VIKAS SWARUP
Mane suėmė. Už tai, kad laimėjau televizijos viktoriną! Užgriuvo paryčiais, kai akys sulimpa net ir benamiams šu nims. Išlaužė duris, supančiojo antrankiais ir nusivarė į gatvėje laukiantį visureigį su žybsinčiais švyturėliais. Iš kaimynų niekas nė nekrebžtelėjo. Lindėjo nekišdami no sies iš savo lūšnų. Mano žingsnius iš namų lydėjo tik nuo tama rindo medžio atsklidęs senos pelėdos ūkavimas. Žmonių areštai Dharavyje toks pat neatsiejamas reiškinys kaip kišenvagiai vietos traukinyje. Kiekvieną dieną į policijos nuovadą keliauja koks nors nelaimėlis. Kai kuriuos velka vilk te, klykiančius ir besispardančius. Kiti nuolankiai slenka patys. Tai tie, kurie jau seniai tikėjosi, gal netgi laukė prisistatant po licijos. Tie, kuriems visureigis su mirgančiais švyturėliais atne ša ilgai lauktą paguodą. Dabar gal kiek graužiuosi, kad nesispardžiau ir neklykiau. Neskalambijau esąs nekaltas, nešaukiau visiems apie mane iš tikusią neteisybę, nebudinau kaimynų. Vargiai tai būtų kuo pa dėję. Net jeigu ir būčiau kelis pakėlęs iš miego, jie būtų tūnoję sau kaip pelės po šluota. Apsiblaususiu žvilgsniu būtų stebėję šią sceną, abejingai pratarę: „Dar vieną išvelka", - nusižiovavę ir vėl nugrimzdę į miegą. Tiesiog vienas žmogus išgaravo iš šios neaprėpiamos lūšnų lūšnelių jūros - na ir kas? Rytą jų laukia ta pati neužmatoma eilė prie vandens ir tas pat kasdienis stum dymasis bandant įsisprausti į tramvajų 7 vai. 30 min. Jie net nebūtų sukę sau galvos, kodėl aš suimtas. Atvirai šnekant, tiems dviem kepurėtiesiems įgriuvus pas mane, aš
irgi apie tai visiškai negalvojau. Kai tavo gyvenimas iš pagrin dų „neteisėtas", kai glaudiesi šioje miesto dykvietėje, skurdui be paliovos skvarbiai žvelgiant tau į akis, grumdamasis dėl kiekvienos pėdos ir laukdamas begalinėje eilėje net į šikinyčią, nė kiek nesistebi vieną dieną suimamas. Tarsi neišvengiamai turi sulaukti suėmimo orderio ir tavęs atrūkstančio visureigio su švyturėliais. Kai kas turbūt pasakytų, kad pats prisiprašiau. Na, kišda mas nosį į tą viktoriną. Pagrasytų pirštu ir primintų Dharavio senolių pamokymus nė nebandyti artintis prie turtuolius ir vargšus skiriančios sienos. Kurių galų skarmaliui padavėjui bruktis į televizijos viktoriną? Galva tokiems kaip aš duota ne tam, kad galvotų. Vaikščiok, nešiok, žiūrėk, kur eini, ką neši, o daugiau - šiukštu.
,
O, kad jie būtų matę mane, beriantį atsakymus į visus tuos viktorinos klausimus. Būtų išsižioję iš nuostabos! Gaila, kad žaidimo įrašo dar nerodė. Bet gandas, kad kažką laimėjau, jau pasklido. Bendradarbiai, išgirdę šią žinią, nutarė, jog reikia tai atšvęsti, ir suruošė restorane triukšmingą pobūvį. Visi dainavo me, šokome ir linksminomės iki išnaktų. Nutarėme, kad gana mums springti galiojimo laiką bebaigiančiu Ramzio mitalu, ir užsisakėme keptų viščiukų ir kebabų iš penkių žvaigždučių viešbučio Vandenyno krantinėje. Mūsų sukriošėlis barmenas pasiūlė man į žmonas savo dukterį. Net nuolatos niurzgantis administratorius ėmė meiliai šypsotis ir tučtuojau atskaičia vo chroniškai vėluojantį atlyginimą. Nevadindamas stuobriu. Arba žąsinu. Dabar klausausi tokius ir dar riebesnius žodžius drebian čio Godbolo. Sėdžiu sukryžiavęs kojas šešių kvadratinių metrų dydžio kameroje surūdijusiomis durimis. Per mažą kvadratinį langelį su grotomis į vidų krinta spindulių pluoštas, kuriame sūkuriuoja dulkės. Vienutėje karšta ir tvanku. Apie pernoku sį mangą, ištėkštą ant akmeninių grindų, byzguriuoja musės. Liūdnai nusvarinęs ūsus mano koja rėplioja tarakonas. Nuo alkio ima mausti vidurius. Pilvas gurgia.
6
Man buvo pasakyta, kad netrukus antrą kartą po suėmimo keliausiu į tardytojo kabinetą. Regis, sėdėjau taip jau ištisą am žinybę, kai kažkas pagaliau atėjo manęs išsivesti. Tai buvo pats inspektorius Godbolas. Jis buvo kokių keturiasdešimt penkerių metų amžiaus, plik telėjęs, apskrito veido, ilgais, į viršų užraitytais ūsais. Zirgliojo sunkiai pūkšdamas, liūliuodamas virš rusvai žalsvų kelnių nu karusiu pilvu. - Velnio musės, - susikeikė ir pliaukštelėjo delnais bandy damas ištrėkšti vieną, sukančią ratus jam apie veidą. Bet ne pataikė. Inspektorius Godbolas šiandien prastos nuotaikos. Jį erzi na tos musės. Kamuoja karštis. Kakta upeliais srūva prakaitas. Inspektorius nubraukia jį marškinių rankove. Bet labiausiai jį pykdo pavardė. - Rama Mohamedas Tomas, - kokia čia, po paraliais, nesą monė, visų religijų mišrainė? Gal motina aiškiai nežinojo, kas tavo tėvas? - jau kurį kartą piktai švokščia jis. Praleidau įžeidimus pro ausis. Prie to esu įpratęs. Abipus tardytojo kabineto durų išsitempę kaip styga stovi du policininkai - vadinasi, ten viduje koks nors šulas. Ryte jie sau kramsnojo betelio lapus su riešutais ir laidė riebius juokelius. Godbolas stumtelėjo mane į vidų, kur prie sienos, nukabinė tos žmonių grobimų ir žmogžudysčių statistikos diagramomis, stoviniavo du vyrai. Vieną jų pažinau. Tas pats vyriškis ilgais kaip moters - arba kokios roko žvaigždės - plaukais, dalyvavęs filmuojant tą viktoriną ir davinėjęs laidos vedėjui į ausinuką nurodymus. Kito, baltojo, pliko kaip kiaušinis, nebuvau matęs. Vilkėjo avietinės spalvos kostiumą, padabintą ryškiu oranžiniu kaklaraiščiu.Tik baltasis per tokią sutrą gali vilkėti kostiumą su kaklaraiščiu. Priminė man pulkininką Teilorą. Ventiliatorius palubėje dūgzte dūzgė, tačiau belangiame kambaryje buvo trošku kaip orkaitėje. Ant karščiu tvoskian čių baltų sienų buvo užvožtos žemos medinės lubos, dalijamos perpus siauros skersinės sijos. Kambarys beveik tuščias: tik ap-
7
rūdijęs stalas viduryje ir trys kėdės. Tiesiai virš stalo, nuleistas nuo sijos, kabojo metalinis lempos gaubtas. Godbolas pristatė mane baltajam lyg gaujos vadeiva vieną iš savo mailiaus: - Štai Rama Mohamedas Tomas, pone. Avietinis kostiumas brūkštelėjo sau kaktą nosine ir nužvelgė mane tarsi kokios nežinomos žmogbeždžionių rūšies atstovą. - Na štai ir mūsų žymusis nugalėtojas! Maniau, bus dar jau nesnis. Iš kur jis galėtų būti, sprendžiant pagal akcentą? Kalbėjo pro nosį, kaip tie piniguočiai turistai, plūstantys į Tadž Mahalą iš Baltimores ar Bostono. Amerikietis atsidrėbė savo krėsle. Mėlynos akys, raudona nosis. Kakta, išvagota žalsvų venų raizgalynės. - Sveikas, - kreipėsi jis į mane. - Aš esu Nilas Džonsonas. Iš NewAge Telemediay kuriai priklauso viktorinos teisės. Čia Bilis Nanda, prodiuseris. Nieko jiems neatsakiau. Žmogbeždžionės juk nekalba. O dar angliškai. Plikšis grįžtelėjo į Nandą. - Jis turbūt moka angliškai, ar ne? - Baik, Nilai, - mestelėjo Nanda. - Pamiršai, kas jis toks? Pa-da-vėjas įš kažkokios Dievo užmirštos skylės! Gatvėje tylą perskrodė artėjančios sirenos kauksmas. Į kam barį įpuolęs policininkas kažką pašnibždėjo Godbolui į ausį. Inspektorius išlėkė lauk ir netrukus vėl pasirodė su mažiuku, apkūniu policijos komisaru. Godbolas nutaisė šypseną ir žvelg damas į Džonsoną išpyškino: - Pone Džonsonai, - ponas komisaras. Džonsonas pakilo iš savo krėslo. - Dėkoju, kad atvykote, pone komisare. Bilio jums turbūt jau nereikia pristatyti. Komisaras linktelėjo. - Vos tik vidaus reikalų ministras davė žinią, iš karto at vykau.
8
- Taip, taip... Jis senas pono Michailovo bičiulis. - Kuo galėčiau būti naudingas? - Komisare, prašytume jūsų pagalbos dėl KLM. -KLM? - „Kas laimės milijardą". - Čia kas? - Tai tokia viktorina, kurią mūsų kompanija neseniai pra dėjo rengti. Trisdešimt penkiose šalyse. Turėtumėte žinoti, nes visas Mumbajus dabar mirgėte mirga mūsų skelbimais. - Neatkreipiau dėmesio. Lošiate milijardą? - Taip, o ką? Ar žiūrėdavote „Kas laimės milijoną"? - O kaipgi. Visa šalis prilipdavo prie ekranų. Mano šeima žiūrėdavo net prigulusi. - Leiskite paklausti - kodėl jūs žiūrėdavote tą žaidimą? - Na... jis buvo įdomus. - Ar jis būtų bent perpus tiek įdomus, jeigu prizas būtų de šimt tūkstančių, o ne milijonas? - Na... Turbūt ne. - Taigi. Matote, žmonės labiausiai geidžia ne sekso, o pini gų. Kuo didesnis aukso kalnas, tuo labiau vilioja. - Aha. O kas veda jūsų žaidimą? - Premas Kumaras. - Premas Kumaras? Tas antraeilis aktoriūkštis? Bet juk jis nevertas nė batų nuauti Amitabhui Bačanui iš „Kas laimės milijoną"! - Niekai, išpopuliarės. Na, turėjome rinktis Premą Kumarą iš dalies todėl, kad jam priklauso 29 nuošimčiai NewAge Telemedia Indijos skyriaus. - Aha. Na, viskas maždaug aišku. O kuo čia dėtas šitas, kaip jo pavardė... Rama Mohamedas Tomas? - Jis buvo penkioliktojo mūsų žaidimo dalyvis. -Ir? - Ir teisingai atsakęs į visus dvylika klausimų laimėjo mili jardą rupijų. - Ką? Juokaujate?
9
- Nėmaž. Mums irgi žiaunos atvipo. Va jis laimėjo didžiau sią prizą per visą žaidimo istoriją. Įrašo kol kas nerodėme, to dėl beveik niekas dar to nežino. - Aha. Na, jei laimėjo, tai laimėjo. Ir ką? Džonsonas kiek patylėjo ir tarė: - Gal mudu su Biliu galėtume šnektelėti su jumis akis į akį? Komisaras mostelėjo Godbolui išeiti. Inspektorius, nuvėręs mane rūsčiu žvilgsniu, dingo už durų. Aš likau, - regis, į mane niekas nekreipė nė mažiausio dėmesio. Jiems buvau tik kaž koks padavėjas. O padavėjai, aišku, nemoka angliškai. - Gerai. Klausau jūsų, - tarė komisaras. - Suprantate, komisare, ponas Michailovas negali išmokėti tokių pinigų, - prabilo Džonsonas. - Bet siūlo tiek laimėti? - Na... Tai reklaminis triukas. - Klausykite, aš vis tiek nelabai suprantu. Netgi jei tai tik masalas žiūrovams, argi jūsų viktorinos populiarumas neiš augtų kaip ant mielių kam nors iš tiesų laimėjus didįjį prizą? Prisimenu, kad vienam „Kas laimės milijoną" dalyviui išlošus milijoną laidos reitingai šoktelėjo dvigubai. - Dar neatėjo laikas, komisare, dar ne laikas. Tokie žaidimai kaip „Kas laimės milijardą" negali sau leisti atsiduoti atsitik tinumui, fortūnos išdaigoms. Viskas daroma pagal iš anksto numatytą scenarijų. Pagal jį laimėtojas turėtų pasirodyti ne anksčiau kaip po aštuonių mėnesių, kai per reklamos užsaky mus grįš mūsų investuoti pinigai. Ir štai dabar šitas Pilypas iš kanapių griauna visus planus. Komisaras linktelėjo. - Aha. O kuo aš galėčiau jums padėti? - Prašome jūsų pagalbos. Reikia įrodyti, kad Tomas suk čiavo atsakinėdamas į klausimus. Jis be bendrininkų nebūtų galėjęs atsakyti į visus dvylika. Komisare, juk jis nė nelankęs mokyklos. Nėra skaitęs net laikraščio, ką jau kalbėti apie kny gas. Kaip jis galėjo laimėti tokią viktoriną? - Na... Nežinau.
10
Komisaras pasikrapštė pakaušį. - Pasitaiko vaikų iš skurdžių šeimų, kurie vėliau tampa ge nijais. Argi paties Einšteino nebuvo išmetę iš universiteto? - Komisare, jūs tuoj pats įsitikinsite, kad jis ne Einšteinas, tarė Džonsonas. Jis mostelėjo Nandai. Nanda, braukdamas pirštais savo garbanas, žengė prie ma nęs ir kreipėsi į mane hindi kalba. - Pone Rama Mohamedai Tomai, jeigu jūs iš tiesų toks gal votas, kad sugebėjote laimėti mūsų viktoriną, įrodykite tai dar kartą atsakydamas į kelis paprastučius klausimus. Tokius, į ku riuos žino atsakymą bet kuris mokinys. Jis mostelėjo man sėstis. - Galiu klausti? Pirmas klausimas. Kokia yra Prancūzijos valiuta? Variantai: a) doleris; b) svaras; c) euras; d) frankas. Aš nepravėriau burnos. Komisaras staiga atsivedėjęs skėlė man skambų antausį. - Utėle, ar apkurtai? Atsakyk arba tuoj išmalsiu dantis, sukriokė. Nanda ėmė pašėlusiai puldinėti aplinkui, tarsi šoktų švento Vito šokį. - Ne, ne, nereikia! Jis ir taip atsakys, - apmaldė jis komisarą ir pažvelgė į mane. - Na? Koks jūsų atsakymas? - Frankai, - nenorom pratariau. - Neteisingai. Iš tiesų tai eurai. Gerai, antras klausimas. Kas buvo pirmasis žmogus, įkėlęs koją į mėnulį? A) Edvinas Oldrinas; b) Nilas Armstrongas; c) Jurijus Gagarinas; d) Džimis Karteris. - Nežinau. - Nilas Armstrongas. Trečias klausimas. Piramidės stovi prie: a) Niujorko; b) Romos; c) Kairo ar d) Paryžiaus? - Nežinau. - Kairo. Ketvirtas klausimas. Kas yra Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas? A) Bilas Klintonas; b) Kolinas Pauelas; c) Džonas Keris; d) Džordžas Bušas.
11
- Nežinau. - Džordžas Bušas. Gaila, pone Tomai, jūs neatsakėte nė į vieną klausimą. Nanda atsigręžė į komisarą ir kreipėsi jau angliškai: - Kaip matote, ne galva, o puodynė. Į dvylika viktorinos klausimų teisingai atsakyti jis būtų galėjęs tik sukčiaudamas. - Kaip, jūsų nuomone, jis galėjo sukčiauti? - paklausė ko misaras. - Va čia tai klausimėlis. Atnešiau jums dvi laidos įrašo kopi jas. Mūsų ekspertai ištyrė jas skersai išilgai, bet nieko nepešė. Vis tiek turi būti koks nors kabliukas. Man iš alkio ėmė svaigti galva. Susiriečiau ir springdamas užsikosėjau. Džonsonas, tas plikšis amerikietis, pervėrė mane žvilgsniu. - Ar pamenate, pone komisare, tą bylą, kai vienas majoras laimėjo milijoną svarų „Kas laimės milijoną"? Prieš porą metų, Anglijoje. Žaidimo organizatoriai atsisakė jam išmokėti prizą. Policija pradėjo tyrimą ir galiausiai pričiupo tą majorą. Pasirodo, jis veikė išvien su savo bendrininku profesoriumi, kuris sėdėjo salėje tarp žiūrovų ir sutartais ženklais kosėdamas pasakinėjo teisingus atsakymus. Ir čia turėtų būti kažkur šuo pakastas. - Tai ieškoti kokio kosinčio žiūrovo? - Ne. Niekas ten nekosėjo. Turėjo naudotis kokiais nors ki tais sutartiniais ženklais. - Gal pasakinėjo telefonu ar pranešimų gavikliu? - Tikrai ne. Jis neturėjo jokios elektronikos. O jei ir būtų turėjęs, mūsų studijoje ji nebūtų veikusi. Komisarui šovė į galvą mintis: - Gal jo galvoje implantuota atminties plokštė? Džonsonas atsiduso: - Pone komisare, jūs, ko gero, žiūrite per daug fantastinių filmų. Kad ir kas tai būtų, pagelbėkite mums. Nežinome nei kas jo bendrininkas, nei kokiais sutartiniais ženklais jie nau dojosi. Bet galvą guldau - šitas vaikpalaikis apgavikas. Padėkite mums jį prigriebti.
12
- Gal vertėtų pamėginti atsipirkti? - pasiūlė komisaras. Na, jis juk veikiausiai net nežino, kiek nulių turi milijardas. Manau, šokinėtų iš laimės, jeigu numestumėte jam kokį porą tūkstančių rupijų. Man niežtėjo kumščiai - taip knietėjo išgražinti jam mar mūzę. Na, prieš viktoriną aš iš tiesų nenumaniau, kas yra mili jardas. Užtat dabar jau žinau. Ir trūks plyš gausiu savąjį prizą. Su visais devyniais nuliais. Džonsono atsakymas kiek apmalšino mano įkarštį. - Toks variantas neįmanomas, - tarė jis. - Grėstų teis mas. Jis arba sąžiningas laimėtojas, arba sukčius. Taigi arba gauna milijardą, arba keliauja į cypę. Jokio kompromiso čia negali būti. Padėkite mums įkišti jį į kalėjimą. Poną Michailovą trenktų širdies smūgis išgirdus, kad turi pakloti milijardą rupijų. Komisaras pažvelgė Džonsonui tiesiai į akis. - Suprantu, suprantu, - nutęsė jis. - O man kas iš viso to? Tarsi išgirdęs ilgai lauktą skambutį, Džonsonas, paėmęs už parankės, pasivedėjo jį tolėliau. Jie ėmė šnabždėtis. Mano ausis pasiekė tik du žodžiai - „dešimt procentų". Komisaras atrodė patenkintas Džonsono atsakymu. - Gerai gerai, pone Džonsonai, šitą reikalą sutvarkysime. Pakvieskite Godbolą. Tardymo kambaryje vėl išdygo inspektorius. - Godbolai, ką jau išsiaiškinote? - pasiteiravo komisaras. Godbolas grėsmingai dėbtelėjo į mane. - Kol kas nieko, pone komisare. Šunsnukis kaip užsuktas vis kartoja pasakėlę, esą jis žinojo atsakymus. Tvirtina, kad jį paprasčiausiai lydėjo sėkmė. - Sako, sėkmė, ar ne? - nusiviepė Džonsonas. - Taip, pone. Dar neperėjau prie trečiosios tardymo pako pos - būtų užgiedojęs man kaip kanarėlė. Tik duokite leidimą, pone, ir akimoju išpešiu visas bendrininkų pavardes. Komisaras klausiamai dirstelėjo į Džonsoną ir Nandą. - Jūs neprieštaraujate?
13
Nanda, plevėsuodamas savo karčiais, kategoriškai papurtė galvą. - Jokiu būdu. Jokių kankinimų. Laikraščiai jau suuodė apie sulaikymą. Jeigu iškapstys, kad jis buvo kankinamas, mums ga las. Aš ir taip turiu aibę rūpesčių, dar bereikia, kad būčiau tampo mas po teismus visokių žmogaus teises ginančių organizacijų. Komisaras patapšnojo jam per nugarą. - Bili, tu pasidarei panašus į tuos amerikiečius. Nesuk sau galvos. Godbolas yra meistras. Ant vaikpalaikio kūno nebus nė menkiausios mėlynės. Man pilvą ėmė graužte graužti. Jutau, kad tuoj imsiu žiaukčioti. Komisaras jau apsigręžė rengdamasis išeiti. - Godbolai, iki rytojaus ryto noriu žinoti bendrininko pa vardę ir visas nusikaltimo detales. Išgaukite šią informaciją kaip norite. Tačiau neperlenkite lazdos. Turėkite galvoje - nuo to priklausys jūsų paaukštinimas. - Ačiū, pone. Labai ačiū. Godbolas išsišiepė nuo ausies iki ausies. - Pone, galite nesirūpinti. Kai apdorosiu, bus pasiruošęs prisipažinti net nužudęs Mahatmą Gandį. Pabandžiau prisiminti, kas nužudė Mahatmą Gandį, kuris, kaip pasakojama, prieš mirdamas šūktelėjo: „Sveikas, Rama!" Pamenu, įsidėmėjau tai todėl, kad išgirdęs balsiai nusistebė jau: „Tai juk mano vardas!" Tėvas Timotis tada man kantriai išaiškino, kad tai hinduistų dievo Ramos, už bausmę ištremto į džiungles keturiolikai metų, vardas. Tuo tarpu į tardymo kabinetą, išlydėjęs komisarą ir televi zijos šulus, grįžo Godbolas. Šniokšdamas įvirto į vidų, trinkte lėjo durimis ir spragtelėjo pirštais. - Na, sūdžiau, nusirenk! Visas mano kūnas gelte gelia ir tvinkčioja iš skausmo. Rankos pririštos šiurkščia virve prie lubų sijos. Nuo jos iki grindų ko kie trys metrai, todėl kojos kyburiuoja ore ir atrodo, kad tuoj
14
truksiu perpus. Aš nuogut nuogutėlis. Šonkauliai išsišovę tarsi tų badaujančių Afrikos vaikų. Godbolas doroj a mane jau gerą valandą, bet tai dar tik pra džia. Kas pusvalandį jis atsineša vis naują kankinimo įrankį. Iš pradžių įgrūdo man į užpakalį lazdą. Išteptą maltomis ai triosiomis paprikomis. Rodės, lyg kas būtų vėres įkaitintu svilinančiu smaigu. Aš žiaukčiojau dusdamas iš skausmo. Po to panardino man galvą į kibirą su vandeniu ir laikė, kol ėmė rodytis, kad plaučiai tuoj plyš. Aš žiopčiojau, springau ir jau kone atidaviau galus. Paskui ėmė artintis prie manęs tarsi bengališkąją ugnelę laikydamas rankoje nuogą elektros laidą. Nerangiai paspyruokliavo priešais kaip koks įmaukęs boksininkas ir staigiai puolęs į priekį dūrė į papadę nuogu laidu. Elektra nutvilkė kūną, tarsi kas būtų apipylęs verdančiu vandeniu. Rangiausi kaip sliekas ant kabliuko. Godbolas užriko: - Tai ką, sūdžiau, kokį velnią išdirbinėjai ten, viktorinoje? Kas tau pasakinėjo? Klok - ir laisvas. Gausi kepsnį. Paleisime namo. Tačiau namai dabar man atrodo tik kaip tolimas sapnas. O nuo kepsnio tikrai supykintų. Ilgiau pabadavus alkis galiau siai dingsta, lieka tik bukas maudulys pilve. Jaučiu, kad mane tuoj supykins. Sąmonė blanksta. Tarsi pro tirštą rūką regiu aukštą moterį palaidais plaukais. Jai iš už nu garos pučiantis vėjas plaiksto varno juodumo plaukus, ir jie už dengia moters veidą. Ji vilki baltu plonyčiu sariu, kuris plazda ir plakasi vėjyje tarsi burė. Ji ištiesia rankas į mane ir šaukia: - Mano sūnau... Sūnau... - Mama! - surinku ir per rūką tiesiu rankas jos link, bet pa juntu Godbolo gniaužtus, sugriebiančius mane už kaklo. Rodo si, kad nejudėdamas sklendžių į priekį. Jis vožia man antausį ir migla išsisklaido. Godbolas vėl laiko rankoje plunksnakotį. Juodą, švytinčia auksine plunksna. Ant jos galiuko blizga mėlynas rašalas.
15
- Pasirašyk prisipažinimą, - liepia jis. Prisipažinimas trumputis. Aš, Rama Mohamedas Tomas, lie pos 10 d. viktorinos „Kas laimės milijardą" dalyvis, prisipažįstu sukčiavęs. Nežinojau atsakymų į visus klausimus. Todėl atsisakau bet kokių pretenzijų į pagrindinį prizą. Prisipažįstu kaltas ir pra šau malonės. Prisipažįstu būdamas blaivaus proto, niekieno never damas. Parašas: Rama Mohamedas Tomas. Suprantu, kad anksčiau ar vėliau šį prisipažinimą vis tiek pasirašysiu. Nepajėgsiu ilgai laikytis. O juk man nuolatos buvo kalama į galvą neieškoti nemalonumų su policija. Tokie gatvės vaikai kaip aš yra pačiame žmonių jūros dugne. Net smulkūs vagišiai - kišenvagiai - yra aukščiau. Virš jų - reketininkai ir paskolininkai. Po to - nusikalstamo pasaulio autoritetai. Dar aukščiau - verslo grupės. O visa tai kaip stogas dengia poli cija. Tik jos rankose akivaizdi ir neabejotina galia. Jos niekas nesergsti - kas galėtų sergėti tvarkos sergėtojus? Todėl neiš vengiamai teks pasirašyti šį prisipažinimą. Dar po kokių de šimties ar penkiolikos antausių. Po kokių penkių, gal net šešių elektrošokų. Staiga už durų kyla kažkoks bruzdesys. Šūkauja policinin kai. Girdėti pikti balsai. Durys trūkteli ir atsiveria. Į vidų įsi veržia jauna moteris. Neaukšta, lieknutė, gražių baltų dantų ir dailiai išriestų antakių. Jos kaktoje šviečia didelis mėlynas hindi. Su baltu sariu, žydru šalių ir odos sandalais. Juodais pa laidais plaukais. Per kairį petį persimetusi rudą rankinę. Nuo jos dvelkte dvelkia pasitikėjimas savimi. Godbolas taip sutriko, kad pakštelėjo nuogu laidu sau per ranką ir suunkštė iš skausmo. Jis jau buvo besirengiąs čiupti įsibrovėlį už pakarpos ir išgrūsti lauk, bet ūmai susizgribo, kad prieš jį - moteris. - Kas leido čia taip įsibrauti? Nematote, kad aš užsiėmęs? - Aš esu Smitą Šach, - ramiai tarė ji Godbolui. - Pono Ra mos Mohamedo Tomo advokatė. Ji dirstelėjo į mano pusę ir išvydusi, kaip atrodau, greitai nusuko akis į šalį.
16
Godbolas sustingo it ištiktas stabo. Aš irgi praradau amą. Tą moterį mačiau pirmą kartą. Nevaliočiau net nusisamdyti taksi. Ką jau kalbėti apie advokatą. - Kaip kaip? - kranktelėjo Godbolas. - Jūs jo advokatė? - Taip. Jūs neturite teisės taip elgtis su mano klientu. J i s gali paduoti jus į teismą remdamasis Indijos baudžiamojo ko dekso 330 ir 3 3 1 paragrafais. Reikalauju tučtuojau parodyti jo bylą. Sulaikymo orderio, kaip reikalauja 22 Konstitucijos straipsnis, nėra - jūs pažeidėte Baudžiamojo proceso kodek so 50 paragrafą. Dabar arba mano klientas keliaus su manimi, arba klokite sulaikymo orderį. - Ee... Hmmm. Aš... Turiu pranešti... Komisarui. Tuojau, išlemeno Godbolas ir metęs į moterį kupiną nevilties žvilgsnį purtydamas galvą išsliūkino iš tardymo kabineto. Mano dėkingumui nėra ribų. Net nesapnavau, kad advo katai čia, policijoje, gali turėti tiek galios. Gausiu pakoreguoti savąją gyvenimo piramidės teoriją. Ką Godbolas grįžęs pasakė advokatei, ką šioji jam atsakė, nežinau, nes netekau sąmonės. Iš skausmo, alkio ir laimės. Sėdžiu ant odinės sofos, laikydamas delnuose karštos, garuo jančios arbatos puodelį. Stačiakampis stalas klote nuklotas dokumentais. Prie krašto stiklinė prespapjė ir raudona lempa. Pats kabinetas išdažytas rausvai. Lentynose išsirikiavusios juodos knygos su auksinėmis raidėmis ant nugarėlių. Ant sienų kabo įrėminti diplomai ir pažymėjimai. Kampe vešlus pinigų medelis. Tarpdury nešina lėkšte ir stikline pasirodo Smitą. Su pasi mėgavimu uodžiu maisto kvapą. - Veikiausiai esi išalkęs, štai - šiek tiek paplotėlių, vaisių. Kokakolos. Deja, tik tiek radau šaldytuve. Aš sugriebiau jos delną. Šiltą ir sudrėkusį. - Dėkoju jums, - pratariau. Neturėjau žalio supratimo, kaip ir kodėl ji atsirado policijos nuovadoje. Ji sakė perskaičiusi laikraštyje apie mano sulaikymą ir
17
nieko nelaukdama atskubėjusi. Dabar buvau jos namuose Mumbajaus priemiestyje Bandroje. Neklausinėjau nei kaip čia atsidū riau, nei kodėl. Tiesiog bijojau pabusti iš šio laimingo sapno. Puoliau valgyti. Iš pradžių sušlamščiau visus paplotėlius. Po to sušlaviau vaisius. Susiverčiau kokakolą. Rijau kaip slibinas. Kai prabudau, buvo jau vėlus vakaras. Mano gerokai nusnūs ta. Smitą buvo šalia. Atsisėdęs išvydau esąs miegamajame, didžiulėje lovoje, užtiestoje mėlynu apklotu. Jos miegamasis buvo kitoks nei tos kino žvaigždės, Nylimos Kumari, pas kurią anksčiau dirbau. Vietoj milžiniškų veidrodžių, lentynėlių, nu statytų prizais, kino apdovanojimais, čia buvo knygos ir didelis pliušinis meškis, žvelgiantis stiklo akimis. Bet Smitą, kaip ir Nylima, turėjo plačiaekranį televizorių ir netgi DVD grotuvą. Smitą, rankoje laikydama kompaktinės plokštelės dėklą, sė dėjo šalia, ant lovos krašto. - Gavau tos viktorinos įrašą. Galėsime išnarstyti po siūlą. Klok, kaip tu įsigudrinai atsakyti į visus klausimus. Tiesą ir tik tiesą. - Tiesą? - Aš privalau tave ginti ir ginsiu, net jei sukčiavai. Tai, ką išgirsiu iš tavęs, negalės būti panaudota teisme. Mano širdyje ėmė kirbėti įtarumo kirminas. Gal ji tik vil kas ėriuko kailyje? Gal tas plikšis Džonsonas ją pasiuntė, kad išpeštų iš manęs prisipažinimą? Ar nesudegsiu kaip drugelis liepsnoje, ja pasikliaudamas? Reikia apsispręsti. Išžvejojau iš kišenės savo senąją pagal bininkę, vienos rupijos monetą. Jei iškris herbas - rizikuoju. Skaičius - pasipustau padus. Sprigteliu monetą į orą. Herbas. - Ar pažįstate Albertą Fernandesą? - paklausiau jos. - Ne. Kas jis toks? - Turi pogrindinį fabrikėlį Dharavyje, gamina laikrodžių dirželius. - Na ir ką? - Jis yra užkietėjęs matka lošėjas. -Matka?
18
- Toks draudžiamas lošimas kortomis iš pinigų. -Aa. - Tai štai, Albertui Fernandesui šį antradienį pešant kortas pašėlusiai sekėsi. - Nagi nagi, pasakok. - Laimėjo penkiolika kartų iš eilės. Neįmanomas daiktas! Penkiolika. Tą vakarą susišlavė penkiasdešimt tūkstančių rupijų. - Na ir? Ką tai turi bendra? - Kaip tai ką? Jam nusišypsojo sėkmė lošiant kortomis. O man - viktorinoje. - Sakysi, paprasčiausiai spėliojai ir pataikei dvylika teisingų atsakymų iš dvylikos? - Ne, nespėliojau. Aš žinojau atsakymus. - Žinojai atsakymus? - Taip. Į visus klausimus. - Tai kuo čia dėta sėkmė? - Na, argi tai ne sėkmė, jeigu man uždavė būtent tuos klau simus, į kuriuos žinojau atsakymus? Šmitos veido išraiška bylojo, kad ji nė per nago juodymą manimi netiki. Netekau kantrybės. Prapliupau iš nuoskaudos ir pykčio: - Žinau, žinau, ką jūs galvojate. Kaip ir Godbolas, jūs svars tote, kaip apskritai aš patekau į tą viktoriną. Kaip ir jis manote, kad esu netinkamas niekam kitam, tik restorane nešioti keptus viščiukus ir viskį. Kad šuniu gimęs šuniu ir mirsiu. Ar ne? - Ne, Rama. Ji suėmė mano delną. - Nieku gyvu taip nemanau. Bet privalai suprasti ir mane. Kad galėčiau tau pagelbėti, privalau žinoti, kaip tau pavyko nu raškyti tą milijardą. Atvirai pasakius, tai man netelpa galvoje. Po galais, juk net aš vargiai būčiau išspaudusi atsakymą bent į pusę tų klausimų. - Ponia, net didžiausias skurdžius irgi gali užduoti savų klausimų. Ir lažinuosi - jeigu tokiai viktorinai klausimus pa-
19
teiktų vargetos, turtuoliai nevaliotų atsakyti nė į vieną. Taip, aš neišmanau, kokia Prancūzijos valiuta, užtat puikiausiai ži nau, kiek šlamančiųjų mūsų kvartalo palūkininkui įsiskolinusi kokia įžymybė. Nenutuokiu, kas buvo pirmas žmogus, įkėlęs koją į Mėnulį, tačiau pažįstu žmogų, kuris Dharavyje pirmas pradėjo kepti piratinius vaizdadiskius. Ar galėtumėte atsakyti į šiuos klausimus, jei viktoriną rengčiau aš? - Rama, nesikarščiuok. Ir neįsižeisk. Aš nuoširdžiai noriu tau pagelbėti. Jei jau nesukčiavai, paaiškink, iš kur žinojai at sakymus. - Na, tai ne taip paprasta. - Kodėl? - Aš nelankiau mokyklos. Neskaičiau knygų. Tačiau prisie kiu - žinojau atsakymus į tuos klausimus. - Vadinasi, kad suprasčiau, iš kur, turiu išgirsti visą tavo gyvenimo istoriją? - Turbūt. Smitą linktelėjo. - Veikiausiai tavo žodžiuose yra tiesos. Juk viktorinoje rei kia ne tiek žinių, kiek patirties. Ji pasitaisė savo žydrą šalį ir pažvelgė man tiesiai į akis. - Tai pasakok. Nuo pradžių. - Nuo pat pradžių? Nuo gimimo? - Ne. Nuo pirmo klausimo. Bet prisiek man, Rama Mohamedai Tomai, kad papasakosi kaip per išpažintį. - Kaip filmuose - „Prisiekite kalbėti tiesą ir tik tiesą"? - Būtent., Aš giliai įkvėpęs tariau: - Taip, prisiekiu. O kur priesaikos knyga? Nesvarbu - Bhagavatgita, Koranas arba Biblija? - Knygos neprireiks. Aš būsiu tavo liudytoja. Kaip tu esi mano. Smitą išsitraukė iš dėklo žaižaruojantį diską ir įdėjo į grotuvą.
20
Nuskambėjo trečiasis skambutis. Tuojau pakils purpurinė aksomo uždanga. Pamažu gęsta lempos, tamsoje paskendusio je salėje lieka švytėti tik raudonas tarsi žarija ženklas IŠĖJI MAS. Spragėsiu ir gaiviųjų gėrimų pardavėjai jau kulniuoja į šalį. Mudu su Salimu įsitaisome savo vietose. Ką būtų galima pasakyti apie Salimą? Visų pirma, jis - ge riausias mano draugas. Na, o antra - indų filmų fanatikas. Ne visų, tik tų, kuriuose filmuojasi Armanas Ali. Na, iš pradžių ekrano karalius buvo Amitabhas Bačanas. Jį soste pakeitė Saruchas Chanas. S į - Armanas Ali: pusdievis, verčiantis virpėti milijonus širdžių. Salimas tiesiog dievina Armaną. Jo ankštas kambarėlis daugiabutyje paverstas tikrų tikriausiu Armano altoriumi. Čia sienos klote nuklotos herojaus portretais: Armanas odi niu švarku, Armanas apsižergęs motociklą, Armanas, išpūtęs gauruotą krūtinę, Armanas, raitas ant žirgo, Armanas baseine, apsuptas pulko gražuolių. Mes įsitaisėme A21 ir A22 vietose - Bandros karališkojo kino teatro pirmame balkone, ložėje. Užtūpėme ne savo lizdą. Ant bilietų mano kišenėje parašyta ne PIRMAS BALKONAS, 150 RUPIJŲ, o PARTERIS, 25 RUPIJOS. Kontrolierius šian dien buvo geros nuotaikos. Jis pasakė mums, kad galime drą siai kilti į balkoną, nes kino teatras esąs beveik visiškai tuščias: be mudviejų su Salimu, būsią gal dar pora dešimčių žiūrovų. Kai su Salimu traukiame žiūrėti filmų, dažniausiai sėdime parteryje. Ten galime drąsiai švilpti ir trypti kojomis. Salimo
21
nuomone, reikia būti kuo arčiau ekrano, kad kuo labiau justum veiksmą. Kad beveik galėtum ištiesęs ranką paliesti Armaną. Aiškiai matytum venas, išsišovusias ant jo bicepsų, jo rudai žalių akių vyzdžius, vyriškai šeriuotą skeltą smakrą ir netgi mažytį apgamą ant romėniškos nosies. Aš pats nesu toks jau didelis Armano gerbėjas. Man visi jo filmai vienodi kaip du vandens lašai. Bet ir man patinka įsitai syti pirmose eilėse, kuo arčiau milžiniško ekrano. Iš ten gra žuolių krūtinės atrodo dar labiau prisirpusios... Užuolaida pagaliau pakyla ir ekranas sušvinta. Iš pradžių dar praryjame porciją reklamos. Keturios privačios kompa nijos ir viena valstybinė. Valgysi pusryčių avižinius dribs nius - tapsi mokslo genijumi ir dar priedo kriketo čempionu! Kvepinsiesi odekolonu „Šarmas" - feraris su gražuole šalimais tavo! („Tokį odekoloną vartoja Armanas", - šūkteli Salimas.) Prausiesi „Romos" muilu - kaip su liftu kilsi karjeros laiptais ir tavo drabužiai visada spindės kaip kalnų sniegas! Gersi viskį Red&White - gyvensi be rūpesčių kaip karalius! Ir galiausiai rūkymas sukelia plaučių vėžį. Po reklamos, kol keičiamos juostos, dar kiek pasėdime priešais tuščią ekraną. Pasiruošiame filmui - atsikosėjame, atsikrenkščiame. Tada ekrane sušvinta Kinematografijos cen zūros komiteto išduotas sertifikatas: N-14, septyniolika ričių, 4639,15 metro. Duomenis mums pateikia kažkokia ponia M. Kan, komiteto pirmininkė. Kad ir kokį filmą žiūrėtum cenzūros sertifikate puikuojasi jos parašas. Salimui tai kėlė begalinį susidomėjimą. Jį ėste ėdė pavydas, kad toji ponia turi šitokį darbą. Ji pirmoji išvysta visus filmus su Armanu. Ekrane ima bėgti titrų eilutės. Salimas žino visas pavardes atmintinai. Kostiumų dizainerio, plaukų stilisto, grimuotojo. Prikeltas vidury nakties išpyškintų, kas režisierius, prodiuse ris, garso operatorius ir visi jų padėjėjai. Salimas vos graibo si angliškai, bet sugeba perskaityti pavardes, net ir parašytas mažytėmis it skruzdėlytės raidėmis. Jis žiūri filmą jau devintą kartą, ir kiekvienąsyk įsimena kokią naują pavardę. Dabar sėdi
22
šalia toks susikaupęs ir įsmeigęs akis į ekraną - pamanytum jį patekus į uždarą filmo premjerą. Praskriejus kelioms minutėms filmo įžangos iš žydro sraig tasparnio tiesiai į ekraną nušoka Armanas Ali. Salimo akys spindėte spindi. Lygiai tokiu pat tyru džiaugsmu kaip tada, prieš metus, kai jam pavyko pamatyti Armaną savo akimis. Salimas įpuolė pro duris ir veidu griuvo ant lovos. Aš išsigandęs šokau prie jo. - Salimai!.. Salimai! - šūktelėjau. - Kas tau? Ko toks anks tyvas? Sugriebęs už peties atverčiau jį. Salimo veide švietė šypsena. - Tu nepatikėsi. Tai nuostabiausia diena mano gyvenime, išpyškino jis. - Kas? Laimėjai loterijoje? - Ne, ką tu. Dar geriau. Mačiau Armaną Ali. Dusdamas iš susijaudinimo jis išklojo, kaip viskas vyko. Salimas pastebėjo Armaną darbuodamasis Ghatkoparo kvar tale. Žvaigždė kaip tik lipo iš savo mersedeso, pričiuožusio prie penkių žvaigždučių viešbučio. Salimas tuo metu dardė jo autobusu - gabeno priešpiečių dėžutę paskutiniam užsa kovui. Vos pastebėjęs Armaną Salimas nieko nelaukdamas iššoko iš važiuojančio autobuso, vos nepakliuvo po Maruti ratais ir leidosi prie aktoriaus, jau neriančio pro sukamąsias viešbučio duris. Salimui kelią pastojo aukštas uniformuotas apsaugininkas. „Armanai!" - pavymui riktelėjo Salimas, mė gindamas atkreipti žvaigždės dėmesį. Armanas jį išgirdo, su stojo ir atsigręžė. Pažvelgė Salimui į akis. Šyptelėjo, linktelėjo ir nužingsniavo fojė. Salimas pasijuto devintame danguje ir pamiršęs priešpiečių dėžutę parskuodė namo, nekantrauda mas papasakoti apie išsipildžiusią svajonę. Vienam Gaulio priešpiečių pristatymo bendrovės klientui tądien bus tekę vaikščioti tuščiu pilvu. - Kaip Armanas atrodė? Ar taip pat kaip kine? - teirau juosi aš.
23
- Ką tu, įspūdingiau, - užtikrina Salimas. - Dar aukštesnis ir kietesnis. O kad bent kartą galėčiau paspausti jam ranką. Nors kartelį! Tikriausiai po to nesiplaučiau delno kokį mėnesį. Man dingteli: kaip gera turėti tokią paprastą svajonę - pa spausti ranką žvaigždei. Tuo tarpu ekrane toji ranka, gniaužianti pistoletą, taikosi į tri jų policininkų būrelį. Šitame filme Armanas vaidina gangsterį. Gerąjį gangsterį. Jis plėšia turčius ir išdalija pinigus vargšams. Tarp plėšimų ir dalijimų dar įsimyli filmo heroję, Priją Kapur, kylančią kino žvaigždę, sudainuoja šešias dainas ir įgyvendina karštai mylimos mamos norą - išsiveža ją į piligriminę kelionę Vaišnos Devi šventyklon. Ir visa tai tik iki pertraukos. Prijos Kapur pasirodymą ekrane parteris pasitinka švilpi mu. Ši išlaki gražuolė prieš keletą metų tapo Pasaulio mis. Jos kūnas - vyriškų svajonių įsikūnijimas: stačios, standžios krū tys, liaunutis liemuo. Dailesnės už ją aktorės nė su žiburiu ne rastum. Filme ji vaidina aikštingą pupytę nuolat patempta lūpa ir vis kartoja scenoje besimaivančiam komikui: „Užsičiaupk". Mes leipstame juokais. - Tu svajoji paspausti Armanui ranką, - tariu Salimui. O kokios tada galėtų būti Armano svajonės? Juk jis turi viską išvaizdą, šlovę, turtus. - Nieko panašaus, - rimtai atitaria Salimas. - Jis neturi Urvaši. Laikraščiai mirgėte mirga smulkmenomis apie ugningo Arma no ir Urvaši romano, trukusio devynis mėnesius, pabaigą. Re miantis „patikimais šaltiniais" tvirtinama, kad jis esą visiškai sugniužęs. Nustojęs valgyti ir gerti. Galvojąs apie savižudybę. Tuo tarpu Urvaši Randhava vėl ėmė rodytis ant podiumo. Salimo skruostais rieda ašaros. Akys paraudusios ir užpu tusios. Jis visą dieną į burną neėmė nė kąsnio. Ant grindų širdies pavidalo rėmelių su Armano ir Urvaši nuotrauka, už kuriuos jis suplojo kone pusę menkos savo algelės, šukės.
24
- Klausyk, Salimai, nebūk mažas vaikas. Nieko čia nepada rysi, - raminu jį. - O kad dabar galėčiau būti šalia jo. Tikrai paguosčiau. Palai kyčiau ranką ir leisčiau išsiverkti ant peties. Juk sakoma, kad išsiverkus palengvėja. - Kokia prasmė verkti? Juk Urvaši vis tiek pas jį negrįš. Salimas staiga pakelia akis. - Gal įmanoma būtų pasišnekėti su ja? Gal įkalbėčiau grįžti pas Armaną. Įtikinčiau, kad tai buvo viso labo nesusipratimas. Kad jis labai graužiasi ir sielvartauja. Aš tik papurtau galvą. To dar betrūko - kad Salimas slankiotų po Mumbajų dairydamasis, ar kur nešmėkštelės Urvaši Randhava. - Nekišk nosies ne į savo reikalus, Salimai. Kam tau, be savų, dar jų rūpesčiai. Armanas Ali - ne vaikas. Išsilaižys žaiz das pats. - Tada bent jau nusiųsiu jam dovanėlę, - taria Salimas. Išbėgęs į krautuvėlę, jis grįžta su didele momentinių klijų tūbele ir įninka klijuoti sudužusios širdelės su Armano ir Urva ši atvaizdais šukes. Užtrunka savaitę, tačiau galiausiai paveiks lėlis vėl toks kaip buvo, ir tik jį išvagojusios plonytės juodos gijelės žymi buvusių įtrūkimų vietas. - Va, dabar nusiųsiu jį Armanui, - taria jis. - Kaip įrodymą, kad net ir sudužusią širdį galima vėl sulipdyti iš naujo. - Klijais? - mesteliu. - Ne. Meile ir kantrybe. Salimas suvynioja širdelę į medžiagos gabalą ir išsiunčia Ar mano Ali namų adresu. Nežinau, gavo Armanas šį siuntinį ar jis sutruko kur pašte, buvo sutraiškytas Armano apsaugininkų ar nutėkštas sekretorės į šiukšlių dėžę. Svarbiausia, Salimas šven tai tiki, kad jis pasiekė adresatą ir padėjo išgydyti kraujuojančią širdį. Leido Armanui vėl atsitiesti ir grįžti tokiais filmais kaip šis. Kurį aš žiūriu pirmą kartą, o Salimas - devintą.
*** 25
Iš ekrano sklinda religinės giesmės garsai. Armanas su savo mama lipa laiptais į Vaišnos Devi šventyklą. - Sakoma, kad jeigu iš visos širdies paprašai ko nors Mata Vaišnos Devi, tavo prašymas išpildomas. Ko tu prašytum? klausiu Salimo. - O tu? - klausimu į klausimą atsiliepia jis. - Tikriausiai pinigų, - tariu. - O aš - kad Armanas ir Urvaši vėl būtų kartu, - išpyškina jis nesusimąstydamas nė akimirkos. Ekrane didelėmis raudonomis raidėmis sušvinta PERTRAUKA. Mudu su Salimu atsistojame, pasiraivome, pamankštiname sustingusias kojas. Iš prekiautojo užkandžiais nusiperkame du suzmekusius tešlainius. Vaikiščias su gaiviųjų gėrimų krep šiu graudžiai žvelgia į apytuštę salę. Šiandien uždarbis bus tik katino ašaros. Su Salimu patraukiame į tualetą. Visą blizgantį baltomis plytelėmis, pisuarais ir švarutėliais praustuvais. Abu čia turime nuolatines savo vietas. Salimas visada traukia į patį galą dešinėje, aš - prie atskirai ant kairiosios sienos pritvirtin to pisuaro. Čiurkšdamas skaitinėju užrašus ant sienų. BIBIS... ČIA MYŽO TINU... ŠYNA KEKŠĖ... AŠ MYLIU PRIJANKĄ. Prijanką? Mintyse išdedu į šuns dienas tepliotoją, sudar kiusį ankstesnį užrašą. Čirkštelėjęs seilių sau į delną, bandau nutrinti prikergtas raides, bet jos nepasiduoda - veikiausiai bus rašyta permanentiniu žymekliu. Galiausiai puolu gremžti sieną nagais ir kiek paprakaitavęs grąžinu savo užrašą, paliktą prieš keturis mėnesius: AŠ MYLIU PRIJĄ. Sučirškia antrasis skambutis, skelbiantis pertraukos pabaigą. Salimas jau spėjo iškloti, kas mūsų laukia antroje dalyje. Ar manas su Prija kartu dainuos dainą Šveicarijoje, po to Priją pakirs priešiškos gaujos nario kulka. Tada Armanas, iš keršto siausdamas it vėtra, ištaškys tuntus blogiukų, nuplėš kaukes parsidavėliams politikams ir policininkams ir galiausiai žus herojaus mirtimi.
26
Sugrįžtame į savo A21 ir A22 vietas. Salėje jau gęstant švie soms, pro balkono duris staiga įneria aukšta figūra ir įsitaiso greta Salimo - A20, - nors prieš akis marios laisvų vietų. Veido tamsoje įžiūrėti neįmanoma, boluoja tik ilga balta barzda. Įdomu, kas jis toks. Kodėl pasirodė tik prieš antrą seriją? Turbūt ir už bilietą mokėjo perpus mažiau? Salimas jo, regis, nė nepastebi. Visas palinkęs į priekį, sulaikęs kvapą laukia tuoj prasidėsiančios Armano ir Prijos meilės scenos. Armanas atvyksta į Šveicariją neva savo reikalais, bet iš tikrųjų - dėl to, kad iki ausų įsimylėjęs Priją, ir dainuoja jai, aplinkui sukantis dvidešimčiai pernelyg jau menkais kalnuotajai Šveicarijai drabužėliais apsitaisiusių šokėjų. Štai, nutilus paskutiniam dainos akordui ir pasibaigus šokiams, jis jau sėdi savo viešbutyje priešais židinyje spragsinčią ugnį. Prija maudosi. Girdėti šniokščiantis vanduo, Prijos niūnia vimas, kamera po truputį artėja jos link, kol galiausiai atsiveria tikras rojaus vaizdas. Jos kojos ir nugara išmuilintos. Ji ištiesia koją, lėtai, nuplauna ją vandeniu. Slapčia tikimės, kad pakartos tą patį ir su savo stamantria krūtine, bet gauname nusivilti. Galiausiai, susisupusi į rožinį rankšluostį, ji išnyra iš vonios. Blizga juodi it anglis, dar šlapi, pečius apkritę plaukai. Blizga ilgos it ištekintos kojos. Armanas paima ją į glėbį ir pilte apipila veidą bučiniais. Jo lūpos slysta kaklu žemyn ant pečių. Pasigirs ta švelnus svajingas ritmas. Prija atsagsto jo marškinių sagas ir Armanas išsineria iš jų, atidengdamas tvirtą savo krūtinę. Dviejų mylimųjų apybraižos ištirpsta auksinėje židinio šviesos pašvaistėje. Prija pusbalsiu dejuoja. Svyra ant Armano rankų, jų lūpos susilieja. Viena Armano ranka nuvinguriuoja Prijai už nugaros ir timpteli surištą rankšluostį, tas atsilaisvinęs krinta ant grindų. Mūsų akys ryte ryja sušvytravusias šlaunis ir nu garą, laukia, bet taip ir nesulaukia pasirodant krūtų. Salimas pasiruošęs galvą guldyti, kad jas iškirpo cenzoriai, ir todėl juo dai pavydi poniai Kanai. Prija dabar jau Armano glėbyje. Regime, kaip kilnojasi jos krūtinė, klausomės sunkaus alsavimo, išvystame kaktą išmu-
27
susius prakaito lašus. Parteris pratrūksta pasiutusiai švilpti ir kaukti. Senis, įsitaisęs šalia Salimo, nejaukiai pasimuisto ir už meta koją ant kojos. Man pasidingoja, kad jo ranka šmėžuoja apie šakumą. - Tas senis prie tavęs pradėjo smaukyti, - šnabžteliu Salimui. Tačiau šis sėdi užmiršęs viską pasaulyje. Sustingęs, negalė damas atplėšti žvilgsnio nuo dviejų susipynusių kūnų, kurie siūbuoja švelnios muzikos taktu. Kamera lėtai kyla virš ban guojančios Armano nugaros, objektyve - jau ūžte ūžiantis ži dinys. Ekranas užtemsta. Įžengęs į baraką, virtuvėje išvystu ne mažesnes liepsnas, tik Salimas vietoj malkų pleškina popierius. - Niekšai!.. Šunsnukiai! - murma jis, draskydamas į skute lius blizgaus popieriaus pluoštą. - Kokį velnią čia išdirbinėji? - netenku žado. - Tie šunsnukiai žinos, kaip dergti Armaną, - košia jis, blokšdamas į liepsnas naują porciją. Matau, kad Salimas niokoja kažkokį žurnalą. - Koks čia žurnalas? Atrodo dar naujutėlis. - Naujausias „Žvaigždžių" numeris. Kiek rasiu, tiek sude ginsiu. Mūsų kioske buvo tik dešimt. Čiumpu dar neišniekintą numerį. Ant viršelio Armanas Ali, virš jo rėkte rėkianti antraštė: NUOGA VYRIŠKA TIESA. - Bet juk ant viršelio tavo Armanas?! Nieko nesuprantu. - Tu pažiūrėk, ką ten apie jį rašo. - Juk tu nemoki skaityti. - Nesu aklas ir kurčias. Girdėjau, kaip ponia Barvė ir ponia Širkė plakė liežuviais apie tuos šmeižtus, kur čia surašyti. - Kokius šmeižtus? - Tu tik paklausyk. Neva Urvaši Armaną paliko dėl to, kad jis negalėjo jos patenkinti. Kad jis esąs gėjus. - Na ir ką? - Aš neleisiu jiems pilti pamazgų Armanui ant galvos. Tegu nemano. Čia paprasčiausiai Armano konkurentų darbas. Jie
28
seniai rezga planą, kaip sugriauti jo reputaciją. Jie dar sulauks iš manęs. Paleisiu dūmais visą tą „Žvaigždžių" redakciją. Salimas nesitveria įniršiu. Aš suprantu kodėl. Jis nevirškina gėjų. Jam tai mirtinas įžeidimas. Aš irgi esu girdėjęs apie tuos iškrypėlius ir jų darbelius ko kiame nors tamsiame koridoriuje, viešajame tualete, miesto sode ar nepilnamečių prieglaudoje susimedžiojus kokį nieko neįtariantį berniuką. Laimė, „Žvaigždės" kitame numeryje paneigė savo žo džius. Taip išgelbėdamos priešpiečių išnešiotoją nuo padegė jo lemties. Tuo tarpu salėje, A20 vietoje, darosi vis karščiau. Senis pri sislenka arčiau Salimo. Tarsi netyčia ima glaustinėtis prie jo šlaunimi. Iš pradžių Salimas pamanė pats prisilietęs. Po to kad tai atsitiktinumas. Ir tik iš trečio karto įsitikino esąs šių baksnojimų objektas. - Mohamedai, - šnibžtelėjo jis man. - Tuoj tam šikniui įspirsiu, jeigu nesiliaus brazdintis savo ataugomis. - Baik tu, jis kriošena, Salimai. Turbūt tirta visas, nenulaiko kojų, - dar bandau abejoti. Ekrane prasideda veiksmas, ir Salimas vėl užsimiršęs įsmei gia akis į ekraną. Armanas įsiveržia į pačią piktadarių irštvą, joje virte užverda mūšis. Herojui nesvetimi visi įmanomi ko vos būdai - boksas, karatė, kung fu, - todėl priešininkai krenta kaip musės. Senio rankos taip pat atgyja. Jis uždeda alkūnę ant porankio, šalia Salimo, ir tarsi netyčia prisiliečia prie rankos. Salimas to nė nepajunta, visas smigte įsmigęs į ekraną, kur filmas jau artėja prie atomazgos. Tuojau bus labiausiai jaudinanti filmo scena, kurioje Arma nas Ali, ištaškęs blogiukus visus iki vieno, miršta. Jo berankoviai marškiniai persisunkę krauju. Visas jo kūnas suvarpytas kul kų. Kelnės ištepliotos ir dulkinos. Jis pasiremdamas rankomis šliaužia prie ką tik tarpduryje pasirodžiusios savo motinos.
29
Salimo veidu rieda ašaros. Jis palinksta į priekį ir virpančiu balsu taria: - Mama, tikiuosi, kad buvau tau geras sūnus. Neverk. Juk verčiau mirti garbingai nei gyventi kaip bailiui. Armanas padeda galvą motinai ant kelių ir aidu atkartoja Salimą: - Mama, tikiuosi, kad buvau tau geras sūnus. Neverk. Juk verčiau mirti garbingai nei gyventi kaip bailiui. Motina glaudžia kruviną sūnų, jai rieda ašaros ir papsi ant Armano Ali veido. Jis sugriebia motinos ranką. Jo krūtinė sutrūkčioja ir nurimsta. Jaučiu ant kelių papsint savo ašaras. Tuo tarpu regime, kaip kita motina išbučiuoja vaiką, guldo į lovelę ir rūpestingai apkamšo. Kažkur tolumoje švilpia vėjas. Girdėti staugiančios sirenos. Policija, žinoma, pasirodo per vėlai. Herojui, už ją pa dariusiam visą juodą darbą, jau mirus. Akies krašteliu pastebiu, kad barzdočiaus ranka atvinguriavusi jau švelniai gula ant Salimo šlaunies. Salimas, įsitraukęs į mirties sceną, bus to nė nepajutęs. Kaimynas įsidrąsinęs pa glosto Salimo džinsus. Armanui jau galutinai atsisveikinant su šiuo pasauliu, senis suskanta įnirtingai, vos ne gniaužydamas, masažuoti Salimo šakumą. Salimas sprogsta it bomba. - Tu smirdžiau! Apsišikęs iškrypėli! Aš tau tuoj... - suklykia jis ir gerokai atsivedėjęs vožia seniokui. Šis tarsi nusiplikęs atitraukia ranką nuo Salimo ir pašoka. Salimas bando jį sugriebti už pakarpos, bet pačiumpa tik barz dą. Trūkteli - ir šioji lieka jo rankoje. Senis suunkštęs neria prie išėjimo. Tą akimirką teatre dingsta elektra ir smagiai dūgzdamas įsi jungia generatorius. Filmas nutrūksta, salėje plyksteli ryškūs avariniai šviestuvai. Seniokas sustingsta it žaibo trenktas ir nedrąsiai apsidairo aplinkui. Elektra staiga vėl atsiranda. Ekrane vėl sušvinta vaizdai, gęsta avariniai šviestuvai. Žmogysta atitraukia užuolaidėles
30
prie raudonai švytinčio užrašo IŠĖJIMAS ir griūte išgriūva pro duris. Tačiau net ir tos akimirkos pakako, kad mudu su Salimu pamatytume tas rudai žalias akis. Romėnišką nosį. Skeltą smakrą. Ekrane ima bėgti titrai, o Salimas sėdi gniauždamas rankoje kamuolį susiraizgiusių plaukų, dvelkiantį odekolonu ir gumos klijais. Dabar Salimas nė nepakelia akių į apšvietėjų, antrojo plano aktorių, kovos scenų režisieriaus ir operatoriaus pavar des. Jis verkia. Jo herojaus, Armano Ali, nebėra. Smitą nepatikliai žvelgia į mane. - Kada tai buvo? - Prieš kokius šešerius metus. Kai mudu su Salimu gyveno me Ghatkoparo lūšnyne. - Ar supranti, ką tai reiškia? -Ką? - Jeigu apie tai ištrimituotų laikraščiai ir televizija, Armanas Ali turėtų atsisveikinti su kinu. Žinoma, jeigu tai pasiro dytų tiesa. - Tai tu manimi vis tiek netiki? - Kodėl? - Iš akių matau. Nenori - netikėk. Bet juk yra įrašas. Gal pažiūrime pirmąjį klausimą? Smitą netardama nė žodžio linkteli ir paspaudžia mygtuką. Studijoje gęsta prožektoriai. Žiūrovai, marguojantys aplinkui, paskęsta prieblandoje. Lieka apšviestas tik pats centras, kur prie pusapvalio stalo odinėje sukamojoje kėdėje priešais Premą Kumarą ir monitorių, kuriame sušvis klausimai, sėdžiu aš. Ant studijos sienos dega užrašas TYLOS. - Kameros įjungtos, trys, du, vienas, eteris. Užgroja laidos muzikėlė, ir studijoje nuaidi Premo Kumaro griausmingas balsas:
31
- Labas vakaras, mieli žiūrovai, kaip visada gausiai susirin kę prie televizijos ekranų stebėti, kas šįvakar laimės patį di džiausią prizą per visą žmonijos istoriją. Taip, ponai ir ponios, mi-li-jar-dą! Nieko nelaukdami pradėkime! Studijoje sužimba užrašas PLOJIMAI. Auditorija praplium pa klapsėti. Kažkas dar šūkteli „Pirmyn!", kažkas švilpia. Muzikėlė nutyla. Premas Kumaras tęsia: - Štai trys mūsų viktorinos dalyviai, burtų keliu išrinkti kompiuterio. Trečias varžysis Kapilas Caudharis iš Vakarų Ben galijos, Maldos miesto. Antras - profesorius Haris Parichas iš Achmedabado. O pirmas prie stalo sės aštuoniolikmetis mūsų miesto gyventojas Rama Mohamedas Tomas. Pasitikite jį plo jimais. Suūžia plojimai. Jiems nutilus, Premas Kumaras atsigręžia į mane. - Jūsų vardas - tik paklausykite! - Rama Mohamedas To mas. Jame ataidi visa mūsų plačioji Indija. Kur jūs dirbate, po naiti Tomai? - Padavėju „Pas Džimį" Kolaboje. - Padavėju! Oho! Jei ne paslaptis, kiek uždirbate per mėnesį? - Maždaug devynis šimtus rupijų. - Devynis šimtus rupijų?! O ką veiktumėte laimėjęs mūsų didįjį prizą? - Nežinau. - Nežinote? -Ne. Premas Kumaras sužaibuoja akimis. Aš nesilaikau numa tyto scenarijaus. Per šią įžangėlę turėčiau jam „atitarti", būti „pakilios nuotaikos". Išpyškinti, kad nusipirkčiau restoraną, lėktuvą, salą! Iškelčiau didelę puotą! Vesčiau Mis Indiją! Ke liaučiau į Timbuktu! - Gerai. Leiskite priminti taisykles. Jūsų laukia dvylika klausimų. Teisingai atsakęs į visus juos laimėsite didžiausią prizą pasaulyje - milijardą rupijų! Iki devinto klausimo jūs ga lite bet kada sustabdyti žaidimą ir pasiimti uždirbtus pinigus.
32
Po devinto klausimo - arba laimite, arba sudegate. Bet tai kol kas dar toli. Jeigu nežinosite atsakymo į kurį nors klausimą, galite pasinaudoti dviem pagalbomis - „Publikos patarimu" arba „Vienu iš dviejų". Turbūt jau galime užduoti klausimą už tūkstantį rupijų. Ar pasiruošęs? - Taip, pasiruošęs, - atsakau. - Gerai, pirmas klausimas. Nesudėtingas, iš kino srities, nė neabejoju, kad visi sėdintieji salėje tikrai žinos atsakymą. Kaip žinoma, Armanas Ali ir Prija Kapur dabar jau tapo neišskiria ma mūsų kino herojų pora. Gal galėtumėte pasakyti, kuriame filme jie pirmą kartą vaidino kartu? Variantai: a) „Liepsnos"; b) „Didvyris"; c) „Alkis"; d) „Išdavystė". Fone pasigirsta dramatiškas - tarsi tiksėtų nematoma bom ba - motyvas. - „D", „Išdavystė", - išpyškinu. - Mėgstate filmus? - Taip. - Matėte „Išdavystę"? - Žinoma. - Ir nė kiek neabejojate? - Nė kiek. Sutrata būgnai. Ekrane užsiplieskia teisingas atsakymas. - Jūs visiškai teisus! Tūkstantis rupijų - jūsų! Grįšime po trumpos reklaminės pertraukėlės, - išbūbnija Premas Kumaras. Studijoje sužimba užrašas PLOJIMAI. Auditorija ploja. Premas Kumaras šypsosi. O aš - ne.
33
Jei jums kada teko vykti į Delį traukiniu, be abejo, esate matęs Pahargandžo kvartalą. Tikriausiai išlipote šurmulio ir klegesio pilnoje dulkėtoje Pahargandžo traukinių stotyje, o išsimušęs iš jos patraukėte - pro tirštą turgaus grūstį, pigius viešbutėlius ir dar pigesnes prostitutes, lūkuriuojančias tu ristų, - į kairę, miesto centro link. Tačiau jei pasuktumėte į dešinę, pražingsniavęs „Indijos pieną" ir Moterų ligoninę išvys tumėte raudonų plytų pastatą su dideliu baltu kryžiumi, šau nančiu į dangų - Svč. Mergelės Marijos vienuolyną. Čia prieš aštuoniolika metų per Kalėdas aš ir pradėjau savo gyvenimo kelionę. Tiksliau tariant, šaltą gruodžio 25-osios vakarą buvau čia paliktas. Didelėje dėžėje, seserų pastatytoje prie durų auko jamiems drabužiams. Kas mane ten pametė ir kodėl, nežinau po šiai dienai. Nuojauta kužda, kad pėdsakai turėtų vesti į Mo terų ligoninės gimdymo skyrių. Veikiausiai esu gimęs ten, bet mama, kažkokių aplinkybių verčiama, turėjo mane palikti. Dažnai vaizduodavausi šią sceną. Aukšta grakšti moteris, vilkinti baltu sariu, vidurnaktį nešina kūdikiu išsmunka pro ligoninės duris. Kaukia vėjas. Jos besiplaikstantys ilgi juodi plaukai užkrinta ant veido ir neleidžia jo įžiūrėti. Po kojomis šnara nukritę lapai. Kyla dulkių sūkuriai. Plyksi žaibai. Spaus dama kūdikį prie krūtinės moteris sunkiai žengia bažnyčios link. Pasiekusi duris porą kartų dunksteli ant jų kabančią rin gę, bet vėjo ūžimas nusineša garsą. Ji negali ilgiau laukti. Šla piu nuo ašarų veidu išbučiuoja kūdikį, atsargiai guldo į dėžę ir apkamšo senais drabužiais. Po to paskutinį kartą pažvelgia į jį,
34
staiga nusigręžia, pasileidžia bėgti tolyn ir vaizduotės kamerai nespėjant vytis pradingsta tamsoje... Švč. Mergelės Marijos vienuolyne veikė vaikų prieglauda ir įvaikinimo agentūra, ir seserys mane su keletu kitų mažylių pasiūlė įvaikinti. Visus juos kas nors išsirinko, tik manęs nerei kėjo niekam. Įsivaikinti atvykusios poros išvydusios mane tik susižvalgydavo ir nemačiomis papurčiusios galvą eidavo prie kito lopšio. Net nežinau kodėl. Gal aš atrodžiau per tamsus. Negražus. Ciuplutis. Turbūt nemokėjau angeliškai šypsotis ir per daug gugenau. Taigi dvejus metelius augau vaikų namuose. Keista, vienuolės per tą laiką kažkaip išsivertė nedavusios man jokio vardo. Aš buvau tiesiog Kūdikis - kūdikis, kurio niekas nenorėjo. Galiausiai mane įsivaikino Filomena ir Dominikas Tomai. Jie abu darbavosi Delio S v. Juozapo bažnyčioje: ponia Filo mena - tvarkytoja, ponas Dominikas - sodininku. Kadangi Tomai, jau perkopę per keturiasdešimt, neturėjo vaikų, tėvas Timotis Fransis, parapijos klebonas, paragino pasvarstyti, ar dėl gyvenimo pilnatvės jiems ko nors neįsivaikinus. Kunigas net nurodė Svč. Mergelės Marijos vienuolyno prieglaudą. Do minikas dirstelėjęs į mane tikriausiai jau traukė prie kitų ma žylių, tačiau Filomena apsisprendė vos mane išvydusi. Mudu abu buvome vienodai tamsaus gymio! Kol Tomai sutvarkė visus įvaikinimo dokumentus, užtruko pora mėnesių, bet nepraėjus nė trims dienoms po mano atsi kraustymo į namus, dar net nespėjus manęs pakrikštyti, Domi nikas gavo įsitikinti, kad jo žmonos gyvenimą iš tiesų aplankė pilnatvė. Tiesa, ją atnešiau ne aš, o toks musulmonas Mastanas Šeichas, vietinis moterų siuvėjas, ypač vykusiai siuvęs trumpus sijonus. Taigi Filomena, metusi vyrą ir ką tik įvaikintą kūdikį, pabėgo, anot gandų, į Bhopalą. Daugiau apie ją niekas nieko negirdėjo - dingo kaip į vandenį. Žinoma, išgirdęs šią naujieną Dominikas užpūtojo kaip alus. Jis mane su visu lopšiu atitempė prie kunigo namų ir paliko.
35
- Tėve, visos nelaimės - va per šitą snarglį. Jūs išzyzėte, kad jį įsivaikintume, dabar pats ir žinokitės. Ir tėvui Timočiui nespėjus net burnos pražioti Dominiko jau ir pėdos buvo ataušusios. Sklido gandai, kad paskutinįkart jį kažkas matė mosuojantį pistoletu, kai pirko bilietą į Bhopalą. Taigi šitaip tėvas Timotis per nevalią tapo mano globėju. Jis mane priglaudė, maitino ir davė vardą - Džozefas Maiklas Tomas. Be jokių krikšto apeigų. Niekas nenardino mano galvos į dubenį. Nešlakstė manęs švęstu vandeniu. Neapgobė balta skara. Nežibino žvakių. Aš tiesiog jau buvau Džozefas Maiklas Tomas. Šešias dienas. Septintąją pas tėvą Timotį pasirodė du vyrai. Storulis, apsi taisęs baltai nuo galvos iki kojų, ir liesas, barzdotas vyras. - Mes esame iš tikėjimų priežiūros komiteto, - prabilo sto rulis. - Aš Džagdišas Šarma. Čia Inajatas Hidajatula. Turėjo dalyvauti ir trečiasis mūsų narys, Harvinderis Singhas, atsto vaujantis sikhų tikėjimui, bet užtruko šventovėje. Kalbėsime be užuolankų. Girdėjome, tėve, kad globojate šį našlaitį. - Taip, įtėviai išgaravo, palikę man globoti, - atsiliepė tėvas Timotis mintyse spėliodamas, kokiu tikslu bus pasirodę šie ne kviesti svečiai. - Kokį vardą jam davėte? - Džozefas Maiklas Tomas. - Juk tai krikščioniški vardai? - Na, juk... - Argi jis yra krikščionių vaikas? - Na, nežinau... - Tada kodėl jam davėte krikščioniškus vardus? - Na, kokį nors vardą turėjau duoti. O kuo blogai Džozefas Maiklas Tomas? - Labai blogai. Juk jūs žinote, tėve, kaip mūsų kraštuose šnairuojama į atsivertėlius? Žmonės iš pasipiktinimo - jiems ten buvo šnibžtelėta, kad masiškai atvertinėjama į krikščiony bę, - jau supleškino kelias bažnyčias. - Bet aš nieko neatvertinėju.
