Psichologija studentui

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

PSICHOLOGIJA

STUDENTUI

Vadovėlis

Kaunas • Technologija • 2002

Vadovėlį parengė: Dalia Antinienė (II sk.), Nomeda Ausmanienė (I sk.), Juozas Jakštys (V sk.), Rosita Lekavičienė (VIII sk.), Laima Lupeikienė (VII sk.), Eglė Markevičienė (III sk.), Gražina Matulienė (III, V sk.), Eglė Paužienė (IV, VII sk.), Danguolė Tomkevičienė (VI sk.), Zita Vasiliauskaitė (I sk.), Loreta Zajančkauskaitė (V sk.) Atsakingoji redaktorė doc. dr. Gražina Matulienė Antrasis pataisytas leidimas

Recenzavo:

doc. dr. A. Petrulytė, doc. dr. J. Kasiulis

© KTU Psichologijos katedra, 2002

ISBN 9986 - 13 - 736 - 5

TURINYS PRATARMĖ I S k y r i u s . PSICHOLOGIJA - TAI MOKSLAS APIE MANE PSICHOLOGIJOS MOKSLO PRIEŠISTORĖ ŠIUOLAIKINĖS PSICHOLOGUOS KRYPTYS PSICHOLOGUOS MOKSLO SAMPRATA PSICHOLOGUOS ŠAKOS PSICHOLOGIJOJE NAUDOJAMI METODAI II S k y r i u s . BIOLOGINIAI PSICHOLOGIJOS PAGRINDAI NERVINIO A U D I N I O STRUKTŪRA NERVŲ SISTEMOS DALYS GALVOS SMEGENYS REFLEKSINĖ CENTRINĖS NERVŲ SISTEMOS VEIKLA..... III Skyrius. PAŽINTINIAI PROCESAI KĄ IR KAIP SUVOKIAME ... : Jutimo sistemos Suvokimas DĖMESYS IR JO YPATUMAI KĄ IR KAIP ATSIMENAME A t m i n t i e s rūšys Atminties struktūros Kodėl užmirštame MĄSTYMAS '. J u t i m i n i s p a ž i n i m a s ir m ą s t y m a s Mąstymas ir kalba Socialinė mąstymo p r i g i m t i s Mąstymo logika ir psichologija Mąstymas k a i p procesas •. Mąstymo rūšys V a i z d i n i s mąstymas Veiksminis mąstymas Problemos sprendimo strategijos IV Skyrius. MŪSŲ NORAI IR JAUSMAI EMOCIJOS Emocijų kilmės teorijos 'Emocijų išraiška ...... Emocijų v a l d y m a s Emocinės būsenos Emocijų funkcijos

POREIKIAI ir MOTYVACIJA

Poreikių a p i b ū d i n i m a s Poreikių hierarchija Motyvų esmė ir funkcijos Į s i s ą m o n i n t i ir n e į s i s ą m o n i n t i motyvai Motyvų kova ir kaita EMOCIJŲ ĮVAIROVĖ V Skyrius. ASMENYBĖ IR INDIVIDUALUMAS INDIVIDUALIOS ASMENYBĖS SAVYBĖS Asmenybės samprata Temperamentas ir charakteris

5 8 8 11 17 19 21 27 28 31 33 38 41 42 43 46 51 53 55 56 57 61 62 63 64 66 67 71 71 75 76 80 80 81 84 89 90 98

100

100 102 103 104 105 107 118 118 118 122

4

TURINYS Sugebėjimai ir jų vertinimas . Intelekto matavimo testai Diskusija dėl intelekto prigimties Paveldimumo ir aplinkos poveikis intelektui ASMENYBĖS TEORIJOS Psichodinaminės krypties asmenybės teorijos Bruožų krypties asmenybės teorijos Bihevioristinės (elgesio) krypties asmenybės teorijos Humanistinės asmenybės teorijos Kognityvinės (pažinimo) asmenybės teorijos Egzistencinės krypties asmenybės teorijos ASMENYBES BRANDOS APIBŪDINIMAS VI Skyrius. SAVIMONĖ: KOKS AŠ ESU Kas yra savimonė AŠ - VAIZDAS .: Aš - vaizdo apibūdinimas Aš - vaizdo įsisąmoninimas Aš - vaizdo pastovumas Aš - vaizdo turinys Aš - vaizdo formos ............ Aš - vaizdo vystymasis :...... SAVĘS VERTINIMAS ............ Savęs v e r t i n i m o t u r i n y s '. Savęs vertinimo veiksniai Savęs vertinimo lygiai Kaip s t i p r i n t i savosios vertės jausmą ir pasitikėjimą savimi ..: Pasitikėjimas savimi bendravime PSICHINES GYNYBOS BŪDAI KONTROLĖS LOKUSAS .' SAVIRAIŠKA IR SAVIAKTUALIZACIJA . SAVIAKTUALIZACIJOS BŪDAI VII Skyrius. PSICHIKOS SUTRIKIMAI NORMALUMAS PSICHIKOS SUTRIKIMAI PSICHOTERAPIJA VIII Skyrius. AŠ IR KITI AŠ GRUPĖJE Kokių būna grupių Grupės tikslai ir normos Grupės struktūra '. Sociometrija Lyderystė Grupė ir asmenybė Konformizmas AŠ BENDRAUJU Bendravimo apibūdinimas : Konfliktas Kaip klausyti? Kaip nereikia kalbėti? Bendravimo orientacijos Bendravimo būdai .

126 128 133 136 139 140 157 163 167 171 171 174 . 177 177 178 178 180 183 184 186 188 188 188 189 194 196 198 202 206 207 209 213 213 214 222 231 231 232 233 233 234 237 238 238 240 241 251 254 255 257 258

PRATARMĖ „Pažvelkite į save, p a ž i n k i t e MVC, domėkitės s a v i m i ; savo protą ir valią, eikvojamus kitiems dalykams, nukreipkite į save; jūs i š š v a i s t o t e save, išbarstote; susikaupkite, sutelkite dėmesį į save, jus išduoda, jus išblaško, jus vagia iš jūsų pačių". Užrašas Delfų Apolono orakulo šventyklos frontone.

;

.

.

Jau iš Antikos laikų žinomas raginimas „Pažink save!" ir klausimas „Kas yra žmogus?" Niekas nesiginčys, jei pasakysime, kad žmogus - viena iš sudėtingiausių sistemų, egzistuojančių pasaulyje. Taigi savęs suvokimo ir pažinimo kelias yra sunkus ir reikalaujantis drąsos bei mūsų proto ir valios pastangų. Jis gali suteikti ne tik pažinimo džiaugsmą, bet ir nemalonių, o gal net skausmingų potyrių. Bet eiti šiuo keliu verta, nes savęs pažinimas tai kelias į laisvę būti pačiu savimi. Tai galimybė atsiskleisti, išreikšti, realizuoti visa, kas mums suteikta. Tai galimybė padovanoti sau ir pasauliui tikrąjį save.

Ką reiškia suvokti, suprasti, pažinti save? Pamąstykime:

- ar aš tikrai žinau, ko noriu ir ko siekiu? Kokie mano gilieji poreikiai? (Savo poreikių ir siekių įsisąmoninimas): - ar visada galiu pasakyti, kodėl elgiuosi taip, o ne kitaip? Ko savo elgesiu siekiu? (Savo elgesio ir motyvų suvokimas); - ar galėčiau išvardinti visus silpnuosius ir stipriuosius savo būdo, charakterio ir temperamento bruožus? (Savo bruožu ir savybių pažinimas ir įvertinimas);

6

PRATARMĖ

- ar esu perpratęs savo sugebėjimus, galimybes, tinkamumą vienai ar kitai veiklai? (Savo galimybių pažinimas); - ar gerai pažįstu savo jausmus ir emocijas, ar galiu pasakyti, kodėl man kyla vienokie ar kitokie išgyvenimai? • (Savo jausmų ir emocijų pažinimas);

- ar galėčiau tiksliai apibūdinti savo santykius su žmonėmis, savo bendravimo stilių, savo padėtį įvairiose žmonių grupėse? (Savo vietos tarp žmonių suvokimas ir vertinimas);

- ar jaučiu savo vertę ir reikšmingumą, ar gerbiu save, ar esu savimi patenkintas? (Santykio su pačiu savimi įvertinimas);

- ar mano siekiai visada atitinka mano galimybes? (Savo aspiracijų lygio suvokimas); - ar galiu pasakyti, kas daugiausia atsakingas už mano gyvenimą - aš pats ar išorinės aplinkybės, žmonės, likimas? - ar žinau, dėl kokių priežasčių mane ištinka nesėkmės bendraujant, mokantis, dirbant? Ir dar keletas klausimu: kaip ir ką aš suvokiu? Kaip ir ką aš atsimenu? Kaip lavinti atminti ir lengviau įsiminti? Kaip aš mastau? Kaip gimsta mintis? Kaip kyla naujos idėjos? Koks mano pašaukimas? Ar aš galiu tapti kūrėju?...O kaip...Ir taip toliau. Štai kokios įvairiapusės informacijos apie save, o kartu ir pagarbos sau mums reikia, kad galėtume sėkmingai išreikšti ir realizuoti save veikloje, meilėje, tarpasmeniniuose santykiuose. Taigi ryškėja kontūrai mokslo apie mus ir mūsų santykius su artimaisiais, tačiau artumas iškart nutolsta per mokslinio nagrinėjimo distanciją. Tai kupinas įtampos ir dinamiškas santykis, būdingas ne tik šiam mokslui, bet ir mums patiems: žmogus pasirodo esąs sudėtinga, atvira, o kartais ir labai prieštaringa būtybė, kuriai apibūdinti neužtenka vienareikšmių sąvokų. Psichologija vis dėlto imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Bet ši sistema nėra pats žmogus, o tik pastangos, kurias, priklausomai nuo situacijos, diktuoja rūpestis dėl jo gerovės, kartu ir noras perprasti ir numatyti elgesį. Šiandien kalbėti apie žmogaus psichologiją yra madinga. Tokių dalykų aptinkame beveik kiekviename laikraščio puslapyje: publikacijose apie nusikaltimus, piktnaudžiavimą narkotikais, problemas mokykloje ir šeimoje, netgi

PRATARME

7

kultūriniai ir politiniai įvykiai neretai siejami su psichologijos teorijomis. Čia, kaip ir „asmenybiniuose" testuose, kurie aptinkami įvairiausiuose žurnaluose, dažnai susiduriame su psichologijos sąvokomis, kurių tikroji prasmė mažai žinoma. Tokiame psichologijos populiarinime (reklamoje, pigiuose romanuose ar filmuose) slypi paviršutiniškumo pavojus - sąvokos nuvalkiojamos, netenka savosios prasmės, tarpusavio ryšių, skleidžiami neapgalvoti ir nepagrįsti teiginiai; taip susidaro išankstinės nuomonės. Todėl yra svarbu įgyti išsamių ir sistemingų žinių, kurių pagalba argumentuotai galėtume įvertinti įvairias psichologijos koncepcijas.

8

SKYRIUS

~

PSICHOLOGIJA TAI MOKSLAS APIE MANE

PSICHOLOGIJOS MOKSLO PRIEŠISTORE ARBA PRIELAIDOS ATSIRASTI PSICHOLOGIJOS MOKSLUI Šiandien teigiama, kad psichologija, kaip mokslas, turi gilią praeitį, bet trumpą istoriją. Kaip ir dauguma šiuolaikinių mokslų (fizika, biologija, logika ir kt.), psichologija pradėjo formuotis 5 amžiuje prieš Kristų senovės Graikijos filosofų darbuose. Taigi pirmoji prielaida, atsirasti mokslinei psichologijai, buvo filosofija. Ilgą laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai ir, remdamiesi svarstymu bei logikos principais, bandė spręsti žmogaus sielos problemas, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodyti. Filosofai neatlikinėjo tyrimų, o tik samprotavo. Filosofinėje psichologijoje susiformavo idealistinis ir materialistinis požiūris į sielą. Atomistinio materializmo pradininkas senovės Graikijoje Demokritas (460 - 370 m. prieš Kristų) sakė, kad siela materiali, kad ji sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų. Ryškiausias graikų idealistas - Platonas (427 - 347 a. prieš Kristų) teigė, kad nežemiškasis idealusis pasaulis turi savo tvarką (1.1 pav.). Jo centre yra visos esamybės pradžia - visiškas (absoliutus) dvasiškumas. Apie dvasiškumo centrą spiečiasi idėjos - nežemiško pasaulio protingumo išraiška. Apie idėjų sferą skrieja sielos - nežemiško pasaulio gyvastingumo liudijimas. Sielos yra nevienalytės -jos turi ir protingumo (siekia harmoningos rimties), impulsyvumo (trokšta judėti, veikti), ir juslingumo (sąlyčio su tuo, ką galima veikti, siekimo).

PSICHOLOGIJA - TAI MOKSLAS_APIE_MANE _

9

Siela yra žmogaus lemtis. Kokia sielą žmogus gavo, tokį j i s gavo ir gyvenimą. Žmones, g a v u s i u s s i e l ą su stipriu jusliniu pradu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas - jie mylės žemę, darbą, namus ir šeima. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks kažko aukščiau, d a u g i a u . Jiems rūpės visų žmonių, viso miesto, visos valstybės reikalai. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią s i e l ą gavę ž m o n ė s bus į ž v a l g ū s , apskaičiuojantys, susivaldantys, moką visas gyvenimo aplinkybes pakreipti norima 1.1 pav. Platono nežemiškojo linkme, žodžiu, - protingi. idealaus pasaulio modelis Aristotelis (384 - 322 m. prieš Kristų) parašė pirmąją knyga „De anima" („Apie sielą"), skirtą sielos reiškiniams aiškinti. Nuo šio veikalo pasirodymo iki 18 amžiaus mokslas apie žmogaus vidinius išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika. Svarbiausia ir sunkiausia užduotimi Aristotelis laikė „iki galo perprasti sielos prigimtį", kadangi „siela yra viso gyvenimo pagrindas". Jis pateikė labai plačią sielos samprata, o jos trijų elementu modelis yra nepaprastai išsami t e o r i j a . „ M a i t i n a n č i ą j a sielą" jis laiko g y v y b i n g u m o p r a d u . „Juntančiai sielai" priskyrė suvokimą ir jutimą, kurie „mąstančioje sieloje" reiškiasi kaip supratimas arba valia. Įdomu, kad šis modelis sutampa su žmogaus smegenų sandara. Seniausia dalis - smegenų kamienas - valdo tokias gyvybiškai svarbias funkcijas kaip kvėpavimas ir kraujotaka. Virš kamieno esančios vidurinės smegenys veikia tarsi emocijų ir instinktų valdymo pultas. Jas dengia didžiosios smegenys, atsakingos už aukštąją nervinę veiklą - asociacijų ryšius ir mąstymą. Smulkiau apie tai skaitykite skyrelyje „Biologiniai elgesio pagrindai". Aristotelis daug dėmesio skyrė žmogaus juslių arba jutimų aprašymui. Jis išskyrė penkis žmogaus jutimus - regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Jutiminį pažinimą Aristotelis laikė būtina protinio pažinimo sąlyga. Psichologijai taip pat svarbios yra prancūzų filosofo R. Dekarto (R. Descartes) (1596- 1650) idėjos. Dekartas buvo dualistas. Dualizmas pripažįsta du savarankiškus pradus: sielą ir kūną. Žmogaus siela yra pažini pačiam žmogui. Žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie yra pačiam žmogui pažįstami, apie kuriuos jis žino. Juos ir reikia tirti. Tai, ką Dekartas kalbėjo apie sielą, šiandien vadinama sąmone. Mąstymą Dekartas laikė svarbiausia dvasios savybe, o kūnas, veikiantis pagal mechanikos dėsnius, yra mate-

10

_

I SKYRIUS

rialus. Garsus Dekarto teiginys „Cogito, ergo sum", lot. (mąstau, vadinasi, esu). Jis teigia, kad galima abejoti, jog egzistuoja išorinė realybė, bet abejoti sąmonės reiškiniais negalima. Vėliau filosofijoje susiformavo empirizmo srovė, kuri pagrindiniu pažinimo šaltiniu ėmė laikyti ne mastymą, o patyrimą (gr. empeiria patyrimas). Anglų filosofas ir pedagogas Dž. Lokas (J. Locke) (1632 1704) teigė, kad žmogus gimsta kaip tabula rasa, lot. (švari lenta), kurioje viską pojūčiais įrašo patyrimas. Dar viena prielaida atsirasti psichologijos mokslui - gamtos mokslai (medicina, fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių apie žmogaus organizmą. Graikų gydytojas Hipokratas (460 - 377 m. prie Kristų) teigė, kad žmonės skiriasi savo elgesio dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti yra ramūs, o kiti staigūs. Jis dargi bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė sąvoką temperamentas ir išskyrė 4 jo tipus (cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas). K. Galenas (apie 130 - apie 200) visapusiškai atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių. Psichikos buveine jis laikė smegenis. 18 - 19 a. fiziologai labai plačiai nagrinėjo žmogaus nervų sistemos klausimus. Fiziologai pradėjo psichiką tirti specialiais moksliniais metodais. Pavyzdžiui, jie svarstė, kaip ir kokiu greičiu juda nervinis impulsas, ir tokiu būdu savaime įjungė ir analizavo regėjimo pojūčius. Fiziologai sukaupė nemažai medžiagos ir nustatė tam tikrus psichologijos dėsningumus, ypač tiriant regą. Jutimo regos fiziologija perėjo prie regos psichologijos. Trečioji prielaida mokslinei psichologijai atsirasti - tai gyvenimiška psichologija, t.y. liaudies išmintis ir jos sukauptas patyrimas. Psichologijos mokslo formavimąsi netiesiogiai skatino matematikos, fizikos, astronomijos vystymasis. 19 a. pabaigoje subrendo sąlygos psichologijai tapti atskiru mokslu, kurio uždavinys - tirti ir nagrinėti žmogaus sielą (psichiką) laboratorijoje. Psichologija- tai jaunas, intensyviai besivystantis mokslas, apimantis daugybę tyrimo sričių ir problemų). 19 a. pabaigoje išsiskyrė atskiros psichologijos šakos (šis procesas vyksta ir dabar), kurios turi specialų tyrimo objektą ir formuluoja savus uždavinius. Psichologijos vystymasis vyko dar vienu aspektu - kūrėsi įvairios psichologijos mokyklos, kuriose įvairiais istoriniais laikotarpiais įsivyraudavo vienas ar kitas požiūris į žmogaus psichiką. Taip formavosi atskiros psichologijos kryptys.

PSICHOLOGIJA - TAI MOKSLAS APIE MANE

11

ŠIUOLAIKINĖS PSICHOLOGIJOS KRYPTYS Struktūralizmas V. Vuntas (W. Wundt) (1931 - 1920) 1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją p s i c h o l o g i n i ų t y r i m ų l a b o r a t o r i j ą . Su šiuo faktu siejama psichologijos, kaip savarankiško mokslo, atsiradimas. Toje laboratorijoje savo mokslinę karjerą pradėjo tokie žymūs mokslininkai kaip G. S. Holas (G. S. Hall) (įkūręs Amerikos psichologijos asociaciją), Dž. Ketelas (J. M. C a t t e l ) ( i n d i v i d u a l i ų skirtumų psichologijos p r a d i n i n k a s ) , H. Miunsterbergas (H. Munsterberg) (taikomosios psichologijos pradininkas). Struktūralizmas - psichologijos kryptis, kurios atstovai (be jau minėto) V. Vunto, E. B. Tičenerio (E. B. Titchener) (1867- 1927) teigė, jog psichologijos uždavinys yra tirti žmogaus sąmonės struktūrą, glaudžiai susijusią su patyrimu. Sąmonę galima suskaidyti į elementus - pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie, jungdamiesi pagal asociacijų dėsningumus, sudaro sąmonės turinį. Buvo manoma, kad sąmonės turinys gali betarpiškai atsiskleisti žmogui ir tuo remiantis buvo sukurtas tyrimo metodas introspekcija. Laboratorinėmis sąlygomis, pateikiant įvairius stimulus, tiriamajam reikėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Introspekcija tai ne paprasta savistaba. Tiriamieji būdavo specialiai paruošiami tyrimui juos treniruojant, buvo planuojami ataskaitos apie patyrimą įgūdžiai. Tačiau šis metodas susilaukė daug kritikos. Tai, ką žmogus gali papasakoti, nėra tapatu tam, kas vyksta jo sąmonėje. Žmogiškasis subjektyvumas lėmė tyrimo duomenų įvairovę ir sunkumus juos pakartoti. Be to, struktūralistinis požiūris į sąmonę pasirodė labai supaprastintas. Pagrindiniai šios krypties atstovų nuopelnai yra tie, kad psichologijai buvo iškelti mokslinio tyrimo kriterijai, kuriais vadovaujantis buvo siekiama atlikti tyrimus ir gauti objektyvius rezultatus. Savistaba, kaip papildomas informacijos šaltinis, išliko kai kuriuose tyrimuose iki šių dienų.

Funkcionalizmas Ryškiausi atstovai V. Džeimsas (W. James) (1842 - 1910), R. Vudvortsas (R. Woodworth) (1862 - 1962), H. Spenseris (H. Spenser) (1820 - 1903) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Buvo perimta Č. Darvino (Ch. Darwin) mintis, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi. Buvo teigiama, kad prisitaikymo prie aplinkos dėsnis galioja ir

12

I

SKYRIUS

žmogui. V. Džeimsas 1890 m. išleistoje knygoje „Psichologijos pagrindai" teigė, kad žmogaus sąmonė atlieka prisitaikymo prie aplinkos funkciją. Psichiniai procesai buvo siejami su smegenų veikla. Be to, žmogaus vidinis gyvenimas yra nuolatinė pojūčių ir patirties tėkmė. Sąmonė atrenka tai, kas susiję su poreikiais ir suteikia psichinei būčiai formą. Svarbiausia yra tai, kaip žmogus jaučiasi savoje vidinėje psichinėje erdvėje, kuri nebūtinai atitinka pasaulio objektyvumą. Ž m o g a u s v i d i n i s gyvenimas yra u n i k a l u s ir nepakartojamas. R.Vudvortsas sukoncentravo dėmesį į motyvacijos tyrinėjimus. Jį domino, kas skatina žmogų veikti tuo ar kitu būdu. Funkcionalizmo atstovai buvo kritikuojami už tai, kad jų teorijos rėmėsi daugiau asmenine savistaba nei kitų žmonių stebėjimu bei eksperimentais. Funkcionalistų įnašas į psichologijos mokslą yra svarbus, nes pateikė dinaminę psichikos sampratą ir sąlygojo spartų taikomosios psichologijos vystymąsi XX a. pradžioje. Tuo metu gyveno ir kūrė: H. Holas (H. Hall) (1844 - 1924) - pedagoginės psichologijos pradininkas; R. B. Ketelas (A. B. Cattell) (1860-1944)-protinių sugebėjimų testo kūrėjas; A. Bine (A. Binet) (1957 - 1911) - protinio išsivystymo diagnostikos pradininkas; V. D. Skotas (V. D. Skott) (1869- 1955) -pirmasis pritaikęs psichologijos žinias reklamos kūrimui, profesinės atrankos bei vadovavimo problemų sprendimui. V. D. Skotas įkūrė pirmąjį psichologinio konsultavimo centrą, padedantį organizacijoms spręsti iškilusias psichologines problemas.

Biheviorizmas Dž. Votsonas (J. Watson) (1878 - 1958), E. Torndaikas (E. Thorndike) (1874 - 1949), ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai, iškėlė idėją, jog psichologija, siekdama būti moksline, turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Vidinė psichinė realybė, kuri buvo funkcionalizmo tyrimo objektas, negali būti objektyviai stebima bei tiriama. Psichikos apraiškos turi būti stebimos elgsenoje. Pradiniuose elgesio tyrinėjimo etapuose dalyvavo vaikai; tai uždraudus, imta naudoti viščiukus, peles ir kitus gyvūnus. Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą, lengvai galima prognozuoti elgesį. Tokios sąvokos kaip „protas", „sąmonė", „išgyvenimas" ir kitos prarado prasmę. Tyrimų su gyvūnais rezultatai parodė, kad apdovanojimas turi teigiamos įtakos išmokimui. Vėliau tie rezultatai buvo naudojami bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Dėl to bihevioristai buvo karštai kritikuojami savo amžininkų.

PSICHOLOGIJA- TAI MOKSLAS A P I E MANE _

_

_

_13

Nežiūrint minėto trūkumo (beje, esminio), bihevioristai iškėlė psichologinių tyrimų objektyvumo problemą. Gana greitai paaiškėjo, kad elgesys nėra taip lengvai nusakomas, kaip buvo įsivaizduojama. Neobiheviorizmo atstovas E. Č. Tolmenas (E. Ch. Tolman) (1886 - 1959) įvedė tarpinių kintamųjų sąvoką, kuri apėmė p a ž i n t i n i u s ir motyvacinius elgesio komponentus. I š m o k i m a s , anot Tolmeno, yra grindžiamas universaliais mechanizmais, kurie yra bendri gyvūnams ir žmonėms. Pastiprinimo dėka išmokimas yra automatiškas, nes vyksta nervu sistemos lygmenyje i r n e p r i k l a u s o n u o s u b j e k t o v a l i o s a r n e r v ų . Neobihevioristai darė toli siekiančias išvadas: stimulų ir pastiprinimo dėka galima formuoti bet kokį elgesį, manipuliuoti individu. B. F. Skineris (B. F. Skinner) (1907 - 1990) tyrinėjo bausmės ir įvairių pastiprinimo sistemų įtaką išmokimui. Tyrimai parodė, kad elgesio modifikacija gali būti pasiekiama norimo elgesio teigiamo pastiprinimo dėka. Šis metodas plačiai taikomas ir šiandien pedagogikoje ir psichiatrijoje. Objektyvumo siekimas tyrimuose buvo pažangus žingsnis, bet kritikai buvo negailestingi bihevioristams už žmogaus ir gyvūnu elgesio sutapatinimą. Tai ir yra silpniausia biheviorizmo vieta.

Geštaltpsichologija Ši k r y p t i s siejama su tokias vardais, k a i p M. Vertheimeris (M. Wertheimer) (1880-1943), K. Kofka (K. Koffka) (1886-1941), V. Keleris (W. Kohler) (1887 - 1967). Pagrindinis geštaltpsichologu dėmesys buvo sutelktas suvokimo ir atminties tyrinėjimui. Suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų sumai. Pagrindinė psichikos ypatybė - tai į g i m t a s sugebėjimas suvokiamą informaciją organizuoti į tam tikras formas (gestalt (vok.) - pavidalas, forma). Buvo sakoma, kad, kai žiūrime pro langą, matome medžius, o ne sensorinius segmentus. Visumos organizacija nulemia atskirų ją sudarančiu dalių ypatybes ir funkcijas. Tyrinėjant suvokimą (dažniausiai regėjimu), buvo nustatyta tokie y p a t u m a i : k o n s t a n t i š k u m a s , s t r u k t ū r i š k u m a s , suvokimo priklausomybė nuo fono ir t.t. Sąvokos „figūra" ir „fonas" geštaltpsichologams buvo svarbiausios. Jie siekė paaiškinti, kaip figūra išskiriama iš fono. Figūros ir fono problema akivaizdi dvigubuose paveikslėliuose, kur figūra ir fonas lyg ir nevalingai keičiasi vietomis (žr. poskyrį „Ką ir kaip suvokiame"). Informacijos „perstruktūravimo" mechanizmas buvo perkeltas į kūrybinio mąstymo bei netikėto sprendimo atradimo paaiškinimą. Tyrinėjant mąstymą, buvo nustatyta, kad pažintiniai procesai, perkardami suvokiamą objektą,

14

l SKYRIUS

produktyviai veikia mąstymą. Visybiškumo idėja buvo panaudota ir vėliau, aiškinant grupės dinamiką bei kuriant gestalt-terapijos metodus. Ši kryptis buvo kritikuota dėl to, kad jos teiginiai ne visada pagrįsti e k s p e r i m e n t i n i a i s įrodymais, sąvokos netikslios, o teiginiams trūksta apibrėžtumo. Tačiau svarbu yra tai, kad gestaltpsichologai atkakliai domėjosi psichikoje vykstančiais procesais (suvokimu, mąstymu ir kt.) biheviorizmo klestėjimo laikais ir oponavo jam.

Psichoanalizė Ši kryptis siejama su Z. Froido (S. Freud) (1856 - 1939) vardu. Pirmiausia psichoanalizė buvo vadinama neurozių gydymo metodu, vėliau ji tapo psichologine teorija, dar v ė l i a u - plačiai žinoma ir į t a k i n g a psichologijos k r y p t i m i . Z. Froidas buvo praktikuojantis psichiatras ir, stebėdamas savo pacientus, suprato, kad jų elgesys yra sąlygotas pasąmoninių jėgų, pavadintų potraukiais, kurių pagrindą sudaro instinktai. Sąmonės lygmenyje jų pasirodymas yra uždraustas, todėl jie išstumiami į pasąmonę. Tačiau tie potraukiai veikia ir be sąmonės žinios, pasireikšdami sapnais, kalbiniais apsirikimais, nukrypimais nuo adekvataus elgesio, įtakodami profesijos pasirinkimą bei kūrybą. Pagrindinis instinktas, išstumiamas iš sąmonės, yra seksualinis, nes būtent jo apraiškos labiausiai ribojamos visuomeniniame gyvenime. Tačiau seksualinis potraukis (libido) skatina veikti ir laipsniškai vystosi bręstant asmenybei. Žmogaus psichikoje išskiriami 3 lygmenys - id (nesąmoningas), ego (pasąmoninis) ir superego (sąmoningas). Z. Froidas buvo kritikuojamas už seksualinio potraukio (libido) asmenybės gyvenime sureikšminimą ir suabsoliutinimą, už sąmonės ir pasąmonės santykio antagonizmą (todėl Froido teorija yra vadinama panseksualistine). Be to, jo teorija nebuvo tikrinama eksperimentiškai. Šios krypties nuopelnai psichologijai aiškiai persveria trūkumus. Nors iki Z. Froido taip pat buvo kalbama apie pasąmonę, būtent jis bandė atskleisti d i n a m i š k u s ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Sąmonė jau nebuvo s u p r a n t a m a kaip u ž d a r a erdvė, bet tapo psichinės visumos dalimi. Z. Froidas atkreipė dėmesį į seksualinės sferos svarbą žmogaus psichiniam funkcionavimui. Jis įvedė psichologinės gynybos terminą, kuris yra vienas iš svarbiausių šiandieninėje psichoterapijoje. Šiandien mažai kas ginčysis dėl to, kad pasąmoniniai procesai įtakoja mūsų elgesį, kad vaikystės patyrimas, vidiniai konfliktai yra labai svarbūs asmenybės gyvenime. Tačiau prieš du trečdalius amžiaus tai buvo novatoriška.

PSICHOLOGIJA - TAI MOKSLAS A P I E MANE

15

Šios idėjos priklausė Z. Froidui, nors labiausiai kritikuojamam, bet populiariausiam ir įtakingiausiam XX a. psichologijos mokslininkui.

Neopsichoanalizė Ne visi Z. Froido mokiniai liko ištikimi mokytojo idėjoms, gabiausi jų sukūrė savo teorijas, šiandien sudarančias neopsichoanalitinės krypties turinį. A. Adleris,(A. Adler) (1870 - 1937), individualiosios psichologijos kūrėjas, teigė, kad žmogaus asmenybė susiformuoja iki 5 metų amžiaus, nes tada asmeniui yra būdingas tam tikras „gyvenimo stilius". Dėl fizinio nepajėgumo vaikas jaučia nepilnavertiškumą ir jo gyvenimo tikslu tampa to komplekso įveikimas bei jo kompensacija save įtvirtinant. (Plačiau žr. poskyrį ,,Asmenybės teorijos"). K. Jungas (C. Jung) (1825-1961), analitinės psichologijos kūrėjas, teigia, kad pasąmonėje glūdi ne užspaustas nepatenkintas seksualinis potraukis, bet bendra gyvybinė energija. Psichikoje yra išskiriami 3 lygmenys: sąmonė, individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė. Pastarojoje yra užfiksuota žmonijos patirtis. Vystydamasi asmenybė perima kolektyvinės pasąmonės turinį, vyksta individualizacija ir tuo ji save realizuoja. K. Horni (K. Horney) (1885 - 1952), H. Salivanas (H. Sullivan) (1892 - 1949), E. Fromas (E. Fromm) (1900 - 1980), E. Eriksonas (E. Erikson, 1902) - tai žymiausi autoriai., kurie, kurdami savo teorijas, savaip revizavo Z. Froido pažiūras, pabrėždami socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir funkcionavimui. (Plačiau apie tai skaitykite poskyryje „Asmenybės teorijos").

Kognityvinė

psichologija

Tai šiuolaikinė psichologijos kryptis, kurios ryškiausias atstovas U. Neiseris (U. Neisser, 1928). Kognityvinės psichologijos uždavinys - išsiaiškinti, kas vyksta su sensorine informacija po to, kai ji perimama receptoriuose. Bandyta ieškoti analogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Buvo sukurta daugybė pažinimo procesų blokų, kurie u ž t i k r i n d a v o informacijos saugojimą (išskirtos ilgalaikė ir trumpalaikė atmintys) ir komandų vykdymą. Nors teorinių schemų daugėjo, bet aiškumo, deja, ne.

16

___

I SKYRIUS

Tuomet buvo iškeltas uždavinys parodyti, jog pažinimo procesai v a i d i n a lemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje. Tokia esminė pozicija buvo a r t i m a ir m o k s l i n i n k a m s Ž. P i a ž e (J. Piaget), J. S. Bruneris (J. S. Bruner), G. Kelis (G. Kelly), daugiausia dėmesio skyrusiems vaizdinio mąstymo tyrinėjimui, atminties organizacijos analizei, motyvacijos, kaip „atrankos" mechanizmo, supratimui. Kognityvistų tyrimams būdingas griežtas eksperimentavimas, stipri kontrolė,'tikslios teiginių formuluotės. K r i t i k a jų a t ž v i l g i u d a ž n i a u s i a i siejama su pasąmonės procesų ignoravimu bei aplinkos vaidmens žmogaus elgsenoje sumenkinimu.

Humanistinė psichologija Tai bene labiausiai paplitusi šiandieninė psichologijos kryptis, siejama su A. Maslou (A. Maslow), K. Rodžerso (C. Rogers), V. Franklio (V. Frankl) ir kitais vardais. Pagrindinis psichologijos tyrimo objektas unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. Remiamasi nuostata, kad kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Tai optimistinis požiūris į žmogų, paremtas meile ir pasitikėjimu. Nors kiekvienas iš čia paminėtų atstovų sukūrė savo teoriją (plačiau žr. poskyryje „Asmenybės teorijos"), bet galima išskirti bendrus teiginius, su kuriais sutinka visi šios krypties atstovai: 1) žmogus turi būti suprantamas ir tiriamas kaip visuma; 2) kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl atskiro atvejo analizė ne m a ž i a u pateisinama, kaip ir statistiniai apibendrinimai; 3) žmogus yra atviras pasauliui; žmogaus išgyvenimas išoriniame ir vidiniame pasaulio ir savęs pasaulyje - pagrindinė psichinė realybė; 4) gyvenimas turi būti suprantamas kaip vientisas žmogaus brendimo ir būties procesas; 5) žmogus yra apdovanotas nepaliaujamo vystymosi ir savirealizacijos potencija; 6) žmogus turi tam tikrą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis, kuriomis vadovaujasi pasirinkdamas; 7) žmogus - aktyvi, intencionali ir kūrybiška esybė. Toks humanistinis požiūris nutolsta nuo mokslinės psichologijos, nes pagrindinis vaidmuo čia tenka žmogiškajam patyrimui. Tai yra kritikos objektas, nes dažnai sunku nustatyti skirtumą tarp to, ką žmogus galvoja apie save, ir to, kas jis yra iš tikrųjų.

PSICHOLOGIJA - TAI MOKSLAS A P I E MANE

17

Tačiau humanistinės psichologijos atstovai daugiau orientuoti rūpintis konkretaus žmogaus gyvenimo kokybe nei kurti teorijas, kurios ir yra praktikos apibendrinimo rezultatas. Dabartinė psichologija-tai intensyviai besivystantis mokslas. Šiandien pačioje psichologijoje vienu metu egzistuoja įvairios kryptys, taigi ir skirtingi požiūriai į tai, kas yra šis mokslas. Galime sakyti, kad šiandieninėje psichologijoje nėra vieningos paradigmos, t.y. vyraujančios teorinės ir praktinės sistemos, apsprendžiančios mokslą. Bet vientisumo negalima įvesti dirbtinai suteikus pirmenybę vienai kuriai nors krypčiai. Reikia pripažinti metodų bei teorijų įvairovę ir, aiškinant reiškinius, ja pasinaudoti. Skirtingu mokyklų atstovai, išryškindami ir sureikšmindami vieną ar kita psichikos aspektą, giliau jį tyrinėdami, praturtina psichologijos mokslą naujais faktais, bei tyrimo metodais.

