1 tema LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA I Seminaras NUTARTIS 2000 spalio 31 dėl žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, potvarkių ir nuosavybės teisių į žemės sklypą įregistravimo panaikinimo. Ginčo esmė Ieškovas P. Micevičius 1999 m. birželio 2 d. kreipėsi į teismą su ieškininiu pareiškimu, kuriame nurodė, kad jis nuo 1979 m. naudojosi 1,5 ha ploto žemės sklypu, esančiu prie jo sodybos Marijampolės rajone, Meškučių kaime. Greta šio sklypo yra J. Anusausko sodyba. Marijampolės rajono valdyba 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. 14–33 ir 1995 m. kovo 14 d. potvarkiu Nr. 3–7 leido J. Anusauskui įsigyti nuosavybėn 2 ha žemės. Šią žemę J. Anusauskas įsigijo pagal 1996 m. balandžio 12 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P51/96–0798 (b.l.82). Įsigytą žemę sudaro 0,77 ha ploto namų valda ir 1,23 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas (b.l. 83, 85). Į pastarąjį sklypą buvo įtraukta 0,34 ha pievos, kuria naudojosi ieškovas. Reikalavimai Ieškovas teigia, kad šiais veiksmais buvo pažeista jo kaip žemės naudotojo teisė, todėl prašė pripažinti negaliojančiais žemės pirkimo–pardavimo sutartį ir jos įregistravimą Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre. Papildomu ieškininiu pareiškimu, pateiktu teismui 1999 m. lapkričio 3 d., ieškovas patikslino ir papildė ieškininius reikalavimus: prašė panaikinti Marijampolės rajono valdybos 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkio Nr. 14–33 (b.l. 87) ir 1995 m. kovo 14 d. potvarkio Nr. 3–7 (b.l.97) dalį dėl leidimo J. Anusauskui įsigyti 1,23 ha ploto žemės sklypą, pripažinti negaliojančia 1996 m. balandžio 12 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 951/96–0798 dalį dėl 1,23 ha ploto žemės sklypo pirkimo J. Anusausko vardu bei panaikinti įrašą Valstybinio žemės kadastro duomenų registre Nr. 51/7891–2, kadastro Nr. 5148/0005: 19 dėl 1,23 ha ploto žemės sklypo registracijos J. Anusausko vardu Ieškovas suformulavo atsakovams materialų reikalavimą, kad atsakovui Jonui Anusauskui būtų panaikintas suteikimas ir leidimas išsipirkti 2 ha žemės sklypą asmeniniam žemės ūkiui, nes buvo pažeista jo teisė į jau naudojamą ir pirmiau už J. Anusauską jam suteiktą 34 arų pievą (CPK 146 str. 2 d. 7 punktas). Teisėjų kolegijos išaiškinimai Dėl rūšinio teismingumo Jeigu ginčas kyla iš civilinio teisinio santykio, tai nepriklausomai nuo to, kad viena iš šio ginčo šalių yra valstybės ar savivaldybės institucija, šis ginčas turi būti laikomas civiliniu, o ne administraciniu, ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismams. Bendrosios kompetencijos teismų kompetencija, kaip platesnė pagal savo pobūdį, turi apimti tuos atvejus, kai ginčas nėra grynai administracinio pobūdžio. Pagal šį principą, jeigu valstybės ar savivaldybės aktas tėra tik vienas iš kelių juridinių faktų, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia civilinis teisinis santykis, tai ginčas dėl tokio akto turi būti sprendžiamas kartu su civiliniu ginču, t. y. ne administraciniame, o bendrosios kompetencijos teisme. Bendrosios kompetencijos teismai civilinio proceso tvarka nagrinėja ginčus, kylančius iš civilinių, darbo, bankroto teisinių santykių 1999 m. sausio 14 d. priėmus Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymą, skundams, prašymams dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo nagrinėti įsteigti specializuoti administraciniai teismai Bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencijos atribojimas yra susijęs su viešu interesu, nes nuo šio klausimo sprendimo priklauso, ar bus užtikrinta žmogaus teisė į operatyvų teismo procesą, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos viešojo administravimo subjektu laikoma institucijos ir pareigūnai, įgyvendinantys vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas. Taigi administracinių teismų kompetencija apibrėžta ne vien per teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, subjektą, bet ir per teisinio santykio pobūdį . valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, vykdo dvejopas funkcijas. Pirma, valstybė ir savivaldybės vykdo valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijas. Šių funkcijų realizavimo tvarką reglamentuoja viešoji teisė, todėl šiems santykiams būdingas valdžios – pavaldumo elementas. Todėl ir ginčų, kilusių iš viešojo administravimo veiklos, nagrinėjimas priskirtas administracinių teismų kompetencijai .Tačiau tiek valstybė, tiek ir savivaldybės, be valdžios funkcijų, taip pat vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, t. y. atlieka civilinio teisinio pobūdžio veiksmus – dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Valstybės ir savivaldybių veiklos skirstymą į viešąjį administravimą ir ūkinę–komercinę veiklą pripažįsta ne tik nacionalinė teisė, bet ir šiuolaikinė tarptautinė teisė. Ir valstybė, ir savivaldybės yra tam tikro turto savininkai (Konstitucijos 47 str.), jos sudaro įvairius sandorius (CK 96 str., 99 str., Žemės įstatymo 3 str.). Civiliniuose teisiniuose santykiuose valstybė ir savivaldybė dalyvauja lygiais pagrindais kartu su kitais civilinių teisinių santykių subjektais, t. y. šiems santykiams nėra būdingas valdžios–pavaldumo arba subordinacijos elementas, nes šiuos santykius reguliuoja privatinė teisė. Tokia institucijų veikla negali būti pripažinta viešuoju administravimu. Valstybės ar savivaldybės veiksmai, pavyzdžiui: turto pardavimas, išnuomojimas ir pan., vertintini kaip civilinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar nutraukiantys atitinkamus civilinius teisinius santykius. Akivaizdu, kad, pavyzdžiui, valstybės ar savivaldybės institucija, priimdama sprendimą dėl žemės išnuomojimo, skyrimo ar pardavimo, veikia savininko – valstybės ar savivaldybės – vardu ir jo įgaliota, t. y. įgyvendina savininko, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, o ne valdžios institucijos, funkcijas. Civiliniam teisiniam santykiui atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti neretai reikalingas ne vienas juridinis faktas, o keli juridiniai faktai, t. y. faktinė sudėtis. Pavyzdžiui, iki žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo valstybė, kaip savininkas, turi priimti atitinkamą sprendimą, kam tą žemės sklypą parduoti. Tačiau nepriklausomai nuo to, kad vienas iš keleto faktinės sudėties, kurios pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia civilinis teisinis santykis, elementų yra valstybės ar savivaldybės institucijos aktas, ši faktinė sudėtis nepraranda savo civilinio teisinio pobūdžio. Todėl valstybės ar savivaldybės institucijos akto, priimto vykdant ūkines–komercines funkcijas, o ne viešojo administravimo funkcijas, negalima vertinti atsietai nuo visos faktinės sudėties, sukūrusios, pakeitusios ar nutraukusios civilinį teisinį santykį. Vadinasi, jeigu ginčas kyla iš civilinio teisinio santykio, tai nepriklausomai nuo
to, kad viena iš šio ginčo šalių yra valstybės ar savivaldybės institucija, šis ginčas turi būti laikomas civiliniu, o ne administraciniu, ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismams. Be to, jeigu iš faktinės sudėties, kurios pagrindu atsirado, pasikeitė ar pasibaigė civilinis teisinis santykis, būtų dirbtinai eliminuojamas valstybės ar savivaldybės institucijos aktas ir jis būtų nagrinėjamas administraciniuose teismuose, žymiai pailgėtų ne tik bylų nagrinėjimo terminai, bet ir kiltų teismo sprendimo prejudicinės galios problema. Pagal savo prigimtį civilinių teisinių santykių priskyrimas subordinaciniams santykiams neatitinka šiuolaikinės teisės doktrinos požiūrio, pagal kurį valstybės ir jos institucijos taip pat yra ir civilinių teisinių santykių subjektai ir šiuose santykiuose dalyvauja lygiomis teisėmis su kitais asmenimis. Remiantis tokiu principu tektų pripažinti, kad administraciniams teismams teismingi visi ginčai, kurių viena iš šalių yra valstybė, savivaldybė ar jų institucija bendrosios kompetencijos teismų kompetencija, kaip platesnė pagal savo pobūdį, turi apimti tuos atvejus, kai ginčas nėra grynai administracinio pobūdžio. Pagal šį principą, jeigu valstybės ar savivaldybės aktas tėra tik vienas iš kelių juridinių faktų, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia civilinis teisinis santykis, tai ginčas dėl tokio akto turi būti sprendžiamas kartu su civiliniu ginču, t. y. ne administraciniame, o bendrosios kompetencijos teisme. Šis principas leistų visą ginčą išspręsti bendrosios kompetencijos teisme, dirbtinai neskaidant ginčo į atskirus elementus ir nenagrinėjant šių atskirų elementų skirtingų sistemų teismuose. Toks principas leistų ne tik taupyti žmonių laiką ir lėšas, bet būtų naudingas ir valstybei, nes leistų taupyti biudžeto lėšas, skiriamas teismų sistemai išlaikyti, – vietoj kelių bylų būtų tik viena. Šio principo įgyvendinimas taip pat sumažintų ginčų dėl teismingumo skaičių, leistų užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą ir pašalintų skirtingų, vienas kitam prieštaraujančių teismo sprendimų galimybę. Tokiu būdu administracinių teismų kompetencijai reikėtų priskirti tik grynai administracinio pobūdžio ginčų viešojo administravimo srityje sprendimą, t. y. ginčų, kurių išsprendimas nėra siejamas su tolesniu kokio nors civilinio teisinio ginčo išsprendimu. O ginčai, kylantys dėl valstybės ar savivaldybės institucijos aktų, joms veikiant kaip civilinių teisinių santykių subjektams ir kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia teisiniai santykiai, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismams. Dėl žemės sklypų Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 1.2.5 punktą apylinkių agrarinės reformos tarnybos iki 1994 m. rugpjūčio 1 d. turėjo pateikti duomenis apie suteiktus gyventojams žemės sklypus asmeniniam ūkiui ir vietovėje paženklinti žemės plotus. Už matavimo darbus buvo atsakingi apylinkių agrarinės reformos tarnybų vadovai ir žemės projektus rengiantys specialistai, o žemės sklypų įforminimą ir apskaitą kontroliavo rajono žemės ūkio valdyba. J. Anusauskui asmeninio ūkio žemės sklypo planą 1993 m. liepos 23 d. parengė V. Uleckas (b.l. 88), bet asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktas (b.l. 91) atsakovo, žemės reformos projekto vadovų, žemės reformos tarnybos vadovo patvirtinti tik 1996 m. kovo mėnesį parduodami asmeniniam ūkiui skirti naudotis žemės sklypai suteikti apylinkės tarybos sprendimu iki 1994 m. liepos 1 d. Jeigu apylinkės taryba sprendimo nepriėmė, tai prašymą iki 1994 m. liepos 1 d. pateikusių piliečių teisę pirkti žemės asmeniniam ūkiui įgyvendina apskrities valdytojas, kuris išanalizavęs žemėtvarkos tarnybos pateiktus duomenis priima sprendimą, kuriuo konstatuoja, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme. Tik esant šiems individualiems teisės aktams, atsiranda teisė nupirkti asmeniniam ūkiui žemės sklypą iki 3 ha.. asmeniniam ūkiui žemė lengvatinėmis sąlygomis parduota asmenims, kurie 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. I–411 priėmimo dieną buvo įrašyti į apylinkės ūkio knygas. Ieškovas buvo įrašytas į knygas (b.l. 140), o atsakovas J. Anusauskas nebuvo. Žemės sklypai asmeniniam ūkiui turėjo būti suteikti, o vėliau parduoti, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo tikslus: pirma, žemės suteikimas asmeniniam ūkiui turi skatinti kaimo gyventojų ūkį; antra, sudaryti palankesnes sąlygas ūkininkauti; trečia, turėjo atsižvelgti į faktinį naudojimą. Ieškovas dirbo žemės ūkyje nuo 1971 m., sodybą pirko 1979 m., o apie atsakovo darbą žemės ūkyje byloje duomenų nėra, sodybą jis nusipirko 1987 m., bet apylinkės knygose įrašytas 1991 metais. Asmeninio ūkio žemė turėjo būti paskirta tokiu būdu, kad ja būtų galima lengvai naudotis ir kartu išvengti konfliktų tarp kaimyninių žemės sklypų naudotojų. piliečių asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir piliečių naudojama asmeniniam ūkiui iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Asmeninio ūkio žemės reformos žemėtvarkos projektas turėjo būti formuojamas pagal žemėnaudų projektavimui nustatytus reikalavimus ir aptariamos asmeninio ūkio žemės naudotojų bei kitų suinteresuotų piliečių susirinkimuose. Tik esant svarbioms priežastims, būtinumui užtikrinti kitų asmenų teisėtus ir pagrįstus interesus, į Žemės įstatymo tikslus būtų galima neatsižvelgti ir žemės sklypus skirti tokiu būdu, kad būtų suderinti tiek ieškovo, tiek atsakovo interesai Kolegija nutaria: Marijampolės rajono apylinkės teismo 2000 m. kovo mėn. 30 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti. Bylą perduoti nagrinėti iš naujo Marijampolės rajono apylinkės teismui. 2008 m. vasario 25 d. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, termino atnaujinimo Pareiškimo esmė Pareiškėjas 2006 m. spalio 16 d. paduotame pareiškime prašė teismą: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė G. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 233,35 kv. m žemės ir 1/8 dalį dviejų gyvenamųjų namų ir vieno gamybinio pastato (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į jo senelei priklausiusį nekilnojamąjį turtą Kauno miesto savivaldybei ir Kauno apskrities viršininko administracijai pateikti. Pareiškėjas nurodė, kad yra praleidęs terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į jo senelei priklausiusią žemę ir pastatus paduoti. Pareiškėjo seneliai G. ir G. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis lygiomis dalimis su bendrasavininkiu M. O. valdė namų valdą Kaune: 1870 kv. m žemės, du gyvenamuosius namus ir gamybinį pastatą, kuriame veikė įmonė „Volga“, (duomenys neskelbtini). Visa ši nuosavybė 1940 m. buvo nacionalizuota. 1937 m. mirus seneliui, 1/4 dalį jo nuosavybės paveldėjo senelė. Taigi pareiškėjo senelė nuosavybės teisėmis valdė 1/8 dalį visos namų valdos, arba 233,75 kv. m žemės ir 1/8 dalį dviejų gyvenamųjų namų ir vieno gamybinio pastato. Pareiškėjo motina, G. ir G. G. duktė M. P. (ikisantuokinė pavardė ir vardas M. D. G.) yra mirusi. Motinos gimimo liudijimo neišliko. Pareiškėjas yra Izraelio pilietis. Pareiškėjas teigė nežinojęs, kad nuo 1997 m. gyvendamas JAV ir turėdamas JAV pilietybę turi teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės turėtą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas iki 2003 m. sausio 1 d. negalėjo tapti Lietuvos Respublikos piliečiu, nes to nebuvo numatyta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme
A.P -2006 m. sausio 5 d. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę.Reikalavimai A. P. reikalauja atkurti nuosavybės teise į jo senelei G. G. nuosavybės teise priklausiusį ir išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegijos išaiškinimai Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“. Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“, kad „1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių valia priimta <...> Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama Nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas. Asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą reikalavimas, todėl prašymą atkurti nuosavybės teises gali pateikti tik asmuo, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę. Tik tokio asmens paduotas prašymas sukels teisinius padarinius pradedant nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje nustatytas terminas, kad prašymai turi būti paduoti iki 200 1 m. gruodžio 31 d., su to paties straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad kiti dokumentai – patvirtinantys nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, turi būti paduoti iki 2003 m. gruodžio 31 d., darytina išvada, kad įstatyme nustatyta prielaida – būti Lietuvos Respublikos piliečiu arba įgyti šią pilietybę, turėjo atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Asmeniui, įgijusiam Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos , todėl tokio asmens paduotas prašymas teisinių padarinių nesukurs. Piliečiai praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal įstatymą. Taigi įstatymu nustatytas prašymų padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) tapo naikinamuoju terminu. Tai reiškė, kad prašymų atkurti nuosavybės teises po šios datos nebus galima paduoti. Byloje nustatyta, kad A. P. pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu 2006 m. sausio 5 d., t. y. po 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII359 10 straipsnio 1 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. Esant tokiai teismų konstatuotai aplinkybei, darytina išvada, kad pareiškėjas neatitiko 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio 1 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymo Nr. IX-489 redakcija) nustatyto reikalavimo – iki 2001 m. gruodžio 31 d. būti Lietuvos Respublikos piliečiu, todėl jis neįgijo teisės atkurti nuosavybės teises. Neturėdamas subjektinės teisės į nuosavybės atkūrimą, asmuo neturi teisės ar įstatymų saugomo intereso (CPK 5 straipsnis), kuris turi būti apgintas, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą pareiškimui paduoti teisme negalėjo būti nagrinėjamas. Be reikalavimo būti Lietuvos Respublikos piliečiu, asmuo aktyviu veiksmu turi išreikšti savo valią atkurti nuosavybės teises – paduoti prašymą atkurti jas į konkrečius išlikusius objektus. Prašymas turi būti paduotas ne teismui, bet atitinkamai institucijai, Tik tada, kai po 2001 m. gruodžio 31 d. buvo kreiptasi su prašymu į atitinkamą valstybės instituciją, piliečiui atsiranda teisė kreiptis į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal Civilinio kodekso, o pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritisTaigi šiame procese kylantys ginčai nenagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Šiuo atveju su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą prašymui paduoti pareiškėjas A. P. kreipėsi tiesiogiai į bendrosios kompetencijos teismą pareiškėjui dar negavus atitinkamos institucijos išvados dėl nuosavybės teisę įrodančių dokumentų pakankamumo (nepakankamumo), minėtą klausimą bendrosios kompetencijos teismai išsprendė ypatingosios teisenos tvarka Pareiškime pareiškėjas prašė teismą ne tik atnaujinti praleistą terminą prašymui pateikti, bet ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė…. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme Tuo tarpu šioje byloje juridinę reikšmę turintis faktas – kad pareiškėjo senelė G. G. nuosavybės teisėmis valdė atitinkamą turtą – negalėjo būti nustatytas. Kolegija nutaria: Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 30 d. ir Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.
2 tema CIVILINĖS TEISĖS REGLAMENTAVIMO METODAS IR PRINCIPAI 2000 m. kovo 29 d. dėl visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu, bendrovės valdybos pirmininkės neteisėtų veiksmų ir bendrovei padarytos žalos atlyginimo. Ginčo esmė Ieškovas – Vilniaus miesto valdyba 1998 m. spalio 30 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą. Ieškininiame pareiškime ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba 1991 m. rugsėjo 13 d. potvarkiu Nr. 1489V „Dėl valstybinių paslaugų įmonių skaidymo” nuo valstybinio siuvimo fabriko „Ramunė” atskyrė drabužių siuvimo ateljė, esančią Vokiečių g. 9, į atskirą privatizuojamąjį objektą; 1994 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkiu buvo įregistruota valstybinė drabužių, odos ir kailių siuvimo įmonė „Sangreta”; 1994 m. spalio 18 d. priėmimo–perdavimo aktu valstybinė įmonė „Ramunė” perdavė valstybinei įmonei „Sangreta” patalpas Vokiečių g. 9 ir kitą turtą; 1995 m. viena pastarosios įmonės turto dalis (59,6 proc. vertės) buvo privatizuota viešojo akcijų pasirašymo būdu, o kita dalis, kaip valstybinis kapitalas, esantis įmonės įstatiniame kapitale, akcionuota; 1995 m. rugpjūčio 17 d. valstybinė įmonė „Sangreta” perregistruota į uždarąją akcinę bendrovę „Sangreta” (toliau – UAB „Sangreta”); Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo 1997 m. birželio 4 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 140–01 už akcionuotą valstybės turtą gautas 153 UAB „Sangreta” akcijas, kurių nominali vertė 58 293 Lt (t. y. 40,4 proc. įmonės įstatinio kapitalo) perdavė savivaldybės nuosavybėn; 1997 m. spalio 5 d. įvykęs UAB „Sangreta” visuotinis akcininkų susirinkimas nutarė parduoti 412,78 kv.m. ploto ateljė patalpas, esančias Vokiečių g. 9, ir įpareigojo bendrovės valdybos pirmininkę S. Jasiulionienę bendrovės vardu pasirašyti patalpų pirkimo–pardavimo sutartį ir kitus būtinus dokumentus; 1997 m. lapkričio 27 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį patalpos Vokiečių g. 9, pažeidžiant bendrovės interesus, buvo parduotos už 100 000 Lt, nors jų rinkos vertė buvo 435 297 Lt; apie 1997 m. spalio 5 d. šaukiamą UAB „Sangreta” akcininkų susirinkimą savivaldybei, kaip akcininkei, nebuvo tinkamai pranešta, todėl apie susirinkimą ji nežinojo ir neturėjo galimybės jame dalyvauti; pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 21 straipsnio 6 dalį apie šaukiamą akcininkų susirinkimą turi būti skelbiama įstatuose numatyta tvarka; UAB „Sangreta” įstatų 9 skyriaus 4 punkte nurodoma, jog „apie šaukiamą susirinkimą ir jo darbotvarkę skelbiama viešai spaudoje arba raštu pranešama kiekvienam akcininkui ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki susirinkimo dienos”; žodžių junginys „viešai spaudoje” susirinkimo skelbimo tvarkos tinkamai neapibrėžia, nes nenurodytas konkretus leidinys, todėl valdyba turėjo pasirinkti antrąjį informavimo būdą ir pranešti kiekvienam akcininkui raštu; kadangi taip nebuvo padaryta, skelbimas apie šaukiamą susirinkimą 1997 m. rugsėjo 4 d. laikraštyje Vakarinės naujienos negali būti laikomas tinkamu pranešimu; tokiais veiksmais atsakovas pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 21 straipsnyje numatytą susirinkimo sušaukimo tvarką, taip pat šio įstatymo 16 straipsnio 1 punkte įtvirtintą akcininko teisę dalyvauti susirinkime sprendžiamojo balso teise; šie pažeidimai yra pagrindas 1997 m. spalio 5 d. UAB „Sangreta” akcininkų susirinkimo nutarimus pripažinti negaliojančiais (Akcinių bendrovių įstatymo 23 str.); akcininkų susirinkimas neteisėtai įpareigojo bendrovės valdybos pirmininkę S. Jasiulionienę pasirašyti ginčo patalpų pirkimo–pardavimo dokumentus, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio 10 punktą teisė sudaryti bendrovės sandorius suteikiama administracijos vadovui; visuotinis akcininkų susirinkimas, įpareigodamas valdybos pirmininkę UAB „Sangreta” vardu pasirašyti sandorio dokumentus, peržengė savo kompetencijos ribas, todėl visuotinio akcininkų nutarimo 3.2 punktas turi būti pripažintas negaliojančiu; bendrovės valdybos pirmininkė S. Jasiulionienė, pardavusi patalpas Vokiečių g. 9 už 100 000 Lt, kai jų rinkos vertė – 435 297 Lt, padarė bendrovei 335 297 Lt (435 297 Lt – 100 000 Lt) žalą, todėl jos veiksmai turi būti pripažinti neteisėtais, o ji įpareigota atlyginti padarytąją žalą (Akcinių bendrovių įstatymo 29 str. 11 p., CK 483, 485 str. ); be to, savivaldybė ginčo patalpas perdavė valstybinei įmonei „Sangreta” kaip valstybės turtą balansine verte ir 40,4 proc. šio turto bendrovėje buvo akcionuota kaip viešoji nuosavybė, todėl šį turtą privatizuoti buvo galima tik Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 2 str. 2 p.), t. y. savivaldybei nustatytąja tvarka parduodant akcijas.
Reikalavimai Ieškovas, prašė teismą pripažinti negaliojančiais UAB „Sangreta” 1997 m. spalio 5 d. akcininkų susirinkimo nutarimo 3.1 ir 3.3 punktus, UAB „Sangreta” valdybos pirmininkės S. Jasiulionienės veiksmus, parduodant 412,78 kv.m ploto patalpas Vokiečių g. 9 ir pasirašant jų 1997 m. lapkričio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį bei 1998 m. balandžio 16 d. susitarimą dėl šios sutarties 1 punkto pakeitimo, pripažinti neteisėtais bei priteisti iš S. Jasiulionienės UAB „Sangreta” naudai 335 297 Lt žalos atlyginimo (b.l. 2–3, 16–18).
Teisėjų kolegijos išaiškinimai Visuotinio akcininkų susirinkimo metu (1997 m. spalio 5 d.) galiojusi Akcinių bendrovių įstatymo 21 straipsnio 6 dalis nustatė, kad apie šaukiamą visuotinį akcininkų susirinkimą valdyba privalo paskelbti įstatuose numatyta tvarka ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki susirinkimo dienos . Ši teisės norma vertintina kaip dispozityvi, nes konkrečios pranešimo tvarkos imperatyvia forma nenustato ir palieka šį klausimą pačių akcininkų savireguliacijai, t. y. nustatyti bendrovės įstatuose. Tačiau net ir esant dispozityviai įstatymo normai, teisinių santykių subjektai negali elgtis absoliučiai laisvai ir savavališkai. Tais atvejais, kai dispozityvi įstatymo norma teisinių santykių subjektams suteikia diskrecijos teisę, t. y. teisę veikti savo nuožiūra ir patiems reguliuoti savo santykius tarpusavio susitarimais, teisinių santykių subjektai privalo vadovautis bendraisiais teisės principais. Tokiais bendraisiais teisės principais yra teisingumas, sąžiningumas ir protingumas (CPK 11 str. 7 d.). Taigi šiais principais privalu vadovautis ir nustatant bendrovės įstatuose pranešimo apie šaukiamą visuotinį akcininkų susirinkimą tvarką. Ši tvarka turi būti tokia, kad užtikrintų galimybę kiekvienam akcininkui realizuoti savo neturtinę teisę – teisę dalyvauti aukščiausio bendrovės valdymo organo – visuotinio akcininkų susirinkimo – darbe (Akcinių bendrovių įstatymo 16 str.). Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalauja, kad, nustatant pranešimo tvarką, būtų atsižvelgta į bendrovės akcininkų skaičių, jų galimybę operatyviai gauti informaciją, galimas bendrovės išlaidas, būtinas pranešant akcininkams apie šaukiamą susirinkimą vienu ar kitu būdu, ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Atsakovo – UAB „Sangreta” įstatų 9.4 punkte nustatyta, kad apie šaukiamą susirinkimą ir jo darbotvarkę skelbiama viešai spaudoje arba raštu pranešama kiekvienam akcininkui ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki susirinkimo dienos. Kaip matyti, įstatymai nustato du alternatyvius pranešimo būdus: viešą skelbimą ir asmeninį kiekvieno akcininko informavimą apie šaukiamą visuotinį akcininkų susirinkimą gali būti pranešta skelbiant viešai spaudoje, įstatuose nedetalizuojant, kokiame konkrečiame spaudos leidinyje toks skelbimas bus spausdinamas, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimų. akcininkas atsiduria praktiškai sunkiai realizuojamoje situacijoje, ir jo teisė būti informuotam tampa deklaratyvi: tokiu atveju akcininkas yra verčiamas skaityti visus leidinius, abejotina, ar tai įmanoma, todėl toks pranešimo būdas negali būti pripažįstamas tinkamu užtikrinant akcininko teisių realizavimą Toks pranešimo būdas gali būti pripažintas tinkamu tik tuo atveju, jeigu aptariamoji abstrakti įstatų nuostata būtų sukonkretinta kituose bendrovės veiklos dokumentuose arba bendrovės veiklos metu būtų susiklostęs paprotys tokio pobūdžio skelbimus visada spausdinti kuriame nors konkrečiame spaudos leidinyje ir su sąlyga – apie šį paprotį žinojo ar turėjo žinoti visi bendrovės akcininkai. Kai bendrovės įstatuose yra nustatyta ne vienas, o du ar daugiau pranešimo apie šaukiamą visuotinį akcininkų susirinkimą būdų, teismui reikia atsižvelgti į tai, kuris iš tų būdų buvo taikomas bendrovės praktikoje. Jeigu bendrovės valdyba anksčiau taikė vieną pranešimo būdą, tai vėliau jo atsisakyti ir pradėti naudoti kitą alternatyvų pranešimo būdą bendrovės valdybai būtų protinga tik esant svarbioms priežastims. Tokiu atveju sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai reikalauja, kad bendrovės valdyba, kuri yra atsakinga už tinkamą visuotinio akcininkų susirinkimo organizavimą (Akcinių bendrovių įstatymo 21 str.1 d.), taigi ir už tinkamą akcininkų informavimą, iš anksto praneštų akcininkams apie pranešimo būdo pakeitimą Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad UAB „Sangreta” praktikoje buvo taikomas tik vienas iš jos įstatuose numatytų pranešimo būdų – asmeninis kiekvieno akcininko informavimas apie šaukiamą akcininkų susirinkimą Kadangi byloje nėra duomenų apie viešo pranešimo naudojimą, darytina išvada, kad ir apie kitus visuotinius akcininkų susirinkimus bendrovės akcininkai buvo informuojami individualiai raštu. Šis pranešimo būdas, atsižvelgiant į nedidelį akcininkų skaičių (18), taip pat į tai, kad dauguma akcininkų yra bendrovės darbuotojai, buvo visiškai logiškas. Susiklosčius tokiai pranešimo praktikai, visi bendrovės akcininkai galėjo visiškai pagrįstai tikėtis, kad ir apie kitus šaukiamus visuotinius akcininkų susirinkimus jiems bus pranešama asmeniškai raštu Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bendrovės valdyba, be pakankamo pagrindo pakeitusi pranešimo tvarką ir apie šaukiamą susirinkimą pranešusi viešu skelbimu, bendrovės akcininkų atžvilgiu pasielgė nesąžiningai ir tokiu būdu nesudarė jiems tinkamų sąlygų įgyvendinti savo teises. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybė buvo pagrindinis bendrovės akcininkas – jai priklausė 153 akcijos, tai sudaro 40,4 procentų visų bendrovės išleistų akcijų (b.l.50). esant tokioms aplinkybėms pranešimo apie šaukiamą akcininkų susirinkimą tvarkos pakeitimas vertintinas kaip nesąžiningas bendrovės valdybos siekis išvengti Vilniaus miesto savivaldybės atstovo dalyvavimo visuotiniame akcininkų susirinkime. reikalauja, kad pranešime apie visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą būtų nurodytas susirinkimo darbotvarkės projektas. Taigi pranešime būtina tiksliai ir nedviprasmiškai įvardyti, kokie klausimai bus svarstomi susirinkime. Informacija apie susirinkimo darbotvarkę turi būti aiški ir nekelti abejonių Akcinių bendrovių įstatymo 21 straipsnio 8 dalis reikalauja, kad ne vėliau kaip prieš 7 dienas iki susirinkimo pradžios akcininkams būtų sudaryta galimybė susipažinti su dokumentais, susijusiais su susirinkimo darbotvarke. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo tinkamai informuota apie šaukiamą visuotinį akcininkų susirinkimą, ši imperatyvi įstatymo norma taip pat nebuvo realizuota. Todėl ir dėl šios priežasties yra pagrindas pripažinti negaliojančiu ginčijamą visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą Akcinių bendrovių įstatymo 23 straipsnio 2 dalis nustato sutrumpintą 30 dienų terminą ginčyti visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimus. Ši norma taip pat nustato, kad sutrumpinto 30 dienų ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai nutarimą ginčijantis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo priėmimą . Taigi šiuo atveju Akcinių bendrovių įstatymas orientuoja taikyti bendrąsias ieškininės senaties termino eigos pradžios nustatymo taisykles (CK 86 str.). Nustatant ieškininės senaties termino pradžią, lemiamą reikšmę turi subjektyvus kriterijus, t. y. momentas, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kaip matyti iš Akcinių bendrovių įstatymo 23 straipsnio 2 dalies dispozicijos, įstatymas ieškininės senaties termino eigos pradžią sieja ne su visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo priėmimo momentu, o su sužinojimo apie jo priėmimą momentu . visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą ginčijant akcininkui, kuriam nebuvo tinkamai pranešta apie šaukiamą visuotinį akcininkų susirinkimą, sutrumpinto 30 dienų ieškininės senaties termino eiga prasideda ne nuo ginčijamo nutarimo priėmimo dienos, o nuo tos dienos, kai nutarimą ginčijantis akcininkas sužinojo ar turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą juridinis asmuo įgyja civilines teises ir pareigas per savo valdymo organus. Akcinių bendrovių įstatymo 27 straipsnio 1 dalis numato, kad valdybos ir jos narių įgaliojimus nustato bendrovės įstatai visuotinis akcininkų susirinkimas, kaip aukščiausias bendrovės valdymo organas, turi teisę ne tik nustatyti bendrovės valdymo organų struktūrą, bet ir, kiek leidžia įstatymas, spręsti jų kompetencijos klausimus. Todėl darytina išvada, kad visuotinis akcininkų susirinkimas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes ir laikydamasis įstatymo imperatyvių normų, gali nuspręsti, kuriam iš bendrovės valdymo organų pavesti sudaryti bendrovės vardu tam tikrą konkretų sandorį. Bendrovę ir jos valdymo organus sieja fiduciariniai, t. y. tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai, todėl visi bendrovės valdymo organai privalo veikti išimtinai bendrovės interesais. Bendrovės valdymo organas privalo balsuoti prieš bet kokį nutarimą, pažeidžiantį bendrovės interesus. Tais atvejais, kai bendrovės valdymo organo narys kartu yra ir bendrovės akcininkas, jo, kaip akcininko, ir jo, kaip bendrovės valdymo organo nario, interesai gali nesutapti. Taip pat gali nesutapti ir bendrovės bei jos akcininkų interesai. Esant interesų konfliktui, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai reikalauja, kad bendrovės valdymo organo narys apie tai informuotų kitus bendrovės valdymo organus. Tačiau vienokių ar kitokių asmeninių interesų turėjimas neatleidžia bendrovės valdymo organo nario nuo jo fiduciarinės pareigos veikti išimtinai bendrovės interesais. Jeigu bendrovės valdybos narys dėl savo asmeninių interesų negali veikti išimtinai bendrovės interesais, jis, kaip valdybos narys, apie tai informavęs kitus bendrovės valdymo organus, privalo nusišalinti nuo klausimo, dėl kurio kyla interesų konfliktas, sprendimo . Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovė – UAB „Sangreta” valdybos pirmininkė S. Jasiulionienė kartu buvo ir bendrovės akcininkė – turėjo įsigijusi 92 bendrovės akcijas. Kaip akcininkė, ji balsavo už dalies bendrovei priklausančio turto pardavimą, kasatoriaus teigimu, už žymiai mažesnę, nei rinkos vertė, kainą. Tuo tarpu fiduciarinių santykių požiūriu, bendrovės valdybos pirmininkė, privalanti veikti išimtinai bendrovės interesais, negali sudaryti sandorio, kuris pažeistų bendrovės interesus. parduotos patalpos buvo sudėtinė bendrovės turto dalis, nesant Nekilnojamojo turto registro išduotų dokumentų, negali būti pripažinta pakankamai pagrįsta ir motyvuota (CPK 222 str.). Dėl šių priežasčių teismų sprendimas ir nutartis naikintini, ir byla perduotina nagrinėti iš naujo Kolegija nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 1999 m. sausio 20 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti naujos sudėties Vilniaus apygardos teismui.
2003 m. rugsėjo 22 d. Dėl žalos atlyginimo Ginčo esmė
Ieškovas L.Varnas, kreipdamasis į teismą, nurodė, kad nuo 1954 metų dirbo L.Giros kolūkyje traktorininku, po privatizavimo dirbo Laibgalių žemės ūkio bendrovėje (likviduota 2001 m. lapkričio 22 d.), iš kurios atleistas 1996 m. rugpjūčio 13 d. ir vėliau niekur nedirbo. Utenos medicininės socialinės ekspertizės komisija 2002 m. gegužės 2 d. nustatė trečios grupės invalidumą ir 50 proc. darbingumo netekimą iki 2003 m. birželio 1 d. Dėl žalos atlyginimo mokėjimo kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyrių ir Rokiškio rajono savivaldybę, tačiau abu atsakovai mokėti žalos atlyginimą atsisakė, nes profesinės ligos, nustatytos po 2001 m. liepos 1 d., nepripažintos draudiminiu įvykiu, žalos atlyginimo klausimus reglamentuoja nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojantis Civilinis kodeksas, pagal kurio 6.289 str. 1 d. savivaldybė ar valstybė perima tik likviduotų valstybės ir savivaldybės įmonių ar įstaigų prievoles, o kolūkio ir žemės ūkio įmonė nebuvo valstybės ar savivaldybės įmonė ar įstaiga. Ieškovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo Nr.607 7 punktą periodinę netekto darbingumo kompensaciją turi mokėti Rokiškio rajono savivaldybė. Ieškovo nuomone, kadangi profesinės ligos nustatymo momentu niekur nedirbo, draudžiamųjų pajamų kompensavimo koeficientas apskaičiuojamas iš pensijos bylos, kuris yra 1,3531, o periodinė netekto darbingumo kompensacija po 299,71 Lt kas mėnesį. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 str., Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinuoju įstatymu, ieškovas teismo prašė priteisti iš Rokiškio rajono savivaldybės periodinę netekto darbingumo kompensaciją po 299,71 Lt kas mėnesį nuo 2002 m. gegužės 2 d. iki 2003 m. birželio 1 d., kompensaciją didinant didėjant draudžiamoms pajamoms. Teisėjų kolegijos išaiškinimai
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2002 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš Lietuvos Respublikos valstybės nuo 2002 m. gegužės 2 d. ieškovui periodinę netekto darbingumo kompensaciją po 299,71 Lt kas mėnesį iki 2003 m. birželio 1 d., atitinkamai šią sumą didinant, didėjant draudžiamoms pajamoms, nurodė, kad priteistiną sumą ieškovui turi mokėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyrius. Sprendimo dalį dėl periodinės netekto darbingumo kompensacijos mokėjimo už laikotarpį nuo 2002 m. gegužės 2 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d. vykdyti skubiai. Teismas iš Utenos MSEK darbingumo ekspertizės akto (b.l.45) nustatė, kad ieškovas, dirbdamas L.Giros kolūkyje neteko 46 procentų profesinio darbingumo, dirbdamas Laibgalių žemės ūkio bendrovėje – 4 procentų, t.y. atleidimo iš darbo dieną buvo netekęs 50 procentų profesinio darbingumo, šis procentas iki ligos diagnozavimo 2002 m. nepasikeitė. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog veiksniai, sąlygoję ieškovo susirgimą profesine liga atsirado iki 1996 m. rugpjūčio 13 d., t.y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl nors profesinė liga nustatyta ir ieškinys pareikštas galiojant 2000 m. CK, tačiau žalos atlyginimo santykiams reguliuoti taikytinas 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 18 1 str., numatantis, kad žalos atlyginimo prievolė pereina valstybei kai įmonė likviduota ir (ar) išregistruota, kai nėra jos teisių ir pareigų perėmėjo, tačiau žalos atlyginimas nebuvo kapitalizuotas nei perduota ši prievolė aukštesniajai organizacijai. Teismas, laikydamas, kad žalos atlyginimas ieškovui turi būti priteistas iš Lietuvos Respublikos valstybės, įpareigojant priteistą sumą išmokėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyrių, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr.997 (2002 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr.1628 red.) patvirtintos Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos (toliau – Tvarka) 2 punktu, kuriame nurodyta, kad perėjus žalos atlyginimo mokėjimo prievolei valstybei, šią prievolę vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, ir 5 punktu, kuriame nurodyta, kad žalos atlyginimo skyrimo, mokėjimo, pristatymo ir kitos aptarnavimo išlaidos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apmokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. pagal šiuo metu galiojančius norminius aktus formaliai žiūrint nėra tiesioginio subjekto, įpareigoto atlyginti nedirbančiam nukentėjusiajam dėl profesinės ligos padarytą žalą kai nukentėjusysis nedirba ir dėl to nėra draudžiamas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, o įmonė, kurioje jis dirbo, jau likviduota ar privatizuota . žalos atlyginimo mokėjimo prievolę perkėlė valstybei, nes ieškovas dirbo ir jo sveikata buvo veikiama kenksmingų faktorių galiojant minėtam įstatymui ir nėra duomenų, kad ieškovo sveikata pablogėjo po to momento, kai jis nutraukė savo darbinę veiklą 1996 m. vadovaujantis teisingumo kriterijumi žalos atlyginimas priteistinas ir šiems nukentėjusiesiems taip pat, kaip ir tais atvejais, kai profesinė liga nustatyta iki 2001 m. liepos 1 d . Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga civilinius teisinius santykius šiuo metu reglamentuoja 2000 m. CK, 1999 m. gruodžio 23 d. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas bei 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas Derinant šių įstatymų teisės normas buvo siekiama ginti nukentėjusiųjų asmenų, patyrusių nelaimingą atsitikimą darbe ar susirgusių profesine liga, civilines teises. Atsižvelgus į pasikeitusius ekonominius santykius (ekonominę sistemą) buvo nustatyta, kad kai kuriais atvejais prievolę atlyginti tokiems nukentėjusiesiems žalą perima valstybė CK 6.289 str. numato baigtinį sąrašą atvejų, kada žalos atlyginimas pereina valstybei – tik kai likviduojama valstybės įmonė ir įstaiga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika Laikinojo įstatymo 18 1 str. nuostatas dėl žalos atlyginimo prievolės perėjimo valstybei taiko ir tais atvejais, kai profesinė liga pripažinta ir po 2001 m. liepos 1 d. Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad ieškovas nuo 1954 metų dirbo L.Giros kolūkyje traktorininku, po privatizavimo dirbo Laibgalių žemės ūkio bendrovėje (likviduota 2001
m. lapkričio 22 d.), iš kurios atleistas 1996 m. rugpjūčio 13 d. ir vėliau niekur nedirbo. Utenos medicininės socialinės ekspertizės komisija 2002 m. gegužės 2 d. nustatė trečios grupės invalidumą ir 50 proc. darbingumo netekimą iki 2003 m. birželio 1 d. Be to, Utenos VMSEK 2002 m. spalio 8 d. Darbingumo ekspertizės aktas patvirtina, kad ieškovas 46 proc. nedarbingumo neteko dirbdamas kolūkyje, o 4 proc. Laibgalių ŽŪB. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes ir nurodytą teisės normų aiškinimą ir taikymą, teisėjų kolegija laiko, kad teismai ginčo santykiams reguliuoti pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo nuostatas. Pagal Laikinojo įstatymo 13 str. 2 d. periodinė netekto darbingumo kompensacija nukentėjusiajam apskaičiuojama pagal formulę 0,5 x d x k x D, kur d – darbingumo netekimo koeficientas, k – kompensavimo koeficientas, D – mokėjimo mėnesį galiojančių draudžiamosios pajamos. 1) kiekvienų skaičiuojamųjų metų asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas dauginamas iš įskaitytos į stažą tų metų dalies, 2) gautos atitinkamų metų sandaugos sudedamos, 3) gauta suma dalijama iš viso stažo, įgyto per tuos metus, kuriems vidurkis skaičiuojamas. Kolegija nutaria: Rokiškio rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą. 2006 m. balandžio 26 d dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo ir laidojimo išlaidų priteisimo Ginčo esmė Ieškovė I. B. patikslintu ieškinio pareiškimu prašė pripažinti: 1. Bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis turtą, buvusį E. V. vardu - dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), 89 622 Lt vertės, pripažįstant jos teisę į 1/2 dalį buto ir priteisiant kompensaciją po 22 405 Lt iš kiekvienos atsakovės; 2. 313 Vyriausybės taupymo lakštų, kurių vertė 31 300 Lt, pripažįstant jos teisę į 1/2 dalį taupymo lakštų ir priteisiant iš atsakovių po 7800 Lt kompensacijos; 3. 1759,48 Lt indėlį, buvusį E. V. vardu AB „Hansabankas” sąskaitoje, pripažįstant jos teisę į 1/2 dalį šio indėlio ir priteisiant iš atsakovių po 439,85 Lt turėto indėlio sąskaitoje; 4. 2003 m. kovo 6 d. E. V. ir E. Š. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą iš dalies negaliojančiu. Ieškovė nurodė, kad 2002 m. gruodžio 2 d. mirė E. V., su kuriuo neregistruotoje santuokoje ji gyveno nuo 1977 m. Pradėdami kartu gyventi jie buvo susitarę, kad visos lėšos bus bendros, turtas, kuris bus įgytas bendro gyvenimo metu, priklausys abiem bendrosios dalinės nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, kieno vardu bus įregistruotas. Nuo bendro gyvenimo pradžios iki 1986 m. abu gyveno ieškovės bute (duomenys neskelbtini), vedė bendrą ūkį, darbo užmokesčiai buvo laikomi vienoje šeimos kasoje. Butą, esantį (duomenys neskelbtini), kartu nusipirko 2002 m. rugpjūčio 28 d., įregistruodami E. V. vardu. Ieškovė ir jos šeimos nariai prisidėjo pinigais perkant šį butą. Reikalavimai Ieškovė prašo pripažinti jųdviejų bendrąja daline nuosavybe: butas (duomenys neskelbtini), 313 Vyriausybės taupymo lakštų ir banko indėlis. Už ieškovei atitektiną turto dalį ji prašo iš kiekvienos atsakovės priteisti iš viso 30 644,85 Lt kompensaciją. Teisėjų Kolegijos išaiškinimai Pagal 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus. Taigi nagrinėjamoje byloje tėvų ir vaikų (taip pat ir patėvių bei povaikių) tarpusavio teises ir pareigas, tėvų (sugyventinių) tarpusavio turtinius santykius, atsiradusius iki 2000 m. CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d., reglamentavo šių santykių atsiradimo metu galiojusios šeimos teisės normos. Atsakovės E. V. ir E. Š. yra E. V. tikrosios dukterys ir ieškovės I. B. podukros. Pagal galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 57 straipsnį vaikai, gimę iš nesančių tarpusavio santuokoje tėvų, nustačius jų tėvystę, turi tėvų ir jų giminaičių atžvilgiu tas pačias teises ir pareigas, kaip ir vaikai, gimę iš esančių tarpusavyje santuokoje tėvų E. V. ir E. Š. tėvas E. V. gyveno kartu su I. B. nesusituokę, tačiau jiems, kaip sugyventiniams, pradėjusiems kartu gyventi jau po paminėtų dukterų gimimo, galiojęs įstatymas pripažino tas pačias, kaip ir sutuoktinių, teises ir pareigas rūpintis vaikais ir juos auklėti. Santuokos ir šeimos kodekso 19 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad vaikų auklėjimo ir kitus šeimos gyvenimo klausimus sutuoktiniai sprendžia kartu. Tokia teisė spręsti kitus šeimos gyvenimo klausimus reiškia ir rūpinimąsi tuo turtu, kuris yra įgytas bendro gyvenimo metu. Byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, taip pat liudytojų parodymai įrodo, kad šie asmenys buvo bendro gyvenimo partneriai Tarp sugyventinių susiklostęs ilgalaikis, trukęs beveik 26 metus, gyvenimas drauge, normalūs šilti tarpusavio santykiai, bendravimas su giminaičiais ir teigiami giminaičių atsiliepimai apie šią porą tik patvirtina jų faktinius santuokinius santykius ir šeiminį ryšį Mikalojaus parapijos bažnyčios pažymos (b. l. 18) matyti, kad velionis E. V. buvo vedęs žmoną I. B. Šis dokumentas yra reikšmingas vertinant bažnytinę santuoką, kuri patvirtina, kad šie asmenys buvo išreiškę savo valią sukurti šeimą net ir nesant įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos santuokos civilinės metrikacijos įstaigoje. Tai rodo, kad nurodyti asmenys turėjo duoti vienas kitam bažnytinę sutuoktinių priesaiką. Taigi faktiškai santuoka buvo sudaryta Ieškovė bendro gyvenimo metu su E. V. buvo darbinga, iki senatvės pensijinio amžiaus dirbo pagal įgytą siuvėjos profesiją ir gaudama pajamas kartu su E. V. įgydavo turtą bei kaupė santaupas. Šie asmenys kartu gyvendami turtinius reikalus tvarkė bendru sutarimu. Ieškovė turėjo savarankiškas pajamas iš darbo teisinių santykių, dėl to nepagrįstas atsakovių teiginys apie tai, kad atlyginimą ieškovei mokėjo E. V. Todėl ieškovei savo gaunamomis piniginėmis lėšomis ir pastangomis ilgą laiką prisidedant prie turto įgijimo E. V. vardu, rūpinimasis sugyventiniu iki jo mirties, o įvykus mirčiai ieškovės lėšomis jį palaidojus, civilinėje teisėje visuotinai pripažįstamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principas (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) lemia tai, kad ieškovei turi būti pripažinta E. V. turto dalis po jo mirties. E. V. nėra palikęs išlikusio testamento dėl savo turto patvarkymo, dėl to nėra pagrindo išvadai, kad dalies turto pripažinimas I. B. prieštarautų velionio valiai. Pripažįstant ieškovei turto dalį atsižvelgtina ir į ieškovės nedarbingumą dėl senatvės pensijinio amžiaus, o nedarbingiems asmenims yra įstatymuose preziumuojamas išlaikymo reikalingumas.
Surinktų byloje įrodymų visuma leidžia padaryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad ieškovė ir mirusysis E. V., ilgą laiką gyvendami kartu, turtiniuose santykiuose siekė susikurti teisines pasekmes, būdingas asmenims, gyvenantiems santuokoje, t. y. įgyti kartu bendrą turtą, kurio teisinis režimas būtų panašus į sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą.
Kolegija nutaria: Apeliacinės instancijos teismo 2005m lapkričio 22d nutartį palikti nepakeistą. Priteisti ieškovei I. B. iš atsakovių E. V. ir E. Š. po 8243,74 Lt kompensacijos; sumažinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 25 d. sprendimu priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir priteisti iš I. B. atsakovėms E. V. ir E. Š. po 500 kiekvienai; kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą; taip pat priteisti iš I. B. atsakovėms E. V. ir E. Š. po 250 Lt advokatų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o ieškovei I. B. iš atsakovių E. V. ir E. Š. po 25 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.
3 tema LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI, CIVILINĖS TEISĖS SISTEMA. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr. 28 2000 m. gruodžio 21 d. Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas Įvairiose santykių, susijusių su tarptautiniu (užsienio) elementu, srityse teisinis reguliavimas yra unifikuotas tarptautinėmis sutartimis. Galiojanti tarptautinė sutartis tampa Lietuvos vidaus teisės sudėtine dalimi, todėl teismai privalo ją taikyti tiesiogiai, spręsdami ginčus, kylančius iš santykių, kuriuos unifikuotai reguliuoja atitinkama tarptautinė sutartis. nutarė: I. Išaiškinti teismams, kad: 1. Pagal Lietuvos CK 603 straipsnį užsienio teisė turi būti taikoma, kai yra bent vienas iš šių teisinių pagrindų: 1) Lietuvos tarptautinė privatinė teisė (kolizinės normos) numato, kad turi būti taikoma ne Lietuvos, o užsienio teisė; 2) Lietuvos galiojanti tarptautinė sutartis (dvišalė ar daugiašalė) numato, kad turi būti taikoma ne Lietuvos, o užsienio teisė; 3) Sutarties šalys yra pasirinkusios užsienio teisę kaip teisę, taikytiną jų santykiams (CK 616 str. 1 d.). Pirmaisiais dviem atvejais teismas privalo taikyti užsienio teisę savo iniciatyva, t. y. ex officio, išskyrus atvejus, kai teismas taiko CK 604 straipsnį. Trečiuoju atveju teismas turi taikyti užsienio teisę, kai to reikalauja bent viena iš šalių, išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo taikyti šalių pasirinktą užsienio teisę (pvz., kai taikytinos teisės klausimai nėra aiškiai išreikšti šalių sutartyje, taip pat kai taikytina teisė visiškai nesusijusi su šalių ginču, o pasirinkta vien dėl sunkesnio kitai šaliai bylinėjimosi arba siekiant apeiti imperatyvias teisės normas). 2. Taikant tarptautines konvencijas (sutartis) būtina atsižvelgti į jų aiškinimą ir taikymą užsienio valstybių teismų praktikoje. 3. Teismai, aiškindami ir taikydami tarptautines konvencijas (sutartis), privalo vadovautis bendraisiais tarptautinės teisės aiškinimo principais, įtvirtintais 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 31–33 straipsniuose. Aiškinant ir taikant tarptautines konvencijas (sutartis), reikia atsižvelgti į konvencijos autentiško teksto ir jų oficialaus vertimo į lietuvių kalbą galimus lingvistinius neatitikimus. 4. Pagal 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 26 straipsnį kiekviena galiojanti tarptautinė sutartis yra privaloma jos dalyviams ir turi būti sąžiningai vykdoma. Tarptautinės sutarties įsigaliojimas reiškia, kad ši sutartis tampa privaloma valstybėms – tos sutarties dalyvėms, o jų teismai privalo taikyti įsigaliojusios tarptautinės sutarties normas. 5. Tarptautinės sutartys (konvencijos), prie kurių Lietuva nėra prisijungusi, taikomos tada, kai tarptautinė sutartis (konvencija), nustatanti unifikuotas privatinės teisės normas, numato, jog ji yra taikoma, kai bent viena iš bylos šalių yra valstybėje - tos tarptautinės sutarties(konvencijos) dalyvėje, o pagal kolizines normas turi būti taikoma būtent valstybės – tos tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvės teisė. 6. Nustatydamas užsienio teisės turinį teismas reikalingą informaciją gali rinkti pats betarpiškai arba gali ją gauti teismo pavedimo pagalba. Jeigu Lietuva yra sudariusi dvišalę tarptautinę sutartį dėl teisinės pagalbos su valstybe, kurios teisė turi būti taikoma, informaciją apie Susitariančiosios Valstybės teisę teismas gali gauti tarptautinėje sutartyje nustatyta tvarka, nes sąvoka „teisinė pagalba” apima ir informacijos apie Susitariančiosios Valstybės teisę teikimą. 7. Jeigu užsienio teisė taikoma bylos šalių iniciatyva, tai pagal CK 605 straipsnį užsienio teisės turinio nustatymas yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl užsienio teisės turinį turi pateikti šalis, kuri remiasi užsienio teise ir reikalauja ją taikyti. Teismas, esant šalies prašymui, turi padėti šaliai nustatyti taikytinos užsienio teisės turinį. Be to, teismas turi tikrinti šalių pateiktą medžiagą apie užsienio teisę: aiškintis, ar šalys pateikė tikrai galiojantį užsienio valstybės įstatymo tekstą; prireikus reikalauti iš šalies, kuri remiasi užsienio teise, papildomos medžiagos ir pan. 8. Taikyti užsienio teisę teismas gali atsisakyti, jeigu užsienio teisės taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (visuomenės interesams – CK 604 str.) ir jeigu būtina taikyti Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiau susijęs, imperatyvias teisės normas. 9. Remiantis „viešosios tvarkos” kriterijumi, galima atsisakyti taikyti užsienio teisę, jeigu:
a) užsienio teisės taikymas reikštų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą (pvz., įteisintų asmens diskriminavimą lyties pagrindu, leistų prekybą žmonėmis ar laisvės suvaržymą ir pan.); b) užsienio teisės taikymas prieštarautų teisingumui, geriems papročiams, pagrindinėms visuomenėje nusistovėjusioms moralės nuostatoms (pvz., leistų prisiteisti iš tėvų kraitį, įteisintų prostituciją, įsipareigojimus, kylančius iš įstatymo draudžiamų azartinių žaidimų, uždraustų asmeniui kreiptis į teismą ir pan.); c) užsienio teisės taikymas pažeistų valstybės interesus ar pakenktų geros kaimynystės su užsienio valstybe santykiams (pvz., užsienio teisės taikymas leistų šalims išvengti mokesčių mokėjimo užsienio valstybėje, pažeistų nustatytus importo ir eksporto draudimus, leistų finansuoti neteisėtą valdžios užgrobimą užsienio valstybėje ir pan.). 10. Nustatant taikytiną teisę, vienos ar kitos teisės normos ar teisės instituto priskyrimo materialinei arba proceso teisei klausimą Lietuvos teismai turi spręsti vadovaudamiesi Lietuvos teise. Lietuvos tarptautinės privatinės teisės požiūriu materialinės teisės dalimi pripažintinos šios teisės normos: a) reguliuojančios ieškininę senatį; b) nustatančios teisines prezumpcijas; c) nustatančios tinkamą ieškovą ir atsakovą; d) sąlygojančios nuostolių sudėtį; e) reguliuojančios teisę į palūkanas ir jų dydį; f) reguliuojančios atsiskaitymų valiutą; g) kitos normos ir teisės institutai, kuriuos Lietuvos teisė pripažįsta materialinės teisės dalimi. Atitinkamai Lietuvos tarptautinės privatinės teisės požiūriu proceso teisės dalimi pripažintinos šios teisės normos: a) nustatančios civilinių teisių gynimo būdus (CK 6 str.); b) reguliuojančios išieškojimų eiliškumą; c) kitos normos ir teisės institutai, kuriuos Lietuvos teisė pripažįsta proceso teisės dalimi. 11. Teismas ex officio privalo tikrinti, ar byla jam yra teisminga. Prireikus teismas, vadovaudamasis Lietuvos CPK 151 straipsniu. 12. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, tai turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos Lietuvos vidaus teisėje (CPK 482 str.). Kai yra daugiašalė ir dvišalė tarptautinė sutartis teismingumo klausimais, prioritetas suteikiamas daugiašalėje tarptautinėje sutartyje nustatytoms teismingumo taisyklėms, išskyrus atvejus, kai daugiašalė tarptautinė sutartis numato, jog ji neturi įtakos valstybių – sutarties dalyvių – sudarytoms dvišalėms tarptautinėms sutartims. 13. Teismas, spręsdamas teismingumo klausimą, turi atsižvelgti į šalių ir įrodymų buvimo vietą. Jeigu ir atsakovas, ir dauguma įrodymų yra užsienio valstybėje, su kuria Lietuva nėra pasirašiusi tarptautinės dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos, išnagrinėti bylą Lietuvos teisme būtų labai sudėtinga. Vadovaujantis Lietuvos CPK 150 straipsnio 2 dalies 6 punktu, reikėtų atsisakyti priimti pasiūlant ieškovui kreiptis į atitinkamos užsienio valstybės teismą (forum non conveniens). 14. Pagal CPK 140 straipsnį šalys gali susitarti, koks teismas nagrinės jų ginčą. Ši taisyklė taikoma ir byloms su tarptautiniu (užsienio) elementu. Šalys gali pasirinkti tik tokios valstybės teismus, su kuria ta byla turi tam tikrą ryšį (toje valstybėje gyvena viena iš šalių, joje yra dauguma įrodymų, ginčo dalykas ir pan.). Kai bylos teismingumas nustatytas šalių susitarimu, kitų, su šia byla susijusių bylų, teismingumas turi būti nustatomas pagal bendras teismingumo taisykles. Kiti asmenys į tarp šalių pradėtą civilinę bylą gali įstoti bendrais pagrindais. Šalių sudarytas susitarimas dėl bylos teismingumo neturi įtakos nustatant bylų, iškeltų pagal kitų asmenų ieškinius, teismingumą, išskyrus atvejus, kai ieškinį vienos iš tokio susitarimo šalių interesais pareiškia CPK 55 straipsnyje numatyti asmenys. Pareiškus ieškinį kito asmens interesais CPK 55 straipsnio tvarka, ieškovu laikomas asmuo, kurio interesais pradėta byla (CPK 34 str. 2 d.). Todėl tokio asmens sudarytas susitarimas dėl bylos teismingumo privalomas ir CPK 55 straipsnyje numatytiems asmenims. 15. Teismas, spręsdamas bylos su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumo klausimą, turi išsiaiškinti, ar byla nepriklauso valstybės, kurioje teks pripažinti ir vykdyti būsimą teismo sprendimą, teismų išimtinei jurisdikcijai. 16. Bylos teismingumui neturi įtakos taikytina materialinė teisė, todėl teismas negali atsisakyti priimti ieškininio pareiškimo, motyvuodamas tuo, kad šalių santykiams reikia taikyti ne Lietuvos, o užsienio valstybės teisę. 17. Kai nėra tarptautinės sutarties arba ji nenumato teismingumo taisyklių, bylos teismingumas nustatomas pagal bendras teismingumo taisykles (CPK 4781 str.). Civilinių bylų su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumo Lietuvos teismams klausimą reikėtų spręsti vadovaujantis šiais pagrindiniais kriterijais: 1) kai yra asmeninio neturtinio pobūdžio ieškinys, civilinė byla su tarptautiniu (užsienio) elementu teisminga Lietuvos teismams, jeigu: a) atsakovo gyvenamoji vieta ar buveinė yra Lietuvoje (CPK 137 str.); b) bylos šalimi yra vaikas, turintis gyvenamąją vietą Lietuvoje (CPK 138 str. 4 d.); c) pareikštas ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo, o santuoka buvo sudaryta Lietuvoje arba viena iš šalių turi gyvenamąją vietą Lietuvoje (CPK 138 str. 9 d.) ; d) bylos dėl įvaikinimo teismingos Lietuvos teismams, jeigu įvaikinamas vaikas ir/ar įvaikintojas gyvena Lietuvoje; 2) kai yra asmeninio turtinio pobūdžio ieškinys, civilinė byla su tarptautiniu (užsienio) elementu teisminga Lietuvos teismams, jeigu: a) atsakovo gyvenamoji vieta ar buveinė yra Lietuvoje (CPK 137 str.); b) pareikštas ieškinys dėl alimentų nepilnamečiams vaikams išieškojimo ir viena iš šalių gyvena Lietuvoje (CPK 138 str. 4 d.); c) atsakovas – užsienio juridinis asmuo turi filialą Lietuvoje, ir ieškinys yra kilęs iš filialo veiklos (CPK 138 str. 3 d.); d) pareikštas ieškinys dėl žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, jeigu ieškovas gyvena Lietuvoje arba Lietuvoje yra žalos padarymo vieta (CPK 138 str. 5 d.); e) pareikštas ieškinys dėl žalos, padarytos asmens turtui, o žalos padarymo vieta yra Lietuvoje (CPK 138 str. 6 d.); f) pareikštas ieškinys dėl nuostolių, padarytų laivų susidūrimu ar dėl išieškojimo atlyginimo už pagalbos suteikimą bei gelbėjimą jūroje, o laivo buvimo ar jo įregistravimo uostas yra Lietuvoje (CPK 138 str. 7 d.);
g) pareikštas ieškinys, kylantis iš sutarties, kurioje jos įvykdymo vieta yra nurodyta Lietuvos teritorija (CPK 138 str. 8 d.); h) šalys sutartyje yra pasirinkusios Lietuvos teismų jurisdikciją ir toks šalių susitarimas nepažeidžia nei vienos iš šalių valstybių teisės nustatytų išimtinio teismingumo taisyklių (CPK 140 str.); i) pareiškus ieškinį atsakovas neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama Lietuvos teismuose, o tokios bylos nagrinėjimas nepažeis nei vienos iš šalių valstybės teisės nustatytų išimtinio teismingumo taisyklių. 3) kai yra daiktinio pobūdžio ieškinys, civilinė byla su tarptautiniu (užsienio) elementu yra teisminga Lietuvos teismams, jeigu: a) turtas, esantis ginčo dalyku, yra Lietuvoje (CPK 139 str. 1 d.); b) pareikštas ieškinys, kylantis iš paveldėjimo teisinių santykių, o palikimas yra Lietuvoje arba Lietuvoje yra palikimo atsiradimo vieta, arba Lietuvoje gyveno palikėjas (CPK 139 str. 2 d.); c) pareikštas ieškinys dėl sutuoktinių bendrosios nuosavybės padalijimo, o turtas yra Lietuvoje arba Lietuvoje gyvena atsakovas. 18. Jeigu byla yra teisminga tiek užsienio valstybės teismui, tiek Lietuvos teismui ir yra duomenų, kad pagal tapatų ieškinį civilinė byla yra iškelta užsienio valstybės teisme, tai teismas, remdamasis CPK 150 straipsnio 2 dalies 4 punktu, turi atsisakyti priimti pareiškimą. Jeigu tokia aplinkybė paaiškėja po civilinės bylos iškėlimo Lietuvos teisme, teismas pareiškimą turi palikti nenagrinėtą (CPK 245 str. 4 p.). 3 SEMINARAS N U T A R T I S 1999m. gegužės 3 d. dėl žemės sklypo dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia Ginčo esmė Ieškovas AB „Turto bankas” 1998 m. sausio 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1–ąjį apylinkės teismą dėl žemės sklypo dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovas nurodė, kad atsakovo S.Kviklio individuali įmonė paėmė iš komercinio banko „Aurabankas” 40 000 JAV dolerių paskolą, kurią įsipareigojo grąžinti iki 1995 m. birželio 5 d. Ieškovo nuomone, atsakovas S.Kviklys, žinodamas, kad negali grąžinti paskolos, ėmėsi priemonių apsaugoti jam priklausantį turtą ir 1995 m. birželio 8 d. padovanojo J.Anikevičiūtei 0,9 ha žemės sklypą, esantį Jankovicų kaime, Grendavės apyl., Trakų rajone. Ieškovas nurodė, kad dovanodamas žemės sklypą S.Kviklys pakenkė banko, kaip kreditoriaus, interesams dar ir tuo, kad apsunkino bankui įkeistų dovanotoje žemėje esančių poilsio namų realizavimą, todėl juos už nepaprastai žemą 14 420 Lt kainą varžytynėse nusipirko atsakovė J.Anikevičiūtė, kuriai S.Kviklys padovanojo žemę. Reikalavimai
1. 2.
Pripažinti žemės dovanojimo sutartį negaliojančia pagal CK 571 straipsnį. Grįsti CK 5, 47, 176 str. bei Konstitucijos 28 str.
3.
Pripažinti pažeidimą Kredito sutarties 2.6 punkto (suteikia bankui teisę grąžinti kreditą kitu skolininkui nuosavybės teise priklausančiu turtu) Teisėjų kolegijos išaiškinimai
1. Dėl CK 571 str. Taikymo
2.
3.
Visuotinai pripažintas teisės principas – įstatymas atgal negalioja – reiškia, kad teisiniai norminiai aktai reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, kurie atsirado įsigaliojus norminiam aktui. Civilinių–teisinių santykių specifika yra ta, kad naujos normos priėmimas paliečia dviejų teisiškai lygių subjektų teises ir pareigas, todėl nėra galimas vienareikšmis vienodom sąlygom proporcingas abiejų šalių padėties pagerinimas. Todėl tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiu siems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas. Tai galima padaryti tik įstatymo forma. Todėl teismai pagrįstai nesiėmė spręsti klausimo dėl CK 571 str. taikymo sutartiniams santykiams (dovanojimo), atsiradusiems iki CK 57 1 str. įsigaliojimo, nes tai yra įstatymo leidėjo, bet ne teismo prerogatyva. Dėl Konstitucijos tiesioginio taikymo Konstitucijos normos yra normos–principai, bendrieji įstatymų pradmenys. Tiesiogiai Konstitucijos pagrindu ieškinys gali būti tenkinamas tik tuo atveju, kai ginčo santykio nedetalizuoja kiti norminiai aktai – įstatymai ar poįstatyminiai aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai. Jei ginčui išspręsti teismai remiasi specialiomis normomis, detalizuojančiomis konstitucines normas, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai nepasisakė dėl visų pareikštų šalių reikalavimų. Konstitucijos 28 str. detalizuojantys įstatymai buvo pritaikyti tinkamai. Teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovas S.Kviklys, dovanodamas jam priklausantį ir neįkeistą žemės sklypą, taip pat atsakovė J.Anikevičiūtė, įkeisdama žemės sklypą ir poilsio namus banko paskolai gauti, sudarinėjo sandorius jiems teisėtai priklausančio turto atžvilgiu, kuris nebuvo įkeistas, jam nebuvo uždėti draudimai ar areštas, todėl nebuvo pažeisti CK 5, 47 bei 176 str. reikalavimai, taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis. Dėl Kredito sutarties 2.6 punkto aiškinimo Kredito sutarties 2.6 punkte nėra suformuluotas draudimas kredito gavėjui disponuoti neįkeistu nuosavybės teise priklausančiu turtu. Nutaria ieškinio netenkinti
4.
3 SEMINARAS N U T A R T I S 2000 m. spalio 18 d. dėl įpareigojimo sudaryti buto pirkimo pardavimo sutartį Ginčo esmė Ieškovė Virginija Matulaitienė kreipėsi į teismą ir nurodė, kad nuo 1994 m. kovo 1 d. su dviem nepilnametėmis dukterimis gyvena atsakovo Kauno miesto savivaldybės vieno kambario bute Taikos pr. 73-89, Kaune. 1997 m. gruodžio 31 d., dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ji pateikė atsakovui prašymą dėl buto privatizavimo. Pasibaigus teisminiam procesui dėl ginčo buto nuomos, Kauno miesto valdyba 1999 m. kovo 30 d. priėmė sprendimą Nr. 307 dėl ginčo patalpų nuomos sutarties sudarymo, o 1999 m. balandžio 6 d. buvo sudaryta ginčo patalpų nuomos sutartis. Ji ( ieškovė ) pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl buto privatizavimo, prašymas nebuvo patenkintas, nurodant, kad Butų privatizavimo įstatymas nebegalioja nuo 1998 m. liepos 1 d. Reikalavimai Įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti su ja buto Taikos pr. 73-89, Kaune pirkimo-pardavimo sutartį Teisėjų kolegijos išaiškinimai Civiliniams teisiniams santykiams taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo tų teisinių santykių atsiradimo metu, t.y. kad teisiniam ginčui išspręsti gali būti taikomos ir teisės normos, kurios bylos nagrinėjimo metu yra netekę galios, tačiau kurios galiojo teisinių santykių tarp ginčo šalių atsiradimo momentu. Prašymą dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo turėjo teisę paduoti tik asmenys, kurių nuomojamos patalpos buvo priskirtos prie pirkimo pardavimo sutarties objektų, išvardintų Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnyje. Gyvenamosios patalpos valstybinio butų fondo name nuomos sutartis su ieškove sudaryta tik 1999 m. balandžio 6 d. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikas pasibaigė 1998 m. liepos 1 d. Pasibaigus įstatymo galiojimui galima realizuoti tik teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir pagal įstatymą ir kuri buvo pažeista. Kadangi ieškovės butas privatizavimo objektu tapo jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, ieškovė teisės privatizuoti butą pagal negaliojantį įstatymą įgyti negalėjo ir neįgijo, o nesant teisės, negalėjo būti ir teisės pažeidimo. Todėl negalima pripažinti, jog ginčo teisiniai santykiai tarp šalių kilo iš galiojančio Butų privatizavimo įstatymo. Kita vertus, Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Tai reiškia, kad įstatymas ne tik nustatė tam tikras sąlygas, kurioms esant įgyjama teisė privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, tačiau nustatė ir teisės realizavimo terminą. Taigi, pagal bendrą taisyklę ketinimą įsigyti nuosavybėn šio įstatymo 2 straipsnyje numatytas gyvenamąsias patalpas nuomininkai turėjo išreikšti ne vėliau kaip iki 1992 m. gruodžio 1 d. Byloje nustatyta, kad ieškovės šeimai butas buvo suteiktas tik 1994 m. kovo 1 d. Tokiu būdu, nuo pat buto suteikimo dienos, nepriklausomai nuo aplinkybės, ar tinkamai buvo nustatytas buto teisinis režimas, ieškovė bendra tvarka kreiptis dėl buto privatizavimo pagal Butų privatizavimo įstatymą negalėjo, nes terminas tokiems prašymams pateikti pasibaigė iki buto paskyrimo dienos. 1993 m. balandžio 1 d. įstatymu Nr. I-116 Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis buvo papildytas nauja antrąja dalimi (su vėlesniais pakeitimais), kurioje asmenims, ne dėl savo kaltės laiku nepadavusiems pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, buvo suteikta galimybė prašymus dėl butų privatizavimo pateikti ir vėliau, tačiau su išlyga, kad tokie prašymai pateikiami Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, kuri turėjo teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1997 m gruodžio 31 d. Vienok, ieškovė į Valstybinę komisiją nei tiesiogiai, nei per Kauno miesto savivaldybę, laikantis Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr.309 patvirtintų Taisyklių bei Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkiu Nr.290p nustatytos tvarkos dėl buto privatizavimo nesikreipė. Ieškovė tik 1997 m. gruodžio 31 d., t.y. paskutinę dieną, iki kurios Valstybinė komisija galėjo išduoti leidimą butą privatizuoti, padavė atsakovui laisvos formos prašymą leisti butą privatizuoti. Tačiau atsakovas pats šį klausimą spręsti įstatymu nebuvo įgaliotas, o dėl pasibaigusio termino negalėjo imtis ir Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkyje Nr.290p numatytų priemonių, kad prašymo realizavimą svarstytų Valstybinė komisija. Todėl negalima sutikti su teismų padaryta išvada, jog prašymą privatizuoti butą ieškovė padavė nepraleidusi Butų privatizavimo įstatyme numatyto termino. Nutarė: Kadangi bylą sprendę teismai ginčo teisiniam santykiui taikė įstatymą, kurio galiojimas buvo pasibaigęs, ir, tokiu būdu, pažeidė teisės normų galiojimo laike principą, skundžiami teismų sprendimai ir nutartis naikintini ir byloje priimamas naujas sprendimas – ieškovės Virginijos Matulaitienės ieškinį atmesti (CPK 368 straipsnio 4 dalis).
3 SEMINARAS N U T A R T I S 2005 m. kovo 30 d. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais Ginčo esmė Ieškovas Alvydas Rakauskas nurodė, kad iki 1999 m., kai išvyko gyventi į Didžiąją Britaniją, jis nuosavybės teise Vilniaus rajone Bendorių kaime valdė 4,0206 ha žemės sklypą. Jis 2000 m. gegužės 23 d. Didžiojoje Britanijoje sudarė įgaliojimą savo dukteriai Rasai Rakauskaitei ir seseriai Vitalijai Babrauskienei, įgaliodamas tvarkyti turtą, taip pat jį parduoti. Ieškovo nuomone, įgaliojimas galiojo tik vienerius metus. Ieškovas 2003 m. nusprendė parduoti žemės sklypą ir sužinojo, kad nesuderinus su juo žemės sklypas buvo padalytas, vėliau V. Babrauskienė dalį žemės pardavė už mažą kainą. Ieškovo nuomone, ginčijamų sandorių šalių atstovai, sudarydami sandorius už mažą kainą, veikė nesąžiningai. Reikalavimai
1.
2.
Pripažinti negaliojančiomis A. R., atstovaujamo V. B., ir P. N., atstovaujamos M. O., 2002 m. lapkričio 12 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį bei A. R., atstovaujamo V. B., ir V.P., M.J., J.J. 2003 m. sausio 17 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Taikyti restituciją Teisėjų kolegijos išaiškinimai CK 2.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įgaliojimo samprata. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė rašytinį įgaliojimą (surašytą Londone praktikuojančio advokato, remiantis Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teise), patvirtinantį, kad ieškovas įgaliojo dvi įgaliotines valdyti bei disponuoti jo nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu: veikti vienai arba kartu, pavesti tuos veiksmus atlikti patikėtiniui ar agentui. Įgaliojimas išduotas 2000 m. gegužės 23 d., nenurodant šio įgaliojimo galiojimo termino. Įgaliotinės ieškovo įgaliojimu suteiktas teises ir pareigas vykdė Lietuvos Respublikoje. Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojo 1964 m. CK 617 straipsnis, pagal kurį įgaliojimo formai ir terminui buvo taikomi valstybės, kurioje jis išduotas, įstatymų reikalavimai. Taigi išduotas įgaliojimas Vitalijai Babrauskienei galiojo Lietuvoje iki tol, kol galiojo 1964 m. CK 617 straipsnis. Ši teisės norma 2001 m. liepos 1 d. neteko galios ir įsigaliojo CK 1.40 straipsnis, nustatantis, kad įgaliojimo formai taikoma valstybės, kurioje jis išduotas, teisė. Įgaliojimo galiojimo terminas nustatomas pagal valstybės, kurioje atstovas veikia, teisę. Nagrinėjamos bylos atveju Lietuvos Respublikos teisė numato, kad tais atvejais, kai įgaliojime nenurodytas įgaliojimo terminas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos (CK 2.142 straipsnio 1 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme nustatytas CK 1.40 straipsnio taikymas atstovavimo santykiams, kurie tęsėsi po 2001 m. liepos 1 d. Tais atvejais, kai įgaliojimas išduotas užsienio valstybėje, tai išdavusi įgaliojimą šalies teisė taikoma tik įgaliojimo formai. Įgaliojimo terminas, jeigu jis nenurodytas įgaliojime, nustatomas pagal Lietuvos teisę, jeigu pagal užsienio valstybėje išduotą įgaliojimą įgaliotinis veikia Lietuvoje. CK 2.147 straipsnio 3 dalyje numatyta trečiųjų asmenų apsauga tais atvejais, kai įgaliotinis sukuria ir palaiko su jais santykius, nors jo įgaliojimas pasibaigęs. Trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų apsauga pasireiškia tuo, kad prieš juos negalima panaudoti įgaliojimo pasibaigimo fakto, jeigu įgaliotojas neįrodė, kad tretieji asmenys turėjo ar galėjo žinoti, kad įgaliojimas pasibaigė, tačiau nepatikrino įgaliojimo galiojimo dėl savo aplaidumo. Kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai įgaliotinis veikia pagal įgaliojimą, kurio galiojimo terminas pasibaigė, tai įgaliojimo pasibaigimo faktu remtis prieš sąžiningus trečiuosius asmenis negalima, jeigu neįrodyta, kad trečiasis asmuo dėl savo aplaidumo nesužinojo, kad įgaliojimo galiojimas jau pasibaigęs. Jeigu dėl įgaliotinio nesąžiningumo ar netinkamo jam įgaliojimu suteiktų pareigų atlikimo įgaliotojui atsirado nuostolių ar žalos, šis turi teisę reikšti ieškinį įgaliotiniui (CK 2.148, 2.150 straipsniai). Kolegija nutarė: netinkamas materialinių teisės normų taikymas, tačiau konstatuoja, kad šioje byloje atstovavimo pasibaigimas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis (CK 2.147 straipsnio 3 dalis), todėl paliktini galioti teismų priimti procesiniai sprendimai, kuriais ieškinys atmestas. Kolegija nepasisako dėl 2003 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria parduotas žemės sklypas V. P., nes šios sprendimo dalies ieškovas neskundė apeliacine tvarka, todėl dėl jos negalima ir kasacija (CPK 341 straipsnio 1 punktas). 3 SEMINARAS N U T A R T I S 2008 m. kovo 17 d. dėl žalos atlyginimo ir kompensacijos priteisimo Ginčo esmė Ieškovai nurodė, kad ieškovė R. G. iš atsakovo IĮ „Palangos Avia“ nupirko bilietus ieškovams A. G. ir A. J. atsakovo UAB „Aurela“ vykdomiems skrydžiams, turėjusiems įvykti 2005 m. gruodžio 24 d. ir 2006 m. sausio 2 d. reisu Dublinas–Palanga–Dublinas. Ieškovai A. G. ir A. J., atvykę registruotis į Dublino oro uostą, sužinojo, kad nurodytu laiku skrydžių nebus. Dėl tokių aplinkybių ieškovai turėjo daug nepatogumų ir papildomų išlaidų. Atšaukę skrydžius, atsakovai neteikė jokios pagalbos, keleiviais nepasirūpino, nesiūlė skristi kitu reisu. Pagal Reglamentą keleiviui per septynias dienas turėjo būti grąžinta už bilietą sumokėta suma bei išmokėta piniginė kompensacija, tačiau atsakovai patirtų išlaidų neatlygino, kompensacijos nesumokėjo. Atsakovas IĮ „Palangos Avia“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jis su UAB „Aurela“ 2005 m. spalio 20 d. sudarė užsakomųjų skrydžių sutartį, pagal kurią UAB „Aurela“ įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis atlikti užsakomuosius skrydžius. UAB „Aurela“ 2005 m. gruodžio 20 d. vienašališkai nutraukė suplanuotus skrydžius. IĮ „Palangos Avia“ pažymėjo, kad į nurodytus reisus buvo parduoti visi UAB „Aurela“ aviabilietai, kurie patvirtino vežėjo ir keleivio sudarytą vežimo sutartį, todėl atsakomybė pagal pareikštą ieškinį tenka vežėjui UAB „Aurela“. Atsakovas UAB „Aurela“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jis nebuvo įsipareigojęs skraidinti keleivių. Keleiviai bilietus įsigijo iš atsakovo IĮ „Palangos Avia“, kuris, nesuderinęs su UAB „Aurela“ ir neturėdamas tam įgaliojimų, neteisėtai platino bilietus. Reikalavimai
1. Priteisti jiems solidariai iš atsakovų IĮ „Palangos Avia“ ir UAB „Aurela“ 2500 Lt skolos už sumokėtus bilietus, ieškovei R. G. – 61,20 Lt delspinigių, ieškovams A. G. ir A. J. iš atsakovo UAB „Aurela“ – po 2760 Lt kompensacijos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas Teisėjų kolegijos išaiškinimai Remiantis CK 6.809 straipsniu, pagal keleivio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį į paskirties punktą, o keleivis – sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį. Keleivio vežimo sutarties sudarymą patvirtina bilietas. Tuo atveju, kai sudaryta vežimo oru sutartis dėl skrydžio iš oro uosto, esančio vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, į oro uostą, esantį kitoje valstybėje narėje, ir skrydį vykdo Bendrijos oro vežėjas, teisinius santykius dėl minimalios keleivių teisių apsaugos, kai skrydis atšaukiamas, reglamentuoja 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendrąsias kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo ir atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91. Pažymėtina, kad
Reglamento taikoma apsauga keleiviams, išvykstantiems iš valstybėje narėje esančio oro uosto, taikytina ir vykstantiems iš trečiojoje šalyje esančio oro uosto į valstybėje narėje esantį oro uostą, jei reisą vykdo Bendrijos oro vežėjas (Reglamento preambulės 6 punktas). Reglamento 3 straipsnio 2.1 punkte nustatyta, kad keleiviams minimali apsauga taikoma tuo atveju, kai jie turi patvirtintą rezervavimą atitinkamam skrydžiui ir atvyksta registruotis, išskyrus 5 straipsnyje nurodytą atšaukimą. Reglamento 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dėl klausimų, susijusių su tuo, ar keleiviui buvo pranešta apie skrydžio atšaukimą ir kada tai buvo padaryta, įrodinėjimo pareiga tenka skrydį vykdančiam oro vežėjui. Pagal Reglamento 2 straipsnio 6 punktą skrydį vykdantis oro vežėjas – tai oro vežėjas, vykdantis arba ketinantis vykdyti skrydį pagal sutartį su keleiviu arba kito su keleiviu sutartį sudariusio juridinio arba fizinio asmens vardu. Skrydį vykdančiu oro vežėju laikytinas atsakovas UAB „Aurela“. Skrydį vykdantis oro vežėjas nepateikė duomenų, kad, laikantis Reglamente nustatytos tvarkos, keleiviams buvo pranešta apie skrydžio atšaukimą. Reglamento 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skrydį vykdantis oro vežėjas neprivalo mokėti kompensacijos pagal 7 straipsnį, jei gali įrodyti, jog skrydis buvo atšauktas dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių. Atsakovas UAB „Aurela“ nepateikė įrodymų, kad yra pagrindas remiantis pirmiau nurodyta nuostata atleisti skrydį vykdantį oro vežėją nuo atsakomybės. Bylos duomenimis, apie skrydžių atšaukimą buvo pranešta per visuomenės informavimo priemones, tačiau, pažeidžiant nustatytą tvarką ir terminus, nebuvo suteikta galimybės nustatyta tvarka ir terminais atgauti sumokėtą sumą už bilietus ar vykti kitu maršrutu, todėl keleiviai turi teisę atgauti visą už bilietą jį perkant sumokėtą sumą bei teisę į kompensaciją. Taigi, atsakomybė už Reglamente nustatytų prievolių vykdymą tenka skrydį vykdančiam oro vežėjui, tačiau šis, įvykdęs prievoles, pagal nacionalinę teisę gali reikalauti, kad asmuo, su kuriuo skrydį vykdantis oro vežėjas yra sudaręs sutartį, atsakytų, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Kolegija nutaria: apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka 4 tema CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais Ginčo esmė: Ieškovė 2005 m. liepos 15 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad AB „Oida“, atstovaujama direktoriaus G. R., ir UAB „Miltena“, atstovaujama direktorės – ieškovės, buvo sudariusios sutartį, pagal kurią AB „Oida“ tiekė elektros energiją UAB „Miltena“, o ši privalėjo atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją. UAB „Miltena“ vėluodavo atsiskaityti, vėliau tapo nemoki, ir Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 11 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2003 m. spalio 2 d., buvo iškelta UAB „Miltena“ bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 25 d. nutartimi UAB „Miltena“ pripažinta bankrutavusia ir nuspręsta ją likviduoti dėl bankroto; šia nutartimi taip pat patvirtintas kreditoriaus AB „Oida“ 33 042,20 Lt reikalavimas. Ieškovės teigimu, AB „Oida“ direktorius – atsakovas G. R., žinodamas apie gresiantį bankrotą, primygtinai reikalavo sumokėti skolą, grasino išjungti elektros energijos tiekimą, o tai galėjo visiškai sutrikdyti gamybą, t. y. duonos ir kitų miltinių gaminių kepimą, sunaikinti įmonės turtą. Ieškovė nurodė, kad dėl atsakovo nesąžiningo veikimo, darant ekonominį ir psichologinį spaudimą, vengdama nenaudingų ekonominių padarinių įmonei, ji, kaip fizinis asmuo, išrašė du jai nenaudingus vekselius – 2003 m. liepos 1 d. vekselį dėl 29 260 Lt ir 2003 m. lapkričio 3 d. vekselį dėl 12 000 Lt – atsakovui kaip fiziniam asmeniui. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2003 m. lapkričio 14 d. ji ir atsakovas G. R. pasirašė susitarimą, pagal kurį, jeigu UAB „Miltena“ padengs 33 042,20 Lt įsiskolinimą AB „Oida“ už sunaudotą elektros energiją iki 2005 m. liepos 1 d., tai ieškovė galės reikalauti iš G. R. 12 000 Lt pagal šio 2004 m. liepos 1 d. išrašytą vekselį 12 000 Lt; neįvykdžius šių įsipareigojimų, susitarimas ir G. R. vekselis turėjo būti grąžintas vekselio davėjui G. R. Reikalavimai: pripažinti negaliojančiais jos išrašytus vekselių turėtojui G. R. vekselius: 2003 m. liepos 1 d. vekselį dėl 29 260 Lt ir 2003 m. lapkričio 3 d. vekselį dėl 12 000 Lt. Kasacinio teismo argumentai: Dėl vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinės prigimties ir savybių. Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis). Įstatyme vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). CK 1.105 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis). Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui, o paprastuoju vekseliu (solo) jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą (CK 1.105 straipsnio 3, 4 dalys, ĮPVĮ 2 straipsnio 3, 4 punktai). Taigi galima teigti, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, yra dokumentas, patvirtinantis nepriklausančią nuo jokių juridinių faktų (įvykių ar veiksmų) teisėto vekselio turėtojo subjektinę turtinę teisę, t. y. reikalavimo teisę į jame nurodytą pinigų sumą. Vekselis, kaip ir kiti vertybiniai popieriai, turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Taigi vekselio viešo patikimumo savybė lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių. Vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį.Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių. Nagrinėjamoje byloje ieškovės išrašyti atsakovui paprastieji vekseliai atitinka visus pagal ĮPVĮ 77 straipsnį paprastajam vekseliui keliamus reikalavimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ieškovės išrašyti dokumentai laikytini ne vertybiniais popieriais, o pripažintini garantijomis pagal CK 6.90 straipsnį. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Todėl, kad išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis.
