Romualdas Granauskas – XX a. antros pusės lietuvių rašytojas, realistas, moderniosios prozos atstovas, eseistas ir dramaturgas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui. Jo kūrybai būdingi pastovūs gamtos ir buities vaizdai – kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis – visa tai , kas amžinai šalia žmogaus. Novelės: „Gyvenimas po klevu“, „Duonos valgytojai“, „Su peteliške ant lūpų“. Juozas Aputis – XX a. antros pusės lietuvių rašytojas, sovietinio laikotarpio moderniosios novelės ir apysakos autorius, tęsęs J. Biliūno prozos tradiciją. Tikroviškai vaizdavo gyvenamojo meto dalykus, socialinę aplinką, kaimo buitį. Bendra kūrybos tema – žemdirbio kultūros ir lietuvių tautos likimas istorijoje. Rašytojo proza, atspindinti okupuotos tautos būseną, persmelkta rūpesčio, nerimo ir graudulio. Jurgis Savickis –XX a.3 deš. moderniosios lietuvių literatūros atstovas, ekspresionistas, Vakarų kultūros žmogus. Rašytojas gyvenimą vaizduoja kaip teatrą, kuriame žmogus atlieka tam tikrą vaidmenį. Vaizduojamas pasaulis yra žiaurus ir negailestingas. Jo vaizdas surenkamas tarsi iš trupinių, fragmentų. Pirmasis lietuvių prozoje vaizduoja didmiestį ir jo gyvenimą, miesto kultūros nekritikuoja, tačiau ir neidealizuoja. Novelių veikėjai – laisvi žmonės, kartais pasielgiantys neprognozuojamai, autorių domina chaotiškos mintys veikėjų galvoje. Veikėjų charakterių neįmanoma vertinti vienpusiškai. Novelės: „Vagis“, „Ad astra“, „Fleita“, „Kova“. Jonas Biliūnas – XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia. Lyrinės lietuvių prozos pradininkas. Biliūno kūryba davė pradžia lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikį lietuvių prozos raidai. Itin ryški lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Jis yra pirmasis jauniausias lietuvių prozininkas ir rašytojas, ištobulinęs apsakymą, išdėstęs pagrindinius kritinio realizmo metodo principus. Jo stiliui būdingas lakoniškumas, skaidrumas, pasakojimas pirmuoju asmeniu. Būdingas kaltės, skriaudos, nuoskaudos jausmas, gyvenimo trapumo motyvai, filosofinis žvilgsnis į gyvenimą. Su Biliūno kūryba lietuvių literatūra išsiveržė iš buitinio realizmo į modernią prozą. Novelės : „Kliudžiau“, „Nemunu“, „Vagis“, „Brisiaus galas“, „Laimės žiburys“ Balys Sruoga – XX a. vidurio moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas, plataus, šakoto talento rašytojas: poetas, dramaturgas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. Eilėraščių rinkiniai: „Saulė ir smiltys“, „Dievų takais“, „Giesmės viešnelei žydriajai“, dramos „Milžino paunksmė“, „Apyaušrio dalia“, „Kazimieras Sapiega“, „Pavasario giesmė“. Viena originaliausių atsiminimo knygų apie XX a. Europos koncentracijos lagerius „Dievų miškas“ .
