3 paskaita: Kiekviena sistema pasiţymi tuo, kad: 1. Ją sudaro daugelis dalių; 2. Sistemą sudarančios dalys nevienodai svarbios; 3. Sistemos dalys tarpusavyje sąveikauja; 4. Sistemos dalys viena nuo kitos yra priklausomos; 5. Sistemai būdinga savireguliacija. 6. Kiekviena sistema turi savo ribas.
Politinės sistemos teorijos pradininkas David Easton: Politinė sistema – tai sąveikos (elgesio sistema), kuriomis vykdomas autoritetinis vertybių paskirstymas visuomenėje ( Politinė Politinė sistema, 1953 ). – vientisa, suderinta politinių institutų, politinių vaidmenų, santykių, procesų, Jūratė Novagrockienė : Politinė sistema – vientisa, principų, pajungtų politinių, socialinių, teisinių, teisinių, ideologinių vertybių ir normų kodeksui, visuma. visuma. – tai visuma politikos subjektų tarpusavio santykių, politinių normų ir vertybių, susijusių su politinės Politinė sistema – tai valdţios realizavimu ir visuomenės valdymu.
Politinės sistemos tyrimų kryptys: Politinės sistemos „vidaus“ tyrimai; Politinės sistemos ir jos aplinkos sąveikos tyrimai. Politinės sistemos teorijos uţ daviniai: Pateikti rekomendacijas dėl politinės sistemos struktūros tobulinimo; Padėti išsaugoti politinės sistemos ir jos aplinkos pusiausvyrą („politinį stabilumą“); Padėti gerinti valstybės valdţios institucijų, tobulinti rinkimų, partinę ir kitas sistemas; Padėti nustatyti „stresines“ situacijas bei priemones joms įveikti; Padeda nustatyti valstybių politinio stabilumo lygį. Politinės sistemos bruoţai pagal D. EASTON 1. 2. 3. 4. 5.
Politinės sąveikos visuomenėje sudaro elgesio sistemą; Politinę sistemą supa fizinė, biologinė, socialinė ir psichologinė aplinkos; Aplinkos veikia politinę sistemą, t.y. ji yra atvira išorės poveikiams; Politinė sistema reaguoja į aplinkos poveikius ir sugeba prie jų prisitaikyti. Juodosios dėţės modelis 1. 2. 3. 4.
G. ALMONDO politinės sistemos koncepcija: Poreikiai:
1. 2. 3. 4.
Prekių ir paslaugų poreikiai Taisyklių poreikiai Sąlygų politiniam dalyvavimui poreikiai Poreikiai „simboliams
Palaikymo pasireiškimo formos: formos: 1. Materialinė parama 2. Įstatymų ir kitų taisyklių laikymasis
3. 4.
Politinis dalyvavimas Pagarbos demonstravimas
Politinių sprendimų ir veiksmų pasireiškimo pasireiškimo formos: 1. Apsirūpinimas 2. Taisyklių nustatymas 3. Vertybių (prekių, paslaugų etc.) paskirstymas 4. „Simboliniai“ veiksmai
Politinės sistemos Funkcijos: Ties „įėjimu“ vykdomos funkcijos: 1. Interesų formulavimas (artikuliacija) 2. Interesų apibendrinimas (agregacija) 3.
Komunikacija
Ties „išėjimu“ vykdomos funkcijos: 1. Normų kūrimas 2. Normų taikymas 3. Normų laikymosi kontrolė Politinės sistemos savybės: 1. 2. 3. 4. 5.
Reguliacinė Ekstrakcinė Distribucinė Adaptavimasis
„Simbolinė“
4 paskaita:
Politinių sistemų tipologija pagal G. Almond: 1. 2. 3. 4.
Anglų-amerikiečių politinės sistemos Kontinentinės Europos politinės sistemos Ikiindustrinės/Pusiau industrinės politinės sistemos Totalitarinės politinės sistemos
Politinių sistemų ti pologija pagal J. Blondel: 1. 2. 3. 4. 5.
Liberaliosios demokratinės sistemos Radikaliosios-autoritarinės (komunistinės)
Tradicinės sistemos Populistinės sistemos Autoritarinės-konservatyviosios sistemos
Politinių sistemų tipologija (III): 1. 2. 3.
Komandinės politinės sistemos Rungtyniškumu pagrįstos politinės sistemos Konsensusu pagrįstos politinės sistemos
Politinių sistemų tipologija pagal K. Popper: 1. Atviros politinės sistemos 2. Uţdaros politinės sistemos
Politinio reţimo samprata: – tai valstybinės valdţios įgyvendinimo būdų ir priemonių visuma. Politinis reţimas – tai Claud Levi-Strauss: Politinis reţimas – tai: tai: 1. Visuomenės gyvenimo stilius 2. Visuomenės moralinė būklė 3. Visuomenės struktūra ir valstybės santvarka
4. 5.
Valdymo būdai Įstatymų dvasia
Kas analizuojama tiriant politinį reţimą? 1. 2. 3. 4.
Asmens padėtis visuomenėje, piliečių teisių ir laisvių lygis Piliečių dalyvavimo politikoje ir valstybės valdyme laipsnis ir pobūdis Valstybinio reguliavimo ir visuomenės savivaldos santykis Politinės valdţios įgyvendinimo būdai (metodai)
Reţimų pasiskirstymas:
Politinių sistemų tipologija: Demokratinės sistemos Autoritarinės sistemos Totalitarinės sistemos Demokratijos bruoţai: 1. Tautos suverenitetas 2. Politinių teisių pripaţinimas didelei visuomenės daliai 3. Valdţių padalijimas 4. Lygios piliečių sąlygos dalyvauti politikoje 5. Rinkimai kaip valstybės institucijų formavimo būdas 6. Sprendimų priėmimas balsuojant 7. Valdţios kontrolė 8. Politinis pliuralizmas 9. Lojali opozicija 10. Alternatyvūs informacijos šaltiniai.
Demokratijos bruoţai konstitucinio teismo jurisp rudencijoje.: 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9.
Konstitucijos viršenybė Ţmogaus teisių ir laisvių apsauga Asmenų lygybė įstatymui ir teismui Teisė į teisminę gynybą Laisvi ir periodiški rinkimai Valdţių padalijimas Valdţios atsakomybė piliečiams Demokratinis sprendimų priėmimo procesas Politinis pliuralizmas
10.Galimybės plėtotis pilietinei visuomenei.
Demokratijų rūšys: Kriterijus – tautos dalyvavimas įgyvendinant politinę valdţią: 1. Tiesioginės (plebiscitinės)
2.
Atstovaujamosios (reprezentacinės)
5 paskaita:
Autoritarinių sistemų bruoţai: Politinių teisių ir laisvių likvidavimas ar esminis suvarţymas Visų (dalies) opozicinių partijų ir visuomeninių organizacijų veiklos uţdraudimas Rinkimų kaip valstybės valdţios institucijų formavimo būdo atsisakymas ar apribo jimas Valdančiosios partijos tapatinimasis su valstybės aparatu Valdţių padalijimo ignoravimas Opozicinės ţiniasklaidos draudimas (veiklos ribojimas) Kovos su reţimo priešininkais metodai Ypatingas jėgos struktūrų vaidmuo ir kt. Autoritarinių reţimų rūšys: 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8.
1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8.