Dėl vekselio turėtojo teisinės padėties.Tiesioginiai vekselių teisinių santykių subjektai, t. y. vekselio davėjas ir pirmasis vekselio turėtojas, tuo pačiu metu yra ir kontrahentai tam tikro teisinio santykio (tam tikro sandorio), kuris buvo pagrindas išduoti vekselį. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Pažymėtina, kad vekselio viešo patikimumo savybė yra itin svarbi santykiams su trečiaisiais asmenimis. Dėl to skolininko pagal vekselį teisiniai santykiai su pirmuoju vekselio įgijėju negali turėti įtakos vėlesnio teisėto vekselio turėtojo teisėms pagal vekselį netgi tuo atveju, jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas vekselis, yra negaliojantis. Dėl prieštaravimų pagal vekselį galimumo ir pobūdžio. ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Pagal šią teisės normą skolininkas pagal vekselį negali reikšti prieštaravimų sąžiningam vekselio turėtojui, t. y. tokiam, kuris, įgydamas vekselį, pasitikėjo tuo, kad dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, jog jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais. Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo šalys yra tiesioginiai vekselių teisinių santykių dalyviai todėl ieškovė turi teisę reikšti atsakovui prieštaravimus dėl įsipareigojimų pagal ginčo vekselius, remdamasi jiems žinomais asmeniniais santykiais. Bylą nagrinėję teismai griežtai atribojo ginčo šalių, kaip fizinių asmenų, ir jų, kaip įmonių vadovų, santykius dėl įmonių veiklos bei nurodė, kad šalių nesiejo asmeniniai paskolos teisiniai santykiai, o jų santykiai dėl vadovaujamų įmonių veiklos negalėjo būti pagrindas ginčo vekseliams išduoti. Šią aplinkybę teismai laikė esmine, pripažįstant ginčo vekselius negaliojančiais. Tačiau nagrinėjamu atveju teismai turėjo tinkamai nustatyti ir ištirti bylos faktus, susijusius su ieškovės reikalavimų pagrindu nurodytomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad ginčo šalių nesiejo jokie santykiai, dėl kurių galėjo būti išduoti ginčo vekseliai, taip pat tuo, kad ginčo vekselius ieškovė išrašė ne laisva valia, t. y. dėl atsakovo jai daryto ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, pažeidė materialiosios teisės normas, susijusias su vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisiniu reglamentavimu, išvadą dėl ginčo vekselių pripažinimo negaliojančiais padarė nenustatęs ir neištyręs šalių ginčui teisingai išspręsti reikšmingų bylos faktų, be to, pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, sprendžiant šalių ginčą, kilusį iš abstraktaus pobūdžio teisinių santykių. Nurodyti esminiai pažeidimai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. balandžio 11 d. Nutartis dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Ginčo esmė: Ieškovas A.Kuchalskis nurodė, kad, gyvenant santuokoje su atsakove L.Kuchalskiene, 1991 m. spalio 14 d. iš bendrų lėšų įkūrė individualią įmonę – L.Kuchalskienės firmą “Aleta”. Įmonės veiklai 1998 m. gegužės 12 d. pirko automobilį ,,VW Golf”, valstybinis numeris LKH 061, o 1998 m. gruodžio 28 d. – automobilį ,,Fiat Tempra”, valstybinis numeris MKG 973, kurie buvo įregistruoti individualios įmonės vardu. 1995 m. spalio 31 d. pirko automobilį ,,VW LT-28”, valstybinis numeris FKE 150, kuris buvo įregistruotas L.Kuchalskienės vardu. 1999 m. rugpjūčio 6 d. L.Kuchalskienė iškėlė civilinę bylą dėl ištuokos. Atsakovė L.Kuchalskienė 1999 m. rugsėjospalio mėnesiais minėtus automobilius be jo – ieškovo sutikimo pardavė savo motinos K.Adomaitienės vardu įregistruotai UAB ,,Aleta”. Ieškovas nurodė, kad minėti sandoriai prieštarauja įstatymui, nes turtas, įgytas santuokos metu ir esantis bendra jungtine nuosavybe, negalėjo būti perleistas be jo sutikimo (SŠK 21 str. 4 d.). Ieškovo nuomone, akivaizdu, kad atsakovė L.Kuchalskienė tai atliko dėl akių, siekiant išvengti bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo. Ieškovas, remdamasis SŠK 21 str. 4 d., Įmonių įstatymo (toliau – ĮĮ) 3, 7 str., CK 47, 52 str., prašė pripažinti negaliojančiomis tarp atsakovų sudarytas automobilių ,,VW LT-28”, valstybinis numeris FKE 150, ,,Fiat Tempra”, valstybinis numeris MKG 973 ir ,,VW Golf”, valstybinis numeris LKH 061, pirkimo-pardavimo sutartis. Kauno miesto apylinkės teismas ieškinį patenkino. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad automobiliai buvo įsigyti A. ir L.Kuchalskių santuokos metu ir iš jų bendrų lėšų. Kadangi šie automobiliai buvo parduoti negavus ieškovo rašytinio sutikimo, teismas sprendė, kad jų pirkimo-pardavimo sandoriai prieštarauja įstatymui. Be to, teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog visi trys automobiliai buvo parduoti UAB ,,Aleta”, kurios direktore yra atsakovė L.Kuchalskienė, bei faktiškai per ieškovo ir atsakovės L.Kuchalskienės skyrybų laikotarpį, tai yra pagrindas manyti, kad šie sandoriai apsimestini ir gali būti pripažinti negaliojančiais CK 52 str. pagrindu. Teismas taikė restituciją pagal CK 47 str. 2 d. Kauno apygardos teismas panaikino Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo dalį dėl automobilių ,,VW Golf” ir ,,Fiat Tempra” pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir šioje dalyje ieškovo ieškininius reikalavimus atmetė, atitinkamai pakeitė teismo išlaidų paskirstymą, o likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kasacinis teismas konstatavo: Teisine prasme įmonė yra savarankiškas teisės subjektas, įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas tam tikrai ūkinei-komercinei veiklai. Individuali (personalinė) įmonė yra taip vadinama neinkorporuota įmonė, kai verslininku, komersantu pripažįstama ne įmonė, kaip tokia, o fizinis asmuo. Šiais atvejais įmonė neturi požymių, būdingų įmonei, kaip juridiniam asmeniui (juridiniam asmeniui būdinga, kad jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto; savarankiška juridinio asmens civilinė atsakomybė už savo prievoles tik savo turtu; savarankiški juridinio asmens interesai ir tikslai, nesutampantys su jo dalyvių individualiais interesais ir tikslais; veiklos trukmės neapibrėžtumas ir egzistavimas nepriklausomai nuo jo dalyvių pasikeitimo ar pasibaigimo; galimybė įsigyti turtą bei sudaryti sandorius savo vardu ir pan.). Tokiais atvejais žodis ,,įmonė” suprantamas ne kaip savarankišką teisinių santykių subjektą žyminti sąvoka, o tik kaip fizinio asmens verslo teisinė forma, neturinti savarankiško teisinio statuso ir nesanti savarankišku, atskiru asmeniu. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino L.Kuchalskienės firmos ,,Aleta”, kuri yra individuali įmonė, teisinį statusą ir šią įmonę nepagrįstai laikė savarankišku teisės, tame tarpe ir nuosavybės teisės, subjektu. ĮĮ 7 str. 1 d. numato, kad individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Analogiškas teisinis statusas taikomas ir individualios (personalinės) įmonės balanse apskaitomam turtui. Bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę sudaro turtas, kuris įstatymo nustatyta tvarka įgytas gyvenant santuokoje. SŠK 21 str. 1 d. preziumuoja, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė.
Savininko, tame tarpe ir įmonininko, teisė jam priklausantį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti nėra absoliuti, kadangi savininkas savo nuosavybės teisę privalo įgyvendinti taip, kad nepažeistų įstatymų ir kitų asmens teisių ar teisėtų interesų (CK 96 str. 1 d.). Šias teises reglamentuojantys įstatymai numato, kad sutuoktiniai turi lygias teises valdyti jų bendrąją jungtinę nuosavybę sudarantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, o sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalinga registracija atitinkamuose organuose, perleidimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu (SŠK 21str. 1, 4 d.) Apsimestinis sandoris (CK 52 str.) sudaromas neketinant pasiekti iš jo išplaukiančių teisinių padarinių. Juo dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių šalys kaip tik siekia. Tokiu būdu iš esmės sudaromi du sandoriai – apsimestinis (pridengiantis) ir tikrasis (pridengiamasis). Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu pagal CK 52 str., turi nustatyti, kad sandoryje (pridengiančiajame) nėra išreikšta tikroji šalių valia, taip pat, kad juo pridengtas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių šalys kaip tik siekė, bei taikyti pastarojo (pridengiamojo) sandorio taisykles. pirmosios instancijos teismas, sprendimą motyvuodamas tuo, jog yra pagrindas manyti, kad sandoriai apsimestini ir gali būti pripažinti negaliojančiais CK 52 str. pagrindu, šią materialinės teisės normą taikė nenustatęs būtinų jos taikymui faktinių aplinkybių, taigi netinkamai. Pareiga įrodyti tokių faktų buvimą tenka asmeniui, prašančiam sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 58 str. 1 d.). Kaip matyti iš šios bylos duomenų ieškovas, prašydamas sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 52 str., nenurodė ir neįrodė aplinkybių, sąlygojančių išvadą dėl tokių faktų buvimo. Remiantis išdėstytais argumentais, apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis pakeistina, jos dalis, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas, jo (sprendimo) dalis panaikinta ir toje dalyje priimtas naujas sprendimas, iš ieškovo priteistas žyminis mokestis bei sumažintos ieškovui priteistos atstovavimo išlaidos, panaikintina, šioje dalyje paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 3542 str. 2 d.). Teismo išlaidų paskirstymas tarp šalių pakeistinas (CPK 112 str., 117 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. vasario 19 d.nutartis civilinėje byloje dėl autorių turtinių ir neturinių teisių pažeidimo, turinės ir moralinės žalos atlyginimo. Ginčo esmė: Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A), atstovaudama 20 autorių ir jų įpėdinių (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 56 ir 66 straipsniai) pareiškė ieškinį teisme dėl autorių turtinių ir neturtinių teisių pažeidimo, turtinės bei moralinės žalos atlyginimo. Ieškininiame pareiškime nurodoma, kad atsakovas 2000 m. išleistoje knygoje “Grūto parko lyrika. Totalitarinės poezijos antologija 1940-1990” (Vilnius, 2000 m.) neteisėtai, be nurodytų LATGA-A atstovaujamų autorių ar autorių teisių perėmėjų, leidimo, nemokant autorinio atlyginimo, atspausdino atitinkamus kūrinius. Be to, atsakovas pažeidė autoriaus J. Jakšto neturtines teises (teisė į kūrinio neliečiamybę), nes minėtoje knygoje atspausdino šio autoriaus kūrinį “Sprogimas”, pakeisdamas atskirus kūrinio žodžius ir skyrybą. Padaryti iškraipymai pažeidžia autoriaus garbę ir reputaciją, nes toks kūrinio paskelbimas yra neprofesionalus, padarytas aplaidžiai. Atstovas pareiškimu (b.l. 205-207), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, ATGTĮ 2 straipsnio 17 dalies, 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto, 64 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkto, 65 straipsnio 1 dalies, 67 straipsnio 3 dalies, 68 straipsniu, o taip pat remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimu, prašė priteisti iš atsakovo 14592,96 Lt (viso bendrai) kompensaciją už autorių turtinių teisių pažeidimą, šią sumą išieškant į LATGA-A sąskaitą, 10000 Lt dydžio moralinę žalą už autoriaus (J. Jakšto) neturtinių teisių pažeidimą, konfiskuoti neteisėtai išleisto leidinio “Grūto parko lyrika. Totalitarinės poezijos antologija 1940-1990” neparduotus egzempliorius; priteisti iš atsakovo LATGA-A naudai teismo išlaidas. Vilniaus apygardos teismas ieškinį patenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo UAB “Mūsų gairės” už turtinių autorių teisių pažeidimą 2990,26 Lt kompensaciją (viso bendrai), pinigus išieškant į LATGA-A sąskaitą; priteisė iš atsakovo ieškovo Jono Jakšto naudai 5000 Lt moralinei žalai už autoriaus neturtinių teisių pažeidimą atlyginti; priteisė iš atsakovo LATGA-A naudai 2312 Lt žyminio mokesčio, priteisė iš atsakovo 88,50 Lt pašto išlaidų valstybei; nurodė konfiskuoti neteisėtai išleisto leidinio “Grūto parko lyrika. Totalitarinės poezijos antologija 19401990” neparduotus egzempliorius; kitą ieškinio dalį atmetė. Lietuvos apeliaciniui teismui išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismo sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovo J. Jakšto naudai priteistas 5000 Lt moralinės žalos atlyginimas ir šį ieškininį reikalavimą atmetė, panaikino sprendimo dalį, kuria konfiskuoti neteisėtai išleisto leidinio “Grūto parko lyrika. Totalitarinės poezijos antologija 1940-1990” neparduoti egzemplioriai ir šį ieškininį reikalavimą atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš LATGA-A atsakovo naudai 250 Lt teismo išlaidų. Kasacinis teismas konstatavo: Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad kūrinio autorius, neatsižvelgiant į jo turtines teises, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės perduotos kitam asmeniui, turi teisę prieštarauti bet kokiam kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam kėsinimuisi į kūrinį, galinčiam pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją (teisė į kūrinio neliečiamybę). Pagal ATGTĮ 68 straipsnį, asmuo, pažeidęs autoriaus ar atlikėjo asmenines neturtines teises, numatytas šio įstatymo 14 ir 43 straipsniuose, privalo atlyginti moralinę žalą, kurios dydį, išreikštą pinigais, nustato teismas. Moralinės žalos atlyginimo dydis kiekvienu atveju neturi būti mažesnis negu 5000 litų ir ne didesnis negu 25000 litų. Teismas, nustatydamas moralinės žalos, išreikštos pinigais dydį, atsižvelgia į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, moralinės žalos pasekmes bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Atsakovo turtinė padėtis – šiuo atveju tai, kiek jis turėjo pajamų už išleistą knygą, yra aplinkybė, į kurią atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistino moralinės žalos dydžio, bet negalėtų lemti atsakovo atleidimo nuo moralinės žalos atlyginimo apskritai.Ši teisė reiškia kūrinio autoriaus teisę reikalauti, kad nebūtų pažeidžiama jo “teisė į pagarbą” kūriniui, taigi ir pačiam autoriui, nes kūrinys yra autoriaus asmenybės atspindys. Būtent šiuo aspektu inter alia turi būti vadovaujamasi sprendžiant dėl to, buvo ar ne pažeista autoriaus asmeninė neturtinė teisė, įtvirtinta ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte – teisė į kūrinio neliečiamybę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kalbėti apie teisę į kūrinio neliečiamybę negalima atsietai nuo to, kad kūryba yra dvasinio išgyvenimo procesas, susijęs su ypatingai jautriais asmeniniais autoriaus jausmais ir išgyvenimais, jo mintimis, ir atitinkami pakeitimai, iškraipymai, nors jie savo apimtimi, jeigu vertinant formaliai, ir nėra dideli, pačiam autoriui gali būti skausmingi ir jo suprantami kaip nepagarba jo kūriniui, taigi ir jam kaip asmenybei – kūrėjui. Todėl atsižvelgiant į tai, kokį (pagal ATGTĮ 2 straipsnio 17 dalį) kūrinį panaudojo pažeidimui atsakovas, taip pat į tai, kad 2000 m. CK 6.250 str. nenumato neturtinės žalos atlyginimo minimalių ar maksimalių ribų, o palieka teismui spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgiant į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teisėjų kolegija pripažįsta galimybę mažinti priteistinos moralinės žalos dydį. Tai, kad atsakovas ieškovo atsiprašė ir iš naujo išspausdino jo kūrinį laikraštyje “Opozicija” 2001 m. Nr. 33 (486) (b.l. 187) savaime neeliminuoja kito autoriaus asmeninių neturtinių teisių gynimo būdo – moralinės žalos atlyginimo – taikymo (ATGTĮ 65 straipsnio 1 dalies 5 punktas), jeigu vis tik sprendžiama esant pagrindą minėtos normos taikymui (ATGTĮ 68 straipsnis). O toks atsakovo elgesys siekiant tam tikra prasme atkurti autoriaus asmenines neturtines teises, be kita ko byloja, jog ir jis pats manė šias teises pažeidęs, nes korektūros klaidos atitaisymui leidėjai paprastai taiko kitus būdus, nei viso kūrinio atspausdinimas laikraštyje, kuris iš viso neaišku, ar pasieks tą patį, kaip ir
išleistosios knygos, skaitytoją. Beto daugybė neatitikimų negali būti laikomi tik paprastomis korektūros klaidomis, bet yra kūrinio iškraipymas ir pakeitimas, dėl ko yra pagrindas spręsti, jog atsakovas pažeidė autoriaus asmeninę neturtinę teisę, įtvirtintą ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte (teisę į kūrinio neliečiamybę). Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad kasacinis skundas yra tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo UAB “Mūsų gairės” Jonui Jakštui priteistas 5000 Lt moralinės žalos atlyginimas ir šis ieškininis reikalavimas atmestas, naikintina, ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, priteisiant ieškovui 1000 (vieną tūkstantį) litų moralinės žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje dėl įpareigojimo leisti susipažinti su visuotinių akcininkų susirinkimų protokolais. Ginčo esmė: Ieškovas nurodė, kad jis yra atsakovo AB „Malsena“ akcininkas. Jis 2003 m. kovo mėnesyje kreipėsi į atsakovą su prašymu leisti jam susipažinti su bendrovės visuotinių akcininkų susirinkimų protokolais. Atsakovas informavo, kad tokia galimybė jam bus sudaryta, tačiau pareikalavo pasirašyti įsipareigojimą neviešinti komercinės paslapties bei pateikti 1 proc. bendrovės metinės apyvartos dydžio banko garantą, galimai žalai atlyginti. Jis nesutiko su šiuo reikalavimu, kadangi nei įstatymas, nei atsakovo įstatai nenumato, jog bendrovė gali reikalauti iš akcininko tokio turinio įsipareigojimo, kuomet prašoma susipažinti su visuotinių akcininkų susirinkimų protokolais, taip pat reikalauti pateikti banko garantą. Įstatyme numatyta, kad komercinė paslaptis gali būti tik įmonės stebėtojų tarybos bei valdybos posėdžių protokoluose ar kituose dokumentuose, kuriuose įforminti įmonės organų sprendimai. Visuotinių akcininkų susirinkimų protokoluose neturi ir negali būti komercinės paslapties. Atsakovas atsisakė leisti jam susipažinti su prašomais dokumentais. Jis mano, kad atsakovo veiksmai yra neteisėti ir pažeidžia jo kaip akcininko neturtinę teisę į informaciją, nustatytą Akcinių bendrovių įstatymo 20 str. 7 d.Ieškovas prašė įpareigoti atsakovą sudaryti sąlygas jam ar jo atstovui susipažinti su visais bendrovės visuotinių susirinkimų protokolais, o atsakovui vengiant suteikti tokią informaciją, skirti jam 1 061 060 Lt baudą. Panevėžio miesto apylinkės teismas ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, apribodamas ieškovo teisę susipažinti su bendrovės visuotinių akcininkų susirinkimų protokolais, įstatymo nuostatų nepažeidė. Akcininko teisė susipažinti su bendrovės dokumentais nėra absoliuti ir priklauso nuo akcininko turimo akcijų paketo dydžio. Ieškovui priklauso 0,02 proc. atsakovo bendrovės akcijų, todėl pagal Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 7 dalies nuostatą, jis turi teisę susipažinti tik su tais dokumentais, įskaitant ir visuotinių akcininkų susirinkimų protokolus, kuriuose nėra gamybinės (komercinės) paslapties. Panevėžio apygardos teismas nutartimi apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo motyvacija ir papildomai nurodė, kad atsakovo bendrovės valdybai nutarus visuotinių akcininkų susirinkimo protokolus laikyti komercinę paslaptimi, ieškovas kaip akcininkas turintis mažiau nei 1/10 bendrovės akcijų, pagal Akcinių bendrovių įstatymo 20 str. 7 d. bei bendrovės Įstatų 12 str. 107 p., neturi teisės susipažinti su šiais dokumentais. Kasacinis teismas konstatavo: Akcininkui kreipiantis dėl neturtinės teisės realizavimo galiojo Akcinių bendrovių įstatymo 20 str. 7 d. 2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1275 redakcija. Joje buvo numatyta, kad akcininkas be apribojimų gali gauti informaciją, esančią bendrovės dokumentuose, kurie turi būti vieši pagal įstatymą. Prie tokių dokumentų galiojusi kreipimosi metu Akcinių bendrovių įstatymo nurodyta redakcija priskyrė visuotinių akcininkų susirinkimų protokolus. Būtent jų prašė ieškovas iš atsakovo. Pagal įstatymą vieši dokumentai be apribojimų turi būti prieinami akcininkui, nes šią teisę nustato įstatymas, o vieša pagal įstatymą informacija negali būti konfidenciali. Iš to seka kelios išvados: Pirma, pagal įstatymus viešų dokumentų bendrovės sprendimu negalima paskelbti konfidencialia informacija. Jei toks sprendimas yra priimtas, tai, kaip prieštaraujantis imperatyviai įstatymo nuostatai, bendrovės sprendimas turi būti teismo įvertinamas kaip nesukeliantis teisinių pasekmių. Pagal šias taisykles turėjo būti vertinamos AB ,,Malsena” valdybos posėdžio 2003 m. kovo 7 d. protokole Nr. 4 esančio sprendimo dėl informacijos, susijusios su visuotinio akcininkų susirinkimo protokolais, teisinės pasekmės. Antra, informacijos ribojimas yra reikalavimas prisiimti įsipareigojimus ryšium su gautos informacijos panaudojimu. Konfidencialumo įsipareigojimų prisiėmimas galimas už konfidencialią, bet ne viešą informaciją. Kaip jau paminėta, bendrovės visuotinių akcininkų susirinkimų protokolai pagal kreipimosi metu galiojusio įstatymo nuostatą buvo vieši pagal įstatymą ir be apribojimų yra prieinami akcininkui. Nutarė: Teismas netinkamai aiškino ir taikė Akcinių bendrovių įstatymo 20 str. 7 d. paminėto įstatymo redakcija nuostatas. Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 str. 2 d. 1 p.). Kasacinė instancija negali išspręsti akcininko teisių įgyvendinimo klausimo iš esmės, nes sprendimo priėmimas ir įvykdymas siejamas su baudos skyrimu už įpareigojimo nevykdymą (CPK 273 str.). Baudos dydis yra nurodomas teismo. Tai yra fakto ir vertinimo klausimas, kuris dar nebuvo teismo nagrinėtas. Kadangi padaryto materialinės teisės normos pažeidimo pašalinimas susijęs su faktų klausimais, tai kasacinės instancijos teismas perduoda bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 str. 3, 4 dalys,). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. spalio mėn. 20 d. nutartis civilinėje byloje dėl nuosavybės teisės pripažinimo į rūsį, sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos bei susitarimo panaikinimo ir savininko teisių gynimo ir atsakovės Birutės Zokaitytės priešieškinį dėl savininko teisių gynimo. Ginčo esmė: Ieškovė nurodė, kad 1996 m. sausio 5 d. ji privatizavo butą, esantį Vilniuje, Užupio g. 18-14, su rūsiu. Ji privatizavo rūsį R-8, kuris yra gyvenamajame name Vilniuje, Užupio g. 20, nes jos name rūsio patalpų nėra. Rūsiu ji naudojasi nuo 1972 metų, kuomet su B.Levanovič apsikeitė gyvenamosiomis patalpomis. Tai, kad ji naudojasi šiuo rūsiu, buvo žinoma tuometiniam rūsio savininkui Vilniaus miesto savivaldybei ir jis tam neprieštaravo. Rūsys susijęs su jos butu ūkine ir funkcine paskirtimi, todėl yra jos buto priklausinys. Gyvenamojo namo Užupio g. 20 savininkai – atsakovai - niekuomet šiuo rūsiu nesinaudojo, jie turi savo rūsius. Atsakovės B.Zokaitytė ir D.Urbonavičiūtė 2003 m. kovo 14 d. notariškai patvirtintu sutikimu susitarė, kad rūsys R-8 priklauso R. Zokaitytei, ši atliko rūsio teisinę registraciją savo vardu, o vėliau pardavė jį atsakovams Petraškevičiams. Sutikimas, teisinė registracija ir sutarties dalis dėl rūsio pardavimo yra neteisėti, nes pažeidžia jos kaip savininkės teises todėl naikintini.
Reikalavimai: Ieškovė prašė pripažinti, kad pagal 1996 m. sausio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp jos ir Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos; panaikinti 2003 m. kovo 14 d. notariškai patvirtintą sutikimą, sudarytą tarp B.Zokaitytės ir D.Urbanavičiūtės; ; panaikinti rūsio R-8, esančio Vilniuje, Užupio g. 20 teisinę registraciją B.Zokaitytės vardu; pripažinti negaliojančia 2003 m. kovo 26 d. buto su rūsio patalpomis pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria D.D. Petraškevičienei ir R.J.Petraškevičiui parduotas rūsys R-8, esantis Vilniuje, Užupio g. 20; apginti ieškovės nuosavybės teises ir įpareigoti B.Zokaitytę ir R.Vilčiauską netrukdyti jai pateikti į minėtą rūsį ir įstatyti buvusią ieškovės spyną. Priešieškiniu atsakovė B.Zokaitytė prašė apginti jos pažeistas nuosavybės teises ir įpareigoti ieškovę netrukdyti naudotis jai priklausančiu rūsiu. Kasacinio teismo argumentai: Dėl 1964 m.CK 153 straipsnio, 2000 m. CK 4.12, 4.19 straipsnių taikymo. Pagal paminėtą CK 153 straipsnį priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi. Teisės norma reikalauja, kad tarp pagrindinio ir jam tarnaujančio daikto egzistuotų pakankamai tamprus ryšys. Jis apibūdinamas kaip funkcinis, t. y. tarnaujantis daiktas turi būti skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Antras šio ryšio požymis yra tai, kad funkcinio ryšio egzistavimui fizinis ryšys neturi besąlygiškos įtakos. Priklausinys gali būti kitoje vietoje, negu pagrindinis daiktas. Kad funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu. Sandėliukas, esantis to pat namo rūsyje, yra funkciškai susijęs nuolatiniu ryšiu su jame esančia gyvenamąja patalpa vien dėl išsidėstymo, kadangi buvo sumontuotas tarnauti tam statiniui kaip konstrukcija ir turint tikslą nuolat patenkinti tos namų valdos gyventojo poreikius. Jeigu tos namų valdos naudotojams tokio priklausinio laikinai nereikia naudoti, tai jis gali būti suteikiamas naudotis kitiems asmenims. Pagal funkcines ir konstrukcines savybes tarnavimo santykiai su pagrindiniu daiktu nesikeičia, bet pakinta tik naudojimas, nes daiktas paskiriamas kitam asmeniui naudojimui. Tuo tarpu toks naudojimas nesukuria tarnavimo kitam daiktui visapusiško efekto ir vien dėl naudojimo jis netampa priklausiniu. Teismas nustatė, kad tarnaujantis daiktas buvo priskirtas naudojimui, bet dėl to teisiškai nepakito paskirto naudotis daikto padėtis, jis netapo buto priklausiniu. Beje, tai buvo numatyta privatizavimo sutartyje. Dėl CK 6.193 straipsnio taikymo. CK 6.193 straipsnis numato sutarčių aiškinimo taisykles. Jų pažeidimas kasaciniame skunde grindžiamas faktiniais argumentais, todėl neatitinka įstatymo reikalavimo (CPK 347 straipsnio 1 dalies 4 punktas). n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Kad ieškinys ir priešieškinys atmetamas. Todėl, kad Ieškovė nuo 1972 metų naudojosi ginčo rūsiu, tačiau tai nesukūrė jos nuosavybės teisių į šį objektą. Ieškovė neįrodė, kad privatizavo ginčo rūsį ir yra jo savininkė, todėl rūsio perleidimo sandoriai ir jo teisinė registracija, jos nuosavybės teisių nepažeidžia. Atsakovė B.Zokaitytė nuosavybės teisę į ginčo rūsį perleido kitiems asmenims, todėl jos nuosavybės teisės į rūsį neegzistuoja ir negali būti pažeidžiamos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. spalio 3 d nutartis civilinėje byloje dėl paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu ir vykdomojo įrašo panaikinimo. Ginčo esmė: Ieškovas A. L. nurodė, kad jis nuo 2001 m. sausio 30 d. dirbo UAB „Staita“ direktoriumi. Ši bendrovė iš AB firmos „VITI“ pagal PVM sąskaitas-faktūras konsignacijos pagrindais įsigijo statybinių medžiagų už 22 082,56 Lt. Dalis prekių už 12 389,91 Lt buvo realizuotos, o likusios grąžintos tiekėjui. Pablogėjus UAB „Staita“ finansinei būklei, jos akcininkai 2001 m. gruodžio 12 d. priėmė nutarimą kreiptis į teismą dėl bankroto. 2001 m. gruodžio 21 d. „Valstybės žinios“ paskelbė apie įmonės nemokumą. 2002 m. sausio 10 d. ieškovas atsakovo darbuotojo prašymu pasirašė šio paruoštą paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti AB firmai „VITI“ 22 082,56 Lt sumą. Vekselyje nurodyta, kad atsiskaitymas pagal šį vekselį yra ir galutinis atsiskaitymas pagal PVM sąskaitas-faktūras, pagal kurias AB firma „VITI“ pateikė prekes UAB „Staita“. A. L. teigia, kad buvo įsitikinęs, jog jis, pasirašydamas vekselį, kaip UAB „Staita“ direktorius patvirtino įmonės skolą kreditoriui AB firmai „VITI“. Kauno apygardos teismas 2002 m. kovo 15 d. nutartimi AB firmą „VITI“ patvirtino bankrutuojančios UAB „Staita“ kreditoriumi su 22 082,56 Lt finansiniu reikalavimu. Ieškovas 2002 m. balandžio 16 d. gavo antstolio raginimą gera valia sumokėti AB firmai „VITI“ 12 499,92 Lt. Ieškovas nurodė, kad jis asmeniškai su atsakovu jokių turtinių santykių neturėjo, o vekselio pasirašymo metu buvo nuslėpta, jog patvirtinama ne įmonės, bet jo asmeninė prievolė sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą, todėl prašė teismo pripažinti negaliojančiu nuo pasirašymo momento jo pasirašytą 2002 m. sausio 10 d. paprastąjį vekselį, taip pat pripažinti negaliojančiu nuo išdavimo momento Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro išduotą 2002 m. kovo 15 d. vykdomąjį įrašą išieškoti iš A. Lipinsko vekselio turėtojo AB firmos „VITI“ naudai 12 389,91 Lt. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovo pasirašytas vekselis atitinka visus įstatymo reikalavimus. Ieškovas jį pasirašė kaip fizinis asmuo, nurodyti jo asmens duomenys. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, jog ieškovas galėjo nesuprasti trumpo ir aiškaus dokumento turinio. Pasirašydamas vekselį jis turėjo apsvarstyti galimas teisines pasekmes. Jei jis abejojo dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, jis turėjo pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai ir veikdamas tokiu būdu pats prisiima neigiamas savo veiksmų pasekmes (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sandorį negaliojančiu nėra pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Vilniaus apygardos teismas ieškinį tenkino iš dalies: 2002 m. sausio 10 d. paprastąjį vekselį pripažino garantija, Kolegija konstatavo, kad ginčijamas dokumentas neatitinka vekseliui nustatytų reikalavimų, tačiau akivaizdu, kad yra sudarytas ir vykdomas kitas sandoris, neprieštaraujantis įstatymams, todėl ieškovo prisiimtą prievolę pripažino garantija. Kasacinis teismas konstatavo: Vekselis yra universali atsiskaitymo ir kreditavimo priemonė. Naudojant vekselį kaip atsiskaitymo priemonę už pateiktas prekes, vekselis atlieka dvi funkcijas – juo atsiskaitoma už prekes ir pardavėjas kredituoja pirkėją, todėl vekselis dar vadinamas kredito pinigais. Įstatyme vekselis apibrėžtas kaip vertybinis popierius, kuris išrašomas įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). Vekselio atsiradimo pagrindas yra vienašalis sandoris. Išrašydamas vekselį, jo davėjas sukuria atitinkamas teises ir pareigas sau ir kitiems asmenims (vekselio gavėjui, mokėtojui). Nuo to momento jis gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje – perleidžiamas kitiems asmenims, kurie įgiję nuosavybės teises į jį, gali juo disponuoti savo nuožiūra – perleisti, įkeisti (ĮPVĮ 13, 18 straipsniai). Tokį paprastą ir platų vekselio panaudojimą užtikrina jo viešas patikimumas, o šį lemia griežti vekselio formalumo ir abstraktumo reikalavimai. ĮPVĮ 3, 4, 77 ir 78 straipsniai nustato formalius reikalavimus – būtinus vekselių rekvizitus ir jų nebuvimo pasekmes – dokumentas, kuriame nėra būtinų rekvizitų, neturi vekselio galios.Abstraktumas reiškia, kad prievolė
1.
2.
3.
pagal vekselį nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo (tam tikro sandorio) ir yra be išlygų. Šie reikalavimai vekseliui lemia, kad vekselio įgijėjui siekiant įsitikinti vekselio galiojimu, pakanka patikrinti įstatyme nurodytus jo rekvizitus. Kita vertus skolininkas (mokėtojas) gali ginčyti savo prievolę pagal vekselį tik remdamasis vekselio formaliais trūkumais. Dėl šių vekselio savybių skolininkas negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai (ĮPVĮ 19 straipsnis). Taigi vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui, t. y. tik Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme griežtai apibrėžtais pagrindais. Toks vekselio teisinis reglamentavimas daro negalimą vekselio pripažinimą negaliojančiu pagalCivilinio kodekso nuostatas dėl sandorių negaliojimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, remdamasis sandorių negaliojimo pagrindais, prašė pripažinti negaliojančiu paprastąjį vekselį. Ieškovas nurodė, kad, pasirašant vekselį, buvo suklaidintas atsakovo, nes nuo jo buvo nuslėpta aplinkybė, jog patvirtina ne įmonės, bet savo asmeninę prievolę sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą. Minėta, kad įstatymas nenumato galimybės pripažinti vekselį negaliojančiu sandorių negaliojimo pagrindais. Ieškovo išrašytas vekselis atitinka ĮPVĮ 77 straipsnio reikalavimus paprastajam vekseliui, todėl nėra pagrindo jo laikyti neturinčiu vekselio galios pagal ĮPVĮ 78 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuoroda 2002 m. sausio 10 d. vekselyje, kad atsiskaitymas pagal šį vekselį yra ir galutinis atsiskaitymas pagal PVM sąskaitas-faktūras, pagal kurias AB firma „VITI“ pateikė prekes UAB „Staita“, laikytina būtent tokiu įrašu, neturinčiu įtakos vekselio galiojimui. Aptariamas papildomas įrašas nurodo mokėjimo pagal vekselį pagrindą ir tikslą, tačiau nesaisto mokėjimo jokiomis išlygomis, todėl neturi jokios reikšmės vekselio galiojimui ir ieškovo įsipareigojimui mokėti bei nėra pagrindas laikyti vekselį kitu sandoriu. Nutarė: Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 10 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 26 d. sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje dėl pajų pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais. Byloje teismų nustatytos aplinkybės:Atsakovas A. A. B. 2004 m. lapkričio 15 d. sudarė su A. P., R. K., A. K., A. K., Z. M., R. B., G. Š., A. Š., D. Š., J. Š., S. K., K. Š., V. Š. ir J. D. ŽŪB „Spindulys“ pajaus pirkimo–pardavimo sutartis. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nurodytos sutartys yra apsimestiniai sandoriai, nes pajų pardavėjams nebuvo paaiškinta, kas buvo tikrasis pajų pirkėjas, atsakovai siekė sudaryti sutartis su bendrove arba jos pirmininku, o ne su nurodytu atsakovu. Pajų pardavėjai neišreiškė savo valios dėl pajaus pardavimo, nesusitarė dėl esminių pajaus pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, todėl teismai pripažino ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 6.162 straipsnį. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažino, kad pajus turi vertybiniam popieriui būdingų požymių, šalys ginčijamus pajus įgijo santuokos metu, pajai buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl, sudarant pajaus pirkimo–pardavimo sutartis, buvo būtinas abiejų sutuoktinių dalyvavimas arba kito sutuoktinio rašytinis įgaliojimas tam sandoriui sudaryti. Teismai nustatė, kad sutuoktiniai nedavė įgaliojimo sudaryti ginčijamas pajaus pirkimo–pardavimo sutartis; visos ginčijamos sutartys pasirašytos tik vieno sutuoktinio. Pagal CK 3.94 straipsnio 4 dalį šios sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis. Kasacinio teismo argumentai: Dėl pajaus prilyginimo vertybianiam popieriui. Teisėjų kolegija vertina, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, jog pajus yra vertybinis popierius, nes atitinka CK 1.101 straipsnio reikalavimus. Teismai byloje nustatė, kad pajaus turėtojas turi teisę dalyvauti bendrovės valdyme, jis gali gauti dividendus (dalį pelno), gauti dalį likviduojamos bendrovės turto; pajus, kaip vertybinis popierius, gali būti perleidžiamas kitam asmeniui, paveldimas ir pan. (CK 1.101 straipsnio 1, 3, 7 dalys). Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė CK 1.101, 3.92 ir 6.162 straipsnius ir pagrįstai pripažino negaliojančiomis pajų pirkimo–pardavimo sutartis (CK 1.78, 1.80 straipsniai), todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl netinkamo nurodytų materialinės teisės normų taikymo pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Dėl rūšinio teismingumo ir CPK 5str. taikymo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad bendra ieškovų pareikšta ieškinio suma yra didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų (bendra ieškinio suma yra 1 106 492,50 Lt). CPK 85 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad jeigu ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai, tai ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Šioje byloje visų ieškovų reikalavimai yra to paties pobūdžio, pagrįsti ta pačia medžiaga, todėl jie visi, remdamiesi CPK 43 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia procesinio bendrininkavimo nuostatas, galėjo pareikšti bendrą ieškinį atsakovams. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, todėl teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad ŽŪB „Spindulys“ neturėjo subjektinės teisės kreiptis į teismą dėl pajaus pardavimo sutarčių pripažinimo. negaliojančiomis, nes šis kasacinio skundo argumentas prieštarauja CPK 5 straipsniui. Dėl atstovavimo. Kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeisti CPK 51 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nes byloje nedalyvavo ieškovai ir atsakovai, o teismas nepripažino jų dalyvavimo būtinu, yra atmetami kaip nepagrįsti. CPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nepripažino, kad atstovaujamųjų dalyvavimas nagrinėjant šią bylą buvo būtinas, nes ieškovų ir atsakovų atstovai teismui tinkamai išdėstė atstovaujamųjų poziciją ir pagrindė ją atitinkamais argumentais bei įrodymais. Nutarė: Šiaulių apygardos teismo 2005 m. balandžio 5 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistus. 4 SEMINARAS N U T A R T I S 2006 m. rugsėjo 20 d. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo Ginčo esmė
Ieškovė G. Z. nurodė, kad ji dirbo pas atsakovą klientų vadybininke. Atsakovas 2005 m. gegužės 20 d. paskyrė jai drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Įsakyme nurodyta, kad ieškovė atskleidė banko paslaptį ir taip šiurkščiai pažeidė Bankų įstatymo 55 straipsnio 2 dalies bei AB „Parex bankas“ valdybos 2000 m. lapkričio 2 d. nutarimu patvirtintų Informacijos, sudarančios AB Parex banko komercinę ir tarnybinę paslaptį, apsaugos taisyklių reikalavimus. Tą pačią dieną ji buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Paslapties atskleidimas reiškėsi tuo, kad ji perdavė vertimų biurui išversti 2005 m. balandžio 15 d. jos parašytą paaiškinimą „Dėl 2005 m. balandžio 5 d. audito išvadų“. Šiame dokumente neva yra duomenų, sudarančių banko paslaptį. Jos nuomone, paaiškinime nėra jokių duomenų, kuriuos būtų galima laikyti banko paslaptimi, nes jame nėra nurodyti banko klientų asmens kodai, išduotų kreditų tikslai ir paskirtis ar kita konfidenciali informacija. Šis paaiškinimas buvo skirtas akcinės bendrovės valdybos pirmininkui J. T., kuris nesupranta lietuvių kalbos. Ieškovė vykdė darbdavio nurodymą pateikti paaiškinimą asmeniui, kuriam šis skirtas, suprantama jam kalba. Reikalavimai 1) pripažinti AB „Parex bankas” 2005 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. 89 P „Dėl drausminės nuobaudos G. Z. paskyrimo“ ir jos atleidimą iš darbo AB „Parex bankas“ Vilniaus filiale neteisėtu; 2) priteisti iš atsakovo keturių mėnesių jos vidutinio atlyginimo dydžio 12 000 Lt išeitinę išmoką bei darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 3) pakeisti ieškovės atleidimo iš AB „Parex bankas“ Vilniaus filialo pagrindą nurodant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu (DK 297 straipsnio 4 dalis) Teisėjų kolegijos išaiškinimai Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas). DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei. Ar yra banko darbuotojo kaltė dėl komercinės paslapties atskleidimo, kaip teisės klausimas gali būti svarstomas analizuojant ne faktinius darbuotojo veiksmus, jų priežastis, tikslus ir motyvus, bet tiriant jo veiklą reglamentuojančias teisės normas, nustatančias pageidaujamą banko darbuotojo elgesio standartą. Bankų sistemai keliami stabilumo, patikimumo, efektyvumo ir saugumo reikalavimai. Banko darbuotojo veiksmai turi būti tokie, kad padėtų įgyvendinti šiuos tikslus. Jis turi veikti banko interesais ir todėl gali būti įpareigotas saugoti komercinę paslaptį. Jo elgesys turi būti tokio atsargumo laipsnio, kad būtų išsaugota komercinė paslaptis, kad jos atskleidimas nebūtų galimas dėl subjektyvių nuostatų ar priežasčių. Vienas iš komercinės paslapties požymių yra tai, kad paslaptį sudarančias žinias turintis subjektas imasi priemonių informacijai apsaugoti. Viena iš tokių priemonių yra vidaus teisės aktų priėmimas ir taikymas. Jais uždraudžiama darbuotojui skleisti informaciją, sudarančią banko komercinę paslaptį. Jeigu bankas parengia tokius lokalinius aktus, su jais supažindina banko darbuotoją, tai darbuotojo pareiga saugoti banko komercinę paslaptį vertinama kaip tiksliai apibrėžta, jam aiški ir dėl to nesunkiai įgyvendinama. Atitinkamai banko darbuotojui keliami griežti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, o jų nesilaikymas yra darbuotojo kaltė dėl paslapties neišsaugojimo (Darbo kodekso 234 straipsnis). Komercinė paslaptis yra apibrėžta CK 1.116 straipsnyje. Tai gali būti duomenys, atitinkantys tokius požymius: 1) nevieša informacija; 2) saugojama informacija; 3) turinti komercinę vertę informacija. Pagal šiuos požymius komercine paslaptimi gali būti informacija, kuri neprivaloma viešai skelbti, nėra žinoma tretiesiems asmenims ir ją pagal įstatymą nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; ir kuri turi komercinę vertę arba jos praradimas būtų komerciškai žalingas. Vien tai, kad komercinę paslaptį sudarantys duomenys yra tokios pat rūšies ar turinio, kaip ir banko paslaptį sudarantys duomenys, nėra pagrindas teigti, kad tai banko, o ne komercinė paslaptis. Svarbu, ar banko paslaptį sudarantys duomenys atitinka komercinei paslapčiai keliamus pirmiau nurodytus reikalavimus. Komercinės paslapties atskleidimas yra informacijos perdavimas bent vienam pašaliniam asmeniui, t. y. tam asmeniui, kuris pagal nustatytą tvarką neturi teisės jos gauti. Pašalinio asmens veiklos pobūdis, sugebėjimas panaudoti informaciją ar jos realus panaudojimas, paslapties atskleidimo faktui konstatuoti nėra reikšmingi. NUTARTA: ieškinį atmesti 5 tema Terminai. Ieškinio senatis
2000 m. birželio 5 d.
Ginčo esmė: Ieškovas nurodė, kad 1996 m. rugpjūčio 25 d. atsakovė pasiskolino iš ieškovo motinos O.Jonaitienės 7700 litų, skolą turėjo grąžinti iki 1996 m. gruodžio 11 d. Skolos patvirtinimui atsakovė išdavė jos pasirašytą paskolos raštą, kuriame už paskolos grąžinimo uždelsimą numatyti delspinigiai po 16 litų kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovo motina 1997 m. rugpjūčio 7 d. mirė, ieškovas po motinos mirties priėmė palikimą ir tapo viso jos turto paveldėtoju. Atsakovės skola taip pat yra ieškovo motinos turtas, tačiau atsakovė skolos gera valia negrąžina. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 7700 litų skolą ir 2944 litus delspinigių už 6 mėnesius iki ieškinio pareiškimo. Papildomu ieškiniu ieškovas reikalavimus padidino ir prašė priteisti delspinigius dar už šešis mėnesius – 2880 litų. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai: Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 1 d. sprendimą ir palikti galioti Joniškio rajono apylinkės teismo 1999 m. spalio 21 d. sprendimą. Nurodo šiuos skundo argumentus : 1) pagal CK 43 straipsnį paskolos sutartis dėl 7700 lt. sumos turi būti sudaryta rašytine forma; paskolos raštas negali būti laikomas rašytine paskolos sutartimi; kadangi sandoris pagal formą neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, jis negalioja nepriklausomai nuo to, ar yra kreiptasi į teismą dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu; todėl, atsakovės teigimu, neįrodyta, jog ieškovo motina pinigus atsakovei perdavė;
2)
delspinigių per įstatymo nustatytą 6 mėnesių terminą galėjo reikalauti tik pati ieškovo motina; nurodytą terminą praleidus, reikalauti delspinigių ieškovas neturi teisės; 3) ieškovui jo motina prieš mirtį reikalavimo teisės pagal paskolos sutartį neperleido; ieškovas taip pat nesikreipė CPK 272 straipsnio nustatyta tvarka į teismą dėl 7700 lt. palikimo priėmimo fakto nustatymo. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti. Konstatuoja: 1. Dėl reikalavimų paskolos sutarties sudarymo formai Paskolos sutartis tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų, turi būti sudaryta rašytine forma (CK 43 straipsnio 2 punktas, 293 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 169 straipsnį jei įstatymas reikalauja sudaryti sutartį tam tikra forma, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kada ji šia forma išreikšta. Sutartis laikoma sudaryta, kada šalys tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jos punktų (CK 168 straipsnis). Atsakovės L.Pupienienės 1996 m.rugpjūčio 25 d. surašytą ir pasirašytą raštelį (b.l.40) negalima pripažinti šalių sudaryta ir rašytine forma išreikšta paskolos sutartimi, kadangi jame nenurodyta viena iš esminių paskolos sutarties sąlygų. Tačiau įstatyme nenumatyta, kad paprastos rašytinės formos nesilaikymas paskolos sandorį daro negaliojantį. Pagal CK 58 straipsnio 2 dalį įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas, sudarant paskolos sutartį, tik atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais. Tokiu būdu, įstatymo leidėjas vienodai abiems sutarties šalims – tiek paskolos davėjui, tiek ir paskolos gavėjui – apriboja įrodinėjimo priemones. Tačiau kitų įrodinėjimo priemonių naudojimo apribojimų, įstatymas nenumato ir šalys tam gali teikti visus kitus CPK 57 straipsnyje numatytus įrodymus. Bylą nagrinėjusieji teismai aukščiau nurodytų materialinės teisės normų bei įrodinėjimo taisyklių nepažeidė, taip pat tinkamai įvertino ir byloje surinktus įrodymus. Nors atsakovės 1996 m. rugpjūčio 25 d. surašytame raštelyje nėra tiesiogiai nurodyta apie pinigų perdavimą ieškovo motinos atsakovei bei perdavimo data, tačiau šis rašytinis įrodymas patvirtina paskolos sutarties sudarymo faktą ir sąlygas – skolos dydį, jos grąžinimo terminą bei netesybas (delspinigius) už skolos grąžinimo termino pažeidimą. Atsakovės surašytas skolos raštelis liko pas ieškovo motiną ir iki ieškovo motinos mirties ar vėliau atsakovei grąžintas nebuvo. CK 244 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu skolininkas kreditoriui yra išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą įvykdymą, privalo skolininkui tą dokumentą grąžinti, o nesant galimybės grąžinti – nurodyti tai savo duodamame pakvitavime. Skolos dokumento buvimas pas skolininką patvirtina, kad prievolė yra pasibaigusi (CK 244 straipsnio 4 dalis). Todėl skolos raštelio buvimo pas kreditorių (ieškovą) faktas patvirtina, jog prievolė pagal paskolos sutartį iki ieškovo motinos mirties įvykdyta nebuvo. 2.Dėl CK 238 straipsnio bei paveldėjimą reglamentuojančių teisės normų santykio bei taikymo byloje Pagal CK 238 straipsnį kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą kitam asmeniui. Susitarimas dėl reikalavimo teisės perleidimo yra dvišalis sandoris, sudaromas tarp pradinio kreditoriaus ir naujojo kreditoriaus. Taigi, pradiniam kreditoriui mirus, asmenų pasikeitimas prievolėje reikalavimo perleidimo būdu pagal CK 238-241 straipsnių nuostatas yra negalimas. Ieškovo motina iki mirties iš tikrųjų reikalavimo teisės pagal paskolos sutartį ieškovui neperleido. Tai nereiškia, kad prievolė pagal paskolos sutartį pasibaigė vien dėl kreditoriaus mirties fakto. Pagal 252 straipsnio 2 dalį prievolė pasibaigia, mirus kreditoriui, tik tada, jei įvykdymas buvo skiriamas asmeniškai kreditoriui, tuo tarpu turtinio pobūdžio subjektinių teisių ir pareigų pasibaigimo prievolėje kreditoriaus mirtis nesukelia. Po kreditoriaus mirties atsiranda teisė į palikimą. Paveldėjimas taip pat yra vienas iš būdų prievolėje pasikeisti asmenims. Įpėdiniai paveldi ne tik materialius daiktus, bet ir turtines teises bei pareigas. Pagal CK 587 straipsnio 1 dalį palikimui įgyti įpėdinis jį turi priimti, palikimą priimti dalinai arba su sąlygomis ar išlygomis neleidžiama. Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko (CK 587 straipsnio 5 dalis). Iš byloje esančio ieškovo motinos testamento turinio (b.l.5) matyti, kad motina ieškovui paliko visą savo turtą, taigi ir testatorei jos mirties dieną priklausiusią reikalavimo teisę pagal paskolos sutartį. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas (b.l.6) patvirtina, jog ieškovas palikimą po motinos mirties priėmė. Palikimo priėmimas ir įgijimas į dalį palikėjo turto reiškia, kad ieškovas palikimą priėmė visa apimtimi. Pasikeitus prievolėje asmeniui, naujasis kreditorius (ieškovas) pagal reikalavimą iš paskolos sutarties įgijo teisių tiek, kiek jų turėjo buvusi kreditorė - ieškovo motina. 3.Dėl delspinigių išieškojimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo Kadangi paskolos sutartyje buvo nustatyti delspinigiai už prievolės įvykdymo termino pažeidimą, ieškovas įgijo teisę reikalauti delspinigių tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jų galėjo reikalauti buvusi kreditorė. Ieškovas pagal pradinį ieškinį pagrįstai reikalavo delspinigių ne daugiau kaip už šešis mėnesius iki ieškinio pareiškimo, nes ieškinį teisme pareiškė praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo (CK 84 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Delspinigių skaičiavimas turi tęstinį pobūdį, nes delspinigiai išieškomi už tam tikrą praleistą laikotarpį – dieną, savaitę, dekadą (CK 195 straipsnio 3 dalis). Pagal paskolos sutarties sąlygas, nustatytu terminu skolos negrąžinus, numatyti delspinigiai po 16 lt. už kiekvieną dieną. Todėl atsakovei kiekvieną dieną neįvykdžius pagrindinės prievolės, dėl delspinigių išieškojimo kiekvieną tą dieną ieškininės senaties termino eiga prasideda iš naujo, nes kiekvienos dienos praleidimas laikytinas savarankišku pažeidimu (CK 86 straipsnis). Be to, CK 87 straipsnyje numatyta, jog asmenų pasikeitimas prievolėje ieškininės senaties termino eigos skaičiavimo nepakeičia. Dėl nurodytų motyvų nepagrįstas yra kasacinio skundo argumentas, kad delspinigių galėjo reikalauti tik ieškovo motina ir tik per 6 mėnesius nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pasibaigimo. Pagrindinė prievolė nebuvo įvykdyta ir po to, kai ieškovas teisme pareiškė pradinį ieškinį, teisės pažeidimas kiekvieną dieną tęsėsi, todėl ieškovas toje pačioje byloje, nepažeisdamas įstatyme nustatyto ieškininės senaties termino, turėjo teisę papildomu ieškininiu pareiškimu reikalauti netesybų už naują laikotarpį. Tuo remiantis teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimams dėl delspinigių priteisimo pareikšti CK 84 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas 6 mėnesių ieškininės senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai. Todėl už paskutiniuosius 6 mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškininės senaties terminas nėra pasibaigęs. Daugiau kaip už 6 mėnesius tokiu atveju delspinigius galima priteisti, jeigu ieškininės senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujinamas, jeigu skolininkas taikyti ieškininės senaties terminą neprašo, taip pat jeigu bendra tvarka pareiškiamas ieškinys (ar papildomas ieškinys toje pačioje byloje) dėl delspinigių priteisimo už naują laikotarpį. Delspinigius priteisti galima tik už laikotarpį iki pagrindinės prievolės įvykdymo.
2009 m. balandžio 2 d. Ginčo esmė: Ieškovas, energijos tiekimo įmonė, 2007 m. liepos 4 d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės už laikotarpį nuo 1998 m. lapkričio 1 d. iki 2002 m. rugpjūčio 20 d. už patiektą šilumos energiją atsiradusią skolą ir delspinigius; bylą nagrinėjusiems teismams nusprendus, kad ieškinio reikalavimas dėl išmokų priteisimo už laikotarpį nuo 2002 m. vasario 15 d. iki 2002 m. rugpjūčio 20 d. atmestinas kitais pagrindais, t. y. nustačius, jog atsakovės nuosavybės teisė į butą perduota kitam asmeniui 2002 m. vasario 15 d., kilo ginčas dėl to, ar šiuo atveju reikalavimui dėl visų išmokų laikotarpiu iki 2002 m. liepos 4 d. priteisimo netaikytinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas pareiškė, kad už pirmiau nurodytą laikotarpį atsakovės skolą sudaro: 8005,45 Lt už patiektą šilumos energiją, 589,22 Lt delspinigių, 293,95 Lt už šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų aptarnavimą, 5 proc. metinių palūkanų, 266,66 Lt žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų. Kasaciniu skundu kasatorė (atsakovė) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai:
eškinio senatį reglamentuojančių CK normų taikymo Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Tuo būdu ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas – dešimt metų; atskirų rūšių reikalavimams pareikšti šio straipsnio 3–11 dalyse įtvirtinti įvairios trukmės sutrumpinti terminai. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad iš šilumos energijos tiekimo energijos vartotojui kilusiam reikalavimui priteisti skolą už patiektą energiją taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas. Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas be pagrindo taikė CK 1.125 straipsnio 1 dalies normą, pažymėjo, jog šiuo atveju teismas turėjo taikyti CK 1.125 straipsnio 8, 9 dalyse nustatytą sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu šį kasacinio skundo argumentą. Pirmiausia energijos tiekimo įmonė ir vartotojas yra saistomi susiklosčiusių prievolinių teisinių santykių, todėl vartotojo skola už patiektą šilumos energiją nelaikytina žala, dėl kurios atlyginimo pareikštam reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pareikštam reikalavimui netaikė CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto sutrumpinto penkerių metų ieškinio senaties termino, kuris taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo; periodinė išmoka pirmiau nurodytos teisės normos prasme aiškintina kaip tam tikra konkreti piniginė suma, mokama konkrečiais terminais; šiuo aspektu laikytinas tinkamas apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas periodinės išmokos pavyzdys, kai atsiskaitoma pagal franšizės sutartį; tuo tarpu mokesčiai už šilumos energiją nėra pastovūs, priklauso nuo metų laiko sezono, suvartotos energijos kiekio ir šilumos energijos tiekimo metu galiojančių mokesčių tarifų. Taigi įstatymo ir poįstatyminių teisės normų nustatytas reglamentavimas dėl mokesčių už energiją mokėjimo tam tikros tvarkos, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina jų periodiškumo, nes, minėta, periodinei išmokai pripažinti būtina konstatuoti kriterijų visumą, t. y. mokesčio konkretų dydį ir mokėjimo konkretų terminą; iš pirmiau nurodytų teisės normų neišplaukia, kad mokesčiai už energiją atitinka kriterijų visumą. Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į teismų praktikos nuostatas dėl ieškinio senaties taikymo, išdėstytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje AB „Kauno energija“ prieš B. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2004, nes nagrinėjamoje byloje keliami kiti, nesusiję su pirmiau nurodytoje kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje išdėstytu teisės aiškinimu ir taikymu, klausimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas procesiniame dokumente nuorodos į atitinkamą teisės šaltinį nepateikė, vadinasi, nėra pagrindo teigti, jog nutartyje be teisinio pagrindo atsižvelgta į teismų praktikos nuostatas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl pirmiau nurodytų argumentų kasacinio skundo motyvais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo. 2010 m. vasario 17 d. Ginčo esmė: Byloje kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti sutartines netesybas – baudą – tenkinimo ir ieškinio senaties šiam reikalavimui taikymo. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai : Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį bei Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 11 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Ieškovo argumentai išvien susiję tik su senaties termino pradžios momentu. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Dėl byloje nagrinėjamo ieškinio reikalavimo ir jam taikytinos ieškinio senaties Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybų teisinė prigimtis yra dvejopa: jos yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes skatina skolininką įvykdyti prievolę, taip pat jos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis).
Viena iš netesybų rūšių yra bauda. Bauda, kaip netesybos, tai iš anksto įstatymu arba sutartimi nustatyta konkreti pinigų suma arba atitinkama procentinė užtikrinamosios prievolės sumos išraiška (CK 6.71 straipsnio 2 dalis). Esminiai baudos skirtumai nuo kitos netesybų rūšies – delspinigių – yra tai, kad ji gali būti nustatoma ne tik už sutarties įvykdymo termino praleidimą, bet ir už kitaip išreikštą sutarties neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, yra vienkartinė (neturi tęstinio pobūdžio), nėra skaičiuojama už kiekvieną prievolės įvykdymo termino praleidimo laiko tarpą (pavyzdžiui, už kiekvieną praleistą dieną, savaitę ir pan.). Negalima sutapatinti pagrindinę prievolę užtikrinančio sandorio sudarymo momento ir užtikrinančiosios prievolės pagal šį sandorį atsiradimo momento. Prievoliniai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko pagal pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinančią papildomą prievolę (užtikrinančiąją prievolę) atsiranda ne nuo sutarties, kuria susitarta dėl pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo taikymo, sudarymo dienos, bet nuo tada, kada pagrindinė prievolė yra pažeidžiama, t. y. nuo pagrindinės prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. Šios bylos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių 2006 m. balandžio 12 d. sutartyje įtvirtinta atsakovo prievolė per 2006 m. bitumo gamybos sezoną nupirkti iš kasatoriaus ne mažiau kaip 22 000 m/t kelių bitumo ir už šios prievolės pažeidimą toje pačioje sutartyje nustatyta atsakovo pareiga mokėti baudą kvalifikuotinos atitinkamai kaip pagrindinė ir jos įvykdymą užtikrinanti papildoma prievolė. Pagal bylos duomenis konstatuotina ir tai, kad prievoliniai santykiai tarp šalių dėl sutartyje nustatytos baudos, kaip pagrindinę prievolę užtikrinančiosios prievolės, atsirado nuo 2006 m. gruodžio 1 d. Aktualu pažymėti, kad šalių sutartyje nustatyta, jog: visos netesybos (delspinigiai, baudos) pagal šią sutartį yra mokamos sutarties specialiosiose sąlygose nurodytais terminais (sutarties bendrųjų sąlygų 3.9 papunktis); pirkėjas moka penkių procentų nuo prekės vertės (esančios paskutinę kalendorinio mėnesio darbo dieną arba sutarties galiojimo pasibaigimo dieną) dydžio baudą už kiekvieną įsipareigotą nupirkti, bet faktiškai nenupirktą minimalaus prekės kiekio toną per sutarties 3.1 papunktyje nurodytą laikotarpį (sutarties specialiųjų sąlygų 6.4.2.k papunktis); netesybų mokėjimo terminai – per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sąskaitos-faktūros išrašymo dienos (sutarties specialiųjų sąlygų 6.4.3 papunktis). Tai reiškia, kad šalių valia sutartimi buvo nustatytas ir prievolės sumokėti baudą įvykdymo terminas, būtent – per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 2-5 dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties terminų eigos pradžia tam tikriems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tai yra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys. Tuo atveju, kai įstatymai numato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino eigos pradžia. Kai įstatymai ieškinio senaties termino eigos pradžią susieja su objektyviais įvykiais (objektyvusis kriterijus), aplinkybė, kad apie pažeistas teises asmuo realiai galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, neturi įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui, bet, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti pripažinta pagrindu praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Kreditoriaus reikalavimui pagal pagrindinę prievolę ir su juo susijusiems reikalavimams pagal papildomą prievolę, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės įvykdymas (pavyzdžiui, netesybų), pareikšti ieškinio senaties terminų eiga prasideda nepriklausomai vieni nuo kitų. Šios bylos kontekste aktualu, kad CK 1.127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog, jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Minėta, kad ši teisės norma įtvirtina CK 1.127 straipsnio 1 dalyje suformuluotos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklės išimtį. Kasatorius šioje byloje reiškia reikalavimą dėl prievolės sumokėti baudą įvykdymo, kuriai šalių sutartimi yra nustatytas įvykdymo terminas. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiam kasatoriaus reikalavimui ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti nustatoma pagal CK 1.127 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatyta, kad PVM sąskaitąfaktūrą dėl baudos sumokėjimo kasatorius atsakovui išrašė bei pateikė 2007 m. vasario 1 d. (T. 1, b. l. 43). Dėl to darytina išvada, kad byloje pareikštam ieškinio reikalavimui priteisti baudą ieškinio senaties terminas prasidėjo 2007 m. kovo 4 d. (CK 1.118 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškinio senaties termino eigos pradžią, netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai netaikė CK 1.127 straipsnio 2 dalies ir netinkamai nustatė, jog kasatoriaus reikalavimui priteisti baudą ieškinio senaties terminas prasidėjo 2006 m. gruodžio 1 d. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nereikšmingus kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į aplinkybes, susijusias su kasatoriaus subjektyviuoju suvokimu apie jo pažeistą teisę gauti ginčijamas netesybas (baudą). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas formuoja praktiką, jog jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatį reglamentuojančios normos išdėstytos CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriuje (CK 1.124-1.135 straipsniai). Ieškinio senatį reglamentuoja ir kitos CK normos bei kiti įstatymai. Paprastai tai susiję su ieškinio senaties sutrumpintų terminų arba jų eigos pradžios atskirų rūšių reikalavimams pareikšti nustatymu (CK 1.125 straipsnio 2 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis). Specialiąsias ieškinio senaties taikymo taisykles kiti įstatymai gali nustatyti tik tais atvejais, kai tai leidžia CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus arba kitos CK teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios įstatymų normos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl šalių susitarimu jų pakeisti negalima (CK 1.125 straipsnio 12 dalis, 1.126 straipsnio 3 dalis), šalių susitarimai, pažeidžiantys šias imperatyvias įstatymo nuostatas, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnis). Iš skundžiamų procesinių sprendimų matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jos ieškovas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, sprendime nepasisakė dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino nutraukimą bei atnaujinimą, taikymo, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas ištaisė minėtą pirmosios instancijos teismo klaidą, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas taikė visa apimtimi. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad: kasatoriaus reikalavimui dėl ginčijamos baudos priteisimo ieškinio senaties termino eiga nebuvo nutraukta; kasatorius neįrodė, jog ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, ir nėra pagrindo šiam terminui atnaujinti; ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Konstatuotina, kad šios apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos tinkamai pritaikius materialiosios teisės normas ir nenukrypus nuo formuojamos vienodos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentą, kad šalių sutarties bendrųjų sąlygų 13.2 papunkčio nuostatos, kurios pagal savo esmę nustatė taikinimo procedūrą, negali būti aiškinamos kaip nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, kuria nepasinaudojusi suinteresuota šalis neturi teisės kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai apsunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Sutarties šalys savo susitarimu negali nustatyti atsisakymo nuo teisės kreiptis į teismą, taip pat negali apriboti jos įgyvendinimo (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Priešingu atveju tokios sutarčių nuostatos teisiškai vertintinos kaip niekinės ir negaliojančios ab initio (CK 1.80, 6.157 straipsniai). Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad sutartimi šalys susitarė dėl privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, tik kuria pasinaudojus atsiranda teisė kreiptis į teismą, taip pat kad bylą nagrinėję teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje. Aiškinant CK 6.38 straipsnio 3 dalis ir 6.200 straipsnio 2 dalis, įtvirtinančias sutarties (prievolės) šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigas, konstatuotina, kad šios teisės normos nereglamentuoja ieškinio senaties. Kai CK normos ar kiti įstatymai, reglamentuojantys ieškinio senatį, nenustato kitokių nei CK 1.127 straipsnyje nustatytų ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklių, ieškinio senaties termino eigos pradžia, nepriklausomai nuo sutarties (prievolės) šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos vykdymo ar nevykdymo, nustatoma pagal CK 1.127 straipsnio taisykles. Taikant ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, aplinkybės, susijusios su sutarties (prievolės) šalių aptariamų pareigų vykdymu, gali būti reikšmingos sprendžiant, pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos ir šio termino atnaujinimo. Bylos duomenys nepatvirtina kasacinio skundo teiginio, kad kasatorius atsakovui būtų nustatęs papildomą terminą netesyboms sumokėti (CK 6.209 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad vienasmenis sutarties pakeitimas yra negalimas (CK 6.223 straipsnis). Be to, kaip teisingai nurodoma atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą, aplinkybė, kad kreditorius nustato skolininkui papildomą terminą prievolei įvykdyti, nėra nurodyta nei tarp CK 1.129 straipsnyje įtvirtintų ieškinio senaties termino sustabdymo, nei tarp CK 1.130 straipsnyje įtvirtintų ieškinio senaties termino nutraukimo pagrindų. Faktiniai bylos duomenys (tarp jų – šalių susirašinėjimas dėl geranoriško baudos sumokėjimo), teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad atsakovas esą elgėsi nesąžiningai ir kad dėl atsakovo tokio elgesio kasatorius apie savo pažeistą teisę suprato 2007 m. rugpjūčio 16 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios bylos šalys yra verslininkai ir turi aktyviai veikti, nutraukti, jų nuomone, nesąžiningus veiksmus kreipdamiesi į teismą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, turinčias reikšmės ieškinio senaties termino nutraukimui bei atnaujinimui, ir padarė faktines bylos aplinkybes bei teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą atitinkančias išvadas. Bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad ieškinio senaties terminas kasatoriaus reikalavimui dėl baudos priteisimo buvo nutrauktas ar praleistas dėl svarbios priežasties. Ieškinio senaties termino eiga gali būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu ji yra prasidėjusi, tačiau ieškinio senaties terminas dar nėra pasibaigęs (CK 1.130 straipsnis). Dėl to, sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo, kasatoriaus nurodomos aplinkybės, atsiradusios ir (arba) egzistavusios dar iki prasidedant ieškinio senaties terminui, t. y. iki 2007 m. kovo 3 d., nėra teisiškai reikšmingos. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškinio senaties termino eigos pradžią, netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai netaikė CK 1.127 straipsnio 2 dalies ir netinkamai nustatė, jog kasatoriaus reikalavimui priteisti baudą ieškinio senaties terminas prasidėjo 2006 m. gruodžio 1 d., tačiau šis nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas nevertintinas, kaip galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir nėra pagrindas naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus, nes bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį, kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą, priėmė iš esmės teisingus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą. 6 tema Fiziniai asmenys Fiziniai asmenys: Civilinė byla Nr. 3K-3-328/2007 Ieskovės D.L. kasacinis skundas dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006m. gruodžio 8 d. Nutarties. Ginčo esmė: Pareiškėjas prašė teismo pripažinti jo motiną D. L. neveiksnia. Jis nurodė, kad nuo 2000 m. motina serga psichine liga.Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad motina negali dirbti dėl incidentų su bendradarbiais, nieko neįsileidžia į butą ir jam neleidžia niekam durų atidaryti, neatplėšia jai adresuotos korespondencijos pasireiškia kalbos sutrikimai ir t.t. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė: Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškimą patenkino ir pripažino D. L. neveiksnia. Teismas nurodė, kad pagal pareiškėjo, liudytojų G.L., V.P. paaiškinimus bei rašytinius bylos įrodymus D. L. serga lėtine psichikos liga , dėl šios ligos ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės yra pagrindas pagal CK2.10straipsnį D. L. pripažinti neveiksnia. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Ekspertai psichiatrai nustatė, kad ji serga lėtine psichikos liga ir kad dėl šios ligos ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl kolegija sprendė, kad pareiškėjo prašymas pripažinti D.L. neveiksnia pagrįstas. Kolegija nurodė, kad ta aplinkybė, jog D.L. dirba pakankamai atsakingą darbą, nėra pagrindas abejoti ekspertų išvada dėl jos ligos, taip pat keisti teismo sprendimą. Kolegija, remdamasi tuo, kad D.L. nepriiminėjo teismo šaukimų, neatvyko į teismo posėdį, nevyko atlikti teismo psichiatrinės ekspertizės, o ją atvesdinus priverstinai, kategoriškai atsisakė ją atlikti, padarė išvadą, kad D.L. pati nesiekė naudotis procesinėmis teisėmis, todėl laikė, kad jos procesinės teisės bylos nagrinėjimo metu nepažeistos. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai: Kasaciniu skundu D.L. prašo atmesti pirmos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1)Dėl CK 2.10 straipsnio taikymo. Nei CK 2.10 straipsnis, nei CPK 270, 468 straipsniai negali būti aiškinami taip, kad ekspertas psichiatras yra tas subjektas, kuris sprendžia, ar konkretus asmuo serga taip, kad nesupranta savo veiksmų esmės ir jų negali valdyti CK 2.10 straipsnio prasme.(negalima vadovautis tik ekspertu psichiatru).Jei asmuo dirba, CK 2.10 straipsnis apskritai netaikytinas. Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima taikyti CK 2.10 straipsnį.
2)Dėl CPK 465 straipsnio pažeidimo. Teismas priimdamas pareiškimą prie kurio nepridėti reikiami dokumentai apie asmens psichinę būseną pažeidė CPK 465 straipsnį ir suinteresuoto asmens teises, nes jei pradedamas procesas dėl asmens pripažinimo neveiksniu, asmuo gali būti per prievartą paguldomas į psichiatrinę ligoninę ekspertizei atlikti. Pareiškėjas sąmoningai neinformavo suinteresuoto asmens apie pateiktą pareiškimą ir teismo procesą (CPK 463 straipsnio 4 dalis). 3)Dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo trečiajam asmeniui. a)nebuvo objektyvių duomenų, kad asmuo turi psichikos sutrikimų ir nebuvo būtinų ekspertizei atlikti asmens medicininių dokumentų.; b)nebuvo duomenų, kad asmuo vengia savanoriškos ekspertizės (šaukimas tik į 1 posėdį, kuris nebuvo įteiktas, buvo siekiama , kad D.L. nesužinotų apie bylą, teigė, kad negavo nut. dėl ekspertizės skyrimo: teismas paskyrė priverstinę teismo psichiatrijos ekspertizę neteisėtai, nes ji galėjo būti paskirta tik tada, jei asmuo žino, kad paskirta ekspertizė ir atsisako vykti geruoju (CPK 467 straipsnio 3 dalis)); c)nesudarė galimybės apskųsti ekspertizės vykdymo.; d)dėl teismo išsireiškimo, kad D.L. Serga psi. Liga buvo padarytas spaudimas ekspertams. 4)Teismas, priėmęs pirmajame teismo posėdyje protokolinę nutartį bylą nagrinėti be suinteresuoto asmens ir tolimesniame procese nelaikydamas jo proceso dalyviu, apribojo suinteresuoto asmens procesines teises ir pažeidė CPK 464 straipsnio 2 dalį.(diskriminacija) 5)Teismas, teismo posėdyje tiesiogiai neapklausęs teismo ekspertų, atlikusių teismo psichiatrinę ekspertizę, pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalį, 14 straipsnį, 217 straipsnį. 6)Teismai pažeidė CPK 270 straipsnį, nes nenurodė, kokios nustatytos aplinkybės patvirtina teismo išvadą. 7)Apeliacinės instancijos teismas pažeidė D.L teises ribodamas jos dalyvavimą. Pareiškėjas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad su kasacinio skundo argumentais nesutinka ir prašo palikti nepakeistus priimtus teismų procesinius sprendimus. Argumentai nepaneigia eksperto išvadų, teismų procesiniai sprendimai yra pagrįsti, nes buvo priimti remiantis ne tik eksperto išvada, bet ir kitais įrodymais (liudytojų parodymais, kasatorės elgesiu bylos nagrinėjimo metu), visi dok. yra gauti teisėtai, yra duomenų, kad D.L žinojo apie ekspertizę. Pareiškėjas nurodo, kad pati kasatorė savo veiksmais nesiekė naudotis procesinėmis teisėmis. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Sprendžiant žmogaus veiksnumo apribojimo klausimą, kyla pavojus pažeisti fundamentalias asmens teises, todėl tokio proceso inicijavimui turi egzistuoti svarūs argumentai, o jo metu turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys tinkamai asmens teisių apsaugai. Pirmos inst. teismas neįtraukė suinteresuoto asmens(D.L.) į bylą, nepagrįstai susiklosčiusią situaciją vertino kaip atsisakymą priimti šaukimą ir pagal CPK124straipsnio 2 dalį ją prilygino šaukimo įteikimui ir bylą nagrinėjo D.L. teismo posėdyje nedalyvaujant. Pažeistos D.L procesinės teisės(teikti prašymus ir t.t.). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pradėjo procesą ir nagrinėjo bylą dėl asmens pripažinimo neveiksniu nematęs šio asmens, net neįsitikinęs, kad asmuo apie tokį procesą žino. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė gydytojo pažymos apie D.L. psichinę būseną. Teisėjų kolegija nustatė, kad ekspertizė buvo atlikta teisėtai, nes nebuvo pagrindo manyti, kad pareiškimas aiškiai nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo arg. dėl procesinio lygiateisiškumo, pirmosios instancijos teismas pažeidė D.L. teisę atskiruoju skundu apskųsti ekspertizę. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, jog apeliacinės instancijos teismas, neleisdamas teismo posėdyje dalyvavusiai D.L. teikti prašymų, argumentų, dėstyti savo nuomonę baigiamojoje kalboje ir panašiai, pažeidė CPK 13, 17, 324 straipsnius. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą dėl tiesioginio ekspertų apklausimo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teismai nesiaiškino ir nevertino D.L. Elgesio, nors yra žinių apie sunkią finansinę padėtį ir t.t. Bylą nagrinėję teismai nenurodė nustatytų aplinkybių, patvirtinančių išvadą, kad D.L. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nenurodė įrodymų, patvirtinančių, jog negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti yra tokio pobūdžio, kad ji būtų pripažinta neveiksnia. nutaria: Panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Fiziniai asmenys: Civilinė byla Nr. 3K-3-311/2009 Ieškovo, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros, sporto ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus kasacinį skundą dėl peržiūrėjimo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 11 d nutarties, kuria palikta nepakeista Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą pagal pareiškėjos L. B. pareiškimą dėl asmens pripažinimo neveiksniu. Pareiškimo esmė Pareiškėja prašė teismą pripažinti neveiksnia jos motiną I. Ž.; nurodė, kad motina buvo ištikta hipoglikeminės komos, jai yra sutrikusi galvos smegenų kraujotaka, dėl to ligonė nekalba, nejuda, visiška negali pasirūpinti savimi, nesiorientuoja aplinkoje, pripažinta neįgalia, jos darbingumo lygis 0 proc. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinę bylą sustabdė iki pagerės I. Ž. būklė ir bus galima įvertinti jos psichinę būseną.( I.Ž. nustatyta koma) Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi atmetė suinteresuoto asmens pareiškimą dėl civilinės bylos nagrinėjimo atnaujinimo. Teismas nurodė, kad reikia įvertinti psichinę būklę, tačiau to padaryti ekspertai negali dėl sunkios pačios I.Ž. būklės. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 11 d. nutartimi Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 2.10 straipsnio 1 dalyje nurodyti du medicininiai asmens pripažinimo neveiksniu kriterijai yra privalomi. Teisėjų kolegija sprendė, kad nėra išnykę bylos sustabdymo pagrindai, nes neatlikta teismo psichiatrijos ekspertizė.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo ir pirmosios instancijos teismo nutartis ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai: 1) Neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės turi būti pripažintas asmuo, kurio psichinė ar proto negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam pačiam priimti sprendimus ir už juos atsakyti. CK 2.10 straipsnio 1 dalyje ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta galimybė teismui pripažinti asmenį neveiksniu, kai psichikos ligonis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir (ar) jų valdyti, kai tai lemia jo nesugebėjimą pasirūpinti savimi, savarankiškai priimti sprendimus dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis ir už juos atsakyti. I. Ž., esančios komos būsenoje, psichikos sveikatos būklė negali būti vertinama kaip natūrali žmogaus asmenybės būsena. 2) Bylos nagrinėjimo sustabdymas ir teismo atsisakymas atnaujinti bylos nagrinėjimą pažeidė I. Ž. teisę tenkinti jos būtiniausius, gyvybiškai svarbius poreikius ir dukters L.B. teisę į socialines garantijas neįgaliuosius slaugantiems asmenims. Tai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnį. 3) Į pirmosios instancijos teismo posėdį, kuriame buvo priimta nutartis sustabdyti bylos nagrinėjimą, nebuvo pakviesti nei pareiškėja, nei suinteresuotas asmuo. Teismas pažeidė CPK 12, 13, 17 straipsnių, 464 straipsnio 1 dalies, 467 straipsnio nuostatas, išsamiai ir nuodugniai neištyrė bylai reikšmingų aplinkybių. Rašytinio proceso tvarka priėmęs nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą, nedalyvaujant proceso dalyviams, teismas nesuteikė galimybės nei pareiškėjui, nei suinteresuotam asmeniui pareikšti savo nuomonės. Teismai, priimdami skundžiamas nutartis, neįvertino visų aplinkybių, turinčių reikšmės priimti objektyvią, teisingą, teisėtą ir pagrįstą nutartį. Teismai suabsoliutino medicininį neveiksnumo nustatymo kriterijų, savo išvadas grindė iš esmės tik teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvada, neanalizuodami ir nevertindami I. Ž. ligos pasekmių jos socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams, saugumui. Pareiškėja L. B. padavė pareiškimą, kuriuo prisideda prie kasacinio skundo. Teisėjų kolegija konstatuoja: Dėl teismo psichiatrinės ekspertizės išvados, kaip būtino įrodymo Byloje šiuo metu kyla iš esmės vienintelis teisės aiškinimo klausimas – ar teismas gali asmenį pripažinti neveiksniu, jeigu teismo psichiatras negali duoti išvados, ar jis dėl savo psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. 1)Nepakanka vien to, kad asmuo sirgtų tokia liga ar būtų silpnaprotis, dar būtinas kitas elementas – kad dėl tokios ligos asmuo negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. 2)Teisėjas gali skirti teismo psichiatrinę ekspertizę tik tada, kai yra duomenų apie fizinio asmens psichikos sutrikimą (CPK 466 straipsnis). Taigi, pagal įstatymą net teismo teisė skirti teismo psichiatrinę ekspertizę yra saistoma atitinkamų reikalavimų, nustatytų CPK 465 straipsnyje. 3)Minėta, kad pagal CPK 466 ir 469 straipsnių nuostatas asmens psichinei būsenai nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada. Šiuo atveju būtinai turi būti taikoma įstatymo konkrečiai nurodyta privaloma įrodinėjimo priemonė, tačiau tai nedraudžia šių aplinkybių papildomai įrodinėti dar ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau nesant teismo psichiatrinės ekspertizės išvados, teismas neturi teisės, remdamasis papildomomis įrodinėjimo priemonėmis, kurios išoriškai ir akivaizdžiai lyg ir leistų taikyti medicininį ir teisinį kriterijus, konstatuoti, kad asmuo yra neveiksnus. Teismas, remdamasis CPK 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta teise tam tikrus klausimus spręsti savo nuožiūra, neturi teisės, vadovaudamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, savavališkai konstatuoti faktų, kuriuos gali konstatuoti tik esant privalomam įrodymui – teismo psichiatrinės ekspertizei. Dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimą sustabdė remdamasis CPK 164 straipsnio 1dalies 2 ir 4 punktuose nustatytais pagrindais. Šiuo metu neišnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas sustabdyti bylą, todėl bylos atnaujinimas negalimas (CPK 167 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus nurodyta situacija, kai asmuo dėl savo sveikatos būsenos negali rūpintis savo socialiniu gyvenimu, sveikata, turtiniais interesais, saugumu, nėra pagrindas, nesant psichiatrinės ekspertizės, jį pripažinti neveiksniu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria: Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Fiziniai asmenys: Civilinė byla Nr. 3K-3-200/2006 Ieškovės D.P. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2003m. rugsėjo 15d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005m. rugsėjo 26d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D.P. ieškinį atsakovams viešajai įstaigai Respublikinei Kauno psichiatrinei ligoninei, viešajai įstaigai Kauno medicinos universiteto klinikoms, Kauno miesto savivaldybei. Ginčo esmė Ieškovė D.P. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė: 1) atnaujinti ieškinio senaties terminus; 2) pripažinti neteisėtu jos priverstinį hospitalizavimą 3)pripažinti neteisėtais ieškovės pareiškimus dėl pervedimų, perkėlimų į kitą darbo vietą; 4) grąžinti ją į pirmesnį darbą; 5) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos sprendimą dėl leidimo ją priverstinai hospitalizuoti; 6) priteisti iš atsakovų 220MMA dydžio – 94 600 Lt – moralinę (neturtinę) žalą; 7)priteisti iš atsakovo RKPL vidutinį darbo užmokestį už neteisėto nušalinimo laiką ; 8) pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė Kauno miesto apylinkės teismas 2003m. rugsėjo 15d. sprendimu ieškinį atmetė. Psichiatrų komisija, 1996m. gruodžio 17d. patikrinusi ieškovės psichikos būklę, nustatė, kad ieškovei yra endogeninio proceso paūmėjimas paranoidine linkme ir ji savo kompetencijos lygyje yra nedarbinga bei kelia realią grėsmę ligonių sveikatai. Teismas nustatė, kad 1997m. balandžio 21d. ieškovei nustatyta III invalidumo grupė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neginčijo psichiatrų komisijos 1996m. gruodžio 17d. nustatytos diagnozės. Teismas sprendė, jog ieškovė
nebuvo neteisėtai nušalinta nuo darbo. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtais ieškovės priverstinį hospitalizavimą 1997m. kovo 24d. ir Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos 1997m. kovo 24d. sprendimą dėl ieškovės priverstinio hospitalizavimo. Teismas nurodė, kad ieškovei 1997m. kovo 24d. – balandžio 30d. laikotarpiu išduoti nedarbingumo pažymėjimai apmokėti, todėl nepagrįstas ieškovės reikalavimas priteisti dar 431,48Lt už minėtą laikotarpį. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog dėl netinkamo gydymo buvo sužalota jos sveikata. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog pareiškimą ji rašė būdama sužalota neuroleptikų. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtais ieškovės pareiškimus dėl darbo perkėlimų ir t.t. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės teiginį, kad ji, turėdama didesnį nei 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą, turėjo pirmenybę likti darbe. Teismas konstatavo, kad ieškovės nurodyta termino praleidimo priežastis yra neįrodyta. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2005m. rugsėjo 26d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2003m. rugsėjo 15d. sprendimą paliko nepakeistą. Kasacinio skundo teisiniai argumentai Kasaciniu skundu ieškovė D.P. prašo panaikinti 1,2 instancijų sprendimus ir ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė priverstinę hospitalizaciją reglamentuojančius teisės aktus. 1.1. Kasatorės teigimu, priverstinės hospitalizacijos faktą patvirtina oficialūs rašytiniai įrodymai. 1.2. Anot kasatorės, nuosekli byloje pateiktų įrodymų analizė leidžia spręsti, kad nėra nei vienos sąlygos, kuri būtų leidusi ją – kasatorę priverstinai hospitalizuoti: a) byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė sirgtų sunkia psichikos liga; b) Kasatorė nurodo, kad pagal PSPĮ prasmę asmens psichikos sveikatos sutrikimo pobūdis (laipsnis) turi būti pakankamai akivaizdus ir įrodytas kompetentingų valstybės pareigūnų, kad būtų taikomas priverstinis hospitalizavimas. 2. Bylą nagrinėję teismai darydami išvadą dėl hospitalizacijos teisėtumo ir jos nebuvimo, grubiai pažeidė CPK 185, 197 straipsnių nuostatas. 2.1. Bylos duomenys neginčytinai patvirtina, kad kasatorė buvo priverstinai hospitalizuota RKPL, jai prievarta buvo suleisti stiprūs raminamieji vaistai, taip žalojant jos sveikatą. Teismų argumentai, kad KMUK kasatorė gydėsi savo noru, su savo artimųjų namiškių sutikimu, prieštarauja bylos medžiagai, nes niekada jokio sutikimo šiam gydymui nedavė nei pati kasatorė, nei jos artimieji. 2.2. Kasatorė pažymi, kad analogiškose bylose pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką reikalinga paskirti medicininę ekspertizę, pavedant ją atlikti nepriklausomiems ekspertams. Taigi, kasatorės manymu, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įstatymo aiškinimo ir taikymo praktikos. 2.3. Bylą nagrinėję teismai nevertino Seimo kontrolieriaus 1997m. kovo 14d. išvados Nr.97/01-1/768a, kuri patvirtina neteisėtus RKPL vadovų ir darbuotojų veiksmus. 2.4. Ekspertai nedavė išvados, kad kasatorė sirgo sunkia psichine liga, išvados neparemtos jokiais bylos duomenimis, o tik prielaidomis ir išvedžiojimais. 3. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias sveikatos priežiūros priimtinumo reikalavimus, dėl ko be pagrindo nepriteisė moralinės žalos. 4. Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinio reikalavimus dėl įsakymų, ieškovės prašymų, perkėlimo į kitas pareigas pripažinimo neteisėtais, netinkamai aiškino ir taikė DSĮ nuostatas. Kasatorė nurodo, kad jos valia visą laiką buvo veikiama neuroleptikų. 5. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DSĮ 29 ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nagrinėjant reikalavimus dėl grąžinimo į darbą. 5.1. Kasatorės teigimu, jos atleidimas iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra neteisėtas. Esant ginčui teisme dėl grąžinimo į darbą, atsakovas vėl atleido iš darbo, nors žinojo kasatorės valią grįžti į ankstesnį darbą. Be to, atleidžiant kasatorę iš darbo buvo pažeista eilė kitų reikalavimų. 5.2. Teismai netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neteisingai aiškino priežasties svarbumo sąvoką, todėl neteisingai nustatė, jog gydymasis, sveikatos būklė, nelaikytini svarbia priežastimi. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovo VšĮ Respublikinės Kauno psichiatrijos ligoninės teisių ir pareigų perėmėjas – VšĮ Kauno apskrities ligoninė – prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino įrodymus bei tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniu skundu apskųsti teismų procesiniai sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai PSPĮ 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakęs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuotas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą. Apskųstų sprendimų ir nutarties turinys įgalina padaryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai šią teisės normą aiškino tinkamai. Kasacinio skundo argumentas, jog teismai nepagrįstai nenustatė ieškovės priverstinės hospitalizacijos fakto, yra neteisingas, neatitinkantis apskųstų procesinių sprendimų turinio. Sprendimas leisti ieškovę priverstinai hospitalizuoti yra teisėti, nes atitiko PSPĮ 27 straipsnio bei kitų straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija nutarė, kad hospitalizavimo turinį sudarančius faktus teismai konstatavo tinkamai įvertinę visus byloje surinktus įrodymus ir nepažeisdami proceso teisės normų reikalavimų. Bylą nagrinėję teismai savo išvadą, kad yra ir antroji iš PSPĮ 27 straipsnyje numatytų sąlygų, tik kurioms esant yra leidžiamas asmens priverstinis hospitalizavimas, motyvavo tuo, kad ieškovė 1997 m. kovo 24 d. išsakė suicidines mintis. Tačiau vien tik tokių minčių išsakymo faktas savaime neduoda pagrindo padaryti pagrįstą išvadą apie tam tikros grėsmės realumą, nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad buvo reali grėsmė. Aptariamai aplinkybei esant neįrodytai, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė PSPĮ 27 straipsnį ir
padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės priverstinė hospitalizacija bei Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos sprendimas leisti ieškovę priverstinai hospitalizuoti yra teisėti. Ieškovės reikalavimai tenkintini. Įvertinę byloje surinktus įrodymus ją nagrinėję teismai padarė išvadą, kad šis ieškovės perkėlimas gydymui į KMUK ir gydymas nebuvo priverstinis. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia minėtos teismų išvados ir neduoda pagrindo pripažinti, kad minėta teismų išvada padaryta pažeidžiant proceso ar materialinės teisės normas. Nustačius, kad ieškovė buvo priverstinai hospitalizuota RKPL neteisėtai, yra teisinis pagrindas ieškovės naudai priteisti moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą. Tenkinamas iš dalies, ieškovei priteistina 3300Lt suma. Kasatorė kasaciniame skunde teigdama, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinio reikalavimus dėl įsakymų, ieškovės prašymų, perkėlimo į kitas pareigas pripažinimo neteisėtais nėra tinkamai motyvuoti (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Todėl minėti kasacinio skundo teiginiai nėra kasacinio nagrinėjimo dalyku ir nenagrinėtini. Atmetami kasacinio skundo argumentai, kad teismai netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neteisingai aiškino termino praleidimo priežasties svarbumo sąvoką. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (1964m. CK 90 straipsnis, 2000m. CK 1.131 straipsnis), todėl kasacinio skundo argumentai dėl kasatorės atleidimo iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą neteisėtumo yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nenagrinėtini. Remiantis išdėstytais argumentais kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsniu, nutaria: Kauno miesto apylinkės teismo 2003m. rugsėjo 15d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005m. rugsėjo 26d. nutartį pakeisti. Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2003m. rugsėjo 15d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės D.P. reikalavimai pripažinti neteisėtu jos priverstinį hospitalizavimą ir panaikinti Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos sprendimą leisti ją priverstinai hospitalizuoti, priteisti moralinę (neturtinę) žalą. Pripažinti juos neteisėtais. Priteisti iš VšĮ Kauno apskrities ligoninės (į.k. 135042056) 3300 Lt (trijų tūkstančių trijų šimtų litų) moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą ieškovės D.P. (duomenys neskelbtini) naudai, o kitą reikalavimo dėl moralinės (neturtinės) žalos atlyginimo dalį atmesti. Likusias sprendimo ir nutarties dalis palikti galioti. Priteisti ieškovės naudai dalį žyminio mokesčio, atstovavimo išlaidų. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Fiziniai asmenys: Civilinė byla Nr. 3K-3-206/2005 Atsakovo viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų ir trečiojo asmens Marcus Peter Haw kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje. Ginčo esmė Ieškovai J. Raudonienė ir Z. Raudonius 2003 m. liepos 11 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad jų duktė Fausta Raudonytė gimė 1991 m. rugpjūčio 9 d., turėdama širdies ydą. Faustai buvo atlikta korekcijos operacija, tačiau ne iki galo. Ieškovai taip pat nurodė, kad Fontano operacija, kuriai jie ruošėsi, yra TIK korekcinė, atėjus laikui buvo pasiryžta užbaigti korekcinę operaciją, M.P. Haw buvo chirurgas. Sutikimas duotas tik korekcinei operacijai, o ne ydos šalinimui, operacijos metu buvo bandoma pašalinti ydą, Fausta mirė. Ieškovai prašo priteisti iš atsakovo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų dėl dukters mirties jų patirtą turtinę žalą, jie davė sutikimą tik korekcijai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2004 m. birželio 9d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino. Mergaitės tėvai nebuvo informuoti apie alternatyvius chirurginio gydymo metodus, t. y. apie septacijos operaciją. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas žinojo mergaitės tėvų nuostatas neatlikti sudėtingiausios operacijos. Teismas konstatavo, kad septacijos operacijos atlikimas viršijo nepilnametės F. Raudonytės tėvų duotą sutikimą daryti Fontano operaciją, ir tokie gydytojų veiksmai įrodo jų kaltę bei pažeidžia paciento teises. Nustatyta hirurgo atsargos toka. Teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė CK 2.25 straipsnį. Teismas konstatavo, kad yra visos sąlygos taikyti atsakovui deliktinę atsakomybę, ir priteisė ieškovams iš atsakovo jų nurodyto dydžio žalos atlyginimą (CK 2.25 straipsnio 6 dalis, 6.263 straipsnis, Sveikatos sistemos įstatymo 88 straipsnis). Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. lapkričio 8 d. nutartimi atmetė atsakovo ir trečiojo asmens M. P. Haw apeliacinius skundus ir Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2004 m. birželio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo atveju septacijos operaciją atlikęs gydytojas viršijo duotą sutikimą atlikti Fontano operaciją, ir tokie veiksmai sukėlė teisinių pasekmių – atsakovo pareigą atlyginti žalą, atsiradusią dėl šių kaltų ir paciento teises pažeidžiančių veiksmų. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2004 m. birželio 9 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1. Teismai, nusprendę, kad operacijos būdo pakeitimas be nepilnametės pacientės įstatyminio atstovo sutikimo neatitiko Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 5 dalies nuostatų, neteisingai aiškino būtinosios pagalbos sąvoką. 2. Teismai netaikė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, kurioje numatyta, kad gydytojas, gydydamas nepilnametįturi parinkti metodus, labiausiai atitinkančius nepilnamečio interesus. 3. Teismai, įvertinę operaciją atlikusio gydytojo M. P. Haw veiksmus kaip atsargumo stoką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl gydytojų civilinės atsakomybės. Gydytojas M. P. Haw, operacijos metu nustatęs anatominę galimybę, panaudojo geresnę gydymo metodiką. 4. Teismai pažeidė CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes byloje esančius įrodymus vertino nevisapusiškai ir subjektyviai. 5. Teismai, priteisę žalos atlyginimą iš atsakovo, pažeidė CK 6.264 straipsnį. Teismai neteisingai pasirinko civilinės atsakomybės subjektą. Trečiasis asmuo M. P. Haw pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo kasacinio skundo, kuriame nurodo, kad sutinka su atsakovo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1. Teismų išvada dėl ieškovams padarytos žalos prieštarauja Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsniui. Iš šios teisės normos aišku, kad žala turi būti tiesioginė neteisėtų gydymo veiksmų pasekmė. Visuotinai pripažintais medicinos praktikos ir mokslo principais ar standartais pagrįsto gydymo pasekmės, kurių negalima buvo išvengti kitu lygiaverčiu efektyviu gydymo metodu, negali būti laikomos pacientui padaryta žala. 2. Teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 2.25 straipsnį. Tiek pagal Lietuvos teisę, tiek pagal tarptautinės teisės šaltinius paciento sutikimas gydymui nėra absoliutus, ir nuo duoto sutikimo galima nukrypti, jeigu būtina gelbėti paciento sveikatą ir/ar tuo atveju, jeigu nukrypimas nuo sutikimo labiau atitinka paciento interesus. 3. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir tai lėmė jų nepagrįstas išvadas dėl gydytojų veiksmų teisinio įvertinimo. Teismai nepagrįstai suteikė prioritetą medicininio audito ataskaitai, nors kiti byloje esantys įrodymai (operacijos protokolas, gydytojų komisijos išvados, patologinis anatominis tyrimas, mirties liudijimas) paneigia medicininio audito ataskaitos išvadas (CPK 179 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnio 2 dalis). 4. Apeliacinis teismas, konstatavęs, kad chirurgas M. P. Haw yra kaltas ir kad jis, atlikdamas šią septacijos operaciją, siekė įdiegti Lietuvoje medicinos laimėjimus, pažeidė /non reformatio in pejus/ principą, nes priėmė apeliantui M. P. Haw blogesnį, negu yra skundžiamas, procesinį sprendimą (CPK 313 straipsnis). Atsiliepime į trečiojo asmens kasacinį skundą atsakovas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos nurodo, kad sutinka su kasacinio skundo argumentais ir kartu prašo tenkinti Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kasacinį skundą. Atsiliepime į kasacinius skundus ieškovai J. Raudonienė ir Z. Raudonius prašo kasacinius skundus atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad: 1. Teismai pagrįstai konstatavo, kad operacijos būdo pakeitimas be įstatyminio atstovo sutikimo pažeidė CK 2.25 straipsnio, Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 5 dalies reikalavimus. 2. Teismai pagrįstai netaikė Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies. Pirma, ši norma negali būti aiškinama izoliuotai nuo pirmosios dalies, pagal kurią nepilnametis negali būti gydomas prieš jo valią. Antra, kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę pats spręsti savo likimą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 protokolo 5 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis; Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalis; CK 1.2, 1.114, 2.25 straipsniai). Gydantis gydytojas gali pasirinkti gydymo metodą ir operacijos rūšį, tačiau kai yra aiškiai išreikšta vaiko ir jo įstatyminio atstovo valia, jam nesuteikta teisė gydyti prieš šią valią. 3. Kasatorius M. P. Haw nepagrįstai ieškovų patirtą žalą sieja tik su Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsniu. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį šis įstatymas nustato pacientų sveikatai padarytos žalos įvertinimo bei kompensavimo tvarką, kai žala padaryta gydytojo ar slaugos darbuotojo teisėtais veiksmais (be jų kaltės). Ginčo atveju ieškovai prašo atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ir kaltų atsakovo bei trečiojo asmens veiksmų. 4. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką gydytojo profesija yra vertinama kaip padidinto dėmesingumo, atidumo bei klaidos ar aplaidumo netoleruotinumo profesija. Gydytojo atsakomybė kyla tada, kai jis imasi gydyti neatlikęs būtinų tyrimų ir neištyręs galimų pasekmių (LAT praktika) Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Lietuvoje septacijos operacija yra medicinos ir mokslo principais pripažintas širdies gydymo metodas. 5. Teismai pagrįstai konstatavo, kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos. Gydytojo prievolė pasibaigia tik tinkamai ją įvykdžius ir nesibaigia operacijos atlikimu (LAT praktika) Neteisėti atsakovo veiksmai lėmė F. Raudonytės mirtį. Atsakovo teiginys, kad pacientė galėjo mirti ir po Fontano operacijos, yra tik prielaida. 6. Teismai nepažeidė CK 6.264 straipsnio. F. Raudonytė gydėsi ir buvo įrašyta kaip pacientė Vilniaus universiteto Santariškių klinikose, už jos operaciją buvo sumokėta iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, taigi ginčo atveju tinkamas atsakovas yra Vilniaus universiteto Santariškių klinikos (LAT praktika). 7. Teismai nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų. Medicininio audito išvada yra oficialus didesnę įrodomąją galią turintis įrodymas (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnis; CPK 197 straipsnio 2 dalis). Be to, atsakovo ir trečiųjų asmenų veiksmų neteisėtumą patvirtina ir medicininis mirties liudijimas, operacijai asistavusių gydytojų paaiškinimai, teismų praktika, tarptautinė bei prigimtinė teisė. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Dėl atsakovo Vilniaus universiteto ligoninės „Santariškių klinikos“ kasacinio skundo argumentų Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo įstatyme numatytų atvejų, kai gydymas galimas be paciento sutikimo. Akivaizdu, kad, ruošiantis planinei operacijai, galima numatyti visus galimus ir medicinos praktikai žinomus metodus bei iš anksto dėl jų gauti paciento sutikimą. Byloje esantis J. Raudonienės sutikimas patvirtina, jog sutikimas buvo duotas tik Fontano operacijai (T. 1, b. l. 15).Bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, jog pacientė galėjo būti operuojama septacijos metodu be jos sutikimo. Būtinas išankstinis paciento ar jo atstovų sutikimas. Kadangi to nebuvo, atsakovo veiksmai pagrįstai pripažinti neteisėtais. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija pirmąjį ir antrąjį kasacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Nagrinėjamoje byloje pacientę mirtis ištiko būtent po atliktos operacijos. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad yra faktinis priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir žalos. Teisine prasme priežastinis ryšys taip pat yra, nes mirtį lėmė be pacientės tėvų sutikimo panaudotas gydymo metodas, kuris Lietuvoje iki tol apskritai nebuvo naudojamas. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija trečiąjį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau atsakovas nenurodo, kuo reiškiasi įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas. Esant tokiems neapibrėžtiems ir nemotyvuotiems teiginiams, teisėjų kolegija neturi galimybės patikrinti šio argumento pagrįstumą. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasacinio skundo argumentas nėra pagrįstas. Bylos medžiaga patvirtina, kad M. P. Haw atvyko į Lietuvą atsakovo kvietimu, atsakovas jam leido atlikti operaciją, todėl atsakovas tapo atsakingas už H. P. Haw veiksmus. Dėl trečiojo asmens M. P. Haw kasacinio skundo argumentų
M. P. Haw elgėsi kvalifikuotai ir rūpestingai (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. Bet kuris kvalifikuotas ir rūpestingas gydytojas turi žinoti savo pareigą visapusiškai atskleisti informaciją apie tai, kokie bus naudojami gydymo metodai. Objektyvių įrodymų, kad H. P. Haw tikrai yra kvalifikuotas chirurgas, atliekantis širdies operacijas septacijos būdu, byloje nėra. Darytina išvada, kad M. P. Haw, atlikęs Lietuvos sąlygomis eksperimentinę operaciją, ir pacientę, ir Lietuvos gydytojus paliko likimo valiai. Kasatorius, teigiantis esąs kvalifikuotas chirurgas, turėjo galimybę ir privalėjo numatyti, kad operacijos metu gali tekti keisti taktiką bei pasirinkti kitą gydymo metodą ir apie tai iš anksto informuoti pacientę bei jos tėvus ir gauti (arba negauti) jų sutikimą tokių metodų naudojimui. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad apie septacijos metodą nei pacientė, nei jos tėvai nebuvo informuoti. Toks M. P. Haw elgsys neatitinka kvalifikuoto ir rūpestingo gydytojo elgesio standarto, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai jo veiksmus pripažino neteisėtais ir kaltais. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų išvada grindžiama byloje esančių įrodymų visumos analize ir toks argumentas nėra pagrįstas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį kasaciniuose skunduose nurodytais motyvais.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. 7 tema Fiziniai asmenys Civilinė byla Nr. 3K - 7 – 130/2000 m. N U TARTIS 2000 m. vasario 24 d. 7 seminaras FIZINIAI ASMENYS: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vidmanto Žiemelio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties ir Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vidmanto Žiemelio ieškinį atsakovui UAB ,,Lietuvos rytas”, trečiajam asmeniui Bronei Vainauskienei dėl garbės ir orumo gynimo, moralinės žalos atlyginimo, NUSTATĖ : Ieškovas nurodė, jog atsakovui priklausančiame dienraštyje ,,Lietuvos rytas” buvo išspausdintas trečiojo asmens B. Vainauskienės straipsnis ,,Dėl gando nukentėjo ministras ir nekaltas pareigūnas”, Jo nuomone, buvo paskleistos žinios, neatitinkančios tikrovės, žeminančios jo garbę ir orumą, dėl ko jis patyrė moralinę žalą. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo UAB ,,Lietuvos rytas” 10000 Lt moralinės žalos atlyginimą ir įpareigoti atsakovą adekvačiu būdu išspausdinti paneigimą šių žinių. Vilniaus miesto antrasis apylinkės teismas 1999 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį : įpareigojo atsakovą paskelbti paneigimą ir priteisė iš atsakovo ieškovui 3000 Lt moralinės žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. spalio 4 d. nutartimi Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 1999 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ginčijamos žinios iš esmės neatitinka tikrovės. Be to, žinių pateikimas neigiamai apibūdino ieškovą, žemino jo garbę bei orumą. Kasaciniu skundu kasatorius UAB ,,Lietuvos rytas” prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, atmetant ieškovo ieškinį dėl netinkamo materialinės ir procesinės teisės normų išaiškinimo ir pritaikymo. 1) faktas, ar paskleistos žinios atitinka tikrovę, nustatomas, palyginus jas su tais reiškiniais, veiksmais, įvykiais, kurie įvyko ar egzistuoja tikrovėje. Kasatoriaus nuomone, paskleistos žinios atitiko tikrovę. 2) dienraštyje paskleistoje informacijoje buvęs neesminis. 3) Kasatoriaus manymu, ieškovas savo elgesiu neužsitarnavo, kad minėtas netikslumas būtų vertinamas, kaip jo garbės ir orumo pažeminimas; 4) Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka iš esmės pakeitė ieškinio dalyką (atsakovas įrodinėjo, kad nepatvirtintos žinios buvo pateiktos, kaip ,,turima” informacija, o kolegija savo nutartyje teigė, kad nebuvo įrodyta, jog ta informacija buvo ,,tikra”). Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovo atstovas V. Barkauskas prašo palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 4 d. nutartį ir Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 1999 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą, o kasacinį skundą atmesti. Teisėjų kolegija KONSTATUOJA : žurnalistai viešąją informaciją turi pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, gerbti kitų teises. Spaudos laisvė ir teisė skleisti informaciją yra teisėta tol, kol nepažeidžia kito asmens teisių. Kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normas ir kitų asmenų teises, taikoma teisinė atsakomybė už asmens garbės ir orumo pažeidimą. Šioje byloje nebuvo iškilę neaiškumai, susiję su žinių paskleidimo fakto ir fakto, jog žinios apie ieškovą nustatymu, nes ginčijamoje publikacijoje šie faktai akivaizdūs ir šalių neginčijami. Tarp šalių kilo ginčas dėl paskleistų žinių atitikimo tikrovei ir jų žeminančio pobūdžio. Sąvoka ,,atitikimas tikrovei” vertinama dviem aspektais: ar teisingas pranešimas apie faktus, ar teisingai (adekvačiai) vertinami įvykę įvykiai. Straipsnyje aprašomas buvęs vidaus reikalų ministras V. Žiemelis - visuomenei žinomas žmogus, Seimo narys, signataras, todėl jam taikomi viešojo asmens kriterijai. Viešieji asmenys reprezentuoja visuomenę, valstybę, todėl jų veiklai keliami didesni reikalavimai nei eilinio visuomenės nario, o jų atžvilgiu taikomos kritikos ribos yra atitinkamai platesnės. Teisėjų kolegija, patikrinusi kasatoriaus skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu (CPK 358 str.), konstatuoja, kad žeminančios garbę ir orumą informacijos
paskleidimas suteikė ieškovui teisę reikalauti moralinės kompensacijos (V I Į 21 str.), bet ne tokio dydžio, kokio prašė ieškovas ir priteisė teismas. Netinkamas materialinės teisės normos išaiškinimas turėjo įtakos neteisingam sprendimo ir nutarties priėmimui, priteisiant moralinę žalą (CPK 3542 str. 2 d.). Šios sprendimo ir nutarties dalys keičiamos moralinės žalos dydį sumažinant iki 500 Lt. NUTARĖ : Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 4 d. nutartį ir Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 1999 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą pakeisti. Iš UAB ,,Lietuvos rytas” Vidmantui Žiemeliui priteistą moralinės žalos atlyginimą sumažinti iki 500 (penkių šimtų) litų.