Justinas Marcinkevičius – XX a. antros pusės – XXI a. pradžios rašytojas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos mokslų ir Akademijos tikrasis narys, daugelio knygų autorius. J. Marcinkevičiaus kūryba atskiromis dalimis išleista daugybe kalbų. Poeto kūriniuose išlieka kelios svarbiausios temos: Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika. Marcinkevičiaus kūryba du kartus buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija. Poemos: Kraujas ir pelenai“, „ Siena“, eilėraščių knygos „Duoną laikančios rankos“, „Mediniai tiltai“, draminė trilogija: „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“. Vincas Krėvė – XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės įvairiažanris ir įvairiaspalvis lietuvių rašytojas, tautinio stiliaus kūrėjas, suteikęs lietuvių literatūrai dramatišką mastą ir klasikinį išbaigtumą. Prozininkas ir dramaturgas sujungė dvi didžiąsias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių literatūros sroves – romantizmą ir realizmą. Žanriniu požiūriu v. Krėvės kūryba apima beveik visos literatūros sritis. Parašė istorinę tragediją – „Skirgailą“, keturių dalių dramą iš senovės lietuvių gyvenimo. V. Krėvė pirmasis lietuvių literatūroje pavaizdavo individualią asmenybę, suabejojusią visuomeniniais idealais ir susitelkusią į asmens problemas. Rašytoją itin domino „ėjimo prieš srovę“ situacija, todėl jo personažai maištininkai, laisvi ir išdidūs. Henrikas Radauskas – vienas žymiausių XX a. vidurio poetų, nuoseklus estetizmo idėjų reiškėjas lietuvių literatūroje. Pergyveno du pasaulinius karus. Jo nuomonė dažnai būdavo kategoriška ir vargas tam, kas išdrįsdavo su ja ginčytis. „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“. Jo kūryba atsiremia į meną, mitą, poetinio žodžio galimybes, tarsi iš nieko sukurta savitą pasaulį. Todėl, pasitraukęs iš tėvynės, poetas neišgyveno jokio ryškesnio kūrybinio lūžio, buvo vadinamas „menų alkoholiku“. Savo kūryboje Radauskas atsisako pagrindinių neoromantikų lyrikos principų – asmeniškumo, artimo ryšio su tautos istorija ir peizažu. Jis kuria tekstus, kuriuose svarbiausias dalykas yra pati kalba, vaizdų, garsų žaismas. Radauskas yra vienas būdingiausių modernizmo rašytojų lietuvių literatūroje. Eilėraščių rinkinys „Fontanas“ , knyga „strėlė danguje“ , išleista 2 pasaulinio karo metu. Kūrybos bruožai: Radausko poezija yra kelionė iš priešiškos žmogui tikrovės, šaltos, žiaurios ir klastingos, besityčiojančios iš žmogaus pastangų, į pasakos laisvę, į ten, kur viskas galima. Tačiau vesdamas šiuo keliu, poetas teigia, kad troškimas pasiekti laimę yra Don Kichotiška svajonė. Salomėja Nėris – XX a. pirmos pusės lietuvių poetė, neoromantikė, ryškiausia nepriklausomybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Poezijos rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“ (apdovanota Valstybine literatūros premija), „Prie didelio kelio“.
Judita Vaičiūnaitė – XX a. antros pusės lietuvių poetė, užimanti iškilią vietą. Į literatūrą atėjusi ne iš kaimo ir poetizavusi miesto gyvenimą ir kultūrą. Ji turėjo stiprų gyvenimo jausmą – meilės, kūrybos, taip pat kasdienio gyvenimo. Buvo aristokratiškos prigimties ir kartu socialinio jautrumo. Jos kūryba vientisa. Eilėraščiai, nors ir parašyti verlibru, yra itin muzikalūs, ritmiški. Atsiminimų knyga „ Vaikystės veidrody“, poezijos knyga „Debesų arka“. Marcelijus Martinaitis – XIX a. II pusės-XX a. pradžios lietuvių poetas, kurio literatūrinė veikla labai šakota: eseistas, kritikas, tekstų interpretatorius, tautosakos tyrėjas. Jo kūryboje juntama individualiai patirta ir suvokta žemdirbių kultūros prasmė. Knygos „Balandžio sniegas“, „Debesų