Akmeniniai archeologiniai radiniai ir jų priežiūra // Muziejinių eksponatų priežiūra, IV dalis: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejų saugyklose (Archaeological stone finds and their maintenance), 2015, p. 513-542, Vilnius.

MUZIEJINIŲ EKSPONATŲ PRIEŽIŪRA

IV DALIS

ARCHEOLOGINIŲ RADINIŲ KONSERVAVIMAS NUO LAUKO DARBŲ IKI SAUGOJIMO MUZIEJUOSE

2 KNYGA STRAIPSNIŲ RINKINYS

VILNIUS 2015

UDK 7.025:069.02(474.5) Mu-184 Leidinio spausdinimą remia

Leidinys parengtas ir išleistas įgyvendinant Lietuvos muziejų asociacijos projektą: „ M U Z I E J I N I Ų E K S P O N AT Ų P R I E Ž I Ū R A : A R C H E O L O G I N I Ų R A D I N I Ų P R E V E N C I N I S KO N S E RVAV I M A S I R R E S TAU R AV I M A S“ Leidinio sudarytojai Prof. dr. Jūratė Senvaitienė Doc. dr. Aleksiejus Luchtanas Laima Janina Vedrickienė Janina Lukšėnienė Redagavo Prof. dr. Jūratė Senvaitienė (atsakingoji redaktorė) Laima Janina Vedrickienė (archeologinių radinių konservavimo ekspertė) Julija Mišinskienė (kalbos redaktorė) Gražina Indrišiūnienė (kalbos redaktorė) Irena Štikonaitė (kalbos redaktorė)

Recenzentai Dr. Agnė Čivilytė Dr. Jonas Kiuberis Prof. dr. Albinas Kuncevičius Doc. dr. Justina Poškienė Dr. Egidijus Šatavičius Dr. Olga Ščit Dr. Rokas Vengalis Vertėja Dr. Aldona Matulytė (anglų k.) Dizaineris Vidas Čerkauskas

I ir IV viršelyje Vilniaus Katedros aikštės archeologiniai tyrinėjimai. 1999 m. liepos 4 d. fotografavo archeologas dr. Kęstutis Katalynas. Spaudai parengė Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras

Muziejinių eksponatų priežiūra. IV dalis Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose 2 knyga

Straipsnių rinkinys

Lietuvos muziejų asociacija

ISBN 978-609-95029-7-7 (IV dalis) ISBN 978-609-95029-1-5 (bendras)

Lietuvos dailės muziejus

© Lietuvos muziejų asociacija, 2015 © Lietuvos dailės muziejus, 2015

TURINYS P R ATA R M Ė

509

NEORGANINĖS KILMĖS ARCHEOLOGINIAI R ADINIAI ARCHEOLOGINIAI AKMENS RADINIAI

G A B R I E L Ė G U DA I T I E N Ė

ARCHEOLOGINIAI AKMENS RADINIAI IR JŲ PRIEŽIŪRA .......................................................................................513 Įvadas 513 Akmeninių radinių tyrimų istorija 514 Akmeninių radinių pobūdis Lietuvos archeologinėje medžiagoje 517 Akmeninių radinių priežiūra 526 Akmeninių radinių fotofiksacija ir piešimas 529 Akmeninių vertybių priežiūra atvirose erdvėse 530

505

TURINYS

ARCHEOLOGINĖ KERAMIKA

JUSTINA POŠKIENĖ

ARCHEOLOGINĖ KERAMIKA .............................................................545 Įvadas 545 Lietuvos archeologinė keramika 548 Archeologinės keramikos tyrimų kryptys 580 R A S A B I E L I AU S K A I T Ė - M I KO L A I T I E N Ė

ARCHEOLOGINĖS KERAMIKOS KONSERVAVIMAS ..................595 Konservavimas lauko sąlygomis 596 Radinių konservavimas laboratorijoje 597 Trapios keramikos konservavimas 598 Tvirtos keramikos konservavimas 600 Rekonstrukcija 601

AU Š R A P O C I E N Ė

ARCHEOLOGINĖS KERAMIKOS PERRESTAURAVIMAS ...........617

ARCHEOLOGINIAI STIKLO RADINIAI

G I N TAU TA S S T R I Š K A

506

STIKLO DIRBINIAI LIETUVOS ARCHEOLOGINĖJE MEDŽIAGOJE .............................................................................................629

TURINYS

L I N A A D O M A I T Y T Ė , J A N I N A LU K Š Ė N I E N Ė

ARCHEOLOGINIO STIKLO IRIMO PRIEŽASTYS IR CHEMINIAI KONSERVAVIMO ASPEKTAI .................................646 R A S A B I E L I AU S K A I T Ė - M I KO L A I T I E N Ė

ARCHEOLOGINIŲ STIKLO RADINIŲ RESTAURAVIMAS .........662 Valymas ir džiovinimas 663 Konservavimas 664 Šukių suklijavimas 664 Rekonstrukcija 665 Archeologinio stiklo eksponatų rekonstravimas 666 ARCHEOLOGINIAI M E TA L O R A D I N I A I

AU D R O N Ė B L I U J I E N Ė

METALŲ DIRBINIAI LIETUVOS ARCHEOLOGINĖJE MEDŽIAGOJE .............................................................................................681 Metalinių dirbinių žaliavų šaltiniai 682 Pagrindiniai Lietuvoje rastų metalinių papuošalų gamybos technologijos ir ornamentikos bruožai 689 E VA L DA S B A B E N S K A S

METALŲ APDIRBIMO TECHNOLOGIJOS. SPALVOTŲJŲ METALŲ DIRBINIAI .................................................................................737 Įvadas 737 Formavimo technikos 739 Metalų jungimas 746 Puošybos technikos 749

507

TURINYS

Pagalbinės technikos 763 Baigiamosios pastabos 764

ALDONA SKUČIENĖ

METALŲ KOROZIJA IR ARCHEOLOGINIŲ METALINIŲ RADINIŲ KONSERVAVIMAS ................................................................788 Metalų korozija. Korozijos faktoriai ir procesų ypatybės 788 Metalai archeologiniuose radiniuose 794 Metalinių radinių laboratoriniai tyrimai 824 Metalinių radinių konservavimas 828 Metalinių radinių saugojimas 847 Praktinė patirtis 849

A S TA VA S I L I AU S K A I T Ė

TANINAS (PAVADINIMAS DAR GALI KEISTIS) ............................856

APIE AUTORIUS ........................................................................................867 SUMMARIES ...............................................................................................874

508

ARCHEOLOGINIAI AKMENS R ADINIAI

GABRIELĖ GUDAITIENĖ

ARCHEOLOGINIAI AKMENS RADINIAI IR JŲ PRIEŽIŪRA ĮVADAS Akmuo yra natūraliai gamtoje randama kieta medžiaga, kurią savo reikmėms žmogus naudojo nuo pačių seniausių laikų. Tūkstančius metų, iki pat metalo lydymo atradimo, įvairios uolienos buvo pati tvirčiausia žaliava įrankiams gamintis. Šis pats ilgiausias pasaulio istorijos laikotarpis yra vadinamas akmens amžiumi. Tokį pavadinimą archeologai jam suteikė iš dalies dėl to, kad iki mūsų dienų geriausiai išliko būtent akmeniniai tų laikų radiniai. Jų visame pasaulyje randama labai daug, tačiau tai nereiškia, kad akmens amžiuje visi įrankiai buvo vien akmeniniai. Iš įvairių kietų uolienų žmonės gaminosi tik tam tikras įrankių detales su skirtingos paskirties ašmenimis. Tuo laikotarpiu kitos medžiagos – mediena, ragas, kaulas – buvo taip pat naudojamos. Iš jų pagaminti daiktai sudarė galbūt net didesnę dalį akmens amžiaus žmogaus buities inventoriaus, tačiau per daugelį tūkstančių metų jų beveik neišliko. Akmens gabalėliams kadaise suteiktos įrankių formos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Kai kurios iš jų naudotos net išmokus apdirbti metalus. Pakeista tik žaliava, iš kurios įrankiai buvo gaminami. Pavyzdžiui, kirvio forma buvo sukurta dar seniausiais akmens amžiaus laikais, o istorijos tėkmėje akmeninis kirvis virto geležiniu ir plieniniu. Akmuo buvo naudojamas ir geležies amžiuje, ir vėliau, tačiau dažniau kaip statybinė medžiaga, o ne žaliava įrankiams gamintis. Akmuo, taip ilgai vertintas dėl savo savybių aštriai nuskilti ir ilgai išlaikyti tvirtus ašmenis, ilgainiui buvo išstumtas. Vis dėlto tam tikros grūdėtos struk-

513

ARCHEOLOGINIAI AKMENS RADINIAI

tūros uolienos išliko nepakeičiamos: akmuo puikiai tiko ir tinka galąstuvams, trintuvėms, grūstuvėms gaminti. Be to, daugumą uolienų galima šlifuoti ir gręžti, todėl iš jų buvo įdomu kurti meno kūrinius, jos tapo svarbia architektūros ir skulptūros medžiaga.

AKMENINIŲ RADINIŲ TYRIMŲ ISTORIJA

514

Akmeniniai radiniai tapo archeologine ir istorine vertybe dar XVII a., kai prancūzų mokslininkas Izaokas de Lapeireras (Isaak de Lapeyrère, 1596–1676) atkreipė dėmesį į akmeninių dirbinių išskirtinumą ir priskyrė tuos dirbinius žmonėms, gyvenusiems senovėje, dar iki „Adomo laikų“. Deja, knyga, kurioje jis išdėstė Biblijai prieštaraujančias idėjas, buvo pasmerkta ir sudeginta Paryžiuje. Tik XVIII a., kai buvo pastebėta, kad radiniai iš akmens glūdi giliai, senuose grunto sluoksniuose, ėmė formuotis akmeninių radinių senumo teorija. Iki tol buvo įprasta manyti, kad tai vos kelis šimtmečius menantys daiktai, kai kurie – net apipinti legendomis. Garsiausiame to meto mite akmeniniai kirviai kildinami iš dangaus, esą tai galėję būti „perkūno kulkos“, paleistos su žaibais į žemę. Prancūzų botanikas ir medikas Antuanas de Žiusju (Antoine de Jussieu, 1686–1758) apie tai net parašė atskirą traktatą. Tokia nuomonė anuomet susiklostė dėl to, kad iš senų laikų teišlikdavo akmeninė kirvio dalis, kurios forma priminė kulką, o medinis kotas, galėjęs padėti atpažinti daiktą, buvo sunykęs. Vėliau, besivystant archeologijos mokslui, radiniai buvo vertinami tik kaip tam tikrų įrankių detalės ar jų liekanos; teisingai įvardyti radinių formą ir paskirtį padėjo etnografiniai duomenys bei įvairūs eksperimentai. XIX a. pabaigoje, kai kolekcionuoti archeologines vertybes pradėjo daug senienų mėgėjų, ėmė rastis ir titnaginių dirbinių falsifikavimo meistrų, kurie savo padirbinius pardavinėjo kolekcininkams. To meto muziejininkai ir archeologai turėjo išmokti atpažinti tikrą archeologinę vertybę ir atskirti ją nuo falsifikato. Deja, po visą pasaulį pasklido nemažai padirbinių, kurie buvo taip gerai pagaminti, kad net šių laikų specialistai sunkiai benustatytų jų tikrąją vertę.