2008 m. sausio 2 d. išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. Š. ir V. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo sprendimo, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. Š. ir V. Š. ieškinį atsakovui UAB „Lietuvos rytas“ dėl teisių į atvaizdą ir privatų gyvenimą gynimo; trečiasis asmuo R. Č. nustatė: I. Ginčo esmė Ieškovai S. Š. ir V. Š. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad atsakovo dienraštyje UAB „Lietuvos rytas“ buvo išspausdintas korespondentės R. Č. straipsnis „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“, Ieškovų teigimu, duomenų apie jų velionio sūnaus sveikatos būklę ir mirties priežastį paskelbimas bei informacijos apie jų šeimos privatų gyvenimą rinkimas be jų, t. y. ieškovų, sutikimo pažeidė jų velionio sūnaus ir jų šeimos teisę į privatų gyvenimą. Be to dienraštyje be ieškovų sutikimo buvo išspausdinta jų velionio sūnaus D. Š. nuotrauka
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja: IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės dėl žiniasklaidos ir žmogaus teisių pateikta privataus gyvenimo samprata – tai žmogaus teisė gyventi savo gyvenimą, esant tik minimaliems apribojimams; ši teisė apima privatų šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, nereikšmingų ir „nepatogių“ asmeninių faktų slaptumą, draudimą be leidimo publikuoti asmenines nuotraukas, draudimą skelbti konfidencialią informaciją. privataus gyvenimo neliečiamumas reiškia tai, kad informaciją apie asmens privatų gyvenimą galima skelbti tik jo sutikimu. Asmuo savo sutikimą gali išreikšti žodžiu, raštu, toks sutikimas gali būti nuspėjamas ir iš konkliudentinių veiksmų. tiek teisės į privatų gyvenimą, tiek teisės į saviraiškos laisvę apribojimo sąlygos iš esmės yra tokios pačios: pirma, galimybė apriboti atitinkamą teisę (pagrindas) turi būti nustatyta įstatyme; antra, tokiu apribojimu turi būti siekiama teisėto tikslo; trečia, toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai duomenys apie tam tikro asmens privatų gyvenimą paviešinami per visuomenės informavimo priemones, kyla dviejų konstitucinių, taip pat Konvencijos saugomų vertybių – teisės į privatų gyvenimą ir teises i saviraiškos laisve konfliktas. Dėl informacijos apie asmens sveikatą ir mirties priežastį paskelbimo asmens sveikata neabejotinai yra privataus gyvenimo dalis. Informacija apie privatų žmogaus gyvenimą, taigi ir duomenys, susiję su asmens sveikata, gali būti renkama ir panaudojama tik remiantis įstatymu ir tik įstatyme nustatytiems tikslams. Dėl to, kad informacija apie asmens sveikatą yra privataus gyvenimo dalis, visuomenės informavimo priemonės ir žurnalistai gali rinkti tokią informaciją tik pagal įstatymą ir skelbti tokią informaciją paties asmens, apie kurį ši informacija, sutikimu arba remdamiesi įstatyme nustatytu teisės į tokios informacijos konfidencialumą ribojimu, būtinu demokratinėje visuomenėje, siekiant teisėto tikslo. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientų privatus gyvenimas yra neliečiamas; informacija apie pacientų gyvenimo faktus gali būti renkama ligos istorijai pacientų sutikimu ir, jei gydančio gydytojo nuomone, tai būtina diagnozuoti ligą, gydyti ar slaugyti.. Nagrinėjamos situacijos specifika yra ta, kad ieškovų nurodytą informaciją apie jų sūnaus mirties priežastį ir aplinkybes visuomenės informavimo priemonės darbuotoja – žurnalistė gavo ne iš sveikatos priežiūros įstaigų ar jų darbuotojų, bet iš teisėsaugos institucijų ir jų pareigūnų. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant to, jog nagrinėjamu atveju visuomenės informavimo priemonei tiesiogiai negali būti taikomas bendrasis duomenims apie pacientų sveikatą nustatytas teisinis režimas, atsakovas, skelbdamas ieškovų įvardytą informaciją, privalėjo laikytis įstatymų, reglamentavusių visuomenės informavimo priemonių teisę skelbti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, be kita ko, – ir asmens sveikatą, ginčo publikacijų išspausdinimo metu. nurodytos publikacijos tema – teismo procesas ir giminaičių ginčai dėl dviejų mažamečių našlaičių globos. Šios temos kontekste informacija apie mergaičių tėvo (ieškovų sūnaus) gydymąsi Toksikologijos centre ir mirties priežastį (narkotikus) pateikta taip, kad nėra pagrindo įžvelgti apeliacinės instancijos teismo įvardytą tikslą – informuoti visuomenę apie narkotikų vartojimo pasekmes. skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus. Teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. informacijos apie viešojo asmens privatų gyvenimą skleidimas yra viena iš draudimo skleisti informaciją apie privatų asmens gyvenimą be šio sutikimo išimčių. Atsižvelgiant į tai, kad viešasis asmuo savo padėtį visuomenėje išsikovoja iš dalies būtent dėl visuomenės
dėmesio jam, taip pat į tai, kad viešojo asmens elgesys daro įtakos kitų visuomenės narių gyvenimui, jis negali pretenduoti į tokį pat privataus gyvenimo gynimą kaip ir privatus asmuo. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad asmens padėtis visuomenėje suprantama ne vien tik kaip asmens veikla ar pareigos. Tiek teisės teorijoje, tiek praktikoje pripažįstama, kad gali būti pateisinamas stiprus trumpalaikis susidomėjimas konkrečiu asmeniu dėl jo veiklos ar su juo susijusio įvykio. Tačiau tokiu atveju turi būti paisoma įsikišimo į asmens privatumą proporcingumo pagrįstam visuomenės interesui žinoti tam tikrus asmens privataus gyvenimo faktus. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl teisės į privatų gyvenimą ir teisės į saviraiškos laisvę, apimančią tiek teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, pusiausvyros, yra pagrindas ginti teisę į privatumą, nes ginčo informacijos paskelbimo metu atsakovo – visuomenės informavimo priemonės – laisvė skleisti informaciją buvo apribota įstatymų, reglamentuojančių asmens teisės į privatų gyvenimą apsaugą; nurodytu apribojimu buvo siekiama teisėto tikslo – saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą; toks apribojimas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybių visumą, būtinas demokratinėje visuomenėje, nes yra proporcingas siekiamam tikslui. Dėl teisės į atvaizdą Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai negynė ieškovų sūnaus teisės į atvaizdą, kuri buvo pažeista išspausdinus 2000 m. gegužės 22 d. straipsniui „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“ iliustruoti jo asmeninę nuotrauką. Mirusio asmens nuotrauką, padarytą jam esant gyvam, galima demonstruoti ar kitaip platinti tik jo sutuoktinio, tėvų ar vaikų sutikimu, išskyrus atvejus, kai asmuo davė tokį sutikimą būdamas gyvas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai nuotraukoje pavaizduoti du asmenys, tokiai nuotraukai publikuoti reikia abiejų asmenų, o kai šie yra mirę, – jų artimųjų sutikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 360, 362 straipsniais, nutaria: Ieškinio dalį dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo patenkinti. Pripažinti, kad atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ 2000 m. gegužės 22 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 119 straipsnyje „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“ ir 2003 m. balandžio 22 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 92 straipsnyje „Globėjų kova dėl našlaičių“ paskelbti be ieškovų sutikimo duomenys apie jų sūnaus D. Š. mirties priežastį ir aplinkybes pažeidė D. Š. ir ieškovų teisę į privatų gyvenimą.
2005 m. kovo 23 d. Vilnius nustatė: I.
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą. Jis nurodė, kad 2003 m. vasario 1 d. tretysis asmuo I. Sutkevičiūtė per UAB „Pūkas“ radijo stotį transliuotą laidą „Švietimo šešėliai ir šviesa“ viešai paskelbė žinias. Šios žinios neatitinka tikrovės, žemina ieškovo garbę ir orumą. Dėl tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimo ieškovas patyrė dvasinį sukrėtimą, sumenkėjo jo reputacija bei profesinis įvaizdis, pablogėjo santykiai su motina, šeimos nariais. Ieškovas kreipėsi į atsakovus su prašymu paneigti tikrovės neatitinkančias žinias, pateikė paneigimo tekstą, tačiau atsakovai ieškovo prašymo neįvykdė. ieškinio pareiškimais prašė teismo: 1) pripažinti, kad UAB „Pūkas“ radijo laidoje paskelbti duomenys neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo garbę ir orumą; 2) pripažinti, kad atsakovas UAB „Pūkas“ neteisėtai paskleidė informaciją apie ieškovo privatų gyvenimą; 3) priteisti ieškovui iš atsakovų 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Dėl CK 2.24 straipsnio 5 dalyje nustatytų teisės normų aiškinimo ir taikymo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kituose tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose laiduojama informacijos laisvė, bet kartu pripažįstama, jog teisė skleisti informaciją nėra absoliuti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį laisvė skleisti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Visuomenės informavimo priemonės (laikraščio, žurnalo, radijo, televizijos laidos leidėjo) atsakomybė už asmens garbės ir orumo pažeidimą galima trimis atvejais. Pirmuoju atveju atsakomybės pagrindas yra tas, kad visuomenės informavimo priemonė, paskleisdama apie asmenį duomenis, žinojo arba turėjo žinoti, kad jie neatitinka tikrovės. Žinios apie ieškovą buvo paskelbtos tiesioginio eterio metu; teismas kritiškai vertino atsakovų paaiškinimus, kad tretysis asmuo turėjo teisę skelbti žinias tiesioginio eterio metu. Dėl CK 2.24 straipsnio 6 dalyje nustatytų teisės normų aiškinimo ir taikymo Byloje nustatyta, kad ieškovas yra viešasis asmuo. Demokratinėje visuomenėje yra leistina griežta viešojo asmens kritika. Pagal CK 2.24 straipsnio 6 dalį asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis, atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešąjį asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai, siekdamas
supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Taikant šią teisės normą būtina nustatyti duomenų paskleidimo tikslą ir juos paskleidusio asmens elgesį. Pagal aptariamą teisės normą paskelbusiam duomenis asmeniui tenka pareiga įrodyti, kad jis veikė sąžiningai. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, patenkinus dalį ieškinio reikalavimų, ieškovui bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. laikytinas nepagrįstu kasatorių argumentas, kad priteisiant bylinėjimosi išlaidas visi ieškovo pareikšti reikalavimai turėjo būti įvertinti vienoda procentine išraiška. nutaria: Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
N U T A R T I S 2000 m. spalio 19 d.Vilnius
NUSTATĖ: Ieškovas B. Kaplanas 1998 m. liepos 29 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą. Ieškininiame pareiškime ieškovas nurodė, kad 1995 m. liepos 29 d. laikraštyje “Respublika” atspausdintoje Tado Ignatavičiaus publikacijoje “Šūviai Vilniaus sinagogoje” didžioji dalis paskelbtos informacijos, pradedant jau pačiu pavadinimu, neatitinka tikrovės, prašė teismą įpareigoti laikraščio “Respublika” redakciją per vieną mėnesį laikraščio skyriuje “Teisėtvarka” analogišku žinių paskleidimui būdu ir šriftu paskelbti, kad neatitinka tikrovės šios žinios: 1. straipsnio pavadinimas; 2. teiginys,kad užvakar Izraelio pilietis B. Kaplanas grasino Vilniaus sinagogos seniūnui D. Gelinskiui ir dujų pistoletu šovė į orą.”; 3. teiginys, kad B. Kaplanas kreipėsi į D. Gelinskį, jog šis vakar turėjusiame vykti teismo posėdyje neliudytų prieš jį.”; 4. teiginys “Mat B. Kaplanas prieš kelias savaites Vilniaus sinagogoje apstumdė savo tautietį J. Kasimovą”; 5.. teiginys, jog pribrendęs klausimas dėl B. Kaplano deportacijos iš Lietuvos.”; 6. teiginys “Jau senokai šis asmuo, panoręs likti nežinomu, bendruomenės nariams kelia daug problemų”; Ieškovas prašė teismą priteisti jam iš atsakovo 10 tūkstančių litų moralinės žalos atlyginimo bei teismo išlaidas (b.l. 34). Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 1999 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškovo B. Kaplano ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos CK 7 straipsnį, Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 straipsnius garbė ir orumas ginami nustačius šių faktų visumą (1998m. gegužės 15d. nutartis). Teismas sprendime konstatavo, jog pirmojo teiginio - straipsnio pavadinimo - žinios neatitinka tikrovės, šalių paaiškinimų, matyti, kad Vilniaus sinagogoje nebuvo šaudoma, tačiau prašydamas paneigti šias žinias ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad šios žinios yra apie jį (CPK 58 str.). 2.teig. - užvakar Izraelio pilietis B. Kaplanas grasino Vilniaus sinagogos seniūnui D. Gelinskiui ir dujų pistoletu šovė į orą.”- teismas nurodė, jog tretysis asmuo T. Ignatavičius paaiškino, o liudytojas J. Pažus parodė, kad su “Respublikos” korespondentu iš tiesų kalbėjosi tuo metu buvęs nuovados komisaru J. Pažus, suteikdamas korespondentui informaciją pagal tuo metu policijos nuovadoje buvusius dokumentus. Teismas konstatavo, jog visos šiame teiginyje nurodytos žinios atitinka tikrovę, todėl reikalavimas dėl šio sakinio paneigimo atmestinas. 3teig. - “Komisaro J. Pažus teigimu, B. Kaplanas kreipėsi į D. Gelinskį, jog šis vakar turėjusiame vykti teismo posėdyje neliudytų prieš jį.” – teismas nurodė, kad liudytojas J. Pažus paaiškino duomenis korespondentui davęs, remdamasis policijos nuovadoje buvusiais dokumentais; Teismas konstatavo ir šiame teiginyje nurodytas žinias atitinkant faktines bylos aplinkybes, tikrovę, todėl reikalavimą dėl šio sakinio paneigimo atmetė. 4.teig. - “Mat B. Kaplanas prieš kelias savaites Vilniaus sinagogoje apstumdė savo tautietį J. Kasimovą, kuris šiuo metu guli ligoninėje. J. Kasimovas iš tiesų gydėsi ligoninėje. Teismas pripažino šio teiginio žinias atitinkant faktines bylos aplinkybes ir ieškinį dėl šio teiginio paneigimo atmetė. 5.teig - Liudytojas S. Alperavičius patvirtino (b.l. 157-158), kad bendruomenėje buvo keliamas klausimas ir dėl B. Kaplano deportacijos iš Lietuvos tiek dėl įvykių sinagogoje, tiek ir dėl ieškovo elgesio. Remdamasis šiais motyvais teismas konstatavo, kad aptariamos žinios atitinka tikrovę ir reikalavimą dėl jų paneigimo atmetė. Teismas sprendime taip pat pažymėjo, kad ieškovas neįrodė, kaip žemina jo garbę ir orumą paskleistos žinios. Be to, teismo nuomone, ieškovas prašo paneigti tas žinias, kurios yra žinomai teisingos arba yra ne apie ieškovą. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. kovo 27 d. nutartimi atmetė ieškovo B. Kaplano apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kasaciniu skundu ieškovas B. Kaplanas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 27 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 27 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1) teismai netinkami aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo, nes daugelyje sakinių kalbama apie ieškovą, žeminamas jo orumas ir garbė, o žeminančio paskleistų žinių pobūdžio atsakovas neginčijo; 2) apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog straipsnio “Šūviai Vilniaus sinagogoje” pavadinimas yra alegorija, kurioje ieškovo pavardė nefigūruoja, todėl šios žinios yra ne apie ieškovą ir jo garbės bei orumo nežemina. Straipsnio pavadinimas sudomina skaitytoją, skatina susipažinti su jame pateikiama informacija, o kadangi straipsnyje paskleistos žinios (faktai ir duomenys) daugiausiai yra apie ieškovą B. Kaplaną; 3) apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvada, kad neesminiai paskleistos informacijos netikslumai ieškovo atveju neturi reikšmės žinių atitikimo tikrovei faktui nustatyti, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo praktikos (Nutarimo Nr. 1 8 p.), nes atsakovo pateikti paskleistos informacijos tikrumui įrodyti duomenys esminiai skyrėsi nuo tų žinių, kurias jis turėjo įrodyti visuose dešimtyje teiginių. Neteisingos ir neįrodytos žinios apie asmenį negali būti laikomos neesminiais netikslumais. Pavyzdžiui, žinia dėl B. Kaplano deportacijos iš Lietuvos yra neįrodyta, nes liudytojas S. Alperavičius neigė tai sakęs “Respublikai” (b.l. 166), be to, deportacijos klausimas sprendžiamas teisiniu būdu, o tariamas neegzistuojančių Lietuvos žydų bendruomenės narių niekuo nepatvirtintas kreipimasis, pasak Ch. J. Kasimovo - į Izraelio emigracijos tarnybą, yra visiškai prasimanytas; 4) surinkti pareiškimai nebuvo patikrinti BPK nustatyta tvarka (nenustatytas tikrasis įvykio kaltininkas, neatlikta vietos apžiūra, akistatos ir pan.), t.y. nebuvo visapusiško, pilno ir objektyvaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo (CPK 64 str.); 5) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas analizavo įrodymus, nes įrodymai nebuvo tiesiogiai tiriami teismo posėdyje; 6) teismas, pažeisdamas CPK 64, 65 straipsnių reikalavimus, nepagrįstai rėmėsi liudytojo D. Gelinskio parodymais, duotais apklausos policijos nuovadoje metu, o ne esančiais tardymo skyriaus medžiagoje dėl baudžiamosios bylos nutraukimo; 9) apylinkės teismo nuoroda, kad ieškovas reikalauja paneigti ir žinomai teisingas žinias (b.l. 223-224), yra nepagrįsta, nes iš sakinio neįmanoma pašalinti žodžių, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 1 17 punktą galima paneigti žinias ir citatų forma. KONSTATUOJA: Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog pagal Lietuvos CK 7 straipsnį ir Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 straipsnius garbė ir orumas ginami tik nustačius tam tikrą faktų visumą. Todėl teisėjų kolegija neanalizuoja kasacinio skundo argumentų, susijusių su fakto, o ne teisės klausimais, nes šie kasacinio skundo motyvai negali būti kasacinio nagrinėjimo dalyku. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo bylas, be minėtų keturių faktų visumos, svarbu įvertinti dar vieną svarbią aplinkybę – teisės skleisti informaciją ir teisės į garbės ir orumo gynimą santykį, galimą šių dviejų teisių konfliktą ir prioritetus bei žinias paskleidusios visuomenės informavimo priemonės elgesį – ar ji elgėsi sąžiningai, ar ne. Galiojant teisės šaltinių hierarchijai, bet kokio teisinio ginčo sprendimas turi prasidėti nuo aukščiausią teisinę galią turinčių teisės šaltinių analizės – Konstitucijos ir įstatymo. Lietuva 1995 m. balandžio 27 d. ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (įsigaliojo nuo 1995 m. birželio 20 d.). Tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tiek ir šią Konvenciją aiškinanti ir detalizuojanti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs būtent tokį Konvencijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos vertinimą. Todėl Lietuvos teismai, nagrinėdami bylas, susijusias su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, įtvirtintomis Konvencijoje, turi remtis Konvencija ir jos aiškinimu, kurį pateikia Europos Žmogaus Teisių Teismas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad atsakovo paskleistos žinios pažeidė jo garbę ir orumą. Todėl būtina atsakyti, ar atsakovas visuomenės informavimo priemonė, kurios pagrindinė funkcija – sąžiningai informuoti visuomenę apie valstybės ir pasaulio įvykius, peržengė Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje ir Konstitucijos 25 straipsnyje nustatytas teisės skleisti informaciją ribas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Vadinasi, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai visapusiškai ir nešališkai, kaip to reikalauja CPK 65 straipsnis, ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes ir įrodymus. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad didžioji dalis ieškovo prašomų paneigti teiginių atitinka tikrovę, todėl publikacijoje paskleistos žinios ieškovo garbės ir orumo objektyviai negali pažeisti. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime rėmėsi kasatoriaus nurodytu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato aprobuotą metodinę medžiagą apie įstatymų taikymo praktiką (b.l.307). Be to, kasatorius iškraipo minėto Nutarimo tikrąją prasmę. Nutarimo 8 punkte būtent ir yra nurodyta, kad “žinių atitikimo tikrovei faktui nustatyti neturi reikšmės neesminiai paskleistos informacijos netikslumai, jeigu jie neturi įtakos fakto egzistavimui..”. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti
skundžiamą teismo nutartį (CPK 354 2 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 370 straipsniu, NUTARĖ: 1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą. 2. Nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr. 1 1998 m. gegužės 15 d.
Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas Aukščiausiojo Teismo senatas, apsvarstęs įstatymų, reguliuojančių santykius dėl asmens garbės ir orumo gynimo, taikymo praktiką, nustatė, kad teismai ne visuomet teisingai taiko šiuos įstatymus, nepakankamai dėmesio skiria informacijos laisvės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 44 str., bei asmens teisių į garbę, orumą ir privatų gyvenimą, numatytų Konstitucijos 21 ir 22 str., santykių derinimui. Teismų praktikoje kyla neaiškumų sprendžiant CK 7, 71 str. ir Visuomenės informavimo įstatymo prieštaravimus bei nustatant: ar ginčas dėl garbės ir orumo gynimo nagrinėtinas civilinio ar baudžiamojo proceso tvarka, kokie asmenys trauktini dalyvauti byloje atsakovais, kokios žinios yra žeminančios asmens garbę ir orumą, kada ir kokiu pagrindu asmuo yra atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės dėl žinių paskleidimo ir kt. nutarė: 1. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės. Nagrinėjant bylas reikia derinti konstitucines nuostatas. Spaudos laisvė ir teisė skleisti informaciją yra teisėta tol, kol nepažeidžia kito asmens garbės, orumo, privataus gyvenimo neliečiamumo 2. Nagrinėdamas tokias bylas teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 str., Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija dėl žurnalistikos etikos Nr. 1003 (1993), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Tiesiogiai vadovaudamasis Konstitucija, teismas gali užpildyti teisės spragą ar išspręsti įstatymų koliziją. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 str. yra taikomi tada, kai žinios ar informacija apie asmens privatų gyvenimą yra paskelbtos ne per visuomenės informavimo priemones. 3. Asmens garbė ir orumas pagal CK 7, 71 str. ir Visuomenės informavimo įstatymą yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: a) žinių paskleidimo faktas; b) faktas, jog paskleistos žinios yra apie ieškovą; c) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; d) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Kai žinios apie juridinį asmenį yra paskleistos per visuomenės informavimo priemones, įstatymas nereikalauja nustatyti fakto, jog žinios žemina juridinio asmens gerą vardą. 4. Paskleistomis laikomos žinios: paskelbtos per visuomenės informavimo priemones - knygas, laikraščius, žurnalus, biuletenius ar kitus leidinius, televizijos, radijo programas, kino ar kitą garso ar vaizdo studijos produkciją, informacijos agentūros pranešimus, elektroninėmis priemonėmis platinamus pranešimus (VIĮ 2 str. 2 d.), praneštos vienam ar daugeliui asmenų pokalbio metu, viešuose pasisakymuose, per atvirlaiškius, telegramas, dokumentus, išdėstytos tarnybinėse charakteristikose bei paskelbtos kitu būdu žodine, rašytine ar kita materialia forma. 5. Teismas vadovaujasi šių sąvokų aiškinimu. Garbė - tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas - tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Gynimo objektas šios kategorijos bylose yra: fizinio asmens - garbė ir orumas, juridinio asmens - geras vardas. 6. Ar paskleistos žinios yra žeminančios, įrodinėja ieškovas (CPK 58 str.). Paskleistų žinių žeminantis pobūdis nenustatinėjimas, kai žodis ar jų junginiai, kuriais išsakytos žinios, yra akivaizdžiai žeminančios (CPK 60 str.). Teiginiai: “vagis”, “sukčius”, “girtuoklis” ir pan. 7. teismas atsižvelgdamas į kiekvienos bylos faktines aplinkybes sprendžia ar buvo pažeista garbė ir orumas. Faktas - tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys - fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia - tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis (VIĮ 2 str. 14 d.). Nuomonė - asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduoda-mos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais (VIĮ 2 str. 15 d.). Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti CPK 57 str. numatytais įrodymais. 8. Faktas, ar paskleistos žinios atitinka tikrovę, nustatomas palyginus jas su tais reiškiniais, veiksmais, įvykiais, kurie įvyko ar egzistuoja tikrovėje. 9. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl garbės ir orumo gynimo, turi nustatyti faktą, ar paskleistos žinios yra apie ieškovą. Kai paskleidžiamos žinios apie organizacijos, jos padalinių veiklą konkrečiai nenurodant darbuotojų pavardžių ar kitų duomenų, pagal kuriuos būtų galima atpažinti konkretų asmenį, tuomet laikytina, jog paskleistos žinios yra apie organizaciją. 10. Ieškinius dėl garbės ir orumo, privataus gyvenimo neliečiamumo gynimo turi teisę pareikšti asmenys, kurie laiko, kad jų garbė ir orumas, asmeninio gyveni-mo neliečiamumas yra pažeisti. Ieškinys negali būti pareikštas siekiant apginti kito asmens teises (dėl mirusio asmens garbės gynimo žr. 24 punktą), išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CPK 33 str. 2, 4 d., 43 str., 55 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo 31 str. 1 d. 1 p. ir kt.). Tokius ieškinius turi teisę pareikšti fiziniai asmenys, turintys civilinį teisinį subjektiškumą (CPK 33 str. 1 d., CK 8, 11 str.). 11. Tokiose bylose atsak., gali būti tik visišką teisinį subjektiškumą turintys asmenys. Kai žinios yra paskelbtos per visuomenės informavimo priemones, atsakovu yra viešosios informacijos rengėjas.
1.
Juridinį asmenį reorganizavus, ieškinys gali būti pareikštas jo teisių ir pareigų perėmėjui (CK 38 str.). Likvidavus juridinį asmenį jo teisės ir pareigos pasibaigia (CK 37 str.). Ieškinys negali būti pareiškiamas likviduotam juridiniam asmeniui, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato jo teisių ir pareigų perkėlimo kitam juridiniam asmeniui. Likvidavus individualią (personalinę) įmonę, ieškinys gali būti pareikštas likviduotos įmonės savininkui (Įmonių įstatymo 7 str.). 12. Reikalavimas dėl asmens garbės ir orumo, gero vardo gynimo, moralinės ir materialinės žalos atlyginimo nagrinėjamas ieškininės teisenos tvarka. Ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą tik dėl paskleistų žinių pripažinimo žeminančiomis jo garbę ir orumą ir neatitinkančiomis tikrovės, nepareikšdamas reikalavimo dėl jų paneigimo. Toks asmens pažeistų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimas yra galimas, atsižvelgiant į asmens valią dėl pažeistų teisių gynimo ribų. Ieškovas, remiantis CK 6 str., turi teisę pareikšti reikalavimą išimti iš apyvartos knygos, biuletenio ar kito leidinio, kuriame buvo paskleistos jo garbę ir orumą, gerą vardą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios, tiražą, uždrausti antrojo tiražo spausdinimą ir pan. 13. Kai asmens garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios yra paskelbtos per visuomenės informavimo priemones, teismas priima nagrinėti reikalavimą dėl žinių paneigimo viešosios informacijos rengėjui atsisakius paskelbti asmens pateiktą raštišką paneigimą arba jo nepaskelbus nustatytu laiku ir būdu (CK 7 str. 2 d.). 14. Teismas, nuteisdamas kaltąjį asmenį už šmeižimą, nustato, kad jo paskleistos žinios yra žinomai melagingos. Nuosprendis paskelbiamas viešai ir tuo paneigiamos šmeižikiškos žinios (BPK 16, 400 str.). 15. Ieškinį patenkinus, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, kokios žinios apie asmenį neatitinka tikrovės ir žemina jo garbę ir orumą, tų žinių paneigimo būdas, terminas. Paskleistų žinių paneigimo būdą esant galimybei teismas nustato atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei ieškovo prašymą. Žinių paneigimo būdas turi atitikti jų paskleidimo būdą. 15. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 71 str., VIĮ 21 str. numato du savarankiškus fizinio asmens gynimo objektus: asmens garbę ir orumą bei žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Jų pažeidimą sudaro skirtingų juridinių faktų visuma, dėl to šiuos objektus būtina atriboti. Asmens teisės yra ginamos nepriklausomai nuo to, ar paskelbta informacija apie asmens privatų gyvenimą žemina jo garbę ir orumą, ar nežemina (Konstitucijos 6 str. 1 d., 22 str.). 19. Viešosios informacijos rengėjas, organizacija ar asmenys, paskelbę tikro-vės neatitinkančias žinias, atlygina moralinę žalą (CK 71 str., VIĮ 20 str. 1 d., 21 str.). 20. Teismas, įvertindamas moralinę žalą pinigais, turi atsižvelgti į žalą padariusio asmens kaltę. 21. Materialinė žala šios kategorijos bylose nustatoma pagal bendrąsias materialinės žalos atlyginimo taisykles (CK 42-asis skirsnis). 22. Viešosios informacijos rengėjas, nurodęs žinių šaltinį, atleidžiamas nuo moralinės ir materialinės žalos atlyginimo už tikrovės neatitinkančių žinių paskelbimą, jeigu šios žinios pateiktos valstybės valdžios institucijų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, fizinių ar juridinių asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose, viešai pasakytos atviruose posėdžiuose, pasitarimuose, spaudos konferencijose, mitinguose bei kituose renginiuose ir kai nustatoma, jog viešosios informacijos rengėjas neiškreipė dokumento ir kalbos esmės, konkrečių faktų ir nėra rengėjo kaltės dėl tokių žinių paskleidimo (VIĮ 22 str. 1 d. 1, 2 p.). Viešosios informacijos rengėjas atleidžiamas nuo žalos atlyginimo, kai paskelbia oficialią informaciją, gautą iš Vidaus reikalų ministerijos ir jos sistemos struktūrinių padalinių, apie nusikalstamumo ir viešosios tvarkos būklę mieste, rajone (nusikaltimus, viešosios tvarkos pažeidimus, eismo įvykius, gaisrus ir kt.) bei kitais tarnybinės veiklos klausimais, jeigu šios informacijos neiškreipė (VIĮ 22 str. 1 d. 1 p.). 25. Ieškininė senatis netaikoma reikalavimams, atsirandantiems dėl asmeni-nių neturtinių teisių pažeidimo, ginant asmens garbę ir orumą, gerą vardą pagal CK 7 str., VIĮ 20 str. (CK 93 str. 1 d. 1 p.). Teismas, spręsdamas moralinės ir materialinės žalos atlyginimo klausimus, taiko įstatymo normas, reguliuojančias ieškininę senatį (CK 6-asis skirsnis). 8 tema Bendrosios žinios apie juridinius asmenis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis byloje UAB “Göllner spedition” v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2004+ Ieškovas UAB „Göllner spedition“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų S. Beinoriaus ir J. Beinorienės solidariai Klaipėdos apygardos teismo 2002 m. spalio 15 d. sprendimu ieškovo naudai priteistą sumą – 107 744,72 Lt ir 5387,23 Lt teismo išlaidų, iš viso – 113 131,95 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovai turi po 50 proc. UAB prekybos namai „Baninis“ (toliau – UAB „Baninis“) akcijų. Klaipėdos apygardos teismas 2002 m. spalio 15 d. sprendimu priteisė iš UAB „Baninis“ ieškovui 113 131,95 Lt dėl krovinio praradimo vykdant 1995 m. sausio 1 d. krovinių pervežimo sutartį. Atsakovų nesąžiningi veiksmai sumažino UAB „Baninis“ turtą ir pajamas, dėl to bendrovė negali įvykdyti teismo sprendimo. Nuo 2001 m. gegužės 23 d. UAB „Baninis“ pardavė didžiausią vertę turėjusius automobilius. Vieną iš automobilių bendrovė perleido atsakovų sūnui, kuris po kelių dienų perdavė tą patį automobilį naudotis UAB „Baninis“ (CK 6.67 straipsnis). Iš trijų iki 2002 m. spalio 15 d. likusių transporto priemonių dvi yra areštuotos, o trečia konfiskuota Lenkijoje. Atsakovas S. Beinorius įkūrė kitą bendrovę UAB „Transbaninis“, kurios panašus pavadinimas, tas pats adresas, vadovas ir veikla. UAB „Baninis“ sąskaitos areštuotos, į jas daugiau kaip metus nėra jokių įplaukų, tačiau bendrovė vykdo veiklą. Dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų UAB „Baninis“ neturi turto ir pajamų, iš kurių galima įvykdyti įsiteisėjusį sprendimą, faktinė bendrovės veikla perkelta į UAB „Transbaninis“, skolas paliekant trečiajam asmeniui. Todėl yra pagrindas taikyti atsakomybę atsakovams pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Konstatuoja: Juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės teise ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, kartu numatyta išimtis, kad juridinis asmuo ir jo dalyvis gali atsakyti vienas už kito prievoles, kai tai numatyta įstatymuose ar juridinio asmens steigimo dokumentuose. Kita išimtis numatyta CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, kuri nurodo, kada pagal juridinio asmens prievoles gali atsakyti juridinio asmens dalyviai. CK 1.5 straipsnio 1 dalis įtvirtina civilinių teisinių santykių subjektų pareigą elgtis teisingai, protingai ir sąžiningai, taigi ir juridinio asmens dalyviai privalo elgtis laikydamiesi nurodytų principų. Pareigos elgtis sąžiningai nevykdymas reiškia asmens kaltus veiksmus, sukeliančius civilinę atsakomybę (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Būtent juridinio asmens dalyviui pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsakomybė atsiranda dėl jo nesąžiningų veiksmų. Ši norma nustato papildomą atsakomybę juridinio asmens dalyviams, kad
2.
jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų veiksmai lemia, kad juridinis asmuo negali iki galo įvykdyti prievolės kreditoriui ir jos siekia išvengti nesąžiningais veiksmais. Nesąžiningų veiksmų konstatavimas ir reiškia juridinio asmens dalyvio kaltę. Taigi nustačius, kad atsakovai, kaip juridinio asmens dalyviai, atliko nesąžiningus veiksmus ieškovo (kreditoriaus) atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo.
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.( ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovų Stasio Beinoriaus ir Jūratės Beinorienės iš kiekvieno po 56 565,98 Lt nuostoliams atlyginti.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Alveronas“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2009+ nustatė: I. Ginčo esmė Ginčas byloje yra dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės akcininkų subsidiariosios atsakomybės už tos bendrovės prievoles kreditoriams. Ieškovo bankrutavusios UAB reklamos agentūros „Alveronas“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo 2007 m. gegužės 4 d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų D. Č., I. S., R. P., A. P., G. M., G. B. solidariai 208 721,05 Lt nuostolių atlyginimo, 9 233,15 Lt įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. UAB „Alveronas“ iškelta bankroto byla Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 10 d. nutartimi. Nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjus, bendrovės valdymo organai turėjo perduoti administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus, tačiau to nepadaryta. Įmonės direktoriaus pareigas ėjęs A. Č. 2002 m. rugpjūčio 15 d. mirė. Ieškovo teigimu, įmonės akcijos priklauso atsakovams, todėl jie laikytini įmonės savininkais. Akcininkai, mirus direktoriui A. Č., neatliko bendrovės įstatuose nustatytų pareigų sušaukti neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą ir išrinkti direktorių, todėl dingo bendrovės turtas ir dokumentai. Teisėjų kolegija konstatuoja: Dėl juridinio asmens organų ir jų narių statuso Akcinių bendrovių įstatyme nustatyta, kad bendrovė turi turėti visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – bendrovės vadovą. Bendrovėje gali būti sudaromas kolegialus valdymo organas – valdyba, ir kolegialus priežiūros organas – stebėtojų taryba. CK 2.82 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. Teisės aktuose įtvirtintos galimos įmonės valdymo alternatyvos. Pagal CK 2.82 straipsnį juridinio asmens dalyvių susirinkimas laikomas įmonės organu, tačiau šio straipsnio prasme nelaikomas įmonės valdymo organu. Akcininko teisės apibūdinamos kaip valdymas nuosavybės teise, taip atskiriant nuo bendrovės valdymo organų veiklos – įmonės reikalų tvarkymo. Visuotinis akcininkų susirinkimas, nors ir būdamas aukščiausias įmonės organas, neturi teisės spręsti klausimų, priskirtų kitiems tos bendrovės valdymo organams. Įstatyme įtvirtintos atskiros visuotinio akcininkų susirinkimo teisės spręsti bendrovės reikalus, tačiau atskiri dalyviai (akcininkai) negali vienokiu ar kitokiu būdu duoti tiesioginių nurodymų valdymo organams, kuriems priskirta spręsti jų kompetencijos klausimus. Juridinio asmens dalyvių susirinkimas priima sprendimus dėl valdymo organų sudarymo, steigimo dokumentų keitimo, juridinio asmens pasibaigimo ir kitais klausimais, kurie nėra tokio asmens kasdienės veiklos pobūdžio ir kurie susiję su viso ar esminės juridinio asmens dalies turto pasikeitimu (pvz., akcinės bendrovės įstatinio kapitalo didinimu ar mažinimu). Dėl akcinės bendrovės akcininkų civilinės atsakomybės Vertindama akcinės bendrovės akcininkų veikimo teisėtumą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 1 d. nutartyje BUAB ,,Panevėžio balsas“ v. UAB ,,Eksena“ byloje Nr. 3K-3-244/2009 nurodė, kad juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario priimtų sprendimų teisinis vertinimas yra skirtingas. Juridinio asmens dalyvių susirinkimas formuoja juridinio asmens valią, kurią įgyvendina per valdymo organus. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Tuo tarpu juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 straipsnis) interesai ne visada gali sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovui pareiškus ieškinį dėl uždarosios akcinės bendrovės akcininkų veiksmais (neveikimu) padarytos žalos bendrovės kreditoriams atlyginimo, svarbu išaiškinti, ar akcininkų elgesys nulėmė bendrovės negalėjimą atsiskaityti su
kreditoriais ir jos nemokumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje konstatuota, kad bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo atsižvelgti į įstatymuose įtvirtintą viešąjį interesą, veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis S. A. v. AB ,,Mažeikių nafta ir kt. byloje Nr. 3K-3-650/2003). Nurodytos nuostatos lemia taip pat ir bendrovės akcininkų pareigą elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje ieškovui įrodinėjant žalos atsiradimą dėl atsakovų kaip bendrovės akcininkų elgesio pasekmių, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai turėjo ištirti ir įvertinti atsakovų elgesį ir jo pasekmes ieškovo prašomos atlyginti žalos kontekste. Byloje priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad atsakovai neturėjo pareigos sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuriame būtų renkamas bendrovės vadovas, nes kiekvienas iš atsakovų buvo smulkusis akcininkas, kiekvieno iš kurių balsai neturėjo lemiamos reikšmės. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka, laikydama ją nevisiškai teisiškai pagrįsta. Byloje konstatavus, kad kiekvienas iš atsakovų turėjo bendrovės akcijų, kurios suteikė po 11 proc. visų balsų, iš tikrųjų atskiro atsakovo balsas neturėjo lemiamos sprendžiamosios galios. Sistemiškai taikant Akcinių bendrovių įstatymo 23 straipsnio 1-3 dalis, nebelikus bendrovės vadovo, pareiga inicijuoti visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą tenka bet kuriam akcininkui, kurio turimų akcijų kiekis yra ne mažiau kaip 10 proc. Mirus bendrovės vadovui, šią įstatyme nustatytą pozityvią pareigą turėjo vykdyti bet kuris iš bendrovės akcininkų, valdžiusių ne mažesnį kaip 10 proc. bendrovės akcijų paketą. Tuo tarpu visuotinio akcininkų susirinkimo, o ne atskirų akcininkų kompetencija buvo pavesti eiti pareigas paskirtam bendrovės vadovui. Taigi aptariamo teisinio reglamentavimo kontekste atsakovai turėjo teisinę pareigą inicijuoti bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą, kuriame būtų sprendžiama dėl įstatyme nurodytų privalomų spręsti klausimų (tarp jų - dėl bendrovės vadovo skyrimo, finansinės atskaitomybės tvirtinimo ir kt.). kolegija nutaria: Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Panevėžio gelžbetonis“ v. L. G., bylos Nr. 3K-3-576/2009 I. Ginčo esmė 2003 m. lapkričio 10 d. ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „PANEVĖŽIO GELŽBETONIS“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Elekstas“ sudarė sutartį, pagal kurią pastaroji neatsiskaitė. 2004 m. lapkričio 22 d. uždarajai akcinei bendrovei „Elekstas“ iškelta bankroto byla, kurioje buvo pripažintas ir patvirtintas ieškovo 42 825,37 litų reikalavimas. 2007 m. birželio 13 d. uždarosios akcinės bendrovės „Elekstas“ veikla pripažinta pasibaigusia. Paaiškėjus, kad uždarosios akcinės bendrovės „Elekstas“ vienintelis akcininkas atsakovas L. G. 2004 m. balandžio 30 d. priėmė sprendimą paskirstyti 2003 m. veiklos pelną ir išmokėti 644 000 Lt dividendų, ieškovas, remdamasis CK 2.50 straipsniu ir teigdamas, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai, išsimokėdamas dividendus ir taip sumažindamas bendrovės mokumą, prašė priteisti iš atsakovo 42 825,37 Lt skolos ir 5 proc. procesinių palūkanų. konstatuoja: Dėl absoliutaus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindo Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų pasiekti CPK 2 straipsnyje nustatyti civilinio proceso tikslai, konkrečioje byloje turi būti įgyvendintas vienas svarbiausių civilinio proceso principų – teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio vienas iš turinio elementų yra tas, kad teismas turi būti sudarytas pagal įstatymą (CPK 319 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju taip pat aktualus teisėjų sudėties nekintamumo principas, įtvirtintas CPK 16 straipsnyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismo teisėjas, laikinai einantis Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas, 2008 m. liepos 17 d. nutartimi ieškovo apeliaciniam skundui išnagrinėti sudarė tokios sudėties teisėjų kolegiją: B. Bobrel, A. Rudzinskas ir L. Jachimavičius. Šios sudėties teisėjų kolegija nagrinėjo bylą 2008 m. lapkričio 5 d., o 2009 m. sausio 7 d. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko nutartimi teisėjų kolegija ieškovo apeliaciniam skundui išnagrinėti buvo pakeista į tokią: B. Bobrel, E. Burzdikas, A. Rudzinskas, motyvuojant tai teisėjo A. Remeikos liga. Tokios sudėties teisėjų kolegija nagrinėjo bylą 2009 m. sausio 8 d., tačiau nuo 2009 m. kovo 12 d. bylą nagrinėjo ir skundžiamą 2009 m. birželio 25 d. nutartį pasirašė teisėjai B. Bobrel, E. Burzdikas ir A. Remeika. Byloje nėra duomenų, kad teisėjas A. Remeika teismo ar skyriaus pirmininko nutartimi būtų paskirtas šią bylą nagrinėjančios kolegijos nariu, taigi bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, pažeisti teisėjų sudėties nekintamumo ir teisės į tinkamą teismo procesą principai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra absoliutus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 340 straipsnio 5 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles, Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos nemokumo sampratos Grąžindama bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, teisėjų kolegija taip pat pasisako dėl šiai bylai išspręsti aktualių teisės normų aiškinimo ir taikymo (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Ši taisyklė inter alia taikytina ir tais atvejais, kai akcinės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu priimamas sprendimas išmokėti dividendus ir šie išmokami pažeidžiant įstatymo
1.
reikalavimus. Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija) nustatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi dividendus taptų nemoki. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje normoje įtvirtinta nemokumo samprata neturi būti aiškinama analogiškai Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintai įmonės nemokumo sampratai, nes jos tikslai yra kitokie, nei bankrotą reglamentuojančių teisės normų. Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte vartojama nemokumo sąvoka turi būti aiškinama teikiant prioritetą bendrovės kreditoriaus teisei gauti savo reikalavimo patenkinimą iš bendrovės prieš bendrovės akcininko turtinę teisę gauti bendrovės pelno dalį (dividendą). Dėl šios priežasties negali būti pateisinama situacija, kai, esant neįvykdytiems bendrovės piniginiams įsipareigojimams kitiems kreditoriams pagal prievoles, kurių įvykdymo terminai suėję, bendrovės akcininkai priima sprendimą išsimokėti ir išsimoka dividendus, paneigdami prioritetines kreditorių teises. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bendrovės nemokumas Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 1 punkto prasme yra tokia bendrovės būklė, kai ji negali vykdyti piniginių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję. Nepaisant to, kokia yra bendrovės finansinėje atskaitomybėje formaliai deklaruojama įmonės finansinė būklė, vien faktas, kad, priimant sprendimą išmokėti dividendus, bendrovė turėjo piniginių prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję, suponuoja prielaidą, kad bendrovė buvo nemoki. Pareiga paneigti šią prezumpciją tenka atsakovui (CPK 178 straipsnis). Dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 46,10 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai (CPK 96 straipsnio 1 dalis) šioje procesinėje stadijoje nėra galimybės. Dėl nurodytų išlaidų priteisimo valstybės naudai turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai. Dėl žyminio mokesčio grąžinimo Panaikinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl absoliutaus jos negaliojimo pagrindo, teisėjų kolegija, remdamasi CPK 87 straipsnio 1 dalies 7 punktu, grąžina kasatoriui žyminį mokestį, sumokėtą už kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 87 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu, nutaria: Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. ( panaikino 2007 m. rugpjūčio 7 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys buvo patenkintas, ir ieškinį atmetė.) Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „PANEVĖŽIO GELŽBETONIS“ (kodas 247024280) 642,38 Lt (šešis šimtus keturiasdešimt du litus 38 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2009 m. rugsėjo 25 d. Swedbank AB. 9/10 tema Privatieji juridiniai asmenys
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartis byloje V. Paliūnas v. Radviliškio rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-760/2001, nutartis paskelbta biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 16, psl. 205211+
n u s t a t ė:
Ieškovas V.Paliūnas nurodė, kad dirbo UAB “Radviliškio autobusų parkas” direktoriumi. 2000 m. liepos 3 d. pareiškimu atsakovui Radviliškio rajono savivaldybei ieškovas prašė atleisti jį iš darbo pagal DSĮ 28 1 str., nes jam nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už penkis mėnesius, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Ieškovas taip pat nurodė, kad Radviliškio rajono valdybos 2000 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 82V jis buvo atleistas iš darbo už darbo drausmės pažeidimus pagal Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 str. 3 d. 3 p. ir DSĮ 29 str. 1 d. 12 p. Ieškovo teigimu, toks atleidimas yra neteisėtas, nes jis nebuvo renkamas, jo darbo santykiai tęsėsi reorganizavus įmonę; ieškovas jokio drausmės pažeidimo nepadarė, sprendime dėl jo atleidimo konkrečiai nenurodytas darbo drausmės pažeidimas; atleidimas DSĮ 29 str. 1 d. 12 p. pagrindu yra drausminė nuobauda, o atsakovas Radviliškio rajono savivaldybė nesilaikė jos skyrimo tvarkos; 2000 m. liepos 10 d. buvo paskutinė ieškovo darbo diena, todėl drausminė nuobauda jam negalėjo būti skiriama. Ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, į darbą jo negrąžinti, laikyti jį atleistu pagal DSĮ 28 str., priteisti iš atsakovo 12 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (toliau – VMDU) dydžio kompensaciją – 15120 Lt. k o n s t a t u o j a: Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl uždarosios akcinės bendrovės administracijos vadovo – direktoriaus atleidimo iš darbo teisėtumo. Todėl bylos išsprendimui aktuali uždarosios akcinės bendrovės administracijos vadovo teisinio statuso problema. Uždarosios akcinės bendrovės administracijos vadovo (toliau – administracijos vadovo) teisinį statusą, visų pirma, reguliuoja ABĮ. Tai atitinka ir DSĮ 1 str. 3 d. nuostatą, jog darbo santykių, atsiradusių akcinėse bendrovėse, ypatumus nustato šių bendrovių veiklą reglamentuojantys įstatymai, įstatai ir kolektyvinės sutartys. Administracijos vadovo ir bendrovės santykiai pasižymi tam tikrais ypatumais. Iš vienos pusės, tai yra atstovavimo santykiai, kuomet administracijos vadovui, kaip bendrovės įgaliotiniui, pavedama veikti
2.
bendrovės vardu ir savo veiksmais sukurti bendrovei teises ir pareigas. Iš kitos pusės, administracijos vadovas teikia tam tikras intelektines paslaugas, t.y. užtikrina kasdieninį bendrovės funkcionavimą ir jos reikalų tvarkymą. Trečia, administracijos vadovo veikla yra jo profesinė veikla ir pragyvenimo šaltinis, t.y. administracijos vadovo ir bendrovės santykiams būdingas darbuotoją ir darbdavį siejančio darbo santykio elementas. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, UAB “Radviliškio autobusų parkas” nebuvo sudaroma nei stebėtojų taryba, nei valdyba, taigi administracijos vadovas vadovaujantis ABĮ 19 str. 3 d. 2 p. buvo renkamas visuotinio akcininkų susirinkimo. Bylos medžiagoje, kalbant apie administracijos vadovą, nenuoseklus vartojimas sąvokų “rinkti”, “skirti”, “patvirtinti”, “tęsti darbo sutartį” nesudaro pagrindo padaryti kitokią, prieštaraujančią ABĮ 19 str. 3 d. 2 p., išvadą. Tokiu būdu pripažintina, kad ieškovas visuotinio akcininkų susirinkimo – Radviliškio rajono tarybos 1995 m. gegužės 25 d. sprendimu (b.l. 97-98) buvo išrinktas į UAB “Radviliškio autobusų parkas” direktoriaus pareigas (ABĮ 4 str. 3 d., 19 str. 3 d. 2 p.). Todėl vadovaujantis ABĮ 19 str. 3 d. 3 p. ieškovas iš direktoriaus pareigų galėjo būti atšauktas bet kuriuo momentu, nepriklausomai nuo jo kaltų veiksmų buvimo ar nebuvimo. Visuotinis akcininkų susirinkimas, realizuodamas teisę atšaukti jo išrinktą administracijos vadovą, net ir esant vadovo kaltei, neprivalo laikytis tvarkos, nustatytos drausminei nuobaudai skirti. Remiantis išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog tarp šalių sudaryta darbo sutartis pasibaigė DSĮ 281 str. pagrindu. n u t a r i a:
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, tik patikslinti, kad ieškovas Vygaudas Paliūnas iš UAB “Radviliškio autobusų parkas” direktoriaus pareigų atleistas pagal ABĮ 19 str. 3 d. 3 p. ir DSĮ 26 str. 12 p.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis byloje K. J. J. V. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006, nutartis paskelbta biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 26, psl. 25-34+ nustatė: I. Ginčo esmė Ieškovas K. J. J., 1995 m. lapkričio 6 d. kreipdamasis į teismą, nurodė, kad 1995 m. sausio 3 d. su investicine akcine bendrove „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ (toliau – Bendrovė) sudarė lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutartį, pagal kurią jis Bendrovei paskolino 3000 Lt, o Bendrovė įsipareigojo pinigus grąžinti ir sumokėti jam 60 procentų metinių palūkanų priedą, tačiau ji ieškovui pinigų negrąžino dėl atsakovų V. K. ir J. B. nusikalstamų veiksmų, nes šie iššvaistė bendrovės lėšas, dėl to Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu buvo nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl jiems patikėto didelės vertės svetimo turto iššvaistymo. Ieškovas pažymėjo, kad Bendrovei buvo pripažintas tyčinis bankrotas ir šiuo metu ji pripažinta bankrutavusia ir likviduota. Ieškovas, vadovaudamasis 2000 m. CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai, teismo prašė priteisti iš atsakovų subsidiariai 3000 Lt negrąžintos skolos, 60 procentų metinių palūkanų – 18 900 Lt, iš viso 21 900 Lt, ir 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja: V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Įmonės valdyba – kolegialus vykdomasis įmonės valdymo organas - atsako už įmonės valdymą, jos tikslų įgyvendinimą, tinkamą komercinę-ūkinę veiklą, taip pat už įmonės valdymo praktiką ir įmonės kontrolę. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovų, kurie buvo juridinio asmens dalyviai ir valdymo organų nariai, nesąžiningi veiksmai lėmė tai, jog juridinis asmuo IAB ,,Investicinė Kauno holdingo kompanija” negalėjo vykdyti prievolės ieškovui, ir tai, kad atsakovų nesąžiningus veiksmus, siekiant išvengti juridinio asmens prievolių vykdymo ieškovui, patvirtina Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendis, kuriuo atsakovai nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už jiems patikėto ir jų žinioje buvusio IAB ,,Investicinė Kauno holdingo kompanija” didelės vertės turto iššvaistymą, todėl atsakovai turėtų atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievoles tretiesiems asmenims. Tačiau teismai, konstatavę šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes dėl civilinės atsakomybės taikymo juridinio asmens dalyviams ir valdymo organo nariams, civilinės atsakomybės atsakovams netaikė ir nesvarstė klausimo dėl atsakomybės taikymo pagal CK
3.
483 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nenustatinėjo teisiškai reikšmingų faktų, kurie yra būtini aptartų materialinės teisės normų (CK 483 straipsnio 1 dalis, 494 straipsnis) taikymui ginčo santykiams. Dėl to teismų priimti procesiniai sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Šiuo aspektu kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl civilinės atsakomybės taikymo juridinio asmens valdymo organo nariams, netinkamai taikė materialinės teisės normas, laikytini pagrįstais, remiantis aptartais motyvais. Teismų priimtuose sprendimuose konstatuota, kad ieškovo (ir kitų kreditorių) pareikštų turtinių reikalavimų pagrįstumas ir dydžio klausimas yra išspręstas bankroto byloje, kuri baigta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 23 d. nutartimi. Vilniaus apygardos teismas 1998 m. spalio 27 d. nutartimi patvirtino ieškovo 3981 Lt patikslintą finansinį reikalavimą. Atsakovų civilinės atsakomybės dydis ir apimtis aiškintina nagrinėjant bylą iš naujo, nes bylą nagrinėję teismai šių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių nesiaiškino ir dėl to nėra atskleista bylos esmė. Vilniaus apygardos teismo 1998 m. vasario 27 d. sprendimu IAB „Investicinė Kauno Holdingo kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Kai nustatomas tyčinis bankrotas, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnis). Byloje nėra duomenų, ar buvo pareikšti kiti ieškiniai ir kokios sumos išieškotos iš atsakovų įmonei bankroto byloje. Taip pat aiškintina, kokio dydžio kreditoriniai reikalavimai bankroto byloje buvo nustatyti šios įmonės indėlininkams, kokio dydžio piniginės lėšos buvo išieškomos iš atsakovų įmonei bei tretiesiems asmenims. Aiškintinos ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės sprendžiant dėl pareikšto ieškinio. Faktinių aplinkybių nustatymas yra žemesniųjų instancijų teismų prerogatyva, todėl priimti teismų sprendimai dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo sprendžiant atsakovų civilinės atsakomybės klausimą, nenustačius faktinių aplinkybių, naikinami, ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 360 straipsnis). nutaria: Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Kauno miesto apylinkės teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-7-444/2009+
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė: I. Ginčo esmė Byloje nagrinėjamas ginčas dėl uždarosios akcinės bendrovės direktoriaus, kaip juridinio asmens valdymo organo, atsakomybės už juridiniam asmeniui padarytą žalą. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 201 000 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo . Ieškovas nurodė, kad atsakovas, kaip UAB „Optimalūs finansai“ direktorius, 2005 m. gruodžio 14 d. su trečiuoju asmeniu UAB „Previlsta“ sudarė penkias cesijos sutartis, pagal kurias ieškovas iš viso už 200 998,86 Lt įgijo reikalavimo teises į 223 093 Lt įsiskolinimus skolininkams V. M. individualiai įmonei, N. M. firmai „Nelvita“, A. K. PĮ, S. B. statybos ir remonto įmonei bei UAB „Adelantė“. Atsakovui iš bendrovės kasos grynaisiais pinigais išmokėta 201 000 Lt, kuriuos jis sumokėjo trečiajam asmeniui už cesijos sutartimis įgytas reikalavimo teises. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja: Dėl uždarosios akcinės bendrovės direktoriaus, kaip juridinio asmens valdymo organo, atsakomybės už juridiniam asmeniui padarytą žalą teisinio reglamentavimo ir pobūdžio Pirma, bendrovės vadovą ir bendrovę sieja sutartiniai santykiai. Jie įforminami darbo sutartimi, be to, su vadovu gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis (ABĮ 37 straipsnio 4 dalis, 2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. sausio 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės organu lemia tai, jog daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo, o ne sutarties pagrindu, taigi administracijos vadovo ir bendrovės santykiams daugiau būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai. Be to, vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja civilinės teisės normos, taikomos akcinių bendrovių organų veiklai reguliuoti (pavyzdžiui, ABĮ 19 straipsnio 1, 4, 6, 8 dalys, 37 straipsnis, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 2.87 straipsnis ir kt.). Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai Antra, daugelis bendrovės vadovo, kaip valdymo organo ir atstovo, pareigų, be abejo, ir teisių, atsiranda būtent įstatymų, o ne darbo sutarties ar vietinių (lokalinių) norminių (darbo) teisės aktų pagrindu. Už įstatymuose įtvirtintų pareigų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybė kyla taip pat įstatymų, o ne darbo sutarties ar vietinių (lokalinių) norminių (darbo) teisės aktų pagrindu. Pažymėtina ir tai, kad už pirmiau nurodytų civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar
netinkamą vykdymą bendrovės vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, kyla pareiga atlyginti jo kaltais veiksmais, nesilaikant įstatymuose įtvirtintų pareigų, padarytą žalą. Šią pareigą ir jos teisinį pagrindą nustato civilinės, o ne darbo teisės normos. Kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą. Civilinei atsakomybei taikyti pirmiau nurodytomis sąlygomis teisiškai nereikšminga aplinkybė, ar su bendrovės vadovu yra sudaryta visiškos jo materialinės atsakomybės sutartis. Dėl kasatoriaus, kaip bendrovės valdymo organo, civilinės atsakomybės sąlygų Skundžiamoje nutartyje išvadą, kad atsakovas, savo sprendimu už bendrovei priklausančias lėšas įsigijęs reikalavimo teises į nemokius skolininkus ir laiduotoju pasirinkęs nemokų trečiąjį asmenį, padarė ieškovui 201 000 Lt žalą, apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, jog: Kauno apygardos teismas 2005 m. kovo 16 d. nutartimi N. M. firmai „Nelvita“ iškėlė bankroto bylą, o 2007 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą dėl šios firmos pabaigos; kiti skolininkai turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, praktiškai neturi; trečiasis asmuo UAB „Previlsta“ (laiduotojas) patvirtino, kad atsakovas žinojo, jog skolos yra beviltiškos, ir jis neketina padengti atsakovo skolos; atsakovas cesijos sutarčių sudarymo metu ir vėliau, dar keletą mėnesių būdamas ieškovo vadovas, veikė neapdairiai ir nerūpestingai. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis, pirmiau nurodytus apeliacinės instancijos teismo motyvus vertina kaip nepakankamus, teisiškai nepagrindžiančius išvados dėl kasatoriaus veiksmais (sudarytomis cesijos sutartimis, su jose įtvirtintu trečiojo asmens laidavimu) ieškovui padarytos žalos fakto ir jos dydžio. Pirma, kasaciniame skunde pagrįstai apeliuojama į tai, kad beveik visi skolininkai (keturi iš penkių) yra individualios įmonės, kurių savininkų turtas ir įsipareigojimai neatskirti nuo įmonės turto ir įsipareigojimų. Šiuo aspektu pripažintina, kad byloje buvo neišsamiai tirtos ir vertintos aplinkybės dėl skolininkų (debitorių pagal cesijos sutartis) turtinės padėties, ieškovo, kaip kreditoriaus, galimybių realiai (visiškai ar iš dalies) įgyvendinti įgytas reikalavimo teises, įskaitant ir galimybę pareikšti atitinkamus reikalavimus tam tikriems skolininkams iškeltose bankroto bylose. Antra, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi trečiojo asmens UAB „Previlsta“ atstovo paaiškinimais, jog kasatorius žinojo, kad skolos yra beviltiškos ir kad trečiasis asmuo neketina padengti kasatoriaus skolos. Pažymėtina, kad šie trečiojo asmens atstovo paaiškinimai prieštarauja kasatoriaus paaiškinimams dėl cesijos sutarčių sudarymo aplinkybių, tuo tarpu teismas nenurodė motyvų, kodėl rėmėsi būtent trečiojo asmens paaiškinimais ir neatsižvelgė į kasatoriaus atitinkamus paaiškinimus. Dėl to sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą. Kadangi faktinės bylos aplinkybės dėl ieškovui padarytos žalos fakto ir dydžio yra teisiškai reikšmingos ir sprendžiant dėl kasatoriaus veiksmų kvalifikavimo kaip neteisėtų, tai, tinkamai neišnagrinėjus ir nenustačius bendrovei padarytos žalos fakto ir dydžio, nėra galimybės spręsti ir dėl kasatoriaus, kaip bendrovės valdymo organo, veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), taip pat dėl žalos ir atitinkamų veiksmų priežastinio ryšio bei kasatoriaus kaltės. Visos šios aplinkybės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl nustatinėtinos, tirtinos ir vertintinos kompleksiškai. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai skundžiamus procesinius sprendimus priėmė nenustatę visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrę bei įvertinę bylos duomenis ir teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl kasatoriaus, kaip bendrovės valdymo organo, civilinės atsakomybės sąlygų – bendrovei padarytos žalos fakto ir dydžio, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir kaltės. Dėl to sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į CPK 177 straipsnio 1 dalies ir 185 straipsnio nuostatų pažeidimą visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo, įrodymų vertinimo aspektais. Nurodytų proceso teisės normų pažeidimai vertintini kaip nulėmę ir netinkamą, bylos faktinių aplinkybių neatitinkantį materialinės teisės normų taikymą. Nustatyti pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui, todėl konstatuotinas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto pagrindo peržiūrėti bylą kasacine tvarka egzistavimas. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje, atsižvelgiant į jos įrodinėjimo dalyką, kurį kontroliuoti, beje, yra teismo pareiga (CPK 159 straipsnio 1 dalis), reikalinga rinkti, tirti ir vertinti įrodymus, nustatinėti ir vertinti didelę dalį bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių. Dėl to, konstatavusi pagrindo peržiūrėti bylą kasacine tvarka egzistavimą ir atsižvelgusi į naujų įrodymų bei nustatinėtinų faktinių aplinkybių mastą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad naikintini šioje byloje priimti tiek apeliacinės instancijos teismo, tiek ir pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai, byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). nutaria: Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Civilinė byla Nr. 3K-7-308/2004 m. 2004 m. birželio 22 d. Vilnius 12 seminaras PRIVATIEJI JURIDINIAI ASMENYS: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Algimanto Lužo kasacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 2 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ ieškinį atsakovui Algimantui Lužui dėl įsiskolinimo priteisimo. n u s t a t ė: AB „Ūkio bankas’’ (toliau – bankas) ir atsakovo A.Lužo individuali medienos perdirbimo įmonė (toliau – IĮ) 1997 m. gegužės 3 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią bankas suteikė IĮ 100000 Lt paskolą iki 1999 m. sausio 29 d., kurios IĮ 49 197,34 Lt dalies negrąžino. Kauno apygardos teismas 2000 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pripažino IĮ bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti, nurodydamas, kad iš lėšų, gautų pardavus likviduojamos įmonės turtą, be kitų kreditorių reikalavimų tenkinti ir AB „Ūkio bankas“ Jurbarko filialo 69 781,34 Lt kreditinį reikalavimą. Pagal IĮ 2001 m. gruodžio 5 d. likvidavimo aktą be kitų nepatenkintų kreditinių reikalavimų, ieškovo reikalavimai sudarė 49 197,34 Lt. Šiuo aktu taip pat konstatuota, kad piniginių lėšų IĮ kasoje ir banko sąskaitoje nėra, taip pat nėra likę ir IĮ priklausančio ilgalaikio ir trumpalaikio turto. Ieškovas rėmėsi CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, CK 6.37 straipsnio 2dalimi, CK 6.210 straipsnio 1 dalimi numato 5 proc. palūkanų dydį. Ieškovas teismo prašė priteisti iš atsakovo 49 197,34 Lt įsiskolinimą ir 1475,92 Lt žyminį mokestį bei 5 proc. metines palūkanas nuo įsiskolinimo sumos už laikotarpį nuo šios bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo.
