Justinas Straigis
Mėgėjiškoji bitininkystė
Įvadas Tie maži, darbštūs, šventais laikyti sutvėri mai visuomet buvo ir yra turtas... L.
ISBN 8896-09-240-X © Justinas Straigis, 2002 © „Margi raštai", 2002
Piškinaitė-Kazlauskienė
Bitės dėl specifinio jų teikiamo produkto - medaus ir vaško žmonėms rūpėjo jau pirmykštėje bendruomenėje. Lietuvių mitologijoje jos vadinamos šventais Dievo vabalėliais, o jų naikinimas laikomas nuodėme ir už tai net baudžiama. Tikė ta, kad bitės pačios pasirenka šeimininką, todėl tapdavo seno jo bitininko ir sodybos, kurioje spiečius susimetė, bendru turtu, o savininkai - bičiuliais. Taip prasidėjo graži žmo gaus ir bitės draugystė, padovanojusi dar vieną taurų žodį bičiulis. Bičių pasaulio žavesiui nebuvo abejingas ]. Bramsas ir kiti kom pozitoriai, įamžinę bitę ir liepos žiedo idilę. Ne vienas garsus poetas žavėjosi šalia mūsų egzistuojančiu ir taip mažai pa žįstamu, bet tobulu bičių pasauliu. Siuo metu požiūris į bites gerokai platesnis. platesnis. Populiarūs įvairūs bičių produktai, jos - entomofilinių žemės ūkio augalų žiedų apdulkintojus. Be bičių neapsieina ir mokslas, jos - gamtos užterštumo indikatorės. Bičių auginimas - labai mėgstamas daugelio įvairiausių profesi jų žmonių užsiėmimas. Dvidešimtasis amžius Lietuvos biti ninkams davė: 1) įvairių konstrukcijų rėminius avilius ir mintį juos tobulinti; 2) bičių gyvenimo mokslinę sampratą; 3) naujas bičių rases - bitininkavimą su bitėmis mišrūnėmis; 4) bitininkų draugijas; 5) visuomeninę bitininkystę; 6) varoatozę. Su išvardytomis bitininkavimo naujovėmis ir negerovėmis pravartu susipažinti norint sėkmingai bitinin kauti varoalozinėmis sąlygomis, o renkant ekologiškai švarią produkciją, reikalingos žinios. Šis leidinys pirmiausia skiriamas pradedantiesiems, bet jame ras naudos ir bitininkaujantys savo protu bei moksleiviai.
5
Iš kur tos bitės Kuo daugiau žinome apie bites, tuo aiškiau, kiek daug dar turime sužinoti. sužinoti. Dž. Batleris
Žmogus Žemėje gyvena kitų gyvūnų karalystėje, kurioje domi nuoja vabzdžiai. Vabzdžių pasaulyje žinoma apie 20 000 rūšių biti nių. Mums labiausiai pažįstamas bitinių atstovas yra naminė bitė (Apis mellifera mellifera L.). Naminės bitės Pabaltijo šalis pasiekė prieš 6,5-6,0 tūkstančius metų iš pietinių kraštų (1 pav.). Kultūrinant landšaftus, keičiasi ir gyvūnija, pirmiausia smulkiau si jos atstovai - vabzdžiai. Žmogaus ūkinė veikla suardo nuo amžių gamtoje vyraujančią pusiausvyrą tarp naudingų ir žalingų rūšių. Vi si vabzdžiai turi savo vietą ir yra naudingi. Tačiau ypač nyksta žmo gui tiesiogiai naudingi vabzdžiai - entomofagai, žiedų apdulkintojai (entomofilai) ir kiti. Todėl bitinius būtina pažinti ne vien kaip pievų ar laukų puošmeną, bet ir ūkiniu bei gamtosauginiu požiūriu. Kiekvienas, pirmą kartą susipažinęs su bitėmis, patenka į be galo įdomų, keistą, netgi fantastinį pasaulį, puikiausiai organizuotą ir
lankstų, paprastą savo natūraliu tobulumu, o kartu ir labai sudėtin gą. Bičių pažinimas reikalauja elementarių šiandieninių biologinio gyvenimo pažinimo pagrindų. BITINIAI Jų vienos kaip valdžia namuose tvarkos, Svetur prekiauja antros kaip pirkliai, O trečios, geluonių aštriu ginkluotos, . . . . . . . . Išeina plėsti, grobti kaip kariai: Iš pumpurų, žiedų jos renka duokle Ir prisiplėšė grobio sau linksmai Namo prie vado palapinės traukia... Šekspyras
Bitinių vabzdžių pilvelis - kabantysis, su krūtine sujungtas plonu stiebeliu. Kūnas apaugęs tankiais plaukeliais. Užpakalinių kojų lete nos pirmasis narelis platesnis ir iš visų ilgiausias, vidinėje pusėje tu rintis šepetėlį žiedadulkėms rinkti. Įvairios bitinių grupės žiedadul kėms rinkti ir nešti turi skirtingus organus. Tobuliausi iš jų - naminių bičių. Bitinių vabzdžių burnos organai pritaikyti žiedadulkėms ir nek tarui iš gilių žiedų taurelių rinkti ir graužti: jais formuojami korio narveliai (akelės). Aukštesniųjų bitinių apatiniai žandai ir apatinė lū pa sudaro straublelį, jo gale yra liežuvėlis. Primityviųjų bitinių liežu vėlis labai trumpas, o kamanių straublelis - ilgiausias, net 8-13 mm. Beveik visi bitiniai vabzdžiai minta vien tik augaliniu maistu. Ler vas maitina tešla, gaminama iš žiedadulkių ir žiedų nektaro ar me daus. Žemesnieji bitiniai yra solitariniai vabzdžiai, kuriems nebūdingas polimorfizmas, todėl jie nesudaro bendrijų. Kiekviena patelė atskirai įsirengia lizdą, kuriame (nors ir ne visada) pati prižiūri ir maitina jauniklius. Aukštesnieji bitiniai yra bendruomeniniai vabzdžiai. Jiems bū dingas polimorfizmas. Bendriją sudaro nedaug lytiškai subrendusių patelių (motinėlių), patinai (tranai) ir lytiškai nesubrendusios pate-
7
iš pirmųjų pavasarį pasirodo ant gluosnių, agrastų bei serbentų žie dų. Pavasarį pirmieji (palei žemę) pradeda skraidyti patinai. Dauge lis smiltbičių rūšių - oligotrofai. Vagabit Vagabitės ės (Halictidae) turi ilgą ištisinį pilvelį, kurio penktajame tergite yra plika vagutė. Anksti pavasarį vagabitės molingoje dirvoje įrengia sudėtingus kamerų kompleksus, primenančius korius. Kai kurios vagabitės, pavyzdžiui, rudoji (iki 10 mm ilgio), sudaro primi tyvias kolonijas (bendruomenes). Svarbi liucernų apdulkintoją yra liucerninė vagabitė (iki 8 mm ilgio). Urvabitės (Melittidae) - vidutinio dydžio, ilgais pašiauštais plauke liais apaugusios bitės. Jų pilvelis skersai dryžuotas, dėl to jos panašios į vapsvas. Urvabitės lizdus daro žemėje, gyvena kolonijomis. Viena svar biausių liucernų apdulkintojų yra liucerninė urvabitė (iki 13 mm ilgio). Bitės lapkirpės (Megachilidae) turi platų pilvelį, kurio segmentų kraštai apaugę ilgomis blakstienėlėmis. Kūnas dažniausiai juodas. Straublelis ilgas. Lizdus rengia tuščiaviduriuose dagio, nendrės, čes nako stiebuose (3 pav.), medinių stulpų bei sienų kiaurymėse, po ak menimis. Žiemoja lervutės fazėje. Lietuvoje labiau išplitusios tikro sios lapkirpės: margoji, beržinė ir osmijos. Iš pradžių lapkirpė bitė į narvelį suneša medžių bei krūmų netai syklingas standesnių lapų išpjovas. Išklojusi jomis narvelį, bitė iš aly vos, rožių, beržo ir kitų švelnesnių lapų išpjauna taisyklingas, pusiau apvalias iškarpas, iš kurių įrengia narvelius. Paruoštam, pripildytam
3 PAV. Bitės lapkirpės lizdavietė tuščiaviduriame stiebe: 1 - narveliai su maistu ir lervutėmis stiebe; 2 - lapo iškarpa-dangtelis; 3 - lapo narvelis
9
žiedadulkių tyrelės narveliui uždaryti iš lapo išpjauna taisyklingą, apskritą išpjovą ir uždaro. Taip ruošiami ir kiti narveliai. Gaurabitės (Anthophoridae) išvaizda panašios į kamanes, iki 20 mm ilgio, storos, apaugusios ilgais tankiais tamsiais plaukeliais. Lizdus rengia kolonijomis, molinių ir medinių pastatų sienose, mo lingoje dirvoje, augalų stiebuose. Žiemoja lervutės (4 pav.). Dauguma gaurabičių yra parazitai. BEND RUOM ENIN ĖS
B I T ĖS
...Žmonės savo visuomeniniu išsivystymu atėjo tiktai iki tos ribos, kurią jau seniai kitados paliko bitės. M.
Meterlinkas
Bitinių vabzdžių šeimai priklauso labai naudingi vabzdžiai - ka manės ir naminės bitės. Kamanės įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Bitė kamanė, kas tave pramanė. Iš
lietuvių
tautosakos
Kamanės (Bombus). Kas bendruomeninei bitei Bombus pavadini mą sumanė? Entomologiniuose leidiniuose nurodytas krikštatėvis P. Latraila (Latreille). Bet kitose kalbose jos vadinamos įvairiai. Pa vyzdžiui, angliškai - bumble bee; bulgariškai - zemna pčiola; čekis-
10
kai - čmelak; estiškai - kimalane; ispaniškai - abejorro; latviškai - kamenes; lenkiškai - trzmiel; prancūziškai - bourdon; rumuniškai bondar; rusiškai - šmelj; suomiškai - kimalainen; vengriškai - földi dongomeh, poszmeh; vokiškai - Hummel ir 1.1. Nors pavadinimai skirtingi, kamanės - bendruomeninės bitės. Gyvenimo būdu jos artimiausios naminėms bitėms (Apis mellifica, L. , 1761). Genetiškai skiriasi. Naminių bičių genome n=16 chromoso mų. Daugelio kamanių rūšių n=18 chromosomų (R. E. Owen ir kt, 1995). Kamanės - spalvingi, stambūs vabzdžiai. Ryški motinėlių, dar bininkių ir tranų diferenciacija (polimorfizmas). Priklausomai nuo rūšies skiriasi gyvenimo būdas, šeimos gausa, nauda žemės ūkio ar laukinių augalų žiedams, žiemojimas ir kitos savybės. Manoma, kad kamanių yra 200 rūšių (J. O. Hūsing, J. Nitschman, 1987), kituo se šaltiniuose (F. Galenieks, 1954; Ch. Heftke, 1996) nurodoma 30 rūšių, Lietuvoje (pagal A. Anasiewicz'iu, 1975, ir V. Monsevičių, 1998) trumpastraublių - 10 ir ilgastraublių - 14 rūšių. Kamanių biologija. Kai ku rios arktinių vietovių rūšių ka m a n ė s (Bombus hyperborens, B. karbielus, B. polaris) dėl trumpos vasaros beveik visai neišaugina gausių šeimų, t.y. darbininkių. Jaunos motinėlės išsilaiko iki kito pavasario. Tranų amžius - trys keturios savaitės. Šiltesnių vieto vių kamanės išaugina gausias šeimas, joms būdingas polimor fizmas - gyvena visos trys kartos (motinėlės, darbininkės ir tranai). Žiemoja susiporavusios ka.. .,. rp . s p AV . Atidengtas kamanių lizdas: man ių mot inėl es. Tran ai sav o , , , ,,• , o , • 1 - kokonas su lėliuke; 2 - laisvas sėklidėse sukaupia apie 75000 H kamanei išsiritus; sėklelių. Motinėlių spermotekose 3 _ Uždas iš susmulkintos žolės jų telpa 13000 (B. pratorum) (samanų) k o k o n i n i s
n ar ve
s
11
52800 (B. terretris). Todėl tranas gali susiporuoti su keliomis motinėlė mis, nes po susitikimo jis nežūsta kaip naminių bičių tranai. Motinėlė su tranais poruojasi vieną du kartus (B. hypnorum) prie lizdaviečių ant žemės ar kitur. (Autoriui teko stebėti motinėlės susitikimą su tranu ant pušies šakelės 20 min. Nidos smėlynuose.) Susiporavusios ir subren dusios motinėlės žiemoja įvairiose kiaurymėse, po samanomi s ir kitur. kitur. Pavasarį, sušilus orams ir atitirpus žiemojimo vietovėms, iš anabiozės prabunda pirmosios dirvinių kamanių motinėlės, po to miš kų, sodo, akmenų ir paskiausiai puošniosios (B. distinguendus) be i spalvakojės (B. soroeensis). Kamanių motinėlių negalima prilyginti naminių bičių motinėlėms, kurios gyvena kaip „karalienės" - viskuo aprūpintos ir apsaugotos. Jos renka maistą sau ir palikuonims. Pačios kuria ir saugo lizdą. Lizda vietes suranda įvairiai, priklausomai nuo kamanių rūšies. Pavyzdžiui, dirvinė kamanė susiranda urvelį pelių lizdavietėje; akmenų - renkasi kietesnes vietas griuvėsių sienose. Samanė s mėgsta apšiltinimus ir 1.1. 1.1. Kai kurių rūšių kamanės šonuose išskiria vašką, iš kurio gamina ko relių pradus. Kitos kiaušinėlius deda tiesiog ant suneštų žiedadulkių kamuolėlių krūvelių. Vėl iau korių akelės susiformuoja iš perų kokonų. Lizdo kūrimo pradžioje motinėlė paruošia 2-3 vietas perams. Prie jų lipdo indelį nektarui. Aplinkui įrengia iki 12 vietelių. Pirmajam perui išsiritus, antrasis toje pačioje akelėje neauginamas. Į tuščias akeles pila mas nektaras („me dus"). Taip pat lizde laikoma ir žiedadulkių atsarga. Dirvinės kamanės lizdavietę nuolat nuo aplinkos izoliuoja vaški niu apdangalu, kuris padeda išlaikyti pastovesnę 26,6-33,3°C tempe ratūrą. Pakilus temperatūrai iki 34,5-35,5°C, padidėja vėdinimas pui kiai girdimu 130-140 hercų dažniu. Pajutusi pavojų (per žemės vibraciją), pradinį signalą paduoda motinėlė, vėliau prisijungia ir darbininkės. Signalo dažnumas priklauso nuo kamanių rūšies ir yra 250-5000 hercų. Įvairiais tyrimais nustatyta, kad kamanės, suradusios ir atnešu sios į lizdą nektaro ar žiedadulkių, kitų neaktyvina maisto paieško mis (kas būdinga naminėms bitėms). Atnešto maisto kvapas taip pat neskatina rinkėjų. Komunikacijų nėra. Maisto rinkimui įtakos turi jo atsargos lizde: kai jo trūksta, rinkėjos skrenda ieškoti.
12
Kamanės, ilgiau įsivyravus nepalankiems orams, kai trūksta maisto, sunaikina besivystančius perus. Tai kanibalizmas, būdingas ir naminėms bitėms: jos pirmiausia šalina tranų perus. Kamanės, rinkdamos nektarą ir dedamos jį į korio akeles, iš dalies jį praturtina seilių fermentų. Dėl to surinktas nektaras pasikeičia: ja me vyrauja fruktozė. Sacharozės lieka labai mažai. Kamanės renka ir lipčių. Todėl lipčiaus metais kamanių „meduje" atsiranda ir melicitozės. Jeigu kamanių surinktą nektarą vadintume medumi (S. Pileckis, 1982), tai jis būna dviejų rūšių. Lizdo pakraščių akelėse skystesnis, 42-57 proc. cukringumo, o centrinėse tirštesnis, turintis 70-87 proc. cukraus. Skystesniame meduje daug fermentų. Tirštesnį medų sudaro invertuoti cukrus, bet vyrauja fruktozė. Palyginus su naminių bičių medumi, jame daugiau žiedadulkių. Kamanės perams atskirai van dens nerenka. Maitindamos lervutes, tirštesnį medų atskiedžia skystu. Kamanių ir naminių bičių medus labai skiriasi. Kamanių lizdo medaus akelių (ąsotėlių) talpa - 0,6 ml ir jose yra po 0,84 g medaus. Naminių bičių atitinkamai - 0,35 ir 0,25. Medaus fermentų aktyvu mas labai žemas (diastazės rodiklis 2,17-5,54), o vandeningumas di desnis (22,0-27,4 proc). Meduje daug mikroorganizmų ir jų išskyrų, dėl to rūgsta 8-10°C (I. Medebeikinas, N. Kasejevas, 1998). Pirmąsias perų akeles motinėlė šildo pati, nes reikalinga iki 27,0°C temperatūra. Dalį šilumos išskiria patys perai: kuo jų dau giau, tuo lizde šilčiau. Po ketu rių parų išsirita pirmosio s lervutės, ku rios maitinasi žiedadulkėmis. Pro nevisiškai uždengtų akelių angeles perai gauna ir skysto nektaro bei medaus. Vienuoliktą parą lervutės siuva kokonus. Išsivysto per 21-22 paras. Kamanės darbininkės iš pradžių būna dvigubai smulkesnės už motinėles. Pasimaitinusios grįžta į tuščias akeles ir taip padeda šildyti būsimas seseris, kol su bręsta. Plaukeliai įgauna būdingą rūšiai spalvą. Tuomet darbininkės pradeda rūpintis lizdu. Priklausomai nuo kamanių rūšies per sezoną lizdavietėje susikau pia keli šimtai darbininkių, vėliau motinėlių ir tranų. Padidėjus dar bininkių kiekiui, motinėlė rūpinasi tik perais. Jos pilvelis ryškiai pail gėja, pati tampa labai nejudri. Korio (gniužulo) pa kraščiuose ruošiami didesni žiedadulkių gniužulėliai, kuriuose išsivysto apie
13
10 proc. lizdo gyventojų - jaunų motinėlių. Pagaliau senajai lizdo motinėlei išsenka sėklelės; ji pradeda dėti neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių išsivysto tranai. Tranų ir motinėlių santykis 2:1. Senoji moti nėlė silpnėja ir žūsta, nes peržiemojusi ji išgyvena tik iki rudens. Kai kurių rūšių kamanes motinėles per sezoną pakeičia jaunos. Kamanių šeimose sugyvena daugelis motinėlių, o naminių bičių tik viena. Kamanių tranai yra „džentelmenai", žuvus motinėlei bei besibaigiant darbininkėms, jie baigia auginti perus. Nepalieka jų be maisto. Tranai gyvenimą baigia žieduose, todėl juos dar rudenį gali ma matyti ant astrų ar kitų rudeninių gėlių žiedų. Rudenėjant motinėlės poruojasi. Savo organizmą ruošia žiemai: hemolimfoje ir riebaliniame sluoksnelyje padaugėja glikogeno, gurklelyje medaus atsargų. Lizdavietę palieka, kai randa tinkamą vietelę žiemoti. Kamanės, kaip ir naminės bitės, serga įvairiomis ligomis. Tačiau jos mažai ištirtos. Pagal V. Pavliukovą (1987) kamanės Bombus agrorum ir B. terrestris serga nozematoze (sukėlėjas mikrosporidija Nosema bombi). Tai šalinimo (Malpigijaus) organų liga. Virškinimo traktas sutrinka (kritidiozė) nuo žiuželinio pirmuonio (Crithidia bombi). Kamanių auginimas. Ar visų rūšių kamanes galima auginti, pir minius rašytinius duomenis pateikė V. Grebenikovas (1972). Anot jo, vertingiausia raudonųjų dobilų žiedų apdulkintoją B. agrorum prijau kinti nesiduoda. Bombidariumuose greitai pripranta apsigyventi B. terrestris bei B. distinguendus. Todėl Europoje jau dešimtmetis B. ter restris veisiama šiltnamiuose. Belgų duomenimis, žemės kamanės vie nintelės, kurios veisiasi ir žiemą. Kitų rūšių kamanės pereina į ana biozę. Šiaurės Amerikoje auginamos B. impatiens, B. occidentalis, o Kanarų salose - B. canariensis. Pasaulyje 1996 m. buvo išplatinta šiltnamių au galams apdulkinti apie 0,5 mln. kamanių seimelių už 75 mln. JAV do lerių. Europoje kamanių šeimeles daugiausia platina belgai. Kamanių apgyvendinimas pagal V. Grebenikovą. Žiemą paga minamos mažos dėžutės - mediniai aviliukai (15x15x15 cm). Prie la kų įrengiami 0,5-1,0 m ilgio koridoriukai apsaugai nuo gegutinių ka manių. Aviliuko vidus ištepamas juodžemiu. Paklojama samanų, pelių lizdų likučių, susmulkintų augalų. Šalia įdedamas naminių bi čių šviesaus korio gabaliukas cukraus sirupui pilti (1:1). Pavasarį su-
14
6 PAV. Aviliukai kamanėms: A - žemės kamanė aviliuke kuria lizdą; B - pritaikytas kamanėms nukleusas (autorius A. Kabzevas, 1991): 1 - aviliukas, 2 -fiksatorius, 3 - padėklas, 4 - polietileninė plėvelė, 5 - landos vamzdelis (1,5 cm skersmens) apsaugai nuo gegutinių bičių, 6 - tinklelinis koridoriukas prie lakos (L), 7 - stovas
gaunama norimos rūšies ieškanti lizdavietės kamanės motinėlė ir įleidžiama į paruoštą aviliuką (6 pav. a). Autoriui jaunystėje tekdavo apgyvendinti su lizdu paupėse rastas samanes. Kai kamanės priprasdavo landyti pro aviliuko laką, vidu dienį būdavo perkeliamas visas korys, o vakare parnešamas arčiau namų. Samanės išgyvendavo iki rudens, o lizdus sunaikindavo vaš ko kandys. Kad gyvena gegutinės kamanės, autorius dar nežinojo, todėl ir lakos koridoriuko nenaudojo. Europoje dirvinės kamanės auginamos polistiroliniuo se avinu kuose (M. VVarzecha, Th. Gladis, 1994). Aviliuko matmenys 20x20x20 cm, kurio vidus padengtas minkštu kartonu (dėl šilu mos). Lakos skersmuo - 18 mm, o prielakis - 10x6 cm. Vidun įde dama arklių plaukų, sausų durpių, pakulų ar kitų minkštų me džiagų. Maitintuvę atstoja naminių bičių su patrump intomis akelėmis 5x5 korio gabaliukas, į kurio akeles įpilama trys arbati niai šaukšteliai 1:1 medaus/vandens maisto. Maistas keičiamas, kad nesurūgtų. Naudojamas ir dirbtinai invertuotas cukrus specia liose maitintuvėse. Į parengtą aviliuką perkeliama sugauta motinė lė. Motinėlės gaudomos gamtoje, nes rudenį jaunos p alieka šiltna-
15
mius ir žiemoja netoli jų tinkamose lizdavietėse. Sugauta motinėlė, pavyzdžiui, su degtukų dėžute, dedama į aviliuką prie maisto. Ka manė maistu susidomi. Aviliukas uždengiamas ir pastatomas nuoša liau, kad tiesiogiai nekaitintų saulė. Po trijų dienų, vakare, patikrina ma, ar motinėlė gyvena aviliuke. Jei atsargiai pabeldus, pasigirsta garsas, viskas tvarkoje. Po kurio laiko aviliuke įrengiamas kamanės lizdas. Manau, kad daugelis ūkininkų turi mažus šiltnamiukus, kuriuo se augina daržoves, ypač pomidorus ar gėlių sekiojus. Pravartu įveis ti ir kamanių aviliuką. Tai pigiausias žiedų apdulkintojas, nereika laujantis didesnės priežiūros. Viena kamanių šeimelė sėkmingai apdulkina iki 3000 m šiltnamio pomidorų plotą per 6-8 savaites. Ki toms daržovėms skiriamas dar didesnis plotas. Jei šeimoje yra gam tos mėgėjas, galima auginti ir daugiau kamanių seimelių, bet pir miausia būtina įgusti. Pabandykite, nes paruoštas šeimeles pirkti gana brangu. 2
BITINI AI
DIRB TINĖ SE
LIZ DAV IET ĖSE
Daugelyje pasaulio valstybių laukinius bitinius bandoma auginti dirbtinėse lizdavietėse. Geriausiai sekasi privilioti lapkirpes bites. Pateikiama Novosibirsko (V. Grebenikovo, 1986) auginimo patirtis, nes mūsų augintojai bandymų neaprašo. Lapkirpes bitės auginamos iš senų laikraščių susuktuose vamzde liuose, kurių skersmuo - 5,5-6,5 mm, ilgis - 16-19 cm (7 pav.). Pir miausia iš laikraščio išpjaunami šešiakampiai popierėliai, kurie, prieš suvyniojant į vamzdelius, truputį suklijuojami (kampuose) (1). Paruošti vamzdeliai supakuojami ryšulėliais (2), kurie apdengiami arba dedami pastogėn nuo lietaus (3). Stoginė su dirbtinėmis lizdavietėmis įtaisoma arčiau pelkių, kur lapkirpių pasitaiko dar daugiau. Vamzdeliuose apsigyvena bičių palikuonys. Rudenį, vamzdelius pamirkius vandenyje, kokonai iš nešami laukan, kad išsiristų suaugėlės lapkirpes. Norint užauginti apdulkinimui, pavyzdžiui, mėlynžiedžių liucernų žie dams, koko nai laikomi inkubatoriuje 0-4,4°C temperatūroje. Ke lios dienos
16
prieš žydėjimą kokonai palaikomi šiltame kambaryje ir išbarstomi pasėlyje. Naudotinos daugkartinės lizdavietės. Jos gaminamos iš 2 cm sto rio nesmalingos lentos (8 pav.). Sudedamųjų kanalėlių ilgis - apie 12-15 cm, skersmuo - 7 mm. Tokios lizdavietės tinkamiausios megachilėms bitėms. Kitų rūšių bitiniams daromos kitokių konstrukcijų lizdavietės. Išardomos medinės lizdavietės lizdavietės pakabinamos po medžių šakomis, prie pastatų sienų ar kitur. Paruošus didesnį kiekį, būtina apsaugoti nuo skruzdėlių; skruzdėlynai arti lizdaviečių nepageidautini. Gerokai malonesnis darbas su kamanė mis. Šių eilučių autorius savo bitininkavimo kelią kaip tik ir pradėjo nuo kamanių. Radus žeminės kamanės lizdavietę, reikia įruošti aviliuką ir jį be dugno užstatyti ant lizdavie tės, kad kamanės priprastų landyti pro laką (9 pav.). Po dienos kitos, vakare, lizdas perke liamas į aviliuką su dugnu. Jis pernešamas į norimą laikyti vietą: sodo patvoriu, pastogėn ar kitur. Negalima statyti ant skruzdėlyno ar ba skruzdėlių takų, kurių gausu pamiškėse. Kamanėms aviliukai gaminami iš dviejų centimetrų storio lentos, maždaug 2,5-3,5 dm 8 PAV. Medinės talpos (10 pav. a). Aviliuke įrengiamas išardomos lizdavietės 15-20 cm ilgio lakos koridoriukas su vidine bitėms megachilėms 3
2x2 cm anga. Aviliuko vidui tinka samanos, seni ir sausi pelių lizdai. Patartina bandyti kamanes apgyvendinti šiltnamyje. Geriau tinka stiklinis šiltnamis ir sodinės kamanės. Aviliuose, kurių samanų kamuolėlio vidun įdedama gabalėlis nami nių bičių korių su duonele, kamanių motinė lės noriau apsigyvena, nes turi vilioklį, t.y. pradinio maisto lervutėmis. Kamanių motinėlės pagaunamos pavasa rį, orui atšilus, sode, kuomet skraido dirvos paviršiuje ir ieško tinkamos vietos lizdavie 9 PAV. Žeminės kamanės lizdavietė (1) ir aviliukas tėms. Sugauta kamanės motinėlė dėžutėje ar (2) ant skraidymo angos stiklainiuke pernešama į vieną iš įrengtų aviliukų priprasti. Šiltnamyje, jeigu dar nežydi augalai, į kibirą pamerkiama blindės šakų, kad kamanės rastų žiedadulkių. V. Grebenkovas (1973) siūlo iš plastmasinių butelių kamštelių pagaminti maitintuvių, į kurias retkarčiais tikslinga įpilti cukraus sirupo ar praskiesto medaus su duonele. Vėliau, kai sužydi agrastai ir kiti sodo vaizmedžiai, galima pradaryti šiltnamio langelį, kad kamanės įsineštų maisto ir iš lauko. Rudeniop dalis jaunų susiporavusių kamanių motinėlių lieka žie moti šiltnamio dirvoje. Kitais metais nereikia gaudyti lauke: turima savų „naminių" kamanių. Kamanių aviliukai pakabinami, taip jie apsaugomi nuo skruzdė lių (10 pav. b).
18
PRIMITYVIOS MED UN EŠĖ S BITĖS Pirmiausia - kodėl medunešės? Juk bitės medų gamina , o ne neša, kai neša, tai bitės vagilės. Pavadinimo kalti ninkas pats gy vūnų sistemintojas (vardų suteikėjas) K. Linėjus, d avęs pavadini mą A. mellifera (1758), po trejų metų perkrikštijo į A. mellifica (vietoj medaus nešėja į medaus gamintoja). Todėl ir šiandieninėje bi tininkystės literatūroje vartojami abu pavadinimai, nors teisinges nis antrasis. B e g e l u o n i n ė s b i t ė s (Melipona ir Trigona) d a ž n i a u p a s i t a i k o Pietų Amerikoje. Yra įvairių rūšių, kurios skiriasi dydžiais: nuo 2 iki 20 mm ilgio. Lizdo centre korius siuva vertikaliai perams au ginti, pakraščiuose (krūvelėmis) - korius narveliai s į viršų medui pilti. Į pero korio narvelį prideda maisto, po to k iaušinėlį ir nar velį uždengia. Lervutė išsivysto iš maisto atsargų. Jeigu maisto gerokai daugiau, išsivysto motinėlė, kuri smulkesnė už darbinin kes ir tik pradėjusi dėti kiaušinėlius sustorėja, ištįsta jos pilvelis. Motinėlės kiaušidėse yra po 4-8 spirelinius kiaušin latakius. Dar bininkės už namines bites gyvena trigubai ilgiau. D arbininkės deda stambius kiaušinėlius, kuriuos suvalgo motinėlės, o iš liku sių išsirita tranai. Lizdus ruošia medžių drevėse, uolienų plyšiuose, tuščiuose termitynuose ir net tiesiog žemėje. Vietiniai gyventojai begeluoninių bičių medų vartoja kaip vaistą. Jis rūgštokas ir skystas, turi mažiau cukraus už naminių bičių medų. Išimtas laikomas buteliuose. Iš vienos šeimos gaunama tik keli litrai medaus. Tačiau jis labai brangus. 1956 m. Brazilijon įvežus iš Afrikos geluonines (scutellata) bites, sutriko begeluoninių bičių ekologinės sąlygos. Afrikietės, ypač metisės, tapo labai agresyvios: užvaldė ganyklas, plėšia vietinių bičių liz dus, naikina jų perus. Meliponos ir trigonos sparčiai nyksta. Pavyz džiui, San Paulo valstijoje 1854 m. miškingumas siekė 81,8%, o išplitus kavos plantacijoms, miškai sudaro tik 8,3% (1973). Ankstes nėse ganyklose vienoje vietoje bitininkai laikydavo po 100 bičių šei mų ir surinkdavo vidutiniškai po 151 medaus, o pastaruoju metu lai-
19
ko tik po 5 bičių šeimas ir surenka po 2-51 medaus. Šiandien meliponas daugelis bitininkų laiko kaip dekoratyvines šalia metizuotų įvež tinių produktyvių bičių šeimų. TIKROSIOS MEDAU S GAMI NTOJ OS Meliponos (begeluoninės bitės) išsivystė maždaug prieš 80 mln., o medunešės bitės - tik prieš 15 mln. metų. Azijos žemyne (Indija, Kinija) natūraliai veisiasi indiškosios bitės. Indijos didžioji bitė (A. dorsata) išplitusi Indijos tropikuose. Medžių šakose siuva vieną 1-1,5 m ilgio korį, kuriame visi narveliai panašūs. Bitės savo lizdavietes dažnai keičia. Ūkiniu požiūriu menkavertės, nes į avilius nesiduoda perkeliamos. Smulkiausios medaus gamintojos yra Indijos mažosios bitės (A.floreae), kurios medžių šakose siuva vieną žmogaus plaštakos dy džio, bet skirtingų narvelių skersmenų korį (11 pav). Praktinė reikš mė - apdulkina kai kurių medžių žiedus. Panašiausia į namines bites yra Indijos vidutinioji bitė (A. indica arba cerana). Gyvena medžių drevėse, uolose ir kitur. Siuva kelis skir tingų narvelių korelius. Leidžiasi apgyvendinamos aviliuose, nors
20
21
22
Lietuvoje platesni bičių kryžminimo bandymai pradėti 1960 m. LŽI 1968-1981 m. tyrimai parodė: 1) sukryžminus Kaukazo kalnų pilkųjų bičių motinėles su vieti niais tranais (K x V), palikuonys, t.y. pirmos kartos mišrūnės, žiemo ja geriau negu kaukazietės. Šeimos anksčiau sustiprėja pavasarį. Ge rai dirba raudonuosiuose dobiluose. Šeimos tinka bitėms dauginti, mažiau nukenčia nuo varoatozės. Mišrūnės piktesnės; 2) Italijos ir Kaukazo (I x K) bičių pirmosios kartos mišrūnės labai ramios, anksti pradeda auginti perus, nelinkusios spiesti, gerai ap dulkina raudonųjų dobilų žiedus. Išaugina labai stiprias šeimas, tin kančias bičių pieneliui gaminti. Tačiau žiemoja blogiau už kitas miš rūnės; 3) Kaukazo ir karnikos (K x Ca) bičių pirmosios kartos mišrūnės pačios produktyviausios (1 lentelė) ir labiausiai tinkančios komplek siniam naudojimui mišrūnės. Anksti pavasarį pradeda auginti perus, todėl gerai panaudoja pavasarinį medunešį. Intensyviai renka žieda dulkes, gerai lanko raudonųjų dobilų žiedus, nelinkusios spiesti. Neigiamos savybės - medunešio metu pirmiau nektarą pila į lizdo, o po to į magazino korius. i L E N T E L Ė . Įvairių bičių rasių ir jų pirmosios kartos mišrūnių vidutinė medaus produkcija (Dotnuva)
Pradedančiajam tikslinga įsigyti vieną antrą nepiktų bičių šeimą. Vėliau galima turėti ir kolekciją. LŽI bitininkystės specialistai Lietu-
24
voje rekomenduoja veisti grynąsias karnikas ir Kaukazo kalnų pilką sias bites bei jų pirmosios kartos mišrūnės. KAIP BITIN INKAV IMO MŪSŲ PIR MTA KAI Kas anksčiau, žmonės ar naminės bitės, apsigyveno aisčių žemė se? Į tai atsako archeologiniai liudininkai. Pagal juos tarpledynmečių laikotarpiu buvo labai šiltas klimatas ir augo galingos pušys bei eg lės, kurios paliko savo sakų produktą - gintarą. Gintaro inkliuzai pa teikia visą vabzdžių, gyvenusių tuometinėje aplinkoje, kolekciją. De ja, bičių čia nėra (o gal nerasta?). Pirmieji žmonių pėdsakai mūsų krašte aptinkami mažd aug 3000 metų prieš Kristų (A. Šapoka, 1936), tai yra naujojo akmens am žiuje (neolite). Šio periodo Lietuvos gyventojai buvo klajokliai. Jie su stodavo trumpam smėlynuose, upių bei ežerų pakrantėse ir miškų aikštelėse. Vienintelis prijaukintas gyvulys tuomet buvo šuo. Žmonės maitinosi iš medžioklės ir žvejybos. Medžių drevėse galėjo rasti bičių korių su medumi, duonele bei perais. Išplitus miškams, medžių dre vėse atsirado daugiau buveinių bitėms plisti. Dar šio tūkstantmečio pradžioje miškai ir pelkės sudarė 75-80% tuometinio Lietuvos ploto. Seniausios rašytinės žinios apie drevininkus, bites, medų ir vašką siekia XIII a. Enciklopediniais duomenimis, prūsai, lietuviai, kuršiai ir gudai jau mokėjo bažnytines duokles medumi bei vašku. Pavyz džiui, 1253 m. magistras, dalydamas kuršių ir Livonijos žemes baž nyčioms bei vienuolynams, kartu padalijo ir drevininkus, o 1308 m. į Rygą buvo vežamas parduoti vaškas. Tai lyg ir seniausios žinios apie bičių produktų eksportą į kitas šalis. Betgi X-XI a. stambiausias Eu ropos ir Azijos prekybos centras buvo Gotlando sala Baltijos jūroje. Į ją iš Rusijos buvo vežami kailiai, medus ir vaškas, todėl lietuviai, gy venę prie tokio svarbaus kelio, negalėjo neprekiauti anksčiau. Senovėje bitininkystė užėmė svarbią vietą, apie tai liudija dauge lis tuometinės Lietuvos vadovybės dokumentų. Pavyzdžiui, 1501 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pagal tuo metu veikusius bitininkystės papročius išleido įstatymą, kurį 1529 m. išplėtė ir pa-
25
tvirtino Žygimantas Senasis. Statutuose, kuriuos vėliau patvirtino Žygimantas Augustas (1566) ir Žygimantas Vaza (1588), daug vietos skirta bitininkų teisėms. Apskritai ankstesnieji statutai reguliavo bi tininkų ir bičiulių santykius, sprendė įvairius nesusipratimus, raštu įformino tradicines bitininkystės teises. Už medaus vogimą, drevių naikinimą ar pasisavinimą nusikaltėliai buvo baudžiami net mirties bausme, nors bites ir „globojo" dievas Bubilas bei deivė Austėja. Pats bitininkavimas medžioklinės bitininkystės laikais buvo gana primityvus. Medžiotojas, vaikščiodamas po mišką, apžiūrėdavo ir senus medžius su drevėmis. Pastebėjęs landančias bites, peikena pa didindavo drevės angą, pro kurią išlauždavo visus korius. Taip praktiškai buvo naikinamos bitės. Kiek vėliau, kai bitėms tramdyti pradėti vartoti dūmai, lizdavietėse jas nuo korių nubaidydavo, o pa likus dalį korių, šeima gyvendavo toliau. Drevės būdavo šimtamečiuose medžiuose, aukštai. Jas iškopti bu vo gana sunku, nes lipant reikėjo turėti dūminę, indą koriams, peike na ir kt. Kopimui vartodavo tam tikrą prietaisą, vadinamą geiniu (virvė su lentute atsisėsti). Šiandien aptinkami tik bartinės bitininkystės likučiai. T. Ivanaus kas „Gamtininko užrašuose" (1979) pažymėjo, kad Merkinės ir Mar cinkonių krašte, garsėjusiame grybais ir medumi, pirmaisiais XX amžiaus metais naujai įreng tų drevių neteko matyti. Pagal M. Sereičikaitę (2000), vien Mar cinkonių krašto miškuose 1980 m. buvo rasta 79 drevės, o 6 iš jų spietėsi bitės. Marcinkoniškis J. Miškinis visą gyvenimą užsii minėja drevine bitininkyste. Šiek tiek pažangesnis bitinin kavimas prasidėjo, bites perkėlus 12 PAV. Pintinis avilys: 1 - lizdas; į kelminius avilius. Jie sodybose, 2 - lentelės, kuriomis uždengiamas kaip ir miške, buvo statomo stati. avilio viršus; 3 - lentelės su nusiūtu bičių koriu Tokie aviliai pavadinti statiniais.
26
n PAV. K. Levickio konstrukcijos avilys
14 PAV. Varšavinis avilys (iš užpakalinės pusės)
Juose bitės siūdavo korius per visą avilio ilgį. Karštą vasarą dalis to kių korių susmukdavo. Statinius avilius lengvai nuversdavo vėtra ar gyvuliai. Todėl vėliau aviliai pradėti statyti gulsčiai. Vienas galas bū davo pakeliamas aukščiau ir vadinamas galva. Antrasis, vadinamas kojomis, stovėjo žemiau. Pagaliau XVIII a. pabaigoje ir Lietuvoje pradėjo plisti dirbtiniai aviliai. Pradžioje jie pinu iš šiaudų ar vytelių (12 pav.). XIX a. antro joje pusėje žinomas lenkų bitininkas K. Levickis sukonstravo avilį vertikaliais rėmai s (13 pav.), kuris su varšaviniais (14 pav.) labiau pli to Suvalkų krašte. Šiaurės Lietuvoje buvo galima rasti latvių profeso riaus P. Rizgos konstrukcijos avilių (15 pav.), o rytiniuose rajonuose rusų bitininkystės draugijos avilių. Minėtų avilių konstrukcijos įvai rios, nes juos gamino įvairių išsilavinimų ir sugebėjimų žmonės. Prof. J. Kriščiūnas, remdamasis E. Canderio tyrimais, kad aukštarėmiuose aviliuose temperatūra vidutiniškai 10°C žemesnė negu žemarėmiuose, Lietuvos bitininkams patarė, jog mūsų sąlygomis gulstiniai aviliai tinkamesni. Jis ėmėsi tobulinti Dadano konstrukcijos avilį, platino naująjį Dadano avilį (16 pav.). J. Kriščiūno 16-kos rėmų avilio konstrukciją patobulino A. Morkūnas, vėliau P. Skrebutėnas.
27
i
73 0
16 PAV. Prof. f. Kriš
čiūno patobulintas naujasis Dadano avilys: Ms - magazinas; Liz lizdas; IšD - ištrau kiamas dugnas; ADs - avilio dugnas; Lk - lakos kamštis; Lul - dugno prielakčio užverčiamoji lentelė; FDs - skrynios dugnas; Fui - skrynios dugno prielakio užverčiamoji lentelė Nuo 1960 m. šis avilys po truputį tobulinamas ir platinamas kaip standartinis. J. Kriščiūnas pateikė ir 24-25 rėmų gulstinio avil io brėžinius (17 pav.). Jame galima naudoti vieną arba du magazinus. Avilys tu ri dvi lakas: antroji atsarginei arba pagalbinei motinėlei laikyti. Be to, vietoj lubelių įtaisytos 470 mm ilgio ir 12 x 8 mm skersmens sijelės (L), kuriomis labai patogu uždengti tarprėmius. Minėtas avilys sta-
28
cionariai bitininkaujant labai tin kamas, dėl to naudotinas ir da bartiniu metu. Anksčiau Lietuvoje dažniau siai laikydavo 1-5 bičių šeimas. Tik daugiau kaip 5 bičių šeimas turėję asmenys buvo vadinami bitininkais, daugiau kaip 15-20 dideliais bitininkais (profesiona lais). Apskritai bitininkai siekė turėti kuo daugiau bičių šeimų, n PAV. Prof.]. Kriščiūnaogulstinis Tačiau dėl ganyklų stygiaus, (25 rėmų) avilys su dviem lakomis ypač neišskirstytuose kaimuose, nebuvo galima laikyti didelio bityno vienoje vietoje. Dalį avilių biti ninkai išdalydavo bičių neturintiems. Už ganyklą ir vietą bičiulis gaudavo pusę ar iš anksto sutartą pas jį esančių bičių medaus dalį. Vėliau (J. Plečkaitis, 1921) buvo rašoma: „Tu Lietuva, buvai ir esi gra ži visuomet, bet kaip dar pagražėtum, jei tavo kiekvienam ketvirtai niam dvikilometry būtų nuo 100 lig 200 bičių avilių, nes geroj ganyk loj tiek bičių šeimynų ne tik praminta, bet ir saldžią naudą duoda!" Manau, kad tai svajotojiška mintis, be mokslinės analizės. Tačiau bi tininko dvasiškio pirmojo savo leidinio skyrimas Dievui: „Tepalai mina taip gerasis Trejybėje Dievulis Lietuvos bitininkavimą..." ne prarado dvasinės vertės ir šiandien. Nors ir plito rėminiai aviliai, prieškarinėje Lietuvoje bitininkystės rodikliai nebuvo dideli. Apibendrindamas 1931-1933 m. bičių nau dą, prof. J. Kriščiūnas rašė, kad vienas rėminis avilys vidutiniškai kas metai duoda apie 5, o kelminis - apie 2 kg medaus. Bitininkas J. Pečkaitis leidinėlyje „Bitininkas" nurodo, kad nepa lankiais bitininkavimui 1913 m. iš bičių šeimos gavo tik po 1-2 pū dus, o 1914 m. (palankiais) - net po 4 pūdus medaus. M. Pečkauskaitė („Lietuvos bitininkas") - labai nepalankiais 1919 m. iš varšavinių avilių gavo po 56 svarus, o Dadano - po 100 svarų. 1920 m. (palankiais) varšaviniai aviliai davė po 3 pūdus, o dadaniniai - po 176 svarus medaus.
29
Seni rašytiniai šaltiniai liudija, kad patyrę, tai yra mokantys biti ninkauti ir anksčiau surinkdavo gerus prekinio medaus derlius. Prieškarinėje Lietuvoje (1929) bitininkai daugiausia laikė po 10 bi čių šeimų (64,3%). 11-20 šeimų turėjo penktadalis bitininkų. Daugiau kaip šimtą šeimų laikė 1,4% bitininkų (pavyzdžiui, Lazdijų apskrity je V. Malinauskas - 150, Kėdainių apskrityje J. Katkus - 300). Literatūros gimtąja kalba plitimas, kursų ūkininkams organizavi mas skatino bitininkystės vystymąsi Lietuvoje. 1930 m. buvo 126,8 tūkst., o 1940 m. - 206,0 tūkst. bičių šeimų. Daug nuostolių Lietuvos bičių ūkis patyrė Antrojo pasaulinio ka ro metu ir po jo. Liko tik 36 tūkst. bičių šeimų. Daug gerų bitininkų žuvo arba buvo represuota. Prieškarinis bičių šeimų kiekis pasiektas per dešimtmetį. POKARI O
BITINI NKYSTĖ
Nuo 1947 m. Lietuvoje pradėta organizuoti visuomeninė bitinin kystė. 1950 m. prie ŽŪM įkuriamas bitininkystės trestas, kontora, vė liau - bitininkystės valdyba, buvusi iki 1991 m. vasaros. Pokario laikotarpiu daugiausia bičių šeimų Lietuvoje užregist ruota 1961 m. - 259,7 tūkst., o visuomeniniuose bitynuose 1978 m. (66,7 tūkst.). Išplitus varoatozei, respublikos bičių ūkis su menkėjo ir atstatytas apie 1985 m.: du trečdaliai bitininkų mėgėjų ir trečdalis - ūkių. Visuomeniniai bitininkystės medaus gamybos rodiklia i: 1966-1970 m. - 17,1 kg iš bičių šeimos; 1971-1975 m. - 15,2; 1976-1980 m. - 8,5 ir 1981-1985 m. - 13,6 bendrojo kiekio. Surenkant vidutiniškai po 13,6 kg/b. š. bendrojo kiekio, bičių šeimai sumaitin ta beveik po 20 kg cukraus, arba kilogramas prekinio medaus tris kartus „cukruotas". Tokie pat rezultatai gauti ir apskaičiuojant savi kainą: pašarams (cukrui) tenka beveik pusė išlaidų. Suradus tarp bi tynų didėjimo ir bičių šeimų medaus produktyvumo dė sningumą, gautas neigiamas ryšys (r = - 0,7). Vadinasi, bitynus stambinti silpno se Lietuvos bičių ganyklose neperspektyvu. Kokia bitininkystės ateitis?