PSICHOLOGIJOS MOKSLO SAMPRATA Žodis „psichologija" yra kilęs iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių: psyche - siela ir logos - mokslas. Taigi, grynai etimologiniu aspektu, psichologija reiškia mokslą apie sielą, kaip apie vientisą dvasinę substanciją. Tačiau tai nebūtų visiškai teisinga ir tikslu šiuolaikinio mokslo p o ž i ū r i u . Gausių eksperimentinių ir teorinių tyrimų rezultatai leidžia išskirti tris žmogaus egzistencijos lygmenis: f i z i n į , psichinį ir dvasinį. Juos tyrinėja atskiros mokslo šakos: fizinį - medicina ir biologija, psichinį - psichologija, o dvasinį (t.y. žmogaus sielą) - teologija. Siekiant išvengti painiavos, vidiniams išgyvenimams, mintims ir troškimams į v a r d y t i psichologijoje yra vartojamas „psichikos" terminas (beje, „psichika" vartojama ir gyvūnų vidiniams išgyvenimams apibūdinti). Taigi psichologija yra m o k s l a s , t i r i a n t i s p s i c h i n i u s reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Gyvenime terminas „psichologija" gali turėti įvairių reikšmių. Jis gali žymėti buitines, gyvenimiškas žinias, įvardinti tam tikrus reiškinius (pvz., jaunimo psichologija). Kiekvienas žmogus gali stebėti, analizuoti ir aiškinti savo ir kitų elgesį, mintis, jausmus. Kiekvienas turi tam tikrų žinių apie psichologiją. Gerai žino ir pavaizduoja žmogaus vidinius išgyvenimus rašytojai, daug psichologinių pastebėjimų yra liaudies kūryboje (pvz., „Nekask duobės kitam - pats įkrisi", „Lenk medi, kol jaunas" ir pan.). Bet tai nėra mokslinės žinios!

18

I

SKYRIUS

Kas būdinga psichologijai, kaip mokslui? 1. Kiekvienas mokslas siekia kaupti, analizuoti ir klasifikuoti faktus. Psichologija, kaip savarankiškas mokslas, remiasi empiriniu (gr. empeiria - pažinimas, paremtas patyrimu) tyrinėjimu. Empiriniai faktai - tai elgsena, kuri gali būti tyrėjo užfiksuota. Galime išskirti šiuos elgsenos lygius: a) fiziologinės reakcijos (pulsas, nerviniai impulsai, prakaito išsiskyrimas, kraujospūdis, kvėpavimo dažnis ir pan.); b) motorika arba judesiai; . c) kalbinės reakcijos. Gali būti fiksuojami ir elgsenos rezultatai (įvykdyta ar neįvykdyta užduotis; piešiniai ir kt.). 2. Mokslas siekia ne tik aprašyti, surinkti faktus, bet ir juos paaiškinti. Norint kažką s u k l a s i f i k u o t i , reikalingi dėsniai, kurie nusako būtinus, esminius ir pasikartojančius faktus. Psichologija taip pat turi tikslą ieškoti dėsningumų, keldama mokslines hipotezes ir jas tikrindama. 3. Kiekvienas mokslas kuria teorijas. Teorija - tai apibendrinantys teiginiai, kurie leidžia aiškinti faktus, numatyti būsimų faktų pasirodymą bei interpretuoti naujus faktus. Poskyryje „Šiuolaikinės psichologijos kryptys" jūs susipažinote su įvairiomis psichologijos mokslo teorijomis. 4. Psichologija tūri savo mokslinius metodus, t.y. būdus, kuriais yra r e n k a m i ją dominantys f a k t a i . Apie tai skaitykite poskyryje „Psichologijoje naudojami metodai". 5. Kiekvienas mokslas turi specialius terminus - žodžius, kurie turi tikslią, apibrėžtą mokslinę reikšmę. Pavyzdžiui, žodis „suvokti" buityje reiškia „suprasti"; psichologijoje „suvokti" - tai susidaryti šiuo metu veikiančio objekto vaizdą. Taigi b u i t i š k a s i s psichologijos supratimas gerokai skiriasi nuo mokslinio. Psichologija - tai mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus. Psichologijos objektas keitėsi kartu su psichinių reiškinių prigimties aiškinimu. Psichologijos istorijoje psichikos samprata kito nuo mistiško bekūnės sielos pripažinimo iki materialistinio psichikos, kaip specifinės nervų sistemos funkcijos, supratimo. Pagal psichinių reiškinių įsisąmoninimo lygį dabartinė psichologija išskiria dvi tyrimo sritis: sąmonę ir pasąmonę.

PSICHOLOGIJA - TAI MOKSLAS APIE

MANE

19

Sąmonė - tai toji psichinių reiškinių dalis, kuri leidžia mums ne tik pažinti pasaulį ir save, bet ir žinoti apie šį pažinimą, prognozuoti būsimus tikrovės reiškinius (to nesugeba niekas, išskyrus žmogų). Galima pasakyti, kad sąmonė yra visa tai, apie ką žmogus gali duoti žodinę ataskaitą. Pasak psichologo S. Rubinšteino, sąmonė yra „išgyvenimo ir žinojimo vienovė". Žmogus pažįsta ne tik išorinį pasaulį, bet ir pats save. Savo asmenybės, jos santykių su aplinka pažinimas vadinamas savimone. Dar vaikystėje žmogus ima skirti save nuo kitų. Jis pradeda pažinti ir vertinti savo psichinius reiškinius (protą, jausmus, valią, sugebėjimus ir kt.), lyginti juos su kitų žmonių atitinkamais reiškiniais. Savo asmenybės įvertinimas sudaro pagrindą kitiems svarbiems savimonės veiksmams: savo elgesio kontrolei, jo reguliavimui ir saviauklai. Pasąmonė - tai psichinių reiškinių dalis, kuri nepasiekia sąmonės arba yra iš jos išstumta. Tai mūsų sapnai, hipnozės reiškiniai, instinktai, potraukiai, neįsisąmoninti norai, pamiršti praeities vaizdai ar potyriai. Visa, kas susiję su mūsų pagrindiniais gyvenimo įgūdžiais, pavyzdžiui, ėjimu, rašymu, kalbėjimu ir t.t., taip pat glūdi pasąmonėje. Psichiniai reiškiniai skiriasi savo pastovumu ir vaidmeniu asmenybės ' veikloje. Pagal tai jie skirstomi į tris rūšis - psichinius procesus, psichines būsenas ir psichines savybes. Psichiniai procesai - tai dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda, veikiant išoriniams ar vidiniams dirginimams, ir baigiasi, jiems nutrūkus: Jie dar skirstomi į tris rūšis: pažinimo, emocijų ir valios. Psichiniais procesais galime laikyti, pavyzdžiui, tam tikro vaizdo suvokimą, uždavinio sprendimą ir pan. Psichinėms būsenoms priskiriami pastovesni psichiniai reiškiniai, kuriems būdingas gana pastovus psichinės veiklos lygis. Tai gali būti kūrybinis įkvėpimas, pakili ar prislėgta nuotaika, nerimas. Psichinės savybės yra santykinai pastovūs psichiniai reiškiniai, nepriklausantys nuo dirginimų. Jas n u l e m i a anatominės fiziologinės individo ypatybės bei žmogaus patirtis. Tai žmogaus temperamentas, charakteris, sugebėjimai, gabumai.

PSICHOLOGIJOS SAKOS Šiuolaikinė psichologija apima labai įvairias žmonių psichinio gyvenimo sritis. Pagal tai, kokiu aspektu yra tiriamas psichologijos objektas, yra skiriamos įvairios psichologijos šakos. Kartais psichologijos mokslo

20

I

SKYRIUS

šakos yra skiriamos pagal tyrimo uždavinius, metodus, rezultatų pritaikymo sritis. Psichologijos šakas galime sugrupuoti į dvi dideles grupes. Tai fundamentaliosios arba pamatinės šakos ir taikomosios šakos.

Fundamentaliosios psichologijos šakos Bendroji psichologija sistemina visas psichologijos disciplinas. Ji tiria sveiko suaugusio žmogaus psichikos funkcionavimą, Įvairius psichikos procesus (jutimą, suvokimą, dėmesį, atmintį, mąstymą ir kt.), apibūdina pagrindines psichologijos sąvokas, pagrindžia bendrus psichologijos metodus. Ji yra visos psichologijos pamatas. Tačiau bendrosios psichologijos raida priklauso ir nuo kitų psichologijos šakų. Socialinė psichologija tyrinėja, kaip žmonės veikia vienas kitą. Tai mokslas apie įvairaus dydžio žmonių grupių funkcionavimo ypatumus (kaip suvokiame, vertiname save bei vieni kitus ir pan.). Amžiaus tarpsnių arba raidos psichologija tiria žmogaus psichikos dinamiką įvairiais amžiaus tarpsniais, t.y., kaip, keičiantis amžiui, keičiasi žmogaus elgesys ir kokie psichikos ypatumai būdingi tam tikram amžiaus tarpsniui. Galime išskirti vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio žmogaus psichologija ir gerontopsichologiją, t.y. seno žmogaus psichologiją. Zoopsichologijos objektas - gyvūnų psichikos tyrimai. Jos tikslas - pažinti ir paaiškinti gyvūnų elgesį. . . Medicininė psichologija nagrinėja įvairių susirgimų, psichol o g i n i u s aspektus. Ji tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai bei somatinės (kūno) ligos poveikį psichikai. Patopsichologijos objektas - žmogaus psichikos sutrikimai. Ji tiria psichinės veiklos ir psichinio vystymosi sutrikimus. P s i c h o l o g i j a k a i p s a v a r a n k i š k a s mokslas p i r m i a u s i a vystėsi fundamentalių tyrimų kryptimi. Tik vėliau ėmė formuotis taikomoji psichologija, kurios tikslas - aiškinti žmogaus psichikos dėsningumus atskirose veiklos rūšyse ir pateikti konkrečias rekomendacijas.

Taikomosios psichologijos mokslo šakos Darbo ir inžinerinė psichologija, tyrinėja profesines asmenybes ypatybes, darbo mokslinio organizavimo problemas, žmogaus ir mašinų

PSICHOLOGIJA_-_TAI M O K S L A S _ A P I E _ M A N E _

21

sąveiką, darbo produktyvumo didinimo psichologines sąlygas, asmenybės tobulėjimo darbe galimybes ir pan. Pedagoginė psichologija tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes ir pan. Šeimos psichologija analizuoja partnerio pasirinkimo, šeimos kūrimo, šeimos ir santuokos transformavimosi problemas, šeimos nariu tarpusavio ryšius, tėvystės ir motinystės aspektus, vaikų ir tėvų įvairiais amžiaus tarpsniais problemas bei jų sprendimo būdus. Kūrybos (arba inovacijų) psichologija a i š k i n a mokslinės, techninės, meninės kūrybos procesų dėsningumus, k ū r y b i n i u sugebėjimu struktūrą ir pan.

Sporto psichologija atskleidžia sportininkų rengimo psichologines sąlygas, sportinių įgūdžių formavimosi ypatybes, tiria sportininku elgesį varžybose. Vadovavimo psichologija tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko, kaip plėtoti partnerių bendravimą, spręsti konfliktus, vesti derybas, domisi žmogaus ir aplinkos sąveikos psichologiniu aspektu. Organizacinė psichologija tiria konkrečioje organizacijoje vykstančius reiškinius ir jų ryšį su organizacijų veiklos efektyvumu. Šiandien intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos. Įvairių mokslo sričių integracijos procese atsiranda naujos disciplinos - psichofiziologija (tiria psichinių procesu fiziologinius komponentus); neuropsichologija (tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir lokalizaciją smegenyse): psicholingvistika (tiria, kaip žmogus kalbos pagalba reiškia savo mintis, kaip supranta, kiek gramatinės struktūros yra bendros visiems žmonėms ir t.t.); psichofarmakologija ( t i r i a į v a i r i ų cheminių medžiagų įtaką psichikai) ir kt. Šiuo metu ne tik vykdomi moksliniai psichologiniai tyrimai, bet labai aktyviai veikia psichologai praktikai, kurie betarpiškai dirba su žmonėmis ten, kur reikalinga jų pagalba: ligoninėse, poliklinikose, versle ir kitur.

PSICHOLOGIJOJE NAUDOJAMI METODAI Galima išskirti mokslinius psichologinius tyrimus ir psichodiagnostiką.

Moksliniai psichologiniai tyrimai pasižymi tuo, kad psichologas turi tikslą nustatyti fakto buvimą, aprašyti, paaiškinti ryšius tarp įvairių faktu, reiškinių, suformuoti dėsnius, kurti ar patikrinti psichologines teorijas. Moksliniais tyrimais siekiama atrasti tai, kas nauja, nežinoma. Psichodiagnostiką - psichologo praktiko veikla. Naudojantis mokslo žiniomis, siekiama pažinti vieną kurį nors konkretų atvejį.

22

l SKYRIUS

Psichologijoje galime išskirti tris mokslinio tyrimo strategijas:

Aprašomoji arba stebėjimo strategija naudojama, kai norima gauti naujų duomenų apie elgesį, savižiną ir kt. Tokiu būdu gaunamos išvados nepaaiškina priežasčių, o tik konstatuoja

faktus.

Eksperimentinė strategija: reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, • sudarant ir keičiant sąlygas. Ši strategija leidžia spręsti apie priežastis. Koreliacinis tyrimas naudojamas tuomet, kai ieškoma ryšio tarp tam tikrų psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus. Kiekvienas mokslas, kaip žinių sistema, turi tam tikrų būdų - metodų, kuriais jis renka žinias apie savo tiriamus objektus. Kyla klausimas, kokie būdai yra naudojami psichologijoje gauti empirinius duomenis? Galime išskirti šiuos duomenų rinkimo bei matavimo būdus: Stebėjimas - tai objektyvus duomenų rinkimo būdas, kai žmogus savo jutimo organų pagalba tikslingai suvokia daiktus ir reiškinius. Kad stebėjimas būtų objektyvus, reikia naudotis aparatūra (videoaparatūra, magnetofonais ir pan.), stebimus duomenis tiksliai apibrėžti, o faktus tinkamai fiksuoti bei klasifikuoti, išreikšti juos skaičiais, stebėti juos atitinkamais laiko tarpais. Faktai gali būti renkami įvairiomis stebėjimo priemonėmis: a) Stebėjimas natūraliomis gyvenimo sąlygomis, kai nesikišame į stebimą situacija, t.y. tyrėjas nėra suvokiamas (pvz., tiriame gyvūnų elgseną, vaikų elgesį); b) Stebėjimas tyrėjo sudarytomis sąlygomis, kurios yra artimos natūralioms. Šiuo būdu naudojamės, kai norime aiškintis natūraliai vykstančius reiškinius, bet reiktų ilgai laukti, kol tos sąlygos susidarys. Todėl šios sąlygos yra sukuriamos dirbtinai (pvz., vairuotojų elgesys, pamačius avariją ir pan.); c) Stebėjimas kontroliuojamose sąlygose vyksta dirbtinėje aplinkoje, laboratorijoje, kai tyrėjas yra suvokiamas. Savo instrukcijomis jis sukelia stebimą reiškinį. Naudojant šį būdą, sutaupoma daug laiko, procedūras galima kartoti, reiškiniams sukelti ir registruoti pasitelkiama technika; d) Stebėjimas dalyvaujant. Tyrėjas siekia įeiti į kažkokią grupę ir stebėti tos grupės narius „iš vidaus". Šis būdas labai tinka socialinio elgesio tyrimams, kai norime gauti informaciją apie tai, kas vyksta uždarose grupėse, sektose ir pan.


23

Apklausa - duomenų rinkimas, tiriamajam žodžiu ar raštu atsakant į pateiktus klausimus. Apklausa raštu - tai įvairios anketos, klausimynai; žodžiu- pokalbiai, interviu. Šiuo būdu gauname informaciją apie žmogaus savęs pažinimą, savęs vertinimą, t.y. žinias iš savižinos srities. Tokių duomenų nesurinksi stebėdamas. Silpnoji šio būdo pusė - subjektyvumas. Be to, seniau patirti įvykiai gali būti užmiršti. Ne visi žmonės sugeba save išsamiai analizuoti, ne visada nori atvirai pateikti informaciją apie save, dažnai nori save parodyti palankesnėje šviesoje. Psichologiniais testais įvertinami psichiniai reiškiniai, kurių negalima tiesiogiai stebėti. Testai gali būti naudojami tiriamųjų atrankai, jais galima atrinkti žmones, turinčius tam tikrų psichologinių savybių, pvz., gabius vaikus, asmenis su psichikos sutrikimais. Testas - tai standartinės užduotys, iš kurių atlikimo pagal tam tikrus kriterijus galime įvertinti žmogaus psichines savybes (intelektą, dėmesį, atmintį, mąstymą, poreikius, psichinę sveikatą) ar prognozuoti ligą. Kuriant testą, reikia nustatyti ryšį tarp tiriamos psichinės savybės ir užduočių atlikimo, t.y. išsiaiškinti, ar testo užduotys iš tiesų atspindi tyrėją dominančią savybę (tai testo validumas). Tyrėjo tiesiogiai nedomina patys veiksmai, bet domina, ką iš jų galima sužinoti. Testą naudojant, kiekvienas savo rezultatus gali palyginti su duomenimis, kuriuos pateikia testo sudarytojai. Testo sudarytojai paprastai ištiria dideles įvairaus amžiaus, išsilavinimo, įvairios socialinės padėties žmonių grupes, tai - normatyvinės, etaloninės grupės. Jei grupės gerai parinktos, tai tiriant tam tikrą savybę (pvz., ūgį), turėtų būti gautas šios savybės normalusis skirstinys (1.2 pav.). Normaliojo s k i r s t i n i o modelis idealiu atveju yra simetriškas. Tiriamojo požymio Dažnis reiškimosi d a ž n i a i tolygiai (pvz., žmonių skaičius) pasiskirsto abipus tam tikro dažniausio rodiklio, kuris yra skirstinio centras. Šį tikimybinį modelį, nepriklausomai vienas nuo kito, sudarė A. Muavras (A. Moivre), P. S. Laplasas (P. S. Laplace) ir K. F. Gausas (K. F. Gauss). Normalusis skirstinys nusakomas dviem skaičiais: centru u ir Normalusis (Pvz., ūgis cm) skirstinys s t a n d a r t i n i u nuokrypiu 5, kuris rodo atskirų r o d i k l i ų 1.2 pav. Normalusis skirstinys

24

l SKYRIUS

nukrypimą nuo centro. „Šis biologinis pasiskirstymo dėsnis ir jo vaizdavimas varpo pavidalo kreive leidžia nustatyti ir psichikos srityje, koks rezultatas laikytinas vidutiniu, aukštesniu už vidutinį ir žemesniu už vidutinį" O. Krameris (O. Kramer). Vidutinis rezultatas vadinamas norma. Tačiau intelektas, depresyvumas ar pažangumas mokykloje, yra ne gamtos, bet žmogaus sugalvoti reiškiniai, o pagal gamtos pavyzdį sukonstruotas vidutinis žmogus tėra minties fikcija. Kas, nuo ko ir kiek nukrypsta, lemia ne pats nukrypstantysis, o visuomenės apibrėžtas vidurkis. Taigi norma yra sutartinis dydis. Testas turi tikti visiems konkrečios kultūros atstovams, todėl psichologus visada domina, ar norma yra patikimai nustatyta. Ar iš tiesų testas tinka miesto ir kaimo gyventojams? Ar tinka įvairaus amžiaus žmonių grupėms? Ar tinka konkrečiai kultūrai? Labai rizikinga perkelti nepritaikytus testus iš vienos kultūros į kitą. Pvz., išbandžius Lietuvoje JAV, sukurtą depresinių nuotaikų testą, paaiškėjo, kad l i e t u v i ų studentų rezultatai yra aukštesni už amerikiečių. Bet gal taip nėra? Gal tik testas neadaptuotas, nepritaikytas mūsų kultūrai? Gal lietuvių studentų depresijos norma skiriasi nuo amerikiečių studentų normos? ' Pagal matavimo sritį testus galima suskirstyti į tris tipus: žinių, gabumų ir asmenybės. Žinių testais matuojamas individo žinių ir įgūdžių lygis. Šie testai naudojami, kai norime nustatyti mokymo metodų efektyvumą ar sritis, kur mokiniui dar reikia tobulintis, kai norime įvertinti individo pasirengimą profesinei veiklai. Šiuos testus paprastai sudaro užduočių kompleksai. Gabumų testai yra skirti būsimos veiklos rezultatų prognozavimui. Bendrųjų gabumų testai vadinami intelekto testais (plačiau apie juos skyreliuose „Sugebėjimai ir jų vertinimas" ir „Intelekto matavimo testai"). Asmenybės testai paprastai skirstomi į asmenybės klausimynus ir. projekcinius testus. Pirmojo tipo testus sudaro klausimai, į kuriuos , atsakydamas žmogus suteikia informacijos apie savo elgesį, jausmus, potyrius ir pan. Asmenybės klausimynai gali būti skirti matuoti vienai savybei, pvz., nerimui, arba iškart kelioms ar keliolikai. Atskirai verta panagrinėti projekcinius (lot. projecto - išmesti į priekį) testus. Šiandieninės psichologijos požiūriu akivaizdu, kad bet koks žmogaus aktyvumas yra įtakojamas jo poreikių ir interesų, kurių didžioji dalis yra neįsisąmoninta. Yra manoma, kad tam tikromis sąlygomis, to net nežinodamas, žmogus gali projektuoti (atskleisti) savo giliausius troškimus, motyvus, nuostatas bei kitus savo asmenybės aspektus. Projekciniams testams būdingos nekonkrečios ir daugiaprasmės užduotys. Pagal pateikiamų užduočių pobūdį projekciniai testai skirstomi į:


25

1. Asociacinius, kuriuos sudaro neapibrėžti stimulai, pvz., į v a i r i o s formos, p r i m e n a n č i o s r a š a l o dėmes R o r š a c h o teste. T i r i a m a j a m reikia išvardinti visas asociacijas, kurios kyla, suvokiant konkrečią rašalo dėmę. 2. Interpretacinius, kuriose tiriamasis turi užbaigti pateiktus sakinius, piešinius arba įrašyti į nurodyto personažo lūpas žodžius, kuriuos jis 1.3 pav. Roršacho testo užduoties pavyzdys ištartų panašioje situacijoje. 3. E k s p r e s y v i n i u s , kuriuose užduotys susiję su laisva tiriamojo raiška. Pavyzdžiui, tiriamajam skiriama užduotis nupiešti namą, medį, žmogų (H-T-P testas) arba fantastini gyvūną ir t.t. Tik projekcinių testų ( ne kokių kitų) pagalba atskleidžiami psichikos gelmėje glūdintys asmenybės ypatumai. Tiriamasis dažniausiai negali įspėti testo panaudojimo tikslo, todėl sumažėja duomenų iškreipimo tikimybė. Tačiau šie testai turi ir trūkumų. Pirmiausia - tai nepakankamas tų testų tikslumas ir patikimumas, nes dėl tyrėjo subjektyvumo yra galimybė skirtingai interpretuoti gautus duomenis. Ne visada pasiseka gauti panašius duomenis pakartotinuose tyrimuose. Dėl tos priežasties projekciniai testai renkant ir kaupiant mokslinę informaciją yra retai naudojami. Nors testais siekiama gauti objektyvių duomenų, čia taip pat galimi apsirikimai. Todėl neverta aklai tikėti testų (ypač abejotino patikimumo) rezultatais, pavyzdžiui, periodinių leidinių populiariais testais, konkrečiai kultūrai nepritaikytais testais ar tuo atveju, kai jais naudojasi ne specialistai. Psichologas niekada nesprendžia apie žmogaus savybes vien iš testų rezultatų, bet būtinai derina tai su pokalbiu bei stebėjimu (pvz., žemi intelekto testo rezultatai gali rodyti ir tai, kad žmogus pavargęs, susijaudinęs, neramus, o tai galima išaiškinti tik pasikalbėjus su tiriamuoju). Taigi nepulkime į paniką, jei žurnale išspausdinto testo rezultatai rodys prastus mūsų mąstymo sugebėjimus ar tvirtins mus esant isterikais. Apie tai gali spręsti tik specialistas. Geriausiai pažinsime save ne iš a t s i t i k t i n i ų testų rezultatų, o sistemingai gilindamiesi į savo vidinį pasaulį, bandydami suprasti savo ir kitų žmonių elgesio priežastis.

26

l SKYRIUS

Šiandieninėje psichologijoje, naudojant įvairiausius tyrimo metodus, ne tik kaupiami duomenys apie mūsų psichinio gyvenimo dėsningumus, bet žmogus, susidūręs su psichologinio pobūdžio problemomis, dažnai ieško profesionalios psichologo pagalbos. Tuomet naudojami psichologinio konsultavimo ar problemų sprendimo įvairiose grupėse metodai (plačiau apie juos skaitykite poskyryje „Psichoterapija"). Tokios psichologinės pagalbos rezultatas - gilesnis savęs pažinimas ir sėkmingesnis gyvenimo problemų sprendimas. Klausimai pamąstymui 1. Kokios pagrindinės prielaidos psichologijai tapti atskiru mokslu? 2. Kas būdinga psichologijai kaip mokslui? 3. Kokios yra teigiamos ir neigiamos psichologijos populiarinimo pusės? 4. Kuo galime paaiškinti psichologijos šakų įvairovę? 5. Kuo skiriasi psichologijos mokslinio tyrimo strategijos nuo duomenų rinkimo būdų? 6. Kodėl dabartinė psichologija neturi vieningos paradigmos? Literatūra 1. Bliumas R. Etninės psichologijos įvadas. Vilnius, 1998. 2. Fūrst M. Psichologija. Vilnius, 1998. 3. Jacikevičius A. ir kiti. Bendroji psichologija. Vilnius, 1986. 4. Jacikevičius A. Siela. Mokslas. Gyvensena. Psichologijos įvadas studijų pradžiai. Vilnius, 1991. 5. Martišius V. Psichologijos metodai. Vilnius, 1999. 6. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius, 1988. 7. Psichologijos žodynas. Vilnius, 1993. 8. Psichologijos žodynas. Vilnius, 1993. 9. Rimkutė E. Eksperimentinės psichologijos įvadas. Vilnius, 1983. 10. Sakalauskas V. Statistika su statistika. Vilnius, 1998.

27

_

SKYRIUS BIOLOGINIAI PSICHOLOGIJOS PAGRINDAI

Ar suprantate žodžius, kuriuos dabar skaitote? Jūs tikriausiai stebitės, kad pradėjome tokiu k e i s t u k l a u s i m u . Nesistebėkite, mes tik norime atkreipti dėmesį į tai, jog jeigu jūs skaitote ir suprantate, tai jūsų kūne kažkas vyksta. Šiuos kūne vykstančius procesus mes mėginsime aptarti skyriuje, pavadintame - biologiniais elgesio pagrindais. Atsivertę knygą „Psichologija studentui", Jūs tikriausiai norėjote geriau sužinoti apie žmonių mąstymą, jausmus, tarpusavio santykius. Tad kam gi mums reikia gilintis į biologinius elgesio pagrindus? Be abejonės, mes galime pažvelgti į žmogų, kaip į „juodąją dėžę", į kurią suplaukia gausybė informacijos, o iš jos išeina idėjos, jausmai, norai, tačiau tokios psichologijos studijos būtų paviršutiniškos. Studijuojant bet kurią psichologijos sritį - motyvaciją, emocijas, pažinimo procesus elgsenos ir psichikos biologinių mechanizmų supratimas labai reikalingas. Galbūt mąstėte kada nors apie tai, kaip mūsų smegenys kaupia prisiminimus apie įvykius, nutikusius prieš daugybę metų, kas vyksta, kai mes sapnuojame, džiaugiamės, liūdime ar svajojame? Šie ir daugelis kitų klausimų domina ne tik jus, bet ir mokslininkus biopsichologus. Suprasdami, kad jausmai, svajonės, norai, veiksmai - viskas gimsta mūsų fiziniame kūne, jie bando atsakyti į daugybę klausimų. Be abejo, atsakymų į visus juos biopsichologai nežino, tačiau daro didžiulę pažangą. Šiame skyriuje jūs susipažinsite su pačiais esminiais dalykais: nervų sistemos sandara, jos struktūriniais vienetais - neuronais, galvos smegenų funkcijomis bei struktūra. Taip pat sužinosite apie paprasčiausią žmogaus nervų sistemos veiklos mechanizmą - refleksą.

28_

II

SKYRIUS

NERVINIO AUDINIO STRUKTŪRA Žmogaus nervinis audinys susideda iš ląstelių, vadinamų neuronais ir pagalbinių elementų - daugiausiai neuroglijos. Bestuburių gyvūnų nervų sistema sudaryta iš dešimčių ar šimtų nervinių ląstelių - neuronų. Tuo tarpu žmogaus kūne jų yra nuo 10 iki 30 milijardu, o gal ir dar daugiau. Nejį^enai skiriasi nuo kitų organizmo ląstelių. Kiekvienas gimstame su tam tikru neuronų „komplektu", tačiau skirtingai nuo kitų ląstelių, laikui bėgant neuronai žūsta ir nebeatsinaujina. Subrendęs žmogus kasdien jų netenka apie 10 tūkstančių, o po keturiasdešimties šis rodiklis padvigubėja. Bet svarbiausia, kad nervinės ląstelės dalyvauja, perdirbant informaciją. Neuronai būna įvairūs: skirtingos formos ir dydžio. Jų struktūra priklauso nuo to, kur jie esti ir kokias funkcijas atlieka nervų, sistemoje.

motorinis neuronas, esantis nugaros smegenyse

smegenų gumburo neuronas

smegenėlių neuronas

smegenų žievės neuronas

2.1 pav. Žinduolių kūnuose rasta daugiau kaip 200 rūšių neuronų. Jie skiriasi savo dydžiu ir forma, priklausomai nuo lokalizacijos ir atliekamos funkcijos

Kokią funkciją beatliktų neuronai, visi jie susideda iš trijų pagrindinių dalių - kūno, vadinamo soma, ir ataugų: dendritų bei aksono. Neuronus dengia membrana.

BIOLOGINIAI_PSICHOLOGIJOS_ PAGRINDAI

29

2.2 pav. Neuronas susideda iš kūno (somos) ir ataugų - aksono ir dendritų

Nervinių, kaip ir kitų, ląstelių kūną sudaro branduolys bei citoplazma su joje esančiais organoidais. Visi neuronai turi nevienodą, k o k y b i š k a i besiskiriančių ataugų skaičių. Trumpesnės, nervinius signalus į neuroną perduodančios ataugos vadinamos dendritais. Jų gali būti nuo vieno iki kelių šimtų. Dendritai ląstelėje atlieka „antenos" vaidmenį - priima informaciją iš kitų neuronų bei j u n t a m ų j ų ląstelių, vadinamų receptoriais, ir perduoda ją somai bei aksonui. Kiekvienas neuronas turi tik vieną aksoną. Aksonas, paprastai, yra ilgesnė už dendritą atauga. Ji gali siekti net vieno metro ilgį. Kai kurie aksonai galuose atsišakoja ir savo atšakomis liečiasi su kitų neuronu dendritais ar kūnais. Aksonai perduoda nervinius signalus iš neurono kūno kitiems neuronams, raumenims, liaukoms. Vieni aksonai, vadinami mielininiais, būna padengti mielino sluoksniu, panašiu į riebalus, todėl atrodo lyg būtų balti. Kiti aksonai - nemielininiai, pilki. Mielinas yra tarytum dangalas, gaubiantis elektros laidą, jis veikia kaip elektrinis izoliatorius. Jis reikalingas, kad apsaugotų aksoną nuo kitų, šalia esančių. Jeigu dangalo nebūtų, informacija aksonuose susimaišytų. Mielino dangalas yra ne ištisinis. Kas vieną du milimetrus jis nutrūksta. Nutrūkimo vietos vadinamos Ranvje sąsmaukomis. Ranvje sąsmaukos

30

11 SKYRIUS

padidina signalo sklidimo greitį, kuris gali siekti iki 130 metrų per sekundę. Todėl žmogaus nervų sistema veikia labai greitai. Aksonų grupės, susidedančios iš kelių ar net kelių šimtų aksonų, sudaro pluoštą, panašų į elektros kabelį. Sis aksonų pluoštas vadinamas nervu. Nervais perduodami nerviniai impulsai - elektrocheminės prigimties signalai, plintantys nervinėmis ląstelėmis. aksonai Neuronai perduoda informaciją vienas kitam per sinapses. Sinapse vadinamas nervinį impulsą perduodančio aksono jungties taškas su kitais neuronais ir ląstelėmis, priimančiomis jo signalus. Kiekvienas neuronas su kitomis nervinėmis ląstelėmis gali sudaryti iki tūkstančio sinapsių. Ilgą laiką mokslininkai manė, kad k o n t a k t a s tarp n e u r o n ų yra betarpiškas. Tačiau vėliau elektron i n i s m i k r o s k o p a s p a r o d ė , kad neuronai niekada nesusiliečia. Juos skiria siauras apie 20 - 50 nanometrų pločio plyšys. Tad, kaipgi nervinė ląstelė perduoda „elektrinę žinutę" kitai? Aksonu plintantis nervinis im- 2.3 pav. Sėdmeninis nervas panašus į kapulsas paskatina cheminės medžiabelį, sudarytą iš „elektros laidų" - aksonų ir izoliacinės medžiagos - m e d i a t o r i a u s išsiskyrimą į gos - mielino sinapsinį plyšį. Mediatorius (acetilcholinas, serotoninas, gamaamino sviesto rūgštis, noradrenalinas ir kt.) juda link priimančio neurono ir jaudina jo membraną. Todėl nervinis impulsas gali plisti toliau. Paaiškėjus, kad įvairūs sutrikimai siejasi su neuromediatorių veikla, jais ypatingai susidomėta. Kasmet atrandama naujų jų rūšių. Nustatyta, kad kai kurių mediatorių veikla į t a k o j a tokias ligas kaip depresija, epilepsija, Parkinsono, Alzheimerio ir t.t. Mediatoriai gali lemti mūsų nuotaiką, miegą, atmintį, judesius ir daugelį kitų psichikos reiškinių.

BIOLOGINIAI

PSICHOLOGIJOS

PAGRINDAI

11

Nervų sistemos ląstelės, jų komunikavimas - tarpdalykinio studijavimo objektas. Biopsichologai, biochemikai, fiziologai ir kitų sričių specialistai domisi šia sfera. Nauji jų atradimai labai reikšmingi, nes padeda giliau atskleisti mūsų psichikos ir elgsenos reiškinius.

2.4 pav.