36
- Klausykite, tėve, mes žinome, kad jūs neturite jokių slap tų kėslų. Tačiau aplinkui jau sklando gandai, kad jūs atvertėte hinduistą. - Bet juk jis ne hinduistas? - Tiems gaivalams, kurie rengiasi rytoj nusiaubti jūsų baž nyčią, tai nė motais. Dėl to ir atėjome jūsų įspėti. Norime viską užglaistyti. - Ir ką aš turėčiau daryti? - Reikėtų pakeisti berniuko vardą. - Į kokį? - Na... Geriausia būtų į kokį hinduistišką. Gal Rama, kaip didžiojo mūsų dievo? - pasiūlė Šarma. Iki tol tylėjęs Hidajatula kostelėjo ir įsiterpė: - Dovanokite, pone Šarma, bet ar taip vienos blogybės ne pakeisime kita? Juk kas gali būti tikras, kad jis gimė hinduistų šeimoje? Na, kas galėtų paneigti galimybę, kad jis musulmo nas? Gal vertėtų jam duoti Mohamedo vardą? Ponas Šarma su ponu Hidajatula leidosi į vingrų disputą apie Ramos ir Mohamedo vardų pranašumus, kiekvienas kaip iš gausybės rago žerdamas argumentus už savąjį. Tėvas Timotis, matydamas, kad čia nebus galo, galiausiai pasidavė: - Na, jei vardas atbaidys tuos rėksnius, tebūnie. Man regis, teisingiausia būtų priimti abu pasiūlymus ir berniuką pavadin ti Rama Mohamedu Tomu. Visi būtų patenkinti. Man velniškai pasisekė, kad tą dieną negalėjo ateiti ponas Singhas. Tėvas Timotis buvo aukštas, žilaplaukis, bet dar anaiptol ne senas. Gyveno prie bažnyčios milžiniškame name su dideliu vaismedžių sodu. Ištisus šešerius metus jis buvo man tėvas, motina, vadovas, mokytojas ir kunigas - žodžiu, viskas. Jeigu ir galėčiau tarti kada nors buvęs laimingas, tai su juo. Tėvas Timotis buvo kilęs iš Šiaurės Anglijos, Jorko, bet jau senokai apsigyvenęs Indijoje. Tai iš jo išmokau skaityti ir kal bėti senąja gerąja anglų kalba. Jis skaitydavo man Motušės
37
Žąsies pasakaites ir niūniuodavo lopšines. Bliaudavau nepatai kydamas į taktą „Žibėk, žibėk, žvaigždele" arba „Juoda avelė Be Be Be", turbūt suteikdamas nemažą atvangą nusikamavu siam nuo kasdienių kunigiškų rūpesčių tėvui Timočiui. Gyvendamas prie bažnyčios jaučiausi esąs didelės šeimos narys. Be tėvo Timočio, name kartu gyveno ir jo ištikimas tarnas Džozefas, be to, netoliese buvo įsikūrusi jo tarnaitė ponia Gonsalves. Ką jau kalbėti apie būrį vaikiščių kaimynys tėje - santechnikiukų, batsiuviukų, šlavėjukų ir skalbėjukų, kurie be ceremonijų sugarmėdavo į kiemą daužyti kriketo ar žaisti futbolo. Tėvas Timotis pasakojo man apie Jėzų, apie Adomą ir Ievą, o likusios draugijos buvau apšviestas apie ki tus tikėjimus. Išgirdau apie Mahabharatą ir šventąjį Koraną. Sužinojau, kaip Pranašas akies mirksniu iš Mekos atsidūrė Medinoje ir kaip buvo sudegintas Lankos miestas. Mano vai kystę būriu lydėjo Betliejus ir Ajodhija, šventasis Petras ir Chadžas. Žinoma, tai dar nereiškia, kad buvau itin religingas. Man, kaip ir kitiems vaikams, iš tikrųjų rūpėjo tik trys dalykai - pa valgyti, pamiegoti ir pažaisti. Ne vieną popietę praleidau kartu su bendraamžių šutve gaudydamas drugelius ar baidydamas paukščius tėvo Timočio sode. Kai ištikimasis Džozefas įnikdavo šluostinėti senovinius svetainės baldus, vogčiomis, kad nepa stebėtų budri jo akis, išsmukdavau lauk pasiraškyti sultingųjų mangų. Sučiuptas nesivaržydamas išdėdavau jį į šuns dienas hindi kalba. Pamiršęs viską pasaulyje šokdavau po šiltomis liū timis, ilgiausiai taškydavausi po dumblinas kūdras, mėginda mas sučiupti raibą žuvelę, ir, didžiam tėvo Timočio nustebimui, vidury vasaros galiausiai pasigaudavau slogą. Pliekdavome su šutve futbolą, namo parsirasdavau visas apsidraskęs ir nusėtas mėlynėmis ir visą naktį prakūkčiodavau. Tėvas Timotis nebuvo apsnūdėlis. Kiekvieną rytą jis trauk davo pasivaikščioti, žaisdavo golfą, tinklinį ar tenisą, ryte rijo įvairiausias knygas ir tris kartus per metus pasiėmęs atostogų leisdavosi į Angliją aplankyti mamos. Be to, nuostabiai smui-
38
kavo. Vakarais, būdavo, įsitaisys mėnesienos užlietame sode ir kad ims čirpinti tokias melodijas, kad net už širdies griebia. Ir kai per liūčių sezoną naktimis dangus prapliupdavo lietumi, rodės, kad jį pravirkdė tos graudžios melodijos. Man patikdavo pamaldos bažnyčioje. Ji buvo sena, staty ta dar XIX amžiuje, spalvotais langų vitražais, akį traukiančiu mediniu stogu. Virš dailiai išraižyto altoriaus kabojo didelis Nukryžiuotasis su užrašu INRI. Taip pat buvo soste sėdinčios Mergelės Marijos su Kūdikiu ir keliolikos šventųjų skulptūros. Tikmedžio klauptai pilnutėliai būdavo tik sekmadieniais. Tada tėvas Timotis pasilypėjęs į sakyklą rėždavo ilgą pamokslą, o aš snūduriuodavau ir pakirsdavau tik jam pradėjus dalyti vyną ir paplotėlius. Galėdavau be galo klausytis, kaip gaudžia vargo nai ir gieda choras. Labai mėgau Velykas, margučius ir Kalėdų eglutę (deja, jų sulaukdavau tik kartą per metus), ir, žinoma, vestuvių ceremonijas, kurios nepriklausė nuo metų laiko. Ne nustygdamas vietoje laukdavau, kol tėvas Timotis ištars: „O dabar galite pabučiuoti nuotaką". Aš visada pirmas pažerdavau į orą konfeti. Mano santykis su tėvu Timočiu taip ir liko neapibrėžtas. Neži nojau, kas aš jam - tarnas? sūnus? veltėdis? naminis gyvūnas? Todėl pirmaisiais gyvenimo pas jį metais skendėjau laimingoje iliuzijoje, kad tėvas Timotis iš tikrųjų yra mano tėvas. Vėliau po truputį ėmė kirbėti įtarimas, kad čia kažkas ne taip. Pirmiau sia - visi, susirinkę sekmadienio mišių, kreipdavosi į jį „tėve", ir aš vis sukdavau galvą, kaip jis gali būti tokios galybės žmonių tėvas ir kaip aš galiu turėti tiek - kur kas vyresnių už save brolių ir seserų. Be to, neduodavo ramybės, kad jis baltasis, o aš - ne. Vieną dieną įsidrąsinęs išdėsčiau mane kamuojančias abejones, ir nuo jo atsakymų mano susikurtas svajonių pasau lis pažiro šukėmis. Kaip įmanydamas aptakiau jis man išaiški no, kad iš tikrųjų aš esu našlaitis, kurį motina paliko prie Svč. Mergelės Marijos vienuolyno stovinčioje dėžėje aukojamiems drabužiams, štai kodėl jis baltasis, o aš ne. Tada pirmą kartą ir
39
suvokiau, kad žodis „tėvas" ne visada reiškia tą patį. Tą naktį pirmą kartą verkiau ne dėl maudžiančios mėlynės. Paaiškėjus, kad gyvenu prie bažnyčios ne dėl to, kad tėvas ir sūnus paprastai gyvena kartu, o tik iš tėvo Timočio malo nės, panorau bent kiek atlyginti tą skolą, kurią jaučiau slegiant savo pečius. Ėmiausi darbelių: sudėdavau drabužius iš skalbi nių krepšio į skalbimo mašiną ir po to išplėtęs akis stebėda vau, kaip jie pašėlusiai sukasi, sukasi ir - op! - pasidaro švarut švarutėliai. Kartą su skalbiniais sumečiau ir porą senų paruda vusių knygų. Plaudavau indus virtuvės kriauklėje. Sudaužiau vieną kitą porceliano puoduką. Pjaustydavau daržoves. Sykį kartu vos nenusipjoviau ir piršto. Per tėvą Timotį gavau pažinti daugybę parapijiečių. Pavyz džiui, senutę Benedikt, kuri kiekvieną dieną stropiai kulniuo davo į mišias, nepaisydama nei lietaus, nei sniego, kol galiausiai vieną dieną paslydusi pargriuvo, susirgo plaučių uždegimu ir pasimirė. Buvau ir per Džesikos vestuvių ceremoniją: nuotaka taip raudojo, kad jos tėvą ištiko širdies smūgis. Kartą Delyje lankėmės aukštuomenės pobūvyje pas pulkininką Vogą, Aus tralijos gynybos atašė, kuris šnekėjo su tėvu Timočiu kažkokia visiškai nesuprantama abrakadabra. Vykome žvejoti su ponu Lorensu, kuriam neužkibo jokia žuvelė ir kuris po to grįždamas namo turguje nusipirko didelį upėtakį. Visi jie net išsijuosdami gyrė tėvą Timotį. Tvirtino, kad geresnio kunigo jų vyskupija dar neturėjusi. Mačiau, kaip jis guosdavo nelaimėlius, lankydavo ligonius, šelpdavo vargšus ir tiesdavo ranką atstumtiesiems. Kiekvienam šviesdamas šypse na, jis visada rasdavo išeitį ir citatą iš Šventojo Rašto bet kuria proga: gimimo, krikšto, sutvirtinimo, pirmosios komunijos, santuokos ir mirties. Šiandien sekmadienis, bažnyčia pilnutėlė susirinkusių į mišias maldininkų. Tačiau šįkart prie altoriaus drauge su tėvu Timo čiu stovi kažkoks nematytas kunigas, labiau primenantis bok sininką. Tėvas Timotis pristato jį parapijiečiams:
40
- Šiltai pasveikinkime tėvą Džoną Litlį, naująjį Šv. Juozapo bažnyčios vikarą. Nors tėvas Džonas baigė seminariją ir buvo įšventintas į kunigus tik prieš trejus metus, yra puikiai pasi rengęs savo pašaukimui. Neabejoju, kad jam pavyks rasti ben drą kalbą su mūsų jaunuomene, kuri už akių tikriausiai mane jau vadindavo „seniu". Tikintieji sukrizeno. Tądien tėvas Timotis pakvietė tėvą Džoną vakarienės. Stalo aptarnavimas šiaip yra Džozefo privilegija, bet aš, degdamas noru įtikti tėvui Timočiui, čiumpu iš virtuvės sunkią sriubinę ir įsiręžęs velku į valgomąjį. Kaip ir reikėjo tikėtis, ši mano avantiūra baigėsi tuo, kad nevikriai statydamas sriubinę ant stalo užkliudžiau kraštą ir išpyliau sriubą ant tėvo Džono. Tas pašoko kaip spyruoklė ir iškošė: - Velniai rautų! Tėvas Timotis tik suraukė kaktą, bet nepratarė nė žodžio. Praslinkus trims dienoms po to įvykio, tėvas Timotis susi ruošė į Angliją atostogų. Bažnyčią ir mane paliko tėvo Džono globai. Dar po dienelės susidūriau su juo, lipančiu žemyn, ant bažnyčios laiptų. - Labas vakaras, tėve, - kuo mandagiausiai kreipiausi į jį. Tėvas Džonas tik niekinamai dėbtelėjo į mano pusę. - A, tu našlaitėlis! Kvaiša! Žiūrėk man, jei dar kas nors pa našaus pasikartos, aš tau... Džozefas pasiuntė mane nunešti stiklinės pieno tėvui Džonui į kambarį. Pasibeldęs ir įėjęs radau jį sėdintį priešais televizorių. Išvydęs mane pamojo ranka užeiti. - Sėsk, Tomai. Gal ir tu nori pažiūrėti? Dirstelėjau į ekraną. Ten angliškai šnekėjosi du vyrai, re gis, kunigai, nes vienas vilkėjo juoda sutana, kitas - balta. Lengviau atsikvėpiau: tėvas Džonas ne toks jau piktas, jeigu mėgsta kilnius, dvasingus filmus. Tačiau nuo kitos scenos man nugara net šiurpuliukai nubėgo: ant lovos sėdėjo mergaitė veidu perkreiptu, į visas šalis lakstančiomis akimis. Į kambarį
41
įžengė kunigas juoda sutana, laikydamas rankoje iškeltą kry žių, ir mergaitė prapliupo tokiais keiksmais, kad man net au sys ėmė raitytis, negana to, iš jos gerklės sklido gergždžiantis vyriškas balsas. Tėvo Timočio pamokytas, tuojau užsikimšau ausis. Staiga mergaitė nutilo ir tarsi pamišėlė pradėjo pašėlu siai kvatotis. Paskui plačiai išsižiojo, ir iš jos gerklės srove ant kunigo ėmė trykšti gličios žalios masės fontanas. Man pasidarė bloga. Puoliau pro duris ir nudardėjau laiptais žemyn į savo kambarėlį. Iš paskos mane pasivijo springstantis juoku tėvo Džono balsas: - Nebijok, tu kvaiša, juk tai tik filmas! Tą naktį man sapnavosi košmarai. Praslinkus porai dienų su Džozefu išsiruošėme į parduotuvę mėsos, kiaušinių, daržovių ir miltų. Kai jau leidžiantis sute moms traukėme atgal, už nugaros staiga suplerpė motociklas. Net nespėjus atsigręžti jis jau švilpė pro šalį: vairuotojas, sma giai pokštelėjęs man per viršugalvį, keldamas dulkių debesis ir arkliškai žvengdamas nurūko tolyn. Spėjau išvysti tik jo nuga rą. Plačiapetis vyras odiniu švarku ir aptemptomis odinėmis kelnėmis, o jam už nugaros - taip pat apsitaisęs keleivis. Bergž džiai sukau galvą spėliodamas, kas tas motociklininkas ir kodėl jis man skėlė per galvą. Kvaiša našlaitėlis nė nedrįso pagalvoti, kad tai galėtų būti tėvas Džonas. Po kokios savaitės atnešiau tėvui Džonui paštą. Man įėjus jis kaip tik maudėsi. - Palik ant stalo, - šūktelėjo iš vonios. Padaręs kas liepta jau rengiausi išeiti, kai mano akis užkliu vo už kažkokio daikto, kyšančio iš po jo čiužinio. Pasilenkęs išvydau, kad tai žurnalo nugarėlė. Ištraukęs žurnalą pamačiau po apačia dar visą šūsnį blizgančių spalvotų leidinių keistais pavadinimais: „Gėjų paradas", „Pirmyn" ir „Gėjų pasaulis". Nuo viršelių į mane žvelgė plaukuoti nuogi vyrai. Paskubomis sukišau žurnalus į vietą ir jau siekiau durų rankenos, kai vo-
42
nios tarpduryje išdygo tėvas Džonas. Strėnas buvo apsijuosęs rankšluosčiu, o nuoga krūtinė margavo keistais raštais, ant rankų išpaišytos rangėsi gyvatės. - Ko čia triniesi? - grėsmingai užriko jis. - Nešdinkis! Kvaišos našlaitėlio galva nesuprato, kodėl tėvo Džono kū nas išmargintas neregėtais piešiniais ir kam jis laiko po čiuži niu tuos žurnalus. Naktimis neretai matau kažkokius nepažįstamus jaunuolius įslenkant į bažnyčią ir traukiant tėvo Džono kambario link. Pas tėvą Timotį irgi netrūkdavo lankytojų, net ir vėlų metą, bet jie neatrūkdavo motociklais, nevilkėdavo odinių švarkų ir nebūdavo apsikarstę metalo grandinėmis. Nutariau vieną pasekti. Užsiglaudęs žiūrėjau, kaip jaunuolis pasibeldė, tėvas Džonas įleidžia jį ir uždaro duris. Pritykinęs prikišau akį prie rakto skylutės. Žinojau, kad taip daryti nevalia, bet negalėjau tverti iš smalsumo. Pro siaurą plyšelį išvydau tėvą Džoną ir oda apsitempusį jaunuolį sėdinčius ant lovos. Tėvas Džonas pra darė savo naktinio stalelio stalčių, išsitraukė nedidelį maišelį su baltais milteliais ir išbėrė juos plonyte linija ant savo kairės plaštakos. Paskui tą pačią procedūrą pakartojo ir savo svečiui. Jie abu pasilenkė prie miltelių ir kaip siurbliu sutraukė pro nosį. Tėvas Džonas prapliupo kvatotis visai kaip ta pamišėlė mergaitė iš filmo. Jo svečias tarė: - Žinai, veža! Nesitikėjau, kad kunigai tokio prilaiko. O ko kių velnių tu ėjai į kunigus? Tėvas Džonas vėl nusikvatojo. - Man patinka jų apdarai, - mestelėjo jis ir pakilo nuo lo vos. - Einam, - tarė svečiui ir ištiesė ranką. Aš paskubomis atšlijau nuo rakto akutės. Nieko nesupratau. Kodėl tėvas Džonas šniaukia kažkokius miltelius į nosį? Galiausiai po atostogų Anglijoje grįžo tėvas Timotis, ir aš netvėriau džiaugsmu. Tikriausiai jam teko išklausyti ne vieną
43
skundą dėl tėvo Džono, nes praslinkus vos kelioms dienoms zakristijoje girdėjau aidint piktus jų balsus ir mačiau, kaip pro duris šnypšdamas iš įsiūčio išlėkė tėvas Džonas. Praėjo Velykos. Jau sudorojau visus mūsų prisiruoštus mar gučius. Girdžiu, kaip ponia Gonsalves, tarnaitė, sukdamasi po namus kažko vis prunkščia. - Kas atsitiko, ponia Gonsalves? - klausiu jos. - Nejau negirdėjai? - pasilenkusi man prie ausies, kad nie kas neišgirstų, šnibžteli ji. - Džozefas užtiko bažnyčioje tėvą Džoną su kitu vyru. Tik laikyk liežuvį už dantų, nes jeigu suži nos tėvas Timotis, kils tikras pragaras. Aš nesusigaudžiau. Kas čia tokio, jeigu tėvas Džonas buvo su kuo nors bažnyčioje? Tėvas Timotis bažnyčioje visada būna su kuo nors. Pavyzdžiui, kai klauso išpažinčių. Šiandien pirmą kartą einu išpažinties. Klaupiu prie klausyklos. - Klausau tavęs, mano sūnau, - taria tėvas Timotis. - Čia aš, tėve. Tėvas Timotis net lošteli iš nuostabos. - O ko tau čia, Tomai? Juk sakiau, kad tai ne žaidimas. - Atėjau išpažinti savo nuodėmių, tėve. Aš nusidėjau. - Ak štai kaip, - atsileidžia tėvas Timotis. - Klausau tavęs. - Slapčiomis žiūrėjau į tėvo Džono kambarį pro rakto skylu tę. Taip pat be jo leidimo ten šniukštinėjau. - Nieko baisaus, mano sūnau. Smulkmenų gali nepasakoti. - Ne ne, išklausykite, - tariau ir išklojau viską apie žurna lus po čiužiniu, piešinius ant kūno, oda apsitaisiusių jaunuolių naktinius apsilankymus ir šniaukiamus miltelius. Tą vakarą už zakristijos durų klausausi tarp dviejų kunigų įsišėlusios audros ir besitrankančių perkūnų. Tėvas Timotis baigė grasinimu pranešti apie tėvą Džoną vyskupui. - Aš esu kunigas, - sakė jis. - O kunigas yra tas, kuris gali užsiversti ant savęs kryžių. Jeigu blauzdos per skystos, grįžk į seminariją.
44
*** Į bažnyčią šįryt užsuko vienas anglas turistas, keliaujantis per Delį. Kaip paaiškėjo, iš Jorko, kaip ir tėvas Timotis. Todėl tėvas Timotis pakvietė jį kelias dienas paviešėti. - Janai, tai Tomas. Tomai, tai Janas. Zinai, jis iš Jorko, kaip ir aš. Vis klausinėdavai manęs apie gimtąjį miestą, dabar jis galės tau papasakoti. Mes su Janu iš karto tapome draugais. Jis buvo kokių pen kiolikos šešiolikos metų amžiaus, šviesiaplaukis, mėlynakis. Janas išsitraukęs ėmė man rodyti pluoštą Jorko nuotraukų. Štai didelė didelė bažnyčia. - Čia Jorko katedra, - paaiškina jis. Pro mano akis slenka dailūs sodai, muziejai ir parkai. - Ar pažįsti tėvo Timočio mamą? Juk ji iš Jorko? - teirau juosi jo. - Ne, bet grįžęs būtinai aplankysiu. - O tavo mama? Ji irgi gyvena Jorke? - Gyveno. Pasimirė prieš dešimt metų. Partrenkė motoci klininkas. Jis išsitraukia iš piniginės mamos nuotrauką ir rodo man. Tokia pat šviesiaplaukė ir mėlynakė. - Ko atvykai į Indiją? - klausiu. - Pas tėtį. - Kas jis? Janas kiek padvejoja ir taria: - Katalikų mokyklos mokytojas Dehradune. - O kodėl tu negyveni kartu su juo? - Aš studijuoju Jorke. - O kodėl jis negyvena kartu su tavimi Jorke? - Dėl tam tikrų aplinkybių. Bet jis triskart per metus apsi lanko. O dabar aš pats nutariau atvažiuoti pas jį į Indiją. - Tu myli savo tėtį? - Labai. - Tikriausiai norėtum, kad visą laiką būtumėte kartu?
45
- Taip. O tavo tėvas? - Aš neturiu tėvo. Aš našlaitis. Po poros dienų tėvas Timotis pakvietė tėvą Džoną vakarienės su Janu. Jie išsėdėjo iki išnaktų, tėvas Timotis net pagriežė išsitraukęs smuiką. Tėvas Džonas tuoj po vidurnakčio atsisvei kino, o tėvas Timotis ir Janas pasilikę dar šnekučiavosi. Atsi gulęs į lovą dar girdėjau pro atdarą langą iš lauko atsklindantį jų juoką. Miegojau neramiai. Tąnakt buvo pilnatis, ūžavo vėjas. Šnarėdami lapais siūbavo bažnyčią juosiantys eukaliptai. Užsinorėjęs į tualetą, išsiverčiau iš patalų. Šlepsendamas koridoriumi išvydau tėvo Džono kam baryje degant šviesą. Girdėjosi kažkoks bruzdesys. Ant pirštų galiukų pritykinęs prie durų, prikišau akį prie rakto skylutės ir nustėrau iš išgąsčio. Janas pasilenkęs puse kūno gulėjo ant stalo, ant jo užgulęs šnopavo tėvas Džonas nusmukusiomis iki pėdų pižamos kelnėmis. Išvydęs tokį vaizdą visiškai netekau žado. Neabejojau, kad atsitiko kažkas baisaus. Puoliau pas tėvą Timotį, kuris miegojo kaip užmuštas. - Kelkitės, tėve! Tėvas Džonas kažką daro Janui! - šūkte lėjau. - Kam? Janui? Tėvas Timotis akimoju pašoko ant kojų. Pripuolęs prie tėvo Džono kambario, atplėšė duris ir sustingo išvydęs tą vaizdą. Jo veidas pasidarė baltas kaip drobė. Rodės, jis tuoj nualps susvyravęs nusitvėrė durų rankenos, kad nepargriūtų. Paskui tėvo Timočio veidas iš pykčio paraudonavo kaip burokas. Pro lūpas ėmė veržtis putos. Aš iš baimės nedrįsau net krustelėti. Dar nebuvau matęs jo tokio įtūžusio. - Janai, drožk į savo kambarį, - sugriaudėjo jis. - Tu irgi, Tomai. Tarsi medinėmis kojomis išėjau kaip liepiamas. Kitą rytą mane pažadino nuo bažnyčios ataidėjęs dviejų šū vių garsas. Pašokau ir sunerimęs paknopstomis pasileidau ten
46
link. Įpuolęs pro duris sustingau it žaibo trenktas. Tėvas Timotis kniūbsojo prie altoriaus kraujo klane tiesiai po Nukryžiuo tuoju. Apsivilkęs savo baltąją sutaną ir tarsi suklupęs maldai. Tolėliau visas aptiškęs kraujais gulėjo tėvas Džonas. Sutriuš kinta galva. Klauptai buvo apdrabstyti jo smegenų drebučiais. Odiniu švarku ir kelnėmis. Jo rankomis vinguriavo pieštos gy vatės. Dešinė spaudė pistoletą. Kurį laiką stovėjau kaip suakmenėjęs, o paskui ėmiau klyk ti. Mano riksmas ryto tyloje nuskambėjo tarsi šūvis. Išsigan dusios nuo eukalipto šakų pakilo varnos. Džozefas, svetainėje šluostinėjantis dulkes, suklusęs pakėlė galvą. Ponia Gonsalves strimgalviais puolė iš vonios. Kaip kulka atskriejo Janas. Aš, palinkęs prie tėvo Timočio, raudojau taip, kaip tik gali raudoti aštuonmetis, staiga netekęs visko, ką turėjo brangaus. Janas parpuolė šalia. Jis žvelgė į tėvo Timočio kūną, o skruos tais kaip pupos ritosi ašaros. Susiėmę už rankų taip ir raudo jome kone tris valandas - ir kai atvažiavo policijos džipas su įjungtais švyturėliais, ir kai iš greitosios iššoko gydytojas, ir kai kūnai buvo užtiesti baltomis paklodėmis, ir kai su vežimėliu buvo įkelti į automobilį, netgi kai Džozefas su ponia Gonsalves, parsivedę mus namo, kaip įmanydami stengėsi nuraminti. Kai galiausiai liovėmės, Janas manęs paklausė: - Ko tu taip raudojai, Tomai? - Dabar aš tapau tikras našlaitis, - atsakiau. - Jis man buvo tėvas. Kaip ir visiems savo parapijiečiams. O ko tu verkei? Dėl to, ką darei su tėvu Džonu? - Ne. Aš dabar likau vienas kaip pirštas. Kaip ir tu. - Bet juk tu turi tėvą. Dehradune, - šniurkščiodamas ta riau. - Ne, aš tau pamelavau, - jis vėl prapliupo raudoti. - Iš ti krųjų... Timotis Fransis tau buvo tėvas, o man - tėtis. Į mane žvelgė liūdnos Šmitos akys. - Kokia baisi istorija, - tarė ji. - Dabar aišku, ką turėjo omenyje tėvas Timotis, kai kalbėjo apie kunigo užsikraunamą
47
kryžių. Tik pamanyk - jis visus tuos metus kentė dėl dvigubo gyvenimo, nuolat plėšiamas perpus: visiems kunigas, o slapčia kažkam - dar vyras ir tėvas. O koks tolesnis Jano likimas? - Nežinia. Jis grįžo į Angliją. Regis, pas savo dėdę. - O tu? - Mane išsiuntė į vaikų namus. - Aha. Nagi, pažiūrėkime, koks buvo tas antras klausimas, tarė ji ir spustelėjo pultelį. Reklamoms nebuvo galo. Premas Kumaras, palinkęs į priekį, man šnibžtelėjo: - Antras klausimas bus toks: ką reiškia santrumpa FTB? Su gebėsi atsakyti? - Ne, - papurčiau galvą. Jis vyptelėjo. - Taip ir maniau. Klausyk, mes norime, kad laimėtum bent kiek pinigų. Galima pakeisti klausimą. Na, žinai kokią nors santrumpą? Kiek pagalvojęs, išpyškinau: - Nežinau, kas yra FTB, užtat žinau, ką reiškia INRI.
- ??? - Tos raidės būna įrėžtos ant kryžiaus virš Nukryžiuotojo galvos. - Aaa! Gerai, tuoj patikrinsiu savo duomenų bazėje. Reklamų lavina baigiasi. Užgroja pažįstama muzikėlė. Premas Kumaras atsigręžia į mane. - Leiskite paklausti, ponaiti Rama Mohamedai Tomai, ko kią religiją išpažįstate. Jūsų vardas bylotų, kad visas. Vis dėlto į kokius maldos namus vaikštote? - Argi būtina eiti į šventyklą, bažnyčią ar mečetę, kad galė tum melstis? Juk teisingai sako Kabiras: Harė rytuose, Alachas vakaruose. Pažvelk į savo širdį ir išvysi ten Ramą ir Karimą. - Puikiai pasakyta, ponaiti Tomai. Atrodo, jūs tikras religijų žinovas. Jeigu taip, kitas klausimas jums bus tikrai nesunkus. Taigi antras klausimas už du tūkstančius rupijų. Kokia raidžių
48
seka rašoma ant kryžiaus? Variantai: a) IRNI; b) INRI; c) RINI; d) NIRI. Supratote klausimą? - Taip, - atsakau. - Taigi laukiame jūsų atsakymo. - Teisingas atsakymas „b". INRI. - Esate tikras? - Taip. Sutrata būgnai. Ekrane nušvinta teisingas atsakymas. - Jūs visiškai teisus! Laimėjote du tūkstančius rupijų. - Amen, - tariau.
49
Prieš apsispręsdami gerai apsvarstykite. Atidėkite pi nigų nenumatytiems atvejams. Jus pradžiugins nauji kaimynai. Namie gali kilti mažų nesklandumų, bet juos greitai ir teisingai išspręsite. Nepatarinėkite ki tiems, nebent būtumėte prašomas. Tokį šios dienos horoskopą man ir visiems ožiaragiams, gimusiems paskutinę gruodžio savaitę, pateikė Maharashatra Times. Aš nesu Maharashatra Times skaitytojas. Tiesą sakant, aps kritai neskaitau jokių laikraščių. Retkarčiais nusikniaukiu kokį numerį iš pono Barvo šiukšliadėžės - ugniai užkurti virtuvėje, bet kartais, neturėdamas ką veikti, dar pavartau prieš mesda mas į krosnelę. Horoskopais irgi netikiu. Anot jų - kaip ir kūrėjo Ramašankaros Sastrio, - aš jau seniai turiu būti po velėna. Bet šios dienos horoskope veikiausiai esama tiesos krislo. Iš tiesų atsikrausto nauji kaimynai ir namie kilo šiokių tokių nesklandumų. Mes ką tik parsiradome po dieninio seanso Karališkajame kino teatre ir Salimas netveria apmaudu. Jis darko Armano Ali plakatus, ištisus trejus metus puošusius ankšto mūsų kambarė lio sienas. Armano Ali, vilkinčio odinį švarką, plakatą jis suplėšė. Armanas, apžergęs motociklą, buvo suraižytas peiliu. Armanas plika krūtine jau guli šiukšlių dėžėje. Armanas su pistoletu ran koje buvo sudraskytas į skutelius, o Armanas ant žirgo supleš kintas krosnelėje. Sudorojus visus plakatus, mūsų kambarėlis,
50
kuriame vos išsitenka dvi lovos, atrodė dar nykiau: visu gražu mu atsivėrė iki tol plakatų uždengtos pelėsių kolonijos. Nepaisydamas horoskopo perspėjimo, neiškenčiu nedavęs Salimui protingo patarimo. - Tai ar nebuvau teisus prieš dešimt mėnesių, kai nėreisi iš kailio bandydamas gelbėti Armano ir Urvaši meilę? Ar ne sakiau, kad nekištum nosies į kitų žmonių reikalus? Tegu tai būna tau pamoka. Salimas niauriai išklausė mano žodžių trypdamas plakatą, kuriame Armanas pliuškenasi baseine su pulkeliu gražuolių. Už durų pasigirdo žingsniai ir žmonių balsai. Turbūt nau jieji mūsų kaimynai. Aš iš smalsumo netveriu kailyje. Juk taip smagu susieiti su naujais žmonėmis. Gal kaimynų šeimoje yra berniukų, turėsime naujų draugų. Putulas ir Dhijanešas šau nūs, tačiau jiems tėvai retai leidžia ateiti pažaisti pas mane sekmadieniais, kai turiu poilsio dieną. Adžajus, tas pamaiva, tik ir žino tyčiotis: kai pasakiau, kad įsidarbinau liejykloje, tai erzinosi viso namo akivaizdoje. Žinoma, darbas liejykloje nė iš tolo neprilygsta kokios kino žvaigždės tarno pareigoms, bet vis geriau nei trintis gatvėje. Kai dirbau pas aktorę Nylimą Kumari ir gyvenau jos bute, jau buvau visiškai pamiršęs, kas yra daugiabutis. Skruzdėly nas su mažyčiais vieno kambario butais, kuriame susigrūdę it silkės statinėje gyvena žemesniosios klasės atstovai, - tikras Mumbajaus užkaboris. Čionykščių padėtis nedaug geresnė nei Dharavio lūšnynų gyventojų. Pasak pono Barvo, turtuo liams, gyvenantiems marmuru ir granitu išpuoštuose aparta mentuose su keturiais miegamaisiais, gyvenimas yra palaima. O lūšnynų vargetoms, besiglaudžiantiems purvinose, palaikė se lūšnose, gyvenimas yra kančia. Mums, susigrūdusiems dau giabučiuose, - nei tas, nei tas. Žinoma, gyvenimas daugiabutį e turi ir pranašumų. Tai, kas atsitiko Nylimai Kumari, čia tiesiog neįmanoma, mat daugiabutyje girdimas ir matomas kiekvienas tavo žingsnis. Dau-
51
giabučio gyventojai gal ir nelabai bendrauja vieni su kitais, bet visus suvienija eilės prie bendros vonios ir tualeto. Sklando gandas, kad ponas Gochalas pažino ir įsimylėjo būsimąją po nią Gochali mindžikuodamas eilėje prie išvietės. Po mėnesio juodu susituokė. Man tai negresia. Daugiabučio mergaitės storos ir bjaurios, nė iš tolo neprimenančios mano mylimos aktorės Prijos Kapur. Be to, užsiima visokiomis nesąmonėmis, amžinai tamposi su lėlėmis ir nemėgsta tikrų žaidimų, pavyzdžiui, kumščiuotis ar mušti bulvę. Nors aš dabar nelabai turiu laiko žaidimams. Visą dieną lenkiu nugarą liejykloje ir parsirandu namo tik šeš tą. Triūsti prie metalo krosnies - pragariškas darbas. Svilinte svilina išsilydžiusio metalo karštis, akina baltos liepsnos. Staiga man ausis perveria šūksnis: - Tomai! Tai rnane šaukia ponas Ramakrišna, daugiabučio komen dantas. Jis čia tarsi koks vietinės reikšmės dievas. Kreipiamės į jį perdegus lemputei ar kritus vandens slėgiui. Maldaujame pono Ramakrišnos palaukti, kai neturime iš ko sumokėti nuo mos. Be to, jau seniai zyziame dėl išklibusių ir vos besilaikan čių antro aukšto turėklų, į kuriuos atsirėmęs rizikuoji tuoj pat nudardėti žemyn. Iškišęs galvą iš savo kambarėlio, išvydau greta pono Rama krišnos stovintį nediduką pagyvenusį vyriškį, kuris dėbsojo į mane toks susiraukęs, tarsi jo kas tris dienas nebūtų leidęs į tualetą. - Tomai, tai ponas Santarama. Naujasis mūsų gyventojas, bus tavo kaimynas. Pone Santarama, Tomas rimtas vaikis, jis jums su žmona ir dukra viską aprodys. Na, aš jus palieku, sė kmės, pone Santarama. „Et, - pamaniau sau, - mergiotė." Kyštelėjęs galvą pro naujo jo kaimyno petį, išvydau kambaryje šmėkščiojančią žilą moterį ir ant lovos sėdinčią kiek vyresnę už mane mergaitę juodais, į uodegą surištais plaukais. Santarama, nepatenkintas, kad smalsauju, paskubomis užtrenkė duris.
52
- Ką jūs dirbate? - pasiteiravau. - Aš mokslininkas, astronomas. Ilgai tektų aiškinti. Bet dabar dirbu kitus darbus. Esu Vimalio prekybos centro vady bininkas. Čia apsistojome tik laikinai. Netrukus kelsimės į ap artamentus pakrantėje. Žinau, kad ponas Santarama meluoja. Tie, kuriems įkanda mi apartamentai pakrantėje, nieku gyvu neapsistos daugiabutyje, net laikinai. Kambarių sienos čia plonytės - kaip žaislinės. Pridėjęs ausį ir įtempęs klausą arba, dar geriau, priglaudęs prie sienos apvers tą stiklinę, o ausį pridėjęs prie jos, kuo aiškiausiai girdi vis ką, kas dedasi gretimame kambaryje. Mudu su Salimu neretai taip pasiklausome kaimynų iš kairės, nuo kurių kambario mus skiria virtuvėlės siena. Ponas ir ponia Bapatai - jau pagyve nę žmonės. Sklando gandai, kad ponas Bapatas netgi kartais muša savo žmoną, bet jie tikriausiai laužti iš piršto, nes nakti mis mudu su Salimu dažnai girdime prislopintą šnopavimą ir dunksėjimą, „oooooi" ir „aaaaai". Pridėjęs plieninį puodelį prie sienos, skiriančios mus nuo pono Santaramos, girdžiu, kaip jis būbnija: - Čia visiška lindynė. Neįmanoma. Pakentėsiu tik dėl jūsų tol, kol susirasiu normalų darbą. Dabar taip: kad tų visų pur vinų vaikėzų čia nė kojos nebūtų. Velniai žino, iš kokių jie padugnių kilę. Kad ir tie du šalia. Panašūs į tikrų tikriausius nusikaltėlius. Įsikalk į galvą, Gudija, jeigu užmatysiu tave šne kučiuojantis bent su vienu čionykščiu smirdžiumi, išpersiu dir žu, supratai? Išsigandęs tučtuojau atitraukiau puodelį. Praslinko jau pora savaičių, kai jie atsikėlė, bet per tą laiką vos keletą kartų mačiau poną Santarama, o jo žmonos ir dukters apskritai neregėjau. Mergaitė turbūt kas rytą išeina į moky klą ir po pietų grįžta, o man parsiradus iš darbo jau būna savo kambaryje už niekados nepraveriamų durų.
53
Salimas, regis, net nepastebėjo, kad atsikėlė nauji kaimy nai. Visą dieną sukasi kaip voverė rate išnešiodamas maistą, neturi nė minutės sustoti ir apsidairyti aplinkui. Jis keliasi septintą, apsivelka baltus marškinėlius, įšoka į medvilnines kelnes, užsideda baltą Neru kepurę. Tokios kepurės yra tarsi skiriamasis visų Mumbajaus maisto išnešiotojų, kurių gal ko kie penki tūkstančiai, ženklas. Per porą valandų surinkęs bent dvidešimt penkių šeimininkių pagamintą maistą, Salimas ga bena jį į Ghatkoparo geležinkelio stotį. Ten maisto dėžutės rūšiuojamos pagal gavėjo ženklus - spalvotus taškus, brūkšne lius ir kryžiukus - ir išnešiojamos po traukinius, išvykstančius reikiama kryptimi ir tokią valandą, kad per pietus įvairiose Mumbajaus vietose pasiektų adresatą - vadovų personalą ir kvalifikuotus specialistus. O Salimas jau laukia maisto dėžučių iš kito traukinio ir pagal taškus bei brūkšnelius iššifravęs adre satus išnešioja po Ghatkoparo kvartalą. Nevalia nieko sumai šyti, viena klaidelė - ir jis lėktų iš darbo. Šiukštu patiekti pietus su jautienos kepsniu hinduistui, su kiauliena - musulmonui arba su česnaku ir svogūnais vegetarizmą praktikuojančiam džainistui. Devinta vakaro. Salimas varto kino žurnalą. O aš klupau ant savo lovos ir prikišęs prie sienos plieninį puodelį klausausi. Santarama sako savo dukteriai: - Ei, Gudija, pridėk akį prie teleskopo. Jau nureguliavau. Matai tą didelį raudoną tašką pačiame viduryje? Tai Marsas. Aš šnibžteliu Salimui: - Greičiau, čiupk puodelį. Paklausyk. Salimas irgi prilimpa prie sienos. Gerą pusvalandį mudu klausomės pasakojimo apie dangų - žvaigždynus ir galaktikas, kometas ir kosminius ūkus. Apie Didžiuosius ir Mažuosius Grį žulo Ratus. Paukščių Taką ir Siaurės Žvaigždę. Saturno žiedus ir Jupiterio palydovus. Klausantis besiliejančių Santaramos žodžių mane užplūsta kažkoks nepaaiškinamas ilgesys. O kad ir aš turėčiau tėvą, kuris
54
pasakotų apie visas tas žvaigždes ir planetas. Nakties dangus, iki tol man buvęs tik didžiulė juoduma, staiga pasidaro įdomus ir pilnas paslapčių. Šantaramos paskaitai pasibaigus mudu su Salimu iškišame galvą pro antro aukšto langą ir užvertę ima me dairytis tų dangaus kūnų, apie kuriuos girdėjome. Plika akimi danguje matyti tik mirkčiojantys balti taškeliai, tačiau mes kone stryktelime iš džiaugsmo suradę septynias Didžių jų Grįžulo Ratų žvaigždes. Nematydami, tačiau jau žinodami, kad Mėnulio dėmės iš tikrųjų yra krateriai ir jūros, netveriame džiaugsmu - jaučiamės taip, tarsi pačios didžiausios visatos pa slaptys būtų ranka pasiekiamos. Tą naktį sapnavau ne moterį vėjyje plazdančiu baltu sariu, o Saturno žiedus ir Jupiterio palydovus. Praslinkus savaitėlei, mano ausis pagauna iš Šantaramos kam bario sklindant iki tol negirdėtą garsą. - Miau! Puolu prie sienos su savo nepamainomu pagalbininku plieniniu puodeliu - rankoje. Girdžiu Gudiją sakant: - Tėte, pažiūrėk, aš turiu katinėlį. J i s toks gražutis. Mano draugės katė atsivedė kačiukų, ji man padovanojo. Juk leisi jį laikyti? - Tas gyvūnų laikymas apskritai kažkokia nesąmonė, - mur ma ponas Santarama. - Čia ir taip ankšta, o dar katinas! - Prašau, mamyte, juk jis visai mažytis. Tėveli, leisk, - mal dauja mergaitė. - Tiek jau to, Gudija, - galop atsileidžia Santarama. - Kokį vardą jam duosi? - Ačiū, tėveli. Gal pavadinsiu jį Tomiu. - Labai jau nuvalkiotas vardas. Kad jau katinas tapo as tronomo šeimos nariu, pavadinkime jį kurios nors planetos vardu. - Kurios? Gal Jupiteriu? - Ne. Jis pats mažiausias iš mūsų visų, tegu būna Plutonas.
55
- O, labai gražus vardas, tėveli. Plutonai, čionai! Plutonai, štai tau pienelio. - Miau! - atsiliepia Plutonas. Šios nugirsto pokalbio nuotrupos privertė mane pakeisti nuo monę apie Šantaramą. Gal jis ne toks jau surūgėlis. Dar kartą teko įsitikinti, kad įspūdis gali būti apgaulingas ir kad klijuoda mas žmogui vienokią ar kitokią etiketę gali lengvai apsirikti. Vieną vakarą Šantaramą parsirado namo girtas kaip dūmas. Iš tolo trenkdamas viskio tvaiku. Svirduliuodamas ir prilaiko mas kitų, vargais negalais užšlitiniavo laiptais į antrą aukštą. Tas pats pasikartojo ir rytojaus dieną, ir dar kitą. Netrukus jau niekam daugiabutyje nebuvo paslaptis, kad ponas Šantaramą girtuoklis. Indų filmuose girtuokliai paprastai vaizduojami juokingi. Pakanka prisiminti vien Keštą Muchdžerį su buteliu rankoje, ir negali susilaikyti neprajukęs. Bet tikrame gyvenime žiū rėti į girtuoklius nėra jau taip linksma, greičiau baugu. Kai Šantaramą parsibeldžia namo prisiputęs, mums nereikia jokių pasiklausymo aparatų. Tada jis plūstasi visa gerkle, o mudu su Salimu drebėdami iš baimės gūžiamės savo kamba rėlyje, tarsi būtų šaukiama ant mūsų. Tie riksmai galiausiai pasidarė toks kasdienis reiškinys, kad mes su Salimu neida vome miegoti, kol pasigirs jo knarkimas. Šantaramai grįžus namo nejučia įsitempdavome, laukdami bet kurią akimirką prapliumpant keiksmų krušos. Atlėgdavo tik galop išgirdus jį virstant į lovą. Manėme, kad tai tik laikina duobė ir kad Šantaramą ilgainiui išsikapstys. Tačiau kuo toliau, tuo darėsi vis blogiau. Šantara mą įniko dar dažniau pilti ir daužytis po namus it užspeistas žvėris. Į sieną ėmė lėkti plastikiniai puodeliai ir knygos. Sti klai ir lėkštės. Už sienos aidėdavo toks erzelis ir klyksmas, kad mudu su Salimu neišmanydavome, kur dėtis. Žinojome, kad skųstis ponui Ramakrišnai bergždžia. Niekam nė motais try likamečio ir vienuolikmečio, amžinai vėluojančių susimokėti
56
nuomą, skundai. Todėl mes, sienai pradėjus tirtėti nuo dūžtan čių lėkščių, nerdavome į lovą ir užsitraukę antklodę iki smakro gulėdavome, krūpčiodami nuo kiekvieno smūgio. Bet ir ši stadija truko neilgai. Po kurio laiko Santarama ėmė talžyti daiktais žmones. Žinoma, daugiausia kliūdavo šeimai. Didžiausio įniršio visada sulaukdavo žmona. - Tu kale! Tai tu man gyvenimą suėdei. Būčiau tyrinėjęs sau juodąsias skyles, o dabar štai - siūlau sumautoms namų šeimi ninkėms visokias palaidines ir sarius. Nekenčiu tavęs! Kad tu pastiptum! - kriokdavo jis ir sviesdavo pridurmui kokią pipiri nę, stiklinę ar lėkštę. Į žmoną, dukrą arba katiną. Vieną vakarą jis taip įsisiautėjo, kad paleido į žmoną stiklinę ką tik užplikytos arbatos. Gudija metėsi užstoti mamos ir ver dantis vanduo ištiško jai ant veido. Mergaitė suklykė iš skaus mo. Santarama, girtas kaip pėdas, nė nesuvokė, kas atsitiko. Išpuolęs į lauką sugavau taksi, ir ponia Santarama išgabeno dukterį į ligoninę. Po poros dienų užsuko pas mane ir paklausė, ar norėčiau kartu su ja aplankyti Gudijos. - Jai ten taip nuobodu. Gal tu ją prablaškytum. Taip aš su ponia Santarama pirmą kartą apsilankiau ligo ninėje. Pirmas dalykas, kurį pajunti įkėlęs koją pro ligoninės duris, tai kvapas. Nuo aitraus dezinfekavimo preparatų dvokulio, kuriuo, regis, buvo persismelkę visi kampai, net svaigo galva. O antras dalykas, krintantis į akis, - kad niekur nematyti links mų veidų. Pacientai, išsitiesę ant lovų su žalia patalyne, dejuoja ir dūsauja, rūškani vaikšto net gydytojai ir seselės. Tačiau už vis baisiausias čia tvyrantis abejingumas. Niekam tu iš tikrųjų nerūpi. Eidamas vaizdavausi, kad Gudiją rasiu apspistą pulke lio baltų chalatų, bet nudegimų skyriuje, kur ji gulėjo, nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Visas jos veidas buvo sutvarstytas, tik pro plyšelį žvelgė dvi tamsios akys. - Pažvelk, Gudija, kas atėjo tavęs aplankyti, - tarė ponia Santarama, nusišypsodama man.
57
Drovėdamasis priėjau artyn. Ji už mane gerokai vyresnė. Aš - tik atsitiktinis nepažįstamasis, kurio ausis pasiekė jos gy venimo nuotrupos. Mergaitės lūpų nematyti, bet akys, žvel giančios į mane, juokiasi. Aš kaipmat padrąsėjau. Taip mudu ir prašnekučiavome apie šį bei tą ištisas tris va landas. Gudija pasidomėjo: - Kodėl tau davė tokį keistą vardą - Rama Mohamedas Tomas? - Ai, ilga istorija. Papasakosiu, kai pasveiksi. Ji pasakoja apie save. Pasirodo, šiais metais jau baigia vi durinę ir stos į universitetą. Svajoja tapti gydytoja. Paskui ima klausinėti manęs. Neužsimindamas apie tėvą Timotį ir savo vargus, iškloju visas mūsų daugiabučio istorijas. Papasakoju apie darbą liejykloje. Ji labai atidžiai manęs klausosi, aš pasi juntu įdomus ir turintis kuo pasidalyti pašnekovas. Į palatą įžengęs gydytojas praneša poniai Santaramai, kad jos dukteriai labai pasisekė. Tai tik pirmo laipsnio nudegimas, todėl neliks jokių randų. Po savaitės ją išrašys. Per tas tris valandas, praleistas su Gudija, daug sužinojau apie jos tėvą. Ponia Santarama man pasakė: - Mano vyras yra garsus astronomas. Na, tiksliau tariant, buvo. Dirbo Arjabhatos kosmoso tyrimų institute, per galingus teleskopus tyrinėjo žvaigždes. Institutas mums buvo skyręs didelį vieno aukšto namą. Prieš trejus metus jis atrado naują žvaigždę. Tai buvo žymus mokslo atradimas, bet visą šlovę pa siglemžė vienas jo kolega. Mano vyrui tai buvo nepakeliamas smūgis. Jis pradėjo gerti. Ėmė konfliktuoti su bendradarbiais, o kartą taip įsiuto ant direktoriaus, kad sumušė jį kaip obuolį. Tada nieko nelaukiant buvo pašalintas iš instituto, o aš šiaip ne taip išmeldžiau direktoriaus, kad nesikreiptų į policiją. Mano vyras gavo fizikos mokytojo vietą prestižinėje mokykloje, bet ir toliau gėrė, nenuvaldydavo kumščių. Lupdavo mokinius už menkiausią prasižengimą, ir po pusmečio buvo išmestas. Ėmė verstis atsitiktiniais darbais, dirbo vienos įstaigos bufeto ve dėju, buhalteriu gamykloje, o dabar štai konsultantu drabužių
58
parduotuvėje. Kadangi nebeliko santaupų, buvome priversti persikelti į daugiabutį. - Kodėl ponas Santarama nemeta gerti? - nusistebėjau. - Jis man prisiekinėjo daugiau nė nežiūrėsiąs į taurelę, ir aš slapčia vyliausi, kad blogiausia jau praeityje. Bet ir vėl paslydo, tik dar smarkiau. - Klausyk, Rama Mohamedai Tomai, - švelniai kreipėsi į mane Gudija. - Pažiūrėk mano kačiuką, kol grįšiu namo, ką? - Būtinai, - pažadėjau. Staiga ji sugriebė man ranką. - Aš visada svajojau turėti tokį brolį kaip tu. Ar ne, mama? sušnabždėjo. Ponia Santarama tylomis linktelėjo. Stovėjau sutrikęs, nesumodamas, ką atsakyti. Dar niekas nebuvo vadinęs manęs broliu. Sūnumi - taip, bet ne broliu. Todėl netardamas nė žodžio tik laikiau šiltą Gudijos ranką ir nenorėjau jos paleisti. Tą naktį sapne mane vėl aplankė moteris baltu sariu, su kū dikiu ant rankų. Jos besiplaikstantys ilgi juodi plaukai krinta ant veido, neleisdami jo įžiūrėti. Paguldžiusi vaikelį į krepšį, ji pradingsta. Prie manęs staiga pasilenkia kažkoks kitas veidas. Ta moteris irgi aukšta ir grakšti, o jos veidas visas apmuturiuo tas tvarsčiu. Ji pakelia mane ant rankų ir be paliovos švelniai bučiuodama čiūčiuoja. - Mano mažasis broliuk, - sušnabžda ji. - See-suu-teee! - suguguoja kūdikis. - Miaaau! - staiga perskrodžia naktį slopus katino riksmas. Pakirdęs iš miegų niekaip nesumoju, ar jis man prisisapna vo, ar tikrai atsklido iš už sienos. Kitą dieną šiukšlių dėžėje, pilnoje senų pono Barvo Maharashatra Times, išvystu suknežintą Plutono kūnelį. Sprandas nusuktas, pastiręs kailiukas trenkia viskiu. Santarama praneša žmonai, kad Plutonas pabėgo. Žinoma, galėčiau pasakyti tiesą, bet kas iš to? Plutonas iš tiesų pabėgo. Į gražesnį, geresnį pa saulį, dingteli man.
59
- Man labai patinka Gudija, - prisipažįstu kartą Salimui. Aš ją apginsiu, Santarama daugiau jos neskriaus. - Kaip? Juk negali kištis į kitų gyvenimą. - Tai ne tik jų gyvenimas. Na, juk mes kaimynai. - Pamiršai savo žodžius? Pats kalte kalei man į galvą, kad negalima kišti nosies ne į savo reikalus ir užsikrauti kitų žmo nių vargų? Aš tylėjau - nežinojau, ką atsakyti. Gudiją jau išleido iš ligoninės namo, tačiau aš negaliu su ja persimesti nė žodeliu, nes ponas Santarama nepakęstų, kad jo dukterį lankytų berniukai. Pasak ponios Santaramos, vyras labai gailisi ir prisiekinėja atversiąs naują gyvenimo lapą, bet širdies gilumoje ji žino, kad jis jau neišsikapstys iš to liūno. Tačiau net ji nenutuokė, kad ponas Santarama gali įklimpti dar giliau. Nepraslinkus nė savaitei po Gudijos grįžimo, jis vėl nesusivaldė. Tik šįkart kitaip. Dabar jis ėmė lįsti prie jos. Aš ilgą laiką negalėjau suprasti, kas ten dedasi. Girdėjau, kaip jis ėmė vadin ti Gudiją savo saulele, paskui ėmė raudoti ponia Santarama ir ataidėjo Gudijos klyksmas: - Tėveli, nelįsk! Nelįsk prie manęs! Gudijai pratrukus gailiai kūkčioti, pasijutau tarsi perlietas verdančiu vandeniu. Atrodė, tuoj pulsiu ten ir nudėsiu Santa rama, pasmaugsiu jį savo rankomis. Kietai suspaudžiau lūpas ir sugniaužiau kumščius, bet už sienos staiga pasigirdo Santa ramos knarkimas. Jis lūžo. Gudija nesiliovė raudojusi. Rodės, ji verkia čia pat, visai šalia manęs. Klausydamasis Gudijos verksmo stovėjau kaip ant žarijų. Širdimi, visa savo esybe jaučiau, kad turiu ją paguosti. Deja, mus skyrė, kad ir plonytė, siena. Staiga pastebėjau, kad apa čioje, kur nutiesti vandentiekio vamzdžiai, palikta rankos pla tumo skylė. Šokau iš lovos ir atsigulęs ant pilvo įkišau ranką pro skylę. - Gudija, neverk. Imk mano ranką, - šūktelėjau.
60
Pajutau prisiliečiant jos pirštus. Jie, tarsi kokio aklo žmo gaus, čiuopiančio kito veidą, nuslydo mano ranka žemyn, per alkūnę, riešą ir, galiausiai susikabinę su manaisiais, nurimo. Salimas atsisėdęs lovoje išvertęs akis stebėjo visą šią sceną. - Mohamedai, gal tu kvailas? - šūktelėjo jis. - Ten juk tara konų ir žiurkių lindynė. Tačiau man buvo nė motais. Būčiau galėjęs taip tysoti kad ir ištisą amžinybę. Kitą vakarą Santarama vėl parsibeldžia į namus nusitašęs ir ima kibti prie Gudijos. - Tu mano gražuolyte, mano saulele, visų planetų karaliene. Mažyte mano. Vakar pabėgai nuo tėvelio, šiandien tavęs jau nepaleisiu, eikš, - vograuja jis. - Baik, tu gyvuly! - surinka ponia Santarama, tačiau tas nė nekreipia dėmesio. - Nebijok, Gudija, tai juk nieko tokio. Aš myliu tave. Netgi didysis imperatorius Sachdžachanas buvo įsimylėjęs savo duk terį Džachaną Arą. Tu tarsi mano sodintas ir augintas medis, aš pirmas turiu teisę paragauti jo vaisių. - Tu velnias, - suklykia ponia Santarama. Už sienos ima dunksėti smūgiai, žirti dūžtantys stiklai. - Baik! - galiausiai pasigirsta Gudijos šauksmas. Mane jis tvilkyte nutvilkė. Aš jau nevaliojau tverti. Puoliau pas poną Ramakrišną ir greitakalbe išpyškinau, kad ponas Santarama skriaudžia savo žmoną ir dukrą. Jis manęs išklausė tokia pat abejinga veido išraiška kaip kokio skundo dėl karšto vandens. - Klausyk, - tarė jis. - Tai, kas vyksta bute, yra privatus reikalas, ir mes neturime teisės kištis. Tu dar vaikas, be to, našlaitis, nematęs gyvenimo. Vargiai rastum tokį Mumbajaus daugiabutį, kur nebūtų mušamos žmonos ir prievartaujami vaikai. Niekas dėl to nekelia triukšmo. Mes, indai, nors supami vargo ir skausmo vandenyno, mokame nuo jo atsiriboti. Todėl kaip tikras mumbajietis užsimerk, užsikimšk ausis, užsisiūk
61
burną - ir gyvensi laimingai kaip aš. Gerai, drožk sau, man jau laikas gultis. Tekinas pasileidžiu atgal į savo kambarį. Įpuolęs girdžiu Šantaramą jau knarkiant, o Gudiją šaukiant, kad ji nešvari. - Nesiliesk prie manęs! Nesiartink - susitepsi! Aš nešvari! Ką ji čia šneka? Na, nieko, aš tuoj, šmėkštelėjo man galvoje. - O aš nebijau, - šūktelėjau grūsdamas ranką pro skylę sie noje. Gudija sugriebė mano ranką. - Verčiau pasidarysiu galą nei atsiduosiu tėvui, Rama Mohamedai Tomai, - kūkčiojo ji. Man iš gailesčio suspaudė gerklę. Jaučiau, kaip skruostais ima riedėti ašaros. - Aš tave apginsiu, - pratariau. - Brolio žodis. Salimas žvelgė į mane iš padilbų, tarsi tas pažadas būtų koks nusikaltimas. Tačiau man buvo nė motais. Mano delne virpėjo plonyčiai Gudijos pirštai, mudu dabar jau buvome likimo brolis ir sesuo. Savo pažadą įvykdžiau kitą vakarą, kai grįžtantis iš darbo Šan taramą pasirodė ant laiptų. Jis kopė lėtai, sunkiai keldamas kojas. Trenkte trenkė viskiu. Jam prisirabždinus iki vietos, kur buvo pono Ramakrišnos taip ir nepakeisti palaikiai turėklai, puoliau iš už nugaros ir smarkiai pastūmiau. Šantaramą bloškėsi į išklibusius medinius turėklus, tie traškėdami sulūžo ne atlaikę svorio, ir susvirduliavęs vyras nugarmėjo žemyn. Filmuose, kai rodo kokį nuo dangoraižio stogo krintantį piktadarį, atrodo, kad jis sklendžia oru - plakdamas kojomis, mosuodamas rankomis ir rėkdamas „Aaaaaaaaa!" Tikrovėje viskas kiek kitaip. Šantaramą nušvilpė žemyn kaip akmuo. Ne plakdamas kojomis ir nemosuodamas rankomis. Tėškėsi veidu į žemę ir liko gulėti išsikėtojęs. Tik pamatęs ant žemės it maišas dryksantį Šantaramos kūną susivokiu ką padaręs. Galvoje praskrieja tai, kas manęs laukia.
62
Džipu su žybsinčiais raudonais švyturėliais atrūksta polici ninkai ir gražiai apibrėžia kreida žuvusiojo kūną. Nufotografa vę įvykio vietą, konstatuoja: „Žuvusysis nukrito." Tada pakelia galvas į viršų ir išvysta antro aukšto aikštelėje stovintį mane. Inspektorius baksteli pirštu ir sako: „Tas berniukas jį nustū mė. Suimkite jį!" Mane įgrūda į kalėjimą, nuplėšia drabužius ir muša. Galiausiai nuvelka į teismą, kur po ventiliatoriumi sėdi rūstus teisėjas juoda mantija. Jam virš galvos - aukso raidėmis išvedžiotas, išblukęs ir apdulkėjęs užrašas: Satyameva Jayate „Tiesa nugali". Teisėjas perveria mane žvilgsniu ir paskelbia nuosprendį. „Rama Mohamedai Tomai, jūs pripažįstamas kal tu dėl tyčinio pono Santaramos nužudymo. Remiantis Indijos baudžiamojo kodekso 302 straipsniu, jums skiriama mirties bausmė pakariant." „Ne!" - dar bandau rėkti ir bėgti, bet mano kojos sukausty tos grandinėmis, o rankos surakintos. Man užriša akis ir veda į egzekucijų kambarį. Ten užmauna kilpą, trūkteli svirtį ir du relės po kojomis prasiveria. Aš pakimbu ore, užveržta krūtinė sprogte sprogsta. Atmerkęs akis išvystu atsidūręs rojuje. Tik jis labai jau primena mūsų daugiabutį. Dirstelėjęs žemyn pama tau išsikėtojusį Santaramos kūną. Apie jį jau buriasi žmonės. Kažkas šūkteli: - Kvieskite policiją! Nieko nelaukdamas nubildėjau laiptais žemyn ir nukūriau gatve kiek įkabindamas. Pralėkęs „Vartus į Indiją", pieno krau tuvę ir dangoraižį, įšokau į greitąjį tramvajų, bildantį į Vikto rijos geležinkelio stotį. Ten ilgai blaškiausi po aibę platformų ieškodamas traukinio. Galiausiai suradau ir įšokau į jau pradė jusį riedėti vagoną. Palikau Mumbajų, Gudiją, Salimą ir pasprukau į vienintelį pažįstamą miestą - Delį. Smitą klausėsi mano pasakojimo nė nekrustelėdama. Jos akys buvo sudrėkusios. Veikiausiai kaip moteris ji galėjo puikiai su prasti, ką teko iškęsti Gudijai.
63
Aš paėmiau pultelį ir spustelėjęs tariau: - Pažiūrėkime trečiąjį klausimą. Premas Kumaras pasisuka į mane ir išpyškina: - Ponaiti Tomai, jūs teisingai atsakėte jau į du klausimus ir lai mėjote du tūkstančius rupijų. Pažiūrėsime, kaip jums seksis atsa kyti į trečią klausimą už penkis tūkstančius rupijų. Pasiruošęs? - Pasiruošęs, - atsakau. - Tada pirmyn. Trečias klausimas. Iš... Tą akimirką prožektorius virš mūsų užgęsta ir stalas pa skęsta tamsoje. - Oi! Hiūston, pas mus bėda, - šūkteli Premas Kumaras. Auditorijoje nuvilnija juokas. Kas čia juokinga? Nesupran tu, tylomis pagalvoju. - Kaip sakote? - klausiu Premo Kumaro. - Na, tai garsioji frazė iš filmo „Apolonas trylika". Jūs ti kriausiai nežiūrite angliškų filmų. Taip sakoma, kai iškyla ko kia netikėta kliūtis. Kaip kad dabar. Mums teks palaukti, kol bus pataisytas prožektorius. Technikams puolus naršyti po laidų raizgalynę, Premui Ku rnami į ausinę kažkas pranešama iš pulto. Išklausęs nurody mus jis palinksta į priekį ir šnibžteli man į ausį: - Gerai, laimės kūdiki, tau jau ir taip pasisekė - atsakei į du klausimus. Kitas klausimas tikrai sunkus, juo labiau padavėjui. Leisčiau tau laimėti ir daugiau, bet prodiuseris jau pageidauja, kad pereitume prie kito dalyvio, matematikos profesoriaus. Nepyk! Jis gurkšteli vaisvandenių ir cakteli liežuviu. Prožektorius jau pataisytas. Ant sienos užsidega užrašas PLOJIMAI. Pliaukšėjimui nutilus Premas Kumaras pažvelgia į mane. - Ponaiti Tomai, jūs jau teisingai atsakėte į du klausimus ir laimėjote du tūkstančius rupijų. Pažiūrėsime, kaip jums seksis atsakyti į trečią klausimą už penkis tūkstančius rupijų. Pasi ruošęs?
64
- Pasiruošęs, - patvirtinu. - Gerai. Trečias klausimas iš astronomijos. Sakykite, ponai ti Tomai, ar žinote, kiek planetų sudaro Saulės sistemą? - O kokie variantai? - Tai dar ne klausimas, ponaiti Tomai. Aš tiesiog teiraujuo si, ar jūs žinote, kiek planetų sukasi apie Saulę. -Ne. - Ne? Tikiuosi, kad bent žinote, kokioje planetoje pats gy venate. Auditorija prapliumpa kvatotis. - Žemėje, - pyktelėjęs atsakiau. - Valio. Savo planetos vardą tikrai žinote. Taigi ar esate pa siruošęs atsakyti į trečią klausimą? , - Pasiruošęs, - dar kartą pakartoju. - Puiku. Kokia pati mažiausia Saulės sistemos planeta? Va riantai: a) Plutonas; b) Marsas; c) Neptūnas; d) Merkurijus. Dar nespėjus užgroti neramiai muzikėlei man nejučiomis išsprūsta: „Miau!" - Ką? - Premas Kumaras netiki savo ausimis. - Pakartokite. Man pasigirdo „miau"? - Aš sakiau „a". -A? - Taip. Atsakymas „a". Plutonas. - Jūs visiškai tikras? - Taip. Linksmai sutrata būgnai. Ekrane sušvinta teisingas atsa kymas. - Jūs visiškai teisus! Plutonas iš tikrųjų yra pati mažiausia Saulės sistemos planeta. Ponaiti Tomai, penki tūkstančiai ru pijų-jūsų! Auditorija aiškiai nesitikėjo iš manęs teisingo atsakymo. Kai kurie ploja net atsistoję. Tačiau Smitą sėdi vis dar nepratardama nė žodžio.
65
Saulė dabar, regis, ne taip skaisčiai šviečia, paukščiai ne taip linksmai čiulba, oras ne toks grynas, o dangus - ne toks mė lynas. Kai tave išplėšia iš jaukių namų su didžiuliu saulėtu sodu ir nuteškia į aptriušusį baraką, kaip silkių statinė prigrūstą vai kų, pasaulis nori nenori pavirs vienu ištisu geltonu rudeniu. Tai, žinoma, neturi nieko bendra su gelta. Sirgti gelta nela bai malonu, bet ši liga turi ir vieną nemenką pranašumą - tave iš ankšto bendrabučio perkelia į atskirą kambarį. Karaliauji sau vienas milžiniškame kambaryje žaliomis užuolaidomis, vadi namame karantino palata. Stai jau dvi savaitės, kai aš prirakintas prie lovos. Tačiau man rodosi, kad be paliovos sergu nuo to laiko, kai po tėvo Timočio mirties buvau iškraustytas iš bažnyčios namo. Manęs atvažiavo mėlynas autobusiukas grotuotais langais. Panašus į tuos, kuriais važinėja šungaudžiai. Tik šitas buvo skirtas ne beglobiams šunims, o vaikams. Jeigu būčiau buvęs mažesnis, mane veikiausiai būtų atidavę įvaikinimo agentūrai, kad ši kam iškištų. O kadangi jau buvau aštuonerių, išgabeno į Delio nepil namečių internatą prie Turkmėno vartų. Internate buvo numatyta apgyvendinti septyniasdešimt penkis vaikus, bet tarp šio pastato sienų jų klegėjo ir grūdo si dvigubai daugiau. Pats namas buvo apšepęs, tik su dviem apšnerkštais tualetais, virtuvėje ir koridoriuose šmirinėjo žiurkės, klasėse stovėjo aplūžę suolai, ant sienų kabojo su skilusios lentos. Mūsų mokytojai aiškiai nekentė savo darbo.
66
Stadionas buvo užžėlęs žole iki juosmens, lakstydamas jame bet kada galėjai nusibalnoti koją į galvos didumo akmenis. Turėjome ir fizinio lavinimo mokytoją, pasitempusį, visada vaikštantį baltais it sniegas marškinėliais ir it skustuvu nu lygintomis kelnėmis. Jo kambarėlyje, spintoje stiklinėmis durelėmis, puikavosi naujutėlės kriketo lazdos ir badmintono raketės, kurias matydavome kaip savo ausis. Valgykla buvo ganėtinai erdvi, grindys užtiestos pigiu linoleumu, joje stovė jo eilėmis išrikiuoti ilgi mediniai stalai. Tačiau visada susirau kęs it naginė virėjas internatui skirtą galvijų mėsą ir vištieną parduodavo restoranams, o mums kasdien brukdavo daržovių šiupinį ir suragėjusius, pajuodusius paplotėlius. Jis be palio vos rakinėdavo sau nosį ir taškydamasis seilėmis aprėkdavo kiekvieną, paprašiusį dar vienos porcijos. Direktorius, ponas Agnihotris, buvo geraširdis pagyvenęs vyras, visada vilkintis krakmolytais pirmarūšės medvilnės apdarais, bet niekam ne buvo paslaptis, kad iš tikrųjų viskam vadovauja jo pavaduoto jas ponas Gupta, pravardžiuojamas Turkmėno vartų siaubu. Sio striuko gauruoto vyruko, trenkiančio oda ir nuolatos žiau mojančio betelį, visi bijodavo kaip ugnies. Pono Guptos ka klą puošė dvi storos aukso grandinės, dzinguliuojančios jam einant, jis niekada nepaleisdavo iš rankų trumpos bambuko lazdos, kuria dosniai visus šventino. Puse lūpų buvo šnabžda ma, kad jis naktimis vis išsikviečia kokį berniuką. Tačiau mes mieliau kalbėdavomės apie gerus dalykus. Pavyzdžiui, apie filmus, kuriuos vakarais buvo leidžiama dvi valandas žiūrėti aktų salėje. Ten, susispietę aplink 54 centimetrų įstrižainės palaikį televizorių, sukišę nosis per „Penktąjį kanalą" klausy davomės dainų iš indų filmų arba žiūrėdavome muilo operas per Doordarshanan. Žinoma, labiausiai visi laukdavo sekma dienio filmo. Tai būdavo mūsų svajonių filmai. Apie pasaulį, kuriame vaikai turi tėvą ir motiną, gyvena savo namuose, švenčia gim tadienius, gauna į blizgantį popierių suvyniotų dovanų. Mes būdavome šio svajonių pasaulio žiūrovai, nė akimirkos neužsi-
67
mirštantys, kad mums tai visada ir liks tik gražus miražas. Mes niekada negyvensime taip, kaip Amitabhas Bačanas ar Šaruchas Chanas. Mes drįsdavome tik pasvajoti, kad vieną gražią dieną gal tapsime - ne, ne lakūnais, ministrais pirmininkais, bankininkais ar aktoriais - virėjais, valytojais, fizinio lavinimo mokytojais arba blogiausiu atveju direktoriais. Mūsų pasaulis buvo internatas. Internate tarp tokių pat kaip aš pats likimo vėtytų ir mėtytų vaikų susiradau daug tikrų draugų. Ir jaunesnių, ir vyresnių. Muną, Kalu, Pojarą, Pavaną, Džašimą ir Irfaną. Po tėvo Timočio namų atsidūręs prieglaudoje jaučiausi kaip ištremtas iš rojaus į pragarą. Bet susibičiuliavęs su kitais patyriau, kad daugeliui tai rojus. Vaikai čia buvo patekę iš Delio ir Biharo lūšnynų, Utar Pradešo provincijos barakų ir netgi iš Nepalo. Paleisti į pasaulį narkomanų tėvų ir prostitucija besiverčiančių motinų. Jie augo žiauriai mušami tetų ir dėdžių, pas kuriuos glaudėsi. Už saują skatikų būdavo parduodami į vergovę kokiam žemdirbiui ar fa brikantui. Prievartaujami šeimoje. Prisiklausius jų pasakojimų didžiausiu mano siaubu tapo policija. Per ją dauguma ir atsi dūrė prieglaudoje, sučiupti vagiantys duoną iš kokio turgaus prekeivio arba prekiaujantys juodojoje rinkoje bilietais į kiną. Juk jie neturėjo pinigų kyšiui. Arba buvo supakuoti šiaip, dėl nepatikusios veido išraiškos. Daugelis šių berniukų buvo „recidyvistai", tai yra paleisti kam nors laidavus Nepilnamečių reikalų komitete ir vėl grį žę į internatą. Muna neištvėrė savo pamotės patyčių. Džaši mą išujo nuosavas brolis. Pavanas grįžo, nes globoti apsiėmęs giminaitis įtaisė jį dirbti į pogrindinį viešbutėlį ir vieną dieną ten užgriuvo policija. Tačiau vis tiek daugelis buvo pasirengę rizikuoti ir troško vėl „išeiti". Kažkaip nejučiomis tapau jų vadu. Ne todėl, kad buvau la biausiai išstypęs ar aršiausias iš visų, o dėl vienos paprastos priežasties - aš mokėjau anglų kalbą. Aš buvau našlaitis, mo kantis kalbėti ir skaityti šia stebuklinga kalba: išgirdę ją inter nato darbuotojai suklusdavo ir atsimainydavo it paliesti burtų
68
lazdele. Direktorius retkarčiais vis pasiteiraudavo, kaip laikausi. Fizinio lavinimo mokytojas leido pačiam įsirengti kieme krike to aikštelę; vos spėjus sumesti keturias penkias partijas Munos išmestas sviedinys iškūlė direktoriaus langą, ir visi žaidimai kieme buvo uždrausti. Surūgėlis virėjas kartais pamaloninda vo papildoma porcija. Gupta manęs nesikviesdavo naktimis. O gydytojas nedelsė kaip paprastai - tuoj pat, nelaukdamas, kol užkrėsiu visą baraką, paguldė mane į karantino palatą. Praslinkus dviem savaitėms mano palaimingos vienatvės, ka rantino palatoje buvo pastatyta antra lova. Internato naujokui, kuris, kaip išgirdau, atvyko labai blogos būklės. Po pietų veži mėliu buvo atgabentas ir jis. Sudriskusiais oranžiniais beran koviais, išblukusiais ir apibrizgusiais šortais. Ant kaklo kabėjo geltonas amuletas su Korano eilutėmis. Tokį pirmąkart išvy dau Salimą Iljasį. Salimas buvo tikrų tikriausia mano priešybė. Nei tamsaus, nei šviesaus gymio, gražus kaip iš paveikslėlio, garbanotų plau kų, o kai šypsodavosi, skruostuose atsirasdavo duobutės. Ir nors tik septynerių, jis buvo labai įžvalgaus ir smalsaus proto vaikas. Trumpais, kapotais sakiniais išklojo man savo gyveni mo istoriją. Mano naujasis bičiulis buvo kilęs iš labai neturtingos šei mos, gyvenusios Biharo provincijos kaime. Be vos galą su galu suduriančių valstiečių, ten gyveno ir keletas turtingų žem valdžių. Dauguma - hinduistai, išskyrus kelias musulmonų šeimas, tarp jų ir Salimo. Tėvas pelnydavo duoną įvairiais at sitiktiniais darbais, mama šeimininkavo namie, o vyresnysis brolis prekiavo arbatos krautuvėlėje. Salimas lankė kaimo mo kyklą. Šeima glaudėsi nedidelėje pašiūrėje vieno žemvaldžio žemių pakraštyje. Aną savaitę, per pačius sausio šalčius, kažkas naktį įsilau žė į Hanumano šventyklos šventų švenčiausiąją ir išnieki no auksinę dievo Beždžionės statulą. Šventikas prisiekinėjo matęs aplinkui šmirinėjančius musulmonų jaunuolius. Na ir
69
užvirė košė! Vos tai išgirdę hinduistai puolė keršyti. Apsigin klavę mačetėmis ir kirviais, lazdomis ir deglais, jie ėmė siaub ti musulmonų namus. Salimas žaidė netoli savo pašiūrės, o tėvas, mama ir brolis viduje gėrė arbatą, kai užgriuvo įsiūčiu netverianti minia. Vaiko akyse pašiūrė buvo padegta - jis gir dėjo mamos klyksmą, tėvo šauksmus ir brolio dejones - ir visa šeima supleškėjo liepsnose. Salimas kiek įkabindamas leidosi į geležinkelio stotį ir įšoko į pirmą pasitaikiusį traukinį. Taip be maisto, drabužių, visiškai vienas atsidūrė Delyje. Dvi paras susirietęs į kamuoliuką išgulėjo perono kamputyje, alkanas ir sustiręs, kliedėdamas nuo karščio ir širdgėlos, kol galiausiai jį aptikęs policininkas atgabeno į internatą. Kaip teigė pats Salimas, naktimis jį persekioja košmarai. Aidi įsiutusios minios klegesys. Ausyse be paliovos skamba mamos klyksmas. Nugara nueina pagaugai, įsivaizduojant liepsnose besiraitantį brolį. Dabar jis nekenčia ir bijo hinduistų. Salimas klausia mano vardo. - Mohamedas, - atsakau. Ilgainiui mudu su Salimu tapome neišskiriami draugai. Mes tikri likimo broliai. Abu našlaičiai, neturintys nė menkiausios vilties „išeiti". Galime valandų valandas ridinėti stiklo rutuliu kus. Be to, dieviname kiną. Kai išėjome iš karantino palatos, pasirūpinu, kad jo lova barake būtų šalia manosios. Vieną vėlų vakarą Salimui buvo pranešta, kad jį kviečiasi Gupta. Guptos žmona pasimirė ir jis dabar gyvena vienas. Sa limas sunerimsta. - Ko jis mane kviečiasi? - klausia jis manęs. - Ką aš žinau, - atsakau. - Nesu pas jį buvęs. Pamatysime. Salimas patraukia pas Guptą, o iš paskos tylutėliai sliūkinu aš. Salimas pasibeldžia ir įžengia į vidų. Gupta sėdi, jo kostiu mas susiglamžęs it nosinė. - A, Salimai, užeik... Užeik, - besipinančiu liežuviu švebel džiuoja jis.
70
Rankoje jis laiko pilną stiklą aukso spalvos gėrimo. Užsi vertęs gurkteli vienu mauku ir nusišluosto lūpas. Akys išspro gusios kaip slyvos. Aš stoviu užsiglaudęs už duris dengiančių portjerų ir stebiu visa tai pro plyšį. Staiga Gupta atsivedėjęs skelia Salimui smagų antausį - ant nosies ir lūpų net lieka de gantys pirštų atspaudai - ir burbteli: - Maukis šortus. Netekęs žado Salimas sustingsta it stulpas. - Judinkis, tu velnio išpera, arba tuoj kaip trūktelsiu, - su urzgia Gupta. Salimas paklūsta ir nedrąsiai maunasi šortus. Aš nejučiomis nukreipiu žvilgsnį į šalį. Gupta, skimbčiodamas aukso grandinėmis, užeina jam už nugaros. - Va šitaip, - suniurna. Matau, kaip jis atsisega kelnių diržą ir šios nusmunka že myn. Sušmėžuoja plaukuotas jo užpakalis. Salimas vis dar ne susigaudo, kas čia vyksta, bet man galvoje žaibu tvyksteli visa, kas ligi tol buvo neaišku. Aš supratau, kas įvyko tą nelemtą naktį tėvo Džono kambaryje. Ir kuo tai baigėsi išaušus kitai dienai. Aš giliai įkvėpiau ir iš visų jėgų surikau. Nakties tylą sudre binęs riksmas prižadino iš miegų berniukus, sapnuojančius saldžius sapnus barake, virėją, knarkiantį virtuvėje, direktorių ir netgi sarginius šunis - tie pradėjo it pasiutę skalyti. Gupta nesumoja, kas čia dabar atsitiko. Jis paskubomis užsitraukia kelnes ir veja lauk Salimą. Tačiau tarpduryje jau išdygę virėjas, direktorius ir sargai stovi netekę žado. Žinoma, visa ši istorija buvo nutylėta. O Gupta vis dėlto pastebėjo mane ir, nereikia nė sakyti, nuo to laiko griežė dantį. Salimas buvo sukrėstas, nors ir išsigelbėjo iš Guptos nagų. Jis jau ir taip ne kentė hinduistų. Dabar, be neapykantos, jį persekios ir baimė. Išaušo nuostabi pavasario diena. Ji mums atrodo dar šviesesnė ir džiugesnė, mat tarptautinė vaikų globos organizacija šian-
71
dien mums surengė ekskursiją: autobusu su kondicionieriumi apsukome visą Delį. Zoologijos sode papietavome ir apžiūrė jome gyvūnus. Pirmą kartą gyvenime savo akimis regėjome hipopotamą, kengūras, žirafas ir didįjį tinginį. Stebėjome pe likanus, flamingus ir ančiasnapius. Po zoologijos sodo aplan kėme Kutub Minarą, aukščiausią Indijos statinį. Klegėdami ir stumdydamiesi užkopėme į apžvalgos aikštelę ir nustebę dairėmės aplinkui. Apačioje it mažos skruzdėlės zujo žmonės. Sukaliojome ir klausėmės, kaip nuo žemės po kurio laiko atsi rita aidas - „Aaaaa". Galiausiai nuvykome į didelį atrakcionų parką prie Indijos vartų ir kiekvienas gavome po dešimt rupi jų, kurias galėjome išleisti pramogoms. Man knietėjo apsisuk ti apžvalgos ratu, bet Salimas trūktelėjo mane už rankovės ir nusitempė prie palapinės. Virš jos puikavosi užrašas: „Žiniuo nis Ramašankaras Šastris. Garsusis būrėjas iš delno. Tik 10 rupijų." Viduje sėdėjo senukas baltais ūsais, pasibalnojęs nosį storais akiniais, vilkintis sarongą, jo kaktoje švietė skaisčiai raudonas taškas - tilakas. Ant pliko pakaušio styrojo du juodų plaukų kuokštai. - Norėčiau išsiburti iš delno, - tarė Salimas. - Tik dešimt rupijų. - Tu ką, kvailas? - paprieštaravau. - Jie tik ir ieško tokių lengvatikių kaip tu ir pučia miglą į akis. Iš kur jie gali žinoti ateitį? Be to, gal verčiau ir nežinoti, kas mūsų laukia. - Vis tiek, - spyrėsi Salimas. - Žinokis, - supratau, kad jo neperkalbėsiu. - Tavo pinigai, kaip nori, taip daryk. Aš tai rasiu kur geriau išleisti savo de šimtinę. Salimas sumoka pinigus ir nekantriai atkiša kairę ranką. Ži niuonis papurto galvą. - Ne, ne kairę. Iš kairės buriama mergaitėms. Berniukams iš dešinės. Salimas sukeičia rankas. Senukas prisikišęs per didinamąjį stiklą ima atidžiai tyrinėti delno linijų raizgalynę. Galiausiai padėjęs lupą į šalį, su palengvėjimu atsidūsta.
