendruomenės ir visuomenės švietimas, kadangi rizikos ir tarpiniai faktoriai kiekviename šių lygių persipina ir suformuoja kelius, lemiančius šias problemas arba jas pašalina. Sėkmingiausios prevencinės programos susideda iš tokių komponentų: atpažinimas ir laiku suteikta pagalba (dar neiškilus rimtoms problemoms), švietimas, žiniasklaida, auklėjimas šeimoje. Šiuolaikinėse prevencinėse programose taikomi šie metodai: informacijos, žinių, nuostatų, vertybių ir socialinių įgūdžių ugdymas. Svarbu ne tik pateikti informaciją apie alkoholį, jo poveikį, bet ir pakeisti paauglių požiūrį "(A.Bulotaitė). Būtina formuoti vaikų gebėjimą atsispirti socialiniam spaudimui, pažinti ir įveikti savo psichologinius sunkumus ir neįsitraukti į alkoholio pinkles. Kiekvienas vaikas turi žinoti, kodėl draudžiama, negalima vartoti alkoholį. Vaikui reikėtų papasakoti apie ilgalaikius ir trumpalaikius alkoholinių medžiagų vartojimo padarinius; apie alkoholio poveikį žmogaus organizmui; apie fizinę bei psichinę priklausomybę nuo alkoholio; kaip alkoholis veikia judesių koordinaciją bei psichiką. Suaugusieji turi nevengti diskutuoti su paaugliais, stengtis padėti jiems įsisąmoninti, kad alkoholis gali sutrukdyti įgyvendinti ateities planus. Paauglys turi sužinoti apie alkoholizmą kaip apie ligą; apie alkoholio poveikį nėščioms moterims, vaikams; apie įstatymus, kovą su alkoholizmu. Šiais metodais galima naudotis tik tada, kai vaikai, paaugliai dar nėra vartoję svaigiųjų medžiagų. Informacija apie neigiamas alkoholio pasekmes būtina, tačiau jos nepakanka, kad pasikeistų žmogaus elgsena. Prevencinės programos mokykloms yra populiarios, prieinamos plačiajai gyventojų grupei, veiksmingos, bet labiausiai pavykę metodai mokykloms apima tokius socialinės įtakos veiksnius, kaip valios ugdymas ir bandymai pakeisti kai kurios elgsenos normas (pvz. moksleivių mokymas, kaip atsispirti bendraamžių spaudimui vartoti alkoholį). Didžiausią dėmesį reikia skirti paaugliams. Amžius, nuo kurio pradedamas vartoti alkoholis, padeda patikimai prognozuoti potencialų problemišką vartotoją. Kuo jaunesni žmonės pradeda gerti, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jie piktnaudžiaus alkoholiu ir taps nuo jo priklausomi. JAV atliktų nacionalinių apklausų duomenimis, 70 proc. moksleivių iki 13 - 14 metų jau ragavo alkoholio. Dėl šios priežasties profilaktika taikytina paaugliams. 149
Reikėtų pastebėti ir rizikos veiksnius. A.Bulotaitė (1999) išskiria tokius požymius, kurie nurodo padidėjusią tikimybę piktnaudžiauti alkoholiu: • tėvai turi problemų su alkoholio vartojimu, azartiniais žaidimais; • šeimos narių teigiamas požiūris į alkoholinių gėrimų vartojimą, rūkymą; • rūkantys, geriantys bei narkotikus vartojantys draugai; • asocialus arba nusikalstamas elgesys; • yra buvę elgesio ar emocinių problemų; • nuolatinė įtampa šeimoje; • tėvai per griežti ar per daug tolerantiški; • fizinė ar seksualinė prievarta; • žmogiškųjų vertybių nepaisymas; • blogas mokymasis arba domėjimosi aplinka stygius. Šiuo metu dažniau susiduriame su tokiais paaugliais, kurie jau vartoję alkoholio. Tad kaip reikėtų dirbti su tokiais paaugliais, kaip jiems padėti? Socioedukacinis darbas su alkoholį vartojusiais paaugliais. Klasių auklėtojų, socialinių pedagogų darbas su vaikais, kurie jau pabandė alkoholio, priklauso nuo to, kokie yra vaikų svaiginimosi motyvai. Tai ir lemia taikomas poveikio priemones, metodus. ■ Jei pagrindinis motyvas - sumažinti įtampą ar įveikti stresą, pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti streso ar įtampos šaltinį. Tai gali būti pablogėję santykiai su draugais, konfliktai namuose, mokymosi sunkumai, įvairios psichologinės problemos. Būtina ieškoti kitų galimų streso ar įtampos įveikimo būdų ir juos aptarti. ■ Jei alkoholis vartojamas siekiant neatsilikti nuo bendraamžių, reikėtų padėti paaugliams susiformuoti gebėjimą atsispirti bendraamžių įtakai, spaudimui. ■ Būtina dirbti su tėvais, visų dalykų mokytojais. Jei moksleiviai vartoja alkoholį, jiems reikėtų sukurti tinkamą socialinę aplinką ir namuose, ir mokykloje. Mokyklos socialiniam pedagogui rekomenduojama pasikonsultuoti su paauglių psichologu, psichiatru, nusiųsti moksleivį konsultacijai. Mokyklų socialiniai pedagogai turi suteikti moksleiviui ir jo tėvams informacijos apie įvairias psichologines tarnybas, gydymo įstaigas, kuriose jiems gali būti suteikta reikiama pagalba ar gydymas. 1. Būtina moksleiviams atskleisti gyvenimo be alkoholio privalumus, ugdyti jų socialinius įgūdžius, formuoti psichikos atsparumą, kad padėtume jiems ir ateityje gyventi be alkoholio. 2. Būtina išskirti bei analizuoti apsaugos veiksnius. Šeimoje turi būti geri tėvų bei vaikų tarpusavio santykiai, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera, tėvų domėjimasis vaikų rūpesčiais. Reikėtų paanalizuoti, ar 150
mokykloje geri santykiai su mokytojais, ar vaikas noriai mokosi, kokie ketinimai, tęsti mokslus gimnazijoje ar universitete, teigiamas tėvų požiūris į vaikų mokymosi siekius. Aplinkoje turėtų būti tokie draugai, kurie nevartoja svaigiųjų medžiagų. Pats paauglys turi savęs nenuvertinti, pasitikėti savimi, turėti socialinių įgūdžių. 3. Naudoti individualaus pedagoginio, psichologinio konsultavimo būdus, taikyti bent vieną psichologinės terapijos metodą; pedagogiškai bendrauti su sergančiaisiais, jų tėvais: • pokalbio terapiją; • grupinės terapijos metodą; • specialią autoterapiją sergančiajam, kurios tikslas – pagelbėti sergančiajam padėti sau pačiam. Vaikui socialinis pedagogas turi parodyti, kad pagalba sau pačiam ir autoterapiją yra veiksmingesnė už patį tobuliausią gydymą. Pagalba alkoholikui ir jo šeimai Savaime aišku, kad socialinis pedagogas (darbuotojas) negali išspręsti visų alkoholiko problemų. Apskritai, gydymo sėkmė priklauso nuo sergančiojo noro atsikratyti savo liga. Tačiau alkoholis nėra pagrindinė alkoholiko problema. Sveikimui būtinas visapusiškas asmenybės pasikeitimas. Pasak B.Moskalenko (1992), pirmiausia ką turėtų padaryti socialinis pedagogas (darbuotojas) - tai padėti sergančiojo žmonai (o geriausia visai šeimai) padaryti patį svarbiausią - pripažinti, kad problema yra. Nes kaip teigia ir kiti autoriai, šeima labai nenoriai sutinka su tuo, kad jų artimas žmogus - alkoholikas ir kad jo liguistas prisirišimas prie alkoholio gali turėti sunkias pasekmes. Antras žingsnis, pats sunkiausias, bet vienintelis teisingas - būtina prikalbinti sergantįjį gydytis. Tačiau čia galimi sunkumai, jei sergantysis nenori to daryti. Kaip tokiu atveju turėtų elgtis socialinis pedagogas/darbuotojas? Keikti sergantįjį yra beviltiška, nes tai jam tik suteikia papildomą teisę girtauti. Tokiu atveju siūloma puiki išeitis: ko negali vienas (šiuo atveju socialinis darbuotojas), gali pasisekti keletui arba, pasak liaudies patarlės, "vienas lauke - ne karys". Artimi, brangūs, emociškai reikšmingi, autoritetingi sergančiam žmonės (žmona, dukra, sūnus, draugai, bendradarbiai, viršininkas) kartu su socialiniu pedagogu/ darbuotoju imtųsi, taip vadinamos, "intervencinės taktikos". Tai reiškia, kad jie turėtų susirinkti visi kartu ir ramiai, atsakingai, be kaltinimų pakalbėti su sergančiuoju. Kiekvienas turėtų išsakyti savo susirūpinimą ligonio ateitimi, tuo, kaip jis save "myli". Derėtų pasakyti, koks jis (sergantysis) brangus visiems ir, kad jie negali ramiai stebėti, kaip jis praranda sveikatą, šeimą, kvalifikaciją, gerą vardą. B.Moskalenko mano, kad socialinis darbuotojas savo mintis turėtų išsakyti paskutinis, tarsi apibendrinti viską. 151
Tokio pokalbio metu svarbiausia susilaikyti nuo kaltinimų sergančiajam, bet pretenzijas pareikšti būtina. Pagalba sergančiajam. Kai sergantysis pripažįsta savo ligą ir kreipiasi pagalbos, tuo atveju turi padėti socialinis darbuotojas. Geriausia pasiūlyti sergančiajam kreiptis į jo gyvenamosios vietos narkologinį skyrių, kad gydytojas - narkologas nuspręstų, kokio gydymo reikia. Socialinis darbuotojas privalo turėti informaciją apie mieste esančias gydymo įstaigas ir centrus. Be to, sergančiajam būtų naudinga suderinti gydymą medicinos įstaigose su savitarpio pagalbos grupės lankymu (AA). Socialinis pedagogas/darbuotojas turėtų primygtinai sergančiajam pasiūlyti tai, papasakoti apie tas grupes, supažindinti su atitinkama literatūra. Viena iš tokių grupių, kuri bus apibūdinama toliau, remiantis metodine literatūra, skirta darbui su alkoholikų šeimomis, tai - anoniminiai alkoholikai (AA). Tai savanoriška žmonių, turinčių priklausomybę alkoholiui, savitarpio pagalbos organizacija. Anoniminiai alkoholikai - tai vyrų ir moterų draugija, kurie dalijasi savo patirtimi, stiprybe ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems pasveikti nuo alkoholizmo. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu - noras mesti gerti. Anoniminiai alkoholikai nemoka nei stojamojo, nei nario mokesčio. Išsilaikoma iš savo pačių įnašų. AA nesusiję su jokiomis sektomis, tikėjimais, politika, organizacijomis ar įstaigomis, vengia bet kokių ginčų, neremia jokių judėjimų ir jiems neprieštarauja. Pagrindinis tikslas - būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams siekti blaivybės. AA draugijos programa yra dvasinė, bet ne religinė. Ji pagrįsta 12 žingsnių ir 12 tradicijų, kurias alkoholikas pritaiko savo gyvenime. Tai padeda atsikratyti potraukio gerti ir grįžti ne tik į blaivų, bet ir į laimingą, pilnavertį gyvenimą. Programa paremta savo bejėgiškumo prieš alkoholį pripažinimu ir ankstesnio gyvenimo pakeitimu. Alkoholikas sąmoningai pasirenka blaivybės kelią. AA susirinkimai pradedami šia Ramybės malda: "Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti" (Metodinė medžiaga, skirta darbui su alkoholikų šeimomis. Nepublikuotas rankraštis). Be to, daugelyje gydymo nuo alkoholizmo įstaigų taikoma Minesotos programa. Tai terapinė programa, kur taikomas amerikietiškas gydymo metodas. Jis pagrįstas paprastais AA principais, integruojantis geriausius medicinos, psichologijos ir kitų sričių pasiekimus. Minesotos metodu vadinamas todėl, kad pirmieji eksperimentai buvo atlikti JAV, Minesotos valstijoje. Tai visapusiškas bei intensyvus gydymas, vienu metu nukreiptas į visus alkoholizmo aspektus. Gydymas telkia dėmesį į fiziologinius, psichologinius, moralinius ir socialinius klausimus. Alkoholikas įkurdinamas gydymo įstaigoje drauge su kitais pacientais, kurie yra nukentėję nuo maždaug vienodo patologinio proceso. Per intensyvų gydymą ligoninėje, paprastai 152
trunkantį 28 dienas, jis turi pats diagnozuoti savo ligą ir suprasti esąs alkoholikas. Bendravimas su kitais pacientais turi gydomąjį poveikį, o priklausomybių konsultantas, apmokytas gydyti alkoholikus, per visą gydymą jam būna patarėjas. Šis gydymo metodas duoda gerų rezultatų. Daugeliui pacientų alkoholinė priklausomybė sustabdoma ir jie atgauna blaivybę. Kai kurie užsienio valstybių reabilitacijos centrai nuolat seka ligonius ir po gydymo. Amerikoje praktikuojamas ir ambulatorinis alkoholikų gydymas, pagrįstas tais pačiais principais. Rezultatai stebėtinai geri. Į šią gydymo sistemą įeina ir vadinamieji pusiaukelės namai, kurie padeda žmonėms po gydymo grįžti į kasdieninį gyvenimą. Pusiaukelės namai padeda žmonėms, neturintiems socialinių ryšių, pamažu iš naujo prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo. Pacientams išėjusiems iš gydymo įstaigos, reabilitacijos centrai taiko plataus profilio palaikomąjį gydymą. Pagalba alkoholizmu sergančiojo šeimai. Kaip jau buvo minėta anksčiau, nuo alkoholizmo kenčia ne tik pats sergantysis, bet ir jo šeimos nariai. Todėl ir pagalbą būtina suteikti ir ligoniui, ir jo artimiesiems. Nuo alkoholizmo kenčianti šeima turi žinoti, kur ji gali gauti pagalbą ir, kad socialinis pedagogas/darbuotojas rimtai žiūri į šią problemą. Be to, šeimos nariams galima padėti net ir tuo atveju, jei pats alkoholikas nesutinka priimti pagalbos ir gydymo. Sergantis alkoholizmu turi pats pajusti savo poelgių pasekmes. Nes kaip ir minėta anksčiau, šeima dažnai stengiasi jį atriboti nuo nemalonių girtavimo padarinių. Pačiu atsakingiausiu būdu socialinis darbuotojas alkoholiko artimiesiems, ypač žmonoms ir motinoms, turi priminti tai: "Brangios žmonos ir motinos, ■ Nevaikščiokite paskui jį, kaip mažą vaiką ir nerankiokite savo ar jo gyvenimo trupinių. Jei vyras "prisišnerkštė namuose", tegul šiukšlės guli tol, kol pats nesusitvarkys. Jei jis neprisimena aplinkybių, kaip pametė kepurę ar kaip atsirado namuose, būtina jam paaiškinti, kaip tai įvyko, nes "atminties spragos" gąsdina alkoholikus. ■ Neskambinkite viršininkui ir neaiškinkite, kad vyras peršalo ir neateis į darbą. Negelbėkite jo iš policijos, blaivyklos, kitų keblių situacijų. Vyras pats turi aiškintis, atsiprašinėti ir "išmokti skolos". ■ Nebandykite kontroliuoti jo girtavimo - tai jums tikrai nepavyks. Jūs čia taip pat bejėgiai, kaip ir jis pats. Reikia jam pačiam pasistengti sąžiningai įvertinti situaciją. Susitaikyti su tuo, kad iki tol buvo rimtai neįvertintas vyro elgesys, nebuvo pripažintas padėties katastrofiškumas. 153
■ Baikite slėpti butelius su svaigalais. Tai tik įstumia alkoholiką į neviltį. Galų gale jis vis tiek ras naujų būdų, kaip gauti alkoholio. ■ Netaikykite viso šeimyninio gyvenimo prie jo ir jo girtavimo. Jei žmona susikirpo medžiagą suknelei, tai turi siūti ją iki galo, "nežiūrint į tai, koks jos vyras pareis namo - blaivus ar girtas". Jei žmona suplanavo eiti į draugės gimtadienį, tai būtinai turi ten nueiti. ■ Pripažinkite jame suaugusį žmogų, sugebantį atsakyti už savo veiksmus ir savanoriškai galintį tvarkyti savo likimą. Reikia leisti vyrui būti atsakingam už jo paties elgesį ir jo nemokyti. ■ Svarbiausia - nepraraskite vilties. Tuo norima pasakyti, kad "daugelis sergančiųjų alkoholizmu "pakilo" ir pradėjo naują – blaivų gyvenimą". ■ Gelbėkite save, gyvenkite savo, o ne jo gyvenimą. Būtina duoti jam suprasti, kad neįeisite jam savęs ignoruoti. Kai tik žmonos perkels energiją nuo vyro į vaikus, kai tik užbaigs, ką pradėję ir išmoks džiaugtis gyvenimu, nepriklausomai nuo jo kokybės, - jos išaugs savo ir vyrų akyse" (B.Moskalenko, 1992). Kiti suaugę alkoholiko šeimos nariai gali gauti tinkamą psichologinę pagalbą lankydami grupės "Al-Anon" susirinkimus. Al-Anon - tai savitarpio pagalbos draugija, veikianti atskirai nuo AA, bet naudojanti tą pačią 12 Žingsnių programą. Ši grupė siūlo pagalbą alkoholikų šeimos nariams, nepriklausomai ar pats alkoholikas siekia pagalbos ir pripažįsta savo gėrimo problemą. Grupėje šeimos nariai supranta, kad nėra atsakingi už kito žmogaus gyvenimą. Jie atstato savo dvasinę pusiausvyrą ir mokosi pasijusti laimingi. Tokioje grupėje alkoholikų šeimos nariai išmoksta: ■ ■ ■ ■
nekentėti dėl kito žmogaus veiksmų ir reakcijų; nesileisti būti išnaudojamais dėl kitų žmonių interesų; nedaryti už kitus to, ką jie patys gali padaryti; nemaskuoti, netaisyti kitų klaidų.
Jei nuo alkoholizmo kenčiančioje šeimoje yra paauglių, rekomenduojama juos nukreipti į savitarpio pagalbos grupę "ALATEEN". Tai vaikų iki 18 metų grupė, su kuria dirba patyręs žmogus, bent jau pradžioj. Vėliau vaikai gali rinktis savarankiškai. Grupė "ALATEEN" veikia pagal tą pačią 12 žingsnių programą. Paauglystės amžius - sudėtingas etapas kiekvieno vaiko gyvenime. Siame etape vaikui ypatingai reikalinga stabili, rami namų aplinka, ko anaiptol nėra alkoholiko šeimoje. Taigi "ALATEEN" ir yra ta vieta, kur paaugliai gali išsakyti savo jausmus. Kaip teigiama metodinėje medžiagoje, skirtoje darbui su alkoholikų šeimomis, jiems pasidaro lengviau, kai pamato, jog ne vieni kenčia nuo panašių problemų. 154
Alkoholikų vaikai ir suaugę skiriasi nuo kitų žmonių. Jie dažnai turi tarpasmeninių santykių nesklandumų, patiria sunkumų darbe, linkę į savižudybę, greičiau tampa alkoholikais, narkomanais, psichiniais ligoniais". SAV - tai savipagalbos grupė suaugusiems alkoholikų vaikams. Čia jie susirenka ir patys kalba apie savo problemas, galimus jų sprendimo būdus. Dalinasi patirtimi ir patarimais. Ko neturėtų daryti socialinis pedagogas/darbuotojas? Apibendrinant, reikėtų paminėti, ko neturėtų daryti socialinis pedagogas/darbuotojas, dirbdamas edukacinį - socialinį darbą su šeimomis, sergančiomis alkoholizmu: • socialinis pedagogas/darbuotojas neturi bandyti gydyti alkoholiko, nes medicininė pagalba sergančiajam - tai reikalas gydytojo, kuris specialiai tam yra paruoštas; • socialinis pedagogas/darbuotojas turi įsisąmoninti, kad alkoholizmas - tai liga ir niekad nemoralizuoti, nesmerkti, neteisti sergančiojo; • socialinis pedagogas/darbuotojas jokiu būdu negali palaikyti šeimos narių pageidavimo - slapta gydyti sergantįjį alkoholizmu (pavyzdžiui, tirpinant tabletes sriuboje, arbatoje ir t.t.). Taigi, akivaizdu, kad alkoholizmas - ne vieno žmogaus izoliuota liga, tai visos šeimos liga, kadangi turi įtakos šeimos narių fizinei, psichinei ir socialinei sveikatai. Norint padėtį keisti, t.y. gydytis, kad būtų pasiekti rezultatai neužtenka trumpų konsultacijų. Reikalingas ilgas ir sunkus sergančiojo bei jo artimųjų darbas. Išvados ■ Alkoholizmas - klastinga, lėtinė, progresuojanti ir mirtina liga, pasireiškianti asmens fizine ir psichologine priklausomybe nuo alkoholio. Jokia liga pasaulyje nesuluošina tiek daug žmonių, kaip alkoholizmas. Milijonai žmonių dėl alkoholio vartojimo tapo ligoniais, dar didesniam skaičiui gresia pavojus jais tapti. B.Moskalenko (1992) pateikia 8 požymius, pagal kuriuos socialinis darbuotojas galėtų greičiau atpažinti alkoholizmą bei kitas priklausomybes, nei gydytojai, naudodamiesi klinikiniais simptomais. ■ Alkoholikai ne tik patys priklauso nuo alkoholio, - jie daro žalingą poveikį visiems, su kuo bendrauja. Šeimos nariai tampa priklausomi lygiai taip pat, kaip jis (alkoholikas) priklauso nuo alkoholio". Ir tai vadinama kopriklausomybe (sausu alkoholizmu). Pateikiama 11 priklausomybės požymių, iš kurių svarbiausi: nusisukimas nuo savęs, rūpinimasis kitais, egocentrizmas, nesąžiningumas savo ir kitų atžvilgiu, 155
baimė ir kt. ■ Socialinis pedagogas (darbuotojas) konsultacijomis, informacija turi padėti sergančiojo žmonai (o geriausia visai šeimai) padaryti patį svarbiausią - pripažinti, kad problema yra. Antras žingsnis – būtina prikalbinti sergantįjį gydytis įvairiuose narkologiniuose centruose, gydymą derinant su AA grupės lankymu. Ligonis gali pasirinkti ir minesotos programą bei reabilitacijos centrus. Šeimos nariams galima padėti net ir tuo atveju, jei pats alkoholikas nesutinka priimti pagalbos ir gydymo. Šeimos nariai pagal amžių ir galimybes gali pasirinkti įvairių savitarpio pagalbos grupių užsėmimus: tai ir Al- Anon, Alateen, Sav. Taigi, akivaizdu, kad alkoholizmas - ne vieno žmogaus izoliuota liga, tai visos šeimos liga, kadangi turi įtakos šeimos narių fizinei, psichinei ir socialinei sveikatai. Norint padėtį keisti, t.y. gydytis, kad būtų pasiekti rezultatai - neužtenka trumpų konsultacijų. Reikalingas ilgas ir sunkus sergančiojo ir jo artimųjų darbas. ■ Vaikų alkoholizmas yra viena iš svarbiausių socialinių – edukacinių problemų. ■ Girtuokliavimo ir alkoholizmo, kaip deviacinio elgesio formų ypatybė, yra ta, jog šie reiškiniai sąlygoja su jais susijusias kitas socialines deviacijas, t.y. socialinį parazitizmą, savižudybę, amoralų elgesį, įvairaus pobūdžio nusikaltimus, teisėsaugos pažeidimus. ■ Pagrindinės paauglių alkoholizmo priežastys: bendraamžių ir suaugusiųjų mėgdžiojimas, nepriklausomybės siekimas, įsitraukimas į nusikalstamą veiklą, gyvenimas nedarnioje šeimoje. ■
Alkoholizmas glaudžiai susijęs su deviaciniu elgesiu.
■ Piktnaudžiavimo alkoholiu prevencija - tai atskiro žmogaus, šeimos, bendruomenės ir visuomenės švietimas, žiniasklaida, auklėjimas šeimoje. ■ Socialiniai pedagogai, klasių auklėtojai, atlikdami prevencinį darbą turėtų taikyti tokius metodus: informacijos, žinių, nuostatų, vertybių, socialinių įgūdžių ugdymo, sveikos gyvensenos propagavimo, geresnių santykių šeimoje palaikymo.
156
Klausimai ir užduotys • • • • • •
Apibūdinkite alkoholizmą kaip reiškinį. Pagal ką nustatyti, jog žmogus serga alkoholizmu? Kokie alkoholiko gydymo metodai patys populiariausi? Apibūdinkite skirtumus tarp vaikų ir suaugusių, sergančių alkoholizmu. Kokios yra vaikų alkoholizmo priežastys? Koks turėtų būti socialinio pedagogo, klasės auklėtojo ir šeimos vaidmuo vaikų alkoholizmo prevencijoje?
157
2.5. Vaikų prostitucija Prostitucija ir seksualinio bei fizinio smurto prieš vaikus problema Tarp visų gyvenimo baisybių, šalia visų pergyvenimų bei patirtų negandų, pati baisiausia gyvenimo "grimasa" yra anksti suaugusio, tarsi pasenusio vaiko, pardavinėjančio savo kūną, veidas, - taip rašė 20 - tojo amžiaus pradžioje vienas iš mūsų amžininkų. Praėjo daugiau nei 80 metų, tačiau vaikų prostitucija bei pornografija ne tik niekur nedingo, bet dar labiau išaugo. To priežastis - smunkanti visuomenės moralė, valstybė nepakankamai teikia reikšmės socialinei bei teisinei vaikų apsaugai. Terminas "prostitucija" kilęs iš lotyniško žodžio "prostitutio"išniekinimas, garbės nuplėšimas. Prostitucija (kūno pardavimas už pinigus) - tai viena iš lytinės demoralizacijos atmainų, kitokios išraiškos, kuri pasireiškia asmenų (lytiškai nesubrendusių asmenų) lytiniu suartėjimu, atsitiktiniais lytiniais santykiais, netvarkingu lytiniu gyvenimu. Skirtingos demoralizacijos formos nepilnamečių lytinių santykių srityje labai plinta tarp mergaičių, o tai liudija didelius 12 - 13 metų mergaičių skaičius, kurios patyrė abortus, bei tarp paauglių plintančias venerinės ligos. Pasak N. Arsanovos (1997), vaikų prostitucijos problema atsirado dar tada, kai buvo laikomasi sovietinių laikų tezės, jog SSSR paleistuvystės nėra. O tai reiškė, jog nėra ir vaikų, kurie teikia mokamas seksualines paslaugas. Istoriniai faktai liudija, jog pagal Carinės Rusijos Peterburgo gydytojų policininkų komiteto duomenis 1889 metais oficialiai užregistruotų prostitučių iki 18 metų šalyje buvo 31%; 1909 jų jau buvo daugiau kaip 45 %. Nakvynės namai 1910 metais priiminėjo vaikus nuo 13 metų, kurie užsiėmė prostitucija. Pagal nuostatas ten turėjo gyventi vaikai vyresni nei 16 metų. Aštri vaikų prostitucijos problema išliko ir XX amžiuje. Sovietinė valdžia neigė ir slėpė bet kokius faktus apie vaikų prostituciją ar netgi jos apraiškas. "Rusų kalbos žodyne" prostitucija - moterų parsidavinėjimas norint įgyti tam tikrų, išgyvenimui skirtų, lėšų. Remiantis prostitucija užsiiminėjančių asmenų skirstymu į vyrų, moterų, suaugusių bei vaikų, galima teigti, jog daugiausia žinoma apie moterų prostituciją. Moterys, kurios pasuka šiuo keliu tampa prekėmis, jų kūnai pirkimo - pardavimo objektu. Moters sugebėjimas suvilioti vyrą - tai jos "kapitalas", kuris tiksliai investuojamas norint gauti maksimalų pelną. Vienintelė priežastis dėl ko moterys imasi šio "verslo" yra seksualinių paslaugų paklausa, už kurias vyrai gerai moka, bei dar viena priežastis ta, jog šioje srityje labai daug "dirbančių" moterų. Kalbant apie vaikų prostituciją, visi moksliniai šaltiniai kaip pagrindinį prostitucijos objektą nurodo mergaitę - prostitutę ir visiškai neatsižvelgia į tai, jog visuomenėje egzistuoja ir kita prostitucijos forma – homoseksualinė prostitucija. Berniukai teikia mokamas seksualines paslaugas kaip "profesionalai", kuriems šis užsiėmimas yra nuolatinis uždarbiavimas; 158
"berniukai pagal iškvietimą", kurie nuolat taip dirba ir gauna už tai "atlyginimą"; "gatviniai berniukai", kurie laikas nuo laiko gauna tam tikrą atlygį už suteiktas jų paslaugas. Nors posovietinėse šalyse bandoma teisiškai pažaboti prostituciją, tačiau egzistuoja labai glaudus ryšys tarp prostitucijos, įstatymo ir nusikaltimo. Prostitucija kaip pornografija - yra nedora ir nusikalstama veikla. Kaip rodo praktika, prostitutės anksčiau ar vėliau nusikalsta (peržengia įstatymo ribas), ir vienas iš dažniausiai pasitaikančių nusikaltimų - seksualinis sadizmas. Sprendžiant vaikų prostitucijos problemą, valstybinės institucijos neranda bendros kalbos. Šeimoms, kurios susiduria su vaikų prostitucija, nepadeda niekas, šią problemą valstybė palieka spręsti patiems tėvams ar netgi vaikams. Vaikų teisių apsaugos, policijos tarnybų vaidmuo labai menkas. Vaikai dėl menko socialinio patyrimo ir jauno amžiaus patys nepajėgūs spręsti šios problemos ir numatyti jos pasekmių.. Vaikų prostitucijos pasekmės gali būti: sužalota vaikų sveikata - abortai, venerinės ligos, narkomanija bei alkoholizmas; ryšiai su nusikalstamu pasauliu: "sekso biznis" - vaikai parduodami į užsienį; psichinės traumos vaikui, kurios "sugriauna" jo kaip asmenybės vystimąsi. JT Vaikų teisių Konvencijoje, 34 straipsnyje pažymima, jog valstybės tarnautojai užtikrina vaiko saugumą nuo seksualinio išnaudojimo bei pardavimo. Tačiau iki šiol mažai kas daroma apsaugant vaikus bei paauglius nuo prostitucijos. Mažai kas domisi problemomis, dėl kurių vaikai užsiima prostitucija. Vaikų teisių apsaugos tarnybos, įvairios ministerijos teoriškai ir praktiškai dirba pagal vieną modelį - "Vaikai, atsidūrę labai sunkiose gyvenimo sąlygose", tačiau jame neišskirtos tokios sąvokos kaip vaikų prostitucija, nors teisę į normalią vaikystę turi kiekvienas gimęs vaikas. Viso to rezultatas -visuomenėje įsitvirtinanti nuomonė, jog užsiėmimas prostitucija - tai kiekvieno asmeninis reikalas. Daugelis paauglių mano, jog prostitucija yra naudingas užsiėmimas, o tai sukelia socialinę įtampą tarp visuomenės narių. Tačiau tokio laisvo pražūtingo pasirinkimo yra ir kita skaudi pusė - abortai. Prostitucijos problema turi gilias kultūrines, politines socialines ekonomines šaknis, todėl norint apsaugoti vaiką nuo bet kokio seksualinio išnaudojimo ar manipuliavimo, reikia žinoti problemos priešistorę. Toks socialinis fenomenas (prostitucija) istorijoje užfiksuotas VI a. prieš mūsų erą, tačiau šis reiškinys egzistavo dar seniau ir susijęs su Solono vardu, kuris žinomas kaip viešųjų namų pradininkas, nes jis tuo metu pirkdavo moteris ir siūlėjas "bendram naudojimui", savaime suprantama, už tam tikrą mokestį. XVIII amžiaus pradžioje Rusijoje buvo sukurta sistema, kuri numatė bausmes pagal baudžiamąjį kodeksą už ne vedybinius lytinius santykius, kurie buvo amatas. XIX amžiuje pasikeitė politika prostitucijos atžvilgiu. Dabar visas problemas, susijusias su prostitucija, turėjo spręsti gydytojų – policijos 159
komitetas, kuriam vadovavo karo generalinis gubernatorius. Šis komitetas išsilaikė iki 1852 metų. Tuo metu apskritai į prostituciją (ir vaikų!) buvo žiūrima ne kaip į socialinę, bet tik kaip į medicininę problemą. Nebandant spręsti paauglių bei mažamečių prostitucijos problemos, XX amžiaus pradžioje atsiranda naujos sąvokos, tokios kaip "bendros merginos", "diskotekos vaikai", t.y. visi šie vaikai buvo pasekmė atsitiktinių lytinių santykių. Vaikų prostituciją, kaip aštriausią šių dienų socialinę problemą, reikia nedelsiant pašalinti kaip socialinį reiškinį. Prostitucija - tai delinkventiško elgesio forma, kuri pasireiškia netvarkingais lytiniais santykiais už tam tikrą atlyginimą, ir kurių metu galima užsikrėsti įvairiomis venerinėmis ligomis. Prostitucija, kaip socialinis reiškinys, ypatinga tuo, jog ji glaudžiai susijusi ir su kitomis socialinėmis problemomis: alkoholizmu, girtuokliavimu, nusikaltimais, mokyklos nelankymu, administraciniais pažeidimais, socialiniu parazitavimu, amoraliu elgesiu, savižudybėmis. Kaip ir daugelyje Vakarų bei Rytų šalių, taip ir Lietuvoje, egzistuoja prostitucijos problema. Su šiuo reiškiniu bandoma kovoti kuriant atitinkamus įstatymus, tačiau šie yra neefektyvus, nes atsižvelgia tik į vienos pusės moralines pažiūras ir ignoruoja interesus kitos pusės - moterų, liberalų, feminisčių. Įstatymai kriminalizuoja prostituciją, paskelbia ją nusikalstama veika. Tokie nusikaltimai atima iš teismų laiką, blokuoja teisinę sistemą, be to, tokiems įstatymams reikia didelių lėšų. Šiuo metu prostituciją stengiamasi kontroliuoti, o ne panaikinti. Politikai taip pat kalba apie jos legalizavimą. Kaip rodo daugelis faktų (policijos suvestinės, įvairūs moksliniai tyrinėjimai) dauguma moterų, įsitraukusių į šią veiklą, dirba ne dėl ekonominių sunkumų. Profesionaliomis prostitutėmis tampama (kuriai prostitucija pagrindinis pajamų šaltinis) ne tik laisvai pasirenkant, o ir dėl išorinių nekontroliuojamų veiksnių: nenormalus gyvenimas tėvų šeimoje, bendravimo sunkumai su bendraamžiais, nenoras mokytis, poreikis tapti nepriklausoma nuo šeimos. Šiame skyrelyje dauguma faktų pateikta iš Rusijos, tačiau pas mus egzistuoja tos pačios problemos nelegalūs viešnamiai, nesutramdoma prekyba moterimis. Vaikų prostitucija, kiti nusikaltimai prieš vaikus. Vaikų nusikalstamumas - sudėtingai sprendžiama problema, tačiau nemažiau problematiškas yra jų apsaugojimas nuo nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų. Vaikai ir jaunimas sudaro ne tik didžiausią dalį tarp visų kaltinamų, padariusių nusikaltimus asmenų, bet ir tarp nusikaltimų aukų. Vis dažniau nustatomi smurto bei prievartos prieš vaikus atvejai. Policijos informacijos centro paros įvykių suvestinių duomenimis, per 2001 metus buvo gauti 603 pranešimai apie nusikaltimus, padarytus prieš nepilnamečius, jų aukomis tapo 628 vaikai (kūno sužalojimai .—159, lytiniai nusikaltimai - 150, chuliganizmai - 143, plėšimai - 101). Vaikai nukenčia nuo 160
pašalinių asmenų, dažniausiai nuo bendraamžių. Per 2001 metus buvo gauti 42 pranešimai apie nukentėjusius nuo savo artimųjų vaikus. Informatikos ir ryšių departamento prie VRM duomenimis, 2001-aisiais metais šalyje buvo užregistruoti 4 atvejai, kai motinos tyčia nužudė savo naujagimius, 2000 m. - 6. Seksualinė prievarta prieš vaikus yra nepaprastai latentinis reiškinys. 2001 m. buvo užregistruoti 6 nusikaltimai, numatyti Baudžiamojo kodekso 120 straipsnyje ("Lytinis santykiavimas su lytiškai nesubrendusiu asmeniu"), 2000 m. - 13,29 nusikaltimai pagal BK121 str. ('Tvirkinamieji veiksmai"), 2000 m. 36. Viena iš klestinčių seksualinės prievartos formų Lietuvoje - prostitucija. 2001 m. policija išaiškino ir nubaudė administracinėmis nuobaudomis 272 prostitutes, iš jų 21 mergaitę iki 18 metų (2000 m. - 13 mergaičių). Tokie skaičiai yra užfiksuoti policijos suvestinėje, tačiau niekas nežino, kiek tiksliai yra prostitučių, ir kiek iš jų nepilnamečių. AIDS centro darbuotojai, atlikę gatvėje dirbančių prostitučių apklausą, nustatė, kad 25.6 procentai apklaustųjų pasuko į prostituciją būdamos 14 - 16 metų, 37,7 procentai po prievartinių pirminių santykių, gatvėje dirbančių prostitučių seksualinio "debiuto" amžiaus vidurkis yra 15,4 m., 37 procentai turi vaikų. Statistika rodo, jog Lietuva šiais skaičiais nelabai atsilieka nuo Rusijos. Dažniausiai prostitutės yra iš asocialių, nepilnų šeimų, iš globos namų, visiškai neturi tėvų, gyvena gatvėje ir pan. Lietuvoje jau keleri metai bandoma teikti socialinę pagalbą prostitutėms, tačiau tokia veikla reikalauja lankstumo, kompetencijos, lėšų ir profesionalumo. Socialinė terapija turi atsižvelgti į tris barjerus, tada vyks pozityvus pasikeitimas prostitutės gyvenime: sukurtas pačios savęs negatyvus vaizdas; įsitikinimas pagal principą - "jei jau tapau prostitute, tai ja ir būsiu"; save griaunantis gyvenimo būdas (piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais). Taip pat būtina atsižvelgti ir į jų pasyvų požiūrį, į žiaurų sutenerių, "klientų" elgesį, seksualinį persekiojimą darbe. Socialiniai darbuotojai turi mobilizuoti visas tarnybas, kurios galėtų padėti moteriai, šiuo atveju - prostitutei. Daugelį minėtų problemų (nepilnamečių nusikalstamumas, prostitucija ir t.t.) policija sprendžia kartu su socialiniais partneriais (švietimo, sveikatos priežiūros įstaigomis, VTAT, globos ir rūpybos institucijomis, religinėmis bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis). Šiuo metu egzistuoja įvairios prevencinės programos, kuriomis stengiamasi užkirsti kelią nepilnamečių prostitucijos plitimui, kasmet atsiranda naujų socialinių darbuotojų, bei kitų institucijų pareigūnų, kurie kartu dirba, kuria prevencines programas ir pan.
161
Vaikų prostitucijos ypatumai ir tipologija Apie vaikų prostituciją kalbama tuomet, jei asmuo užsiiminėjantis prostitucija yra jaunesnis nei 18 metų. Vaikų, teikiančių lytines paslaugas, psichologija ir pobūdis iš principo skiriasi nuo suaugusių prostitučių. Skiriasi motyvai bei atsakomybė: • Vaikai nesuvokia, nemąsto apie savo elgesį. Suaugusios prostitutės skiriasi nuo vaikų tuo, jog jos pačios nusprendžia gyventi asocialų gyvenimą, o vaikai užsiėmimą prostitucija motyvuoja kaip norą savarankiškai įsitvirtinti, smalsumą, norą atrodyti suaugusiais. • Skiriasi užmokesčiu už paslaugas. Jei suaugusios prostitutės už savo paslaugas gauna tam tikrą užmokestį, su vaikais - prostitutėmis – gan dažnai atsiskaitoma daiktais, kosmetika, alkoholiniais gėrimais, vakariene restorane, cigaretėmis ir pan. • Suaugusios prostitutės savo kūną pardavinėja tam tikrose vietose: jos turi išsinuomojusios butą ar tinkamą vietą viešbutyje, o vaikai seksualines paslaugas suteikia stotyse, automobilių salonuose, automobilių stovėjimo aikštelėse, požeminėse perėjose, požemiuose, pastogėse. • Vaikai, suteikdami seksualines paslaugas, vartoja daugiau alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų. Vaikui dažnai tenka išgerti su savo klientu kaip galima daugiau alkoholio. Jie tuo naudojasi, ypatingai, jei klientas yra turtingas. • Vaikai prostitucija užsiima su tam tikromis pertraukomis iki tol, kol papuola į spec. auklėjimo įstaigas, įvairius centrus ar grąžinami tėvams. • Paauglių gąsdinimas, šantažavimas viešai paskelbti bendraamžiams, tėvams ar mokyklos draugams apie užsiiminėjimą prostitucija, dažnai atgraso nepilnamečius nuo šio užsiėmimo. • Vaikai bei jų bendraamžiai nusikalsta (atlieka sutenerio vaidmenį, vartoja narkotikus ir t.t.), tačiau nė vienas iš jų nemano, kad jo draugai ar jie patys yra nusikaltėliai ir savęs nesieja su nusikalstamu pasauliu. Pasak V. Tarnovskio, V. Okozovos (1997), XIX a. buvo iškirtos 3 nepilnamečių prostitucijos kategorijos, kurios egzistavo tuometinėje Rusijoje: • gyvenančios savarankiškai bute ar nuomojamam kambaryje; • gyvenančios pensione su to pensiono šeimininkais; • gatvės prostitutės, kurių dauguma buvo nepilnametės. Vaikai gaudavo labai įvairius atlyginimus, tai priklausydavo nuo to, kiek klientų bus aptarnauta per dieną ir pan. Nepilnametės dėl menko savo biudžeto ir skurdžių gyvenimo sąlygų per dieną aptarnaudavo 5-7 klientus, o pinigai (kiek jų uždirbdavo) atitekdavo suteneriui, kuris duodavo joms darbo. Su gatvės prostitutėmis buvo elgiamasi labai žiauriai: dirbti išveja bet kokiu oru, muša, marina badu ir pan. Jei kuris nors dėl tam tikros priežasties "nedirbdavo", 162
tokius vaikus išmesdavo į gatvę (jei užsiimdavo šiuo "verslu", tai jie dar turėdavo, kur gyventi). Vidutiniškai prostitutės dirba 5-7, labai retais atvejais - 10 metų. Dažniausiai į prostituciją pasukama 15-16 metų ir "dirbama" iki maždaug 25 28 metų. Kai tokios moterys atsiduria įkalinimo įstaigose, dažnai nusižudo ir pan. Be anksčiau minėtų prostitučių skirstymo egzistuoja dar vienas, kuris smulkiau klasifikuoja prostitutes į tam tikras grupes: • elito prostitutės - tai dažnai turinčios nuolatinį darbą, klientus, išsilavinusios, save pardavinėja už aukštą kainą; • prostitutės pagal iškvietimą taip pat dažniausiai turinčios darbą, kurį vėliau dėl savo elgesio praranda; • šeimyninės - tai prostitutės pagal iškvietimą, tarpininkaujant suteneriui. Jos turi savo šeimas, o prostitucija - papildomas darbas; • keliauninkės - tai prostitutės, kurios važinėja kartu su tolimųjų reisų vairuotojais. Tai daugiausia nepilnametės. Su jomis vairuotojai atsiskaito maistu, drabužiais, labai retai pinigais. Tokios prostitutės dažniausiai būna stotyse, aikštelėse, kavinėse, ten, kur dažniausiai būna vairuotojai; • automobilių arba trasų prostitutės. Dauguma - nepilnametės. Savo klientus išsirenka kelyje, t.y. jos "tranzuoja", kaip atsiskaitymą už pavėžėjimą, jos suteikia seksualines paslaugas tiesiog automobilyje; • stočių - veikiau jos būna alkoholikės nei prostitutės. Jos savo paslaugas teikia už butelį degtinės. Tarp šių prostitučių didžiausia dauguma nepilnametės. Sutenerių jos nedomina, tačiau vietoj sutenerių pinigus gali atimti vietiniai marginalai. • moksleivės - mažametės (pradedant nuo 8 metų amžiaus). Prostitucija susidomi tada, kai jas įkalbina artimieji arba suteneris. Jos dirba antisanitarinėmis sąlygomis - stočių tualetuose, požemiuose ir už minimalią kainą. Prostitucija glaudžiai susijusi su nusikalstamu pasauliu, nes suteneriai dažnai būna įvairių nusikalstamų grupių nariai, be to, nusikaltimus daro ir pačios prostitutės: vagia, naudoja narkotikus, alkoholį ir pan. Daugumą prostitučių padaryti nusikaltimą priverčia sunkios gyvenimo sąlygos ar priklausomybė nuo alkoholio, narkotinių medžiagų. Vaikų prostitucijos priežastys ir pasekmės Vaikų prostitucijos problemas turi spręsti medikai, psichologai, ir kt. Analizuojant užsienio šalių patirtį išskiriamos esminės vaikų prostitucijos problemos, kurias galima išskirti į 3 grupes: • genetinės (jas dar vadina fiziologinėmis), • socialinės, • psichologinės. 163
Genetikos teorija nagrinėja paveldėjimo faktorius, kurie lemia vaikų užsiiminėjimą prostitucija. Pasak XIX a. mokslininkų V.Tarnovskio, V.Okorokovio ir kitų, atlikus biologinius bei kitus tyrimus buvo pastebėta, kad nepilnametės, užsiimančios prostitucija iš pirmo žvilgsnio atrodė mielos ir gražios merginos, tačiau, pažvelgus atidžiau, buvo pastebimi tam tikri fiziniai trūkumai: ausų, dantų anomalijos, asimetriškas veidas ir pan. Remiantis šiais fiziniais ypatumais buvo padaryta išvada, jog biologiniu požiūriu prostitutė -tai iš prigimties - nedorovingų moterų kategorija, kurios gali būti apibūdinamos kaip "sergantys ar neišsivystę individai", turintys fizinių ar psichinių nukrypimų. Psichologijos teorija kitaip apibūdina įgimtą prostituciją, o pirmiausia vaikų. Prostitucija, pasak šios teorijos, tai tam tikri charakterio nukrypimai, kurie atveda merginas į šį kelią, bendravimo sunkumai bei išsilavinimo stoka. Motyvacijos - poreikių teorija teigia, kad prostitucija užsiima vien tam, jog būtų patenkinti antraeiliai, pirmiausia pinigų bei seksualinės fantazijos, poreikiai. Psichodinaminės teorijos teigia, jog užsiėmimas prostitucija susijęs su patirtais neigiamais jausmais paauglystėje, tokiais kaip kaltės jausmas, baimė, rūpestis, kurie iškyla ankstyvoje vaikystėje dėl "iškreipto" auklėjimo šeimoje. Transakcinės analizės teorija apibūdina užsiėmimą prostitucija kaip žaidimą, kuris padeda individui pasiekti destrukcinių tikslų. Skirtingai nuo biologinių ir psichologinių teorijų, kurios apžvelgia prostitucijos problemą asmenybės vystimosi lygyje, t.y. mikrolygyje, socialinės teorijos nagrinėja šią problemą makrolygyje (priklausymas valstybės socialinei politikai, kultūrinėmis - etninėmis visuomenės normomis, ekonominėmis sąlygomis) ir mezolygyje (vaiko priklausymas socialinėms grupėms). Makrolygyje prostitucija priklauso nuo socialinės - ekonominės padėties šalyje, o nuo to priklauso jos išaugimas ar sumažėjimas. Bedarbystės bei infliacijos laikotarpiu prostitucija išauga, nes tai "stumia" žmogų, ypatingai jauną, pradėti teikti seksualines paslaugas ar filmuotis pornografiniuose filmuose. Iš visų socialinių grupių vaikui svarbiausia - šeima. Mezolygyje, kalbant apie vaiko polinkį užsiimti prostitucija, atsiskleidžiama tam tikros problemos, susijusios su vaiko šeima: ■ neturtingos, emociškai nestabilios šeimos. Atliekant sociologinius tyrimus šeimose, kur buvo išaiškinti vaikai, užsiimantys prostitucija, pastebėta, kad tėvai ir vaikai tarpusavyje visiškai ar mažai bendravo, prieš vaikus buvo naudojamas psichologinis, fizinis smurtas; dauguma tėvų neprižiūri savo vaikų arba perdėtai juos kontroliuoja dėl to dažnai kyla tarpusavio konfliktai. Daugelyje tokių šeimų buvo materialinių sunkumų, vienas iš šeimos narių buvo teistas ar netgi sėdėjo kalėjime, taip pat tokioms šeimoms būdingas žemas kultūrinis lygis; 164
■ ■
■ ■ ■
■
■ ■
■ ■
visiškas tėvų ar vieno iš tėvų nebuvimas, arba šeimoje yra pamotė, patėvis; ankstyvas potraukis ir pripratimas prie alkoholinių gėrimų, suaugusiųjų seksualinis priekabiavimas. 197S metais JAV apklausus profesionalias prostitutes paaiškėjo, jog dauguma jų vaikystėje buvo prievartaujamos savo tėvų ar giminaičių, gyveno ir buvo priklausomos nuo vyresnio amžiaus vyriškių, kurie vėliau jas pamesdavo; noras tapti nepriklausomu žmogumi nuo šeimos; padidėjęs paauglio seksualinis aktyvumas, kurį nulemia materialinė padėtis bei šeimos palaikymas; nepakankamas paauglių lytinis švietimas. Savo tyrimuose 1978 metais D. Bojeras ir Dž. Džeimsas pastebėjo, jog tarp paauglių, teikiančių seksualines paslaugas, 63 % paauglių apie seksualinius santykius sužinojo iš draugų arba iš savo patirties. Jie nieko nežinojo apie kontraceptines priemones ar venerinius susirgimus. Prostitučių tarpe yra labai daug vaikų, kurie užaugo vaikų namuose. Globos namų auklėtiniai ar auklėtinės pasukdavo šiuo keliu, nes dėl menko išsilavinimo vidurinėje mokykloje jie negalėdavo mokytis kitur, arba esant didelei bedarbystei nepilnamečiai negalėjo susirasti darbo. Jei pedagogai tokiems vaikams nesugebėjo padėti, tuomet vaikai patekdavo į nuskalstamą pasaulį ir jiems autoritetais tapdavo kriminalinio pasaulio atstovai, kurie vaikus seksualiai išnaudodavo. Tas pats vyksta ir šiandien gal netgi daugiau, nes situacija šalyje yra iš tikrųjų bloga. Suteneriai, kurie verbuodavo nepilnamečius tokiam darbui atsirado jau XX amžiuje. Suteneriai pirmiausia įsteigdavo organizaciją, o vėliau ieškodavo "gyvos prekės". Gatvėse, arčiau parduotuvių, ligoninėse, kur išėję iš gydymo įstaigos merginos dažnai atsidurdavo kebliose situacijose dėl pinigų, nepriteklių šeimose, kur buvo labai sunki materialinė padėtis, gamyklose (kartais suteneris veikdavo kartu su gamyklos vadovu, motyvuodamas pervedimu į kitą "gamyklą"), per skelbimus laikraščiuose, kuriuose jie žadėdavo gerai apmokamą bei nuolatinių darbą ir 1.1. Daugelį tokių priemonių naudojama ir šiandieniniai suteneriai: tie patys laikraščių skelbimai. Tačiau šių dienų žiniasklaidoje skelbimai tapo atviresni ir aiškiai siūlo darbą viešuosiuose namuose; tos pačios gatvės. Tačiau dabar vaikus suteneriai kalbina ne prie parduotuvių, bet stotyse, požeminėse perėjose ir pan. Dažnai tokie vaikai dingsta be žinios, kadangi jie yra benamiai, todėl labai dažnai su jais yra susidorojama fiziškai, jie išvežami į užsienio viešnamius; tos pačios šeimos, kai, vaikas lieka be tėvų ir pasirodo "geras dėdė", padedantis išbristi iš sunkumų, o atlyginimas - atidavimas paties savęs bei gyvenamosios vietos; tie patys butų šeimininkai, kurie pakviečia merginas į savo butą dėl artimesnės draugystės, pažada, kad joms nieko neatsitiks. 165
XX amžiuje verbavimas į prostitutes dažnai būna pakankamai rafinuotas. Vyksta tarsi priėmimas sekretorių - referenčių pareigoms, tačiau būtinai reikia turėti butą ar jį išsinuomoti, kad darbdavys galėtų artimiau susipažinti su pavaldine. Tuo susigundo dauguma bedarbių merginų. Toliau viskas vyksta pagal ankstesnį scenarijų - vaišės, alkoholiniai gėrimai, seksualinių pareigų vykdymas "šeimininko" reikalavimu. Dar viena paauglių "įėjimo" į prostituciją forma, pagrobimas prievarta (apsvaigusias nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų) ir pardavimas į viešuosius namus. Tai dažniausiai vyksta prie diskotekų, tamsiose gatvėse, skersgatviuose ar alėjose. Seksualinių paslaugų teikimas yra "legalizuotas", nes egzistuoja oficialūs masažų salonai, įvairūs lošimo namai, naktiniai barai. Klientai dažniausiai yra 35 - 50 metų vyriškiai, turintys šeimas, vaikus. Jau nuo XIX a. vyksta ir tarptautinė prekyba merginomis. Merginas parduodavo į užsienį. 1994 metais Paryžiuje viešnamių savininkams buvo parduota 8 tūkst. vaikų (3 tūkst. mergaičių ir 5 tūkst. berniukų) iš trečiojo pasaulio šalių. Vaikas, kuris priverstas užsiimti prostitucija (jį pardavė ne savo noru), praeina keletą etapų, po to jis tampa delinkventiška asmenybe: ■ pirmame etape vaikas priima tai, jog jis yra žmogus iš žemiausio sluoksnio, kuris atsisako visų moralinių normų; ■ antrame etape jis pradeda pažinti lytinį gyvenimą tiek iš teorinės, tiek iš praktinės pusės; ■ trečiame etape paaugliui susiformuoja nuostata, jog lytiniai santykiai tarp vyro ir moters iš meilės neegzistuoja; ■ ketvirtame etape paauglys įsitikina, jog visuomenė smerkia prostituciją. 1991 metais atlikti sociologiniai tyrimai tarp Maskvos prostitučių. Buvo siekiama išsiaiškinti jų psichologiją, mąstymą, vidines nuostatas, kodėl jos pasirinko būtent prostitutės "profesiją". 87 % iš apklaustųjų prostitučių buvo nepilnametės. Šio tyrimo metu paaiškėjo, jog daugelis prostitučių abejingai žiūri į savo veiklą. Dauguma prostitučių santykiauja apsvaigusios nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų. Daugelis jų priklauso nuo sutenerių, reketininkų, kurie atima visus pinigus ir pan. Šių tyrimų metu paaiškėjo, jog kasdieninis jų gyvenimo palydovas - baimė. Jos bijo asmenų iš kriminalinio pasaulio, bijo, jog artimieji sužinos apie "verslą", bijo būti apvogtomis, nerimauja dėl savo vaikų ateities. Daugelis prostitučių tampa alkoholikėmis, narkomanėmis, daug jų žūsta, tampa nusikaltimo aukomis arba nusižudo, stengiantis palengvinti savo gyvenimą.
166
Išvados ■
Prostitucija, tame tarpe ir vaikų, seksualinių paslaugų teikimas už tam tikrą atlygį. Prostitucija, kaip reiškinys ir asocialus elgesys yra sąlygota visuomenės socialinių, ekonominių, psichologinių, edukacinių sąlygų. Priežastys, pastūmėjusios į prostitucijos liūną, yra labai įvairios, tačiau dauguma jų slypi šeimoje. Pasekmės gali būti labai skaudžios, nes dauguma prostitučių priklauso kriminaliniam pasauliui, o kalbant apie vaikų prostituciją, galima teigti, jog didėja su bendru vaikų nusikalstamumu. Prostitutės yra skirstomos į tam tikras kategorijas ir tai priklauso nuo to, kokioje vietoje jos dirba (gatvė, barai, automobilių stovėjimo aikštelės ir pan.), kokio amžiaus, koks išsilavinimas ir kokiais tikslais ji užsiima prostitucija. Prostituciją, ypač vaikų, bandoma įveikti steigiant įvairias prevencinę pagalbą teikiančias organizacijas, bendradarbiaujant joms tarpusavyje, kuriant įvairias nacionalines prevencines programas. Nepilnamečių prostitucijos prevencinę veiklą vienas socialinis pedagogas nepajėgs atlikti. Tai visos mokyklos bendruomenės, o ypač sveikatos pagrindų, biologijos, etikos, tikybos, psichologijos ir kitų dalykų mokytojų pirmaeilis uždavinys, klasės auklėtojo pagalba mergaitėms iš rizikos grupės šeimų, kompetentinga šeimos gydytojo, mokyklos medicinos slaugytojos veikla. Tai kompleksinė edukacinė prevencinė veikla, kuri, tik gerai apgalvota ir vykdoma gali duoti teigiamų rezultatus.
■
■
■ ■
Klausimai ir užduotys 1. 2. 3.
Išryškinkite nepilnamečių prostitucijos psichologinius, edukacinius veiksnius. Išanalizuokite įstatymus, draudžiančius prostituciją. Sukurkite nepilnamečių prostitucijos prevencijos mokykloje programą.
167
2.6. Socialinė - edukacinė - metodinė pagalba vaikams, plintant XXI amžiaus klastingoms mitybos sutrikimo ligoms Destruktyvūs mitybos sutrikimai Socialinis darbuotojas, socialinis pedagogas, konsultantas ar bet koks kitas socialinis ugdytojas gali dirbti įvairiose organizacijose (mokyklose, reabilitacijos, kituose centruose, pelno siekiančiose ir nesiekiančiose organizacijose). Dažnai ir neišvengiamai jis turi atlikti psichologo, konsultanto ir koordinatoriaus, tyrėjo, edukatoriaus ir žmogaus, kuris žino, kur ir kokios pagalbos reikia ieškoti. Be abejo, tokio multidisciplininio pobūdžio darbas reikalauja daug teorinių žinių, praktikos, bendradarbiavimo. Todėl, norėdamas padėti žmonėms susidoroti su juos kamuojančiomis mitybos problemomis, pirmiausia jis galės panaudoti kokius nors pagalbos metodus, darbo priemones, tik ŽINODAMAS, kokie egzistuoja mitybos sutrikimai, pagal kokius simptomus juos galima identifikuoti, kokio tipo žmonės turi polinkį tapti šių ligų aukomis, kokios sutrikimų priežastys, pasekmės, komplikacijos, ypatumai, galimi gydymo būdai. Tik žinodamas tokius esminius dalykus, jis gali atpažinti sutrikusios mitybos žmones, suteikti jiems įmanomą (pagal jo išgales ir kompetenciją) pagalbą ir nukreipti pas patikimus ir būtinus specialistus. Socioedukacinis darbuotojas turi žinoti, kokie egzistuoja mitybos sutrikimai. Pasak medicinos daktarės psichiatrės psichoterapeutės V. Aputytės (2000), dažniausiai pasitaiko tokie mitybos sutrikimai: ■ ■
nervinė anoreksija (NA), nervinė bulimija (NB).
Šį trumpą sąrašą dar galima papildyti Didžiosios Britanijos tyrimais. Kitose užsienio valstybėse (ypač Didžiojoje Britanijoje) ši mitybos sutrikimų problema daugiau ir giliau išanalizuota, atliekami įvairūs ir labai svarbūs tyrimai, yra susiformavusi specifinė visuomenės (ypač jaunimo) švietimo, pagalbos bei gydymo sistema. Anglų mokslininkai dar išskiria penkis mitybos sutrikimų tipus: ■
■
■ 168
nevaldoma/nekontroliuojama bulimija (kuomet žmogus, ištiktas priepuolio, negalėdamas savęs suvaldyti, greitai suvalgo didžiulį maisto kiekį, nors fiziškai nėra alkanas. Tai padaręs, jaučiasi prislėgtas, kaltas, susigėdęs, o persivalgęs kankinasi, negali pašalinti maisto iš savo organizmo); anoreksijos ir bulimijos mišinys, (kuomet žmogus vieną kartą valgo kaip bulimikas, po kiek laiko - kaip anorektikas, paskui vėl grįžta prie bulimijos. Be to, žmogus, sirgęs anoreksija bet kuriuo metu gali tapti bulimijos auka); "apčiulpimo ir išspjovimo" elgesys, (kuomet žmogus maistą
■ ■
apčiulpia ir po to išspjauna, užuot nurijęs. Taip jis "apdoroja" didžiulį maisto kiek)); "atrajojimas", (kuomet valgomas mažas maisto kiekis, jis sukramtomas, nuryjamas ir vėl grąžinamas į burną kramtyti); maitinimasis ne maisto produktais (kuomet valgomi ne maisto produktai, bet, pavyzdžiui, popieriaus gertukas ir pan. Tokiu būdu maitinantis, stengiamasi vartoti bekalorį maistą).
Kiekvienas iš minėtų valgymo sutrikimų žaloja žmogaus psichinę ir fizinę sveikatą. Dažnai ligonio artimieji, draugai, šeima pastebi esminius ligų simptomus, tačiau, neturėdami žinių, nesuvokia, kad žmogus turi rimtų valgymo sutrikimo problemų. Todėl socialinis pedagogas, socialinio darbo atstovas turėtų labiausiai dirbti mitybos sutrikimų prevencijoje, pasitelkęs medikus, šviesdamas tėvus, jaunimą, mokytojus, plačiąją visuomenę mitybos sutrikimų klausimais (nurodyti priežastis, simptomus, komplikacijas, galimus pagalbos būdus, pateikti informaciją, kur būtų galima sulaukti pagalbos ir paramos). Akivaizdu, kad nervinė anoreksija bei nervinė bulimija yra didžiausią pavojų keliantys sutrikimai., todėl apie šiuos sutrikimus socialiniam pedagogui ir mokinių tėvams reikėtų žinoti kai ką daugiau. Nervinė anoreksija Anoreksija sergančio žmogaus simptomai: • • • • •
svoris sudaro tik 85 % svorio, koks turėtų būti skaičiuojant pagal ūgį; atsisakymas priaugti svorio dėl nuolatinės baimės tapti stora/storu; kategoriškas neigimas, kad trūksta svorio; įsitikinimas, kad yra per storas; moterims menstruacijų ciklo dingimas bent 3 kartus, arba menstruacijų ciklas neprasideda tuo metu, kaip buvo tikimasi.
Nuo nervinės anoreksijos kenčiantys žmonės dažnai jaučia ir kitus fizinius simptomus, atsiradusius dėl nepakankamo maitinimosi. Pasak Didžiosios Britanijos mokslininkų, juos kamuoja miego sutrikimai, skrandžio skausmai, bloga kraujo cirkuliacija, nuolatinis šalčio jausmas. Be to: ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
atitolsta nuo kitų žmonių arba tampa labai irzlūs; kaupia maisto atsargas; jaučia būtinybę valgyti kasdien tik tuo pačiu metu; praleidžia daug laiko "pertvarkydami" patiekalus savo lėkštėje taip, kad patiekalas atrodytų jiems pakankamai patrauklus, smulkindami į mažus gabalėlius, ilgai kramtydami ir pan.; vengia maisto ir slepia jį nuo prižiūrinčiųjų asmenų; padeda ruošti maistą kitiems žmonėms, bet jo nevalgo; perdėtai susirūpinę tėvų ir kitų žmonių nuomone apie save; 169
■ ■
yra labai ambicingi ir siekia tobulumo. Perfekcionistai; pasaulį suvokia tik kaip juodą arba baltą, gerą arba blogą, teisingą arba neteisingą. Anoreksija dažnai prasideda paauglėms ir jaunoms moterims, sveriančioms normaliai arba turinčioms nedidelį antsvorį. Tam įtakos gali turėti įvairūs faktoriai: ■ ■ ■ ■ ■
įstojus į aukštąją mokyklą, palikus tėvų namus; išsiskyrus su vaikinu; patyrus netektį, tokią kaip tėvų skyrybos, artimųjų mirtis; nuolat girdint pastabas dėl antsvorio arba figūros; pradėjus laikytis dietos, kad numestų antsvorį.
Daugelis žmonių pradeda laikytis dietos dėl nedidelio antsvorio. Dažniausiai tai įtakoja "madų diktuojami matmenys". Kodėl kai kuriems iš besilaikančių liekninimosi dietų prasideda anoreksija, tiksliai nėra žinoma. Anoreksija dažnai prasideda žmogui, nutarusiam vengti tam tikrų patiekalų, desertų ir kt. Atsisakomų patiekalų skaičius vis didėja, o jų sąrašas plečiamas. Pamažu atsiranda įvairios taisyklės. Pvz., mergina nutaria, kad ji gali valgyti tik žalios spalvos maistą. Išsivysto ir įvairūs ritualai, pvz., skaičiuojama, kiek kartų kramtomas maistą burnoje ir nuryjama, tik suskaičiavus iki 50. Dauguma anorektikų nenori gydytis. Jie nemano, kad yra per liekni. Kiti jaučiasi liekni ir mano, kad tai yra gerai. Tiesa, kartais anorektikai kreipiasi į gydytoją dėl kitų nusiskundimų, kilusių dėl anoreksijos, pvz., rankų ar pėdų tinimo. Aplinkiniai pradeda pastebėti, kad anoreksiškas žmogus per plonas, kai jis nuolat ima jausti bendrą silpnumą, nebesugeba susikoncentruoti. Susirūpinę tėvai tuomet kreipiasi pagalbos į gydytoją o nuo anoreksijos kenčiantis vaikas dažniausiai tam prieštarauja. Anoreksijos komplikacijos: ■ kaulai tampa itin trapūs ir greit lūžta (osteoporozė), nes organizme ima trūkti kalcio; ■ vaikas nustoja augti ir vystytis; ■ dėl netinkamo cheminių junginių kiekio organizme prasideda raumenų spazmai; ■ dėl tos pačios priežasties atsiranda širdies aritmija, lėtėja pulsas. Negydomi širdies veiklos sutrikimai gali baigtis mirtimi; ■ skrandžio ir žarnyno veiklos sutrikimai; ■ 5 - 10 % žmonių miršta nuo anoreksijos. Kai kurie nusižudo dėl šį sutrikimą lydinčios depresijos. Anoreksijos gydymas. Maždaug pusė kenčiančių nuo anoreksijos po gydymo grįžta į normalų gyvenimą. Kitiems tai gali kartotis keletą kartų, ypač jei vis patiria sunkių stresų. Pasak šaltinio, apie 20 % anorektikų reikalinga medikų priežiūra ir nuolatinis gydymas visą gyvenimą. Anoreksija gali būti gydoma ir ne ligoninėje. Kai anoreksija pastebėta vielai ir yra daug 170
komplikacijų, žmogus priverstas gydytis ligoninėje. Visai nusilpę dėl anoreksijos, gydomi intensyvios pagalbos ir reanimacijos skyriuose. Kartais anoreksijos kamuojami žmonės kenčia ir dėl kitų sutrikimų - depresijos, nerimo, fobijų, įkyrių minčių ar veiksmų. Tada reikalingas papildomas gydymas. Nervinė bulimija Kaip atrodo bulimija serganti moteris? Kartais ji gali būti visai nepanaši į ligonę. Aplinkiniams ji daro gerą įspūdį: rūpinasi savimi, nevalgo, kas pakliuvo, daug sportuoja. Net šeimos nariai ir artimi draugai dažniausiai nieko nepastebi. Tačiau iš tikrųjų jos gyvenimą valdo maistas. Nervinė bulimija - mitybos sutrikimas. Oficialia liga ji pripažinta visai neseniai - 1980 metais. Pastaruoju metu ši klastinga liga labai plinta. Nemažą įtaką tam daro visuomenės formuojami grožio stereotipai. Neatsitiktinai 90 proc. sergančiųjų - moterys. Bulimikės labai rūpinasi savo išvaizda, daug mankštinasi, dažnai badauja, laikosi sekinančių dietų. Tačiau galvoje nuolat sukasi mintys apie maistą. Kai kurias persivalgymo priepuoliai ištinka netikėtai. Kitos juos planuoja iš anksto: ieško ramaus kampelio, kur galėtų likti vienos, iš anksto prisiperka produktų. Prasidėjus nevaldomam valgymo priepuoliui iš pradžių juntamas palengvėjimas, nes maistas savotiškai ramina. Vėliau pradeda kankinti kaltės jausmas, mintys apie gresiantį antsvorį. Tada griebiamasi priemonių to išvengti: geriami vidurius laisvinantys, skysčių išsiskyrimą skatinantys vaistai, stengiamasi dirbtinai sukelti vėmimą. Beje, "įgudusioms" bulimikėms net nereikia kišti pirštų į gerklę - pakanka įtempti pilvo raumenis. Bulimijos simptomai: ■ ■ ■ ■ ■ ■
nevaldomi valgymo priepuoliai. Vienu "prisėdimu" bulimikas gali suvalgyti didžiulį maisto kiekį (iki 20000 ir daugiau kalorijų); ligonis jaučia, kad negali kontroliuoti apetito, gali išleisti milžiniškus pinigus maistui; po valgymo priepuolių dažnai stengiamasi sukelti vėmimą, kad maistas pasišalintų iš organizmo; trečdalis ligonių, bijodamos nutukti, geria vidurius laisvinančius, skysčius šalinančius, apetitą slopinančius vaistus; kai kurios bulimikės, kankinamos minčių apie sustorėjimą, po persivalgymo priepuolio ypač daug mankštinasi, klizmomis valo žarnyną, badauja iki kito priepuolio; bulimikus kamuoja skrandžio skausmai, burnos infekcijos, sausa ir pažeista veido oda, sugedę dantys, miego sutrikimai, nuolatinis nuovargis ir nusilpimas.
Rizikos grupės: nėra duomenų, kad nervinė bulimija būtų paveldima. Iš kartos į kartą gali būti perduodamas tik tam tikras psichologinis tipas. Šia liga 171
dažniausiai suserga itin jautrios moterys, turinčios polinkį pilnėti. Pirmasis "žingsnis" į bulimiją - įvairios radikalios dietos, "išmušančios iš vėžių" medžiagų apykaitą, kurių dažniausiai griebiasi moterys. Bulimiją gali susirgti tos moterys ar mergaitės, kurios: ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
yra perfekcionistės (visose gyvenimo srityse siekia tobulumo); yra linkusios į depresiją. Tokiu atveju persivalgymo – vėmimo priepuoliai laikinai padeda užmiršti tikrąsias depresijos priežastis; yra impulsyvaus būdo, mėgsta "aštrius" pojūčius ir riziką; trūksta pasitikėjimo savimi; yra nepatenkintos savo kūnu; kelia sau nerealius tikslus; vaikystėje buvo maitinamos prievarta, įkalbinėjimais ir pan.
Kokie išoriniai ligos požymiai? Dėl dažno vėmimo būna nudilęs dantų emalis. Be to, ligonės veidas neretai būna patinęs (panašiai kaip sergant kiaulyte). Ligonei sunku sukoncentruoti dėmesį. Pasitaiko menstruacijų ciklo sutrikimų. Kuo baigiasi negydoma bulimiją? Nuo bulimijos dar niekas nemirė. Tačiau negydomąjį gali sukelti sveikatai pavojingų komplikacijų. Gali sutrikti širdies raumens veikla, trūkti stemplė. Kartais išsivysto rimtos virškinamojo trakto ligos. Ypač pavojinga komplikacija - skrandžio turinio išsiliejimas į pilvo ertmę. Ji gali būti mirtina. Kaip gydoma nervinė bulimiją? Dažniausiai taikoma psichoterapija. Tačiau ji veiksminga tik tada, kai pacientė pati suvokia savo ligą ir nori pasveikti. Kognityvinė elgesio korekcija - tai neilgas (16 - 20 savaičių) psichoterapijos kursas. Visiškai pasveiksta 60 proc. ligonių. Korekcijos tikslas pakeisti žmogaus požiūrį į maistą. Sergantis bulimiją, suvalgęs plytelę šokolado, paprastai mąsto negatyviai: "Ką aš padariau! Dabar prasidės priepuolis!" Mokoma mąstyti pozityviai: "Buvo skanu. Gal ir daugoka... Tačiau dabar noriu ir galiu sustoti". "Išbandymo" terapija. Ligonė specialiai siunčiama ten, kur daug pagundų: į kavinę, didelį prekybos centrą. Jos užduotis - nepasiduoti toms pagundoms. Ištvėrusi kelis tokius "išmėginimus", padedama psichoterapeuto, moteris įgyja pasitikėjimo ir jėgų atsispirti nevaldomiems valgymo priepuoliams. Tarpasmeninių santykių psichoterapija. Šiuo metodu dažniausiai gydoma nustačius, kad mitybos sutrikimus sukėlė stresas. Jeigu priepuoliai ištinka tais atvejais, kai "normalus" žmogus turėtų jausti pyktį, vadinasi, moteris stengiasi "suvalgyti" neigiamas emocijas. Tokiu atveju vėmimas tarsi pakeičia slopinamą pyktį. Gydymas vaistais. Kartais padeda kai kurie antidepresantai. Deja, baigus vartoti vaistus, priepuoliai vėl gali pasikartoti. Be to, bulimiją gali būti visai nesusijusi su depresija. Jeigu persivalgymo priepuoliai ištinka ne rečiau kaip du 172
kartus per savaitę ir trunka ne trumpiau kaip tris mėnesius, tai jau rimta liga. Geriausia iš karto kreiptis į psichoterapeutą. Sąlygiškai būtų galima skirti dvi bulimija sergančių moterų grupes. Vienoms bulimija prasideda nuo dietų laikymosi (dažniausiai paauglystėje). Tokios ligonės neretai jau būna sirgusios anoreksija. Jos dažniau griebiasi įvairių būdų priepuolio metu suvalgytam maistui iš organizmo pašalinti. Todėl svoris būna normalus ar net šiek tiek mažesnis. Antrajai grupei priskiriamos moterys, iš prigimties linkusios į tukimą, augusios šeimose, kuriose įprasta persivalgyti. Kai kurios būna gerokai nutukusios, po persivalgymo priepuolių nevemia, nesportuoja. Jų svoris gali svyruoti iki 10 kg per mėnesį. Nereikėtų manyti, kad bulimijos (persivalgymo) priepuolį būtinai turi lydėti vėmimas. Tokia nuomonė susidarė todėl, kad vemiančios bulimikės dažniau prisipažįsta sergančios ir kreipiasi į gydytojus. Nebūtinai visi apkūnūs žmonės yra bulimikai. Bulimikų valgymo pobūdis iš esmės skiriasi. Valgoma ne norint numalšinti alkį ar pasmaližiauti, o iš nerimo. Todėl bulimija ir yra psichikos sutrikimas. Jį sukelia įvairios priežastys. Bene dažniausia - depresija: daugiau kaip 50 proc. bulimikų serga ir šia liga (be to, kiekvienas bulimija sergantis žmogus bent kartą gyvenime patyrė depresiją). Taigi, iš viso šio sutrikimų aprašymo, darosi aišku, kad žmonės, nesugebėdami atlaikyti gyvenimo spaudimo, įvykus staigiems ir nepageidaujamiems pakitimams, arba tapdami gražuolių konkursų, "madų aukomis", o tai sukelia depresiją, nerimą, pasiduota žalingiems įpročiams. Kaip matome, ne tik alkoholizmui, narkomanijai, rūkymui, bet ir žalingiems valgymo įpročiams. Gali būti, kad tai yra šiuolaikinės visuomenės, kuriai keliami aukšti reikalavimai, kovos su frustracija būdas. Bet kuriuo atveju, tokia visuomenė gali būti pavadinta tik sergančia visuomene, kuriai į pagalbą turi ateiti įvairių sričių specialistai, iš jų ir socialinio darbo. Ypač žalingą veiklą šiuo aspektu atlieka madų ir grožio konkursų verslas, žiniasklaida, suformuodama jaunai, dažnai nepilnametei mergaitei nuomonę, jog jos liekna, perkarusi figūra gali suteikti sėkmingos, svaiginančios manekenės ar top modelio karjeros garantą. Susižėrę tūkstančius, o gal ir milijonus, tokie abejotinų pramogų verslininkai nepagalvoja apie jaunų, nesubrendusių mergaičių sveikatą. Taip palaipsniui iškraipomos tikrosios gyvenimo vertybės, tikrasis grožis, paminamas po kojomis sveikas gyvenimo būdas, kaip pats svarbiausias jauno žmogaus karjeros veiksnys. Mitybos sutrikimų prevencija Naujausiais duomenimis nervinės anoreksijos ir nervinės bulimijos susirgimų skaičius Didžiojoje Britanijoje pasiekė katastrofišką lygį. Psichinės sveikatos fondas paskelbė, kad viena iš 20 - ies moterų šioje šalyje gali turėti vieną ar keletą valgymo sutrikimams būdingų simptomų. Vienai iš 100 moterų gali prireikti medicininio gydymo. Iki 20 % susirgusiųjų gali mirti, o dar 173
daugiau - patirti ligos pasikartojimus ar niekada nepasveikti. Tokia informacija paskelbta 2001 m. liepos mėn. 29 d. laikraščio "The Observer Magazine" numeryje. Į Valgymo sutrikimų asociaciją pagalbos telefonu kiekvieną mėnesį kreipiasi nuo 5 000 iki 10 000 žmonių. Lietuvoje kol kas neužregistruota šios itin retos ligos susirgimo atvejų. Bet negalima teigti, kad ši problema apskritai neegzistuoja ir nepalies Lietuvos moterų. Šioje srityje atlikti tik pavieniai bandymai, ne atlikti epidemiologiniai tyrinėjimai. Nors anoreksija medicininėje literatūroje aprašyta jau 1868 m., iki pat XX a. vidurio, tai buvo retas susirgimas. Tačiau nuo 6 - ojo dešimtmečio "anorexia nervosa" lyg virusas ėmė plisti išsivysčiusiuose, maisto trūkumo neturinčiuose kraštuose, mutuodama į bulimiją, kompulsišką persivalgymą ar į pastaruoju metu plintančią bulimiją su impulsyviu elgesiu (savęs žalojimu, piktnaudžiavimu vaistais ar alkoholiu). Pasak šaltinio, tai moterų problema. Nors tiek anoreksija, tiek bulimiją gali sirgti ir vyrai, jie tesudaro 5 - 10 % visų susirgusiųjų. Valgymo sutrikimai dažniausiai pasitaikė tarp 14 ir 35 m. amžiaus moterų ir turi augančią tendenciją tiek tarp jaunesnio, tiek tarp vyresnio amžiaus moterų. Nepaisant didelių pastangų ištirti ir geriau suprasti šias ligas, valgymo sutrikimų priežastys iki šiol lieka neaiškios ir mažai atskleistos. Didžiosios Britanijos prevencinės veiklos prieš mitybos susirgimus patirtis EDA - Eating Disorder Association (valgymo sutrikimų asociacija) Anglijoje yra bene daugiausiai nuveikusi ir tebeveikianti mitybos sutrikimų bei pagalbos, tyrimų srityje. Čia dirba įvairių sričių specialistai, iš jų ir socialiniai darbuotojai. EDA: ■ Ji teikia pagalbą, organizuodama kursus savanoriams, norintiems padėti sergantiems bulimiją, anoreksija žmonėms. ■ Turi specialų internetinį pagalbos bei informacinį puslapį jaunimui, kuris užtikrina visišką konfidencialumą, pagalbos bei informacijos teikimą, konsultacijas, patarimus, publikuoja sergančiųjų išpažintis ir kūrybą, pritraukia savanorius, teikia informaciją studentams, nurodo mokslines knygas, šaltinius, internetinius puslapius, nurodo statistiką, publikuoja šia tema parašytus mokslinius darbus, skelbia įvairius konkursus, kurių laimėtojai gauna piniginius apdovanojimus. ■ Rengia įvairiausias konferencijos šiai problemai analizuoti, bendradarbiauja su Bostono (JAV) universitetu, kuris rengia šios srities specialistus. ■ Bendrauja su sergančiais elektroniniu paštu, telefonu (kartais net patys paskambina, taupydami sergančiojo pajamas). ■ Organizuoja "savipagalbos" tinklą Didžiojoje Britanijoje, savanoriai budi prie pagalbos telefonų, dirba paramos grupėse (2001 metais šis 174
■
■
tinklas padėjo 8000 žmonėms). Organizuoja pagalbos grupes: 1. sergantiems visų tipų sutrikimais, 2. atskirai bulimijos ir anoreksijos grupes, 3. grupes sergančiųjų globėjams, 4. atskirai jauniems žmonėms su sutrikusia mityba. Žmonės grupes gali lankyti reguliariai, gali apsilankyti tik kartais, jie neverčiami lankytis pas gydytojus, nekontroliuojami, neverčiami gydytis kokiais nors būdais, laikomasi visiško konfidencialumo, pagarbos, išklausymo ir teisės pasisakyti principais. Jiems sukuriamos palankios aplinkos sąlygos patiems pasirinkti teisingą kelią. Siekiama padėti žmogui išbristi iš baisaus liūno, kuris jį gramzdina į bedugnę, bet nesmerkia ir nemoko, nemoralizuoja.
Kaip matome, visa sistema , kiekvienas jos sraigtelis byloja apie humanišką požiūrį į sutartį, bei siekį dirbti vardan ŽMOGAUS, nes kiekvienas individas yra svarbus ir unikalus. Susivienija vienam darbui daugybė žmonių, norinčių padėti. Pagalbos būdai Didžiojoje Britanijoje. Angliškas žodis "recovery", išvertus į lietuvių kalbą, skamba taip: "Pasveikimas, pagijimas, atsigavimas, atsipeikėjimas". Šią žodžio prasmę anglai traktuoja kaip atgimimą, sugrįžimą į naują gyvenimą, kaip išsigelbėjimą, sveikatos atgavimą. Galbūt iš tikrųjų vieno žodžio samprata gali daug ką pakeisti. Pirmas žingsnis, norint pagelbėti žmonėms, turintiems mitybos sutrikimų, yra pagarba, o ne stigmatizavimas. Šia liga sergantys žmonės dažniausiai nenori prisipažinti, išsipasakoti, jie jaučia didžiulę gėdą. ■ Anglijoje imtasi įvairių edukacinių priemonių. Pvz., leidžiami lankstinukai, kuriuose gali rasti tokius padrąsinančius šūkius: "Elkis su savimi garbingai" arba " Išreikšk save - nebijok prašyti pagalbos", "Galvok apie save pozityviai", "Jeigu blogai jautiesi - paskaityk knygą, paskambink draugui, nutapyk piešinį, paklausyk savo mėgstamos muzikos, o gal apsilankyk tau padėsiančiuose kursuose" ir panašiai. Lankstinukai pateikiami įvairiomis formomis. Pvz., jaunimui tokie šūkiai išdėstomi ant grafiti metodu nutapytos sienos. Tokio pobūdžio šūkiai skatina susimąstyti ir pradėti kovą su savo liga. Valgymo sutrikimus galima įveikti, padėti išgydyti tik tuomet, jeigu to nuoširdžiai nori pats sergantysis. Lankstinukai publikuojami internete, skelbiamas jų platinimas. ■ Labai populiarus ir rekomenduojamas "kalbėjimosi su savimi" pagalbos metodas. Jo metu sergantis žmogus turi kuo daugiau gerai galvoti apie save, kad jis yra visavertis, mylintis ir gerbiantis save, yra taikoje pats su savimi, yra nusipelnęs valgyti ir turėti energijos. Toks galvojimo būdas palaiko sergančiojo gydimosi ir noro pasveikti motyvaciją. 175
■ "Pirmasis žingsnis" - pasikalbėti su patikimu žmogumi. Kaip jau anksčiau mitėta, bulimikui arba anoretikui tai labai sunku padaryti. Jie bijo atrodyti kvailai, bijo būti atstumti. Tačiau jiems siūloma pagalba EDA (valgymo sutrikimų) organizacijos telefono skambučiai, intemetinis adresas, kad žmogus galėtų išsipasakoti apie savo problemą. Reklamuojama EDA jaunimo linija, kuri dirba ištisomis paromis ir yra pasirengusi suteikti pagalbą, informaciją. ■ Taip pat rekomenduojama bei nurodoma kitos galinčios padėti organizacijos, specialistai, artimieji (medicinos darbuotojai, konsultantas, dietologas, organizuojamos pagalbos grupės, psichologas, psichiatras, draugai, šeima. Kiekvienas iš nurodytų pagalbos objektų yra rekomenduojamas, informuojant, kokią pagalbą jis gali suteikti. Stengiamasi kiek tik galima padrąsinti sergantįjį žengti pirmuosius žingsnius). ■ Konsultuojami šeimos nariai bei draugai. Patariama kaip elgtis su sergančiu, kaip bendrauti. Jiems atsakoma į svarbius klausimus, pvz., ar reikia keisti valgymo įpročius tam, kad padėtų savo šeimos nariui, draugui. Atsakoma - "griežtai ne". Sergantysis turi matyti, kad galima normaliai maitintis ir būti laimingam. ■ Organizuojami ligonių diagnozavimo testai tiek rizikos grupėse, tiek rizikos grupės žmonių draugams. ■ Norintiems organizuojamos psichoterapijos bei dramos ar kitų menų terapijos. Niekas nieko nedaro prievarta. Labai daug, praktiškai visa informacija pateikta internete. Viskas orientuota į sergantįjį, problemų turintįjį žmogų. Su juo tiesiog bendraujama, jam kalbama. Vyrų mitybos sutrikimai. Daugelis žmonių mano, jog tik moterys gali ir turi polinkį pasiduoti žalingiems mitybos sutrikimams. Tačiau išsamūs Anglijos tyrimai byloja ir apie kitas tendencijas. Pasak Anglijos mokslininkų, nors vyrams yra mažesnis aplinkos spaudimas būti liekniems, tačiau jie taip pat gali tapti anoreksijos, bulimijos aukomis (ir socialinis darbuotojas tai turi turėti omeny, stebėdamas minėtus ligų simptomus). Taigi, ir vyrai gali turėti mitybos sutrikimų problemų. Sergančių vyrų dauguma sako, jog jų valgymo sutrikimai prasidėjo dar mokyklos laikais, kai jie turėjo viršsvorį ir buvo pravardžiuojami. Jų viršsvoris dažniausiai būdavo problemų bei krizių šeimoje, nepasitikėjimo savimi pasekmės. Kai kuriems vyrams tokie sutrikimai prasidėjo vėlesniame amžiuje, netekus ar partnerei susirgus sunkia liga, išsiskyrus su mylima moterimi, pakeitus darbą, siekiant karjeros ir panašiai. Specifinį spaudimą išgyvena vyrai - gėjai, siekdami tapti lieknais, tam, kad susirastų partnerį. Kaip ir moterys, vyrai irgi varžosi kalbėti, išsipasakoti apie savo mitybos problemas, man, kad draugai juos pasmerks, stigmatizuos, nesupras. Dažniausiai vyrai ryžtasi pakeisti savo gyvenimą, kuomet juos paremia, jiems padeda žmonės, kurie nemoralizuoja ir nenurodinėja, nekontroliuoja, kurie jau anksčiau buvo pagelbėję vyrams, turintiems tokių problemų. 176
Akivaizdu, jog norint padėti skirtingų lyčių žmonėms įveikti mitybos sutrikimus, reikia numanyti, kad ir vyrai yra žmonės, jie gali turėti daug problemų ir gali susirgti anoreksija, bulimija ar kitokiomis valgymo sutrikimų ligomis. Mitybos sutrikimų situacija Lietuvoje Tyrimais nustatyta, kad kai kuriose šalyse, kur valgymo sutrikimai mažiau paplitę, jiems gali būti būdingi saviti ypatumai. Psichiatrės - psichoterapeutės V.Aputytės daktaro disertacijoje "Nervinės anoreksijos ir nervinės bulimijos klinikiniai psichologiniai ypatumai Lietuvoje" (2000) buvo bandoma panagrinėti šį klausimą. Ištirtose sergančiųjų grupėse nepasitenkinimas savo kūnu nebuvo didesnis nei kontrolinėse grupėse, kurias sudarė Vilniaus vidurinės mokyklos 157 moksleivės. Antras svarbus ypatumas - labai didelė subrendimo, tiek seksualinio, tiek ir asmenybės, baimė. Ji buvo aukšta ne tik sergančiųjų (šiuo atveju - baleto specialybės merginų), bet ir kontrolinėse grupėse. Lyginant su užsienio šalių statistika, išvardyti ypatumai pasireiškė tik Lietuvoje. Epidemiologinės statistikos apie anoreksijos/bulimijos paplitimą Lietuvoje iš viso nėra. Tačiau mokslininkė teigia, kad greičiausiai Lietuvoje yra daug nediagnozuotų atvejų. Užsienyje jau pasirodė anoreksijos tyrimai, kurie domisi būtent kultūrologiniu šio susirgimo aspektu. Suvokiama mitybos sutrikimų destruktyviosios pasekmės (kyla psichiniai ir fiziniai sutrikimai, paauglystėje sukelia sulėtintą vystimąsi, įtampą Šeimoje, draugų tarpe, didėja suicido pavojus). Visai neseniai šiam tikslui atsirado Ambulatorinė gydymo programa Vilniuje. Šiuo metu Vilniuje, Oginskio g. 3, veikia dienos centras, skirtas valgymo sutrikimams gydyti. Projektą remia Soroso fondas ir tarptautinė organizacija "Ženevos iniciatyva psichiatrijoje". Ambulatorinė valgymo sutrikimų gydymo programa siekia padėti nervine anoreksija ir nervine bulimija sergantiems pacientams iš visos Lietuvos. Jie gali kreiptis tiesiai į programos gydytoją psichiatrą arba būti nukreipti psichikos sveikatos specialisto. Programa įgyvendinama dienos stacionaro principu, darbo dienomis nuo 15 vai. iki 19 vai. Merginos, lankančios centrą, 16 - 17 vai. dalyvauja grupinėje terapijoje, bei psichoedukaciniuose užsiėmimuose. Jų metu jos supažindinamos su valgymo sutrikimų ir gydymo ypatumais, diskutuoja aktualiomis temomis. Kartą per savaitę pacientai konsultuojami psichoterapeuto ir dalyvauja kineziterapijos užsiėmimuose. Maisto planavimo pratybose mokoma numatyti savo suvartojamo maisto kiekį, apsipirkti parduotuvėje, teikiamos kitos su valgymu susijusios konsultacijos. 177
Planuojama vieno paciento gydimosi trukmė - nuo 7 iki 12 savaičių Vienu metu programoje gali dalyvauti iki 10 pacientų. Jie skirstomi į du pogrupius: • sergantys nervine anoreksija (A tipo programa) ir • nervine bulimije (B tipo programa). Sergančios anoreksija yra konsultuojamos individualiai, vėliau pereina į gydymąsi grupine terapija. Bulimiškos pacientės iškart patenka į psichoterapinę grupę. Įsijungdamos į programą, merginos privalo pasirašyti susitarimą, kuris verčia aktyviai ir motyvuotai dalyvauti savo pačios gijime procese. Būdamos kartu jos aptaria ir analizuoja svarbiausius nerimą keliančius dalykus: jausmus, jų pasireiškimo būdus, bendravimo sunkumus su tėvais ai vaikinais, problemas dėl maisto ar mokslo. Gydymas orientuotas į ligos suvokimą ir simptomo palengvinimą. Merginos išmoksta valgyti "mechaniškai", 3 kartus per dieną ir nepasiduoti įkyrioms mintims apie baimę sustorėti. Kai kurios iš jų išmoksta gyventi be vėmimų ar piktnaudžiavimo laisvinančiais medikamentais. Pasibaigus intensyviam 2,5 - 3 mėnesių gydymosi laikotarpiui, pacientės lankosi skyriuje kartą per savaitę. Tai padeda merginoms užtvirtinti naujus mitybos įgūdžius, jausti palaikymą ir skatinimą toliau tobulėti. Ambulatorinėje valgymo sutrikimų programoje dirba gydytoja psichiatrė Brigita Balčiūnienė, psichologė Ilona Kajokienė, kinezoterapeutė Ieva Jamontaitė ir rezidente Aušra Jauniškytė. Medikės "prižiūri" šio centro pacientes, jas sveria, tikrina "namų užduotis", padeda vesti maisto dienoraštį, skaito paskaitas apie maisto sudėtį, badavimo žalą ir nutrijantų sudėtį. Ieva du kartus per savaitę veda kinezoterapijos užsiėmimus (gimnastiką, meditaciją), padeda pacientėms priimti ir pamilti savo kūną. Ambulatorinės programos privalumai: • pacientas yra labiau atsakingas už savo gydymosi procesą; • besigydantis žmogus išlieka socialiai aktyvus: gali dirbti, mokytis, išlaikoma šeimos sistema.; • pacientas planuoja ir savarankiškai įgyvendina naujus mitybos įgūdžius; • asmuo nesijaučia stigmatizuojamas; • pacientai skatinami aktyviai tarpusavyje bendrauti, paremti vienas kitą ir kitu laiku. Socialiniam pedagogui vertėtų žinoti, kad sunkūs valgymo sutrikimai gydomi vaikų ir paauglių skyriuje. Šiai problemai Lietuvoje analizuoti buvo žengti pirmieji žingsniai, organizuojant 2000 metais tarptautinę konferenciją. Lapkričio 22 - 23 dienomis šioje konferencijoje dalyvavo Lietuvos (Kauno ir Vilniaus), Didž.Britanijos, Rygos universiteto (Latvija), Tartu universiteto (Estija), Krokuvos universiteto (Lenkija), Mastrichto Universiteto (Olandija), Talino Pedagogino Universiteto (Estija) bei Europos Komisijos specialistai, kurie seminaruose analizavo tokias problemas: 178
* * *
Lietuva pokyčius patirianti visuomenė ir naujos problemos Valgymo sutrikimų problema Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje; Valgymo sutrikimų supratimas bei gydymas - paradoksai ir prieštaravimai; * Psichologiniai valgymo sutrikimų aspektai bei psichoterapija; * Endokriniai sutrikimai sergant nervine anoreksija ir nervine bulimija; * Šeima ir vaikas, sergantis valgymo sutrikimais; * Lietuvos mergaičių kūno sudėjimo pokyčiai pastarąjį dešimtmeti ir neteisingo požiūrio į savo kūną bręstant, veiksniai; * Efektyvus VS gydymas -nieko nėra praktiškesniu už gerą teoriją, Kognityvinė terapija su bulimija bei patologiniu persivalgymu sergančiais pacientais (seminaras ribotam dalyvių skaičiui); * Vaikų ir paauglių valgymo sutrikimai; * Valgymo sutrikimai vaikystėje ir paauglystėje; * Pacientų, turinčių VS, somatinės komplikacijos ir jų gydymas; * Medikamentinis valgymo sutrikimų gydymas; * Antidepresanto Zaloft taikymas gydant pacientus su VS: įtaka mergaičių lytiniam brendimui; * Psichologiniai VS aspektai; * Mergaičių ir šeimų, auginančių mergaites su NA, socialinis kontekstas; * Dietinis pacientų su VS gydymas; * Paauglių mergaičių su NS savęs vertinimo ir savikontrolės problema; * Asmenybės ir emocinės charakteristikos, susijusios su VS; Estijos moterų nusivylimas savo kūnu bei to įtaka. Matome, kad seminaruose nagrinėtos temos pakankamai aiškiai atspindėjo šių mitybos sutrikimų komplikuot urną. Puikiai matyti, kad tai ryški socialinė problema, kurią būtina spręsti, būtina informuoti ir šviesti visuomenę šiuo klausimu. Socialiniai darbuotojai turėtų labiau domėtis ir įsitraukti į pagalbos procesą, gal net organizuoti panašius, ar mažesnio mąsto seminarus mokyklose, kitose institucijose. Dar vienas geras žingsnis Lietuvoje - "Ženevos psichiatrijos iniciatyvos" įsteigtas Vilniaus biuras (2001) skirtas ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos šalims, Rusijos Federacijai, Ukrainai bei Baltarusijai. Lietuva pasirinkta neatsitiktinai - mūsų šalyje per pastarąjį dešimtmetį įvyko daugiausia teigiamų poslinkių psichinės sveikatos priežiūros sistemoje. Lietuvoje pradėta daug gerų iniciatyvų, projektų, todėl organizacijos vadovybė nusprendė, kad mūsų psichikos sveikatos specialistai kartu su užsienio ekspertais pajėgūs organizuoti mokymus ir kitų šalių psichikos sveikatos sistemos darbuotojams. Juose galimybę tobulintis turės ir mūsų gydytojai, slaugytojai, psichologai, socialiniai pedagogai/darbuotojai. 179
Per šią organizaciją planuojama pradėti įvairius Lietuvai reikalingus projektus. Turinčių įdomių idėjų, kaip reformuoti mūsų psichikos sveikatos sistemą, netrūksta. Ši organizacija yra pasirengusi remti juos finansiškai, ieškoti lėšų užsienyje. Kartu su Pasaulio banku skyrė lėšų projektui, kuris pradėtas Kaune. Ši iniciatyva apims psichikos sveikatos priežiūros specialistų mokymą ir rengimą. Beje, būtent Kaunas yra bene daugiausiai nuveikęs reformuojant psichikos sveikatos priežiūros sistemą. Ypač teigiamai vertintinama tai, kad čia, skirtingai negu kituose miestuose, vaikų ir paauglių psichiatrija integruota į bendrą sveikatos priežiūros sistemą. Biure kaupiama duomenų bazė apie naujausią literatūrą psichikos sveikatos tema, užsakomos knygos. Čia bus biblioteka, iš kurios reikiamą leidinį galės pasiimti gydytojai, ligoniai ar jų artimieji. Taip pat bus rengiami ir seminarai, konferencijos specialistams ir plačiajai visuomenei. Tačiau egzistuoja ir daug trikdžių pačioje nusistovėjusioje sistemoj. Kadangi mitybos sutrikimus būtų galima priskirti ir prie psichinių, reikia pastebėti, kad Lietuvoje stacionaro lovų skaičius psichikos ligoniams yra dvigubai didesnis (120 lovų 100 tūkst. gyventojų) negu vidutiniai užsienio šalių normatyvai (3).Tuo tarpu kitos gydymo formos labai menkai išvystytos. Veikia tik keli dienos stacionarai. Vienas jų - Vilniaus psichikos sveikatos centre, tačiau jis skirtas tik ligoninėje besigydantiems pacientams. Nėra nė vienu psichosocialinės reabilitacijos namu, bendruomenės pagalbos. Dar tik kuriami dienos užimtumo centrai. Pirmasis neseniai pradėjo veikti Šiauliuose. Lietuvoje žengiami tik pirmieji žingsniai, nors Vakarų šalyse jau seniai nuo stacionarinio gydymo formų pereita prie socialinių paslaugų bendruomenėje spektro plėtimo. Lietuvoje, stengiantis padėti mitybos sutrikimų problemų turintiems žmonėms, visų pirma, reikia sukurti patrauklią pagalbos sistemą. Juk tikrai niekas nenorės kreiptis ir ieškoti pagalbos psichiatrijos ligoninėse, bijos būti nesuprasti, stigmatizuoti ir izoliuoti. Galbūt čia socialinis darbuotojas galėtų būti naudingiausias - organizuoti patalpas, gauti finansavimą, burti žmones, šviesti artimuosius ir jaunimą, rašyti projektus, bendradarbiauti su kitom pasaulio valstybėmis. Galėtų organizuoti leidimą lankstinukų, kurie galėtų būti prevencijos pradžia.