Vienas su kitu neuronai kornunikuoja per sinapses

NERVŲ SISTEMOS DALYS Jūs ką tik susipažinote su neuronų struktūra, sužinojote, kaip jie „bendrauja" tarpusavyje. Dabar pamėginsime įgytas žinias perkelti į žmogaus kūno kontekstą. Nervų sistema yra skirstoma dviem požiūriais: struktūros bei vietos ir funkciniu. Struktūros ir vietos požiūriu skiriamos dvi nervų sistemos dalys: centrinė ir periferinė. Funkciniu požiūriu nervų sistema turi somatinę ir vegetacinę, kitaip dar vadinamą autonominę, dalį. Centrine nervų sistemą sudaro nervinės ląstelės, susitelkusios galvos ir nugaros smegenyse. Šiai nervų sistemos daliai mes skirsime daugiausia

32

II

SKYRIUS

dėmesio. T a č i a u p r a d ė s i m e nuo gyvybiškai svarbios periferinės nervų centrinė sistemos, be kurios jūs negalėtumėte nervų net užbaigti skaityti šio sakinio. sistema Periferinė nervų sistema perduoda informaciją į centrinę nervų sistemą ir iš jos. Periferinė nervų periferinė nervų sistema sudaryta iš nervų, jungiančiu sistema galvos ir nugaros smegenis su įvairiais audiniais ir organais. Juntamieji nervai perduoda signalus iš į v a i r i ų j u n t a m ų j ų ląstelių - receptorių, o j u d i n a m i e j i p e r d u o d a impulsus raumenims, liaukoms ir t.t. Somatinė nervų sistema specializuota priimti iš aplinkos informaciją ir valdyti judesius. Kai jūs kramtote gumą, kasotės pakaušį ar atliekate bet kokį kitą valingą veiksmą, dirba somatinė jūsų nervų sistemos dalis. Priešingai negu somatinės, vegetacinės nervų sistemos veikla nevalinga. Mums nereikia iš anksto nuspręsti ir priversti savo širdį plakti ar skrandį virškinti. Vegetacinė nervų sistema valdo mūsų vidaus orga- 2.5 pav. Žmogaus nervų sistema skirstoma į nų: žarnyno, širdies, kraujagyslių ir centrinę ir periferinę. Centrinę nervų k i t ų darbą bei medžiagų apykaitą. sistemą sudaro galvos ir nugaros smegenys. Somatinė ir vegetacinė nervų siste- Periferine - 43 nervų poros mos tarpusavyje susijusios. Pavyzdžiui, rašant rankos judesius valdo somatinė sistema, o jos raumenis aprūpina krauju - vegetacinė. Taigi abi sistemos dirba sutartinai. Vegetacinę nervų sistemą dar galime skirstyti į dvi skirtingai veikiančias sistemas - simpatinę ir parasimpatinę. Simpatinė nervų sistema paruošia kūną būsimai veiklai. Pamėginkite prisiminti, kaip jūs jautėtės kokioje nors Jums nutikusioje grėsmingoje situacijoje. Tikriausiai jūsų širdis ėmė greičiau plakti, išpylė prakaitas, paraudote, išsiplėtė akių vyzdžiai ir pan. Šitaip pasikeisti jus privertė simpatinė nervų sistema. Parasimpatinę nervų sistema veikia priešingai. Ji yra organizmo tausojimo sistema. Ji sulėtina kai kurias kūno funkcijas, taupo energiją, o kai kurių kūno funkcijų

BIOLOGINIAI PSICHOLOGIJOS PAGRINDAI

33

veiklą pagreitina. Pavyzdžiui, normalizuoja širdies veiklą, sutraukia akiu vyzdžius, mažina kraujo spaudimą ir t.t. Visa tai parasimpatinė nervų sistema atlieka neuromediatoriaus acetilcholino dėka. Kartu dirbdamos ir s u b a l a n s u o d a m o s v i e n a kita, s i m p a t i n ė ir parasimpatinė nervų sistemos padeda organizmui išlaikyti pusiausvyrą, vadinamą homeostaze. Homeostazė - tai pastovi, ideali organizmo vidinė būsena. Atlikę labai paprastą bandymą, jūs galite pamatyti, kaip veikia simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos. Stiprokai perbraukite savo kairiąją plaštaką dešiniosios rankos nagu. Matote, atsirado balta juosta. Ji atsirado, nes simpatinė nervų sistema iš karto sureagavo i poveiki, t.y. susiaurino kraujagysles. Vėliau balta juosta pradingsta - atsiranda raudona. Taip atsitinka dėl kraujagyslių išsiplėtimo, kurį sukelia parasimpatinė nervų sistema. Parasimpatinė nervų sistema siekia atstatyti pusiausvyrą, todėl badavusias ląsteles pamaitina geriau. Galų gale pranyksta ir raudona juosta, plaštakoje ženklų nebelieka. Kraujagyslių skersmuo tampa įprastu ramybės būsenai. Centrinė nervu sistema, kaip jau buvo minėta, sudaryta iš galvos ir nugaros smegenų. Nugaros smegenys - tai stuburo kanale esanti centrinės nervų sistemos dalis, viršuje pereinanti i galvos smegenis. Nugaros smegenys yra apie 45 cm ilgio ir apie l cm 2 storio. Jos gerai apsaugotos, nes glūdi kauliniame stuburo kanale. Primityvių stuburinių gyvūnu nugaros smegenys yra pagrindinė centrinės nervų sistemos dalis. Žmogaus organizme jos atlieka paprastesnes funkcijas. Pirmiausia, nugaros smegenys tiekia informaciją iš periferinės nervų sistemos į aukštesnius - žievės centrus ir iš j ų . Tačiau periferinė nervų sistema reikšminga žmogaus nervų sistemos dalis. Sužalojus nugaros smegenis gali atsirasti labai didelių negalių. Be to, nugaros smegenyse yra daugelio nesąlyginių refleksų centrai. Apie nesąlyginius refleksus kalbėsime kiek vėliau. Vis dėlto psichologai labiau domisi ne nugaros smegenimis, bet sudėtingesne centrinės nervų sistemos dalimi - galvos smegenimis. GALVOS SMEGENYS Vieną vakarą poną P. S. ištiko priepuolis - nedidelis kraujo išsiliejimas į smegenis. Kraujo išsiliejimo pasekmės būna labai įvairios. Žmogus gali mirti, būti suparalyžiuotas, jam gali sutrikti atmintis ar atsirasti dar kitokių problemų. Ponui P. S. pasisekė, nes jo smegenų sužalojimas paliko nelabai sunkias pasekmes -jis negalėjo įsiminti vaisių ir daržovių pavadinimų. Gavęs

34

11 SKYRIUS

apelsiną arba obuolį, jis apstulbdavo ir niekaip negalėdavo jų įvardyti. Pono P. S. verbaliniai sugebėjimai ir atmintis visiems kitiems dalykams išliko nepakitę. Be abejo, P. S. tokia situacija trikdė, tačiau ši nedidelė negalia jam netrukdė normaliai gyventi ir dirbti. Pasakojimas apie pono P. S. negalią rodo, kad normalus žmogaus elgesys priklauso nuo normalaus smegenų funkcionavimo. Bet kokie struktūriniai ar fiziologinių procesų pakitimai smegenyse atsiliepia psichikai. Suprasdami, kad smegenys - tai psichinės veiklos organas, psichologai daugiausiai dėmesio ir skiria jiems studijuoti. Žmogaus galvos smegenys yra labai sudėtingos. Sudėtingesnio už jas objekto gamtoje tikrai nėra. Smegenys niekada nesiilsi. Netgi tada, kai mes miegame, jose vyksta sudėtingiausi elektriniai ir cheminiai reiškiniai. Galvos smegenys valdo visas organizmo funkcijas. Jose gimsta mintys, idėjos, jausmai, jų dėka mes suvokiame pasaulį, atsimename ir t.t. Galvos smegenys - tai centrinės nervų sistemos organas, esantis kaukolės ertmėje. Jos paprastai sveria nuo tūkstančio šimto gramų iki dviejų k i l o g r a m ų . Tačiau nemanykite, kad žmogaus protiniai sugebėjimai tiesiogiai priklauso nuo smegenų masės. Daugelio žymių žmonių smegenų masė buvo labai skirtinga. Pavyzdžiui, chemiko J. Lybigo smegenys svėrė 1325 g, rašytojo B. Franko - 1017 g, o I. Turgenevo - 2012 g. Dabar pamėginsime susipažinti su žmogaus galvos smegenų struktūra ir funkcijomis. Pagrindinės smegenų dalys išvardintos 2.1 lentelėje.

2.1 lentelė. Pagrindinės smegenų dalys


35

2.6 pav. Scheminis galvos smegenų vaizdas

Užpakalines smegenis sudaro keletas svarbių struktūrų. Nugaros smegenų tęsinys yra pailgosios smegenys. Jos atlieka daugelį gyvybiškai svarbių funkcijų: kontroliuoja kvėpavimą, širdies darbą, kraujospūdį, virškinimą. Prieš pailgąsias smegenis yra išsipūtusi struktūra, vadinama tiltu, nes jungia žemesnes ir aukštesnes smegenų sritis. Tiltas kontroliuoja miegą, dėmesį, raumenų darbą. Kita struktūra užpakalinėse smegenyse - tinklinis darinys. Jis driekiasi per visą galvos smegenų kamieną. Pažiūrėjus pro mikroskopą, jis atrodo sudarytas iš tankaus neuronų tinklo, todėl ir pavadintas tinkliniu dariniu. Jis reguliuoja miegą, dėmesį, išmokimą, raumenų tonusą, kvėpavimą, sąmonę. Smegenėlės - didžiausia užpakalinių smegenų dalis. Jų paviršius išraizgytas gausių vagų ir vingių. Smegenėlių funkcija koordinuoti judesius, palaikyti kūno padėties pusiausvyrą. Tarp priekinių ir užpakalinių smegenų, virš tilto, yra vidurinės smegenys. Nors vidurinės smegenys gana mažos, bet atlieka svarbias funkcijas. Visi signalai, einantys iš nugaros smegenų, turi perkirsti šią struktūrą. Vadinasi, ji atlieka laidininko funkciją. Be to, vidurinėse smegenyse yra kai kurių jutimo organų, pavyzdžiui, regos ar klausos požieviniai nerviniai centrai.

36

II

SKYRIUS

Didžiausią dali žmogaus smegenų sudaro priekinės smegenys. Vienas iš priekinių smegenų struktūros elementų yra gumburas. Gumburą mes galime sulyginti su „centriniu valdymo pultu". Jis filtruoja ir paskirsto informaciją į į v a i r i a s smegenų žievės sritis. Po gumburo eina pagumburis, labai maža, maždaug pupos dydžio struktūra, tačiau ji Įtakoja mūsų emocijas, poreikius; maistui, vandeniui, miegui, lytiniam aktyvumui ir t.t. Be to, pagumburis reguliuoja hormonines organizmo funkcijas. Vidurinių smegenų apačioje prisitvirtinusi pasmegeninė liauka arba hipofizis. Tai svarbi vidaus sekrecijos liauka. Limbinė sistema sudaryta iš kelių tarpusavyje susijusių ir integruotai dirbančių komponentų. Ši sistema reguliuoja emocijas, atlieka nemenką, vaidmenį motyvuojant, išmokstant, atminties procesuose. Mokslininkus labiausiai domina didieji smegenų pusrutuliai, nes,'pagal žemesniųjų smegenų skyrių pranešimus, jie tvarko visą organizmo veiklą. Jie yra tobuliausia iš visų galvos smegenų struktūrų. Du, tarpusavyje susijungę didžiąja smegenų jungtimi, pusrutuliai yra apgaubti išorinio sluoksnio - žievės. Žievė - tai plonas, maždaug dviejų penkių milimetrų storio, labai raukšlėtas, išraizgytas įvairaus gylio vingiais, sluoksnis. Todėl didieji pusrutuliai, apgaubti žievės, atrodo panašūs į didžiulį graikišką riešutą. didžioji smegenų jungtis

2.7 pav.

didieji pusrutuliai Kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius sujungia didžioji smegenų jungtis

BIOLOGINIAI

PSICHOLOGIJOS_PAGRINDAI

37

Jeigu Jums kokiu nors būdu pavyktų ištiesinti smegenų žievę, tai ji būtų maždaug tokio dydžio kaip aštuoni šios knygos lapai. Tuo tarpu žiurkės smegenų išklotinė sutilptų ant nedidelio pašto ženklo. Galvos smegenų žievė savo funkcijomis ir struktūra nėra vienalytė. Kelios gilios vagos dalija ją į keturias skiltis, vadinamas kaktos, momens, pakaušio ir smilkinio. Pagal funkcijas smegenų žievė dalijama į įvairius laukus arba zonas - klausos, regos, motorinę ir kitas. Jas matote 2.8 paveiksle. Tai projekcinė žievė.

2.8 pav. Smegenų žievė padalinta į keturias skiltis. Bet kuri sąmoninga smegenų veikla vyksta tam tikrose galvos smegenų žievės zonose

Kairysis ir dešinysis pusrutuliai atrodo labai panašiai, tačiau jie atlieka ne identiškas funkcijas. E. Speris (E. Sperry) ištyrė (1974), kad „kiekvienas pusrutulis gyvena savo gyvenimą", tai yra specializuojasi tam tikroje srityje. Mokslininkai įrodė, kad kairysis pusrutulis yra atsakingas už mąstymą ir kalbą, o dešinysis - už emocijas ir erdvės suvokimą. Nors pusrutuliai ir specializuoti, skirtumų pervertinti nederėtų. Mes nesame „dešiniasmegeniai" ar „kairiasmegeniai". Didžiosios smegenų jungties dėka pusrutuliai dirba labai sinchroniškai, kompensuodami vienas kito trūkumus, todėl abu jie yra vienodai reikšmingi. Pirmosios psichologų žinios apie smegenis buvo gautos tyrinėjant gyvūnus, mirusių žmonių smegenis ar ligonių su pažeistomis smegenimis elgseną ir mąstymą. Labai daug pasiekta, kai (1939) galvos smegenyse vykstantiems elektrinės prigimties reiškiniams tirti buvo pradėta taikyti

38

II SKYRIUS

elektroencefalogramos (EEG) analizė. EEG metodika plačiai taikoma įvairių sutrikimų diagnostikai. Dar didesnis žingsnis pirmyn buvo žengtas dėl pasiekimų elektrofiziologijoje, kompiuterinėje technologijoje ir naujienų molekulinėje biologijoje. Kompiuterinė tomografija, magnetinis branduolinis rezonansas ir kitos diagnostinės priemonės dar labiau paspartino smegenų tyrimus. Pastaruoju metu mokslininkai, pasitelkę modernią techniką, nuolatos atranda daug vertingos, praktinės naudos turinčios informacijos apie mūsų smegenyse vykstančius procesus.

REFLEKSINĖ CENTRINĖS NERVŲ SISTEMOS VEIKLA Šio skyrelio pradžioje jūs sužinojote apie struktūrinį nervų sistemos vienetą - neuroną, o dabar susipažinsite su pagrindiniu žmogaus nervų sistemos mechanizmu - refleksu. Refleksą galėtume apibrėžti kaip organizmo atsakomąją reakciją į vidinės ar išorinės aplinkos dirginimą, dalyvaujant centrinei nervų sistemai. Refleksai gali būti dvejopi: įgimti - nesąlyginiai, išsivystė evoliucijos eigoje, ir įgyti - sąlyginiai, susiformavę per gyvenimą nesąlyginių refleksų pagrindu. Reflekso anatominiu pagrindu laikomas reflekso lankas. Kad refleksas vyktų, pirmiausiai turi būti tam tikra priežastis, tai yra dirginimas. Dirginimus gali sukelti įvairios kilmės dirgikliai, pavyzdžiui, cheminis arba mechaninis. Dirgiklis veikia receptorių, kuriame dirginimai transformuojami į nervinius impulsus. Taip sužadinamas reflekso vyksmas. Sukeltos refleksinės reakcijos intensyvumas ir trukmė priklauso nuo dirgiklio stiprumo ir trukmės. Įsivaizduokite, kad jums į ranką kanda uodas. Uodo įkandimas sudirgina odoje esančius receptorius. Receptoriai transformuoja dirginimą į nervinį impulsą ir mechanizmas ima veikti. Nervinis impulsas sklinda juntamuoju arba įcentriniu neuronu. Įcentrinis neuronas impulsą perduoda nugaros smegenims. Čia gaunama informacija apdorojama ir siunčiama į išcentrinį arba j u d i n a m ą j į neuroną. Šis perduoda informaciją rankos raumenims ir priverčia ją staigiai atsitraukti. Tokia reakcija vadinama reflekso lanku.


__

39

2.9 pav. įkandus uodui, nervinis impulsas plinta nuo rankos į nugaros smegenis, o nuo jų atgal. Susidaro reflekso lankas. Tuo metu impulsas toliau keliauja į galvos smegenis: tiesiogiai i gumburą ir žievę, arba netiesiogiai į tinklinį darinį. Tinklinis darinys sužadina žievę ir priverčia mus atkreipti dėmesį į signalą - kandimą. Dėmesį atkreipiame sukiodami galvą ir ieškodami jo akimis. Kai uodą p a m a t o m e ir atpažįstame, galvos smegenys programuoja antros rankos reakciją į nemalonu sudirginimą. Mes nuvejame uodą ranka

Reflekso lanką visada sudaro mažiausiai trys dalys: įcentriniai bei išcentriniai nervai ir smegenų centrai. Nesąlyginiam refleksui pasireikšti pakanka vien tik nugaros smegenų ir kamieno, galvos smegenų žievė tokiame reflekse gali nedalyvauti. Todėl kai kurios refleksinės reakcijos būna neįsisąmonintos. Tačiau sugrįžkime vėl prie ankstesnio pavyzdžio. Nervinis impulsas, sukeltas uodo įkandimo, gali plisti toliau nugaros smegenimis iki galvos smegenų, o po to keliauti dviemis skirtingomis kryptimis. Pirmąja - į gumburą bei žievę ir antrąja - į tinklini darinį. Pastarasis „nusprendžia", ar signalas pakankamai svarbus, kad jo iššifravimu užsiimtų žievė. Jei signalas bus įvertintas kaip svarbus, prasidės labai sudėtingas procesas, vadinamas suvokimu. Apie jį sužinosite kitame skyriuje.

40

II SKYRIUS

Taigi refleksinė reakcija - rankos atsitraukimas - įvyko prieš suvokimą, nes impulsas į galvos smegenis iškart nesklido, o buvo suvoktas tik vėliau. Dauguma organizmo apsauginių reakcijų įvyksta anksčiau, negu žmogus suvokia gresiantį pavojų. Vadinasi, mūsų gyvybė dažnai priklauso nuo paties paprasčiausio nervų sistemos veiklos akto - reflekso. Nors refleksas yra svarbus elgesio mechanizmas, tačiau žmogaus elgesį lemia ne jis, bet gebėjimas protauti, spręsti uždavinius, daryti išvadas, logiškai ir abstrakčiai mąstyti. Apie visa tai jūs sužinosite paskaitę tolimesnius šios knygos puslapius. Literatūra 1. Mankienė A. Žmogaus nervų sistemos normalioji anatomija. Vilnius, 1996. 2. Vaitkevičienė G. Neuroetologija. Nerviniai elgesio mechanizmai. Vilnius, 1997. 3. Vitkus A. Nervų sistemos vystymasis ir histofiziologija. Kaunas, 1989.

SKYRIUS PAŽINIMO PROCESAI

Žmogaus psichika yra vientisa. Žmogus juk negali iš pradžių sukaupti dėmesį, paskui pajusti, po to suvokti, tada įsiminti ir g a l i a u s i a i pradėti mąstyti. Net patys paprasčiausi psichiniai reiškiniai yra glaudžiai susiję ir , priklauso nuo visos asmenybės ypatumų. Bet, kad geriau pažintume save, savo vidinį gyvenimą, asmenybės psichinio gyvenimo visumą, pabandysime išskaidyti į atskirus psichinius reiškinius ir juos paanalizuosime, o toliau, aptardami asmenybę, stengsimės visa tai „sintetinti", „susieti". Pažinimo procesai - tai įvairių psichinių procesų sistema, kuri dalyvauja pažinime ir kur atskirais atvejais tai vieni, tai kiti procesai tampa dominuojančiais. Pažinimo procesai įgalina individą orientuotis aplinkoje, susidaryti aplinkos vaizdą, pažinti ir suprasti save kaip individą. Pažinimo procesai yra būdingi ir gyvūnams, ir žmonėms, bet žmogaus pažinimo procesai yra sudėtingesni. Žmogaus pažinimas yra socialiai sąlygotas, i s t o r i š k a i išsivystęs. Žmogus pažįsta tiek, kiek jis įvaldo žinių sistemas, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, jūsų tikslas - sukurti nauja technologija. Jeigu jūs norite dirbti šioje srityje, jeigu norite kurti kažką naujo, tai turite įvaldyti esamas žinias, žinoti tai, kas pasiekta technologijų srityje. Kiekvienas žmogus yra ribojamas visuomenėje egzistuojančio pažinimo. Jis pažįsta tai, ką visuomenė yra sukūrusi. Žmogaus pažinimas galimas tam tikrų psichinių procesų dėka.

42

III

SKYRIUS

KĄ IR KAIP MES SUVOKIAME? S. B., inteligentiškas 52 metų vyriškis, nuo gimimo buvo aklas. Prieš metus jam buvo atlikta sėkminga chirurginė operacija ir grąžintas regėjimas. Kai pirmą kartą buvo nuimti tvarsčiai, S.B., išgirdęs pažįstamą gydytojo balsą, pasisuko į tą pusę, bet pamatė tik dėmę. Jis suprato, kad tai turėtų būti veidas, kadangi iš ten sklido balsas, tačiau matyti jo negalėjo. Jam buvo sunku pamatyti tokį daiktų pasaulį, kokį mes išvystame, atmerkę akis. Psichologai stengėsi išsiaiškinti, koks S. B. regimasis pasaulis. Užduodavo jam klausimų, pateikdavo paprastų suvokimo testų. Paaiškėjo, kad jis savotiškai suvokia atstumą: pavyzdžiui, jis manė, kad, laikydamasis už palangės krašto, kojomis galės pasiekti šaligatvį, kai. iš tikrųjų atstumas buvo bent 10 kartų didesnis. Atstumus jis nustatydavo tik pačiupinėjęs daiktus rankomis. Išmokęs atpažinti palatos kampe stovinčią kėdę, nepažindavo jos, žiūrėdamas iš viršaus. Aprašytasis atvejis gali padėti suprasti, kaip žmogus pažįsta aplinką. Kodėl gi S. B. negalėjo suvokti regimojo pasaulio tokio, kaip mes jį suvokiame? Ar tai reiškia, kad nepakanka sveikų akių, kad žmogaus regimasis pasaulis taptų prasminga erdve, kurioje yra nemažai pažįstamų daiktų, žinomų atstumų ir spalvų? Iš tiesų, kodėl mes nesitikime, ištiesę ranką paliesti debesį? Juk ilgai žiūrint į dangų, ima atrodyti, kad debesys visai netoli. Tačiau mes tvirtai ž i n o m e , kad debesys p l a u k i a a u k š t a i d a n g u j e , kad ji.e mums yra nepasiekiami. Vadinasi, tam, kad matytume daiktus, turime dar kai ką žinoti, t.y. turime įgauti regėjimo patirties, kurios stokojo S. B. Kuo skiriasi jutimas ir suvokimas? Informacija apie pasaulį gali ateiti skirtingais keliais: mes -matome vaizdus, girdime garsus, užuodžiame kvapus, jaučiame skonį, šiurkštumą, šilumą, skausmą. Šiuos kanalus galime pavadinti mūsų langais į pasaulį pro kiekvieną iš jų matyti labai skirtingi reginiai. Šie kanalai vadinami jutimo sistemomis (klausos, regos, lytėjimo ir kt.). Informacijos apie aplinką gavimo procesas vadinamas jutimu, o jo rezultatas yra įvairių rūšių pojūčiai (regos, klausos, lytėjimo, uoslės ir. kt.). Terminas „jutimas" apibūdina tą procesą, kuris būdingas S. B. (ir kitiems sėkmingai išoperuotiems akliesiems), taip pat ką tik gimusiems kūdikiams. Jų pojūčiai tik „užrašo" gaunamą informaciją, apibūdina kokią nors daikto savybę, nenusakydami, koks tai daiktas. Orientuotis pagal tokią informaciją beveik neįmanoma. Suaugusio žmogaus pojūčiai iš karto interpretuojami, patirtis padeda išsiaiškinti,

PAŽINTINIAI PROCESAI

43

kokiam objektui gali priklausyti užfiksuotoji savybė. Galima net teigti, kad grynas pojūtis tėra abstrakcija. Lyginant su grynu pojūčiu, bet koks jutimo organus veikiantis stimulas yra kažkas daugiau: sąmonėje vienaip ar kitaip kyla su šiuo pojūčiu susijusios idėjos ir asociacijos, sukuriamas vaizdinys to objekto, kuriam toji jutiminė savybė priklauso. Kai mūsų regėjimo lauke atsiduria gabalas rudos plokštumos, pavadiname jį rašomuoju stalu. } suvoktą stalo vaizdą įeina ir jo užpakalinė dalis, kurios tuo metu nematome, jo tiesūs kampai (nors matome juos netaisyklingus), jo dydis ir svoris (iš patirties žinome, kad stalas didelis ir sunkus). Tik tada, kai interpretuojame gaunamą informaciją, tvarkome ją vadovaudamiesi savo patirtimi, galime sakyti, jog suvokiame vieną ar kitą objektą.

Jutimo sistemos Dabar jau turbūt aišku, kad jutimas ir suvokimas nėra tas pats. Išsiaiškinti, kaip vyksta šie procesai galima tik susipažinus su fiziologiniu jutimo mechanizmu. Suvokimo procesas, kurio rezultatai leidžia mums orientuotis aplinkoje, priklauso nuo jutimo sistemų ir nuo smegenų būklės. Mūsų kūnas aprūpintas specialiomis informaciją renkančiomis jutiminėmis (arba sensorinėmis) sistemomis, kurios registruoja aplinkoje vykstančius pasikeitimus. Žmogaus kūne yra ląstelių grupių, reaguojančių į tam tikrą energijos rūšį. Šios ląstelės vadinamos receptoriais. Vieni receptoriai reaguoja į oro vibraciją, tam tikrą mechaninės energijos formą, kurią mes suvokiame kaip garsą. Kitos ląstelės yra jautrios tokiai elektromagnetinės energijos formai, kurią žmogus suvokia kaip šviesą. Dar kitos reaguoja į šilumą, spaudimą ir kt. Receptoriai tarsi patefonas, transformuojantis mechaninę vibraciją j elektros signalus, priimtą energiją paverčiantis elektrocheminiais signalais, kuriais jau naudojasi žmogaus nervų sistema. Jei energijos pakanka, ji „įjungia" nervinį impulsą, kuris perduoda užkoduotą informaciją apie šio dirgiklio savybes. Impulsai keliauja nervinėmis ląstelėmis į atitinkamą smegenų sritį. Pojūčhį rūšį/s Dar Aristotelis tvirtino, kad žmogus turi penkias jutimo sistemas ir todėl jam būdingi penkių rūšių pojūčiai: regos, klausos, lytėjimo, uoslės ir skonio. Šiuolaikiniai psichologai išvardija daugiau kaip dešimtį skirtingų pojūčių.

Pojūčius galima skirstyti įvairiai. Bene aiškiausia yra pojūčių klasifikacija pagal energijos rūšį, kuriai receptorius yra jautrus. Pradėsime

44

III

SKYRIUS

nuo žmogui mažiau svarbių pojūčių, o baigsime svarbiausiais - klausa ir regėjimu. 1. Cheminiai pojūčiai Jiems priklauso skonis ir uoslė, padedantys gyvūnams susigaudyti, kurie chemikalai yra naudingi, o kurie pavojingi. Paprastai mes manome, . kad uoslės ir skonio jutiminės-sistemos yra atskiros, tačiau iš tiesų jos labai artimai susijusios. Tai gali patvirtinti kiekvienas bent kartą sirgęs sloga: . netekus uoslės, maistas atrodo beskonis. Pasirodo, kad žmogus yra jautresnis kvapui negu skoniui. Skonio ir uoslės receptoriai reaguoja Į chemines medžiagas. Receptoriai dažniausiai skiriami pagal dirginimo vietą: jei cheminės medžiagos veikia burnos ir gerklės receptorius, jaučiame skoni, o nosyje esančius receptorius veikiančios medžiagos sukelia uoslės pojūčius. 2. Padėties pojūčiai Tai kūno padėties (kinesteziniai) bei pusiausvyros (vestibuliariniai) pojūčiai. Jie informuoja apie žmogaus kūno judėjimą. Kūno padėties pojūčiai suteikia informaciją apie kūno dalių padėtį . judant. Mums nėra reikalo žiūrėti į savo kojas, jei norime sužinoti, ar jos sukryžiuotos, ar stovime tiesiai. Šią informaciją gauname iš receptorių, esančių sąnariuose, raumenyse ir sausgyslėse. Pusiausvyros pojūtis informuoja apie galvos (o kartu ir kūno) padėtį ir j u d ė j i m ą Žemės atžvilgiu. Ši informacija dažniausiai nepasiekia sąmonės, tačiau padeda mums išsilaikyti statiems, nepargriūti. 3. Odos pojūčiai Tai spaudimas, lietimas, šiluma, šaltis ir skausmas. Mūsų. oda yra sudaryta iš dviejų ląstelių sluoksnių. Išorinis, apsauginis sluoksnis vadinamas epiderminiu. Jis yra sudarytas iš negyvų ląstelių. Po epidermiu • yra dermis. Dermyje gausu receptorių. Dauguma jų specializuoti, t.y. reaguoja į vieną iš penkių stimulų, o kai kurios ląstelės gali reaguoti į keletą dirgikliu. Si jutimo sistema informuoja apie objektų, besiliečiančių su kūno paviršiumi, savybes. Jautriausia oda yra tų kūno dalių, kuriomis mes daugiausia tyrinėjame aplinką: rankų pirštų, lūpų ir liežuvio. Skausmas žmogui yra gyvybiškai reikalingas. Negaunant Įspėjamųjų signalų, galima neatkreipti dėmesio į sunkius susižeidimus. Mokslininkai mano, kad žmogaus kūne yra specialių nervinių galūnėlių, reaguojančių į pavojingą poveikį. Dauguma skausmo receptorių reaguoja į skirtingus stimulus. Pavyzdžiui, odoje esantys receptoriai yra jautrūs


45

įpjovimui, nudegimui, chemikalų poveikiui (dėl kurio pažeidžiamas audinys, ar sutrinka kraujo cirkuliacija). Primityviausia reakcija į skausmą yra refleksas. Apie refleksinę centrinės nervų sistemos v e i k l ą jūs jau skaitėte skyrelyje „ B i o l o g i n i a i elgesio pagrindai". Žmonių reakcija į skausmą yra labai nevienoda. Tai p r i k l a u s o nuo psichologinių ypatybių, nuo į v y k i o i n t e r p r e t a v i m o , į t a i g o s , dėmesio ir nerimo stiprumo. Kai kurių Afrikos genčių nėščios moterys dirba laukuose iki gimdymo sąrėmių, o pagimdžiusios netrukus vėl traukia į l a u k u s . Mat šiose gentyse viešpatauja įsitikinimas, kad nėštumas ir gimdymas yra visiškai natūralus ir neskausmingas procesas, todėl jų moterys gimdydamos nejaučia ypatingų skausmų. Interpretuojamas taip pat gali būti dantų skausmas. A t l i k u s tyrimus su studentais, paaiškėjo, jog jie daug jautresni dantų s k a u s m u i , sėdėdami dantisto kėdėje nei kontoroje. Vadinasi, kai mes tikimės traumos, mums labiau skauda. Įtaiga taip pat gali pakeisti skausmo interpretavimą: pavyzdžiui, 35% ligonių skausmus gali sumažinti mediciniškai neutrali medžiaga, jeigu įteigiama, kad tai efektyvūs vaistai (tai yra vadinama placebo efektu).

4. Klausa

Tai antrasis pagal svarbą žmogaus pojūtis. Jis atsiranda specialiose ausų ląstelėse, reaguojančiose į staigius oro slėgimo p a s i k e i t i m u s . Klausa suteikia mums galimybę kalbėtis su kitais žmonėmis, taigi ji yra bendravimo įrankis. Be kalbos garsų, mes g a l i m e p r i i m t i gana p l a t ų k i t o k i ų garsų diapazoną (žmogus sugeba atskirti apie 400 000 skirtingų garsų). O muzikų ir aklųjų klausos galimybės dažnai būna dar platesnės. Garso intensyvumui išreikšti yra pasirinktas decibelas. Žemiausias žmogaus ausiai girdimas garsas yra lygus 30 decibelų (lengvas šnabždesys). Klausos kritinio lygio pradžia laikoma 80 decibelų. Toki lygį a t i t i n k a sunkusis transportas, važiuojantis magistrale, arba triukšminga gamykla, jeigu tai trunka daugiau nei 8 valandas. Neišvengiamą klausos praradimą per 2 valandas gali sukelti 180 decibelų garsas (baikerių keliamas triukšmas). 5. Regėjimas Sis pojūtis mums teikia pagrindinę informaciją apie aplinką, Įgalina mus savarankiškai veikti, lengvai orientuotis. Regimoji informacija papildo ir mūsų bendravimą kalba: padeda gauti informacijos apie kito žmogaus jausmus, ketinimus.

46

III SKYRIUS

Regėjimo receptoriai yra akyse. Akį galime pavaizduoti kaip ertmę, kurios priekyje yra anga šviesai patekti - vyzdys (3.1 pav.). Vyzdį juosia spalvotas diskas, vadinamas rainele. Jis reguliuoja vyzdžio atsivėr i m ą . Kai apšvietimas labai menkas, vyzdys stengiasi gauti kuo d a u g i a u šviesos ir ima 3.1 pav. Akies sandara plėstis, o kai apšvietimas ryškus, vyzdys susitraukia. Tą aplinkos dalį, kurią mes galime matyti vienu metu, vadiname regėjimo lauku. Aiškus regėjimo vaizdas projektuojamas vidiniame akies paviršiuje - tinklainėje. Teisingai fokusuoti vaizdą padeda ragena ir lęšiukas. Kaip ir filmavimo kameroje, atvaizdas akies tinklainėje yra apverstas. Tinklainė yra sudaryta iš milijonų šviesai jautrių ląstelių. Jos priima gaunamą informaciją ir siunčia optiniu nervu į atitinkamas smegenų sritis.

Suvokimas Suaugusiems žmonėms orientuotis padeda nejutimas, o suvokimas (percepcija), todėl pastarąjį panagrinėsime plačiau. Tik suvokę aplinką, galime deramai veikti. Informaciją apie aplinką gauname įvairiais būdais. Tai sąlygoja skirtingi pojūčiai. Pagal gaunamą informaciją pasaulį mes suvokiame skirtingais matavimais: formuojasi atskiros suvokimo erdvės. Antai, regimoji erdvė mus supa, jei neliečiame aplinkos daiktų ir negirdime garsų, atrodo, tarsi žiūrėtume nebylų filmą; jei užsimerktume ir įsiklausytume, suvoktume pilną įvairių garsų girdimąją erdvę. Lytėjimo erdvė yra vienokia, o girdimoji ar regimoji - visai kitokia. Šios erdvės beveik neturi sąlyčio taškų. Tik iš patirties žinome, kad konkrečiam regėjimo objektui (pavyzdžiui, glostomam katinui) būdingos tam tikros savybės (jo kailis minkštas ir švelnus). Plačiau nagrinėta regimoji suvokimo erdvė. Tai nulėmė regimosios informacijos gausumas bei įvairovė. Regintis žmogus net ir užrištomis akimis skiriasi nuo aklojo: jis derina girdimąją ir lytėjimo informaciją su regimąja atskaitos sistema, o aklasis šito negali. Reginčiojo žmogaus atskaitos sistema visada remiasi regimąja informacija: mes viską vertiname iš reginčioje pozicijos.


__ 47

Regimosios erdvės suvokimo ypatumai Tarp vaizdo akių tinklainėje ir suvokto regimojo objekto - ilgas kelias. Vaizdas tinklainėje skiriasi nuo to, ką suvokiame egzistuojant aplink. Sieninį laikrodį mes suvokiame kaip apvalų, nors jo vaizdas tinklainėje yra ovalus. Žinoma, nemanome, kad kitoje gatvės pusėje stovintis automobilis tikrai yra mažesnis už stovintį šalia, nors tinklainėje pastarojo vaizdas daug mažesnis. Jeigu einame automobilio link, vaizdas tinklainėje didėja, tačiau ir šiuo atveju nemanome, kad mums artinantis keičiasi automobilio dydis. Be to, vaizdai tinklainėje yra dvimačiai, o mes matome trimatę erdvę. Suvokdami aplinką, mes nuolat apdorojame ir organizuojame iš tinklainės gaunamus duomenis. Sis procesas vyksta labai g r e i t a i ir automatiškai, todėl mes patys jo beveik nepastebime. Bet vis dėlto egzistuoja tam tikri dėsningumai, pagal kuriuos suvokiame regimąją aplinką. Žiūrėdamas žmogus visada domisi: Koks tai objektas? (formos suvokimo aspektai). Kur jis yra? (padėties ir gylio suvokimas). Kaip suvokiame formą? Norėdami sužinoti, koks tai objektas, pirmiausia turime atskirti ji nuo fono. Mes visada skaidome savo regimąjį pasauli į figūrą ir foną (3.2 pav.). Be to, mes ne tik atskiriame figūrą nuo fono, bet suvokiame, kad aplinkos objektai turi tam tikrų pastovių požymių (suvokimo konstantiškumas). Tai reiškia, kad objektai, kuriuos stebime iš įvairių pozicijų, iš įvairaus nuotolio ir, esant įvairioms apšvietimo sąlygoms, yra pastovios formos, dydžio, spalvos. Žvelgiant į šį p i e š i n į automatiškai keičiasi mūsų suvokimo fonas ir figūra - vienu metu matome figūrą su išilginiais brūkšniais kitu - su skersais. Žmogaus suvokimui dar būdingas visybiškumas. Žvelgdami rudenį į mišką, galime skirstyti medžius pagal spalvas (geltoną, raudoną, žalią), bet 3.2 pav. Formos s u v o k i m a s t a i p pat g a l i m e j u o s s k i r s t y t i į spygliuočius ir lapuočius. Aplinkos objektus paprastai grupuojame automatiškai: mūsų „protinga akis" pati

48

SKYRIUS

III

sutvarko gaunamą medžiagą ir atskiras dalis bei elementus priskiria prasmingai visumai (3.3 pav.).

Kaip suvokiame objekto padėtį erdvėje?

Objektai paprastai suvokiami izoliuotai. 3.4 paveikslo A dalyje aiškiai matome skirtingo dydžio statines. Tačiau užtenka šias figūras patalpinti tam tikroje aplinkoje, ir statinių dydžių santykis pasikeis (B ir C dalys). Norint t i k s l i n g a i veikti, r e i k i a žinoti, kaip daiktai išsidėstę erdvėje: koks jų plotis, aukštis, ilgis, reljefas. Iš to s p r e n d ž i a m e apie to o b j e k t o dydį 3.3 pav. objekto visumos suvokimas. (pavyzdžiui, jei pažįstamas daiktas yra Mes suvokiame ovalą, nežiūrint to, kad trūksta kai kurių mažas, vadinasi, jis toli, o arčiau esantys jo dalių objektai užstoja esančius toliau; 3.4 pav.). Kartais galime orientuotis pagal šešėlius, krintančius nuo stebimų objektų. Jie liudija apie vaizdo gilumą, trimatiškumą.

3,4 pav. Objekto padėties suvokimas


49

Vadovaudamiesi šiais požymiais ir dar daugybe kitų, galime nustatyti, kurioje vietoje yra mus dominantys daiktai. Minėtieji požymiai įvertinami taip pat labai greitai, ir sąmoningų pastangų mums retai kada prireikia. Tai, ką mes matome, girdime, užuodžiame, priklauso ne vien nuo suvokiamos medžiagos, bet ir nuo suvokėjo savybių.

Suvokėjo įtaka Suvokimą visada įtakoja ir suvokėjo asmenybė - tai, ką matome aplink save, priklauso ir nuo mūsų vidinės būsenos, nuostatų (ką tikimės pamatyti toje situacijoje), motyvacijos (kas mums svarbu). Pavyzdžiui, alkani tiriamieji daug tiksliau ir greičiau a t p a ž į s t a trumpai rodomas maisto produktu nuotraukas, negu sotūs. Suvokimą įtakoja ir profesinės žinios, darbo pobūdis: dailininkai daug geriau skiria spalvas, inžinieriai greičiau ir tiksliau suvokia brėžinyje parodytą detalę, degustatoriai pagal skonį tobuliau atskiria įvairių rūšių maistą, gėrimus. Atskira suvokimo sritis yra kito žmogaus suvokimas, į v a i r i ų kito žmogaus savybių pastebėjimas, jo elgesio interpretacija. Tai nagrinėja socialinė psichologija, vadinama socialine percepcija (žr. skyrių „Aš ir kiti").