30
Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo užregistruota po 0,7 bi čių šeimos kiekvienam kaimo gyventojui. Ar bitininkystė, panaši į ankstesnę, prisikels atsikuriant mūsų kaimui. Matyt, ne. Pirma, prieš karą du trečdaliai Lietuvos žmonių gyveno kai muose. Šiandien - priešingai. Antra, pakitęs daugum os kaimų gy venimo būdas: susikūrusios kompaktiškos mūrinės gyvenvietės. Dirbamuose laukuose mažai nektaringų (garstukų, svėrių, rugia gėlių)... piktžolių. Geresnės sąlygos bitininkauti tik pavienėse so dybose pamiškėse. Ir trečia, atsiradus vertingesnių už medų bičių produktų paklausai ir išplitus bičių varoatozei, bitininkauti galės tik gerai pasiruošę bitininkai. Bites reikia prižiūrėti, o ne laikyti, kaip tai buvo daroma seniau. Be žmogaus priežiūros jos negali gy venti. Be to, silpnose ganyklose ekonomiškas bitini nkavimas įma nomas tik bites išskirsčius mažomis grupelėmis, tai yra laikant de centralizuotai. Todėl ateitis pr iklauso tr adicinei mėgėjiškajai bitininkystei biti ni nkyst ei.. Tiesa, negalima pamiršti ir stambių bitynų, besikuriančių ūkinin kų bitininkų. Todėl artimiausiu metu Respublikoje matysime dvi bitininkavimo grupes: mėgėjus ir profesionalus, gyvenančius iš bičių. Bitininkai profesionalai, turintys daugiau bičių ir gyvenantys miestuose, nors degalai ir brangūs, bet be bičių vežiojimo neapsieis. Negalima palikti viržynų, neatvežus į juos bičių. Jos reikalingos ūki ninkų sėklinių žolių pasėliams. Tie, kurie neturi savų, nuomos iš pro fesionalų.
Kas gali bitininkauti Bitininkystė - tai tas pats, kas domėjimasis moterimis, manė senovės senovės graikai. J.
Greimas
Bitininkas - sena profesija. Tai rodo įvairių mūsų vietovių (kai mų) pavadinimai: Aviliai (Zarasų r.); Avilėliai (Šakių r.); Bitinai (Ma-
31
rijampolės r.); Bitelė (Švenčionių r.); Vaškai (Pasvalio r.); Vaškiai (Klaipėdos r.) ir kiti. Mūsų senosios kartos moterų posakiai, kad prie bičių vyrų dar bas, kad bitininkauti gali tik vyrai ir tik suaugę žmonės (Petrulis J., 1990), kažin ar teisingi. Gal teisingiau - klaidinga manyti, kad kiek vienas vyras jau gali būti bitininku: bitės pačios pasirenka draugus pagal bičiulystės kodeksą. Rašytiniuose šaltiniuose minimi ir bitininkai. Tai labiau vyriškas užsiėmimas, nes bitės gyveno miškuose. Drevininkai, o drevinė biti ninkystė klestėjo iki XVI šimtmečio, gerai pažinojo bičių gyvenimą, mokėjo su jomis elgtis. Laikui bėgant, bites pradėjo laikyti bitynuose, šalia namų, iš pradžių drevėse - drevėto medžio stuobriuose ir kel miniuose aviliuose, vėliau - išardomuose aviliuose. Bitininkystė iš medžiotojiško verslo pamažu tapo naminiu užsiėmimu, kaip gyvuli ninkystė ar paukštininkystė. Todėl tapo prieinama ir moterims. Nors istoriniai šaltiniai rodo, kad moterys bitininkavo ir seniausiais lai kais. Puikių bitininkių buvo visuomeniniuose bitynuose. Pavyz džiui, 1973 m. po 49,9 kg/b. š. surinko Joniškio r. bitininkė O. Bučie nė, po 49,6 kg/b. š. - LŽI bitininkės M. Balžeki enė ir M. Radzevičiū tė. Iš penkiasdešimties 1971-1975 m. respublikos bitininkystės pirmūnų - 28% moterų. Plintant bitidėms su aviliais, turinčiais magazinų rė melius, palengvėja darbas, nereikia moterims sunkiai kilnoti. Šiandien bitininkauti gali kiekvienas žmogus, turintis potraukį, nealergiškas bičių nuodams, turintis sąlygas ir bitininkavimui keletą valandų laisvo laiko. Profesoriaus J. Kriščiūno žodžiais: „...prie bičių yra maloniausias darbas, kuris yra kaip ir žemės ūkio poezija" (1932). Malonumas - sveikam žmogui. O alergiškam? Juk apie 500 vienkar tinių įgėlimų pavojinga net ir sveikam. Tuo tarpu alergiškam pakan ka kelių įgėlimų. Alergiški bičių nuodams žmonės imuniteto neįgau na. Jiems bitininkauti nerekomenduotina. Pagal nerašytas taisykles klaidžiojančio spiečiaus savininku tampa tas, kuris jį sugauna. Todėl bitininku gali t apti kiekvienas ir bet kada. Tačiau, be noro, ypač pradedantiesiems , būtinos ele mentarios žinios. Manau, nesensta žinomo rusų chemi ko ir biti ninko (prižiūrėjusio apie 100 bičių šeimų) A. Butle rovo žodžiai:
32
„Tikru bitininku - bičių šeimininku - gali būti tas, kuris gerai pa žįsta visą bičių gyvenimą ir moka žinias pritaikyti veikloje." Biti ninkaujant varoatozinėmis sąlygomis, mokymasis ir dalyvavimas bitininkų organizacijoje būtinas.
Nuo ko pradėti Turėti pakankamai gerų priemonių — pusė darbo. W.
Boloedormas
Rūpestingas pradedantysis pirmiausia stengiasi įsigyti būtiniau sių bitininkavimo reikmenų (18 pav.). Žmogus turi pastovius bioenergetinius laukus, kurie dažniau siai jaučiami per plaukus, pirštų galus ir kitas kūno dalis. Šios sro vės labai silpnos, tačiau jas bitės junta ir į tas vietas dažniausiai ge lia. Todėl nereikia bičių bijoti, nes baimės metu srovės suaktyvėja. O kol priprantama, veidą ir ypač galvos plaukus, kaip elektrodus, tikslinga pridengti specialiu tinkleliu veidui. Net ir bičių nebijan čiam, nereaguojančiam į kelis įgėlimus dirbant prie piktesnių arba suerzintų bičių veido apsauga būtina: jos besiartin ančiam prie avi lio tiesiog segasi į drabužius, gelia. Todėl geriau apsisaugoti, kad
18 PAV. Būtiniausi bitininkavimo reikmenys: 1 - tinklelis veidui; 2 - dūminė; 3 - bitininko kaltas
33
netrukdytų darbui ir nežūtų pačios bitės. Jos, kaip darbo objektas, yra pavojingos, vadinasi, negalima nusižengti saugaus darbo reika lavimams. Geru oru dirbant prie nepiktų, pavyzdžiui, kaukaziečių ar karnikų, tinklelio priekinė dalis (tiulis) nusmaukiama po smakru, o kepu rė, kaip skrybėlė, apsaugo plaukus nuo erzinimo ir veidą nuo saulės spindulių. Patyrę bitininkai tinklelių nevartoja, bet juos bityne turi svečiams arba užsideda patys, kai susierzinusios vežamos bitės ir pan. Negalima užmiršti, kad pavasarį ir rudenį, kai šaltesni orai, bitės mėgsta lįsti po drabužiais. Užmautą ant galvos veido tinklelio apačią reikia pakišti po apsiausto apykakle. Vyrai dažniausiai dėvi chalatus rankogaliuose su gumelėmis. Moterims labiau tinka įvairių modelių kombinezonai. Dūminė reikalinga bitėms reguliuoti tvarkant lizdą, šalinant nuo korių bites. Ne vietoje pasirodžiusios truputį parūkomos ir jos bema tant pasitraukia. Šalti, saikingai vartojami dūmai bites ramiai nubai do. Prieš apžiūrint piktesnę šeimą, tikslinga pro laką du tris kartus parūkyti. Bitės puola prie korių narvelių prisigerti maisto ir apsira mina. Dūminė vartojama ir gydymui, kai ant įsirusenusio dūlio už dedami vaistai ir dūmai pučiami pro laką. Dūminėje pirmiausia uždegamas suglamžytas laikraščio gabalėlis ir dedamas cilindro apačioje ant grotelių. Po to užpilama susmulkin to (sauso) dūlio. Kelis kartus paspaudus oro pūsterį, dūlis įsidega, ta da ant viršaus užpilama stambesnių dūlio gabalėlių. Dūminei tinka sausas, nesmalingų medžių (gluosnių, topolių, drebulių) dūlis. Beržiniai tręšuliai nerekomenduotini: turi bitėms ne malonų kvapą. Bitininkai dūmams vartoja medžių kerpes, kukurūzų burbuolių šerdis, tabako ar bitkrėslės stiebus. Vokietijoje, ypač bitininkaujant bitidėse, naudotinos mažos dūmi nės, iš kurių dūmai išpučiami burna arba elektriniu įtaisu. Kaltas reikalingas ardant bičių lizdus. Mat jos stengiasi užpikiuoti nepralendamus plyšelius ir taip pritvirtina pačius rėmus. Kaltu nu valomi ne vietoje pasiūti koreliai, nešvarumai nuo avilio dugno, nuo skirtukų atlaisvinami rėmai.
34
AVILYS
Rikiuojasi į eilį Spalvingi aviliai. Jie gintaru man šviečia Ir kvepia kaip šilai. L.
Vainikonis
Šiandieninė bičių buveinė - avilys. Lietuvoje išplitę aviliai Dadano-Blato rėmais, kurių matmenys: lizdo - 43,5 x 30,0 cm, magazino 43,5 x 14,5 cm. Rėmų sijelių plotis - 2,5 cm (19 pav.). Kai kas naudo ja pažemintus: daugiaaukščių - 43,5 x 23,0 cm arba tik magazininius rėmelius. Galimi ir kitoki matmenys, svarbu, kad bityne jie būtų vie nos konstrukcijos. Nestandartiniai apsunkina inventoriaus, dirbtinių korių ir kitokių avilių naudojimą. Žemarėmių Dadano-Blato matmenų avilių tinkamumą mūs ų sąlygomi s rodo ir šiandieniniai apskaičiavimai (Špo kas L, 1990). Iš ilgai korių šiluma plinta žymiai geriau negu skersai jų. Žiemą avi lio lizdo šilumos laidumas priklauso nuo oro srovių lizde. Kad liz das būtų optimalus, jis neturi būti kvadratinės for mos. Lizdas, sudarytas iš Dadano-Blato rėmų, vidutinio stiprumo bičių šeimai yra optimalus. Minėto rėmo plotis racionaliai parin ktas maistui
19 PAV. Standartinis lizdo rėmas (a) ir rėmo petuko padėtis vidinės avilio sienos falce (b) (matmenys milimetrais)
35
pasiskirstyti. Žiemą, per šalčius, bitės atsiduria rėmų viduryje, šil čiausioje vietoje. Pirkti ar pačiam daryti avilį? Jeigu nesate stalius, neturite darbo su įrankiais ir mediena įgū džių bei tinkamų darbo sąlygų, nesiimkite precizinio darbo. Geriau įsigyti pagamintą avilį. Nebūtinai naują, galima suremontuoti seną ir kelerius metus sėkmingai bitininkauti. Jei senas avilys stovėjo uždengtas, tikriausiai jo vidinė dalis svei ka, mat mediena, impregnuota bičių pikiu, nedrėksta ir silpniau pū va. Jei išorinė avilio dalis apysveikė tik viena kita lentutė supuvusi, jos pakeičiamos sveikomis. Trobagrybiai dažniausiai sugadina avilių dugnus. Jiems restauruoti tinka grindlenčių atliekos. Suremontuotas avilys perdažomas, išdezinfekuojamas. Jeigu avilys stovėjęs ilgiau ar jame gyveno sveikos bitės, infekci jos šaltinių neturėtų būti. Pavyzdžiui, varoatozės erkės (kai bičių nė ra) avilyje išsilaiko iki 35 parų. Tuo tarpu askosferozės sporos ar nozematozės sukėlėjai teršaluose gyvybingi išsilaiko iki dvejų metų. Nešvariuose aviliuose apgyvendinti sveikas bites nehigieniška. Remontuojant seną avilį ar darant naują, svarbu išlaikyti reikiamą atstumą tarp vidaus rėmų. Bičių biologinis atstumas yra 8±12 mm
20 PAV. Butinas tarpas avilio lizde tarp korių
36
(20 pav.). 12 mm atstumas didžiausias. Kuomet bitės uždengia perus ar medų korių narveliuose, tarpai tarp jų susiaurėja iki 16 mm. Tai mažiausias atstumas. Tarpelius, pro kuriuos bitės nepralenda, tai yra siauresnius kaip 6 mm, užpikiuoja, o platesnius kaip 12 mm linku sios surišti koriais. Abiem atvejais rėmai surišami su avilio vidinėmis sienomis, apsunkinamas darbas. Pagrindinė avilio dalis - rėmas. Jie gaminami iš nešakotos puši nės ar eglinės medienos. Serijinės gamybos rėmų šoninės sijelės vir šuje paplatėją (21 pav.). Patiems gaminti patartina pagal norimo rė mo (standartinių matmenų) šabloną. Avilio išoriniai matmenys bitėms neturi reikšmės. Stacionarūs aviliai gali būti storesnių lentų, sunkesni. Laikant bitidėse, kad būtų lengvesni, daromi iš plonesnių lentučių. Aviliai iš išorės nudažomi bičių geriausiai skiriamomis spalvomis: baltai, geltonai, mėlynai ar ba šių ir kitų spalvų deriniais nupiešiant kampuotas figūras, kurias bitės geriau skiria. Dažyti aviliai daug ilgiau laikosi, nedažyti - trum paamžiai (apie 12 metų), skurdina aplinką. Aviliams tinka eglės ar pušies nesmalingos vertingos lentos. Vidi nės dalys gaminamos iš minkštesnės medienos: liepos, tuopos, juo•
stogas; B - magazinas; C - lizdas; 21 PAV. L Standartinio avilio pjūvis: A - stogas; D - dvigubas dugnas; E - magazino rėmas; F - lizdo rėmas; G - tarpsienių apšiltinimas; S - skarda; L - lakos anga. U. Rėmų praplatėjimai - petukai (P)
37
23 PAV. Avilių stovai: a - matmenys: b-su dugnu žiemos apšiltinimui
dalksnio lentų. Išorinė lentos pusė (pagal išpjovimą) kalama į viršų, kad nesiriestų kraštai. Į tarpsienius dedama nelaidžių šilumai medžia gų: spalių, pakulų, samanų, šiaudų (avižinių) kapoju. Blogesnės yra džiovintos durpės, medžio pjuvenos ar drožlės. Į apšiltinamąją me džiagą truputį įmaišius negesintų kalkių, neapsigyvena skruzdėlės. Svarbi avilio dalis yra laka. Apatinė daroma 300-450 mm ilgio ir 20 mm aukščio. Jos dydis pagal metų laiką ir šeimos stiprumą reguliuo jamas ištraukiamais papildomais kamščiais su mažesnėmis lakutėmis (22 pav.). Bites vežant ar žiemai lakos pridaromos lakos grotelėmis. Pagal reikalavimus laka turėtų būti kiek aukštėliau už dugno pa viršių. Autorius naudoja avilius, kuriuose lakos nuo dugno pakeltos vienu trečdaliu rėmų aukščio. Žiemai pridengiamos specialiomis lentutėmis. Jos patogesnės, nes geriau vėdinasi lizdas, o pavasarį iki patikrinimo nebūtina pravalyti lakas: jos niekuomet neužsikemša. Nuo drėgmės ir skruzdėlių aviliai pakeliami. Stovai gali būti įvai rūs. Paprasčiausi - į žemę įkalti keturi tvirtos medienos kuoliukai. Daug gražiau atrodo ir patogiau naudoti kilnojamus stovus. Pavyz džiui, keturios tvirtesnės medienos 20-25 cm aukščio sijelės, sujung tos lentelėmis (23 pav.). Stovo aukštį pasirenka pats bitininkas pagal ūgį, kad bites apžiūrint nereiktų kūprintis ar stiebtis. „Bedugnius" avilius gaminti paskatino ir šaltesnės žiemos, ir ektoparazito Varna jacobsoni erkės išplitimas. Lietuvoje V. Kielius, A. Laurenčikas ir kt. aviliuose pakėlė lizdus, kad po rėmais tilptų erkėgaudės. Tai ir buvo „bedugnių" avilių pradžia. „Bedugniame" avilyje vietoj sandaraus dugno įtaisytas dvigubas tinklas: apatinis - retesniais langeliais nuo graužikų, o viršutinis tankesnis ( 4 x 4 mm), pro kurį iškrenta erkės ir smulkios šiukšlelės.
38
„Bedugniai" aviliai išplitę Europos Sąjungos šalyse, Lietuvoje bandomi. Apibendrinus užsienio ir mūsų šalies bitininkų patyrimą, galima teigti, kad: 1) „bedugniai" aviliai geriau vėdinasi net ir žiemą, vidus būna sausas; 2) nepelija apatinių korių kampai; 3) vežamus su bitėmis avilius nereikia papildomai vėdinti; 4) padėjus po tinklo dugnais patiesalus, galima kontroliuoti erkių gausumą net neardant lizdų. Jei žiemą per parą nukrenta po erkę, bi tės žiemoja normaliai. Lietuvoje bitės per žiemą taip pat peržiemoja, tik suvartoja dau giau žieminio maisto (A. Amšiejus, 2001). S T E B I M A S I S A V I L I U K A S . Kai kas butuose, verandose, sodų na meliuose laiko egzotinius gyvūnėlius ar paukštelius. Darželiuose įrengiami baseinėliai vandens gėlėms, žuvelėms. Tačiau apiariumų pasigendama. Laikyti osmijas ar kitas solitarines bites reikia didesnės patirties. Įrengti stiklinį aviliuką naminėms bitėms nesunku. Aviliuko rėmelių matmenys gali būti įvairūs. Geriau vartoti stan dartinius, tuomet stebimąjį aviliuką galima sukomplektuoti iš nor malių šeimų. Patartina pradžiai apgyvendinti silpnesnį spiečių: per vasarą šeima neišsivysto iki labai stiprios, o bitės pasiuva duotus dirbtinius korius. Žiemai galima apgyvendinti silpnesnę, su senesne motinėle šeimelę. Aviliukas daromas medinis su organiniais (nedūžtančiais) stiklais šonuose. Silpnai šeimelei pakanka 6-7 standartinių lizdo rėmų. Lai kant kambaryje nuolat, vidurvasarį dalį dengtų perų tenka perkelti į
39
normalias šeimas, o lizdą papildyti dirbtiniais koriais. Galima įtaisy ti ir meduvę arba bites laikyti standartinio dydžio avilyje. Stebimojo aviliuko vieta - ant palangės. Svarbu, kad jo laka tiesio giai (ar pro koridorėlį) jungtųsi su lango apačioje padaryta laka: bitės turi jausti aplinką. Perkeltos nuo palangės bitės pasklinda ant stiklų, juda ir per žiemą neišgyvena. Komplektuojant šeimelę žiemai, paprasčiau korius su maistu pa imti iš normalių šeimų. Galima ir viršlizdinė maitintuvė, kuri reika linga papildomiems maitinimams ar vandeniui (pavasa rį). Į aviliuko sienelę neturi šviesti saulė, ją reikia pridengti, kitaip nu kenčia koriai. Šviesą bitės pakenčia. Manau, kad stiklinis aviliukas su nepiktomis (kaukazinėmis, karnikos ar bakfastinėmis) bitėmis - pirmas mėgėjiškosios bitininkystės žingsnis. VIET A
BIT ĖMS
•
Šiandieninis kaimas gerokai pasikeitęs. Sodybos išsidėsčiusios prie gerų kelių, geležinkelių. Bitynui čia prasta vieta: greitas trans portas bites traumuoja, nuolatinė sunkiasvorio transporto vibracija jas erzina, ypač žiemą. Geriausia avilius laikyti pamiškėje, vienkie myje, didesnės sodybos sodo pakraštyje, atokiau nuo kelio. Bendrieji bičių laikymo reikalavimai: prie fermų, s andėlių, mo kyklų ar kitų nuolatinio masinio žmonių ar gyvulių susitelkimo viet ų bites gali ma laikyti, ne arčia u kaip už 0,5 km; prie judr ių plentų, geležinkelių, didesnių ežerų ar vandens tve nkinių - už 0,1-0,2 km. Dalis pradedančiųjų nori avilį kitą pastatyti balkone ar šiaip tarp namų. Reikia žiūrėti, kad virš avilių nebūtų aukštosios įtampos lai dų. Po elektros laidais avilius leidžiama statyti ne arčiau kaip už 35 m, kad būtų išvengta elektrinio lauko įtakos. Svarbu avilį ar bitidę apsaugoti nuo vyraujančių vėjų. Jeigu jie lai komi labai atviroje vietoje, vasarą vėjo gūsiai blaško grįžtančias su nešuliais bites, dalis jų žūsta. Žiemą nepageidautina, kad vėjas pūstų į avilių lakas: bitės žiemoja blogiau, suvartoja 2-3 kg daugiau mais to. Nuo vyraujančių vėjų pusės bityną galima apsodinti aukštesniais
40
medžiais, o iš kitų - žemesniais ir nektaringais želdiniais. Tai bus užuovėja ateičiai, o pradžioje pagal galimybę tokią vietą tenka pa rinkti. Laikant bites tankesnėje gyvenvietėje ar bendrijų soduose, kaimy nus nuo bičių turėtų saugoti 2 m aukščio gyvatvorė arba lentinė tvo ra. Bitės, pakilusios aukščiau, mažiau pavojingos žmonėms. Apskri tai avilių lakos turi būti atsuktos į savą, o ne į kaimyno sklypą. Saugu bites apgyvendinti nameliuose ar specialiai suręstuose pa statuose. Laikant nuošaliau, bitidės, nameliai ar net patys aviliai turi būti užrakinti. Namelių langai ir durys sandariai uždaromos, kad ne landžiotų bitės vagilės. Langą patartina uždengti raudonu stiklu: bi tės šioje šviesoje nemato ir nelenda. Kiek vienoje vietoje ekonomiškai apsimoka laikyti ir prižiūrėti bi čių šeimų? Pavyzdžių turime iš kaimyninių šalių. Pavyzdžiui, Suomijoje, kurioje vienai bičių šeimai tenka per tūkstantį hektarų bendrojo plo to, o vasarą saulė nenusileidžia 73 paras, medunešiui išnaudoti vie noje vietoje statoma 6-15 bičių šeimų, todėl ir surenkama po 40-80 kg/b. š. medaus. Lietuvoje bičių šeimai tenka apie 70 ha ben drojo ploto. Tad kiek nevežiojant vienoje vietoje galima prižiūrėti bi čių šeimų? Ankstesniais apskaičiavimais (J- Straigis, 1981), mūsų ša lies bičių ganyklos gali išmaitinti apie 200 tūkst. bičių šeimų. Vidutiniškai ganyklos apylinkė pajėgi išmaitinti iki 50 bičių šeimų. Ganyklų turtingumo ir bičių šeimų kiekio koreliacija yra neigiama (r = -0,67).
Kaip įsigyti bičių Pradedantysis turi žinoti, ko ir kiek iš bičių nori. Nuo to priklau sys ir pradinis bityno dydis. Gyvenimo patirtis rodo, kad nežinant apylinkėje (apie 2 tūkst. ha plote) bitėms naudingų augalų plotų ir kiek apylinkėje jau yra jų šeimų, negalima steigti didelio pradinio bi tyno. Geriausia pradėti nuo dviejų bičių šeimų. Kodėl?
4
Prašyti vieno spiečiaus neteisinga. Žuvus vienintelės šeimos mo tinėlei, sunyksta ir pati šeima. O turint bent dvi, šeima be motinos prijungiama prie normalios ir ši sustiprėja. Po kiek laiko iš stipriosios šeimos lengvai atstatoma antroji. Arba davus iš normalios šeimos ko rį su nedengtais perais, šeima be motinos juos išaugina. Pastiprinus ją koriu kitu dengtais perais, galima išlaikyti dvi šeimas. Apžvelkime tris naujų šeimų įsigijimo galimybes. '
i
'
>>
•
>•
>
NATŪ RALŪ S
'
SPIEČIAI
Mūsų krašte bitės pradeda spiesti birželio viduryje. Tai nereiš kia, kad ankstyvesni spiečiai negalimi. Apie ankstyvųjų spiečių naudą byloja sena vokiečių bitininkų patarlė: „Gegu žinio spiečiaus vertė kaip vežimas šieno, birželinio kaip riebaus gaidžio, o liepos bevertis." Ankstyvieji spiečiai būna stipresni (2-3 kg), o apgyvendinti iki ru dens išvysto normalias šeimas ir netgi prineša medaus. Tokio spie čiaus bitės labai darbingos. Teigiama, kad pirmalakiai išskrenda su senomis motinėlėmis. Antralakiai ir kiti išspiečia su jaunomis, nevai singomis motinėlėmis, kartais spiečiant jos ir susiporuoja. Spiečiai būna silpni, tik 100-200 g. Todėl mažesnius kaip 1,5 kg spiečius tiks linga jungti po du arba pridėti prie silpnesnės šeimos. Spiečiai jun giami pro bičių koštuvą (24 pav.), kad nepatektų antroji motinėlė. Praktiškai didesnė tikimybė sugauti pirmalakius spiečius, nes jie su senomis motinėlėmis susimeta kur nors bityne arba arti jo. Tai paste bi savininkas ir susisemia. Labai patogu, kai bitės susimeta kur nors po medžio šaka (25 pav.). Tuomet paprasta susemti. Jeigu medis nevertingas, spie-
42
25 PAV. Susimetą bičių spiečiai: a - prieinamoje; b - sunkiai pri einamoje vietoje
čius pernešamas tiesiog su nupjauta šaka. Pasiskleidusį tarp šakų spiečių susemti sunkiau. Reikalinga patyrusio bitininko pagalba ir tam tikros priemonės (26 pav.). Spietinė įkeliama per spiečius, di džiuma bičių į ją nušluojama arba nusemiama mediniu šaukštu. Vė liau, padūminus, jeigu motinėlė papuola į spietinę, likusios bitės su eina pačios. Smulkūs spiečiai, ypač pakibę po šakomis ir aukštai, surenkami spiečių rinktuve (27 pav.). Susemtas spiečius laikomas iki vakaro, po to suleidžiamas į pa ruoštą avilį. Spieči aus bitėms tikslinga duoti pasiūtus ir dirbtinius ko rius. Jeigu jų nepakanka, galima pritvirtinti bent siauras korio juoste-
41
les rėmų viršuje. Bitės, suleistos į tuščius rėmus, suskersuoja korius. Kiek spiečiui duoti korių, nusako spie čiaus masė svarais + 2 koriai. Pavyzdžiui, spiečiaus masė 2 kg, arba 4 svarai. Vadinasi, reikės 6 korių. Spiesdamos bitės medaus gurklelius pri sigeria maisto. Bitės masė apie - 100 mg, o spiečiaus bitės - 140 mg, kilograme būna apie 7000 bičių. Suleistas į avilį spiečius bent tris dienas nemaitinamas cukraus sirupu, nes bitės, pri sigėrusios pilnas medaus pūsleles, gali pa kartotinai išspiesti. Kad bitės nepabėgtų, jos „pririšamos": į lizdą įdedamas korys su ne dengtais perais. Natūralaus spiečiaus įsigijimas - pats pigiausias kelias pradėti bitininkauti. Todėl galima planuoti jų atskridimą iš anksto, pa ruošiant savo gyvenvietėje (ar pamiškėje)
spiečiaus gaudyklę. Paprasčiausia, kuomet korio gabalas arba pats rėmelis su koriu pakabinamas kur nors medyje po šaka arba pavė sinėje (28 pav.). Jeigu sodyboje yra senų avilių, galima paruošti vieną iš jų. Išvalius įdedami 2-3 šviesūs koriai (nors labiau vilioja tamsūs, bet juos puola vaško kandys), ant jų užlašinama po lašą melisos aliejaus. Kvapas vilioja lankuoles, atvedan čias spiečių. Au torius tuo būdu per dvejus metus sulaukia vieno spiečiaus. Kai kas mažus avilius ar tiesiog specialiai pagamintas viliokles įkelia į me dį (29 pav.). Per savaitę po spiečiaus apgyvendinimo bites tikslinga apdoroti ir nuo erkių, nes šeimoje dar nėra dengtų perų. DIRB TINI AI
SPIEČIAI
Pagrindinė dirbtinių spiečių sudarymo pagal rusų bitininkystės profesoriaus G. Taranovo taisyklę: ankstyvi, su nesusiporavusia bičių motinėle spiečiai būna silpnesni, o su vaisinga ir vėlyvi - stipresni. Pradedantysis, sulaukęs spie čiaus, antrą šeimą gali įsigyti pas bičiulį, t.y. nusipirkti dirbtinį spiečių. Vidutinis spiečius suda romas iš 2-3 korių dengtais pe rais ir 2 korių su maistu ir vande niu, prie jų dar nušluojama jaunų bičių. Sudarytam spiečiui įdedamas dengtas motinos nar velis arba jauna nevaisinga moti nėlė (30 pav.). Trečią savaitę dirbtinį spiečių tikslinga pastip rinti dar dviem koriais su deng tais perais ir jaunomis bitėmis. Tokia šeima sulaukia rudens ir normaliai peržiemoja. Keičiant dalį medaus cukrumi, galima ir produkcija.
45
Kaip bitės gyvena Bičių šeima stebėtojui atrodo kaip ypatingas biologinis vienetas, kuriame viskas egzistuoja kiekvienam ir kiekvienas egzistuoja viskam, kuriame dalis ir visuma sudaro vienybę. J.
Cha lif mana s
BI ČI Ų ŠE IM A BIOLOG INIS VIENET AS Kaip nurodoma 2 skyriuje, dauguma bitinių gyvena pavieniui. Vienintelis bendravimas, kai motinėlės poruojasi su patinais. Vabz džių sistemoje, pagal K. G. Batlerį (1969), iš 30 būrių 8 vienaip ar ki taip bendrauja. Tik dviejuose būriuose, termitų ir skruzdėlių (Isoptera) bei bičių ir vapsvų (Hymenoptera), visuomeninis gyvenimas pasiekęs aukščiausią laipsnį, nes šeimose egzistuoja dvi moteriškų vabzdžių grupės. Termitai ir skruzdėlės - istoriškai vyresni visuomeniniai vabz džiai. Tarp jų pavieniui gyvenančių nėra. Tuo tarpu taip gyvenančių bičių ir vapsvų gausu. Medaus gamintojų visuomeninis vientiso or ganizmo lygis išsivystęs labiausiai: sugeba palaikyti reikiamą tempe ratūrą šeimos viduje ir palankiu metų laiku susirenka maisto atsargų du kartus ilgesniam nepalankiam laikotarpiui. Naminių bičių šeimos, kaip biologinio vieneto, dydžiai pateikti 2 lentelėje. 2 LENTELĖ. Laikotarpis
Iki 05 01 Iki 07 01 Iki 09 01
46
Vidutinio stiprumo bičių šeimos dydis Šeimoje bičių, kg
Korių
Perų
1,5
12
3000
3, 0
18
15000
2, 0
12
1000
BIČIŲ
ŠEI MOS
NAR IAI
Bičių šeimą sudaro motinėlės, bitės darbininkės ir tranai (31 pav.). Vasarą šeimoje būna įvairių vystymosi stadijų perų. Mo Moti tinėlė nėlė - stambiausia iš visų šeimos narių. Jos kūno ilgis 20-25 mm. Itin didelis pilvelis: jo neuždengia sparneliai, kaip bitės darbininkės. Motinėlė išgyvena iki 5 metų. Daugiausia kiaušinėlių sudeda antraisiais gyvenimo metais. Kai motinėlė deda kiaušinėlius, bitės darbininkės ją nuolat prižiūri, maitina labai baltymingu mais tu - bičių pieneliu, kurį pačios gamina. Geros motinėlės palankią va sarą per parą gali sudėti 1500 kiaušinėlių, o geriausios - iki 2000 ir daugiau. Per metus motinėlė sudeda 150-200 tūkst. kiaušinėlių, per parą atstato savo svorį. Tai vienintelė šeimoje visiškai išsivysčiusi pa telė, galinti dėti apvaisintus ir neapvaisintus kiaušinėlius priklauso mai nuo korio akelių rūšies. Tr anas - trumpesnis, bet storesnis už motinėlę. Jo kūno ilgis 15-17 mm. Tranai išsirita pavasarį ir vasarą. Išsiritę lytiškai subręsta per dvi savaites. Šiltomis saulėtomis dienomis skraidydami ore jie ieško jaunų motinėlių ir, susitikę su jomis, poruojasi. Tranai - patinai. Normaliose šeimose vasaros pabaigoje, pasibaigus medunešiui (ir vasarą), bitės išveja tranus. Jie paliekami tik šeimose, kuriose nėra vaisingos motinėlės: čia jie gali išgyventi ir iki pavasario. Tranų buvimas rudenį bičių šeimoje paprastai reiškia, kad šeimą išti ko nesėkmė - joje arba visai nėra motinėlės, arba ji nevaisinga. Bitės dar bininkės - patelės, turinčios neišsivysčiusius lyties orga nus: jos smulkesnės už motiną ir tranus. Jų gyvenimo trukmė pri klauso nuo sąlygų, kuriomis gyvena ir dirba: pavasarį stipriose, svei
kose šeimose bitės vidutiniškai gyvena 28-32 dienas, o silpnose, ku riose bičių mažai ir gyvenimo sąlygos ne tokios palankios - trum piau. Vasarą stipriose šeimose bitės išgyvena apie 35 dienas, o žiemo jimo laikotarpiu per žiemą. Kinta ir bičių darbininkių kiekis šeimoje: pavasario sulaukia iki 15-20 tūkst.; vasaros - 40-60 tūkst., rudeniop vėl sumažėja iki 20-25 tūkstančių. Visus darbus, kad bičių šeima galėtų gyventi ir daugintis, atlieka bitės darbininkės. Darbo pasidalijimas priklauso nuo bičių amžiaus. Jaunos dirba avilio viduje ir vadinamos avilio bitėmis. Dviejų savai čių amžiaus bitės pradeda skraidyti: pradžioje orientuotis, vėliau žiedadulkių ir nektaro rinkti. Tokios tampa rinkėjomis, arba lauko bitėmis. Pirmąsias tris dienas išsiritusios iš narvelių bitės valo korių nar velius. Jų organizmas tvirtėja, ir jos pradeda dirbti sudėtingesnius darbus: 4 dienų amžiaus bitės maitina lervutes, pradžioje vyresnes medaus ir žiedadulkių mišiniu, o nuo septintos dienos jaunas maiti na pieneliu, gaminamu žandų bei ryklės liaukų. 6-14 dienų amžiaus bitės šiltomis saulėtomis dienomis išlekia apsiskraidyti. Išeina ant prielakio, pasikelia ir, atsigręžusios galvo mis į avilį, lekioja priešais jį įsidėmėdamos lakos vietą, avilio spalvą ir formą, jo padėtį kitų avilių ar daiktų atžvilgiu. Truputį palaksčiu sios ir išsivaliusios grįžta į avilį. Vėliau bitės palaipsniui laksto vis il giau ir toliau. Avilyje pasimaitinusios ir pailsėjusios jos toliau augi na perus. Nuo 8 iki 18 dienų, kai geras medunešis, bitės priiminėja iš skrai dančiųjų nektarą ir perdirba jį į medų. 12-18 dienų amžiaus medune šio metu gamina daug vaško ir siuva korius. Be šių darbų, kai kurios bitės ir toliau valo korio narvelius, taiso juos, kad motinėlė galėtų dė ti kiaušinėlius. Maždaug nuo 14-tos dienos bitės pradeda rinkti nektarą, žieda dulkes ir vandenį. Jos saugo avilio laką, neįsileidžia į jį pašalinių gy ventojų, palaiko avilyje švarą ir prireikus jį vėdina. Normalioje šei moje bitėmis rinkėjomis tampa trijų savaičių bitės. Bičių darbai renkant maistą priklauso nuo šeimos būklės ir medu nešio pobūdžio: juo daugiau šeimoje perų, tuo daugiau bitės neša
49
Skraidydama nuo žiedo ant žiedo, ji ap limpa (dėl skirtingų elektrinių krūvių) žie dadulkėmis, daugiausia prie plaukelių. Ko jelių šepetėliais surenka žiedadulkes nuo kūno, suvilgo seilėmis ir nektaru, padaro jas lipnias ir sudeda į užpakalinių kojų gurbelius, lygiai kairėje ir dešinėje pusėse. Čia žie dadulkės įgauna suploto gumulėlio formą: lėkdama bitė jį gerai prilaiko plaukeliais. Žiedadulkės, sukrautos gurbeliuose, vadi namos kamuolėliais. Sugrįžusi į avilį, ka muolėlius nustumia į korio narvelius spyg liais, esančiais ant vidurinės kojos blauzdos. Ant motinos ir tranų užpakalinių kojų gurbelių nėra. Bitė turi dvi poras sparnų, pritvirtintų prie krūtinės šonų. Priešakinė sparnų pora didesnė už užpakalinę ir tupint ją pridengia 36 PAV. Bitės trečiosios (37 pav.). Skrendant abu sparnai sukimba ir poros kojos blauzda veikia kaip vienas. su gurbeliu (G)
37 PAV. Priekinis (1) ir užpakalinis (2) bitės sparnai. Išilginės gyslelės: C - kastalinė; Ra - radialinė; M - medialinė; An - analinė; Cu - kubitalinė; I-III - kubitaliniai narveliai; R - radialinis narvelis; D - diskoidalinis taškas; a ir b- kubitalinės gyslelės atkarpos, reikalingos kubitaliniams indeksams apskaičiuoti
53
Nuo avilio bitės gali nuskristi daugiau kaip 5 km, tačiau naudin gas skridimas nebūna tolimesnis kaip 3 km. Bitės skridimo greitis priklauso nuo nešulio, vėjo stiprumo, krypties ir kt. Manoma, kad be nešulio bitė gali lėkti 65 km/h, o su nektaru ar žiedadulkėmis 20-30 km/h. Pilvelis. Motinos ir bitės darbininkės pilvelis sudarytas iš šešių, o trano - iš septynių aiškiai matomų narelių. Kiekvienas narelis suda rytas iš didesnio (viršutinio) ir mažesnio (apatinio) pusžiedžio. Nare liai ir jų dalys tarpusavyje sujungtos plėvele (pleuritais). Taip suda rytas pilvelis labai paslankus. Bitė gali jį išplėsti, lenkti, sutraukti ir pailginti. Pilvelyje yra kraujo apytakos, kvėpavimo, šalinimo, vaisos, geluonies ir nervų telkiniai - ganglijai. Bitės kraują hemolimfą varinėja panaši į vamzdelį širdis. Ji yra viršutinėje pilvelio dalyje (38 pav.). Iš širdies kraujas patenka į aortą, kuri eina per krūtinę į galvą ir ten baigiasi. Kitų kraujagyslių bitė neturi. Nebent sparnų gyslelės, nes sparnui vystantis, jomis cir kuliuoja hemolimfą, o vystymosi pabaigoje gyslelėmi s hemolimfą išplečia sparnų plokšteles ir jos tampa sparnų karkasėliu. Kraujas laisvai išsilieja galvoje, palaipsniui teka į krūtinę ir pilvelį, smelkdamasis per visus sutinkamus audinius, pirmiausia - raumenis. Pilve lyje tam tikri raumenų pluošteliai išplečia širdies skyrius ir vėl įsiurbia kraują.
3 8 PAV. Bitės vidaus organai: S - 1-5 - penkių kamerų širdis; OM - oro maišai; D - diafragmos; G - nervų ganglijus; A - aorta; T - trachėjos
54
39 PAV. Bitės virškinimo sistema (A): 1 - ryklė; 2 - stemplė; 3 - medaus gurklelis; 4 - virškinimo žarna; 5 - plonoji žarna; 6 - storoji (ekskrementų) žarna; 7 - rektalinės liaukos; 8 - Malpigijaus organai; B - medaus gurklelio susijungimo su virškinimo žarna dalis (P)
Oras į bitės kūną patenka pro skylutes, vadinamas stigmomis, o toliau trachėjomis - į oro maišus, iš jų - į išsišakojusį smulkių tracheolių ir kapiliarų tinklą. Šiais takais, prieinančiais prie įvairių pilvelio organų, ir vyksta kvėpavimas - difuzinė dujų apytaka. Bitės šalinimo - Malpigijaus organai - sudaryti iš keliasdešimties vamzdelių, kurie atvirais galais susijungia su plonąja žarna (39 pav.). Ant keturių pilvelio narelių yra vaško liaukos (40 pav.). Ant kiek vieno šių narelių yra po dvi liaukas, kurių paviršius sudaro skaidrias 40 PAV. Bitės pilvelio tre čiasis stemitas (A) su vaško veidrodėliais (V). B - tik ką išsiritusios bitės (aukščiau) ir 2-3 savaičių amžiaus bitės (žemiau) vaško liaukos
55
chitinines plokšteles - vaško veidrodėlius. Vašką gamina ląstelės, esančios po vaško veidrodėliais. Vaško liaukos pradeda vystytis nuo pirmųjų gyvenimo dienų, ir jau 3-5 dieną bitė ant veidrodėlių turi ploną vaško pleiskanėlę. Ge riausiai vašką gamina 12-18 dienų amžiaus bitės. Senos skraidančios bitės vaško negamina. Jis susidaro vaško liaukų ląstelėse, o paskui iš sisunkia ant veidrodėlių paviršiaus, susidūręs su oru sustingsta ir su daro plonas baltas, paprasta akimi gerai matomas pleiskanėles. Jos tokios mažos (0,8 mg) ir plonos, kad viename kilograme jų būna iki 4 mln. Ant aštuonių vaško veidrodėlių iš karto susidaro aštuonios vaško pleiskanėlės. Bitės gamina vašką tik tada, kai į avilį nešamas nektaras ir žieda dulkės: tai glaudžiai susiję su perų auginimu. Kuo daugiau bitės au gina perų, tuo daugiau gali pagaminti vaško. Vašką gamina ir korius siuva tik tada, kai lizde yra laisvos, korių neužimtos vietos. Gerai ko rius siuva šeimos, kuriose daug jaunų bičių, gausu maisto atsargų. Korius bitės paprastai siuva iš viršaus į apačią, esant 35°C šilumos. Išsiritus bitei, narvelyje lieka išnara (besivystydamos jos neriasi net šešis kartus), prikibusi prie dugno ir narvelio sienelių. Šių išnarų narveliuose prisirenka vis daugiau, todėl iš pradžių jie pasidaro ru di, o vėliau beveik juodi. Daugumai rudenį gimusių bičių liaukos neišsivysto, lieka ilgos ramybės stadijoje ir negamina vaško iki pavasario. Pavasarį tokios liaukos gamina truputį vaško. Geluonis yra apsigynimo or ganas. Jį turi tik bitės ir motinė lės. Bitė jį naudoja lizdui ginti. Motinėlei geluonis reikalingas dedant kiaušinėlius kaip ramste lis ir kovojant su kitomis motinė lėmis. Kai bitė rami, geluonis pa slėptas po paskutiniuoju pilvelio tergitu. Geldama bitė suriečia pilvelį ir iškiša iešmelį (41 pav.), 4i PAV. Bitės geluonis su pavojaus signalo skysčio lašeliu
56
kurio gale yra aštrūs smaigeliai,
praduriantys odą ir įsmingantys į kūną. Tuomet į įgėlimo vietą iš nuodų pūslelės išteka nuodai, sukeliantys skausmą, sutinimą. Geluo nies iš žaizdelės bitei ištraukti neleidžia smaigelio danteliai. Kai ji mėgina pasišalinti, geluonis nuo kūno atitrūksta kartu su geluonies raumenimis ir nuodų liauka. Dėl to bitė žūsta įgėlimo dieną. Ji nežūs ta geldama vabzdžiams, kurių kūne geluonis nelieka. Geluonis, atitrūkęs nuo bitės kūno, ir įgėlus juda, vis giliau smigdama s į žaizdelę ir suvar ydama s į ją daugiau nuod ų. Ne visos bitės vienodai piktos: pietietės mažiau linkusios gelti ne gu šiaurietės. BIČIŲ
VYS TYM ASI S
Bitės dauginasi lytiniu būdu, kai motinėlės padėtame kiaušinėly je prisijungia trano sėklelės branduolio antroji chromosomų pusė. Susijungus chromosomoms, prasideda gemalo vystymasis ir forma vimasis. Bičių šeimoje pagrindinis vaidmuo tenka motinėlei, nes tik jos lytiniai organai yra normaliai išsivystę. Motinėlės vaisos organai yra pilvelyje. Jie sudaryti iš dviejų kiau šidžių, porinio ir neporinio kiaušinėlių latakų, sėklidės (spermotekos) ir makšties (42 pav.). Motinėlės kiaušidė yra kriaušės formos: ilgis - 8-9 mm, plotis 5-6 mm. Kiekviena kiaušidė sudaryta vidutiniškai iš 150-180 vamz-
42 PAV. Bičių motinėlės (a) ir bitės (b) vaisos organai: 1 - geluonis; 2 - spermoteka; 3 - kiaušidės; 4 - kiaušinėlių latakas; 5 - laikiklis; 6 - makštis
5/
prilimpa prie narvelio dugnelio (43 pav.). Kiaušinėlius motinėlė paprastai deda į narvelius iš abie jų korio pusių, retai praleisdama tuščius. Iš apvaisintų kiaušinėlių, sudėtų į narvelius, išsivysto bitės darbininkės, o iš tokių pat kiauši nėlių, sudėtų į motinėlių narve lius, išsivysto motinėlės. Jeigu pereinant neporinį kiaušinėlių la 45 PAV. Bitės lervutė: 1 - burna; taką, ant kiaušinėlio nebus išleis 2 - voratinklinė liauka; 3 - virškinimo tas spermatozoidų lašelis ir jis žarna; 4 - vaisos organų pradai; liks neapvaisintas - iš jo užaugs 5 - Malpigijaus organai; 6 - ekskre tranas. Neapvaisintus kiaušinė mentų žarna; 7 - nervų grandinėlė lius motinėlė deda į tranų narve lius. Susiporavusi ji vadinama vaisinga, nesusiporavusi - nevaisinga. Motinėlė, bitės darbininkės ir tranai besivystydami pereina kiauši nėlio, lervutės ir lėliukės stadijas (44 pav.). Motinė lės padėtas kiaušinė lis pirmą parą stovi stačiai, antrą - nuožulniai, o trečią guli narvelio dugne. Trečios paros pabaigoje į narvelio dugną, šalia kiaušinėlio, bi tės maitintojos deda lervutėms maisto - bičių pienelio, kuris suminkš tina kiaušinėlio lukštelį, pastarasis sprogsta ir išeina trylikasegmentė lervutė, panaši į baltą kirminėlį su perlamutriniu atspalviu (45 pav.). Pirmąsias tris paras bitės maitina lervutes pieneliu - pripila jo šalia jau esančio maisto lašelio. Trečios paros pabaigoje į pienelį prideda duo nos ir medaus. Trijų dienų lervutėms duoda medaus ir duonos mišinio. Šeštos paros pabaigoje gerai maitinamos lervutės masė padidėja dau giau kaip 1300 kartų. Korys, kuriame yra daug bičių darbininkių ar tra nų lervučių, vadinamas atidengtų perų koriu. Šeštos dienos pabaigoje lervutę akelėje bitės pradeda dengti vaško ir žiedadulkių priemaišų dangteliu. Jis yra poringas ir laisvai praleidžia orą, reikalingą dujų apy kaitai. Tranų perai narveliuose uždengiami išgaubtesniais dangteliais. Dengtame narvelyje lervutė vystosi toliau. Kai išsitiesia ir į narve lio dugnelio kampelį pašalina nesuvirškinto maisto atliekas, siuva marškinėlius (kokoną). Taip izoliuojasi nuo ekskrementų ir narvelio
59
sienelių. Vėliau virsta lėliuke. Bitės lervutės virti mą lėliuke veikia hor monai. Lervutės fazėje vyrauja juvenilinis, lėliukės - ekdyzoninis hor monai. Korys su uždengtais perais vadinamas uždengtų perų koriu. Lėliukė 20-tą dieną pasidaro tamsi (rusva). 21-ąją išsirita jauna, minkštu chitininiu skeletu plaukuota bitė. Jai senstant, chitinas stip rėja, o plaukeliai retėja. Tik ką išsiritusios bitės kūne būna apie 53 mg, lauko ir žiemojančios - 42^18 mg vandens. 3
LENTELĖ.