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2000 m. rugsėjo 11 d. sprendimu IĮ pripažinta bankrutavusia ir ją nutarta likviduoti, 2001 m. gruodžio 5 d. surašytas IĮ likvidavimo aktas, kuriame užfiksuota 49 197,34 Lt skola bankui. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog individualios įmonės turtas neatskirtas nuo savininko turto, tai atsakovas A.Lužas privalo minėtą įsiskolinimą padengti iš savo asmeninio turto, be to, pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti 5 proc. už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo argumentą, kad likvidavus IĮ dėl bankroto ir ją išregistravus, atsakovo prievolė ieškovui pasibaigė. Teismas pažymėjo, kad pagal individualios (personalinės) įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu taip pat ir po šios įmonės likvidavimo, jokių išimčių likvidavimo pagrindų atžvilgiu nenumato. Rėmėsi CK 2.50 str.4d. Kasaciniu skundu atsakovas A.Lužas prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinį skundą grindžia šiais teisiniais argumentais: 1. Atsakovas teigia, kad prieš tai priimti sprendimai neatitinka formuojamos teismų praktikos, kad pažeisto LRK nuostatos t.p kad prieš CK pirmenybę turi LR įmonių bankroto įstatymas. 2.Teismų išvados prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr.33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“. Šio nutarimo 11 punkte aptartas įmonių, kurių turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, bankroto procedūrų klausimas, nurodyta, kad bankroto administratorius privalo išreikalauti iš įmonės savininko viso turimo turto sąrašą ir prireikus nukreipti į jį išieškojimą, todėl darytina išvada, kad baigus bankroto procedūras ir įmonę išregistravus, Įmonių bankroto įstatymas nesuteikia teisės kreditoriams kelti naujų reikalavimų bankroto procedūroje dalyvavusiems asmenims. 4. Jurbarko rajono apylinkės teismas, priėmęs nagrinėti ieškovo ieškinį, pažeidė CPK, nes bylas dėl bankroto nagrinėja apygardų teismai. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB „Ūkio bankas“ prašo abiejų teismų spr., palikti nepakeistus remiasi šiais argumentais: 1. Įmonių bankroto įstatymas ir CK teisės normos nekonkuruoja. Įmonės bankroto metu jie taikomi abu; 2.Įmonių įstatymo 7 straipsnis reglamentuoja, jog pagal individualios įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu, taip pat ir po įmonės likvidavimo (bankroto). 3. Teismas nepažeidė jokių taisyklių, nes byla iškelta ne likviduotai įmonei, o fiziniam asmeniui jos savininkui. k o n s t a t u o j a: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11 punkte išaiškinta teismams, kad ,, ...tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, teismo paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui turtas natūra nėra perduodamas. Įmonės savininkas ( savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas turi imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą, išskyrus tą jo dalį, į kurią išieškojimas negali būti nukreiptas pagal CPK priedėlį Nr. 2 ”. Bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti byloje bendraatsakoviu. Tik įvykdžius visas nurodytas sąlygas, įmonės savininko prievolės prieš įmonės kreditorius laikytinos pasibaigusiomis. Iš Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-547/2000 dėl A.Lužo medienos perdirbimo įmonės bankroto bylos matyti, kad bankroto bylą nagrinėjęs teismas nenustatė, jog Algimantas Lužas turėtų kito turto, išskyrus jo vardu registruotai IĮ priklausančio turto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ( CK 2.50 str. 4 d.) ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 str. 3 d.). Kasacinio skundo argumentas, jog buvo pažeistos bylų teismingumo taisyklės, atmestinas, nes ieškinys buvo pareikštas dėl skolos priteisimo iš Algimanto Lužo, o ne iš jo personalinės įmonės, kuri buvo atsakovu bankroto byloje. Remdamasi išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko priimtų jų procesinių sprendimų negalima pripažinti teisėtais ( CPK 346 str. 2 d. 1 p.). n u t a r i a: 1. Jurbarko rajono apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir Kauno apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 20 d. nutartį panaikinti. 2. Akcinės bendrovės ,, Ūkio bankas” ieškinį dėl 49197,34 Lt įsiskolinimo bei 5 procentų metinių palūkanų priteisimo iš atsakovo Algimanto Lužo atmesti. 3. Priteisti atsakovui Algimantui Lužui, a/k XXXXXXXXXXX, iš ieškovo AB ,,Ūkio bankas” į/k 1202013, a/s 7010037107 Lietuvos banke, b.k. 10100, 1926 ( vieną tūkstantį devynis šimtus dvidešimt šešis) litus žyminiam mokesčiui atlyginti ir 2000 ( du tūkstančius) litų advokato pagalbai apmokėti. 4. Priteisti iš ieškovo AB ,,Ūkio bankas”, į/k 1202013, a/s 7010037107 Lietuvos banke, b.k. 10100, 1026 ( vieną tūkstantį dvidešimt šešis) litus žyminiam mokesčiui atlyginti valstybės naudai. 5. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
11 tema Viešieji juridiniai asmenys Seminaras Nr. 12 Tema. Viešieji juridiniai asmenys Civilinė byla Nr. 3K-7-470/2009 Ginčo esmė Kasacinėje byloje nagrinėjami klausimai dėl asociacijos nario pašalinimo iš narių tvarkos, bylos teisminio nagrinėjimo ribų, kai pašalintas asociacijos narys teisme ginčija jo pašalinimo teisėtumą ir pagrįstumą. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu atsakovo visuotinio narių susirinkimo nutarimą dėl jo (ieškovo) pašalinimo iš šio medžiotojų klubo. Ieškovas nurodė, kad jis iš klubo narių pašalintas neteisėtai, už tai, kad neturėjo dvidešimt dviejų klubo narių pasitikėjimo, nors klubo
įstatuose nėra nuostatos dėl nario, kuriuo nepasitikima, pašalinimo iš klubo narių. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovo visuotiniame narių susirinkime buvo svarstomas jo (ieškovo) pašalinimo iš klubo narių pagrįstumo klausimas. Susirinkimas nusprendė, kad ieškovas iš klubo narių pašalintas teisėtai ir pagrįstai, tačiau, ieškovo teigimu, dėl netinkamos balsavimo biuletenio formuluotės dauguma klubo narių neteisingai išreiškė savo valią. Apylinkės teismo sprendimas – ieškinys atmestas. Apygardos teismo sprendimas – ieškinį patenkino iš dalies. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Dėl bylos teisminio nagrinėjimo ribų, kai pašalintas asociacijos narys teisme ginčija jo pašalinimo iš asociacijos teisėtumą ir pagrįstumą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu. Susivienijimų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu suponuoja inter alia jų konstitucinę teisę laikantis įstatymų savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 11 straipsnis įtvirtina dvi lygiavertes teises – asmens teisę netrukdomam jungtis (nesijungti) ar stoti (nestoti) į asociaciją ir asociacijos galimybę nusistatyti veiklos taisykles, tvarkyti savo vidaus reikalus, įskaitant teisę laisvai pasirinkti savo narius steigimo dokumentuose nurodytiems tikslams įgyvendinti. Šis straipsnis negali būti aiškinamas kaip uždedantis asociacijoms ar organizacijoms pareigą priimti į savo gretas bet kurį asmenį, kuris to pageidauja. Ten, kur asociacijos yra suformuotos iš žmonių, kurie palaikydami konkrečias vertybes ar idealus, ketina siekti bendrų tikslų, neturėjimas jokios galimybės kontroliuoti asociacijų narystės klausimų prieštarautų šios laisvės efektyvumui. Susidūrus dviem konkuruojantiems – asociacijos ir jos nario – konvenciniams interesams, kiekvienu atveju nustatytina teisinga ir tinkama pusiausvyra. Šiame kontekste Teismo praktikoje pažymėta, kad, nors pliuralizmas, tolerancija ir plačios pažiūros yra demokratinės visuomenės požymis ir kartais individo interesai turi būti subordinuoti grupės interesams, demokratija nereiškia, kad daugumos nuomonė visada turi pirmenybę: kiekvienu atveju nustatytina pusiausvyra, garantuojanti teisingą ir tinkamą mažumų traktavimą ir vengiant bet kokio piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Asociacijos neturi neliečiamumo garantijų (imuniteto) prieš pagal įstatymus veikiančios teisminės valdžios įsikišimą. Asociacijų įstatymo 14 straipsnyje, reglamentuojančiame asociacijos veiklos garantijas, nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams įstatymų nenustatytais atvejais ir tvarka, politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir į jos vidaus reikalus. Ši teisės norma skirta įtvirtinti asociacijų veikimo laisvei, jų autonomiškumui. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai pašalintas asociacijos narys teisme ginčija jo pašalinimo iš asociacijos teisėtumą ir pagrįstumą, bylos teisminio nagrinėjimo ribos nustatomos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, t. y. atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes . Pažymėtina, kad Asociacijų įstatymo 14 straipsnio nuostata „įstatymų nenustatytais atvejais ir tvarka“ reiškia, jog ginčo dėl iš asociacijos pašalinto nario teisių ir teisėtų interesų teisminis nagrinėjimas, negali būti vertinamas kaip asociacijų veiklos garantijų pažeidimas, nes toks teisminis nagrinėjimas vykdomas būtent „įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka“. Asociacijų savanoriškumo, narių savitarpio supratimo ir interesų bendrumo principai neteikia teisinio pagrindo kitaip aiškinti Asociacijų įstatymo 14 straipsnį, nes tai reikštų nepagrįstą ir nepateisinamą jų suabsoliutinimą bei neteisėtą teisės į teisminę gynybą apribojimą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Asociacijų įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintos asociacijų veiklos garantijos galėtų būti suprantamos ir aiškinamos kaip garantijos, suteikiančios asociacijoms tam tikrą autonomiškumą viešosios valdžios administracinio kišimosi aspektais, tačiau negali būti vertinamos kaip ribojančios pagal įstatymus veikiančios teisminės valdžios kontrolės. Dėl ieškovo pašalinimo iš klubo narių procedūros pažeidimų Asociacijos įstatuose turi būti nurodyta asociacijos narių pašalinimo iš asociacijos tvarka bei sąlygos, visuotinio narių susirinkimo kompetencija, sušaukimo tvarka, sprendimų priėmimo tvarka, jeigu nesudaromas kitas organas, turintis visas visuotinio narių susirinkimo teises. Asociacijoje, sprendžiant klausimus dėl narių pašalinimo, turi būti sudaromos tinkamiausios ir priimtiniausios sąlygos visiems suinteresuotiems asmenims tinkamai pasirengti tokio svarbaus klausimo nagrinėjimui: pavyzdžiui, turi būti iš anksto ir aiškiai suformuluojami pašalinimo pagrindai, sudaromos sąlygos (galimybės) surinkti ir pateikti visą šiam klausimui išspręsti reikšmingą informaciją, susiformuoti narių nuomonei, pasisakyti visiems suinteresuotiems asmenims, pateikti atsikirtimus ir pan.; tokiais atvejais turi būti užtikrinama, kad šie reikšmingi klausimai nebūtų nagrinėjami, sprendžiami ir (arba) dėl jų balsuojama iš esmės nepasirengus. Nors šios garantijos nėra tiesiogiai įtvirtintos norminiuose teisės aktuose, tačiau, jas lemia ne tik narystės asociacijoje, kaip konstitucinės ir konvencinės žmogaus teisės, reikšmė, bet ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Be to, nurodytos garantijos atitinka visų asociacijos narių, o ne vien tik asmens, kurio narystės klausimas sprendžiamas, interesus. Šios garantijos gali būti nustatomos asociacijos įstatuose, tačiau ir tuo atveju, kai įstatuose jų nenustatyta, aptariamos garantijos turi būti, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, įgyvendinamos asociacijos atitinkamų organų konkrečiais veiksmais, pavyzdžiui, iš anksto, per protingą iki visuotinio narių susirinkimo terminą iškeliant klausimą dėl nario pašalinimo, jį iš anksto įtraukiant į susirinkimo darbotvarkę, suteikiant protingą terminą nariui, kurio pašalinimo klausimą numatyta nagrinėti, bei kitiems nariams pasirengti šio klausimo nagrinėjimui ir pan. Esant ginčui teisme, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo ribas, atsakovas, teigiantis, kad nario pašalinimo procedūra nebuvo pažeista, turi įrodyti aptariamų garantijų įgyvendinimo faktą (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdama į šios bylos duomenis ir byloje nustatytas faktines aplinkybes apie tai, kad ieškovo pašalinimo iš klubo narių klausimas buvo be išankstinio informavimo iškeltas ir išspręstas tame pačiame jau vykstančiame susirinkime, taip iš esmės nesuteikiant ieškovui galimybių tinkamai pasirengti šio klausimo nagrinėjimui, surinkti ir pateikti papildomos informacijos, suformuluoti atsikirtimus ir pan. bei nesudarant galimybės tinkamai apsispręsti kitiems atsakovo nariams, išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais teisiniais argumentais, konstatuoja, kad ieškovo pašalinimo iš atsakovo narių klausimas buvo išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas esmingai pažeidus bendro pobūdžio standartus. Tokia procedūra, kokia buvo taikyta ieškovo pašalinimo iš atsakovo narių atveju, nėra tinkama. Konstatuotina, kad byloje nustatyti esminiai ieškovo pašalinimo iš atsakovo narių procedūriniai pažeidimai sudarė teisinį pagrindą apeliacinės instancijos teismui pripažinti negaliojančiu atsakovo visuotinio narių susirinkimo 2008 m. balandžio 9 d. nutarimą dėl ieškovo pašalinimo iš klubo narių. Išplėstinė teisėjų kolegija nutarė: Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimą palikti nepakeistą. Civilinė byla Nr. 3K-7-308/2008 Ginčo esmė
Ieškovė A. N. prašė panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymą dėl jos atleidimo iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigų, išmokant jai išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, grąžinti ją į pirmesnį darbą ir priteisti jai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kultūros ministras įsakymu priėmė ieškovę, laimėjusią konkursą, į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigas, su ja sudaryta terminuota darbo sutartis. Kultūros ministras įsakymu, vadovaudamasis DK 124 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 2 dalimi, Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsniu, atleido ją iš pareigų. Ieškovės nuomone, šis įsakymas yra neteisėtas, nes jame nenurodytas nė vienas DK 125–129 straipsniuose įtvirtintas darbo santykių pasibaigimo pagrindas, o nurodytos bendrosios teisės normos negali būti laikomos darbuotojo atleidimo iš darbo teisiniu pagrindu. Be to, kultūros ministro, t. y. viešojo administravimo subjekto, priimtas ginčijamas įsakymas, kuris yra individualaus pobūdžio administracinis aktas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nenurodyta akto apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalys). Apylinkės teismo sprendimas – ieškinys atmestas. Apeliacinio teismo sprendimas – ieškinys patenkintas. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Dėl teisės normų, reglamentuojančių teatro vadovo atleidimą iš darbo, aiškinimo ir taikymo Teatrų veiklą reglamentuoja specialieji teisės aktai - Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas bei poįstatyminiai aktai, kuriais nustatomi šių įstaigų, jų darbuotojų, vadovų teisinio statuso, darbo sąlygų ir kiti ypatumai. Kadangi Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra biudžetinė įstaiga, tai taikytinos ir Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatos, aktualios konkrečiam klausimui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėto įstatymo atžvilgiu Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas yra specialusis, visų pirma būtina vadovautis specialiojo teisės akto normomis (lex specialis derogat lex generalis). Sprendžiant dėl konkrečios įmonės ar įstaigos vadovo atleidimo iš darbo tvarkos, būtina įvertinti įstaigos, taip pat jos steigėjo ar savininko teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą, bendrųjų ir specialiųjų teisės aktų nuostatas, susijusias su šio klausimo reglamentavimu. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad biudžetinės įstaigos – teatro – veikla yra viešųjų paslaugų teikimas, todėl šios veiklos efektyvumas yra viešasis interesas. Biudžetinių įstaigų steigėjų – valstybės ar savivaldybės institucijų, kurių funkcija – užtikrinti viešojo intereso tenkinimą, sprendimai dėl įstaigos vadovo priėmimo į darbą ar atleidimo taip pat turi atitikti viešąjį interesą. Įvertinus biudžetinės įstaigos teisinio statuso ypatumus, jos veiklą kaip viešąjį interesą, darytina išvada, kad sprendimai, susiję su biudžetinės įstaigos veiklos organizavimu, turi būti objektyviai pagrįsti viešuoju interesu, o ne absoliutaus pobūdžio teise atleisti darbuotoją, suteikiančia nekontroliuojamą galimybę priimti bet kokių motyvų nulemtą sprendimą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia, vienų asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems, valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimai dėl biudžetinės įstaigos vadovo atleidimo turi būti aiškūs, racionaliai motyvuoti, pagrįsti atitinkamomis teisės normomis bei faktinėmis aplinkybėmis. Aiškindamas įstatymo nuostatas, aktualias sprendžiant klausimą dėl biudžetinės įstaigos steigėjo teisių atleisti šios įstaigos vadovą apimties, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis šiais principais, atsižvelgiant į tai, kad minėto klausimo tinkamas, skaidrus ir pagrįstas sprendimas yra viešasis interesas, tokios steigėjo teisės negali būti aiškinamos kaip absoliučios, jei tai tiesiogiai nenurodyta įstatyme. Valstybės teatro vadovo priėmimas į darbą negali būti grindžiamas fiduciarinių pavedimo teisinių santykių atsiradimu, o atleidimas – jų pasibaigimu, todėl steigėjo nepasitikėjimas vadovu gali būti pagrindas nutraukti su juo sudarytą darbo sutartį tik tada, kai toks pagrindas ir jo konstatavimo kriterijai nustatyti įstatyme ir konkrečiu atveju nustatyti faktai šiuos kriterijus atitinka. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 8 straipsnio nuostatą, kad teatrų darbuotojų darbo santykius reglamentuoja Darbo kodeksas, šis įstatymas ir kiti norminiai aktai, taip pat į Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-447 patvirtintų Klaipėdos valstybinio muzikinio tetaro nuostatų 11 punkto nuostatą, kad teatro vadovą skiria į pareigas ir atleidžia iš jų kultūros ministras Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog biudžetinės įstaigos - teatro vadovą ir steigėją sieja darbo teisiniai santykiai, atsirandantys terminuotos darbo sutarties pagrindu. Ši sutartis gali būti nutraukiama tik vadovaujantis Darbo kodekse įtvirtintu darbo sutarties nutraukimo reglamentavimu. Tokią išvadą patvirtina DK 1 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad šis kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius ne tik su šiame kodekse, bet ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu bei gynyba. Taigi sistemiškai taikomos Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo bei Darbo kodekso normos sudaro bendrą teisės normų sistemą, reglamentuojančią teatro vadovų priėmimą į darbą ir atleidimą iš jo. DK 124 straipsnio 1 punktas nukreipia į specialiuosius įstatymus, kuriuose gali būti nustatyti kitokie nei Darbo kodekse įtvirtinti darbo sutarties nutraukimo pagrindai. Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsnis nelaikytinas nustatančiu darbo sutarties nutraukimo pagrindą, nes nurodo tik subjektą, kompetentingą spręsti darbo sutarties nutraukimo klausimą, be to, ši norma, sprendžiant teatro vadovo atleidimo klausimą, netaikytina kaip bendroji specialiosios normos - Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 5 punkto - atžvilgiu. Tuo tarpu specialiosios teatro vadovo darbo santykius reglamentuojančios normos - Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 8 straipsnis, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuostatų 11 punktas nukreipia į Darbo kodekso ir kitus norminius teisės aktus. Be išvardytų, kiti teisės aktai biudžetinės įstaigos – teatro – vadovo atleidimo iš darbo klausimo nereglamentuoja, o iš nurodytų teisės aktų darbo sutarties nutraukimo pagrindai įtvirtinti Darbo kodekse, todėl būtent jais ir būtina vadovautis sprendžiant šį klausimą. Kadangi kasatorius ieškovę atleido iš darbo be teisėto pagrindo, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai darbo sutarties su ja nutraukimą pripažino neteisėtu. Biudžetinės įstaigos – valstybės teatro vadovui specialiajame – Teatrų ir koncertinių įstaigų – įstatyme suteiktas specifinis teisinis statusas, kuris gali iš esmės skirtis nuo viešosios įstaigos vadovo teisinės padėties, priklausomai nuo konkrečios viešosios įstaigos teisinio statuso. Dėl šios priežasties šioje byloje nesiremiama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriomis nagrinėtas viešųjų įstaigų vadovų atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas. Dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo Nepriteisęs vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 297 straipsnio 3 dalį, silpnesnės darbo santykių šalies teisę į turtinę kompensaciją už priklausančių gauti pajamų negavimą ne dėl jos kaltės, kai kasatorius nevykdo sprendimo. Kasacinis teismas, įvertinęs minėtų pažeistų ieškovės teisių svarbą jai kaip silpnesnei ginčo šaliai, sprendžia, kad šioje byloje viešasis interesas – silpnesnės darbo santykių šalies, t. y. darbuotojo, teisių apsauga – reikalauja peržengti kasacinio skundo ribas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, todėl vadovaujantis DK 297 straipsnio 3 dalimi ieškovei papildomai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos iki šio teismo sprendimo įvykdymo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, nutaria:
Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (į. k. 188683671) ieškovės A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
13 tema Sandoriai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Civilinė byla Nr. 3K-3-1319/2001 dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir potvarkio dalies panaikinimo (sandoriai) 2001 m. gruodžio 10 d Ginčo esmė: Ieškovas P. Vilkys kreipėsi į teismą ir nurodė, kad su atsakove E. M. Vilkiene santuoką nutraukė dar 1968 metais. 1978 m. sausio 13 d. Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 14 ir Kultūros darbuotojų profsąjungos Klaipėdos miesto prezidiumo 1978 m. vasario 15 d. protokolu Nr. 23 ieškovui sodininkų bendrijoje “Minija” Klaipėdos rajone buvo išskirtas sodo sklypas Nr. 721. 1982 m. liepos 6 d. gavęs leidimą ieškovas šiame sklype pasistatė sodo namelį, kuris 1984 m. birželio 21 d. priimtas eksploatacijai. 1996 m. rugsėjo 27 d. atlikus pakartotinę namelio inventorizaciją P. Vilkys sužinojęs, jog sklypas Nr. 721 parduotas M. E. Vilkienei. Tai atsitiko todėl, kad sodininkų bendrija “Minija”, remdamasi Klaipėdos miesto kombinato “Dailė” profsąjungos komiteto 1983 m. balandžio 29 d. posėdžio protokolu Nr. 14 perrašė atsakovei sodo sklypą. Ieškovas teigė, kad sodininkų bendrija pažeidė tuo metu galiojusius Tipinius darbininkų ir tarnautojų sodininkų bendrijos įstatus. Pagal šiuos įstatus klausimą dėl sodo sklypo suteikimo E. Vilkienei galėjo svarstyti tik Kultūros darbuotojų profsąjungos Klaipėdos miesto komiteto prezidiumas. Be to, sklypas iš ieškovo turėjo būti atimtas, o 1983 m. balandžio 29 d. posėdžio protokole Nr. 14 kalbama tik apie tarpininkavimą. Ieškovas teismo prašė pripažinti negaliojančia sklypo Nr. 721, esančio sodininkų bendrijoje “Minija”, pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P 55/95-163 ir panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės 1994 m. lapkričio 24 d. potvarkio Nr. 625 – V 7 p. dalį, numatančią sodo sklypą Nr. 721, esantį sodininkų bendrijoje “Minija”, įregistruoti atsakovės E. Vilkienės vardu. Reikalavimas: 2001 m. balandžio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Petro Vilkio ieškinį atsakovams Eugenijai Mildai Vilkienei, Klaipėdos rajono merui, Klaipėdos rajono žemėtvarkos tarnybai, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant trečiajam asmeniui sodininkų bendrijai “Minija”, dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir potvarkio dalies panaikinimo. Ieškovo argumentai: 1. Teismai netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir netaikė tų teisės normų, kurias turėjo taikyti – Lietuvos TSR Ministrų tarybos ir Lietuvos Respublikinės profesinių sąjungų tarybos 1979 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 213 patvirtintų “Tipinių darbininkų ir tarnautojų sodininkų bendrijos įstatų” (toliau – Tipiniai įstatai) ir sodininkų bendrijos “Minija” įstatų. Ginčijama žemės pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta remiantis tuo, kad atsakovei E. M. Vilkienei žemės sklypas Nr. 721 perrašytas Klaipėdos kombinato “Dailė” profsąjungos komiteto 1983 m. balandžio 29 d. nutarimu (protokolo Nr. 14). Šis nutarimas, kasatoriaus manymu, yra niekinis. Pagal Tipinius įstatus bei sodininkų bendrijos “Minija” įstatus sklypai galėjo būti tik skiriami, o ne perrašomi. Klaipėdos miesto kombinato “Dailė” profsąjungos komiteto 1983 m. balandžio 29 d. posėdžio protokolo Nr. 14 pagrindu ginčo sodo sklypas negalėjo būti perrašytas atsakovei. Ieškovas savo noru iš sodininkų bendrijos nėra išstojęs, taip pat nėra jokiu kitu būdu pašalintas. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų atsakovai nepateikė. Klaipėdos miesto kombinato “Dailė” profsąjungos komitetas neturėjo teisės spręsti sodininkų bendrijos “Minija” sklypų skirstymo klausimų, nes minėta sodininkų bendrija nebuvo įsteigta prie Klaipėdos miesto kombinato “Dailė”. Be to, 1983 m. balandžio 29 d. protokole Nr. 14 kalbama tik apie tarpininkavimą, o ne konkretų nutarimą dėl žemės sklypo išskyrimo; 2. Apie tai, kad ginčo sklypas perrašytas E. M. Vilkienės vardu ieškovas sužinojęs tik 1997 metais. Tais pačiais metais jis kreipėsi į teismą; 3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimas, kad ieškovas su E. M. Vilkiene gyvena kartu ir veda bendrą ūkį, yra neteisingas. Atsakovo argumentai: 1. Ginčo sklypas atsakovės vardu perrašytas teisėtai. Sklypas Nr. 721 Kultūros darbuotojų profsąjungos Klaipėdos miesto komiteto 1978 m. vasario 15 d. nutarimu buvo išskirtas Klaipėdos miesto kombinatui “Dailė”. Atsakovui sklypo atsisakius, pagal Tipinius įstatus ir sodininkų bendrijos “Minija” įstatus tarpininkaujant Klaipėdos miesto kombinato “Dailė” profsąjungos komitetui sklypas galėjo būti skirtas bet kuriam norinčiam darbuotojui; 2. Ieškovas P. Vilkys kasaciniame skunde rašo netiesą, kad apie sodo perrašymą sužinojo tik 1997 metais. Atsakovei E. M. Vilkienei išperkant sodo žemę, 1994 metais ieškovas mokėjo savais investiciniais čekiais; 3. E. M. Vilkienei sodo sklypas skirtas ne kaip P. Vikio šeimos nariui, o kaip Klaipėdos miesto kombinato “Dailė” darbuotojai. Teisėjų kolegija konstatuoja: Teismas gali taikyti niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes, t.y. pripažinti iš tokio sandorio ar akto atsiradusias civilines teises ir pareigas negaliojančiomis, kai nustato, jog yra pakankamas pagrindas sandorį ar aktą pripažinti niekiniu. Ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas taiko niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes, tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas apsprendžia ieškinio pagrindas ir dalykas. Todėl tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškininio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai. Teismų nustatyta aplinkybė, kad P. Vilkys 1992 m. spalio 31 d. pagal mokėjimo pranešimą, kuriame ginčo sodo sklypo pirkėja įvardinta atsakovė, net įmokėjo 297 investicinius čekius, bei kiti byloje esantys įrodymai prieštarauja ieškovo teiginiui, kad 1983 metais teises į sodo sklypą ir kitas sodininkų bendrijos nario teises atsakovė įgijo be jo žinios. Esant tokioms aplinkybėms, teismai negalėjo pripažinti, jog yra akivaizdu, kad Klaipėdos miesto kombinato “Dailė” profsąjungos komiteto 1983 m. balandžio 29 d. nutarimo pagrindu E. M. Vilkienė negalėjo įgyti sodininkų bendrijos “Minija” nario teisių ir pareigų. Ieškovas P. Vilkys ieškinyje nepareiškė reikalavimo Klaipėdos miesto kombinato “Dailė” profsąjungos komiteto 1983 m. balandžio 29 d. nutarimą pripažinti negaliojančiu (b.l. 3, 151, 152). Todėl teismai pagrįstai atsisakė nagrinėti 1983 m. balandžio 29 d. nutarimo teisinės galios klausimą ir laikyti jį niekiniu. Kadangi žemės pirkimo – pardavimo sutartis ir Klaipėdos rajono savivaldybės 1994 m. lapkričio 24 d. potvarkis Nr. 625 – V buvo ginčijami tuo pagrindu, jog atsakovė E. M. Vilkienė neteisėtai pripažinta sodininkų bendrijos “Minija” nare, nenuginčijus 1983 m. balandžio 29 d. nutarimo, ieškinio tenkinti pagrindo nebuvo
Nutaria: Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Civilinė byla 3K-3-281/2002 dėl nutarties peržiūrėjimo įmonei dėl apmokėjimo už atliktus darbus. ( sandoriai) 2002 m. vasario 11 d. Ginčo esmė: Ieškovas nurodė, jog su atsakovu 1994 m. sudarė žodinę rangos sutartį, pagal kurią ieškovas, atsakovui pateiktus užsakymus, atlikdavo darbus – išveždavo kietas atliekas iš Telšių miesto gyventojų kiemų. Ieškovo teigimu, jis atlikdavo darbus ir suteikdavo paslaugas, atsakovas įsipareigojo ieškovui už tai sumokėti, tačiau apmokėjo už darbus tik iš dalies. Ieškovas, vadovaudamasis CK 4 str., 40 str., 374 str., prašė teismo priteisti jam iš atsakovo 53 889,15 Lt už laikotarpį nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2000 m. sausio 1 d. už suteiktas paslaugas. Telšių rajono apylinės teismas 2001 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Surinktų įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, jog atsakovas neįsipareigojo ieškovui pats mokėti už šiukšlių išvežimą, o tik priimdavo iš gyventojų įmokas ir pervesdavo jas ieškovui, be to, suteikdavo informaciją, kur tikslinga išvežti susikaupusias šiukšles, ir už tai iš gyventojų gaudavo atlyginimą. Teismas taip pat nurodė, jog tarp šalių nėra sudaryta rašytinė sutartis ir nėra kitų įrodymų, kad atsakovas būtų žodžiu įsipareigojęs sumokėti ieškovui už gyventojams suteiktas paslaugas, todėl tenkinti ieškinį nėra pagrindo. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartimi ieškovo UAB “Telšių keliai” apeliacinį skundą atmetė. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis. Kolegija nurodė, kad byloje esančių įrodymų pagrindu neginčijamai nustatyta, kad ieškovo suteiktos paslaugos suteiktos ne atsakovui, bet Telšių miesto gyventojams, atsakovas nei žodžiu, nei raštu neįsipareigojo ieškovui pats mokėti už šiukšlių išvežimą, todėl apylinkės teismas įrodymus įvertino tinkamai ir nėra jokio pagrindo apylinkės teismo sprendimą naikinti. Reikalavimas: UAB “Telšių keliai” ieškinį atsakovui Telšių rajono savivaldybės butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonei dėl apmokėjimo už atliktus darbus ir 889, 15 Lt . Konstatuoja: Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai atmetė ieškinį, iš esmės motyvuodami tuo, jog tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl šiukšlių išvežimo, paslaugos buvo teikiamos ne atsakovui, bet Telšių miesto gyventojams, aiškaus atsakovo įsipareigojimo mokėti už gyventojų skolas teismai nenustatė, todėl laikė, jog atsakovas pervesdavo surinktus pinigus iš gyventojų ieškovui tik kaip tarpininkas. Kolegija konstatuoja, jog tokios teismų išvados nepagrįstos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pagal atsakovo pateiktus užsakymus (t. 1, b.l. 176-184) išveždavo iš Telšių miesto gyventojų gyvenamųjų namų kiemų šiukšles, o atsakovas už gyventojams suteiktas paslaugas sumokėdavo ieškovui pagal jo pateiktas sąskaitas – faktūras mokėjimo pavedimais (t. 1, b.l. 19-39). Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, jog šalių veiksmai atitinka klasikinę sutarčių sudarymo tvarką – vienos šalies pasiūlymas kitai (oferta), ir šio pasiūlymo priėmimas (akceptas). Vadovaudamasi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, kolegija daro išvadą, jog tarp ieškovo ir atsakovo dėl paslaugų teikimo (šiukšlių išvežimo) bei mokėjimų už paslaugas susiklostė ir jas sieja dvipusiai prievoliniai santykiai bei nusistovėjusi paslaugų teikimo ir mokėjimų už šias paslaugas praktika, kuri pagal bendruosius įstatymų pradmenis sukuria šalims sutartines civilines teises ir pareigas. Tik tai, jog tarp šalių nėra sudaryta vieninga rašytinė sutartis, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovo reikalavimai atsakovo atžvilgiu yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje kilo ginčas dėl šalių sutartinių santykių turinio bei jų kvalifikavimo, todėl šalių tarpusavio teisės ir pareigos turi būti aiškinamos vadovaujantis bendrosiomis sutarties aiškinimo taisyklėmis, taip pat sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principais. Vienas pagrindinių principų, aiškinant šioje byloje tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, yra reikalavimas nustatyti tikruosius šalių ketinimus, o jeigu to padaryti neįmanoma, šalių sutartinius santykius būtina aiškinti pagal reikšmę, kurią protingi asmenys, veikdami kaip sutarties šalis, suteiktų sutarčiai analogiškomis aplinkybėmis (CK 6.123 str.,.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinėje teisėje įtvirtintą vartotojų (šiuo atveju – Telšių miesto gyventojų) teisių gynimo prioriteto principą, kuris aiškinant šalių sutartinius santykius, suponuoja reikalavimą sutarties sąlygas visais atvejais aiškinti vartotojo naudai, sprendžia, jog tarp atsakovo ir ieškovo susiklostė paslaugų teikimo teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovas įsipareigojo atsakovui pateikus užsakymus išvežti iš Telšių gyventojų gyvenamųjų namų kiemų šiukšles, o atsakovas yra įgaliotas rinkti gyventojų įmokas ir surinktas lėšas mokėti ieškovui. Atsakovas yra įpareigotas užtikrinti tinkamą savo prievolės įvykdymą ieškovui bei imtis reikiamų priemonių surinkti iš gyventojų mokesčius už teikiamas paslaugas (skolų išieškojimą teisminiu keliu ir pan.). Todėl aplinkybė, jog atsakovas negali atsiskaityti su ieškovu už šiukšlių išvežimą anksčiau, nei surenka mokesčius iš gyventojų, nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo prievolės ieškovui įvykdymo. Bylos nagrinėjimo metu šalys vadovavosi taip pat ir LR Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 124, kuriame nurodyta, kad įsiskolinimai ir delspinigiai už laiku neapmokėtas komunalines paslaugas, dėl kurių išieškojimo iš gyventojų įstatymų nustatyta tvarka kreipiasi gyvenamąsias patalpas eksploatuojančios įmonės, įstaigos, organizacijos ar bendrijos, negali būti išieškoma anksčiau negu jos gauna iš gyventojų pagal įstatymus (3.4 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šio nutarimo straipsnio tikslas – pristabdyti galimą kitos šalies ekonominį žlugdymą, bet šis straipsnis neatleidžia nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo apskritai. CK 176 str. numato, jog prievolės turi būti įvykdytos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jeigu nurodymų nėra – pagal paprastai reiškiamus reikalavimus. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismai, neteisingai aiškindami ir taikydami materialinės teisės normas, nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus, ir konstatuoja, jog atsakovas turi vykdyti prievolę sumokėti ieškovui už jo suteiktas paslaugas, todėl pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimas ir nutartis naikintini. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu konstatuota, jog atsakovas kreipėsi į teismą dėl dalies – 25904,49 Lt įsiskolinimo iš gyventojų išieškojimo, bet nepateikta duomenų dėl likusios įsiskolinimo atsakovui sumos išieškojimo. Teismai šių aplinkybių netyrė, taip pat nėra aišku, kokia apskritai šiuo metu yra įsiskolinimo ieškovui suma. Tai yra fakto klausimai, kuriuos nustatyti, ištirti ir įvertinti yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nutaria: Telšių rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. sprendimą bei Šiaulių apygardos teismo 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Telšių rajono apylinkės teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Civilinė byla Nr. 3K-3-125/2001 m. dėl sutikimo įkeisti santuokinį turtą ir turto įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančiais (sandoriai) (galiojo senas CK) 2001m. sausio 31 d. Ginčo esmė: Ieškovė J.Staniulienė 1999 m. gegužės 27 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu atsakovo A.Staniulio 1994 m. sausio 19 d. Vilniaus miesto 8-am notarų biurui pateiktą pareiškimą ieškovės vardu, kuriuo išreikštas sutikimas įkeisti butą, esantį Vilniuje, Basanavičiaus g. 53-2. Ieškovės parašą pareiškime patvirtino notarė R.Steckytė. Ieškovė taip pat prašė pripažinti negaliojančia 1994 m. sausio 19 d. įkeitimo sutartį (registro Nr. 141), kuria įkeistas minėtas butas. Ieškovė nurodė, kad 1994 m. sausio 19 d., jai nežinant, Vilniaus m. 8-jame notarų biure atsakovas A.Staniulis jos vardu pateikė pareiškimą, kuriuo ji neva sutinka įkeisti jiems abiem priklausantį butą. Šis butas įkeistas užtikrinant UAB ,,Vytardas” paskolos, gautos iš Lietuvos taupomojo banko (toliau – LTB), grąžinimą. Ieškovė paaiškino, kad sausio 19 d. ji gyveno pas savo motiną J.Šaumanienę, Žirmūnų g. 81-81, Vilniuje, ten A.Staniulis jai atvežė neužpildytą pareiškimo blanką ir paprašė jį pasirašyti, nurodęs, kad to reikia verslo reikalais, daugiau nieko nepaaiškinęs. Ieškovė pasirašė jai pateiktame blanke. Kaip vėliau paaiškėjo, pareiškimo tekstą įrašė ir šį pareiškimą patvirtino Vilniaus miesto 8-ojo notarų biuro notarė R.Steckytė (dabartinė pavardė - Čižienė), ieškovei nedalyvaujant. Šie veiksmai atlikti pažeidžiant Notariato įstatymo reikalavimus. Minėto pareiškimo pagrindu notarė tą pačią dieną patvirtino buto įkeitimo sutartį. Dėl nurodytų priežasčių 1994 m. sausio 19 d. pareiškimas ir įkeitimo sutartis turi būti pripažinti negaliojančiais. Ieškininio pareiškimo papildymu ir patikslintu ieškininiu pareiškimu ieškovė prašė atstatyti praleistą senaties terminą, nes apie pažeistą savo teisę sužinojo tik 1997 m. spalio mėnesį, kai atvyko įkeistą butą varžytinėse nusipirkę asmenys ir pateikė jai 1997 m. spalio 13 d. varžytinių aktą. Reikalavimas: dėl sutikimo įkeisti santuokinį turtą ir turto įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančiais Argumentai dėl sandorių: Sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 40 straipsnis). Kad sandoris galiotų, reikia šių sąlygų : 1) sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs; 2) sandorio turinys turi atitikti įstatyme nurodytus reikalavimus; 3) valios išreiškimas turi atitikti sandorio dalyvių tikrąją valią; 4) sandoris turi būti išreikštas įstatyme numatyta forma. Ieškovė ginčijo vienašalį sandorį – pareiškimą, kuriame ji pasirašė, kad sutinka įkeisti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdomą turtą – butą, esantį Basanavičiaus g. 53-2, Vilniuje, kaip neatitinkantį įstatymo reikalaujamos formos, t.y. notarinis pareiškimas nebuvo priimtas Notariato įstatymo 37 str. nustatyta tvarka. Santuokoje įgytu turtu, esančiu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, sutuoktiniai negali vienasmeniškai disponuoti ar jo apsunkinti (SŠK 21 str. 1 d.). Pagal Lietuvos CK 200 straipsnio 2 dalį įkaito davėju gali būti tik turto savininkas arba asmuo, turintis į tą turtą patikėjimo teisę. Kai turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įkaito davėju pagal SŠK 21 str. 4 d. ir CK 200 straipsnio 2 d. prasmę gali būti tik abu sutuoktiniai. Tai reiškia, kad vienas sutuoktinis, neturėdamas kito sutuoktinio sutikimo negali įkeisti buto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe. CK 58 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, jei ta pasekmė yra įsakmiai nurodyta įstatyme. Sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu (SŠK 21 str. 4 d.). Privalomos notarinės sutuoktinio sutikimo formos nenumato įstatymas. CK 45 str. 1 d. numato, kad sandorius sudaromus rašytine forma turi pasirašyti juos sudarantys asmenys. Ši norma nenustato, kad parašus būtina tvirtinti notariškai. Byloje nustatyta, kad ieškovė pasirašė pareiškimą notarų biurui. Klausimas, ar ieškovė pareiškimą pasirašė namuose, ar notarų biure, būtų reikšmingi, jeigu būtų pareikštas materialinis reikalavimas dėl parašo pareiškime tikrumo, ar būtų ginčijamas sandoris dėl valios ydingumo. Notarė neatliko notarinių veiksmų, kad įforminti ieškovės sutikimą įkeisti turtą, nes toks sutikimas buvo įformintas paprasta rašytine forma, todėl teismai nepagrįstai konstatavo Notariato įstatymo 37 str. pažeidimus, jog nėra įrašo registre, patvirtinančio, kad notarinis veiksmas atliktas. Notariato įstatymo paskirtis reglamentuoti notaro praktika užsiimančių asmenų veiklos sąlygas ir tvarka, jų atsakomybę, todėl šiame įstatyme nereglamentuojami sandorių formos klausimai. Šioje byloje nustatyti notaro padaryti pažeidimai patvirtinant asmens parašo pareiškime tikrumą negali sudaryti įstatyminio pagrindo pripažinti sandorius negaliojančiais. Teismai, vertindami ieškovės ir atsakovo A.Staniulio paaiškinimus dėl pareiškimo surašymo notarų biurui aplinkybes, turėjo atkreipti dėmesį, kad sutuoktiniai veikia nesąžiningai daiktinės teisės – įkeitimo teisės turėtojo atžvilgiu. Panaudojo banko kreditą įkeisto turto pagerinimui, naudojant UAB ,,Vytardas” akcijas, siekia išvengti skolos grąžinimo bei pagerintą turtą išlaisvinti nuo įkeitimu atsiradusio suvaržymo. Butas, nekeičiant jo teisinio statuso paverčiama kavine, nuomojamas kaip negyvenama patalpa, o vėliau vėl dalinamas tarp sutuoktinių, kaip gyvenamas būstas. Šie sutuoktinių veiksmai turėjo būti pagrindas teismams vertinant ieškovės ir atsakovo aiškinimus (CPK 65 str.). Pareiškimo forma - tipinė, jame yra atspausdinti žodžiai, kurie parodo pareiškimo esmę - kad tai yra sutuoktinio sutikimas. Ieškovė, pasirašydama tokio pobūdžio dokumentą, išreiškė savo valią dėl disponavimo santuokiniu turtu. Dėl šių argumentų konstatuotina, kad pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais nenustatyta. Nutaria: kad ieškinys atmestinas dėl jo nepagrįstumo, kasacinio skundo argumentas apie ieškininės senaties taikymą nenagrinėtinas, nes jei subjektyvinė teisė nėra pažeista, tai ieškininės senaties termino eiga iš viso negali prasidėti (CK 86 str.). teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugpjūčio mėn. 10 d. nutartį panaikinti. Jūratės Staniulienės ieškinį atsakovams Artūrui Staniuliui, Vilniaus m. 8-to notarų biuro notarei R.Čižienei, Lietuvos taupomojo banko Sostinės skyriui dėl sutikimo įkeisti santuokinį turtą ir turto įkeitimo 1994 m. sausio 19 d. sutarties (registro numeris 141) pripažinimo negaliojančiais atmesti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Civilinė byla Nr. 3K-7-829/2002 dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia. ( sandoriai) 2002 m. rugsėjo 24 d
Ginčo esmė: Ieškovas Giedrius Šukutis nurodė, kad 1993 m. jo tėvai Nijolė ir Mykolas Šukučiai pradėjo gyvenamojo namo statybą Smeltalės g. 23, Gargžduose. 1994 m. gegužės 13 d. Nijolė Šukutienė mirė. Tuo metu buvo atlikta 60% gyvenamojo namo statybos darbų ir supirktos statybinės medžiagos. Kadangi nebaigtas statyti namas buvo bendroji jungtinė tėvų nuosavybė, motinos mirties dieną atsirado paveldėjimo teisė į jai priklausiusią ½ dalį namo dalį pirmosios eilės įstatyminiams įpėdiniams (ieškovui, jo seseriai ir tėvui). Ieškovo sesuo Meirita Tamašauskienė įsipareigojo nereikšti pretenzijų į motinos turto dalį natūra, o ieškovas įsipareigojo jai priklausiusios palikimo dalies (1/6 namo dalies) vertę kompensuoti pinigais. Taip pat buvo susitarta, kad G. Šukučiui atiteks gyvenamojo namo mansarda, kurią jis savo lėšomis įsirengs. Ieškovas sumokėjo kompensaciją seseriai bei įsirengė mansardą, kurioje 1996 m. sausio 10 d. apsigyveno su šeima. Jo nuomone, palikimą jis priėmė, kai pradėjo faktiškai valdyti paveldėtą turtą. 1997 m. G. Šukutis sužinojo, kad jo tėvas M. Šukutis, kurio vardu buvo įregistruotas visas gyvenamasis namas, jį kartu su žeme 1996 m. gruodžio 19 d. įkeitė AB Vilniaus bankas. Kadangi įkeisti galima tik savininkui priklausantį turtą, o 1/3 dalis namo priklauso jam, kaip mirusios motinos palikimas, dalis įkeitimo sutarties negaliojanti. Ieškovas prašė pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio Smeltalės g. 23, Gargžduose, pripažinti negaliojančia 1996 m. gruodžio 19 d. įkeitimo sutarties, patvirtintos Klaipėdos miesto ketvirtajame notarų biure, 1.2 punktą dėl šio namo įkeitimo. Reikalavimas: pagal ieškovo Giedriaus Šukučio ieškinį atsakovams Mykolui Šukučiui, akcinei bendrovei Vilniaus bankas, V. Kavergos individualiai įmonei, tretiesiems asmenims: Meiritai Tamošauskienei, Juozui Buraičiui, Klaipėdos miesto ketvirtajam notarų biurui dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovo kasacinio skundo argumentai: 1) Apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, kas M. Tamašauskienė palikimo nepriėmė, pripažino, kad G. Šukutis galėjo paveldėti tik ¼ dalį gyvenamojo namo, todėl turėjo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovui buvo pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį namo; 2) Teismų argumentas, kad įkeitimo sutartis pripažintina negaliojančia, nes namą įkeitė asmuo, nesantis turto savininku, nepagrįstas. M. Šukutis 1996 m. kovo 26 d. įregistravo namą savo vardu. Ieškovas tam neprieštaravo. Ieškovas neįregistravęs jam galėjusios priklausyti nuosavybės teise namo dalies, neišreiškė savo, kaip galimo bendrasavininkio valios disponuoti namo dalimi; 3) Bankas, sudarydamas įkeitimo sutartį su M. Šukučiu, rėmėsi oficialiais dokumentais ir duomenimis, kuriuos privalėjo žinoti ir ieškovas; 4) Giedriui Šukučiui tapus įkeisto namo bendrasavininkiu įkeitimo teisė lieka galioti; 5) Net laikant, kad M. Šukučiui priklauso tik ¾ namo dalys, nebuvo pagrindo pripažinti negaliojančiu jam priklausančių namo dalių įkeitimo. Atsakovo argumentai: prašo palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartį ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 13 d. sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: 1) Kasacinis skundas paduotas pažeidus CPK 340 str. numatytą terminą; 2) Ieškovui nebuvo suteikta teisė pasisakyti dėl atsakovo prašyme atstatyti praleistą terminą kasaciniam skundui paduoti nurodytos priežasties svarbumo; 3) Aiškindamas CK 211 str. kasatorius neatkreipia dėmesio, kad ši norma reglamentuoja tik tuos atvejus, kai nuosavybės teisė įgyjama sandorio pagrindu ir įgijėjas žino apie daikto apsunkinimą įkeitimo sutartimi; 4) Daugelis kasacinio skundo argumentų liečia ne teisės, o fakto klausimus. Teismas konstatuoja: Dėl paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių normų taikymo: Paveldėjimo būdu nuosavybei įgyti įpėdinis turi priimti palikimą. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarinei institucijai pareiškimą apie palikimo priėmimą ( 1964 m. CK 587 str.). Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 587 str. 5 d.). Toks turtas įpėdiniui priklauso nuosavybės teise. Pagal palikimo priėmimo teisinių santykių principus palikimui priimti įpėdinis turi išreikšti savo valią, o tai gali būti padaryta raštu - per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos paduodant pareiškimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo palikimo atsiradimo vietos notarų biurui ar veiksmais faktiškai pradedant paveldėtą turtą valdyti. Tik priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko (CK 587 str. 5 d.). Iš to seka, kad savo esme palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti tam tikras teisines pasekmes. Sandoriu, kaip tam tikru teisiniu veiksmu ir asmens valios aktu, sąmoningai siekiama tam tikro teisinio tikslo (CK 40 str.). Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastimi yra jo ūkiniai, buitiniai ar kiti poreikiai, jie lemia norą sudaryti sandorį. Vienok sandoriui sudaryti nepakanka tik asmens vidinės valios, o būtina asmens valią išreikšti įstatymo nustatyta forma ir terminais, kad jo valią žinotų kiti asmenys. Tik toks valios išreiškimas gali sukelti civilines teisines pasekmes. Tokiu būdu, palikimo priėmimas - tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldėtą turtą, patvirtinančiu CK 587 straipsnio prasme palikimo priėmimą, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamoje būklėje, t.y. faktiniu turto valdymu paprastai laikoma tai, kad įpėdinis gyvena paveldimame name, juo naudojasi, jį tvarko ir savo aktyviais veiksmais parodo, kad išreiškė savo valią siekdamas įgyti teises į atsiradusį palikimą ir faktiškai pradėjo jį valdyti ir juo naudotis. Kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, įpėdinis, kuris nėra raštu išreiškęs savo valios palikimą priimti, turi įrodyti, kad jis palikimą priėmė faktiškai pradėjęs paveldėtą turtą valdyti, o šiuos veiksmus atliko per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Teismai padarė išvadą, jog ieškovas priėmė palikimą. Teismai iš esmės vadovavosi liudytojų parodymais, ieškovo ir atsakovo paaiškinimais. Vadovaujantis bylos medžiaga, kolegija daro išvadą, jog vertindami įrodymus apie tai, kad ieškovas G.Šukutis priėmė palikimą, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai įrodinėjimo tvarkos taisyklių nepažeidė ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas po motinos mirties priėmė palikimą. Bet teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ir ieškovo sesuo M. Tamošauskienė priėmė palikimą. Kasacinio teismo kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo sesuo palikimo nepriėmė, o nepriėmusi, negalėjo perleisti. Byloje nėra duomenų, kad M. Tamošauskienė priėmė palikimą. Priešingai, ji pati nurodo, kad palikimo nepriėmė, nes atsisakė savo dalies už kompensaciją brolio naudai. 1964 m. CK 591 str. 1 ir 3 dalys numatė, kad nepriėmęs palikimo įpėdinis gali atsisakyti palikimo kito įpėdinio naudai tik per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos padavęs atitinkamą pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarų biurui. Ši įstatymo norma imperatyvi, todėl nepriėmusio palikimo įpėdinio atsisakymas nuo palikimo kito įpėdinio naudai nesuteikia pastarajam daugiau teisių į palikimą, nei jis turėtų. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad po N.Šukutienės mirties palikimą priėmė du įpėdininiai – sūnus G.Šukutis ir sutuoktinis M.Šukutis yra pagrįsta. Bet padaręs tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nurodė, kad tai neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui teisingai spręsti. Konstatavimas fakto, kad po N.Šukutienės mirties palikimą priėmė du asmenys – ieškovas G.Šukutis ir atsakovas M.Šukutis, leidžia spręsti, kad G.Šukutis galėjo paveldėti tik ¼, bet ne 1/3 gyvenamojo namo dalį, kaip tai nurodė teismai.
Dėl registracijos fakto įtakos nuosavybės teisės realizavimui: Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, kai palikimą priėmęs įpėdinis nėra gavęs paveldėjimo teisės liudijimo ir nėra įregistravęs paveldėto nekilnojamojo turto Nekilnojamojo turto registre, jis turi teisę paveldėtą turtą valdyti ir juo naudotis, tačiau ribojama jo teisė šiuo turtu disponuoti, t.y. visa apimtimi įgyvendinti 1964 m. CK 96 straipsnyje numatytas savininko teises. Tokia išvada darytina remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4, 20 bei kitų straipsnių, taip pat CK 149 str. 2 dalies analize, kuris nuosavybės teisės į registruotiną turtą atsiradimą sieja su šio turto registracija. Be to, pagal 1964 m. CK 96 str. (naujojo CK 4.37 str.) savininkas turtą valdo ir juo disponuoja, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir interesų. Tai reiškia, kad savininkas savo teises į turtą turi įgyvendinti sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas savo teise, bei laikydamasis įstatyme nustatytų reikalavimų. Kaip buvo minėta, po faktinio palikimo priėmimo, ieškovas savo teisių į ginčo turtą neįregistravo ir pretenzijų dėl to, kad tėvas įregistravo namą savo vardu, nereiškė. Nekilnojamojo turto registravimas siejamas su trečiųjų asmenų, turinčių vienokius ar kitokius interesus į nekilnojamąjį turtą, teisių gerbimu ir apsauga, todėl kolegija sprendžia, jog asmuo, viešai neišreiškęs savo teisių ir jų turinio į turtą, negali šių teisių panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, šiuo atveju nekilnojamojo turto įkeitimo subjektą - banką. Vadovaudamasi išdėstytu, kolegija daro išvadą, jog šioje byloje ieškovo, kaip bendraturėtojo, nuosavybės dalis lieka apsunkinta įkeitimu. Ieškovas turi teisę reikalauti nuostolių, patirtų dėl jam nuosavybės teise priklausančios namo dalies įkeitimo, atlyginimo iš atsakovo – M.Šukučio, bet jokiu būdu neturi teisės panaudoti neįregistravimo fakto prieš sąžiningą trečiąjį asmenį – banką ir reikalauti pripažinti negaliojančia ginčo namo įkeitimo sutartį. Nutaria:. nutarties dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kitą sprendimo ir nutarties dalį pakeisti.Pakeisti sprendimo ir nutarties dalį, kuria Giedriui Šukučiui pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio Gargžduose, Smeltalės 23, pripažįstant Giedriui Šukučiui nuosavybės teisę į ¼ gyvenamojo namo, esančio Smeltalės 23, Gargždų m. dalį. Teismo sprendimo ir nutarties dalį, kuria pripažinta dalinai negaliojančia 1996 m. gruodžio 19 d. Klaipėdos m. 4 notarų biure sudaryta įkeitimo sutartis, kiek tai liečia sutarties 1.2 p. nurodyto viso gyvenamojo namo Smeltalės g. 23, Gargždų m. įkeitimą, panaikinti ir šioje dalyje ieškovo ieškinį atmesti.Priteisti Giedriui Šukučiui iš atsakovo Mykolo Šukučio 2605,40 Lt (du tūkstančius šešis šimtus penkis Lt ir 40 ct.) teismo išlaidų. Priteisti AB “Vilniaus bankas” iš Mykolo Šukučio 2292,80 Lt (du tūkstančius du šimtus devyniasdešimt du Lt ir 80 ct.) teismo išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Civilinė byla Nr. 3K-3-359/2006 dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo (sandoriai) 2006 m. gegužės 29 Ginčo esmė: Ieškovas I. T. prašė teismo pripažinti negaliojančia 1999 m. balandžio 27 d. su atsakovu G. Ž. sudarytą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir priteisti iš atsakovo 33 136 Lt nuostolių atlyginimą. Ieškinyje nurodyta, kad 1999 m. balandžio 27 d. iš atsakovo nusipirko 1994 m. laidos automobilį „WV-Caravelle“ (duomenys neskelbtini) už 30 850 Lt. 1999 m. balandžio 30 d. Klaipėdos m. VPK ETAS įregistravo pirktą automobilį valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) ir išdavė transporto priemonės registracijos liudijimą. 2003 m. sausio mėnesį ieškovui atvykus į VĮ „Regitra“ Klaipėdos filialą perregistruoti automobilį policijos pareigūnai, įtarę automobilio kėbulo numerio klastotę, automobilį sulaikė, paėmė iš ieškovo automobilio dokumentus ir raktelius. Tyrimo metu pasitvirtino, kad automobilio kėbulo numeris suklastotas, paskutiniai skaitmenys perkalti, nustatyta, kad automobilis yra vogtas. Automobilis buvo apdraustas Vokietijos draudimo kompanijoje, kuri automobilio savininkui išmokėjo 13 191,33 eurų kompensaciją ir pareiškė ieškinį dėl automobilio išreikalavimo. Ieškinys nurodytoje byloje buvo patenkintas – automobilis buvo išreikalautas iš ieškovo ir grąžintas teisėtam savininkui-Vokietijos draudimo kompanijai. Taigi ieškovas patyrė nuostolių, kuriuos privalo atlyginti vogtą automobilį pardavęs atsakovas. Reikalavimas: kasacino skundo dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. T. (I. T. ) ieškinį atsakovui G. Ž. dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Kasacinio skundo argumentai: 1. Teismai netinkamai taikė sandorio, sudaryto dėl suklydimo, pripažinimo negaliojančiu institutą. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą, procesinį arba kurį nors kitą civilinės bylos klausimą (CK 1.136 straipsnis, CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis ir kt.). Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai neteisingai suvokiamas sudaromas sandoris. Šiuo pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir tada, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiklos. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1 . 5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Suklydo asmuo ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri susiklosto po sandorio sudarymo praėjus tam tikram laikotarpiui. Ieškovas net keletą kartų perregistravo automobilį VĮ „Regitra“ Klaipėdos filiale ir tik 2003 m. sausio 14 d. perregistruojant filialo darbuotojas pastebėjo, kad kėbulo identifikaciniai numeriai yra perkalti. Vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę, bet neprivalo pripažinti negaliojančiu sandorį, sudarytą suklydus. Kiekvienu atveju dar būtina išsiaiškinti, ar nėra CK 1.90 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių sandoris neturi būti pripažintas negaliojančiu. Be to, svarbu nustatyti, klydo tik viena sandorio šalis (vienpusė klaida) ar abi (abipusė klaida). Vienpusės klaidos atveju, kai nėra kitos šalies kaltės, sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik išimtiniais atvejais, kai yra svarbios aplinkybės, dėl kurių ieškovo suklydimą galima pateisinti. Lietuvos aukščiausiasis teismas yra konstatavęs atsakovo kaltę dėl ieškovo suklydimo, tačiau nepateikė argumentų dėl jo kaltės. Atsakovas taip pat yra sąžiningas šio automobilio įgijėjas. Baudžiamoji byla, iškelta dėl automobilio vagystės, prieš atsakovą buvo nutraukta. Panaikinus automobilio pirkimo-pardavimo sandorį atsakovas taip pat patyrė nuostolių. Automobilį atsakovas pirko už nedidelę kainą, jį remontavo ir pardavė už 30 850 Lt. Ieškovas net penkerius metus naudojosi automobiliu, todėl jam nepagrįstai buvo priteista visa suma, už kurią pirko
automobilį. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog pirkėjas žinojo, kad perka vogtą automobilį, tačiau byloje taip pat nepateikti įrodymai, kad apie tai žinojo atsakovas. 2. Dėl procesinės teisės normų taikymo. Atsakovo teigimu, jis automobilį pirko iš S. J. , kuris automobilį įregistravo 1998 m. gruodžio 29 d. Automobilį atsakovas pardavė ieškovui per įgaliotą asmenį. Taigi šie asmenys turėjo būti įtraukti dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taip pat teismas privalėjo įtraukti dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu VĮ „Regitra“ Klaipėdos filialą, nes keletą kartų automobilis buvo perregistruojamas, buvo tikrinami jo identifikaciniai numeriai, todėl bet kuris asmuo būtų sudaręs pirkimo-pradavimo sandorį. Taigi dėl filialo kaltės ir kilo šis ginčas. Šiaulių apygardos teismas visiškai nepagristai nutartyje nurodo, kad reikalavimas patraukti trečiaisiais asmenimis VĮ „Regitra“ Klaipėdos filialą ir asmenį, pagal įgaliojimą pardavusį automobilį, buvo pareikštas tik apeliacinės instancijos teisme, nes jau pirmame pirmosios instancijos teismo posėdyje tokie reikalavimai buvo pareikšti, tačiau teismas juos atmetė. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas I. T. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog ieškovas buvo suklaidintas dėl sandorio dalyko, pagrįstai taikė restituciją (2001 m. CK 1.80, 1.90 straipsnis, 6.323 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 267 straipsnis). Atsakovas neįrodė, kad jis automobilį remontavo. Atsakovas įsigijo automobilį už 5000 Lt ir po dviejų dienų pardavė už 30 850 Lt. Teismai pagrįstai jam priteisė visą sumokėtą atsakovui kainą, nes sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės yra susijusios su šalių turtinės padėties iki sandorio sudarymo atkūrimu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas nesirūpino savo teisių įgyvendinimu: neprašė įtraukti į bylos nagrinėjimą kitų asmenų, nedalyvavo teismo posėdžiuose. Ieškovo nuomone, nėra pagrindo įtraukti į bylos nagrinėjimą VĮ „Regitra“ Klaipėdos filialą, nes pirmą kartą jau su pakeistu numeriu automobilis buvo įregistruotas 1998 m. gruodžio 29 d. Raseinių rajono TAG. 1999 m. balandžio 27 d. pasirašant sutartį S. J. nedalyvavo, todėl pagal šį sandorį teisinių pasekmių jam neatsirastų. Pažymėtina, kad S. J. gyvenamoji vieta nežinoma. Be to, atsakovas turi teisę reikšti ieškinį dėl su S. J. sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegija konstatuoja: 1. Dėl automobilio pirkimo-pardavimo sandorio teisėtumo. Kolegija, spręsdama dėl 1999 m. balandžio 27 d. pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo esmingai suklydus fakto, remiasi teismų, įvertinusių byloje esančius įrodymus, nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta (šios aplinkybės neginčija nė viena iš bylos šalių), kad ieškovui buvo parduotas vogtas automobilis. Tai, kad ieškovas žinojo ar turėjo žinoti, jog perka vogtą automobilį, pagal byloje pateiktus įrodymus nenustatyta. Taip pat nenustatytos ir CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės. Dėl to logiška ir nereikalinga papildomos argumentacijos teismų išvada, padaryta pagal byloje pateiktus įrodymus, kad ieškovas, sudarydamas ginčijamą pirkimo-pardavimo sandorį, esmingai suklydo dėl sandorio dalyko, nes pirko vogtą, kitam asmeniui priklausantį automobilį. Akivaizdu, jog asmuo, turėdamas informaciją, t. y. žinodamas tikrąją padėtį dėl parduodamo turto, tiksliau - apie tai, jog jam parduodamas turtas, į kurį pretenzijas ateityje gali pareikšti kiti asmenys - teisėti turto savininkai (nagrinėjamo ginčo atveju automobilio „VW – Caravelle“ savininkas, kuris turto valdymą prarado prieš savo valią dėl vagystės), nebūtų sudaręs tokio sandorio (CK 1.90 straipsnio 2, 4 dalys). Tiriant kiekvieno ginčijamo sandorio teisėtumo klausimą, viena esminių nustatinėtinų aplinkybių yra civilinio teisinio santykio dalyvių valia, buvusi sandorio sudarymo metu. Vėliau, po sandorio sudarymo atsiradusios ginčijamo teisinio santykio dalyviui nepalankios aplinkybės negali būti pagrindas sudaryto sandorio neteisėtumo faktui konstatuoti. Aplinkybė, suformavusi klaidingą ieškovo valios išraišką ir nulėmusi ieškovo esminį suklydimą, sudarant ginčijamą 1999 m. balandžio 27 d. pirkimo-pardavimo sandorį, t. y. aplinkybė, kad sandorio objektas (automobilis) yra vogtas, egzistavo jau sandorio sudarymo metu, tik nebuvo žinoma ieškovui. Taigi tai nėra aplinkybė, atsiradusi po sandorio sudarymo. Kadangi aplinkybė dėl vogto automobilio pardavimo fakto jau egzistavo sandorio sudarymo metu, tai jos vėlesnis paaiškėjimas negali būti pagrindu ją laikyti aplinkybe, atsiradusia po sandorio sudarymo, į kurią, pagal kasatorių, būtina atsižvelgti. Pagal byloje pateiktus įrodymus teismų išvada dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pripažintina teisinga ir pagrįsta. Tačiau, kolegija pabrėžia, kad ši išvada daroma sutinkant su bylą nagrinėjusių teismų motyvais dėl sandorio sudarymo esmingai suklydus fakto konstatavimo pagal byloje pateiktus įrodymus, t. y. bylos šalių paaiškinimus ir rašytinius įrodymus, kuriuos vertino bylą nagrinėję teismai. CPK 47 straipsnyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, jei bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ar pareigoms, į bylą gali įstoti ne tik savo iniciatyva, bet gali būti įtraukiami taip pat ir teismo iniciatyva (CPK 47 straipsnis 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas nesvarstė, nors, pagal bylos duomenis, tam buvo pagrindas, S. J. įtraukimo dalyvauti byloje klausimo. Iš šio asmens 1999 m. vasario 9 d. atsakovas G. Ž. pirko automobilį, kuris po to ginčijamu sandoriu buvo parduotas ieškovui. Akivaizdu, kad bylos išsprendimas gali turėti įtakos S. J. teisėms ir pareigoms, nes ieškinio patenkinimo atveju yra galimas G. Ž. reikalavimas S. J. . Kartu svarstytini klausimai dėl D. B. ir VĮ „Regitra“ Klaipėdos filialo įtraukimo į bylą, prieš tai išsiaiškinus bylos išsprendimo galimą poveikį šių asmenų teisėms ir pareigoms. Nusprendus įtraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje, nagrinėjant bylą jų paaiškinimai vertintini kaip įrodymų šaltinis, teismui nusprendžiant dėl 1999 m. balandžio 27 d. pirkimo-pardavimo sandorio teisėtumo (CPK 177 straipsnis). 2. Dėl restitucijos, kaip pripažinto negaliojančiu sandorio pasekmės, taikymo. Kolegija konstatuoja, kad teismai šioje byloje netinkamai aiškino ir taikė restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas. Restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, pasekmė (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti, ar ne, 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Nuo to priklauso, kokios aplinkybės turi būti tiriamos. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis. Restitucijos taikymą nustato CK 6.145 – 6.153 straipsniai, kurių taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos. Jų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos - atitinkamas pagerėjimas. Pritaikius restituciją tokia forma, kaip atliko bylą nagrinėję teismai, tokia padėtis ir sukuriama. Ieškovas automobilį „VW – Caravelle“ įsigijo 1999 m. balandžio 27 d. sandoriu, o iš jo automobilis buvo paimtas vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartį. Taigi apie penkerius metus (automobilio faktinio paėmimo iš ieškovo data turi būti patikslinta) automobilis ieškovo buvo valdomas ir naudojamas jo poreikiams tenkinti. Akivaizdu, kad eksploatuojamo (nagrinėjamu atveju - pakankamai ilgą laiką) automobilio išliekamoji vertė mažėja, atitinkamai mažėja ir jo kaina rinkoje. Dėl to neatsižvelgti į šį faktorių ir restitucijos taikymo pagrindu priteisti ieškovui automobilio vertę, buvusią 1999 m. balandžio 27 d. sudarant pirkimo-pardavimo sandorį, t. y. 30 850 Lt, neatsižvelgiant į jo vertės sumažėjimą dėl pakankamai ilgai trukusios eksploatacijos iki automobilio paėmimo iš ieškovo momento, reikštų, kad ieškovo padėtis nepagrįstai pagerinama, o atsakovo - atitinkamai pabloginama, nes akivaizdu, kad ieškovui kompensuojama didesnė vertė nei automobilis buvo vertas jo paėmimo iš ieškovo metu. Sprendžiant dėl restitucijos taikymo, pagal bylos duomenis, o jų nepakankant - tikimybiniu principu, turi būti nustatyta automobilio vertė jo paėmimo iš ieškovo metu ir turi būti sprendžiamas atitinkamos vertės atlyginimo klausimas.
Nutaria: Radviliškio rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Civilinė byla 3K-3-449/2008 dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo (sandoriai) 2008 m. spalio 6 d. Ginčo esmė: Ieškovas 2004 m. sausio 2 d. sudarė su atsakovu ginčo patalpų, nuosavybės teise priklausančių valstybei, kurių valdytojas patikėjimo teise yra Panevėžio apskrities viršininko administracija, o ieškovas šias valdo ir naudoja panaudos teise, nuomos sutartį be ginčo patalpų savininko sutikimo, nors Panevėžio apskrities viršininko administracija žinojo, kad ginčo patalpos yra išnuomotos atsakovui ir tam aktyviai neprieštaravo. Atsakovas už ginčo patalpų nuomą nemokėjo nuompinigių, teigė, kad ginčo patalpomis nesinaudojo, tačiau ginčo patalpų ieškovui negrąžino, todėl ieškovas prašė teismo priteisti 7800 Lt nuomos mokesčio, 9818,40 Lt delspinigių, o nuomos sutartį nutraukti. Reikalavimas: dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Lietuvos techninio sporto draugijos ieškinį atsakovui uždarosios akcinės bendrovės „Pas Ąžuolą“ dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo; trečiasis asmuo – Panevėžio apskrities viršininko administracija. Kasacinio skundo teisiniai argumentai: 1. Teismai nustatė, kad ginčo objektas nagrinėjamoje byloje yra valstybės turtas; ginčo šalių sudaryta nuomos sutartis pažeidžia taikytinų teisės normų nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino tokio pažeidimo pasekmes ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovo padaryti pažeidimai nesudaro pagrindo pripažinti sandorį niekiniu CK 1.78, 1.80 straipsnių pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė CK 1.78, 1.80 straipsnių nuostatas, nenustatė viešojo intereso ginčo santykiuose, neteisingai kvalifikavo pažeidimų pobūdį ir pasekmes. Ginčo turto nuomos sutartis turėjo būti pripažinta niekine, nes ši buvo sudaryta be Lietuvos Respublikos Vyriausybės sutikimo, nors 1998 m. gegužės 12 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) 9 straipsnio 4 dalyje nustatytas imperatyvus reikalavimas tokį sutikimą gauti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino minėtos teisės normos imperatyviąja, netaikė CK nuostatų sistemiškai ir atsižvelgiant į specialųjį įstatymą dėl valstybės turto valdymo. 2. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ginčo turto panaudos sutarties nuostatų ir netaikė šiems santykiams taikytinų teisės normų, reglamentuojančių patikėjimo teisinius santykius (CK 6.954 straipsnis, 4.106 straipsnio 1 dalis, 4.109 straipsnis). Kompetentingų valstybės institucijų neveikimas panaudos sutarties pažeidimo atveju negali pakeisti imperatyviųjų Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatų, todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė materialinių teisės normų (CK 6.954 straipsnio, 4.106 straipsnio 1 dalies, 4.109 straipsnio, 6.637 straipsnio 2 dalies) nuostatas. 3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teisėjų kolegija konstatuoja: Dėl ginčo šalių sudaryto sandorio negaliojimo: Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl nuomos mokesčio mokėjimo ir nuomos sutarties galiojimo. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad ieškovas turėjo gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimą išnuomoti ginčo patalpas kitiems asmenims, nes tokia išlyga aptarta panaudos sutarties 5.2 punkte, įstatymuose, Vyriausybės nutarimuose, CK 6.637 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo panaudos gavėjas neturi teisės duoti gautąjį daiktą naudotis trečiajam asmeniui. Tačiau šalys, sudarydamos ginčijamą nuomos sutartį, nepaisė imperatyvaus ir įstatyme įtvirtinto draudimo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad ginčo patalpos yra valstybės turtas, kad nuomos sutartis šalių sudaryta pažeidžiant panaudos sutartį reglamentuojančių teisės normų nuostatas, tačiau teismai šiems santykiams skirtingai taikė juos reglamentuojančias normas ir nevienodai vertino pažeidimo pasekmes. Kasatorius (atsakovas), siekdamas išvengti nuomos mokesčio mokėjimo pagal ginčijamą sutartį, prašė pripažinti šią sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, atsakovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008). CK 6.637 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo panaudos gavėjas neturi teisės duoti gautąjį daiktą naudotis trečiajam asmeniui. Šia teisės norma siekiama užtikrinta, kad panaudos gavėjas, naudojantis daiktą neatlygintinai, nepiktnaudžiautų savo padėtimi ir nepasipelytų iš šio daikto perdavimo tretiesiems asmenims be panaudos davėjo išankstinio rašytinio sutikimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 6.637 straipsnio 2 dalies nuostata yra imperatyvi, o šalių sudaryta ginčijama nuomos sutartis pažeidžia šią imperatyviąją teisės normą, nes nei ginčo pastatų panaudos davėjas (trečiasis asmuo Panevėžio apskrities viršininko administracija), nei šių pastatų savininkas (Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės) nedavė ieškovui išankstinio rašytinio sutikimo išnuomoti ginčo pastatus atsakovui. Teismų nustatyta, kad 1996 m. rugpjūčio 16 d. ieškovo ir Ekonomikos ministerijos sudarytos turto panaudos sutarties 5.2 punkte šalys susitarė, kad panaudos gavėjui (ieškovui) perduotas turtas gali būti perduotas tretiesiems asmenims, įkeistas, parduotas ar juo laiduojama tik leidus Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Ši panaudos sutarties nuostata paaiškinama panaudos objekto specifiškumu, nes ginčo pastatai yra valstybės turtas, kuris yra viešosios nuosavybės objektas, ir turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti viešuosius interesus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamos nuomos sutarties prieštaravimas imperatyviajai CK 6.637 straipsnio 2 dalies normai lemia šios sutarties negaliojimą CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino ginčijamo sandorio negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos
bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo tenkinta ieškovo ieškinio dalis dėl ginčijamos sutarties nutraukimo ir ši sutartis buvo nutraukta, naikintina ir dėl šios dalies palikti galioti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą, patikslinant, kad niekinio sandorio pasekmės taikytinos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl sandorio negaliojimo pasekmių: Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t. y. taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ar nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju aktualus yra šalių sudarytos sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmių vertinimas. Teismų priimtais sprendimais, remiantis Panevėžio apskrities viršininko administracijos (trečiojo asmens) pateiktais duomenimis, konstatuota, kad pagal sudarytą sandorį kasatorius (atsakovas) naudojosi ginčo patalpomis, šios patalpos ieškovui nebuvo grąžintos. Pažymėtina ir tai, kad atlygintinis sandoris, nors ir nevisiškai tinkamai, ilgą laiką buvo vykdomas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjamoje byloje pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, naudojimosi patalpomis faktas ir iš jo atsiradusios teisinės pasekmės neišnyksta. Įstatyme nustatyta, kad jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad kai negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, tai būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal sandorio sąlygas klausimą, o sandoris kaip toks, pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad, nagrinėjamoje byloje pripažinus sandorį niekiniu, iš to išplaukiančios pasekmės visais atvejais taikytinos nuo sandorio sudarymo momento. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek niekiniai, tiek nuginčijami sandoriai pagal bendrąją taisyklę negalioja ab initio nepaisant to, kad nuginčijami sandoriai kurį laiką buvo laikomi galiojančiais. Tokia išvada išplaukia iš CK 1.95 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurioje teigiama, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento), analizės. Atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes (atsakovas naudojosi ginčo patalpomis), į tai, kad atsakovas, siekdamas išvengti nuomos mokesčio mokėjimo, šiuo atveju reikalavimą pripažinti sutartį niekine naudoja kaip savo atsikirtimų pagrindą, į tai, kad ginčo patalpos yra valstybės nuosavybė, panaudos pagrindais perduota ieškovui tikslinei veiklai vykdyti, valstybė (Ekonomikos ministerija, Panevėžio apskrities viršininko administracija) ginčo sutarties nekvestionuoja ir pan., teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjamoje byloje CK 1.95 straipsnio 2 dalies nuostata aiškintina taip, kad ji gali būti taikoma tiek niekinių, tiek nuginčijamų sandorių atveju, nes galimos situacijos, kai ir niekinio sandorio nebus įmanoma pripažinti negaliojančiu ab initio arba toks pripažinimas prieštaraus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes išskirtiniais atvejais, yra nurodoma, jog, nepaisant gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (restitucija), negalima teigti, kad visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti status quo ante. Kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui “tarsi sutarties niekada nebuvo”, kai kuriais atvejais priešinasi materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šalvis“ v. UAB „Sanitex“, bylos Nr. 3K-3-392/2006). Tokia situacija susiklostė ir šiuo atveju, nes šalių ginčas yra kilęs dėl iš nuomos sutarties kylančių pasekmių – nuomos mokesčio sumokėjimo už atitinkamą nuomos laikotarpį, nors ginčo patalpomis pasinaudojusio atsakovo turtinė nauda tokiu atveju gali būti išieškoma ir CK 6.242 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas (kasatorius) yra pasinaudojęs ginčo patalpomis nuomos pagrindais, ginčo sandorį laikant negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), nagrinėjamoje byloje nepalankesnėje padėtyje atsidurtų ieškovas, kaip valstybės turto naudotojas, nes jam būtų apsunkintas susigrąžinimas tos naudos, kuri buvo atsakovo gauta naudojantis ginčo patalpomis. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei atžvelgdama į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, sprendžia, kad ginčo šalių sudaryta nuomos sutartis, prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekinė (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), tačiau niekinio sandorio pasekmės šiuo konkrečiu atveju taikytinos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.95 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybės turto apsaugą, ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovui atsakovo nesumokėtą nuomos mokestį už naudojimąsi ginčo pastatais, siekė valstybės turto apsaugos, nes priešingu atveju būtų susidariusi situacija, kai atsakovas, pasinaudojęs valstybės turtu, neturi pareigos sumokėti už tai, o tai prieštarautų viešajam interesui. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 7800 Lt nuomos mokesčio, paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pripažinus ginčijamą nuomos sandorį negaliojančiu, ieškovui grąžintinos ginčo patalpos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Nutaria: Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas, kuriuo 2004 m. sausio 2 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, sudaryta Lietuvos techninio sporto draugijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Pas Ąžuolą“, pripažinta niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu, panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą, patikslinant, kad niekinio sandorio pasekmės taikytinos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Patalpas (duomenys neskelbtini) grąžinti Lietuvos techninio sporto draugijai, juridinio asmens kodas 191766892. Panevėžio apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. sprendimo dalį, kuria 2004 m. sausio 2 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis, sudaryta Lietuvos techninio sporto draugijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Pas Ąžuolą“, nutraukta, panaikinti.
14 tema TEMA: SANDORIŲ NEGALIOJIMAS
Civilinė byla Nr. 3K-3-263/2005 Ginčo esmė: Ieškovo atstovas ieškinio pareiškime nurodė, kad notariškai patvirtinta 2003 m. kovo 5 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas įsigijo 915 paprastųjų vardinių materialių UAB vaistinė „Širdažolė“ akcijų. Indosamentu buvo perduoti UAB vaistinės „Širdažolė“ sertifikatai, patvirtinantys 915 paprastųjų vardinių akcijų perėjimą ieškovo nuosavybėn (2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 (toliau – 2000 m. ABĮ) 49 straipsnio 1 dalis). Ieškovas keletą kartų pateikė atsakovei prašymą įregistruoti jį bendrovės akcininkų registre (pateikdamas tiek akcijų pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, tiek indosuotų sertifikatų kopijas), tačiau tai padaryti buvo atsisakyta, nepagrįstai motyvuojant akcijų perleidimo sandorio neteisėtumu. Atsisakymas įregistruoti akcininkų registre yra nepagrįstas, todėl atsakovė įpareigotina įregistruoti ieškovą akcininkų registre (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 2 dalis, 40 straipsnio 1 dalis, 2000 m. ABĮ 43 straipsnio 1 dalis, Akcijų apskaitos uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 328, 13, 17 punktai, 19 punkto 9 papunktis, 22 punktas). Ieškovo atstovas teismo prašė: 1) įpareigoti atsakovę per dvi darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo įregistruoti ieškovą UAB vaistinė „Širdažolė“ akcininkų registre kaip akcininką, valdantį nuosavybės teise 915 paprastųjų vardinių materialių bendrovės akcijų; 2) nurodyti teismo sprendime, kokio dydžio bauda turi būti skiriama atsakovei neįvykdžius sprendimo per dviejų darbo dienų terminą; 3) priteisti iš atsakovės ieškovo naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriame nurodė, kad 2003 m. kovo 5 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė, taigi negaliojanti, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Sudarant šią sutartį, nebuvo laikytasi 2000 m. ABĮ 49 straipsnio 9 ir 11 dalyse įtvirtintų reikalavimų, t.y. apie ketinimą parduoti akcijas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pranešta bendrovės administracijos vadovui, dėl ko nebuvo garantuota kitų bendrovės akcininkų pirmenybės teisė įsigyti parduodamas akcijas. Šių aplinkybių, kaip nurodė atsakovė, nepaneigia tai, jog 2000 m. rugsėjo 13 d. bendrovės akcininkai buvo informuoti apie ketinimą parduoti akcijas, ir tai, jog 2000 m. gruodžio 28 d. UAB vaistinė „Širdažolė“ visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu buvo leista parduoti akcijas bet kuriam asmeniui. Pagal tuo metu galiojusio 1994 m. liepos 5 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. I-528 (toliau – 1994 m. ABĮ) nuostatas uždarųjų akcinių bendrovių akcininkai neturėjo pirmenybės teisės įsigyti parduodamas bendrovės akcijas (šią teisę jie įgijo tik 2001 m. liepos 1 d., įsigaliojus 2000 m. ABĮ), jų apie ketinimą parduoti akcijas informuoti nereikėjo. Taigi iki 2001 m. liepos 1 d. atlikti bet kokie pranešimai yra teisiškai nereikšmingi. Kita vertus, akcininkai, gavę minėto 2000 m. gruodžio 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sutikimą, jį galėjo įgyvendinti tik iki 2000 ABĮ įsigaliojimo, t. y. iki įsigaliojo iš esmės kitokia šio įstatymo nustatyta akcijų perleidimo tvarka ir, kaip minėta, akcininkams buvo suteikta pirmenybės teisė įsigyti parduodamas bendrovės akcijas. Akcijas parduodant jau po 2000 m. ABĮ įsigaliojimo, turėjo būti laikomasi būtent šiame įstatyme nustatytos akcijų perleidimo tvarkos. Atsakovė taip pat pažymi, kad pagal 1994 m. ABĮ 37 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nuostatą, akcininkams parduodant visas savo akcijas (kaip kad ir buvo ginčijamosios sutarties atveju), visuotinio akcininkų susirinkimo sutikimo gauti apskritai nereikėjo (nors tai ir buvo numatyta tuo metu galiojusiuose bendrovės įstatuose). Dėl to, sprendžiant dėl ginčijamosios akcijų pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo, anksčiau minėtas bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sutikimas taip pat yra teisiškai nereikšmingas. Atsakovė teismo prašė: pripažinti negaliojančia 2003 m. kovo 5 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. LAT: 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkinti: įpareigojo atsakovę per dvi darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti ieškovą UAB vaistinė „Širdažolė“ akcininkų registre kaip akcininką, valdantį nuosavybės teise 915 paprastųjų vardinių materialių bendrovės akcijų; nurodė, kad jeigu nurodyti veiksmai nustatytu terminu nebus atlikti, atsakovei bus skiriama 1000 Lt bauda; priteisė iš UAB vaistinė „Širdažolė“ 1200 Lt Danutės Zuzanos Ivanauskienės naudai, 2695,70 Lt UAB „Domus Perfecta“ naudai jų turėtoms advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti ir 24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, - valstybės naudai; priešieškinį atmetė. Teismas, atmesdamas priešieškinį, pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog UAB vaistinė „Širdažolė“ bendrovės administracijos vadovė yra įgaliota atstovauti kitų bendrovės akcininkų turtiniams interesams teisme. Teismas, byloje surinktų įrodymų (2000 m. gruodžio 28 d., 2001 m. kovo 22 d. visuotinių akcininkų susirinkimų protokolai, 2000 m. rugsėjo 13 d. rašytinis pranešimas akcininkams apie parduodamas akcijas, registruotų pranešimų išsiuntimas, liudytojų – bendrovės akcininkų parodymai) pagrindu sprendė, kad kitiems įmonės akcininkams realiai buvo sudaryta galimybė pirmenybės teise įsigyti parduodamas akcijas. Be to, byloje nėra įrodymų, jog bent vienas įmonės akcininkas būtų siekęs įsigyti ieškovui parduotų akcijų. Teismas nurodė, kad galiojant 2003 m. kovo 5 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarčiai, atsakovės pareiga yra įregistruoti ieškovą akcininkų registre, o atsisakymas įregistruoti pripažintinas neteisėtu. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2004 m. gruodžio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš UAB vaistinė „Širdažolė“ 27 Lt pašto išlaidų valstybei; 2005 m. kovo 22 d. papildoma nutartimi priteisė iš UAB vaistinė „Širdažolė“ atsakovės pagal priešieškinį Danutės Zuzanos Ivanauskienės naudai 720 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, atlyginimui ir atmetė ieškovo prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei šio sprendimo motyvais, nurodė, kad įstatymų leidėjas, drausdamas varžyti uždarųjų akcinių bendrovių akcijų savininkų teisę perleisti turimas akcijas, kartu nustatė ir tam tikrus ribojimus (2000 m. ABĮ 49 straipsnio 8-14 dalys). Toks teisinis reglamentavimas nustatytas siekiant kelių tikslų: siekiama reguliuoti akcininkų skaičių, kad būtų išsaugotas uždarosios akcinės bendrovės teisinis statusas (ginamos bendrovės teisės), taip pat siekiant apsaugoti uždarosios akcinės bendrovės akcininkų teises, sudarant jiems kuo palankesnes sąlygas pirmenybės teise įsigyti parduodamų bendrovės akcijų (ginamos bendrovės akcininkų teisės). Uždaroji akcinė bendrovė ir jos akcininkai yra savarankiški civilinių teisinių santykių subjektai, kiekvienas iš jų gali ginti savo pažeistas teises, pareikšdami ieškinį teisme. Kolegija nurodė, kad iš priešieškinio dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindų matyti, jog šiuo priešieškiniu yra ginamos akcininkų, bet ne bendrovės teisės. Ginčijamuoju sandoriu bendrovės teisės nebuvo pažeistos: akcininkų skaičius sumažėjo, o akcininkų pasikeitimas neturėjo įtakos bendrovės teisiniam statusui. Tuo tarpu bendrovės akcininkai akcijų pirkimo-pardavimo sutarties neginčija. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad akcininkams pateiktuose pasiūlymuose pirkti akcijas nurodyta informacija atitinka 2000 m. ABĮ 49 straipsnyje įtvirtintus
reikalavimus, o pirkti akcijas pageidavimo nepareiškė nė vienas akcininkas. Kolegija taip pat nurodė, kad UAB vaistinės „Širdažolė“ finansinė padėtis sunki, o akcijų pirkėjų buvo ieškoma ilgai. LAT tokiam sprendimui pritaria.
Civilinė byla Nr. 3K-3-20/2008 Ginčo esmė: Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas notariškai neįformintos nekilnojamojo turto-buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia klausimas. Tam tikslui yra aktualus šios sutarties įvykdymo, t. y. sutartyje įtvirtintos kainos už butą sumokėjimo, fakto nustatymas. Dėl to yra svarbu tinkamai apibrėžti įrodinėjimo dalyką, įvertinti visus byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikyti CK 1.93 straipsnio nuostatas. 2001 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi J. B. įsipareigojo parduoti išsimokėtinai R. P. butą Radviliškyje, Kudirkos g. 19-31, už 16 000 Lt, įmokas mokant kas mėnesį, ir visiškai atsiskaitant iki 2005 m.. sausio 1 d. Pagal sutarties 5 punktą J. B. sutiko, kad pirkėjas į butą galės įsikelti nuo sutarties pasirašymo dienos; ieškovas šį butą valdė, mokėjo mokesčius, atliko buto remonto darbus. V. B. pasirašė raštelį, kuriame nurodyta, kad ji parduoda R. P. butą (duomenys neskelbtini) už 33 000 Lt, o likusi įsiskolinimo suma 17 000 Lt. Pagal 2001 m. gruodžio 1 d. raštelį J. B. gavo iš R. P. 1500 Lt įnašą už butą. Pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovė žinojo apie pirkimo-pardavimo sutartį, pripažino pinigų už butą sumokėjimą. LAT: Tenkinti atsakovės V. B. apeliacinį skundą - panaikinti pirmosios instancijos teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Kolegija nustatė, kad ieškovas ginčo butą valdė, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad J. B. ir ieškovas buvo sudaręs preliminariąją sutartį. 2001 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties 8, 9 punktuose nustatyta, kad ieškovo mokamos sumos už butą bus patvirtinamos pirkėjo ir pardavėjo parašu kitoje sutarties pusėje; įnešant pinigus kitoje sutarties pusėje turi būti nurodyta data, įnešama pinigų suma. Byloje pateiktos pirkimo-pardavimo sutarties kitoje pusėje nepatvirtinta, kad ieškovas sumokėjo J. B. sutartyje nurodytus 16 000 Lt už butą. Dėl to darytina išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad įvykdė pirkimo-pardavimo sutarties 8, 9 punktų sąlygas. 2001 m. gruodžio 1 d. raštelis, kuriame nurodyta, kad J. B. gavo iš ieškovo 1500 Lt įnašą, nepatvirtina, jog ieškovas iš esmės įvykdė įsipareigojimą sumokėti už perkamą butą. Byloje esantys pirmosios instancijos teismo nurodyti įrodymai nesuteikia pagrindo teigti, kad ieškovas įvykdė pirkimopardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. sumokėjo sutartyje sulygtą sumą už butą. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad J. B. priėmė iš ieškovo 16 000 Lt. Pažymėtina, kad J. B. mirė praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyto termino sumokėti už parduodamą butą, todėl ieškovo argumentai, jog J. B. mirtis lėmė, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta notarine tvarka, prieštarauja byloje esantiems duomenims. Tai, kad ieškovas nuo sutarties pasirašymo dienos apsigyveno bute, mokėjo mokesčius ir atliko buto remonto darbus, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ieškovas įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus - sumokėjo 16 000 Lt už perkamą butą. Byloje esantis atsakovės raštelis, pagal kurį ji parduoda šį butą už 33 000 Lt, nes likusi įsiskolinimo suma - 17 000 Lt, taip pat iš esmės nepatvirtina ieškovo teiginių, jog šalys sutartį iš dalies įvykdė - ieškovas sumokėjo sutartą kainą, o pardavėjas priėmė sumokėtus pinigus. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas dėl konstatuotų faktų, kurie yra būtini taikant materialinės teisės normas (CK 1.93 straipsnio 4 dalis) ginčo santykiams reglamentuoti.
Civilinė byla Nr. 3K-3-228/2009 Ginčo esmė: 2007 m. birželio 27 d. atsakovai A. C. ir M. B. sudarė notariškai patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad A. C. parduoda, o M. B. perka 1,0322 ha žemės sklypą. Ieškovės teigimu, šis sandoris yra apsimestinis, nes buvo sudarytas kitam sandoriui pridengti. Pagal nurodytą sutartį žemės sklypą faktiškai įsigijo ne atsakovas M. B., o ieškovės sutuoktinis E. R., kuris mirė 2007 m. rugsėjo 11 d. Ieškovės teigimu, jų šeima buvo nusprendusi įsigyti žemės sklypą šalia šeimos draugo V. R. sklypo ir statyti jame gyvenamąjį namą. V. R. supažindinus ieškovės šeimą su A. C., šis ir ieškovės sutuoktinis E. R. 2006 m. birželio 7 d. sudarė avansinio mokėjimo sutartį, kurioje susitarė, kad E. R. nupirks iš A. C. apie 70 arų žemės sklypą iš viso turimo 11,8200 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio. Šios sutarties sudarymo dieną ieškovės sutuoktinis sumokėjo A. C. 8600 Lt avansą. A. C. įsipareigojo iki 2006 m. gruodžio 21 d. atlikti visus reikiamus veiksmus, susijusius su žemės sklypo atidalijimu, taip pat gauti visus sandoriui sudaryti reikalingus dokumentus. Žemės tvarkymo reikalai užtruko ne dėl nuo A. C. priklausančių aplinkybių, todėl, avansinio mokėjimo sutartyje nustatytą dieną pagrindinei žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutarčiai nebuvus sudarytai, nė viena iš šalių neatsisakė vykdyti avansinio mokėjimo sutarties. A. C., sutvarkęs žemės sklypo atidalijimo ir reikalingų dokumentų gavimo reikalus, informavo apie tai E. R., kuris aptarė (taip pat ir telefonu) su žemės sklypo pardavėju būsimos sutarties sąlygas, susitarė, kad sklypas bus parduotas už 40 000 Lt, įskaičius į šią kainą sumokėtą 8600 Lt avansą. Ieškovės teigimu, žemės sklypui įsigyti jos sutuoktinis panaudojo santuokoje įgytas lėšas: 8600 Lt sumokėjo 2006 m. birželio 7 d., sudarydamas avansinio mokėjimo sutartį, o likusius 31 400 Lt – grynais pinigais sandorio patvirtinimo dieną (30 000 Lt, nuėmusi nuo savo sąskaitos, žemės sklypui įsigyti davė ieškovė, o 1400 Lt E. R. turėjo su savimi). Ieškovė taip pat nurodė, kad po sandorio sudarymo jos sutuoktinis rūpinosi savo nuosavybe: susitarė dėl žemės sklypo priežiūros ir šienavimo, leido kaimynams ganyti sklype gyvulius. 2007 m. rugsėjo 11 d. E. R. staiga mirė. Po sutuoktinio mirties ieškovė rado 2007 m. birželio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje pirkėju nurodytas ne jos sutuoktinis, o M. B. Ieškovės teigimu, vėliau ji sužinojusi, kad M. B. buvo tik statytinis, jį, kaip galintį gauti leidimą statiniams ginčo žemės sklype statyti, įvardyti pirkėju rekomendavo E. R. vaikystės draugas E. M. Tvirtindama, kad 2007 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos šalys, sudarydamos sandorį, siekė, jog žemę įgis ne pirkėju sutartyje įvardytas M. B., o ieškovės sutuoktinis E. R., ieškovė prašė pripažinti atsakovų A. C. ir M. B. 2007 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, pagal kurią pirkėjas M. B. įsigijo 1,0322 ha žemės sklypą, apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti E. R.