Suvokimo iliuzijos

Žmogus dažnai daro suvokimo klaidų, t. y. mūsų suvokimas kartais yra apgaulingas. Kai kurios suvokimo iliuzijos būdingos visiems žmonėms, ir jų išvengti galima tik po ilgų treniruočių. Antai, aplinkos daiktų judėjimo iliuzijos kyla mūsų akiu obuoliams nevalingai judant. Kai tinklainėje atsispindi judesys, mes iš patirties manome, kad juda daiktas, o ne akys. Pavyzdžiui, kai greitai sukamės ant vienos kojos ir staiga sustojame, dar kurį laiką atrodo, kad daiktai sukasi aplink mus; sėdint stovinčio traukinio vagone ir žiūrint į gretimais bėgiais važiuojantį traukinį, atrodo, kad judame mes patys. Orientuotis trukdo tai, kad nėra pastovios atskaitos sistemos. Plačiai žinoma Miulerio ir Lajerio iliuzija. Nematuodami liniuote, pasakykite, kuri linija ilgesnė-AB ar CD (žr. 3.5 pav.)? Ebinhauzo ir Tičnerio iliuzija: tas pats apskritimas tarp didesnių atrodo mažesnis, negu tarp mažesnių (žr. 3.6 pav.). Įsibauginęs žmogus gali krūmą palaikyti priešu, o ieškančiam gatvėje kokio nors žmogaus, gali nuolat šmėkščioti būtent „pažįstamas" siluetas ir, tik jam priartėjus, įsitikinama, kad tai visai ne tas žmogus. Galima apsigauti ir priimant girdimąja informaciją. Tokiais atvejais sakoma: „man pasirodė" ar man „pasigirdo". Kartais suvokimo klaidų darome ir skaitydami, nes daugiau nei pusę raidžių žodžiuose skaitytojai

50

.

III SKYRIUS

papildo patys, remdamiesi tam tikrais pažįstamais požymiais. Jei skaitant reikėtų suvokti kiekvieną skiemenį ir raidę, greitai skaityti negalėtume.

3.5 pav, Miulerio ir Lajerio iliuzija

3.6 pav. Ebinhauzo ir Tičnerio iliuzija

Adaptacija Pojūčiai ne visuomet yra vienodai stiprūs. Kai įeiname iš lauko į neišvėdintą kambarį, jo oras mums atrodo labai nemalonus, bet, pabuvę čia kurį laiką, priprantame. Akys taip pat gali priprasti prie itin gražaus ar prie bjauraus veido - ilgainiui jo bruožai mūsų nedirgina. Patekę iš šviesios patalpos į tamsią, beveik nieko nematome („tamsu nors į akį durk"), tačiau netrukus pradedame skirti aplinkos daiktus. Šie pavyzdžiai liudija žmogaus jutimo sistemų lankstumą. Jei stimulas nekinta, mes prie jo adaptuojamės. Jutimo sistemų gebėjimas prisitaikyti prie gaunamos informacijos, vadinamas adaptacija. Sunkiausiai adaptuojasi klausos receptoriai - prie didelio triukšmo priprasti ne tik sunku, bet ir pavojinga. Regos, uoslės, skonio, temperatūros receptoriai adaptuojasi lengviau ir greičiau.

. PAŽINTINIAI PROCESAI

51

DĖMESYS IR JO YPATUMAI Mes suvokiame toli gražu ne visus aplinkos objektus ir įvykius. Antai, skaitydami įdomų detektyvą, nepastebime, kad virtuvėje švilpia kažin kada užkaistas arbatinukas. Dėmesys sutelktas į knygos siužetą, ir nukreipti jį gali nebent stiprūs ar netikėti dirgikliai (gal durų skambutis ar nuo sienos krintantis paveikslas). Draugų kompanijoje, sukoncentravę dėmėsi į pašnekesį su bičiuliu, kitų žmonių beveik nematome, jų balsai susilieja į bendrą triukšmą, šurmulį. Jeigu vis dėlto pasirenkame pašnekovą, kurio kalbą norėtume išgirsti, tai atliekame pagal garso kryptį, kalbančiojo lūpų judesius ir balso savybes (kalbos greitį, intonaciją bei garso a u k š t į ) . Tyrinėtojai tokio pobūdžio klausymą pavadino kokteilių pobūvio fenomenu. Tai selektyvaus dėmesio fenomenas. Vienu metu mes galime pajusti tik nedidelę aplinkos dirgiklių ir stimulų dalį. Dėmesys panašus į prožektorių tamsoje: stipri šviesa išplėšia iš tamsos tam tikrus aplinkos objektus, tampančius dėmesio objektais, o visa kita skendi tamsoje (dėmesio fonas). Prožektorių paslinkus, apšviečiami nauji objektai, bet dingsta senieji. Taigi mes esame panašūs į prožektorius - iš visos aplinkos sąmoningai išskiriame ir suvokiame tik tai, ką apšviečia mūsų dėmesio šviesa. Kodėl mes atkreipiame dėmesį į tuos, o ne į kitus objektus? Yra n u s t a t y t a tokia b e n d r i a u s i a t e n d e n c i j a : ž m o g u s suvokia informatyviausius dalykus, leidžiančius jam orientuotis nuolat besikeičiančioje aplinkoje. Mes atkreipiame dėmesį pirmiausia į naujus, netikėtus, stiprius ir besikeičiančius dirgiklius: išgirstame stiprų garsą, pajuntame intensyvų kvapą, krūptelime išgirdę kažką netikėto (pavyzdžiui, šūvį). B e n d r a u d a m i su p a š n e k o v u , t a i p p a t s t e n g i a m ė s ž i ū r ė t i į informatyviausią kūno dalį - akis, nes jose matyti besikeičiantys kito žmogaus jausmai, mintys. Pasikartojančiais dirgikliais ilgainiui nustojama domėtis, nes jie jau yra pažįstami, ištirti, nepavojingi. Poreikiai, interesai ir vertybės taip pat gerokai veikia mūsų dėmesį. Į pasakojimą įsijautęs mokytojas gali neišgirsti pamokos pabaigą skelbiančio skambučio, o pertraukos laukiantis mokinys jį išgirs visada; skaičiavimo technika besidomintis žmogus knygyne iš karto pastebės naują knygą apie programavimą, o filologas abejingai praeis pro šalį; alkanas filmo žiūrovas pastebės, ką valgo filmo herojai, o bendrabutyje gyvenanti šeima atkreips dėmesį į tai, kokiame gražiame, erdviame bute šie gyvena.

52

III SKYRIUS

Dėmesio ypatybės

Kiekvieną iš jų paaiškinsime plačiau. Neretai kai kurie.objektai (nauji, įdomūs, neįprasti) patys patraukia mūsų dėmesį. Žiūrėdami įdomų filmą ar krepšinio rungtynes, be jokių valios p a s t a n g ų sukoncentruojame dėmesį. O kartais turime prisiversti klausytis dėstytojo pasakojimo ar stengtis suprasti, kas rašoma v a d o v ė l y j e . T a i valingas dėmesys. D ė m e s i o intensyvumas - tai jo sutelkimas (arba koncentravimas) į objektą. Dažnai koks nors dirgiklis mus taip užvaldo, kad aplinkui „nieko nematome ir negirdime", o kartais ir menkas trukdymas išblaško dėmesį. Dėmesio intensyvumas panašus į danties skausmą: kartais jis būna vos maudžiantis, o kartais sunkiai pakeliamas. Apie dėmesio sutelktumą sprendžiame iš jo atsparumo pašalinių įvykių ar objektų poveikiui. Dėmesio perkėlimas - tai sąmonės nukreipimas nuo dėmesio objekto į foną arba iš vienos veiklos į kitą. Dėmesio perkėlimo ypatumai sąlygoja mūsų susikaupimo naujai veiklai greitį ir laiko panaudojimo efektyvumą. Nevalingą dėmesio perkėlimą skatina pašalinių poveikių stiprumas, naujumas, reikšmingumas: nelengva susikaupti triukšmingoje aplinkoje arba kai ką nors skauda. Dėmesio patvarumą - nusako dėmesio trukmė, t.y., kiek laiko sugebame išlaikyti dėmesį, nukreiptą į vieną objektą. Dėmesio patvarumą skatina teigiamos emocijos, veiklos pobūdis, įdomumas ir t.t. Vieni žmonės gali dirbti ilgai ir efektyviai, kiti greit pavargsta, jų dėmesys netrukus susilpnėja. Dėmesio platumas - tai mūsų gebėjimas vienu metu suvokti keletą įvykių, objektų ir dėmesį paskirstyti. Per trumpą laiką (sekundės dalį) žmogus gali aprėpti ribotą elementų kiekį - apie septynis regimuosius objektus ir tris, keturis garsus.


53

Dėmesys paskirstomas, kai tenka vienu metu atlikti keletą darbų. Tai priklauso nuo įgudimo ir užduočių sudėtingumo: kuo darbai ar suvokimo objektai panašesni, tuo sunkiau juos vienu metu atlikti. Antai, paprasta važiuoti dviračiu ir dainuoti (abu šie veiksmai a u t o m a t i z u o t i , beveik nereikalaujantys dėmesio), glostyti katiną (nesudėtingas veiksmas) ir skaityti; sunku rašyti rašinį ir mintyse spręsti uždavinį (panaši mąstymo veikla) arba mokantis vairuoti automobilį, kalbėti su keleiviu.

Kaip lavinti dėmesingumą? Žmonės, sugebantys greitai susikaupti, ilgai išlaikyti intensyvų dėmesį ir atsispirti pašaliniam poveikiui (blaškymui), laikomi dėmesingais. Tokiems žmonėms visose srityse lengva pasiekti gerų rezultatų. Deja, skundžiamės, kad esame išsiblaškę, s u n k i a i s u s i k a u p i a m e ar išlaikome dėmesį,, kad viskas mums „trukdo". Tai gali būti sąlygota tiek" nervų sistemos ypatumų (tikrasis išsiblaškymas pasitaiko retai), tiek laikinu poveikių ar būsenų (nuovargio, mieguistumo, nerimo, l a b a i smarkaus emocinio jaudulio). Susilpnėjus dėmesiui, sunku mokytis, bet dėmesingumo nepadidinsime, nepašalinę jo pagrindinės priežasties - nepailsėję, neatlėgus įtampai bei nerimui. Lavindami dėmesį, galime išugdyti vertingas jo ypatybes. Pagrindiniai dėmesio lavinimo principai yra šie: - reikia prisiversti dirbti ramiai, dėmesingai, nesiblaškant; imtis kito darbo tik baigus ankstesnį; įsisąmoninti, kad esi atsakingas už savo veiklos rezultatus; stengtis organizuoti savo darbus taip, kad šie būtų atliekami normaliu greičiu, neverstų panikuoti, jog ko nespėsi ar pritruks j ė g ų . - dėmesį lavina susidomėjimas veikla ir protinis aktyvumas. Smalsumas -viena pažangą skatinančių jėgų; kuo dažniau kelkime klausimus, stenkimės aplinkui rasti nuostabių, nepaprastų dalykų; jei būsime labai susidomėję, . dėmesio sutelkimo problemų nekils; - nesistenkime sudaryti darbui „šiltnamio" sąlygų, nes gyvenimas nelepins - teks išsiugdyti atsparumą išorės poveikiams, dėmesio blaškymui, todėl pratinkimės dirbti įvairiomis sąlygomis.

KĄ IR KAIP ATSIMENAME? Pradėdami gilintis į atminties procesus, panagrinėkime konkretų pavyzdį. Vieną dieną į garsaus rusu psichologo A. Lurijos laboratoriją atėjo žmogus, kuriuo A. Lurija labai susidomėjo ir 30 metų nuo susitikimo dienos tyrė šį fenomenalų atvejį. Šis žmogus (vadinkime jį S.) atgamindavo bet kokią žodžių eilę bet kuriuo metu ir bet kokiomis sąlygomis, nesvarbu, ar

54

.

III

SKYRIUS

tuos žodžius jis buvo girdėjęs prieš savaitę, prieš mėnesį ar prieš daugelį metų. Kaip S. sugebėdavo taip ilgai išsaugoti informaciją? Jis pats aiškino, kad įsimindamas žodžius, automatiškai pakeičia juos į gyvus ir pastovius vaizdinius, kuriuos gali matyti arba justi jų skonį, kvapą: „paprastai jusdavau skonį ir svorį, ir man nereikėdavo stengtis žodžio prisiminti - atrodo, jis savaime iškildavo...". Tačiau S. negalėjo kontroliuoti žodžių „kodavimo". Skaitant žodžiai jam sukeldavo vaizdinius, kurie plūsdavo vienas po kito, užgoždami teksto prasmę. Galinga atmintis veikė mąstymą: mintys šokinėdavo nuo vaizdinio prie vaizdinio ir būdavo sunku suvokti sudėtingus santykius ir abstrakčias idėjas. Taigi unikali S. atmintis daugiau problemų iškeldavo nei išspręsdavo. Kq vadiname atmintimi? Sąvoka „atmintis" mums gerai pažįstama - ją apibūdiname kaip sugebėjimą įsiminti, laikyti ir po kiek laiko atgaminti jutimų dėka surinktą informaciją. Atminties procesai. Psichologai pabrėžia, kad atminties veikimas yra sudėtingas reiškinys. Net paprasčiausiam atminties reiškiniui visada būdingi trys procesai: įsiminimas, saugojimas ir atsiminimas. 1. Įsiminimas (arba informacijos kodavimas). Gauta informacija parengiama saugojimui, tarsi užrašoma specialiais atminties kodais, jai suteikiama tinkama atmintyje laikyti forma. Kartais informacija užkoduojama labai greitai, automatiškai, o kartais tam reikia didesnių pastangų (tenka kartoti, ieškoti loginių ryšių tarp elementų ir pan.). 2. Saugojimas. Mūsų atminties „sandėlis" - tai ne spinta, biblioteka ar kompiuterio atmintis: informacijos vienetai čia neišrikiuoti vienas šalia kito ir nelaukia, kada kas nors sumanys jais pasinaudoti. Atminties „sandėlis" yra sudėtinga, dinamiška, ilgainiui kintanti sistema. 3. Atsiminimas - tai atkūrimas atmintyje to, kas buvo įsiminta. Žmogus greitai randa atminties saugyklose reikalingą informaciją ir ją atkuria (beje, kartais informacijai atgaminti reikia daug laiko ir pastangų). Sunku atskirai kalbėti apie kažkurią vieną šių procedūrų. Jeigu žmogus neatsimena, negalima pasakyti, ar jis įsiminė ir ar informacija yra saugoma. Todėl apie atminties procesų efektyvumą tenka spręsti vien pagal atsiminimą.


55

Yra keli atsiminimo būdai: A. Atpažinimas 1 klausimas: kas perneša neigiamą krūvį? a) atomai, b) elektronai, c) jonai, d) skylutės. Aš nemačiau Petro nuo mokyklos baigimo. 2 klausimas: Ar jaunuolis, sėdintis prieš mane troleibuse, yra Petras? Atsakant į šiuos klausimus, pasitelkiamas atpažinimas. Atpažindami ' mes identifikuojame matomą ar girdimą objektą su jo vaizdu mūsų atmintyje. • - • B. Atgaminimas •• 1 klausimas: kiek jums metų? - Atgaminame greitai, be pastangų. 2 klausimas: kaip vadinama didžiausia Saulės sistemos planeta? - Jei esame primiršę astronomiją, atgaminame ilgiau, sunkiau nei pirmuoju atveju. Taigi informacija atgaminama tada, kai neturime su kuo lyginti, neturime kopijos ir tenka ją atsiminti patiems, tačiau lengviau yra atpažinti matytą ar girdėtą informaciją. Kai informacija atgaminama ne visai tiksliai, atpasakojama „savais žodžiais", susiduriame su informacijos atkūrimu. Paprastai atkuriama tada, kai tenka atsiminti daug informacijos ir dalis jos užmirštama. Atkurdami informaciją, rekonstruojame menkiau įsimintus elementus, papildome logiškais samprotavimais ir ankstesnio patyrimo faktais.

Atminties rūšys Mes sugebame atsiminti labai skirtingą informaciją -juk aplinkinis pasaulis yra labai įvairus, o duomenis apie jį mes gauname skirtingais kanalais. Pagal tai, ką atsimename, atmintis skirstoma į motorinę (judesių), emocinę, vaizdinę ir žodinę. Motorinė atmintis - tai sugebėjimas įsiminti, laikyti atmintyje ir atsiminti judesius ir jų seką. Tai darbinių ir sportinių įgūdžių pagrindas. Sakoma, kad geri sportininkai iškart pagauna kokį nors judesį. Be motorinės atminties nemokėtume vaikščioti, rašyti, šokti, bėgti ir t.t. Vaizdinė atmintis - tai objektų, reiškinių ir jų ypatybių įsiminimas, saugojimas atmintyje ir atsiminimas. Informacija atsimenama vaizdiniu pavidalu - atsimename, kaip atrodo mūsų draugai, koks yra pažįstamo

56

III

SKYRIUS

žmogaus balsas, koks yra mūsų namas, kad švitrinis popierius yra šiurkštus ir t. t. Emocinė atmintis -jausmų, išgyvenimų įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas. Mes atsimename ne vien tai, kad pykome, džiaugėmės, bet ir savo vidinę būseną tuo metu. Žmogaus atsimenami išgyvenimai visada siejasi su kokia nors veikla, todėl nuolat skatina mus imtis tų veiksmų ar •nuo jų atgraso. Jeigu išsigandome, eidami tamsia gatve, stengiamės vakare nekelti kojos iš namų; jeigu bendravimas su kokiu žmogumi mus erzina, vengsime su juo matytis; užtat visada norėsime vėl atsidurti situacijose, kurios kelia malonias emocijas. Žodinė a t m i n t i s tai yra i n f o r m a c i j o s kodavimas žodžiais, jie ir atsimenami. Kiekvienas žodis nėra mums vien atskiri garsai-jis turi prasmę. Žodine atmintimi yra paremtas sistemingas žinių įgijimas.

Atminties struktūros Kokios struktūros leidžia mums saugoti informaciją? Jų yra dvi: trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. Paprastai žvilgtelėję į telefono, dokumento ar banko sąskaitos numerį, jį atsimename vos keletą sekundžių, kol užrašome ar ištariame. Šiuo atveju . naudojamės trumpalaike atmintimi. Tai mūsų sąmonės centras. Sąmonė išsaugo tos akimirkos mintis, informaciją, jausmus. Normaliomis sąlygomis žmogus įsimena maždaug septynis objektus - tokia yra trumpalaikės atminties apimtis. Grupuodami įsimenamą medžiagą i didesnius derinius, galime įsiminti ir daugiau: tada įsiminimo objektas bus naujasis prasmingas darinys. Pavyzdžiui, galime jungti raides į žodžius, žodžius į sakinius, sakinius į idėjas. Trumpalaikės atminties informacija perduodama į ilgalaikę atmintį. Ji leidžia „prikelti" didžiulius informacijos klodus ir yra mūsų žinių bei patirties pagrindas. Žinios, saugomos atmintyje minutes, valandas, dienas a metus, yra mūsų ilgalaikės atminties objektas. Tai gali būti labai paprasta ir labai sudėtinga informacija: žmogaus vardas, obuolio skonis, dangaus spalva, pakalnutės kvapas, katino kailio švelnumas ir sudėtingos formulės, užsienio ar programavimo kalbų elementai, filosofinės idėjos ir t.t. Ilgalaikės atminties apimtis neribota. Kai kurie mokslininkai teigia, kad ji saugo viską, ką žmogus patyrė. Dažnai net nežymus prisiminimas prikelia iš atminties, atrodo, seniai užmirštus įvykius. Hipnozės metu žmonės taip pat atsimena daugiau, nei gali atgaminti normaliai.


57

Taigi ilgalaikės atminties informacija mes naudojamės nuolatos. Trumpalaikė atmintis kontroliuoja atgaminimą (3.7 pav.).

Kodėl užmirštame? Dalies informacijos nuolat netenkame: užmirštame mokslo faktus, praėjusius įvykius, žmonių vardus ir veidus, pavadinimus, veiksmus ir t.t. Kodėl taip atsitinka? Kokią informaciją pirmiausiai prarandame? Pasvarstykime. Jeigu kas paklaustų, ką veikėte prieš trejus metus liepos pirmąjį pirmadienį, aštuntą valandą, tikriausiai nesugebėtumėte atsakyti. Neatsimintumėte, ir tiek, nebent tai būtų kokia svarbi data. Smulkmenos „išdulka" iš galvos, nes trejų metų senumo informacijos mums visai nereikia. Savo atmintį prilyginę kompiuterinei (nors toks sugretinimas nėra tikslus), galėtume teigti, kad ši informacija tik užima vietą. Žinoma, žmogaus atminties principas kiek kitoks: mūsų atmintis pati atsisako pasenusios informacijos. Šiuo atveju užmiršimas atlieka adaptacijos funkciją.

58

III SKYRIUS

Užmiršę smulkmenas, galime susikoncentruoti į svarbius dalykus, daryti platesnes išvadas, kurios mums kur kas svarbesnės nei tikslūs kokių nors objektų vaizdai. Be to. d i d ž i u l i a i nereikalingos informacijos srautai gali tarsi užtvindyti mūsų atmintį ir ją paralyžiuoti. Siekdami informacijos ekonomiškumo, vargu ar galėtume tiksliai nurodyti, kaip atrodo šimtą kartų matyto vadovėlio viršelis, namas, pro k u r į praeiname kelis kartus per dieną ir t. t. Žmonės linkę atsiminti tik reikalingas aplinkos detales (pavyzdžiui, man užtenka to, ką žinau, kad atskirčiau vieną banknotą nuo kito, o tiksliau prisiminti jų piešinį visai nebūtina). Dar kitus užmiršimo atvejus specialistai aiškina interferencijos reiškiniu. Jeigu mokykloje mokėtės vokiečių kalbą, o universitete - anglų, vėliau, ėmus bendrauti vokiškai, j galvą nuolatos lįs angliški atitikmenys: naujoji informacija (angliški žodžiai) užgožė senąją (vokiškus žodžius), ir dabar juos daug sunkiau prisiminti. Ypač sunku atsiminti panašią informaciją (pavyzdžiui, skaičių eiles, po kurių vėliau tenka įsiminti su skaičiais susijusią informaciją). Dėl interferencijos blogiausiai įsimenama medžiagos vidurinė dalis: ja užgožia pradinė informacijos dalis (dėl naujumo ji dar įdomi). Vėliau domėjimasis silpnėja. Medžiagos pabaiga vėl suaktyvina mąstymą, todėl baigiamoji dalis taip pat įsimenama greitai. Z. Froidas dar mini motyvuotą užmiršimą, kai sąmoningai ar nesąmoningai išstumiama nerimą kelianti informacija. Pastebėjęs, kad p a c i e n t a i negali p r i s i m i n t i į t a m p ą keliančių d a l y k ų , mokslininkas konstatavo, jog šiais atvejais veikiantis gynybinis išstūmimo mechanizmas automatiškai apsaugo žmogų nuo nerimą keliančios informacijos. Kiek užmirštame? Užmiršimo eigą galima pavaizduoti kreive. Vos įsiminęs kažkokią i n f o r m a c i j ą , žmogus a t s i m e n a ją 100%. Vėliau atgaminamos medžiagos kiekis staigiai mažėja, o paskui vėl stabilizuojasi (3.8 pav.). Aišku, užmirštamos medžiagos kiekis labai priklauso nuo jos įdomumo ir aktualumo. 3.8 pav. Užmiršimo kreivės, nustatytos įvairiais atminties tyrimo metodais

Įsiminimo veiksniai Tai, ką įsimename, priklauso nuo daugelio veiksnių. Kartais net


59

patys nežinome, kodėl į galvą „stringa" kokia antraeilė informacija, o svarbias žinias, rodos, įsimename su dideliu vargu. Svarbiausiais įsiminimo veiksniais laikoma: I. Sužadinimas. Geriau įsimenama, kai nervų sistema yra vidutiniškai sužadinta. Sužadinimas gali kilti dėl stipraus motyvo ar emocijos, dėl centrinės nervų sistemos stimuliavimo (nikotino, kofeino, narkotikų). Puikiai įsimename tai, kas mums įdomu (deja, ne visada mokomuosius dalykus). II. Kartojimas. Kuo dažniau susiduriame su kokia nors medžiaga, kuo daugiau ją kartojame, tuo geriau ir atsimename. Kai tenka į s i m i n t i daug, kartojimo negali pakeisti jokios priemonės. Kartojimą svarbu tinkamai organizuoti. Efektyviau įsiminsime tais atvejais, kai: a) kartojimą kaitaliosime su atsiminimu, t.y. kartosime medžiagą nedidelėmis atkarpomis;" b) kartosime deramai paskirstytais laiko tarpais: medžiaga turi būti kartojama su pertraukėlėmis, kurių ilgis priklauso nuo įsime,:• . narnos i n f o r m a c i j o s t u r i n i o ir i n d i v i d u a l i ų s a v y b i ų . Kai informacijos daug, mes „pasimetame", nes viena jos dalis stelbia kitą. Taigi kartojimas yra garantuotas įsiminimo būdas, nors jis atima daug laiko ir reikalauja nemažų pastangų. Todėl dažnai stengiamės rasti greitesnių ir įdomesnių įsiminimo būdų, derintų su kartojimu (apie tai kalbėsime vėliau). III. Medžiagos įprasminimo procesas. Dažna įsiminimo klaida yra ta, kad stengiamės „iškalti" faktus, t. y. kartodami „sukišti" juos į ilgalaikę atmintį. Toks mechaniškas „iškalimas" yra varginantis ir dažnai neefektyvus: prisiminkime užmiršimo kreivę - po keletos d i e n ų atgaminsime vos 25 - 30% nerišlios informacijos. Mes patys intuityviai ieškome įsimenamos medžiagos loginių ryšių. Kartais netgi sakome, kad informacija galvoje turi „susigulėti". Tai l i u d i j a apie tendenciją vengti varginamo kartojimo, vykstant medžiagos „apdorojimui", struktūrizavimui ir organizavimui. įsiminimą gali palengvinti galimybė tam tikru būdu pakeisti, išdėstyti medžiagą, rasti loginių ryšių tarp atskirų faktų ar patiems susidaryti originalias asociacijas. Pabandykime įsiminti šių žodžių sąrašą: vilkas, karvė, briedis, koala, leopardas, lūšis, kiškis, dramblys, liūtas, stirna, kengūra, antilopė, katinas, kiaunė, lapė, avis, pantera, šuo. O gal įsiminti lengviau būtų šiuos žodžius tinkamai sugrupavus? . (3.9 pav.)

60

III

3.9 pav.

SKYRIUS

Kartais lengviau įsiminti informaciją, išdėstant ją pagal „hierarchinio medžio" schemą

Rasti loginius ryšius, susisteminti elementus galimas tik tada, kai įžvelgiame vidinę medžiagos struktūrą, idėją ar bendrą prasmę. Todėl neverta bandyti įsiminti nesuprastą informaciją, nes tada tektų pasikliauti vien mechanine atmintimi, o jos galimybės yra ribotos. O dabar pabandykite įsiminti šiuos žodžius: transformatorius, rezistorius, varža, amperas, kopūstas, tranzistorius, stabilitronas, voltmetras, lituoklis, emiteris. Nepriklausomai nuo to, kiek įsiminėte žodžių, didžiausia tikimybė, kad pasakėte žodį „kopūstas". Mat nepanašūs elementai atsimenami daug lengviau. Įsiminimo sėkmė labai priklauso ir nuo medžiagos pobūdžio. Vieni žmonės lengviau įsimena žodžius, o kiti vaizdus: pirmųjų geriau išlavinta girdimoji atmintis, o antrųjų - regimoji. Dauguma žmonių geriau atsimena. vaizdus: „geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti" byloja liaudies išmintis. Efektyviausiai atsimename tuomet, kai vaizdinė ir žodinė informacija papildo viena kitą.


61

Klausimai pamąstymui:

1. Ką reiškia „gera atmintis"? 2. Kaip veikia žmogaus atmintis? 3. Kodėl dauguma žmonių užmiršta smulkmenas, kurias kiti atsimena? Kodėl užmirštame? 4. Kaip saugoma informacija? 5. Ar gali žmogus pagerinti savo atmintį? MĄSTYMAS Jeigu nuosekliai skaitėte jums skirtą knygele „Psichologija studentui", tai jau nemažai sužinojote. Tikriausiai jus vis dar kažkiek stebina, kad psichologija - tai mokslas apie jus. Tikrai taip yra, nes skaitydami knygą, jūs rasite daug dalykų, apie kuriuos daug kartu galvojote, bet ar visuomet pasisekdavo rasti atsakymus? Jeigu dar nepradėjote atidžiai skaityti, tai būtent dabar jums kyla klausimas, ar reikia šį skyrelį skaityti? Kam j u m s tas mąstymas reikalingas? Trumpai galima būtų nurodyti dvi priežastis: 1) dėl savęs pažinimo; 2) dėl galimybės pasinaudoti praktiniame gyvenime. Išsamesnį atsakymą galėsite sužinoti tik perskaitę šį skyrelį, Kol nepradėjote studijuoti psichologijos, tikriausiai manėte, kad jūsų išvaizda - akių, ausų, nosies ir burnos forma bei dydis - yra tai, kas jus labiausiai skiria nuo kitų žmonių. Iš dalies jūs teisūs, tačiau tikroji veido bruožų paskirtis nėra vien tik jūsų atpažinimas; jie leidžia jums pajusti pasauli. Jūsų akys mato, ausys girdi, nosis užuodžia kvapus, burna jaučia skonį, ir visa tai drauge su kitais jutimais suteikia jums žinių apie tai, koks yra pasaulis. Visi minėtieji dalykai buvo pavadinti pažintiniais procesais. Psichiniai pažinimo procesai tarpusavyje yra labai susipynę, ir tik knygoje galime atskirai apie juos rašyti ir analizuoti. Būdami tampriai susiję, jie turi kažką ir labai specifiško. Tokiu specifiškumu itin pasižymi mąstymas, nes, mąstydami mes atliekame sudėtingas protines operacijas ir gauname rezultatus, kuriuos ne visuomet įmanoma pamatyti, išgirsti ar pačiupinėti. Todėl ir sakoma, kad „išmąstėme". Dėl minėtosios priežasties kyla dar visa eilė klausimų. Štai kai kurie iš jų: Kaip mes mąstome? Ar mąstymas yra proto veikla? Kaip mintys bendrauja tarpusavyje?

62

III SKYRIUS

Koks ryšys tarp mąstymo ir kalbos? Ar mąstymas yra socialus? Ar mąstymas padeda spręsti problemas? Gyvenime mes nuolat susiduriame su neatidėliotinomis problemomis ir užduotimis. Tam, kad jas sėkmingai galėtume išspręsti, reikalingas gilus mus supančio pasaulio pažinimas. Mąstydami mes atrandame sau kažką naujo, n e p a ž i n t o , bet visai nebūtinai tai turi būti didelis atradimas, reikšmingas visai visuomenei. Kada mes mąstome? Mąstome, kai norime išspręsti problemą, kai svajojame ko nors laukdami, kai einame ko nors pirkti, kai planuojame atostogas, kai rašome laišką ar esame dėl ko nors susirūpinę, kai tapome paveikslą ir ypač, jei kažkas neatitinka mūsų turimų žinių... Mąstymas visais atvejais gali būti apibūdintas kaip „proto kalba". Vienas iš mąstymo būdų siejasi su sakinių srautu, kurį mes įsivaizduojame kaip „paklusimą savo protui". Tai verbalinis mąstymas. Kitas mąstymo būdas gali turėti ryšį su vaizdu, ypač ta jo dalimi, kurią mes įsivaizduojame savo protu. Tai mąstymas vaizdais. Galimas ir trečias mastymo būdas - motorinis mąstymas, susijęs su „proto judesiu". Daugiausia dėmesio motoriniam mąstymui yra paskyrę raidos procesų tyrinėtojai, siedami ji su vaikų raida. Šiame darbe daugiausia dėmesio skirsime suaugusiųjų mąstymui. Pastarųjų metų tyrinėtojai suaugusiems žmonėms yra linkę priskirti teorinio (propozicinio) ir vaizdinio mąstymo būdus.

Jutiminis pažinimas ir mąstymas „Nieko nėra prote, ko prieš tai nebuvo pojūčiuose" Dž. Lokas (J. Locke). Mąstymas atsiranda praktinės veiklos ir jutiminio pažinimo sandūroje. Pažintinė veikla, prasidėjusi pojūčiais ir suvokimu, toliau pereina į mąstymą. Mąstymo šaltinis visada yra jutiminis pažinimas. Per pojūčius ir suvokimą mąstymas yra susijęs su išoriniu pasauliu, taigi jis yra mūsų galvos smegenų vykdomas tikrovės atspindys. Tačiau visapusiškam pasaulio pažinimui nepakanka jutiminio pasaulio vaizdo, kurį gauname per pojūčius ir suvokimą, nes juose neatspindėti daiktų, įvykių ir reiškinių tarpusavio ryšiai. Kitaip sakant, neatskleistos tų ryšių priežastys ir pasekmės. Mąstant vyksta gilesnis išorinio pasaulio pažinimas. Panaudodami pojūčius, suvokimą bei vaizduotę, galima sakyti, išeiname už jutiminio pasaulio


63

pažinimo ribų. Mąstymo procese pradedame pažinti tokias mus supančio pasaulio savybes ir santykius, kurių neaptikome suvokime ir kurių negalime pastebėti tiesiogiai. Pavyzdys. Bene sudėtingiausia šiuolaikinėje fizikoje yra elementarių dalelių teorija, tačiau pačios mažiausios dalelės neįmanoma pamatyti net paties galingiausio mikroskopo pagalba. Kadangi dalelių negalima pamatyti, tai neįmanoma jų betarpiškai suvokti. Apie tokias dalelytes galime tik mąstyti. Mokslininkai mano, kad egzistuoja tokios nematomos dalelės ir bando įrodyti, kad joms esą būdingos tam tikros savybės. Galėtume netgi pasakyti, kad mąstymas prasideda ten, kur jau nepakanka jutiminio pažinimo. Pavyzdžiui, galime suprasti, kad tarpplanetinis erdvėlaivis, judėdamas 50 000 km/sek greičiu vis dėlto juda 6 kartus lėčiau negu sklinda šviesos •spindulys. Tuo tarpu, vargu ar esame pajėgūs suvokti skirtumą tarp dangaus kūnų, judančių 300 000 km/sek greičiu nuo kūnų, judančių 50 000 km/ sek. greičiu? Mąstymas - tai betarpiškai susijęs su kalba socialiai sąlygotas psichinis procesas, analizės ir s i n t e z ė s b ū d u apibendrintas tikrovės atspindys, kurio paskirtis yra atskleisti kažką naujo.

Mąstymas ir kalba Mąstymo procesui būdingas ne tik ryšys su jutiminiu pažinimu, bet ir su kalba. Kai mąstome, mūsų mintys lyg ir „aprengiamos" kalbos rūbais kalbos išraiškos priemonėmis Tai yra esminis skiriamasis gyvūnų ir žmogaus •. psichikos bruožas, Gyvūnų mąstymas yra tik vaizdinis. Gyvūnai operuoja daiktais, kuriuos mato prieš akis. Tik kalbos dėka nuo pažinimo objekto įmanoma atskirti tą ar kitą savybę ir išreikšti tą savybę specialiu žodžiu sąvoka. Tik žodyje mintis įgyja materialųjį apvalkalą, ir tik tuomet mintis tampa realia tikrove mums patiems ir kitiems žmonėms. Nesvarbu, kokiomis formomis žmogaus mąstymas vyktų, jis neįmanomas be kalbos. Kuo g i l i a u apgalvota mintis, tuo aiškiau ji gali būti išreikšta žodžiu ar rašytine kalba. Raštas yra vadinamas fiksuota kalba. Rašto ženklai reiškia vienus ar kitus kalbos elementus. Tačiau žinome pakankamai pavyzdžių, jog žmogus gali skaityti ne tik rašmenis. Pati seniausia raštijos forma buvo piktografinis, pieštinis raštas (lotyniškai „pietus" - pieštas). Kita, gerai ištyrinėta rašto rūšis, yra garsinis raštas, kuriame kiekvienas rašytinis simbolis reiškia kalbos garsą. Natų skaitymas yra artimas garsinio rašto skaitymui. O štai Morzės

64

III SKYRIUS

abėcėle galima užrašyti mintis ne tik popieriuje, bet perduoti jas garso ar šviesos signalais. Specialūs tyrimai, atlikti psichologiniu eksperimentų metu, įrodė, kad kai kurie moksleiviai, o kartais ir studentai, sunkiai sprendžia uždavinius, kol neišreiškia savo minčių garsiai. Pasirodo, kad garsiai formuluodami savo mintis kitiems, tuo pat metu aiškiau suprantame jas ir patys. Žodyje, minčių formulavime, glūdi svarbiausios diskursyvinio (lotyniškai„discursivus" - protinis, pagrįstas samprotavimais) mąstymo prielaidos. Minčių formulavime reikšmingas vaidmuo priklauso vidinei kalbai: spręsdami uždavinį, mes ne būtinai kalbame garsiai, tačiau, galima būtų sakyti, kalbame patys sau. Taigi mąstymas yra tiesiogiai susijęs su kalba. Kalba veikia tik socialinėje sferoje, nuolat ir nuolat organizuodama mūsų socialine aplinką. Galėtume išskirti kelis kalbos aspektus. Vienas iš jų vadinasi pragmatinis. Šiuo atveju kalbos prasmė yra nustatyti reikšmes, kurios pasiekia klausytoją. Kalba taip pat turi semantinį aspektą - tai „žaidimas" posakiu, frazių reikšmėmis. Trečiasis kalbos aspektas yra sintaksinis. Tai kalbos taisyklės arba kalbos ženklų santykiai. Bendrasis kalbos nagrinėjimas visais trimis aspektais yra vadinamas semiotika. Kalba taip pat turi pirmaeilės reikšmės minčių ryšiams susiformuoti. Dėl to kiekviena žmonių bendruomenė turi savo kalbą, o kiekviena žmogiška, normaliai išsivysčiusi būtybė yra pajėgi įsisavinti savo gimtąją kalbą bei ja efektyviai naudotis. Šis kalbos bruožas kartais mus dalinai suklaidina, nes mes pernelyg dažnai manome, kad kalbai išmokti nereikia specialių pastangų. Tikrovė yra tokia: kai kurie žmonės gali skaityti, o kiti - ne; kai kurie lengvai išmoksta matematika, o kiti - ne; kai kurie gerai žaidžia šachmatais, bet ne visi. Tačiau beveik kiekvienas gali naudotis milžinišku kalbos sistemos kompleksu.