GABRIELĖ GUDAITIENĖ. ARCHEOLOGINIAI AKMENS RADINIAI IR JŲ PRIEŽIŪRA

XIX–XX a. nuo mėgėjų domėjimosi archeologiniu paveldu ir pavienių radinių pamažu pereita prie profesionalaus archeologijos mokslo, imta nuodugniai kasinėti archeologinius objektus. Tuomet pastebėta, kad titnaginio ir kitų uolienų inventoriaus žemėje esama gana daug. Tiesa, ilgą laiką ne visi radiniai buvo renkami ir saugomi, vadinamoji titnago skalda – įvairaus dydžio nuoskalos – dažniausiai būdavo nerenkama. Tik XX a., kai pradėta intensyviai eksperimentuoti ir skaldyti titnagą, tapo aišku, kad ir iš skaldos galima daug ką pasakyti apie senovės žmonių įrankių gaminimosi įpročius, todėl verta ją atsakingai surinkti ir saugoti muziejuose. Dabar visame pasaulyje kasmet surenkami šimtai tūkstančių titnaginių radinių, kurių nemaža dalis – įvairiais akmens amžiaus periodais datuojami dirbiniai. Būtent dėl tokios akmens amžiaus radinių gausos archeologai nuolat koreguoja jau esamą viziją apie priešistorės laikų žmonių gyvenseną. Šiuo metu vertinama maksimali radinių visuma, todėl iš pirmo žvilgsnio neišvaizdžios nuoskalos irgi yra svarbios. Dabartinė archeologija neapsiriboja vien humanitariniu pažinimu, taikomi vis nauji chemijos, fizikos, gamtos mokslų metodai, kuriais galima tirti senovės akmeninius radinius. Lietuvoje akmeniniais dirbiniais XIX a. pradžioje ėmė domėtis lietuvių kilmės istorikas Teodoras Narbutas (1784–1864). Tuo laiku dažniausiai buvo randami įvairūs kirveliai. Jais žavėjosi ir ėmė rinkti senienų mėgėjai, o to meto mokslininkai tyrėjai juos aprašė. Archeologiniais radiniais domėjosi ir apie juos rašė lenkų istorikas ir rašytojas Juzefas Ignacas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski, 1812–1887). Lietuvoje sistemingai kolekcionuoti akmeninius radinius pradėta XIX ir XX a. sandūroje. Bene pirmasis iš akmens pagamintų kirvelių rinkinį sukaupė istorikas ir archeologas Eustachijus Tiškevičius (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873). Ši kolekcija – virš 500 įvairių dirbinių – akmens ir bronzos amžiaus periodą reprezentavo Senienų muziejuje, 1856 m. atidarytame Vilniuje. XIX a. II pusėje jau buvo žinoma nemažai Lietuvoje iškastų akmeninių radinių, patekusių į įvairius kaimyninių šalių muziejus. Archeologinių radinių kolekcijas rinko pavieniai mokslo mylėtojai: lenkų archeologai Zigmantas Gliogeris (Zygmunt

515


516

Gloger, 1845–1910) ir Vandalinas Šukevičius (Wandalin Szukiewicz, 1852–1919), taip pat archeologas, dailininkas, kultūros tyrinėtojas Tadas Daugirdas (1852–1919). Vakarų Lietuvos medžiaga domėjosi vokiečių kilmės archeologai Otas Tišleris (Otto Tischler, 1843–1891), Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger, 1851–1922), Emilis Holakas (Emil Hollack, 1860–1924). Į jų kolekcijas pateko iš vietinių gyventojų gauti bei kasinėjimų metu rasti akmeniniai radiniai. Kolekcijos anuomet buvo kruopščiai aprašomos, įvardijamos radimvietės, radimo aplinkybės; buvo publikuota nemažai radinių iliustracijų. Daug duomenų apie radinius buvo paskelbta ir nagrinėta mokslinėje literatūroje. Vėliau dėl įvairių istorinių aplinkybių kolekcijos ir jų dalys pateko į įvairius Lietuvos ir užsienio muziejus, kur dauguma jų yra saugomos iki šių dienų. XIX a. tyrėjų įdirbis atsispindėjo visa apibendrinančiuose Fiodoro Pokrovskio (Фёдор Васильевич Покровский, 1855–1903) sudarytuose Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijų archeologijos žemėlapiuose [1–3] ir įvairių tyrėjų moksliniuose straipsniuose. Jau minėtų titnaginių archeologinių vertybių padirbinėtojų pasitaikė ir Lietuvoje. Daugiausia tai buvo meistrauti įgudę kaimo žmonės, kurie, nugirdę apie radinius supirkinėjantį kokį nors kolekcininką, priskaldydavo įvairių strėlių antgalių ir jas pusvelčiui parduodavo. Tokių radinių pasitaiko kai kuriose iki šiol saugomose muziejinėse kolekcijose, pavyzdžiui, V. Šukevičiaus kadaise surinktame rinkinyje, kuris saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kitas akmeninių radinių tyrinėjimų etapas Lietuvoje prasidėjo tarpukariu Kaune. Didžiulį darbą atliko to meto mokslininkai Petras Tarasenka (1892–1962), Konstantinas Jablonskis (1892–1960) ir Jonas Puzinas (1905–1978). P. Tarasenka ilgą laiką dirbo Kauno valstybiniuose muziejuose, dalyvavo ne vienoje akmens amžiaus tyrimų ekspedicijoje. Jis buvo neblogai susipažinęs su visoje Lietuvoje rastais akmens dirbiniais, ne vieną publikaciją skyrė priešistorei aptarti. K. Jablonskis nuo XX a. 4 dešimtmečio rinko akmens amžiaus radinius ir sukaupė puikią, gerai dokumentuotą jų kolekciją. Jam talkino dukra Rimutė Jablonskytė-Rimantienė, vėliau tapusi garsia Lietuvos akmens amžiaus specialiste. Minėta kolekcija iki šiol saugoma Lietuvos nacionaliniame


muziejuje ir yra vienas iš svarbiausių radinių rinkinių, kurių pagrindu vėliau buvo kuriamos įvairios Lietuvos akmens amžiaus kultūrinėsperiodizacinės sistemos. J. Puzinas, prieškariu vienintelis aukštuosius mokslus Vakarų Europoje baigęs lietuvių archeologas, dirbo Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje ir Vytauto Didžiojo universitete Kaune, rašė apibendrinamuosius mokslinius darbus apie įvairių laikotarpių radinius, kūrė lietuvišką archeologijos terminiją, išugdė ne vieną garsų Lietuvos archeologą. Akmeniniai radiniai tuo metu jau užėmė nemažai muziejų lentynų, o publikuotos jų iliustracijos bei aprašymai pasiekė ir užsienio leidinius. 1974–1978 m. Istorijos institutas Vilniuje išleido susistemintų archeologinių paminklų grupių ir radinių sąvadą – „Lietuvos TSR archeologijos atlasą“, kurio I tome aprašyti akmens dirbiniai suskirstyti pagal funkcijas, formas bei datavimą [4]. Tai iki šiol parankinis veikalas archeologijos mokslo specialistams ir mėgėjams. XX a. einant į pabaigą daugiau ar mažiau buvo jau susisteminti visi Lietuvos archeologijos laikotarpiai. Tarp visų šių laikotarpių radinių esama akmeninių dirbinių. Žinoma, didžiausia akmens radinių kolekcija visada buvo ir liks iš pačių ankstyviausiųjų – akmens amžiaus – laikų. Informacijos apie įvairių laikotarpių akmeninius radinius ir jų datavimą dabar gali suteikti ne vienas Lietuvos archeologas, nemažai susistemintų duomenų galima rasti mokslinėje archeologinėje literatūroje [5–11].

AKMENINIŲ RADINIŲ POBŪDIS LIETUVOS ARCHEOLOGINĖJE MEDŽIAGOJE Įvairūs senovės žmonių daiktai, pagaminti iš akmens, paprastai gana gerai išsilaiko žemėje nesuskilę ir nesulūžę, jei nėra veikiami fizinio ir mechaninio spaudimo, ryškių temperatūros svyravimų ar rūgščios terpės. Tik tam tikros uolienos, kurių cheminėje sudėtyje yra tirpių medžiagų dalelyčių, gali ilgainiui sutrūkinėti ar visiškai suirti iki grūdelių ar miltelių. Tai – gana reti atvejai, nes žmonės ir senovėje įrankiams gaminti paprastai rinkosi tvirtų uolienų rūšis. Vis dėlto grunto,

517


518

kuriame ilgai gulėjo archeologinis radinys, cheminė sudėtis ir cheminių medžiagų apykaita tarp grunto ir dirbinio gali lemti kai kuriuos pokyčius: akmeninio dirbinio paviršius gali pasidengti rusva geležies oksido ar balkšva karbonatų plutele, nuo rūgščios terpės pakinta dirbinio spalva ar net išgraužiamas paviršius [12]. Tačiau tokie faktoriai nesugadina radinio formos ir dažniausiai galima atskirti, koks tai radinys ir iš kokios uolienos jis pagamintas. Vykdant archeologinius kasinėjimus tikimybė atrasti akmens radinių yra didelė, o kai kasinėjama akmens amžiaus gyvenvietė, titnago radinių būna daugiausia. Tiriant kitų laikotarpių paveldą randama iš akmens padirbtų kirvių, kaplių, galąstuvėlių, grūstuvių, trintuvių ir kt. Nemažai radinių dažnai sudaro skaldyti akmenys, kurie gali būti randami net pačiuose paviršiniuose sluoksniuose. Šiuo atveju keblumų sukelia tai, kad akmuo gali suskilti ir nuo mechaninio spaudimo arimo metu ar kitokios pastarųjų amžių žmogaus veiklos. Akmenys gali būti sutrūkinėję ir senovėje. Pavyzdžiui, kai kurios uolienos suskyla nuo per didelės kaitros, tad skilęs ir rausvą ar juosvą spalvą įgavęs akmuo gali būti ir ne arimo pasekmė, o nuo kadaise kūrento židinio konstrukcijos atlikęs akmens gabalėlis. Tad archeologai turi skirtingas nuomones, kaip skaldytus akmenis reikia traktuoti bei saugoti ir ar verta iš viso juos rinkti. Deja, galimybių nustatyti akmens skilimo priežastį beveik nėra, todėl paviršiuje esančius skilusius akmenis mokslininkai dažnai vertina gana skeptiškai ir neretai jų nepriskiria prie archeologinės medžiagos. Gilesniuose sluoksniuose slūgsantys akmenys vis dėlto yra verti dėmesio. Jeigu kasamas smulkiagrūdis smėlis, kuriame didesnių akmens apvalainiukų natūraliai neturėtų pasitaikyti, derėtų surinkti bet kokius uolienų gabalėlius. Dažnas akmuo mums gali nesuteikti jokios informacijos, nes buvo panaudotas pagal tokią paskirtį, kuri nepalieka jokių pėdsakų nei ant akmens, nei jo aplinkoje, pavyzdžiui, akmuo, kuriuo buvo kas nors trumpam prispausta ar prislėgta. Apsigyvenus smėlingoje vietovėje tokį akmenį reiktų susirasti ir iš kur nors atsinešti. Būtent dėl to, kad žmogus jį panaudojo kaip tam tikrą įrankį (nors jo niekaip kitaip ir neapdirbęs), šį radinį galima skirti prie artefaktų. Jeigu tokių artefaktų