72
- Nesu matęs gražesnio delno. Tavo gyvenimo linija labai ryški, berniuk. Tavęs laukia be galo šviesi ateitis. - Tikrai? - patenkintas klausia Salimas. - Kuo aš tapsiu? Ponas Sastris aiškiai nebuvo apie tai pagalvojęs. J i s užsi merkia ir po kurio laiko atmerkęs akis pareiškia: - Tave dievas apdovanojo grožiu. Tu būsi garsus aktorius. - Toks kaip Armanas Ali? - Salimas net sukvykia iš džiau gsmo. - Dar garsesnis, - kaip kirviu nukerta žiniuonis. Ir grįžteli į mane. - Gal ir tau išburti? Tik dešimt rupijų. - Ne, nereikia, - tariu jau traukdamasis į šalį, tačiau Salimas pastoja man kelią. - Ne, Mohamedai, parodyk savo delną ir tu. Dėl manęs. Nevilties kupinu veidu atiduodu savo dešimtinę ir ištiesiu dešinę. Žiniuonis taisydamasis akinius piktai nužvelgia mane ir pa linksta prie delno. Spokso kokias penkias minutes, vis kažką žymėdamasis, skaičiuodamas. - Kas? Kas? - sunerimęs klausia Salimas. Senukas tik suraukia kaktą ir tylomis papurto galvą. - Galvos linija ryški, bet širdies - vos įžiūrima. O kas svar biausia - gyvenimo linija trumputė. Žvaigždės ir planetos iš sidėsčiusios labai blogai. Jupiterio ženklas palankus, tačiau jį atsveria bloga lemianti Saturno padėtis. Matau daug sunkumų ir nuopuolių. Kai ką dar galima pakeisti, žinoma, tai šiek tiek kainuotų. - Kiek? - Kokius du šimtus rupijų. Gali paprašyti savo tėvo, jam juk priklauso tas didelis autobusas. Aš nusikvatoju: - Cha cha cha! Žiniuoni, prieš taukšdamas niekus apie mano ateitį verčiau būtum išsiaiškinęs, kas mes. Tai žinok - mes ne turčių vaikai. Mes našlaičiai iš Delio nepilnamečių internato,
73
o tas autobusas netgi jam nepriklauso. Na, džiaukis, bent jau išmelžei iš mūsų dvidešimt rupijų. Paėmęs Salimą už rankos, nusitempiu į šalį. - Einam. Pakaks tų nesąmonių. Mums dar nespėjus nueiti, senukas šūkteli pavymui: - Ei! Grįžk! Aš tau kai ką padovanosiu. Pasuku atgal prie palapinės. Žiniuonis įbruka man apdilusią vienos rupijos monetą. - Ką man su ja daryti? - Tai laimingas pinigas. Neišleisk. Pamatysi, tau jo pri reiks. Suspaudžiu monetą saujoje. Salimas užsigeidžia ledų, bet daugiau pinigų neturime, o už vieną rupiją nieko nenupirksi. Žiūrime, kaip kiti mūsiškiai sukasi karuselėse. Mesteliu monetą į orą, bet nepagaunu: ji, išslydusi pro pirštus, dzingteli ant žemės ir parieda po suoliu ku. Pasilenkiu paimti. Štai ji, guli herbu į viršų. Šalia kažkam iš kišenės iškritusio dešimties rupijų banknoto. Štai ir netikėk stebuklais. Mudu su Salimu nusiperkame ledų. Aš rūpestingai įsidedu monetą į kišenę. Gal ji tikrai neša laimę. Salimas kiek nusiminęs, kad mano ateitis ne tokia šviesi kaip jo, tačiau kartu švyti iš laimės, kad pats taps kino žvaigž de. Priešais mus stūkso milžiniška reklaminė lenta su naujo filmo plakatu. Jame akį rėžiančiomis spalvomis pavaizduotas herojus su pistoletu - krūtinė kruvina, galva apsukta juoda skarele; čia pat kreivai besišypsantis blogiukas ir stačiakrūtė herojė. Salimas žiūri į juos kaip užburtas, negali atplėšti akių. - Ko taip žiūri, Salimai? - klausiu. - Bandau įsivaizduoti, ar man tiktų juoda skarelė, - atsilie pia jis. Dabar pamoka, bet ponas Džošis, kūningasis mūsų mokytojas, be paliovos raugėjantis ir rakinėjantis nosį, nieko nemoko. Pa sidėjęs ant vadovėlio, jis skaito romaną. Mes stumiame laiką lankstydami ir laidydami popierinius lėktuvėlius, raižydami
74
suolus ir snausdami. Ūmai į klasę įpuola Muna, pastatytas ko ridoriuje budėti. - Mokytojau, mokytojau, - vos atgaudamas kvapą išpyškina jis. - Ateina ponas direktorius. Ponas Džošis skaniai nusiriaugėja, skubiai paslepia romaną ir pliaukštelėjęs pirštais pakyla. - Gerai, vaikai, tai kuo mes baigėme? A, jūs pasakojote, kuo norite tapti užaugę. Taigi kieno dabar eilė? Salimas kelia ranką. Pirmą kartą per visą tą laiką internate. - Taip, Salimai, klausome. Kuo tu norėtum tapti? - Aš būsiu garsus aktorius, mokytojau. Man astrologas iš būrė, - džiūgaudamas išpyškina jis. Klasė prapliumpa pašėlusiai kvatotis. Versijos, kas yra tas paslaptingasis ponas, skiriasi. Pasak vienos, jis - pasakiškai turtingas brangakmenių pirklys, neturintis savo vaikų, todėl vis apsilanko internate, įsivaikina ir pasiima laimin gąjį į savo rūmus Mumbajuje. Kiti tvirtina, kad jis vadovauja vie nai privačiai Mumbajaus mokyklai ir surenka į ją gabius vaikus, kad šie galėtų siekti mokslo aukštumų. Kad ir kaip ten būtų, jei tave išsirinko Sechdžis, gali manyti laimėjęs aukso puodą. Salimas net nekvaršina sau galvos, ar Sechdžis deimantų pirklys, ar mokyklos direktorius. Jam užvis svarbiausia, kad paslaptingasis ponas yra iš Mumbajaus - Indijos kino sostinės. Salimas šventai tiki, kad Sechdžis šį kartą atvyko išsirinkti ir perkelti į tviskantį Bolivudo pasaulį kaip tik jo - išpildyti as trologo pranašystės. Mes visi išsitempę kaip stygos stovime išsirikiavę aktų sa lėje. Salimas, ruošdamasis šiam įvykiui, net nusiprausė. Ir, tiesą sakant, ne vieną, o tris kartus, kruopščiai šiūruodamas save nuo galvos iki kojų kempine, kad ant kūno neliktų nė bakterijos. Ir apsivilko šventiškai. Dailiai susišukavo plaukus. Išsičiustijo kaip į vestuves. O man visas tas begalinis jo ritu alas kelia nerimą. Jeigu Sechdžis praeis pro šalį, Salimas bus sugniuždytas.
75
Galiausiai su dviem palydovais pasirodo Sechdžis. Man jis nelabai panašus į deimantų pirklį, labiau primena kokį gangsterį. Kita vertus, aš niekada ir nesu susidūręs su dei mantų pirkliu. O gal jie visi panašūs į gangsterius? Jis tam saus gymio, vešliais juodais - kaip Verapano, Indijos Robino Hudo, - ūsais. Vilki baltutėlį kostiumą, ant kaklo kadaruoja ilga aukso grandinė, pirštai sėte nusėti žiedų su įvairiausių spalvų akmenimis - raudonais, žaliais, mėlynais. Jam įkandin einantys apsaugininkai tokie ir atrodo. Mustafa ir Punuzas, kaip paaiškėjo vėliau. Svečius, žingsniuodamas priekyje, veda pats Gupta. Jo aukso grandinės, palyginti su Sechdžio, atrodo žaislinės. - Gerbiamas Sechdži, regis, buvote mus primiršęs, jau se nokai lankėtės. Dabar yra atvykę daug naujų vaikų. Tikrai išsi rinksite, - berte beria žodžius Gupta. Apžiūra prasideda. Mes visi išsišiepiame iki ausų. Sechdžis žingsniuoja pro mūsų virtinę ir netardamas nė žodžio nužvel gia kiekvieną nuo galvos iki kojų. Jo žvilgsnis praslysta manimi nė nestabtelėjęs. Apsukęs ratą jis vėl pradeda nuo pradžių ir priėjęs Salimą stabteli. - Kuo tu vardu? - taria jis stipriu pietietišku akcentu. - S... Salimas Iljasis, - užsikirsdamas iš jaudulio atsako Sa limas. - Kada čia atvyko? - klausia Sechdžis Guptos. - Prieš vienuolika mėnesių, iš Biharo provincijos, Čhapros. - Kiek jam metų? - Aštuoneri. - Tėvus, giminių turi? - Ne, pone Sechdži. Visa jo šeima žuvo per riaušes. - Baisu, - taria Sechdžis. - Bet kaip tik tokio aš ir ieškau. Galėsite sutvarkyti jo popierius? - Žinoma, pone Sechdži. Nedelsdami. Parašysime, kad Mus tafa - jo dėdė, ir Socialinių reikalų ministerijoje viskas eisis kaip sviestu patepta. Jiems svarbu, kad tik kuo mažiau būtų beglobių.
76
- Puiku. Tai šį kartą apsiribokime vienu. Gupta pažvelgia į Salimą, paskui į mane, stovintį greta. - Gal ir jį? - taria jis Sechdžiui mostelėdamas į mane. Sechdžis įsmeigia į mane žvilgsnį ir papurto galvą. - Per didelis. - Ne, pone Sechdži, berniukui tik dešimt. Jo vardas Tomas, laisvai šneka angliškai. - Na ir kas? Kam man jis? Aš išsirinkau šitą. - Jie neperskiriami draugai. Jeigu renkatės Salimą, turite imti ir Tomą. Sechdžis suirzta. - Kiek tau kartoti, Gupta, kad man tas tavo Tomas Momas reikalingas kaip šuniui penkta koja. Aš imu Salimą. - Apgailestauju, pone Sechdži, bet kitaip nieko nebus. Jeigu renkatės Salimą, kartu turite imti ir Tomą. Čia kaip du viename. - Du viename? - Na taip. Vieną perkate, kitą gaunate už dyką. Tomą pri dedu magaryčių, - šypteli Gupta paraudonijusiais nuo betelio dantimis. Sechdžis ir jo palydovai sukišę galvas kažką pusbalsiu ima tartis. - Gerai, - pagaliau mesteli jis Guptai. Paruoškite popierius abiem. Atvažiuosiu pasiimti pirmadienį. Salimas pripuolęs apkabina mane. Jis devintame dangu je. Tą naktį net negalėjo užmigti iš susijaudinimo. Jau regė jo Mumbajuje laukiančią rožėmis klotą ateitį ir tarsi girdėjo save, tariantį „labas rytas" Šaruchui Čoupačio pliaže ir „labas vakaras" Amitabhui Vandenyno krantinėje. Aš irgi varčiausi ir blaškiausi iki paryčių, negalėdamas sudėti bluosto. Tačiau mane persekiojo ne tokie svaiginantys vaizdiniai. Dingojosi, kad štai aš - gatvės prekeivis, išsidėliojęs savo prekes ant ša ligatvio. Prie manęs pasilenkia tamsiaveidis žmogus ir prašo mangų. Jam ant kaklo tabaluoja aukso grandinė. Švysteli man saujelę monetų: „Grąžos nereikia." Išrenku jam gražų sultingą
77
mangą, o nemačiomis kartu į maišelį įkišu ir suzmekusį bana ną. Už dyką. Kelionė traukiniu iš Delio į Mumbajų slinko vienodai ir nuobo džiai. Bildėjome - mudu su Salimu, Mustafa ir Punuzas - antros klasės kupė. Kaip sužinojome iš apsaugininkų, Sechdžis išskri do į Mumbajų lėktuvu. Mustafa ir Punuzas vilkėjo sarongus, dūmijo cigaretes ir beveik visą laiką snaudė. Iš jų ne kažin ką iš girdome apie Sechdžį. Pasak jų, jo tikras vardas - Babu Pilajus, bet visi į jį kreipiasi Maman, malajietiškai „dėde". Dėdė kilęs iš Keralos valstijos, Kolamo miesto, tačiau jau seniai gyvena Mumbajuje. Jis labai geras žmogus, net įkūrė mokyklą neįga liems vaikams - padeda jiems kabintis į gyvenimą. Dėdė įsiti kinęs, kad neįgalūs vaikai yra paženklinti dievo. Jis išvaduoja vaikus iš internatų, kurie, jo manymu, tas pats kas kalėjimai. Jei ne jo ištiesta pagalbos ranka, mums tektų valyti automobi lių stiklus prie šviesoforų arba plauti grindis turčiams. O dabar būsime išmokslinti ir parengti šviesiai ateičiai. Mustafai ir Punuzui žodžiai liejosi kaip iš rašto, ir kelionės pabaigoje aš jau pradėjau įtikėti, kad iš tikrųjų bus nusišypsojusi laimė ir kad padedant Dėdei mano gyvenimas pasikeis it mostelėjus burtų lazdele. Retkarčiais traukinys pradundėdavo pro lūšnynus, juodus ir nykius kaip pakelės purvynas. Pusnuogiai vaikai išpūstais pilvais mojuodavo mums, o jų mamos nepakeldamos galvos plaudavo virtuvės rykus kanalizacijos griovyje. Mes atsakyda mi irgi jiems pamojuodavome. Mumbajaus vaizdai ir garsai užgriūva kaip lavina. Pribloškia. Neleidžia atgauti amo. Geležinkelio stotis tokia, kokią matė me filme „Meilė Bombėjuje". Salimas žiūri išplėtęs akis, tarsi tikėdamasis prie S v. Tomo bažnyčios išvysti savo garsiąją dainą traukiantį Govindą. Mustafa mostelėjęs ranka parodo mums Vandenyno krantinę. Aš pirmąkart matau vandenyną ir tarsi užkerėtas žiūriu, kaip ritasi ir dūžta purslais į uolas galingos
78
bangos. Salimui vandenyno didybė nė motais. Jis ryte ryja žvilgsniu užkandžių kioskus. - Čia Govindas ir Ravyna valgė bhelpuri, - susijaudinęs pra taria jis. Už lango šmėkšteli Chadžio Ali šventykla. Salimas ją išvy dęs iškelia rankas į dangų Alacho garbei, visai kaip Amitabhas Bačanas filme „Pūslėtosios rankos". Pravažiuojame Vorlio, Dadaro ir Mahimo rajonus, Mustafai su Punuzu vis rodant mums žymias vietas. Prie Mahimo tvirtovės Salimas sumosuoja tak sistui sustoti. - Ko? - klausia Mustafa. - Nieko. Eik tu sau, juk čia kontrabandininkai išsikrovė savo prekes filme „Mafija"! Mums artėjant prie Bandros, Džuhu ir Andherio kvartalų, nu sėtų tviskančiomis kino žvaigždžių rezidencijomis, kurias juosia aukštos tvoros ir saugo daugybė uniformuotų sargybinių, Sali mas ištirpo kaip vaškas. Pro tamsintus taksi langus mes spoksojome į išsikėtojusius pažeme ir šaunančius į viršų iki pat dangaus namus kaip kaimiečiai, pirmą kartą atsidūrę mieste. Mums at rodė, kad saulė čia šviečia skaisčiau, oras gaivesnis, žmonės tur tingesni ir kad visas miestas pulsuote pulsuoja džiaugsmu, kad jame apsistoję pusdieviai - Bolivudo žvaigždės. Galiausiai atvykome į Goregaono kvartalą. Nustebome vietoj lauktų ištaigingų Dėdės rūmų išvydę didelį aptriušusį pastatą su gėlynėliu ir keliomis palmėmis kieme, juosiamą aukštos tvoros, viršuje apraizgytos spygliuota viela. Prieangyje dūmydami ciga retes sėdėjo du tamsaus gymio žaliūkai - veikiausiai Babu Pilajaus sargyba, - vilkintys plonyčio dažyto audinio lungiais. Šalia jų atremtos į sieną stovėjo storo bambuko lazdos. Nuo vyrų muš te mušė stiprus arako tvaikas. Punuzas kažką subalbatavo jiems malajalietiškai. Pagavau tik vieną pažįstamą žodį - „dėdė". Mums įžengus į namą, Mustafa pro langą mostelėjo į vidi niame kieme kėksančias pašiūres iš didelių gofruotos skardos lakštų.
79
- Ten Dėdės mokykla neįgaliesiems. Vaikai ten ir mokosi, ir gyvena. - O kodėl nė vieno nematyti? - pasidomėjau. - Jiems dabar profesinio ugdymo pratybos, išvykę. Vakare grįš, galėsite susipažinti. Na, eime, nuvesiu į jūsų kambarį. Mūsų kambarys toks nedidukas, kad sunku net apsisukti. Jame dviem aukštais įrengti gultai, sienoje įtaisytas didelis vei drodis. Salimas pasirenka viršutinį gultą. Rūsyje įrengta pusvonė su dušu ir užuolaidėlėmis. Žinoma, tai toli gražu ne iš tolo žėrintis paauksuotas kino žvaigždžių gyvenimas, bet mums tiks. Niekur nematyti nė menkiausio pėdsako, kad name, be mūsų, dar kas gyventų. Vakare pas mus pasirodė Dėdė. Salimas net springdamas leidosi tarškėti, koks nuostabus Mumbajus ir kaip jis pats vie ną gražią dieną tapsiąs kino žvaigžde. Dėdė šyptelėjo: - Norint tapti kino žvaigžde, svarbiausia mokėti šokti ir gražiai dainuoti. Tu moki dainuoti? - Ne, - prisipažino Salimas. - Nieko tokio, nieko tokio. Aš nusamdysiu tau patį geriau sią mokytoją. Nespėsi nė mirktelėti - ir jau būsi garsesnis už patį Kišorą Kumarą. Mačiau, kad Salimas vos susiturėjo nepuolęs Dėdei ant kaklo. Vakare patraukėme į mokyklą vakarienės. Salė buvo labai panaši kaip internate - irgi išklota pigiu linoleumu, stalai iš rikiuoti eilėmis, ir net virėjas atrodė kaip internato kolegos brolis dvynys. Mes su Salimu buvome pasodinti prie nedidelio apskrito stalelio kartu su Mustafa. Kai pradėjome vakarieniau ti, salėje dar nesimatė nė gyvos dvasios. Maistas buvo šiltas ir skanus, nė iš tolo neprimenantis to beskonio mitalo, kurį mums nutelždavo internate. Pagaliau pro duris vienas po kito pradėjo rinktis vaikai. Juos išvydus mums net kąsnis burnoje įstrigo. Barkščiodami lazdelėmis apgraibomis slinko neregiai tuščiomis akiduobėmis; vilkdami sužalotas ir išsiklaipiusias kojas krypavo luošiai; kli-
80
bikščiavo ramentais tie, kuriems vietoj kojų buvo likę tik pora beformių strampų; vaikai persikreipusiomis burnomis, vaikai susiklaipiusiais pirštais, imantys duoną alkūnėmis. Staiga pastebėjome kampe stovinčius tris berniukus, alka nomis liūdnomis akimis sekančius kitų burnose dingstančius kąsnius. - O kas jie? - paklausiau Mustafos. - Kodėl nevalgo? - Už bausmę, - paaiškino Mustafa. - Per mažai dirbo. Nie ko, pavalgys vėliau. Kitą dieną nešinas vargonėliais pasirodo žadėtasis muzikos mokytojas - jaunuolis pailgu, švariai nuskustu veidu, didelė mis ausimis ir ilgais kaulėtais pirštais. - Aš esu mokytojas, - prisistato mums. - Klausykitės, o aš dainuosiu. Mes sėdime ant grindų ir sulaikę kvapą klausomės, kaip jis traukia: sa rega ma pa dha ni sa. Baigęs paaiškina: - Tai septynios gaidos, iš kurių ir susideda muzika. Dabar jūs. Dainuokite ne lūpomis, ne pro nosį, garsas turi sklisti iš gerklės. Atsikrenkštęs Salimas užtraukia: - Sa re ga ma pa dha ni sa. Jo balsas plaukia stiprus ir laisvas, kambaryje aidėdami lie jasi krištolinio švarumo garsai. - Labai gerai, - mokytojas iš nuostabos net suploja ranko mis. - Tu turi dievo dovaną. Jeigu daug dirbsi ir stengsiesi, greitai galėsi išdainuoti ir tris su puse oktavos. Paskui atsigręžia į mane: - Na, o dabar pabandyk tu. - Sa rega ma pa dha... - užtraukiu, bet mano balsas, bejėgiš kai bandantis įsitverti į gaidas, galiausiai užlūžta. Mokytojas užsikemša vieną ausį pirštu. - Hare Rama... Hare Rama... Tu bliauni kaip jautis. Su tavi mi teks pasikankinti. Salimas bando mane užsistoti: 81
- Ne, mokytojau, Mohamedas irgi turi gerą balsą. Būtumėte girdėjęs jį šaukiant. Nepraslinkus nė porai savaičių, mokytojas jau buvo mus išmo kęs kelių šventųjų Kabiro, Tulsido ir viduramžių poetės Mirabaj giesmių ir šiek tiek groti vargonėliais. Mūsų mokytojas iš tiesų geras. Jis ne tik moko mus giedoti, bet ir paprasta kas diene kalba atskleidžia šių giesmių prasmę. Man ypač įstrigo šis Kabiro posmelis: Maala pheratjug bhaya, mita na man ka pher, kar ka manką chhod de, man ka manką pher. Tu ištisą amžinybę vėrei rožinį tarp pirštų, Bet tavo mintys vis sukos ir sukos, Pamiršk, ką tavo rankos laiko, Ir imki verti šį pasaulį širdimi. Mokytojas moko mus hinduistų giesmių visiškai nepaisy damas, kad Salimas yra musulmonas. Dėl to nekvaršina sau galvos ir pats Salimas. Jei Amitabhas Bačanas gali vaidinti juo dadarbį musulmoną, o Salmanas Chanas - indų imperatorių, Salimas Iljasis gali sugiedoti Thumaki Chalat Ram Chandra Baajat Painjaniya su ne mažesniu užsidegimu nei pats hinduistų šventikas. Per tas porą savaičių mudu su Salimu, nepaisydami atsargių Mustafos ir Punuzo pastangų laikyti mus atokiai nuo, jų žo džiais tariant, „negalingųjų", įsigyjame keletą naujų bičiulių. Išgirdę jų gyvenimo istorijas, įsitikiname, kad giminaičių žiaurumu ir policininkų piktumu Mumbajus neką tesiskiria nuo Delio. Be to, mums po truputį ima aiškėti tikrasis Dėdės veidas.
82
*** Ašokas, berankis trylikametis, pirmas priverčia prasikrapštyti akis. - Mes visai ne mokiniai, - iškloja jis. - Mes elgetos. Prašo me išmaldos stotyse. Kai kurie dar ir vagiliauja. Ką surenkame, privalome atiduoti Dėdės „goriloms" už maistą ir pastogę. - Tai Dėdė iš tikrųjų yra nusikaltėlis? - Ką jūs - akli? Jis tikrai ne šventasis, užtat bent jau porą kartų per dieną padoriai pamaitina. Mano tikėjimas Dėdė išgaruoja kaip dūmas, bet Salimas vis tiek nori manyti, kad iš esmės jis geras žmogus. Ištaikėme progą persimesti keliais žodžiais ir su aklu trylika mečiu Radžų. - Kodėl tave šiandien nubaudė? - Per mažai surinkau. - O kiek turite atnešti? - Visa, ką suaukoja. Bet jei nesurenki bent šimto rupijų lauk bausmės. - Kokios? - Negauni valgyti. Ir guliesi miegoti alkanas, pilvui grojant maršus. - Še paplotėlį. Palikome tau. Šnektelėjome ir su Radhiu, bekoju vienuolikmečiu. - Tavęs dar nė karto nebaudė? Kaip tu visada surenki tą šimtą rupijų? - Ššš... Paslaptis. - Nebijok, mes neišduosime. - Tik prižadėkite laikyti liežuvį už dantų, kad kiti nesuuos tų. Na, Džuhu vilų kvartale gyvena tokia aktorė. Kai matau, kad man jau bus riesta, keliauju tiesiai pas ją. Ji man ne tik duoda, kiek trūksta, bet dar ir pavalgydina. - Kokia aktorė? 83
- Nylima Kumari. Girdėjau, kadaise buvo gana garsi. - Graži? - Galvą guldau, kad jaunystėje buvo gražuolė, dabar kiek apvytusi. Vis sako, kad namuose praverstų koks pagalbininkas. Jei turėčiau antrą koją, jau seniai būčiau pasipustęs padus ir dirbčiau pas ją tarnu. Tąnakt sapne regiu save prie vieno namo Džuhu vilų kvar tale. Paskambinu į duris ir laukiu. Atidaro aukšta moteris su baltu sariu. Jai už nugaros sukilęs vėjo šuoras ima plaikstyti varno juodumo plaukus, ir jie uždengia moters veidą. Aš jau žiojuosi norėdamas kažką sakyti ir staiga pamatau, kad ji žiūri man į kojas. Pažvelgęs žemyn su siaubu išvystu, kad neturiu kojų. Pašokau išmuštas šalto prakaito. Susipažįstame su Mulajumi, berankiu trylikamečiu. - Gyvenimas čia - tikras šūdas, - pareiškia jis. - Tai kodėl čia būni? - O kur man dingti? Mumbajuje nėra laisvos vietos nė plau kui nukristi. Net kad gautum nakvynę kanalizacijos šulinyje, reikalingos pažintys. Be to, vis tiek privalai priklausyti kuriai nors gaujai. - Gaujai? - O ką tu manei? Aną mėnesį du dėjo į padus. Po trijų dienų sugrįžo. Negalėjo susirasti jokios vietelės. Bhiku gauja išvarė juos iš savo teritorijos. Čia bent jau gauni pavalgyti ir turi stogą virš galvos, dirbi Dėdei - ir niekas gatvėje tavęs nekliudo. - Mes nenorime priklausyti jokiai gaujai, - sakau jam ir pa cituoju eiles: Kabira Khara Bazaar Mein, Mange Sabki Khair, Na Kahu Se Dosti, Na Kahu Se Bair. „Kabiras turguje laimės linki visiems; Jis netrokšta niekieno draugystės ar priešiškumo." Mūsų būrį papildė Sikandaras, atvykėlis iš Pakistano. Išgirdus šią žinią, salėje nuvilnijo šurmulys. Naujokas! Mustafai atlydėjus jį į salę, visi susigrūdome aplinkui.
84
- Gavome šį rytą iš Šakylo Ranos konsignacijos pagrin dais, - iškilmingai pranešė Mustafa, šviesdamas šypsena ir iš pasitenkinimo net pliaukštelėdamas sau per šlaunį. Berniukas buvo kokių dvylikos metų amžiaus. Mes apčiupinėjome naujoką tarsi kokį pagautą laukinį gyvūną. Nors jis pailga smailėjančia į viršų galva, siauromis akimis, stora kaip bulvė nosimi ir plonytėmis it pieštuku brūkštelėtomis lūpo mis - veikiau buvo panašus ne į gyvūną, o į kokį ateivį iš kitos planetos, primenantį angliškų sausainių reklamą per televiziją. Mustafa tarė Punuzui: - Jis iš Pakistano, Pandžabo Šacho Dolos šventyklos. Ten tokius kaip jis vadina „žiurkiukais". - Kodėl jų tokios galvos? - Na, girdėjau, kad vos gimus kūdikiui suveržia galvą geleži niais lankais, todėl ji ir ištįsta. - Šitam išmaldos net nereikės prašyti. Dėdė bus patenkin tas, - trynė rankas iš džiaugsmo Punuzas. - Aha, - pritarė Mustafa. - Tikras deimančiukas. Man kažkodėl „žiurkiukas" priminė lokį, kurį kadaise su tėvu Timočiu buvau matęs Delyje. Sprandas buvo suveržtas lanku, ant galvos užmauta juoda kaukė, dengianti nasrus. Kai savininkas smarkiai besdavo smailiu strypu, jis atsistojęs ant užpakalinių letenų „tarnaudavo" aplink susispietusiems žiūro vams, o šie mesdavo į lokį monetas. Savininkas jas susirinkda vo ir traukdavo toliau. Mane nustebino lokio akys - jos žvelgė taip liūdnai, kad paklausiau tėvo Timočio: - Ar lokiai verkia? Kartą spintoje užtinku Džitu. Rankose jis laiko polietileno maišelį su kažkokia gelsva koše. Įkišęs į jį nosį ir burną, giliai įkvepia. Spintoje trenkia acetonu kaip kokiame dažymo ceche. Džitu nosis pašutusi, lūpos drėgnos nuo prakaito ir gličios. Jo akys stiklėja, rankos pradeda drebėti. - Džitu!.. Džitu! - sugriebęs papurtau jį. - Ką tu čia darai?
85
- Atstok, - sušvokščia jis išglebusiu balsu. - Aš skrendu. Vartausi debesyse. Aš skeliu jam antausį. Džitu užsikosėjęs išspjauna juodus skreplius. - Aš uostau klijus, - vėliau paaiškino man jis. - Perku iš batsiuvio. Patraukęs klijų pamiršti ir alkį, ir skausmą. Viskas pasidaro labai ryšku, kartais matau net mamą. Man knietėjo pačiam pabandyti, todėl paprašiau jo klijų. Įkvėpus apsvaigo galva, žemė ėmė slysti iš po kojų, prieš akis ėmė skrieti reginiai. Aukšta moteris, susisupusi į baltą sarį, su kūdikiu ant rankų. Jai iš už nugaros pučiantis vėjas plaiksto plaukus, ir jie uždengia moters veidą. Kūdikis ištiesia rankelę ir švelniai nubraukia garbanas į šalį. Iš už jų išneria dvi įkritusios, tuščios akys, kreiva nosis, aštrios kruvinos iltys, iš susiraukšlėjusio ir nukarusio veido odos klosčių rangydamosi lenda kir mėlės. Kūdikis suklinka iš siaubo ir išpuola jai iš rankų. Daugiau prie klijų nė nesiartinau. O mūsų muzikos pratybos jau greitai baigsis. Mokytojas negali atsidžiaugti Salimo laimėjimais. - Tu jau gebi dainuoti. Tereikia išmokti dar vieno dalyko, ir viskas. - Kokio? - Surdo religinių giesmių. - Kas tas Surdas? - Tai garsiausias iš garsiųjų šventų giesmių dainių, sukūręs tūkstančius giesmių, šlovinančių dievą Krišną. Kartą jis įkrito į apleistą šulinį ir negalėjo išlipti. Surdas išbuvo jame šešias dienas, vis nesiliovė meldęsis ir septintąją išgirdo vaiko balsą, liepiantį įsikibti į rankas, kad galėtų ištraukti jį į viršų. Padėjęs Surdui išsikapstyti iš šulinio, vaikas dingo, tarsi skradžiai žemę prasmego. Tai buvo pats dievas Krišna, išgirdęs maldas ir iš tiesęs pagalbos ranką. Surdas, dėkodamas už suteiktą malonę, likusį gyvenimą skyrė Krišnai šlovinti. Pritardamas sau vienastyge ektara, jis giedojo giesmes apie Krišnos vaikystę.
86
Mokytojas uždainavo: - Akhiyan hari darshan Ki Pyasi - „Mano akys alksta tavęs, dieve Krišna". - Alksta? - nusistebėjau. - Taip. Ar aš jums nesakiau? Surdas buvo neregys. Per paskutinę pamoką mokytojas net išsijuosęs giria Salimą, be menkiausios klaidelės sugiedojusį Surdo giesmes. O mane kamuoja nerimas, prieš akis įkyriai slenka šiurpą kelianti ištisa Dėdės augintinių galerija. Tarpduryje išdygęs Punuzas ima kažką pusbalsiu šnabždėtis su mokytoju, paskui išsitraukęs piniginę atskaičiuoja pluoštelį ir atkiša virš gaidų. Mokytojas čiumpa banknotus ir džiugiai susigrūda į sarongo kišenę. Juodu kartu išeina, palikę mudu su Salimu prie vargonėlių. - Nereikėjo man važiuoti iš Delio, - tariau Salimui. - Tu bent jau išmokai dainuoti, o aš? Be reikalo važiavau. Ūmai pastebėjau ant grindų šimto rupijų banknotą. Tur būt iškrito Punuzui, kai skaičiavo pinigus. Jau dėjausi jį į kišenę, bet Salimas pačiupo man iš rankų ir pareiškė, kad pri valome grąžinti. Taigi mes patraukėme prie Dėdės kabineto, kur jo paties beveik nebūna, dažniausiai trinasi tik Punuzas su Mustafa. Priėję prie durų išgirdome iš kabineto sklindančius balsus. Viduje Dėdė kalbėjosi su Punuzu. - Ką sakė mokytojas? Pavyko ko nors išmokyti? Tiek pinigo sukišau. - Na, pasak jo, vyresnėlis beviltiškas, o jaunylis labai talen tingas. Sakė, kad dar tokio gabaus nematė. - Kaip manai, surinktų kokius tris šimtus? - Mažiausiai. Gieda kaip lakštingala. Be to, atrodo kaip tikras angeliukas. Išmelžtų kokius keturis ar penkis šimtus. Auksas, ne vaikas. - O tas kitas? Ilgšis? - Tas? Na, parneš kas vakarą šimtuką - arba negaus ėsti.
87
- Gerai. Nuo kitos savaitės siųsk juos po traukinius. Susi tvarkysim su jais vakare. Po vakarienės. Man išgirdus šiuos žodžius nugara nuėjo pagaugais. Čiupau Sa limą už rankos, ir mudu paknopstomis parkūrėme į kambarį. Salimas nelabai susigaudę, apie ką buvo kalbama ir ką reiškia visi tie skaičiai, o man staiga viskas išaiškėjo. - Salimai, mums reikia iš čia bėgti. Nieko nelaukiant. - Kodėl? - Šįvakar, po vakarienės, mums bus blogai. - Iš kur tu ištraukei? - Kodėl, tavo manymu, mus mokė Surdo giesmių? - Juk jis garsiausias iš garsiųjų giedotojų. - Ne. Todėl, kad jis buvo aklas. Šįvakar mums irgi išdurs akis, o paskui išsiųs į stotį rinkti išmaldos. Tikriausiai visi šie nelaimėliai yra Dėdės ir jo sėbrų kūriniai. Salimas negalėjo tuo patikėti. Jis buvo linkęs pasilikti. - Tai gal tu bėk vienas, - pasiūlė jis man. - Aš tavęs čia nepaliksiu. - Kodėl? - Aš vyresnis ir turiu tavimi rūpintis, be to, nepamiršk, mes esame „du viename". Salimas apsikabino mane. Aš iš kišenės išžvejojau vienos rupijos monetą. - Na, gerai, - pasakiau. - Juk tu tiki likimu, ką? Meskime monetą, kaip iškris, taip ir bus. Herbas - bėgame, skaičius liekame, gerai? Salimas tylomis linktelėjo. Mestelėjau monetą. Herbas. Salimui neliko nieko kito kaip susitaikyti, kad teks palikti Dėdės priebėgą, bet jo vis tiek neapleido abejonės. - O kur mes bėgsime? Juk Mumbajuje nieko nepažįstame. - Nesijaudink. Prisimeni, Radhis pasakojo apie tą aktorę, Nylimą Kumari? Ji ieško tarno. Žinau, kur ji gyvena ir kaip ten nuvažiuoti. - O gal einam į policiją?
88
- Gal tau galvoj negerai? Įsikalk sau į galvą: daryk, ką nori, eik, kur nori, tik nesikreipk į policiją. Nieku gyvu. Mes rūsyje, vonios kambaryje. Salimas, pasilypėjęs man ant pečių, bando peiliu atsukti metalinio tinklelio, dengiančio lan gą, varžtus. - Greičiau, - sušnabždu pro sukąstus dantis. Girdėti, kaip viršuje Dėdės žaliūkai bilda po mūsų kamba rį, varstydami spintos ir spintelės duris. Jie šūkaloja, keikiasi. Atsklidęs dūžtančio butelio garsas priverčia mus krūptelėti. Salimas net pažaliavęs iš baimės. Jis šnopuoja kaip garvežys, sunkiai gaudydamas kvapą. Man širdis daužosi taip, kad, ro dos, tuoj ims ir iššoks. Bildesys ima artėti prie mūsų. - Vienas užstrigęs, - sako Salimas. - Negaliu atsukti. - Suk! Suk! - iškošiu aš. - Kitaip mums galas. Salimas užgula varžtą iš visų jėgų ir kiek pasigalynėjęs galų gale iškrutina. Išsukęs nuima metalinį tinklelį, lango kvadrate švelniai susiūbuoja vėjo pučiamos palmės. Ertmė tokia, kad pro ją kaip tik gali pralįsti vaikas. Dėdės parankiniai jau darda laiptais žemyn, kai Salimas išsirango laukan. Tada sučiumpa ūž rankos ir padeda išsirabždinti man. Dusdami, šnopuodami užsiropščiame ant žvyro ir skaldos krūvos, supiltos prie pat tvoros, ir persiritame per ją. Danguje kabo apskritas kaip bly nas mėnuo, naktis tyki ir rami. Mes godžiai traukiame gaivų, kokosais kvepiantį orą. Pagaliau sėdėjome traukinyje, nešančiame mus neaprėpiamo mis Mumbajaus platybėmis tolyn nuo Goregaono kvartalo, miesto centro link. Vėlyvą vakarą traukinys nebuvo prisigrū dęs, mūsų vagone sėdėjo vos keletas keleivių. Jie vartė lai kraščius, pliekė kortomis, keikė valdžią, žvalgėsi. Tempdamas plastikinę dėžę su ledu, prikrautą spalvingų buteliukų, pasiro dė berniukas, prekiaujantis vaisvandeniais. - Kokakola, „Fantą", „Jėga", „Limka", „Tigras", - skardžiu balsu išpoškino jis.
89
Buteliukai, viliojamai aprasoję, traukte traukė akį. Salimas, įsisiurbęs žvilgsniu į vaisvandenius, apsilaižė išdžiūvusias lū pas ir patapšnojo sau per marškinių kišenę. Prekeivis viltingai į jį sužiuro. Bet Salimas papurtė galvą ir berniukas nupėdino toliau. Netrukus į vagoną įžengė dar vienas prekeivis - barzdo tas seniokas apskritais akiniais. J i s buvo pasikabinęs ant kaklo didelį padėklą, nukrautą aprūdijusiomis skardinėmis, priskretusiais stikliniais buteliais ir plastiko maišeliais su susisukusiomis šaknelėmis, džiovintais lapais, milteliais ir sėklomis. - Jusufas Fahimas, keliaujantis žolininkas, - prisistatė vi siems. - Turiu vaistų nuo visų ligų. Pradedant vėžiu ir baigiant vidurių užkietėjimu. Prašom. Deja, vagone neatsirado nė vieno ligonio, ir jis, palikęs im biero ir kurkumos kvapą, nusliūkino toliau. Mes, traukiniui švilpiant pro daugiaaukščių mišką, žiūrėjo me į miesto žiburius. Pro akis šviesiuose languose šmėkščiojo žmonės, įsitaisę svetainėje prie televizoriaus, susėdę vakarie nės, klojantys patalus. Likus vos porai stotelių, nuo vagono durų atsklido šiurenimas. Viduje pasirodė nedidukas, liesas kokių septynerių ar aš tuonerių metų berniukas mėlynais marškinėliais ir purvinais šortais. Jis ėjo tarkščiodamas priešais save lazdele, nešinas vienastyge ektara. Nepažįstamas, tikrai ne iš Dėdės augintinių. Sustojęs per porą metrų nuo mūsų, jis skambiu balsu už giedojo Sunirę Maine Nirbal Ke Balaram - „Juk Krišna padeda varguoliams" - vieną populiariausių Surdos giesmių. Vagone nuaidėjus berniuko balsui, mes net susigūžėme. Prieš akis iškyla Dėdės vaikai. Radžų ir Radhis, Ašokas ir Mulajus. Salimas prigludo prie manęs, aš savo ruožtu irgi įsispraudžiau į patį kampą. Berniukas tučtuojau pavymui pasuka galvą. Regis, su nebyliu priekaištu savo nematančiose akyse. Tos ke lios minutės, kol jis baigė giesmę, mums virto visa amžinybe. Galiausiai išsitraukęs ir ištiesęs aukų dubenėlį berniukas pa-
90
traukė per vagoną. Bet keleivių buvo likę vos keletas, o ir tie patys nesivargino raustis po kišenes smulkiųjų. Giedotojui vis dar tuščiomis einant pro mus, Salimas kyš telėjo ranką į marškinių kišenę ir, kaltai žvilgtelėjęs į mane, atgniaužė saują virš berniuko dubenėlio. Į jį nupleveno sumaigytas šimto rupijų banknotas. Smitą nejučiomis krūpteli. - Neįtikėtina, kad šiais laikais dar yra žmonių, galinčių taip žiauriai elgtis su vaikais. - Deja. Jei mes su Salimu tą vakarą nebūtume pasprukę, po šiai dienai trauktume giesmes traukiniuose kaip tas aklas berniukas, - atsiliepiau. - Tai tau pavyko įsidarbinti pas Nylimą Kumari? - Taip. - O Salimas? - Nylima Kumari jam išnuomojo butelį daugiabutyje, Ghatkoparo kvartale. - Bet anksčiau pasakojai, kad dirbai liejykloje ir gyvenai daugiabutyje? - Tai buvo man jau palikus Nylimą Kumari, tiksliau tariant, jai mane palikus. - Kaip suprasti? - Papasakosiu vėliau. Smitą tik papurto galvą tylomis ir paspaudžia nuotolinio valdymo pultelį. Premas Kumaras, žvelgdamas į kamerą, išpyškina: - Ketvirtas klausimas už dešimt tūkstančių rupijų. Taip pat nesudėtingas, aišku, jei esate susipažinę su religinėmis giesmė mis. Kaip teigė ponaitis Tomas, jam visos religijos lygios. Na, pažiūrėkime, ar jam žinomos hinduistų giesmės. Jis grįžteli į mane ir pasiteirauja: - Pasiruošęs? - Pasiruošęs, - atsakau.
91
- Taigi ketvirtas klausimas. Surdas, aklasis dainius, šlovino: a) Ramą; b) Krišną; c) Šyvą; d) Brahmą? Užgroja nerami muzikėlė. - „B". Krišną. - Jūs įsitikinęs? - Taip. Džiaugsmingai sutrata būgnai. Ekrane sužimba teisingas atsakymas. - Jūs visiškai teisus! Dešimt tūkstančių - jūsų! - sugriaudė ją Premas Kumaras. Auditorija ploja. Premo Kumaro lūpose šviečia šypsena. Aš sėdžiu kaip sėdėjęs.
92
- Jūsų pavardė, lytis ir amžius, pone, - baikščiai pasitei rauja prieangyje surašinėtojas, žvelgiantis pro storus akinių stiklus juodais rėmeliais. Vienoje rankoje jis laiko šūsnį lapų, kita sukalioja mėlyną flomasterį. Pulkininkas Teiloras negali nuslėpti susierzinimo. Jis šian dien apsivilkęs kreminės spalvos lininį kostiumą. Pulkininkas visada dėvi kostiumus, žiemą ir vasarą, nes jie gerai tinka jo aukštam stotui. Pailgą veidą puošia vešlūs žilstelėję ūsai, lūpos plonos, skruostai išmušti sveiko raudonio, gelsvi plaukai sušu kuoti į viršų. Prieangyje - tarsi fotografuotis - susirenka visa Teilorų šeimyna, įskaitant ir tarnus. - Aš esu pulkininkas Čarlzas Teiloras, vyriškos lyties, ketu riasdešimt šešerių metų. Čia mano žmona Rebeka Teilor, mo teriškos lyties, keturiasdešimt ketverių. Jis mosteli ranka į ponią Teilor, liekną baltaplaukę ilga suk nele. - Čia mūsų sūnus Rojus, vyriškos lyties, penkiolikos metų. Rojus nepakeldamas galvos maigo mobilųjį. Jis išstypęs, apsitempęs savo amžiaus uniformą - aptrinti džinsai, marški nėliai ir sportbačiai. - O čia mūsų dukra Megė, moteriškos lyties, septyniolikos metų. Megė vidutinio ūgio, išvaizdi apskritaveidė mėlynomis aki mis ir auksiniais plaukais. Ji vilki trumputį sijonuką. Pulkininkas Teiloras išsitiesia visu savo stotu ir pabrėžda mas kiekvieno žodžio svarumą pareiškia:
93
- Aš esu Australijos karo atašė. Diplomatai nėra surašinė jami. Galite surašyti tik mūsų tarnus. Ana ten prie vartų stovi Bhagvatis, vairuotojas ir sodininkas, vyriškos lyties, penkias dešimt dvejų metų. Dar turime tarnaitę, Šanti, moteriškos lyties, rodos, aštuoniolikos, ji dabar išvykusi su reikalais. Čia virėjas Ramu, vyriškos lyties, dvidešimt penkerių metų, ir To mas, vyriškos lyties, keturiolikos. Baigėme? - Ne, pone, aš dar turiu jūsų tarnams užduoti keletą klau simų. Per šį surašymą privalome užpildyti labai didelį klausimyną. Na, pavyzdžiui, „Kokias televizijos programas žiūrite?"; „Kokį maistą valgote?"; „Kur esate keliavęs?"; netgi, - jis prunkšteli, - „Kaip dažnai mylitės?" Ponia Teilor šnibžteli vyrui į ausį: - Čarli, negi Ramu ir Tomas gaiš laiką tokioms nesąmo nėms? Ar negali išprašyti to vištgalvio? Pulkininkas Teiloras išsitraukia iš kišenės pakelį cigarečių. - Klausyk, bičiuli, mano tarnai neturi kada gaišti su tuo klausimynu. S tai tau pakelis Marlboro ir keliauk sveikas. Keturi žmonės šen, keturi - ten, koks skirtumas? Surašinėtojas dirsteli į cigarečių pakelį ir apsilaižo. - Na... Pone, labai ačiū. Tik, deja, aš nerūkau. Jeigu kartais turėtumėte Black Label... ar bent jau Red Label viskio, aš mie lai... Teisingai sakote, - koks skirtumas, jei jūroje trūks keturių lašų? Tas pats velnias! - nervingai nusijuokia jis. Pulkininkas Teiloras dėbteli į surašinėtoją suraukęs anta kius, paskui nužygiuoja į svetainę ir netrukus grįžta nešinas buteliu Johny VValker Red Label. - Se, o dabar dink. Surašinėtojas atiduoda pagarbą pulkininkui Teilorui. - Daugiau manęs čia nematysite. Na, artimiausius de šimtį metų, - išpyškina jis ir netverdamas džiaugsmu pa sišalina. Ponia Teilor irgi patenkinta. - Tie indai - tikri šunsnukiai, - vypteli ji. - Už butelį viskio bet ką padarytų. 94
Prie vartų stovinčio Bhagvačio veide taip pat nušvinta šyp sena. Jis nenutuokia, kas vyksta, tačiau visada tarsi veidrodis tuoj pat atspindi pono ar ponios šypsenas. Ramu taip pat rodo dantis. Jis visada tiesiog suspindi iš laimės išvydęs Megę trum pu sijonėliu. Tik aš vienas nė nešypteliu. Žinoma, mes, tarnai, esame tuščia vieta, mūsų nematyti nei per vakarėlius, nei per šeimos gimtadienius, bet visai neįrašytas tarp šalies gyventojų jautie si apskritai niekas. Ir dar tenka klausytis Teilorų replikų apie „tuos šunsnukius indus". Per tą laiką, kai tarnauju čia, girdžiu šį posakį jau kokį penkioliktą kartą, ir kaskart man kraujas tie siog virte užverda. Na gerai, paštininkas, elektrikas, telefonų meistras ir, kaip paaiškėjo, surašinėtojas turi silpnybę alkoho liui. Bet tai visiškai nereiškia, kad visi indai girtuokliai. Man knieti vieną dieną tai iškloti poniai Teilor tiesiai į akis. Tačiau žinau, kad taip nepadarysiu. Kai apsigyveni prašmatniame De lio rajone, dideliame ištaigingame name, tris kartus per die ną gauni karšto valgio ir pusantro tūkstančio - taip, pusantro tūkstančio rupijų per mėnesį - atlygį, tenka nuryti nuoskau das. Ir ponui su ponia atsiliepti šypsena. Nors, tiesą sakant, apie Teilorus negalėčiau pasakyti blogo žodžio. Mumbajuje nedaug kas priimtų tarnauti staiga vieną dieną ant namų slenksčio išdygusį vaiką. Neturėjau jokių reko mendacijų, mat pulkininkas Vogas jau buvo perkeltas į kitą vie tą, be to, Teilorai išpažino anglikonų tikėjimą ir nieko nežinojo nei apie Katalikų bažnyčią, nei apie tėvą Timotį. Man teko tarsi aklai vištai grūdas - jiems, kaip tik išmetusiems vieną tarną, trūks plyš reikėjo naujo. Per penkiolika mano tarnystės mėnesių buvo atleisti pen ki tarnai. Tuo pasirūpino pulkininkas Teiloras. Nuo jo nieko nenuslėpsi. Kaip danguje yra visa žinantis dievas, taip žemė je - pulkininkas Teiloras. Daržininkas Džagdišas nudžiovė iš sandėliuko trąšų - pulkininkas Teiloras suuodė ir kitą dieną jį išvarė. Tarnaitė Šyla nugvelbė ponios Teilor apyrankę - pul kininkas Teiloras sužinojo, ir ji gavo nešdintis. Virėjas Radžų,
95
naktį pritykinęs prie bufeto, gurkštelėjo šlakelį viskio - kitą dieną gavo lazdų ir buvo išmestas pro vartus. Jį pakeitęs vi rėjas Adžajus rezgė planą nukniaukti šiek tiek ponų pinigų ir užsiminė apie tai savo bičiuliui šnekėdamas telefonu. Nereikia nė sakyti, kad rytojaus dieną jį ir jo draugą supakavo policija. Naujoji tarnaitė Basanti slapčia pasimatavo vieną iš Megės su knelių, ir kitą dieną - viso. Kaip pulkininkas Teiloras suuodžia, kas dedasi jam už akių, naktį ir kas šnabždamasi telefonu, su vokti neįmanoma. Vienintelis aš išsilaikiau. Neslėpsiu, mane irgi kai kada ka muoja pagunda susišluoti į kišenę smulkiuosius, gulinčius ant ponios Teilor naktinio staliuko, ar nukniaukti iš šaldytuvo ply telę šveicariško šokolado, bet susivaldau. Mat žinau, kad nuo pulkininko Teiloro nieko nenuslėpsi. Be to, esu įgijęs visos šei mos pasitikėjimą. Prie to, žinoma, prisidėjo ir krikščioniškas mano vardas bei anglų kalbos žinios. Be Santi, priimtos vos prieš keletą mėnesių, į šeimininkų pusę turiu teisę įeiti tik aš. Man patikima tvarkyti miegamuosius, retkarčiais leidžiama net pažiūrėti televizorių ar svetainėje sumesti porą Nintendo partijų su Rojumi. Tačiau net man nevalia kelti kojos į pulki ninko Teiloro darbo kabinetą. Tai nedidukas kambarėlis prie šeimininkų miegamojo. Jį saugo ne tik masyvios rudos durys, bet ir tvirtos grotos, rakinamos trimis spynomis - dviem nedi delėmis ir viena milžiniška, švytinčia auksu, ant kurios užrašy ta: „Automatinis užraktas. Šarvuotas. Plieno ąsa". Ant sienos šalia spynos įtaisytas nedidelis baltas skydelis (ant jo dangte lio kaukolė ir du sukryžiuoti kaulai) su mygtukais nuo 0 iki 9. Spyna atsirakina tik surinkus tam tikrą skaičių kombinaciją. O jeigu kas bandytų laužtis, tą nutrenktų 440 voltų elektros srovė. Kai durys užrakintos, valdymo skydelyje dega raudona lemputė. Jei užsidega žalia, vadinasi, pulkininkas Teiloras vi duje. Ten nevalia kelti kojos ne tik tarnams, bet net poniai Tei lor, Megei ir Rojui. ***
96
Gyvenant pas Teilorus iš atminties pamažu išsitrynė Mumbajuje nutikę nemalonumai. Šantarama ir Nylima Kumari virto kad ir skausmingais, bet tolimais atsiminimais. Pirmus kelis mėnesius pas Teilorus gyvenau nuolat baimindamasis, krūpčiodamas ir gūždamasis vos pasigirdus gatve prazvimbiančio policijos ekipažo sirenoms. Tačiau ilgainiui baimė, kad atva žiuoja manęs, apimdavo vis rečiau. Dažnai prisimindavau Gu diją, galvodavau, kur ji dabar, bet net ir jos atvaizdas pamažu dilo ir išdilo iš atminties. O Salimas stovėdavo akyse kaip gy vas. Mane graužė sąžinė, kad pasprukau palikęs jį likimo va liai. Spėliodavau, kaip jam sekasi, ar jis ir toliau dirba maisto išnešiotoju, bet nesiryžau su juo susisiekti, bijodamas išsiduoti policijai. Pas Teilorus išmokau kepti kepsnius ir gaminti fondiu. Ne prasčiau už įgudusį barmeną plakdavau kokteilius ir šinkuodavau viskį. Teko ragauti kengūros kepsnio ir krokodilienos virtinių, pristatytų tiesiai iš Kanberos. Pradėjau domėtis reg biu, lauko tenisu ir australišku futbolu, kurio rungtynes žiū rėdavome kartu su Rojumi. Bet nors jau tiek laiko išgyvenau pas Teilorus, australiškos tarties taip ir neįkirtau. Kas vakarą sėdėdamas savo kambarėlyje laužydavau liežuvį, bandydamas kalbėti kaip australas. - Labdien, vakari aštunt būk pri Indijis vart, - ištardavau aš ir prapliupdavau kvatotis. Bet labiausiai už viską aš mėgstu lydėti po parduotuves ponią Teilor. Dauguma produktų jai pristatoma iš Australijos. Tačiau retkarčiais, ieškodama kokio užsienietiško produkto, ji susiruošia į prekybos centrą Super Bazaar arba Khan Market. Ten mes perkame ispaniškos vytintos dešros, rokforo sūrio, marinuotų agurkėlių ir raudonųjų pipirų alyvų aliejuje. O ti krų tikriausia šventė būna tomis dienomis, kai ponia Teilor kartu su Mege ir Rojumi vyksta į „Vaikų pasaulį", milžinišką parduotuvę vaikams ir paaugliams, kurioje rasi, ko tik širdis geidžia - drabužių, žaislų, dviračių, muzikos. Megė su Rojumi
97
paprastai perkasi marškinėlius ir džinsus, o aš tuo tarpu galiu pasidairyti aplinkui. Rojus su Mege kas mėnesį gauna naują Australian Geographic numerį. Gražesnio žurnalo gyvenime nesu matęs. Jis mirga kvapą gniaužiančio grožio Australijos nuotraukomis. Neaprė piamos aukso spalvos smėlio pakrantės; salelės, apaugusios palmių giraitėmis; vandenyno žydrynė, kurioje šmėžuoja banginiai ir rykliai; miestai su dangoraižių guotais; vulkanai, besispjaudantys įkaitusia lava; žalius slėnius juosiančios snie guotos kalnų viršūnės. Man, keturiolikmečiui, taip knieti visa tai išvysti savo akimis, aplankyti Kvynslendą ir Tasmaniją, Di dįjį barjerinį rifą. Gyvenimu pas Teilorus tikrai nesiskundžiu, mat nesu ap krautas darbais. Priešingai nei pas aktorę, kurios namuose buvau vienintelis tarnas, todėl tekdavo lakstyti iškišus liežuvį, čia dalijamės darbus keturiese. Ramu ruošia maistą ir tvarko si virtuvėje. Santi kloja lovas, skalbia ir keičia patalynę. Mano darbas - išsiurbti kilimus ir šluostyti dulkes. Retkarčiais dar tenka išblizginti sidabrinius įrankius, sudėlioti į lentynas pul kininko Teiloro bibliotekos knygas ir padėti Bhagvačiui karpyti gyvatvorę. Mūsų ketvertukas įsikūręs tarnų priestate. Ten tu rime vieną didelį ir du mažesnius kambarius. Didžiajame kartu su žmona ir sūnumi gyvena Bhagvatis. Santi viena karaliauja antrame, o mums su Ramu teko trečias. Miegame dviaukštėje lovoje, Ramu apačioje, aš - viršuje. Ramu yra šaunus vyrukas. Teilorai jį, puikų virėją, priėmė prieš keturis mėnesius. Didžiausias jo koziris tas, kad jis anks čiau tarnavo prancūzų šeimoje, taigi išmoko prancūziškos vir tuvės paslapčių. Ramu moka ruošti gdteau de saumon, crėpes suzette ir crevettes au gratin, tapusiu mėgstamiausiu mano patiekalu. Ramu drūtas vyras ir ganėtinai malonaus, nors raupuoto, veido. Jis be galo mėgsta indų filmus. Ypač tuos, ku riuose turtinga herojė pabėga su neturtingu mylimuoju. Na, o patį Ramu, regis, įsižiūrėjusi Santi. Saudo į jį akimis, kartais daugiareikšmiškai mirkteli ir aiškiai siunčia slaptus signalus.
98
O Ramu į ją nė nežiūri. Jo širdį užkariavusi kita. Jis liepė man prisiekti, kad niekam apie tai neprasitarsiu, todėl jos vardas tegu lieka paslaptimi. Na, galiu pasakyti tik tiek, kad tai gra žuolė mėlynomis akimis ir auksiniais plaukais. Nors aš gyvenu tarnų pusėje, Teilorai su manimi elgiasi taip, tarsi būčiau jų šeimos narys. Užkandžiaudami McDonald's, niekada nepamiršta nupirkti ir man ko nors skanaus. Kai Ro jus su Mege žaidžia „Sudėliok žodį", būtinai pakviečia prisidėti ir mane. Kai per televiziją rodo kriketą, Rojus visada šūkteli ateiti į svetainę ir pažiūrėti kartu (nors kai Australija gauna į kaulus, be galo širsta). Grįždami iš atostogų Australijoje, Tei lorai kaskart parveža man lauktuvių kokį menkniekį - paka buką raktams su užrašu MYLIU SIDNĖJŲ arba marškinėlius su juokingais žodžiais. Tada vos susilaikau nenubraukęs aša ros iš dėkingumo. Kramtydamas griežinėlį Ėdamo sūrio ar iš skardinės siurbčiodamas imbierinį alų, kaip slogų sapną pri simenu visai neseniai apšepusiame internate ryjamus spran gius apsvilusius paplotėlius ir dvokiančią putrą. Kartais išties imu jaustis tarsi šios australų šeimos narys. Rama Mohamedas Teiloras. Bet pulkininkas Teiloras vėl ką nors išdeda į šuns dienas, ką nors išgrūda lauk arba pamojavęs pirštu iškošia: „Tu prasmirdęs inde", - ir mano svajonių pasaulis sudūžta. Tada imu sau atrodyti kaip koks niekam nereikalingas mišrūnas, žvelgiantis pro durų plyšį į pasakišką pasaulį, kur įžengti jam užginta. Žinoma, man šis tas iš ten nubyra - turiu galvoje atlygini mą, kuris vis kaupiasi, nors aš tų pinigų dar nė akyse neregė jau. Kai taip nesiseka su tarnais, pulkininkas Teiloras nutarė nemokėti man atlyginimo kas mėnesį, esą aš dar nepilnametis, taigi į rankas duoda tik po penkiasdešimt rupijų smulkioms išlaidoms. Visą susidariusią sumą gausiu tik baigęs tarnybą. Su sąlyga, kad tarnausiu nepriekaištingai. Antraip teks nešdintis tuščiomis - kaip Radžų ar Adžajui. Tačiau Ramu atlyginimas mokamas tvarkingai, kas mėnesį. Du tūkstančiai rupijų. Jis jau sukaupė apvalią aštuonių tūkstančių rupijų sumelę, kurią laiko
99
paslėpęs savo čiužinyje. Aš kišenėje turiu užspaudęs vos šim telį rupijų, bet nedidelėje užrašų knygutėje raudonu aplanku rūpestingai žymiuosi, kiek atlyginimo pinigų jau prisikaupė. Dabar Teilorai man skolingi 22 500 rupijų. Vien nuo minties, kad turiu tiek pinigų, svaigsta galva. Naktimis sapnuoju, kad keliauju Australian Geographic matytomis vietomis. Ramu užmojai didesni. Jis svajoja vesti baltaodę gražuolę, praleisti medaus mėnesį Sidnėjuje ir atidaryti keletą prancūziškų res toranų, kur gamintų savo neprilygstamąją stirnieną ir crème
brûlée. Pas mus pasirodo makulatūros supirkėjas - kabariwalla. Ponia Teilor atiduoda jam per pusmetį susikaupusią laikraščių ir žur nalų stirtą. Jie turėjo atsieiti kokius dešimt tūkstančių rupijų, kabariwalla perka po penkiolika už kilogramą. Mudu su Ramu įsiręžę tempiame sunkius kaip akmenis Times of India, Indian Express, Pioneer ir Hindu ryšulius. Išvelkame šūsnis India Today, Femina, Cosmopolitan ir The Australian. Makulatūros supirkė jas meta paką po pako ant savo dulkėtų svarstyklių. Pasirodo Rojus. - Kas čia vyksta? - teiraujasi jis mamos. - Ar nematai, priduodame makulatūrą, - mesteli ji. - Aaa, aš tuoj, - taria jis ir neria į namą. Po akimirkos vėl pasirodo tarpduryje nešinas krūvele Aus tralian Geographic numerių. Iš pasibaisėjimo man net atvimpa žandikaulis. Negi Rojus atiduos visą tą lobį? Bet man nespėjus nė prasižioti kabariwalla jau sveria bliz gančią spalvotą šūsnį. - Šeši kilogramai. Dar devyniasdešimt rupijų, - praneša jis Rojui. Šis tylomis linkteli. Sandoris įvyko. Aš tekinas leidžiuosi į savo kambarį. Vos kabariwalla išeina pro vartus, pastoju jam kelią. - Palauk, ponas pageidauja atgauti va tuos žurnalus, - sa kau jam.
100
- Šaukštai po pietų, - gūžteli jis. - Parduota tai parduota. Čia labai geras popierius, už jį nemažai duoda. Galiausiai tenka jam atiduoti šimtą rupijų. Užtat dabar Australian Geographic - mano. Vakare išsidėlioju juos visus ant savo kambarėlio grindų, ir prieš akis ima suktis kalnai ir paplū dimiai, medūzos ir omarai, kukaburos su kengūromis. Mano svajonė tarsi jau arčiau - ranka pasiekiama. Dar vienas įsimintinas šio mėnesio įvykis - Star TV pradėjo sukti „Šnipų medžiotojo" serialą. Tuo metu prie ekranų prilip davo, galima sakyti, visa Australija. Serialo herojus - šnipus semte semiantis Australijos policijos komisaras Styvas Nolanas. Pulkininkas Teiloras nepraleisdavo nė vienos serijos. Šiaip vakarais jis dažniausiai pradingdavo savo kabinete ir pasiro dydavo tik vakarienės. Bet atėjus penktadieniui pulkininkas įsitaisydavo svetainėje priešais televizorių, po ranka pasidėjęs Foster alaus skardinių apkabą, ir sekdavo, kaip Styvas Nolanas raito į ožio ragą svetimšalius niekšus, šnipinėjančius kažko kiai Rusijos organizacijai, vadinamai KGB. Man šis serialas irgi patiko - daug gainiojimosi automobiliais, kraują stingdančių triukų ir neįtikėtinų prietaisų, pavyzdžiui, rašiklis, kuriame įmontuota miniatiūrinė vaizdo kamera, arba magnetola, kres telėjus už rankenos virstanti automatu. O kai ekrane tarsi ra keta prašvilpdavo skaisčiai raudonas Styvo Nolano Ferrari, net saldu darydavosi žiūrint. Vakarėliai Teilorų sode - įprastas daiktas, tačiau šios dienos pobūvis ypatingas. Atvyksta generolas iš Australijos, dar žada dalyvauti ir pats ambasadorius. Ta proga Ramu, aš ir netgi Bhagvatis aptaisomi baltutėlėmis uniformomis apvaliomis paauksuotomis sagomis, baltomis pirštinėmis, juodais batais ir dideliais sunkiais turbanais su trumpomis uodegėlėmis, ko kius per vestuves paprastai dėvi jaunikis. Tampame prašma tniais prašmatnaus vakarėlio padavėjais. Pradeda rinktis svečiai. Pulkininkas Teiloras, pasidabinęs melsvu kostiumu, pasitinka juos vidiniame kiemelyje ant ly-
101
gios, tarsi sušukuotos, vejos. Ramu sukasi prie kepsninės, čirškindamas viščiukus, karbonadus, žuvį ir avienos šonkau liukus. Bhagvatis ant sidabrinio padėklo nešioja svečiams gė rimus. Aš darbuojuosi bare, nes vienintelis moku angliškai. Šanti, taip pat vilkinti šventišką suknelę vietoj sario, triūsia virtuvėje. Dauguma svečių - baltieji, įvairių šalių ambasadų darbuo tojai. Tamsuoja ir salelė indų - keletas žurnalistų ir Gynybos ministerijos atstovų. Baltieji siurbčioja Kingfisher alų ir koktei lius. Indai kaip paprastai gurkšnoja Black Label viskį. Šnekos sukasi, galima sakyti, tik apie du dalykus: indai ap tarinėja politiką ir kriketą, diplomatai guodžiasi vieni kitiems dėl savo tarnų, bendradarbių ir karščio. „Karšta kaip orkaitėje, laukiu nesulaukiu atostogų." - „Ir ta tarnaitė kitą dieną pasi pūsto padus su sodininku. O aš jiems dar atlyginimą padidi nau." - „Ne, šiais laikais nė su žiburiu nerasi padoraus tarno. Tik ir žiūri, kaip čia ką nugvelbti." Tarp susirinkusiųjų nuvilnijo šurmulys - pagaliau kartu su išsipusčiusiu lyg fazanas palydovu - kaip vėliau paaiškėjo, ge nerolu - pasirodo Australijos ambasadorius. Ponia Teilor pa knopstomis puola prie jo. Bučiavimuisi ir rankų spaudimui, atrodo, nebus galo. Pulkininko Teiloro veidas švyti iš pasiten kinimo. Vakarėlis pasisekė. Vienuoliktą valandą svečiai jau išsiskirstę. Lieka sėdėti, mė gaudamiesi jau dešimta porcija Johny Walker, tik tuodu indai žurnalistai ir Gynybos ministerijos atstovas Džyvanas Kumaras. Ponia Teilor niekinamai pažvelgia į jų pusę. - Čarlzai, - sušnypščia ji vyrui, - kurių galų pakvietei tuos žurnaliūkščius? Dabar kiurksos čia iki ryto. Pulkininkas Teiloras tik kažką numykia. Pro duris įsvirduliuoja Gynybos ministerijos atstovas, tamsaus gymio, apvalai nas vyras. - Gal galėtume persimesti pora žodžių, pone Teilorai? - šūk teli jis. Pulkininkas Teiloras išskuba paskui jį į lauką.
102
Jau gerokai po vidurnakčio, bet Ramu dar nemiega, girdžiu, kaip vartosi savo pataluos. - Ką, neima miegas, Ramu? - klausiu. - Kaip aš miegosiu, Tomai, kai prieš akis vis stovi mano gra žuoly tė. - Kiek tau kartoti - mesk tai iš galvos. Ji ne tavo nosiai. Iš pulkininko Teiloro gausi kulką į kaktą, o ne ją. - Man nesvarbu, dėl meilės aš pasiruošęs viskam. Dabar jau dalelė jos su manimi. - Ką? Kas ten? Parodyk! - stryktelėjau nuo viršutinio gulto. - Ša... Bet pirma prisiek, kad niekam neprasižiosi. - Gerai, gerai, duodu garbės žodį. Na? Ramu kyšteli ranką po pagalve, ištraukia suspaudęs saujoje kažkokį raudoną audinį ir prisikišęs pakvėpina. Ir mano šner ves pasiekia švelnus kvepalų dvelksmas. - Kas čia? Parodyk. Ramu abiem rankom tarsi vėliavą išskleidžia savo lobį raudoną liemenėlę. Aš net pašoku iš netikėtumo, dunksteliu pakaušiu į viršutinį gultą. - Dieve švenčiausias! Iš kur tu ją ištraukei? Čia jos? - Nori? Pažiūrėk, - Ramu ištiesia man liemenėlę. Pavartau ją rankose. Veikiausiai nepigi, išsiuvinėta, nė riniuota. Prie kilpelių aptinku nedidukę etiketę - Victorias Secret. - Kas ta Viktorija? - pasiteirauju Ramu. - Viktorija? Kokia Viktorija? - Šita liemenėlė Viktorijos. Čia užrašytas jos vardas. Iš kur gavai? Ramu sutrinka. - Bet... aš ją nupipirinau iš Megės kambario. - Ar visai galvoj pasimaišė?! Lindai į vaikų miegamuosius! Dabar tai prisivirei košės.
103
- Tomai, juk tu man prižadėjai laikyti liežuvį už dantų. Ropšdamasis atgal į savo gultą persižegnoju. Netrukus pa sigirsta Ramu knarkimas. Sapnuoja savo gėlelę mėlynomis akimis ir aukso plaukais. O man vaidenasi policijos džipas ir raudoni švyturėliai. Nė neabejoju, kad Ramu nekels iš balos sausas. Juk nuo pulkininko Teiloro nieko nenuslėpsi. Kaip ir reikėjo tikėtis, po dviejų dienų žviegdamas padan gomis atlėkė džipas su švyturėliais ir į svetainę, užsidėjęs aki nius nuo saulės, didingai įplaukė inspektorius Tjagis - tas pats, kuris išsivežė Adžajų. Jis įsakė atvesti Ramu ir netrukus du policininkai jau tempė už parankių nelaimėlį iš virtuvės. Tada inspektorius su palyda patraukė į Ramu kambarį. Aš nusekiau iš paskos - juk ir aš ten gyvenu. Policininkai išgriozdė Ramu lovą ir netrukus aptiko santaupas, paslėptas čiužinyje. O po pagalve - vėrinį su brangakmeniais. Kaip jis ten atsirado bala žino, aš galėjau galvą guldyti, kad Ramu ne vagis. Tada policininkai puolė raustis po mano daiktus. Suranda gražiai kamputyje sudėtus Australian Geographic. Mano pakabukus, marškinėlius. O po čiužiniu - suglamžytą raudoną liemenėlę. Neaišku, kaip ji ten atsidūrė, bet iškart supratau, kad tai ta pati iš Megės kambario nudžiauta liemenėlė. Teilorams aš jau buvau atvestas kaip už rankos sučiuptas vagis. - Pone Teilorai, jūs buvote teisus, namuose įsiveisė vagis. Po čiužiniu radome vėrinį su brangakmeniais ir krūvą pinigų. Bet jūs tik pažiūrėkite, koks siurprizas mūsų laukė mažojo smirdžiaus lovoje. Ten buvo paslėpti tikriausiai iš jūsų vaikų pasi savinti žurnalai, - jis bloškė ant žemės Australian Geographic šūsnį, - ir dar štai kas. Tardamas šiuos žodžius inspektorius it vėliavą išskleidė raudoną liemenėlę. Megė prapliupo ašaromis. Ramu stovėjo kaip šlapiu maišu trenktas. Pulkininko Teiloro akys piktdžiugiškai sužibo. - Po šimts pypkių! Ir tu, Tomai? - sustingusi iš netikėtumo pratarė ponia Teilor.