Socialinė mąstymo prigimtis Glaudus mąstymo ryšys su kalba išreiškia žmogaus mąstymo socialinę, istoriškai sąlygotą esmę. Pažinimui yra būtinas perimamumas visų žinių, įgytų žmogaus socialinės raidos procese, tačiau visa tai įmanoma tik tuo atveju, jei sukauptos žinios įtvirtinamos ir perduodamos žmogaus žmogui, kartos kartai. Visų žmonijos raidos rezultatų pažinimas vyksta kalbos dėka ir yra įkūnytas rašytinėje kalboje. Taigi žmogaus protinis vystymasis vyksta žinių įsisavinimo procese, o pats procesas taipogi yra sąlygotas žmonijos istorinės visuomeninės raidos. Sukauptos patirties įsisavinimas reikalauja didelių mąstymo pastangų ir kūrybiškumo, nors įsisavinama jau paruošta

PAŽINTINIAI_ PROCESAI

65

žinių sistema, o pačiam įsisavinimo procesui - mokymui - vadovauja suaugusieji. Kas su jumis būtų, jei neturėtumėte galimybės susipažinti su ankstesnių kartų sukaupta patirtimi ir nepasinaudotumėte jų darbo vaisiais? Šis klausimas panašus į klausimą apie Mauglį? Visi gerai prisimename patrauklų pasakojimą apie žvėries išaugintą, bet ž m o g i š k ų s a v y b i ų nepraradusį žmogaus -vilkiūkščio paveikslą. Anglų rašytojas D. R. Kiplingas . Mauglio patrauklumu užkariavo daugybės žmonių simpatijas. Turime ir kitų pavyzdžių: prancūzų filosofas E. Kondijakas 1754 metais rašė apie lietuvį berniuką, gyvenusį tarp lokių. Kai žmonės jį rado, jis nerodė jokių proto požymių, nemokėjo kalbėti ir vaikščiojo keturiomis. Po daugelio metų pagaliau išmokęs s u p r a s t i žmonių kalba, b e r n i u k a s nieko n e g a l ė j o prisiminti iš ankstesnio savo gyvenimo tarp gyvūnų. 1920 metais Indijoje daktaras Singhas vilkų gūžtoje kartu su vilkiukais rado dvi mergaites: vieną - septynerių; kita - dviejų metų. Jaunesnioji netrukus mirė, o vyresnioji išgyveno apie dešimt metų. Gydytojas rašė jos dienoraštį, iš kurio sužinome, kad mergaitė vaikščiojo keturpėsčia, vandeni lakdavo, o mėsą valgydavo tik nuo grindų. Kai prie valgančios mergaitės kas nors prieidavo, ji urgzdavo. Dienoraštyje rašoma, jog naktimis ji staugdavo. Per ketverius metus mergaitė teįstengė išmokti 6, o per septynerius - 45 žodžius. Septyniolikmetės mergaitės išsivystymas prilygo ketverių metų vaiko išsivystymui. Šių l a u k i n i ų stebėjimai rodo, kad žmonės, kuriems nepasisekė susipažinti su žmonijos sukaupta patirtimi, protiniu požiūriu tebuvo nedaug pranašesni už gyvūnus. Visi minėti atvejai liudija, jog žmogaus fizinis ir psichinis vystymasis vyksta nevienodai. Nepriklausomai nuo to, kur vaikas augtų, laikui atėjus, jis pasikeis fiziškai, tačiau psichinės savybės taip vystytis negali. Neįsijungęs į žmonių bendruomenę, žmogus kaip asmenybė negali vystytis ir lieka tokiu, kaip jį auginę gyvūnai. Taigi darome išvadą, kad psichinį žmogaus vystymąsi lemia visuomeninė aplinka. Apie mąstymo socialinę prigimtį kalba ir toks ypatingas momentas žmogaus kaip būtybės unikalumas išmokti kalbą. Toks teiginys leidžia iškelti klausimą, ar kitos būtybės gali išmokti žmonių kalbą? Plačiai tyrinėjantis šią problemą Noamas Chomskis (N. Chomsky) mano, kad žmogaus sugebėjimas išmokti kalbą yra unikalus. Mokslininkas pripažįsta, kad ir kitos būtybės turi savo komunikacijos sistemą, tačiau ji yra kokybiškai skirtinga. N. Chomskis pateikia nemažai eksperimentų aprašymų, kai šimpanzės ir gorilos buvo mokomos specialiai. Dažniausiai tai vykdavo,

66

III SKYRIUS

kai jos turėdavo apie vienerius metus. Per penkis metus šimpanzės sugebėdavo išmokti apie 140 skirtingų ženklų. Eksperimente aprašoma šimpanzė Vašoje ( Washoe ), kurios didžiausias pasiekimas, greta minėtųjų skirtingų ženklų išmokimo, buvo tai, kad ji įsisavino sąvokos „daugiau" reikšmę. Iš pradžių sąvoką „daugiau" ji siejo su glostymu, vėliau tai reiškė „daugiau pieno". Mokslininkai padarė išvadą, kad gorilų ir šimpanzių gestai ir vokalizacijos sugebėjimai yra neskaitlingi. Taigi jų komunikacijos efektyvumas, lyginant su žmonių, yra nedidelis, tačiau pilnai atitinkantis jų poreikius.

Mąstymo logika ir psichologija Istorinio - visuomeninio vystymosi pažinimo procese yra sisteminamos ir tobulinamos mokslo žinios. Kaip jau buvo minėta, kalbos pagalba atsiranda ir išauga svarbiausių žmonijos pasiekimų ir jų rezultatų pažinimas. Taip susiformuoja mokslų - fizikos, chemijos, biologijos, psichologijos sistema. Mokslo žinių sistema sudaro pažinimo teorijos arba gnoseologijos pagrindą. Kodėl mes apie tai kalbame? Dėl to, kad pažinimo teorijos bendrųjų principų pagalba, pasitelkiant formaliąją logiką ir psichologiją, yra tiriamas žmogaus mąstymas. Mąstymo tyrime logika ir psichologija viena kitą papildo. Logika tiria logines mąstymo formas, kurioms priskiriama sąvokos, sprendiniai ir samprotavimai. Mes su jumis jau kalbėjome apie mąstymo ir kalbos santykį. Taigi jūs jau žinote, kad pagrindinė kalbos sandaros dalis yra žodis. Tuo tarpu svarbiausias mąstymo elementas yra sąvoka. Sąvoka - yra mintis, kurioje atsispindi bendrieji, esminiai ir skiriamieji tikrovės reiškinio ar daikto požymiai. Sąvokų turinys atsiskleidžia sprendiniuose. Jie visuomet išreiškiami bet kuria žodine forma: garsiai pasakant, pasakant sau ar raštu. Sprendiniai - tai ryšio tarp tikrovės reiškinių ir daiktų arba tarp savybių ir požymių atspindys. Pavyzdžiui, pasakyme „Žemė sukasi apie Saulę" patvirtiname objektyvaus ryšio tarp dviejų dangaus kūnų erdvėje buvimą. Samprotavimai - tai toks ryšys tarp minčių (sąvokų, sprendinių), kai iš vieno ar kelių sprendinių gauname išvestinį sprendinį. Tokie sprendiniai dar vadinami silogizmais. Įžymusis graikų išminčius Aristotelis silogizmu vadino loginį metodą, įgalinantį nuo dviejų sprendinių pereiti prie trečiojo - išvadų. Pavyzdys: "Visi metalai laidūs elektrai. Alavas - metalas. Taigi jis laidus elektrai". Kadangi logika yra mokslas apie minčių tarpusavio santykius bei nuoseklų jų sujungimą, tai turime pasakyti, ar tai svarbu psichologijai? Taip, svarbu, nes negalime teigti, kad beprasmės mintys ir bet kokia tvarka išreikšti žodžiai gali tarnauti žmonių tarpusavio supratimui.


67

Nors logika ir psichologija mąstymo tyrime viena kitą papildo, tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Logikos tikslas - išaiškinti ryšį tarp pažinimo rezultatų, t. y. tarp pažinimo produktų, kurie susiformuoja mąstymo metu. Psichologija tiria mastymo proceso dėsningumus, kurių dėka suformuojami pažinimo rezultatai, atitinkantys logikos reikalavimus. Kadangi mąstymo procesas ir jo rezultatas yra tarpusavyje susiję, tiek pat tarpusavyje siejasi logika ir psichologija. Kiekvienam iš mūsų galvojant (žinių įsisavinimo procese, žaidimo ar darbinės veiklos metu, bendraujant ar kūrybos procese) atsiranda ir vystosi naujos mintys, pasiūlymai, prielaidos, planai. Taigi logikos dėsniai, žinoma, yra svarbūs, tačiau jų nepakanka visapusiškai paaiškinti žmogaus mąstymą, nes jie neatspindi mąstymo proceso. Mąstymo procesas yra toji kita, esminė mąstymo veiklos pusė, kurią tiria psichologija. Mąstymo ryšys su veikla rodo • esminius mąstymo raidos-ypatumus. Keisdami daiktus arba sutvarkydami . žinias apie juos, žmonės aptinka vidinius tikrovės reiškinių santykius. • Mąstymas yra išorinės praktinės veiklos procesas, kurį lemia veiklos tikslai ir rezultatai. Tuo pat metu mąstymas pats yra veikla, kurios rezultatai sudaro galimybes praktinei veiklai.

Mąstymas kaip procesas Tirti mąstymo procesą - reiškia išsiaiškinti vidines pažinimo rezultatų susiformavimo priežastis. Mąstymui išsiaiškinti psichologijoje mes taip pat turime pasinaudoti sąvokomis. Sąvoka psichologijoje yra mąstymo forma, kurioje atsispindi bendros ir esminės daiktu savybės. Pavyzdžiui, sąvoka „paukštis" turėtų apimti tokias paukščių prototipui būdingas savybes kaip „skristi" ir „čiulbėti". Tačiau minėtos savybės tinka tik geriausiems paukščių atstovams (lakštingalai, raudongurklei, kėkštui . ir daugybei kitų), bet visai netinka tokiems paukščiams kaip strutis ar pingvinas. Taigi esminiai sąvokos „paukštis" bruožai turėtų atspindėti ne tik ' prototipą, bet ir biologinę prigimtį, t. y. tai, kas yra paveldima genetiškai. Kokia sąvokų funkcija mąstymo aiškinimosi procese? Sąvokos mūsų gyvenime atlieka daugybę funkcijų. Jeigu kiekvieną atskirą objektą vadintume skirtingu vardu, reikėtų milžiniško žodyno. Antai, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia 60 000 žodžių. Ar tai mažai? Taigi priskirdami objektą tam tikrai sąvokai, mes jį kategorizuojame. Kalbėdami apie mąstymą, dar vartojame asociacijos sąvoką. Taip darydami, daiktui priskiriame visas savybes, kurios asocijuojasi su sąvoka. Iš čia seka antroji sąvokos funkcija

68

III SKYRIUS

~ sąvoka mums leidžia prognozuoti informaciją, kurią gal net nesame pasirengę suvokti. Pavyzdžiui, sąvoka „obuolys" asocijuojasi su sunkiai įžiūrimomis savybėmis, kaip antai: „turi sėklas", „yra valgomas'', bet asocijuojasi ir su aiškiai matomomis savybėmis: „apskritas", „tam tikros spalvos", „auga ant medžių". Taigi priskirdami objektui matomas savybes, priskiriame jį kategorijai '• „obuolys", o ta dalį neįžiūrimų savybių praleidžiame, kaip savaime suprantamą. Panašiai elgėmės ir su sąvoka „paukštis". Savo kasdieninėje kalboje mes naudojame daugybę sąvokų. Pavyzdžiui, sąvoka „valgymas" tinka veiksmui apibrėžti; sąvoka „jaunas"- amžiui nurodyti; sąvokos „tiesa", „teisingumas" yra skirtos moralinėms žmogaus . savybėms išreikšti. Apibrėždami tam tikras sąvokas, kiekvienu tokiu atveju mes kai ką žinome apie tų daiktų savybes. Žinodami sąvokų savybes, mes taip pat žinome, kaip tos sąvokos yra susijusios viena su kita. Pavyzdžiui, „obuolys" yra platesnės sąvokos „vaisiai" narys. Žinoma, negalima tvirtinti, jog visuomet žinome, kuri sąvoka yra platesnė. Tai priklauso nuo patirties ir išmokimo. Sąvokos yra skirstomos į buitines, ikimokslines ir mokslines. Buitinių . sąvokų turini sudaro bendrieji vaizdiniai. Jos įgyjamos kaupiantis gyvenimo patirčiai, dažnai susiduriant su panašiais daiktais ar vaizdiniais. Ikimokslinės sąvokos keičiasi į platesnes, didėjant patyrimui. Mokslinių sąvokų . kūrime didesnis vaidmuo priklauso žodžiui. Naudotis mokslinėmis sąvokomis neužtenka patirties, jau reikia turėti tam tikrų žinių. Kalbėdami apie mąstymą, turime kalbėti apie mastymo produktus. Jais gali būti laikomi išoriniai gyvenimo faktai. Tokiais išoriniais faktais '. gali būti ir mūsų pavyzdyje pateikiami faktai. Pavyzdžiui, išsprendė ar neišsprendė studentas uždavinį; surado ar nesurado uždavinio sprendimo būdą; įsisavino ar neįsisavino studentai Bendrosios psichologijos kurso žinias; pasisekė ar nepasisekė studentams suvokti intelekto sąvoką? Psichologijos tikslas šiuo atveju yra atskleisti vidini mąstymo procesą, pasinaudojus minėtais išoriniais faktais. Analizuodama išorinius faktus, psichologija remiasi determinizmo principu, kuris yra suformuluotas taip: • išorinės sąlygos veikia per vidines. Tos vidinės sąlygos - tai mūsų norai, jausmai ir emocijos. Detaliau apie tai galėsite pasiskaityti skyriuje „Mūsų norai ir jausmai", o dabar jums pateikiamas pavyzdys, iliustruojantis, kaip išorinės sąlygos veikia per vidines.


_ _ _ _ _ _ _ _

_

69

Pavyzdys. Grupei Sankt Peterburgo universiteto Psichologijos fakulteto studentu buvo pasakyta, kad į auditoriją kelis kartus įeis jiems nepažįstamas žmogus. Jų uždavinys - atidžiai stebėti įėjusįjį ir po kiekvieno pasirodymo kruopščiai užrašyti savo įspūdžius. Pirmąkart nepažįstamasis pravėrė duris į auditorija, kažko lyg ir paieškojo akimis ir, tyliai atsiprašęs, uždarė jas. Antrąkart nepažįstamasis įėjo į auditoriją labai susikaupęs ir minutėle stabtelėjo prie stalo. Trečiąkart jis buvo dar aktyvesnis: praėjo pro sėdinčių studentų eiles, pažiūrėjo į užrašus, pagrasė pirštu studentei, norėjusiai užkalbinti draugę, žvilgterėjo pro langą ir išėjo. Praslinkus trejetui minučių, nepažįstamasis vėl pasirodė auditorijoje ir raiškiai ėmė skaityti S. Michalkovo pasakėčią, kol ji pertraukė. Penktojo pasirodymo metu jis davė penkių minučių interviu, kurio metu studentai galėjo pateikti visokius klausimus, išskyrus tokius, kurie informuotų apie jo asmens savybes. Eksperimento rezultatai parodė, kad studentai pakankamai gerai apibūdino nepažįstamojo išorę, jo apsirengimą, tačiau jų t i k s l a s buvo atskleisti ir vidines nepažįstamojo savybes. Deja, net ir psichologijos studentai nepažįstamojo atžvilgiu neturėjo vieningos nuomonės ir išskyrė tai vienas, tai kitas savybes, kurias laikė esant svarbiausiomis. Nesutapo netgi studentų požiūris į nepažįstamąjį: vieniems jis buvo patrauklus, simpatiškas, kitiems padarė nemalonų įspūdį, dar kitiems jis pasirodė piktas. Pavyzdys iliustruoja ne tik tai, kad išorinės sąlygos veikia netiesiogiai, transformuodamosi per vidines sąlygas - kiekvieno iš mūsų psichine būseną, mintis, jausmus, bet ir tai, kad mąstymo procesas reikalauja iš mūsų kruopštaus mąstymo operacijų atlikimo. Taigi, kokios yra tos mąstymo operacijos? Pagrindinės mąstymo proceso operacijos - tai analizė, sintezė ir apibendrinimas. A n a l i z ė - t a i atskirų objekto d a l i ų , e l e m e n t ų , s a v y b i ų , r y š i ų išskyrimas. Kitaip sakant - tai pažinimo objekto išskaidymas į atskirus komponentus. Tai tas pat, kas tam tikro mechanizmo išardymas jo pažinimo tikslu. Skirtumas, žinoma, yra esminis, nes mąstymo procese objektas yra suskaidomas tik mintyse. Analizės metu paaiškėja daikto savybių reikšmė: esminės, įdomios ar reikšmingos savybės veikia kaip aktyvūs dirgikliai ir stimuliuoja galvos smegenų žievę. Fiziologinės indukcijos dėsnis yra toks: tuo pat metu yra slopinama diferenciacija tų savybių, kurios yra s i l p n i dirgikliai. Taigi analizės, kaip psichinio proceso, fiziologinis pagrindas yra dirginimo ir slopinimo santykio nustatymas tam tikruose galvos smegenų centruose.

70

III SKYRIUS

Sintezė - tai sujungimas mintyse išskirtųjų objekto dalių ir santykių i visumą. Fiziologinis sintezės pagrindas - laikinų nervinių ryšių galvos smegenų žievėje suvedimas. Nors analizė ir sintezė yra viena kitai priešingos operacijos, tačiau jos tarpusavyje nenutrūkstamai susiję. Jų ryšys geriausiai išaiškėja pažinimo proceso palyginime, nes pažintis su išorinio pasaulio objektais vyksta palyginimo būdu. Palyginimas - tai jau kelias į apibendrinimą. Apibendrinimas - tai dar viena iš svarbių mąstymo operacijų. Apibendrindami du lyginamus dalykus, pirmiausia, žinoma, analizės dėka, mintyse išskiriame tai, kas jiems yra bendra. Apibendrinimą nesunkiai galime suprasti, aptarę dvi sąvokas: „tiesiogiai" ir „tarpiškai". Pavyzdys. Žmogaus ūgį galima išmatuoti tiesiogiai, pridėjus liniuotę, tačiau graikų filosofas Talis šeštame amžiuje prieš mūsų erą tokio pobūdžio užduotį atliko kitaip. Jo užduotis buvo netgi sudėtingesnė, nes j i s matavo piramidės aukštį. Kaipjis.tai padarė? Tą valandą, kai jo šešėlio ilgis susilygino su ūgiu, jis išmatavo piramidės šešėlio ilgį. Taigi Talis išmatavo piramidės aukštį ne tiesiogiai, o tarpiškai ir priėjo išvadą: jei šešėlio ilgis lygus ūgiui, vadinasi, piramidės šešėlio ilgis lygus jos aukščiui. Kitas pavyzdys, įsivaizduokime stiklinę. Suvokdami ją, sąmonėje apibendriname daug įvairių jutimų. Užsimerkime ir pabandykime susidaryti stiklinės vaizdą sąmonėje pagal daugybę d e t a l i ų : formą, dydį, svorį, sienelių storį, glotnumą. Tačiau stikline yra ne vien tai, kas buvo paminėta. Ji taip pat yra gėrimo įrankis, bet gali būti ir vertingas bei gražus daiktas. Taigi tarpiškumas yra apibendrinimas mąstant, leidžiantis tarpiškai pažinti tai, ko negalime pažinti tiesiogiai. Apibendrinimui šiuo atveju tarnauja žinios iš aplinkos, kurias mes gauname per pojūčius ir kurios, be abejo, yra išorinio pasaulio poveikio į mūsų jutimo organus rezultatas. Apibendrinime dalyvauja sąvoka, išreiškianti bendruosius ir esminius požymius, taip pat ir žodis, kuris įvairiose kalbose turi skirtingus pavidalus. Apibendrindami, išskirdami, kas daiktams ar reiškiniams yra bendra, galime tai atlikti dviem būdais: a) pagal panašumą; b) pagal esmę. Bendrumo pagal išorinį panašumą galime rasti ir tarp labai skirtingų daiktų. Pavyzdžiui, į bendrą daiktų klasę pagal spalvą galime apjungti tokius daiktus: vyšnią, bijūną, kraują, žalią mėsą, virtą vėžį. Tačiau jų išorinis panašumas visai neišreiškia minėtų daiktų esminių savybių. Dėl tos priežasties apibendrinimai, padaryti vien išorinių požymių pagrindu, neturi didelės vertės ir gali netgi vesti prie klaidingų išvadų. Esminiai daikto požymiai gali būti nustatyti tik analizės ir sintezės būdu. Nemokėjimas išskirti bendro esminio požymio iš kelių daiktų yra didelis mąstymo trūkumas. Apie mąstymo sutrikimus detaliau žiūrėkite skyriuje „ Psichikos sutrikimai".


71

Taigi analizė, sintezė ir apibendrinimas padeda nustatyti vidinius, specifinius mąstymo dėsningumus. Mąstymo proceso, kaip ir bet kokios kitos veiklos vyksmui, yra būtinas poreikis. Todėl, tirdama mąstymą, psichologija taip pat tiria poreikius bei motyvus, paskatinusius žmogų pažintinei veiklai. Plačiau apie poreikius ir motyvus galėsite pasiskaityti skyriuje „Mūsų norai ir jausmai".

Mąstymo rūšys Psichologijoje tradiciškai yra išskiriamos tokios mąstymo rūšys: vaizdinis, veiksminis ir teorinis - abstraktus mąstymas. Kai kuriose, ypač seniau išleistose psichologijos knygose, mąstymo rūšių yra išskiriama daugiau. Jose, greta jau minėtųjų mąstymo rūšių, galime rasti ir tokias: intuityvus, vaizdinis - veiksminis, vaizdinis - erdvinis, praktinis, loginis, kūrybinis bei teorinis mąstymas. Pačioje naujausioje literatūroje kitos mąstymo rūšys yra išvedamos iš vaizdinio ir veiksminio. A b s t r a k t u s , mokslinis mąstymas yra įgavęs naują pavadinimą - propozicinis mąstymas. Detaliau aptarsime vaizdinio ir veiksminio mąstymo rūšis.

Vaizdinis mąstymas Vaizdinis mąstymas yra labai tampriai susijęs su suvokimu. Dauguma iš mūsų jaučiame, kad mąstome vaizdais. Kartais mums netgi atrodo, kad mes susigrąžiname praeities suvokimą ar bent jo dalį, ir tai turi įtakos dabarties suvokimo realybei. Pavyzdžiui, jeigu mūsų paklaustų „kokios formos yra vokiečių kerdžiaus ausys", dauguma tikriausiai atsakytų, kad jų įvaizdį kuria vokiečių piemens galvos vaizdinys. Jeigu jūsų paklaustų „kiek langų yra jūsų tėvų gyvenamajame name", jūs tikriausiai pradėtumėte nuo kambarių įsivaizdavimo, vėliau dar kartą peržvelgtumėte tą įvaizdį, užuot paprasčiausiai suskaičiavę visus buto langus. Pateiktieji pavyzdžiai yra subjektyvūs įspūdžiai, bet jie rodo, jog vaizdai apima tuos pačius procesus, k a i p ir s u v o k i m a s . O b j e k t ų ir v i e t ų įsivaizdavimas turi vaizdinių elementų: mes matome vokiečių kerdžių, tėvų butą savo „proto" akimis. Dar daugiau, mūsų protinė veikla, kuri vyksta su minėtais vaizdiniais, atrodo panaši į veiklą su realiais vaizdiniais objektais. Savo vaizduotėje mes „skanuojame" savo tėvų butą tokiu pat būdu, kaip skanuotume ir tikrą kambarį.

72

III SKYRIUS

Vaizduotė yra panaši į suvokimą, nes jai padeda toji pati smegenų dalis, tačiau suvokimas yra pirminis; vaizduotė - antrinis procesas. Išvada, jog vaizduotei ir suvokimui talkininkauja toji pati smegenų dalis buvo suformuluota ištyrus žmones, kurie patyrė dešiniojo pusrutulio smegenų sužalojimus. Apie pastaruosius tyrimus detaliau. Žmonės su dešiniojo pusrutulio smegenų pakenkimais gali atmesti arba ignoruoti kairiajame regėjimo lauke atsirandančius vaizdinius. Vyrai gali pamiršti nusiskusti kairiąją veido pusę. Toks vaizdo ignoravimas išsiplečia iki vaizduotės. Žmonės su šiuo sutrikimu, paprašyti mintyse įsivaizduoti jiems gerai žinomą dalyką (pavyzdžiui, didele parduotuvę) ir pasakyti, kas ir kokia tvarka joje išdėstyta, gali papasakoti tik apie daiktus, esančius kairėje vaizdo pusėje. Pasirodo, kad smegenų sužalojimas sukelia panašias ir suvokimo, ir vaizduotės problemas. Tą akivaizdžiai rodo pastarųjų metų tyrinėtojų rezultatai. Tyrinėtojai taip pat pateikia duomenų, jog smegenų žievės aktyvumas yra didesnis tuomet, kai žmonės naudojasi vaizduote, užuot atlikę tik žodines užduotis. Pavyzdys. Respondentą paprašė mintinai atlikti aritmetinę užduotį: skaičiuoti atgal, pradedant skaičiumi 50, kiekvienąkart atimant po .3. Kita užduotis buvo susijusi su vaizduote: reikėjo įsivaizduoti pasivaikščiojimą kaimyno gyvenamoje teritorijoje. Vaikščioti reikėjo pradėti prie savo namo durų ir toliau eiti į kaimyno teritoriją, darant posūkius dešinėn ir kairėn. Atliekant abi minėtas užduotis, respondentui buvo matuojamas kraujo tekėjimo intensyvumas skirtingose smegenų žievės vietose. Rezultatai parodė, kad kraujo tekėjimo intensyvumas buvo didesnis vaizduotės užduoties atlikimo atveju nei mintinai atliekant aritmetinę užduotį. Mąstymo procesų tyrinėtojai ypač akcentuoja protinės veiklos,, atliekamos vaizduotės pagalba, panašumą su realia veikla. Šiuo tikslu siūlome susipažinti su dar vienu eksperimentu. Tai vaizdų skanavimo eksperimentas. Respondentams buvo pasiūlyta susipažinti su fiktyvios salos žemėlapiu. Žemėlapyje buvo 7 svarbios vietovės - išgalvoti objektai. Atidžiai peržiūrėjus žemėlapi, jis buvo padėtas i šalį, o respondentai buvo paprašyti ji įsivaizduoti, atkreipiant dėmesį į tam tikrus objektus (pavyzdžiui, į medį, buvusį salos pietuose). (Žr. 3.10 pav.). Po ta eksperimentatorius nurodė kitą objektų išsidėstymą ir pasiūlė įsivaizduoti medį, buvusį šiauriniame salos taške. Respondentai turėjo pradėti žiūrėti į įsivaizduojamą objektą nuo konkretaus objekto vietos ir skanuoti vaizdus tol, kol surasdavo nurodytą objektą kitoje vietoje.


73

Eksperimento rezultatai parodė, kad respondentų atsakymų greitis priklausė nuo atstumo tarp pirmojo objekto vietos ir vėliau nurodytosios vietos. Mokslininkai p a d a r ė išvadą, kad t i r i a m i e j i skanavo vaizdus tuo pačiu būdu, kaip skanuotų realius objektus. Kitas vaizduotės ir suvokimo panašumas yra jų sąlyčio taškas su mažos apimties dydžiais. Tyrinėtojai teigia, kad televizoriaus ekrane matomo paveikslo dydžio suvokimas priklauso nuo j a m e esančių detalių dydžio. Tačiau žmogaus smegenyse nėra ekrano, ir mokslininkai linkę manyti, kad vaizdiniai atsiranda tarpininkau3.10 pav. Vaizdų skanavimo žemėlapis jant protui, o jų apimtis priklauso Vaizduotėje tiriamasis skanuoja salą nuo detalių kiekio, kurias galime pietų - šiaurės k r y p t i m i , ieškodamas aptikti vaizduotėje.

n u r o d y t ų j ų objektų. Atrodo, jog vaizduotė sukuria kažką panašaus į tikrą žemėlapį, kurio skanavimo trukmė priklauso nuo atstumo tarp objektų, kuriuos reikia surasti.

Pavyzdys. Eksperimento metu respondentai buvo paprašyti įsivaizduoti jiems gerai pažįstamą gyvūną, pavyzdžiui, katę. Vėliau jų buvo paprašyta pasakyti, ar įsivaizduojamas gyvūnas turi kokią nors ypatingą savybę. Rezultatai parodė, kad respondentai greičiau pastebėdavo svarbias savybes, tokias kaip „galva", kur kas lėčiau sekdavosi priimti sprendimą dėl mažų savybių, tokių kaip „letenėlės". Kitas pavyzdys. Respondentai buvo paprašyti įsivaizduoti skirtingų dydžių gyvūną - mažą, vidutinį ir didelį. Po to jiems buvo pasiūlyta nuspręsti, ar jų vaizdiniai pasižymi kokia nors ypatinga savybe. Pasitvirtino ta pati išvada: lengviau buvo priimti sprendimą dėl dideliu vaizdinių nei dėl mažų. Taigi vaizduotėje, kaip ir suvokime, kuo didesnis vaizdas, tuo lengviau jame galima atpažinti detales. Kaip vyksta vaizdo kūrimas?

74

III SKYRIUS

Yra daug pasakojimų apie mokslininkus ir menininkus, kuriančius v a i z d i n i o mąstymo pagalba. Kūrybiškumas itin domina socialinių procesų tyrinėtojus, nes vis daugiau pasigirsta nuomonių, jog visuomenės ateities raktas glūdi mokslo ir technologijų kūrybiniuose sprendimuose bei inovacijose. Dėl tos priežasties tyrinėtojai aiškinasi, kas apsprendžia kūrybiškumą: intelektas, darbštumas, asmenybės auklėjimas ar aplinka. Kūrybiškumas gali būti analizuojamas kaip proceso produktas arba kaip pats procesas. Mokslininkai, kurie linkę kūrybiškumą identifikuoti pagal sukurtą produktą, pagrindiniu kriterijumi laiko jo vertinimą pagal originalaus darbo ar idėjos kokybę. Tokiu būdu yra vertinamas rašytojų, mokslininkų, architektų, chemikų, gydytojų bei inžinierių darbas. Individo kūrybos procesą, kuris domino žmoniją nuo seniausių laikų, geriausiai apibendrino graikai žodžiu „enthusiasmos" (entuziazmas). Tiesioginė šio žodžio prasmė - Dievas viduje. Tai, kas šiandien žinoma apie kūrybos procesą, siejama su garsių asmenybių patvirtinimais. Graham Wallas 1926 metais patobulinęs Hermano Helmholco (Herman Helmholtz) bendrąją kūrybos proceso analizę, manė, jog yra keturios kūrybos proceso fazės. Tai pasiruošimas, inkubacija, prašviesėjimas ir patvirtinimas. Pasiruošimas - tai įsitikinimas, jog problema tikrai egzistuoja. Inkubacija- problemos brendimo laikotarpis. Prašviesėjimas arba insaitas (insight) tai procesas, kurio metu randamas-problemos sprendimas. Manoma, kad šioje fazėje labai svarbios yra pasąmoninės asociacijos. Patvirtinimo stadijoje reikia užpildyti trūkstamas vietas, peržiūrėti visą kūrybos procesą. Šiuolaikiniai kūrybos proceso tyrinėtojai siūlo naują kūrybinio problemų sprendimo būdą, vadinamą synectika. Synectikos esmė - žvilgsnis į tą pačią problemą, daiktus, žmones, mintis ar jausmus nauju požiūriu. Manoma, kad tokiu būdu įmanomas greitesnis problemos sprendimo prašviesėjimas. Sakoma, kad, būtent, tokios istorijos geriausiai parodo, ar žmonės turi vaizdinio mąstymo dovaną. Gal jums atrodys šiek tiek neįprasta, bet vaizdinis mąstymas yra itin efektyvus abstrakčiuose moksluose, tokiuose kaip fizika, matematika. Albertas Einšteinas yra sakęs, kad jis labai retai mąstydavo žodžiais. Savo mintis jis vystydavo naudodamasis terminais „daugiau ar mažiau aiškus vaizdas, kurį pasirinktinai galima atgaminti ar sukonstruoti". Vaizdo kūrimo pavyzdį bene aiškiausiai iliustruoja žymaus vokiečių chemiko Frydricho Augusto Kekulės fon Štradonico gyvenimo epizodas. Mokslininkas norėjo nustatyti benzolo molekulės struktūrą. Vieną naktį jis susapnavo gyvatės pavidalo figūrą, kandančią savo uodegą, kuri staigiai susisuko į uždarą kilpą.


75

Gyvatės pavidalo figūra, pasirodo, buvo benzolo molekulės struktūra. Tai ne vienintelis atvejis, kai užduoties sprendimas buvo rastas sapne; daugelio mokslininkų problemos išsispręsdavo sapnuose. Tyrinėtojai pažymi, kad vaizdiniai yra ne tik mokslininkų, bet ir daugelio rašytojų bei dailininkų kūrybos šaltinis. Taigi su vaizdiniu mąstymu yra tampriai susijęs kūrybinis mąstymas.

Veiksminis mąstymas Veiksminis mąstymas - tai mąstymas veiksmais. Ryškiausias šio mąstymo šalininkas buvo kognityvinės t e o r i j o s atstovas, šveicarų psichologas Žanas Piaže (Jean Piaget). Piaže nuomone, vaiko mąstymas darosi sudėtingesnis ir efektyvesnis dėl sąveikos su aplinka. Praktinę veiklą jis laikė svarbiausia kiekvieno vaiko vystymesi. Ikimokykliniame amžiuje, maždaug iki 3 metų, vyraujantis būna veiksminis mąstymas. Vaikas analizuoja ir jungia objektus, su kuriais jis susipažįsta, pagal tai, kaip jis tai atlieka praktiškai, rankomis. Smalsūs vaikai net sulaužo žaislus, norėdami sužinoti, kas yra jų viduje. Siame laikotarpyje vaikas dar nesugeba atlikti veiksmų mintyse, tačiau pamažu vietoj kiekvieno veiksmo praktinio atlikimo ima juos- atlikti viduje. Taip i š o r i n i s v e i k s m a s interiorizuojamas. Interiorizavimo dėka vidinis veiksmas virsta to veiksmo vaizdiniu. Ar veiksminis mąstymas būdingas tik vaikams? Suaugusiojo žmogaus mąstyme taip pat yra veiksminio mąstymo darinių, susijusių su motoriniais sugebėjimais. Pavyzdžiui, mokymasis važiuoti dviračiu, automobiliu. Tačiau vaikai ir suaugę nuolat patiria naujas sąveikas su aplinka, todėl jie konstruoja ir rekonstruoja turimas žinias apie pasaulį ir taip tobulina mąstymą. Visi suprantame, kad, spręsdami problemas, siekiame tikslo, tačiau vargu ar suvokiame būdus, kaip jo siekiame? Viskas tarytum paprasta: siekdami galutinio tikslo, turime jį padalinti į dalinius tikslus, kol pasiekiame mums visai aiškų lygį. Tai galime pailiustruoti pavyzdžiu. Sakykime, kad jums reikia apskaičiuoti nežinomo užrakto derinį. Yra žinoma tik tai, kad derinys yra iš keturių skaičių ir, kad, suradus tinkamą numerį, išgirsite spragtelėjimą. Jūsų galutinis tikslas yra surasti reikiamą derini. Užuot bandę rasti keturis skaičius atsitiktinai, dauguma žmonių dalina tikslą į mažesnius tikslus, kiekviename iš jų stengdamiesi rasti vieną iš keturių skaičių derinio. Pirmasis dalinis tikslas yra surasti pirmąjį skaičių, ir jūs atliekate štai tokią procedūrą: (ar tai ne veiksminis mąstymas) lėtai sukate

76

•

III SKYRIUS

užraktą, tikėdamiesi išgirsti spragtelėjimą. Kitas dalinis tikslas - surasti antrąjį skaičių, ir jūs atliekate vėl tą pačia procedūra. Taip elgiatės ir su kitais skaičiais, siekdami likusių dalinių tikslų. Kitas svarbus dalykas - kaip žmonės mintyse įsivaizduoja problemą, nes tai siejasi su pasirengimu ją spręsti. Todėl žvilgterėkime į galimus sprendimo būdus.