(kaip archeologijos mokslui vėliau naudingos kolekcijos dalies) archeologas nerenka, pageidautina, kad jų radimo vietos bent jau būtų fiksuotos archeologiniuose brėžiniuose. Visai kas kita – aiškūs akmeniniai dirbiniai, kuriuos senovėje žmogus apskaldė ar nušlifavo ir jiems suteikė norimą formą. Tokius radinius archeologo akis nesunkiai atskiria. Visi akmens amžiaus radiniai yra skirstomi į dvi dalis: dirbinius (įrankius) ir dirbinių gamybos proceso (dažniausiai – skaldymo) atliekas. Jas sudaro apskaldyti titnago ar kitokios uolienos luitai – skaldytiniai, nuo jų nuskeltos įvairių formų nuoskalos ir lygiašonės skeltės. Tai uolienos gabalėliai, kadaise, kai žmogus skaldė titnago luitą, nukritę ant žemės ir likę kaip tam tikra atliekų sankaupa. Iš kai kurių tokių gabalėlių žmogus kadaise nusprendė pasigaminti įrankį, o likusieji gabalėliai jam nebuvo svarbūs. Tačiau visos tos atlikusios dalys yra įdomios akmens amžiaus archeologui, nes ant jų galima įžvelgti, kaip buvo skaldomas titnagas ir kokia technika buvo gaminti įrankiai. Žinoma, ši informacija svarbiausia akmens amžiaus specialistams, tačiau kitų sričių tyrėjai bei muziejininkai turėtų žinoti, kad kiekviena nuoskala gali būti svarbi ir kad ją verta saugoti. Skaldytinis – tai specialiai tam tikromis kryptimis apskaldytas titnago gabalas (1 pav.), kuriam suteikta forma, paranki toliau skaldyti reikiamo dydžio ruošinius – nuoskalas ir skeltes. Ruošiniai nuo skaldytinių gali būti skaldomi viena ar keliomis kryptimis, taigi ir patys skaldytiniai gali būti vienagaliai, dvigaliai ar net įvairiakrypčiai. Daugumos titnaginių įrankių gaminimas prasideda būtent nuo skaldytinio suformavimo, ir šis skaldymo proceso etapas yra vienas svarbiausių: suformavus gerą skaldytinį, vėliau lengva nuo jo skelti nuoskalas ir skeltes ir iš jų gaminti strėlių antgalius ar kitokius įrankius. Nuo titnago skaldytinio nuskeltas dalis archeologai paprastai vadina skeltėmis ir nuoskalomis. Tai du visai skirtingi terminai. Nuoskala – tai bet kokios formos, bet kokio dydžio ir proporcijų, bet žmogaus rankomis nuskelta titnago plokštelė ar gabalėlis (2 pav.). O skeltė – tai ne bet kokios, o pailgos formos, gana grakščių proporcijų titnago plokštelė, kuri niekada nenuskiltų atsitiktinai: tai yra ilgo darbo ir titnago gabalo formavimo rezultatas (3 pav.). Skelčių nuskėlimas/nuspaudimas – spe-

519


520

cifinė akmens amžiaus technologija, kai žmonės buvo įgudę nusiskelti pailgas plokšteles, iš kurių vėliau buvo lengva pasigaminti strėlės antgalį, peiliuką ar kitokį įrankį. Kita radinių dalis – dirbiniai. Tai iš titnago įvairiomis technikomis pasigaminti įrankiai. Viena iš pagrindinių technikų – retušavimas – smulkus pakraščių ir paviršiaus apskaldymas, siekiant suteikti dirbiniui norimą formos kontūrą, paploninti dirbinį, užbukinti ar paaštrinti jo kraštines. Titnagas bei kitos uolienos taip pat gali būti šlifuojamos (gludinamos), kad įrankio paviršius pasidarytų glotnus. Ši technika dažniausiai naudota kirveliams gaminti. Dar vienas metodas, kuriuo galima apdoroti uolieną – gręžimas. Titnago pragręžti neįmanoma dėl jo struktūros bei specifinių skilimo savybių. Todėl titnaginiai kirviai niekada nebūdavo gaminami su skyle kotui. Tačiau kitos uolienos gali būti gręžiamos, pvz., kirvių gamybai puikiai tiko tamsus bazaltas. Kai kurie iš Lietuvoje randamų akmens amžiaus titnaginių dirbinių tipų yra aiškūs, atpažįstami. Tai – strėlių antgaliai, gremžtukai, rėžtukai, grąžteliai, kirviai, įvairūs mikrolitai, peiliai, ylos. Mezolito laikotarpiu atsirado pirmieji šlifavimo (gludinimo) įrankiai, kiek vėliau – įvairios trintuvės, žvejybai pradėti naudoti tinklai su akmeniniais pasvarais. Akmens amžiui pasibaigus, kai buvo pradėti naudoti metaliniai įrankiai, atsirado poreikis gamintis akmeninius galąstuvėlius, metalo liejimo formeles. Vėlyviausi iš akmens gaminti daiktai siekia naujuosius laikus. Tai – titnaginiai šautuvų spynų titnaginiai muštukai, skiltuvai, sukamosios girnos ir įvairūs, dažnai etnografinėms kolekcijoms priskiriami daiktai. Archeologus iki šių dienų tebestebina akmens amžiaus žmonių inventoriaus įvairovė. Rasta daugybė dar nenustatytos paskirties formų dirbinių. Tai dažniausia įvairiai retušuoti titnago gabalėliai, kuriais lyg gremžta, lyg pjauta, tačiau konkrečios funkcijos niekas nusakyti negali. Tokie radiniai dažniausiai vadinami specialios ar nenusakomos paskirties dirbiniais. Akmens amžiaus žmonės vietoj įrankio neretai naudodavo šiek tiek retušuotą paprastą nuoskalą ar skeltelę. O kartais jie pjaudavo ar droždavo visai neapdirbta skelte. Archeologai tokius radinius vadina utilizuotomis ar retušuotomis skeltėmis ir nuoskalomis.


Lietuvoje akmeniniai dirbiniai yra datuojami remiantis daiktų tipais ir potipiais, kurie, kaip spėjama, buvo būdingi vienam ar kitam laikotarpiui. Titnaginius radinius kartais bandoma skirstyti ir pagal patinos, kuria jie yra pasidengę, storumą. Vis dėlto žinoma, kad patina atsiranda dėl saulės kaitros, rūgštaus dirvožemio ir kitų įvairių gamtinių veiksnių, todėl remtis patina pagal principą „kuo baltesnis, tuo senesnis“ anaiptol ne visuomet tinka. Sunku pasakyti, koks akmeninis radinys Lietuvoje yra pats seniausias. Neabejojama, kad tai turėtų būti vėlyvąjį paleolitą siekiantis dirbinys iš titnago, kuris veikiausiai turėtų būti rastas titnago turtingoje Pietų Lietuvoje. Tiesa, pasigirsta ir teorinių teiginių, kad mūsų paviršiniame žemės grunte galėtų būti ir dar ankstyvesnių, paskutinį tarpledynmetį menančių daiktų iš titnago [13], bet kol kas tai nėra įrodyta. Strėlių, iečių antgaliai gali būti įvairių formų, tačiau dažniausia šis dirbinys turi smaigalį ir tam tikru būdu yra įstatomas ar įtveriamas į strėlės kotelį. Archeologai skirsto strėlių antgalius į įvairius tipus pagal jų pagaminimo techniką, formą, vienam ar kitam laikotarpiui būdingus gamybos bruožus. Dažniausiai strėlės antgalis yra iki 5–6 cm ilgio (aukščio), kelių centimetrų pločio, o pasukus profiliu – plonas, dažnai vos kelių milimetrų storio. Strėlių antgalių yra randama visoje Lietuvoje, nes tai medžioklės įrankis, naudotas akmens ir bronzos amžiais. Tačiau tai nėra ir pernelyg dažnas radinys, nes daugelis jų buvo medžioklės metu nusviesti ir pamesti ne gyvenvietės teritorijoje. Datuoti strėlių antgalius specialistui nėra sudėtinga. Būtent šie dirbiniai yra geriausi akmens amžiaus laikotarpių rodikliai, nes jų gamybos technologijos laikui bėgant vis keitėsi. Paleolito laikotarpiu buvo įprasta gaminti įvairius strėlių antgalius, tvirtinamus prie strėlės kotelio įkote. Taigi tuo metu jie formuoti su labiau ar mažiau išskirta įtveriamąja dalimi – įkote (4 pav.). Pagal strėlės antgalių apdirbimo technologiją archeologai juos priskiria skirtingoms kultūroms. Mezolite antgalių įtveriamoji dalis nebebuvo išskiriama, antgalio forma tapo panaši į karklo lapelį. Tuo metu paplito vadinamieji mikrolitai – smulkūs titnaginiai dirbiniai, naudoti ir neolito epochoje. Neolite pradėti gaminti itin išdailinti trikampio, širdelės, lapelio formos strėlių antgaliai. Dažniau-