104
Ūmai, apimta įsiūčio, ji skėlė man keturis ar penkis smagius antausius ir prapliupo šaukti: - Ko daugiau laukti iš tų indų! Šunsnukiai! Visi vienodi! Mes tave maitiname, rengiame, o tu šitaip mums atsilygini! Mane užsistojo pulkininkas Teiloras. - Ne, Rebeka, - suramino jis žmoną. - Čia šuo kitur pakas tas. Tomas sąžiningas vaikis. Jo lovoje viską suslėpė tas šuns nukis Ramu. Patikėk. Pulkininkas Teiloras įrodė iš tikrųjų esąs tas, nuo kurio nie ko nenuslėpsi. Jo visažinystė išgelbėjo man kailį, aš atgavau netgi Australian Geographic komplektą. Tačiau Kvynslendo pa plūdimių ir laukinės Tasmanijos gamtos žavesys man jau kaž kodėl buvo išblankęs. Ramu raudodamas prisipažino nudžiovęs liemenėlę, bet ir toliau atkakliai gynėsi neėmęs vėrinio. Bando suversti kaltę Šanti, tačiau bergždžiai. Inspektorius galiausiai jį išsigabeno. Kartu su pulkininko padovanotu buteliu Black Label, šviesdamas plačia šypsena. - Labai ačiū, pone Teilorai. Jeigu tik reikės kokios pagal bos - kreipkitės. Su malonumu padėsiu. Štai mano vizitinė kortelė. Pulkininkas Teiloras abejingai paima ištiestą kortelę ir pa deda ant kavos stalelio. Namuose neįprastas sujudimas. Teilorai Megei nupirko šuniu ką. Pulkininkas įveda jį už pavadėlio. Tai visai mažas šunytis, gauruotas, priplota drėgna nosimi ir ilga uodega. Jis panašus į žaislą ir veikiau viauksi nei loja. Pasak Megės, tai apsas. Ji pavadina šunytį Piratu. Visi namai vėl šurmuliuoja. Atvyko naujas virėjas - Džajus. Jis nė iš tolo neprilygsta Ramu ir tikriausiai nemokėtų net ištarti augratin, ką jau kalbėti apie prancūzišką virtuvę. Džajaus pranašumas tas, kad jis jau įmitęs, vedęs vyras, su žmona ir dviem dukrelėmis gyvenantis kaime netoli Delio. Aš, iki tol vienas karaliavęs kambaryje ir galėjęs miegoti kur noriu - tai
105
viršuje, tai apačioje, - nelabai apsidžiaugiau vėl gavęs kamba rio draugą. Džajui iš karto pajutau antipatiją. Jo akys nesustodamos laksto į šalis. Jis mūsų kambaryje slapčia peša dūmą (rūkyti Teilorų namuose draudžiama). Ir žvelgia į mane iš aukšto. - Koks tavo gyvenimo tikslas? - klausia jis manęs kaip koks internato mokytojas. - Turėti raudoną Ferrari, - mesteliu aš. - O tavo? Jis prisidega dar vieną cigaretę ir užsitraukęs ratiliukais išpapsi iš burnos dūmus. - Norėčiau turėti automobilių dirbtuves, bet tam reikia krūvos pinigų. Turiu pinigingą draugą, Amarą, jis žadėjo, jeigu pats surinksiu šimtą penkiasdešimt tūkstančių, dar tiek pat prisidėti. Kaip manai, ar daug pinigų tie baltašikniai čia laiko? Aš nieko neatsakau. Džajaus galvoje nuo pačios pirmosios tarnystės dienos sukasi mintys apie šeimininkų apšvarinimą. Gerai, kad jis nepažįsta pulkininko. Ką gi, netruks sužinoti, kad nuo jo nieko nenuslėpsi. Rytais pasivaikščioti į Lodžių parką netoliese Piratą vedžio davo pats pulkininkas Teiloras - kol Delio merija išleido nau ją potvarkį, skelbiantį, kad šeimininkai privalo surinkti savo šunų išmatas, ir pažeidėjams grasinantį nemenkomis baudo mis. Nuo tos dienos aš turėjau lydėti pulkininką su šuniu ir sušluoti visas Pirato paliekamas grožybes. Tai tikrų tikriausia katorga. Reikia verstis iš lovos pusę šešių ir lakstyti su semtu vėliu ir maišeliu paskui kažkokį šunėką, raitantį „riestainius" kas pora minučių. Nors rytais pasivaikščioti po Lodžių parką iš tiesų smagu. Jame daug žalumos, o pačiame viduryje stūkso kiek apirusi Bara Gumbado mečetė. Rytais parke pilna bėgikų. Apvalainos senutės užsiiminėja joga, laibos it smilgos merginos kartoja aerobikos pratimus. Be to, negalėjau nepastebėti, kad pulkininkas Teiloras, man įnikus samstyti Pirato šūdukus, kaž kur vis pradingsta. Man pasidarė smalsu. Kartą, palikęs Piratą dūkti po pievelę, nusekiau jam įkandin. Pulkininkas praėjo pro
106
Bara Gumbadą ir dingo už krūmokšnių. Įsižiūrėjęs pro tankias šakas išvydau jį sveikinantis su tuo pačiu Gynybos ministerijos atstovu iš vakarėlio. - Pone Kumarai, aš vakar sekiau jus nuo pat jūsų namų iki konditerijos, o jūs nė nepastebėjote, - prabilo pulkininkas Teiloras. Džyvano Kumaro kakta buvo išrasojusi prakaitu, jis nera miai dairėsi į šalis. - Oi, dovanokite. Ateityje tikrai būsiu atsargesnis. Puikiai suprantu, jog niekas neturi matyti mūsų kartu. - Na, pone Kumarai, tai savaime aišku. Bet jei ir toliau bū site toks neatsargus, kurį laiką negalėsime susitikinėti. Neuž mirškite svarbiausios taisyklės: ką reikia daryti, kad pėdsekys paklystų? -Ką? - Sumėtyti pėdsakus. Viskas labai paprasta. Kitaip tariant, niekada nevykite į susitikimo vietą tiesiu keliu: važiuokite zig zagais, keiskite mašinas, nerkite pro vienas parduotuvės duris ir išnerkite pro kitas, žodžiu, darykite viską, kad paklaidintu mėte seklius. Jeigu laikysitės šitos taisyklės, jūsų nieku gyvu nesuseks. - Gerai, pulkininke, turėsiu omenyje. Aš turiu gerų naujie nų. Pagaliau, atrodo, galėsiu perduoti jums tai, ko norėjote. Susitikime penktadienį, keturioliktą, automobilių aikštelėje už Balsons. Ji paprastai būna tuštutėlė. Aštuntą vakaro. Ga lėsite? - Sutarta. Vyrai patraukė į skirtingas puses. Aš pasileidau atgal prie Pirato. Penktadienį, keturioliktą, sėdžiu pastatęs ausis. Pulkininkas Teiloras ryte įspėja žmoną: - Rebeka, Makgilas, naujasis prekybos atašė, prašė po dar bo supažindinti su miestu, todėl užtruksiu. Vakarieniaukite be manęs.
107
- Manęs irgi nebus - ambasadoriaus žmona šįvakar pakvie tė sumesti bridžo, - atsiliepia ponia Teilor. Ehėhė - tai ponas Teiloras pučia žmonai miglą į akis. Jau čiuosi juo nusivylęs. Man pasidaro gaila ponios Teilor. Po Ramu damoklo kalavijas krito ant Rojaus: pulkininkas Tei loras užtiko jį savo miegamajame besibučiuojantį su Santi. Santi mušasi į krūtinę, kad tarp jos ir Rojaus nieko rimtesnio nėra buvę, tai esąs pirmas kartas, kai Rojus ją pabučiavo, kaž kaip iš netyčių. Tačiau visi pasiteisinimai atsimušė kaip žirniai į sieną - Santi ištiko tokia pat lemtis kaip ir kitus prasižengė lius: ji buvo tučtuojau atleista iš darbo. Tačiau bent gavo savo atlyginimą. Rojui neabejotinai bus užkurta pirtis, kad lenda prie „susmirdusių indų", ir keliones į „Vaikų pasaulį" jis kurį laiką matys kaip savo ausis. Bijodamas, kad man nenutiktų ko panašaus, nutariu bent kokią dešimtį dienų netvarkyti Megės miegamojo. Jeigu ne ši mano atsargumo priemonė, Megė gal ir nebū tų įkliuvusi. Nepraslinkus nė dviem savaitėms po istorijos su Rojumi, ant kilimėlio buvo iškviesta ji. Visažinis pulki ninkas pareiškė turįs nenuginčijamų įrodymų, kad ji slapčia savo kambaryje pešdavo dūmelį. Megė dar bandė gintis, bet pulkininkas pademonstravo pakelį cigarečių, kurį ji laikė pa slėpusi savo komodoje, ir netgi kelias pamirštas išmesti nuo rūkas. Megei „Vaikų pasaulis" irgi tapo nepasiekiamas kaip mėnulis. Nepatikėsite - po kelių mėnesių į pulkininko Teiloro rankas pakliuvo dar vienas apgavikas. Šįkart tai buvo jo žmona, ponia Rebeka Teilor. Paaiškėjo, kad ji užmezgė romaną su kažkokiu ambasados darbuotoju. - Tu susmirdusi kale! - griaudėjo pulkininkas miegamaja me. - Nudėsiu ir tave, ir tą tavo pusgalvį. Pliaukštelėjo skambus antausis, pasigirdo dūžtančios va zos pokštelėjimas. Ponia Teilor tąvakar vakarienės nepasirodė. Megė ir Rojus taip pat vengė painiotis tėvui po kojų. O man
108
kažkodėl buvo gaila ponios Teilor. Na taip, vyras suuodė jos nuodėmę, bet ji net nenutuokia apie tamsius jo paties dar belius. Man niežėjo rankos imti ir išpilti pulkininkui Teilorui ant galvos dubenį su pupomis. Kad susitikinėja su Džyvanu Kumaru nuošaliose automobilių aikštelėse. Tačiau negi pjausi šaką, ant kurios pats sėdi, be to, mane persekiojo baimė, kad visa regintis ir visa girdintis pulkininkas gali iškapstyti, kad tai aš nustūmiau Santaramą nuo laiptų. Ir dar daug tokių dalykų, kokių dar pats apie save nežinau. Teilorų namuose užvirus visai šiai košei, Džajus į savo darbą ėmė žiūrėti visai pro pirštus. Jo ir taip gana sprangūs valgiai pasidarė išvis nevalgomi. Sriubos tapo beskonės, ragu tren kė nežinia kuo, net Piratas - ir tas suko nosį nuo dubenėlio. Džajus ūžte išūžė man galvą apie tą savo garažą ir šimtą pen kiasdešimt tūkstančių. Jau buvau besirengiąs iškloti viską pul kininkui Teilorui, kai atskriejo nelaimės žinia: Adelaidėje mirė jo motina. Namuose tvyro liūdesys. Jausmai prasiveržė net paties pulkininko veide. - Mes išvykstame savaitei, - tvardydamasis balsu tarė jis Džajui. - Namus užrakinsime. Judu su Tomu galėsite pavalgyti ir lauke. Megė su Rojumi šniurkščiojo. Ponios Teilor akys buvo pa raudusios nuo ašarų. Aišku, kartu su jais verkė ir Bhagvatis. Net ir mano akys sudrėko. Visiškai negraudu buvo tik Džajui. Sukiodamasis virtuvėje jis tik kreivai šypsojosi. Nakčia Džajus įsilaužė į Teilorų namus. Aplenkdamas vai kų ir šeimininkų miegamuosius, puolė tiesiai prie pulkininko kabineto. Nutraukė elektros srovę, signalizacijos skydelyje sulietęs laidus padarė trumpąjį jungimą, nurėžė spyną motoriniu pjūklu, atitraukė metalo grotas ir išlaužė medines duris. Trečią valandą nakties mane pažadino iš Teilorų namo at sklidęs gyvuliškas riksmas. Įpuolęs į vidų išvydau išlaužtas pulkininko kabineto duris, o viduje - Džajų, daužantį galvą į sieną.
109
- Šūdžiai, gyvena kaip inkstai taukuose, o namie nė sudilu sio skatiko, - virte virdamas įtūžiu košė jis. Aš stovėjau it ištiktas stabo. Nė neabejojau, kad pulkininkui net už dešimties tūkstančių kilometrų netrukus jau viskas bus žinoma. Ir aš būsiu palaikytas nusikaltimo bendrininku. - Asile, ką tu padarei?! - suklikau aš. - Ką ir norėjau padaryti. Iš tikrųjų aš vagis, Tomai. Septyne rius metus sėdėjau Tiharo kalėjime. Galvojau, kad tas šunsnu kis Teiloras už septynių užraktų laiko savo šeimos brangenybes. Bet čia nė sudilusio skatiko. Pusė metų triūso nuėjo šuniui ant uodegos. Na, sutvarkau laidus ir dingstu. Prigriebsiu tą grotuvą ir žaidimų kompiuterį. Niekniekiai, bet paimsiu bent dėl profesinio orumo. Po to gali čia apsitvarkyti. Jei bandysi skam binti policijai, nusuksiu galvą. Džajui išsmukus pro duris, apsidairiau po kabinetą. Jame buvo pilna neregėtų prietaisų - mažulyčių kaip saulėgrąžos sė kla mikrofonų ir vyšnios didumo vaizdo kamerų. Švietė miškas įvairiaspalvių lapelių su virtinėmis skaičių ir raidžių. Gulėjo ke letas knygų - „Žvalgybos menas", „Kontržvalgybos pagrindai", „Žvalgybos pradžiamokslis", šūsnelė aplankų su užrašais „Vi siškai slaptai", „Konfidencialu", pora brėžinių - „Naujo modelio branduolinis povandeninio laivo variklis", „Povandeninio laivo schema". Vienas stalčius buvo prikimštas mažyčių vaizdo kase čių. Perskaičiau abėcėlės tvarka išrikiuotas nugarėles: Adžajus, Bhagvatis, ambasadorius, Džyvanas, Džounsas, Megė, Makgilas, Radžas, Ramešas, Rebeka, Rojus, Šanti, Stiuartas. Ir galiau siai - Tomas. Kitame stalčiuje gulėjo nedidukas vaizdo kasečių grotuvėlis. Drebančiomis rankomis įdėjau į jį kasetę su savo pavarde. Ekrane pasirodė mano kambarys. Štai aš kloju lovą, kažką rašau į savo raudonąjį dienoraštį, plepu su Ramu, miegu. Prasuku juostą į priekį, noriu įsitikinti, kad joje nėra Šantaramos. Paskui paleidžiu ponios Teilor kasetę. Štai ji sėdi ant lovos. Kažkoks vyriškis atsargiai pradaro duris, įeina į vidų ir apglėbia ją. Jo veido nematyti. Jie ilgai ir karštai bučiuojasi. Staiga pa sigirsta beldimas į duris, vyriškis atsigręžia ir pažvelgia tiesiai
110
į mane. Aš iš išgąsčio net sustingau. Tai pats ambasadorius. Skubiai ištraukiau kasetę, išjungiau grotuvą ir porą minučių sėdėjau bijodamas net pirštą pajudinti, spėliodamas, bene ir dabar pulkininko kabinete galiu būti stebimas šaltos kur nors įtaisytos kameros akies. Galiausiai lengviau atsikvėpiau. Dabar aišku, iš kur pulkininkas Teiloras taip viską žino. Jis prikaišiojo kamerų kameryčių po visus namus ir net, ko gero, ambasadą. Pulkininko darbas yra šnipinėti. Bet aš juk ne Styvas Nolanas iš „Šnipų medžiotojo". Gaunu 1500 rupijų per mėnesį, ir savo knygelėje raudonais viršeliais esu jau priskaičiavęs 43 500 rupi jų kapitalą. Man visiškai nesinorėtų, kad tie pinigai taip ir liktų popieriuje. Taip norisi gniaužti saujoje pinigų pluoštą, jausti naujų šiugždančių banknotų glotnumą. Verčiau jau laikysiu lie žuvį už dantų. Ir šypsosiuos, kai ponia ir ponas šypsosis. Paskambinu pulkininkui Teilorui į mobilųjį. - Dovanokite, kad trukdau, pone, jūsų namas apiplėštas. Džajus išsinešė grotuvą ir žaidimų kompiuterį. Ir įsilaužė į jūsų kabinetą. - Ką??? - Taip, pone. Deja. - Dabar klausyk manęs atidžiai, Tomai. Nuimk nuo durų sugadintą spyną - į vidų neik - uždėk kitą ir nieko ten neleisk. Policijai jokiu būdu neskambink. Jei ims veikti signalizacija, skydelyje surink 0007, ir ji išsijungs. Ar supratai? Aš tučtuojau išskrendu ir būsiu Delyje rytoj perpiet, o kol grįšiu, žiūrėk, kad niekas nekeltų kojos į mano kabinetą. Aišku? - Taip, pone. Pulkininkas Teiloras, net nespėjęs palaidoti mamos, parkūrė į Delį. Vos taksi sustojo prie namo, jis šoko pro dureles, šuo liais užlėkė tiesiai į savo kabinetą ir netrukus išėjo tokiu veidu, tarsi jam akmuo nuo širdies būtų nusiritęs. - Ačiū Dievui, niekas nedingo. Šaunuolis, Tomai. Žinojau, kad tavimi galima pasikliauti.
***
m
Po šių sukrėtimų gyvenimas vėl ėmė tekėti įprasta vaga. Buvo nusamdytas naujas virėjas, net sapnuose neregėjęs Tiharo ka lėjimo. Bhagvatis buvo atleistas už tai, kad be leidimo pasisko lino automobilį savo giminaičio vestuvėms. Buvo išaiškintas naujas Megės draugužis - Džeimsas - ir jam uždrausta kelti koją į namus. Buvo užkurta pirtis Rojui, sučiuptam už rankos su kvaišalais. Ponia Teilor su vyru ir toliau bendrauja lediniais balsais. Pulkininkas Teiloras veikiausiai ir toliau susitikinėja su Džyvanu Kumaru tamsiose alėjose ar nuošaliose automobilių aikštelėse. Megė ir Rojus, svetainėje žaidžiantys „Sudėk žodį", pakvietė prisidėti ir mane. Per tokius žaidimus iš jų išmokau daug nau jų žodžių, pavyzdžiui, „obuolmušas", „ūksmė", „pūzras", „au linukai", „pinavija". Megė yra tiesiog neprilygstama dėliotoja, ji visada nušluosto mums nosį - išvinguriuoja vienuolikos ar net dvylikos raidžių žodžius. Prasčiausiai sekasi man - kad ir kaip stengčiausi, prieš akis gula tik striukučiai žodeliai: „aš", „turi", „langas", „medis". Kartais kaip žabalai vištai grūdas pa siseka sujungti į žodį septynias ar aštuonias raides, bet vis tiek velkuosi gale. Galimas daiktas, Rojus kviečiasi mane tik neno rėdamas būti paskutinis. Šiandien man kliūva visiškai nelim pančios raidės. Vien B, Ž, K ir O. Žaidimas jau eina į pabaigą, Megė turi 203 taškus, Rojus 175, aš - 104. Per paskutinį ratą man teko Š, I, I, Ė, P, M, A, S, N, N. Mintyse sudėjau PIENAS negerai. Rojus prie I iš vieno Megės žodžio pridėjo J, ir mano galvoje žaibu švystelėjo naujas variantas. Priešais JI staigiai sudėliojau ŠNIPINĖ, po - MAS. Tai septyniolika taškų, be to, jie trigubinami, mat žodis sudėliotas raudonajame laukelyje, ir dar penkiasdešimt už tai, kad panaudojau visas devynias rai des. Iš viso 101 taškas. Ką, Mege? Visą dieną prasisukiojau apie telefoną. Megei turi paskam binti Džeimsas, ir ji manęs paprašė atsiliepti vos suskambus telefonui, kol dar savo kabinete nespėjo atsiliepti pulkinin-
112
kas. Galiausiai penkiolika po devynių telefonas sučirškė. Ne spėjus nuaidėti nė pirmam signalui priglaudžiau ragelį prie ausies, bet pulkininkas mane aplenkė - išgirdau jį jau tariant: „Klausau". Kitame laido gale kažkas sunkiai šnopavo. Galiausiai pro traškesį atsklido Džyvano Kumaro balsas: - Susitinkame rytoj, ketvirtadienį, aštuntą vakaro Kwality ledainėje prie Indijos vartų. Turiu tuos sprogmenis. - Gerai, - tarstelėjo pulkininkas Teiloras ir padėjo ragelį. Pulkininkas Teiloras, gniauždamas Foster's alaus skardinę, svetainėje žiūri naujausią „Šnipų medžiotojo" seriją. Šįkart Slyvas Nolanas atsidūrė lemtingoje kryžkelėje: paaiškėjo, kad jo geriausias draugas, su kuriuo mokykloje sėdėjo viename suo le, kuris buvo vyriausiasis pabrolys per jo vestuves, iš tikrųjų yra komunistų šnipas. Styvo Nolano širdį pjauna neapsakomas liūdesys. Herojus visiškai sutrikęs, nežino, ką dabar daryti. Jis apšepęs ir susivėlęs sėdi bare ir lenkia vieną stiklą po kito. Bar menas jam taria: - Aišku, pasaulis purvinas, bet jei niekas jo nekuops, visa šalis galiausiai taps viena didele kloaka. Tarsi pažadintas iš miego Styvas Nolanas staiga pašoka ir nušvilpia į komunistų šnipo namus savo raudonuoju Ferrari. - Tu geras žmogus, bet darai bloga, - taria jis savo draugui ir išsitraukia pistoletą. - Tu man draugas, bet tėvynė branges nė, - priduria ir sulig paskutiniu žodžiu jį nušauna. Kitą vakarą, apie dešimtą valandą, prie namo žviegdami padan gomis sustoja policijos džipas raudonais švyturėliais ir ambasa dos mašina. Iš džipo išlipa policijos komisaras ir inspektorius, kuris suėmė Ramu. Tarp jų - susivėlęs, apšepęs pulkininkas Teiloras. Netrukus pasirodo ir rūškanas ambasadorius. - Ką tai reiškia? - klausia jis policijos komisaro. - Kokiu pagrindu pulkininkas Teiloras Užsienio reikalų ministerijos paskelbtas persona non grata ir per keturiasdešimt aštuonias valandas privalo išvykti iš šalies?
113
- Mes turime įrodymų, jūsų ekscelencija, kad jis užsiimi nėjo su diplomato statusu nesuderinama veikla, - išpyškina komisaras. - Kuo jis kaltinamas? - Sulaikytas su įkalčiais - Gynybos ministerijos pareigūno Džyvano Kumaro perduotais slaptais dokumentais. Pulkininko Teiloro veidas pilkas kaip pelenai. Dabar jis netėškia „tie susmirdę indai meluoja net susiriesdami" ar ko nors panašaus. Tik stovi svetainės vidury nunarinęs galvą. Ambasadorius atsidūsta. - Na, per ilgus mano diplomatinio darbo metus tai bus pir mas atvejis, kai ambasados pareigūnas paskelbiamas persona nongrata. Tai nesusipratimas. Čarlzas joks šnipas. Bet jei pri valo išvykti, išvyks. Jis pasivedėją komisarą į šalį. - Pone Čopra, juk ne kartą įrodžiau savo nuoširdumą neuž miršdamas atsiųsti po dėželę kitą Black Label. Leiskite užduoti jums vieną klausimą. - Žinoma. - Tarp mūsų, iš kur jūs sužinojote apie šiandieninį Čarlzo susitikimą? Pasekėte tą Kumarą? - Įdomu, kad pranešė ne Džyvanas Kumaras. Priešingai mus užvedė ant kelio vienas iš jūsiškių. Šįryt kažkoks vyras paskambino inspektoriui Tjagiui ir pasakė, kad aštuntą vakaro prie Indijos vartų pulkininkui Teilorui bus perduota slapta in formacija. - Negali būti. Iš kur jūs žinote, kad tas vyras australas? Įsiterpė inspektorius Tjagis: - Na, pone ambasadoriau, australišką akcentą atskirsi už mylios. Vyras ištarė maždaug taip: „Labdien, vakari aštunt būk pri Indijis vart". Kas daugiau galėtų taip kalbėti, jei ne australas? Kitą dieną pulkininkas Teiloras vienas išskrido iš Delio. Ponia Teilor ir vaikai dar liko pakuoti daiktų. Aš irgi keliausiu savo
114
keliais. Išsinešdamas tris pakabukus raktams, šešerius marš kinėlius, trisdešimt Australian Geographic, kuriuos parduosiu makulatūros supirkėjui, - ir 52 000 rupijų. Naujais šiugždan čiais banknotais. Atsisveikinu su Teilorų šeimyna. Rojus vaikšto sustiklėju siomis akimis. Kai pradėjo vartoti narkotikus, jam jau visai triušiai galvoje laksto. Megė burkuoja su Džeimsu. O ponią Teilor tikrai paguos ambasadorius. Aš tai dabar trauksiu aplankyti Salimo į Mumbajų. Valio! Smitą dirstelėjo į laikrodį. Buvo jau pusė dviejų nakties. - Gal šiandien pakaks, - tariau. - Nėra kada ilsėtis, - atsiliepė ji. - Rytoj tau jau bus paskelb ti kaltinimai. Ji vėl spustelėjo nuotolinio valdymo pultelį. Dar viena reklaminė pertraukėlė. Premas Kumaras patapšnoja pirštais stalą. - Na, ponaiti Tomai, jums ilgai šypsojosi sėkmė. Bet galiu kirsti lažybų, kad į kitą klausimą neatsakysite. Teks pasinau doti kokia pagalba. Užgroja muzikėlė. Premas Kumaras atsigręžia į mane. - Penktas klausimas už penkiasdešimt tūkstančių rupijų. Iš diplomatijos. Kai valstybė paskelbia užsienio diplomatą persona non grata, tai reiškia: a) jis apdovanojamas; b) jo ka dencija pratęsiama; c) diplomatas dėkingas valstybei; d) di plomatas nepageidaujamas toje šalyje. Supratote klausimą, ponaiti Tomai? - Taip, - patvirtinu. - Puiku. Laukiame jūsų atsakymo. Primenu, kad jūs dar turite neišnaudotas dvi pagalbas. Galite paskambinti draugui arba paprašyti pašalinti du neteisingus atsakymus. Taigi? - Atsakymas „d". - Pakartokite.
115
- Sakau - atsakymas „d". Diplomatas nepageidaujamas. - Jūs bandote spėti? Neužmirškite, kad prašovęs pro šalį galite netekti savo jau laimėtų dešimties tūkstančių rupijų. Kol dar atsakymo nepateikėte, galite pasitraukti. - Aš žinau atsakymą. „D". Auditorijoje kažkas net aiktelėjo. - Jūs visiškai tuo tikras? - Taip. Sutrata būgnai. Ekrane švysteli teisingas atsakymas. - Visiškai teisingai! Penkiasdešimt tūkstančių rupijų jūsų! - šūkteli Premas Kumaras. Žiūrovai atsistoję ploja. Premas Kumaras nusibraukia nuo kaktos prakaitą. - Neįtikėtina, - garsiai pareiškia jis. - Ponaitis Tomas šįva kar tikras visažinis!
116
- Khallas. Viskas, - išskiemenuoju. - Užteks. Užsidarome. Eikite namo. - Neee. Praaašau. Dar vieną pooorciją. Tik vieną, - lankyto jas maldaudamas ištiesia stiklinę. Aš užmetu akį į laikrodį - dvidešimt penkios po vidurnak čio. Šiaip baras turėtų dirbti iki pirmos. Nepatenkintas imu Black Dog romo butelį. - Šimtas rupijų, - pareikalauju. Vyriškis iš marškinėlių kišenės išžvejoja suglamžytą šimto rupijų banknotą, ir aš, kruopščiai atseikėjęs, įpilu jam porciją gėralo. - L-l-labai ačiū, - išvograuja jis, išmaukia romą ir griūna ant stalo. Dūžta paleistas iš rankų stiklas, parvirsta ir išsilieja sodos vandens butelis, iš apversto dubenėlio išbyra mėtų salotos. O vyriškis jau knarkia kaip užmuštas. Dabar man teks ne tik sutvarkyti visą šį jovalą, bet ir iškviesti taksi, nuvesdinti, įsodinti klientą ir išsiųsti namo. Ir nors man pakako proto iš anksto paprašyti užmokesčio, arbatpinigius jau matysiu kaip savo ausis. Aišku, aš pats dėl to kaltas. Jau aiškiai buvo matyti, kad jis tuoj tuoj trūks. Bet aš pamaniau, kad dar vieną stiklą turėtų atlaikyti. Ir kaip visada apsirikau. Štai jau du mėnesiai dirbu „Pas Džimį", bet dar neišmokau tiksliai nustatyti, kiek kas gali išgerti. Nors šiaip esu susidaręs
117
savą gėrėjų klasifikaciją. Jos viršuje - „arkliai", kuriems net ir po aštuonių stiklų nesipina liežuvis. Kiek žemiau „asilai", vos po dviejų trijų maukų pratrūkstantys bliauti ir vapalioti arba susigraudinantys ir ašarojantys. Po to - „šunys", kurie juo daugiau plempia, juo labiau veliasi į ginčus ar muštynes. Kai kurie pradeda varvinti seilę vos pažvelgę į Rouzę. Dar žemiau „meškos", prisiplempiantys ir užmiegantys. Pačioje apačioje „kiaulės", visada galiausiai pradedantys ožius lupti. Aišku, ri bos tarp šių grupių nėra neperžengiamos - teko matyti lanky tojų, kurie, pradėję kaip „arkliai", baigia kaip „kiaulės". Arba „šunų", virtusių „meškomis". Laimė, šis lankytojas „meška", o ne „kiaulė". Atsikratęs paskutinio girtuoklio, žvilgteliu į sieninį laikrodį. Jau pirma. Rouzei su tėvu išvykus į Goa atostogų, aš kasdien parsirandu į savo pašiūrėlę Dharavyje jau gerokai po vidur nakčio. Pats prisiprašiau. Jeigu nebūčiau šeimininkui pasakęs, kad moku maišyti kokteilius ir seikėti viskį, kad žinau, kas yra Campari ir Bloody Mary, išvykus Alfredui, nebūtų reikėję jo pa vaduoti. Baras ir restoranas „Pas Džimį", įsikūręs Kolaboje - pa geltusios nuotraukos ant sienų, veidrodžiai už baro, tvirti mediniai stalai ir kėdės, - garsėja geriausiais patiekalais vi same pietų Mumbajuje. Kadangi ir kainos nėra didelės, čia užsuka pati margiausią publika, todėl dažnai gali pamatyti prie baro drauge gurkšnojančius kokį išsičiustijusį viršinin ką ir paprastą darbininką. Seimininkas mums liepia nuolatos šnekinti baro klientus, nes žmogus, jausdamasis ne vienas, daugiau išgers. Rouzės tėvas, Alfredas D'Souza, jau kretantis senolis, yra nepamainomas nuolatinių klientų pašnekovas ir smakso su jais ištisas valandas, klausydamasis nesibaigiančių bėdojimų ir didindamas sąskaitas. Rouzė, irgi jau gerai per pratusi savo vaidmenį, apsivilkusi palaidinę gilia iškirpte ir apsitempusi prigludusį sijoną, sukiojasi prie baro: retkarčiais vis pasilenkia ir švystelėdama savo grožybėmis kaitina galvas lankytojams, kad šie užsisakytų ne pigaus indiško, o užsie-
118
nietiško viskio. Žinoma, kartais dėl tokio maivymosi, klientui palaikius ją pigia mergše, kyla nesusipratimų, ir tada jau pri valau įsikišti aš. Ponui Alfredui D'Souzai rodosi, kad tarp Rouzės ir manęs kažkas bręsta, todėl kai sukiojuos kur šalia jos, nenuleidžia nuo manęs akių. Bet iš tikrųjų - nieko panašaus. Rouzė tikra gėlelė, nedidukė, krūtinga. Ji pakreipusi galvą kartais man valiūkiškai mirkteli, bet mano širdis apsunkusi kaip akmuo prisiminimais apie Nitą. Gydytojai Agroje teigė, kad ji pasveiks mažiausia po keturių mėnesių. Sijamas man tikrai daugiau neleis su ja pasi matyti. Aš ir grįžau į Mumbajų, tikėdamasis atsikratyti tarsi šešėliai lydinčių Agros atsiminimų. Tačiau čia manęs irgi tykojo praeitis. Kad ir kur žengčiau, prie kiekvieno kampo šmėkščio jo ir ji: Santarama, puolęs astronomas, aktorė Nylima Kumari, Salimas. Bet aš buvau apsisprendęs daugiau nesusitikti su Salimu. Norėjau, kad jis būtų kuo toliau nuo mano vingiuoto gyvenimo ir nerealių svajonių. Gyvenu Mumbajaus pakraštyje - Dharavyje, it silkių statinė žmonių prisigrūdusioje dešimties žingsnių ilgio ir pločio pašiū rėje be langų ir ventiliacijos, uždengtoje gofruoto metalo lakš tais, pašėlusiai tirtančiais, kai virš galvų pradunda traukinys. Čia nėra nei vandentiekio, nei išvietės. Tai būstas pagal mano išgales. Ir ne tik mano, tokių kaip aš Dharavyje - milijonas, susigrūdęs trikampėje dviejų šimtų hektarų ploto pelkėtoje dy kroje už miesto. Čia žmonės gyvena kaip šunys ir krenta kaip musės. Beturčiai iš visų šalies pakraščių grumdosi alkūnėmis dėl vietos po saule šiame didžiausiame Azijos lūšnyne. Kasdie nės rietenos - dėl pėdos žemės ar kibiro vandens - kartais bai giasi tragiškai. Dharavio gyventojai suplaukė čia iš didžiausių šalies užkampių - Biharo, Utar Pradešo, Tamil Nadu ir Gudžarato valstijų. Jie atvyksta į auksu žėrintį Mumbajų, širdies gilu moje tikėdamiesi praturtėti ir gyventi kaip žmonės. Tačiau tos auksinės svajonės visiems greit virsta slegiančia kasdienybės švino našta. Taip nutiko ir man.
119
Įžengdamas į Dharavį jautrumą palieki prie vartų. Delio berniukų internate mes buvome žeminami, bet Dharavyje at siverianti skurdo jūros panorama atima iš gyvenimo bet kokį džiaugsmą ir visiškai atbukina. Virš kanalizacijos griovių zyzia debesys uodų. Dvokiančiose išvietėse apšiktomis grindimis knibždėte knibžda žiurkių, ir kai pritupi virš skylės, iš baimės, kad ten tuoj ims ir išners žiurkės snukis, net pamiršti smar vę. Prie kiekvieno kampo riogso krūvos smirdančių šiukšlių, kuriose besirausiantieji dar sugeba surasti ko nors naudingo. Kartais, kad galėtum prasibrauti ankšta gatvele, tenka net įtraukti pilvą. Bet Dharavio vargetoms tai yra namai. Tarp dangoraižių, šaunančių į dangų, ir įvairiaspalvėmis re klamomis tviskančių prekybos centrų Dharavis juoduoja pačia me miesto centre kaip koks nelemtas navikas. Miestas nenori jo nei matyti, nei girdėti, lūšnynas paskelbtas už įstatymo ribų, jo pašiūrės - neteisėti statiniai, kurie bet kada gali būti nu griauti. Tačiau skurdžiams, besigrumiantiems dėl išlikimo, visa tai nė motais, todėl jie gyvena neteisėtai pastatytose pašiūrėse, neteisėtai prisijungę vartoja elektrą, žiūri kabelinę televiziją, neteisėtai geria vandentiekio vandenį. Jie triūsia pogrindinėse Dharavio gamyklėlėse ir krautuvėlėse ir netgi keliauja netei sėtai - be bilieto, - užšokę ant traukinių, kurių linijos kerta lūšnyną, laiptelių. Nors miestas ir užmerkė akis, kad nematytų vis didėjančio Dharavio skaudulio, nuo to jis neišnyko. Taigi kasdien keliauju iš Dharavio į barą „Pas Džimį". Mano darbo pranašumas tas, kad į jį reikia prisistatyti tik apie vidu dienį. Tačiau tai neatsveria vargo iki išnaktų patarnauti šūkau jantiems įkaušėliams ir klausytis jų gailių pasakojimų. Per tą laiką įsitikinau, kad viskis yra neprilygstamas žmogaus matas. Nesvarbu, kas esi, reklamos agentūros galva ar paišinas lieji kas: jei nemoki gerti, esi paprasčiausias girtuoklis. Kai tapau Šantaramos nuopuolio liudytoju, maniau, kad niekada negalėsiu net pažvelgti į girtą žmogų. Bet „Pas Dži mį" buvo vienintelė vieta, kur gavau darbo. Guodžiausi, kad
120
viskio kvapas bent jau malonesnis už bendros išvietės dvoką prie mano pašiūrės, o klausytis girtuoklių pasakojimų ne taip sunku kaip klaikių Dharavio lūšnyno istorijų apie išžaginimus, ligas ir mirtį. Taigi apsimesdavau susidomėjęs ir imdavau ati tarti: „Hmmm", „Taip", „Tikrai?", „Oho!" - klojantiems istorijas apie neištikimas žmonas, niekšus viršininkus, o kartu pasiūly davau dar vieną porciją kepto viščiuko ar dubenėlį sūdytų anakardžių. Ir kasdien laukdavau atsakymo, ar patekau į žaidimą „Kas laimės milijardą". Bet veltui. Mintyse jau ėmiau susitaikyti su pralaimėjimu, su tuo, kad tikslas, dėl kurio atvykau į Mumbajų, nepasiekiamas, kad aukščiau bambos neiššoksiu. Tačiau ausyse tada nuaidėdavo mylimos Nitos verksmas, Nylimos Kumari atodūsiai - ir širdis vėl karščiau sutvaksėdavo. Žūtbūt turiu patekti į tą žaidimą. O kol kas laukiu ir klausausi girtuokliškų istorijų. Įdomių ir ne. Juokingų ir liūdnų. O viena buvo tiesiog neįtikėtina. Buvo jau po vidurnakčio, bet vienas klientas prie baro vis dar rymojo. Jį atvežęs limuzinas su vairuotoju laukė prie durų. Vy ras pasirodė čia dešimtą vakaro ir dabar jau lenkė penktą sti klą. Limuzino vairuotojas snūduriavo, veikiausiai iš patirties žinodamas, kad jo viršininkas pasirodys dar negreit. Klientas iš pažiūros tik neseniai buvo įkopęs į ketvirtą dešimtį, apsi taisęs ištaigingu tamsiu kostiumu, pasirišęs šilkinį kaklaraištį, lakuotais batais. - O, brolau brolau, - kartojo jis, vis siurbtelėdamas Black Label ir užkąsdamas šami kebabu. Seimininkas spragtelėjo man pirštais. - Tomai, eik prie jo ir paklausk dėl to brolio. Nejau nematai, kad žmogų kamuoja sielvartas? - Bet... Šeimininke, juk jau po vidurnakčio. Aš pavėluosiu į pusės pirmos traukinį. - Neatsikalbinėk, arba tuoj išmalsiu marmūzę, - suurzgė jis. - Drožk, pašnekink. Pasiūlyk to viensalyklio škotiško, kur atvežė vakar. Matei, jis su limuzinu.
121
Dėbtelėjau į šeimininką skriaudžiamo pirmaklasio žvilgs niu ir nenoromis pasukau atgal prie baro. Pasislinkau arčiau lankytojo. - O, brolau, ar tu man atleisi, - suaimanavo jis ir ėmėsi kebabo. Pagal mano klasifikaciją aiškus „asilas", bet dar ne blogosios stadijos, susivertęs kelis stiklus, liežuvis atsirišęs. - Kas atsitiko jūsų broliui, pone? - pasiteiravau. Vyras kilstelėjo galvą ir prisimerkęs pažvelgė į mane. - Ką? Nori, kad dar draskyčiau savo žaizdą? - mestelėjo jis. - Išsipasakokite, pone, gal jums palengvės. - Ne. Net viskis nepadeda. - Jūsų valia, pone. Jei nenorite, apie brolį neklausiu. Bet gal galiu paklausti, kas atsitiko jums? - Ar tu žinai, kas aš? - Ne, pone. - Aš Prakasas Rao. Surjos gamyklos - didžiausio Indijos sagų gamintojo - direktorius. - Sagų? -Aha. Na, sagos marškiniams, kelnėms, paltams, suknelėms, palaidinėms. Visokiausios sagos. Iš įvairiausių medžiagų. Dau giausia iš poliesterio gumų, bet darome ir iš audinio, plastiko, odos, netgi iš kupranugario kaulo, kriauklių ar medžio. Turbūt matei laikraščiuose mūsų reklamą: „Didžiausias sagų pasirinki mas. Surjos gamykla. Įvairiausios sagos Jums". Net neabejoju, kad ir tavo marškiniai susegti mano gamintomis sagomis. - O kuo vardu jūsų brolis? - Brolis? Arvindas Rao. O, brolau. O, Arvindai, - vėl pradėjo aimanuoti jis. - Kas atsitiko Arvindui? Jis dirbo kartu? - Jis buvo Surjos gamyklos savininkas, kol aš ją perėmiau. - Kodėl ją perėmėte? Štai, siūlyčiau šito škotiško. Viensalyklis, užsakėme tiesiai iš Škotijos. - Gerai. O, kaip kvepia. Prisimenu, medaus mėnesio bu vau išvykęs į Mauricijų, Port Luisą, ten pirmą kartą paragavau viensalyklio.
122
- Pasakojote, kad perėmėte gamyklą. - A, taip. Kitos išeities nebuvo - jis išprotėjo. - Išprotėjo? Kaip? Prašom anakardžių. - Tai ilga istorija. Pasitelkiau žodžius iš Rouzės repertuaro. - Dar ne rytas. Butelis pilnas. Drąsiai galite pasakoti. - Galiu tavimi pasitikėti? - paklausė jis, žvelgdamas į mane sustiklėjusiomis akimis. - Be abejo, - patvirtinau plačiai nusišypsodamas. - Gerai, tada klausykis. Aš girtas, pats matai. O girtas ne meluos. Ar ne? - Taip. - Taigi, bičiuli, mano brolis Arvindas buvo verslininkas iš prigimties. Jis sukūrė Surjos gamyklą iš nieko. Mūsų šeima prekiavo karoliais Haiderabado turguje. Na, žinai, prie Čarminaro vartų. Atkakliai tarsi skruzdelė vilkdamas po šapelį, jis sukūrė tą gamyklą, kuri dabar liko man. - Bet jūs tikriausiai taip pat prisidėjote? - Kad ne. Aš, palyginti su juo, tikras nevykėlis. Nesugebė jau net įstoti į aukštąją. Jis tik kaip brolį įdarbino mane savo gamyklos pardavimo skyriuje. Stengiausi kaip įmanydamas ir ilgainiui įgavau brolio pasitikėjimą. Galiausiai jis paskyrė mane tarptautinio pardavimo skyriaus viršininku ir pasiuntė į mūsų atstovybę Niujorke. - Į Niujorką? Oho! Čia tai bent! - Taip, atvykęs į Niujorką pasijutau kaip sapne. Bet ir plu šėti turėjau pasiraitojęs rankoves: nuolatinės kelionės, susiti kimai su platintojais, sutarčių sudarymas, prekių pristatymas. Dūzgiau kaip bitė nuo ryto iki vakaro. - Aišku. 0 toliau? Luktelėkit, tuoj atnešiu dar porciją šami kebabų. - Ačiū tau, bičiuli. Niujorke aš susipažinau su Ziuli. - Džulė? - Jos vardas buvo Erzuli de Ronserė - bet visi ją vadindavo Žiuli. Ugnis, ne moteris - bangomis krentantys ilgi varno juo-
123
durno plaukai, prisirpusios it vyšnios lūpos, vapsvos liemuo. Ji dirbo valytoja verslo centre, kur nuomojomės patalpas. Buvo nelegaliai atvykusi iš Haičio. Ar žinai, kur Haitis? - Ne, neteko girdėti. - Tai tokia nedidelė šalis Karibų jūroje, prie Meksikos. - Aišku. Taigi susipažinote su ja. - Na, prasilenkdami pasisveikindavome, ir tiek. Tačiau vie ną dieną užgriuvusi imigracijos kontrolė išsiaiškino, kad ji ne turi žaliosios kortos. Žiuli puolė maldauti manęs įregistruoti ją kaip savo darbuotoją, kad galėtų likti Valstijose. Nežinau, kas man užėjo, - per savo gerą širdį laidavau už ją. Ji man atsilygi no šiluma, pagarba ir dieviškais meilės malonumais. Patikėk. Aš girtas, pats matai. O girtas nemeluos. Ar ne? - Žinoma. Gal dar stiklą? Šitas škotiškas viensalyklis neblo gas, ar ne? - Ačiū, bičiuli. Tu tikrai geras žmogus. Ne toks kaip Žiuli. Žinai, ji iš tikrųjų tik žaidė manimi. Pasinaudojo tuo, kad buvau vienišas žmogus dideliame mieste. Na, trumpai tariant, galiausiai viskas baigėsi vestuvėmis. - Ir išvykote medaus mėnesio į Port Luisą? - Aha. Bet grįžus iš povestuvinės kelionės pamažu ėmė atsiskleisti ir kita, tamsioji Žiuli pusė, kurios iki tol nema čiau. Pirmą kartą apsilankęs pas ją jau po vestuvių, nustebau išvydęs pilną butą neregėtų daiktų: čia stovėjo žvynais ir ka roliukais aplipdyti romo buteliai, gulėjo ištisa krūvą keistų lėlių, įvairiausių formų ir spalvų akmenų, kryžių, barškalų ir net iš gyvatės odos susiūtas pergamentas. Žiuli taip pat laikė juodą nuolatos šnypščiantį ir pasišiaušusį katiną, kurį šaukė Kupriumi. Kad nepažįstu tikrosios Žiuli, pirmą kartą supratau, kai mus Bronkse užpuolė plėšikas ir ėmė mosikuoti peiliu. Laimė, nenudūrė, tik kone kiaurai persmeigė ranką. Žiuli pasakė, kad į ligoninę nevažiuosime, užbarstė ant žaiz dos žolelių, sukalbėjo kažkokius žodžius, ir po kelių dienų žaizda užsitraukė - neliko nė žymės. Tada ji prisipažino esan ti vudu žynė.
124
- Kas tas vudu? - Jau verčiau nežinoti, drauguži. Vudu yra haitiečių tikėji mas. Jie šlovina tokias dvasias - loas - ir mano, kad visatoje viskas su viskuo susiję. Todėl jei pasikeičia viena, keičiasi ir kita. Nėra nieko atsitiktinio, nieko neįmanomo. Vudu žyniai moka daryti stebuklus, pavyzdžiui, prikelti žmogų iš numi rusiųjų. - Negali būti. - Aš nejuokauju. Tokie prikelti numirėliai vadinami zom biais. Aš girtas, pats matai. O girtas nemeluos. Ar ne? - Žinoma. Man pasidarė taip įdomu, kas bus toliau, kad visai pamiršau jam piršti viskį ir anakardžius. - Žiuli į mano gyvenimą įsiveržė viesulu. Iki tol buvusi paprasta valytoja, ji užsigeidė patekti tarp visuomenės grie tinėlės. Tarsi pamiršusi, kad ištekėjo ne už turtuolio pramoni ninko, o tik už jo brolio. Jai buvo vis negana. Ji norėjo daugiau pinigų. Tų, kurie priklausė ne man, o mano broliui, gamyklai. Galiausiai ėmiau po truputį nuvaginėti. Pradėjau nuo mažmo žių - pateikdavau suklastotus taksi čekius. Bet, kaip sakoma, apetitas atsiranda bevalgant. Po to nuslėpdavau mokesčius nuo klientų pervestų pinigų. Palikdavau sau po sutarties pasi rašymo pervestą avansą. Kol ilgainiui nusuktų pinigų sumelė suapvalėjo iki pusės milijono, ir brolis, gyvenantis Mumbajuje, tai pastebėjo. - Viešpatie! Ir tada? - Na, gali įsivaizduoti. Brolis įsiuto. Jeigu būtų panorėjęs ir pranešęs policijai, būčiau sėdęs. Bet... Kaip sakoma, kraujas ne vanduo. Aš maldavau atleisti, ir jis pasigailėjo. Aišku, atšau kė mane iš Amerikos, perkėlė į nedidelį Haiderabado skyrių ir pareikalavo per dvidešimt metų grąžinti bent pusę pasisavin tos sumos išskaičiuojant man iš atlyginimo. Aš su džiaugsmu sutikau, kad tik nereikėtų sėsti į kalėjimą. Užtat Žiuli siuto. „Vyras tu ar ne vyras? - kurstė ji mane. - Juk tau priklauso pusė gamyklos, nesileisk stumdomas." Ji diena dienon kartojo
125
tą patį, kol man galop irgi pradėjo rodytis, kad brolis pasielgė nesąžiningai ir mane išnaudoja. Vieną dieną Arvindas atvyko patikrinti Haiderabado skyriaus ir, vėl aptikęs nedidelį trūku mą, neteko kantrybės. Visų darbuotojų akivaizdoje išplūdo mane, tėškė, kad esu visiškas nevykėlis, ir pagrasino nušalinti nuo pareigų. Aš jaučiausi sutryptas į purvą, kumščiai niežė jo imti ir vožti jam į akį. Kai papasakojau apie tą pirtį Žiuli, ji net pamėlo iš įtūžio. „Na, pats prisiprašė, - iškošė ji. - Atkeršijam?" - „Reikėtų", - atsakiau vis dar negalėdamas nuryti nuoskaudos. „Gerai, tada atnešk man sagą iš neskalbtų brolio marškinių ir jo plauką." - „Iš kur man gauti tą plauką?" - pa klausiau. „Pasuk galvą", - atsakė Žiuli. -„Ei, įpilk man dar". Aš paskubomis šliūkštelėjau jam viskio. - Kaip gavote brolio plauką ir marškinių sagą? - Visai paprastai. Atėjęs pas jį į svečius likau nakvoti ir išplė šiau sagą iš padėtų skalbti marškinių, paskui susiradau kirpėją ir sumokėjau, kad kitą kartą, kai brolis kirpsis, paliktų man jo plaukų kuokštą. Sumelavau, kad nunešiu kaip auką dievui Venkatešvarai į Tirupatį. Taigi nepraslinkus nė mėnesiui daviau Žiuli sagą ir plaukų. Ir sulaikęs kvapą žiūrėjau, ką ji darys. Žiuli paėmė skudurinę lėlę, vyro pavidalo, išmargintą keistomis juodomis linijomis, prisiuvo sagą jai prie krūtinės, o ant galvos priklijavo kuokštą plaukų. Tada papjovė gaidį, išleido jo kraują į dubenį ir panar dino į jį lėlės galvą. Ištraukusi nusinešė į savo kambarį ir ėmė kalbėti įvairiausius užkeikimus, mesdama ant lėlės visokiau sias žoleles ir šaknis. Galiausiai paėmusi juodą smeigtuką tarė: „Gerai. Aš įkvėpiau jai tavo brolio dvasią. Ką padarysi lėlei šiuo juodu smeigtuku, tą pajus ir tavo brolis Mumbajuje. Na, jeigu aš dursiu smeigtuku lėlei į galvą - tavo broliui nuo skausmo ims plyšti galva. Įbesiu į sagos skylę - jam ims skaudėti širdį. Nagi, imk." Aš nepatikėjau jos žodžiais. Paėmęs lėlę juokais su grūdau smeigtuką į baltos sagos skylę. Nepraslinkus nė dviem valandoms iš Mumbajaus gavome žinią, kad Arvindą ištiko ne didelis infarktas, ir jis išgabentas į ligoninę.
126
- Negali būti! - šūktelėjau. - Gali įsivaizduoti, koks man buvo šokas. Ne dėl to, kad Arvindą ištiko širdies smūgis, o kad Ziuli iš tikrųjų moka burti. Taip du mėnesius slapčia smaginausi su ta lėle. Išliejau visą susikaupusią pagiežą. Dusau iš pasitenkinimo kankin damas jį. Nusiveždavau lėlę į Mumbajų ir badydamas sagą jai ant krūtinės stebėdavau, kaip jis parkritęs ant žemės raitosi iš skausmo. Galiausiai ėmiau nešiotis lėlę ne tik į jo namus. Turėjau pasikišęs ją po skvernu ir penkių žvaigždučių viešbu tyje, kur vyko Arvindo susitikimas su japonų verslininkais. Įsitaisiau nuošaliau, prie stalo kampo. Brolis dėstė: „Taip, ponas Harada, mes planuojame atidaryti Japonijoje savo fi lialą, bet Japonijos sagų bendrovė kaip įmanydama stengia si mums kliudyti. Be to..." Sulig tais žodžiais dūriau juodu smeigtuku lėlei į galvą. „Aaaaaaaa!" - nebaigęs sakinio staiga sukliko brolis ir griebėsi rankomis už galvos. Klientai pasi šalino nelaukdami vakarienės pabaigos. Atsigabenau lėlę ir į giminaičio vestuves Bangalore, kur buvome pakviesti abu su broliu. Palaukęs, kol Arvindas prieis pasveikinti jaunųjų, dū riau juoduoju smeigtuku. „Telaimina jus Dieeeeeeee!" - sustūgo jis ir parkrito ant žemės nustėrusių svečių akivaizdoje. Tą vakarą ne vienas priėjęs reiškė man užuojautą, kad brolis pamažu einąs iš proto. Lėlė buvo su manimi ir teikiant broliui apdovanojimą kaip geriausiam metų verslininkui. Arvindas, laikydamas rankose žėrinčią krištolo skulptūrėlę, pradėjo sakyti kalbą: „Bičiuliai, man didelė garbė laikyti rankose šį apdovanojimą. Visada laikiausi taisyklės, kad tik sunkus dar bas ir aaaaaaaaa!" Skulptūrėlė išsprūdo jam iš rankų ir paži ro tūkstančiais šukelių. Arvindas kreipėsi į gydytoją, šie jam padarė magnetinio rezonanso tyrimą, bet galvoje jokių paki timų neaptiko. Gydytojas pasiūlė jam apsilankyti pas psichi atrą. Galiausiai lėlę atsinešiau į metinį akcininkų susirinkimą ir atsisėdau paskutinėje eilėje. Arvindas skaitė finansinę ataskaitą. „Gerbiamieji akcininkai, džiugu jums pranešti, kad įmonės rodikliai per pastarąjį ketvirtį padidėjo, aaaaaaaaaa!"
127
Kilo sąmyšis, persigandę akcininkai ėmė reikalauti tučtuo jau nušalinti išprotėjusį generalinį direktorių. Po savaitės jis buvo priverstas atsistatydinti. Naujuoju generaliniu tapau aš, o brolis buvo išvežtas į psichiatrijos ligoninę. Ten jis išgulėjo dvejus metus. Aš per tą laiką tiesiog paskendau piniguose. Pagaliau išsipildė Ziuli svajonė. Iš Port o Prenso ji pasikvietė gyventi į Mumbajų savo motiną ir brolį. Bet kai pagaliau tu rėjau visus blizgučius, kurių troškau, susimąsčiau apie savo gyvenimą ir tai, kokiais keliais susikroviau turtą. Ir tada su sipažinau su Džjotsna. - Kas ji tokia? - Šiaip ji mano naujoji sekretorė, tačiau iš tikrųjų man reiškia kur kas daugiau. Džjotsna yra mano sielos draugė. Mus sieja tiek daug dalykų, kitaip nei su Ziuli. Svetimšalė... Džjotsna visiškai kitokia. Būtent ji atvėrė man akis, koks niekšas buvau savo vy resniajam broliui. Nutariau pasiimti Arvindą iš ligoninės. - Parsivežėte jį namo? - Ne. Šaukštai jau buvo po pietų. Ten, psichiatrinėje, su mano broliu buvo elgiamasi kaip su mėsos gabalu, jis gydytas elektrošoku. Prieš dvi savaites jis pasimirė. - Pasimirė? - Taip. Vargšas mano brolis mirė, - sušniurkščioja jis. - Vis kas, nebegyvas. Jis suspaudė galvą rankomis. - Per mane. Jo šniurkščiojimas pažadino mane iš susimąstymo. Ponas Rao iš „asilo" jau buvo bevirstąs „šunimi". - Išvilksiu tą kalę Ziuli į dienos šviesą. Išmesiu iš savo namų tą jos storą motiną ir veltėdį brolį. Nusuksiu sprandą tam vel nio katinui ir pačią išspirsiu iš Mumbajaus. Tegu dvesia Haity je. Cha! - Bet kaip? Jo akys sužioravo. - Tu mano draugas, o aš girtas. O girtas niekada nemeluos. Klausyk, aš jau aptariau viską su advokatu ir paruošiau skyry-
128
bų prašymą. Jei Žiuli sutiks geruoju, puiku, jei ne, tegu žinosi, aš turiu ir atsarginį variantą. Štai. Jis iš kelnių kišenės išsitraukė mažą, delne telpantį revolve rį. Blizganti rankena lygut lygutėlė, be jokių numerių. - Šituo mažuliu ištaškysiu jai smegenis. Ir vesiu Džjotsną. Aš girtas, pats matai. O girtas nemeluos, aaaaaaaaaaaaaa!!! staiga nežmonišku balsu subliuvo jis, susigriebė už širdies ir žnektelėjo ant stalo. Viensalyklio butelis išsiliejo, ant žemės pažiro anakardžiai. Ir vėl arbatpinigius matysiu kaip savo ausis. Po pusvalandžio mirguliuodamas raudonais švyturėliais atšvilpia policijos džipas. Prisistato greitoji, gydytojas bal tu chalatu paskelbia diagnozę: Prekašas Rao mirė ištiktas širdies smūgio. Pareigūnai patikrina velionio kišenes: išsi pūtusi nuo banknotų piniginė, gražuolės indės nuotrauka, pluoštas popierių, kurių viršuje stambiomis raidėmis šviečia SKYRYBOS. Pistoleto pareigūnai neranda. Kam mirusiajam ginklas? Smitą kilsteli antakį. - Pasakėlės. - Nesakau nei „taip", nei „ne". Tik papasakojau tai, ką pats girdėjau iš Prekašo Rao. - Negi tu tiki tokiais dalykais? - Na, gyvenimas kartais pralenkia bet kokią fantaziją. - Nė už ką nepatikėsiu, kad Rao mirė todėl, jog kažkas su badė vudu lėlę. Gal tu pats viską išsigalvojai? - Nori - tikėk, nori - netikėk, bet kaip tu paaiškinsi, iš kur aš žinojau atsakymą į kitą viktorinos klausimą? Smitą spusteli pultelį. Premas Kumaras pabarbena pirštais į stalą. - Taigi, ponios ir ponai, šeštas klausimas už šimtą tūkstan čių. Neišvengiamas visų žaidimų klausimėlis. Taip, jūs atspė-
129
jote - šalių sostinės. Ponaiti Tomai, ar daug žinote pasaulio sostinių? Na, Indijos tai jau neabejotinai? Auditorija sukrizena. Jų galva, padavėjas gali ir to nežinoti. - Naujasis Delis. - Puiku. Jungtinių Amerikos Valstijų? - Niujorkas. Premas Kumaras skaniai nusijuokia. - Ne, neteisingai. O, pavyzdžiui, Prancūzijos? - Nežinau. - Japonijos? - Nežinau. - Gal galite pasakyti, kas yra Italijos sostinė? -Ne. - Na, atrodo, kad ieškant atsakymo į kitą klausimą jums ti krai teks pasinaudoti viena iš dviejų pagalbų. Taigi šeštas klau simas už šimtą tūkstančių: kas yra Papua Naujosios Gvinėjos sostinė? Variantai: a) Port Luisas; b) Port o Prensas; c) Port Moresbis; d) Port Adelaidė. Pasigirsta kupina įtampos muzikėlė. - Ar jums bent girdėti šie miestų pavadinimai, ponaiti Tomai? - Žinau, kurie variantai neteisingi. - Tikrai? - nepatikliai mesteli Premas Kumaras. Auditorijoje nuvilnija prislopintas šnabždesys. - Taip. Tai ne Port o Prensas, jis yra Haičio sostinė, ir ne Port Luisas - Mauricijaus sostinė. Taip pat ir ne Port Adelaidė, nes Adelaidė Australijoje. Lieka „c" - Port Moresbis. - Oho. Jūs visiškai tuo tikras? - Visiškai. Sutrata būgnai. Ekrane švysteli teisingas atsakymas. - Kaip pirštu į akį! Tai Port Moresbis. Šimtas tūkstančių jūsų. Sveikinu, jūs jau, kaip sakoma, lakhpati! - sududena Pre mas Kumaras. Auditorija visa kaip vienas žmogus pašokusi ant kojų, ploja ir šaukia. Vedėjas nusišluosto nuo kaktos prakaitą. 130
- Na, šiandien studijoje dedasi tikri stebuklai. Smitą nusikvatoja. - Ne stebuklai, o vudu, išminčiau, - šūkteli ji Premui Kurna mi į ekraną. Staiga jos žvilgsnis užkliūva už kilimo, ji pasilenkusi pakelia mažą sagutę ir dirsteli į mano marškinius. Nuleidžiu akis - ti krai, trečia saga ištrūkus. - Imk. Sagas reikia saugoti, - taria ji.
131
Pahargandžo traukinių stotis Naujajame Delyje ūžia tarsi bičių avilys. Pilkos platformos nutviekstos ryškių fluorescen cinių lempų. Lokomotyvai tarsi įsiutę buliai pūkščia dūmus, protarpiais vis subaubdami sirenomis. Įdomu - kur jūs ieškotumėte manęs šioje žmonių jūroje? Veikiausiai tarp būrio benamių vaikų, susirietusių ir snau džiančių ar gulinčių sustingusiomis atmerktomis akimis tie siog ant žemės. Turbūt pagalvotumėte, kad aš galėčiau būti ir tas paauglys, įkyriai peršantis visiems stoties tualete pri pildytus butelius, esą tai tyras Himalajų šaltinio mineralinis vanduo. Arba spėtumėte, kad drauge su būriu kitų murzinų ir apdriskusių šlavėjų slenku perono pakraščiu mosuodamas ilga šluota ir braukdamas purvą ant bėgių. Gal dairytumėtės manęs tarp visur su sunkiais nešuliais ant galvų šmirinėjančių raudonai apsitaisiusių nešikų. Tačiau aš nei gatvės prekeivis, nei nešikas, nei šlavėjas. Šiandien aš kaip tikras keleivis vykstu - kupė! - į Mumbajų. Vilkiu krakmolytus baltus marškinius, Levi džinsus - taip, Levi, - įsigytus tibetiečių turguje. Ir žingsniuoju sau prie penktos platformos, kur laukia į Mumbajų vykstantis Pašimo ekspresas. Salia manęs su rusvu lagaminu ant galvos pūš kuoja nešikas. Mano pasamdytas nešikas su mano lagaminu. Jame keletas drabužių, pora senų žaislų, šūsnis Australian Geographic žurnalų ir elektroninis žaidimas Salimui. Prisi klausęs pasakojimų apie traukiniuose siaučiančius plėšikus, slapčiomis įberiančius į arbatą migdomųjų ir po to dingstan-
132
čius su visais tavo daiktais, savo lobį, pas Teilorus uždirbtą atlygį - voką su penkiasdešimčia naujų šlamančių tūkstančio rupijų banknotų, - laikiau pačioje slapčiausioje vietoje, savo trumpikėse. Du tūkstančius atidėjau kelionės išlaidoms: įsi gijau naujų drabužių, bilietą, nupirkau dovaną Salimui, dar reikės sumokėti nešikui, pavalgyti. Užmetęs akį į likusius pi nigus marškinių kišenėje, sumetu, kad dar pakaks rikšai nuo Bandros geležinkelio stoties iki Salimo daugiabučio Ghatkopare. Salimas turės išsižioti iš nuostabos, išvydęs mane atbil dant ne vietos traukiniu, o su rikša. O kai pamatys žaidimą, apskritai neteks žado. Penktame perone spūstis didesnė nei centriniame turguje. Gatvės prekeiviai be paliovos plyšoja it kokie piketuotojai prie Vyriausybės. Keleiviai grūdasi prie vietų rezervavimo švieslentės ir ištiesę kaklus, tarsi studentai prie egzaminų sąrašų, karš tligiškai ieško savo pavardžių. Manąją geležinkelio tarnautojai tiesiog apvertė aukštyn kojomis: T. M. Rama. Apsidžiaugiu iš vydęs, kad gavau žemutinį S7 vagono trečios kupė gultą. Vagonas beveik pačiame ilgo sąstato gale. Mums jį pasiekus nešikas jau sunkiai šnopuoja, visas apsipylęs prakaitu. Įsitai sau ant savo gulto prie pat kupė durų, atsargiai pakišu po juo lagaminą ir duodu nešikui dvidešimtinę. Jis puola reikalauti daugiau, šaukdamas, kad jam tekę kulniuoti nuo stoties iki pat sąstato galo, ir aš ištiesiu dar dvi rupijas priedo. Galiausiai šiaip ne taip atsikratęs nešiko, apsidairau aplinkui. Kupė iš viso buvo šeši gultai. Vienas man virš galvos, du prie kitos sienos ir dar du iš šonų. Priešais mane ant apatinio gulto buvo įsitaisiusi šeima su dviem vaikais: mano amžiaus berniu ku ir kiek vyresne mergaite. Tėvas - pusamžis verslininkas iš Marvario su tradicine liemene ir juoda kepuraite, vešlių antakių, plonyčių, it anglimi brūkštelėtų, ūsiukų, rūstaus veido. Ža liu sariu ir geltona palaidine apsitaisiusi jo žmona, panašaus amžiaus ir tokia pat niauri, įtariai spitrijo į mane. Laibas ir ištį sęs berniukas žvelgė draugiškai, tačiau mano žvilgsnį prirakino prie lango sėdinti mergaitė. Grakšti kaip stirna, skaisčiaveidė,
133
pasipuošusi žydru sijonu, susisupusi į chunni, didelėmis aki mis, paryškintomis stibiu, sodriomis it prisirpusios vyšnios lūpomis. Aš žiūrėjau kaip pakerėtas, negalėdamas atitraukti žvilgsnio, skęste skęsdamas jos akių gelmėje. Staiga tarsi iš sal daus svaigulio mane pažadino kūdikio verksmas. Pasukęs galvą į tą pusę išvydau ant gretimo gulto moterį, laikančią ant rankų vos kelių mėnesių berniuką. Ji buvo dar visai jauna, pajuodu si iš nuovargio, susiglamžiusiu raudonu sariu. Atrodo, kelia vo viena. Moteris pabandė nuraminti kūdikį čiulptuku, bet jis nesiliovė bliovęs. Galiausiai jaunoji mama kilstelėjo palaidinę ir davė jam krūtį. Prisižindęs iki soties kūdikis nurimo ir supa mas palaimingai užmigo. Prieš akis švystelėjus pritvinkusios standžios rudos krūties apvalumui, man net išdžiūvo burna, bet pastebėjęs į mane įsmeigtą marvariečio verslininko žvilgs nį nukreipiau akis į šalį. Kupė pasirodęs palydovas pasiūlė mums arbatos. Aš vie nintelis užsisakau. Jis į apmūsojusį puodelį šliūkštelėjo man skystos kaip vanduo arbatos, atsiduodančios dumblu. Po to į kupė įkišo galvą laikraščių pardavėjas. Verslininkas nusipirko Times of India. Jo sūnus - Archie komiksus. Aš iš savo aky se tirpstančių kelionės išteklių paprašiau naujausio Starburst numerio. Galiausiai traukinys ūktelėjo ir vėluodamas pusantros va landos pajudėjo. Dirstelėjau į savo laikrodį, nors stoties lai krodis, kuriame švietė skaičiai 18:30, kabojo man tiesiai prieš akis. Krestelėjau riešą slapčia vildamasis, kad visi, ypač mergai tė, pastebės naujutėlaitį Kasio elektroninį laikrodį, japonišką, rodantį savaitės dienas ir datą, Palikos turguje atsiėjusį man krūvą pinigų - du šimtus rupijų. Tėvas sėdėjo įnikęs į laikraštį, sūnus palinko prie komiksų. Motina ėmėsi dėlioti ant stalelio šeimos vakarienę. Jaunoji mama, laikanti kūdikį ant rankų, jau snaudė kartu su juo. Aš apsimečiau skaitantis žurnalą apie žvaigždes. Atsiverčiau jį per pačią įkliją viduryje, kur apsitempęs maudymosi kostiumėliu visu gražumu puikuojasi naujai iškeptas sekso simbolis - Pu-
134
narna Singh. Bet man dabar jos grožybės nėmaž nerūpėjo. Aš vogčiomis vis šaudžiau akimis į mergaitę, kuri svajingai žvelgė į miesto panoramą, skrendančią už traukinio lango. Ji į mane net nežvilgtelėjo. Aštuntą vakaro pasirodė kontrolierius juoda liemene ir paprašė mūsų bilietų. Demonstratyviai išsitraukiau savąjį, o vyriškis nė neužmetęs į jį akies čakštelėjo komposteriu ir grą žino. Kontrolieriui išėjus motina atidarė stačiakampes kartono dėžutes su valgiais. Traškūs paplotėliai, keptos bulvės, aitrio sios paprikos ir desertas. Nosį ėmė kutenti pasklidęs naminių spurgų ir saldėsių aromatas. Aš irgi jau buvau gerokai praalkęs, bet padavėjas kol kas nesirodė. Gailėjausi, kad stotyje nenusi pirkau ko nors užkąsti kelionėje. Marvariečių šeima užgulė maistą. Tėvas triauškino paplo tėlį po paplotėlio. Motina kirto keptas bulves, užsikąsdama sultingu aitriuoju pipiru. Berniukas abiem rankomis, net pasišliurpdamas įdarą, šveitė minkštas spurgas. Tik mergaitė valgė pamažu, neskubėdama. Patylomis apsilaižiau lūpas. Berniukas pasiūlė man keletą paplotėlių, bet aš mandagiai atsisakiau. Ne kartą teko girdėti pasakojimų, kaip plėšikai, apsimetę kelei viais, pavaišina savo kaimynus migdomaisiais įdarytu valgiu ir po to apšvarina. Iš berniuko, įnikusio į komiksus, to lengvai galėtum tikėtis. Aišku, jeigu mane būtų pavaišinusi mergaitė, gal ir būčiau - tikrai būčiau - paėmęs. Pavakarieniavę brolis su seserimi ėmė žaisti „Monopolį", o jų tėvai tuo tarpu susėdę leidosi aptarinėti muilo operų siuže tų vingius, kažkokio nekilnojamojo turto pirkimą ir būsimas atostogas Goa. Tuo tarpu aš slapčia patapšnojau savo naujutėlaičių šiugž dančių banknotų pluoštelį, tūnantį už trumpikių gumos, ir pajutau, kaip nuo jų sklindanti maloni šiluma užliejo krūtinę. Alkis išgaravo, tarsi kas ranka jį būtų nuėmęs. Stebėdamas šią tipišką Indijos šeimą jau nebesijaučiau prašalaitis kaip anksčiau. Jau esu ne tas žiūrovas, iš tamsios salės žvelgiantis į tolimą sceną, o visavertis veikėjas, galintis
135
kalbėtis kaip lygus su lygiu. Aš irgi dabar galiu sau leisti žiūrė ti muilo operas, žaisti Nintendo ir savaitgaliais lankytis „Vaikų pasaulyje". Kelionė visada atveria naujų galimybių, naują gyvenimą. Atvykęs kitur jau esi kitoks, nei buvai ten, iš kur išvykai. Pake liui gali nutikti aibė dalykų: tu gali susirasti naujų draugų arba sutikti senus priešus, pasigauti diarėją suvalgęs pasenusių vir tinių arba cholerą atsigėręs nešvaraus vandens. Ir, reikia pasa kyti, netgi gali įsimylėti. Sėdint traukinio Nr. 2926A S7 vagono trečioje kupė su penkiasdešimčia tūkstančių rupijų, iš jaudulio sukosi galva, karščiau plakė širdis įsivaizduojant, kad tarp ma nęs ir gražiosios pakeleivės žydra suknele gali įsiplieksti meilė. Ne tokia, be atsako ir veikiau įsivaizduojama, kaip tada, kai sakomės mylį kokią žvaigždę, o tikra, konkreti, karšta meilė. Meilė, ne pasibaigianti graudžiomis ašaromis sumirkusia pa galve, o pražystanti ir suvešinti dviejų žmonių sąjunga - vedy bomis. Vaikais. Ir atostogomis Goa. Tie penkiasdešimt tūkstančių rodėsi man kaip viso pasaulio pinigai, su kuriais galiu viską. Aš sėdėjau apsalęs nuo galvoje besisukančių svajų, net nekrustelėdamas, bijodamas pabusti iš savo sapno atmerktomis akimis. Po kurio laiko broliui ir seseriai pabodo „Monopolis". Ber niukas prisėdo prie manęs, įsišnekėjome. Pasakė, kad jo var das Akšajus, sesers - Mynakši. Jie iš Delio, vyksta į Mumbajų į dėdės vestuves. Akšajus papasakojo turįs Playstation 2 ir labai mėgstąs kompiuterinius žaidimus. Pasiteiravo, ar žiūriu MTV, ar naršau po internetą, ir paminėjo keletą pornografinių pusla pių. Aš mestelėjau, kad moku angliškai, skaitau Australian Ge ographic, žaidžiu „Sudėk žodį" ir turiu septynias drauges, trys iš jų užsienietės. Dar pridūriau turįs Playstation 3, Pentium 5 kompiuterį ir kad tiesiog neišlendu iš interneto. Kad vykstu į Mumbajų pas savo geriausią draugą Salimą, o iš Bandros gele žinkelio stoties važiuosiu į Ghatkoparą taksi. Turėjau numanyti, kad šešiolikmečiui taip lengvai akių neapdumsi. 136
- Cha! Iš karto matyti, kad nieko nežinai apie kompiuterius. Playstation 3 dar apskritai nėra. Apsimelavai visas, - išrėžė jis. Na, šito man jau buvo per daug. - Ką apsimelavau? Aš čia, su savimi, turiu penkiasdešimt tūkstančių. Tiek turbūt net nesi matęs vienoje vietoje. Akšajus netikėjo. Jis pareikalavo: „Na, tai parodyk tuos savo pinigus", - ir aš neatlaikiau pagundos priblokšti jį. Nusigręžęs kyštelėjau ranką į kelnes iš ištraukiau drėgnoką šlapimu atsi duodantį voką. Atsargiai ištraukiau iš jo pluoštą šiugždančių banknotų, pergalingai pamosavau jais vaikinui po nosimi, sku biai įdėjau atgal ir vėl paslėpiau voką, kur buvo. Būtumėt jūs matę, kaip Akšajus išpūtė akis. Tai buvo mano triumfo valanda. Pirmąkart turėjau šį tą apčiuopiamesnio nei tik lakios svajonės. Ir pirmąkart mačiau kito akyse pagarbą. Po šio įvykio supratau vieną labai svarbų dalyką: iš tikrųjų tavo žodžiai svarūs tik tau pačiam. Kitiems juos padaro svarbius tik pinigai. Aš vėl pasijutau kišenėje turįs ne penkiasdešimt tūks tančių, o viso pasaulio pinigus, už kuriuos galiu viską. Jau dešimta valanda vakaro, kupė keleiviai ima ruoštis gulti. Akšajaus motina, iš žalio kelioninio krepšio išsitraukusi lininę patalynę, pakloja šeimai. Moteris su kūdikiu miega ant greti mo gulto be pagalvės ir paklodės. Aš patalynės neturiu, be to, miego dar nenoriu, todėl atsisėdu prie lango, atstatäu veidą gaiviam vėjeliui ir stebiu, kaip traukinys dunda per tamsą. Priešais ant apatinio gulto įsitaiso Akšajaus motina, virš jos Mynakši. Tėvas atsigula virš manęs, o Akšajus - ant viršutinio gulto šalimais, virš jaunosios mamos. Tėvas užmiega vos atsigulęs - jau girdėti jo knarkimas. Mo tina nusigręžia į sieną ir užsitraukia paklodę iki pat akių. Aš ištempęs kaklą dar žvilgteliu į Mynakši pusę, bet matyti tik jos plaštaka su auksine apyranke. Staiga ji atsisėda ir pasilenkusi į priekį nusispiria batelius. Per petį permesta skraistė smukteli, ir žydros suknelės iškirptėje suboluoja krūtų apvalumai. Man nugara nubėga saldus šiurpuliukas. Veikiausiai pagavusi mano
137
žvilgsnį, ji skubiai pasitaiso skraistę ir meta man priekaištingą žvilgsnį. Netrukus ir aš jau nugrimztu į miegus. Sapnavau, kaip moku už milijonus dalykų, įskaitant raudoną Ferrari ir išpirką už gražuolę sužadėtinę žydra suknele - vis iš tų pačių penkias dešimties tūkstančių rupijų. Pabundu nuo baksnojimo į pilvą. Pramerkęs akis išvystu, kad kažkoks juodbruvas ūsuočius žadina mane niuksindamas me diniu pagaliuku. Kitoje jo rankoje žvilga pistoletas. - Apiplėšimas, - praneša jis ramutėliai, tokiu balsu, tarsi sakytų: „Šiandien gražus oras." Vyras ilgaplaukis, tvarkingai apsirengęs: balti marškiniai, juodos kelnės. Dar visai jaunuolis, labiau panašus ne į plėši ką, o kokį lovelasą ar studentą. Bet ką gali žinoti, kaip atrodo tie plėšikai, iki šiol apiplėšimų teko matyti tik kine. Jis kalba toliau: - Dabar lėtai nulipkite nuo viršutinių gultų. Jeigu elgsitės protingai, viskas bus gerai. Nebandykit bėgti - kompanionas saugo duris. Nesišakokite - ir po dešimties minučių būsite laisvi. Akšajus, Mynakši ir jų tėvas, išversti iš lovų kaip ir aš, ap simiegoję nulipa žemyn ir sutupia ant apatinių gultų. Kai tave kas netikėtai užklumpa, ne iš karto ir susigaudai, kas dedasi. Greta manęs sėdi Akšajus ir jo tėvas, priešais - Mynakši, mo tina ir moteris su kūdikiu. Prižadintas kūdikis pradeda zirzti. Jaunoji mama puola jį čiūčiuoti, bet vaikas kuo toliau, tuo la biau įsismagina. - Duok jam papą, - suurzgia plėšikas. Išsigandusi moteris greitai kilsteli palaidinę ir netyčia ati dengia ne vieną, o abi krūtis. Ūsuočius išsišiepęs gąsdindamas kyšteli ranką prie laisvosios. Riktelėjusi iš išgąsčio moteris sku biai ją paslepia. Nekviestasis mūsų svečias nusikvatoja. Manęs šįkart jaudulys neima. Į tave nukreiptas pistoleto vamzdis daro kur kas didesnį įspūdį nei nuogos krūtys.