Problemos sprendimo strategijos Tikriausiai nustebsite išgirdę, kad problemų sprendime svarbiausias įrankis yra mąstymas. Stengdamiesi išspręsti sunkią problemą, tyrinėtojai kartais prašo respondentų ne tik mąstyti, bet mąstyti garsiai, o jie patys analizuoja žodinius atsakymus, ieškodami problemos sprendimo strategijos. Viena iš strategijų yra sumažinti skirtumą tarp dabartines problemos sprendimo būsenos (situacijos) ir tikslo s i e k i m o . būsenos (situacijos), kurioje turi būti surastas galutinis sprendimas. Dar kartą paanalizuokime jau anksčiau pateiktąją s i t u a c i j ą apie užrakto derinio problemą. Faktinė t.y. dabar esama padėtis, nesusijusi su žiniomis apie kurį nors iš keturių skaičių. Dėl to buvo iškeltas mažesnis tikslas - sumažinti skirtumą tarp abiejų tikslų, laikantis nuomonės, kad pirmojo skaičiaus radimas yra mažesnis tikslas. Kai įgijome žinių apie pirmąjį skaičių; vis tiek liko skirtumas tarp dabartinės ir tikslo siekimo būsenos, ir mes galėsime jį sumažinti tik nustatydami antrąjį skaičių ir t.t. Taigi svarbiausia mintis, kuri liks, sumažinus skirtumą, bus ta, kad mes iškelsime mažesnį tikslą, kurį pasiekę, atsidursime arčiau tikslo. Kita iš strategijų - ketinimų užbaigimo analizė. Šioje strategijoje dabartinė būsena yra lyginama su tikslo siekimo būsena, norint surasti tarp jų esminį skirtumą, kurio suradimas ir yra vienas iš mažesnių tikslu. Jeigu paaiškėja, kad dabartinė situacijos sprendimo būsena trukdo pasinaudoti šia procedūra, mes suformuluojame naują, siauresnį tikslą, tokiu būdu pašalindami kliūti. Pavyzdys. Aš noriu savo sūnų leisti Į vaikų darželį. Ar yra esminis skirtumas tarp to, kas yra dabar ir ko aš noriu? Taip. Tai atstumas. Kas galėtų ( kokia procedūra ) pakeisti šį dalyką? Mano automobilis, bet jis nevažiuoja. Ko reikia, kad jis važiuotų? Reikia pakeisti sena akumuliatorių nauju. O kur jį gauti? Be abejo, autoremonto parduotuvėje.


77

Ketinimų užbaigimo analizė yra sudėtingesnė, negu pirmoji - skirtumu sumažinimo, tačiau ji yra patogesnė, nes leidžia veikti netgi tada, jei tik laikinai sumažiname skirtumą tarp dabartinės ir tikslo siekimo būsenos. Pateiktojo pavyzdžio atveju autodetalių parduotuvė yra gal net priešingos krypties strategija, nei vaikų darželis. Autodetalių parduotuvės ieškojimas laikinai net atitolina nuo pagrindinio tikslo, tačiau problemos sprendimui tai yra svarbus veiksmas.

Dar viena iš strategijų yra tikslo siekimas priešinga kryptimi. Ši

strategija ypač tinka matematikos užduočių sprendimui. Tyrinėtojų nuomone, visos trys minėtosios strategijos yra labai bendro pobūdžio ir, iš esmės, gali būti naudojamos bet kurioms problemoms spręsti. Svarbiausia yra tai, kad visos minėtosios strategijos nereikalauja specifinių žinių, dėl to jomis galima naudotis, kai mažai žinoma apie problemą. Toliau pamatysime, kad, įgijus daugiau žinių, problemoms spręsti pasitelkiamos stipresnės specifinės procedūros. Problemos pateikimas Sugebėjimas išspręsti problemą priklauso ne t i k nuo strategijos pasirinkimo, bet ir nuo to, kaip mes ją pateikiame. Vienu atveju svarbesnis yra teorinis problemos pateikimas; kitu atveju efektyvesnis būna vaizdo sukūrimas. Panagrinėkime pavyzdį. Vieną rytą, saulei tekant, vienuolis pradėjo lipti į kalną. Siauras, vos poros pėdų pločio takas, raitėsi aplink kalną ir vedė į šventykla, esančią kalno viršuje. Vienuolis kilo palaipsniui, dažnai sustodamas ant kalno pailsėti. Jis pasiekė šventyklą prieš saulei nusileidžiant. Po keletos dienų, praleistų šventykloje, jis pradėjo savo kelionę atgal tuo pačiu taku ir tuo pačiu laiku saulei tekant. Atgal vienuolis ėjo nevienodu tempu, dažnai sustodamas kelyje. Leidžiantis nuo kalno, jo vidutinis greitis, žinoma, buvo didesnis negu kopiant į kalną. Įrodykite, kad yra ypatinga vieta, einant taku, kuria vienuolis pasinaudos abiejose kelionėse, ir tai atsitiks tiksliai tuo pačiu dienos metu... Kai kurie iš jūsų, ieškodami atsakymo, pradėsite nuo teorinio (propozicinio) problemos pateikimo. Tačiau šią problemą lengviau išspręsite, įsivaizduodami visą vienuolio kelionę. Visa, ką jūs turite padaryti - tai aiškiai įsivaizduoti vienuolio kelione į kalno viršūnę ir mintyse uždėti šį vaizdą ant vienuolio kelionės nuo kalno. Jums geriau seksis, jei įsivaizduosite, kad vienas vienuolis pradeda lipti nuo kalno apačios, o kitas - nuo kalno viršaus.

78

III SKYRIUS

Nesvarbu, kokiu greičiu jie eis, jie susitiks kelyje tam tikroje atkarpoje ir, aišku, tuo pačiu metu. (Prisiminkite, kad nebuvote prašomi nurodyti, kur yra toji ypatinga vieta, o tik, kad yra ypatinga vieta). Ekspertai prieš naujokus Yra pastebėta, kad tam tikrose srityse (fizikoje, geografijoje, žaidžiant šachmatais) ekspertai sprendžia užduotis kokybiškai skirtingai nei pradedantieji. Tie skirtumai, manoma, atsiranda tiek dėl skirtingų ekspertų ir naujokų problemos įsivaizdavimų, tiek dėl skirtingų strategijų. Pasirodo, kad ekspertai turi daug daugiau specifinių vaizdinių atmintyje, negu jie gali panaudoti iškilusiai problemai spręsti. Patyręs šachmatininkas, vos penkias sekundes žvilgterėjęs į 20 figūrų išsidėstymą lentoje, gali tai puikiai atgaminti; tuo tarpu naujokas tegali atgaminti tik 7 + - 2 figūras. Ekspertai sklandžiai atsimena, nes besipraktikuodami metų metais jie suformavo atmintyje daugelio įmanomų kombinacijų įsivaizdavimą, įsivaizdavime, tikriausiai, glūdi šachmatų žaidimo meistriškumas. Šachmatų meistrai įsimena apie 50 000 kombinacijų ir yra išmokę, kaip elgtis, kai tik jos atsiranda lentoje. Taigi prityręs šachmatininkas, skirtingai nuo naujokų, tiesiog „mato" įmanomus ėjimus, apie juos netgi nemąstydamas. Tyrinėtojai yra pastebėję, kad ekspertai, susidūrę su nauja problema, ją visai kitaip įsivaizduoja, negu naujokai. Geriausia to iliustracija - fizikos uždavinių sprendimas. Fizikas - ekspertas ar fizikos profesorius įsivaizduoja uždavinį tų fizikos dėsnių požiūriu, kurie yra reikalingi sprendimui, tuo tarpu studentai tai daro paviršiaus savybių požiūriu. Ekspertai ir naujokai taip pat skiriasi pagal strategijų naudojimą. Spręsdami fizikos uždavinius, ekspertai stengiasi taip sudaryti veikimo planą, kad galėtų iškart imtis problemos prieš sudarant lygtis. Naujokai, atvirkščiai, pradeda nuo lygčių, dar mintyse neturėdami bendro uždavinio sprendimo plano. Panašią situaciją tyrinėtojai yra pastebėję medicinos ekspertų bei naujokų tarpe. Labiau patyrę gydytojai pradeda nuo simptomų ir ieško galimo susirgimo; nepatyrę gydytojai - pradeda nuo ligos ir ieško ją atitinkančių simptomų. Tyrinėdami problemų sprendimus, mokslininkai vis dažniau naudoja p a n a š u m o į kompiuterį metodą. Kartais mokslininkai naudoja savo verbalines žinias, pavesdami problemos sprendimą kompiuteriui. Po to jie lygina kompiuteriu gautas išvadas su savo būdu gautomis ir žiūri, ar jos sutampa. Jeigu jos sutampa, kompiuterio programa pasiūlo problemos sprendimo teorinį aspektą. Taigi, manoma esant tam tikro panašumo tarp žmogaus mąstymo ir kompiuterio veiklos. Mąstydami mes naudojamės tam


79

tikrais psichiniais procesais. Jie gali būti ir labai paprasti: tai skaitymas, išvadų darymas, atminties panaudojimas, lyginimas. Tam tikra prasme ir kompiuteris atlieka tuos pačius veiksmus, nes kiekviena programa tai yra detalus instrukcijų rinkinys, kurį mašina turi atlikti tam tikra seka. Be abejo, būtina pabrėžti, kad yra esminis skirtumas, lyginant žmogaus veiklą su kompiuteriu: kompiuteris gali atlikti tik tai, kas yra užprogramuota. Tačiau galėtume pasakyti, jog žmogaus veikla taip pat yra „užprogramuota" jo prigimtyje. Patirtis ir protas rodo žmones esant skirtingus. Būtent, šie skirtumai dažniausiai reiškia ir sugebėjimų skirtumus. Sugebėjimų skirtumai gali būti kokybiniai ir kiekybiniai. Apie tai skaitykite skyrelyje „Sugebėjimai ir jų vertinimas". Klausiniai ir temos pagalvojimui 1. Kuo skiriasi sąvoka nuo žodžio? 2. Ar kalba yra unikalus žmogaus sugebėjimas? Kodėl? 3. Kas sieja vaizduotę ir suvokimą? 4. Kokias žinote mąstymo rūšis? 5. Kuo skiriasi ekspertų ir naujokų problemų sprendimo būdai? Literatūra 1. Atkinson R., Atkinson R., Smith E. Bem D. Introduction to Psychology. USA: Harcout Brace & Company, 1993. 2. Chomsky N. Language and mind. NewYork, 1991. 3. Furst M. Psichologija.Vilnius, 1999. 4. Platonovas K. Įdomioji psichologija. Vilnius, 1966. 5. Strelau J., Eysenck H. Personality dimensions and arousal. New York, 1987. 7. Wilson J. R. The mind. New York, 1964. 8. . Pe. A.B., A.B. M o c a , 1986.

80

IV SKYRUS MŪSŲ NORAI IR JAUSMAI

EMOCIJOS Emocinio gyvenimo įvairovė ir mūsų priklausomybė nuo išgyvenimų kelia daug klausimų: • Kam žmogui iš viso reikia emocijų ir jausmų? Gal geriau vadovautis vien protu, nes emociniai išgyvenimai kartais esti visai nenaudingi ir net trukdo bendrauti ar dirbti? O kartais kelia tik skausmą ir rūpestį. • Kodėl žmonės jaučia? Nuo ko priklauso tai, ką žmogus išgyvena? • Ar visi žmonės jaučia vienodai? Iš ko galima spręsti, kokias emocijas žmogus išgyvena šiuo metu? • Ką gali mums parodyti mūsų kūnas? • Kokią informaciją galime perskaityti kito žmogaus veide? Ką vadiname emocija? Kaip atskirti sąvokas: emocija, jausmas, nuotaika, afektas? Įvairūs autoriai šias sąvokas vartoja skirtingai. Kartais afektu vadina emocijų išraišką, kurią mato kiti žmonės ir kuri kinta priklausomai nuo išgyvenamos emocijos H. Kaplan (H. Kaplan). Afektą mes nagrinėsime kaip trumpą ir ryškią emocinę reakciją, turinčią savų ypatumų. Nuotaiką kai kurie autoriai vertina kaip sudėtine emocijų dalį, kurią jaučia pats žmogus ir kurią mato aplinkiniai; tai depresija, pyktis, euforija, disforija, ekstazė, anhedonija, gedėjimas B. Sadokas (B. Sadock).. Nuotaiką nagrinėsime kaip ilgalaike, sąlyginai pastovią psichinę būseną. Jausmai ir emocijos lietuvių kalboje yra sinonimai, todėl nesistengsime

MŪSŲ NORAI IR JAUSMAI

81

i š r y š k i n t i j ų s k i r t u m ų . Tačiau j a u s m ų s ą v o k ą d a ž n i a u n a u d o s i m e apibūdindami taip vadinamus aukštesniuosius jausmus. Mūsų norai ir jausmai yra neatsiejami. Galime teigti, jog emocijos yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Jie turi tarpusavyje susijusius psichinius, somatinius ir elgesio komponentus. Todėl labai svarbu mokėti atpažinti savo emocijas ir suprasti, kokią informacija jos mums perduoda apie mūsų poreikių patenkinimą, aplinkos priėmimą, santykius su kitais žmonėmis ir pan.

Emocijų kilmės teorijos Emocijų kilmė aiškinama labai įvairiai. Daugelis emocijų kilmės teorijų autorių apsiriboja smegenų požievio funkcijų, vegetacinių procesų tyrimu (fiziologinė samprata), kiti žvelgia giliau į žmogaus pasąmonės t u r i n į , dar kiti sieja emocijas su motyvacijos sfera. Pirmasis, bandydamas atskleisti biologinę emocijų p r i g i m t i , Č. Darvinas (Ch. Darvin) teigia (1S72), kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir, kad, psichikai vystantis, emocijos turėtų i š n y k t i . Emocijos - tai instinktyvių veiksmų rudimentas (palikimas), o emocijų išraiškos - tai buvusių n a u d i n g ų j u d e s i ų liekanos. Pvz., supykusio žmogaus veido raumenų susitraukimas primena pasirengusio pulti žvėries išraišką. Tiesiogiai sužadinta nervų sistema veikia kūną visiškai nepriklausomai nuo žmogaus valios ar įpročių. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai yra priešingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Pasitenkinimo reakcijos išraiška yra priešinga pykčio išraiškai: veido raumenys atsipalaiduoja, mes šypsomės. Visos emocijos atsirado evoliucijos procese, o jų išraiška - tai reakcija, kažkada turėjusi prisitaikomąją reikšmę. Artimas Darvinui yra amerikiečių filosofo ir psichologo V. Džeimso (W. James) (1884) bei danų gyd. K. G. Langės (K, G. Lange) (1885) psichofiziologinis požiūris. Jis teigia, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio (kaip sakė V. Džeimsas, „Mes bijome, nes bėgame"). Fiziologiniai procesai-emocijų šaltinis, o ne pasekmė. Pvz., mes ne dėl to verkiame, kad liūdime, o dėl to esame l i ū d n i , kad verkiame. Minėti autoriai apvertė keliamą klausimą. Iki jų buvo teigiama, kad pirmiausia egzistuoja išorinis stimulas, kurį žmogus vienaip ar kitaip supranta. Tada kyla emocijos bei fiziologiniai organizmo pokyčiai, o ne atvirkščiai. ' Pradėjus organizmo fiziologinėse reakcijose ieškoti emocijų priežasčių, neurofiziologai V. Kanonas (V. Cannon) (1927) ir P. Bardas (P. Bard)

82

IV SKYRIUS

(1931) iškėlė atskirų smegenų darinių svarbos emocijų atsiradimui klausimą ir chirurginiais eksperimentais įrodė taliamuso, hipotaliamuso, limbinės sistemos ir kitų galvos smegenų dalių įtaką žmogaus emocijų atsiradimui. Panašiais principais paremta D. Lindslio (D. Lindsli) (1951) ir M. Arnold (M. Arnold) (1960) aktyvacinė emocijų teorija, kuri susiformavo, atskleidus retikuliacinės formacijos reikšmę emocijų atsiradimui. V. Kanonas į emocijų kilmės aiškinimą įvedė homeostazės sąvoką. Šio principo esmė yra ta, kad emocijų pagalba žmogui pavyksta pasiekti homeostazę, t.y. pusiausvyrą ir ramybę. Tačiau tuoj pat šiai minčiai pasipriešino humanistinės pakraipos atstovai, teigdami, kad žmogus -tai ne fiziologinė sistema, ir jo egzistavimo tikslas neapsiriboja homeostazės pasiekimu. Visų šių teorijų ir samprotavimų pagrindinis trūkumas yra tas, kad jos niekaip nebando paaiškinti aukštesniųjų jausmų (apie tai kalbėsime • toliau) atsiradimo, tikslingumo ir pan. XX amžiaus pradžioje Z. Froidas (S. Freud) iškėlė emocijų reikšmę ir Įtaką žmogaus gyvenimui bei jo vystymuisi. Nuo tada psichologų dėmesys emocijoms ir motyvacijai ypatingai sustiprėjo. Z. Froidas manė, kad emocijos glūdi giluminiuose žmogaus psichikos sluoksniuose. Emocijos - tai instinktyvūs potraukiai, tai vidinė varomoji jėga, tai žmogaus veiklos r e g u l i a t o r i u s . Emocijų šaltinis - biologiniai potraukiai, esantys mūsų psichikos Id sluoksnyje (žr. poskyrį „Asmenybės teorijos"). Šiems potraukiams atsiradus, ir kyla vidinė įtampa. Potraukiams didėjant, didėja ir įtampa. Jei potraukių jėga per didele, įtampa turi išsikrauti. Išsikraudama per motoriką, ji įgyja emocijų išraišką. Sąmoningai ši įtampa ir jos iškrovimas išgyvenami kaip emocija. Vystantis asmenybei ir kitiems psichikos dariniams (Ego ir Super- ego), malonumo principą keičiant realybės principu, atsiranda aukštesnieji jausmai. Z.Froidas daugiausia kalbėjo apie baimės jausmą ir nerimą. Tokia yra dinaminė arba psichoanalitinė emocijų teorija. Pagal S. Šachterio (S. Schachter) ir J. E. Zingerio (J. E. Singer) dviejų faktorių teoriją (1964) emocijos kyla, kai tam tikros situacijos ar stimulo suvokimas sukelia pakitimus kūne (pvz., sutikę miške vilką, mes susigūžiame arba puolame bėgti). Šie pakitimai siunčia žinią į smegenis ir taip kyla tam tikros emocijos patyrimas (šiuo atveju - išgąstis). Fiziologinį susijaudinimą (drebuli, prakaitavimą, širdies plakimą ir panašiai) susiejame su išorinio pasaulio įvykiais ir tokiu būdu įvardiname savo emocijas, lyg uždėdami tam tikrą etiketę. Žmonės, tyrimo metu gavę adrenalino injekciją, apie kurios sužadinantį poveikį nieko neįtarė, skirtingai reaguoja, priklausomai nuo to, kokia aplinkui atmosfera - linksma ar įtempta. Taigi, kad kiltų emocija, būtinas fiziologinis jaudinimas ir kognityvinis situacijos vertinimas tuo pat metu. Tokiu būdu bandoma ieškoti „tilto" tarp kūno ir proto. Emocijos gali kilti dviem būdais: įprastu, kai aplinkos įvykiai vertinami


83

kaip reikšmingi, sukeliantys emocinę įtampą, kuri ir priskiriama sukėlėjui; "ir neįprastu, kai žmogus suvokia savyje esančią fiziologine įtampą, bet neturi tam tinkamo paaiškinimo. Tada vyksta priežasčių ieškojimo procesas. Jei randamas emociogeninis paaiškinimas ir įvertinimas (nesvarbu, teisingas ar ne), kyla atitinkami jausmai. Kilusios emocijos pobūdį lemia situacijos vertinimas.

v

R. S. Lazaro(R. S. Lazarus)kognityvinė fenomenologinė teorija (1973) j emocijas žiūri kaip į procesą. Emocijos - tai sudėtinga organizmo būsena, turinti tris komponentus: - kognityvinį vertinimą, - veiklos impulsus, - somatinę reakciją. Žmogaus emocijos priklauso nuo to, kaip jis vertina situaciją ir kokią jai teikia reikšmę. Tai lemia ir emocijos stiprumą, ir jos pobūdį. Situacija gali būti įvertinta kaip grėsminga arba kaip palanki. Šis vertinimas sukelia poreikį atlikti prisitaikymo veiksmus. Prognozuoti, ar bus emocija, ar ne, neįmanoma, nes tai priklauso tik nuo subjektyvaus vertinimo. Autorius skiria tris pagrindines emocijų formas: baimės, pykčio ir liūdesio reakcijas. Palanki situacija ir teigiamos emocijos šioje teorijoje mažai nagrinėjamos. Rusų psichofiziologas P. Simonovas (. ) (1981) sukūrė informacinę emocijų teoriją. Pasak jos, svarbiausias emocijos impulsas yra poreikis. Emocijos ženklą (teigiamą ar neigiamą) ir intensyvumą lemia turima žmogaus informacija apie tai kaip galima šį poreikį patenkinti. Kilus poreikiui, žmogus sugretina turimas poreikio patenkinimo priemones su būtinomis priemonėmis įtampai pašalinti. Jeigu jis pristinga galimybių pasiekti norimą tikslą, patiria neigiamas emocijas. Aišku, kiekvienas žmogus •neigiamas emocijas siekia nuslopinti, todėl stengiasi gauti kuo daugiau žinių, kaip galima poreikį patenkinti. Jeigu sužino, kad turimų priemonių užtenka, kyla teigiami emociniai išgyvenimai, o jų visi nori patirti kuo daugiau. Taigi, žmogaus išgyvenamos emocijos priklauso nuo poreikio bei turimos ir reikalingos informacijos apie jo patenkinimo galimybes, įvertinus kilusio poreikio jėgą ir kokybę, galime apskaičiuoti, kokia emocija kiekvienu atveju kils:

84

.

E = N(It - Ir), kur E - emocijos, (It - turima, Ir - reikalinga ).

IV SKYRIUS

N - poreikis, I - informacija

Kai žmogus nejaučia jokio poreikio, t. y. N = O, tai ir E = O - nekyla jokių emocijų. Neigiamos emocijos atsiranda tada, kai turimos informacijos nepakanka, t. y. It < Ir arba It = 0. Kuo daugiau turime informacijos, tuo stipresnės kyla teigiamos emocijos. P. Simonovo teorija suteikia galimybę nustatyti emocijos ženklą, bet ji taip pat nėra universali (pavyzdžiui, rizikuodamas žmogus labai nedaug žino apie galimybę pasiekti tikslą, tačiau neigiamų emocijų jam kyla nedaug). Žymiai plačiau Įvykio, sukėlusio emocijų ypatumus ir jų ryši su žmogumi nagrinėja atribucinė emocijų kilmės teorija. Pirmieji darbai, pasirodę 1982 m., priklausė B, Bernardui (B. Bernard) ir H. Veineriui (H. Weiner). Emocija arba jausmas išgyvenami kaip reakcija į juos sukelianti Įvykį. Jausmo kokybė ir intensyvumas priklauso nuo to, kokias priežastis tam įvykiui žmogus priskiria. Kylančios emocijos priklauso nuo įvykio vertinamo teigiamai arba neigiamai. Tai yra susiję su kiekvienu žmogumi individualiai, su jo vertybėmis, asmeniniu reikšmingumu, aspiracijų lygiu ir pan. Jei gero įvykio priežastį priskiriame sau, kyla teigiami savęs vertinimo jausmai, jei kitam - dėkingumo jausmas. Jei kažkas nepasisekė, ir to priežastį randame savyje, jaučiame kaltę, o jei kitame - pyktį. Vis dėlto reikia pažymėti, kad dar nesukurta teorija, galinti paaiškinti visą išgyvenimų įvairove. ' . . •_ .

Emocijų išraiška Kasdieniniame gyvenime nuolat matome, kaip mus supantys žmonės verkia ir juokiasi, rodo vienas kitam švelnumą, barasi, liūdi ir džiaugiasi. Matome žmonių emocines būsenas, matome emocijų išraiškas, iš kurių d a ž n i a u s i a i ir sprendžiame apie žmogaus išgyvenimus, jausmus bei troškimus. Emocinė išraiška, greta verbalinio žmonių bendravimo, yra svarbiausia priemonė, padedanti suprasti žmonėms vienas kitą. Žmogaus saviraiškos galimybės yra dvejopos: įgimtos ir įgytos. Išreikšti savo emocijas mes stengiamės nuo pat mažumės. Kūdikio verksmas gali ir neturėti konkretaus tikslo - tai tiesiog bendro nepasitenkinimo išraiška: Dažnai vaiko pasakojimas apie įvykius darželyje - padriki tauškalai, nes svarbiausias tikslas yra ne papasakoti, o išsikrauti. Jeigu vyras nusikeikė išmetęs plaktuką, jis tai padarė be jokio tikslo - tiesiog susierzinimas prasiveržė į paviršių. Kai moteris plepa telefonu, ji tiesiog mėgina išsklaidyti savo vienatvę. Mus dažnai apima liūdesys, pavydas, džiaugsmas, jaudina


85

naujausios žinios. Pirminis ir primityvus pokalbio tikslas - išsakyti savo jausmus, kurių ilgiau nebegalime savyje laikyti. Apie penktus gyvenimo metus mes išmokstame bendrauti kitais tikslais - norėdami ką nors pranešti, siekdami tam tikro tikslo. Šiuo atveju jau mūsų jausmai nėra tokie svarbūs išsakyti, o kartais ir sąmoningai juos slepiame ar nesąmoningai maskuojame. Žmogaus emocijų išraiška turi didelę biologine ir socialinę reikšmę. Visi žmonių socialiniai ryšiai ir tarpusavio santykiai paremti emocijomis, kurios kitų žmonių suprantamos jų išraiškos pagalba. Itin svarbų vaidmenį emocinė veido išraiška arba mimika vaidina ankstyvajame motinos - kūdikio ryšyje, kai verbalinis bendravimas dar nėra abipusis. Tada k ū d i k i u i svarbu, kad mama teisingai suprastų jo ašaras ir šypsenas, baimės ar pasitenkinimo demonstravimą. O kartu ir motinos miminė emocijų išraiška vaidina svarbų vaidmenį normaliam kūdikio vystymuisi. Suaugusiųjų komunikacijoje emocijų išraiška taip pat yra svarbus veiksnys, kurio pagalba žmonės gali parodyti savo jausmus. Šie signalai parodo kitam, kaip reikėtų elgtis, ką žmogus išgyvena, ką jaučia ir ko iš mūsų laukia. Emocijų išraiška papildo ir praturtina žmonių bendravimą. Apie žmogaus išgyvenamas emocijas dažniausiai sprendžiame iš jo veido išraiškos. Ryškiausiai emocine būseną išduoda veido raumenų veikla. Veido išraiškos pasikeitimai vadinami mimika. Kūno judesiai - gestai, laikysena, eisena - pantomimika - taip pat i š r e i š k i a e m o c i j a s . Nusiminusio, prislėgto žmogaus laikysena skiriasi nuo linksmo žmogaus. Išorė dažnai suteikia vertingos informacijos apie t a i , kokias ir kokio stiprumo emocijas išgyvena pašnekovas. Mimika, pantomimika bei balso ypatumai papildo žodinę informaciją, o kartais net išduoda priešingus jausmus. Tad, jei norime geriau pažinti, lengviau suprasti kitus, turime atidžiai įsižiūrėti, įsiklausyti į pašnekovą, stengtis b ū t i empatiški (žr. „Emocinės būsenos"). Apie žmogaus išgyvenimus byloja ir įvairūs organizmo pakitimai. Susijaudinus greičiau ir stipriau plaka širdis, išsiplečia arba susitraukia kraujo indai (susigėdęs žmogus parausta), supykus greičiau ir giliau kvėpuojama, pakinta raumenų (veido ir kūno) judesiai, įvairių liaukų veikla (teka ašaros, prakaitas, seilės). Pvz., streso atveju fiziniai, psichiniai, mentaliniai ir socialiniai stresoriai veikia žmogaus o r g a n i z m ą (per retikuliacinę formaciją, hipotaliamusą ir hipofizę bei s i m p a t i n e nervų sistema), skatindami hormonų (adrenalino, noradrenalino, kortizolio), kurie atsakingi už organizmo reakcijas, išsiskyrimą. Priklausomai nuo jų santykio, mūsų organizmas į stresą gali reaguoti skirtingai: proveržiu bėgti, kovoti, panaudojant turimą energiją (mobilizacijos reakcija); sustingti, tapti

86

IV SKYRIUS

nejudriu, slėptis (slopinimo reakcija). Galime jausti širdies ritmo pokyčius, nerimą, gal net paniką, Kokiais simptomais pasireiškia įvairios emocijos, galima pamatyti šiame profilyje: Simptomas: v Širdies plakimas Širdies dūžiai Paraudimas Rankų drėkimas Drebulys Emocija: x - liūdesys, v - sumišimas, 6 - džiaugsmas, q - baimė Tačiau nedera užmiršti, kad informacija apie išgyvenamas emocijas, išreikšta ne žodinėmis formomis, dažnai esti daugiaprasmė. Pvz., kai pašnekovas žiovauja, galime spėti, kad pokalbis jam visai neįdomus, arba j i s tiesiog pavargęs. Beje, yra žmonių, sąmoningai demonstruojančių pageidaujamas emocijas - perdėtai džiūgauja, liūdi, domisi, t. y. meluoja, „žvelgdami į akis". Todėl naivu tikėtis, kad žinios apie mimikos bei pantomimikos ypatumus leis „perskaityti kitą žmogų lyg atverstą knygą". Daug vaisingesnės gali būti pastangos nuodugniau suprasti pašnekovo jausmus. Jei norime, kad mus teisingai suprastų pašnekovas, turime mokytis reikšti savo jausmus pakankamai atvirai, patys pasirinkdami atvirumo laipsnį ir riziką. Išmokę kontroliuoti savo emocijų verbalinį ir neverbalinį pasireiškimą, galime ramiai išsakyti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus savo jausmus. Yra pakankamai svarbu, kad jie nesikauptų mūsų viduje, nekeltų mums vidinės įtampos, ir kad bendravimo partneris pažintų mūsų emocinį pasaulį. Viena svarbiausių problemų, keliamų nagrinėjant emocijų išraiškas, yra emocijų kilmės klausimas. Ar mes žinome, kokiu būdu parodyti savo jausmą, kad suprastų kitas žmogus? Ar emocinės reakcijos yra sąlygotos genetiškai, t.y. įgimtos, ar nulemtos socialinių veiksnių, t.y. išmoktos? Didžiausias dėmesys skiriamas mimikos nagrinėjimui, veido išraiškos judesiams. Mimikai teikiama pirmenybė prieš pantomimiką ir balso išraišką, nes ją patogiausia stebėti ir tirti. Vertinant jau minėtu evoliuciniu - biologiniu C. Darvino aprašytu aspektu, išraiškos judesiai evoliucijos eigoje yra perėję tris etapus: 1) valingas ir naudingas judesys; 2) įprastas judesys;


87

3) paveldėtas, įgimtas judesys kaip emocijų išraiškos priemonė. Kiekviena išraiška turi tam tikrą specifinę biologinę reikšmę, o tam tikros mimikos reakcijos yra glaudžiai susijusios su konkrečiomis emocijomis ir jas išreiškia. K. Izardas (K. Izard) ypač pabrėžia emocijų išraiškos adaptacinę (prisitaikymo) funkciją. Tai yra organizuoto socialinio individo (žmogaus) prisitaikymo gyvenime priemonė ir būdas. Ar žmogus gali ir kaip tiksliai jis gali atpažinti kito žmogaus emocijas iš jo reakcijų? Taip drąsiai galima būtų galvoti, remiantis Č. Darvino teorija. Tyrimai rodo, kad nėra absoliučiai universalių į g i m t ų emocinių reakcijų, būdingų tik vienai konkrečiai emocijai išreikšti. Tyrimuose buvo naudoti mimikos reakcijų piešiniai, aktorių nuotraukos, imituojančios emocijas ir spontaninių emocijų išraiškų fotografijos. Tiriant jų atpažinimą, pastebėta, kad emocijos dažnai apibūdinamos ne vienodai, bet panašiai, t.y. tam tikrai išraiškai p r i s k i r i a n t kokybiškai t a p a č i a s emocijas. Tuo remdamasis H. Šliosbergas (H. Schlosberg) emocijų išraiškas pavaizdavo skale, charakterizuojančia jas pagal tris kriterijus: 1) malonumas - nemalonumas; 2) priėmimas - atmetimas; 3) aktyvumas - pasyvumas.

•.

Si skalė sudaro visumą, kurioje galima patalpinti tam tikrą išraišką ir apibūdinti ją kiekybiškai. Įrodyta, kad kuo stipresnė emocija ir ryškesnė ekspresija (išraiška), tuo lengviau ją identifikuoti (atpažinti). Taigi atrodo, kad atskiros emocijos gali turėti pastovią išraišką. Įdomūs K. Landžio (C. Landis) eksperimentai. Tiriamiesiems autorius pateikdavo netikėtą, natūralų ir intensyvų stimulą, kuris sukeldavo spontaniškas žmonių reakcijas (pvz., prašo kišti ranką į tamsų vandenį, o ten, pasirodo, pilna varlių). Tyrimai parodė, kad nėra t i p i š k ų visiems žmonėms reakcijų, ir kad kiekvienas individas turi tik jam būdingų mimikos išraiškų repertuarą. Tai prieštaravo kitų tyrimų rezultatams ir kasdieniniams pastebėjimams, todėl vėliau autorius prašė tiriamųjų suvaidinti tas pačias emocijas. Pastebėta, kad imitavimo atveju žmogaus mimika atitinka bendrai

88

IV_SKYRIUS_

visų priimtas ekspresijos formas, tačiau jos nesutampa su to paties žmogaus spontaninėmis reakcijomis. Todėl K. Landis siūlo skirti dvi emocines išraiškas: 1) priimtą - konvencionalią ir 2) spontanišką - savitą. Vienas išraiškas galime v a d i n t i valingais j u d e s i a i s , o kitas - nevalingomis mimikos reakcijomis. Taigi apie žmogaus emocijas pagal veido išraišką galime spręsti tik iš nekonvencionalių reakcijų. Kai kurios emocijų išraiškos reakcijos yra paveldimos, t.y. nulemtos genetiškai. Tą įrodo aklų vaikų, neturinčių galimybės vizualiai išmokti išraiškos būdų, tyrimai. Jų lyginimas su reginčių vaikų vystymusi, leidžia kalbėti apie elementarias emocijas, kurių išraiška yra Įgimta - tai džiaugsmas arba laimė, išgąstis, liūdesys ir nustebimas. Dauguma emocijų išraiškų yra universalios Įvairiu kultūrų žmonėms (ašaros yra universali liūdesio, o juokas- džiaugsmo ir pasitenkinimo, niekinimo ir pajuokos išraiškos). Tačiau įvairiose kultūrose emocijos skiriasi savo socialinėmis funkcijomis ir turi skirtingas demonstravimo normas. Kai kurios emocijos (pyktis, meilė, susidomėjimas, neapykanta) yra aiškiai nukreiptos į išorę ir yra žmogaus sąveikos su socialine aplinka forma. Kitos (baimė, liūdesys) daugiau yra egocentriško pobūdžio ir yra atspindys to, kas vyksta žmogaus viduje. J. Reikovskis (J. Reikovskij) skiria tris faktorius, turinčius įtakos emocijų išraiškos formavimuisi: 1) įgimtos išraiškos schemos; 2) socialiai išmokstami būdai; 3) individualūs ypatumai. Reaguoti į tam tikrą situaciją išmokstame dviem būdais: klasikiniu išmokimu, kai reaguojame tokiu pat tinkamu ir naudingu būdu, kaip ankstesnėje situacijoje; imitaciniu, pamėgdžiojimo keliu. Visi emocijų išraiškas nagrinėjantys autoriai sutinka, kad tam tikras emocijų išraiškos būdas yra įgimtas, universalus. Visi autoriai taip pat sutinka, kad socializacijos procese mes išmokstame emocijas, valdyti ir sąmoningai kontroliuoti. Nuomonės skiriasi, kaip tai pasireiškia žmogaus vystymosi eigoje. Mokėjimą išreikšti savo jausmus žodžiais, juos pavadinti ir išsakyti su atsakomybe nagrinėja patyriminės psichologijos atstovai. Jie akcentuoja sugebėjimą įsisąmoninti čia ir dabar kylantį jausmą, nesvarbu, koks jis bebūtų - teigiamas ar neigiamas, nukreiptas į išorę ar į save. Kitas žingsnis mokėjimas suvoktą jausmą išsakyti atvirai, sąžiningai ir atsakingai. Nesugebėjimas ar sunkumas, Įsisąmoninant ir verbalizuojant jausmus, psichologijoje vadinamas aleksitimija. Tokį bruožą dažnai sutinkame psichosomatinėmis ligomis sergančių, aukštos inteligencijos žmonių tarpe,


89

kurie linkę viską vertinti protu ir priimti racionaliai, mažai įsiklausydami į savo emocijų pasaulį.