180
Šie patarimai - toms mergaitėms, merginoms ir moterims, kurios yra linkusios šiaip persivalgyti. 1. Užsirašyk, ką ir kada valgai, būtinai pasižymėk, kaip tuo metu jautiesi. Sverkis ne dažniau kaip kartą per savaitę. 2. Peržiūrėjusi kelių savaičių užrašus, pabandyk suprasti, kas sukelia persivalgymo priepuolius. Vėliau stenkis išvengti tokių situacijų arba sugalvok, kaip, be maisto, galėtum jas įveikti. 3. Stenkis per daug neišalkti. Valgyk reguliariai, ne rečiau kaip tris kartus per dieną (dar geriau - penkis, bet po nedaug). Iš anksto numatyk, ką valgysi pusryčiams, pietums, vakarienei. Po ranka visada turėk nekaloringų užkandžių. 4. Pagalvok, kuo galėtum užsiimti, kai galvoje ims suktis įkyrios mintys apie maistą. 5. Nepiktnaudžiauk dietomis. Nedrausk sau jokių - net kaloringiausių produktų. 6. Pajutusi nenumaldomą norą valgyti, stenkis susilaikyti nors pusvalandį. Per tą laiką ramiai pagalvok, ką ketini valgyti, gali net suskaičiuoti kalorijas. Tada pasvarstyk, ar verta. Jeigu tą kartą pavyks ištverti, apdovanok save. Tik ne gardžiu kąsneliu, o, pavyzdžiui, maloniu pasivaikščiojimu arba pusvalandžiu putų pilnoje vonioje. Išvados Anoreksija ir bulimija, grėsminga XXI amžiaus mitybos sutrikimo liga, kelianti suicido pavojų. Socialinio ugdymo specialistai privalo turėti teorinių žinių apie destruktyvius žmonių valgymo sutrikimus, kurie sukelia skaudžius tiek psichinius, tiek fizinius sutrikimus, ir drauge su medikais šviesti visuomenę. Suaugusieji, savo ruožtu, gali padėti savo vaikams išvengti valgymo sutrikimų, ugdyti sveiką požiūrį į save ir savo kūną. Anoreksija ir bulimija kelia suicido pavojų. Žiniasklaidos (radijo, televizijos, spaudos) neigiama įtaka jaunų mergaičių, sergančių mitybos sutrikimais, yra labai akivaizdi. Padėdama reklamuoti pramogų verslo programas, ji formuoja iškreiptą požiūrį į grožį, karjerą, sėkmę, sveikatą, merginos garbę ir orumą, sudarydama įspūdį, jog gražios merginos etalonas - "misės" ir manekenės. Šių dienų ugdymo institucijų socialinių edukacinių tarnybų mokykloje uždavinys ugdyti merginų garbės ir orumo, realaus teigiamo požiūrio į sveikatą, būsimą karjerą nuostatas. Stiprinti atsparumą miesčioniškumui, iliuzinio gyvenimo vizijai. Vilniuje surengta tarptautinė konferencija yra pirmasis šiuolaikinės moderniosios pagalbos žingsnis Lietuvoje, kovojant su XXI amžiaus epidemija - anoreksija ir bulimija. Labai svarbu (kaip ir Didžiojoje Britanijoje), kad pagalbos sistema sergantiems būtų grindžiama humanizmo principais, nes kiekvienas individas yra svarbus ir unikalus. Reikia, kad vienam darbui susivienytų daugybė 181
žmonių, norinčių padėti. Tik tuomet pagalba gali būti efektyvi. Be kitų, atliktų daugybės tyrinėjimų, užsienyje jau pasirodė anoreksijos tyrimai, kurie domisi būtent kultūrologiniu šio susirgimo aspektu. Informaciniai puslapiai internete dar vienas, labai efektyvus, būdas šviesti visuomenę, rasti pirmąją pagalbą, konsultaciją. Klausimai ir atsakymai 1. 2. 3.
182
Apibrėžkite anoreksijos ir bulimijos požymius. Pagrįskite, kodėl šios ligos yra grėsmingos žmogaus sveikatai. Kaip užsienio šalių ir Lietuvos mokslininkai siekia užkirsti kelią plisti mitybos ligoms?
2.7. Deviacijos problemų sprendimo gairės Nepilnamečių nusikaltimų prevencijos priemonių sistema Pagrindinė kovos su nepilnamečių nusikalstamumu kryptis -visapusiškas jos prevencijos sistemos veiksmingumo didinimas. Ši sistema - tai visa įvairių valstybės ir visuomenės grandžių veikla, rengiant ir įgyvendinant priemones, šalinančias nepilnamečių nusikaltimų padarymo galimybes, jų nusikalstamumo priežastis ir sąlygas. A.Čepas (C.Babachinaitė, A.Čepas, A.Dapšys, 1984) pažymi, jog nepilnamečių nusikalstamumo prevencinės priemonės rengiamos ir realizuojamos, humaniškumo, teisėtumo, demokratiškumo, realumo, kardinalumo, ekonominio tikslingumo, kompleksiškumo, pagrįstumo, pažangumo ir savalaikiškumo principais. Šių principų būtina laikytis, kadangi jie yra visos prevencijos priemonių sistemos veiksmingumo pagrindas. Pasak A.Cepo, ankstyvosios nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos sąvoką ir jos turinį nagrinėja C.Minkovskis bei V.Ustinova, kurių teiginiais remiantis galima susisteminti nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos specialias priemones. Pagal taikymo pobūdį jos skirstomos į dvi pagrindines dalis: ankstyvąją ir tiesioginę. Ankstyvoji nepilnamečių nusikalstamumo prevencija prasideda, kai tik atsiranda pirmieji vaikų ir paauglių auklėjimo nepalankių sąlygų požymiai, darantys ar galintys daryti įtaką nusikaltėlio asmenybės formavimuisi, ir tęsiasi iki to momento, kai iš paauglio elgesio galima realiai numatyti, kad jis padarys nusikaltimą. Kai nusikaltimas jau yra įvykdytas, prasideda tiesioginė prevencija, kuria siekiama sulaikyti paauglį nuo naujo nusikaltimo ir užtikrinti, kad būtų pašalinta nepilnamečio asmenybės kriminogeninė deformacija. Ankstyvojoje stadijoje naudojama daug ir įvairių nusikalstamumo prevencijos priemonių. Jų tikslas - pasiekti, kad laiku būtų išaiškinti pirmieji nepilnamečių nepalankių auklėjimo sąlygų ir nepageidaujamo jų asmenybės vystimosi požymiai, imtis atitinkamų poveikio priemonių. Atsižvelgiant į paauglio asmenybės neigiamo formavimosi intensyvumą, yra intensyvinamos ir prevencinės priemonės: pirmiausia siekiama pristabdyti šį neigiamą asmenybės formavimąsi, o tada keisti paauglio asmenybės vystimosi kryptį, šalinant žalingas ankstesnio vystimosi pasekmes. Kita nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonių stadija tiesioginė. Remiantis nusikaltimo kvalifikacija, pagal įstatymą paskirta bausme, dirbamas prevencinis darbas, kitaip vadinamas "post factum". A.Čepas (A.Čepas, 1986) pateikia J.Galinaitytės į dvi grupes suskirstytas tiesioginės prevencijos priemones, kuriomis siekiama: a) užkirsti kelią recidyviniam nusikalstamumui; b) sulaikyti nuo nusikaltimo kitus nepastovaus elgesio asmenis; 183
c) pašalinti priežastis ir sąlygas, padėjusias ir galinčias paskatinti naujus nusikaltimus. Pagal pobūdį (turinį) nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonių sistemas galima skirstyti į: 1) ekonomines, 2) socialines organizacines, 3) ideologines, 4) kultūrines - auklėjamąsias, 5) organizacines valdymo, 6) visuomenines - pedagogines, 7) administracines - teisines, 8) kriminalines - teisines, 9) kriminalines - technines ir kt. Be abejo, tokia analizuojamos sistemos struktūra yra gana sąlyginė. Pavyzdžiui, visuomenines - pedagogines galima skirstyti į visuomenines ir į pedagogines. Galima jas nagrinėti pagal įvairius taikymo ir poveikio lygius. Jos gali būti ir procesinės, ir neprocesinės, jas gali taikyti įvairios valstybinės institucijos ir visuomeninės organizacijos. Naudodamasis G.Minkovskio ir A.Šliapočnikovo pateiktu nusikalstamumo prevencijos priemonių klasifikavimu, A.Čepas (G.Babachinaitė, A.Čepas, A.Dapšys, 1984) nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonių sistemą apibūdina pagal jų taikymo lygį. Jo nuomone, visą nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonių sistemą galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes: ■ priemonės, kuriamos, įgyvendinamos visos valstybės ir visuomenės mastu; ■ priemonės, kuriamos, įgyvendinamos tam tikrose visuomenės gyvenimo srityse; ■ priemonės, kuriamos, įgyvendinamos mikrosocialinėse grupėse; ■ priemonės, kuriamos, įgyvendinamos tam tikrų žmonių atžvilgiu. Pagal poveikio objektą prevencijos priemones galima suskirstyti į dvi grupes: 1) bendro poveikio priemones ir 2) individualaus poveikio priemones. Prie bendro poveikio priemonių priskiriamos tos, kurios naudojamos valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų veikloje, kai siekiama išaiškinti nepalankias nepilnamečių, jų tėvų ir juos atstojančių asmenų gyvenimo sąlygas, auklėjimo šeimoje trukumus, žalingą gyvenamosios vietos aplinkos įtaką, mokyklos darbo klaidas ir trūkumus, organizuojant visose nurodytose srityse laisvalaikį(A.Čepas, 1973,p.l22; 1984 p.64). Bendro poveikio priemonės yra apibendrinto pobūdžio. Jų tikslas išaiškinti ir pašalinti auklėjimo trūkumus tam tikruose kolektyvuose ar jų susivienijimuose, tam tikroje teritorijoje, tam tikruose kontingentuose. Kuriant bendro poveikio priemones, remiamasi individualaus poveikio priemonių taikymo praktika, regiono socialinių procesų ir tendencijų analize ir pan. Individualaus poveikio priemonės naudojamos, koreguojant nepilnamečių asmenybę įvairiose jos deformacijos stadijose, siekiant pakeisti formavimosi turinį bei kryptį ir pašalinti deformavimosi sąlygas. Taigi, jos visada jungia tris aspektus: poveikį asmeniui, jo auklėjimo sąlygoms, neigiamos įtakos šaltiniams. Šias priemones galima suskirstyti į: * prevencines auklėjimo priemones, įgyvendinamas per šeimą; 184
* prevencines auklėjimo priemones, įgyvendinamas per mokslo ir darbo kolektyvus; * prevencines auklėjimo priemones, įgyvendinamas per visuomenės atstovus; * nepilnamečių reikalų komisijų ir teisėsaugos institucijų kontrolės ir poveikio priemones. Šiai prevencijos priemonių grupei būdinga tai, kad čia pedagoginio, drausminio, administracinio, visuomeninio, kriminalinio - teisinio poveikio priemonės taikomos konkrečiam asmeniui, jų grupei ir konkrečiai aplinkai. Tarp bendro ir individualaus poveikio priemonių yra glaudus (tiesioginis ir grįžtamasis) ryšys. Bendro poveikio priemonės sudaro pagrindą, kuriuo remiantis galima užkirsti kelią konkretiems nusikaltimams, o individualaus poveikio priemonės didina bendro poveikio priemonių veiksmingumą. Individualaus poveikio priemones, pateiktas A.Čepo (1984), taip pat nagrinėja ir M.A.Galagūzov (2000), akcentuodamas socialinės pedagogikos darbo su nepilnamečiais nusikaltėliais individualaus prevencinio poveikio jų asmenybių formavimuisi, darbo su jais metodiką. Individualios prevencijos programos struktūra ir turinys Pasak M. Galaguzovos (2000), optimalaus individualaus prevencinio poveikio nusikaltėlių asmenybėms metodų pasirinkimas dažniausiai priklauso nuo prevencinių programų stabilumo asmenybės socializavimosi atžvilgiu. Visi šie metodai turi apimti šiuos svarbiausius komponentus: * individualaus prevencinio poveikio tikslai, iš kurių svarbiausias paauglio įsitikinimų formavimas, kad reikia neišvengiamai paklusti moralės ir teisės reikalavimams; * ugdomojo ir kontroliuojamojo poveikio asmenybei metodai ir uždaviniai, nurodantys, kokias trūkstamas savybes asmenybei reiktų įgyti bei kokių neigiamų ydų reikia atsikratyti; * poveikio asmenybės tiesioginei aplinkai formos, siekiant pašalinti neigiamai asmenybę įtakojančius veiksnius ir įtvirtinti galimą perauklėjimą, sukurti tarpasmeninių santykių sistemą; * individualaus prevencinio poveikio priemonės, orientuotos į tas darbo ir ugdymo institucijas, teritorines bendruomenes, nevyriausybines ir vyriausybines organizacijas, kurios pasirengusios duoti didžiausią efektą konkrečiam vaikui; * asmenybės socializacijos prevencinės programos realizavimo pagrindiniai etapai.
185
Kalbant apie prevencinių programų įgyvendinimą, būtina įtraukti tokius reikalavimus:
■ perauklėjimo programos turinys, kryptingumas ir nepertraukiamumas; ■ perspektyvų įžvelgimas perauklėjime; ■ įstatymų ir visuomenės požiūrio į nepilnamečius nusikaltėlius pakeitimas, individualių paauglio asmenybės ypatybių korekcija;
■ vidinių, visuomenei naudingų vaiko interesų ir sugebėjimų palaikymas ir išryškinimas; ■ perauklėjimo procese auklėtojo atkaklumas negali virsti įkyrumu; ■ visų ugdomojo prevencinio proceso dalyvių kantrybė ir ištvermė; ■ paauglio aktyvumas, kad jis suprastų jam taikomą poveikį, rodytų savo iniciatyvą ir valingumą. Įgyvendinant individualaus prevencinio poveikio programą kokybės prasme, akcentuojami nepilnamečio asmenybės pasikeitimai visuomeninių normų, taisyklių ir esamų socialinių vertybių požiūriu. Tikslai realizuojami ne iš karto, o tik laiko tėkmėje. Siekiant užsibrėžtų tikslų, susiduriama su begale užduočių. Pagrindinės iš jų tai: prosocialių ir pozityvių nepilnamečio interesų, prosocialių santykių, socialinės atsakomybės jausmo, disciplinos atstatymas ir tolimesnis jos laikymasis. Užsibrėžtiems nepilnamečių perauklėjimo uždaviniams pasiekti, svarbu susikurti psichologinį, socialinį, moralinį vaiko "portretą". Pirmiausia norima išryškinti pozityvius paauglio gyvenimo momentus, jų stabilumą, poreikius, interesus, polinkius. Atpažįstama vaiko praeities patirtis, konkretūs kriminogeniniai aplinkos veiksniai, įvertinamas, jo pasiruošimas suvokimui apie į jį nukreipiamą auklėjimo poveikį ir santykis su visuomenei naudingomis vertybėmis. Atkreiptinas dėmesys į šeimos įtaką nepilnamečio perauklėjimui ir elgesio pakeitimui. Tokiu atveju, kai tėvai nepajėgūs valdyti savo vaiko tikslų, siekių ir leidžia išryškėti jo kaskart besikeičiantiems poreikiams bei atsirasti visuomeninio gyvenimo normų ignoravimo elementams, tuomet socialiniam pedagogui būtina įvertinti šeimos vaidmenį vaiko perauklėjimo procese arba įtraukti šeimą į paauglio elgesio korekcijos procesą, atskirti paauglį iš tos aplinkos, jeigu kalbama apie nuolatinę neigiamą įtaką šeimoje. Šie rodikliai tampa svarbiausiais kriterijais, vertinant teisės pažeidėjo asmenybę, ir vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį tolesniam jos formavimuisi. Konkretūs teisės pažeidėjo elgesio faktai gatvėje, mokymosi institucijoje, šeimoje, jo geranoriškumas arba neatsakingumas, iniciatyva arba pasyvumas liudija apie norą arba priešiškumą įsisąmoninti atsakomybę prieš visuomenę už savo tolesnius veiksmus.
186
Socialiniam pedagogui taip pat tenka prognozuoti laukiamą rezultatą, dirbant su tam tikru nepilnamečiu, išsiaiškinti darbo sunkumus, jo tęstinumą. "Numatyti teisingą jauno nusikaltėlio kelią- reiškia "perjungti" jo dėmesį ir energiją į kitas visuomenei naudingas vertybes, "perdengti" socialinio negatyvaus poveikio kanalus, padėti sukurti geranoriškas sąlygas teisėtam elgesiui su pozityviais pasikeitimais vidinėje aplinkoje". Socialinio pedagogo daromai prognozei kriterijumi tampa ir vaiko požiūris į darbą, mokslą, šeimą, bendraamžius, visuomeninę, kultūrinę, ugdomąją veiklą darbuose ir t.t. Individualaus prevencinio poveikio metodai parenkami atsižvelgiant į pagrindinę vaiko veiklos sferą. Individualioje nusikalstamumo prevencijoje aktyviai gali būti taikomi stimuliavimo, negatyvaus elgesio stabdymo metodai. Jie kur kas turiningesni, nei tradiciniai parodymo ir paskatinimo metodai. Kalbant apie metodines stimuliavimo užduotis, vertėtų paminėti tokius šiam metodui būdingus veiksmus: pritarimas, pagyrimas, pasitikėjimas, įvertinimas, paskatinimas, geranoriškumas, apdovanojimas ir t.t. M.Galaguzova (2000) teigia, jog skatinti reikia tik tuos jaunuolio ar merginos veiksmus ir poelgius, kurie iš jų reikalauja valios ir darbo, bet ne tuos, kuriuos jie atliko be ypatingų pastangų ir tai neužėmė daug laiko. Stabdymo metodo užduotys išreiškiamos papeikimu, perspėjimu, t.y. keliami didesni reikalavimai nusikaltėlio asmenybei. Jie numato specifinę visuomenės reikalavimo žmogaus poelgiui, formą. Be to, pateikiant įvertinimą to, kas neteisingai padaryta, reikia nurodyti, kaip elgtis toliau, o taip pat įspėti, kad reikia išvengti galimybės pakartoti tą patį nepageidaujamą veiksmą ateityje. Atsisakymas asocialaus elgesio žmogui turi būti ugdomas palaipsniui, paverčiant jį įpročiu, išreiškiant jį kiekviename individo fiziniame ir psichiniame poelgyje. Asocialaus elgesio stabdymo veiksmai gali padaryti ypač geranorišką įtaką, jeigu jas palaiko kolektyvas, visuomeninės organizacijos. Apskritai naudojant asocialių veiksmų stabdymo metodą, reikia įvykdyti tris esmines funkcijas: ■ ■ ■
padėti atpažinti vaikui savo klaidas; suprasti jų nepakenčiamumą; atsisakyti savo elgesio trūkumų, reguliuojant elgesį.
Pateiktus jauno nusikaltėlio perauklėjimo aspektus sunku atskirti. Jie glaudžiai susipynę, bet jais remiantis galima įgyvendinti daugybę užsibrėžtų tikslų - jaunuolio perauklėjimą, jo visuomeniškai naudingų, socialiai reikšmingų charakterio bruožų ugdymą. Viena iš efektyvių priemonių, perauklėjant nepilnamečius nusikaltėlius, yra poveikis jo emocinei - valios sferai, kuri savaip individuali ir dinamiška, esanti sudėtingoje sąveikoje su visomis kitomis vidinio žmogaus pasaulio pusėmis. Į tikslą nukreiptas ugdomasis - prevencinis poveikis jaunam žmogui turi padaryti pokyčius jausmuose ir mintyse, padėti pažinti tikrovę per konkrečius pavyzdžius, dorovinius idealus. 187
Darbo formos gali būti pačios įvairiausios: skatinimas skaityti, domėtis menu; įvedimas į neformalią pozityviai veiklai nukreiptą grupę; atsisakymas įpročio vėluoti, šlaistymosi gatvėmis ir t.t. Paprastai teisės pažeidėjai turi transformuotus arba mažai išvystytus tiesioginius santykius su visuomene. Žmogui tuo pačiu metu reikalingas visuomeninis pripažinimas ir pasitenkinimo savo verte jausmas. Todėl svarbu, kad teisės pažeidėjas galėtų matyti ne visuomenės atitolimą nuo jo, bet palankumą, kitų žmonių suinteresuotumą jo gyvenimu, pagalbą nesėkmių metu. Visa tai tampa svarbiu stimulu jo aktyvumui, teisingų ir tvirtų socialinio elgesio normų įsisąmoninimui bei ėjimui prosocialaus gyvenimo būdo formavimo keliu. Prevencinių priemonių vykdymas ir turinys priklausomai nuo veiksnių, iš kurių esminiai yra šie: ■ ■ ■ ■ ■ ■
individualizuojami
nusikaltėlio asmenybės charakteristika; ankstyvosios perauklėjimo pastangos, jų rezultatai; dar netaikyti nusikaltėlio atžvilgiu metodai; susiklosčiusi visuomeninės nuomonė; organizacijų pasiruošimo įvykdyti ugdomąsias funkcijas lygis; asmenų, netiesiogiai dirbančių su nepilnamečių pažeidėjų kontingentu (pvz., policijoje) bei visuomenininkų prevencinio darbo patirtis, jų intelekto lygis, aplinkinių ir tų, kam naudojama ugdomasis – prevencinis poveikis, autoriteto įvertinimas ir nuomonė apie jį.
Ugdomojo-prevencinio poveikio lygiai Analizuojant individualios nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos aspektus, galima apčiuopti tris pagrindinius ugdomojo - prevencinio poveikio lygius. Pirmasis lygis - tai visos ugdymo sistemos ir mokymo apie įvairių dorovinio - edukacinio, kultūrinio - edukacinio darbo formų ugdomasis prevencinis poveikis, pagalba buities ir darbo aplinkoje, darbinių įgūdžių įvaldyme ir darbinės kvalifikacijos kėlime, naudojimas priemonių, nukreiptų į neigiamai įtakojančių nepilnamečio nusikaltėlio gyvenimo sąlygų pašalinimą, nepilnamečių įtraukimas į sporto ir kitus užsiėmimus, sukarintas ar sportines stovyklas vasaros metu ir t.t. Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos proceso optimizacijoje svarbiausia grandimi tampa socialiai - negatyvios įtakos paaugliui ištakų atskleidimas, iš jų ir suaugusių asmenų, charakterizuojamų antivisuomeniniu elgesiu, išaiškinimas ir apsaugos nuo jų neigiamo poveikio mechanizmo pakoregavimas. Konkretinant resocializacijos programos ir nepilnamečių apsaugos technologijas, ne mažiau svarbu apibrėžti suaugusiųjų daromos neigiamos 188
įtakos paaugliams formas ir būdus, kurie gali būti tokie: asmeninis pavyzdys, įkalbinėjimas, patarinėjimas, gąsdinimas, prievarta, šantažas, žeminimas, įbauginimas, apgaulė. Svarbu ir tai, kad neigiamo poveikio formos neretai kaitaliojasi, dubliuojasi, intensyviai taikomos ir pakankamai trumpą laiką. Ne mažiau efektinga nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo suaugusiųjų nusikaltėlių poveikio mechanizme pašalinti socialiai negatyvius veiksnius (tokį, kaip netinkamos šeimyninio ugdymo sąlygos, netinkama neformali paauglių aplinka, bloga drausmė mokymosi įstaigoje, nepatenkinamas nepilnamečių laisvalaikio organizavimas gyvenamojoje aplinkoje, socialinės - psichologinės nepilnamečių savybės). Esant pakankamai intensyviam suaugusių nusikaltėlių poveikiui paaugliams, atsiranda moralinės ir teisinės edukacinio pobūdžio spragos. Galiausiai neigiamas suaugusiųjų poveikis gali tiesiogiai transformuotis į nepilnamečių įtraukimą į antivisuomeninę veiklą (alkoholinių gėrimų, stiprių narkotinių ar kitų psichotropinių medžiagų naudojimą, elgetavimą, prostituciją, azartinius žaidimus) arba nusikalstamą veiklą. Aptariant artimiausios asocialios paauglių aplinkos neigiamos įtakos neutralizacijos mechanizmą, išskiriami šie subjektai: ■ ■ ■ ■ ■
operatyvūs kriminalinės paieškos tarnybų darbuotojai; policijos nepilnamečių reikalų inspektoriai; budintys policijos inspektoriai; socialiniai pedagogai; kitų organizacijų tarnautojai, susiję su nepilnamečių nusikalstamumo prevencija. Neutralizacijos mechanizmo objektai yra:
■ ■ ■
neigiamai įtakojami nepilnamečiai; suaugę, darantys negatyvų poveikį paaugliams; nepilnamečių ir suaugusių gyvenamosios aplinkos bendruomenė. Pagrindiniais suaugusių nusikaltėlių įtakos neutralizacijos mechanizmo funkcionavimo tikslais gali būti: ■ ■ ■ ■
nepilnamečių, turinčių elgesio nukrypimų, darančių teisės pažeidimus ar nusikaltimus, o taip pat suaugusių, neigiamai juos įtakojančių, išaiškinimas; santykių tarp suaugusių ir nepilnamečių formos ir pobūdžio, tų santykių neigiamos įtakos paaugliams faktų, o taip pat socialiai nepalankių suaugusių ir paauglių bendruomenės sąlygų nustatymas; informacijos ir įrodymų apie suaugusių neigiamos įtakos nepilnamečiams formas ir būdus, tos įtakos pasekmių fiksavimas; prevencinis poveikis nepilnamečiams, turintiems elgesio nukrypimų, bei suaugusiems, neigiamai įtakojusiems paauglius.
189 189
Užsibrėžtiems tikslams pasiekti, siūlomos tokios suaugusių neigiamos įtakos paaugliams neutralizavimo formos: ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
pokalbiai su nepilnamečiais, turinčiais elgesio nukrypimų, jų įtraukimas į būrelius, klubus, visuomeninius vaikų ir jaunimo susivienijimus (pvz., skautų organizacijos); susitikimai su tos mokymosi institucijos, kurią lanko paauglys ar dėl kurių nors priežasčių nustojo lankyti, pedagogais, socialiniu pedagogu; nepilnamečio gyvenamojo būsto lankymas; įtraukimas į ugdomąjį darbą, pakankamai kompetentingų asmenų paauglio elgesio aptarimas nepilnamečio teisės pažeidimo prevencijos požiūriu; paauglio elgesio aptarimas Vaiko teisių apsaugos tarnyboje; oficialus įspėjimas teisės pažeidėjams; baudos paskyrimas tėvams, vengiantiems auklėti vaikus; asmenų, dariusių teisės pažeidimus ir neigiamai įtakojusius paauglius, atvesdinimas į policijos nuovadą, kitas teisėsaugos institucijas; remiantis įstatymais, skirti administracinę priežiūrą suaugusiems teisės pažeidėjams; informacijos apie suaugusius asmenis, įtraukusius paauglius į antivisuomeninę veiklą, rinkimas, norint išspręsti klausimą, siekiant juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Antrasis lygis - kryptingas darbas su itin sunkių nepilnamečių perauklėjimu, atliekamu mokykloje, profesinėse mokyklose ir kitose ugdymo institucijose: socialinių pedagogų-savanorių, mokytojo ar globėjo paskyrimas, kuris individualiai dirbtų su nepilnamečiu teisės pažeidėju ir atliktų auklėjamąjį darbą, į jį įtrauktų įžymius sportininkus, trenerius, studentus ir kūrybinės inteligentijos, religinės bendruomenės atstovus, buvusius kalinius, teigiamai charakterizuojamus ir sėkmingai integravusius į socialinį gyvenimą. Šiame etape gali būti taikomi tiek individualios, tiek ir grupinės darbo formos. Dirbant grupėje, pirmiausia derėtų organizuoti nepilnamečių teisinį švietimą, kurį gali įgyvendinti socialiniai pedagogai, psichologai, teisėsaugos institucijų tarnautojai, socialiniai darbuotojai, medikai. Čia svarbiausias dėmesys skiriamas paauglio atsakomybės visuomenei išryškinimui, jo socialiniam lavinimui. Be to, teisinė, psichologinė, pedagoginė pagalba nepilnamečiams teisės pažeidėjams gali būti teikiama skirtingų socialinių tarnybų: reabilitaciniuose centruose, psichologinės - pedagoginės pagalbos centruose, pagalbos telefonais ir t.t. Trečiasis lygis - ugdomasis prevencinis efektas kasdieniniuose žmogiškuosiuose santykiuose bendraamžių kolektyve, ypač situacijose, kai paauglys atsiranda neįprastame jam kolektyve, pajunta neįprastus santykius, vyraujančius mokykloje, buityje, poilsio metu, gatvėje, t.y. procese tų 190
trumpalaikių, vienkartinių arba ilgiau trunkančių santykių, kurių išvardyti neįmanoma. Tokiu atveju ugdymo prevencijos priemonių sistema papildoma realiai vykstančiais procesais, darančiais tam tikrą įtaką jauniems teisės pažeidėjams. Prevencinės - ugdomosios veiklos užduotis - kuo greičiau "išplėšti" nepilnametį iš nepalankios aplinkos, "nukreipti" į jį ugdymo prevencijos veiklą, o kai kuriais atvejais atkreipti į jį paprasčiausiai žmogiškąjį dėmesį, sutrumpinti laiką neigiamam poveikiui iš šalies, padėti suformuoti stiprius socialinius pozityvius ryšius. Žinant nedidelius nepilnamečio nusikaltimus, svarbu laiku užkirsti kelią tolesniam asocialiam elgesiui. Tokiu atveju, skirtingų individualių socialinių agentų laiku padarytas poveikis (su tėvų, draugų, mokytojų, auklėtojų pagalba, aplinkybių, supančių žmogų, keitimas) gali pašalinti neigiamą įtaką, pakeisti ją socialiai palankia informacija. Siekiant galutinai atsisakyti asocialių poelgių, būtina nutraukti santykius su tais asmenimis, kurie įtraukė paauglį į nusikalstamą veiklą. Jaunų teisės pažeidėjų individualaus požiūrio į nusikaltimą, įpročių ir polinkių atpažinimas pasiekiamas nuosekliu ir nepertraukiamu ugdymo prevenciniu darbu. Vienkartinis asocialaus vaiko elgesio aptarimas susirinkime neduoda reikiamo efekto be sistemingo darbo su blogus įpročius turinčiu jaunuoliu. Be to, visa įvairiapusė individuali prevencija turi remtis psichologijos, pedagogikos, kriminologijos ir kitais mokslais, suteikiančiais jai metodinį bruožą. Šitos veiklos praktinė pusė susideda iš pagalbos tokiems paaugliams susirasti darbą, normalių buitinių sąlygų suteikimą, santykių šeimoje ir su aplinkiniais normalizavimą, jų atribojimą nuo neigiamos įtakos iš aplinkinių pusės, dažniausiai iš vyresniųjų, praktikuojančių amoralų elgesį. Be to, kai vaikas yra kontrolės ir perauklėjimo aplinkoje, su juo reikia būti kuo atsargesniam ir taktiškesniam. Tam būtina gerai suprasti jo vidinį pasaulį, motyvuoti jo nuolatinį vystimąsi, o tai kaskart sunkiau padaryti vaikui augant. Berniuko ar mergaitės vystimasis vyksta veikloje, todėl tikslinga suteikti jiems būtinas sąlygas, kuriose galėtų pasireikšti jo sugebėjimai, interesai, siekimai, kad jie galėtų pastūmėti kokiai nors pozityviai veiklai. Individualus prevencinis poveikis turi būti nukreiptas į socialiai naudingą veiklą, aktyvumo, iniciatyvos, asmenybės savarankiškumo vystymą, prireikus ir savęs tobulėjimą, saviauklą ir praktinių veiksmų vykdymą. Tokiu atveju teikiama edukacinė pagalba vystyti tikrą asmenybės laisvę, jos santykio su aplinka savarankiškumą, sugebėjimus ir talentus, didinti aktyvumą, skatinantį asmenybės pozityvų požiūrį į mokslą, darbą, kolektyvą, šeimą. Ugdymo prevencinės priemonės turi būti kompleksinės, kaip ir pats įvairiapusis priėjimas prie asmenybės, įtakos jos įvairioms vystimosi pusėms derinimas gali duoti teigiamus rezultatus. Praktika rodo, jog prevencinis poveikis tik vienai paauglio charakterio pusei, neįvertinant kitų, veda prie iliuzinio teigiamo efekto, kai kurių pozityvių asmenybės elgesio bruožų vystimosi stabdymo. Toks vienapusis veiksmas dažnai tampa susižavėjimu 191
žodiniais metodais, tokiais, kaip: 1) ugdymo - prevencinio poveikio, atpažįstant ir įvertinant aktyvios praktinės veiklos organizavimą, metodas; 2) įtraukimo į įdomius socialiai naudingus užsiėmimus, užmiršimą teisingo paauglio bendravimo su grupe organizavimo ir t.t. Esant kompleksiniam poveikio pobūdžiui, išorinių veiksnių įtaka efektyviausiai jaučiama asmenybės viduje, pozityviai veikia jos vystimąsi. Tuo pačiu metu reikia aiškiai nusistatyti ugdymo prevencijos poveikio efektyvumo kriterijus, kurie leidžia objektyviai vertinti perauklėjimo proceso rezultatyvumą. Vienas iš mobiliausių parametrų yra kuo įvairesnis paauglio užimtumas. Kalbama ne apie paprasčiausią paauglio laiko užėmimą, bet apie veiklą, praplečiančią ir pagilinančią pozityvius interesus ir gerus tarpusavio santykius. Būtent dėl edukacinės, pažinimo, socialinės, darbinės, praktinės veiklos vyksta asmenybės sąveika su aplinka ir organizacijos nariais. Todėl sėkmingo jaunojo teisės pažeidėjo perauklėjimo tiksluose reikia numatyti jo ryšių su grupe - klase, draugais ir visuomene išplėtimą, praturtinimą, vystyti sugebėjimą savarankiškai ir pozityviai reguliuoti savo socialinius ryšius ir pažiūras. Šiuo aspektu neįkainojamą paramą siūlo jaunimo programos, paauglių ir jaunimo nevyriausybinės organizacijos, sporto mokyklos, klubai ir pan. Būtent juose jaunas žmogus gali save realizuoti pozityvioje veikloje, pergalvoti savo poelgius. Išvados ■
■
■
192
Pagal taikymo pobūdi nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonės skirstomos į dvi pagrindines dalis: ankstyvąją ir tiesioginę. Pagal turini ją galima skirstyti į: 1) ekonomines, 2) socialines - organizacines, 3) kultūrines -auklėjamąsias, 4) visuomenines -pedagogines, 5) administracines - teisines, 6) kriminalines - teisines ir kt. Pagal jų taikymo lygį tai priemonės, kuriamos ir įgyvendinamos visos valstybės ir visuomenės mastu, tam tikrose visuomenės gyvenimo srityse, mikrosocialinėse grupėse bei tam tikrų žmonių atžvilgiu. Pagal poveikio objektą prevencijos priemones galima suskirstyti į dvi grupes: 1) bendro poveikio priemones ir 2) individualaus poveikio priemones. Įgyvendinant individualaus prevencinio poveikio programą kokybės prasme akcentuojami nepilnamečio asmenybės pasikeitimai visuomeninių normų, taisyklių ir esamų socialinių vertybių požiūriu. Individualioje nusikalstamumo prevencijoje aktyviai gali būti priimti stimuliavimo, stabdymo metodai, o taip pat poveikis jo emocinei -valios sferai. • Ugdomasis - prevencinis poveikis susideda iš trijų pagrindinių lygių: pirmasis lygis - tai ugdomojo-prevencinio poveikio priemonės, skirtos pašalinti veiksnius, neigiamai įtakojančius nepilnamečius, ypač suaugusių nusikaltėlių neigiamą įtaką jiems; antrasis lygis - kryptingas darbas su itin sunkių nepilnamečių perauklėjimu, vyraujančiu įvairiose mokymosi institucijose, į pagalbą pasitelkiant įvairių sričių specialistus, sugebančius
dirbti su nepilnamečiais nusikaltėliais; trečiasis lygis - ugdomasisprevencinis poveikis kasdieniniuose žmogiškuosiuose santykiuose, siekiant pašalinti neigiamus veiksnius, įtakojančius paauglį bei stiprinti pozityviuosius. Klausimai ir užduotys 1. 2. 3.
Apibūdinkite nepilnamečių nusikaltimų prevencijos tikslus. Išvardykite prevencinės veiklos metodus. Išanalizuokite institucijas, betarpiškai dalyvaujančias nepilnamečių nusikaltimų prevencijos veikloje.
193
2.8 Vaikų ir paauglių socialinės reabilitacijos sistema. Pagalbos vaikams ir paaugliams koncepcija Tyrinėtojų S.Beličevos (1993), J: Baškitovo (1986), V.Baženovo (1989) ir kt. atlikta analizė bei gauti statistiniai duomenys liudija, kad: ■ ■ ■ ■ ■
vaikų ir paauglių psichinė bei fizinė sveikata prastėja; vaikai ir paaugliai sistemingai įvykdo smurto bei prievartos aktus; daugelis baigusiųjų vidurines ar profesines mokyklas negali rasti darbo; pastebima tendencija išguiti iš mokyklos silpniau besimokančius paauglius, o įsidarbinimo galimybių jiems nėra; nepaisant visko, oficialiai teigiama, jog vaikų teises gina valstybė bei teisėsaugos institucijos.
Susiklosčius tokiai situacijai, reikalingos tam tikros priemonės, kurios galėtų pagerinti vaikų ir paauglių socialinį gyvenimą: ■ ■ ■ ■ ■ ■
būtina sukurti vaikų ir paauglių socialinės integracijos į visuomenę koncepciją, identifikuojant vaikų netinkamo elgesio priežastis; ieškant būdų, kaip tas priežastis pašalinti; sukurti tokią socialinio ugdymo sistemą, kuri skatintų normalios asmenybės vystimąsi. Sąvoka "normalus" šiame kontekste reikštų: normalios asmenybės sąvoką nereikia suprasti kaip vystimosi statistinį vienetą; normali asmenybė nesietina su psichiniais negalavimais bei adaptacijos sunkumais.
Ši sąvoka reiškia asmenybės sugebėjimą savo vystimosi kelyje tapti socialiu žmogumi, kuriam būtų būdinga: ■ ■ ■ ■ ■ ■
kitą priimti kaip vertybę; gebėti pasiaukoti dėl kilnesnių tikslų ar žmonių; vystyti savo kūrybingumą ir remtis juo per visą savo veiklą; sugebėti pačiam projektuoti savo ateitį; turėti gyvenimo tikslą; išsiugdyti atsakomybės jausmą savo ir kitų atžvilgiu.
Norint panaikinti jaunimo psichologinių krizių priežastis, visų pirma reikia keisti visuomeninę situaciją, tai reiškia, jog reikia pagerinti ekonominę, socialinę ir dvasinę visuomenės padėtį, kuri būtų įgali užtikrinti pilnavertę vaikų ir paauglių teisių apsaugą, o modifikuota ugdymo sistema galėtų garantuoti optimalų asmenybės, orientuotos į visuomenines vertybes, vystimąsi. Galima apibendrintai teigti, jog "visuomenės gydymas" yra pirminė valstybės užduotis. 194
Kuriant tobulesnę bei efektyvesnę visuomenės sistemą, reikia įgyvendinti socialines, psichologines, pedagogines, medicinines ir teisines priemones, kurios leistų užtikrinti maksimalią pagalbą vaikams bei jaunimui. Socioedukaciniams darbuotojams šios neišspręstos problemos yra be galo svarbios. Paprastai žmonės, o šiuo atveju - nepilnamečiai, su kuriais socialiniams pedagogams tenka dirbti, priklauso žemesnėms socialinėms ekonominėms grupėms, jiems stinga valios, galios ir įtakos. Todėl svarbiausias tikslas - žmonių įgalinimas (C. Sutton, 1999). Taigi, norint įveikti susidariusią situaciją, pirmiausia būtina pakeisti visuomenės požiūrį į vaikus. Tai galima būtų padaryti vadovaujantis šiais principais: Humanizuoti bendrą visuomenės požiūrį į jaunimą, pereiti nuo baudimo ir smerkimo iki pagalbos teikimo. Tai reikštų, kad ugdymas tampa priešprieša bausmėms, smerkimui. Humanizmas turi reikštis per: ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
teisėsaugos institucijų tolerantišką požiūrį į vaiką; ugdymo sritis (šeimoje, ikimokyklinėse institucijose, mokykloje...); bausmes, kurios skiriamos nusikaltusiems vaikams ir paaugliams. Į vaiko padarytą nusikaltimą reikia žiūrėti ne kriminaliniu, o ugdymo aspektu. Ginti vaikų teises. Šį darbą atlieka Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Šių tarnybų veikla turėtų griežtai laikytis vaikų teisių apsaugos konvencijos, kurioje skelbiama, jog: nepilnametis yra morališkai ir fiziškai pajėgus pats priimti sprendimus, todėl jam privalo būti skirta speciali jo teisių apsauga; nepilnametis turi teisę elgtis savarankiškai, jei nėra pažeidžiamos niekieno teisės; sprendžiant nepilnamečių problemas, visuomet atsižvelgiama į j o poreikius bei interesus; nepilnamečių ugdymas - ruošimas gyventi visuomenėje; skiriamas ypatingas dėmesys tiems, kurių aplinka daro žalą jų sėkmingam vystimuisi.
Vaikų ir paauglių socialinės reabilitacinės pagalbos sistemos kūrimas Reabilitacinės pagalbos tarnybos yra kuriamos remiantis socialinėmis teisinėmis, psichologinėmis - medicininėmis - pedagoginėmis žiniomis. Tokia pagalbos sistema: ■ ■ ■ ■ ■
įgalina pagerinti vaikų ir paauglių gyvenimo bei ugdymo sąlygas; užtikrina asmeninių ir pilietinių teisių apsaugą; teikia įvairiapusę pagalbą šeimoms, patekusioms į ekstremalias situacijas (pabėgėliai, šeimos nukentėjusios nuo stichinių nelaimių ir pan.); grupinė šeimų, turinčių probleminių vaikų, terapija; teikia pagalbą vaikams, netekusiems tėvų, atlikusiems bausmę, o taip pat nelaimės ištiktiems vaikams (pvz. mirus tėvams, sudegus namams); 195
■ ■ ■
readaptacija ir resocializacija: praradusiems socialinį statusą; teisėtvarkos pažeidėjams ir nusikaltėliams po tam tikrų jiems skirtų nuobaudų vaikų perauklėjimo įstaigose.
Pagalbos tarnybų organizavimo principai Šių tarnybų veikla grindžiama teisėtumo, humanizmo, teisingumo, demokratiškumo, organizavimo ir kontroliavimo, diferencijuotos ir individualios pagalbos asmenybei, remiantis, šiuolaikiškumo, kompleksinės bei integruotos pagalbos principais. Tačiau pagrindinis principas yra - nepakenkti vaiko asmenybės vystimuisi. Pagrindiniai uždaviniai. Šiose tarnybose turėtų dirbti pakankamai daug darbuotojų. Dirbantis tokiame centre personalas privalo būti profesionaliai pasiruošęs, turėti reikiamas žinias ne tik pagalbos srityje, bet ir žinoti tam tikrus metodus bei būdus. Į šią veiklą galėtų būti įtraukiama ir visuomenė. Tai galima padaryti per tam tikras poveikio priemones atsižvelgiant į regiono gyventojų ypatumus. Tačiau toks poveikis turi būti daromas remiantis pedagoginėmis, psichologinėmis, kriminologinėmis, teisinėmis žiniomis. Ši visuomenės dalis, kuri bus pasiryžusi dirbti vaikų ir paauglių socialinės reabilitacijos srityje, privalo būti gerai supažindinta su atsakomybe, specialiai apmokyta bei atestuota (L.C. Johnson, 2001). Visuomet reikia įvertinti, kokiame asmenybės vystimosi raidos etape vaikui kilo problemų. Todėl labai svarbu su nepilnamečiais dirbti individualiai (Sutton, 1999). Bendroji pagalbos struktūra Pagrindinė socialinės pagalbos grandis yra municipalinė tarnyba, kuri kiekviename mikrorajone, bendruomenėje turėtų savo darbo grupes. Socialinės pagalbos vaikams ir paaugliams tarnyba turi būti kaip viena iš socialinės pagalbos visuomenei dalių (žr. 2.1 pav.).
196
2.1 pav. Socialinės pagalbos grandys Socialinės - reabilitacinės pagalbos organizacijai vadovauti pakaktų įsteigti valdybą su finansų bei darbo organizavimo vadybininkais. Pirminė užduotis šiai tarnybai turėtų būti - rajono gyventojų (ypač vaikų ir paauglių) gyvenimo sąlygų gerinimas bei palankios aplinkos asmenybės vystimuisi kūrimas. Pagrindinis tikslas - sukurti vaikams socialinę - edukacinę pagalbos struktūrą: ■ socialinė - teisinė pagalba; ■ psichologinė - medicininė - edukacinė pagalba. ■ Sėkmingai plėtojant vaikų ir paauglių socialinės reabilitacijos veiklą, atsiranda būtinybė kurti dar dvi papildomas struktūras: ■ lytinio švietimo ir harmoningo šeimyninio gyvenimo skyrių; ■ metodinį skyrių; ■ konsultavimo renkantis profesiją skyrių; ■ organizacinį-informacinį skyrių; ■ mokytojų ir auklėtojų konsultavimo skyrių. Ekstremalios situacijos atvejais, įkuriamos skubios pagalbos centras, kuriame veiktų pagalbos telefonu skyrius, individualios ir grupinės pagalbos, medicinos kabinetai, bei galimybė konsultuotis teisės klausimais. Šalia turėtų būti įsteigta prieglauda - pastogė, kurioje laikinai galėtų būti apgyvendinami vaikai ir paaugliai. Atsižvelgiant į turimus išteklius, klientų skaičių, dar galimos tokios tarnybos: ■ psichologinės - pedagoginės reabilitacijos centras, kuris galėtų veikti darželiuose ir mokyklose (bei kitose ugdymo įstaigose). Toks centras teiktų psichoterapijos ir psichokorekcijos paslaugas, siekiant ugdyti vaiko asmenybę bei vystyti tam tikrus asmenybės raidos psichinius procesus atmintį, dėmesį, vaizduotę ir pan.; ■ medicininės - psichologinės pagalbos centras mokykloje bei gydymo įstaigose. Jis turėtų būti skirtas vaikams, turintiems psichinės sveikatos 197
sutrikimų, vartojantiems alkoholį, narkotikus ar kitas psichotropines medžiagas. Esant nedideliam klientų skaičiui kultūros ir sporto centras, skubios pagalbos centras, prieglauda, readaptacijos ir resocializacijos centras, sezoninės stovyklos galėtų būti sujungtos bendram tikslui. Tarnybų funkcijos: 1.
Socialinės - teisinės pagalbos skyrius: ■ ■ ■ ■ ■ ■
2.
analizuoja nepilnamečių teisių pažeidimo atvejus, vaikų pareigas bei laisves įvairiais aspektais (teisę turėti savo nuomonę, teisę mokytis, asmens neliečiamumo teisę ir t.t.) teikia konsultacijas vaiko teisių apsaugos klausimais; tarpininkauja teikiant materialinę pagalbą; ieško geresnių būdų ligonių ar neįgaliųjų globai; kuruoja rezidentines įstaigas, kurios teikia laikiną gyvenamąją vietą; kito pobūdžio socialinę bei teisinę pagalbą. Psichologinės - medicininės - pedagoginės pagalbos skyrius:
■ ■ ■
diagnozuoja nepilnamečių psichinio išsivystymo lygį ir su tuo susijusius nukrypimus. Atlieka kompleksinę diagnostiką; konsultuoja renkantis mokyklą, klasės kolektyvą; teikia individualias konsultacijas.
3. Konsultavimas renkantis profesija. Šio skyriaus funkcijas gali atlikti socialinio ugdymo tarnyba. ■ 4.
Konsultuoja nepilnamečius, atitinkančią profesiją.
renkantis jų
poreikius
ir gabumus
Organizacinis - informacinis skyrius: ■ ■ ■
kuria informacinę bazę. Čia talpinama informacija apie vaikų teisių apsaugą, žalingus įpročius, įvairius susirgimus, socialines paslaugas ir t.t. koordinuoja visuomeninių, religinių bei kitų bendrijų veiklą, kurios dirba panašioje srityje; skatina visuomenę įsitraukti į edukacinę veiklą. Metodinis skyrius:
5. ■ 6. 198
kaupia įvairių veiklos sričių ataskaitas, kitą metodinę, foto, audio vizualinę medžiagą; Lytinio švietimo ir harmoningo šeimyninio gyvenimo skyrius:
■ 7.
atlieka edukacinę funkciją - informuoja vaikus apie lytinį švietimą, sėkmingos šeimos kūrimo veiksnius. Mokytoju ir auklėtoju konsultavimo skyrius:
■
konsultuoja mokytojus vaikų ugdymo ir bendravimo su jais klausimais.
Vaikų ir paauglių socialinės reabilitacijos pagalbos centre turėtų dirbti tokie specialistai: Psichologai, socialiniai pedagogai, edukatoriai, įvairių specializacijų socialiniai pedagogai (darbuotojai), mokytojai - defektologai, gydytojai (psichiatrai, narkologai), teisininkai, lytinio švietimo specialistai, seksopatologai, seksologai, sociologai, socioedukacinio darbo savanoriai, sociokultūrinės veiklos animatoriai. Miesto paauglių ir vaikų reabilitacijos centro edukacinės funkcijos - centro vadovų, psichologų kvalifikacijos kėlimas, perkvalifikavimas; mokymo įstaigų darbuotojų perkvalifikavimas, įtraukiant į socialinę veiklaj tėvų mokymas ir konsultavimas; pedagogų konsultavimas. Mokslinių tyrimų institucijų funkcijos - tyrimų organizavimas (ankstyvoji profilaktika); remiantis tyrimų rezultatais sukuriami tolimesnės reabilitacijos metodai, programos, modeliai; teikti pagalbą organizacijoms, susijusioms su socialinės pagalbos veikla; mokymo planų, programų kūrimas. Metodinės patirties kaupimo funkcija - mikrorajono edukacinės veiklos koordinavimas; duomenų bazių kūrimas; darbuotojų testacij a; tyrimai. Mikrorajono vaikų ir paauglių socialinės reabilitacijos tarnybos pagrindinės funkcijos: sociokultūrinės situacijos analizė; reabilitacijos įstaigų profiliavimas; darbuotojų atranka, apmokymas ir testavimas; centro darbo koordinavimas; tarpusavio bendradarbiavimo užtikrinimas; specialios pagalbos padalinių steigimas. Rajono-miesto reabilitacijos tarnyba. Kiekviename regione socialinės -edukacinės reabilitacijos paramos tarnybos steigiamos teritoriniu principu, t.y. kuriant tokią organizaciją, reikia atsižvelgti į gyventojų skaičių tame rajone, kuriame galėtų būti potencialiais klientais, o taip pat kitas panašia veikla užsiimančias organizacijas. Pagrindiniai socialinės reabilitacijos tarnybos uždaviniai: ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
priežasčių, kurios įtakoja vaikų elgesį, identifikavimas; būdų bei priemonių joms pašalinti ieškojimas; gyvenimo, ugdymo, mokymo sąlygų gerinimas; pedagoginės aplinkos, kurioje daugiau dėmesio būtų skiriama asmenybės formavimui, kūrimas; rizikos grupių klasifikacija; psichologinis konsultavimas įvairiapusės pagalbos sistemos kūrimas. Pagrindiniai socialinės edukacinės reabilitacijos principai: 199
■ ■ ■ ■
rajonui būdingų bruožų, socialinės ir ekonominės situacijos pažinimas; partnerystė: „socialinis pedagogas - medikas - psichologas -> vaikas". Visų įmanomų pedagoginių, psichologinių, medicininių metodų taikymas norint vaikui suteikti maksimalią pagalbą; biologinių, psichologinių ir ugdymo metodų vienovė pabrėžia įvairiapusės pagalbos būtinumą, kuri leistų geriau pažinti vaiko asmenybę ir suvokti problemos esmę, bei jos poveikį; humanistinis požiūris į jaunąjį klientą. Pagalba turi būti teikiama ne tik vaikui, bet ir jo šeimai, pačiai visuomenei.
Pagalbos prioritetai: ■ ■ ■ ■
teisių, interesų bei sveikatos apsauga; ankstyvoji profilaktika, deviantinio elgesio korekcija; humanistinis požiūris į rizikos grupės vaikus; pedagoginio proceso humaniškumas.
Reabilitacijos objektai ir subjektai: 1.
Socialiai ir pedagogiškai apleisti vaikai ir paaugliai. Tai didžiausios rizikos grupės vaikai, kurie turi elgesio sutrikimų, sunkiai pritampantys. Kadangi šiuo atveju pagalbą teikia tėvai, pedagogai, mokyklos psichologai, todėl reabilitacijos subjektu yra tam tikros socialinės sistemos (šeima, mokykla), kurioms jie priklauso.
2.
Nepilnamečiai teisėsaugos pažeidėjai, deviantinio elgesio vaikai, vaikai našlaičiai. Šiai vaikų grupei pirmiausia reikia padėti išspręsti adaptacijos problemas, išmokyti atsakingai atlikti socialinius vaidmenis, paisyti visuotinių normų bei vertybių. Jiems itin reikalinga socialinė parama. Šiuo atveju, reabilitacijos subjektu yra socialinis pedagogas.
3.
Sutrikusios psichikos vaikai (sutrikusio intelekto, protiškai atsilikę, mokymosi sunkumų turintys vaikai). Jiems pirmiausia reikalinga medicininė pagalba, todėl reabilitacijos subjektas - gydytojas, psichologas. Vaikų ir paauglių socialinės reabilitacijos pateikta atskira schema.
Pagalbos deviantiniams vaikams būdai ir metodai Reabilitacija - tai kompleksinė ir dinamiška tarpusavyje susijusių veiksmų sistema, nukreipta į vaiko teisių, statuso, orumo, sveikatos apsaugą. (V.Ovčarova, 2001). Profilaktika - priežasčių, sąlygų ar veiksnių, susijusių su netinkamu asmenybės vystimusi, identifikavimas ir pašalinimas. Dažniausiai tai susiję su vaiko socialine aplinka. Korekcija - darbas su konkrečių sutrikimų turinčiais vaikais. 200
Reabilitacija visuomet prasideda nuo nepilnamečio įgalinimo būti ir gyventi visuomenėje. Ji susijusi ne tik su šeimos, mokyklinių problemų įveikimu, bet ir požiūriu į save patį. Užsiimant reabilitacine veikla, visuomet labai svarbu atsižvelgti į kultūrinį visuomenės pagrindą. Daugelis autorių išskiria tokias bendras visuomenės kultūrines charakteristikas: ■ ■ ■ ■ ■
kiekviena visuomenė ar tauta turi tam tikrą vertybinę sistemą, kuri jiems yra socialinė norma; vaiko asmenybės vystimasis vyksta remiantis psichologijos dėsniais arba jis priima juos ir tampa socialiu, arba atmeta - tampa asocialiu; socialinių normų perėmimas ir laikymasis vyksta asmenybės socializacijos proceso metu. Negalėdama perimti visuomenės normų, asmenybė pati save atskiria nuo visuomenės; kiekvienas vaikas yra vertybė ir individualybė; reabilitacija yra efektyvi tuomet, jei ir pats vaikas nori išmokti gyventi pagal visuomenės taisykles.
2.2 pav. Vaikų ir paauglių kompleksinės reabilitacijos modelis Efektyvi vaikų ir paauglių reabilitacija turi apimti daugelį posistemių šeimą, ugdymo institucijas, medicinos, socialinės paramos institucijas ir pan. Modelyje matome, jog sunkaus vaiko reabilitacijai reikalingos keturios sferos su savo poveikio laukais bei posistemėmis. Šiuo atveju nepilnametis yra ne tik pedagogo, bet ir kitų specialistų klientas. Šis pavyzdinis kompleksinės - edukacinės - psichologinės apleistų vaikų reabilitacijos modelis turi užtikrinti organizmo, asmenybės, socialinės veiklos efektyvų vystimosi procesą:
201
2.9 lentelė Ankstyvoji intervencija: Vaikų palaikymas, o ne socialinė atskirtis. Pagalba jo asmeninėje veikloje. Pagalbos programos kūrimas ir organizavimas. Savipagalbos metodų ugdymas. Darbo rezultatų analizė. Specialioji ankstyvoji profilaktika: Nustatyti tikslus ir uždavinius (kartu su pedagogais). Į veiklą įtraukti bendraamžius. Į veiklą įtraukti tėvus. Rasti tinkamus pagalbos metodus. Proceso koordinavimas. Pagalbos efektyvumo analizė. Bendroji ankstyvoji profilaktika: Humanistinių idėjų plitimas pedagoginiame darbe. Savitarpio pagalbos metodų mokymas. Ankstyvoji profilaktika. Medicininio - pedagoginio pagalbos modelio realizavimas padeda nustatyti vaiko psichinės ir fizinės sveikatos galimybes socialinėje reabilitacijoje: 2.10 lentelė Medicininė Vaiko Adaptacija Higienos Profilaktinis intervencija į mokymosi bendraamžių reikalavimų sveikatos vaiko galimybių grupėje laikymasis tikrinimas mikroaplinką įvertinimas (vaikų (pav. mitybos grupavimas ypatumai) pagal tam tikrus charakterio bruožus). Šis modelis atspindi bendrą medicininės - pedagoginės pagalbos būdą. Tačiau, esant būtinybei, gali būti sudaromas specialus modelis: jo pagrindas medicininė intervencija medikamentų pagalba, gydymas. Toks modelis taikomas tik tiems vaikams, kurie turi rimtų sveikatos problemų.
202
2.3 pav. Vaikų atrankos medicininei reabilitacijai mechanizmas 1-asis etapas: išskiriama rizikos vaikų grupė. Tuo užsiima ugdymo įstaigos socialinis pedagogas, klasės auklėtojai ar dalykų mokytojai. Reikia įvertinti tai, kad ugdymo įtaigose yra gana didelis mokinių skaičius, todėl socialiniam pedagogui yra neįmanoma susipažinti ir individualiai bendrauti su kiekvienu nepilnamečiu, o tuo labiau pastebėti jo problemas. Tarkim, klasės auklėtojui gana paprasta padaryti socialiai remtinų vaikų sąrašą, domėtis kiekvieno mokymosi sunkumais. Šiame etape vyksta pirminė diagnozė - nustatoma, kokiu būdu pasireiškia netinkamas nepilnamečio elgesys, kokios mokymosi sunkumų priežastys ir pan. 2-asis etapas: atliekama rizikos grupės vaikų profesionali apžiūra: jie bendrauja su mokyklos psichologu, socialiniu pedagogu, pastarieji diagnozuoja problemą ir jos apimtis. Šia procedūra yra patvirtinama arba sukonkretinama pirminė diagnozė, pvz. "sunkus vaikas", specialiųjų poreikių vaikas ir kt. Diagnozavus problemą, toliau priimamas sprendimas, kokių pagalbos priemonių imtis. Kartais vaiko problemas galima išspręsti ugdymo institucijoje, kai valkui pakanka psichologo ar socialinio pedagogo konsultacijos, todėl pirmieji du etapai yra institucijos vidaus lygmens. Tačiau kartais yra reikalinga ir kitų įstaigų pagalba. 3-asis etapas: atliekama gili ir išsami diagnostika, kai vaiką apžiūri įvairūs specialistai (medikai, spec. psichologai ir t.t.). 4-asis etapas: vyksta socialinis gydymas - sudaroma individuali programa ar 203
veiklos planas, kuriuo remiantis bandoma įtakoti ar kitaip paveikti vaiko asmenybę. Nuolat yra grįžtama į pradinį etapą, norint įvertinti esamus pasiekimus ir trūkumus. Reabilitacijos proceso dalyvių veiklos pagrindimas. Pirmoji sėkminga ir efektyvi socialinės - reabilitacinės pagalbos organizavimo darbo prielaida - darbuotojų tarpusavio komunikacija. Ji pasiekiama per: ■ ■ ■
■
integruotą švietimą; darbuotojų etinį elgesį bei darbo taisyklių laikymąsi; komunikaciją, t.y. turimų žinių apie reabilitacijos objektą dalijimusi, (šiuo aspektu būtų galima diskutuoti ar darbuotojas nepažeidžia kliento konfidencialumo, ar tokiu darbuotoju galima pasitikėti. Tačiau iš kitos pusės, norint suteikti pilnavertę pagalbą, kiekvienas turi žinoti, kas jau yra daroma ir kodėl, bei ką dar galima būtų padaryti, kad galima būtų padėti vaikui tapti pilnaverčiu visuomenės nariu); neformalus bendravimas (kyla klausimas, kokio lygio tas neformalus bendravimas ir ar nepavirs jis kliento apkalbomis)
Išvados 1. Socialinis pedagogas yra pagrindinis asmuo, galintis diagnozuoti rizikos grupės vaikų problemas, spręsti tolimesnės nepilnamečio reabilitacijos galimybes, darbo su jais priemones bei metodus. 2. Taip suprantant socialinės pedagoginės reabilitacijos paskirtį, labai svarbu, jog kuriant šiuolaikinę jos koncepciją pagrindinis dėmesys būtų skiriamas dvasinio visuomenės gyvenimo sričių vystymui ir fizinei žmogaus sveikatai. 3. Socialinio pedagogo paskirtis - koordinuoti ugdymo galimybes, kurias turi visuomenė, protingai tausoti ir tinkamai nukreipti jos dvasinę energiją. 4. Socialinėje pedagoginėje - reabilitacijos veikloje turi vyrauti humanistinis požiūris ne tik į vaiką, bet ir į pačią visuomenę. 5. Klientas (nepilnametis) iš socialinio pedagogo tikisi pagalbos ir palaikymo, kad įveiktų dvasinį pasimetimą bei nerimą, tinkamai prisitaikydamas prie naujų permainų. 6. Išlaisvinti žmogų nuo įtampos, padėti jos atsikratyti - ne taip paprasta, o kartais net neįmanoma. Todėl reikia labai didelių socialinės sistemos darbuotojų tarpusavio pastangų, kad individas galėtų prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo normų bei taisyklių.
204
Klausimai ir užduotys 1. 2. 3.
Suformuluokite vaikų ir paauglių socialinės edukacinės reabilitacijos koncepcijos pagrindinius teiginius. Išvardykite vaikų ir paauglių reabilitacijos centro struktūrą. Koks turėtų būti pagrindinis "sunkių" vaikų reabilitacijos modelis?
205
1 PRIEDAS Vaikų socialinės - edukacinės - psichologinės reabilitacijos veiklos sistema Reabilitacinio darbo kryptys, uždaviniai ir objektai 1 .Psichologinė - pedagoginė reabilitacija: objektas - socialiai ir pedagogiškai apleisti vaikai ir paaugliai. Uždaviniai: ■ panaikinti diskriminaciją šeimoje ir mokykloje; ■ vystyti harmoningą asmenybę; ■ formuoti teigiamą požiūrį į save patį; ■ padėti vaikams realizuoti save; ■ socialinio pažeidžiamumo profilaktika. 2. Socialinė - pedagoginė reabilitacija: objektas - našlaičiai, vaikai iš asocialių šeimų, kurioms atimtos motinystės teisės, palikti vaikai, teisės pažeidėjai. Uždaviniai: ■ teisių bei socialinė apsauga; ■ elgesio profilaktika; ■ socialinio statuso korekcija; ■ elgesio nukrypimų koregavimas; ■ fizinės bei dvasinės asmenybės sveikatos apsauga. 3. Medicininė - pedagoginė reabilitacija: objektas - neįgalūs vaikai, dažnai sergantys vaikai, sutrikusio intelekto vaikai. Uždaviniai: ■ gydymas; ■ medicininė profilaktika; ■ sveikatos apsauga; ■ padėti įveikti nepilnavertiškumo kompleksą; ■ sveikatos nukrypimų profilaktika; ■ socialinė adaptacija ir reabilitacija; ■ įgalinimas.
206
Reabilitacijos veiklos Reikalingi darbuotojai realizavimo vieta Ikimokyklinės įstaigos Pedagogai Paprastos mokinių Psichologai praktikai klasės Socialiniai pedagogai Psichologinės pagalbos Logopedai centrai Auklėtojai. Tarpusavio pagalbos grupės Individualaus mokymo įstaigos
Kūdikių namai Vaikų namai Mokyklos internatai Globos namai Rezidentiniai namai Spec. mokyklos Socialinės paramos centrai
Psichologai praktikai Socialiniai pedagogai Auklėtojai Socialiniai darbuotojai Vaiko teisių apsaugos darbuotojai, policijos darbuotojai Psichoterapeutai Neurologai
Spec. įstaigos ir Psichologai. organizacijos vaikams, Socialiniai pedagogai. turintiems sveikatos Logopedai. sutrikimų. Socialiniai darbuotojai. Logopedinės grupės Medikai. ikimokyklinėse ir Pedagogai mokyklinėse įstaigose. Neįgaliųjų draugijos. Psichologinės pagalbos centrai. Sveikatos centrai. Pirminės sveikatos apžiūros centrai
3. SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLOS TECHNOLOGIJOS IR METODAI 3.1. Socialinės pedagogikos technologijų bendroji charakteristika Sąvoka "technologija" gali turėti keletą skirtingų reikšmių. Technologija - (gr. techne - menas, amatas; logos - žodis, sąvoka, mokslas) - gamybinių procesų atlikimo būdų ir priemonių visuma ("Tarptautinių žodžių žodynas", 1985). R. V. Ovčarova (2001) pateikia tokius sąvokos "technologija" aiškinimus: • Technologija - materialios žmogaus veiklos funkcijų įgyvendinimo, pažinimo, įgūdžių ir patirties įgijimo metodai, pasireiškiantys įveikiant sunkumus socialinėje tikrovėje. • Technologija - tai praktinė veikla, apibrėžiama racionaliu priemonių naudojimu, siekiant kokybiškų veiklos rezultatų. • Plačiąja prasme, technologija — tai pagrindinių veiklos sudedamųjų dalių — procedūrų ir operacijų — vykdymo metodas, siekiant galutinės jų koordinacijos, bei jų įvykdymui reikalingų optimalių priemonių ir būdų pasirinkimas. Edukacinės technologijos suprantama kaip mokymo ir ugdymo veiksnių, lemiančių ugdymo efektyvumą, optimizavimo procesas; metodų ir būdų nustatymas, pasirinkimas ir įvertinimas. Edukacinės technologijos padeda efektyviai mokyti, lavinti ir ugdyti vaikus, siekiant kuo mažesnių laiko ir valios sąnaudų. Socialinė technologija - būdų, metodų ir veiksmų visuma, naudojamų socialinių tarnybų, atskirų socialinės rūpybos įstaigų ir socialinių darbuotojų skirtingos kilmės socialinėms problemoms spręsti ir užtikrinti socialinio aprūpinimo suteikimą. Aptarus įvairius sąvokos "technologija" aspektus, iškyla klausimas, koks šios sąvokos vaidmuo socialinės pedagogikos kontekste? Socialinė pedagogika, pasak L. Jovaišos (1993), - "pedagogikos mokslo disciplina, tirianti aplinkos veiksnių valdymą asmenybės visuomeninio auklėjimo tikslais". Anot J. Vaitkevičiaus (1995), socialinė pedagogika tiria žmogų jai būdingu požiūriu — socialinių —kultūrinių jo gyvenimo sąlygų fone — ieško būdų, kaip pažinti žmogų grupėje, visuomenės istorinėje raidoje ir rasti priemones, kaip daryti jam įtaką, jam padėti, patekus į keblią padėtį, pritapti socialinėje aplinkoje, išmokyti ji kaip grupės narį, subjektą pažinti aplinką save ir pačiam socializuotis, netgi keisti aplinką atsižvelgiant į savo poreikius ir galimybes (J. Vaitkevičius, 1995). 207
Taigi, socialinė pedagogika apima įvairias žmogaus gyvenimo sritis ir reikalauja skirtingų technologijų taikymo asmenybės visapusiško ugdymo procese. Socialinės pedagogikos technologijas galima suskirstyti i keturias šakas: ■ ■ ■ ■
socialinio darbo; socialinę - psichologinę; socialinę - medicininę; socialinę - pedagoginę (R. V. Ovčarova, 2001).
1 PRIEDE pateikta socialinio pedagogo naudojamų technologijų bendroji klasifikacija. ■ Socialinio darbo technologija apima: socialinę diagnostiką, socialinę adaptaciją, socialinę profilaktiką, socialinę kontrolę, socialinę globą, socialinę reabilitaciją, socialinę rūpybą, socialinę terapiją, socialinį konsultavimą, socialines- psichologines technologijas. ■ Socialinė -psichologinė technologija. Socialinė - psichologinė pagalba dažniausiai taikoma jaunuoliams, turintiems komunikavimo problemų. Vienas iš tokios pagalbos metodų yra grupinė terapija. Tai specialiai suorganizuotas bendravimas, kurio metu vyksta įvairiapusis asmenybės ugdymas, formuojasi jos komunikaciniai gebėjimai, suteikiama psichologinė pagalba ir palaikymas, bendraamžių asmeninės problemos sprendžiamos atsisakant įvairių stereotipų. Tokių užsiėmimų metu keičiasi jaunuolių vidinis nusistatymas, prasiplečia pažinčių ratas, formuojasi pozityvių santykių su aplinkiniais ir pačiu savimi įgūdžiai. Jaunuoliai tampa kompetentingesni bendraujant. Socialinės terapijos užsiėmimuose kiekvienas patiria dėmesį ir rūpestį. Kiekvienas gali tikėtis pagalbos iš kitų, todėl yra linkęs išbandyti skirtingus bendravimo stilius, priimti naujus, iki tol jam nežinomus komunikacinius modelius, mokytis pasitikėti žmonėmis. Tai užsiėmimai, padedantys integruotis į aktyvesnį ir pilnavertį gyvenimą sociume. Pagrindinė socialinės psichologinės terapijos užduotis - padėti kiekvienam jos dalyviui išreikšti save individualiomis priemonėmis. Bet tam pirmiausia reikia išmokti gerai pažinti ir suprasti save. Todėl bendravimo tikslai socialinėje - psichologinėje terapijoje pirmiausia akcentuoja asmenybės ugdymą: ■ dalyvių socialinės - psichologinės kompetencijos kėlimas ir aktyvios jų sąveikos su aplinka skatinimas; ■ jaunuolių aktyvios socialinės pozicijos formavimas ir gebėjimo priimti pokyčius savo bei juos supančių žmonių gyvenime ugdymas; ■ asmeninės psichologinės kultūros lygio kėlimas.
208
Socialinė - medicininė technologija. Socialinė - medicininė technologija apibūdinama kaip veiklos metodų ir būdų visuma, siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą ir formuoti sveiką gyvenimo būdą. Psichologinės neįgalių jaunuolių konsultacijos, pagrįstos humaniškumu, pirmiausia reikalauja subjektyvaus požiūrio į konsultuojamąjį. Kaip savojo pasaulio subjektas neįgalus, jaunuolis trokšta atskleisti savo nepakartojamą vidinį pasaulį, todėl jo aktyvumas priklauso nuo adaptacijos ir savirealizacijos. Jis pats gali būti atsakingas už savo gyvenimą, nepaisant apribotų galimybių. Kuo daugiau neįgalus jaunuolis turi infantilizmo bruožų, tuo labiau konsultavimo procese reikalinga speciali metodika, aktualizuojanti konsultuojamojo aktyvumą ir atsakingumą: pozityvus nusistatymas, tikėjimo savo jėgomis ir galimybėmis sustiprinimas, klaidų pateisinimas, pasiskirstymas vaidmenimis konsultavimo metu, skatina suteikia atsakomybės jausmą ir t.t. Konsultavimo specifika priklauso nuo asmens amžiaus, ligos ir poreikio konsultacijoms, problemų, kurių sprendimui reikalinga specialisto pagalba. Dažniausiai iškylantys klausimai, dirbant su neįgaliais jaunuoliais: ■ klausimai, susiję su tarpusavio santykiais: draugo, partnerio, gyvenimo palydovo paieškos; troškimas būti pripažintam autoritetingų asmenų; bendravimo įgūdžių formavimas; konfliktų sprendimas; santykių su artimaisiais, draugais, pedagogais ir kitais pažįstamais žmonėmis gerinimas ir kt. ■ klausimai, susiję su mokymusi, veiklos galimybėmis, profesijos pasirinkimu, gyvenimo ir karjeros planavimu, mokymosi sunkumų, atminties, dėmesio, mąstymo sutrikimų kompleksų atsikratymas, profesinio ir aktyvaus socialinio gyvenimo realizavimas ir kt. ■ klausimai, apie savęs pažinimą, savireguliaciją, savirealizaciją: nepilnavertiškumo jausmo eliminavimas, racionalus savo trūkumų matymas, pasitikėjimo savimi ugdymas, savęs priėmimas, savireguliacijos įgūdžių mokymas, pykčio, kaltės, vienatvės, mirties baimės pripažinimas, vidinio komforto užtikrinimas ir pan. 2 PRIEDE pateikiame neįgalių paauglių konsultavimo technologijų aprašymą. Socialinė - pedagoginė technologija - pedagoginės veiklos būdų ir metodų visuma, kryptingai veikiančių žmogaus, kaip sociumo dalies, sąmonę, elgesį ir veiklą jo socializacijos bei adaptacijos procese, naujomis socialinėmis sąlygomis ir socialiai orientuotais veiklos būdais. Socialinės - pedagoginės technologijos, dirbant su paaugliais mokykloje, pavyzdys pateiktas 3 PRIEDE. Socialinės - pedagoginės technologijos kryptys: 209
■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
■ socialinių - psichologinių įgūdžių formavimas paaugliams; priklausomybės ligų profilaktika, kritiško požiūrio į "socialines blogybes" formavimas; pagalba formuojant gyvenimo strategiją, pasirenkant profesiją. Socialinės - psichologinės paauglių treniruotės ■ Pagrindiniai uždaviniai: išugdyti pasitikėjimą aplinka; išsklaidyti nerimą ir įtampą; išmokyti psichologinės savitvardos sunkiose situacijose; palengvinti adaptacijos mokykloje procesą; išmokyti pažinti pagrindines problemas. Užsiėmimų temomis galėtų būti: "Aš - unikalus". Gebėjimas klausyti. Kaip užmegzti naujas pažintis su priešingos lyties atstovais. Žodinis ir nežodinis bendravimas. Savo ateities planavimas. Savo stiliaus atradimas. Kokį mane mato kiti. Grupinis darbas. Gebėjimas pasakyti "NE". Kas yra draugystė ir draugai. Kiekvieno užsiėmimo metu reikalingi suteikiantys energijos pratimai, kurie padeda sukurti palankų mikroklimatą grupėje: bendras pasakos sekimas, vaidinimas ekspromtu, vaidmenų žaidimai ir kt. Kiekvieno užsiėmimo pabaigoje atliekama analizė, o visos treniruotės pabaigoje - užsiėmimo dalyviai pildo anketas, atskleidžiančias nuomonę apie pasiektus rezultatus. Socialinės žalos profilaktika Pagrindiniai uždaviniai:
■ ■ ■ ■
informacijos suteikimas apie socialinę žalą; galimo alternatyvaus paauglių elgesio analizė; teigiamų ir neigiamų pusių savarankiškuose pasirinkimuose parodymas; asmeninės pozicijos ir problemos supratimo išugdymas. Užsiėmimų temos: "Apie moteriškumą ir vyriškumą". Santykiai tarp priešingų lyčių atstovų paauglystėje. Sveikata ir asmeninė higiena. Sveika gyvensena. Jausmų kultūra. Lytiniai nukrypimai ir venerinės ligos. Narkotikai ir narkomanija. Alkoholis ir paauglys. Pagalba pasirenkant gyvenimo strategiją Pagrindiniai uždaviniai:
■
■ profesinių interesų ir galimos profesijos pasirinkimo aptarimas; ■ paauglio profesinių ketinimų atskleidimas; gyvenimo scenarijaus formavimas socialinių – psichologinių treniruočių pagalba. Užsiėmimų temos: "Profesija ir profesinė kompetencija", "Kelias į ateitį", "Atspėk profesiją", "Profesinis konsultantas", "Gebėjimai ir polinkiai", "Interviu su "darboholiku", "Darbo birža". 210
Skirtingos technologijos reikalauja atitinkamų darbo metodų. Kiekvieną kartą, kai socialinis pedagogas susiduria su tam tikrų priemonių neišvengiamumu profesinės veiklos programoje, jam tenka išanalizuoti visus žinomus metodus ir pasirinkti tinkamiausius iš jų. Kokie yra socialinės - pedagoginės veiklos metodai? Kokia jų klasifikacija? Toliau apžvelgsime socialinėje, pedagoginėje ir psichologinėje praktikoje bei socialinėje pedagogikoje naudojamus metodus. Bendrąja prasme, metodas - iš graikiškojo "methodos", reiškia kelią, judėjimo į tiesą būdą (R. Ovčarova, 2001). Tarptautinių žodžių žodyne (1985, p.315), metodas - tikslo siekimo, veikimo būdas, veiklos tvarka, sąmoningai naudojama kokiam nors tikslui pasiekti. Socialinėje praktikoje metodas - tai specifinė įsikišimo į asmenybės ar grupės žmonių gyvenimą ar paramos jiems forma, pasireiškianti per skirtingus socialinio darbo būdus ir skirtinguose lygmenyse. Pedagoginėje praktikoje metodas - tai veiklos būdas, siekiant mokymo auklėjimo tikslų. Mokymo metodai apima didaktinių uždavinių įgyvendinimą, į auklėjimo metodus įeina konkretūs mokinių jausmų supratimo, užduočių sprendimo, bendros veiklos būdai. Psichologinėje praktikoje metodas - tai teorinės ir praktinės veiklos būdų organizavimas ir nustatymas, visuma procedūrų, priemonių ir operacijų, naudoj amų psichologinėj e sferoje. Socialinės pedagogikos praktikoje metodas - tai socialinio pedagogo ir vaiko sąveikos būdas, užtikrinantis pozityvios socialinės patirties įgijimą, socializaciją ir socialinę - pedagoginę vaiko reabilitaciją. Taigi, socialinis pedagogas, dirbdamas su vaikais, paaugliais ir jaunimu, naudoja daugybę skirtingų technologijų ir metodų. Suderintas įvairių technologijų ir metodų taikymas leidžia socialiniam pedagogui optimizuoti savo profesinę veiklą, pasiekti profesinio meistriškumo lygį. Nuo socialinio darbuotojo technologijų ir metodų pasirinkimo priklauso vaiko problemų sprendimas, jo asmenybės savitumo atskleidimas, socialinė adaptacija, mikrosociumo gerovė, galiausiai - paties specialisto veiklos galimybės. Prevencinės socialinio pedagogo veiklos metodika koreguojant vaikų ir paauglių elgesio nukrypimus R. V. Ovčarova (2001) pateikia tokį bendrosios prevencijos apibrėžimą: Prevencija yra moksliškai pagrista ir savalaikė veikla, užkertanti kelią galimai fizinei, psichologinei ar sociokultūrinei kolizijai tarp atskirų rizikos grupės individų: normalaus gyvenimo būdo išsaugojimas ir palaikymas bei žmonių sveikatos apsauga; pagalba jiems siekiant tikslų ir jų vidinių galių atskleidimas ("Энциклопедический словарь социальной работы", 1993, р.369-377). 211
Tarptautinių žodžių žodyne (1985, p.400) prevencija aiškinama kaip "priemonių, saugančių nuo ligų, visuma". Socialinė prevencija yra suprantama, kaip profilaktinė veikla, sumažinti socialinės rizikos veiksnius, sudaranti sąlygas socialinio teisingumo realizavimui. Socialinė prevencija apima daugybę kitų profilaktikos formų: psichologinę, pedagoginę, medicininę ir socialinę - pedagoginę. Galima išskirti tris prevencijos rūšis: ■ ■ ■
■
■ ■
■
prevencija, taikoma dar prieš iškylant problemai, siekiant užkirsti kelią vaiko elgesio nukrypimams, propaguojant teisingą, aktyvų ir kitokį gyvenimo būdą; prevencija, kuri taikoma individualiai ugdytiniams, linkusiems į drausmės pažeidimus; prevencija, kuri taikoma jau iškilus problemai, užkertant kelią naujai negatyviai veiklai, vadinamoji, specialioji prevencija (deviantinio elgesio, nepažangumo, mokyklinės drausmės ir prevencija). ■ Pastaruoju metu ypatingai daug dėmesio skiriama išankstinei vaiko asmenybės vystimosi nukrypimų prevencijai. Tai sąlygoja tokie veiksniai: vaikystė yra tas periodas, kuriame susiformuoja pagrindiniai asmenybės bruožai; ■ vaikystėje išsivysto doroviniai ir etiniai elgesio etalonai; ■ vaikystėje formuojasi teisingos ir taisyklingos veiklos samprata; ■ vaiko nervinė sistema yra lanksti ir lengvai pasiduoda koregavimui; šiame periode vaikas lengvai pasiduoda įtaigai ir pamėgdžioja kitus; šiame periode vaikas yra priklausomas nuo suaugusiųjų, o tėvai ir pedagogai yra pagrindiniai autoritetai jam. Socialinis pedagogas, taikydamas įvairias prevencines priemones vaiko elgesio nukrypimams šalinti, gali nukreipti savo veiklą į mikrosociumą (tėvus, mokytojus, bendraamžių grupes), keisdamas tarpusavio santykių pobūdį ir elgesį su vaiku. Socialinis pedagogas gali reguliuoti vaiko prisitaikymo sociume veiksnius (socialinę paramą, socialinį pasipriešinimą, socialinį neveikimą). Deviantinio elgesio psichologinė - pedagoginė prevencija. Nepageidautinu (deviantiniu) elgesiu paprastai vadinamas socialinis elgesys, neatitinkantis nusistovėjusių tam tikros bendruomenės normų. Psichologijos žodyne (1993) deviantinis elgesys apibūdinamas kaip visuomenės teisinių ir dorovinių normų neatitinkantis elgesys. Sociologijoje naudojama deviacijos sąvoka (angį. deviance nukrypimas). Sociologas I. S. Konas deviantinį elgesį aiškina kaip poelgių, nukrypstančių nuo visuotinai priimtinų ar numanomų normų, atspindinčių psichinę sveikatą, teisę, kultūrą ir moralę, sistemą (R. V. Ovčarova, 2001). Deviantinis elgesys yra dviejų pagrindinių kategorijų: elgesys, nukrypstantis nuo psichinės sveikatos normų, numanoma atvira ar 212
■
užslėpta psichopatologija; asocialus elgesys, pažeidžiantis kokias nors socialines, kultūrines ir teisines normas. Nežymius destruktyvius poelgius vadiname teisės pažeidimais, didesnius tvarkos pažeidimus - nusikaltimais. Atitinkamai galima kalbėti apie delinkventinį (pažeidžiantį teisę) ir kriminalinį (nusikalstamą) elgesį. S. Beličeva (1993) nukrypimus nuo socialaus elgesio klasifikuoja taip: ■ savanaudiškai orientuotas; ■ agresyviai orientuotas; ■ socialiai pasyvaus tipo. Taigi, asocialiu gali būti laikomas tiek pažeidžiantis moralės normas elgesys, tiek pažeidžianti teisės normas veika. Vaikų ir jaunuolių elgesio nukrypimai pasižymi tuo, kad yra atkreipiamas dėmesys ne tik į patį netradiciškai besielgiantįjį, bet ir į jo ugdytoją (tėvus, mokytojus, visuomenę). Tokio elgesio ypatumas ir tas, kad jis ne tik liudija apie nukrypimą nuo visuomeninių normų, bet ir praneša apie būsimus tolesnius nusistovėjusių socialinių ar teisinių normų pažeidimus bei subjekto grėsmingumą aplinkiniams. Todėl į atskirus vaiko poelgius reikia žiūrėti ne kaip į žalingus pačius savaime, bet atsižvelgiant į tai, kokie asmenybės ypatumai ir jų prasiveržimo tendencijos slypi už šių poelgių. Iš vienos pusės, vaikų ir jaunuolių deviantinį elgesį galima suvokti kaip tam tikrų asmenybės savybių susiformavimo ir prasiveržimo rodiklį. Be to, tai galima traktuoti kaip galimybę įsikišti į asmenybės vystimosi procesą, kai yra tinkamiausias laikas nukreipti jį tinkama linkme. Šis laikotarpis ypač svarbus formuojant teigiamus psichologinius įgūdžius. Tam reikia sukurti atitinkamas socialines - pedagogines sąlygas mokykloje: ■ išryškinti elgesio nukrypimų formas ir jų priežastis mokiniams bei jų tėvams; ■ organizuoti užsiėmimus su mokiniais ir tėvais, kurių metu būtų atliekama deviantinio elgesio profilaktika ir tam tikrų asmenybės savybių korekcija, atsižvelgiant į jų specifiką; ■ paruošti pedagogus, perspėjant apie mokinių elgesio nukrypimų galimybes, apmokant juos tam tikrų psichologinių metodų darbui su tokiais mokiniais ir veiklai ugdant vaikus gražaus bendravimo, atsakomybės prisiėmimo, konfliktų sprendimo, streso įveikimo bei formuojant pozityvią, adekvačią asmenybės "Aš koncepciją", akcentuojant sveiką gyvenimo būdą; ■ suformuoti mokykloje psichologinį - pedagoginį klimatą, apsaugantį nuo rizikos faktorių, priimti kompetentingus sprendimus, užtikrinant efektyvų bendradarbiavimą su mokinių tėvais ir kt. Prevencinė veikla, asmenybės vystimuisi bei vaikų ir jaunuolių elgesiui formuoti yra efektyvi tik tada, kai pasiekiama:
■
■ sėkmingo mokymosi; emocinio stabilumo ir mokinių pasitenkinimo tarpusavio santykių sistema (su 213
bendraamžiais, mokytojais, tėvais); ■ psichologinės apsaugos. Mokyklinio darbo praktikoje deviantinį elgesį padeda diagnozuoti įvairūs testai, atskleidžiantys tokio elgesio simptomus. Sunkiau nustatyti nepageidaujamo elgesio priežastis ir galimas pasekmes. Vargu ar galima sukurti vieną metodiką visų rūšių deviantinei elgsenai nustatyti - kiekvienas atvejis yra unikalus, su tik jam būdingais požymiais. R. Ovčarova (2001) pateikia keletą mokslininkų sudarytų psichologinių testų, padedančių identifikuoti patologinius charakterio nukrypimus. Vienas iš jų - vadinamoji "Polinkio į nepriimtiną elgesį diagnostikos metodika", parengta 1992 metais. Ją sudaro septynių pakopų skalė: ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
orientacija į socialiai pageidaujamą veiklą; polinkis į socialiai pageidaujamą veiklą; polinkis į adityvų elgesį; polinkis į savęs kankinimą ir savęs žlugdymą; polinkis į agresiją ir smurtą; emocinių reakcijų kontrolės stiprumas; polinkis į delinkventinį elgesį.