521


522

siai jie buvo plokščiai retušuoti iš abiejų pusių (5 pav.). Tokių strėlių antgalių gamybos tradicija buvo tęsiama iki bronzos amžiaus, tačiau tada atsirado dar įvairesnių formų, vėl buvo formuojama antgalio įkotė. Titnaginių strėlių antgalių gamybos pabaiga sietina su bronzos amžiumi. Gremžtukai – tai dirbinėliai iš titnago su retušuota puslankio formos briauna, skirta odai ar kailiui gremžti (6 pav.). Pasukus tokį dirbinį šonu matyti, kad jis yra kiek palinkęs, būtent dėl tokio linkio juo patogu gremžti. Gremžtukai būna įvairūs: pailgi, apskriti, platūs ir siauri, pasitaiko net turinčių kelias lenktas gremžiamąsias briaunas. Kartais šie dirbiniai buvo specialiai gaminami dideli, delno dydžio, skirti grubesniam gremžimui, šiurkštesnei odai. Pietų Lietuvoje, kur titnago žaliavos gausu, pasitaiko itin didelių gremžtukų, o šiauriau jie buvo gaminami mažesni, dažniausiai iki 3–4 cm aukščio. Įvairūs gremžtukai būdingi visiems akmens amžiaus laikotarpiams, nes skirtingiems darbams visada reikėjo ir skirtingų įrankių. Gremžtukai sietini su buities darbais, kurie buvo atliekami gyvenvietės teritorijoje, tad jų randama kone kiekvienoje akmens amžiaus gyvenvietėje. Dažniausiai jie datuojami pagal kitus, išskirtinai tam tikriems laikotarpiams būdingus dirbinius, rastus tame pačiame sluoksnyje. Gremžtukams artimi ir kiti dirbinėliai – vadinamieji gramdukai (arba grandukai). Jie dažniau būna tiesesnio profilio nei gremžtukai, o jų gramdomieji ašmenys gali būti tiesūs ar net įgaubti. Šių dirbinių forma sunkiai apibrėžiama, nes tai gali būti bet koks iš nuoskalos ar skeltės pagamintas dirbinėlis, kurio viename kraštelyje retušu suformuoti gramdomieji ašmenys. Dažniausiai archeologai juos identifikuoja tiesiog pasikliaudami nuojauta, kad tokiu daiktu kadaise galėjo būti gramdoma. Rėžtukai – tai specifiniai dirbiniai, kuriuos dažniausiai geba atskirti tik patyręs archeologas (7 pav.). Rėžtuką, su kuriuo būtų galima ką nors paraižyti, galima suformuoti iš bet kokio titnago gabalėlio, tereikia nuskelti jo kampuką, kad atsirastų aštri briauna. Todėl rėžtukų forma yra neapibrėžiama, nors archeologinėje literatūroje ir yra išskirta keletas rėžtukų grupių. Ikineolitiniu laikotarpiu rėžtukų yra randama visoje Lietuvoje, beveik kiekvienoje akmens amžiaus gyvenvietėje. Tai buvo reikalingas ir dažnai buityje naudojamas daiktas.


Paleolite buvo naudojami ne tik rėžtukai, bet ir vadinamieji rėžikliai – ne nuskėlimais, bet retušu suformuoti įrankiai su smaigaliu (7 pav.). Jų smaigalys dažnai buvo formuotas kiek pakrypęs į vieną šoną. Tai reti radiniai Lietuvos akmens amžiaus archeologinėje medžiagoje. Grąžteliai – dažniausiai nedideli titnaginiai dirbiniai, turintys smaigalį su apskaldytomis priešpriešinėmis kraštinėmis; sukant smaigalį gręžimo kryptimi, jis kone statmenai retušuotomis kraštinėmis skobia gręžiamo daikto paviršių (8 pav.). Titnaginė dalis, kurią archeologai vadina grąžteliu, dažnai būna tik viso įrankio – grąžto – detalė, ašmenys. Kita dalis – rankena ar kotelis – iš akmens amžiaus laikų paprastai neišlieka, nes buvo pagaminta iš irių organinių medžiagų. Tačiau būta ir tokių grąžtelių, kuriais dirbta tiesiog pasiėmus titnaginę dalį į ranką. Grąžtelių pasitaiko daugelyje akmens amžiaus gyvenviečių. Jais buvo gręžiamas kaulas, ragas, medis. Mikrolitai – iš titnago skelčių pagamintų mažų dirbinėlių, lancetų, geometrinių formų antgaliukų specifinis pavadinimas. Tai kelių centimetrų dydžio plokšti ploni dirbinukai retušuotais krašteliais, viena ar keliomis aštriomis briaunomis (ašmenimis), kuriuos akmens amžiuje žmonės įstatydavo į žeberklus ar kitokius įrankius (9 pav.). Lietuvoje mikrolitų dažniausiai randami mezolito ir neolito gyvenvietėse. Peiliais vadinami pjaunamojo pobūdžio įrankiai iš titnago. Tiesa, dažniausiai randami tik titnaginiai kelių ar keliolikos centimetrų ilgio peilio ašmenys, kurie kadaise buvo įtverti į raginę ar medinę rankeną. Peilius gamindavo iš pailgos plokščios skeltės, kurios vieną ar abi šonines kraštines apskaldydavo. Lietuvoje tokie radiniai gana dažnai aptinkami akmens ir bronzos amžiaus gyvenvietėse. Pagal pjaunamosios briaunos ilgį, apsidėvėjimo kampą ir lenktumą galima nuspėti tikslesnį peilio naudojimo pobūdį: skutimą, lupimą, dūrimą, pjaustinėjimą, skobimą ir kt. Dažnai pjovimui būdavo panaudojamos tiesiog tinkamos formos šviežiai nuskeltos skeltės. Ant tokių skelčių kraštų lieka maži išskilinėjimo požymiai. Ylos akmens ir bronzos amžiuje buvo gaminamos iš lieknų titnago skelčių ar trikampio pjūvio pailgų nuoskalų, apskaldomų iš įvairių pusių ir suformuojamų į ploną siaurą smaigalį (10 pav.). Jos buvo skirtos durti.

523


524

Kartais akmens amžiaus titnagines ylas galima supainioti su grąžteliais, kurie turi retušuotas priešpriešines kraštines, o ylos gali būti nusmailintos įvairiai. Ylos nėra labai dažnas radinys Lietuvos archeologinėje medžiagoje, nes, spėjama, ylos akmens amžiuje ir vėliau buvo gaminamos iš kaulo. Akmens amžiui pasibaigus, ylos iš titnago jau nebebuvo gaminamos. Taip pat skylei pradurti ar pragręžti buvo naudojami ir kitokie perforatoriai – iš įvairių nuoskalų ar skelčių apskaldyti dirbinėliai su smaigaliu. Kirvių tiek akmens amžiuje, tiek vėlyvesniais laikais būta įvairių. Pačiais ankstyviausiais laikais, kai dar nežinota šlifavimo technikos, kirviai būdavo gaminami iš titnago ar kitos uolienos gabalo, apskaldžius jo paviršių ir suformavus aštrią briauną viename gale bei įtveriamąją storesnę dalį priešingame gale (11 pav.). Jau mezolite kirvelius imta šlifuoti (gludinti) ir ilgainiui tai tapo pačia priimtiniausia kirvių gaminimo užbaigimo technika, kuria glotnią formą buvo galima išgauti iš daugelio uolienų (12 pav.). Tokių kirvelių yra randama visoje Lietuvoje: tiek gyvenvietėse, tiek kapuose. Nemažai jų buvo aptikti atsitiktinai. Vėliau pradėjo rastis ir kirviai su skyle kotui. Bronzos amžiuje greta metalinių liejamų kirvių yra randama akmeninių kirvių su iškilia siūle per vidurį. Tokia siūlė yra būdinga metaliniams lietiems kirviams, todėl archeologai spėja, jog tokiu būdu buvo kopijuojama jų forma. Atskirai paminėtini to meto laiviniai kirviai – akmens gludinimo šedevrai. Vėliau iš akmens kirviai Lietuvoje nebegaminti. Beje, senovės gyvenvietėse greta kirvių neretai randamos ir jų kotų skylių išgrąžos, rodančios, jog kirviai buvo gaminami gyvenvietėse. Gludinimo (šlifavimo) plokštės – tai paplokšti smiltainio ar kokios kitos nuosėdinės grūdėtos struktūros uolienos luitai, kurių vienas arba abu plokštieji paviršiai buvo naudojami šlifavimui ar kitokiai trinamajai veiklai. Neretai galima supainioti su trintuvėmis, kurių paviršiuje matyti apsigludinimas arba net iššlifuota įduba. Lietuvoje gludinimo plokštės ir trintuvės naudotos įvairiais laikotarpiais, nemažai jų rasta senovės gyvenvietėse, piliakalniuose. Galąstuvėliai paprastai būdavo formuojami iš nuosėdinių uolienų, pavyzdžiui, smiltainio ar skalūno. Pasitaikydavo ir kitų uolienų rūšių. Jų forma paplokščia, dažniausiai stačiakampio pjūvio. Galandymui kar-


tais naudotos kelios galąstuvėlio pusės. Galąstuvėliai buvo skirti metalinių įrankių ašmenims užaštrinti jie datuojami nuo ankstyvojo geležies amžiaus iki pat naujausiųjų laikų. Panašūs į galąstuvėlius, tačiau kiek kitokio pobūdžio dirbiniai, yra šlifuokliai: tai į delną telpantys apvalainiukai, skirti šlifavimui ir dažniausiai naudoti kartu su šlifavimo pagrindu – plokšte. Šlifuota viena ar keliomis tokio įrankio pusėmis, tačiau speciali forma jam paprastai nebūdavo suteikiama. Buožės – tai akmeniniai skritulio, burbuolės, kartais ir dvigubo kūgio formos šlifuoti dirbiniai su skyle. Spėjama, kad buožės buvo naudotos kaip ginklo viršūnė, maunama ant medinio koto. Yra nuomonių, kad dalis buožių yra pergamintos iš jau nebereikalingų kirvių ar kaplių su skyle [14]. Kai kurie archeologai spėja, jog dailiausios buožės galėjo būti valdžios, statuso simbolis. Buožės gamintos tik iš netitnaginių uolienų, nes titnago neįmanoma pragręžti ir suformuoti skylės. Kai kurios iš jų gamintos iš netvirtų uolienų, kurios nesunkiai šlifuojamos, tačiau lengvai ir dūžta, tad tokios buožės galėjo būti tik butaforinės ir kaip ginklas nebuvo naudotos. Buožės būdingos neolito pabaigai, bronzos amžiui bei ankstyvajam metalų laikotarpiui. Jos paprastai randamos senovės gyvenvietėse, piliakalniuose, kartais ir kapuose. Akmeniniai tinklų pasvarai Lietuvoje naudoti dar akmens amžiuje, atsiradus pirmiesiems žvejybos padargams. Dažniausiai tai tiesiog paprasti apvalūs akmenukai, įrišti į beržo tošį ir pritvirtinti virvele prie tinklo (13 pav.). Tačiau tokių pasvarų su beržo tošies ar virvelių likučiais randama retai. Dažniausiai teišlieka tik pats akmenukas, kuris archeologui gali nė nepasirodyti svarbus. Kartais akmens apvalainiuko ar rieduliuko šonuose būdavo padaromi įgniaužimai, kad būtų lengviau tvirtinti virveles ir kad akmuo neišslystų. Akmeniniai kapliai – tai žemdirbystės įrankiai, skirti žemei kapstinėti, purenti. Lietuvoje jie pradėti naudoti akmens amžiaus pabaigoje. Kapliai gaminti iš tvirtos uolienos, jų forma primena kirvius. Būna įmoviniai pailgi arba su skyle kotui (14 pav.). Nuo kirvių jie skiriasi koto skyle: kirvių koto skylė yra lygiagreti su ašmenų linija, o kaplių – skersai ašmens linijos. Patys įdomiausi – gyvatės galvą primenantys vadina-