Bičių vystymasis (paromis)
Vystymosi stadija
Motinėlė
Bitė darbininkė
Tranas
Kiaušinėlis
3
3
3
Lervutė (atidengti perai)
5
6
7
Lėliukė (uždengti perai)
7
12
14
Iš viso perų
16
21
24
Laikas, per kurį išsivysto motinėlė, bitė darbininkė ir tranas, gali keistis priklausomai nuo temperatūros avilyje, šeimos stiprumo, maisto kiekio ir kokybės. Esant nepalankioms sąlygoms, vystymasis (metamorfozė) pailgėja iki dviejų dienų.
saulės spindulius. Šiuo laikotarpiu jos pradeda intensyviau maitinti motinėlę pieneliu, o ši daugiau deda kiaušinėlių. Iki apsiskraidymo kiaušinėlių per parą padeda nedaug (po 15-30), apsiskraidžius juos deda intensyviau. Pavasarinis bičių vystymasis priklauso ir nuo ra sės. Pavyzdžiui, pavasarį intensyviau vystosi karnikos bitės, lėčiau Kaukazo kalnų pilkosios. Per žiemą temperatūra avilyje būna žemesnė (nuo 14 iki 20°C), o atsiradus perams, pakyla iki 34-35°C ir tokia išlaikoma visą perų au ginimo sezoną . Kai perų nėra, C 0 koncentracija būna 2,5-3,0%, o jiems atsiradus - sumažėja iki 1,5-2,0%. Bičių apsiskraidymas dažniausiai sutampa su pirmųjų pavasari nių augalų žydėjimu. Apsiskraidžiusios po kelių dienų pradeda skraidyti nuolat. Pirmuosius pavasarinius skridimus pradeda, kai pavėsyje oro temperatūra pakyla iki 8°C ir daugiau. Geriausiai skrai do, kai temperatūra 15-25°C. Lankuolės, suradusios pavasarinių augalų žieduose žiedadulkių ar nektaro, signalizuoja ir mobilizuoja rinkėjas darbui. Bičių lankuolių signalizacija sudėtinga: bičių šokis, specialus garsas ir atnešto maisto kvapas. Pamaitinus bites cukraus sirupu, lankuolės ant korių bėgioja tiesiomis linijomis, judindamos pilvelius į abi puses. Dalis jų ir kitų sujaudintų bičių išskrenda iš avilio (nors ir pavakaryje) ir ati džiai jį stebi, lyg ko ieško. Kitaip lankuolės elgiasi grįžusios iš lauko. Kai lankuolę su nešu liu ant prielaido pasitinka priėmėjos, ji signalizuoja: prabėga du kar2
BIČI Ų
ŠE IM OS
ME TA I
Metinį bičių šeimos gyvenimą galima suskirstyti į du laikotar pius: aktyvųjį ir pasyvųjį. Aktyviuoju laikotarpiu išryškėja keletas pagrindinių gyvenimo ciklų. Per žiemojusių bičių keiti mas jaunomi s. Per pastarąjį trisdešimt metį bitės Kauno apylinkėse skraidyti pradėjo balandžio 9 dieną ir baigė rugsėjo 23 d. Per vasarą galėjo skraidyti vidutiniškai apie 118 dienų, arba 70% tinkamo skraidyti kalendorinio laiko (46 pav.). Aktyvusis bičių gyvenimas prasideda anksčiau negu skraidymo laikotarpis. Prasideda peržiemojusių bičių pabudimu iš nevisiškos anabiozės, tai sutampa su pirmųjų perų atsiradimu. Bičių motinėlės kiaušinėlius pradeda dėti dažnai jau antrojoje vasario pusėje. Šeimos aktyvumą skatina ilgėjančios dienos, nes bitės jaučia ultravioletinius
60
61
47 PAV. Bičių lankuolių fizinės signalizacijos (šokio) figūros: rodyklės koryje atitinka surasto maisto kryptis
rus saulės kryptimi nuotolį, lygų savo kūno ilgiui, jei maisto šaltinis rastas saulės pusėje, ir, apsisukusi 180°, grįžta atgal. Apsisukimus paeiliui kartoja į kairę ir į dešinę. Bitės orientuojasi pagal saulę, o ap siniaukusią dieną - pagal poliarizuotus saulės spindulius (šviesą). Avilio vertikaliuose koriuose lankuolė orientuojasi pagal korio (rėmo) viršų. Jeigu maisto šaltinis yra saulės kryptimi, lankuolė ant korio pirmiausia bėga vertikaliai aukštyn. Jeigu šaltinis rastas vidu dienį rytuose, tai pradeda bėgti kairėn imituodama augalus dešinėje. Kai šaltinis šiaurėje, pirmiausia bėga į apačią (47 pav.). K. Frišo ilga mečių tyrimų duomenimis, surasto maisto šaltinio vietą bitės nusako tiksliai, net nurodydamos kampą. Apie surasto maisto šaltinio nuotolį lankuolė signalizuoja šokio ritmu. Kai augalai yra arčiau negu 50 m nuo avilio, lankuolė bėgioja ratukais ir krypties bei atstumo nenurodo. Kai atstumas - 100 m, per 15 sek. lankuolė bėga 15 kartų, kai 500 m - 6, o kai 5000 m - tik 2 kar tus. Kuo arčiau surasto maisto šaltinis, tuo lankuolės šokiai dažnes ni, šokio aštuoniukės tiesioji (vidinė) linija trumpesnė. Apie maisto gausumą galima spręsti iš šokių trukmės. Jeigu surasto maisto šalti nis menkas, lankuolių šokiai trunka tik keliasdešimt sekundžių, o jei gausus - net iki 3 minučių.
62
Surasto maisto kokybė (nektaro cukringumas) nusakoma specia liais garsais, kuriuos lankuolė išskiria šokdama, kai bėga tiesiomis li nijomis. Šie garsai labai trumpučiai, žmogaus ausis negirdi, juos gir di tik bitės. Apie atneštą maistą signalizuoja ir jo kvapas, nes lankuolės savo nektaro nešulius išdalija mažėjančiu kiekiu kelioms bitėms priėmė joms. Dalijant būdingas maisto kvapas išplinta visame avilyje. Perų auginimas ir pirmojo maisto rinkimas peržiemojusias bites išsekina, jos greičiau pasensta ir pradeda masiškai žūti. Kuo anksčiau ir intensyviau bitės pavasarį skraido, tuo greičiau pasensta. Gegužės pradžioje skraido mažiau, nes žuvus lauko bi tėms, nėra kam pavaduoti, likusios ir jaunos turi šildyti perus. Kas dien žuvusias pakeičia naujai išsiritusios bitės. Šeimos masė kurį lai ką lyg ir nekinta, nes kiek žūsta, tiek išsirita naujų, tačiau pasikeičia jų kokybė. Žiemojusių bičių vietą užima kitokios anatomijos pavasa rinės bitės. Taip lyg ir įvyksta organizmo ląstelių atsinaujinimas. Šis pasikeitimas tęsiasi apie mėnesį, arba iki gegužės vidurio. Sodų žy dėjimo pabaigoje jau gyvena nauja karta. Pavasarį bičių atsinaujinimas priklauso nuo motinėlės kokybės, maisto gausumo, bičių sveikatos ir bitininko sudarytų sąlygų joms vystytis. I ntensyvus šeimos augimas. Žiemojusioms bitėms išmirus, prie jaunų kasdien prisideda dar jaunesnės. Todėl šiuo laiku šeimoje bi čių ypač padaugėja. Šeimos augimas priklauso nuo daugelio vidinių ir išorinių sąlygų. Svarbiausias - bičių motinėlės vaidmuo. Jeigu pa vasarį ji dės 1000 kiaušinėlių per parą, iki birželio vidurio šeima iš augs iki 3,5-4,0 kg, jei dės po 1500 kiaušinėlių - iki 5,2-6,0 kg. Jos stiprumui įtakos turi ir ankstesnės šeimos stiprumas, bičių ilgaamžiš kumas, maisto atsargos, lizdo erdvė, bičių rasė, orai ir kt. Vidutinio stiprumo šeimoje intensyvus augimas trunka apie mė nesį arba tol, kol pavasarinės bitės pasensta ir pradeda žūti. Motinė lė tuomet deda daugiausia kiaušinėlių. Šeima nebeauga, nes per pa rą žuvusių ir naujai išsiritusių bičių kiekis vėl susilygina. Bitininkai privalo žinoti, kad svarbiausias bičių gyvenime yra augimo laikotarpis. Jei šeimos vystymuisi sudaromos palankios sąlygos, ji iš-
63
auga stipri, pajėgi panaudoti pagrindinius medunešius ir apdulkinti entomofilinių žemės ūkio augalų žiedus. Intensyvus darbas. Besivystant šeimai, sparčiai daugėja bičių mai tintojų. Motinėlės dėslumas stiprioje šeimoje sumažėja, o bitės maitin tojos auga greičiau. Todėl susidaro per daug bičių maitintojų, ku rioms trūksta perų. Peržiemojusi bitė maitintoja vi dutiniškai išmaitina 1,1 lervutės, o bitė maitintoja, išauginta pavasarį, gali užau ginti 3,8 lervutės. Vadinasi, senas bites pakeitus naujomis, biologinės galimybės šeimai augti kelis kartus padidėja. Esant geram medune šiui, šios bitės pradeda priiminėti ir perdirbti nektarą į me dų, kurį at neša rinkėjos. Šeima gyvena normaliai. Jeigu medunešis blogas, bitės lieka avilyje be atitinkančio jų amžių darbo ir šeima pradeda ruoštis spiesti - uždeda spietiminių motinėlių narvelių lopšelius, į kuriuos motinėlė priverčiama dėti kiaušinėlius. Pasirodžius šeimoje motinėlių lervutėms, bitės motinėlės intensyviai nebepamaitina, pastaroji pra deda liesėti: pilvelis susitraukia, dėslumas sumažėja, ji gali skristi. Jaunos bedarbės bitės vis labiau telkiasi ir mažai judėdamos kabo po koriais ant vidinių avilio sienų, o šiltais vakarais ir net po prielakiu. Praslinkus 1-2 dienoms nuo pirmosios motinėlės narvelio užden gimo, išlekia pirmasis (pirmalakis) spiečius su senąja motinėle. Tai būdinga vietinėms bitėms. Prieš pat spietimą jos prisigeria pilnus gurklelius medaus, sparčiai bėga iš avilio, pakyla į orą ir keletą mi nučių laksto aplink jį. Išskridus motinėlei, spiečius „susimeta", t.y. yra bitės nutupia ant medžio šakos arba ant kito daikto. Su spiečiu mi išlekia visos jaunos bedarbės bitės: jos sudaro spiečiaus pagrindą. Šios bitės nemaitino perų, neišskyrė vaško, todėl gali dirbti visus jau nų bičių darbus. Arba spietiminės bitės tinginiauja, o spiečiaus bitės ypač darbingos. Bitės, išlėkusios su spiečiumi, nebesugrįžta į apleis tą avilį net ir tada, jei spiečius apgyvendintas avilyje, stovinčiame ša lia jų senojo avilio. Grįžta tik tada, kai spiečiant žūsta motinėlė. Spie čiaus bitės prisirišusios prie savos motinėlės. Išspietusioje šeimoje lieka keli motinėlių narveliai. Jiems bręstant, išsirita jaunos motinėlės: bitėms netrukdant, šeima gali leisti kitus spiečius. Praslinkus 8 dienoms nuo kito motinėlės narvelio uždengi mo, jame subręsta jauna motinėlė. Dengtame narvelyje girdimi dus-
64
lūs garsai, panašūs į „kva, kva, kva..." Subrendusi motinėlė pragrau žia narvelio dangtelį (bitės jį suplonina) ir išeina ant korio; paskui bė gioja po korius, stengiasi surasti ir sunaikinti kitas bendraamžes mo tinėles. Jeigu šeimoje nepanaikinama spietiminė nuotaika (pablogėja orai, bitininkas išlaužo narvelius), bitės neleidžia naikinti kitų moti nėlių narvelių. Tokios motinėlės lyg ir cypsi. Toks „dainavimas" pra sideda po 5 dienų išlėkus pirmajam spiečiui. Šiuos garsus galima ge rai girdėti, pridėjus ausį prie avilio arba ramų vakarą tiesiog bityne tarp avilių. Išspietus pirmalakiui, devintą dieną išeina antrasis spiečius su jauna motinėle (antralakis). Spietimą gali sutrukdyti lietus arba stip rus medunešis. Tuomet subrendusių narvelių bitės pragraužia šonus ir sunaikina ten esančias motinėles. Bitės, kitaip negu kiti gyvūnai, kurie rujos metu nustoja maitintis, susidariusį gerą medunešį puola panaudoti ir dauginimosi instinktą nugali instinktas rinkti maistą. Jeigu spietimą sulaiko trumpalaikiai nepalankūs orai, bitės su brendusių motinėlių iš narvelių neišleidžia: jas maitina pro dangtelių plyšelius. Spietimo dieną apsaugą panaikina, todėl antralakyje spie čiuje gali būti kelios motinėlės. Galimi ir kiti spiečiai (trečialakis ir 1.1.). Netrukdoma šeima gali taip išsispiesti, kad joje liks mažai bičių, kurios nebegalės susirinkti maisto žiemai. Jei spietiminės nuotaikos neatsiranda, bičių šeima būna pasiruo šusi medunešiui. Pagrindinio medunešio augalai masiškiau pradeda žydėti antroje birželio pusėje ir žydi iki liepos 20-25 d. Palankiu oru tinkamai ganyklose paskirsčius bites (mažomis grupelėmis), šeima per dieną gali parnešti iki 4 kg ir daugiau maisto. Vasarą nektaro cukringumas būna 40-60%. Todėl per šį laikotarpį bitės sukaupia ir prekinį medų bei žiedadulkių atsargas žiemai. „Lipčiniais" metais produktyvumas dar didesnis. Atsiradus vidutiniam ar gausiam medunešiams, bitės instinkty viai krauna maisto atsargas. Yra žinoma, kad vien tik perus augina penktadalis, o juos apšiltina - iki pusės šeimos bičių. Tačiau tai pri klauso nuo šeimos stiprumo. Iki 2 kg šeimose šį darbą atlieka apie 60% bičių, 2-4 kg - apie 50% ir didesnėse kaip 4 kg - tik 40% bičių. Taigi pusė ar daugiau bičių gali nuolatos rinkti maistą. Nustatyta,
65
kad produktyviausios tos šeimos, kuriose yra apie 50 tūkst. bičių. La bai stiprios šeimos medaus surenka truputį daugiau, tačiau mažiau jo tenka kilogramui pačios šeimos bičių. Bitės rinkėjos per dieną išskrenda vidutiniškai 10 kartų (gali 12-13). Kiekvienam išskridimui sugaišta 50-70 min. Jei nektaras yra arčiau negu 2 km nuo avilio, bitės medaus gurkleliuose jo gali atneš ti apie 40 mg. Praktiškai bitė per dieną atneša 300-400 mg, o per sa vo amžių - apie 6-8 g medaus. Šeimoje, surenkančioje 1,5 kg per dieną, į darbą išskrenda 0,6 kg bičių rinkėjų. 3 kg šeimoje į darbą išskris 1,5 kg bičių ir parneš 6 kg, o 5 kg šeimoje išskris apie 3 kg bičių, kurios parneš net 12 kg maisto. Pasiruošimas žiemai. Antroje vasaros pusėje žydinčių augalų mažiau. Patys nektaro tiekėjai antroje žydėjimo pusėje nektaro gami na taip pat mažiau negu pirmoje. Šiuo laiku jaunesnės bitės maitin tojos ir toliau rūpinasi perais, o dalis vyresnių maitintojų pradeda valgyti padėtus kiaušinėlius ir net jaunas lervutes. Dėl to rudenį, ypač apie rugsėjo vidurį, staigiai sumažėja bičių perų. Motinėlė pra deda mažiau dėti, nes bitės vengia ją maitinti. Pastebėta, kad prieš nešaltas žiemas arba su jaunomis motinėlėmis perų auginimas užsi tęsia iki spalio mėnesio. Perų sumažėjimas rudenį biologiškai reikalingas liekančioms bi tėms, nes jaunos (žieminės) turi atsilaisvinti nuo darbų ir perų augi nimo. Jos riebesnės negu vasarinės. Riebalai - energijos atsarga pava sariui. Riebesnės bitės pavasarį būna fiziologiškai jaunesnės, pajėgios auginti perus. Tam jos ir žiemoja. Jeigu bitės prieš pat žiemą augina perus arba perdirba didesnį duoto cukraus kiekį į žiemos maistą, jos išeikvoja savo riebalinį sluoksnį, susensta, tampa nevisavertės. Ypač tai pavojinga toms, ant kurių išsivystė žieminės erkės. Tokių bičių amžius sutrumpėja iki 1,5 mėnesio. Tyrimai parodė, kad rudenį per dirbusios cukraus sirupą pavasarį bitės išaugina iki 38% mažiau pe rų. Išsivysčiusios bitės svoris sumažėja iki 8,3 mg. Naujausių tyrimų duomenimis, rugpjūčio pradžioje išsivysčiusios bitės žiemoj a ne visos. Todė l žiemines bites sudaro išsiritusios rugpjū čio ir rugsėjo mėnesiais. Šiuo laiku reikia turėti perų, o išsiritusias bi tes saugoti žiemai. Cukraus sirupu rekomenduotina maitinti tik stip-
66
rias šeimas, nes senos jų bitės rudenį labai intensyviai perdirba siru pą į žiemos maistą, apsaugo jaunas nuo nereikalingo darbo. Tikslinga paruoštus stiprių šeimų korius pernešti silpnoms šeimoms. Bičių žiemojimas prasideda paskutiniu jaunų bičių a psiskraidymu rudenį ir baigiasi pirmu peržiemojusių bičių apsiskraidymu pa vasarį (įvairaus amžiaus bičių). Vidutinė daugelį metų stebėto pas kutinio apsiskraidymo data Lietuvos centre (Dotnuvoje) buvo spalio 10 diena. Pirmasis tikras bičių apsiskraidymas pavasarį užregistruo tas apie kovo 24 dieną. Vadinasi, žiemojimas vidutiniškai trunka 152 dienas, arba apie 5 mėnesius. Bičių žiemojimas skirstomas į du laikotarpius: 1 - nuo paskutinio apsiskraidymo rudenį iki pirmųjų perų atsiradimo pavasarį; 2 - nuo perų atsiradimo iki pirmojo apsiskraidymo pavasarį. Bitės priskiriamos šaltakraujams gyvūnams, bet jos žiemoja nevi siškos anabiozės būsenos. Todėl bitėms būdingas ir poikiloterminių gyvūnų gyvenimo būdas. Žiemoja susitraukusios į kamuolį. Jo viršuje yra vyresnės bitės, kurios glaudžiai susispaudžia. Kamuolio viduje puriau. Tokia forma sudaro reikiamas žiemojimo sąlygas (48 pav.). Kamuolyje bitės kolektyvinės termoreguliacijos būdu puikiai pa laiko reikiamą temperatūrą. Rudenį temperatūrai krentant, ją regu liuoja ir neleidžia nukristi že miau kaip iki 14°C. Žiemoja esant 14-28°C. Stipresnėse šei mose pirmojoje žiemos pusėje temperatūra šiek tiek žemesnė, o iki perų auginimo pradžios ji pa keliama iki 34-35°C. Silpnos šei mos stengiasi žiemoti aukštesnė je temperatūroje, tačiau perus auginti pradeda esant 32°C, iki reikiamos nepakelia. Bitės šilumą gamina judėdamos. Daugiausia jos išsiskiria iš krūtinės raumenų ir ji visuomet 3-6°C šiltesnė už pilvelį. Šiluma
67
iš kamuolio centro spinduliuoja į pakraščius, sušildo kamuolio išorė je tupinčias bites. Labiau atvėsusios kamuolio išorėje bitės pasineria į vidų, pasimaitina, sušyla ir vėl atsiduria išorėje. Kai orai ramūs, pro laką nepučia šaltas vėjas, šis procesas labai lėtas, beveik nepastebi mas. Bičių keitimąsi ir senėjimą skatina netinkamas žiemojimas. Per žiemą bičių kamuolys koriais kyla į viršų. Bitės nejudrios. Lai kant avilius geroje užuovėjoje, apšiltinamose patalpose (2-4°C šilu mos), per mėnesį maisto pasiima vieną kartą, o per parą joms užten ka 1-1,5 mg medaus. Netinkamomis žiemojimo sąlygomi s, kai drumsčiama ramybė, maisto reikia daugiau, nes bitės intensyviau ju da norėdamos palaikyti šilumą. Ziemojančioms bitėms svarbu ramy bė, užuovėja, kokybiškas maistas. Šeimai, kuri žiemoja 6-7 tarprėmiuose, o aviliai gerai izoliuoti, pirmojoje žiemos pusėje per parą reikia 25 g medaus, antrojoje - dvigubai daugiau. Antrojoje žiemos pusėje bičių kamuolys, į kurį įleidžiama dau giau oro besivystantiems perams, išretėja, padidėja ir maisto poreikis (po 1-1,5 kg/mėn.). Atsiranda žiemojimui būdingų požymių: dau giau bičių miršta, galimas priešlaikis ekskrementų šalinimas (vidu riavimas), medaus koriuose sukietėjimas ir kt.
Bičių lizdas Bitė savo vaškinių narvelių statyba daro gė da kai kuriems architektams... Ji praktiškai išsprendė sunkiausią stereometrijos uždavi nį: kuo mažiausiai sunaudodama vaško, narvelius pastato taip, kad juose būtų su talpinta kuo daugiau maisto. J. Chalifmanas
mais tarp korių (49 pav.). Drevėje bitės korius pritvirtina prie lubų ir šonų, palikdamos šonuose ne dideles angas pralįsti. Viršuje ko riai turi ilgesnius negu 12-13 mm narvelius. Šiose vietose bitės san dėliuoja medų. Žemiau - koriai bičių narveliams ir dar žemiau tranų narveliams. Tokios tvarkos bitės laikosi ir siūdamos korius pagamintuose rėmuose, tik biti ninkas privalo padaryti reikiamą atstumą tarp rėmų. Dar neseniai bičių statybiniu tikslumu buvo taip pasitikima, kad narvelio skersmuo (5,5 mm) buvo siūlomas laikyti ilgio eta lonu (Maraldi, 1711). Atsiradus optiniams matavimo prietaisams, ši mintis buvo paneigta. Be to, šiaurėje gyvenančių bičių narvelių sker smenys didesni. Tai geografinis pokytis. Pasiūtas korys turi vidinę sienelę ir į šalis 12-17 mm ištęstus še šiakampius narvelius, kurie J. Keplerio (1619) buvo pavadinti heksagonalinėmis prizmėmis, o vėliau (1712) - meraldine piramide. Nar veliai pagal formą ir paskirtį skirstomi į penkias rūšis. Bičių narveliai sudaro korių (ypač lizdo) pagrindą. Standartinio rėmo lizdo koryje iš abiejų šonų būna iki 9000 narvelių. 100 cm b ū na 390 normalaus (5,37 mm) ir 312 didesnio skersmens (6,00 mm) narvelių. Dėl to naudo ti didesnio skersmens narvelius ekono miška i neapsimoka. Normali korio narvelio padėtis - vertikali, dviem šoni nėmis sienelėmis pasvirusi į viršų 4-5° (50 pav.). Vieno narvelio tū ris - 0,25 cm . Tranų korio narveliai labai panašūs į bičių narvelius, tik didesnio (6,6-6,9 mm) skersmens. Todėl ir korys storesnis. Tranų koriai siuva mi vasarą, ypač prieš spietimą. Tarpkorius susiaurinus iki 8-9 mm, lizde galima išvengti tranų korių. 2
3
Naminių bičių šeima gyvena, augina perus ir laiko maisto atsargas pačių pagamintuose vaško koriuose. Korius siuva uždaroje buveinėje, natūraliomis sąlygomis vieną šalia kito, vidutiniškai 8-12 mm atstu-
6Š
69
DIRB TINI AI 50 PAV. Korfo narveliai: B - bičių; T - tranų i'r motinėlių; 1 - lopšelis;
2 - dengtas narvelis; 3 - motinėlė, išėjusi pro pragraužtą narvelio galą; 4 - motinėlė, sunaikinta pro pragraužtą šoną Motinėlių narveliai siuvami prieš spietimą ir visais atvejais, kai bitės ruošiasi keisti motinėlę. Narvelis - ąžuo lo gilės, nu kreiptos viršūne žemyn, formos. Kai jie siuvami kor io šone, va d i n a m i gelbėjamaisiais, kai korio pakraščiuose ar plyšiuose - spietiminiais. I š p r a d ž i ų s i u v a m a s m o t i n ė l ė s n a r v e l i o p r a d a s lopšelis, kurio viršutinė dalis susiaurėjusi iki 5,5 mm, tai yra pa našus kaip bičių narvelio skersmuo. Kai motinėlė pa deda į jį ap vaisintą kiaušinėlį, lopšelį bitės platina ir tęsia iki 2,5-3,0 cm il gio narvelio. Medaus, arba sandėliniai narveliai yra korių viršutinėse daly se, 3-6 cm ruoželiuose. Jie gilesni ir pasvirę 15-1 7°. Magazinuose, sudėjus rėmelius rečiau kaip 12 mm tarpeliais, bitė s juos prailgina ir padaro netinkamus perams auginti: magazinas apsa ugomas nuo perų. Pereinamieji (deformuoti) narveliai - tai įvairiaformiai korių pa kraščiuose, tranų ir bičių narvelių jungimosi linijose esantys narve liai. Avilius vežiojant, ypač vasarą su pilnais koriais, po rėmų vielu tėmis ištįsta narvelių eilutės, tai yra jie deformuojasi nuo svorio. Tokie koriai brokuotini. Pasiūti koriai būna šviesūs, bet nuo perų tamsėja. Natūraliai (dre vėse) bitės išgyvena iki 8-9 metų, po to lizdus palieka: sunaikina vaš ko kandis, dreves geniai išvalo naujam spiečiui. Aviliuose tamsius lizdus bitininkai keičia kas dveji treji metai.
KORIA I
Natūraliai siūdamos korius, bitės gaišta laiką ir suvartoja iki 4 kg medaus kilogramui vaško išskirti. Norint sutaupyti laiko ir medaus, o svarbiausia - turėti medunešio metu reikiamą korių kiekį, naudo jami dirbtiniai koriai. Dirbtinis korys - tai vaško lapas, kuriame išgraviruoti bičių ar tranų narvelių pradai. Dirbtiniams koriams gaminti vaškas ištirpi namas. Įrenginio būgnas sukdamasis savo paviršiumi liečia išlydy tą vašką, kuris prie jo prilimpa. Vaško plokštelė atskiriama ir su ploninama iki reikiamo storio (51 pav.). Po to pro vienos ar ki tos konstrukcijos graviruotus velenėlius praleidus vašką (52 pav.), gaunamas graviruotas kaspinas, kuris sukapojamas rei kiamais dydžiais: 410 x 260 mm standartiniam lizdo rėmui arba 410 x 190 mm - daugiaaukščiams aviliams. Dirbtinio korio lapo kokybė vertinama žiūrint į jį prieš švie są: geras korys vienspalvis, be dėmelių; laikant ant delno per 2 min. truputį palinksta, bet ne suglemba. Lapo centre 10 narve lių, matuojant trimis galimomis kryptimis, skersmuo turi būti 5,3-5,4 mm. Kitais atvejais koriai brokuotini arba naudotini tik magazinų rėmeliams. Dirbtinių korių įrėminimas. Pirmiausia paruošiami rėmai. Šoninėse rėmo sijelėse paženkli. Dirbtinių korių graviravimo narnos vietos vielutėms: viršutivalcai 52
70
P AV
71
nė vieta - apie 2-2,5 cm nuo rė mo viršaus, likusios - lygiais tar pais. Yla ar skylamušiu (53 pav.) išduriamos skylutės. Stambes niuose bitynuose naudojami elektriniai grąžtuvai iš karto iš gręžti visoms skylutėms. Vienoje rėmo sijelėje prie viršutinės ir apatinės skylutės įkalamos (ne iki galo) vinutės. Naudojama speciali alavuota vielutė. Rėme ji gali būti veriama horizontaliai, vertikaliai arba mišriai. Dažniausiai veriama horizon taliai 4 vielutėmis (53 pav). Lizdo rėmui atkerpama 203 cm (galima ir nekirpti) vielutės. Veriama iš vidaus, tuomet vielutės galai trumpes ni, lengviau dirbti, ji neužsimezga. Viršutinį galą apvyniojus apie vi nutę, ji prisegama. Vielutė iš lėto įtempiama, kad lengvai skambėtų. Po to užrišamas antras galiukas, ir vinutė įkalama iki galo. Galima vielutės galus užrišti (53 pav. b). Jeigu rėmai ruošiami iš rudens, o koriai bus įlydomi pavasarį, vielutė neįtempiama, šis darbas užbai giamas pavasarį. Korio lapo įlydymas. Lapas dedamas ant sušlapintos specialios lentutės (54 pav.) taip, kad viršutinis jo kraštas 1,5-2,0 narvelių eilu tėmis liktų laisvas užlenkimui (užlenkti nebūtina). Įvielintas rėmas dedamas ant viršaus taip, kad viršutinė jo sijelė siektų korio užlenki mą, o šonuose liktų 5-8 mm tarpeliai. Platesnis korys nupjaunamas. Apačioje tarpas lieka didesnis. Po to išilgai vielučių prabraukiama karštu velenėliu. Atlenktas korio kraštelis taip pat prilydomas prie viršutinio rėmo sijelės.
54 PAV. Reikmenys dirb tiniam koriui įrėminti: 1 - lentutė; 2 - velenėlis
72
Dirbtinius korius įlydant elektra (12 V), lapas dedamas ant vielu čių, kurių galai kelioms sekundėms palaikomi prie transformato riaus gnybtų (vinučių su užsukta vielute). Vielutėms įšilus, dirbtinio korio lapas įsilydo, žinoma, jį būtina prispausti plastmasiniu diske liu. Jei dirbtinio korio lapas įlydytas gerai, rėmą sudavus į kietą pa viršių, korys neatšoka. Su dirbtinio korio plokštele pasiūti koriai tvirtesni, nes viduje jie turi stipresnę vaškinės plokštelės atramą su rėmelyje ištemptomis vielutėmis. Tokie koriai mažiau ištįsta vežant bites ir neišlūžta su kant iš jų medų. Be to, ant dirbtinių korių pagrindo bitės siuva korius daugiausia bičių narveliais. Tai apriboja tranų auginimą lizde.
T, , v.
•
i
Bičių maistas Aristotelis (apie 330 m. pr. Kr.) rasė, kad bitės maistui renka nuo žiedų ir lapų saldžias sultis, kurias naktį išskiria žvaigždės, o dieną - vaivorykštė. Natūraliai naminės bitės maitinasi nektaro ar medaus cukrumi (an gliavandeniais), baltymais (žiedadulkėmis ar bičių duonele) ir vande niu. Jaunos lervutės ir dedanti kiaušinėlius motinėlė maitinama pačių bičių pagamintu pieneliu. Papildomai (bitininkai) bites maitina cuk raus sirupu, miel ėmis, sojos miltais ar kitais baltyminiais pakaitalais. Pagrindinis bičių maistas buvo ir yra jų pačių pagamintas natūra lus medus. Jeigu nektaringų augalų pakanka, medaus pagaminama gerokai daugiau, negu jo reikia pačioms bitėms. Šį perteklių bitinin kai vadina prekiniu medumi, o visą per sezoną surinktą ir paliktą žiemai - bendru medumi. Medus gaminamas iš augalų žiedų nektarinių bei nežiedinių nektarinių nektaro ir lipčiaus tiekėjų amarų iš skirto lipčiaus. N e k t a r a s - entomofilinių augalų žiedų išskiriamas saldus skys tis vabzdžiams privilioti. Nektaras - graikų dievų gėrimas, sutei-
73
kiantis nemirtingumą. Žiedų nektarą sudaro monosach aridų gliu kozė bei fruktozė ir disacharido sacharozė. Kai kurių žiedų nektare yra šiek tiek cukraus maltozės ir rafinozės. Pagrindinių cukrų san tykis nektare gana įvairus. Kaštonų, raudonųjų dobilų nektare vy rauja sacharozė; barkūnų, liepų - sacharozės, gliukozės ir fruktozės yra po lygiai. Kopūstinių (kryžmažiedžių) nektare d augiau gliuko zės negu fruktozės. Nektare yra šiek tiek daugiaatomių spiritų, dekstrinų ir daugybė neangliavandeninių junginių: d ruskų, organi nių rūgščių, vitaminų, nektaro mielių ir kt. Visos šios medžiagos sudaro sausąją nektaro dalį, tai yra nektaro cukringumą. Kiekvie nos augalų rūšies nektaro cukringumas - pastovus būdingas rodik lis. Tačiau nektaro kiekis žieduose kinta. Labiausiai jį veikia saulė, nuo kurios priklauso ir oro temperatūra. Intensyviau nektarą auga lai gaminti pradeda 10°C ir aukštesnėje temperatūro je. Optimaliau sia yra apie 23°C. Yra augalų, kurių žiedai nektarą išskiria tik esant tam tikrai temperatūrai. Pavyzdžiui, baltieji dobilai nektaringi esant 21-22°C. Žemesnėje ar aukštesnėje - žiedeliai tušti. Palan kiausia orų drėgmė - 65-75%. Neigiamas sausvėjų, ypač pietryčių poveikis. Augalų žiedų nektaro cukringumas - 4-7 5%. Mažų koncentracijų (5%) nektaro bitės nerenka. Kai jos renka iki 30% cukringumo nekta rą, jam perdirbti į medų išeikvoja tiek energijos, kiek jos gali pasiga minti iš surinkto nektaro, tai yra bitės palaiko savo gyvybę, pertek liaus nelieka. Surinktą nektarą bitės koriuose perdirba į medų. Šis procesas trunka 4-5 paras. Nektaras nuo medaus skiriasi dviem rodikliais. Pirma, fermentai (invertazė) nektaro sacharozę suskaldo į paprastus cukrus. Antra, vanduo išgarinamas iki 20-21%. Po to paruoštas me dus uždengiamas. Žiedadulkės - augalų žiedų mikrokonservai. Jaunos bitės rinkė jos (dažniausiai rytais) iš žiedų renka žiedadulkes. Giedromis dieno mis jų produkcija geresnė, nes ryškesnis elektrinių krūvių skirtumas. Žiedadulkės korių narveliuose surūgsta, virsta rauginiu, vadinamu bičių duonele. Viename korio narvelyje telpa per 140 mg duonelės, arba kilogramui sutalpinti reikia 7000 narvelių.
74
Žiedadulkes bitės renka iš arčiau bityno augančių augalų (iki 0,5 km). Per sezoną bitės maistui suvartoja 48-52 kg medaus (55 pav.) ir apie 15-25 kg žiedadulkių. Gyvybei palaikyti žiemą kiekvienai pa rai reikia 1 mg, vasarą - 5 mg maisto. Tranams reikia daugiau. Bitei darbininkei užauginti reikia apie 200 mg, o tranui - 500 mg maisto. Skraidančios bitės gyvybę palaiko nektaro cukraus energija, kuriai pasigaminti reikia 26-30 kg medaus. Šeima, per sezoną duodanti 10-20 kg prekinio medaus, jo turi su rinkti 70-80 kg. Tai vidutinė metinė produkcija. Stiprios šeimos, duo dančios po 50 kg ir daugiau prekinio medaus, turi surinkti daugiau kaip 100 kilogramų. Bitės, skraidymo laikotarpiu suvartojančios apie 4 kg medaus, su vartoja ir apie 1 kg duonelės (žiedadulkių), arba kasdien po 150 g. Lervutėms maitinti ir avilio temperatūrai sumažinti reikalingas vanduo. Žiemą bitėms vandens nereikia arba tenkinasi jo kiekiu, esančiu meduje ir duonelėje. Suvartodamos 1 kg medaus, pagamina apie 11 vandens garų. Todėl žiemą lizde vandens būna net per daug. Pavasarį, atsiradus perams, vandens reikia daugiau. Kai oro tempe ratūra 16-32°C, šeima per parą suvartoja iki 0,5 kg vandens, o per metus 30 kg. Daugiausia vandens reikia birželio-liepos mėn. (apie 50% viso kiekio).
75
Perų augintojos bičių pienelio pagamina tiek, kiek jo suvartoja pe rai ir motinėlė. Renkant pienelį kaip produktą, jo bitės turi gaminti daugiau. MAISTO
VIRŠKI NIMAS
Maistas virškinamas virškinimo žarnoje, nors vanduo ir jame ištirpusios medžiagos adsorbuojamos ir plonojoje žarnoje. Bitė, rinkdama nektarą, iš ryklės ir krūtinės liaukų išskiria fer mentus. Jau medaus gurklelyje nektaro disacharidas pradedamas skaidyti į monosacharidus ir dalis gliukozės virsta gliukonine rūgšti mi, nuo jos medus įgauna rūgščią reakciją. Medaus gurklelyje, be invertazės, aptinkama fermento amilazės, padedančios skaidyti krak molą. Nektare, atrytame iš medaus gurklelio, jau yra fermentų ir organinių rūgščių. Todėl nektaro virtimas medumi prasideda jau bi tei skrendant. Virškinimo žarnoje nektarą veikia jau esantys ir šios žarnos siene lių gaminami fermentai. Nuo virškinimo žarnos sienelės su fermen tais nuolat atsiskiria epitelinės ląstelės. Jos aplink maistą sudaro tar si apsauginį bei virškinamąjį sluoksnį su fermentai s: proteaze (skaidančia baltymus į amino rūgštį), lipaze (skaidančia riebalus į gliceriną ir riebalines rūgštis) ir kt. Virškinamajame trakte esančios bakterijos, arba mielės, taip pat išskiria kai kuriuos fermentus (lipazę ir kt.). Antroje virškinimo žarnos dalyje pro jos sienelę suskaidytas mais tas filtruojamas į hemolimfą, kaip maisto išnešiotoją į raumenų ir ki tų organų ląsteles. Nesuvirškintas maistas (praktiškai medaus spal va, tamsumas) kaupiamas ekskrementų žarnoje. Jos priekyje yra šešios rektalinės liaukos, kurių fermentas katalazé padeda konservuo ti ekskrementus (neutralizuoja vandenilio peroksidą). Vasarą ekskre mentai nuolat pašalinami. O per žiemą jų susikaupia iki pusės bitės svorio, tai yra iki 46% jos masės. Jei šis kiekis didesnis, bitės aviliuo se pradeda viduriuoti.
76
77
4
LENTELĖ.
Pavasarį žydintys nektaringi augalai Nektaringumas, kg/h
Augalas
Žydi
Alksniai: juodalksnis ir baltalksnis
Bitėms apsiskraidant
130 -18 0 (Ž)*
Riešutinis lazdynas
Bitėms apsiskraidant
60- 95 (Ž)
Gluosniai: blindė, pilkasis, krantinis, baltasis ir kt.
Antroje balandžio pusėj e
40 ir 60 (Ž)
iki iki 200
Paprast asis klevas
Geguž ės pradžioje
Agrastas
Gegužės pradžioje pradžioje
12-1 5
Slyvos: naminė, kaukazinė
Geguž ės pradžioje
0,5-1,0
Vyšnios: rūgščioji, rūgščioji, paprastoji, paprastoji, trešnė
Geguž ės pradžioje
1,0-2,0
Serbent ai: paprastasis, juodasis
Geguž ės viduryje viduryje
25- 30
Kiaulpienė
Geguž ės viduryje viduryje
15- 20
Perkai
Geguž ės viduryje viduryje
50- 100
Paprastoji obelis
Geguž ės viduryje viduryje
8- 10
Žieminis rapsas
Geguž ės viduryje viduryje
50- 100
Mėlynė
Geguž ės viduryje viduryje
5- 6
Šiurkščioj! taukė
Nužydėjus sodam s
200 -24 0
*Pastaba.
(Ž) - žiedadulkių produkcija.
Birželio viduryje pradeda žydėti pagrindinio medunešio augalai (5 lentelė). Iš šaltekšnynų ir avietynų kiekviena bičių šeima surenka apie 30^40 kg medaus 0. Balžekas 1969). Todėl miškuose, kur yra di desnių aviečių plotų, arba pelkinguose - šaltekšnių, jei arti nėra pa stovių bitynėlių, juos apsimoka atvežti: avietynui 4-5, šaltekšnynui - 1-2 bičių šeimas hektarui. Tai reikalinga, ne s sodam s peržydėjus, labai sumažėja žydinčių ir laukinių, ir sėjamų ar sodina mų augalų kiekis. Svarbiausi pagrindinio medunešio augalai nurodyti 58 pav. Šiuo laikotarpiu svarbu atkreipti dėmesį į ankštinių, paliktų sėklai, plotus. Pavyzdžiui, baltieji dobilai ne tik noriai bičių lankomi, bet jų žiedams apdulkinti pastarosios labai reikalingos. Hektarui skiriama apie dvi šei mas, o rau donųjų dobilų hektarui reikia net 2-3 šeimų. Dar daugia u bi čių reikia, kuomet naudojamos ne Kaukazo kalnų pilkosios ar pasėliai auginam i mažuose ploteliuose. Kai kada bites tenka vilioti papildomai (dresuoti), nes žiedų kakleliai ilgi, nektaras sunkiai pasiekiamas.
78
Pietryčių Lietuvoje rugpjūčio mėnesį galimi medunešiai iš viržų (59 pav.). Vienai atvežtai šeimai skiriama ne mažiau kaip 1,5-2,0 ha iš tiso gerų viržynų ploto. Tuomet šeima ne tik išsimaitina, priaugina jaunų bičių žiemai, bet ir gali surinkti po 10 kg viržių medaus. Viržių medu s bičių žiemojimui nelabai tinkamas, o žmonėms labai vertingas. 5
80
LENTELĖ.
Pagrindinio medunešio augalai
Augalas
Žydi
Nektaringumas, kg/ha
Dirvinis garstukas ir svėrė
Birželio mėn.
2-35
Paprastoji avietė
Birželio mėn.
15-350
Paprastasis šaltekšnis
Birželio mėn.
20-35
Bitinė faoelija
Birželio Birželio mėn.
20 -1 80
Esparcetas
Birželio mėn.
13 0
Sėjam asis vikis
Birželio Birželio mėn.
6
Pupos
Birželio mėn.
13-30
Dobilai: baltasis, rausvasis ir raudonasis
Birželio mėn. ir ilgiau
20-120
Vasarinis rapsas
Birželio-liepos
Sėjam asis grikis grikis
Birželio-liepos Birželio-liepos
iki 70
Rugiagėlė
Birželio mėn. ir ilgiau
0,5-40
Mėlynžiedis vikis
Birželio mėn. ir ilgiau
30-370
50-100
81
5 LENTELĖS
tęsinys
Augalas
Žydi
Nektaringumas, kg/ha
Ruginis vikis
Birželio mėn. ir ilgiau
40-280
Liucerna (mėlynžiedė)
Liepos mėn.
iki 200
Gaurometis
Liepos mėn.
iki 150
Barkūnai: baltažiedis, geltonžiedis
Liepos mėn.
180-280
Saulėgrąža
Liepos mėn.
14-30
Šilinis viržis
Rugpjūčio mėn.
7-20
LIPČINIAI
MEDUN EŠIA I
Lietuvoje ant spygliuočių (60 pav.), liepų ir kitų augalų dažnais metais pasirodo lipčiaus tiekėjai amarai. Jų išskirtas saldžias sultis rytą noriai renka bitės. Prineša lipčinio medaus. Silpno medunešio sąlygomis medaus produkcija vidutiniškai padidėja 60%. Lipčiniais metais ir pats medus vertingesnis, turi daugiau fermentų. Lipčius - ne amarų ekskrementai, o aktyvios biologinės veiklos pro duktas, arba nenektarinės kilmės nektaras. Vertingiausias lipčinis me dus surinktas spygliuočių miškuose. Mat juose fitoncidinė aplinka. Be to, šiuose miškuose saikingiau arba visai nenaudojami pesticidai. Todėl spygliuočių medus, kaip geras ir maistingas produktas, vertinamas Eu ropos valstybėse. Jis žalsvoko atspalvio, sunkiai kristalizuojasi. Lip čius - tai gyvo organizmo filtratas. Su išskyromis neišvengiamai paten-
60 PAV. Spygliuočių lipčiaus tiekėjai amarai
82
ka ir tikrų išskyrų su junginiais, kenksmingais kitiems vabzdžiams. Lipčiaus retųjų cukrų ir nuodingųjų spiritų žiedų meduje nerandama. Dėl to bitės neprisitaikiusios prie didesnio lipčiaus kiekio, ypač žiemą. Todėl žiemai šio me daus palikti negalima. Jis keičiamas cukrumi. Vertingiausias lipčius yra spygliuočių. Lenkijoje ir Lietuvoje pasi rodo žievinių amarų (Lachnidae). Pušiniai pradeda veistis kiek anks čiau už eglinius. Amarai žiemoja kiaušinėlio stadijos. Pirmoji genera cija pasirodo apie birželio vidurį. Eglių vyresnių šakelių apačiose aptinkamos Činara piceae 5-6 mm juodų amarų kolonijos. Juos noriai lanko miško skruzdėlės. Pavasarį galimas ir sodų lipčius. Ant kriaušių pasirodė Psylla piri, P. piricola, P. pyrisuga, ant obelų P. mali, Aphis pomi amarai. Ant trešnių, persikų, slyvų ir vyšnių aptinkama ir blakučių. Sodų lipčiaus medus šviesesnis, turi daugiau mineralinių medžiagų. Maistui tinkamas. Kiek lipčiaus išskiriama Lietuvoje, duomenų nėra. Vengrų biti ninkų duomenimis, amarai pušyne per mėnesį pagamina 105-125, juodieji eglių amarai - 80-100 kg/ha cukraus. KĄ PRADE DANT YSIS BITIN INKAU TI GALĖTŲ AUGINT I Bičių ganyklų gerinimas - suprantamas ir aktualus visiems biti ninkams. Tačiau tai sunkiai įgyvendinama. Tai turi būti atliekama ūkiuose, apylinkėse, rajonuose, miškuose. Ne kiekvienas pradedan tysis ir ne visada turi sąlygas. Bet galima pradėti nuo mažų gydomų jų sodelių - kelių kvadratinių metrų dydžio sklypelių. Pirmiausia pradedantysis išaugintų retesnių augalų sėklų bitininkams ūkinin kams ir įgautų patirtį auginant nektaringus ir vaistinius augalus, ku rių mūsų farmacijos pramonė labai stokoja. Savame žemės sklypelyje vieni bitininkai mėgėjai mėgsta užsiau ginti daržovių, kiti prieskoninių ar vaistinių augalų, retesnių medin gųjų augalų sėklojų. Aplinką puošia braškės ar gėlės. Manoma, kad vaismedžiai neturėtų užimti daugiau kaip 60% (K. Vanicek) ploto. Galima rekomenduoti tokius augalus, kurie ne tik nektaringi, bet populiarūs tarp bitininkų ir yra vaistiniai. Paminėtini melisa ir katžo-
83
lė (61 pav.). Tai daugiamečiai augalai. Žydi nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio mėnesio. Iki žydėjimo ir žydinčios jos turi stiprų citrinos kvapą. Bitės šį kvapą labai mėgsta, aprimsta, nes jis primena bičių iš skiriamą geraniolį (feromoną). Šiais augalais įtrinami nauji aviliai, spietinės, rankos (prieš einant į bityną). Na, o patys bitininkai mė gaujasi aromatinga arbata. Melisos ir katžolės sėklas tikslinga pasėti šiltnamyje. Išaugę daige liai (5-6 lapelių) sodinami į dirvą eilėmis kas 20-30 cm, tarpueilių plo tis - 45-55 cm. Šie augalai gerai auga tik gerose, puveningose ir mine ralinių trąšų turtingose dirvose. Kadangi melisa jautresnė žiemos šalčiams, krūmelius naudinga pridengti. Labiau bitininkų mėgstama katžolė, ji nektaringesnė, o melisa turi širdį raminančių junginių. Turint arą kitą dirbamos žemės, galima auginti sėklai bitinę faceli ją. Tai vienmetis, specialiai bitėms sėjamas nektaringas augalas. Ki tiems tikslams nenaudojamas, nebent žaliajai trąšai. Facelija auga įvairiose dirvose. Pasėta rečiau, labai šakojasi, o derlingoje dirvoje, jei gausu kritulių, linkusi išgulti. Pasėta pražysta po mėnesio ir žydi apie tris savaites. Saulėtoje vietoje gerais metais galima gauti 300 kg/ha medaus. Facelija sėjama eilutėmis, sudygusi praretinama. Sėklos nor ma - 6-8 kg/ha. Pasėjus anksčiau pavasarį, antroji sėja galima po tri jų savaičių: susidaro apie 50 dienų nenutrūkstantis medunešis. Face lija galima sėti kartu su baltažiedžiu barkūnu: pirmaisiais metais peržydi facelija, o antraisiais - barkūnas.