lieptai“. Vincas Mykolaitis - Putinas – intensyvaus dvasinio gyvenimo, aukštos etinės kultūros asmenybė, viena iškiliausių figūrų XX a. lietuvių literatūroje. Jo poezija siejama su neoromantizmu ir simbolizmu. Putinas gali būti gretinamas su M. K. Čiurlioniu, kadangi ne su mažesne aiškiaregyste žvelgė į paslaptingas sielos gelmes ir žvaigždėtas tolumas. Romanas „Altorių šešėly“, eilių rinkiniai „Tarp dviejų aušrų“, „Keliai ir kryžkeliai“. Stiprūs išgyvenimai stebint gamtą – didžiausią dvasios mokytoją ir klausantis muzikos – dvasinės atgaivos šaltinio. Susitelkimas savy, polinkis į vienatvę, savianalizę, rezignaciją. Iš labai pamaldžios motinos paveldėjo vidinį susikaupimą, kovingumo stoką, susitaikymą su aplinkybėmis, o iš tėvo – poetinį, filosofinį pasaulio suvokimą. Kūryba buvo pagrindinis jo gyvenimo kelrodis. Parašė intelektualinį-psichologinį romaną „Altorių šešėly“. Kūrinys yra susijęs su paties rašytojo išgyvenimais, bet – ne autobiografinis. Maironis – XX a. pab. XX a. pirmos pusės lietuvių poetas, kunigas, romantikas, universalaus talento ir stiprių visuomeniškų jausmų menininkas, iškėlęs lietuvių literatūrą ligi pasaulinių standartų. Savo poezijoje didelį dėmesį skyrė kalbai. Eilėraščiuose vaizduojami tėvynės žmonės, kuriuos jungia bendra istorinė patirtis saugant tautą, kovojant už jos laisvę caro valdžios laikotarpiu. Poema „Jaunoji Lietuva“, eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“. Svarbiausia Maironio kūrybinio palikimo dalis – lyrinė poezija. Nuo Maironio prasideda savarankiška lietuvių literatūros tradicijos raida. Maironis yra tapęs simboline lietuvių tautinio atgimimo figūra, XX a. jo poezija ir asmuo ne kartą veikė kaip tautos rezistencijos atrama, vienas disidentiškos laikysenos orientyrų. Poezija padėjo užmegzti vertybinį, emocinį santykį su tėvyne Lietuva kaip vieta, savo poezijoje etninę Lietuvą išskyrė iš istorinės Lietuvos, Lietuvos erdvės vaizdinį susiejo su lietuvių kalba. Eilėraščiai: „Taip niekas tavęs nemylės“ eilėraščių tipas: meditacinis, dvasios paslapčių atskleidimas, „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“, „Išnyksiu kaip dūmas“. Baladė „Jūratė ir Kąstytis“. Mikalojus Husovianas – Renesanso rašytojas. „Giesmėje apie Stumbrą“ jis su pasididžiavimu ir patriotiškai kalba apie Lietuvą.
Kristijonas Donelaitis – XVIII a. vidurio Švietimo epocha. Lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Donelaitis poemoje gina lietuvių kalbą, kaip tautinio savitumo bruožą, užstoja paprastą valstietį nuo grubaus baudžiavinio išnaudojimo ir valdžios atstovų niekinimų. Jam šlovę atnešė jo lietuviški kūriniai – šešios pasakėčios ir epinė poema „Metai“. Visus kūrinius Donelaitis rašė hegzametru, surimuotų ir šešiapėdžių nerimuotų eilučių, kurių kūrinyje apie tris tūkstančius, „Metai“, galima sakyti yra viso poeto pažinimą, meilę tautiečiams baudžiauninkams. Ne mažiau svarbus yra L. gyvenimo kūrinys, priskirtas prie Europos literatūros šedevrų. Į vieną visumą poetas sulydė visą savo intelektualinį gyvenimišką patyrimą: lietuvių raštijos, antikinės ir vokiečių literatūros Rėza, atidavęs poemai pavadinimą ir suskirstęs ją į 4 dalis: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros Darbus“, „Rudenio gėrybes“ ir „Žiemos rūpesčius“. Jonas Radvanas – XVI a. LDK Renesanso rašytojas, protestantas, Lietuvos vergilijus (vergilijus – žymiausias romėnų poetas tapęs visų romėnų protėviu). Buvo etninis lietuvis, tobulai mokėjo lotynų kalbą, buvo globojamas Radvilo Rudojo. Parašė herojinį epą „Radviliada“. Martynas Mažvydas – XVI a. Prūsijos kunigaikščio Albrechto pakviestas studijavo Karaliaučiaus universitete. 