Emocijų valdymas Norėdami kontroliuoti savo emocijų i š r a i š k ą , pirmiausia turime išmokti jas atpažinti. Čia pravartu būtų pastudijuoti emocijų išraišku pavyzdžius ir kartas nuo karto savęs paklausti: „Ką aš jaučiu? Ko aš noriu? Ko man trūksta?" Supratę savo poreikius, elgesį, santykius bei jų sukeliamas emocijas, galime stebėti, kaip jos valdo mūsų kūną. Kiekvienas jausmas savitai pakeičia mūsų s a v i j a u t ą . Pastebėję r a u m e n ų į t a m p ą , tikimės atpažinti baimę ar nerimą. Pajutę „suakmenėjusi" veidą ir sunkų kvėpavimą atpažįstame s u s i j a u d i n i m ą ar į s k a u d i n i m ą . Tuo tarpu, r a u m e n ų atpalaidavimas yra teigiamų emocijų, ramybės, pusiausvyros, pasitenkinimo išorinis rodiklis. Taigi pasinaudodami autogenine treniruote, galėtume išmokti valdyti savo emocijas, pradėdami nuo raumenų įtampos valdymo (prisiminkite Džemso - Langės emocijų kilmės teoriją). Šiuo metodu atpalaidavę raumenis, iš karto pasijusime nusiraminę ir galėsime tiksliau vertinti situaciją nerimo, įtampos ar streso atveju. Autogeninės treniruotės metodą ištobulino vokiečių gydytojas Dž. H. Šulcas (J. H. S h u l t z ) ir a m e r i k i e č i ų p s i c h o f i z i o l o g a s E. Džeikobsonas (E. Jacobson). Jos metu atpalaiduojami raumenys, sukeliama ramybės būsena, atsikratoma nerimo ir nervinės įtampos, reguliuojamos įvairios organizmo funkcijos. E. Džeikobsonas tyrinėjo emocinių būsenų ir raumenų įtampos registravimo metodus. Jis nustatė, kad kiekviena emocinę būseną atitinka tam tikros raumenų grupės įtampa. Pvz., prislėgta nuotaika turi ryšį su kvėpavimo organų raumenų įtampa, iš baimės įsitempia liežuvio, lūpų, gerklų, sprando raumenys. Taigi mažinant psichinį jautrumą, reikia atpalaiduoti raumenis, mažinti jų aktyvumą. To pasiekiame tam tikrų specialių savi įtaigos formulių pagalba, kurių poveikis pagrįstas principu: žodis automatiškai veikia kūną. Raumenų atpalaidavimas rodo pasitenkinimą, ramybę, dvasine pusiausvyrą. Tai atsispindi ir maloniame, besišypsančiame veide, nes atsipalaiduoja veido raumenys. Plačiau apie autogeninės treniruotės, įtaigos, saviįtaigos metodus ir jų taikymą skaitykite poskyryje „Psichoterapija". Kitas būdas sąmoningai siekti dažnesnio teigiamų emocijų patyrimo tai vieno iš neurolingvistinio programavimo autorių F. Puceliko (F. Pucelik) siūlomų taisyklių laikymasis. Svarbiausia čia yra tai, kad savo mintyse turime naudoti kuo mažiau neigiamą patirtį sukeliančių žodžių - raktų, ir kuo daugiau - teigiamų. Pvz., užuot sau mintyse sakę:

IV SKYRIUS

90_

„Kokia šiandien bloga diena, aš jaučiuosi toks žioplas, man taip prastai sekasi", derėtų galvoti: „Šiandien aš jaučiuosi ne toks laimingas, kaip norėčiau, šiandien man nelabai gera diena". Tuo pačiu principu turėtume galvoti ir apie save (ne „koks aš kvailas", bet „aš neprotingai pasielgiau!" ). Gerų žodžių ir minčių buvimas mūsų sąmonėje žadina teigiamą patirtį, geras emocijas ir prisiminimus, kurie ir ateičiai užprogramuoja palankius mums įvykius. Todėl juos ir vadina raktais. Šios teorijos pagrinde glūdi teiginys, kad mūsų mintys kuria mūsų gyvenimą. Kaip galvojame, taip ir gyvename. Geras to Įrodymas - minėto autoriaus atliktas eksperimentas. Trijų grupių jaunų žmonių buvo prašyta į mikrofoną įrašinėti savo mintis. Iš pradžių, žinia, jie treniravosi, nes garsiai galvoti nėra taip paprasta. Vėliau 8 valandas jiems teko mąstyti garsiai. Apie visa tai jūs jau girdėjote, kai susipažinote su mastymu. Taigi žinote, kad mūsų mintys yra tam tikra kalba. Eksperimente dalyvavo grupė gerai besimokančių studentų, turinčių perspektyvą darbe. Kita grupė buvo suformuota iš studentų, kurie mokėsi prasčiau ir neturėjo perspektyvos. O trečioji buvo jaunų alkoholikų grupė, kurie nesimokė, neturėjo darbo ir turėjo problemų kasdieniniame gyvenime. Paskaičiavę duomenis, mokslininkai pamatė, kad pirmosios grupės tiriamieji, per nustatytą laiką savo mintyse ištarė 50 teigiamų ir 500 neigiamą patirtį sukeliančių žodžių. Antroji grupė - 50 teigiamų ir 1500 neigiamų žodžių raktų. O trečioji grupė - tik 2 teigiamus ir 458 neigiamus žodžius. Taigi matome, jog visa tai įrodo vidinės kalbos įtaką mūsų emocinei savijautai, o kartu ir gyvenimo sėkmei.

Emocinės būsenos Žmogus išgyvena platų emocinių būsenų spektrą. Tos būsenos skiriasi intensyvumu, ženklu (teigiamu ar neigiamu) ir objektu, į kuri yra nukreiptos. Panagrinėkime dažniau pasitaikančias emocines būsenas. Afektu vadiname trumpalaikį, stiprų teigiamą ar neigiamą emocinį išgyvenimą, kurį lydi organizmo išoriniai bei vidiniai pakitimai. Jo išraiška priklauso nuo žmogaus. Tai gali būti labai intensyvi baimė, stiprus įniršis, džiaugsmas ar neviltis. Afektas - tai reakcija į įvykusią situaciją. Afekto būsenos pagrindas - vidinis konfliktas tarp kilusių poreikių ar norų ir galimybių juos patenkinti. Kai žmogus jaučia kokį nors stiprų poreikį, vidinę įtampą ir norą ją pašalinti, o negali to padaryti, kylančios neigiamos emocijos pasidaro labai intensyvios ir gali peraugti į afekto būseną, o tada sunku valdyti savo emocijas ir elgesį. J. Reikovskis aprašo tris pagrindines afekto savybes: 1) „Užburto rato" fenomenas - tai ryški tendencija prisiminti, svarstyti, įsivaizduoti tai, kas susiję su išgyvenama emocija.


91

2) Itin silpna kontrolė. Afektai beveik nevaldomi, todėl užburto rato nutraukti beveik neįmanoma. Tokiu atveju žmogaus neveikia įrodinėjimai, jam atrodo, kad jis liko nesuprastas. Visa, ką įmanoma padaryti, tai tik sumažinti emocijų intensyvumą arba labai stiprų išgyvenimą pakeisti kita tokia pat stipria emocija. • 3) Blokavimas. Afektai užblokuoja viską, kas su jais siejasi, įsijungia gynybos mechanizmai. Afekto situacijoje ypač stipriai veikia neigimas, kai žmogus dažnai net beviltiškose situacijose nemato realių įvykių ar skausmingų dalykų („matau tik tai, ką noriu matyti, girdžiu tik tai, ką noriu girdėti"; žr. „Psichikos sutrikimai"). Tie patys bruožai būdingi ir teigiamiems afektams, maksimaliems .išgyvenimams, pilnutinės laimės momentams, kai visos baimės, netikrumas, įtampa nutolsta, įvyksta susiliejimas su pasauliu, su absoliutaus priklausymo jam jausmui rašo A. Maslou (A. Maslow). Aistra, kaip ir afektas, yra stiprus išgyvenimas. Tačiau tai labiau pastovus, visaapimantis sąmoningesnis, ramesnis jausmas, dominuojantis kitų jausmų atžvilgiu ir atliekantis reguliacinę funkciją bei darantis poveikį žmogaus veiklai, gyvenimo krypčiai ir pan. Aistros apimtas žmogus koncentruojasi į savo aistros objektą. Pasitaiko aistringų įsimylėjėlių (tai gali būti ir trumpalaikės aistros pavyzdys), aistringų programuotojų ar radiotechnikų, aistringų krepšinio sirgalių ar liaudies meno propaguotojų. Svarbiausias „aistruolių" bruožas- aktyvi veikla juos dominančioje, aistrą keliančioje srityje. Baimė kyla žmogui susidūrus su pavojumi. Normaliomis sąlygomis ji padeda išvengti pavojaus, tai tarytum biologinė apsauginė reakcija. Be baimės būtume lengvai pažeidžiami. Priešingai nerimui, ji visada siejasi su. konkrečiu aplinkos objektu (asmeniu, daiktu, įvykiu). Baimei būdinga įtampa, susijaudinimas, stokojanti harmonijos veikla, pakitęs suvokimas. Didelė baimė mažina žmogaus veiklumą, slopina skausmą, sugebėjimą prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Tačiau ji įspėja žmogų apie gresianti pavojų, skatina budrumą, padidina jautrumą, parengia būsimai veiklai. Baimė skirstoma į tris formas: paprasta baimė, siaubas ir išgąstis. Ilgalaikė ir pernelyg didelė baimė kenkia žmogui, sutrikdo jo psichine veiklą, slopina sąmonę, atima sugebėjimą teisingai suvokti realybę. Baimę sukelia netikėtas, naujas, nežinomas reiškinys. Patirtas ar pažįstamas pavojus retai kelia didele baimę. Informacijos trūkumas taip pat gali skatinti baimės arba didelio nerimo atsiradimą. Grėsmingai situacijai užklupus netikėtai, žmogus nespėja patirti baimės, nes automatiškai į s i j u n g i a gynybos mechanizmai ir savisaugos reakcija. Kiekvienas žmogus pradeda bijoti jau vaikystėje. Pirmiausia išsivysto atsiskyrimo nuo mamos baimė, bijome būti palikti ir užmiršti. Šias baimes

92

IV SKYRIUS

išreiškiame verkimu, šaukimu ir pan. Kiek vėliau atsiranda svetimų žmonių baimė, aiškiai išreikšta nepasitenkinimo demonstravimu, pamačius nepažįstamą žmogų. Dar vėliau pradedame bijoti tamsos, „baisių" gyvūnų ir tokių dalyku, kuriais mus gąsdina tėvai (raganos, pikti žmonės). Žmogui augant ir keičiantis gyvenimo situacijai, keičiasi ir žmogaus patiriamos baimės. Taip atsiranda su bendravimu, mokymusi, darbine veikla susijusių baimių: egzaminų, viršininkų, nesėkmės, ligos ir kitos baimės. Tam tikra dozė baimės. kiekvienoje Įtemptoje situacijoje yra vertinga, nes skatina problemų sprendimą, informacijos rinkimą, kryptingą veiklą. Vidutiniška baimė parengia žmogų susidūrimui su realiais pavojais ir būsimais apribojimais, tačiau pernelyg stipri ir asmenybę dezorganizuojanti baimė, trukdanti gyventi, d a l y v a u t i kai kurioje veikloje, t e n k i n t i savo poreikius, yra nenaudinga. Kovai su ja dažnai tenka pasitelkti psichologijos specialistų pagalbą. Apie patologinę baimę žr. poskyryje „Psichikos sutrikimai". Depresija - tai prislėgta ir liūdna nuotaika, susijusi su poreikiu sumažėjimu, motoriniu slopinimu bei psichinio aktyvumo sumažėjimu. . Depresija - tai ilgai trunkanti nelaimingumo būsena: depresijos kankinamo žmogaus niekas nebedžiugina - nei anksčiau mėgti užiėmimai, nei darbai ar valgiai; dingsta prisirišimas prie mylimų žmonių, kankina bejėgiškumo jausmas, nuolatinis nuovargis, kai kurie kūno funkcijų sutrikimai. Jis tolsta nuo kitų žmonių, apleidžia savo darbus ir pareigas. Dažniausiai kalbame apie reaktyvinę depresiją, kylančią atsiradus gyvenimo sunkumams, kaip sudėtinę jų dalį. Tokia depresinė būsena arba depresinė -nuotaika, atsiranda kiekvienam žmogui, patekusiam į sunkią situaciją ir praeina šią situaciją išsprendus. Psichoanalitiniu požiūriu depresijos atsiradime pirmiausia iškyla nepakankamumo, bejėgiškumo, , subjektyvaus nesugebėjimo jausmai. Depresijos vystymąsi galime palyginti su posakiu „lašas po lašo ir akmenį pratašo" - tai eilė gyvenimo smūgių ir mikrotraumų. Galima ir taip vadinamoji simptominė depresija, nulemta somatinio susirgimo. Ji priklauso nuo to, kaip ligonis reaguoja į savo ligą. Neurotinė, užmaskuota, endogeninė - visa tai depresijos formos, išskirtos pagal jų atsiradimo priežastis ir pasireiškimo formas. Esant depresinei būsenai, visais atvejais žmogus linkęs iškreipti esamą gyvenimo situaciją. Viskas, kas buvo, atrodo nereikšminga, pasiekimai nuvertinami, geri įvykiai užmirštami. Tas pats pasakytina ir perspektyvos atžvilgiu: nesimato nieko džiugaus, lieka pesimistinės mintys ir vertinimai. Tokios savijautos kamuojamiems žmonėms labai svarbus yra aplinkinių palaikymas ir vertinimas, jų nuomonės ir sprendimai. Smulkiau apie . patologinius depresijos aspektus žiūrėk poskyryje „Psichikos sutrikimai".

MŪSŲ

NORAI

IR

JAUSMAI

93

Empatija - tai kito žmogaus emocinės būsenos pajutimas, įsijautimas į jo išgyvenimus, poreikius, tarsi persikėlimas (vaizduotėje) į kito jausmus, j jo pasaulio supratimą. Empatiškas žmogus moka suprasti kitą žmogų, domėtis kitais, yra tolerantiškas. Paprastai skiriamos trys empatijos formos: 1. Emocinė empatija, paremta projekcijos mechanizmu, sugebėjimu pamėgdžioti motorines bei emocines kito žmogaus reakcijas. 2. Kognityvinė empatija, pagrįsta intelektiniais psichiniais procesais: analogijų ieškojimas, palyginimai ir panašiai. 3. Numatančioji (predikacinė) empatija, pasireiškianti kaip žmogaus sugebėjimas numatyti kito žmogaus emocines reakcijas konkrečiose situacijose. Pagrindinis empatijos skirtumas nuo kitų tarpusavio supratimo būdų yra silpna refleksija, t.y. silpnas savęs stebėjimas. Visas dėmesys yra koncentruojamas į kito žmogaus išgyvenimus ir betarpišką emocinę patirtį. Empatijos atveju susitelkimas į savo vidinius išgyvenimus, jausmus ir mintis yra minimalus. Empatijos sugebėjimas didėja, didėjant žmogaus gyvenimo patirčiai ir yra susijęs su jo emocionalumu, optimizmu, domėjimusi kitais, socialiniu lankstumu, bendravimu. Empatiškumas yra individuali žmogaus savybė, kuri sąlygoja jo altruistinį elgėsi, siekimą padėti kitam. Tikra empatiškumą (išgyvenimą kartu, emocinį į s i j a u t i m ą į kito žmogaus išgyvenimus) derėtų skirti nuo užuojautos kitam žmogui. Frustracija - psichinė būsena, sukelta objektyviai neįveikiamų arba žmogaus nuomone neįveikiamų sunkumų ar kliūčių, atsirandančių siekiant tikslo ir sprendžiant problemas. Tai nesėkmės išgyvenimas tais atvejais, kai žmogus, siekdamas tikslo, susiduria su kliūtimis ir pamato arba įsivaizduoja, kad jo tikslai nepasiekiami, problemos neišsprendžiamos. Frustraciją galime vertinti kaip psichologinio streso formą. Frustraciją lydi įvairios neigiamos emocijos: pyktis, susierzinimas ir kt. Frustracijos lygis priklauso nuo frustratoriaus (priežasties) jėgos, nuo žmogaus, patekusio į frustruojančią situaciją, momentinės emocinės būsenos, o taip pat nuo gyvenime susiformavusių pastovių asmenybės emocinio reagavimo į gyvenimo s u n k u m u s formų. Tolerancija frustracijai arba atsparumas frustratoriui, kaip asmenybės bruožas, padeda susidoroti su iškylančiais sunkumais ir išlikti pakankamai tvirtam, susidūrus su frustruojančiomis situacijomis. Žmogaus sugebėjimas adekvačiai įvertinti nepalankią situaciją ir numatyti išeities kelius yra susijęs su asmenybės atsparumu neigiamiems aplinkos poveikiams. Nerimas - emocinė būsena, kylanti dėl gresiančio pavojaus, galimos įtampos ar nelaimės. Nerimo priežastys primena baimės atsiradimo priežastis, tačiau skirtingai nuo baimės, nerimo šaltinio negalime tiksliai nurodyti

94

IV SKYRIUS

( k a r t a i s s a k o m a : „ n e r a m u , kad a t s i t i k s kažkas bloga"). N e r i m a s analizuojamas ir aprašomas dviem lygiais: 1. Kaip žmogaus emocinė būsena, laikinas emocinis procesas, kurio intensyvumas tam pačiam žmogui gali keistis. Tai sąmoningai suvokiamas subjektyvus grėsmės pojūtis. 2. Kaip asmenybės bruožas (nerimastingumas), stabilus individo polinkis išgyventi nerimą tam tikru intensyvumu. Vieniems žmonėms tas pats dalykas atrodo keliantis grėsmę, kitiems ne. Nerimas pasireiškia trimis organizmo lygiais; 1. Neuroendokrininiu (adrenalino - epinefrino išsiskyrimu). 2. Psichiniu (neįsisąmoninti būgštavimai). 3. Somatiniu arba motoriniu - visceraliniu (įvairios organizmo sistemos reaguoja į padidėjusią epinefrino produkciją). Visais lygiais pasireiškiantį nerimą galima įvertinti įvairių psichologinių metodikų pagalba. Tyrinėtojai nurodo keletą nerimo priežasčių: įvairios socialinės problemos (valstybės santvarka, rasinės ir tautinės problemos, neaiškus ekonominis statusas, konfliktai namie); ryškūs pasikeitimai žmogaus gyvenime (artimo žmogaus mirtis, ligos, nėštumas, vedybos, skyrybos ir t. t.). Tai ir kasdieninio gyvenimo sunkumai bei problemos. Sunkumai gali būti įvairiausi - nuolatinis laiko trūkumas, vienišumas, nesaugi aplinka, finansinė atsakomybė, nepasitenkinimas darbu; kai kurioms moterims nerimą sukelia namų ruošos rutina ir t.t. Pvz., studentai nerimą dažnai jaučia dėl netinkamo laiko organizavimo, vienišumo bei suvokiamos būtinybės atitikti tam tikrus standartus. Egzistencinės psichologijos atstovas V. Franklis (V. Frankl) mano, kad nerimas yra būtina žmogaus kaip dvasinės būtybės egzistavimo sąlyga: „žmogui reikia nerimo, dozuotos įtampos tarp to, kas esi ir to, kas nori būti". Nerimas verčia žmogų būti aktyviu, ieškoti, įveikti kliūtis, nugalėti nesėkmes. Psichoanalitikai nerimo priežasčių ieško ankstyvosios vaikystės patirtyje. Jeigu suaugęs žmogus patenka į situaciją, kuri primena vaikystėje patirtą vienišumo, atmestumo, nežinomybės jausmą, jis išgyvena nerimą. Kai mūsų psichiką stimuliuoja per stiprūs išoriniai ir vidiniai šaltiniai, perpildo ją jaudinimu, tada vystosi nesuvaldomas automatinis nerimas. Sugebėjimas vietoje automatinio nerimo patirti taip vadinamąjį signalinį nerimą yra susijęs su Ego funkcijomis (suvokimu, mąstymu, atgaminimu). Signalinio nerimo sukeltas nemalonus pojūtis aktyvuoja, paleidžia malonumo siekimo energiją, kuri duoda jėgų Ego suvaldyti nerimą stimuliuojančias fantazijas, t.y. atskirti fantazijas nuo realybės. Norėdami nuslopinti nerimą,

. MŪSŲ NORAI IR JAUSMAI

95

visų pirma, turime rasti jo priežastis. Įveikti nerimą pačiam dažnai yra per sunku, reikia psichologo pagalbos, nes nerimui pasiekus didelį intensyvumą, jis tampa dezorganizuojančiu žmogaus veiklą, ir objektyviai vertinti situaciją darosi sunku. Nuotaika. Kaip tiksliau galėtume apibūdinti šia dažnai vartojamą • sąvoką? Nuotaika - sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė - būsena, pasireiškianti kaip ilgalaikis teigiamas ar neigiamas emocinis žmogaus veiklos fonas, kuriame išsiskiria daugiau ar mažiau ryškūs atskiri išgyvenimai. Palyginkime tai su fonu, kuriame galime skirti ryškesnes figūras. . Tarp šių komponentų yra abipusis ryšys. Ryškesni išgyvenimai staiga arba palaipsniui gali pakeisti nuotaiką. Bet ir nuotaika gali veikti patiriamus išgyvenimus. Ji tarsi „nuspalvina" mūsų psichinius procesus, pasireikšdama nestipriais difuziškais išgyvenimais. Jos priežastį sunku aptikti. Nuotaiką gali sąlygoti savijauta (iš nuotaikos pokyčių kartais diagnozuojama prasidedanti liga; moterų priešmenstruacinis sindromas pasireiškia būtent nuotaikos pokyčiais), svarbūs įvykiai, farmakologiniai preparatai (vaistai, alkoholis, narkotikai). A t s i r a d u s i nuotaika paveikia vėliau k y l a n č i a s emocines reakcijas, minčių kryptį bei žmogaus elgesį. Priklausomai nuo • mūsų nuotaikos tas pats įvykis gali nudžiuginti, suerzinti ar n u l i ū d i n t i . Aprašydami nuotaikas, V. ir H. Nouliai (W. ir H. Nowli) išskyrė aštuonis jų įvairovę atspindinčius ir apibūdinančius faktorius: A - koncentracija: susimąstęs, susikaupęs, susitelkęs. B - agresija: piktas, pasipiktinęs, susierzinęs. C - malonumas: patenkintas, nerūpestingas, atsipalaidavęs. D - aktyvumas: energingas, budrus, žvalus. E - egocentriškumas: įsigilinęs, susikoncentravęs. F - socialumas: nuoširdus, jautrus, rūpestingas. G - depresija: liūdnas, nepasitikintis, beviltiškas. H - nerimas: neramus, susinervinęs, susijaudinęs. . Derinant minėtas dimensijas, galima gana tiksliai ir išsamiai aprašyti tam tikru momentu esančią nuotaiką. Pabandykite! Stresas - tai ilgai trunkanti stipraus nerimo ir įtampos būsena. Streso priežastimi gali būti įvairiausi ekstremalūs poveikiai. Streso sąvoką pirmasis panaudojo biologas ir gydytojas H. Selje (H. Selye). Jis sakė: „Stresas . gyvenimo druska". Taip buvo apibūdinama bendra organizmo reakcija į bet kokį nemalonų poveikį. Ekstremaliose situacijose kiekvienas organizmas turi savybę sutelkti savo vidines jėgas tam, kad prisitaikytų prie sunkių sąlygų. Tai organizmo reakcija į aplinkos veiksnius, keliančius grėsmę individo gerovei, sveikatai ar gyvybei ir sutrikdančius įprastinę psichofizinę

96

IV_SKYRIUS

pusiausvyrą. Stresą sukeliantys aplinkos veiksniai vadinami stresoriais. Priklausomai nuo stresoriaus rūšies ir jo poveikio būdo, stresas gali būti: • fiziologinis, sukeltas fizinių stresorių (šalčio, karščio, alkio, traumos, infekcijos ir kt.); • psichologinis. Psichologinis stresas skirstomas į: 1) informacinį, kuris kyla dėl informacijos pertekliaus. Šiuo atveju žmogus nesugeba susitvarkyti su užduotimi, laiku priimti teisingo sprendimo ir atsakomybės už sprendimo pasekmes; 2) emocini, kuris kyla, kai yra grėsminga situacija, pavojus, pastovios neigiamos emocijos, įtampa ir pan. Emocinio streso atveju kinta žmogaus psichinių procesų eiga, motyvacinė struktūra, elgesio būdas; 3) psichosocialinį, kurį sukelia konfliktai, nesėkmės, nelaimės, problemos šeimoje, darbe, netikrumas dėl ateities, su socialine žmogaus adaptacija susijusios priežastys. . . M. Frankenhauzeris (M. Frankenhaeuzer) skiria tris dažniausias organizmo reakcijas į stresą : 1. „Pastangos be kančių" - taip vadinama reakcija, kai organizmas mobilizuojasi įveikti stresą ir visas vidines jėgas nukreipia kovai; 2. „Pastangos su kančia" - kai organizmo budrumas labai padidėja, atsiranda streso baimė, o kartu sutelkiamos jėgos ir organizmas mobilizuojamas kliūčių įveikimui; 3. „Kančiabe pastangų"-kai organizmas nesipriešina negatyviems poveikiams iš aplinkos ir be kovos pasiduoda, slopindamas savo veiklą. Stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantis veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą ir tobulėjimą. Dažnai jis veikia kaip teigiamas, mobilizuojantis jėgas faktorius, skatinantis energingai veikti, aktyviai ieškoti išeities stresinėje situacijoje. Ir tik tada, kai stresoriai muš veikia pastoviai, ilgai ar itin intensyviai, stresas gali peraugti į distresą, kuris pradeda neigiamai veikti mūsų psichinę būseną, emocinę savijautą, gali paskatinti įvairių ligų atsiradimą ir dezorganizuoti visą veiklą. Eksperimentais įrodyta, kad žmogaus organizmas geriausiai funkcionuoja, veikiamas ribotų stresorių. Jei jų yra per daug, arba jie pernelyg intensyvūs, tai stresas perauga į distresą, kuris veda į organizmo jėgų bei atsparumo s u m a ž ė j i m ą . Tai nagrinėja atskira medicininės psichologijos kryptis psichosomatika. Ji aiškinasi, kaip emocinės, psichologinės problemos, neigiami išgyvenimai bei chroniškas stresas veikia mūsų fizinį kūną ir jo funkcijas. Apie psichologinių faktorių įtaką somatiniams susirgimams ir


97

tiesiogiai streso sukeltus psichikos sutrikimus skaitykite poskyryje „Psichikos sutrikimai". Ar galime patys atpažinti, jog mūsų organizmas tam tikru momentu yra veikiamas streso? Įsiklausykite į savo fizinį kūną. Ką jis jaučia? Streso būsenoje pastebėsite šiuos fizinius požymius: sustiprėjusį širdies plakimą, padidėjusį kraujospūdį, kojų ir rankų šalimą, skrandžio spazmus, oro trūkumą, nuovargį. Įsiklausykite į savo d v a s i n i u s ir e m o c i n i u s išgyvenimus. N u o t a i k o s s v y r a v i m a s , sujaudinimas, prislėgtumas, sutrikimas, susirūpinimas, nerimas, į t a m p a , pablogėjusi atmintis, neviltis, žlugimo jausmas - tai psichiniai streso požymiai. Kaip elgiatės streso atveju? Jei elgiatės irzliai, nekantriai, jus kamuoja pykčio protrūkiai, miego ir apetito sutrikimai, padidintas poreikis kalbėti, dažniau norite rūkyti, išgerti alkoholio ar medikamentų, tai galite atpažinti elgesio pokyčius, nulemtus streso. Ar galima streso išvengti? Kaip natūralaus gyvenimo reiškinio, visai išvengti streso neįmanoma, nes niekas negali mūsų a p s a u g o t i nuo j a u d i n a n č i ų į v y k i ų , n e m a l o n u m u , į t a m p o s ir p a v o j ų . Toks j a u yra gyvenimas. Tačiau neigiamų streso pasekmių galima išvengti arba jas sumažinti, padidinus atsparumą stresui. Sveikos gyvensenos taisyklių laikymasis (judėjimas, sveika mityba, geras poilsis, mokėjimas džiaugtis, mokėjimas atsipalaiduoti, savęs pažinimas, t o b u l ė j i m a s ) padės tapti atsparesniu streso poveikiui. Pabandykite vieną iš atsipalaidavimo būdų! Jeigu esate nuvargę ir suirzę, jaučiate nerimą ar įtampą - patogiai atsisėskite, pasitempkite visu kūnu, pasirąžykite ir atsipalaiduokite; kelis kartus per nosį lėtai ir giliai įkvėpkite, o iškvėpdami vis giliau atpalaiduokite raumenis. Ramiai pasėdėkite užmerkę akis; įsivaizduokite esą prie jūros ar žydinčioje pievoje. Prisiminkite bangų ošimą, pajuskite malonią saulės šilumą, lengvą vėjelio dvelkimą ir kita, kas jums miela ir gražu. Pabūkite taip keletą minučių ir pakilsite pailsėję, ramesni, sveikesni. Testų pagalba galima nustatyti savo gyvenimo stiliaus rizikos laipsnį, gyvenimo stresorių kiekį. Tai siejama su įvykiais, turinčiais mums labai stiprų poveikį per tam tikrą laiko tarpą (artimų draugų praradimai, mirtys, didelės nesėkmės ir pan.) Galima taip pat nustatyti asmenybės bruožų rinkinį, kurio buvimas daro žmogų lengviau pažeidžiamu, jautresniu streso poveikiui. Tai asmens psichinio aktyvumo pakilimas, susijęs su vidine įtampa, nesugebėjimu atsipalaiduoti, keisti aktyvios veiklos ir poilsio formas. Tai yra būdai prognozuoti distreso atsiradimo pavojų, o kartu ir ieškojimas galimybių jo išvengti. Užuojauta - tai paties subjekto emocinė būsena, kilusi pažinus kito jausmus. Dažnai žmogus, sužinojęs apie kito nelaimę, išgyvenimus, pajunta

98

IV SKYRIUS

jam gailestį ir užuojautą. Tačiau tai nėra empatija, nes užjausdamas žmogus nebūtinai kartu jaučia ir išgyvena visus suvoktus sunkumus. Paminėsime dar keletą sąvokų, susijusių su emocinėmis būsenomis, su k u r i o m i s dažniau susiduriame: Įtampa - padidėjęs nemalonus motorinis ir psichologinis aktyvumas. Panika - staigi, epizodinė, intensyvi nerimo ataka, susijusi su jausmų p e r t e k l i u m i ir ryškiais fiziologiniais pokyčiais. Apatija - emocionalumo ir aktyvumo lygio sumažėjimas, susijęs su abejingumu, susidomėjimo nebuvimu. Ambivalencija - dviejų priešingų jausmų, nukreiptų į tą patį žmogų, egzistavimas vienu metu. Gedėjimas - liūdesys, susijęs su realiu praradimu. Euforija- intensyvus, pakilus, džiaugsmingas nusiteikimas. Disforija - pažemintas, dirglus, prislėgtas nusiteikimas."

Emocijų funkcijos Norėdami suprasti, kam gi iš viso reikalingos emocijos, kokios jų funkcijos, panagrinėkime pavyzdį. Pamatę graudžiai v e r k i a n t į vaiką, prieiname prie jo, bandome paguosti, išsiaiškinti, kas jam nutiko. Iš ko suprantame, kad vaikui liūdna, kad jam reikia pagalbos? Iš jo emocinės būsenos ir išraiškos. Vaikas tarsi pasako, kad jam blogai. Jo emocijos atlieka komunikacinę (bendravimo) f u n k c i j ą . Tai glaudžiai susiję su emocijų išraiška ir sugebėjimu ja suprasti. Apie tai mes jau kalbėjome skyrelyje „Emocijų išraiška". Svarbu, kad emocijų išraiška būtu adekvati ir padėtų, o ne apsunkintų bendravimo procesą. Komunikacijai yra svarbios trys emocijas išreiškiančių judesių rūšys: 1) natūralūs, bendri visiems žmonėms išraiškos judesiai; 2) konvenciniai, sutartiniai, turintys apibrėžtą reikšmę, siekiantys sukelti aiškiai numatytą reakciją, judesiai; 3) autistiniai, nukreipti į patį save, neskirti emocijų perdavimui ar demonstravimui. Kalbėdami su verkiančiu vaiku, sužinome, kad jo mama kažkur nuėjo ir ilgai negrįžta. Tai sukėlė vaikui baimę, nerimą, liūdesį, t. y. neigiamas emocijas. Emocijų ženklas rodo, kaip vaikas vertina įvykusią situaciją. Taigi emocijos atlieka vertinamąją funkciją. Kognityvinis vertinimas pažinimo procesų pagalba atspindi objektyvias aplinkos savybes, realius santykius. Tuo tarpu emocijos teikia subjektyvią informaciją, parodančią žmogui, kas aplinkoje jam svarbu, reikalinga ir naudinga, o ko geriau vengti. Emocijos


99

ženklas atspindi reakciją į situaciją (teigiamas - palankus situacijos vertinimas; neigiamas - priešiškas). Vertinamoji emocijų funkcija žmogui yra gyvybiškai svarbi tuo, kad padeda atpažinti ir įsisąmoninti, ko mums labiausiai šiuo momentu trūksta. Teigiamos emocijos rodo, kad mūsų organizmas yra sveikas, kad mūsų dvasinis gyvenimas mus tenkina. Pajutę neigiamų emocijų antplūdį (depresiją, nerimą, nepasitenkinimą ar pan.), užduodame sau klausimą, ar mes iš tiesų gyvename taip, kaip norėtume. Gal būt mes kažkam skiriame per mažai dėmesio; jei mums kažką skauda, gal stokojame dėmesio savo fiziniam kūnui, j.ei mūšų netenkina santykiai su artimais žmonėmis, gal kalta saviraiška. Neigiamos emocijos skatina mus pasiaiškinti, atpažinti jas ir reguliuoti savo gyvenimą taip, kad pašalintume nemalonią būseną. Kartais tam gali tekti įdėti daug pastangų. '• Jau aptartojo verkiančio vaiko patirtos neigiamos emocijos (silpnumas, nusivylimas) slopina jo aktyvumą, o mes galime vaiką nuraminti, paguosti, suteikti viltį. Vadinasi, skatiname jo teigiamų emocijų atsiradimą. Paguostas vaikas gali pradėti veikti (šiuo atveju - ieškoti mamos). Šiuo atveju emocijos atliks skatinamąją funkciją. Teigiamos emocijos padidina aktyvumą ir pakelia veiklos tonusą, o neigiamos - slopina. Ar emocijos gali būti veiklos motyvu? Kai kas sako: „taip - emocija svarbus, bet ne vienintelis veikios motyvas". Hedonistinės krypties atstovai mano, kad žmogaus veiklos pagrindas - malonumas, maksimalus siekimas teigiamų ir minimalus - neigiamų emocijų, noras patirti smagumą ir išvengti kentėjimo. Dž. Milis (J.Milli) siūlo „gudrios laimės strategiją": norint išgyventi malonumą, reikia siekti tokių tikslų, kurių pasiekimo rezultatas juos sukeltų. Emocijos atlieka ir įvairiapusę reguliacinę funkciją. Emocijos gali globaliai paveikti žmonių santykius ir bendravimą. Jos reguliuoja nervinius - vegetacinius bei psichinius procesus (mąstymą, dėmesį, atmintį). Mes greičiau suprantame ir lengviau įsimename tai, kas mums įdomu ar naudinga. Si funkcija gali būti dvejopa: psichinės veiklos tonuso pakėlimas arba slopinimas. Pagal tai emocijos skirstomos į stenines, kurios didina į t a m p ą , a k t y v i n a n č i a i skatina veiklą ir astenines, s l o p i n a n č i a s ir dezorganizuojančias veiklą. Tai nuovargis, išsekimas. Psichologijoje labai daug dėmesio kreipiama neigiamų emocijų ir jų traumuojančio poveikio nagrinėjimui. Daug mažiau kalbama apie teigiamas emocijas ir jų reikšmę žmogaus elgesiui ir veiklai. Teigiamos emocijos atpalaiduoja žmogų nuo įtampos, ramina, padeda įveikti stresines situacijas ir sunkumus, palaiko veiklumą ir organizmo atsparumą. Viltis žmogui padeda sudėtingiausiose situacijose. Teigiamų emocijų panaudojimas jėgų atstatymui relaksacijos

l00_

IV SKYRIUS

pagalba padeda išvengti f i z i n i o išsekimo ir iš jo k y l a n č i ų neigiamu išgyvenimų. Įsivaizduokite eilinę savo dieną: atsikeliate, pusryčiaujate, einate į paskaitas, ieškote knygų bibliotekoje, kviečiate draugus kartu papietauti ar pasilinksminti... Kas lemia jūsų veiklą? • Kas žmogui yra svarbiausia - pailsėti, pavalgyti, apsirengti, judėti, dirbti, mokytis, bendrauti, kovoti, o gal linksmintis? • Be ko žmogus negalėtų gyventi? • Kodėl kartais žmogus atsisako gyvybei būtinų dalykų ir pasirenka pražūtingą veiklą? • Kiek galima rasti būdų tam pačiam poreikiui patenkinti? Į šiuos klausimus galime rasti atsakymus kitame poskyryje.

POREIKIAI IR MOTYVACIJA Motyvai, skatinantys žmogaus veiklą, išreiškia jo santykį su aplinka, kuris atsispindi emociniuose išgyvenimuose. Tenkinant poreiki, emoqijos kinta nuo nepasitenkinimo, įtampos, kančios link teigiamų emocijų, priklausomai nuo poreikio patenkinimo sėkmingumo. Jei veikla neduoda t e i g i a m ų rezultatų, poreiki patenkinti suriku arba neįmanoma, kyla nusivylimas, neigiamos emocijos neatslūgsta, įtampa lieka.