Autorė pateikia 98 punktų apklausos anketą, kurios rezultatų analizė atskleidžia išvardytų pakopų pasireiškimo laipsnį. Netikslinga plačiau nagrinėti šio apklausos tipo, tik trumpai apibūdinsime jo reikšmę, diagnozuojant deviantinio elgesio bruožus. Taigi, minima anketa parodė, kad vaikų ir paauglių delinkventinis elgesys susideda iš sistemingo įvairių poelgių darinio. Jį sąlygoja įvairiausios skirtingos priežastys. Deviantinis elgesys susijęs su individualiomis -tipiškomis asmenybės ypatybėmis, kurios skatina ar trukdo nepageidaujamo elgesio prasiveržimą išorinių (tautinių, ekologinių, klimatinių ir kt.), socialinių (sociokultūrinių normų, tradicijų) ar vidinių (vertybinės orientacijos, nusistatymo, poreikių ir t.t.) veiksnių atžvilgiu. Kiekviena skirtinga situacija suteikia savitus stimulus deviantinio elgesio pasireiškimui ir sudaro savitas sąlygas atitinkamoms jo formoms. Socialinio pedagogo darbas su vaikais ir paaugliais turi būti orientuotas į konkrečius nepageidaujamo elgesio simptomus. Taip pat turi būti kreipiamas dėmesys į kauzalinę (profilaktinę) veiklą: apribojant deviantinę elgseną provokuojančius veiksnius. Labai svarbus vaidmuo tenka ankstyvajai prevencijai su vaikais ir paaugliais. Kontakto su delinkventinėmis asmenybėmis užmezgimas. Vaikai ir paaugliai, linkę į deviantinį elgesį pasižymi bendravimo sunkumais. Norint užmegzti su jais kontaktą ir sėkmingai plėtoti tolesnę veiklą, socialiniam pedagogui tenka parodyti nemažai pastangų. R. Ovčarova (2001) pateikia L.Filonovo kontaktinės sąveikos metodiką, padedančią specialistui. 214
Kontaktinė sąveika - tai toks kontakto iniciatoriaus elgesio modelis, kuris sužadina ir įgalina kitą žmogų užmegzti ryšį, palaikyti bendravimą, iškelia poreikį išsipasakoti ir nuolat susisiekti. L. Filonovas akcentuoja pasitikėjimu grįstų santykių, teigiamų psichinių išgyvenimų svarbą tiriant elgesį, ugdant ir koreguojant žmogų. R.Kočiūnas (1995), nagrinėdamas psichologinio konsultavimo problemas, taip pat išskiria kontaktinės sąveikos reikšmingumą. Pasak autoriaus, konsultavimo kontaktas - tai unikalus dinaminis procesas, kai vienas žmogus padeda kitam panaudoti savo vidinius resursus pozityviai tobulėti, stengtis prasmingai gyventi. Socialinio pedagogo ir delinkventinės asmenybės sąveika pasireiškia šešiomis stadijomis: ■ ■ ■ ■ ■ ■
polinkis bendrauti; bendrų interesų paieška; spėjamų teigiamų savybių išsiaiškinimas bendraujant; spėjamų žalingų savybių išsiaiškinimas bendraujant; adaptyvus partnerių elgesys; optimalių santykių palaikymas.
Kiekvienos stadijos metu yra taikoma specifinė bendravimo taktika ir atliekamos konkrečios užduotys. Ši metodika tinka tiek diagnozuojant, tiek tolesniuose santykiuose su delinkventiniais paaugliais. Dirbdamas su nepageidaujamo elgesio paaugliais, socialinis pedagogas turi sudaryti "sunkių vaikų" kartoteką, kurioje užfiksuojamos individualios terapijos reikalaujančios asmenybės savybės. Socialinio pedagogo prevencinė veikla šalina vaikų ir paauglių elgesio nukrypimus. Labai svarbu kuo anksčiau pastebėti deviantinės elgsenos užuomazgas ir laiku užkirsti kelią nepageidaujamiems veiksmams. Tai atlikti padeda socialinio pedagogo gebėjimas užmegzti ir palaikyti glaudų kontaktą su delinkventine asmenybe. Socialiniai - psichologiniai socialinio pedagogo veiklos metodai dirbant su deviantinio elgesio vaikais ir paaugliais Socialinės - psichologinės technologijos - tai procedūrų, kurių pagrindas tam tikros poveikio priemonės psichinei žmogaus tikrovei, visuma. Čia dažniausiai kalbama apie grupinius ar tarpgrupinius metodus. Grupės yra skirstomos į: ■ ■
natūralias (šeima, klasė, neformali bendraamžių grupė); specialiai organizuotas ugdomajam - korekciniam darbui. Socialinių - psichologinių metodų pagalba dažniausiai sprendžiamos 215
problemos, susijusios su bendravimo sunkumais, socialine adaptacija, savivoka. I. Leliūgienė (1997) išskiria tokias ugdytinių socialinės - psichologinės adaptacijos problemas: ■ ■ ■ ■ ■
agresyvumas; užsidarymas; neprisitaikymas; emocijų sąlygoti charakterio sutrikimai; valios sąlygoti charakterio trūkumai.
Socialinio pedagogo pareiga - padėti pedagogams spręsti ugdymo problemas, susijusias su vaikų ir paauglių elgsenos ir charakterio sutrikimais, kurie dažnai tampa socialinės - psichologinės adaptacijos problemų priežastimis. Labai efektyvus socialinio pedagogo veiklos metodas dirbant su probleminio elgesio vaikais ir paaugliais - socialinis darbas su grupe. Tai padeda daug greičiau išspręsti esamas problemas, palengvina individo adaptaciją visuomenėje, ugdo jo fizines ir dvasines savybes. Šio metodo pagalba ugdytinis mokomas savarankiškumo, jam suteikiama galimybė pažvelgti į problemą skirtingais aspektais. Grupės nariai išmokomi pajusti atsakomybę už savo veiksmus, kitus narius. Šio metodo privalumas ir tas, kad jis gali būti taikomas tiek sveikiems, tiek neįgaliems žmonėms įvairiose gyvenimo srityse. Socialinis pedagogas yra tik pagalbininkas grupinės terapijos eigoje. Toliau trumpai aptarsime vaikų elgesio koregavimo grupėje žaidimo terapijos metodą bei atskirai panagrinėsime agresyvaus elgesio koregavimo aspektus. Vaikų elgesio koregavimas grupėje žaidžiant. Šis metodas taikomas ikimokyklinio amžiaus ir pradinių klasių vaikams. Žaidimo būdu atliekamos diagnozavimo, koregavimo ir ugdomosios procedūros. Dažnai ši metodika dar vadinama "psichokorekcija". Žaidimo pobūdžio psichokorekcija susideda iš trijų etapų: ■ ■ ■
orientacijos; performavimo; įtvirtinimo.
Pirmajame etape sudaromos sąlygos spontaniškam vaiko įsitraukimui į žaidimą. Taip atsiskleidžia pagrindiniai emocinės vaiko būsenos bruožai, reikalaujantys koregavimo; formuojama vaiko teigiama emocinė savijauta ir užtikrinamas jo saugumo pojūtis grupėje. Šiame etape pasireiškia neverbalinės komunikacijos privalumai, palengvinantys kontakto su vaiku užmezgimą; dingsta vaiko varžymasis ir įtampa, jis tampa aktyvesnis. Antrajame etape atkleidžiamas tam tikrų vaiko reakcijų neadekvatumas ir mokoma tinkamesnio reagavimo formų; ugdomas veiklos tikslingumo 216
pojūtis. Vaikas pradeda suvokti savo poelgius, save stebėti ir kontroliuoti. Šiame etape vyksta pagrindinės permainos asmenybės charakteryje. Todėl čia dažniausiai prasiveržia vaiko agresija, kaip protestas prieš pedagogą. Tačiau antrojo etapo pabaigoje vaikas susiformuoja teigiamą požiūrį į suaugusįjį (pedagogą) ir grupės narius bei stipriai emociškai prie jų prisiriša. Trečiajame etape vaikas sutvirtina savarankiškumo ir savikontrolės įgūdžius. Pedagogas moko naujų, ne tik žaidimų, bet ir elgesio formų. Šio etapo tikslas - sustiprinimas jau suformuotų teigiamų asmenybės savybių. Svarbu akcentuoti vaiko pasitikėjimą savo jėgomis ir išleisti jį į realų (ne žaidimo) pasaulį. Psichokorekcinio užsiėmimo struktūra: ■ ■ ■ ■
įtraukimas (vaikas skatinamas įsitraukti į bendrą veiklą, sužadinamas jo fizinis ir psichinis aktyvumas, patraukiamas dėmesys; vedami įvairūs žaidimai); mimikos ir pantomimos vaidinimai (atskleidžiama vaiko reakcijų įvairovė, mokoma pažinti savo jausmų išraiškas - mimiką, gestus, pozą); žaidimai ir vaidinimai, atskleidžiantys atskiras emocijų ir charakterio savybes; žaidimai ir vaidinimai, turintys psichoterapinį poveikį konkrečiam vaikui ar grupei (kompleksiniu psichiniu poveikiu gydomi visi psichiniai žmogaus procesai, ypač emocijos, mąstymas ir savimonė); ■ užsiėmimų pabaiga, psichofizinė treniruotė. Žaidimo formos korekcinė programa, siekianti atskleisti subjekto savivokos ir bendravimo bruožus, dažnai yra taikoma socialiai ir pedagogiškai apleistiems vaikams. Jos tikslas - sudaryti sąlygas emocinių reakcijų ir stereotipinio elgesio atsiskleidimui, suformuoti pilnaverčius vaiko santykius su bendraamžiais, harmonizuoti savojo "Aš" vaizdą. Galima išskirti tokius uždavinius: ■ ■ ■ ■ ■ ■
socialinio pasitikėjimo formavimas; vaiko socialinio aktyvumo skatinimas; socialinių emocijų sužadinimas; komunikacinių įgūdžių ugdymas; adekvataus savęs vertinimo formavimas; mokymas savarankiškai spręsti problemas.
Šiuo aspektu taikomi tokie metodai, kaip vaikiški žaidimai, psichogimnastika ("grupinės terapijos metodas, paremtas pantomimikos technika ir visai nenaudojantis žodinio bendravimo būdų" - pagal "Psichologijos žodyną", 1993), grupės vienijimo, bendravimo įgūdžių formavimo, emocinio perkėlimo pratimai. Agresyvaus elgesio koregavimas: pagrindiniai principai, taisyklės, technologijos. Asmenybės polinkis į agresiją gali pasireikšti saviagresijos ar agresyvaus elgesio su aplinkiniais formomis. Pasak I. Furmanovo (1996), 217
agresija gali įgyti fizinės, žodinės ar simbolinės veiklos formą. Kartais tai gali būti tik epizodiška, retai pasitaikanti, tačiau vis dažnėjanti vaiko reakcija į aplinkos poveikį ar net tampanti patologiniu polinkiu (R.Ovčarova, 2001). Agresiją galima klasifikuoti pagal tam tikrus parametrus: ■ ■ ■ ■ ■ ■
pasireiškimo dažnumą ir stiprumą; neadekvatumo situacijai laipsnį; fiksacijos lygį; įtampos laipsnį; pasireiškimo formą; agresyvios elgsenos pripažinimo laipsnį.
Psichoterapinio poveikio taktika agresijos atveju priklauso nuo potencialios aplinkos vaiko agresijai pasireikšti. Vienu atveju patartina ignoruoti agresyvų elgesį ir nekreipti į jį dėmesio; kitu atveju - įjungti agresiją į žaidimo kontekstą, suteikiant jai naują socialiai priimtiną formą; trečioje situacijoje - užkirsti kelią bet kokios agresijos pasireiškimui; ketvirtuoju atveju - užtęsti agresyvią veiklą, panaudojant ją kaip aktyvinimo priemonę. Bet kuriuo atveju neapsieinama be teigiamo emocinio psichologinio konflikto sprendimo. Pirmasis terapijos lygmuo pasižymi negatyvia emocine būsena, emociniu susierzinimu, nepasitenkinimu. Todėl pirmiausia reikia išmokyti vaiką reikšti savo emocijas kitomis formomis, pradedant kvėpavimo kontroliavimu, pereinant prie sudėtingesnių autogeninių treniruočių. Antrajame etape pasireiškia emociškai laisvesnis, diferencijuotas elgesys, todėl svarbu šiame etape daugiau dėmesio skirti individualioms psichinėms asmenybės savybėms. I. Furmanovas (1996) agresyvaus elgesio koregavimo terapiją siūlo taikyti atsižvelgiant į tam tikras vaikų kategorijas: ■ ■ ■ ■
vaikai, linkę į fizinę agresiją; vaikai, linkę į verbalinę agresiją; vaikai, linkę į netiesioginę agresiją; vaikai, linkę į negatyvizmą.
Vaikus galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: socializuoto (fizinė ir netiesioginė agresija) ir nesocializuoto (verbalinė agresija ir negatyvizmas) elgesio. Tačiau ne vien tai, kuriai šių grupių priskirsime ugdytinį, lemia socialinio pedagogo veiklos specifiką - svarbu atsižvelgti ir į konkrečios situacijos aplinkybes, asmenines psichologines savybes, grupės ir kiekvieno jos nario nuostatas ir kt. I. Furmanovas pateikia trijų dalių programą, kuria siekiama koreguoti agresyvų elgesį: I dalis - "elgesio modifikacijos treniruotė paaugliams"; II dalis - "efektyvaus auklėjimo treniruotė tėvams"; III dalis - "psichologinės kompetencijos treniruotė pedagogams". 218
Dirbant su agresyviais ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikais, patartina naudoti tokius metodus, kaip psichologinė treniruotė, izoterapija, žaidiminė elgesio korekcija. Kaip matyti iš jau aptartų technologijų, visada svarbu palaikyti ryšį su visa mikroaplinka, supančia elgesio nukrypimais pasižymintį ugdytinį. Norint efektyviai koreguoti vaiko ar paauglio elgseną, nemažai dėmesio reikia skirti jo socialinės aplinkos koregavimui. Pasak I.Leliūgienės (1997), socialinė pedagogika žymia savo teorijos dalimi remiasi psichologijos mokslu ir darbo grupėse metodais. Tai suteikia nemažas galimybes ir būdus padėti bręstančiai asmenybei adaptuotis jos artimiausioje aplinkoje ir prisiderinti prie griežtų šiuolaikinės visuomenės reikalavimų. Grupinė terapija yra efektyvus socialinio pedagogo veiklos metodas dirbant su deviantinio elgesio vaikais ir paaugliais. Ypač reikšmingas -grupinės žaidimo terapijos metodas. Agresyvaus elgesio koregavimui taikoma specifinė programa. Socialinio pedagogo veiklos metodai, teikiant pagalbą vaikui ar paaugliui krizinėse situacijose Pasak R. Ovčarovos (2001), krizė - tai žmogaus būsena, kurios metu blokuojama jo tikslinga gyvenimiška veikla diskretiniame asmenybės vystimosi momente. Užsidelsęs, chroniškas krizės periodas slepia savyje socialinės dezadaptacijos, siuicido, nervinių - psichinių ar psichosomatinių išgyvenimų grėsmę. Krizinės situacijos peraugimas į chronišką labiau būdingas žmonėms, pasižymintiems charakterio akcentuacija, kontraversiška pasaulio samprata ("nuostabus pasaulis" - "siaubingas pasaulis"), vienpusiška gyvenimo orientacija. Būtent tokiems žmonėms reikalinga ypatinga pagalba krizės išgyvenimo momentu, kuris yra ne tik sunkus ir atsakingas gyvenimo periodas, bet ir tarsi aklavietė, paverčianti tolesnįjį gyvenimą betiksliu. Krizine paprastai vadinama tokia situacija, kai žmogus susiduria su svarbių gyvenimo tikslų įgyvendinimo sunkumais, ir kai negali pats išspręsti šios situacijos įprastinėmis priemonėmis. Krizinė situacija gali būti dviejų tipų: ■ ■
kylanti dėl pokyčių natūraliame gyvenimo cikle; sukeliama traumuojančių gyvenimo įvykių.
Krizinę situaciją galima apibūdinti kaip socialinę ir dinamišką, pasireiškiančią dviem kryptimis: ■
■ asmenybine, sukeliančia vidinį subjekto konfliktą; situacine, priklausančia nuo daugybės nepalankių išorinių aplinkybių, psichiškai traumuojančių stimulų bei nepakankamai funkcionuojančio 219
asmenybės psichinės gynybos mechanizmo ir emocinio nestabilumo. Psichologijos žodyne (1993) pateikiamas toks krizinės situacijos apibrėžimas: "krizinė situacija — žmogaus gyvenimo lūžis, turintis didelę psichologinę reikšmę ir keliantis grėsmę jo asmenybės vientisumui - gerai nuomonei apie save, socialinei padėčiai, sveikatai arba gyvybei". Bet kuriuo atveju krizinė situacija vienaip ar kitaip įtakoja individo savijautą ir palieka savo žymę asmenybės vystimesi. Pateiktoje lentelėje atsispindi krizinės situacijos eiga ir galimos jos pasekmės (žr. 3.1 pav.).
3.1 pav. Krizinė situacija (pagal T.Griningą, 2001) Socialinis pedagogas, teikdamas pagalbą klientui krizinėje situacijoje, naudoja intervencijos metodą. Intervencija krizinėje situacijoje yra plačiai pripažįstamas ir priimtinas socialinio pedagogo veiklos metodas, dirbant su individais, šeimomis ir grupėmis. Sis metodas susideda iš dviejų žingsnių: ■
"genetinio", sukoncentruoto į krizės situaciją ir krizės plėtojimąsi, būdingą bet kuriai žmonių grupei; atskirai nenagrinėjamas individualus poveikis ■ asmenybei; pagalbą čia gali suteikti socialiniai darbuotojai ir gerbūvio kūrėjai; ■ "individualaus", kuris reikalauja intensyvesnės intervencijos ir profesionalių specialistų darbo. Pagalbos technologijos krizinėse situacijose atsidūrusiems vaikams ir paaugliams R. Ovčarova (2001) pateikia V. Balakirevo (1996) parengtą efektyvią metodiką, teikiant socialinę - psichologinę pagalbą vaikams ir paaugliams, 220
patekusiems į krizines situacijas. Metodika susideda iš nustatomosios ir psichokorekcinės dalių. Krizės nustatymas trunka tris užsiėmimus su grupe ar klase. Tai komandinis darbas, kurio metu nagrinėjamos tokios temos: "krizinių situacijų tipai", "išgyvenimų krizinėje situacijoje pasireiškimas ir esmė", "krizinės situacijos įveikimo galimybės". Visi užsiėmimai vyksta pagal tą patį scenarijų: ■ ■ ■
grupinė diskusija psichologo iškelta tema; individualių kūrybinių užduočių atlikimas; pasidalijimas įspūdžiais ir jų aptarimas grupėje.
Psichokorekcinė dalis apima du užsiėmimus, kurių metu vyksta "Aš suvokimo" procesas; naudojami psichosintezės ir psichodramos elementai. Vaikai žaidžia konfliktines situacijas ir su grupės narių pagalba "atgaivina" savo jausmus. Dirbant su į krizinę situaciją patekusiais vaikais ir paaugliais, galima naudoti ir psichinių išgyvenimų, vidinio dialogo, savęs išlaisvinimo ir kitus metodus. Psichologinėje praktikoje paplitę šios krizinės intervencijos rūšys: krizių psichoterapija, konsultavimas krizių atveju, pasitikėjimo telefonai. Socialinis pedagogas neturėtų pamiršti, kad kiekviena krizinė situacija yra skirtinga, kaip ir kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimas. Krizinė situacija visada vienaip ar kitaip įtakoja asmenybės savijautą ir vystimąsi. Ypač didelę reikšmę turi krizės, patiriamos vaikystės ir paauglystės metu. Socialinio pedagogo veiklos metodai, teikiant pagalbą vaikui ar paaugliui krizinėse situacijose, pasireiškia įvairiomis intervencijos rūšimis. Svarbu atsižvelgti į konkrečios situacijos reikalavimus ir krizės pobūdį. Socialinio pedagogo darbo su šeima metodai Šeima - mažoji socialinė grupė, turinti ypatingą reikšmę asmenybės vystimosi organizavimui; atsiradusi sutuoktinių sąjungos ir giminystės ryšių pagrindu. Z. Bajoriūnas (1997, p. 10) pateikia tokį šeimos apibrėžimą: "šeima pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindimų jos struktūros elementų". Dažnai kalbama apie dvi šeimas, įtakojančias asmenybės vystimąsi: "dabartinę" šeimą, kurios nariu yra individas, ir šeimą, kurioje jis užaugo. Šeima glaudžiai sąveikauja su kitomis socialinėmis sistemomis. Todėl socialinis pedagogas, dirbdamas su šeima, savo veiklą neišvengiamai turi nukreipti ir į visą mikrosociumą. Tikslinga išskirti ugdomąją šeimos funkciją, kaip vieną svarbiausių asmenybės raidos faktorių, kur atsiveria plačios socialinio pedagogo veiklos galimybės. Ugdymo šeimoje esmę nagrinėjo A.Maceina, J.Laužikas, S.Šalkauskis, J.Vabalas-Gudaitis ir kt. Z.Bajoriūnas teigia, jog "auklėjimu sudvasinamas 221
šeimos gyvenimas" (1997, p.235). Auklėjimą šeimoje autorius apibūdina kaip asmenybės ugdymą, jos prigimties plėtojimą, dorinimą. Pasak K.Miškinio (1993), vaikų socializacija ir auklėjimas - viena šeimos funkcijų. Lemiamą vaidmenį vaiko auklėjime vaidina tėvai, nes šeima yra tobuliausias vaiko augimo ir auklėjimo institutas kuriame auklėjimas yra neatitrūkstamas ir nuolat koreguojamas, perduodantis vaikui šeimos vertybes. Socialinis pedagogas turi būti pasiruošęs priimti skirtingas, kiekvienai šeimai būdingas problemas ir, atsižvelgiant į konkrečios situacijos specifiką, taikyti šeimos diagnostikos, šeimos konsultavimo, psichologinio - pedagoginio tėvų švietimo, tėvų ir vaikų santykių koregavimo, šeimyninės psichoterapijos metodus. R. Ovčarova (2001) pateikia penkių fazių šeimos konsultavimo metodiką: I fazė - pirminio kontakto su šeima užmezgimas; jo metu socialinis pedagogas palaipsniui įsitraukia į šeimos gyvenimą ir problemas. Iš pradžių tai tik lengvi pašnekesiai su šeimos nariais, kurie sudaro sąlygas socialiniam pedagogui stebėti šeimos atmosferą, tėvų ir vaikų santykius, padeda geriau suprasti problemas. Šioje fazėje susiformuoja šeimos narių ir socialinio pedagogo santykių pobūdis. Profesionalus darbuotojas jau šio bendravimo metu pasisemia nemažai informacijos apie šeimos auklėjimo formas. II fazė - kliento problemų, susijusių su šeima, nustatymas. Šioje fazėje suderinamas kliento ir socialinio pedagogo požiūris į esamas problemas. Socialinis pedagogas turi atsiriboti nuo subjektyvaus problemos vaizdo ir pateikti savo, kaip "trečiojo asmens" - "asmens iš šalies", problemos suvokimą. III fazė - konkretus darbas su klientu ir jo šeima, formuojant naują problemos supratimą ir keičiant tam tikras charakterio bei elgesio savybes. IV fazė - apsisprendimas tam tikrai veiklai. Konsultantas drauge su klientu aptaria galimas išeitis iš esamos situacijos, apžvelgia veiklos alternatyvas ir pasirenka tinkamiausią iš jų. Vėliau sudaromas būsimos veiklos planas, pasiskirstoma pareigomis. Klientas įgalinamas pats aktyviai ieškoti problemos sprendimo būdų ir prisiimti atsakomybę už konsultacijų efektyvumą. V fazė - grįžtamojo ryšio fazė. Konsultantas drauge su klientu aptaria veiklos rezultatus ir jų reikšmę sprendžiant problemą. Tą socialinis pedagogas gali atlikti ir kiekvienoje ankstesnėje fazėje, siekdamas situacijos aiškumo. Gana populiarus darbo su šeima metodas yra grupinė terapija tėvams. Užsiėmimų metu taikomi psichoterapiniai ir psichologinės korekcijos metodai, padedantys įveikti žalingus tėvų auklėjimo įpročius, susijusius su pedagogine ir psichologine nekompetencįja; rigidiškais auklėjimo stereotipais; asmeninėmis tėvų problemomis, įtakojančiomis santykius su vaiku ir pan. Grupinės terapijos metodas leidžia tėvams kartu spręsti panašias problemas, kurias jie patys iškelia. Ši terapija turi dvigubą poveikį: specifinį: (sentimentų atsiradimas tarp tėvų ir vaikų; adekvatesnio vaikų poreikių ir galimybių suvokimas; psichologinės - pedagoginės nekompetencijos 222
eliminavimas; naujų bendravimo su vaiku būdų suformavimas) ir nespecifinį (tėvų informavimas apie jų auklėjimo patirties įtaką vaikui). Pagrindinis grupinės terapijos metodas - kognityvinės - elgesio treniruotės, atliekamos vaidinimų, video treniruočių pagalba. Kiti grupinėje terapijoje dažnai pasitaikantys metodai: ■ ■ ■ ■
■ grupinė diskusija; video korekcija (įrašomas vaiko ir tėvų elgesys vieno su kitu, peržiūrima juosta ir atliekama analizė); ■ žaidimo metodas; bendros veiklos metodas (tėvai kartu su vaikais atlieka įvairias užduotis); konstruktyvaus ginčo metodas (šeimos nariai mokomi efektyvesnių ir priimtinesnių konflikto sprendimo būdų); verbalinės diskusijos metodas (ugdoma dialogo kultūra šeimoje, tinkamas argumentų parinkimas, tolerancija kito nuomonei). Dažnai taikomas integruotos šeimos psichoterapijos modelis. Šis modelis sudaro galimybę į šeimą pažvelgti jos struktūros, komunikacijos, šeimos gyvenimo ciklų, šeimos istorijos, šeimos funkcijų ir probleminio elgesio formų požiūriu. Galima išanalizuoti esamos situacijos priešistorę ir atpažinti problemų priežastis. Pastaruoju metu ypač populiariu darbo su šeima metodu tapo pozityvioji psichoterapija. Šios terapijos pozityvumas kyla iš to, kad psichoterapeutas pirmiausia orientuojasi ne į išryškėjusių paciento trūkumų pašalinimą, bet į jo jėgų ir galimybių, padedant pačiam sau, atskleidimą. Tradicinėje terapijoje tarp kliento ir terapeuto yra problema ar liga, o pozityviojoje terapijoje - paties žmogaus ir jo šeimos galimybės. Šios terapijos šūkis: „Ne tas sveikas, kuris neturi problemų, o tas, kuris sugeba su jomis susidoroti“. Įvairūs socialinio pedagogo darbo su šeima metodai ir terapijos formos bei integruotas jų taikymas praktikoje iškelia specialistui profesionalaus išmanymo ir atitinkamo nusiteikimo reikalavimą. Svarbu susiformuoti asmeninę, įvairias teorijas apibendrinančią veiklos koncepciją, kuri tiktų efektyviam darbui skirtingose situacijose. Išvados
1.
2.
3.
Socialinis pedagogas, dirbdamas su vaikais, paaugliais ir jaunimu, naudoja daugybę skirtingų technologijų ir metodų. Suderintas įvairių technologijų ir metodų taikymas leidžia socialiniam pedagogui optimizuoti savo profesinę veiklą, pasiekti profesinio meistriškumo lygį. Delinkventiško elgesio prevenciją įgyvendina socialinio pedagogo prevencinė veikla prieš vaikų ir paauglių elgesio nukrypimus. Labai svarbu kuo anksčiau pastebėti deviantinės elgsenos užuomazgas ir laiku užkirsti kelią nepageidaujamiems veiksmams. Psichologinių ir darbo grupėse metodų taikymas, dirbant su deviantinio elgesio 223
4. 5.
vaikais ir paaugliais, suteikia nemažas galimybes ir būdus padėti bręstančiai asmenybei adaptuotis jos artimiausioje aplinkoje ir prisiderinti prie griežtų šiuolaikinės visuomenės reikalavimų. Socialinio pedagogo veiklos metodai, teikiant pagalbą vaikui ar paaugliui krizinėse situacijose, pasireiškia įvairiomis intervencijos rūšimis. Svarbu atsižvelgti į konkrečios situacijos reikalavimus ir krizės pobūdį. Įvairūs socialinio pedagogo darbo su šeima metodai ir terapijos formos bei integruotas jų taikymas praktikoje iškelia specialistui profesionalaus išmanymo ir atitinkamo nusiteikimo reikalavimą. Svarbu susiformuoti asmeninę, įvairias teorijas apibendrinančią veiklos koncepciją, kuri tiktų efektyviam darbui skirtingose situacijose. Klausimai ir užduotys
1. 2.
Apibūdinkite profesionalios socialinio pedagogo veiklos technologijas ir metodus. Palyginkite socialinio pedagogo ir psichologo psichokorekcinę veiklą.
224
1 PRIEDAS SOCIALINIO PEDAGOGO NAUDOJAMŲ METODŲ BENDROJI KLASIFIKACIJA (parengta pagal R.Ovčarovą, 2001)
225
2 PRIEDAS NEĮGALIŲ PAAUGLIŲ KONSULTAVIMO TECHNOLOGIJOS (parengta pagal R.Ovčarovą, 2001)
226
3 PRIEDAS SOCIALINĖS - PEDAGOGINĖS TECHNOLOGIJOS, DIRBANT SU PAAUGLIAIS MOKYKLOJE, PAVYZDYS (parengta pagal R.Ovčarovą, 2001) I. Darbo organizavimas ■ ■ ■ ■ ■ ■
Susitarimas su administracija dėl darbo su paaugliais (darbo tikslų ir uždavinių formavimas, atsižvelgiant į administracijos požiūrį). Susitikimas su pedagogais, dirbančiais tose klasėse, ir psichologu (informacijos apie vaikus gavimas). Susitikimas su tėvais (supažindinimas su darbo tikslais, jų sutikimo dėl diagnostinio ir korekcinio darbo gavimas). Socialinio pedagogo susitikimas su paaugliai(motyvavimas bendram darbui, programos pristatymas). Gautos informacijos apdorojimas. Centro specialistų veiklos planavimas, konkrečios metodikos pasirinkimas, norint įgyvendinti išsikeltus uždavinius.
II. Diagnostinės procedūros ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
Paauglio asmenybės tyrimas: asmenybės savybės; paauglio savęs vertinimas; paauglio sugebėjimų struktūra; santykių pobūdis; profesinė orientacija. Individualus susitikimas su paauglio, turinčio problemų, tėvais (paauglio gyvenimo ir ugdymo sąlygų, numatomos profesijos aptarimas). Pirminė pagalba problemų sprendimui, tėvų skatinimas pozityviai įsitraukti į paauglio ugdymą. Susitikimas su mokytojais. Priežasčių, dėl kurių kilo paauglio problemos, ir galimų ugdymo priemonių bendras aptarimas.
III. Paaugliu mokymai ■ ■
Korekcinė klasė (gyvenimo įgūdžių mokymas). Paprastoji klasė (asmenybės vystimosi lavinimas).
IV. Konsultacinis - metodinis darbas ■ ■
individualus socialinio pedagogo (psichologo) darbas paauglio pageidavimu. individualus darbas su tėvais (problemų sprendimas). 227
■
socialinio pedagogo veikla siauroje pedagoginėje aplinkoje (informacija apie paauglių problemas, pozityvius pokyčius klasėje, specialistų veiklos apžvalga, mokytojų ir paauglių tarpusavio santykiuose iškylančių problemų sprendimo būdų paieška).
V. Profesinis orientavimas ■ ■
228
individualūs pokalbiai su kiekvienu paaugliu apie profesijos pasirinkimą (profesinių polinkių aptarimas, informacija apie mokymosi įstaigą, kur galima įgyti norimą profesiją); darbas su klasės vadovais (paaiškinimas apie kiekvieno paauglio galimybes ir trūkumus).
3.2. Socialinė - pedagoginė diagnostika Diagnostika plačiai taikoma įvairiose žmogaus veiklos srityse: medicinoje, technikoje, buityje, netgi būtyje. Diagnozuojama įvairiais būdais: stebėjimu, eksperimentais netgi pranašavimais. Be diagnostikos neapsieina ir šiuolaikinis socialinis pedagogas. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (1993 p.119), žodį diagnostika medicinoje apibrėžia, kaip ligų pažinimo ir nustatymo mokslą. Kaip visa tai gali būti pritaikyta socialinio pedagogo darbe. P. Ovčarova (2001), pateikdama socialinės pedagoginės diagnostikos apibrėžimą, pieš tai apibrėžia pedagoginės diagnostikos ir socialinės diagnostikos sąvokas. Pedagoginė diagnostika - tai vieno mokinio asmenybės ar mokinių kolektyvo tyrimas, siekiant realizuoti individualų ir diferencijuotą mokymą bei ugdymą, kuris jų pagrindines funkcijas padaro efektyvesnėmis. Pedagogai ugdymo procese tiria vaiko asmenybę, naudodami pedagogines priemones . Socialinė diagnostika - tai kompleksinis tyrimo procesas, kurio metu vyksta priežastinių pasekminių ryšių ir tarpusavio santykių visuomenėje nustatymas ir studijavimas; šie ryšiai ir santykiai apibūdina visuomenės socialinę ekonominę, kultūrinę teisinę, dorovinę psichologinę, medicininę biologinę ir sanitarinę ekologinę būseną. Šios diagnostikos tikslas - socialinė diagnozė, t.y. moksliškai pagrįstas "sprendimas" apie socialinę sveikatos būseną. Socialinė pedagoginė diagnostika - tai specialiai organizuotas pažinimo procesas, kurio metu vyksta rinkimas informacijos apie socialinių psichologinių, pedagoginių, ekologinių ir socialinių veiksnių įtaką asmenybei ir sociumui, siekiant padidinti ekonominių veiksnių efektyvumą. Pagal turinį ir galutinius tikslus ši diagnostika yra pedagoginė, tačiau jos metodika turi daug bendro su psichologiniais ir sociologiniais tyrimais. Pasak J. Vaitkevičiaus (1995) socialinė, psichologinė, pedagoginė diagnostika padeda pažinti ugdytinį ir nustatyti, kokie išoriniai veiksniai jį veikia, koks visuomenės gyvenimo pobūdis ir kuomet prognozuoti jo raidą. Galiausiai diagnostika ir patį ugdytoją verčia save reguliuoti, stebėti, normalizuoti santykius su ugdomuoju. Autorius išskyrė šešias socialinės, psichologinės, pedagoginės diagnostikos funkcijas: ■ ■ ■ ■
nustato ir atskleidžia ugdytinio asmens, asmenybės fizines, intelektualias, dvasios savybes, jo galimybes; atskleidžia ugdytojo ir viso pedagogų kolektyvo ugdomąjį potencialą, galimybes daryti ugdytiniui įtaką, veikiant jo fizines, intelekto, dvasios galias; nustato ugdytinio mikroaplinkos teigiamą ir neigiamą poveikį ugdytiniui ir įgalina numatyti būdus ir priemones neigiamoms įtakoms pašalinti, teigiamoms skatinti; nustato grupės, klasės, mokyklos kolektyvo poveikio konkrečiam mokiniui pobūdį, kolektyvų formavimo būdus, priemones skiepijant humaniškumo bei pilietiškumo jausmus; 229
■ ■
padeda sėkmingai konstruoti. vienodus pedagoginių reikalavimų normatyvus, užtikrinančius sėkmingą ugdytinio fizinių, proto, dvasios galių plėtrą mokykloje; sutelkia viso mokyklos kolektyvo, šeimos, socialinės, kultūrinės aplinkos jėgas ugdytinio harmoningai asmenybei, atitinkančiai laiko reikalavimus, sugebančiai pritapti prie visuomenės, ugdyti.
Galima teigti, jog diagnostika yra kompleksinis kolektyvinis darbas, aprėpiantis visus veiksnius, kurie veikia ugdytinį iš vidaus ir iš išorės. Diagnostikos pagalba galima sukaupti daugiau duomenų ir iš jų daryti patikimesnes išvadas, prognozuoti ugdytinio vystimosi perspektyvas ir nustatyti būdus šiam vystimuisi koreguoti. Diagnostika vyksta tam tikroje socialinėje, kultūrinėje aplinkoje bei pedagoginių santykių sistemoje, todėl ji yra tiesioginis ugdytinio ir jo aplinkos, visų jį veikiančių veiksnių pažinimo procesas. P. Ovčarova (2001) teigia, jog socialinės pedagoginės diagnostikos struktūrą sudaro: ■ ■ ■ ■ ■ ■
vaiko netinkamo elgesio ir veiklos konstatavimas; galimų nesėkmių priežasčių pripažinimas, įvykio ypatybių analizė; darbinės hipotezės iškėlimas turimų duomenų visumos analizės aspektu; papildomos informacijos rinkimas, būtinos hipotezės patikrinimui; darbo hipotezės patikrinimas, turimų duomenų analizės būdu; procedūros kartojimas hipotezei nepasitvirtinus.
Socialinės pedagoginės diagnostikos tyrimų metodai - tai informacijos gavimo ir tikslinimo būdai apie ugdymo objektus, reiškinius ir tapimo asmenybe procesus, vaiko socialinės pedagoginės situacijos jo elgesyje, požiūryje į pasaulį santykyje su pasauliu ir pačiu savimi ypatybes'. Socialinis pedagogas gali naudoti tokius tyrimų metodus: pedagoginį, psichologinį, medicininį, sociologinį. Tačiau turi ir savitų metodų, jiems galima priskirti socialinį pedagoginį mikrorajono pasą, socialinį pedagoginį eksperimentą, socialinės pedagoginės dokumentacijos analizę, socialinę edukacinę gyvenimo kokybę bei socialinį edukacinį monitoringą. Visi diagnostikos būdai remiasi bendrais principais: sistemingumu, kompleksiškumu, vientisumu, integravimusi, koordinavimo tyrimais. Nuoseklus šių principų taikymas leidžia visiškai ištirti sociumą žmogiškuoju ir struktūriniu aspektais.
230
Socialinis pedagoginis mokyklos mikrorajono tyrimas Socialinio pedagoginio darbo informacinį pagrindą sudaro socialiniai pedagoginiai mokyklos mikrorajono tyrimai, po kurių sudaromas planas ir prognozuojama tolimesnė veikla. Pasak P. Ovčarovos (2001), praktikoje dažniausiai naudojama socialinių pedagoginių tyrimų pradinio dokumento forma - socialinis pedagoginis mikrorajono pasas, kurį sudaro šios dalys: ■ ■ ■ ■ ■ ■
mokyklos mikrorajono bendruomenės materialinė bazė ir galimybė ją panaudoti vaikų ir paauglių užklasinės veiklos organizavimui; mikrorajono vaikų ir paauglių interesų susitelkimo centras, siekiant išvengti stichinio vaikų grupavimosi; galimi neigiamos įtakos vaikams židiniai; suaugę gyventojai ir mikrorajono aplinka (bendras gyventojų skaičius, amžius, tautybė, socialinis profesinis statusas, išsilavinimas, kultūrinis ir moralinis lygis); mikrorajono šeimos (bendras šeimų skaičius; šeimų turinčių vaikų skaičius; šeimų struktūra ir pilnumas, auklėjimo potencialas; išsilavinimo, kultūros ir moralės lygis); mikrorajono vaikai (bendras vaikų ir paauglių skaičius, nepilnamečių patenkančių į rizikos grupę skaičius: nukrypusių nuo elgesio normų skaičius; teisės pažeidėjų linkusių į alkoholizmą, narkomaniją ir toksikomaniją skaičius; dėl pažeistos nervinės bei psichinės sveikatos ribotų galimybių vaikų ir paauglių skaičius; vaikai invalidai; nepilnametis esantis rūpybos (globos) priežiūroje; moksleiviai nelankantys mokyklos; gyvenantys amoraliose ir asocialiose šeimose).
Socialinį pedagoginį mikrorajono tyrimą galima atlikti ir kitais būdais, vienas iš jutai anketų panaudojimas (žr. 1 priede). Anketomis galima apklausti įvairias grupes: mokinius, mokytojus, tėvus, apskritai visus, kurie susiję su tiriama problema. Kuo daugiau ir skirtingesnių grupių žmonių tiriama, juo išsamiau ir visapusiškiau atskleidžiama pedagoginio fakto esmė. Kai į anketos klausimus atsako visi tyrime dalyvaujantys asmenys, galima daryti išvadas ir pastebėti kaip tos pačios šeimos atstovai vertina situaciją, t.y. kaip pats vaikas vertina save ir šeimą bei kaip šeima vertina vaiką ir save. Ar tėvai rūpinasi vaiku, jo sveikata, laisvalaikiu. Juk dažnai pasitaiko, kad tėvai nežino, o gal nenori žinoti apie tai, jog jų atžala rūko, vartoja alkoholį, narkotikus ir pan. Anketavimas leidžia per trumpą laiką sukaupti daug informacijos. Iš daugelio duomenų padarytos išvados leidžia atskleisti tiriamo objekto tipiškas savybes, jų pasireiškimo dėsningumus. Tačiau ir anketų metodas nėra universalus, visiškai patikimas. Socialiniams pedagoginiams tyrimams kartais jis taikomas kaip pagrindinis, kartais kaip papilomas, bet visada jį reikia siekti su kitais tyrimo metodais. 231
Vaiko socialinio aktyvumo registravimo metodika Vienas iš socialinės pedagoginės diagnostikos metodų gali būti pedagoginio eksperimento metodas. Jį tinka naudoti pradinių klasių mokytojams siekiant ištirti vaiko mokymosi pobūdį. Taikant šį metodą naudojamos specialios užduotys. Ištyrus, koks būdas geriausiai tinka vaikui mokytis, nustatomas bendras vaiko aktyvumo lygis. Tam naudojama vaiko socialinio aktyvumo registravimo metodika. Šios metodikos tikslas - bendrų subjekto vystimosi savybių nustatymas, veikla ir savimonė (bei jų pasireiškimas realiame socialiniame vaiko aktyvume). Naudojantis šia metodika, kiekvieno vaiko socialinio aktyvumo registravimas vyksta individualiai, vienu ir tuo pačiu nustatytu diapazono laikotarpiu, gali pasireikšti kituose etapuose, kiekviename iš jų registruojasi tiktai vieno aktyvumo tipo vienetai pvz.: veiklos aktyvumo (žr. 2 priedas). Vaikai, neturintys motyvacijos mokytis ar užsiimti kita aktyvia veikla turėtų būti tiriami grupėse (klasėje). Apdorojant rezultatus bendras socialinis aktyvumo indeksas apskaičiuojamas pagal formulę: AK = Ea1, + Ea2 + Ea3 + Ea4 = 100% _________________________________ AK - socialinio aktyvumo koeficientas. Ea1 - Ea4- kiekvieno užregistruoto aktyvumo būdo (rūšies) suma. Galima nustatyti atskirai kiekvieno vaiko socialinio aktyvumo būdo (rūšies) koeficientą: kaip savimonės subjektą, veiklos subjektą (žaidimas, mokymasis) ir bendravimo subjektą. Vaiko socialinis aktyvumas gali būti skirstomas į keletą lygių: 1 lygis „neadekvatus aktyvumas“: 20-5 % (socialinis apleistumas); 2 lygis „adaptavimosi aplaidumas“: 30 – 20 % (socialinis pasiruošimas); 3 lygis "adekvatus aktyvumas": 45 - 30 % (socialinis subjektyvumas). Socialiai pedagogiškai apleistų vaikų diagnostika N. Janulaitienė (1997), tyrinėjusi pedagogiškai apleistus vaikus, teigia, jog pedagoginis apleistumas - tai dėl auklėjimo stokos atsiradęs vaiko veiklos ir elgesio nukrypimas nuo normos. Pagrindinis socialinio apleistumo vaikystėje pasireiškimas yra vaiko socialinių komunikatyvinių ir asmeninių savybių neišlavinimas, mažos jo socialinės refleksijos galimybės, sunkumai užvaldant socialinius vaidmenis. Prie pedagoginio apleistumo priskiriami sunkiai mokymosi dalykus įsisavinantys ir sunkiai auklėjami vaikai. Ikimokyklinio amžiaus vaikams apleistumas pasireiškia nesugebėjimu žaisti, nepakankamu aktyvumu 232
žaidimuose, nesusiformavusia žaidimų refleksija. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, nesugebėjimas mokytis pasireiškia dėl motyvacijos įgyti daugiau žinių nebuvimo, žemo tikslo siekimo ir dalyvavimo mokyklinėje veikloje lygio ir nepakankamo aktyvumo. Socialinis psichologinis apleistumas yra viena iš labiausiai paplitusių vystimosi nukrypimų rūšių, kuri dažnai perauga į teisės pažeidimus ir kitas asocialias asmenybės pasireiškimo formas. Socialiai pedagogiškai apleistiems mokiniams būdingos asmenybės savybės: melavimas, darbštumo stoka, egoizmas, bevališkumas; savikritiškumo susilpnėjimas; nepasitikėjimas savo jėgomis moksle, darbe; siekimas patenkinti savo norus neatsižvelgiant į kitų interesus. Tokie vaikai dažnai tampa delinkventais ar net nusikaltėliais. Todėl ankstyvoji diagnostika, profilaktika ir koordinavimas būtina sąlyga jų asmenybės vystimuisi.
3.2 pav. Socialiai ir pedagogiškai apleisti vaikai kaip kompleksinės pagalbos objektas (pagal R.Ovčarovą ,2001)
233
Socialinio ir pedagoginio apleistumo aspektai tarpusavyje susiję. Nesėkmė veikloje, neišmokimas, neišsilavinimas, taip pat socialinio etinio charakterio įgytų žinių nevaldymas, vaiko socialinio vystimosi lygmenyje daro įtaką jo adaptacijai referentinėse grupėse. Išorinėmis socialinio pedagoginio aplaidumo vaikystėje priežastimi yra šeimos auklėjimo klaidos dėl kurių vėliau atsiranda trūkumai ir apsirikimai mokymo - auklėjimo procese, vaikų darželiuose ir mokyklose. Pedagoginį apleistumą sąlygoja netinkamas ugdomasis darbas, netaktiškas elgesys su mokiniais. Tada atsiranda ir apleistų vaikų vystosi negatyvūs vaidmenys. Paauglių socialinio tinklo tyrimo metodika "Schema - tai priemonė grafiškai pavaizduoti svarbių situacijos dalių santykius". Sudaryti schemas naudinga, kai vertinama situacijos narių vaidmenų struktūra. Schemą galima panaudoti analizuojant skirtumus tarp vaidmenų lūkesčių arba pagrindinėje sistemoje. Sudarant schemas galima nustatyti reikšmingus socialinės paramos šaltinius. Kaip vieną iš socialinės pedagoginės diagnostikos metodų R.Ovčarova (2001) pateikia vaikų ir paauglių socialinio tinklo tyrimo metodiką. Tai socialinio tinklo piešinys (schema). Kiekvieno iš mūsų gyvenime egzistuoja tam tikras žmonių ratas -namie, mokykloje ir pan. Ant popieriaus lapo kokiu nors simboliu (kryželiu, kvadratu ir pan.) vaikas turi pažymėti jį supančius žmones. Tuomet juos piešinyje išdėlioti tokiu atstumu nuo savęs, kiek svarbūs santykiai su jais. Paskui sujungti tuos žmones, kurie bendrauja tarpusavyje.
234
3.3 pav. Paauglio socialinio tinklo piešinys (pagal Luice C.Johnson "Socialinio darbo praktika", 2000) Po to, kai vaikas nupiešia schemą, socialinis pedagogas turėtų pasikalbėti su paaugliu ir paprašyti trumpai charakterizuoti pačiam save ir kiekvieną tinklo narį. Išsiaiškinti jų tarpusavio santykius, lytį, amžių, užsiėmimą. Socialinio tinklo piešinio papildymui naudojama speciali apklausa, kurią sudaro trys blokai: ■ viso respondento socialinio tinklo išaiškinimas; ■ socialinio tinklo "branduolio" suradimas; ■ kiekvieno socialinio tinklo nario vaidmens respondentui tikslinimas. Iš klausimų dažnai išaiškėja tie socialinio tinklo nariai, kurie respondentui teikia instrumentalų (materialų), socialinį palaikymą. Dalis klausimų liečia respondento ir socialinio tinklo narių bendrus tikslus.
235
1 apklausos blokas Prieš atsakydamas į šiuos klausimus, paauglys žiūrėdamas į savo socialinio tinklo piešinį, turi išvardyti konkrečius vardus: ■
ko jūs paprašytumėte pasirūpinti jūsų gyvūnėliu ar gėlėmis jei jums reikėtų kuriam laikui išvažiuoti? ■ su kuo aptariate problemas, susijusias su mokslais? ■ kas padėjo jums namų ruošoje pastaruosius tris mėnesius? ■ su kuo jūs praleidžiate savo laisvalaikį? ■ kas jūsų geriausias draugas? ■ su kuo jūs aptariate asmenines problemas? ■ kas jums padeda priimti svarbius sprendimus? ■ iš ko jūs galite pasiskolinti didelę sumą pinigų? ■ su kuo jūs gyvenate name ir ką pažįstate iš kaimynų? 2 apklausos blokas Prieš pradedant atsakinėti į 2 bloko klausimus paaugliui liepiama sudaryti sąrašą visų ką jis prisiminė prie 1 bloko klausimų. Po to jis turi juos charakterizuoti atsižvelgdamas į toliau pateiktus klausimus: ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
kiekvieno paminėto žmogaus lytis; vaidmenų santykiai (tėvas, mama, sesuo, draugas, treneris ir t.t.); su kuriais iš nurodytų asmenų artimiausi santykiai? kas iš jų gyvena arti, kas toli? kas iš išvardytųjų yra susiję su šeimininkavimu jūsų namuose? kas iš išvardytų žmonių mokosi kartu su jumis? jei jūs tikintis, tai kas išpažįsta tą pačią religiją? kasis išvardytų žmonių linksminasi taip, kaip ir jūs?
3 apklausos blokas Tiriamojo prašoma išskirti tuos žmones, santykiai su kuriais jam reikšmingi. Šie žmonės sudaro, taip vadinamą, "socialinio tinklo branduolį". Paauglys kiekvieną iš jų charakterizuoja atsakydamas į klausimus: ■ ■ ■ ■ ■ ■
236
kaip jūs susipažinote su tuo žmogum? ar seniai pažįstami? kaip dažnai susitinkate? ar toli nuo jūsų jis gyvena? kiek jam metų? kuo jis užsiima?
Kokybinė sąveikos analizė. Tiriamasis vertina savo tarpusavio santykius su kiekvienu iš pirmojo sąrašo. ■ ■ ■ ■ ■
kontaktavimo dažnumas; tarpusavio emocionalumas; priverstiniai kontaktai; konkrečios materialinės pagalbos suteikimas; sąveikos simetrija.
Tinkamai atlikus visas metodines procedūras tampa įmanoma išaiškinti tokius paauglių socialinio tinklo parametrus: ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
tinklo dydis - žmonių skaičius, kuriuos nupiešė respondentas. Sveikų, normaliai adaptavusių paauglių tinklo dydis 10-30 žmonių. Jei jų mažiau nei 10, tai verta kalbėti apie siaurą socialinį tinklą ir įdėmiai analizuoti kokybinius rodiklius; tinklo tankumas matuojamas fragmentu, kuris vadinamas branduoliu. Jį sudaro žmonės, kuriais paaugliai labiausiai pasitiki; giminaičių skaičius. Jeigu jų socialiniame tinkle yra daugiau negu pusė, tai reiškia, jog paauglys nesavarankiškas, pernelyg prižiūrimas; palaikantys žmonės. Tai tie, kurie padeda nudirbti namų ruošos darbus, dalyvauja aptariant mokymosi ir kitas problemas, gali padėt materialiai; padedančių emocionaliai skaičius. Tai žmonės, su kuriais aptariamos intymios problemos, kurių patarimais naudojamasi; socializacijos rangas. Kiekvienam respondentui suteikiami balai už dalyvavimą atskirose veiklos rūšyse - bendrai gyvenančių, mokymosi, žaidimų, religinėje ir kt.; draugų skaičius. Tai apima žmones, kuriuos su paaugliais sieja emocionaliai svarbūs, palaikantys ryšiai. Galų gale iš atlikto tyrimo paaiškėja kiekybės ir pagrindinių žmonių, įtrauktų į paauglio socialinį tinklą charakteristikos ir branduolys. Socialinis pedagogas gauna pakankamai objektyvų apibūdinimą paauglių tarpusavio santykių su aplinkiniais. Ypač svarbu tai, kad sužino, kurie asmenys ir kokią pagalbą jam suteikia, kam iš socialinio tinklo padeda pats paauglys ir kokiu būdu tai daro. Pateiktas paauglių socialinio tinklo piešinys sudarytas pagal gerai žinomą ir minėtą ekožemėlapį Luise C. Johnsonas knygoje "Socialinio darbo praktika ".
237
3.4 pav. Šeimos ir jos situacijos žemėlapis (pagal Luice C.Johnson "Socialinio darbo praktika", 2000) Pateiktame socialinio tinklo piešinyje, naudojami įvairūs ženklai, pavyzdžiui: moterys žymimos apskritimu, vyrai - kvadratu. Kiekviena rodyklė turi savo reikšmę. Atstumas parodo tarpusavio santykių svarbą. Apibendrinant galime sakyti, jog visos trys minėtos schemos (piešiniai) yra labai panašios ir atlieka tą pačią funkciją, tai yra suteikia reikiamą informaciją.
238
Išvados 1. 2.
3.
4.
Nuo diagnostikos ir prasideda socialinio pedagogo darbas. Jei ne diagnostikos metu surinkta informacija, socialinis pedagogas negalėtų toliau planuoti, veikti ir pasiekti norimų rezultatų. Vienas iš daugiausiai informacijos suteikiančių būdų yra socialinio pedagoginio paso sudarymas, kuris apima mokyklos mikrorajono materialinę bazę, paauglių interesus, neigiamos jiems įtakos židinius, suaugusius, šeimas bei vaikus. Taip pat naudojamas vaiko socialinio aktyvumo registravimo metodas, kuriuo nustatomas socialinio aktyvumo koeficientas. Be to, diagnostikos dėka nustatomi socialinis ir pedagoginis vaikų apleistumas. Daug informacijos gali suteikti schemos ir piešiniai. Šis metodas efektyvus dar ir dėl to, jog čia reikia piešti, o vaikams tai patinka.
Klausimai ir užduotys 1. 2. 3.
Kas yra socialinė pedagoginė diagnozė ir kokie metodai taikomi jai atskleisti? Į ką reikia atkreipti dėmesį atliekant socialiai apleistų vaikų diagnostiką? Kokios reikšmės socialinio pedagogo veikloje turi vaiko socialinio aktyvumo stebėjimas?
239
1 PRIEDAS Mokinio anketa (pagal Ovčarovą, R., 2001) 1. 2. 3. 4. ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ 5. ■ ■ ■ ■ ■ 6. ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ 7.
8.
Vardas, pavardė. Lytis. Klasė. Kurį iš pateiktų pasiruošimų tu norėtum mokykloje įgyti visų pirma, visų antra ir t.t. bendra kalbos kultūra (lietuvių ir kitos kalbos, literatūrą) bendravimo su žmonėmis kultūra; matematika; pasiruošimą sunkumams; profesijos įgijimą; pasiruošimą stoj imui į aukštąsias mokyklas; pasiruošimą šeimyniniam gyvenimui; meninį pasiruošimą; Kokiu mokiniu tu save laikai: gabiu; geru; vidutiniu; silpnu; sunkiai besimokančiu; Kas tau dabar tavo mokykla ir kokia tu norėtum, kad ji būtų: antrieji namai; "būtinybė" (prievartinė); mėgstamiausia vieta; kūrybos namai; džiaugsmo mokykla; vieta, kur tavęs negerbia; bendravimo mokykla; vieta į kurią nesinori sugrįžti; čigonų taboras; vieta, kurioj e j autiesi blogesnis už kitus. įvertinkite save penkiabale sistema: sąžiningumas, teisingumas, gerumas, dosnumas, kolektyviškumas, draugiškumas, darbštumas, valingumas, optimistiškumas, kantrumas, palaikymas, garbingumas, aktyvumas, savarankiškumas, smalsumas, entuziazmas, kultūringumas, išsiauklėjimas, ryžtingumas, sugebėjimas pakovot už save. Kaip norėtum praleist laisvalaikį (padėt sergantiems, dirbti su vaikais, padėti vaikų darželyje, dirbti apmokamą darbą ne mokykloje, priklausyti mokyklos tarybai, dirbti sode arba užmiestyje, tvarkytis namuose, klausytis muzikos, groti kokiu nors muzikos instrumentu, dainuoti, lankyti šokių būrelį, diskotekas, dramos būrelyje, psichologinius užsiėmimus, žaisti
240
9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17.
18. 19.
kompiuterinius žaidimus, žiūrėti TV ar video filmus, sportuoti, lankyti dailės būrelį, skaityti, su draugais gamtoje ir kt). Kas gyvena kartu su jūsų šeima? (išvardykite). Kaip dažnai jūsų šeima susirenka kartu ? (kasdien, per šventes, retai, niekada). Ką veikia jūsų šeima kai visi susirenkate? (sprendžiate problemas, kartu dirbate, kiekvienas užsiėmęs savo reikalais, kartu praleidžiat laisvą laiką, ilsitės). Ar kreipi dėmesį į tėvų nuomonę pasirinkdamas draugus? (visada, kartais, niekada). Ar sakai tėvam tiesą? (visada, kartais, niekada). Kaip tu vertini savo santykius su aplinkiniais? (patikimi, mandagūs, konfliktiški, nemandagūs). Ar dažnai jūsų tėvai imasi "auklėjimo priemonių" (gerumas, skatinimas, įtikinėjimas, grasinimas, barimas, įžeidinėjimas, fizinės bausmės, žeminimas matant kitiems žmonėms). Ar vienodi reikalavimai kuriuos tau kelia šeimos nariai ?(taip, ne, ne visai). Kurios iš gyvenimiškų savybių tau svarbiausios? Sunumeruok pagal svarbumą (pinigai, aukštasis išsilavinimas ir erudicija, ištikimi draugai, įdomi profesija, vadovavimas kitiems, fizinė jėga, aplinkinių gerbimas, meilė, protas, sėkminga karjera, pasilinksminimai, savęs realizavimas). Kaip vertini savo sveikatą? (visiškai gera, normali, vidutiniška, kelianti nerimą, silpna). Ar esi priklausomas nuo tabako, alkoholio ar narkotikų? (pastoviai, kartais, niekada, vieną kartą bandžiau).
241
Anketa klasės auklėtojui (pagal R. Ovčarovą, 2001) 1. 2.
Kaip jūs vertinate (penkiabale sistema) jūsų mokinių gabumus? Kaip jūs vertinate (penkiabalėje sistemoje) jūsų mokinių išsiauklėjimo lygį? 3. Kokiais mokiniais jūs laikote savo auklėtinius: - gabiais; - gerais; - vidutiniais; - silpnais; - sunkiai besimokančiais. 4. Įvertinkite kiekvieno vaiko vieną dominuojančią savybę penkiabale sistema: teisingumas, tiesumas, gerumas, dosnumas, kolektyviškumas, draugiškumas, darbštumas, patikimumas, kuklumas, kantrumas, palaikymas, vertingumas, garbingumas, aktyvumas, savarankiškumas, nepriklausomumas, smalsumas, entuziazmas, kultūringumas, išsiauklėjimas, ryžtingumas, sugebėjimas pakovot už save. 5. Kaip dažnai mokykloje lankosi vaiko tėvai? (kasdien, ne kasdien, kas mėnesį, kas trys mėnesiai, retai). 6. Kaip jūs vertinate mokinio auklėjimo aplinkybes šeimoje? (labai gerai, palankiai, nelabai palankiai, antipedagogiškai). 7. Ar vieningi tėvų reikalavimai vaikui? (taip, ne, ne visada) 8. Kokios aplinkybės (faktoriai) nustato vaiko auklėjimą (mokymas, bendravimas su bendraamžiais, šeimos santykiai, darbas, neformalus bendravimas, masinės informacijos priemonės, laisvalaikio veikla, paveldimumas, pedagoginis darbas). 9. Kaip jūs vertinate mokinių sveikatos būklę? (visiškai gera, normali, vidutinė, žemiau vidutinės, silpna). 10. Ar pastebėjote vaikų priklausomybę tabakui, alkoholiui ar narkotikams? (vieną kartą, kartais, kelis kartus, dažnai). 11. Kokias mokinių vertybines orientacijas jūs nurodytumėte? (firminiai daiktai, graži išorė, aukštasis išsilavinimas ir erudicija, ištikimi draugai, įdomi profesija, sveikata, vadovavimas kitiems, fizinė jėga, aplinkinių gerbimas, meilė, kūrybiškumas, bendravimas). 12. Kokie jūsų mokinių interesai? (padėti sergantiems, dirbti su vaikais, padėti vaikų darželyje, dirbti apmokamą darbą ne mokykloje, priklausyti mokyklos tarybai, dirbti sode arba užmiestyje, tvarkytis namuose, klausyti muzikos, groti kokiu nors muzikos instrumentu, dainuoti, lankyti šokių būrelį, diskotekas, dramos būrelį, psichologinius užsiėmimus, žaisti kompiuterinius žaidimus, žiūrėti TV ar video filmus, sportuoti, lankyti dailės būrelį, skaityti, su draugais gamtoje ir kt.).
242
Anketa tėvams (pagal Ovčarovą, R., 2001) 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18.
19.
20.
21. 22. 23.
Vardas, pavardė Lytis Amžius. Išsilavinimas. Profesija. Šeimos sudėtis. Gyvenimo sąlygos. Gyvenamasis plotas. Įprastinė veikla šeimoje. Namų biblioteka. Sportavimas. Laikraščiai ir žurnalai šeimoje. Šeimos biudžetas. Pagrindinės skyrybų priežastys. Laisvalaikis. Laisvalaikio praleidimo šeimoje formos. Vaiko auklėjimo faktoriai (mokymas, bendravimas su bendraamžiais, šeimos santykiai, darbas, neformalus bendravimas, masinės informacijos priemonės, laisvalaikio veikla, paveldimumas, pedagoginis darbas). Nuomonė apie savo vaiką kaip apie mokinį: - gabus; - geras; - vidutinis; - silpnas; - sunkiai besimokantis. Požiūris į vaiko mokymąsi: - manau, kad tai jo reikalas; - kartu su juo išgyvenu nesėkmes; - džiaugiuosi jo sėkme; - sistemingai padedu atliekant namų darbus; - kontroliuoju jo mokymąsi. Įvertinkite penkiabalėje sistemoje vaiko savybes: teisingumas, tiesumas, gerumas, dosnumas, kolektyviškumas, draugiškumas, darbštumas, patikimumas, kuklumas, kantrumas, palaikymas, vertingumas, garbingumas, aktyvumas, savarankiškumas, nepriklausomumas, smalsumas, entuziazmas, kultūriškumas, išsiauklėjimas, ryžtingumas, sugebėjimas pakovot už save. Tėvų lankymasis mokykloje: kasdien, ne kasdien, kas mėnesį kas tris mėnesius, retai. Laiko praleidimas kartu: kasdien, per šventes, retai, beveik niekada. Pagalba mokykloje: darbas tėvų komitete, užsiėmimai su atsiliekančiais, 243
24. 25. 26. 27. 28. 29.
244
diskusijų pravedimas, ekskursijų organizavimas, vadovavimas būreliams, mokyklos remontavimas, baldų remontavimas. Bendra veikla šeimoje: kartu sprendžiame problemas, kartu dirbame, kiekvienas užsiėmęs savo reikalais, kartu ilsimės ir praleidžiam laisvalaikį. Santykiai šeimoje: labai geri, nelabai geri, blogi, konfliktiški. Dažniausiai naudojami auklėjimo metodai: gerumas, skatinimas, įtikinėjimas, grasinimas, barimas, įžeidinėjimas, fizinės bausmės, žeminimas matant kitiems žmonėms. Vaiko sveikatos vertinimas: (visiškai gera, normali, vidutinė, žemiau vidutinės, silpna). Vaiko priklausomybė nuo tabako, alkoholio ar narkotikų (vieną kartą, niekada, kelis kartus, dažnai)? Jūsų vaikas norėtų užsiimti (padėti sergantiems, dirbti su vaikais, padėti vaikų darželyje, dirbti apmokamą darbą ne mokykloje, priklausyti mokyklos tarybai, dirbti sode arba užmiestyje, tvarkytis namuose, klausyti muzikos, groti kokiu nors muzikos instrumentu, dainuoti, lankyti šokių būrelį, diskotekas, dramos būrelį, psichologinius užsiėmimus, žaisti kompiuterinius žaidimus, žiūrėti TV ar video filmus, sportuoti, lankyti dailės būrelį, skaityti, su draugais gamtoje ir kt.).
3.1 lentelė Vaiko socialinio aktyvumo stebėjimo kriterijai (pagal R. Ovčarovą, 2001) Asmeninis aktyvumas
Aktyvumas žaidžiant (ikimokyk linukams) Savarankiškas žaidimo turinio pasirinkimas
Bendras savęs vertinimo, nuomonės, samprotavimų išsakymas Bendras vertinimo, Vaidmenų nuomonės išsakymas priėmimas (įsisavinimas) ir vykdymas Savęs lyginimas su Mokytojų, aplinkiniais, auklėtojų ir tėvų išreikštas verbaliniu vaidmenų būdu suvokimas
Savo veiklos Vaidmenų rezultatų įvertinimas pasiskirstymas žaidžiant Savo veiklos Žaidimo produkto (įdirbio) planavimas įvertinimas Aplinkinių požiūrio į Verbalinis vaiką įvertinimas vaidmenų apibrėžimas Santykių su apleistais Kūrybiniai vaikais vertinimas elementai žaidime
Supančio pasaulio, įvykių, daiktų vertinimas
Žaislų ar jų pakaitalų pasirinkimas
Komunikacinis aktyvumas Verbalinis elgesys su suaugusiais
Žinių pažinimo aktyvumas (jaunesniems moksleiviams) Pažintiniai klausimai
Verbalinio elgesio su bendraamžiais pasireiškimas
Kūrybiniai elementai
Neverbalinio elgesio pasireiškimas (gestai,mimika, pozos, pantomimika) Emocinių jausmų išgyvenimas
Teisingai atliktų raštiškų savarankiškų užduočių skaičius
Bendradarbia vimas su vaikais Bendradar biavimas su suaugusiais
Kodavimo ir programavimo elementai Palyginimo, modeliavimo, pakeitimo elementai Teisingų žodinių (sakytinių) atsakymų skaičius
Iniciatyva bendraujant su vaikais ir suaugusiais Socialinių etinių žinių demonstravimas Socialinių normų ir socialinių reikalavimų vykdymas
245
3.3 Moksleivių garbės ir orumo ugdymas - socialinė pedagoginė problema Garbė ir orumas yra svarbiausios žmogaus dorovinės vertybės. Istorine prasme jų turinys kito. Garbės ir orumo atsiradimą kai kurie filosofai (L.Archangelskij, O. Drobnickij, A. Titarenko ir kiti) sieja su pirmykšte visuomenine santvarka, kada žmogus, ieškodamas grobio, statydamas būstą, kovodamas su gamta, suprato savo socialinį reikšmingumą, sugebėjimą išgyventi nepalankiose gyvenimo sąlygose. Tai skatino jo pasitikėjimą savo jėgomis, savo pranašumų prieš kitus gyvus organizmus supratimą. Daugelį amžių žmogus tapatino save su savo gentimi. Todėl žmogus turėjo ne tik individualią svarbą, jo santykiai su gentainiais turėjo tarpusavio pagalbos ir savotiško pasiaukojimo. Dorovingumą nusakė paprasta tiesa nedaryk kitam to, ko nelinki sau. Žmogaus garbė ir orumas pasireiškė kaip šios taisyklės paisymas. Vėliau tai įsitvirtino moksliniuose - etiniuose ir religiniuose mokymuose ir iki šių dienų yra dorovingumo "auksinė taisyklė". Laikui bėgant garbės ir orumo sąvokos buvo taikomos žmogaus teigiamoms savybėms nusakyti. Jau 4 amžiuje prieš m.e. senovės Graikijos filosofai pagrindine dorybe laikė atsisakymą praturtėti ir pasitenkinti jausmus. Jie skelbė nepriklausomybės išlaikymą ir vidinę laisvę kaip pirminį būtinumą ir žmogaus gyvenimo pagrindinį tikslą. Antikos laikais egzistavo savas požiūris į asmenybės garbę ir orumą. Ilgą laiką šios savybės buvo tapatinamos su žmogaus fiziniu pajėgumu, jo ištvermingumu, ištikimybe duotam žodžiui. Antikos kariai, ypač karžygiai, dėl savo garbės aukojo gyvybę. Senovėje ne kiekvienas žmogus turėjo teisę į garbę ir orumą, nes svarbi buvojo materialinė padėtis. Krikščionybė, skelbianti visų žmonių lygybę prieš DIEVĄ, keitė šių sąvokų prasmę. Seneka (apie IV a. pr. m.e.) skelbė, kad visi žmonės pagimdyti tokių pačių motinų, grožisi tuo pačiu dangumi ir kvėpuoja tokiu pat oru. Pagal pradinę krikščionybės idėją, žmogaus garbė ir orumas buvo pačiame žmoguje, nes jis sukurtas pagal DIEVO planą. Kiekvienas doras krikščionis turėjo įveikti savyje blogį: pyktį, neapykantą, pavydą, kerštingumą. Buvo garbinamas asketizmas, vidinis apsivalymas, dvasinio tobulumo siekimas. Religinis paklusnumas ir nuolankumas savo likimui vertė žmones pasyviai žiūrėti į savo socialinį reikšmingumą. Todėl vėliau, taip vadinami, eretikai, pradėjo aktyviai priešintis nuolankumo idėjai, skelbė, kad žmonės nusipelnę laimės, savigarbos jausmo. Feodalinės santvarkos klestėjimo metais garbės ir orumo sąvokos buvo bajorų asmeninių vertybių orientyras. Riterių garbės kodeksas vertė juos būti narsiais, nedirbti fizinio darbo, neleisdavo jiems bendrauti su nelygiais sau pagal kilmę žmonėmis. Pasisveikinimas arba supažindinimas buvo lydimi frazės: "Turiu garbės", kas buvo kilmingumo ir nepriekaištingos reputacijos įrodymas. Pagal anų laikų papročius prarasti garbę buvo baisiausia netektis, 246
tolygi mirčiai. Kitos moralės savybės neturėjo tokios svarbos. Bet ir vėl garbė buvo pripažįstama tik kilmingiems. Panašiai kaip riterių egzistavo ir kitų luomų garbės kodeksai. Kiekvienas jų turėjo savo atributiką: vėliavą, herbą, specialią aprangą ir pan. Luomo atstovai turėjo sekti savo luomo garbės kodekso reikalavimais. Naujas požiūris į asmenybės garbę ir orumą pradėjo formuotis Renesanso laikais, kada visuomenės sąmonėje pradėjo įsitvirtinti nuostata apie kiekvieno žmogaus, nepriklausomai nuo jo kilmės, svarbą. Poetas ir mąstytojas Petrarka rašė, kad žmogus pasidaro kilniu dėka savo kilnių gyvenimo darbų. Ankstyvajame laisvojo verslo vystimosi etape atsirado objektyvios prielaidos naujoms pažiūroms į asmenybės garbės ir orumo formavimą. Svarbu dabar ne tiek kilmė, kiek gyvenime pasiekti rezultatai, individualus dorovingumas. Vokiečių klasikinės filosofijos atstovas I.Kantas (1724-1804) manė, kad asmenybės garbė ir orumas sudaro jo dorovingumą, nes tai ir yra žmogaus esmė. Kantas manė, kad asmenybės garbė ir orumas skatina žmogų daryti visuomeniškai svarbius poelgius ir tai yra asmenybės aktyvumo motyvas. Įdomių minčių apie asmenybės garbės ir orumo svarbą galima surasti Rytų Europos mąstytojų V.Belinskio, J. Kupalos darbuose. Labai aktualia garbės ir orumo išsaugojimo problema tapo XX a., kai visuomenėje paaštrėjo ekonominiai ir socialiniai prieštaravimai, pasireiškė politinės krizės. Begalinį žmonių orumo žeminimą sukelia karai. Žmogaus orumą žemina badas. Koncentracijos stovyklose žmonės dažniausiai kentėdavo badą. Tokiomis sąlygomis savo žmogiškąją esybę išsaugo tik fiziškai ir psichiškai stipri asmenybė. Žymūs mąstytojai egzistencialistai KJaspersas (1883-1969), A.Kamiu (1913-1960), Ž.Sartras (1905-1980) kėlė klausimą: "Ar gali žmogus gyventi be teigiamos savo ateities supratimo, be vilties?" Kritinėje situacijoje žmogus turi sugebėti įvertinti save, suprasti savo žmogiškąją esybę, garbę ir orumą. Egzistencialistai teigė, kad laisvas žmogus formuojasi pats savo poelgiais ir savo veikla. Jie gynė žmogaus kaip socialinės būtybės savęs vertinimą, pirmi iškėlė konkretu žmogų, sugebantį realizuoti savo galias, kaip aukščiausią socialinę vertybę. Todėl žmogus pats turi atsakyti už viską, ką daro, o ne pateisinti savo netinkamą elgesį nepalankiomis aplinkybėmis arba kitų žmonių įtaka. Tai sudaro žmogaus orumo pagrindą Nežiūrint didelio dėmesio, kurį mąstytojai skyrė žmogaus garbės ir asmeninio orumo vystimosi būtinumo problemai, šiuo metu ji dar galutinai neišspręsta. Matyt, svarbu ne tik filosofiniai, socialiniai-etiniai, bet ir ekonominiai žmogaus gyvenimo klausimai, žmogaus socialinė aplinka. Įdomi mintis pateikiama Azerbaidžano švietėjo Gasano bek Zardabi, kad tūkstantmečiais aplinka formavo ne tikrą žmogų, o pasipūtusį poną arba nuolankų tarną. Priklausomai nuo tokio ydingo vaikų ugdymo jis gali būti plėšriu vilku su silpnesniais už save arba nuolankiu vergu - su stipresniais Nuolankumas nėra dorybė, tai žmogaus orumą žeminanti yda. Žmogus turi mokėti pasipriešinti blogiui ir apginti savo garbę ir orumą. 247
Šios problemos sprendimas negali apsieiti be esminių pakitimų visuomenėje ir galėtų priklausyti nuo gilaus mokslinio problemos sprendimo bei praktinio garbės ir orumo formavimo ir ugdymo modelio įgyvendinimo. Visa tai turėtų remtis klasikinės pedagogikos progresyviomis tendencijomis, akcentuojant į konkrečią asmenybę nukreiptą ugdymo procesą šiuolaikinėje bendrojo lavinimo mokykloje. Garbės ir orumo ugdymo aspektai klasikinėje ir šiuolaikinėje pedagogikoje Čekų pedagogas mąstytojas J.Komenskis (1592-1670) skyrė asmenines savybes, kurios apibūdina žmogaus santykį su darbu, kitais žmonėmis ir pačiu savimi. Tai savitvarda, įprotis dirbti, mokėjimas išsaugoti savo orumą, nežeminant ir gerbiant kitus. Nuo pat vaikystės kiekvienas žmogus turėjo suformuoti teisingą supratimą apie šias savybes ir gyventi pagal tai. Svarbiausia dorovine žmogaus savybe jis laikė įprotį išlaikyti save oriai, elgtis santūriai ir kukliai. Garbės ir orumo vystimuisi jo manymu, didelės įtakos turėjo bendravimas su garbiais žmonėmis ir įvairių paliepimų atlikimas jiems stebint. Komenskis griežtai reikalavo, kad maži vaikai nebendrautų su blogais žmonėmis. Tėvai, mokytojai, draugai turi rodyti vaikams tik gerus, sektinus pavyzdžius. Džonas Lokas ( 1632-1704) rėmėsi visų žmonių lygybe, kad nei vienas žmogus neturi išankstinių "įgimtų idėjų": nei teigiamų savybių, nei ydų. Lokas detalizavo eilę metodinių nurodymų, kaip reikėtų ugdyti asmenybės garbę ir dorovinį orumą: ■ ■
Jaunuoliai turi įvaldyti teigiamo elgesio taisykles. Jų neturi būti daug. Reikėtų naudoti bet kokią tinkamą progą ir nuolat treniruotis. Naudoti pavyzdžius - kaip reikėtų elgtis ir ko reikėtų vengti. Vien žodžiai turi mažai naudos.
Rusijos mokslinės pedagogikos pradininkas K.Ušinskis (1824-1870) ugdymo tikslu laikė ne tik žmogaus protinių savybių lavinimą, bet ir jo dorovingumo ugdymą. Akcentavo glaudų ryšį tarp žmogaus darbo ir jo asmenybės orumo vystymo. Todėl tie visuomenės sluoksniai, kurie pastoviai dirba, turi daugiau galimybių nenusileisti iki vaikiškų troškimų arba gyvuliškų potraukių patenkinimo. Iš humaniškų pozicijų spręsti moksleivių garbės ir orumo gynimo problemą siūlė S.Šackis (1878-1934). Jis kritikavo paniekinančio tono naudojimą tėvų ir mokytojų kreipimuose į vaikus. Mokytojai neturėtų gąsdinti vaikų, kadangi tai gali paveikti vaikų psichiką, ir vaikai išaugs bailiais. Vaikuose nuo vaikystės reikėtų ugdyti drąsą, mokyti mylėti ir vertinti gyvenimą, turėti savo asmeninį orumą. Moksliniai teiginiai apie moksleivių garbės ir orumo vystymą suformuluoti P. Blonskio (1884-1941). Jo žodžiais - mokykla turėtų būti 248
žmogiškumo mokykla, kuri formuoja nepriklausomą, moraliai vertingą asmenybę. Svarbia prielaida jis laikė garbingą gyvenimo būdą. Tik kūryboje, skatinant saviauklą ir saviugdą, galima išvystyti savo dorovinį orumą. Mokytojas turi tik padėti vaikui vystimesi, garbės ir orumo stiprinime. P.P.Blonskio idėjos ir šiandien yra aktualios. Garbės ir orumo ugdymo problemą sprendė A.Makarenko. Jo vadovaujamose ugdymo-pataisos įstaigose nebuvo priimta domėtis auklėtinių praeitimi, kadangi dažnai ta praeitis buvo nekokia. Pasitikėjimas žmogumi ir jo gera ateitimi skatino asmenybės garbės ir orumo bei geriausių asmenybės savybių vystimąsi. Jo pagrindinė humanistinė mintis: Kuo daugiau reikalavimų žmogui ir kuo daugiau pagarbos jam. Tai reiškia, kad pagarba turi būti lydima reiklumo. Jis iškėlė mintį, kad augantis žmogus vaikų ugdymo kolektyve užsitikrina savo orumo apsaugą bei savo sugebėjimų vystymą, išsaugojant individualumą. Lenkų rašytojas Janošas Korčakas (1878-1942) savo publikacijose pasisakydavo prieš vaikų beteisę padėtį civilizuotoje visuomenėje. Jo ugdymo sistemos pagrindinis principas - augančio žmogaus orumo ir socialinių teisių gerbimas. Jis pasisakė už vaikų garbės ir orumo teisių apsaugos įstatyminės bazės sukūrimą. Korčako knyga "Vaiko teisė į pagarbą" (1929) turėjo reikšmės priimant 1934 metais Tarptautinės globos tarybos Žmogaus teisių deklaraciją. V.Suchomlinskio knygos " Širdį atiduodu vaikams", "Išmintinga kolektyvo valdžia", "Kaip išugdyti tikrą žmogų" akcentavo pagrindinę mokyklos veiklos esmę- pagarbus požiūris į moksleivio garbę ir orumą. Patys vaikai turi suprasti, kas yra dora ir kas nedora. Todėl būtina su mokiniais pastoviai kalbėti, akcentuoti sektinus pavyzdžius. Vaikai turi būti reiklūs sau, objektyviai vertinti savo pasiekimus ir nesėkmes. Moksliniam problemos nagrinėjimui svarbi anglų psichologo Roberto Bernso monografija "AŠ koncepcijos vystymas ir ugdymas" (rusų kalba ji buvo išleista 1986 metais). Jis akcentavo, kad būtina pripažinti besąlygišką ir nepranykstančią kiekvieno žmogaus vertę, teigiamų emocinių jausmų poveikį ugdymo-mokymo procese. Bernsas apibūdina AŠ-koncepcijos formavimąsi jaunystėje, jos priklausomybę nuo pažangumo, tėvų ir mokytojų lūkesčių ir galutinio mokymosi rezultatų lygio atitikimo, moksleivių teigiamą savęs vertinimą. Visi jo darbai patvirtina pagrindinę mintį, kad būtinas teigiamas ir humaniškas tėvų ir mokytojų požiūris į vaikus nepriklausomai nuo jų pasiekimų mokymesi bei elgesio trūkumus. Šiuolaikiniai psichologai teigia, kad žmogaus siekimas stiprinti savo asmeninę garbę ir orumą yra įgimto žmogaus poreikio savigarbai ir aukštam savęs vertinimo rezultatas. Žmonėms, pas kuriuos šis poreikis dominuoja, būdinga: 1. 2. 3.
Bet kokių pažeminimo formų neigimas. Pasiryžimas paaukoti savo gerovę ir socialinį statusą orumo vardan. Garbės ir orumo prioritetas prieš savisaugą. 249
4. 5.
Tiesumas ir kompromisų nebuvimas santykiuose su lyderiais. Nepakantumas visoms žmogaus teisių apribojimo formoms.
Todėl labai svarbu, kad kiekvienas pedagogas žinotų savo auklėtinių individualias ypatybes, polinkius, siekimą užimti tam tikrą statusą, stiprinti savo socialinę padėtį ir savigarbos jausmą. Šiuolaikinių mokslininkų atlikti tyrimai apie vyresniųjų klasių moksleivių garbės ir orumo supratimą atskleidė, jog tik labai maža dalis apklaustųjų 7 - 8 % teisingai supranta sąvokų esmę, pateikia plačius sąvokų apibūdinimus, žino pagrindinius jų pasireiškimo būdus. Pateikia daugelį esminių sąvokų savybių. Kas dešimtas moksleivis teisingai supranta atskiras garbės ir orumo savybių pasireiškimo puses, nesugeba pateikti išsamaus apibūdinimo bei savybių pasireiškimo. Jų atsakymai iš esmės teisingi, bet fragmentiški. Kas trečias moksleivis painioja garbės ir orumo sąvokas su kitomis giminingomis dorovinėmis sąvokomis. Kai kurie jų tapatina garbę ir drąsą, garbę ir savimeilę. Apie 35 % respondentų turėjo sunkumų atsakydami į pateiktus klausimus, nežinojo arba abejojo, kaip pasireiškia žmogaus garbė ir orumas. Nemažai šios grupės mokinių niekada nesusimąstė apie šiais sąvokas. 10 procentų mokinių, turinčių neteisingą, kartais iškreiptą požiūrį į garbę ir orumą, jų dorovinę esmę. Tyrimai parodė, kad beveik 75 % moksleivių neteisingai supranta garbę ir orumą, jiems reikalinga šių sąvokų esmės supratimo ir jų pasireiškimo elgesyje korekcija. Apie pusė visų moksleivių apskritai negalėjo paaiškinti sąvokų reikšmės, paprasčiausiai apie tai niekada nesusimąstydavo (F. Kadol, 1998). Naudojant nepriklausomo pasirinkimo metodą aiškintasi, ar mokiniai teisingai vertina save. Jie turėjo priimti sprendimą situacijoje, kurios pavyzdys pateiktas: prieš Naujus metus turtingas verslininkas įvykdys 3 bet kokius tavo norus, jeigu tu įvykdysi tik vieną sąlygą iš pateiktų: ■ ■ ■
visada tylėsi, jeigu tave arba tavo draugus žemina; patylėsi, jeigu tavo draugas ims tave ar kitus apgaudinėti; paliksi draugą nelaimėje, pvz., jei jį muš stipresni už tave.
Iš tų 60 % moksleivių turinčių, jų nuomone, garbės ir orumo, maždaug kas dešimtas nepriėmė nė vieno pasiūlymo. Kiti sutiko su vienu, dviem, o kartais ir visais trimis pasiūlymais, nors nei vienas pasiūlymas neatitiko žmogaus garbę ir orumą turinčio žmogaus dorovinio idealo. Todėl galima teigti, kad vyresnių klasių mokiniai nepakankamai giliai įsisavino žmogaus garbę ir orumą atitinkantį elgesio būdą, kaip garbė ir orumas pasireiškia (F.Kadol, 1998). Matyt, mokyklose dar nepakankamai dėmesio skiriama žmogaus garbę ir orumą ugdančių priemonių įgyvendinimui, stokojama sistemingumo šiame 250
darbe. Mokytojai vis dar didelį dėmesį skiria žinių pertekimui, o ne žmogaus esminių vertybinių nuostatų ugdymui bei gilinimui. Lietuvoje jaučiamas švietimo sistemos perorientavimas nuo akademiškumo, kai svarbiausios buvo teorinės žinios, į praktinį žinių pritaikymą, mokėjimų ir gebėjimų formavimą. Bet taip yra dar ne visur, kadangi mokytojams kartais yra sunku įvaldyti naujas informacines technologijas, pakeisti savo mąstymą. Vyresnių klasių moksleiviai turi nepakankamai susiformavusį supratimą apie žmogaus garbę ir orumą, blogai įsisavino atitinkamo elgesio būdus, pasireiškimus bendraujant su kitais žmonėmis. Ši problema tampa labai aktuali dabar, kai per žiniasklaidą, internetą mokiniai mato ypatingai daug agresyvaus, žmogaus orumą žeminančių elgesio, pasisakymų ir net žiaurių žaidimų pavyzdžių. Pedagoginis - psichologinis garbės ir orumo sąvokų turinys bei struktūra Lietuvių ir rusų kalbose žodžio "garbe" (rus. честь) semantinė reikšmė artima žodžiui "gerbti" (rus. чтить, почитать, уважать). Didysis Lietuvių kalbos žodynas apibūdina GARBĘ kaip visuomenės pripažįstamą pagarbą už nuopelnus, šlovę, gerą vardą. Šiuolaikinė žodžio garbė prasmė nusako žmogaus socialinį reikšmingumą, jo dorovinį vaizdinį. Garbės samprata formuojasi ir egzistuoja tam tikros visuomenės nuomonėje, ji parodo žmogaus poelgių visuomeninį įvertinimą, nusako jo indėlį visuomeniškai reikšmingą veiklą. Pats žmogus turi tik pasirūpinti, kad neprarastų savo garbės. Todėl, A.P.Čechovo žodžiais tariant, garbės negalima atimti, ją galima tik prarasti. Svarbus garbės struktūrinis elementas - suprasti, kaip žmogus suvokia, įvertina savo visuomeninę padėtį. Šia prasme garbė pasireiškia kaip žmogaus vidinė sąžinė ir liečia asmenybės emocinę sferą. Pagrindiniai garbės sąvokos turinio elementai: ■ ■ ■
teigiama žmogaus reputacija; kitų žmonių pagarba konkrečiam žmogui; vidinis išgyvenimas dėl būtinumo stiprinti savo socialinį reikšmingumą.
Garbe reikėtų laikyti įsitvirtinusį mokiniuose poreikį stiprinti savo reputaciją, garbės norminių reikalavimų žmogaus poelgiams įsisąmoninimą ir vidinį priėmimą, sugebėjimą mobilizuoti valios pastangas nuolatiniam elgesiui, kuris visuomenės vertinamas kaip doras ir skatina žmogų teigiamai vertinti save. Orumo sąvoka pasižymi daugialypiškumu ir naudojama įvairiais aspektais. Rusų kalboje žodis "достоинство" siejamas su "достояние". Taip pabrėžiama, kad šitoks žmogus turi kažką vertingo, naudingo sau ir kitiems žmonėms. Turtu galima laikyti sveikatą, jėgą, išsimokslinimą, darbštumą, teisingumą ir kt. Lietuvoje orus žmogus suprantamas kaip turintis vidinės pagarbos, jaučiantis savo vertę. Etikos vadovėliuose pažymima, kad orumas tai žmogaus savybė, kuriąjis įgyja ir išsaugo gyvendamas. 251
Orumas - pasitikėjimo savo patikimumu ir nepakartojamumu dorybė, skatinanti nežeminti nei savęs, nei kitų garbės. Orus žmogus jaučia savo žmogiškosios prigimties vertę ir ją brangina, kaip svarbiausią buvimo pasaulyje vertybę. Todėl galima kalbėti apie fizines ir dvasines žmogaus vertybes. Dvasinės vertybės skirstomos į: ■ ■ ■
intelektualias (išsimokslinimas, sugebėjimas logiškai mąstyti, teisingų išvadų darymas, įžvalgumas); emocines ( meninis skonis, teigiamas požiūris į grožį, estetinė kultūra); dorovines - etines (patriotizmas, disciplina, sąžiningumas, mandagumas ir t.t.).
Kiekvienas žmogus paprastai turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių. Bet būtent teigiamos savybės laikomos žmogaus orumo prielaidomis. Orumas nusako vieną iš žmogaus moralinės sąmonės ir savimonės pusių, asmeninį žmogaus požiūrį į savo socialinę vertę. Kaip doroviškai apibendrinančioji asmenybės charakteristika, orumas nusako žmogaus savybių visumą, kurių visuomeninė vertė yra įsisąmoninama ir vertinama jo paties, o taip pat susilaukia adekvataus visuomenės vertinimo. Pagrindiniai etiniai asmenybės orumo požymiai: ■ ■ ■
moralinių žmogaus savybių, nusakančiųjo socialinį reikšmingumą buvimas; žmogaus savojo AŠ suvokimas ir objektyvus vertinimas, šiuo pagrindu savigarbos jausmo pasireiškimas; kitų žmonių reiškiama pagarba žmogui ir jo adekvatus visuomeninės nuomonės įvertinimas.
Garbės ir orumo sąvokos yra labai panašios, bet jos nėra tapačios. Garbe vadinama tai, kaip visuomenė vertina žmogų, orumas gi nusako, kaip žmogus vertina save, suvokdamas savo individualią svarbą. Pagrindiniai rodikliai, pasak F.Kadol (1998), nusakantys vyresniųjų klasių mokinių asmenybės garbės ir orumo išsivystymo lygį yra: ■ ■ ■ ■
252
teigiama dorovinė reputacija bendraamžių, mokytoju, tėvų tarpe bei jai adekvatus savigarbos jausmas; aukštas analizuojamų savybių ir jų dorovinių pasireiškimų žmogaus sąmonėje bei elgesyje suvokimo lygis; nusistovėjęs dorovinis poreikis ir vidinis siekimas elgtis pagal garbės ir orumo reikalavimus; nuolat pasireiškiantis moksleivių įpratimas veikti tokiose kasdienio gyvenimo ir kritinėse situacijose, kurios reikalauja moralinio pasirinkimo.
Remiantis I. Charlamovo pasiūlyta struktūriškai orientuota dorovinių savybių formavimo koncepcija bei garbės ir orumo sąvokų turiniu, specifika, galima įvardyti vyresniųjų klasių mokinių mokymo - ugdymo proceso pagrindinę kryptį, kaip orientuotą į įvairaus mokinių darbo veiklos formų organizavimą, siekiant pastiprinti teigiamą reputaciją ir savigarbos jausmą. Svarbu sukurti pasiekimų situacijas ir padėti mokiniams siekti gerų rezultatų mokymesi, sporte, kitokioje visuomeniškai naudingoje veikloje. Didelės įtakos turi poreikių ir motyvacijos stiprinimas. Geri darbai turi tapti įpročiu ir giliu vidiniu įsitikinimu. Tam didelės reikšmės turi ir vyresniųjų klasių mokinių saviaukla. Vyresnių klasių mokinių garbės ir orumo vystimąsi įtakoja svarbūs vidiniai ir išoriniai faktoriai. Jų sąveika parodyta 3.5 paveikslėlyje. Daugumai vyresniųjų klasių moksleivių būdingi tokie garbės ir asmeninio orumo išsivystymo lygiai: ■ ■ ■ ■ ■
instinktyvi savigarba ir savo reputacijos palaikymas (siekimas būti ne blogesniais už kitus); noro tapti geresniais atsiradimas, siekimas įgyti didesnį bendraamžių, mokytojų, tėvų pripažinimą; asmenybės garbės ir orumo pasireiškimo elgesyje supratimas, įsisąmonintas siekimas pagerinti savo reputaciją pasiekimais moksle, darbe, sporte ir kt.; moralinių žinių personifikacija, tam tikros vidinės nuostatos apie asmenybės garbės ir orumo principus susidarymas; stabilių garbingų gebėjimų ir įpratimų pasireiškimas kasdieniame gyvenime ir sudėtingose situacijose.