138
Galiausiai įvedęs tvarką mūsų gretose, plėšikas imasi reika lo. Jis kairėje rankoje laiko atkišęs rudą šiurkščios medžiagos maišą, dešinėje - pistoletą. - Gerai, dabar vyrai deda į maišą savo pinigines, laikrodžius ir pinigus iš kišenių, moterys - rankines, apyrankes ir auksines grandinėles. Kas bandys priešintis, nudėsiu vietoje. Mynakši motina ir jaunoji mama, išgirdusios šiuos žodžius, vienu balsu suaimanuoja. Iš kito vagono galo mūsų ausis pa siekia aimanos. Ten tokias pat instrukcijas savo aukoms turbūt išdėstė ūsuočiaus kompanionas. Plėšikas atkišęs maišą ima sukti ratą, pradėjęs nuo jauno sios mamos. Drebančiomis rankomis ji paima savo rankinę ir atidėjusi čiulptuką su pieno buteliuku įmeta į maišą. Akimirką netekęs krūties kūdikis vėl pradeda verkšlenti. Mynakši nustė rusi. Ji nusimauna auksinę apyrankę, ištiesia ranką, bet plėši kas, ūmai numetęs maišą, sugriebia ją už riešo. - Saulyte, tu kur kas gražesnė už tą auksą, - mesteli jis. My nakši bergždžiai bando išsivaduoti iš jo geležinių gniaužtų. Ūsuočius paleidęs riešą griebia už suknelės, Mynakši lošteli atgal, suknelė plyšta perpus ir suboluoja liemenėlė. Mes sua kmenėję stebime visą šią sceną. Mynakši tėvui to jau per daug. - Tu šunsnuki! - rikteli jis ir užsimoja smogti plėšikui, ta čiau šis vikriai tarsi katė išsilenkia, paleidžia iš nagų Mynakši suknelę ir tvoja tėvui pistoleto rankena. Verslininko kakta akimirksniu apsipila kraujais. Mynakši motina ima klykti. - Užsičiaupk, - suurzgia ūsuočius, - arba tuoj visus iššaudysiu kaip šunis. Mes visi nuščiūvame. Man gerklėje kažkoks kamuolys kopia vis aukščiau, aukščiau, smaugia, rankos pasidaro šaltos kaip varlės. Aplink girdėti tik sunkus kvėpavimas. Mynakši tyliai kūkčioja. Jos motina paklusniai įmeta į krepšį savo apyrankes ir rankinę, tėvas virpančiais pirštais atiduoda laikrodį ir pini ginę. Akšajus klausia, ar įmesti ir komiksus. Plėšikas tiesiog pasiunta.
139
- Komikas, - sušnypščia jis ir skelia vaikinui antausį. Akšajus suunkščia iš skausmo ir užsidengia delnu degantį skruostą. Mane ši scena kažkodėl pralinksmina, tarsi koks juo kingas intarpas siaubo filme, kad žiūrovai galėtų kiek atsipūsti. Plėšikas grįžteli į mane ir suurzgia: - O tu ko čia vaipaisi? Dėk, ką turi. Ištraukiu iš marškinių kišenės iš dviejų tūkstančių likusius banknotus ir smulkiuosius, pasilikdamas tik laimingąją vienos rupijos monetą, ir metu į maišą. Man jau besisegant laikrodį, ūsuočius užmeta į jį akį ir tarsteli: - Padirbtas. Gali pasilikti. Patenkintas iš mūsų išžvejotu laimikiu, jis jau gręžiasi eiti, bet Akšajus šūkteli: - Ei, dar ne viskas. Toliau jaučiausi tarsi sulėtintam kine. Plėšikas atsigręžė. Akšajus parodė į mane ir tarė: - Jis turi penkiasdešimt tūkstančių! Akšajus pasakė tai pusbalsiu, tačiau mano ausyse šie žodžiai nudundėjo griaustiniu. Plėšikas suraukęs antakius dirstelėjo į Akšajų. - Ir vėl pokštauji? - Nee, - sulemeno Akšajus. - Kaip dievą myliu. Ūsuočius pasilenkęs dirstelėjo po mano gultu. - Tame rusvame lagamine? - Ne, jo apatiniuose, voke, - išsišiepdamas išpyškino Akšajus. - Ak šit kaip! - šūktelėjo plėšikas. Aš visas tirtėjau kaip epušės lapas, sunku net pasakyti - iš baimės ar iš pykčio. Plėšikas žengė artyn. - Tai atiduosi gražiuoju ar teks tave prieš visus išrengti? iškošė. - Ne! Tai mano pinigai! - riktelėjau ir instinktyviai, tarsi futbolininkas sienelėje mušant baudos smūgį, prisidengiau ranka tarpkojį. - Uždirbau kruvinu prakaitu. Nė už ką neati duosiu. Ilgaplaukis šiurkščiai nusikvatojo.
140
- Artistas! Juk plėšikai ir atima kitų žmonių kruvinu pra kaitu uždirbtus pinigus. Užteks plepėti, duokš voką arba tuoj pats numausiu tau kelnes, - jis pamosikavo man po nosimi pis toleto vamzdžiu. Kas beliko daryti? Lėtai įkišau ranką į kelnes ir ištraukiau sumirkusį prakaitu, gėdingai trenkiantį šlapimu voką. Plėšikas griebė jį man iš rankos, praskleidė ir net švilptelėjo iš nuosta bos, išvydęs viduje pūpsant pluoštą naujutėlaičių tūkstančio rupijų banknotų. - Iš kur traukei tuos pinigus? - paklausė jis. - Tikriausiai nu džiovei. Bet koks skirtumas, - pridūrė ir švystelėjo į savo mai šą. - Dabar kad man nė krebžt, kol aplankysiu jūsų kaimynus. Aš stovėjau be žado, tarsi košmariškam sapne stebėdamas, kaip iš manęs išplėšiamos ir drauge su apyrankėmis ir piniginė mis pradingsta maiše visos taip ilgai austos svajonės. Plėšikas nėrė kitos kupė link, bet niekas iš mūsų nedrįso patraukti avarinio stabdžio rankenos. Tarsi prikalti likome sė dėti savo vietose. Ilgaplaukis vėl pasirodė po kokių dešimties minučių, užsimetęs užrištą maišą ant pečių ir vis dar laikyda mas atkištą pistoletą. - Tvarkelė, - tarstelėjo jis ir nusimetęs pakilnojo maišą mums prieš akis, demonstruodamas, koks sunkus. Dirstelėjo į mane ir piktdžiugiškai išsiviepė. Po to įsmeigė akis į Mynakši. Ji tūnojo prisidengusi krūtinę skraiste, bet pro plonytį permatomą audinį buvo matyti boluojanti liemenėlė. Ilgaplaukis apsilaižė. Jo bendras šūktelėjo: - Aš baigiau, o tu? - Taip, - atsiliepė mūsiškis plėšikas. Traukinys staiga ėmė lėtinti greitį. - Dingstam! - dar riktelėjo iššokdamas pro duris bendras. - Tuojau. Gaudyk maišą. Ilgaplaukis sviedė maišą - su mano svajonėmis - į tamsą ir jau buvo bešokąs pavymui, tačiau staiga apsigalvojo ir grįžo į kupė. 141
- Na, dar bučinukas atsisveikinimui, greitai, - mosikuoda mas pistoletu mestelėjo jis Mynakši. Mynakši susigūžė iš siaubo. - Nenori? Na, tada bent nusiimk skraistę, noriu pažiūrėti tavo papyčius, - paliepė jis. Abiem rankomis laikydamas atkištą pistoletą jis suurzgė: - Daugiau nekartosiu. Greitai rengiesi arba ištaškysiu sme genis prieš atsisveikindamas. Mynakši tėvas užsimerkia. Motina apalpsta. Kūkčiodama ir raudodama Mynakši ima nusivynioti skrais tę, dengiančią jos krūtis, slepiamas tik baltos liemenėlės. Aš to tarsi nematau - regiu aukštą ir grakščią moterį palai dais plaukais. Besiplaikstantys ilgi juodi plaukai užkrinta ant veido, neleisdami jo įžiūrėti. Moteris vilki baltu plonyčiu sariu, kuris plazda ir plakasi vėjyje tarsi burė. Rankose ji laiko kūdikį. Staiga pasirodo ilgaplaukis juodbruvas vyras juodomis kelnė mis ir baltais marškiniais ir atkišęs pistoletą išsišiepia. - Praskleisk savo sarį, - suurzgia jis. Moteris pratrūksta raudoti. Plyksi žaibai. Sūkuriais kyla dulkės. Guotais lekia vėjo nešami lapai. Vaikelis ūmai pašoka nuo moters rankų, puola tą vyrą, įsikabina jam nagais į veidą. Ilgaplaukis subaubęs iš skausmo vargais negalais atplėšia nuo savęs vaikelį, tačiau šis tučtuojau vėl įsikerta. Vyrui blaškantis ir ritinėjantis ant žemės su mažutėliu, akėjančiu jam veidą, mo teris be paliovos rauda. Sugriebęs pistoletą ilgaplaukis prikiša vaikeliui prie veido, bet šis su jėga, kokios niekada nebūtum tikėjęsis iš tų mažyčių pirštelių, sučiumpa ir apgręžia vamzdį. Juodu vėl pradeda imtis ir ritinėtis ant žemės, vamzdis grę žiojasi tai į vieną, tai į kitą. Vyrui galiausiai pavyksta išplėšti ginklą, jis uždeda pirštą ant gaiduko, pistoletas įsiremia vaike liui tiesiai į širdį. Tačiau ilgaplaukiui jau bespaudžiant gaiduką mažylis paskutinę akimirką suskumba nukreipti vamzdį nuo savęs užpuolikui į krūtinę. Drioksteli kurtinantis trenksmas, ir vyro kūnas tarsi nuo galingo sprogimo bloškiasi atgal. Ant baltų marškinių prasimuša kraujas.
142
- Dieve švenčiausias! - tarsi kažkur iš toli ataidi Akšajaus šūksnis. Plėšikas tyso ant grindų prie pat durų, mano rankoje pisto letas, iš vamzdžio į viršų rangosi plonytis dūmelis. Traukinys pradeda didinti greitį. Aš stoviu vis dar nelabai susigaudydamas, kaip viskas įvyko. Žinoma, jeigu tavo rankoje rūkstantis pistoletas, o po kojų - negyvėlis, esmė aiški. Plėšiko marškiniai permir kę krauju, dėmė juosta ir vis plečiasi. Iš tikrųjų viskas kiek kitaip nei kine, kur pataikius kulkai tučtuojau suraudonuoja nedidelis kraujo lopinėlis, ir lieka tokio pat dydžio, kol kūną galiausiai išgabena greitoji. Iš tiesų kraujas tik pataikius kul kai neištrykšta, jis teka pamažu. Iš pradžių pasirodo nedidelis raudonas taškelis, ne didesnis už smeigtuko galvutę, po kurio laiko jis tampa monetos dydžio, vėliau išsiplečia sulig lėkštele, po to lėkšte ir toliau nenumaldomai didėja tarsi nesustabdo ma srovė. Rodos, tuoj ims ir užlies visą kupė, man pradeda trūkti oro... - Ei, atsipeikėk! - mane tarsi pažadina šūksnis. Tai Akšajaus tėvas sugriebęs smarkiai purto už peties. Pasijuntu besėdįs ant savo gulto, apstotas būrio žmonių. Po šūvio kone visas vagonas sulėkė pažiūrėti, kas čia dedasi. Vyrai, moterys ir vaikai vienas per kitą ištiesę kaklus spokso į negyvą plėšiką, tysantį ant grindų kruvinais marškiniais, į praskeltą tėvo kaktą, į išblyškusią jaunąją mamą, kurios krūties ir toliau nė akimirkos nepaliauja žindęs kūdikis, į brolį, kuris važiuoda mas traukiniu daugiau tikrai neskaitys komiksų, į paklaikusią iš siaubo seserį, kurią nuo šiol veikiausiai visą gyvenimą it še šėlis lydės baimė. Gelsvos kupė lempos šviesa, rodos, tokia ryški, kad net norisi užsimerkti. Aš mirksėdamas žvelgiu į rankoje karantį pistoletą. Nedidukas, žvilgantis, patogia juoda rankena. Ant jo iškaltas užrašas COLT ir abipus užrašo pavaizduotas šuo liuojantis arklys. Atvertęs kita puse, ant vamzdžio perskaitau LENGVASIS. Jis man atrodo toks sunkus... Ant rankenos ma-
143
tyti ir jau gerokai apsitrynusios raidės, skaičiai. Vargais nega lais įskaitau Conn USA ir DR 24691. Mynakši vogčiomis vis šaudo į mane akimis. Jai dabar aš tarsi kokia kino žvaigždė, ji mane dievina. Jeigu šią akimirką paprašyčiau jos rankos, nedvejodama sutiktų. Kupina meilės gimdytų man vaikus. Netgi ir be tų penkiasdešimt tūkstančių. Bet aš į ją net nežiūriu, dabar man ne tai galvoje. Sėdžiu ne pajėgdamas atplėšti akių nuo pistoleto savo rankoje ir negyvo plėšiko veido. Jis galėjo mirti šimtais būdų. Galėjo būti nušautas vidury turgaus per policijos reidą. Papjautas konkuruojančios gaujos kokioje užkandinėje siurbčiodamas arbatą. Iškeliauti į anapus ligoninėje nuo choleros, vėžio arba AIDS. Tačiau jo gyvenimo siūlą nutraukė mano paleista kulka. Kelionės atveria tau naujų galimybių, naują pasaulį. Bet kul kos skylė širdyje padeda tašką. Viskas. Žemiškosios kelionės baigtos. Negyvėlio laukia vienas vienintelis dalykas - laidotu vių laužas. Priešingai nei manęs. Man dar teks su daug kuo susitikti, visų pirma - su policija. Dar didelis klausimas, kuo ji mane palaikys. Didvyriu, apgynusiu merginos garbę ir apvaliu siu pasaulį nuo užkietėjusio nusikaltėlio, ar šaltakrauju žudiku, kuris nė nesvyruodamas nupylė žmogų? Galvoje žaibu švysteli pulkininko Teiloro žodžiai: „Sumėtyti pėdsakus". Daugiau ne galiu gaišti nė sekundės. Traukiniui artėjant prie kitos stoties, kur manęs jau nea bejotinai lūkuriuoja būrys policininkų, su pistoletu rankoje strykteliu iš vagono, perlekiu per bėgius į kitą peroną ir įšoku į jau pajudėjusį traukinį. Į vidų nelipu, lieku stovėti ant laip telių. Traukiniui dundant per arkinį tiltą, sviedžiu pistoletą į tamsius upės vandenis, o pasiekęs stotį vėl peršoku į kitą trau kinį. Taip ir dundu visą naktį iš stoties į stotį, liuoksėdamas iš traukinio į traukinį. Pro mano akis skrieja miestų kontūrai, aš jau nesusigaudau, kur šiaurė, o kur pietūs, net nežinau, kokiu traukiniu riedu, tik šokinėju nuo vieno ant kito. Į Mumbajų vykti negaliu, nes
144
Akšajus veikiausiai papasakos policijai apie Salimą ir jie manęs jau lauks Ghatkopare. Verčiau nelipti ir kokioje suklypusioje nuošalioje stotelėje, nes tikrai atkreipsiu į save dėmesį. Laukiu, kol pasitaikys didesnė stotis, kur galėčiau tučtuojau įsimaišyti į minią. Devintą ryto traukinys sustoja šurmuliuojančiame, žmo nių prisigrūdusiame perone. Aš perdrėkstais marškiniais, purvinais, suodinais džinsais ir su savo padirbtu elektroniniu laikrodžiu liuokteliu ant žemės. Čia galėsiu kurį laiką ramiai užsiglausti. Perono gale kabo didelė geltona lenta su storomis juodomis raidėmis išvedžiotu miesto pavadinimu: AGRA. 169 metrai virš jūros lygio. Smitą ranka užsidengia burną. - Dieve mano, - sušnabžda ji. - Visą laiką taip ir gyvenai graužiamas kaltės, kad nužudei žmogų? - Du žmones, ne vieną. Juk jau pasakojau, kaip nustūmiau nuo laiptų Santaramą, - tariau. - Tačiau ta žmogžudystė traukinyje buvo nelaimingas atsi tikimas, savigyna. Reikia visų pirma išsiaiškinti, ar tokia byla apskritai buvo pradėta. Vargu ar keleiviai būtų liudiję prieš tave, juk tu juos išgelbėjai. Beje, ar vėliau dar susitikai su ta Mynakši? - Ne. Įjunkite viktoriną. Studijoje vėl gęsta šviesos. Premas Kumaras atsisuka į mane. - Na, štai ir pasiekėme septintą klausimą už du šimtus tūks tančių. Pasiruošęs? - Taip, - patvirtinau. - Taigi septintas klausimas. Kas yra revolverio išradėjas? Variantai: a) Semiuelis Koltas; b) Briusas Brauningas; c) Denas Kesonas; d) Džeimsas Revolveris. Užtirliliuoja įtempto laukimo muzikėlė. Aš susimąstau. - Ar nors viena pavardė jums girdėta? - pasiteirauja Premas.
145
- Galbūt viena. - Gal pašalinti du neteisingus atsakymus? Ar bandysite spėti? - Gal bandysiu spėti. - Gerai pagalvokite. Jei nepataikysite, prarasite savo jau lai mėtus šimtą tūkstančių. - Lošti - tai lošti. - Gerai. Koks galutinis jūsų atsakymas? - M
Koltas.
- Esate tikras? - Taip. Sutrata būgnai. Ekrane sužimba teisingas atsakymas. - Jūs visiškai teisus! 1835 metais revolverį išrado Semiuelis Koltas. Du šimtai tūkstančių - jūsų! Aš netikiu savo ausimis. Ne tik atgavau savo penkiasdešimt tūkstančių, dar laimėjau triskart tiek. Ir turiu būti dėkingas juodbruvam plėšikui, kurio net vardo nežinau. Auditorijoje nuaidi nuostabos ir pasigėrėjimo šūksniai. Pa sigirsta užsklandos melodija, tačiau mano ausyse ataidi tik monotoniškas traukinių, riedančių tarp Delio, Mumbajaus ir Akros, dundėjimas. Premas Kumaras ūmai nusliuogia nuo krėslo, prišokęs su griebia ir pakrato suglebusią mano dešinę. Kai tave kas netikė tai užklumpa, ne iš karto ir susigaudai, kas dedasi.
146
Oro pavojaus sirena pratrūksta kaukti kiekvieną vakarą lygiai pusę devynių, priversdama tarsi skruzdėlyną subruzti visus mūsų daugiabučio gyventojus, ir šie puola vykdyti visą praėjusią savaitę laukiant karo veiksmų pradžios per garsia kalbius kartotų nurodymų: „Išjunkite šviesas, ištraukite iš elektros lizdų jungiklius, užsukite dujas, užrakinkite duris ir išsirikiavę į eilę po vieną tvarkingai leiskitės į bunkerį." Bunkeris - didelė, blankiai apšviesta stačiakampė salė įrengtas po mokykla. Ant grindų patiesta išblukusi ir purvina kiliminė danga, vieninteliai baldai - pora išklerusių kėdžių ir senas geležinis stalas, ant kurio stovi trisdešimt dviejų centi metrų įstrižainės televizorius. Viduje karšta, trošku ir baisoka, bet viskas mūsų pačių saugumui, todėl niekas dėl to nesiskun džia. Nors ir sklando gandai, kad turtuolių rajono bunkeris aprūpintas septyniasdešimt dviejų centimetrų įstrižainės tele vizoriumi, minkštomis pagalvėlėmis ir oro kondicionieriumi. Žmonės įsitaiso aplink televizorių, rodantį žinias. Apsidai rau aplinkui. Susirinkęs beveik visas daugiabutis: Gokchalai, Nenai, Bapatai, Vaglis, Kulkarnis, Damlė, Sirkė, Barvė... Ne matyti tik mūsų komendanto Ramakrišnos. Tikriausiai sukasi kaip voverė skaičiuodamas mokesčių kvitus, keisdamas perde gusias lemputes, taisydamas prakiurusius vamzdžius ir iškli busius turėklus. Iš pradžių pralekia virtinė reklamų. Mūsų kovą remia „Tėvy nės" dantų pasta ir arbata „Šypsena". Paskui ekrane pasirodo ministras pirmininkas ir kupinu ryžto balsu mums praneša,
147
kad Indijos karinės pajėgos nenumaldomai žygiuoja į priekį ir kad visiška priešo kapituliacija yra tik dienų klausimas. „Mes kovosime iki galutinės pergalės, - iškilmingai pareiškia jis. Padarysime galą terorizmui. Alkiui ir skurdui." Ir paragina dos niai aukoti Kareivių paramos fondui. Kai ministras pirmininkas baigia savo prakalbą, jį keičia jauna aktorė ir išlavintu dramatišku balsu pakartoja tą patį. Moterys žvelgia į ją išpūtusios akis ir šnabždasi. „Kokia jauna ir kokia gražutė." - „Įdomu, jos saris šilko ar šifono?" - „Kaip jos oda išlieka tokia lygi?" - „Kažin, kokį muilą ji naudoja?" „Atrodo tarsi iš pieno plaukusi." Tuo tarpu vyrai kunkuliuoja pykčiu. „Gana tie šunsnukiai jau ėdė mums gyvenimą. Pakaks! Šįkart sutrinsime Pakistaną į miltus." Prabyla ponas Vaglis, pripažintas tarp mūsų namo gyven tojų karo ekspertas. Jis dėsto universitete, ir name nerasi mokytesnio žmogaus už jį. „Pakistanas turi raketas ir atominę bombą, - aiškina ponas Vaglis. - Mes šitame bunkeryje slepia mės tam, kad apsisaugotume nuo radiacijos. Bet nuo atominės bombos slėpkis nesislėpęs. Ją numetus, akimirksniu išgaruos vanduo. Oras virs liepsnos jūra. Sprogimo blyksnis nustelbs saulę. Į padanges iškils milžiniškas debesis, panašus į grybą. Ir mums visiems - galas", - liūdnai užbaigia jis. Tačiau kai tau dvylika ir dar nesi susidūręs su karu akis į akį, mirtis atrodo kažkokia tolima ir nereali. Todėl mes su Putulu, Salimu ir Dhajanešu, apgulę televizorių, blizgančiomis iš jaudulio ir susižavėjimo akimis sekame reportažus iš mūšio lauko. Radiacija mums nė motais, rūpi visai kas kita: „Įdomu, koks būtų trenksmas nukritus tai atominei bombai?"; „Ar matytų si skrendantys naikintuvai?"; „Ar būtų panašu į Divali šviesų šventę?"; „Galėtų ir prie mūsų slėptuvės nukristi bent viena bomba..."
*** 148
Karas vyksta štai jau trečia para. Mūsų gyvenimas bunkeryje po truputį nusistovi. Moterys nešasi čia savo daržoves, mez ginius. Jos susiburia į krūvą, pjausto pomidorus, lupa bulves, mezga, perrinkinėja lęšius, skabo lapelius nuo špinatų ir ka lendros kelmų ir plaka liežuviais. „Girdėjote, ponia Gosvami įsigijo penkiasdešimt dviejų centimetrų įstrižainės televizo rių? Iš kur jos vyras ir ima tiek šlamančiųjų?" - „O Bapatai vakar kaip reikiant susiėdė. Skalambijo per visą kvartalą!" „Ar skaitėte naują Starburst numerį? Rašo, kad Armanas Ali gėjus!" Vyrai ištempę ausis klausosi naujienų ir aptarinėja sklan dančius neramius gandus. Įdomu, ar tiesa, kad šalyje netrukus žadama paskelbti ypatingąją padėtį? Kalbama, kad Pathankotas sulygintas su žeme. Daug žuvusiųjų. Mehta pranešė iš pa tikimų šaltinių girdėjęs, kad netrukus bus pradėti normuoti degalai. Turguje išnykę svogūnai ir pomidorai. Jau reikėtų pa sirūpinti ir pieno atsargomis. Tuo tarpu mes duodamės po erdvią salę, klykaudami, stumdydamiesi ir varydami šiurpą moterims. Žaidžiame šnipus, kol galiausiai visiems nusibosta. Po to Putulas sugalvoja naują žai dimą - „Karas ir taika". Jis visai paprastas: mes pasiskirstome į dvi komandas, vadovaujamas Indijos ir Pakistano generolų, ir gaudome vieni kitus. Pagautasis tampa karo belaisviu ir gali būti paleistas tik mainais į priešininkų sučiuptą „karį". Gene rolas prilygsta dviem eiliniams. Laimi komanda, sugavusi dau giau belaisvių. Iškilo tik vienas sunkumas - niekas nenorėjo būti Pakistano generolu. Galiausiai visų akys nukrypo į Salimą. Jis musulmonas, taigi būti pakistaniečiu tinka kaip niekas ki tas. Salimas dar bandė spyriotis, bet galiausiai sutiko už paža dėtus du pakelius gumos. Aš prisidėjau prie Salimo komandos, ir mes puolėme riesti į ožio ragą „indų". Galiausiai prisilakstę ir išsidūkę susispietėme į kampą at gauti kvapo, ir kalba vėl pasisuko apie karą. - Karas - jėga, - pareiškiau. - Mano šeimininkė Nylima Kumari dėl komendanto valandos davė savaitę poilsio.
149
- Aha, - paantrino Putulas. - Mokykla jau irgi visą savaitę uždaryta. - Dėl manęs tai tas karas galėtų kilti bent kokį kartą per mėnesį, - atsiliepė Dhjanešas. - Užteks čia tauzyti! - staiga sugriaudėjo balsas mums už nugaros. Nustėrę atsigręžėme ir išvydome priešais mus ant ramentų pasirėmusį seną sikhą. Jis buvo perkaręs, ištįsęs, apšepusiu, vėjo ir saulės nugairintu veidu. Galvą buvo apsirišęs žalsvu turbanu, kad nesiskirtų nuo jo kariškos uniformos su daugybe kišenaičių, sujuostos plačiu diržu. Jis suraukęs antakius nu žvelgė mus ir rūsčiai iškėlęs pirštą tarė: - Karas jums ne žaidimas. Jis nusineša gyvybes. Tik tada atkreipiau dėmesį, kad jis be vienos kojos. Paaiškėjo, kad šis vyras - išėjęs į atsargą grandinis Balvantas Singhas, netekęs kojos mūšyje, neseniai atsikraustęs į mūsų daugiabutį ir gyvenantis vienas. Subaręs mus, Balvantas Singhas nuklibikščiuoja ant savo ramentų tolyn ir įsitaiso ant kėdės tiesiai priešais te levizorių. Ekrane, tarsi aptrauktame žalsvos ūkanos, tuo metu tiesio giai rodomas mūšis. Stai karys, sėdintis prie raketos paleidimo įtaiso, spusteli mygtuką - ir šnypšdama išlekia raketa. Pra slinkus pusei minutės kažkur tolumoje plyksteli gelsvai žalios liepsnos ir nugriaudi sprogimas. Salia kario stovintis karininkas praneša: - Tiesiai į taikinį. Ir išsišiepia. Jo dantys atrodo pamėkliškai žali. Po dešim ties sekundžių paleidžiama kita raketa. Žurnalistas atsigręžia į kamerą ir išberia: - Jūs matėte mūsų tiesioginį reportažą iš mūšio lauko. Aš Sunilas Vjasas iš Star News, penktoji Indijos armijos divizija, Radžastano sektorius. Grįžtame į studiją. Televizijos vedėjas praneša, kur buvo paleista raketa, ar pa taikė į tikslą, kiek priešų nukauta, kiek dar liko gyvų. Po to
150
ekrane pasirodžiusi Indijos scenos žvaigždė su užsidegimu ima traukti patriotines dainas. Grandinis Balvantas Singhas pakilo iš kėdės. - Karas ne toks, - su pasišlykštėjimu iškošė jis. - Čia kažko kios pasakėlės vaikučiams. - Tai koks tas tikras karas? - pasiteiravo Vaglis. Balvantas dėbtelėjo į Vaglį su neslepiama kario panieka pa rako neuosčiusiam civiliui. - Tikras karas - tai kraujas ir išvirtusios žarnos. Negyvė liai priešų nukapotomis rankomis ir sviedinių nutrauktomis kojomis. - Kokiame kare jums teko dalyvauti? - paklausė Vaglis. - Paskutiniame rimtame - 1 9 7 1 metais, - išdidžiai tarė Bal vantas Singhas. - Tai papasakokite, koks tas karas iš tikrųjų, - paprašė po nia Damlė. - Taip, papasakokite, dėde, - būriu suklegome visi. Balvantas Singhas vėl atsisėdo į kėdę. - Norite išgirsti, koks iš tikrųjų tas karas? Gerai, galiu papa sakoti, ką pačiam teko patirti. Per tas šlovingas dvi savaites, kai mes laimėjome didžiausią pergalę prieš Pakistaną. Susibūrėme aplink senąjį karį ratu kaip vaikaičiai apie senelį ir nekantriai ėmėme laukti jo pasakojimo. Balvantas Singhas prabilo. Jo akys pasidarė kaip žmonių, kal bančių apie seniai į praeitį nugrimzdusius dalykus - tapo sva jingos, žvelgė tartum į niekur. - Buvo 1971-ieji, lemtingi Indijos tautai metai. Nuskambėjus jo balsui visi nuščiuvo. Vaglis išjungė televi zorių, ir niekas nepuolė dėl to piktintis - koks reportažas per televiziją gali prilygti pasakojimui iš pirmų lūpų. - Paskutinis rimtas karas prasidėjo 1971-ųjų gruodžio 3 dieną. Gerai tai prisimenu, nes tą pačią dieną iš Pathankoto atėjo žmonos laiškas, kuriame ji pranešė, kad mums gimė pir magimis, berniukas. Žmona parašė: „Tavęs dabar nėra šalia,
151
bet aš žinau, kad kovoji už mūsų gimtinę, todėl labai tavimi didžiuojuosi. Melsiuos, kad dievas tave saugotų, ir kartu su sū numi lauksime tavęs grįžtančio į namus su pergale." Perskaitęs šį laišką net apsiašarojau, ne, ne iš sielvarto - iš laimės. Verkiau ne todėl, kad negaliu dabar būti su žmona ir mūsų vaikeliu. Krūtinėje netilpo džiaugsmas, kad einant į mūšį mane lydi žmonos palaiminimas, o sūnaus gimimas tik teikia daugiau tvirtybės. - Kokį vardą ji davė sūnui? - pasiteiravo ponia Damlė. - Na, jau iš anksto buvome nusprendę, kad jei gims mergai tė, pavadinsime ją Durga, jei berniukas - Ser Singhu. Taigi jis gavo Ser Singho vardą. - O kaip kilo tas karas? - paklausė ponas Sirkė. - Gruodžio trečiosios naktį buvo jaunas mėnulis. Priešas, prisidengdamas tamsa, klastingai užpuolė ir smogė mūsų oro uostams palei vakarinę sieną - Srinagarui, Avantipurui, Pathankotui, Utarlajui, Džodhpurui, Ambalai, Agrai - visi jie buvo subombarduoti. Po to prasidėjo strateginio Čhambo sektoriaus puolimas šiaurėje. - O kur jūs buvote dislokuotas, kai prasidėjo karas? - pa klausė Vaglis. - Kaip tik Čhambe, su tryliktąja pėstininkų divizija. Aš priklausiau Sikhų pulkui, o mano batalionas - 35-asis - buvo dislokuotas pačiame pulko vidury. Reikėtų dar paaiškinti, ko dėl Pakistanas puolė būtent Chambą. Chambas nėra tik eilinė gyvenvietė vakariniame Munavar Tavio krante. Per jį eina gy vybiškai svarbūs keliai į Achnūro ir Džauriano sritis. Todėl užė mus Chambą į priešo rankas patenka visa valstija. Taigi tą naktį Pakistano armija puolė mus iš trijų pusių. Iš pradžių ėmė pilti sunkioji artilerija, patrankos ir minosvaidžiai. Po kelių valan dų tokios ugnies krušos visi mūsų įtvirtinimai buvo suniokoti, o trys pasienio postai užimti. Aš drauge su savo trim vyrais ėjau sargybą trečiajame pasienio poste, kai mus užgriuvo visa priešų lavina. Palei Munavar Tavio upę buvo išdėstyti vos trys mūsų batalionai, o prieš juos buvo mesta 23-ioji Pakistano pės-
152
tininkų divizija su motorizuota brigada - maždaug pusantro šimto tankų - ir devyni ar dešimt artilerijos pulkų. Pakistanas prie Čhambo tąnakt sutraukė daugiau artilerijos, nei buvo iš dėstyta visame pasienio ruože su Indija. Kaip minėjau, vado vavau trijų žmonių grandžiai: Suchvinderui Singhui iš Patialos, Radžešvarui iš Hošiarpuro ir Karnailui Singhui iš Ludhianos. Iš jų visų išsiskyrė Karnailas - aukštas, stiprus, griausmingo balso ir užkrečiamos šypsenos vyras. Jis buvo drąsus kaip liū tas. Visiškai nebijojo mirties. Tačiau vienas dalykas jam nedavė ramybės nei dieną, nei naktį. - Koks? - pasiteiravo Kulkarnis. - Jis be galo bijojo būti palaidotas. Na, mes buvome girdėję, kad tie pakistaniečiai, radę žuvusį indą, niekada negrąžina jo kūno - tyčia palaidoja pagal musulmoniškus papročius, jiems nesvarbu, hinduistas tai ar ne. Karnailas buvo labai religingas ir dievobaimingas žmogus, todėl jį apimdavo siaubas pagalvojus, kad žuvus mūšyje jo kūnas gali būti ne sudegintas, o užkastas į žemę. „Pažadėkite man, vade, - kartą kreipėsi jis į mane savai tė prieš prasidedant karui, - jog pasirūpinsite, jei žūčiau, kad mano kūnas, kaip ir pridera, būtų sudegintas. Antraip mano siela niekada neras ramybės ir trisdešimt šešis tūkstančius metų bus priversta klajoti po požemius." Mėginau jį raminti sakydamas, kad jis nežus, bet Karnailas vis kartojo savo. Todėl, kad atstotų, pažadėjau: „Gerai, Karnailai, jei žūtum, pažadu, kad tavo kūnas bus sudegintas pagal visus hinduistų papro čius." Taigi tą gruodžio trečiosios naktį, mums - Karnailui, Suchvinderui, Radžešvarui ir man - einant sargybą bunkeryje, ūmai sugriaudėjo pabūklai... Čia neiškentęs įsiterpė Putulas. - Dėde, o jūsų bunkeryje buvo televizorius, kaip pas mus? Senasis karys nusijuokė. - Ne, drauguži, šitas bunkeris, palyginti su anuo, tikri rū mai. Mūsiškis buvo mažas, ankštas, į jį keturiese vos galėda vome įsisprausti. Be to, ten nuolatos zyzdavo debesys uodų, kartais užklysdavo net kokia gyvatė. Nežinau, ar jums pažįs-
153
tamos Čhambo apylinkės. Tai lyguma, ten daugybė pilkų uolų ir kiek akys užmato žaliuoja sarkanda - drambliažolė, - tokia aukšta ir tanki, kad joje lengvai gali pasislėpti net tankas. Per tą žolę priešas, prisidengdamas nakties tamsa, prie mūsų ir prisėlino. Nespėjus nė atsikvošėti, aplink mus iš visų pusių jau sproginėjo minos. Buvo tamsu, nors į akį durk. Į mūsų bunkerį įlėkė granata, bet dar prieš jai sprogstant mes spėjome išrėplio ti lauk. Mums neriant tolyn sutratėjo lengvasis kulkosvaidis ir pavymui pasipylė kulkų kruša. Sėkmingai pasprukę išsirikia vome ir ėmėme tyliai sliūkinti į priekį bandydami nustatyti, iš kur šaudoma. Buvome nuėję jau geroką kelio gabalą ir beveik pasiekę pakistaniečių apkasą, iš kur sklido ugnies pliūpsniai, kai man už nugaros sušvilpusi trinktelėjo mina. Suchvinderą ir Radžešvarą sprogimas pakirto vietoje, o Karnailui skevel dros išdraskė pilvą, ir iš jo plūste plūdo kraujas. Tuo tarpu aš atsipirkau lengvais įdrėskimais. Skubiai raportavau kuopos vadui, kad yra nuostolių, kad priešas, įsirengęs lengvojo kul kosvaidžio poziciją, šienauja mūsiškius kaip su dalgiu ir, jei nebus užkimštas, išguldys visus iki vieno. Kuopos vadas atsa kė neturįs galimybių siųsti papildomo padalinio ir įsakė man žūtbūt neutralizuoti tą lengvojo kulkosvaidžio lizdą. „Aš sku tu prie jų, - pasakiau Karnailui. - Tu mane pridengsi." Bet jis man pastojo kelią. „Tai ėjimas mirčiai į nasrus, pone", - pasakė. „Žinau, - atsiliepiau. - Bet kas nors juk turi tai padaryti." „Leiskite man, sere", - pasisiūlė Karnailas. Ir kiek patylėjęs pri dūrė: „Pone, jūs turite žmoną. Ką tik dangaus malone buvote apdovanotas sūnumi. Tuo tarpu aš vienas kaip pirštas. Neturiu nei giminių, nei artimųjų. Turbūt ir taip jau galą gausiu nuo tos žaizdos. Leiskite man eiti ir bent taip pasitarnauti tėvynei. Tik neužmirškite, ką man pažadėjote." Ir nespėjus man ištarti nė žodžio, čiupo šautuvą su durtuvu man iš rankų, metėsi į priekį, riktelėjęs BharatMat ki Jai - „Tegyvuoja Motina Indija" įgriuvo į priešo apkasą ir nudūrė tris pakistaniečius. Tačiau vos atsitiesęs gavo kulką į krūtinę ir nepaleisdamas iš rankų ginklo sukniubo ant žemės.
154
1
Salėje buvo taip tylu, kad būtum galėjęs girdėti musę skren dant. Klausytojai sėdėjo nugrimzdę į save, prieš akis regėdami žiaurias mūšio scenas ir tarsi girdėdami kalenant kulkosvaidį, aplink sproginėjant minas. Balvantas pasakojo toliau: - Nė nekrustelėdamas ištūnojau toje pačioje vietoje kone dvi valandas. Man buvo įsakyta grįžti į kuopą, bet ausyse vis dar skambėjo pažadas, duotas Karnailui. Jo kūnas gulėjo priešo teritorijoje, aplink dar galėjo būti daug pakistaniečių. O aš savo pasienio atkarpoje buvau likęs vienas. Kokią tre čią valandą nakties šaudymas visiškai nutilo ir įsivyravo slogi tyla. Netoliese, dvelktelėjus vėjo gūsiui, neramiai sušnarėjo medžiai. Ėmiau atsargiai slinkti prie pakistaniečių bunkerio, dunksančio už kokių penkiasdešimt metrų, kai staiga prie šais išgirdau slopų atsargiai statomų kojų šlumsėjimą. Kils telėjau šautuvą ir ištempęs ausis per pašėlusį širdies beldimą įsiklausiau į tamsą. Pasiruošiau šauti - blogiausiu atveju - at laužiau gaiduką. Šaunant tamsoje aiškiai matyti iš vamzdžio sklindantys ugnies blyksniai, kurie iš karto atskleistų priešui mano buvimo vietą. Stovėjau sustingęs, net kvėpavimą su laikęs. Ant nugaros pajutau rangantis kažką plonytį ir slidų. Tikriausiai gyvatę. Knietėjo ją tučtuojau nusipurtyti, tačiau bijojau išsiduoti ir tik užmerkiau akis tikėdamasis, kad gy vatė man neįgels. Rodos, praslinko ištisa amžinybė, kol ji ga liausiai nušliaužė koja ant žemės ir aš lengviau atsikvėpiau. Marškiniai ant nugaros buvo sulipę nuo prakaito, rankas gėlė. Šautuvas pasidarė sunkus, tarsi švininis. Žingsniai vėl pasigir do ir ėmė artėti. Stovėjau įsmeigęs akis į tamsą, bandydamas įžvelgti artėjančio priešo siluetą, bet buvo tamsu kaip maiše. Žinojau, kad kažkur visai šalia dabar manęs tyko mirtis. Kas ką - arba aš jį, arba jis mane. Visai čia pat trakštelėjo lūžtanti šakelė, mano ausis netgi pagavo vos girdimą alsavimą. Lai kas, regis, sustojo. Svarsčiau - šauti pirmam ar laukti. Staiga čirkštelėjo degtukas, ir jo liepsnelės apšviestas už kelių žings nių nuo manęs iš tamsos vaiduokliškai išniro pakaušis. Aš žaibu liuoktelėjau iš žolės ir atkišęs durtuvą puoliau į priekį.
155
Priešais mane ruošdamasis nusišlapinti stovėjo pakistanietis. Buvau jau beveik per žingsnį, kai jis atsigręžė, paleido iš ran kų ginklą ir sudėjęs delnus puolė maldauti: „Prašau, nežudyk manęs." - „Kiek čia dar yra jūsiškių?" - paklausiau jo. „Neži nau. Atsilikau nuo savo būrio, bandžiau prisivyti. Prašau, tik nežudyk manęs", - pakartojo jis. „O kodėl turėčiau tave palikti gyvą? - nusistebėjau. - Juk tu mano priešas." - „Bet kartu toks pat žmogus kaip ir tu, - atsiliepė jis. - Mirpure manęs laukia žmona. Ir dukrytė - gimė prieš dešimt dienų. Nenoriu mirti jos taip ir neišvydęs." Aš tai išgirdęs ėmiau svyruoti. „Ir aš turiu žmoną ir sūnų, kurio dar nesu matęs", - tariau jam. Po to pasiteiravau: „O kaip tu būtum pasielgęs manimi dėtas?" Jis kiek patylėjęs užsikirsdamas atsakė: „Būčiau tave nudė jęs." - „Taigi, - tariau. - Juk mes kareiviai. Turime būti išti kimi priesaikai. Galiu prižadėti tik tiek, kad palaidosiu tave kaip pridera", - ir sulig tais žodžiais suvariau durtuvą tiesiai jam į širdį. - Ak... - iš pasibaisėjimo ponia Damlė net užsimerkė. Ponas Sirkė irgi nervingai pasimuistė. - Gal nereikia visų tų detalių, - tarė jis Balvantui, delnais bergždžiai bandydamas uždengti Putului ausis. - Po to vaikui dar sapnuosis visokios baisybės. Balvantas prunkštelėjo: - Cha! Su baltomis pirštinaitėmis niekas nekariauja. Tegu vaikai žino, kas tai yra. Kad karas - ne žaidimas. Ten žūsta žmonės. - O kas buvo po to? - paklausė Vaglis. - Nieko ypatingo. Įšokau į priešo bunkerį, kur šalia trijų nu kautų pakistaniečių gulėjo Karnailas, užsiverčiau jį ant pečių ir grįžau į savo bazę. Kitą rytą Karnailo kūną pagal visus papro čius sudeginome. Balvanto akyse sublizgo ašaros. - Raportavau kuopos vadui apie Karnailo drąsą, ir jo tei kimu Karnailas Singhas po mirties buvo apdovanotas MVČ ordinu.
156
- O ką reiškia tos raidės? - paklausė Dhajanešas. - Maha Vir Chakra. Tai aukštas mūsų šalies karinis apdova nojimas, - paaiškino Balvantas. - O koks pats aukščiausias? - PVC, arba Param Vir Chakra. Jis paprastai suteikiamas po mirties. - O kokį apdovanojimą gavote jūs? - smalsavo Dhajanešas. Balvanto veidas įgavo skausmingą išraišką. - Už tą operaciją nebuvau apdovanotas. Tačiau aš dar nebai giau. Privalote išgirsti apie garsųjį mūšį dėl Mandialos tilto. Vaglis dirstelėjo į savo laikrodį. - Dievulėliau, jau po vidurnakčio. Na, šiandien gal pakaks. Oro pavojus jau baigėsi. Galime grįžti namo. Mes nenoromis išsiskirstėme. Kitą dieną visi vėl susirinko bunkeryje. Šįkart pasirodė ir Bapato sūnus Aždajus. Veikiausiai grįžo iš savo močiutės. Jis didelis pamaiva, visad puikuojasi savo žaislais, kompiuteriu, riedlente, nesuskaičiuojamomis draugėmis. Jis mums kaip šašas ant užpakalio, bet niekas viešai to neparodo, nes kas drįstų kivirčytis su penkiolikmečiu! Šiandien jis atsinešė ne didukę užrašų knygelę ir pareiškė, kad tai jo autografų kolek cija. Ėmė visiems kaišioti po nosimi neaiškiai prikeverzotus puslapius. - Čia Amitabho Bačano parašas, čia - Armano Ali, tas - Ravynos, šitas - kriketo žaidėjo Sačino Malvankaro. - O šitas? - paklausė Dhajanešas bakstelėdamas į visiškai neįskaitomą keverzonę, primenančią susipainiojusį siūlų ka muolį. Adžajus kurį laiką pagalvojo ir suglumęs pralemeno: - Čia mamos. Ji bandė rašiklį. Putulas irgi kai ką atsinešė - ir ne kokią užrašų knygelę su autografais, o sąsiuvinį. Tėvas jam pareiškė, esą jeigu jau moky kla uždaryta, tai visiškai nereiškia, kad nereikia mokytis. Todėl dabar jis turi kiekvieną dieną sėdėdamas bunkeryje parašyti po
157
rašinėlį. Šiandien Putulas gavo temą „Mano karvė", nors šiaip neturi jokios karvės. Per televizorių transliuojama kariuomenės atstovo spaudos konferencija. „Pakistaniečių oro antpuoliai prieš Ambalos, Gorachpuro ir Gvalioro karinių oro pajėgų bazes buvo sėkmingai atremti. Indijos pajėgos įsitvirtino Bugloje ir Rahimjar Chane. Pakista niečių bazės Bhavalpure, Sukure ir Navabšache visiškai sunai kintos, mūsų kariuomenė kontroliuoja ir Šakargarcho kyšulį. Chambo ruože prie Mandialos tilto mūsų kariai atrėmė Pakis tano puolimą." Mes visi puolėme džiūgauti, ploti ir spausti vieni kitiems rankas. Balvantas Singhas kaip visada sėdėjo savo įprastoje vietoje priešais televizorių. - Jie vėl lenda pro Mandialą, - tarė jis purtydamas galvą. Tie pakistaniečiai niekaip nepasimoko iš savo klaidų. Veikiausiai jis tikėjosi, kad kas nors paprašys papasakoti apie mūšį dėl Mandialos tilto, bet niekas neatkreipė dėmesio į jo žodžius. Televizijoje tuo tarpu prasideda diskusijų laida - susirinkę ekspertai ima aptarinėti karo eigą. Kažkoks akiniuotas barz dočius tvirtina: „Niekam ne paslaptis, kad Pakistanas turi apie keturiasdešimt branduolinių galvučių. Pakaktų susprogdinti penkiolikos kilotonų bombą virš gyvenamosios vietovės, kur gyventojų tankis 25 000 žmonių kvadratiniame kilometre, kad žūtų apie 250 000 žmonių. Na, o jei kalbėsime apie Mumbajų, kur..." Ponas Vaglis mesteli: - Vanduo išgaruos. Oras taps ugnies jūra. Į padanges iškils milžiniškas debesis, panašus į grybą. Ir mums visiems galas. Kulkarnis išjungia televizorių. - Baisu, - taria jis. - Verčiau jau paklausykime karo didvyrio pasakojimo apie mūsų pergalę. Balvantai, jūs vakar užsiminėte apie mūšį dėl Mandialos tilto. Papasakokite mums apie jį.
158
Balvantas išdidžiai atmeta galvą, ištiesia rankas ir pasitaiso rankogalius. Po to pasikaso savo bigę, apsisuka su kėde į klau sytojus ir pradeda. - Šiapus Munavar Tavio upės yra aukštuma stačiais šlaitais, vadinamasis šiaurinis sektorius. Ten priešas mus ir užpuolė naktį iš gruodžio trečios į ketvirtą, o kadangi ten beveik nebu vo mūsų kariuomenės, postai buvo sunaikinti. Po to pakista niečių tankai ir pėstininkai patraukė prie Mandialos perėjos, kur kartu su 19-uoju desantininkų batalionu buvo dislokuotas ir 35-asis sikhų batalionas. Tada jau visiems paaiškėjo, kad Pakistano 23-iosios divizi jos užduotis - užimti Mandialos tiltą. Tai padarius mes būtu me buvę priversti trauktis iš Chambo ir visos vakarinės Tavio dalies. Todėl gruodžio ketvirtą apie vidurdienį ėmėme stiprinti ten savo pozicijas. 31-ajam šarvuočių batalionui kaip pastipri nimas buvo atsiųsta viena 27-ojo šarvuočių pulko kuopa. Nuo Achnūro, siekiant atsiimti šiaurinį sektorių, buvo atšauktas 37-asis pėstininkų batalionas. Bet visas jo štabas žuvo pakeliui nuo pakistaniečių artilerijos ugnies, o likęs be vadų batalionas pasiekė Tavį tik prieš pat sutemas ir išsidėstė rytiniame upės krante tiesiai priešais Mandialos perėją. Taigi stojus nakčiai Mandialos perėją saugojo tik 35-asis sikhų batalionas ir 19-asis desantininkų batalionas, iš pietų dengiamas 31-ojo šarvuočių bataliono. Du pakistaniečių batalionai - 6-asis ir 13-asis gruodžio penktos rytą, trečią valandą, pradėjo smarkų Mu navar Tavio upės šturmą. Griaudėdami ugnimi į priekį metėsi amerikietiški Patton ir kiniški T-59 tankai, virš galvų skuta muoju skridimu švilpiantys Pakistano naikintuvai malė mūsų pozicijas pusės tonos bombomis. Aplinkui liepsnojo pašauti šarvuočiai, sproginėjo sviediniai, o mūsų link tarsi milžiniški plieniniai vabalai aukštoje drambliažolėje šliaužė tankai. Ar tilerijos ugnis buvo tokia smarki, kad per penkiolika minučių išakėjo mūsų pozicijas skersai ir išilgai. 13-asis pakistaniečių batalionas puolė mūsų 29-ąjį Džatų dalinį, jį išblaškė, nuko vė vadą ir užėmė 303-iąją poziciją. Jos gynimas buvo patikė-
159
tas 35-ajam sikhų batalionui, tačiau, deja, kai kuriems mūsų tautiečiams pareiga tėvynei tėra tušti žodžiai. Jie, pavaišinti pakistaniečių artilerijos krušos, paprasčiausiai išsibėgiojo kas sau. Įsitvirtinę 303-iojoje pozicijoje, pakistaniečiai davė ko mandą savo rezervui žygiuoti į priekį ir įsitvirtinti prie tilto. Taigi vos pradėjus aušti jie jau buvo užėmę Mandialos tiltą. Atrodė, kad mus išgelbėti gali tik stebuklas. Duokite man ko nors atsigerti. Balvantas Singhas - tikrai geras pasakotojas. Pasakoja pa brėždamas kiekvieną žodį, neskuba ir didindamas įtampą paprašo vandens kaip tik tada, kai klausytojai sėdi tiesiog išsi žioję iš smalsumo. Kažkas skubiai atneša jam plastikinį puodelį vandens. Mes iš nekantrumo net palinkstame į priekį. Balvantas gurkšteli ir pasakoja: - Kaip tik tada į mūšį įsitraukė iš Achnūro atvykęs pats 368-osios brigados vadas. Jam pasirodžius, mūsų gretose tvy rojo visiška suirutė ir pakrikimas. Kareiviai, gelbėdami savo kailį, spruko iš mūšio lauko kiek kojos neša. Žemė aplinkui buvo išrausta bombų, nuklota žuvusiųjų kūnais, nuolaužomis ir degančiais mūsų tankais. Visur siautėjo liepsnos. Munavar Tavio vandenys paraudo nuo kraujo. Žodžiu, visiškas chaosas. Ne taip kaip filmuose, kur paspaudęs mygtuką paleidi raketą ir sau sėdiesi siurbčioti arbatos. Vadas, pažįstantis mane, tarė: „Balvantai Singhai, kas čia vyksta? Kur dingo visi mūsų vyrai?" Aš sunkia širdimi atsakiau: „Deja, sere, daugelis jų paspruko iš mūšio lauko, nepajėgdami atlaikyti kur kas gausesnių prieši ninko pajėgų puolimo. Netekome trijų savo tankų ir daugybės karių." Vadas atsiliepė: „Jeigu visi taip galvos, kaipgi mes nuga lėsime?" Ir atsidusęs pridūrė: „Atrodo, padėtis beviltiška. Turė sime trauktis." Aš šokau prieštarauti. „Sere, - pasakiau, - mūsų dalinio šūkis Nischey KarApni Jeet Karon - „Kovoju iki perga lės". Aš nepasiduosiu be kovos." - „Va čia tai kario žodžiai, Bal vantai." Vadas paplekšnojo man per petį ir įsakė sutelkti kitus vyrus. Mano būrio vadas irgi buvo pasprukęs iš mūšio lauko,
160
todėl į jo vietą buvau paskirtas aš. Mūsų batalionui buvo įsa kyta tučtuojau pulti ir atsiimti tiltą. Desantininkai su likusiais 31-ojo šarvuočių bataliono tankais taip pat buvo pasirengę mus palaikyti. Ryto tylą perskrodė patrankų kanonada ir šū vių pliūpsniai. Mandialos perėja virto tikru pragaru, ugnies ir sprogimų jūra. Snaiperių kulkoms švilpiant mums pro ausis, be paliovos kalenant kulkosvaidžiams, priešo lėktuvams kaukiant virš galvų ir aplink sproginėjant bomboms, mes pakilome iš savo pozicijų atstatę durtuvus ir šaukdami sikhų karo šūkį Bole So Nihal, Sat SriAkal puolėme į priekį. Griūte užgriuvome mus pasitikusius priešininkus ir daug jų paklojome durtuvais nuož mioje kovoje vyras prieš vyrą. Tokia mūsų drąsa be atodairos visiškai atėmė priešui pasitikėjimą. Fortūna vėl ėmė šypsotis mums, mes ėmėme stumti priešą atgal. Tada pakistaniečiai nusprendė mesti į mūšį tankus, iki tol stovėjusius kitoje tilto pusėje. Jiems pervažiavus tiltą, mums būtų atėjęs galas. Privalėjome žūtbūt juos sustabdyti, ir čia į mūšį įsitraukė mūsų 31-ojo motorizuoto pėstininkų bataliono ir 27-ojo šarvuočių bataliono tankai. Iš pradžių jie sėkmingai priešinosi, bet, pakistaniečiams pasiuntus per tiltą savo Patton, du mūsų šaunuoliai šoko lauk ir dėjo į padus. Aš tiesiog pasiutau. Puoliau prie vieno iš paliktųjų tankų, atvožiau liuką ir įšokau į vidų. Siek tiek išmaniau apie tankus, nors nebuvau jais važiavęs. Prireikė vos poros minučių, kad susigaudyčiau, kur kas yra. Man pajudėjus iš vietos, priešas iš savo bunkerių atidengė ugnį. Aš pasukau tiesiai į jį. Pakistanie čiai manė, kad apšaudę privers mane trauktis. Bet aš nieko ne paisydamas lėkiau bunkerio link, kol galiausiai kareiviai puolė iš jo bėgti. Vienas dar bandė kabarotis ant tanko, tačiau aš nie ko nelaukęs suktelėjau bokštelį ir 100 mm pabūklo vamzdžiu nutrenkiau jį šalin kaip musę. Tuo tarpu ir kiti mūsų tankai ėmė pliekti priešą. Per dvidešimt minučių jiems liko sveikas vienintelis Patton. Mėgino sprukti į šalį - aš ėmiau vytis. Gavau smūgį tiesiai kakton, ir mano tankas užsiliepsnojo. Bet pabū klas dar veikė, todėl aš neatstojau. Kai iki jo buvo likę koks
161
dvidešimt metrų, žiebiau iš patrankos. Priešo tankas staiga sustojo ir trūktelėjo atgal, bokšteliui chaotiškai kraipantis į vi sas puses. Galiausiai jis liovėsi svirduliavęs, ir tankas pasken do liepsnose. Per raciją susisiekiau su savo vadu ir raportavau: „Sere, sunaikinti aštuoni priešo tankai. Padėtis valdoma." Mandialos tiltas jau buvo beveik mūsų. Priešas išblaškytas, jo tankai pamušti, bet paskiri pasipriešinimo židiniai dar išlikę. Pakistaniečiai apie tiltą buvo išdėstę ir kelis kulkosvaidžių bei minosvaidžių lizdus, kurie vis dar kėlė grėsmę. Ir, svarbiausia, virš tilto dar plevėsavo Pakistano vėliava. Apsvaigęs nuo kontūzijos, apdraskytas skeveldrų ir kruvinas, pradėjau šliaužti prie pakistaniečių bunkerio. Aplink mane ant išmalto purvo gulėjo negyvėliai. Prišliaužęs prie pat bunkerio, apjuosto spygliuotos vielos brūzgyno, sviedžiau į vidų dūminę granatą, ir sprogimo banga iš jo išmetė tris negyvus kruvinus pakistaniečius. Viduje dar liko vienas sveikas. Kilstelėjau savo ginklą norėdamas jį nušauti, bet tas užsikirto. Pakistanietis tik šyptelėjo ir pakėlęs savąjį paspaudė gaiduką. Kairę koją nutvilkė kulkų kruša, aš parkritau ant žemės. Jis nutaikė vamzdį man į krūtinę ir dar kartą spustelėjo gaiduką. Aš mintyse jau kalbėjau maldas, ruoš damasis iškeliauti į anapus. Tačiau vietoj kurtinančio trenks mo pasigirdo tik duslus spragtelėjimas. J a m baigėsi šoviniai. Narai Takbir - Allah O Akbar! - sušuko jis ir puolė prie manęs su durtuvu. Aš pasitikau jį šūksniu Jai Hind ir vikriai išsisukęs nuo smūgio mirtinai uždaužiau šautuvo buože. Tada puolęs nuplėšiau priešų vėliavą ir vietoj jos iškėliau Indijos trispalvę. Kai išvydau virš Mandialos tilto plevėsuojant vėliavą, tai buvo pati laimingiausia mano gyvenimo akimirka, nors žinojau, kad netekau kojos. Balvantas Singhas nutyla, jo akyse sužvilga ašaros. Kokią minutę dar niekas neprataria nė žodžio. Galiausiai Putulas prieina prie Balvanto Singho ir ištiesia savo sąsiuvinį. Senasis karys nusibraukia ranka akis. - Ką, vaikeli? Aš matematikos nemoku, negaliu tau padėti. - Man ir nereikia, - atsiliepia Putulas.
162
- Tai kam tas sąsiuvinis? - Noriu autografo. Juk jūs tikras didvyris. Visi pradeda ploti. Dhajanešui neduoda ramybės tas pats klausimas: - Tai kokį apdovanojimą gavote už tą mūšį? Balvantas, tarsi kas būtų palietęs neužgijusią žaizdą, nu ščiūva ir kiek patylėjęs galiausiai prataria: - Jokio. 35-asis sikhų batalionas buvo apdovanotas dviem MVC ir dviem PVC. Trys mano bendražygiai gavo Sena me dalius, Džauriane buvo pastatytas paminklas kritusiems. O aš negavau nieko, apie mane net nebuvo užsiminta raporte. Mano drąsa taip ir liko tik pačiam sau. Jis atsiduso ir pridūrė: - Nieko tokio. Žiūrėdamas į ugnį, degančią prie Nežinomo kareivio kapo Amar Džjotyje, jaučiuosi pagerbtas ir aš. Pagal voju, kad štai ji ir dega tokiems kaip aš. Kaip sakoma viena me eilėraštyje: „Atsitiktinai ateiname į šį pasaulį. Atsitiktinai išeisime. Bet būdami čia elkimės taip, kad net jei amžininkai neįvertintų, ateinantieji neužmirštų." Visi vėl nutilo ir susimąstė. Ūmai ponia Damlė uždaina vo: Sare jahan se achcha Hindustan hamara... Netrukus jau visi sutartinai traukė patriotinės dainos žodžius. O mes, vaikai, pagauti kažkokio slėpiningo jausmo, išsirikiavę kaip parade pražygiavome pro Balvantą Singhą, saliutuodami drąsiajam kariui tvirtai suspaustais dešinės kumščiais. Tas karas buvo ir mūsų. Ir Balvantas Singhas buvo mūsų didvyris. Balvantas Singhas, apimtas jaudulio, jau negalėjo sulaikyti ašarų. - Jai Hindi - šūktelėjo jis ir išklibikščiavo iš bunkerio, palik damas mums drambliažolės šnaresį, bombų sprogimus, aitrų bedūmio parako dvoką ir mirties šešėlį. Ponas Vaglis pasilypėjęs ant paaukštinimo paskelbė: - Bičiuliai, man didelė garbė pranešti, kad rytoj sulauksime svečių iš KLF - Karių labdaros fondo. Mūsų mylimas ministras
163
pirmininkas paragino visus Indijos piliečius paaukoti kariams, kurie už mus atiduoda gyvybę, kad galėtume gyventi laisvai ir oriai. Kviečiu visus kiek tik galime padėti KLF! - O kaip dėl kario, kuris gyvena čia, tarp mūsų? Turėtume padėti ir jam! - šūktelėjo ponas Sirkė. - Teisingai, teisingai! - pasigirdo šūksniai. - Taip, jūs visiškai teisūs. Mano nuomone, Balvantui būtų didžiausia paslauga, jei pasirūpintume, kad būtų įvertinti jo nuopelnai 1971 metų kare. Todėl rytoj KLF atstovams ir įteik sime tokį mūsų prašymą. Mes tiesiog netvėrėme savame kailyje. Jautėmės ir patys bent kiek prisidedantys prie Indijos šlovės. Kitą dieną pasirodė trys vyrai. Vienas aukštas, kitas žemas, o trečias apskritutis kaip obuolys. Visi kaip vienas atsargos kari ninkai: ilgšis - laivyno, kresnasis - armijos, storulis - oro pa jėgų. Kresnasis kreipėsi į mus su prakalba. Išrėžė, kad mūsų kariai atlieka šventą pareigą tėvynei. Kad mūsų šalis yra ga linga. Kad mūsų ministras pirmininkas didis. Kad tokie patys esame ir mes. Ir tokios pat neabejotinai būsiančios mūsų au kos. Po šių žodžių aplink ėmė keliauti krepšys aukoms. Žmo nės metė į jį pinigus: kas penkias, kas dešimt, o kai kas net šimtą rupijų. Viena moteris nusimovusi švystelėjo į jį net savo auksines apyrankes. Salimas neturėjo kišenėje nė sudilusio va rioko, todėl paaukojo ką galėjo - du pakelius kramtomosios gumos. Balvantas Singhas susitikime nedalyvavo - pranešė kiek negaluojąs. Po to susirinkusieji pilte apipylė karininkus klausimais. - Ar jums pačiam teko dalyvauti kare? - pasiteiravo Kulkarnis armijos atsargos pulkininko. - Žinoma. Dalyvavau dviejuose didžiuosiuose karuose: 1965 ir 1971 metų. - O kur buvote dislokuotas 1971-aisiais? - Chambe, kur virė bene patys aršiausi mūšiai. - Kokiam daliniui priklausėte?
164
- Aš pėstininkas. Garsiajam Sikhų batalionui. - Ar gavote kokių apdovanojimų 1971-ųjų kare? - Na taip, gavau Vir Chakra ordiną. Tai man buvo didelė garbė. - Už ką jis buvo jums įteiktas? - Už garsųjį mūšį prie Mandialos perėjos, kur 35-asis sikhų batalionas ypač pasižymėjo. - Taigi... Pats didžiuojatės apdovanojimais, o apie tuos, be kurių apskritai nebūtumėte atsiėmę to tilto, nė neužsimenate? - Dovanokite, nesupratau. Ką turite galvoje? - Vieną čia gyvenantį karį, 1971-ųjų Čhambo didvyrį, kuris tame mūšyje neteko kojos. Jis tikrai privalėjo būti pagerbtas pačiu aukščiausiu apdovanojimu, o liko tuščiomis rankomis. Klausykit, gerbiamas pulkininke, mes ne kariai, civiliai, neži nome visų tų kariuomenės taisyklių ir formalumų, bet tai baisi neteisybė. Ar negalėtumėte pasirūpinti, kad ji būtų ištaisyta? Juk niekada nevėlu apdovanoti mūsų didvyrius. - Kur galėčiau rasti tą vyrą? - Čia, mūsų daugiabutyje! - Tikrai? Puiku. Norėčiau jį aplankyti ir pareikšti savo pa garbą. Mes visu būriu nulydėjome pulkininką prie Balvanto Singho durų. Jam įžengus į vidų, ištempę ausis likome stovėti už durų. Pasigirdo šūksniai, tarsi ten kas ginčytųsi, ir trenksmas. Ne praslinkus nė dešimčiai minučių išraudęs iš pykčio ir šnypšda mas kaip virdulys tarpduryje išnėrė pulkininkas. - Tai dėl jo jūs piktinatės, kad nebuvo apdovanotas PVČ? Jis kiaulių kiaulė. Ūuu, rankos niežti imti ir nusukti jam sprandą. - Kaip drįstate juodinti tikrą didvyrį?! - suspigo ponia Damlė. - Didvyrį? Leiskite nusijuokt. Tai apgailėtinas dezertyras. Pasipustė padus Čhambe vos pakvipus parakui. Tikra Sikhų bataliono gėda. Turėjo už tai sėsti keturiolikai metų griežtojo režimo. Deja, dezertyravimo atvejais senatis sukanka po pen kerių metų. Kitaip tučtuojau praneščiau apie jį, kam reikia.
165
Mes visi stovėjome it perkūno trenkti. - Negali būti, pulkininke. Jis mums su smulkiausiomis de talėmis papasakojo apie savo žygdarbius Chambe. Juk mūšyje net neteko kojos. - Pasakėlės. Galiu papasakoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Pulkininkas pasitaisė smunkantį diržą. - Balvantas Singhas karui prasidėjus visai pametė galvą, mat Pathankote likusi žmona tuo metu pagimdė sūnų. Jis džiūte džiūvo iš ilgesio, o pakistaniečių artilerijos ugniai už griuvus Džaurianą, paliko savo postą ir dėjo į kojas. Balvantui Singhui pavyko pasiekti Pathankotą. Jis pasislėpė tėvų namuo se. Tikriausiai jau manė pabėgęs nuo karo, tačiau karas atsekė jam pavymui. Praėjus dviem dienoms po jo grįžimo Pakistano lėktuvai subombardavo Pathankoto oro pajėgų bazę. Priešui nepavyko sunaikinti mūsų lėktuvų, tačiau dvi devynių šimtų kilogramų bombos pataikė į namą prie pat oro uosto, kuriame kaip tik slapstėsi Balvantas. Jo žmona su sūneliu žuvo vietoje, o jam skeveldra nukirto koją. - Bet... Iš kur jis tada žino visas mūšio detales? Pulkininkas šyptelėjo. - Nežinau, ko jis jums ten pripasakojo, bet per dvidešimt šešerius metus galima užtektinai prisiskaityti apie mūšius. Tas pašlemėkas po šitiekos metų iškišo nosį ir ėmė pūsti visiems miglą į akis, didžiuotis nebūtais savo žygdarbiais. Tfu. Viso gero. Pulkininkas papurtęs galvą nužingsniavo, iš abiejų šonų lydimas ilgšio ir storulio. Mes tylomis it musę kandę patrau kėme atgal į bunkerį. Balvantas Singhas tą vakarą taip ir ne pasirodė. Jis buvo rastas kitą rytą savo vieno kambario butelyje. Prie slenksčio nepaliesti gulėjo skardinė pieno ir laikraštis. Ramen tai buvo tvarkingai atremti į sieną. Medinė lova nustumta į kampą. Ant naktinio stalelio stovėjo tuščias puodelis su juo dosios arbatos nuosėdomis. Pačiame kambario vidury parvir-
166
tusi gulėjo kėdė. Balvantas Singhas ta pačia šviesžale uniforma užsinėręs rausvo audeklo kilpą kabojo ant ventiliatoriaus. Jo galva buvo nusvirusi ant krūtinės, ir suglebusiam kūnui švel niai sūpuojantis į šalis ventiliatorius tyliai girgždėjo. Mirgėdamas raudonais švyturėliais atšvilpė policijos dži pas. Policininkai apieškojo kambarį. Pabambėjo kažką tarpusa vyje, pasiskeryčiojo rankomis, uždavė porą formalių klausimų kaimynams. Blykstelėjo fotografo blykstė. Pasirodė greitosios gydytojas baltu chalatu. Prie Balvanto durų susirinko didelė smalsuolių minia. Jo kūnas, uždengtas balta kaip sniegas paklode, išriedėjo pro duris ant vežimėlio. Tylint aplink susirinkusiems kaimy nams. Mes su Salimu, Putulu ir Dhjanešu nedrąsiai stebeili jome pro suaugusiųjų nugaras. Nustėrę žvelgėme į negyvėlio kūną ir nunarinome galvas - iš baimės, gailesčio ir kaltės, da bar jau patys žinodami, kad karas - tikrai ne žaidimas. Jis nu sineša gyvybes. Smitą klausėsi liūdna ir susimąsčiusi. - O kur jūs buvote per karą? - paklausiau. - Čia, Mumbajuje, - atsakė ji ir greitai pakeitė temą. - Na, pažiūrėkime kitą klausimą. Premas Kumaras sukteli kėdę į mane ir kreipiasi: - Ponaiti Tomai, jūs jau teisingai atsakėte į septynis klausi mus ir laimėjote du šimtus tūkstančių rupijų. Nagi, pažiūrėki me, kaip jums pavyks susidoroti su aštuntu klausimu už pusę milijono rupijų. Pasiruošęs? - Taip, - atsiliepiau. - Puiku. Aštuntas klausimas. Koks yra aukščiausias Indi jos karinis apdovanojimas už drąsą? Kartoju: koks yra aukš čiausias Indijos karinis apdovanojimas už drąsą? Variantai: a) Maha Vir Chakra; b) Varam Vir Chakra; c) Shaurya Chakra; d) Ashok Chakra. Užgroja muzikėlė. Laikrodis tiksi garsiau.
167
Auditorija sugaudžia. Žmonės žvelgia į mane su užuojauta, mintyse jau rengdamiesi atsisveikinti su mielu paprastu pa davėju. - „B", Param Vir Chakra, - sakau. Premas Kumaras iš nuostabos net kilsteli antakius. - Jūs žinote atsakymą ar tik spėjate? - Žinau. - Esate visiškai tikras? - Taip. Kurtinamai sutrata būgnai. Ekrane sušvinta teisingas atsa kymas. - Visiškai teisingai! - šūkteli Premas Kumaras. Auditorija pratrūksta ploti katučių ir šaukti „Bravo!" Aš šypsausi. Apie Premą Kumarą to nepasakytum. Smitą tik palinguoja galvą.
168
Užsisvajojusio pėsčiojo, nerūpestingai žingsniuojančio Mumbajaus gatvėmis, tyko daugybė netikėtunių. Jis gali staiga paslysti ant numestos banano žievės. Įrioglinti į šviežiai pri krautą šuns krūvelę. Ūmai gauti stiprų iš paskos traukiančios karvės niuksą į užpakalį. O vieną dieną iš jūros žmonių ir au tomobilių staiga gali išnerti ir pulti prie tavęs išskėtęs rankas senas bičiulis, su kuriuo vengei susitikti. Būtent taip ir nutiko tą birželio septynioliktąją, šeštadienį, prie Mahalakšmio hipodromo, kai po penkerių metų nesima tymo priešais mane staiga išdygo Salimas Iljasis. Kai trys mėnesiai iki to mūsų susitikimo atvykau į Mumbajų, skaudančia širdimi buvau tvirtai nusprendęs Salimą užmirš ti visiems laikams. Kol tarnavau pas Teilorus ir vargau vargą Agroje, nebuvo dienos, kad apie jį nepagalvočiau, o dabar žino ti, kad jis tame pačiame mieste, kažkur netoliese, ir negalėti su juo susitikti buvo išties nepakeliama našta. Bet aš buvau davęs sau žodį nepainioti jo į savo naujausią sumanymą - žūtbūt pa tekti į viktoriną. - Mohamedai! - vos pastebėjęs mane šūktelėjo Salimas. Tu Mumbajuje? Jau seniai čia? Šimtas metų! Mes be žodžių apsikabinome. Visas pasaulis - žuvėdros, krykščiančios virš galvų, vaikai, gainiojantys kamuolį po ga tvę, maldininkų spūstis prie Chadžio Ali mečetės durų - tarsi kažkur nutolo. Buvome tik mudu - šitiek kartu patyrę ir šitiek
169
nesimatę. Šnekos buvo kaip vandens. Daugiausia kalbėjo Sali mas, aš klausiausi. Jis buvo gerokai ūgtelėjęs, jau šešiolikos, ir atrodė kaip tikra Bolivudo žvaigždė. Miesto gyvenimas Salimo nėmaž nesuga dino (kaip, pavyzdžiui, manęs), jis mėgsta kaip mėgęs indų filmus ir dievina Bolivudo dievaičius, suprantama, išskyrus Armaną Ali. Kaip ir anksčiau, kiekvieną penktadienį traukia melstis į Chadžio Ali mečetę. Ir - to nebūtum nė sapne susa pnavęs - ateitis, išskaitytajam iš delno būrėjo, pildosi. Salimas jau nėra tas varganas dabbawallah, išnešiojantis maistą Mumbajaus tarnautojams, jis lanko prestižinę aktorystės mokyklą ir rengiasi tapti aktoriumi. - Spėk, kas moka už mano mokslus, - tarė jis man. - Neturiu žalio supratimo. - Abasas Rizvis. - Tas prodiuserių prodiuseris? - Tas pats. Pasiūlė man pagrindinį vaidmenį būsimame fil me, kuris bus sukamas po dvejų metų, kai sulauksiu aštuonio likos. Taigi dabar mokausi ir ruošiuosi. - Fantastika, Salimai. Kaip čia taip viskas susiklostė? - Ai, ilga istorija. - Visos istorijos tokios, Salimai. Na, klok viską nuo pradžių. Štai ta istorija, kurią išgirdau iš Salimo, žodis žodin. - Tau taip staiga dingus kaip į vandenį, likau vienas kaip pirš tas. Dar ketverius metus dirbau dabbawallah, surinkdavau ir išvežiodavau priešpiečių lauknešėlius, slapčia ir toliau svajo damas tapti aktoriumi. Vieną dieną, atsiimdamas maisto dėžutę iš Mukešo Ravalio žmonos, atkreipiau dėmesį, kad visos jų namų sienos nukabinė tos nuotraukomis, kuriose šeimininkas įsiamžinęs su mūsų kino žvaigždėmis. Paklausiau ponios Raval, ar jos vyras susijęs su kinu. Ji atsakė, kad jis darbuojasi vienoje farmacijos bendrovėje vadybi ninku, bet kartais filmuojasi atlikdamas antraeilius vaidmenis.
170
Negalėjau patikėti savo ausimis. Nieko nelaukdamas po darbo nukūriau į Mukešo Ravalio darbovietę ir pasiteiravau, ar ir aš negalėčiau tapti antro plano aktoriumi. Mukešas nu žvelgė mane ir prapliupo juoktis. Paskui paaiškino, kad aš dar per jaunas tapti aktoriumi, tačiau pridūrė, jog kartais pasitaiko mokinių ar benamių vaikų vaidmenų, kuriems galėčiau tikti. Jis pažadėjo parodyti mane antraeilių aktorių agentui ir papra šė atnešti keletą nuotraukų. Jei agentui tos nuotraukos patiks, gal duos man kokį nežymų vaidmenį. Pasak Mukešo, antro pla no aktoriui nereikia ypatingų aktoriaus įgūdžių, užtenka dai liai atrodyti su kostiumu, grėsmingai - apsitaisius piktadariu, žaviai su moksleivio uniforma. Nuotraukas rekomendavo už sakyti tik profesionaliam fotografui. Tą naktį nė bluosto nesudėjau. Iš pat ryto prisistačiau į fotostudiją ir pasiteiravau, kiek kainuotų nuotraukos. Išgirdęs sumą vos neišvirtau iš klumpių - ji prilygo mano mėnesio už darbiui. Pasakiau fotografui: „Arrey baba, aš neturiu tiek pi nigų." Jis patarė man nusipirkti vieną iš tų pigių vienkartinių kamerų ir pačiam nusifotografuoti, paskui jis galėtų išdidinti nuotraukas. Taip ir padariau. Įsigijau fotokamerą ir ėmiau pra šinėti praeivių mane nufotografuoti. Apsižergusį kažkieno mo tociklą prie Cerčgeito geležinkelio stoties - tokį kietuolį kaip Amitabhas Bačanas filme Muąaddar ka Sikandar. Raitą ant žir go Coupačio pakrantėje, kaip Akšajus Kumaras filme Khel. Sto vintį priešais Sun n Sand viešbutį, kaip Chritikas Rošanas Kaho Na Pyar Hai. Laikantį rankoje tuščią Johny Walker butelį ir vai dinantį girtuoklį, kaip Sahruchas Chanas Devdas. Besišypsantį prie Floros fontano, kaip Govinda visuose savo filmuose. Išėjo bent dvidešimt nuotraukų, bet juostoje, kaip žinai, iš viso tris dešimt šeši kadrai, todėl nutariau nufotografuoti gražiausius pastatus ir krintančius į akį žmones. Įamžinau Karalienės Vik torijos ir Indijos vartų geležinkelio stotis, Krantinėje nupieškinau vieną gražuolę, Bandroje - tokį senį, Kolabos kvartale netgi pagavau iš arti asilą. Paskutinį kadrą skyriau juodbru vam pusamžiam vyrui Mahimo kvartale, sėdinčiam ant suolo
171
ir rūkančiam. Jo pirštai buvo apnarstyti žiedais su įvairiausių spalvų brangakmeniais. Ir tik spragtelėjęs mygtuką supratau, ką nufotografavau. Netekau žado. - Kas ten toks buvo? - susidomėjau. - Kokia nors žvaigždė? Gal tas paršas Armanas Ali? - Ne, Mohamedai, tai buvo senas mudviejų pažįstamas. Babu Pilajus, kitaip tariant, Dėdė, kurio dėka atsidūrėme Mumbajuje ir tik per plauką netapome neregiais. - Dieve švenčiausias! - iš siaubo net prisidengiau ranka burną. - Jis tave pažino? - Taip. „A, Salimas. Tada pabėgai nuo manęs. Bet šįkart nie kur nepaspruksi", - riktelėjo jis ir puolė prie manęs. Aš apsi gręžiau ir pasileidau prie gatvės. Iš stotelės kaip tik pajudėjo autobusas, ir aš dar spėjau įšokti, palikęs sunkiai šnopuojantį Dėdę už nugaros. Sėdėdamas autobuse ir manydamas laimin gai pasprukęs nė neįsivaizdavau, kas manęs dar laukia. -Kas? - Autobusui sustojus prie šviesoforo, į vidų įgriuvo apsi ginklavusių kardais, smaigais ir trišakiais jaunuolių gauja su raiščiais ant galvų. Paaiškėjo, kad mes atsidūrėme kvarta le įsiplieskusių religinių riaušių epicentre. Sankryžoje rūko liepsnojančio automobilio griaučiai, parduotuvės dunksojo nusiaubtos ir suniokotos, šaligatvis margavo krauju, visa gatvė buvo sėte nusėta akmenimis, lazdomis ir šlepetėmis. Vairuo tojas nieko nelaukęs nėrė lauk iš autobuso ir dėjo į kojas. Aš sėdėjau nei gyvas, nei miręs. Juk maniau, kad neteks vėl išvys ti tų pačių klaikių vaizdų. Ausyse vėl ėmė skambėti iš praeities ataidėjęs mamos klyksmas ir brolio dejonės. Mane pradėjo krėsti drebulys. Tuo tarpu įsibrovėliai autobuse ėmė šūkalo ti, kad musulmonai padegė indų namus ir dabar jiems už tai bus atkeršyta. Kaip paaiškėjo vėliau, neramumai įsiplieskė lūšnynuose, o viskas prasidėjo nuo paprasčiausio kivirčo eilėje prie vandens čiaupo. Tačiau tai buvo tik pretekstas išlieti ilgai kauptą abipusę tulžį, ir netrukus jau degė autobusai, liepsnojo būstai ir buvo žudomi žmonės. „Dabar pasakysite savo vardą.