525


mieji gyvatgalviai kapliai, kurių korpusas ir šonai kiek labiau praplatinti ties koto skyle. Kapliai Lietuvoje buvo paplitę ankstyvajame metalų laikotarpyje. Jų aptinkama senovės gyvenvietėse, I m. e. tūkstantmečio piliakalniuose, kartais kapuose. Skobtuvai (skaptai) – tai įrankiai medžiui skobti, skaptuoti, drožti. Jie buvo gaminami iš skalūno, bazalto ir kitokių uolienų. Lietuvoje jų randama gerokai mažiau nei kirvių. Skobtuvai kartais aptinkami senovės gyvenvietėse, datuojamose bronzos–ankstyvuoju geležies amžiumi, tačiau dauguma radinių yra atsitiktiniai. Kalteliai – tai medžio apdirbimui skirti įrankiai. Jų forma, sugalvota dar akmens amžiuje, išliko ir yra naudojama iki šių dienų. Jie buvo gaminami tiek iš titnago, tiek ir iš kitų rūšių uolienų. Lietuvoje jie paprastai randami senovės gyvenvietėse ir piliakalniuose. Liejimo formelės Lietuvoje ankstyvuoju metalų lydymo laikotarpiu buvo gaminamos ne tik iš molio, bet ir iš akmens. Dažniausiai tai dvinaris dirbinys – dvi akmens plokštelės, kurių vienoje iš pusių iššlifuota (išgludinta) liejamo daikto forma, o viename iš galų yra griovelis lydytam metalui supilti. Šie dirbiniai yra retai randami senovės gyvenvietėse ir piliakalniuose. Šautuvų spynų muštukai – tai iš titnago gabalėlio XVI–XIX a. formuoti dirbinėliai, kurie buvo įstatomi į to laikotarpio šautuvus, kad išskeltų žiežirbą parakui uždegti. Apskaldymais ir retušu jiems būdavo suteikiama keturkampė, kiek trapecinė forma. Tai nedideli, vidutiniškai 4 x 3 cm dydžio paplokšti dirbinėliai. Muštukai dažnai randami viduramžių miestų teritorijose. Pietų Lietuvoje, kur esama labai daug titnago žaliavos ir buvo gausu akmens amžiaus gyvenviečių, muštukai gali dažnai įsipainioti į akmens amžiaus inventorių. Jų išvaizda panaši į dvigalių gremžtukų, kurių abu galai būdavo retušuojami.

AKMENINIŲ RADINIŲ PRIEŽIŪRA 526

Iš žemės ištrauktiems akmeniniams radiniams paprastai nereikia jokios specialios priežiūros. Patartina tiesiog nuo radinio nuplauti apli-


pusias žemes, nes jose būna augalų dalelių, dėl kurių į sandarų polietileninį maišelį uždarytas žemėtas radinys jau po kelių dienų gali pasidengti pelėsiu (titnaginiams radiniams, beje, taip beveik nenutinka). Besivystantis pelėsis, žinoma, radiniui pernelyg nekenkia, nes jis lengvai nuplaunamas. Gerai išdžiovintas radinys sandariame maišelyje gali būti laikomas ilgai. Radinys džiovinamas lėtai, lėtinant akmens dūlėjimo metu susidariusių druskų migravimą iš dirbinio vidaus į išorę. Tai itin svarbu džiovinant nuosėdinių uolienų, pavyzdžiui, smiltainio ar skalūno, dirbinius. Muziejuose akmens amžiaus atliekos (skalda) ir dirbiniai dažniausiai būna sudedami į atskiras dėžutes ar maišelius. Idealiu atveju kiekvienas radinys, nors ir mažas, turėtų turėti atskirą maišelį ar dėžutę, kad nesitrintų į kitus radinius. Tai ypač svarbu titnago radiniams. Kiekvieno jų kraštinės yra aštrios, nes titnagas skyla labai panašiai kaip stiklas. Nuo tam tikros trinties ant kraštinių gali atsirasti menkų, akimi nepastebimų apsiskaldymo, poliravimosi ženklų, įbrėžimų, kurie gali klaidinti tyrėjus. Šiais laikais archeologai per mikroskopą gali įžiūrėti menkiausias žymes ir pasakyti, ar su tam tikra radinio kraštine buvo kas nors veikta: gremžta, skusta, pjauta ir pan. Nereikia manyti, kad akmens amžiuje buvo dirbama tik su konkrečiai kiekvienam darbui pasigamintais įrankiais. Neretai tam tikram veiksmui atlikti buvo panaudojami kiek kitos paskirties dirbiniai ar tiesiog skaldymo atliekos. Tačiau nuo bet kokios veiklos ant tam tikrų įrankio kraštinių, kampų, susiformuoja naudojimo žymės, kurias archeologai vadina utilizacija. Deja, jeigu radinys padedamas į vieną dėžę ar maišelį su šimtais kitų aštriabriaunių radinių, jie trinasi vienas į kitą ir ilgainiui įgauna įvairių apsibrūžinimų ar išskilimų. Vėliau jie trukdo archeologui vertinti radinį, nes net ir per mikroskopą nebeįmanoma atskirti dabar atsiradusių ženklų nuo senovėje paliktų žymių. Dėl tos pačios priežasties akmeninius radinius reikėtų ir plauti gana atsargiai. Titnaginių radinių krašteliai yra trapūs, o smiltainio paviršius nuo trinties dūla, tad akmeniniams radiniams plauti patartina rinktis tik minkštų šerelių šepetukus ir plaunant šepetuko pernelyg nespausti. Geriausia akmens radinius plauti po tekančiu vandeniu arba pamerkus į vandenį, kad greičiau atsiskirtų smėlio dalelės.

527


528

Išplautus akmeninius radinius būtina gerai išdžiovinti. Paprastai titnago radiniai džiūsta labai greitai, nebent jie yra masyvūs – tuomet reikia lukterėti, kol iš jų išgaruos drėgmė, o prireikus apversti ir džiovinti kita puse. Vėliau radinius galima dėti tiek į atviras, tiek į uždaras dėžutes, taip pat į polietileninius užsegamus maišelius, nes kai nėra organinių medžiagų, uoliena nepelija ir uždara erdvė jai nekenkia. Akmeniniai radiniai taip pat yra atsparūs įvairiai temperatūrai, todėl specialių sąlygų radinių laikymo vietoje nereikia. Būtų gerai jų nelaikyti drėgnoje aplinkoje, o pamačius, kad maišelis aprasojo iš vidaus, radinį išimti, išdžiovinti ir įdėti į naują maišelį. Geriau būtų naudoti perforuotus maišelius, neleidžiančius drėgmei kauptis viduje. Svarbu akcentuoti ir archeologo, surinkusio radinius, įdirbį. Mokslininkas, kasinėdamas archeologinį objektą, dažniausiai pasirenka tam tikrą sistemą, pagal kurią dėlioja ir skirsto radinius. Gali būti skirstoma pagal sluoksnius, kuriuose radiniai buvo rasti, pagal preliminarų datavimą ar tiesiog pagal atsimatuotus perkasos kvadratinius metrus. Muziejininkas turėtų gerbti archeologo suskirstymą ir jo įvestą sistemą: kiekvienas radinys pažymėtas atitinkamu šifru ar numerėliu ir visi radiniai sudėlioti tam tikra tvarka. Jei muziejuje kiekvienam naujam radiniui yra suteikiamas naujas numeris, derėtų palikti ir senąjį, kuris padėtų archeologui vėliau orientuotis radinių kolekcijoje. Kai tarp visų radinių keli yra ypač dailūs ar vertingi, juos būtinai reiktų saugoti atskiroje dėžėje, tačiau jos nereikėtų atskirti nuo kitų tos pačios kolekcijos radinių (nebent radinį būtų nuspręsta eksponuoti). Visame pasaulyje archeologiniai radiniai yra numeruojami, taip pat užšifruojama pagrindinė informacija apie radimvietę. Daugelyje muziejų priimta užrašyti numerėlį ant paties radinio. Viena vertus, tai yra patikimas būdas išsaugoti radinio metriką, nes atskirai pridėta etiketė bet kada gali pasimesti ir radinys tokiu atveju taptų nebeidentifikuojamas. Kita vertus, bet kokie užrašai darko radinio išvaizdą (9 pav., 2, 7). Be to, muziejininkai neretai pasirenka tiesiog lygiausią ir patogiausią vietą numerėliui užrašyti, nepaisydami to, kad ta vieta gali būti moksliškai svarbi ir ją derėtų palikti švarią. Žinoma, beveik visus užrašus įmanoma nuvalyti tam tikrais cheminiais valikliais. Taip pat reikia pažymėti, kad


ant itin smulkių, vos kelių milimetrų dydžio, radinių numerėlių užrašyti ar priklijuoti neįmanoma. Tokiais atvejais numeris rašomas ant etiketės ir įdedamas į maišelį kartu su radiniu. Jei muziejininkas ar archeologas vis dėlto nusprendžia rašyti numerį ant paties radinio, prieš tai jį reikėtų nufotografuoti ir nupiešti. Užrašoma tik muziejuose naudoti leistinomis priemonėmis.