84
Be minėtų, galima auginti daugelį kitų nektaringų ir vais tingų augalų, kurie aprašyti spe cialiojoje literatūroje. Kas turi puveningo šiukšlyno, kur nors patvartėse, siūloma spe cialiai bitėms sėti vienmetį augalą agurklę (62 pav.). Pražysta 50-tą dieną po pasėjimo ir žydi apie 40 dienų. Rugpjūčio pradžioje nu pjauta agurklė atželia, po trijų sa vaičių sužydi ir sudaro rudeninį medunešį (hektaro vertė - apie 200 kg medaus). Jauna agurklė turi agurko kvapą ir skonį. Toje pačioje vietoje išsilaiko kelerius metus, nes pati atsisėja. Kadangi sėklos subręsta ne vienu laiku, jas tenka rinkti individualiai. Turint gabalėlį nedirbamos vx\. Specialiai bitėms sėtini augalai: augalai: dirvos, šlaito (žvyrduobę), siūloa - agurklė; b - ežeinis; c -facelija ma užveisti dvimetį ežeinį. Jį ga lima sėti pavasarį arba vėlai rudenį. Pražysta antraisiais metais birže lio pabaigoje. Liepos pradžioje patrumpinus, atolas sužysta rugpjūtį. Ežeinis nereiklus ir labai nektaringas augalas, duodantis iki 300 kg/ha ilgai nesikristalizuojančio medaus. Sėklos subręsta ne vienu laiku ir la bai lengvai išbyra. Jas sunku surinkti. Tačiau augalas atsisėja pats. Labai vertingas yra Sosnovskio barštis. Tai dvimetis gigantas su labai dideliu žiedynu. Jį tinka užveisti nuošaliau, kur nors pamiškė je, grioviuose, šlapiose vietose. Atsisėja ir auga daugelį metų. Tik ne reikia liesti rankomis: apdegina odą. Prisiminkime, kad ir grožis gydo žmogų. Pasėdėję bitynėlyje, švelnios ir raminančios bičių „muzikos" fone, su savo išaugintų vais tažolių arbatos puodeliu, saldintos medumi, tikrai pataisysime nuo taiką, atstatysime vidinę pusiausvyrą... 61
85
SĖJOMAINOS Prie veislinių bitynų, ūkininkų bitininkų ar šiaip ūkininkų lau kuose nektaringus augalus tikslinga auginti specialioje sėjomainoje. Siūlomi keli variantai priklausomai nuo dirvų pobūdžio. Svarbu lai kytis šių reikalavimų: 1) sėjomainos laukai pageidautini vienodo dydžio, o augalai, tinkan tys smėlio, priemolio ar molio dirvoms ir augintini mūsų sąlygomis; 2) kaitaliojami skirtingų savybių augalai. Lengvesnėse dirvose, kur blogiau dera miežiai, galima paprasta trilaukė sėjomaina, tinkama ir ūkininkams, ir bitininkams: 1. Lubinai 2. Grikiai 3 Bulvės Derlingesnėse dirvose sėjomaina išplečiama: 1. Miežiai 2. Dobilai 3. Grikiai 4. Bulvės. Vokietijoje populiari trilaukė sėjomaina: 1. Žieminiai rapsai (sėklai) 2. Žieminiai kviečiai 3. Miežiai. Vien bitininkams siūlomos sėjomainos: 1. Dobilai, baltieji (rausvieji) - pirmųjų metų 2. Dobilai, baltieji (rausvieji) - antrųjų metų 3. Facelija (+barkūno įsėlis) 4. Barkūnas 5. Facelija (+baltųjų ar rausvųjų dobilų įsėlis). Kalkingiems laukams tinka esparcetas: 1. Dobilai, baltieji (rausvieji) - pirmųjų metų 2. Dobilai, baltieji (rausvieji) - antrųjų metų 3. Facelija (+esparceto įsėlis) 4. Esparcetas - pirmųjų metų 5. Esparcetas - antrųjų metų 6. Facelija (+dobilų su motiejukais įsėlis).
86
Kiek anksčiau V. Narbutas ir A. Linčius (1956) bei prof. J. Kriščiū nas (1961) pateikė sudėtingesnes sėjomainas: 1. 2. 3. 4. 5. 6.
Esparceta s - pirmųjų met ų Esparcetas - antrųjų metų Facelija (+barkūno įsėlis) Barkūnas Baltoji garstyčia ar vasarinis rapsas Seradėlė.
II 1. Avižos (+esparceto įsėlis) 2. Esparcetas - pirmųjų metų 3. Esparcetas - antrųjų metų 4. Facelija (+barkūno įsėlis) 5. Barkūnas 6. Miežiai (+baltųjų dobilų įsėlis) 7. 1/2-1/3 agurklė ir 1/2-1/3 seradėlė 8. 1/2 seradėlė ir 1/2 facelija. II I 1. Rausvieji dobilai sėklai 2. Facelija su barkūno įsėliu 3. Barkūnas su ežeinio įsėliu 4. Ežeinis sėklai. Derlių nuėmus, sėjamos garstyčios ar rapsai 5. Avižos su vikiais žaliajam pašarui (rausvųjų dobilų įsėlis). IV 1. Rausvieji dob ilai+mot iejukai pašarui (pirmieji metai) 2. Rausvieji dobilai+motiejukai sėklai 3. Grikiai 4. Facelija su barkūno įsėliu 5. Barkūnas 6. Meiližė 7. Garstyčios su vienmečio barkūno įsėliu 8. Avižos žaliajam pašarui su rausvųjų dobilų įsėliu. v
J. Blažeko rekomenduojama sėjomaina:
87
1. Anksty vosio s bulvė s (arba vikių+aviž ų+facelijo s mišinys žalia jam pašarui) 2. Žieminiai rapsai, po jų - baltosios garstyčios 3. Vikių+avižų mišinys su raudonųjų dobilų įsėliu 4. Raudonieji dobilai sėklai 5. Žirniai su baltąja garstyčia ar facelija 6. Facelija sėklai 7. Vikių+avižų+facelijos mišinys pašarui su barkūno įsėliu 8. Barkūnas sėklai. Bitėms ganyklas galima gerinti palaipsniui, prisitaikant prie nau dojamų sėjomainų ar atkuriant ganyklas, pievas. Durpynuose ir rūgštesnėse dirvose rausvieji dobilai sėjami su motiejukais. Gerai įdirbtose į raudonuosius dobilus įmaišoma ir rausvųjų. Žvyringose dirvose patartina sėti garždenį, esparcetą, liucerną ar jų mišinius. Pū dymuose anksti pavasarį galima sėti facelija, garstyčią, vienmetį bar kūną, agurklę, pupas, vikius su pupomis ar garstyčiomis ir kitus vienmečius nektaringus augalus. Kai tokių augalų pagrindiniai žie dai peržydi, jie nupjaunami rauginimui, pašarui ar apariami žaliajai trąšai. Į anksčiau subręstančius augalus, (žieminiai rugiai, miežiai), gali ma sėti seradėlę, vienmetį barkūną. Lengvose dirvose facelija nau dinga sėti ir su lubinais . Facelija, grikius, seradėl ę tikslinga sėti ir jau no sodo tarpueiliuose, o masę sušerti ar aparti. BITĖS
-
AG RO TE CH NI KO S PRIEMONĖ
Bitės žemės ūkiui reikalingos taip, kaip žmogui kasdieninė duona. E.
Canderis
Kadangi laukinių (solitarinių) bičių žemės ūkio augalams apdul kinti nepakanka, naminėms bitėms tenka apie 90% šios veiklos. Ver tingiausia yra tai, kad bet kuriuo vasaros laiku ir bet kur galima su koncentruoti jų kiekį, reikalingą optimaliai apdulkinti žiedus. Be to, į nenoriai lankomus augalus bites galima nukreipti (vilioti, dresuoti).
88
Namines bites galima apsaugoti nuo kenksmingų pesticidų, ko be veik negalima padaryti su laukiniais apdulkintojais. Kalbant apie naminių bičių naudą, norisi paminėti gerai pažįsta mą tradicinį Lietuvos augalą liną. Iš jo gaunami spaliai, pluoštas, gal venos, aliejus, išspaudos. Bičių nauda dvigubai gausesnė: šeši išski riami ar pagaminami produktai (medus, vaškas, pikis, duonelė, pienelis, nuodai), bitės - visų profesijų žmonių mėgėjiškas užsiėmi mas, jos - aplinkos užterštumo indikatorės, kasmet Lietuvos gamtai pateikia apie 1,5 mln. t organikos (apie 333 afrikinių dramblių ma sės). Tačiau minėtą naudą reikia laikyti antraeiliu bitininkystės veiks niu. Dešimtoji nauda, kurią bitės duoda, apdulkindamos entomofilinių augalų žiedus, JAV mokslininkų apskaičiavimu, 143 kartus didesnė (J. Balžekas, 1987). Tikslinga, kad kiekvienas ūkininkas, turėdamas didesnį plotą že mės ūkio naudmenų, turėtų ir bitynėlį. Nereikėtų klausti, iš kur, ar tikras medus? Puikiai žinotų pats. Bičių pakaktų saviems apdulkina miems plotams ir jos pasitarnautų kaimynų sodeliuose ar mažes niuose ankštinių augalų laukeliuose. Augalų apdulkinimas priklauso nuo pasėlio (sodo) ploto ir rasi nių (veislinių) bičių savybių. Pavyzdžiui, Kaukazo kalnų pilkosios laikomos raudonųjų dobilų apdulkintojomis, dobilinio medaus ga mintojomis. 6 lentelėje pateiktas orientacinis bičių šeimų kiekis pa grindiniams žemės ūkio augalams. Jeigu augalai išsimėtę smulkiai s ploteliais, tai bičių reikia daugia u. Dėl menko nektaro kiekio žieduose ar jo cukringumo (linų, že muogių) arba dėl žiedų struktūros (raudonųjų dobilų, pupų) bites tenka vilioti papildomai. Dažniausiai viliojama cukraus sirupu. Jam paruošti iš vakaro iki ketvirčio stiklainio talpos priskinama dobilų galvučių. Žiedai užplikinami karštu cukraus sirupu, paruoštu santy kiu 1:1. Anksti rytą, prieš bitėms išskrendant, kiekvienai apdulkinti skirtai šeimai išdalijama po 100-150 g aromatingo sirupo. Bitės ska tinamos kas antrą dieną, aišku, jos turi būti netoli pasėlio. Skatinant bites šiltnamiuose, pavyzdžiui, agurkų žiedams sirupas ruošiamas iš vyriškų žiedų papildomai praturtinant kvapais (anyžių, mėtų ar kt.).
89
Vertas dėmesio metodas (M. Mize, 1988), kuomet panaudojamos žiedadulkių rinktuvės. Sumažinus baltyminio maisto kiekį perams, suaktyvėja žiedadulkių rinkėjos. Metodas tinka ten, kur stokojama reikiamo bičių šeimų kiekio. 6
LENTELĖ.
Orientacinis bičių šeimų kiekis kai kuriems augalams
Augalai
Bičių šeimų/ha
Visi sėjami dobilai, liucernos, barkūnai
2 -5
Esparoetai, rapsai, vikiai
2- 3
Agurkai, uogynai, vaismedžiai
1- 3
Daržovių sekiojai, pupos
1- 2
Sėmeniniai linai
0,5-1
Bičių priežiūra standartiniame avilyje Per daugelį metų Lietuvoje nusistovėjo pusšilčiuose šešiolikos rėmų (standartiniuo se) aviliuose savas bitininkavimo būdas. A.
KAIP
Jaruševičius
APŽ IŪR ĖTI
BITES
Kadangi bitės - naminiai gyvūnai, jų priežiūra neišvengiama. Per metus prie normalios bičių šeimos vidutiniškai tenka prieiti ir atida ryti avilį apie septynis kartus. Bičių šeimos apžiūrėjimas parūkant, išjudinant bei išimant rėmus bites sujaudina ir sutrikdo normalų šeimos darbą. Todėl kiekvienas ap žiūrėjimas turi turėti aiškų tikslą, t.y. bitininkas turi iš anksto žinoti, ko dėl jis apžiūrės šeimą, ką turi daryti, kad nepakenktų, o padėtų. Pavasarį ir vasarą lizdus reikia apžiūrėti ramiomis, šiltomis die nomis, kai oro temperatūra pavėsyje ne žemesnė kaip 14°C. Vasarą
90
negalima bičių apžiūrėti vidurdienį, kai temperatūra aukštesnė negu 30°C. Ramią, šiltą, saulėtą dieną, esant silpnam medunešiui, net pra dedantysis bitininkas gali ramiai, be tinklelio, saikingai rūkydamas atidaryti ir apžiūrėti lizdą bei atlikti jame reikalingus darbus, nerizi kuodamas būti įgeltas ir beveik nepadarydamas žalos apžiūrimai šeimai. Kai šalta, vėjuota, tik ką palijus, ne medunešio laiku bitės la bai neramios. Tuomet apžiūrėti geriau palankesniu oru. Palaikomuoju medunešiu galima apžiūrėti per visą dieną, kai daugelis lauko bičių lauke. Gero medunešio metu apžiūrėti lizdus ir magazinus galima tik dienos pabaigoje, kad nebūtų trukdomas bičių darbas. Ne medunešio metu apžiūrima anksti rytą arba vakare, po 18 vai., kad bitės nepradėtų vagiliauti. Geriau apsisaugoti, negu va giliavimą slopinti. Prieš apžiūrint reikia susitvarkyti, gerai nusiplauti rankas papras tu muilu, kad neliktų pašalinių kvapų (degalų, prakaito, svogūno, al koholi o ir kt.), erzinanč ių bites. Prof. J. Kriščiūnas (1933) yra nurodęs , kad bitės labai nemėgsta ievų, šunramunių, pelynų, krienų, kriaušių, arklių prakaito ir kitų kvapų. Stipresnis anyžių, melisų, šalavijų (bi čių mėgstamų) kvapas bites labai pykina. Praktiška apsirengti specialią darbo palaidinę, paraityti rankoves arba susegti rankogalius, kad dirbant bitės po jais nepalįstų. Prie pik tesnės šeimos retkarčiais naudinga rankas sušlapinti (paactuotu van deniu), nes šlapio paviršiaus bitės vengia. Paskui reikia užkurti dū minę ir užsidėti ant galvos tinklelį: uždengti ausis, plaukus ir pakaušį, kad, bitėms įpykus, jį būtų galima greitai užtraukti ant vei do. Prityręs bitininkas, kai oras šiltas ir yra silpnas medunešis, gali apsieiti ir be tinklelio. Pradedantysis, kad nereikėtų nuolat baimintis (o baimė lydi stichiškai) kiekvienos skraidančios ar į veidą atsimu šančios (gąsdinančios) bitės, turi užsidėti tinklelį, nors su juo sunkiau kvėpuoti, blogiau matyti, labiau prakaituojama. Tinklelis sukelia saugos jausmą, todėl dirbama ramiau ir sėkmingiau. Vėliau įpranta ma ir veidą galima atidengti. Einant prie avilio, į laką reikia įleisti 2-3 dūmų kamuolius, kad bi tės pajustų, neitų prie lakos. Tačiau negalima dūminti prikišus dūmi nės snapelį prie pat lakos: tai erzina bites, nes patenka karštesni ų dū-
91
mų. Truputį palaukus, kol dūmų paveiktos bitės pasiims medaus, at sargiai, nesukrečiant avilio, atidengiamas stogas, viršutinis ir šoni niai apšiltinimai (jeigu jie yra). Apžiūrint lizdą, stovima prie avilio šono, iš tos pusės, kurioje yra lizdo skiriamoji. Tokioje padėtyje patogiausia atidaryti lizdą ir apžiū rėti rėmus. Negalima stovėti priešais laką, nes tai trukdo atskristi ir išskristi dirbančioms bitėms ir jos susierzina. Nuėmus apšiltinimą, atsargiai pakeliamas lizdo apdangalas (daž niausiai drobės užtiesalas). Pastebėti vaško kandies vikšrai nuspau džiami bitininko kaltu. Po to, pratraukus arba iškėlus lizdo skiriamą ją, atidaromi vienas du tarpkoriai. Į susidariusį plyšį įleidžiami du dūmų gūseliai. Rėmai išjudinami kaltu. Išjudinti abiejų rankų pirštais imami už petukų ir atsargiai, lėtais judesiais ištraukiami viršun. Dar kartą pri menama - jokių staigių judesių rankomis ar galva. Išimami iš lizdo rė mai laikomi šiek tiek įstrižai: taip juos lengviau iškelti ir mažesnė ri zika prispausti bičių. Išimtas rėmas apžiūrimas stačias. Su koriais negalima laikyti gulsčio, nes iš jo gali išlašėti šviežiai supiltas nektaras, ypač mažes nės koncentracijos. Bičių aptūptus korius apžiūrint reikia laikyti vir šum avilio, kad bitės nuo korio kristų tik į avilį, o ne žemėn ties juo, nes gali nukristi jaunos bitės ir motinėlė, kurią galima sumindyti. Apžiūrint vieną korio pusę, rėmas laikomas vertikaliai. Norint pa matyti antrąją, rėmas atsargiai pasukamas 180°: apatinė rėmo sijelė turi atsidurti viršuje, viršutinė - apačioje. Apžiūrėtas rėmas įstato mas į avilį prie laisvos sienelės ir apdengiamas atsarginiu audeklu. Taip apsaugoma nuo vagilių. Taip pat apžiūrimi ir visi kiti koriai. Kai avilys pilnas rėmų, geriau išimti iš lizdo vieną du į dėžutęspietinę, kad atsirastų vietos dirbti. Atitraukti, sustumti, išimti rėmus iš avilio ir vėl sustatyti į avilį reikia labai atsargiai, kad neiškristų nė vienas šviežio medaus lašas, nesusimaigytų koriai ir neprisispaustų nė viena bitė. Jeigu apžiūrint ant korio pastebima motinėlė, ją su ke letu bičių tikslinga pridengti didžiuoju gaubtuvėliu. Taip, jeigu bus žiūrimas visas lizdas, bitininkas apsisaugos nuo pavojaus netekti motinėlės arba ją sužeisti. Tvarkant lizdą, gaubtuvėlį reikia nuimti ir
92
motinėlę paleisti. Apžiūrėjus visiškai sutvarkomas lizdas - įstatoma į vietą (jeigu dar telpa) skiriamoji, apšiltinimai, uždengiamas stogas. Visus darbus tikslinga atlikti iš karto, kad tą pačią dieną avilio nerei kėtų ardyti iš naujo. RUDEN INIS
RŪPESTIS
Rugiapjūtį reik keliauti, Dar nesibaigė darbai: Žiemai bičių priauginti Tu viržynuos privalai. J.
Straigis
Profesorius J. Kriščiūnas (1933) rašė: „Bitininko pasiruošimas ki tiems, naujiems, metams prasideda medunešiui baigiantis. Šitą laiką laikysime bitininko naujų metų pradžia." Vadinasi, ateinančio sezo no rūpesčiai prasideda rugpjūčio mėnesį. Bitės žiemos gerai, jei: bus stiprios šeimos, jaunos motinėlės, pa kankamas kokybiško maisto kiekis, sveikos bitės, erkėtumas iki 5%, vėdinami lizdai, lakos apsaugotos nuo tiesioginių vėjų, ramu. Bičių šeimos stiprumas ateinantį sezoną labai priklauso nuo maisto paruošimo rudenį. Patyrę bitininkai žiemai k iekvieną šeimą palieka su 5-8 kg natūralaus medaus ir po 8-12 kg cukrinio maisto atsarga. Lizduose paliekama tiek korių, kiek jų bitės tirštai aptupia (7-8 standartiniai lizdo rėmai). Kiekviename palikt ame koryje turi būti ne mažiau kaip 2,0-2,5 kg dengto maisto. Būtina kiekvienos šeimos lizde ne mažesnė kaip pilnas korys duonelės atsarga. Balty minis maistas svarbus varoatozinėmis sąlygomis. Duonelė daž niausiai paliekama kraštiniuose koriuose, nors gali ma nedidelį kie kį (pavienėmis grupelėmis) ir per visus korius. Iš viso maisto avilyje paliekama 14-16 kg, o vienas tinkamo maisto ir su duonele korys gali būti laikomas vėsiame sausame kambaryje atiduoti pava sariui. Ši atsarga labai reikalinga, kai bites numatoma naudoti šilt namyje. Aviliuose lizdai žiemai sukomplektuotini pagal 48 ir 63 paveiks lų schemas.
93
sėjo 15 d., kai baigiami dengti perai. Jiems pasibaigus, bites reikia ap doroti nuo erkių. Prieš apdorojimą lizdai pakartotinai peržiūrimi, nu statomas erkėtumo laipsnis (žr. „Bičių ligų" skyrių). Nustačius mais to trūkumą, reikia papildomai maitinti cukraus sirupu. Dabar duodamas minimalus cukraus kiekis - iki 2 kg. Kaip teisingai nustatyti paliekamo maisto kiekį? Pradedančiajam patartina naudoti spyruoklines svarstykles, kuriomis pasveriamas pakabintas korys. Pats lizdo rėmas su šviesiu koriu sveria apie 400 g, o su tamsiu ir turintis truputį duonelės - apie 800 g. Pilnas ir uždeng tas abiejose pusėse korys turi 3,8 kg maisto (medaus). 1 dm m e d a u s abiejose korio pusėse sveria apie 330 g. Geriau visada vertinti trupu tį mažiau negu daugiau, kad neapsiriktume, nes paliktas didesnis kiekis nepakenks. 2
Pavyzdžiui, dvi įsigytos šeimos rugpjūčio sulaukė turėdamos 6-8 korius. Avilio lizdo apžiūra (63 pav. a) parodė, kad aštuoniuose ko riuose maistas paskirstytas taip: dengiamuosiuose (D) koriuose po 3 kg (iš viso 6 kg); 1 = 3 kg; 2 = 2 kg; 3 = 1,5 kg; 4 = 2 kg; 5 = 2,2 kg ir 6 = 2,5 kg. Iš viso 19,2 kg maisto. Bitės tirštai aptupia 6 tarpkorius, to dėl pakanka palikti 7 korius. Ką daryti, palikti ar ką nors galima išimti? Pirmiausia reikia at kreipti dėmesį į dengiamuosius korius. Tikslinga išimti tą dengiamą jį korį, kuris neturi duonelės. Lizde liks 16,2 kg maisto. 2-4 koriai su dengtais perais lizde paliktini. Galima 5 ir 6 korių medų (4,7 kg) keis ti cukraus sirupu (jeigu turima cukraus). Iš šių korių medus išsuka mas ir jie grąžinami į avilį (atsarginių pasiūtų ir tinkamų korių stoko jama). Jeigu turima gerų atsarginių, dedami jie. Virš 5-6 korių dedama maitintuvė ir per vieną du kartus sumaitintinas cukraus siru pas. Jį bitės supils į tuščius korius, ir vaizdas bus kaip 63 b paveiksle. Cukraus sirupą rudeniniam maitinimui geriausia ruošti iš 3 dalių cukraus, ištirpinto dviejose dalyse minkšto vandens (60% koncentra cijos). Dažniausiai vartojamų sirupų ruošimas pateiktas 7 lentelėje. Jis sumaitinamas didesniais kiekiais (po 3-6 1) nakčiai. Rudenį pavo jingas bičių vagiliavimas. Dėl to susiaurinamos lakos. Taigi vien išėmus 2-3 rėmus ir pakeitus cukraus sirupu paliekant optimalią maisto normą lizde, viena šeima gali duoti 7-8 kg medaus. Toks kiekis pakankamas metams trijų keturių žmonių šeimai. Tinkamiausias lizdų tvarkymo ir bičių maitinimo kalendorinis laikas yra rugpjūčio antroji pusė. Pageidautina darbus baigti iki rug-
94
7
LENTELĖ.
Cukraus sirupų koncentracija Maisto, I, kai santykis:
Iš 1 kg cukraus
3:2
1:1 vandens
sirupo
vandens
sirupo
=0,66
0, 5
+0,5
=0,82
+0,33
1
+1
=1,65
+0,67
=1,32
2
+2
=3,30
+1,33
=2,64
3
+3
=4,95
+2,00
=3,96
4
+4
=6,60
+2,67
=5,28
5
+5
=8,25
+3,34
=6,60
Sirupo litrui
vandens
cukraus
vandens
cukraus
+0,38
0, 5
=0,30
+0,30
=0,26
1
=0,61
+0,61
=0,51
+0,76
2
=1,21
+1,21
=1,01
+1,51
3
=1,82
+1,82
=1,52
+2,27
4
=2,42
+2,42
=2,02
+3,03
5
=3,03
+3,03
=2,53
+3,79
Pastabos: 1. Iš 8 k g 2.
3,201 s i r u p o (8,25 + 4 ,9 ,95). 5). c u k r a u s r u o š i a n t s a n t y k i u 1:1, g a u n a m a 113,201
N o r i n t p a g a m i n t i 6 1 s i r u p o r u o š i a n t s a n t y k i u 3:2, reikės 4 ,55 k g c u k r a u s (3,79 + 0,76).
95
64 PAV. Bičių šeima, paruošta
Kai pradeda pastoviai šalti, nuimamos maitintuvės ir lizdai papildomai apšiltinami (64 pav.). Vasarą daugelis lizdus užtiesia plėvele su plonu apšiltinimu ar ba be jo. Žiemai vietoj plėvelės užtiesiamas popierius. Kai tarp rėmų lentelių būna tuštumos, reikalingas sluoksnelis drobės ir ant viršaus popierius. Per daug anksti apšiltinti neverta, nes jau-
ziemojimui
čiančios šilumą bitės judresnės, greičiau išsenka. Lietuvoje ge riausia laikas - gruodžio pradžia. Lizdo viršui tinkamiausi avižinių pelų maišai. Šonams apšiltinti siūloma pasigaminti ilgaamžes šiaudi nes pynes. Joms tinka ruginiai, kvietiniai ar avižiniai šiaudai. Pynės lengvos ir pakankamai šiltos. Joms gaminti reikalingas paprasta stovelis-laikiklis. Jį sudaro pagrindas, 5 poros apie 40 cm aukščio rams telių ir spaudžiamosios sijelės. Kiekvienoje ramstelių poroje 35 cm aukštyje išgręžiamos skylutės pynės viršui fiksuoti. Darant pynes, į ramstelių tarpus patiesiami keturi storesnio špaga to galai (apie 1 m ilgio), kurie taps vertikaliais šiaudų laikikliais. Šiau dų saujelės į ramstelių tarpus dedamos taip, kad vieną kartą drūtgaliai būtų dešinėje, kitą - kairėje. Pridėjus šiaudų iki ramsčių viršaus, deda ma spaudžiamoji sijelė, ant kurios užverčiami špagatai ir jie veržiami. Jeigu pynė susispaudžia iki 30 cm aukščio, o šiaudų mažai, prideda ma. Po to per ramstelių viršutines skylutes (sijelės apačioje) sukišami vielos fiksatoriai, sijelė nuimama, keturi vertikalių špagatų galai viršu je sumezgami. Du viduriniai tarpusavyje sujungiami kilpa, reikalinga pynėms iškelti. Apjuosta pynė ties vertikaliais špagatais papildomai susiuvama, kad išlaikytų plokštumą. Pagaliau pro galinius ramstelius dalgiu (išgaląstu) šiaudų galai lygiai nupjaunami, ir pynė išimama. Galima apšiltinti ir kitaip. Svarbu, kad apšiltinamoji medžiaga būtų švari, tvarkingai pasiūta. Netinka žiemai į avilius dėti įvairiau sių skudurų. Tinka ir avižiniai šiaudai.
96
KĄ
VEI KTI
ŽI EM Ą
Nepalankų metų laiką Bitės leidžia kamuoly. Gerą maistą, ramų miegą Žiemai sudaryt turi. J.
Straigis
Žiema - bičių ramaus žiemojimo laikotarpis. Tuo metu jų nereikia trikdyti, tačiau jokiu būdu negalima palikti bityną ilgam laikui visiš kai be priežiūros: reikia stebėti, kad pašaliniai žmonės ar gyvūnai joms netrukdytų. Ramiu oru pakanka kas viena dvi savaitės apeiti avilius, prava lyti lakas. Pirmojoje žiemos pusėje lakų priežiūra ne tokia svarbi, o antrojoje iš rudens daugiau dirbusios arba varoatozės pažeistos bi tės, nesulaukusios pavasario, pradeda žūti. Prie lakų atsiranda lavo nėlių, trukdančių orui patekti į lizdą. Jeigu lakoje yra negyvų bičių, lenkta viela jos atsargiai ištraukiamos. Žiemą negyvas bites paukš teliai greitai surenka. Kai bitės laikomos aviliuose vertikaliais rė mais, paprastai žiemai paliekamos viršutinės lakos, tuomet užsikim šimas nepavojingas, tik patikrinama, ar tvarkingi u žuovėjiniai įrengimai. Vaikštant bityne, reikia atkreipti dėmesį į pašalines pėdas prie avilių, patikrinti, ar po aviliais neapsigyveno koks nors graužikas. Žiemą po aviliais kurmiai mėgsta išrausti žemes, pelės įrengti landy nes ir kt. Po pūgų reikia tuojau pat patikrinti avilių stogus, jų sanda rumą (ar nėra pastogėje prinešto sniego), nuvalyti nuo prielakių su sikaupusį sniegą (65 pav. c). Tiesa, bitės gali žiemoti ir po sniegu, tuomet tenka paruošti avi lius. Paprasčiausiai ant prielakio uždedama eglišakių (jų nemėgsta pelės) ir avilys apkasamas puriu sniegu. Sniegas - blogas laidininkas, patikimai saugo avilį nuo šalčio. Pavasarį atšilus, sniegas nukasamas nuo avilių ir priešais juos. Gaila, kad Lietuvoje sausų ir snieguotų žiemų retai kada būna, aviliai sniegu (šlapiu) neapkasami. Jei ant prielakio ar lizdo viduje pastebima negyvų bičių nugrauž tais pilveliais, reiškia, avilyje lankosi pelė. Įsitikinus, kad ji gyvena
97
(S. Kučinskas ir kt.) turi net apšiltintas bitides. Kol kas tokių bitinin kų maža. Pradedantysis žiemą turi skirti tam tikrą laiką ir mokymuisi: lan kytis LBS organizuojamuose kursuose, susirinkimuose, parodose bi tininkystės klausimais, pavartyti specialią literatūrą. Reikia apsilan kyti ir bitininkystės reikmenų parduotuvėse, gal ką nors bus galima įsigyti, jose taip pat galima daug ko pasimokyti. 65 PAV. Snieguotą žiemą užpustytos (a, b) ir pra valytos (c) avilių lakos
avilyje, ant apšiltinimo viršaus paspendžiami spąsteliai. Naujo jauko kvapas pelę greitai privilioja. Iš paukščių aktyviausiai žiemą avilius lanko zylės. Jos dažnai ir ra mybę drumsčia. Snapeliais beldžiasi ties laka, laukia, kada pasirodys bitė. Jei lankosi daug zylių, visus prielakius tenka papildomai apsaugo ti: įstrižai uždėti lentutes, daugiau eglišakių ar šiaudų pynutes. Tikslin ga arti avilių įrengti lesyklėlę, kuri bent iš dalies atitraukia paukštelius nuo avilių. Pamiškėse avilius gali lankyti geniai ir kiti paukščiai. Antroje žiemos pusėje retkarčiais tikslinga gumine žarnele pro la ką paklausyti, kaip žiemoja bitės. Silpnas šlamesys, o stuktelėjus avilin - energingas trumpas suūžimas rodo normalų žiemojimą. Jeigu garsai įtartini arba visiška tyla, reikia atidengti avilį ir, nuėmus apšil tinimą, pro tarprėmelinį lentelės plyšelį patikrinti bites. Vasario mėnesį orai permainingiausi: dienomis palyja, o naktimis pašąla. Ant prielakių, ties lankomis gali susidaryti ledukas. Svarbu neleisti lakoms užšalti, nuolat šalinti ledus. Kuo ramiau ir neerkėtos bitės žiemoja, tuo vėliau motinėlė pradeda dėti kiaušinėlius, tuo stip resnė šeima būna pavasarį. Lietuvoje bitės žiemoja lauke. Kodėl nelaikomos specialiose žie mojimo patalpose? Pirma, nėra pastovių žiemų: dažni atodrėkiai ir teigiama temperatūra. Norint išlaikyti bites per žiemą specialiose pa talpose, jose reikia palaikyti 0-4° C temperatūrą. Antra, mūsų šalčiai neilgi. Kai kas bites laiko neapšiltintose bitidėse. O patyrę bitininkai
98
KAIP
GA MI NA MA S
VAŠKA S
Kam jūs, bitelės pilkosios, Kam sunešėt jūs vašką... B.
Brazdžionis
Pagrindinė vaško žaliava - seni išbrokuoti koriai. Nemažą vaško žaliavos kiekį papildo kiti vaškynai. Vasarą apžiūrint lizdus, vaško gabaliukai nuo rėmų viršutinių sijelių ar šonų nuvalomi bitininko kaltu. Išardomos tarpkorinės vaško pertvarėlės. Atsiranda koriukų ant lizdo skiriamųjų, avilio sienų, net ir po rėmais (tranų korių). Visi ne vietoje pasiūti koreliai nupjaustomi. Vaškas renkamas išsukant medų: tai medaus dangteliai. Pavasarį, išėmus polizdinį patiesalą, rand ama vaško trupinėlių, trupinėlių, kurių prisirenka per žiemą bitėms atidengiant medaus dangtelius. Todėl vaško žaliava renkama bityne per visą sezoną, kuri dažniausiai perdirbama trim bū dais: išlydant saulėje ar garais ir slėgtuvu, kuomet koriai virinami. Smulkiems ir šviesiems vaško gabalėliams tinkamiausia saulinė vaško lydytuvė (66 pav.). Joje per vasarą paruošiama dalis geriausios kokybės lydyto vaško. Didesnį vaško žaliavos kiekį pradedantysis sėkmingai gali perlydyti gariniame virdulyje. Garinį sulčių virdulį sudaro keturi aliumininiai indai (67 pav.). Į indą (A) pilamas vanduo, o į (C) dedama vaško žaliava. Virdulį užkaitus (patogu ant dujinės viryklės), verdančio vandens garai pro indo vidinį skylėtą vamzdelį (F) įkaitina vaškynus ir juos ištirpina. Skystas vaškas pro apatines skylutes suteka į indą (B), kurio apačioje yra nutekamasis vamzdelis (E). Lydant vaškynus, vamzdelis turi būti atviras. Po vamzdeliu pa statomas indas su minkštu vandeniu lydytam vaškui surinkti.
99
Šviesūs vaškynai išlydomi per 15 min. (nuo vandens užviri mo), o tamsiems reikia bent 45 min. Iš indo A vanduo išgaruoja maždaug per 1 vai., todėl jį reikia nuolat papildyti. Į virdulį vienu metu telpa 4 standartinių rėmų vaško žaliava. Iš tamsesnių korių vaškas gaunamas, kai įkaitinta žaliava spaudžiama specialiomis slėgtuvėmis. Mažam kiekiui pakanka primityvesnių buitinių slėgtuvių (68 pav). Emaliuot ame inde minkštame vandenyje užvirinami vaškynai. Jie supila mi į karšta me vandenyje suvilgytą maiše lį (V). Slėgtuve prieš darbą taip pat perpilama karštu vandeniu. Laikiklį (A) spaudžiant, lydytas # vašk as iš maiš elio teka į indą (B). y Sustingusį vašką gali tekti perlyf t J |L b .L -į dyti, jeigu į jį patenka kokių nors I f J nešvarumų. Dirbant slėgtuve tikslinga pri dengti plėvele, nes spaudžiamas vaškas pranyksta į šalis, gali patek6 7 PAV. Garinis sulčių-vaško virdulys ti ant dirbančiųjų. M M M
100
Apdorojant šviesius vaškynus, išlydų ar išspaudų beveik nelieka, o iš tamsių jų būna gana daug. Čia gali likti iki 40% vaško. Todėl dar karštos išspaudos tuojau susmulkinamos ir paskleidžiamos ne sto resniu kaip 1 cm sluoksneliu gerai vėdinamoje vietoje, tik turinčios apie 10% vandens išspaudos negenda. Praktiškai, jei suspaudus del ne ir atleidus subyra, drėgnumas normalus, jei sukimba - per drėg nas. Džiovintos ir nesupelijusios išspaudos superkamos, nes iš jų gaunamas vaško likutis. Sirgusių užkrečiamomis ligomis bičių iš spaudos užkasamos arba sudeginamos. Lydytas bičių vaškas - sudėtinga medžiaga. Pagrindiniai ele mentai: sudėtingi eteriai - 70-75%, angliavandeniai - 12-16%, lais vos riebalinės rūgštys -12-15% ir 0,2-1,0% vandens bei kitokių prie maišų. Riebalinės rūgštys - aktyviausia vaško dalis. Lydant vašką, jos lengvai jungiasi su spalvotaisiais metalais bei vandens druskomis. Pavyzdžiui, variniame inde vaškas pažaliuoja, o perlydant kietame vandenyje - emulguojasi: vaškas pakeičia spalvą ir kokybę, jis sugen da. Geltonai jį nudažo bičių pikio medžiagos. Perdirbant senus ko rius ir su trupučiu duonelės, gaunamas tamsaus atspalvio lydytas vaškas. Vaškas 20°C (ir žemesnėje) temperatūroje būna kietas, perlaužus smulkios kristalinės struktūros, malonaus kvapo. Masė - 0,95-0,97. Lydosi 62-68°C.
101
PAV AS AR IS
PRIE
AVIL IŲ
Bet ir bitins jau šeimyną savo pabudint Ir prie darbo siųsti bei ką pelnyt neužmiršo. Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo Ir lakstydami su birbynėmis žaisti pradėjo... K.
Donelaitis
Bitės ramiai laukia pavasario, o bitininkas - jų apsiskraidymo, nuo kurio priklauso kiti sezono darbai. Pavasarinio apsiskraidymo metu bitės pašalina ekskrementus, dalį negyvų ir silpnų bičių. Apsi skraidymo datą galima nuspėti klausantis orų prognozių. Pirmą kar tą bitės apsiskraido kovo pradžioje arba apie vidurį, kai atviroje vie toje oras sušyla iki 9-10°C šilumos. Vėlyvais pavasariais apsiskraidymas nusitęsia į balandžio mėn. Kaukazietės ilgų žiemų nepakenčia ir bando apsiskraidyti anksčiau esant žemesnei tempera tūrai. Prieš apsiskraidymą nuo avilių pašalinamas sniegas (jeigu jo yra). Jis nukasamas arba ištirpinamas pabarstytomis durpėmis, patiesiami seni maišai, šiaudų kapojai. Nuleidžiamo s vandens ba lutės. Išvalomos avilių lakos, į degtukų dėžutes paimama negyvų bičių. Jų lavonėliuose veterinarijos laboratorijose ieškoma nozematozės sporų. Esant palankiems pavasario orams, kai šeima per dieną gali par nešti 0,3-0,5 kg maisto, bitėms vandens pakanka iš skysto nektaro. Nepalankiomis dienomis jo trūksta. Bitės intensyviai jo ieško. Pe rams reikalingos ir druskos. Todėl girdyklos lentutės apačioje tikslin ga į duobutę (69 pav. G) įdėti drobėje surištos valgomosios druskos: viršuje bitės ras gėlą, o apačioje - sūrų vandenį. Duodant sūdytą van denį atskirai, jo druskingumas neturi būti didesnis kaip 0,4-0,5% (4-5 g/l vandens). Apsiskraidymo dieną iš ryto girdyklos lentutę bū tina apdengti (plėvele), kad išsivalančios bitės jos neapterštų. Apsiskraidydamos bitės rodo savo žiemojimą. Jeigu skraido trumpai, gy vai, energingai, jos sveikos, gerai peržiemojo. Jeigu skraidė silpnai, dalis vaikščiojo avilio si enomis ir jas teršė, bitės silpnos ar net sergan čios. Jeigu jos apsiskraidymo dieną neišskrido, tikrinama pakišus
102
ranką po viršlizdine apšiltinamąja medžiaga. Šiluma jaučiama, kuo met yra perų. Jeigu perų nėra, po danga šalta. Ar bičių yra, įsitikina ma, pro lizdo tarprėmių sijeles, vieną kitą iškėlus arba praskleidus pačius rėmus. Bitėms apsiskraidžius, lakos susiaurinamos iki 4-5 cm. Sten giamasi išvalyti avilių dugnus, ištraukiamas popierius, jeigu iš rudens jis buvo patiestas. Drėgna ir supelijusi viršutinė apšiltina moji danga pakeičiama sausa. Jokiu būdu negalima išimti apšilti nimo, priešingai, jį reikia sustiprinti patiesiant papildomai laik raščių (2-3 sluoksnius), kurie sudaro gerą izoliaciją ir sugeria drėgmę. Apsiskraidymo dieną stengiamasi neardyti lizdų, nes bitėms iš skridus, lizduose temperatūra nukrenta, papildomai ją žeminti ne galima. Patalpoje žiemojusios bitės išnešamos apsiskraidyti tuomet, kai jos pradeda veržtis pro lakas. Prieš statant avilius į pastovią vietą, tikrinami stogai. Aviliai statomi lygiai, šiek tiek pasvirę į priekį. Kol bitės intensyviau neskraido, galima perdažyti avilius. Iš biti ninko patalpos išnešama saulinė vaško lydytuvė (69 pav.) arba pada roma pagal 66 paveiksle nurodytus matmenis. Į lydytuvę supilami nuo ištraukto popieriaus vaško trupinėliai.
103
bėjimosi motinėlę (jeigu ją augins), kur susiporavu si (anksti pava sarį tikimybė maža) pradės dėti kiaušinėlius ir ats iras jaunų bičių, praeis 6-7 savaitės. Žiemojusios senos bitės išmirs ir gelbstima šeima nuo vieno korio nesustiprės. Tokią šeimelę ti kslinga „sunai kinti", t.y. prijungti prie kitos turinčios motinėlę ir perų. Kaip tai padaryti? Jeigu įmanoma, prieš tai jungiamų šeimų aviliai palaipsniui suar tinami. Nepalankiu skraidymui laikotarpiu tai atliekama greičiau. Motinėlė ant korio pridengiama gaubtuvėliu. Lizdo skiriamoji pake liama, iš šeimos be motinėlės perkeliami koriai su bitėmis. Pajutusios motinėlę ir normalius perus per naktį bitės skiriamosios apačia susi jungia. Galima jas supurkšti skystu cukraus sirupu ar net jį prikvė pinti. Kitą rytą motinėlė atidengiama, lizdo skiriamoji perkeliama į šoną, neaptūpti koriai išimami. Traninės šeimos duodamas motinėles priima nenoriai. Reikalin gas sumanus atsargumas. Todėl praktikuojama keletas atidavimo būdų. KITI
LI ZD Ų
PL ĖT IM O
BŪ DA I
Sodams žydint, kaupias bitės. Jos nemoka tinginiaut. Korius siuva darbininkės, Ruošias derlių susikraut. J.
Straigis
Motinėlei, dedančiai apie 1000 kiaušinėlių per parą, įdėto vieno korio (aštuntojo) užteks savaitei, o jei antrajame koryje yra vietos 10 dienų. Todėl sužydus agrastams, lizdą reikia plėsti antrą kartą. Dabar šeimoje perų jau bus šešiuose koriuose. Reikalingi du koriai: vienas pasiūtas, kitas dirbtinis. Jie dedami tarp dengiamųjų ir perų (71 pav.). Šį kartą dengiamieji koriai atidengiami iš lauko pusės. Ne turint pasiūto, dedami abu dirbtiniai. Duodamus korius tikslinga su purkšti cukraus sirupu. Po agrastų sužysta kiti vaiskrūmiai ir kiaulpienės, laukuose perkai. Palankiu oru bitės įneša šviežio nektaro ir žiedadulkių, mo-
104
105
106
107
108
109
mis į priešingas puses. Tokiame avilyje lizdas patraukiamas į galą ir, įstačius aklinai lizdo skiriamąją, atskiriama dalis ties užpakaline la ka. Jei jos nėra, galima padaryti avilio gale. Į naują skyrių iš lizdo perkeliami 2-3 rėmai su perais ir ant jų esamomis bitėmis. Viename koryje paliekamas brandžiausias motinėlės narvelis (kiti pašalina mi). Prie perkeltų perų iš abiejų šonų dar įstatomi rėmai su dirbti niais ir pasiūtais koriais. Avilys apsukamas 180° arba galu, jeigu la ka gale. Paliktoje šeimoje su motinėle liks jaunos bitės, nes lauko bitės su sirinks pro senos lakos buvimo vietą į naują skyrelį. Jaunoms bitėms reikia duoti vandens. Kai antskrydinėje šeimoje motinėlė susiporuo ja ir pradeda dėti kiaušinėlius, lizdo skiriamoji išimama, senoji moti nėlė pašalinama, abi šeimos sujungiamos. Antskrydis ne tik panaikina spietiminę nuotaiką, bet tokia šeima, sudaryta iš lauko bičių, geriau panaudoja pavasarinį medunešį, o vė liau jungtinė šeima - pagrindinį medunešį. KĄ
DARY TI
UŽDĖJ US
MA GA ZI NUS
Bitininkai laukia pagrindinio, arba anksčiau vadinto „didžiojo" medunešio. Pagrindinio medunešio laikotarpiu atneštam nektarui sutalpinti reikia laisvų korių. Žinoma, tokiam pačiam subrendusio medaus tūriui sutalpinti jų reikia turėti 3^4 kartus daugiau. Praktiš kai vietovėse, kuriose bičių šeima per dieną atneša 2 kg nektaro, jis sutelpa vieno magazino koriuose. Kai atnešama 6-8 kg, o tokių die nų būna tik kelios, reikia net trijų magazinų. Todėl turėti ir juos už dėti būtina norint gauti prekinio medaus. Ką daryti su šeima, neužėmusia iki pagrindinio medunešio viso avilio lizdo. Netikslinga ją išplėsti vienkartiniu būdu. Neturint at sarginių pasiūtų korių, dedamas iš dalies arba visiškai pripildytas korių magazinas (78 pav.). Jeigu apylinkėje pražysta vasariniai rap sai, po dviejų savaičių iš magazino išsukamas greitai besikristali zuojantis rapsinis medus. Bitininko rūpesčiai uždėjus magazinus nesibaigia. Reikia retkar čiais stebėti pačias bites, jų darbo pobūdį. Neturint kontrolinės šei-
110
mos ant svarstyklių, apie pagrin dinio medunešio pradžią galima spręsti iš didesnio ir aktyvaus bi čių skraidymo arba senų korių „baltinimo" lizduose. Lizdai pa grindinio medunešio metu ne žiūrimi, todėl tenka pasikliauti pačiomis bitėmis. Patikrinami gausiai į darbą skraidančių šeimų magazinai: nudengus lengvą apšiltinimą, krumpliais pabeldžiama į maga- 78 PAV. Magazinas ant ne visą lizdą zino rėmų viršų. Jeigu koriai su užėmusios bičių šeimos nektaru ar medumi, bildesys neskambus, „duslus". Jei praardžius korius, magazino kraštuose yra įnešto nektaro, tokiai šeimai reikia antro magazino. Išsuktas vadina masis skystas medus nėra medus, jis nesubrendęs ir tinka tik greitai naudoti, laikyti negalima, surūgsta. Antrasis magazinas dedamas po pirmuoju. Labai nepageidautina avilius perkaitinti atviroje saulėje. Jeigu ne galima pastatyti natūraliame pavėsyje, stogus patartina pridengti žo le (piktžolėmis) arba šakomis. Stebimas ir vėdinimas: išimti neišim tus lakų kamščius. Kai bitės telkiasi prie lakų, ventiliacinę angą galima padaryti virš magazino. Reikia pasirūpinti ir motinėlių keitimu. A. Musteikis (1943) rašė: „Netinkamas motinėles reikia pakeisti pavasarį, o pasenusias - me dunešio metu ar po medunešio, liepos pabaigoje." Tokiu laiku ati duotos vaisingos motinėlės jau nuo trečios rugpjūčio dekados pradės duoti jaunas, pasiruošusias žiemoti bites. »
BIČIŲ
VEŽI MAS
Pavasarį, prieš bičių apsiskraidymą arba joms apsiskraidžius, avi lius paruošti nesudėtinga. Pakanka tik užkišti lakas. Lizduose yra šo ninės kamšos, lizdo rėmai pripikiuoti, koriai lengvi (nėra skysto
111
79 PAV. Avilys, paruoš tas vežimui: 1 - lubelės; 2 - apšiltinimas; 3 - atidaryta vėdinamoji stogo anga; 4 - stogas; 5 - rėmų petukai, sutvir tinantys lizdą; 6 - rėmai; 7 - uždaryta laka
medaus), nedaug bičių ir perų. Vasarą vežti sudėtingiau, įtakos turi ir aukštesnė oro temperatūra. Prieš vežimą, jeigu tai neatlikta anksčiau, sutvark omi avilių kampai: apkalami skardos juostelėmis, nes gamyklini ai aviliai kilnojant dažnai išsinarina. Prieš gabenant atlieka mi kai kurie bū tini paruošiamieji ir kiti darbai: 1) iš korių be p erų išsukamas skystas medus; 2) lizduose sutvirtinami rėmai: jie prispaudžiami iš viršaus siaura lentute; 3) pašalinama viršutinė šiltinamoji me džiaga; 4) atidaromos vėdinimo angos; 5) aklinai už kemšamos la kos (79 pav.). Geru keliu su bitėmis galima važiuoti 60-70 km/h, o blogesniu tenka rinktis saugų greitį (10-15 km/h). Nuvežti aviliai naujoje vietoje statomi ant paruoštų stovų. Bitėms nusiraminus, atidaromos lakos. Uždedama šiltinamoji medžiaga. Naudinga prie lakų įsmeigti po šaką, kad bitės iš karto atkreiptų dė mesį į naują vietą, geriau susiorientuotų. BIČIŲ PER KĖL IMA S IR SUJ UNG IMA S Perkėlimas iš rėminio į rėminį avilį. Perkelti bites į tos pačios konstrukcijos avilius labai paprasta. Vidudienį nukeliamas apie 1 m į šalį, o vietoj jo pastatomas išvalytas (išdezinfekuotas) arba naujas avilys. Padėtojo laka turi būti toje pačioje vietoje kaip ir senojo. Iš jo
112
imami koriai su bitėmis ir stato mi į naująjį. Stengiamasi apsieiti be dūmų, nes motinėlė gali pa sišalinti kur nors į laką. Koriai statomi tokia pačia tvarka kaip ir senajame avilyje. Pastebėjus ant perkeliamo korio motinėlę, saugumo sumetimais ji priden giama izoliaciniu gaubtuvėliu (80 pav.). Bites perkėlus, moti 80 PAV. Izoliacinis gaubtuvėlis nėlė paleidžiama. Atidengiamas tik tas korys, motinėlei pridengti kuris bus keliamas. Kiekvieną perkeltą ir prie kitų priglaustą rėmą taip pat reikia pridengti, kad mažiau atvėstų ir neviliotų vagilių. Perkėlus rėmus, perkeliamos ir ant sienų šonų likusios bitės. Jeigu motinėlė buvo pridengta, senasis avilys pakeliamas ir bitės iš jo tiesiog nušluojamos į naująjį. Jei moti nėlės nepastebima, atkreipiamas dėmesys į kiekvieną didesnį bičių susitelkimą, nes motinėlė nuo korio gali būti pasitraukusi. Tuomet bitės imamos semtuvėliu ir nešamos atsargiau. Naujo avilio laką ten ka susiaurinti, kad neužpultų plėšikės, nes perkeltos bitės, užimtos lizdo tvarkymu, praranda savisaugą. P e r k ė l i m a s n e i š p j a u n a n t k o r i ų . Jeigu tenka iš daugiaaukščio avilio perkelti į standartinį, pernešami tik koriai su perais. Toliau lizdas plečiamas standartiniais rėmais. Perkeliant iš standartinio ar kitokios konstrukcijos (pavyzdžiui, varšavinio), rėmus tenka perdirbti - šiltame kambaryje apatinės jų dalys (bi tės nušluoja mos) nupjaunamos. Siaurus rėmus galima guldyti, tuomet petu kai padaromi, įkalus papildomas vinutes. Perdirbami tik koriai su perais ir sustatomi į naujojo avilio vidurį. Iš abi ejų šonų statomi tušti koriai ir lizdo skiriamosios. Koriai su medum i atidengiami ir (vakare) statomi už dengiamųjų. Bitės medų susineša į lizdą. Jei trūksta pasiūtų korių, į lizdo vidurį dedami pertai syti koriai su perais. Iš šonų statoma po dirbtinį korį ir perdirbti koriai su me dumi.