172
Indai galės išlipti, o musulmonai liks savo vietose." Keleiviai iš eilės drebančiais balsais prisistatė. Arvindas. Uša. Džatinas. Arūnas. Vasantis. Džagdišas. Narmada. Gangą. Milindas. Au tobusas po truputį tuštėjo. Ginklus iškėlę jaunuoliai atidžiai nužvelgdavo kiekvieną. Patikrindavo, ar moterų kaktos pažy mėtos raudonu tašku, kai kuriems vyrams uždavė papildomų klausimų iš tikybos, o vieną mažą berniuką net privertė prasisegti šortus. Nuo to darėsi šleikštu, aš sėdėjau savo vietoje negalėdamas suvaldyti visą kūną krečiančio drebulio. Galiau siai autobuse liko tik du keleiviai - aš ir toks vyras už poros sėdynių. Žinai, Mohamedai, filmuose tokiomis aplinkybėmis herojus paprastai pakyla ir sako piktadariams, kad indai ir mu sulmonai visų pirmiausia yra žmonės. Kad reikia vadovautis meile, o ne neapykanta. Esu girdėjęs aibes tokių monologų, būčiau galėjęs ir jiems išrėžti, bet kai iš tikrųjų susiduri akis į akį su laukinių siautėjimu, žodžiai kažkur išgaruoja. Galvoje sukasi vienintelė mintis - išgyventi. Nenorėjau mirti, neno rėjau supleškėti tame autobuse ir pats kartu su visomis savo svajonėmis išnykti kaip dūmas. „Kuo vardu?" - pasiteiravo jų vadeiva. Galėjau sumeluoti, kad Rama arba Krišna, bet liežuvis tarsi džiūte pridžiūvo prie gomurio. Vienas iš gaujos mostelėjo ranka į man ant kaklo kabantį medalioną su eilutėmis iš Ko rano. „Šitas šunsnukis tikrai musulmonas, perrėžiam gerklę ir viskas, nėra ko čia terliotis", - suurzgė jis. „Ne jau. Per len gvai atsipirktų. Sudeginkim tą šiknių gyvą su visu autobusu. Tegu kiti įsikala į galvą, kas laukia tų, kurie kelia ranką prieš indus", - nutarė vadeiva ir visa gerkle nusikvatojo. Vienas iš jų atsuko benzino kanistrą ir ėmė šlakstyti autobuso salone. Iki tol mėgau benzino kvapą, tačiau nuo tos dienos jis man primena ir degančių kūnų smarsą. Vyras, kuris sėdėjo per dvi vietas už manęs, staiga atsistojęs tarė: „Jūs dar nepaklausėt mano vardo. Aš esu Achmedas Chanas. Nedrįskit jo nė pirš tu paliesti." Gauja akimirką neteko žado, paskui pirmas at sikvošėjęs jų vadeiva mestelėjo: „A, tai tu irgi musulmonas. Labai gerai, galėsi pleškėti kartu su juo." Vyras ramiai atsiliepė:
173
„O ką tu į tai atsakysi?" - ir sulig tais žodžiais išsitraukė revol verį. Reikėjo matyti tų šunsnukių fizionomijas. Jie tik išpūtė akis ir metę savo kardus su trišakiais strimgalviais išnešė ku dašių iš autobuso. Aš likau gyvas. Nė nepajutau, kaip nuo tos minties skruostais ėmė riedėti ašaros. Vyras pažvelgęs į mane pasiteiravo: „Kuo tu vardu?" - „Salimas... Salimas Iljasis", - vis dar šniurkščiodamas atsakiau. „Negi meluoti nemoki? - pa klausė jis. - Gerbiu žmones, kurie sako tiesą net ir mirtino pavojaus akivaizdoje." Achmedas pasakė esąs verslininkas ir gyvenąs vienas nuosavame name Baikulos kvartale. Ir ieškąs žmogaus, galinčio gaminti valgį, tvarkyti namą ir apskritai jį prižiūrėti šeimininkui išvykus verslo reikalais. Man buvo šiek tiek keista, kad verslininkas vidury baltos dienos nešiojasi gin klą, tačiau jis man pasiūlė dvigubai tiek, kiek uždirbdavau iš nešiodamas maistą, ir aš daug nesvarstydamas sutikau tapti jo tarnu. Achmedo namai buvo erdvūs, su trimis miegamaisiais, milžiniška virtuve ir svetaine, kur puikavosi plačiaekranis televizorius. Taigi ėmiausi gaminti valgį ir suktis po namus, širdies gilumoje ir toliau neatsisakydamas vilties tapti akto riumi. Apskritai savo naujuoju darbu buvau patenkintas, mat šeimininko visą dieną, o kartais net savaitę ar dvi, nebūdavo namie. Kai jis išvykdavo verslo reikalais, aš imdavau varstyti kino studijų duris. Išryškinęs tą savo juostą užsakiau puikias dideles nuotraukas ir nunešiau Mukešui Ravaliui, o tas perda vė jas antro plano aktorių agentui. Ir nepraslinkus nė trims mėnesiams sulaukiau pirmo kvietimo filmuotis. - Eik tu! - šūktelėjau iš nuostabos. - Kokį vaidmenį gavai, kokiame filme? - Vaidinau mokinį Abaso Rizvio filme „Neklaužados", kuria me filmavosi ir Sunilas Mechra. - Tai lekiam į kiną, nekantrauju tave pamatyti didžiajame ekrane. - Na... - nutęsė Salimas nuleisdamas akis. - Zinai, mano sceną prieš pat išleidžiant filmą iškirpo. Todėl aš ten pasirodau tik tris sekundes, sėdžiu klasėje kartu su trisdešimt kitų mo-
174
kinių. Toje scenoje kalbasi filmo herojus, vaidinamas Sunilo, ir mokytojas. - Kaip? - net šūktelėjau iš nusivylimo. - Vos trijų sekundžių scena?! - Na, pradedantiems artistams ir tenka tokie vaidmenys. Juk mes tarsi dekoracija pagrindiniams herojams ir herojėms. Prisimeni tas didžiulių švenčių scenas iš filmų? Tokie kaip aš pradedantieji aktoriai ten stoviniuoja aplink ir siurbčioja gėri mus, herojui su heroje sukantis valso sūkuryje. Zujam pirmyn atgal kaip praeiviai, gerajam personažui vaikantis piktadarį. Kaip diskotekos lankytojai plojam geriausiais šokėjais tapu siems herojui ir herojei. Man patinka dirbti statistu, galėjau pamatyti visus filmavimo užkulisius. Be to, susipažinau su prodiuseriu Abasu Rizviu. Patikau jam, žadėjo kitame savo fil me skirti man didesnį vaidmenį. Pusmetį ištarnavęs Achmedui, jau žinojau visus jo įpročius. Jis tikrai buvo ganėtinai keistas žmogus. Gyvenime jį domino tik du dalykai - geras valgis ir televizorius. J i s žiūrėdavo tik dvi laidas - kriketo varžybų transliacijas ir „Mumbajaus krimi nalus". Seimininkas buvo tikras kriketo fanatikas. Jis nepra leisdavo nė vienų rungtynių, nesvarbu, ar jose dalyvauja indai, ar ne. Keldavosi žiūrėti trečią valandą nakties, jei rungtynės vykdavo Karibų salose, arba vidurnaktį, jei Australijoje. Stebė davo net ir tokių autsaiderių kaip Kenija ar Kanada rungtynes. Jis turėjo tokią užrašų knygutę, kur žymėdavosi visą kriketo statistiką. Atmintinai žinojo, kiek vidutiniškai kartų atmuša kamuoliuką kiekvienas mušėjas, kiek kartų paduodantis žai dėjas pataiko į vartus, kiek kamuoliukų sugauna kiekvienas vartininkas. Taip pat - kiek per visą žaidimo istoriją per mačą buvo surinkta daugiausia ir mažiausia taškų, kiek daugiausia kartų komanda perbėgo aikštelę, kokiu didžiausiu ir mažiau siu skirtumu buvo pasiektos pergalės. Jis visus šiuos duomenis kaupdavo ne savo malonumui, o kad galėtų lošti lažybų bendro vėse. Tai sužinojau per Indijos ir Anglijos rinktinių susitikimą. Achmedas, nenuleisdamas akių nuo televizoriaus, staiga išsi-
175
traukė mobilųjį ir puolė kažkam skambinti. Aš jo paklausiau: „Kas nors atsitiko, Achmedai hhai?" - „Losiu satta", - atsakė jis. „Satta? Pirmąkart girdžiu." - „Nelegalios lažybos. Satta or ganizuoja Mumbajaus nusikalstamo pasaulio klanai, ten suka si milijonai rupijų. Milijonai statomi per kiekvienas rungtynes, tūkstančiai už kiekvieną kamuoliuką. Aš esu vienas žymiausių lošėjų. Namas, plačiaekranis televizorius, mikrobangų krosne lė, oro kondicionierius - viskas iš tų lažybų. Prieš trejus metus per Indijos ir Australijos rungtynes laimėjau krūvą pinigų. Pri simeni? Indijai jau grėsė visiškas sutriuškinimas, jos galimybės buvo vertinamos tūkstantis prieš vieną, aš pastačiau už Indiją ir susišlaviau milijoną rupijų!" Aš negalėjau patikėti savo au simis: „Milijoną rupijų!" - „Taip. Šiandien už Indiją statau tik dešimt tūkstančių. Noriu paklausti lažybininko, koks santykis, bet jo telefonas vis užimtas." Jis nekantriai dirstelėjo į laikro dį, vėl surinko numerį ir šįkart prasimušė. „Alio, Šaradai bhai? Čia AK. Kodas 3563. Koks santykis?" Pro traškesį ir gausmą atsklido lažybininko balsas: „Indija pirmauja prieš Angliją 175 taškais. Jei skirtumas pasieks 250, galimybės labai padidės. Iki 250 taškų santykis 1:1, peržengus šią ribą - 3:1." -„O kiek statyta už Anglijos pergalę?" - pasiteiravo Achmedas. „Baik tu, - atsiliepė lažybininkas. - Jiems pergalę tik pasapnuoti. Geriausiu atveju pasieks lygiąsias. Bet jeigu domina santykis 8:1. Statysite?" - „Aha. Statau dešimt tūkstančių už Anglijos pergalę", - tarė Achmedas. Aš buvau pritrenktas tokio spren dimo, nes Indija tuo metu pirmavo. Bet Achmedas tikrai turėjo geresnę uoslę nei lažybininkas - baigiantis rungtynėms anglai persvėrė rezultatą ir laimėjo. Anglijos vėliavų miškas plaiks tėsi virš Lordų stadiono, o Achmedas iškėlęs rankas į viršų rėkė: „Taip! Taip! Taip!" Jis vėl paskambino lažybininkui. „Na, Kyun Šaradai bhai, tai kas buvo teisus? Kiek aš ten laimėjau? Aštuoniasdešimt tūkstančių? Che! Kaip per porą valandų - vi sai neblogas pinigas!" Achmedas išlėkė pro duris ir netrukus grįžo nešinas buteliu putojančio gėrimo - tą vakarą ir man teko pirmą kartą paragauti šampano. Kaip jau sakiau, antras
176
jo gyvenimo pomėgis buvo laida „Mumbajaus kriminalai". Esi ją matęs? Papurčiau galvą. - Ne, Delyje tokios nerodo. - Na, iš tiesų tai tokia nuobodoka laida. Panašiai kaip žinios, tik ten nieko nepraneša nei apie potvynius, nei apie riaušes, nei apie karus ar politiką. Visa laida skirta išvien nusikaltimams: kiek nužudyta, kiek išprievartauta, koks bankas apiplėštas, kas pabėgo iš kalėjimo ir panašiai. Achmedas įsitaisydavo priešais televizorių su lėkšte seekh kebabų ir sulaukęs nusikaltimų su vestinės prapliupdavo kaip pašėlęs kvatotis. Niekaip negalėjau suprasti, kas ten taip juokinga. Retkarčiais paštininkas jam vis pristatydavo tokių didelių geltonų vokų. Man buvo griežtai įsakyta neatplėšinėti nė vieno laiško ir palikti paštą ant stalo. Vieną dieną paštininkas atnešė tokį voką kaip tik man gurkš nojant arbatą, ir aš netyčia jį apipyliau. Išsigandau, nes žino jau, kad jeigu būsiu ką sugadinęs, Achmedas tikrai duos man velnių. Gal ten kokie vertingi komerciniai dokumentai. Todėl atsargiai atplėšiau voką, įkišęs pirštus ištraukiau popierius ir... net švilptelėjau iš nuostabos. - Kas ten buvo? - Nieko ypatingo. Vyro nuotrauka ir ant nedidelio lapelio iš spausdintos kelios eilutės. Tiek net ir aš įstengiau perskaityti. Ten buvo parašyta: Vardas:
Vitchalbajus Ghorpadė
Amžius:
56.
Adresas:
Marvės kelias 73/4, Maladas
Ir viskas. Aš pagalvojau, kad tai koks nors šeimininko verslo partneris ir jo kontaktinė informacija, todėl per daug nesukda mas galvos kruopščiai vėl užklijavau voką ir palikau laišką ant stalo. Vakare grįžęs Achmedas jį atplėšė ir perskaitė. Netrukus kažkas paskambino. Atsiliepęs jis tik pasakė: „Taip, paketą ga vau", - ir padėjo ragelį. Praslinkus kokioms dviem savaitėms
177
Achmedas kaip paprastai sėdėjo priešais televizorių ir žiūrė jo „Mumbajaus kriminalus". Aš tuo metu virtuvėje pjausčiau daržoves, viena ausimi klausydamasis laidos vedėjo: „...dar vienas žiaurus nusikaltimas Malade, žymus verslininkas Vitchalbajus Ghorpadė rastas nužudytas savo namuose Marvės kelyje. Policija ieško įkalčių." Vardas ir pavardė man pasirodė kažkur girdėti. Aš žvilgtelėjau į ekraną ir vos nenusirėžiau pirš to, išvydęs tą pačią fotografiją, kuri buvo ir tame geltonajame voke. Vedėjas kalbėjo: „56-erių ponas Ghorpadė buvo iš arti nušautas savo namuose. Jo žmona ir sūnus liko gyvi. Malado policija įtaria apiplėšimą, nes visas namas nusiaubtas, dingę daug brangenybių ir vertingų daiktų." Achmedas tai išgirdęs staiga prapliupo juoktis. Man tai pasirodė be galo keista. Kodėl jam turėtų būti taip linksma, kai nušautas jo verslo partneris? Po mėnesio pasirodė kitas geltonas vokas. Achmedas dar ne buvo grįžęs, ir aš neįstengiau atsispirti pagundai žvilgtelėti, kas ten viduje. Šįkart, kad atsiklijuotų be menkiausios žymės, palaikiau voką virš garų. Atplėšęs ištraukiau dar vieną nuo trauką. Jaunas vyras tankiais ūsais, nuo kairės akies iki pat nosies eina ilgas randas. Prie nuotraukos pridėtame lapelyje buvo atspausdinta: Vardas:
Džamylas Kidvajus
Amžius:
28
Adresas:
Šiladžito 35, Kolaba.
Įsidėmėjęs vardą ir pavardę, įdėjau nuotrauką atgal. Vaka re grįžęs Achmedas atplėšė voką ir užmetė akį į vidų. Kaip ir aną sykį, jam kažkas paskambino ir jis patvirtino gavęs paketą. Lygiai po savaitės per „Mumbajaus kriminalus" išgirdau, kad Šiladžite nušautas jaunas advokatas Džamylas Kidvajus, lipan tis iš automobilio prie savo namų. Vedėjas pranešė: „Policija įtaria nusikalstamų klanų sąskaitų suvedinėjimą, nes ponas Kidvajus teisme atstovavo keletui mafijos vadeivų. Tyrimas tęsiamas, įkalčių kol kas nerasta." Achmedas, sėdėdamas su
178
viskio stiklu rankoje priešais televizorių, vėl nusikvatojo. Man visa tai pradėjo kelti nerimą. Kaip čia yra., kad Achmedui siun čiamos nuotraukos žmonių, kurie netrukus nužudomi? Aš nie kaip negalėjau to suprasti. Todėl po trijų savaičių, paštininkui vėl pristačius geltoną voką, aš ne tik užmečiau akį į kažkokio pusamžio vyro nuotrauką, bet ir užsirašiau adresą. Jis gyveno Premier gatvėje Kurios kvartale. Kitą dieną pasekiau Achmedą. Nuvažiavęs traukiniu į Kurią, jis patraukė į Premier gatvę. Bet į namą neužėjo, tik praėjo pro šalį pirmyn atgal keletą kartų tarsi apsidairydamas. Po dviejų savaičių „Mumbajaus krimi nalai" pranešė, kad tas pusamžis vyras buvo rastas nužudytas savo namuose Kurioje, Premier gatvėje. Tada man jau pasidarė visiškai aišku, kad tai Achmedo darbas ir kad aš tarnauju sam domam žudikui. Bet įduoti jo policijai negalėjau - juk Achme das buvo išgelbėjęs man gyvybę. Tuo tarpu su manimi kaip tik susisiekė Abasas Rizvis ir pasiūlė antraeilį vaidmenį filme. Išgirdęs šią žinią nesitverdamas džiaugsmu bėgte pasileidau į Chadžio Ali šventyklą. Prispaudęs kaktą prie kapo uždangalo, meldžiau Rizviui geros sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Taip du mėnesius ir gyvenau sunkia širdimi, dėdamasis nieko ne žinąs, koks iš tikrųjų yra Achmedo „verslas". Puikiai žinojau, jog kada nors jį vis tiek suseks, ir tyliai meldžiau, kad tik tada neatsidurčiau tarp dviejų ugnių ir negaučiau kulkos į kaktą. Tačiau vieną dieną viskas staiga ėmė ir apsivertė. - Kaipgi? - Tai įvyko prieš keturis mėnesius - vasario dvidešimtą. Tiksliai prisimenu datą, nes tą dieną Indija žaidė su Australija paskutines kriketo turnyro rungtynes, ir Achmedas vėl daly vavo lažybose. Jis statydavo už viską - ne tik kuri komanda laimės, bet ir kurie varteliai pirmieji bus išmušti, kuris pa duodantis žaidėjas pirmas pataikys į vartelius, kuri komanda laimės burtus ir netgi ar lis per rungtynes. Kartais jis staty davo vos ne už kiekvieną padavimą: kiek taškų per jį bus su rinkta - keturi, šeši ar nulis. Tos dienos rytą Achmedas kaip tik paskambino savo lažybininkui. „Šaradai bhai, kodas 3563.
179
Kažin kaip šiandien atrodys aikštelė? Turbūt išmalta po vaka rykščių varžybų, ir kamuoliukas pradės suktis? Orų prognozės geros, bet gal iki vakaro prapliups?" Po visos šios žvalgybos galiausiai pastatė. „Statau, kad Sačinas Malvankaras šiandien pasieks trisdešimt septintą savo šimtuką. Koks santykis?" Lažybininkas atsakė: „Jau turi surinkęs septyniasdešimt aštuo nis, ir niekas neabejoja, kad kris ir šimtukas, todėl santykis nedidelis - trylika-dešimt." - „Gerai, - atsiliepė Achmedas, statau milijoną, bent jau uždirbsiu tris šimtus tūkstančių." Ištisą popietę Achmedas išsėdėjo prilipęs prie televizoriaus, nenuleisdamas akių nuo Malvankaro ir švilpimu sveikindamas kiekvieną jo tašką. Žaidėjui po truputį artėjant prie šimtuko, Achmedas jau sėdėjo kaip ant adatų. Malvankarui perkopus devyniasdešimt taškų, Achmedas išvertęs akis kramtė sau na gus, prieš kiekvieną padavimą kalbėjo karštas maldas, susiries damas it nuo smūgio į paširdžius po kiekvieno nepataikymo į kamuoliuką. Tačiau Malvankaras tą vakarą dar kartą įrodė esąs neprilygstamas mušėjas. Galingu smūgiu pasiuntęs kamuoliu ką per visą aikštę, jis spėjo keturissyk perbėgti aikštelę, susi keisti vietomis su savo porininku ir prie devyniasdešimt vieno iš karto prisidūrė keturis taškus - devyniasdešimt penki. Po to dar tašką - devyniasdešimt šeši. Ir dar vieną - devyniasdešimt septyni. Tada Gilespis pasiuntė kamuoliuką taip, kad jis atšok tų prie pat Malvankaro, bet šis vikriai jį išmušė į patį aikštės pakraštį. Paskui kamuoliuką, kad neišriedėtų už ribos, nuskuto Heidenas, o Malvankaras su savo porininku Adžajumi Mišra pasileido per aikštelę. Perlėkė ją vienąkart - devyniasdešimt aštuoni. Antrą - devyniasdešimt devyni. Heidenas sugriebė jau beveik išriedėjusį užribin kamuoliuką ir atmušė aukšta trajek torija ne savo vartininkui Adamui Gilkristui, o paduodančiam žaidėjui. Tai pastebėjęs Malvankaras šūktelėjo „Stoook!" trečią kartą pasileidusiam bėgti Mišrai, bet tas kvaiša ir toliau lėkė it akis išdegęs. Neturėdamas kitos išeities, Malvankaras taip pat šoko trečią kartą bėgti per aikštelę ir jau buvo beveik pasiekęs priešininko vartelius, kai Heideno pasiųstas kamuoliukas pa-
180
taikė tiesiai į juos! Malvankarui iki linijos buvo likę vos pusė žingsnio, kai trečiasis teisėjas paskelbė, kad jis iškrenta iš žai dimo. Su devyniasdešimt devyniais taškais. Achmedas tiesiog pasiuto. Jo milijonas, pastatytas už trisdešimt septintą Malvankaro šimtuką, jau kone kišenėje gulintis laimėjimas buvo nupūstas iš po nosies. Jis keikė Gilespį, plūdo Heideną ir dėjo į šuns dienas Mišrą. „Pasmaugsiu tą šiknių", - suurzgė jis ir išlėkė pro duris, veikiausiai į barą skandinti savo skausmo. Tą patį vakarą paštininkas atnešė dar vieną geltoną voką. Būčiau nenustebęs viduje išvydęs kokio nors indų mušėjo nuotrauką, bet ištraukęs sustingau it žaibo trenktas. - Kas ten buvo? Na, pasakok. - Į mane iš jos žvelgė Abasas Rizvis, prodiuseris, kartu buvo pridėtas ir lapelis su adresu. Jis turėjo būti kita Achmedo auka, taigi su juo būčiau galėjęs palaidoti visas savo svajones tapti aktoriumi. Privalėjau Rizvį įspėti. Tačiau tai sužinojęs Achme das tučtuojau būtų be jokių dvejonių mane sudorojęs. - Ir ką tada darei? - net sulaikiau kvapą. - Tai, ką privalėjau. Nedelsdamas nulėkiau pas Rizvį ir pra nešiau, kad kažkas užsakė jį nužudyti. Jis iš pradžių nenorė jo patikėti, bet kai parodžiau paštu atkeliavusią nuotrauką su adresu, visos jo abejonės garuote išgaravo. Jis pasakė bėgsiąs į Dubajų ir ten tyliai pagyvensiąs metus kitus. Atsidėkodamas pažadėjo grįžęs duoti man pagrindinį vaidmenį kitame savo fil me ir pasiuntė į aktorių mokyklą. Štai kodėl jis moka už mano mokslus, o aš skaičiuoju, kiek man dar liko iki aštuoniolikos. - Dieve švenčiausias, tai bent istorija, Salimai, - tariau. - Bet negi Achmedas nesuuodė, kad vokas su užsakymu dingo? Juk tą vakarą jis kaip visada turėjo sulaukti telefono skambučio? - Ne, jis ničnieko neįtarė, nes grįžęs vakare voką rado tvar kingai padėtą ant stalo. - Bet... tada juk jis būtų nužudęs Rizvį. - Ne, voke buvo jau kita nuotrauka ir kitas adresas, kurį man išspausdino mašinėle čia netoliese - raštinės paslaugų kontoroje.
181
- Puikiai sugalvojai. Tu pakišai jam išgalvotą adresą? O ko kią nuotrauką įdėjai? - Aš įdėjau tikrą nuotrauką ir adresą ir jis ten nuvykęs iš ti krųjų įvykdė užsakymą. O kol dar nebuvo paaiškėję, kad nužu dė visai ne tą žmogų, pasakiau skubiai turįs išvykti į Biharą ir dingau iš jo namų. Slapsčiausi šen ir ten, nė nekišdamas nosies į Baikulos kvartalą, netgi lioviausi lankęsis Chadžio Ali meče tėje, nes ji visai šalia. Ir praėjusią savaitę per „Mumbajaus kri minalus" išgirdau, kad per susišaudymą prie Cerčgeito stoties policija nušovė ilgai ieškota samdomą žudiką Achmedą Chaną. Taigi šiandien nutariau užeiti į Chadžio Ali mečetę ir padėkoti Alachui. Ir štai sutikau tave! - Klausyk, o kieno nuotrauką įdėjai Achmedui? - Kieno gi kito? Pono Babu Pilajaus, Dėdės! Smitą net suplojo rankomis. - Šaunuolis! Jau turėjau progą įsitikinti, kad esi ne iš kelmo spirtas, bet pasirodo, kad Salimas irgi nepėsčias. Nepraleido savo šanso. Tu papasakojai Salimui apie viktoriną? - Ne. Pasakiau jam, kad Delyje tarnauju vienam žmogui ir atvykau į Mumbajų porą dienų pasižmonėti. - Tai Salimas ničnieko nežino? - Ne, rengiausi jam pranešti, bet nespėjau. - Na, pažiūrėkime, kaip atsitiktinis susitikimas su Salimu pagelbėjo tau atsakinėjant. Studijoje prigeso šviesos. Premas Kumaras atsisuko į kamerą. - Devintas klausimas už milijoną rupijų. Ir atsigręžęs į mane pasiteiravo: - Pasiruošęs? - Taip, - patvirtinau. - Puiku. Taigi devintas klausimas iš sporto. Ponaiti Tomai, ar sportuojate? -Ne.
182
- Ne? Tai kaip jums pavyksta išlaikyti tokią formą? Štai aš kasdien vaikštau į sporto salę, o vis tiek užsiauginau pilvuką. - Jeigu įsidarbintumėte padavėju ir kas dieną važinė tumėte po penkiolika kilometrų į darbą, irgi taptumėte geros for mos, - atsakiau. Auditorija sukrizeno. Premas Kumaras suraukė antakius. - Gerai, devintas klausimas iš kriketo. Kiek kartų šimto taš kų ribą yra pasiekęs garsusis Indijos mušėjas Sačinas Malvankaras? Variantai: a) 34; b) 35; c) 36; d) 37. Užgrojo muzikėlė. - Galiu paklausti vieno dalyko? - Žinoma. - Ar Indijos rinktinė po turnyro su Australija dar žaidė ko kias nors rungtynes? - Atrodo, ne. - Tada žinau atsakymą. „C", 36 kartus. - Tai galutinis jūsų atsakymas? - Taip. Sudunda būgnai. Erkrane sušvinta teisingas atsakymas. - Visiškai teisingai! Sačinas Malvankaras šimto taškų ribą yra pasiekęs trisdešimt šešis kartus. Milijonas rupijų jūsų! Po nios ir ponai, dabar reklaminė pertraukėlė. - Taip, - tariau.
183
Šeimos drama su komedijos ir veiksmo intarpais, galiausiai virtusi tragedija, - taip kino terminais apibūdinčiau trejus me tus, ištarnautus aktorės Nylimos Kumari namuose Džuhu vilų kvartale. Tą vakarą, kai mudu su Salimu pasprukome iš Dėdės ir jo parankinių nagų, iš karto sėdome į vietinį traukinį, atkakome į Džuhu ir atkulniavę prie Nylimos Kumari namų paskambi nome į duris. Galiausiai jos prasivėrė ir tarpduryje pasirodė moteris. - Ko norėtumėt? Luošys Radhis nemelavo - ji buvo aukšta, graži, visai kaip savo filmuose, tik šiek tiek vyresnė. Salimas puolė jai į kojas. - Ponia... Ji atšlijo atgal. - Kas jūs? Ką čia veikiate vidury nakties? - Mes Radhio draugai, - tariau sudėjęs delnus. - Jis sakė, kad ieškote tarno, todėl ir atvykome pas jus. Mums pasakojo, kad esate labai geros širdies. Tarnausime jums už maistą ir sto gą virš galvos. - Taip, man tikrai reikia tarno, tačiau jūs dar per maži. - Ponia, mes pratę prie darbo. O aš moku angliškai. Išmė ginkite mus. - Bet man nereikia dviejų tarnų. Čia yra kambarys tik vienam. Mudu su Salimu susižvalgėme. - Tada priimkite bent vieną iš mūsų, - tariau. - Kuo tu vardu? - pasiteiravo ji Salimo.
184
- Salimas. - Tu musulmonas? Salimas tylomis linktelėjo. - Klausyk, gaila, bet mano mama, kuri gyvena kartu, ne valgo maisto, jeigu prie jo yra prisilietęs musulmonas. Aš pati netikiu visais tais kliedesiais apie suteršimą ir išniekinimą, bet negi jai išmuši iš galvos, jei jau įsikalė? Ji patraukė pečiais. Salimas stovėjo nukabinęs nosį. Tada ji grįžtelėjo į mane. - O tu kuo vardu? - Rama, - atsiliepiau. Taigi buvau priimtas į darbą ir netrukau įsitikinti, kad kino žvaigždžių gyvenimas iš tikrųjų nėra jau toks pasakiškas, kaip atrodo. Kai pamatai jas be makiažo, nustembi, kad jos niekuo nesiskiria nuo paprastų žmonių, taip pat yra graužiamos neri mo ir baimės. Vienintelis skirtumas tas, kad paprasti mirtin gieji galvą suka daugiausia dėl pinigų, o žvaigždės - dėl šlovės. Arba, tiksliau tariant, jos stygiaus. Kiekvienas įžymybių žingsnis yra stebimas tarsi pro di dinamąjį stiklą. Iš pradžių jas tai erzina, tačiau ilgainiui prie meilikavimo ir liaupsių taip įprantama, kad dėmesiui apslopus žvaigždės jaučiasi vienišos ir niekam nereikalingos. Nylimos Kumari namas buvo erdvus, šiuolaikiškai įrengtas, skoningai išpuoštas brangiais kilimais ir paveikslais, iš viso penki miegamieji; didžiajame, su atskira vonia, miegojo Nylima, jos mama - kiek mažesniame. Daugiau jokių šeimynykščių nebuvo. Nylimos miegamasis buvo pats prašmatniausias kamba rys visame name. Jo viduryje puikavosi milžiniška dvigulė lova, užtiesta aksomo lovatiese. Sienos buvo veidrodinės, to dėl įėjęs į šį miegamąjį išvysdavai save atsispindint šimtais atvaizdų. Čia stovėjo ir tualetinis stalelis, nustatytas galybe visokiausių kvepalų ir kosmetikos priemonių. Salia stalelio plačiaekranis televizorius, vaizdo kasečių ir kompaktinių plokštelių leistuvai. Palubę puošė prašmatnus sietynas. Mie-
185
gamajame visada maloniai vėsu - pastovią temperatūrą palai kė tyliai kaip bitė dūzgiantis oro kondicionierius. Pasieniais rikiavosi stiklo lentynos, apstatytos įvairiausiais prizais ir apdovanojimais. Atskiroje spintoje sukrauti gulėjo seni žur nalai apie kiną. Visų jų viršeliuose - Nylima Kumari. Patekęs čia nejučia imdavai jausti pasididžiavimą, kad tarnauji šiuo se namuose. Kadaise šeimininkė buvo pati garsiausia Indijos aktorė. Tuo tarpu Nylimos mama - tikra rakštis. Nors senutei jau beveik aštuoniasdešimt, energijos turi kaip keturiasdešimtme tė ir visą dieną nieko daugiau neveikia, tik vaiko mane pirmyn atgal. Aš esu vienintelis nuolatinis patarnautojas. Šiaip dar ga minti vakarienės ir plauti indų ateina moteris iš Maharaštros brahmanų, yra ir ateinanti tarnaitė, kuriai patikėtas skalbimas. Visi kiti darbai guli ant mano pečių. Šluostau dulkes ir plaunu grindis, lyginu drabužius, pavakariams kaičių arbatą, esu siun čiamas įvairiais reikalais į miestą, perku pieną ir apmoku visas namo sąskaitas. Tačiau Nylimos mama vis tiek žiūri į mane labai įtariai, nors aš neriuosi iš kailio stengdamasis jai įtikti, net kreipiuosi į ją su begaline pagarba: „Mamyte". „Rama, tu neatnešei man pieno", - murma ji. „Rama, neišlyginai mano lovatiesės..." „Rama, blogai išvalei šitą kambarį..." „Rama, eik dirbti, netinginiauk..." „Rama, arbata šalta". Kartais tiek įsiėda tas nuolatinis burbėjimas, taip niežti rankos imti ir užklijuoti jai burną, kad užtiltų. Nylima, nors kartais irgi įnoringa, manimi patenkinta. Net pasiūlė pas save apsigyventi. Name pilna vietos, bet jos mama kategoriškai užsispyrė, kad joks vyras čia nenakvotų. Todėl ra dau prieglobstį viename Ghatkoparo kvartalo daugiabučių, ir kiekvieną dieną bildu traukiniu į darbą ir atgal. Už kampą tame daugiabutyje moka ji. Apskritai aš gal ir nieko prieš, nes taip galime gyventi kartu su Salimu. Šiandien lydžiu Nylima po parduotuves. Automobilio ji netu ri, todėl vykstame taksi. Man tos kelionės nelabai prie širdies,
186
nes ji visą dieną sukinėjasi tik po drabužių ir kosmetikos par duotuves, o aš apsikrovęs kaip mulas turiu tampyti sunkius jos krepšius. Apie apsilankymą kokiame McDonald's ar Pizza Hut nėra net kalbos. Ir ji man niekada nieko nenuperka. Šiandien esame „Drabužių rojuje", prabangiame salone, prekiaujančiame sariais. Kokias dvi valandas ji kilnoja ir ap žiūrinėja šimtus įvairiausių sarių, ir galiausiai nusiperka tris už penkiasdešimt tūkstančių rupijų - beveik dvejų metų mano atlyginimą. Vos mums išėjus iš tviskančio gaivaus salono pro duris, prie šeimininkės prišoka būrelis mokinukių spindinčio mis iš susižavėjimo akimis. - Dovanokite, juk jūs Nylima Kumari, ar ne? - pasiteirauja viena jų. - Taip, - sunkiai slėpdama džiugesį patvirtina Nylima. - Sakiau, - šūkteli mergaitė draugėms. - Sakiau, kad čia Nylima. Ir vėl atsigręžusi į mus taria: - Gerbiamoji Nylima, mes esame didelės jūsų gerbėjos. Die ve, negaliu patikėti savo akimis. Gaila, neturime savo knygelių su autografais, bet gal pasirašytumėte į mūsų sąsiuvinius? - Kodėl ne, su malonumu, - atsiliepia Nylima ir iš krepšio išsitraukia rašiklį. Mergaitės net virpėdamos iš susijaudinimo viena po kitos tiesia jai savo sąsiuvinius. Nylima, paklaususi kiekvienos var do, savo plačia rašysena vingiuoja: „Ritu su meile - Nylima". „Indu su meile - Nylima". „Malti su meile - Nylima". Mergaitės ryja akimis įrašus krykšdamos iš džiaugsmo. Nylima, pamaloninta dėmesio, tiesiog švytėte švyti. Tai pirmas kartas, kai matau ką nors rodant dėmesį jai gatvėje, ir efektas, reikia pasakyti, tiesiog stebuklingas. Ji staiga susi rūpinusi pažvelgia į mane, apsikarsčiusį sunkiais krepšiais ir apsipylusį prakaitu, ir taria: - Rama, tu turbūt jau išalkęs kaip vilkas. Einam, nupirksiu tau ledų. Aš sukrykščiu iš džiaugsmo. 187
*** Retkarčiais Nylima man vis papasakoja ką nors apie kiną, jo užkulisius. - Žmonėms atrodo, kad filmui sukurti pakanka aktorių ir režisieriaus. Bet šalia jų dirba dar tūkstančiai kitų žmonių, be kurių nepasirodytų joks filmas. Tik pagalbiniams darbuo tojams viską paruošus filmavimui režisierius gali spragtelėti pirštais ir sušukti: „Šviesos, kamera, pradedam!" Ji dėsto man apie dekoracijas, rekvizitą, apšvietimą, grimą, kaskadininkus ir dublerius. Ir apie tai, kokie filmai būdavo anksčiau ir kokie dabar. - Tų šiuolaikinių filmų aš negaliu žiūrėti, sugrūda viską į kažkokią mišrainę: tragedija, komedija, nuotykiai ir melo drama. Na jau ne. Geras filmas turi būti tam tikro aiškaus žanro. Aš visada kruopščiai atsirinkdavau, kuriame filme vai dinti, tik iki galo supratusi, apie ką jis ir kokia mano vaidmens prasmė. Todėl niekada manęs nepamatysi tokiame filme, kur pirmoje dalyje dainuoju ir šoku, o antroje jau guliu mirties patale. Jokiu būdu, Rama. Herojaus charakteris turi plėtotis nuosekliai, tolygiai. Kaip ir didieji dailininkai, aktorius priva lo turėti savo braižą. Atrasti savo stilių. Didis artistas ne tas, kuris atitinka kokį stilių, o tas, kuris jį pats kuria. Ar skaitei to naujojo filmo „Širdies kalba" anotaciją Times oflndia? Apžval gininkas parašė, kad aktorė Pudža visiškai sujaukė mirties sceną. „O, įsivaizduoju, kaip tokį personažą būtų suvaidinusi Nylima Kumari. Mūsų jaunajai aktorei dar vertėtų iš jos pa simokyti amato paslapčių." Tai tikrai paglostė man širdį. Ar tistui pats didžiausias komplimentas išgirsti, kad jis laikomas tam tikro personažo pavyzdžiu, įsikūnijimu. Aš tą anotaciją būtinai įsirėminsiu. - O koks yra jūsų personažas? Ji šyptelėjo. - Na, tu per jaunas atsiminti, kad Nylima Kumari vadinama indų tragedijos karaliene. Eikš, kai ką tau parodysiu.
188
Tai tarusi, ji nusivedė mane į miegamąjį ir atidarė metalinę spintelę. Aš išpūčiau akis, išvydęs ją nuo viršaus iki pat apačios pririkiuotą vaizdo kasečių. - Čia visi filmai, kuriuose man yra tekę vaidinti. - Oho. Kiek čia iš viso kasečių? - Šimtas keturiolika. Tiek spėjau nusifilmuoti per savo dvie jų dešimtmečių karjerą. Ji dūrė pirštu į apatinę eilę. - Čia patys pirmieji. Daugiausia komedijos. Na, tau veikiau siai nereikia sakyti, kas yra komedija. Aš energingai palinksėjau. - Žinau. Na, tokie filmai kaip su Govinda. Nylima parodė antrą ir trečią eilę. - Čia kiek vėlyvesnį filmai. Beveik vien šeiminės dramos. Bet tuo metu dar nusifilmavau garsiajame trileryje „Pasakyk, kas žudikas" ir siaubo filme „Po trijų dešimtmečių". Galiausiai ji mostelėjo į kitas keturias eiles. - O čia tragedijos. Beveik visi tie prizai ir apdovanojimai gauti už šituos filmus. Mano mėgstamiausias šitas. Ji patapšnojo kasetės nugarėlę. Perskaičiau pavadinimą: „Mumtaz Mahal." - Jame vaidinau kiekvienos artistės išsvajotą vaidmenį imperatoriaus Šachdžachano žmoną Mumtaz Mahal. Už jį net gavau nacionalinę premiją. Matai tą prizą pačiam vidury? Jį man įteikė Indijos prezidentas. - Tai buvo pats geriausias jūsų vaidmuo? Šeimininkė atsiduso. - Tai buvo labai geras vaidmuo, labai jausmingas, bet aš jau čiuosi savo didžiojo vaidmens dar nesuvaidinusi. Nylimos mama pasiligojo, visur girdėti tik jos nesibaigiantis kosėjimas ir dejonės. Ir priekabės. Ji visus apipila nuolatinė mis aimanomis, įskaitant ir savo dukterį Nylima, nepraleisda ma progos priminti dovanojusi jai gyvybę. Man atrodo, kad ir Nylimai tai pro truputį pradeda įgristi iki gyvo kaulo. Be kitų 189
savo darbų, dabar dar po gerą pusdienį maluosi pirkdamas Ma mytei kalnus vaistų ir prižiūrėdamas, kad ji visas tas tabletes, kapsules ir lašelius išgertų laiku. Šiandien namuose tvyro neįprastas subruzdimas. Per Indijos nacionalinį kanalą šįvakar bus demonstruojamas filmas „Pa skutinė žmona", kuriame Nylima atliko vieną garsiųjų savo tragiškų vaidmenų. Ta proga šeimininkė pakvietė visus šeimy nykščius į svetainę žiūrėti kartu. Prieš aštuonias visi susiren kame prie televizoriaus: virėjas, tarnaitė ir aš įsitaisome ant kilimo, paramstyta pagalvėmis Mamytė su Nylima sėdi ant so fos. Prasideda filmas. Tiesa, jis ne visai mano skonio - apie vie ną paprastą šeimą, besigrumiančią su apnikusiomis bėdomis ir vargais. Ekrane vis kas nors be paliovos verkia ir aimanuo ja, nuo sofos dūsavimais atitariant Mamytei. Suvokti negaliu, kam sukti filmus, vaizduojančius pilką kasdienybę - tokią, ko kia yra? Išeini į gatvę - ji ir taip visur aplink, kur tik pažvelgsi. Tiesa, Nylima čia tikrai dar labai jauna, traukianti akį ir vaidina išties puikiai. Neįprastai pasijunti žiūrėdamas filmą, kurio he rojė štai visai šalia tavęs. Įdomu, kokios mintys sukasi jos gal voje va taip sėdint ir stebint save ekrane. Ar ji prisimena aplink plušėjusius visus tuos statistus ir grimuotojus, apšvietėjus ir garso operatorius? Pačioje filmo pabaigoje Nylima, išrėžusi jausmingą prakal bą, miršta. Pabaiga. Mes pakilome mankštindami aptirpusias kojas. Tik tada pamačiau, kad Nylima verkia. - Kas atsitiko? - susirūpinęs pasiteiravau. - Kodėl ver kiate? - Nieko, Rama. Tiesiog vėl įsigyvenau į savo heroję. Na, vis kas, jau neverkiu, matai - šypsausi. - Nesuprantu, kaip aktoriai sugeba vieną akimirką verkti, o kitą jau šypsotis. - Tai liudija aktoriaus meistriškumą. Ar žinai, kodėl mane vadino tragedijos karaliene? - Ne, ponia.
190
- Todėl, kad nė karto man vaidinant neprireikė glicerino, kad pradėčiau verkti. - Didelio čia daikto, - nutaikęs progą, kai Nylima negirdėjo, šnibžtelėjau į ausį tarnaitei. - Man irgi visiškai nereikia gliceri no, kad pradėčiau verkti. Juo geriau pažįstu Nylimą, juo labiau suprantu, kodėl ji yra pripažinta tragedijos karalienė: ją visą laiką lydi kažkokio liū desio šešėlis, nepranykstantis veide net šypsantis. Kartais mintyse pasmalsauju, koks buvo jos gyvenimo kelias, kodėl ji taip ir neištekėjo. Turbūt ji apskritai neturi draugų. Tiesa, retkarčiais šeimininkė vis kažkur išeina ir parsiranda į namus vėlai. Abejoju, kad ji leistų laiką su kokiu draugu ar meilužiu, nes niekada negrįžta švytėdama iš laimės, atrodo išvargusi, sugniužusi ir sliūkina tiesiai į lovą. Si paslaptis neduoda man ramybės. Taip pat nesiliauja stebinęs į apsėdimą panašus jos rūpini masis savo išvaizda. Nors šeimininkė ir taip atrodo puikiai, vis tiek valandų valandas praleidžia priešais veidrodį dažydamasi ir kedendama savo plunksneles. Jos tualetinis stalelis statyte nustatytas visokiausiais kremais. Vieną dieną iš smalsumo pa skaitinėjau jų etiketes. Ko tik čia nebuvo: kremai nuo raukšlių, nuo celiulito, losjonai nuo odos senėjimo, giliai įsigeriantys į odą stiprinamieji, drėkinamieji, naktiniai kremai ir stangrina mieji geliai. Jos vonia mirga marga visokiausiais atjauninan čiais kvapiais muilais, įvairiausiais odos valikliais ir kaukėmis. O vaistų spintelės asortimentas beveik toks pat kaip Mamytės: čia yra ir augimo hormonų, ir krūtinę stangrinančių kremų, medicininio melatonino ir antioksidantų. Vieną dieną neiškenčiau ir paklausiau: - Dovanokite, ponia, kam jums reikia tiek makiažo? Jūs ir taip gerai atrodote. Ji pažvelgė man tiesiai į akis ir tarė: - Žinai, tai aktorių liga. Ilgainiui mes taip įprantame matyti save su grimu, kad galiausiai jau nedrįstame be jo net pažvelg-
191
ti į veidrodį. Aktorius visą gyvenimą lieka aktorius. Neturime teisės atrodyti prasčiau nei ekrane. Gal ji tai pasakė iš širdies, o gal tik pacitavo kokią savo filmo heroję. Išaušo tikrai nepaprasta diena: miegodama į aną pasaulį iške liavo Mamytė. Nylima kiek paašarojusi greitai grįžo prie žemiškųjų reikalų ir ėmė rūpintis laidotuvėmis. Rodos, kone visas Indijos kino žvaigždynas suplūdo čia pareikšti jai užuojautos. Seimininkė, apsivilkusi baltą sarį ir vos vos pasidažiusi, sustingusi it žvakė sėdėjo ant sofos. Daugelio atvykusiųjų nė nereikėjo pristatinė ti: tai buvo žymūs aktoriai ir aktorės, režisieriai ir prodiuseriai, dainininkai ir kompozitoriai. Svetainėje buvo sausakimša, ir aš ištiesęs kaklą gaudžiau akimis gyvas žvaigždes, anksčiau ma tytas tik Starburst arba kino ekranuose. Gaila, kad šalia nebu vo Salimo. Nors jis tikrai būtų likęs apviltas - laidotuvininkai anaiptol neatrodė kaip tos iš ekranų spindinčios žvaigždės, iš blizgintos makiažo meistrų ir išpuoštos dizainerių. Visi kaip vienas vilkėjo baltai, ėjo be šypsenų ir susimąstę. Nežinau, kaip savo mamos mirtį išgyveno Nylima, o man Mamytės iškeliavimas į dausas buvo tarsi laiminga slogaus už sitęsusio filmo pabaiga. Nepraėjus nė mėnesiui po laidotuvių Nylima pasiūlė man persikraustyti gyventi pas ją. Žinodama, kad daugiabutyje gy venau kartu su Salimu, ji ir toliau mokėjo už Salimo kambarį. Aš persikėliau pas šeimininkę. Man buvo skirtas ne vienas iš keturių neužimtų miegamųjų, o ankštas lyginimo kambarėlis. Pasimirus Mamytei Nylima ėmė dažniau išeiti iš namų, kar tais apskritai negrįždavo nakvoti. Čia neabejotinai bus įsipai niojęs koks širdies draugas. Gal ne už kalnų ir vestuvės? Naktį mane pažadino iš svetainės atsklidęs negarsus, bet gana aiškus brazdėjimas. Pasitrynęs akis dirstelėjau į žadintuvą. Pusė trijų. Įdomu, ko ten Nylimai galėjo prireikti vidury nak-
192
ties? Ūmai tvykstelėjo mintis, kad, galimas daiktas, tai bus jos meilužis, todėl netverdamas smalsumu staigiai išsiritau iš lo vos ir ant pirštų galų koridoriumi nutykinau prie svetainės. Svetainėje šviesa nedegė, bet buvo aiškiai matyti vyro si luetas. Keistas meilužis - ant galvos užsitempęs juodą kaukę su plyšeliu akims, vienoje rankoje juodas maišas, kitoje - pro žektorius. Pasišvietęs į vaizdo kasečių grotuvą, vyras mikliai atjungė laidus ir įgrūdo jį į maišą. Vagis. Aš giliai įkvėpiau ir iš visų jėgų surikau. Nakties tylą sudrebinęs riksmas išvertė iš lovos Nylimą Kumari ir ji paknopstomis atskubėjo į svetainę. Vagis sustingo it žaibo trenktas, paleido iš rankų maišą ir pro žektorių ir užsikimšo delnais ausis. - Kas? Kas? - uždususi paklausė Nylima. Ji spragtelėjo jungiklį ir išvydusi svetainės viduryje vagį kurtinamai suspigo. Vyras - turbūt jau gerokai spengiančia galva - parpuolė ant kelių ir šūktelėjo: - Nebijokit, ponia, aš ne vagis. Aš tik norėjau apsilankyti jūsų namuose. - Rama, duokš telefoną. Skambinu policijai, - paliepė man Nylima. Aš tuoj pat padaviau jai ragelį. Vagis nusiplėšė kaukę, po ja pasirodė jaunuolio veidas su ožio barzdele. - Prašau, ponia, nekvieskit policijos. Maldauju. Aš ne vagis. Aš Sv. Ksavero koledžo studentas. Esu prisiekęs jūsų gerbėjas. Man jūsų namai kaip šventovė. Tai išgirdusi Nylima kaipmat suminkštėjo. - Neklausykite jo, ponia, - suskubau įsiterpti. - Jis vagis. Jei jau toks gerbėjas, kodėl tada norėjo pavogti grotuvą? - Aš galiu viską paaiškinti, gerbiamoji Nylima. Turiu visus jūsų filmus, suku juos be paliovos, kiekvieną dieną, todėl mano vaizdo grotuvas neatlaikė ir teko nešti jį į taisyklą. Tačiau aš negaliu laukti, kol jį pataisys, ir nematyti jūsų filmų, todėl pa galvojau, kad gal galėčiau pasiskolinti vieną iš jūsiškių. Įsivaiz duokite, ką man reiškia žinoti, kad žiūriu jūsų filmą per jūsų
193
grotuvą. Būčiau jį grąžinęs vos atgavęs savąjį. Patikėkite, ponia. Prisiekiu savo velioniu tėvu. - Meluoja, ponia, - šūktelėjau. - Kvieskite policiją. - Palauk, Rama, - atsiliepė Nylima. - Galime patikrinti, ar jis sako tiesą. Jeigu yra matęs visus 114 mano filmų, tai be vargo galės atsakyti į keletą klausimų. Na gerai, jaunuoli, pasa kykite, kokiame filme aš vaidinau kaimo mergaitę Candni? - Na, tai kiekvienas vaikas žino, gerbiamoji Nylima. „Atgal į kaimą" - vienas mėgstamiausių mano filmų. - Teisingai. Aišku, tai nebuvo sunkus klausimas. Sakykite, už kokį filmą gavau Filmfare prizą 1982-aisiais? - Čia jau visai lengva. Aišku, kad už „Tamsią naktį". - Dievulėliau, teisingai. O kokiame filme vaidinau kartu su Manodžu Kumaru? - Patriotiniame filme „Tėvynė šaukia". - Ir tu esi jį matęs? - Kaip jau sakiau, ponia, esu didžiausias jūsų gerbėjas. Sa kykite, o kodėl jūs ėmėtės to smulkaus vaidmens „Amžinojo je meilėje"? Visada maniau, kad režisierius jame neišnaudojo jūsų talento. - Taip taip, „Amžinoji meilė"... Man irgi atrodo, kad never tėjo ten vaidinti. Visa šlovė atiteko Šarmilai, o aš likau it musę kandusi. - Bet niekas negalėtų prilygti jums filme „Lietus Bombė juje". Ko vertas vien monologas ant šventovės laiptų po tėvo laidotuvių. Tikrai turėjote už tą filmą gauti Filmfare, nors jums tada jį skyrė už „Moterį". - Aha. Man „Lietus Bombėjuje" taip pat arčiau širdies. Na, tu tikrai daug žinai apie mano filmus. Kuo esi vardu? - Randžytas Mistris. Man dvidešimt ketveri. Visada norė jau paklausti jūsų vieno dalyko dėl „Mumtaz Mahal" - man jis taip ir liko pats geriausias visų laikų filmas. Toje gimdymo sce noje, kur mirštate, o prie jūsų budi imperatorius, kurį vaidino Dilypas, prašote duoti vieną pažadą ir nusiimate savo aukso apyrankę, bet jam neatiduodate. Kodėl?
194
- Žinai, tai stebėtina. Tu taip įsigilinęs į kiekvieną filmo de talę... Tuoj paaiškinsiu. Bet ko tu klūpai ant grindų? Kelkis, taisykis ant sofos. Rama, nestovėk ten su tuo rageliu rankoje, ar nematai, kad turime svečią? Eik, atnešk arbatos, sausainių. Na, pagrindinė „Mumtaz Mahal" mintis yra ta... Man grįžus su dviem puodukais arbatos, Nylima su įsibro vėliu jau klegėjo ir laidė juokelius kaip du seniai nesimatę bičiu liai. Aš, negalėdamas patikėti savo akimis, tylomis papurčiau galvą. Tas paukštelis čia įkišo snapą jos apiplėšti, bet, laimė, buvo matęs kelis jos filmus, ir opa! - sėdi sau šlamšdamas sau sainius ir siurbčiodamas arbatą. Žodžiu, detektyvas virto šeimine drama. Vieną vakarą ji mane pasišaukusi tarė: - Rama, rytoj iš pat ryto važiuok į savo daugiabutį ir perna kvok ten, gerai? - Kodėl, ponia? - Ne tavo reikalas, - suirzusi išrėžė ji. - Daryk, ką sakau. Toks nurodymas dabar kartojasi kas mėnesį. Aišku - pas šeimininkę tada vieši meilužis ir ji nenori, kad kas painiotųsi jiems po kojomis. Kai kitą kartą vėl gavau komandą keliauti į Ghatkoparą ir grįžti tik rytą, aš, užuot pasirodęs septintą, jau penktą sukinėjausi aplink jos namus netverdamas iš smalsu mo. Ir tikrai - apie šeštą durys virstelėjo ir pro jas išėjo vyras. Aukštas, dailaus veido, tik kažkoks susivėlęs, įraudusiomis akimis, apsivilkęs mėlynais džinsais ir baltais marškinėliais. Kairėje jis laikė pluoštą banknotų ir pridegtą cigaretę, dešine apie pirštą sukinėjo automobilio raktelius. Pasirodė man tarsi kažkur matytas, bet niekaip negalėjau prisiminti kur. J i s nė nežvilgtelėjęs į mano pusę nulipo laiptais ir pasišalino. Aš dar luktelėjau iki septynių ir tik tada žengiau į vidų. Visų pirma mane pritrenkė svetainė: kur tik mesi akį, volio josi cigarečių nuorūkos ir pilkavo pelenų dryžės. Ant stalo šalia tuščio viskio butelio stovėjo apverstas stiklas. Riešutai išdrabs tyti ant kilimo. Visur tvyrojo stiprus alkoholio tvaikas.
195
Tačiau galutinai netekau žado išvydęs Nylimą Kumari: jos veidas buvo sumuštas, paakyje švietė mėlynė. - Dieve švenčiausias, ponia, kas atsitiko? - sušukau. - Nieko, Rama. Paslydau lipdama iš lovos ir susitrenkiau. Nieko tokio. Aišku, šeimininkė man melavo. Tai buvo to vyro, kurį ma čiau išeinantį, darbas. O ji už tai atsilygino jam cigaretėmis, viskiu ir netgi pinigais. Man buvo be galo skaudu matyti ją to kią ir niekuo negalėti padėti. Nylima ilgainiui darėsi vis labiau užsisklendusi, nugrimzdusi į save, pamažu įniko į viskį - dažnai užuosdavau jai iš burnos sklindant jo tvaiką. Vieną rytą vėl radęs ją pamušta akimi ir cigarete apdeginto mis rankomis, nebeiškenčiu: - Ponia, aš negaliu ramiai žiūrėti į jus tokią. Kodėl jūs su tuo taikstotės? Laukiau įprasto „ne tavo reikalas", bet tąryt šeimininkė, re gis, buvo nugrimzdusi į apmąstymus. - Zinai, Rama, sakoma, kad verčiau mylėti ir nusivilti negu niekada nemylėti. Kartais aš tuo suabejoju. Aš irgi mylėjau. Nežinau, ar jau esu galutinai nusivylusi, tačiau tikrai daug pri sikentėjau. Taip, yra toks žmogus, kuriam nesu abejinga. Kar tais man atrodo, kad jis mane myli. Kartais - kad nekenčia. Jis mane kankina, tikrai kankina. - Kodėl jo nepaliekate? - nusistebėjau. - O, kad būtų taip paprasta. Žinai, net ir skausmas gali būti saldus. Kartais pamanau sau, kad jeigu jau skausmas gali būti toks saldus, tai kokia neįtikėtina palaima turėtų būti mirtis. Kai jis degina mane cigaretėmis, man norisi ne rėkti, o ištar ti tas įsimintinas mirties scenos eilutes iš filmo „Moteris": „O gyvenime, tu tesi apgaulė. Mirtis vien mano draugė, ištiki ma kasdienė palydovė. Ateik, mirtie, paimk į savo glėbį, apgobk saldžia tylos ramybe ir nešk į amžinosios meilės šalį." - Bet juk tai tik filmas, ponia, - dar bandžiau prieštarauti.
196
- Ką tu supranti! Įsikalk vieną kartą į galvą: aktorius yra ak torius visam gyvenimui. Žmonės mane atsimins kaip tragedijos karalienę. Ir aš ja tapau ne atmintinai kartodama scenarijaus žodžius, o persikūnydama į savo vaidmenis. Rašalu išmarginęs knygą netapsi didžiu poetu, kaip Ghalibas, nieku gyvu. Pats ne patyręs skausmo, neišgyvenęs visų jo spalvų ir atspalvių savo kasdienybėje, joks žmogus netaps didžiu tragiku. - Jeigu taip, tai gal aš tada galėčiau tapti tragedijos karaliu mi? - pasiteiravau su vaikišku naivumu. Ji nieko neatsakė. Šiandien Starburst žurnalistė svetainėje ima iš Nylimos inter viu. Aš tyliai įžengiu su padėklu, nukrautugulabjamuns - spur gomis - ir pyragaičiais. - Gerbiamoji Nylima, o dabar nuo senų laikų gal pereikime prie kiek naujesnių. Sakykite, kodėl jūs išėjote iš kino? Žurnalistė - madingai apsitaisiusi mergina spinduliuojančio grožio veidu, palaidais ant pečių krintančiais plaukais - sėdi ir žaidžia diktofonu. - Todėl, kad dabar kinas jau visai ne tas kaip anksčiau, iš jo kažkur dingo aistra, atsidavimas. Šių dienų aktoriai - visi kaip vienas, tarsi nužengę nuo konvejerio. Kaip papūgos mechaniš kai kartoja savo žodžius. Neliko tikrumo. Mūsų laikais vienu metu filmuodavomės tik viename filme. O dabar aktoriai per dieną spėja apibėgti tris filmavimo aikšteles. Tai juokinga. Nylima tarsi pritrūkusi žodžių skėsteli rankomis. - Dovanokite... kalbama, kad buvote priversta palikti kiną iš dalies todėl, kad jau negaudavote vaidmenų. Nylimos veidas užsiliepsnojo įsiūčiu. - Ką? Nesąmonė! Man buvo siūlomas ne vienas vaidmuo, bet aš atsisakiau. Jie buvo nepakankamai raiškūs. Be to, galima sakyti, ne pirmaeiliai. - Kitaip sakant, jums jau nebuvo siūlomi pagrindinių fil mo herojų vaidmenys, tik, pavyzdžiui, vyresniosios sesers ar tetos?
197
- Akiplėša! Seniau net žurnalistai - ir tie būdavo padoresni. Ar nematote visų šių prizų? Aš juos gavau ne už tai, kad nevaidi nau! Manot, tragedijos karalienės titulą pelniau vaikštinėdama aplink medžius ir traukdama daineles, kaip šių dienų žvaigž dės, kurios anais laikais būtų galėjusios būti tik statistės?! - Bet... mes juk kalbame ne apie praei... - Aš puikiai suprantu, apie ką jūs kalbate. Prašyčiau tučtuo jau išeiti. Rama, palydėk iki durų, ir kad daugiau jos čia nema tyčiau. Papūtusi lūpas mergina iškaukšėjo iš svetainės, aš palydė jau ją iki durų. Net nežinau, kas tai buvo - komedija, drama ar tragedija. Visos Nylimos namo sienos nukabinėtos nuotraukomis. Ir vi sose - ji pati. Nylima, priimanti apdovanojimą, Nylima, perkerpanti kaspiną, Nylima, žiūrinti spektaklį, Nylima, teikianti prizą. Jokių kitų kino žvaigždžių nuotraukų, išskyrus dvi, pa kabintas miegamajame. Abiejose - kažkokios gražuolės, viena baltoji, kita indė. - Kieno čia nuotraukos? - pasiteiravau kartą. - Kairėje Merilina Monro, dešinėje - Madhubala. - O kas jos tokios? - Tokios garsios aktorės, mirė labai jaunos. - Jums jos labai patinka? - Tiesiog aš irgi noriu mirti jauna. Nenoriu būti sena ir su kriošusi. Ar matei Sakylos nuotrauką šios savaitės Film Digest? Ji buvo tikra šešto dešimtmečio žvaigždė, jai dabar kokie devy niasdešimt. Visa susisukus ir susiraukšlėjus. Tokią ją žmonės po mirties ir prisimins - seną ir suzmekusią. O Merilina Monro ir Madhubala visų atmintyje amžinai išliks jaunos, nes tokios mirė. Mano siekis - irgi išlikti visada jaunai, gražiai, grakščiai ir patraukliai, nenoriu laukti devyniasdešimties. O, kad taip laikas imtų ir sustotų... Viso to klausant man širdį kažko užplūsta liūdesys. Tam tikra prasme Nylima šiame pasaulyje irgi našlaitė - kaip aš.
198
Tačiau, priešingai nei aš, ji turi savo antrąją šeimą - gerbėjus, prodiuserius ir režisierius. Dėl jų pasiryžusi bet kokiai aukai. Kad tik jų atmintyje liktų amžinai jauna. Pirmą kartą man topteli - gerai, kad nesu kino žvaigždė. Šįvakar pas mus apsilankys vienas garsus prodiuseris. Nylima visa susijaudinusi kaip nuotaka prieš vestuves. Tikisi, kad jis pasiūlys kokį vaidmenį ir ji dar kartą galės atsistoti prieš ka merą. Todėl nuo pat ryto dažosi ir persidažo, traukia iš spintų vis kitus drabužius. Galiausiai pasirodo prodiuseris - nedidukas, plikas, nuka rusiu pilvu. Man paliepiama patiekti gulab jamun, pyragaičių ir šerbeto. - ...tai puikus vaidmuo kaip tik jums, gerbiamoji Nylima, beria prodiuseris. - Aš esu prisiekęs jūsų gerbėjas. O „Moterį" esu žiūrėjęs kokius penkiolika kartų. Ko verta vien neužmirš tama mirties scena. Dieve švenčiausias, ją žiūrint net širdį suspaudžia. Todėl aš ir daviau sau žodį ištraukti jus iš atsisky rėliško gyvenimo. Tai filmas apie moters dalią, jau prisišneki nau ir vieną puikų režisierių. - Kas bus režisierius? - Čimpu Dhavanas. - Bet juk jis kuria komedijas? - Na ir kas? Na, filme bus šiek tiek ir komedijos. Pagrindi niams vaidmenims jau pasikviečiau Šaruchą Chaną ir Tabu. - Nieko nesuprantu. Pagrindinę heroję jau turite. Filme bus dvi herojės? - Ne, tikrai ne. - O ką vaidins Tabu? - Pagrindinę heroję. - Tada kas būsiu aš? - Na, aš maniau, kad jūs jau supratote... Šarucho Chano motina. Šeimininkė, aišku, nieko nelaukdama išprašė prodiuserį pro duris.
199
Jis išrūko murmėdamas sau po nosimi: - Atsirado mat žvaigždė, ką ji sau galvoja? Vis dar įsivaiz duoja esanti pagrindinė veikėja. Tegu verčiau pasižiūri į vei drodį! Tegu džiaugiasi, kad nepasiūliau vaidinti močiutės. Tfu! Tikra komedija. Pas Nylimą vėl atsilankė meilužis. Tik šįkart, regis, visai ne juo kai. Radau šeimininkę gulinčią lovoje prakirstu kairiu antakiu ir ištinusiu žandu, vos pajėgiančią prakalbėti. - Reikia pranešti policijai, ponia, kad suimtų tą šunsnukį, įtikinėju tepdamas antiseptiku sumušimus. - Nieko tokio, Rama, greitai sugis. - Bent jau pasakykite jo pavardę. Ji kimiai nusikvatojo. - Kam? Nesuk galvos, jo daugiau čia ir kojos nebus. Tarp mūsų viskas baigta. Taip jam ir pasakiau, todėl ir pasiuto. Jeigu dar pasirodys, spjausiu jam į akis. - Kiek dar ruošiatės tylėti ir kęsti? Po to, kai jis taip sužalojo jums veidą? - Tokia jau moters dalia: tylėti ir kentėti. Veidas dar nieko. Aš tau tuoj parodysiu. Štai, žiūrėk. Sulig tais žodžiais ji atsisagsto palaidinę ir trūkteli į viršų liemenėlę. Prieš mano akis pirmą kartą gyvenime suboluoja nuogos moters krūtys - didelės, apvalios, nusvirusios. Net atšlyju, pamatęs ant jų balto švelnaus apskritumo mažyčiais kra teriais tamsuojant cigarete išdegintus taškus. Mano skruostais ima ristis ašaros. Ji verkia kartu. - Aš taip pavargau gyventi apsimetinėdama. Jau man gana tų visų plastinių operacijų, tų visų kosmetikų. Nors vieną kartą gyvenime noriu būti tikra moterimi. Eikš pas mane, vaikeli, taria ji ir priglaudžia mano veidą sau prie krūtinės. Nežinau, ar Nylima Kumari priglaudė mane kaip sūnų, ar kaip meilužį, norėdama pamiršti savo skausmą ar siekdama
200
naujo jaudulio. Įkniaubus veidą jai tarp krūtų, man visas pa saulis kažkur nutolo, pirmą kartą gyvenime pasijutau taip, tarsi būčiau ne našlaitis, o turėčiau tikrą mamą, prie kurios galiu prisiglausti, pažvelgti į akis. Jaučiau savo ašarų sūrumą, sumišusį su jos prakaitu ir kvepalais - nepakartojamo jaudulio skonį. Visi mano vargai ir bėdos, nuoskaudos ir pažeminimai tarsi kažkur išgaravo... Norėjosi taip ir likti prisiglaudus. Am žiams. Šis jausmas truko vos akimirką, tačiau buvo toks tikras, kad jokia vaidyba prie jo nė nepriartėtų. Kaip šią sceną pavadinti? Tai tikrai ne drama, ne trileris ir ne tragedija. Tai buvo kažkas... didesnio. Mudu daugiau niekada nesikalbėjome taip atvirai ir nejautėme tokio artumo kaip tą rytą, bet širdies gilumoje abu žinojome, kad gyvenimas po to jau negali būti toks pat kaip anksčiau. Nylima trokšta nusiplėšti kaukę, bet nepajėgia, o mano pa galbos atsisako, kaip ir dera tikrai tragedijos karalienei, kurios vaidmenį, atrodo, yra pasiryžusi suvaidinti iki galo. Ji kasdien darėsi vis labiau prislėgta, įniko gerti taip, kad apskritai be veik visada vaikščiodavo apdujusi, atleido tarnaitę ir virėją. Su šeimininke likau tik aš. Tuo tarpu ji patylomis ruošėsi paskuti niam didingam savo gyvenimo vaidmeniui. Vieną dieną Nylima Kumari paprašė manęs visus žurnalus su jos nuotraukomis gražiai sudėti į krūvą, o pati išrikiavo ap dovanojimus ir prizus - pirma platininius, paskui auksinius, už jų sidabrinius. Apsivilko patį prašmatniausią sarį, pasida bino gražiausiais papuošalais, įsitaisiusi prie veidrodžio, per kelias valandas tiesiog iki tobulumo išdailino savo veidą ir po to nuleido į unitazą visus savo kremus, iš vonios spintelės su žėrė į šiukšlių dėžę visas kosmetikos priemones ir atsisukusi buteliuką su mamos nuskausminamaisiais susivertė tabletes į burną. Galiausiai grįžusi į miegamąjį įdėjo į vaizdo grotuvą kasetę su „Mumtaz Mahal" ir atsisėdusi ant lovos įjungė. Dar paprašė manęs nubėgti į turgų vaisių, o pati ramiai ėmė laukti.
201
Vakarop grįžęs iš turgaus išvydau ją gulint gražią kaip nuo taką, tarsi miegančią savo lovoje. Rankose ji spaudė prizą su įrašu: „Nacionalinė premija už geriausią moters vaidmenį. Skir ta poniai Nylimai Kumari už filmą „Mumtaz Mahal", 1985 m." Prieš mano akis buvo tikrų tikriausia drama. Netekęs žado žvelgiau į mirusią Nylimą Kumari - neišmaniau, ką dabar daryti. Policijai pranešti nė nesiruošiau, nes ji ramiai gali suregzti man bylą - apkaltinti nunuodijimu ir įkišti už gro tų. Todėl nieko nelaukdamas sprukau, savaime suprantama, į Ghatkoparą pas Salimą. - Kokie vėjai tave čia atpūtė? - nusistebėjo tokiu vėlyvu vi zitu Salimas. - Mane ponia atleido, kaip ir tarnaitę su virėju. - Tai ką mums dabar daryti? Iš kur gausime pinigų nuomai? - Nesuk galvos, ji sumokėjo už du mėnesius į priekį. O per tą laiką tikrai susirasime kokį darbą. Vis drebu, kad štai žybsėdamas raudonais švyturėliais atz vimbs policijos džipas ir išsiveš mane, bet dienos slenka - ir nieko. Laikraščiuose irgi neužtikau jokių pranešimų apie Nylimos Kumari mirtį. Gavau darbo liejykloje. Jos kūnas buvo aptiktas tik po mėnesio, ir tai tik kaimynams ėmus piktintis dėl nepakeliamos smarvės. Neprisiskambinę pareigūnai išlaužė duris, apieškojo visą namą ir miegamajame aptiko jau pradėjusį irti kūną. Saris buvo kaip naujas, bran gakmeniai žėrėjo, o veidas ir visas kūnas jau buvo taip apirę, kad negalėjai pažinti. Prisidengę veidus respiratoriais, jį išga beno ant ratukų, prizą švystelėję į šiukšlių konteinerį. Teismo medicinos ekspertams tapatybę pavyko nustatyti tik pagal dantų požymius. Laikraščiai sumirgėjo jos sutrūnijusio kūno nuotraukomis. „Nusižudė 44 metų Nylima Kumari, kadaise vadinta tragedijos karaliene. Jos gerokai apiręs kūnas aptiktas tik po mėnesio." Va čia tai tikra tragedija.
202
Smitą sunkiai atsiduso. - Ko čia stebėtis, kad tos kino žvaigždės trapios kaip nen drės. Žinai, žiūrėdama „Mumtaz Mahal" irgi sukau galvą, kodėl mirštanti žmona neatidavė imperatoriui savo aukso apyran kės. Įdomu, ką Nylima Kumari tada pasakė tam vagiui? - Deja, to jau niekada nesužinosime. Na, gal jau pažiūrim, kas toliau vyko viktorinoje? Smitą nenoromis spustelėjo pultelio mygtuką. Studija ūžia kaip bičių avilys - įpusėjo ilgoji reklamos pertrau kėlė. Laidos prodiuseris - ištįsęs vyriškis ilgais ant pečių krin tančiais plaukais - kampe kažką energingai tariasi su Premu Kumaru. Galiausiai jam baigus šneką ir pasišalinus, Premas Kumaras mosteli man prieiti. - Klausykite, ponaiti Tomai, - taria jis. - Jums tikrai nusi šypsojo fortūna, į rankas nukrito milijonas rupijų. Ką ruošia tės daryti? - Kaip tai? - Ar jūs baigsite žaidimą dabar ir pasiimsite pinigus, ar losi te ir milijardą? Toliau jau bus žaidžiama va banque. - Na, tada turbūt pasitraukiu. Kol dar nenusigręžė sėkmė. - Tai nebūtų pats geriausias sprendimas, ponaiti Tomai. Laimėjęs šį žaidimą parodytumėte pavyzdį Indijos jaunimui, todėl organizatoriai norėtų jums pagelbėti. Na, kaip dėl an trojo klausimo: jeigu nebūčiau tada jo pakeitęs, būtumėte likęs tuščiomis kišenėmis. Taigi aš jums padėsiu atsakyti ir į tris likusius klausimus. Mūsų viktorinai tai bus milžiniška reklama. - O kokie tai bus klausimai? - Nesukite galvos, prieš kiekvieną pasufleruosime teisingą atsakymą. Na, jeigu jau pasitikėjote manimi dėl antro klausi mo, gal pasitikėsite ir dėl dešimto, vienuolikto ir dvylikto? - Na taip... Tai koks bus kitas klausimas?
203
- Šaunuolis. Premas Kumaras iš pasitenkinimo net suplojo delnais. - Bili, - šūktelėjo jis prodiuseriui, - ponaitis Tomas sutinka žaisti va banque. O atsigręžęs į mane šnibžtelėjo: - Kitas klausimas bus toks: koks Paiko sąsiaurio tarp Indijos ir Šri Lankos plotis? Variantai: a) 64 km; b) 94 km; c) 137 km; d) 209 km. Teisingas atsakymas „c" - 137 km. Aišku? - Taip, bet tai tikrai teisingas atsakymas? - Jūs manimi nepasitikite, ponaiti Tomai? Na, aš jūsų ne kaltinu - čia juk milijardas rupijų. Prašom, įsitikinkite. Pažiū rėkite į šitą knygą. Juk jūs pažįstate skaičius. Vedėjas pakišo man po nosimi užrašų knygutę, primargintą klausimų ir atsakymų, ir bakstelėjo į užduotą klausimą. Šalia atsakymas - 137 km. - Na, dabar manim tikite? Netardamas nė žodžio linkteliu. - Puiku. O dabar grįžkite į savo vietą. Pasigirsta užsklandos muzikėlė, studijoje sušvinta užrašas PLOJIMAI. Premas Kumaras žvelgdamas į kamerą išpyškina: - Ponios ir ponai, to mūsų viktorinoje dar nebuvo. Pirmą kartą jos istorijoje dalyviui pavyko pasiekti vieno milijono ru pijų ribą, ir dabar jis privalo apsispręsti: lošti toliau milijardą ar pasitraukti iš žaidimo. Taigi, ponaiti Tomai, dabar viską lems jūsų žodis. Žaidžiate ar traukiatės? Beje, turiu priminti, kad nuo šiol žaidimas vyks va banque, kitaip tariant, visa jūsų iki šiol laimėta suma gali sudegti. Laukiame jūsų sprendimo. Jis padrąsinamai nusišypsojo. - Žaisiu, - pusbalsiu atsakiau. - Kaip sakote? - pasitikslino Premas Kumaras. - Garsiau, jei galima. - Žaisiu, - ištariau garsiai ir tvirtai. Auditorija net aiktelėjo iš nuostabos. Girdėjosi šūksniai: „Dieve švenčiausias!", „Gal jam galvoj negerai?!"