Biurokratiniai-kariniai reţimai Autoritarinis korporatyvizmas
Mobilizuojantys autoritariniai reţimai Postkolonijiniai autoritariniai reţimai Neopatrimonialiniai reţimai Rasinės (etninės) „demokratijos“ Ikitotalitariniai reţimai (neįgyvendintas totalitariz mas) Postotalitariniai reţimai Totalitarinių reţimų atsiradimas: Prieţastys: Politinio dalyvavimo formų plėtra, kada į politinę areną išėjo plačios ţmonių masės, kurioms politinis elitas, siekdamas jų paklusnumo, privalo daryti poveikį; Šiuolaikinės technologijos, ţiniasklaidos priemonės, įgalinusios daryti veiksmingą poveikį visuomenei. Totalitar inių sistemų bruoţai: •
•
•
Oficiali ideologija
•
Vienintelė partija
•
Teroro sistema
• • • • • • • • • • • • • • • •
Ţiniasklaidos kontrolė Valstybės monopolija ginklams Centralizuota ekonomika
Pasaulinės hegemonijos siekis; Fanatiškas masinis vadui paklūstantis judėjimas; Nuolatinis teroras, ţudynės „naujos tvarkos“ vardan; Moralinių nuostatų apjungimas su ideologija; Totalitarinė propaganda. Ideologija, įvardijanti priešą (ţydai, monopolinis ka pitalizmas ir pan.); Daugumos primatas prieš individą; Nėra valdţių padalijimo; Privataus gyvenimo kontrolė; Pilietinių laisvių ribojimas; Represinio aparato viešpatavimas; Militarizmas ir agresyvi uţsienio politika; Koncentracijos stovyklos, Gulagas ir pan.
Totalitarinių sistemų rūšys: Kriterijus – viešpataujanti ideologija : 1. Komunistinės sistemos; 2. Fašistinės sistemos; 3. Nacistinės sistemos.
Poţymiai
Totalitarinis
Autoritarinis
Demokratinis
reţimas
reţimas
reţimas
Ideologijos naudojimas
Atviras
Ideologija
Paslėptas
Partinė
Vienpartinė
Partijų gali ir nebūti
Daugiapartinė
Politinis dalyvavimas
Aukštas
Ţemas
Aukštas
Poveikis gyventojams
Prievartinis, visose srityse
Prievartinis
Psichologinis poveikis visose srityse
nebūtina
sistema
politinėje srityje
6 paskaita:
Termino „VALSTYBĖ“ kilmė: Ankstyvieji terminai: polis civitas res publica regnum imperium • • • • •
Niccolo Machiavelli: it. lo stato Angl. state, vok. Staat, pranc. état, isp. ir port. Estado
Termino „VALSTYBĖ“ prasmės: 1. Politiškai organizuotų piliečių, gyvenančių tam tikroje apibrėţtoje teritorijoje, bendruomenė (plačioji valstybės samprata); 2. Valdymo arba vyriausybės institucijų visuma (siauroji valstybės samprata). Valstybės sampratos“: Teisinė samprata: Valstybę sudaro politinė tauta, apibrėţta teritorija ir valstybės valdţia (G. Jellinek „Trijų elementų“ doktrina) Sociologinė samprata: Valstybė – tai bendruomenė, kuriai apibrėţtoje teritorijoje priklauso monopolinė teisė legitimiai taikyti fizinę prievartą (M. Weber) Politologinė samprata: Valstybė – tai sistema viešosios valdţios institucijų, įsteigtų bendriems reikalams spręsti •
•
•
Sociologinė „Valstybės“ samprata: Liberalizmas: Valstybė yra būtinas instrumentas siekiant apsaugoti individo laisvę. Marksizmas: instrumentas Valstybė – tai ekonomiškai viešpataujančios Anarchizmas: Valstybė – tai instrumentas pavergti ir išnaudoti individą Teisinė „Valstybės“ samprata: Valstybės poţymiai: Politinė tauta Teritorija
Viešoji valdţia Suverenitetas (?)
Gebėjimas uţmegzti santykius su kitomis valstybėmis (Montevidėjo konvencija, 1933) (?) Tarptautinis pripaţinimas
Valstybės poţymiai: • • • • •
Teritorija Laikas Gyventojai
Valstybės vadovas Galios
klasės
rankose.
Valstybė ir politinė sistema: Gabriel Almond:
Valstybė – politinės sistemos centras, jos ribos ir pateisinimas.
Niklas Luhmann: Valstybė – tai nėra politinė sistema, o jos institutas, skirtas politinei sistemai išreikšti.
Biurokratijos samprata:
Biurokratijos terminą pagrindė Vincent de Gournay. Biurokratija – tai: 1. Administracinis aparatas ir jame tarnaujantys ţmonės; 2. Moderniosios visuomenės valdymo organizavimo forma. M. Weber biurokratijos modelis:
Biurokratinio valdymo privalumai: Tikslumas • • •
Nedviprasmiškumas Dinamiškumas
Max Weber: Jokia mašinerija pasaulyje negali dirbti taip taip pigiai! Biurokratija – racionalaus valdymo įrankis Teisingumas Neutralumas Saugumas Racionalumas Veiksmingumas
tiksliai, kaip ši žmogiška mašina, ir tuo pat metu kainuoti
• • • • • • • • • • •
Stabilumas ir tęstinumas Klaidų (iš)vengimas Sąţiningumas Duomenų surinkimas Patogumas
Biurokratinio modelio bruoţai: Administracinio personalo narių asmeninė nepriklausomybė Tiksliai nustatyta pareigybių hierarchija Aiškiai apibrėţtos tarnybinės funkcijos • • • • • • •
Skyrimas pareigoms laisvu susitarimu
Tarnautojai parenkami pagal profesinę kvalifikaciją; jie skiriami, o ne renkami Tarnautojams mokamas tiksliai nustatytas atlyginimas Pareigų vykdymas – vienintelis tarnautojo darbas
Karjera grindţiama vyresniškumu ir nuopelnais Pareigūnai atskirti nuo administravimo priemonių nuosavybės ir nesinaudoja savo padėtimi Grieţta pareigų vykdymo drausmė ir kontrolė Biurokratinio modelio trūkumai: • • •
•
Nelankstumas
Išlaidos daţnai didesnės nei nauda, kurios siekiama Piliečių ţinių nepakankamumas individualiais atvejais Sudėtinga kontrolė Neatitinka demok ratijos nuostatos, kad valdţia kyla iš tautos Šiuolaikinės biurokratijos bruoţai: • • • •
1. Veiksmingumas 2. Grieţta valdţios hierarchija 3. Formali ir tiksliai apibrėţta taisyklių sistema 4. Administracinės veiklos beasmeniškumas ir emocinis neutralumas Biurokratijos rekrutavimo modeliai; 1. Konkurencinis profesinės kompetencijos 2. „Gildinis“ 3. „Politinės kompetencijos“ 4. Patronatas
Biurokratijos kontrolės formos: 1.
Formalios: Politiniai paskyrimai
•
• • • •
Ministerijų atsakomybės taisyklės Asmeninių patarėjų pareigybių plėtra Įstatymų leidėjo kontrolė Teisminė kontrolė
Ombudsmenai Neformalios:
•
2.