113
Plečiant lizdus, dirbtiniai koriai statomi iš šonų, prie perų. Kai vieną korį bitės pasiuva, jis perkeliamas į lizdo vidurį, o vietoj jo de damas naujas dirbtinis. Taip perdirbti senojo avilio koriai palaipsniui iškeliami į lizdo pakraščius ir rudenį visai išimami. Perkėlimas išpjaunant korius. Iš seno avilio (ar drevės) keliami tik koriai su perais, o visi kiti pašalinami. Jie pritaikomi standartinio rėmo viduje pritvirtinant siūlais, valu ar vielute. Čia pat avilyje tuš čias rėmas apverčiamas viršutine sijele žemyn, ant jo korys su perais statomas taip, kaip buvo senoje vietoje, ir pririšamas. Kad raištis ne įsipjautų į korį ir nesugadintų dalies perų, iš apačios priglaudžiama balanėlė. Taip pritvirtinti koriai su perais statomi iš eilės lizdo vidu ryje. Iš šonų statoma po du pasiūtus arba dirbtinius korius. Vakare perkeltai šeimai duodama cukraus sirupo. Perkeliant svarbu, kad jauni perai per daug neatvėstų. Dengti pe rai atvėsinimą iki 16°C pakenčia tiki vieną parą. Ilgesnis atšaldymas kenksmingas. Tai atliekama gražią, ramią saulėtą (tik ne saulėje) die ną, pačiame vidudienyje. Į seno avilio vietą statomas naujasis (prie drevės - spietinė). Dažniausiai jungiama norint turėti stiprias ar bent vidutinio stiprumo šeimas. Tai daroma anksti pavasarį arba rudenį. Šeimos be motinos jungiamos prie silpnesnių ar normalių ar ba smulkūs spiečiai po kelis į vieną šeimą. Bet koks šeimos sujungimas sėkmin gas, kai laikomasi paprasčiausių taisyklių: 1) kad mažiau bičių grįž tų į seną vietą ar klaidžiotų, jungiama vakare, prieš tai aviliai priar tinami vienas prie kito; 2) dieną prieš abi jungiam os šeimos pamaitinamos skystu cukraus sirupu su aromatiniu priedu (melisų, anyžių ir kt). Kelių šeimų sujungimas. Jungiama prie geriausios arba nuolati nėje vietoje stovinčios šeimos. Sugaunama motinėlė, uždaroma narvelin ir padedama virš lizdo. Koriai nustumiami į avilio galą. Silpno se šeimose motinėlės taip pat atimamos. Pavakarin bitės jungiamos. Pirmiausia perkeliami koriai su perais, po to su maistu. Nuo tuščių korių, supurkštų skystu cukraus ar medaus sirupu, bitės nušluoja mos. Geriausiai kiekvieną vakarą prijungti tik po vieną šeimą arba silpną spiečių.
114
VEIS LINI NKYS TĖS DARBAS BIT INI NKO MĖG ĖJO BITYNE Naminės bitės priskiriamos prie diploidinių vabzdžių. Jos išsivys tė iš Avis cerana bičių, kurių genomas yra 16 chromosomų. Naminės bitės (motinėlės) turi 32 chromosomas, o tranai - tik 16 chromosomų (haploidai). Gyvūnai dažniausiai dauginasi lytiniu būdu, kuris (iš dalies) bū dingas ir naminėms bitėms. Bičių motinėlė į kiaušinėlį perduoda tik 16 chromosomų, t.y. po pusę kiekvienos porinės chromatidės. Kiau šialąstė normaliai dauginasi, kai prisijungia antroji (analogiška) chromatidė, kurią užaugina tranai, augindami sėkleles lėliukės fazėje. Normalus tranas gali užauginti ir subrandinti iki 15 mln. sėklelių. Motinėlei poruojantis ore (ar sėklinant laboratorijoje), į spermoteką gali sutilpti apie 7-8 mln. sėklelių. Kai motinėlė deda kiaušinėlį į bi čių akelę, iš spermotekos ant jo mikropilės išskiriamos kelios sėkle lės, ir po 4 vai. vieno branduolio chromatidė susijungia su analogiš ka kiaušialąstės chromatidė. Kiaušinėlis apvaisinamas ir turi 32 chromosomas. Kai kiaušinėliai dedami į tranų akeles, sėklelės iš spermotekos neišskiriamos, padedamas vadinamasis neapvaisintas kiaušinėlis. Bet jis vystosi partenogenezės būdu ir užauga tranas (haploidas). Kodėl motinėlė išskiria keletą sėklelių? Vokiečių tyrinėtojų duo menimis, iš esamų tranų perų išsivysto tik penktadalis visaverčių, o jų sėklelių gyvybingumas yra apie 50%. Kai motinėlė susiporuoja su tos pačios rasės tranais (tranai prak tiškai yra grynarasiai), gimsta rasinės bitės ir tranai. Kai motinėlės poruojasi su skirtingų rasių tranais, palikuonys mišrūnai. Pavyz džiui, homogeninė vietinės rasės (A. m. mellifica) bičių motinėlė susi poravo su vienu vietiniu tranu. Galimi palikuonys: bitės, motinėlės ir grynarasiai tranai. Heterogeninė motinėlė (pusė vietinės rasės chromoso mų ir pu sė A. m. caucasica chromosomų) susiporavo su vienu vietiniu ir vie nu Kaukazo tranu. Palikuonys: pusė tranų grynarasių vietinių, pu sė - Kaukazo grynarasių. Pusė bičių grynarasių vietinių, pusė Kaukazo.
115
Heterogeninė motinėlė (pusė vietinių ir pusė - A. m. carnica rasės chromosomų) susiporavo su trimis tranais: vietiniu, Kaukazo ir karnikos. Palikuonių mišrūnių santykiai įvairūs: bičių (motinėlių) po 16,6% vietinių ir karnikos (grynarasių), 33,3% heterogeninių (su vie tinių ir Kaukazo chromosomomis), 16,6% su Kaukazo ir karnikos chromos omomis (taip pat heterogeninių). Kai į vieną bičių populiaciją patenka kitos rasės tranas, dalis bičių bus heterogeninės, o tranai (homogeniniai) kitarasiai. Ar galima išlaikyti pageidautiną bičių savybę? Galima, jei laiko masi elementariausių selekcijos reikalavimų. Stambiuose izoliuotuose bitynuose parinkti tėvines šeimas su pa geidautinomis savybėmis (požymiais) kur kas paprasčiau negu biti ninkui mėgėjui, turinčiam tik keletą šeimų. Todėl geriausia naudotis bitininkų profesionalų paslaugomis. Tačiau ir mėgėjui galima šį tą padaryti, o dar geriau - kooperuotis į bitininkų būrelį. Kaip galima išlaikyti norimas bičių savybes ir požymius? Geneti nė bičių prigimtis reikalauja, kad motinėlės su tranais poruotųsi ore. Po 7-8 parų subrendusi motinėlė skraido poruotis. Vieną du kartus išskridusi bityno apylinkėje (dažniausiai iki 2 km), tranų susitelkimo židiniuose, ji susitinka su keliais (7) tranais, iš kurių paima sėkleles ir spermotekoje išlaiko jas gyvybingas kelerius metus. Tranai nuo bityno nuskrenda kur kas toliau: 5-7 ir daugiau kilo metrų. Subrendę į bitynus atskrenda pirmoje birželio pusėje. Taip iš augintos motinėlės gali susitikti su nepageidaujamais tranais, todėl jaunas nevaisingas motinėles reikia atvežti į specialius izoliacinius punktus (bitynus), kur veisiami tik norimos rasės tranai. Arba moti nėles ir tranus reikia išauginti gerokai anksčiau, negu pačios bitės juos išaugina, arba išaugintus tranus ir motinėles paleisti poruotis tik po 18 vai., kai prisiskraidę tranai jau nebeskraido. Bičių izoliaciniai punktai patikimiausi. Juose veisiami tik veisli niai tranai. Bitininkai mėgėjai tokius punktus gali įsteigti tik draugi jos jėgomis. Priešlai kinis veis linių tranų auginimas. Bitininkas, laikantis laikantis apie dešimt bičių šeimų, vieną gali parinkti motininę (grynarasę, geriau sių ūkinių požymių) ir bent tris taip pat produktyvias tėvines (tra-
116
nams auginti) šeimas. Rudenį tėvinėms šeimoms įdedama korių su tranų narveliais tranams auginti kitų metų pavasarį. Tokie koriai pa ruošiami iš anksto, vasarą. Stiprioms šeimoms į lizdo vidurį įdedama po tuščią rėmą, ten bitės pasiuva traninį korį. Kai užauga pirmoji kar ta, maždaug po trijų savaičių, tranų lėliukės iškeliamos (atakiavimo šukomis), su jomis žūsta ir varoatozės erkės, o išvalyti koriai perke liami prie pat lizdo skiriamosios, kad korį bitės užpiltų medumi. Žie mai toks korys perkeliamas į lizdo vidurį. Pavasarį juose bus anks čiausiai išauginami tranai. Kitose šeimose natūraliai tranų dar nebus. O jeigu pirmieji ir pasirodys, subręs po dviejų savaičių. Išauginti motinėles nesunku. Motininė šeima pamaitinama cuk raus sirupu perpus su medumi ir papildoma bičių duonele. Gegužės pradžioje (ar net balandžio pabaigoje) iš ryto sugaunama motinėlė ir, laikinai įdėjus kelis korius, apgyvendinama kaip laikina šeimelė (ga lima už aklinos lizdo skiriamosios). Paruošiamas korys su motinų narveliais pagal vieną aprašytų būdų. Pačioms bitėms gelbėjimosi narvelių auginti neleidžiama, nes išauginamos netinkamos motinė lės. Devintą dieną dengtus motinėlių narvelius tenka izoliuoti. Išsiri tusias motinėles panaudoti keičiamoms šeimoms, kad susiporuotų. Laikinai izoliuota motinėlė grąžinama motininei šeimai. Laikinas motinėlių izoliavimas. Išaugintos motinėlė s apgyven dinamos nukleusuose. Ant jų lakelių uždedamos juostelės (bitinės tvorelės) arba trangaudės (81 pav.), kad motinėlės neišskristų neno rimu laiku. Ant tėvinių šeimų lakų taip pat uždedamos trangaudės. Tokia izoliacija laikoma dvi savaites kasdien iki 18 vai., po to pašali-
117
narna. Tranai ir motinėlės išskrenda poruotis vėliau, kai nenorimų šeimų tranai jau neskraido, be to, vėliau išleistos motinėlės poruojasi arčiau bityno. Jeigu motinėlės auginamos tik vieną kartą, toliau tranų auginti nebereikia. Koriai su jų perais atakiuojami, sunaikinamos varoatozės erkės ir vėl perkeliami prie lizdo skiriamųjų, kad bitės juos užpiltų medumi ir būtų galima naudoti kitais metais. Jei motinėlės neaugina mos kas metai, koriai sandėliuojami. Žinotina, kad motinėlės ne visada savo gerąsias savybes perduo da dukterims. Jei rekordininkė (motininė) šeima buvo grynesnė ir jos dukterys motinėlės susiporavo su tos pačios rasės tranais, palikuo nys turi paveldėti nepakitusias tėvų savybes. Jei motinėlė mišrūne, tuomet jos dukterys gali ir nepaveldėti reikalingų savybių. Kad taip neatsitiktų, motininių ir tėvinių šeimų bites reikia subonituoti, tai yra įvertinti jų grynarasiškumą. Veisliniams bitynams bonitavimas - pri valomas ir būtinas. BIČIŲ
MO TI NĖ LI Ų
KEI TIM O
BŪD AI
Vertingos bičių motinėlės šeimose dažniausiai išgyvena du sezo nus. Paskui jų produktyvumas mažėja. Menkavertes motinėles pa tartina keisti pirmai progai pasitaikius, o labai produktyvioms lei džiama gyventi ilgiau. Tyrimais nustatyta, kad žiemojant žūsta apie 10% trimečių, 3% - dvimečių ir tik 0,2% pirmamečių motinėlių. Normalioje šeimoje gyvena viena bičių motinėlė ir jai pakeisti taip pat reikia vienos naujos. Paprastai bitės augina kelias motinėles, kad galėtų atsirinkti pačią vertingiausią , o bitininkas ne visada tai gali pa daryti. Mat jo parinkta motinėlė kartais neatitinka įgimtų bičių porei kių, ir bitės jos nepriima. Bitininkystės praktikoje taikoma maždaug šimtas motinėlių keiti mo būdų. Jaunos bitės naujas motinėles priima geriau negu senos, o jau nos motinėlės taip pat noriau priimamos. Geriau priimamos stam bios, jau dedančios motinėlės. Jas patartina keisti pagrindinio medunešio metu. Patikimiau įleisti motinėlę vakare, po gero medu nešio arba naudojant kvapias medžiagas.
118
Sunkiau bitės priima nevaisingas, ypač ilgesnį laiką izoliuotas motinėles. Nepatartina duoti motinėles kartu su bitėmis palydovė mis. Nenoromis priimamos ir kitų rasių, labai judrios motinėlės. Jų keitimo sėkmė daug priklauso ir nuo bitininko patirties. Keit imas , kai paša lin ama
senoji motin ėlė
1. Pašalinus motinėlę vasarą, bitės pradeda auginti gelbėjimosi narvelius. Kai visi perai uždengti, gelbėjimosi narveliai išlaužomi, at nešama subrendusi motinėlė veislinės šeimos tulelėje ir prisegama tiesiog prie korio (82 pav.). Išsiritusi subręsta, susiporuoja ir pradeda dėti kiaušinėlius. 2. Vidudienį sugaunama sena motinėlė, su keliomis to paties avi lio bitėmis uždaroma į izoliacinį (geriausiai Titovo) narvelį ir palie kama kurį laiką lizde. Vėliau bitės išleidžiamos, motinėlė negyvai su spaudžiama, jos kūneliu patrinamos narvelio sienelės ir įleidžiama nauja motinėlė. Apatinė narvelio anga užlipinama meduota korio plokštele, bitės ją pragraužia ir išsiveda motinėlę. 3. Vidudienį sugaunama senoji motinėlė, uždaroma į narvelį ir iki vakaro laikoma virš lizdo rėmų. Vakare narvelis pakeičiamas su nau ja motinėle. Apatinė anga užlipinama dirbtinio korio plokštele. Tuo pačiu metu į laką įkišamas marlėje susuktas žirnio dydžio naftalino gabalėlis, kad panaikintų pašalinius kvapus. Bitės motinėlę išlaisvina. 4. Pašalinus senąją motinėlę, po 4-6 vai., vakare tiesiog ant prielakio paleidžiama nauja mo tinėlė, prieš tai panardinta (trum pam) į drungną vandenį. Laka truputį parūkoma. 5. Pašalinama senoji ir čia pat ant korio su besiritančiomis bitėmis ir medaus narveliais pa leidžiama naujoji motinėlė. Ji 82 PAV. Vietoj pašalinto spietiminio uždengiama didžiuoju izoliaci narvelio (a) prisegama veislinės šeimos niu gaubtuvėliu. Čia motinėlė motinos tulelė (b)
119
tuojau randa jaunų bičių palydą, gali pati pasimaitinti ir net pradė ti dėl kiaušinėlius. Rėmas su gaubtuvėliu dedamas į lizdo vidurį taip, kad tinklelis nesiektų šalia esančio korio (turi jausti avilio bi tės). Po dviejų trijų parų šone pragraužia korį ir išsiveda motinėlę. Ją gali paleisti ir bitininkas. Negalima ilgam palikti uždengtos mo tinėlės. 6. Vertingos (veislinės) motinėlės su jaunomis bitėmis iš pradžių paleidžiamos ant korio, kuris perkeliamas į izoliac inę kasetę (83 pav.). Tuo pačiu metu pašalinama senoji. Po trijų dienų šeima ap žiūrima. Atsiradę gelbėjimosi narveliai išlaužomi, o motinėlė su ko riu išimama iš kasetės ir perkeliama į lizdą. 7. Vidudienį suformuojamas dirbtinis spiečius ant 2-3 korių su jaunomis ir besiritančiomis bitėmis. Koriai pernešami už aklinos liz do skiriamosios arba į antrąjį aukštą. Po 2-3 vai. ant korio paleidžia ma motinėlė ir pridengiama didžiuoju gaubtuvėliu. Po paros iš pa grindinės šeimos pašalinama senoji, iškėlus lizdo skiriamąją, nukleusas prijungiamas prie pagrindinės šeimos. 8. Ilgesnį laiką kelionėje išbuvusi motinėlė apgyve ndinama ant dviejų korių už aklinos lizdo skiriamosios su besiritančiomis bitė mis po didžiuoju gaubtuvėliu. Iš pagrindinės šeimos pašalinama senoji motinėlė. Po 3-5 parų išlaužomi gelbėjimosi narveliai, ir naujoji motinėlė prijungiama prie pagrindinės šeimo s. Prijungti
120
galima ir vėliau, prieš tai kelis kartus išplėtus už lizdo skiriamo sios esančio dirbtinio spiečiaus lizdą. Tuomet belieka sujungti abi šeimas. 9. Gauta motinėlė apgyvendinama nukleuse su jaunomis bitėmis, paimtomis iš keičiamos šeimos. Sugaunama ir pašalinama senoji mo tinėlė. Nukleusas statomas virš lizdo taip, kad jo laka sutaptų su vie nu iš tarprėmių, pro kur galėtų patekti avilio bitės ir išsivesti motinė lę iš nukleuso. 10. Sugavus seną motinėlę, neiškeliant iš lizdo korių, bitės pulvelizatoriumi atsargiai supurškiamos vandeniu. Jos lyg ir sustingsta 15-20 min. Tuomet tiesiog ant korio paleidžiama nauja motinėlė, tru putį patepta to korio medumi. 11. Vidudienį sugaunama senoji motinėlė, o po 3 vai. iš nukleuso su koriu atnešama naujoji. Korys statomas lizdo krašte ir nuo perų at skiriamas dirbtiniu koriu. Įstatomasis ir dirbtiniai koriai prieš tai supurškiami aromatizuotu cukraus sirupu. 12. Pavakary sugaunama motinėlė ir pašalinama iš avilio. Taip pat sugaunama ir apie 50 jaunų bičių į popierinį skylėtą maišelį, į kurį įleidžiama ir naujoji motinėlė. Maišelis užlen kiamas ir prise gamas virš lakos, kad jo apačia siektų pro laką vaikščiojančias bi tes. Lakos sargės bei maišelyje esančios bitės pragraužia popierių ir motinėlę nusiveda į avilį. Po kurio laiko reikia patikrinti: jeigu prie maišelio daug bičių, čia yra motinėlė, jai reikia padėti patekti į avilį. 13. Vidudienį į avilio tarprėmį kabinamas izoliacinis narvelis su naująja motinėle. Kitą dieną patikrinama. Jeigu bitės ant narvelio lai kosi ramiai, atidaromas jo dangtelis ir motinėlė išleidžiama. Kai bitės neramios, reikia apžiūrėti lizdą, pašalinti gelbėjimosi narvelius, o narvelio angą užlipinti dirbtinio korio gabalėliu, padarius jame sky lutes. 14. Praėjus porai valandų nuo motinėlės pašalinimo (vakare), bi tės su rėmais iškeliamos iš lizdo ir nušluojamos ant avilio dangčio (ar platesnės lentos), pastatyto prie lakos. Koriai vėl sudedami į lizdą. Kai bitės pradeda judėti pro laką į avilį, į jų srautą paleidžiama ir naujoji motinėlė. Bitės ją nusiveda, kaip ir sueinant spiečiui.
121
15. Vakare, atėmus motinėlę, leidžiama šeimai nusiraminti. Po to į avilį įkišamas filtruojamasis popierius, sulietas etilo spiritu. Laka trumpam uždaroma. Po to be bičių palydos dedamas izoliacinis nar velis su nauja motinėle. Jo anga užlipinama kandi tešla. Bitės prasi graužia ir išsiveda motinėlę. 16. Vasaros pabaigoje dvirėmiuose nukleusuose, suformuotuose standartiniame avilyje, apgyvendinamos motinėlės. Šeimose, kurio se numatyta jas keisti, uždengiami visi perai ir iš vakaro pašalinamos motinėlės. Kitą dieną iš nukleusų perkeliamos tiesiai ant korių nau jos motinėlės. Visų nukleusų bitės sujungiamos su viename iš jų pa likta motinėle. Taip suformuojama dar ir papildoma šeima. 17. Kai turimos kelios atsarginės motinėlės, jas šeimon galima leis ti visas iš karto. Prieš 3 vai. pašalinama senoji, po to viena po kitos tie siai pro laką suleidžiamos naujosios. Bitės pasiliks tinkamiausią. 18. Laikant atsarginę motinėlę šiltoje patalpoje, nusilpsta nukleuso bitės, kurias vieną du kartus tenka pakeisti naujomis. Tam tikslui šaltoje patalpoje iš atsarginės šeimos paimama kiek reikia nukleusui bičių, kurios sustirusios palaikomos apie valandą. Po to įnešama mo tinėlė. Nukleusas vėl atnešamas į patalpą. Keit imas , kai nepa šal ina ma senoji moti nėlė 1. Avilio lizde ar į magaziną (antrą aukštą) tarp rėmų su medumi įkabinama tulelė su subrendusia motinėle (narvelyje arba be jo). Kitą dieną patikrinama. Jeigu pragraužtas narvelio galiukas - motinėlė iš ėjusi, o jei šonas - motinėlė sunaikinta, ją galima rasti negyvą. Tuo met tulelė duodama pakartotinai (Filatovo būdas). 2. Pagrindinio medunešio pradžioje į dezinfekuotą ar net panar dintą į ištirpusį vašką (kvapams likviduoti) izoliacinį narvelį įneša ma visiškai subrendusi motinėlės tulelė. Vidudienį narvelis kabina mas tarp rėmų, o kitą dieną tuo pačiu laiku išleidžiama išsiritusi motinėlė ir ant prielakio dedama trangaudė. Po paros dviejų trangaudėje randama negyva motinėlė. Jeigu išmesta senoji, prie jos bū na bičių (ženklinta atpažįstama iš ženklo spalvos), o prie jaunos jų nebūna (Skirkevičiaus (Skirkevičiaus būdas).
122
3. Gulstiniame avilyje, kuriame šeima užima 8-9 rėmus su perais, lizdas perskiriamas į dvi dalis, o į tarplizdį dedamos dirbtinių korių plokštelės ir pasiūti koriai (avilyje reikalinga antra laka). Vienoje iš perskirtų dalių bitės auginsis gelbėjimosi motinėlę. Kai ji susiporuo ja ir pradeda dėti kiaušinėlius, abiejų šeimų lizdai sujungiami. Kurį laiką gali gyventi dvi motinėlės, o rudeniop bitės pasiliks vieną. Motinėl ių davima s traninėms
šeimoms
1. Kai traninė šeima siuva gelbėjimosi narvelius, kuriuo se bando auginti motinėles iš neapvaisintų kiaušinėlių, iš jų lervutės pašalina mos, o vietoj jų pernešamos geros šeimos lervutės. Tuomet ir traninė šeima užaugina gerą motinėlę. 2. Virš traninės šeimos lizdo 2-3 vai. padedamas narvelis su mo tinėle. Paskui avilys nukeliamas į šoną, o jo vieton statomas naujas su keliais perų koriais, paimtais iš normalios šeimos. Traninės šeimos bitės nušluojamos ties prielakiu. Į einančių avilin bičių srautą palei džiama ir motinėlė. Dažniausiai ji priimama. 3. Traninės šeimos avilyje už aklinos lizdo skiriamosios iš 3-4 ko rių suformuojamas dirbtinis jaunų bičių spiečius, į kurį vakare su narveliu įkeliama vaisinga motinėlė. Rytojaus dieną ji išleidžiama. Po 3^1 dienų motinėlė ant korio pridengiama didžiuoju gaubtuvėliu ir su koriais perkeliama į pagrindinę šeimą vietoj atimtų korių su kup rotais perais. Motinėlę bitės pačios išsiveda arba ji išleidžiama. 4. Vidudienį vidutinio stiprumo normalioje šeimoje sugaunama motinėlė ir su izoliaciniu narveliu pernešama į traninę šeimą. Aviliai sukeičiami vietomis. Grįžusios normalios šeimos bitės randa savo motinėlę su svetimomis bitėmis. Iš jų traninės paprastai sunaikina. Į normalią šeimą grįžusios traninės šeimos bitės pradeda auginti gel bėjimosi motinėlę. Rytojaus dieną traninėje šeimoje motinėlė išlei džiama. Kad motinėlė greičiau išaugtų, gelbėjimosi narvelis pakei čiamas spietiminiu narveliu. 5. Traninės šeimos avilys vakare nukeliamas į šoną. Jo vietoje įsmeigiama palinkusi šaka, ant kurios pakabinamas narvelis su mo tinėle. Avilys nunešamas dar toliau, iš jo visos bitės nukratomos ant
123
žemės. Skraidančios bitės renkasi į seną vietą ant šakos, ir susidaro lyg natūralus spiečius. Kitos dienos rytą avilys grąžinamas su naujais koriais, surinktais iš kitų šeimų, ir suleidžiamas ant šakos nakvojęs spiečius. Motinėlės narvelio apatinė anga užlipinama meduota korio plokštele. Bitės motinėlę išsiveda. 6. Vėlai vakare traninės šeimos bitės nušluojamos spietinėn, kur iki kitos dienos vakaro išlaikomos vėsioje patalpoje (rūsyje). Po to bi tės ties prielakiu nukrečiamos ir, kai baigia sueiti, į srautą paleidžia ma ir motinėlė. Prieš paleidimą ji truputį parūkoma. 7. Bet kuriuo metų laiku vakare virš traninės šeimos lizdo rėmų užlašinami 6-7 eterio lašai. Tuojau pat lizdas 10 min. pridengiamas plėvele, kad bites paveiktų narkozė. Paskui į tarprėmį paleidžiama motinėlė, bitės ją mielai priima. Šį būdą galima taikyti keičiant moti nėles ir normaliose šeimose. Bitininkai dažniausiai naudoja vieną būdą. Prie jo pripranta, įgunda ir sėkmingai pakeičia motinėles. MOTINĖLIŲ
ŽENKLINIMA S
Geriau stebėti ir žinoti paženklintos motinėlės amžių. Jas galima ženklinti prieš poravimąsi ir susiporavus. Vienas iš ženklinimo būdų, kai ant stalo patiesto porolono iš gaudytuvės paleidžiama motinėlė. Ji pridengiama specialiu gaubtuvėliu (84 pav.), lengvai prispaudžiama
124
ir ant krūtinės viršaus uždedamas lašelis dažų arba klijų, tuomet ant jų priklijuojamas iki 2 mm skersmens spalvotas popierėlis. Spalvinis žymėjimas yra sutartinis, kad kurį laiką spalva nesikartotų, jos grįžta kas penkti metai: b a l t ai ai - 1 9 9 6 - 2 0 0 1 m . , geltonai - 2002-2007 m., raudonai - 2003-2008 m., žaliai - 2004-2009 m.
Tik sveikos bičių šeimos gerai vystosi, būna stiprios, surenka daug įvairių produktų, gerai apdulkina entomofilinių augalų žiedus. Bitynuose, kur pamirštami sanitariniai-higieniniai reikalavimai, bi čių šeimos dažnai serga. Pagrindinis infekcijos šaltinis - sergančios bitės. Infekciją platina klaidžiojančios bitės (vagilės), vapsvos, vaško kandys, erkės. Net ir bitininkai, nesilaikantys higieninių reikalavimų, gali platinti ligas bei kenkėjus. Bičių sveikata rūpinasi ir susirgusias padeda gydyti (bent vais tais) veterinarijos specialistai. Tai daryti juos į pareigoja Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymas (1992 12 17, Nr . 1-2110). Ta čiau pirmiausia atsiradusius negalavimus turi pastebėti patys bi tininkai. Kiekvieną kartą apsilankius bityne, būtina apžiūrėti lakas: ar nėra negyvų bičių ant prielakio ir žemės. Jeigu pastebima išmestų perų, jų spalva balta, tai yra nepakitusi, perai gali būti žuvę nuo apsinuodiji mo, iš bado, šalčio. Jaunos, greitai bėgiojančios neišsivysčiusiais spar nais bitės (85 pav. a) yra pažeistos varoatozės erkių. Atidengus avilio lizdą ir iškėlus dalį tranų lėliukių, ant jų galima pamatyti nimfas arba suaugėles erkes (85 pav. b)
125
85 PAV. a - varoatozės erkių pažeista besparnė bitė; b - erkės ant trano lėliukės (1) ir suaugėlio (2)
86 PAV. Varoatozės erkės: 1- patelė; 2 - patinėlis
1970 m. pabaigoje Lietuvoje užregistruota nauja ektoparazitinė bičių liga - varoatozė. Jos sukėlėjas - maža erkutė (Varroa jacobsoni). Tai karputės pavidalo (86 pav.), 1,2 m ilgio, 1,6 mm pločio, rudos spalvos, su gerai išvystytais čiuptuvėliais, keturiomis kojelių poro mis moteriškas ir apvalesnės formos, 0,8 mm skersmens vyriškas pa razitas. Prieš pat perų uždengimą erkutės korio narvelyje palenda po tra nų ar bičių suaugusiomis lervutėmis, o kai narveliai uždengiami, er kutės intensyviai maitinasi ir ant netikrosios lėliukės padeda vieną ar daugiau kiaušinėlių. Iš jų išsirita nimfos, kurios maitinasi lėliukės hemolimfa, auga, ir, prieš bitei išsiritant, subręsta. Patinėlis (dažniau siai antroje vasaros pusėje), susiporavęs su patele, ten pat narvelyje žūsta. Iš pavasario galimas ir partogenetinis vystymasis. Iš narvelio išeina senoji erkutė ir viena ar daugiau dukterų. Senoji pajėgi (jeigu pavasarinės vados) tuojau pat parazituoti antrajame pere, o jauno sios kelias dienas būna ant suaugusių bičių, kol subręsta. Todėl per
126
vasarą dalis e rkių parazituoja a nt suaugusių bičių, kita - ant perų. Ši toks dauginimosi ir gyvenimo būdas apsunkina jų naikinimą. D i a g n o z a v i m a s . Pavasarį atidžiai apžiūrimos nuo avilių dugnų paimtos ir persijotos šiukšlės, kuriose galima pastebėti negyvų erkučių. Rudenį, kai baigiasi dengti perai, į 0,25 1 talpos stiklainiuką nuo korio nubraukiama apie 200 bičių. Patikrinama, ar nepateko motinė lė. Bitės narkotizuojamos eteriu, o jo neturint - verdančiu vandeniu. Suplakus išpilamos į lėkštutę ir suskaičiuojamos atsiskyrusios erku tės. Po to nustatomas jų procentas (pavyzdžiui, 200 bičių rastos 24 erkutės = 12%). Pagal tris erkėtumo laipsnius: I - iki 10%, bitės iš gyvena; II - 11-20%, neapdorotos bitės greitai silpsta ir III - daugiau kaip 21%, neapdorotos bitės žūsta, nors ir apdorotos ne visos išgy vena arba pavasarį lieka labai silpnos. Todėl būtina žinoti erkėtumo laipsnį. G y d y m a s . Pradedantysis kreipiasi į veterinarijos tarnybą arba į patyrusį bičiulį (bitininkų draugiją). Praktika parodė, kad pakanka vieno rudeninio apdorojimo atitinkamais akaricidais (fumiguojama arba purškiama). Šitą darbą bitininkas gali atlikti pats, jei gauna akaricidų ir turi prietaisą. Labai paprastas ir efektyvus apdorojimas juos telėmis. Jos vasaros viduryje (po dvi) įkabinamos lizde iki rudeninio bičių ruošimo žiemai. Kitų akaricidų būtina sužinoti dozes. Verta dėmesio ir kiekvienam bitininkui prieinama biologinė priemo nė - tranų perų šalinimas. Autorius jau daugelį metų iš pavasario, plės damas lizdus, įdeda sudvigubintą rėmą, kurio apačioje yra tranų korys arba dirbtinis korys su tranų ake lėmis (87 pav.). Tranų korys prie magazino rėmelio prisegamas ka butėmis (K). Bent tris kartus, kas trys savaitės, apatinė dalis su dengtais tranų perais keičiama. Taip rudenį erkėtumas ne dides nis kaip 10%. Be to, valant tranus iš korio, o jie išimami korių atiden gimo šukomis, savotiškai kontro- 87 PAV. Sudvigubintas rėmas liuojamas erkėtumas vasarą. erkėms vilioti
127
Iš pavasario bičių šeimose išryškėja nozematozė. Tai invazinė mikrosporidijos (Nosema apis) sukelta liga. Bitės silpsta ir viduriuoja. Užsikrečia sporomis per maistą. Jos mato mos tik per mikroskopą (88 pav.). Sporos gy vybingos išsilaiko: meduje iki 4 mėn., negy vose bitėse - iki metų, o apteršimuose dvejus metus. Nozemotozinės šeimos jau žiemos pabaigoje pradeda viduriuoti, apteršia korius, lizdo skiriamąsias, avilio sienas. Ant dugno randama daug negyvų bičių. Li ga nustatoma iš sporų mikroskopuojant su trintus (30-50) bičių lavonėlius. Apsauga. 1) nozematozinės bitės perkeliamos į švarius, dezinfekuo tus avilius, susiaurinami lizdai, silpnesnės šeimos sujungiamos; 2) tris savaites gydoma cukraus sirupu (po 0,51) su antibiotikais, pavyzdžiui, fumagilinu. Litrui sirupo suvartojama 50-100 mg preparato (praktiškai puslitrinio butelio plastmasinio kamštelio tūris, t.y. apie 1,5 g prepara to, arba 37 mg veikliosios medžiagos). Gydant kandi, fumagilino pa dvigubinama; 3) visose nozematozinėse šeimose keistinos motinėlės. Serga ir bičių perai. Pavojingiausias susirgimas amerikinis puvinys. Tai infekcinė, dažniausiai dengtų perų liga, labiausiai išryškėjanti bičių spietimosi laikotarpiu, o ligos sukėlėjas - mikroorganizmas (Bacillus larvae). Užsikrėtimo šaltinis - sergantys perai, sirgusių šeimų koriai ar jų medus. Kai kada puvinys išplinta per dirbtinius korius. Ligos požy mis - šeimos pamažu silpsta, pavasarį iš maitintuvių neima mais to. Va sarą atidengus lizdą, jaučiamas rūgštelėjęs medžio klijų kvapas. Ko riuose tarp dengtų perų dalis dangtelių prakiurusių: palietus narvelyje tamsią masę, ištįsta siūlas (89 pav. a). Žuvusi bitės lėliukė pradžioje pa gelsta, vėliau paruduoja, tamsėja ir džiūsta. Kietėjanti masė prilimpa prie narvelio sienelių ir dugno. Bitės stengiasi išvalyti, apsikrečia ir vi siškai narvelių neišvalo; palieka infekciją narvelyje. Be bitininko pagal bos apsikrėtusios ameri kiniu puviniu bitės paprastai žūsta. Apsauga. 1) silpnos ir labai sergančios šeimos sunaikinamos; 2) vidutinio stiprumo šeimos perkeliamos į dezinfekuotus avilius,
128
89 PAV. ŽUVUSIO nUO
amerikinio puvinio pero masė tįsta (a); sudžiūvu si prilimpa prie narvelio dugno (b); serganti maišalige sudžiūvusi riečiasi į lovelį (c)
koriai dengtais perais pašalinami, o lizdas papildomas dirbtiniais ko riais; 3) puvinio sukėlėjui naikinti bitės maitinamos cukraus sirupu su antibiotikais (pavyzdžiui, norsulfazolio natriu 1 g/l) 3-5 kartus kas 5 dienos. Karantinas panaikinamas po metų, kai įsitikinama, jog bityne puvinio nėra. Plinta ir perų grybinės ligos. Iš jų dažniau pastebima askosferozė (kal kiniai perai). Tai mikozinė tranų ir bičių perų liga. Sukelia mikroskopi nio grybo Ascosphaera apis hifai. Grybo sporos gyvybingos dešimtme čius, o bitės jomis užsikrečia per maistą. 3-4 parų perai „sukalkėja", nes apsitraukia baltu pelėsiu, po to išdžiūsta. Ligą skatina atšaldytas ir drėgnas bičių lizdas, bičių maitiriimas mielėmis, antibiotikais, mažas nektaro rūgštingumas (pH 3-3,5). Apsauga: 1) stiprinamos bičių šei mos; 2) šalinami žuvę perai; 3) aviliai perkeliami į sausą, saulėtą vietą; 4) pavasarį ir rudenį bitės, koriai ir perai apipurškiami rūgščiu apikalio tirpalu, bitės maitinamos nistatinu ar kitais preparatais. Kai pažeisti perai „suakmenėja", patamsėja, gali būti pažeisti as pergiliozės, kurią sukelia Aspergillus niger ar kiti genties grybai. Aspergiliozė pavojinga (vienintelė iš bičių ligų) ir žmogui, nes pažeidžia bronchus ir plaučius. Dirbti reikia su respiratoriumi. Pažeidžiami ir seni bičių koriai. Didžiausias kenkėjas - didžioji vaško kandis (Galleria melonella). Tai iki 29 mm ilgio naktinis drugelis (90 pav. a). Suaugę vaško kandies drugeliai nesimaitina. Patelės gy vena 7-12 dienų ir per tą laiką gali padėti apie 1,5 tūkst. kiaušinėlių. Palankiomis sąlygomis iš kiaušinėlio po 8 parų išsirita vikšreliai, ku rie, sunaudoję vidutiniškai 1,2 g vaško, po 30 parų virsta lėliukėmis. Vystymosi trukmė - apie 47 paros. Parazitas vystosi be vandens:
129
fermentas lipazė suskaldo vašką į junginius, kurių dalis pavaduo ja ir vandenį. Rudenį padėti kiaušinėliai peržiemoja koriuose ar avilių ne švarumuose. Šaltomis žiemomis kandis žūsta. Apsauga. 1) bityne laikyti tik stiprias, visiškai aptupiančias ko rius bičių šeimas; 2) nuolat palai kyti švarą aviliuose, naikinti paste bėtus parazitus; 3) išdezinfekuotus acto rūgštimi atsarginius korius laikyti gerai vėdinamose patalpose 90 PAV. Didžiosios vaško kandies dru gelis (a) ir jos vikšrai (b) pačių paga arba sandariose dėžėse. mintoje voratinklinėje apsaugoje Iš kitų bityne pasitaikančių kenkėjų paminėtinos įvairių rū ši ų skruzdėlės. Tai besparniai bendruomeniniai vabzdžiai, gyvenan tys gausiomis šeimomis. Be sanitarinės naudos, kurią jos teikis aplin kai, gali pakenkti bitėms. Kenksmingiausios yra miško skruzdėlės (Formica rufa) (91 pav.). Apsigyvenusios aviliuose naikina bites, jų perus ir maistą. Smulkio sios (Manmorium pharaonus) labiau kenkia bitėms, laikomoms šiltna miuose, nekilnojamose bitidėse ar medaus saugyklose. Kitos, pa vyzdžiui, sodų juodoji (Lasius nigra) arba raudonoji (L. emerinatus), esant šlapiai aplinkai, noriai persikelia su savo lizdais į avi lius, graužia šiltinamąją medžia gą, teršia avilius ir erzina bites. Apsauga. 1) bityne iškasami ir išnešami skruzdėlynai (toliau 91 PAV. Rudoji miško skruzdėlė (a). kaip 50 m); 2) po aviliais palaiko Avilio stovo kuolelis (b), apkaltas kailiu, ma švara; 3) patalpose naikina- neleidžia skruzdėlėms patekti į avilį
130
mos jaukais, pavyzdžiui, valgomasis šaukštas karšto vandens, 2 ar batiniai šaukšteliai glicerino, 1-2 valgomieji šaukštai cukraus, trečda lis arbatinio šaukštelio borakso ir truputis medaus (dėl kvapo) su maišoma kaitinant. Jaukai išdėliojami skruzdėlių lankomose vietose. Kad panaikinto skruzdėlyno vietoje neįsiveistų antrą kartą, žemė perkasama su negesintomis kalkėmis. BIČIŲ AP SA UG A NUO PES TI CID Ų IR VAG ILI Ų Žemės ūkyje vartojami įvairūs pesticidai. Dali jų, ypač insektici dai, labai kenksmingi ir bitėms, ir kitiems naudingiems vabzdžiams. Kai kurie pesticidai gali būti pavojingi, jei vartojami žydint augalams arba jei bitės praskrenda per apdorotą pesticidais lauką. Pavyzdžiui, pavasarį apdorojant sodus, žydi kiaulpienės, arba naikinant kiaul pienes herbicidais, bitės, praskridusios per tokį lauką, įgauna kvapą ir pačios tarpusavyje ima peštis. Sėkliniams raudonųjų dobilų pasėliams labai žalingi dobiliniai straubliukai - apionai. Nuo jų dobilai purškiami insekticidais butonizacijos fazėje. Tačiau dobiluose gali būti anksčiau žydinčių baltųjų dobilų, kuriuos lanko bitės. Saugaus darbo su pesticidais žemės ūkyje nurodymuose pažymė ta, kad visi apdorojimai turėtų būti vykdomi iki entomofilinių auga lų bei piktžolių žydėjimo tokiu paros metu, kai vabzdžiai neskraido. Taip pat nurodoma, kad ne vėliau kaip dvi dienos prieš purškiant ar dulkinant pasėlius (sodus) pesticidais, būtina apie tai pranešti bites laikantiems kaimynams ar apylinkės gyventojams, kad laiku jas ap saugotų. Pagrindinė bičių apsaugos atsakomybė tenka bičių savininkams. Pati patikimiausia apsaugos priemonė - bites išvežti už 5 km nuo tos vietos, kur bus naudojami insekticidai. Priklausomai nuo insekti cidų naudojimo intensyvumo ir kenksmingumo išvežimo (izoliavi mo) trukmė - iki 5 ir daugiau parų. Jei nėra galimybės bites išvežti arba jei apdorojami maži sklype liai nedidelėmis dozėmis ir nelabai kenksmingais preparatais, bites
131
pakanka izoliuoti aviliuose. Vienai dienai jos uždaromos aviliuose, kai arti bityno esančiuose nežydinčiuose plotuose dienos metu nau dojami cheminiai preparatai. Atitinkamai paruošus avilius, papildo mai į lizdus įdedamas vienas du pripilti vandens koriai. Turint tik kelis avilius, be papildomo paruošimo, pakanka avilius dienai įnešti į vėsią vaisių saugyklą, bulvinę ar kitokią tamsią patal pą. Įneštai šeimai uždedama maitintuvė su vandeniu. Po 18 valan dos, kai bitės toliau nuo avilių jau nebeskrenda, jie išnešami laukan. Priklausomai nuo preparatų kenksmingumo izoliuoti gali tekti pa kartotinai. Neturint tamsios patalpos, avilius anksti rytą pakanka apsukti 180°C. Per valandą grįžtančios bitės kabinasi ant avilio sienos, telkia si po juo, nes su pilnais medaus gurkleliais pakartotinai į laukus ne skrenda. Taip pat nuo kojelių nubyra ir žiedadulkės. Jeigu į jas pate ko nuodų, į lizdą jų nepateks, nebus apnuodyti perai. Vakare aviliai atsukami, bitės suvaromos į avilius. Ką daryti su šeimomis, kurios jau apsinuodijo? Netekusioms dalies skraidančių bičių šeimoms lizdai susiaurina mi. Įtarus, kad įnešta nuodingų žiedadulkių ir skysto medaus, korius patartina išimti. Vietoj jų pakeičiami dirbtiniai ar švarūs pasiūti ko riai. Naudinga avilių prielakius nuplauti. Nukentėjusias šeimas kas 2-3 dienos maitinti po 0,2-0,3 kg vidutinio tirštumo cukraus sirupu. Bitininkas, pastebėjęs apnuodytas bites, turi apie tai pranešti savi valdybės veterinarijos specialistui ar LBS valdybai, kad būtų sudary ta komisija nuostoliams apskaičiuoti. Pagrindinis bičių instinktas - kaupti maisto atsargas. Lankuolės signalizuoja apie surasto maisto šaltinį bičių „šokiais". Nutrūkus gamtoje medunešiui, lankuolės ieško prieinamų šaltinių savo ar arti mo kaimyno bityne, bitininko namelyje ar kitur, kur jaučia medaus kvapą. Dažniausiai apvagiamos silpnų, neturinčių motinėlių šeimų ar nukleusų bitės. Energingiausiai vagia ir daug žalos bityne padaro Kaukazo ir Italijos bitės. Yra du vagiliavimo būdai: tylusis ir masinis antplūdis. Pirmuoju atveju dalis vagilių, nepastebėtų avilio sargybinių, atsargiai „įsipra šo" į lizdą. Antrasis - pavojingesnis. Lankuolės, apnikusios silpnai
132
saugomą avilį, masiškai į jį veržiasi, nugelia motinėlę, išžudo daug bičių ir išneša maisto atsargas. Apiplėštos bitės pasimeta ir dažnai palieka savo avilį, išskrenda su vagilėmis ar pasiskirsto po bityną. Apsauga. Laikyti stiprias ir sveikas bičių šeimas. Nemedunešio laikotarpiu nedarinėti avilių, nekilnoti neapsaugotų korių, nemaitin ti bičių dieną. Paste bėjus vagiles, tikslinga įsitikinti, kieno bitės vagia. Siūloma iš avilio prisisotinusias vagiles staigiai apiberti miltais. Jeigu vagiliauja savos vieno avilio, aviliai sukeičiami vietomis. Vagiliauti nustojama. Iš dalies apsaugo susiaurintos lakos, virš lakos įstrižai pridengtas stiklas. Šeimoje vagilės prislopinamos, kai atidengiami medaus koriai, tuomet vagilės ima saugoti savo medų. Jei vagiliauja svetimo bityno bitės, skriaudžiamos šeimos vieton statomas tuščias avilys, kuriame ant dugno padedamas indelis su skystu cukraus sirupu, o viršuje užtiesiamas tinklas ar stiklas. Vagi lės, prisigėrusios sirupo, skrenda švieson ir telkiasi kampuose. Šis metodas veiksmingesnis, kai į laką įdedami 2-3 vamzdeliai (bučiu kai), pro kuriuos vagilės patenka lengvai, o atgal neišlenda. Jei vagi lės žinomo kaimyno, surinktos vakare jam grąžinamos arba apgy vendinamos toli nuo bityno. Geriau, kad tokios priemonės nereikėtų.