LAT: Ieškinį tenkinti, pripažinti atsakovų A. C. ir M. B. 2007 m. birželio 27 d. sudarytos ir notariškai patvirtintos pirkimo–pardavimo sutarties dalį, pagal kurią pirkėjas M. B. įsigijo 1,0322 ha žemės sklypą, apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkėlė E. R., mirusiam 2007 m. rugsėjo 11 d. Teismas pripažino įrodytomis ieškovės nurodytas aplinkybes, kad jos sutuoktinis E. R. vedė derybas su žemės sklypo pardavėju A. C. dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), šalia šeimos draugo V. R. sklypo, įsigijimo jo šeimos poreikiams tenkinti (gyvenamajam namui statyti), už nupirktą žemės sklypą sumokėjo ieškovės sutuoktinis, po sandorio sudarymo sutuoktiniai naudojosi žemės sklypu, tvarkė ir prižiūrėjo jį, pažymėjo ribas. Teismo vertinimu, apsimestinio sandorio sudarymo faktą patvirtina ir ta aplinkybė, kad pirkimo–pardavimo sutartį, kurią turėjo turėti M. B., pateikė ieškovė, nurodžiusi, jog sutartis buvo rasta pas E. R. po jo mirties. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodytus faktus, kuriais ji grindžia savo reikalavimą, pripažįsta atsakovas A. C. (CPK 187 straipsnio 1 dalis). Teismas laikė, kad atsakovas M. B. neįrodė, jog, sudarius ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, susiklostė jo ir atsakovo A. C. sutartiniai santykiai (CPK 12, 178 straipsniai); teigdamas, kad jis mokėjo už žemės sklypą, juo naudojosi, atliko sklypo įregistravimo nekilnojamojo turto registre veiksmus, atsakovas M. B. nepateikė jokių šiuos faktus patvirtinančių įrodymų. M. B. paaiškinimus, liudytojo E. M. (ieškovės sutuoktinio vaikystės draugo, kuriuo šis pasitikėjo), tarpininkavusio E. R. ir M. B., parodymus teismas vertino kritiškai, nes jų nurodytos faktinės aplinkybės nesutapo su atsakovo A. C., pripažinusio ieškinį, paaiškinimais bei kitais byloje esančiais įrodymais. Atsižvelgęs į nustatytus prieštaravimus, įvertinęs įrodymų visetą, teismas darė išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog ieškovės nurodyti faktai egzistavo, negu neegzistavo (tikimybių pusiausvyros principas), kartu konstatuodamas, kad A. C. ir statytinio M. B. sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinė, kuri buvo vykdoma kaip A. C. ir ieškovės sutuoktinio E. R. sudaryta sutartis, t. y. šalių valia buvo nukreipta sudaryti būtent šių asmenų sutartį. Taikydamas CK 1.87 straipsnio taisykles, teismas nurodė, kad, pripažinus A. C. ir M. B. sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį apsimestine, galiojančiu laikytinas tas sandoris, kurį šalys turėjo galvoje, o pirkėjo teisės perkeliamos E. R. Civilinė byla Nr. 3K-3-394/2009 Ginčo esmė: Ieškovas prašė pripažinti 2005 m. lapkričio 28 d. sudarytos paskolos sutarties su Medicinos kredito unija 4.8 punktą negaliojančiu; pripažinti 2007 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimų perleidimo sutartį, sudarytą Medicinos kredito unijos ir UAB „Medicinos bankas“, ir 2007 m. lapkričio 14 d. reikalavimų perleidimo sutartį, sudarytą UAB „Medicinos bankas“ ir A. K., negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento; pripažinti A. K. apskaičiuotus 7679,88 Lt palūkanas ir 39 060,90 Lt delspinigius neteisėtais ir atleisti nuo jų mokėjimo. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. liepos 28 d. jis tapo Medicinos kredito unijos pajininku. 2005 m. lapkričio 24 d. kredito unijos valdybos nutarimu ieškovui buvo nuspręsta suteikti 111 650 Lt paskolą. 2005 m. lapkričio 28 d. ieškovas su atsakovu Medicinos kredito unija sudarė paskolos sutartį Nr. 51128-17. Ieškovas sutartinius įsipareigojimus vykdė nuo 2005 m. gruodžio 28 d. iki 2007 m. lapkričio 28 d., t. y. kiekvieną mėnesį mokėjo palūkanas po 1023,42 Lt ir iš viso sumokėjo 24 563 Lt. 2008 m. sausio 16 d. gavęs Finansų konsultacijų biuro 2007 m. gruodžio 21 d. pranešimą, kad yra skolingas kreditoriui A. K., ieškovas sužinojo, kad Medicinos kredito unija savo reikalavimus perleido atsakovui UAB „Medicinos bankas“, o šis - A. K. Nors pagal paskolos sutarties 4.8 punktą atsakovas Medicinos kredito unija turi teisę perleisti kreditorinį reikalavimą kitiems asmenims, tačiau pagal CK 6.101 straipsnį kreditorius reikalavimų negali perleisti, jei tai prieštarauja įstatymams ar reikalavimo teisės perleidimas pažeidžia skolininko teises. 2007 m. rugpjūčio 20 d. sutartis prieštarauja Kredito unijų įstatymui, įpareigojančiam uniją ginti jos narių interesus, o savo reikalavimų neperleidimas tretiesiems asmenims yra vienas iš gynybos būdų. Be to, Kredito unijų įstatymas yra specialusis įstatymas ir jame nenustatyta reikalavimo teisių perleidimo galimybės, todėl atsakovas negalėjo vadovautis bendrosiomis teisės normomis ir perleisti savo reikalavimus. Nepaisant 2007 m. rugpjūčio 20 d. sudarytos Medicinos kredito unijos ir UAB „Medicinos bankas“ sutarties, ieškovas palūkanas mokėjo kredito unijai, nes nežinojo apie reikalavimų perleidimą. 2007 m. rugpjūčio 20 d. bei 2007 m. lapkričio 14 d. sutartys yra niekinės, nes sudarytos nesilaikant CK 6.109, 6.107 straipsnių reikalavimų. Ieškovas negalėjo pasinaudoti paskolos sutartyje ir Kredito unijos įstatyme nustatyta teise pratęsti terminą paskolai grąžinti. Jis keletą kartų kreipėsi į atsakovą Medicinos kredito uniją dėl paskolos termino pratęsimo esant svarbioms aplinkybėms, tačiau į jo prašymus nebuvo atsakyta. LAT: Ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad 2005 m. liepos 28 d. ieškovas tapo atsakovo Nacionalinės kredito unijos (buvusios Medicinos kredito unijos) pajininku ir iki šiol turi 11 200 Lt pajų. 2005 m. lapkričio 28 d. ieškovas ir atsakovas Nacionalinė kredito unija pasirašė paskolos sutartį Nr. 51128-17, kurios pagrindu ieškovui buvo suteikta 111 650 Lt dydžio paskola. 2007 m. rugpjūčio 20 d. atsakovas Medicinos kredito unija savo reikalavimus į ieškovą perleido atsakovui UAB „Medicinos bankui“, o šis 2007 m. lapkričio 14 d. sudarė reikalavimų perleidimo sutartį su atsakovu A. K. Kadangi ieškovas visų savo prievolių neįvykdė, tai Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2008 m. birželio 13 d. priėmė nutartį dėl ieškovui priklausančio įkeisto buto arešto, taip pat įspėjo ieškovą, kad, jam negrąžinus 111 502,26 Lt skolos, 7679,88 Lt palūkanų, 39 060,90 Lt delspinigių bei žyminio mokesčio per vieną mėnesį, įkeistas daiktas bus parduotas. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad reikalavimo teisių perleidimas yra laikytinas neteisėtu, nes pajiniai įnašai negalėjo pereiti atsakovams UAB „Medicinos bankas“ ir A. K., nustatęs, kad ieškovo pajus A. K. neperėjo ir tebėra Nacionalinėje kredito unijoje. Teismas nurodė, kad, priešingai nei teigia ieškovas, CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui. Atsakovas Nacionalinė kredito unija 2007 m. rugpjūčio 20 d. perleido savo reikalavimą UAB ,,Medicinos bankas“, kuris 2007 m. lapkričio 14 d. perleido reikalavimo teisę A. K. Pagal Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 5 punktą kredito unijoms suteikta teisė sudaryti sandorius ir prisiimti įsipareigojimus. Reikalavimo teisės perleidimas yra teisėtas sandoris, kuris neprieštarauja Lietuvos Respublikoje galiojantiems teisės aktams. Be to, Nacionalinės kredito unijos ir ieškovo pasirašytos paskolos sutarties 6.5. punkte nustatyta, kad paskolos gavėjas sutinka, kad Kredito unija perleistų skolinį reikalavimą pagal Paskolos sutartį kitiems asmenims. Net ir pripažinus negaliojančiu šį paskolos sutarties punktą, galiotų CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią reikalavimo perleidimas būtų teisėtas. Teismas nurodė, kad reikalavimo perleidimo kitiems asmenims klausimo neaptarimas Kredito unijų įstatyme nereiškia, kad šis veiksmas yra negalimas, ir laikė, kad paskolos sutarties 4.8. punktas neprieštarauja nei CK, nei Kredito unijų įstatymui, o ieškovo reikalavimas pripažinti šį punktą negaliojančiu yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl 2007 m. rugpjūčio 20 d. ir 2007 m. lapkričio 24 d. reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo prieštaraujančiomis Kredito unijų įstatymui, t. y. negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, teismas nurodė, kad Kredito unijų įstatymo 1 ir 2 straipsniuose apibrėžiama šio įstatymo paskirtis ir šiame įstatyme vartojamos sąvokos, tačiau nei šiuose, nei kituose Kredito unijų įstatymo straipsniuose ieškovo nurodyto draudimo kredito unijoms perleisti tretiesiems asmenims, taip pat ir fiziniams, į savo narius įgytas reikalavimo teises nenumatyta. Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Kredito unijų įstatyme nenustatyta tiesioginio draudimo perleisti tretiesiems asmenims reikalavimo teises, kurias į savo narį įgijo kredito unija, darytina išvada, jog atsakovai Nacionalinė kredito unija, UAB „Medicinos bankas“ ir A. K. turėjo teisę remdamiesi CK 6.101 straipsnio 1 dalimi sudaryti reikalavimo perleidimo sutartis. Tokią teisę atsakovams suteikė ir ieškovo pasirašytos 2005 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties 4.8 punktas, pagal kurį Nacionalinė kredito unija turi teisę perleisti skolinį reikalavimą kitiems asmenis, bei 6.5 punktas, kuriuo ieškovas sutiko, kad Nacionalinė kredito unija iš sutarties atsiradusį skolinį reikalavimą perleistų kitiems asmenims. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis niekaip nepakeistų ieškovo padėties, jis vis vien privalėtų grąžinti paskolą bei sumokėti kitas pagal sutartį priklausančias įmokas. Dėl ieškovo reikalavimo palūkanas ir delspinigius pripažinti neteisėtais bei atleisti nuo jų mokėjimo teismas nurodė, kad ieškovas, pasirašydamas paskolos sutartį, sutiko su sutartyje nustatytu palūkanų ir delspinigių dydžiu. Tiek Nacionalinės kredito unijos reikalavimo perleidimas UAB ,,Medicinos bankas“, tiek šio reikalavimo perleidimas A. K. yra teisėti, todėl remdamasis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi kreditorius turi teisę perleisti visą reikalavimą, kuris reikalavimo perleidimo dieną buvo sudarytas iš negrąžintos paskolos, palūkanų bei galimų skaičiuoti delspinigių. Apie reikalavimo perleidimą ieškovas buvo informuotas Nacionalinės kredito unijos 2007 m. rugpjūčio 20 d. pranešimu ir A. K. 2007 m. lapkričio 20 d. pranešimu. Iš ieškovo pateikto Kredito grąžinimo dalimis ir palūkanų mokėjimo grafiko projekto matyti, kad UAB „Medicinos bankas“ derėjosi su juo dėl paskolos grąžinimo išdėstymo. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis savo prievolę įvykdė Nacionalinei kredito unijai, todėl konstatuotina, jog ieškovas nepagrįstai reikalauja atleisti jį nuo palūkanų ir delspinigių sumokėjimo. Civilinė byla Nr. 3K-3-504/2008 Ginčo esmė: Ieškovė ir atsakovė yra senelė ir vaikaitė. Ieškovė 2003 m. gegužės 21 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą su priklausiniais Alytaus rajone. Ieškovė nurodė, kad, sudarydama dovanojimo sutartį, ji esmingai suklydo – pasirašydama šią sutartį, buvo įsitikinusi, kad ginčo turtą palieka vaikaitei testamentu ir kad šis turtas pereis jai tik po ieškovės mirties; tai patvirtina ir aplinkybės, kad ieškovė po sutarties sudarymo liko gyventi dovanotame name, rūpinosi jo priežiūra, mokėjo mokesčius; be to, joks protingas asmuo nedovanotų senatvėje vienintelio savo gyvenamojo būsto. Ieškovė taip pat nurodė, kad ji dėl amžiaus ir silpnos sveikatos norėjo sutvarkyti paveldėjimo reikalus, tikėjosi, kad atsakovė ją prižiūrės ir slaugys, padės buityje, ir už tai ieškovė paliks jai savo turtą. Ieškovės teigimu, jos suklydimui turėjo įtakos senyvas amžius, išsilavinimo stoka, taip pat susidėjusios aplinkybės, nes prieš ginčo sandorio sudarymą ji savaitę gulėjo ligoninėje, o išrašymo dieną buvo skubiai nuvežta pas notarą. Dėl to, kad ieškovė, sudarydama dovanojimo sutartį, suklydo dėl sandorio esmės, ši sutartis turi būti pripažinta negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį ir taikyta restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškovės teigimu, ginčijama dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia ir pagal CK 6.472 straipsnį, nes apdovanotoji atliko prieš dovanotoją veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu: po nurodytos sutarties sudarymo vaikaitė ėmė šiurkščiai elgtis su ieškove, namuose buvo nuolat girtaujama, rinkdavosi abejotinos reputacijos asmenys; ne vaikaitė, o seniūnijos darbuotojai teikė ieškovei visokeriopą priežiūrą: tvarkė gyvenamąsias patalpas, kūreno krosnį, pristatydavo vaistus, mokėdavo už komunalines paslaugas. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2003 m. gegužės 21 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią ji padovanojo atsakovei žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir jo priklausinius: viralinę, ūkinius pastatus Alytaus rajone; taikyti restituciją; įpareigoti VĮ Registrų centro Alytaus filialą pakeisti įrašus nekilnojamojo turto registre, nurodant ginčo turto savininke ieškovę. LAT: Teismas nurodė, kad atsakovės, notarės paaiškinimai, apklausto kaip liudytojo ieškovę gydžiusio gydytojo, kitų liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, jog ieškovė sandorio sudarymo metu normaliai mąstė, byloje nėra jokių duomenų, kad ji sirgo ligomis, dėl kurių galėjo nesuprasti savo veiksmų. Nors ieškovė yra senyvo amžiaus (g. 1926 m.), tačiau baigusi 4 klases, skaito ir rašo, žiūri politines laidas, skaito laikraščius, noriai diskutuoja su žmonėmis apie politiką; liudytojai patvirtino, kad ieškovė logiškai mąsto, yra labai apdairi, gudri ir protinga, pasirašo dokumentus tik atidžiai juos perskaičiuosi ir viską išsiaiškinusi. Teismas, remdamasis epikrize ir ieškovę gydžiusių gydytojų parodymais, nustatė, kad ieškovei nebuvo duota jokių raminamųjų ar mąstymą slopinančių vaistų; be to, ieškovė ir iki ginčijamo sandorio sudarymo sirgo panašiomis ligomis, tačiau tai nebuvo kliūtis jai 2001 m. liepos 27 d. sudaryti daug sudėtingesnį – turto pasidalijimo – sandorį, kuriam reikėjo atlikti matavimus, pasirašyti pasidalijimo sutartį, iš naujo įregistruoti turtą. Ginčijamą sutartį tvirtinusi notarė paaiškino, kad ieškovė norėjo sudaryti būtent dovanojimo sutartį, o ne testamentą; jai buvo išaiškinta dėl dovanojimo sutarties ir testamento skirtumo; tai nurodyta ir dovanojimo sutarties 11 punkte; be to, notarė siūlė sudaryti ieškovei kitokį sandorį, pvz., išlaikymo iki gyvos galvos, tačiau ji buvo tvirtai nusprendusi būtent dovanoti vaikaitei ginčo turtą. Teismas, įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad ieškovė siekė sudaryti besąlyginę ir neatlygintinę ginčo turto perleidimo sutartį, nes teigė norinti perduoti vaikaitei turtą taip, kad šio iš jos niekas neatimtų; artimi ieškovės giminaičiai, kuriems geriausiai žinomi šalių tarpusavio santykiai, apklausti kaip liudytojai, parodė kad ieškovė iš anksto planavo dovanoti turtą vaikaitei ir apie tai nuolat sakydavo savo giminaičiams. Teismo nuomone, ieškovės teiginį, kad ji tikėjo pasirašanti testamentą, paneigia tai, kad ieškovė 2006 m. birželio 12 d. sudarė testamentą dėl kito turimo turto palikimo vaikaitei, tačiau šį testamentą 2007 m. balandžio 17 d. panaikino. Be to, faktą, kad ieškovė žinojo, jog sudarė dovanojimo sutartį, patvirtina ir šalių elgesys po ginčo sandorio: atsakovė jai padovanotą namą pradėjo remontuoti, įvedė vandentiekį, pastatė lauko pavėsinę, apdraudė namą, mokėjo kitus mokesčius, gamino valgį ieškovei ir kartu gyvenusiam neįgaliam dėdei; socialiniai darbuotojai ieškovę pradėjo prižiūrėti tik tada, kai atsakovė dėl kilusių nesutarimų išsikėlė gyventi kitur. Teismas nesirėmė liudytojo – Daugų seniūno – parodymus dėl to, kad jis yra artimas ieškovės giminaitis ir turi interesą dėl bylos baigties, be to, jo parodymai prieštarauja tiesiogiai ieškovės šeimoje dirbusių liudytojų parodymams. Nurodyto liudytojo sutuoktinės parodymus teismas taip pat atmetė kaip nepatvirtintus arba prieštaraujančius kitiems bylos
įrodymams. Liudytojų R. G. ir G. S. parodymais teismas nesirėmė, nes jos pateikė duomenų apie laikotarpį, kai atsakovė kaime negyveno ir laukėsi kūdikio. Be to, teismas nustatė, kad ieškovės atstovė bandė paveikti liudytojus, mokydama šiuos, ką jie turėtų kalbėti apklausiami teisme; tai patvirtino penki liudytojai. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamą sutartį pažeidžiančia CK 6.472 straipsnio 2 dalies nuostatas; priešingai, byloje yra daug rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė tinkamai rūpinosi ieškove ir jai padovanotu turtu. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu nesuklydo dėl sandorio esmės, nes siekė sudaryti besąlyginę ir neatlygintinę turto perleidimo sutartį, yra visiškai pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Aplinkybę, kad ieškovė ketino ir siekė perleisti vaikaitei (atsakovei) ginčo turtą nuo sandorio sudarymo, o ne po mirties, patvirtina teismo nustatytos aplinkybės apie šalių santykius iki ginčijamo sandorio sudarymo momento ir jį sudarius, atsakovės elgesys tvarkant ginčo turtą kaip savo. Be to, ginčijamame sandoryje įrašyta sąlyga, kad notarė išaiškino dovanotojai, jog ši sutartis nėra patvarkymas mirties atveju ir, įregistravus šią sutartį VĮ Registrų cente, padovanoto turto savininke taps atsakovė. Kolegijos nuomone, tokia ginčijamo sandorio sąlyga, kuri, notarės tvirtinimu, per jos notarinės praktikos 29 metus buvo įrašyta vienintelį kartą, paneigia ieškovės suklydimą dėl sandorio esmės ir nuosavybės teisių į perleistą turtą įgijimo momento. Notarė parodė, kad sandorio sudarymo metu ieškovei buvo pasiūlyta sudaryti testamentą arba turto perleidimo su išlaikymo sąlyga sutartį, buvo paaiškintos skirtingos šių sandorių teisinės pasekmės, tačiau ieškovė reiškė aiškią valią dovanoti ginčo turtą. Kai yra nustatytos tokios aplinkybės, apeliacinio skundo argumentas, kad notarė žinojo apie šalių susitarimą, jog ieškovė ir toliau liks gyventi savo namuose, o vaikaitė ją prižiūrės, jokiu būdu nereiškia ieškovės valios ydingumo, t. y. jos suklydimo dėl sandorio esmės. Notarė, išaiškinusi ieškovei sandorių skirtumus ir jų pasekmes, pasiūliusi sudaryti kitą sandorį, neturėjo jokios teisės atsisakyti patvirtinti prašomą dovanojimo sandorį, kai ieškovė aiškiai išreiškė savo apsisprendimą būtent dovanoti ginčo turtą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovės valia buvo aiški; jos valią dovanoti, o ne palikti testamentu ginčo turtą, patvirtina ir artimų giminaičių, kaimynų, ligoninės palatos kaimynės, laiškininkių parodymai apie tai, jog atsakovė buvo mylimiausia vaikaitė, kurią ieškovė faktiškai užaugino, nuolat rėmė, taip pat apie tai, kad atsakovė nuoširdžiai rūpinosi senele ir neįgaliu dėde. Nors ieškovė teigia, kad apie ginčijamą sandorį sužinojo tik 2007 m. sausio mėn., kai gavo šio nuorašą, tačiau daugelis liudytojų patvirtino, jog ji daug anksčiau yra kalbėjusi, kad vaikaitei padovanojo turtą. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovės pradėjo neigti savo valią dovanoti ginčo turtą vėliau dėl trečiųjų asmenų, konkrečiai – dukters, su kuria ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu buvo nutraukusi ryšius, įtakos, kai ši grįžo pas motiną. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad atsakovė po ginčo sandorio sudarymo, rūpinosi turtu (remontavo namą, įrengė vonią, tualetą, pastatė pavėsinę); notarė, tvirtinusi sandorį, taip pat paaiškino, kad ieškovė, sudarydama dovanojimo sutartį, siekė apsaugoti vaikaitės interesus, kad ji, investavusi savo lėšas, vėliau jų neprarastų ir kad namas neatitektų kitiems. Kolegija taip pat pažymėjo, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog ieškovė sandorio sudarymo metu normaliai ir logiškai mąstė, nors atvyko sandorio sudaryti iš karto po gydymosi ligoninėje; ieškovės palatos kaimynė parodė, kad ieškovė ketino sudaryti dovanojimo sutartį grįždama iš ligoninės; iš gydytojo parodymų apie ieškovės sveikatos būklę, kitų liudytojų parodymų galima spręsti, kad ieškovė visada buvo nuovoki, sąmoninga, logiškai mąstanti, atsargi ir netgi gudri, niekada nepasirašydavo dokumentų, neišsiaiškinusi ir nepasitikrinusi. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog ieškovė, sudarydama ginčijamą dovanojimo sutartį, suklydo, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti šią sutartį negaliojančia. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nurodyto pagrindo panaikinti dovanojimą, nes atsakovė neatliko jokių moralės požiūriu smerktinų veiksmų dėl dovanotojos, nuoširdžiai rūpinosi senele ir ją prižiūrėjo; tai patvirtino dauguma apklaustų liudytojų; socialiniai darbuotojai paramą ieškovei pradėjo teikti tik tada, kai atsakovė buvo priversta išsikelti iš ginčo namų valdos ir dėl to nustojo globoti senelę. Civilinė byla Nr. 3K-3-574/2006 Ginčo esmė: Ieškiniu bankrutuojanti UAB „Novatoriška statyba“ prašė pripažinti negaliojančiu 2002 m. balandžio 12 d. AB „Žemaitijos pienas“ ir UAB „Novatoriška statyba“ pasirašytą aktą Nr. 368 dėl galutinio atsiskaitymo. Ieškovas nurodė, kad 2001 m. liepos 3 d. šalys sudarė pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 633, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parengti projektą, sąmatą bei pagaminti kilnojamuosius pieno surinkimo punktus, juos pastatyti atsakovo nurodytose vietose, o atsakovas - ieškovui sumokėti sutartyje nustatyta tvarka. 2002 m. vasario 8 d. ieškovas išrašė PVM sąskaitą - faktūrą, pagal kurią pardavė atsakovui septyniolika kilnojamųjų pieno surinkimo punktų už 333 060,66 Lt. Atsakovas šiuos pieno supirkimo punktus priėmė, pretenzijų nepareiškė. Atsakovas 2001 m. liepos 9 d. išankstiniu mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovui 123 200 Lt avansą (35 proc. bendros sutartinės kainos), 2001 m. gruodžio 11 d. mokėjimo pavedimu - 30 000 Lt, 2002 m. balandžio 12 d. mokėjimo pavedimu - 54 016,73 Lt. Iš viso už gaminius atsakovas sumokėjo 207 216,73 Lt ir liko skolingas 125 843,93 Lt. Šalių atstovai 2002 m. balandžio 12 d. pasirašė aktą Nr. 368 prie 2001 m. liepos 3 d. sutarties Nr. 633 dėl galutinio atsiskaitymo. Šiuo aktu sutarta, kad ieškovui taikomos baudinės netesybos po 5000 Lt už kiekvieno pieno surinkimo punkto pastatymą ne laiku (iš viso 85 000 Lt), priskaičiuojama 34 000 Lt delspinigių ir 13 983,27 Lt dėl nekokybiškai atliktų darbų, šiomis sumomis sumažinant ieškovui už gaminius mokamą sumą, taip pat nustatoma, kad galutinai atsiskaitydamas atsakovas turi ieškovui sumokėti 54 016,73 Lt. Ieškovas nurodė, kad šis aktas yra pripažintinas negaliojančiu, nes buvo pasirašytas dėl atsakovo taikyto ekonominio spaudimo ieškovui. LAT: Ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo apeliacinį skundą tenkinti . Teisėjų kolegija priimtą sprendimą motyvavo tuo, kad nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios reikštų pagrindą pripažinti, jog ieškovo ginčijamas susitarimas dėl galutinio atsiskaitymo (ar jo dalis), kaip sandoris, buvo sudarytas dėl atsakovo daryto ekonominio spaudimo. Pagal ieškinio pareiškimo turinį ieškovas neteisėta laikė tik tą ginčijamo suderinimo akto dalį, kurioje išreikštas susitarimas taikyti ieškovui 85 000 Lt baudą. Dėl to ieškovui laikant neteisėta tik sandorio dalį nebuvo teisinio pagrindo ieškiniu reikalauti pripažinti negaliojančiu visą sandorį, nes galima daryti prielaidą, kad sandoris dėl galutinio atsiskaitymo galėjo būti sudarytas ir neįtraukiant ginčijamos jo dalies (CK 1.96 straipsnis). Civilinėje byloje nėra įrodyta, kad atsakovas objektyviais nesąžiningais veiksmais, realiai grasindamas nenaudingais ieškovui ekonominiais padariniais, būtų jį privertęs ginčijamame suderinimo akte pasirašyti susitarimą dėl baudinių netesybų taikymo ir jų dydžio. Teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, kad ieškovo nurodytu pagrindu sandorį galima pripažinti negaliojančiu esant tokioms nustatytoms aplinkybėms: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sandorį; 2) kitas asmuo grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo grasinančiojo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Tokių
aplinkybių byloje nenustatyta. Nors pirmosios instancijos teismas ir vertino, kad sutarties 6.4 punkte buvo numatytos neprotingai didelės netesybos, teisėjų kolegija pažymėjo, kad šių sutartinių netesybų dydžio vertinimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Suderinimo aktą dėl 85 000 Lt baudinių netesybų ieškovas pasirašė siekdamas išvengti sutartyje numatytų dar didesnių netesybų galimo mokėjimo. Ši aplinkybė neduoda pagrindo manyti, kad 2002 m. balandžio 12 d. susitarimas, kaip sandoris, buvo sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis ieškovui sąlygomis.
15 tema ATSTOVAVIMAS Atstovavimas: Civilinė byla Nr. 3K-3-315/2009 Ieškovo UADBB „Rizikos cesija“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009m. kovo 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADBB „Rizikos cesija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei „Altarija“ dėl skolos pritesimo bei atsakovo UADBB „Altarija“ priešieškinį ieškovui UADBB „Rizikos cesija“ dėl skolos priteisimo. Ginčo esmė Byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovas (įgaliotinis) turi teisę į atlyginimą iš atsakovo (įgaliotojo) po pavedimo sutarties nutraukimo. Atsakovas ir uždaroji akcinė bendrovė Kauno termofikacijos elektrinė sudarė bendradarbiavimo sutartį pagal kurią draudimo brokeris (atsakovas) gavo iš elektrinės pavedimą atlikti teisinius veiksmus, susijusius su elektrinės turto, bendrosios civilinės atsakomybės ir verslo nutrūkimo draudimu. Ieškovas ir atsakovas 2004 m. gegužės 9 d. sudarė pavedimo sutartį, kuria „Altarija“ įgaliojo „Rizikos cesiją“ atlikti teisinius veiksmus, susijusius su derybomis su draudimo kompanijomis dėl elektrinės turto ir pan. Pavedimo sutartis išduota ieškovo darbuotojui 2004m gegužės 9d. Už tai atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui 25% nuo gaunamo komisinio atlyginimo. Atsakovas 2007m. sausį vienašališkai nutraukė pavedimo sutartį ir ieškovas nori gauti atlyginimą po pavedimo sutarties nutraukimo už 2007m. ir palūkanas iki teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovas priešieškiniu irgi nori atgauti skolą pagal draudimo tarpininkavimo sutartį, pagal kurią susitarė, kad elektrinė per tarpininką (atsakovą) naudosis draudimo brokerio (ieškovo) paslaugomis, drausdamasi laidavimo draudimu. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį, o atsakovo priešieškinį patenkinoTeismas atmetė ieškovo ieškinį, nes padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad po nurodytos datos vykdė 2004 m. gegužės 9 d. pavedimo sutartį ir kad jam priklauso atlyginimas už kokius nors atliktus veiksmus. Teismas patenkino atsakovo priešieškinį, nes konstatavo, kad ieškovas pripažino faktą dėl 7125 Lt nesumokėto tarpininkavimo mokesčio. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 31 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 25d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas padarė išvadą, kad nurodyta sutartis neatitinka komercinio atstovavimo sutarties požymių(CK 2.156 straipsnio 1 dalis, 2.154, 2.156 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įgaliotojas(atstovas) galėjo bet kada panaikinti įgaliojimą (CK 6.763 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Papildomai apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pagal šalių pavedimo sutarties 1.2 punktą ieškovo darbuotojui atsakovo išduotas įgaliojimas, kurio pagrindu galėjo būti vykdoma pavedimo sutartis, baigėsi 2005 m. gegužės 9 d., nes įgaliojime nustatytas vienerių metų galiojimo terminas. Dėl to Kauno apygardos teismas sprendė, kad tik iki šios datos ieškovas galėjo veikti ir atlikti teisinius veiksmus įgaliotojo vardu. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009m. kovo 31 d. nutartį bei priimti naują sprendimą: patenkinti ieškovo ieškinį ir atmesti atsakovo priešieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Komisinis atlyginimas buvo mokamas dalimis. Dalį atlyginimo ieškovas gavo 2006 metais, antrąją dalį turėjo gauti 2007 metais. Kasatorius pabrėžė, kad, siekdamas išvengti antrosios komisinio atlyginimo dalies mokėjimo, atsakovas 2007 metais nutraukė šalių sutartį. Tačiau, kasatoriaus įsitikinimu, vienašališkai nutraukus sutartį, privalo būti sumokama už faktiškai iki nutraukimo atliktą darbą (suteiktas paslaugas). Kasatorius nurodo, kad teismai klaidingai kvalifikavo teisinius santykius, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Kasatoriaus vertinimu, teismai turėjo šalių santykius kvalifikuoti kaip komercinį atstovavimą ir taikyti CK 2.160 straipsnyje nustatytas pasekmes. Kasatorius tvirtina, kad teismų pateiktas ginčo šalių sutarties aiškinimas neatitinka sutarčių aiškinimo taisyklių, dėl kurių yra pasisakęs kasacinis teismas (LAT praktika) Kasatorius teigia, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad sutartį nutraukusi šalis privalo sumokėti antrąją atlyginimo dalį, jeigu sutartyje už atliktus darbus buvo nustatytas atlyginimo mokėjimas dalimis. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje šalių pateiktus įrodymus. Kasatoriaus teigimu, teismai neatsižvelgė į šalių praktiką, kad atsakovas kasatoriui atlyginimą mokėjo už sudarytas draudimo sutartis. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Atsiliepime nurodoma, kad šalys sudarė ne komercinio atstovavimo, bet pavedimo sutartį, nes kasatorius pats nesudarė draudimo sutarčių. Atsiliepime pabrėžiama, kad kasatoriaus darbuotojui įgaliojimas vesti derybas dėl draudimo sutarčių sudarymo suteiktas vienerių metų terminui, todėl po 2005 m. gegužės 9 d. kasatorius prarado teisę atlikti įgaliojime nustatytus veiksmus ir jo atlikti veiksmai po šios datos yra neteisėti. Atsiliepime teigiama, kad atsakovas žodžiu su kasatoriumi susitarė, jog šis po draudimo sutarčių sudarymo atliks rizikos vertinimo veiksmus ir parengs pristatymų dokumentus. Už šiuos darbus atsakovas kasatoriui yra visiškai sumokėjęs. Atsiliepime nurodoma, kad teismai teisingai kvalifikavo šalių santykius ir pripažino, kad šalys sudarė pavedimo sutartį. Pagal pavedimo sutartį įgaliotojas gali bet kada nutraukti, panaikinti įgaliojimą (CK 6.763 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovas su kasatoriumi visiškai atsiskaitė, o už pasirašytas draudimo sutartis kasatoriui nepriklausė joks atlyginimas. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Dėl šalių sutarties kvalifikavimo
Kasatorius pats nesudarė draudimo sutarčių, negavo komisinio atlyginimo, koks yra apibrėžiamas CK 2.158 straipsnyje. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nurodyta sutartis neatitinka komercinio atstovavimo sutarties požymių, nes pagal sutarties 1.1 punktą ieškovui nesuteikta teisių atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius ar tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sandorius (CK 2.156 straipsnio 1 dalis, 2.154, 2.156 straipsniai). Teismai byloje nustatė, kad ieškovas negaudavo atlyginimo už draudimo sutarčių sudarymą, t. y. už tarpininkavimą sudarant draudimo sutartis, nes draudimo sutarčių nesudarinėjo, bet tik derėjosi dėl jų sąlygų. Iš nurodytos sąlygos ir teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai kvalifikavo šalių sutartį ir pripažino ją pavedimo sutartimi, nes sutarties dalykas atitinka CK 6.757 straipsnio 1 dalį. Dėl kasatoriaus (įgaliotinio) teisės į atlyginimą Pagal CK 2.151 straipsnio 2 dalį atstovui už darbą atstovaujamasis turi sumokėti atlyginimą, išskyrus atvejus, kai sutartis ar įstatymai numato, kad atstovaujama neatlygintinai (CK 6.758 straipsnis). Iš už sutartis atsakovo 2007 metais gauto atlyginimo (88 980 Lt ir 44 500 Lt) kasatorius reikalauja sumokėti jam atlyginimą. Byloje yra nustatytos faktinės aplinkybės, kad kasatoriui buvo atlyginta už visus iki pavedimo sutarties nutraukimo atliktus darbus (suteiktas paslaugas), o po nurodytos sutarties nutraukimo nebuvo atlikta jokių veiksmų. Prieš nurodytų draudimo sutarčių atnaujinimą kasatorius neatliko jokių pavedimo sutartyje nustatytų veiksmų, už kuriuos atsakovas turėtų mokėti atlyginimą, todėl kasatoriui nepriklauso teisė gauti atlyginimą. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad kasatoriaus ieškinys nepagrįstas, nes kasatorius neįrodė, jog atliko kokius nors teisinius veiksmus atsakovo vardu pagal pavedimo sutartį 2007 metais, kuriais atsakovas gavo komisinį atlyginimą už 2004–2006 metais sudarytas draudimo sutartis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesniųjų instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kuriose reglamentuojami pavedimo civiliniai teisiniai santykiai, pavedimo sutarties galiojimas ir atlyginimas įgaliotiniui už pavedimo sutarties vykdymą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o kasatoriaus kasacinis skundas atmetamas. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė kasatoriaus reikalavimus, o atsakovo – patenkino. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, nut ari a : Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti valstybei iš ieškovo UADBB „Rizikos cesija“ (juridinio asmens kodas 126231645) 30,90 Lt (trisdešimt litų 90 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, patirtų kasaciniame teisme. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Atstovavimas Civilinė byla Nr. 3K-3-614/2008 Atsakovo J. J. kasacinis skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovams J. J. ir Š. Č. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia. Ginčo esmė 2005 m. sausio 21 d. ieškovė atsakovui Š. Č. išdavė įgaliojimą dėl ieškovei priklausančio 0,8 ha žemės sklypo valdymo. Įgaliotiniui buvo pavesta už įgaliotinio aptartą kainą ir sąlygas parduoti minėtą žemės sklypą. 2005 m. liepos 18 d. Ieškovė panaikino atsakovui Š. Č. išduotą įgaliojimą. Š. Č., veikdamas kaip ieškovės atstovas pagal įgaliojimą sudarė preliminarią sutartį su JJ, tačiau kaina neatitiko vertės. Ieškovė nurodė, kad įgaliotinis veikė priešingai jos interesams (CK 2.135 straipsnis), nes įsipareigojo žemės sklypą parduoti už 4,5 karto mažesnę nei rinkos kaina, todėl sutartį prašė pripažinti negaliojančia. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m. kovo 14 d. sprendimu 2005 m. gegužės 16 d. preliminariąją sutartį pripažino negaliojančia. Darydamas išvadą, kad 40 000 Lt žemės sklypo pardavimo kaina akivaizdžiai neatitiko tuometės rinkos kainos teismas rėmėsi turto vertės nustatymo ataskaita. Atsakovo Š. Č. veiksmai, nustatant kelis kartus mažesnę nei rinkos žemės sklypo kainą, teismo buvo įvertinti kaip nenaudingi įgaliotojai ir prieštaraujantys jos interesams. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas Š. Č. Būtų informavęs ieškovę, J. J. taipogi neįrodė, jog jam nebuvo žinoma apie interesų konfliktą tarp ieškovės ir atsakovo Š. Č. Preliminarioji sutartis buvo pripažinta negaliojančia (CK 2.135 straipsnis). Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. liepos 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Kolegija konstatavo, kad atsakovai sudarė tyčinį piktavališką susitarimą parduoti žemės sklypą žymiai mažesne nei rinkos kaina. Teisėjų kolegija pabrėžė ir tai, kad sandoris dėl žemės sklypo pardavimo 4 kartus mažesne kaina nei rinkos vertė, prieštarauja teisingumo, protingo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai Kasaciniu skundu atsakovas J. J., remdamasis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais prašo panaikinti 1,2 instancijos teismų sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1. Ieškovės kasatoriui išduotame įgaliojime buvo nurodyta, kad įgaliotinis turi teisę savo nuožiūra nustatyti žemės sklypo kainą. Kasatoriaus teigimu, tokiu atveju turėjo būti ginčijamas ir įgaliojimas. Nenuginčijus įgaliojimo, nėra pagrindo teigti, kad ieškovės atstovo veiksmai neatitinka ieškovės valios ir turi įgaliotojos valios trūkumų. 2. Teismams sandorį pripažinus negaliojančiu, buvo pažeistas civilinių teisinių santykių stabilumo principas. Sandorių pripažinimas negaliojančiais be pakankamo pagrindo prieštarauja sandoriais nustatytų civilinių teisinių santykių stabilumui (LAT praktika). 3. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai konstatavo atsakovo J. J. nesąžiningumą ir jo žinojimą apie atstovo ir atstovaujamosios interesų konfliktą bei piktavališką atstovo ir kitos sandorio šalies susitarimą, nes neatsižvelgė į tai, kad atstovas veikė, turėdamas nepanaikintą įgaliojimą, neperžengdamas įgalinimų ribų. 4. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės valią parduoti žemės sklypą už didesnę kainą. Atsakovo Š. Č. pateiktu pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo J. J. kasacinio skundo sutinkama su kasacinio skundo argumentais ir prašoma kasacinį skundą tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė A. V. prašo kasacinį skundą atmesti ir kasaciniu skundu skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodomi šie argumentai: 1. Esminis klausimas nagrinėjamoje byloje yra ne įgaliojimu neišreikštos ieškovės valios dėl žemės sklypo kainos nustatymo, bet interesų konflikto egzistavimas sudarant ginčijamą sutartį. 2. Remdamasi CPK 13 straipsnyje įtvirtinta proceso šalies teise laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, ieškovė teigia, kad kasatorius negali nurodyti, kokį savo pažeistų teisių gynimo būdą ji turėtų pasirinkti. 3. Teismai nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, pripažinę, kad kasatoriaus veiksmai, sudarant preliminariąją sutartį, prieštaravo ieškovės interesams. 4. Teismai neprivalėjo aiškintis ieškovės siekio parduoti žemės sklypą už rinkos kainą, nes nagrinėjamos kategorijos bylose teisiškai reikšminga aplinkybė yra atstovo sudaryto sandorio nenaudingumas atstovaujamajam. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Dėl bendrosios atstovo pareigos nepažeisti atstovaujamojo interesų Atstovavimo teisinių santykių esmė – juridinę reikšmę turinčių veiksmų atlikimas kito asmens vardu ir interesais, jie grindžiami atstovaujamojo ir atstovo tarpusavio pasitikėjimu, atstovo lojalumu atstovaujamajam ir kruopščiu atstovaujamojo nurodymų vykdymu (LAT praktika). Reikalavimas vykdant pavedimą nepažeisti atstovaujamojo interesų yra bendroji įstatyminė atstovo pareiga. Kai atstovas, neturėdamas atstovaujamojo pritarimo, sudaro sandorį dėl turto pardavimo per maža kaina, toks sandoris gali būti atstovaujamojo ginčijamas neginčijant įgaliojimo sąlygos dėl atstovo teisės savo nuožiūra nustatyti turto pardavimo kainą. Kasacinio skundo argumentai dėl būtinybės ginčyti įgaliojimą atmetami. Dėl atstovaujamojo interesus pažeidžiančio sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindų Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo sutartimi atsakovai susitarė dėl ieškovės žemės sklypo pirkimo – pardavimo už 4,5 karto mažesnę negu rinkos kainą. Ši aplinkybė teismų pagrįstai įvertinta kaip reikšmingas ieškovės turtinių interesų pažeidimas, atitinkantis CK 2.135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sandorio ginčijimo pagrindą. Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino neįrodytais atsakovų pateiktus atsikirtimus, kad dėl susidėjusių nepalankių aplinkybių – pablogėjusios sveikatos bei pinigų trūkumo ieškovė pritarė sklypo pardavimo kainai. Kasaciniame skunde nėra argumentų, kurie paneigtų šias teismų išvadas. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas dėl šios ginčo dalies pažeidė įrodinėjimo taisykles: teismas sprendimą grindė teiginiu, kad atsakovas J. J. neįrodė, jog jis nežinojo apie interesų konfliktą, t. y. taikė trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpciją. Apeliacinės instancijos teismas šią klaidą ištaisė – vertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu konstatavo, kad abu atsakovai buvo artimai pažįstami (bendradarbiai), atsakovas J. J. žinojo, kad Š. Č. parduoda ieškovei priklausantį žemės sklypą, jis suprato, kad sklypas parduodamas už keturis kartus mažesnę negu rinkos kainą, tačiau nesiaiškino, ar tai atitinka tikruosius ieškovės ketinimus. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas Nei šalys, nei pirmosios instancijos teismas procesiniuose dokumentuose nesirėmė CK 1.91 straipsnio normomis, tokių teisinių argumentų nėra ir apeliaciniame skunde. Byloje konstatuotos teisiškai reikšmingos aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti CK 2.135 straipsnio 1 dalį. Dėl šių aplinkybių kasatoriaus argumentai, kad ieškovės reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu pažeidžia teisinių santykių stabilumo principą, todėl savo teises ji turi ginti reikalaudama nuostolių atlyginimo, atmetami kaip nepagrįsti. Konstatuotų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės teisingai išsprendė šalių ginčą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a : Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistus. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
2008 m. birželio 13 d. Dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos ieškinį atsakovui UAB „Kriptonika“, tretiesiems asmenims A. S., R. Č. dėl įgaliojimų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais. Ginčo esmė UAB „Kriptonika“ direktorius A. S. 2006 m. spalio 17 d. išdavė trečiajam asmeniui R. Č. neatšaukiamus įgaliojimus Nr. K06/1871 ir Nr. KS06/1871 su perįgaliojimo teise atstovauti bendrovei visuose Lietuvos Respublikos teismuose, teisėkūros, teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijose, visose viešųjų pirkimų ir bankroto procedūrose su teise pateikti dokumentus, pasiūlymus, pareikšti nuomones ir atsiliepimus bei pasirašyti dokumentus bendrovės vardu. Ieškovas teismo prašė šiuos įgaliojimus pripažinti negaliojančiais. Ieškinyje nurodyta, kad UAB „Kriptonika“ 2005 m. balandžio 28 d. visuotiniame akcininkų susirinkime vienbalsiai nutarta nustatyti kiekybinį atstovavimą, t. y. bendrovės vadovas A. S. gali veikti tik kartu su UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos atstove A. D. Įgaliojimai trečiajam asmeniui R. Č. buvo išduoti be ieškovo atstovo žinios ir pritarimo. Teisėjų kolegijos išaiškinimai visuotiniam akcininkų susirinkimui priėmus sprendimą pakeisti bendrovės įstatus, surašomas visas pakeistų įstatų tekstas ir po juo pasirašo visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliotas asmuo“. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad konstatavimui, jog bendrovės įstatai yra pakeisti, nepakanka sprendimo apie tai. Įstatymo reikalaujama tokio sprendimo turinio atskleidimo - pakeistų įstatų teksto, po kuriuo pasirašo visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliotas asmuo
Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 7 dalis suponuoja, kad kiekybinis atstovavimas turi būti nustatytas įstatuose. Dar daugiau, turi būti įtvirtinta konkreti tokio atstovavimo taisyklė, pagal kurią kartu su valdymo organų nariais visais atvejais bendrovės vardu turi veikti ir bendrovės vadovas. Šiuo atveju kiekybinio atstovavimo taisyklės nustatymas visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu negali būti vertinamas kaip įstatų faktinis pakeitimas anksčiau nustatyta tvarka. Be to, įstatų pakeitimas, kuriuo įtvirtinama tokia taisyklė, tampa privaloma juridinio asmens organui, veikiančiam pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.46 straipsnio 1 dalis, 2.81 straipsnio 1 dalis), nuo įstatų pakeitimo įsigaliojimo - įregistravimo juridinių asmenų registre (CK 2.66 straipsnio 5 dalis). Nurodytas teisinis reguliavimas leidžia teigti, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas pritarti, jog visi UAB „Kriptonika“ pasirašomi dokumentai (iki įstatų pakeitimai bus įregistruoti juridinių asmenų registre) bus tvirtinami abiejų akcininkų įgaliotų atstovų A. S. ir A. D. kartu, t. y. kiekybinio atstovavimo taisyklės faktinis taikymas iki bendrovės įstatų pakeitimų, nustatančių kiekybinį atstovavimą, įregistravimo juridinių asmenų registre, vertintinas kaip juridinio asmens dalyvių susirinkimo kompetencijos viršijimas, nes tokiu sprendimu juridinio asmens valdymo organo įgalinimų apimtis siaurinama ne įstatyme nustatyta tvarka, todėl bendrovės vienasmenio valdymo organo veiksmai pagal įstatuose suteiktą kompetenciją nepažeidžia jų veiklos teisėtumo imperatyvo (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Dėl to darytina išvada, kad A. S. 2006 m. spalio 17 d. išduodamas įgaliojimus Nr. K06/1871 ir Nr. KS06/1871 nepažeidė įstatymų ir juridinio asmens įstatų. UAB „Kriptonika“ direktorius A. S. 2006 m. spalio 17 d. išdavė R. Č. du neatšaukiamus įgaliojimus Nr. K06/1871 ir Nr. KS06/1871 su perįgaliojimo teise atstovauti bendrovei visuose Lietuvos Respublikos teismuose, teisėkūros, teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijose, visose viešųjų pirkimų ir bankroto procedūrose su teise pateikti dokumentus, pasiūlymus, pareikšti nuomones ir atsiliepimus bei pasirašyti dokumentus UAB „Kriptonika“ vardu. Įgaliojimai išduoti dvejiems metams Vienas iš atstovavimo teisiniams santykiams būdingų požymių yra tai, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: 1) tarp atstovo ir atstovaujamojo (vidiniai santykiai) ir 2) atstovo ir trečiojo asmens, su kuriuo atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais (išoriniai santykiai). Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo. Įgaliojimas yra skiriamas išoriniams atstovavimo santykiams. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis). Specialusis įgaliojimas, kurio suteikiamų teisių apimtis nustatoma įstatyme (CK 2.176 straipsnio 1 dalis, 2.179 straipsnis), yra prokūra. Apibrėžiant prokūros esminius skirtingumus nuo kitų įgaliojimo rūšių, pažymėtina, kad prokūristui suteikiamų teisių apimtis nustatyta specialiųjų normų, įtvirtintų CK 2.176 – 2.185 straipsniuose, todėl prokūros atveju atstovo teisės, kai jos įgaliojime nėra apibrėžtos, neribojamos tik tais veiksmais, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turtui prižiūrėti (CK 2.137 straipsnis). Prokūros paskirtis yra tenkinti juridinio asmens (verslininko) verslo poreikius – išduodamas prokūrą verslo subjektas savo darbuotojui ar kitam asmeniui gali suteikti sandorių tvarkymo ir kitų teisinių veiksmų atlikimo teises jų nekonkretindamas. Pagal CK 2.176 straipsnio 1 ir 2 dalis prokūra suteikia teisę atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu, įskaitant teisinius veiksmus teisme ir kitose ne teismo institucijose. Dėl pastarosios teisės įgyvendinimo, pabrėžtina, kad prokuristas atlikti teisinius veiksmus teisme gali tiek, kiek tai leidžiama pagal CPK (CPK 55 straipsnio 2 dalis, 354 straipsnis). Kartu pažymėtina, kad įstatymo nustatyta ne tik prokūra suteikiamų teisių apimtis, bet ir ribos (CK 2.179, 2.180 straipsniai). CK 2.179 straipsnyje nustatyti sandoriai ir teisiniai veiksmai, kurių prokūra neapima. Šios bylos kontekste pabrėžtina, kad prokūra neapima prokuristo teisės perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui (CK 2.179 straipsnio 2 dalis). CK 2.180 straipsnyje nustatyti prokuristui suteikiamos teisės ribojimo įstatyminiai kriterijai, kurie, remiantis to paties straipsnio 2 dalimi, neturi poveikio išoriniams atstovavimo santykiams ir galioja tik vidiniams įstatyminiai teisių apribojimo kriterijai yra: 1) juridinio asmens filialas; 2) atitinkamos juridinio asmens veiklos sritys ir rūšys; 3) tam tikros aplinkybės; 4) laikas; 5) teritorija. Šios bylos kontekste paminėtina ir CK 2.184 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad prokūra pasibaigia, kai atstovaujamasis ją atšaukia. Toks teisinis reguliavimas suponuoja, kad verslininko išduota prokūra negali būti neatšaukiama. Jeigu įgaliojimo turinys atitinka prokūros reikalavimus, nors jos pavadinimas yra kitoks, šiai generalinio įgaliojimo rūšiai taikytinos CK 2.176-2.184 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, kurių imperatyvams prieštaraujančios sandorio sąlygos yra niekinės A. S. 2006 m. spalio 17 d. išdavė du įgaliojimus Nr. K06/1871 ir Nr. KS06/1871 atstovauti bendrovei visuose Lietuvos Respublikos teismuose, teisėkūros, teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijose, visose viešųjų pirkimų ir bankroto procedūrose su teise pateikti dokumentus, pasiūlymus, pareikšti nuomones ir atsiliepimus bei pasirašyti dokumentus UAB „Kriptonika“ vardu, kurie savo turiniu atitinka prokūros, ribojamos juridinio asmens veiklos sritimis ir rūšimis (CK 2.18 straipsnio 1 dalis), teisinį statusą, kuri atstovaujamojo ir prokuristo santykiams įsigalioja nuo jos išdavimo, o prokuristo ir trečiųjų asmenų santykiams – nuo jos įregistravimo teisės aktų nustatyta tvarka prokūra neapima prokuristo teisės perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui (CK 2.179 straipsnio 2 dalis) ir prokūra negali būti neatšaukiama (CK 2.184 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl A. S. 2006 m. spalio 17 d. išduotų prokūrų Nr. K06/1871 ir Nr. KS06/1871 dalys, kuriose nustatyta, kad įgaliojimas neatšaukiamas ir įgaliotiniui suteikiama perįgaliojimo teisė, yra imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantys, todėl niekiniai, sandoriai (CK 1.78 straipsnio 1, 3, 5 dalys, 1.80 straipsnis). Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.96 straipsnis). Byloje nėra pagrindo prielaidai, kad be šių dalių prokūra nebūtų duota, todėl kitos sandorio dalys lieka galioti. . CK 2.176 straipsnyje nustatyta, kad prokūra gali būti duodama ne tik darbuotojui, bet ir kitiems asmenims, todėl šiuo aspektu įstatymo reikalavimų laikytasi. Kita, nesusijusi su prokūros galiojimu santykiams tarp atstovaujamojo ir prokuristo, aplinkybė yra tokios prokūros panaudojimas atstovavimui teismuose Kolegija nutaria: Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. sprendimą pakeisti. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. sprendimo dalį, kuria pripažintos negaliojančiomis A. S. 2006 m. spalio 17 d. išduotos prokūros Nr. K06/1871 ir Nr. KS06/1871 atstovauti bendrovei visuose Lietuvos Respublikos teismuose, teisėkūros, teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijose, visose viešųjų pirkimų ir bankroto procedūrose su teise pateikti dokumentus, pasiūlymus, pareikšti nuomones ir atsiliepimus bei pasirašyti dokumentus UAB „Kriptonika“ vardu, ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą, kuriuo ieškinys dėl šios dalies atmestas. Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. sprendimo dalį, kuria panaikintos A. S. 2006 m. spalio 17 d. išduotų prokūrų Nr. K06/1871 ir Nr. KS06/1871 dalys, kuriose nustatyta, kad įgaliojimas neatšaukiamas ir įgaliotiniui suteikiama perįgaliojimo teisė, išdėstyti taip: Pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis A. S. 2006 m. spalio 17 d. išduotų prokūrų Nr. K06/1871 ir Nr. KS06/1871 dalis, kuriose nustatyta, kad įgaliojimas neatšaukiamas ir įgaliotiniui suteikiama perįgaliojimo teisė. A. S. iš UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos priteisti 150 Lt jo turėtų bylinėjimosi išlaidų ir 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir iš UAB „Kriptonika“ UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos naudai priteisti 50 Lt bylinėjimosi išlaidų 4. LAT CBS 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-421/2009 Ginčo esmė: Atsakovas padovanojo savo tėvui - ieškovui 8 žemės sklypus, kuriuos ieškovas testamentu paliko kitam sūnui, įgaliodamas atsakovę savo nuožiūra jais naudotis, valdyti bei disponuoti. Atsakovė padovanojo sklypus sutuoktiniui, bet ieškovas dovanojimo sutartis ir įgaliojimą prašė pripažinti negaliojančiais, nes negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė. Ieškovas pateikė kasacinį skundą. LAT konstatuoja: LAT pažymėjo, kad nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, teismai turi įvertinti asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą), tuo tarpu asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė bei kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju teismo paskirta ekspertizė nustatė, kad pasirašydamas įgaliojimą ieškovas visiškai suprato šio veiksmo reikšmę ir prasmę bei išreiškė tikrąją valią padovanoti turtą savo sūnui (atsakovui), be to simuliavo psichinės ligos simptomus, turėdamas tikslą pripažinti įgaliojimą negaliojančiu, t.y. elgėsi dirbtinai, neprotingai ir nesąžiningai. Būtent todėl teismai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus. Vertindami ginčijamo įgaliojimo turinį jo naudingumo ar žalingumo, pagrįstumo, protingumo bei kitais reikšmingais aspektais, teismai pagrįstai atsižvelgė į ieškovo ir atsakovų šeimoje paplitusią praktiką vienas kitam perleisti tam tikrą nekilnojamąjį turtą, sudarinėti įvarius didelės vertės sandorius pagal duotus vienas kitam įgaliojimus, o kadangi ieškovo įgaliojime atstovaujamasis atstovui pats nurodė sudaryti jo vardu sandorį būtent su sūnumi, toks sandoris negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis atstovaujamojo teises ir sukeliantis atstovės bei kitos sandorio šalies (atstovės sutuoktinio) interesų konfliktą. LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. 5. LAT CBS 2010 m. spalio 18 d. nutartis c.b. 3K-3-393/2010 Ginčo esmė: Ieškovas - įmonės akcininkas prašė pripažinti negaliojančiu atsakovo (įmonės) akcininkų susirinkimo sprendimą ją likviduoti, kadangi ieškovui nebuvo leista balsuoti kito akcininko vardu "prieš" įmonės likvidavimą dėl to, kad susirinkimui buvo pateiktas ne akcininko įgaliojimo balsuoti originalas, o nepatvirtinta kopija. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį tenkino. Atsakovas pateikė kasacinį skundą. LAT konstatuoja: LAT pažymėjo, kad neproporcingas ir formaliais pagrindais grindžiamas akcininkų turtinių ir neturtinių teisių, įskaitant teisės dalyvauti bei balsuoti akcininkų susirinkimuose, suvaržymas pažeidžia akcininko nuosavybės teisę, ginamą Konstitucijos 23 str. Jei akcininkas nepateikia įgaliojimo balsuoti kito akcininko vardu arba jo kopijos, tai savaime dar nereiškia, kad atstovavimo prievolinių santykių nėra. Tretysis asmuo gali atsisakyti traktuoti asmenį kaip atstovą tik tada, kai jis nepateikia įgaliojimo ar kito aiškiai išreikšto atstovavimą patvirtinančio dokumento, ir iš aplinkybių visumos negalima daryti išvados apie numanomo atstovavimo (CK 2.133 str. 2 d.) buvimą. Nagrinėjamu atveju buvo pakankamai aplinkybių, patvirtinančių numanomą akcininko atstovavimą: įmonėje buvo tik keli akcininkai; ankstesni ginčai rodė, kad vienų akcininkų interesas bendrovės atžvilgiu buvo priešingas kitų akcininkų interesams; ieškovas pareiškė balsu, jog įgaliotas atstovauti kitam akcininkui ir pateikė nepatvirtintą įgaliojimo kopiją; egzistuoja baudžiamoji atsakomybė už dokumentų klastojimą, kas silpnina motyvą nepasitikėti pateikta įgaliojimo kopija ir kt. Būtent todėl atsakovas turėjo pagrįstai numanyti ir pripažinti ieškovo bei kito akcininko atstovavimo santykius, suteikiant teisę ieškovui balsuoti pastarojo vardu. LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
17 tema Daiktinė teisė Civilinė byla Nr. 3K-3-377/2006 Ginčo esmė: Ieškovas prašo įpareigoti atsakovę I.M. nugriauti jai nuosavybės teise priklausančius namą ir šulinį. Gyvenamasis namas 2001 m. kovo 26 d. nutarimu buvo įtrauktas į nugriautinų privatizuojamų objektų sąrašą.VĮ Valstybės turto fondas 2001m. gruodžio 7 d. privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė statinius trečiajam asmeniui UAB „Stepra” Sutartyje buvo nurodyta, kad objektas parduodamas nugriauti .2002 m. pirkimo-pardavimo sutartimi Stepra pardavė šiuos statinius trečiajam asmeniui R. L. , kuri savo ruožtu pardavė juos atsakovei I. M.. Pagal 2001 m. gruodžio 7 d. sutartį UAB „Stepra“ buvo įpareigota privatizuotus statinius nugriauti. Šiuos statinius įsigijus atsakovei, jai perėjo ir įsipareigojimas nugriauti buvusį gyvenamąjį namą ir šulinį. Atsakovė nenugriovė statinių, bet pradėjo neteisėtą pastato rekonstrukciją. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija įpareigojo atsakovę per tris mėnesius nugriauti gyvenamąjį namą ir kiemo statinį – šulinį. Teisėjų kolegija motyvavo, kad ginčo statinių paskirtis buvo jų nugriovimas, šalys savo susitarimu negalėjo pakeisti daikto paskirties. Daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui nepriklausomai nuo to, kiek kartų tas daiktas perleidžiamas (CK 4.9 straipsnio 2 dalis), dėl to 2001 m. gruodžio 7 d. sutartyje apibrėžta turto įgijėjo prievolė nugriauti įsigytus statinius perėjo tiek UAB „Stepra“, tiek ir vėlesnėms turto savininkėms R. L. bei I. M. (CK 6.2 straipsnis). Kasacinis teismas paliko galioti Klaipėdos apygardos teismo sprendimą: Nuosavybės teisės turinį sudaro teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis). Bet kurios iš šių teisių ribojimas, atsiradęs sutarties pagrindu, yra prievoliniu pagrindu kilęs daiktinės teisės – nuosavybės teisės – suvaržymas. Tai vienas iš registruojamų juridinių faktų (CK 4.253 straipsnis, 4.254 straipsnio 1 punktas). Viešame registre įregistruotas daiktinės nuosavybės teisės suvaržymas – pareiga nugriauti nuosavybėn įgytą statinį – dėl ryšio su daiktu, per tai taikant absoliutumo ir sekimo principus yra privalomas bet kuriam daiktą nuosavybėn įgijusiam asmeniui, nors jo įgijimo sandoryje tai nenurodyta. Toks įgijėjas negali gintis sąžiningumu, nes nuosavybės teisės ribojimo faktas yra paviešintas per registrą. Nuosavybės teisės suvaržymai,
kurie atsirado teisės aktų pagrindu, o vėliau buvo perkelti į sutartį, vėlesnių nuosavybės teisės objekto įgijėjų vienašališka valia negali būti panaikinti, o panaikinimas ar jų neįrašymas į perleidimo sutartis turi būti traktuojamas kaip niekinis, nesukeliantis teisinių pasekmių, kitokių, negu jas numato galiojantis teisės aktas. Nuosavybės teisės buvo apribotos LRV 2001 m. kovo 26 d. nutarimu, kuriuo buvęs gyvenamasis namas įtrauktas į nugriautinų privatizuojamų objektų sąrašą. Taip nuosavybės teisė buvo suvaržyta teisės aktu ir priešingi jo įgyvendinimui asmenų valiniai veiksmai prieštarautų imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir būtų niekiniai (CK 1.78 straipsnio 1 dalis)
Civilinė byla Nr. 3K-3-554/2009 I. Ginčo esmė Ieškovas- Alytaus apskrities viršininko administracija prašė teismo pripažinti negaliojančia statinio Perlojos kaime teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. 2004 m. birželio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu UAB „Ūlos sala“ įsigijo iš BUAB „Varėnos paruošos“ fiziškai pažeistą (baigtumas – 6 proc.) statinį, kurį VĮ Registrų centro Alytaus filialas įregistravo UAB „Ūlos sala“ nuosavybės teise. 2004 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Ūlos sala“ pardavė nurodytą statinį UAB „Dzūkijos turizmas“. VĮ Registrų centro Alytaus filialas įregistravo nurodytą statinį UAB „Dzūkijos turizmas“ nuosavybės teise. Ieškovas 2006 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydamas atnaujinti terminą skundui dėl VĮ Registrų centro Alytaus filialo sprendimų įregistruoti daiktines teises į ginčo statinį paduoti ir panaikinti nesamo statinio teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas nurodė, kad 2003 m. rugpjūčio 7 d. BUAB „Varėnos paruošos“ kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti nuosavybės teisės į paruošų punktus, tarp jų ir ginčo statinį, įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą tam, kad galėtų įregistruoti į juos nuosavybės teisę Nekilnojamojo turto registre. Varėnos rajono apylinkės teismas 2004 m. balandžio 6 d. pareiškėjo BUAB „Varėnos paruošos“ pareiškimą atmetė, nes konstatavo, kad nurodyti statinys yra laikinas, todėl negali būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre; teismas taip pat nustatė, kad Perlojos kaime buvęs pastatas neišlikęs, buvęs be pamatų, yra tik betoninių grindų dalis. Ieškovo teigimu, VĮ Registrų centro Alytaus filialas neteisėtai įregistravo ginčo statinį Nekilnojamojo turto registre bei bendrovių nuosavybės teises į jį. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2007 m. vasario 6 d. sprendimu paliko galioti įvardytus teritorinio registratoriaus sprendimus, remdamasi tuo, kad praleistas vieno mėnesio terminas skundui paduoti, taip pat tuo, kad 2004 m. birželio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas bei 2004 m. spalio 29 d. ginčo statinio pirkimo–pardavimo sutartis, kurių pagrindu atlikta teisinė registracija, nenuginčyti ir galioja. Ieškovo teigimu, nurodytas Centrinio registratoriaus sprendimas neteisėtas, nes skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jeigu jis praleistas dėl svarbių priežasčių , o ieškovas tokias priežastis nurodė: jis aiškinosi ginčo statinio buvimo vietą, ilgai truko teisminiai ginčai dėl žemės sklypo šiam statiniui suformavimo. Kasacinio teismo sprendimas Žemesnių instancijų teismai tenkino ieškovo reikalavimus.Kasacinis paliko galioti nutartis. Nustatyta, kad ieškovas nepraleido termino:Kasatorių argumentai, kad ieškovas apie ginčo statinio teisinę registraciją sužinojo iš karto po jos atlikimo, nes tiek UAB „Ūlos sala“, tiek UAB „Dzūkijos turizmas“, įsigijusios ginčo statinį, kreipėsi į ieškovą dėl žemės sklypo šiam statiniui suformavimo, todėl, manydamas, jog statinio teisinė registracija neteisėta, galėjo iš karto šią ginčyti, teisiškai nepagrįsti. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kad ieškovo žinojimas apie ginčo statinio ir daiktinių teisių į jį teisinę registraciją viešajame registre nereiškia, jog jis žinojo ar turėjo žinoti, kad teisinė registracija yra neteisėta. Nurodyta aplinkybė ieškovui tapo žinoma, kai, spręsdamas žemės sklypo ginčo statiniui suformavimo klausimą, išsiaiškino šio statinio pobūdį, t. y. kad tai – laikinas statinys, kuris nėra nekilnojamasis daiktas, registruotinas Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija sprendė, kad šis teismo sprendimu nustatytas faktas sukelia teisines pasekmes ne tik BUAB „Varėnos paruošos“, bet ir įvardytoje civilinėje byloje nedalyvavusiems asmenims, nes tas pats statinys skirtingose bylose negali būti vertinamas skirtingai; teismo sprendimas priimtas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėtoje, t. y. susijusioje su viešuoju interesu, byloje, todėl šiame sprendime nustatytas faktas, kad Perlojos paruošų punktas yra laikinas statinys, turi prejudicinę reikšmę ir nagrinėjamoje byloje. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). LAT išaiškinta, kad tam tikras faktas pripažįstamas prejudiciniu kai jis atitinka tokias sąlygas: 1) faktas nustatytas teismo; 2) teismo sprendimas ar nutartis, kuriais nuspręsta dėl bylos esmės, yra įsiteisėję; 3) teismo sprendimas ar nutartis priimti kitoje, negu nagrinėjama, byloje; 4) teismo sprendimas ar nutartis priimti civilinėje arba administracinėje byloje; 5) kitoje byloje dalyvavo tie patys asmenys arba teismo sprendimas sukėlė teisinių pasekmių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; 6) aplinkybė buvo įrodinėjimo dalykas kitoje byloje Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje pagal pareiškėjo BUAB „Varėnos paruošos“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pareiškėjas prašė nustatyti nurodytą faktą tam, jog galėtų įregistruoti statinius, tarp jų ir ginčo statinį Perlojos kaime, Nekilnojamojo turto registre. Dėl to nurodytą bylą nagrinėjęs teismas nustatinėjo ir tyrė duomenis, susijusius su šio statinio teisiniu statusu. Taigi nagrinėjamoje byloje reikšmingos aplinkybės dėl ginčo statinio teisinio statuso, t. y. ar tai – nekilnojamasis daiktas, registruojamas Nekilnojamojo turto registre, ar laikinas statinys, kuris šiame registre neregistruojamas, buvo įrodinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nurodytoje byloje nustatyta, kad ginčo statinys – neišlikęs ir buvęs be pamatų, bei teisiškai kvalifikuota, jog šis statinys – laikinas. Tai statinys, skirtas naudoti ne ilgiau kaip trejus metus, pagamintas gamykloje ar pastatytas iš surenkamųjų konstrukcijų, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių. Laikinas statinys ir teisės į jį neregistruojami Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija sprendė, kad nors 2004 m. birželio 29 d. varžytynių aktas ir pirkimo–pardavimo sutartis yra galiojantys, įrodo nuosavybės teises, tačiau nėra pagrindas registruoti viešajame registre neregistruotino turto; dėl šios priežasties VĮ Registrų centro Alytaus filialas neturėjo teisės registruoti nurodytą paruošų punktą Nekilnojamojo turto registre.
3K-3K-3-433/2009 I. Ginčo esmė Ieškovams G. I. nuosavybės teise priklauso ūkinis pastatas, UAB „City gate“ – viešbučių paskirties pastatai . Šie statiniai yra valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, išnuomotame atsakovui UAB „Vilga“. Vilniaus apskrities viršininkui sutikus, ieškovams priklausančiais statiniais užstatyta žemės sklypo dalis, subnuomojama devyniasdešimt devyneriems metams ieškovui G. I.. Subnuomojamame žemės sklype vykdomi statinių rekonstrukcijos ir statybos darbai. Atsakovas UAB „Vilga. pirkimo–pardavimo sutartimi kiemo statinius (kiemo aikštelę ir tvorą), kurie buvo buvusio gamyklos komplekso pastatų priklausiniai, pardavė atsakovui UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“. Ieškovų teigimu, ši pirkimo–pardavimo sutartis niekinė, nes kiemo statiniai ankščiau buvo įregistruoti kaip atsakovui UAB „Vilga“ priklausančio gamybinio komplekso priklausiniai. Kiemo statinių kaip atskiro objekto įregistravimas taip pat yra neteisėtas, nes nebuvo priimta viešojo administravimo subjekto sprendimo suformuoti atskirą nekilnojamojo turto objektą. Ieškovai G. I. ir UAB „City gate“ prašė: panaikinti kiemo statinių kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre ir pripažinti, kad šie yra pastatų priklausiniai ir priklauso šių pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Vilniaus apygardos teismas tenkino ieškinius, LAT paliko galioti jų priimtas nutartis. Dėl pagrindinio daikto ir antraeilio daikto (priklausinio) likimo esant pagrindinių daiktų daugetui . Antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu reiškiasi per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant juridiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis (geografinė padėtis, buvimas greta vienas kito), bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingas yra faktų ar priklausiniai savo ūkine paskirtimi tarnavo ieškovams nuosavybės teise priklausantiems ir iš atsakovo įsigytiems pagrindiniams daiktams. Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka teismas nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes: 1) prie pastatų galima patekti tik per vienintelį įvažiavimą tvoroje; 2) kiemo aikštelė reikalinga tam, kad būtų galima naudotis pastatais; 3) kiemo aikštelėje nebuvo jokių kitų objektų, išskyrus pastatus; 4) tvora negalima naudotis atskirai, nes ji supo viso kiemo teritoriją; 5) asfalto ir požeminių tinklų priežiūrai ir remontui reikalingas lėšas šalys dengė bendrai sutarties pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir nustatęs šiuos faktus, padarė išvadą, kad kiemo statiniai (tvora ir aikštelė) savo funkcine paskirtimi buvo susiję ne tik su atsakovui UAB „Vilga“ priklausančiu pastatu, bet savo ūkine paskirtimi tarnavo ir ieškovams priklausantiems ir iš atsakovo įsigytiems pagrindiniams daiktams. Taigi teismo nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad antraeiliai daiktai – tvora ir aikštelė – yra ne vieno, o kelių pagrindinių daiktų priklausiniai. Tokia funkcine paskirtimi šie kiemo statiniai su pagrindiniais daiktais yra susiję nuolatinai. Tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutartyje nepadaryta išlygos, kad priklausinys neparduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Ši CK 4.14 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma nepriklausomai nuo to, vieno ar kelių pagrindinių daiktų priklausinys yra antraeilis daiktas. Kasatoriaus teigimu, pagal CK 4.14 straipsnį priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas, o ginčo atveju kiemo statiniai buvo įregistruoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus. priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, o jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nėra nustatyta kitaip,todėl kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Civilinė byla Nr. 3K-3-294/2009 Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių hipotekos objektą aiškinimo ir taikymo. Kreditoriai A. F., R. K. ir T. G. prašo leisti įkeistus daiktus, t. y. žemės sklypą, ir jame esantį nebaigtą statyti namą, parduoti iš varžytynių už skolą ir išieškoti iš skolininko R. D. kreditoriams A. F.,R.K., T.G. skolą ir delspinigius. Pareiškėjai nurodė, kad skolininkas R. D. 2007 m. gegužės 18 d. paskolos sutartimi gautos paskolos grąžinimą iki 2007 m. rugpjūčio 18 d. užtikrino 2007 m. gegužės 21 d. įregistruotu hipotekos lakštu,kuriuo įkeitė 0,36 ha žemės sklypą. Kadangi skolininkas neįvykdė hipoteka apsaugotų įsipareigojimų,sklypas buvo areštuotas, skolininkas įspėtas dėl skolos kreditoriams grąžinimo per vieną mėnesį nuo nutarties gavimo dienos. Vėliau skolininkas gavo leidimą įkeistame žemės sklype vykdyti statybos darbus, pastatė namą ir savo vardu įregistravo nuosavybės teises į nebaigtą pastatą. Kadangi nebaigtas gyvenamasis namas CK 4.171 straipsnio 2 dalies pagrindu yra įkeisto sklypo priklausinys, hipotekos lakšte nėra nurodyta, kad po hipotekos lakšto sudarymo sklype statomi statiniai nebus įkeisti kreditoriams, tai, anot pareiškėjų, iš varžytynių turi būti parduotas ne tik įkeistas žemės sklypas, bet ir jo priklausinys. Kasacinio teismo sprendimas Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo - įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka, kaip prievolė, gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kokie nekilnojamieji daiktai yra įkeisti šalių sudaryta hipotekos sutartimi.Teismas išaiškino, kad sutartinės hipotekos atveju šalys, vadovaudamosi sutarties laisvės principu, gali laisvai spręsti dėl žemės sklypo ir jo priklausiniais
esančių statinių įkeitimo ir susitarti, kad įkeičiant žemės sklypą jame esantys bei būsimi statiniai neįkeičiami, arba įkeičiami tik esantys statiniai, arba įkeičiami tik būsimi statiniai ir pan. Nagrinėjamoje byloje hipotekos sutarties šalys susitarė dėl žemės sklypo įkeitimo ir sutartyje padarė priklausinių įkeitimo išlygą: nurodė, kad šalių susitarimu įkeičiamame žemės sklype esantys pastatai neįkeičiami. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokioms hipotekos sutarties sudarymo aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad hipotekos objektas buvo tik žemės sklypas, o priklausinių įkeitimo išlyga išreiškia sutarties šalių valią neįkeisti tiek esamų, tiek būsimų statinių.
Civilinė byla Nr. 3K-3-134/2008 I. Ginčo esmė UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ įsigijo gamybos cechą ir kiemo statinius. Šiuos nekilnojamuosius daiktus UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ perdavimo–priėmimo aktu perdavė VšĮ „Sveikutis“, kuri savo ruožtu šiuos statinius. perdavimo–priėmimo aktu perdavė ieškovei. Ieškovė prašė: 1) pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į betono aikštelę kaip gamybos cecho priklausinį, 2) panaikinti šios ginčo aikštelės teisinę registraciją AB „Enifas“ vardu Nekilnojamojo turto registre; 3) pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduotą pažymą, kurioje ginčo aikštelės savininke nurodyta AB „Enifas“.Ieškovės nuomone, šiuo atveju taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), o ne ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas.Todėl ieškinio senaties terminas ginčyti atsakovui „Enifas“ išduotą pažymą nėra pasibaigęs, nes ginčo pažyma išduota atsakovei Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kaip nekilnojamojo daikto valdytojai, dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, o ne vykdant viešojo administravimo funkcijas. Kasacinio teismo sprendimas
Priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys yra susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, tai yra fakto klausimas, kuris negali būti kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė, kad varžytinėse įgyjant turtą jokio faktinio ryšio nebuvo- faktiškai aikštelė nebuvo naudojama, nuo pastato ji atskirta tvora. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų teismų sprendimuose konstatuotas faktines aplinkybes. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad betono aikštelė nėra ieškovui priklausančio pastato priklausinys. Tai reiškia, kad ieškovas negali savo teisių į ginčo statinį grįsti CK 4.14 straipsnio normomis, ir bylą nagrinėję teismai jo ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo atmetė pagrįstai. Ieškovo teisė ginčyti Vilniaus apskrities viršininko administracijos. pažymą ir ginčo turto teisinę registraciją AB „Enifas“ vardu Nekilnojamojo turto registre yra išvestinė iš jo pirmojo reikalavimo dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Tik pripažinus ieškovo teisę į ginčo betono aikštelę, jis įgytų CPK 5 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis teisminės gynybos dėl nurodytų administracinių aktų nuginčijimo teismine tvarka, nes atsirastų pagrindas teigti, jog jie tikrai ar tariamai pažeidžia jo, kaip turto savininko, teises ar teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju byloje vyksta ginčas dėl nuosavybės teisės gynimo, todėl visiems ieškinio reikalavimams taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnyje 1 dalyje – dešimt metų. Taigi kasatoriaus skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą neteisingai taikė terminus reglamentuojančius įstatymus, yra pagrįstas. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, ieškovas neturi reikalavimo teisės dėl administracinių aktų nuginčijimo, todėl ši pirmosios instancijos teismo klaida neturėjo įtakos teisingam ginčo išsprendimui iš esmės. Civilinė byla Nr. 3K-3-530/2009 Ginčo esmė: Ieškovai E.Š, V.Š. ir atsakovas A.G. yra namo bendraturčiai. Name yra neįrengta pastogė ir rūsys. Ieškovai yra sutuoktiniai, jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso dalis buto , o kita dalis-atsakovui. 2005 m. liepos 21 d. pasirašyta sutartis, kuria ieškovas E. Š. ir atsakovas A. G. pasidalijo jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiančias patalpas: rūsį ir neįrengtą pastogę. Ieškovas E. Š. visas jam priklausančias pastogės dalis perleido atsakovui A. G., o visos nuosavybės teisės į rūsį perėjo ieškovui E. Š. Ieškovų teigimu, nurodyta sutartis yra negaliojanti nuo jos pasirašymo momento, nes atsakovui perleistas turtas įgytas ieškovams esant santuokoje, todėl laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovas E. Š. sutuoktinė V. Š. nieko nežinojo apie šį sandorį ir neišreiškė valios jį sudaryti, todėl toks sandoris, ieškovų nuomone, negalioja, nepriklausomai nuo to, yra sąžininga kita sandorio šalis ar ne. Taip pat nurodyta sutartis neatitinka įstatymo reikalaujamos formos. Sutartimi ieškovas E. Š. ne pasidalijo, bet perleido atsakovo nuosavybėn neįrengtą pastogę be kito sutuoktinio sutikimo. Toks sandoris, ieškovų teigimu, pagal CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktą turėjo būti patvirtintas notaro. Sutartis notariškai nepatvirtinta, todėl ieškovai ją prašė teismo pripažinti negaliojančia. Ieškovas E. Š. sutartį pasirašė dėl suklydimo, būdamas neblaivus.Sutartis neteisėta dar ir dėl to, kad sudaryta esant esminėms šalių nelygybės sąlygoms, nes pagal ją atsakovas iš ieškovų
įgijo nuosavybėn pastogės patalpas, o ieškovai iš atsakovo negavo nieko, nes rūsys ieškovams ir taip priklausė pagal buto privatizavimo sandorį. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Butus privatizavę asmenys nuosavybės teise įsigijo nekilnojamojo turto objektus gyvenamajame name – butus, taip pat butų savininkai įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise bendrojo naudojimo objektus. Bendrojo naudojimo objektai – tai konstrukcijos, įranga, patalpos ar kiti objektai, kurie tarnauja bendriesiems savininkų poreikiams, nes susiję su viso namo įrengimu, funkcionavimu ar kitokiu naudojimu ir nėra atskirų namo patalpų savininkų ar trečiųjų asmenų nuosavybė. Patalpos keliems savininkams priklausančiame name gali būti individualaus ir bendrojo naudojimo. Pagal tai gali būti sprendžiama, ar jos privatizacijos procese buvo privatizuotos kartu su butu kaip butą įgijusio asmens buto dalis ar priklausinys, ar privatizacijos metu jos privatizuotos kaip namo dalis ir bendroji dalinė nuosavybė visų (ar kelių) jame butus įgijusių asmenų. Ar patalpos yra individualaus, ar bendrojo naudojimo sprendžiama pagal tai, ar yra sprendimas jas suteikti naudotis individualiai, ar jos suprojektuotos ir numatytos taip naudoti, ar jų suteikimo individualiai naudotis klausimas išspręstas privatizacijos dokumentuose ar vėlesniuose butų savininkų susitarimuose, taip pat ir pagal kitas aplinkybes. Jeigu patalpas funkcine paskirtimi galima naudoti buto gyventojų poreikiams patenkinti ir jos fiziškai susijusios tik su vienu butu, o kitų butų savininkai neturi galimybės jomis naudotis, tai pagal konkrečias aplinkybes gali būti daroma išvada, kad šis objektas yra ne bendrojo naudojimo ir įgytas privatizacijos metu ne bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitų butų savininkais kaip namo dalis, bet įgytas butą nuosavybės teise privatizavusių asmenų kartu su butu. Kas privatizuota pagal butų privatizavimo sutartį, nustatoma aiškinant butų privatizavimo sutarties sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Turi būti aiškinamos sutarties sąlygos, šalių ketinimai, sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės. Privatizuojamo buto plotas yra vienas iš duomenų, pagal kurį galime spręsti, kokios patalpos yra privatizuotos pagal buto privatizavimo sutartį. Su butu neprivatizuotos patalpos, kurios buvo namo gyventojų bendrojo naudojimo patalpos. Tokios yra patalpos, kurios nepriskirtos atskiriems savininkams ar neturi tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Iš to išplaukia, kad svarbu nustatyti patalpų priskyrimo atskiram savininkui ar tiesioginio funkcinio ryšio faktus. Teismas išaiškino, kad patalpos palėpėse, rūsiuose gali būti parduodamos kartu su butu, jeigu jos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai. Šie objektai privatizuoti kartu su konkrečiu butu, jeigu pagal aplinkybes rūsio ar palėpės patalpos yra izoliuotos, negalėjo būti priskirtos bendriems namo gyventojų poreikiams naudoti ir tam nebuvo naudojamos, bet buvo susietos su konkrečiu butu ir apie tai nurodyta namo inventorizavimo byloje. Byloje įrodyta, kad ieškovų butas privatizuotas 1994 metais, o atsakovui šiuo metu priklausantis – 1998 metais. Teismai nustatė aplinkybę, kad ieškovų buto inventorizavimo byloje nurodytas rūsys, o atsakovų nuosavybės teise dabar turimam butui – palėpė. Ji nenurodoma kaip įrengta namo dalis, kaip patalpa ar gyvenamoji patalpa, taip pat neįtraukta į buto kvadratūrą. Vien dėl to ji neturi būti vertinama tik kaip namo dalis ar kaip namo bendrojo naudojimo objektas ir kaip nepriklausanti šiam butui dalis ar priklausinys. Tam tikros izoliuotos erdvės gyvenamojo namo pastate priskyrimą prie individualiai naudojamos buto dalies ar priklausinio lemia funkcinis ryšys ar priskyrimo faktas, bet ne jos įrengimo ar pritaikymo kokiai nors paskirčiai faktas. Neįrengta palėpė neatitinka gyvenamosioms patalpoms keliamų reikalavimų. Tačiau, jeigu ji priskirta ar funkciškai susijusi su konkrečiu butu ir nustatyta, kad pagal paskirtį, išdėstymą ar racionalaus panaudojimo galimybes ji negali būti bendrai naudojama bei taip nebuvo naudojama, tai teismas gali ją pripažinti privatizuota kaip priklausinį. Tokie pat reikalavimai taikomi kitose gyvenamojo namo dalyse, pavyzdžiui, rūsyje, esančioms izoliuotoms erdvėms. Byloje esančioje ieškovo buto privatizavimo sutartyje yra įrašas apie rūsio privatizavimą, tai pažymėta inventorizavimo byloje. Teismas nustatė, kad rūsyje yra viena patalpa, į kurią patenkama tik iš ieškovų buto. Atsakovų buto privatizavimo sutartyje dėl rūsio yra užpildyta grafa ir pažymėta „–“. Tai reiškia, kad rūsys pagal šią sutartį neprivatizuotas ir inventorizacijos byloje nenurodytas, jokiu būdu nepažymėtas ir neaptartas. Teisiškai kvalifikuodami šias aplinkybes, teismai turėjo pagrindą daryti išvadą, kad ieškovų butas privatizuotas su priklausiniu – rūsiu. Atsakovams priklausančio buto privatizavimo sutartyje tiesiogiai neįtvirtinta nuostatų dėl palėpės, bet buto inventorizacijos byloje nurodyta, kad palėpė yra. Privatizacijos metu buto nuomininkė B. K. prašyme parduoti jai butą nurodė, kad naudojasi virš buto esančia palėpe ir prašė ją privatizuoti. Teismai nustatė, kad ji siejasi tik su B. K. butu ir iš jo yra įėjimas į palėpę. Ieškovų privatizavimo sutartyje ir dokumentuose nuorodų dėl palėpės priskyrimo ieškovams nėra, o fizinio ar funkcinio ryšio su ieškovų butu teismai nenustatė. Tai sudaro pagrindą kvalifikuoti palėpę kaip B. K. buto priklausinį, o ne namo dalį ar bendrojo naudojimo patalpas, priklausančias namo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Žemesnių instancijų teismai be pagrindo padarė išvadas, jog palėpės ir rūsio patalpos neįgytos privatizacijos metu kaip butų priklausiniai. Tai yra pagrindas teismų sprendimą ir nutartį pakeisti, nes vykdant restituciją turi būti atkurta iki 2005 m. liepos 21 d. sutarties sudarymo buvusi padėtis. Iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies pašalinamos nuostatos, kad palėpė ir rūsys yra grąžinami bendrojon dalinėn nuosavybėn. Neįrengtą pastogę privatizavimo metu nuosavybės teise įgijo atsakovas, todėl nebuvo teisinio pagrindo panaikinti jos teisinę registraciją viešame registre vien dėl to, kad registravimo pagrindu nurodytas negaliojančiu pripažintas sandoris. Savininko teisė, kuri išviešinta viešame registre, atsirado pagal įstatymą sudarytos privatizavimo sutarties pagrindu. Teisės atsiradimo pagrindo netikslus nurodymas gali būti ištaisytas administracine tvarka, o kilus ginčui – teismo sprendimu. Kvalifikavus, kad šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise neįgijo neįrengtos pastogės, kad tai nėra bendroji dalinė namo savininkų nuosavybė, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl sutikimo davimo ir jo teisinės galios. Taikant restituciją, ieškovėms grąžintinas rūsys, o atsakovui A. G. – palėpė. 18 tema NUOSAVYBĖS TEISĖS SAMPRATA, TURINYS, NUOSAVYBĖS TEISĖS SUBJEKTAI, NUOSAVYBĖS TEISĖS OBJEKTAI 2002 m. birželio 11 d. Ginčo esmė: Ieškovas AB ,,Žaliakalnio turgavietė” nurodė, kad VĮ “Turgavietė” ir A.Gaigalo IĮ “Ančiukas” 1991 m. sudarė sutartį, pagal kurią VĮ “Turgavietė” finansavo kavinės, esančios Zanavykų g. 25, Kaune, statybos darbus, kontroliavo jų kokybę, privalėjo priimti užbaigtą statyti
objektą ir suteikti šį pastatą nemokamai eksploatuoti A.Gaigalo IĮ “Ančiukas” penkeriems metams, tokiu būdu kompensuojant statybinių medžiagų pabrangimą, nenumatytą sąmatoje, o atsakovas privalėjo organizuoti statybą pagal pateiktą projektą ir sąmatos ribose. Kavinės statybai 1990 m. sausio 22 d. buvo išduotas leidimas Nr. 2/90, kurio pagrindu buvo pradėta kavinės statyba. Nebaigta statyti kavinė buvo privatizuota AB “Žaliakalnio turgavietė” akcininkų ir įtraukta į minėtos bendrovės įstatinį kapitalą. Ieškovo teigimu, A.Gaigalo IĮ “Ančiukas” be jo žinios atliko kavinės teisinę registraciją savo vardu, tuo pažeidama ieškovo teises. Kauno m. valdyba 1995 m. vasario 21 d. potvarkiu Nr. 240-V nusprendė išnuomoti atsakovui žemės sklypą, kuriame yra ieškovui priklausantys pastatai bei komunikacijos, o tai taip pat pažeidė ieškovo teises. Ieškovas papildomu ieškininiu pareiškimu taip pat nurodė, kad 1993 m. vasario 3 d. pasirašytas pastato, esančio Zanavykų g. 25, Kaune priėmimo naudotis aktas, kuris, ieškovo teigimu, prieštarauja įstatymams, kadangi jame nurodyta, kad pastatas priklauso A.Gaigalo IĮ “Ančiukas”, tačiau pagal sutartį atsakovas privalėjo tik organizuoti kavinės statybą pagal pateiktą projektą ir atsakyti už normų bei techninių reikalavimų vykdymą, todėl šis pastatas jam nepriklauso. Ieškovas, vadovaudamasis CK 47 str., prašė teismo: 1) pripažinti leidimo statybai Nr. 2/90 dublikatą, išduotą A.Gaigalo IĮ “Ančiukas” 1990 m. sausio 17 d., negaliojančiu; 2) pripažinti AB “Žaliakalnio turgavietė” nuosavybės teisę į kavinę, esančią Zanavykų g. 25, Kaune; 3) pripažinti pastato, esančio Zanavykų g. 25, Kaune, 1993 m. vasario 3 d. priėmimo naudoti aktą negaliojančiu ir atstatyti šiam reikalavimui praleistą ieškininės senaties terminą; 4) panaikinti Kauno m. valdybos 1995 m. vasario 21 d. potvarkį Nr. 240-V dėl žemės sklypo išnuomojimo atsakovui A.Gaigalo IĮ “Ančiukas”; 5) panaikinti ginčo pastato teisinę registraciją A.Gaigalo IĮ “Ančiukas” vardu ir įpareigoti atlikti pastato teisinę registraciją AB “Žaliakalnio turgavietė” vardu. Atsakovas A.Gaigalo IĮ “Ančiukas” priešieškininiu pareiškimu prašė teismo pripažinti Kauno m. statybos kontrolės skyriaus 1991 m. sausio 22 d. leidimą statybai Nr. 2/90 dėl kavinės ir smulkių metalo dirbinių kiosko, esančio Zanavykų g. 25, Kaune, negaliojančiu. Atsakovo teigimu, toks leidimas nebuvo išduotas, tai patvirtina faktas, jog leidimų registracijos žurnale tokio leidimo nėra. Atsakovas nurodė, jog priešingai, nei teigia ieškovas, 1990 m. sausio 17 d. leidimas Nr. 2/90 kavinės statybai buvo išduotas kooperatyvui “Ančiukas” (dabar – A.Gaigalo IĮ “Ančiukas”), ir statybos leidimų byloje yra išlikęs šio leidimo originalas. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindai. Kasaciniame skunde A.Gaigalo IĮ “Ančiukas” teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimas ir nutartis yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi teismai neteisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas: 1. Teismai nepagrįstai taikė ir aiškino CK 4.93 bei 4.95 str. 2. Teismai neteisingai taikė ir aiškino CK 142, 1421, 374, 1.138, 4.93, 4.95, 6.644, 6.645 str. nuostatas. 3. Teismai nepagrįstai nusprendė, jog ieškininės senaties terminas pastato priėmimo naudotis aktui apskųsti praleistas dėl svarbios priežasties. 4. Teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 148 str., 4 str., 5 str., 1.136 str., 1.137 str., 4.68 str., kadangi nepagrįstai nurodė, jog Kauno m. valdyba neturėjo teisinio pagrindo sumažinti ieškovui išskirtą žemės sklypą. Atsiliepimu į kasacinį skundą AB “Žaliakalnio turgus” teismų sprendimą ir nutartį šioje byloje prašo palikti nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai. Dėl ieškovo nuosavybės teisių į ginčo pastatą Pareikšdamas ieškinį ieškovas nuosavybės teisę į ginčo kavinės pastatą įrodinėjo viešojo akcijų pasirašymo sutartimi Nr. 249. Ieškovo teigimu, ginčo pastatas, kaip nebaigta statyba įtrauktas į 1992 m. balandžio 27 d. VĮ “Turgavietė” privatizavimo kortą, o po to perduotas ieškovui 1993 m. lapkričio 23 d. priėmimo-perdavimo aktu prie viešojo akcijų pasirašymo sutarties. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 1992 m. balandžio 27 d. privatizavimo kortos 3 p. nurodoma nebaigta statyba, tačiau nenurodyta, jog tai yra būtent ginčo objektas (74 b.l.; t. 2). Be to, 1993 m. lapkričio 23 d. priėmimo-perdavimo akte numatyta, jog AB “Žaliakalnio turgavietė” perduodami nebaigti statybos darbai už 9 639,17 Lt. (b.l.83-84; t.1). Tik priede prie 1993 lapkričio 23 d. akto nurodoma kavinė ir metalo dirbinių kioskas, kurio vertė 2186,40 Lt. (211 b.l.; t. 3). Pažymėtina ir tai, kad 1993 m. lapkričio 23 d. priėmimo-perdavimo akto priedas buvo pateiktas tik po to, kai atsakovas pateikė kasacinį skundą dėl 2000 m. balandžio 20 d. Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties. Pažymėtina ir tai, kad VĮ “Turgavietės” 1994 04 19 Kauno miesto Valdybos potvarkiu Nr.553-v buvo išregistruota iš rejestro, nepaskiriant teisių ir pajėgų perėmėjo (70 b.l., t.1). Teisėjų kolegija pažymi, jog kiti byloje esantys dokumentai bei šalių paaiškinimai rodo, jog 1993 m. kovo 23 d. ginčo kavinės pastatas jau buvo pastatytas ir įregistruotas atsakovo vardu, o sąmatinė vertė jį pastačius 1993 m. vasario 8 d. baigtų statybų priėmimo naudoti akte – 1 179 946 rub. Be to, vadovaujantis šalių paaiškinimais bei liudytojų parodymais, galima daryti išvadą, jog tuo metu turgavietės teritorijoje buvo vykdoma ne viena statyba. Vadovaudamasi išdėstytu, kolegija sprendžia, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų išvada, jog ieškovas privatizavimo būdu perėmė VĮ “Turgavietė” priklausiusį ginčo kavinės pastatą, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir todėl laikytina, kad ieškovas neįrodė, kad ginčo objektas buvo ieškovo privatizuotas. Dėl atsakovo ginčo pastato valdymo teisėtumo Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai surinktų įrodymų pagrindu padarė išvadą, jog atsakovui leidimas statybai buvo išduotas pažeidžiant 1976 m. gruodžio 30 d. Valstybinio statybos reikalų komiteto įsakymu Nr. 307 patvirtintą leidimų statybai išdavimo tvarką, todėl pripažino jį negaliojančiu. Be to, teismai laikė, jog VĮ “Turgavietė” ir atsakovą pagal 1991 m. vasario mėn. sutartį siejo rangos santykiai, kurie nuosavybės teisės atsakovui į ginčo kavinės pastatą nesukūrė, todėl panaikino ginčo pastato teisinę registraciją atsakovo vardu. Vadovaudamasi bylos medžiaga, kolegija tokias teismų išvadas laiko nepagrįstomis. Kolegija pažymi, jog tam tikro asmens nuosavybės teisei į tam tikrą turtą atsirasti turi būti konkretus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą gali būti įgyjama tame tarpe ir statybos procese pastatant naują statinį ar pastato rekonstrukcijos rezultate padidinant rekonstruojamo turto vertę. Tačiau įgyti nuosavybę į statinį ir tuo pačiu įgyti visas savininko teises bei savininko teisių garantijas yra galima ne bet kokio statybos proceso išdavoje, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas. Byloje nustatyta, jog 1990 m. sausio 17 d. kooperatyvui “Ančiukas” išduotas leidimas statybai. Tuo metu leidimų statybai išdavimo tvarką nustatė 1976 m. gruodžio 30 d. Valstybinio statybos reikalų komiteto įsakymas Nr. 307 “Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos”. Leidimas statybai buvo išduotas pateikus visus reikalingus dokumentus, nepažeidžiant nustatytos leidimų statybai išdavimo tvarkos.