Toks skirstymas nėra absoliutus ir idealus. Kiekvienas minėtų garbės ir orumo pasireiškimo lygių priklauso nuo kiekvienos atskiros mokyklos ir klasės veiklos, asmeninių mokinių savybių. Tačiau jie gali būti gerais orientyrais nustatyti darbo rezultatyvumą atskirose mokymo - auklėjimo etapuose, siekiant stiprinti vyresniųjų klasių mokinių garbės ir orumą supratimą.
253
3.5 pav. Vyresniųjų klasių mokinių garbės ir orumo ugdymo vidiniai ir išoriniai veiksniai (modifikuota LLeliūgienės pagal F.Kadol, 1998)
254
Kaip galima skatinti garbės ir orumo vystimąsi mokykloje? Ugdant moksleivius būtina atsižvelgti į garbės ir orumo savybių plėtojimą. Atliktas tyrimas leidžia suformuluoti tokius planingai organizuotos kryptingos edukacinės - pažintinės bei praktinės veiklos, skirtos garbės ir orumo formavimui, tikslus ir uždavinius: 1. Ugdymo veiklos organizavimas ir stimuliavimas. 2. Mokinių paruošimas sąmoningam profesijos pasirinkimui. 3. Moralinių santykių su aplinkiniais žmonėmis ir pačių savimi turinio įvaldymas. 4. Išorinio įvaizdžio ir visuomenėje tinkamo elgesio kultūros kėlimas. 5. Estetinės kultūros įsisavinimas. 6. Sveikos gyvensenos bei kultūrinio lygio siekimas. 7. Sėkminga mokinių saviaukla, tobulinant savo dorovines savybes. Kiekvienas tikslas dar gali būti konkretinamas. Mokiniams galima pateikti savęs pažinimo įvairiais būdais pavyzdžių: 1. 2. 3. 4.
Savęs stebėjimas - kai mokinys lyg iš šalies save mato, analizuoja savo veiksmų ir poelgių motyvus, daro išvadas. Savianalizė, t.y. savo gyvenimo tikslų, veiksmų, poelgių, santykių su kitais žmonėmis ir savimi analizė. Savikritika - geras būdas, kada žmogus jau pradeda eiti savęs tobulinimo keliu. Ji skatina žmogų aktyviai dirbti su pačiu savimi ir yra garbės bei orumo saviauklos stimulas. Savirefleksija - gali būti atlikta žodžiu arba raštu. Mokiniai aprašo savo pasiekimus, nesėkmes ir analizuoja jų priežastis. Tai nelengvas darbas. Apie jį A. de Sent - Egziuperi rašė, kad save vertinti yra žymiai sunkiau, negu kitus. Jeigu žmogus sugeba tai padaryti, tai jis iš tikrųjų yra išmintingas.
Įdomus Dž.Stivenso pastebėjimas, kad žmogų gali nugalėti "nusižeminimo drakonas", kuris pasireiškia prislėgta nuotaika, begaliniu nuolankumu, o tai dažnai būdinga blogai besimokantiems. Vyresnėse klasėse į šitą grupę gali pakliūti ir anksčiau gerai besimokę vaikai. Didžiausią dalį tokių mokinių sudaro tie, kas pasižymi blogu pažangumu dėl silpnų mokymosi gebėjimų, žemu savęs vertinimu, nepasitikėjimu savo jėgomis. Jiems Dž.Stivensas siūlo laikytis tokių taisyklių: 2. 4. 5.
1. Įsisąmoninkite, kad jūs ir "nusižeminimo drakonas" yra ne tas pats. Patikėkite, kad jūs sugebėsite išspręsti visus gyvenimo keliamus klausimus. 3. Visada siekite sėkmės visuose darbuose, nuolat įsitvirtinkite. Pasinaudokite bet kokia galimybe, kad išskleistumėte savo sielos sparnus. Panaudokite savo gyvenimišką patirtį ir visada ieškokite patirtyje kažko 255
vertingo, kas galės jums padėti pasiekti teigiamų rezultatų moksle ir gyvenime. Suformuluota mokytojų ir klasės vadovo praktinės veiklos sistema skirta vyresniųjų klasių mokinių garbės ir orumo ugdymui, susideda iš tokių etapų: 1. 2.
3. 4. 5. 6.
256
Vidinių ir išorinių mokinių dorovinio ugdymo veiksnių aktyvinimas. Vyresnių klasių mokinių įtraukimas į įvairias doroviškai orientuotas veiklos formas, turiningą tarpasmeninį bendravimą, panaudojant pozityvaus savęs suvokimo ir teigiamos reputacijos, savigarbos stimuliavimo būdus. Kryptingos doroviškai - pažintinės mokinių veiklos organizavimas, siekiant susipažinti su įvairiais garbės ir orumo aspektais bei įtvirtinti poreikį įsigyti šias savybes. Poveikis mokinių emocinei sferai ir sudarymas tokių sąlygų, kad jų vertybiniai požiūriai taptų tvirtais įsitikinimais. Vyresnių klasių mokinių kryptingas valios pastangų orientavimas ir jų stimuliavimas susidaryti garbaus elgesio įgūdžius ir įpratimus. Pateiktoje schemoje apibūdinamas vyresniųjų klasių mokinių garbės ir orumo formavimas.
3.6 pav. Vyresnių klasių mokinių garbės ir orumo formavimas
257
Išvados 1. 2.
3. 4.
5. 6.
Vyresniųjų klasių mokinių garbės ir orumo formavimas tampa viena svarbiausių dorovinio ir socialinio ugdymų teorijų ir praktikos problemų. Mokslinis istorinis problemos tyrimas rodo, kad ilgą laiką žmogaus garbė ir orumas priklausė nuo žmogaus turtinės padėties. Laikui bėgant šitos sąvokos tampa neatskiriamu laisvos civilizuotos visuomenės sąmonės požymiu. Dabartiniu metu garbė ir orumas laikomos bendražmogiškomis vertybėmis, apie tai byloja tarptautiniai teisiniai aktai, žymių mokslininkų publikacijos. Organizuojant socialiai vertingus darbus svarbu ne tik vystyti teigiamą mokinių požiūrį į tokią veiklą, bet ir skatinti moksleivių teigiamą savęs suvokimą bei vertinimą, vystyti savigarbos jausmą. Rezultatyvumas ir dorovinis įvairių vyresniųjų klasių mokinių darbų kryptingumas įgalina kalbėti apie teigiamos reputacijos (objektyvi garbės ir orumo pusė), o jos pagrindu savo socialinio vertingumo suvokimą, ugdyti savyje garbę ir asmenį orumą (subjektyvioji pusė). Nusakyti vyresnių klasių moksleivių garbės ir asmeninio orumo išsivystymo lygiai, kurie nėra absoliutūs ir idealūs. Kiekvienas garbės ir orumo pasireiškimo lygis priklauso nuo atskiros mokyklos ir klasės veiklos, asmeninių mokinių savybių. Tačiau jie gali būti gerais orientyrais nustatyti darbo rezultatyvumą atskirose mokymo auklėjimo etapuose, siekiant stiprinti vyresnių klasių mokinių garbės ir orumą supratimą.
Klausimai ir užduotys 1. 2. 3. 4.
258
Apibūdinkite garbės ir orumo sąvokas. Išanalizuokite moksleivių garbės ir orumo ugdymo aspektus. Nurodykite būdus, kaip galima praktiškai išugdyti garbės ir orumo jausmus mokiniuose. Pateikite pavyzdžių, kaip mokyklose žeminama moksleivių garbė ir orumas.
3.4. Socialinis pedagoginis tyrimas Mokslinis tyrimas - mokslinių faktų atskleidimo procesas, vienas mokslininko pažintinės veiklos būdų. Mokslinis tyrimas charakterizuojamas tokiomis kategorijomis: objektyvumu, reprodukavimu, įrodymu, tikslumu. Mokslinius tyrimus atlieka mokslininkai, savo srities profesionalai, dirbantys mokslo įstaigose, eksperimentinėse laboratorijose ar centruose. Kiekvienas mokslas, siekdamas naujų žinių, naudojasi savo metodais ir priemonėmis. Mokslininkai, kurdami naują teoriją, profesionaliai naudojasi sukaupta mokslinės informacijos sistema. Tyrimo procese tam tikros žinios gali būti kaip prielaida, kaip priemonė arba mokslinio tyrimo rezultatas. Mokslinis tyrimas skirstomas į: empirinį ir teorinį. Empirizmas filosofijos mokslo šaka, pripažįstanti jutiminį patyrimą vieninteliu pažinimo šaltiniu. Empirinis pažinimas remiasi realybės tyrimu, praktine patirtimi. Empirinį tyrimą atlieka praktikai - mokytojai, socialiniai pedagogai, psichologai ir kt. Teoriniais tyrimais užsiima specialiai tam pasiruošę asmenys profesoriai, docentai, moksliniai darbuotojai, doktorantai, dirbantys mokslo įstaigose, aukštosiose mokyklose. Empiriniame tyrime, pasak M.Galaguzovos (2000), naudojami šie metodai: stebėjimas, aprašymas, eksperimentas; Teoriniame - bėjau minėtų, dar naudojami abstrahavimo, idealizacijos, aksiomatizacijos, formalizacijos, modeliavimo. Be to, atliekant empirinius ir teorinius tyrimus, panaudojami tokie loginiai metodas: analizė - sintezė, indukcija - dedukcija. Empiriniai ir teoriniai tyrimai skiriasi gautais rezultatais. Pirmu atveju jie užfiksuojami teiginių, taisyklių, rekomendacijų pavidalu. Antruoju teorinėmis žiniomis - mokslinėmis koncepcijomis, dėsniais ir dėsningumais, atradimais ir išradimais. 3.2 lentelė Empirinio ir teorinio pažinimo palyginimas (pagal M.Galaguzovą, 2000) Empirinis pažinimas
Teorinis pažinimas
1. Tyrimas atliekamas profesionalia Tyrimą atlieka specialiai tam paruošti veikla užimtų darbuotojų mokslininkai 2. Pažintinė veikla nesistematizuota, Mokslinė veikla sisteminga ir kryptinga neturi kryptingo pobūdžio 3. Pažinimo metodai: stebėjimas, aprašymas, eksperimentas
Specialūs metodai: abstrahavimas, idealizavimas, formalizavimas, modeliavimas
4. Gauti duomenys fiksuojami kaip teiginiai, taisyklės, rekomendacijos
Duomenys pateikiami koncepcijų, dėsnių, dėsningumų, atradimų pavidalu
259
Nepaisant empirinių ir teorinių pažinimo skirtumų, jie tarpusavyje labai susiję: teorinis tyrimas remiasi žinių, faktų baze, gauta tiriant realybę. Empirinis tyrimo lygis suteikia galimybę tirti realybę, iškelti naujus faktus ir reiškinius, kurie leis daryti apibendrinimus, išvadas, teikti rekomendacijas, praktinius patarimus. Teoriniame lygyje iškyla bendri dėsningumai, leidžiantys paaiškinti anksčiau skelbtų atradimų, faktų, reiškinių tarpusavio ryšį. Tai leidžia nuspėti ateities įvykių tėkmę. Tokia yra bendra mokslinių tyrimų schema, ieškant naujų mokslinių dėsnių. Perėjimas iš empirinio pažinimo lygio į teorinį reiškia kokybišką žinių šuolį. Socialinės pedagogikos mokslinio tyrimo uždaviniai. Socialinės pedagogikos atgimimas buvusioje SSSR prasidėjo devintame dešimtmetyje. Socialinės pedagogikos problemomis pradėjo domėtis žymūs to meto mokslininkai: V.Bočarova, V.Zagviazinskij, A.Mudrik, G.Filonov, B.Bitinas, J.Vaitkevičius ir Mokslų akademijos (MA) - žymiausios mokslinės pedagoginės įstaigos. Mokslinius tyrimus socialinės pedagogikos srityje vadiname socialiniais pedagoginiais. Tai specialiai organizuotas pažinimo procesas, kuriame sukuriama susisteminta teorinių žinių apie socialinės pedagogikos esmę, jos turinį, veiklos metodus ir formas visuma. Socialinio pedagoginio tyrimo sudėtingumas pasireiškia tuo, kad tyrimo objektas tampa visa besivystančio žmogaus ir jį supančios aplinkos tarpusavio santykių sistema, visų socialinių ryšių įvairove. Šis procesas dinamiškas, besivystantis: vaikas auga ir keičiasi kiekvieną dieną, kinta jį supanti aplinka, atsiranda, įsitvirtina, arba atvirkščiai, išnyksta socialiniai ryšiai ir kiti procesai, kurie turi įtakos vaiko asmenybės formavimuisi. Socialinės pedagogikos vystimasis pokyčius patiriančiose Rytų Europos šalyse iškelia mokslininkams visą kompleksą uždavinių, kuriuos sąlygiškai galima suskirstyti į tris dideles grupes. 1. Socialinės pedagogikos teorinės problemos. Joms priskiriama: mokslinio tyrimo objekto ir dalyko patikslinimas, sąvokų ir kategorijų sistemos sukūrimas, remiantis užsienio šalių socialinės pedagogikos pasiekimų ir posovietinių šalių kultūros istorijos studijavimu ir visuomenės vystymu konkrečiomis sąlygomis bei socialinių pedagoginių tyrimų vertinimo kriterijais, mokslinio tyrimo metodų specifika. Teorinės problemos, susijusios su šiuolaikinių socialinių pedagoginių, socialinių psichologinių, socialinių filosofinių koncepcijų kūrimu, socialinių pedagoginių reiškimų diagnozavimu ir prognozavimu. Pavyzdžiui, socialinės teisinės vaiko apsaugos, socialinių tarnybų valdymo, reguliavimo sistemos kūrimas N šalyje arba vaikų namų viename ar kitame šalies rajone steigimas. Negalime sakyti, jog šių sistemų iš viso nėra, vyksta intensyvus jų steigimas, bet šis vystimasis vyksta stichiškai. 260
2. Socialinės pedagoginės veiklos teorijos kūrimas: turinio, metodų ir priemonių, naudojamų socialinio pedagogo veikloje, tyrimas, socialinės pedagogikos ir socialinio darbo tarpusavio ryšys, specialios ir korekcinės pedagogikos, socialinės pedagogikos istorijos sąsajos; kuriant socialinio pedagogo veikimo technologiją su įvairiomis vaikų grupėmis skirtingose mokymo įstaigose. Pavyzdžiui, darbo su vaikais įvairiose sociumuose metodų; socialinio edukacinio darbo su šeima, kurioje yra neįgalus vaikas; darbo su vaikais, turinčiais elgesio nukrypimų, darbo su spec. ugdymo įstaigų tyrimais. 3. Profesinis socialinio pedagogo rengimas: kuriamos specialistų paruošimo koncepcijos, tikslinami socialinio pedagogo profesionalo parengimo standartai, rengiami socialinės pedagogikos, socialinės pedagogikos istorijos, socialinės pedagogikos technologijų vadovėliai; ruošiami turinio, formų ir metodų, seminarų, laboratorinių užsiėmimų, praktikumų, praktikos atlikimo formų ir metodų, atestacijų reikalavimai. Socialinės pedagogikos mokslinių tyrimų efektyvumas daugiausiai priklauso nuo naudojamų šaltinių: požiūrių, pavyzdžių, idėjų, technologijų ir kt. V.Zagviazinskij (1995) išskiria penkis tyrimų efektyvumo šaltinius: ■ ■ ■ ■ ■
bendražmogiški humanistiniai idealai, atsispindintys visuomenės socialiniame užsakyme; visas mokslų apie žmogų pasiekimų kompleksas: psichologijos, pedagogikos, valeologijos, filosofijos, sociologijos, socialinio darbo; teorinės koncepcijos ir šalies bei užsienio patirtis; vaiko socialinės aplinkos pedagoginis potencialas (šeima, mokykla, kultūros įstaigos); kūrybinis socialinės sferos darbuotojų potencialas (soc. pedagogai, soc. darbuotojai, soc. psichologai ir kiti).
Socialinio pedagoginio tyrimo etapai ir metodai. Moksliniam įtyrimui labai svarbu nustatyti tikslą, apibrėžti tyrimo apimtį erdvėje ir laike. Pagrindinai mokslininko darbo momentai: teisingai nustatyti tyrimo logiką ir sudaryti tyrimo planą. Planas - geriausias būdas pasiekti maksimalių rezultatų minimaliomis jėgų sąnaudomis. Planavimo periodas turi didelę įtaką atlikto darbo kokybei, laiko sąnaudoms. V. Zagviazinskij pateikia tokią japonų sugalvotą schemą:
Užtamsinta dalis - tai sąlyginis laiko pavaizdavimas, sunaudotas planuojant darbą, balta - laikas, paskirtas rezultatų pasiekimui ir klaidų, pasitaikiusių darbo eigoje, taisymui. 261
Planas - darbo instrumentas, kuriuo naudojasi tyrėjas. Jis gali kisti, būti tikslinamas taisomas. Geriausias planas yra tas, kurį galima keisti. Plano sudarymas padeda logiškai sutvarkyti tyrimą, kurį lemia darbo eigoje gauti rezultatai ir naujai iškilę sunkumai. Skiriami trys tyrimo logikos konstravimo etapai: paruošiamasis (organizacinis), tiriamasis ir apipavidalinimo - įgyvendinimo. Pirmasis tyrimo etapas - tyrimo srities pasirinkimas, problemos iškėlimas, tyrimo temos patikslinimas, preliminarus tyrimo hipotezės ir uždavinių suformulavimas. Bet kuris mokslinis tyrimas prasideda nuo problemos iškėlimo - tai teorinis ar praktinis klausimas, į kurį neturime atsakymo ir į kurį reikia atsakyti. Problema - tai kažkas dar mokslo nenagrinėta, tai tiltas nuo nežinomo prie žinomo. Dažnai naudojamas įvardijimas "problema - tai nežinojimo žinojimas (žinau, kad nežinau)". Reali socialinė - edukacinė veikla labai plati ir įvairialypė, taigi, svarbiausia išskirti objektyvią sritį, į kurią nukreiptas tyrėjo dėmesys. Vaizdžiai kalbant, egzistuoja "tyrimo laukas" - objektas, kuriame turi susivokti pats tyrėjas. Tyrimo objekto pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių, t.y. kiek tyrimui aktuali ši sritis, ką naujo mokslininkas galės pasakyti, atlikęs tiriamąjį darbą, kokios yra šios srities žinių vystimosi perspektyvos socialinei pedagogikai, kiek ši tema įdomi pačiam tyrėjui, kokią darbo patirtį jis turi šioje srityje. Pereinant iš praktinės veiklos, būtina detaliai susivokti "tyrimo lauke" (objekte) ir surasti netyrinėtą dalelę, t.y. "baltą dėmę", kuri ir būtų tyrimo dalykas. Tai gana ilgas ieškojimų kelias. Iš vienos pusės, reali veikla, kurią žino tyrinėtojas, iš kitos -jo abejonės, kiek tai aktualu mokslui, o gal ši problema jau tyrinėta kitų mokslininkų, tik jis to nežino. Abejonės, netikrumas visada lydi mokslinius ieškojimus. Pavyzdžiui, tyrėjas nori nagrinėti problemas, susijusias su socialine pedagogine vaikų reabilitacija. Šios temos aktualumas nulemtas visuomenės socialiniais poreikiais, reabilituojant dezadaptuotus vaikus. Socialinėse pedagoginėse reabilitacijos įstaigose ši problema nėra sistemiškai sprendžiama. Bet šis "tyrimo laukas" platus ir daugialypis, todėl reikia išskirti savo "plotelį, sritį" tyrimo dalyką. Tam reikia apibrėžti tyrimo ribas. Minėtoje srityje gali būti tam tikri apribojimai: tiriamų paauglių amžiaus tarpsnis ribojamas nuo 13 - 14 iki 17 metų, nes šis amžius ypatingai svarbus vaiko interesų ir poreikių formavimui, stipriausiai pasireiškia jų elgesio nukrypimai; kitas nukrypimas gali būti susijęs su sociumo apibūdinimu, kur vyksta paauglių reabilitacija, pavyzdžiui, tai gali būti stambus pramoninis miestas, darantis ir teigiamą ir neigiamą įtaką paauglių socializacijai. Objekto ir dalyko išskyrimas gana sudėtinga užduotis netgi patyrusiam tyrėjui, o pradedantysis mokslininkas turi įsisąmoninti, kad tyrimo objektas ir tyrimo dalykas nėra tapačios sąvokos, nors ir siejasi tarpusavyje (kaip gentis ir rūšis, bendresnis ir dalinis).
262
Kitas svarbus tyrimo etapas - temos suformulavimas. Tyrėją vėl kankina abejonės - teisingai ar ne suformulavo tyrimo temos pavadinimą. Jis darbo eigoje gali būti tikslinamas, koreguojamas, bet turi išlikti tiriamo dalyko ribose. Egzistuoja tam tikri temos formavimo reikalavimai: Pageidautina, kad temos pavadinime atsispindėtų tyrimo problema, sritis ir apribojimai; Temoje turi matytis judėjimas nuo pasiekto ir žinomo iki neištirto nežinomo; Pavadinime geriau nevartoti žodžių "problema" (ji ne keliama, o sprendžiama), "vaidmuo" (tai aktualumas, kuris atskleidžiamas darbe), "dėka" (tai metodai, kurie atsispindi darbe), reikia vengti jungtuko "ir". Kablelių, kitaip reikės nagrinėti ne vieną, o dvi problemas. Pavyzdžiui, anksčiau minėta tema gali būti formuluojama taip: "Socialinė pedagoginė paauglių reabilitacija stambaus pramoninio miesto sąlygomis". Dar viena svarbi procedūra - tyrimo hipotezės iškėlimas. Hipotezė tariama prielaida, kurią būtina įrodyti. Norėdami suprasti hipotezės esmę, atsiribosime nuo mūsų tyrimo ir įsivaizduosime, kad mokslininkas nusprendė išvesti naują gėlių (kardelių) rūšį. Tai darydamas jis, aišku, žino šias gėles, kaip jos auga, kaip galima išvesti naujas rūšis ir numano, kokią rūšį norėtų išvesti jis pats, kokios spalvos, formos, aukščio ir kita. Mokslininkas aprašo būsimą rūšį ir numato, ką būtina padaryti. Po to jis susidaro veiksmų planą, ir pradeda veikti - išveda tą rūšį, eksperimentuoja ir įsitikina kiek buvo tikslūs jo spėjimai. Hipotezė mokslinio tyrimo metu gali pasiteisinti, pasiteisinti iš dalies arba visai nepasiteisinti. Neigiamas rezultatas moksle - taip pat mokslinis rezultatas. Šis pavyzdys parodo, kad hipotezė lemia visą tyrimą nuo pradžios iki galo. Hipotezė turi įžvelgti darbo rezultatą, bendrais bruožais apibrėžti darbo baigtį, o visi kiti darbo eigos etapai bus tik laipteliai rezultatui pasiekti. Hipotezės formulavimas - nepaprasta užduotis tyrėjui. Jis turi turėti tam tikrų logikos žinių, suvokti mokslinio tyrimo esmę, turėti empirinį patyrimą apie tiriamą problemą, sugebėti konstruoti ir perkonstruoti žinias, modeliuoti, prognozuoti. Galima išskirti reikalavimus hipotezei suformuluoti. Tam mokslininkas atsako į šiuos klausimus: Kokia tyrimo dalyko esmė, koks yra pagrindinis tyrimo instrumentas (metodas), iš kokių elementų susideda tiriamas dalykas ir kokia jo struktūra (elementų tarpusavio ryšys ir elementų tarpusavio sąlygojimas), kaip vystosi tyrimo dalykas (vykstančių reiškinių tąsa, elementų keitimasis, ryšys su išoriniu pasauliu, prognozė), kokios numatomų uždavinių sėkmingo sprendimo sąlygos. Aukščiau aprašytas pavyzdys "Socialinė pedagoginė paauglių reabilitacija stambaus pramoninio miesto sąlygomis" vyks sklandžiai, jei funkcionuos socialinių tarnybų sistema, kurios pagrindas bus modulinis struktūrinis - funkcinis modelis iš 3 komponentų. 1.
Funkcinis komponentas, kurio dalys yra: 263
■ ■ ■
diagnostinė (vaikų socialinis vystimasis ir jų poreikiai); veikla (jos rūšys sudaro sistemą); prognozės (socialinių tarnybų uždaviniai).
2. Struktūrinis komponentas: socializacijos įstaigos mikrosociume, profiliuotos reabilitacinės tarnybos ir koordinaciniai moksliniai metodiniai centrai. 3. Modulinis komponentas, kuris leidžia sukurti socialinių tarnybų variantus, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir sociumą. Pirmas paruošiamasis tyrimo etapas užbaigiamas užduočių suformulavimu. Uždaviniai turi atitikti problemą, objektą ir tyrimo hipotezę. Dažniausiai jų būna 3-4. Ypač dažnai numatomi tokie uždaviniai: ■ ■ ■ ■
istorijos tyrinėjimas ir šiuolaikinė problemos padėtis; struktūros, funkcijos, tyrimo esmė; tiriamų reiškinių sąlygų paruošimas praktikoje; eksperimento atlikimas, norint patikrinti iškeltas hipotezes.
Aišku, užduočių skaičius gali kisti, priklausyti nuo to, kokias mokslines problemas ruošiamės spręsti. Faktiškai užduotys yra tyrimo plano patikslinimas. Vėliau mokslininkas šias užduotis vieną po kitos spręs. Taigi, tyrinėtojas aukščiau pateiktame pavyzdyje, gali išsikelti šiais užduotis: ■ ■ ■ ■
nustatyti teorinį problemos ištyrimo lygį; paruošti miesto paauglių socialinės reabilitacijos tarnybos modelį; nustatyti paauglių socialinės pedagoginės reabilitacijos sąlygas; eksperimentu patikrinti iškeltus teiginius.
Antras mokslinio darbo etapas - tiriamasis. Šis etapas kiekvieno mokslininko labai savitas, bet yra ir bendro, kas susiję su tyrimo metodo pasirinkimu. Metodas (graikiškas methodos - "kelias į ką nors") - tikslo pasiekimo būdas, jis tampa sąlyga ir priemone naujoms žinioms gauti. Metodas pagrindinis mokslo uždavinių sprendimų instrumentas - objektyvių tikrovės (realybės) dėsnių atradimas. Objektyvaus pasaulio pažinimo vystimosi procese žmonija atrado bendrus mokslinio mąstymo principus, kurie pavadinti bendramoksliniais metodais: empiriniai (stebėjimas, aprašymas, diagnostika, eksperimentas ir kita), teoriniai (abstrahavimas / mintyse išskyrimas ar atsiejimas nuo daikto ar reiškinio, jo reikšmingo svarbaus požymio, savybės ar ryšio ir atitraukimas nuo kitų požymių, modeliavimas ir t.t.) bei metodai naudojami tiek empiriniame, tiek teoriniame lygiuose: analizė (mąstymo objekto suskaidymas mintyse į sudėtines dalis, jų ypatybių, santykių 264
išskyrimas), sintezė (išskirtų objektų dalių, požymių, ypatybių ir santykių sujungimas į visumą), indukcija (samprotavimas, kuriame iš atskirų faktų ar žinių, daromos bendrosios išvados, pvz. Gydytojas iš kelių simptomų nustato ligą), dedukcija (mąstymo veiksmas, kuomet išvados gaunamos iš prielaidų pagal logikos dėsnius bei taisykles), apibendrinimas (minties, daiktų ar reiškinių sujungimas į tam tikrą klasę, atsižvelgiant į jų bendras ir esmines savybes bei požymius), konkretizavimas (visybiškos minties, nuo kurios kažkas atsiejama, išlaikymas), palyginimas ir kt. Kartu su bendramoksliniais egzistuoja ir konkretaus mokslo specialūs metodai, atspindintys daikto specifiką. Kiekviename specialiame metode pasireiškia mokslinio mąstymo principai ir metodai. Socialinė pedagogika palyginti nesena pedagogikos mokslo šaka, jai dar reikia sukurti savo specifinius tyrimo metodus. Šiame vystimosi etape socialinės pedagogikos mokslas naudosis bendramoksliniais tyrimo metodais bei tų mokslų metodais, kurie artimi pagal tyrimo objektą, tai yra pedagoginiais, psichologiniais ir socialiniais. Tyrimas prasideda nuo literatūros šaltinių studijavimo ir praktinės veiklos patirties apibendrinimo. Literatūros šaltinių analizė prasideda nuo pagrindinių tyrimo sąvokų patikslinimo. Kiekvienas tyrinėtojas suinteresuotas greitai gauti tikslius duomenis studijuojama tema. Bet kuo labiau nušviečiami tiriamos temos klausimai literatūroje, tuo didesnė tikimybė mokslininkui nepraleisti ko nors svarbaus savo darbe. Vienas iš operatyvios analizės būdų tampa tiriamos problemos būklės tyrinėjimas, pagrindinių sąvokų, sutinkamų temoje, problemoje ir tyrimo užduotyse studijavimas. Svarbiausių tyrimo sąvokų analizę geriau pradėti nuo žodynų, enciklopedijų, kitos literatūros studijavimo, kadangi ten sukoncentruota ir išsamiai atspindi sąvokos esmė mokslo vystimosi etape. Kitose pedagogikos ir socialinės pedagogikos mokslo šakose vyksta savotiškas sutvarkymas, tam tikra pagrindinių sąvokų inventorizacija, sudaromi jų katalogai. Mokslinių kalbų vystimosi rezultatu tampa tezauriumai, suteikiantys tikrovėje egzistuojančių žinių sistemos aprašymą. Jie sudaro deskriptorių žodyną. Deskriptorius suprantamas kaip leksikos dalelytė, tai yra žodis ar žodžių junginys, kuriam priskiriama ta pati reikšmė. Deskriptoriaus pavyzdžiu gali būti socialinė pedagogika, socialinis pedagoginis tyrimas, socialinis ugdymas ir kita. Tokius žodynus būtina sudaryti dėl to, kad reikalinga speciali informacinių, įvairių kalbų paieškų kalba, kuri sudaro informacinę paieškų sistemą. Tokia paieška galima bibliotekose pagal elektroninį katalogą arba naudojantis internetu. Pereiname prie tiriamos temos mokslinių darbų. Pradedantysis mokslininkas, analizuodamas šaltinius, greit padaro išvadą, kad viena ir ta pati 265
sąvoka atskirų autorių įvairiai traktuojama. Tad, iškyla uždavinys, ar pačiam sugalvoti tos sąvokos apibrėžimą (ir tai bus tam tikras jo indelis į mokslą), ar perimti kurio nors autoriaus požiūrį ir juo naudotis tyrimo eigoje. Vienareikšmis priimtų tyrimo sąvokų aiškinimas yra vienas iš sėkmingo tyrimo garantų. Šaltinių analizė būtina, norint studijuoti įvairias savo šalies ir užsienio šalių teorijas bei praktiką. Kuriant teoriją, mokslininkai naudojasi tokiais pedagoginiais ir sociologiniais metodais: stebėjimas, pokalbis, apklausa, anketavimas, vaiko kūrybinių darbų, jų asmens bylų tyrinėjimas. Stebėjimas socialiniame pedagoginiame tyrime - socialinių pedagoginių reiškinių pažinimo metodas, remiantis jutimo organų suvokimu, tai pirminis apdorojimas ir gautos informacijos analizė. Mokslinis stebėjimas nuo kasdieninio skiriasi keletu požymių: kryptingumu, analitiniu charakteriu, kompleksiškumu, sistemiškumu. Stebėjimas gali būti nepertraukiamas ir diskretiškas: platus (pvz. stebima grupė vaikų - valkatų) arba ribotas (atrenka tik vaikus elgetas - prašinėtojus) tyrėjas gali pats dalyvauti tyrimo procese arba stebėti jį iš šalies. Naudojant įvairias tyrimo technikos priemones (fotografijas, videoįrašus), tyrimo užduotys palengvėja. Kiekviena tyrimo rūšis turi savo trūkumų ir privalumų. Privalumai: galima tirti objektus ir įvykius, keisti konkrečias situacijas, sąmoningai sudaryti naujas. Trūkumai: trukmė, subjektyvių faktorių, t. y. paties tyrėjo įtaka, vykstant stebėjimo procesui. Apklausos metodas: žodžiu (pokalbis ir interviu) ir raštu (anketavimas). Apklausų metodų tikslas patirties įvertinimo, požiūrio į vaiką ar vaikų grupę atskleidimas. Pokalbyje galimas pasikeitimas nuomonėmis (ginčai, diskusijos). Naudojantis šiais tyrimo metodais svarbu užsibrėžti tikslą: iš anksto apgalvoti pokalbio planą, apibrėžti klausimus, kuriuos pateiksime apklausiamiesiems. Skiriami uždaro tipo klausimai, kada reikia išrinkti vieną iš kelių siūlomų atsakymų; pusiau uždaro tipo - į dalį klausimų gali išsakyti ir savo nuomonę: atviro tipo - tiriamasis į visus klausimus atsako pats. Šie metodai turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses: tiesioginė tyrinėtojo ir tiriamojo kontakto galimybė, atsakymų individualizavimas, jų koregavimas apklausos metu, operatyvi atsakymų pilnumo ir patikimumo diagnostika. Bet apklausos metodai reikalauja daugiau laiko eksperimentuojant, sumažina galimybes apklausti didesnį tiriamųjų skaičių. Šie trūkumai iš dalies pašalinami naudojantis klausimais ir anketomis, bet tam reikia atidžiai pasiruošti. Anketos gali būti atviro tipo, kai tiriamasis nurodo savo duomenis (pavardė, vardas, amžius), arba uždaro, kuriuose nežinomas konkretus asmuo. Anketavimo metodas perimtas iš sociologijos, kadangi pateikiami tokie pat reikalavimai kaip ir sociologiniuose tyrimuose. Socialinėje pedagogikoje plačiai naudojami tyrinėjimo metodai taikomi psichologijoje, studijuojant vaiko asmenybę, jo charakterį, temperamentą, socialinę grupę, sociumą, vaiko aplinką ir kt. Būtina prisiminti, kad mokslininkas savo tyrimuose gali naudotis įvairių specialistų 266
paslaugomis. Galima pateikti analogiją: kai žmogus ateina pas gydytoją, tai medikas pirmiausia pacientą nusiunčia tyrimams, jam padeda kiti specialistai: daro kraujo analizę, kardiogramą tik po to nustato diagnozę. Taigi, norint ištirti vaiką sociume, galima naudotis psichologų, medikų, pedagogų ir kitų specialistų paslaugomis. Svarbu, kad mokslininkas tiksliai suvoktų, kokias konkrečias užduotis jis privalo spręsti ir kas jam gali padėti tą darbą atlikti. Empirinis pažinimas leidžia mokslininkui kurti teorinę savo problemos viziją, tokiu atveju jis naudojasi teoriniais metodais. Teorijos kūrimas ir perėjimas prie realios veiklos susijęs su idealių objektų, modelių formavimu, neturinčiu tiesioginių analogų su empiriniu pažinimu. Idealių objektų paskirtis tampa priemone išsiaiškinti ir ištirti ryšių būdingų vienai ar kitai realiai socialinei pedagoginei veiklai, dėsningumus. Kalbant apie idealų modelį, reikia neužmiršti, kad jis realybėje neegzistuoja, kaip ir gamtoje nėra idealių dujų, o daugelis fizikos dėsnių atrasti tik dėl to, kad buvo įvesta ši sąvoka. Siekiant sukurti idealų tiriamojo objekto paveikslą, naudojamas sisteminio traktavimo ir modeliavimo metodas. Žodis "sistema" kilęs iš graikų kalbos "sistema", reiškia "visuma, visybė". Sistema suprantama kaip elementų skaičiaus visuma, esanti tam tikruose santykiuose ir ryšiuose vienų su kitais, kurie sudaro apibrėžtą visumą ir vieningumą. Sisteminiai objektai priskiriami pedagogikai ir socialinei pedagogikai yra nepaprastai sudėtingi. Jų tyrimo objektas - vaikas ir sociumas materialios, besivystančios ir dinamiškos sistemos, todėl jas tirti tyrinėtojui padeda sisteminė analizė arba sisteminis traktavimas. Naudojantis šiuo metodu, sudėtingas sisteminis objektas neišsenka, o jo sudėtinių elementų ypatumai susiję tarpusavio ryšiais. Čia atsiveria reiškinio priežastys ir rezultato įtaka jį sukėlusioms priežastims. Tyrėjas susidaro vaizdą apie tiriamą objektą kaip sistemą, akcentuodamas ją lemiančius veiksnius, sistemos elementų tarpusavio ryšį ir tarpusavio priklausomybę. Šiuo pagrindu sukuriama sistemos struktūra; pasireiškia atskiri jos elementų funkciniai ypatumai, lemiantys pradinius, pagrindinius ir gamybinius faktorius, įtakojančius visumą ir jos elementus, sistemos vystimosi dinamiką. Be abejo, idealaus modelio sukūrimo mokslininkui nepakanka, jis reikalingas kaip pagrindas praktinei veiklai atlikti, reorganizuoti ir tobulinti. Todėl kitas tyrimo etapas - sąlygų nustatymas, kaip ši sistema gali dirbti. Šios žinios atsispindi socialinėje pedagoginėje veikloje, kokia ji, mokslininko manymu, turėtų būti. Tokiu būdu gautos mokslinio tyrimo žinios reikalauja patikrinimo eksperimento. Yra du eksperimento tipai: konstatuojantis ir ugdomasis. Konstatuojantis eksperimentas naudojamas tyrimo pradžioje, siekiant išsiaiškinti tyrimo objekto būklę (būseną). Išnagrinėjus mokslinius teiginius (būklės), atliekamas formuojantis (ugdomasis) eksperimentas, aprobuojantis mokslines prielaidas, patikrinant jų efektyvumą. Kartu su pagrindiniu 267
formuojančiu eksperimentu atliekamas dubliuojantis, kuriame idėjos ir hipotezės patikrinamos naujomis sąlygomis. Po to vyksta tų eksperimentų analizė. Pabaigoje padaromos išvados: ar pasitvirtino mokslininko iškelta hipotezė, kaip buvo išspręsti tyrimo uždaviniai, kokios tolesnės darbo šia kryptimi perspektyvos. Labai svarbus tiriamojo darbo baigiamasis etapas yra rezultatų pateikimas. Studentui - kursiniai ir diplominiai darbai, pradedančiajam mokslininkui - disertacijos gynimas: magistrinės - besimokančiam magistratūroje. Tyrimo rezultatu tampa mokslinio išradimo ar atradimo patentas. Daugeliu atvejų moksliniai darbai pateikiami atskirais moksliniais leidiniais: monografijomis, vadovėliais, metodinėmis rekomendacijomis. Klausimai ir užduotys 1. 2. 3.
268
Kas yra socialinis pedagoginis tyrimas? Palyginkite empirinio ir teorinio tyrimo panašumus bei skirtumus. Išvardykite visus tyrimo etapus.
3.5. Socialinio pedagogo darbas ugdymo ištaigose Mokykla kaip atvira socialinė - edukacinė sistema Humaniškų santykių formavimas sociume - socialinės pedagoginės veiklos pagrindinis tikslas. Humanistinis ugdymas atviroje aplinkoje remiasi pedagogine koncepcija, integruoto vystimosi koncepcija, socialinio ugdymo koncepcija - "Mokykla - mikrorajonas" (1990). Daugelyje šiuolaikinių ugdymo koncepcijų mokykla pristatoma kaip atvira humaniška sistema. Atvira mokykla tenkina vaikų ir suaugusių interesus. Jie gali čia ateiti bet kuriuo metu. Atviroje mokykloje ugdymas paremtas bendruomenės žmogiškųjų išteklių panaudojimu ugdymo procese. Atviros mokyklos struktūroje atsiranda nauji ugdytojai - socialiniai pedagogai, kurių veikla remiasi socioedukacinės pagalbos asmenybei ir šeimai principu. Tokios mokyklos socialinis pedagogas dalyvauja mikrorajono vaikų, paauglių ir jaunimo socializacijos procese, atlieka "trečio asmens" vaidmenį, tarpininkauja ir kuria partnerystės ryšius tarp asmenybės ir visuomenės. Atviros mokyklos veiklos pagrindu tampa pedagoginės kompetencijos, tėvų edukacinės kultūros ugdymas, tėvų ir vaikų įtraukimas į visuomeninių organizacijų kultūrinę laisvalaikio veiklą. Tokios mokyklos veiklos principai: vaikystės kaip labai svarbaus amžiaus tarpsnio praturtinimas nauja socialine patirtimi, prievartos ir smurto vaiko atžvilgiu netaikymas, demokratiškas elgesys; vaiko laisvė pasirinkti; nekonfliktinis bendravimas tarp moksleivio ir mokytojo; jo optimistiškas nuteikimas, mokymas džiaugtis, kantrumas, abipusė pagalba; geri kontaktai su tėvais; moksleivių savivalda, saviaukla, bendruomeniškumo ugdymas, socialinė atsakomybė; platus edukacinių programų pasirinkimas, socialinė adaptacija prie nuolat kintančių sąlygų ir kt. Šiuo aspektu XX amžiaus paskutinį dešimtmetį didelio susidomėjimo sulaukęs vokiečių pedagogų projektas "Vientisa (holistinė) mokykla". Jos devizas buvo toks, jog reikia atlikti esmines pataisas kasdieniniame mokyklos gyvenime ir visame mokymosi - ugdymo procese. Mokykla vaikams turi tapti džiaugsmo vieta, ramybės, kantrumo ugdymo ir bendradarbiavimo pasauliu. Visas dvasinis ir socialinis klimatas turi sukurti sąlygas asmenybės savirealizacijai, formuoti jos pasiruošimą ateityje kurti laisvą ir demokratišką visuomenę, sustiprinti ekologinę planetos apsaugą. "Vientisos mokyklos" koncepcijos pagrindinis tikslas -komunikabilumo, tolerantiško ir atsakingo požiūrio į save, kitus ir gamtą ugdymas, išsivysčiusios, laisvos ir pozityviai nusiteikusios asmenybės formavimas. Atviros aplinkai uždaviniai - visapusiškas vystimosi subjekto pažinimas, meilė tiesai, mąstymo lankstumas, mokėjimų ir įgūdžių vientisumas, jausmų ir veiksmų vienovė; rūpestis dėl žmogaus dvasinės ir fizinės sveikatos 269
sustiprinimo; sveikas gyvenimas; meninių, intelektualinių ir kitų gabumų ugdymas, atvirumo socialiniam gyvenimui formavimas, harmoningas žmogaus ir gamtos ryšys, aktyvi veikla, savarankiškumas pasirenkant laisvalaikį ir kt. Be šito net patys geriausi metodai bus riboti. Tokiomis sąlygomis ugdyta, vaiko asmenybė geriau suvoks vidinį ir išorinį pasaulio vientisumą ir atspindės jį savo mąstyme, jausmuose ir veiksmuose. Dėka to, asmenybė bus geriau paruošta gyvenimui šiuolaikinių reikalavimų dvasioje ir santaikoje su gamta. Mokykla, kurioje per įvairiapusę veiklą be ypatingos įtampos pagerėja mokymosi pažangumas, teikia vaikams džiaugsmą pasiekimais, o tai pirmiausia stimuliuoja veiklos kūrybą. Mokymo - ugdymo proceso eigoje įsitvirtina humaniškas ugdymo charakteris, palengvinantis moksleiviams individualius užsiėmimus, saugant tarpusavio ryšių vientisumą. Formalaus ugdymo programos tokioje holistinėje mokykloje realizuojamos pagal valstybės institucijų rekomendacijas. Tokia mokykla besimokantiems siekia suteikti galimybę gauti dvipusę kvalifikaciją. Mokymosi programose vyrauja daugiau socialinė - politologinė ugdymo kryptis, liečianti tokius klausimus kaip pasaulio suvokimas, ekologinės problemos, žmogaus sveikata, socialinė atskirtis, žmogaus socialinis įgalinimas. Atviros, vientisos mokyklos projekto realizacijoje didelį vaidmenį atlieka mokytojas. Jis turi pasižymėti profesiniu meistriškumu, visapusiškumu, meile darbui ir vaikams, pedagoginiu taktu ir kt. pedagogo funkcijas įeina sugebėjimas organizuoti mokyklos gyvenimą ir popamokinę veiklą, bendradarbiavimas mokykloje ar klasėj, veiklos organizavimas atsižvelgiant į skirtingų kultūrų tradicijas, gebėjimas rengti šventes ir keliones, kultūrinė veikla. Teorinis integruotas modelis grindžiamas atviros sistemos principu. Mikrorajone, kur yra tokia mokykla, kuriasi socialiniai - pedagoginiai centrai. Socialinės - pedagogikos centrai - struktūriškai sutvarkytas ir išsišakojęs socialinių — edukacinių organizacijų tinklas, pasižymintis idėjų ir veiklos bendrumu, teritorinių įvairių gyventojų grupių sujungimu, pagalbos tarnybos šeimoms ir vaikams, kryptingas socialinės apsaugos ir žmogaus teisių garantavimu kiekvienam savo bendruomenės nariui, kūrybinė savirealizacija grupėje, sėkmingas fizinis, psichinis ir socialinis asmenybės vystimasis (žr. 3.3 lentelę)
270
Holistinės - atviros aplinkai mokyklos veiklos sistema 3.5 lentelė
Vaikų psichologinės sveikatos palaikymo sistema. Socialinės pedagoginės pagalbos Šeimai sistema.
Socialinių ir pedagoginių rizikos grupių palaikymo ir apsaugos sistema.
Sistema, koreguojanti ugdymo veiklą, įvairių poreikių vaikų vystimąsi.
Reabilitacinio Socialinės darbo su probleminėmis pedagoginės diagnostikos šeimomis sistema ir monitoringo sistema
Tikslinga plačiau aptarti mikrorajono socialinių pedagoginių centrų uždavinius: ■ ■ ■ ■ ■ ■
atsižvelgiant į šeimų gyvenamąją vietą, centruose sukuriamos vaikų laisvalaikio ir kūrybinės veiklos sąlygos; palankios socialinės - ugdomosios aplinkos mikrorajone sukūrimas; padėti šeimai lavinti vaiko gabumus; korekcinė veikla su rizikos grupių šeimomis, šeimoms, auginančioms probleminius vaikus; vaikų su specialiais poreikiais ( našlaičiai, neįgalūs ir kt.) socialinis pedagoginis palaikymas; įvairių pagalbos būdų šeimai ir vaikams reikalingi skirtingų sričių specialistai, dirbantys socialinės pedagogikos centre ( gydytojai, juristai ir kt.); 271
■
veiklos parinkimas mokykloje ar artimiausioje aplinkoje individualiam grupiniam ar kolektyviniam moksleivio ugdymui; ■ metodinė pagalba pedagogams, šeimai ar atskiram vaikui, priemonių parinkimas, sėkmingos savirealizacijos veikloje motyvavimas. ■ specialistų nuomone, socialinis - pedagoginis mikrorajono centras sujungia mokyklą su visais bendruomenėje esančiais kitais socialiniais institutais. Kompleksas (centras) turi sudaryti vientisą sistemą, turinčią tik jam būdingą socialinę - kultūrinę atmosferą, psichologinį pedagoginį mikroklimatą tarp vaikų ir tėvų. Socialinis pedagoginis kompleksas. Pagrindinis šios struktūros veiklos tikslas mokyklos ir šeimos, visuomenės bendradarbiavimas, panaudojant sociumo edukacinį potencialą. Socialinės - pedagogikos komplekso modelis "Mokykla - mikrorajonas "pristato visapusišką, pertraukiamą, ugdymo proceso organizavimą, ne tik mokykloje, bet ir visoje bendruomenėje: ■
visų ugdymo subjektų dalyvavimas (pedagogai, tėvai, savanoriai) skirtingose asmenybės mikroaplinkos sferose (šeima, klasė. mokykla, namai, klubai, neformalios grupės ir kt.); ■ konkrečios socialinės - ekonominės ir sociokultūrinės aplinkos sąlygos; ■ ■ visuose skirtinguose žmogaus raidos etapuose (ikimokyklinukas, pradinukas, paauglys, vyr. klasių moksleiviai, absolventas). ■ Socialinio - pedagoginio komplekso darbas atliekamas remiantis šiais principais: ■ mokykla, kuri iki šiol pirmenybę teikė vien formaliam ugdymui, tampa dvasinės kultūros židiniu: iš lavinimo įstaigos - į ugdymo instituciją, vienijančią bendruomenės narius; ■ į žmogų orientuotos mokyklos kūrimas, humaniškas požiūris į vaiką, partneriški santykiai su tėvais; ■ vaikų socialinė lygybė siekiant išsilavinimo, nepakantumas asmenybės segregacijai ir selekcijai; supančios aplinkos darna, edukacinių išteklių sujungimas mokykloje ir šeimoje, jų bendravimas ir sąveika; ■ Kompleksas - tai inovacinė struktūra, kurioje pristatomos trys pagrindinės sistemos: ■ mokymo turinys, tenkinantis tėvų susidomėjimą ir vaikų bei tėvų socialinį užsakymą; ■ edukacinio darbo sistema, rengianti tėvus tapti mokyklos partneriais ir efektyviai panaudojanti šeimos bei vaiko auklėjimo galimybes; ■ mokykla įgyvendina šeimos socialinio palaikymo politiką ir vykdo psichologinę augančių asmenybių globą. Kasmetinės socialinės - pedagoginės ir psichologinės veiklos tyrimo pagrindu aptariant mokymo ir ugdymo rezultatus dalyvauja mokiniai ir jų tėvai. Tolimesnis tyrimas tęsiamas visuose amžiaus tarpsniuose. Orientuodamasi į 272
gautus duomenis, mokykla nustato pagrindines diferencijuoto mokymo kryptis. Pvz.: dorovinė kultūra, ekologija, informacinė technologinė kultūra. Atsiranda aukšta mokymosi motyvacija ir moksleivių prielaidos dėl stojimo į atitinkamas mokymo įstaigas. Kontingento komplektavimas vyksta parenkant vaikus tokiai mokyklai, pereinant iš pradinės klasės į aukštesnę mokymosi pakopą. Klasių pasirinkimas nėra galutinis. Egzistuoja priemonių sistema, leidžianti vaikui pereiti iš vienos klasės į kitą (seminarai, fakultatyvai, individualūs mokymo planai ir kt.). Socialinis ugdymas įgyvendinamas pariteto principu visose formalaus ugdymo grandyse ir popamokinėje veikloje. Socialinių - edukacinių centrų veikloje pedagogai, vaikai ir tėvai sudaro skirtingas grupes, o meninėje veikloje vaikai gali įgyvendinti įvairius interesus, pasireikšti daugiau naudingose pozicijose. Ugdymo veiklos pagrindas - edukacinė programa, kurioje akcentuojamas maksimalus mokinio asmeninių savybių panaudojimas. Patirtis liudija, jog pačiose mokyklose įkurtos socialinės - pedagoginės komplekso tarnybos yra didelė parama socialiniam pedagogui. Mokyklos socialinio - pedagoginio komplekso tarnyba turi šią struktūrą: ■ ■ ■ ■
teritorinė socialinė - pedagoginė tarnyba, kurioje dirba socialiniai pedagogai; neformalaus ugdymo tarnyba, kurioje dirba sporto specialistai, socialinės veiklos savanoriai; psichologinė pagalba, kurią teikia pedagogai - psichologai; medicininė tarnyba, padedanti puoselėti mokyklos ir teritorinės bendruomenės žmonių sveikatą.
Teritorinė socialinė - pedagoginė tarnyba - atvira sistema, orientuota į popamokinę veiklą, pirmiausia - į tėvus. Socialiniai pedagogai sujungia grandis tarp profesionalių ugdytojų ir šeimos. Jie organizuoja ir sudaro sąlygas turiningai praleisti laisvalaikį, gina vaikų ir paauglių interesus, sprendžia problemas ir konfliktus, teikia būtiną pagalbą ir globą. Socialiniam pedagogui vadovaujant dirba skirtingo amžiaus vaikai, paaugliai ir jų tėvai - kelių šeimų atstovai, kuriuos jungia gyvenamoji vieta, bendri interesai. Dalis kūrybinių moksleivių susivienijimų gali dirbti kultūros švietimo įstaigose, socialiniame - pedagoginiame centre. Klasių auklėtojų edukacinis rūpestis vaikų socialine adaptacija specialiuose programose: "Sveikata ir fizinis vystimasis", "Sunkus paauglys", "Seimą ir vaikai". Psichologinė tarnyba. Psichologinė pagalba teikiama vaikui visame mokymo - ugdymo procese. Sveikatos priežiūros įgyvendina sveikatingumo programas, koreguoja fizinį vaikų vystimąsi, stebi higieninių - sanitarinių sąlygų laikymąsi, 273
organizuoja seminarus fizinės ir psichinės sveikatos klausimais, rekomenduoja tėvams kaip ugdyti vaiką šeimoje, formuoja sveikos gyvensenos kultūrą. Kasmet socialinė - pedagoginė tarnyba organizuoja konferencijas tėvams, mikrorajono gyventojams, sprendžia bendrus uždavinius su rajono seniūnijos socialinės rūpybos tarnybomis. Socialinė - pedagoginė mokyklos taryba, kaip atvira ugdymo sistema orientuota į visų ugdymo pajėgų ir supančios aplinkos sujungimą. Tarnyba siekia aktyvaus mokyklos administracijos bendradarbiavimo, pedagogų ir moksleivių tarpusavio sąveikos. Socialinės - pedagoginės tarnybos veiklos principai: ■ ■ ■ ■
■
humanistinis požiūris į vaikų kolektyvo įvairiapusišką veiklą; optimistiška hipotezė - tikėjimas vaiku, teikiama pagalba, įsitikinimo " tapk asmenybe pats formavimas "; nešališkų rekomendacijų paruošimas, skirtingoms amžiaus grupėms; komunikabilumas - sugebėjimas greitai ir operatyviai bendrauti, ryšių nustatymas ir koordinacija su visais socialinio ugdymo subjektais (mokyklos administracija, pedagogais, tėvais, gydytojais, psichologais, teisininkais, kitomis kategorijomis) tam, kad greitai galima būtų rasti būdus, suteikiančius socialinę - pedagoginę ar kitokią pagalbą vaikui; informacijos apie vaiką ir jo šeimą konfidencialumas. Socialinės - pedagoginės tarnybos pagrindinės funkcijos:
■
■ ■ ■ ■ ■
274
diagnostinė - asmenybės veiklos, mikrogrupės, mokyklos bendruomenės, neformalių jaunimo organizacijų veiklos analizė ir įvertinimas; mikrorajone gyvenančių šeimų išsiauklėjimo laipsnis ir veiklos kryptys; kaimynystės bendruomenės specifika; mikrorajono pozityvios jėgos ir poveikio vaikams bei paaugliams šaltiniai; prognozuojanti vaikų negatyvių ir pozityvių, socialinio vystimosi situacijų, grupės ar asmenybės stebėjimų ir tyrinėjimų prognozių pateikimas; konsultacinė - patarimų, korekcinių - ugdymo metodų, rekomendacijų parengimas; vaikų teisių apsaugos įstatymų aiškinimas; vaikų interesų atstovavimas įvairiose įstaigose (teisme, prokuratūroje ir kt.); globėjiškoji - medicininis aptarnavimas, korekcinis - kompensacinis darbas su sveikatos sutrikimų turinčiais moksleiviais; materialinės medicininės psichologinės ir pedagoginės pagalbos teikimas; organizacinė - atviroje aplinkoje socialiai reikšmingos veiklos vaikų laisvalaikio metu organizavimas. Šeimos ir visuomenės įtraukimas į edukacinį procesą.
Šio vadovėlio autorės dalyvavimas 1989 - 1992 m. labai reikšmingame tarptautiniame eksperimente "Mokykla - mikrorajonas", betarpiškas praktinis dalyvavimas atviros mokyklos modelio kūrime, sudarė prielaidas suformuluoti atviros aplinkai mokyklos kokybines charakteristikas: 1. Atvira mokykla savo veikloje pirmumą teikia mokyklos funkcijų, švietimo, asmenybės vystymo, individo socialinės apsaugos srityje išplėtimui. Greta tradicinių funkcijų, tokių kaip auklėjimo, lavinimo, mokymo, socializacijos mokykla pradeda įgyvendinti: socialines - edukacines, socialines - terapines, socialines-prevencines, sociokultūrines, saugios vaikui aplinkos sukūrimo funkcijas. 2. Atviroje aplinkai mokykloje didelis dėmesys skiriamas jos veiklos profiliui išplėsti. Mokyklos įvairovę skatina jos, kaip atviros aplinkai ugdymo institucijos, įsipareigojimai (darbas su vaikais ir suaugusiais). Organizuodama tą ar kitą socialinę - edukacinę veiklą (darbinę, laisvo laiko, ekologinę, kraštotyrinę, istorinę, kultūrinę, sporto - sveikatingumo, estetinę - meninę), mokykla patiria virsmą iš grynai mokymo institucijos į edukacinį, kultūros socialinį bendruomenės gyvenimo centrą. 3. Atvira mokykla palaiko plačius socialinius ryšius su ja supančia aplinka. Tais ryšiais siekiama vaikų asmenybės vystymo, jo fizinės, dorovinės ir psichinės sveikatos stiprinimo. Vyresnės kartos patirties perėmimo, socialinės - edukacinės pagalbos ir paramos šeimai, kitai gyventojų kategorijai. 4. Vystydama įvairias bendradarbiavimo ir sąveikos su aplinka formas, mokykla praturtina jas ugdymo (edukaciniu) turiniu, didina jo edukacinį poveikį. 5. Atvira mokykla drauge su šeima, miesto, mikrorajono ar kaimo bendruomene formuoja sveiką mikroklimatą gyvenvietėje, miestelyje, seniūnijoje, organizuoja socialiai prasmingą veiklą puoselėjant sveiką gyvenimo būdą, kurio šaknys glūdi liaudies medicinoje, tautiniuose papročiuose, dvasinėje tautos stiprybėje. 6. Atviros mokyklos ugdymo proceso turinys organiškai susijęs su socialine, kultūrine, gamtine, verslo ir amatų aplinka. Visi mokykloje dėstomi dalykai turėtų padėti moksleivio socializacijai. Integruoti mokymo dalykai aprėpia žinias, gebėjimus, įgūdžius reikalingus miesto ar kaimo gyventojui - vystant verslą, ūkininkaujant, įtvirtina istorines - kultūrines, regiono tradicijas. 7. Atvira mokykla prioritetą teikia visų sociumo subjektų aktyvų dalyvavimą vaikų Socialiniame ugdyme, įsijungdama į socialinę - edukacinę veiklą su vaikais ir jų šeimomis. 8. Atvira mokykla kuria kokybiškai naujus santykius su aplinka. Tai pagarbus dialogas su šeima, kaimo, mikrorajono, miestelio bendruomene. Tai 275
partnerystės ryšiai su vietinės valdžios ir nevyriausybinėmis institucijomis, ūkininkais, bendrovėmis, verslininkais, dvasininkais ir kt. Tai vaisingas bendradarbiavimas su vyresnės kartos atstovais, garbingais, žinomais bendruomenės gyventojais. 9. Atviros mokyklos koncepcija numato aplinkos ugdomojo potencialo valdymą. Mokykla siekia įsisavinti aktyvios socialinės veiklos pedagogiką, įjungdama vaikus, suaugusius, aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime, priimant sprendimus ir juos įgyvendinant. Taip veikdama, mokykla remiasi šeimos ugdomuoju potencialu, pozityviomis dorovinėmis, intelektualinėmis, kūrybinėmis kaimo/miestelio sociumo jėgomis. 10. Atvira mokykla kuria informacinę - mokymosi erdvę (aplinką), pirmiausia panaudodama įvairią edukacinio turinio informaciją. Prisodrindama miesto, mikrorajono, kaimo edukacinę - ugdymo(-si) erdvę (aplinką) socialiai vertina informacija, įgalinančia keisti gyventojų sąmonę ir požiūrį, jų mąstymo stereotipus ir išprusimo lygį, mokykla talkina vietinei bendruomenei įgyjant naujų žinių, reikalingų šiandieninei darbo rinkai ir aplinkos kultūriniam lygiui kelti. 11. Atviros mokyklos veikla numato jos aprūpinimą šiam darbui pasiruošusius ir moraliai nusiteikusius pedagogus. Socialiniai pedagogai, papildomo ugdymo pedagogai, psichologai, technologijų, informatikos mokytojai gali prisidėti prie kaimo mokyklos daugiaprofilinių funkcijų realizavimo. Mokyklos, kaip atviros socialinės institucijos idealusis modelis ■ ■ ■ ■
Bendrasis išsilavinimas, kurį teikia dalykų mokytojai. Darbinės veiklos įgūdžių suteikimas, parengimas darbo rinkai. Juos ugdo dalykų mokytojai, įvairių sričių specialistai, socioedukacinio darbo savanoriai, tėvai. Papildomas ugdymas. Jį atlieka papildomo ugdymo pedagogai, dalykų mokytojai. Socialinė - edukacinė (pedagoginė) tarnyba. Tai socialiniai pedagogai, psichologai, medikai, slaugytojos, kūno kultūros ir sporto specialistai, logopedai, darbų saugos specialistai.
Apibendrintas atviros aplinkai mokyklos modelis ■
276
Tai vaikų ugdymo ir parengimo realiam gyvenimui mokykla, atliekanti kryptingą veiklą. Skiepijanti meilę darbui, siekianti raštingumo (išprusimo) versle, informacinėse technologijose, žemės ūkio tvarkymo ir valdymo srityje, užsienio kalbų mokėjimo, ekonomikoje ir kt.
■ ■ ■
■
■
■
Tai socialinio ugdymo mokykla, rodanti iniciatyvą stiprinant šeimos ugdomąją funkciją, žadinanti mikrorajono, kaimo, miestelio ugdomąsias galias. Tai socialinių {gūdžių mokymo įstaiga, įjungianti į ugdymo procesą visas profesionalias ir kūrybines sociumo galias. Tai socialinio darbo mokykla, kuri laisvanoriškai prisiima pareigą padėti socialinės pagalbos reikalingiems mikrorajono, kaimo žmonėms (senukams, vienišiems, neįgaliesiems, ligoniams): socialinio darbo mokykla tampa daugiaprofiliniu socialinės - edukacinės pagalbos kaimo gyventojams centru. Tai sociokultūrinės kūrybos mokykla, kuri inicijuoja liaudies kūrybos, tautinių tradicijų atgaivinimą ir puoselėjimą, sukurdama teigiamą emocinį klimatą miesto mikrorajone, kaime, miestelyje ir bendruomenėje. Tai bendradarbiavimo ir socialinės partnerystės mokykla, įvairių organizacijų žmogiškųjų išteklių, pavienių asmenų integracijos sprendžiant bendruomenės problemas pavyzdys. Tai socialinių novacijų ir iniciatyvų, nuo kurių priklauso aktyvūs socialiniai veiksniai, siekiant miestiečių, kaimiečių, miestelėnų socialinės gerovės, mokykla.
Atviros aplinkai mokyklos veiklos rezultatyvumo kriterijai 1. 2. 3. 4. 5.
Įvairaus amžiaus mokinių kūrybinių gebėjimų ir interesų vystymas. Žaidybinės veiklos I-IV klasių mokiniams, visuomenei naudingos veiklos IV - VIII klasių mokymo iki profesinio parengimo IX – XII klasėms organizavimas. Mokyklos bendradarbiavimo su aplinka formų įvairovė. Socialinės - edukacinės veiklos atviroje aplinkoje būdų įvairovė. Tėvų įsijungimo į ugdymo procesą mokykloje dinamika.
277
277
6. 7. 8. 9. 10. 11. 12.
Savanorių įsijungimo į socialinio ugdymo procesą mokykloje dinamika. Mokinių požiūris į esmines vertybes (savo sveikatą, pagarbą tėvams, darbą, mokymąsi). Mokinio požiūris į mokyklą (komforto pajautimo laipsnis, saugumas, pasitenkinimas mokykla). Miesto mikrorajono, kaimo/miestelio bendruomenės narių požiūris į mokyklą. Vaikų ir jų šeimų socialinė-edukacinė parama. Mokyklos socialinės-edukacinės tarnybos darbuotojų profesionalumo lygmuo. Socialiai pavojingų ir teisėtvarką pažeidžiančių moksleivių tarpe skaičius. Mokyklos ir aplinkos sąveikos charakteristikų lygiai
Indiferentiškas požiūris. Mikrorajono, kaimo, miestelio bendruomenė žvelgia į mokyklą kaip būtiną socialinę instituciją. Pavieniai pedagogai turi autoritetą vietos gyventojų tarpe. Visuomenės nuomonė apie mokyklą formuojasi mokinių žinių vertinimu. Tačiau tėvai nušalinti nuo ugdymo proceso. Mikrorajono, kaimo/miestelio gyventojai nutolę (nusišalinę) nuo mokyklos, jos problemų, pasiekimų. Vaikų pasakojimai, apie mokykloje esančių papildomo ugdymo užsiėmimų įvairovę tėvams formuoja teigiamą nuomonę apie mokyklą, pedagogus. Mokytojų iniciatyva tėvai epizodiškai padeda mokyklai. Vietinės bendruomenės narių dauguma nutolusi nuo mokyklos lūkesčių, jos problemų, pasiekimų. Pagrindinis jų dalyvavimo mokyklos gyvenime motyvas - veikla vardan savo vaiko. Asmeninis suinteresuotumas. Mokyklos autoritetas miesto, kaimo/miestelio bendruomenės narių tarpe yra didelis. Mokytojai pelnę gyventojų pagarbą. Tėvai ir savanoriai - visuomeniškai visada pasiruošę padėti mokyklai tiek epizodinėje, tiek kasdienėje ugdymo veikloje. Pagalba mokyklai suvokiama kaip objektyvi būtinybė. Pagrindinis pagalbos motyvas - asmeninis suinteresuotumas dėl ugdymo ir lavinimo proceso kokybės gerinimo. Gyvenimiškas ir visuomeninis poreikis. Mokyklos ir mokytojų autoritetas miesto, kaimo ir miestelio bendruomenės narių tarpe labai didelis. Su mokykla aktyviai bendradarbiauja tiek tėvai, tiek kiti gyventojai. Pastarieji jaučia poreikį ne tik pedagogų konsultacijoms, bet ir žmogiškam bendravimui, įsiklausymui į autoritetingų žmonių patarimus. Spręsdami socialinės bendruomenės gyvenimo problemas, gyventojai kreipiasi į mokytojus kaip labiausiai gerbiamą visuomenės, bendruomenės dalį. Pagalba mokyklai sukuriama kaip vidinis poreikis, objektyvi būtinybė, pilietinė pareiga. Bendros veiklos iniciatyva kyla tiek iš pačios mokyklos, tiek iš kaimo bendruomenės. 278
Papildomo ugdymo įstaigų socialinis - pedagoginis modelis Vykstant švietimo pertvarkai pokyčius patiriančiose šalyse 1992 m. užmokyklinės socialinio ugdymo įstaigos pervardintos į papildomo ugdymo vaikų įstaigas, kultūros, laisvalaikio centrus. Šios įstaigos suteikia galimybę vaikams laisvai pasirinkti papildomo ugdymo tipus. Papildomo ugdymo įstaigos funkcijos - būtinų sąlygų asmenybės vystimuisi sudarymas, vaikų sveikatos stiprinimas, kūrybiškumo ugdymas ir profesinis orientavimas nuo 6 - 18 m., vaikų socialinė apsauga, reabilitacija ir adaptacija visuomeniniame gyvenime, neįgalių vaikų socializacija, darbas su šeima; bendros kultūros formavimas ir turiningo laisvalaikio organizavimas. Papildomo ugdymo įstaigų veikla nukreipta į kultūrinių asmenybės vystimosi sąlygų sukūrimą, ugdytinio realias galimybes. Šiose įstaigose realizuojamos edukacinės programos. Papildomo ugdymo institucijoje pasireiškia socialinio - edukacinio darbo sąlytis su tokiomis kryptimis kaip kultūrologija, politologija, sociologija, ekologija, ekonomika, informacinėmis technologijomis, buities kultūra, kūno kultūra, turizmu ir kraštotyra, šalies gynybinėmis struktūromis. Papildomo ugdymo vaikų įstaigos, atviros socialinės - pedagoginės sistemos turi įvertinti visą eilę faktų, tiesiogiai veikiančių vaikų aktyvumą. Socialinio ugdymo institutai, papildomo ugdymo įstaigos gali sėkmingiau ir aktyviau įgyvendinti socialinės - pedagoginės veiklos modelius. Jose vaikai perima žmonių elgesio patirtį, demokratinės kultūros pagrindus, mokomi pasirinkti profesiją, auga dvasiškai ir fiziškai. Didelis spektras intelektualios ir praktinės veiklos leidžia papildomo ugdymo įstaigoms greitai atsiliepti į tėvų ir vaikų socialinius poreikius. Mokymo - ugdymo proceso turinio ir formų įvairovė teikia galimybę sudominti ir įtraukti moksleivį į savo sistemą, padidina edukacinių veiksnių, veikiančių vaiko elgesį ir sąmonę, jausmus, emocijas ir intelektą. Socialinė - pedagoginė papildomo ugdymo įstaigų veiklos funkcija, tai kryptingas socialinės - edukacinės veiklos vientisumas, įskaitant miesto, regiono socialinį - ekonominį vystimąsi. Socialinė - pedagoginė veikla realizuojama per moksleivių kultūrinio laisvalaikio, sveikatingumo programas, skirtas vaikų socializacijai, adaptacijai visuomeniniame gyvenime. Ši veikla apima ne tik tradicines sritis, bet ir platų spektrą socialinės praktikos žinių, apimančių šiuolaikinius socialinius - ekonominius poreikius. Socialinės - pedagoginės veiklos komponentais yra socialinė vaikų ir paauglių apsauga - nemokamos ugdomųjų laisvalaikio, sveikatingumo ir kitos paslaugos vaikams, profesinis orientavimas.
279
3.6 pav. Papildomo ugdymo institucijos socialinės - edukacinės veiklos (SEV) modelis (pagal R.Ovčarovą, 2001)
280
Socialinės - pedagoginės veiklos turinį sudaro edukacinių programų visuma. Jų tikslas - vaikų išsilavinimo gerinimas, socializacija ir parengimas gyvenimui. Skirtingų lygių programos turi: ■ ■ ■
įtakoti ugdytinio tapimą socialine asmenybe; šiuolaikinių globalinių problemų supratimą; savarankišką kompleksinių problemų sprendimą, reikalaujantį skirtingų dalykų žinių ir socialinės patirties; savišvietos stimuliavimą, teisingą gyvenimo tikslo pasirinkimą, socialinių asmenybės tikslų suvokimą, užsibrėžtų tikslų siekimą ir kt.
Žinių akumuliacijos vienoje ar kitoje srityje, programa turi organizuotai apimti socialinių normų ir moralinių vertybių žinojimą, veiklos motyvus, įvertinti bendravimo aplinką, paruošti savarankiškai ir atsakingai veiklai šeimoje, rūpintis sveikatos stiprinimu ir apsauga. Papildomo ugdymo įstaigos savo veiklą grindžia teorinėmis ir praktinėmis žiniomis, kad vaikai turėtų galimybę įgyjamas teorines žinias, mokėjimus ir patirtį priartinti prie realių, gyvenimiškų situacijų (ekspedicijos, ekskursijos, konferencijos, ir kt.) Išvardytų formų panaudojimas ugdo naujus mąstymo tipus. Ugdymo procesas vyksta neformaliomis vaikų ir tėvų bendradarbiavimo sąlygomis, kurias jungia bendri interesai. Papildomo ugdymo sfera sudaro socialinę - edukacinę erdvę, kurioje formuojasi dorovinės vertybės, socialinio bendravimo normos, bet ir skatinami pasiekimai moksle, kultūroje bei kitose sferose. Papildomame ugdyme bendrų interesų ir vertybių pagrindu vyrauja lygiateisis bendradarbiavimas tarp vaikų ir tėvų. Papildomo ugdymo įstaigose socialinės - pedagoginės veiklos specifika leidžia apjungti vaikus ir tėvus, reikalaujančius specialios globos, turinčius fizinę ar protinę negalę ir kt. Turtingos socialinės - pedagoginės patirties pusės ir formos kompleksiškai integruojasi į socialinės - pedagoginės veiklos dinamiką, atsižvelgiant į vaikų amžių, puoselėjant pagarbą kiekvienai asmenybei, gamtai, kultūrai. Požiūrio į amžių principas. Papildomo ugdymo socialinės -edukacinės veiklos įstaigose privalo kiekvieno amžiaus vaiką nukreipti į jam skirtą grupę ar kolektyvą asmenybės vystimuisi. Požiūrio į asmenybę principas. Ugdytojas privalo suprasti, kad pedagoginio bendradarbiavimo procese, pedagogo santykiai su auklėtiniu turi būti kaip su atsakingu subjektu, kaip su besivystančia asmenybe. Asmeniškas požiūris - vertinga bazinė pedagogo orientacija į moksleivio asmenybės vystimosi kryptingumą, ir jo bendradarbiavimo su kitais žmonėmis strategiją. 281
Gamtos suvokimo principas nusako socialinių visuomenės ir asmenybės procesų supratimą, darną su bendrais gamtos vystimosi ypatumais. Išlaikydamas ugdomosios veiklos ryšius ir formas, auklėtojas atsižvelgia į moksleivio lyties ir vystimosi diferenciaciją tiek švietime, tiek organizuojant ugdytinių gyvenimišką veiklą. Šiuolaikinės kultūros suvokimo principas numato, kad papildomo ugdymo įstaigos įsisąmonintų bendražmogiškas kultūros vertybes. Socialinio ugdytojo užduotis - priartinti žmogų prie skirtingų kultūrų, visuomenės ir pasaulio sričių apskritai: fizinės, materialinės, dvasinės, intelektualinės, komercinės, religinės. Ugdomosios veiklos metodai akumuliuoja daugiau bendro ugdymo proceso įgyvendinimo, konkrečių užduočių sprendimo būdus. Papildomų ugdymo įstaigų veiklos pakeitimo ir bendravimo metodai užima pagrindinį vaidmenį socialinės - edukacinės veiklos vadyboje. Tokių įstaigų vadovus būtina orientuoti į tikslingą naujų veiklos ir bendravimo būdų taikymą, kur reikalinga kruopšti vaikų interesų ir reikalavimų, esamų materialinio ir ugdymo potencialo apskaita, siekiant veiklos kokybės. Darbuotojų santykių pokyčių grupė. Papildomo ugdymo institucijos socialinės - edukacinės veiklos srityje charakterizuojami ugdymo sistemos pokyčiai: gyvenimo stilius, socialinis - pedagoginis klimatas, kolektyvas ir kt. Koreguojama ne visa sistema, o tik vienas jos aspektas, svarbi sąlyga yra papildomojo ugdymo pedagogo įgaliojimų bet kurioje veikloje apibrėžimas. Pavyzdžiui, papildomo ugdymo institucijoms nerekomenduotina grupinė psichoterapinė veikla. Trečia ugdymo procesų metodų grupė susieta su idealių papildomo ugdymo sistemos komponentų kaita: naujų edukacinių tikslų iškėlimas, papildomo ugdymo institucijos savianalizė, įstaigos reikšmė kitų panašių institucijų tarpe, šalyje, savo misijos supratimas pasaulio kontekste. Papildomo ugdymo vaikų socialinės - pedagoginės veiklos įstaigos yra vienos svarbiausių asmenybės socializacijos institutų, priartėjusių prie konkrečių asmenybės, šeimos ir visuomenės interesų. Pagal organizacijų valdymo lygį, formos išlaikymą, kompleksinių programų buvimą papildomo ugdymo vaikų įstaigos pretenduoja į socialinių - edukacinių kompleksų mikrorajonuose vaidmenį. Išvados ■
282
Mokykla, kaip atvira socialinė - edukacinė sistema, pašaukta taip organizuoti ugdymo procesą, kad jame svarbią vietą užimtų holistinės (visuminės) pažiūros į vaiko asmenybės ugdymą, humaniškos aplinkos mokykloje kūrimą, sudarymą vaikui palankių sąlygų socialiai prasmingai veiklai teritorinėje bendruomenėje.
■ ■
Antra, apskritai mokykla yra ne mokymo, o visos bendruomenės ugdymo institucija. Didelį vaidmenį vaikų socializacijoje vaidina papildomo ugdymo įstaigos, savo veiklą įgyvendinančios pagal laiko iškeltus reikalavimus.
Klausimai ir užduotys 1. 2. 3. 4.
Apibrėžkite atviros aplinkai mokyklos veiklos principus. Kas yra holistinė (vientisa) mokykla, kokia jos veiklos sistema? Koks socialinių - pedagoginių kompleksų vaidmuo bendruomenėje? Kokiais principais remiasi papildomo ugdymo įstaigų veikla?
283
3.6. Socialinio pedagogo darbas su šeima Šeimos samprata Šeimos vaidmuo visuomenėje savo galia neprilygsta jokiai kitai institucijai, nes būtent šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje. Šeima - tai pirmoji ugdymo institucija, kuri labiausiai įtakoja visą tolesnį asmens gyvenimą. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojasi pagrindinės elgesio normos, atsiveria žmogaus vidinis pasaulis bei individualios asmens savybės. Beje, šeima įtakoja ne tik asmenybės formavimąsi, bet ir žmogaus savęs vertinimą, pasitikėjimą, o taip pat stimuliuoja jo kūrybinį bei socialinį aktyvumą. Visais laikais šeimos jautė paramos poreikį auklėjant savo atžalas. Remiantis praeities istorija, kai šeimos būdavo labai gausios, būtiniausi šeimyninio gyvenimo įgūdžiai bei žinios būdavo perduodami iš kartos į kartą paprasta kasdieniška veikla. Tačiau šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje, kai Šeimyninis ryšys tarp kartų nebe toks stiprus, pagrindinių žinių apie šeimos formavimą ir vaikų auklėjimą suteikimas tampa viena svarbiausių visuomenės užduotimi. Pasak M. Galaguzovos (2000), kuo didesnis kartų atitolimas, tuo labiau tėvams reikalinga kvalifikuota parama auklėjant savo vaikus. Pastaruoju metu vis labiau pritariama nuomonei, jog auklėjant jaunąją kartą, būtina profesionalių psichologų, socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų bei kitų specialistų pagalba tėvams. Pažymėtina tai, jog ką tik minėtų specialistų konsultacijos reikalingos ne tik pažeistoms (asocialioms, nedarnioms ir pan.), bet ir normalioms šeimoms. Yra gana daug ir įvairių šeimos apibrėžimų. Z.Bajoriūnas (1997) pateikia tokią šeimos sąvoką - "šeima - tai pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų." O pirminė yra, todėl, jog čia visų pirma auklėjami ir mokomi vaikai, formuojama jų asmenybė (charakteris, vertybės, požiūriai). J. Vaitkevičius knygoje "Socialinės pedagogikos pagrindai" (1995) šeima apibūdinama kaip "maža žmonių grupės sąjunga, paremta visuomeniniais, ekonominiais ir biologiniais ryšiais bei interesais." Pagrindinės šeimos funkcijos Skirtingi autoriai išskiria įvairias šeimos funkcijas. Tačiau šiame poskyryje bus akcentuojamos tos funkcijos, kurios yra susijusios su vaikų auklėjimu bei mokymu. • Reprodukcinė funkcija - sąlygoja žmonių giminės pratęsimo būtinybę. Deja, dabartinė Lietuvos situacija yra tokia, kad gimstamumas mažesnis nei mirštamumas. Tai galima paaiškinti ne tik nepalankia ekonomine situacija. Šeimų narių skaičiaus mažėjimą lemia ir tėvų užimtumas išsilavinimo, karjeros siekimas, o taip pat ir žmonių vertybių pasikeitimas 284
pirmenybė teikiama prabangioms mašinoms, ištaigingiems namams, kilmingiems gyvūnams, o ne vaikams. Statistiniais duomenimis (Stankevičius H., 2001), Lietuvoje yra apie 10 - 15 procentų nevaisingų šeimų. Priežasčių taip pat ne mažai: prasta ekologinė situacija, įvairios ligos (tarp jų ir nuolatinis stresas, depresija). Prie pastarųjų galima priskirti dar ir "manekenių sindromą", nes, baimindamosi dėl savo figūrų jaunos merginos atsisako daugelio pilnaverčiam gyvenimui reikalingų maisto produktų, o dėl to gresia nevaisingumas. • Pirminės socializacijos funkcija paremta idėja, kad šeima yra pirma ir labai reikšminga socialinė grupė, kuri nepakeičiamai įtakoja vaiko asmenybės formavimąsi. Pasak J.Vaitkevičiaus (1995), šeimai tenka pagrindinė atsakomybė už vaiką. Šeimoje persipina biologiniai ir socialiniai saitai tarp gimdytojų ir vaikų. Tie ryšiai ypatingai reikšmingi, kadangi įtakoja vaikų psichikos vystimosi bei pirminės socializacijos ypatumus jau pačiame anksčiausiame gyvenimo etape. Šeimos užduotis - nuoseklus vaiko įtraukimas į visuomenę taip, kad vystimasis vyktų atitinkamai pagal to mažo žmogučio aplinką ir tautos, kurioje jis atėjo į pasaulį, kultūrą. • Edukacinė funkcija. Pirminės socializacijos procese svarbus vaidmuo tenka vaiko auklėjimui šeimoje. Juk tėvai visada buvo ir bus pirmaisiais vaiko auklėtojais. Vaiko ugdymas šeimoje - tai nuoseklus ir sudėtingas socialinis - edukacinis procesas. Tėvas ir mama savo vaikui rodo dėmesį, švelnumą, rūpestį, apsaugo nuo gyvenimiškų negandų bei pavojų. Derėtų paminėti ir tai, kad ugdymas šeimoje gali būti deformuotas, kai tėvai yra ligoti, kai pastebimos amoralumo apraiškos namuose. Vaikui neužtenka vien tik būti šeimoje. Jam reikalingas moralinis - psichologinis klimatas ir geri šeimos narių tarpusavio santykiai. • Rekreacinė ir psichoterapinė funkcija. Šeima turi būti ta aplinka, kurioje asmuo jaustųsi absoliučiai saugiai, būtų priimamas (pageidaujamas), neatsižvelgiant į jo visuomeninį statusą, išvaizdą, finansinę padėtį. Visa tai galima apibūdinti gerai žinomu posakiu - "mano namai – mano tvirtovė". Sveika, nekonfliktuojanti šeima - tai patikimiausias paramos šaltinis, geriausia priedanga, kur galima nors trumpam "pasislėpti" nuo visų išorinio pasaulio pavojų, pailsėti bei atgauti fizines ir dvasines jėgas. Sėkmingas šeimos funkcijos realizavimas labai priklauso ir nuo šeimos materialinės padėties. Sutinku, kad pinigai - tai dar ne viskas, bet esu visiškai įsitikinusi, jog jų pakankamumas padeda išspręsti bent jau dalį problemų. Argi ne ramesnė mamos ir tėvo būsena, kai esi užtikrintas, jog rytoj jų atžala į mokyklą išskubės papusryčiavusi, pakankamai šiltai apsirengusi, nešina kuprine ir būtiniausiomis mokymosi priemonėmis? Argi ne malonu visai šeimai nueiti į teatrą nuvažiuoti prie jūros? Juk tai irgi poilsis, malonumas, tačiau reikalaujantis pinigų. 285
• Ekonominė ir namų ūkio tvarkymo funkcija. Pasak Z.Bajoriūno (1997), vaikų auginimas bei auklėjimas gana glaudžiai susijęs su šeimos ūkinės ir ekonominės funkcijos plėtojimu. Juk šeimos ekonomika apima jos santykius, susijusius su egzistavimo bei materialinių ir dalies dvasinių poreikių tenkinimu, tarpusavio parama, sveikata ir panašiai. Ši funkcija ypač aktuali šiandieninėje Lietuvoje, nes ekonominė situacija tikrai ne pati geriausia. Turtėjančių šeimų yra tik vienetai, o kiek jų skursta... Deją, yra ir tokių šeimų, kurios neturi savo būsto arba gyvena, teisingiau egzistuoja, labai prastomis sąlygomis. Materialinis skurdas neretai susijęs ir su dvasiniu nuopuoliu. Dėl sunkios materialinės padėties iškyla grėsmė vaikams, taip pat ir suaugusiems degraduoti kaip asmenybėms (sunkiai pasiekiamas mokslas, knygos, teatrai, parodos, trūksta lėšų elementariems daiktams įsigyti ir t.t.). Beje, L.Leliūgienės (1996) teigimu, motinos prisirišimas prie vaiko priklauso ir nuo materialinės gerovės. Šeimos socialinis statusas ir jos tipas. Iš visų šiandieninės šeimos patiriamų sunkumų socialinį pedagogą labiausiai jaudina šeimos adaptavimosi visuomenėje problema. Socialiniam pedagogui, siekiančiam įgalinti šeimą, padėti jai adaptuotis besikeičiančiomis sąlygomis, svarbiausios šios struktūrinės šeimos charakteristikos: • • • • •
šeimos padėtis santuokinių partnerių atžvilgiu (pilna, formaliai pilna, nepilna); šeimyninio gyvenimo stadija (jauna, subrendusi, pagyvenusi); santuokos įtvirtinimo tvarka (pirminė, pakartotinė); kartų, gyvenančių vienoje šeimoje, skaičius (viena ar daugiau); vaikų skaičius (iki 3 vaikų, daugiavaikė).
Be šių bendrų charakteristikų, kurios atspindi šeimos kaip visumos stovį, socialinio pedagogo sėkmingai veiklai taip pat svarbios individualios šeimos narių savybės. Aukščiau išvardytos charakteristikos trumpai nusako socialinius, demografinius, fiziologinius, psichologinius, patologinius suaugusių šeimos narių bruožus, bei tokias vaikų charakteristikas kaip amžius, fizinis bei psichinis išsivystymas, pomėgiai, gebėjimai, lankoma mokymosi įstaiga. Individualių šeimos narių charakteristikų ir anksčiau išvardytų šeimos charakteristikų kombinacijos sudaro naujus parametrus, kuriais nusakomas šeimos statusas. Kiekviena šeima gali būti apibūdinama pagal keturis kriterijus, nors jų galėtų būti ir daugiau: ■ ■ ■ ■
socialinį-ekonominį; socialinį-psichologinį; sociokultūrinį; situacinį - vaidmenų.