Ką gali bičių šeima Aš ginklą pavartoja tik sava valia, tu — užpuolimui, o aš tik besigindama. Iš
senolių
bitelė
į
padavimo,
gyvatės
kaip
klausimą
darbšti atsakė
Kadaise gydytojas N. Joirišas (1966) pateikė didelės ukrainiečių bitininkų grupės apklausos duomenis. Atsakymuose išaiškėjo, kad 71,3% ilgą laiką dirbusių prie bičių nesikreipė į gydytojus. Iš apklaus tųjų 6% bitininkų, pradėjusių dirbti bitynuose, visiškai pasveiko nuo reumatinių negalavimų. Tarp jų buvo ir ilgaamžių bitininkų. Susipa žinę su knygos skyriuje „Žinomi pasaulio bitininkai" gyvenimo truk-
133
me, matysime, kad pusė jų gyveno ilgiau nei 80 m. Vidutinė jų am žiaus trukmė - 89 metais. Bitės laikomos gamtos žalumos prieglobstyje. Oras švarus, pilnas džiovinamų žiedadulkių kvapų, nes vasarą avilys tarsi žiedadulkių džiovykla. Jeigu bitininkas dar augina vieną kitą dekoratyvų, nektaringą ar vaistingą augalą, oras dar labiau praturtėja, tiesiog persisun kia fitoncidų, kuriuos galima pavadinti atmosferos vitaminais. Gra žiausią pusmetį bitininkas turi galimybę kvėpuoti aromatizuotu žiedų, medaus ir žiedadulkių oru. Darbas prie bičių, jų skraidymas, garsai, aplinka, na, ir reti įgėli mai ramina nervus. Todėl jautresniems žmonėms geriausias kurortas bitynas. ME DU S
-
MA IS TA S
AR
VA IS TA S?
Paties žodžio m e d u s kilmė siejama su bitės pavadinimu: bitė loty niškai mel; graikiškai - melissa. Medus sanskritiškai madhu, lotyniškai mel, prancūziškai - miel, graikiškai - meli, slaviškai - med, miod ir 1.1. Tik nedaugelyje kalbų pavadinimas kitoks: vokiškai - Honig; an gliškai - honey; švediškai - honning; nyderlandiškai - boning; armė niškai - megra; o totoriškai - bal. Keistoka, kad lietuviškai ir latviškai medaus pavadinimas labai panašus į tolimos šalies Irano pavadini mą modu. Kaip paties medaus žodžio kilmė, taip ir medaus vartojimo nurodymai mus pasiekė iš senų tautų. Dar didysis graikų gydytojas Hipokratas (377 m. pr. Kr.) nurodė, kad vyno ir medaus žmonėms nauda didžiulė. Iki mūsų laikų natūralus bičių medus buvo vartojamas kaip sal dus maistas. Juk cukrus pradėtas gaminti palyginti neseniai. Kartu kaupėsi padavimai ir aprašymai apie medaus vartojimą liaudies me dicinoje. Detaliau, kaip medų vartoti, nurodo gydytojai. Tačiau nors kelis liaudiškus patarimus, kurių autentiškumas neabejotinas, gali ma paminėti. Negausiai 3-4 asmenų šeimai vienos bičių šeimos medaus pro dukcijos pakanka metams. Kitą medų galima realizuoti. Mat žmogui per metus pakanka iki 2 kg medaus.
134
Medus dažniausiai vartojamas kaip desertas arba gydomasis pro duktas. Retieji medaus junginiai, fermentai, vitaminai ar organinės rūgštys teigiamai veikia žmogaus nervus. Pavyzdžiui, nervingiems, turintiems padidintą skrandžio rūgštingumą siūloma profilaktiškai tris kartus kasdien 2 vai. prieš valgį suvalgyti po du valgomuosius šaukštus medaus. Jis ištirpinamas šiltame vandenyje, piene ar arba toje. Dalis bitininkų vietoj cukraus vartoja medų jau seniai. Turin tiems mažą rūgštingumą medus ištirpinamas šaltame vandenyje ar kituose skysčiuose ir geriamas prieš pat valgį bent du mėnesius. Kai kam gali būti prieinamas ženšenio šaknies ir medaus antpilas, kinų vartojamas nuo neatmenamų laikų kaip amžių ilginanti prie monė. Kai kas namuose augina arbatinį grybą, mėgsta rūgštelėjusį gėri mą. Tyrimai parodė, kad saldinant grybui arbatą (5% cuk raus + 5% medaus), kai pusė dedama medaus, joje vitamino C padau gėja iki 7 kartų. Gydytojas D. Džarvis (1988) nurodė, kad medus padeda užmigti. Tiems, kurie naktį sunkiai užmiega arba užmigę greitai prabunda, patariama po vakarienės užsigardžiuoti šaukštu medaus. Seniai žinoma medaus, ypač liepinio, reikšmė peršalusiems. Siū lomas receptas kosintiems. Viena citrina pavirinama 10 min., kol su minkštės odelė. Sultys išspaudžiamos į stiklinę. Vietoj citrinos tinka toks pat kiekis obuolių acto. Įpylus du valgomuosius šaukštus glice rino, išmaišoma. Iki stiklinės viršaus pripilama skysto medaus, išmaišoma. Kosint silpnai, prieš naktį rekomenduojamas arbatinis šaukštelis mišinio. Jei kosulys stipresnis, dozės gali būti dažninamos. Siūloma gydomoji priemonė naudinga tiems, kuriems kitos nepadeda. Nuro dytas mišinys nesukelia alergijos, jį gali vartoti ir maži. Prieš lydant meduotus vaško dangtelius nuo medaus narvelių, pirmiausia reikia juos kramtyti kaip kramtomąją gumą. Žinoma, vaš ko neišspjauti, o surinkti. Seilės tirpina aktyviąsias vaško medžiagas, gerėja dantys, o svarbiausia - kramtomas vaškas su medumi profi laktiškai veikia kvėpavimo takus. Gydytojai teigia, kad jaunuoliai, iki 16 metų kramtę medų su koriais, praktiškai neserga sloga ar kitais
135
viršutinių kvėpavimo takų susirgimais. Todėl pradedančiajam patar tina įsigyti keletą sekcijinių rėmelių koriniam medui pasigaminti. Į magazino rėmą telpa keturios sekcijėlės. Iš pradžių jos pripildomos dirbtinių korių, sumontuojamos ir dedamos į magaziną. Neturint sekcijinių rėmelių, galima naudoti ir tamsius korius. Mūsų protėviai valgė medų su koriais ir duonele. Galbūt ir su perais, dėl to ilgai gy vendavo su sveikais dantimis. MEDAU S
PARUO ŠIMA S
Natūralus medus - tai bičių surinktas ir perdirbtas nektaras bei lipčius. Pagal kilmę būna vienarūšis (monoflorinis) - blindžių, gri kių, liepų ir daugiarūšis (poliflorinis) - sodų, pievų, miškų. Žmogui vertingesni yra daugiarūšiai ir ypač spygliuočių lipčiniai medūs. Juo se gerokai daugiau retesnių junginių. Kiekviena natūralaus medaus rūšis turi specifinį kvapą tų auga lų, iš kurių surinktas nektaras. Medus aitroko skonio. Jo spalva nuo šviesiai geltonos iki tamsiai rudos - dažniausiai priklauso nuo geležies junginių ir metų. Respublikoje vyrauja gintarinės spalvos medus. Natūralaus bičių medaus orientacinė charakteristika: vandenin gumas - ne daugiau kaip 21,0%; invertuotų cukrų suma - ne mažiau kaip 79,0%; leidžiama sacharozė iki 7,0%; pelenų - 0,1 g/kg; gyvy bingumo rodiklis - diastazė - ne mažesnė kaip 5; masė, kai vande ningumas 20°C ir 20% - 1,42. Subrendusį medų, tai yra turintį apie 20% vandens, bitės užden gia korių narveliuose. Skystas išsilaiko per žiemą ir ilgiau. Sukti tin ka koriai, kuriuose bent du trečdaliai narvelių uždengta. Nedengtas medus stovėdamas rūgsta, naudotinas greičiau. Geriausia sukti šiltą medų, tai yra tik ką išimtą iš avilių. Prieš su kimą korių narveliai atidengiami šukomis (92 pav. a), peiliais ar kito kiais įrankiais. Atidengiamą korį reikia patogiai pasidėti. Patyrę biti ninkai tam turi specialius stalus. Pradedančiajam labai nesunku pasigaminti bent stovelį (92 pav. b). Koriams nešioti reikalinga bet kokia dėžutė (92 pav. c). Jos šone įrengus lakutę, o dugne įmontavus
136
92 PAV. Papildomos me daus sukimo priemonės: a - šukos ar peiliai (d) dangteliams šalinti; b - stovelis atakiuojamam koriui prilaikyti; c - dėžutė koriams nešti bitinės tvorelės juostelę, dėžutė pasidaro universali: darbo, spietinė ir koštuvas bitėms. Medus iš korių sukamas įvairių konstrukcijų medsukiais (93 pav.). Prieš darbą jį reikia išplauti kaip ir kitas priemones, naudotinas me dui. Medus ir bitės mėgsta švarą. Plaunama karštu sodos tirpalu ir džiovi nama saulėje. Patal pa turi būti šviesi, be pašalinių kvap ų ir san dari, kad į ją nepatektų bitės. Patartina lango viršuje įmontuoti bičių surinktuvę. Bitės stiklu lipa į viršų, išlenda pro elastingų išleistuvės juostelių vartelius, o sugrįžti negali, nes juostelės susispaudžia. Gali mas ir kitoks įrenginys, reikia pasižvalgyti pas patyrusius bitininkus. Medaus rėmai surūšiuojami pagal svorį, kad medsukyje prieš priešiais patektų panašaus svo rio: sukant mažiau vibruoja medsukis. Rėmai, atidengus ko rius, statomi į medsukį taip, kad apatinė rėmo dalis būtų nukreip ta sukimosi kryptimi. Taip įsta čius, mažiau žalojamas korys, truputį geriau teka medus. Med sukio rankena sukama lėtai, kol iš akelių išteka didesnė medaus dalis. Po to rėmai iškeliami, ap verčiami kita puse ir vėl sukama. Dvirėmiuose medsukiuose rėmų iškelti nereikia, jie apsukami su 93 PAV. Medsukis
137
kasetėmis. Dabar medsukis sukamas greitai, kad ištekėtų visas me dus. Po to grąžinama pirmoji korio pusė ir baigiama sukti taip pat greitai. Tiesa, lėčiau reikia sukti šviesius, neseniai pasiūtus korius, kad nesulūžtų. Geriausi tara - stiklinė. Didesniems kiekiams gali būti naudojami bidonai, pagaminti iš nikeliuoto arba baltos skardos aliuminio, nesmalingo medžio kubilėliai, molinės puodynės, specialūs plastmasi niai indeliai. Laikyti medų reikia sausoje, švarioje vėsioje patalpoje. Joje negali būti pašalinių (benzino, žibalo) kvapų, nes medus labai sugeria kvapus ir garus. Medus pro koštuvę teka į pastatytą indą. Geriausia iš karto pro medsukio čiaupą leisti į tą indą, kuriame numatoma medų laikyti. Po 1-2 dienų į paviršių iškyla smulkūs vaškynėliai, kurie nugriebiami ir kramtomi. Medus sandariai uždaromas. Susikristalizavusį išsuktą medų lengviau laikyti ir transportuoti. Todėl kristalizavimasis - normalus ir pageidautinas reiškinys. Į ma žus indelius medus fasuojamas, kol skystas. Juo daugiau meduje gliukozės, tuo greičiau jis kristalizuojasi. Kristalizacijos greitis pri klauso nuo to, kiek yra pirminių kristalų - kuo jų daugiau, tuo grei čiau kristalizuojasi. Išsukto medaus kristalizavimąsi greitina gerai sutrintas senas (susicukravęs) medus - dedama po gramą kilogramui išsukto medaus. Įdėjus kristalų, medus gerai permaišomas. Vientisa kristalizacija rodo, kad medus geras, subrendęs. Susikristalizavęs, gerai uždarytas medus kokybės nepraranda daugelį metų. BI ČI Ų PI KI S NE TIK BITĖMS REIKAL INGA S Bičių pikis (propolis) - tai lotyniško ir graikiško žodžių darinys (pro-pikis, polis - tvirtovė). Bitės jo žaliavą (dervas) surenka nuo ber žų, tuopų ir kitų augalų pumpurų bei jaunų ūglelių. Perdirbtomis dervomis: 1) karšto klimato sąlygomis nakčiai užpikiuoja landas, ap sisaugo nuo naktinių kenkėjų; 2) šaltesnėse vietovėse žiemai regu liuoja lakos angą; 3) užlipina visus savo buveinės plyšelius, apsisau-
138
go nuo aplinkinio mikroorganizmų poveikio; 4) pritvirtina korių kraštus; 5) pikio balzamu padengia naujus korių narvelių paviršius (dezinfekuoja). Chemiškai bičių pikis - sudėtinga medžiaga. Turi iki 30% į vašką panašių junginių. Iš aktyviųjų medžiagų yra flavonidų, aromatinių rūgščių, vitaminų. Jame būna žiedadulkių bei kitokių mechaninių priemaišų. Pikio masė -1,1 2-1 ,36 . Lydosi 80-104°C. Gerai tirpsta tirpsta šar muose, spirite. Pati vertingiausia pikio savybė - kai kurių jo junginių biologinis aktyvumas (inhibitacija) ir antimikrobinis poveikis. Dėl to pikis ir renkamas. Šiuo metu bites laikant švariuose aviliuose, jų pikiavimas lyg ir nereikalingas, be to, pikis kliudo dirbti: sutvirtina rėmelius, ga dina vaško kokybę ir kt. Todėl jis gali būti renkamas, nes iš smulkių plyšelių neišimamas. Bičių pikio gavyb gavyba. a. Naudojami du pikio rinkimo būdai: tiesiogi nis ir netiesioginis. Netiesioginiu būdu pikis surenkamas valant rė mus, avilius ar jų lakas, lizdo skirtukus. Šiuo būdu iš stiprios bičių šeimos per sezoną surenkama 50-80 g pikio. Tiesiogiai renkant bičių pikį, panaudojamas bičių instinktas pikiu užtaisyti avilyje atsiradu sius plyšelius. Pikiui rinkti tinkamiausi 2-3 mm pločio, 4 mm gylio plyšeliai, kitaip blogėja pikio kokybė (jame daugėja vaško). Renkama kelių konstrukcijų rinktuvėmis. Paprasčiausia, kuomet tarprėmiuose naudojamuose skirtukuose išpjaunami plyšeliai arba jie pagaminami 12 x 8 mm storio (94 pav.). Sudėjus vasarai plonesniais šonais, atsi randa reikiami plyšeliai užpikiavimui. Retkarčiais nuvalant skirtu kus, surenkama kokybiško pikio. Naudojami ir kitokių konstrukcijų lizdo užtiesalai, grotelės, tai padidina pikio išeigą iš šeimos iki 200-500 g.
Iš surinkto pikio išvalomos mechaninės priemaišos: medžio at plaišėlės, bičių kūno dalys, mumijos ir kt. Pikį plauti nerekomenduo tina. Jeigu labai apdulkėjęs, išplaunamas kambario temperatūros van deniu ir tuojau pat vėjyje išdžiovinamas. Plaunant jokiu būdu nelaikyti ilgai vandenyje, nes gali ištirpti dalis aktyviųjų junginių, pasikeisti spalva ir aromatas. Išvalytas pikis dedamas į švarius polie tileno maišelius ir sausai laikomas. Norint pikį realizuoti, reikia susi pažinti (supirktuvėse) su standartiniais kokybės reikalavimais. Saviems poreikiams patartina pasigaminti spiritinio bičių pikio tirpalo (propolizato išoriniam naudojimui). 100 g etilo spirito ištirpi nama 30 g susmulkinto (tinka kavos malūnėlis) pikio. Tirpalas kelis kartus stipriai suplakamas ir po 5-7 dienų viršuje nusistovi skaidrus spalvotas propolizatas. Jį nupylus į atskirą buteliuką, turima 14-17% stiprumo tirpalo. Naudotinas sunkiai gyjančioms žaizdoms dezinfe kuoti, o gydytojui leidus (jeigu reikia), su cukrumi galima ir gerti. 2-6
KILO GRAM AI
ŽIED ADUL KIŲ
Vertingas bičių produktas - duonelė. Tai augalų „mikrokonservų" rauginys (silosas). Jos žaliava - entomofilinių augalų žiedadul kės, kurios vartojamos perams maitinti, jomis maitinasi ir jaunos bi tės. Tai benitratė žaliava, turinti daug baltymų, augalinių riebalų, vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių junginių. 1960 m. plačiau pradė ta vartoti ir medicinoje, kai įsitikinta, kad žiedadulkės gali reguliuo ti žarnyno funkcijas. Šiandien žiedadulkės vartojamos ne vien tik kaip kaloringo maisto priedas, bet ir profilaktiškai bei gydymui (K. Kadziauskienė, 1990). Galimas žiedadulkių poveikis. Jose esantis kalis gerina širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą. Biologiškai aktyvūs flavonidai mažina cholesterolio kiekį bei plečia kraujagysles. Žiedadulkės padeda grą žinti organizmo jėgas po infekcinių susirgimų, todėl naudojamos re abilitacijai. Atstato psichines jėgas, potenciją ir kt. Daugiau gudrybių žino medicinos darbuotojai, į juos ir reikia kreiptis. Profilaktikos tikslams patariama vieną du mėnesius vartoti: suau gusiems - po valgomąjį šaukštą per dieną, vaikams (augesniems) - po
140
arbatinį šaukštelį (jeigu nealergiški). Gydantis suaugusiems skiriama iki 30 g, vaikams - 15 g per dieną. Žiedadulkės geriamos prieš valgį arba po jo su šilta ar bata. Saviems poreikiams pakanka vienos šeimos kiekio. Jos renka- 95 PAV. Žiedadulkių rinktuvė mos įvairių konstrukcijų žieda dulkių rinktuvėmis. Žiedadulkių rinktuvė sudaryta iš skylėtos (5 mm skersmens skylių) plokštelės (95 pav.), stalčiuko žiedadul kėms subyrėti (2), rėmelio su stogeliu (3 ir 4). Dėžutės galuose yra di desnio skersmens angelės (5) tranams išlįsti. Stalčiukas uždengtas tinkleliu, pro kurį bitės nepralenda, bet muolat subyra nuo kojelių nubraukti nešulėliai. Iš bičių atimama apie 15% žiedadulkių. Rinktuvė prie avilio priekinės sienos, priešais laką, pritaisoma jau apie gegužės viduryje ir gali būti laikoma iki rugpjūčio vidurio. Su rinktos žiedadulkės kasdien vakare iš stalčiuko išpilamos ir džiovi namos aktyviąja ventiliacija ne aukštesnėje kaip 40°C vieną dvi paras iki 8-10% drėgnumo, kuomet norima laikyti sausas. Žiedadulkes galima pastoviai konservuoti su cukraus pudra arba skystu medumi. Imama viena dalis žiedadulkių (nedžiovintų) ir su maišoma su kita dalimi medaus ar cukraus pudros. Mišinys perlei džiamas per mėsmalę ir uždaromas stiklainiuose. Verta dėmesio bitininko K. Lelešiaus (1991) konstrukcijos žieda dulkių rinktuvė. Jos priekyje yra stiklas, o už jo - loveliuose žieda dulkės. Jei saulėta, žiedadulkės stipriai apdžiovinamos ir nereikia kasdien jų išiminėti, geru oru išimamos kas 5-7 dienos. Žinoma, pri klauso nuo jų gausumo. Korio akelėje vidutiniškai telpa 18 žiedadulkių nešulėlių (kamuo lėlių). Nerenkant žiedadulkių, iš kiekvienos šeimos galima gauti 1-2 kg bičių duonelės. Iš senų korių ji atskiriama paprastai: pašildy tu peiliu, skirtu koriams atakiuoti, patrumpinami korių narveliai iki duonelės, o medaus atidengimo šukomis duonelės gabalėliai atpalai duojami nuo korio vidinės sienelės. Atpalaiduota masė patrinama,
141
vaškynai pašalinami sijojant (pučiant), o didesni gabalėliai tiesiog iš renkami. Apdžiovintus duonelės gabalėlius galima laikyti polietile no maišeliuose arba konservuoti su medumi. Norint parduoti, supirktuvėje sužinomi techniniai reikalavimai. BRANG IAUSI
PROD UKTAI
Tai bičių nuodai ir bičių motinėlėms skirtas pienelis. Bene seniausiai liaudies medicinoje žinomi ir vartojami bičių nuo dai tiesiog įgėlus bitei. Šiandieninė medicina patvirtino, kad nuodų terapinės dozės didina kraujagyslių ir membranų pralaidumą, maži na kraujospūdį, gerina medžiagų apykaitą ir teigiamai veikia kai ku rių liaukų funkcijas (V. Ruks, 1982). Tiesa, teigiamas poveikis tik nealergiškiems pacientams. Mėgėjui prieinamiausias nuodų gavybos būdas - pačios bitės: pa gauta bitė priverčiama gelti į reikiamą kūno dalį. Šiuo būdu nuodai gaunami pigiausiai, visada švieži ir bet kuriuo metų laiku. Didesniam nuodų kiekiui reikalingas didesnis bitynas, nes iš šei mos per sezoną surenkama apie 2 g nuodų, o specializuotuose bity nuose - produkcijos kelis kartus daugiau. Be to, naudotina sudėtin ga elektrinė technika, didesnis saugumas ir jį gara ntuojančios priemonės. Tai bitininkų profesionalų darbas. Bičių pienelis - vertingas natūralus koncentruotas baltyminis maistas. Tai baltos spalvos su perlamutriniu atspalviu drebučių ma sė. Pienelis - specifinio kvapo ir aitrokai rūgštelėjusio skonio. Vidu tiniškai turi 18% cukrų, 1,5-3,0% riebalų. Jame randama visų B gru pės ir kitų vitaminų, pantoteninės ir folinės rūgščių bei kitų biologiškai aktyvių junginių. Pagrindinė pienelio paskirtis - maistas jaunoms lervutėms. Žmonės vartoja medicinoje. Maisto racionui papildyti rekomenduojama vartoti 15-30 dienų, ypač pavasarėjant, suaugusiems: 50-200 mg, vaikams -10-50 mg per dieną. Pienelis greičiausiai pasisavinamas ir veiksmingiausias, kai laikomas po liežuviu. Mokslininkai ir gydytojai nustatė, kad bičių pienelis teigiamai veikia pagyvenusių žmonių organizmą, nes pagerėja jungiamųjų au-
142
dinių aprūpinimas krauju: pašalinami smulkiųjų kraujagyslių spaz mai (todėl dažniausiai vartotinas kosmetikoje). Tačiau bičių pienelis vartotinas tik gydytojui leidus. Paprasčiausias ir nereikalaujantis specialaus pasiruošimo pienelio gavybos būdas - besiruošiančių spiesti šeimų panaudojimas. Iš jos (laikinai) pašalinama motinėlė, išlaužomi spietiminiai narveliai, iš ku rių išrenkamas pienelis. Po trijų parų šeimoje atsiras gelbėjimosi mo tinėlių narveliai. Iš jų išimamas pienelis. Dar po trijų parų darbas pa kartojamas, nes dar galimi narveliai iš vyresnių lervučių (bet pienelis blogesnės kokybės). Po to motinėlė šeimai grąžinama arba keičiama nauja, nes šeima prieš tai jau ruošėsi spiesti. Žinoma, spietiminę nuo taiką galima sudaryti dirbtinai. Jeigu pakeisime nevaisinga motinėle, pasibaigus dengtiems perams, šeimą tikslinga apdoroti nuo erkių. Surinktas šviežias pienelis maišomas su skystu medumi: 1 dalis pienelio išmaišoma 10 dalių medaus. Mišinys gerai uždengiamas ir laikomas vėsioje patalpoje iki žiemos. Grynas pienelis laikomas mažuose stiklo indeliuose (5-15 g) šal dytuve - 5°C temperatūroje. Iš 5-6 motinėlių akelių galima surinkti vidutiniškai 1 g pienelio. Kai kas iš motinėlių akelių pašalinę lervutes, jas su pieneliu laiko šal dytuve ir greičiau naudoja. Farmakologijoje jau kuris laikas gamina mi bičių pienelio preparatai (apilakas ir kt).
v
Žinomi pasaulio bitininkai Vieni išlieka nuotraukoj ant stalo, Kitus širdis kartoja ištisus metus... I.
Endrijaitis *.
Bitininkystė - viena siauriausių pagalbinių žemės ūkio šakų. Ne daug joje tyrimo stočių, institutų. Todėl vieno je vietoje kas nors atras ta ar patobulinta išplinta, kartu tampa žinomi ir autoriai. Bitininkai turi pagrindinių bitininkavimo dėsnių atradimų, avilių ar bitininka
is
vimo priemonių konstruktorių ir net Nobelio premijos laureatą. Kas žinoma vienoje vietoje, vienoje valstybėje, negali būti uždara, turi pa sklisti ir kitur. Šiame skyrelyje bandoma glaustai aprašyti dalį žinomų bitinin kystės specialistų, kurių vardai dažnai randami bitininkystės litera tūroje. J . Svamer Sv amer damas (1637-1680). Olandas. Baigęs medicinos mokslus Amsterdame, susidomėjo vabzdžiais. Išrado mikroskopo pirmtaką, ta i leido giliau pažvelgti į organinį pasaulį. Žinomas kaip pirmasis bičių anatomas, „Gamtos biblijos" autorius. Pats turėjo didelį bityną. Jau tuo laiku bites daugino dirbtiniais spiečiais. A . J anša (1734-1773). Slovakas. Nuo ankstyvos jaunystės pamėgo žalią Alpių gamtą ir bites. Pradžioje įsigijo 10 bičių šeimų ir laikė bitidėje, kurioje buv o jo paties pieštų piešinių ir kolekcija. 32 m etų įsto jo į Vienos meno mokyklą, bet buvo dar beraštis. Su dideliu atkaklu mu išmoko vokiečių kalbą. Piešė ir kartu bitininkavo, stebėjo bičių gyvenimą. Imperatorei Marijai Teresei susidomėjus bitėmis, jos dva re 1769 m. buvo atidaryta atidaryta mokykla bitininkams. A. Janša pakviečiamas pir muoju bitininkystės (pasaulyje) mokytoju. Jis vienas pirmųjų pastebėjo grįžtančios iš poravimosi motinėlės šleifą. Bites daugino dirbtiniais spiečiais. Daug rašė ir skaitė paskaitas. Įsigijo vežiojamą bitidę. Page rino karnikos bičių populiaciją ir kt. Jam staigiai mirus, mokykla bu vo perkelta į kitą vietą, o vėliau uždaryta. Pirmojo bitininkystės mo kytojo darbai ir mintys išblėso. F. Huberis (1750-1831). Šveicaras. Gimė Ženevoje. Nuo pat ma žens domėjosi gamta, kolekcionavo vabzdžius. 20-metis visiškai apa ko ir bitininkavo bei kūrė aklas. Jam bites stebėti padėjo Burnenas. Kaip gamtininkas patvirtino daugelį abejonių bičių gyvenime. Nustatė, kad bitės uoslės organai yra jos antenose. Bandė sėklinti bičių motinė les, aprašė korių siuvimą ir kt. Sukonstravo (1789) 12 rėmų knyginį (ste bėjimui) avilį. Todėl jis laikomas vienu iš rėminių avilių pradininku. P. Pr okopovič okopovičiius us (1775-1850). Gimė Ukrainoje, Baturine. Baigęs Kijevo dvasinę seminariją, tarnavo armijoje. Grįžęs savo jaunesniojo brolio bityne susidomėjo bitėmis. 1799 m. įsigijo 0,3 ha žemės sklype lį, išsikasė žeminę ir per žiemą su staliumi prisigamino avilių. Tuo
144
laiku aviliai buvo kelminiai. Dirbdamas avilius ir bitininkaudamas, daug stebėjo. Pagaliau 1814 m. sukonstravo triaukštį išardomais rėmais avilį. 1827 m. atidarė dvimetę mokyklą bitininkams. Sukūrė tuo me tu didžiausią bityną, kuriame buvo 2800 šeimų. Bitynėlius (po 25 avi lius kiekviename) laikė kas 6-8 km vieną nuo kito. Jis išrado bitinę tvorelę. A. Ber lepšas (1815-1877). Gimė Vokietijoje, Tiurine. Bitininkauti pradėjo nuo 7 metų, kai gavo dovanų bičių šeimą. Vėliau bites laikė šiaudiniuose aviliuose, o 1853 m. išrado rėmą. Valdė dvarą ir buvo pramintas „bičių baronu". Studijavo filosofiją, teologiją, teisę. Pagami no triaukščius avilius su viena stikline sienele, kurie labai tiko bitidėms. Daug rašė apie bites ir buvo Dzieržono oponentas daugeliu bi tininkystės klausimų. J. Meringas (1816-1878). Gimė Vokietijoje netoli Frankentalio, ku riame vėliau ir gyveno. Mokydamasis domėjosi įvairiais atradimais. Išmoko staliaus amato, dirbo padėjėju įvairiose statybose ir tapo sa vų dirbtuvių šeimininku. Besidomėdamas bitininkyste, 1857 m. su konstravo formą dirbtiniams koriams gaminti. Vielutės atsirado vėliau. Už tai gavo vardą ir teisę mokyti bitininkystės. H. Gruška (1819-188 8). Čekas. G imė Austrijoje, Austrijoje, Vienoje. Tarnau damas kadrinėje armijoje, įsigijo bityną. Ženevoje bityną išplėtė iki 300 šeimų. Vėliau tyrinėjo bites. Vasaromis ir žiemomis svėrė du avi lius norėdamas nustatyti maisto kaupimą ir jo suvartojimą. Bene pir masis domėjosi, ar galima apsėklinti bičių motinėles, jas atiduoti šei moms panaudojant kvapias medžiagas ir kt. 1865 m. pasiūlė medaus išėmimo iš korių išcentrinės jėgos principu metodą. Išėjęs į atsargą, konstravo medsukius, kai kurių konstrukcijos mažai kuo skiriasi nuo šiandieninių modernių medsukių. L. Langstrotas (1810-1895). Gimė Filadelfijoje (JAV). Baigęs kole džą, dėstė matematiką. Porą metų pastoriavo, direktoriavo mergai čių gimnazijoje. Iki 1837 m. domėjosi skruzdėlėmis. Pas gerus biti ninkus susipažinęs su bičių gyvenimo gudrybėmis, ir pats tapo bitininku. 1851 m. pastebėjo pastovumą tarp korių (8 + 2 mm). Išleido knygą „Bitės ir aviliai". Domėjosi Italijos bitėmis ir jas gabeno Ame rikon. Sukonstravo avilį su iškeliamais rėmais (44,8 x 23,2 cm), kuris
145
paplito pasaulyje kaip daugiaaukštis avilys, o autorius - daugiaaukš čio avilio išradėjas. Buvo pramintas „Amerikos bitininkų tėvu". Š . D a d a n a s (1817-1902). Gimė Prancūzijoje, gyveno JAV. Iš ma žens domėjosi žemės ūkiu. Dešimtmetis gavo dovanų šiaudinį avilį su bitėmis. 1863 m. persikėlė į Ameriką, išmoko anglų kalbą. Pagami nęs ir pardavęs 32 avilius, įsigijo Italijos bičių motinėlių. Daug rašė įvairiais bitininkystės klausimais. Įkūrė firmą dirbtinių korių ir bitininkavimo reikmenų gamybai. Patobulino Langstroto avilį. Jo sūnus įsteigė žurnalą „American Bee Journal". Š. Dadanas patobulino Kvimbio konstrukcijos avilį su 470 x 286 mm rėmais. Jis teigė, kad bičių motinėlei, galinčiai padėti iki 3000 kiauši nėlių per parą, kasdien reikia 1600 tinkamų narvelių. Vėliau šveica ras Bertranas Dadano avilį patobulino, pritaikė 435 x 300 mm Blato rėmus. Taip iki šių dienų tebėra Dadano-Blato aviliai, kuriuos mes praktiškai vadiname Dadano, arba standartiniais, aviliais. J. Dzieržonas (1811-1906). Lenkas. Gimė Lovkovicuose. Baigęs Vroclavo universitetą, dirbo dvasinį darbą ir bitininkavo, nes jas mė go nuo pat mažens. Jo tėvas taip pat turėjo bityną. Bitininkaudamas pastebėjo naujų dalykų. Pirmasis iš jų atskleidė partenogenezės reikš mę, tranų atsiradimą ir kt. 1859 m. meta pastoriaus darbą ir ima rašy ti apie bitininkystę. Jis pirmasis pasiūlė galimą motinėlių poravimosi kontrolę pagal laiką. Sukonstravo dvišeimį avilį. Patikslino daugelį ki tų klausimų. Miunchene buvo išrinktas garbės daktaru. Bitininkams žinomas jo posakis: „Tik tiesa - visur ir visada". M. Girdvainis (1841-1918). Bitininkystės ir žuvininkystės specia listas. Gamtos mokslus ir agronomiją 1865-1874 m. studijavo Lenki joje. 1874-1875 m. specializavosi Sorbonos universitete, Vokietijoje, Anglijoje, Liuksemburge. 1875 m. lenkų ir prancūzų kalbomis Pary žiuje išspausdino savo studiją „Bitės anatomija", iliustruotą gausio mis jo paties pieštomis iliustracijomis, kurią dedikavo Lenkijos biti ninkystės tėvui Janui Dzieržonui. Pirmieji M. Girdvainio darbai apie bites ir bitininkystę buvo išspausdinti 1872 m. Poznanėje ir Žabikove (apie bičių kūno sandarą, avilius, bitininkavimo įrankius). „Bitės anatomija" pakartotinai išleista 1987 m. Varšuvoje. M. Girdvainis pirmasis Lietuvoje iš dirbtinai apvaisintų ikrų išaugino seliavas.
146
A. Titovas (1873-1942). Rusas. Baigęs žemės ūkio mokyklą, dirbo bitininkystės instruktoriumi. 1902-aisiais šešeriems metams išvyko į JAV A. Ruto firmon. Grįžęs Kijeve organizavo žurnalą „Pčelovodnyj mir". Nuo 1921 m. - Izmailovo (Pamaskvyje) bitininkystės bandymų stoties direktorius. Jo iniciatyva pradeda eiti daugiau bitininkystės laikraščių: „Pčelovodnoje delo", „Pčelovod-praktik". Tolimuosiuose Rytuose organizuoja stambų bitininkystės trestą su 36 tūkst. bičių šeimų. Lietuvoje bitininkams žinomas kaip Titovo izoliacinio narvelio bičių motinėlėms autorius. A. Gubinas (1898-1956). Rusas. Baigęs Maskvos ŽŪA, dirbo Maskvos bitininkystės bandymų stotyje, kurią pats 1922 m. ir įkūrė. Nuo 1945 m. buvo ŽŪA Bitininkystės katedros vedėjas. Tyrė bičių žiemojimą, lipčinį medų, nustatė spirito tinkamumą įvertinant lipčių meduje ir kt. Pateikė bičių dresavimo metodiką. Parašė per 200 pavadi nimų straipsnių ir knygų. Jo tėvas taip pat buvo profesorius ir biti ninkavo, o Aleksandro sūnus Vadimas - ilgametis TŽŪA Bitininkys tės katedros vedėjas. „Apimondia" organizacijos viceprezidentas. Tai ištisa bitininkų mokslininkų dinastija. E. Cander C ander is (1873-1957). Vokietis. Baigęs Erlengene universitetą, kurį laiką dirbo uostuose kaip inspektorius biologas. Susilpnėjus klausai, grįžo į Erlengeno universitetą. Pradėjo tyrinėti bites ir apie jas rašyti. Tapo bičių tyrimų stoties vadovu. 1909 m. pirmasis nusta tė nozematozės sukėlėją (Nosema apis Z.). Tyrinėjo visus bitininkystės klausimus ir parašė apie 540 pavadinimų knygų bei straipsnių. Prof. E. Canderis savo laboratoriją išplėtė iki Bavarijos bitininkystės insti tuto. Mums žinomas kaip bičių biologas. J. Kriščiūnas (1888-1973). Lietuvis. Augo Marijampolės r. Stebuliškių kaime. Mokėsi Liudvinave ir Marijampolės gim nazijoje. 1913 m. Peterburge įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją ir tapo agronominės literatūros Lietuvos valstietijai pradininku. Ilgą laiką rašė įvai riomis temomis, rūpimomis kaimui. Vėliau specializavosi: bitinin kystė tapo ne tik hobi, bet ir viena iš pagrindinių specialybių. Asmeniškai savo ūkyje (18 ha) prižiūrėjo apie 10 bičių šeimų, o 1928 m. prie LŽŪA įkūrė mokomąjį bityną ir jam daugelį metų vadova vo. Pirmąjį pasaulinį karą profesorius praleido Peterburge, o Antrą-
147
jį - Rusijos gilumoje bei Maskvoje. Rektoriavo LŽŪA. Vadovavo Są junginei ŽŪMA Bitininkystės sekcijai (1948-1956), dirbo Kauno r. Rokų ūkyje pirmininku. Per savo gyvenimą parašė ir išleido per 1000 pavadinimų knygų ir straipsnių, iš jų - daugiau kaip 300 bitininkys tės tematika. Vadovavo 30 disertantų. Didžiausias nuopelnas Lietuvos bitininkams buvo Dadano avilio patobulinimas ir pritaikymas mūsų sąlygomis. Parengė vadovėlį „Biti ninkystė". Visą gyvenimą profesorius J. Kriščiūnas nuoširdžiai padė jo bitininkams disertantams ir darbuotojams, nuolat patarinėjo agronominiais klausimais. V. Al Alpatovas patovas (1898-1979). Rusas. Žymus biologas, bičių sistemin tojas, užsienio kalbų žinovas. Parašė daug leidinių apie bitininkystę. Pirmasis pastebėjo bičių kitimą nuo vietovės. Rekomendavo jų bonitavimo metodiką. 1948 m. išleido knygą „Porody medonodnoj pčioly". Išaiš kino bičių mitybą, bičių kaukaziečių galimybę apdulkinti raudonųjų dobilų žiedus ir kt. 1965 m. išrinktas „Apimondia" garbės nariu. K. Frišas (1886-1982). Austras. Studijavo Vienos ir Miuncheno uni versitetuose mediciną bei biologiją. 1911 m. tapo Miuncheno zoologi jos asistentu. Iš pradžių tyrė žuvų reakciją į šviesą, vėliau susidomėjo bičių pasauliu. Išaiškino bičių matomas spalvas, o 1920 m. išleido knygą „Bičių kalba". 1923 m. jau būdamas profesoriumi, tampa Miuncheno zoologijos instituto direktoriumi, o 1973-aisiais jam suteikiama Nobelio premija už etiologijos mokslą - „susikalbėjimą su bitėmis". G . Avetis Avetisjanas janas (1905-1984). Armėnas. Gimė Aleksandropolyje. Tbilisyje baigė agronomiją, o 1929 m. - Maskvos TŽŪA Zootechnijos fakultetą. 1931-1935 m. vadovavo Sąjunginio gyvulininkystės insti tuto Bičių genetinei laboratorijai. Apgynė daktarinę disertaciją gene tikos tema. Po Antrojo pasaulinio karo, grįžęs iš kariuomenės, dirbo žurnalo „Pčelovodstvo" vyr. redaktoriumi, po to - TŽŪA Bitininkys tės katedros vedėju. Profesoriaudamas paruošė apie 30 disertantų, parašė per 200 pavadinimų knygų ir straipsnių. Aktyviai dalyvavo pedagoginiame gamtosaugos darbe, tarptautinėje bitininkų veikloje, „Apimondia" garbės narys. Lietuvoje labiausiai žinomas kaip bitinin kystės vadovėlių aukštosioms ir specialiosioms žemės ūkio mokyk loms autorius.
148
A. Mauricio (1900-1993). Gimė Ukrainoje, gyveno Liebefelde (Šveicarija) ir dirbo kaip botanike, entomologe bei biologė. Bendravo su prof. O. Morgentaleriu. Tapo medaus žinove. 1965 m. išėjusi į pen siją, daug rašė, paskelbė per 150 publikacijų, iš kurių paminėtinos: „Apie lipčinį medų" (1965); „Medingieji augalai" (1 974); „Medus", „Medaus žiedadulkių analizė", „Apie bičių apnuodijimus" ir kt. Ilga metė „Apimondia" kongresų bei simpoziumų dalyvė ir pranešėja. Brolis Adomas (K. Kehrle) (1898-1996). Nuo 1907 m. iš Vokietijos persikėlė pas benediktinus į Bukfasto vienuolyną Anglijoje. Kaip sirgu liuojantį vienas vienuolių (A. Vanier) pratino sode prie bičių. Adomas bites pamilo, o bitininkystė tapo jo hobi ir profesija. Po Pirmojo pasau linio karo Anglijoje žuvo apie 90% bičių. Dalis atsparesnių akarapidozei bičių šeimų išliko. Adomas, kaip vienuolyno bityno vadovas, mo kėdamas anglų ir vokiečių kalbas, aktyviai dalyvavo „Apimondia" kongresuose, važinėjo po pasaulį ir rinko įvairių bičių rasių motinėles. Jų bites lygino ir kryžmino. Gavo keletą vietinių (Mellifera) ir italiečių (Ligustica) linijų mišrūnių. Kruopščiai atrinkęs vieną iš jų paliko, kuri turėjo 90% vietinių ir 10% italiečių „kraujo". Jas pavadino „BuckfastBiene", arba kunst Rasse. Bukfastinės bitės turi tris aukso geltonumo pilvelio tergitus. Pagrindinės savybės: atsparios akarapidozei, sąlyginai taikios, nespietlios, gerai veisiasi erdviuose aviliuose. Pastoviai paveldi feno- ir genotipines savybes. Tai pirmoji bičių veislė. „Aš nežinau, - ra šė vokietis L. Armbrusteris, - pasaulyje kito tokio sumanaus bitininko ir veislininkystės specialisto, specialisto, koks yra brolis Adom as." G. Tar anovas (1908-1986). Rusas. Profesorius, biologijos mokslų daktaras, bitininkystės, kaip mokslo, korifėjus. Ilgai vadovavo bičių prie žiūros ir veisimo tiriamajam darbui, iš pradžių Ukrainoje, bandymų stotyje, vėliau Bitininkystės tyrimo institute (Rybnoje). Jam vadovau jant, daug ištirta masiškai kryžminant vietines bites su kaukazietėmis, kuriant paketinę bitininkystę, bandant daugiaaukščius avilius, bičių maitinimąsi ir kt. Parašė daugiau kaip 400 pavadinimų knygų ir straipsnių, paruošė per 30 disertantų. Ilgai vadovavo žurnalui „Pčelo vodstvo" (1949-1960). Iki paskutinių gyvenimo dienų buvo minėto žurnalo skyriaus „Atsakymai į klausimus" pagrindinis koresponden tas. Mums daugiau žinomas kaip biologijos žinovas (po Canderio).
149
Bitininkavimo būdai BITI NINK AVIM AS
SPIEČIAIS
Deivė Austėja kaip tikra bičių motinėlė rūpinosi, kad šeimos šeimos kuo daugiau spiestų ir stiprėtų. Iš
lietuvių
mitologijos
K. G. Batlerio duomenimis, naminės bitės Žemėje gyvena jau 23 mln. metų, o J. Kriščiūnas nurodo, jog 15 mirt. metų. Per šį ilgą lai kotarpį naminės bitės „išmoko" gyventi visuomeniškai (viena už vi sas, visos už vieną). Spietimas - natūralus bičių šeimų dauginimosi būdas. Spiečiant bitės atnaujina savo motinėles. Pablogėjus ganykloms, spiečiai skren da toliau į geresnes, taip pratęsia savo, kaip rūšies, egzistavimą. Drevėje apsistojęs spiečius išgyvena keletą metų, kol pasensta motinėlė ir koriai. Po to ruošiasi spiesti. Pirmalakis spiečius išskren da su senąja motinėle, kai šeimoje pirmasis motinėlės narvelis užden giamas. Jeigu spiečius išskrenda su 4-5 metų motinėle, jis dažniausia netoli teskrenda - motinėlė nukrenta ant žemės. Spiečiaus bitės be motinėl ės grįžta į savo šeimą. Prie spiečiaus bičių prisijungia dar dau giau jaunų, ir antralakis išskrenda jau su jauna motinėle, kuri spie čiant ir susiporuoja. Apsigyvena nauja, energinga šeima, pratęsianti bičių gyvenimą. Jeigu pirmalakis spiečius naują buveinę pasiekia su senąja moti nėle, tai ji išaugina bičių kartą žiemojimui, o kitą vasarą tokią moti nėlę bitės pakeičia „tyliuoju" būdu. Kai motinėlė nepajėgi išauginti žieminių bičių, šeima neišgyvena - žūsta. Tai natūralaus dauginimo si dėsningumai. Išspietusioje šeimoje lieka kelios motinėlių tulelės. Bitės vis spie čia, ir motininė šeima susilpnėja tiek, kad nusilpusi žūsta. Arba pas kutinei motinėlei poruojantis, ištinka nelaimė: ji pasiklysta, pagauna paukštis, nesutinka tranų. Senoji šeima ištranėja ir žūsta. Silpnų šei mų arba paliktus bičių lizdus sunaikina didžioji vaško kandis ( Galle-
150
ria mellonella). Tokias apleistas dreves išva lo geniai ar kiti paukščiai. Jas paruošia vėl naujiems spiečiams. Taip naminės bitės su laukė civilizacijos laikų, o išplitus varoatozei, ir priklausomybės nuo žmogaus. Bene primityviausias žmogaus civili zuoto bitininkavimo būdas buvo prūsų, Mažosios Lietuvos ir žemaičių bitininkų. Išlikę aprašymai apie bitininkavimą šiaudi niuose aviliukuose (96 pav.). Šis būdas bu 96 PAV. Šiaudinis avilys vo labiau paplitęs viržiniuose miškuose. Pavasarį apsiskraidžiusios bitės pamai tinamos spaustiniu viržiniu medumi, kuriame yra duonelės, skati nančios bičių vystymąsi. Nužydėjus sodams ir pavasariniams miškų uogakrūmiams, bitės ruošiasi spiesti. Bitininkai planuodavo gauti tris spiečius: pirmalakį ir du su jaunomis motinėlėmis. Spiečius susemia į naujus šiaudinius avilius. Jie iki rudens sustiprėja ir pajėgia išnaudo ti viržių medunešį. Po to bitininkas tik ketvirtadalį šeimų pasilieka metams. Parenka su jaunomis motinėlėmis, t.y. antralakius ir turin čias daugiau pavasarinio maisto. Kitų avilių korius išlaužo. Medų iš sunkia per tinklą, o viržinį slegia. Pasak L. Piškinaitės-Kazlauskienės, Lietuvoje XX a. pradžioje J. Ambraziejus, pasisakydamas prieš rėminius avilius ir gindamas šiaudinius, motyvavo, kad jų apvali lizdo forma yra geriausiai pritai kyta bičių būdui. Šaltomis žiemomis bitės juose saugiau žiemoja. BITININKAVIMAS KELM INIU OSE AVILIUOS E
Žmogus suvaldė bitę ir liko jos valdovu. A.
