,,Gamta lietuvių literatūroje" Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Gamta- tai tarsi antrieji namai. Žmogus čia galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą.dažnai gamtoje žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, pasakodavo savo bėdas ir vargus. Poetai „spalvotais“ žodžiais tapė gamtos gyvenimo pulsavimą ir žmogų užplūstančias jausmų bangas-tai žmogaus ir gamtos vienybė. Tačiau laikas nestovi vietoje ir bėga tolyn. Viskas keičiasi. Ir žmonių požiūris į tuos pačius dalykus keičiasi. Tačiau, šiandiena aš aptarsiu žmogaus ir gamtos santykį lietuvių autorių kūryboje, plačiau aptarsiu kaip vaizduojama gamta, bei koks glaudus ryšys ją sieja su žmogumi. K. Donelaičio poema „Metai“ atskleidžia žmogaus santykius su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to - ruduo ir pagaliau žiema, o paskui vėl viskas kartojasi iš naujo, taip ir žmogus, kaip ir augalas, gimsta, subręsta, duoda vaisius ir numiršta. Su pavasario stebuklu būrai dvasiškai atgimsta, vasarą jie kimba į darbus, rudenį suvalgo gamtos duotas gėrybes, o žiemą apmąsto savo dalią ir vėl rengiasi ateinančiam pavasariui - naujam metų laikų ir būro darbų ciklui. Būrai giriami ir barami, raginami ar atgrasinami pagal krikščioniškosios dorovės normas, visas jų gyvenimas bei elgesys vertinami pagal Šventojo Rašto tiesas. Pagrindinėmis žmogaus dorybėmis laikoma darbštumas, pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms bei papročiams, o didžiausiomis ydomis - tingėjimas, bedievystė, žiaurumas, svetimų madų bei įpročių vaikymasis. K.Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą. Tai puikus pavyzdys, kaip žmogus yra susietas su gamta. Gamta jo gyvenimas, jo pragyvenimo šaltinis. Šis kūrinys atskleidžia žmonių gyvenimo ritmą, jų meilę gamtai.Žmogus yra susietas su gamta, jis nuo jos priklausomas, todėl
kaimo žmonės jautė tokį stiprų ryšį gamtai, jie gerbė ją, jai dėkodavo už duodamas dovanas, gyveno taip kaip gamta, su saule keldavosi, su tamsa eidavo poilsiauti. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia psichinės harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu. Poemoje atkurta miško proistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė.Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus krikščionybę. Lietuvis sile jausdavosi puikiai. Visas tas grozis, kvapai, garsai priversdavo susimastyti – “ Ar miske as cia stoviu, ar danguj , ar rojuj?” Lietuviui tai buvo daugiau nei Anyksciu silelis, tai buvo vieta, kur galejo zmogus pabuti su savimi, nusiraminti, susikaupti , pailseti , atgauti jegas. „Anykščių šilelis" lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, be galo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų, įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas liaudies kūrybos elementų. A. Baranauskas savo poemoje parodo, kaip glaudžiai žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Anykščių šilelyje" vaizduojamas gimtosios žemės grožis, išreiškiamas džiaugsmas, meilė gimtajam kampeliui. Pateikiamos glaudžiausios žmogaus ir gamtos ryšių paslaptys. Anykščių šilelis" - tai kūrinys apie visą Lietuvą, lietuvių tautą, žmogų.Taigi, matome žmogų glaudžiai susijusį su gamta, gamtoje jis randa paguodą, prieglobstį, gamtoje jis jaučiasi savas, ramus. Gamta tai pat buvo ir įkvępimo šaltinis. Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Visi gerbė miškus. Aišku, dabar situacija yra pasikeitusi, bet turime puikią galimybę pasimokyti iš A. Baranausko glaudaus ryšio su gamta, privalome mylėti ir saugoti gamtą, nes tai yra mūsų namai, mūsų prieglobstis. Gamta tai neatsiejama žmogaus gyvęnimo dalis, kuri žmogui suteikia tiek dvasinį tiek išorinį malanumą. Jau nuo seno žmogus būdamas gamtoje pasikrauna energijos, atsipalaiduoja nuo rūpęsčių, pradeda svajoti, kurti naujas idėjas. Tai padeda žmogui labiau susikaupti ir atitrūkti nuo intencyvaus
pasaulio, kuris žmogui neleidžia susikaupti ir atsipalaiduoti. Gamtos ir žmogaus ryšys yra mistinis. Gamta žmogaus gyvenime visuomet buvo neatsiejama jo dalis. Taigi, drąsiai galime teigti, kad žmogaus ir gamtos santykis lietuvių literatūroje yra labai plačiai aprašomas. Gamta- namai. Gamta žmogui buvo ir pragyvenimo šaltinis, ir įkvępimo šaltinis, ir ramybės oazė.
Naudota literatūra:
http://forum.lrytas.lt/topic_show.pl?tid=163489 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-08-15-sergio-rondinara-zmogus-ir-gamta-koks-
santykis/86642 http://laiskailietuviams.lt/index.php/1964m-8-rugsejis/2003-donelaicio-metu-zmogus-ir-
pasaulis http://www.nemoku.lt/antanas-baranauskas--anyksciu-silelis--analize-263o.htm/1