• • •
Viešoji nuomonė Interesų grupių spaudimas Ţiniasklaida
7 paskaita:
Konstitucijos preambulė: LIETUVIŲ TAUTA prieš daugelį amţių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę ţmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių ţemėje - nepriklausomoje valstybėje, Lietuvos puoselėdama Lietuvos ţemėje tautinę santarvę, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ Pilietinės visuomenės terminas Europos valstybių konstitucijose: Čekijos Konstitucijos preambulė: įtvirtintas siekis sukurti laisvą ir demokratinę, pilietinės visuomenės principais pagrįstą valstybę. Bulgarijos Konstitucijos 4 str.:
įtvirtintas siekis sukurti prielaidas pilietinės visuomenės plėtrai.
Airijos Konstitucijos 43 str.: piliečių teisės pilietinėje visuomenėje įgyvendinamos vadovaujantis socialinio teisingumo principu.
Pilietinės visuomenės koncepcijos raida: 1. Pilietinė visuomenė – tai politinė visuomenės organizacija, sukurta saugumo labui (Th. Hobbes, B. Spinoza, J. Locke, I. Kant ir kt.)
Pilietinė visuomenė – tai prigimtinės (ikivalstybinės) būklės tąsa, laisvės sąlyga, valstybės, kaip blogio, priešybė (T. Paine) 3. Pilietinė visuomenė – tai istoriškai susiklosčiusi sankloda, apimanti ūkį, socialinių interesų grupes bei institucijas, atsakingas uţ visuomenės gerovę ir teisinį administravimą (G. Hegel) 4. Pilietinė visuomenė – tai save organizuojanti ir nuo valstybės save teisiškai ginanti bendruomenė (A. 2.
de Tocqueville, J. S. Mill)
Šiuolaikinė pilietinės visuomenės koncepcija Pilietinės visuomenės samprata: Pilietinė visuomenė plačiąja prasme – tai privačių interesų veikimo sritis 5.
Pilietinė visuomenė siaurąja prasme – tai privačių interesų veikimo sritis rinkos ir demokratijos sąlygomis
Pilietinė visuomenė – tai visuomenės būklė, pasiţyminti išvystytomis savivaldos ir savireguliacijos formomis, kai optimaliai derinami viešieji ir privatūs interesai, o aukščiausia visuomenės vertybe pripaţįstamas ţmogus, jo teisės ir laisvės. Jūratė Novagrockienė: Pilietinė visuomenė – tai visuomenės sritis, kurioje įstatymų saugomi individai, skatinami skirtingų interesų ir apsisprendimo, kuria įvairias grupes – savarankiškas asociacijas. Pilietinės visuomenės prielaidos: 1. Rinkos ekonomika ir privati nuosavybė 2. Atstovaujamųjų institutų sukūrimas 3. Įstatymais apsaugota individo autonomija 4. Visų visuomenės sričių atvirumas 5. Pasaulėţiūrinis ir organizacinis pliuralizmas 6. Vertybių, normų ir principų, reguliuojančių asociacijų sąveikas, buvimas 7. Viešosios valdţios nesikišimas Pilietinės visuomenės principai Ekonominė laisvė, nuosavybės formų įvairovė, rinkos santykiai, konkurencija; Ţmogaus ir piliečio teisių pripaţinimas (įtvirtinimas) ir apsauga;
Visuomenės savivalda ir savireguliacija;
Valdţios legitimumas ir demokratiškumas; Visų lygybė prieš įstatymą ir teismą; Valdţių padalijimo principu pagrįsta valstybės valdţios struktūra; Politinis ir ideologinis pliuralizmas;
Minties, ţodţio, spaudos laisvė, ţiniasklaidos nepriklausomybė;
Pilietinės visuomenės principai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: Lietuvos ūkis grindţiamas privačios nuosavybės teise (46 str.); Nuosavybė neliečiama (23 str.); Ţmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 str.); Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį (33 str.) Savivaldos teisė (119 str.); Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (29 str.); Valstybės valdţią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė , Teismas (5 str.); Ţmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 str.); Minties, tikėjimo ir sąţinės laisvė yra nevarţoma (26 str.); Pilietinės visuomenės f -jos: Valstybės valdţios kontrolė Valstybės tobulinimas (kūrimas) Asmenybės autonomija Socialinė politinė integracija Stabilumo visuomenėje palaikymas 8 paskaita:
Teisinės valstybės terminas Europos valstybių konstitucijose: Teisinė valstybė – tai siekis: Estija, Graikija, Lietuva, Suomija Teisinės valstybės konstatavimas: Andora, Baltarusija, Bulgarija, Čekija, Ispanija, Lenkija, Portugalija, Rusija, Slovakija, Turkija, Vengrija, Vokietija
Teisinės valstybės termino raida: Terminas Teisinė valstybė įsitvirtina Vokietijos teisės doktrinoje XIX a. pirmoje pusėje. Robert von Mohl: teisinė valstybė seka po patriarchalinės, patrimonialinės, teokratinės ir despotinės valstybės (1833). Friedrich Julius Stahl: Valstybė privalo būti teisinė; teisinė valstybė nėra valstybės tikslas ir turinys, bet tik rūšis ir būdas teisei įgyvendinti Teisinės valstybės tipai: • •
Rule of Law (anglosaksų tradicija) Rechtsstaat (vokiečių tradicija)
Rule of Law:
Teisės viršenybė arba viešpatavimas reiškia: •
Nė vienas ţmogus negali būti baudţiamas , išskyrus tą atvejį, kai yra paţeidţiamas įstatymas ir tai
•
Nė vienas nėra aukščiau įstatymo, kiekvienas paklūsta bendrajai teisei ir bendrųjų teismų
yra nustatyta bendruosiuose teismuose;
jurisdikcijai •
Bendrieji konstitucijos principai (teisė į asmens laisvę, viešo susirinkimo teisė ir pan.) yra teismų sprendimų rezultatas
Anglijos konstitucija nėra įstatymų leidybos, vartojant šį terminą įprastine prasme, rezultatas, nes ji yra teismuose vykusių ginčų dėl asmens teisių vaisius. Trumpai tariant, mūsų konstitucija yra teisėjo sukurta konstitucija ir turi visu, blog us ir gerus, teisėjų sukurtos teisė bruožus. Rechtsstaat: • •
Teisės šaltinis yra įstatymų leidėjo valia Įstatymų leidėjas privalo paklusti įstatymui
Nėra kitų imperatyvų, saistančių įstatymų leidėją Įstatymų reikalavimai yra privalomi nepaisant jų turinio
• •
BENDRI R ULE OF LAW IR R ECHTSSTAAT BRUOŢAI: 1. Konstitucijos viršenybės pripaţinimas 2. Valstybės galios ribojimas teise 3. Piliečių pagarba teisei
Teisinės valstybės principo elementai: 1. Teisės aktas turi būti prieinamas, aiškus ir nuspėjamas 2. Teisės ir pareigų bei atsakomybės klausimai turi būti išspręsti galiojančiame įstatyme ir nepriklausyti nuo kieno nors nuoţiūros 3. Įstatymui visi lygūs 4. Valstybės pareigūnai privalo veikti gera valia, neviršyti suteiktų įgaliojimų ir veikti tik pagal juos 5. Ţmogaus teisių ir laisvių įstatyminė apsauga 6. Bet kokie ginčai turi būti sprendţiami vengiant didelių kaštų šalims ir ilgo proceso, šalys skatinamos siekti kompromiso 7. 8.