AKMENINIŲ RADINIŲ FOTOFIKSACIJA IR PIEŠIMAS Vaizdinė informacija apie radinį visais laikais buvo ir išlieka viena svarbiausių. Prieš kelis šimtmečius ar keliasdešimt metų padaryti radinių piešiniai šiandien mokslininkų yra itin vertinami, nes dažnai tai tėra vienintelė išlikusi detali informacija apie archeologinį daiktą. Istorijos tėkmėje įvairios muziejinės kolekcijos gali prapulti. Taip atsitinka nebūtinai dėl karų ar politinių įvykių: neretai ką nors supainioja muziejuose besilankantys interesantai ar pasimeta viena ar kita radinio etiketė, nusitrina šifras. Būtent dėl to labai svarbu muziejuje kaupti vaizdinės medžiagos kartoteką. Ne visi akmeniniai radiniai yra piešiami ir fotografuojami. Kaip jau minėta, titnaginio inventoriaus didžioji dalis – skalda – nėra fiksuojama. Nors dirbiniai ar bent kiek apdirbtos skeltės bei nuoskalos turėtų būti piešiamos ir fotografuojamos. Iš netitnaginių uolienų pagamintus kitokius akmens dirbinius taip pat reikia įtraukti į kartoteką. Radinių, ypač titnaginių, fotografavimas yra sudėtinga procedūra. Kiekvienas dirbinys turi savo aversą – priekinę pusę – ir reversą – nugarinę pusę, taip pat apatinę ir viršutinę dalis, todėl fotografuojant svarbu radinį padėti į tinkamą padėtį. Paprastai visiems žinomiems titnaginių dirbinių tipams yra taikomos atitinkamo jų orientavimo taisyklės: gremžtuką reiktų fotografuoti iš tos pusės, kurioje yra darbinis ašmuo, o ašmenys turėtų būti nukreipti į viršų; strėlės antgalio smaigalys turėtų būti orientuojamas į viršų ir fotografuojamos abi antgalio pusės; kirviai, kad ir iš kokios uolienos jie būtų pagaminti, visuomet fotografuojami

529


įtvarine dalimi į viršų, ašmenimis į apačią. Tiek fotografuojant, tiek piešiant radinį svarbu perteikti abiejų jo pusių ir profilio vaizdą. Nuotraukos turėtų būti tinkamo dydžio, kad prireikus jas būtų galima publikuoti ar detaliai apžiūrėti. Fotografuojant titnaginį radinį svarbiausia perteikti ne jo spalvingumą, bet jo pagaminimo ypatumus: retušą, apskaldymus ir kt. Tam reikia gero apšvietimo ir fotografuoti radinį reikia iš įvairių pusių. Visus archeologinius dirbinius rekomenduojama piešti. Akmeninių įrankių piešiniai išimtinai svarbūs, nes juose paprastai atsispindi ne tik radinio išvaizda ir būklė, bet ir dalis duomenų apie jų gamybos technologiją. Visame pasaulyje yra priimta titnaginius dirbinius piešti bent jau dviem rakursais: iš averso ir reverso pusės, o kai kuriuos iš jų – dar ir iš profilio. Tai būtina dėl to, kad piešiniu mokslininkai perduoda daug svarbių duomenų apie dirbinio gamybos technologiją. Taigi piešinys svarbus ne meniniu, o moksliniu, informaciniu atžvilgiu. Piešinys turi būti itin tikslus, jame turi atsispindėti kiekviena, net ir menkiausia, detalė. Dažniausiai titnaginius radinius piešia akmens amžiaus specialistai, rečiau – dailininkai. Kitų uolienų radinius – akmeninius kirvius, buožes, galąstuvus ir kt. – taip pat reiktų piešti. Jų piešiniuose svarbiausia tiksliai perteikti proporcijas ir gludinamąjį apdirbimą. Piešiama dažniausiai juodu tušu ant balto popieriaus lapo. Galima naudoti ir kompiuterines piešimo programas. O fotografavimo fonas nebūtinai turi būti baltas. Kai kuriems titnaginiams radiniams net geriau rinktis žalios, raudonos, tamsiai pilkos spalvos foną. Prie kiekvienos vaizdinės radinio fiksacijos reikia nepamiršti pridėti mastelį.

AKMENINIŲ VERTYBIŲ PRIEŽIŪRA ATVIROSE ERDVĖSE

530

Muziejuose įprasta saugoti tik kilnojamuosius akmeninius radinius. O senovėje akmuo buvo naudojamas įvairiose srityse, ypač architektūroje. Akmuo archeologiniuose kasinėjimuose yra aptinkamas kaip tam


tikrų struktūrų dalis. Dažnai tai – židiniai, krosnys, pastato pamatai, kurie neardomi ir nevežami į muziejų. Visame pasaulyje priimta nekilnojamuosius akmeninius kultūros paveldo objektus atkasti iki maksimalaus gylio, gražiai nuvalyti, nufotografuoti, aprašyti ir tiksliai nubraižyti. Tik vėliau tokios akmenų struktūros gali būti išardomos ir kasinėjamas po jomis esantis gruntas, kuriame dažnai randama archeologinių radinių. Pavyzdžiui, Lietuvoje bronzos ir geležies amžiuje akmenų vainikai ir krūsnys buvo formuojamos įrengiant pilkapius. Kasinėjimų metu paprastai jie užfiksuojami ir išardomi, tačiau paskiri akmenys nėra konservuojami. Lietuvoje taip pat yra nemažai ženklintų (dubenuotųjų) riedulių, senųjų žemdirbystės laukų akmenų krūsnių bei pylimų liekanų. Šie objektai anaiptol ne visada yra saugomi nuo aplinkos poveikio, dažniausiai rūpinamasi tik objekto informaciniu-vizualiniu įpaminklinimu. Vienas iš nekilnojamųjų paveldo objektų įamžinimo būdų – eksponavimas atviroje erdvėje, in situ. Tai dažniausiai atviro tipo muziejai su architektūrinių struktūrų liekanomis lauke arba kokio nors pastato viduje. Tokiu būdu saugotinos akmeninės vertybės tampa prieinamos lankytojams bei mokslininkams. Jei akmeninė struktūra yra eksponuojama atvirame lauke, jai gali kenkti kai kurie gamtiniai veiksniai: saulės kaitra, vėjas, rūgštūs lietūs, augmenija. Kai ant objekto leidžiama lipti ar vaikščioti turistams, akmenų paviršius ilgainiui gali nusigludinti, prarasti buvusią autentišką formą. Uolienų, taigi ir akmens luitų, cheminė sudėtis, poringumas, kietumas skiriasi, todėl jie skirtingai reaguoja į aplinkos veiksnius ir irsta skirtingu tempu. Lietuvoje akmeninės struktūros dažniausiai buvo surenkamos iš parankaus dydžio ar formos riedulių, retai kada akmuo atrinktas specialiai pagal uolienos tipą (nors tokių paminklų esama, pavyzdžiui, Pakruojo dvaro dolomitinis tiltas). Mūsų šalies teritorijoje prieinamiausi – granito, kvarcito, įvairių porfyro rūšių rieduliai, taip pat randama ir naudojama daug bazalto, smiltainio. Uoliena yra skirtingai ir įvairiu greičiu: ji gali pamažu dūlėti, tačiau gali ir staiga atskilti didelis jos gabalas; kartais irsta jos paviršius, o kartais – vidinė dalis. Tai priklauso nuo uolienos rūšies ir jai kenkiančių aplinkos veiksnių. Nustatyti akmens irimo spartumą sudėtinga, tam

531


532

reikia objektą stebėti bent kelerius metus. Žinoma, pasitaiko ir gaisrų, potvynių, vandalizmo ir kitų panašių įvykių, kurie staiga gali padaryti didesnę žalą akmeniniam objektui, nei silpnas tolygus aplinkos poveikis, besitęsiantis šimtus metų. Toliau pateikiama trumpa akmenines struktūras žalojančių veiksnių apžvalga. Detalesnės informacijos visuomet galima rasti užsienio literatūroje [14], internete, tačiau prieš atliekant bet kokius akmens valymo veiksmus derėtų pasikonsultuoti su profesionaliu restauratoriumi. Lauke eksponuojamoms akmeninėms struktūroms kone labiausiai kenkia oro tarša ir dėl jos susidarantys rūgštūs lietūs. Anglies dioksidas CO2, azoto oksidai NOx bei sieros dioksidas SO2, ištirpę vandenyje, sukelia chemines reakcijas ant uolienų paviršiaus ir jų viduje. Rūgštys gamtinėje aplinkoje susidaro natūraliai, tačiau žmogaus veikla per pastaruosius kelis šimtus metų ypač paspartino šį procesą. Pavojingumo lygmenį lemia oro taršos kiekis, lietaus rūgštingumas ir kritulių kiekis. Kai akmeninę struktūrą atviroje erdvėje nuolat plauna lietus, jos paviršius irsta labai iš lėto, nes visos chemiškai agresyvios medžiagos nespėja užsilikti ant akmens paviršiaus, jos nuolat nuplaunamos. Gerokai labiau akmens struktūrai kenkia pastogės tipo ekspozicija, kai rūgštūs lietūs iš dalies patenka ant uolienos paviršiaus, kaupiasi, ir akmuo ilgai nedžiūsta. Tokiu atveju rūgštys nusistovi ant akmens paviršiaus ir ilgainiui ima jį ardyti, ant akmens formuojasi įvairių spalvų druskų plutelės. Beje, rūgštūs lietūs nevienodai kenkia horizontalius ir vertikalius akmeninius paviršius. Akmenines struktūras taip pat žaloja lietuje tirpios druskos, kurios nusėda ant uolienos paviršiaus ir ant jo kaupiasi vandeniui išgaravus. Druskos taip pat patenka į uolienos vidų, ten suauga į vis didesnius kristalus ir galiausiai suardo akmens struktūrą – jis tiesiog subyra. Viena pavojingiausių druskų yra natrio sulfatas Na2SO4, linkęs sudaryti didelio tūrio kristalohidratus Na2SO4 x 10H2O. Žinoma, druskos ant uolienos paviršiaus ir į ją patenka ne vien su lietaus vandeniu, bet ir iš kitų terpių. Be to, druskos kaupiasi ne vien ant akmeninių struktūrų, kurios yra eksponuojamos lauke, dėl netinkamo drėgmės režimo druskų gali atsirasti ir ant viduje laikomų uolienų.


Druskų ant akmens paviršiaus ar į jo plyšelius gali prinešti vėjas. Tai itin aktualu pajūrio regionuose, kur druskos atpučiamos kartu su sūraus jūros vandens lašeliais. Pavyzdžiui, Jordanijoje žymusis Petros archeologinis miestas, iškaltas uolose, yra itin veikiamas druskų, nors šioje šalyje kritulių iškrenta labai mažai. Druskas nuo Raudonosios ir Negyvosios jūrų ten atpučia būtent vėjas. Druskos lemia uolienų vidinį irimą ir mažų paviršinių dalelyčių atsiskyrimą. Vėjas šį procesą, žinoma, tik paspartina. Bet vėjas padeda ir greičiau džiūti uolienos paviršiui, vėdina akmenines struktūras bei statinius, nupučia įvairias šiukšleles nuo jų paviršiaus. Augmenija, įvairūs grybai, pelėsiai bei bakterijos yra praktiškai neatsiejami nuo akmeninių struktūrų, eksponuojamų lauke. Natūralioje gamtinėje terpėje įvairios floros rūšys dauginasi itin greitai, o uolienų paviršius tam yra ypač tinkamas. Nustatyta, kad akmenims apaugti įtakos turi aplinkos drėgmės kiekis, rūgščių lietų ir vėjo prinešamos medžiagos. Nuo biologinio poveikio akmuo ima irti, skilinėti. Jau pradėjusio skilinėti akmens ertmėse susidaro palankios sąlygos veistis bakterijoms, tad kuo ilgiau akmuo nėra valomas, tuo sparčiau jam kenkia biologiniai veiksniai. Tai labai sunkiai sustabdomas ir vis atsinaujinantis procesas. Deja, architektūros paminkų liekanos, dubenuotieji akmenys ir kitokios vertingos akmeninės struktūros dažniausiai yra valomos tuomet, kai ypač smarkiai apauga, kai per augmeniją nebesimato vertingųjų paminklo savybių. Tai galima vertinti dvejopai: viena vertus, šiek tiek natūraliai apaugęs akmeninis paminklas atrodo estetiškai patraukliau, kita vertus, kuo ilgiau delsiama nuo akmens nuvalyti augmeniją, tuo šiurkštesnėmis priemonėmis vėliau tenka jį šveisti ir tai sumažina paminklo paviršiaus atsparumą įvairiems gamtiniams veiksniams. Akmeninį kultūros paveldo objektą reikėtų valyti restauratorių rekomenduojamais valikliais, kuriais nesunkiai nuvalomi pelėsiai, dumbliai, paukščių išmatos, rūkalų degėsių dėmės ir kt. Įvairias samanas, grybus ir kt. nuo akmeninių paminklų galima valyti tiek mechaniškai šiurkščiu šepečiu ir vandeniu, tiek specialiais cheminiais valikliais. Valomoji priemonė parenkama identifikavus akmenį žalojantį veiksnį ir pagal uolienos rūšį.