Šie kriterijai nusako šeimos padėtį jos nuolatiniame adaptacijos visuomenėje procese. 286
M.Galaguzova (2000) pateikia tokią šeimos socialinės adaptacijos struktūrą:
3.7 pav. Šeimos socialinės adaptacijos struktūra (pagal M. Galaguzovą (2000) Pirmasis šeimos socialinės adaptacijos elementas yra materialinė šeimos padėtis: pajamų lygis, gyvenamosios sąlygos; socialinės - demografinės jos narių charakteristikos, kurios parodo socialinį - ekonominį šeimos statusą. Jei šeima nuolat patiria nepriteklių, menkas maisto racionas, šeimos nariai nepakankamai gerai apsirengę ir apsiavę, trūksta lėšų būstui išlaikyti - tai ji laikoma skurstanti, o jos socialinis - ekonominis statusas yra žemas. Geresnės materialinės padėties šeima apibūdinama kaip vidutiniškai apsirūpinusi, o socialinis - ekonominis statusas laikomas vidutiniu. Ir trečias - aukščiausias lygis, kai šeima yra visiškai materialiai apsirūpinusi ir turi aukštą socialinį ekonominį statusą. Kaip antrąjį šeimos socialinės adaptacijos elementą galima išskirti jos psichologinį klimatą. Tai tokia emocinė būsena, kurią nulemia šeimos narių nuotaikos, jų vidiniai išgyvenimai, tarpusavio santykiai, santykiai su kitais žmonėmis, požiūris į darbą bei aplinkinius įvykius. Šis rodiklis taip pat priklauso nuo emocinio komforto, tarpusavio supratimo, pagarbos, palaikymo, laisvalaikio leidimo formų. Psichologinis klimatas laikomas tinkamu, kai tarpusavio santykiai remiasi vienodų teisių ir bendradarbiavimo principais, t.y. gerbiamos kiekvieno nario teisės, šeimos narius sieja glaudus emocinis ryšys bei artumas. Esant tokioms sąlygoms, socialinis - psichologinis šeimos statusas 287
laikomas aukštu. Nuolatiniai sunkumai, konfliktai nors vienoje šeimos narių santykių sferoje atspindi netinkamą, psichologinį klimatą. Tokiu atveju socialinis - psichologinis klimatas yra žemas, nepalankus. Neretai dėl tokių santykių įvyksta sutuoktinių skyrybos, vaikai bėga iš namų ir panašiai. Beje, socialinis - psichologinis šeimos statusas gali būti ir vidutinis (kai konfliktai nėra nuolatinis šeimos palydovas). Trečiasis šeimos socialinės adaptacijos elementas, yra sociokultūrinė adaptacija. Kalbant apie bendrą šeimos kultūrą, būtina atsižvelgti į jos suaugusių narių išsilavinimo laipsnį, nes tai vienas svarbiausių veiksnių, apibūdinančių vaikų ugdymą. Tačiau gyvenimiška patirtis teigia, kad neretai inteligentų tėvų vaikai būna daug blogesni nei vaikai iš paprastų šeimų. Tai galima paaiškinti tuo, jog tokie tėvai daug laiko ir jėgų atiduoda savo asmeniniam lavinimui, kopimui karjeros laiptais, dėl to nukenčia vaikų auklėjimas. Aukštą šeimos kultūros lygį liudija pagarba papročiams ir tradicijoms, platus pomėgių ratas, aukšti dvasiniai poreikiai, sveika gyvensena ir, aišku, įvairiapusis (estetinis, fizinis, emocinis, darbinis) vaikų ugdymas. Šeimos kultūra taip pat gali būti vidutinio ar žemo lygio. Ketvirtasis įvardytas elementas yra situacinė - vaidmenų adaptacija. Kai šeimai rūpi ir vaikų problemos, jos aktyviai ir racionaliai sprendžiamos - tai situacinis - vaidmenų statusas yra aukštas. Jeigu akcentuojamas ne sprendimas, o pati problema - tai šis rodiklis yra vidutinio lygio. Problemų ignoravimas ar nepatenkinami santykiai su vaiku susiję su žema kultūra ir šeimos pasyvumu bei žemu situaciniu - vaidmenų statusu. Pagal šias struktūrines bei funkcines šeimos charakteristikas ir individualių jos narių savybes išskiriami struktūriniai - funkcionalūs šeimų tipai, bandantys formuluoti išvadas apie šeimos socialinės adaptacijos laipsnį: • • •
•
288
sėkmingos šeimos - gerai atlieka savo funkcijas, sugeba greitai adaptuotis prie vaiko poreikių ir tinkamai juos auklėja. Socialinio pedagogo parama praktiškai nereikalinga; rizikos grupės šeimos - nepilna šeima, kurioje per mažos pajamos, yra nedirbančių suaugusių šeimos narių; nenusisekusios šeimos • nesugebančios atlikti šeimai būtinų funkcijų, sunkiai pritampančios prie naujų sąlygų, yra žemo socialinio statuso. Tokioms šeimoms būtina nuolatinė ir aktyvi socialinio pedagogo pagalba; asocialios šeimos. Tarp šeimos narių dažni amoralaus elgesio atvejai, teisės bei etikos normoms prieštaraujantis gyvenimo būdas. Gyvenamoji aplinka neatitinka net minimalių higieninių sąlygų. Vaikų auklėjimu, netgi priežiūra, čia nesirūpinama, dėl to jie ne tik badauja, bet ir tampa fizinio ar seksualinio smurto, prievartos aukomis. Socialinio pedagogo įsikišimo čia jau neužtenka. Būtinas bendradarbiavimas su institucijomis bei kitų socialinės globos ir
rūpybos, vaikų teisių apsaugos darbuotojais. 2000 metais Lietuvoje buvo 18,ltūkst. asocialių šeimų, o jose - apie 40,3 tūkst. vaikų. Socialinio pedagogo teikiamos paramos rūšys šeimai Socialinio pedagogo veiklos šeimoje objektu gali būti vaikas, suaugusieji šeimos nariai bei pati šeima kaip visuma. Socialinio pedagogo darbe su šeima išskiriamos trys sritys: edukacinė, psichologinė ir tarpininkavimo:
3.8 pav. Socialinio pedagogo edukacinis darbas su šeima (pagal M.A.Galaguzovą(2000), parengė L.Leliūgienė) Edukacine funkciją sudaro mokymas, auklėjimas, ugdymas, lavinimas, švietimas. Edukacinė pagalba nukreipta tėvų pedagoginės kultūros formavimui, t.y. aptariami ir sprendžiami tokie klausimai kaip: pedagoginis ir socialinis psichologinis tėvų ruošimas busimųjų vaikų auklėjimui, tėvų vaidmuo formuojant adekvačius vaikų santykius su bendraamžiais, įvairūs metodai auklėjant "sunkius" vaikus bei paauglius, vaikų auklėjimo ypatumai atsižvelgiant į jų lytį, pozityvių santykių tarp vaikų ir suaugusių vystymo svarba, teisinga paskatinimų ir bausmių sistema, dažniausios tėvų klaidos 289
auklėjant savo vaikus, vaiko darbų, mokymosi, poilsio bei pramogų organizavimas ir planavimas, vaiko, turinčio fizinių ar psichinių nukrypimų auklėjimas namuose, profesionali pagalba vaikui renkantis profesiją (ypač aktualu, nes tai sukelia stresą ne tik vaikams, bet ir tėvams) ir panašiai. Be šių žinių perdavimo, socialiniai pedagogai gali organizuoti praktinius užsiėmimus, kurie supažindintų su šeimos buities tvarkymu, o kartu ir pakeltų jos socialinį statusą. Konkrečiau, tokie užsiėmimai mokytų racionaliai tvarkyti namų biudžetą, ūkį, supažindintų su maitinimosi svarba augančiam organizmui ir skatintų sveiką mitybą, higienos įgūdžius bei propaguotų etinius, kultūringus tarpusavio santykius, lavintų adekvačią socialinę reakciją į problemiškas situacijas ir t.t. Vaikų ugdymas namuose - tai puiki galimybė patiems tėvams pasitempti, kontroliuoti savo elgesį, jausmus. Juk vaikai dažniausiai mokosi stebėdami tėvus. Jie nori pamatyti, kaip tėvai įveikia sunkumus, sprendžia pragyvenimo problemas. Tėvų pavyzdys turi milžinišką poveikį vaikams, kartais į gerąją, o kartais, deja, - į blogąją pusę. Edukavimas. Pirmiausiai jis vyksta konsultuojant tėvus ir dirbant su vaikais, sukuriant jiems specifines situacijas, kurias reikia šiuolaikiškai išspręsti. Tuo siekiama šeimos sustiprinimo ir efektyvesnio ugdomosios funkcijos realizavimo. Tėvų pareiga, meilė ir dėmesys - tai pagrindinės šeimos gyvenimo sferos, kuriose realizuojama edukacinė funkcija. Aktyvi veikla šiose srityse tėvams suteikia galimybę efektyviai įtakoti savo atžalas. Tėviškasis pareigos jausmas atsiskleidžia per suaugusiųjų ir vaikų atsakomybę už gyvenimo būdą bei normalų šeimos funkcionavimą. Jeigu ši sfera nėra patenkinama, tai socialinis pedagogas turi suteikti pagalbą formuojant tėvų ir vaikų dorovinę sampratą. Psichologinė parama. Tai socialinio pedagogo pagalba, susidedanti iš dviejų komponentų: socialinės psichologinės paramos ir korekcijos. Palaikymas - tai tinkamo mikroklimato šeimoje sukūrimas, esant trumpalaikei krizei. Stresą patiriančioms šeimoms psichologinę paramą socialinis pedagogas gali teikti tik tuomet, kai jis turi reikiamą psichologinį išsilavinimą. Čia geriau praverstų tikrų psichologų ir psichoterapeutų pagalba. Efektyvesnių rezultatų pasiekiama, tuo atveju, kai pagalba šeimai teikiama kompleksiškai: socialinis pedagogas, analizuodamas šeimos narių tarpusavio santykius, apibrėžia, išryškina problemą; psichologas įvairių psichologinių testų bei kitų metodų dėka išskiria kiekvieno šeimos nario psichinius nukrypimus, skatinančius konfliktų kilimą, o psichiatras arba psichoterapeutas atlieka reabilitaciją. Korekcija. Ji reikalinga tada, kai šeimoje, vaikų atžvilgiu naudojama psichologinė prievarta (gąsdinimai, užgauliojimas, žeminimas), privedanti prie 290
nervinių, fizinių ar psichinių sutrikimų. Beje, skirtingai nei psichoterapija, socialinė - psichologinė korekcija šeimos konfliktų neiškelia į viešumą. Jos tikslas - padėti šeimos nariams išsiaiškinti, kaip jie bendrauja vieni su kitais, kokios tokio bendravimo pasekmės, o po to - padėti pasiekti konstruktyvesnių tarpusavio santykių. Tarpininkavimo metodą sudaro trys elementai: pagalba organizuojant, koordinuojant ir informuojant. Pirmasis elementas - tai šeimos laisvalaikio organizavimas. Laisvalaikis, be abejo apima labai daug dalykų. Tai ir šventės, atostogų planavimas, nebereikalingų daiktų, rūbų pardavimas ar atidavimas, kursų lankymas ir panašiai. Koordinacinė parama nukreipta įvairių įstaigų ir tarnybų, galinčių išspręsti tam tikras konkrečios šeimos problemas aktyvizaciją. Tokiomis problemomis gali būti: ■
■
■
■
vaiko nukreipimas į galinčią priglausti šeimą. Būtų idealu, jei socialinis pedagogas prieš tai ištirtų tą šeimą, ypač jos psichologinį klimatą. Priėmus sprendimą, jog vaiką auklės kita šeima, būtina reguliariai ją lankyti, kalbėtis su pačiu vaiku, tėvais, kad įsitikintume, jog ta aplinka tikrai tinkama vaikui. Socialinio pedagogo vienas iš uždavinių yra padėti biologinės šeimos nariams neišsiskirstyti, būti kartu vaiko augimo ir vystimosi metu. įvaikinimas, kuris užtikrina nuolatinę vaikų priežiūrą. Įvaikinusiems tėvams yra suteikiamos tokios pat teisės, kurias turi biologiniai tėvai. Tačiau būtina pabrėžti, kad be teisių dar egzistuoja ir pareigos, kurių atlikimą ir turi garantuoti socialinio pedagogo kontrolė. vaikų patalpinimas į globos namus, pensionatus. Rezidentiniai vaikų globos namai skirtingai nei vaikų namai, yra laikina apgyvendinimo vieta. Todėl vaikas čia turi apsistoti tik tam laikui, kuris būtinas jo pagrindinėms problemoms išspręsti. Per tą laikotarpį socialinis pedagogas turi kuo nuodugniau išsiaiškinti apie ankstesnį vaiko gyvenimą, jo buvimo be priežiūros priežastis, paskelbti tėvų ar globojusių giminų paiešką, padėti išspręsti gyvenamosios vietos bei dalį materialinių problemų. Lietuvoje, pvz. Kaune, labai sėkmingai ir profesionaliai šias funkcijas atlieka laikini vaikų globos namai "Pastogė", Kartų namai. Tokiose institucijose gali gyventi ir šeimoje smurtą patyrusios moterys bei jų vaikai, nepilnametės, iš namų išvarytos, motinos. vaiko atidavimas institucinei priežiūrai. Tai gali būti vaikų namai, mokykla, vaikų globos namai - internatas, šeimynos.
Informacinė pagalba. Jos tikslas - informuoti, konsultuoti šeimas socialinės apsaugos klausimais. Visa tai vyksta konsultavimo forma. 291
Aktualiausiomis temomis yra gyvenamosios vietos, santuokos, pensijų, pilietybės teisiniai aspektai, vaikų tesės, moterų, neįgaliųjų problemos ir visos kitos 'vidinės šeimos problemos. Tokio pobūdžio parama gali būti teikiama kiekvienam šeimos nariui, su kuriuo blogai elgiamasi ar tiesiog nesirūpinama. Blogu elgesiu galime vadinti prievartą, smurtą, per didelį vaikui skiriamą darbo krūvį. Socialinis pedagogas dirbdamas su šeima (jos informavimo srityje) atlieka šiuos vaidmenis: ■ patarėjas - informuoja šeimą apie tėvų ir vaikų tarpusavio santykių svarbą ir galimas pozityvias jų formas. C. Sutton (1999) teigimu, socialinis pedagogas turi sugebėti ne tik veiksmingai bendrauti su įvairiausiomis šeimomis, bet ir skatinti gerą bendravimą pačioje šeimoje; ■ konsultantas - konsultuoja šeimos teisės klausimais, supažindina su galimais auklėjimo metodais, tinkančiais tam vaikui; ■ gynėjas - gina vaiko teises, kai tenka susidurti su tėvų degradacija. Šeimai teikiamos socialinės pedagoginės pagalbos formos Darbo su šeima formas galima suskirstyti į dvi dideles sritis, o šias - į mažesnes. Įprastinės darbo su šeima formos yra trumpalaikė ir ilgalaikė socialinio pedagogo veikla. Trumpalaikės darbo formos atmainos yra krizių intervencija ir / problemą orientuotas darbo modelis. Krizių intervencija. Tai socialinio pedagogo įsikišimas į šeimą tam tikrais jos gyvenimo momentais - įvykus dideliems pasikeitimams ar esant netikėtoms traumuojančioms aplinkybėms. Tokie nemalonūs gyvenimo periodai, kai šeimoje pagausėja psichologinių - pedagoginių problemų, gali būti susiję su vaiko raidos krizėmis. Kiekviena krizinė situacija reikalauja skubios reakcijos ir neatidėliotinų veiksmų. O parama konkrečioje situacijoje ne tiek gili, kiek plati ir kompleksinė. Socialiniam pedagogui gali pagelbėti psichologai, psichiatrai, šeimos gydytojai, kiti šeimos nariai, specializuotos institucijos (reabilitacijos centrai, socialinės apsaugos tarnybos). Tokiais atvejais pagrindinis socialinio pedagogo uždavinys prisidėti (gal net ir vykdyti) prie šeimos reabilitavimo, nukreipti savo veiksmus į kiekvieno šeimos nario asmenybės vystymą, į adekvačių socializacijps ir optimalios adaptacijos pasiekimo būdų paiešką. I problemos sprendimą orientuotas modelis (gali trukti iki 4 mėn.) padeda spręsti jau iškilusias ir pastebėtas konkrečias problemas. Taigi, specialistai daugiausiai dėmesio turi nukreipti į tą problemą, jos sprendimą, o ne į jos kilmę ar priežastis. Šis modelis, pasižymi tuo, kad esant tam tikroms 292
sąlygoms, daugumą problemų gali išspręsti arba bent jas sumažinti patys šeimos nariai. Socialinio pedagogo užduotis - sukurti tas palankias sąlygas. Išskirtinis šio modelio bruožas yra kontrakto tarp šeimos ir socialinio pedagogo sudarymas. Šeimos vaidmuo - apsibrėžti pageidaujamas siekiamybes ir išsikelti konkrečius uždavinius, o socialinio pedagogo pareiga - nustatyti įvykdymo terminus. Svarbu pridurti tai, kad šis susitarimas nėra teisinis, jis daugiau moralinio pobūdžio. Šis būdas leidžia šeimai aktyviai įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą ir skatina savarankiškiau spręsti problemas. Ilgalaikės darbo formos trunka ilgiau nei 4 mėnesius. Dirbant su šeima šiuo metodu, siekiama pakeisti šeimos gyvensenos sistemą, adaptuojant ją savo funkcijų valdymui, pakeisti esamą situaciją, ar abu dalykus vienu metu. Numatant ilgalaikę darbo su šeima veiklą socialiniam pedagogui būtina lankyti šeimą, siekiant diagnozuoti jos problemas, kontroliuoti jų sprendimą. Šeimos lankymai gali būti pavieniai ar reguliarūs, priklausomai nuo konkrečios šeimos problemų, pvz., nuolat lankant neįgalius vaikus auginančias šeimas, siekiant padėti įveikti psichologinę traumą, sprendžiant socialinius, teisinius klausimus dėl neįgalumo, dokumentų sutvarkymo. Reguliarus lankymasis taip pat būtinas nedarniose ir ypač asocialiose šeimose, nes tai padeda geriau kontroliuoti, užkirsti kelią krizėms. Didelį vaidmenį šeimų socialiniam įgalinimui turi konsultacinio pobūdžio pokalbiai, kurie dažniausiai reikalingi normalioms šeimoms, susidūrus su sunkumais sprendžiant gyvenimiškus klausimus. Socialinis pedagogas, dirbdamas su šeima gali naudoti įvairius konsultavimo būdus: įtikinimo, įtaigos, meno terapijos, socialinės - psichologinės treniruotės. Socialinio pedagogo paramą šeimai galima laikyti sėkminga tada, kai pavyksta įveikti iškilusį pavojų, psichologinę priklausomybę, psichologinį diskomfortą ar kitas krizines situacijas. Kai formuojasi naujas supratimas ir požiūris į turimas problemas, stiprėja ir šeimos narių adaptaciniai sugebėjimai. Teorinius socialinio pedagogo, socialinio darbuotojo pagalbos šeimai teiginius verta pailiustruoti kai kuriais pavyzdžiais. Pateiktame pavyzdyje apie socialinės psichologinės pagalbos šeimai galimybes pasiremta Kauno miesto pavyzdžiu. Parama šeimai Kauno mieste. Visi šeimos nariai (suaugę ir vaikai) vienokios ar kitokios paramos gali tikėtis specialiose šeimai stiprinti Kauno miesto įstaigose (1 priedas). Šeimos gerovės pamatu galima laikyti pačią valstybę, jos vykdomą socialinę politiką. Nesunku pastebėti tokį dalyką, kad būtent nuo valstybinės paramos priklauso šių organizacijų sėkminga, efektyvi veikla, o nuo tos veiklos efektyvumo - žmonių švietimo kokybė, formuojamos vertybės, požiūriai ir poreikiai bei paramos (kai jos reikia) lygis. Kauno pirminės sveikatos priežiūros centruose veikia psichologinės tarnybos, vyksta konsultacijos šeimos planavimo klausimais. Parama šeimai suteikiama ir efektyviu kai kurių ligų gydymu. Juk ne paslaptis, kad nemažai šeimų išyra, kai 293
vienas iš sutuoktinių turi sveikatos problemų (nevaisingumas, neįgalumas, impotencija, venerinės ligos). Mokyklose ir vaikų darželiuose atliekamas vaikų švietimas, formuojamas atitinkamas požiūris į šeimą, lytinį gyvenimą, ugdomos tikrosios vertybės. Tai ne tik įnašas į tolimesnį vaiko vystimąsi, bet ir parama tėvams auklėjant savo atžalą. Kitos Kaune esančios valstybinės ir privačios institucijos, pavyzdžiui Kauno regioninė darbo birža rūpinasi šeimos narių įdarbinimu, perkvalifikavimu. Šių problemų išsprendimas palengvina šeimos materialinę ir socialinę padėtį, o tuo pačiu ir emocinę būseną. Bendruomenės susikūrę prie parapijų, pvz., Kaune, bendruomenė prie Šv. Antano bažnyčios teikia žmonėms psichologinę, socialinę bei materialinę paramą. Saugaus vaiko centras rūpinasi vaikų psichologine bei socialine gerove. Lietuvos Caritas Kauno skyrius turi apie dešimt savo atstovybių (pagal parapijas), kurios teikia materialinę pagalbą. Verta didelio dėmesio Lietuvos Caritas šeimos centro Kauno skyriaus veikla. Šis centras buvo įkurtas palyginus visai neseniai - 1990 metais, pradžioje jis priklausė Caritas federacijai. 1997 metais Šeimos centras tapo atskira Katalikų bažnyčios organizacija ir dabar priklauso bendram visos šalies Šeimos centro tinklui, kurį šiuo metu sudaro 48 atskiri padaliniai. Kauno šeimos centro įkūrėjas - JE arkivyskupas - metropolitas Sigitas Tamkevičius. Nuo to laiko centro duris kasmet atveria per 16 tūkst. klientų. Čia juos konsultuoja profesionali psichologė, profesionalios socialinės darbuotojos, kompetentingos konsultantės alkoholizmo, smurto šeimoje, krizinio nėštumo klausimais. Patys besikreipiantieji kartu su kitais dalyvauja savitarpio paramos grupėse: "Viltis" - alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų draugija, "Suaugę alkoholikų vaikai", "Likimo draugai"- psichinių ligonių grupė, sergančių išsėtine skleroze "OREMUS", anoniminių persivalgytojų grupė "Šviesa", moterų, patyrusių smurtą šeimoje, jaunųjų mamų, tėvystės įgūdžių, grupė alkoholikų tėvų vaikams ir kitos (Lietuvos šeimos centro, Kauno skyriaus darbuotojų informacija). Pagrindinis Šeimos centro tikslas - padėti stiprinant Lietuvos šeimas, remiantis krikščioniškais moralės principais. Organizacijos misija: • •
įtvirtinti žmogiškąjį orumą nuo pat natūralaus gimimo iki natūralios mirties; įtvirtinti šeimos orumą visuomenėje. Organizacijos vizija - laiminga ir harmoninga šeima. Pagrindiniai Kauno šeimos centro uždaviniai:
•
294
"savęs pažinimo" programa paaugliams - padėti jaunimui tapti brandžiomis asmenybėmis pilno savęs pažinimo ir vertybių ugdymo dėka;
• • • • •
sužadėtinių ruošimas santuokai - padėti poroms pasiruošti šeimyniniam gyvenimui (daugiausiai klientų turinti programa); individualus konsultavimas — suteikti individualią paramą asmenims ar šeimoms, susidūrus su psichologinėmis arba socialinėmis problemomis; krizinio nėštumo programa - pagelbėti moterims ir šeimoms atsidūrus situacijoje, kai iškyla klausimas: nėštumas ar abortas? šeimos prevencinė programa - suteikti paramą šeimoms, kad tėvai įstengtų savo vaikus auginti patys; grupės ir klubai- dalijimasis patirtimi, bendruomenės auklėjimas ir parama.
Taigi, šios organizacijos veiklos mastas tikrai platus. Tai galima įsitikinti pamačius netrumpą rėmėjų sąrašą (Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius, Danijos Caritas, Atvirasis Lietuvos Fondas, PHARE, Nyderlandų fondas, Kauno miesto švietimo ir ugdymo skyrius, pavieniai asmenys iš užsienio šalių - E.Račkauskas, M.Campbel). Didžiąja dalimi paramą teikiančių institucijų veiklos efektyvumas priklauso nuo politikos šeimos atžvilgiu, tinkamo finansavimo. Išvados • Šeima - tai mažoji socialinė grupė, atliekanti šias pagrindines funkcijas: reprodukcinę, edukacinę, pirminės socializacijos, rekreacinę bei ekonominę. Visais laikais šeimos jautė vienokios ar kitokios paramos poreikį. Šiandieniniame pasaulyje svarbiausia tapo šeimos adaptavimosi nuolat besikeičiančioje visuomenėje problema. • Socialinio pedagogo teikiama pagalba šeimai gali būti trijų rūšių: edukacinė - lavinamoji, psichologinė ir tarpininkavimo. Parama gali būti trumpalaikio ar ilgalaikio pobūdžio. • Šeimos gerovė didžiąja dalimi priklauso nuo valstybės, jos vykdomos socialinės politikos. Tačiau kiekviena šeima įvairiapusę paramą gali gauti ir iš tokių institucijų, kaip pirminės sveikatos priežiūros, psichologinės paramos centrų, mokyklos, darželio, teismų bei policijos, šeimos centrų. Saugaus vaiko centro, Carito, parapijų bendruomenių centrų.
295
1 PRIEDAS
Šaltinis: Lietuvos šeimos centras, Kauno skyrius, 2002.
296
Socialinio pedagogo edukacinė pagalba nepilnai šeimai Nepilna šeima šiuo metu yra gana dažnas ir nieko nestebinantis reiškinys. J.Vaitkevičius (1995 ) teigia, kad nepilna šeima yra tada, kai šeimoje trūksta vieno iš sutuoktinių (vyro ar žmonos - mirę ar išsiskyrę), tuomet vaikus auklėja, prižiūri vienas iš tėvų. 1994 - 1995 metais buvo atliktas tyrimas "Šeima ir gimstamumas Lietuvoje". Apklausus 18-49 metų 3000 vyrų ir 2000 moterų buvo išsiaiškinta, kad daugumą gyvenančių nepilnose šeimose visose amžiaus grupėse sudaro moterys - motinos: 10,7 % visų moterų ir tik 0,9 % visų vyrų turi nepilnas šeimas. Pastebima tendencija, kad didėjant amžiui, daugėja moterų, kurios vaikus augina vienos: vyriausiose amžiaus grupėse jų dalis viršija 16 %. Daugumos jauniausio amžiaus moterų (iki 24 metų) nepilnos šeimos namų ūkiai susiformavo joms susilaukus nesantuokinio vaiko. Tačiau vyresnio amžiaus grupėse nepilnų šeimų formavimosi pagrindinės priežastys buvo skyrybos arba vyro (žmonos) mirtis. Atkūrus šalyje nepriklausomybę 1990 metų duomenimis Lietuvoje 16% šeimų turėjo tik vieną iš tėvų. Tačiau labai sunku yra tiksliai nustatyti, t.y. pateikti statistinius duomenis apie nepilnas šeimas, nes šiuo metu paplitę neįregistruotos santuokos, kuriose auga vaikai ir motinos gauna vienišos motinos pašalpas, nors gyvena kartu su savo draugu (sugyventiniu). Tokia nesantuokinė šeima nenori prarasti valstybės teikiamos socialinės pašalpos vienišoms motinoms. Oficialiai tokia šeima yra laikoma kaip nepilna. Kitas atvejis - šeimos neoficialiai gyvenančios skyriumi, tačiau oficialiai, dėl tam tikrų priežasčių, neįregistravusios ištuokos. Jos yra neįtraukiamos į nepilnų šeimų sąrašą. K. Miškinis (1993), teigia, kad ekonominiu, socialiniu, pedagoginiu ir psichologiniu požiūriu nepilnos šeimos skiriasi nuo kitų tradicinių šeimų. Jis išskiria keturis nepilnų šeimų tipus: • • • •
nepilna šeima po skyrybų; nepilna šeima dėl vieno iš sutuoktinių mirties; nepilna šeima dėl bevaikystės; nepilna šeima moteriai pasinaudojus vyru kaip genetiniu donoru.
Pirmųjų tipų šeimos yra įprastos, kaip pabrėžia K. Miškinis, tačiau ketvirtoji yra netradicinė arba naujo tipo. Toliau darbe bus kalbama apie nepilnas šeimas po skyrybų, dėl vieno iš sutuoktinių mirties bei vienišas mamas apsisprendusias auginti vaiką be tėvo. Netradicinė šeima. Netradicinė šeima vadinama todėl, kad kai kuriais aspektais pažeidžia nusistovėjusią šeimos tradiciją, dorovę ir yra smerkiamos tam tikrų visuomenės sluoksnių. Svarbiausia šios šeimos atsiradimo priežastimi K. Miškinis laiko lyčių disproporciją. Moteris, auginančias vaikus ne santuokoje, įprasta suskirstyti į dvi kategorijas: moterys tarp 30 - 40 metų 297
vaikai dažniausia būna planuoti ir pačios moterys prieš pastodamos rimtai ruošiasi šiam žingsniui; bei merginos 15-19 metų, kurių nėštumas dažniausiai būna neplanuotas. Pirmosios grupės moterų apsisprendimui vienai susilaukti vaiko įtakos turi subjektyvios priežastys: pernelyg rafinuotas moterų elgesys, didelė orientacija į intelektualumą, demonstratyvų savarankiškumą. Tokį moterų žingsnį, nulemia blogėjanti ekonominė situacija, dėl kurios vyrai neskuba vesti, nes visų pirma nori susikurti tvirtą materialinį pagrindą. Plintantis girtuokliavimas taip pat skatina moteris prisiimti visą atsakomybę už šeimą. Dažnai pasitaiko, kad moterys dėl savo fizinių ir psichinių ypatybių negalinčios susirasti draugo, kuria netradicinę šeimą. Tokios šeimos atsiranda sąmoningai, t.y. iš anksto žinant, kad nebus trečio asmens - tėvo, kurio vaidmuo tėra pradėti naują gyvybę. K.Miškinis išskiria tris netradicinės šeimos tipus: Pirmoji grupė - vyras nežino, kad jis yra vaiko tėvas. Nei ekonomiškai, nei kitaip nepadeda šeimai. Vaikas turi motinos pavardę, nepažįsta tėvo. Antroji grupė - vyras žino, kad yra vaiko tėvas. Suteikia savo pavardę, o jo misija tuo baigiasi, iš jo daugiau nieko nereikalaujama. Trečioji grupė - susituokiama, tačiau, vaikui gimus, vyras tuoj iš šeimos išvaromas (skyrybų iniciatorė būna žmona). Motina pasilieka vyro pavardę, atsisako materialinės jo pagalbos, vaikas neturi jokių ryšių su tėvu. Dažnai moterys vienos augina vaikus, nes jos iš vaikystės turi suformuotą neigiamą požiūrį į vyrus, šeimą. Artėdamos prie kritinės amžiaus ribos, tokios merginos, moterys pasinaudoja genetinių donorų paslaugomis. Taip elgiasi ir pernelyg savarankiškai išauklėtos moterys, kurios nenori prarasti savarankiškumo. Kita grupė vienišų mamų - paauglės, kurių nėštumas buvo neplanuotas ir atsitiktinis. Ši kategorija jaunų mamų kelia daugiausia problemų. Jaunoms merginoms yra sunku išlaikysi ir save, ir ką tik gimusį kūdikį. Jos, būdamos jaunos mamos, neturi socialinių garantijų, neturi specialybės ir negali išlaikyti šeimos. Dažnai jaunuolės sužinojusios, kad laukiasi, yra linkusios darytis abortą. \ tai reikia atkreipti dėmesį, šioje vietoje didžiausias indėlis turėtų būti socialinio pedagogo ar socialinio darbuotojo. Anot K.Miškinio (1993) kurti netradicinę šeimą dažnai ryžtasi moterys, kurios pačios išaugusios nepilnose šeimose arba kurioms vadovauja valdingos, kategoriškos, šakoto charakterio motinos. Tokiose šeimose dažnai yra sukuriamas neigiamas vyro ir tėvo paveikslas. Ši situacija yra nepalanki moters ir motinos vaidmeniui perprasti. Kita problema - ankstyvi lytiniai santykiai. Atsiradusi kontracepcija, vakarietiška mada paskatino laisvų lytinių santykių atsiradimą bei jų toleravimą. Labai dažnai jaunos merginos galvoja, kad joms nėštumas negresia ir lengvabūdiškai žiūri į ankstyvą lytinį gyvenimą. Toks požiūris įtakoja neplanuotą nėštumą, didelį abortų skaičių ir pan. Labai retai, 298
merginai apsisprendusiai gimdyti, į pagalbą ateina būsimo vaiko tėvas. Tokia situacija jauną merginą labai veikia psichologiškai - už tokį poelgį dažnai jos yra smerkiamos savo tėvų, giminių, paliekamos be jokios materialinės paramos. Labai svarbu, kad socialinis darbuotojas psichologiškai padėtų apsisprendusiai gimdyti merginai, nukreiptų į centrus ir kitas įstaigas, kuriose jomis bus pasirūpinta. Nepilna šeima dėl skyrybų. Skyrybos ir jų pasekmės vaikui Bendrame šeimos gyvenime pasitaiko nemažai nesklandumų. Šeimos gyvenimas, kaip pabrėžia J. Bikulčius (1996), nuolatinis vyro ir žmonos bendravimas retsykiais pertraukiamas ginčais, konfliktais ir nusivylimais. Labai gaila, tačiau ne visos problemos, ginčai yra lengvai įveikiami. Dažnai tai priveda prie skyrybų. Skyrybos - tai santuokos panaikinimas, vyro ir žmonos santuokinių ryšių pabaiga, grąžinant abiem sutuoktiniams tą pačią teisinę padėtį, kurią jiedu turėjo prieš susituokiant. Skyrybų priežastys yra įvairios, tačiau mus labiau domina tai, kokios jų pasekmės vaikams. K.Miškinis (1993) pabrėžia, kad šeimos iširimas — skriauda sutuoktiniams, bet dar didesnė nuoskauda vaikams. Juk šeima svarbiausias vaikų auklėtojas, ji natūraliausiu būdu moko mylėti ir sutarti. Mažo vaiko bundančiai savimonei didelės reikšmės turi tėvai, jų formuojantis pavyzdys -tėvų gyvenimo pavyzdys, jų pažiūros į santuoką, šeimą, jų elgesys vienas su kitu ir t.t. Tėvo ar motinos pasitraukimas iš šeimos labiau kenkia vaiko sveikatai, negu vieno tėvų mirtis. Psichologai pastebėjo, kad po tėvų skyrybų trejų šešerių metų vaikai pajunta kaltės ir pažeminimo jausmą, septynerių aštuonerių metų - pyktį ir pagiežą, dešimties metų - pagiežą abiem tėvams. Šiuo atveju, psichologai netgi nurodo vaiko asmenybės nukrypimą - skyrybų sindromą. Jo esmę sudaro padidėjęs jautrumas, nervingumas, intelekto bei emociniai brendimo sutrikimai. Pasak K.Miškinio (1993), kad kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau pakelia tėvų skyrybas. Labiausiai jos žeidžia vyresnio amžiaus vaikus, ypač paauglius. Tėvų skyrybos vaikams - ne vienadienis įvykis, o ilgas procesas, kuris prasideda dar prieš oficialią ištuoką ir tęsiasi ilgai po to. Vaikai kenčia dėl tėvų konfliktų, žeidžiama jų psichika, kuri nespėja prisitaikyti prie nervinės įtampos šeimoje. Po skyrybų pasikeičia ir tėvų santykiai su vaikais. Skyrybos vaikams išryškina pačių artimiausių žmonių savybes. Negobšuoliai staiga tampa smulkmeniški; švelnūs, viską atleidžiantys - nesutaikomi ir pilni neapykantos. Kaip teigia J.Bikulčius (1996), didelės nelaimės "nuvalo" jausmus ir pažiūras, todėl tikroji tėvų santuokinių ryšių, bendravimo kultūros ir padorumo vertė kaip tik ir išaiškėja per skyrybas. Pasibaigus skyryboms, problemos paprastai 299
nesibaigia. Moterys sunkiau apsipranta su šeimos iširimu, su naujomis sąlygomis po skyrybų, todėl kai kurios mažiau dėmesio ir emocinės šilumos skiria vaikams, būna irzlesnės, nervingesnės, sunkiau išvengia konfliktų. Yra ir tokių moterų, kurios vaikus laiko savo nesėkmių priežastimi. Po skyrybų keičiasi ir tėvo požiūris. Dalis išsiskyrusių vyrų mažiau domisi savo vaikais, trečdalis tėvų visai jais nesirūpina. Tačiau daug tėvų labai skausmingai išsiskiria su savo vaikais. Išsiskirdami jaučia kaltės jausmą ir nerimą, ilgisi vaikų, dažniau su jais bendrauja, nebaudžia, susitikimai būna šventiški. Vaikai po skyrybų. Po skyrybų iškyla klausimas su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas. Yra du keliai, kuriais yra nusprendžiama: • Tarpusavio susitarimas, (pvz., jeigu šeimoje yra keli vaikai, tėvai juos gali pasiskirstyti - vieni lieka gyventi pas motiną, kiti - pas tėvą); • Teismas. Jeigu tėvai nesutaria su kuriuo iš jų gyvens vaikas. Kai vaikui yra suėję dešimt metų, teismas atsižvelgia į jo norą, tačiau pageidavimą derina su kitomis teismo posėdyje nustatytomis aplinkybėmis. Teismas vadovaujasi pirmiausia vaiko interesais: vaikas lieka gyventi pas tą iš tėvų, kuris garantuoja geresnį auklėjimą, priežiūrą ir išlaikymą. Šias sąlygas nustatyti padeda globos ir rūpybos organas prie švietimo skyriaus ar valdybų. Į šį procesą įsitraukia ir socialinis pedagogas. Jeigu visos sąlygos yra vienodos, vaikas paliekamas auklėti motinai. Statistika rodo, kad dažniausia po skyrybų vaikai lieka gyventi su motina (apytiksliai tik 1% tėvų pasiima auginti vaikus - dažnai tai būna, kai motina turi problemų dėl alkoholio). Į skyrybas teismuose dažnai žiūrima paviršutiniškai ir nėra gerai pasiruošta šiam procesui. Kaip išeitis šioje situacijoje galėtų būti steigimas specialių teismų, kurių kompetencijoje būtų tik skyrybų procesai. Kaip ir buvo minėta, į skyrybų procesus turėtų būti įtraukiami ir socialiniai pedagogai, kurie padėtų svarstyti klausimus, susijusius su vaikais, ruošiantis skyrybų procesui. Svarbiausia socialinio pedagogo funkcija šioje situacijoje - atsižvelgti, ar laikomasi vaikų teisių konvencijos. Specialūs tyrimai, kurie buvo atlikti JAV parodė, kad pats priimtiniausias variantas vaikui po tėvų skyrybų yra likti gyventi su tos pačios lyties tėvu (t.y. mergaitei geriausia likti gyventi su motina, o berniukui - su tėvu). JAV labai dažnai vaikais po skyrybų rūpinasi abu tėvai. Lietuvos statistiniai duomenys yra šiek tiek kitokie, N. Jurkevičiaus tyrimų duomenimis, net 69 % išsiskyrusių tėvų po skyrybų nepalaiko jokių ryšių su vaikais, vienaip ar kitaip bendrauja tik 31 %. Daugelio iš jų santykiai yra epizodiniai, neturintys didelio poveikio vaikų auklėjimui ir netgi dažnai neigiamai veikiantys vaikus, sujaukiantys nusistovėjusį šeimos ritmą. Tėvo įtaka gali būti naudinga, jeigu tarp išėjusio tėvo ir vaiko auklėtojo susiklostys draugiški, palankūs santykiai. Tokių šeimų, kur išsiskyrusių tėvų 300
santykiai yra draugiški, dalykiški - tik 9,1 %. Kiti atvirai reiškia priešiškumą vienas kitam (8,6 %), saugo šaltą, mandagų neutralitetą (20,2 %) arba apskritai nepalaiko jokių ryšių (62,3 %). Tėvų elgesio klaidos po skyrybų. Dažnai tėvai mano, kad vaikas nieko nesupranta ir nepastebi, tačiau, vaikas, kaip koks barometras, reaguoja į pasikeitusį emocinį klimatą šeimoje. "Kiek skyrybos traumuos vaiko psichiką, priklauso nuo pačių tėvų: nuo to, kaip jie praneš vaikui apie skyrybas, kaip bendraus po jų, kaip atsilieps apie tėvą ar motiną, palikusį šeimą ir t.t.", teigia K.Miškinis(1993). Žmonės išsiskyrę nemoka tarpusavyje kultūringai bendrauti ir dažnai daro klaidas, kurios skaudžiai atsiliepia vaiko vystimuisi. K.Miškinis savo knygoje "Šeimos pedagogika"(1993) pateikia keletą dažniausiai daromų tėvų klaidų: ■ ■
■
■
vienas iš tėvų (paprastai motina), auginantis vaikus, savo elgesiu ir kalbomis nuolatos pabrėžia, jog gyvena tik dėl vaikų, visą dėmesį skiria vien jiems. Vaikai įpranta būti dėmesio centre ir darosi egoistai; stengiamasi materialiai aprūpinti vaiką ar vaikus taip, kaip ir kitose pilnose šeimose. Didžiausias rūpestis - kad tik vaikui ko netrūktų. Tuomet sudaromos sąlygos bręsti egoizmui. Šioje vietoje taip pat nesuvokiama, kad vaikui labai svarbi emocinė parama, o ne tik materialinė gerovė; mama nuolat pabrėžia, jog vaikas vargšas, nes neturi tėvo. Todėl atleidžia net netinkamus poelgius, įtikina, kad jis nelaimingas, gyvenimo nuskriaustas. Taip ugdomas menkavertiškumo kompleksas, traumuojantis vaiko psichiką; vaikas mokomas neapkęsti tėvo (ar motinos). Jo asmenybė vaizduojama sutirštintomis spalvomis, paryškinami trūkumai. Išmokytas neapkęsti palikusiojo šeimą, vaikas savo neapykantą gali nukreipti ir prieš jį auginantį.
Motina ar tėvas, įsitraukdamas į kovą su sutuoktiniu, turi suvokti, kad į tuos kivirčus negalima įtraukti vaiko. Po skyrybų buvęs sutuoktinis jau nebėra vyras ar žmona, tačiau vaikui jie abu buvo ir liks tėvai. Vaiko emocinė pusiausvyra priklauso ne tik nuo to, ar jis turi tėvą ir motiną, bet ir nuo to, ar išsiskyrę jo tėvai sugeba užgniaužti savo neapykantą ir nuoskaudą. Čia galime įžvelgti "dirvą", kurioje turėtų dirbti socialinis darbuotojas įtraukdamas ir kitus galinčius padėti specialistus. Socialinė pagalba nepilnai šeimai ir socialinio pedagogo funkcijos Nepilnai šeimai auginančiai vaikus, kaip disfunkcinei, reikalinga materialinė, socialinė, psichologinė parama. Į pagalbą turi ateiti socialinis pedagogas, kuris padėtų išspręsti kylančias problemas arba patartų į kurias institucijas reikia kreiptis, pavyzdžiui, norint gauti pašalpas ir pan. Taigi, 301
socialinis pedagogas, kaip kompetentingas specialistas, turėtų dirbti su nepilnų šeimų vaikais bei tėvais. Pirmasis ir svarbiausias žingsnis – psichologinė pagalba. R.Ovčarova (2001) pateikia penkių fazių šeimos konsultavimo metodiką: Pirma fazė - pirminio kontakto su šeima užmezgimas; jo metu socialinis pedagogas palaipsniui įsitraukia į šeimos gyvenimą ir problemas. Iš pradžių tai tik lengvi pašnekesiai su šeimos nariais, kurie sudaro sąlygas socialiniam pedagogui stebėti šeimos atmosferą, tėvų ir vaikų santykius, padeda geriau suprasti problemas. Šioje fazėje susiformuoja šeimos narių ir socialinio pedagogo santykių pobūdis. Profesionalus darbuotojas jau šio bendravimo metu gauna nemažai informacijos apie šeimos auklėjimo formas. Antra fazė - kliento problemų, susijusių su šeima, nustatymas. Šioje fazėje suderinamas kliento ir socialinio pedagogo požiūris į esamas problemas. Socialinis pedagogas turi atsiriboti nuo subjektyvaus problemos vaizdo ir pateikti savo, kaip "trečiojo asmens" - "asmens iš šalies", problemos suvokimą. Trečia fazė - konkretus darbas su klientu ir jo šeima, formuojant naują problemos supratimą ir keičiant tam tikras charakterio bei elgesio savybes. Ketvirta fazė - apsisprendimas tam tikrai veiklai. Konsultantas drauge su klientu aptaria galimas išeitis iš esamos situacijos, apžvelgia veiklos alternatyvas ir pasirenka tinkamiausią iš jų. Vėliau sudaromas būsimos veiklos planas, pasiskirstoma pareigomis. Klientas įgalinamas pats aktyviai ieškoti problemos sprendimo būdų ir prisiimti atsakomybę už konsultacijų efektyvumą. Penkta fazė - grįžtamojo ryšio fazė. Konsultavimo funkciją atliekantis socialinis pedagogas drauge su klientu aptaria veiklos rezultatus ir jų reikšmę sprendžiant problemas. Tą profesionalus specialistas gali atlikti ir kiekvienoje ankstesnėje fazėje, siekdamas situacijos aiškumo. Gana populiarus darbo su šeima metodas yra tėvų grupinė terapija. Užsiėmimų metu taikomi psichoterapiniai ir psichologinės korekcijos metodai, padedantys įveikti žalingus tėvų auklėjimo įpročius, susijusius su pedagogine ir psichologine nekompetencįja. Grupinės terapijos metodas leidžia tėvams kartu spręsti panašias problemas, kurias jie patys iškelia. Ši terapija turi dvigubą poveikį: specifinį (sentimentų atsiradimas tarp tėvų ir vaikų; adekvatesnių vaikų poreikių ir galimybių suvokimas; psichologinės - pedagoginės nekompetencijos eliminavimas; naujų bendravimo su vaiku būdų susiformavimas) ir nespecifinį (tėvų informavimas apie jų auklėjimo patirties įtaką auklėjant savo vaiką). Kiti grupinėje terapijoje dažnai taikomi metodai: ■ 302
grupinė diskusija;
■ ■ ■ ■ ■
video korekcija (įrašomas vaiko ir tėvų elgesys vieno su kitu, peržiūrima juosta ir atliekama analizė); žaidimo metodas; bendros veiklos metodas (tėvai kartu su vaikais atlieka įvairias užduotis); konstruktyvaus ginčo metodas (šeimos nariai mokomi efektyvesnių ir priimtinesnių konflikto sprendimo būdų); verbalinės diskusijos metodas (ugdoma dialogo kultūros šeimoje, tinkamų argumentų parinkimo, tolerancijos kito nuomonei).
Kitas būdas, suteikiant pagalbą nepilnoms šeimoms, - dienos centrų kūrimas mikrorajonuose, kuriuose visą veiklą kuruotų ten dirbantys socialiniai pedagogai. Čia vaikai galėtų turiningai praleisti laiką po pamokų. Taip būtų užkertamas kelias nusikalstamumui, vaikai nesišlaistytų gatvėmis ir patiems tėvams būtų ramiau. Taip pat svarbu, kad vaikams iš nepilnų šeimų būtų sudarytos lengvatinės sąlygos patalpinti vaiką į darželį, mokyklą šeimos gyvenamajame mikrorajone. Darželiuose, mokyklose rekomenduotina rengti tėvų susirinkimus. Valstybė turėtų skirti lėšų edukaciniams leidiniams apie vaikų auklėjimo problemas. Vienas iš nevalstybinių būdų sprendžiant vienišų tėvų materialines problemas - bendruomeninio fondo "Vieniši tėvai" įkūrimas, į kurį laisvu noru pinigus galėtų pervesti įvairių firmų vadovai, organizacijos už tai gaudamos mokesčių lengvatas (bent jau tai daliai, kurią jos įmoka). Tokiu atveju turėtų būti griežta fondo lėšų paskirstymo kontrolė. T. Gurko (1992) knygoje "Socialinio darbo programa su nepilna šeima" («Программа социальной работы с неполными семьями») pateikia socialinės — edukacinės pagalbos tarnybos socialinio pedagogo funkcijas, dirbant su nepilnomis šeimomis.
303
Informacijos apie nepilną šeimą surinkimas ir pateikimas kitoms institucijoms. − Dalyvavimas tarnybos veikloje, ieškant lėšų veiklai, su nepilnoms šeimomis. − Dalyvavimas organizuojant socialinės tarnybos ir savipagalbos grupės toje bendruomenėje, kurioje jie veikia. − Teritorinių tarnybų veiklos organizavimo tikslas - suteikti pagalbą nepilnai šeimai, gavus informacijos arba išaiškinus atvejį, jog reikalinga skubi pagalba (esant kritiškai psichologinei motinos būsenai, dideliems finansiniams sunkumams, nepakankamas vienišos motinos pareigų vykdymas). − Pagalba vienišų motinų įsidarbinimui (bendradarbiaujama su įdarbinimo agentūromis).
− Išsamios informacijos surinkimas apie rizikos grupės vaikus. − Vadovavimas darbui (tiesioginio kontakto palaikymas su kitomis teritorinėmis organizacijomis) sprendžiant iškilusias problemas. − Vaikų laikinos priežiūros centrų ir edukatorių sąveikos, teritorinių tarnybų, organizavimas (bendradarbiaujant su vietine administracija). − Užsiėmimų organizavimas vaikų grupėse ir sekcijose.
3.9 pav. Socialinės pagalbos tarnybos socialinio pedagogo funkcijas, dirbant su nepilnomis šeimomis (pagal T.Gurko, 1992)
304
Išvados •
• • •
•
Nepilna šeima yra tokia socialinė mikrogrupė, susiformavusi po skyrybų, po vieno iš sutuoktinių mirties, netradicinė šeima). Ekonominiu, socialiniu, edukaciniu ir psichologiniu požiūriu skiriasi nuo kitų tradicinių šeimų. Didžiausią nepilnos šeimos problema - moralinė, psichologinė atmosfera joje. Nepilna šeima yra viena iš rizikos grupės šeimų arba dar kitaip galima pavadinti disfunkcinė šeima. Vieniša mama ar tėvas negali užtikrinti pilnaverčio vaiko vystimosi tokioje šeimoje. Pagrindinės nepilnų šeimų problemos - materialinis diskomfortas, psichologinė atmosfera šeimoje; Valstybė, rūpindamasi nepilnomis šeimomis, turėtų sudaryti sąlygas joms gauti nemokamą psichologinę pagalbą (socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai ir psichologai dirba su šeimomis, taikydami grupinę ir individualią terapiją), turėtų būti steigiami dienos centrai nepilnų šeimų vaikams ir pan. Socialinis pedagogas (darbuotojas) turėtų rinkti informaciją apie nepilnas šeimas ir bendradarbiauti su kitomis institucijomis, siekiant įgalinti jas.
Klausimai ir užduotys 1. 2. 3. 4.
Apibrėžkite šeimos sampratą ir išanalizuokite įvairių šeimų tipus. Kurias šeimos priskiriamos rizikos grupei ir kodėl? Išvardykite nevyriausybines ir religines organizacijas, padedančias nepilnoms šeimoms. Sukurkite socialinės - edukacinės pagalbos šeimai teritorinėje bendruomenėje modelį.
305
3.7 Vaikų, netekusių tėvų globos, socializacijos ypatumai Našlaitystė, kaip socialinis reiškinys, yra kiekvienoje visuomenėje, net pačioje ir labiausiai išsivysčiusioje humaniškiausioje. Su tuo sunku susitaikyti, tačiau gana dažnai vaikų netekusių tėvų problemas tenka spręsti. Daug sunkiau ramiai reaguoti, jog kiekvienais metais atsiranda vis daugiau našlaičių, turinčių gyvus tėvus. A.Vodnevos ir J.Soikos socialinės našlaitystės problemų tyrimai (2000) parodė, kad krizinė padėtis šiuolaikinėje šeimoje, trūkstant materialinių išteklių išlaikyti ir išauklėti vaikus, padarė įtaką socialinių našlaičių skaičiaus padidėjimui. Padidėjo tėvų, kuriems apribotos teisės auklėti vaikus, skaičius. Dėl to vaikai yra priversti palikti šeimas ir įsikurti internatuose, vaikų globos namuose, šeimynose. Galima išskirti šias vaikų nukreipimo į valstybines globos įstaigas priežastis: ■ ■ ■
dauguma vaikų tampa socialiniais našlaičiais dėl to, kad tėvams buvo apribotos tėvystės teisės; vaikai buvo atskirti nuo tėvų teismo ar vaikų teisių apsaugos tarnybų sprendimu; vaikai, kurių atsisakė tėvai.
Dauguma vaikų yra socialiniai našlaičiai esant gyviems tėvams. Dažniausiai valstybės globoj atsiduria vaikai, sulaukę 7 metų, rečiau nuo 3 iki 7 metų, o mažyliai iki 3 metų sudaro vos dešimtadalį. Tokiu būdu vaikų globos namų auklėtiniais tampa vaikai, psichologiškai susiformavę, su negatyviom nuostatom. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikų, netekusių tėvų globos, vystimasis turi daugybę neigiamų ypatumų, paveldėtų iš neigiamos tėvų patirties (girtavimas, amoralus elgesys ir t.t.). Vaikai, augę be šeimos, atsilieka nuo savo bendraamžių, jie uždaro būdo, sudirgę, jaučiasi nuskriausti dėl tėvų kaltės. Pagrindinis socialinio - edukacinio darbo tikslas tiek mokyklose internatuose, vaikų globos, tiek šeimyniniuose vaikų globos namuose - vaikų rengimas savarankiškam gyvenimui. Pastaruoju metu įvairiose pokyčius patiriančiose šalyse kalbama ne apie abstraktų vaikų ugdymą, o apie socialinį ugdymą, kurio tikslas ne tik visapusiškas fizinis, psichinis, protinis ir dorinis išsivystymas, bet ir sėkminga socializacija. Šis procesas prasideda vaikystėje ir tęsiasi iki pačios senatvės. Socializacijos procese galima išskirti 3 sudėtines dalis: ■ ■ ■ 306
socialinė adaptacija, individualizacija (autonomizacija); integracija (aktyvizaciją).
Socialinė adaptacija (lot. adaptacio) - atspindi žmogaus prisitaikymo prie socialinės aplinkos sąlygų ir reikalavimų rezultatą. Tuo tarpu individualizacija socializacijos procese vertinama ne kaip prieštaravimas supančiai aplinkai, o kaip savo asmenybės išsaugojimas. Savaime aišku, priešingu atveju žmogus gali ištirpti aplinkoje, prarasti kritišką požiūrį ir socialinė adaptacija gali baigtis konformizmu, t.y. visišku susiliejimu su grupe, savo asmeninių savybių praradimu. Integracija išsaugoto kritiškumo pagrindu teikia galimybę daryti poveikį grupės tikslams, normoms ir nuostatoms. Be to, būtent integracija stimuliuoja saviauklą, be kurios ugdymas visiškai neefektyvus. Pagaliau integracija ir konfrontacija su visuomene - dvi pusės ir neatskiriamos sėkmingos socializacijos dalys. Dėl sėkmingos socializacijos formuojasi socialiai subrendusi asmenybė, kuriai būdinga: ■ ■ ■ ■
socialinių normų, nusistovėjusių tam tikroje visuomenėje, priėmimas adaptacijos išdava; savo vietos suradimas kitų žmonių tarpe – autonomizacijos rezultatas; sąmoningas troškimas tobulėti; ne mažiau kaip trijų socialinių vaidmenų įsisavinimas: piliečio, šeimos nario ir savo profesijos žinovo.
Tačiau esant nepalankioms sąlygoms gali susiformuoti socialiai nesubrendusi asmenybė. Kaip pabrėžiama socialinėje pedagogikoje ir psichologijoje, tokių aplinkybių aukomis tampa invalidai, žmonės su psichosomatiniais susirgimais, suaugę, globojami visuomenės asmenys, ir vaikai, netekę tėvų globos. Jų socializacijos procesas vaikų globos institucijose ir alternatyviose ugdymo įstaigose apsunkintas susiklosčiusios joje edukacinės sistemos. Manoma, kad pagrindinė socialinio nesubrendimo priežastis yra ta, kai motinos auklėjimo mokykla pakeičiama institucine įstaiga, kurioje vaikai ne visuomet pratinami pasirūpinti savimi, savarankiškai, be priminimų laikytis visų sanitarinių - higieninių normų ir reikalavimų. Apie vaikų gyvenančių internatinėse įstaigose socialinę dezadaptaciją liudija vaikų negatyvumas įsisavinant būtinus socialinius vaidmenis. Šis negatyvumas pagrįstas ankstesne patirtimi. Vaikas iš nenusisekusios šeimos aprioriškai nepasirengęs teigiamai įsisavinti šeimynykščio vaidmenį, nes matė neigiamus pavyzdžius biologinėje šeimoje. Šiems vaikams sunku įsijausti ir į būsimo šalies piliečio vaidmenį, nes jie dažniausiai pažeidžia visuomenėje įsitvirtinusias taisykles ir normas. Šių vaikų profesiniai ketinimai formuojasi lėtai. Ryškiu dezadaptacijos požymiu tampa valstybinėse globos įstaigose skiepijamas "našlaičio statuso" vaidmuo, nesurandantis visuomenėje palaikymo ir pritarimo. Taip atsitinka todėl, kad ypatingas rūpestis priimamas kaip būtinas ir privalomas. Tokiu būdu formuojasi palankių santykių socialinis lūkestis kaip kasdieninės normos. Šio vaidmens skiepijimas vaiką ilgą laiką užfiksuoja išlaikytinio pozicijoje, netgi išėjus iš globos įstaigos. Šių įstaigų auklėtiniai 307
stengiasi aplinkinių akyse atrodyti našlaičiai, demonstruoti ištobulintą, įsisavintą bejėgiškumą, teikiantį jiems viltį būti globojamiems. Tačiau gyvenime žmogus sutinka daugybę kliūčių ir nusivylimų, kurių nė vienam nepasiseka išvengti, tarp jų ir globos namų auklėtiniams. Jeigu neišmokstama jų tinkamai sutikti ir nugalėti, tai gyvenimas gali virsti ištisa nusivylimų grandine. Šiuos teiginius galima pailiustruoti L. Smaginos tyrimu apie auklėtinių adaptacijos nesėkmes, atliktu 2000 m. "Socialinis pedagoginis darbas su vaikais, netekusiais tėvų globos". Tyrime dalyvavo: ■ ■
vaikų globos namų auklėtiniai abiturientai išleistuvių išvakarėse; auklėtiniai su 3 metų savarankiško gyvenimo stažu.
Apklausos metu buvo aiškinamasi, koks vaikų požiūris į gyvenimą vaikų globos namuose, jo vertinimas. Apklausos rezultatai parodė, ką vaikai mano apie gyvenimą vaikų globos namuose. Jie teigė, kad našlaičių įstaigose vaikai laikomi "sterilioje aplinkoje", nesuteikiančioje galimybių suvokti tikrą sudėtingą gyvenimą, laukiantį jų ateityje. Su didžia dalimi jų nuomonės galima sutikti, nes nerūpestingas gyvenimas, kai viskas "paduota ant lėkštutės" išugdo tokias auklėtinių savybes kaip komunikacinis bejėgiškumas, padidinta savimonė (savęs vertinimas), vartotojiška nuostata. Apklausos metu respondentų taip pat buvo paprašyta išskirti sunkumus, su kuriais jiems dažniausiai tenka susidurti. Paaiškėjo, kad vaikų namų auklėtiniai 1- oje vietoje didžiausius sunkumus patiria moksle (40%), antroje vietoje - vidaus tvarkos taisyklių laikymosi būtinybė (30%), draugų paieška (24%). Dalis auklėtinių (16%) pareiškė, kad jiems visiškai nėra jokių sunkumų. Visiškai kitaip atrodo problemos tiems auklėtiniams, kurie turi 3 metų savarankiško gyvenimo stažą. Pirmoje vietoje - sunkumai perkant namų apyvokos daiktus, drabužius, avalynę (71 %), kiti materialiniai sunkumai (68 %), o tik paskui - draugų paieška (17 %), reikalavimų darbe vykdymas (11 %). Iš dalies galime sutikti su tuo, kad vaikų globos namuose neretai vyksta vienpusiškas, formalus darbas, kuris dėl būtinų vidaus taisyklių tvarkos laikymosi trukdo tinkamai parengti vaikus susidūrimui su realia buitimi. Neišsprendžia problemų ir ta piniginė suma, kuri įteikiama išleidžiant auklėtinius į gyvenimą. Kai kuriuose vaikų globos namuose auklėtiniai visiškai nėra mokomi elgtis su pinigais, kadangi auklėtojai nepakankamai tam skiria dėmesio. Dėl to ateityje auklėtiniai nesugeba ekonomiškai tvarkyti savo biudžeto. Vaikų globos namuose trūksta ir kvalifikuotų specialistų, ne visur yra socialiniai pedagogai ir psichologai. Dėl finansinių sunkumų kai kuriose globos įstaigose nėra nei psichologo, nei socialinio pedagogo etatų. Galima išskirti ir kitą problemą - ne visada efektyvus auklėtojų darbas su našlaičiais tvarkant tolimesnį jų likimą. Net tradiciniai susitikimai su buvusiais vaikų globos namų auklėtiniais organizuojami nereguliariai. Net 64 proc. L.Smaginos apklaustų globos įstaigų darbuotojų mano, kad jų darbas, rengiant auklėtinius 308
savarankiškam gyvenimui, yra nepatenkinamas, 33 % - patenkinamas, 1 % geras, 2 % - visiškai neatsakė į šį klausimą. Tuo tarpu net 89 % respondentų mano, kad vaikų globos namuose būtina rengti auklėtinius šeimos kūrimui. Apie internatų ir vaikų namų auklėtinių menką paruošimą savarankiškam gyvenimui liudija dar vienos apklausos duomenys, pateikti tame pačiame L.Smaginos tyrime. Kaip žinia, beveik kiekvienam žmogui tenka susidurti su sunkumais, sprendžiant svarbius gyvenimo klausimus. Vieni ieško paramos, kiti veikia savarankiškai. Kuo jaunesnis vaikas, tuo labiau jam reikalinga kvalifikuota edukacinė pagalba. Vaikų globos namų auklėtiniams gyvenimiškų problemų sprendimo metas ateina po išleistuvių, todėl šiuo laikotarpiu kompetentingo žmogaus parama ypač svarbi. Vaikų globos namų auklėtinių atsakymai į klausimą, kur jie žada kreiptis pagalbos pasiskirstė taip: 51% vaikų ruošiasi kreiptis paramos į savo auklėtoją arba direktorių, 40 % - pas draugą (ę), 14 % ruošiasi spręsti viską savarankiškai, 12 % - tarsis su broliu, seserim, 9 % - su tėvais, 4 % - su seneliais. Iš karto gali pasirodyti, kad toks aukštas pasitikėjimo procentas pedagogais tik džiugina, bet, deja, galimybė kreiptis į vaikų globos namus paramos vis labiau tampa ribota, tik 4 % buvusių auklėtinių palaiko ryšius su buvusiais auklėtojais. Įdomu ir tai, kad dauguma auklėtinių tiki galimybe išspręsti visas jų problemas pakeitus esamą ugdymo sistemą vaikų globos namuose. Atsakymai pasiskirstė taip: ■ ■ ■ ■ ■
50 % apklaustųjų siūlo įvesti specialų kursą apie šeimą ir šeimos santykius; 21 % auklėtinių norėtų įgyti grynai praktinių įgūdžių (ruošti valgį, konservuoti produktus žiemai, mokytis ekonomiškai tvarkyti finansus ir t.t.); 13 % respondentų mano, kad vaikų globos namuose reikia pakeisti suaugusių ir vaikų bendravimo sistemą, praturtinti ją savitarpio šiluma, pasitikėjimu, pagarba, meile, rūpesčiu; 11 % auklėtinių mano, kad "vaikų globos namuose neturi būti prabangos", dėl kurios nukenčia jų pasirengimas savarankiškam gyvenimui; 5 % auklėtinių įsitikinę, kad jau mokykloje reikia supažindinti su įvairiom specialybėm. Verta pagalvoti, ar nepribrendo reikalas įgyti specialybę jau buvimo vaikų globos namuose metu.
Apgyvendinimas šeimyniniuose vaikų namuose ar vaikų kaimuose, nesušvelnina socialinių našlaičių rengimo savarankiškam gyvenimui problemų, todėl, kad naujai suformuota šeima yra tik tikros, biologinės šeimos pakaitalas. Analizuojant edukacinę darbo situaciją vaikų kaime, būtina atkreipti dėmesį į kai kurias problemas. Šeima turi savo namus, savo valgyklą, savo auklėtoją, kuri, kaip taisyklė, moteris. Tačiau „Vaikų kaime" nėra tėvų, dauguma namų pareigų gula ant etatinių darbuotojų pečių, bendravimo ratas susiaurintas, apsiriboja, kaip taisyklė, miestelio ar kaimo teritorija. Vaikas 309
negali atlikti, pavyzdžiui, giminaičio, brolio, sesers, dukters, sūnaus, anūko vaidmenų. Vaikų našlaičių kaimo patirtis pokyčius patiriančiose šalyse kuriama pagal užsienio šalių vaikų kaimo pavyzdį. Praktiškai visi to kaimo auklėtiniai vadinami "rizikos vaikai" atėjo iš nenusisekusių šeimų, kurių tėvai niekur nedirbo, girtuokliavo. Suaugusieji nesirūpino savo vaikais, nesigilino į jų mokymąsi. Todėl dauguma „Vaikų kaimo" auklėtinių nenorėjo mokytis, dirbti, nemokėjo bendrauti su kitais žmonėmis, vykdyti mokytojo reikalavimų, nenorėjo elgtis pagal nusistovėjusiais normas ir taisykles. Kai kurie buvo linkę valkatauti, pažeidinėti teisės normas, buvo vaikų teisių apsaugos tarnybų įskaitoje. L.I.Smagina pažymi, kad vaikų globos namuose ir alternatyviose įstaigose 60 % - 70 % vaikų jau atėjo įgiję gyvenimo patirtį alkoholikų šeimoje, patyrę seksualinę ir fizinę prievartą, pažeminimą, įžeidinėjimus ir t.t. Visa tai tik dar labiau apsunkina pedagogų darbą. Kurso "Žmogus ir visuomenė" įvedimas į kai kurių šalių bendrojo lavinimo ugdymo programą neišsprendžia problemos, nes auklėtinių rengimas savarankiškam gyvenimui neturi apsiriboti mokymo dalykais, o privalo užpildyti visą vaikų buitį. Tyrinėtojų nuomone, vaikui reikia suteikti asmeninę erdvę jo asmenybės vystimuisi, nes prievartinis "viešumas" gyvenime atveda prie nepageidaujamų kontaktų, kurie ištrina savąjį "aš", t.y. gebėjimą turėti savo autonomiją. Vaikų globos namų auklėtinių tolimesnės adaptacijos problemas tyrę mokslininkai mano, kad labai naudinga yra plėtoti socialinio grūdinimo metodiką, mokant nugalėti sunkumus. Ne tik edukologų, bet ir psichologų nuomone, kuo geriau žmogus išmoksta spręsti problemas savo aplinkoje paauglystės metais, tuo geriau jis sugeba išgyventi pasikeitimus, pasaulio nenusakomumą kai būna suaugęs. Taikant socialinio grūdinimo metodiką, būtina palikti pasirinkimo teisę. Ją turėdamas, žmogus yra atsakingas ir už savo veiksmus ir už tų veiksmų pasekmes. L.Smagina savo tyrime "Socialinis pedagoginis darbas su vaikais, netekusiais tėvų globos" pažymi, kad daugelis vaikų globos namų auklėtinių arba nekuria šeimų, arba susiduria su dideliais sunkumais kuriant ir išsaugojant jas. Nesunku nuspėti, kad jie sunkiai pritampa vyro ar žmonos šeimose, nesugeba sukurti pilnaverčių santykių su sutuoktiniais. Galima manyti, kad visi minėtieji sunkumai iškyla dėl informacijos stokos globos įstaigoje apie šeimą, tarpusavio santykius, vyro ir žmonos vaidmenis. Jiems greitai pasibaigia pirminis prieraišumas, kuris atveda prie skyrybų. Daugiausia vaikų globos namų auklėtiniai kuria šeimas tarpusavyje, tarsi norėdami išsaugoti įprotį gyventi kartu. Be to, mergaitės dažniausiai tampa vyrų apgaulės aukomis, dėl to tarp jų tiek daug vienišų motinų. Visa tai dar kartą patvirtina apie specialaus vaikų rengimo šeimai būtinumą valstybinėse vaikų globos įstaigose. Šios ir ne tik šios edukacinės problemos vaikų globos namuose išsprendimui reikalingi tam tikri įgūdžiai, kurie turėtų būti suformuojami 310
žmoguje. Todėl žymiai efektyvesniam būsimų vyrų, žmonų, tėvų, motinų vaidmenų atlikimui L.Smagina siūlo tokius įgūdžius, kuriuos turi susiformuoti jauni žmonės iki išėjimo iš vaikų globos namų: ■ ■
■
pozityvią nuostatą kuriant tvirtą šeimą; įgyti žinių apie šeimos vaidmenį visuomenėje ir atskiro žmogaus gyvenime, apie teisines ir etines normas, reguliuojančias vedybinius šeimyninius santykius, apie fiziologinius ir psichologinius lytinių santykių aspektus; racionaliai tvarkyti namų ūkį išmokti vaikų priežiūros, jų auklėjimo subtilybių, tarpasmeninio bendravimo įgūdžių.
Akivaizdu, kad žinių apie santuoką ir šeimą, teigiamų nuostatų formavimą gali suteikti sistemingi užsiėmimai pagal specialią programą. Tokia programa turėtų sujungti kelis aspektus: socialinį teisinį dorovinį psichologinį pedagoginį lytinį ir ūkinį- ekonominį. Socialinis aspektas. Vaikų globos namų sąlygomis auklėjami vaikai yra izoliuoti nuo išorinio pasaulio, jų veikla reglamentuojama vidaus tvarkos taisyklėmis, todėl nėra patenkinami jų socialiniai poreikiai, tokie kaip neformalus bendravimas, jiems trūksta socialinio ir emocinio pasitikėjimo, realaus gyvenimo įvaizdžio. Visi šie veiksniai apsunkina vaikų namų ir internatų auklėtinių rengimą savarankiškam gyvenimui. Nugalėti auklėtinių išorinio pasaulio nepasitikėjimo baimę galima tik sustiprinus jų socialinius ryšius. Integravimasis su šeimose gyvenančiais vaikais, bendradarbiavimas su mokymo įstaigų kolektyvais padėtų adaptuotis vaikams visuomenėje, o bendravimas su sėkmingų šeimų vaikais pateiks puikių tarpusavio santykių ir elgesio normų šeimoje bei visuomenėje pavyzdžių. Ne visiškai galima sutikti su tuo, kad "vaiknamiečių" bendravimas su "normalių" šeimų vaikais gali duoti puikių rezultatų. Visgi globos namų auklėtiniai susiduria su nemažais sunkumais mokykloje. Jų vengia, nemėgsta ne tik bendraamžiai, bet ir jų tėvai. Kai kurių mokytojų požiūris įjuos yra taip pat neigiamas. Vaikų iš mokyklų - internatų rengimo šeimyniniam gyvenimui programa numato supažindinti vaikus su valstybine santuokos ir šeimos santykių politika, socialinių vyro ir žmonos, tėvo ir motinos vaidmenimis, su šeimos reikšme visuomenei ir atskiram individui. Teisinis aspektas. Vaikų namų, mokyklų internatų auklėtinių savo teisių žinojimas padėtų įsilieti į suaugusių gyvenimą, todėl programoje numatyta supažindinti vaikus su baudžiamąja atsakomybe, su šeimos teisės pagrindais, tėvų atsakomybe už vaikų auklėjimą. Šis aspektas gali būti labai vertingas. Jau vien dėl to, kad auklėtiniai galėtų susipažinti su savo teisėmis bei pareigomis. Galbūt tai padėtų išsiugdyti didesnį atsakingumo jausmą. Dorovinis aspektas. Sunkiausia, rengiant auklėtinius savarankiškam gyvenimui, suformuoti šeimos vertybinę orientaciją. Patyrę tėvų išdavystę, 311
praėję žiaurią gyvenimo mokyklą, šitie vaikai dažnai būna agresyvūs, nusivylę, praradę supančios aplinkos adekvačią moralinę vertę. Todėl svarbiausias vaikų globos namų auklėtojo uždavinys - išmokyti vaikus gyventi žmonių tarpe pagal etines normas ir įstatymus. Vienintelis būdas sužadinti paauglių dorovinius jausmus - apsupti juos visuotiniu rūpesčiu ir globa. Tik meilės pagrindu galima pratinti prie suvokimo, ką reiškia būti savo tėvų vaikais, broliais, seserimis, draugu, sutuoktiniu (- e) ir, pagaliau, - tėvu ar motina. Psichologinis aspektas. Psichologinio pobūdžio problemos vaikų globos namų auklėtinius lydi visą gyvenimą, iškyla jos ir kuriant šeimas. Šie jaunuoliai turi problemų bendraujant tarpusavyje (sutuoktinių), jiems būdingas emocinis šaltumas arba, atvirkščiai, išskirtinis prisirišimas, kartais agresyvumas. Dažniausiai jie nesugeba suprasti kitokio, skirtingo nuo jų, požiūrio, nepripažįsta kitų žmonių teisės turėti savo skonį ir įpročius. Šie būdo bruožai vaikų globos namų auklėtiniams trukdo spręsti konfliktus ir sudaro papildomų sunkumų, pavyzdžiui, adaptuojantis šeimoje. Galima teigti, jog pagrindinis psichologinio rengimo savarankiškam gyvenimui uždavinys - formuoti bendravimo, kontaktų su kitais žmonėmis įgūdžius. Būtina vaikus mokyti valdyti savo emocijas, priimti kitų žmonių reakciją. Psichologinis rengimas apima ir tokius klausimus, kaip asmenybės sąvoka, moters ir vyro psichologiniai ypatumai, jaunuolio ir merginos bendravimo specifika, psichologiniai šeimos santykių pagrindai ir Lt. Lytinis aspektas. Tapdamas vyru arba moterimi, individas turi suvokti savo lytinį vaidmenį, elgesio stilių ir kt. Kadangi vaikų namuose ir mokyklose internatuose didžiąją dalį pedagogų sudaro moterys, vaikai turi ribotas lytinės identifikacijos galimybes. Berniukas, kuris yra apsuptas moteriškos globos, neretai stokoja būtinų vyrui savybių: tvirto charakterio, disciplinos, atsakingumo. Vyriškumo etalono nebuvimas mergaitėms pavojingas tuo, kad vyro paveikslas, sukurtas jų vaizduotėje, yra iškreiptas (idealizuotas). Todėl ugdymo procese būtina numatyti stereotipų: "vyriškumas" ir "moteriškumas" populiarinimą. Ypatingą dėmesį rengiant auklėtinius savarankiškam gyvenimui reikia skirti santykiams su kitos lyties atstovais. Be to, rengimas seksualiniam gyvenimui santuokoje turi remtis ne tik lytinį ar kontraceptinių priemonių naudojimo metodus (nors ir tai labai svarbu), bet ir į tai, kokią svarbą turi susilaikymas nuo lytinių santykių iki tam tikro amžiaus (iki socialinio brandumo, santuokos ir U.). Jaunimas, pradėdamas savarankišką gyvenimą, privalo turėti būtinų žinių apie fiziologines vyro ir moters organizmo savybes, apie žmogaus gyvybės atsiradimą. Lytinis auklėjimas turi supažindinti vaikus ir paauglius su nepageidaujamo nėštumo išvengimo būdais, venerinių ligų profilaktika, ypač su AIDS. Edukacinis aspektas. Tarp buvusių valstybinių vaikų globos namų auklėtinių sutinkama daug atsakingų žmonių - iš jų ir pasiaukojusių savo šeimai tėvų. Tačiau pasitaiko, jog dalis buvusių auklėtinių ateity atsisako savo vaikų, 312
atiduodami juos valstybės globai. Manoma, viena tokio elgesio priežasčių yra ta, kad vaikystėje jie neturėjo teigiamo tėvo ir motinos pavyzdžio, kuriuo jie galėtų sekti. Nepatyrę gyvenime gerų santykių su artimaisiais šeimoje, jie neturi galimybės išreikšti užuojautą, meilę ir rūpestį, aukotis dėl kito, apgaubti šiluma ir džiaugsmu. Vadinasi, auklėtiniai nei psichologiškai, nei doroviniu aspektu nepasirengę atlikti tėvų funkcijas. Vienas iš būdų išvengti šių trūkumų instituciniame ugdyme - mišrių amžiaus grupių kūrimas. Naudinga atostogų metu nukreipti vaikų globos namų auklėtinius pasidarbuoti kūdikių namuose, suteikti jiems galimybę organizuoti mažiesiems šventes ir kitus renginius. Todėl auklėtinių rengimo savarankiškam gyvenimui programa numato suteikti žinių apie vaiko gimimą, jo auklėjimą, o taip pat įgūdžių vaiko priežiūrai. Auklėtiniai turi aiškiai suvokti, kad su vaiko atėjimu į pasaulį atsiranda įvairių sunkumų, bet kartu - tai didžiulis džiaugsmas. Turbūt kiekvienas sutiksime su tuo, kad vyro ir moters gyvenimas be vaikų yra nepilnavertis. Ūkinis - ekonominis aspektas. Silpnas profesinis ir darbinis pasirengimas vaikų globos namuose sąlygoja auklėtinių nesugebėjimą vertinti materialinę - buitinę savarankiško gyvenimo pusę. Išlaikytinio nuostata, net ir išėjus iš vaikų globos namų, daugumai atrodo priimtina. Be to, buvę vaikų globos namų auklėtiniai pasižymi nemokėjimu planuoti, paskirstyti savo biudžetą, protingai pasirinkti pirkinius. Vienintelis kelias pašalinti tuos ugdymo trūkumus - įjungti vaikų namų auklėtinius į ūkinę veiklą: maisto pirkimą ir gaminimą, patalpų remontą, rūbų, avalynės priežiūrą, apie pasiskirstymą pareigomis šeimoje. Būtina atkreipti paauglių dėmesį ir į tai, kad šiandien kiekvienas sveikas žmogus turi remtis savo jėgomis ir protu. Socialinės našlaitystės problemos XX amžiaus pabaigoje ypač išaugo ekonominis atotrūkis tarp "apatinio" ir "viršutinio" gyventojų sluoksnio. Nemažai verslo pasaulio žmonių suklestėjo ir tebeklesti, tačiau didžioji dalis gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos kovoja už būvį, kad galėtų patenkinti minimalius pragyvenimo poreikius. Būtent nedarbas, didelis kainų už maistą ir šilumos energiją šuolis nulėmė tai, jog daugiau nė pusė vaikų posovietinėse šalyse gyvena žemiau skurdo ribos. Tai leidžia daryti išvadą, kad naujajame amžiuje didžiulis dėmesys turi būti skiriamas "tėvų- vaikų" problemoms. Nuo 1990 m. ypač didelis dėmesys skiriamas Vaiko teisių konvencijai, kurios preambulėje rašoma, "jog vaikas, kad jis galėtų visapusiškai ir harmoningai vystytis, turi augti šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą". Ypatingai didelio dėmesio susilaukė teisės į šeimą ir į normalias sąlygas fiziniam bei protiniam vystimuisi klausimai. Iki tol buvo nutylimos neįgalių vaikų bei vaikų, netekusių tėvų globos, problemos. L. Smagina atliktame tyrime "Socialinės našlaitystės problemos" (2000 pažymi, kad pirmą kartą apie minėtąsias problemas tuometinėje SSRS, prasidėjus pertvarkai buvo paskelbta 1987 m. spalį sovietinio vaikų fondo 313
konferencijoje. Šio fondo prezidento įžymaus Rusijos vaikų rašytojo A.Lichanovo pranešime buvo pastebėta, kad beveik 95 % vaikų, gyvenančių vaikų namuose, yra našlaičiai turintys gyvus tėvus. Nors po to įvairiose publikacijose minėtieji procentai svyravo nuo 80 % iki 90 %, tačiau netgi pats žemiausias rodiklis atspindėjo sunkią padėtį. Pagrindiniu faktoriumi vaikų skaičiaus didėjimui vaikų namuose yra tėvų alkoholizmas bei pastarųjų asocialus elgesys. Būtent todėl ir buvo pasiūlytas terminas "socialinis našlaitis". Nustačius faktą, kad tėvai elgiasi amoraliai ir tinkamai neprižiūri vaiko, oficialios tarnybos privalo vaiką izoliuoti iš tokios šeimos. Tačiau, susidariusi šiuolaikinė valstybinių įstaigų sistema negali garantuoti, kad bus įgyvendintos kiekvieno vaiko teisės į šeimą. Daugelio tyrinėtojų nuomone, šiuo metu opiausia problema yra institucinių vaikų globos įstaigų uždarumas. Dauguma tokių įstaigų vadovų įsitikinę, kad vaikams vaikų namuose yra daug geriau nei buvusiose šeimose. Pedagogų nuomone, vaikų globos namų auklėtiniai yra geriau išauklėti ir mažiau linkę į nusikaltimus nei tie, kurie augo rizikos šeimose. Pastaraisiais metais posovietinių Rytų Europos šalių mokslininkai yra atlikę unikalių tyrimų, kurių objektu tapo vaikų globos namų abiturientai. 1987 m. pasinaudojant anketomis, pokalbiais ir stebėjimais buvo nustatytas socialinės adaptacijos laipsnis ir jaunų žmonių, išėjusių iš uždarų auklėjimo įstaigų, sunkumai. Buvo nustatyta, kad jaunimas negauna socializacijos įgūdžių, jiems sunku "įsilieti" į visuomenę, jos gyvenimo ritmą. Didelė dalis jaunų žmonių grįžta į savo buvusias nesėkmingas šeimas. Vaikinai dažnai patenka į kalėjimus, o merginos pagimdo nesantuokinius vaikus. Labai retai susikuria normalios šeimos, nes jaunimas, išėjęs iš auklėjimo įstaigų, neturi jokių žinių apie gražius šeimyninius santykius, nemoka auklėti vaikų. Žinoma, tuomet nesantuokiniai vaikai patenka į vaikų namus, ir ratas užsidaro. Kai visos šios problemos pasidarė žinomos visuomenei, teko imtis konkrečių veiksmų. Viena iš naujų formų tapo šeimyniniai vaikų namai arba vaikų kaimai. Ištyrus ir išanalizavus tėvų globos netekusius vaikų problemas, buvo padarytos išvados: ■ ■
■
314
vaikai, patekę į globos įstaigas, turi fiziologinių ir protinių trūkumų. Didelė dalis tėvų - auklėtojų tvirtino, kad jų įvaikinti vaikai sirgo chroniškomis ligomis. Daugelis vaikų sirgo ir psichinėmis ligomis; įvaikintiesiems būdinga savotiška reakcija į balso toną, t.y. jie nemoka išgirsti prašymo, o reaguoja tik į riksmą. Tokie vaikai kartais būna žiaurūs, nemoka vienas kito užjausti, didieji skriaudžia mažuosius, stiprieji - silpnuosius, nemoka gerbti vyresniųjų, jiems sunku suprasti, kas gerai, o kas blogai; vaikai, patekę į globos įstaigas, yra visiškai išlaikomi valstybės. Jie išmoksta tinginiauti, reikalauti, nemoka saugoti daiktų, yra neatsakingi, netvarkingi ir išsiblaškę. Vaikai jaučiasi esą niekam nereikalingi (netgi savo tėvams), todėl susiformuoja
nepilnavertiškumo kompleksas, o iniciatyvos nebuvimas bei siauras akiratis skatina gudrumo ir prisitaikymo vystimąsi. Visi šie charakterių ypatumai buvo didžiulis išbandymas tėvams auklėtojams šeimyniniuose vaikų namuose. Tėvai - auklėtojai turėjo pasinaudoti įvairiais metodais stengdamiesi, jog vaikai kuo greičiau prisitaikytų prie naujų gyvenimo sąlygų. Kaip nurodo L.Smagina savo tyrime "Socialinės našlaitystės problemos", atlikus tėvų - auklėtojų apklausą, paaiškėjo, kad vaikų adaptacijos laikas pasireiškia įvairiai: 36 % šeimų teigia, jog tai vyksta nuo savaitės iki metų, 30 % apklaustųjų teigė, jog užteko kelių mėnesių priprasti prie esamos tvarkos. Adaptacijos laikotarpiui būdingas skirtingas elgesys, dažna nuotaikų kaita, įtampa tarp tikrų ir įvaikintų vaikų. Tačiau palaipsniui nauji šeimos nariai pripranta prie pasikeitusios aplinkos, bet prasideda egzaminas tėvams auklėtojams, nes tenka vaikus pratinti prie mokymosi tvarkos. Vaikams mokytis trukdo išsiblaškymas, siauras akiratis, bloga atmintis ir nesavarankiškumas. Didelė dalis tėvų - auklėtojų (maždaug 63 %) užsiima su vaikais papildomu ugdymu, padeda jiems mokytis. Tačiau atsitinka taip, kad netgi papildomi užsiėmimai neduoda norimų rezultatų, nes sensityvinis periodas jau būna praėjęs. Pažymėtina, kad tėvai - auklėtojai stengiasi plėsti vaikų akiratį, įtraukia juos į visapusišką veiklą. Sąlyginai galima išskirti penkias tėvų - auklėtojų grupes: 1. Tėvai - auklėtojai, kuriems būdingas motiniškas jausmas vaikams. Šitiems tėvams vaikų auklėjimas yra malonumas, o pedagoginis talentas yra tolygus menininko, aktoriaus ar rašytojo talentui. Šiai grupei dažnai priskiriami žmonės, neturintys savų vaikų, bet turintys motinišką instinktą ir nesiekiantys materialinių gėrybių. Kaip taisyklė, jie atsisako didelių butų, nemėgsta atkreipti bereikalingo dėmesio, ypač žiniasklaidos ir televizijos. Vaikai, gyvenantys pas juos, būna lengvai bendraujantys ir svetingi, tačiau ne visada jiems sekasi mokslas. 2. Tai profesionalūs mokytojai, kurie jausdami profesinę pareigą ir užuojautą, prisiėmė atsakomybę auklėti beglobius vaikus savo šeimose. Kaip taisyklė, šie tėvai - auklėtojai irgi nesiekia materialinių gėrybių, bet pakankamai yra reiklūs vaikų mokslui, užsiėmimams (sportui, menui ir t.t.). 3. Tai pakankamai jauni ir romantiški žmonės, kurie šioje srityje realizuoja save kaip asmenybes, norėdami palikti savo pėdsaką šiame gyvenime, suteikti šiokią tokią naudą visuomenei. Šiose šeimose poreikis materialinėms gėrybėms tolygus dvasingumui. 4. Tai ta dalis tėvų - auklėtojų, kurie siekia maksimalaus materialinio gėrio. Būtent tokius reikalavimus jie pateikia oficialiuose ir neoficialiuose susitikimuose. Šiose šeimose vaikai stipriai įleidžia savo šaknis ir nesistengia pabėgti bei grįžti prie senojo gyvenimo būdo. 315
5. Ir galiausiai yra tėvai - auklėtojai, kurie stengiasi įsitvirtinti bet kokiu būdu, padėdami beglobiams vaikams, atkreipdami į save televizijos ir žiniasklaidos dėmesį. Jie reikalauja materialinio gėrio auklėtiniams ir teigia, kad tik šeimose vaikams geriau nei internatuose. Pastaroji yra pati nemaloniausia grupė, nes kai tik pajus, kad vaikai reikalauja daug dėmesio (o tai yra neišvengiama), jie tuojau pat pradės ieškoti kito saviraiškos kelio, kur reikia ne tiek daug pastangų. Globėjų ir patronuojančios šeimos yra pavaduojančios. Pastarosios šeimos, nebūdamos biologiniais tėvais, sudaro tarsi savotišką "socialinį šeimos protezą". Kaip šeimos socializacijos forma, pavaduojanti šeima turi šiuos charakteristikos bruožus: ■ ■ ■
natūrali, būdinga vaiko prigimčiai socializacija galima tik šeimoje; biologinius tėvus pavaduoja įtėviai be giminystės ryšių tarp vaiko ir įtėvių nustatymo; pavaduojančios šeimos sąlygomis vaikas atlieka socialinius vaidmenis: tėvų, brolių, seserų, kitų šeimos narių atžvilgiu garantuojamos psichoseksualinės identifikacijos, vyro ir moters etalono, elgesio normų statusas.
Pavaduojančiai šeimai, kaip vienai iš vaiko socializacijos formų, būdinga savybė atlikti globos - ugdomąją funkciją. Pagrindinis ugdymo proceso turinys - organizuoti vaikui pagalbą, nugalint socialinę, psichologinę deprivacįją. Vaikas, gyvenantis patronuojamoje šeimoje, turi išsiugdyti ar susiformuoti tam tikrą socialinių vaidmenų įgijimo mechanizmą. Norint giliau suprasti pavaduojančių šeimų kaip institucijas, susikūrusias kai kuriose Rytų Europos šalyse esmę, būtina parodyti, kaip jos kuriasi, ir atsakyti į pagrindinį klausimą: kaip iš internatinės įstaigos, su jai būdingomis vaiko socializacijos formomis gimsta nauja forma (pavaduojanti šeima), kurioje vaikų socializacija priartinama šeimai. PIRMASIS ETAPAS - "Patronuojančių auklėtojų parinkimas" prasideda darbu socialinėje aplinkoje su įvairiais gyventojų sluoksniais ir susiaurinamas iki darbo su kandidatais patronuojančių šeimų tėvų pareigoms. Šio darbo sudėtingumo esmę sudaro tai, kad didžioji dauguma gyventojų nežino nieko apie tokias šeimas, be to, nežino į ką kreiptis. Todėl dėmesys informacinei reklamai yra būtinas. Potencialių kandidatų paieškos gali būti įvairios: ■ ■
informacija laikraščiuose, radijuje ir televizijoje; informacijos skleidimas įvairių gyventojų sluoksniams susirinkimų, susitikimų metu.
U.Dementjevos tyrimai parodė, kad analizuojant reklaminės kampanijos renginius, paaiškėjo, kad 46 % kandidatų į įtėvius, sužinojo apie tai iš laikraščių. Be to, efektyvus būdas (30 %) - privačių asmenų pasakojimai, t.y. 316
žmonių, kurių šeimose jau gyvena įvaikinti vaikai. Būtina atsiliepti į žmonių reakciją ir pradėti darbą su kandidatais. Iš efektyvesnių darbo formų pažymėtini: susitikimai vaikų globos namuose, pokalbiai, konsultacijos, anketavimas, stebėjimas, apsilankymas būsimų patronuojančių šeimų namuose. Šį darbą atlieka psichologai ir socialiniai pedagogai. Psichologo darbo esmė, perkeliant vaiką iš vaikų namų į globėjų šeimą, yra tokia: ■ ■ ■ ■
vaiko parengimo šeimai darbo procesas; teisingas šeimos parinkimas; šeimos parengimas vaiko priėmimui; šeimos konsultavimas apie galimas problemas ir jų išvengimą, kad vaikas nebūtų grąžintas į vaikų namus; antra - reabilitacijos ir soc. adaptacijos organizavimas šeimoje.
Socialinis pedagogas praveda aplinkinių gyventojų apklausą apie būsimą pavaduojančią šeimą, susitinka su rekomendaciniais asmenimis, kai jie pildo specialią anketą. Busimieji įtėviai privalo aplankyti vaikų globos namus, kur jie susipažįsta su pedagoginiu procesu. Toliau vaikų globos namų direktoriaus įsakymu skiriamas psichologinis - pedagoginis konsiliumas, kurį sudaro: psichologas, socialinis pedagogas, gydytojas, auklėtojai, o vadovauja konsiliumui įstaigos direktorius ar jo pavaduotojas. Socialiniam pedagogui pristačius surinktą medžiagą apie kandidatą, norintį tapti patronuojančiu auklėtoju, konsiliumas priima sprendimą. Tokiu būdu, po kandidatų patvirtinimo įtėvių vaidmeniui, prasideda jų apmokymas, - tai ir sudaro ANTROJO ETAPO esmę, kuri vadinasi "Patronuojančių auklėtojų rengimas". Mokymo procese didžiausią vaidmenį atlieka vaikų namų psichologas ir socialinis pedagogas bei kiti specialistai. Darbo pagrindą sudaro eksperimentinė programa, parengta mokslinių tyrimų institucijų. Mokymosi metu įtėviai gauna elementarių žinių apie vaikų gyvenimo būdą internatinėse įstaigose. Pagrindinės mokymo formos - praktiniai užsiėmimai, individualūs pokalbiai. Būtinas būsimų įtėvių - auklėtojų mokymas bazėje; pavyzdžiui, institutų kvalifikacijos kėlimo kursuose. TREČIASIS ETAPAS vadinamas "Vaiko apgyvendinimas šeimoje". Pagrindinis šio etapo reikalavimas - šeimos parinkimas. Jis prasideda, kai specialistai nustato, kokia šeima tinka konkrečiam vaikui. Parenkant vaikui šeimą būtina atkreipti dėmesį į giminystės ryšius, t.y. kiek brolių ir seserų, kurie taip pat gyvena ne savo šeimoje, bet jų tarpusavio santykiai gali būti tokie artimi, kad kartais kompensuoja tėvų praradimą. Panašiais atvejais būtina imtis visų galimų priemonių, kad tikri broliai ir seserys nesiskirtų, ypač tada, kai jie pragyveno kartu kurį laiką ir priprato vieni prie kitų. Parenkant šeimą, svarbiausia ištirti jos psichologinę charakteristiką. Tam tikslui vedami pokalbiai, anketavimas, tų šeimų lankymas. Be to, šio etapo darbo turinį papildo būsimų įtėvių susitikimas su vaiku jo grupe vaikų 317
namuose, susipažinimas su visais dokumentais, esančiais vaiko asmens byloje, su sąlygomis, kuriose jis gyvena internate. Vaiko apgyvendinimas patronuojamoje šeimoje reiškia darbo sutarties sudarymą tarp patronuojančio auklėtojo ir internatinės įstaigos direktoriaus. Sutartyje būtinai turi atsispindėti finansinė santykių pusė, turi būti skaičiuojamos lėšos maitinimui, avalynei, aprangai, ūkinės apyvokos daiktams, asmens higienai, žaidimams, knygoms ir t.t. Po to - KETVIRTASIS ETAPAS "Vaiko buvimas patronuojamoje šeimoje". Šio periodo ypatumas yra tas, kad įtėviai atsako už vaiko sveikatą ir gyvybę visą jo buvimo šeimoje laiką, tačiau ir vaikų namai neatsisako atsakomybės už vaiko teisių gynimą visą tą laikotarpį. Nepaisant to, kad po sutarties sudarymo vaikas išvyksta gyventi pas savo įtėvius, vaikų globos namų specialistai organizuoja vaiko ir šeimos palydas. Tokios specialistų bendros pastangos rodo multidisciplininį darbo su šeima modelį. Savo stebėjimų rezultatus specialistai fiksuoja diagnostikos ir pagalbos vaikams lapuose, kurie turi šiuos skyrius: 1 2 3 4 5
skyrius. "Sveikatos būklė" (pildo gydytojas). skyrius. "Išsilavinimas" (pildo auklėtojas kartu su mokytojais). skyrius. "Identifikacija" (pildo psichologas). skyrius. "Šeima ir visuomenė" (pildo socialinis pedagogas). skyrius. "Sociabilumas" (socialinė prezentacija) (pildo psichologas su socialiniu pedagogu).
Nepaslaptis, kad iškyla nemažai problemų įtėviams, dažniausiai jos būna panašios į nuosavų vaikų auklėjimo problemas. Pavyzdžiui, įtėviai nežino, kaip vertinti vaiko praeitį, ypač, jei vaikai turi blogų prisiminimų apie biologinius tėvus, apie gyvenimą gimtuose namuose. Pradžioje vaikai nepasitiki suaugusiais įtėvių šeimoje ir užima gynybinę poziciją. Kita, gana dažna problema - žemas auklėtinių psichinis išsivystymas, neišvystyta kalba, socialinis - pedagoginis atsilikimas, siauras akiratis, žodyno skurdumas. Mąstymo lygis taip pat yra žemesnis negu amžiaus tarpsnio norma. Tačiau šeimoje, kurioje vaikui suteikiamas reikiamas dėmesys, šiluma, rūpestis, jo emocinė būsena pagerėja. Yra pavyzdžių, kai vaikas per 1,5 metų gyvenimo šeimoje atgavo norą bendrauti, pradėjo gerai mokytis. Įvaikių išleidimas į savarankišką gyvenimą yra labai atsakingas momentas, kuriam reikia gerai paruošti tiek įtėvius, tiek ir vaikus. Labai svarbu ruošiant vaiką iš vaikų globos namų apgyvendinti šeimoje, skirti pakankamai laiko ir pastangų edukaciniam darbui ir jo rengimui šeimai. Šio rengimo sunkumą sudaro tai, kad vaikai, apsigyvenę internatuose ir vaikų globos namuose, iš tėvų šeimų atsineša "neigiamą šeimos socializacijos" patirtį, nes niekada negyveno nuosavoj šeimoj. Tačiau išankstinis ruošimas gali padėti 318
vaikui ne tik sėkmingai apsigyventi globojančioje šeimoje, bet ir sėkmingai palikti įtėvius, sukurti savo šeimą. Perkeliant vaiką iš vienos įstaigos į kitą, susiduriama su skirtingais socializacijos etapais, todėl vaikų globos namų ir internatų darbuotojams iškyla uždavinys: maksimaliai priartinti gyvenimo sąlygas valstybinėse vaikų įstaigose prie namų sąlygų. Tam tikslui kuriamos eksperimentinės programos vaikų namų auklėtiniams parengti šeimai. Rytų Europos šalių darbo patirtis parodė, kad šis darbas vyks sėkmingai, esant šioms aplinkybėms: ■ ■ ■
būtina kurti mišraus amžiaus grupes iš vienos šeimos giminaičių. Tokios grupės tampa tarsi šeimos analogais ir kompensuoja tėvų deprivacįją. būtina atsisakyti griežto vaikų ir suaugusių veiklos reglamentavimo, sistemingai turtinti jų bendrą gyvenimą ryškiais įvykiais; pageidautina gyvenamąją erdvę paskirstyti taip, kad kiekvienas vaikas turėtų savo "asmeninę teritoriją" ir "asmeninius daiktus".