Tai, jog leidimas statybai išduotas teisėtai ir pagrįstai byloje patvirtino ir Kauno apskrities viršininko administracijos atstovas (b.l. 136; t. 6). Be to, baudžiamojoje byloje dėl suklastoto oficialaus dokumento panaudojimo (b.l. 142; b.b. Nr. 22-1-1028/94) taip pat nustatyta, jog leidimas statybai išduotas teisėtai ir nėra suklastotas. Tokiu būdu teigti, jog leidimas statybai kooperatyvui “Ančiukas” išduotas pažeidžiant nustatytą tvarką nėra jokio pagrindo. Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, jog VĮ “Turgavietė” ir atsakovą pagal 1991 m. vasario mėn. sutartį siejo rangos santykiai, kurie nuosavybės teisių atsakovui nesukūrė. Su tokia teismų išvada sutikti negalima. Kaip matyti iš minėtos sutarties, ji sudaryta 1991 m. vasario mėn., t.y. po to, kai ginčo kavinės statyba jau buvo pradėta. Pažymėtina, jog ieškovas byloje įrodinėjo, jog yra sumokėjęs atsakovui už ginčo kavinės statybą. Tačiau byloje pateikti dokumentai apie lėšas mokėtas atsakovui neįrodo, jog atsakovui buvo mokama būtent už ginčo kavinės pastato statybą. 1991 m. vasario mėn. sutartis bei mokėjimo dokumentai ieškovui suteikia teisę reikalauti iš atsakovo jam sumokėtų piniginių lėšų atlyginimo, tačiau nuosavybės teisių ieškovui į ginčo pastatą neįrodo. Iš bylos medžiagos matyti, jog pastačius objektą 1993 m. vasario 8 d. Kauno miesto valdyba patvirtino šio objekto priėmimo aktą (sąmatinė vertė – 1 179 946 rub.) ir 1993 m. kovo 23 d. jis buvo užregistruotas IĮ “Ančiukas” vardu. Ginčo pastatas buvo priimtas naudoti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis LR Statybos ir urbanistikos ministerijos patvirtintomis Baigtų statybų priėmimo naudoti taisyklėmis (RSN 124-91), kurių 3 p. numatė, jog baigtas statybas priėmimui naudoti statant ūkio būdu pateikia statytojai. Pastatą priėmus naudoti, jis buvo užregistruotas vadovaujantis LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, galiojusia ginčo teisinių santykių atsiradimo laikotarpiu, pagal kurią visi negyvenamieji pastatai ir statiniai turėjo būti teisiškai registruojami, juos privalėjo registruoti visi savininkai priėmus pastatą naudoti ar pasikeitus savininkui (Instrukcijos 1, 2, 4, 6 punktai); registruojant nurodytus pastatus, savininkai turėjo pateikti registro įstaigai nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus (Instrukcijos 8-10 punktai). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo kavinės pastatas buvo įregistruotas atsakovo vardu, pateikus jam valdybos patvirtintą pastato priėmimo naudotis aktą, kuris vadovaujantis Instrukcijos 9.4 p. buvo vienas iš dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į pastatą. Įteisinus nuosavybės teisę, Kauno miesto valdyba, kaip valstybinės žemės valdytojas, 1995 m. vasario 21 d. potvarkiu Nr. 240-v išnuomojo atsakovui prie ginčo pastato esančia žemę. Vadovaudamasi išdėstytu, kolegija daro išvadą, jog ginčo pastato statyba atsakovo buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, todėl sprendžia, jog atsakovas visas savininko teises bei savininko teisių garantijas įgijo teisėtos statybos pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 58 str. nustatyta, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Tuo yra įtvirtinti pagrindiniai – rungimosi ir šalių lygiateisiškumo – principai civiliniame procese. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Išvadas apie nustatytus byloje faktus pagal pareikštus šalių reikalavimus bei atsikirtimus teismas gali padaryti tik pilnai visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes ir įvertinęs surinktus byloje įrodymus; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 65 str.). Konstatuoti tam tikrų aplinkybių egzistavimą galima tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, turinčiomis ryšių su nagrinėjama byla, jeigu faktinių duomenų pakanka atitinkamoms išvadoms daryti. Vadovaudamasi išdėstytu, kolegija daro išvadą, jog byloje esančių įrodymų nepakanka konstatuoti ieškovo, kaip ginčo objekto savininko, teisės išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo pagrįstumo, todėl sprendžia, kad ieškovas savo reikalavimų neįrodęs, o teismai, pripažinę leidimą statybai, išduotą A.Gaigalo IĮ “Ančiukas”, negaliojančiu; taip pat pripažinę AB “Žaliakalnio turgavietė” nuosavybės teisę į ginčo pastatą, panaikinę ginčo pastato teisinę registraciją A.Gaigalo IĮ “Ančiukas” vardu ir įpareigoję ŽKNTKR VĮ Kauno filialą atlikti pastato teisinę registraciją ieškovo AB “Žaliakalnio turgavietė” vardu; taip pat panaikinę Kauno m. valdybos 1995 m. vasario 21 d. potvarkį Nr. 240-V “Dėl žemės išnuomojimo” A.Gaigalo IĮ “Ančiukas”, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t.y. pažeidė procesines teisės normas, netinkamai jas taikant ir aiškinant, kas turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą ir nutartį, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, t.y. CK nuostatas, reglamentuojančias vindikacijos taisykles, ir tai sudaro pagrindą teismų sprendimą bei nutartį naikinti (CPK 354 2 str. 2 d.). Dėl ieškininės senaties Kasaciniame skunde teigiama, jog teismai nepagrįstai atstatė ieškovui ieškininės senaties terminą ginčo pastato priėmimo naudotis aktui ginčyti. Kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pastačius ginčo pastatą ieškovas turėjo žinoti kieno vardu jis priduotas valstybinei komisijai, tačiau atsižvelgiant į tai, jog ieškovas į teismą su ieškiniu dėl savo pažeistų teisų gynimo kreipėsi jau 1995 m., o teisė ginčyti minėtą aktą jam buvo išaiškinta tik 1997 m., tai kolegija iš esmės sutinka su teismų sprendimu atstatyti ieškovui ieškininės senaties terminą priėmimo aktui ginčyti, kaip praleistą dėl svarbios priežasties. Vadovaujantis išdėstytu, teismų sprendimai yra naikintini, ieškinys atmestinas, o priešieškinys tenkintinas 2004 m. rugsėjo 8 d. dėl įpareigojimo nutraukti neteisėtą firmos vardo naudojimą ir nuostolių atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad 2001 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos įmonių rejestre buvo įregistruota UAB „Balionų šalis“; nuo šios dienos ieškovas įgijo juridinio asmens teises ir išimtinę teisę į firmos vardą (1999 m. Firmų vardų įstatymo (toliau – FVĮ) 6 straipsnio 3 dalis, 1990 m. Įmonių įstatymo (toliau – ĮĮ) 21 straipsnis). Tiek ieškovas, tiek atsakovas prekiauja balionais, fejerverkais, teikia su prekyba šiomis prekėmis susijusias paslaugas. 2003 m. pradžioje ieškovas sužinojo, kad atsakovas savo interneto tinklalapio (www.balionai.lt) antraštėje, neturėdamas ieškovo sutikimo, naudoja ieškovo firmos vardo simbolinę dalį (tik be lietuviškų raidžių), o svetainės titulinio puslapio viršutinėje dalyje – šūkį „sveiki atvykę į balionų šalį!!!“. Atsakovas, 2003 m. birželio 13 d., atsakydamas į ieškovo 2003 m. birželio 9 d. pretenziją dėl neteisėto firmos vardo naudojimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų, nurodė, kad ieškovo reikalavimus iki 2003 m. birželio 11 d. pašalinti iš interneto tinklalapio antraštės žodžių junginį „Balionu salis“, o iš minėto šūkio – žodžius „balionų šalį“, taip pat ateityje nenaudoti jokių žymenų, tapačių ar klaidinamai panašių į ieškovo firmos vardą, įvykdys iki 2003 m. gruodžio 31 d. Atsakovas atsisakė pašalinti pažeidimus per protingą terminą, taikaus susitarimo tarp šalių galimybės taip pat yra išsemtos. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindai. 1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino firmos vardo „naudojimo“ sąvoką (FVĮ 6 straipsnis, CK 2.42 straipsnio 1 dalis). 2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino firmos vardo apsaugos apimtį (FVĮ 2, 4, 6 straipsniai, CK 2.42 straipsnis).
3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas ieškovo firmos vardą naudoja teisėtai (FVĮ 6 straipsnis) – atsakovo teisėtas interesas plėsti bei vystyti savo balionų prekybos verslą negali būti įgyvendinamas pažeidžiant ieškovo (pramoninės nuosavybės savininko) teises. 4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 306, 314 straipsniuose įtvirtintas nuostatas, nes priėmė atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus rašytinius įrodymus (dėl atsakovo interneto tinklalapio sukūrimo datos), nesant minėtose teisės normose numatytų sąlygų. 5. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo iš esmės atsisakė ginti ieškovo (pramoninės nuosavybės savininko teises), dėl to, kad atsakovas pradėjo anksčiau naudoti žodžių junginį, klaidinamai panašų į ieškovo firmos vardo simbolinę dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. 6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnyje, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintas nuostatas, nes nevertino svarbaus rašytinio įrodymo – atsakovo rašto, kuriuo šis įsipareigojo pašalinti ieškovo nurodytus pažeidimus, nustatydamas ilgesnį negu pusės metų terminą. 7. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintas nuostatas. Pagrindo taikyti Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį nėra (interneto tinklalapio antraštėje „Balionu salis“ kokios nors nuorodos į atsakovo firmos vardą nėra, o klaidingą įspūdį, kad tai yra ieškovo interneto tinklalapis, vartotojui gali sustiprinti tituliniame puslapyje esantis šūkis „sveiki atvykę į balionų šalį“). Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai 1.Dėl juridinio asmens pavadinimo (firmos vardo) teisinės apsaugos 1.1. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (toliau – Paryžiaus konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta, kad firmos vardas visose Sąjungos šalyse saugomas ir nepadavus paraiškos arba be registracijos nepriklausomai nuo to, ar jis įeina į prekių ženklo sudėtį, ar ne. Ieškovo firmos vardas buvo įregistruotas pagal 1999 m. Firmų vardų įstatymo nuostatas (Žin., 1999, Nr. 63-2060), tačiau, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl ieškovo išimtinės teisės į juridinio asmens pavadinimą (firmos vardą) pažeidimo, aktualiu teises į firmos vardą bei jų gynimą reglamentuojančiu ratione materiae yra CK 2.42 straipsnyje, bet ne 1999 m. Firmų vardų įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos nuostatos (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Ginčo šalys yra konkurentai (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalis), todėl, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, yra reikšmingos ir atitinkamos Konkurencijos įstatymo nuostatos. Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio 2 dalis nustato, kad nesąžininga konkurencija laikomas bet koks konkurencijos veiksmas, prieštaraujantis sąžiningiems pramonės ir prekybos reikalų vedimo papročiams. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog yra draudžiami visi veiksmai, dėl kurių bet kuriuo būdu gali būti supainiotos įmonės, gaminiai arba konkurento pramoninė ar prekybinė veikla. Galima daryti išvadą, kad sprendžiant dėl to, ar atitinkamas ginčijamas veiksmas gali būti laikomas neteisėtu kito juridinio asmens pavadinimo naudojimu, yra svarbios konkrečioje byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės. Šiuolaikiniame pasaulyje nekyla abejonių, kad atitinkamo juridinio asmens pavadinimo neteisėtas panaudojimas kito juridinio asmens interneto tinklalapyje gali būti pripažintas kaip pažeidžiantis juridinio asmens pavadinimo savininko teises. Vienas iš kriterijų, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, yra tai, ar toks kito juridinio asmens pavadinimo neteisėtas naudojimas turi komercinio pobūdžio poveikį (Paryžiaus Sąjungos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos Asamblėjos ir Pasaulinės intelektinės nuosavybės apsaugos organizacijos (WIPO) Generalinės Asamblėjos 2001 m. Bendrosios rekomendacijos dėl nuostatų, reglamentuojančių ženklų ir kitų pramoninės nuosavybės teisių žymenimis apsaugą (toliau – 2001 m. Rekomendacija), 2 ir 3 straipsniai). Nesąžiningi ketinimai bei aplinkybės, susijusios su tuo, ar teisių savininkas informavo atsakovą apie savo teisių pažeidimą, ir jeigu taip, tai koks buvo atsakovo elgesys, gavus tokį pranešimą, taip pat yra svarbūs kriterijai, nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus (žr., pvz., 2001 m. Rekomendacijos 4, 9 straipsnius). 1.2. 1999 m. Firmų vardų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad firmos vardas – firmos ar firmos padalinio pavadinimas, kuris identifikuoja firmą ar firmos padalinį ir leidžia ją atskirti nuo kitų firmų ar firmų padalinių. CK 2.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo privalo turėti savo pavadinimą, pagal kurį jį būtų galima atskirti nuo kitų juridinių asmenų. Juridinio asmens pavadinimo funkcija yra atskirti vieną juridinį asmenį (firmą, firmos padalinį) nuo kitų juridinių asmenų (firmų, firmų padalinių). 2. Dėl ieškovo teisės į firmos vardą UAB „Balionų šalis“ pažeidimo 2.1. Atsakovas – ieškovo konkurentas – savo interneto tinklalapio (www.balionai.lt) antraštėje naudodamas ieškovo firmos vardo simbolinei daliai analogišką žodžių junginį (tik be lietuviškų raidžių) „Balionu salis“, taip pat tinklalapio tituliniame puslapyje prisistatymo šūkyje „sveiki atvykę į balionų šalį!!!” žodžių junginį „balionų šalį“ (ieškovo firmos vardo simbolinė dalis kitu linksniu) – pažeidžia ieškovo teisę į firmos vardą. Pagal šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes, ginčo šalių tarpusavio santykį (t. y. jie yra konkurentai), minėto žodžių junginio – ieškovo firmos vardo simbolinės dalies – panaudojimo pobūdį atsakovo interneto tinklalapyje, darytina išvada, kad tas panaudojimas turi komercinio pobūdžio poveikį (2001 m. Rekomendacijos 3 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, toks atsakovo pasirinktas minėto žodžių junginio (ieškovo firmos vardo simbolinės dalies) naudojimas savo interneto tinklalapyje, atsispindi populiariose, plačiai vartotojų naudojamose elektroninėse paieškos sistemose (b. l. 12–14), tai taip pat pagrindžia minėtą komercinio pobūdžio poveikį ir galimą painiavą tarp šių ūkio subjektų bei jų veiklos (Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio 3 dalies 1 punktas, Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 2.2. Analizuodama tarp šalių kilusio ginčo aplinkybes, susijusias su teisių savininko pranešimu atsakovui apie jo teisių pažeidimą ir atitinkamu atsakovo elgesiu, gavus tokį pranešimą, teisėjų kolegija tai vertina kaip reikšmingą faktą, sprendžiant dėl ieškovo sąžiningumo (2001 m. Rekomendacijos 4, 9 straipsniai). Pažymėtina, jog atsakovas, gavęs ieškovo pretenziją (b. l. 10), ir toliau naudojo minėtą žodžių junginį, ieškovo firmos vardo simbolinę dalį, savo interneto puslapio antraštėje bei tituliniame puslapyje esančiame prisistatymo šūkyje, nors savo atsakyme į ieškovo pretenziją (b. l. 11), ieškovo reikalavimų iš esmės nekvestionavo – tik nurodė jam (atsakovui) tinkamą ieškovo reikalavimų įvykdymo terminą. Bet ieškovui kreipusis į teismą, atsakovas ignoravo ir šį, t. y. savo paties pasirinktą ieškovo reikalavimų įvykdymo terminą. Šios aplinkybės, susijusios su ieškovo pretenzija ir atsakovo reakcija bei elgesiu, gavus šią pretenziją, yra svarbios, vertinant tarp šalių kilusio ginčo visumą ir taikant ieškovo teisę į firmos vardą reglamentuojančias teisės normas (Paryžiaus konvencijos 8 straipsnis, 10bis straipsnio 3 dalies 1 punktas, CK 2.42 straipsnio 1 dalis, 1999 m. Firmų vardų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas atsakovo tik apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus dėl savo interneto tinklalapio sukūrimo datos, ieškovui tam prieštaraujant (b. l. 94–96, 97–98), pažeidė CPK 314 straipsnyje įtvirtintą procesinę normą, ribojančią galimybę naujus įrodymus teikti apeliacinės instancijos teismui. Kita vertus, pažymėtina tai, jog, vertinant šio ginčo esmę, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas, reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovo elgesiu, gavus ieškovo pretenziją,
pati savaime ta aplinkybė, kada ieškovas sukūrė savo tinklalapį, neturi esminės reikšmės, nes ieškovas nekėlė ginčo dėl, pavyzdžiui, paties atsakovo interneto tinklalapio adreso (angl. domain name) (www.balionai.lt) naudojimo ir pan. Ginčo esmė yra tai, kad atsakovo interneto tinklalapyje neteisėtai – netgi ieškovui atsakovą apie tai įspėjus – ir toliau naudojama ieškovo firmos vardo simbolinė dalis (interneto puslapio antraštėje bei interneto tinklalapio tituliniame puslapyje esančiame prisistatymo šūkyje). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesdamas ieškovo ieškinį, pažeidė teisę į juridinio asmens pavadinimą (firmos vardą) ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus reglamentuojančias teisės normas (Paryžiaus konvencijos 8 straipsnis, 10bis straipsnio 3 dalies 1 punktas, CK 2.42 straipsnio 1 dalis, 1999 m. Firmų vardų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tai turėjo esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir lėmė neteisėto sprendimo priėmimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra panaikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis). 2010 m. gegužės 25 d Ginčo esmė: Ginčo šalys yra nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) bendraturtės. Atsakovė 2008 m. liepos mėnesio pradžioje nugriovė gyvenamojo namo priestatą, pažymėtą (duomenys neskelbtini), kuris ribojosi su gyvenamojo namo dalimi, tenkančia naudotis atsakovei. Priestatas buvo pastatytas iš lentų, sutvirtintas skarda, dengtas šiferio stogu, medinėmis grindimis. Ieškovės teigimu, atsakovė pažeidė bendrosios nuosavybės valdymo tvarką. Atsakovė neleido ieškovei naudotis koridoriumi, nors pagal 1972 m. gruodžio 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką 2,55 kv. m ploto koridoriumi, gyvenamojo namo bendraturčiai naudojosi bendrai. Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovę atstatyti prie gyvenamojo namo stovėjusį priestatą, į pradinę padėtį, sudėti į priestatą iš nugriautojo priestato išneštus ten buvusius daiktus, atsakovei neatlikus nurodytų darbų, leisti ieškovei atlikti priestato atstatymo darbus, įpareigojant atsakovę sumokėti priestato atstatymo kainą bei medžiagų išlaidas; įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovei naudotis gyvenamojo namo koridoriumi. Atsakovė pareiškė priešieškinį ir prašė atidalyti jos dalį iš bendrosios jos ir ieškovės nuosavybės pastate atsakovei priteisiant visą ūkio pastatą, o ieškovei iš atsakovės priteisiant 608 Lt kompensaciją. Ji nurodė, kad, ieškovei nesutikus tvarkyti aplinkos, ji nuėjo į savivaldybę, kur architektas informavo, jog, norint nugriauti priestatą, nereikėjo leidimo, todėl nugriovė priestatą; prašė ieškovės leidimo, bet ši nesutiko. Sandėliukas buvo iš supuvusių lentų, apkaltų skardos gabaliukais, šiferis sutrūnijęs, stoge buvo plyšys, pro jį lijo ir į namo vidų bėgo vanduo, siena drėko. Ieškovei priklausė tik sandėliuko dalis, už ją atsakovė siūlė sumokėti 608 Lt kompensaciją. Atsakovė, pareikšdama atsikirtimus dėl naudojimosi koridoriumi, nurodė, kad koridorius buvo jos nuosavybė, nuo 1984 metų ieškovė šia patalpa nevaikščiojo. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai: Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovei naudotis gyvenamojo namo koridoriaus patalpa, perduoti koridoriaus durų raktus ieškovei; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.93 straipsnį. Nors ginčo šalys yra bendrosios nuosavybės dalyvės, tačiau jų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamojo namo priestatą nebuvo ginamos proporcingai. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepripažino atsakovės veiksmų nugriaunant priestatą kaip pažeidusių savininko nuosavybės teises. Dėl to ieškovei nebuvo taikytos CK 4.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuosavybės teisių apsaugos garantijos. Kasatorės teigimu, atsakovės veiksmai turėjo būti vertinami atsižvelgiant į CK 4.75 straipsnio 1 dalį, kai atsakovė privalėjo prašyti bendraturtės sutikimo dėl priestato nugriovimo; nepasiekus susitarimo, nuosavybės teises galėjo ir turėjo ginti teisme. 2. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 4.81 straipsnį, nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę netrukdyti naudotis koridoriumi. 3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pažeidė CK 4.80 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią kompensacija už dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima tik išimtiniais atvejais, kai išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, nepadarius daiktui neproporcingos žalos. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti pagrindai nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę ir išmokėti kompensaciją neatitinka CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo sąlygos, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų protingumo, teisingumo, sąžiningumo principų. Teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, kad kasatorės ginčo ūkio pastate yra tualetas, kuris registruotas Nekilnojamojo turto registre, atskirti tualeto be žalos ginčo ūkiniam pastatui negalima. Teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, kurios iš bendrasavininkių interesas naudotis ūkiniu pastatu didesnis; kasatorė naudojasi ūkiniu pastatu bei jame esančia tualeto patalpa, atsakovė ūkiniu pastatu nesinaudoja. Byloje nebuvo duomenų, kad ūkinis pastatas nedalus. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas bylą ištyrė gerai, ir ieškovės argumentai nepagrysti. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Dėl savininko teisių apsaugos ir gynimo būdų Nagrinėjamoje byloje kasatorė kelia klausimą dėl CK 4.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuosavybės teisių apsaugos garantijų taikymo, nurodydama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakovės veiksmų nugriaunant priestatą kaip pažeidusių savininko nuosavybės teises ir parinko netinkamą jos teisių gynimo būdą. Šiuolaikinės teisės sampratos turinį atskleidžia subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Kiekviena subjektinė teisė turi socialinę vertę tiek, kiek ją galima įgyvendinti, kiek galima tenkinti teisės subjekto materialinius ir dvasinius poreikius. Civilinių teisių įgyvendinimo ir gynimo institutas civilinėje teisėje nustato būdus ir priemones, kaip įgyvendinti teises ir vykdyti pareigas. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo. Nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę, įgyvendinant visišką savininko viešpatavimą turto atžvilgiu, nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą. Nuosavybės teisė suteikia plačiausias galias savininkui disponuoti turtu, tačiau, nepaisant to, ir nuosavybės teisė turi ribas bei gali būti ribojama. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas. Nuosavybės teisės įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas, nes nuosavybė turi ir tam tikrą socialinę funkciją. Taigi, savininkui yra pripažįstamos ne tik galimybės apsaugoti savo teises bei interesus, bet ir juos įgyvendinant tenka pareiga atsižvelgti į visuomenės poreikius, susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai.
Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Nagrinėjamoje byloje šalys yra nekilnojamųjų daiktų bendraturtės. Esant tokiai situacijai pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas lemia, kad, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, yra įtvirtinta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojmasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad CK 4.75 straipsnio nuostatos apima ir bendraturčių pareigą valdant bendrą daiktą bendradarbiauti. Ši bendraturčių pareiga išplaukia ir iš būtinumo laikytis kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šie reikalavimai nustatyti Statybos įstatyme, aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ (toliau – Reglamentas). Nurodytas Reglamentas apibrėžia gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus (1 punktas), yra privalomas gyvenamųjų namų savininkams (bendraturčiams). Pagal Reglamento 11 punktą privalomi reikalavimai yra: 1) išlaikyti gyvenamojo namo konstrukcijas ir inžinerinių sistemų savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus: mechaninio atsparumo ir pastovumo; gaisrinės saugos; higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos; saugaus naudojimo; apsaugos nuo triukšmo; energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo (11.1-11.1.6 papunkčiai); 2) gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad: patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto kadastre; būtų išlaikyta estetiška namo ir jo aplinkos išvaizda; būtų nepažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos (11.2-11.2.3 papunkčiai). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis ūkio pastatas stovėjo prie ieškovei priklausančios namo dalies, neturėjo vienos iš laikančiųjų konstrukcijų (sienos), tačiau buvo pristatytas prie gyvenamojo namo sienos atsakovės pusėje; nuo šio priestato drėko ir puvo ieškovės pusės gyvenamojo namo siena, bėgo lietaus vanduo, priestatas buvo nusidėvėjęs ir blogos būklės. Kasatorė su ieškove nebendradarbiavio ir nesiėmė jokių priemonių, kad priestatas būtų tvarkomas taip, jog atitiktų statiniui keliamus norminių aktų reikalavimus, nedarytų žalos atsakovės turtui ir negadintų estetinės namo išvaizdos. Atsakovė po šio priestato nugriovimo rekonstravo savo gyvenamojo namo dalį, ją sutvarkė, apkalė sienas plastikinėmis lentelėmis, todėl pastatas tapo apsaugotas nuo neigiamo atmosferos poveikio, buvo pagerinta estetinė pastato išvaizda. Šių byloje nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šalims bendrai priklausiusio priestato atstatymas buvo ekonomiškai netikslingas ir parinko CK 1.136 straipsnio 6 punkte nustatytą kasatorės civilinių teisių gynimo būdą – priteisė nuostolius dėl priestato nugriovimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų laikymasis yra susijęs su viešojo intereso užtikrinimu, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog kasatorė gyvenamojo namo, jo aplinkos nenaudojo, neprižiūrėjo ir netvarkė taip, kad nebūtų daroma žala kitai bendraturtei bei būtų išlaikyta estetiška namo ir aplinkos išvaizda, parinko abiejų šalių interesų pusiausvyrą atitinkantį kasatorės teisių gynimo būdą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principais, konstatuoja, kad, tinkamai atlyginus už kasatorei priklausiusią priestato dalį, jos, kaip bendraturtės, interesai nėra iš esmės pažeisti ir atitinka protingumo bei proporcingumo kriterijus. Dėl atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos atidalijimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo sąlygos: pirma, bendraturčio teisė į jo dalies atidalijimą iš bendrosios nuosavybės įgyvendinama bendru susitarimu arba per teismą pagal vieno iš bendraturčio ieškinį, jeigu bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo būdo; antra, prioritetas teikiamas atidalijimui natūra; trečia, tik negalint bendraturčio nuosavybės teisės objekto atidalyti natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį per teismą, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Minėta, kad atidalijimo natūra būdas vertintinas kaip prioritetinis, tačiau pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį jis parenkamas visais atvejais, jeigu galima daryti išvadą, kad tokia atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka užtikrins tolesnį racionalų tokio turto naudojimą ir nepadarys neproporcingos žalos daikto paskirčiai. Teismų praktikoje išimtinė galimybė priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo pripažįstama pagrįsta, kai yra šios sąlygos: a) išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; b) kompensacija dažniausiai priteisiama atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui; c) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė reikšmingas aplinkybes, kad ginčo ūkio pastate kasatorei tenkanti ploto dalis buvo itin maža, šią dalį atskirti be žalos tiesioginei statinio paskirčiai nebuvo galimybių, be to, pastatas susidėvėjęs, šalys nesutarė dėl šio statinio naudojimo, jo tvarkymo bei remonto. Teismas taip pat konstatavo, kad kasatorė turėjo kitus ūkio pastatus, kurie galėjo atlikti prašomo atidalyti statinio funkcijas, ir, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog kasatorės interesas naudotis atidalijamu statiniu nėra labai svarbus. Teisėjų kolegija konstatuoja, Apeliacinės instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes šalių ginčui išspręsti, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto kasacijos pagrindo buvimą. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio dokumento, todėl apeliacine tvarka priimta nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 19 tema Nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai Civilinė byla Nr. 3K-3-91/2009, 2009 m. kovo 3 d. Ginčo esmė: Kauno apygardos teismo 2006 07 03 nutartimi AB ,,Daisotra“ iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismas 2007 09 03 nutartimi patvirtino 5 157 833 Lt kreditoriaus Daimler Chrysler Bank AG (toliau- DchBAG) finansinį reikalavimą, kildinamą iš DchBAG ir AB „Daisotra“ sudarytų kreditavimo sutarčių transporto priemonėms įsigyti. AB „Daisotra“ iškėlus bankroto bylą, DchBAG nutraukė kreditavimo sutartis, susigrąžino ir realizavo jam nuosavybės teise priklausiusias transporto priemones. DchBAG reikalavimo dydis buvo
nustatytas kaip atsakovo 8 204 578 Lt negrąžintos skolos pagal kreditavimo sutartis ir turto vertintojo nustatytos transporto priemonių 3 046 745 Lt rinkos vertės skirtumas. Remdamasis 2007 07 09 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ir 2007 07 20 reikalavimo teisių perleidimo aktu, Kauno apygardos teismas 2007 10 01 nutartimi pakeitė kreditorių DchBAG ir vietoj jo į BAB ,,Daisotra“ kreditorių sąrašą įtraukė kreditorių Z. Š. su 5 157 833 Lt finansiniu reikalavimu. Kreditoriui UAB „Eurazijos logistika“ pateikus atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 09 03 nutarties nepagrįstumo ir teigiant, kad DchBAG finansinio reikalavimo dydis turėtų būti nustatomas kaip BAB ,,Daisotra“ įsiskolinimo DchBAG ir 118 transporto priemonių realizavimo kainos (o ne vertintojo nustatytos vertės), iš jos atėmus realizavimo procedūros vykdymo kaštus, skirtumas, Kauno apygardos teismas 2007 10 19 nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2007 09 03 nutartį ir nutarė kreditoriaus DchBAG finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą nagrinėti iš naujo. Kauno apygardos teismas 2008 06 12 nutartimi patvirtino kreditoriaus Z. Š. 5 442 338 Lt reikalavimą AB ,,Daisotra“ bankroto byloje. Teismas nustatė, kad pagal DchBAG ir atsakovo sudarytas kreditavimo sutartis DchBAG suteikė atsakovui paskolas transporto priemonėms įsigyti. Atsakovui buvo perduota 118 vilkikų ir priekabų, iš kurių 24 buvo registruotos AB „Daisotra“ vardu, 26 iš jų atsakovas yra perleidęs tretiesiems asmenims, 68 yra registruotos DchBAG vardu ir iki 07 11 buvo atsakovo žinioje. Atsakovui iškėlus bankroto bylą, DchBAG, remdamasis bendrųjų paskolų suteikimo sąlygų verslo klientams punktu, nutraukė su atsakovu sudarytas kreditavimo sutartis. Bendrųjų paskolų suteikimo sąlygų verslo klientams punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai paskolos sutartis nutraukiama, DchBAG turi teisę susigrąžinti finansuojamą objektą – transporto priemones, ir jas realizuoti, o iš realizuoto turto vertės atėmęs visas sąnaudas, susijusias su jo pardavimu, likusią sumą DchBAG gali panaudoti savo reikalavimams tenkinti, todėl skolos dydis turi būti mažinamas realizuotų transporto priemonių verte. Remdamasis atsakovo ir DchBAG pasirašytų transporto priemonių priėmimo-perdavimo aktais, teismas nustatė, kad atsakovas savo žinioje turėtas ir DchBAG vardu registruotas 73 transporto priemones perdavė DchBAG, o pastarasis jas pardavė UAB ,,Silberauto“ už 2 762 240 Lt. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas nusprendė, kad kreditoriaus Z. Š. reikalavimas turi būti sumažintas 2 762 240 Lt ir, atsižvelgdamas į DchBAG ir AB „Daisotra“ pasirašytą 8 204 578 Lt skolos dydžio suderinimo aktą, patvirtino kreditoriaus Z. Š. 5 442 338 Lt reikalavimą. Lietuvos apeliacinio teismo kolegija 2008 09 25 nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. DchBAG bendrųjų naujų transporto priemonių pardavimo sąlygų VI d. 1 punktu, kurios yra laikomos neatskiriama kreditavimo sutarčių dalimi, pardavėjas išsaugo nuosavybės teisę į pirkimo objektą iki visiško pardavėjo reikalavimų įvykdymo, ir padarė išvadą, kad AB ,,Daisotra“ perduotos transporto priemonės nuosavybės teise priklausė DchBAG. BAB ,Daisotra“ ir DchBAG sudarytuose transporto priemonių priėmimo-perdavimo aktuose perduodamų transporto priemonių vertė buvo nurodyta remiantis ERGO Lietuva leidžiamu leidiniu. Teisėjų kolegija sutiko, kad DchBAG perleidžiant 73 transporto priemones UAB ,,Silberauto“ nebuvo pagrindo remtis draudimo įmonių nustatytomis transporto priemonių vertėmis, taip pat transporto priemonių realizavimo kaina laikyti jų vertę, nes toks realizuojamų transporto priemonių vertės nustatymo būdas ir momentas nebuvo įtvirtintas šalių susitarime. Šalys sutartyse numatė, jog transporto priemonės įvertinamos vadovaujantis ,,pardavėjo įsigijimo vertės“ kriterijumi jų realizavimo momentu. ,,Bankas gali finansuojamą objektą parduoti rinkoje vadovaujantis nepriklausomo eksperto nustatyta verte. Ypač DC Bankas turi teisę organizuoti pardavimą per prekybos įmonę, nebent paskolos gavėjas arba laiduotojas nedelsiant po automobilio atsiėmimo praneš bankui apie kitą pirkėją, kuris siūlo didesnę kainą“, sąvoka ,,pardavėjo įsigijimo vertė“ reiškia vertę, už kurią prekybos įmonė sutinka nupirkti transporto priemonę iš jos savininko, atsižvelgiant į naudotų transporto priemonių rinkos vertę, ridą, nusidėvėjimą, likvidacinę vertę, galimybę realizuoti šias transporto priemones patiriant kuo mažiau nuostolių, atsirandančių dėl jų prastovos ir pan. Transporto priemonių vertė pagal bendrąsias paskolos suteikimo sąlygas verslo klientams yra nustatoma jų realizavimo rinkoje momentu, konkrečiai – jų perleidimo prekybos įmonei momentu. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Dėl kreditorių nuosavybės teisės įgyvendinimo bankroto byloje ir finansinio reikalavimo dydžio. Bankrutuojančios įmonės statusas reiškia, kad įmonė yra nemoki. Vienas iš bankroto procesą reglamentuojančių įstatymų tikslų – užtikrinti, kad bankrutuojančios įmonės turtas būtų panaudotas kreditorių reikalavimų tenkinimui laikantis jų interesų derinimo ir lygiateisiškumo principų – visi tos pačios eilės kreditoriai turi teisę į savo reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą. LR įmonių bankroto įst. 10 str. 7 d. 3 p. nustatyta– įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Visas bankrutuojančios įmonės turtas (tiek faktiškai turimas bankroto bylos iškėlimo metu, tiek įmonės naudai įgytas pagal prievoles, kurių vykdymo laikas suėjo iškėlus bankroto bylą) tampa tokios įmonės kreditoriams dalytinu turtu. Ši įstatymo norma negali būti aiškinama kaip ribojanti kreditorių ar trečiųjų asmenų teisę susigrąžinti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo, nes prieštarautų Konstitucijos 23 str. įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui(nuosavybės teisė negali ribojama kitaip negu įstatymu). Šis principas yra atspindėtas CK 4.39. Draudimas kreditoriams ar tretiesiems asmenims susigrąžinti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo nei expressis verbis (pažodžiui), nei numanomai nėra įtvirtintas Bankroto įstatymo normose ar kituose galiojančiuose įstatymuose. Kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymui, šio turto grąžinimas savininkams nepadidina įmonės skolų (kreditorių reikalavimų), priešingai – bankrutuojančiai įmonei negrąžinus svetimo turto atsirastų prievolė atlyginti to turto vertę, atitinkamai padidėtų bendra įmonės skolų suma, o parduoto likviduojamos įmonės turto nepakankant visiems kreditorių reikalavimams patenkinti – ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus patenkintų reikalavimų dalis. Nustatyta, kad ginčo transporto priemonės nuosavybės teise priklausė pradiniam kreditoriui DchBAG, o ne bankrutuojančiai įmonei. Todėl Bankroto įst. 10 str. 7 d. 3 p. nustatyti draudimai ir Įstatyme nustatytos disponavimo bankrutuojančios įmonės turtu taisyklės šiam turtui netaikytinos. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus teiginį, kad pradiniam kreditoriui DchBAG nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės 2007 07 mėnesį buvo sugrąžintos neteisėtai. Spręsdami dėl likusios finansinio reikalavimo dalies teismai pagrįstai rėmėsi šalių tarpusavio sutartimi nustatytomis taisyklėmis - DchBAG bendrosiomis paskolos suteikimo sąlygomis verslo klientams. Šiose Sąlygose yra specialiai reglamentuota situacija, kai sutartis nutraukiama prieš terminą dėl bankroto bylos paskolos gavėjui iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas tyrė, kaip bankas laikėsi nurodytų sutarties nuostatų, įvertino transporto priemonių pardavimo vertės atitiktį realioms rinkos kainoms ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo kasatoriaus teiginiui, kad transporto priemonės buvo parduotos už per mažą kainą. Šalių sutartyje nėra nuostatų, kurios patvirtintų kasatoriaus teiginį, kad suma, kuria padengiami banko reikalavimai, turi būti skaičiuojama ne nuo grąžinto finansavimo objekto realizavimo vertės, o nuo transporto priemonių perdavimo-priėmimo akte nurodytos transporto priemonių vertės jų perdavimo bankui momentu. Teigdamas, kad perdavimo- priėmimo aktu šalys pakeitė aptartas sutarties sąlygas dėl grąžinto turto vertės įskaitymo banko reikalavimams padengti, kasatorius savo teiginio nepagrindžia konkrečiomis šalių susitarimo nuostatomis. Turto perdavimo-priėmimo akto paskirtis –
patvirtinti turto perdavimo iš vieno subjekto kitam faktą ir momentą, ginčo turto perdavimo-priėmimo aktuose nėra nuostatų, rodančių, kad šalys šiam dokumentui suteikė kitokią teisinę reikšmę. Byloje nustatyta, kad perdavimo-priėmimo aktuose transporto priemonės buvo įvertintos orientaciniai – pagal draudimo bendrovių informacinius leidinius, o ne individualaus vertinimo pagrindu. Nutarė: Kauno apygardos teismo 2008 06 12 nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 09 25 nutartį palikti nepakeistas. Nr. 3K-3-475/2009, 2009 m. spalio 28 d. Ginčas dėl nuosavybės teisės įgijimo į perleistą turtą. Pirkimo-pardavimo sutartimis ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui įrangą už 45 916,52 Lt, o atsakovas už ją. Sutarčių 1.3 punktuose šalys nustatė: nuosavybės teisė į įrangą pirkėjui pereina, kai jis užmoka už ją visą kainą. Ieškovas perdavė atsakovui visą įrangą, atsakovas sumokėjo dalį įrangos kainos ir liko skolingas 21 716,16 Lt ir 1650,72 Lt delspinigių. Šalys papildomais susitarimais sutarė, kad atsakovas iki 2007 12 20 sumokės ieškovui skolą ir delspinigius. 2008 05 26 d. teismo nutartimi atsakovo įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina bei patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų ir ieškovo 21 716,16 Lt - už neapmokėtą įrangą. Ieškovas teigia, kad atsakovas, neapmokėjęs visos kainos už parduotą įrangą, neįgijo nuosavybės teisės į šį turtą, todėl visa įranga turi būti grąžinta ieškovui ir negali būti panaudota bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti. Ieškovas prašo įpareigoti atsakovą grąžinti jam turtą (įrangą). Kauno apygardos teismas ieškinį atmetė nes, iškėlus atsakovui bankroto bylą ir patvirtinus kreditorių reikalavimus, tarp jų ir ieškovo 21 716,16 Lt -už neapmokėtą įrangą, vadovaujantis Įmonių bankroto įst. 10 str. 7 d. 3 p. draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 4.49 1 d. daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į jį įgyja nuo jo perdavimo momento. Byloje nustatyta, kad ieškovas atsakovui perdavė pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytą įrangą. Tai, kad atsakovas nevisiškai atsiskaitė su ieškovu, nėra pagrindas pripažinti, jog jis neįgijo nuosavybės teisės į įrangą. Pagal CK 6.345 1 d., jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo. Tačiau jeigu nesumokėta tik kainos dalis, pardavėjas gali išreikalauti tik nesumokėtą daikto kainos dalį, kai daiktas yra dalusis. Atsakovas už parduotą įrangą turėjo sumokėti 45 916,16 Lt, iki bankroto bylos iškėlimo jis liko nesumokėjęs 21 716,16 Lt. Ginčo turtas yra dalusis, todėl ieškovas negali reikalauti iš atsakovo grąžinti parduotą įrangą, o vadovaudamasis CK 6.314 5 d., reikalauti iš atsakovo sumokėti sutartyje nustatytą kainą bei palūkanas. Už parduotą įrangą atsakovas neatsiskaitė ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad jam buvo iškelta bankroto byla. Pažymėtina, kad už didesnę dalį įrangos atsakovas atsiskaitė, tačiau ieškovas prašo grąžinti visą įrangą, tokiu atveju jis nepagrįstai praturtėtų, nes gautų didesnės vertės turtą, nei yra atsakovo skola. Kasacinio teismo argumentai dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą: Nuosavybės teisė įgyjama CK 4.47 nustatytais pagrindais(pvz:sandorių). Sutarčių laisvė nėra absoliuti. Šios teisės ribojimai, jei jie kyla įstatymuose nustatytais pagrindais, neprieštarauja sutarčių laisvės principo tikslams ir yra skirti išvengti piktnaudžiavimo teise bei išsaugoti šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Aiškindamas CK 4.49, LAT nurodęs: „kai yra šalių susitarimas dėl nuosavybės teisės perėjimo momento, bendroji taisyklė, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento, netaikoma“. T.y., kad nuosavybės teisės įgijimo momentą lemia būtent sutarties sąlyga, jog nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui pereina sumokėjus pardavėjui visą sutartyje nustatytą kainą sutartyje nustatyta tvarka, kaip yra šioje byloje. CK 6.345, 1 d. nustatyta, jeigu nesumokėta tik kainos dalis, pardavėjas gali išreikalauti tik nesumokėtą daikto kainos dalį, kai daiktas yra dalusis. šios CK nuostatos reglamentuoja teisines situacijas, kai turto įgijėjas nuosavybės teisę į turtą įgyja nuo turto perdavimo momento (CK 4.49), nes tais atvejais, kai pagal sutartį nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui pereina tik sumokėjus pardavėjui visą sutartyje nustatytą kainą, net ir dalies kainos sumokėjimo atveju, kai daiktas yra dalusis, pardavėjas, kaip daikto savininkas, pirkėjui pažeidus mokėjimo prievoles, nepraranda teisės išreikalauti visus pagal sutartį parduodamus daiktus (CK 6.349, 2 d,). Dėl pardavėjo teisės išreikalauti daiktus iš bankrutuojančio pirkėjo: įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Kai yra uždraudžiamas visų finansinių prievolių vykdymas, daiktų, sutarties pagrindu (teisėtai) valdomų ir naudojamų bankrutuojančios įmonės, savininkui tenka pasirinkimo teisė ar išsireikalauti visus daiktus ir pardavėjui grąžinti jo sumokėtą kainos dalį, ar reikalauti grąžinti tik tą daliųjų daiktų dalį, už kurią pirkėjas nesumokėjo, ar pareikšti pirkėjo nesumokėtos kainos dalies dydžio finansinį reikalavimą bankroto procedūrose. Atsakovo bankrutuojančios įmonės administratorius teisme paaiškino, kad ieškovas pareiškė 21 716 Lt reikalavimą bankroto byloje ir bankroto bylą nagrinėjantis teismas šį kreditoriaus reikalavimą patvirtino. Pasirinkus šį pardavėjo teisių gynimo būdą ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nutartimi patvirtinus tokį pardavėjo finansinį reikalavimą, pardavėjas įgyja kreditoriaus bankroto procedūrose teisinį ir teises bei pareigas. Tai, kad yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas bankroto byloje, kuriuo patvirtinta bankrutuojančios įmonės skola ieškovui, pardavėjas prarado teisę reikalauti daliųjų daiktų dalies, už kurią pirkėjas nesumokėjo, grąžinimo, nes tokio reikalavimo tenkinimas reikštų kito pardavėjo teisių gynimo būdo taikymą jau esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui dėl skolos dydžio ir vykstant bankroto procedūroms dėl kreditoriaus reikalavimo. Nutarė: nutartį palikti nepakeistą.
Civilinė byla Nr. 3K–3–959/2002 ,2002 m. rugsėjo 23 d. dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams ir kompensacijos priteisimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
Ieškovė Klaipėdos m. savivaldybė nurodė, jog 1998 10 22 savivaldybės taryba sprendimu nusprendė iš Klaipėdoje, Jūros g. 3 esančio namo gyventojų išpirkti jiems nuosavybės teise priklausančius butus. 2001 06 21 savivaldybės taryba nusprendė paimti visuomenės poreikiams atsakovei nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo ploto dalį, iš viso 76,96 kv. m, kompensuojant jai turto vertę. Turto vertintojai buvo nustatę 218 000 Lt turto vertę. Tačiau su atsakove susitarti nepavyko, pagal 2001 05 turto vertinimo ataskaitą ginčo turto vertė – 82 000 Lt. Kadangi su atsakove geruoju nebuvo susitarta, ieškovas prašė teismo paimti visuomenės poreikiams turtą, kompensuojant ieškovei jo vertę 82 000 Lt. Klaipėdos m. apylinkės teismas 2001 11 06 sprendimu ieškinį patenkino: paėmė ieškovei nuosavybės teise priklausantį turtą valstybei visuomenės poreikiams, kompensuojant iš atsakovo ieškovei 307 224,32 Lt. Teismas nurodė, jog ginčo dėl patalpų paėmimo visuomenės poreikiams nėra, todėl iš atsakovės paimtina nuosavybė valstybei visuomenės poreikiams, išmokant paimamo turto vertę. Atskirai už rūsius kompensacijos nepriteisė, nes laikė, jog jo, kaip priklausinio, vertė įtrauktina į bendrą patalpų vertę, sandėliukų priklausymo nuosavybės teise atsakovei laikė neįrodytu. Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegija 2002 01 18 nutartimi ieškovo apeliacinį skundą patenkino, atsakovės apeliacinį skundą atmetė, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir nusprendė paimti iš atsakovės turtą visuomenės poreikiams, kompensuojant atsakovei 235 000 Lt. Kolegija konstatavo, jog tuo metu, kai buvo nuspręsta išpirkti Jūr patalpas iš jų gyventojų visuomenės poreikiams, atsakovei nuosavybės teise priklausė 78,07 kv. m patalpų. Kolegija laikė reikšmingą 1998 m. turto įvertinimo ataskaitą, sudarytą išsprendus nuosavybės iš atsakovės paėmimo būtinumo klausimus, t.y. priėmus 1998 05 28 bei 1998 10 22 sprendimus. Kasaciniame skunde D. L. teigia, kad apygardos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta. Taigi paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, tačiau kompensacija turi būti apskaičiuota ne nuo 76,96 kv. m ploto, bet nuo 78,06 kv. m ir bendra kompensacija turėtų būti 311 615,52 Lt. Kasatorė D. L. prašo teismo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 01 18 nutartį panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2001 11 06 sprendimą, padidinant jai priteistą kompensaciją iki 311 615,52 Lt. PATENKINO. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Nuosavybės neliečiamumas reiškia, kad nuosavybės teisės apsaugą ir gynimą užtikrina įstatymas. Nuosavybės teisė nėra absoliuti. Todėl siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus galimi tam tikri savininko teisių ribojimai. Vienas iš tokių –Konstitucijos 23 str.3 d., jog išimtiniais atvejais nuosavybės teisė pasibaigia, paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, ją turi sąlygoti viešosios naudos interesai, o turto paėmimo visuomenės poreikiams sąlygos turi būti numatytos įstatymu ir tik teisingai atlyginant. CK 4.100. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, laikė reikšminga 1998 m. turto įvertinimo ataskaitą, sudarytą savivaldybei priėmus 1998 06 28 ir 1998 10 22 sprendimus dėl būtinumo paimti atsakovei priklausančias patalpas visuomenės poreikiams. Vadovaudamasis minėta ataskaita, apeliacinės instancijos teismas apskaičiavo kompensaciją, taikydamas 3000 Lt kainą už 1 kv. m. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada kasacinės instancijos teismas nesutinka, nes nuo sprendimo paimti visuomenės poreikiams momento nekilnojamojo turto rinkos vertė pakito, o ieškovas sprendimo nusavinti nuosavybę metu nepasiūlė savininkei sumokėti 1998 m. buvusią rinkos kainą, už kurią būtų galima nusipirkti lygiavertį turtą. CK tiesiogiai nenustato taisyklių, kuriomis vadovaujantis reikėtų nustatyti daikto rinkos vertę, kai sprendimo dėl daikto paėmimo, faktinio nusavinimo ir kompensacijos išmokėjimo daikto savininkui momentai nesutampa. įstatymo leidėjas nusavinamo turto vertės nustatymą sieja su faktiniu šio turto nusavinimo momentu. 1998 09 10 VĮ „PE“ įvertinimu, turtas buvo vertas 218 000 Lt. Bet savininkei 1998 10 07 ieškovas raštu pasiūlė tik 154 000 Lt. Dėl kompensacijos dydžio su savininke nebuvo susitarta, tačiau, kilus ginčui, į teismą savivaldybė kreipėsi tik 2000 09. Tik 2001 03 (beveik po 3 metų) buvo parengtas pirkti iš savininkės patalpas už 218 000 Lt sprendimo projektas, bet per tą laiką nekilnojamojo turto kainos jau buvo pasikeitusios. Pažymėtina, kad patikslintu ieškininiu pareiškimu, pareikštu 2001 06 26, ieškovas prašė priteisti savininkei tik 82 000 Lt pagal 2001 05 mėnesio ataskaitą, tai akivaizdžiai tuo metu neatitiko rinkos kainų bei CK 4.100. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, jog 2001 06 21, t.y. bylos nagrinėjimo metu, savivaldybė priėmė sprendimą paimti visuomenės poreikiams ginčo patalpas, kurios 2001 09 14 išduoto leidimo pagrindu buvo nugriautos, sprendžia, jog šioje byloje teisingo atlyginimo dydis turi būti siejamas su faktinio nusavinimo momentu, t.y. su faktiniu turto – patalpų paėmimu ir nugriovimu. Nusavinamo turto vertės padidėjimo rizika laikotarpiu nuo sprendimo dėl nusavinimo priėmimo iki faktinio šio turto paėmimo visuomenės poreikiams šiuo atveju tenka savivaldybei, o kadangi ji nepateikė įrodymų, dėl ko turi būti atlyginta pagal 2001 06 ataskaitą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog kompensacijos dydis turi būti toks, kad savininkas galėtų įsigyti lygiavertes patalpas. LR KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S DĖL LR MUZIEJŲ ĮST. 5 STR. 2 D. ATITIKIMO KONSTITUCIJAI, 1999 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas atmetė ieškovės A. V. K. ieškinį dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Vilniaus apygardos teismas pagal ieškovės apeliacinį skundą, 1997 06 23 nutartimi apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinio teismo kolegija 1998 02 17 nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V. K. kasacinį skundą šioje civilinėje byloje. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar LR muziejų įst. 5 str. 2 d. atitinka Konstitucijos 23 str. Ginčo esmė: Ieškovės tėvas sovietinės okupacijos metais buvo Ypatingojo pasitarimo nuteistas ir jo turtas konfiskuotas. 27 konfiskuoti paveikslai 1951 10 12 perduoti Vilniaus valstybiniam dailės muziejui. 1989 05 25 ieškovės tėvas po mirties reabilituotas, taip pat atkurtos visos jo pilietinės teisės. Ieškovė, priėmusi palikimą, kreipėsi į teismą dėl paveikslų išreikalavimo iš Lietuvos
dailės muziejaus. Ieškinys atmestas remiantis Muziejų įst. 5str. 2 d., kurioje nustatyta, kad muziejinės vertybės, sudarančios valstybinių muziejų fondą, yra valstybinė nuosavybė; šio fondo muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos. Pareiškėjo nuomone, minėtos įstatymo normos neatitinka Konstitucijos 23 str. įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių apsaugos principo. Įstatymai nenumato muziejinių vertybių paėmimo atvejų ir tvarkos. Muziejų įst. 5 str. 2 d. paneigia konstitucines privačios nuosavybės garantijas, joje įtvirtinamas neteisėtas nuosavybės teisės atsiradimas valstybei. Konstitucinis Teismas konstatuoja: 1. 1995 06 08 priimto Muziejų įst. 5 str. 2 d. nustatyta: "Valstybinių muziejų fondas yra valstybinė nuosavybė. Šio fondo muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos." Muziejinė vertybė- tai archeologiniu, istoriniu, etniniu, religiniu, mokslo, memorialiniu arba kitokiu kultūros požiūriu vertingas daiktas, muziejų kaupimo, saugojimo, tyrimo ir eksponavimo objektas. Jos sudaro dalį valstybės saugomų kultūros vertybių. Muziejų įst. 5 str. 2 d. nustatytu reguliavimu, siekiama išsaugoti valstybinių muziejų fonde sukauptas kultūros vertybes, todėl akivaizdi ginčijamų normų sąsaja su Konstitucijos 42 str. nustatyta valstybės pareiga rūpintis savo kultūros paveldu. Pažymėtina, kad Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme kultūros paveldas priskirtas prie pagrindinių nacionalinio saugumo objektų. 2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad doktrinoje konstitucinė nuosavybės apsaugos garantija paprastai suprantama kaip status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises. 3. Valstybinių muziejų fonde yra kultūros vertybių, kurios į jį pateko tuo laikotarpiu, kai Lietuva buvo okupuota, aneksuota ir inkorporuota į SSRS, t. y. iki 1990 03 11. Okupacinė valdžia nacionalizavo žemę bei kitaip neteisėtai nusavino kitus privačios nuosavybės objektus, tarp jų ir daug kultūros vertybių. 1990 03 11 Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui priėmus Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, buvo atstatytas privačios nuosavybės teisės institutas. Tačiau visiškai atkurti 1940 m. buvusios nuosavybės santykių sistemos buvo objektyviai neįmanoma. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad kol atitinkamos valstybės institucijos remiantis įstatymu nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo, asmenys, kurių turtas okupacijos metais buvo nusavintas, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių. Antai 1991 06 18 buvo priimtas įstatymas "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų". į kilnojamąjį turtą - nepriimtas. 4. Muziejinės vertybės - svarbi nacionalinės kultūros dalis. Siekiant užtikrinti tokių vertybių apsaugą, kaip to reikalauja šalies Konstitucija, nuosavybės teisių į kultūros vertybes atkūrimo klausimu gali būti nustatytas specialus teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į tai darytinos išvados: pirma, įstatymų leidėjas įstatymiškai neįtvirtino galimybės atkurti nuosavybės teises į muziejines vertybes; antra, yra prielaidų Muziejų įst. 5 str. 2 d. vertinti kaip specialų įstatyminį sureguliavimą, nustatantį, kad valstybinių muziejų fonde esančios kultūros vertybės negrąžinamos savininkams, kurie jų neteko dėl okupacinės valdžios įvykdytos visuotinės nacionalizacijos arba kitokio neteisėto nusavinimo. Taigi, Muziejų įst. 5 Str. 2 d. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iki 1990 03 11 nusavintos muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, neprieštarauja Konstitucijos 23 str. 5. Kultūros vertybės į valstybinių muziejų fondą gali patekti skirtingais būdais, ir tai suponuoja skirtingo teisinio reguliavimo būtinybę. Tiriant ginčijamų įstatymo normų galiojimo ribas konstatuotina, kad jos galioja kiekvienam asmeniui, prieš savo valią praradusiam kultūros vertybes ir siekiančiam jas išsireikalauti iš valstybinių muziejų fondo. Taigi Muziejų įst. 5 str. 2 d. neatsižvelgiama nei į muziejinių vertybių įgijimo būdus, nei į jų įgijimo laiką. Vadinasi, ignoruojamas ir toks svarbus faktas, jog kultūros vertybės galėjo atitekti valstybiniam muziejų fondue ir po Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Kaip minėta, atkūrus nepriklausomybę į Lietuvos teisės sistemą buvo grąžintas privatinės nuosavybės teisės institutas, todėl po 1990 03 11 pažeistoms nuosavybės teisėms ginti visa apimtimi taikytinos konstitucinės nuosavybės teisių apsaugos garantijos. Šiuo aspektu vertinant ginčijamą įstatyminį reguliavimą pažymėtina, kad jame be jokių išlygų draudžiama grąžinti muziejines vertybes ankstesniems savininkams. Tokiu būdu atimama a priori galimybė tenkinti bet kokį vindikacinį reikalavimą, nepaisant atitinkamų juridinių faktų. Darytina išvada, kad Muziejų įst. 5str. 2 d. ta apimtimi, kuria paneigiama galimybė ginti po 1990 03 11 pažeistas nuosavybės teises, prieštarauja Konstitucijos 23 str.
20 tema Nuosavybės teisės įgyjimo pagrindai 20 Seminaras. Nuosavybės teisės įgyjimo pagrindai (2) 2002 m. lapkričio 18 d. Nr.3K-3-1361/2002 m. Ieškovės Felicijos Laimės Broel Platerienės įgaliotas atstovas Petras Donatas Lapienis pareiškė ieškinį, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą Žemaičių muziejų ,,Alka” grąžinti ieškovei natūra šiuos paveikslus ir baldus: grafų Platerių herbą, paveikslus ,,Kaukazas”, ,,Šuo”, ,,Ant jūros kranto”, ,,Senutė”, ,,Jaunos moters portretas”, ,,Senovės raiteliai”, ,,Kautynių scena”, ,,Rudens malonumai”, ,,Atgailaujanti Magdalena”, ,,Lūšis nešasi kiškį”, ,,Kelias per Pompėjos griuvėsius”, ir t.t. (CK 1.136, 1.137 ir 4.95 straipsniai). Civilinio kodekso 4.95 straipsnyje nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo. Šia teisės norma yra ginama savininko teisė valdyti turtą, todėl niekas neturi teisės paimti iš savininko turtą prieš jo valią. Tais atvejais, kai turtas yra paimamas prieš savininko valią, jis turi teisę pareikšti vindikacinį ieškinį ir išreikalauti turtą iš neteisėto valdymo. Bylą nagrinėję teismai teisingai nurodė, kad vindikacinis ieškinys turi būti pagrįstas nuosavybės teisėmis, t.y. ieškovas ieškinio pareiškimo teisme metu privalo turėti nuosavybės teises į reikalaujamą grąžinti daiktą. Kasatorės teigimu, nurodyti daiktai Liaudies švietimo komisariato 1940 m. rugpjūčio 31 d. įgaliojimu buvo paimti tik apsaugai, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorės minėtame dokumente (įgaliojime) yra nurodyta, kad suregistruotas turtas yra paimamas apsaugon ne kaip privati nuosavybė, o kaip kultūros paminklai. Dėl šios priežasties negalima sutikti, kad ginčo daiktai, paimant juos saugoti į muziejų, neperėjo valstybės nuosavybėn.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. 1 p. ir 370 str. 1 d., n u t a r i a: Telšių rajono apylinkės teismas 2002 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ginčo turtas priklauso valstybiniam muziejų fondui. Vindikaciniai ieškiniai yra grindžiami nuosavybės teisėmis, t.y. ieškovas privalo turėti nuosavybės teises į reikalaujamus daiktus. Tuo tarpu, Muziejų įstatymo 5 str. 2 dalyje yra nustatyta, kad muziejinės vertybės, sudarančios valstybinį muziejų fondą, yra valstybinė nuosavybė ir šio fondo muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos. Įstatymų leidėjas nenumato galimybių atkurti nuosavybės teises į muziejines vertybes. 2008 m. spalio 29 d. Nr. 3K-3-514/2008 Pareiškėjas O. L prašo nustatyti nuosavybės teisės į pastatą įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Jis teigia, kad 1991 m. suremontavo, perstatė ir pritaikė arklidėms apleistą ir niekieno nenaudojamą pastatą-sandėliuką, esantį duomenys neskelbtini, ir valdo šį pastatą sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai jau daugiau kaip dešimt metų. VĮ Registrų centre nėra duomenų, kad šis pastatas būtų įregistruotas kaip kieno nors nuosavybė. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūnija sutiko, kad pareiškėjas naudotųsi šiuo pastatu, taip pat leido jam naudotis prie pastato esančiu žemės sklypu. Per visą valdymo laikotarpį niekas kitas neįgyvendino savo teisių į šį pastatą. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškimą atmetė.Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog pastato-arklidžių statybos buvo neteisėtos, todėl pareiškimas negali būti tenkinamas vien dėl šios priežasties. Pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatyta, kad pareiškėjas apie 1990 m. ėmė naudotis statiniu (pašiūre ar sandėliuku), kuris buvo itin paprastos konstrukcijos, labai fiziškai nusidėvėjęs, iki 36-40 kv. m bendro ploto. Šis statinys nėra išlikęs, jo vietoje šiuo metu pastatytos 68,79 kv. m bendro ploto arklidės. Vienareikšmių duomenų apie tai, kieno ir kada šis neišlikęs statinys buvo pastatytas, byloje nėra. Nors pareiškėjo pateiktame 1959 m. vietovės plane buvo pažymėtas negyvenamasis pastatas, negalima teigti, kad tai tas pats statinys, nes vėliau jis niekur nebuvo žymimas. Naujos kokybės statinys-arklidės galėjo būti pradėtas statyti nuo 1994 iki 1996 m., baigtas – nuo 1998 iki 2000 m. Pareiškėjas neturėjo statybos leidimo ir negalėjo vykdyti nei buvusio statinio rekonstrukcijos, nei naujo statinio statybos darbų valstybei priklausančioje žemėje, kuria naudotis jis neturėjo jokio teisėto pagrindo, be to, teritorijoje, priskirtoje Pavilnių regioniniam parkui, kuriame ribojama ūkinė veikla, naujų statinių statyba bei esamų rekonstrukcija. Teismas taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog ginčo pastato valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų terminą, kuris skaičiuojamas nuo daikto užvaldymo iki kreipimosi į teismą dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Kadangi byloje nustatyta, kad ginčo pastatas-arklidės galėjo būti baigtas statyti laikotarpiu nuo 1998 iki 2000 m., tai jo valdymas iki pareiškimo padavimo teisme (2006 m.) nesitęsė dešimt metų. Be to, pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento (ši teisės norma įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d.). Nors įgyjamosios senaties terminas skaičiuojamas ir daikto valdymui, kuris prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tačiau, netgi ir pripažinus, kad pareiškėjas ginčo pastatą pradėjo valdyti 1998 m., tai iki 2003 m. liepos 1 d. nebuvo praėję dešimt metų. Teisėjų kolegija sutiko su teismo padarytomis išvadomis, kad ginčo statinio valdymas nesitęsė dešimt metų ir kad jo statyba buvo neteisėta. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58-4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Kasacinis teismas, aiškindamas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas, taip pat yra išaiškinęs, kad pagal CK nustatytą reglamentavimą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: 1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai). Daikto valdymas kitu pagrindu, pvz., pagal nuomos sutartį, neatitinka nurodytos įstatymo sąlygos; 2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai); 3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4.69 straipsnio 2 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo; 4) daikto atviras valdymas (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį.
Daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektu. Tai teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka atsiradęs daiktas. Nekilnojamasis daiktas gali atsirasti kaip naujo daikto sukūrimas ar esamo daikto rekonstrukcija statybos būdu (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Šioje byloje teismai sprendė, kad arklidės kaip nekilnojamasis daiktas yra sukurtas statybos būdu ir nesilaikant tai reglamentuojančių aktų, todėl netaikė įgyjamąją senatį reglamentuojančių aktų. Tokia teismų išvada dėl teisės aktų, reglamentuojančių įgyjamąją senatį, taikymo yra pagrįsta, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas sąlygas, kurios keliamos nekilnojamam daiktui kaip privačios nuosavybės teisės objektui, nes jis turi atitikti visas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas. Tai sudaro pagrindą atmesti kasacinio skundo argumentus dėl įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsniu, nutaria: Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeista 2009 m. rugsėjo 22 d. Nr. 3K-3-327/2008 UAB „Narėpų metaliniai garažai“ 2006 m. lapkričio 8 d. pareiškimu prašė teismo nustatyti nuosavybės teisės į kiemo statinius, asfaltuotas aikšteles, kelius, tvoras, garažų pamatus, esančius Kauno rajone, Karmėlavos seniūnijoje, Narėpų kaime, įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Pareiškėjas nurodė, kad valdo nuosavybės teise statinius Kauno rajone, Karmėlavos seniūnijoje, Narėpų kaime, tačiau teisiškai registruoti yra tik pagrindiniai statiniai – administracinis pastatas ir remonto dirbtuvės, o prie šių esantys kiemo statiniai, asfaltuotos aikštelės, keliai, tvoros, garažų pamatai yra inventorizuoti, bet teisiškai neįregistruoti. Nurodyti statiniai buvo pastatyti Lietuvos automėgėjų draugijos ir priimti naudoti 1984 m. rugsėjo 31 d. valstybinės komisijos aktu, nedetalizuojant konkrečių objektų, įvardijant jų visumą kaip metalinių garažų aikštelę. Vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1989 m. vasario 8 d. nutarimu Nr. 21-1895, Kauno rajono valdybos 1990 m. lapkričio 29 d. potvarkiu Nr. 187 visas Lietuvos automėgėjų draugijos turtas buvo perduotas Lietuvos automobilininkų sąjungai, kuri 1996 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo-perdavimo aktu perdavė metalinių garažų aikštelę į UAB „Narėpų metaliniai garažai“ balansą. Pareiškėjo teigimu, dėl to, kad nei 1984 m. rugsėjo 31 d. priėmimo naudoti akte, nei 1996 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo-perdavimo akte nurodytas turtas nebuvo detalizuotas, tam, jog šis turtas būtų įteisintas kaip UAB „Narėpų metaliniai garažai“ nuosavybė, būtina nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, nes yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytos sąlygos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daiktas pradėtas valdyti sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens vardu; c) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) daiktas buvo valdomas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Bylą nagrinėję teismai privalėjo ištirti, ar 1996 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo–perdavimo aktu pareiškėjo išvardyti statiniai, kaip įeinantys į metalinių garažų aikštelės kompleksą, buvo perduoti jam valdyti nuosavybės teise, ar kitu pagrindu. Tam teismai turėjo aiškintis, ar nurodytos metalinių garažų aikštelės statytojas, t. y. Automėgėjų draugija, ir pareiškėjo steigėja Lietuvos automobilinkų sąjunga, kuriai buvo perduotas visas Automėgėjų draugijos turtas, valdė nurodytą objektą (metalinių garažų aikštelę) nuosavybės teise, ar kitu pagrindu, taip pat 1996 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo–perdavimo akte buvo išreikšta valia perduoti turtinį kompleksą – metalinių garažų aikštelę – pareiškėjo nuosavybėn ar valdyti jam kitu pagrindu. Jeigu pareiškėjas yra įgijęs nuosavybės teisę į nurodytus statinius kitu pagrindu, įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas, nes, minėta, įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas ir nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik asmuo, kuris nėra to daikto savininkas. Pažymėtina, kad pareiškėjo nuosavybės teisė į nurodytus statinius nėra kvestionuojama kitų asmenų. Pats pareiškėjas pripažįsta, kad teismo sprendimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo jam reikalingas tam, kad jis galėtų teisiškai įregistruoti šiuos statinius viešajame registre, o ne tam, kad būtų pripažintas jų savininku. Pažymėtina, kad nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį institutas skirtas ne sąlygoms teisinei registracijai sudaryti, o asmens, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tam tikrą daiktą įstatyme nustatytą laiką, nuosavybės teisei pripažinti (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.69 straipsnio 1 dalis). Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Nekilnojamieji daiktai, į kuriuos siekiama nuosavybės teisės pripažinimo pagal įgyjamąją senatį, turi būti teisiškai suformuoti, be to, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, teisėjų kolegija pažymi, jog nekilnojamuoju daiktu įgyjamosios senaties požiūriu gali būti ir teisiškai nesuformuotas iš prigimties nekilnojamasis daiktas. Kita vertus, sprendžiant dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi, reikia įvertinti tai, ar konkretus materialusis objektas apskritai gali būti nuosavybės teisės objektas, po to išsiaiškinti, ar tas daiktas gali būti privačios nuosavybės objektas, o kai siekiama nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, ir tai, ar konkretus daiktas atitinka CK 1.98,
4.2 straipsniuose nurodytus nekilnojamojo daikto požymius, ar gali būti teisiškai suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą į tvoras, vartus, asfaltuotas aikšteles, asfaltuotus kelius, taip pat metalinių garažų pamatus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 31 d. nutartyje, kuria atnaujino procesą nagrinėjamoje byloje, pažymėjo, kad kai teisme nagrinėjamos aplinkybės dėl nuosavybės teisės įgijimo, pirmiausia reikia teisiškai kvalifikuoti, ar konkretūs materialūs objektai yra nuosavybės teisės objektai (statiniai, pastatai, įrenginiai ar jų dalys), ar tik jų liekanos arba kitokie likučiai, kurie neatitinka nuosavybės teisės objektams keliamų reikalavimų. Atnaujintą bylą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netyrė bylos aplinkybių nurodytu aspektu. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentus šiuo klausimu, tik nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo nurodyti statiniai yra natūra ir yra nekilnojamojo turto objektai, tačiau neįvardijo, kokių įrodymų visuma patvirtina tokią išvadą, netyrė ir nevertino bylos aplinkybių bei įrodymų, nors apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek teisėtumą, tiek pagrįstumą (CPK 320 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu, nutaria: Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui. 2010 m. gruodžio 21 d. Nr. 3K-3-549/2010 Byloje kilo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į nematerialiąsias akcijas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių skolininko dalyvavimą antstoliui aprašant areštuojamą turtą, aiškinimo bei taikymo klausimai. Pareiškėjas V. G prašė teismo panaikinti 2009 m. spalio 20 d. turto aprašą, kuriuo aprašyta 5000 vienetų UAB „Neapolis“ akcijų. Byloje nustatyta, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pareiškėjo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas pareiškėjo kilnojamasis bei nekilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai, – lėšos ir turtinės teisės, priklausančios pareiškėjui ir esančios pas jį ar trečiuosius asmenis, 10 023 000 Lt sumai. Pareiškėjas buvo informuotas apie jo turto areštą. Vykdydamas nurodytą nutartį antstolis 2009 m. rugpjūčio 14 d. patvarkymu areštavo pareiškėjo turtą 8 262 725 Lt sumai. Antstolis 2009 m. spalio 20 d. gavo UAB „Neapolis“ vadovo ir išieškotojo R. G. prašymą taip pat taikyti areštą 5000 vienetams UAB „Neapolis“ akcijų, kurios yra pareiškėjo asmeninė nuosavybė. Pareiškėjas, M. G. ir UAB „Statega“ 2009 m. spalio 12 d. sudarė mainų sutartį, kuria pareiškėjas ir jo sutuoktinė 5000 vienetų UAB „Neapolis“ akcijų išmanė į UAB „Statega“ turėtus 5000 vienetus Vyriausybės iždo vekselių. UAB „Neapolis“ akcininkų knygoje antstolio aprašytų 5000 vienetų UAB „Neapolis“ akcijų savininkas nurodytas pareiškėjas. Antstolio padėjėja 2009 m. spalio 20 d. surašė turto parašą, kuriuo aprašyta 5000 vienetų UAB „Neapolis“ akcijų. Nurodytas aprašas 2009 m. spalio 26 d. įteiktas pareiškėjui. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 46 straipsnio 2 dalį nematerialiųjų akcijų perleidimas fiksuojamas įrašais jų perleidėjo ir jų įgijėjo asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose. Turto aprašo sudarymo dieną nebuvo įrašų apie pareiškėjui priklausančių 5000 vienetų UAB „Neapolis“ akcijų perleidimą, todėl teismas pripažino, kad ginčijamo turto aprašo sudarymo metu jos buvo pareiškėjo asmeninė nuosavybė. Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo argumentą, kad, aprašant ginčo akcijas, nedalyvavo jo savininkas, nes CPK 677 straipsnio 3 dalies nuostatos iš esmės taikomos aprašant materialaus pobūdžio turtą, bet ne vertybinius popierius. Be to, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti antstoliui duomenis apie savo turtą, bet to nepadarė. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 14 d. nutartimi atmetė pareiškėjo ir suinteresuoto asmens UAB ,,Statega“ atskiruosius skundus, Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, papildomai teismas nurodė, kad pareiškėjas negalėjo mainų sutartimi perleisti ginčo akcijų, nes tuo metu pareiškėjui galiojo teismo nutartimi nustatytas draudimas disponuoti turtu, taip pat vertybiniais popieriais. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pagal CPK 677 straipsnio 3 dalį skolininko dalyvavimas būtinas tik aprašant materialųjį turtą. Dėl nuosavybės teisės į akcijas perėjimo momento Akcija – tai vertybinių popierių rūšis, suteikianti teisę jos turėtojui (akcininkui) tam tikras turtines teises – gauti įmonės pelno dalį dividendais, teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų, išskyrus atvejį, kai visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendžia pirmumo teisę visiems akcininkams atšaukti, taip pat neturtines teises – dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ir pagal akcijų suteikiamas teises balsuoti juose, kitas įstatymuose bei bendrovės įstatuose nustatytas teises (CK 1.102 straipsnis; Akcinių bendrovių įstatymo 15, 16 straipsniai). Uždarosios akcinės bendrovės akcijos gali būti nematerialiosios arba materialiosios (Akcinių bendrovių 40 straipsnio 8 dalis). Skirtingų rūšių akcijų specifika lemia nuosavybės teisės į jas įgijimo ypatumus. Nematerialiosios akcijos neturi materialios išraiškos, todėl negali būti fiziškai perduotos įgijėjui. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 1.101 straipsnio 10 dalį nematerialūs vertybiniai popieriai perleidžiami atitinkamais įrašais vertybinių popierių sąskaitose. Vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 46 straipsnio 2 dalimi nematerialiųjų akcijų perleidimas fiksuojamas įrašais jų perleidėjo ir jų įgijėjo asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose. Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1041 patvirtintų Uždarųjų akcinių bendrovių akcininkų – nematerialiųjų akcijų savininkų asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkymo ir materialiųjų akcijų savininkų registravimo uždarosiose akcinėse bendrovėse taisyklių (toliau – Taisyklės) 3 punkte nustatyta, kad akcijų apskaitos tvarkytojas privalo atidaryti asmenines vertybinių popierių sąskaitas (Taisyklių 1 priedas) kiekvienam akcininkui, įsigijusiam bendrovės, kuri yra išleidusi nematerialiąsias akcijas, nematerialiųjų akcijų, ir jų turimas akcijas apskaityti šiose vertybinių popierių sąskaitose. Pagal Taisyklių 5 punktą nematerialiųjų akcijų perleidimas fiksuojamas dviejose korespondentinėse sąskaitose: asmens, įsigijusio akcijų, sąskaitoje – akcijų įsigijimas, o asmens, perleidusio akcijas, sąskaitoje – akcijų perleidimas. Pažymėtina, kad, perleidžiant uždarosios akcinės bendrovės nematerialiąsias akcijas pagal sandorį, nuosavybės teisės į akcijas įgijimo pagrindas yra sandoris, o momentas, nuo kurio įgijėjas įgyja nuosavybės teisę į jas, yra įrašų akcijas perleidžiančio asmens ir jas įgyjančio asmens akcijų sąskaitose įrašymas. Uždarosios akcinės
bendrovės nematerialiosios akcijos savininku, turinčiu teisę disponuoti įsigytu turtu, asmuo tampa ne nuo sandorio dėl nematerialiųjų akcijų perleidimo sutarties sudarymo momento, bet nuo to momento, kai jo vardu atidaroma asmeninė vertybinių popierių sąskaita, t. y. nuosavybės teisė į nematerialiąsias akcijas perneina jas įrašius į įgijėjo sąskaitą. Taigi nuosavybės teisei į nematerialiąsias akcijas atsirasti turi būti dvi sąlygos: 1) rašytinės formos sutartis, kurios pagrindu tokios akcijos perleidžiamos kitam asmeniui (kitiems asmenims); 2) nematerialiųjų akcijų perleidimo fakto užfiksavimas akcijas perleidusio ir įgijusio asmenų vertybinių popierių sąskaitose. Tik įvykdžius šias abi sąlygas, nematerialiąsias akcijas įgijęs asmuo turi teisę visa apimtimi įgyvendinti Akcinių bendrovių įstatyme nustatytas turtines bei neturtines akcijų suteikiamas teises. Nagrinėjamo ginčo atveju, galiojant Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pritaikytai laikinosios apsaugos priemonei – kasatoriaus turto areštui, šis asmuo 2009 m. spalio 12 d. mainų sutartimi perleido 5000 vienetų UAB „Neapolis“ akcijų UAB „Statega“. 2009 m. spalio 20 d. turto aprašo, kuriuo aprašytos nurodytos akcijos, surašymo metu UAB „Neapolis akcininkų nematerialiųjų akcijų sąskaitose nebuvo įrašų apie kasatoriui priklausančių akcijų perleidimą, taip pat kasatorius nepateikė mainų sutarties UAB „Neapolis“. UAB „Statega“ pateikė prašymą UAB „Neapolis“ įregistruoti ją UAB „Neapolis“ akcininke 2009 m. spalio 23 d., t. y. po antstolio atlikto ginčo akcijų aprašymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo akcijų aprašymo metu kasatorius buvo jų savininkas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorius būtų pateikęs ginčo akcijų mainų sutartį akcijų sąskaitas tvarkančiai UAB „Neapolis“. Dėl to kasatoriaus argumentas, kad antstolis aprašė ne jam priklausančias UAB „Neapolis“ akcijas ir taip pažeidė CPK 690 straipsnį, yra nepagrįstas. Be to, kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje N. P. v. UAB „Moduva ir Ko“, byla Nr. 3K-3-112/2008, nes jos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės netapačios. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl, esant pritaikytoms laikinosios apsaugos priemonėms (turto areštui), mainų sutartimi perleistų nematerialiųjų akcijų perleidimo galimumo. Kasatoriaus nurodomoje byloje spręstas klausimas dėl materialiųjų akcijų perleidimo pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu, už jas neatsiskaičius ir akcijų sąskaitose įrašius klaidingus įrašus, teisėtumo klausimas. Pažymėtina, kad materialiosios akcijos perleidžiamos kitokia negu nematerialiosios akcijos tvarka (Akcinių bendrovių įstatymo 46 straipsnio 1 dalis). Dėl teismo taikyto turto arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės pobūdžio Kasatorius nepagrįstai teigia, kad ginčo akcijų perleidimo metu jam negaliojo teismo nutartimi pritaikyta laikinosios apsaugos priemonė – turto areštas. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Turto arešto aktų registre registruojami teismų, teisėjų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų valstybės institucijų bei pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. CPK 675 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, vykdydamas teismo (teisėjo) nutartį areštuoti turtą, antstolis sudaro areštuojamo turto aprašą CPK 677 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiuo atveju antstolis turto arešto akto nesurašo. Turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip (CPK 675 straipsnio 4 dalis; Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Taigi teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės (turto arešto) taikymo yra turto arešto aktas (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas nutartį dėl arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymo, apribojo viso kasatoriui priklausančio turto disponavimą iki antstolis aprašys konkretų skolininko turtą. Antstoliui neaprašius pakankamai turto, kurio užtektų teismo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdyti, laikoma, kad teismo nustatytas areštas taikymas visam skolininko turtui. Taigi kasatorius nuo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos negalėjo perleisti jokio savo turto. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus sudaryta mainų sutartis laikytina nustatytų arešto apribojimų pažeidimu CPK 145 straipsnio 8 dalies prasme, t. y. asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti, taip pat tais atvejais, kai nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės priimama šiam asmeniui nedalyvaujant, – nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento. Dėl nematerialiųjų akcijų aprašymo pagal CPK 677 straipsnį Kasaciniame skunde nurodoma, kad antstolis pažeidė CPK 677 straipsnio 3 dalį, nes aprašant nurodytas akcijas nedalyvavo skolininkas (kasatorius). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįstas. Pabrėžtina, kad, įgyvendinant nematerialiųjų akcijų areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę, CPK 677 straipsnio 3 dalį būtina aiškinti sistemiškai su kitomis šio straipsnio dalimis, taip pat mutatis mutandis CPK L skyriaus, kuriame nustatyti vertybinių popierių arešto ir realizavimo ypatumai, normas. CPK 677 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai apribojamos visos nuosavybės teisės į skolininko turtą ar turtas perduodamas saugoti arba administruoti kitiems asmenims arba yra paimami dokumentai, patvirtinantys skolininko turtines teises, taip pat atvejais, kai apribojamos teisės į turto registre neregistruojamą kilnojamąjį turtą, turi būti sudarytas šio turto aprašas. Pagal CPK 677 straipsnio 3 dalį skolininko turtas aprašomas dalyvaujant skolininkui. Jeigu paties skolininko nėra, turtas aprašomas dalyvaujant kuriam nors iš pilnamečių jo šeimos narių, o jeigu ir šių nėra, – dalyvaujant teismo ar antstolio paskirtam turto saugotojui (administratoriui). CPK 728 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad, išieškant iš vertybinių popierių, antstolis bankams, finansų maklerio įmonėms, vertybinių popierių emitentams bei Lietuvos centriniam vertybinių popierių depozitoriumui pasiunčia patvarkymą patikrinti, ar skolininko vardu yra vertybinių popierių, bei sustabdyti vertybinių popierių realizavimą už tokią sumą, kokia reikalinga išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad antstolis, gavęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų pranešimą apie tai, kad reikalavimas sustabdyti skolininko vertybinių popierių realizavimą yra įvykdytas, per tris dienas šiems asmenims ir skolininkui išsiunčia patvarkymą areštuoti skolininko turtą. Nagrinėjamu atveju, vykdant teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės (turto arešto) aprašytos nematerialiosios UAB „Neapolis“ akcijos. Pirmiau nutartyje minėta, kad nematerialiosios akcijos neturi fizinės išraiškos ir yra apskaitomos akcijų sąskaitose, kurias tvarko atitinkami tvarkytojai (nagrinėjamu atveju UAB „Neapolis“). Atsižvelgiant į tai, kad pagal CPK 728 straipsnyje nustatytą vertybinių popierių arešto tvarką nenustatytas skolininko, kurio vertybiniai popieriai areštuojami, dalyvavimas areštuojant vertybinius popierius, darytina išvada, jog tokioje kaip šioje byloje susidariusioje situacijoje skolininko dalyvavimas, aprašant jo turimas nematerialiąsias akcijas, yra neprivalomas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino CPK 677 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju kasatoriaus turimos nematerialiosios akcijos aprašytos įgyvendinant teismo pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę (turto areštą), kurios tikslas užtikrinti ateityje būsimo teismo sprendimo įvykdymą, t. y. kad tokio sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis). Dėl to jo interesai šiuo atveju nebuvo pažeisti. Be to, byloje nustatyta, kad kasatoriui 2009 m. rugpjūčio 20 d. įteiktas patvarkymas, kuriuo jis įpareigotas apteikti visą informaciją apie turtą, vertybinius popierius ir lėšas, bet šio įpareigojimo neįvykdė. Taip pat pabrėžtina, kad pagal CPK 603 straipsnio 1 dalį kiti asmenys gali pareikšti ieškinį dėl civilinės teisės, jeigu jis susijęs su turto, iš kurio išieškoma, priklausymu.