Ginčų sprendimo taisyklės turi būti nešališkos Valstybė turi vykdyti tarptautinius įsipareigojimus
Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo doktrina: •
Atskleisti teisinės valstybės sampratos turinį – tai konstitucinės doktrinos funkcija (1999 m. geguţės 11 d. nutarimas)
•
Teisinės valstybės principas yra universalus, juo grindţiama visa teisinė sistema ir pati Konstitucija (2000 m. vasario 23 d. nutarimas)
•
• • • •
Konstitucinis teisinės valstybės principas - itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų (2012 m. liepos 3 d. nutarimas) Konstitucijos viršenybė, vientisumas, tiesioginis tai kymas Tautos suverenitetas Demokratija Atsakingas valdymas
•
Valdţios galių ribojimas ir valdţios įstaigų tarnavimas ţmonėms Teisės viešumas
•
Teisingumas (inter alia prigimtinis teisingumas)
•
• •
Valdţių padalijimas Pilietiškumas
•
Asmenų lygybė įstatymui, teismui, valstybės įstaigoms ir pareigūnams Ţmogaus teisių ir laisvių gerbimas ir apsauga Asmens ir visuomenės interesų derinimas Valstybės pasaulietiškumas ir pasaulėţiūrinis neutralumas Valstybės socialinė orientacija
•
Socialinis solidarumas
• • • •
Lyderystės samprata: Lyderystė – tai gebėjimas įtikinti kitus veikti, įkvepiant ir įtikinant juos, kad pasiūlytas veiklos būdas yra teisingas. Lyderis – tai grupės narys, kuris imasi didesnės atsakomybės nei kiti
grupės nariai siekiant grupinių tikslų.
Politinio lyderio savyb ės: Max Weber: Būtinos politinio lyderio savybės: 1. Aistra, t.y. pasišventimas darbui; 2. Atsakomybė dėl atliekamo darbo; 3. Gebėjimas vertinti realybę su vidine
ir ţmonių atţvilgiu
1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.
ramybe ir susitelkimu, t.y. gebėjimas išlaikyti distanciją daiktų
Gebėjimas akumuliuoti ir adekvačiai išreikšti visuomenės ir jo s grupių interesus; Gebėjimas priversti ţmones patikėti juo; Gebėjimas vesti paskui save pasekėjus ir mases; Gebėjimas pateikti naujas idėjas (inovatyvumas); Platus ţinių spektras bei istorijos ţinios; Padėties ir naujų idėjų pojūtis; Leksikonas, t.y. gebėjimas su kiekvienu kalbėti jo kalba.
Lyderis v. Vadovas Lyderis (angl. leader )
grupėje išsiskiria savo asmeninėmis savybėmis, vaidina svarbų vaidmenį kolektyve, nors formaliai gali nebūti jo vadovu. Lyderio statusą reikia nuolat įrodinėti. Vadovas (angl. head ) – tai išrinktas ar paskirtas funkcionierius (administratorius, pirmininkas, valdytojas, biurokratas), kuris oficialiai vadovauja kolektyvui arba grupei.
Lyderystės teorijos: Kompensacinė teorija Psichoanalitinė teorija Struktūrinė funkcinė teorija (Pasekėjų vaidmens teorija) Situacinė teorija Lyderio bruoţų teorija Politinių lyderių tipai: Kriterijus:
viešpatavimo tipologija 1. 2. 3.
Tradicinis lyderiavimas Charizmatinis lyderiavimas Racionalus (legalus) lyderiavimas
Kriterijus: organizacijos dydis 1. Nacionaliniai lyderiai 2. Regionų lyderiai 3. Partijų, organizacijų lyderiai 4. Maţų grupių lyderiai Kriterijus:
veiklos pobūdis 1. Universalūs lyderiai 2.
Situaciniai lyderiai
Kriterijus: santykiai su aplinka 1. Autoritariniai lyderiai 2. Nuošalūs lyderiai 3. Demokratiški lyderiai Kriterijus: politinės sąmonės tipas 1. Lyderiai reformatoriai 2. Lyderiai revoliucionieriai 3. Lyderiai konservatoriai Kriterijus: politinės veiklos sritis 1. Lyderiai programuotojai 2. Lyderiai strategai 3. Lyderiai vykdytojai Kriterijus: atliekamos funkcijos 1. Lyderis-vėliavnešys (įkvėpėjas) 2. Lyderis- pranašas 3. Lyderis-tarnas 4. Lyderis-prekeivis 5. Lyderis-gaisrininkas 9 paskaita: Elito samprata:
Elitas (pranc. élite – geriausias, rinktinis) – visuomenės
dalis, išsiskirianti iš kitų kokiais nors bruoţais, vertinamais visuomenėje. Matonytė: Elitas – tai socialinė grupė individų, kuriems socialiai svarbioje srityje ir ribotoje I. socialinėje erdvėje suteikiama pareiga ir teisė (ja realiai naudojamasi) valdyti ir vadovauti, nesvarbu, koks y ra suteikimo pagrindas ir kokia tos teisės taikymo sritis.
Elitologijos moto – bet kurioje visuomenėje egzistuoja maţuma , kuri priima pagrindinius sprendimus.
Elito rūšys: • • • • •
Politinis Ekonominis Sporto Meno Akademinis
Elitas priima pagrindinius sprendimus vi suomenėje, šie sprendimai ypač
svarbūs ir veikia bendriausius visuomenės gyvenimo aspektus, todėl šie sprendimai yra laikomi politiniais net ir tais atvejais, kai juos priimantys asmenys nėra politikai. Politinio elito atsiradimo būdai: • • • • •
Rinkimai, t.y. veikiant demokratiniam mechanizmui; Revoliucinis perversmas;
Pergalingi uţkariavimai; Monopolizuojant svarbiausių gamybinių resursų kontrolę; Religinių ir socialinių vertybių saugotojai.
Politinio elito teorijos:
Politinio elito susiformavimą lemia: 1. Organizaciniai gebėjimai (Mosca, Michels) 2. Psichologinės elito ir neelito savybės (Pareto) 3. Ekonominių resursų kontrolė (Burnham) 4. Elito narių uţimami svarbūs visuomenės postai (Wright Mills) G.Mosca teorija:
„Viena akivaizdu net ir atsitiktiniam žvilgsniui. Visose visuomenėse (...) visada susiformuoja dvi klasės – valdančiųjų ir valdomųjų. Pirmoji, ne tokia skaitlinga, įgyvendina visas politines funkcijas, monopolizuoja valdžią ir mėgaujasi valdžios teikiamomis privilegijomis; antroji, žymiai gausesnė klasė, yra valdoma ir kontroliuojama pirmosios“.
Priklausomybės valdančiajai klasei (politinei klasei) kriterijus – turtas. Politinės klasės atsinaujinimo būdai: 1. 2.
Demokratinis Aristokratinis
R.Michels teorija: Michels:
Tardamas žodį organizacija, ištari oligarchija.
Maţumos galimybę kontroliuoti daugumą lemia du veiksniai: 1. 2.
Organizaciniai Psichologiniai
V. Pereto teorija:
Elitas visuomenėje susiformuoja ţmogaus prigimties bruoţų, kurie išlieka pastovūs visoje istorijoje ir visose bendruomenėse, pagrindu. Priklausomybės elitui kriterijus – veiklos rezultatai, vertinami pagal formalųjį statistinį metodą. Pareto:
Elitų tipai: 1. Valdantysis 2. Nevaldantysis
Valdančiojo elito tipai: 1. „Lapės“ 2. „Liūtai“ J.Burnham teorija:
Elito galios šaltinis – ekonominių resursų (pirmiausia – gamybos priemonių) kontrolė. Burnham: Lengviausia nustatyti visuomenę valdančią grupę ištyrus, kuri grupė gauna didžiausias pajamas.