Šio darbo specifika sudėtinga, nes ne visi vaikai bus apgyvendinti šeimose, tačiau rengti šeimai būtina visus. Galbūt net ir pusė vaikų iš globos įstaigų nebus įvaikinti, tačiau ateityje jiems prireiks tų žinių, kuriant savas šeimas. Iš kai kurių Rytų Europos šalių (Rusijos, Baltarusijos ir kt.) mokslininkų tyrimų apie vaikų globą šeimose, galima teigti, jog: ■
būtina prioritetą teikti vaiko interesams ir teisėms (šeima parenkama vaiko poreikiams, o ne atvirkščiai); ■ svarbu suteikti pakankamai informacijos visuomenei apie įvaikinimo galimybes; ■ stengtis kiek įmanoma giliau supažindinti būsimus įtėvius su vaikų psichologija ir kelti jų pačių kvalifikacijos lygį; ■ garantuoti vaiko socialines - psichologines palydas visą jo gyvenimo pavaduojančioje šeimoje laikotarpį. Galutinis įvaikinimo rezultatas - sistemos perkėlimas iš vienos būsenos į kitą, būtent: įvyksta vertybių perorientavimas - internatinę sferą pakeičia šeimyninės socializacijos forma. Kiekvienoje veikloje yra svarbūs efektyvūs rezultatai. Manoma, jog gerų darbo rezultatų šioje srityje galima pasiekti bendradarbiavimo dėka. Tiek įvairius globos įstaigų specialistus (psichologus, soc. pedagogus, soc. darbuotojus, gydytojus, auklėtojus ir t.t.). tiek ir įtėvius bei kitus šeimos narius būtina įtraukti į darbą, norint pasiekti tokių rezultatų, kuriais galėtume didžiuotis. Įvaikintų vaikų ugdymo ypatumai Pastarųjų metų tyrimai Rytų Europos pokyčius patiriančiose šalyse išryškino šeimos krizę, dėl kurios daugėja socialinių našlaičių. Globojamų vaikų išlaikymą ir auklėjimą nusako penki aspektai: 319
■ ■ ■ ■ ■
socialinis aspektas. Jis atspindi visuomenės požiūrį į problemą, masinės informacijos pagalba formuojamą visuomenės nuomonę; teisinis aspektas. Jis numato juridinių normų nustatymą, vaiko teisių įgyvendinimą naujoje įvaikintojo šeimoje; ekonominis aspektas. Jis sukuria materialinio išlaikymo prielaidas, reikalingas vaiko poreikiams patenkinti; pedagoginis aspektas. Jis numato atjautos ir humaniškos pažiūros strategiją suaugusiųjų elgesyje vaiko atžvilgiu; psichologinis aspektas - tai pagarbos formavimas, pasitikėjimas ir bendradarbiavimas tarp įtėvių ir įvaikintųjų vaikų.
Paskutinysis aspektas dažniausiai pasireiškia neformaliose situacijose, todėl sunkųjį stebėti. Klaidos ir konfliktai šeimose, kuriose yra įvaikinti vaikai, atsiranda būtent dėl psichologinio faktoriaus trūkumo. Todėl šis aspektas reikalauja gilios ir visapusiškos analizės. Vaiko adaptacijai naujoje šeimoje turės įtakos jo temperamentas, išsivystymo lygis, moralės kokybė, kiti faktoriai: ■
■ ■
■ ■
■
įsivaikintojo amžius. Kuo jaunesni tėvai, tuo jie daugiau emocingi, turi daugiau užuojautos ir gailestingumo, tačiau jiems gali trūkti įgūdžių ir kantrybės. Vyresniojo amžiaus žmonės turi daugiau patirties, bet ribotas fizines galias; tėvų tautybė. Kiekvienai tautai būdinga skirtinga šeimos kultūra, auklėjimo tradicijos, todėl kalbėti apie kokius nors nacionalinius prioritetus įsivaikinant, yra sunku; materialinis ir kultūrinis šeimos lygis. Žinoma, kad apsirūpinusiai šeimai yra lengviau spręsti buitines kasdienines problemas, bet tai nėra pats reikšmingiausias faktorius auklėjant vaikus. Kuo kultūringesnė ir labiau išsilavinusi šeima, tuo atsakingiau ji žiūri į įvaikinimą; iniciatoriaus lytis įsivaikinant. Kaip taisyklė, iniciatoriumi dažniausiai būna moteris. Tik ji, auklėdama vaiką, gali jam suteikti taip trūkstamos meilės ir švelnumo; kai šeimoje yra biologinių vaikų, šis faktorius gali sukelti gerą ir blogą poveikį. Jei tėvai ruošia savo vaiką susitikimui su "nauju" broliuku ar sesute, delikačiai reguliuoja jų santykius, vienodai yra abiem dėmesingi, tai antagonizmas tarp vaikų yra nebūdingas; aplinkinių požiūris į įvaikintųjų šeimą. Galimi įvairūs reiškiniai iš aplinkinių: užuojauta, nuoširdi užuojauta įtėviams, noras jiems padėti, užuojauta našlaičiui, piktdžiugiška pajuoka ir t.t.
Visa tai reikia įvertinti prieš įsivaikinant vaiką ir stengtis sudaryti kuo palankiausias sąlygas tam, kad jis kuo greičiau galėtų adaptuotis naujoje socialinėje aplinkoje. Įtėvių ir įvaikių tarpusavio supratimo siekimas, kaip socialinė – edukacinė problema. 320
Pasak N.Gluchovos (2000), 1980 m. pabaigoje ir 1990 m. pradžioje atsirado nauja vaikų, netekusių tėvų globos, apgyvendinimo forma - tai šeimyninio tipo vaikų namai. Taip buvo įteisintas terminas "tėvai - auklėtojai", kurie dirba šeimyniniuose vaikų namuose, be to, suformuotas požiūris į pagrindines problemas, tarp kurių ir savitarpio supratimo problema. Suderinamumas gali būti pasiektas tik toje šeimoje, kur tėvai prieš įvaikindami vaiką gali išanalizuoti daugybę faktorių: individualumą bei amžių savo būsimų globotinių, jų turimą patirtį bei sveikatą, kritiškai įvertinti savo jėgas ir galimybes. Žinoma, visi tėvai nori matyti savo vaikus gražius, sveikus ir talentingus. Tačiau kad vaikas tokiu taptų, reikia ne tik norėti, bet ir atiduoti daug meilės, kantrybės bei darbo. Jeigu net normaliose šeimose tėvams ne visada užtenka jėgų pasiekti užsibrėžto tikslo, žinių, intuicijos, kuri ateina iš vaikystės, tai įtėvių šeimos likimas dar labiau ypatingas. Jiems reikia ištaisyti visas praeities klaidas, o jei nepasiseka tenka su jomis taikytis. Tad įtėviams nereikėtų turėti iliuzijų, kad jie įsivaikins idealų vaiką. Jiems teks patiems lėtai ir kantriai įvaikius perauklėti, kad vėliau galėtų jais didžiuotis. Tačiau siekiant išvengti klaidų, įvaikinti leidžiama ne iš karto. Paprastai būsimiems tėvams leidžiama pabendrauti su vaiku globos namuose, po to leidžiama kelis kartus pasikviesti jį į savo namus savaitgaliams, kartais ir ilgesniam laikui (nuo savaitės iki 3 mėnesių) ir tik tada, jei santykiai tarp vaiko ir būsimų įtėvių susiklosto palankiai, tuomet sutvarkius dokumentus vaikui leidžiama apsigyventi naujojoje šeimoje. Toks atsargumas pateisinamas, nes vaikas - ne prekė parduotuvėje, kurią galima atiduoti atgal arba pakeisti kita. Bet koks vaiko grąžinimas iš šeimos į vaikų namus - vaikui tragedija. Todėl pagrindinis reikalavimas įtėviams yra ne išsilavinimas, o žmogiškumas. Tai pabrėžė ir Germanas Gmaineris, SOS kaimelių įkūrėjas. Tėvams neturintiems specialiųjų psichologijos, pedagogikos, medicinos žinių, būtinai turi padėti specialistai, galintys paaiškinti, su kokiomis problemomis teks susidurti. Juo labiau, kad daugeliui vaikų, kurie patenka pas globėjus, būdingi įvairūs nukrypimai nuo normų. Minėtuose kaimeliuose taip pat sutinkami "užmirštieji" vaikai, kurie buvo apgyvendinti vaikų namuose vieneriems ar dvejiems metams, bet užsibuvo ilgiau. Žinoma, jų tėvams galima atimti tėvystės teises, bet tai sunkus ir ilgas procesas. Tačiau apie 80 % tėvų tėvystės teisių neteko dėl alkoholizmo. Įvaikinti vaikai į savo naujas šeimas atsineša "senąsias" ligas, savo negerus įpročius. Kokių tik ligų neturi šie vaikai. Kiekvienas tėvas - auklėtojas gali sudaryti ilgiausią ligų sąrašą: širdies ir inkstų sutrikimai, mažakraujystė, distrofija ir t.t. Tačiau įtėviams nereiktų nusiminti, nes, kaip taisyklė, vaikai, patekę į normalią šeimą ir pajutę rūpestį bei meilę, praranda baimę ir dauguma ligų savaime išnyksta. Po tam tikro laiko vaiko negalima pažinti, jis paprasčiausiai nebesiskiria nuo vaiko užaugusio normalioje šeimoje. Daugelio tyrimų autoriai priėjo išvadą, kad mažyliui iki 3 metų geriau bloga šeima nei gera valstybinė įstaiga. 321
Vaikui, patyrusiam motinišką deprivacįją, susiformuoja asmenybės tipas, kurį galima charakterizuoti kaip nepasitikintį savimi, nemokantį bendrauti su suaugusiais ir bendraamžiais. Visai kitoks susiformuoja asmenybės tipas, kai vaikas motinos globos neteko vėliau, kai glaudus emocinis ryšys jau buvo nustatytas. Šiuo atveju nutrauktas ryšys su artimu žmogumi pasireiškia sunkiais išgyvenimais. Jau pusės metų kūdikis po išsiskyrimo su motina reikalauja jos ir ieško ko nors, kas galėtų ją pakeisti. Antrą išsiskyrimo mėnesį kūdikis vengia suaugusių, verkia ir šaukia, kai kas nors priėjo artinasi. Tuo pat metu jiems krenta svoris, sutrinka vystimasis. Trečią mėnesį atsiranda apatija ir uždarumas. Rasti kontaktą su tokiu vaiku darosi vis sunkiau. Tokia būsena gali išvystyti psichinį susirgimą, todėl bendravimo pradžia su tokiu vaiku labai sunki įtėviams. Norint pašalinti visus vaiko trūkumas ne vienos dienos darbas. Įtėvių užduotis - rasti emocinį kontaktą. Tik jis gali padėti atsikratyti trūkumų, kuriuos turi vaikas. Vaikų auklėjimo metodai globėjų šeimose Tėvų - auklėtojų asmenybė turi įtakos naujosios šeimos likimui, nes nuo to priklauso namų atmosfera, tarpusavio santykiai ir šeimos tvirtumas. Pagrindas, aišku, yra meilė vaikams, o ne abstrakcija. Juk ne veltui sakoma, kad lengviau mylėti žmoniją ir sunku - konkretų žmogų. Į tai būtina atkeipti ypatingą tėvų - auklėtojų dėmesį. Vaikams būtinas švelnumas ir meilė, tik esant šioms savybėms, vaikas vystosi normaliai. Remdamiesi tuo, auklėdami savo vaikus ir pasitelkdami kantrybę, galų gale tėvai - auklėtojai pamatys savo triūso vaisius. Pradėdami dirbti globėjai privalo tiksliai įsivaizduoti savo auklėjimo rezultatus. Kiekvienas auklėjimo metodas yra psichofiziologinis pagrindas ir jo nereikėtų ignoruoti. Kaip pastebi L. Smagina savo tyrime "Socialinės našlaitystės problemos", tradicinėje pedagogikoje labiau rekomenduotinas buvo įtikinėjimo metodas, kai pedagogas ugdytinį bando paveikti žodžiais. Tuomet suaugęs žmogus būdavo įsitikinęs, kad į vaiką nukreiptas moralizavimas žodžiais, bus įsisąmonintas, nors vaikams tai visai nepatinka. Tačiau daugelis gali paliudyti, kad, kai yra pamokslaujama vaikui, kaip jis turi elgtis, vaikas to negirdi. Iškyla klausimas: gal visai nekalbėti su vaiku? Kalbėti reikia, bet tik tiek, kad būtų suprasta žodžių prasmė. Ne veltui žodinis metodas vadinamas metodu, formuojančiu sąmonę. Galima ir reikia kalbėti su vaiku, tol, kol jis klausosi; su paaugliu reikia kalbėti tol, kol jis klausinėja; su jaunuoliais - kol jie ginčijasi. Greičiau, nei kiti metodai, veikia pavyzdžio metodas. Juk vaikai kopijuoja savo artimuosius: ramių tėvų vaikai mažiau verkia ir atvirkščiai. Seneka sakė: "sunku išmokyti gero kalbomis - lengva pavyzdžiu". Žinodami vaikų polinkį kopijuoti, tėvai dažnai renkasi teigiamą pavyzdį, bet gali padaryti keletą klaidų. Visų pirma pavyzdžiu jie gali pasirinkti tą, kuris visai nedomina vaiko, nes pastarasis turi visai kitus kriterijus. Antra, daug kartų kartodami, koks 322
nuostabus kaimynų vaikas ar kitas žmogus, jie gali pasiekti tai, kad tas žmogus taps nekenčiamu. Norint vaiką atpratinti nuo blogų įpročių, reikia, kad jis turėtų kokį nors realų tikslą. Vienoje šeimoje motinai kėlė nerimą tai, kad vienas iš globotinių vogdavo. Nusivylusi, kad neįstengia įveiki šios problemos, ji paprašė berniuko susilaikyti nuo vogimo iki mokslo metų pabaigos, kad paskui, išėjęs į profesinę mokyklą ir užsiėmęs jį dominančiais dalykais, galbūt atpras nuo šio žalingo įpročio. Klaida šiuo atveju ta, kad tie keli mėnesiai paaugliui buvo per ilgas laiko tarpas. Reikėjo įkalbėti berniuką susilaikyti nuo šio įpročio bent savaitei, o rytais ir vakarais vis priminti bei paskatinti laikytis susitarimo. Po to, jei savaitė praeis be incidentų, paskatinti vaiką pratęsti sutartį dar savaitei ar ilgesniam laikui. Taip yra skatinama valios ugdymo vystimasis ir, jeigu iškeliamas realus tikslas, tai sėkmės pasiekimas tik sutvirtina valią. Šio didaktinio mechanizmo veikimas toks: paskatinimas sukelia teigiamas emocijas, tuo pačiu ir veiksmus bei poelgius, iš kurių jie išplaukia. O nubaudimas - tai neigiamos emocijos. Tai psichofiziologinis skatinimo ir nuobaudų metodas. Jis, kaip ir kiti auklėjimo metodai, paklūsta tam tikriems įstatymams. Jų nesilaikymas duoda nenusakomus rezultatus, netikėtus auklėtojams. Būtina atsiminti, kad asmenybė skatinama ne už charakterio ypatumus, o už veiksmus ir elgesį. Skiriant nuobaudas, reikia būti atsargiems, nes yra žinoma, kad skausmas, nelaimė prisimenama aštriau ir ilgiau nei džiaugsmas. Labai skaudžiai vaikai išgyvena neteisybę, todėl bausti reikėtų labai atsargiai. Negalima bausti tik įtarus, kad vaikas nusikalto. Juk nepagautas - ne vagis. Pirmiausiai reiktų išsiaiškinti blogo elgesio motyvus, nes toks elgesio motyvas gali būti noras atkreipti į save dėmesį, įsitikinti, ar tikrai vaikas mylimas. Ypatingo pokalbio su vaikais reikalauja klausimai apie fizines bausmes. Kaip benorėtume, kad ši bausmė išnyktų, tačiau daugumoje šeimų diržas - pats įtikinamiausias argumentas. Diržas - tai tik atrodo, kad suaugęs stipresnis už vaiką, o iš tiesų jis parodo tėvų silpnumą ir nesugebėjimą kitaip paveikti vaiką. Dar vienas iš metodų "tėvų žirklės", t.y. kai motina leidžia tai, ko neleidžia tėvas. Tada vaikas praranda bet kokią orientaciją. Tokiam vaikui atrodo, kad kai viskas negalima, tada galima viskas, o vaikas juk turi tiksliai žinoti, kas negalima ir kodėl. Suminėti vaikų auklėjimo ypatumai gali padėti globėjams išvengti kai kurių ugdymo klaidų. Kol kas šie ypatumai nesudaro tam tikro būdingo požiūrio į įvaikinto vaiko auklėjimo problemas. Nėra patirties, kuri galėtų tapti geriausiu kompasu jūroje klausimų apie "tėvų- vaikų" problemas. Vaikų globa ir rūpyba Lietuvoje Pagrindinis Lietuvos švietimo sistemos tikslas - doro, išmintingo, veiklaus ir atsakingo žmogaus ugdymas. Šio tikslo įgyvendinimui neabejotinai reikalinga švietimo sistema, kuri apimtų visas ugdymo institucijas su jų 323
struktūrom, funkcijom, ryšiais su aplinka, jos koordinuotų, užtikrintų perimamumą bei tęstinumą. Tačiau švietimo sistemų kaitoje dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių tarp ugdymo institucijų atsiranda plyšiai, į kuriuos patenka lengviausiai pažeidžiamos vaikų ir paauglių grupės, kuriems reikalingas išskirtinis dėmesys organizuojant pagalbą, atliekant korekcinį darbą. Gilinantis į globos problemas matyti, kad vaikai į globos įstaigas šiandien patenka dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Objektyvioms priežastims reikėtų priskirti tėvų netekimą, tėvų sunkias ligas. Tačiau tokių vaikų Lietuvos globos įstaigose yra tik apie 30 % . Kur kas didesnė dalis yra tokių vaikų, kurių tėvams atimtos tėvystės teisės. Šių šeimų vaikai, labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį. Graudu, tačiau tai labiausiai ir veikia vaikų psichiką, jų fiziologinį bei moralinį augimą. Kūdikių, vaikų namų ir internatinių mokyklų auklėtiniai - tai daugiau ar mažiau skriaudos iš tėvų patyrę vaikai: našlaičiai, pusiau našlaičiai, neįgalių, pensininkų, vienišų motinų, gausių ir dažniausiai nedarnių šeimų vaikai. Nepaisant jų individualių fizinių ir psichinių sutrikimų, beveik visi jie patyrė skaudžių išgyvenimų. Jiems teko patirti šeimos nedarną ir tėvų nuopuolio pasekmes, neretai juridinį atskyrimą nuo šeimos. Gyvendami tokioje aplinkoje, vaikai tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį, asocialūs, egocentriški. Pastaruoju metu socialinė - ekonominė šalies padėtis užaštrino ir šeimos problemas. Per paskutiniuosius metus nepilnamečių, netekusių tėvų globos, vis daugėja. Jie įrašomi į nepilnamečių teisių apsaugos bei globos tarnybų įskaitą ir siunčiami į įvairias globos įstaigas. XX a. paskutiniais metais į nepilnamečių teisių apsaugos bei globos tarnybų įskaitą buvo įrašyti 2567 beglobiai vaikai. Rizikos grupės vaikai sudarė 50,7 % visų įrašytų į įskaitą beglobių vaikų. 358 vaikai (14 %) tapo našlaičiais ir 300 (11,7 %) - beglobiais, atėmus iš tėvų tėvystės teises. Lietuvoje per 12 tūkst. vaikų, kurie yra visiški našlaičiai arba vaikai, netekę tėvų globos. Pastaruosius dažnai ima globoti giminės, artimieji arba svetima šeima. Kiti vaikai, netekę tėvų globos, įkurdinami įvairių tipų vaikų globos ir ugdymo įstaigose. 2002 metais Lietuvoje yra: ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
324
28 valstybiniai vaikų globos namai (finansuojami iš valstybės biudžeto); apie 20 municipalinių vaikų globos namų (finansuojamų iš savivaldybių biudžeto); apie 32 šeimyniniai vaikų globos namai; 8 bendrojo lavinimo internatinės mokyklos; 4 specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai (delinkventinio elgesio nepilnamečiams); 6 specializuoti kūdikių namai; 46 specialiosios internatinės mokyklos (sutrikusio intelekto vaikams).
Visose išvardytose įstaigose 2002 metais buvo tėvų globos netekusių vaikų, o taip pat ir asocialių šeimų vaikų. ■ ■ ■ ■ ■
valstybiniuose vaikų globos namuose auga apie 2800 vaikų; bendrojo lavinimo internatinėse mokyklose - apie 1500 vaikų; specializuotose kūdikių namuose - apie 500 vaikų; specialiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose - apie 250 vaikų; specialiose internatinėse mokyklose - apie 1200 vaikų.
Šie skaičiai liudija, kad Lietuvoje yra pakankamai daug vaikų globos ir ugdymo įstaigų ir jose gyvena daug tėvų globos netekusių vaikų. 3.4 lentelė Vaikų iki 18 metų patekimo į globos įstaigas priežastys (2002 m. statistiniai duomenys) Globos netekimo priežastys
Visi vaikai
Vaikai iki 7metų
Tapo našlaičiai
320
90
Atimtos tėvystės teisės
316
135
Ilgai trunkanti tėvų liga
56
29
Atimta tėvams laisvė
107
42
Nenustatyta tėvų buvimo vieta
100
37
Asocialios šeimos
826
337
Kitos priežastys
137
59
Taigi, matome, kad daugiausia vaikų patenka į įvairius globos namus iš asocialių, nedarnių šeimų, kurių tėvams atimtos arba apribojamos tėvystės teisės. Žinoma, kad kiekvienam vaikui sėkmingai augti bei ugdytis reikia šeimos, kuria jis galėtų džiaugtis, jaustųsi saugus. Šeima sudaro geriausias sąlygas vaikui visapusiškai vystytis. Susidarę šeimos ir vaiko santykiai yra pagrindas toliau plėtoti savo santykius su aplinka, pasirengti visuomeniniam gyvenimui. Todėl natūraliausia vaikui yra šeimos globa. Manoma, kad humaniškiausias būdas, sprendžiant beglobių vaikų problemas, yra juos atiduoti auklėti šeimoms. Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje pakeitė ir globos namų ugdymo turinį: neliko sovietinės ideologijos, o visa veikla perorientuota į lietuviškos bendruomenės, šeimyniškos atmosferos ir šeimyniškų santykių kūrimą. 1990 metais, pradėjus įgyvendinti Švietimo reformą, vaikų globos įstaigų būklė žingsnis po žingsnio pradėjo gerėti. 1992 -1993 metais 12 internatinių mokyklų buvo pertvarkytos į vaikų globos namus. Šių mokyklų 325
mokomieji korpusai buvo pertvarkyti į gyvenamąsias patalpas arba perduoti Švietimo ir ugdymo skyrių žiniai. Tokia reorganizacija buvo siekiama pagerinti vaikų gyvenamąsias sąlygas, leisti jiems mokytis kartu su normalių šeimų vaikais. Taigi, vaikų globos namų skaičius padidėjo, o internatinių mokyklų sumažėjo. Tačiau vaikų socialinė kilmė globos namuose ir internatinėje mokykloje beveik nesiskiria. Teigiamas reiškinys, jog Lietuvoje pradėjusios kurtis šeimynos ir šeimyniniai vaikų namai (šeimynos, paėmusios globoti po 5 ir daugiau vaikų) sparčiai plinta. Šeimynų kūrimosi pradžioje žiniasklaida skelbė nemažai straipsnių, kuriuose buvo abejojama tokių namų reikalingumu. Vieni pirmųjų pakvietę į savo namus 5 našlaičius ir likusius be tėvų globos vaikus buvo Rūta ir Benas Bernotavičiai. Šeimynų pasiekimai ugdant beglobius vaikus yra akivaizdūs. Tai patvirtina suaugę šeimynų gyventojai. Tačiau kaip ir visur, taip ir čia, yra tam tikrų išimčių. Darniai sugyvenančių šeimynų yra Tauragėje, Šakiuose, Kaune, Visagine, Raseiniuose, Panevėžyje, Šilalėje, Kelmėje, Anykščiuose, Palangoje ir t.t. Stengiamasi, kad šeimynose būtų vaikai kilę iš savo miestų, rajonų, jie dažnai turi giminystės ryšius su globėjais, kaimynais. Šeimynos suartina vaikus ir sustiprina giminystės ryšius, be to, vyresnieji mokomi globoti broliukus ir sesutes. Ne kiekviena šeima gali ryžtis tokiam žingsniui, ne kiekvienas gali taip aukotis "svetimiems" vaikams, kai to nedaro biologiniai tėvai. Kadangi visų beglobių vaikų neįmanoma apgyvendinti globėjų šeimose, reikia tobulinti, humanizuoti ir valstybines globos įstaigas. Tai pradėta daryti 1992 metais, kai internatinės mokyklos buvo perorganizuotos į globos namus. Norint auginti pilnaverčius žmones, ieškoma geriausių būdų tai padaryti. Manoma, kad globos namai vaikams gali suteikti saugesnių namų šilumą negu internatinės mokyklos. Todėl, kaip anksčiau minėta, jos pertvarkomos į vaikų globos namus. Jie nuo internatinių mokyklų skiriasi tuo, kad vaikai gyvena globos namuose, o mokytis eina į miestų ar rajonų bendrojo lavinimo mokyklas. Tokiu būdu vaikai bendrauja su šeimų vaikais, lengviau integruojasi į visuomenės gyvenimą. Akivaizdu, jog globos namai labiau reikalingi negu internatai, nes vaikai tik iš dalies būna izoliuoti. Ką reikia daryti tiems vaikams, kurie dėl prasto visuomenės, mokyklų bendruomenių kultūros lygio dažnai nepritampa bendrojo lavinimo mokyklose? Jie yra skriaudžiami, pravardžiuojami, dauguma blogybių sumetama ant „vaiknamiečių" pečių. Tuomet jie užsidaro savyje arba elgiasi agresyviai gindami savo teises. Tai, be abejo, turi įtakos jų mokymosi lygiui ir kokybei. Tačiau ar galima pykti ant tokių vaikų, kuriuos pirma išdavė tėvai, išduoda mokykloje draugai, net ir mokytojai? Galima teigti, kad juos išduoda ir pati visuomenė.
326
Globos įstaigos dažnai susilaukia priekaištų, kad nepakankamai gerai parengia vaikus gyvenimui visuomenėje. Šie priekaištai turi pagrindą, tai atsitinka dėl objektyvių priežasčių. Globos įstaigų vadovai gerai žino, jog svarbiausias jų uždavinys - paruošti vaikus gyvenimui, sukurti jiems saugią aplinką, įvairiais būdais ugdyti jų fizines ir protines galias. Todėl šiose įstaigose kiek įmanoma stengiamasi sudaryti galimybes vaikų meninei saviraiškai, sportui, darbinei veiklai ir t.t. Vaikai yra mokomi rankdarbių, gaminti maistą, skalbti savo drabužius ir pan. Tačiau įstaigoje ne viską pavyksta organizuoti taip kaip šeimoje. Pvz., grupėms (šeimynoms) bandoma įrengti nedideles virtuves, kad vaikai patys gamintųsi maistą, bet susiduriama su įvairiomis problemomis: kai kuriuos darbus atlikti neleidžia visuomenės sveikatos gydytojai, kažko negali ar nenori leisti auklėtojai ir t.t. Siekiant patobulinti vaikų rengimo gyvenimui sistemą, reikėtų rekonstruoti patalpas, keisti darbuotojų darbo tvarką ir higienistų požiūrį į tokio pobūdžio įstaigas. Labai svarbu formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į šiuos vaikus, nepriskirti jų prie antros ar trečios rūšies žmonių. Skaudžiausia yra tai, kad net bendrojo lavinimo mokyklų, kurias lanko globos namų vaikai, pedagogai yra netolerantiški šių vaikų atžvilgiu. Vaikams nuolat primenama, kad jie yra "vaiknamiečiai", jais labiau nepasitikima, jiems keliami aukštesni reikalavimai, mokytojai nenori turėti jų savo klasėse. Sunku prognozuoti, daugiau ar mažiau vaikų globos institucijų bus ir ateityje, kadangi ne visiems tėvų globos netekusiems vaikams atsiras galimybė gyventi šeimoje, o kai kurie ir nepritaps joje. Viena aišku, jog vaikų globą ir ugdymą institucijose reikia tobulinti. Pasinaudojus kitų valstybių įgyta patirtimi, Lietuvoje einama teisinga linkme. Tačiau būtų galima labiau optimizuoti šį procesą, jeigu valstybė galėtų skirti daugiau lėšų. VDU doktorantė I.Svirskaitė atliko sociologinį tyrimą apie jaunimo, gyvenančio globos namuose, socialinę integraciją į mokslą, darbą. Paaiškėjo, kad globos namuose augantis ir besiruošiantis savarankiškam gyvenimui jaunimas neturi net minimalių socioekonominių galimybių pradėti savarankišką gyvenimą socialiai priimtinais būdais. Pusė apklaustųjų paauglių, 16 metų ir vyresni, visiškai neturėjo motyvacijos mokytis, tačiau jie svajojo susirasti darbą. Kita pusė paauglių norėjo įgyti amatą, specialybę. 32 % jaunuolių svajojo išeiti iš globos namų, savarankiškai dirbti ir nuomotis butą, o 34 % grįžti gyventi pas tėvus (iš kurių atimtos tėvystės teisės). Net 19 % jaunuolių buvo pasimetę, nežinojo, kaip elgtis, ką daryti išėjus iš globos sistemos, 4 % jaunuolių svajojo sukurti šeimas ir gyventi pas uošvius. Neginčijama, kad jaunuoliai mąsto labai logiškai. Toliau buvo tiriamos ir šių jaunuolių socioekonominės galimybės. I.Svirskaitė apklausė nemažai savininkų, nuomojančių butus, ar jie išnuomotų gyvenamą plotą iš globos namų išėjusiems jaunuoliams. Tik 11 % savininkų atsakė teigiamai. Neigiamų atsakymų priežastys buvo įvairios. Būdingiausia, kad dauguma abejojo, ar šie jaunuoliai 327
sugebės sumokėti nuomą, tinkamai elgtis, bijojo jų. Kaip matome, vaiknamiečiais nėra pasitikima, jiems užkertamas kelias sėkmingai integruotis į visuomenę ir pradėti savarankišką gyvenimą. Jaunuoliui be socialinių darbuotojų pagalbos susirasti nuomojamą kambarį sunku. Yra ir finansinių sunkumų. Neturėdami darbo patirties, jie labai sunkiai susiranda darbą, todėl nenuostabu, kad Kauno auklėjimo darbų kolonijoje iš visų nuteistų jaunuolių 78 % iki teistumo niekur nesimokė ir nedirbo. Tuo tarpu beveik 30 % jų buvo be jokios artimųjų pagalbos, o 90 % iš asocialių šeimų. Nors paaugliai, kaip ir kūdikiai, psichologiškai pažeidžiamiausi, nors jiems reikia ypatingos socialinės pagalbos, tačiau šiandien jų problemos yra tarsi šauksmas tyruose. Paaugliai palikti patys spręsti savo problemas. Jų teisės dažniausiai pažeidžiamos (seksualinis išnaudojimas, prostitucija, nepakankama apsauga įstatymais ir pan.). Todėl kyla klausimas, kas tokių jaunuolių laukia ateityje? Ne paslaptis, kad negalėdami patenkinti savo poreikių socialiai priimtinais būdais, jie priversti tai daryti kiek kitais, t.y. socialiai nepriimtinais. Jeigu jau tokia situacija susiklostė Lietuvoje, galbūt praverstų Vakarų šalių patirtis. Verta dėmesio Prancūzijos bei Vokietijos gatvės auklėtojų patirtis. Gatvės auklėtojai - tai grupė žmonių, neturinčių jokio juridinio nei administracinio mandato. Jie lanko jaunimo, potencialiai linkusio į nusikalstamumą, susibūrimo vietas. Savaime aišku, suartėti su tokio tipo jaunuoliais nėra lengva, tačiau užmezgus kontaktą pastarieji dažnai savanoriškai išsipasakoja savo problemas. Kiekviena gatvės auklėtojų prevencinė grupė turi savo mikrorajoną. Už šį darbą jie gauną atlyginimą. Jis priklauso nuo išdirbtų metų. Gatvės auklėtojai vaikšto gatvėmis ir sutikę jaunuolius bando užmegzti pokalbį, juos išklauso, nemoralizuodami stengiasi padėti. Mikrorajone gatvės auklėtojai turi vieno kambario butelį ir, jei to reikia, laikinai sutiktąjį apgyvendina. Jei jaunuolis nori bendradarbiauti, turi laikytis nurodyto režimo. Prievartos jokios nėra. Vienas šio darbo principų - stengtis, kad jaunuolis savarankiškai sugebėtų tvarkytis, o ne kas nors už jį tai darytų. Tai gana pavojingas darbas, nes tenka vaikščioti vakarais ir naktimis. Nenuostabu, kad dauguma globos namų auklėtinių su baime laukia atsakingos brandos. Ne kiekvienas turi savo požiūrį į ateitį, kaip į savarankišką veiklą - vyrauja išlaikytinio ir vartotojo nuostata. Būtina kažkokiais būdais padėti vaikams, išėjusiems iš globos namų, teisingai orientuotis gyvenime. Tam, kad "nereikėtų gesinti gaisro", reikia užbėgti įvykiams už akių. Būtina daugiau dėmesio skirti auklėtinių iniciatyvai, savarankiškumui, atsakomybės jausmui ugdyti globos namuose. „Aš“, emocinė savijauta ir savigarba priklauso nuo jų veiklos sėkmės ir nuo tarpusavio santykių pobūdžio su bendraamžiais ir suaugusiais. Vaikams iš globos namų, kurie mokykloje patiria priešišką nusistatymą iš draugų ir mokytojų pusės, būtina suteikti, saugumo jausmą. 328
Jiems labai svarbu jaustis reikalingais grupėje, turėti tam tikrą autoritetą ir prestižą. Globos namuose, matyt, galima organizuoti tam tikrus užsiėmimus, ugdančius imunitetą neigiamam visuomenės požiūriui į juos, ir padedančius pasiruošti savarankiškam gyvenimui. Dažnai priekaištaujama, kad vaikų globos įstaigų vaikai yra kitokie negu šeimų vaikai, kad jie nepasirengę gyventi visuomenėje. Vaikų globos įstaigų pedagogai gerai žino, kad svarbiausias jų uždavinys - parengti gyvenimui, sudaryti saugią aplinką. Todėl globos įstaigose sudaromos galimybės vaikų meninei saviraiškai, sportui, darbinei veiklai. Vaikai mokomi rankdarbių, ruošti valgį, skalbti. Tačiau įstaigoje ne viską pavyksta organizuoti taip, kaip šeimoje. Bandoma įrengti grupėms nedideles virtuves, kad vaikai patys gamintų valgį, tačiau susiduriama su įvairiomis kliūtimis: kažko daryti neleidžia gydytojai higienistai, kažko nenori ar negali auklėtojai. Galbūt didžiausią susidomėjimą galėtų sukelti vaidmenų žaidimai, gyvenimiškų bei konfliktinių situacijų nagrinėjimas. Kiekvienam auklėtiniui galima pateikti ir individualias užduotis: parengti referatą, padaryti šeimyninių rubrikų apžvalgą (iš laikraščių ar žurnalų). Pagrindinis užsiėmimų tikslas išmokyti vaikus nugalėti sunkumus. Nuo to, kaip auklėtiniai sugebės įvertinti situaciją ir save joje, sugyvens su aplinkiniais ir išsaugos savo požiūrį, liks savarankiški, aktyvūs - priklausys jų socialinis statusas. Susipažinus su Rytų bei Vakarų Europos posovietinių šalių patirtimi sprendžiant našlaičių, tėvų globos netekusių vaikų problemas, galima teigti, kad tiek senojo stiliaus internatai, tiek šiuolaikiniai vaikų namai, našlaičių prieglaudos savo veikla, struktūra negali kokybiškai išspręsti tam tikrų uždavinių, ugdant pilnaverčius valstybės piliečius. Labai svarbu keisti visuomenės požiūrį į šiuos vaikus, nepriskirti jų kitai žmonių rūšiai. Labiausiai apmaudu, jog net bendrojo lavinimo mokyklų, kurias lanko- globos namų vaikai, pedagogai yra ne visada tolerantiški šių vaikų atžvilgiu – nuolat primena, kad šie vaikai yra "vaiknamiečiai", jais nepasitikima, jiems keliami didesni reikalavimai, mokytojai vengia turėti savo klasėse tokių mokinių. Todėl tik tobulinant beglobių vaikų ryšius su visuomene, neakcentuojant jų išskirtinės padėties, bus galima sėkmingai socializuoti beglobius vaikus visuomenėje.
329
Išvados ■
■
■
■
330
Tobulinant beglobių vaikų ryšius su visuomene, neakcentuojant jų išskirtinės padėties, bus galima sėkmingai integruoti vaikus į visuomenę. Naujojo tipo globos namai, vaikų kaimai, šeimynos, globėjų šeimos sugebės savo šiluma, meile bei didžiuliu noru padėti beglobiam vaikui sėkmingai socializuotis visuomenėje. Socialinei našlaitystei, kaip reiškiniui, įveikti reikia ypatingo visuomenės susidomėjimo šia problema bei pagalbos. Šiuolaikinei visuomenei būdingas žmonių egoizmas ir abejingumas, o tai nesuteikia vaikams - našlaičiams vilties, kad gyvenimas bus geresnis. Likimo nuskriaustiems vaikams reikalinga ne tik pastogė, maistas, bet svarbiausia - žmogiška šiluma. Kiekvienam vaikui sėkmingai augti bei tobulėti reikia šeimos, kuria jis galėtų džiaugtis ir jaustųsi saugus. Šeima iškelia žmogų į aukštesnę gyvenimo plotmę. Atimti iš žmogaus gyvenimą šeimoje, reiškia atimti didžiąsias žmogiškąsias vertybes. Tikėtina, kad globojančioje šeimoje ras prieglaudą, meilę ir našlaičiai, savo tikrų tėvų nuskriausti vaikai. Siekiant sudaryti palankiausias sąlygas vaiko adaptacijai naujojoje socialinėje aplinkoje, reikia įvertinti visus faktorius (materialinį ir kultūrinį šeimos lygį, aplinkinių požiūrį ir t.t.) ir parinkti tinkamus auklėjimo metodus. Jų dėka formuojama tam tikrų vaidmenų prisiėmimas, atitinkamų normų bei taisyklių įsitvirtinimas šeimoje, o pastarųjų veiksnių buvimas yra svarbiausia proceso ašis, ant kurios laikosi visa šeima. Vaikas į globojamą šeimą atsineša savo šeimos sąveikos ir jam perteikiamų signalų prasmės laike ir erdvėje supratimą, labai dažnai turintį priešingas reikšmes negu globėjų šeimoje. Naujiems vaidmenims susikurti ir prisiimti reikia laiko ir veiklos, kuri skatintų tarpusavio supratimą, kurio kokybei svarbu ne tiek laiko trukmė, kiek atsiliepimas į vaiko poreikius. Toks atsiliepiamasis bendravimas yra saugumo jausmo, emocinio ir intelektinio vystimosi pagrindas. Socialinės našlaitystės problemoms išspręsti reikalinga pozityvi tiek mūsų valstybės, tiek ir kitų valstybių politika šeimos palaikymo ir vaikų socializacijos atžvilgiu. Tam būtina didinti valstybės paramą šeimai, kad ji būtų išsaugota vaikams. Valstybė turėtų rūpintis, kad kuo mažiau vaikų patirtų socializacijos nesėkmes ir socialinio elgesio sutrikimus. Investicijos į ankstyvąją socializaciją yra pačios efektyviausios. Tai investicijos į ekonomines, socialines ir sveikatos stiprinimo programas, stiprinančias šeimos instituciją, mažinančias nedarbo lygį, gerinančias ugdymo proceso kokybę, remiančias sveikos psichikos programas, vykdančias alkoholizmo ir narkomanijos prevenciją.
Klausimai ir užduotys 1. 2. 3. 4.
Nusakykite socialinės našlaitystės priežastis ir pateikite šios sąvokos apibrėžimą. Išvardykite tėvų globos netekusių vaikų institucijų tipus. Su kokiomis problemomis susiduria vaikų globos namų auklėtiniai ir jų auklėtojai, rengiant vaikus savarankiškam gyvenimui? Palyginkite Lietuvos ir Rytų ir Vakarų Europos bei posovietinių šalių mokslinių tyrimų apie vaikų socializacijos problemas vaikų globos namuose rezultatus.
331
3.8. Socioedukacinio darbuotojo veikla, dirbant su šeimomis, auginančiomis neįgalų vaiką Vaikai su negalia bei šeimos, kuriose jie gyvena, sudaro nemažą mūsų visuomenės dalį, kuriai itin reikalinga socialinė pagalba. Juk šeima, auginanti nepilnametį invalidą, susiduria su ekonominėmis, socialinėmis, psichologinėmis ir sveikatos problemomis. Sena socialinės apsaugos sistema nebetinka, ji neveikia, o naujoji dar tik kūrimosi stadijoje. Kuriant tokią sistemą, būtina ruošti ir gabius šiam darbui specialistus. Vienas iš jų - tai socioedukacinis darbuotojas, kuris, siekdamas efektyvios pagalbos tokiems vaikams ir jų tėvams, turi būti itin gerai susipažinęs su socialine - ekonomine klientų padėtimi, socialinės apsaugos įstatymų baze, žmonių su negalia, jų artimųjų problemomis ir sprendimo būdais; svarbu žinoti medicininės — socialinės reabilitacijos organizavimo aspektus, gerai išmanyti darbo su šeimomis ir vaikais sistemą, jos struktūrą bei veiklos metodus. Socialinis darbuotojas turi pasižymėti geromis psichologinėmis žiniomis, išmanyti šeimyninio gyvenimo ypatumus. Juk šeima, auginanti vaiką su negalia, neretai jaučia išskirtinį aplinkinių dėmesį, praeivių reakcijas - tai nestabili šeima: jose daug vienišų motinų, tokiose šeimose vyrauja konfliktai, gimus neįgaliam kūdikiui, kai kurie vyrai palieka šeimą ir kt. Socialinis darbuotojas be visų specifinių įgūdžių privalo žinoti dar ir visą informaciją apie šeimas, auginančias vaikus su specialiaisiais poreikiais; aktyviai bendradarbiauti, palaikyti dalykinius ryšius su valstybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Pasak L.Gračiovo (1992), neįgaliųjų integracija į visuomenę nebus sėkminga tol, kol efektyviai neveiks atitinkami reabilitacijos centrai, kurie spartintų šį procesą, teikdami negalios paliestiems asmenims medicinines, mokomąsias, lavinamąsias, psichologines, teisines ir kitas konsultacijas. Tokių centrų reikšmė glūdi ne tik ekonominėje - finansinėje plotmėje, jie svarbūs bei reikšmingi ir moraliniu aspektu. Analizuojant socialinio ugdymo metodų naudojimą, dirbant su šeima, auginančia neįgalų vaiką, tikslinga išskirti esminius socioedukacinio darbuotojo žingsnius, į kuriuos ir integruojama įvairiausia metodika: ■ ■ ■
■ 332
tvarkyti vaiko su negalia dokumentaciją; pasirūpinti neįgalių vaikų ir juos auginančių šeimų medicininiu konsultavimu; užtikrinti valstybės skiriamą medicininį aprūpinimą, išlaidų padengimą. Pasirūpinti, kad vaikas turėtų galimybę gydytis sveikatos priežiūros centre, namuose, reabilitacijos centre, stovykloje, sanatorijoje ir kt.; ieškoti rėmėjų, lėšų, siekiant gydyti vaiką užsienio šalyse;
■
pasirūpinti būtiniausiomis sveikatos korekcijos priemonėmis (treniruokliais, invalido vežimėliais ir kt.); domėtis šeimos narių (taip pat kitų vaikų) sveikata, gyvenimo sąlygomis; padėti šeimai kartu su vaiku gydytis sanatorijose, poilsio namuose, reabilitacijos centruose; patarti, konsultuoti tėvus, rengti paskaitas - seminarus ir kt.
■ ■ ■
Svarbu suvokti, jog vaiko negalios atveju pirmiausia patys tėvai turi būti pratinami naujam vaidmeniui - neįgalaus vaiko tėvų vaidmeniui. R.Butkevičienė (2000) daktaro disertacijoje teigia, kad ši tėvų socializacija apima du pagrindinius aspektus: instrumentinį ir emocinį. Instrumentinis aspektas reiškia pačių tėvų mokymąsi naudotis kompensacine technika, atitinkančia vaiko negalios specifiką, mokymąsi, kaip padėti vaikui apsitarnauti save ir pan. Emocinis aspektas reiškia tėvų mokymąsi įveikti kaltės, gėdos, nusivylimo, saviizoliacijos jausmus. Apibendrinant galima teigti, kad socialinė parama vaikams su negalia bei jų šeimoms reikalauja platesnių bei tampresnių šeimos kontaktų su sveikatos priežiūros, mokymo - ugdymo, socialinės apsaugos sistemomis. Esminės problemos, su kuriomis susiduria negalios ištikti vaikai ir jų artimieji Visuomenės išsilavinimo lygis atspindi jos požiūrį į vaikus tiek su psichine, tiek su fizine negalia. Šiandien jau suprantama, jog reikia sudaryti kuo palankesnes sąlygas tokiam vaikui augti, vystytis, būtiną jį auklėti, ugdyti, tik tuomet asmenybė gebės sėkmingai socializuotis visuomenėje ir integruotis į ją. L.Gračiovo (1992) nuomone, vaiko neįgalumas - tai žymus jo galimybių sumažėjimas, laiduojantis nesėkmingą socialinę adaptaciją, savarankiškumo stoką, judėjimo, orientacijos, savo elgesio kontrolės, bendravimo, taip pat mokymosi sutrikimus. Žinant negalios ištikto vaiko ir jo šeimos sunkumus, reikšminga paminėti pagrindinius socialinius -ekonominius ir socialinius demografinius veiksnius (indikatorius), charakterizuojančius neįgalių vaikų ir jų šeimų padėtį mūsų visuomenėje: ◊ ◊ ◊ ◊ ◊ ◊
dalyvavimas visuomeniniame gyvenime; uždarbio ir socialinių išmokų dydis; perkamoji galia; gyvenamojo ploto aspektai; šeimos statusas; išsilavinimas ir kt.
333
Savaime suprantama, kad tai yra tik keletas esminių mokslininko pateiktų veiksnių, kuriais galima apibrėžti specialiųjų poreikių asmenų socialinę padėtį ar kitus jų gyvenimo aspektus. Medicininės problemos. Kalbėdami apie neįgaliuosius, labiausiai suvokiame medikų pagalbos svarbą, siekiant padėti šiems žmonėms. Be abejo, medikų vaidmuo yra reikšmingas, kadangi asmenys, kuriuos visam gyvenimui ištiko liga, turi nuolat konsultuotis su gydytojais, jiems būtina vartoti įvairius vaistus, kitus gydomuosius preparatus, atlikti procedūras. Galima teigti, jog taikant socialinio ugdymo metodus, svarbu suvokti, jog medikų pagalba - tai ir vienas iš vaikų su negalia įgalinimo būdų. Iš dalies ar net visiškai įveikus pačią ligą, socialinių problemų taip pat sumažėja. Taigi, tokiems vaikams reikia suteikti kuo geresnį ir efektyvesnį medicininį gydymą. Vienas iš socialinio darbuotojo uždavinių - bendradarbiaujant su įvairiomis valstybinėmis bei nevyriausybinėmis institucijomis - parūpinti finansavimą medicininėms išlaidoms padengti (pavyzdžiui, vaistams, operacijai, invalido vežimėliui ir kt.). Tėvai turi suteikti savo vaikams medicininę - korekcinę pagalbą, tačiau dauguma nėra tinkamai informuoti, kaip tai atlikti. Socioedukacinis darbuotojas turi pasirūpinti tėvų švietimu apie vaiko negalią, jos gydymą, procedūras. Vienas iš metodų - suorganizuoti susitikimus - diskusijas, kuriose dalyvautų tėvai, jų atžalos, medikai; tokie susibūrimai padėtų tėvams rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus apie ligą, jos gydymą; tėvai būtų apmokomi vaikui suteikti pagalbą, pavyzdžiui, susipažintų su kinezeterapijos pratimais. Šiuo atveju labai naudinga socialinio darbuotojo iniciatyva steigti įvairius klubus, asociacijas, - tuomet lengviau gauti finansavimą, organizuoti specialistų konsultacijas, o ir bendro likimo draugų suradimas praskaidrintų nuotaiką. Tačiau šiandien nedaug specialistų, kurie tinkamai parengti darbui su neįgaliaisiais vaikais ir jų šeimomis. Vaiko su negalia ir jo šeimos kasdienybę galima nusakyti keliais pavyzdžiais: tokią šeimą aplanko socialinis darbuotojas, į namus ateina mokytojai, vaiką labai dažnai reikia gabenti į ligoninę. Tai įrodo, jog dar iki galo neveikia darni sistema, kuri efektyviai sujungtų visas institucijas, teikiančias neįgalų vaiką auginančiai šeimai reikalingas paslaugas. Šiuo atveju socialinis darbuotojas turi būti ne tik stebėtojas, bet ir veiklos koordinatorius, organizatorius, iniciatyvus pagalbininkas, tarpininkas tarp skirtingų institucijų ir šeimos. Jo veiklos perspektyva turi būti pagrįsta siekiu tapti naujų ugdymo metodų diegėju bei jų įgyvendintoju. Sunkumai buityje. Dažna šeima, auginanti specialiųjų poreikių vaiką, susiduria su ekonominiu nepritekliumi ar net gyvena žemiau skurdo ribos; ką jau bekalbėti apie asocialių šeimų statusą turinčias ir neįgalius vaikus auginančias šeimas. Neretai mama ar tėtis negali dirbti, kadangi dėl vaiko ligos yra priversti visą laiką juo rūpintis namuose. O vaikų auklėjimas bei aprūpinimas - visų pirma, tėvų pareiga. Labai dažnai ši misija atitenka visuomenei. Šiuo atveju socioedukacinis darbuotojas gali vizito į šeimą metu individualiai konsultuoti, rūpintis socialine, materialine pagalba. Džiugu, kai 334
specialistas sąveikauja su mokyklos pedagogais, jos socialiniu pedagogu, organizuoja poilsio, sveikatingumo stovyklas, parūpina kelialapius į sanatorijas. Suprantama, kad šis darbuotojas niekada negebės pakeisti tikros tėvų meilės vaikui, tačiau negalios ištiktas asmuo kiekviename savo žingsnyje siekia šilumos, artumo, padrąsinančio žodžio, o tai socialinis darbuotojas turi skirti kiekvienam savo klientui. Specialiųjų poreikių klientui reikia daug ko. Sunkumų sudaro tai, kad dar ir šiandien daugumos parduotuvių, mokyklų, daugiabučių namų laiptinės, parkai ir kitos (poilsio) vietos nepritaikytos vaikų su negalia aktyviam ir turiningam poilsiui, integravimuisi į visuomenę. Susidaro įspūdis, kad pati visuomenė stengėsi "nematyti" negalios ištiktų asmenų, juos atskirti nuo sveikųjų. Tai skausminga klaida, nes tokio požiūrio rezultatas - sutrikęs specialiųjų poreikių asmenų socializacijos procesas. L.Gračiovo (1992) teigimu, daugelyje valstybių sėkmingai veikia specialūs fondai, kurie šeimoms padeda spręsti iškilusius sunkumus. Šių fondų dėka apmokama dalis transporto, vaistų, mokymo išlaidų, teikiama labdara (maistas, rūbai, vaistai ir kt.). Rūpinamasi asmenų su negalia adaptacijos klausimais, kompensacijomis, socialinėmis išmokomis. Įsteigtos specialiosios vaikams su negalia mokyklos, kuriose greta medicininės paramos vyksta ir specializuotas mokymas. Galima daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo veiklos metodai turi apimti ir šeimų supažindinimą bei pasirūpinimą dokumentais, reikalingais gauti fondų paramą: pašalpas, labdarą, paskolas ir t.t. Psichologinės problemos. Neretai pasitaiko, kad tėvams, susilaukus vaiko su psichine ar fizine negalia, šeimą ištinka krizė. Socialinės apsaugos sferoje sprendžiamos problemos dažnai turi tų pačių bruožų: 1.
2.
Kritiškų situacijų metu tėvai turi problemų: neįgalus vaikas dažnai tampa vyro ir žmonos nesantaikos priežastimi. Jis sukelia sunkiai kontroliuojamą įtampą namuose; atsiranda tarpusavio nesutarimai, santykiai su aplinka tampa įtempti. Visi šie išgyvenimai gali sukelti tragiškas pasekmes: nesantaiką, neištikimybę, skyrybas, draugų atmetimą, sveikatos problemas ir pan. Praeities ir dabartiniai šeimos sunkumai: kartais šeimos nariams nesiseka bendrauti, užmegzti kokybiškus, nuoširdžius santykius su negalios paliestu vaiku ir pan.
Numatant ir organizuojant pagalbos strategiją, reikia atsižvelgti į problemų pilną šeimos, auginančios vaiką su negalia, gyvenimą ir ieškoti išeičių iš susidariusios padėties. Dažnai probleminė situacija būna daugialypė: šeimos santykių sunkumai, ekonominiai, sveikatos, gėrimo, ištikimybės sulaužymo, nepastovumo, gyvenamos aplinkos problemos, žmonių tarpusavio santykių agresyvumas. Teikiant socialinę pagalbą, būtina atsižvelgti į kiekvieną konkretų atvejį. 335
Taigi, socioedukaciniam darbuotojui būtina numatyti pagalbos sąlygas tokiai šeimai ir tikslus. Tokiais atvejais nederėtų galvoti, kad staiga bus išspręstos visos problemos ir sukurta ideali situacija. Socialinės pagalbos pagrindiniai tikslai turi užtikrinti neįgalaus vaiko saugumą ir apsaugoti jį nuo pavojų. Žinomi trys socialinės pagalbos metodai: individualus, grupinis ir visuomeninis. Socialinės pagalbos sistemoje ryškūs trys elementai: išskirti problemą, padėti jos išvengti ir teikti reikalingą pagalbą.
* Individualią pagalbą, kaip jau buvo minėta, profesionalas teikia asmeniškai neįgaliajam. Si parama nukreipia individo energiją didesniems ir aukštesniems siekiams bei pozityviems socialiniams santykiams. Tai gali būti neįgalaus vaiko ugdymas, lavinimas, jo psichologinio pasirengimo mokytis stiprinimas, motyvacijos žadinimas. * Grupinis socialinės pagalbos metodas naudotinas tose situacijoje, kur aplinkos vaidmuo labai akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų, o poreikiai reikalauja platesnės koordinacijos ir profilaktinės bei mokymo orientacijos. Šis metodas gali būti taikomas, kai reikia išspręsti negalios ištikto vaiko laisvalaikio praleidimo, gydymo klausimus. Grupiniu metodu pagalbą teikia ne tik socioedukacinis darbuotojas, bet ir kiekvienas grupės narys (mokytojai, medikai, tėvai ir kt.). * Visuomeninė socialinė pagalba - tai profesionalus procesas, kuriame individai, jų grupės, institucijos ir bendruomenė susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti neįgalaus asmens poreikius socialinės gerovės normalizavimui. Ši pagalbos rūšis gali pagerinti vieną ar kitą visuomenės gyvenimo sritį (vaiko su negalia esminių vertybių ugdymą). Svarbu pačius žmones įtraukti į poreikių identifikavimą, išeičių bei realių planų ieškojimą. Iškilus psichologinėms problemoms, L.Gračiovas (1992) siūlo socioedukacinio darbo atstovams teikti tokio pobūdžio psichologines konsultacijas šeimoms: ◊ ◊ ◊
konfliktinių situacijų tarp tėvų ir vaikų sprendimas; skatinti tėvus su neįgaliuoju vaiku elgtis kaip su pilnaverčiu šeimos nariu; siekti tokių šeimų bendradarbiavimo, organizuoti bei koordinuoti jų susitikimus, diskusijas ir pan.
Apibendrinant socioedukacinio darbuotojo vaidmenį sprendžiant šeimų, kurias ištiko psichologinės krizės, problemas, reikėtų paminėti šiuos jo žingsnius: nustatyti problemą (diagnozę), rasti galinčias padėti institucijas, ankstesnės diagnozės keitimas, tėvų - vaikų konsultavimas, duomenų bazės apie tokias šeimas kūrimas, vaikų su negalia siuntimas į sanatorijas, reabilitacijos centrus. 336
Efektyvus socialinio ugdymo būdas - reabilitacijos centro veikla. L.Gračiovas savo knygoje "Socialinio darbo programa su šeimomis, auginančiomis neįgalius vaikus" (1992) akcentuoja vieną iš socialinės pagalbos būdų -reabilitacijos centro veiklą - į kurią galima efektyviai integruoti daugumą socialinio ugdymo metodų. Pasak mokslininko, reabilitacijos centrai atliktų jau aptartą medicininę, psichologinę, ugdomąją funkciją, sustiprintų vaiko su negalia savivertės jausmą, sudarytų palankesnes sąlygas jo asmenybės raidai bei saviraiškai, papildomai dirbtų su tėvais, šeimos nariais. Medicininė socialinė reabilitacija vaikui su negalia - tai vienas iš svarbiausių integracijos į visuomenę būdų. Tokia reabilitacija kovoja ne tik su liga, tačiau kartu ir už žmogų, jo vietą šalia mūsų. Esminiai tokios pagalbos principai: ◊ ◊ ◊ ◊
kuo anksčiau įtraukti vaikus su specialiaisiais poreikiais ir jų šeimas į šių centrų veiklą; D šis procesas turi vykti palaipsniui, nuosekliai; svarbu ir tai, kad vaikai netaptų visiškai priklausomi nuo reabilitacijos centrų - turi jų išlikti savarankiškumas; reabilitacijos programos pasižymi kompleksiškumu: medicininiai, pedagoginiai, psichologiniai, kultūriniai, profesiniai, socialinio aprūpinimo ir kiti aspektai; čia galima panaudoti tiek individualias, tiek ir grupines bei visuomenines terapijos programas.
Pasak autoriaus, užsienio šalių, reabilitacijos centruose daug naudos duoda sėkminga įvairių specialistų (medikų, pedagogų, logopedų, kinezeterapeutų, socialinių darbuotojų, ortopedijos specialistų, profesijų rengimo atstovų...) sąveika, jų efektyvus bendradarbiavimas. Galima teigti, jog atskirų sričių specialistai sava efektyvia veikla sukuria tvirtą sistemą, kuriai veikiant, galima pasiekti gerų rezultatų, dėl vaiko su negalia ir jo šeimos gerovės. Reabilitacijos centro veikla turi būti orientuota į tikslą- vaiko su negalia integracija į visuomenę. Tai galima pasiekti, jeigu socialinio ugdymo metodais siekiama suteikti medicininę pagalbą - ugdymą/lavinimą/mokymą - yra užtikrinamas specialiųjų poreikių vaikų poilsis bei saviraiška.
337
Išvados 1.
2.
3.
4. 5.
Speciali kvalifikuota metodinė parama turėtų būti teikiama šeimoms, auginančioms vaiką su negalia. Socialinio ugdymo metodai turi būti orientuoti į šeimą, kurioje auga negalios ištiktas vaikas. Juk tiktai šeima mažiausia visuomenės ląstelė - remiama valstybės, gali padėti savo vaiką su negalia įtikinti dėl pasitikėjimo, suteikti jėgų ir ryžto ateičiai ir sėkmingai integruoti jį į visuomenę. Taikytini kuo efektyvesni socialinio ugdymo metodai, siekiant išspręsti asmens su negalia bei jo šeimos problemas. O sunkumai lydi dažnai ir visur: buityje, medicininiu bei psichologiniu aspektu, taip pat profesinio rengimo, integravimo į darbo rinką srityse. Vaikų su negalia ugdymas namuose vis dar neefektyviai organizuotas. Menka materialinė -socialinė - psichologinė pagalba neįgaliajam ir jo šeimai. Būtent čia socialinio ugdymo metodai įgyja didelės reikšmės privaloma pasirūpinti, kad šeimą pasiektų lėšos, skirtos neįgalaus vaiko socialinei apsaugai. Skatintina verslininkų, kitų juridinių bei fizinių asmenų parama. Vienas iš efektyvių vaikams su negalia ir jų šeimoms pagalbos būdų — reabilitacijos centrų koordinuota veikla, kurioje integruojami įvairiausi socialinio ugdymo metodai. Reabilitacijos centrai, kita socialinio ugdymo veikla neduos jokio rezultato, jei visuomenė nusigręš nuo neįgalaus žmogaus, nenorės priimti jo tokio, koks yra, kol nenorės suprasti, kad neįgalieji vaikai ir jų šeimos tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti, kol neatsisakys niekinančio požiūrio ir etiketizavimo, tol nebus neįgalusis priimtas į visuomenę kaip pilnavertis žmogus.
Klausimai ir užduotys 1. 2. 3. 4.
338
Su kokiomis problemomis susiduria šeima, augindama neįgalų vaiką? Kokie yra įstatymai, padedantys tokiai šeimai? Koks yra neįgaliųjų vaikų reabilitacijos centrų vaidmuo? Išryškinkite neįgalių vaikų integracijos į visuomenę sunkumus.
3.9. Socialinio pedagogo darbas kaimo bendruomenėje Socialinio pedagoginio darbo tobulinimas neįmanomas be efektyvių darbo metodų, būdų, priemonių, išteklių, socialinės - pedagoginės veiklos technologijų panaudojimo, nes tai ir sudaro socialinio - pedagoginio darbo tyrimo objektą. Socialinio pedagoginio darbo metodiką galime vertinti kaip mokslinių žinių taikomąją sistemą, įskaitant socialinės ir ugdomosios pagalbos būdų, metodų, priemonių, technologijų visumą, paramą individui, ir sunkioje gyvenimo situacijoje, nuoseklių, tarpusavyje susijusių pedagogo ir kliento veiksmų, sąlygojančių efektyvų asmeninių ir socialinių problemų sprendimų sistemą. M.Gurjanova (2000) kelia klausimą: kokie yra socialinio - pedagoginio darbo kaime metodikos uždaviniai. Pirmiausia tai socialinio - pedagoginio darbo su skirtingomis gyventojų kategorijomis, skirtingomis socialinėmis grupėmis pagrindinių krypčių ir principų, formų ir organizavimo būdų atskleidimas. Antra, išmokyti žmones dirbti socialinį ugdomąjį darbą, išmokyti teikti socialinę - pedagoginę pagalbą, reikalaujančią socialinės adaptacijos, pedagoginės korekcijos, reabilitacijos meno. Tai labai sunkus menas ir jis neateina pats savaime, o tik įgijus socialinio pedagoginio darbo kompetencijos, besiremiančios giliu ir įvairiapusiu socialinės pedagogikos bei socialinio darbo metodų išmanymu. Socialinio pedagoginio darbo metodika, aiškindamasi kliento problemų sprendimo būdus ir tikslą, būtinai nustato jų atitinkamą suderinamumą. Šį požymį turi tenkinti bet kuris metodas ar metodų visuma, jei norima pasiekti šiuos tikslus. Socialinės pedagoginės veiklos metodai, pasak M.Gurjanovos (2000), tai bendri socialinio pedagogo ir kliento veiklos būdai, siekiant išspręsti konkrečias problemas. Socialinių pedagogų veiklos metodų, taikomų praktikoje analizė, pasak autorės, leidžia juos skirstyti į šias grupes: I.
Bendrieji socialinio pedagoginio darbo kaimo bendruomenėje metodai. 1. 2. 3.
Socialinio pedagoginio darbo su vaikais, paaugliais ir jaunimu metodai. Tėvų ir vaikų bendros veiklos metodai. Jaunimo ir vyresniosios kartos bendravimo metodai.
II.
Grupinio socialinio pedagoginio darbo metodai.
III.
Individualaus socialinio pedagoginio darbo metodai.
IV.
Bendrapedagoginio socialinio poveikio metodai. 1.
Socialinės diagnostikos. 339
2. 3. 4. 5.
Įvairių elgesio nukrypimų profilaktika. Socialinio ugdymo (auklėjimo). Aktyvaus apmokymo. Pedagoginės korekcijos.
V. Pedagoginės psichoterapijos metodai. Pedagoginės psichoterapijos metodų grupėje yra sava klasifikacija. Socialinės diagnostikos metodai nukreipti į kompleksinį asmenybės, šeimos, bendruomenės tyrimą: 1. Socialinė asmenybės istorija. 2. Socialinė šeimos istorija. 3. Socialinis bendruomenės pasas. 4. Šeimos pasas. 5. Stebėjimas. 6. Pokalbis interviu, apklausa. 7. Atvejo analizė, situacijos analizė, tarpasmeninių santykių ir socialinės sąveikos analizė. 8. Globotinių veiklos rezultatų analizė. 9. Nepriklausomų charakteristikų apibendrinimo metodas. 10. Sociokultūrinis monitoringas. 11. Bibliografinis metodas. 12. Ekspertų vertinimo metodas. Įvairių elgesio nukrypimų profilaktikos taikymo metodais siekiama užkirsti kelią vienokiems ar kitokiems asocialiems reiškiniams šeimoje ar kaimo bendruomenės gyvenime: 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8.
Darbo terapijos metodai. Laisvalaikio organizavimo metodai. Ugdymo arba auklėjimo (naudingų įgūdžių, jausmų, asmenybinių savybių ugdymas, įsitikinimai, paskatinimai, nuobaudos ir kt.) metodai. Įtraukimo į visuomenei naudingą darbą metodai. Įvairios kitos formos. Operatyvaus reagavimo į nepalankią socialinę situaciją metodas. Socialinė pedagoginė globa. Socialinės kontrolės metodai.
Socialinio ugdymo metodais siekiama atsakingo suaugusiųjų kaimo gyventojų dalyvavimo visų vaikų socialinių ir ugdymo institucijų veikloje, humaniškos aplinkos kūrime ir apima: 1. 2. 3. 340
Socialinės diagnostikos metodus. Socialinio pedagoginio darbo atviroje aplinkoje metodus. Projektų metodą.
4. 5. 6. 7.
Kultūrinės animacijos metodus. Savipagalbos ir tarpusavio pagalbos metodus. Mokymo veikloje metodus. Ugdomosios veiklos patyrimo (tautoje, šeimoje, bendruomenėje ir kt.) analizę ir sklaidą.
Socialinio palaikymo metodai nukreipti į pagalbos žmogui teikimą ugdymo (auklėjimo), švietimo ir socialinio darbo priemonėmis: 1.
2. 3. 4.
Moralinio palaikymo metodai (padidintas dėmesys, draugiškas patarimas, atjauta konkrečioje situacijose, užuojauta, pasidalijimas džiaugsmu, moralinė globa, palaikymas geru žodžiu, patarimu, rūpestingas bendravimas, individuali globa, viešai išsakyta padėka ir kt.). Ugdomosios (auklėjamosios) pagalbos metodai. Edukacinės pagalbos metodai. Socialinės pagalbos (individuali globa, slauga, konsultavimas, socialinis aptarnavimas ir kt.) metodas.
Aktyvaus apmokymo metodai nukreipti į tai, kad suteiktų socialinio pedagogo globotiniams žinias, mokėjimus ir įgūdžius, gyvybiškai reikalingus savarankiškai spręsti savas problemas: 1. 2. 3. 4. 5.
Savarankiško mokymosi ir mokymosi bendradarbiaujant metodai. Mokymo veikloje metodai. Paskiriant individualų mokytoją. Tariamų problemų metodai. Vaizdinio mokymo metodai.
Pedagoginės korekcijos metodai nukreipti vaiko elgesio defektams taisyti. Remiantis klasikine, V. Kašenkos (B.IL Kauiemco, 1994 p.54) pasiūlyta klasifikacija, visi metodai skirstomi į dvi grupes: pedagoginius ir psichoterapinius. Pedagoginiai metodai savo ruožtu skirstomi į: I.
Visuomeninio poveikio metodus: 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8.
Valios trūkumų (defektų) korekcija. Baimės korekcija. Ignoravimo metodas. Sveiko juoko kultūros metodas. Veiksmai, esant stipriam vaiko susijaudinimui. Išsiblaškymo korekcija. Neryžtingumo korekcija. Nerišlių minčių ir veiksmų korekcija. 341
9. 10. 11. II.
Prof. Bielskio metodas. Valkatavimo korekcija. Savikorekcija. Specialius arba individualius pedagoginius metodus:
1. 2. 3. 4. 5. 6.
Tiku korekcija. Spartaus brendimo korekcija. Isteriško charakterio korekcija. Vienturčio vaiko elgesio trūkumų korekcija. Nervingo charakterio korekcija. Nenormalaus (besaikio) skaitymo koregavimas.
III.
Korekcijos darbine veikla metodai.
IV.
Panaudojant racionalios vaikų kolektyvo veiklos organizavimo korekcijos metodus.
Psichoterapiniams metodams taip pat priskiriama įtaiga ir savitaiga, hipnozė, įtikinimo metodas, psichoanalizė. Psichoterapiniais metodais socialinis pedagogas siekia įgalinti žmogų gydomosiomis darbo ir meno bei kitomis natūraliomis gydomosiomis priemonėmis: 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.
Darbo terapija. Žodinė terapija. Estetinė terapija. Bibliopsichoterapija. Žaidimų terapija. Muzikos terapija. Šeimos terapija.
Be abejo, ne visi pateikti metodai yra tinkamai sukurti, plačiai aprobuoti praktikoje ir gali būti atitinkamai efektyviai naudojami socialinio pedagogo darbe. Be to, metodų pasirinkimas priklauso nuo socialinio pedagogo darbo vietos, jo globotinių kontingento, problemų pobūdžio, o taip pat nuo profesinio meistriškumo ir profesinio pasirengimo lygio. Tačiau augantis socialinio pedagogo instituto vystimasis leidžia tikėtis socialinio darbo metodų tobulėjimo. Socialinio pedagogo darbo kaimo bendruomenėje metodai Pasak M.Gurjanovos (2000), kaimo bendruomenės socialiniu pedagogu, trūkstant kvalifikuoto specialisto, gali būti bet kurios profesijos žmogus, mėgstantis dirbti su žmonėmis, turintis gyvenimiškąją ir profesinę patirtį, atitinkamas asmenines savybes, turintis autoritetą ir gerbiamas kaimo gyventojų, turintis įgūdžių organizuoti visuomenei naudingą veiklą vienoje, kurioje nors srityje (meninę kūrybą, sportinę veiklą, turizmą, kraštotyrą) ir 342
įgijęs atitinkamą išsilavinimą. Jo veiklos tikslas - padėti savo mikrosociumo žmonėms pagerinti gyvenimo kokybę ir socialinių - ekonominių krizių sunkumus. Kaimo bendruomenės socialinis pedagogas - tai savo bendruomenės narių pagalbininkas, patarėjas, gynėjas ir atrama, vaikų ir suaugusiųjų visuomenei naudingos veiklos organizatorius. Jis savo elgesiu, gyvenimo būdu, santykiu su žmonėmis, savo profesija, aukštomis dorovės nuostatomis įgyja gyventojų pagarbą. Kaimo bendruomenės socialinis pedagogas turėtų būti vietos gyventojas, gerai žinantis tos bendruomenės žmones, kaimo tradicijas, jo praeitį ir dabartį. Jis turėtų būti iniciatyvus, kūrybingas, atviras, mokantis individualiai prieiti prie žmonių, sudominti juos įdomia naudinga veikla, lavinti jų gabumus, rasti sau pagalbininkų. Pateikiamas platus spektras darbų, kuo konkrečiai tinka užsiimti bendruomenės socialiniam pedagogui: ■
■ ■ ■ ■
■
šeimos planavimo klausimai, šeimyninių santykių stiprinimas, auklėjimas, ugdymas, švietimas, socialinė vaikų apsauga, jų sveikatos stiprinimas, vaikų priežiūros organizavimas, namų ūkio vedimo mokymas, šeimos laisvalaikio organizavimas, tėvų švietimas ir kultūrinio lygio kėlimas. pagalba įveikiant šeimynines krizes, globos organizavimas, įvaikinimas, rūpinimasis vaikais su fizine ir psichine negalia. įsikišimas žiauraus elgesio su vaikais, fizinio ar psichinio smurto atvejais. darbas su nedarniomis šeimomis. pagalba krizių ištiktoms šeimoms (skyrybos, auklėjimas nepilnose šeimose, pakartotina santuoka, nepageidaujamas vaikas, smurtas šeimoje, skurdas, nedarbas, tėvų nesugebėjimas auklėti vaikus, girtavimas, narkomanija, prostitucija, šeimos reketavimas, prievartinis šeimos gyvenamojo būsto pardavimas dėl skolų, gaisras ir kt.). pagalba šeimoms, turinčioms sveikatos problemų, pastebėjus tarp kartų nesutarimus ar tarpreliginių problemų.
Teikiant pagalbą šeimai svarbu nustatyti, kad jai reikalinga socialinė pagalba, laiku ją identifikuoti. Štai keletas požymių, kurie gali parodyti, kad šeimoje nėra santaikos, dvasinio komforto, kad tėvai ir vaikai nelaimingi, nepasitiki savimi, kad juos kažkas slegia, verčia kreiptis į bendruomenės socialinę tarnybą: • • • •
šeimos nariai dažnai neramūs, susijaudinę, ir nusiminę, susirūpinę, susierzinę, agresyvūs; nesimoko, nedirba darbo, atitinkančio jų galimybes ir sugebėjimus; elgiasi ne taip kaip anksčiau, iššaukiančiai, pasipūtėliškai; elgiasi ne pagal visuomenei priimtas normas; 343
• • • • •
nemandagūs, įžeidinėja kitus; nuolat skundžiasi bloga nuotaika ir sveikata; nesirūpina savo išore; neturi draugų; reikalauja sau ypatingo dėmesio.
Bendruomenės socialiniai pedagogai padeda vaikams spręsti socialinius, intelektualinius, fizinius poreikius ir gina jų interesus; rasti savo vietą bendruomenės gyvenime, įtraukia juos į gyventojų socialinių problemų sprendimą, kaimo gerbūvio kūrimą; padeda gerinti tarpusavio santykius su tėvais, bendraamžiais ir suaugusiais. Bendruomenės socialiniai pedagogai padeda vaikams socialiai adaptuotis šiuolaikiniame gyvenime, įveikti stresus, išvengti konfliktų, geriau suprasti pačius save, pasitikėti savimi, būti atsakingais, mokėti savarankiškai nugalėti sunkumus. Jie padeda vaikams spręsti laisvalaikio problemas, organizuojant visuomenei naudingą darbinę veiklą ir laisvalaikio užimtumą, galimybę užsidirbti pinigų, vasaros darbą ir poilsį. Kaimo bendruomenės socialiniai pedagogai padeda vaikams išvengti tam tikros gyventojų dalies negatyvaus gyvenimo būdo, asocialaus tėvų elgesio, šeimyninių konfliktų poveikio. Jie padeda socialiai neadaptuotiems vaikams nugalėti agresyvumą, Žiaurumą, užkerta kelią bėgimui iš namų, valkatavimui, teisėtvarkos pažeidinėjimui, išėjimui iš mokyklos. Bendruomenės socialiniai pedagogai padeda organizuojant darbą vaikų neformaliuose judėjimuose, sąjungose, socialiai reikšmingose vaikų programose. Bendruomenės socialiniai pedagogai padeda jaunimui patenkinti intelektualinio, kultūrinio, dorovinio, fizinio vystimosi poreikius, organizuojant kultūrinį laisvalaikį, darbinį užimtumą, renkantis profesiją, gyvenimo karjerą ir kryptį, įsidarbinant, pasiruošiant šeimyniniam gyvenimui, išbristi iš kritinių situacijų, atsisakant žalingų įpročių, konsultuoja socialiniais - teisiniais klausimais, padeda vystant jaunimo verslą. Kaimo bendruomenės socialiniai pedagogai pagyvenusiems žmonėms padeda įveikti vienatvę, bendravimo stygių, amžiaus negalias, susidoroti su artimųjų nedėmesingumu, nugalėti bejėgiškumą, socialinio nereikalingumo jausmą. Jie padeda užpildyti dokumentus socialinėms lengvatoms, pašalpoms, materialinei pagalbai ūkinės veiklos vystymui gauti, padeda išpildant jų asmeninius prašymus. Jie moko pagyvenusius žmones įvairių savipagalbos būdų, mokėjimo sugyventi su kitais žmonėmis, gauti maksimalią naudą iš jiems teikiamų socialinių paslaugų. Kaimo socialiniai pedagogai teikia pagalbą bei paramą ir kitoms gyventojų grupėms: • jaunoms šeimoms - harmonizuojant tarpusavio santykius, tvarkant buitį, įgyjant vaikų auginimo ir auklėjimo žinių, atsikratant žalingų įpročių, įsidarbinant, palankiomis jaunai šeimai sąlygomis, tarpininkauja sprendžiant gyvenamojo būsto problemas; 344
•
daugiavaikėms šeimoms - įveikiant materialinius sunkumus, organizuojant laisvalaikį, vaikų vasaros poilsį, sprendžiant vaikų auklėjimo problemas, saugant šeimos narių sveikatą, organizuojant tėvams antraeilį darbą; • neįgaliesiems - nugalėti socialinės atskirties jausmą, vienatvę, atitrūkimą nuo gyvenimo, išspręsti medicininio ir buitinio aptarnavimo problemas, gaunant reikiamas lengvatas ir socialinę paramą, palaikant ryšį su valstybinėmis socialinės apsaugos institucijomis. Padeda organizuojant tarnybos "socialinė pagalba namuose" veiklą, sukuriant darbo vietas neįgaliesiems, organizuojant namudinį darbą, surandant specialius paramos fondus; • bėgliams ir migrantams - socialiai ir psichologiškai adaptuojantis prie "svetimos kultūros", mokantis kalbos, prisitaikant prie ekonominių, socialinių, kultūrinių gyvenimo sąlygų, tvarkant buitį, įsidarbinant, auginant ir auklėjant vaikus. Kaimo bendruomenės socialiniai pedagogai padeda savo globotiniams, kenčiantiems nuo alkoholizmo ir narkomanijos, nustatant ryšį su medicininėmis tarnybomis. Jie padeda jaunoms motinoms ir paauglėms spręsti nepageidaujamos motinystės ir paauglių nėštumo problemas. Socialiniai pedagogai padeda žmonėms, kuriems, atsidūrus sudėtingose gyvenimo situacijose, reikalinga skubi socialinė pagalba. Ką turėtų daryti kaimo bendruomenės socialinis pedagogas, norėdamas pagerinti šeimos socialinę sveikatą? ■ ■ ■ ■
■ ■ ■
atlieka asmenybės ir jos mikroaplinkos diagnostiką, tiria klientų interesus, poreikius, jų gyvenimo sąlygas, atskleidžia vaikų, paauglių, jų šeimų, bendruomenės suaugusių gyventojų sunkumus ir problemas; kartu su bendruomenės nariais padeda formuoti sveikus, pedagoginius santykius sociume, kurti palankų mikroklimatą, psichologinį komfortą šeimoje, gyvenamoje vietoje; rūpinasi ugdymo turiniu, formomis ir metodais, jų tikslingumu, kuriuos naudoja socialinės apsaugos tarnybos savo darbe su šeima, vaikais, teikiant socialinę pagalbą įvairioms gyventojų grupėms; kartu su kitos specializacijos socialiniais pedagogais, socialiniais darbuotojais, bendruomenės gyventojais organizuoja įvairią vaikų ir suaugusiųjų veiklą, skatina jų iniciatyvumo, įvairių savipagalbos būdų vystimąsi; socialinių tarnybų darbe padeda įtvirtinti prioritetą šeimai, jos edukacinio - terapinio potencialo stiprinimui, pagalbai, siekiant užkirsti kelią konfliktinėms situacijoms; bendradarbiauja su įvairių socialinių tarnybų, įstaigų specialistais, socialiniais darbuotojais, teikiant pagalbą žmonėms, reikalingiems globos ir rūpybos, ir pagalbos; atstovauja ir gina klientų, šeimų interesus jų santykiuose su įvairiomis 345
■ ■ ■ ■ ■
valstybinėmis visuomeninėmis struktūromis, inicijuoja įvairių bendruomenės institucijų sąveiką su konkrečia šeima ir asmenybe; organizuoja ir koordinuoja bendruomenės gyventojų savivaldą, vadovauja ir palaiko visuomenines iniciatyvas, įvairių iniciatyvinių grupių darbą; palaiko ryšį su vietine valdžia, savivaldos institucijomis ir visuomeninėmis organizacijomis, įmonių, įstaigų, organizacijų darbo kolektyvais, siekiant spręsti bendruomenės narių socialines problemas; dirba, siekiant suburti tėvų ir vaikų aktyvą, įtraukiant į darbą savanorius; skatina įvairių ugdomųjų institucijų pedagoginės veiklos aktyvumą ir koordinuoja jų ryšį tarpusavyje; koordinuoja ir papildo šeimoje organizuotą ugdomąjį procesą.
Išanalizavus pateiktą platų socialinio pedagogo darbo būdų ir metodų spektrą, galima daryti išvadą, kad kaimo bendruomenės socialinis pedagogas tai ir organizatorius, ir ugdytojas, ir socialinis terapeutas, kurio profesinė veikla nukreipta žmogaus poreikių tenkinimui, siekiant gerovės. M.Gurjanova (2000) išsamiai dešimt metų 1989-2000 tyrinėjo kaimo bendruomenės edukacinį potencialą, parengė ir apgynė dvi daktaro disertacijas, tačiau jos sukurtas kaimo bendruomenės socialinio pedagogo teorinės ir praktinės veiklos modelis ydingas tuo, jog jame deleguota neįtikėtinai daug funkcijų vienam specialistui, todėl galima abejoti ar jos praktikoje bus įgyvendinamos. Kaimo socialinio pedagogo darbo su šeima metodika M. Gurjanova (2000) atskleidžia platų spektrą darbo metodų, kuriais savo darbe naudojasi socialinis pedagogas, dirbdamas su šeima. Šeimos socialinio pedagogo globa, anot autorės, kaip taisyklė, apima visas vieno kaimo arba vienos gatvės (jei tai didelis kaimas), arba vieno namo (jei tai darbininkų gyvenvietė) šeimas. Padidintą dėmesį socialinis pedagogas skiria daugiavaikėms, mažas pajamas turinčioms, nepilnoms šeimoms bei šeimoms, kurioms reikia pedagoginės korekcijos. Jis reguliariai šias šeimas lanko. Sudaroma kartoteka, į kurią įtraukiami duomenys apie šeimos sudėtį, jos poreikius, interesus. Socialinis pedagogas visuomet būna informuotas apie visas šių šeimų tėvų ir vaikų gyvenimo problemas. Jis, identifikuodamas šeimos sunkumus, diferencijuoja atskleistas problemas ir informuoja rajono socialinių tarnybų specialistus. Jis dalyvauja sprendžiant šeimyninius konfliktus, moraliai palaiko moteris, kurių vyrai piktnaudžiauja alkoholiu, kontroliuoja nedarnių šeimų vaikų gyvenimo sąlygas, padeda materialinio šeimos aprūpinimo klausimais, kontroliuoja vaikų bei jų tėvų sveikatos būklę, padeda vystyti vaikų individualius gabumus ir interesus, kartu su tėvais ir suinteresuotais visuomenės nariais siekia sukurti kaime saugią gyvenamąją ir laisvalaikio 346
praleidimo aplinką. Ribotų išteklių sąlygomis pati veiksmingiausia socialinio pedagogo poveikio priemonė yra moralinis palaikymas, galimybė nuoširdžiai pasikalbėti. Jis nuolat bendrauja su globojamomis šeimomis, padeda susivokti sudėtingoje tarpusavio santykių sistemoje, daro poveikį šeimos santykiams, šeimos padėčiai mikroaplinkoje. Veikdamas neformalaus bendravimo sąlygomis, socialinis pedagogas lieka pagalbininko, patarėjo, vaikų interesų gynėjo vaidmenyje ir tuo pat metu - valstybinės socialinės tarnybos atstovu, kuris rūpinasi šeimos stiprinimu, jos sugebėjimo normaliai aprūpinti vaiką palankiomis gyvenimo sąlygomis vystymu. Socialinis pedagogas naudoja individualius darbo su šeimomis, reikalaujančiomis ypatingos pagalbos, metodus. Socialinio pedagogo ir tėvų bendravimas, pasak M.Gurjanovos (2000), - sudėtingas ir daugialypis procesas. Socialinis pedagogas turi suprasti aiškų šeimos lankymo tikslą ir laukiamą rezultatą. Prieš lankydamasis šeimoje jis turėtų apgalvoti atsakymus į šiuos klausymus: kodėl būtinas šis apsilankymas? Kokios gerosios asmeninės savybės būdingos vaikui, kuriomis galima būtų remtis, ko pokalbyje vengti? Ką aš noriu iš tėvų išgirsti, ką aš galiu išgirsti? Kokio lankymosi rezultato laukiu? Pateikiamas pavyzdys, kokius reikalavimus pateikė kaimo mokyklos socialinis pedagogas ir mokytojas. 1.