204
- Tai jūsų galutinis sprendimas? - klausia Premas Kumaras dar kartą nusišypsodamas. - Taip, - patvirtinu. - Dėmesio, ponios ir ponai, - džiugiai praneša Premas Ku maras. - Antrą kartą mūsų dalyvis pasiruošęs ant kortos pasta tyti viską. Anas kartas, kaip prisimename, baigėsi nesėkme. Gal šįkart ponaitis Tomas atvers naują viktorinos istorijos puslapį ir įsirašys jame kaip pirmas didžiojo prizo laimėtojas? Mūsų laukia trys va banque klausimai. Audringi plojimai! Sutrata būgnai. Ekrane užsižiebia užrašas VA BANQUE. Au ditorija ploja net atsistojusi. Muzikėlei nutilus Premas Kumaras atsigręžia į mane. - Ponaiti Tomai, jūsų kišenėje jau milijonas rupijų, o dabar žaisime va banque - turėsite atsakyti į tris klausimus. Neatsakęs į kurį nors iš karto iškrentate. Taigi arba laimite milijardą, arba liekate be nieko. Dešimtas klausimas už dešimt - dešimt! - mi lijonų. Jis toks: kuriais metais Nylimai Kumari, tragedijos ka ralienei, buvo suteiktas... - Be juk tai ne tas klaus... - Ponaiti Tomai, prašyčiau manęs nepertraukinėti ir iš klausyti klausimą, - griežtai nukerta jis. - Kartoju: kuriais metais Nylimai Kumari, tragedijos karalienei, buvo suteikta nacionalinė premija? Variantai: a) 1984; b) 1988; c) 1986; d) 1985. Aš sėdžiu įsmeigęs žvilgsnį į Premą Kumarą. Jis vypteli. Da bar jau viskas aišku kaip ant delno. Per reklamos pertraukėlę jis man visaip dūmė akis, kad tik sugundytų žaisti va banque. Bet neapskaičiavo, kad fortūna gali ir toliau šypsotis. - Aš žinau atsakymą. „D". 1985. - Kaip? Premas Kumaras tik išsižiojo iš nuostabos, užmiršęs net pa klausti, ar aš visiškai tikras. Jis mechaniškai spustelėjo mygtu ką ir ekrane sušvito teisingas atsakymas - „d". Tuo tarpu vedėjas niekaip negalėdamas atgauti žado išmikčiojo:
205
- Ponaitis... Ponaitis Tomas... laimėjo dešimt... milijonų rupijų. Auditorija pašėlo. Žmonės pašoko iš savo vietų, kėlė į viršų rankas, šaukė. Premas Kumaras, nusibraukęs išrasojusią kaktą, vienu mau ku iškliukino visą stiklinę vaisvandenių. Planuota tragedija virto farsu.
206
100
000
000
Kol dvi valandas stypsau stoties knibždėlyne su savo Levi džinsais ir baltais marškinėliais, galvoje kala vienintelė mintis: valgyti. Kurį laiką nevalgius, alkis paprasčiausiai sumažėja ir pranyksta, bet jei kąsnio burnoj nesi turėjęs ilgėliau - o aš pa skutinį kartą valgiau vakar per pietus - aplink nebematai nieko kito, tik kramtančius ir gurkšnojančius žmones. O į nosį vienas per kitą mušte muša šviežutėlių;#ZeZ?zs, puris ir kachoris aroma tai, nuo kurių svaigsta galva. Seilės renkasi net išvydus virtą kiaušinį, nors šiaip į juos nė nežiūriu. Išrausęs kišenes randu tik vienos rupijos monetą, kuri, turint galvoje prarastuosius penkiasdešimt tūkstančių, vargu ar jau taip neša laimę. Todėl tik apsilaižau suskeldėjusias lūpas ir imu sukti galvą, kaip nu malšinti alkį. Jau ruošiausi už lėkštę chhole bhature parduoti savo elektro ninį Kasio laikrodį, kai akys užkliuvo už reklaminio stendo ša lia stoties bufeto. Jame buvo parašyta: „M - vos už kilometro". Aš nušvitau - jau žinojau, kur gauti valgio. Už dyką. Taigi patraukiau iš stoties į visas puses dairydamasis didelės raudonos M. Kiek paklaidžiojęs pasiklausiau kelio vietos pre kijų ir galiausiai radau restoraną, įsikūrusį pačiame žėrinčio prabanga kvartalo vidury. Gražiomis uniformomis aprengti McDonald's patarnautojai įtariai mane nužvelgė, bet nevijo lauk - nesiryžo pavaryti Levi džinsais vilkinčio kliento, kad ir koks nevalyvas jis atrodė. Įsitaisiau šalia medinės šiukšliadėžės
207
sukamu dangčiu ir nutaikęs progą, kai niekas nemato, kyštelė jau ranką į vidų. Sugriebęs išsitraukiau kuo daugiau rudų po pierinių maišelių. Prieš pasišalindamas dar užsukau į tviskantį švara tualetą nusiprausti paišino veido. Pirmas atliekų laimikis buvo visai neblogas. Atsisėdęs lau ke ant žaliai dažyto suolo su pasimėgavimu sušlamščiau pusę mėsainio su daržovėmis, keletą apgraužtų vištos šlaunelių, du apypilnius pakelius bulvyčių ir išmaukiau pusę skardinės 7 Up. Tokia žvejyba šiukšlių konteineriuose - gyvybiškai svar bi bet kurio benamio amato dalis. Pažinojau gatvės vaikų, ku rie gyvendavo vien iš turtuolių kvartalo atliekų. Kiti labiau buvo linkę mėgautis pica su aitriosiomis paprikomis prie Pizza Hut - kasdien iš jos šiukšlių konteinerių išžvejoja po kokius septynis aštuonis visiškai sveikus gabalus. Bet paklausti visi vienu balsu būtų sutikę, kad paprasčiausias būdas prisikimšti pilvą - tai prisidėti prie vestuvių eisenos. Čia neturėdavo sau lygių Salimas. Svarbiausia būdavo turėti švarius drabužius ir padorius batus. Įsimaišydavai tarp svečių ir kaip niekur nieko sėsdavai valgyti pietų. Jaunosios giminės manydavo, kad tu esi jaunikio giminaitis, o jaunikio giminės - atvirkščiai. Galėdavai prisiplempti vaisvandenių, prisikirsti gausių vaišių ir pasimė gauti visokiausiais desertais. O nutaikęs progą dar nugvelbti ir kokį dailų stalo įrankį. Salimas šitaip buvo surinkęs jau kone visą komplektą. Bet jis liovėsi vaikščiojęs į vestuves po vieno incidento Narimano rajone. Kartą prisiplakė prie vestuvių, o tos išvirto visuotinėmis muštynėmis tarp jaunosios ir jaunojo giminių, - Salimas tąkart gavo į kailį nuo abiejų pusių. Apmalšinęs alkį nutariau apžiūrėti tą nepažįstamą miestą. Patraukiau rikšų, pėsčiųjų ir karvių pilnomis gatvėmis, gė rėdamasis įmantria senovinių haveli puošyba, uosdamas iš kebabinių ir tik vegetariškus užkandžius siūlančių dhabas sklindančius aromatus, raukdamas nosį nuo atvirų kanaliza cijos griovių ir odos raugyklų smarvės. Paskaitinėjau visose pakampėse išklijuotus plakatus, kviečiančius į naują filmą ar
208
balsuoti už senus politikus. Žiūrėjau, kaip seni sudžiūvę meis trai, palinkę varganose savo dirbtuvėlėse, raižo stulbinamo grožio marmuro skulptūrėles, o išpūtę krūtinę vadybininkai prekiauja prašmatniuose mobiliojo ryšio operatorių salonuo se. Įsitikinau, kad Agros, Delio ir Mumbajaus turtuolių gyveni mas beveik niekuo nesiskiria: visur marmuras, neperšaunamo stiklo langai, apsaugininkai ir signalizacija. Taip pat niekuo nesiskiria ir Agros lūšnynai: ta pati gofruoto metalo stogelių jūra, tokie patys nuogi vaikai išsipūtusiais pilvais, besivoliojantys purve kartu su kiaulėmis, ir motinos, plaunančios indus kanalizacijos vandeniu. Traukdamas vingiuotu dulkėtu keliu netikėtai išėjau prie upės. Jos vanduo buvo gelsvai žalsvas, dumblinas ir nusekęs tai bylojo, kad liūčių sezonas dar neprasidėjo. Sūkuriuojančio je srovėje plaukė sieliai ir begalė plastikinių butelių. Atsidūręs prie kokios kitos upės, būčiau akimis apmetęs jos vingiuotą juostą, pasilenkęs paieškoti žymės, kiek ji pakyla per potvynį, ar ištiesęs kaklą akimis lydėčiau srovės nešamą kokio miru siojo kūną. O čia nespėjus nė apie ką nors panašaus pagalvoti žvilgsnį prikaustė reginys kitame krante - žydrame danguje tarsi mėnulio diskas švietė baltas statinys su kupolu, supamas grakščių minaretų. Rodos, ištisą amžinybę išstovėjau be žado. Galiausiai atsi kvošėjęs pasiteiravau pro šalį su užkandžių dėžele skubančio praeivio: - Atsiprašau, sakykite, koks ten pastatas kitame upės krante? Jis tik išpūtė akis. - Arrey, ką tu - iš mėnulio nukritai? Juk tai Tadž Mahalas. Tadž Mahalas. Aštuntasis pasaulio stebuklas. Daug apie jį girdėjau, bet nuotraukos nebuvau matęs. Negalėdamas atplėš ti akių žiūrėjau, kaip, dangumi plaukiantiems debesims me tant šešėlį, baltas it pienas marmuras iš pradžių darosi švelniai rusvas ir galiausiai nurausta kaip alebastras. Visi mano vargai dabar regėjosi tik kaip kažkokie laikini nesusipratimai. Aš pa sileidau Tadž Mahalo link.
209
Po pusvalandžio ėjimo geru žingsniu atsidūriau prie mil žiniškų raudono smiltainio vartų. Perskaičiau įrašą didžiulėje baltoje lentoje: TADŽ MAHALAS. ĮĖJIMAS: INDIJOS PILIE ČIAMS 20 RUPIJŲ, UŽSIENIEČIAMS 20 DOLERIŲ. NE DAR BO DIENA - PIRMADIENIS, PENKTADIENIAIS LANKYMAS NEMOKAMAS. Aš net švilptelėjau iš laimės - pataikiau. Šian dien kaip tik penktadienis. Praėjus metalo detektorių, raudonojo smiltainio vartus ir iš nirus pro grįstkelio arką priešais visu savo grožiu tviskėdamas pavakario saulėje iškilo Tadž Mahalas. Apėjau parką su fonta nais ir plačiais takais, pasigėrėjau šokančiu Tadž Mahalo at spindžiu vandenyje ir tik tada pastebėjau aplink šmižinėjančius turistus. Jie čia plūste plūsta: indai ir užsieniečiai, seni ir jauni, klegėdami ir be paliovos blyksėdami fotoaparatų blykstėmis. Kokį pusvalandį be tikslo paklaidžiojęs po Tadž Mahalą, pa stebėjau grupelę vakariečių, apsikarsčiusių vaizdo kameromis ir žiūronais, atidžiai klausančių prie mazoliejaus sienos sto vinčio pusamžio gido. Aš patyliukais irgi prisigretinau. Gidas, rodydamas į Tadž Mahalą, šaižiu balsu dėstė: - Taigi jau žinote raudonojo smiltainio vartų, Chowk-i Jilo Khana, architektūros ypatumus, o dabar papasakosiu paties Tadž Mahalo istoriją. Kartą 1607-aisiais didžiųjų mogolų imperatoriaus įpėdinis Churamas, vaikštinėdamas po Delio Mynos turgų, išvydo šilku ir stiklo karoliukais prekiaujančią merginą. Churamą taip pakerėjo jos grožis, kad jis įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Bet turėjo laukti dar penkerius metus, kol galės ją vesti. Jos vardas buvo Ardžumana Banu, tačiau jis davė jai naują - Mumtaz Mahal. Kai jie susituokė, ji buvo devynioli kos, jis dvidešimties. Mumtaz Begum buvo Nurdžadžan, arba Mehrunisos, Džachangiro žmonos, dukterėčia, o ši - Bilgis Be gum, Akbaro Didžiojo žmonos, Persijos princesės, dukterėčia. Mumtaz ir Churamas susituokė 1612-aisiais ir per aštuonioli ka metų susilaukė keturiolikos vaikų. Mumtaz buvo nuolatinė savo vyro palydovė visose jo kelionėse ir karo žygiuose, drau gė, patarėja, - tik dėl jos valdovas buvo toks dosnus vargšams.
210
Mumtaz mirė gimdydama 1630 metų birželio 7 dieną Burhanpure, vos treji metai po to, kai Churamas įžengė į didžiųjų mogolų sostą ir tapo imperatoriumi Sachdžachanu. Mirties patale Mumtaz Mahal paprašė vyro įvykdyti keturis jos norus: pir ma, pastatyti jos vertą paminklą; antra, daugiau nevesti; tre čia, rūpintis vaikais; ir ketvirta, per mirties metines aplankyti jos kapą. Sakoma, kad imperatorius taip gedėjo Mumtaz, kad pražilo per vieną naktį. Kaip savo beribės meilės paminklą jis įsakė pastatyti neregėto grožio mauzoliejų. Statybos prasidėjo 1631-aisiais, ir mauzoliejus buvo baigtas po dvidešimt dvejų metų. Jį statė daugiau nei dvidešimt tūkstančių meistrų iš Persijos, Osmanų imperijos ir net Europos. Tokia tad yra Tadž Mahalo, kurį Rabindranatas Tagorė yra pavadinęs „ašara ant amžinybės skruosto", istorija. Mergina aptemptomis kelnėmis kilstelėjo ranką. - Atsiprašau, o kas yra Tagorė? - Tai toks įžymus indų poetas, gavęs Nobelio premiją. Jį būtų galima lyginti, na, kad ir su Viljamu Vordsvortu. - Kokiu Viljamu? - Tiek to, nenukrypkime į šalį. Kaip jau minėjau, Tadž Ma halo architektūrinį ansamblį sudaro penki elementai: Darwaza, arba pagrindiniai vartai, Bageecha - parkas, Masjid - mečetė, Naąąar Khana - svečių namai ir Rauza - pats mauzoliejus. Kapas yra Tadž Mahalo viduje, mes dabar jį ir aplankysime. Mumtaz antkapyje iškalti devyniasdešimt devyni Alacho var dai, o į Sachdžachano kapą kaip valdovo ženklas įdėti rašymo reikmenys. Pagal mogolų tradiciją tai tik kenotafai, simboli niai kapai be mirusiojo palaikų, o karstai guli po jais visiškai nepuoštoje, drėgnoje požeminėje kriptoje. Mauzoliejaus kraš tinės ilgis - 57 metrai, centrinis kupolas iš vidaus - 24,5 met ro aukščio ir 17,7 metro skersmens, virš jo kylantis išorinis kupolas - 61 metro aukščio. Keturi minaretai - po 40 metrų aukščio. Atkreipkite dėmesį į dekoruotojų meistriškumą: vos trijų centimetrų dydžio dekoro elementas inkrustuotas penkiasdešimčia brangiųjų akmenų. Ir į Korano eilutes, iškaltas
211
virš arkų: nors įrašas kyla arka aukštyn ir raidės yra skirtingu atstumu nuo mūsų, žiūrint jos atrodo visiškai vienodos. Tadž Mahalo, amžinosios meilės paminklo, grožį pajusti gali tik tas, kas jį supranta. Atkreipkite dėmesį, kad stačiakampis mauzo liejaus pagrindas taip pat simbolizuoja keturias puses, iš ku rių galima žvelgti į gražią moterį. Pagrindiniai vartai yra tarsi šydas ant moters veido, kurį vestuvių naktį reikia švelniai ir atsargiai pakelti. Naktį į baltą marmurą inkrustuoti pusbrangiai akmenys žėri mėnesienoje. Tadž Mahalas ryte yra rausvas, vakare baltas kaip pienas, mėnulio šviesoje - auksinis. Sako ma, kad tai yra moters nuotaikų atspindys. Dabar eisime į patį mauzoliejų. Prašom nusiauti ir palikti batus čia. Turistai vienomis kojinėmis sutipena į vidų. Aš lieku lauke, mąstau apie besimainančias Tadž Mahalo spalvas ir Nylimą Kumari. Staiga pajuntu kažką švelniai tapšnojant man per petį ir atsigręžęs išvystu akiniuotą užsienietį su žmona ir dviem vai kais, apsikarsčiusį visa įmanoma elektronika, pradedant skait menine vaizdo kamera ir baigiant miniatiūriniu plokštelių grotuvu. - Dovanokite, gal jūs kalbate angliškai? - klausia jis. - Taip, - patvirtinu. - Būkite geras, papasakokite mums apie Tadž Mahalą. Mes turistai. Iš Japonijos. Jau žiojausi sakyti, kad irgi nesu vietinis, bet išvydęs smal sumu degančias japono akis prikandau liežuvį ir kuo rimčiau siai tarsi gidas leidausi dėstyti, stengdamasis prisiminti, ką girdėjęs: - Tadž Mahalą 1531-aisiais savo žmonai Nurdžachan, arba Mumtaz Begum, pastatė imperatorius Churamas. Įsimylėjo ją pamatęs parke pardavinėjančią apyrankes, bet vedė tik po de vyniolikos metų. Ji kovojo kartu su juo visuose mūšiuose ir per keturiolika metų pagimdė aštuoniolika vaikų. Japonas nusistebėjo: - Negali būti. Aštuoniolika vaikų per keturiolika metų?
212
- Sakau jums, - užtikrinau. - Na, juk tarp jų buvo ir dvynių. Mumtaz mirė Sultanpure gimdydama devynioliktą vaiką. Bet prieš mirtį paprašė imperatoriaus įvykdyti keturis jos norus: pirma, pastatyti Tadž Mahalą; antra, nemušti vaikų; trečia, pražilti, ir ketvirta... Pamiršau, kažkokios smulkmenos. Kaip matote, Tadž Mahalą sudaro pagrindiniai vartai, parkas, svečių namai ir kapavietė. Japonas energingai pakinksėjo galva: - Taip taip. Mes jau apžiūrėjome vartus ir parką. Dabar ei name prie kapavietės. O kur tie svečių namai? Aš suraukiau antakius. - Ar nesakiau, kad tikroji kapavietė yra giliai po žeme? Taigi visa, kas ant žemės, ir yra svečių namai. Mauzoliejuje pamaty site Mumtaz ir imperatoriaus antkapius. Atkreipkite dėmesį į rašiklį, inkrustuotą devyniasdešimt devyniais brangakme niais, ir kas trys centimetrai sienoje įrėžtus penkiasdešimt Dievo vardų. Įdomu, kad ten įrašytos eilės, nepaisant skirtin gų rašmenų, visos reiškia tą patį. Kupolas yra 160, minaretai 17 metrų aukščio. Žvelgiant į Tadž Mahalą iš keturių pasaulio šalių, matyti skirtingi nuotakos šydai vestuvių naktį. Būtinai pabandykite tai padaryti. Kad neužmirščiau: žymusis poetas Tagorė gavo Nobelio premiją už poemą apie Tadž Mahalą „Aša ra ant Viljamo Vordsvorto skruosto". - Tikrai? Oho! Labai įdomu! Vadove po Tadž Mahalą apie tai nė neužsiminta. Jis atsigręžęs greitakalbe kažką išpyškina žmonai. Po to vėl atsisuka į mane ir sako: - Pasakiau žmonai, kad ir gerai, jog nesamdėme tų lupikų gidų. Iš jūsų sužinojome tiek įdomybių. Jo veide nušvito šypsena. - Labai ačiū. Arigato. Jis linkteli ir įbruka kažką man į delną. Aš irgi atsakau šyp sena ir šeimai pasišalinus atgniaužęs delną išvystu tvarkingai sulankstytą naujutėlaitį penkiasdešimties rupijų banknotą. Uždirbtą per penkias minutes!
213
Nusprendžiu, kad visai nieko būtų apsistoti šiame mieste. Gal net tapti turistų gidu. Pradėjus temti ir marmurui nusidažius rausvai, palikęs Tadž Mahalą patraukiau ieškoti nakvynės. Gatvėje užkalbinau savo bendraamžį baltais marškinėliais, pilkomis kelnėmis ir įsispi riamomis basutėmis. Jis stovėjo ir stebėjo du besikivirčijančius žmones. Švelniai patapšnojau jam per petį. - Atsiprašau, - tariau. Jam atsigręžus išvydau gilias rudas, švelniai ir draugiškai į mane žvelgiančias akis. - Atsiprašau, - pakartojau, - gal žinai, kur čia galėčiau per nakvoti? Linktelėjęs jis atsakė: - Uzo Ku Fiks Zo Ceka Legžyz. - Kaip? - paklausiau. - Ykah Scipd Huz. Ka Biks Zo Ceka Legžyz, - pakartojo jis ir suplojo delnais. - Deja, aš nemoku šitos kalbos. Dovanok. Paklausiu ko nors kito. - Ejop Bukugas Hyz, - neatstojo jis, paėmė man už rankos ir nutempė turgaus link. Jau norėjau ištraukti ranką, bet prisiminęs tas dvi rudas akis ėmiau paklusniai sekti iš paskos. Jis, tipendamas vos ne ant pirštų galiukų, vedė mane siauromis šalutinėmis gatvelėmis ir painiai vingiuojančiomis gatvėmis, kol po ketvirčio valandos išnirome priešais erdvius rūmus. Prie sunkių metalinių vartų kabančioje žalvario lentelėje buvo parašyta: Swapna Palace. Ber niukas stumtelėjęs vartus žengė į vidų. Prie rūmų pusračiu vedė privažiavimas, priešais plytėjo erdvi pievutė su spalvotomis sū pynėmis ir fontanu. Prie durų stovėjo senutėlė Contessa, ją bliz gino uniformuotas šoferis. Mano vedlį čia, regis, visi kaip vienas pažino, nes mums žygiuojant prie puošnių, raižytų medinių pa radinių durų ir prie jų skambinant niekas nesakė nė žodžio. Ati darė gražutė tamsiaveidė tarnaitė. Išvydusi berniuką ji tarė:
214
- A, tai tu, Šankarai. Kiek kartų tau sakiau, kad poniai ne patinka, kai eini pro paradines duris. Sankaras parodė į mane. - Doz Izao Za Nekuch. Tarnaitė nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. - A, tai čia naujas gyventojas? Nežinau, ar flygelyje yra lais vų kambarių, tuoj pakviesiu ponią. Tai tarusi ji pranyko. Netrukus tarpduryje pasirodė pusamžė moteris prašmat niu šilko sariu, visa apsikarsčiusi auksu. J o s veidas, išdažytas tarsi kaukė, bylojo apie buvusį grožį, bet, priešingai nei Nylimos Kumari, jau buvo visai praradęs Spindesį, be to, savotiško rūstumo jam teikė ir kietai sučiauptos lūpos. Man ji kažkodėl instinktyviai nepatiko. Tuo tarpu Sankaras ją išvydęs visas šviste nušvito. - Z Gukurz Ukc Heihu, - plačiai šypsodamasis tarė jis, bet moteris jo tarsi nė nepastebėjo. - Kas tu toks? - paklausė ji tyrinėdama mano drabužius. Ko čia atėjai? Jaučiausi sutrikęs nuo verte veriančio jos akių žvilgsnio. - Aš esu Radžų Šarma, - prisistačiau. Po tų nelemtų įvykių traukinyje nesiruošiau čia niekam sa kyti savo tikrojo vardo. - Tai tu brahmanas? - įtariai prisimerkusi paklausė ji. Kažkaip nepagalvojau, kad brahmanai yra šviesaus, o ne tamsaus gymio, kaip kad aš. - Taip. Atkeliavau į Agrą ir norėjau paklausti, kur galėčiau apsistoti. - Mes nuomojame priestatą, - atsakė ji. Atkreipiau dėmesį, kad ji vartoja karališkąją daugiskaitą vietoj „aš" sako „mes". - Šiuo metu laisvų kambarių nėra, bet po savaitės turėtų atsirasti. Nuoma - keturi šimtai per mėnesį, mokama į priekį. Jeigu tinka, Ladžvanti gali aprodyti priestatą. Bet tik po savai tės, ją turėsite kaip nors prastumti.
215
- Labai jums dėkingas, ponia, - atsakiau angliškai. - Taip, man tinka, kitą savaitę prisistatysiu su keturiais šimtais. Išgirdusi mane šnekant angliškai, ponia pastatė akis, net rūstūs jos veido bruožai kiek sušvelnėjo. - Na, savaitę gali pagyventi ir su Sankaru. Ladžvanti, aprodyk jam flygelį. Tai reiškė, kad apklausa prie durų baigta. Ladžvanti palydėjo mane į priestatą tiesiai už rūmų, prime nantį Mumbajaus bendrabučius: didelio grįsto kiemo pakraš čiais stovėjo viena prie kitos prisišliejusios pašiūrės - iš viso gal koks trisdešimt. Sankaro būstelis buvo rytinėje pusėje, per vidurį. Atrakinęs duris jis žengė į vidų, aš nusekiau iš paskos. Viduje tik lova, sieninė spinta ir dar siaurutė kaip kišenė vir tuvėlė, visai kaip Ghatkopare. Tualetai bendri, vakarinėje pu sėje, gale. Nusiprausti galima tik kiemo viduryje prie čiaupo. Ladžvanti mostelėjusi ranka parodė ir kur pati gyvena. - per aštuonias pašiūres nuo Sankaro. Mano būsimas būstelis - per keturias pašiūres nuo jo. Ladžvanti jau ketino grįžti į rūmus, tad aš skubiai paklausiau: - Klausyk, o kas tas Šankaras? Mergina atsiduso. - Jis našlaitis, mūsų visų numylėtinis. Vargšeliui trūksta vieno šulo, jis nekalba, tik kažką balbatuoja. Ištisomis dieno mis bastosi po miestą. Mūsų geroji ponia per savo kilnią širdį priglaudė jį, duoda pinigų maistui. Antraip jau seniai būtų įkiš tas į psichiatrinę. Negaliu patikėti savo ausimis - Šankaras man pasirodė vi siškai normalus, tik sunkiai šnekantis. Galimas daiktas, kad mano nusistatymas prieš ponią irgi gali būti klaidingas. Jei ji tokia dosni Šankarui, gal ir nėra bloga. - O kas toji ponia? - pasiteirauju Ladžvanti. Šioji išsamiai tarsi metraštininke iškloja įspūdingą savo šei mininkės kilmę: - Jos tikras vardas - karalienė Svapna Devi, bet mes visi į ją kreipiamės „ponia" arba Rani Sahiba. Jos tėvas, Radža Šiv-
216
natchas Singhas, buvo Džamgarcho kunigaikštystės Ratchorų karališkosios dinastijos palikuonis. Senelis iš motinos pusės, Dcharelos karalystės valdovas Radža Ravis Pratapas Singhas, kuriam ir priklausė šie namai. Sulaukusi dvidešimties, Svapna Devi ištekėjo už Bhadohio karaliaus Kunvaro Pratapo Singho iš karališkosios Gautamos dinastijos ir išvyko gyventi į Benareso miestą. Jos vyras, jaunasis princas, pasimirė praėjus vos dvejiems metams po vestuvių, bet ji daugiau taip ir neištekėjo. Benarese išgyveno dar dvylika metų. Tuo metu mirė senelis Radža Ravis Pratapas Singhas, užrašęs jai šiuos namus. Taigi šeimininkė persikėlė į Agrą ir jau dešimtį metų gyvena čia. - Ar ji turi vaikų? - pasmalsavau. Ladžvanti papurtė galvą. - Ne, todėl visa galva pasinėrusi į labdarą ir bendruomeninę veiklą. Agroje vargiai kas galėtų lygintis su ja turtais ir ryšiais: čia kiekvieną savaitę pietauja policijos komisaras ir apygardos teisėjas. Sankaras pagamino man vakarienę ir vos ne jėga privertė gultis į jo lovą, o pats susirangė ant akmeninių grindų. Man net akys sudrėko nuo tokio jo rūpestingumo. Našlaitystė susiejo mus stipriau nei bet kokia draugystė - mes abu šiame pasauly je buvome visai vieniši. Visą tą naktį Agroje pliaupė lietus. Po savaitės turėjau poniai sumokėti keturis šimtus rupijų, to dėl jau kitą dieną negaišdamas ėmiausi vykdyti savo sumany mą. Už turimas penkiasdešimt rupijų galėjau dukart patekti į Tadž Mahalą, o su Šankaro paskolinta dešimtine - ir triskart. Ten maniau pasisukioti apie vakariečių grupeles, ištempęs ausis klausytis, ką jiems angliškai dėsto gidai, ir dėtis viską į galvą. Sumanymas neatrodė labai jau sudėtingas, tuo labiau kad Tadž Mahalas traukė mane kaip magnetas. Gal prakalbo slaptas kraujo šauksmas, gal Mumtaz Mahal buvo kokia mano mamos giminaitė, arba tėvas - mogolų palikuonis. Kad ir kaip ten būtų, po trijų dienų „pamokų" jau buvau sukaupęs tiek
217
žinių, kad galėjau drąsiai papildyti šimtų neoficialiųjų Agros gidų gretas. Rymodavau prie raudonojo smiltainio vartų, siū lydamas savo paslaugas turistams, net per alinančią birželio kaitrą plūstantiems į Tadž Mahalą. Mano pirmosios klientės buvo tuntas mokinukių iš Anglijos - strazdanotų, nurudusių saulėje, išsipūtusiomis nuo kelionės čekių piniginėmis ir išsi nuoginusių. Jos atidžiai išklausė pasakojimą, neuždavė jokių keblesnių klausimų, be perstojo pleškino fotoaparatais ir pa liko man dešimt svarų. Ir tik iškeitęs banknotą pinigų keity kloje susivokiau laikąs rankoje septynis šimtus penkiasdešimt rupijų, ir tai dar atskaičius tris procentus komisinių. Beveik pakaktų nuomai už du mėnesius! Po savaitės persikėliau į atskirą priestato kambarėlį. Per tas septynias dienas, kurias praleidau su Sankaru po vienu stogu, spėjau daug apie jį sužinoti. Pavyzdžiui, kad jo tariamos garsų virtinės nėra beprasmis raidžių kratinys. Nors aplinkiniams jos ir buvo nesuprantamos, vis dėlto turėjo savo vidinę logiką. Dar sužinojau, kad mėgstamiausi jo valgiai yra chapattis ir lęšiai. Ir kad jis nevalgo baklažanų ir kopūstų. Nė nežiūri į žaislus. Kad turi meninių gebėjimų ir iš atminties puikiausiai gali nupiešti bet kurį žmogų. Kaip ir aš, nuolatos sapnuoja mamą. Dukart girdėjau jį per miegus šaukiant „mama, mama" ir esu visiškai tikras, jog kažkuriame jo sielos užkaboryje glūdi visiškai rišli kaip ir visų kalba. Pažintis su Šankaru tikrai mane paveikė. Prisimenu kartą sapnavęs aukštą jauną moterį, vilkinčią baltu sariu, su kūdikiu ant rankų. Jos palaidi varno juodumo plaukai plevėsuoja vėjyje ir uždengia veidą. Kūdikis pažvelgia į ją ir švelniai suguguoja: „Mama... Mama." Mama praveria burną jam atsakyti, ir iš jos lūpų pasigirsta: „Z Gakur Uck Hu Vevu." Kūdikis klyktelėjęs išvirsta jai iš rankų. Prabudau išpiltas šalto prakaito ir pasiti krinau, ar vietoje liežuvis. Po metų, praleistų Agroje, apie Tadž Mahalą jau galėjau kalbė ti dienų dienas. Žinojau kiekvieną Mumtaz Mahal gyvenimo 218
smulkmeną, pavyzdžiui, kad keturioliktajam sūnui, kurį gim dydama ji mirė, buvo duotas Gauchararo vardas. Atmintinai mokėjau visą statybų sąmatą ir galėjau klausytojams iškloti, kad iš valstybės iždo Tadž Mahalui buvo skirta 466,55 kilo gramo gryno aukso, 1631-aisiais verto šešių milijonų rupijų, o iš viso statybos kainavo 41 848 826 rupijas, 7 anas ir 6 pajas. Žinojau apie ginčą, kas iš tikrųjų pastatė Tadž Mahalą, ir me lagingas Jeronimo Veroniečio, italų auksakalio, pretenzijas. Ir Tadž Mahalo dvynio legendą, rūsių paslaptis, spėjimą dėl tre čios kapavietės. Galėjau pasakoti apie Tadž Mahalo pietra dura mozaikas ir parkų, sukurtų pagal persiškų Char Bagh pavyzdį, subtilybes. Didysis mano koziris buvo tas, kad laisvai kalbėjau angliškai. Turistai plūste plūdo pas mane, ir netrukus daugelis atvykstančiųjų iš kitų jau būdavo girdėję apie gidą Radžų. Aiš ku, aš netapau tikru Tadž Mahalo žinovu, tiesiog turėjau daug žinių ir kaip papūga jas kartodavau, dažnai net pats nelabai suprasdamas. Ilgainiui išmokau su japonais pasisveikinti konichiwa, rusiškai atsisveikinti dasvidanija, ispaniškai padėkoti muchas gracias ir šūktelėti amerikiečiams howdy. Gaila, nepasitaikė jokio aus tralo, kuriam būčiau galėjęs pliaukštelėti per petį ir gargtelėti: „Labs, daba duosiu tau kokso apie tą kapelį!" Užsikaldavau visai neblogą pinigą, žinoma, turtų nesusi kroviau, tačiau nuomai užteko, retkarčiais galėdavau sau leisti užsukti į McDonald's ar Pizza Hut ir dar net šiek tiek atidėdavau juodai dienai. Gyvenau šia diena, širdies gilumoje vis bijoda mas ūmai pasirodysiant džipą raudonais švyturėliais ir išsivešiant mane už to plėšiko arba Santaramos, o gal net Nylimos Kumari, nužudymą. Pinigai, kaip ir apskritai dabartinis mano gyvenimas, buvo tiesiog prabanga. Lengvai gavau - lengvai iš leidau. Nieko keista, kad netrukus savo priestate garsėjau kaip lengvatikis, iš kurio visada galima išvilioti pinigų. ***
219
Priestate glaudėsi itin marga publika: neturtingi studentai iš kaimo, valstybinių įstaigų tarnautojai, slapčiomis išnuomoję už pasakiškus pinigus jiems skirtus valdiškus butus, traukinių mašinistai, skalbyklos darbininkai, sodininkai, virėjai, valyto jai, santechnikai, staliai ir netgi poetas su privaloma savo ama to žyme - barzdele. Netrukus patyriau, kad šiame iš pažiūros mieguistame pašiūrių pasaulėlyje vyksta dalykai, niekuo nenusileidžiantys imperatoriaus Sachdžachano ir Mumtaz Mahal meilės istorijai. Naujienas išnešiodavo visada viską žinanti Ladžvanti. Ji žinojo, kas muša žmoną, kas neištikimas, kas yra girtuoklis ar šykštuolis, kas vėluoja mokėti nuomą ir kas yra kyšininkas. Nors labai atsidavusi savo poniai, ji nepraleisdavo progos ap tarti ir kokių pikantiškesnių naujienų iš rūmų. Kaip tik iš jos aš sužinojau apie audringą Svapnos Devi praeitį. Sklido gandai, kad ji buvo užmezgusi karštą romaną su savo velionio vyro bro liu Kunvaru Mahendra Singhu, bet galiausiai meilė atšalo, ir našlė jį nunuodijo. O iš šio nesantuokinio ryšio Benarese gimė duktė. Kas toliau jai nutiko ir kur ji, niekam nerūpėjo. Kartą vakare pas mane užėjo vienas iš tų neturtingų studentų, Sakilas. - Radžų bhai, ar negalėčiau paprašyti vienos paslaugos? nedrąsiai paklausė jis. - Žinoma, Sakilai, klok, - atsakiau jau nujausdamas jo ap silankymo tikslą. - Dėl sausros tėvas man šį mėnesį negalėjo atsiųsti pinigų. Jeigu iki pirmadienio nesumokėsiu už mokslus, būsiu išbrauk tas iš sąrašų. Gal galėtum man paskolinti šimtą penkiasdešimt rupijų? Grąžinsiu vos gavęs perlaidą. - Aišku, Sakilai. Penkiasdešimt esu paskolinęs mūsų didžia jam poetui Nadžmiui, šimtą Gopalui ir dar šimtą laikiau nau jiems marškiniams, bet tau labiau reikia. ***
220
Ladžvanti mudu su Šankaru pasikvietė pietų. Ji netekėjusi ir priestato kambarėlyje gyvena viena, bet dar turi jaunesnę seserį, gyvenančią kaime maždaug trisdešimt kilometrų nuo Agros. Pirmas dalykas, krintantis į akis vos įžengus į Ladžvan ti pastogę, yra tiesiog maniakiška tvarka. Labiau prižiūrimo kambario nebuvau matęs gyvenime. Akmens grindys blizgė te blizgėjo, lova buvo dailutėliai paklota, be menkiausios raukš lelės, ant stalelio geometriškai tvarkingai išdėliotos stovėjo įvairios gražios smulkmenėlės. Virtuvė spindėjo kaip operaci nė - galėjai pamanyti, jog net suodžiai ant jos puodo ne juodi, o balti. Mudu su Šankaru klestelėjome į krėslus, Ladžvanti, pasi puošusi rausvu sariu, įsitaisė ant lovos. Įraudusiais skruostais ji mums pranešė pradėjusi dairytis jaunikio savo devyniolikos metų sesei Lakšmei. - Palauk, o kaip tu? - nusistebėjau aš. - Juk pirma turi iš tekėti vyresnioji? - Taip, - atsiliepė ji. - Bet aš Lakšmei daugiau nei sesuo. Nuo tada, kai prieš penkerius metus mirė mūsų tėvai, aš jai atstoju tėvą ir motiną, todėl negaliu galvoti tik apie save. Kai ištekinsiu seserį, pareigą būsiu įvykdžiusi ir galėsiu ieškotis sa vojo princo. - O kaip tu ieškosi to jaunikio? - Prieš du mėnesius įdėjau skelbimą į Dainik Ujala laikraštį ir deivės Durgos malone sulaukiau daugybės laiškų. Ji kilstelėjusi parodė visą šūsnį laiškų ir iš šešių ištraukusi nuotraukas ištiesė mums. - Išrinkit, kuris iš šių vaikinų geriausiai tiktų Lakšmei. Mudu su Šankaru ėmėm atidžiai tyrinėti kandidatus į jau nikius, kurie, kaip paaiškėjo, beveik visi turėjo kokią nors ydą: vienas buvo jau per senas, antras gašliai šypsojosi, trečias buvo bjaurios išvaizdos, ketvirtas su randu, penktas atrodė tarsi iš policijos suvestinės. Atsijojus liko vienintelė nuotrauka, iš ku rios žvelgė dailaus, gražiai susišukavusio jaunuolio su tankiais ūsiukais veidas. - Na, šitas turbūt tinkamiausiais, - pasakiau Ladžvanti.
221
Šankaras pritardamas energingai palinksėjo galva. - Za Gukf Pod Seku, - subalbatavo jis. Ladžvanti nušvito. - Man irgi šitas labiausiai patiko. Ne tik pats gražiausias ir labiausiai išsilavinęs, bet ir iš geros šeimos. Nepatikėsite - jis aukštas valstybės tarnautojas. - Negali būti. Koks? -Apygardos cukraus pramonės direkcijos direktoriaus pava duotojas. Lakšmė gyvens kaip tikra karalienė. Tai kaip sakote, pradėti derybas su jo šeima? Prašyti deivės Durgos malonės? - Aišku, nėra ko delsti. Po to Ladžvanti ant plieninių lėkščių, tviskančių kaip vei drodžiai, vieną po kito nešė mums tiesiog karališkos vakarie nės patiekalus - puris, kachoris, bulves, lęšius ir muttar paneer. Buvo net kažkaip nejauku valgyti iš tų švarutėlių indų, vis baiminausi, kad imsiu ir netyčia kurį įbrėšiu. Aš juokaudamas mestelėjau: - Ladžvanti, pas tave viskas blizgėte blizga. Gal turi tarnaitę? Ladžvanti patenkinta atsiliepė: - Baik, kur tu girdėjai, kad tarnaitė turėtų tarnaitę? Aš taip įpratusi nuo vaikystės. Tiesiog negaliu pakęsti nešvaros, vos pamatau kokią dėmelę ant grindų, trupinį ant stalo ar raukšlelę ant užtiesalo, tuoj puolu tvarkyti. Mama sakydavo: „Ladžvanti net medžio lapai turi kabėti tvarkingai." Todėl ponia Rani tokia patenkinta manimi. Kartą girdėjau ją sakant komisaro žmonai, kad geresnės tarnaitės už Ladžvanti nė su žiburiu nerasi. - Šventa teisybė. Tada pas mane jau verčiau neik - išvydusi mano kambarį išsigąsi. Šankaras, skubėdamas pritarti, kad Ladžvanti nėra lygių, taip pat išpyškino plačiai šypsodamasis. - Zo Gerz Ceslip. Paskutiniai mano klientai šiandien - ketvertas turtingų kole džo studentų iš Delio. Šis triukšmingų jaunuolių su firminiais džinsais ir akiniais nuo saulės tuntas krizena iš Tadž Mahalo, 222
be paliovos kumščiuoja vienas kitą ir laido riebius sąmojus. Pasibaigus ekskursijai jie ne tik sumoka man, kiek priklauso, bet švysteli dar kone antra tiek arbatpinigių ir pakviečia kartu paūžti. Netoliese laukia autobusiukas su vairuotoju. - Ei, Radžų, lekiam, pamatysi, kaip reikia linksmintis, - my gia jie. Dar bandžiau spyriotis, bet jie neatstojo, ir aš, nenorėda mas pasirodyti nedėkingas, įšokau į vidų. Iš pradžių nušvilpėme į Palace viešbutį. Pirmą kartą atsi dūręs penkių žvaigždučių viešbutyje, sėdėjau vėsiame jo resto rane ir apstulbęs žvelgiau į prislopintas šviesas, padavėjus su livrėjomis, orkestrą ir išsipusčiusius, prabanga ir galia spindu liuojančius lankytojus. Vyrai kalbėjo puse lūpų, jausdami savo žodžių svorį, moterys blizgėjo ir šypsojosi kaip lėlės. Iš virtuvės sklindantys puikiausi aromatai kutente kuteno nosį. Vienas iš studentų ištiesė man meniu. - Stai, išsirink, ko širdis geidžia. Dirstelėjęs į meniu ir išvydęs kainas, vos neišmečiau jo iš rankų. Viščiuko sviesto padaže porcija - šeši šimtai rupijų! Kioskelyje netoli priestato tą patį galiu gauti už penkiasdešimt penkias. Aišku, aš suvokiau, kad restorane mokama ne vien už maistą, bet ir už visą atmosferą. Tuo tarpu jaunuoliai išvar dijo padavėjui vos ne visą meniu ir dar užsisakė porą butelių viskio. Nuo tokio išlaidavimo man net susisuko galva. Mumbajuje mudu su Salimu gurgiančiais pilvais nekviesti įsimaišydavome į turtuolių vestuvių puotą, bet niekada nė nemanėme pavydėti jų turtų. Tačiau matant, kaip šitie visko pertekę jaunikaičiai taškosi pinigais į kairę ir į dešinę, giliai širdyje dilgtelėjo ne teisybės pojūtis. Man staiga dingo noras valgyti, nors stalas buvo kraute nukrautas gardžiausiais valgiais, o galvoje pradėjo suktis mintys, kaip turi jaustis žmogus, galintis bet kokį vos tik gimusį širdyje norą akimoju patenkinti ir todėl nesugalvojantis, ko čia panorėjus. Argi tai ne vargas - ieškoti to, kas dar trauktų, teiktų džiaugsmą?
223
Prisikirtę ir ištuštinę viskio butelius, jaunuoliai vėl sulipo į autobusiuką, o aš kartu su jais. - Kur dabar važiuosime? - pasidomėjau. - Pamatysi, - atsiliepė jie krizendami. Vairuotojas, siauromis gatvėmis braute braudamasis pro žmonių knibždėlyną, išvinguriavo kažkur į Agros pakraštį ir galiausiai privažiavo keistą kvartalą prie greitkelio - Basai Mohalą. Lentoje prie įvažiavimo švietė užrašas: „Atminkite, kad apsilankymas Raudonųjų žibintų kvartale kelia pavojų jūsų sveikatai. Neužmirškite naudoti prezervatyvo. Užkirskite kelią AIDS, saugokite savo ir kitų gyvybę." Nesupratau, kuo čia dėti tie raudonieji žibintai, - apsidairęs aplink ne mačiau nė vieno. Šalikelėje stovėjo keliolika automobilių. Gatvėmis lakstė basi vaikai, bet nebuvo matyti nė vienos mamos. Iš kažkur sklido tyli muzika ir šokėjų skambalėlių tilindžiavimas. Tolumoje, nutvieksti auksinės mėnesienos, švytėjo Tadž Mahalo kupolas ir minaretai, savo spindesiu apgobdami net ir šias dulkėtas, purvinas gatves ir varganas pašiūres. Studentai išsirito iš autobusiuko ir patraukė prie lūšnelių, išsirikiavusių palei kelią. Aš buvau linkęs pasilikti, bet niekas nenorėjo nė klausyti. Kai priėjome arčiau, pamačiau, kad ir tokį vėlyvą metą kvartale gyvenimas virte verda. Kiekvieno namo prieangyje žiaumodami betelio lapus stoviniavo kurto mis apsivilkę vyrai plėšriais veidais, o ant laiptų, vienais apa tiniais ir palaidinėmis, sėdėjo prisidažiusios ir apsikarsčiusios papuošalais merginos. Kai kurios, išvydusios mus, rankomis rodydamos nepadorius ženklus, mojo prieiti. Išvydęs jas su pratau, kad Raudonųjų žibintų kvartalu vadinamas viešnamių kvartalas. Buvau girdėjęs apie Mumbajaus Folklendų plentą ir Delio G B prospektą, bet Raudonųjų žibintų kvartale nebuvau lankęsis. Net nežinojau, kad toks yra Agroje. Šis vakaras tikrai žadėjo daug naujų įspūdžių. Jaunuoliai, tempdami ir mane kartu, sugužėjo į didelį, ne tokį aptriušusį kaip kiti dviaukštį namą. Įėję patekome į fojė,
224
iš kurios į visas puses vedė siauručiai koridoriai su virtinėmis atskirų kambarėlių. Mus pasitiko jaunas vyras su randu veide, į šalis lakstančio mis akimis. - Sveiki atvykę, ponaičiai. Tik pas mus pačios jauniausios ir gražiausios merginos, - išpyškino jis. Mano vedliai, kiek pasiderėję dėl kainos, atskaičiavo vyru kui pluoštą banknotų. - Užmokėjome ir už tave, Radžų. Eik, pasilinksmink, - pra nešė jie man ir dingo už durų, lydimi merginų. Aš likau vienas stovėti fojė. Netrukus prie manęs priėjo senė, žiaumojanti betelį, ir mostelėjo eiti paskui ją. Užkopusi laiptais ji sustojo prie žalių medinių durų ir liepė eiti į vidų, o pati vėl sunkiai nurioglino žemyn. Kurį laiką stovėjau prie durų niekaip neapsispręsdamas, ką daryti - žengti į vidų ar grįžti į autobusiuką. Viena, norėjosi nieko nelaukiant iš čia dingti, antra, buvo be galo smalsu. Juk indų filmuose prostitutė visada vaizduojama kaip geraširdė mergina, prieš savo valią verčiama dirbti viešnamyje. Filmo pabaigoje ji paprastai išgeria nuodų ir savo noru pasitraukia iš šio pasaulio. Gal ir aš į šį viešnamį pakliuvau neatsitiktinai? Gal mergina štai sėdi už durų ir laukia kaip tik manęs - savo gelbėtojo? Spustelėjęs rankeną žengiau į vidų. Kambarys buvo nedidelis, viduryje stovėjo lova. Jokių kitų detalių pastebėti nespėjau, mano žvilgsnį prikaustė ant lovos sėdinti mergina ryškiu rožiniu sariu - tamsaus gymio, labai daili, gražiomis, anglimi apvestomis akimis, sultingomis rau donai dažytomis lūpomis ir ilgais juodais plaukais, apkaišytais baltais žiedais. Ji buvo ryškiai prisidažiusi, rankos ir kaklas ap karstyti papuošalais. - Labas, - tarė ji. - Eikš, sėskis. J o s balsas skambėjo kaip upelio čiurlenimas. Nedrąsiai prisiartinau. Ji nusišypsojo ir tarė: - Nebijok, aš nesikandžioju.
225
Prisėdau šalia jos ant lovos. Akys užkliuvo už purvinos ir dėmėtos paklodės. - Tavęs dar čia nemačiau, - pasakė ji. - Kuo tu vardu? - Rama Mohamedas Tom... tai yra Radžų Šarma, - paskuti nę akimirką susigriebiau. - Oho, vos nepamiršai savo vardo. - Ne, tik šiaip... O tu kuo vardu? - Nita. - O pavardė? Ji sukrizeno. - Cia viešnamis, o ne metrikacijos biuras, drauguži. Prosti tutės neturi pavardžių, tik, kaip katės arba šunys, vardus. Nita, Rita, Aša, Campa, Myna, Lyna - rinkis, kuris patinka, - išdėstė ji abejingu balsu be lašelio pagiežos ar apmaudo. - Tai tu prostitutė? Ji dar kartą sukrizeno. - Keistuolis. O ką tu tikėjaisi išvysti atvykęs į Basai Mohalą? Savo mamą? - Kiek tau metų? - Va, čia labiau į temą. Septyniolika. Tik nesakyk, kad norė jai jaunesnės. Tau pačiam turbūt koks šešiolika, ne daugiau. - Man irgi septyniolika. Klausyk, kiek tu čia jau dirbi? - O koks tau skirtumas? Tave labiau turėtų dominti, pavyz džiui, ar aš nekalta. Galiu pasakyti, kad ne. Nekalta tau kainuo tų keturis kartus brangiau. Bet eikš, nenusivilsi, su manim bus dar geriau. - O tu nebijai užsikrėsti? Na, juk ten net plakatas pakabin tas, įspėjantis dėl AIDS. Ji vėl pusbalsiu nusijuokė. - Darbas yra darbas. Taip galiu išlaikyti visą savo šeimą, kuri antraip jau seniai būtų mirusi iš bado. Aišku, aš suprantu, kad bet kurią dieną galiu užsikrėsti AIDS. Bet verčiau jau mirti nuo ligos rytoj nei iš bado šiandien, ar ne? Tai tu taip visą laiką tik sėdėsi ir klausinėsi? Žinok, tavo laikas baigsis, ir Šajamas atsiųs kitą klientą. Aš paklausi.
226
- Kas tas Šajamas? - Mano suteneris. Tas, kuriam sumokėjai. Na, eikš. - Ne, palauk. Aš dar noriu tavęs kai ko paklausti. - Drauguži, tu čia atėjai mylėtis ar kalbėtis? Buvo čia toks va karietis žurnalistas - pasirodė su savo diktofonu ir vaizdo kame ra. Vis kartojo, kad atėjo dėl žurnalistinio tyrimo, o ne manęs. Tačiau vos man praskleidus palaidinę pamiršo tą savo tyrimą. Išėjo pilnu diktofonu savo aimanų ir dejonių. Nagi, bandom. Ji vienu judesiu nusitraukė palaidinę, ir iš po jos tarsi rudo Tadž Mahalo kupolai išniro stangrios krūtys - apvalios, glot nios, su dviem atsikišusiomis spenelių smailėmis. Man net išdžiūvo burna, pradėjo trūkti oro, širdis ėmė taip pašėlusiai daužytis krūtinėje, kad, rodės, tuoj ims ir iššoks lauk. Mergi nos ranka slystelėjusi žemyn apčiuopė mano kietmenį. Ji nu sijuokė. - Jūs, vyrai, visi vienodi. Vos pamatote moters krūtis, ir iš galvos išdulka visos kalbos. Eikš. Ji trūktelėjo mane prie savęs ir aš nėriau į palaimos bedu gnę, kūnu ėmė lakstyti malonūs šiurpuliukai, visas tirtėte tirtėjau ir šalau iš malonumo. Kai mudu jau gulėjome vienas šalia kito po išklerusiu venti liatoriumi, o paklodėje margavo nauja dėmė, aš įkvėpiau gėlių, įpintų į jos anglies juodumo plaukus, aromato ir nerangiai ją pabučiavau. - Reikėjo sakyti, kad tau pirmas kartas, - tarė ji. - Būčiau švelniau. Tavo laikas jau baigėsi, eik. Ji staigiai atsisėdo ir išlipusi iš lovos pradėjo rankioti dra bužius. Man pasidarė liūdna. Vos prieš kelias minutes buvau jos glė byje, o dabar štai esu tik eilinis klientas, kuriam skirtas laikas pasibaigė. Pasakai nutrūkus tarsi išsisklaidė kambarėlį gaubusi migla, ir aš išvydau ant stalelio stovintį aplūžusį kasetinį ma gnetofoną ir bjaurų juodą jo laidą, karantį nuo elektros lizdo, aptrupėjusias ir pelėsių aptrauktas sienas, sudriskusią ir išblu kusią raudoną užuolaidą. Įtraukiau į plaučius priplėkusio oro.
227
Viskas aplink dabar atrodė purvina ir nevalyva. Ir aš, gulintis nešvarioje lovoje, jaučiausi toks pat. Pašokęs skubiai susirin kau drabužius. - O man arbatpinigių nebus? - paklausė ji vilkdamasi pa laidinę. Išsitraukęs ištiesiau penkiasdešimtinę, ji paėmė ir paten kinta užsikišo už palaidinės praskiepo. - Tau patiko? Dar ateisi? - pasiteiravo ji. Nieko nesakęs paskubomis nėriau pro duris. Vėliau, jau sėdėdamas autobusiuke, dumiančiame atgal į miestą, mintyse atsakiau į jos klausimus. Ar man patiko? Taip. Ar dar ateisiu? Žinoma. Man širdis spurda, galva svaigsta, jau čiuosi kaip ant sparnų. Gal tai meilė? Nežinau... Kuo baigsis šis aklas bėgimas - nežinau ir žinoti nenoriu. Mieste panika - sukandžioti pasiutusių šunų, jau mirė keletas vaikų. Valstybinio sveikatos apsaugos centro specialistai reko menduoja gyventojams saugotis įtartinai atrodančių gyvūnų. Aš savo ruožtu įspėju Sankarą: - Būk atsargus, venk šunų. Aišku? Šankaras pakinkuoja galva. Dabar atėjo eilė ir batsiuviui Bihariui - jis vienintelis iš visų priestato gyventojų dar neprašė paskolinti pinigų. - Radžų, mano Nanhiukas sunkiai susirgo, turėjome vežti į privačią gydytojo Agarvalio kliniką, jam prirašė brangių vaistų, o aš štai vos sukrapščiau keturis šimtus. Gal galėtum truputį paskolinti? Labai prašau. Daviau jam du šimtus rupijų, puikiai žinodamas niekada jų neatgausiąs. Tačiau visiems reikiamiems vaistams vis tiek ne užteko, ir po dviejų dienų šešiametis Nanhiukas mirė. Tą vakarą Biharis grįžo į priestatą nešinas į maršką įvyniotu sūnaus kūneliu. Girtas kaip pėdas, svirduliuodamas ir sunkiai statydamas kojas. Paguldęs jį pačiame kiemo viduryje, prie ben dro vandens čiaupo, ėmė belstis į visas duris, šaukdamas išeiti.
228
Visiems iškišus galvas, jis išrėžė kartėlio kupiną kalbą, kurioje nekoneveikė nieko asmeniškai ir kartu keikė visus - turtuo lius, tarpstančius savo rūmuose ir nė nesiteikiančius žvilgtelėti į jiems lenkiančių nugarą vargus; nusipenėjusius kaip katinai gydytojus, lupančius iš pacientų paskutinį skatiką; valdžią, sau jomis žarstančią tuščius pažadus; visus mus, nebylius jo nelai mės liudytojus; net patį Dievą, sukūrusį tokį neteisingą pasaulį. Išdėjo į šuns dienas Tadž Mahalą ir imperatorių Šachdžachaną, neaplenkė nė lemputės prie savo pašiūrės, prie kurios prisilietusį Nanhiuką kadaise krestelėjo elektra, ir vandens čiaupo. - Tu surūdijęs lauže, kai reikia, vos išvarvini keletą lašų, o kai po tavimi taškėsi mano sūnelis, švirkštei dvi valandas, kol jis gavo plaučių uždegimą. Kad tu supūtum, - išrėkė jis ir spyrė į čiaupą. Tada, ištisą pusvalandį rėkęs ir draskęsis, susmuko ant že mės ir pradėjo raudoti. Laikydamas ant rankų sūnaus kūnelį, verkė tol, kol ašaros išseko ir balsas užlūžo. Tą vakarą gulėdamas savo lovoje mąsčiau, koks žiaurus šis pasaulis. Atmintyje tarsi gyvas iškilo po kiemą dūkstantis ir išdykaujantis Nanhiukas. Norisi verkti, o ašarų nėra - jau per daug aš mačiau negyvėlių. Todėl tik užsitraukiau ant galvos baltutėlę šiugždančią paklodę ir nugrimzdau į sapnų karaliją. Regėjau rudai nusidažiusį Tadž Mahalą. Su dviem kupolais sta čiais galiukais. Po savaitės vėl apsilankiau pas Nitą. Šįkart jos suteneriui Šajamui turėjau mokėti pats. Trys šimtai rupijų. Puoliau į nešvarią lovą, o paskui gulėjau ir klausiausi jos dalykiškai, be jokios gė dos dėstomų kalbų. - Tau patinka būti prostitute? - paklausiau. - O ką? Kas čia blogo? Niekuo nesiskiria nuo kitų darbų. - Bet ar tau patinka? - Žinoma. Patinka mylėtis vis su naujais vyrais. Galiu išlai kyti visą savo šeimą. Penktadieniais nueiti į kiną. Ko man dar trūksta?
229
Pažvelgęs į jos švelnias akis mačiau, kad pučia arabus. Man labai norėjosi ją prašnekinti, priversti atverti širdį, prisijaukin ti, todėl pradėjau lankytis reguliariai, pirmadieniais, kai Tadž Mahalas nedirba. Ir po keturių ar penkių vizitų man vis dėlto pavyko pralaužti ledus. Nita papasakojo esanti iš Madhjos Pradešo valstijos, Bedijos kaimo Bhindo srityje. Ten vis dar gyvena tėvai, ji turi ir sukūrusius šeimas brolį ir seserį. Jos kaime gyvuoja tradicija, kad iš kiekvienos šeimos viena mergina turi tapti prostitute bedni. Ji išlaiko šeimą, tad vyrai visą likusį gyvenimą gali sau nedirbdami dienų dienas gerti ir lošti kortomis. - Todėl mūsų kaime mergaitės gimimas nesukelia apmau do, kaip kitur. Tai didelė šventė. Bednis, pasklidusios po vieš namius, tolimųjų reisų vairuotojų užvažiuojamuosius namus, viešbučius ir pakelės užeigas, darbuojasi už savo giminaičius. - Bet kodėl mama pasirinko tave, o ne seserį? Nita kimiai nusijuokė. - Mane pražudė grožis. Jeigu būčiau buvusi ne tokia išvaiz di, panašesnė į seserį, gal viskas būtų ir apsivertę. Būčiau išė jusi mokslus, ištekėjusi ir susilaukusi vaikų. Todėl kai girdžiu sakant, kad esu graži, tai man skamba kaip keiksmas. - Kiek laiko tu jau viešnamyje? - O, jau seniai. Po nathni utherna ir sar dhakwana apeigų, kai mergaitei iš nosies išveriamas žiedas ir apgobiama galva, ji jau laikoma moterimi. Taigi, kai sulaukiau dvylikos, buvau parduo ta pasiūliusiam didžiausią kainą pirkėjui. Taip atsidūriau šiame viešnamyje. - Tačiau panorėjusi juk galėtum mesti šį darbą ir ištekėti, ar ne? Ji tik skėstelėjo rankomis. - Kas ves prostitutę? Mes taip ir kočiojamės lovoje, kol kū nas ima senti ir zmekti arba kol mirštame nuo AIDS. - Vis tiek vieną dieną tu tikrai sutiksi savo princą, - pa reiškiau. Tądien ji iš manęs nepaėmė arbatpinigių. 230
Vėliau mintyse perkratinėdamas tą pašnekesį su Nita, niekaip negalėjau suprasti, kodėl jai tada melavau: juk aš visiškai ne norėjau, kad ji ieškotų kokio nors princo - buvau įsimylėjęs ją iki ausų. Iki tol meilę vaizdavausi taip, kaip rodoma indų filmuose, kur herojaus ir herojės akims susitikus tik plykst - ir jau lieps noja meilė, širdys karštai plaka, balsai virpa iš susijaudinimo, ir jie jau dainuoja dainas vaikštinėdami po Šveicarijos kaimą arba Amerikos prekybos centrą. Maniau, kad pirmąkart meilę pajutau tada traukinyje, sutikęs tą merginą žydra suknele, bet kas iš tikrųjų yra meilė, supratau tik tą žiemą Agroje. Ir įsitiki nau, kad ji visiškai ne tokia kaip kine. Meilė neužgriūna kaip lavina, ji nejučia įsismelkia į širdį, po truputį užvaldo tave visą ir galiausiai apverčia pasaulį aukštyn kojomis, su ja prabun di, su ja užmiegi, tarsi skraidai padebesiais ir gyvenimas nu sidažo gražiausiomis spalvomis. Tačiau jai iš paskos atseka ir saldi kančia, palaimingas skausmas. Savo dienas, graužte grau žiamas beprotiško ilgesio, dabar skaičiuodavau tik nuo vieno dangiško pasimatymo su Nita iki kito. Ji iškildavo man prieš akis, kad ir kur eičiau, kad ir ką daryčiau, - žvelgiant į kokią nusikamavusią aštuoniasdešimtmetę ūmai pasidingodavo jos veidas, einant pro degalinę padvelkdavo jos plaukų aromatas, pirkdamas bulves ir pomidorus staiga pajusdavau jos kūno pri silietimą, ir nugara imdavo lakstyti šiurpuliukai. Ji buvo mano išrinktoji, ir aš širdies gilumoje degiau troškimu ją vesti, kartu graužiamas baimės, kad ji gali nesutikti tekėti. Vieną dieną prie mūsų priestato atšvilpė džipas mirguliuojan čiais švyturėliais ir iš jo išnėrė inspektorius su dviem polici ninkais. Man širdis nupuolė į kulnus. Na, štai ir viskas. Kaip visada - vos tik lengviau atsipučiu ir atsitiesiu, lemties niuksas išverčia mane iš kojų. To ir reikėjo laukti: viskas klostėsi per nelyg jau gerai, vos suradęs tikrąją meilę turiu būti įmestas į
231
kalėjimą, kur, kaip imperatorius Šachdžachanas, galėsiu sėdėti vienutėje ir džiūti iš ilgesio Nitai - savajai Mumtaz Mahal. Inspektorius prisidėjo prie lūpų megafoną. Tikėjausi tuoj pasigirsiant: „Rama Mohamedai Tomai, arba Radžų Šarma, pasiduokite geruoju ir išeikite iškėlęs rankas." Tačiau inspek torius sugriaudėjo: - Visiems gyventojams įsakau tučtuojau palikti namus. Agros banke įvykdytas apiplėšimas, mes turime duomenų, kad nusikaltėlis slapstosi čia, todėl pas jus visus bus atlikta krata. Man tarsi akmuo nuo širdies nusirito, iš džiaugsmo norėjosi pulti prie inspektoriaus ir jį išbučiuoti. Policininkai ėmė vieną po kito apžiūrinėti ir rausti visus kambarius. Pasiekę manąjį, paklausė mano vardo, pavardės, kur dirbu, ar nepastebėjau čia aplinkui sukiojantis kokių įtar tinų asmenų. Aišku, aš nutylėjau, kad nelegaliai dirbu gidu ir prisistačiau kaip universiteto studentas, visai neseniai čia įsikėlęs. Daugiau nieko neklausinėdami jie patikrino palovį, įkišę galvą į virtuvę pakilnojo dangčius, apvertė čiužinį ir iš bildėjo į kitą kambarį - Sankaro. Iš paskos nupūškavo ir ins pektorius. - Vardas, pavardė? - suurzgė jis Sankarui. - Gu Icyl Zo Odeplia, - kiek išsigandęs pusbalsiu atsiliepė Sankaras. - Kaip? Pakartok. - Odeplia. - Šunsnuki, tu ką, tyčiojies? - riktelėjo inspektorius ir užsi mojo policininko lazda. Aš skubiai įsikišau. - Pone inspektoriau, jis protiškai atsilikęs, nemoka kalbėti. - Tai reikėjo iš anksto sakyti, - jis atsigręžė į policininkus. Į kitą kambarį. Čia pas tą prietranką tikrai nieko nėra. Per tris valandas apieškoję trisdešimt kambarių, galiausiai pas Nadžmį, tą barzdotą poetą, neva rašantį dainas filmams, rado slėptuvę su pinigais. Tai bent naujiena! Niekas nė nesap navo, kad mūsų poetas pragyvenimui prisiduria plėšdamas
232
bankus. Nors į dienos šviesą iškilus mano biografijai kiltų ne mažesnis sąmyšis. Užsukusi pas mane Ladžvanti atnešė ką tik iškeptų trapių laddoos iš Durgos šventyklos. - Kokia proga tokie skanėstai? Gal tau padidino atlygini mą? - pasidomėjau. - Aš tokia laiminga. Deivė Durga išklausė mano maldų apygardos cukraus pramonės direkcijos direktoriaus pavaduo tojas ves Lakšmę! Mano sesutė nuo šiol gyvens kaip karalienė. Aš iškelsiu tokias vestuves, kokių čia niekas net sapne nesap navo. - O kaip dėl kraičio? - Jie pinigų nereikalauja, tai labai garbinga šeima, paprašė tik kelių smulkmenų. - Kokių smulkmenų? - Ai, Bajaj motorolerio, Sumeet virtuvės kombaino, penkių Raymond kostiumų ir kelių aukso papuošalų. Bet kuriuo atveju aš būčiau Lakšmei sukrovusi panašų kraitį. Aš išsižiojau: - Bet Ladžvanti, tau visa tai kainuos krūvą pinigų, mažiau sia kokius šimtą tūkstančių. Iš kur tu tiek gausi? -Aš jau seniai taupiau Lakšmės vestuvėms, turiu sukaupusi beveik penkiasdešimt tūkstančių, dar penkiasdešimt paprašy siu paskolinti ponios Rani. - Bet ar ji tau tiek paskolins? - Žinoma, juk pati sakė, kad aš nepamainoma tarnaitė. - Na, tai sėkmės. Mudviem su Nita matytis viešnamyje kažkaip pasidarė slogu, todėl ilgainiui pradėjome susitikinėti mieste, penktadieniais kartu traukdavome į kiną. Nupirkdavau jos mėgstamų spra gintų kukurūzų kibirėlį ir įsitaisydavome paskutinėje Akash Talkies eilėje. Ji triaukšdavo kukurūzus ir kikendavo, mano rankai prietemoje įsmukus po lengvute muslino suknute ir
233
glostinėjant švelnias jos krūtis. Po filmo išeidavau degte deg damas aistra, įraudęs kaip burokas. Jei kas būtų paklausęs, ne būčiau galėjęs atsakyti, kokį filmą žiūrėjau - dramą, komediją ar trilerį, nes visą filmą išsėdėdavau neatplėšdamas akių nuo savosios Nitos, svajodamas, kad mūsų draugystė baigtųsi kaip pasakoje: „Ir jie ilgai ir laimingai gyveno." Pas mane verkdamas įpuolė Sankaras. - Kas atsitiko? - puoliau klausinėti. Jis parodė pirštu į savo prakirstą kruviną kelį. - Kaip susižeidei? - susirūpinau. - Parkritai? Sankaras papurtė galvą. - Ci Aka Zlip Puc, - atsakė. Mane apėmė neviltis. - Nieko nesuprantu. Vesk, parodyk, kur susižeidei. Mes išėjome į lauką, ir Sankaras mostelėjo ranka į kiemo pa kraštį prie gatvės, kur įrengtos nedidelės karstyklės. Čia nuola tos maldavosi ir pasilipypėję šokinėdavo žemyn kiemo vaikai. - Ybu Ukli Oze Padap Akip? Daž Vasil Čiu Dazne, - išbėrė Sankaras ir dar kartą parodė savo kelį. A, veikiausiai bus parkritęs šokdamas ir nusibrozdinęs. Duodamas ženklą, kad supratau, ką jis norėjo pasakyti, palink sėjau ir tariau: - Eime, Ladžvanti turi vaistinėlę, sutvarstys tau žaizdą. Tąkart nė nepastebėjau po karstyklėmis tupinčio nusususio margo šunėko, nuo kurio aštrių ilčių dribo putos. Taip tarsi nejučia atėjo ir Naujieji metai, atnešdami naujų vilčių ir naujų svajonių. Mudviem su Nita sukako po aštuoniolika, taigi jau galėjome tapti teisėtais vyru ir žmona. Pirmą kartą savo gyvenime ėmiau žvelgti į ateitį - mudviejų su Nita atei tį - ir ja tikėti, todėl lioviausi skolinęs kaimynams ir pradėjau spausti kiekvieną skatiką. Šiandien penktadienis, pilnatis, ir aš įkalbėjau Nitą vietoj kino patraukti į Tadž Mahalą. Įsitaisę ant marmurinio pjedes-
234
talo, ėmėme laukti virš fontanų ir tamsių kiparisų eilių pasi rodant mėnulio. Iš pradžių mėnesienos sidabras sumirgėjo pro medžių sieną dešinėje, po to švystelėjo ir braudamasis pro šakas ir namų stogus ėmė kilti paties mėnesio veidas. Galiau siai jis visas didingai išniro danguje. Tarsi nutraukus tamsos skraistę, prieš mūsų akis visu grožiu suspindo Tadž Mahalas. Mudu su Nita sėdėjome netekę žado - jis švietė tamsoje virš Jamunos upės kaip nežemiškas regėjimas. Mes susiėmėme už rankų, nekreipdami dėmesio į būrius turistų, sugužėjusių pa sigėrėti Tadž Mahalu mėnesienoje. Mano akys nuo Tadž Mahalo nuslydo į Nitą. J o s veidas plieskė tokia tyra šviesa, kad šalia jo šaltas Tadž Mahalo žė rėjimas blankte blanko. Mano skruostais ėmė tekėti ašaros nebepajėgiau sulaikyti jausmų, kurie, tiek vienišų metų tvinkę širdyje, tarsi kalnų upeliui prasiveržus pro kliūtį, dabar pliūp telėjo kriokliu. Apie tokią akimirką visada svajojau ir ruošiausi iš anksto. Nadžmis, tas barzdotasis poetas, prieš iškeliaudamas į kalėjimą padovanojo man eilėraščių knygą urdu kalba, ir aš iš jos atmin tinai išmokau keletą eilėraščių. Kartą, apimtas įkvėpimo, Nadž mis net specialiai man sukūrė vieną posmelį Nitos garbei: Tik nesakyk man „ne", aš neištverčiau, Palikčiau vienas šiam pasaulyje, našlaitis, Tamsioj nakty be saulės - be tavęs - aš verkčiau, Širdy be tavo meilės liktų vien tik šaltis. Galvoje aidėjo ir ugningi meilės prisipažinimai iš filmų, bet dabar, sėdėdamas šalia Nitos priešais mėnesienos nušviestą Tadž Mahalą, pažvelgęs jai į akis tepaklausiu: - Tu mane myli? Ji atsako paprastai ir aiškiai: - Taip. Vienas žodis, skambantis man gražiau nei visa pasaulio po ezija. Širdis net suspurda iš džiaugsmo, meilė, rodos, ištrykšta
235
šaltiniu ir liejas iš nakties, apsemdama viską viską - tarsi suklususį Tadž Mahalą, į mus žvelgiantį ir besišypsantį mėnulį ir ranka pasiekiamą jaukią padangę. Pas mane atlekia Sankaras. - Ykliu Mažys. Glesip žol ynucip, - subalbatuoja jis ir pri puolęs nutempia už rankos į Ladžvanti kambarį. Ladžvanti guli lovoje ir kūkčioja. Skruostais kaip pupos rie dančios ašaros kapsi ant pagalvės, išmargindamos ją tamsio mis dėmelėmis ir suardydamos visą čia karaliaujančią tvarką ir harmoniją. - Kas atsitiko, Ladžvanti? Ko čia lieji ašaras? - paklausiau. - Dėl tos gyvatės Svapnos Devi. Kaip kirviu nukirto nesko linsianti man pinigų. Iš ko dabar sumokėsiu už sesers vestu ves? - atsiliepė ji ir vėl pratrūko raudoti. - Gaila, kad niekas iš kaimynų tiek tikrai neturės. Gal paimk banko paskolą? - Baik, koks bankas dalys paskolas tarnaitei? Lieka tik viena. - Ką, atšauksi sesers vestuves? Jos akys sužibo pykčiu. - Nieku gyvu. Tikriausiai teks pasekti mūsų poeto Nadžmio pavyzdžiu. Pavogti. Aš net pašokau nuo kėdės. - Gal tau galvoj negerai? Atsipeikėk. Pamiršai, kaip baigėsi Nadžmiui? - Tas Nadžmis kerėpla. Aš turiu šimtaprocentį planą - nė lapė nesuuos. Tau galiu atskleisti - žinau, kad niekam neiš duosi. Aš mačiau, kur įtaisytas Svapnos seifas, kuriame ji laiko visas savo brangenybes. Miegamajame ant sienos kairėje kabo didelis paveikslas, dengiantis nišą su seifu. Raktąjį laiko po čiu žiniu, viršutiniame kairiame kampe. Kartą vogčiomis pasekiau ją rakinant - seifas pilnas prikrautas pinigų ir aukso papuo šalų. Pinigų neliesiu, nes jie tikriausiai suskaičiuoti, pasiimsiu kokį vieną vėrinį - jų ten ištisas kalnas, ji nė nepastebės. Geras planas, ar ne?
236
- Ladžvanti, Ladžvanti... Paklausyk mano patarimo - iš mesk tai iš galvos. Ne kartą turėjau reikalų su teisėsauga ir ži nau, kad yla visada išlenda iš maišo. Ir tada, užuot šokusi savo sesers vestuvėse, stovėsi prie staklių kokiame nors kalėjime. - Ai, jūs, vyrai, visada leidžiat į kelnes, - tėškė ji. - Nesąmo nės. Čia reikia veikti ryžtingai. Griebiausi paskutinio šiaudo: - Jei nenori, netikėk. Bet aš turiu laimingą rupiją, ji visada išpranašauja teisingai, dar nė karto nenuvylė. Metam, pažiūrė sim, kas iškris. Herbas - tu atsisakai šito sumanymo, skaičius ką gi, pirmyn. Gerai? - Na, gerai. Švystelėjau monetą į viršų. Iškrito herbas. Ladžvanti atsi duso. - Atrodo, kad fortūna nelabai nori man šypsotis. Na, tada trauksiu į gimtąjį kaimą ir puolusi į kojas seniūnui prašysiu pagalbos. Pamiršk, ką čia šnekėjom. Po trijų dienų Ladžvanti, pasiėmusi savaitę atostogų, užra kino savo būstą ir iškeliavo į kaimą. - Klausyk, tau reikėtų išeiti iš to viešnamio, - vieną dieną pa sakiau Nitai. Ji neprieštaravo. - Nenorėčiau mirti nesulaukusi dvidešimties, kaip Radha. Ištrauk mane iš čia, Radžų. - Nueiti pas Šajamą? - Taip, reikia gauti jo sutikimą. Nedelsdamas patraukiau pas Šajamą. - Klausyk, norėjau pranešti, kad aš myliu Nitą ir ketinu ją vesti. Ji daugiau čia nedirbs. Šajamas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, kaip mokslinin kas kokį dar nematytą vabalą. - A, tai čia tu jai pripūtei visų tų nesąmonių. Klausyk, ožy, kiek ji čia dirbs - spręsti man. O dirbs ji dar ilgai ilgai, nes nie kas nepjauna melžiamos karvės.