Gamybos priemonių kontrolė turi du aspektus: 1) Ribojama kitų galimybė naudotis gamybos priemonėmis; 2)
Suteikiamos privilegijos dalijantis produktus (pinigus, prekes ir pan.).
Šių aspektų nesuderinamumas sukelia krizes ir pokyčius elito struktūroje. Ch.Wright Mills teorija:
Elitas – institucinio visuomenės organizavimo produktas.
Elitą sudaro asmenys, uţimantys aukščiausiąjį hierarchinį rangą dominuojančiose institucijose (vykdomosios valdţios ir karinėse institucijose, taip pat didelėse korporacijose), t.y. esantys „strateginiuose socialinės struktūros komandavimo postuose“.
Moderniose visuomenėse elitas yra institucinis reiškinys, o ne klasių ar atskirų asmenų išskirtinis poţymis. Politinio elito tipologija:
Kriterijus - narių rekrutavimo (įtraukimo) būdas: 1. Uţdaras 2. Atviras Kriterijus – vaidmuo priimant politinius sprendimus (įtakos laipsnis): 1. Aukščiausiasis (50:1000000) 2. Vidurinysis (apie 5 proc.) 3. Administracinis 10 paskaita:
Pirmosios šiuolaikinės politinės partijos: Pirmosios šiuolaikinės politinės partijos (lot. pars – dalis) atsirado XIX a. pirmoje pusėje. Edmund Burke (XVIII a.):
Partinis susiskirstymas, nepriklausomai nuo to, ar partijos veikia vadovaudamosi gėrio ar blogio interesais, yra neatskiriama laisvos valdymo sistemos dalis.
Partija yra jungtinė žmonių organizacija, siekianti savo bendromis pastangomis nacionalinių interesų pagal tam tikrus principus, dėl kurių jie visi sutaria. Toriai (angl. Tory) ir vigai (angl. Whig ) Anglijos parlamente 1690-1695 m. 1828 m. Demokratų partija (JAV)
1830 m. Konservatorių partija (Didţioji Britanija) 1854 m. Respublikonų partija (JAV) 1859 m. Liberalų partija (Didţioji Britanija) Lietuvoje:
1896 m. Lietuvos socialdemokratų partija 1902 m. Lietuvos demokratų partija
Politinių partijų genezė: Max Weber:
Aristokratų svitos, „gerbiamų ţmonių“ partijos Politiniai klubai
Šiuolaikinės masinės partijos
Maurice Duverger:
Grupės parlamente Kadrinės partijos Masinės partijos Prielaidos politinėms partijoms rastis: Atstovaujamojo valdymo plėtra ir parlamentų įtakos didėjimas Masinis dalyvavimas politikoje ir rinkimų teisės plėtra Industrializacijos ir urbanizacijos plėtra Legitimacijos krizės Politinių partijų formavimasis: Politinių partijų atsiradimas iš parlamentinių frakcijų („vidinė mobilizacija“) Politinių partijų atsiradimas uţ parlamento ribų („išorinė mobilizacija“) Kur nėra politinių partijų?: Valstybėse, kuriose nėra išvystytų politinių struktūrų ir politinio dalyvavimo tradicijų (pvz., Saudo Arabija, Omana s, Brunėjus, Kataras) Valstybėse, kuriose politinių partijų veikla nutraukiama (Nigerijoje 1983 -1998, Čilė 1973 -1987 ir kt.) Politinių partijų sampratos: Elektoralinė: Tai - politinė grupė, aktyviai dalyvaujanti rinkimuose ir todėl turinti galimybę deleguoti savo kandidatus į valstybines institucijas (G. Sartori) Tai – organizacija, kuri kelia kandidatus į pareigybes savo vardu (K. Janda) Struktūrinė : Tai – mažų grupių, išsibarsčiusių po visą šalį ir sujungtų koordinuojančiomis institucijomis, sąjunga (M.
• • • •
• •
•
•
Duverger).
Struktūrinė-funkcinė : Tai – formali organizacija, kurios sąmoningas ir pirmaeilis tikslas yra asmenų, kontroliuojančių pavieniui ar koalicijose valdžios mašiną, iškėlimas ir išlaikymas viešojoje valdžioje (J. LaPolambara); Tai – statutinė organizacija politinių visuomenės agentų, kurie susiję su vyriausybinės valdžios kontrole ir kurie dėl
tautos paramos konkuruoja su kita grupe ar kitomis grupėmis (S. Newmann). Ideologinė: Tai – grupė vienminčių, kurie veikia drauge, kad pasiektų bendrus politinius tikslus (K. von Beyme).
Politinių partijų poţymiai: Išpaţįsta tam tikrą ideologiją; Partijos pasiţymi organizacine struktūra, t.y. jos yra tęstiniai laike ţmonių susivienijimai; Partijų tikslas – iškovoti ir išlaikyti valdţią; Kiekviena partija siekia uţsitikrinti tautos paramą. Politinių partijų teisinis reglamentavimas: Švedijos Konstitucija (1974): Partija laikomas kiekvienas rinkėjų susivienijimas ar grupė, kuri dalyvauja rinkimuose savo vardu.
Vokietijos Politinių partijų įstatymas (1967): Politinė partija – tai piliečių susivienijimas, siekiantis nuolat ar ilgą laiką daryti įtaką politinės valios formavimui federaliniu ar žemės mastu ir atstovauti tautai budestage ir žemės susirinkime, su sąlyga, kad jų faktinės galimybės, ypač atsižvelgiant į jų organizacijos apimtį ir tvirtumą, narių skaičių ir jų viešą veikimą suteikia pakankamas garantijas rimtam šių siekių įgyvendinimui.
Politinių partijų teisinis reg lamentavimas Lietuvoje: Politinių partijų įstatymas (2004 m. redakcija): Politinė partija yra savo pavadinimą turintis, pagal šį Įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti išreikšti Lietuvos R espublikos piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę. Konstitucinio Teismo 2005-02-10 sprendimas:
Politinės partijos yra tokie susivienijimai, kurių steigimosi tikslai, paskirtis ir veikla yra neatsie jami nuo politinės valdžios siekio, taigi ir nuo dalyvavimo rinkimuose į atstovaujamąją instituciją – Seimą. Politinių partijų organizacinė struktūra:
Partinis aparatas
Partijos atstovai valdţios institucijose („Partija valdţioje“) Narių ir elektorato partija
Maurice Duverger:
„Komitetas“ (angl. caucus) arba partinis elitas Partijos skyriai
Politinių partijų funkcijos: Dalyvavimas rinkimuose iškeliant ir remiant kandidatus; • • • • • •
Politinis rekrutavimas ir socializacija;
Inovacinė funkcija; Akumuliacinė funkcija; Ideologinės ir politinės įvairovės institucinių garantijų uţtikrinimas; Integracinė funkcija.