Nuoširdžiai mylėkite šitą vaiką, gerbkite jo tėvus, nuoširdžiai norėkite jam padėti. 2. Tvarkingai renkitės, siekite, kad jumyse spinduliuotų optimizmo, geranoriškumo dvasia, daugiau šypsokitės. 3. Vadinkite visus šeimos narius vardais. 4. Prisiminkite, kad žmogus labiau mėgsta kalbėti apie save, jo neskubinkite, skatinkite pasakojimą. 5. Kalbėkite taip, kad šeimos nariai matytų, jog Jūs gerbiate visų nuomones, esate lygiavertis pašnekovas. Nepasilikite sau paskutinio žodžio teisės. 6. Niekada nesakykite, kad kažkas neteisus. Atsargiai rinkitės žodžius ir posakius. Prisiminkite, kad vienas neteisingai parinktas žodis gali sugriauti visą pokalbį. 7. Jei Jūs pats neteisus, nedelsiant tai pripažinkite. 8. Viso pokalbio eigoje prisiminkite savo apsilankymo tikslą. Pakreipkite pokalbį taip, kad pašnekovas pats padarytų reikiamą išvadą. Tegu jis mano, kad ši mintis jo paties. Remiantis M. Gurjanovos (2000) nuostatomis, svarbi socialinio pedagogo, dirbančio su šeima veiklos sritis yra darbo metodai, kurių pagalba sprendžiamos su klientų sveikata, jos stiprinimu susijusios problemos. Tarp šeimos socialinio pedagogo pareigų, anot autorės, yra profilaktinės priemonės, padedančios išsaugoti, sustiprinti ir gerinti sveikatą, ypač vaikų. Šį darbą socialinis pedagogas atlieka kartu su medicinos darbuotoju. Edukacinės veiklos 347
proceso metu jis aiškina tėvams, kad nesuderintas ir nekokybiškas maistas, fizinio aktyvumo trūkumas, rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu, oro, vandens, dirvožemio užteršimas pavojingomis žmogaus organizmui medžiagomis, kenksmingos darbo sąlygos, psichiniai ir emociniai krūviai bei stresai - visi šie ir kiti neigiami reiškiniai kenkia sveikatai. Socialinis pedagogas pataria, kaip saugoti sveikatą. Esant būtinybei, socialiniai pedagogai tarpininkauja dėl materialinės pagalbos šeimai, moksleivių nemokamo ar lengvatinio maitinimo mokykloje skyrimo ir t.t. Nemažą reikšmę socialinio pedagogo veikloje, remiantis M. Gurjanova (2000), užima vaikų ir tėvų kultūrinių poreikių tenkinimas. Organizuodamas moksleivių popamokinę veiklą, socialinis pedagogas bendradarbiauja su kultūros darbuotojais, papildomo ugdymo pedagogais. Jis siekia įtraukti vaikus, ypač iš probleminių šeimų į mokyklos, kaimo klubo, bibliotekos bazėje dirbančių būrelių, klubų, sekcijų veiklą. Ypatingą dėmesį socialinis pedagogas skiria šeimos švenčių organizavimui. Esant būtinybei, šeimos socialinis pedagogas tarpininkauja dėl vieno ar abiejų tėvų tėvystės teisių atėmimo. Socialinė - edukacinė praktika rodo, kad socialiniai pedagogai bendradarbiauja teikiant įvairias socialines paslaugas šeimai. Teikdamas profesionalią pagalbą, socialinis pedagogas rūpinasi socialinės pagalbos aktyvumu. Jis į socialinį darbą įtraukia vaikus ir suaugusiuosius, nepamiršdamas, kad socialinės pagalbos formos, siekiant tenkinti asmenybės poreikius, neturi būti labdaringo pobūdžio. Socialinis pedagogas ugdo įvairius savipagalbos būdus, jis palaiko ir skatina žmones vystyti savo jėgas, konstruktyvią veiklą, vidinių rezervų panaudojimą. Atstovaudamas ir gindamas šeimos interesus, išplėtoja ir panaudoja visuminį sociumo potencialą, kreipdamas ypatingą dėmesį į tų gyventojų grupių interesus ir poreikius, kurios yra nesaugios šiandienos sąlygomis. Rūpindamasis šeimos išsaugojimu, socialinis pedagogas siekia normalizuoti santykius šeimoje ir jos aplinkoje, panaikinti teigiamo bendravimo deficitą, sukurti kaimo sociume gerumo, humaniškumo ir kilniaširdiškumo atmosferą. Jis įtraukia visus šeimos narius į aktyvią visuomeninę veiklą, nukreipia savo pastangas į darbą su šeima, tuo pačiu stiprina ir vysto jos socialines funkcijas, žmogiškuosius resursus. Šeimos socialiniai pedagogai yra jungiančioji grandis ne tik tarp šeimos ir mokyklos, bet ir tarp šeimos ir kaimo administracijos. Darbo praktikoje yra pavyzdžių, kai į socialinio pedagogo pareigas įeina kaimo tėvų komiteto veiklos organizavimas ir vadovavimas jam, pedagoginės pagalbos šeimai darbo organizavimas, darbas, įtraukiant tėvus į mokyklos visuomeninį gyvenimą, įvairiapusė pedagoginė pagalba šeimai (paskaitos, konsultavimas auklėjimo klausimais, nuolat veikiančios atviro tipo mokyklos, kaip "Jaunos motinos", "Jaunos šeimos", "Tėvo mokykla", "Etno pedagogikos mokykla", kilnojamosios knygų parodos, susitikimai šeimos rate, tėvų konferencijos, kuriose dalijamasi šeimyninio ugdymo patirtimi). 348
Šeimos socialinis pedagogas dirba ne tik su probleminėmis šeimomis, bet ir siekia visuomenės pripažinimo ir palaikymo šeimoms, gerai auklėjančioms savo vaikus. Tuomet jis panaudoja masinės informacijos priemones, valdžios institucijų, įmonių, visuomeninių organizacijų, kaimo sueigų galimybes. Organizuodamas šeimos laisvalaikį, socialinis pedagogas remiasi vaikų ir tėvų sudominimu bei jų sugebėjimais, patirtimi organizuojant laisvalaikį ir poilsį, profesinėmis vienos ar kitos srities žiniomis. Socialinis pedagogas vysto vaikų ir tėvų iniciatyvumą bei kūrybingumą. Organizuojant sociokultūrinį darbą, pagrindinė užduotis - žmonių bendravimo poreikio patenkinimas, šeimyninio ugdymo patirties praturtinimas, pasikeitimas informacija, naujomis žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais. Pokalbyje su tėvais ir vaikais šeimos socialinis pedagogas, remdamasis testais ir anketomis, analizuoja, apibendrina ir skleidžia šeimyninio auklėjimo patirtį. Remiantis išsamia autorės pateikta socialinio pedagogo darbo su šeima metodų analize, galima teigti, kad socialinio pedagogo darbo turinio, formų bei metodų nulemia šeimos aplinka ir išsilavinimo lygis. Kaimo mokyklos socialinis pedagogas Šiuolaikinis kaimo mokyklos mokinys, pasak M. Gurjanovos (2000), susiduria su begale asmeninių ir socialinių problemų, kurios trukdo jo sėkmingam mokymuisi bei tolimesniam įsitraukimui į pilnakraujį visuomenės gyvenimą. Tarp tipinių kaimo mokinio problemų, kaip taisyklė, įvardijamas žemesnis nei mieste bendras intelekto lygis. Suformuota mokymosi motyvacija, reiklumu mokymuisi pasižymi tik vaikai, turintys aukštą ir vidutinį intelektą. Tačiau dalis mokinių nesiekia intelektualinės veiklos, išsilavinimo. Kaimo mokykloms dėl mažo besimokančiųjų skaičiaus, mokyklų reorganizacijos, nepasiekiamos klasės su sustiprintu dalyko mokymu, gimnazijos. Kaime nepakankamai išvystyta papildomo ugdymo sistema. Mažose klasėse geri mokytojo ir moksleivių kontaktai, tačiau kaimo vaikai labiau pavargsta nei mieste, nes jiems tenka įveikti kartais penkis ar daugiau kilometrų pėsčiomis, anksčiau keltis. Mokymo mažoje mokykloje sąlygos, remiantis M.Gurjanova (2000), reikalauja, kad mokytojas taikytų įvairias individualaus darbo su kiekvienu mokiniu formas ir metodus, diferencijuotų mokymąsi, didintų savarankiško darbo apimtis gabiems mokiniams, normuotų darbo krūvį mažau gabiems. Ši situacija reikalauja iš mokytojo gero mokinių individualių savybių ir gabumų pažinimo, mokėjimo nustatyti jų pasirengimo lygį. Iškyla poreikis dirbti su tėvais, apmokant juos kontroliuoti žinių įsisavinimo procesą bei saugoti vaiko sveikatą. Statistiniai duomenys liudija, kad kaimo moksleivių sveikata nuolat blogėja. Tai susiję su nuolat blogėjančiomis šeimos gyvenimo sąlygomis, nesubalansuotu maitinimusi, pernelyg dideliu mokymosi krūviu, ekologine aplinka bei kitais veiksniais. 349
Išaugo moksleivių su sutrikusiu intelekto vystimusi, sergančių įvairiomis chroniškomis ligomis skaičius. Natūralu, pasak autorės, kad, baigiant mokyklą, šis rodiklis didėja. Dėl sveikatos būklės sumažėja profesinio pasirinkimo galimybės, todėl mokykla privalo rūpintis ir moksleivių sveikata. Kaimo mokyklos socialinis pedagogas turi dalyvauti sprendžiant šias problemas, siekti mažinti atotrūkį tarp kaimo ir miesto mokyklų moksleivių dalykinio pasiruošimo lygio. Be abejo, tinkamai profesionaliai paruošti pedagogai, mokyklos bibliotekos fondas, ugdymo proceso aprūpinimas metodinėmis priemonėmis ir medžiagomis yra pagrindinai veiksniai, suteikiant vaikams kokybišką išsilavinimą. Tačiau mokyklos socialinis pedagogas neturi pamiršti paties vaiko, kaip su juo elgiamasi namuose, mokykloje, o sukurti tokį mikroklimatą bendruomenės aplinkoje, kuris sąlygotų gerą fizinę bei dorovinę kaimo vaikų sveikatą. Mokymosi institucijų socialiniai pedagogai specializuojasi, kuriant palankią aplinką ugdymo įstaigoje, padeda moksleiviams ir mokytojams sprendžiant įvairaus pobūdžio problemas, kontaktuojant su socialine aplinka. Mokyklos administracija kontroliuoja socialinio pedagogo ir klasės vadovų, auklėtojų bei kitų pareigūnų tarpusavio sąveiką. Mokyklos administracija sukonkretina socialinio pedagogo bendradarbiavimo su klasių vadovais, auklėtojais ir kitais pareigūnais formas. Socialinis pedagogas kartu su mokytojais, psichologu, slaugytoja, tėvais apibrėžia mokyklos socialinės tarnybos, kurios tikslas rūpintis moksleivių fizine, psichine, intelektualine ir dorovine sveikata, darbų ratą. Socialinis pedagogas, dalyvaudamas tinkamų sąlygų vaikams kūrime, bendradarbiauja ne tik su mokykla, bet ir kaimo klubu, muziejumi, biblioteka, medpunktu, tėvais. Socialinis pedagogas, pasak M. Gurjanovos (2000), yra sujungianti grandis, apimanti šeimą, mokyklą ir bendruomenę. Tyrinėdamas vaikus ir juos supančią aplinką, socialinis pedagogas renka informaciją, susijusią su moksleivių poreikiais, padeda pašalinti priežastis, turinčias neigiamos įtakos jų lankomumui ir pažangumui. Jis organizuoja tarp pamokų sveikatingumo priemones (psichoterapija, pasivaikščiojimai lauke, fitoterapija ir kt.), jis kontroliuoja vaikų maitinimo kokybę, moksleivių, atskirų mokymosi dalykų konsultantų darbą. Mokyklos socialinis pedagogas dalyvauja sudarant alternatyvius mokymosi planus ir programas. Jis padeda mokytojams spręsti problemas, susijusias su nedrausmingų vaikų elgesiu, išsiaiškinant, kodėl vaikas praleidinėja pamokas, yra nepažangus. Individualių pokalbių su tėvais metu, socialinis pedagogas padeda jiems geriau suprati problemas, susijusias su vaiko mokymusi, ir bendradarbiauja jas sprendžiant. Jis palaiko tarpusavio pasitikėjimu pagrįstus santykius su šeimomis, prisiimdamas tarpininko tarp tėvų ir dalykų mokytojų vaidmenį. Socialinis pedagogas įtraukia tėvus, parengiant individualias mokymo programas. Jis padeda organizuoti neįgalių vaikų mokymą namuose, teikia 350
informaciją mokyklos absolventams apie rajono, apskrities mokymosi institucijas. Kraštutiniu atveju, įsiterpia į konfliktinės situacijos šeimoje sprendimą, kad užkirstų kelią rimtoms pasekmėms, gresiančioms vaikui. Socialinis pedagogas turi teisę atstovauti mokyklai įvairiose organizacijose, kurių veikla susijusi su švietimu ir auklėjimu. Jis padeda palaikyti ryšį tarp mokyklos ir rajono įstaigų, siekia plėsti ugdymo bazę, panaudojant vietinį potencialą mokymo procese. Ypatingą dėmesį socialinis pedagogas teikia "rizikos grupės" vaikams, silpnesnės sveikatos vaikams bei vaikams iš mažai aprūpintų bei asocialių šeimų. Jis gerai žino jų gyvenimo sąlygas, rūpinasi įstatymiškai numatytų socialinių lengvatų skyrimu. Kartu su bendruomenės organizacijomis ir įstaigomis ruošia priemones, skirtas padėti probleminėms šeimoms. Mokyklos socialinis pedagogas gerai žino, kokios gali būti vaiko auklėjimo probleminėje šeimoje pasekmės (žemas savęs vertinimas, baimė, agresyvumas, depresija, blogas lankomumas, mokslo nutraukimas, išėjimas iš mokyklos, alkoholizmas, narkomanija, prostitucija). Analizuodamas situaciją, kurioje atsidūrė vaikas, socialinis pedagogas kartu su juo ieško būdų jai pagerinti. Jis bendradarbiauja su įvairių socialinių tarnybų, įstaigų, specialistais, siekia padėti vaikams, kuriems reikalinga globa, parama, gydymas, darbas ir Lt. Vaikų sudominimas viena ar kita žinių sritimi, kūrybinių galių ugdymas yra vienas iš socialinio pedagogo uždavinių. Ne pamokų laiku jis siekia įtraukti moksleivius į naudingą kūrybinę veiklą, atitinkančią moksleivių interesus ir poreikius. Mokyklos socialinis pedagogas gali organizuoti lektorių kursus, tokiais aktualiais klausymais, kaip sveikas gyvenimo būdas, vaiko teisės ir kt. Toks socialinis pedagogas - tai draugas, patarėjas, aktyvus mokymosi proceso organizatorius. Kartu su tėvais ir mokytojais jis padeda vaikams suvokti nepertraukiamo mokymosi per visą gyvenimą svarbą. Neįgalaus kaimo vaiko ir jo šeimos socialinės reabilitacijos darbo metodika Remiantis M.Gurjanova (2000), labai svarbu, kad kaimo mokyklos socialinis pedagogas gerai įsisąmonintų pagrindinius savo uždavinius - tai moralinė pagalba šeimai, nugalint sunkumus, pedagoginis tėvų konsultavimas vaikų mokymo ir vystymo klausimais, psichologinės — pedagoginės pagalbos vaikui teikimas, socialinė vaiko reabilitacija. Pirmą kartą lankant šeimą, rekomenduojama visas pastangas skirti draugiškų santykių nustatymui. Geranoriškumas, taktas, kuklumas, pedagoginis korektiškumas, pasak M.Gurjanovos, yra reikšmingos sėkmės prielaidos. Jei socialinis pedagogas nebuvo anksčiau pažįstamas su šeima, pageidautina, kad pirmo vizito metu dalyvautų ir socrūpybos skyriaus darbuotojas. Galimas ir toks variantas, kai socialinis darbuotojas iš anksto praneša apie socialinio pedagogo vizitą. 351
Kiekvienos šeimos globa diferencijuojama, atsižvelgiant į šeimos tarpusavio santykių ypatybes, tėvų išsilavinimo lygį, jų požiūrį į vaiką ir jo susirgimą. Pirmiausia reikia taktiškai išsiaiškinti sunkumus, susijusius su vaiko sirgimu, sergančio vaiko gydymu ir slauga. Socialinis pedagogas, kalbėdamasis su tėvais, jei įmanoma ir su vaiku, susidaro bendrą vaizdą apie jo pomėgius, poreikius, norus, tuo pačiu planuoja, kaip įtraukti vaiką į atitinkančius jo galimybes užsiėmimus už namų ribų, pasinaudodamas mokyklos, bibliotekos, muziejaus ir kitomis galimybėmis. Tėvams pageidaujant, socialinis pedagogas gali parengti 2-3 savanorius pagalbininkus, kurie užsiims su neįgaliu vaiku kūrybine veikla kokioje nors taikomojo meno šakoje, praleis kartu su vaiku dalį savo laisvalaikio. Dažnai patiems neįgalaus vaiko tėvams reikalinga medicininė pagalba. Kartais būtina juos apmokyti savitarnos ir sergančio vaiko slaugos. Kita socialinio pedagogo veikla - tai tarpininkavimas tarp šeimos ir įvairių rajono socialinės srities institucijų. Jis konsultuojasi su ligoninės gydytojais dėl ligos eigos pobūdžio. Jų patarimai padeda tolimesniame socialinio pedagogo darbe su vaiko tėvais (profilaktinės priemonės, priežiūros patarimai ir pan.). Bendradarbiavimas su socialinėmis tarnybomis leidžia socialiniam pedagogui išspręsti klausimą dėl pagalbos neįgalaus vaiko tėvams suteikimo, apsirūpinant vaistais, medicininėmis priemonėmis, sanatorinio-kurortinio gydymo kelialapiais, o taip pat konsultuoti tėvus socialinių lengvatų neįgaliems vaikams skyrimo klausimais. Jei neįgalus vaikas gali mokytis namuose, tai socialinis pedagogas kontaktuoja su Vaiko teisių apsaugos inspektoriumi, atsakingu už švietimą. Socialinis pedagogas padeda tėvams gauti leidimą namų mokymui, parinkti mokytojus. Jis pats supažindina pedagogus su vaiko šeima, padeda jiems adaptuotis naujose, neįprastose darbo sąlygose, rasti tarpusavio supratimą su vaiku ir jo tėvais. Socialinis pedagogas iš anksto informuoja apie darbo su vaiku, sergančiu viena ar kita liga, darbo specifiką. Jei neįgalus vaikas auklėjamas šeimoje, priskiriamoje "rizikos grupei", socialinis pedagogas, esant reikalui, padeda atlikti formalumus dėl tėvų gydymo pas gydytoją - narkologą, padeda juos mokyti sergančio vaiko priežiūros būdų. Padėdamas šeimai save įgalinti, socialinis pedagogas tarpininkauja, kreipiantis į vietos administraciją dėl pagalbos žemės ūkyje (suarimas, sėja ir pan.). Jeigu šeima, kurioje auga neįgalus vaikas, nepajėgi dirbti savo darže, socialinis pedagogas telkia bendruomenę į pagalbą. Socialinis pedagogas kartu su bendruomenės centro darbuotojais gali padėti paruošti pašarų gyvuliams. Rūpindamasis praplėsti neįgalaus vaiko ir jo šeimos bendravimo aplinką, socialinis pedagogas kartu su mokyklos, kultūros centro, bibliotekos darbuotojais gali organizuoti neįgalių vaikų ir jų šeimų klubą, rengti ten susitikimus, šeimos šventes. Su tėvais gali susitikti medicinos darbuotojai, mokytojai, o taip pat psichologas, teisininkas, prokuroras, socialinės rūpybos skyriaus inspektorius, banko tarnautojai. Šių susitikimų metu tėvai gauna 352
vertingą informaciją, yra konsultuojami, gali pasidalinti patirtimi, kalbėtis apie savo problemas, gauti moralinę paramą. Tikslinga susitikimų metu rengti įvairias parodas (neįgalių vaikų piešinių, rankdarbių, taikomojo meno dirbinių), koncertus. Naudingi neįgalių vaikų susitikimai su neįgaliais suaugusiais, kurie ne tik patys aktyviai dirba įdomų darbą, bet ir gali vaikus ko nors išmokyti. Norint ugdyti neįgalių vaikų kūrybinius gabumus, socialinis pedagogas privalo pasirūpinti darbo terapijos užsiėmimų, kurių metu vaikai mokytųsi siuvinėti, austi, megzti bei kitų meninės kūrybos būdų, organizavimu. Jaunesniojo ir vidutinio amžiaus vaikus galima mokyti savipagalbos įgūdžių, o vyresnius - gamybinių įgūdžių (pavyzdžiui, aptarnavimo sferoje). Rūpinantis socialine neįgalaus vaiko adaptacija, svarbu sudaryti jam bendravimo su sveikais vaikas sąlygas. Bendri poilsio vakarai, kelionės, koncertai yra gera neįgalių ir sveikų vaikų socialinio auklėjimo priemonė. Pasak M. Gurjanovos (2000), jos atliekami ilgamečiai moksliniai tyrimai rodo, kad globojant neįgalaus vaiko šeimą, socialinis pedagogas dažniausiai kreipiasi į kaimo administraciją gyvenimo sąlygų gerinimo klausimais, sprendžiant buities problemas (remontas, šildymas, aprūpinimas kuru) ir į darbo bei užimtumo (darbo biržą) tarnybą (įstojimas į bedarbių įskaitą, tėvų įdarbinimas nepilnai darbo dienai, papildomam uždarbiui). Pateiktas išsamus socialinio pedagogo veiklos sričių nustatymas, darbo metodų ir būdų apibūdinimas atskleidžia darbo su neįgaliu vaiku ir jo šeima specifiką, parodo pagrindinių šio darbo uždavinių sprendimo būdus. Kaimo socialinio pedagogo veiklos rezultatyvumo kriterijai Socialinio pedagogo darbą galima vertinti dviem lygiais: globaliu (visuomenės mastu) ir lokaliu (konkrečioje mikroaplinkoje). Dėka socialinio pedagogo institucijos, visuomenė pereina nuo kilnių, humaniškų idėjų (stipri šeima, prioritetas asmenybei, vaikystės apsauga) deklaravimo prie jų realaus įgyvendinimo gyvenime. Posovietinė visuomenė gavo būrį profesionaliai parengtų specialistų, sugebančių diegti žmonėms humanizmo, kilniadvasiškumo, socialinio teisingumo, idėjas, vienyti žmones tarnavimu artimui, Tėvynei ir Dievui idėjomis. Ryškėja valstybinės, socialinės, šeimos, jaunimo politikos rezultatyvumas, vietos savivaldos vaidmuo, sugebėjimas pasiimti dalį valstybės naštos ant savo pečių. Auga visuomeninių organizacijų, susivienijimų, fondų, įgavusių realią galimybę plėsti savo visuomeninės įtakos sferą, reikšmingumas ir efektyvumas. Socialinis pedagogas kaime tapo ta kaimo struktūros grandimi, kurios trūko, norint sujungti visus, atliekančius vieną iš pačių reikalingiausių darbų vaikų ugdymą. Su jo pagalba kaime kuriama vaikų ir jaunimo neformalaus ugdymo sistema, kurioje kiekvienas moksleivis randa mėgstamą užsiėmimą, atitinkantį jo domėjimąsi ir gabumus. Socialinis pedagogas padeda kurti kaime socialinio palaikymo sistemą, kurioje kiekvienas kaimo gyventojas jaučia, kad juo rūpinasi kaimo visuomenė, valstybinės socialinės tarnybos. 353
Socialinio pedagogo dėka mokykla tampa kaimą vienijančiu centru. Augančios kartos auklėjime geriau panaudojamos kaimo inteligentijos žinios, senolių patirtis ir autoritetas, tautinės kultūros tradicijos. Naujos mokytojų, vaikų ir jų šeimų bendravimo formos sąlygoja dvasinio bendrumo jausmo tarp vaikų ir suaugusiųjų atsiradimą. Tėvų įtraukimas į socialinį pedagoginį darbą su vaikais formuoja jų pilietinį brandumą. Nesėkmingos šeimos, apgaubtos sėkmingų šeimų emocine parama ir gerumu, praturtėja šeimyninio auklėjimo patyrimu, jaučia poreikį keistis, gyventi geriau. Pasirodžius kaime socialiniam pedagogui, sumažėja niekam nereikalingų, be tikslo slampinėjančių vaikų skaičius. Atsiranda žmogus, galintis duoti gerą patarimą suklupusiam vaikui, pasiūlyti, kur nukreipti savo energiją, pastebėti motinos ir sūnaus nerimą, kreiptis į socialines tarnybas pagalbos. Sumažėja vaikų, stovinčių nepilnamečių inspekcijos įskaitoje. Tėvai bendradarbiauja su mokykla, žino jos problemas ir rūpesčius. Mokykla tampa visuomeninių ir valstybinių struktūrų susirūpinimo objektu. Dėka suinteresuoto kaimo gyventojų dalyvavimo socialiniame pedagoginiame darbe auga pedagoginis poveikis bendruomenės socialiniam gyvenimui, formuojasi labiausiai palankus vaikų auklėjimui mikrosociumas, nugalimas ryšio tarp įvairių žinybų nebuvimas. Kaimo socialinio pedagogo veiklos vertinimas Remiantis M.Gurjanova (2000), socialinio pedagogo darbo efektyvumas vertinimas pagal realius rezultatus, kurie nustatomi kaimo gyventojų, visuomeninio aktyvo, vaikų, tėvų, švietimo įstaigų darbuotojų, mikrorajono įmonių ir gyventojų nuomonės gilios analizės pagrindu. Atliekant analizę būtina atsižvelgti į pradinę socialinę - pedagoginę būklę, anksčiau pasiektus rezultatus, pedagoginio darbo proceso atviroje aplinkoje organizavimo ypatybes, ugdymo objektų specifiką. Pagrindiniai socialinio pedagogo veiklos tyrimo metodai yra: ■
■ ■
pedagogo praktinės veiklos analizė, kurią gali sudaryti pokalbiai su vaikais, kaimo gyventojais, įmonių ir organizacijų atstovais, įvairių socialinių tarnybų atstovais, anketinė apklausa, ekspertų apklausa, dalyvavimo kaimo gyventojų, tėvų ir vaikų sambūriuose, vietinės laikraščių, žiniasklaidos ir kitos, informacinės medžiagos tyrimo; statistikos organizacijų ir įstaigų ataskaitos, normatyvinių dokumentų, įstatyminių aktų, liečiančių gyventojų socialinį aptarnavimą, analizė; socialinio pedagogo dokumentacijos analizė.
Surinkta informacija yra išvadų ir pasiūlymų pagrindas. Ją reikia visapusiškai ištirti, išsiaiškinti socialinės pagalbos tobulinimo galimybes. Tiriant gautą informaciją, reikia atskleisti stebimų procesų dinamiką, skirti 354
dėmesį ne tiek išorinei, kiek vidinei žmonių gyvenimo kaitai, kokybiniams ir kiekybiniams sociokultūrinio gyvenimo pokyčiams, negatyvių ar pozityvių permainų aplinkoje nustatymui. Pagrindiniai efektyvaus socialinio pedagogo darbo kriterijai yra: ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
jo profesinio augimo lygis; vaikų ir suaugusiųjų įtraukimo į įvairias socialinės – pedagoginės veiklos sociume sritis dinamika; vaikų, paauglių, jaunimo, vyresniosios kartos santykio su pagrindinėmis socialinėmis vertybėmis kaitos dinamika.; socialinis - pedagoginis klimatas kaime, gyvenvietėje; vaikų, paauglių, jaunimo savaveiksmiškumo vystimosi šeimyninėje - kaimyninėje aplinkoje dinamika; gyventojų pasitenkinimo socialinių paslaugų teikimu bei socialine pagalba lygis; kiekybinė savanorių pagalbininkų kaita; socialinio pedagogo autoritetas gyventojų tarpe, jų nuostata į socialinį pedagogą; įvairių gyventojų kategorijų patenkinimo sociokultūriniu darbu bendruomenėje laipsnis; teisėtvarkos pažeidimų, nusikaltimų socialinio aptarnavimo srityje dinamika; kaime nusistovėjusio tarpusavio bendravimo ir pagalbos pobūdis; partnerystės tarp socialinių tarnybų lygis, valstybinių ir nevalstybinių įstaigų tarpusavio sąveika.
Remiantis šiais kriterijais, galima atlikti išsamią socialinio pedagogo darbo analizę, įgalinančią ieškoti atitinkamų būdų ir priemonių, siekiant tobulinti socialinio pedagogo darbą. Išvados ■
■
Apžvelgus kaimo socialinio pedagogo veiklos metodus, galima daryti išvadą, kad socialinės pedagogikos darbo metodai – tai bendros socialinio pedagogo ir kliento veiklos būdai, siekiant išspręsti konkrečias problemas. Jų pasirinkimas priklauso nuo socialinio pedagogo darbo vietos, jo globotinių kontingento, problemų pobūdžio, o taip pat nuo profesinio meistriškumo ir profesinio pasirengimo lygio. Remiantis literatūros analize, galima teigti, kad kaimo bendruomenės socialinio pedagogo tikslas - padėti savo mikrosociumo žmonėms pagerinti gyvenimo kokybę ir socialinių ekonominių krizių sunkumus. Jo darbo metodai ir veikla yra skirti 355
■
■
■
■
■
356
šiam tikslui pasiekti. Analizuodami socialinio pedagogo darbo su šeimos metodus, matome, kad darbui su šeima skiriamas ypatingas dėmesys. Socialinio pedagogo darbo turinio, formų bei metodų pasirinkimą lemia šeimos aplinka ir išsilavinimo lygis. Remiantis socialinio pedagogo darbo kaimo mokykloje metodų analize, galima daryti išvadą, kad socialinis pedagogas - tai draugas, patarėjas, aktyvus mokymosi proceso organizatorius. Kartu su tėvais ir mokytojais jis padeda vaikams suvokti nepertraukiamo mokymosi per visą gyvenimą svarbą. Pagrindiniai kaimo socialinio pedagogo darbo su neįgaliais vaikais ir jo šeima uždaviniai - tai moralinė pagalba šeimai, nugalint sunkumus, pedagoginis tėvų konsultavimas vaikų mokymo ir vystymo klausimais, psichologinės - pedagoginės pagalbos vaikui suteikimas, socialinė vaiko reabilitacija. Apžvelgus socialinio darbo kaime rezultatų vertinimo metodus, matome, kad socialinį darbą galima vertinti dviem būdais: globaliu ir lokaliu. Socialinio pedagogo darbas įgalina visuomenę realiai įgyvendinti kilnias, humaniškas idėjas, išauga valstybinės, socialinės, šeimos, jaunimo politikos rezultatyvumas, vietos savivaldos vaidmuo, pastebimas ankstyvų neteisimų veiksmų vaikų aplinkoje skaičiaus mažėjimas, piktnaudžiavimas alkoholiu. Socialinio pedagogo dėka mokykla tampa kaimą vienijančiu centru, formuojasi labiausiai palankus vaikų auklėjimui mikrosociumas, nugalimas ryšio tarp įvairių žinybų nebuvimas. Apžvelgus kaimo socialinio pedagogo darbo efektyvumo vertinimo aspektus, galima daryti išvadą, kad socialinio pedagogo darbo vertinimas remiasi realiais rezultatais, kurie nustatomi gilios kaimo gyventojų, visuomeninio aktyvo, vaikų, tėvų, švietimo įstaigų darbuotojų, mikrorajono įmonių ir gyventojų nuomonės analizės, atliktos taikant atitinkamus metodus, pagrindu. Atsižvelgiama į pradinį socialinės - pedagoginės būklės lygį, anksčiau pasiektus rezultatus, pedagoginio darbo proceso atviroje aplinkoje organizavimo ypatybes, ugdymo objektų specifiką. Surinkta informacija yra išvadų ir pasiūlymų pagrindas.
Klausimai ir užduotys 1. 2. 3. 4.
Apibrėžkite problemas, kurias teoriškai turėtų spręsti kaimo socialinis pedagogas. Išryškinkite kaimo socialinio pedagogo partnerystės ryšių svarbą. Koks turėtų būti seniūnijos socialinio darbuotojo ir kaimo mokyklos socialinio pedagogo bendradarbiavimo pobūdis? Sukurkite praktinį Lietuvos kaimo mokyklos socialinio pedagogo veiklos modelį.
357
3.10. Vaikų ir jaunimo organizacijos - sėkmingos socializacijos veiksnys Visuomeninės (nevyriausybinės) organizacijos - nevalstybiniai piliečių susivienijimai, veikiantys savivaldos principu ir skatinantys piliečių politinį aktyvumą bei savaveiksmiškumą, tenkinantys savo narių interesus. Pastaruoju metu, socializacijos sąvoka dažnai naudojama psichologijos, filosofijos ir edukologijos mokslo darbuose. Siekiant nagrinėti vaiko asmenybės socializaciją, socialinės pedagogikos aspektu, būtina atkreipti dėmesį į tai, ką apie tai teigia kitų socialinių mokslų atstovai. Socialiniu požiūriu, individo integravimo į visuomenę, į įvairius socialinių bendrijų tipus (grupę, socialinį institutą, socialinę organizaciją) procesas sąlygojamas kultūros elementų, socialinių vertybių ir normų, kurių pagrindu formuojasi socialiai vertingi asmenybės bruožai. G. Osipova, P.Kovalenko (1990), teigia, jog nuo to, kaip individas tampa socialinės organizacijos elementu, įsijungia į visuomenę, priklauso jo formavimasis. Iš vienos pusės - socialinės organizacijos galimybės veikia asmenybę, o iš kitos asmenybės sugebėjimas pasiduoti kitų žmonių įtakai. Individo socializacijoje galima išskirti du periodus : socialinę adaptaciją ir interiorizaciją. Pirmoji reiškia individo prisitaikymą prie socialinių ekonominių sąlygų, socialinių normų, socialinių grupių ir socialinių organizacijų, socialinių institutų, susidarančių įvairiuose visuomenės gyvenimo lygiuose, pasireiškiančia jo gyvenimo veikloje. Adaptacijos procesas, tai pirma individo socializacijos fazė. Antroji - interiorizacijos fazė - procesas, kurio metu socialinės vertybės ir normos įsijungia į žmogaus vidinį pasaulį. Socialinių normų, vertybių ir kitų aplinkos terpės komponentų įjungimas į vidinį "Aš" priklauso nuo kiekvieno konkretaus asmens turimos patirties. Žmogus neišnyksta socialinėje aplinkoje, o priklauso jai kaip savarankiškas vienetas. CH. Sabirovas (1970), nagrinėdamas žmogų kaip socialinę problemą, pastebėjo, jog socializaciją yra sunkus, prieštaringas, žmonių įvairių interesų įsisavinimo procesas. Kiekvienas žmogus valdo savo interesų sistemą, kuri jo gyvenime ir socialiniame vystimesi atlieka dvi svarbias visuomenines funkcijas. Pirma, interesai vaidina vidinio socialinio stimulo, raginančio tam tikriems veiksmams ir elgesiui vaidmenį. Antra, sujungia jį su visuomene, atskirais žmonėmis. Jei filosofai socializacijos problemą nagrinėja kaip problemą, susijusią su socialinių santykių tobulinimu, tai psichologai šį reiškinį nagrinėja asmenybės vystymosi aspektu. Pasak D.Feldšteino (1989), svarbią reikšmę, pastaraisiais metais, įgauna požiūris "vaikas - visuomenė". Galima išskirti du svarbius, bet skirtingus tipus. Pirmu atveju aktualizuojamas savęs vertinimas visuomenėje, antru - vaikas sieja save su visuomene, kuri yra pagrindinis sistemą sudarantis savęs vertinimo veiksnys. 358
Psichologinė santykių reikšmė, suvokianti savo vietą visuomenėje, atsispindi socialinėje pozicijoje sąlyginai išreiškiama formule "aš visuomenėje". Tuo tarpu vaiko orientacija į visuomenę išreiškiama formule "aš ir visuomenė". Egzistuojant šiems pozicijų tipams, jie skirtingai vertinami ir pasireiškia kaip tam tikras rezultatas, nusakantis socialinio vystimosi turinį. Ryškėjant socialiniam brandumui peržiūrimos stadijos, atitinkančios ontogenezės pakopas, akcentuotas psichologinio individo vystimosi periodizacijoje, kurią išnagrinėjo L.Vigotonskis ir D.Elkoninas. Autoriai teigia, jog socialiniame asmenybės vystymesi, priklausomai nuo vaiko pozicijų pasikeitimo visuomenėje ir pagal požiūrį į visuomenę, fiksuojasi šio vystymosi riba. Pasak R. Nemovo (1990), socializacija - individo įsisavinimo ir aktyvaus visuomeninės patirties atgaminimo procesas, dėl kurio jis tampa asmenybe ir įgauna gyvenimui tarp žmonių būtinas žinias, mokėjimus, įgūdžius padedančius bendrauti ir sąveikauti su aplinka, spręsti tas ar kitas problemas. S. Kantas (1982) socializacijos proceso nesutapatina su betarpišku individų poveikiu. Socializacija labai priklauso nuo socialinės individo pozicijos, nuo jo vietos tam tikroje, konkrečioje socialinėje terpėje. A.Suchomlinskio (1981) nuomone, kryptingas įsijungimas į visuomenės gyvenimą, atsiranda socialinė galimybė tik tada, kai žmogus sąmoningai siekia harmonijos su pačiu savimi iš pozicijos "Aš", atsižvelgia į kitų žmonių interesus ir ne tik moka, bet ir stengiasi įgyvendinti savo norus visų naudai. R.Gurova (1981) pabrėžia, kad viena iš svarbiausių socialinio ugdymo problemų yra jo determinuotumas, ugdymo ir visuomenės sąveikos įtaka socialiniam asmenybės formavimui, ugdymo įtaka visuomenės atnaujinimui ir socialiniam progresui. Taigi, galima daryti prielaidą, jog socializuodamasis vaikas ne tik įgauna patirtį, bet ir save realizuoja kaip asmenybė, įtakodamas gyvenimo aplinkybes ir aplinkinius žmones. Ugdymas - socializacijos proceso dalis, nusakantis tikslingą žmogaus vystimosi proceso valdymą, kurio dėka įeinama į įvairias socialinių santykių visuomenėje, žaidimuose, praktikoje veiklos sritis. Asmenybės vystimasis tęsiasi visą jos gyvenimą. Todėl, yra aktualu, per įvairias veiklos formas sudaryti socialinei kūrybai sąlygas, leidžiančias vaikui suvokti save kaip asmenybę, įsitvirtinti, išvystyti interesus ir galimybes besikeičiančiose socialinėse - ekonominėse sąlygose. Pagrindinė idėja visuomeninių poreikių ir interesų harmonizacija. T.Malkovskaja (1973), socializacija nagrinėjo kaip augančios kartos ruošimą naujam gyvenimo būdui. Ji teigė, kad asmenybės socializacija įtakojama įvairių reikmių, svarbiausias iš kurių yra žmogų supanti aplinka ir santykių tarp žmonių sistema. Iš vienos pusės šis procesas organizuotas, o iš kitos - stichinis. Šiuo aspektu galimi du požiūriai į socializacijos procesą: norminis, primestas visuomenės ir diskrityvus - realiai egzistuojantis. Norminių situacijų modelius 359
nagrinėja filosofai, pedagogai ir psichologai, atitinkamai atsižvelgdami į socialinį visuomenės vystimąsi, idealus, normas, taisykles. Socializacijos, ugdymo ir asmenybės vystimosi procesų tarpusavio ryšiai pavaizduoti 1 - oje schemoje. Pedagoginiu aspektu, nagrinėjant vaiko asmenybės socializaciją, ypač svarbūs yra asmenybės socializaciją įtakojantys veiksmai ir mechanizmai. A.Mudrik (1991) visus socializacijos veiksnius sąlyginai suskirstė į tris grupes. Pirmoji - makroveiksniai, kurie yra visų ar daugelio žmonių socializacijos sąlyga. Tai kosmosas, planeta, pasaulis, šalis, visuomenė, valstybė. Antra mezoveiksniai, tai etnosas ir vietovės tipas (miestas, kaimas), kuriame gyvena žmogus. Trečia - mikroveiksmai, kuriuose socializuojasi didesnės ar mažesnės žmonių grupės, išsiskiriančios tam tikrais požymiais. Tai tie socializacijos institutai, su kuriais žmogus betarpiškai bendrauja (šeima, mokykla, bendraamžiai)". Kiekvienas iš šių veiksnių turi savo reikšmę. Realizuojant edukacinius vaiko asmenybės socializacijos uždavinius, būtina į juos atsižvelgti.
3.10 pav. Socializacijos, ugdymo ir asmenybės vystimosi procesų tarpusavio ryšiai (parengta pagal M. Rožkovą ir A. Volochovą, 1996)
360
3.11 pav. Asmenybės socializacijos veiksniai (parengta pagal M. Rožkovą ir A. Volochovą, 1996) Ugdomosios veiklos, nukreiptos į vaiko asmenybės socializaciją, tikslas yra įgūdžių socialinei veiklai formavimas. Veiksnius, kurie įtakoja vaiko socializacijos procesą, galima suskirstyti į tris grupes: stichiniai, socialiniai, edukaciniai. Pastarieji ir atitinka ugdomąjį socializacijos komponentą. 3.10 ir 361
3.11 paveiksluose pavaizduotos klasifikacijos priemonės ir išskirti ugdymo uždaviniai, kuriuos sprendžia suaugusieji bendraudami su vaikais.
3.12 pav. Asmenybės socializaciją įtakojantys veiksniai (parengta pagal M. Rožkovą ir A. Volochovą, 1996)
362
3.13 pav. Socialinio ugdymo uždaviniai (parengta pagal M. Rožkovąir A. Volochovą, 1996) Bet kurioje civilizuotoje visuomenėje egzistuoja daugybė socialinių santykių sferų, kurias galima klasifikuoti pagal pagrindines žmogaus poreikių tenkinimo sritis: ekonominę, politinę, dvasinę. Būtent per ekonominius santykius, per darbą žmogus tenkina savo gyvybinius poreikius, o politika tarnauja kaip pagrindinis, tų gyvybinių poreikių, reguliatorius. Dvasingi santykiai būdingi humaniškai visuomenei. Kiekviename iš pateiktų socialinių santykių tipų galima išskirti tuos objektus, su kuriais vaikas palaiko ryšius. Svarbiausi iš jų yra: vaikas - šeima; vaikas - mokykla; vaikas - valstybė; vaikas - aplinka; vaikas - pasaulis. M.Rožkov ir A.Volochov (1996) pateikė lentelę, kurioje matyti, kaip vaikas gali įsijungti į įvairias socialinių santykių sferas (žr. 3.5. lentelę.). Kyla klausimas: kokią vietą, įvairiose sferose, užima vaikų organizacija, turinti ryšį su šeima, mokykla, valstybe, esanti planetarinių santykių mikrodalele. Vaikų organizacija, pirmiausia, turi užtikrinti vaiko įsijungimą į socialinius santykius jį supančioje aplinkoje (žr. 3.5. lentelę.). 3.5 lentelė Vaiko įsijungimas į įvairias socialines sferas Socialiniai santykiai
Ekonomika Dalyvavimas
Vaikas -šeima skaičiuojant ekonominį šeimos biudžetą Dalyvavimas Vaikas ekonominiuose, santykiuose su mokykla bendraamžiais Dalyvavimas Vaikas -aplinka visuomeninėje darbinėje veikloje
Politika
Dvasinė sfera
Dalyvavimas vertinant politinius reiškinius
Kultūrinių ir vertybinių šeimos normų vertinimas
Dalyvavimas savivaldoje
Dalyvavimas kultūriniuose mokyklos renginiuose Dalyvavimas kultūros įstaigų ir klubų veikloje
Dalyvavimas vaikų organizacijose
363
3.6 lentelė
Būtent šiais principais grindžiama vaikų organizacijų veikla. Remdamiesi išdėstyta metodika, autoriai, išskyrė vaiko asmenybės socializacijos vaikų organizacijoje savybes: ■
dalinė vaikų organizacijų nepriklausomybė nuo valstybinių socialinių institutų, leidžia nukreipti vaikus į jiems būdingus socialinius santykius ateityje; savarankiškas vaikų įsijungimas į socialinius santykius, leidžia pakoreguoti jų socializaciją, atsižvelgiant į vaiko interesus ir poreikius, individualias savybes.
■
Atsižvelgdami į vaikų organizacijų darbo specifiką, galima išskirti tris pagrindinius vaiko socializacijos efektyvumo kriterijus: ■ ■ ■
socialinės patirties interiorizacija (kognityvinis); siekimas dalyvauti socialiniuose santykiuose (motyvacinis); ieškojimas būdų, kaip save realizuoti socialinėje aplinkoje (veiklos). Kiekvienas iš nurodytų kriterijų atitinka tam tikrus rodiklius:
1.
Socialinės patirties interiorizacija: ■ ■ ■
2.
Siekimas dalyvauti socialiniuose santykiuose: ■ ■ ■
3. 364
turimos žinios apie įvairius socialinių santykių tipus; įsisąmoninimas, kad sėkmė priklauso nuo visuomeninių santykių išsivystymo; socialinio bendravimo ypatybių žinojimas.
būtinybė (noras) socialiai bendrauti įvairiose vaikų ir suaugusių grupėse; nusiteikimas pasiekti socialinėje veikloje rezultatų; adekvatus, savo, dalyvavimo veikloje vertinimas. Dalyvavimas ieškant būdų, savo galimybėms realizuoti:
■ ■ ■
dalyvavimas socialiai reikšmingoje veikloje; iniciatyvos ir aktyvumo rodymas tam tikroje veikloje; kūrybingumas atliekant darbus.
M.Rožkovas ir A.Volochovas (1996) pateiktiems kriterijams parengė metodiką. Integruotas socializacijos proceso efektyvumo kriterijus yra susiformavęs pasiruošimas socialinei veiklai. Pagrindinė, aktuali šiuolaikinės psichologijos ir socialinės pedagogikos problema yra jauno žmogaus pasiruošimas įvairioms veiklos sritims, kryptingam, konkrečių gyvenimo užduočių atlikimui. Pasiruošimas vienai ar kitai veiklai, šiuolaikinėje sociologinėje, psichologinėje literatūroje suprantamas kaip tikslinga asmenybės išraiška, nuomonė, santykiai, motyvai, jausmai, intelekto ir valios kokybė, žinios, nusiteikimas tam tikram elgesiui. Sąvoką "pasiruošimas socialiems veiksmams" autoriai sukūrė iš žinomos psichologinės sąvokos "psichologinis pasiruošimas", kuri apibrėžiama įvairiais artimais, bet ne visada vienareikšmiškais terminais: budrumas, nusistatymas, mobilizacija, pasiruošimas. Žmogaus socialiniame elgesyje pasireiškia socialinės nuostatos, kurios formuojasi vienam žmogui bendradarbiaujant su kitu socialinėje aplinkoje. Formuojant socialinius tikslus, pasiruošimas socialiems šiems tikslams, kuriuos veikia šie faktoriai: ■
■ ■
socialinei psichologijai gerai žinomi koegzistavimo, bendradarbiavimo, lenktyniavimo, konflikto ir kiti efektai. Nustatyta, kad koegzistavimo sąlygomis žmogaus elgesys tampa labiau naudingas, nei individualaus elgesio sąlygomis. Socialinių tarpusavio santykių procese individai įsijungdami į tarpusavio santykius su partneriais susilpnina arba sustiprina jo elgesį. Kai žmogus įtakojamas kitų žmonių, tuomet asmenybei gali pasireikšti konformistinio elgesio tendencija; 11-12 metų vaikų socialinį elgesį įtakoja juos supančių aplinkinių žmonių socialinis elgesys; žmogaus elgesiui didelę įtaką daro reikalavimai, kuriuos jam pareiškia kiti žmonės, socialinė aplinka. Šiuos reikalavimus žmogus vertina kaip pareigą, tradicijas, elgesio taisykles ir moralines normas. Variantinis - programinis požiūris: realizacijos principai ir esmė
Ankstesnė patirtis rodo, jog vaikų organizacijoje turi būti sava socialinė niša. Jai pražūtingi globaliniai tikslai, priskyrimas kitų visuomeninių ar valstybinių institutų funkcijų. Perspektyvūs yra tie vaikų organizacijų tikslai, kurie numato savo galimybes, užpildydami vaikų interesų realizacijos tuštumą, tuo pačiu metu išlaikant "savo veidą", savo požiūrį. Vaikų organizacijų veiklos tikslus galima nagrinėti dviem aspektais. Iš vienos pusės - kaip tikslą, kurį iškelia vaikai įsijungę į organizaciją, iš kitos 365
kaip svarbų ugdomąjį tikslą, kurį numato suaugusieji įkūrę šią vaikų organizaciją. Pirmuoju atveju, savarankiškas vaikų įstojimas į organizaciją gali būti tik tada, kai jie mato joje įdomaus gyvenimo perspektyvą, galimybę patenkinti savo interesus. Svarbu, kad organizacija padidintų socialinę jų veiklos reikšmę, ugdytų brandesniais. Antru atveju, neprieštaraujant vaikų tikslams, sukurti tokias sąlygas organizacijoje, kuriose būtų sėkmingai realizuojama vaiko asmenybės socializacija. Be to, turi būti noras ir pasiruošimas vaikų organizacijos narių, atlikti socialines funkcijas visuomenėje. Tikslų numatymo problema labai svarbi ugdyme. Suvokimas sąsajos tarp idealo ir ugdymo tikslo konkretizacijos turi būti dialektiškas: laipsniškas idealo įkūnijimas, priartinant prie jo, įskaitant konkrečius visuomenės vystimosi istorinius etapus. Gaila, kad numatant vaikų organizacijų tikslus, buvo bandyta transformuoti idealųjį modelį - harmoningai išsivysčiusią asmenybę - realiu ugdymo tikslu, kuris buvo nepasiekiamas. Bet kurios veiklos tikslas - ne tik nukreipimas, bet ir galimybė pasiekti praktinių rezultatų. Tai lyg veiklos projektas, nusakantis savybes ir įvairių aktų bei operacijų eiliškumą, tai idealios veiklos rezultatų numatymas. Iš šių pozicijų nagrinėjant veiklos tikslus, galima išskirti šias sudedamąsias vaikų organizacijų narių rengimo dalis: ■ ■ ■
civilizuotiems ekonominiams santykiams; politiniams santykiams, demokratinių kultūrų normų pagrindu; santykiams dvasinėje srityje, bendražmogiškų vertybių pagrindu. Kiekviena iš šių formų turi būti realizuojama kartu su kita (žr. 3.14 pav.)
Vaikų organizacijų veiklos tikslas - sudarymas sąlygų, kad vaikai įsijungtų į jiems įdomius ir reikšmingus, socialiai vertingus santykius, reiškia:
3.14 pav. Organizacijos narių pasiruošimo formavimas (parengta pagal M. Rožkovą ir A. Volochovą, 1996) Visa tai pilnai atspindi vaiko supratimą apie organizacijos tikslus. Ugdomųjų tikslų realizacija numato, ne tik būtinų žinių įgijimą, siekiant atlikti socialines funkcijas, bet ir organizacijos narių įtraukimą į realius visuomeninius 366
santykius, kurie remtųsi organizacijos tikslų numatymo pagrindu, tai yra tenkintų jų įvairius interesus. Asmenybės pasirinkimo galimybė garantuoja vaikų organizacijų veiklos išsilaikymą. Viena iš pagrindinių problemų, kurią pašauktos spręsti vaikų organizacijos, tai jos narių pasiruošimas darbui ir gyvenimui naujomis socialinėmis - ekonominėmis sąlygomis. Jei ekonominės žinios iš esmės formuojasi mokymosi procese, tai vaikų organizacijose turi susidaryti sąlygos, kad formuotųsi ekonominiai interesai, atitinkantys naujas sąlygas. Šio darbo eigoje organizacijos nariai įgyja realios ekonominės veiklos sugebėjimų ir įgūdžių. Taip pat formuojasi racionalaus darbo ir darbo laiko organizavimo, ekonominio skaičiavimo, darbo sąnaudų su jo rezultatais palyginimo įgūdžiai. Tokioje veikloje organizacijos nariai susipažįsta su profesijomis ir realizuoja savo pasirinkimą. Vaikų organizacijų ekonominė veikla sąlygojama įvairiomis darbo formomis, turi suformuoti vaikams ir paaugliams supratimą apie rinkos dėsnius, supažindinti juos su marketingo, vadybos pagrindais. Vienas iš vaikų organizacijos veiklos uždavinių yra formuoti jos narių pasiruošimą politinei veiklai, demokratinių santykių kultūrai ugdyti. Asmenybės socializacijos procese būtina sudaryti tokias edukacines sąlygas, kad formuotųsi vaikų pilietiškumas ir aktyvi gyvenimo pozicija. Konkretus vaikų organizacijos narių dalyvavimas šalies, miesto valdyme, įgalina juos realiems praktiniams veiksmams, sudaro sąlygas įgyti asmeninę, politinių permainų, išgyvenimų patirtį, formuoja mokėjimus ginti savo nuomonę. Tuo pat metu vaikai patiria būtinybę paklusti daugumai, pagarbiai reaguoti į kito nuomonę. Svarbu, kad vaikų organizacijose aptariami pasiūlymai ir nutarimai atitiktų teisines normas ir interesus. Per žaidimus ir realią savivaldą vaikų sąmonėje formuotųsi nuomonė apie valdžios struktūras, galimybės kiekvienam visuomenės nariui iš esmės įtakoti priimtus valstybinius sprendimus. Vaiko pasiruošimas bendravimui dvasinėje sferoje, turėtų remtis bendražmogiškomis vertybėmis. Todėl vaikų organizacijų veikla turi formuoti pasirengimą humaniškiems poelgiams, humanišką elgesį organizacijos narių atžvilgiu. Dvasinėje sferoje socializacija numato aplinkos - gyvos ir negyvos priėmimą, supažindinimą su pasaulio kultūra, sąlygas ugdant meninius ir kūrybinius sugebėjimus sudarymą. Taigi, vaikų ir paauglių interesų papildymas socialiai reikšmingu turiniu, remiantis kartų patirtimi, yra pagalbos jiems suteikimas, įsisavinant ir panaudojant šią patirtį, keičiant supantį pasaulį geresniu yra vienas iš svarbiausių vaikų organizacijų uždavinių, padedančių sėkmingai vaiko socializacijai; tai efektyvus būdas reformuoti vaikų organizacijų darbo turinį programinės veiklos rengimas ir jos realizavimas - variantiniu - programiniu aspektu. Variantinis - programinis veiklos pobūdis - tai vaikams suteiktos veiklos ir bendravimo sferų, susivienijimų, organizacijų, vaikų grupių, pasirinkimo galimybės, kuriose sudarytos asmenybės socializacijai reikalingos 367
sąlygos. Jis pateikia skirtingų programų kompleksą, išsiskiriantį vaikų veiklos turiniu formomis bei darbo metodais. Ši programa įgalina vaikų suskirstymą pagal amžių ir atsižvelgia į vaikų interesų ir poreikių diapazoną. Jei organizacijų ugdymo turinys atlieka pažintinę ir vertybių -orientacinę funkciją, tai programavimas atlieka organizavimo funkciją. Savaime suprantama, jog kalbama apie programas kuriomis anksčiau vadovavosi pionierių organizacija ir mokykla, kurie reglamentavo beveik viską, nuo veiklos rūšių iki vaikų ir paauglių įvairiose srityse veiklos formų. SSRS laikais vaikų organizacijų praktika parodė tokio požiūrio klaidingumą ir kenksmingumą. Tačiau visiškai atsisakyti programavimo idėjų negalima. Pirmiausia, atsikūrusių arba naujai susikūrusių vaikų organizacijų esmė - tiksli strateginė orientacija, patarimai organizacijų nariams ir suaugusių rekomendacijos kaip formuoti asmenybę, kaip sustiprinti organizaciją. Būtina išsivaduoti nuo dešimtmečiais propaguoto veiklos turinio vienodumo. Variantinio - programinio požiūrio veikla ne tik atitinka vaikų ir paauglių interesus, bet ir atsižvelgia į aplinkinio gyvenimo pasikeitimus: ekonominius, socialinius politinius, moralinius. Vaikai turi galimybę pasirinkti organizaciją, atitinkančią jo interesus, pereiti iš vienos organizacijos į kitą, realizuoti bet kokią jam priimtiną programą (ar kelias), keisti jas, priklausomai nuo interesų, pačiam planuoti programas. Programos rengiamos įskaitant įvairius variantus, paliekant organizacijos nariams galimybę patiems sukurti savo programas. Tai įtakoja konkurencijos tarp organizacijų sąlygos, kurios yra kaip garantija, sudarant optimalius programų variantus. Toks naujo organizacijos veiklos turinio traktavimas leidžia suprasti tokius organizacijos atsinaujinimo kelius, kurie padės jai rasti tinkamą vietą tarp kitų. Remiantis socialiniais - politiniais, ekonominiais šalies pasiekimais, nuo monoideologinio mąstymo vis labiau jaunimui prieinamos pasaulio ir savos šalies kultūros vertybės, socialinė patirtis, įvairovė ir interesų turtingumas, teisės, asmenybės ypatybių vystimusi. Atsižvelgiant į psichologinius vaikų amžiaus ypatumus, tarpasmeninį, tarpnacionalinį, tarpvalstybinį bendravimą ir vaikų pasiruošimą įvaldyti visą šių vertybių sistemą, suteikiant naują socializacijos prasmę šiuolaikinėmis jaunimo veiklos ir gyvenimo sąlygoms bei sferoms, pagrindiniai asmenybės socializacijos vaikų organizacijoje principai galėtų būti: 1.
Bendražmogiški ir realūs socialinių vertybių, vaikų organizacijos veikloje principai, numatantys: ■ ■ ■ ■
368
vaiko asmenybės, su jo privalumais ir siekiamu potencialu, pripažinimą; vaikų vertybinėmis orientacijomis, abipuse bendražmogiškų vertybių įtaka, jų socialiniais analogais, humanitarizacija; vaikų paruošimas, orientuotis ir priimti sprendimus pasirenkant vertybes, gyvenimiškų problemų sprendimų sistemoje; vaikų ir paauglių mąstymo sritis, inteligentiškumo, dvasinės
■ ■ ■
2.
būsenos, išorinės kultūros ugdymą; garbingų tarpusavio santykių, jų socialinio statuso, pasirengimo profesijai ugdymo; eliminuoti paniekos, įžeidinėjimo atvejų pasireiškimą, nepriklausomai nuo to, kokią vietą, ši veiklos sritis užima visuomeninio įgyvendinimo hierarchijoje; atvirumą ir pasiruošimą vaikų ir paauglių nenutrūkstamam socialinės patirties turtėjimui, siekiant konkrečiais gyvenimo pavyzdžiais realizuoti bendražmogiškas vertybes. Vaiko savirealizacijos principas vaikų organizacijoje numato:
■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ 3.
tikslo ir veiklos reikšmingumo, asmenybės ugdyme, įsisąmoninimą; kiekvieno vaiko savojo "Aš" supratimą; aktyvaus vaiko požiūrio į save ir pasaulį formavimą, savęs, kaip asmenybės, įsisąmonimą; aiškių ir tikslių (artimų ir tolimų ) perspektyvų turėjimą toje veikloje į kurią vaikas įsijungia; nuoseklumas įgyvendinant užsibrėžtų uždavinių etapus; savarankišką vaiko įsijungimą į vieną ar kitą veiklą; vaiko tikslų prieinamumas, įgyvendinimo mechanizmo supratimas; pasitikėjimas vaiko pasirinktu tikslu, priemonių ir įgyvendinimo būdų pasirinkimu; tikėjimas kiekvieno vaiko galimybėmis siekiant įgyvendinti pasirinktus uždavinius; vaikų informavimą apie meninio ugdimosi galimybes, įvairius būrelius, sporto organizacijas; atsižvelgimas į vaiko amžių ir individualias savybes, kurios padeda vykdyti sėkmingą vaiko savęs realizaciją. Vaikų ir paauglių įsijungimo į realius socialiai reikšmingus tarpusavio santykius principas, numato:
■ ■ ■ ■ ■
savarankišką vaiko įsijungimą į kurią nors veiklą; atitinkamą socialinių santykių lygį į kurį patenka vaikas su jo amžiui būdingomis savybėmis ir individualiomis ypatybėmis; realių galimybių vaiko įsijungimui į veiklą sudarymas, garantuojant laisvą veiklos turinio ir tipo, priemonių ją įgyvendinti pasirinkimą; visų vaikų įsijungimą į įvairaus pobūdžio socialiai reikšmingą veiklą; sąžinės laisvės, tikėjimo ir pasaulėžiūros dalyvavimo kitose visuomeninėse ir politinėse organizacijose ir judėjimuose, 369
■ ■ ■ ■ ■
4.
neprieštaraujančiose konstitucinių ir moralinių normų, užtikrinimą; vaikų ryšių su socialine aplinka ir jų galimybių realizavimas šiuolaikinėje praktinėje veikloje, sudarymą; vaikų veiklos socialinėje sferoje nenutrūkstamumą; sąlygų, perėjimo iš vienos veiklos rūšies į kitą toje pačioje organizacijoje, sudarymą; moralinis ir materialinis vaiko paskatinimas įvairiai socialiai vaikams reikšmingai veiklai; vaikui ar vaikų grupei, organizacijos viduje, teisę ir galimybę ginti savo nuomonę, skleisti ir gauti patikimą informaciją visais organizacijos veiklos, apie savo veiklą klausimais, sąlygų sudarymas. Pedagoginio valdymo ir vaiko savivaldos ryšio principas numato:
■ ■ ■
vaikų visuomeninės veiklos įgūdžių formavimas turi būti įgyvendinamas vaikų ir suaugusių bendros veiklos, sudarančios sąlygas, panašias kaip šeimoje, dirbti grupėje; vaikų egzistuojančių interesų realizavimą, jų praturtinimą ir naujų interesų iškėlimą; komandos pasirinkimas, veiklos galimybių, būdų ir priemonių tikslui pasiekti, siekiant kryptingos, orientuotos veiklos.
Vaikystės socialinės apsaugos aspektai vaikų organizacijų veikloje Socialinė vaikų apsauga - kompleksas teisinių, ekonominių, medicininių ir psichologinių - pedagoginių priemonių, aprūpinančiųjų optimalų biologinį ir socialinį vystimąsi, adaptaciją šiuolaikinėmis socialiai - ekonominėmis sąlygomis. M.Rožkovo ir A.Volochovo (1996) atlikti tyrimai rodo, jog vaikams ypač reikalinga socialinė pagalba. Tyrimo metu 35 % vaikų jautė baimę bendraujant su žmonėmis gatvėje, 31 % manė, kad juos kartais neteisingai baudžia vyresni, 24 % vaikų bijo savo pedagogų, o 45 % buvo skriaudžiami ir žeminami bendraamžių. Tik 2 % vaikų kreiptųsi pagalbos į mokytojus, jei atsitiktų bėda. Tuo pat metu 44% ieškotų apsaugos pas savo draugus. 62,4 % dalyvavusių tyrimuose vaikų ir paauglių nori įsijungti į vaikų ir paauglių organizacijas. Daugelis vaikų - 60,4 % mano, kad vaikai ir suaugusieji lygiomis teisėmis turėtų dalyvauti visuomenės gyvenimo procesų sprendimuose. Taip pat 47% vaikų norėtų pagerinti savo santykius su suaugusiais, 36 % norėjo lankyti įvairius būrelius, o 39 % nurodė, kad tėvai negali nupirkti jiems tokių žaislų, kokius perka jų draugams tėvai. Įvairūs prieštaravimai tarp vykdomų reformų, nesant pakankamo dėmesio tiems, kurie gyvens ateityje, iškelia ypatingai aktualią problemą socialinę vaikystės apsaugą pastaruoju laikotarpiu: ■ nėra pakankamai programų, susijusių su vaikų socialinės gerovės, 370
■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
finansavimo pagerinimu; teisinių normų, reguliuojančių vaikų santykius, jų susivienijimų ir organizacijų su valstybinėmis institucijomis, neadekvatumas; nėra sistemos, kuri vaiką paruoštų savarankiškam, iškilusių socialinių problemų sprendimui; socialinių institucijų, įgyvendinančių socialinę pagalbą vaikams, dezintegracija; vyresnių kartų socialinės patirties naujiems socialiai ekonominiams santykiams neatitikimas; šiuolaikinės šeimos nestabilumas; prieštaravimai tarp kiekvieno vaiko poreikių ir galimybių jų iškart patenkinti; socialinių institucijų, leidžiančių vaikui realizuoti ir įtvirtinti save socialiniuose santykiuose trūkumas.
Realizuoti savo socialines funkcijas vaikų organizacijos gali tik esant realiam suaugusių palaikymui. Tik tada jie galės pasirodyti socialinės vaiko apsaugos subjektu, galės sudaryti sąlygas savęs realizavimui, savisaugai, poreikių adaptacijai realiame aplinkiniame pasaulyje. Todėl, suaugusiųjų veikla vaikų organizacijoje tampa viena pagrindinių socialinio - edukacinio darbo kryptimi. Kaip ir kitas socialinis darbas, darbas vaikų organizacijoje sprendžia daugelį bendrų uždavinių, kuriuos savo tyrimuose suformulavo E.Cholostova (1996): I. Individualiomis problemomis laikoma vaiko sveikatos būklė, bejėgiškumo jausmas, žiaurus elgesys su jais, vaiko engimas, vienatvė, socialinė izoliacija. Pastarieji veiksniai priskiriami vaikų santykiams su tėvais, kitais suaugusiais, bendraamžiais, tokiame bendravimo procese, kuriame jie jaučia nerimą ir net baimę. II. Socialinės - ekologinės problemos, susilpnėjusi vaiką supanti aplinkos apsauga, tai sąlygos, kurios gali pakenkti vaikui, izoliuoti jį arba sulaukti neigiamų pasekmių, negatyvios aplinkos poveikio. III. Socialinių - ekonominių problemų ratą sudaro materialinių išteklių vaikams suteikimas, ypač tiems, kurie labiausiai jų stokoja. IV. Socialinės stratifikacijos problemos - kai kuriuose socialiniuose sluoksniuose negatyvių nuomonių įveikimas, nelygybės visuomenėje, vaikų eksploatacija darbe. V. Normalaus elgesio sutrikimo problemos - delinkventiškas elgesys, nukrypimas nuo socialinių elgesio normų: narkomanija, toksikomanija, prostitucija, alkoholizmas, socialinė anemija. VI. Žmonių ir pasaulio modeliavimo bei simbolizavimo jame, 371
problemos. Jos gali pasireikšti neadekvačių reagavimu į aplinką, kai individui trūksta garbės ir moralės, savigarbos, kai nepasiekiami jo gyvenimo tikslai, kai pajuntamas nuomonės susvetimėjimas. VII. Komunikacijos, aprūpinimo informacija, epistolinės - emocinės, normatyvinio vertinimo ir pažintinių galimybių problemos. Informacinio proceso produktais gali būti įstatymai, sąžinės ir moralės normos, vertybės. Vaikų organizacijų veiklai keliami šie uždaviniai: 1.
2.
3.
4.
5.
6.
372
Socialinių žinių ir gebėjimų ugdymas. Ši funkcija numato vaiko socialinės apsaugos ir socialinės savisaugos vienovę. Tam, kad jauni žmonės geriau adaptuotųsi socialinių santykių sistemoje, būtų pasiruošę realizuoti socialines funkcijas apskritai, kad sėkmingiau auganti asmenybė socializuotųsi, jiems būtinas kompleksas žinių, kurias suformuoti turi pedagogai. Socialinės veiklos sferos pasirinkimui ir pasiruošimui šiai veiklai sąlygų sudarymas. Kiekvienam jaunam žmogui reikia pagalbos pasirenkant savo ateities profesinės ir socialinės veiklos sritį. Todėl būtina diagnozuoti kiekvieno individualias ypatybes ir supažindinti vaikus su būsimos veiklos pasirinkimo variantais, atitinkančiais jų galimybėms. Pedagoginė socialinio elgesio ir socialinių ryšių korekcija. Tai svarbi socialinė - edukacinė funkcija, numatanti pedagoginių metodų panaudojimą, siekiant paruošti vaikus socialiam bendravimui, konfliktinių situacijų sprendimui, dalyvavimui įvairiose socialinės veiklos formose ir savo veiklos analizavimui siekiant efektyviau įjungti į visuomeninį gyvenimą. Asocialaus elgesio prevencija. Šią funkciją anksčiau realizuodavo pedagogas bendraudamas su vaikais, kurie pagal jų subjektyvią nuomonę linkę į asocialų elgesį. Toks požiūris davė nežymius rezultatus. Suaugęs turi dirbti su kiekvienu vaiku, numatyti galimus asocialius veiksmus, kuriuos vaikai gali įvykdyti ne tik dėl nepastovių moralinių nuostatų, bet ir dėl individualių psichologinių asmenybės savybių. Vaiko elgesio ir veiklos prognozavimas adekvačiomis galimybėmis. Čia svarbus vaidmuo socialinio pedagogo, kuris turi padėti žmogui numatyti ir artimiausią, ir strateginę gyvenimo perspektyvą. Socialinis pedagogas, edukologas, turi padėti nustatyti vaiko svarbiausius tikslus, įspėti apie galimus sunkumus, kurie gali iškilti juos realizuojant ir edukacinėmis priemonėmis numatyti sėkmingesnį realizavimą. Socialinių institutų tarpusavio santykių organizavimas, suteikiant tikslingą pagalbą socialinės apsaugos objektams - vaikams ir suaugusiems. Šios funkcijos realizacija numato pilną kompleksinį poveikį socialinių santykių sistemai siekiant sukurti palankią
socialinę aplinką augančiai kartai. M.Rožkovas ir A.Volochovas (1996) pateikia keturis socialinės apsaugos vaikų organizacijos veikloje principus : 1.
Būtinos ir pakankamos socialinės pagalbos vaikams principas: • • • •
2.
pagalbos, apibrėžtos vaikų organizacijos galimybėmis, suteikimas; kelio, formuotis išlaikytinio statusui, užkirtimas; socialinės pagalbos teikimas atliekamas remiantis pačių vaikų organizacijos narių savarankiškumu ir aktyvumu; vaikų parengimas teikti kitiems pagalbą, mokyti bendrauti; Socialinės vaikų apsaugos įvairių formų pasirinkimo principas:
• • • • •
3.
vaikų socialinio "banko" sudarymas, leidžiantis vaikų organizacijoms realizuoti kai kurias socialines apsaugos funkcijas; visų vaikų, suaugusių ir dirbančių vaikų organizacijoje įsijungimas į darbą, teikiant įvairiapusę socialinę pagalbą vaikams; formuoti humaniškus santykius teikiant nesavanaudišką pagalbą savo draugams; informuoti visus vaikų organizacijos narius apie galimybes dalyvauti visuomeninėje veikloje, kurioje pirmiausia socialinė pagalba reikalinga patiems vaikams; bendro ir individualaus priėjimo suderinimas, įgyvendinant vaikų socialinės apsaugos uždavinius, kurie sprendžiami vaikų organizacijų veikloje. Socialinės aplinkos ir vaikų paruošimo socialinei savisaugai, sąveikos principas:
• • • • 4.
socialinės apsaugos funkcijų realizacija; savarankiška vaikų išeities iš savo pačių sunkumų paieška, remiantis suaugusių palaikymu ir patarimais; vaiko parengimo savisaugai kompleksas, tai mokymas veiksmų, siekiant save apsaugoti įvairiose, net nenumatytose situacijose; paruošimas socialinei savisaugai, atsižvelgiant į vaiko socialinį elgesį ir jo veiklos programavimą (socialinio įvaizdžio projektavimas). Vaikų organizacijų sąveika su kitais socialiniais institutais, dirbančiais socialinės vaikų apsaugos srityje principas :
• •
socialinės pagalbos vaikams suteikimo kompleksiškumas; kontakto su kitomis organizacijomis ir įstaigomis, keliančiomis vaikų socialinės apsaugos klausimus, nustatymas, pajėgų integracija ir diferenciaciją, šioms problemoms spręsti. 373
Išvados: Apibendrintai galima teigti, jog šie principai gali būti realizuoti tik tarpusavyje sąveikaujant, numatant vaikų organizacijų darbui reikalavimus, vykdant socialinės vaikų apsaugos funkcijas. Vaikų organizacijų dalyvavimo, socialinėje vaikų aplinkoje, darbo formos gali būti įvairios. Galima išskirti penkias pagrindines darbo kryptis : ■
valstybinės ir municipalinės valdžios struktūrų sąveika, sprendžiant vaikystės problemas; vaikų organizacijų sąveika su kitais socialiniais institutais, organizuojant vaikams socialinę pagalbą; vaikų dalyvavimas, ieškant būdų problemų sprendimui, per socialiai tam tikslui sukurtus vaikų savivaldos organus; vaikų veiklos, siekiančios suteikti pagalbą bendraamžiams, organizavimas; vaikų paruošimas socialinei savisaugai per dalyvavimą visuomeninėse organizacijose.
■ ■ ■ ■
Tokiu būdu, laikantis variantinio - programinio požiūrio vaikų organizacija gali realizuoti daug socialinių - pedagoginių funkcijų. Klausimai ir užduotys 1. 2. 3.
374
Paaiškinkite socializacijos, ugdymo ir asmenybės vystimosi procesų tarpusavio ryšius. Aptarkite asmenybės socializacijos veiksnius, socialinio ugdymo uždavinius. Atskleiskite vaikų organizacijų svarbą socializacijai, savo teisių apgynimui, saviraiškai.
4. SOCIALINIO PEDAGOGO PROFESIJA 4.1. Socialinio pedagogo profesinis įvaizdis ir elgsena Socialinio pedagogo įvaizdį nusako žemiau išvardytos savybės. Socialinis pedagogas turėtų sudaryti tokį įspūdį apie savo asmenybę: simpatiškas, geranoriškas, delikatus, mandagus, lankstus, artistiškas, atviras, konkretus, betarpiškas, komunikabilus. Esminės sampratos Įvaizdis Socialinės - pedagoginės tarnybos darbuotojas turi laikytis aukštų savo padėties moralinių standartų, vengti išsisukinėjimų, žmonių klaidinimo, negarbingų veiksmų, jis turi tiksliai skirti kaip privataus asmens ir kaip savo profesijos atstovo pareiškimus ir veiksmus. Kompetencija ir profesinis tobulinimasis Socialinis pedagogas, vykdydamas profesines pareigas savo profesinėje praktikoje privalo stengtis siekti specialisto - eksperto statuso. Jis turi teisę dirbti tik savo įgytos profesinės kompetencijos ribose. Socialinis darbuotojas, socialinis pedagogas privalo atsakyti už savo darbo, kurį jis asmeniškai atlieka, kokybę. Socialinis pedagogas turi veikti taip, kad užkirstų kelią nehumaniško arba diskriminacinio požiūrio apraiškoms asmenybės ar grupių atžvilgiu. Etinis elgesys Socialinis pedagogas savo poelgius privalo derinti su aukščiausiais profesinės savigarbos standartais: • • •
neturi pasiduoti įtakai ir spaudimui, kurie sutinkami jo profesinės veiklos kelyje; nepriekaištingai vykdyti profesines pareigas; neturi teisės panaudoti profesinius santykius asmeniniams tikslams.
Mokymasis ir tiriamasis darbas Socioedukacinio darbo specialistas savo srityje turi siekti pastovaus profesinio meistriškumo, tobulėjimo, įsijungti į kvalifikacijos kėlimo sistemą ir tiriamąjį darbą: • atlikdamas tyrimą, jis turi tiksliai suvokti, kokias pasekmes šis darbas gali turėti žmogui, asmenybei; • pradėdamas tiriamąjį darbą, socialinis pedagogas turi įsitikinti, kad visi dalyviai tyrime dalyvauja savanoriškai ir yra informuoti apie asmens laisvės ir vertės principų laikymąsi; 375
• • • •
dalyvaudamas eksperimente, jis turi apginti dalyvius nuo neteisėto fizinio ar dvasinio diskomforto, susierzinimo, pavojaus ar pažeminimo; pakviestas įvertinti tarnybų veiklą, tai privalo daryti, siekdamas profesinių tikslų, kurie betarpiškai arba profesiškai susiję su objektu; informacija, gauta apie tyrimo dalyvius, turi būti konfidenciali; socialinis pedagogas atlyginimą turi gauti tik už realiai atliktą kasdieninį mokslinį ar tariamąjį darbą, kuris įstatymiškai pagrįstas.
Socialinio pedagogo etinės pareigos klientų atžvilgiu Klientų teisės ir interesų pirmaeiliškumas. Socialinis pedagogas turi įdėti daug pastangų ugdant klientų savarankiškumą. Jo pagrindinės pareigos kliento (ugdytinio) atžvilgiu yra: • •
• • • • • • • •
nepanaudoti santykių su klientu savanaudiškais tikslais; nedalyvauti ir netarpininkauti tais atvejais, kai vyksta diskriminaciniai išpuoliai prieš žmones, grindžiami nacionalinės nesantaikos kurstymu, seksualine orientacija, amžiumi, protiniais arba fiziniais trūkumais, arba kitais išskirtinumais, privilegijomis, personalinėmis charakteristikomis. Socialinio pedagogo tikslas visomis įmanomomis priemonėmis kovoti su bet kokios rūšies individo diskriminacija; turi vengti ryšių arba asmeninių santykių, kurie gali pakenkti klientui; jokiu būdu neįsivelti į intymius santykiu su klientu; perspėti klientus apie jo pareigas, teikiamos pagalbos riziką, teises ir galimybes; įsiklausyti į kolegų ir tarnybos vadovų patarimus bei konsultacijas, jeigu jie, jo manymu, yra suinteresuoti atliekamo darbo kokybe; užbaigus darbą ir profesinius santykius su klientu, tuo atveju, jeigu jie daugiau nebereikalingi ir netarnauja šio žmogaus bei šeimos interesams; tuo atveju, jei kitas oficialus asmuo paskirtas ginti klientą, su juo bendrauti tiek, kiek tai naudinga pačiam klientui; nesiimti jokių veiksmų, kurie niekina arba mažina pilietines ar juridines kliento teises, net jei tai daroma jo prašymu; palaikyti aktyvią kliento kaip subjekto poziciją, neleisti žeminti jo asmenybės ir savigarbos labdaringomis pagalbos formomis.
Konfidencialumas ir paslapties išsaugojimas. Socioedukacinės tarnybos darbuotojas privalo gerbti kliento paslaptis ir neplatinti informacijos, kuri paaiškėjo profesionalios pagalbos eigoje. Jis privalo: • 376
gautą iš kliento konfidencialią informaciją panaudoti tik profesinės
būtinybės atveju; informuoti klientus apie esamos situacijos konfidencialumo ribas ir apie tikslus, kada ir kur ta informacija gali būti panaudota; • esant būtinybei saugoti įvairius oficialius įrašus apie klientą; • gavus iš kliento jo paties užrašus, užtikrinti juose esančios informacijos konfidencialumą. • prieš publikuojant apie jį informaciją, darant magnetofoninį įrašą arba leidžiant kokiai nors trečiai instancijai stebėti jo darbą, gauti sąmoningą kliento sutikimą. Honorarai. Socialinės - edukacinės tarnybos darbuotojas turi būti įsitikinęs, kad numatytas atlygis, už įvairias socialinės pagalbos rūšis, yra teisingas ir atitinka suteiktos pagalbos įkainius bei kliento galimybę sumokėti. Socialinis pedagogas už atliktą darbą neturi priimti iš kliento vertingų dovanų. •
Socialinio pedagogo etinis elgesys kolegų atžvilgiu Pagarba, kultūringumas, sąžiningumas. Socialinis pedagogas turi elgtis su kolegomis pagarbiai, mandagiai, pasitikėti ir būti delikatus: • • • • • • • • • • •
bendrauti su kolegomis profesinių interesų ir įsitikinimų pagrindu; gerbti kolegų pasitikėjimą profesinių santykių ir tarpusavio veiklos metu; sukurti situacijas, kurios skatina tarp kolegų etiškus, profesionaliai kompetentingus veiksmus; dirbant su klientu detaliai ir sąžiningai pateikti duomenis, apie kūrybinius kitų kolegų atradimus apie jų kvalifikaciją, naudoti tinkamus būdus, įvertinat kolegų darbo metodus; pavaduojant kolegą, sąžiningai atlikti jo darbą; stiprinant savo interesus ir profesines pozicijas, neįsivelti į konfliktus su kolegomis ir vadovais; ieškoti darbo ginčų ekspertų arba kitų objektyvių tarpininkų, kai profesiniai konfliktai su kolegomis reikalauja greito sprendimo; gerbti kolegas, kurie nėra tiesiogiai susieti su darbine veikla; vykdant eksperto funkcijas, socialinis pedagogas turi būti geranoriškai nusiteikęs kolegų atžvilgiu, ramiai ir detaliai pateikti bendro darbo ir tarpusavio santykių sąlygas; priimant kitus asmenis, vertinant kitų veiklą, vykdyti šias pareigas ramiai, kultūringai, nesinervinant, remiantis aiškiai suformuluotais kriterijais; vertinant kitų pedagogų praktiką atliekančių studentų darbą, supažindinti juos su įvertinimu.
Santykiai su kolegų klientais. Socioedukacinis darbuotojas turi elgtis su kolegų klientais dėmesingai, darbą atlikti atsakingai: 377
• •
neprisiimti profesinės atsakomybės už kolegos klientus, su juo nesuderinus; aptarnaujant kolegų klientus, kolegai nesant, dirbti su juo taip pat dėmesingai, kaip ir su savo klientais.
Socialinio pedagogo etiniai įsipareigojimai savo įstaigos vadovui Socialinis pedagogas turi tvirtai laikytis prisiimtų įsipareigojimų organizacijai: • • •
dirbti tobulinant, koreguojant savo organizacijos politiką, didinti socioedukacinės tarnybos efektyvumą ir veiklumą; dirbti taip, kad išvengtų klaidų; naudoti organizacijos finansinius resursus taupiai ir tik toms reikmėms, kurioms jie skirti.
Socialinio pedagogo etiniai įsipareigojimai savo profesijai Profesijos neliečiamumo gynimas. Socialinis pedagogas turi palaikyti ir propaguoti savo profesijos reikšmę, etines vertybes ir profesines žinias: • • • •
ginti ir stiprinti savo profesijos tyrumą, būti atsakingu ir aktyviai dalyvauti diskusijose profesijos tobulinimo klausimais; imtis priemonių, atitinkamais būdais užkertat kelią neetiškam kolegų elgesiui; neleisti nekvalifikuotos ir nelicencijuotos socialinio darbo praktikos; neleisti reklamuoti savo kompetencijos, paslaugų ir laukiamų rezultatų, kurie negali būti pasiekti.
Darbas mikrorajone. Socialinis pedagogas turi visokeriopai padėti žmonėms, informuojant ir siekiant socialinę edukacinę tarnybą padaryti pasiekiama visiems mikrorajono žmonėms: naudoti savo laiką, profesinę patirtį ir žinias veikloje, skatinančioje pagarbų požiūrį į savo profesiją, jos naudingumą, tyrumą ir kompetentingą pagalbą. Žinių tobulinimas. Socialinis pedagogas turi prisiimti atsakomybę už savo profesinių žinių tobulinimą ir jų panaudojimą: • • • •
378
grįsti savo praktinę veiklą profesionaliomis žiniomis; kritiškai jas analizuoti ir vertinti, nuolat siekti naujas žinias susieti su profesija; pritaikyti savo žinias pagalbos tarnybos sistemoje ugdytinių, klientų socialinės kompetencijos vystymui; dalintis patirtimi ir žiniomis su kitais;
Etiniai socialinio pedagogo įsipareigojimai visuomenei Socialinės - edukacinės tarnybos darbuotojas (socialinis pedagogas) turi padėti visuomenės vystimuisi: •
• • • • •
veikti taip, kad išvengtų neteisybės bet kokio žmogaus ar žmonių grupės, nacionalinės kilmės, politinių ar religinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos, vedybinio statuso, psichinių ar fizinių trūkumų atžvilgiu, ne teikti pirmenybę bei privilegijas atskiriems gyventojų sluoksniams; vystyti asmenines visų žmonių galimybes, atsižvelgti į ypatingo dėmesio reikalaujančias įvairias šeimas, nuskriaustus žmones ar žmonių grupes; sukurti palaikymo sąlygas, rodant pagarbą įvairių kultūrų visuomenei; prisidėti prie atitinkamų tarnybų kūrimo, atsižvelgiant į visuomenės poreikius ir būtinybę; reikalauti pasikeitimų politikoje ir įstatymų leidyboje, siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas ir palaikyti socialinį teisingumą; palaikyti visuomenės dalyvavimą formuojant socialinę politiką ir vykdant visų socialinių - ugdymo institutų aktyvią veiklą.
Socialinis pedagogas - delikačios, ypatingos ir humaniškos profesijos atstovas, kaip tarpininkas asmenybės, šeimos ir visuomenės santykiuose. Jis pašauktas dirbti ugdymo ir socioedukacinės pagalbos šeimoms teikimo sistemoje. Jis sprendžia uždavinius organiškai susijusius su suaugusiųjų ir vaikų ugdymo uždavinius, stiprinant jų moralinę, psichologinę ir fizinę sveikatą, įvairias asmenybės gynimo formas, darbo organizavimą, mokymą ir laisvalaikį, teikdamas socialinę pagalbą šeimai ir asmenims, kuriems ypatingai jos reikia. Svarbus socialinio pedagogo profesinio bendravimo elementas yra mokėjimas save pateikti - saviprezentacija. Jos tikslui tarnauja įvaizdis. Įvaizdis - tai savotiškas kamufliažas, sudarantis aplinkiniams žmonėms tą įspūdį, kurio reikia jo šeimininkui/asmeniui. Profesionalo įvaizdis - tai pasirenkamoji samprata. Tai veidas, žmogaus gyvenimo raiškos forma, kurios dėka žmonėms pateikiamos stipriai veikiančios asmeninės - dalykinės savybės (EJachontova, 1997). Įvaizdis pasireiškia kaip visuomeninis pripažinimas ir vertinimas. Pagrindiniai saviprezentacijos motyvai yra: ■ ■ ■
siekimas vystyti dalykinius ir šiltus santykius su žmonėmis; savęs, kaip asmenybės įtvirtinimas; profesinės veiklos tobulinimas.
379
Iš žemiau pateiktos lentelės matyti, jog socialinio pedagogo saviprezentacijos pagrindiniai motyvaciniai modeliai - tai savęs sustiprinimas, apsauga ir įtvirtinimas. Savęs įtvirtinimui būdingas savo asmenybės, savojo "Aš" iškėlimas, aukštas savęs vertinimo lygis. Žmogus noriai priskiria sau socialinio rėmėjo savybes, rizikuoja tam, kad sudarytų įspūdį reklamuoja būsimą savo pasisekimą, slepia nesėkmes, bando išsiskirti iš kitų. 4.1 lentelė Socialinio pedagogo profesinis įvaizdis (pagal E.Jachontova, 2001) Socialinio pedagogo įvaizdis Žmogaus patrauklumas. Asmeninis žavingumas. Inteligentiškumas. Sveiko ir laimingo žmogaus įspūdis. Nuotaikos pozityvus modališkumas. Susidomėjimas žmonėmis ir jų problemomis. Pasitikėjimas savimi Optimizmas. Aktyvumas. Individualus veiklos stilius.
Svarbios profesinės savybės Intelektualumas. Sociabilumas. Afiliacija. Emocinis stabilumas ir džiaugsmingumas. Pastabumas ir dėmesingumas. Iniciatyvumas ir socialinis aktyvumas. Diplomatiškumas. Pedagoginiai gebėjimai. Profesinė etika ir kompetencija. Atsakingumas.
Veiklos principai Bendri: Humanizmo principas. Vystimosi principas. Individualaus ir diferencijuoto priėjimo principas. Sisteminio dalykinio priėjimo principas. Kompleksinio priėjimo principas. Specialūs: Socialinio reagavimo. Kliento gerbūvio. Konfidencialumo. Objektyvumo.
Santykio statusas su vaikais suaugusiais Pedagogas. SąjungininAtašė. kas. Advokatas. Padėjėjas. Geranoriškas Bendradarbis pašnekovas. Diplomatas. Fasilitatorius. Pedagogas. Psichologas. Psichologas. Valeologas. Arbitras. PsichoterapeuTarpininkas. tas. Organizatorius. Konsultantas Psichoterapeutas.
4.2 lentelė Socialinio pedagogo įvaizdžio sudedamosios (pagal EJachontovą, 2001 parengė I.Leliūgienė) Dalys Vizualinis žmogaus suvokimas Intelektualus žmogaus suvokimas Žmogaus statuso suvokimas Socialinis fonas, veikiantis konkretaus žmogaus suvokimą Interjero įtaka žmogaus suvokimui
380
Apibūdinimas Fizinio patrauklumo lygmuo; asmeninio stiliaus raiška, drabužiai ir aksesuarai - asmeninio išskirtinumo, elegantiškumo atspindys Stebinančios asmenybinės charakteristikos; savybės, atskleidžiančios specialisto profesinį portretą Stratifikacinio statuso (padėties visuomenėje) įvertinimas, profesija, pareigos Aplinkos asmenybinės charakteristikos: šeima, draugai, pažįstami, kolegos; aplinkos stratifikacinės charakteristikos (kokiai socialinei grupei priklauso ir šios grupės padėties prestižo laipsnis) Kokybė, stilius, spalvinis apiforminimas, erdvinės charakteristikos
Saviprezentacijos stilių veikia kognityvūs veiksniai ("Aš" įvaizdis, vertybės, idealai), kultūriniai veiksniai (tradiciniai paskatinimai arba pasmerkimai) ir asmenybiniai - unikalus saviprezentacijos ir socialinės psichologinės adaptacijos priemonių rinkinys. Įvaizdžio sėkmei būtina akcentuoti jo ryškumą, pripažinimą, socialinės aplinkos lūkesčių atitikimą. Prioritetinėmis charakteristikomis socialinio pedagogo įvaizdžiui yra: žmogiškasis patrauklumas, asmeninis žavesys, inteligentiškumas, sveiko ir laimingo žmogaus įspūdis, nuotaikos pozityvus modalumas, domėjimasis žmonėmis ir jų problemomis, pasitikėjimas savimi, optimizmas, aktyvumas, veiklos ir bendravimo individualus stilius. Kultūra, erudicija ir profesionalumas turi būti bet kokio specialisto įvaizdyje. Bet socialiniam darbuotojui visuomenės nuomonė išryškina tokias savybes, kaip sociabilumas, afiliacįja, empatija, socialinis - pedagoginis aktyvumas, diplomatiškumas, refleksyvumas ir atsakingumas. Įvaizdį formuoja sąmoningai ir laisvu noru pats specialistas bei jo aplinka. Mokėjimas individualiu stiliumi pateikti įvaizdžio sudėtines charakteristikas padeda socialiniam pedagogui įsitvirtinti profesiškai ir kaip asmenybei. Socialinio pedagogo įvaizdžiui didelę reikšmę turi dorovinis jo asmenybės įvertinimas. Nepriekaištingas įvaizdis - tai žmonių, nesitraukiančių iš moralinio, korporatyvaus ir teisinio elgesio dorovinių kodeksų turtas. Be to, stiprios asmenybės iškelia sau padidintus moralinius reikalavimus. Dorovinių reikalavimų sau sumažinimą jie priima kaip valios silpnumo, asmenybės žalingumo pasireiškimą. Įvaizdžio sėkmę apsprendžia asmenybės ir profesionalaus specialisto strategijos bei taktikos vienybė. Socialinis pedagogas turi palaikyti savo elgesio aukštus standartus. Apibendrinant galima teigti, jog socialinio pedagogo kompetencija - tai jo asmenybės, veiklos ir bendravimo organinė visuma, kuri leidžia aukštu lygiu spręsti profesinius uždavinius.
381
Išvados 1.
2.
Socialinis ugdymas tai visuomenės poveikio augančios asmenybės veiklai procesas. Socialinis ugdymas yra tikslingas visuomenės poveikis atskiro žmogaus, makrogrupių vertybėms. Socialinis ugdymas, kaip protingo žmogaus asmeninių gyvenimo organizavimo sistema apėmė daugelį elementų. Socialinio pedagogo profesinės veiklos kryptys: • • •
3. 4. 5.
asmenybės socialinių - psichologinių vertybių, socialinės edukacinės mikroaplinkos įtakos augančiam žmogui analizė; bendravimo įgūdžių su problemine asmenybe ugdymo organizavimas; socialinė - psichologinė pagalba ir palaikymas kritinėse situacijoje, santykių ir socialinių veiksmų korekcija.
Socialinis pedagogas atlieka: tarpininko, interesų gynėjo, bendros veiklos dalyvio, dvasinio vadovo, socialinio terapeuto, eksperto vaidmenis. Socialinio pedagogo žinių ir gebėjimų hierarchija: teorinės metodologinės, metodinės, taikomosios. Socialinio pedagogo profesinės veiklos kryptingumo pavyzdinio modelio komponentai: profesinės žinios, įgūdžiai. Svarbios profesinės savybės.
Klausimai ir uždaviniai: 1. 2. 3.
382
Apibrėžkite socialinio pedagogo įvaizdį. Koks yra socialinio pedagogo etinis elgesys? Kokie yra profesionalaus socialinio pedagogo požymiai?
kompetencijos
4.2. Socialinio pedagogo pavyzdinis asmenybės ir profesinės veiklos modelis Ne kiekvienas žmogus tinkamas socioedukaciniam darbui. Kaip profesijos, kuri yra viena iš padedančiųjų giliau pažinti žmogų ir jo problemas atstovas, socialinis pedagogas dirba su asmenybe, pasižyminčia tam tikromis psichinėmis savybėmis. Praktikoje tai reiškia, kad bet koks socialinio pedagogo klientas gali veikti jį savo asmeninėmis savybėmis, perduodamas savo nuotaikas, įtraukdamas į savo problemas. Tuo pačiu metu specialistas, teikiantis pagalbą ir matantis prieš akis tą psichinę realybę, gali ir dažniausiai privalo, paveikti klientą, įjungdamas jį į pozityvią veiklą. Ši tarpusavio sąveika gali būti ir pozityvi, ir negatyvi. Specialisto užduotis yra ta, kad pirmiausiai jis turi išsaugoti sugebėjimą priešintis negatyvaus poveikio atveju, antra - rodyti kultūrinę empatiją pozityvios veiklos situacijose. Vienos asmenybės poveikis kitai - tai intervencija į sąmonę, valią, emocijas, o per jas į žmogaus elgesį bei veiklą. Ji įgyvendinama įtaigos, emocinio užkrėtimo pagalba; poveikis - tai žmogaus nuostatų ir vertybių kaita (įsitikinimų, numatymų, įsivaizdavimų ir kitų psichinių realybės pusių), procesas ir rezultatas poveikio eigoje. įtikinėjimas - intelektualinis emocinis poveikis, pagrįstas logika ir įrodymais. Jo esmė, kreipimasis į žmogaus sąmonę. Įtikinimo sėkmė priklauso nuo individo sąmoningumo lygio - bendro ir individualaus. Įtikinamieji žodžiai turi būti suprantami, įtikinamasis poveikis turi būti nukreiptas į individualią patirtį. Socialinis pedagogas turi disponuoti optimalia, nauja informacija, problemų sprendimo alternatyva, mokėti panaudoti pagrindinės įtikinamosios informacijos pakartojimo ir sustiprinimo mechanizmą, o taip pat parodyti klientų pasitikėjimą. įtaiga - tai poveikis, nukreiptas į nekritinį informacijos priėmimą ir nuomonės pasikeitimą apie jo paties elgesį. Įtaigos efektyvumas priklauso nuo įtikinėjančiojo ir įtikinėtojo asmenybės, o taip pat nuo jų tarpusavio santykio. Emocinis užkrėtimas - tai betarpiškai per emocinį būvį perduodamas poveikis. Turima omenyje, „pranešimas" apie jausmus, emocijas neverbaline forma (garsais, intonacija, tembru, tonu, ritmu, tempu, gestais, mimika, judesiais). Poveikio jėga ir vieno žmogaus kitam modalumas priklauso nuo jų tarpusavio santykių: simpatijos, antipatijos, identifikacijos, empatijos. Jei žmogus pats simpatiškas, daugelis jo asmenybės bruožų mums tampa malonūs ir patrauklūs. Mūsų bendravimas su juo prasideda nuo pasitikėjimo vienas kitu. Viskas, kas jo pasakyta ir padaryta, priimama su pasitikėjimu. Laikui bėgant jis tampa kaip charizmatinė asmenybė, kurio pažiūras laikome teisingomis, kurio nuomonės mes klausome, o patarimus - vykdome. Ir priešingai, su žmogumi, su kuriuo bendravimo procese atsiranda antipatija, sunku indentifikuotis jo atžvilgiu, pajusti empatijos jausmą. Tai reiškia, kad jo patarimai ir 383
rekomendacijos visada bus priimamos su abejonėmis, bus nepatrauklios ir neįgyvendinamos. Socialinis pedagogas dirba su asmenybe, kuri tampa jo pagrindiniu profesionalios veiklos instrumentu. Tarp jo ir kliento nėra tarpininko, todėl labai svarbu asmeniniai specialisto parametrai. Pagrindiniu socialinio pedagogo veiklos reikšmingumo faktoriumi yra humanistinė asmenybės kryptis. Tai požiūris į asmenybę, kaip į absoliučią vertybę, asmeninės ir socialinės atsakomybės, gėrio ir socialinio teisingumo sustiprintas jausmas, savivertės jausmas ir pagarba kito žmogaus vertei, kantrumas, mandagumas, padorumas, pasiruošimas suprasti kitus ir padėti. Svarbiomis socialinio pedagogo asmeninėmis charakteristikomis yra "aš - koncepcija", emocinis pastovumas, socialinė adaptacija, harmonija. Profesinė socialinio pedagogo veikla - tai nuoseklus vaikų ir paauglių socialinis ugdymas, konkrečioje aplinkoje ir mikrosociume, nukreiptas į jų sėkmingą adaptaciją, integraciją ir individualizacija. Jos objektu visų pirma yra vaikas mikrosocialiniame pasaulyje, dalyku - vaiko socialinio ugdymo procesas. Socialinis ugdymas - kuris sudaro socialinio pedagogo profesinės veiklos teorinį pagrindą yra visuomenės ir valstybės rūpestis jaunosios kartos ugdymui, palankių, kultūrinių, edukacinių, socialinių ir kitų sąlygų sudarymu. 4.3 lentelė Socialinio ugdymo komponentai (pagal R.Ovčarovą, 2001)
384
Socialinio ugdymo sistemos tikslai: teikiama pagalba, produktyvios, protingos ir kūrybingos žmogiškosios individualybės bei asmenybės kūrimui konkrečioje visuomenėje tikslingas informacinis ir praktinis palaikymas; būtina pagalba asmenybei organizuojant privatų gyvenimą visuose amžiaus tarpsniuose (vaikystėje, paauglystėje, brandoje, senatvėje) ir įvairiose jos socialinio bendravimo erdvėse (šeimoje, mokykloje, mažoje bendravimo grupėje, darbo kolektyve, teritorinėje bendruomenėje); konstruktyvi pagalba esminėse ir kritinėse socializacijos ir žmogaus asmenybės saviraiškos situacijose (lytinėse - vaidmenų, šeimyninėse - buitinėse, profesinėse darbinėse, laisvalaikio kūrybinėje, socialinėje - teisinėje ir pilietinėje, fizinėje ir psichinėje, dorovinėje - estetinėje, emocinėje ir kt.). Šiuolaikinė socialinė pedagogika nagrinėja socialinį ugdymą, kaip visuomenės ir individo sąveika produktyviam žmogaus asmenybės augimui, 385
sprendžiant gyvybiškai svarbius uždavinius sąveikoje su supančiu pasauliu. Tai sėkmingo gyvenimo siekis, socialinė kompetencija, sugebėjimas konkuruoti, socialinis savęs suvokimas, išgyvenimo visuomenėje uždaviniai. Socialinis ugdymas yra tikslingas visuomenės poveikis vertybėms, atskiro žmogaus santykių ir socialinių mikrogrupių gyvenimo prasmei, tikslo, darbo ir pažintinio aktyvumo interesų derinimo, emocinių - dorovinių santykių praktinės veiklos patirties, visuomenės ir žmogaus progresyvaus socialinio - ekonominio ir dvasinio - kultūrinio vystimosi kryptingumui. Žmogaus asmenybės socialinio ugdymo procesas turi pagrindinius ciklus - šeimyninį, švietimo, darbinį, podarbinį; tikslus ir uždavinius individualaus asmenybės augimo, grupinius, kolektyvinius; realizacijos priemones - turinį, formas, metodus (informaciniai, instrumentiniai operatyviniai, komunikaciniai - interaktyvūs); įgyvendinimo etapus -orientacija, projektavimas, planavimas, uždavinių realizacija, pasiekimų įvertinimas; rezultatus - sėkmingo žmogaus asmenybės augimo laipsnis veikloje, bendravime, pažinime, savęs realizacija visuomenėje. Socialinio ugdymo sistema - sąlygiškai pastovių vertybių ir normų visuma, organizuota žmonių grupė, kuri tarpusavyje susieta veikla ir principais, funkcijų atlikimo tvarka, erdvės ir laiko ryšiais, humaniškais santykiais, teisėtais veiklos būdais, siekiant tam tikrų ugdymo, švietimo žmogaus socializacijos visuomenėje tikslų, kultūrinio vystimosi ir žmogaus asmenybės socializacijos uždavinių sprendimo. Socialinis ugdymas, kaip paties žmogaus savo gyvenimo organizavimo pagalbos sistema, sujungianti informacinius visuomeninius ir asmeninius išteklius ir erdvės bei laiko komponentus savo funkcionavimui. Pagrindiniai socialinio ugdymo veiklos organizavimo principai: • •
• • • •
386
Individuali pagalba sprendžiant konfliktus ir kritines situacijas socialinėje asmenybės tarpusavio sąveikoje; Grupinis paties žmogaus ir jo artimiausios aplinkos (šeimos, mokyklos, bendruomenės) individualių - kūrybinių asmenybės pradų palaikymas fiziniame, psichiniame ir socialiniame asmenybės vystimesi; Kiekvieno vaiko ir suaugusiojo teisių į normalų gyvenimą visuomenėje gynyba, .nepriklausomai nuo fizinio ir protinio išsivystymo, socialinio statuso; Praktinis rūpestis dėl vaiko fizinės ir psichinės sveikatos išsaugojimo esamoje mikroaplinkoje; Palaipsninis jauno žmogaus ekologinės, socialinės, asmenybinės ir profesinės kompetencijos vystimasis; Įvairiapusės, socialiai priimtinos, grupinės ir laisvalaikio (fizinės, pažintinės, komunikacinės, refleksinės, praktinės, individualios kūrybinės) veiklos organizavimas;
• •
•
Sėkmingas subjekto — subjekto tarpusavio sąveikos užtikrinimas ir palaikymas augančio žmogaus supančioje sociokultūrinėje erdvėje. Jauno žmogaus kaip asmenybės paruošimas atsakingam savęs organizavimui, savo gyvenimo kūrybai, per socialinės patirties, savarankiškos veiklos organizavimą ir saviraišką, bendravimą kontaktinėje grupėje Padėti sukurti tokias sąlygas žmogaus veiklai mikroaplinkoje, kurioje, nežiūrint į jo fizinius trūkumus, dvasinius nuopuolius, asmeninius praradimus arba krizes, asmuo galėtų gyventi, išsaugodamas savivertės jausmą ir pagarbą sau jį supančių žmonių atžvilgiu.