Tokį ginčą nagrinėja teismas pagal ginčo teisenos taisykles. Ieškinius dėl arešto turtui panaikinimo gali pareikšti ir nepriklausančio skolininkui turto savininkas, ir teisėtas jo valdytojas (CPK 603 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, nut ari a : Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą. 2010 m. spalio 19 d. Nr. 3K-3-399/2010 Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių gynimą reglamentuojančių teisės normų, ieškovui prašant pripažinti nuosavybės teises į ūkio pastato dalį, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas 1992 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš Vilniaus miškų chemijos ūkio nuosavybėn įgijo nuomojamą gyvenamąjį namą ir 2/5 dalis prie jo esančio ūkio pastato (duomenys neskelbtini). Nuosavybė į likusias 3/5 dalis šio ūkio pastato liko registruota Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio vardu. Nors ši įmonė likviduota 1994 m. kovo 9 d., likviduoto ūkio Varėnos miško chemijos ruožo materialinės vertybės pagal Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministro 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 169 „Dėl Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio likvidavimo“ perduotos Varėnos miškų urėdijai, kuri 1994 m. vasario 1 d. priėmimo–perdavimo aktu šias materialines vertybes perdavė Valkininkų miškų urėdijai, tačiau pastato valdytojas negali sutvarkyti Nekilnojamojo turto registro duomenų, nes nėra aiškus 3/5 dalių ūkio pastato savininkas ar valdytojas; pastato dalys keliolika metų nenaudojamos, jo būklė yra bloga, avarinė. Ieškovo teigimu, ūkio pastatas yra jo namų valdos kieme, tačiau jis, nebūdamas viso pastato savininkas, negali jo tinkamai tvarkyti, prižiūrėti, atlikti reikalingų renovacijos, remonto darbų; ieškovas sutiko sumokėti rinkos kainą už 3/5 dalis ūkio pastato. Generalinė miškų urėdija 2007 m. rugsėjo 26 d. raštu informavo, kad Vilniaus miško chemijos ūkio Varėnos miško chemijos ruožo materialinės vertybės buvo perduotos Varėnos miškų urėdijai, tačiau šis konkretus turtas – ūkio pastato dalis – nebuvo perduotas. Dėl to, neperdavus šio pastato dalies Varėnos miškų urėdijai, pastaroji neturi teisėto pagrindo įregistruoti nuosavybės teises į jai nepriklausantį turtą ir negali spręsti dėl pastato perdavimo jo nuosavybėn. Ieškovo teigimu, ši valstybinė įmonė ir neketina perimti šio turto; tokiais veiksmais atsakovas VĮ Varėnos miškų urėdija vengia prisiimti įsipareigojimų kaip pastato bendraturtė ir taip pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus interesus. Ieškovas prašė teismo pripažinti jam atlygintinai nuosavybės teisę į 3/5 dalis (1000 Lt vertės)jo namų valdoje esančio ūkio pastato; panaikinti Nekilnojamojo turto registre įrašą dėl 3/5 dalių nurodyto ūkio pastato nuosavybės teisės registracijos Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio vardu; priteisti iš ieškovo atsakovui 1000 Lt kompensaciją pagal rinkos vertę už 3/5 dalis nurodyto ūkio pastato. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo apeliacinį skundą, 2010 m. balandžio 2 d. sprendimu jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad valstybės nuosavybė gali būti perleista ne sutarties, o įstatyme nustatyto sandorio pagrindu bei valstybės ir savivaldybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės norminių aktų nustatyta tvarka. Kolegija nurodė, kad ieškovo nupirkta ūkio pastato dalis bei kiti pastatai ir įrenginiai skirti tarnauti pagrindiniam daiktui ir susiję su juo bendra ūkine paskirtimi – pagrindinio daikto poreikiams tenkinti, juos sieja funkcinis ryšys tiek pagal išdėstymą, tiek pagal daiktų naudojimą, tačiau byloje nebuvo duomenų, jog 3/5 dalys ginčo ūkio pastato buvo ieškovui priklausančio gyvenamojo namo priklausinys. Vien tik ta aplinkybė, kad po ūkio likvidavimo ieškovas naudojosi tiek jam, tiek chemijos ūkiui priklausančiomis dalimis, nebuvo pagrindas spręsti, kad ginčo pastato dalis tapo ieškovui priklausančio gyvenamojo namo priklausiniu. Kolegijos teigimu, ginčo ūkio pastato dalį parduoti ieškovui gali tik šio pastato savininkas arba teisėtas valdytojas, jeigu jis turi įgalinimus tokiam sandoriui. Kolegija pažymėjo, kad valstybės įmonė Valstybės turto fondas nebuvo tinkamas atsakovas šioje byloje, nes jam ginčo pastatas nėra perduotas valstybės valdyti patikėjimo teise; pagal Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministro 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 169 „Dėl Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio likvidavimo“ ginčo pastatas buvo perduotas Varėnos miškų urėdijai, todėl urėdija arba valstybė gali disponuoti ginčo turtu. Dėl nuosavybės teisės įgijimo Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje (tai inter alia sandoriai, kiti įstatymo nustatyti pagrindai). Pagal CK 4.23 straipsnio 2 dalį teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Nuosavybės teisę pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Vadinasi, tais atvejais, kai daiktas yra įgyjamas be savininko valios, išskyrus tam tikrus CK nustatytus atvejus (inter alia, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CK 4.96 straipsnio 4 dalis), daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktą (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik tampa faktiniu šio daikto valdytoju. Nagrinėjamoje byloje kasatorius siekia įgyti nuosavybės teisę į ūkio pastatų, į kuriuos nuosavybės teisė Nekilnojamojo turto registre įregistruota likviduoto (t. y. neegzistuojančio) juridinio asmens vardu, dalį. Kasatoriaus teigimu, ginčo pastatų dalis yra jo gyvenamojo namo priklausinys, faktiškai valdomas kasatoriaus, valstybės reikmėms nėra reikalingas ir tinkamas naudoti, todėl, Valstybės turto fondui šio turto neperėmus, yra pagrindas nuosavybės teisę pripažinti kasatoriui. Minėta, kad nuosavybės teisė įgyjama įstatymuose nustatytais būdais ir pagrindais. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad ginčo pastatų dalies savininkas buvo Vilniaus valstybinis miškų chemijos ūkis, kurį 1993 m. gruodžio 20 d. buvo nutarta likviduoti. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 37 straipsnį juridinio asmens likvidavimo ir reorganizavimo pagrindus bei tvarką nustatė jų įstatai bei Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių įstatymo (1993 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. I-253 redakcija) 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad vienu iš įmonės likvidavimo pagrindų galėjo būti įmonės savininko sprendimas nutraukti įmonės veiklą. Kadangi Vilniaus valstybinis miškų chemijos ūkis turėjo valstybinės įmonės statusą (t. y. įmonė nuosavybės teise priklausė valstybei), minėtas 1993 m. gruodžio 20 d. Miškų ūkio ministro įsakymas atitiko nurodytą įmonės likvidavimo pagrindą, kuriame buvo nurodyti įmonės likvidavimo tvarka ir padariniai, taip pat tai, jog vienas iš likviduojamos įmonės padalinių – Varėnos miško chemijos ruožas su jo pagrindiniais fondais, materialinėmis vertybėmis, debitoriniais–kreditoriniais įsiskolinimais turėjo būti perduotas Varėnos miškų urėdijai. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo ūkio pastatas Varėnos miškų urėdijai 1994 m. vasario 1 d. priėmimo–perdavimo aktu nebuvo perduotas. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 38 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad turtas kitam juridiniam asmeniui pereina perduodamojo dokumento pasirašymo dieną, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme ar dėl reorganizavimo priimtame nutarime. Teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pagal galiojusius įstatymus, Varėnos miškų urėdijai neperėmus ginčo turto, nuosavybės teisė šiam asmeniui į ūkio pastatą neatsirado. Nekilnojamojo turto
registro duomenys patvirtina, kad nuosavybės teisė iki šiol įregistruota likviduoto juridinio asmens Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio vardu. Savininko samprata įvairiais aspektais (kaip nuosavybės teisės turėtojo, kaip nuosavybės teisę įgyjančio asmens) gali būti atskleista aiškinant daugelyje CK straipsnių (jų dalių), taip pat CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, 4.39, 4.47, 4.48 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą. Atskleidžiant savininko sampratą nagrinėjamos bylos kontekste, t. y. nuosavybės teisę įgyjančio asmens aspektu, savininku laikytinas asmuo, kuris nuosavybės teisę įgijo vienu iš Civiliniame kodekse nustatytų ar jam neprieštaraujančių pagrindų ir šios teisės nėra praradęs (CK 4.47 straipsnis). Kasatoriaus teigimu, jam nuosavybės teisė į ginčo pastato dalį pripažintina vadovaujantis CK 4.14 straipsnio normomis, kuriose nustatyta, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius šias normas aiškina neteisingai. CK 4.14 straipsnio 1 dalis yra dispozityvaus pobūdžio norma, iš kurios dispozicijos matyti, jog antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, tačiau sutarties ar įstatymo gali būti nustatyta kitaip. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad būtent sutartimi, t. y. 1992 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, kasatoriui buvo parduotas ne visas ūkio pastatas, o tik 2/5 jo dalys, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, jog nuosavybės teisė į ginčo pastatą jam perėjo sandorio pagrindu, vadovaujantis CK 4.14 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Minėta, kad nuosavybės teisė į ginčo pastato dalį Nekilnojamojo turto registre yra registruota likviduoto juridinio asmens vardu. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad turto registracija viešame registre atlieka visų pirma teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis). Taigi, nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi situacija, kai nuosavybės teisė į nekilnojamojo daikto dalį yra įregistruota likviduoto juridinio asmens vardu, o juridiniai faktai, kurie būtų pagrindas kito asmens nuosavybei atsirasti, byloje nenustatyti. Tokia situacija atitinka CK 4.57 straipsnio 1 dalyje nurodytą bešeimininkio turto sampratą, nes realiai ginčo turtas neturi savininko. Nekilnojamojo turto registre išviešintas daikto savininkas neegzistuoja, todėl nėra nuosavybės teisės turėtojo. Nuosavybės teisės į bešeimininkį turtą įgijimo tvarka yra nustatyta CK 4.58 straipsnyje. Šios procedūros nagrinėjamo ginčo atveju neišnaudotos. Byloje atsakovu patrauktas Valstybės turto fondas nėra ginčo turto valdytojas ir naudotojas, nes šis turtas atsakovui neperduotas teisės aktų nustatyta tvarka (Valstybės turto fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria: Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. 2011 m. vasario 8 d. Nr. 3K-3-41/2011 Byloje keliamas nekilnojamųjų daiktų (sandėlio ir tualeto) įgijimo nuosavybėn įgyjamąja senatimi teisėtumo klausimas. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėja L. K. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus: sandėlį ir tualetą, esančius Šiaulių rajone, Ginkūnų seniūnijoje, Ginkūnų kaime. 2007 m. spalio 9 d. pareiškėja L. K. šiuos daiktus pardavė UAB „Eriadas“, ši 2007 m. spalio 12 d. – suinteresuotam asmeniui M. J.. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime nepagrįstai konstatuota, jog L. K. nekilnojamąjį turtą valdė sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą ne mažiau kaip dešimt metų (pažeistas CK 4.68 straipsnio 1 dalies reikalavimas); nekilnojamasis turtas yra sukurtas (pastatytas) valstybės lėšomis, yra valstybės turtas, todėl, vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi, negalėjo būti pripažintas įgytu įgyjamąja senatimi; teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nesilaikė įrodymų vertinimo remiantis tikimybių pusiausvyra principo, nepasisakė ir nevertino dalies byloje esančių įrodymų, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus. Šiaulių rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimu generalinio prokuroro prašymą patenkino: Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos L. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmetė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos L. K. paaiškinimai, jog ginčo nekilnojamuosius daiktus ji valdė ne mažiau kaip dešimt metų, neatitinka nustatytų aplinkybių visumos ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams (buto pirkimo-pardavimo sutartis, Šiaulių rajono policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos poskyrio ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos Suvieko seniūnijos raštai dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos) bei liudytojų parodymams valdė trumpiau kaip dešimt metų, taigi ir pagalbiniais pastatais, t. y. sandėliu ir tualetu, taip pat naudojosi mažiau nei reikalaujama teisės aktų. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo lauko tualetas ir sandėlis buvo pastatyti apie 1964 m., sandėlis buvo sudarytas iš 16 sandėliukų, kurių kiekvienas buvo skirtas šalia esančių dviejų gyvenamųjų namų gyventojams, dalis gyventojų šiais sandėliukais nuolat naudojosi; nors pareiškėja yra valiusi tualetą, tačiau juo naudojosi visi namo gyventojai bei stotelėje autobusų laukdavę keleiviai. Pažymėjęs, kad, nusipirkdama butą iš P. F., pareiškėja tualeto ir sandėlio neįsigijo, nes nuosavybės teisės į juos neturėjo ir pats pardavėjas, teismas konstatavo, kad ginčo turtas naudotas ir valdytas bendromis namo gyventojų pastangomis ir lėšomis; išskirtinio pareiškėjos indėlio, jos vienvaldiškumo ir daikto valdymo kaip savo teismas nenustatė. Nustatęs, kad ginčo statiniai buvo pastatyti Ginkūnų tarybinio daržininkystės ūkio darbininkų iš ūkiui priklausiusių statybinių medžiagų ir naudoti Ginkūnų tarybinio daržininkystės ūkio darbuotojų poreikiams, teismas konstatavo, jog šis turtas niekuomet nebuvo bešeimininkis ir negali būti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį įgijimo objektu. Pažymėjęs, kad sandėlio ir tualeto statybos metais privačios nuosavybės nebuvo, teismas padarė išvadą, kad šie pastatai buvo sukurti valstybės lėšomis, jie nebuvo privatizuoti, todėl tebėra valstybės nuosavybė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji sąžiningai įgijo ir valdė daiktą kaip nuosavą, nemanydama, kad
daikto savininkas yra kažkas kitas, kad valdė daiktą teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai ne mažiau kaip dešimt metų, todėl pripažino, jog nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų požymių viseto. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 30 d. nutartimi atmetė pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygų, CK 4.69 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo Nagrinėjamoje byloje aiškia teisės normos taikymo klaida buvo prašoma kvalifikuoti CK 4.68 straipsnio 1 dalies nuostatų netinkamą taikymą ir CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo nepaisymą. Tokiais atvejais, kai aiškia teisės taikymo klaida prašoma pripažinti netinkamą teisės instituto taikymą, atsižvelgtina į visas jo taikymo sąlygas, paskirtį, juo sukuriamas, pakeičiamas ar pabaigiamas teises ir pareigas. Įgyjamosios senaties (lot. – usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos įtvirtintos CK 4.68 straipsnio 1 dalyje. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Pažymėtina, kad įgyjamoji senatis yra pirminis privačios nuosavybės teisės (CK 4.69 straipsnio 1 dalis) įgijimo būdas, kurį reikia skirti nuo bešeimininkio daikto pasisavinimo, esančio pagrindu valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisei atsirasti (CK 4.57 straipsnio 2 dalis). Sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą, nelaikomas bešeimininkiu (CK 4.56 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, reikšminga nuosavybės rūšies transformavimosi iš viešosios į privačią teisinio reguliavimo analizė. Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo tarybinių ūkių sukurti daiktai buvo valstybės nuosavybė. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, taip pat 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sistemiškai aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją. Dėl pareigos įrodyti CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo įgyti daiktą įgyjamąja senatimi sąlygą ( faktą, kad daiktas nuosavybės teise priklauso valstybei) Nagrinėjamoje byloje nustatytos ir nepaneigtos faktinės aplinkybės, kad ginčo statiniai buvo sukurti Ginkūnų tarybinio daržininkystės ūkio kaip valstybės nuosavybės teisės objektas; atkūrus nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, ginčo statiniai nebuvo perduoti namų savininkams kaip priklausiniai; pareiškėjai nusipirkus dalį patalpų gyvenamajame name, teisės į ginčo statinius jai nebuvo perleistos; nėra duomenų, kad jie perduoti Ginkūnų valstybinės agrofirmos pagrindu susiformavusioms bendrovėms. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą bylą nagrinėjusių teismų išvadai, jog ginčo statiniai, sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai, teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn ir tebepriklauso valstybei, todėl negalėjo būti įgyti įgyjamąja senatimi, taigi kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria: Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. 2011 m. vasario 21 d. Nr. 3K-7-67/2011 Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi įgijimo sąlygų į valstybei priklausantį ir įregistruotą kito asmens vardu turtą. Klaipėdos miesto valdyba 1993 m. rusėjo 17 d. sutartimi pardavė pareiškėjui 64,65 kv. m ploto kūrybines dirbtuves bei rūsį, esančius (duomenys neskelbtini). Po dirbtuvių pardavimo buvo suformuotas žemės sklypas; 1993 m. lapkričio 19 d. Klaipėdos miesto valdyba ir pareiškėjas sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pareiškėjas įsigijo tuo pačiu adresu esantį 881 kv. m ploto žemės sklypą. Pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą dėl daiktinių teisių įregistravimo į šiame žemės sklype esančius nekilnojamuosius daiktus – ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 2I 1p, ir medinį sandėlį, plane pažymėtą indeksu 3I 1m. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo, nurodydamas, kad nepateikti dokumentai, nustatantys nuosavybės teises į minėtus objektus: Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ūkinis pastatas yra įregistruotas kaip valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdoma Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos (toliau – DŽDT), duomenų apie šio objekto pardavimą nėra, o sandėlis niekada nebuvo suformuotas kaip priklausinys prie pareiškėjo įsigyto žemės sklypo bei kūrybinių dirbtuvių. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jo nuosavybės teises į kūrybinių dirbtuvių priklausinius – ūkinį pastatą ir medinį sandėlį. Nagrinėjant bylą jis tikslino savo reikalavimus ir pateikė teismui pareiškimą nustatyti nuosavybės teisės įgijimo į minėtus pagalbinius statinius pagal įgyjamąją senatį faktą. Pareiškėjo teigimu, nuo 1993 m. rusėjo 17 d. sudarytos kūrybinių dirbtuvių pirkimo– pardavimo sutarties jis daugiau kaip dešimt metų, atvirai, teisėtai, nepertraukiamai ir neginčijamai valdo šių dirbtuvių priklausinius. Suinteresuoti asmenys Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė nesutiko su pareiškimu, nurodydami, kad, VĮ Registrų centro duomenimis, ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso valstybei, šie nenuginčyti, todėl pareiškėjas negali įgyjamąja
senatimi įgyti nuosavybės teisės į valstybei priklausančius daiktus (CK 4.69 straipsnio 2 dalis). Suinteresuotų asmenų teigimu, nuosavybės teisės į medinį sandėlį neįregistruotos, jo statyba neįteisinta įstatymų nustatyta tvarka, todėl šis statinys negali būti nuosavybės teisės objektas. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pasisakydamas dėl daikto atviro valdymo sąlygos kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neišviešintas daikto valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jį, nes pagal CK 4.23 straipsnio 3 dalį slaptas įgyto daikto valdymas yra neteisėtas ir kad pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalį nustatytas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Daikto valdymo registracijos pagrindas yra teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas daikto valdymo faktas (CPK 529 straipsnis). Jeigu nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai, po šios datos daikto valdymo neįregistravus viešame registre, turi būti laikoma, kad neįvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga – daiktą dešimt metų valdyti atvirai. Tokiu atveju daikto valdymas, neįregistravus jo viešame registre, negali būti pagrindas nustatyti faktą, kad nuosavybės teisės įgytos pagal įgyjamąją senatį. Po 2003 m. liepos 1 d., įregistravus daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 m. CK įsigaliojimo, šis terminas įskaitomas į dešimties metų terminą, skaičiuojamą nuo daikto valdymo įregistravimo viešame registre momento Pagal CK 4.22 straipsnio 1 dalį daikto valdymu, kaip pagrindu įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti jį kaip savą, nekeliant reikalavimo valdymą registruoti. CK 4.27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kokiu pagrindu atsiranda nekilnojamojo daikto valdymas. Joje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti fiziškai užvaldžius daiktą, taip pat daikto fiziškai neužvaldžius, bet kai perduodantis valdyti daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jei nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti. Taigi abi šios įstatymo nuostatos nekilnojamojo daikto valdymą reglamentuoja kaip faktinę padėtį, kurią nustačius teismas turi pagrindą spręsti dėl valdymo teisės. Nekilnojamojo daikto valdymo įregistravimas nustatytas CK 4.27 straipsnio 2 dalyje, kuri reglamentuoja nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimo momentą. Kaip jau minėta, nekilnojamojo daikto valdymo samprata ir atsiradimo pagrindai nenustato, kad nekilnojamojo daikto valdymo registravimas būtų būtinas šio daikto valdymo teisės atsiradimo pagrindas. Be to, Lietuvos teisėje įtvirtinant įgyjamosios senaties instituto reglamentavimą remiamasi nuostata, jog valdymo atsiradimas nesiejamas su valdymo teisiniu įregistravimu (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 33 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria: Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. B. pareiškimą nustatyti nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 2I1p, ir medinį sandėlį, plane pažymėtą indeksu 3I 1m, esančius (duomenys neskelbtini), įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą atmesti. 21 tema VIEŠOSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖ. BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖ TEISMŲ PRAKTIKOS NAGRINĖJANT GINČUS DĖL BENDROSIOS DALINĖS NUOSAVYBĖS APŽVALGA Bendrosios nuosavybės atveju į daiktą nukreipta dvejų ar daugiau asmenų valdžia. Esant tokiai situacijai pagal CK 4.72 str. 1 d. laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės (lot. communio) teise. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių įgyvendinimo apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Skiriamos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė ir bendroji jungtinė. Bendrosios nuosavybės teisės rūšys skiriamos pagal tai, nustatytos savininkų dalys bendrosios nuosavybės teisėje ar ne. Jei dalys nustatytos, bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jei nenustatytos – bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 4.73 str. 1 d). CK 4.73 str. 2 d. įtvirtinta prezumpcija, kad bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
DALYS BENDROSIOS DALINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖJE . Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje bendrosios nuosavybės teisės dalys dažnai vadinamos idealiosiomis dalimis. Dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso ir apibūdinamos tik matematine išraiška, pavyzdžiui, 1/2, 1/4, 3/8. Bendraturčių tarpusavio sutarimu, o tokio sutarimo nesant – per teismą, gali būti nustatoma naudojimosi daiktu, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarka. Tokios naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas dažnai vadinamas realiųjų dalių nustatymu. Realiosios dalys nustatomos siekiant užtikrinti galimybę įgyvendinti vieną iš nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių – naudojimosi teisę. Skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo, kokia konkrečia daikto dalimi (zona) koks bendraturtis naudojasi. Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje (idealiųjų dalių) nustatymas Pagal CK 4.73 str. 3 d., jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 str.). Kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė atsiranda pagal sandorius (CK 4.47 str. 1 d. 1 p.) arba pagaminant naują daiktą (CK 4.47 str. 1 d. 4 p.), dalių dydį lemia bendraturčių susitarimas. Kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė įgyjama paveldėjimu (CK 4.47 str. 1 d. 2 p.), dalių dydį lemia palikėjo valia, kai paveldima pagal testamentą, arba nustato paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos, kai paveldima pagal įstatymą. Dar vienas atvejis, kai bendraturčių dalys nuosavybės teisėje nustatomos pagal įstatymą, nustatytas CK 4.82 str., skirto daugiabučių namų savininkų bendrajai nuosavybei reglamentuoti, 5 dalyje. Daugiabučio gyvenamojo namo buto savininko teisės į bendrąja nuosavybe esantį turtą (pagal CK 4.82 str. 1 d.) grindžiamos proporcingumo principu, t. y. bendraturčio (buto savininko) dalis bendrojoje nuosavybėje lygi jam priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 5 dalis). LAT yra konstatavęs, kad, apskaičiuojant bendrosios nuosavybės dalis po bendro daikto, esančio daugiabučio namo butų savininkų bendrąja nuosavybe (pavyzdžiui – palėpės), pertvarkymo, į bendraturčiui, padidinusiam savo nuosavybę bendrosios nuosavybės sąskaita, priklausančių patalpų naudingąjį plotą neįskaitomas patalpų, išskirtų iš bendro daikto ir perduotų konkrečiam bendraturčiui, plotas, nes būtent dėl tokio išskyrimo ir pasikeičia dalys bendrojoje nuosavybėje (LAT 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3391/2005). Bendraturčių dalių bendrosios nuosavybės teisėje pasikeitimas dėl daikto ar jo vertės padidinimo Pagal CK 4.77 str. 1 d. bendraturčio dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje jo reikalavimu gali būti padidinama ir atitinkamai pakeičiama naudojimosi tvarka, jei bendras daiktas ar jo vertė padidinami tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis. Teismų praktikoje suformuluotos tokios šios teisės normos aiškinimo ir taikymo taisyklės: pirma, pagal CK 4.77 str. gali būti didinamas tiek pats daiktas, tiek jo vertė, tačiau kad atsirastų jame nustatyti padariniai, visais atvejais turi išlikti daikto, kaip bendrosios nuosavybės, statusas (LAT 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2005); antra, aplinkybė, kad bendraturtis, kurio turtas bendrame turte buvo apgadintas, vėliau tą turtą atkūrė, nereiškia bendro daikto ar jo vertės padidinimo (LAT 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2006). Tokiu atveju bendraturtis, atkūręs bendrą daiktą, gali reikalauti iš kitų bendraturčių proporcingai jų dalims bendrosios dalinės nuosavybės teisėje atlyginti išlaidas, patirtas dėl bendro daikto atkūrimo (CK 4.76 str.); trečia, pagal CK 4.77 str. viena iš būtinų sąlygų, norint, padidinus daiktą ar jo vertę, padidinti bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką – kitų bendraturčių sutikimas tokiems daikto pakeitimams. Bendraturčio teisė atsisakyti duoti sutikimą padidinti daiktą teismų praktikoje pripažįstama pagrįsta tais atvejais, kai kito bendraturčio pageidaujamas daikto pakeitimas pažeidžia jo, kaip savininko, teises (apsunkina jų įgyvendinimą ar net padaro negalimą) arba prieštarauja viešosios teisės reikalavimams. Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą atlikti bendro daikto pakeitimus pagrįstas, t. y. kad bus pažeistos kitų bendraturčių teisės, tenka atsisakančiam duoti sutikimą asmeniui. Pagal įstatymą reikalingas pateikti bendraturčių sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą bendraturčių sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti. (LAT Civilinių 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009). Teismo sprendimas, kuriuo bendraturčio atsisakymas duoti kitam bendraturčiui sutikimą daikto rekonstrukcijai ar kitokiam daikto arba jo vertės padidinimui pripažintas nepagrįstu, prilyginamas tokiam sutikimui ir suteikia bendraturčiui gauti projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą be kito bendraturčio sutikimo, tačiau toks teismo sprendimas neatstoja statybos leidimo ar projektinių statybos dokumentų (LAT 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2009). CK 4.77 str. 2 d. nustatyti daikto ar jo vertės padidinimo padariniai, kai bendraturtis tai padaro neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo: tokiu atveju jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto; jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. ketvirta, dar viena būtina sąlyga dalies bendrosios nuosavybės teisėje pasikeitimui bendraturčiui padidinus bendrą daiktą ar jo vertę – šių padidinimų atlikimas laikantis įstatymų nustatytų taisyklių. Teismai ne kartą analizavo daikto padidinimų pagal CK 4.77 str. ir statybos proceso pagal Statybos įstatymą tarpusavio santykio ypatumus. Sprendžiant dėl bendro turto padidinimo statybos būdu padarinių, CK 4.77 str. turi būti aiškinamas kartu su CK 4.103 str., nustatančiu normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimų pažeidimo civilinius teisinius padarinius, bei atitinkamomis Statybos įstatymo normomis. Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad iš administracinių teisinių santykių, susijusių su statybos veikla, atsiradę faktai reikšmingi nuosavybės teisės subjektų santykiams tiek, kiek šie subjektai nuosavybės teisę įgyvendina pagal administracinius santykius nustatančias teisės normas (LAT 2004 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3184/2004). Jeigu daikto pakeitimai, kurie turi būti atliekami laikantis Statybos įstatyme nustatytos tvarkos, padaromi pažeidžiant šią tvarką (pavyzdžiui, neturint statybos leidimo, nukrypstant nuo projekto ir kt.), CK 4.77 str. 1 d. nustatytų padarinių neatsiranda, nors faktinis daikto padidinimas atliktas. Tačiau jeigu viešojo administravimo subjektai, kuriems priskirta statybų kontrolė, nutaria, pašalinus trūkumus, leisti įteisinti savavališkai pastatytą statinį (tokio leidimo suteikimo galimybės kinta, keičiantis teisiniam reglamentavimui), tai tokiu būdu įvyksta bendro daikto padidinimo įteisinimas. Šis įteisinimas, esant bendraturčių susitarimui, tampa pagrindu padidėti vieno bendraturčio, kuriam bendrą daiktą leido didinti kitas bendraturtis, nuosavybės daliai, arba ne – jei tokio susitarimo nebuvo ( LAT 2003 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-736/2003). Statybos darbų pripažinimas teisėtais viešosios teisės požiūriu nereiškia, kad nėra ginčo ir dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės.
Dar viena būtina sąlyga CK 4.77 str. 1 d. nustatytiems padariniams atsirasti – daikto ar jo vertės padidinimas turi būti atliktas jį atlikusio bendraturčio lėšomis. Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Pagal CK 4.75 str. 1 d. bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota CK 4.81 str. Jo 1 dalyje įtvirtinta nekilnojamojo daikto bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką. Bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre (CK 4.81 str. 2 d.). Susitarimas, nepriklausomai nuo jo formos, yra privalomas susitariantiems bendraturčiams, tačiau, pasikeitus kuriam nors iš susitarusių bendraturčių, jis naujajam bendraturčiui privalomos galios nebeturi, jei nebuvo laikytasi CK 4.81 str. 2 d. reikalavimų susitarimo formai (LAT 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009). Bendraturčiams dėl naudojimosi tvarkos nesusitarus, ji nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka inter alia nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises. Teismai praktikoje išaiškino naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo bendrąsias taisykles, taikytinus nekilnojamųjų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijus, kurie yra tokie: 1) teisėtumo kriterijus. Šalys negali nustatyti tokios naudojimosi bendru daiktu tvarkos, kuri yra neteisėta, nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Teisėtumo reikalavimas bus pažeistas ir tada, kai šalys nusistatys tokią naudojimosi bendru daiktu tvarką, kurios įgyvendinimas pažeis trečiųjų asmenų teises. 2) adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus. Pagal CK 4.81 str. 1 d. naudojimosi tvarka turi būti nustatyta atsižvelgiant į bendraturčio turimą dalį bendrosios nuosavybės teisėje. LAT pažymėjo, kad, paskyrus šalims naudotis nevienodo vertingumo patalpas, taip pat esant būtinybei kuriai nors iš šalių skirti didesnę dalį, nei jos turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje, bendraturčių iniciatyva spręstinas atlyginimo (kompensacijos) už naudojimąsi svetimu turtu klausimas (LAT 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006). 3) socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus. Civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str. 1 d.). Dėl to jų teismui pateikiamuose naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektuose turi būti atsižvelgta į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, siūloma naudojimosi tvarka turi būti patogi visiems bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą. Tačiau praktikoje šalių pateikiami naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos projektai ne visada atitinka visų ginčo šalių interesus. Kasacinis teismas pripažįsta, kad tokiais atvejais teismas turi teisę nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų ir nustatyti naudojimosi tvarką, kuri ne visiškai atitinka šalių teiktus projektus ( LAT 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009). 4) naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijus. Teismo praktika rodo, kad naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo bylose ekonominiams argumentams teikiamas reikšmingas dėmesys, t. y. stengiamasi užtikrinti kiek įmanoma efektyvesnį ir racionalesnį daikto naudojimą. 5) faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus. Teisinio reguliavimo apibrėžtumo, pagrįstų lūkesčių ir kiti civilinės teisės principai (CK 1.2, 1.5, kiti str.) bei nuosavybės teisės (kaip daiktinės teisės) prigimtis lemia civilinių teisinių santykių stabilumo siekį. Vienas iš svarbesnių civilinių santykių stabilumo nustatant bendrosios nuosavybės naudojimo tvarką garantų – teismų praktikoje nusistovėjęs reikalavimas atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius (LAT 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2003). Pagal LAT išaiškinimą, bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimo principus labiausiai atitinka tokie pakeitimai, daromi bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau būtų keičiami turto įsigijimo metu šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos. Taip būtų užtikrinta proporcinga bendraturčių teisių apsauga nepažeidžiant teisėtų lūkesčių principo (LAT 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007). Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis CK 1.5 str. nurodytais principais, teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, motyvuodamas kitokį tvarkos nustatymo būdą. Toks naudojimosi tvarkos nustatymas neprieštarauja CK 4.75 str. ir atitinka LAT formuojamą praktiką (LAT 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ypatumai Žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų poreikių tenkinimui, visų ūkio šakų racionaliam teritoriniam išdėstymui ir plėtojimui, gamtinės aplinkos išsaugojimui ir gerinimui, racionaliam žemės naudojimui, žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisės apsaugai (Žemės įstatymo 1 str.). Teismų praktikoje dažniausiai nagrinėjami ginčai dėl namų valdoms skirtų žemės sklypų naudojimosi tvarkos, todėl ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ypatumai išskirti šių ginčų pagrindu. Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti tokie šios ginčų kategorijos nagrinėjimo ypatumai: Pirma, Žemės įstatymo 30 str. 1 d. nustatyta, kad žemės sandorio sudėtinė dalis yra nekilnojamojo turto objekto žemės sklypo planas ar schema. Dėl to naudojimosi žemės sklypu tvarka nustatoma tik pagal naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektą, parengtą žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka pagal teritorijų planavimo dokumentą, kurio pagrindu šis žemės sklypas buvo suformuotas (LAT 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006). Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo atveju turi būti tiksliai nustatyta kiekvienam bendraturčiui tenkanti sklypo dalis ir jos vieta kitų objektų atžvilgiu. Dėl to žemėtvarkos projekte turi būti aiškiai atspindėta bendraturčiui tenkančios dalies dydis ir išsidėstymas, o riba, skirianti bendraturčių naudojamas dalis, turi būti nubrėžta taip, kad šalims ir teismui būtų galima nustatyti jos faktinę vietą (LAT 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Antra, jeigu bendraturčių faktiškai naudojamame sklype yra vieno iš jų statiniai, įrenginiai, nustatoma tokia naudojimosi tvarka, kad šie statiniai, įrenginiai liktų šiam bendraturčiui paskirtoje naudotis sklypo dalyje. Kitam bendraturčiui naudojimosi teisė turi būti kompensuota, paskiriant naudotis žeme kitoje to sklypo vietoje (LAT 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2003). Trečia, dalis žemės sklypo gali būti paliekama bendraturčiams naudotis bendrai. Vienas tokių atvejų – sklypo dalis prie bendrai naudojamų statinių. Bendram naudojimui paliekama minimali žemės sklypo dalis – tiek, kiek būtina naudoti sklype esantiems bendriems pastatams, inžineriniams ir kitiems statiniams (LAT 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2003). Ketvirta, papildomas žemės sklypas, jį prijungus prie bendraturčių turėto žemės sklypo, turi būti naudojamas atsižvelgiant į dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise (LAT 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-964/2003).
Penkta, kadangi servitutu nustatomos teisės į svetimą daiktą (CK 4.111 str.), tai bendrosios dalinės nuosavybės atveju teisės naudotis paskirtomis žemės sklypo dalimis įgyvendinimui servitutas netaikytinas (LAT 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3598/2007). Bendraturčiui galimybė tinkamai naudotis jam paskirta sklypo dalimi gali būti sudaroma, tam tikrą sklypo dalį paliekant naudotis bendrai. Nustatytos naudojimosi bendru turtu tvarkos pakeitimas Naudojimosi tvarkos pakeitimas savo esme yra naujos naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas, todėl keičiant naudojimosi tvarką turi galioti tie patys tvarkos įvertinimo principai, kaip ir ją nustatant. Teismas nurodė, kad bendrosios dalinės nuosavybės objekto (daikto) atžvilgiu nustatytos tvarkos pakeitimas esant bent vieno iš bendraturčių iniciatyvai yra leistinas, jei toks pakeitimas yra pozityvus, pagrįstas racionaliu daikto naudojimu arba daikto vertės pagerinimu, taip pat nedaro žalos ir nesuvaržo kitų bendraturčių teisių, taip pat jei toks pakeitimas nedraudžiamas įstatymų ( LAT 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2005). Teismai turi laikytis nuostatos, kad bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimo principus labiausiai atitinka tokie pakeitimai, daromi vieno iš bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau keičiami jo įsigijimo metu ar vėliau sudaryti šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos. Taip būtų užtikrinta proporcinga bendraturčių teisių apsauga nepažeidžiant teisėtų lūkesčių principo ( LAT 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007). Esant skirtingiems šalių pasiūlymams keisti bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais tvarką, turi būti įvertinamas visų pasiūlymų konstruktyvumas, įgyvendinimo realumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2005). ATIDALIJIMAS IŠ BENDROSIOS DALINĖS NUOSAVYBĖS Atidalijimo instituto samprata, tikslai, ypatumai ir jų nulemta bylų dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės specifika CK 4.80 str. prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Atidalijant nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis. Atidalijimą, po kurio atsiranda asmeninė nuosavybė, reikia skirti nuo bendrosios nuosavybės teisės rūšių kitimo (pavyzdžiui, iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės į bendrąją jungtinę). Atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio sutarimu arba teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo (CK 4.80 str. 1 d.). Atidalijimo iniciatyvos teisė priklauso ne tik bendraturčiams, bet ir bendraturčių kreditoriams, kad iš atidalytos dalies būtų galima išieškoti (CK 4.80 str. 3 d.). Atskyrus vieno bendraturčio dalį, sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti. Šis atidalijimas vadinamas santykiniu atidalijimu. Absoliučiu atidalijimu (padalijimu) teisinis santykis kvalifikuojamas tuo atveju, kai iš bendrosios nuosavybės teisinių santykių pasitraukia visi bendraturčiai, t. y. ne tik sumažėja bendraturčių skaičius, bet ir apskritai pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė, nes daiktas (daiktai) tampa asmeninės nuosavybės teisės objektu. Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos: 1) teismo tvarka atidalijama, jei bendraturčiams nepavyko susitarti dėl atidalijimo būdo; 2) prioritetas skiriamas atidalijimui natūra; 3) nesant atidalijimo natūra galimybės, atidalijama, paskiriant kompensaciją pinigais. Atidalijimo absoliutumo taisyklė netaikytina, kai siekiama atsidalyti dalį turto, nurodyto CK 4.82 str. 1 d., ir kitais panašiais atvejais. CK 4.82 str. 1 d. išvardyti butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių objektų (namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga) negali būti atidalyti, išskyrus išimtį, kurios taikymui būtinos dvi sąlygos: 1) atidalijama daikto dalis gali būti ar pertvarkius galės būti naudojama kaip atskiras daiktas ir 2) toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal paskirtį. Ši išimtis gali būti taikoma daliai bendrojo naudojimo patalpų, pavyzdžiui, gali būti atidalijama dalis namo rūsio patalpų. Atidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti ir priklausomai nuo tokio pasirinkimo – pagrįsti jo suformavimo būdą. Atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės, pasikeičia buvusio bendro daikto teisinis režimas, t. y. suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai. Tačiau tam, kad galėtų tokiais būti, šie objektai turi atitikti jiems teisės aktų keliamus reikalavimus (LAT 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009). Prašomas suformuoti atskiras daiktas turi atitikti idealiąją bendraturčio dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, jeigu tai objektyviai ir techniškai įmanoma. Dėl to prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (LAT 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2009). Atidalijimo būdai Atidalijimo institutą sudarančios teisės normos yra dispozityvios, todėl remdamosi sutarties laisvės principu (CK 6.156 str.) šalys gali pačios nustatyti, kokiu būdu jos atidalys bendrąją nuosavybę. Jei bendraturčiai nesusitaria dėl atidalijimo būdo, taikomos CK 4.80 str nuostatos. Atidalijimas natūra Atidalijimo natūra sąlygos – daikto dalumas ir neproporcingos žalos daikto paskirčiai padarymo išvengimas. Sprendžiant dėl galimybės padalyti daiktą natūra, būtina atsižvelgti į CK 4.6 str. normas, apibrėžiančias daliuosius ir nedaliuosius daiktus. Daikto dalumą ar nedalumą lemia jo tikslinė paskirtis ir tai, ar padalijus jį ši paskirtis išlieka, pasikeičia ar išnyksta (išskyrus atvejus, kai daikto nedalumą nustato įstatymai). Daikto atidalijimui natūra svarbu ir tai, ar atidalijamas daiktas yra pagrindinis, kuris pagal CK 4.12 str. gali būti savarankišku teisinių santykių objektu, ar antraeilis, kuris pagal CK 4.13 str. 1 d. yra tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantis arba pagrindiniam daiktui priklausantis, arba kitaip su juo susijęs daiktas. Atsižvelgdamas į pagrindinių ir antraeilių daiktų buvimą, teismas gali spręsti, ar padalijamo natūra daikto paskirčiai padaroma neproporcinga žala. Sprendžiant, ar galima atidalyti daiktą natūra, taip pat turi reikšmės ir CK 4.15 str, kuriame nustatyta, kad esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu. Ši įstatymo norma reiškia, kad bendraturčio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju ta daikto dalis, kuri, nors ir įeina į pagrindinio daikto sudėtį, bet be šio daikto pagrindinis daiktas gali būti naudojamas pagal paskirtį ir išlieka visavertis, gali būti atskirtas nuo pagrindinio daikto ir toks atskyrimas gali būti pripažintas kaip proporcingos žalos padarymas atidalijamam daiktui.
Teismų praktikoje atskleistas proporcingos (neproporcingos) žalos sąvokos turinys ir jos ypatumai. Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad atidalijant daiktą žalą galima laikyti neproporcinga tuo atveju, kai ji aiškiai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos, pavyzdžiui, praktiškai nelieka daikto panaudojimo pagal paskirtį galimybės. Paprastai žalos padarymas yra pateisinamas, jei po tokio atidalijimo daiktą galima naudoti pagal paskirtį, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų (LAT 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005). Atidalijimas natūra galimas ir tais atvejais, kai, norint iš vieno daikto suformuoti du ar daugiau daiktų, būtini tam tikri daikto pakeitimai. Tokie pakeitimai negali būti kliūtis bendraturčių teisei į atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinti ( LAT 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1498/2002). Bendraturčiams priklausančių dalių atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės nereiškia, kad negali likti jokių bendrojo naudojimo patalpų (LAT 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). Atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais Daikto nedalumas fizine prasme nereiškia, kad bendraturčio dalis negali būti atidalijama. CK 4.80 str. 2 d. nustatyta, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. LAT konstatavo, kad ši nuostata yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (LAT 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Taikant šį atidalijimo būdą būtina motyvuotai pagrįsti, kad atidalijimas natūra neįmanomas. Tais atvejais, kai šalims vykdant bendradarbiavimo pareigą galima rasti racionalaus atidalijimo natūra variantą, ieškinys, kuriuo siūloma vienam iš bendraturčių be jo sutikimo skirti kompensaciją pinigais, turi būti atmetamas (LAT 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009). Būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga, kad ši piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Dėl to prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (LAT 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008) ir parinkti teisingą kompensacijos dydį (LAT 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Pagal 2000 m. Civiliniame kodekse esantį teisinį reglamentavimą kompensaciją galima priteisti tiek ieškovui, tiek atsakovui. Sprendimas, kam konkrečiai kompensacija priteistina, gali skirtis priklausomai nuo bylos šalių valios, nuo to, ar byloje yra tik vienas ieškovas (atsakovas), ar jų yra ir daugiau, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikio dalijamam daiktui, galimybės įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams, kitų reikšmingų aplinkybių (LAT 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). CK 4.80 str. 2 d. teisės normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 str., bei CK 4.93 str. įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galima, kai: 1) išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; 2) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi (LAT 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006). Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, svarbu ištirti, ar bendraturčiai realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas. Tais atvejais, kai teismas ištyręs realias šalių galimybes sumokėti kompensaciją pripažįsta, kad toks atidalijimo būdas negalės būti įvykdomas, ieškinį dėl atidalijimo atmeta. Toks teismo sprendimas galėtų būti pagrindas bendraturčiams svarstyti, ar nėra racionalesnio bendrosios nuosavybės pasibaigimo būdo, pavyzdžiui, bendro daikto pardavimas. Įstatymų nedraudžiamas ir mišraus atidalijimo būdas. Atidalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo santykis Teismas išaiškino, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 str. 1 d.). Pirmenybė atidalijimui iš bendrosios nuosavybės įgyvendinant nuosavybės teises teikiama, nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių (LAT 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-85/2006; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009). Atidalijimo teisės ir pirmenybės teisės pirkti parduodamas bendro daikto dalis santykis Teisė atsidalyti ir parduoti savo dalį yra skirtingi disponavimo bendrosios nuosavybės teisės objektu būdai ir pasirinkimas, kuriuo iš šių būdų pasinaudoti priklauso tik nuo bendraturčio valios. Kai kurie žemės sklypų dalies atidalijimo ypatumai Įstatyme žemės sklypo atidalijimas apibrėžtas kaip žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos šiems bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys, suformuojant iš jų atskirus žemės sklypus (Žemės įstatymo 2 str. 19 d.). Tuo tikslu privataus sklypo savininkas turi organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą. Toks projektas rengiamas Žemės įstatymo 40 str. nustatyta tvarka, Teritorijų planavimo įstatyme, o kai dalijamas sklypas yra kaimų teritorijose ar kaimų ir miestų teritorijose esančiose mėgėjų sodų teritorijose – ir žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu patvirtintose Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse nustatyta tvarka (LAT 2006 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2006).
BENDRATURČIO PIRMENYBĖS TEISĖ ĮSIGYTI PARDUODAMAS DALIS CK 4.78 str. nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus CK nustatytas išimtis. Bendraturčio nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimai gali būti tiek įstatymų nustatyti, tiek priklausantys nuo bendraturčių valios. Vienas įstatymų nustatytų bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumų yra aptartas CK 4.79 str. (LAT 2007 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-133/2007). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bendraturtis parduoda savo dalį, tai kitas bendraturtis turi pirmenybės teisę ją pirkti ta kaina, kuria ji parduodama. Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmenybės teisės instituto tikslus, nurodė, kad CK 4.79 str. normomis yra siekiama, jog tuo atveju, kai bendraturtis parduoda jam priklausančią dalį, kitas bendraturtis turėtų teisę ją įsigyti, taip padidindamas savo dalį bendrojoje nuosavybėje arba tapdamas vieninteliu turto savininku (LAT 2007 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-133/2007). Nėra svarbu, ar parduodama dalis bendrojoje nuosavybėje buvo pasiūlyta įsigyti vienam bendraturčiui, priėmusiam pasiūlymą ir įsigijusiam parduodamą turto dalį, ar visiems bendraturčiams, nes tai neturi reikšmės siekiant pirmiau nurodyto tikslo – mažinti bendraturčių skaičių ir taip užtikrinti ekonomišką turto valdymą ir laisvą disponavimą juo. Pardavėjo teisė pasirinkti, kuriam iš bendraturčių parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, įstatyme neribojama (LAT 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2009). LAT nurodė, kad bendrosios nuosavybės dalį parduodantis bendraturtis, siūlydamas kitam bendraturčiui pirkti šią dalį pirmenybės teise, neįpareigotas jau turėti potencialų parduodamos dalies pirkėją. Jeigu bendraturtis, nusprendęs parduoti savo dalį ir tinkamai pranešęs kitiems bendraturčiams apie šių teisę pirkti parduodamą dalį pirmenybės teise, nekeičia savo valios dėl bendrąja nuosavybe esančios dalies pardavimo, tačiau neįgyvendina šio siekio dar kurį laiką, pavyzdžiui, dėl to, kad neatsiranda šios dalies pirkėjų ar nesusitaria su potencialiais pirkėjais dėl pirkimo–pardavimo sąlygų, tai jis neprivalo pakartotinai pranešti bendraturčiams apie šios dalies pardavimą. Tokią pareigą bendrosios nuosavybės dalį parduodantis bendraturtis turėtų tuo atveju, jeigu pasikeistų jo valia dėl bendrąja nuosavybe esančios dalies pardavimo sąlygų. Tokiu atveju jis turėtų iš naujo pranešti kitiems bendraturčiams apie bendrosios nuosavybės dalies pardavimą, nurodydamas naują kainą ir kitas pardavimo sąlygas. Savo ruožtu bendrosios nuosavybės daliai dar kurį laiką esant neparduotai kiti bendraturčiai, nepasinaudoję pirmenybės teise per įstatyme nurodytą ar bendraturčių susitarimu nustatytą terminą, ir pakeitę savo sprendimą dėl dalies, esančios bendrąja nuosavybe įsigijimo, elgdamiesi sąžiningai, protingai ir teisingai, turėtų informuoti šią dalį parduodantį bendraturtį apie norą pirkti parduodamą dalį (LAT 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2007). Jei bendraturčio pirmenybės teisė buvo pažeista, per sutrumpintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą jis gali kreiptis į teismą ir reikalauti pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo (CK 4.79 str. 3 d.). BENDRATURČIŲ TEISINIAI SANTYKIAI Esant bendrajai dalinei nuosavybei susiklosto dvejopo pobūdžio santykiai: bendraturčių kaip vieno subjekto santykiai su trečiaisiais asmenimis (vadinamieji išoriniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai) ir bendraturčių tarpusavio santykiai (vadinamieji vidiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie tarpusavyje turi įvairių teisių ir pareigų vienas kito atžvilgiu (pirmenybės teisė pirkti vienas kito dalį, teisė proporcingai savo turto daliai gauti turto duodamas pajamas, pareiga apmokėti išlaidas bendram daiktui išlaikyti, išsaugoti ir kt.). Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, išdėstyta CK 4.75 str. 1 d.: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Tais atvejais, kai tokio sutarimo nepasiekiama, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Teismas, nagrinėdamas bendraturčių ginčą, kai nesusitariama dėl bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, turi patikrinti priežastis, kodėl jie nesutaria, kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą, kurio interesai labiau atitinka interesų pusiausvyrą ir todėl turėtų būti ginami (LAT 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-819/2003; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2004). Jei įstatymo nedraudžiama, įstatyminiu reguliavimu nustatytos tarpusavio santykių taisyklės gali būti keičiamos ar papildomos sutartimis. Dauguma bendrosios dalinės nuosavybės teisę reglamentuojančių įstatymo nuostatų yra dispozityvios, todėl bendraturčiai remdamiesi sutarties laisvės principu (CK 6.156 str.) ir nepažeisdami kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų sutartimi gali nusistatyti įstatymo pateiktų taisyklių išimtis ar susikurti individualų tarpusavio santykių reglamentavimo modelį. Tais atvejais, kai vienas ar keli bendraturčiai patiria žalos dėl kito bendraturčio neteisėtų veiksmų, jų tarpusavio santykiai reguliuojami deliktų teisės normomis (CK XXII skyriaus antrasis skirsnis). Taip pat galimos situacijos, kai vienų bendrosios nuosavybės objektų netinkamas naudojimas pakenkia kitiems tų pačių bendraturčių turimiems bendriems objektams. Tokiu atveju atsiras bendraturčių tarpusavio atsakomybė (CK 6.1 straipsnis). DAUGIABUČIŲ GYVENAMŲJŲ NAMŲ SAVININKŲ – BENDROJO NAUDOJIMO OBJEKTŲ BENDRATURČIŲ – BENDROSIOS DALINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGYVENDINIMO YPATUMAI Butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe (CK 4.82 str. 1 d.) nustatytos CK 4.83 str. Butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų (CK 4.83 str. 1 d.) ir reikalauti tokio elgesio iš kitų butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) (CK 4.83 str. 2 d. 2 p.). Asmuo, ginčydamas kitų bendraturčių veiksmus kaip darančius žalą jo teisėms ar teisėtiems interesams, turi įvertinti, ar savo veiksmais įgyvendindamas turimą teisę į turtą, esantį bendrąja daline nuosavybe, nesukūrė padėties, apsunkinančios to turto tolesnį naudojimą (LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008). Butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.83 str. 3 d.). Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK 4.82 str. 3 d.). Tačiau butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 str. nustatyta tvarka (CK 4.83 str. 4 d.). LAT, analizuodamas teisės normų, reglamentuojančių šiluminės energijos ir karšto vandens vartojimą daugiabučiuose namuose, taikymo ypatumus, nurodė, kad daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas abonentas turi
apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Už kitą dalį (bendrų patalpų šildymą, karšto vandens temperatūros palaikymą) tiekėjui turi apmokėti butų savininkai, kaip bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai. Ši dalis turi būti tarp jų paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 str. nuostatas kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (LAT 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2009). LAT spręsdamas ginčą dėl lifto išlaikymo išlaidų paskirstymo, kai ieškovė – buto daugiabučiame name savininkė – pageidavo atsisakyti teisės naudotis liftu, nurodė, kad ieškovės subjektinė teisė atsisakyti naudojimosi liftu paslaugų ir šiai daliai tenkančių mokėjimų yra ginama, tačiau tai neturi įtakos jos – kaip bendraturtės – pareigoms, kurios kyla iš įstatymu jai suteiktų pareigų dalyvauti išlaikant bendrą turtą (LAT 2003 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003). Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkių bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia bendrijos ar nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota ar jungtinės veiklos sutartis nutraukta, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (CK 4.84 straipsnio 1, 2 dalys). APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS 1. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. 2. Esant bendrajai dalinei nuosavybei bendrosios nuosavybės teisėje visada nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (idealiosios dalys). Gali būti nustatoma ir naudojimosi daiktu, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarka (realioji dalis). 3. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis). Kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė atsiranda sutartiniu pagrindu, bendraturčių dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje dydis nustatomas bendraturčių susitarimu. Kriterijai, pagal kuriuos nustatomas dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje dydis, gali būti nustatyti teisės aktų. 4. Įsigyjant prie statinių naudojamus valstybinės žemės sklypus bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalies nuosavybės teisėje dydis nustatomas pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. 5. Nagrinėjant ginčus teisme atsižvelgiama ne tik į konkrečiam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio dalį, bet taikomi ir kiti kriterijai: naudojimosi racionalumas, patogumas, statinių išsidėstymas sklype, istoriškai susiklostę santykiai ir kiti faktinio žemės sklypo naudojimo aspektai. 6. Gyvenamojo namo bendraturčių teisės įsigyjant namų valdos žemės sklypą nepriklauso nuo įsigijimo formos (pavyzdžiui, atkuriant nuosavybės teisę į sklypo dalį ar ją perkant). 7. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje nustatymas galimas tiek bendraturčių sutarimu, tiek, tokio sutarimo nepasiekus, – teismine tvarka. 8. Bendraturčio dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje jo reikalavimu gali būti padidinama ir atitinkamai pakeičiama naudojimosi tvarka, jei bendras daiktas ar jo vertė padidinami tokiomis sąlygomis: a) turint kitų bendraturčių sutikimą; b) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; c) bendraturčio lėšomis. 9. Kiti bendraturčiai gali ginčyti ne teisę didinti ar kitaip keisti daiktą, bet jos įgyvendinimo būdą ar sąlygas, jei pasirinktas būdas ar sąlygos, kitų bendraturčių manymu, pažeis jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus. 10. Bendraturčio teisė atsisakyti duoti sutikimą padidinti daiktą ar jo vertę pagrįsta, jei pageidaujamas daikto pagerinimas pažeidžia jo, kaip savininko, teises (apsunkina jų įgyvendinimą ar net padaro negalimą) arba prieštarauja viešosios teisės reikalavimams. Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą atlikti bendro daikto pagerinimus pagrįstas, tenka atsisakančiam duoti sutikimą asmeniui, todėl nesutikimas turi būti motyvuotas. 11. Bendraturčiui padidinus bendrą daiktą ar jo vertę būtina dalies bendrosios nuosavybės teisėje pasikeitimo sąlyga – šių padidinimų atlikimas laikantis įstatymų nustatytų taisyklių. Kadangi nekilnojamojo daikto pagerinimai dažniausiai kvalifikuojami kaip statybos procesas, tai daikto pakeitimai turi būti atlikti, laikantis Statybos įstatymo ir kitų statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. 12. Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis daikto dalis atitinka jo dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. 13. Bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju naudojimosi tvarka tampa privaloma ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį turto bendrosios nuosavybės teisėmis. Susitarimas, nepriklausomai nuo jo formos, yra privalomas susitariantiems bendraturčiams, tačiau, pasikeitus kuriam nors iš susitarusių bendraturčių, jis naujajam bendraturčiui privalomos galios nebeturi, jei nebuvo laikytasi CK 4.81 straipsnio 2 dalies reikalavimų susitarimo formai. 14. Nustatant naudojimosi tvarką visų pirma turi būti taikomi šie kriterijai: 1) teisėtumas; 2) realiųjų dalių adekvatumas dalims bendrosios nuosavybės teisėje; 3) socialinės taikos užtikrinimas ir proporcingumas; 4) naudojimosi daiktu racionalumas (patogumas) ir efektyvumas; 5) faktinių nuosavybės santykių stabilumas. 15. Naudojimosi žemės sklypu tvarka nustatoma pagal naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektą, parengtą žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. 16. Tais atvejais, kai bendraturčių faktiškai naudojamame sklype yra vieno iš jų statiniai, įrenginiai, nustatytina tokia naudojimosi tvarka, kad tie statiniai, įrenginiai liktų šiam bendraturčiui paskirtoje naudotis sklypo dalyje. 17. Bendraturčiui galimybė tinkamai naudotis jam paskirta sklypo dalimi gali būti užtikrinama, tam tikrą sklypo dalį paliekant naudotis bendrai. Tinkamo naudojimosi užtikrinimui negalimas servituto nustatymas, nes servitutu suteikiama teisė naudotis svetimu daiktu. 18. Atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atskyrus vieno bendraturčio dalį, sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti. Šis atidalijimas vadinamas santykiniu atidalijimu. Absoliučiu atidalijimu (padalijimu) kvalifikuojamas toks teisinis santykis, kai iš bendrosios nuosavybės teisinių santykių pasitraukia visi bendraturčiai, t. y. ne tik sumažėja bendraturčių skaičius, bet ir apskritai pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė, nes daiktas (daiktai) tampa asmeninės nuosavybės teisės objektu.
19. Atidalijimas galimas bendraturčių sutarimu, o jo nepasiekus, – teismo sprendimu. Ieškinio pareiškimas patvirtina, kad bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, todėl neturi būti reikalaujama įrodyti nesutarimą. 20. Atidalijimas negalimas, kai siekiama atidalyti dalį turto, nurodyto CK 4.82 straipsnio 1 dalyje ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. 21. Atidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti. Atidalijimo variantai turi atitikti bendraturčių dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, nepažeisti trečiųjų asmenų teisių, juos turi būti įmanoma įgyvendinti. 22. Esant skirtingiems šalių reikalavimams (nustatyti naudojimosi tvarką ir atidalyti), prioritetas teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės, ir tik negalint daikto padalyti natūra gali būti nustatoma naudojimosi tuo daiktu tvarka. Kai pareiškiamas tik vienas kuris nors reikalavimas (dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ar atidalijimo), teismas neturi teisės peržengti pareikšto reikalavimo ribų. 23. Atidalijimas gali būti įgyvendintas dviem būdais: natūra ir piniginiu ekvivalentu. Atidalijimas piniginiu ekvivalentu yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra. Visų pirma turi būti sprendžiamas daikto atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. 24. Atidalijant daiktui padaryta žala laikoma neproporcinga, kai ji aiškiai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos, kai praktiškai nelieka daikto panaudojimo pagal paskirtį galimybės. Ši taisyklė netaikoma, jei atidalijamas bendraturtis jam tenkančią atidalijamo daikto dalį ketina naudoti pagal kitą paskirtį. 25. Sprendžiant dėl galimybės padalyti daiktą natūra, būtina atsižvelgti į CK 4.6 straipsnio normas, apibrėžiančias daliuosius ir nedaliuosius daiktus. 26. Daikto atidalijimo procese esminę reikšmę turi pagrindinis daiktas, galintis būti savarankišku teisinių santykių objektu. Jeigu bendraturčiui jį galima atidalyti, o antraeilio daikto atidalijimas negalimas, taikomas pagrindinio daikto visiško atidalijimo būdas, antraeiliam daiktui pasirenkant kitokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą, pavyzdžiui, naudojimosi tvarkos nustatymą. 27. Daikto dalis, kuri, nors ir įeina į pagrindinio daikto sudėtį, bet be šio daikto pagrindinis daiktas gali būti naudojamas pagal paskirtį ir išlieka visavertis, gali būti atskirta nuo pagrindinio daikto ir toks atskyrimas gali būti pripažintas kaip proporcingos žalos padarymas atidalijamam daiktui. 28. Kaip savininko teisių pažeidimas nevertinamas kompensacijos be savininko sutikimo vienam ar keliems atidalijamiems bendraturčiams priteisimas, jei laikomasi šių sąlygų: a) išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; b) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi; c) bendraturčiai, iš kurių priteisiama kompensacija, realiai išgali sumokėti tokio dydžio kompensaciją; d) piniginė kompensacija atitinka atidalijamą dalį ir yra teisinga. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto rinkos vertę. 29. Žemės sklypo atidalijimas reiškia atskirų žemės sklypų suformavimą, todėl tam būtini teisės aktų nustatyta tvarka parengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektai. 30. Prie statinio gali būti formuojamas tik vienas žemės sklypas, reikalingas statiniui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį. Šis reikalavimas netaikomas tik tuo atveju, kai kartu su žemės sklypo atidalijimu atidalijama ir statinio dalis, suformuojant atskirą nekilnojamojo turto objektą. 31. Teisė atidalyti ir teisė parduoti savo dalį yra skirtingi disponavimo bendrosios nuosavybės teisės objektu būdai. Pasirinkimas, kuriuo iš šių būdų pasinaudoti, priklauso tik nuo savininko valios, teismai neturi diskrecijos teisės įpareigoti savininką, kokiu konkrečiu būdu įgyvendinti disponavimo teisę. 32. Bendraturtis turi pirmenybės teisę pirkti kito bendraturčio parduodamą dalį kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis. Parduodančio savo dalį bendraturčio pareiga atsižvelgti į kitų bendraturčių pirmenybės teisę galioja tik tada, kai daiktas parduodamas trečiajam asmeniui. 33. Pardavėjo teisė pasirinkti, kuriam iš bendraturčių parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, įstatyme neribojama. Tinkamu pareigos pranešti apie parduodamą dalį įgyvendinimu pripažįstamas parduodamos dalies bendrojoje nuosavybėje pasiūlymas visiems bendraturčiams ar vienam iš jų, jei jis pasiūlymą priima. Šiam bendraturčiui pasiūlymo atsisakius, turi būti siūloma kitiems bendraturčiams. 34. Bendraturčio pirmenybės teisė pirkti netaikoma tik tais atvejais, kai turtas parduodamas iš varžytynių priverstinai. Kai turtas parduodamas ne priverstinio, o savanoriško aukciono būdu, turi būti laikomasi CK 4.79 straipsnio reikalavimų. 35. Pirmenybės teisė galioja pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymui ir netaikoma kitais turto dalies perleidimo atvejais (mainų sutartis ir kt.). 36. Bendrosios nuosavybės dalį parduodantis bendraturtis, siūlydamas kitam bendraturčiui pirkti šią dalį pirmenybės teise, neįpareigotas jau turėti potencialų parduodamos dalies pirkėją. Jeigu bendraturtis, tinkamai pranešęs kitiems bendraturčiams apie šių teisę pirkti parduodamą dalį pirmenybės teise, nekeičia savo valios dėl bendrąja nuosavybe esančios dalies pardavimo, tačiau neįgyvendina šio siekio dar kurį laiką, jis neprivalo pakartotinai pranešti bendraturčiams apie šios dalies pardavimą. Tokią pareigą bendrosios nuosavybės dalį parduodantis bendraturtis turėtų tuo atveju, jeigu pasikeistų jo valia dėl bendrąja nuosavybe esančios dalies pardavimo sąlygų. 37. Bendraturčio teisė reikalauti pirkėjo teisių perkėlimo (CK 4.79 straipsnio 3 dalis) atsiranda tik tada, kai pirkimo–pardavimo sutartis su trečiuoju asmeniu jau sudaryta. Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas reiškia, kad pirkimo–pardavimo sandoris išlieka, keičiasi tik pirkėjas. 38. Perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nereikia nustatyti jokių kitų teisės normų pažeidimų, pakanka konstatuoti, kad buvo pažeista kito bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį. Perkeliant pirkėjo teises ir pareigas neatsižvelgiama į asmens, įgijusio turtą, esantį bendrąja daline nuosavybe, sąžiningumą. 39. Valdant daiktą bendrosios dalinės nuosavybės teise susiklosto dvejopo pobūdžio santykiai: bendraturčių kaip vieno subjekto santykiai su trečiaisiais asmenimis (vadinamieji išoriniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai) ir bendraturčių tarpusavio santykiai (vadinamieji vidiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai). 40. Nuosavybės subjekto daugetas neturi įtakos savininkų santykiams su trečiaisiais asmenimis. Tačiau vieno bendraturčio veiksmai kitiems bendraturčiams teisinius padarinius sukelia tik tada, kai veikiama atstovavimo santykių pagrindu. 41. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Bendraturčiai, įgyvendindami šias teises, privalo išnaudoti visas galimybes, derindami savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo. 42. Sprendžiant ginčus dėl bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo, jų interesai turi būti įvertinti taikant nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos bei proporcingumo, interesų derinimo ir pusiausvyros principus.
43. Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkai disponavimo bendru turtu teisę, kaip ir kiti bendraturčiai, gali įgyvendinti tik bendru sutarimu, o kitas savininko teisių turinį sudarančias teises (valdymo, naudojimo) – šių bendraturčių balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip. 44. Teisė spręsti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo priklauso būtent butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, kokia įstatyme nustatyta forma (steigdami daugiabučių namų savininkų bendriją, sudarydami jungtinės veiklos sutartį ar paskyrus administratorių) jie šią teisę įgyvendina. Daugiabučių namų savininkų bendrija veikia kaip jos dalyvių atstovas, padedantis įgyvendinti bendraturčių bendrosios nuosavybės teisę, tačiau neįgyja savininko teisių ir pareigų. 45. Prisidėjimo prie bendro turto išlaikymo apimtis nepriklauso nuo naudojimosi šiuo turtu dažnumo, intensyvumo ir pan., ją lemia tik bendraturčio dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje. 46. Daugiabučio gyvenamojo namo buto savininko teisės į bendrąja nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu, t. y. bendraturčio (buto savininko) dalis bendrojoje nuosavybėje lygi jam priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 5 dalis). 47. CK 4.82 straipsnio 5 dalies prasme butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas. 48. Tais atvejais, kai vienas ar keli bendraturčiai patiria žalos dėl kito bendraturčio neteisėtų veiksmų, jų tarpusavio santykiai reguliuojami deliktų teisės normų (CK XXII skyriaus antrasis skirsnis). 49. Daugiabučio namo butų savininkų bendrijų nariais tampama, tik išreiškus tokią valią. Narystės bendrijoje savanoriškumo principas reiškia, kad savininkas gali ir nesusieti savęs narystės bendrijoje ryšiais. Nepriklausomai nuo narystės bendrijoje gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų daugiabučiame name savininkas yra teisinių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimu, subjektas ir jam turi būti garantuojama teisė dalyvauti, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ar disponavimo jais. 22 tema NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS 2007 m. lapkričio 13 d. Dėl uosinių lentų Lentas jis (ieškovas) pasidėjo vaikystės draugui A. B. priklausiusioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), nes savo kieme neturėjo pakankamai vietos. Ieškovo teigimu, lentas išsivežė A. B. sūnus atsakovas A. B., tačiau šis dėl lentų grąžinimo į jokias kalbas nesileidžia, tvirtindamas, kad lentos priklausė jo tėvui A. B., kuris jas gavo už darbą miške. Ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovą grąžinti jam 15 kub. m uosinių lentų, o jeigu medienos natūra grąžinti neįmanoma, priteisti jam iš atsakovo 7000 Lt. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino; įpareigojo atsakovą A. B. grąžinti ieškovui J. K. 15 kub. m medienos lentų, kurių vertė 7000 Lt. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 28 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmetė. Atsakovo tėvui A. B., mirusiam 2005 m. lapkričio 24 d., priklausiusioje sodyboje buvo sudėta 15 kub. m medienos lentų, kurias teigia 2002 metais ten pasidėjęs ieškovas J. K., ir tai patvirtina jo (ieškovo) nurodyti liudytojai. Ginčas tarp ieškovo ir atsakovo (palikėjo A. B. teisių ir pareigų perėmėjo) kilo dėl nuosavybės teisės į šias lentas. Vindikacinis ieškinys yra daiktinis teisinis ieškinys, esantis absoliutaus pobūdžio, t. y. šį gynimo būdą savininkas gali panaudoti prieš bet kurį asmenį, kuris neteisėtai valdo savininkui priklausantį daiktą. Šiais požymiais vindikacinis ieškinys skiriasi nuo asmeninių ieškinių, kylančių iš prievolinių teisinių santykių. Iš ieškovo pareikšto ieškinio turinio, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniuose sprendimuose padarytų išvadų seka, kad ieškovas lentas pasidėjo vaikystės draugui A. B. (atsakovo tėvui) priklausančioje sodyboje, šiam leidus. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai, nenustatę palikėjo neteisėto lentų valdymo fakto, neteisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, todėl nepagrįstai ieškinį patenkino CK 4.95 straipsnio pagrindu. Ieškovo teisės, jeigu jos yra pažeistos, gali būti ginamos prievolinės teisės normomis, įtvirtintomis CK šeštojoje knygoje. Ieškovas, teigdamas, kad lentas palikėjo sodyboje pasidėjo šiam sutikus (leidus), rašytinės sutarties teismui nepateikė, o pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tarp ieškovo ir palikėjo susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio, t. y. nesiėmė priemonių išsamioms esminėms bylos aplinkybėms, kurios būtinos teisingam bylos išsprendimui, nustatyti. Teismas nesiaiškino, ar, esant sutartiniams ieškovo ir palikėjo santykiams, tarp jų buvo susiklostę lentų pasaugos, ar žemės sklypo dalies, kurioje buvo sukrautos lentos, panaudos sutartiniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, kurios yra būtinos teisingam ginčo teisinio santykio kvalifikavimui, iš esmės pažeidė procesinės teisės normas (CPK 159, 265 straipsniai), todėl negalima pripažinti, kad byla išspręsta teisingai (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatymas, kokie teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp ieškovo ir palikėjo, gali turėti teisinės reikšmės sprendžiant klausimą, ar ieškovas, kaip palikėjo kreditorius, per įstatyme nustatytą terminą pareiškė pretenziją dėl lentų grąžinimo palikimą priėmusiam asmeniui (atsakovui), taip pat sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą (CK 5.63 straipsnio 1, 4 dalys). Kadangi teismų procesiniai sprendimai naikinami dėl esminių materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų nepasisako. 2009 m. vasario 17 d. Dėl uosinių lentų Byloje kilo ginčas dėl 15 kub. m uosinių lentų, kurių vertė 7000 Lt, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. 2002 m. ieškovas ginčo lentas pasidėjo vaikystės draugui A. B. (atsakovo tėvui) priklausiusioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), nes savo kieme neturėjo pakankamai vietos. A. B. nurodė vietą, esančią netoli jo namo, lentoms pasidėti, kur jos buvo sukrautos, apdengtos ir pažymėtos nudažant kai kurių lentų galus. 2005 m. lapkričio 24 d. A. B. mirė, jo sodybą paveldėjo sūnus – atsakovas A. B., kuriam nebuvo žinoma, kad paveldėtoje sodyboje ieškovas yra pasidėjęs lentas. 2006 m. rugpjūčio 20 d. nuvykęs į atsakovo paveldėtą sodybą, ieškovas pastebėjo, kad jam priklausančios lentos yra išvežtos. Atsakovas ginčo lentas išvežė į kitą vietą, pas L., atsisakė jas grąžinti ieškovui, tvirtindamas, kad lentos priklausė jo tėvui (A. B.) ir buvo atsakovo paveldėtos.
Ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovą grąžinti 15 kub. m uosinių lentų, o jeigu jų natūra grąžinti neįmanoma, priteisti iš atsakovo 7000 Lt. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Įvertinęs bylos duomenis ir surinktus įrodymus, teismas nusprendė netenkinti ieškovo reikalavimo išreikalauti ginčo lentas iš svetimo neteisėto valdymo CK 4.95 straipsnio pagrindu, nes tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, todėl ieškovo pažeistos teisės gali būti ginamos tokiais prievoliniais teisiniai būdais kaip reikalavimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 straipsnis). Kadangi ieškovas tokio reikalavimo nereiškė, tai teismas formuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą už ieškovą neturi teisės. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 13 d. sprendimu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui 7000 Lt vertės ginčo lentas. Vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu, bei kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra. Taigi, reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nurodė, kad yra kilnojamojo daikto (lentų) savininkas; lentas sandėliavo atsakovo tėvo namų valdoje, bet atsakovo tėvas pasaugos prievolės nebuvo prisiėmęs, todėl teigė, jog turi teisę vindikuoti šį turtą iš paveldėtojo – atsakovo – kaip nepagrįstai maniusio, kad lentos yra palikimo dalis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika nenumato daiktinių ir prievolinių gynimo būdų konkurencijos: jeigu asmuo įgijo teisę į svetimą daiktą prievolinių santykių pagrindu, o šiems santykiams pasibaigus, daikto savininkui negrąžina, tai pastarasis ginasi prievolių teisės pagrindu reikšdamas ieškinį dėl restitucijos, dėl nepagrįsto praturtėjimo ar dėl nuostolių atlyginimo; jeigu daikto savininko prievoliniai santykiai su asmeniu, pas kurį yra daiktas, nesieja, tai reiškiamas vindikacinis ieškinys. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, bylos šalių santykius kvalifikavęs prievoliniais, ieškovo pažeistai teisei apginti nepagrįstai taikė vindikaciją, kaip daiktinį civilinių teisių gynimo būdą, sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo vindikacinis ieškinys atmestas, paliktinas galioti. 2009 m. birželio 17 d. Dėl namelių Ieškovė, teigdama, kad namų valdos teritorijoje pastatyti poilsio nameliai trukdo įgyvendinti nuosavybės teises į žemę ir valdyti bei netrukdomai naudotis namų valda (CK 4.98 straipsnis), poilsio nameliai buvo pastatyti savavališkai (be suderintos projektinės dokumentacijos, statybos leidimo ir pan.; šių statinių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų nepateikė ir atsakovai), laikydama, kad poilsio nameliai yra laikini statiniai (šią aplinkybę nustatė ekspertas; nameliai be pamatų, pastatyti ant asbestcementinių vamzdžių, kuriuos galima iškasti, prie namelių sienų apatinės dalies pritvirtinti metaliniai kampainiai, t. y. padaryta taip, kad juos galima nukelti ir transportuoti), bei tvirtindama, kad 2005 m. lapkričio 14 d. namelių pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė, nes prieštarauja CK 6.394 straipsnio 2 daliai (neaptartos pirkėjų teisės į žemę), prašė: 1) pripažinti poilsio namus, esančius (duomenys neskelbtini), laikinais statiniais; 2) įpareigoti atsakovą A. L. per trisdešimt dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo nusikelti laikinus namelius; 3) panaikinti laikinų poilsio namelių daiktinių teisių įregistravimą nekilnojamojo turto registre. Trakų rajono apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Konstatavo, kad nameliai nėra laikini. Teismas nesivadovavo į bylą pateiktu eksperto J. R. Š. 2006 m. rugsėjo mėn. ekspertizės aktu, nurodydamas, kad ekspertizės aktas neišsamus: jame nėra klausimų, užduodamų ekspertui; neaprašyti atlikti tyrimai; nenurodyta, kokiais teisės aktais remdamasis, ekspertas padarė išvadas. Kai kurios išvados yra be motyvų; be to, dalis pateiktų išvadų yra ne techninio, o teisinio pobūdžio. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. sausio 28 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą atmetė ir Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Tačiau įgyti nuosavybės teisę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne bet kokio statybos proceso padarinyje, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės norminių aktų reikalavimų, t. y. jeigu statybos procesas buvo teisėtas. Iš bylos duomenų matyti, kad namelių statybai nebuvo išskirtas žemės sklypas, nebuvo išduotas jų statybos leidimas ir jie nebuvo priimti kaip tinkami naudoti. Tokia statyba yra laikoma savavališka ir jos procese pastatyti objektai neturi būti teisiškai registruojami. Pirmoji ginčo poilsio namelių teisinė registracija atlikta 1992 m. birželio 19 d. A. J. vardu ne teisėtai užbaigto statybų proceso, o notarine tvarka patvirtintos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintoje Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijoje, galiojusioje iki 1996 m. rugpjūčio 23 d. (Žin., 1996, Nr. 92-1981) buvo nustatyta, kad statiniai su jiems skirtais žemės sklypais turi būti teisiškai registruojami. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad poilsio nameliai pastatyti savavališkai, jų teisinė registracija yra neteisėta, nes namelių pirkimo–pardavimo sandoris, sudarytas notarine forma, negali būti pagrindas teisinei registracijai atlikti. Tolesnė namelių teisinė registracija, atlikta keičiantis savininkams, netapo teisėta, nes iš neteisės teisė negalėjo atsirasti. Dėl to teismo sprendimas ir nutartis naikintini ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį tenkinti, panaikinant namelių teisinę registraciją ir įpareigojant atsakovus per šešiasdešimt dienų nusikelti ginčo namelius iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (CK 4.98 straipsnis). Šešiasdešimties dienų terminas nutarčiai įvykdyti nustatytinas atsižvelgiant į tai, kad atsakovams reikia laiko ne tik namelių nugriovimui (nuvežimui) pasiruošti ir juos nugriauti (nuvežti), bet ir surasti vietą jiems sandėliuoti. Patenkinus ieškovės reikalavimą dėl ginčo namelių, kaip savavališkai pastatytų, nusikėlimo, kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. 2009 m. spalio 23 d. Dėl garažo, komposto duobės ir tvoros (sklypų ribos)
Iš naujai suformuoto žemės sklypo Nr. 283-2 plano paaiškėjo, kad šio sklypo ribose yra atsakovei nuosavybės teise priklausančio garažo dalis, komposto duobė bei tvora. 2006 m. gruodžio 14 d. ieškovas per notarų biurą išsiuntė atsakovei ir jos sutuoktiniui pareiškimą iki 2007 m. sausio 15 d. geranoriškai perkelti žemės sklypus skiriančią tvorą ant tikrosios žemės sklypo ribos, tačiau į pareiškimą atsakovė nereagavo. Ieškovas, kreipdamasis į teismą, prašė įpareigoti atsakovę 1) perkelti savo lėšomis jai priklausančius statinius – garažą ir komposto duobę – nuo ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), trijų metrų atstumu per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 2) perkelti savo lėšomis statinį – tvorą nuo ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir atsakovei priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad, reikšdamas negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti tai, jog jis yra turto savininkas ir jo teisės yra pažeistos. Teismas byloje esančių įrodymų ir trečiojo asmens S. R., liudytojo J. A., J. F. parodymų pagrindu nustatė, kad, ieškovui įsigyjant sklypą, atsakovės žemės sklype tvora, žyminti jos sklypo ribą, jau buvo – sklypas buvo suformuotas 1995 m. kovo 29 d. patvirtinus suderintą žemės sklypo planą. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškovo apeliacinį skundą tenkino, panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir ieškinį tenkino. Taigi, tiek vindikacinio, tiek negatorinio ieškinio prigimtis ir paskirtis yra ginti daikto savininko pažeistas teises – nevaldantis savo turto savininkas reikalauja grąžinti neteisėtai valdomą turtą, pareikšdamas vindikacinį ieškinį, o kai savininkas siekia pašalinti nuosavybės teisės pažeidimą, nesusijusį su valdymo netekimu, pareiškia negatorinį ieškinį. Žemės sklypo savininkas, kilus ginčui dėl ribos su greta esančiu žemės sklypu, turi teisę kreiptis į teismą dėl žemės sklypų ribų nustatymo. Sprendžiant šiuos ginčus, gali būti keičiamos sklypų ribos, konfigūracija, tačiau nė vienas tokiu būdu performuotas sklypas plotu negali skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo (CK 4.45 straipsnis). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, žemės sklypo savininkui pareiškus negatorinį ieškinį ir nepareiškus reikalavimo dėl žemės sklypo ribų nustatymo, teismas negali spręsti nuosavybės teisių į ginčytiną žemės sklypo plotą bei nustatinėti kaimyninių žemės sklypų ribų. Ieškovas, laikydamas save žemės, kurioje stovi kasatorės statiniai, savininku, pareiškė negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis) ir prašė įpareigoti kasatorę perkelti savo statinius nuo jam priklausančios žemės. Reikšdamas tokį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra tos žemės sklypo dalies savininkas ir kad kasatorė pažeidė jo teises. Tuo tarpu, minėta, byloje nustatyta, kad ieškovas ir kasatorė nuosavybės teise valdo žemės sklypus, kurių kiekvieno dydis yra 0,2500 ha. Šių sklypų ribos buvo išmatuotos ir kadastriniai matavimai įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Ieškovui perkant 1999 m. sklypą jo ribos buvo žinomos. Kasatorė nuo bylos nagrinėjimo pradžios teigia, kad perkėlus statinius jos sklypas sumažės, t. y. teigia, kad esama tvora yra gretimų sklypų riba ir ji riboja jos 0,2500 žemės sklypą; tokia riba įregistruota nekilnojamojo turto registre. Taigi pirmosios instancijos teismas, taikydamas aptartas teisės normas ir formuojamą teismų praktiką, pagrįstai nustatė, kad yra kilęs bylos šalių ginčas dėl žemės sklypo ribų, t. y. dėl nuosavybės teisės į žemę įgyvendinimo, nepažeidžiant kitų asmenų teisių į žemę ir, siekiant išspręsti šią problemą, reikia išspręsti žemės sklypų ribų nustatymo teisėtumo klausimą, kurio ieškovas savo ieškinyje nekelia. Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis išvadomis, naikina apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. 2008 m. lapkričio 17 d. Dėl pardavimo iš varžytinių Vykdomojoje byloje dėl priverstinio skolos išieškojimo iš trečiojo asmens V. B. turto išieškotojo Visagino savivaldybės tarybos naudai antstolis atliko šiuos vykdymo veiksmus: 1) 2005 m. spalio 14 d. areštavo pastatą, esantį duomenys neskelbtini, ir jį įvertino 140 000 Lt; 2) 2005 m. lapkričio 29 d. paskelbė pirmąsias pastato varžytynes už pradinę 112 000 Lt kainą; 3) pirmosioms varžytynėms neįvykus (nedalyvavo nė vienas pirkėjas) 2005 m. lapkričio 29 d. pasiūlė išieškotojui pasiimti neparduotą iš varžytynių pastatą už pradinę kainą; 4) išieškotojui atsisakius paimti pastatą, 2005 m. gruodžio 6 d. paskelbė antrąsias pastato varžytynes už pradinę 84 000 Lt kainą; 5) 2006 m. sausio 11 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu pardavė pastatą atsakovui UAB „Eldermonta“ už 87 360 Lt ir pirkėjas visą sumą už nupirktą turtą sumokėjo 2006 m. sausio 12 d.; 6) 2006 m. vasario 27 d. išsiuntė teismui tvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą. 2006 m. kovo 6 d. teisėjas rezoliucija patvirtino varžytynių aktą. 2005 m. spalio 6 d. Vilniaus apygardos teisme buvo priimtas ieškinys dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. 2005 m. spalio 12 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi areštavo ieškovo įmonės ir įmonės savininkės – trečiojo asmens V. B. turtą. Turto arešto aktas viešame registre buvo įregistruotas 2005 m. gruodžio 2 d. 2006 m. sausio 30 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria sustabdė areštuoto turto realizavimą, t. y. sustabdė 2006 m. sausio 11 d. turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo procedūrą. 2006 m. sausio 30 d. teismas informavo antstolį apie tai, kad 2005 m. spalio 6 d. priimtas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovo įmonei ir išsiuntė jam vykdyti teismo 2006 m. sausio 30 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. 2006 m. vasario 14 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą. Šios nutarties nuorašą antstolis gavo 2006 m. kovo 6 d. 2006 m. kovo 6 d. aktu ieškovo bankroto administratorius perėmė iš trečiojo asmens pastatą, esantį duomenys neskelbtini. Ieškovas teigė, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas prieštarauja imperatyviosioms Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) normoms. Bankroto byloje teismas nutartimi sustabdė ginčo pastato realizavimą, t. y. sustabdė varžytynių akto tvirtinimo procedūrą. Šią teismo nutartį antstoliui buvo pavesta vykdyti skubiai. Nepaisant to, antstolis išsiuntė turto pardavimo iš varžytynių aktą teismui tvirtinti, o gautus pinigus už parduotą turtą pervedė ieškovui. Turto pardavimo iš varžytynių aktą teismas patvirtino tuo metu, kai jau buvo įsiteisėjusi teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, o ginčo pastatas perduotas ieškovo bankroto administratoriui. Pastatas varžytynėse parduotas už daug mažesnę, nei jo rinkos vertė, kainą. Jeigu turtas būtų realizuojamas pagal Įmonių bankroto įstatymą, tai bankroto administratorius šį parduotų už daug didesnę kainą. Dėl to ieškovui padaryta turtinė žala. Ji atsirado dėl neteisėtų antstolio ir teisėjo veiksmų. Už padarytą žalą jie atsako solidariai. Ieškovas prašo: 1) pripažinti negaliojančiu 2006 m. sausio 11 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr.0049/05/01622, pagal kurį buvo perleistas turtas (pastatas), esantis duomenys neskelbtini; 2) taikyti restituciją – pastatą perduoti ieškovo kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, o iš ieškovo atsakovui UAB „Eldermonta“ priteisti 87 360 Lt; 3) jeigu teismas pripažintų, kad atsakovas UAB „Eldermonta“ yra sąžiningas įgijėjas, tai priteisti iš atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ ir Lietuvos valstybės 363 005 Lt žalos atlyginimo lygiomis dalimis; nepakakus draudimo išmokos žalai atlyginti, draudimo išmokos ir faktinės žalos dydžio skirtumą priteisti iš antstolės N. D.