Krupavičius: Apibendrintos pagrindinės politinių partijų funkcijos: rinkėjų pasirinkimo formavimas per politikos alternatyvų pateikimą rinkimams; kandidatų į politinius postus ir lyderių atranka; rinkimų kampanijos ir konkurencija dėl rinkėjų balsų; dalyvavimas valdţioje ir vyriausybės formavime. Vokietijos Politinių partijų įstatymas (1967): Piliečių valios visose viešojo gyvenimo srityse formavimas; Politinio švietimo skatinimas ir gilinimas; Piliečių aktyvaus dalyvavimo politiniame gyvenime stimuliavimas; Piliečių, galinčių prisiimti atsakomybę uţ visuomenės reikalus, auklėjimas; Kandidatų iškėlimas rinkimuose; Įtaka politiniams procesams parlamente ir vyriausybėje; Suformuluotų tikslų pateikimas valstybės valiai formuluoti; Rūpestis nuolatiniu gyvu ryšiu tarp piliečių ir valstybės institucijų. • • • • • • • •
11 paskaita:
Politinių partijų įstatymas : Jungia piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti; Padeda formuoti ir išreikšti piliečių interesus ir politinę valią; Dalyvauja įgyvendinant valstybės valdţią ir savivaldos teisę. Politinių partijų tipai: • • •
Pagal politinių partijų organizacinę struktūrą ir narystę jose: 1. Masinės partijos 2. Kadrinės partijos 3. Visuotinės partijos Tas pats kriterijus: 1. Narystė formaliai apibrėţta 2. Formaliai apibrėţtos narystės nėra
Priėmimo į partijos narius kriterijus: 1. Narystė tiesioginė 2. Narystė netiesioginė Du kriterijai: 1) administracinė ir techninė partijos infrastruktūra ir 2) institucionalizuotos konfliktų sprendimų procedūros ir programinio konsensuso kūrimas: 1. Charizmatinės partijos; 2. Protopartijos arba įstatymų leidybos frakcijos; 3. Klientistinės arba patronaţo partijos; 4. Programinės partijos. Pagal partijų ideologiją: 1. Dešiniosios partijos; 2. 3.
Centro partijos; Kairiosios partijos.
Europos partijų „dvasines šeimas“: 1) liberalios ir radikalios partijos, 2) konservatyvios partijos, 3) socialistų ir socialdemokratinės partijos, 4) krikščionių demokratų partijos, 5) komunistinės partijos, 6) agrarinės partijos, 7) regioninės ir etninės partijos, 8) dešiniosios ekstremistinės partijos, 9) ekologiniai judėjimai. Politinių partijų perspektyvos: Partijos nebėra tas struktūrinis politikos elementas, kuris formuoja rinkėjų pasirinkimą ; Partijoms vis sunkiau sekasi suformuoti drausmingas ir politiškai skirtingas vyriausybes ar jungti visuomenės grupių interesus; Ph. Schmitter: akivaizdūs partijų nuosmukio ţenklai yra: a. antipartinių programų propaganda; b. viešos partijų savigarbos nusilpi mas; c. piliečių tapatybės su politinėmis partijomis nuosmukis; d. partijų ir interesų grupių ryšių susilpnėjimas; e. auganti partijų finansinė priklausomybė nuo valstybės. • •
•
Juan Linz: Mažai tikėtina, kad naujos partijos bus masinės narystės partijomis, tai yra partijomis, įleidusiomis savo šaknis į homogeniškus ir socialiai skirtingus elektoratus. Jos bus visuotinės partijos, t.y. mažiau pasiryžusios integruoti savo rėmėjus į daugybę masinių organizacijų, ir net mažiau apibrėžtos specifine subkultūra partijos, k aip atsitiko su kai kuriomis socialistų ir krikščionių demokratų partijomis praeityje. Taip pat bus mažiau pasižyminčių stipria partine tapatybe rinkėjų ir daugiau „plaukiojančių“.
Partinės sistemos samprata: Partinė sistema – tai: Partijų išsidėstymas, jų svoris ir santykiai; Konkrečioje politinėje sistemoje veikiančių politinių partijų sąveikos. Kriterijai partinėms sistemoms skirstytiL • •
Alan Ware: • • • •
Partijų skvarbos į visuomenę laipsnis; Partijų ideologija; Partijų parama politinio reţimo legitimacijai; Partijų skaičius valstybėje.
Giovanni Sartori:
Efektyvių partijų skaičius
Partinių sistemų tipai:
PARTINIŲ SISTEMŲ KLASIFIKACIJA PAGAL PARTIJŲ SKAIČIŲ IR SANTYKINĮ SVORĮ P ARTINĖ SISTEMA H IPOTETINIS VIETŲ E FEKTYVIŲ PARTIJŲ SKAIČIUS PARLAMENTE PASIDALIJIMO PAVYZDYS
DVIPARTINĖ SISTEMA DVIEJŲ SU PUSE PARTIJŲ
55-45 45-40-15
2,0 2,6
45-20-15-10-10
3,5
25-25-25-15-10
4,5
SISTEMA
DAUGIAPARTINĖ SISTEMA SU DOMINUOJANČIA PARTIJA
DAUGIAPARTINĖ SISTEMA BE DOMINUOJANČIOS PARTIJOS
Partinių sistemų kaitą lemiantys veiksniai: • • • •
Masinis rinkėjų persiorientavimas, kai partijos praranda dalį nuolatinių rė mėjų; Politiniai institutai (pvz., naujos rinkimų sistemos įtvirtini mas); Rinkėjų korpuso pokyčiai dėl migraciją, teritorijos pokyčių ir pan.; Vertybių ir politinių problemų kaita.
12 paskaita:
Apie interesų grupes XIX a.: Alexis de Tocqueville: Bet kokio amžiaus, bet kokios padėties, bet kokio mąstymo amerikiečiai nuolatos buriasi į sąjungas. Jie turi ne tik prekybinių ir pramoninių sąjungų, kurių veikloje aktyviai dalyvauja, bet ir tūkstančius kitų: religinių, dorovinių, rimtų, lėkštų, visiems prieinamų ir uždarų, milžiniškų ir negausių. (...) Visur, kiekvieno vajaus priešaky, kur prancūzai skiria vietą vyriausybei, o anglai – kokiam didikui, Jungtinėse Valstijose jūs rasite kokį nors komitetą. Interesų grupės šiandien: K. L. Schlozman: Interesų grupės, tie miriadai organizacijų – nuo verslo ir specialistų asociacijų, profesinių sąjungų, aplinkosaugos ir vartotojų grupių iki atskirų ir labai skirtingų problemų kaip abortai ir branduolinė energetika grupių – susieja individus su viešosiomis institucijomis ir siekia paveikti viešąją politiką, taigi yra kiekvienos veiklios demokratijos bruožas. Interesų grupės samprata: G. Wilson: Interesų grupės – tai organizacijos, kurios tu ri tam tikrą autonomiją nuo valdţios ar politinių partijų ir siekia daryti įtaką viešajai politikai. D. Simpson: Interesų grupė – tai organizacija, siekianti daryti įtaką palyginti siaurai pati nesiekianti valdyti.
viešosios politikos sferai, tačiau
Interesų grupė – tai organizuota individų, turinčių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką įvairių lygių valdţios politikai, struktūra. K. Janda:
Interesų grupių poţymiai: Vienija bendrus interesus arba tikslus turinčius individus ir jiems atstovauja; Tai organizuotos struktūros (pvz., profsąjungos, asociacijos, organizacijos); Siekia daryti poveikį įvairiems valstybės valdţios priimamiems sprendimams; Nesiekia politinės valdţios. Interesų grupės v. Politinės partijos: Skirtingi tikslų įgyvendinimo būdai; Interesų grupės geriau atstovauja viešajai nuomonei ir ją pateikia valdţios institucijoms; Politinės partijos atsako visuomenei uţ savo vykdomą politiką; Partijos atviros visoms visuomenės grupėms; Partijų programos ir veikla apima plačius nacionalinių interesų aspektus. Interesų grupių funkcijos: Atstovavimas interesams;
Dalyvavimo politikoje skatinimas;
Švietimas; Politinės dienotvarkės formavimas; Programų monitoringas.