533


Visi minėti veiksniai dažniausiai veikia akmens paviršių vienu metu, o priemonės, skirtos panaikinti tam tikro pobūdžio žalą, gali paskatinti kitokio pobūdžio žalos atsiradimą. Kol akmuo yra po žeme, gamtiniai veiksniai jį žaloja kur kas mažiau nei atkastą ir patekusį į nuolat kintančias atmosferos sąlygas. Atkasta uoliena patiria daug kontrastingų poveikių: karštą vasaros dieną ji įkaista nuo saulės, o staiga prasidėjęs smarkus lietus atvėsina jos paviršių, bet vidus dar lieka sausas, įkaitęs. Tokie kontrastai sukelia vidinius akmens skilinėjimus. Akmeninius paminklus žaloja ne tik gamtiniai veiksniai. Žalingą poveikį visų pirma daro intensyvus srautas turistų, trypiančių akmenines struktūras ir taip skatinančių palaipsnį jų paviršiaus dūlėjimą. Dažniausiai nukenčia senoviniai akmeniniai grindiniai, pamatų liekanos, taip pat įvairios akmenų struktūros bei pavieniai akmenys, ant kurių laipiojama. Ko gero, vienintelė tokio pobūdžio žalos prevencinė priemonė – uždrausti lipti ant akmeninės struktūros. Bet neigiamas laipiojimo poveikis pastebimas tik per keliasdešimt ar net šimtus metų, todėl daugeliu atveju tuo tiesiog nesirūpinama. Dar viena akmeninius paminklus žalojanti veikla – įvairūs užrašai bei piešiniai (grafičiai) vandeniui itin atspariomis priemonėmis. Sunkiausia šiuos piešinius nuvalyti nuo porėtos struktūros uolienos, nes dažai būna įsiskverbę labai giliai. Tuomet akmenį tenka valyti arba stipria vandens srove, arba įvairiais cheminiais valikliais. Tiesa, uolienos paviršių galima padengti impregnantu, prie kurio dažai nelimpa, giliai neįsigeria. Sterilių sąlygų bent jau masyvioms akmens struktūroms niekada nepavyksta sukurti. O nuolatinis valymas akmenį veikia kaip papildomas naikinantis veiksnys, nes kaskart nušveičiama ir dalelė akmens paviršiaus. Nors yra nemažai akmens konservavimo būdų, gal kartais geriausias būdas išsaugoti akmenines archeologines vertybes yra tiesiog nedaryti nieko?

534


Literatūra 1.

Ф. В. Покровский. Археологичкская карта Виленской губернии (Вильна: Типография А. Г. Сыркина, 1893).

2.

Ф. В. Покровский. Археологичкская карта Гродненской губернии (Вильна: Типография А. Г. Сыркина, 1895).

3.

Ф. В. Покровский. Археологичкская карта Ковенской губернии (Вильна: Типография А. Г. Сыркина, 1899).

4.

R. Rimantienė, O. Bagušienė, E. Grigalavičienė. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. I. Akmens ir žalvario amžiaus paminklai (Vilnius: Mintis, 1974).

5.

P. Римантиенэ. Палеолит и мезолит Литвы (Вильнюс: Минтис, 1971).

6.

R. Rimantienė. Akmens amžius Lietuvoje (Vilnius: Mokslas, 1996).

7.

A. Girininkas, Dž. Brazaitis, V. Juodagalvis, T. Ostrauskas. Lietuvos istorija. I. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis (Vilnius: Baltos lankos, 2005).

8.

Dž. Brazaitis, G. Piličiauskas. Gludinti titnaginiai kirviai Lietuvoje. Lietuvos archeologija, 29 (Vilnius, 2005) 71–118.

9.

A. Girininkas. Lietuvos archeologija: Akmens amžius (Vilnius: Versus Aureus, 2009).

10. V. Juodagalvis. Užnemunės priešistorė (Vilnius: Diemedis, 2010). 11. A. Girininkas. Lietuvos archeologija. III. Ankstyvasis metalų laikotarpis (Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2013). 12. A. Gaigalas. Akmeninių kirvukų ir kitų akmens įrankių petrografinė sudėtis ir medžiagos šaltiniai. Geologija, 36 (Vilnius, 2001) 16–17. 13. E. Šatavičius. Titnago kasimo ir apdirbimo dirbtuvės prie Titno ežero. Archeologia Lituana, 13 (Vilnius, 2012) 66–83. 14. E. Doehne, A. C. Price. Stone Conservation. An Owerview of Current Research (Los Angeles: The Getty Conservation Institute, 2010).

535


1 pav. Dvigalis titnago skaldytinis, kurio viršuje ir apačioje yra suformuotos plokštumos – aikštelės – nuo kurių skeltės kadaise skaldytos dviem kryptimis. Eigulių 1b akmens amžiaus gyvenvietė. K. Jablonskio kolekcija. Lietuvos nacionalinis muziejus, inv. nr. EM2970:119. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.

2 pav. Įvairiaformės titnago nuoskalos – titnago skaldymo proceso atliekos. Eigulių 1a akmens amžiaus gyvenvietė. K. Jablonskio kolekcija.

536

Lietuvos nacionalinis muziejus. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.


3 pav. Pailgos skeltės – skeltinės titnago skaldymo technologijos produktas. Derežnyčios 28 ir 29 akmens amžiaus gyvenvietės. K. Jablonskio kolekcija. Lietuvos nacionalinis muziejus. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.

4 pav. Paleolito epochai būdingi strėlių antgaliai su įkote. Radiniai iš Kabelių 2 akmens amžiaus gyvenvietės (kairysis) ir iš Kašėtų akmens amžiaus gyvenvietės. Lietuvos nacionalinis muziejus, inv. nr. EM2561:270; EM23:62; EM23:56. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.

537


5 pav. Trikampiai ir lapelio formos įkotiniai strėlių antgaliai plokščiai retušuotu paviršiumi, būdingi neolito ir bronzos amžiaus laikotarpiams. Radiniai iš Kašėtų akmens amžiaus gyvenvietės; dešinysis strėlės antgalis – iš Radikių akmens amžiaus gyvenvietės. K. Jablonskio kolekcija. Lietuvos nacionalinis muziejus, inv. nr. EM23:120; EM23:113; EM23:170; EM23:112; EM2995:37. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.

6 pav. Gremžtukai su retušuotais lenktais gremžiamaisiais ašmenimis. Skarulių akmens amžiaus gyvenvietė. K. Jablonskio kolekcija.

538

Lietuvos nacionalinis muziejus, inv. nr. EM2997:79; EM2997:82; EM2997:90. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.


7 pav. Titnaginiai įrankiai: kairėje – titnaginis peilis su viršutinėje dalyje retušu suformuotais įžambiais pjaunamaisiais ašmenimis. Kašėtų akmens amžiaus gyvenvietė; viduryje – rėžiklis su retušu išformuotu pakreiptu smaigaliu – paleolito epochos įrankis. Kašėtų akmens amžiaus gyvenvietė; dešinėje – rėžtukas su keliais nuskėlimais suformuotu aštriu rėžiamuoju kampu viršuje. Kubilėlių akmens amžiaus gyvenvietė. Lietuvos nacionalinis muziejus, inv. nr. EM60:59; EM60:35; EM2353:1043. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.

8 pav. Grąžtelis su dviem retušuotomis priešpriešinėmis kraštinėmis ties smaigaliu. Lietuvos nacionalinis muziejus, inv. nr. EM23:505. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.

539


1

3 2

4

5

6

7

9 pav. Titnaginiai mikrolitai: 1 – itin smulkus titnaginis ašmenėlis retušuotomis kraštinėmis. Skarulių akmens amžiaus gyvenvietė. K. Jablonskio kolekcija. 2–4 – titnaginiai lancetai su viena retušuota kraštine. Radikių akmens amžiaus gyvenvietė. K. Jablonskio kolekcija. 5–7 – trapeciniai mikrolitiniai antgaliai. Skarulių akmens amžiaus gyvenvietė (5); Radikių akmens amžiaus gyvenvietė (K. Jablonskio kolekcija) (6, 7). Lietuvos nacionalinis muziejus, inv. nr. EM2997:193; EM2995:11; EM2995:16; EM2995:16; EM2997:62; EM2995:22, EM2995:23. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.

10 pav. Titnaginės ylos smaigaliukas retušuotais krašteliais. Kubilėlių akmens amžiaus gyvenvietė.

540

Lietuvos nacionalinis muziejus, inv. nr. EM2353:387. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.


11 pav. Titnaginiai kirveliai, suformuoti tik apskaldymo technika. Pamerkinės akmens amžiaus gyvenvietė. K. Jablonskio kolekcija. Lietuvos nacionalinis muziejus, inv. nr. EM3049:202; EM3049:198. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.

12 pav. Gludinti įtveriamieji kirveliai iš bazalto ir titnago. Radimo vieta nežinoma. Lietuvos nacionalinis muziejus, inv. nr. EM599; EM2334. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.

541


13 pav. Tinklų pasvarai su beržo tošimi ir virvelėmis. Šventosios 3 akmens amžiaus gyvenvietė. Lietuvos nacionalinis muziejus, inv. nr. EM2132:55; EM2132:57. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.

14 pav. Akmeniniai kapliai. Radimo vieta nežinoma.

542

Lietuvos nacionalinis muziejus, inv. nr. EM1712; EM1710. Fotografavo Dalia Butrimaitė-Ostrauskienė.

SUMMARIES

is the fact that IR spectra of the conserved archaeological finds retain the peaks that are characteristic of Baltic amber. Since 1973 more than 2000 archaeological amber finds have been conserved by means of this method. Having summed up experience and changes in the condition of the conserved artefacts it can be stated that the conserved artefacts retained amber processing marks, the décor and the properties characteristic of amber material: transparency, cloudiness, texture of the layers, etc. All archaeological artefacts are in good condition following 30 and more years. It goes without saying that to maintain a constant and stable condition of conserved archaeological amber exhibits and their preservation adequate conditions of storage and display are necessary.