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. birželio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: ieškinį patenkino iš dalies ir pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento turto pardavimo iš varžytynių aktą; ieškinio dalį dėl restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Jeigu turtas realizuotas varžytynėse antstoliui ar teismui pažeidžiant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, tai taikomas CK 1.80 straipsnis ir teismo ex officio sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas taikė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį ir pripažino turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, todėl darytina išvada, kad nepažeidė ĮBĮ nuostatų, o kasacinio skundo argumentai dėl nurodytų ĮBĮ nuostatų pažeidimo yra teisiškai nepagrįsti. Pagal CPK 725 straipsnio 6 dalį turtas laikomas parduotas, kai įsiteisėja teismo nutartis, kuria patvirtintas varžytynių aktas. Tik teisėjo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (CPK 725 straipsnio 8 dalis). Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad antstolio veiksmai – turto pardavimo iš varžytynių akto perdavimas tvirtinti teismui – nelaikytini turto realizavimu. Dėl to šiuo atveju neteisėtus, prieštaraujančius ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktui, 3 daliai veiksmus atliko teisėjas, nes patvirtino turto pardavimo iš varžytynių aktą esant priimtai teismo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo po pareiškimo iškelti bankroto bylą skolininkui gavimo teisme ir įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėjui tvirtinant varžytynių aktą turėjo būti vadovaujamasi ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, jog nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu priklausė tik bankroto administratoriui, ir šio straipsnio 2 dalies nuostata – kad visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šią nuostatą, yra negaliojantys nuo jų sudarymo. Sandorį pripažinus negaliojančiu ar turtą gavus neteisėtai dėl niekinio sandorio įvykdymo restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos taisykles (CK 1.80 straipsnio 3 dalis), o ne vykdoma vindikacija. Jeigu varžytynės pripažįstamos negaliojančiomis dėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies pažeidimo, tai pagal CK 1.80 straipsnio 3 dalį ir 6.145 straipsnio 1 dalį yra taikoma restitucija. Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad, vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Iš to išplaukia, kad, pripažinus pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas, bet ne asmens sąžiningumas, yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sąžiningumas yra vienas iš aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo tiesiogiai taikė CK 4.96 straipsnį, o ne analizavo asmens sąžiningumo reikšmės taikant CK 6.145 straipsnio 2 dalį ir 6.146 straipsnį kartu su kitomis svarbiomis bylos aplinkybėmis, taip pažeidė šias materialinės teisės normas. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką vienas iš kriterijų, pagal kurį antstolis gali nustatyti areštuojamo turto vertę, yra Nekilnojamojo turto registro pažymėjime nurodyta turto vertė, nors rinkos vertė nesutapatinama su pažymėjime nurodyta turto verte, nes gali jos neatitikti turto areštuoto akto surašymo dieną. Padarytų teisės normų pažeidimų kasacinis teismas pats negali pašalinti, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3, 4 dalys). Kai turtas neteisėtai parduotas iš varžytynių, tai turi būti sprendžiama, kas padarė žalą ir kam, kokiais pagrindais taikoma civilinė atsakomybė. Civilinės atsakomybės sąlygos yra žala, kaltė, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Žala – prarasto turto vertė, kuri gali būti varžytynėse parduoto negalimo restitucijos būdu natūra atgauti turto vertės ir varžytynėse gautos kainos skirtumas. Neteisėti veiksmai – varžytynių organizatorių, vykdytojų ar varžytynių rezultatų tvirtintojų teisinės pareigos pažeidimas, dėl kurio atsirado žala. Sprendžiant klausimą, kieno neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala realizuojant turtą varžytynėse, reikia atsižvelgti į tai, kad turtas varžytynėse laikomas parduotu, kai varžytynių aktą patvirtina teismas. Kaltė – asmens atsargumo, atidumo, apdairumo stoka. Byloje turi būti nustatyta, ar asmenų, vykdžiusių turto pardavimą iš varžytynių, veiksmai atitiko šiuos reikalavimus, t. y. ar antstolis šiuo atveju atliko visus būtinus CPK ir ĮBĮ nustatytus veiksmus, ir ar tinkamai veikė teismas, tvirtindamas varžytynių rezultatus. Galimais antstolio neteisėtais veiksmais, parduodant turtą mažesne kaina, padaryta žala gali būti nustatoma kaip skirtumas tarp parduoto iš varžytynių turto rinkos vertės, kuri būtų gauta, jeigu antstolis nebūtų padaręs pažeidimų, ir faktiškai gautos kainos. Numatoma gauti už parduodamą varžytynėse turtą kaina pagal savo prigimtį yra spėjamojo pobūdžio ir negali būti konkrečiai įrodoma. Ją nustato teismas. Teismui turi būti pateikti duomenys, kokią parduodamo turto kainą būtų galima realiai gauti. Jeigu teismas prieitų prie išvados, kad turto pardavimo kaina neatitiko CPK 602 straipsnio 6 punkto reikalavimų ir dėl to ieškovui padaryta žalos, tai turi būti taikoma CK 6.249 straipsnio 1 dalis ir nustatytas padarytos žalos dydis. Spėjamą tinkamą kainą teismas gali nustatyti pagal analogiškų sandorių kainą, turto pardavimo vėlesnę kainą (pvz., jei po varžytynių per neilgą laiką esant stabiliai rinkai turtas buvo parduotas), turto vertinimo ataskaitų, registro pažymėjimų, vertinimų ir kitus duomenis. Vertindamas konkrečius įrodymus teismas gali remtis tais duomenimis, kurie yra informatyviausi, labiausiai panašūs į parduodamą objektą. Jeigu tokių duomenų nepakanka, tai teismas, vadovaudamasis visapusiškumo principu, gali pareikalauti šalių pateikti papildomus įrodymus. 2009 m. gruodžio 21 d. Dėl išlaidų namo remontui grąžinimo Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą bei atsiskaitymus grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, aiškinimo ir taikymo. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų 62 457 Lt nuostolių atlyginimo bei 1000 Lt rankpinigių iš atsakovės A. M. Jie nurodė, kad 2006 m. liepos 5 d. su atsakove A. M. sudarė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), abiejų atsakovų paveldėto po J. R. mirties, preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad namą pirks už 10 000 Lt. Apie tai, kad ½ dalis gyvenamojo namo paveldėta atsakovo A. R., ieškovai teigia nežinoję. Pagal šią sutartį ieškovai atsakovei A. M. sumokėjo 1000 Lt avanso; atsakovė leido ieškovams savo lėšomis atlikti gyvenamojo namo rekonstrukciją ir remontą. Ieškovai namo rekonstrukcijai ir remontui išleido 62 457 Lt. Atsakovams tarpusavyje nesusitarus dėl gyvenamojo namo pardavimo, pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ir ieškovams atsirado nuostolių dėl namo rekonstrukcijai ir remontui išleistų lėšų. Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinys tenkintas. Atsakovai, paveldėto turto nepasidaliję, valdo jį lygiomis dalimis. Kadangi ieškovai buvo sąžiningi namo valdytojai nuo 2006 m. liepos 5 d., tai teismas sprendė, kad jie turi teisę reikalauti atlyginti padarytas namo pagerinimo išlaidas iš abiejų atsakovų.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 16 d. nutartimi Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimas pakeistas iš dalies: ieškovams iš atsakovų priteista suma sumažinta iki 43 837 Lt; ji priteista iš kiekvieno atsakovo lygiomis dalimis (po 21 918, 50 Lt). Teisėjų kolegija nurodė, kad solidarioji atsakovų atsakomybė neatsiranda, nes jai atsirasti nėra CK 6.66 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų pagrindų. Ieškovų lėšomis pagerintas nekilnojamasis turtas atsakovams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl jie savarankiškai atsako ieškovams už atliktus pagerinimus. Vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštiems reikalavimams atmesti. Abu atsakovai priėmė palikimą ir yra paveldėto turto savininkai nuo 2006 m. birželio 13 d., nes paveldėjimą reglamentuojančias teisės normas palikimo priėmimas veikia retroaktyviai: palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui ne nuo palikimo priėmimo, o nuo jo atsiradimo momento, t.y. palikėjo mirties. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvardyti ginčo materialiniai santykiai tarp ieškovų ir kasatoriaus kvalifikuotini kaip atsiskaitymai grąžinus savininkui turtą iš neteisėto svetimo valdymo, todėl ginčo sprendimui taikytinos savininko teisų gynimą reglamentuojančios daiktinės teisės normos, inter alia, CK 4.97 straipsnis. Savininko nuosavybės teisė gali būti ribojama tik įstatymu, laikantis būtinumo ir proporcingumo reikalavimų (CK 4.93 straipsnis). Teisė valdyti daiktą, jį naudoti ir juo disponuoti priklauso išimtinai jo savininkui; daikto perleidimas, perdavimas faktiškai valdyti ar naudotis be jo savininko valios yra neteisėtas. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta savininko teisių garantija - teisė išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacijos teisė), pagal CK 4.98 straipsnį savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (negatorinio ieškinio teisė). Atsiskaitymai tarp savininko ir neteisėto daikto valdytojo vykdomi CK 4.97 straipsnio nustatytomis sąlygomis. Atsiskaitymų tarp neteisėto valdytojo ir išreikalavusio daiktą savininko apimtį lemia neteisėto valdytojo sąžiningumas ar nesąžiningumas. Tai, sąžiningas ar nesąžiningas valdymas, vertinama pagal bendruosius objektyvųjį ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijus: asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas, yra laikomas nesąžiningu valdytoju; atitinkamai asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas, yra laikomas sąžiningu valdytoju (CK 4.97 straipsnio 1 dalis). Jeigu neteisėtas valdytojas nesąžiningas, savininkas, turi teisę reikalauti: grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias šis asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką; neteisėtas nesąžiningas valdytojas savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos (CK 4.97 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu valdytojas sąžiningas, savininkas turi teisę išreikalauti visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą; neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos; neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytas dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu jos gali būti atskirtos nesužalojant daikto, jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerinimo padarytas išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas (CK 4.79 straipsnio 1, 3 dalys). Skirtingai nuo atsiskaitymų nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo atveju, net ir sąžiningas neteisėtas valdytojas gali reikalauti ne svetimo daikto pagerinimo išlaidų vertės, o tik tos jų sumos, kuria padidėjo daikto vertė. Tai reiškia, kad esminę reikšmę turi ne tai, kiek lėšų asmuo įdėjo į svetimą daiktą, o tai, kiek dėl tų įdėjimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas. Prievolei dėl nepagrįsto turto gavimo ar praturtėjimo atsirasti būtinas sąlygų visetas: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais; 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami ieškovų ir kasatoriaus ginčą, padarė materialinių įstatymų taikymo klaidų, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), dėl to skundžiama apeliacinio teismo nutarties dalis panaikinama ir ši bylos dalis grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas turi ištirti nutartyje įvardytas reikšmingas atsiskaitymams grąžinus daiktą iš svetimo neteisėto valdymo aplinkybes ir atitinkamai įvertinti ieškovų reikalavimų pagrįstumą. 2010 m. liepos 2 d. Dėl šiltnamio ir atraminės sienelės Šalių – kaimyninių žemės sklypų savininkų – ginčas kilo dėl atsakovo V. B. pastatytų šiltnamio ir atraminės sienelės statybos teisėtumo ir ieškovų teisių bei interesų pažeidimo. Ieškovai teigia, kad atsakovas V. B., kurio žemės sklypas ribojasi su jų žemės sklypais, pastatė ant bendros sklypų ribos inžinerinį statinį – atraminę sienelę, taip pat stacionarų šiltnamį, nesilaikydamas aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (toliau – STR 1.01.07:2002) 1 priede nustatytų atstumų nuo kaimyninių, t. y. ieškovų, žemės sklypų, o atraminę sienelę – ir leistino aukščio reikalavimų. Atsakovas neprašė rašytinių ieškovų sutikimų, be to, neturi supaprastinto atraminės sienelės projekto. Ieškovai V. O. ir V. Č. nurodė, kad jų sklypų dalys (apie 3 m pločio), kurios ribojasi su atramine sienele, iki gegužės mėn. vidurio būna įšalusios ir dėl to neįmanoma sodinti augalų, o vasarą visą laiką būna šešėlis, kenkiantis augalams. Remdamiesi CK 4.103 straipsniu, ieškovai prašė pripažinti neteisėta atsakovo V. B. žemės sklype Trakuose, Statybininkų g. 5A, esančių šiltnamio ir atraminės sienelės, kuri ribojasi su ieškovų žemės sklypais, statybą; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį dėl nurodytų šiltnamio ir atraminės sienelės pripažinimo tinkamais naudoti, taip pat šių statinių teisinę registraciją; įpareigoti atsakovą V. B. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti nurodytus šiltnamį ir atraminę sienelę. Trakų rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje yra kilęs dėl savininko teisių gynimo nuo galimų pažeidimų, todėl ieškovai turi įrodyti, kaip konkrečiai pažeistos jų teisės. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. sausio 4 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo dalyko bylose, kuriose kaimyninių sklypų savininkai nesutaria dėl statybų viename iš sklypų, yra nevienoda: vienose kasacinėse bylose išaiškinta, kad kaimyninio sklypo savininkas, prieštaraujantis dėl statybų, nukrypstant nuo teisės aktuose nustatytų atstumų, neprivalo motyvuoti atsisakymo duoti sutikimą, t. y. įrodyti, kad tokios statybos sukels (sukelia) jam neigiamų padarinių, kitose – kad atsisakymas duoti sutikimą turi būti protingai motyvuotas ir
1.
pagrįstas, be to, prieštaraujantis statyboms asmuo turi įrodyti, kad statybos sukels (sukelia) jam neigiamų padarinių, nes tokie asmenys neįgalioti prižiūrėti, kaip laikomasi statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Konstatavusi būtinumą suvienodinti kasacinio teismo praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad tuo atveju, kai reikalavimas reiškiamas, remiantis CK 4.103 straipsnio 2 dalimi, ir statybos teisėtumas ginčijamas teisės aktų reikalavimų pažeidimo pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t. y. kaimyninio sklypo savininkas turi įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami, tačiau neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas jo subjektinės teisės, garantuojamos tuo teisės aktu, pažeidimu. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad būtina skirti negatorinį ieškinį, reiškiamą CK 4.99 straipsnio pagrindu siekiant apginti žemės sklypo savininko daiktinę teisę, ir ieškinį dėl neteisėtų statybų padarinių pašalinimo, reiškiamą CK 4.103 straipsnio 2 dalies pagrindu siekiant apginti viešosios teisės aktų garantuojamas teises: pirmuoju atveju įrodinėjimo dalykas yra neigiamas neleistinas poveikis žemės sklypui ar jame esantiems pastatams, o antruoju, minėta, – vien teisės aktų reikalavimų pažeidimas. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 4.103 straipsnio 1 dalį ir pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Be to, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad kasatoriai, norėdami įrodyti savo teisių pažeidimą, turėjo nuginčyti statybos leidimą, netinkamai taikė CK 4.103 straipsnį 1 dalį, nepagrįstai išplėtė įrodinėjimo dalyką ir pažeidė dispozityvumo principą, neatsižvelgdamas į tai, kad kasatoriai prašė pripažinti atsakovo statinių statybą neteisėta, tačiau jie neturi pareigos kontroliuoti už statybos priežiūrą atsakingų valstybės institucijų veiklos ir ginčyti visų jų priimamų aktų, siekdami apginti savo pažeistas teises, kurias jie turi galimybę apginti kitomis priemonėmis. Civilinės teisės subjektai turi lygias teises savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, todėl tuo atveju, kai kaimyninio sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti. Statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teisės aktuose nustatytų atstumų pažeidimas kvalifikuojamas kaip gretimo sklypo savininko teisių, įtvirtintų teisės aktuose, pažeidimas. Kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai nukrypimas nuo teisės aktuose nustatytų atstumų yra nedidelis palyginti su viso privalomo atstumo dydžiu, ir nepažeidžia minimalių atstumų nustatymo viešųjų tikslų, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, jis gali būti pripažintas pažeidimu, nelemiančiu statybos neteisėtumo. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr.184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 nuostatas, darydami išvadą, kad norminių statybos teisės aktų reikalavimų nesilaikymas savaime nepatvirtina, kad pažeidžiamos kaimyninio žemės sklypo ar jame esančio statinio savininko teisės. Minėta, kad, reikalaujant pripažinti statybą neteisėta, nereikia įrodyti šios statybos neigiamų padarinių (kurie ir gali būti trunkamojo pobūdžio), o tik patį pažeidimo faktą, kuris tiksliai apibrėžiamas statinio statybos laiku. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas kasatorių reikalavimams dėl atraminės sienelės statybos pripažinimo neteisėta pasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taigi ir iki ieškinio pareiškimo, ši aplinkybė yra pagrindas atmesti reikalavimą dėl atraminės sienelės statybos pripažinimo neteisėta ir išvestinius reikalavimus (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl išplėstinė teisėjų kolegija nepasisako dėl šių reikalavimų pagrįstumo. Vadovaujantis STR 1.01.07:2002 1 priedo normomis, nagrinėjamos bylos atveju atstumas nuo šiltnamio statytojo (atsakovo) sklypo šiaurinėje pusėje iki kasatorių sklypo ribos turi būti 3 m, tačiau bylą nagrinėjusių teismų nustatyta ir atsakovas neginčija fakto, kad šiltnamis pastatytas pažeidžiant šį reikalavimą (0,6 m atstumu), be to, atsakovas net neprašė kasatorių sutikimo dėl atstumo sumažinimo. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo šiltnamis pastatytas, pažeidžiant imperatyviuosius normatyvinio statybos techninio dokumento (STR 1.01.07:2002) reikalavimus ir kasatoriams šio teisės akto garantuojamas teises. Šis pažeidimas, vadovaujantis CK 4.103 straipsnio 1 dalimi, yra teisinis pagrindas kvalifikuoti šiltnamio statybą neteisėta. Pripažinus šiltnamio statybą neteisėta, taikytinos CK 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos. Kadangi šiltnamio neįmanoma pertvarkyti taip, kad būtų išlaikytas teisės aktų nustatytas atstumas iki kasatoriaus V. O. sklypo ribos, šis turi būti nugriautas (CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Konstatavus, kad atsakovo šiltnamis pastatytas, pažeidžiant imperatyviuosius statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ir turi būti nugriautas, naikintina ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto dalis dėl šiltnamio pripažinimo tinkamu naudoti, taip pat šio statinio teisinė registracija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutarties dalį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuriomis atmesti ieškovų V. O. ir V. Č. reikalavimai pripažinti šiltnamio, (duomenys neskelbtini), statybą neteisėta, pripažinti neteisėta ir panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (100)-l 1.73.-09 dalį dėl šiltnamio pripažinimo tinkamu naudoti, pripažinti jo teisinę registraciją negaliojančia, įpareigoti atsakovą V. B. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šiltnamį nugriauti ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.Dėl šios dalies reikalavimų priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies, paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.
23 tema Valdymas. Servitutas, uzufruktas, užstatymo teisė, ilgalaikė nuoma. Valdymas. Servitutas, uzufruktas, užstatymo teisė, ilgalaikė nuoma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2007; nutartis paskelbta biuletenyje “Teismų praktika” Nr. 28 Ginčo esmė: Ieškovas nurodė, kad žemės ūkio paskirties sklypą nuo 150 m atstumu esančio ežero, kurio pakrantėje yra ieškovo pastatyti stalas ir suolai, į ežerą nutiestas lieptas ir įrengta maudykla, skiria atsakovo žemės sklypas. Todėl ieškovas prašė teismo nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis 1 m pločio pėsčiųjų taku atsakovui priklausančiame žemės sklype. Teismai ieškinį patenkino. LAT konstatuoja: LAT konstatavo, kad nuolat savo žemės sklype gyvenančiam ieškovui galimybė prieiti prie ežero prieš 15 m.
2.
3.
susiformavusiu pėsčiųjų taku žemės sklype, kuris šiuo metu priklauso atsakovui, yra labai reikšminga tinkamo naudojimosi ieškovo turima nuosavybe bei jo žemės sklypo kaimynystėje esančiu ežeru sąlyga, kas pateisina kito savininko teisių ribojimą. Nors atsakovo žemės sklypui jau buvo nustatytas servitutas, leidžiantis neapibrėžtam subjektų ratui privažiuoti prie ežero pakrantės ir ja naudotis, tačiau ieškovo padėtis iš esmės skiriasi nuo padėties ir poreikių visų kitų asmenų, kurie gali poilsiui patekti prie ežero, naudodamiesi šiuo servitutu. Todėl teismų nustatytas atsakovo sklypui 0,02 ha ploto servitutas ieškovo poreikiui tinkamai naudotis viešpataujančiuoju daiktu užtikrinti nelaikytinas atsakovo teisių ribojimu, pažeidžiančiu proporcingumo bei abiejų savininkų interesų pusiausvyros principus. LAT teismų sprendimą ir nutartį paliko nepakeistus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; nutartis paskelbta biuletenyje “Teismų praktika” Nr. 31 Ginčo esmė: Teismo sprendimu buvo nustatytas kelio servitutas, pagal kurį atsakovei buvo suteikta teisė važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku per ieškovui priklausančio sklypo dalį. Ieškovas teismo prašė priteisti iš atsakovės 20 000 Lt vienkartinę kompensaciją dėl kelio servituto nustatymo, įskaitant į ją 5806,14 Lt išlaidų dėl būsimo kelio įrengimo, bei 40 000 Lt nuostolių, atsiradusių dėl žemės sklypo vertės sumažėjimo nustačius kelio servitutą. Teismai ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 3000 Lt vienkartinę kompensaciją dėl kelio servituto nustatymo. Ieškovas pateikė kasacinį skundą. LAT konstatuoja: LAT pažymėjo, kad nors servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami (CK 6.246 str. 3d., CK 4.129 str., LAT bylos Nr. 3K-3-315/2007, Nr. 3K-3-468/2008). Pagrindai atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servituto nustatymo, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu – tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymu. Nuostoliai dėl servituto nustatymo gali pasireikšti kaip daikto nuvertėjimas dėl servituto nustatymo, asmens išlaidos, padarytos dėl servituto nustatymo, arba būsimos išlaidos, kurias dėl to ateityje būtina daryti (CK 4.10 str., CK 6.249 str.). Nagrinėjamu atveju tarnaujančiojo daikto savininkas dėl kelio servituto nustatymo turėjo pertvarkyti dalį savo žemės sklypo ir numatyti bei įrengti kitą vietą automobiliui statyti, nes kelio servituto vietoje to daryti negalėjo. Be to, teismai turėjo įvertinti servituto ir viso žemės sklypo dydį bei galimybes toliau naudotis tarnaujančiuoju sklypu. Kadangi šios aplinkybės nebuvo ištirtos, darytina išvada, jog teismai nevisapusiškai išanalizavo turto nuvertėjimo aspektus ir taip pažeidė CPK 185 str. LAT perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-959/2003 Ginčo esmė: Ieškovės nurodė, kad iš trečiojo asmens lygiomis dalimis pirko trijų kambarių butą. Buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo patvirtinta notaro ir įregistruota nekilnojamojo turto registre. Po kelių mėnesių ieškovės sužinojo, kad jų įsigytame bute gyvena ir yra registruota atsakovė ir jos nepilnametis sūnus. Atsakovė jos buvusiam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute buvo įregistruota 1994 m, o 1995m. butas dovanojimo sutartimi perėjo trečiojo asmens nuosavybėn. Ieškovės 2000 m. rugsėjo 27 d. išsiuntė atsakovei raginimą per tris mėnesius atlaisvinti ginčo gyvenamąją patalpą ir išsikelti iš buto, tačiau atsakovė atsisakė geranoriškai tą padaryti ir toliau prieš jų valią naudojasi ginčo butu, tuo pažeisdama, jų, buto savininkų, teisę disponuoti jiems nuosavybės teise priklausančiu butu. Ieškovės prašė iškeldinti atsakovę ir jos sūnų iš jiems nuosavybės teise priklausančio buto. LAT konstatuoja: Uzufrukto nustatymas ir nepilnamečio vaiko teisės gynimas (CK 4.147 str., 3.3 str.) yra teisės klausimai, o konkrečiai imant – kokios teisės išlieka buto savininko šeimos nariams, gyvenusiems bute panaudos sutarties pagrindu, kai nuosavybės teisė į butą pereina kitiems asmenims. Ieškovai šioje byloje pareiškė reikalavimą iškeldinti atsakovus iš buto, t.y. reikalavimą ginti pažeistą daiktinę teisę (1964 m. CK 147 str., CK 4.98 str.). LAT nurodė, kad atsakovai bute teisėtai apsigyveno kaip buto savininko šeimos nariai ir bute toliau teisėtai gyvena, negalima laikyti, kad atsakovai pažeidžia ieškovų nuosavybės teises. Nuosavybės teisės į butą perėjimas trečiajam asmeniui dovanojimu, o vėliau ieškovams – pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, savaime nepanaikina atsakovų teisės naudotis butu, kuriuo jie iki buto savininko mirties teisėtai naudojosi. Taigi atsakovai ieškovų pareikštu pagrindu negali būti iškeldinti iš buto, jie turi teisę naudotis butu savo poreikių į gyvenamąją patalpą tenkinimo tikslu ir šia teise atsakovai gali naudotis iki, jų manymu, reikalingo termino, kaip antai: iki įsigis kitą gyvenamąją patalpą ar ja bus aprūpinti (CK 1.117 str. 2 d.). Tačiau tokios nuosavybės su suvaržymu turėjimas ir jos išlaikymas negali būti nuostolingas pačiam turto savininkui – ieškovėms, todėl atsakovė, o vėliau jos sūnus, tapęs pilnamečiu negali būti atleidžiami nuo CK 6 knygos XXXII skyriuje nustatytų panaudos gavėjo pareigų bei nėra apsaugoti nuo ieškovių, kaip panaudos davėjų, teisės nutraukti panaudos sutartį esant sutarties pažeidimo atvejams, numatytiems CK 6.641 straipsnio 1 ir 2 dalyse. LAT nustatė nepilnamečiui atsakovės sūnui panaudos uzufruktą į ieškovėms nuosavybės teise priklausantį butą.
25 tema HIPOTEKA. ĮKEITIMAS. DAIKTO SULAIKYMAS. SEMINARAS NR. XXIV HIPOTEKA. ĮKEITIMAS. DAIKTO SULAIKYMAS Civilinė byla Nr. 3K-3-1151/2003 m. I. Ginčo esmė Kreditorius AB Lietuvos žemės ūkio bankas (dabartinis pavadinimas – AB bankas “NORD/LB Lietuva”) nurodė, kad pagal 1995 m. liepos 4 d. kredito sutartį R.Samulionienei buvo suteikta 50 000 Lt paskola, kurią skolininkė įsipareigojo grąžinti 2005 m. liepos 1 d. Papildomas susitarimas sudarytas 2000 m. spalio 9 d., kuriuo iki tol negrąžinta 44 000 Lt suma buvo išdėstyta patikslintais terminais. Kadangi skolininkė nemoka dalinių įmokų, kreditorius prašė priverstinai išieškoti visą skolą prieš terminą iš skolininkės R.Samulionienės įkeisto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, vienašališkai nutraukus kredito sutartį. Hipotekos skyriaus prie Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos teisėja 2003 m. balandžio 4 d. nutartimi atmetė kreditoriaus prašymą. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. birželio 3 d. nutartimi Hipotekos skyriaus prie Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2003 m. balandžio 4 d. nutartį paliko nepakeistą. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Hipotekos kreditoriaus teisė nukreipti savo reikalavimo patenkinimą į įkeistą turtą, kai skolininkas negrąžina eilinės paskolos sumos dalies ir kreditorius reikalauja grąžinti visą likusią sumą prieš terminą, yra teisės klausimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto atsiranda, jeigu įkeitimo sutartyje nustatytu terminu skolininkas nevykdo prievolės grąžinti skolą arba nepilnai tokią prievolę įvykdo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, 4.216 straipsnis). Įkeitimo teisės reikšmė pasireiškia tuomet, kai skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrinto reikalavimo, kreditorius nukreipia reikalavimą į įkeistą objektą. Tokią nukreipimo teisę kreditorius įgyja, kai skola negrąžinama suėjus grąžinimo terminui. Be to, teisę reikalauti patenkinti hipoteka ar įkeitimu apsaugotą reikalavimą prieš terminą, numatytą įkeitimo sutartyje, hipotekos kreditorius turi įstatyme ir sutartyje numatytais atvejais. Teisę reikalauti patenkinti hipoteka ar įkeitimu apsaugotą reikalavimą prieš terminą numato CK 4.196 straipsnis ir 4.216 straipsnio 2 dalis. Šios įkeitimo teisės ypatumus nustatančios teisės normos numato pagrindą reikalavimo patenkinimui prieš prievolės įvykdymo termino pasibaigimą, tačiau toks pagrindas neapima prievolės dalies neįvykdymo. Šių specialių normų paskirtis - apsaugoti kreditoriaus teisėtus interesus ir suteikti jam teisę gauti patenkinimą iš įkeisto turto anksčiau, nei pasibaigia pagrindinės prievolės įvykdymo terminas, atsiradus grėsmei dėl įkeisto turto sumažėjimo, praradimo ar įkeitimo teisės subjekto atžvilgiu įvykus įvykiui, galinčiam pakenkti kreditoriaus interesams (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens bankrotas). Akivaizdu, kad tokią kreditoriaus teisę nulemia pasikeitimas įkeitimo teisėje, o ne pagrindinėje prievolėje. Hipotekos ir įkeitimo teisinius santykius reglamentuojančios normos turi būti aiškinamos taip, kad užtikrintų ne tik kreditoriaus interesų gynimą, bet ir įkaito davėjo teisių apsaugą, ypatingai, kai įkaito davėjas yra ne skolininkas, bet trečiasis asmuo. Nors įkeitimo teisė, kaip papildoma (aksesorinė) prievolė, susijusi su pagrindine prievole, skirta pastarosios tinkamam įvykdymui užtikrinti, visgi ši prievolė yra atskira. Įkeitimo sutarties šalys įgyja tokias konkrečias teises ir pareigas, kokios nustatytos sutartimi ar įstatymu. Sutarties laisvės principas ir draudimas šaliai vienašališkai keisti sutarties sąlygas užtikrina, kad įstatymui nenustatant sutarties šaliai kokios nors pareigos ir dėl jos nesutarus pačioms sutarties šalims, kita šalis neturi pagrindo reikalauti tokią pareigą įvykdyti. Dėl šios priežasties įkaito davėjas įkeistu turtu pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrina tik tokiomis sąlygomis, kokias nustato įkeitimo sutartis. Kolegija konstatuoja, kad jei hipotekos lakšte ar įkeitimo sutartyje (lakšte) nenumatyta kitaip, įkeitimo teisės normos, nustatančios kreditoriaus teisę kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto, nenumato tokios teisės atsiradimo, skolininkui nustatytu terminu neįvykdžius etapinio skolos grąžinimo, jeigu netinkamai vykdant paskolos grąžinimą dalimis, paskolos sutartis nėra nutraukta. Kadangi hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto susijusi su įstatymo nuostatomis dėl sutartinių santykių, skolininko ir kreditoriaus teisių bei pareigų pasibaigimu, tai CK 4.192 straipsnio 1 dalis ir CK 4.216 straipsnio 1 dalis gali būti taikomos hipotekos kreditoriui ir tais atvejais, kai pasibaigia pagrindinę prievolę numatanti sutartis, ją nutraukiant vienašališkai. Pagrindinę prievolę nustatanti sutartis (nagrinėjamoje byloje - kredito sutartis) turi būti nutraukta iki kreipiantis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Tokios sutarties nutraukimas yra pagrindas kreditoriaus teisei kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto atsirasti CK 4.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukiant. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, n u t a r i a: Hipotekos skyriaus prie Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjos 2003 m. balandžio 4 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistomis. Civilinė byla Nr. 3K-3-294/2009 I. Ginčo esmė Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių hipotekos objektą aiškinimo ir taikymo. Pareiškėjai (kreditoriai) kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrių, prašydami leisti įkeistus daiktus, t. y. žemės sklypą, esantį ir jame esantį nebaigtą statyti dvibutį gyvenamąjį namą, parduoti iš varžytynių už skolą ir išieškoti iš skolininko R. D. kreditoriui A. F. 105 000 Lt skolos bei 12 810 Lt delspinigių ir 123 Lt žyminio mokesčio, iš viso – 117 933 Lt, kreditoriui R. K. - 125 000 Lt skolos bei 15 250 Lt delspinigių, iš viso – 140 250 Lt, kreditorei T. G. - 150 000 Lt skolos bei 18 300 Lt delspinigių, iš viso – 168 300 Lt. Pareiškėjai nurodė, kad skolininkas R. D. 2007 m. gegužės 18 d. paskolos sutartimi gautos paskolos grąžinimą iki 2007 m. rugpjūčio 18 d. (terminas papildomu susitarimu buvo pratęstas iki 2008 m. kovo 18 d.) užtikrino 2007 m. gegužės 21 d. įregistruotu hipotekos lakštu kuriuo įkeitė 0,36 ha žemės sklypą, esantį. Kadangi skolininkas neįvykdė hipoteka apsaugotų įsipareigojimų, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2008 m. liepos 22 d. nutartimi buvo areštuotas skolininkui R. D. priklausantis įkeistas nekilnojamasis daiktas – 0,36 ha žemės sklypas, esantis ), skolininkas įspėtas dėl skolos kreditoriams grąžinimo per vieną mėnesį nuo nutarties gavimo dienos. Skolininkas 2008 m. rugsėjo 30 d. gavo leidimą įkeistame žemės sklype vykdyti statybos darbus, pastatė dvibutį gyvenamąjį namą ir savo vardu įregistravo nuosavybės teises į nebaigtą pastatą. Kadangi nebaigtas gyvenamasis namas CK 4.171 straipsnio 2 dalies pagrindu yra įkeisto sklypo priklausinys, hipotekos lakšte nėra nurodyta, kad po hipotekos lakšto sudarymo sklype statomi statiniai nebus įkeisti kreditoriams, tai, anot pareiškėjų, iš varžytynių turi būti parduotas ne tik įkeistas žemės sklypas, bet ir jo priklausinys. Apylinkės teismo sprendimas: Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2008 m. gruodžio 3 d. nutartimi pareiškėjų prašymas patenkintas iš dalies. Apygardos teismo sprendimas: Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Dėl žemės sklypo priklausiniais esančių statinių įkeitimo hipotekos sutartimi Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo - įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka, kaip prievolė, gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kokie nekilnojamieji daiktai yra įkeisti šalių sudaryta hipotekos sutartimi. Hipotekos objekto nustatymo taisyklės įtvirtintos CK 4.171 straipsnyje; šio straipsnio 2 dalies norma yra bendrosios pagrindinio daikto ir priklausinio teisinio ryšio taisyklės hipotekos santykiuose išraiška: kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, kad yra įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai; to paties straipsnio 12 dalyje įtvirtinta speciali 2 dalies atžvilgiu teisės norma, reglamentuojanti žemės sklypo priklausiniais esančių statinių įkeitimo: įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir joje esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Aptartas įstatymo normas aiškinant bendrųjų civilinių santykių reglamentavimo principų kontekste darytina išvada, kad sutartinės hipotekos atveju šalys, vadovaudamosi sutarties laisvės principu, gali laisvai spręsti dėl žemės sklypo ir jo priklausiniais esančių statinių įkeitimo ir susitarti, kad įkeičiant žemės sklypą jame esantys bei būsimi statiniai neįkeičiami, arba įkeičiami tik esantys statiniai, arba įkeičiami tik būsimi statiniai, arba įkeičiami tik atskiri priklausiniai ir pan.
Nagrinėjamoje byloje akcentuotini įstatymo reikalavimai aiškinant sutartį neapsiriboti pažodiniu jos teksto aiškinimu ir tikruosius jos šalių ketinimus nustatyti pagal visas reikšmingas aplinkybes: sutarties sąlygas, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, įprastines sąlygas ir kt. Aiškindamas hipotekos sutarties sąlygą dėl hipotekos objekto, teismas taip turi įvertinti aksesorinį įkeitimo prievolės pobūdį – jos ryšį su pagrindine prievole. Hipotekos sutartis sudaroma tam, kad pagrindinės prievolės neįvykdymo atveju kreditoriaus reikalavimai būtų patenkinti iš įkeisto turto. Pagal CK 4.171 straipsnio 11 dalį priverstinės hipotekos objektu turi būti parenkamas toks daiktas, kurį pardavus būtų visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimai, o skolininkas nukentėtų kuo mažiau. Šioje įstatymo normoje atsispindi bendrieji proporcingumo ir interesų derinimo teisiškai reglamentuojant civilinius santykius principai. Dėl to viena reikšmingų aplinkybių, aiškinant hipotekos sutarties sąlygą dėl įkeitimo objekto, yra pagrindinės prievolės - įkaito davėjo skolinio įsipareigojimo - apimtis; preziumuotina, kad hipotekos sutarties šalys, tardamosi dėl hipotekos objekto, orientuojasi į užtikrinamos prievolės dydį ir parenka tokį turtą, kurio vertės optimaliai pakaktų skolai padengti. Nagrinėjamoje byloje hipotekos sutarties šalys susitarė dėl žemės sklypo įkeitimo ir sutartyje padarė priklausinių įkeitimo išlygą: nurodė, kad šalių susitarimu įkeičiamame žemės sklype esantys pastatai neįkeičiami. Įkeitimu buvo užtikrinta 315 000 Lt paskola, įkeičiamas žemės sklypas įkeitimo metu įkainotas 500 000 Lt. Kasatorius pripažįsta žinojęs, kad įkeičiamame žemės sklype yra statiniai, tarp jų – senas gyvenamasis namas, kurį įkaito davėjas ketino nugriauti, vietoj nugriauto pastato 2008 m. ir buvo pastatytas ginčo gyvenamasis namas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokioms hipotekos sutarties sudarymo aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad hipotekos objektas buvo tik žemės sklypas, o priklausinių įkeitimo išlyga išreiškia sutarties šalių valią neįkeisti tiek esamų, tiek būsimų statinių. Dėl nurodytų aplinkybių skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista. Civilinė byla Nr. 3K-3-100/2008 I. Prašymo esmė Kreditoriaus atstovui – pareiškėjui J. M. – pateikus prašymą įregistruoti įkeitimo lakštą, pagal kurį skolininkas UAB „Hausera“, užtikrindamas prievolės įvykdymą kreditoriui AB bankui „Hansabankas“, įkeitė visas esamas ir būsimas lėšas, esančias įkaito davėjo banko sąskaitoje. Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėja 2007 m. balandžio 16 d. nutartimi nustatė terminą prašymo trūkumams pašalinti iki 2007 m. gegužės 3 d., nes visų pirma nebuvo nurodyta, kokio dydžio lėšos buvo įkeičiamojoje sąskaitoje, antra, įkeitimo objektas buvo įvertintas 1 Lt. Tai neužtikrino tinkamo 200 000 Lt dydžio prievolės įvykdymo. Apylinkės teismo sprendimas: Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėja 2007 m. gegužės 5 d. nutartimi atmetė prašymą Apygardos teismo sprendimas : prašymas atmestas IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Įkeitimas – esamas ar būsimas skolinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimas kilnojamaisiais daiktais ar turtinėmis teisėmis (CK 4.198 straipsnio 1 dalis). Ši įkeitimo teisės funkcija nulemia prievolės dalyką, t. y. kilnojamasis daiktas ar turtinė teisė suvaržoma užtikrinimo tikslams tiek ir tokia apimtimi, kad būtų galima įvykdyti užtikrintą įsipareigojimą. Tiek kreditoriui, tiek įkeisto turto savininkui turi būti aiškios tokio suvaržymo apimtys, kad būtų nepažeistas kreditoriaus ir įkaito davėjo teisių ir pareigų pusiausvyros principas. Įkeitimo sutarties šalys, būdamos sąžiningos ir apdairios, bendradarbiaudamos sutarties sudarymo momentu turėjo laikytis šio principo. CK 4.210 straipsnio 1 dalyje nustatyti privalomi reikalavimai įkeitimo objektui, kad įkeičiamas daiktas (turtinė teisė) turi būti aprašomas, įkainotas. Šiais požymiais įkeičiamas turtas yra individualizuojamas, taip susitariama dėl įkeitimo prievolės dalyko, t. y. į kokius daiktus ar turtines teises, kokia apimtimi bus nukreiptas išieškojimas, jeigu skolinis įsipareigojimas nebus laiku ir tinkamai įvykdytas. Įkeitimo prievolės dalykas taip pat turi atitikti ir bendruosius prievolės dalykui keliamus reikalavimus, nustatytus CK 6.3 straipsnyje. Prievolės dalyku gali būti bet koks turtas, taip pat ir tas, kuris bus sukurtas ateityje, apibūdintas pagal rūšį ar kiekį arba gali būti apibūdintas pagal kitus kriterijus (CK 6.3 straipsnio 2 dalis). Bendrosios ir specialiosios teisės normos, nustatančios reikalavimus prievolės dalykui, yra privalomos įkeitimo sutarties šalims ir nepažeidžia sutarties šalių teisės susitarti kitaip, nes šalys laisvos pasirinkti įkeitimo objektus, jų rūšį, kiekį ir kita, o įstatyminis reikalavimas apibūdinti įkeičiamą kilnojamąjį daiktą ar turtinę teisę apsaugo sutarties šalis nuo galimo tokio susitarimo pripažinimo niekiniu dėl jo įvykdymo neįmanomumo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad įkeitimo sutarties šalys, siekdamos apibūdinti prievolės dalyką, pasirenka kriterijus, atsižvelgdamos į įkeičiamo daikto ar turtinės teisės ypatumus. Lėšų, esančių banko sąskaitoje, įkeitimas – tai įkaito davėjo finansinio turto įkeitimas. Praktikoje tokios lėšos apibūdinamos kiekiu. Kiekio kriterijus gali sutapti su pagrindinės prievolės dydžiu, kaip ir nesutapti, tačiau negali būti tokio minimalaus dydžio, kuris paneigtų užtikrinamąją įkeitimo teisės funkciją, kitaip tariant, jau susitarimo momentu būtų aišku, kad prievolės dalykas yra tokio dydžio, jog neįmanoma užtikrinti kitos prievolės įvykdymo. Įkeičiamų esamų ir būsimų lėšų apibūdinimas kiekio kriterijumi išsaugo kreditoriaus ir skolininko ar įkaito davėjo teisių ir pareigų pusiausvyrą. Sutarties sudarymo momentu šalims žinoma, kokia apimtimi bus galimas išieškojimas iš lėšų, kokia apimtimi kreditorius gali tikėtis skolinio įsipareigojimo patenkinimo, o įkaito davėjas gali be suvaržymo įkeitimu naudotis likusia lėšų dalimi. Sutartis, kaip teisės atsiradimo pagrindas, lemia šios teisės įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, todėl CK 4.221 straipsnis nepaneigia CK 4.210 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų prievolės dalykui; priešingai, prievolės dalykas, apibūdintas atitinkamu dydžiu, lemia kreditoriaus teisę, nustatytą CK 4.221 straipsnyje. Esant situacijai, kai įkeitus pinigines lėšas banko sąskaitoje, kreditorius yra pats bankas ir pagal šio ir kliento sutartį bankas tvarko kliento sąskaitą, nereiškia, kad įkeitus banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas už 1 Lt, bankas pagal sutartį įgyja teisę tvarkyti visas lėšas. Lėšų įkeitimo sutartimi įkeičiamas ne visos banko sąskaitos tvarkymas, o joje esančių įkeitimo sutartyje nustatyto dydžio lėšų tvarkymas. Hipotekos teisėjas, gavęs prašymą įregistruoti įkeitimą, atlieka teisinį tyrimą, kurio metu patikrina, ar įkeitimo sandoris atitinka įstatymo reikalavimus (Hipotekos registro nuostatų 46.6 punktas), ar tinkamai apibūdintas įkeitimo prievolės dalykas, kad būtų pasiektas susitarimo tikslas užtikrinti pagrindinės prievolės įvykdymą, nebūtų pažeistas šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principas. Nagrinėjamoje byloje įkeitimo sutarties šalys įkainojo esamas ir būsimas lėšas banko sąskaitoje 1 Lt kaina. Toks įkeičiamo turto įvertinimas reiškia, kad šalys nevykdė įstatymo reikalavimo dėl įkeitimo sutarties turinio. Tais atvejais, kai yra įkeičiamos lėšos, esančios pas kreditorių, tai įkeitimo teisė atsiranda nuo sutarties sudarymo momento, o ne nuo sutarties įregistravimo hipotekos registre (CK 4.213 straipsnis). Tokiais atvejais šalys gali pasirinkti ir neturėti įkeitimo lakšto tvirtinimo, hipotekos įregistravimo išlaidų, tačiau ir neįregistruota įkeitimo sutartis taip pat turi atitikti įstatymo reikalavimus, nes kitu atveju skolininkui būtų apsunkinta galimybė naudotis likusiomis nuo įkeitimo pinigų lėšomis, būtų atimta galimybė kitiems kreditoriams tikėtis jų reikalavimų patenkinimo iš nesuvaržytų įkeitimu lėšų. Hipotekos teisėjas tinkamai atliko veiksmus, susijusius su prašymu įregistruoti esamų ir būsimų lėšų įkaito davėjo sąskaitoje įkeitimą, pagrįstai atsisakė tenkinti tokį prašymą, nes įkeitimo prievolės dalykas nebuvo apibūdintas pagal įstatyme nustatytus reikalavimus
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, n u t a r i a : Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Civilinė byla Nr. 3K-3-257/2008 Ginčo esmė Ieškovas UAB „Ad Locum“ 2006 m. balandžio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą V. A. grąžinti jam garažą ir automobilį „Opel Omega“, visus jų raktus bei turimus dokumentus, priteisti iš atsakovo ieškovo patirtus 11 046 Lt nuostolių iki ieškinio pareiškimo ir 8992 Lt – po ieškinio pareiškimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už po ieškinio pareiškimo patirtus 8992 Lt nuostolius nuo turto grąžinimo dienos, t. y. 2006 m. spalio 18-osios, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas dirbo UAB ,,Ad Locum“, todėl jam darbo funkcijoms atlikti buvo perduoti naudotis ieškovui priklausantys automobilis ir garažas. Atsakovą 2004 m. rugpjūčio 30 d. atleidus iš darbo UAB „Ad Locum“, jis automobilį ir garažą grąžino tik po bylos iškėlimo teisme. Ieškovas teigia, kad jis, negalėjęs naudotis bei disponuoti ginčo automobiliu ir garažu, patyrė nuostolių, kuriuos sudarė per visą neteisėto valdymo ir naudojimosi laikotarpį automobilio vertės praradimas ir atsakovo gauta nepagrįsta ekonominė nauda, naudojantis garažu. Apylinkės teismo sprendimas: Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Apygardos teismo sprendimas: ieškinį patenkino iš dalies. VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai CK 6.69 straipsnis įtvirtina daikto sulaikymo teisę, tokį kreditoriaus teisių gynybos būdą, kuriuo jis turi teisę naudotis tol, kol skolininkas įvykdo savo prievolę kreditoriui. CK 6.69 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad sulaikymo teisės realizavimo tvarką nustato daiktinę teisę reglamentuojančios teisės normos (CK 4.229–4.235 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad sulaikymo teisė gali būti vertinama kaip daiktinis teisinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Daikto sulaikymo teisė yra laikino pobūdžio teisė, t. y. kreditorius turi teisę sulaikyti daiktą tik tol, kol skolininkas patenkina kreditoriaus reikalavimą arba pateikia adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, arba kreditorius praranda valdymo teisę į daiktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis CK 4.229 straipsnio 1 dalimi daikto sulaikymo teisė atsiranda tais atvejais, kai kreditorius įgyja reikalavimo teisę į skolininką ir valdo skolininko daiktą. Kiti įstatymai gali nustatyti kitokias daikto sulaikymo taisykles (CK 4.229 straipsnio 3 dalis). CK 4.229 straipsnio 1 dalies nuostatos patvirtina, kad daikto sulaikymo teisę turi kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas. Sulaikymo teisės objektu gali būti visi daiktinės teisės objektai, neišimti iš apyvartos, įskaitant ir nekilnojamuosius daiktus, vertybinius popierius, pinigus ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus teisė sulaikyti daiktą neatskiriama nuo skolininko prievolės kreditoriui, nes daikto sulaikymo teise kreditorius gali pasinaudoti tik tada, kai skolininkas neįvykdo prievolės kreditoriui ir tik jei yra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas. Svarbiausia aplinkybė yra reikalavimo teisės vykdytinumas bei skolininko prievolės nevykdymas arba netinkamas įvykdymas. Daikto sulaikymo teisė laikoma teisėta savigynos priemone, todėl sulaikant daiktą turi būti taikomas ir CK 1.139 straipsnis. Siekdamas apginti savo teises asmuo negali imtis tokių teisių gynimo būdų ir priemonių, kurių pagal įstatymą neleidžiama naudoti savigynai. Daikto sulaikymas neturi pažeisti asmens, prieš kurį naudojama savigyna, teisių labiau, negu šis padarytu teisės pažeidimu pažeidė savigyną naudojančio asmens teises. Pagal CK 1.139 straipsnį savigyna galima tik CK numatytais atvejais, ėmusis savigynos įstatymo nenumatytais atvejais, taip pat peržengus savigynos leistinas ribas, padaryta žala atlyginama bendraisiais pagrindais. Žala taip pat turi būti atlyginama, jeigu savigyna buvo nesąžininga ar neprotinga (pvz., CK 6.58 straipsnio 7 dalis) arba teisė galėjo būti įgyvendinta kitais būdais, kreipiantis į teismą ir pan. Panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama CK numatytais atvejais; savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų; naudojant savigyną būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. CK 6.253 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai arba be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą. Teismų nustatyta, kad, atleidžiant kasatorių (atsakovą) iš darbo UAB „Ad Locum“, įmonė su kasatoriumi (atsakovu) iki galo neatsiskaitė, todėl kasatorius (atsakovas), siekdamas užtikrinti savo reikalavimą, pasinaudojo daiktų (automobilio ir garažo) sulaikymo teise. Šie daiktai kasatoriui (atsakovui) buvo perduoti daiktų savininko (įmonės) dėl darbo įmonėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas (kasatorius) buvo teisėtas nurodytų daiktų valdytojas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis), valdęs juos pagal įmonės vadovo įsakymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, taikant aptartą teisę nurodytiems santykiams, atsakovas (kasatorius) turėjo teisę taikyti daiktų sulaikymą, kol ieškovas (daiktų savininkas) neišmokėjo jam kompensacijų dėl darbo santykių nutraukimo (CK 4.229 straipsnio 1 dalis). Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu skolininko elgesys yra neteisėtas; dėl neteisėto elgesio asmeniui atsiranda žala; žala yra skolininko neteisėtų veiksmų rezultatas (CK 6.246-6.249 straipsniai). Minėta, kad atsakovas (kasatorius) daiktų sulaikymo teise galėjo naudotis tik tol, kol bus patenkintas jo reikalavimas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis), vėliau turėjo pareigą sulaikytus daiktus grąžinti (CK 4.235 straipsnio 2 dalis, 6.253 straipsnio 8 dalis), bet jos nevykdė dėl nepateisinamų priežasčių. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 4.232 straipsnio 2 dalyje draudžiama disponuoti sulaikytu turtu, numatant, kad kreditorius negali jo išnuomoti, įkeisti, kitaip varžyti ar naudoti pagal tikslinę paskirtį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad daikto sulaikymo teisės turinį sudaro tik valdymo ir riboto naudojimo teisė ir nesuteikia teisės kreditoriui disponuoti ir laisvai naudotis sulaikytu daiktu. Pagal CK 4.231 straipsnį kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius iš daikto duodamos naudos. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas (kasatorius) neturėjo teisės naudotis sulaikytais daiktais; tokie veiksmai pripažintini neteisėtais (CK 4.232 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuostolių konstatavimo, pasisakė dėl naudojimosi garažu (CK 6.249 straipsnio 2 dalis), šis faktas nustatytas nepažeidžiant CPK 178, 185 straipsnių nuostatų. Dėl automobilio neteisėto sulaikymo, minėta, nuostoliais savininkas laikė turto vertės sumažėjimą dėl natūralaus automobilio senėjimo. Dėl to faktinė aplinkybė ar buvo naudojamasi automobiliu, nustatant patirtus nuostolius neturi reikšmės. Kasaciniame skunde kasatorius taip pat nurodo, kad turėjo teisę sulaikyti daiktus, nes daiktų savininkas (ieškovas) buvo skolingas ne tik darbo užmokesčio atitinkamą sumą, bet 300 000 Lt pagal neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl šios daiktų savininko (ieškovo) skolos buvimo nepasisakyta teismų sprendimuose, dėl to nebuvo pasisakyta apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį, todėl šis klausimas negali būti keliamas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, iš bylos duomenų matyti, kad šalys sprendžia dėl 300 000 Lt įsiskolinimo viena kitai, skolos įskaitymo ir pan. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus nelaiko pagrįstais, sprendžiant dėl daikto sulaikymo teisės teisėtumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad daiktų sulaikymo teisės prigimtis (vienašalis sandoris; teisės ir pareigos kyla iš įstatymo; ir pan.) daiktų sulaikymo teisėtumo vertinimui, nuostolių ir jų dydžio konstatavimui nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, dėl to šiuo kasacinio skundo argumentu plačiau nepasisako. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad kreditorius (daikto valdytojas) turi
informuoti daikto savininką apie daikto sulaikymą, kad susiformuotų daikto sulaikymo teisiniai santykiai ir kiekviena šių santykių šalis žinotų savo teises ir pareigas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis, daiktų savininkui buvo suprantama, kad kasatorius pasinaudojo daiktų sulaikymo teise. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 11 d. nutarties dalį, kuria priteistas nuostolių atlyginimas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti ir išdėstyti taip: Priteisti iš atsakovo V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „Ad Locum“ (į. k. 120725480) : 5523 Lt (penkis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt tris litus) nuostolių atlyginimo; penkių procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 5523 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2006 m. balandžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 531,38 Lt (penkis šimtus trisdešimt vieną litą 38 ct) bylinėjimosi išlaidų.
26 tema Paveldejimas
I nutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Civilinė byla Nr. 3K-3-581/2004 dėl asmeninio testamento patvirtinimo (paveldėjimas) 2004 m. lapkričio 3 Ginčo esmė: Pareiškėja Teklė Vengrytė 2003 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi su pareiškimu į teismą ir nurodė, kad 2003 m. rugpjūčio 18 d. mirė Aldona Žiukaitė, gyvenusi Vilniuje, Tuskulėnų g. 13-22, su kuria ji bendravo daugiau kaip 35 metus, buvo kaimynė ir tvarkė bendrą ūkį. 2003 m. rugpjūčio 2 d. A. Žiukaitė, sirgdama nepagydoma liga, dėl kurios ji negalėjo pati rašyti, paprašė, kad pagal jos žodžius rašomąja mašinėle būtų atspausdintas testamentas. Atspausdintą testamentą, kuriuo A. Žiukaitė paliko visą jai priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą pareiškėjai, A. Žiukaitė pasirašė trijų liudytojų – Genoefos Žukovskienės, Valentinos Bondarenko ir Genovaitės Jacėnaitės – akivaizdoje, kurios taip pat patvirtino testamentą savo parašais. Jokių giminių A. Žiukaitė neturėjo. Pareiškėja, remdamasi CK 5.31 straipsnio 4 dalimi, prašė teismą patvirtinti A. Žiukaitės asmeninį testamentą, sudarytą 2003 m. rugpjūčio 2 d. Kasacinio skundo teisiniai argumentai: 1. Teismai, nagrinėję bylą, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normą – CK 3.50 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę teismas turi taikyti ne a priori, o pagal visų bylos faktinių aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-122/1998). Teismas turėjo įvertinti tą aplinkybę, kad A. Žiukaitė negalėjo pati surašyti asmeninio testamento, nes sirgo nepagydoma liga, testamentą ji pati pasirašė, dalyvaujant trims liudytojams. Atsižvelgiant į šiuolaikinės civilinės teisės raidos tendencijas, pirmenybė turėtų būti teikiama vidinei sandorio šalies valiai, o ne jos išorinei išraiškos formai, todėl pagal bendrą principą valios išraiškos forma negali turėti lemiamos reikšmės sandorio galiojimui (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). 2. Vienintelis aiškinimas dėl asmeninio testamento formos yra minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartyje. Kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose nurodyta, kad formos nesilaikymas nedaro sandorio negaliojančio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-931/2003). Analizuojant nurodytas nutartis, galima daryti išvadą, kad tam tikrais atvejais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nelaiko išorinės sandorio išraiškos formos esminiu sutarties elementu, skirdamas pagrindinį dėmesį sandorio šalies valios išaiškinimui, tačiau kitais atvejais – teisės normas dėl sandorio formos aiškina pažodžiui, visiškai neatsižvelgdamas į sandorio šalies laisvą valią, nors įstatymas įsakmiai nenumato, kad asmeninio testamento formos nesilaikymas daro šį sandorį negaliojančiu. 3. CK 5.30 straipsnyje numatytam asmeniniam testamentui sudaryti užtenka vienos šalies – testatoriaus – valios (CK 1.63 straipsnio 3 dalis). Kadangi CK 1.93 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu tik įsakmiai įstatymuose nurodytais atvejais, CK 5.30 straipsnis negali būti aiškinamas plečiamai. CK 5.30 straipsnio 3 dalis nustato, kad negalioja testatoriaus nepasirašytas asmeninis testamentas, todėl testatorius turi teisę pasirinkti – pats surašyti testamentą ranka, surinkti tekstą kompiuteriu ar mašinėle arba paprašyti tai atlikti kitą asmenį. Tai ypač reikšminga, kai testatorius dėl ligos, fizinės negalios ar kitų panašių aplinkybių negali pats surašyti testamento, nes taip testatoriui suteikiama galimybė išreikšti tikrąją savo valią, priešingai, būtų apribotos įstatymų saugomos pagrindinės asmens teisės ir laisvės. Tarpukario Lietuvoje civilinių įstatymų sąvadas numatė panašų institutą – naminį testamentą, kuris galėjo būti surašytas visas palikėjo ranka, arba, jam prašant, iš jo žodžių kito žmogaus. To meto teismų praktika aiškino šias nuostatas taip, kad pakako tinkamai išreikštos palikėjo valios, o visos abejonės buvo pašalinamos jo parašu, tai buvo esminė tokio testamento galiojimo sąlyga (Šalkauskis K., Civiliniai įstatymai X tomas, I dalis, K., 1933, p. 249). Vystantis technikai, vis daugiau dokumentų sudaroma spausdinimo priemonėmis, todėl reikalavimas surašyti asmeninį testamentą ranka neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo pareiškėjos kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad teismai pagrįstai nustatė, jog A. Žiukaitės pasirašytas testamentas yra negaliojantis, nes neatitinka CK 5.30 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y.
nesurašytas A. Žiukaitės ranka. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Bronė Lukoševičienė v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-14/2004, nustatytos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, nes CK 5.30 straipsnio 1 dalis nustato imperatyvius reikalavimus asmeninio testamento formai ir nenumato jokių išimčių. Taip pat kasatorė teigdama, kad ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda praktika, nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuriose buvo pasisakyta dėl kitokių sandorių – pasaugos sutarties, nekilnojamojo turto sutarties, kurie negali būti prilyginti asmeniniam testamentui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. sausio 7 d. nutartimi pradėjo formuoti praktiką dėl asmeninio testamento sudarymo, jo turinio ir formos, todėl negalima teigti, kad praktika šiuo klausimu yra nevienoda. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Kolegija konstatuoja, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas susijęs su CK 5.30 straipsnio aiškinimu. Asmeninis testamentas turi būti surašytas tik testatoriaus ranka ir jo paties pasirašytas. Kito asmens ranka surašytas, o testatoriaus pasirašytas testamentas, negalioja. Asmeninis testamentas negali būti surašytas spausdinimo ar kompiuterine technika. Ši taisyklė yra paskelbta, todėl yra privaloma. Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad minėtoje byloje nustatytos aplinkybės ir A. Žiukaitės testamento surašymo aplinkybės skiriasi. Abiem atvejais testatorės pačios negalėjo surašyti testamento, todėl paprašė tai padaryti kitą asmenį – E. Misiūnienės testamentą surašė B. Lukoševičienė, o A. Žiukaitės – atspausdino pareiškėja T. Vengrytė. Asmeninio testamento tikslas – suteikti palikėjui galimybę pačiam surašyti jam priklausančio turto patvarkymą mirties atveju. Įstatymas, nustatydamas imperatyvius testamento sudarymo ir formos reikalavimus, siekia užtikrinti testatoriaus vidinės valios atitikimą jos išorinei išraiškai testamente. Kadangi testamentas sukuria teisinį paveldėjimo santykį tik po testatoriaus mirties, galimybės nustatyti tikrosios testatoriaus valios kitaip nei remiantis rašytiniais dokumentais, kuriuos jis sudarė prieš savo mirtį, nėra, todėl CK 5.30 straipsnyje įvirtinta privalomus asmeninio testamento rekvizitus bei jo techninį būdą, ir šios normos pagal savo prigimtį laikomos imperatyvios. Įstatymas nenumato galimybės kitam asmeniui surašyti asmeninį testamentą. Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad taip yra pažeidžiamos žmonių, negalinčių surašyti asmeninio testamento ranka, teisės. CK 5.29 straipsnis nustato, jeigu testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento, testamentą gali pasirašyti notaro ar kito turinčio teisę patvirtinti testamentą pareigūno ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą (CK 5.29 straipsnis). Ši įstatymo numatyta išimtis gali būti taikoma tik oficialiems testamentams. Nutaria: Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Ir nepripažinti asmeninio testamento teisėtumo. II nutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Civilinė byla Nr. 3K-3-12/2007 dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir leidimo išdavimo (paveldėjimas) 2007 m. sausio 10 Ginčo esmė: Pareiškėja nurodė, kad 2003 m. spalio 5 d. mirė jos vyro D. M. tėvas J. M., kurio vardu buvo registruotas namas. Mirus uošviui, jos vyras dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Tik iš 2004 m. vasario 19 d. rašto Nr. 17 ji sužinojusi, kad dėl palikimo kreipėsi mirusiojo žmona G. M. ir duktė A. S., o jos vyras savo palikimo atsisakė. Pareiškėjos nuomone, pirmos eilės įpėdiniui D. M. atsisakius palikimo, teisę jį priimti turi atsisakiusiojo vaikai. Palikimo priėmimo terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, nes ji nežinojo, kad D. M. atsisakė palikimo, taip pat apie D. M. vaikų teisę jį priimti. Pareiškėja prašė teismo pratęsti terminą palikimui, atsiradusiam po J. M. mirties, priimti vaikų vardu ir išduoti leidimą priimti palikimą nepilnamečių vaikų vardu. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė: Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja kitose bylose naudojasi advokato pagalba ir į jos specialųjį vidurinį išsilavinimą, laikė, kad ji įstatymo reikalavimus dėl palikimo priėmimo turėjo žinoti, o jos nežinojimas apie tokią teisę nepripažintinas svarbia termino praleidimo priežastimi, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo pratęsti praleistą terminą. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos vaikai neturi teisės paveldėti J. M. palikimo dalies, nes, pirmos eilės įstatyminiam įpėdiniui atsisakius nuo jam priklausančios palikimo dalies, ji atitenka kitiems pirmos eilės įpėdiniams pagal įstatymą. CK 5.12 straipsnio analogija netaikytina, nes atvejis, kai vienas iš įpėdinių atsisako palikimo, reglamentuojamas CK 5.60, 5.61 straipsniuose. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai: 1. Teismai CK 5.11 straipsnio 2 dalies nuostatas turėjo aiškinti sistemiškai kartu su 5.12 straipsniu, reglamentuojančiu paveldėjimą atstovavimo teise. Nepilnamečių vaikų teisė paveldėti J. M. turtą priklauso nuo pirmos eilės įpėdinių veiksmų. Pagal CK 5.5 straipsnio 2 dalį antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo. Kadangi D. M. atsisakė palikimo, tai jo dalį turėtų paveldėti antros eilės įpėdiniai – jo nepilnamečiai vaikai. 3. Teismai nesivadovavo CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, netinkamai taikė ir aiškino CK 5.57 straipsnį, jame esančią sąvoką „svarbios priežastys“. Jie neatsižvelgė į nepilnamečių paveldėtojų interesus, kurie patys negali tinkamai įgyvendinti savo teisių ir pareigų. Nepilnamečių tėvų veiksmai, netinkamas įstatymų suvokimas ar nežinojimas negali atimti iš vaikų teisę paveldėti. Tai nesuderinama su protingumo, sąžiningumo, ir teisingumo principų taikymu, taip pat su teisės normomis, kuriose ginamos nepilnamečių vaikų teisės. 4. Teismai netinkamai taikė CK 5.50 straipsnio 4 dalį, nes šiame straipsnyje įtvirtinta tik galimybė pareikšti sutikimą priimti palikimą per tris mėnesius nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos. Tai reiškia, kad notaras ar kiti įpėdiniai turėtų pranešti apie galimybę priimti palikimą. Notaras tik 2004 m. spalio 19 d. nurodė, kad pareiškėja turi gauti teismo leidimą ir kad praleistas terminas palikimui priimti, todėl tik nuo šio momento skaičiuotinas terminas palikimui priimti.
5. Kadangi pareiškimas pareikštas ginant nepilnamečių vaikų teises, tai būtina vadovautis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, apsaugant vaikų teisę į saugias ir sveikas gyvenimo sąlygas. Kasatorė pažymėjo, kad paveldimas turtas yra gyvenamasis namas, kuriame buvo vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, jame įrengti vaikų kambariai, yra jų daiktai, o pirmos eilės įpėdinis atsisakė paveldėti tėvo turtą, kad nebūtų galima nukreipti išlaikymo išieškojimo į turtą. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Dėl antros eilės įpėdinių teisės priimti palikimą, šios teisės atsisakius pirmos eilės įpėdiniui : Paveldėjimo teisė užtikrina, kad po asmens mirties jo sukurtos vertybės kartu su jų suvaržymais ar be jų pagal testamente išreikštą mirusiojo valią ar pagal įstatymo nuostatas bus perimtos jo artimųjų ar kitų asmenų. Šios teisės paskirtis – užtikrinti mirusiojo valios įgyvendinimą, paveldėtojų ir visų trečiųjų asmenų interesus, kurie atsiranda kaip konkretaus asmens mirties pasekmės. Paveldėjimo teisė turi užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir perimamumą. Paveldint įvyksta universalus teisių perėmimas, t. y. teisės perimamos nepasikeitusiu pavidalu, visa apimtimi ir tuo pačiu momentu, jeigu nėra kokių nors įstatyme nustatytų išimčių. Palikėjo mirties faktas yra pagrindas teisėms ir pareigoms perimti. Jeigu palikėjas nesurašė testamento, tai įpėdiniais ipso iure pagal įstatyme nustatytą eilę tampa asmenys palikimo atsiradimo momentu (CK 5.3 straipsnis). Būtent palikėjo mirties momentu atsiranda palikimas. Palikimo atsiradimo momentu susiformuoja paveldėjimo santykiai ir įpėdiniai per įstatyme nustatytą terminą gali priimti palikimą. Paveldėjimo teisė yra asmeninė. Įpėdinio teisės priimti palikimą turinys – jo valios išreiškimas – priimti palikimą ar jo atsisakyti. Jeigu įpėdinis nusprendžia priimti palikimą, tai pradeda paveldimą turtą valdyti ar pareiškia apie palikimo priėmimą CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Kol įpėdinis per įstatyme nustatytą terminą neišreiškia valios dėl palikimo priėmimo, tol kitiems įpėdiniams nepereina jo teisė priimti palikimą. Įstatyme nustatytais atvejais teisė priimti palikimą gali atsirasti ne palikėjo mirties dieną, o vėliau. Kai įpėdinis atsisako priimti palikimą, nesant kitų tos pačios eilės paveldėtojų, teisė priimti palikimą pereina kitiems asmenims, iki tol neturėjusiems šios teisės (CK 5.50 straipsnio 4 dalis). Tokie asmenys teisę priimti palikimą įgyja nuo atsisakymo dienos. Įpėdinis, atsisakydamas palikimo, pasitraukia iš paveldėjimo santykių. Palikimo atsisakymas, kaip ir jo priėmimas, yra besąlyginio, neatšaukiamo pobūdžio. Palikimo atsisakymas reiškia šios teisės pasibaigimą tam įpėdiniui be šios teisės transformacijos į kitą teisę. Atsisakydamas priimti palikimą įpėdinis išreiškia savo valią ir taip įgyvendina atsiradusią teisę paveldėti. Tokiu atveju šio asmens teisės priimti palikimą neperima jo įpėdiniai, kaip, pavyzdžiui, paveldėjimo transmisijos atveju, kai įpėdinis miršta, nespėjęs išreikšti valios dėl palikimo priėmimo (CK 5.58 straipsnis), arba paveldėjimo atstovavimo atveju, kai įpėdinis miršta iki palikimo atsiradimo t. y. miršta pirmiau už palikėją (CK 5.12 straipsnis). Kolegija pažymi, kad CK 5.50 straipsnio 4 dalies taikymo sąlyga – po įpėdinio atsisakymo priimti palikimą palikimo priėmimo teisė turi atsirasti kitiems asmenims, iki tol jos neturėjusiems, t. y. paskesnės eilės įpėdiniams. Tokia teisė atsiranda tik tada, kai be atsisakiusiojo priimti palikimą nėra tos pačios eilės įpėdinių arba kai jie taip pat atsisakė teisės priimti palikimą, arba kai iš jų atimta paveldėjimo teisė (CK 5.11 straipsnio 2 dalis). Jeigu yra tos pačios eilės įpėdinių, įgyvendinančių savo teisę priimti palikimą, paskesnės eilės įpėdiniams tokia teisė neatsiranda. Vienam iš kelių tos pačios eilės įpėdinių atsisakius priimti palikimą, tik pakinta šių įpėdinių palikimo dalis (CK 5.61 straipsnio 1 dalis). Tai dažniausiai pasitaikantis ir paprasčiausias paveldimos dalies padidėjimo atvejis paveldėjimo santykiuose. Kolegija konstatuoja, kad palikimo atsisakymas sudaro teisinį pagrindą paveldėti kitos eilės įpėdiniams tik tada, kai nėra kitų tos pačios eilės, kuriai priklauso atsisakiusysis, įpėdinių, nes kai yra tokių įpėdinių, atsisakymas sudaro pagrindą jiems paveldėti didesnę palikimo dalį. Atsisakiusiojo paveldėjimo teisė pasibaigia, todėl negalimas nei paveldėjimo atstovavimas, nei paveldėjimo transmisija. Pažymėtina, kad CK 5.12 straipsnyje nustatyta teisė palikėjo vaikaičiams paveldėti atstovavimo būdu tuo atveju, kai nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų įpėdinis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teisę paveldėti mirusio J. M. palikimą įgijo du pirmos eilės įpėdiniai ir palikėjo sutuoktinė. Tai klasikinis paveldėjimo atvejis, kai po palikėjo mirties likusį turtą paveldi jo vaikai. Vienam iš jų palikimo atsisakius, kitam kartu su palikėjo sutuoktine atiteko teisė paveldėti visą mirusio tėvo turtą. CK 5.11 straipsnio 2 dalį taikyti šioje byloje nėra pagrindo, nes nuo palikimo neatsisakė abu pirmos eilės įpėdiniai. Vaikaičiai neįgijo teisės priimti palikimą kaip mirusio savo senelio antros eilės įpėdiniai, nes nuo palikimo atsisakė tik vienas pirmos eilės įpėdinis. Tokio atsisakymo pasekmės nurodytos CK 5.60 straipsnio 2 dalyje ir CK 5.61 straipsnio 1 dalyje – atsisakymas sukelia tas pačias pasekmes kaip palikimo nepriėmimas, todėl padidėja kitam įpėdiniui tenkanti palikimo dalis. CK 5.12 straipsnis reglamentuoja paveldėjimo teisės atsiradimą vaikaičiams vieno iš tėvų, kuris būtų įpėdinis, mirties, o ne paveldėjimo teisės atsisakymo atveju. Kai vienas iš tėvų įgyja teisę priimti palikimą, bet atsisako šios teisės, ji šio asmens vaikams nepereina, nes jau buvo įgyvendinta. Nagrinėję bylą teismai pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo antros eilės įpėdiniams įgyvendinti palikimo priėmimo teisę, nes šios teisės jie neįgijo, todėl negalėjo būti taikomos CK 5.50 straipsni 4 dalies nuostatos. Bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Nutaria: Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą: išdėstytomis išvadomis, kad pareiškėjos vaikai neįgijo teisių į palikimą ir nėra pagrindo atnaujinti terminą palikimui priimti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 22 d. nutartis dėl Kauno apygardos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. pareiškimą pratęsti terminą palikimui priimti. Ginčo esmė: D. D., pareiškėjo motina, mirė 2005 m. liepos 11 d. Pareiškėjas 2006 m. gegužės 25 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, nurodydamas, kad terminą praleido, nes gyvena JAV ir yra neįgalus (pirmos grupės invalidas). Šios aplinkybės yra nustatytos bylos dokumentais. D. D. testamentu paliko lygiomis dalimis turtą dukterims, suinteresuotiems asmenims J. S. ir V. M. Š. Jos 2006 m. balandžio 12 d. pareiškimu informavo pareiškėją, jog ketina parduoti paveldėtas nekilnojamojo turto dalis. 2006 m. kovo 14 d. pareiškimu M. D., atsakydamas į V. M. Š. ir J. S. pareiškimą, pareiškė, kad ketina pirkti jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias žemės sklypo ir pastatų dalis, esančias. Kasacinio teismo argumentai: Dėl palikėjo vaiko teisės į privalomąją palikimo dalį teisinių pagrindų ir įrodinėjimo dalyko. Remiantis CK 5.20 straipsnio 1 dalimi, palikėjo vaikas, kuriam palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, priskiriamas prie asmenų, pagal įstatymą turinčių teisę paveldėti, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš paveldėtojų tektų paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau į privalomąją palikimo dalį. Pažymėtina, kad palikėjo vaiko nedarbingumo dėl neįgalumo faktas, jei neįgalumas nustatytas ne jo nepilnametystės metu (CK 3.194 straipsnio 3 dalis), nepreziumuoja išlaikymo reikalingumo CPK 182 straipsnio 4 punkto prasme. Procesiškai tai reiškia, kad neįgalus palikėjo vaikas pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jei išlaikymo reikalingumas palikėjo
mirties dieną įrodytas bendra tvarka (CPK 176, 177, 178 straipsniai). Aiškinant nurodytą palikimo teisinių santykių reguliavimą, pabrėžtina, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjo vaikai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą.Pirmiau nurodyti teisiniai argumentai suponuoja, kad pirmos grupės invalidumas, visiška negalia, nuolatinės slaugos reikalingumas yra esminiai požymiai, rodantys įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien paminėtais faktais. Šiais atvejais būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną pilnametis neįgalus vaikas neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl buvo reikalingas palikėjo išlaikymo. Tokiems vertinimams reikšmingi duomenys apie nuosavybę į daiktus ir iš jų gaunamas pajamas, banko indėlius, gaunamas visas kitų rūšių pajamas ir pan. Pažymėtina ir tai, kad išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo imperatyvus (CK 1.5 straipsnis), taip pat proporcingumo principą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), pagal kurį teisės aktų nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Dėl teisės į privalomąją palikimo dalį ir teisės prašyti pratęsti terminą palikimui priimti santykio. CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą palikimui priimti terminą teismas gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Palikimas gali būti priimamas pasibaigus terminui ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai (CK 5.57 straipsnio 1 dalis). Šioje situaciajoje Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl įstatymo nustatyto termino pratęsimo, nurodė, jog pareiškėjas privalėjo įrodinėti ne tik aplinkybes, kad jis gyvena kitoje šalyje nei atsirado palikimas ir kad jo sveikata yra bloga, bet ir kodėl šios aplinkybės sutrukdė jam laiku kreiptis į įgaliotą instituciją pačiam arba per kitus asmenis tam, kad laiku įgyvendintų savo subjektines teises dėl palikimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pareiškėjas privalėjo įrodinėti ne tik aplinkybes, kad jo sveikata yra bloga, bet ir kodėl tai sutrukdė laiku kreiptis į įgaliotą instituciją pačiam ar per kitus asmenis, kasacinio teismo vertinamos kaip nesuderinamos su neįgalaus asmens teisine padėtimi ir civilinio proceso tikslų įgyvendinimu. Taigi vien neįgalumo faktas reiškia objektyvų veiklos galimybių sumažėjimą, todėl tokio asmens teisių gynyba yra viešojo intereso sudėtinė dalis, o neįgalumo lygio - kompleksiškai įvertinus nustatytas asmens sveikatos būklės, savarankiškumo kasdienėje veikloje ir galimybių ugdytis netekimo mastas (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 7 dalis) – įvertinimas turėtų būti pagrindas sprendimui ginti pažeistą ar ginčijamą teisę priimti. Tačiau šie teisės taikymo aspektai, susiję su asmens neįgalumo įtaka termino palikimui priimti praleidimo priežasčių vertinimui, yra reikšmingi tik tada, jei nustatoma, kad toks asmuo turi materialinę subjektinę teisę – atitinka CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytus subjektiškumo kriterijus, t. y. tik nustačius, kad palikėjo vaikas palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymo, kartu turi teisę į privalomąją palikimo dalį, yra teisinis pagrindas vertinti, ar praleistas procedūrinis terminas pratęstinas. Nutarė: Apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nes teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, kuriomis remtasi įrodinėjant pareiškėjo subjektiškumą pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį, taip pat ir atsikertant į tokius argumentus. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinama kaip nepagrįsta ir neteisėta ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
25 SEMINARAS N U T A R T I S 2009 m. spalio 16 d. dėl paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, nekilnojamojo turto teisinės registracijos panaikinimo, termino palikimui priimti atnaujinimo Ginčo esmė 2006 m. rugsėjo 9 d. mirė palikėja E. G. Dalį savo turto testamentu ji paliko trečiajam asmeniui G. Š. Dėl kito turto atsirado paveldėjimas pagal įstatymą. Palikėja neturi pirmos, antros, trečios ir ketvirtos eilės įpėdinių. 2006 m. gruodžio 8 d. į palikimo atsiradimo vietos notarą su pareiškimu apie palikimo priėmimą kreipėsi palikėjos pusseserė – atsakovė L. K. (šeštos eilės įpėdinė pagal įstatymą). Pareiškime ji nurodė, kad kitų įpėdinių nėra. 2007 m. kovo 26 d. jai buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į palikėjos turtą – 1/2 dalį gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų bei avansinį mokestį už dalį namų valdos žemės sklypo. 2007 m. spalio 22 d. į teismą, ginčydama atsakovei išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kreipėsi ieškovė N. V. Ji nurodė, kad yra palikėjos dukterėčia, t. y. penktos eilės įpėdinė pagal įstatymą, todėl turi pirmumo teisę į palikimą prieš atsakovę. Atsakovė sąmoningai nuslėpė, kad yra aukštesnės eilės įpėdinė. Apie palikėjos mirtį jai niekas nepranešė, apie tai ji sužinojo tik 2007 m. rugpjūčio mėnesį, todėl terminas palikimui priimti praleistas dėl svarbios priežasties.
1. 2. 3.
Reikalavimai Pripažinti negaliojančiu 2007 m. kovo 26 d. L. K. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą; Panaikinti L. K. vardu teisinę registraciją į 1/2 dalį gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų; Atnaujinti ieškovei terminą E. G. palikimui priimti.
Teisėjų kolegijos išaiškinimai Dėl įpėdinių teisių įgyvendinimo ir paskesnės eilės įpėdinių teisės paveldėti Paveldėjimo teisė užtikrina, kad po asmens mirties jo sukurtos vertybės kartu su jų suvaržymais ar be jų pagal testamente išreikštą mirusiojo valią ar pagal įstatymo nuostatas bus perimtos jo artimųjų ar kitų asmenų. Šios teisės paskirtis – užtikrinti mirusiojo valios įgyvendinimą, paveldėtojų ir visų trečiųjų asmenų teisėtus interesus, kurie atsiranda kaip konkretaus asmens mirties pasekmės. Paveldėjimo teisė turi užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir perimamumą. Paveldint įvyksta universalus teisių perėmimas, t. y. teisės perimamos visa apimtimi ir tuo pačiu momentu, jeigu nėra kokių nors įstatyme nustatytų išimčių. Palikėjo mirties faktas yra pagrindas teisėms ir pareigoms perimti. Jeigu palikėjas nesurašė testamento, tai įpėdiniais ipso iure pagal įstatyme nustatytą eilę tampa asmenys palikimo atsiradimo momentu (CK 5.3 straipsnis). Paveldėjimo teisė yra asmeninė. Šios bylos kontekste vertinant CK 5.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad, esant faktinei situacijai, kai pirmos-ketvirtos eilės įpėdinių nėra, penktos eilės įpėdiniui teisė priimti palikimą atsirado palikėjo mirties momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis) ir palikimą toks įpėdinis turėjo priimti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 1, 3 dalys). Šeštos eilės įpėdiniui – atsakovei ši teisė, vadovaujantis CK 5.50 straipsnio 4 dalimi, atsirado, kai aukštesnės eilės įpėdinis palikimo nepriėmė per tris mėnesius nuo jo atsiradimo dienos. Taikant nurodytas palikimo priėmimo pagal įpėdinių eilės tvarką taisykles, ieškovei per įstatyme nustatytą terminą palikimo nepriėmus, pasibaigus trijų mėnesių terminui, šeštos eilės įpėdinei atsirado teisės, nustatytos CK 5.50 straipsnio 4 dalyje. Tačiau ši paskesnės eilės įpėdinio teisė, vadovaujantis CK 5.57
straipsniu, nėra absoliuti. Paveldėjimo teisinis reglamentavimas prioritetą teikia pirmesnės eilės įpėdinių teisių apsaugai, jei teise priimti palikimą per įstatyme nustatytą terminą toks įpėdinis nepasinaudojo dėl svarbių priežasčių (CK 5.57 straipsnio 1 dalis), o teisę į nuosavybę riboja tik tokia apimtimi, kiek tai apibrėžta įstatymo (CK 5.57 straipsnio 2 dalis). Dėl termino palikimui priimti pratęsimo pagrindų ir teisinės reikšmės Įpėdinis, kuris apie palikimo teisės atsiradimą nežinojo arba sužinojo vėliau ir praleido terminą palikimui priimti, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui (CK 5.8 straipsnis), jei teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęs tokiam įpėdiniui terminą palikimui priimti. CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų termino pradžia yra ta diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Dėl to net ir tuo atveju, kai teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsia įpėdiniui terminą palikimui priimti, nepaneigiama CK 5.8 straipsnyje nustatyto termino reikšmė nagrinėjant ginčą dėl palikimo priėmimo teisėtumo bei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, nes nustačius, kad įpėdinis, pareiškęs tokį ieškinį ir kreipęsis dėl termino palikimui priimti pratęsimo, yra praleidęs CK 5.8 straipsnyje nustatytą vienerių metų terminą savo pažeistai teisei teisme ginti, ieškinys turi būti atmestas. Termino pratęsimas iš esmės reiškia, kad, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui palikimui priimti, paveldėjimo teisiniai santykiai su įpėdiniu, praleidusiu terminą, įstatymo apibrėžtu momentu nepasibaigė, o yra pratęsti įstatyme nustatytu pagrindu, o tai suponuoja, kad toks įpėdinis yra įstojęs į paveldėjimo santykius palikimo atsiradimo momentu ir iš jų nebuvo pasitraukęs. Tokia jo teisinė padėtis sudaro teisines prielaidas palikimo priėmimo teisei įgyvendinti ir lemia, kad jis laikytinas asmeniu, pretenduojančiu į palikimą ir galinčiu ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.8 straipsnis). Tačiau tuo pat metu toks asmuo skatinamas aktyviai veikti, jei terminą palikimui priimti dėl svarbių priežasčių praleidęs įpėdinis siekia teisme apginti savo pažeistas teises ir paneigti palikimo priėmimo teisėtumą bei panaikinti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, nes tokia teisė gintina per sutrumpintą ieškinio senaties terminą - vienerius metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo (CK 5.8 straipsnis). NUTARĖ: byla siunčiama nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui
25 SEMINARAS N U T A R T I S 2007 m. spalio 4 d. dėl atsisakymo išduoti paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Ginčo esmė Pareiškėja 2006 m. sausio 6 d. kreipėsi su skundu į Joniškio rajono apylinkės teismą ir nurodė, kad 2004 m. rugpjūčio 6 d. mirė jos motina E. P., kuria pareiškėja rūpinosi ir kurią prižiūrėjo. Po motinos mirties pareiškėja kreipėsi į notarų biurą dėl paveldėjimo pagal įstatymą bylos užvedimo. Notarų biure pareiškėja sužinojo, kad jos motina ir tėvas 2002 m. vasario 1 d. sudarė testamentą, pagal kurį abu sutuoktiniai po kurio nors iš jų mirties paveldi vienas kito turtą. Pareiškėja kreipėsi į teismą, kuris 2005 m. vasario 21 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2002 m. vasario 1 d. testamento dalį, kuria jos motina visą turtą paliko savo sutuoktiniui P. P. Įsiteisėjus teismo sprendimui, pareiškėja pateikė motinos 1998 m. spalio 8 d. testamentą, kuriuo jai paliktas visas testatorės turtas, taip pat prašė notaro išduoti paveldėjimo teisės pagal nurodytą testamentą liudijimą. Notarė L. Stankevičienė 2005 m. gruodžio 15 d. nutarimu atsisakė išduoti pareiškėjai paveldėjimo teisės pagal 1998 m. spalio 8 d. testamentą liudijimą, atsisakymą grindė CK 5.17 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią, vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, ankstesnis netampa galiojančiu. Pareiškėja manė, kad notarės L. Stankevičienės nutarimas yra neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas. Reikalavimai 1.
Įpareigoti notarę L. Stankevičienę išduoti paveldėjimo teisės pagal 1998 m. spalio 8 d. testamentą liudijimą Teisėjų kolegijos išaiškinimai
Nagrinėjam ginčui spręsti taikomas 2000 m., bet ne 1964 m. CK. Anksčiau sudaryto testamento galiojimo, pripažinus negaliojančiu vėlesnį testamentą, klausimas reglamentuotas CK 5.17 straipsnio 2 dalyje, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai ja vadovavosi. Nurodytoje teisės normoje įtvirtinti testamento pripažinimo negaliojančiu padariniai ir nustatyta bendroji taisyklė, kad, vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojančiu, nes, įprastomis aplinkybėmis sudarydamas naują testamentą, testatorius išreiškia valią panaikinti ankstesnį testamentą arba pakeisti konkrečias jo dalis (CK 5.35 straipsnio 2 dalis). Straipsnyje daromos tik trys išimtys, ir ankstesnis testamentas lieka galioti tais atvejais, kai vėlesnį testamentą testatorius sudarė ne laisva valia (testamentas sudarytas dėl smurto, realaus grasinimo) arba neturėdamas teisės sudaryti vėlesnį testamentą (teismo sprendimu pripažintas neveiksniu arba būdamas toks, kurio veiksnumas apribotas) (CK 1.84, 1.85, 1.91 straipsniai). Šiais trimis atvejais vėlesniame testamente išreikšta testatoriaus valia nesusiformavusi laisvai arba yra išreikšta asmens, kuris neturėjo teisės sudaryti testamentą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje civilinėje byloje teismai teisingai taikė ir aiškino CK 5.17 straipsnio 2 dalį bei padarė šia teisės norma pagrįstą išvadą, kad teismui pripažinus negaliojančiu vėliau sudarytą testamentą tuo pagrindu, jog jį sudarė asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ankstesnis testamentas netampa galiojančiu. Dėl to nagrinėjamo ginčo atveju susidarė paveldėjimo pagal įstatymą
civiliniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą, prašydama pripažinti galiojančiu motinos 1998 metų testamentą ir, tik teismui pripažinus jį galiojančiu, reikalauti, kad notaras išduotų paveldėjimo teisės pagal nurodytą testamentą liudijimą. NUTARĖ: notarė L. Stankevičienė, nesant teismo sprendimo, patvirtinančio testamento, kaip sandorio, galiojimą, neturėjo teisinio pagrindo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal E. P. 1998 m. spalio 8 d. testamentą. Kasacinis skundas atmestas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 8 d.nutartis dėl UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei D. V. dėl žalos priteisimo. Ginčo esmė: Byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių terminą palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti įpėdiniui, kai dėl eismo įvykio žalos patyrusiems asmenims draudimo bendrovė išmoka draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimus žalos padariusio asmens įpėdiniui, aiškinimo ir taikymo klausimas (CK 5.63 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad V. V. 2006 m. birželio 28 d. Plungės rajone, kelyje Mažeikiai–Plungė–Tauragė, būdamas neblaivus, vairavo automobilį „Audi 90“, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su automobiliu „Mazda 323“ .Eismo įvykio metu žuvo abiejų automobilių vairuotojai, sužalotas automobilio „Mazda 323“ keleivis, apgadinti abu automobiliai. Žuvusio už žalą atsakingo asmens V. V. įpėdinė yra atsakovė pagal Plungės rajono 2–ojo notarų biuro notarės G. D. 2006 m. liepos 20 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Eismo įvykio metu galiojo V. V. ir ieškovo 2006 m. birželio 6 d. sudaryta Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal kurią nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2007 m. spalio 24 d. ieškovas tretiesiems asmenims išmokėjo draudimo išmokų, kurių bendra suma yra 20 607,56 Lt. Reikalavimai: 1) pratęsti CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą kreditorių reikalavimams atsakovei (palikimą priėmusiai įpėdinei) pareikšti; 2) priteisti iš atsakovės 20 607,56 Lt žalos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas ir 500 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų. Kasacinio teismo argumentai: Dėl pareigos atlyginti palikėjo padarytą žalą paveldėjimo. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, nuo kada turi būti skaičiuojamas trijų mėnesių terminas palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti. Pagal CK 5.63 straipsnio 1 dalį palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Pagal CK 5.63 straipsnio 4 dalį teismas gali pratęsti nurodytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Nagrinėjamo ginčo atveju palikėjo prievolė atlyginti žalą jos patyrusiems asmenims atsirado įvykus eismo įvykiui, t. y. prievolės atsiradimo palikėjui ir jo mirties momentai sutampa. Kadangi palikėjas eismo įvykio metu žuvo, tai nurodyta prievolė su visu palikėjo turtu perėjo atsakovei – palikimą priėmusiai įpėdinei (CK 5.1, 5.50, 5.67 straipsniai). Palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos nepasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas reiškiasi tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui nepaisant to, žinojo jis ar nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas. Įpėdinis negali atsisakyti dalies palikimo, priimti palikimo iš dalies (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Jis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. ir visas palikėjo reikalavimo teises bei pareigas. Taigi įpėdiniui kartu su paveldėtu turtu pereina ir palikėjo pareiga atlyginti šio eismo įvykio metu padarytą žalą, nes ji yra turtinė prievolė (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 6.245 straipsnio 1, 4 dalys). Palikimo priėmimo sandoris turi grįžtamąjį poveikį, nes palikimą priėmusiam įpėdiniui palikėjo teisės ir pareigos pereina ne nuo palikimo priėmimo dienos, bet nuo jo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnis, 5.9 straipsnio 4 dalis). Dėl termino palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti. Palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes informacija apie palikėjo kreditorius padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įpėdinis, kuris priėmė
palikimą pradėjęs turtą valdyti arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus CK nustatytus atvejus (CK 5.52 straipsnis), įpėdinis, priėmęs palikimą pagal teismo antstolio sudarytą apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu (CK 5.53 straipsnio 1 dalis). Taigi CK 5.63 straipsnyje nustatytą terminą pradėti skaičiuoti nuo palikimo atsiradimo dienos visais atvejais be jokių išimčių svarbu tam, kad paveldėjimo procesas neužsitęstų neapibrėžtą laiko tarpą, kad būtų užtikrintas tiek įpėdinių, tiek palikėjo kreditorių teisių teisinis tikrumas, civilinių teisinių santykių stabilumas bei kad įpėdinių interesai būtų apsaugoti nuo nepagrįstai ilgai uždelstų pareikšti palikėjo kreditorių reikalavimų. Dėl to sistemiškai aiškinant paveldėjimo teisės normas, darytina išvada, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį draudikas turi pareikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjo, dėl kalto draudžiamojo įvykio, įpėdiniui, turi būti skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo momento, bet ne nuo draudimo išmokos išmokėjimo momento. Pažymėtina, kad maksimali draudimo išmoka negali viršyti draudimo sutartyje nustatytos draudimo sumos. Nagrinėjamo ginčo atveju draudikas, kaip palikėjo kreditorius, netinkamai pasinaudojo teise informuoti atsakovę, kaip palikėjo įpėdinę, apie pretenzijas į paveldimą turtą, nes praleido trijų mėnesių terminą tokiems reikalavimams pareikšti. Dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalies termino pratęsimo. CK 5.63 straipsnio 4 dalyje teismui suteikta teisė pratęsti palikėjo kreditoriaus dėl svarbių priežasčių praleistą trijų mėnesių terminą reikalavimams pareikšti. Kokios priežastys laikomos svarbiomis, CK nenustatyta. Tai kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalys). Nagrinėjamu atveju tam, kad būtų įvertintos CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino praleidimo priežastys, svarbu nustatyti, ar draudikas tinkamai įvykdė pareigą ištirti draudiminį įvykį. Todėl, kad Draudikas yra ūkio subjektas, savo srities profesionalas, jam ir jo veiklai taikomi padidinti įstatymų reikalavimai, o tai labai sustiprina vienos iš draudimo sutarties šalių (draudiko) ekonominę padėtį. Dėl to jam taip pat taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Vienos svarbiausių draudiko pareigų yra pareiga operatyviai ištirti su draudiminiu įvykiu susijusias aplinkybes, nustatyti ir operatyviai išmokėti draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju kasatorius, būdamas draudimo bendrovė, juridinis asmuo, turintis darbuotojų–teisininkų, negali gintis negalėjimu ir nesugebėjimu surasti palikėjo įpėdinių kaip priežastimi, užkertančia kelią tinkamai įgyvendinti savo teises ir vykdyti draudimo sutartimi prisiimtas bei įstatymuose nustatytas pareigas. Tik teisėti, sąžiningi ir protingi asmens veiksmai gali būti pagrindas priešingai teisinio santykio šaliai protingai tikėtis, kad asmuo neatsisako reikalavimų. Nutarė: atsisakė pratęsti CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