Atstovavimo interesams reţimai: Ph. Schmitter išskiriami reţimai (tipai): Spaudimo reţimas; Atstovavimo reţimas; Susitarimo reţimas. • • •
Interesų grupės ir valstybės institucijos: Sąveikos modeliai: Pliuralizmas. Šio modelio pamatas – galios išskaidymas visuomenėje. Korporatyvizmas. Šis modelis įsitvirtina valstybėse, kurioms būdin ga galios koncentracija. Interesų grupių veiklos būdai: Lobizmas;
Informacijos kontrolė; Rinkiminė veikla; Ekonominės galios panaudojimas; Vieša informacinė kampanija; Prievarta ir dezorganizacija; Bylinėjimasis.
Almond
Hague, Harrop, Breslin
Demonstracijos ir prievarta
(spontaniška ir sąmoninga)
Lowi, Ginsberg
Tiesioginė sąveika su valdţios institucijomis
Viešos kampanijos Lobizmas, veikla per rinkimus
Asmeniniai ryšiai
Netiesioginė įtaka per politines partijas
Ryšiai su valdţios institucijomis
Tiesioginis atstovavimas
Visuomenės informavimo priemonės
Netiesioginė įtaka per viešąją nuomonę
Teismų panaudojimas Korupcija
Politinės partijos, valdţios institucijos
Interesų grupių įtakos strategijos: Tiesioginė strategija Administracinė
Netiesioginė strategija
Parlamentinė strategija
Ţiniasklaidos strategija
Mobilizacinė strategija
Kontaktai su parlamento nariais
Kontaktai su ţurnalistais,
Konferencijos, seminarai, apskrito stalo diskusijos
Kontaktai su valstybės
Kontaktai su
Atliktų tyrimų viešinimas,
tarnautojais
parlamentinių partijų
spaudos konferencijos
strategija Kontaktai su ministrais
dalyvavimas TV ar radijo laidose
Vieši kreipimaisi, peticijos
atstovais Dalyvavimas
vykdomosios valdţios darbo grupėse
Darbas teisėkūros darbo grupėse
Straipsnių, komentarų rašymas aktualiais klausimais
Mitingai, demonstracijos, streikai
Interesų grupių tipai: J. Blondel išskiriami interesų grupių tipai:
Tradicinės (kasta, tautinė maţuma ir pan.); Institucinės (policija, armija, valstybės valdininkija etc.); Ginamosios (funkcinės) (profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos); Artikuliacinės (ekologinės, negimusios gyvybės ir pan.).
• • • •
G. Almondo
išskiriami interesų grupių tipai: 1. Anoniminės grupės (atsiranda spontaniškai); 2. Neasocijuotos grupės (pvz., neorganizuotos tautinės grupės, vairuotojai ir pan.); 3. Institucinės grupės (pvz., valstybės tarnautojai, kariuomenė, baţnyčia); 4. Asocijuotos grupės (pvz., NVO, profsąjungos, verslo organizacijos ir pan.).
Lobizmo samprata: Lobizmas (angl. lobby
balsavimą.
– kuluarai, prieangis) istoriškai – tai veiksmai, kuriais siekiama paveikti parlamentarų
Šiandien lobizmas suprantamas plačiau – tai teisėti veiksmai, kuriais interesų grupės pavedimu atliekantis asmuo siekia paveikti viešąją politiką grupės naudai.
Lobistinės veiklos įstatymas (2000 m.): Lobistinė veikla – tai fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos uţsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripaţįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai. Lobistinės veiklos modeliai: Profesionalūs lobistai; •
Verslo kompanijose ar asociacijose dirbantys lobistai;
• •
Savanoriškumo pagrindu veikiantys lobistai;
•
Komitetai (angl. caucus).
13 paskaita:
Politinės kultūros tyrimų pradţia: Pirmasis bandymas suformuluoti politinės kultūros koncepciją yra Gabriel Almond straipsnis Comparative Political Systems, 1956.
Pirmoji sisteminė politinės kultūros studija – Gabriel Almond ir Sidney Verba Pilietinė kultūra ( angl. The Civic Culture), 1963.
T. Parsons kultūros samprata: Kultūra – tai simbolių sistema, kurios pagalba ţmogus suteikia prasmę savo patirčiai; tai – sukuriama ir perduodama vertybių, idėjų ir kitų simbolinių -reikšminių sistemų turinys ir išsidėstymas. Ţmogaus sukurtos, bendros, konvencinės, tvarkingos ir iš tiesų išmokstamos simbolių sistemos suteikia ţmonėms prasmingą atramą, padeda susiorientuoti vienas kito, aplinkinio pasaulio ir savęs pačių atţvilgiu. Simbolinė sistema yra informacijos šaltinis, išmatuojamai formuojantis, nukreipiantis, sukonkretinantis besitęsiantį veiklos srautą ir ţmogaus elgesį. Kultūrai būdingi bruoţai: Kultūra yra bendra; tai – kolektyvinis fenomenas, kurio negalima redukuoti iki individų lygio; Kultūra perduodama; tai – socialinis paveldas, jungiantis kartas; Kultūra yra išmokstama; ji nėra perduodama genetiškai, o įsisavinama per socializacijos procesą. • • •
Orientacijos veiklos atţvilgiu (angl. orientations to action ) apima trijų rūšių kodavimą: Kognityvinį iškodavimą; Emocinį iškodavimą; Vertybinį uţkodavimą. • • •
Almond ir Verba politinės kultūros koncepcija: Gabriel Almond: Politinė kultūra – tai orientacijų politinės veiklos Systems, 1956).
atžvilgiu išsidėstymas (Comparative Political
Gabriel Almond ir Sidney Verba: Politinė kultūra apibūdina specifiškas politines orientacijas – požiūrius į politinę
sistemą, įvairias jos dalis ir savo vaidmenį sistemoje, politinės sistemos internalizaciją jos narių žiniose, jausmuose, vertinimuose (Pilietinė kultūra, 1963).
Politinė kultūra priklauso nuo šių veiksnių: Bendros tautos kultūros ir mentaliteto; •
• • •
Tautos atstovų racionalumo laipsnio; Politikos prestiţo; Piliečių teisių ir pareigų garantijų.
Politinė kultūra apima šiuos elementus: Ţinių apie politiką lygį; Gebėjimą savarankiškai vertinti įvykius; Gebėjimą valdyti emocijas politinėje veikloje. Gebėjimą dalyvauti politinėje veikloje. • • • •
Pagrindinės išvados: Politinė kultūra lemia politinės sistemos stabilumą; Politinės kultūros pobūdis sudaro prielaidas politiniam reţimui stiprėti arb a silpnėti. • •
Politinės kultūros samprata: David Easton: Politinė
kultūra – tai įsitikinimų, idėjų, normų, vertybių rinkinys, kuris lemia mąstymo ir veiklos šablonus, savo ruožtu darančius įtaką politinės sistemos veiklai.
Lucian Wilmot Pye: Politinė
kultūra – tai rinki nys požiūrių, įsitikinimų ir jausmų, kurie suteikia tvarką ir reikšmę politiniam procesui bei fundamentalias prielaidas ir taisykles, valdančias elgesį politinėje sistemoje.