Musteikis
Miškinė bitininkystė tapo namine, pradėjus naudoti kelminius avilius (97 pav.). Iš pradžių daugiau buvo vertikalių avilių, bet pri mityvūs bitininkavimo būdai susiformavo gulstiniuose aviliuose (kaladėse).
151
Bitininkavimą gulstiniuose aviliuose puikiai aprašė S. Daukantas (1848). Jis nurodė du būdus. Pirmuoju, kuris buvo labiausiai išplitęs, bitininkai iš kiekvienos bičių šeimos išpjaudavo dalį korių su medu mi, o dalį palikdavo žiemai. Paprastai vieneriais metais korius pjau davo avilio kojose, kitais - galvoje. Taip bitės išlikdavo gyvos ligi pa vasario ir kitais metais vėl pripildydavo savo lizdą korių ir medaus. Kai medaus palikdavo per mažai, bitės žiemą išmirdavo. Apie maiti nimą cukrumi tuo laiku niekas nežinojo. Antruoju atveju žiemai buvo paliekamos stipriausios bičių šei mos: iš jų visai neimdavo nei korių, nei medaus. Silpnas šeimas visai išnaikindavo: pasiimdavo medų ir vašką. Stiprios (veislinės) šeimos kitais metais išleisdavo pakankamai spiečių, kuriuos talpindavo į pernai ištuštintus avilius. Tačiau šis būdas nebuvo populiarus gal dėl prietarų, jog bites naikinti nevalia. AVILYS
„LIE PA"
Pamilkim bitininkavimą visu savimi, t.y. visu protu, visa valia, visu savo aš. J. Pečkaitis
Lietuvoje XX amžiaus pradžioje plito lenkiški, vertikaliais rėme liais aviliai. Liubave 1914 m. liepos mėnesį surengtų bitininkystės
152
kursų proga buvo patobulintas varšavinis avilys (rėmel iai 280x460 mm) ir pavadintas „Liepa". Jo lizde tilpo 14 (330x400 mm), magazine - 1 1 rėmelių. rėmelių. Toks avilys 1918 m. buvo dar patobulintas ir platinamas Kretin gos bitininkų draugijos „Bitė". Bitininkavimą jame gražiai aprašė vienuolis, bitininkystės kursų mokytojas tėvas Jeronimas Pečkaitis knygelėje „Bitininkas" (Tilžė, 1921). Antroje rugpjūčio pusėje „Liepos" aviliuose žiemai paliekami 4-7 rėmeliai. Medaus juose turi būti apie 12-16 kg. Ties lakomis, t.y. liz do viduryje, turi būti pilnesnį koriai, o šonuose - medaus kiek ma žiau. Bičių duonelės turi būti visuose koriuose, ypač centriniuose, pavasariniams perams. Korių apačiose turi būti tuščių narvelių bi tėms žiemą sulįsti. Jeigu koriuose maisto pakanka, tai jie pakeliami į meduvę (maga ziną). Taip apačioje susidaro didelis izoliacinis oro tarpas. Kai ko riuose maisto trūksta, jie paliekami lizde, o viršuje, t.y. meduvėje pa liekami 4-5 pilni rėmeliai. Bitės, baigusios maistą lizdo koriuose, ima jį iš meduvės. Bičių šeimoms, neturinčioms po medunešio pakankamai medaus, reikia duoti tiršto (2 dalys cukraus ištirpinama 1 dalyje vandens) si rupo. Į jį tinka įlašinti salicilo, vynuogių ar citrinos rūgšties, kad skystis nesikristalizuotų. Sirupą geriausia duoti pro lizdo viršų didesnės talpos (2-3 1) stik lainiuose. Jie užrišami sušlapinta drobe ir apversti dedami ant dvie jų pagaliukų. Maistą tikslinga sumaitinti per 2-3 kartus. Korius su neišsiritusiais perais geriausia pristumti prie paruošto žiemoti lizdo. Perams išsiritus, koriai su dalimi medaus iš viršaus išimami ir saugo mi iki pavasario. Avilių lakos susiaurinamos maždaug iki plaštakos pločio, bet abi paliekamos atviros. Prasidedant šalnoms, lizdai apšiltinami šiaudais, šienu ar samanomis. Užverčiami avilių prielakiai. Žiemą du kartus per mėnesį reikia patikrinti avilius: ar nėra liz duose pelių, ar bitėms ne per šilta. Jeigu girdėti bičių ūžimas, vadi nasi, joms tvanku. Reikia praplėsti laką ir kelioms valandoms at stumti šoninį apšiltinimą.
153
J. Pečkaitis nurodo, kad žiemą bites galima laikyti ir šiaudų kūgy je. Tačiau nenurodo, kaip apsaugoti jas nuo pelių. Kai orai gerokai atšyla (balandžio mėn.), reikia plėsti lizdus iš šo nų pridedant po vieną ar du pasiūtus korius. Jie dedami už dengia mųjų korių. Vėliau naudojami ir dirbtiniai koriai. Kai lizdas išplečia mas iki 9 korių ir bitės turi 4-5 korius su perais, dedama meduvė su žemais rėmeliais. Iš pradžių į meduvę įdedami 5-6 rėmeliai. Vėliau ji išplečiama per visą lizdą. Toks plėtimas apsaugo ir nuo spietimo nuotaikos. Liepos mėnesį visiškai atidaromos abi lakos, kad avilys geriau vėdintųsi. Kai meduvėje koriukai pradedami dengti, juos reikia išsukti arba perkelti į meduvę tų šeimų, kuriose jos pustuštės, o iš jų tuščius ko rius pastatyti į išimtųjų vietą. J. Pečkaitis pavasarį rekomenduoja išlyginti bičių šeimų stiprumą. Silpnesnes šeimas pataria stiprinti stipresniųjų sąskaita. „Tačiau stip riausius bičių spiečius, - rašo jis, - privalo bitininkas labiausiai mylė ti. Todėl iš stipriausių niekad pavasarį nesiima nei perų, nei medaus, nei bičių." Viena iš pasiteisinusių priemonių yra avilių sukeit imas vieto mis. Tai atliekama saulėtą vidurdienį. Silpnesniojo avilio motinė lę patariama vienai dienai uždaryti narvelin. Šeimą , kuri išžiemo ja su 1-2 koriais, reikia jungti su kita silpna šeima. Sujungiama vakare, kuomet bitės taikesnės. Prijungiamos šeimos motinėlė pa šalinama. Bitės aprūkomos arba apšlakstomos cukraus sirupu. Jei gu prijungiamas naujas (ankstyvas) spiečius, tai apsaugos priemo nės nereikalingos, nes tokio spiečiaus bitės taikio s, mat turi medaus atsargų. Norint pataisyti traninę šeimą, pasak autoriaus, geriausia duoti atsarginę motinėlę. Jos neturint, bitėms našlaitėms reikia kas savaitę duoti neuždengtų perų korį, o siuvamus gelbėjimosi narvelius išlau žyti. Gegužės mėnesį, kai bityne atsiranda tranų, iš normalios šeimos traninei šeimai perkeliama motinėlė, o iš jos grąžinama gelbėjimosi motinėlės tulelė. Bičių motinėles J. Pečkaitis rekomenduoja keisti ne rečiau kaip treji metai. Apie dirbtinį motinėlių auginimą nerašo. Pataria parink-
154
ti vieną kitą avilį su darbščiomis ir nepiktomis bitėmis, iš kurių ten ka pašalinti motinėles. Po 8 parų sugauti keistinose šeimose motinė les ir joms atiduoti dengtas motinėlių tuleles. Po kelių dienų patik rinama. Jeigu yra motinėlių lopšelių, jie panaikinami. Motinėlėms poruojantis, naudinga šeimoms duoti po korį su jaunais perais. Anot J. Pečkaičio, jaunų perų įdėjimas naudingas visada, kai tik šei moje jie pasibaigia. Šeimos daugintinos natūraliais spiečiais. „Spiečiai , - rašo J. Pečkaitis, - priskaitoma bitininkams prie links miausių gyveni me valandų." Jis siūlo vieną bitynėlio pusę skirti spiečiams, an trą - medaus gamybai. Apie šeimų privertimą, kad ru oštųsi spies ti, nerašo. Pirmalakius spiečius pataria suleisti į naujus avilius, o antralakius (dainius) siūlo palaikyti iki vakaro, n es dieną leidžiant pabėga. Daugiau kaip du spiečius iš vieno avilio nepataria turėti (pragaištinga). Norint, kad iš to paties avilio dau giau spiestų, po išspietimo spiečių reikia pastatyti spietusiojo vie ton, o senąjį, prieš tai išlaužius motinėlių narvelius, - naujon v ieton. Vėlyvus spiečius geriausia grąžinti atgal, prieš tai pašali nus visas motinė lių tuleles. Medunešiui pasibaigus, bitės ruošiamos žiemai. Koriai su medu mi išsukami arba sutrupinti dedami ant rėties, kad medus ištekėtų į indą. Seni koriai (vaško žaliava) perdirbami. Žaliava dedama emaliuotan puodan, užpilama vandeniu ir lėtai kaitinama, iki užvirs. Ištirpu si masė supilama į sušlapintą maišiuką (panašų į sūrmaišį) ir tarp dviejų lentų spaudžiama. Retkarčiais maišas perpilamas verdančiu vandeniu. Išspaudos antrą kartą užvirinamos ir pakartotinai spau džiamos. Ištirpęs vaškas papildomai išlydomas, supilamas į pasūdy tu vandeniu sušlapintą indą ir paliekamas sustingti. „Aš, - rašo J. Pečkaitis apie naudingumą bitininkau ti „Liepos" aviliuose, - 1913 metais, kurie buvo bitininkavimui nepalankūs, ga vau iš italiečių (valakų) bičių avilio apie 2 pūdus (33,3 kg) medaus, o iš panašaus stiprumo mūsiškių - tik vieną pūdą. 1914 metais, pa togiais bitininkavimui, gavau iš valakinių apie 4 pūdus (65,5 kg) medaus."
155
Įsimintina, kad autorius šio šimtmečio pradžioje, kuomet bitėms ganyklos buvo turtingesnės, pripažino papildomo bičių maitinimo reikšmę jų produktyvumui. „Bitės yra dosnios dosniems," - teigė jis. Cia pat nurodo, kad 1914 m. iš 3 savaites maitinto vieno avilio gavo 160 svarų (65,4 kg) medaus ir dar padarė spiečių. 1917 m. iš nepenė tų pavasarį spiečių gavo po vieną pūdą, o iš penėtų - po 90 svarų (36,8 kg) medaus. JON O KR IŠČ IŪ NO BITININKAVIMAS
Meilė darbui, meilė žmogui, gamtai buvo tyli ir giliai sukaupta. P.
Vasinauskas
„Daug metų dirbdamas su įvairiais aviliais, - rašė J. Kriščiūnas, galvojau apie didesnius patogumus bitininkui ir geresnes sąlygas bi tėms. Po ilgamečio teorinio studijavimo ir praktiško darbo priėjau prie siūlomo naujo Dadano avilio dviejų variantų ir juose bitininkavimo. Drįstu patarti Lietuvos bitininkams bites laikyti žemarėmiuo- ' • , • . , < .
88 0
156
se (435 x 300 mm), t.y. Dadano aviliuose." Pasak J. Kriščiūno, bitininkavimo sėkmė daugiausia priklauso nuo pažinimo pačių bičių ir nuo sugebėjimo jas tinkamai tvarkyti. Tinkamas avilys tą darbą tik pa lengvina. Naująjį Dadano šiltąjį avilį sudarė dvi skrynios: orinė su stogeliu ir vidinė su meduve (98 pav.). Lizde gali tilpti 18 standartinių rėme lių ir dvi meduvės. Jeigu meduvės rėmelių nebuvo, juos atstodavo dvigubos meduvės. Pats avilys svėrė apie 80 kg ir kainavo iki 45 Lt (tuometinė medaus kaina buvo apie 2 Lt). J. Kriščiūno nuomone, bitininkas kitiems metams tu ri ruoštis nuo šiųmečio medunešio pabaigos. Pagrindinė sėkming o žiemoji mo sąlyga - jauna motinėlė, jaunos bitės ir tinkamas maistas. Y p a t i n gą dėmesį jis skyrė tinkamoms motinėlėms išauginti. Geriausias laikas motinėlei keisti - tarp liepos 15 ir rugpjūčio 1 dienos, kol dar yra medunešis. Tokios motinėlės suspėja priauginti žieminių bičių. Naujoji motinėlė atiduodama šeimai išvirinta me Titovo izo liaciniame narvelyje. Prieš dedant motinėlę į avilį , senoji sugauna ma. Narvelį su motinėle reikia pastatyti ant rėmeli ų viršaus. Bites reikėtų pamaitinti, kad būtų ramesnės. Kitą dieną a pie 10 valandą atsargiai atidengiamas užtiesalas ir žiūrima, kaip su motinėle el giasi bitės. Jeigu narvelį apgulusios ir ramios - m otinėlę nori pri imti. Tada atidaromas narvelis ir jo anga užlipinam a kandi tešla. Bitės maistą sugraužia ir motinėlę išsiveda. Kai pr ie narvelio bičių nebūna arba jos piktos, - motinėlės nenori priimti. Peržiūrint liz das, gelbėjimosi lopšeliai pašalinami, narvelis pal iekamas kitai dienai. Medunešiui pasibaigus, nuimamos ir meduvės. Vidutinio stipru mo šeimoje turi likti ne mažiau kaip 10, o stiprioje - 15 kg medaus. Dažniausiai bičių tirštai aptūptuose koriuose paliekama 10-12 kg, o kitas uždengtas koriuose medus laikomas sandėlyje iki pavasario. Medus senesniuose koriuose labiau cukruojasi, paliekami šviesiai ru di koriai. Geri koriai su perais statomi avilio viduryje priešais laką. Paskui iš šonų statomi koriai su medumi ir duonele. Prie lizdo skiriamųjų (diafragmų) statomi blogesni koriai su perais, kurie vėliau išimami.
157
Likusieji (su neuždengtu medumi) iškeliami už lizdo - iš jų medų bitės išsineš. Rugsėjo pabaigoje nepatariama keisti nei lizdo padė ties, nei lakos, nei korių išdėstymo tvarkos. Apie rugsėjo 20 d., kai lizde perai beveik išsibaigia, reikia bitėms duoti 5-6 kg tiršto cuk raus sirupo. Lipčių medų taip pat reikia pakeisti cukraus sirupu, kurį galima supilti į korius ir pastatyti už lizdo skiriamųjų. Išsyk duodama iki 8 kg. Kai naktys atšąla, naujuose Dadano aviliuose įstumi ami antrie ji dugnai. Ant lakų uždedami varteliai. Už lizdo s kiriamųjų guldo mi maišai su pelais. Lizdą reikia uždengti švariu audeklu ar mai šu. Po audeklu skersai rėmų uždedamas pagaliukas, kad bitės galėtų lankyti tarpkorius. Lizdo kampe paliekama ve ntiliacija tiesiog atverčiamas audeklo kampas. Ant audeklo gul domas mai šas su pelai s, o ant jo iki stogo kemš ami šiauda i. Vėlia u užd aro mas prielakis. Lauke žiemojančioms bitėms nereikia papildomos priežiūros, pa kanka kartkartėmis patikrinti avilių būklę. Pavasario darbai prasideda, kai bitės apsiskraido. Tai sutampa su blindžių žydėjimu ar truputį anksčiau. Apsiskraidymo dieną bitinin kas turėtų stebėti ir jų išsivalymą. Tų avilių, kurių bitės apsiskraidė, reikia nuvalyti dugnus, ištraukus juos laukan. Negyvos bitės užkasa mos. Korių trupinėliai surenkami. Jei kamšos drėgnos, jas reikia iš džiovinti arba pakeisti sausomis. Kamšų sumažinti negalima. Lakas tenka susiaurinti, kad liktų 2-3 bitėms plyšelis, ir pridengti lentutė mis nuo tiesioginių saulės spindulių. Pirmą kartą lizdas apžiūrimas, kai iš tiesų atšyla (apie 15°C), ne vėjuotą ir saulėtą dieną. Jei bitės aptupia 5-6 korius, šeima vidutinė. Silpnas šeimas reikia prijungti prie kitų šeimų. Kad bitės nesilptų, reikia pasirūpinti vandeniu. Naudinga duoti korį su vidutinio stipru mo cukraus sirupu. Vandens atsargos avilyje bites apsaugo ir nuo ge gužinės ligos. Apžiūrint avilius, kai kuriose šeimose nebūna perų. Tikrinant naudinga duoti šilto cukraus sirupo, o po 8-9 dienų pakartotinai pa tikrinti. Jeigu perų neatsiranda, šeimą reikia jungti su kita.
158
J. Kriščiūno nuomone, stiprinti silpnas šeimas kitų avilių dengtais perais neapsimoka. Tokia pagalba nėra efektyvi, nes šeimos silpnu mas dažniausiai priklauso nuo blogos motinėlės. Apžiūrėjus lizdus, užtiesiamas audeklas, ant jo - keli sluoksniai laikraščių ir apšiltinamasis maišas. Popierius pagerina šilumos izo liaciją. Antrą kartą lizdai apžiūrimi po savaitės. Sustiprėjusioms šei moms tarp korių su perais ir duonele įstatomi šviesūs pernai pasiūti koriai. Vėliau apžiūrima kas savaitę. Tik jau įdedami dirbtiniai ko riai. Dirbtinio korio plokštelė statoma prie korio su perais arba vienu koriu arčiau, kad mažiau atšaltų lizdas. Pasiūtas korys perkeliamas prie perų, o jo vieton statomas naujas. Tiktai birželio mėnesį stiprioms šeimoms išsyk galima duoti 2 dirbtinius korius: vieną viename lizdo šone, ki tą - kitame prie perų. Paprastai šviesūs koriai keliami į lizdo vidurį, o pernykščiai su tranų akutėmis iškeliami į kraštus, kad rudenį juos be kliūčių būtų galima pašalinti. Kad šeima nespiestų, motinėlėms turi nepritrūkti vietos kiaušinė liams dėti ir lizdą būtina pakankamai vėdinti. J. Kriščiūnas teigė, kad labai svarbu perstatinėti korius su kiaušinėliais ir lervutėmis į korių su dengtais perais tarpus. Mat išsiritusios jaunos bitės 1-2 dienas tupi ant savų korių. Taip jos apsunkina darbą, tarpkoriai silpniau vėdinami, skatinamas spietimas. Kai plečiant lizdus, įstatomi paskutiniai du koriai, tuojau reikia uždėti ir meduves. Patartina su pasiūtais koriais, o jų neturint, gali ma žiemą susikomplektuoti iš viršutinių lizdo korių dalių. Neturint pasiūtų, naudotini dirbtiniai koriai. Meduvėje reikia vengti tranų ko rių, nes jie vilioja motinėlę. J meduvę bitės įleidžiamos pro viename gale atverstą audeklą (2-3 tarpkorius). Meduvė taip pat užklojama. Visiškai ati daromos lakos. Pasak J. Kriščiūno, Lietuvoje didysis medunešis tęsiasi keletą die nų. Todėl jį gali išnaudoti bitės, kurios pradėtos auginti apie gegužės 10-15 dieną. Stiprių šeimų bitės per dieną gali pripilti 8-12 meduvės korelių. Dotnuvoje-Akademijoje 1928 m. labai stipri bičių šeima per dieną parnešė 7,5 kg maisto. Didžiojo medunešio metu patartina kiekvienos dienos pavakaryje patikrinti meduves. Jeigu jau kraštuti-
159
niuose rėmeliuose yra po truputį medaus, tai reikia dėti antrą meduvę. Ją geriau dėti po pirmąja. Medus sukamas medunešio pabaigoje. Kuo medus avilyje ilgiau laikomas, tuo geriau subręsta ir būna skanesnis. Stokojant meduvių korių, pradėtus dengti tenka išsukti ir vėl grąžin ti bitėms. J. Kriščiūnas patarė, kad kiekvienam bitininkui saviems reika lams naudinga auginti motinėles pačiam. Reikia pasi rinkti produk tyvią šeimą, kuri linkusi spiesti. Tokia būna gera auklė, nes užaugi na daug ir gerų motinėlių. Šeimos motinėlė turi būti ne senesnė kaip dvejų metų. Auklės lizdas plečiamas kaip ir kitų šeimų, tik jai duodama iš kitų šeimų dengtų perų. Lizdų plėtimo pa baigoje pas tarasis nebeužbaigiamas meduve, o bitės pamaitinamo s. Jos prade da siūti spietimo lopšelius. Tuomet motinėlė pašalinama. Po 7 die nų beveik visi perai būna uždengti ir nėra iš ko auginti gelbėjimosi motinėlių. Motinėlių narveliai ar net tulelės sunaikinami ir duoda mi auginti veislinės šeimos paruošti perai. Juos re komenduojama duoti korio išpjovoje, kurioje kas 3-4 lervutės išretinamos. Paliktus narvelius reikėtų patrumpinti ir praplėsti skutimosi peiliuku. Šei ma - motinėlių augintoja pamaitinama. 7 paras lizda s paliekamas ramybėje . Dešimtą dieną dengtos motinėlių tulelės tulelės perkelia mos į izoliacinius narvelius įleidžiant ir po 4-5 bites. Po 2-3 parų motinė lės išsiris. Motinėles keisti geriausia seną pašalinant ir tuojau pat duodant naują. J. Kriščiūnas, kalbėdamas apie bičių porduktyvumą, rašė, kad vi dutiniškai kasmet vienas rėminis avilys Lietuvoje duoda apie 5 kg medaus. Labiau prityrę bitininkai gauna vidutiniškai po 16 kg. Yra atvejų, kai iš avilio gauta 30-70 kg. Jam pačiam Dotnuvos sąlygomis porą metų erdviuose dadanuose iš šeimos pavyko gauti po 80 kg medaus. '
\
160
*
•
<.*
i
'<•!.• '
' l
. i ' l o '
.
,
V ' * - . . ' i r ' , - ' , . " , • ! ' , « . ' ( ^ »
j,l
I I '
1
' , »H » H '« '« - ' ,S
BITININKAVIMAS DAUGIAAUKŠČIUOSE AVILIUOSE
O visa kita - lašas jūroj. Aišku, Be lašo irgi kai kada sunku. Prinešim avilin koriams ir vaško, Ir daug medaus medunešio metu. E. Mieželaitis
Daugiaaukščiai aviliai Lietuvoje žinomi jau nuo 1960 m. Bitininkau jant daugiaaukščiuose aviliuose (aukšte - 10 rėmelių, 435 x 230 mm) (99 pav.), sutaupoma daug laiko, vienas gali prižiūrėti daugiau bičių šeimų, tinka laikyti bites bitidėse, nes lizdai plečiami ne atskirais ko riais, o sukomplektuotais aukštais. Kai kas daugiaaukščius avilius gamina dvigubomis sienelėmis; kiti žiemai sudeda į specialius įdėklus, laiko bitidėse. Pateikiama ti pinė bičių laikymo technologija. Lietuvoje bitės žiemoja viename aukš te, tik tarp dugno ir aukšto įdedamos meduvės arba specialūs graižai. Turėdamos po rėmeliais laisvos erdvės, bitės geriau žiemoja. Žiemojimas dviejuose aukštuo se - retas atvejis. Kai kurių mokslininkų duomenimis, suformavus daugiaaukščio avilio lizdą per du aukštus, bitėms susidaro idealios sąlygos tarpusavyje bendrauti tarpukoriuose. Tačiau šitai būdinga tik pietinėms vietovėms, kur nėra šaltų žiemų. Šaltame klimate apatinio aukšto bitės nepereina per 2 cm apatinio aukšto rėmelio viršutinę sijelę, 1 cm tarpą tarp rėmų ir viršutinio aukšto rėmo apatinę (1 cm) sijelę. Be to, bi 99 PAV. Daugiaaukštis tėms tenka apšiltinti šią bereikalingą erd- avilys
161
vę. O spustelėjus stipresniam šaltukui, kamuolys nepereina į viršuti nį aukštą. Pavasarį, po bičių apsiskraidymo, avilių dugnai keičiami šva riais, patikrinama, ar yra perų. O žiemojusioms dviejuose aukštuose apatiniai aukštai laikinai pašalinami. Obelų žydėjimo pradžioje šei moms (kai kurioms galima ir anksčiau), kurios gerai aptupia 10 ko rių, uždedami antri aukštai (100 pav. b). Jie formuojami iš 5 pasiūtų ir 5 dirbtinių korių. Į tuščius korius tikslinga įpilti po truputį cuk raus sirupo, kad juose bitės noriau apsigyventų. Kai jos pereina į an trą aukštą, aukštai sukeičiami vietomis (100 pav. c): bitės, pernešdamos iš apačios maistą, skatina šeimos augimą. Pagrindini o medunešio metu ant viršaus dedami tretieji aukštai, prieš tai atkel tus apatinius vietomis. Trijų aukštų korių plotas beveik prilygsta šešiolikarėmio avilio su meduve korių plotui. Kai kas vietoj trečiųjų aukštų naudoja meduves (101 pav.), bet prieš tai virš antrojo aukšto uždeda bitinę tvorelę. Medunešio pabaigoje pirmajame aukšte būna perai ir duonelė, ant rajame - perai ir medus, trečiajame (ar meduvėse) - medus išėmimui. Prieš ruošiant bites vežti į dobilų sekiojus ar viržynus, stiprioms šeimoms uždedami tretieji aukštai su tuščiais (išsuktais) koriais. Sil pnesnės šeimos vežamos su dviem aukštais. Parvežus iš viržių ar raudonųjų dobilų sėklojų, paliekami tik apa tiniai aukštai. Sumaitinama 8-10 kg cukraus sirupo. Bitės paruošia mos žiemai. Motinėles pakeisti nesudėtinga. Kuomet bitės apgyvendina abu aukštus, jie atitveriami aklina (horizontalia) lizdo skiriamąja. Motinė lė paliekama apatiniame aukšte, o antrasis apsukamas 180° kampu.
Jam duodama motinėlė arba subrendusi tulelė. Lauko bitės grįžta į apačią, šeima stiprė ja. Tuomet ji ir įleidžiama į antrąjį aukštą. Kai viršutiniame aukšte motinėlė susiporuo ja ir pradeda vystytis, galima plėsti ir jį. No rint efektyviai išnaudoti medunešį, aklina lizdo skiriamoji pašalinama. Motinėlės savo likimą išsisprendžia pačios, dažniausiai jau nosios naudai. Tai akivaizdu (jeigu viena iš jų buvo ženklinta), ant lakos uždėjus trangaudę. Kai kas medunešio pradžioje iš viršu tinių aukštų nedengtus perus perkelia į apa čią, o tuščius - į viršų. Mūsų šalies sąlygomis (LŽI duomenimis) daugiaaukščiuose aviliuose medaus produkci ja nepadidėja. Dažnai sodų žydėjimo metu orai atšąla, o tai neigiamai veikia bičių vystymąsi. BITININKAVIMAS DVIA UKŠČ IUO SE
AVILIUO SE
Ir židinio dūmai kvepia Tėvyne, Ir paukštis virš pievos pakyla. Ir bitės į avilį skrenda ir skrenda. Ir kvepia medum mūsų sodas. ].
Nekrošius
Dviaukščius avilius mėgsta bitininkai, pripažįstantys tik vienų matmenų standartinius rėmelius. Be to, antrieji aukštai tinka atsargi niams koriams laikyti žiemą, juos dezinfekuoti. Bitininkavimo tech nologija nesudėtinga. Pavasarį, kai po žiemos aukštas visiškai išple čiamas ir bitės turi 8-9 korius perų (102 pav., a), dedamasis antrasis aukštas (b). Į jį perkeliami du koriai su įvairaus amžiaus perais ir du su maistu bei skystu cukraus sirupu. Toliau antrasis aukštas plečia mas įprastai dirbtiniais koriais. Medunešio pradžioje į antrąjį aukštą
163
Bitidė dviašė, dvigubomis sienomis (104 pav.). Aviliai - daugia aukščiai, 49 cm ilgio ir 35 cm pločio. Pagaminti iš eglinių lentų (jos šiltesnės). Avilio komplektas - 7 aukštai. Per visą avilio dugną ir į lauką, ir į avilio vidų ištraukiamas kamštis. Avilys per visą aukštą uždengiamas lubelėmis arba maitintuve. Koriai išdėstyti vežimo kryptimi, t.y. galais. Avilio aukšte telpa 8 standartinio avilio meduvės rėmeliai (435 x 145 mm). Jie be skirtukų, viršutinės sijelės suplonintos iki 10 mm. Prieš pat bičių apsiskraidymą avilių dugnų kamščiai į bitidės vi dų uždaromi, o iš lauko pusės, atvertus prielakius, atidaromi, palie kant apie 8 cm pločio angas. Bitėms apsiskraidžius, kitą dieną apžiū rimi lizdai. Anksti rytą išimami lakų kamščiai. Bitės, pajutusios šalto oro srovę, traukiasi į viršų prie perų, palikdamos laisvus apatinius korius. Po to nuvalomi dugnai, išimami apatiniai aukštai su senais koriais. Nustatomas šeimos stiprumas, maisto kiekis (sveriant aukš tus). Jei paliktuose dviejuose aukštuose yra 8-10 kg maisto, jo šeimai pakaks. Radus mažiau, papildomai maitinama cukraus sirupu. Traninės šeimos jungiamos prie silpnesnių. Ant silpnesnės užtie siamas laikraštis ir užkeliama jungiama šeima. Bitės, pragraužusios laikraštį, susijungia. Jos mažiau eikvoja maisto ir pavasarį sparčiau auga, kai bitidėje yra 15-18°C temperatūra. Bitidei pašildyti galima naudoti elektrinius šildymo prietaisus. Per 2-3 savaites po apsiskraidymo perai užima abu aukštus. Nauji aukštai visą laiką dedami ant viršaus: apačioje visuomet senesni koriai. Pirmąkart plečiant naudo jami aukštai su rusvais koriais. Sužydėjus gluosniams, jau būna už imtas trečias aukštas, todėl dedamas ketvirtas su šviesiais pasiūtais ir
viduje - 3 dirbtiniais koriais aukštas. Sužydėjus sodams, rapsams ir kiaulpienėms, tenka uždėti penktą ar net šeštą aukštą. Po pavasari nio medunešio 1-2 viršutiniai aukštai būna su medumi. Tuomet ir es ti pirmasis medkopis. Medus sukamas pačioje bitidėje, o laisvi koriai grąžinami su aukštais atgal. Per pagrindinį medunešį lakų kamščiai pašalinami, nuolat tikri nama, ar yra vietos nektarui pilti. Vežiojant bites, medų tenka kopti net 4 kartus: antrą - nužydėjus avietėms, šaltekšniams ar esparcetams, trečią - liepoms ir ketvirtą rugpjūčio pabaigoje. Rudeninis medus sukamas jau bitininko patalpo je, nes koriai bitėms negrąžinami. Viršutiniai avilių aukštai nuimami, žiemai paliekami trys aukštai: viršutiniame aukšte - koriai, pilni maisto (9-10 kg), antrame aukšte - su ne mažiau kaip dviem treč daliais maisto (6-8 kg) kiekviena me ir pirmame aukšte - ne dau giau kaip vienas trečdalis korių su maistu. Jei lizduose tiek mais to nėra, trūkstamas jo kiekis pa pildomas cukraus sirupu. Iškopus medų, bitės apdoro jamos nuo erkių. Jeigu erkėtumas didesnis kaip 5%, pasibaigus pe rams, apdorojama pakartotinai. Pagal A. Čepulį (2000), vis daugiau bitininkų pereina prie daugiaaukščių avilių, kuriuose naudoja meduvės aukščio korpusėlius bei meduvės rėmelius. Jie Lietuvos klimato sąlygomis 10 5 PAV. Šildomos bitidės daugiaaukš tis avilys: 1 - aukštai; 2 - dugnas; yra labai parankūs. Bitininkavi3 - dugno kamštis; 4 - lubelės-penėtumas tokiuose aviliuose yra speci vės; 5 - plūdė; 6 - bičių praėjimo finis. Skirtumas tas, kad lizdas angos kamštis; 7 - dangtis; 8 - langas; juose plečiamas vertikaliai, aukš- 9 - angos cukraus sirupui pilti
167
tais su 8 ar 10 rėmelių (Dadano aviliuose lizdas plečiamas horizonta liai pavieniais rėmais). Verslinių bitynų savininkams ypač svarbu tai, kad šis bitininkavimo metodas leidžia padidinti darbo našumą. Biti ninkas gali aptarnauti gerokai daugiau bičių šeimų nei kitų sistemų aviliuose, kontroliuoti bičių spietimą. Tai savo ruožtu didina šeimų produktyvumą. Bitės žiemoja dviejuose ar trijuose aukštuose. Pavasarį, valant liz dų dugnus, trečias, apatinis, aukštas pašalinamas. Jame koriai la biausiai susenę, o bitės perėjusios į viršutinius aukštus, iš kurių dvie juose žiemojusios šeimos paprastai paliekamos vystytis toliau. Atšilus, kai bitės į avilį ima nešti kasdien vis daugiau nektaro ir žiedadulkių, motinėlė skuba dėti kiaušinėlius. Juos dažniausiai deda viršutiniame aukšte, kuriame vyrauja perams vystytis tinkamiausia temperatūra, ir jį netrukus užpildo. Motinėlė nenoriai pereina dirbti į šaltesnį apatinį aukštą. Lizdo plėtimu nenorint trukdyti šeimos vys tymuisi, aukštai tiesiog sukeičiami vietomis, t.y. apatinis uždedamas viršuje. Kartu išimami seni pajuodę koriai ir pakeičiami šviesiai ru dais, kuriuose jau vystėsi viena dvi bičių kartos. Motinėlė pereina dirbti į šiltesnį ir erdvesnį viršutinį aukštą, o bi tės užima abu aukštus. Palankiomis sąlygomis šeima juos netrukus užpildo perais, medumi ir bičių duonele. Viršutiniame aukšte moti nėlei ima stigti vietos kiaušinėliams dėti. Avilyje darosi ankšta. Siekiant išvengti spietimo nuotaikos, aukštai vėl sukeičiami vieto mis, o tarp jų dedamas trečias aukštas su rėmeliais, įvaškintais dirb tiniais koriais. (Galima įdėti ir keletą pasiūtų korių.) Lizdą taip pada lijus į dvi dalis, bitės naujajame aukšte ima intensyviai siūti korius, pereina ir motinėlė. Lizde atsiradus erdvės, bitės rūpinasi jo atstaty mu, prieaugliu. Laiku atlikus šią operaciją, spietimo instinktas užge sinamas. O esant gausiam medunešiui, šeima ir visai nebespiečia. Praėjus maždaug 2-3 savaitėms, kai naujajame aukšte koriai jau pasiūti ir jis užpildytas perų, lizdas vėl pertvarkomas. Jis plečiamas ketvirtu aukštu su dirbtiniais koriais. Apačioje dedamas trečias aukš tas (su nedengta is perais ir motinė le), ant jo - pirmas (su jau dengtais perais), po to - ketvirtas ir galiausiai - antras, kuriame jau ritasi bi tės. Pastarojo koriuose netrukus atsiras vietos medui.
168
10 8 PAV. PAV. Lizdo plėtimas ir aukštų keitimas vietomis: a - aukštas pavasarį; b - aukštai keičiami vietomis; c - aukštai keičiami vietomis ir į tarpą dedamas trečiasis su dirbtiniais koriais; d - antrasis lizdo pertvarkymas (padėtis prieš pagrindinį medunešį)
Taigi prieš medunešį lizdas sutvarkomas taip, kad apatinėje jo da lyje būtų sutelkti nedengti ir dalis dengtų perų, o viršutinėje - deng ti perai ir koriai medui dėti bei dirbtiniai koriai. Priklausomai nuo bi čių šeimos stiprumo ir medunešio intensyvumo galima uždėti dar penktą ir šeštą aukštą su pasiūtais koriais medui nešti. BITĖS
ŠILTN AMIU OSE
Agurkų (jeigu nepartenokarpiniai), sėklinių gėlių ir net pomido rų žiedams reikalingos bitės. Jos perneša žiedadulkių mišinį, geriau apsivaisinami žiedai. Dėl to padidėja derlius bei jo kokybė. Nemaža patirties, kaip naudoti bites, sukaupta Kauno, Vilniaus ir kituose ra jonuose. Šiltnamyje, kurio plotas iki 3000 m , pakanka vienos bičių šeimos. Prieš įnešant jas į šiltnamį, reikia pabaltinti vertikalius pieti nio šiltnamio galo stiklus. Bitės geriau orientuojasi uždaroje vietovė je ir augalai apsaugomi nuo karštėjančių pavasarinių saulės spindu lių. Avilys statomas žemai, kur kiek vėsiau, pietva kariniame šiltnamio kampe taip, kad, užaugus augalams, bitės laisvai į jį įskris tų. Patartina avilį įnešti debesuotą dieną, likus kelioms dienoms iki norimų apdulkinti augalų žydėjimo pradžios. Pirmąją ir antrąją apsiskraidymų dieną dalis bičių pasiklysta ir susitelkia kur nors šiltna mio pastogėje. Tikslinga turėti korių gabalėlių ir prisegti juos į tas vietas, kad susirinkusias bites būtų patogu perkelti į avilį. Po to ap2
169
žiūrimi avilių lizdai ir iš šono prie perų įdedama po korį su bičių duonele, nes šiltnamiuose joms labiausiai trūksta baltyminio maisto. Mažame šiltnamėlyje, jeigu neturima užveistų kamani ų, pakan ka laikinai sudaryti silpną bičių šeimelę. Didesniuose tikslinga tu rėti normalią šeimą, laikomą viduje arba lauke, prie pat šiltnamio sienos. Šiltnamiams tinkamiausios vidutinio stiprumo nepiktų bičių šei mos. Patirtis rodo, kad geriausiai darbuojasi karnikos bei Kaukazo bitės, nes jos greičiau už kitas apdulkina žiedus, geriau orientuojasi uždaroje aplinkoje, lengviau suranda savo avilį. Tinka ir vietinės, bet dėl piktumo mažiau laikomos. Kol bitės neišskrenda iš šiltnamių (žiemos pabaigoje), joms nuolat reikia duoti iš rudens paruošto baltyminio maisto ir medaus. Korius su atsargine duonele reikia laikyti vėsioje patalpoje (šiltnamyje labai puola vaško kandys). Vilniaus bitininkas S. Kučinskas atiduoda ko rius su duonele, kurių viršuje yra pernykščio viržinio medaus. Šiltnamiuose bitės žiedus intensyviau lanko iš ryto (ypač agurkų). Jei lanko silpnai, patartina vilioti (dresuoti) cukraus sirupu, prikvė pintu vyriškais agurkų žiedais. Galima į sirupą įdėti kitų aromatingų junginių (melisų ar anyžių aliejaus). Šiltnamyje bitės silpsta. Nusilpusių šeimų keisti naujomis nepa tartina: naujos vėl turi aklimatizuotis, o šiltnamio sąlygomis irgi nu silpsta. Silpnas šeimas tenka nuolat stiprinti atsarginių šeimų deng11 cm
tais perais. Atsarginės šeimos laikomos ne šiltnamiuose. Jų reikia tu rėti apie pusę šiltnamiuose naudojamo kiekio. Sušilus bičių avilius tikslinga iškelti laukan, o bites į šiltnamius nukreipti koridoriukais (109 pav. A). Be to, vasarą atidaromi papil domi langeliai šiltnamyje, bitės išskrenda arba įskrenda (auginant hibridinę sėklą, bitės išskristi negali). Sunku bites apsaugoti nuo pesticidų. Likus 2 vai. iki jų vartojimo (o pesticidai vartotini vakare), į avilių lakas įstatomas bičių surinktuvės (109 pav. B). Kai orai šiltesni, atidaromi koridoriukai, kad bitės išskristų į lauką, o angos į šiltnamį užsklendžiamos. Po paros jos vėl leidžiamos į šiltnamį, nes juose naudojami fungicidai nėra labai kenksmingi bitėms.
Ekologinio bitininkavimo samprata Ten, kur dar nežengė žmogaus žmogaus koja, pabuvojo jo veiklos produktai — teršalai. E. ,
"i .i
r
>
a •- •) . *•
i
.
Lekevičius 0(
*
'
>
;
.
*
't
Ekologija tiria organizmų (populiacijų) ir jų gyvenamosios aplin kos santykius, gyvosios ir negyvosios gamtos poveikį. Naminės bitės gyvena sausumos ekosistemoje, kuriai nuolatinę įtaką turi oras ir vanduo. Bičių šeima (mikropopuliacija) per aktyvųjį laikotarpį kon taktuoja su augalais: renka medaus žaliavą nektarą (lipčių), žieda dulkes, bičių pikio dervas, vandenį perams, o vagilės - ir medų iš ki tų šeimų. Bičių apylinkėje 2000-2800 ha plote gyvena ir žmonės, kurie prižiūri bites, bet kartu teršia bičių ganyklas. Teršalų gamyba prasideda kaip „žmogaus veiklos produktai". Kol žmogus egzistuoja, tol bus ir jo organinių bei neorganinių atliekų. Kas turi didžiausią įtaką bičių ganykloms? 1 . Organinės ir mineralinės trąšos. Neturint tinkamų mėšlidžių, bet kaip išmėtytas mėšlas aplinkui padar o srutų telkinėlius. telkinėlius. Bitės, nau dodamos perams vandenį (srutas), į lizdus atneša ligų užkratą, gyvu liams naudot ų vaistų likučių, negerų kvapų, mineralinių junginių ir kt.
171
Žemės ūkio augalai tręšiami įvairiomis mineralinėmis trąšomis. Tvarkingai ir taupiai jas vartojant, į nektarą ar žiedadulkes pastarosios nepatenka. Tręšiant iš lėktuvų, ant praskrendančių bičių patenka trą šų dulkelių su nepageidaujamais kvapais. Be to, gurbeliuose apnuody tos žiedadulkės kenkia bičių perams. Tyrimais nustatyta, kad žieda dulkėse, surinktose net iš gausiai azoto trąšomis tręštų dirvų, nerasta nei nitratų, nei nitritų. Tačiau bites pamaitinus cukraus sirupu su NPK priedais, bičių amžius gerokai sutrumpėjo (Z. Gromiszowa, 1980). 2. Pesticidai: insekticidai, herbicidai, fungicidai ir kt. Bitiniams vabzdžiams kenksmingiausi insekticidai, nuo kurių nukenčia iki 95% (L. Osincevas, 2000). Bet yra sintetinių (piretroidinių) bitėms mažiau kenksmingų preparatų. 1999 m. vykusioje konferencijoje (Šveicarija) R. Bremeris pateikė leistinus kai kurių pesticidų likučius meduje: cimiazolio ne daugiau kaip 1,00; amitrazės - 0,20; brompropilato - 0,10; DDT - 0,05; chlordimeformo, lindano, heksachlorano 0,01 mg/kg medaus. 3. Sunkieji metalai. Žmogaus organizmą sudaro: vandenilis (H) 63%; deguonis (0) - 25,5%; anglis (C) - 9,5% ir azotas (N) - 1,4%. Ki tiems neorganiniams mikroelementams tenka apie 0,6%. Tyrimais nu statyta (K. Jacimirskij, 1978), kad iš 70 kitų elementų, pirmumas tenka dešimčiai „gyvybės metalų": cinkui, geležiai, kalciui, kaliui, kobaltui, magniui, manganui, molibdenui, natriui ir variui. Minimus mikroele mentus šiltakraujų organizmai gauna su vandeniu, augaliniu ar gyvu liniu maistu. Jų jonai dalyvauja įvairiose organizmų junginių kūrimo procesuose kaip indikatoriai, net neįeinantys į organinius junginius. Pa gal jų kiekį (pelenų %) sprendžiama ir apie bičių produktų natūralumą. Yra grupė sunkiųjų metalų, dujų nėra organizmuose bei jų mais te. Tai aliuminio ir gyvsidabrio oksidai (garai), švinas, talis ir kt. Pa gal G. Šulpiną (1978), kuo „sunkesnis" metalas, tuo jis ir jo junginiai nuodingesni. Pakliuvę jonai į organizmą, su baltymais (fermentais, hormonais) sudaro pastovius, organizmui nebūdingus junginius, nu traukia galimybę dalyvauti būtinuose gyvybiniuose procesuose. Akivaizdumo dėlei norisi palyginti smalkių poveikį. Anglies ok sidas, patekęs į plaučius (bitininkai vartoja dūlio dūmus), lengvai jungiasi su hemoglobino geležimi: blokuoja deguonies prisijungimą
172
ir žmogus uždūsta. Panašus poveikis kai kurių sunkiųjų metalų, tik lėtesnis, bet sukeliantis įvairius susirgimus. Pramonės objektų, miš kų gaisrų dūmuose į orą išmetamas kadmis, gyvsidabris, švinas, cin kas, chromas, varis ir kt. Lietuvos medaus pavyzdžiuose (B. Vėsaitė, 1993) rasta: švino 0,066-0,099 mg/kg, kadmio 0,003-0,004 mg/kg. Daugiau jų randama bičių duonelėje A. Astrauskienės duomeni mis (1990), bičių duonelėje rasta: titano - 200 mg/g, mangano 154 mg/g, nikelio - 46 mg/g, chromo - 29 mg/g, molibdeno 14 mg/g, vanad žio - 1 2 mg/g, švino - 4,3 mg/g ir alavo - 0,3 0,3 mg/g. 4. Rūgštus lietus. Sieros ir azoto išmetimas į orą labiausiai susijęs su iškastinio kuro deginimu, automobilių dūmais. Ore sieros dioksi das (SO ) virsta S 0 ir su H 0 sudaro sieros rūgštį (H S 0 ). Sniego, šlapdribos, rūko pavidalu kenksmingi junginiai nunešami gana toli. Junginiai patenka į gamtine s dulkes, iškrenta ant augalų lapų ar žiedų ir atnešami į avilius. J. Balžekas nurodo, kad silpno meduneši o sąlygo mis ir lipčiniais metais prekinio medaus produkcija padidėja dviem trečdaliais. Todėl lipčiniame meduje teršalų būna kur kas daugiau. Miškai stabilizuoja biosferoje vykstančius negatyvius pokyčius, tai ekologinė jų funkcija, tačiau tik anglies dioksido sujungimo, oro valymo, deguonies gausinimo funkcijos yra visuotinės (S. Karazija, 2000). Nuo rūgščių lietų ar radiacinių teršalų miškai „neapdrausti". Radioaktyvumas. adio akty vumas. Po Antrojo pasaulinio karo biosferoje padi 5. R dėjo bendras radioaktyviųjų betanuklidų aktyvumas, radioaktyvus užterštumas. Lenkijoje nuo 1964 m. pradėtos tirti bitės ir jų produk tai ir aptikta K-40, urano izotopų, torio ir kt. Be to, rasta dirbtinio Sr90, Cs-137 (]. Karolčikas ir kt., 1971). Po atominių reaktorių katastrofų (Čeliabinske 1957 m., Černoby lyje, 1986 m.) buvo užteršti laukai, miškai, vandenys. 1999 m. tarp tautinėje bitininkų konferencijoje (Lenkija) buvo pateikti duomenys iš Čeliabinsko atominės elektrinės zonos laukų apie bičių lankomų augalų užterštumą. Karpuotojo beržo, blindės, krantinio bei smailalapio gluosnio dalių užterštumas radioaktyviaisiais nuklidais 0,29-0,90 Kbq/kg, aviečių - 9 kBq/kg, viržių - 185 kBq/kg, ožrožių (gauromečių) Sr-90 rasta 869 kBq/kg. Augimviečių dirvos užterštu mas - 9,0-30,0 MBq/m . z
3
2
2
4
2
173
Ukrainos Vinicos srityje S. Razonovas (1999) pateikė tokį Cs-137 užterštumo laispnį; meduje - 1,42, žiedadulkėse - 12,7 ir tamsiuose koriuose -17,6 g/kg. Pagal J. Ivonio nuorodą (1990) pietryčių Lietuvos miškuose dau giausia radionuklidų sukaupė grybai. Vaistažolėse cezio rasta 80-100% viso radioaktyvumo. Drėgnų vietų uoginiai augalai jų sukau pia dešimt kartų daugiau negu sausų. A. Astrauskienė (1990) pateikė bičių duonelės radioaktyvumo laipsnį: Cs-137 (0,135-0,999 pKu/g), K40 (11,18-12,77 pKu/g), Cs-134 (0,134-0,378 pKu/g). 1997 m. 47 Lietuvos medaus bandiniuose Cs-137 rasta 1,77 Bq/kg (G. Morkūnas, L. Pilkytė). J. Balžeko duomenimis (2000), vidutinis K40 savitas aktyvumas Lietuvos meduje buvo 27,2 Bq/kg, o Cs-137 vi dutiniškai - 1,8 Bq/kg. Lipčiaus ir viržių meduje radionuklidų buvo daugiau. 6. Bitininkas. Pats to nežinodamas ar elgdamasis neatsargiai gali apgadinti bitininkystės produkciją, apdorodamas bites nuo kenkėjų ar ligų. Daugiausia akaricidų likučių randama nuo Varroa jacobsoni panaudotų preparatų. Pavyzdžiui, 23-iajame bitininkų kongrese (1997) paminėti šie akaricidai: folbekso Va, pericinas, apistanas, baivarolas 0,003-0,015 mg/kg medaus. Minėtų preparatų likučiai kau piasi bičių pikyje, duonelėje, vaške. Bitės papildomai maitinamos cukrumi žiemą, pavasarį ar bemedunešio metu. Tačiau importiniai cukrus, ypač iš pietinių šalių, bitėms nevisaverčiai: tai chemiškai išbalinti pusfabrikačiai (R. Žulienė, 1993). Pietų šalyse, perdirbančiuose švendrinį cukrų fabrikuose, aptinkama cukraus bakterijų (Leukonostoc mesenterioides), osminių mielių (Torutopsis Mogii, Sacharomyces Roukii) (T. Jachimovicz, K. Fritsch, E. Carlo). Mikroorganizmai cukraus sirupo paviršiuje sukuria klampią plėvelę, sirupą padaro nesaldu. Patekęs į korius, jis rūgsta pirmiausia. Kai kuriose Vakarų Europos valstybėse galima įsigyti dirbtinai invertuoto žieminio maisto (cukraus) apifondos, apiinverto ar kitokiais pavadinimais. Tačiau jame aptinkamas neleistinas HMF (hidroksimetilfurfurolo) kiekis. Bitininkas, neatsargiai maitindamas bites, sudaro sąlygas vagi lėms, galinčioms įnešti nežinomos kilmės maisto iš svetimų avilių.