1547 m. studijuodamas parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“. Iki pat mirties dirbo Ragainės parapijos klebonu ir rūpinosi lietuviško rašto rengimu. Mikalojus Daukša – XVI a. Didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių. Kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas. Buvo uolus katalikas, rūpinosi švietimu, turėjo biblioteką. „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ Adomas Mickevičius – XIX a. pirmoji pusė, Romantizmas. Dviejų kultūrų poetas (lietuvių ir lenkų), rašęs lenkiškai. Priklausė filomatų draugijai (mokslų mylėtojai). Už veiklą šioje draugijoje buvo suimtas, ištremtas į Rusiją, priverstas visiems laikams palikti Lietuvą. Poetui buvo lemta išgyventi liepsningą, bet nelaimingą meilę Marilei Vereščiak, susižadėjusiai su grafu Putkameriu. Laimė liko nepasiekiama, svajonė neišsipildžiusi, poetą užliejo kančia. Eilėraščiai: „Odė jaunystei“, „Akermano stepės“, romantinė poema „Vėlinės“. Antanas Baranauskas – XIX a. vidurys. A. Baranausko talentą paskatino garsėjanti Žemaitijos poetė Karolina Praniauskaitė. Juos siejo romantiški jausmai, kūryba, Karolina tapo poeto mūza, ragino rašyti lietuviškai. Po moters mirties Baranauskas renkasi kunigų seminarijos kelią. Buvo paskirtas Seinų vyskupu, Seinuose į tikinčiuosius prabilo lietuviškai, taip žadindamas jų tautinę savimonę. Parašė romantinę poemą „Anykščių šilelis“ Vincas Kudirka – XIX a. pabaiga, lietuvių tautinio atgimimo pradžia. Priešinosi spaudos draudimui lotyniškais raštmenimis: knygnešiai slapta gabena lietuviškas knygas iš Mažosios Lietuvos, steigiamos slaptos lietuviškos mokyklos. Vienas įtakingiausių tautinio sąjūdžio ideologų, visą gyvenimą skyrė lietuvių tautai žadinti, šviesti, priartinti Vakarų Europos literatūrą ir kultūrą. 1889 metais slaptas laikraštis „Varpas“. Eilėraščiai: „Labora“, „Varpas“, „Tautiška giesmė“.
Šatrijos Ragana – XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia. Romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros. Kilusi iš bajorų šeimos, užaugusi Užvenčio dvare. Rašydama apysaka „Sename dvare“, galvojo apie Užvenčio dvarą, kuris jau buvo prarastas. Rašytoja pirmoji lietuvių literatūroje sukūrę augančios moters paveikslą (nuo savitai pasaulį matančios mažos mergaitės (Irusios) iki savo žydėjimą pasiekusios moters (mamatės)). Pasakojama dienoraščio forma, kaip galimybe atskleisti žmogaus išgyvenimo pasaulį. Juozas Tumas-Vaižgantas – XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia. „ Visą, ką turiu, yra iš ten, iš gimtinės“. Baigė Kauno kunigų seminariją, kaip asmenybė buvo šviesaus būdo, neramios sielos, ypač mėgstamas visuomenės. Rašytojas dažnai apibūdinamas kaip „deimančiukų“ ieškotojas t.y. šviesios dvasios žmonių, išsiskiriančių iš pilko kasdieniško gyvenimo. Parašė apysaka „Dėdės ir dėdienės“. Jonas Aistis – Priklauso antrajai neoromantikų kartai. 1940 metais prasidėjus Lietuvos okupacijai Aistis į Lietuvą nebegrįžo. Nepaprastai skaudžiai išgyveno tėvynės, jaukaus Rumšiškių kampelio praradimą. „Nežinojau, kad be tėvynės gelia/Už šalnas, už gruodą kruviniau.“ Aisčio poezijai būdinga: lyrinis, eleginis eilėraštis. Dominuoja skausmas, kančia, vidinio pasaulio išgyvenimai. Emigracijoje sukurta Aisčio poezija skiriasi nuo prieškarinės – joje vyrauja tėvynės meilės, ilgesio motyvai, kaltės dėl paliktos ir negintos tėvynės jausmas. Eilėraščiai: „Peizažas“, „Persevalis“, „Katarsis“, „Vienas kraujo lašas“. Bernardas Brazdžionis – Vyriausios kartos egzodo rašytojas, tautos dvasios ir kultūros sergėtojas, politinis ir visuomeninis veikėjas. Eilėraštis: „Šaukiu aš tautą“. Antanas Škėma – XX a. modernistas, egzistencialistas. Priklauso katastrofų laikotarpiui.