G A B R I E L Ė G U DA I T I E N Ė

ARCHAEOLOGICAL STONE FINDS AND THEIR MAINTENANCE Stone is hard material found naturally in nature, which a human being has used for his purposes since the olden times. Throughout the whole Stone Age, until the very discovery of metal smelting, different rocks were the hardest material for the manufacture of tools. Some forms of stone tools were used even after the people had learned to process metals: only material from which the tools were made was changed. Since the majority of stones can be polished and bored, works of art of architecture and sculpture have been created from them in the course of the entire history of mankind. Stone finds became archaeological and historical value as far back as the 17th century when attention was paid to the exceptionality of stone artefacts: they were attributed to the people who lived before Adam’s times. In the 18th century, when it was noticed that stone

905

SUMMARIES

906

finds were buried deep, in the old layers of the ground, the theory of the age of stone finds was developed. Prior to that it was common to think that these were things dating back to several centuries, and stone axes were called “thunder bullets”. Later, with science of archaeology developing, the finds were assessed as parts of certain tools or their remains; ethnographic data and different experiments helped the shape and purpose of the finds to be specified correctly. At the end of the 19th century, stone artefacts were collected; besides, masters of falsifying flint artefacts who used to sell their artefacts to the collectors appeared. Museums and archaeologists of that time had to learn how to distinguish a genuine archaeological valuable thing from a fake one. In the 19th – 20th centuries, a move to professional archaeological science was slowly made, archaeological objects were begun to be excavated thoroughly. It was noticed that there were plenty of flint and other stone things in the ground, however, until the middle of the 20th century not all the material was collected and preserved. Today, hundred thousands of flint finds have been collected all over the world – mainly from the Stone Age. This helps the present vision about the lifestyle of the people of the pre-historic times to be corrected. At the present time the maximum whole of the finds is assessed, and scientist do not limit themselves to humanitarian knowledge alone, different methods of natural sciences to investigate stone finds are applied. In Lithuania, interest in stone artefacts was taken at the beginning of the 19th century. At that time different axes, which were collected by the lovers of antiques were most often found. Stone finds were begun to be systematically amassed at the turn of the 19th and the 20th centuries. E. Tiškevičius was the first to build up a collection of stone axes; his collection represented the period of the Stone and Bronze Ages at Vilnius Museum of Antiquities. In the second half of the 19th century, individual lovers of science also collected archaeological finds. At that time the collections were thoroughly described, places and circumstances of finds were identified; many data about the finds were publicised and studied in scientific literature. Later, due to different

SUMMARIES

historical circumstances, the collections and parts thereof found themselves in different museums of Lithuania and foreign countries where most of them have been stored up to date. During the interwar period much was done in the sphere of investigating the stone finds. At that time and later cultural-periodisation systems of the Stone Age in Lithuania were created in the museums and on the basis of privately amassed collections. In the second half of the 20th century stone artefacts were divided by their functions, shapes and dating. Several decades later all archaeological periods of Lithuania were systematised. At that time the largest collection of stone finds in the museums was from the Stone Age period. In carrying out archaeological excavations the probability of discovering archaeological finds is high, and when excavating a settlement of the Stone Age, many flint finds are discovered. In studying heritage of other periods, axes, adzes, whetstones, crushing stones, graters made of stone are found. Flaked stones, which can be found even in the surface layers, form a large part of the finds. However, stone splits under mechanical pressure when ploughing or any other activities that people of the latter ages engaged in. Hence, archaeologists’ opinions differ about how flaked stones are to be treated and if they are worth being collected at all. In case fine-grained sand is excavated which should not contain any bigger pebbles, any pieces of rock are to be collected. Stones often could have been used for such a purpose, which left no traces either on the stone itself in its environment. Let us take, for example, the stone that was used to press or weigh down something. However, archaeologists should record places of find of such artefacts in their excavation drawings all the same. Clear stone artefacts which were flaked or polished by man to give them a desirable shape is quite a different thing. An archaeologist has no difficulty in distinguishing such finds of the Stone Age. All the finds of the Stone Age are divided into two parts: artefacts (implements, tools) and the production process (knapping) debris. Each find is significant and worth preserving. The core is a piece of flint flaked specially in

907

SUMMARIES

908

a certain radial wave of force, which is rendered the shape needed to further flake blanks of a necessary size – flakes and blades. Manufacture of the majority of fling implements begins namely with shaping the core and this stage of a knapping process is one of the most important ones: having shaped a good core, later it is easy to knap flakes and blades off it and use them for making tools. Blades and flakes knapped off the flint core form the largest amount of finds discovered by archaeologists. Tools made by the retouching, knapping and polishing technique form another, significantly smaller part of the finds. One more method thereby it is possible to process rock is boring. However, it is impossible to bore flint therefore flint axes were never made with a shaft-hole. Some types of Stone Age flint artefacts found in Lithuania are clear and recognisable. They are arrowheads, scrapers, burins, perforators, axes, different microliths, knives and awls. The first polishing tools appeared during the Mesolithic Period, different graters appeared somewhat later; stone plumbs were started to be used for fishing. After the Stone Age had come to an end, and when metal tools were started to be used, the need to have whetstones and make casting moulds from stone appeared. The latest stone things go back to the Modern Times, they are flint gun flappers, fire steels, rotary quern and other things. Archaeologists are still surprised at the variety of things used by the Stone Age people. A lot of unspecified implements have been found. Furthermore, unretouched blades and flakes were very often used for reaping, peeling and scraping in the Stone Age. In Lithuania, stone artefacts are dated on the basis of typology of things. Sometimes attempts are made to date flint artefacts on the basis of the thickness of patina that coats them though this is not a reliable method. Different stone things of ancient people usually survive in the ground quite well; they are neither cracked nor broken unless they are subject to physical and mechanical pressure, clear temperature fluctuations or the acidic medium. Only certain types of stone whose chemical composition contains particles of soluble substances can

SUMMARIES

crack or decay altogether in the long run. These are rather rare cases because even in olden times people usually chose hard rock to make tools. Nonetheless, the chemical composition of the ground in which the archaeological find was buried for a long time can determine some changes in the rock: the surface of a stone artefact can become covered with the brownish or whitish crust, and the acidic medium can change the colour of the artefact or even erode the surface. Such factors, however, do not spoil the shape of the find and most often it is possible to distinguish what kind of find it is and what rock it is made of. Stone find taken out of the ground usually require no special care. It is advisable simply to wash off the ground that is stuck to the find carefully, to dry the find properly and store each find separately in a bag so that they should not rub against one another. It is important to respect the archaeologist’s work – when taking inventory of the finds it is necessary to keep to the system of classifying the finds, numbering of the finds that the archaeologist has created. If a decision to write down the identification pressmark on the finds themselves is taken, the finds should be photographed and drawn prior to that. It is common for museums to store only portable stone finds. In ancient times, however, stone was used in different spheres, especially in architecture. Moreover, stone in archaeological excavations is found as a part of certain structures. Quite often they are fireplaces, stoves, fundamentals of buildings, which are not dismountable and cannot be taken to the museums. One of the ways of perpetuating immovable objects of heritage is displaying them in an open or specially covered space, in situ. In this way stone valuables are made accessible to the visitors and scientists. However, when displayed outside they are subject to a harmful effect of natural factors: the heat, wind, air pollution and acid rains that form due to it. Salts that are present in the environment have a destructive effect on both the surface and the inside of the rocks. Flora, different fungi, mould and bacteria also produce a damaging effect on stone. Under the biological impact stone starts to decompose and crack too. It is not only natural factors but also large flows of tourists who tread the

909

SUMMARIES

stone structures and thus contribute to a gradual decay of their surface that do harm to the stone objects; different inscriptions and drawing (graffiti) on stones also damage them. All the above-mentioned factors act simultaneously on the surface of stone therefore cleaning or preventive measures for conservation of stone heritage monuments are chosen taking into consideration the factors that do harm to stone and the kind of stone. It is impossible to create sterile conditions for at least massive stone structures. And constant cleaning acts on stone as an additional destroying factor because each time a part of the stone surface is polished off. Though there are many ways of stone conservation, sometimes doing nothing is the best way of preserve the archaeological properties of stone. ŽODYNĖLIS

910

Akmens amžius – Stone Age (iš didžiųjų

Įrankis – tool, implement

raidžių)

Kaplys – adze

Akmuo – stone

Kirvis – axe

Apvalainukas – pebble

Kulka – bullet

Archeologija – archaeology

Liekanos – remains

Archeologinė medžiaga – archaeological

Mikrolitas – microlith

data

Nenustatytos, specifinės paskirties

Datuoti – to date

dirbinys – unspecified implement

Detalė – part

Neretušuotas – unretouched

Formuoti – to shape

Nuskelti – to strike off

Galąstuvas – whetstone

Nuoskala – flake

Gaminti įrankį – to manufacture stone

Pasvaras – plumb

tool

Patina – patina

Grąžtelis – perforator

Peilis – knife

Gremžimas – scraping

Radimvietė – place of find

Gremžtukas – scraper

Radinys – find, artefact

Gruntas – ground

Retušuoti – retouch

Grūstuvė – crushing stone, grinding

Retušavimas – retouch, refinement

stone

Rėžtukas – burin

SUMMARIES

Ruošinys – piece, blank

Šlifuoti – polish

Skaldyti – to knap, to strike

Titnago skaldymas – flintknapping

Skaldymas – knapping

Titnago gabalas (t.p. skaldytinis) –

Skaldytas akmuo – flaked stone

nodule

Skaldytinis – core

Trintuvė – grater, mill

Skaldytinio formavimas – shaping of a

Titnaginis inventorius – set of flint

core

implements, inventory, collection

Skeltė – blade

Titnagas – flint

Skutimas – peeling

Uoliena – rock, stone

Sluoksnis – layer

Yla – awl

Strėlės antgalis – arrowhead

Žaliava – material

Šautuvo muštukas – gun flapper

Židinys – fireplace

JUSTINA POŠKIENĖ

ARCHAEOLOGICAL POTTERY The article gives a concise review of abundant archaeological everyday pottery stored in the museums of Lithuania and briefly presents pottery from burial sites, as well as tiles. All clay objects found using the methods of archaeological science and forming a part of the complex of the finds of a certain archaeological environment (context, structure and the like) are referred to as archaeological pottery. As it is thought today, pottery appeared in the current territory of Lithuania around 5500 – 5300 BC. This date is considered to be the beginning of the early Neolithic. During different Neolithic periods pottery from Narva, Dubičiai, Nemunas, Combed Ware, Globular Amphora, Corded Ware and Pamariai (the Baltic Coastal) archaeological cultures are singled out in the territory of Lithuania. There is more than one theory of the origin of pottery in the Eastern

911

Akmeniniai archeologiniai radiniai ir jų priežiūra // Muziejinių eksponatų priežiūra, IV dalis: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejų saugyklose (Archaeological stone finds and their maintenance), 2015, p. 513-542, Vilnius.

Recommend Documents