Julius Šmulkštys: Politinė kultūra susideda iš žmonių pažiūrų į valstybę, valdžią ir politiką bei klausimų, kaip tos pažiūros formavosi ir kokia jų įtaka. Jūratė Novagrockienė: Politinė kultūra – tai orientacijos politinės sistemos ir jos dalių atžvilgiu bei požiūris į savo vietą toje sistemoje, t.y. visuma vertybių, kurių kontekste vystosi politinė sistema. Politinė kultūra yra tam tikru būdu sutvarkyta subjektyvi politikos sritis, kuri įprasmina politinius įvykius, individualių politinių veiksmų relevantiškumą, susieja politinius institutus. Politinės kultūros f -jos: • • • • • •
Identifikacija; Orientacija; Adaptacija; Socializacija; Integracija; Komunikacija;
Politinių orientacijų tipai: Paţintinės (kognityviosios); Emocinės (jausminės); Vertybinės. • • •
Politinių orientacijų objektai: 1. Politinė sistema kaip visuma; 2. Politinės sistemos įeiga (angl. input ); 3. Politinės sistemos išeiga (angl. output ); 4. Pats individas kaip „aš“ ir įtakos galimybės. Politinės kultūros tipai: Grynieji“ („idealūs“) tipai: Parapinė (angl. parochial) politinė kultūra; Pavaldinio (angl. subject) politinė kultūra; Dalyvio (angl. participant) politinė kultūra. • • •
Politinių orientacijų objektai →
Politinė sistema kaip
Politinės sistemos įeiga
Politinės sistemos išeiga
visuma
Parapinė politinė kultūra
-
-
-
Pavaldinio politinė kultūra Dalyvio politinė kultūra
+
-
+
+
+
+
14 paskaita.
Politinės kultūros mišrieji tipai: Parapinė pavaldinio politinė kultūra; Pavaldinio dalyvio politinė kultūra; Parapinė dalyvio politinė kultūra; Pilietinė politinė kultūra. • • • •
Pilietinės politinės kultūros bruoţai: Piliečiai aktyviai išsako savo reikalavimus vyriausybei, preferencijas rinkimuose; Sprendţiant specifines problemas pasitiki ir paklūsta valstybės valdţiai; Piliečiai jaučiasi galį daryti įtaką vyriausybei, bet daţnai linkę atsisakyti tiesioginio dalyvavim o • • •
politikoje; •
Labiausiai atitinka demokratijos reikalavimus, nes piliečiai linkę pasitikėti savo išrinktais atstovais, yra kompetentingi ir saikingai dalyvauja politikoje;
•
Piliečiai pasirengę veikti, jei vyriausybės veikla neatitiktų jų lūkesčių (tačiau tik pagal įstatymų nustatytas demokratines procedūras).
Politinės kultūros tipai: G. Almond tipologija pagal politinės kultūros homogeniškumo laipsnį: Homogeninė (integruota anglų-amerikiečių); • • • •
Fragmentuota (kontinentinės Europos); Priešindustrinė (pusiau industrinė) Sintetinė homogeninė (totalitarinė).
Socializacijos samprata:
Terminą „socializacija“ pirmasis pavartojo JAV sociologas Franklin H. Giddings (1855-1931). Talcott Parsons: Per socializacijos procesus kultūra internalizuojama, ji tampa individualios asmenybės dalimi.
Švietimo ir mokslo ministro 2010 m. spalio 1 d. patvirtinta Vaikų ir jaunimo socializacijos programa: Socializacija – asmens vystymasis visą gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūros
vertybių perėmimo procesas, tobulinimasis ir savęs realizavimas visuomenėje. Socializacijos proceso aspektai: • •
Socializacijos procese iš kartos į kartą perduodama kultūra, ir tokiu būdu visuomenė gali išlikti; Socializacija yra savęs atskleidimo procesas.
Politinės socializacijos samprata: Antanas Sabaliauskas: Politinė socializacija – tai žmogaus požiūrio į valdžią ir valstybę formavimas, politinį elgesį reguliuojančių normų suvokimas, politinės veiklos įgūdžių įgijimas, politinės kultūros lygio formavimas (Politika ir pedagogika, 1995).
Jūratė Novagrockienė: Politinė socializacija – procesas, kurio metu įgyjama žinių bei suformuojama vertybių sistema apie politiką ir politinę sistemą. Politinė socializacija atlieka politinės kultūros tęstinumo funkciją (Politikos mokslo pagrindai, 2001).
Politinės socializacijos reikšmės: Tai politinio švietimo procesas, apimantis informacijos apie politinę sistemą skleidimą ir pilietiškumo ugdymą; Tai individo rengimas reikiamiems vaidmenims vykdyti, subkultūros ar politinės kultūros pagrindinių sisteminių normų įgijimas; Tai procesas, apimantis politinių paţiūrų formavimą, įgyjamą per patyrimą ir vidinius išgyvenimus; Tai netolygaus autoritetinio vertybių paskirstymo visuomenėje legitimumo uţtikrinimo priemonė. •
•
• •
Politinės socializacijos f -jos: Ţinių suteikimas ir suvokimas; Vidinių vertybių ir normų, kurias palaiko egzistuojantis reţimas, internalizacija; Viešpataujančio elito ir esamos visuomeninės tvarkos legitimacija. • • •
Politinės socializacijos instrumentai: Pirminiai (šeima, neformalios draugų grupės etc.); Antriniai (mokykla, jaunimo organizacijos, kariuomenė etc.); Tretiniai (politinės partijos, visuomeninės organizacijos, baţnyčia etc.). • • •
Kartų konfliktas: Dėl politinės socializacijos krizės radikaliai pakito visuomenės poţiūris į politinės sistemos institucijas (valstybės institucijas, politines partijas etc.); Visuotiniu reiškiniu tapo nepasitikėjimas valdţia, politinis absenteizmas (abejingumas); Įsivyravo netikėjimas, kad asmeninis dalyvavimas politiniame gyvenime gali ką nors pakeisti. •
• •
NACIONALINĖ DEMOGRAFIJOS (GYVENTOJŲ) POLITIKOS STRATEGIJA:
18. Kartų solidarumas.
Kadangi keičiasi visuomenė (...), kinta skirtingų kartų šeimos narių tradicinis vaidmuo, per maţai vertinama kartų bendravimo ir tarpusavio pagalbos nauda, kyla kartų susvetimėjimo pavojus. Dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės įsigali trijų ar keturių kartų giminystės ryšiai (vaikai, tėvai, seneliai, proseneliai). Kintant visuomenės moralinėms vertybėms, vis labiau įsivyrauja liberalus poţiūris, skatinantis kiekvieno individo asmeninę atsakomybę, slopinantis kartų ir visuomenės narių solidarumo jausmą. 57.5 Nepakankamas
nelygybę tarp jų.
dėmesys kartų solidarumui gali didinti kartų susvetimėjimą, kurstyti kartų konfliktus, didinti
Politinės socializacijos pradţia: David Easton ir Jack Dennis: • • •
Jausmai, įdiegti vaikystėje, yra pastovesni, negu įdiegti brandos a mţiuje; Suaugusių elgesį lemia vaikystėje įdiegtos politinės nuostatos; Piliečių politinis aktyvumas stabilizuoja visuomenės politinį gyvenimą, teigiamai veikia vyriausybės darbą.
Politinės socializacijos stadijos: • • • •
Politizacija; Personalizacija; Idealizacija;
Valdţios institucijų sistemos suvokimas.