Analizuojant tokią daugiaplanę realybę, kaip socialinio pedagogo veiklą, tikslinga remtis trimis psichologijos kategorijomis - veikla, bendravimu (kaip socialinė - pedagoginė tarpusavio sąveika) ir asmenybe. Profesionaliai - kompetentinga yra tokia socialinio pedagogo veikla, kur pakankamai aukšto lygio, atlieka socialinę - pedagoginę funkciją, per kurią atsiskleidžia socialinio pedagogo asmenybė ir pasiekiami geri rezultatai klientas tampa savipagalba objektu. Socialinio pedagogo veiksmus sudaro tarpusavyje susiję grandys, kurios sudaro struktūrą. A.Markova ir L.Mitina (2000) išskiria 3 pagrindinius pedagoginės veiklos komponentus struktūroje: ■ ■ ■
motyvacinė - orientacinė grandis (orientavimasis aplinkoje, tikslų, uždavinių, motyvų iškėlimas); vykdymo grandis (realizavimas); kontrolės - vertinimo grandis (rezultatas).
Pirmame etape socialinis pedagogas formuluoja pedagoginius tikslus ir užduotis (bet kurioje veiklos srityje), antrame - parenka būtinas priemones joms vykdyti, trečiame - analizuoja ir vertina savo veiklą. Profesinės veiklos efektyvumas - tai visų šių komponentų realizavimas. Galima išskirti 3 socialinio pedagogo profesinės veiklos lygius: ■ ■ ■
vykdymas (kopijavimas kitų veiklos pavyzdžių); planavimas (veiklos vykdymas pagal savo supratimą nežiūrint į aplinkybes); projektavimas (veiklos vykdymas, remiantis sisteminiu jos supratimu).
Kiekviename socialinio pedagogo veiklos etape realizuojamos tam tikros funkcijos: diagnostinė, planavimo, organizacinė (1 etapas); komunikacinė, skatinamoji, formuojančioji (2 etapas); analitinė, vertinanti, koordinuojanti, koreguojanti ir tobulinančioji ( 3 etapas). Išanalizuokime šias funkcijas smulkiau. Egzistuoja kita kvalifikacija, pagal kurią išskiriamos tokios socialinio pedagogo funkcijos. 387
Šviečiamoji - ugdomoji. Ji užtikrina tikslingą pedagoginį poveikį vaikų ir suaugusiųjų elgesiui ir veiklai, siekia išnaudoti socialines investicijų galimybes auklėjimo procese bei pačios asmenybės, kaip aktyvaus subjekto, galimybes. Diagnostinė. Tiria medicinines - psichologines ir amžiaus ypatybes, žmogaus sugebėjimus, įsigilina į vaiko interesų pasaulį, bendravimo ratą, gyvenimo sąlygas, išskiria teigiamas ir neigiamas įtakas, problemas. Organizacinė. Organizuoja socialinę vaikų ir suaugusiųjų pedagoginę veiklą, skatina jų iniciatyvą, kūrybą, į laisvalaikio praleidimą, tarpininkauja įsidarbinimo, profesinės orientacijos ir adaptacijos klausimais, teikia pagalbą medicinos, švietimo, kultūrinių, sporto, teisinėms institucijoms jų edukaciniame darbe. Prognostinė. Socialinio vystimosi procese, įvairių institutų, užsiimančių edukaciniu - socialiniu darbu, veikloje dalyvauja programuojant, prognozuojant ir projektuojant pokyčius konkrečiame mikrosociume. Prevencinė - praktinė ir socialinė - terapinė. Atkreipia dėmesį į socialinių - teisinių ir psichologinių mechanizmų veiklą, perspėjančią ir užkertančią kelią negatyviems reiškiniams. Organizuoja socialinės terapinės pagalbos teikimą tiems, kuriems jos reikia, rūpinasi jų teisių gynimu. Organizacinė - komunikacinė. Padeda įsijungti savanoriams į socialinį pedagoginį darbą, dalykinius ir asmeninius kontaktus, sukaupia informaciją ir suderina tarpusavio veiklą tarp vaikų ir jų šeimų. Globos saugomoji - einamoji. Naudoja turimą teisinių normų arsenalą asmenų interesams ginti, padeda pritaikyti valstybines poveikio priemones ir realizavimą teisinės atsakomybės prieš asmenis, naudojusius neteisėtas poveikio priemones socialinio pedagogo klientų atžvilgiu. Socialinis pedagogas pagal savo profesinę paskirtį turi užbėgt problemai už akių ir laiku išaiškinti bei pašalinti priežastis, gimdančias tas problemas. Užtikrinti įvairios rūšies negatyvių reiškinių (moralinio, fizinio, socialinio plano), žmonių elgesio nukrypimų prevenciją, siekiant tinkamo bendravimo tokiu būdu keičiant juos supančią mikroaplinką. Jam tenka įsisavinti įvairius socialinius vaidmenis ir keisti juos praktinėje veikloje, priklausomai nuo situacijos ir sprendžiamos problemos pobūdžio. Tai gali būti tarpininko vaidmenys, vaiko interesų gynėjo, konsultanto, socialinės pedagoginės sąveikos organizatoriaus ir t.t. lentelė:
388
Socialinio pedagogo socialiniai vaidmenys Vaidmuo Tarpininkas
Veikla Jungianti grandis tarp asmenybės ir socialinių tarnybų
Interesų gynėjas Teisėtų asmenybės interesų gynyba Bendros veiklos dalyvis Dvasinis vadovas
Žmogaus socialinės iniciatyvos, gabumų vystymas, veiklos pačiam spręsti savo problemas vystymas Socialinė globa, rūpestis moralinių ir bendražmogiškųjų vertybių formavimu
Socialinis terapeutas
Pagalba asmenybei bendradarbiaujant su atitinkamais specialistais, sprendžiant konfliktines situacijas
Ekspertas
Ugdytinio teisių gynimas, leistino kompetentingo pedagoginio įsiterpimo spendžiant jo problemas nustatymas
Socialinis pedagogas turi būti įgijęs žinių bei kompetencijos šiose srityse. Teorinės - metodologinės žinios. Kompleksinis žmogaus kaip biologinės - socialinės būtybės pažinimas. Visuomenės ir asmenybės sąveikos dėsningumų pažinimas, socialinio elgesio ir asmenybės formavimas. Ugdymo dėsningumų, mokymo, asmenybės vystymo visose ontogenezės stadijose pažinimas, aplinkos įtaka asmenybės socializacijos procesui. Tikslų, principų, turinio, metodų, socialinės veiklos formų institucinėje ir atviroje aplinkoje žinojimas. Metodinės žinios. Metodikos pagrindų, formų, metodų, socialinio - pedagoginio darbo technologijos, su įvairiomis gyventojų kategorijomis, įvairioje mikroaplinkoje, įvairiuose socialiniuose institutuose žinojimas; praktinių, prognozavimo pagrindų, projektavimo, socialinės veiklos modeliavimo žinojimas. Taikomosios žinios. Socialinės pagalbos būdų vaikams, šeimoms, globotiniams, ypatingų poreikių žinojimas; ugdymo - švietimo veiklos formų, gerinančių kultūrines socialines sąlygas, žinojimas. Profesiniai gebėjimai. Specialisto sugebėjimas taikyti įgytas profesines žinias savo praktinėje veikloje. Bendruosius profesinius pedagoginius gebėjimus galima sugrupuoti taip: 389
• • • • • • •
gnostiniai (paieška, suvokimas ir informacijos atranka); projektiniai (tikslų ir uždavinių nustatymas, prognozavimas); konstrukciniai (turinio, metodų ir priemonių parinkimas ir suderinimas); organizaciniai (sąlygų, stimuliuojančių tikslingą ir natūralų ugdomųjų keitimąsi, sudarymas); komunikaciniai (komunikabilumas, bendravimas, tarpusavio santykiai); vertinamieji ( suvokimas ir kritinė pedagoginio proceso subjektų analizė); refleksiniai ( savo asmenybės veiklos ir bendravimo savianalizė).
Socialinio pedagogo profesiniai sugebėjimai atspindi bendrus pedagoginius gebėjimus ir jo veiklos profesinę specifiką. Apžvelgsime juos smulkiau. Komunikaciniai gebėjimai. Socialinis pedagogas turi sugebėti: • • • • • • • • • • •
bendrauti su įvairiais žmonėmis; bendrauti profesinių santykių lygyje; rasti individualų priėjimą prie žmogaus su specifinėmis problemomis; dalykiškai bendradarbiauti; sukurti komforto atmosferą, rodyti geranoriškumą; įgyti kliento pasitikėjimą; užjausti sprendžiant klientų problemas; savo veikloje išsaugoti konfidencialumą, būti taktišku; skatinti žmogų veiklai, kūrybai, geraširdiškumui; daryti įtaką žmonių bendravimui mikrosociume, jų humaniškiems santykiams; teisingai priimti kritiką ir pačiam į ją reaguoti.
Taikomieji gebėjimai: •
• • • • • 390
gebėjimas atlikti tyrimus, rengti pranešimus, publikacijas (analizė, susirinkimas, medžiagos apdorojimas, interpretavimas, analitinės medžiagos paruošimas, programų parengimas, anotacijų, straipsnių, pranešimų paruošimas; socialiniai - pedagoginiai (socialinės situacijos analizė, problemų išryškinimas, planavimo, prognozavimo, pedagoginės pagalbos formos ir metodai, psichoterapija); socialiniai - kūrybiniai (meninė, techninė kūryba, sportiniai, techniniai gebėjimai, sociokultūrinis monitoringas); socialiniai - medicininiai (pirmoji pagalba, slauga, konsultavimas); socialiniai- teisiniai (informacija, žmogaus teisių gynimas); socialinė psichologinė (psichologinė diagnostika, konsultavimas, psichosocialinė terapija, psichodrama); socialinė - ekonominė (mokėjimas organizuoti savo darbą, analizuoti
ekonomines situacijas). Organizaciniai gebėjimai: • • • • • • • • •
parengti konkrečias užduotis problemoms spręsti; organizuoti globotinių veiklą jų pačių problemų sprendimui; racionaliai organizuoti savo darbą; planuoti veiklos etapus ir veiklos būdus, pagal pasiektus rezultatus; planuoti individualų darbą su klientu; organizuoti atskiras socialinės veiklos sritis, programų ir projektų vykdymą; nustatyti kliento poreikius ir padėti jam surasti atitinkamas socialines tarnybas; išsiaiškinti ir palaikyti naudingas iniciatyvas, sudaryti sąlygas jų realizavimui; telkti žmones bendrų interesų ir dvasinio artumo pagrindu.
Analitiniai gebėjimai: • • • • • • • • • •
pažinti žmogų, šeimą, nustatyti socialinę diagnozę; analizuoti konkrečias kliento gyvenimiškas situacijas; numatyti ir neleisti įvykti žmogaus gyvenimiškoms krizėms; projektuoti galutinį socialinės pedagoginės veiklos rezultatą; analizuoti gautus rezultatus palyginant su pradiniais duomenimis, suformuoti naujas užduotis; analizuoti savo profesionalios veiklos trūkumus; analizuoti kitų specialistų dirbančių edukacinėje srityje praktiką ir darbą; kūrybiškai apdoroti būtiną informaciją; analizuoti konkrečią socialinę situaciją, priežastis ir ištakas; matyti savo vaidmenį ir vietą, įgyvendinant socialinę ir švietimo politiką.
Pedagoginiai gebėjimai: • • • • • • • •
apmokyti kitus pagalbos žmonėms įgūdžių ir gebėj imų; atskleisti neišnaudotas žmogaus galimybes, atskleisti teigiamas puses, organizuoti savipagalbos procesą; apmokyti vaikus kasdieninių gyvenimo įgūdžių; stimuliuoti vaikų teigiamas emocijas, humaniškumą, gailestingumą poelgiuose, elgesyje kitų žmonių atžvilgiu; pedagogiškai apmąstyti kliento, kaip asmenybės, elgesį, kelti edukacinius tikslus, siekti jų sprendimo; parinkti priemones, metodas, būdus pedagogiškai kompetentingo įsikišimo į krizines veiklos sritis ir situacijas; organizuoti tikslingą pedagoginę veiklą sociume, pedagogiškai valdyti ir koreguoti socialinę situaciją; veikti ugdytinį, grupę edukacinės technikos priemonėmis (kalba, balsas, 391
• • •
gestai, oratorinis meistriškumas); padėti klientui efektyviau sukurti ryšius su tam tikra socialine aplinka; perduoti klientui žinias, įgytas profesinio tobulinimosi ir asmeninės patirties procese; pateikti medžiagą suprantamai, vaizdžiai, logiškai, išraiškingai.
Savireguliacijos gebėjimai: • • • • • •
valdyti ir kontroliuoti emocijas įvairiose situacijose; valdyti savo nuotaiką; kelti sau padidintus reikalavimus; sugebėti pakelti didelę psichinę įtampą; kliento poreikius laikyti aukščiau už asmeninius; sumažinti psichologinę įtampą.
Pagal profesinių gebėjimų susiformavimo lygį, nustatomas profesinis ir socialinės - pedagoginės veiklos lygis. N. Kuzmina (2001) išskiria: ■
reprodukcinį veiklos lygį, kuris charakterizuojamas mokėjimu perduoti kitiems žinias, kurias yra įvaldęs pats socialinis pedagogas. Tačiau net pačios giliausios žinios nėra profesinės kvalifikacijos požymis; adaptacinis lygis - naujas žinių ir mokėjimų lygis, jungiantis ne tik dalyko žinias, bet ir suvokimo bei supratimo ypatumus; lokaliai modeliuojantis žinias lygis - mokėjimas ne tik perduoti, transliuoti žinias auditorijai, bet ir jas konstruoti; sistemingo žinių modeliavimo lygis - žinių sistemos formavimo strategijos valdymas, įgūdžių ir sugebėjimų valdymas; sistemingai modeliuojantis kūrybą lygis - savo dalyko pavertimas priemone, asmenybės kūrybinių sugebėjimų vystimuisi strategijos valdymas.
■ ■ ■ ■
Teorinės žinios reikalingos socialiniam pedagogui: • • • • • • • • 392
valstybės socialinės politikos pagrindai ir socialinis teisinis vaiko gynimas; teisiniai aktai, reguliuojantys vaikystės ir motinystės, nepilnamečių, neįgalių vaikų apsaugą; specialios žinios ugdymo organizavimui sociume; teorinės žinios iš socialinės pedagogikos istorijos; asmenybės diagnostikos ir socialinės aplinkos teorijos bei metodikos žinios; vaikų socialinio ugdymo formų ir metodų turinio, žinių sistemos valdymas; socialinio darbo su šeima įvairiomis gyventojų grupėmis ir kategorijomis formų bei metodų žinios; mokėjimas analizuoti ir projektuoti socialinį edukacinį darbą;
• • • • •
individualios ir grupinės komunikacijos valdymas; pedagoginio konsultavimo kompetencija; ugdymo sociologijos formų ir metodų žinojimas; mokėjimas organizuoti vaikų ir paauglių praktinę veiklą; mokėjimas bendradarbiauti su mokytojais, tėvais, socialinių ir kitų tarnybų specialistais teikiant vaikams ir paaugliams socialinę - edukacinę pagalbą; • sociologinių tyrimų taikymas savo veikoje. Profesinė socialinė socialinio pedagogo veikla ir gebėjimai šiuo atveju pateikti kaip pavyzdinis modelis. Tai kompleksas tarpusavyje susijusių veiklų (ugdymo, mokymo, sociokultūrinės, komunikacines, organizacinės veiklos) nukreiptų į įvairius objektus, kurių įgyvendinimui būtini tam tikri profesiniai sugebėjimai, žinios, įgūdžiai ir profesiškai svarbios būdo savybės. Klausimai ir užduotys 1. 2. 3. 4. 5.
Išvardykite socialinio ugdymo komponentus. Išvardykite socialinio pedagogo profesinės veiklos kryptis. Išvardykite socialinio pedagogo socialinius vaidmenis. Atskleiskite socialinio pedagogo profesinės veiklos kryptingumo pavyzdžių modelį. Koks turėtų būti socialinio pedagogo profesinis įvaizdis?
393
4.5 lentelė Socialinio pedagogo profesinės veiklos kryptingumo pavyzdinis modelis (remiantis M.Galaguzova, N.Kuzmina, parengė I.Leliūgienė) Modelio komponentai Profesinės žinios
394
Veiklos kryptingumas (multidisciplinis požiūris) Į save
Į vaikus
Į suaugusius
Individualios psichofiziologinės ypatybės Sugebėjimai. Galimybės. Poreikiai ir jų realizavimo būdai. Stipriosios asmenybės pusės. Trūkumai ir jų kompensacijos būdai. Asmenybinės problemos ir jų sprendimo būdai.
Amžiaus tarpsnių ir tipologinės ypatybės. Asmenybės vystimosi dinamika ontogenezėje. Ugdymo, mokymo ir vystimosi santykis. Norma ir nukrypimai psichosocialiniame ir asmeniniame vystimesi. Vaikų kolektyvo ir mažų grupių ypatumai. Vaikas kaip ugdymo ir vystimosi subjektas. Vaikų, paauglių ir jaunimo tipinės problemos. Neformalūs paauglių susivienijimai. Jaunimo subkultūra.
Asmenybės psichologija. Klientų konsultavimas. Profesinės veiklos psichologija. Psichopcdagogika. Socialinė psichologija. Šeimos psichologija. Lyčių psichologija. Šeimos pedagogika. Šeimos psichoterapija. Bendravimo psichologija. Konftiktologija . Socialinė terapija. Socialinių ir profesinių grupių tipinės problemos.
Į procesą Sunkios vaikystės psichologija. Deviantinio elgesio psichologija. Socialinė psichologija. Socialinė pedagogika. Korekcinė pedagogika. Socialinės pedagoginės veiklos metodika. Socialinės pedagoginės technologijos. Reabilitacinė pedagogika. Defektologijos ir neuropatologijos pagrindai. Valeologijos pagrindai.
4.5 lentelės tęsinys Profesiniai įgūdžiai
Savianalizė. Emocinių būklių savireguliacija. Psichinių funkcijų savimobilizacija (atmintis, dėmesys, mąstymas, valia). Savikontrolė. Profesinės informacijos paieška ir analizė. Savišvieta. Savęs tobulinimas.
Svarbios profesinės savybės
Intelektualumas (proto žingeidumas, logiškumas ir praktiškumas). Sociabilumas (socialinių kontaktų ir pritarimo poreikis, komunikabilumas). Pasiekimų poreikis ir savikritiškumas. Emocinis pastovumas ir džiaugsmingumas Pasitikėjimas savimi. Savigarba. Savitvarda.
Komunikacija. Organizacija. Socialinėpedagoginė diagnostika. Socialinė profilaktika. Amžiaus individualus konsultavimas. Socialinė fasilitacija. Socialinėpedagoginė parama. Socialinė rūpyba ir apsauga. Mokymas. Ugdymas. Afiliacija. Meilė ir empatija vaikų atžvilgiu. Geranoriškuma s. Dėmesingumas. Pastabumas. Pakantumas ir kantrumas. Užsispyrimas. Santūrumas. Pedagoginė intuicija. Pedagoginis optimizmas.
Komunikacija. Diagnostika. Organizacija. Tarpininkavimas. Diplomatija. Konsultavimas. Socialinė profilaktika. Mokymas. Sugestija. Psichoterapija. Socialinė terapija. Reabilitacija. Socialinis patronažas. Socialinė kontrolė ir priežiūra. Diplomatiškumas. Empatija suaugusiųjų atžvilgiu. Savitvarda. Draugiškumas. Moralini sdorovinis pastovumas. Erudicija. Kompetencija. Kultūrinė empatija. Autentiškumas. Nuoširdumas. Atvirumas kontaktui. Bendravimas. Patrauklumas. Iniciatyva.
Socialinėpedagoginė analizė. Refleksija. Problemų nustatymas. Tikslų numatymas. Planavimas. Socialinispedagoginis prognozavimas. Organizacija. Profesinis bendravimas. Modeliavimas. Dokumentavimas. Sveika mąstysena Jautrumas. Novatoriškumas. Nestandartiškumas. Kūrybingumas Sugebėjimas atlikti įvairų darbą. Lankstumas. Kantrumas monotonijai. Kruopštumas ir nuoseklumas. Sugebėjimas mokyti ir kitą pajungti sau. Sugebėjimas bendradarbiau ti. Aktyvumas. Atsakingumas.
395
395
4.3. Socialinio pedagogo veiklos refleksija Profesinio tobulėjimo kompetencija - pastovus procesas, vykstantis visą žmogaus darbingą gyvenimą. Jame galime išskirti augimo, ieškojimo, stabilumo, apsisprendimo, adaptacijos, kompetencijos, meistriškumo ir kūrybingos veiklos realizavimo etapus. Žmogaus profesinio tobulėjimo procesas yra individualus ir lemiamas. Pavyzdžiui, kūrybingoje pedagogų bendruomenėje, galima sulaukti metodinės pagalbos. Gerai vadovaujant, jauno žmogaus projektinio tarpsmo procesas greitėja. Įtakos turi ir subjektyvūs dalykai: asmeninės socialinio pedagogo savybės, jo profesinė orientacija, motyvai, interesai ir planai, pedagoginė kultūra, pedagoginiai - socialiniai sugebėjimai, profesinės kompetencijos lygis ir profesinis tinkamumas bei jo paties gyvenimo aplinkybės. Profesinio tobulumo proceso pagrindas - paties subjekto veiklos refleksija, kuri yra apibrėžiama kaip savianalizė - objektyviai vertinama socialinės - pedagoginės profesionaliosios veiklos analizė. Aptardami veiklos efektyvumo sąvoką (E. Komarovas, V. Ponavas, 1997) išskiria du galimus veiksnius sąvokai apibrėžti. Pirma, tai ryšys tarp pasiektų rezultatų ir sąnaudų, susijusių su šių rezultatų pasiekimu. Pagrindiniai tokio apibrėžimo pavyzdžiai - rezultatų, arba efektų ir nepasisekimų aprašymai bei faktorių įtaka rezultato atsiradimui. Tarpusavio ryšio situacijos būna labai įvairios: nesėkmės išlieka to paties lygio, o rezultatai didėja, didėjant kiekybiniams ir kokybiniams rodikliams; nepasisekimų mažėja, o geri rezultatai lieka tokie patys arba išauga; kai kuriose srityse nepasisekimų gali būti daugiau, tačiau veiklos rezultatai nuo to nepablogėja. Socialinio pedagogo praktikoje reikėtų vengti, tariamų, „maksimaliai aukštų rezultatų", kurių realybėje negalima padidinti. Antra, veiklos efektyvumas apibrėžiamas kaip praktiškai pasiekti ir būtini rezultatai. Kadangi siekiamus rezultatus ir nesėkmes galime suplanuoti ir įvardyti keldami uždavinius, tai efektyvus darbas gali būti suplanuotas ir atliktas. Taigi, socioedukacinis darbas efektyvus, kai maksimaliai patenkinami visi įmanomi žmonių poreikiai, o nepasisekimai yra minimalūs. Šios išvados rodo, kad reikia gerinti socioedukacinio darbo organizacijų valdymą, veiklos technologijas, apskritai socioedukacinių darbuotojų meistriškumą, o ne didinti finansines išlaidas, etatus, šiai veiklai skirtą laiką. Vertinant efektyvumą, atsižvelgiant į aptarnaujamo kliento poreikių tenkinimą, naudojamas tiesioginis vertinimas (žodinis ir rašytinis); lyginama, kas priklauso klientui pagal normatyvus, standartus ir tai, kas apskritai įgyvendinama, bei abiejų metodų tarpusavio ryšys.
396
4.2 lentelė Socialinio darbo efektyvumo vertinimo metodika (pagal R. Ovčarovą, 2000) Efektyvaus darbo vertinimo ribos 1 .Įvairių gyventojų socialinės apsaugos institucijų sistemos veikla
Efektyvumo vertinimo kriterijai Nustatytos formos ir metodai, kurie padeda (gyvendinti socialinę apsaugą. Veiklos per tam tikrą nustatytą laiką rezultatai. Įgyvendintų tikslingų programų rezultatai. 2. Organizacijos Darbo sąlygos: fizinės, darbuotojų darbo lygis socialinės, organizacinės, ar kokybe, užtikrinanti socialinės - psichologinės. socialinę apsaugą. Socialinės apsaugos tarnybų aprūpinimas įvairiais ištekliais. Personalo motyvacija. 3.Personalo Personalo skaičius ir kvalifikacijos, kvalifikacija. Parengimo garantuojančios programa, darbuotojų socialinę apsaugą, kvalifikacijos kėlimas. lygis. 4. Įvairių kategorijų Aptarnavimo būdai. piliečių socialinio Formos, metodai ir aptarnavimo kokybė ir socialinio aprūpinimo lygis. technologijos. Socialinio aprūpinimo rezultatai.
Efektyvumo vertinimo metodikų rūšys Formų efektyvumo ir valdymo metodų vertinimas. Rezultatų įvertinimo metodikos. Tikslinių programų įvertinimo metodikos.
Darbo sąlygų įvertinimo metodikos. Materialinių išlaidų įvertinimo metodikos. Motyvacinės sistemos bei priemonių įvertinimo metodikos. Personalo kvalifikacijos įvertinimas. Personalo pasirengimo ir kvalifikacijos kėlimo efektyvumo įvertinimas. Socialinio aprūpinimo perspektyvinių planų įvertinimas. Socialinio aprūpinimo formų efektyvumo, metodų ir efektyvumo technologijų įvertinimas. Socialinio aprūpinimo rezultatų įvertinimas.
Vertinant socialinio darbo efektyvumą naudojami parametriniai ir neparametriniai metodai. Parametrinis metodas sugretina du svarbiausius rodiklius: kokia buvo ankstesnė kliento savijauta; dabartinė kliento savijauta. Neparametriniam metodui artimi - interviu, anketavimo ir kt. metodai. Šių dviejų matavimų skirtumas parodo reabilitacinį efektą, arba rezultatą, apibūdinantį personalo kvalifikaciją ir jų naudojamų technologijų efektyvumą. Remdamiesi socialinio darbuotojo veiklos efektyvumo vertinimu, analogiškai aptarsime socialinio pedagogo profesionalios veiklos efektyvumo vertinimo kriterijų. Socialinis pedagogas savo veiklą gali analizuoti, remdamasi pačiais įvairiausiais kriterijais: veiklos efektyvumu, santykiu tarp norimo ir pasiekto, idealaus ir realaus, santykiu tarp veiklos sistemos aktyvumo lygio ir taikinių 397
toje sistemos pasikeitimų gylio, asmenybės, veiklos ir bendravimo harmonijos lygio, pasitenkinimu savo darbu, kliento pasitenkinimu ir kitų veiklos valdymo lygiu. 4.3 lentelė Socialinio pedagogo profesionalios veiklos efektyvumo kriterijai (pagal R. Ovčarovą, 2000) Efektyvumo diagnostiniai požymiai 1. Darbo efektyvumas . Pasiekto rezultato ir tikslų atitikimas. 2. Organizuotų veiksmų aktyvumas. . Kaip ir kiek pasisekė pakeisti (sėkmingas kliento problemų sprendimas). 4. Išlaidų ir rezultatų adekvatumas. . Idealių ir realių tikslų artumas. Efektyvumo kriterijai
Įvertinimo metodai
Socialinio pedagogo pedagoginis darbo planų, tikslų, uždavinių analizavimas, lyginant laukiamus rezultatus su pasiektais. Veiksmų aktyvumo analizavimas. Laiko ir finansų panaudojimo siekiant rezultato analizavimas. Savo patirties veiklos lyginimas su pavyzdine patirtimi. 2. Socialinės . Adaptyvus. Socialinio pedagogo veiklos profesionalios veiklos 2. Lokaliai modeliuojantis. pagal asmeninius užrašus lygis . Sistemingai modeliuojantis. realios padėties nustatymas. 2.4. Kūrybingas. 3. Socialinio pedagogo . Labai žemas. 3.2. Žemas. Minčių ir išgyvenimų darbe pasitenkinimas savo . Vidutinis. savianalizė: savijauta, darbu 4. Aukštas. aktyvumas, nuotaika, sėkmė, 3.5. Labai aukštas. produktyvumas, savęs realizacija. 4. Kliento . Labai žemas. Anketavimas, klientų pasitenkinimas 2. Žemas. interviu. bendraujant su . Vidutinis. specialistu 4. Aukštas. 3.5. Labai aukštas. 5. Subjektyvus ir 5.1. Neatitinka. Atestacijos metu gauti objektyvus socialinio 5.2. Iš dalies atitinka. įvertinimo ir savo padarytos pedagogo veiklos 5.3. Pilnai atitinka. analizės atitikimas. atitikimo įvertinimas
Socialinei - pedagoginei refleksijai labai reikšminga tvarkingai vedama dokumentacija. Kliento dokumentų pildymas - viena iš pagrindinių socialinio pedagogo darbo formų organizuojant veiklą, fiksavimas raštu tų veiksmų, kuriuos jis turi sąmoningai parinkti, kad suteiktų klientui efektyvią, individualią pagalbą. Dokumentacija užkerta kelią netvarkingam veikimui, spontaniškumui, nekompetencįjai. 398
Apskritai socialinio pedagogo nekompetencijos įveikimas turi prasidėti nuo individualios veiklos struktūravimo ir organizavimo, nuo tinkančių veiklai metodų, taikant principą „Veiklos organizavimas - organizaciniai pradmenys". Taigi, dokumentų tvarkymas, žodinių pavyzdžių fiksavimas, pasisakymų, gyvenimo istorijų veiksmų kodavimas ženklais ir simboliais tampa savo ir kitų elgesio reguliavimo priemone. Dokumentų dėka išaiškėja individuali veikla. Pirma - apsauganti specialistą nuo visiškos administravimo rutinos, antra išskirianti autonomiškas sritis, savo sugebėjimų aktualumą ir realizaciją- taigi, tuo pačiu išplečianti ir kliento galimybes. Kaip proto ir valios organizavimo būdas, kaip technologinė struktūra, kliento dokumentacijos pildymo procesas visiems, o ypač pradedantiems socialiniams pedagogams, yra savotiška "terpė", "erdvė", kuri apsaugo nuo administravimo rutinos ir beasmenio funkcionavimo. 1. Dokumentacijos pildymas socialiniam pedagogui - tai savotiška atmintinė apie klientą, jo problemas, siekius, kuriuos kartu su klientu sukūrė, išspręsdami jo problemas. Raštu fiksuojami duomenys yra veiklos schemos „stimulas - reakcija" paskatos. Jie tampa tikrais veiksmo ir skatinimo simboliais - skleidėjais, yra svarbus signalas abiem pusėms siekiant (gyvendinti tikslą. Visapusiška ir kruopščiai sukaupta dokumentacija gali tapti to, kas buvo padaryta argumentu bei įrodymu, sprendžiant problemą, kaip pavyko ar nepavyko ir kodėl, ką dar būtina padaryti. Dokumentacija fiksuoja ir numatomus rezultatus, veiklos pakeitimus. Jeigu, prireikus, veiklą tikrina aukštesnės institucijos, šie dokumentai tampa socioedukacinio darbuotojo kaip specialisto, kompetencijos ir sąžiningo darbo įrodymu. Sudėtingoje (socialinės apsaugos, globos ir rūpybos, švietimo) sistemoje dokumentų tvarkymas socialiniam pedagogui suteikia galimybę kelti kvalifikaciją. Informacija kliento byloje turėtų būti užrašyta autentiška kalba ir tam tikromis ženklinėmis sistemomis (formomis, kortelėmis, genogramomis ir pan.). Tai parodo socialinio pedagogo įsijungimo į veiklos procesą lygį, turinio, problemos, tikslo supratimą, socialinio pedagogo individualios, profesionalios patirties susiformavimo lygį. Funkciniu požiūriu raštu fiksuodamas savo veiksmus socialinis pedagogas tarsi iš naujo analizuoja, išgyvena kliento būseną, betarpiško bendravimo su juo momentus. Atsiranda suvokimas, padedantis tobulinti veiklos būdus bei priemones, - ryškėja kritinis mąstymo stilius. 2. Pagalbos suteikimas klientui. Šiuo atveju dokumentų tvarkymas yra susijęs su objektyviu, tikslingu veiklos vertinimu ir remiasi šiais dalykais: ■ ■ ■
informacijos apie klientą, jo problemas, kitų žmonių, suteikiančių socialinę pagalbą, darbo metodus ir būdus kaupimas; paties pagalbos teikimo proceso fiksavimas, nukreiptas į efektyvumo didinimą; tikslingo tarpdalykinio bendradarbiavimo stiprinimas, įvairių specialistų, 399
■ ■ ■
■
institutų, žinybų darbo koordinavimas; fiksuotos, koduotos informacijos apie kliento problemą perdavimas visoms aukštesnėms institucijoms; veiklos metodų apibendrinimas, prisitaikymas prie inovacinės veiklos; dokumentų simbolinės funkcijos, kurių pagalba koduojami svarbūs socialinio pedagogo veiklos aspektai ir atsispindi jos objektyvus turinys, normos, metodai, būdai, vystymas, poveikio kitiems dalyviams būdai (schemų naudojimas, grafikų, kompiuterinių programų, scheminio perspektyvinio planavimo ir pan.), informacinių ir veiklos modelių formavimas bei realizavimas; dokumentų sisteminimas pagal tam tikras informacijos rūšis apie pagalbos formas ir būdus, prieinamus kiekvienam, reikalaujančiam pagalbos. Dokumentų tvarkymo procesas, nurodantis socialinio pedagogo veiklos perspektyvą, atlieka šias funkcijas: Klinikinė informacija apie klientą, kuriam nustatyta tam tikra diagnozė. Tai savotiška "socialinės ligos istorija", kurioje yra viskas - nuo nusiskundimų ir simptomų iki gydymo eigos bei būdų, kurie buvo naudojami ir metodų išvardinimo. Profesionalioji patirtis, kurią įgyja socialinis pedagogas rinkdamas informaciją, nustatydamas būdus ir pagalbos šaltinius bendradarbiaujant su kolegomis. Tai rodo socialinio pedagogo kvalifikaciją ir profesionalumą. Organizacinė. Dokumentacija atspindi organizuotos pagalbos procesą ir skatina specialistą taikyti tam tikras sistemos priemones. Administracinio pobūdžio dokumentacija aprūpina ugdymo instituciją būtina jų veiklai informacija apie klientus. Ji naudinga apibendrinant socialinio darbo patirtį ir atitinka jos tikslus bei uždavinius. Dokumentacija skirstoma į tam tikras tris dalis: 1. Informacija, atspindinti kiekvieno konkretaus atvejo tyrimo analizę ir diagnozavimą: kliento, jo šeimos, gyvenimo sąlygų, problemų duomenis. Ši informacija sukaupiama pokalbių su klientu, lankymosi namuose metu. Ji padeda susidaryti nuomonę apie konkretų atvejį, patį asmenį. Be to, iškeliami nauji uždaviniai ir numatomi nauji veiksmai, kurie priverčia peržiūrėti surinktą informaciją, modeliuoti žinias, planuoti naujus priėjimo prie kliento būdus. 2. Informacija, atspindinti socialinio aprūpinimo procesą, pagalbos organizuotumą, profesionalų pagalbos suteikimą, įgyvendinamą įvairiais socialinio bendradarbiavimo lygiais. Taigi, susidaro tam tikri pagalbos ir pritaikymo būdai, sprendimų priėmimo fiksavimas, rezultatų apibendrinimas.
400
3. Paskutinis įrašas socialinio pedagogo dokumentacijoje turėtų būti apie pagalbos proceso užbaigimą. Tai - santrauka, apibendrinanti pagrindines išvadas apie atliktą darbą. Kiekvienos dokumentacijos pagrindinis požymis yra tas, kad ji gali būti pateikta labai įvairiomis formomis. Tai: ■ problemos, kurias išsako pats klientas, kiti dalyvaujantys (subjektyvi informacija) asmenys; ■ pasakojamasis aprašymas su analizės ir apibendrinimo elementais, tarpusavio bendravimu, numatomomis išvadomis, kurios buvo padarytos išanalizavus situaciją, kliento ir socialinio pedagogo abipusį elgesį, įtaką pagalbos procesui; ■ rezultatų patikrinimas, anketavimas (objektyvioji informacija); ■ pagal tam tikrą formą sudaryti veiklos planai, programos, paraiškos, charakteristikos, (dalykinė informacija); ■ veiklos ataskaita (apie atliktą darbą, lėšų gavimą ir pan.), komisijos išvados, aktų tyrimas, nagrinėjimas, informacijos rezultatų fiksavimas. Šie dokumentavimo būdai yra naudojami tokiomis formomis: ■ ■ ■
laisva, nereikalaujančia jokių taisyklių, kurias reikia iš anksto žinoti, nusistatyti, siekti ir laikytis formos (būdinga pasakojamajai ir aprašomajai dokumentacijai); laikantis taisyklių ir tam tikrų standartų: protokolai, pažymos, sutartys, charakteristikos, sprendimai, prašymai ir t.t.; iš anksto sudarytų šablonų, atspausdintų anketų užpildymas trumpais atsakymais, kontrolinėmis pažymomis, nepabaigtais sakiniais, labai supaprastina dokumentacijos procesą.
Dažniausiai praktikoje naudojamos visos trys formos, kurių kiekviena atlieka savo specifinius uždavinius, funkcijas. Vis labiau tampa priimtinomis ir tokios dokumentacijos formos kaip garso ir vaizdo įrašai, kuriuose galime pamatyti socialinio pedagogo ir kliento elgesį, proceso eigą. Egzistuoja tam tikri principai, kurių reikėtų laikytis, kad dokumentacija būtų patikima, aiški, konfidenciali: ■
■ ■
duomenų pilnumo - kai išsamiai formuojami duomenys apie klientą ir jo problemų sprendimo procesą, peržiūrint dokumentą kaip bazinį, visapusišką, su tiksliai ir kruopščiai parinkta informacija, kurią galima panaudoti sprendžiant pačius įvairiausius uždavinius; duomenų saikingumo - kaip gebėjimas perteikti duomenis glausta, ekonomiška, patogia forma, leidžiančia ir ateityje planuoti savo darbą ir teikti paslaugas; duomenų fragmentiškumo - renkama tik būtiniausia informacija, remiantis pagrindine forma, reikšmingiausiais momentais, kurie yra reikalingiausi sprendžiant problemą; 401
■
duomenų patikimumo ir realumo — duomenys atspindi objektyvius faktus, galimybę susieti priimamus ir užfiksuotus sprendimus, atmetant išsigalvojimus ir savivalę, atsižvelgiant kliento norus ir pageidavimus.
Socialinio pedagogo individualumas ir kūrybiškumas „Individualumo" terminas gali būti vartojamas kalbant apie asmenybę, pirma - kaip visumą, būdingą tik jam vienam, antra - kaip vientisą, savitą, unikalią asmenybę, nurodančią tam tikrą žmogaus išsivystymo lygį. Terminas „individualumas", pagal S.Gilmanovą (1998), atskleidžia ir tokį asmenybės bruožą kaip gebėjimą veikti, kuris apibūdina ne tik asmenybės savarankiškumą, bet ir pačios gyvenimiškos veiklos kūrybingumą. Galima teigti, kad kūrybingas yra kiekvienas žmogus, bet ne kiekvieną galima apibūdinti kaip visiškai išsiskleidusią kūrybingą asmenybę. „Kūrybiškumas" - esminis kiekvienos asmenybės bruožas, pasireiškiantis konkrečios veiklos formomis, kūrybiškas individualumas asmenybės tarpsnio aspektas. Kūrybiško žmogaus vertinimo kriterijai, pagal S. Gilmanovą (1998), yra šie: A. Bruožai
■ ■ ■ ■
1. Suvokimas, kai kalbame apie susiformavusią „Aš" ir „Aš -koncepciją", kuri: akcentuoja savęs suvokimą (savęs supratimą, savęs pažinimą, gilinimąsi į save, savianalizę, savęs stebėjimą...) nuolat analizuojant save; suvokia save kaip poveikio objektą (savęs valdymas, savikritika, savisieka...); savigarba, savęs priėmimas, savęs mylėjimas, saviveiksmiškumas, tikėjimas savimi; tarnauja, kaip savęs realizavimo šaltinis, (sąžinės sąskaita, savišvieta, saviaukla, savi-organizacija). 2. Originalumas apibūdina šiek tiek „užsidariusį" žmogų, turintį tvirtus įsitikinimus, nepriklausančius nuo aplinkybių: laimingas, savarankiškas. Pagrindinis originalumo bruožas yra tolygus vientisumas, asmenybės „ašis", kokybiškumas. 3. Saviveiksmiškumas, apibūdina vidinį poreikį daug veikti, kuris sąlygoja asmenybės sumanymų tikslingą realizavimą. Kompleksinė charakteristika - tai savęs aktualizacija, kuri remiasi originalumu, savęs pažinimu, savaveiksmiškumu ir pasireiškianti kaip savęs realizacijos ir sklaidos siekių vieningumas.
402
B.
■ ■ ■ ■
■ autonomija - nepriklausomybė nuo kitų įtakos, savarankiškumas; ■ laisvė - vidinė galimybė save realizuoti; atsakingumas, priklauso nuo sąžiningumo, o ne nuo išorinių aplinkybių. ■ kritika - aktyviai siekti save ir pasaulį padaryti geresniais; dvasingumas - vidinio pasaulio darnumas, sugebėjimas viską suvokti etikos ir estetikos, gailestingumo pagrindu, išgyventus jausmus, įkvėpimą, dvasingumą atrasti vertybėse. valia - savybė, apibūdinanti vientisą subjektą kasdieninėje veikloje ir užtikrinantį kūrybingą gyvenimą; ■ tikslo ir norimų rezultatų pasiekimas realizuojant savąjį "aš"; asmenybės „dimensija" - aukšti dvasiniai, humaniški siekiai, atitrūkimas nuo kasdieninės, rutiniškos veiklos ir elgesio, kaip faktorius darantis įtaką žmonėms. C.
■ ■
Požymiai, pasireiškiantys veikloje ir bendravime
Požymiai, parodantys kitu žmonių savybes
ryškumas - išraiškingi požymiai, individualus kūrybiškumas, apibūdinantis asmenybę; žavesys - gebėjimas daryti įtaką kitiems, pasireiškiantis neabejingumu, emocionalumu, intelektualumu. Visiškas socialinio pedagogo individualumas pasireiškia tada, kai jis atlieka ugdytojo vaidmenį. Pedagogo kūrybinis darbas ypatingas tuo, kad ugdytojas susigyvena su savo vaidmeniu, atskleidžiančiu kaip visų vertybių, taip ir veiklos tikslų kryptingumą. Kūrybinis individualumas, tai ypatingai kultūringo profesionalaus vaidmens pamatas, kurį padeda pedagogas bendraudamas su vaikais. Tik individualumas kaip pagrindinė asmenybės savybė suteikia galimybę socialiniam pedagogui būti šiame vaidmenyje, tik individualus kūrybiškumas suteikia galimybę materializuoti idėjas, daryti atradimus, įtakojančius kitų žmonių individualumą. Kūrybiniame individualume galime pamatyti edukacinių bruožų:
■ ■
■
vertybės, įsitikinimai ir idėjos, sudarančios vidinę asmenybės ir veiklos ašį, kurią socialinis pedagogas pats sukūrė, išbandė ir kurios įgyvendinimą savo veiklos tikslu; šių idėjų vientisumas, tikėjimas savo veikla yra savęs realizavimo stimulas; ■ asmenybės tikslas yra tai, kas vyksta jos profesionalioje veikloje. ■ veiklos tikslo pristatymas (kaip žmogaus paskirtis), dvasinio pasirengimo veiklos vystimuisi. Atskaitos tašku laikoma apgalvotos savo sėkmingos veiklos vykdymas, atsižvelgiant į atskirų mokinių likimus, jų individualumą; ryškiai išreikštas savęs realizavimo siekimas, tai ir yra pagrindinė 403
■ ■
■ ■
pasitenkinimo profesionalia veikla jėga ir prielaida; įsitraukimas į „aš - vaizdą", supratimas, žinojimas ir pajautimas savo kaip pedagogo unikalumo; elgimasis su savimi kaip su svarbiu asmeniu, sugebančiu daug nuveikti ugdymo mokslo praktikai, pagarba ir susidomėjimas pedagoginiu procesu, ir savo veiklos rezultatais, tikėjimas savo jėgomis, simpatija sau kaip savaveiksmiškai asmenybei; aukšta kūrybinė motyvacija, pasireiškianti savo ir kitų aplinkinių gerovės pastoviems siekiams, ieškant efektyvesnių būdų jų padėties gerinimui; apsisprendimas kaip realybės ir veiklos išraiška, kuria žmogus parodo, jog jis sugeba, privalo laisvai parodyti aktyvumą ir realizuoti savąjį „aš". Socialinio pedagogo edukacinių galimybių ir kūrybinio individualumo nustatymas. Šiuo aspektu kyla klausimas, ar galima teigti, kad konkretus pedagogas apibūdinamas kaip:
■ ■ ■ ■ ■
■
■ ■
norintis apie kitus žinoti daugiau, suprasti jų padėtį, poelgius, stebėti kitų žmonių elgesį, jų asmenybės vystimąsi, mintyse dėlioti informaciją apie jų praeitį ir ateitį; išsivystęs empatiškumo jausmą, komunikabilumą, geba išgyventi dėl kitų; „prisiriša" prie žmonių, liūdi be jų, jam brangūs prisiminimai apie bendrą veiklą su tais žmonėmis; emociškai patrauklaus pedagoginio charakterio, būdamas tam tikroje grupėje maloniai bendrauja; pasiruošęs padėti, paaiškinti, kai kažkas nepavyksta, jį traukia bendravimas ir bendra veikla, iškilusių neaiškumų paaiškinimas. Jie patiria malonumą, matydamas informacijos perdavimo rezultatus, aiškinant, kaip atlikti tą ar kitą darbą; ■ sugeba pajausti įkvėpimą perpasakojant, kuo nors įtikinant kitus; ■ sugebantis pasinaudoti ir pailiustruoti savo gyvenimo patirtimi; sugebantis priimti viską kas vyksta bendroje veikloje su vaikais. Turintis pagrindinį tikslą ar naudą, gyventi ir išgyventi savo veiklą kaip savo gyvenimo faktą; ■ emocinis ir intelektualus pasinėrimas į realaus pedagoginio proceso vyksmą ir stipriausių (estetinių, intelektinių) jausmų išgyvenimas santykiuose su visais jo procese dalyvavusiais dalyviais; laiko save „savo vietoje"; sugebantis pats išsiugdyti savo pedagoginius sugebėjimus veikloje ir tai daryti su malonumu. Socialinio pedagogo profesinio meistriškumo nuoseklumą galima nustatyti šiais kriterijais. Ar galima pasakyti, kad minėtas pedagogas: 404
■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
■ ■ ■ ■ ■
meistriškai tako profesines žinias; meistriškai valdo pedagoginės veiklos priemones; sukūręs stabilius būdus ir išsiugdęs gebėjimus organizuojant visą savo veiklą, sugeba greitai ir efektyviai spręsti profesinius uždavinius; sugeba visapusiškai matyti visą socialinę - pedagoginę veiklos sistemą, sugeba ją adaptuoti priklausomai nuo vaikų sugebėjimų; sugeba projektuoti visą socialinį - pedagoginį veiklos procesą, orientuojasi į reikiamų savybių, įgūdžių, gebėjimų, elgesio formavimą; besimokantiems gerai sugeba organizuoti socialiai vertingą veiklą; sugeba greitai ir gerai išspręsti tarpusavio santykius, palaikyti bendravimą ir bendradarbiavimą; sugeba ištirti vaikų gebėjimus, procesą ir savo veiklos rezultatus, sugeba į tai orientuotis ir viską pakreipti reikiama linkme; savo darbą organizuoja optimaliu režimu; gerai valdo pedagoginę techniką (savo kūną, yra emociškai stabilus, rišli kalba, sugeba meistriškai panaudoti įtikinimo metodą mokant ir auklėjant). ■ Šių nuoseklumų pagrindu galima naudoti skirtingus diagnostinius metodus: susiformavęs kūrybiškumas, sėkmingai realizuojamas profesinėje veikloje; aiškiai išreikštas kūrybiškumas, realizuojantis save per suformuotą pedagoginį meistriškumą; profesionalas, neišreiškiantis savo individualumo pedagoginiame procese dėl, pavyzdžiui, nepedagoginio charakterio ir nepakankamo pasirengimo pedagoginei veiklai; pedagogas, ryškiai išreiškiantis savo kūrybiškumą ir jo pedagoginį pasirengimą, bet netaikantis profesionalaus meistriškumo kaip realizacijos instrumento; pedagogas, turintis žinių pedagoginei veiklai, bet nevaldantis savo individualumu (ar jos nereiškiantis) ir pedagoginiu meistriškumu; jis siekia „duoti", bet praktiškai nieko neatiduoti; ■ pedagogas, emociškai pasiruošęs pedagoginiam procesui, sėkmingai ir meistriškai vykdantis profesinius reikalavimus, bet nesugebantis naudotis savo pedagoginiu kūrybiškumu: iš esmės -tai pedagogas - meistras, aukščiausios klasės profesionalas - jis gali atsisakyti savo individualumo dėl teisingo savo darbo atlikimo. Socialinio pedagogo kūrybiškumo veiksniai pagal svarbą. Kūrybinės veiklos įgyvendinimui yra būtini tam tikri veiksniai ir taisyklės. Tokių veiksnių įgyvendinimo tikslas, anot S. Gilmanovo (1998), glūdi: tikslingų ugdymo taisyklių formavime, kurie leidžia realizuoti kokybišką pedagogo kūrybiškumą. Veiksniai ir tikslai turi būti nukreipti į: ■ ■ ■
kūrybinių veiksmų realizavimą kaip asmenybės visumą; pedagogo kūrybiškumo realizaciją; ne tik į pedagogo socializacijos procesą, bet ir į mokymą; 405
■
meninio akiračio plėtimas pedagoginėje veikloje ir kasdienybėje.
1. Šiuo pagrindu pagrindiniams tikslams priklauso: ■ ■ ■
pedagogo kūrybiškumo ir asmeninės individualizacijos refleksijos stimuliavimas ugdymo procese; situacijų sukūrimas, kuriose reikalingi ne tik profesionalūs įgūdžiai, bet ir kūrybiškumo savybės; pagrindinio pedagoginio santykio „pedagogas - vaikas" aktualizavimas, kaip priešprieša technologijoms, stereotipams, socialinei - pedagoginei veiklai. 2. Svarbiausiems veiksniams priklauso:
■ ■ ■ ■
veiksmai, leidžiantys socialiniam pedagogui atskleisti kūrybiškumą, kaip teorinį pedagoginio poveikio organizavimo, būdų ir formų įvedimo veiksnį; pedagoginės veiklos būdų, leidžiančių ne tik garantuoti pedagogo poveikį, bet ir padaryti pedagoginės individualizacijos procesą tikslingu, organizavimas; veiksmų, aktualizuojančių pedagogo ir vaiko savybių suderinamumą, organizavimas, būdų ir formų taikymas; veiklos būdų organizavimas, veiksnių, išplečiančių kūrybiškumo realizavimo ratą, vykdymas. Kiekvienoje iš pedagoginės veiklos ir pedagoginės tikrovės pakopų, priemonės, realizuojančios sąlygas, ir pedagogo kūrybiškumo pasireiškimo veiksniai skirsis priklausomai nuo veiklos subjekto: ■
socialiniame lygmenyje, kur pagrindiniai subjektai yra vadovai ir regioninių švietimo sistemų tarnybos - tai socialinio pedagoginio valdymo ir profesionalaus konsultavimo priemonės; ■ švietimo įstaigų lygyje, kur subjektais yra administracija ir įvairios mokykloje esančios tarnybos - tai pedagoginės pagalbos priemonės; ■ mokytojo - moksleivio lygyje, kur subjektai yra pedagogas ir jo mokiniai, • tai veiklos būdų ir santykių organizavimo priemonės; ■ asmeninis - vidinis lygmuo, savojo "aš" refleksijos, pedagoginės refleksijos. Aš - koncepcijos refleksijos aktyvumo priemonės. Pačios savaime konkrečios priemonės ir būdai kaip kryptys, veiklos būdai ir metodai, organizacinės struktūros, materialinės priemonės negali būti apibūdintos tik modelio pagrindu. Jos sukuriamos tiktai realioje praktikoje kaip pedagogų ir vadovų kūrybinės veiklos rezultatas. Taigi, švietimo sistemoje reikalinga tikslingai formuoti ir naudoti pedagogo kūrybiškumo, aktyvumo būdus. Pagrindinėms tokios veiklos kryptims ir priklauso savišvietos įstaigų teritorinių (rajoninių, miesto, apskričių) švietimų sistemų sukūrimas, specialių veiklos sąlygų ir būdų, stimuliuojančių pedagogo profesinio aktyvumo ir kūrybiškumo pasireiškimą bei realizavimą. Tačiau ir pedagogų profesinės raidos, edukacinės 406
kompetencijos koncepcijoje dažniausiai sutinkamos klaidos - tai bandymai reglamentuoti visus pedagogų veiksmus, vadovauti jiems, pravedant inovacinius, visuomeninius renginius, reikšti kūrybines iniciatyvas ir planuoti inovacinius renginius. Kūrybinės iniciatyvos, planuojant ir organizuojant inovacijas, stygius, dėmesio sutelkimas tik vykdomiems pedagogų veiksmams. Trukdo bandymai individualiai dirbti su pedagogais, nes nekreipiama dėmesio į jų individualius skirtumus. 4.4 lentelė Socialinio pedagogo profesinės saviugdos turinys ir algoritmas (pagal R. Ovčarovą, 2001) Metodai Pedagoginio gyvenimo stebėjimas. Pedagoginių problemų, faktų, įvykių apmąstymai.
Profesionalios savišvietos turinys Savo problemų išsiaiškinimas. Uždavinių nustatymas, kurie reikalauja sprendimo. Priemonių pasirinkimas sprendimo įgyvendinimui ir pirmaeilio uždavinio vykdymas; problemų sprendimo terminų sudarymas, įsitikinimas aktyvia veikla, tinkamo laiko nustatymas veiklai pradėti. Pasitikėjimas savimi, tobulinant bei keičiant save. Emocijų valdymas (savitaiga, autogeninė treniruotė, geros nuotaikos korimas, įtampos mažinimas, tiksli judėjimo, kalbėjimo, kvėpavimo, kontrolė).
Bendravimo savianalizė iš gerumo, pagalbos kitiems žmonėms pozicijų. Patirties savianalizė iš konstruktyvumo iš tikslingų žmogaus vystimuisi pozicijų. Gyvenimo credo ir gyvenimo Savo dienos veiklos analizė. Kūrybinės aplinkos supratimo formavimas. sukūrimas. Veiklos aktyvumo ieškojimas. Optimizmas, geranoriškas bendravimas. Būtini pratimai, sukuriantys nuoširdų bendravimą. Gilinimasis į pedagoginį Pratimai, padedantys sukurti tinkamą darbo aplinką. bendradarbiavimą. Pratimai Pedagoginis bendravimas. Pratimai skirti bendravimui skirti savikontrolei, laiko konkrečioje situacijoje. Pratimai bendradarbiavimui organizavimui. ugdyti. Pratimai pedagoginiam elgesiui netikėtoje situacijoje pateisinti. Savo pasiekimų aprašymų analizė.
■ ■
Savęs valdymas - tai patikrintų metodų pritaikymas optimaliai išnaudoti laiką veiklos praktikoje. Laiko veiksnys yra pagrindinis įtampos sukėlėjas. Socialiniam pedagogui trūksta laiko ne tik poilsiui, bet ir darbui. Susipažinęs su savęs valdymo būdais, pedagogas galės geriau organizuoti savo veiklą, atsisakydamas įtampos ir atrasdamas laiko poilsiui. Siūloma tokia atmintinė padedanti įvertinti sugebėjimą save valdyti: „Kaip gerai jūs atliekate savo darbą?" ■ Dienos pradžioje numatau laiką papildomam darbo planavimui. ■ Pavedu viską kitiems, kas tik gali būti įmanoma. ■ Raštu fiksuoju uždavinius ir tikslus bei laiką jų įgyvendinimui. ■ Kiekvieną oficialų dokumentą stengiuosi iš karto analizuoti. Kiekvieną dieną sudarau sąrašą darbų, atsižvelgdamas į jų svarbumą. Dirbdamas stengiuosi atsisakyti pašalinių telefono skambučių, neplanuotų lankytojų ir netikėtai kviečiamų pasitarimų. 407
■ ■
Darbą bandau paskirstyti pagal savo galimybes. Darbo plane yra „langai" (laisvas laikas), kurių metu galiu spręsti aktualias problemas. ■ Savo aktyvumą stengiuosi koncentruoti į svarbiausias problemas. ■ Galiu pasakyti „ne", kai turiu spręsti svarbias problemas. Savęs valdymas vertinimas balais: 0-beveik niekada, 1-niekada, 2dažnai, 3-beveik visada. Susumuoti balai nusako socialinio pedagogo darbo stilių. Jei balų suma yra: 0-15 balų: socialinis pedagogas neplanuoja savo laiko ir yra priklausomas nuo išorinių aplinkybių. Kai kuriuos savo siekiamus tikslus įgyvendina, jeigu sudaro prioritetų sąrašą ir jo laikosi. 16-20 balų: stengiasi įvaldyti savo darbo laiką, bet ne visada yra pakankamai nuoseklus, kad turėtų pasisekimą. 21-25 balai: sugeba gerai valdyti savo darbo laiką. 26 - 30 balų: gali būti pavyzdys visiems norintiems išmokti racionaliai valdyti savo darbo laiką. 1. Darbo laiko aprašymas. Nesudėtingų formulių dėka gali nustatyti savo įdirbį (k1), laisvo (k2) ir viso laisvo laiko įdirbį (k): K1 = A 1760, K2 = A 660, K3 = A 1740, A= pensinį amžių atimti iš jūsų dabartinio amžiaus (pvz. 55-35=20, A=20), K = K1 + K2 + K3 (valandų). K - visas jūsų profesinės karjeros laikas. Raskite laiko darbui (sėkmė), pamąstymams (tvirtumui), žaidimui (jaunystei), skaitymui (žinioms), draugystei (laimei), svajonėms (kelias į nežinomybę), linksmybės (sielos džiaugsmo). 2. Socialiniam pedagogui visu pirma reikia nustatyti pagrindinius laiko trukdžius. Tai lengva padaryti griežtai fiksuojant dienos darbo laiką. Geriau tai daryti pagal iš anksto paruoštą schemą: Formuluotės: A. Veiklos būdų ir laiko panaudojimo analizė. B. Dienos trukdžių sąrašas. A. formuluotės nagrinėjimas, sutvarkymas: ■ Atsakymai į klausimus (taip/ne): • Ar darbas buvo būtinas? • Ar buvo pateisintas laiko panaudojimas? • Ar darbas buvo tikslingas? • Ar buvo sąmoningai nustatytas laiko intervalas? ■ Darbo tęstinumo nustatymas (PR) ■ Neproduktyvaus darbo tęstinumo nustatymas (HR) abvgd(net) HR=Z( xl00% jei daugiau nei 10 %, veikla buvo nebūtina;
408
Jūsų problema ta, kad nesugebate deleguoti darbo kitiems ir nustatyti prioritetų
jei daugiau nei 10 %, laiko panaudojimas didelis; jei daugiau nei 10 %, naudojimas buvo netikslingas jei daugiau nei 10%, (gyvendinimo momentas įvyko spontaniškai.
Jums būtina laiko panaudojimo analizė, savęs kontrolė Jums būtina planuoti darbo organizuotumą Jums būtina planuoti savo darbo laiką
■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■
Efektyvaus darbo nustatymas. Formuluotės B sutvarkymas: kokie trukdžiai buvo didžiausi? kokie telefono skambučiai buvo nereikšmingi? kokie lankymaisi nereikalingi? kurie telefoniniai pokalbiai galėjo būti trumpesni, efektyvesni? kokie apsilankymai galėjo būti trumpesni ir efektyvesni? kas labiausia jus atitraukė nuo darbo? 3. Laiko „suvalgvtoiu“ analizė (pagal R. Ovčarova. 2001): Pabandykite apibendrinti penkias veltui praleisto laiko priežastis, kurios pasikartojo. Pažiūrėkite į sąrašą, kurį sudaro 30 aplinkybių, kurios dažniausiai atima daug laiko, ir pažymėkite 5 svarbiausius jūsų nuomone: 1. Neteisingo tikslo formulavimas; 2. Prioritetų nusistatymo nebuvimas. 3. Bandymas padaryti per daug vienu metu. 4. Sprendimo uždavinių ir jų sprendimo būdų nebuvimas. 5. Darbo dienos netinkamas planavimas. 6. Neorganizuotumas, stalo neparuošimas darbui. 7. Per ilgas skaitymas. 8. Ypatingai gausi ir smulkmeniška dokumentacija. 9. Motyvacijos trūkumas. 10. Užrašų, priminimo lapelių, adresų telefonų numerių ieškoj imas. 11. Bendradarbiavimo su kolegomis ar darbo paskirstymo trūkumas. 12. Atitraukiantys nuo darbo telefono skambučiai. 13. Neplanuoti lankytojai. 14. Nesugebėjimas pasakyti „ne". 15. Nepilna, pavėluota informacija. 16. Savitvarkos nebuvimas. 17. Nemokėjimas pabaigti darbo iki galo. 18. Aplinkos dirgikliai (triukšmas). 19. Užsitęsę susirinkimai. 20. Nepakankamas pasiruošimas pokalbiams ir svarstymams. 21. Bendravimo nebuvimas ar netiksli atbulinė informacija. 22. Bereikšmiai pokalbiai. 23. Bereikalingas bendradarbiavimas. 24. Per ilgas darbų sąrašas. 25. Perkėlimo/atidėjimo sindromas. 26. Norėjimas viską žinoti. 409
27. 28. 29. 30.
Ilgas laukimas (pvz. numatytam susitikimui). Skubėjimas, nekantrumas. Labai retas reikalų delegavimas. Nepakankama reikalų paskirstymo kontrolė. Atsikračius laiką trukdančių aplinkybių bei išsiaiškinus silpnąsias saviorganizacijos vietas, socialinis pedagogas galės daugiau laisvo laiko surasti sau. 4. Vadybos specialistai išskiria 6 pagrindines darbuotojo savivaldos funkcijas: ■ tikslų nustatymas, ■ planavimas, ■ išvadų padarymas, ■ realizacija ir organizacija, ■ kontrolė, ■ informacija ir komunikacija. Pagrindinė vadybos taisyklė yra ta, kad aplink 6-ąją fiinkciją sukasi visos kitos.
4.1 pav. Menedžmento taisyklių žiedas (pagal R. Ovčarovą, 2001) Savęs valdymo techniką galima pristatyti schema, kurioje išskirtos funkcijos, atitinkančios darbo metodus ir priemones, pasiekiami, jų įgyvendinimui tinkamai panaudotas laikas. 4.5 lentelė Savęs valdymo technika (pagal S. Gilmanovą, 1998)
410
5. Tikslu kėlimas. Socialinio pedagogo veikla reikalauja tikslų aiškumo ir ketinimų, interesų ar užduočių reikalingumo, suderinto veiksmo su elgesiu šių tikslų įgyvendinimui: ■ ■ ■ ■
tikslas nusako galutinį rezultatą; tikslas - ateities veiklos pristatymas; kiekviena darbo diena turi priartėti prie tikslo; tikslo kėlimas - pirminis procesas.
411
4.2 pav. Tikslo iškėlimo modelis (pagal R.Ovčarovą, 2001) 6. Nusakykite bendrus gyvenimo siekius: • • • • • •
Kaip jūsų gyvenimas klostėsi iki šiol? Kur jūsų didžiausi pasiekimai ir nesėkmės (asmeninėje ir profesinėje veikloje)? Kaip jūs įsivaizduojate ateitį? Kiek metų norėtumėte gyventi? Ko norėtumėte pasiekti? Kokius likimo smūgius teko iškęsti? Gyvenimo kreivė Sėkmė_____________________________nesėkmė 5 10 15 20 25 30 35 ...... 75 metai 7. Pabandykite atlikti savo gyvenimo sėkmių ir nesėkmių analize:
Mano sėkmės
412
Sugebėjimai, kurie padėjo
Mano nesėkmės
Sugebėjimai, kurių trūko
8. Atsižvelgiant i norus ir galimybes, savo gyvenimo planą, suformuluokite sau tikslus:
Norint pasiekti bet kokį tikslą, būtinas planavimas, kuris suteikia galimybę eiti trumpiausiuoju keliu, mokėjimas sutelkti dėmesį svarbiems dalykams, realių terminų sudarymas, rezervinio laiko nustatymas, tuščios eigos vengimas, t.y. kelti efektyvumą ir mažinti įtampą. 9. Laiko planavimas, kuri galima įsivaizduoti kaip uždara sistema. Būtina atkreipti dėmesį, kad planuojama bet kuriam laiko tarpui veikla turi užimti tik 60 %, paliekant laisvo laiko. Dieną, darbingiausiu ir patogiausiu laiku, reikėtų išskirti prioritetus a) b) c). Sėkmingai dirbti, vadinasi, tiksliai ir gerai atlikti reikalingas užduotis. Sprendimo priėmimas yra prielaida į tikslus orientuotų ir vienareikšmių prioritetų nustatymui. Norint tikslingai ir efektyviai atlikti visus uždavinius, būtina, kad jūs asmeniškai nustatytumėte jų eiliškumą. Prioritetų nustatymas padeda: ■ ■ ■
planingai atlikti reikalus; atlikti skubų darbą nustatytam laikui; reguliuoti pertraukas darbe; 413
■ ■ ■
tikrinti darbų spartą; nustatyti alternatyvius sprendimus, pvz. papildomų klausimų pagalba; įžvelgti galimybes deleguoti jūsų įsipareigojimus kitiems; Jūs aktyviai reguliuojate savo darbo procesą (savęs valdymą): ■ ■ ■ ■
išvengiate nereikalingų konfliktų; išvengiate konfliktų su pavaldiniais, kolegomis ir vadovais; išvengiate darbo perdarymo iš naujo; išvengiate nereikalingos įtampos.
Parėto principas (santykis 80:20) artimas racionaliam laiko naudojimui skelbia: .Jeigu į visas darbo funkcijas žiūrėsime atsižvelgdami į jų efektyvumą, tai pasirodys, kad 80 % galutinių rezultatų pasiekiami tik per 20 % panaudoto laiko. Tuo tarpu kai likusieji 20% kartais „suvalgo" 80 % darbo laiko". Pirmiausia reikėtų imtis svarbiausių problemų sprendimo. Analizės pagalba jūs aprūpinate uždavinių A, B, C eiliškumą, atsižvelgdami į jų reikšmingumą ir darbo rezultatų orientaciją. Būtina suvokti, kad neįmanoma daryti visko iš karto: reikalinga nustatyti prioritetus ir pradėti nuo paties svarbiausio - tai pagrindinė taisyklė organizuojant efektyvų darbą. A uždaviniai B uždaviniai C uždaviniai Labai svarbūs Svarbūs Ne tokie svarbūs 15% visų uždavinių 20 % visų uždavinių 65% visų uždavinių 65% bendro svarbumo 20% bendro svarbumo 15% bendro svarbumo Padaryti pačiam, niekam Iš dalies kam nors skirti Kitam skirti, mažinti, neperleisti išbraukti Dirbkite nuosekliai atsižvelgdami į Aizenhauerio principus ir nebijokite „mažiau skubius/mažiaus svarbius" reikalus nusiųsti į archyvą. Delegavimu vadinamas darbo užduoties priskyrimas ir kompetencijos bei atsakomybės perdavimas kitam. Delegavimas reiškia atsisakymą dalies darbo krūvio. Delegavimas naudingas ir vadovui, ir pavaldiniams. Sėkmingas delegavimas sudaro prielaidas: ■ ■
pasiruošimas deleguoti (noras); sugebėjimas deleguoti (galimybė).
Svarbų uždavinį retai kada būtina įvykdyti šiandien ar kitą savaitę. Tuo tarpu pasitaiko, kai skubų uždavinį norima išspręsti iš karto. Atsikratykite skubotumo tironijos: niekada neleiskite to, kad svarbūs reikalai taptų skubūs. Stenkitės atlikti skubius, bet mažiau svarbių reikalų nespręsti patys, o deleguokite kitiems. 414
10. Visu svarbiu planu įgyvendinimui pabandykite naudotis šiais principais: Dienos pradžia (1-8) 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8.
Pradėti dieną gerai nusiteikęs. Gerai pavalgyti ir neskubant eiti į darbą. Pradėti darbą tą pačią valandą. Pradėti dieną planų peržiūrėjimu. Pradžioje - pagrindiniai uždaviniai. Pradėti be skubėjimo. Deleguoti dalį darbų kitiems. Suderinti planą su administratore.
Pagrindinis dienos laikas (9-19) 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18. 19.
Geras pasiruošimas darbui. Atsižvelgti į fiksuojamąjį laiką. Vengti veiksmų, kurie sukelia priešingą reakciją. Perkelti papildomai iškilusias „svarbias" problemas. Vengti neplanuotų impulsyvių veiksmų. Kartais daryti pauzes (išlaikyti vienodą tempą). Vienarūšes problemas spręsti vienu metu. Pabaigti racionaliai pradėtą darbą. Išnaudoti laikinus likučius. Išnaudoti ramią valandą. Kontroliuoti laiką ir planus.
Dienos pabaiga (20-24) 20. 21. 22. 23. 24.
Baigti nebaigtus darbus. Rezultatų ir savo veiklos kontrolė. Kitos dienos planas. Namo - su gera nuotaika. Viskas turi turėti savo kulminaciją.
Savęs valdymo funkcija „Organizavimas ir vykdymas" įgalins sujungti energiją, aktyvumą ir nukreipti į užsibrėžtų tikslų pasiekimą. Darbo dienos organizavimas reiškia, kad planuojate sau savo dienos darbą, savo laiką, ir neleidžiate, kad būtų priešingai. Atsižvelgdami į savo psichologinį pasiruošimą darbo dienai, sudėliokite dienos uždavinius pagal planą. Ištyrinėkite savo dienos ritmą, sistemingų stebėjimų dėka nustatykite savo produktyvumo grafiką. Bioritmas išreiškia mūsų gyvenimiškų jėgų kilimus ir kritimus užsitęsusio periodo eigoje: jis nurodo tai, kas psichinėje, fizinėje ir dvasinėje 415
sferoje turi pastovaus svyravimo vietą, tačiau kol kas nenurodo, kodėl taip vyksta. Bioritmas nurodo tendencijas, jis nėra įvykių "režisierius"; juo galima naudotis/pasitikėti planuojant savo darbus ilgesniam laikotarpiui, nes tai padeda racionalesniu keliu įgyvendinti numatytus tikslus. Dar kartą apmąstykite savo darbo stilių ir jį ištobulinkite, integruodami savo naujai gimusius impulsus, pavyzdžiui, tikslas panaikinti trukdančius mąstyti įpročius. Visą laiką turėkite mintyse, kad galima naudotis netradicinėmis, geresnėmis galimybėmis: visada yra paprastesnis būdas užduotims įgyvendinti. Tam, kad būtų lengviau išlavinti harmoningą jūsų darbo stilių, pabandykite save įvertinti šių anketų pagalba; Mano darbo stilius (įvertinkite balais nuo 0 iki 3) Ar esate linkęs: ■ atidėlioti nemalonius reikalus; ■ nutolinti atsimintus svarbius, bet nemalonius sprendimus; ■ apsidrausti, užsitikrinti klausant kitų nuomonės priimant nemalonius ar sunkius sprendimus; ■ viską darote pats; ■ užsiimate keliomis problemomis vienu metu; ■ dirbate skubėdamas; ■ imatės darbo be išankstinio pasiruošimo, ieškote geresnių priėjimo būdų; ■ atidedate pradėtą spręsti problemą tam, kad imtumėtės kitų darbų; ■ nukeliate sunkių uždavinių sprendimą po pirminių veiksmų; ■ dirbate nekoncentruotai, nesusikaupę; ■ dirbate po 2 vai. iš eilės be pertraukų; ■ dažnai nebaigiate darbo iki galo, nes jus kažkas vis pertraukinėja;
416
Beveik niekada (0)
Kai kada (1)
Dažnai (2)
Beveik visada (3)
■
sunaudojate daug jums brangaus laiko atskiriems specialiems uždaviniams ar antraeiliams darbams; ■ užsiimate kitais reikalais vien todėl, kad jie jus sudomino; ■ imatės bet kuriuo laiku, bet kokios užduoties, vien todėl, kad negalite pasakyti „ne"; ■ užsiimate bereikalinga konfrontacija, pavyzdžiui ieškote kaltų dėl padarytos klaidos kovoje su biurokratine įstaiga; ■ siekiate idealiai išspręsti uždavinius tose srityse, kuriose tai yra nebūtina; • stengiatės žinoti visus įvykius; ■ rodote iniciatyvą vien dėl to, kad jus privertė tai daryti; ■ siekiate visada padėti kitiems spręsti jų problemas; Kuo didesnė balų suma, tuo labiau jūs sau trukdote dirbti. Balai žymimi už kiekvieną teisiamą atsakymą. Paskutinės funkcijos menedžmento rate yra kontrolė, kuri apima tris uždavinius: 1. 2.
Suvokiama fizinė savijauta. Kas pasiekta kontrolės metu? Suplanuoto ir pasiekto lyginimas. Kokiame lygmenyje pasiektas tikslas? Kokie yra nukrypimai? Nustatytų nukrypimų koregavimas:
3. ■ ■
proceso ir veiklos kontrolės įgyvendinimo; rezultatų kontrolė.
Dėl tikslių dienos rezultatų duomenų suvedimo, naudokite „penkių pirštų" metodą, kuris orientuojasi į pirštų pirmąsias raides: M (mažasis) - mąstymo procesas: kokias žinias, patirtį aš įgijau šiandieną? B (bevardis pirštas) - tikslo artumas: ką aš šiandien padariau ir ko pasiekiau? Y (vidurinis pirštas) - dvasios būsena; kokia buvo mano nuotaika, dvasinė būsena? R (rodomasis pirštas) - paslauga, pagalba: kuo aš padėjau kitiems, pradžiuginau? D (didysis pirštas) - budrumas, fizinė forma: kokia buvo mano savijauta? 417
Sistemingi menedžmento užsiėmimai socialinio pedagogo veikloje sudaro sąlygas atsikratyti nuolatinio bėgimo, popierių netvarkos ant stalo, papildomų baimių ir pavojų, padeda išsaugoti savo laiką ir sveikatą tobulėjimui. Per savo veiklos refleksiją, savęs valdymas ir kūrybiškumas socialiniam pedagogui padeda pasiekti profesionalų tobulumą. Klausimai ir užduotys 1. 2. 3. 4.
418
Išvardykite socialinio pedagogo profesionalios veiklos efektyvumo kriterijus. Koks yra kūrybingo socialinio pedagogo portretas? Koks yra socialinio pedagogo profesinės saviugdos turinys ir algoritmas? Kokia yra socialinio pedagogo savivaldos struktūra?
LITERATŪRA 1. 2. 3.
4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18.
Ambulatorinė valgymo sutrikimų gydymo programa. Iš Ženevos iniciatyva psichiatrijoje [interaktyvus]. 2001. Prieiga per Internetą: Antinienė, D., Ausmanienė, N. Psichologija studentui. Kaunas:Technologija, 2000. Aputytė, V. Nervinės anoreksijos ir nervinės bulimijos klinikiniai psichologiniai ypatumai Lietuvoje: daktaro disertacijos santrauka: psichodinaminės individualios psichoterapijos kursas. Vilniaus universitetas. Vilnius, 2000. Babachinaitė.G. Nepilnamečio asmenybė ir nusikalstamumas G.Babachinaitė, A.Čepas, A.Dapšys. Vilnius, 1984, p.132 Bajoriūnas, J., Šeimos edukologija. Vilnius: Jošara, 1997. Barkauskaitė, M. Vaikų globos ir rūpybos Lietuvoje istorinės pedagoginės raidos apžvalga. Vilnius: VDU, 1998. Bikulčius, J. (1996) Šeimyninio gyvenimo darna ir jos išsaugojimo paslaptys. Kaunas: Technologija Būdvytienė, G. Visuomenės atstumtieji nori gyventi tarp mūsų. "Kauno diena". 2001, liepa. Prieiga per internetą: < http://www.zenevos-iniciatyva.lt/Kaunodiena.htm.> Bulotaitė, L Priklausomybių psichologiniai aspektai, Vilnius, 1998. Bulotaitė, L. Polinkio į narkomaniją ir alkoholizmą prevencija mokyklos psichologo darbe //Vaikų psichologinis konsultavimas. Vilnius: Presvika, 1999. Buškevičienė, A. Pagalba beglobiams vaikams: nauji metodai ir perspektyvos // XXI amžius. - 1998, vasario 4, p. 5. Butkevičienė, R. Šeimų, auginančių vaikus su klausos negalia, socialinė charakteristika: daktaro disertacija, socialiniai mokslai, sociologija, Kauno technologijos universitetas, 2000. Čepas, A. Ankstyvoji nepilnamečių nusikalstamumo prevencija A.Čepas, V.Pavilionis. Vilnius, 1973, p.284 Čepas, A. Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos bruožai. Vilnius, 1986, p.66 Čepas, A. Nepilnamečių nusikalstamumo priežastys. Vilnius, 1983. Černiauskienė, M. Apie priklausomybę sukeliančias medžiagas ir jų vartojimo prevenciją ugdymo institucijose. Vilnius: UAB "Efrata", 2000. Dabartinės Lietuvių kalbos žodynas: Apie 50000 žodžių lizdų/ Lietuvių k. Inst., Redkol: S. Keinys (vyr.red.) ir kt- 3-čiasis patais, ir papild. leid. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 1-kla, 1993.-XXI V, 937 p. Dapšys, A. Nepilnamečių teisių apsaugos ir jų teisės pažeidimų prevencijos sistemos kūrimo pagrindai Lietuvoje//Lietuvos teisės kūrimo 419
19. 20. 21. 22. 23. 24. 25. 26. 27. 28. 29. 30. 31. 32. 33. 34. 35. 36. 37. 38. 39. 40. 41. 42. 420
principai. Vilnius, 1995. Dautaras, J. Socialinis ugdymas. Vilnius: VPU, 1999. Davidavičienė,A., Stonienė, L. Narkotikų vartojimo ir ŽIV/AIDS prevencija ugdymo institucijose. Vilnius: UAB "Efrata", 2000. Gailienė, N., Bulotaitė, L., Sturlienė, N. Aš myliu kiekvieną vaiką. V.: Valstybinis leidybos centras, 1996. Growing up drug free: A Parent's Guide to Prevention (2000). U. S. Department of Education, Washington, DC. http://vaidila.vdu.lt/life/pv/stgm.htm http://www.std.lt/nauiienos/spaO 108/spaOl0829 2.htm Informacija, gauta lankantis Reabilitacijos centre "Likimas". Kėdainiai.2002. http://www.lrvtas.lt/lsostine/19990602/lso02alk.htm http://www.smm.lt/narko/david knvga.doc Invalidų socialinės integracijos įstatymas. LR Aukščiausioji taryba. Atkuriamasis Seimas./Įstatymas/-2044/1991 11 28// Valstybės žinios. 199l,Nr. 36-969. Įstatymų, skirtų žmonėms su negalia, vadovas. (1998) Vilnius: VĮ Negalės informacijos ir konsultavimo biuras. Jagodinskis, V. Moksleiviui apie nikotino ir alkoholio žalą. Kaunas: Šviesa, 1986. Janesas, H. Smukimo kreivė. Vilnius: Mokslas, 1988. Janulaitienė, N. Pedagogiškai apleistų paauglių auklėjimas. Kaunas, 1987. Johnson, L.C. Socialinio darbo praktika. Vilnius: VU specialiosios psichologijos laboratorija, 2001. Jovaiša, L. Hodegetika: Auklėjimo mokslas. Vilnius: Agora, 1995.-255p. Jovaiša, L. Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa, 1993. JT vaiko teisių konvencija (1989 m. lapkričio 20 d) Jucevičienė, P. Ugdymo mokslo raida nuo pedagogikos iki šiuolaikinės edukologijos. Kaunas: Technologija, 1997. Kaip mesti gerti. Nacionalinis piktnaudžiavimo alkoholiu ir alkoholizmo institutas (NIAA National Institute on Alcohol Abuse and alcoholism), 1996 kovas. Lankstinukas. Kajokienė, I. Psichiatrijos žinios. Iš Lietuvos psichiatrų asociacija [interaktyvus]. 2001, spalis, nr. 10. Prieiga per Internetą: Kaminskienė, V. Globos institucijos - šeimos netekusių vaikų socializacijai // Švietimo naujovės. - 1998, liepa, p. 7-10. Karlheinz, A., Geister-Marianne Hege. Koncepte Socialpädagogischen Handelns, 1998. Beltz Verlag. Weiheim und Basel, p.259. Кашенко, В.П. Педагогическая коррекция. Минск: Просвещено, 1994
43. 44. 45. 46. 47. 48. 49.
50. 51. 52. 53. 54. 55. 56. 57. 58. 59. 60. 61. 62. 63. 64.
с.54 Kočiūnas, R., Psichologinis konsultavimas. Vilnius: Lumen, 1995. Kolesevas, D. Kaip apsaugoti moksleivius nuo žalingų įpročių. Kaunas:Šviesa, 1987. Kvieskienė, G. Socializacijos pedagogika (Įvadas į socialinę pedagogiką). Mokymo priemonė socialinės pedagogikos studentams. Vilnius: VPU, 2000. Lapė, J., Darbo psichologija. Vilnius: Mokslas, 1980. Laužikas, J. Aplinka ir žmogus. Kaunas, 1933. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija, 1997. Leliūgienė, I. Socialinės pedagogikos vaidmuo besikeičiančioje visuomenėje. - Socialinis ugdymas: papildomo ugdymo situacija ir perspektyvos. Mokslo darbai. Šiaulių universiteto Edukologijos fakultetas: Šiaulių universiteto leidykla, 2001. Leliūgienė, I. Lietuvos vaikų socialinės pedagoginės problemos posocialistinėje visuomenėje // Socialiniai mokslai. Edukologija. - 1996, Nr. l (5). Leonavičius, V. Vaikas visuomenėje ir jo socializacija. Vilnius: VDU, 1998. Lichanovas, A. Dramatiška pedagogika. Kaunas: Šviesa, 1986. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija / sud. Aničas J.,AreškaV.,Baltrūnas V.,ir kiti.-V.: Vyriausioj i enciklopedijų redakcija, 1984.-640p. Lietuvos Šeimos Centro, Kauno skyriaus informacija, 2002. Lietuvos viešosios policijos biuro, Prevencijos tarnybos suvestinių duomenys. (2002). Litvinienė, J. Socialinės, psichologinės sąlygos nusikaltėlių paauglių šeimose/TLietuva socialinių pokyčių erdvėje. Vilnius, 1996. LR vidaus reikalų ministerija. Jungtinių tautų vystymo programa. Nepilnamečių kriminalinė justicija. Vilnius, 2001. Marcon, P. La formation dės educateurs specialises en Europe. Roma, 1998. Marynowicz-Hetka, E. Les professions sociales et les modeles du travail social. Katowice, 1999. Medicinos enciklopedija, tomas 1. Vilnius: Mokslo ir Enciklopedijų leidykla, 1991. Metodinė medžiaga, skirta darbui su alkoholikų šeimomis. Nepublikuotas rankraštis. Mikalkevičius, A.Alkoholizmas ir nikotinizmas.Vilnius: Pradai, 1998. Miškinis, K., Šeimos pedagogika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Navaitis, G. Psichologinė parama vaikui. Vilnius: Tyto alba, 1997. 421
65. Psichologijos žodynas / Spec. red. R. Augis, R. Kočiūnas.- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 66. Samek, A. Alkoholis. Ką daryti, kai...// Kas gresia tavo vaikui? Dvasinės paramos namai. Vilnius, 2000. p. 3-7. 67. Schaef, A. W. Co - dependence: Misusderstood-Mistreated. Harper and Raw Publishers. San Francisko, 1986.105 p. 68. School Sočiai Work practice/Edited by M.Freeman, C.G.Franklin, R.Fang. Washington, USA.1998. 69. Socialinio pedagogo kvalifikaciniai reikalavimai / Patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2001 gruodžio 14d. įsakymu Nr.1667. 70. Socialinis ugdymas IV / Narkomanijos prevencija ugdymo institucijose. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2001. 71. Socialinių paslaugų įstatymas. LR Seimas/Įstatymas/-1579/1996 1029//Valstybės žinios. - 1996, Nr. 104 - 2367. 72. Stankevičius, H. Sveikas žmogus. - 2001, Nr. 11. 73. Stankūnienė, V. Ir kt. (1999). Gimstamumas ir šeima: demografinis požiūris. Vilnius. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. 74. Suslavičius, A. (1998). Socialinė psichologija: vadovėlis. Vilnius. 75. Sutton, C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius: VU, 1999. 76. Šalkauskis, S. Rinktiniai raštai. Pedagogikos studijos. Vilnius, 1992. 77. Tarptautinių žodžių žodynas / Atsak. red. V. Kvietkauskas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 78. Vabalas Gudaitis, J. Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. Kaunas, 1983. 79. Vaikas visuomenėje ir jo socializacija: tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. [Kaunas, 1997 m. spalio 21-23 d.]. Kaunas, 1998, p. 128 80. Vaitkevičius, J. Socialinės pedagogikos bruožai. Vilnius: Mokslai, 1988. 81. Vaitkevičius, J. Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius: "Egalda", 1995. 82. Valickas, G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Vilnius: Lietuvos teisės akademija, 1997. 83. Working with People With Eating Disorders. Iš Eating Disorder Association [interaktyvus]. Prieiga per Internetą: 84. Zdanevičius,A. Kriminologinio žinojimo ideologija ir utopija bei jo santykis su valdžia. Kaunas: VDU, 2001. 85. Арнолдов, А., И. Живой мир социальной педагогики. Москва, 1999. 86. Басов, А. В. К вопросу о предмете социальной педагогики. Москва, НИИ Социальной педагогики, 1993. 422
87. Битинас, Б.П. и др. Социальное воспитание учащихся. - Москва: Ровесник, 1990 88. Бочарова, В. Г. Школьник в микрорайоне. Москва, 1986. 89. Бочарова, В. Г. Педагогика социальной работы. Москва, НИИ Социальной педагогики, 1994. 90. Воспитание учащихся по месту жительства: Книга для учителя. Под ред. В. Г. Бочаровой, M. M. Плоткина. Москва: Просвещение, 1987. 91. Вульфов, Б. 3. Социальная педагогика и процесс формирования личности. Москва, НИИ Социальной педагогики, 1993. 92. Выгодский Л. С. Психология подростка: Проблема возраста. // Сбор. соч. Москва: Педагогика, 1984, 1992. 93. Гильманов С. А. Диагностика качеств творческой индивидуальности педагогика. Тюмень, 1998. 94. Гурьянова, М. П. Сельская школа и социальная педагогика. Минск: Амальфея, 2000. 95. Кадол, Ф.В. Воспитание чести и достоинства старшеклассников Мн.: Ушверспэцкае, 1998. - 208 с. 96. Липский, И. Социалная педагогика: опыт моделирования и прогнозирования развитие: Социальная работа. 1/7, 1995, стр. 53-57, Москва. 97. Мудрик. Введение в социальную педагогику. Санкт Петербург, 1994. 98. Общие основы методики социальной работы / Российская академия образования центр социальной педагогики.- Москва: 1996. 99. Овчарова, Р. В., Справочная книга социального педагога.- Москва: ТЦ Сфера, 2001. 100. Опыт педагогической деятельности Шацкого С. Т. Под ред. В. И.Шацкой и Л. Н. Скаткина. Москва: Педагогика, 1980. 101. Рожков М.И. Волохов А. В. Детские организации: возможности выбора. - Москва.-1996.-111 ст. 102. Смагина, Л.И. Проблемы социального сиротства. Минск: СпектрДиалог, 1999. 103. Смагина, Л.И. Социально-педагогическая работа с детьми, лишенными родительской опеки. - Минск: РИПО, 2001. 104. Социальная педагогика. Курс лекций. Под. общ. ред. Галагузовой М. А. - Москва: Гуманит изд. центр Владос. 2000. 105. Сычев, Ю. В. Микросреда и личность. // Философские и социологические аспекты. Москва: Мысль, 1974. 106. Гурко, Т. А «Программа социальной паботы с неполными семьями». Департамент проблем семьи, женщин и детей. Москва: центр общечеяобеческух ценностей, 1992. 107. Теория и практика социальной работы: отечественный и зарубежный 423
опыт. Отв. ред. Яркина Т. Ф., Бочарова В. Г., Москва - Тула: Российская академия образования, 1992. 108. Фирсов, М. В. Введение в теорию социальной работы. Москва: Союз, 1996. 109. Фрадкин, Ф. А., Плохова, М. Г. Лекции по истории отечественной педагогики. Москва: ТЦСФЕРА, 1995. 110. Шульгин, В. Н. Основные вопросы социального воспитания. 2-е изд. Москва: Работник просвещения, 1924.
424
424
Leidyklos „Technologija" knygas galima užsisakyti internetu www.knygyninkas.lt Spausdinti rekomendavo KTU Senato studijų komisija KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS Irena LELIŪGIENĖ SOCIALINĖ PEDAGOGIKA Vadovėlis Redagavo D. Marcinkevičienė SL 344.2002 12 23.27 apsk. leid. 1. Užsakymas 824. Kaina sutartinė. Leidykla „Technologija", K. Donelaičio g. 73, LT-3006 Kaunas Spausdino Standartų spaustuvė, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-2038 Vilnius
425