174
Bitės - ekol ogini o užt erš tumo
indikato rės
Bitės kūnas apaugęs įvairiais plaukeliais. Tai chitininės dangos epitelio ląstelių dariniai, sudarantys bitės kūno dangą. Plaukeliai vientisi ar šakoti, smailėjantys. Bitei skrendant, viršutinės kūno da lies plaukeliai įsielektrina teigiamai, o apatinės - neigiamai. Bitės tampa dipoliu. Augalų žiedadulkių elektriniai krūviai skirtingi. Bitės plaukeliams prisilietus (eletrodais) prie žiedadulkių, jų skirtingi krū viai lyg ir prilimpa prie plaukelių, nes trauka apie 1000 kartų dides nė nei žiedadulkių masė. Su žiedadulkėmis prilimpa ir įsielektrinusios oro dulkelės. Nors nežymūs teršalų kiekiai gamtoje ir nepastebimi, bet patekę į korius, tampa makroobjektais, kuriuos ga lima tyrinėti. Kornrelio universiteto (JAV) bendradarbis D. Liskas nustatė, jog aplinkos užterštumą galima konstatuoti net iš medaus. Jis surinko medaus pavyzdžius iš 13 įvairių Niujorko valstijos rajonų - iš avilių, esančių prie pramonės įmonių, autostradų, cinko rūdynų ir kt. Kon troliniuose medaus pavyzdžiuose rado aliuminio, bario, vario, mag nio, mangano, molibdeno, nikelio. Iš viso 47 metalus ir chemikalus. Taigi medus gali būti gamtos užterštumo indikatorius. Radioaktyvusis fonas Lietuvoje maždaug 0,01 mR/h. Jeigu bitės iš lauko grįžta su didesne koncentracija, reiškia, apylinkėje radioak tyvumas padidėjęs (B. Styra, 1988). Radioaktyvumą rodo visi bičių produktai, perai ir koriai. Italai bene pirmieji po dvi bičių šeimas išskirstė žemyne ir nuolat tyrė bites bei produktus. Nustatė pavojingas vietas ne tik pačioms bi tėms, bet ir žmonėms gyventi. Laikas susirūpinti ir mums. Ekologi nės
bitininkystės
reikalavimai
Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse kartu su ekologiniu (biologi niu, tausojančiu) ūkininkavimu laikantis pagrindinių reikalavimų (E. Schifersteinas, 1996) pripažįstama ir ekologinės bitininkystės ga limybė. Lietuvoje ekologinės žemdirbystės pradai gimė 1990 m. pabaigo je, kai buvo įkurta bendrija „Gaja". 2000 m. jau buvo sertifikuota
175
240 ūkininkų. Vidutinis ekologinis ūkis - 23 ha, iš jų 26% - iki 5 ha (P. Lazauskas, V. Rutkovienė, 2000). Kol neturima tvirtų ekologinės bitininkystės nuostatų, galima pažvelgti į Vokietijos ekologinės biti ninkystės nuostatus. 1. Bičių skraidymo 3 km nuo bityno apylinkėje būtina ūkininkau ti ekologiškai. Tai ypač aktualu stambesnių bitynų bitininkams, ku rie dalį savų bičių išveža už apylinkės ribų. 2. Naudotini mediniai aviliai, rėmai, maitintuvės. Nudažyti avi liai turi pastovėti 5 metus. 3. Vaško apyvarta turi būti uždara. Lizdo koriai naudotini iki 5 me tų. Dirbtiniai koriai gaminami iš savo vaško, o skirti magazinui - iš šviesių magazino korių medaus dangtelių. 4. Bitės, papildomai maitinamos žiemą savo ekologišku švariu medumi. Ekologiškai švaraus cukraus norma - iki 10%. Lietuvoje ekologiškai auginamų cukrinių runkelių ir cukraus nėra (N. Slavins kienė, 2000). 5. Bitės prižiūrimos, kad būtų stiprios ir sveikos. Prireikus apsau gai rekomenduojamos organinės rūgštys: acto, oksalo, pieno, skruz džių, nes jų yra meduje. Pavyzdžiui, skruzdžių rūgšties įvairiuose medaus pavyzdžiuose randama 30-600 mg/kg. O ja bitės apdoroja mos nuo erkių. Todėl rūgštys neturi viršyti 1,840 mg/kg. Susirgusios naikinamos ir išvežamos į atskiras (izoliuotas) vietas gydyti. 6. Bites apžiūrint, dūminama labai saikingai. O veisiant nepiktas, apsieinama be jo. Dūliui naudojami sausi tuopų trešuliai. Medus greitai absorbuoja dūmus, o juose yra ir kancerogeninių dalelių. 7. Medus išsukamas specialaus metalo medsukyje ne aukštesnėje kaip 38°C temperatūroje. Fasuojamas į stiklinius indelius su standar tinėmis etiketėmis. Laikomas tamsoje iki 2 metų. Reikalaujama, kad HMF neviršytų 10 mg/kg. Pereinant iš tradicinės bitininkystės į ekologinę, reikia gerai įver tinti savas sąlygas. Žinoma, pereinamuoju laikotarpiu galimos kai kurios nuolaidos, bet svarbiausia, kad neatsirastų teršalų, ypač pes ticidų pėdsakų. Lietuvoje bitės gamina natūralią produkciją. Ji higieniniu požiū riu švari. Todėl nuoroda „ekologiškai švari" neverta piktnaudžiauti.
176
Savisauga, pirmoji pagalba Bitės taikios, bet kerštingos. Kadangi nėra specialaus įstatymo, dirbantiems prie bičių patartina susipažinti su „Lietuvos Respubli kos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymus" (Valstybės žinios Nr . 95, 2000 11 08). 1. Pavojingi veiksniai bitininko darbe. Dirbant prie bičių, naudojami įvairūs įrankiai: bitininko kaltas, korių atakiavimo šukos bei peiliai, medsukis, elektros prietaisai ir kt. Reikia saugotis mechaninių trau mų. Nestipriai susižalojus: silpnai nudegusi vieta 10-15 min. panardinama į šaltą vandenį ar ba juo užpilama. Patepus geriamosios sodos tirpalu (spiritu), steriliai aprišama. Stipriau nusideginus, reikia kreiptis į medicinos punktą; perkaitus (ištikus saulės smūgiui), kai pajuntamas galvos svaigimas, reikia pasitraukti į pavėsį ar vėsią patalpą. Atlaisvinti apykaklę, veidą ir krūtinę suvilgyti vandeniu, išgerti ko nors gaivinančio (sulčių), prigulti; nuo ugnies nukenčia ne tik dirbantysis, bet gaisras gali kilti patal poje ir avilyje. Dirbant su dūmine, reikia stebėti, kad nekiltų žiežir bų. Labai sausas ir smulkus dūlis truputį sudrėkinamas. Baigus dar bą, dūminė užgesinama. Dūlio likučius užkasti. Dūlį ir dūminę laikyti atskirai, specialioje metalinėje dėžėje su dangčiu; dezinfekuojant šarmais ar rūgštimis ir apdorojant bites prepara tais (acto esencija, skruzdėlių ar rūgštynių rūgštis ir kt.), mūvimos guminės pirštinės, naudojami respiratoriniai akiniai; užtiškus rūgščiai, neutralizuoti 3 proc. geriamosios sodos tirpalu. Užtiškus šarmams - 5 proc. acto arba boro rūgšties tirpalu. Po to ge rai nuplauti tekančiu vandeniu. 2. Pirmoji pagalba nukentėjus nuo bičių. Bitės, kaip darbo objektas, pavojingas žmonėms, nes gali sugelti. Nealergiškas žmogus gali iš kęsti keletą dešimčių bičių įgėlimų. Sugėl us didesniam kiekiui (iki 200 įgėlimų), toksinė reakcija sunkesnė. Reikalinga medicininė pagalba. Įgėlus bitei, kuo greičiau pašalinti geluonį. Virš įgėlimo vietos už dėti guminį veržiklį, kuris trumpam laikui sulaikys nuodų plitimą po visą kūną. Ant įgėlimo vietos uždėti šaltą tamponą, kuris sutraukia kraujagysles, sulėtina nuodų plitimą. Pajutus didesnį skausmą, niež-
177
tint, patinus, išgerti tabletę dimedrolio, o sugeltą vietą tepti fliucinaro, prednizolono arba kitu turimu hormoniniu tepalu. Ištikus anafi laksiniam šokui, negaištant suleidžiama 0,1-0,2 proc. arba 0,3 ml ad renalino šalia įgėlimo vietos. Vyresniems žmonėms (per 60 m.) preparatą leisti labai atsargiai, kad nesukeltų širdies ir kraujagyslių komplikacijų. Po to nukentėjusysis pristatomas į ligoninę (med. punktą). Bitidėje, bitininko namelyje ar bites vežant, turėti medicininį rin kinėlį: vienkartinį švirkštą su atsarginėmis adatomis; guminį veržiklį; buteliuką su spiritu, geriamojo vandens; vatos, pleistro; 2 ampulės 0,1 proc. 1 ml adrenalino arba 2 ampulės 1 proc. 1 ml dimedrolio arba tavegilio, 2 ampul. Prednizolono arba deksametazono (A. Urbonas, 2002). Įgėlus vienai kitai bitei, pašalinus geluonį, ant įgėlimo vietos (kai po ranka neturima vaistinėlės), bitininkai deda amoniake suvilgytą vatą, valgomosios druskos košelę, sušlapintą cukraus (kandi) plokš telę, patrina šviežiu svogūno laišku ar griežinėliu. Negalima trinti ra barbaru, kurio rūgštis didina skausmą. 3. Pagalba nukentėjusiems gyvūnams. Bityno sanitarai ežiai bičių nuodams atsparūs. Jautriausi arkliai, mažiau - galvijai, avys, paukš čiai. Apžiūrint bites, neleistina, kad arti avilių pasirodytų svetimų žmonių ar gyvulių. Prieš darbą arkliai ar kiti gyvūnai patraukiami per 50 m (ar toliau, uždaryti) nuo avilių. Sugelti gyvūnai blaškosi (ypač jautrūs šunys), nerimauja, pakyla kūno temperatūra. Pradeda šokinėti, viduriuoti. Galima pagalba: ant sugeltų vietų dedama šalto vandens, 5 proc. acto rūgšties kompresai; duodama gerti alkoholio; arkliui/galvijui po 250-500 ml kas 1-2 vai., smulkiems gyvūnams - po 30-100 ml; į veną leidžiama 1 proc. 1 ml dimedrolio arba tavegilio, 2 ampul. pipolfeno arba 2 ampul. Deksametazono 3 kartus per parą (Z. Solys, 2002).
178
Bitininkystės terminai Abiotiniai faktoriai - bičių šeimą vei kiančių neorganinės aplinkos (pesticidai, radiacija, temperatūra ir kt.) sąlygų visuma. Adaptacija - bičių ar jų šeimų prisi taikymas prie pakitusios aplinkos. Pavyzdžiui, Suomijon įvežtos ita lų rasės bitės ilgainiui prisitaikė (aklimatizavosi) prie atšiauresnių sąlygų. Aerobiniai organizmai - organizmai,
kuriems būtinas laisvasis deguo nis, taip pat ir bitėms bei jų pe rams. Akarapidozė (akarozė) — invazinė su
augusių bičių liga: jos silpsta ir žūsta nuo pirmose krūtinės tra chėjose besiveisiančių smulkių erkučių Acarapis ivoodi. Akelė = narvelis (skylutės koriuose). Aklimatizacija = adaptacija. Amebiazė - protoozinė suaugusių bičių šalinimo organų (Malpigi jaus) liga, kurią sukelia Malpighamoeba mellifica. Amilazė = diastazė - fermentas, katalizuojantis bitės virškinimo žar noje krakmolo hidrolizę į papras tesnius junginius. Anabiozė - būsena, kai organizme nelieka matomų gyvybinių požy mių. Tai nebūdinga bitėms, jų gy vybiniai procesai žiemą tik sulėtė ja; tai yra bitėms būdinga nevisiška anabiozė. Angliavandeniai (cukrus) - organinių
junginių grupė, apimanti papras tus ir sudėtingus cukrus. Tai svar biausias bičių maistas.
Antagonizmas - skirtingo amžiaus motinėlių biologinės veiklos priešingumas: bičių perų maitintojų ir perų, avilio bičių, vagilių ir kt. naikinimas rudenį. „Apiakta" - tarptautinės bitininkų organizacijos informacinis žurna las, leidžiamas nuo 1965 m. pen kiomis pagrindinėmis pasaulio kalbomis. bitininkų „Apimondia" - tarptautinė bitininkų organizacija, įkurta 1949 m. Ams terdame, XIII tarptautiniame biti ninkų kongrese. Lietuvos bitinin kai priimti 1993. Apiterapija - gydymas bičių produk tais: nuodais, medumi, duonele. A r a c h n o z ė s - invazinės suaugusių bičių ar jų perų ligos, kurias suke lia parazitinės erkės (varoatozės, akarapidozės ir kt.). Askosferozė - grybinė liga, kai vy resni tranų ir bičių perai „sukalkėja" nuo mikroskopinių grybelių hifų (Ascosphaera apis). Aspergiliozė - grybinė liga, kai bitės ir perai „suakmenėja" korių narveliuose nuo mikrosko pinių grybelių hifų (Aspergillus
flavus). Austėja - sen. lietuvių deivė, bičių spietimo globėja. Avilio bitės - iki 21 paros dirba avi lyje įvairius darbus: maitina ler vutes, perdirba nektarą į medų, saugo avilį ir kt. Avilys - bičių buveinė, namelis su įdedamais ir išimamais rėmais.
179
Bakterio zė - infe kci nė bič ių liga, ku rią sukelia augalinės kilmės mik roorganizmai (bakterijos). Baltininkas = d r e v i n i n k a s - m e
džiokl inės bitininkystės laikų biti ninkas.
Bedugnis avilys -
vietoj sandaraus avilio dugno įtaisytas viengubas, dažn iau dvigub as tinklas, pro ku rį bitės nepr ale nda , o šiukš lelės ir erkės iškrenta.
Bičių antskrydis - n u k l y d i m a s į s v e -
timus avilius, būdin giaus ias jau noms bitėms po pirmųjų apsiskraidymų.
Bičių apsiskr apsiskraidy aidymas mas - ma s i n i s trumpal aikis bičių išskridima s iš avilio pavasar į išsivalyti (pašalinti ekskrementus), vėliau pavienis būdinga s visoms jauno ms bitėms. Bičių ganykla - a p i e 2 0 0 0 h a s k r a i d y -
mo apylinkė. Skrai doma nuo avi lio ar bityno fiziškai pajėgiu ir ekonomiškai naudingu nuotoliu.
Bičių bonitavimas -
bičių šeimų įver tinimas pagal produktyvumą, stipru mą, atspar umą žiemai ir ki tas savybes, rasinių (morfologi nių) straublelio ilgio, kubitalinio indek so ir kt. pož ymi ų stebėjimas per mikroskopą.
Bitė darbininkė -
namini ų bičių m o teriškasis (diploidinis) vabzdys, šeimoje atliekantis pagrindinius avilio bei lauko darbus .
Barčia forma
k e l i ų b i č i ul ul i ų b e n d r a v i m o senovėje.
Bičių duonelė -
bičių surinkti, suneš ti ir korių narveli uose surauginti žieda dulki ų nešulėliai - balty min gas bičių maistas (silosas).
180
Bičių išskridimas -
savo avilio pali kimas susidarius nepalankioms gyventi sąlygoms arba išskridi ma s su jauna besiruošian čia po ruotis motinėle, kai lizde nebūna atidengtų perų.
Bičių kamuolys -
susispietimas tarp korių žiemą siekiant palaikyti ne žeme snę kaip 14°C temperatūrą.
Bičių linija -
iš v i e n o s m o t i n ė l ė s k i lusių bič ių šeim ų gru pė, iš pra d ž i ų v a d i n a m a k o k i u n o r s ( š ei ei mos) nume riu, vėlia u jai duodamas vardas, pvz., Austrijoje „nigra".
Bičių lizdas -
avilio dalis, kurioje augi nami bičių perai, laikoma s maistas. Jį sudaro koriai.
Biči Bičių ų mai maist stas as - ang li av an de ni ai (nektaro ar med aus cukrus ), bal tymai (žiedadulkės, duonelė, pie nelis, kiti baltymi niai pakaitalai) ir vanduo.
Bičių maitinimas (sen. - penėjimas) maisto papildymas įdedant į liz dus atsarginių korių su medumi ar cukr umi (cukraus sirupu maitintuvėse).
Bičių motinėlės bonitavimas -
išau gintų motinėlių vertin imas pagal rasinius požymius, masę (daugiau kaip 180 mg) ir dėslu mą.
Bičių motinė motinėlių lių žymėjim žymėjimas as - nu g a r ė l ė nud ažo ma paga l metus sutarta spalva arba pakerpamas vienas iš sparnelių.
Bičių nuodai -
bičių geluonies n u odų liaukos sekretas, įgeliant nau dojamas kaip apsigynimo priemo nė, o žmonių renkamas kaip vaistas.
Bičių paketas -
d ė ž u t ė s u viena tin klo (vėdinamą ja) sienele bitėm s (1,2-1,5 kg) vežti su rėmais ar
be jų.
Bičių perai - k o r i ų n a r v e l i u o s e e s a n -
tys kiaušinėliai, lervutės ir lėliu kės (moti nėli ų - 16, biči ų -2 1 ir tranų - 24 paras).
Bičių rasė -
natūralios ar dirbtinės atrankos būdu susiformavusi bi čių šeimų grupė (populiacija), ku riai konkrečiomis sąlygomis išpli timo ar veisimo areale būdingi pastovūs požymiai ir panašios biologinės savybės.
Bičių skyrimas pusiau -
iš v i e n o s
stiprios šeimos sudaromos dvi, vienai jų duod ama nauja motinėlė. Bičių šeima - b i o l o g i n i s v i e n e t a s ,
kurį sudaro vaisinga motinėlė, ke liasdešimt tūkstančių bičių darbi ninki ų ir daugel is tranų (o vasarą ir įvairių vyst ymos i fazių perų).
Bičių šokiai -
(fizinė komunikacija) grįžusių iš lauko lankuolių savo tiški bėgioji mai - informaci ja apie surasto maisto nuotolį, kryptį ir kokybę.
Bičių toksikozė -
n e i n f e k c i n i s p e r ų ir suaugusių bičių apsinuodijimas: cheminis, žiedadulkinis, nektarinis, lipčinis ir kt.
Bičių vagiliavimas -
svetimų bičių verži masis į avilį maisto išnešti. Tai patologinis reiškinys, daž niausiai atsirandantis ne medune šio metu.
Bičiulis =
bitininkas - „giminystė per bites".
Bičiulystė - s e n a s p a p r o t y s t a r p k a i
mynų ir giminių bendrai laikyti bites, t.y. bičiuliautis.
Bitės - b i t i n i ų a n t š e i m i o b e n d r u o
meninių vabzdžių gentis; šneka mojoje kalboje suprantamos kaip naminės bitės.
Bitė lankuolė =
žvalgė = ieškovė specialios grupės bitė, kiekvi eną dieną skrendanti ieškoti maisto ir api e jį šokiai s, specialia is garsais ir atnešto maisto kvapu praneša n ti kitoms bitėms rinkėjoms.
Bitė motinėlė -
naminių bičių šeimos visiškai išsivystęs (diploidinis) vabzdys, dedantis nevaisingus ar ba apvaisintus kiaušinėlius.
Bitė rinkėja -
vyresni o amž iaus (pa prastai daugiau kaip 21 paros) bi tė, kasdien skrendanti rinkti nek taro, vandens, žiedadulkių ar dervų bičių pikiui.
Bitė vagilė -
rinkėja, bet iš s v e t i m ų avilių nešanti medų.
Bitės nešulėlis -
bitės darbininkės trečios poros kojų blauzdos įdubi me surinktas ir suformuotas 6-7 mg masė s augalų žieda dulki ų (kiek lengvesni s dervų) kam uolė
lis.
Bitininkystės kompleksas =
ferma stam bus bitynas (kooperatyvas) , turintis specializuotas technologi nes linijas įvairia i biti nink ystės produkcijai rinkti, perdirbti, fa suoti ir realizuoti.
Bitidė -
stacionarus ar vežiojamas įrenginys aviliams su bitėmis lai kyti.
Bičių tvorelė -
(grotelės) - metalinis ar plastmasinis lakštas su 4,1-4 ,2 mm skersmens plyšeliais bitėms pralįsti, naudojamas moti n ė l ė m s n e pr pr a l e i s t i a r t r a n g a u dėms gaminti.
181
Bitinė facelija (Phacelia tanacetifolia) hidrofolinių šeimos vienmetis la bai nektaringas augalas, sėjamas specialiai tik bitėms. Bitinėlis = motinėlė - senovinis pa vadinimas. Bitiniai - plėviasparnių būrio geluoninių vabzdžių antšeimis, turintis aštuonias šeimas, pasaulyje turin tis apie 20 000, Lietuvoje 400 vabzdžių rūšių. Bitininkas - 1) žmogus, laikantis bi tes; 2) paukštis - bičių kenkėjas (Merops apiaster). Bitininkystė - mokslas apie bites (va dovėlis); žemės ūkio (pagalbinė) šaka, laikanti ir veisianti namines bites produkcijai gauti ir entomofilinių žemės ūkio augalų žie dams apdulkinti. Bitės mišrūnės = metisės - bitės, iš sivysčiusios iš kiaušinėlių, ku riuos motinėlė apvaisina kitos ra sės tranų sėklelėmis. Bitynas - vieta sode, miške ar kitoje vietoje su įrenginiais, aviliais bi tėms laikyti. Bityno pasas - bityno savininko do kumentas, išduodamas veterinari nės tarnybos specialisto nuolat žymėti bičių sveikatą ir bityno epizootinę būklę. Bubilas - sen. lietuvių bičių dievas. Didžioji vaško kandis - ugniukų šei mos naktinis drugelis, kurio vikš rai parazituoja ant senų vaško korių. Diploidinis tranas - somatinėse (or ganizmo) ląstelėse vietoj 16 turin tis 32 chromosomas, t.y. kiekvie noje ląstelėje yra po dvi homologines chromosomas (2n).
182
Dirbtinis medus - pramonės gamina mas medus iš cukraus, jį invertuojant organinėmis rūgštimis. Diskoidalinė padėtis - bitės rasinis požymis pagal sparno diskoidalinio narelio taško padėtį: vietinių bičių = -, karnikos = +. Dresavimas = viliojimas - bičių skatinamas kvepiančiu cukraus sirupu lankyti norimos rūšies au galus, pavyzdžiui, raudonuosius dobilus. Drevė - medyje išpuvusi skylė (uok sas), kurioje apsigyvena paukš čiai, bitės ir kiti gyvūnai. Anks čiau žmonės įrengdavo dirbtines dreves. Drevininkas = bartininkas, miško bi tininkas, seniau versdavęsis me daus kopinėjimu iš drevės. Dūminė (rūklys) - metalinis dvigubo mis sienelėmis cilindras su dum plėmis ir dangteliu, kurio priekyje yra snapelis su anga dūmams iš eiti. Vartojamas bitėms baidyti dirbant prie jų. Ekologinė bitininkystė - bitininkavimas pažangiausiais metodais ne mažesniame kaip 2800 ha plote ekologiniuose miškuose ar ekolo ginės žemdirbystės apylinkėse. Tai ateities bitininkystė. Entomofilija (entomogamija) - augalų žiedų prisitaikymas kryžminiam apsidulkinimui padedant vabz džiams. Entomozės - invazinės suaugusių bičių ligos, kurias sukelia parazi tiniai vabzdžiai (brauliozė ir kt.). Erkėgaudė - žemas rėmelis, padeng tas tinkleliu su 2-4 mm skersmens skylutėmis. Dedamas po rėmais
nuo korių nukrentančioms er kėms surinkti. Feromonai - gyvūnų egzokrininių liaukų sekretai, perduodantys in formaciją tos pačios rūšies gyvū nams. Pavyzdžiui, bičių „motini nė medžiaga" ir kt. Fitoncidai - augalinės kilmės lakios medžiagos, sulaikančios mikroor ganizmų vystymąsi arba juos žu dančios. Fizocefaliozė - entomozinis suaugu sių bičių silpimas ir žuvimas nuo jų pilveliuose besiveisiančių para zitinių musių lervų. Fotosintezė - organinių junginių su sidarymas dėl šviesos (saulės) energijos poveikio. Fruktozė - augalų monosacharidas (cukrus). Genys - drevininkų prietaisas lipti į medį. Gelbėjimosi motinėlė - iš lervutės bi čių narvelyje išauginta motinėlė. Genų inžinerija - atskirtas bitės lyti nės ląstelės chromosomos genas pakeičiamas ir kaip transgenas (pakeistas) grąžinamas. Genetinė perų yda - nepaveldimas perų margumas, atsirandantis dėl ilgesnio (giminingo) bičių motinė lių poravimosi su tranais. Girdykla - indas švariam vandeniui, kuris gali būti įrengiamas avilyje, bitidėje ar bityne, bitėms girdyti. Gliukozė - augalų (medaus), vynuo gių cukrus, monosacharidas. Graižąs - rėmas su 8-10 cm aukščio sienelėmis, dedamas po avilio sto gu arba aukštu (daugiaaukštyje avilyje) siekiant sudaryti erdvę virš lizdų rėmų arba po jais.
Gregarinozė - protozoinė suaugusių bičių virškinamojo trakto liga, ku rią sukelia pirmuonys. Gurbelis - bitės užpakalinės kojos blauzdos įdubimas žiedadulkėms arba bičių pikio dervoms sudėti. Hafniozė - bakteriozinis suaugusių bi čių silpimas (pavasarį) ir žuvimas. Haploidas - organizmas, turintis viengubą chromosomų rinkinį ly tinių ląstelių branduoliuose arba audinių ląstelėse. Pavyzdžiui, tra nai turi 16 chromosomų. Hemolimfa - bičių organizmo skystis, atliekantis dalį kraujo funkcijų. Heterozė - augalų ir gyvūnų pirmo sios kartos hibridų padidėjęs gy vybingumas. Imunitetas - aktyvus gyvūno atspa rumas kenkėjui. Indijos bitės - medunešių bičių gen ties primityviosios rūšys, gyve nančios miškų medžiuose. Italijos bitės - Apeninų pusiasalio kilmės naminių bičių su geltonėmis pilvelių segmentuose rasė. Invertazė - fermentas, disacharidą (sacharozę) verčiantis į monosa charidus (gliukozę ir fruktozę). Kamanės - stambios, labai plaukuo tos, mažomis galvomis, zvimbian čios bendruomeninės laukinės bi tės. Kandi - žmogaus gaminama košelė iš medaus (1 dalis), cukraus pud ros (4 dalys) ir trupučio vandens, naudojama anksti pavasarį bitėms maitinti arba vežant motinėlę nar veliuose. Katalazė - fermentas, skaidantis vandenilio peroksido (I I,(. ),) j vandenj deguonį. ir
18 I
Kaukaziškosios bitės - Kaukazo kal nų kilmės naminių bičių rasės, iš kurių geriausios pilkosios. Keltukas = špateliukas - prietaisas bičių lervutėms iš korio narvelių į motinų lopšelius perkelti. Korio narvelių atidengimas (atakiavi-
mas) - vaško dangtelių pašalini mas (prieš medaus išsukimą) spe cialiais peiliais, šukomis ar kitokiais prietaisais. Korio įrėminimas - dirbtinio korio įtvirtinimas įvielintame rėme karštu velenėliu ar elektros srove. Korio narvelis = akelė.
K o r y s - kai kurių bičių rūšių paga mintas vaško gaminys, sudarytas iš narvelių perams auginti, bitėms gyventi ir maistui laikyti. Krainos = karnikos bitės - Alpių kalnų kilmės naminių bičių anks tyvojo ir intensyvaus vystymosi bičių rasė. Kritidiozė - protozoinis suaugusių bičių virškinamojo trakto sutriki mas, kurį sukelia žiuželiniai pir muonys. Kubitalinis indeksas - bičių sparnų rasinis požymis: trečiojo kubitalinio narelio trumpesnės kubitalinės gyslelės atkarpos „a" su ilges ne „b" procentinis santykis. Kuproti perai - traninės šeimos po žymis, kai bičių narvelių perai dengiami išgaubtai, kuriuose vys tosi pustraniai (haploidai). Laka - avilio lizdo priekinės sienos apačioje ar viršuje esanti anga (įvairaus ilgio) bitėms skraidyti. LB S - Lietuvos bitininkų sąjunga, kaip savarankiška įkurta 1989 02 05 .
184
L a n k u o l ė s , i e š k o v ė s = žvalgės - da
lis lauko bičių, kurios skraido ir ieško maisto, grįžusios avilyje in formuoja kitas. Leptomonozė - protozoinis suaugu sių bičių virškinimo sutrikimas, kurį sukelia mikroskopinis viena ląstis pirmuonis. Lipazė - fermentas, pagreitinantis riebalų hidrolizę ar sintezę, skal dantis vašką. Lipčius - dažniausiai sifoninių ama rų pro savo organizmą prafiltruotos ir biologiškai paveiktos lapuo čių bei spygliuočių augalų cukringos sultys, iš kurių bitės pagamina lipčinį medų. Lizdo skiriamoji = diafragma -
medinė pertvarėlė lizdui nuo tuščios avilio dalies arba aukš tams atskirti (daugiaaukščiuose aviliuose). Magazinas (meduvė, antlizdis) - me
dinis graižąs pusrėmiams dėti, statomas virš lizdo medui laikyti, arba tolimesnė lizdo dalis. Ma iša li liggėė - virusinė dengtų perų li ga ir žuvimas nuo Moratovirus aetatulae. Maitintuvė = penėtuvė - indelis, iš kurio cukraus sirupu (vandeniu) maitinamos bitės. Būna viršrėminių ir diafragminių. Mažasis vaško Ugniukas = mažoji
vaško kandis - ugniukų šeimos naktinis drugelis, kurio vikšrai daugiausia parazituoja kamanių lizduose. Medsukis - mašina medui iš ati dengtų korių išsukti. Veikia išcen triniu principu, jame telpa 2-4 ir daugiau korių.
Medaus gurklelis (medaus pūslelė) -
naminių bičių, motinėlių ir tranų stemplės paplatėjimas (pilvelio priekyje) nektarui ir kitam skys tam maistui nešti ar laikyti. Medunešis = nešimas - surinkto nektaro ar žiedadulkių nešimas į avilius, tai yra bičių darbas, trun kantis per vasarą. Medus - naminių bičių surinktas žiedų bei lipčinis nektaras ir ko riuose perdirbtas natūralus saldus bičių produktas: bitėms - pagrin dinis maistas, žmogui - dietinis ar gydomasis produktas. Melanozė - mikozinis senesnių bičių motinėlių kiaušidžių sutrikimas, kurį sukelia mikroskopiniai gry beliai. Meleozė - entomozinis pavienių bičių žuvimas nuo prisitvirtinusių ant bičių pilvelių vabzdžių vikšrų. Mermitidozė - helmintozinė bičių li ga nuo kai kurių dirvoje besiveisiančių kirmėlių lervų (vikšrų), patenkančių į bičių virškinamąjį traktą su vandeniu ar nektaru. Mikozės - invazinės bičių ligos, su keliamos grybelinių mikroorga nizmų. Morta - reiškinys, kai bičių mišrūnių šeimoje yra kelios su skirtingais rasiniais požymiais bičių formos (polimorfizmas). Tai smulkiausias vidurūšinis taksonas. Motinėlės lopšelis - motinėlės narve lio pradas iki tol, kol kol į jį paded a mas kiaušinėlis. Motinėlės narvelis = akelė - ištęstas ąžuolo gilės formos darinys, ku riame vystosi motinėlės peras.
Motinėlės palyda - nepastovi, nuolat susidaranti aplink kiaušinėlius de dančią motinėlę 7-13 ir daugiau galvelėmis nukreiptų į motinėlę jaunų bičių maitintojų grupelė. Motinėlės poravimasis - reiškinys,
kai bičių motinėlė ore susitinka su tranais ir priima jų sėkleles. Motininė šeima - bičių šeima, iš ku rios imamos jaunos lervutės veis linėms motinėlėms auginti. Nektaras (Olimpo dievų gėrimas) -
vandens ir cukraus mišinys, kurį išskiria žiedų (ar nežiedinės) nektarinės. Nektariniai augalai = medingieji au
galai - grupė žiedinių augalų (Lietuvoje apie 750 rūšių), iš kurių bitės ir kiti vabzdžiai renka nekta rą, žiedadulkes ir lipčių kaip šalu tinį produktą. Nektaringumas = medingumas - iš žiedo, augalo ar ploto (m , ha) iš skirto nektaro kiekis per žydėjimo laikotarpį. Nozematozė - protozoinis suaugusių bičių silpimas ir žuvimas nuo per didelio viduriavimo (anksti pava sarį), kurį sukelia mikrosporidija Nosema apis. Nukleusas - laikina bičių šeimelė, skirta jaunai bičių motinėlei su bręsti ir susiporuoti. 2
Palaikomasis medunešis - toks me
dunešis, kurio pakanka tik pačių bičių gyvybei palaikyti, prekinė produkcija negalima. Paralyžius - virusinė suaugusių bi čių liga. Partenogenezė - naujo organizmo (trano) vystymasis iš nepavaisinto kiaušinėlio.
185
Perų puviniai - bakteriozinis bičių perų žuvimas nuo amerikinio ar europinio puvinių sukėlėjo (Bac.
Larvae ar Str. plutoon). Piematozė - 4-5 parų lervučių arachnozinis žuvimas nuo mikro skopinių apvalių erkučių. Pienelis = bičių pienelis - bičių dar bininkių priekinių žandų ir ryk lės liaukų balkšvai gelsvas maistingas tirštokas skystis, var tojamas jaunoms lervutėms mai tinti, žmogui - kaip gydomasis produktas. Pikis = propolis - bičių surinktos ir perdirbtos medžių pumpurų der vos: bičių naudojamos įvairiems balzamavimams; žmogaus - kaip žaliava vaistams. Peikena - į kaltą panašus įrankis drevės angai padidinti, aviliams ar loviams daryti. Poliploidija - chromosomų skaičiaus padaugėjimas du ar daugiau kar tų ląstelių branduoliuose. Diploidinio trano ląstelėse chromoso mos padvigubėja, bet branduoliai nesidalija. Polimorfizmas - reiškinys, kai toje pačioje organizmų rūšyje yra ke letas skirtingų formų (daugialytiškumas). Populiacija - vienos rūšies genetiš kai skirtingų individų grupė. Reketsiozė - virusinė bičių hemolimfos (baltėjimo) liga. Sacharozė - cukrus, augalų lapų fo tosintezės produktas. Senotoiniozė - entomozinis pavienių bičių silpimas ir žuvimas nuo bi tės krūtinėje besiveisiančių para zitinės musės lervų.
186
Septicemija - bakterinis suaugusių bi čių žuvimas nykstant hemolimfai. Spieči us - biči ų šeim os dalis, išspietusi ir apsigyvenusi atskirai su motinėle. Spietiminė motinėlė - vasarą iš spie timinių narvelių išsiritusi moti nėlė. Spietinė - dėžutė (rykas) bičių spie čiui susemti ir gabenti. Šeima auklė - stipri veislinė šeima, išmaitinanti duotas auginti bičių motinėlių lervutes. Tarzalinis indeksas - bičių rasinis požymis: trečios poros kojos lete nėlės pirmojo narelio (metatarzuso) pločio ir ilgio procentinis san tykis. Termokamera - dėžė su metalinio tinklo kasete bitėms supilti ir su kantis kaitinti (46^48°C), kad atsi skirtų varoatozės erkės. Tėvinė šeima - veislinė bičių šeima tranams auginti. Tranas - naminių bičių šeimos haploidinis (16 chromosomų) vyriš kas vabzdys. Trangaudė - ant lakos tvirtinamas prietaisas su bitine tvorele išskrendantiems ar grįžtantiems tranams surinkti bei spiečiančiai motinėlei sulaikyti. Traninė bitė - bitė, galinti dėti neap vaisintus kiaušinėlius. Traninė motinėlė - nevaisinga moti nėlė, į bičių narvelius dedanti ne apvaisintus kiaušinėlius. Traninė šeima - šeima su traninė motinėle (ar traninėmis bitėmis), neturinti bitinių perų. Tropilalapsozė - invazinė suaugusių bičių liga, kurią sukelia mikrosko-
pinės erkutės, parazituojančios nedengtuose peruose. Tulelė - dengta motinos akelė. Ter miną pirmasis pasiūlė M. Stanke vičius (1921). Varoatozė - arachnozinė dengtų pe rų ir suaugusių bičių parazitinė li g a , k u r i ą s u k e l i a e r k ė Varroa ja-
cobsoni. Vabzdžiadulka = entomofilija. Vaškas - jaunų bičių vaš ko liauk ų išskyros, naudojamos koriams ar medaus narveliams uždengti. Vaško išlydos - likutis, kuris lieka išlydžius vaško žaliavą (korius, vaškynus). Vaško išspaudos - atliekos, gautos išspaudus vaškynus slėgtuvėmis. Vaškynai - įvairiausi vaško, korių, dangtelių trupiniai.
Velenėlis (pentinas) - prietaisas dirb tiniams koriams prie vielučių pri lydyti. Vidurio Europos = Vidurio Rusijos bitė (Apis mellifica) - l a b i a u s i a i p a -
plitusi (buvo) tamsesnių naminių bičių rasė. Lietuvoje ji vadinama vietine bite. Vilkas = bičių vilkas (filantas) = pa vienių urvinių vapsvų šeimos bi čių parazitas, kurio patelės savo geluonimis paraližiuoja bites ir maitina jomis savo lervutes. Zoofilija - augalų žiedų apdulkini mas gyvūnais (vabzdžiais, paukš čiais ir kt.). Žiedadulkė - žiedinių augalų mikrospora, lytinė ląstelė. Žiedadulkių rinktuvė - prietaisas žie dadulkių nešulėliams nuo bičių kojelių nubraukti ir joms surinkti.
1
Literatūra Balžekas J., Laurenčikas A. Bitininkai mėgėjai. V., 1971. 44 p. Balžekas J. Bičių ūkis ir jo perpektyvos. V., 1978.147 p. Balžekas J. Įvairių bičių veislių ir pirmos kartos mišrūnių morfologiniai požy miai II Žemdirbystė Žemdirbystė T. 42. Bitininkystė. V., 1995. P. 82-87. Bitininko žinynas / Sud. J. Balžekas. V 1987, 380 p. Hedtke C. Wldbienem. Berlin, 1994.128 S. Hüsing J. O., Nitschmann J. Lexikon der Bienenkunde. Leipzig., 1987. 399 S. Karosas P. Bitininkystė kiekvienam. K., 2000. P. 76. Kriščiūnas J. Bitininkystė. K., 1933, 676 р., V., 1967. 663 p. Lekevičius E. Adaptacija //Ekologijos sąvokos. K., 1992. P. 253-308. Musteikis A. Bičių ūkis. V., 1943.183 p. Pečkaitis J. Bitininkas. Tilžė, 1921.104 p. Piškinaitė-Kazlauskienė L. Bitininkystė Lietuvoje. V, 1995.175 p. Pileckis S. Globokime naudinguosius vabzdžius. V., 1982.159 p. Rančelis V. Populiacijų ir evoliucinė genetika // Genetika. V., 1986. P. 134-150. Stankevičius M. Apie bites. V.-K., 1921. 68 p. Straigis J. Bitininko pradžiamokslis. V., 1993.184 p. Straigis J. Bitininkystė. V., 1994. 206 p. Straigis J. Mūsų bitininkavimo metodai. K., 1995. 48 p. Straigis J., Amšiejus A. Lipčiaus tiekėjas ir skruzdėlės. LŽŪA, 2002. 28 p. Umweltverschmutzung. GuK.C. Schweissheimer W. Honig: Indikator für Umweltverschmutzung. 1979/20. S. 14. Zander E. Der Bau der Biene. Stuttgart, 1922. 235 S. Zeiler C. 300 Ratschläge für den Freizeit-Imker. Leipzig, 1986. 131 S. v
Алпатов В.
Породы медоносной пчелы. M., 1948. 184 с. Мир медоносной пчелы. М., 1980. 231 с.
Батлер К. Дж.
Пчеловодство / Редкол: Г. Д. Билаш, А. Н. Бурмистров, В. Г. Гребцова и др. М.: Сов. Энциклопедия, 1991. 511 с. Черебко Ю. А.
188
Приусадебное Приусадебное хозяйство. М.: Пчеловодство, 2001. 368 с.
Turinys Įvadas
5
Iš kur tos bitės BITINIAI SOLI TARI NĖS BITĖS BENDR UOMENI NĖS BITĖS BITINIAI DIRBT INĖSE LIZD AVIET ĖSE PRIMITY VIOS MEDU NEŠĖ S BITĖS TIKROSIOS MEDA US GAMINT OJOS KAIP BITI NINKA VO MŪSŲ PIRMT AKAI POKARIO BITININKYSTĖ
7 8 10 16 19 20 25 30
Ka s gali bitininka uti
31
Nuo ko pradė ti AVILYS VIETA BITĖMS
6
33 35 40
Ka ip įsigyti bičių NATŪ RALŪS SPIEČIAI DIRBTI NIAI SPIEČIAI BIČIŲ ŠEIMOS PIRKIMAS
41 42 45 46
Kai p bitės gyven a BIČIŲ ŠEIMA - BIOLOGIN IS VIEN ETAS BIČIŲ ŠEIMOS NARI AI BITĖS KŪN O SAND ARA BIČIŲ VYSTYM ASIS BIČIŲ ŠEIMOS METAI
47 47 48 50 57 60
Bič ių lizdas DIRBTIN IAI KORIAI
68 71
Bičių maist as MAISTO VIRŠKIN IMAS
73 76
189
Medingieji augalai
LIPČINIA I MEDU NEŠI AI KĄ PRADEDANTYSIS BITININKAUTI GALĖT Ų AUGIN TI SĖJOMAINOS BITĖS - AGR OTEC HNI KOS PRIE MON Ė Bičių pr iežiūr a stand ar tini ame avi avilyje lyje
KAIP APŽ IŪR ĖTI BITES RUDEN INIS RŪPEST IS KĄ VEIK TI ŽIE MĄ KAIP GAM INA MAS VAŠKAS PAVASA RIS PRIE AVILIŲ PAVAS ARIN IS LIZDŲ TIKRI NIMAS KITI LIZ DŲ PLĖ TIM O BŪDA I KAIP IŠVEN GTI SPIET IMO KĄ DARYT I UŽDĖJU S MAGA ZINU S BIČIŲ VEŽI MAS BIČIŲ PERKĖ LIMA S IR SUJU NGI MAS VEISLININKYSTĖS DARBAS BITININKO MĖGĖJO BITYNE BIČIŲ MOTI NĖLI Ų KEITI MO BŪDAI MOTINĖLIŲ ŽENKLINIM AS
77 82 83 86 88 90 90 93 97 99 102 104 105 108 110 111 112 115 118 124
Kuo bitės serga 12 5 BIČIŲ APSAUGA NUO PESTICIDŲ IR VAGILIŲ . . . .131 K.ą gali bičių seimą
MED US - MAI STA S AR VAI STA S? MEDAUS PARUOŠI MAS BIČIŲ PIKIS NE TIK BITĖ MS RE IKA LIN GAS 2-6 KILOGRA MAI ŽIEDADULKIŲ BRANGIAUSI PRODUKTAI Žinomi pasaulio bitininkai
190
13 3 134 136 138 140 142 14 3
Bit Bitininkavimo ininkavi mo būdai b ūdai BITININKAVIMAS SPIEČIAIS BITININK AVIMAS KELMINIUOS E AVILIUOSE
.
AVILYS „LIEPA" JONO KRIŠČIŪNO BITININKAVIMAS BITININKAVIMAS DAUGIAAUKŠČIUOSE
.150 .150 .151 .152 .156
AVILIUOSE BITININKAVIMAS DVIAUKŠČIUOSE AVILIUOSE VIENKARTINIS ŽIEMOJUSIŲ MOTINĖLIŲ
.161 .163
PADĖJĖJŲ PANAUDOJIMAS BITININKAVIMAS ŠILDOMOJE BITIDĖJE BITĖS ŠILTNAMIUOSE
.164 .165 .169
Ekologinio bitininkavimo sampr ata
.171
Savisauga, p ir moji pagalba
.177
Bitininkystės ter mi minai nai
.179
Literatūra
.188
Straigis, Justinas st27i Mėgėjiškoji bitininkystė / Justinas Straigis - Vilnius: Margi raštai, 2002. - 192 p.: iliustr. Bibliogr.: p. 188 ISBN 9986-09-240-X Knyga skirta pradedantiesiems bitininkauti, bet jame naudingų patarimų ras ir jau seniai bitininkaujantys, ir studentai, ir moksleiviai, žodžiu, visi, kuriems įdomus bičių gyvenimas. UDK 638.1
Justinas Straigis Mėgėjiškoji bitininkystė R e d a k t o r ė Genovaitė Savickienė Dailininkas Alfonsas Zvilius SL 319. 2002 08 02.12 sp.l. Tir. 2000 egz. Užsakymas Leidykla „Margi raštai", Laisvės pr. 60, LT-2056 Vilnius. Spausdino akcinė bendrovė „Spauda", Laisvės pr. 60, LT-2019 Vilnius. Kaina sutartinė