237
- Ar aš negaliu jos vesti? - Jeigu taip nori - prašom, tik su viena sąlyga - padenk man nuostolius, kuriuos tada patirčiau. - O kiek tau būtų tų nuostolių? - Na, kokie... keturi šimtai tūkstančių. Turi tiek kišenėj? nusišiepė jis. Kalba buvo baigta. Man niežėte niežėjo rankos pulti jį ir pasmaugti. - Sajamas tavęs neišleis, - pasakiau Nitai rytojaus dieną. Mums teks bėgti. - Ne, - baugščiai tarė Nita. - Jie mus iš po žemių iškas. Anais metais Campa bandė, tai kai surado, jos mylimajam su laužė kojas, o ją dešimt dienų marino badu. - Tada nelieka nieko kito, tik jį nugalabyti, - iškošiau su gniaužęs kumščius. - Ne ne, - šoko Nita. - Tik ne tai. - Kodėl? - nustebęs paklausiau. - Sajamas - mano brolis. Prie priestato atšvilpė džipas raudonais švyturėliais. Iš jo pa biro policininkai. Inspektorius šįkart buvo jau kitas. Mums vėl buvo liepta išeiti iš savo kambarėlių. - Dėmesio, jūs utėlės, iš Svapnos Devi namų pavogtas ne įkainojamas vėrinys su brangakmeniu. Galvą guldau, kad tai vieno iš jūsų darbas. Todėl verčiau jau patys prisipažinkit ge ruoju, antraip kai surasiu - šuniu kauksit. Man tučtuojau šmėkštelėjo galvoje - Ladžvanti, bet maty damas ant jos durų spyną ir žinodamas, kad ji dar negrįžusi iš kaimo, lengviau atsikvėpiau. Gerai, kad ji atsisakė to paiko su manymo. Manė, kad Svapna Devi nepastebės dingusio vėrinio, o štai dabar policija jau atlėkė žaibu. Mus visus po vieną apklausė. Atėjus Sankaro eilei, vėl pasi kartojo ta pati scena. - Pavardė? - paklausė inspektorius. - Odeplia, - atsakė Šankaras.
238
-Ką? - Gu Icyl Zo Odeplia. - Tu, šunsnuki, čia man dar juokausi, aš tau tuoj... - iškošė inspektorius. Tik man įsikišus ir viską paaiškinus, jis atsileido ir mostelė jo Sankarui nešdintis. Šįkart, apieškoję visus kambarėlius, policininkai nieko ne pešė ir turėjo grįžti tuščiomis rankomis. Kitą dieną iš kaimo parsiradusi Ladžvanti tučtuojau buvo su imta. Storas policininkas, nuo kurio kaktos upeliais žliaugė prakaitas, ją be paliovos klykiančią vilkte nuvilko į džipą. Man su Abdulu, Svapnos sodininku, nieko kito neliko, tik stovėti ir bejėgiškai stebėti šią sceną. - Abdulai, kodėl policija suėmė Ladžvanti? Kodėl ponia neįsikišo? Juk Ladžvanti jai kaip dešinioji ranka. Abdulas šyptelėjo. - Ponia pati ir įdavė ją policijai. - Kaip? - Ladžvanti ir pavogė tą vėrinį iš seifo. Policija rado jį šian dien per kratą jos kambarėlyje. - O iš kur Svapna Devi tai sužinojo? - Ladžvanti paliko iškalbingą įkaltį. Pasirodo, ji visai neva žiavo į jokį kaimą, pasiliko čia, Agroje, ir sulaukusi patogios progos, kai ponia buvo išvykus į svečius, vogčiomis įsmuko į namą. Bet ponia prieš išvykdama miegamajame kaip tik šuka vosi plaukus ir ant lovos skubėdama paliko keletą smeigtukų. Grįžusi rado juos visus tvarkingai sudėtus ant tualetinio sta lelio. Kai sunerimusi patikrino seifą ir paaiškėjo, kad dingęs vėrinys, iš karto sumojo - tai Ladžvanti darbas. Aš pliaukštelėjau sau per kaktą: Ladžvanti net vogdama ne pajėgė atsispirti savo švaruoliškiems įpročiams! Dar bandžiau prašyti Svapnos Devi pasigailėti Ladžvanti, tačiau ji, kreivai patempusi lūpas, mane be jokių kalbų išgrūdo pro duris.
239
- Čia ne labdaros įstaiga. Užsigeidė mat iškelti savo seseriai prašmatnias vestuves. Nereikia šokti aukščiau bambos. Klausant tokių kalbų man viduje virte virė pyktis. Bet gal ir jos teisybė. Ladžvanti svajonė peršokti vargšų ir turtingų jų kastas skiriančią prarają ir buvo lemtingoji klaida. Didelės svajonės - dideli nusivylimai, todėl aš ir neleidžiu sau svajoti apie ką nors ypatinga, nebent vesti prostitutę, sumokėjus jos broleliui keturių šimtų tūkstančių rupijų išpirkėlę. Tik tiek. Nespėjus atsitokėti po Ladžvanti istorijos, manęs laukė dar vienas likimo smūgis.
,
Vieną dieną pas mane springdamas kosuliu visas perkaręs įslinko Sankaras ir sudribo į lovą. - Ci Liek Osia, - rodydamas, kad jam skauda rankas ir ke lius, pasiskundė jis. Uždėjęs jam ant kaktos delną pajutau, kad turi šiek tiek karščio. - Būsi peršalęs, Sankarai, - tariau. - Eik pas save ir gulkis į lovą. Aš tuoj nubėgsiu vaistų. Pasikėlęs iš lovos jis nustypseno namo. Buvo kažkoks nera mus, suirzęs. Vakare atnešiau Sankarui skausmą malšinančių vaistų, ta čiau jam darėsi vis blogiau. Kitą dieną jis jau negalėjo nė rankų pajudinti, o kai įjungiau šviesą, suriko kaip įdurtas. Šiaip taip, jam be paliovos blaškantis, pamatavęs temperatūrą, išsigan dau - 40 °C. Išlėkiau pagalbos. Municipalinėje ligoninėje man buvo pareikšta, kad jiems nepriklauso vykti pas ligonį, todėl gavau kreiptis į privatų gydytoją, o tas už iškvietimą užsiprašė aštuoniasdešimt rupijų. Apžiūrėjęs Šankarą pasiteiravo, ar pas taruoju metu nepastebėjau ant jo kojų kokių žaizdų. Aš prisi miniau, kad kartą grįžo įdrėkstu keliu. Gydytojas tik palingavo galva ir paskelbė diagnozę: pasiutligė, tikriausiai Šankaras bus užsikrėtęs įkandus pasiutusiam šuniui. Tuoj po įkandimo rei kėjo leisti serumą ir imunoglobuliną, o dabar jau esą per vėlu, liga įsisenėjusi ir netrukus pradės reikštis vandens baimė, di-
240
delis jaudulys, sutriks sąmonė, kalba taps nerišli, prasidės ha liucinacijos, traukuliai. Paralyžiui apėmus balso stygas, ligonis jau neprakalbės, jį ištiks koma, sustos kvėpavimas. Trumpai ta riant, Sankaras mirs. Per keturiasdešimt aštuonias valandas. Gydytojui dalykiškai dėstant visą šią siaubo litaniją, jaučiau, kaip žemė slysta iš po kojų. Akyse tvenkėsi ašaros. - Negi visiškai nėra jokių vaistų? - drebančiu balsu paklau siau. - Na... - nutęsė gydytojas ir kiek patylėjęs tarė: - Bent jau iki šiol nebuvo, nors girdėjau, kad prieš mėnesį Indiją pasiekė kažkokia nauja eksperimentinė amerikietiška vakcina - RabCure, pardavinėjama tik Gupta vaistinėje. - Toje, kur Rakab Gandže? - Taip, bet nemanau, kad tau šie vaistai pagal kišenę. - O kiek jie kainuoja? - sunkia širdimi paklausiau. - Apie keturis šimtus tūkstančių. Kokia ironija. Sankaro gydymas kainuoja keturis šimtus tūkstančių, Nitos laisvė - taip pat keturis šimtus tūkstančių, o visas mano kapitalas tesiekia keturis šimtus. Iš kur gauti tokį kalną pinigų - bala žino. Palieku tai ryto jui, o kol kas, nenorėdamas palikti Šankaro vieno, paimu jį ant rankų ir nešuosi pas save. Nors jis beveik mano amžiaus, kūnas lengvutis kaip plunksnelė, kojos ir rankos kadaruoja į šonus. Atnešęs paguldau į savo lovą, pats įsitaisau ant grindų - lygiai kaip jis, kai tik atvykau į Agrą. Tai buvo vos prieš dvejus metus, o atrodo - prieš ištisą amžinybę. Sankaras visą naktį vartėsi ir blaškėsi lovoje. Aš irgi miego jau neramiai, kamuojamas košmarų su pasiutusiais šunimis ir kažkokius nesuprantamus garsus beriančiais vaikais. O kartą pro miegus man net pasidingojo, kad kažkas garsiai pašaukė: „Mama, mama." Pašokęs žvilgtelėjau į Šankarą - jis kuo ra miausiai miegojo. Turbūt prisisapnavo. Rytojaus dieną Sankaras nesikėlė iš lovos, jam darėsi vis blogiau. Žinojau, kad virš jo jau kybo mirties šešėlis, bet apsi mečiau, esą jis tik lengvai peršalęs. Tiesiog nepakeliama žvelgti
241
į tą veidelį ir žinoti, kad greitai jo jau nebematysiu. Netgi tos garsų pynės prisipildė kažkokios paslaptingos prasmės. Vakare Sankarą ištiko traukulių priepuolis, jis sunkiai įstengė ryti vandenį ir suvalgė vos vieną taip mėgstamą virtinį su lęšiais. Kakta tiesiog degte degė. Pamatavau temperatūrą - 40,5 °C. - Zip Akiu Solp Pok Ažel Niejo, - pratarė jis ir pravirko. Kaip įmanydamas bandžiau jį raminti, bet pačiam, įsitem pusiam kaip styga, tai sunkiai sekasi. Miegojau vėl neramiai, kamuojamas savo senųjų košmarų. Apie kokią antrą valandą nakties išgirdau Šankarą tyliai dejuo jant. Pasikėliau dar visas apsimiegojęs ir pažvelgiau į jį. Sankaro akys buvo užmerktos, bet lūpos judėjo. Įsiklausęs į jo dejonę ūmai sustingau it žaibo trenktas: galėčiau prisiekti, kad girdė jau Sankarą kuo aiškiausiai tariant: „Nemušk manęs, mama." - Sankarai! Sankarai! - palinkau prie jo. - Kas? Jis buvo be sąmonės, akys užvirtusios į viršų, krūtinė kre čiama traukulių, ant lūpų putos. - Kodėl mane išvarai, mama? - murmėjo jis. - Blogai, kad įėjau nepasibeldęs. Bet aš nežinojau, kad pas tave yra dėdė. Aš taip myliu tave, mama. Kas dieną tave piešiu. Į savo mėlynąjį sąsiuvinį. Nemušk manęs, mama. Aš tikrai niekam nesakysiu, mama. Mamyte, mamyte... Iš Šankaro lūpų veržėsi plonas kokių šešerių metų vaiko bal selis. Jis buvo nugrimzdęs giliai į savo praeitį, kai šalia dar buvo mama, kai jo žodžiai ir visas gyvenimas dar turėjo prasmę. Daugiau iš jo lūpų neišsiveržė joks garsas, o pabudęs ryte jis vėl tapo tuo pačiu neaiškius garsus pinančiu šešiolikmečiu. O man iš galvos niekaip neišėjo tas mėlynasis sąsiuvinis. Ap ieškojęs jo kambarį radau paslėptą po lova. Tai buvo šūsnis piešiamojo popieriaus lapų su puikiai, tiks liai iki menkiausių detalių nupiešta moterimi. Bet mane pri trenkė ne patys piešiniai, o tai, kas juose pavaizduota: į mane iš jų žvelgė Svapna Devi.
***
242
- Dabar aš žinau, ką tu visą tą laiką nuo manęs slėpei, Šankarai. Žinau, kad Svapna Devi yra tavo mama, - pasakiau jam, laiky damas rankose atverstą sąsiuvinį. Sankaro akys išsiplėtė iš siaubo, jis pabandė išplėšti pieši nius man iš rankų. - Kor Liep Vys Pa Ašynu, - galiausiai sušuko. - Netyčia tapai nešvarios jos paslapties liudytoju, ir tave iš grūdo iš namų. Ir tu daugiau jau niekada nešnekėjai taip kaip visi. Žinoma, tavo mamą dėl to graužė sąžinė, ir ji numesdavo tau trupinių nuo savo stalo, tačiau dabar aš nueisiu pas ją ir paprašysiu pinigų vaistams. - Ik, Ik, Ik, Logs Akip Cik Šier Žušu, - riktelėjo jis maldau jamai, tačiau aš jau buvau išnėręs pro duris ir žygiavau pasikal bėti akis į akį su ponia. Iš pradžių ji atsisakė mane priimti - pareiškė, kad reikia užsirašyti iš anksto, tačiau, man atkakliai nesitraukiant nuo slenksčio, po dviejų valandų įsileido. - Na? Aš neturiu laiko - ko nori? - burbtelėjo ji. - Aš žinau jūsų paslaptį, - išrėžiau įrėmęs į ją žvilgsnį. Sankaras yra jūsų sūnus. Ponios veidas ištįso ir išbalo kaip drobė, bet tai truko tik trumpą akimirką, ji greitai atsitokėjo ir lediniu balsu su šnypštė: - Tu, šliuže, drįsti čia ateiti ir drabstytis tokiais kaltinimais? Tik todėl, kad parodžiau jam kiek atjautos, jau apskelbei jį mano sūnumi? Tuojau pat nešdinkis iš čia, kad tavęs nė kvapo nebūtų, arba liepsiu išmesti pro duris. - Aš išeisiu, išeisiu, - tariau. - Bet prieš tai norėčiau iš jūsų gauti keturis šimtus tūkstančių rupijų Šankaro vaistams. Jis užsikrėtė pasiutlige. - Keturis šimtus tūkstančių? Dar ko?! - suspigo ji. - Jeigu negaus vaistų, Sankaras po paros mirs. - Dink iš čia ir daugiau nesirodyk man akyse, - išrėžė ji ir tėš kė: - Gal taip ir geriau. Vargšelis išsivaduos iš visų savo nelaimių. Ir nedrįsk skleisti tų savo išsigalvojimų, kad jis mano sūnus.
243
Turbūt jokia motina nėra pasakiusi nieko kraupesnio. Svapna Devi, tarsi dėdama tašką po savo žodžių, trenkė durimis. Aš taip ir likau sustingęs ant slenksčio. Pasirodo, man pa sisekė, kad motina paliko mane vos gimusį. Iš pradžių vargšelį Sankarą kaip šunį ištrenkė pro namų duris, o dabar, jam gulint mirties patale, motina nesiteikia pajudinti nė piršto. Sunkia širdimi nupėdinau atgal pas Sankarą. Ausyse kaip botago kirčiai skambėjo Svapnos Devi žodžiai. Tegu Sankaras miršta kaip koks pasiutęs šuo. Pirmą kartą skurdas pjovė man širdį tarsi dalgio ašmenys. Kitą dieną padariau tai, ko nebuvau daręs jau gerą dešim tmetį, - nuėjau pasimelsti į Durgos šventyklą ir paaukojau jai gėlių, kad tik Sankaras išgytų. Po to patraukiau į Šv. Jono baž nyčią ir uždegiau ten žvakelę už Sankarą. Ir galiausiai užsukau į Kali Masdžido mečetę nusilenkti Alachui ir melsti jo malonės. Tačiau maldos šįkart, regis, buvo bejėgės. Sankaras merdėjo, visą jo kūną be paliovos krėtė traukuliai, jis kvėpavo sunkiai, nelygiai. Naktis buvo debesuota, be mėnesienos, nors virš Svapnos rūmų, nušviestų tūkstančių lempų, tvyrojo pašvaistė - ten vyko šventė. Atvažiavo vyriausiasis policijos komisaras, apy gardos teismo pirmininkas ir minia verslininkų, visuomenės veikėjų, žurnalistų ir rašytojų. Priestate buvo girdėti iš ten atsklindanti švelni muzika, juokas, taurių skimbčiojimas ir balsų gaudesys. O mano kambaryje tvyrojo tyla, girdėjosi tik sunkus Šankaro švokštimas. Traukulių priepuoliai dabar kartojosi kas pusvalandį. Tačiau labiausiai jį kamavo gerklėje susitvenkęs sprangus seilių tumulas, kurio jis nieku gyvu neįstengė nuryti. Vos išvydus stiklinę vandens jį pradėdavo kratyti traukuliai. Kaip ir nuo menkiausio dvelktelėjimo. Mirtis nuo hidrofobijos yra viena klaikiausių, kokias tik galima įsivaizduoti. Net vėžiu sergantis žmogus turi, nors ir menkutę, viltį, o pasiutligė jos visiškai nepalieka. Stebėdamas Šankaro kančias negalėjau atsikratyti minties, kad Svapnos Devi krūtinėje vietoj širdies turėtų būti akmuo,
244
antraip ji negalėtų sau ramiai linksmintis, palikusi sūnų mer dėti. Gal ir gerai, kad išmečiau savo revolverį į upę... Traukulių priepuoliai vis tankėjo, Šankaras ėmė rėkti iš skausmo, iš burnos virto putos. Šankaras mirė be trylikos pirmą. Prieš pat mirtį jam vėl aki mirką atlėgo. Sugriebęs mano ranką, jis ištarė: „Radžų." Po to stvėrėsi savo mėlynojo sąsiuvinio, šūktelėjo: „Mamyte, mamy te", - ir mirė. Sėdžiu savo kambaryje prie atšalusio Šankaro kūno laikydamas rankose mėlynąjį sąsiuvinį ir žvelgdamas į jį tuščiu žvilgsniu sklaidau piešinius, kuriuose vis ta pati moteris - liežuvis neap siverčia vadinti jos motina - akmens širdimi. Šankaro mirtis paliko man viduje kažkokią tuštumą. No risi rėkti kaip Bihariui, keikti dangų ir pragarą, išspirti duris, išsviesti pro langą baldus, spirti į lempos stulpą. Tada su smukti ant žemės ir raudoti. Tačiau ašaros kažkur dingusios. Vietoj jų manyje tvenkiasi pyktis. Vieną po kito išplėšiu iš sąsiuvinio visus lapus, sudraskau juos į mažus skutelius, ūmai pašokęs paimu Šankarą ant rankų ir patraukiu šviesos užlietų rūmų link. Sargybiniai iš pradžių nenorėjo įleisti, bet pamatę, kad nešu negyvėlį, skubiai atidarė vartus. Pražygiuoju privažiavimo lan ku, pro virtinę tviskančių prabangių svečių automobilių, pasie kiu plačiai atlapotas raižyto medžio duris, pereinu marmuru išklotą prieškambarį ir įžengiu į svetainę, kur susirinkę svečiai jau laukia deserto. Man pasirodžius jie visi staiga nuščiuvo. Aš užlipu ant stalo ir švelniai paguldau Šankaro kūną pa čiame viduryje, tarp vanilinio pyrago ir dubens rasagullas. Pa davėjai net sustingo, it stabo ištikti. Prašmatnūs verslininkai pradėjo nervingai kosčioti ir nejaukiai muistytis kėdėse. Mo terys išsigandusios stvėrėsi už savo vėrinių. Apygardos teismo teisėjas ir vyriausiasis policijos komisaras suraukę antakius įsispitrijo į mane. Svapna Devi, kuri visa išsičiustijusi ir apsi karsčiusi papuošalais sėdėjo galustalėje, išsižiojo kažką sakyti,
245
tačiau iš jos lūpų nepasigirdo nė garso. Įrėmęs į ją paniekos kupiną žvilgsnį, išrėžiau: - Ponia Svapna Devi, jei jūs esate šių rūmų karalienė, neišsi žadėkite ir jų princo. S tai jūsų sūnaus Kunvaro Šankaro Singho Gautamo kūnas. Jis mirė prieš valandą, priestate, kur dešim tmetį jį laikėte atokiai nuo visų akių. Jūs pagailėjote pinigų jam gydyti, neįvykdėte savo prievolės sūnui kaip motina. Dabar bent jau įvykdykite savo kaip šeimininkės pareigą - sumokėki te už skurde mirusio jūsų nuomininko laidotuves. Baigęs nusilenkiau sustingusiems svečiams, išklausiusiems manęs spengiančioje tyloje, ir išėjau neatsigręždamas. Sukrėstas Šankaro mirties, ilgai negalėjau atsigauti, nežinia kiek laiko pratūnojau savo kambarėlyje verkdamas. Rodos, pamiršau viską - Tadž Mahalą, Nitą, mudviejų vaikščiojimus į kiną. Kokias dvi savaites kaip pamišęs be tikslo klaidžiojau po Agrą. Šakilas - tas studentas - vieną vakarą matė mane stovintį priešais Šankaro būstą ir spoksantį į spyną ant durų. Kitą kartą batsiuvys Biharis rado sėdintį atsirėmusį į vandens čiaupą ir liejantį ašaras. Abdulas, Svapnos rūmų sodininkas, pastebėjo tipenantį tarsi Sankaras ant pirštų galiukų aplink priestatą. Miestas man regėjosi kaip išdegusi dykvietė, kurioje norėjosi ištirpti, įsilieti į begalinį chaotišką gaudesį, daugiau niekada nieko nejausti, nematyti ir negirdėti... Kai atsikvošėjau, buvo jau per vėlu. Suskambėjo kaimynys tėje stovintis taksofono aparatas, ir pas mane uždusęs atlėkė Šakilas. - Radžų, Radžų, tau skambino kažkokia Nita. Prašė perduo ti, kad ji Singhanijos ligoninės reanimacijoje. Maniau, kad širdis tuoj išpuls iš krūtinės. Pašokau ir nulė kiau į ligoninę. Bėgau visą kelią. Vos neišvertęs iš kojų gydy tojo, kliūdamas už koridoriuje stovinčių stalelių su ratukais, pulte įpuoliau į reanimaciją. - Kur Nita? - paklausiau persigandusios seselės. - Aš čia, Radžų, - atsklido silpnas Nitos balselis.
246
Ji gulėjo visai čia pat, už užuolaidėlės. Pažvelgęs į Nitą nu stėrau: jos veidas buvo nusėtas mėlynių, lūpos keistai perkreip tos, kaip išnirus žandikauliui. Kraujavo išmušti du dantys, po kairiąja akimi juodavo kraujosruva. - Kas... kas atsitiko? - paklausiau vos.girdimai. Ji sunkiai pratarė: - Toks vyras iš Mumbajaus. Sajamas pasiuntė mane į jo nu merį Palace viešbutyje. Jis mane surišo ir mušė, mušė, kanki no... Veidas dar nieko. Va, pažiūrėk. Nita pasivertė ant šono, ir jai ant nugaros išvydau didelius išpampusius kruvinus randus, tarsi paliktus botago. Galiausiai ji kilstelėjo palaidinę, ir aš kone praradau sąmonę: visa jos krū tinė, išdeginta cigaretėmis, juodavo nedidelėmis žaizdelėmis. Kažkada jau buvau matęs tokį vaizdą. Man užvirė kraujas. - Aš žinau, kas tai padarė. Kokia jo pavardė? Užmušiu. - Pavardės nežinau, jis aukštas ir... Reanimacijoje, nešinas vaistų pakeliu, pasirodė Sajamas. Iš vydęs mane tiesiog pasiuto. - Šunsnuki, - riktelėjo jis ir čiupo mane už pakarpos. - Dar drįsti čia rodytis? Tik per tave Nita čia! - Gal tau galvoj negerai? - sušukau. - Ne, tai tau galvoj negerai. Susigalvojai, kad Nita - tavo nuosavybė, įkalei jai į galvą, kad jos vieta, matai, kažkur ki tur. Ar žinai, kiek sumokėjo tas klientas iš Mumbajaus? Penkis tūkstančius rupijų! Bet tu pripūtei jai visokių nesąmonių, ga rantuotai pradėjo laužytis, ir va kuo viskas baigėsi. Dabar taip: jeigu dar nori pamatyti Nitą, tempk keturis šimtus tūkstančių. Priešingu atveju man akyse nesirodyk, jei pamatysiu trinantis aplinkui, nusuksiu sprandą, aišku? Nešdinkis. Niežėte niežėjo rankos pulti jį ir pasmaugti, tačiau prisimin damas Nitai duotą pažadą šiaip ne taip susitvardžiau ir išėjau. Išėjau keturių šimtų tūkstančių rupijų.
*** 247
Mintyse apmetęs planą, ėmiau laukti Svapnos Devi kur nors išvykstant. Po dviejų dienų ji savo Contessa išvažiavo į vaka rėlį, ir aš pro skylę rūmų tvoroje įsmukau į kiemą. Surasti jos miegamojo langą buvo vieni juokai - Ladžvanti kuo smulkiau siai buvo nupasakojusi, kas kur. Laužtuvėliu atidaręs langą, įsiropščiau į prašmatnų jos miegamąjį. Mano žvilgsnis, nusly dęs milžiniška raižyta riešutmedžio lova ir tikmedžio staleliu, sustojo kairėje ties dideliu ryškių spalvų paveikslu su žirgais. Jį nukabinęs sienoje pamačiau nišą su seifu. Kyštelėjau ranką po kairiu viršutiniu čiužinio kampu - tuščia, rakto nė kvapo. Sunerimęs pagrabaliojau kitoje pusėje - fu, yra. Trakštelėjęs jis pasisuko spynelėje ir sunkios durys lengvai atsivėrė. Užmetęs akį į vidų sustingau it perkūno trenktas - seifas buvo beveik visiškai tuščias: nei vėrinių su brangakmeniais, nei aukso apy rankių, tik keturi ploni pinigų pakeliai, keletas dokumentų ir nespalvota kūdikio nuotrauka. Sankaras. Be menkiausio sąži nės priekaišto susišlaviau pinigus į kišenę ir užrakinęs seifą, pakabinęs paveikslą į vietą ir padėjęs raktą ištykinau lauk. Parlėkęs į savo kambarėlį, užsirakinau ir atsisėdęs ėmiau skaičiuoti laimikį. 399 844 rupijos. Išrausęs savo kišenes sukrapščiau dar 156 - lygiai tiek, kiek trūko iki keturių šimtų tūkstančių. Mane globojo pati deivė Durga - ne kitaip. Sudėjęs pinigus į popierinį maišelį, tvirtai suspaudžiau jį rankoje ir pasileidau į ligoninę. Jau nerdamas į reanimacijos skyrių tarpduryje kaktomuša susidūriau su akiniuotu pusam žiu vyru - nesiskutusiu, susivėlusiais plaukais. Parblokštas smūgio kritau ant grindų, maišelis išsprūdo iš rankų, iš jo pa žiro banknotai. Vyro akys, išvydusios tiek pinigų, sužvilgo. Jis karštligiškai puolė jų rinkti. Aš net sustingau pagalvojęs, kad štai tuoj vėl pasikartos apiplėšimo traukinyje istorija. Tačiau surinkęs visus iki vieno banknotus vyras ištiesė man, o pats sudėjo ant krūtinės rankas. - Tai tavo pinigai, bet maldauju - paskolink juos man. Išgel bėk mano sūnaus gyvybę. Negi jam reikės mirti sulaukus vos šešiolikos? - gailiai tarsi elgeta tarė jis.
248
Aš, skubiai sugrūdęs pinigus atgal į maišelį, jau rengiausi lėkti toliau. - O kuo jis serga? - dar pasiteiravau. - Jam įkando pasiutęs šuo. Hidrofobija. Gydytojas sako, kad jei negaus RabCure vakcinos šiąnakt, jis mirs. O ta vakcina kainuoja keturis šimtus tūkstančių. Iš kur aš, paprastas moky tojas, gausiu tokią krūvą pinigų? Maldauju, išgelbėk mano vie nintelio sūnaus gyvybę, maldauju tavęs, - tarė jis ir pratrūko raudoti kaip vaikas. - Šitie pinigai skirti mano artimajam gydyti. Deja, negaliu tau padėti, - atsakiau ir apsigręžęs žengiau pro stiklines duris. Vyras šoko man iš paskos ir parpuolęs apkabino kojas. - Palauk, palauk dar truputį. Va, pažiūrėk, čia mano sūnaus nuotrauka. Kaip aš be jo gyvensiu?! Iš nuotraukos švelniai šypsodamasis į mane žvelgė jaunuo lis tamsiomis giliomis akimis. Jis priminė man Sankarą. Nega lėdamas žiūrėti skubiai nusukau akis į šalį. - Tikrai gaila, bet negaliu. Atstokite, - mestelėjau, išsiva davau iš jo gniaužtų ir neatsigręždamas nuskubėjau pas Nitą. Prie jos lovos tarsi sargybiniai sėdėjo Sajamas ir jo bendras iš viešnamio. Jie nuo riebaluoto laikraščio kimšo pyragaičius, o Nita miegojo. Visas jos veidas buvo sutvarstytas. - Na? - kramtydamas iškošė Sajamas. - Ko čia atsibeldei, šunsnuki? - Atnešiau pinigus. Kiek prašei, lygiai keturi šimtai tūkstan čių. Va, - ištraukęs parodžiau jam pluoštą banknotų. Sajamas net švilptelėjo iš nuostabos. - Iš kur pavogei? - Ne tavo reikalas. Mes su Nita dabar keliausime savais keliais. - Niekur ji nekeliaus. Gydytojai sako, kad ji pasveiks tik po keturių mėnesių. O kadangi dėl to kaltas tu, turėsi sumokėti ir už gydymą. Jai reikės plastinės operacijos, tai dar kainuos apvalią sumelę - beveik du šimtus tūkstančių. Tad jeigu taip nori Nitos, nešk šešis šimtus tūkstančių, arba turėsi reikalų su mano draugeliu.
249
Kito vyro rankoje blykstelėjo peilis. Sukaliodamas jį tarp pirštų tas piktai vyptelėjo, parodydamas raudonus, tarsi kru vinus nuo betelio dantis. Buvo aišku, kad Sajamas Nitos nieku gyvu nepaleis. Jei aš atneščiau šešis šimtus tūkstančių, jis pareikalautų milijono. Man net akyse aptemo, kambarys susiūbavo. Kai atsipeikėjau, sau po kojomis ant grindų išvydau gulintį riebaluotą laikraštį, o jame - reklamą: plačiai išsišiepęs vyras laiko rankoje šūsnį tūkstančio rupijų banknotų. Užrašas po nuotrauka skelbė: „Nepraleiskite progos! Dalyvaukite didžiausiame visų laikų televizijos žaidime - KLM, arba „Kas laimės milijardą". Skam binkite arba siųskite mums laišką jau dabar. Tapkite tuo lai minguoju, kuriam atiteks aukso puodas!" Užmetęs akį į adresą perskaičiau „Premo studija, Mumbajus". „O kodėl ne? - švystelėjo galvoje mintis. - Į Mumbajų." Išėjau iš reanimacijos tarsi sapnuodamas, net nejausdamas aplink tvyrančio aštraus vaistų kvapo. Koridoriuje vis dar sto vintis akiniuotasis vyras viltingai pakėlė į mane akis, bet šįkart nepuolė prie manęs, nė nepasijudino. Gal jau buvo susitaikęs su sūnaus mirtimi. Tačiau vos mostelėjus prieiti jis žaibu šaste lėjo prie manęs. Ištiesiau jam popierinį maišelį su pinigais. - Imkite. Čia keturi šimtai tūkstančių. Galėsite išgelbėti savo sūnų. Vyras paėmė maišelį, parpuolė man po kojomis ir apsipylė ašaromis. - Tu tikriausiai ne žmogus, tu dievas, - tarė jis. Aš šyptelėjau. - Jeigu būčiau dievas, pasaulyje tikrai niekam nereikėtų li goninių. Aš tik paprasčiausias gidas, užvaldytas svajonių, - at sakiau ir buvau bežengiąs tolyn, bet jis vėl pastojo man kelią ir išsitraukęs iš kišenės aptrintą piniginę ištiesė vizitinę kortelę. - Aš dabar tau skolingas. Paimk mano vizitinę. Grąžinsiu pinigus, kai tik galėsiu, o jei dar galėčiau būti kuo naudingas... - Kad nemanau. Aš apskritai išvykstu iš Agros. Į Mumba jų, - mestelėjau jam ir įsikišau vizitinę į marškinių kišenėlę. i
250
Vyras dar kartą pažvelgė į mane ašarų pilnomis akimis ir išpuolęs į lauką pasileido Rakab Gandžo link, į visą parą vei kiančią Guptos vaistinę. Kai jau žengiau pro ligoninės duris, prie jos sužviegęs pa dangomis sustojo džipas raudonais švyturėliais, ir iš jo išvirto du policininkai su komisaru, Svapnos rūmų sargybinis ir sodi ninkas Abdulas. Sargybinis parodė į mane: - Pone komisare, čia tas Radžų. Jis, ne kas kitas, apvogė ponią Rani. Komisaras įsakė policininkams: - Apieškokite tą šunsnukį. Policininkai, apgrabalioję mano marškinėlius ir kelnes, aptiko pakelį kramtomosios gumos, keletą riešutų ir vie nos rupijos monetą, kurios galia nešti laimę aš vėl pradėjau abejoti. - Pinigų jis neturi, pone, - pranešė vienas policininkų. - Kaip tai? Vežamės į nuovadą, reikia apklausti, kur šįvakar buvo ir ką veikė, - suurzgė komisaras. - Sytijo Zlie? - ištariau perkreipęs lūpas. - Ką? - išpūtė akis komisaras. - Kliu Osa Uku Dieš Pa Mas. - Kas čia dabar? - užsiuto komisaras. - Tu ką, tyčiojiesi? Aš tau tuoj, šunsnuki tu... Jis jau užsimojo lazda, bet čia skubiai įsiterpė Abdulas. - Nereikia, nemuškite jo, pone komisare. Radžų turėjo tokį draugą, Sankarą, kuris va taip šnekėdavo. O po Sankaro mir ties Radžų visai pasimaišė protelis. - Aa, viskas aišku. Tai kodėl iš anksto nesakėte? Koks jis tada įtariamasis? Važiuojam, - mostelėjo jis policininkams ir pažvelgęs į mane tarė: - Atsiprašome, gali eiti namo. - Podoli Ukesa, - subalbatavau. - Podoli Ukesa Riela Za. Sėdžiu ant Šmitos lovos ir negaliu sulaikyti skruostais riedan čių ašarų. Smitą paima mano delną ir švelniai spusteli. Jos akys irgi sudrėkusios.
251
- Vargšelis Šankaras, - sušnabžda ji. - Iš tavo pasakojimo spėju, kad jis sirgo autizmu. Kokia klaiki mirtis! Baisu net pa galvoti, kiek tau teko visko iškentėti, Tomai. - Palyginti su Nitos velkamu lažu, tai vieni niekai. Smitą tylomis linkteli. - Taip... Ji vis dar ten, Agroje? - Nežinau... Turbūt jau nebesusitiksime. - Tikrai susitiksite, pamatysi. Na, pažiūrėkime priešpasku tinį klausimą. Studijoje užsidegė užrašas TYLOS, bet auditorijai tai nė mo tais - ji ūžte ūžė, susirinkusieji badė į mane pirštais niekaip ne galėdami atsitokėti, kad kažkoks beraštis padavėjas štai drįsta lošti šimtą milijonų rupijų. Premas Kumaras atsigręžė į kamerą. - Vienuoliktas klausimas už šimtą milijonų. Vien pagalvo jus apie tai nugara nueina pagaugais. Sakykite, ponaiti Tomai, ar labai jaudinatės? -Ne. - Negali būti. Nejaugi nebijote prarasti tų jau laimėtų dešim ties milijonų? Primenu, kad atsakęs klaidingai liekate be nieko. Jei atsakote teisingai - šimtas milijonų jūsų. Tai būtų didžiau sias laimėjimas Indijos žaidimų istorijoje, tiek niekas dar nėra laimėjęs net loterijoje. Taigi vienuoliktas klausimas iš... - didin damas įtampą nutęsė Premas Kumaras - ...anglų literatūros! Studijoje užsidegė užrašas PLOJIMAI. - Sakykite, ponaiti Tomai, ar esate susipažinęs su anglų li teratūra? Kokius kūrinius esate skaitęs? - Na, galėčiau padeklamuoti „Bee, bee, juoda avelė". Auditorija prapliupo kvatotis. - Tiesą sakant, turėjau omeny ne visai tokią kūrybą, bet tiek to. Tikriausiai esate girdėjęs apie Šekspyrą? - Kokį Šeichą? - Na, garsųjį dainių nuo Eivono, žymiausią anglų drama turgą? Mokyklos laikais tik jo pjeses ir vaidindavome. O, Ham-
252
lėtas... „Būt ar nebūt - štai klausimas. Ir kas yra kilniau: ar nusilenkti dvasioj strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo, ar su ginklu prieš negandų marias į kovą stot ir jais nusikratyti?" Na, nukrypome į šalį. Dabar ponaitis Tomas atsakys į klausimą už šimtą milijonų: kokioje Šekspyro pjesėje veikia personažas Galva? A) „Karalius Lyras"; b) „Venecijos pirklys"; c) „Tuščios meilės pastangos"; d) „Otelas". Užgrojo įtempta muzikėlė. Aš tylėjau. - Ponaiti Tomai, ar turite kokių atsakymo variantų? -Ne. - Ne? Tada spėkite, kas žino - gal sėkmė ir toliau jus lydės ir laimėsite šimtą milijonų. Taigi koks jūsų sprendimas? Na štai jie mane ir užspeitė. Kokią pusę minutės bergždžiai sukęs galvą, galiausiai tariau: - Imu pagalbą. Premas Kumaras klausiamai vypsojo į mane: atrodo, buvo visai pamiršęs, kad šiame žaidime dar yra ir toks dalykas kaip pagalbos. Galiausiai susizgribęs tarė: - Pagalbą? Na, žinoma, juk jūs dar turite dvi pagalbas. Kurią renkatės? Vieną iš dviejų ar skambutį draugui? Aš vėl ėmiau sukti galvą. Kas galėtų žinoti atsakymą į tokį klausimą? Salimui, kaip ir man, tai tikra abrakadabra. Baro „Pas Džimį" savininkui žodis „Šekspyras" primintų tik kokio nors gėralo pavadinimą. Dharavio gyventojams iki literatūros toli kaip iki mėnulio. Man tikrai būtų galėjęs pagelbėti tėvas Timotis, bet jo jau nėra tarp gyvųjų. Gal paprašyti panaikin ti du neteisingus atsakymus? Kyštelėjau ranką į kišenę savo senosios pagalbininkės sprendžiant įvairiausius galvosūkius monetos - ir nustebau šalia jos apčiuopęs dar kažkokią korte lę. Išsitraukęs išvydau, kad tai vizitinė, ir perskaičiau: „Utpalas Čaterdžis, Agros šv. Jono mokyklos anglų kalbos ir literatūros mokytojas". Apačioje buvo nurodytas telefonas. Kas čia dabar? Iš pradžių kurį laiką sėdėjau sutrikęs - tikrai nepažįstu tokio žmogaus ir neįsivaizduoju, kaip mano kišenėje atsirado toji vi zitinė, - kol galiausiai prieš akis švystelėjo: ligoninė, susivėlęs
253
akiniuotas vyras ir jo šešiolikmetis sūnus, mirštantis nuo hidrofobijos. Iš mano lūpų nevalingai išsiveržė šūksnis. Premas Kumaras sužiuro: - Atsiprašau? - Skambinsime šitam ponui, - ištiesiau jam vizitinę. - Imu skambutį draugui. Premas Kumaras pavartė ją rankose. - Aha. Tai vis dėlto turite pažįstamą, kuris galėtų padėti jums atsakyti, - nervingai tarė jis ir žvilgtelėjo į prodiuserį. Tas tik skėstelėjo rankomis. Ekrane užsižiebė užrašas PA GALBA ir animacinė užsklanda: jūra, per ją pukšintis laivelis, mojuojanti rankomis žmogaus figūrėlė vandenyje ir iš laivelio skriejantis raudonas gelbėjimosi ratas. Premas Kumaras iš po stalo išsitraukė belaidžio telefono ragelį. - Prašom, skambinkite. Primenu, kad pokalbiui skirtos ly giai dvi minutės, - tarė jis ir dirstelėjęs į laikrodį šūktelėjo: Laikas! Aš imu ragelį ir surenku numerį. Mano skambutis perskrie ja laidais visą šalį ir galiausiai pasiekęs telefoną Agroje supypsi, kviesdamas pakelti ragelį. Ten kažkur čirškia, čirškia ir čirškia telefonas, bet niekas neskuba. Praslenka pusė minutės. Stu dijoje mirtina tyla - visi sėdi net sulaikę kvapą, žvelgdami į mane kaip į cirko akrobatą, nutarusį pereiti aukštai ištemptu lynu be karties ir bet kurią akimirką galintį nukristi. Jei dar per pusantros minutės taip niekas ir neatsilieps, šimtas milijonų gali išgaruoti kaip dūmas. Kai jau netekęs vilties buvau bededąs ragelį, pagaliau kaž kas atsiliepė. Buvo praėjusi beveik minutė. - Klausau. - Labą dieną. Prašom pakviesti poną Utpalą Čaterdžį, - ber te išbėriau. - Aš klausau. - Pone Caterdži, čia Rama Mohamedas Tomas. - Rama Mohamedas?..
254
- Tomas. Mano pavardės tikriausiai nežinote, aš jums ka daise padėjau Singhanijos ligoninėje, kur gulėjo jūsų sūnus. - Dieve švenčiausias, - vyro balsas staiga persimainė. - Štai jau ketvirtas mėnuo visur jūsų ieškau. Viešpats išklausė mano maldų. Jūs išgelbėjote mano sūnaus gyvybę, aš taip norėjau jums... Aš jį pertraukiau. - Pone Caterdži, aš dabar nelabai turiu laiko. Dalyvauju vie noje viktorinoje ir man reikia jūsų pagalbos atsakant į vieną klausimą. - Klausimą? Žinoma, gerai, jei tik reikia. Liko vos pusė minutės. Visų akys studijoje buvo įsmeigtos į laikrodį ir sekė skubiai tiksinčias sekundes. - Pasakykite, tik labai greitai, kokioje Šekspyro pjesėje vei kia Galva. A) „Karalius Lyras"; b) „Venecijos pirklys"; c) „Tuš čios meilės pastangos"; d) „Otelas". Kitame ragelio gale stojo tyla. Sekundės skriete skriejo. SS
- Pone Caterdži, ar žinote atsakymą? Likus vos penkiolikai sekundžių pagaliau atsklido pono Caterdžio balsas: - Ne, nežinau. Priblokštas išlemenau: - Tikrai? - Deja, negaliu atsakyti. Tiksliau tariant, nesu tikras. Ne pamenu tokio veikėjo nei „Venecijos pirklyje", nei „Otele". Jis arba iš „Karaliaus Lyro", arba iš „Tuščių meilės pastangų", bet iš kurios būtent - nesu tikras. - Man reikia pasirinkti vieną kurį variantą. - Tada tebūna „Tuščios meilės pastangos". Nors nesu visiš kai tikras. Deja, negaliu... Premas Kumaras išjungė skambutį. - Ponaiti Tomai, jūsų dvi minutės jau praėjo. Taigi koks jūsų atsakymas? Užgrojusi laukimo muzikėlė dabar jau kažkodėl ne kėlė įtampą, o vertė dar labiau susikaupti. Aš susimąsčiau. 255
- Ponaiti Tomai, ar seniai pažįstate poną Čaterdžį? - Esame tik kartą susitikę. - Ar jis geras anglų kalbos ir literatūros mokytojas? - Nežinau. - Tai pasitikėsite jo atsakymu ar vadovausitės savo protu? Aš apsisprendžiau. - Vadovausiuos savo protu, kuris liepia pasitikėti ponu Čaterdžiu. „C", „Tuščios meilės pastangos". - Gerai pagalvokite. Suklydęs ne tik nelaimėsite šimto mili jonų - prarasite ir tuos dešimt, kuriuos jau turite. - Mano atsakymas „c". - Tai jūsų galutinis atsakymas? - Taip. - Klausiu dar kartą: tai tikrai galutinis jūsų atsakymas? - Taip. Sudundėjo būgnai. Ekrane sušvito teisingas atsakymas. - Taip, jūs visiškai teisus! - net pašoko iš vietos Premas Kumaras. - Rama Mohamedai Tomai, jūs pirmas mūsų šou da lyvis, laimėjęs šimtą milijonų. Ponios ir ponai, to dar nebuvo! Dabar šiek tiek atsipūskime. Reklaminė pertraukėlė. Studijos sienos drebėjo nuo auditorijos šūksnių ir pašėlusių katučių. Premas Kumaras buvo įraudęs kaip vėžys. Jo veidu žliaugte žliaugė prakaitas. - Na, kaip jaučiatės? - paklausė jis manęs. - Kir Slop Sas! - išpyškinau. Premas Kumaras tik išpūtė akis. - Ką??? - Sakau, puikiai, - aš pakėliau akis į viršų. Nė neabejojau, kad iš ten dabar į mane šypsodamasis žvel gia Sankaras.
256
Reklaminė pertraukėlė. Premas Kumaras kampe kažką ta riasi su ilgaplaukiu prodiuseriu. Tuo tarpu aš apsižvalgau po studiją, apžiūriu puošnias jos dekoracijas, prožektorius, kame rų ir garso kolonėlių mišką. Auditorija nenuleidžia nuo manęs akių, turbūt spėlioja, kas dabar dedasi mano galvoje. Baigęs pokalbį Premas Kumaras perkreiptu veidu patraukė prie manęs. - Tomai, bala žino, kaip tu įsigudrinai atsakyti vienuolika klausimų, bet paskutinio tikrai neatsakysi. - Kas žino. - Aš žinau. Liksi su apvaliu nuliu, - mestelėjo Premas Ku maras ir klestelėjo į savo kėdę. Studijoje užsidegė užrašas PLOJIMAI ir pasigirdo atsklan dos melodija. Auditorija pratrūko ploti. Premas Kumaras pažvelgė į kamerą. - Ponios ir ponai, atėjo istorinė akimirka, kuri vargu ar grei tai pasikartos - Rama Mohamedas Tomas, aštuoniolikmetis padavėjas iš Mumbajaus, mūsų žaidime jau nuėjo toliau, nei yra pavykę kam kitam. Liko paskutinė viršūnė, ir jeigu teisingai atsakys į paskutinį klausimą, jam teks didžiausias laimėjimas televizijos istorijoje - milijardas rupijų. Jeigu atsakymas bus neteisingas, jis neteks didžiausios sumos, kieno nors praras tos per minutę, - šimto milijonų rupijų. Abiem atvejais būsime istorinio įvykio liudytojai, taigi pasiruošiame, susikaupiame ir kartu pasveikiname mūsų žaidimo dalyvį Ramą Mohamedą Tomą!
257
Studijoje užsidega užrašas PLOJIMAI. Žiūrovai visi kaip vienas su Premu Kumaru atsistoję pašėlusiai ploja. Negalėjai nesižavėti KLM komandos gudrumu. Prieš palik dami be skatiko, jie dar tarsi leidžia pajusti ranka pasiekiamos pergalės skonį, paglosto tarsi pjauti vedamą ėriuką. Pagaliau atėjo ta akimirka, kurios laukiau ir kartu bijojau. Giliai įkvė piau ir pasiruošiau sutikti lemtį. - Ponios ir ponai, atėjo dvylikto klausimo už vieną milijardą rupijų eilė. Primenu, kad žaidžiame va banque, kitaip tariant, dalyvis laimi arba praranda viską. Taigi negaiškime: paskuti nis klausimas jums, ponaiti Tomai, iš... istorijos! Kaip žinome, Mumtaz Mahal buvo imperatoriaus Šachdžachano žmona ir garsusis Tadž Mahalas yra pastatytas jos atminimui. O kuo vardu buvo Mumtaz Mahal tėvas? Variantai: a) Mirza Ali Kuli Bėgas; b) Siradžudaulahas; c) Asafas Džachas; d) Abdur Rachim Chan Chananas. Tai klausimas už milijardą rupijų. Gerai pa galvokite prieš atsakydamas, ponaiti Tomai. Kad galėtumėte viską gerai apmąstyti, padarysime dar vieną nedidelę reklami nę pertraukėlę. Ponios ir ponai, niekur nepabėkite, mes tuoj grįšime. Studijoje užsidegė užrašas PLOJIMAI. Užgrojo muzikėlė. Premas Kumaras žvelgdamas į mane plačiai išsiviepė. - Tai ką, baigta? Tokį dalyką gali žinoti tik viduramžių isto rijos specialistai. Taigi atsisveikink su šimtu milijonų, pasirišk prijuostę ir drožk į savo barą. Reikės ryt užsukti „Pas Džimį". Ko ten gero siūlote? Viščiuko sviesto padaže ir ėrienos guliašo? Jis nusijuokė. Aš nusikvatojau. - Cha! Aš nestudijavau viduramžių istorijos, bet atsakymą žinau. - Ką? Baik. - Nebaigsiu. Asafas Džachas. Premas Kumaras sustingo it žaibo trenktas. - Iš kur... iš kur tu tai žinai? - Dvejus metus dirbau gidu Tadž Mahale.
258
Premo Kumaro veidas pasidarė net pilkas. Jis kone baimin gai dirstelėjo į mane. - Čia... čia kažkokia mistika, - pratarė ir puolė prie prodiu serio. Jie ėmė kažką šnabždėtis, o Premas Kumaras vis rodė ranka į mano pusę. Po to kažkas jiems atnešė kažkokią storą knygą, ir jie sukišo galvas į ją. Dešimties minučių pertraukėlė jau ėjo į pabaigą. Auditorija nenustygo vietoje. Galiausiai Premas Ku maras, nutaisęs abejingą veidą, nors, kaip buvo matyti, viduje kažkoks susigūžęs, grįžo į vedėjo kėdę. Studijoje vėl užsidegė užrašas PLOJIMAI ir pasigirdo mu zikėlė. - Ponios ir ponai, prieš reklaminę pertraukėlę aš pateikiau klausimą, kuo vardu buvo Mumtaz Mahal tėvas. Jūs turbūt pa galvojote, kad tai paskutinis klausimas. Ne. Auditorija net sustingo iš nuostabos. Aš nustėrau. Jie pa keis klausimą? Stojo tokia tyla, kad būtum girdėjęs musę skrendant. Premas Kumaras kalbėjo toliau: - Tai apskritai nebuvo klausimas. Nufilmavome Mumtaz arbatos, vienos iš mūsų žaidimo rėmėjų, reklaminio klipo epi zodą. Auditorija linksmai suklego, aplink nuvilnijo juokas, kažkas šūktelėjo: - Bet kaip įtikinamai suvaidinote, pone Kumarai! Studijoje užsidegė užrašas PLOJIMAI. Man anaiptol nebuvo linksma. Žaidimas kuo toliau, tuo da rėsi nešvaresnis. Studijoje sužibo užrašas TYLOS ir užgrojo atsklandos muzi kėlė. Premas Kumaras atsigręžė į kamerą. - Ponios ir ponai, aš tuoj pateiksiu dvyliktą, paskutinį klau simą, vertą milijardo rupijų. Primenu, kad mes dabar žaidžia me va banque, kitaip tariant, žaidėjas laimi arba pralaimi viską. Taigi negaiškime: paskutinis klausimas jums, ponaiti Tomai, iš... Vakarų Europos klasikinės muzikos! Kokia yra Bethove-
259
no sonatos fortepijonui Nr. 29, op. 106, dar kitaip vadinamos Hammerklavier Sonata, tonacija? Variantai: a) B hemol major; b) G minor; c) E bemol major; d) C minor. Gerai pagalvokite prieš atsakydamas, ponaiti Tomai. Tai bus vienas reikšmingiausių jūsų gyvenimo sprendimų. Kad galėtumėte viską gerai apmąs tyti, padarysime dar vieną reklaminę pertraukėlę. Ponios ir ponai, niekur nepabėkite, mes tuoj grįšime. Studijoje sužibo užrašas PLOJIMAI. Premas Kumaras pa žvelgė į mane ir išsišiepė. Auditorija gauste gaudė. Premas Kumaras pakilo iš savo kėdės. - Aš tuoj grįšiu. Aš irgi atsistojau. - Kur čia tualetas? - Tada eisim kartu, parodysiu, - tarė jis. - Pagal mūsų žaidi mo taisykles dalyvį privalu lydėti visur ir visada. Studijos tualetas, nutviekstas ryškios fluorescencinės šviesos, spindėte spindėjo švara. Ant akinamai baltų, be jokių užrašų ir piešinių, sienų kabojo didžiuliai veidrodžiai. Viduje, be mūsų, daugiau nieko nebuvo. Jis švilpiniuoda mas pradėjo sau čiurkšti, bet neilgai trukus pastebėjo mano žvilgsnį. - O tu ko lauki? Gal išgirdęs paskutinį klausimą pamiršai kaip sysioti? - net atlošęs galvą nusikvatojo jis. - Gaila, kad taip išėjo. Bet be mano pagalbos tu būtum jau seniausiai, po antro klausimo, iškritęs ir keliavęs namo su tūkstančiu rupijų. Klausyk, padarom taip: rytoj, atėjęs į barą, paliksiu tau tą tūks tantį arbatpinigių. Tikrai. Jis globėjiškai man nusišypsojo. - Per tą antrą klausimą padarėte paslaugą sau, o ne man, tariau. Premas Kumaras suraukė antakius. - Kaip tai? - Į šį žaidimą aš atvykau toli gražu ne dėl pinigų, - pasa kiau, - o atkeršyti.
260
Premas Kumaras sustingo. Paskubomis užsisegė kelnes ir pakreipęs galvą dėbtelėjo į mane. - Atkeršyti? Kam? - Tau, - išrėžiau ir žengęs žingsnį atgal iš už juosmens išsi traukiau nediduką kišeninį revolverį. Išvydęs į save nutaikytą ginklą Premas Kumaras išbalo kaip drobė. - Tu... tu, Tomai, kažką supainiojai. Aš matau tave pirmą kartą, - vos girdimai sušnabždėjo jis. - Ne, tai tu klysti. Kartą esame susitikę - prie Nylimos Kumari namų. Vieną rytą. Tu susivėlęs, paraudusiomis akimis išnėrei pro jos duris, vienoje rankoje gniauždamas pluoštą ban knotų, o kitoje sukinėdamas automobilio raktelius. Sugriovei jai gyvenimą. Ir ne tik jai, bet ir mano mylimajai - Nitai. - Nitai? - nusistebėjo Premas Kumaras. - Kas ta Nita? - Ji iš Agros, ten vos nenumirė per tave, - aš tvirčiau su gniaužiau revolverį. - Dabar atėjo atpildo valanda. Premas Kumaras paklaikęs žvelgė į mano dešinę. Stengda masis laimėti kiek laiko, išlemeno: - Iš Agros? Aš jau nepamenu, kada buvau Agroje. - Aš padėsiu prisiminti. Prieš keturis mėnesius buvai ten apsistojęs Palace viešbutyje. Į kambarį užsisakei merginą. Surišai ją, sumušei, deginai cigarete - visai kaip ir Nylimą. Apatinė jo lūpa pradėjo virpėti. - Dėl dievo meilės, juk tai buvo prostitutė. Už ją aš paklojau suteneriui penkis tūkstančius. Net nežinojau, kuo ji vardu. - Nita, - ištariau ir kilstelėjau revolverio vamzdį. Premas atkišęs delnus tarsi gindamasis šūktelėjo: - Ne... Ne... - ir žengė atatupstas, viena koja įsmuko į tua leto skylę. - Prašau, tik nešauk, nuleisk ginklą. J i s ištraukė koją iš skylės ir stovėjo priešais visas tirtė damas. Aš nusitaikiau tiesiai jam į širdį. - Aš prisiekiau atkeršyti Nitos skriaudikui, tik nežinojau, kur tavęs ieškoti. Bet vieną dieną Agros laikraštyje išvydau
261
skelbimą, o jame - tave, išsiviepusį tarsi beždžionė, kviečiantį atvykti į Mumbajų dalyvauti viktorinoje. Rengiausi tave nu šauti po pirmo neatsakyto klausimo, tačiau taip jau atsitiko, kad atsakiau į visus. Kai padėjai atsakyti į antrą klausimą, tu ne man padarei paslaugą, o tik truputį pailginai gyvenimą sau. Bet dabar jau viskas, pabaiga. - Palauk, palauk, - puolė maldauti Premas Kumaras. - Tai, ką sakei apie Nylimą ir tą Agros prostitutę, tiesa. Tačiau ką lai mėsi mane nušovęs? Prarasi viską. Nuleisk tą ginklą, ir aš tau padėsiu laimėti didįjį prizą. Turėsi tiek pinigų, kiek joks pada vėjas nė svajonėse neregėjo. Aš tik nusijuokiau jam į akis. - O kam man tie turtai? Juk žmogui galiausiai užtenka vos poros metrų drobulės įkapėms. Jo veidas dar labiau išbalo. Vis dar atstatęs delnus jis išbėrė: - Prašau, tik nešauk. Pagalvok, juk tave po to iš karto suims ir pakars. Pats mirsi. - Na ir kas? Būsiu atkeršijęs. - Nesikarščiuokime. Na, nuleisk ginklą. Prisiekiu: pasaky siu tau atsakymą į paskutinį klausimą. Ir tu laimėsi viską. - Aš į studiją negrįšiu. Tu taip pat, - tariau ir atlaužiau gai duką. Visa Premo Kumaro drąsa išgaravo kaip dūmas. Jis gūžte susigūžė prie sienos ir užsimerkė. Pagaliau išmušė atpildo va landa, kurios laukiau ištisus keturis mėnesius. Revolverį buvau patikrinęs iš anksto: veikė puikiai, atatranka nedidelė, o iš to kio atstumo nepataikyti apskritai neįmanoma. Tačiau mano pirštas ant gaiduko tarsi suakmenėjo - neį stengiau jo nė pajudinti. Žinoma, filmuose nužudyti žmogų taip pat lengva kaip susprogdinti muilo burbulą. Pykšt, pykšt, pykšt... pleškina į kairę ir į dešinę herojai, tarsi jų apkabos niekada nesibaigtų, šienauja žmones kaip su dalgiu. Ten net pirmą kartą į rankas paėmęs ginklą herojus iš poros šimtų metrų be vargo išguldo dešimtis blogiukų. O iš tikrųjų viskas kiek kitaip. Nesunku
262
pakelti užtaisytą ginklą ir į ką nors nusitaikyti. Tačiau ži nant, kad iš vamzdžio išlėksianti kulka pervers gyvą širdį ir kad trykšiantis raudonas skystis bus ne pomidorų padažas, o tikras kraujas, paspausti gaiduką ir nužudyti žmogų ne taip jau paprasta. Pirma reikia atsiriboti. Padeda alkoholis. Arba pyktis. Todėl aš pabandžiau kuo labiau sukurstyti savo įniršį. Pri siminiau visa tai, kas mane atvedė šičia. Prieš akis iškilo Nylima Kumari ir Nita, cigarete juoduliukais išdegintas Nylimos kūnas, raudoni išbrinkę randai ant Nitos nugaros, sudaužytas veidas, mėlynė po akimi, išniręs žandikaulis. Bet vietoj lauk to pykčio mane staiga apėmė liūdesys - net nepajutau, kaip iš akių ėmė riedėti ašaros. Tada ėmiau šauktis visų neteisybių, skriaudų ir pažeminimų, kuriuos teko patirti ir iškentėti per savo gyvenimą. Prisimi niau kruviną nušautą tėvą Timotį, romiausią žmogų, kokį teko pažinti, suglebusį geraširdžio Sankaro kūną ant savo rankų, visas kitas būriais be paliovos persekiojusias skriaudas ir ne gandas. Prieš akis sukantis Svapnos Devi, Santaramos ir Dėdės veidams, pabandžiau visą savo pyktį sutelkti į vieną akimirką, kad jis šaute iššautų kartu su kulka. Tačiau bergždžiai - širdies gilumoje jaučiau, kad negaliu dėl visų savo vargų kaltinti štai šito prie sienos besigūžiančio žmogaus. Man nepakako pykčio jam nušauti. Aš nuleidau ginklą. Visa tai praskriejo per kokią pusę minutės. Premas Kumaras kiūtojo susigūžęs ir užsimerkęs, prakaitui žliaugte žliaugiant jo veidu. Taip ir neišgirdęs šūvio, jis išdrįso pramerkti vieną akį ir išskaitė mano veide abejonę. Galiausiai nedrąsiai atmerkęs ir antrąją, jis sunkiai šnopuo damas tarė: - Ačiū, Tomai. Atsidėkodamas aš tau pasakysiu atsakymą į paskutinį klausimą. Tu juk ir taip sąžiningai laimėjai - klausi mas apie Mumtaz Mahal iš tikrųjų buvo paskutinis. Klausyk. - O iš kur man žinoti, kad neužduosi dar vieno?
263
- Na, tu juk turi ginklą. Bet patikėk, aš dabar tikrai noriu tau padėti laimėti didįjį prizą - milijardą rupijų. Jos išmoka mos grynaisiais. Tai kalnas pinigų. Skambėjo viliojamai. Turėdamas kišenėje milijardą, gyve nime daug ką galėčiau pakeisti. Išpirkčiau Nitą iš jos brolio sutenerio. Padėčiau Salimui įgyvendinti savo svajonę ir tapti kino žvaigžde. Praskaidrinčiau varganą tūkstančių savo likimo brolių - našlaičių ir benamių vaikų - kasdienybę. Galėčiau nu sipirkti raudoną Ferrari. Aš apsisprendžiau. - Na, tai koks tas atsakymas? - paklausiau. - Tuoj pasakysiu, - tarė Premas Kumaras, tačiau staiga nu leido akis ir nutilo. -Kas? - Na, pagalvojau, kad išduodamas atsakymą pažeisčiau savo sutarties sąlygas ir apskritai žaidimo taisykles, o tavo laimėji mas būtų pripažintas negaliojančiu. Jis lėtai papurtė galvą. - Ne, atsakymo negaliu pasakyti. Aš stovėjau priblokštas. Premo veidas staiga nušvito. - Atsakymo pasakyti negaliu, bet sutartyje nedraudžiama duoti kokią nors užuominą. Klausykis ištempęs ausis. Po šio žaidimo aš iš karto vykstu į geležinkelio stotį. Mane pakvie tė paviešėti iš karto keturi draugai, gyvenantys Alachabade, Barodoje, Cikalyje ir Delyje, bet galiu nuvažiuoti tik pas kažku rį vieną iš jų. Aš nutariau vykti į Alachabadą ir nusiplauti savo nuodėmes šventojoje Sangamo upėje. Ar supratai? - Taip, - atsiliepiau. Mes išėjome iš tualeto ir grįžome į savo vietas. Premas Ku maras mestelėjo į mane nerimastingą žvilgsnį, ir aš suabejojau, ar jis manęs neapgavo. Man įsitaisius kėdėje žiūrovai visi kaip vienas pratrūko ploti. Kišenėje nepatogiai pūpsojo pistoletas. Aš uždėjau ant jo ranką. Studijoje užsižiebė užrašas TYLOS. Premas Kumaras atsigręžė į mane. 264
- Ponaiti Rama Mohamedai Tomai, prieš reklaminę pertrau kėlę uždaviau jums paskutinį, dvyliktą, klausimą už milijardą rupijų. Pakartosiu jį. Kokia yra Bethoveno sonatos fortepijonui Nr. 29, op. 106, dar kitaip vadinamos Hammerklavier Sonata, tonacija? Variantai: a) B bemol major; b) G minor; c) E bemol major; d) C minor? Jūs pasiruošęs atsakyti? -Ne. -Ne? - Aš nežinau atsakymo. Kamera parodė mane stambiu planu. Auditorija net aiktelėjo. - Na, ponaiti Tomai, kaip jau minėjau, esate savo gyvenimo kryžkelėje. Vienas kelias veda prie neregėtos gerovės ir sėk mės, o kiti trys - atgal, ten, iš kur atėjote. Taigi laimite arba pralaimite viską. Todėl jei ketinate spėti - neskubėkite, gerai pagalvokite. - Aš imu pagalbą. - Taip, jūs turite dar vieną pagalbą - „Vienas iš dviejų". Pa šalinsime du neteisingus atsakymus ir paliksime tik vieną tei singą ir vieną klaidingą. Taigi arba atspėsite, arba ne. Ekrane užsižiebė užrašas PAGALBA ir animacinė užsklanda: jūra, per ją pukšintis laivelis, mojuojanti rankomis žmogaus figūrėlė vandenyje ir iš laivelio atskriejantis raudonas gelbė jimosi ratas. Paskui nušvito klausimas su keturiais atsakymo variantais ir du variantai pradingo. Liko tik „a" ir „c". - Na štai, - tarė Premas Kumaras. - Tai arba „a", arba „c". Pataikote - milijardas rupijų jūsų. Prašaunate pro šalį - liekate su nuliu. Koks jūsų atsakymas? Aš išsitraukiau savo laimingąją vienos rupijos monetą. - Jei herbas, bus „a", jei skaičius - „c". Gerai? Auditorija vėl aiktelėjo dėl mano lengvabūdiškumo. Premas Kumaras linktelėjo. Jo veidas jau buvo atgavęs raudonį. Švystelėjau monetą į viršų. Visų akys įdėmiai sekė, kaip ji pakilo, akimirką tarsi pakibo ore, žvangtelėjo ant stalo ir kiek pasisukusi sustojo. Premas Kumaras pasilenkęs žvilgtelėjo ir pranešė:
265
- Herbas! - Tada mano atsakymas „a". - Tai galutinis jūsų atsakymas, ponaiti Tomai? O gal „c"? - Burtai rodo, kad „a". - Tai tikrai galutinis atsakymas? - Taip, galutinis. Sutratėjo būgnai. Ekrane sušvito teisingas atsakymas. - Tai „a"! Jūs visiškai teisus! Ponaiti Rama Mohamedai To mai, jūs esate didžiausio pasaulyje piniginio prizo laimėtojas, jums priklauso ir nedelsiant bus išmokėtas milijardas, taip, milijardas rupijų. Ponios ir ponai, audringais aplodismentais pasveikinkime mūsų nugalėtoją! Iš palubės pažiro konfeti, visą studiją ji nuklojo raudonai, žaliai, mėlynai ir geltonai marguojančiu kilimu. Kokias porą minučių žiūrovai atsistoję man plojo ir šaukė. Premas Kumaras lėtai jiems nusilenkė ir atsitiesęs vogčiomis pamerkė man. Aš neatsakiau. Staiga prie mūsų išniręs prodiuseris pasivedėjo Premą Kumarą į šalį ir jie ėmė kažką karštai aiškintis. Atrodo, tai buvo dar ne pabaiga. Smitą dirstelėjo į laikrodį ir pakilo nuo lovos. - Oho! Na ir istorija! Dabar jau žinau, kaip tau pavyko lai mėti milijardą rupijų. Tą monetą metei tik dėl akių, ar ne? Jau žinojai, kad teisingas atsakymas „a". - Taip. Spręsk pati, ar teisėtai man priklauso didysis prizas. Aš tau viską atvirai papasakojau. - Na, tada ir man reikia būti su tavimi visiškai atvirai. Tu turbūt spėlioji, kas aš ir kodėl staiga atvykau į policiją tavęs gelbėti. - Na taip, bet aš nutariau, kad tai kažkoks stebuklas ir man verčiau jau per daug nesiaiškinti. - Aš esu Gudija, ta mergaitė iš daugiabučio, kuriai tada ištiesei pagalbos ranką. Ir tu visai be reikalo graužiesi nustū męs nuo laiptų ir užmušęs mano tėvą. Jam tik lūžo koja, po to
266
įvykio jis tarsi atsipeikėjo ir liovėsi kabinėjęsis. Aš tau be galo dėkinga. Visą tą laiką visur tavęs ieškojau, bet tu tarsi skra džiai žemę prasmegai. Ir štai vakar laikraštyje perskaičiau, kad policija suėmė Ramą Mohamedą Tomą. Nedelsdama atskubė jau į areštinę. Aš tau skolinga kur kas daugiau nei šią menką paslaugą. Nuo jaudulio man gerklėje įstrigo karštas kamuolys, nega lėjau pratarti nė žodžio. Puoliau, sugriebiau Smitą už rankos, o iš akių pasipylė ašaros, didelės kaip pupos. Stipriai apkabi nau ją. - Dieve, kaip gerai, kad tu čia. Kad tai tu. - Tu dabar ne vienas, - atsakė ji, o jos akys sublizgo ryžtu. Aš kovosiu dėl tavęs taip, kaip tu tada kovojai dėl manęs.
267
Nuo tos ilgiausios mano gyvenimo dienos, kuri, atrodė, nie kada nesibaigs, praėjo pusė metų. Smitą iš tiesų grūmėsi dėl manęs kaip liūtė. Iš pradžių at mušė nagus policijai - įrodė, kad ji neturi jokio pagrindo ma nęs suimti. Išsiaiškino, kad traukinių plėšiko žūtis taip ir liko neužfiksuota ir dėl jos neiškelta jokia byla - tas bevardis nusi kaltėlis taip ir nuskendo nežinioje. Tada ji surietė į ožio ragą lošimo organizatorių bendrovę. Jie grasinosi pateiksią man kaltinimą sukčiavus, bet Smitą, remdamasi filmuota medžiaga, įrodė, kad aš esu teisėtas žaidi mo laimėtojas. Po keturių mėnesių išsisukinėjimo ir vilkinimo bendrovė buvo priversta pripažinti neturinti pagrindo neišmo kėti man didžiojo prizo. Viso milijardo negavau - valdžia atsiriekė sau gerą kąsnį, pava dinusi jį „viktorinos mokesčiu". Žaidimą „Kas laimės milijardą" rengianti bendrovė, gavusi pakloti tokią apvalią sumą, žlugo. Taigi aš tapau pirmu ir vieninteliu šio žaidimo laimėtoju. Premas Kumaras prieš porą mėnesių rastas negyvas savo au tomobilyje. Policijos spėjimu, tai savižudybė - nusinuodijimas smalkėmis. Tačiau kai kurios spaudoje pateikiamos detalės verčia tuo abejoti. Nuojauta man kužda, kad tai lošime daug pinigų praradusių veikėjų darbas. ***
268
Jau seniai supratau vieną labai svarbų dalyką: iš tikrųjų tavo mintys svarbios tik tau pačiam. Kitiems jas svarbias padaro tik pinigai. O gavęs savąjį laimėjimą įsitikinau, kad pinigais galiu priversti suklusti net policiją. Taigi vieną praėjusio mėnesio dieną, lydimas gausių policijos pajėgų, nuvykau į Goregaoną, į didelį aptriušusį pastatą su nedideliu kiemu, kuriame styp sojo dvi palmės. Policija ten suėmė penkis vyrus ir išlaisvino trisdešimt penkis luošus vaikus. Juos perėmė viena garsi vaikų globos organizacija. Aną mėnesį taip pat pavyko išrūpinti, kad Ladžvanti būtų pa leista iš kalėjimo. Ji dabar kartu su manimi gyvena Mumbajuje. Tiesą sakant, ji čia vos savaitė - Delyje šventė savo sesers ir aukšto Indijos Vyriausybės pareigūno vestuves. Jaunojo tėvai nereikalavo jokio kraičio, bet Ladžvanti vis tiek davė seseriai Toyota Corolla, plačiaekranį televizorių, dvidešimt Raymond kostiumų ir kilogramą aukso papuošalų. Salimas gavo septyniolikmečio moksleivio vaidmenį Cimpu Dhavano komedijoje ir dabar nuo ryto iki vakaro filmuojasi Mehbubo studijoje. Jam pasakyta, kad filmo prodiuseris - Mohamedas Bhatas (man patiko toks slapyvardis). Mumbajuje gyvenu kartu su savo mylimąja, dabar teisėta žmo na, kuri turi mano pavardę - Nita Mohamed Tomas. Su Smitą vaikštinėjame Vandenyno krantine. Nuo jūros dvelkia švelnus vėjelis, retkarčiais atbloškiantis milžiniškų bangų, dūžtan čių į krantinės akmenis, purslelius. Kiek atsilikęs iš paskos vėžlio greičiu šliaužia Mercedes-Benz su uniformuotu vairuotoju. O ant galinio buferio priklijuotas lipdukas: „Aš dar turiu ir Ferrari". - Klausyk, norėčiau tavęs kai ko paklausti, - sakau Smitai. - Pirmyn. - Kodėl tą vakarą, kai ištraukei mane iš areštinės, iš karto nepasakei esanti Gudija?
269
- Norėjau būti tikra, kad papasakosi man tiesą. Ir tik išgir dusi, ką pasakoji apie mane pačią, įsitikinau, kad sakai tiesą, visą tiesą ir vien tiesą. Todėl ir sakiau, kad man nereikia jokių tavo priesaikų uždėjus ranką ant šventųjų raštų. Aš pati buvau tavo gyvenimo liudytoja. Tylomis linkteliu. - O aš galiu tavęs paklausti vieno dalyko? - teiraujasi Smitą. - Žinoma. - Tą vakarą, kai atvažiavome pas mane, prieš pradėdamas pasakoti tu kažkodėl metei monetą. Kodėl? - Nežinojau, ar galiu tavimi pasitikėti, todėl kreipiausi pa galbos į savo laimingąją monetą. Pasakiau sau, kad jeigu iškris herbas, viską atvirai papasakosiu, jei skaičius - viso gero. Iš krito herbas. - O jei būtų iškritęs skaičius, būtum dėjęs į padus? - Jis negalėjo iškristi. - Negi tu iš tikrųjų taip tiki sėkme? - O kuo čia dėta sėkmė? Stai, pažiūrėk, - aš išsitraukiu mo netą iš kišenės ir ištiesiu jai. Smitą paima ją į rankas, apžiūri, po to apverčia, vėl atverčia ir išpučia akis. - Bet... bet abiejose pusėse herbas! - Taigi. Todėl ji ir yra laimingoji mano moneta. O sėkmė čia niekuo dėta. Paimu monetą iš jos rankų ir užsimojęs švysteliu. Ji išlekia aukštai į viršų, blykstelėjusi dangaus žydrynėje činkšteli į van denyną ir lėtai nugrimzta į jo gelmes. - Kodėl išmetei savo laimingąja monetą? - O kam ji man? Juk viskas priklauso tik nuo žmogaus. PABAIGA
270
Prologas 1000
Herojaus žūtis
2000
Kunigo kryžius
5000
Brolio žodis
10 000
Rūpinimasis mažutėliais
50 000
Australiškas akcentas
100 000
Sagas reikia saugoti
200 000
Žmogžudystė Vakarų eksprese
500 000
Senojo kario pasakojimas
1 000 000 10 000 000 100 000 000 1 000 000 000
Licencija žudyti Tragedijos karalienė Ž ckaz opknu, arba Meilės istorij Tryliktas klausimas Epilogas
S war up y Vikas -08
Lūšnynų milijonierius : romanas / Vikas Swarup ; iš anglų kalbos vertė Ugnius Keturakis. - Vilnius : Alma littera, 2009. - 270, [2] p.
Anksčiau išl. antr. „Gyvenimo lošimas" ISBN 978-9955-38-312-3 Įdomi, puikaus humoro kupina istorija, kaip neturtingam ir neišprususiam padavėjui, pasitelkus vien savo gyvenimo patirtį, pavyksta atsakyti į visus suktus televizijos viktorinos klausimus ir išlošti milijardą rupijų. Pagal šią knygą sukurtas filmas buvo apdovanotas keturiais „Auksiniais gaubliais" ir aštuoniomis „Oskaro" statulėlėmis. UDK820(540)-3
Vikas Swarup
LŪŠNYNŲ MILIJONIERIUS Romanas Iš anglų kalbos vertė Ugnius Keturakis Redaktorė Viktorija Skliutaitė Korektorės Marijona Treigienė ir Janina Grigaitytė Viršelyje panaudotas kadras iš Danny Boyle filmo „Lūšnynų milijonierius" Knygos dailininkė Irma Sujetovaitė Maketavo Albertas Rinkevičius Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Alma littera", A. Juozapavičiaus g. 6/2, LT-09310 Vilnius Interneto svetainė: www.almalittera.lt Spaudė AB spaustuvė „Spindulys", Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas Interneto svetainė: www.spindulys.lt