Poreikių

apibūdinimas

Jokia veikla neprasideda be priežasties, be ją sužadinančio stimulo. įsivaizduokime tuščią į vandenį panardintą indą. Jis tučtuojau prisipildo. Kokie čia veikia dėsniai? Pirmiausia, atsiranda slėgio skirtumo stimuliuojamoji jėga, varanti vandenį į indą. Taip ir žmogui - susidarius tuštumai ar trūkumui kurioje nors sielos kertelėje, atsiranda jėga - poreikis, skatinantis šį trūkumą užpildyti. Šios jėgos dėka skatinamojo veiksmo tuštuma užpildoma, ir ankstesnis diskomfortas ar įtampa atslūgsta. Ši įtampos būsena išreiškia kiekvieno žmogaus priklausomybę nuo gyvenimo sąlygų. Jusdamas kokį nors poreikį, pavyzdžiui, norėdamas valgyti, žmogus pirmiausia kreipia žvilgsnį į aplinką - ieško, kaip galima būtų šio poreikio sukeltą įtampą pašalinti ir savo veiklą nukreipia į tuos objektus, kurie (žinoma iš patirties) padeda numalšinti alkį. Kiekvienas žmogus, siekdamas patenkinti savo poreikį, elgiasi skirtingai. Vienas, norėdamas valgyti ir jausdamas malonumą gaminti maistą, verda, kepa, dengia stalą, o po to skanauja. Taip jis, tenkindamas maiti-


101

nimosi poreiki, patiria malonumą. Kitas, mėgstantis pietauti su kolegomis, eina į kavinę. Trečias, norėdamas patikti draugei, kviečia ją į restoraną, taigi patenkina bent keletą poreikių, kurių vienas - maitinimosi. Visi šie žmonės patenkins poreikį maitintis sau priimtiniausiu būdu. Vadinasi, pajutę norą valgyti, jie turėjo pagalvoti, kaip tai padaryti, išsirinkti t i n k a m i a u s i ą variantą, apgalvoti savo galimybes, ryžtis veikti pagal savo planą ir t. t. Suprantama, kad bet kokį poreikį jaučiantis žmogus negali p a š a l i n t i įtampos, neturėdamas ryšio su aplinka. Neturėdami maisto, nepatenkinsime maitinimosi poreikio, konstruktorius negalės kūrybiškai p a t o b u l i n t i kokio nors mechanizmo, neturėdamas sąlygų dirbti su technika ir patikrinti savo idėjų teisingumo. Aplinka teikia žmogui informacija, kurią kiekvienas subjektas priima kitaip, savaip naudodamas suvokimo ir p o j ū č i ų kanalus. I n f o r m a c i j a patenka j protą, kur mąstymo pagalba ji analizuojama ir interpretuojama: sprendžiami į v a i r ū s k l a u s i m a i , numatoma tolesnė v e i k l a , v e r t i n a m a informacija, kuriamos idėjos, formuojamos nuomonės, lyginama su t u r i m a i s stereotipais, ieškomos priežastys, pagrindimas ir t.t. V ė l i a u perdirbta informacija keliauja į poreikių sferą. Atlikus tokį darbą, kiekvieną karta kyla klausimas, ar tai, ką gaunu atitinka mano poreikius, mano tikslus, ar tai mažina mano vidinę įtampą ir nepasitenkinimą, kilusi iš buvusio trūkumo ar stokos. Jei informacija atitinka mūsų lūkesčius, kyla teigiamos emocijos, teigiami atsakomieji jausmai. Jei ne, kyla neigiamos emocijos. Emocijos sąlygoja elgesio ir Veiklos reakcijas, t.y. tai, ką kiti žmonės vertina ir priima kaip informaciją iš mūsų. Tai mūsų komunikacija (kalba, verbalinė arba neverbalinė emocijų išraiška) ir atitinkama veikla. Pavyzdys. Jei tam tikru momentu daminuoja įvertinimo poreikis, o žmogus gauna laišką - atsakymą, kad jo padarytas darbas netinkamas, atsiranda nepasitenkinimas savimi ir savo sugebėjimais, kyla poreikis dirbti kitaip. Jei kokie nors išgyvenimai ar nemalonios situacijos išugdo mumyse pastovų nepilnavertiškumo jausmą, mes, gavę net ir teigiama savo darbo įvertinimų, sunkiai juo pasitikėsime. Galime galvoti, kad tai pataikavimas, o gal konkurso lygis labai žemas. Ir emocijos kyla atitinkamai mūsų įsitikinimams, netgi neapdorojant informacijos mąstymu ir nesigilinant i šiuo metu dominuojančius savo poreikius. Jei išgyvename nepasitikėjimą, mūsų elgesys bus neteisingas ir toje situacijoje netinkamas. Tik išsianalizavę savo poreikius, galime reguliuoti ir atstatyti pusiausvyrą.

102

IV SKYRIUS

Taigi poreikiai yra įtampa, kilusi dėl reikalingų objektų trūkumo, skatinanti žmogų veikti ir atspindinti jo priklausomybę nuo aplinkos. Vadinasi, poreikis yra pagrindinis žmogaus aktyvumo šaltinis.

Poreikių hierarchija Gyvūnų poreikiai yra instinktyvūs, o žmogaus bręsta visuomenėje, bendraujant su kitais žmonėmis, yra socializuoti. Kartu jie yra individualūs, kiekvienam mūsų saviti, priklausantys nuo įgimtų savybių. Amerikiečių psichologas A. Maslou pateikė savitą poreikių klasifikaciją, kurioje atsispindi įvairių žmogaus poreikių ryšys. Autoriaus nuomone, kiekvienas žmogus gimsta turėdamas penkių rūšių poreikius, kurie išsidėstę pagal tam tikrą hierarchiją, egzistuojančią kiekviename žmoguje. Kai patenkinami žemesnieji poreikiai, tampa efektyvūs esantys a u k š č i a u ir keičia motyvaciją. Skaudžiausiai juntame fiziologinius poreikius - alkį, troškulį, oro bei miego trūkumą. Mat, jie yra • tiesiogiai susiję su organizmo išlikimu. Nuolatos alkanam žmogui Utopija yra ta šalis, kur daug maisto. Jis mano, kad būtų laimingas, jei būtų tikras, kad niekad nepritrūks maisto. Alkanam svarbiausia yra gauti pavalgyti. Visa kita jam nesvarbu. Laisvė, meilė, bendrumo jausmas, pagarba netenka reikšmes. (A. Maslou) Kai f i z i o l o g i n i a i poreikiai bent iš dalies patenkinti, kyla poreikis jaustis saugiau, veikti nepavojingoje aplinkoje: noras turėti pastovų darbą, santaupų, būti ramiam dėl ateities. Kai patenkinti saugumo poreikiai, žmogus trokšta būti mylimas ir mylėti, būti mėgstamas kitų, priklausyti kokiai nors bendrijai - šeimai, giminei ir pan. Bent iš dalies patenkinus meilės poreikius, atsiranda poreikis jaustis Įvertintam, būti pripažintam visuomenėje, darbe, šeimoje, žmogus nori gerbti save už tam tikrus pasiekimus ir būti gerbiamas kitų.


103

Pagaliau žmogus pradeda siekti išreikšti save. Tai pastangos aktualizuoti, atskleisti ir efektyviai panaudoti savo potencines galimybes.

Motyvų esmė ir funkcijos Veiklos priežastys, susijusios su subjektyvių poreikių patenkinimu, vadinamos motyvais. Motyvu paprastai tampa įsisąmonintas poreikis. Žmogus, pajutęs kokį nors trūkumą ir įtampą, visų pirma stengiasi suprasti, kas ją sukelia ir ieško būdų tai pašalinti. Įsisąmoninus įtampą sukėlusias priežastis ir suradus objektą, kuris padės ją pašalinti .(t. y. supratus savo poreikį ir jo patenkinimo galimybes), šis poreikis tampa veiklos motyvu, skatina pradėti aktyviai veikti. Taigi, poreikis perauga į motyvą, kai žmogus aptinka veiklos objektą, padėsiantį šį poreikį patenkinti. Motyvu gali būti mūsų interesai, įsitikinimai, vertybės, gyvenimo tikslai. Kai kada veiklą skatinančių motyvų funkcijas gali atlikti ir emocijos, pavyzdžiui, aistra. Si intensyvi ilgalaikė emocija daro žmogų aktyvų ir skatina jį atkakliai siekti tikslo. Mūsų veiklai daro įtaką noras elgtis pagal papročius, galvoti pagal visuotinai priimtą normą. Kokio nors elgesio paskata gali būti susijusi ir su mada, noru pritapti pfie kitų žmonių, prie savo grupės ir panašiai. Motyvai žmogaus gyvenime atlieka kelias funkcijas. Pirmiausia, motyvai skatina žmogaus elgesį ir jį nukreipia. Be to, motyvai padeda pajusti savo veiklos prasmę, dalyvauja ją kontroliuojant ir keičiant. Priklausomai nuo to, kokių motyvų skatinamas žmogus ką nors veikia, tos veiklos procesas arba jos rezultatai gali kelti pasitenkinimą arba, priešingai - nusivylimą. Jei žmogus dirba kokį nors darbą ar mokosi, nejausdamas malonumo ir pasitenkinimo, sakome esant nepakankamą šios veiklos motyvaciją. • Pavyzdžiui, studentas nenori lankyti paskaitų ar kurti kokių nors projektų. Ar pakankama jo šios veiklos motyvacija? Gal apskritai jo nedomina mokslas, o gal tik inžinerinės veiklos perspektyva? Gal jo mokymosi motyvai yra primesti iš šalies, o ne vidiniai? Galbūt tas studentas jaustų pasitenkinimą, atlikdamas kitokio pobūdžio veiklą, kuri jam atrodytų reikšminga ir asmeniškai prasmingai motyvuota? Jei veikla nėra asmenybei reikšminga, t. y. neteikia pasitenkinimo, atsiranda noras ją keisti, kyla motyvacija ieškoti naujų veiklos krypčių. Tuomet kinta motyvai, kartu keisdami žmogaus veiklos pobūdį konkrečioje situacijoje.

104

IV SKYRIUS

Tačiau yra ir atvirkštinis ryšys tarp motyvų ir veiklos. Plečiantis veiklos sferai, kintant jos sąlygoms, kartu kinta ir motyvai, atsiranda naujos veiklos priežastys. Juk kartais esame priversti dirbti mums neįdomų darbą. Kaip sustiprinti tokios veiklos motyvaciją? Štai keletas dėsningumų: 1. Perspektyva - artimų ir tolimų veiklos tikslų supratimas. Jei žmogus, ką nors darydamas, nemato perspektyvos, rezultatų . reikšmės ir naudos, tai motyvacija šiai veiklai bus menkesnė, negu tokiai veiklai, kurios perspektyva aiški, žinoma. 2. Teorinių bei praktinių žinių reikšmės supratimas. Tai ypač padeda mokantis: jei suprasime, kam bus reikalingos žinios, kaip jas bus galima panaudoti darbe ar gyvenime, tai motyvacija mokytis padidės. 3. Savo veiklos reikšmės supratimas. Turime jausti, kad mūsų darbas yra svarbus ir naudingas mums patiems arba kitiems žmonėms. 4. Norėdami sustiprinti motyvaciją, savo veikloje turime aptikti tokių uždavinių, kurių sprendimas sukeltų vidinius prieštaravimus, domėjimąsi, nepasitenkinimą bei norą išspręsti. Šių uždavinių efektyvus išsprendimas sukelia pasitenkinimą, teigiamas emocijas.

įsisąmoninti ir neįsisąmoninti motyvai kai žmogus supranta, kas skatina veikti, koks yra jo poreikių turinys, tuomet sakome, kad motyvai yra įsisąmoninti. Šiuos motyvus išreiškia interesai, įsitikinimai, siekiai. Neįsisąmoninti motyvai yra tada, kai žmogus nesupranta, kas jį skatina veiklai, kokia yra tikroji jo elgsenos priežastis. Tai mūsų potraukiai, nuostatos. Dažnai žmogus, neįsisąmonindamas tikrųjų veiklos motyvų, bando racionaliai paaiškinti savo veiklos priežastis. Neįsisąmonintų motyvų pavyzdžiu gali būti pasakėčia apie lapę ir vynuoges. Lapė priėjo prie aukštos tvoros, kurią apsivijusi vynuogė sirpino dideles uogas, tačiau lapė pasiekti uogų neįstengė. Tada ji išdidžiai nusisuko ir nueidama tarė: „Šitos vynuoges žalios"! Taip ir žmogus, kartais racionaliai aiškindamas savo elgesio priežastis, pasiteisina prieš kitus ir save patį. Psichoanalitikai tai vadina pasąmonės gynybos mechanizmais, kurių dėka mes išsprendžiame skaudžius konfliktus tarp neįsisąmonintų potraukių ir sąmoningos jų kontrolės. Tai racionalizacija, maskavimas, kai neigiami jausmai slepiami po paslaugiu elgesiu ir perkėlimas, kai pavojingoje situacijoje neišreikšti jausmai išreiškiami netinkamoje aplinkoje, ir projekcija, kai įvaizduojame, kad ir kiti žmones jaučia tą patį, ką ir mes ir t.t. (plačiau apie tai skyriuje „Savimonė: koks aš esu").


105

Tuo pat metu gali būti griebiamasi to paties aiškinimosi mechanizmo ir sąmoningai, norint užmaskuoti tikruosius veiksmo motyvus, kurie gali būti nepriimtini ar nesuprantami kitiems. Tada žmogus sąmoningai „kuria" elgesio priežastis, kurios galėtų pateisinti jo elgėsi a p l i n k i n i ų akyse. Tokio elgesio motyvų iškreipimo, netikrų priežasčių dažniausiai griebiamasi situacijose, kai žmogus yra kuo nors kaltinamas, kai jam gresia bausmė. Pavyzdžiui, mergina sakosi vaikinui nenorinti eiti į pasimatymą dėl blogo oro. Tačiau gudresnis vaikinas supras, kad greičiausiai priežastis kita - jis jai nepatinka. Nenorėdama jo įskaudinti, mergina sugalvojo labai paprastą priežastį - niekas negalės jos kaltinti, o ji pati nesunkiai išsisuks iš sunkios situacijos.

Motyvų kova ir kaita Ką nors veikdami, mes dažniausiai į s i v a i z d u o j a m e tos veiklos rezultatą. Rezultato vaizdas vadinamas veiklos tikslu. Tikslai ir motyvai labai susiję. Tikslas gali tapti motyvu, ir atvirkščiai. Štai kolega parodo naują, įdomią ir naudingą programą, ir studentas tuojau „užsidega" išmokti dirbti su ja - šiuo atveju tikslas tampa veiklos motyvu. Gali būti ir kitaip - studentas nori atlikti tam tikrus skaičiavimus ir galų gale aptinka naują programą. Įvertinės jos galimybes, jis į s i t i k i n a , kad . ji būtent tokia, kokios jam reikia. Šiuo atveju motyvas tampa veiklos tikslu. Kai žmogus turi pasirinkti vieną iš kelių skirtingų tikslų, vyksta vidinė motyvų kova. Kuo greičiau išskiriamas svarbiausias motyvas, tuo lengviau ir veikiau pasirenkame savo veiklą. Kiekvienam yra tekę svarstyti, ką geriau veikti, ar keltis anksti rytą ir eiti į paskaitas, ar pamiegoti ir dirbti savarankiškai. Nugalėjus vienam motyvui, žmogus j a u č i a s i pasirengęs veiklai. Panagrinėkime pavyzdį, kuriuo remdamiesi gal kada galėsime ir patys įsikišti į motyvų kovą, pasirinkdami vieną ar kitą veiklą. Studentas per visą semestrą turėtų nuolatos mokytis, tada per sesija nesunkiai gautų gerus pažymius. Tačiau dažnas egzaminui ruošiasi tik paskutinę naktį, o tuomet gerų sesijos rezultatų nelauk. Šioje situacijoje studento veiklos motyvai gali būti žinių, gero įvertinimo siekimas arba linksmas laiko leidimas, pažinčių, draugų ieškojimas ir t.t. Priklausomai nuo to, kuri motyvų grupė dominuoja per visą semestrą, studentas renkasi vieną ar kitą iš minėtų studijavimo stilių. Nugali tas motyvas, kuris motyvų hierarchijoje tuo momentu stovi aukščiau.

106

IV SKYRIUS

Motyvų kovos rezultatai, motyvų pasikeitimai dažnai priklauso nuo asmenybės nuostatų, interesų, įsitikinimų, vertybių, gyvenimo tikslų. Žmogus, jaučiantis atsakomybę už savo veiklos rezultatus, dažnai atsisakys kai kurių malonumų, nors tai pareikalautų ir stiprios valios. Kartais vidinis konfliktas t a r p p o r e i k i ų ir pasirinkimų būna toks stiprus, kad išmuša žmogų iš pusiausvyros ir jam tenka ieškoti pagalbos. Vidinio konflikto (konflikto tarp asmenybės id ir super - ego struktūrų) įtaką žmogaus gyvenime akcentuoja psichoanalitikai, nagrinėdami, kaip ego jį sprendžia ir kas veikia sprendimus. Kiekvieno žmogaus veiklos motyvai su amžiumi kinta. Pasekime, kaip keičiasi mokymosi motyvai. Pradinėse klasėse pagrindinis mokymosi motyvas yra siekimas įgyti mokinio statusą - mokiniai stengiasi mokytis, nes tai nauja ir įdomi veikla. Vidurinėse klasėse vyrauja noras užimti tam tikrą v i e t ą kolektyve, t. y. neatsilikti- nuo klasės draugų, pirmauti, būti protingiausiam. Aukštesnėse klasėse pagrindiniai mokymosi motyvai susiję su įsivaizduojama savo padėtimi ateityje. Neatitikimas arba disharmonija tarp kokių nors įsitikinimų, žinių bei elgesio vadinasi kognityviniu disonansu. Kai jis per daug didelis, asmenybė priversta keisti mąstymo ir elgesio būdą taip, kad liktų kuo mažiau disharmonijos. Disonansas kuria nemalonią įtampos būseną ir didina motyvaciją kažką keisti. Įvairių poreikių patenkinimo sunkumai dažnai sukelia neigiamas emocijas, nes, norint pasiekti tikslą, tenka nugalėti kliūtis ir veikti toliau. Tam reikalinga valia. Ji ugdoma kaip asmenybės savybė. Tai sąmoningas žmogaus elgesio ir veiklos reguliavimas, susijęs su vidinių ir išorinių kliūčių nugalėjimu. Valią, kaip asmenybės savireguliacijos centro funkciją atliekančią struktūrą, akcentuoja psichosintezės atstovai. Valia - tai toji mūsų dalis, kuri gali reguliuoti ne tik mūsų elgesio ar veiklos krypties pasirinkimą, bet ir mūsų galimybę tam tikroje situacijoje ir tam tikru metu jaustis taip, kaip mums yra geriausiai. R. Asadžioli (R. Assagiolli) teigia, kad valia mums tarnauja kaip raktas į asmeninę laisvę ir jėgą. Valią jis vertina kaip žmogaus „autonomiškumą", t.y. organizmo sugebėjimą laisvai funkcionuoti pagal savo vidinę prigimtį, o ne išorinių jėgų poveikyje. Visą žmonijos evoliuciją galima vertinti kaip palaipsnį šios laisvės pasireiškimą. Mes galime pasiduoti išoriniam socialinių apribojimų, propagandos, reklamos spaudimui. Mes galime veikti pagal savo įpročius, automatiškai, netgi galime veikti instinktyviai, tačiau mes taip pat galime priimti visiškai laisvus sprendimus ir būti atsakingi už savo apsisprendimą. Būtent šį evoliucijos eigoje susiformavusį darini psichosintezėje vadina valia. Ją naudodamas, žmogus tampa stipresnis ir laisvesnis.

MŪSŲ NORAI IR JAUSMAI '

107

V. Franklis valios laisvę sieja su atsakomybe už pasirinkimus, be kurios ji b ū t ų savivalė. Svarbiausios valios funkcijos yra veiklos motyvų ir tikslų pasirinkimas, motyvacijos reguliavimas, bendras visų psichinių procesų reguliavimas, psichinių ir fizinių galimybių nukreipimas į tikslą. Valinga veikla gali būti paprasta ir sudėtinga. Žmogus įsisąmonina veiklos motyvus, priima sprendimus, numato, kaip juos įgyvendins, sudaro veiklos planą ir t. t. Įsivaizduokite, kad esate dar mokinys, sėdite už stalo, mokotės. Staiga suskamba telefonas. Draugas jus kviečia į svečius, bet rytoj kontrolinis darbas. Ką pasirinkti: eiti pas draugą ar mokytis? Vyksta motyvų kova. Jei jūs suprantate; kad mokytis ir gerai atlikti užduotis, svarbesnis tikslas, priimate sprendimą šį vakarą mokytis. Taip nugali mokymosi motyvas. Kad gerai atliktumėte šią veiką, reikia valios pastangų, padedančių susikaupti, įsitraukti į darbą ir pasiekti norimų rezultatų. Žmonėms yra būdingos įvairios valios proceso savybės: tikslingumas, savarankiškumas, iniciatyvumas, ryžtingumas, drąsumas, atkaklumas, energingumas, savitvarda ir organizuotumas. EMOCIJŲ ĮVAIROVĖ . . O kiek daug sugeba jausti žmogus? Tyrinėtojai mano, kad mažiausiai kelios emocijos yra bendros visiems žmonėms, nepriklausomai nuo amžiaus ir kultūros - tai džiaugsmas, pyktis, bjaurėjimasis, baimė, nuostaba ir liūdesys. Klasifikuodami emocijas, psichologai susiduria su problema, pagal kokius kriterijus derėtų skirstyti emocines būsenas. Kai kurie autoriai mano, kad klasifikuoti emocijų iš viso neįmanoma: žmogus kiekvieną kartą atsiduria kitokioje situacijoje ir negali patirti lygiai tokio pat išgyvenimo. Plačiausiai paplitęs skirstymas į teigiamas, neigiamas ir neutralias: . TEIGIAMOS (malonios): džiaugsmas, energingumas, euforija, simpatija, aktyvumas, pasitenkinimas, palaima, susižavėjimas, žingeidumas, malonumas, ramybė, humaniškumas, meilė, laimė, žvalumas, triumfas, pergalė, aistra. NEIGIAMOS (nemalonios): gailestis, baimė, gėda, bejėgiškumas, skausmas, pyktis, melancholija, pasyvumas, panieka, irzlumas, liūdesys, beviltiškumas, jaudinimasis, sielvartas, širdgėla, neapykanta, pasibjaurėjimas, kaltė, depresija, skriauda, nepasitenkinimas, impulsyvumas, įniršis, nerimas, apatija, pavydas.

108

IV SKYRIUS

Susidomėjimas, interesas, abejingumas tai NEUTRALIOS emocijos, neturinčios pliuso ar minuso ženklo. Keista, bet nuobodulys irgi yra emocija, kuriai būdingas pasyvumas, sustingimas, santykių su kitais stoka, judėjimo, pokyčių, veiklos sustingimas. O nustebimas gali būti tiek teigiamas, tiek ir neigiamas.

Pyktis ir agresyvumas Kiekvienas žmogus kartais supyksta, tiksliau, sugeba supykti. Nėra gyvenime tokios situacijos, kurioje negalėtų kilti pykčio jausmas, pikta mintis • ar veiksmas. Priešiškumas turi savo prasme - jis yra savisaugos priemonė (panašiai kaip baimė, bet gerokai efektyvesnė). Pyktis yra ne tik signalas, įspėjantis apie pavojų, kaip nerimas ar baimė, bet jausmas, skatinantis gynybą, agresiją. Pyktis yra sudėtingas jausmas. Jis gali būti kelių rūšių, įvairaus stiprumo, trukmės ar pobūdžio. Itin stiprus pyktis virsta įniršiu, o ilgalaikis pyktis - neapykanta, t.y. galingu, meilei priešingu jausmu. Kiekvieno žmogaus pykčio priežastys slypi kasdieninėse gyvenimo situacijose. Pyktis ir jo stilius formuojasi individualiai, ypač vaikystėje. Jį sudaro pykčio priežastys (dėl ko supykstame), kaip kaupiamas priešiškumas ir kaip jis išreiškiamas. Dažnai jis būna tarytum dviejų metų vaiko pykčio palikimas suaugusiame žmoguje, pasireiškiantis įniršiu, kai šis tarsi nežino, ko nori. Tiesiog nori to, ko nori, ir viskas. Kitoks yra pyktis, kuris kyla, kai kas nors žmogui . padaro negerai, pakenkia ir kuris kyla tam, kad situacija pasikeistų. Pirmąjį pyktį būtina pažinti ir nuo jo išsivaduoti, t.y. rasti ką nors, kas padėtų jaustis geriau, kai negauni to, ko nori. Antrąjį pyktį reikėtų efektyviai parodyti, kad kitas žmogus sužinotų apie mūsų jausmus ir pakeistų savo . elgesį. „Analinio" pykčio terminą pasiūlė Z. Froidas, apibūdindamas vaiko vystymosi fazę, kai jis mokomas švaros įgūdžių. Sveikose šeimose vaikai jaučiasi pasaulio centru ir nenori taikstytis su apribojimais bei pasitraukti iš šios pozicijos. Išmokimas susitaikyti su apribojimais padeda ir suaugusiam žmogui priimti realybę ir suvokti, kad ne visada viską galima gauti arba pakeisti situaciją. Tai sugebėjimas atskirti malonumo principą nuo realybės. Adekvatus pyktis - tai kiekvieno žmogaus teisė. Kiekvienam gali kažkas patikti, kažkas nepatikti. Suaugusio žmogaus galioje išmokti konstruktyviai ir tinkamai pyktį išreikšti. Konstruktyvaus agresyvumo požymiai yra šie: valingumas, ryžtingumas, energija, pasitikėjimas, protingumas. Destruktyvios agresijos bruožai: nevalingumas, kerštingumas, žiaurumas, nejautrumas. Priešiškumas kitam lieka tol, kol nesugebame atleisti. Taigi, svarbu mokėti atleisti tam, kad patys išsivaduotume nuo mus naikinančio pykčio. • •


109

Pyktis padidina bendrą jautrumą, pagreitina ir sustiprina reakcijas, bet nuslopina užuojautos, palankumo jausmą, trukdo bendrauti. Įpykusiam žmogui draugas gali virsti priešu. Supykusio žmogaus psichinė veikla būna vienpusė, jis nebepajėgia atlikti sudėtingesnių veiksmų, nesugeba teisingai vertinti situacijos. Įniršio apimtas žmogus nepaiso aplinkybių ir nejaučia atsakomybės už savo veiksmus. Kita vertus, nedidelis pyktis padeda veikti, apsiginti, sakyti tiesą, pamatyti kitų žmonių, susidariusios situacijos ar savo pačių trūkumus. Agresija - tai individo elgesys, veiksmas ar nusiteikimas, nukreiptas l fizinės ar psichinės žalos suteikimą kitam. Agresija dažniausiai atsiranda kaip žmogaus reakcija į frustruojančią situaciją. Žmogaus pasirengimas agresyviam elgesiui vertinamas kaip sąlyginai pastovus asmenybės bruožas agresyvumas. Tai elgesio forma, nukreipta i kitą žmogų jo žalojimo ar įskaudinimo tikslu: Tuo tarpu kitas žmogus nori to skausmo i š v e n g t i . Kito žmogaus n u ž u d y m ą vadiname h o m i c i d u . Agresija taip pat gali b ū t i nukreipta į save. Viena jos formų -suicidas (žr. „Psichikos sutrikimai"). Yra kelios agresijos teorijos. 1. Agresija kaip instinktyvus elgesys. Pirmasis apie tai rašė Z. Froidas. Savo veiklos pradžioje a u t o r i u s agresiją vertino tik k a i p r e a k c i j ą į seksualinių poreikių patenkinimo blokavimą. Tačiau po pirmojo pasaulinio karo Froidas pamatė, kad egzistuoja kitas didelis savarankiškas instinktas, susijęs su mirties energija, nukreipta i gyvenimo griovimą. Jį Froidas pavadino thanatos. Tokiu būdu žmogaus gyvenimą veikia nuolatinė įtampa tarp seksualinio ir agresijos instinktų. Savidestrukcija, arba savęs žalojimas, tendencija pakliūti į žalojančias situacijas ar įvykius, sirgimas į v a i r i o m i s ligomis buvo vertinama kaip greičiausias ir prieinamiausias to instinkto pasireiškimo rezultatas. Psichikos gynybos m e c h a n i z m ų dėka (ypač perkėlimo) mirties energija nukreipiama į išorę, nuo savęs į kitus žmones. Kitas šią teorijų grupę atstovaujantis autorius - K. Lorencas (K. Lorenz). Jo manymu, agresija, kuri nukreipta į kito žmogaus fizinį sužalojimą, kyla iš kovos instinkto, kuris žmogų išskiria iš kitų organizmų. Su šiuo instinktu susijusi energija kyla spontaniškai, kaip reakcija į agresiją sukeliančius aplinkos stimulus. 2. Agresija kaip išmoktas socialinis elgesys. Šios teorijos esmė yra ta, kad agresija vertinama kaip socialiai išmokto elgesio forma, t.y. taip, kaip ir bet kuri kita aktyvumo forma. A. Bandūra (A. Bandūra) mano, kad agresyvios tendencijos, kylančios esant frustracijai, neturi įgimtų pradmenų. Žmogus veikia prieš kitus dėl dviejų priežasčių:

110

IV

SKYRIUS

1) yra išmokęs tokių reagavimo ir atsakymo į poveikį būdų iš praeities; 2) yra priverstas tiesiogiai agresyviai reaguoti dėl ypatingos socialinės aplinkos būklės. Agresijos šaknys nėra vienareikšmiškos, o priklauso nuo agresoriaus patyrimo, mokymo ir išorinės situacijos. Pavyzdžiui, kareiviai per karą apdovanojami už žmonių žudymą, profesionalūs sportininkai nugali varžybose, pasitelkdami agresiją. 3. Agresija - neuroanatominės struktūros nulemtas elgesys. Jei žmogus yra pastoviai agresyvus, jo agresijos šaknų ieškoma organiniuose galvos smegenų pokyčiuose. D. Levis (D. Lewis) atliko (1986) tyrimus ir pamatė, kad nuolat agresyvūs žmonės yra turėję galvos smegenų traumą dėl patirtos prievartos vaikystėje. Fizinį skausmą patyrusios aukos išmoksta agresyvaus elgesio ir taip pat kenčia dėl neurologinių pasekmių. Tai žiaurų elgesį biologiškai pastiprina. Tokiu būdu akcentuojamas ryšys tarp fizinės prievartos, galvos traumos ir žiauraus elgesio. Kyla klausimas, kodėl tai nesusiję laiko atžvilgiu? Prievarta juk patirta vaikystėje, o agresyvus elgesys atsiranda gerokai vėliau? Neuropsichologiniai E. Chomskajos (E. Chomskaja) (1987) tyrimai patvirtina įvairių smegenų struktūrų pokyčių įtaką žmonių išgyvenamoms emocijoms. Daugiau neigiamų intensyvių emocinių išgyvenimų patiria žmonės su pakenkimais kairiajame pusrutulyje. Kas gi lemia agresyvų elgesį? 1. Socialiniai faktoriai: frustracija visada yra lydima agresijos, o agresija visada kyla iš frustracijos teigia J. Dolardas (J. Dollard); tiesioginė provokacija iš kitų; agresyvaus elgesio modelio viešas demonstravimas (pvz., kine). 2. Aplinkos faktoriai: oro užterštumas didina asmens dirglumą, ilgas buvimas triukšme erzina ir tuo pačiu didina agresyvumą. Buvimas minioje tarp kitų keičia agresyvumo lygį. 3. Situaciniai faktoriai: didelė fiziologinė įtampa, skausmas didina agresyvias tendencijas ir skatina jas išreikšti. Seksualinė stimuliacija veikia agresyvumą priklausomai nuo erotinės medžiagos. Jei žmogus susiduria su natūralia ir sveika erotika (pvz., gražios nuogo kūno nuotraukos), jo agresyvumas mažėja. Jei s t i m u l i a c i j a perdėm intensyvi, „plika", ji agresyvumą didina. Be abejo, agresyvių impulsų atsiradimas yra veikiamas hormonų, vaistų, narkotikų, alkoholio ir kitų medžiagų. Neišreikšta agresija gali prasiveržti įvairiais nenuspėjamais būdais. Ji gali tapti įvairių sutrikimų varomąja jėga. Todėl konstruktyvi, tiesioginė, verbalinė agresyvių jausmų išraiška yra svarbi ne tik adekvačių santykių palaikymui bendraujant, bet ir paties žmogaus vidinės ramybės bei gerovės išsaugojimui.


Meilė ir intymumas

_111

„Kodėl sakome „Įsimylėjęs"? Reikia sakyti „apsėstasis". Būti velnio , apsėstu - išimtis, būti moters apsėstu - taisyklė". Taip rašė V. Hugo (V. Hugo). Meilė - visiems pažįstamas, dažnas, malonią šypseną keliantis, o kartais ir nusivylimą primenantis jausmas. Tačiau tą jausmą apibūdinti, pasakyti, kas yra meilė, tikrai sunku. Kaip ir laimės pojūtis, taip ir meilė, kiekvienam žmogui kiekvienu atveju yra skirtinga. Pabandykime apibrėžti meilę. Meilė - tai aukštas teigiamo emocinio požiūrio lygis, išskiriantis jos objektą iš kitų ir perkeliantis jį į subjekto poreikių ir interesų centrą. Gali būti meilė tėvams, vaikams, partneriui, o taip pat muzikai, dailei, gamtai, tėvynei. Meilė kitam priešingos lyties žmogui turi savo ypatumų. Tai yra intensyvus, įtemptas, sąlyginai pastovus žmogaus jausmas, fiziologiškai nulemtas seksualinių poreikių ir pasireiškiantis socialiai suformuotu siekimu būti maksimaliai įtrauktu į kito žmogaus gyvenimą. Meilė vystosi taip, kad sužadintų ir kito poreikį atsakyti tokiu pat intensyvumu, pastovumu ir įtampa. Meilė turi intymų pobūdį ir dažnai pasireiškia situacinėmis švelnumo, susižavėjimo, pavydo emocijomis, kurios išgyvenamos priklausomai nuo asmenybės bruožų. Į meilės sąvoką įeina platus emocinių reiškinių spektras - nuo simpatijos iki aistros. Aistros sąvoką esame aptarę anksčiau. Simpatija - tai pastovus teigiamas žmogaus nusiteikimas kito žmogaus arba žmonių grupės atžvilgiu. Ji pasireiškia geranoriškumu, m a l o n u m u , žavėjimusi, noru bendrauti ir teikti pagalbą. Su meilės sąvoka dažnai siejame įsimylėjimo ir romantikos sąvokas. Įsimylėjimas - tai kupinas paslapties, nepaprastas jausmas, pilnas išsipildančių ir neišsipildančių svajonių. Romantikas savyje kuria svajones ir idėjas, kurios veda žmogų į priekį, į tikslą. Apie meilę, atsirandančią asmenybės augimo ir brendimo procese, susijusią su išsivysčiusiu moraliniu elgesiu kitų žmonių atžvilgiu, apie produktyvią meilę, pasireiškiančią rūpesčiu, atsakomybe, pagarba kitam daug rašo E. Fromas (E. Fromm). Asmenybė, duodanti ir priimanti meilę be baimės jausmo, be konflikto, turi sugebėjimą palaikyti ir vystyti intymius ir artimus santykius su žmonėmis. Buvimas intymiuose santykiuose su kitu aktyviai veikia mylimo žmogaus augimo ir laimės pojūtį. Dėl to meilė yra svarbus veiksnys asmenybės formavimuisi, „aš koncepcijos" susidarymui. Brandi heteroseksualinė meilė pasižymi intymumu, kuris yra specifinis vyrų ir moterų santykių požymis. Intymumą brandžiuose seksualiniuose santykiuose R. Mėjus (R. May) vadina „aktyviu gavimu", kai mylėdamas pats, žmogus leidžia mylėti save. Tokie santykiai sukuria tikrą žinojimą apie meilę sau ir kitam, o seksualinis aktas veikia kaip

112

IV SKYRIUS

katalizatorius. R. Mėjus aprašo seksualinės meilės vertę kaip savęs pažinimą, švelnumo patyrimą, savo vertės ir pagarbos sau didinimą, retsykiais tai gali būti atsiskyrimo nuo kito bei praradimo jausmas. Seksualumą ir jo įtaką mūsų gyvenimui bei elgsenai akcentavo Z. Froidas. Šio potraukio varomoji jėga, pavadinta libido, skatina gyventi, ieškoti, kurti, būti aktyviems. Visi malonūs impulsai ir malonumo siekiantis aktyvumas, anot Z. Froido, yra nulemti seksualinio instinkto. Nepatenkintas libido gali prasiveržti netikėtomis formomis, neurozėmis, kitais psichikos negalavimais. Malonaus elgesio siekimą gali motyvuoti tiek seksualiniai, tiek ir n e s e k s u a l i n i a i i m p u l s a i . A s m e n s s e k s u a l u m a s p r i k l a u s o nuo t r i j ų tarpusavyje susijusių faktorių: seksualinio identiškumo, lyties tapatumo ir seksualinio elgesio. Jie veikia asmenybės augimą, vystymąsi, funkcionavimą ir visi drauge yra vadinami asmenybės psichoseksualiniais faktoriais. Seksualinis identiškumas arba tapatumas - tai biologinė seksualumo charakteristika. Lyties tapatumas - tai asmenybės subjektyvus jausmas, kad esi vyras arba moteris. Priklausomai nuo lyties tapatumo, formuojasi atitinkamos lyties rolės ir su jomis susijęs elgesys. Dž. Monėjus (J. Money) teigia: "Viskas, ką žmogus sako ar daro, yra siekimas tikslo parodyti save kaip berniuką arba vyrą, kaip mergaitę arba moterį". Tai nėra pastovu nuo gimimo, tai sukuriama patyrimo, mokymosi, instrukcijų pagalba. Apie 2-3 metus kiekviemas iš mūsų žinome: „Aš esu berniukas" arba „Aš esu mergaitė". Lyties tapatumo formavimasis priklauso nuo tėvų, kultūros, genetinio fondo, antrinių lytinių požymių buvimo. Psichoseksualinių ar organinių faktorių įtakoje vystymasis gali sutrikti ir seksualinis identiškumas nesutampa su lyties tapatumu. Tai tas pat, kai „spontaniškame sprendime du plius du lygu keturi, įvyksta klaida ir gauname: du plius du lygu penki". Pats bendriausias meilės skirstymas galėtų būti toks: - meilė kaip seksualinio potraukio patenkinimas, - meilė kaip galimybė būti reikšmingai atspindėtam kitame žmoguje. Egzistuoja įvairios meilės rūšys. Šiuolaikinę meilės tipologiją siūlo. (1977) J. A. Ly (J. A. Lee), o empiriškai ją patikrinęs, t.y. ištyręs 1400 žmonių, K. Henrick (K. Henrick) iškyrė 6 meilės stilius arba atspalvius: 1. Eros - tai aistringa meilė, susižavėjimas, siekiant pilno fizinio užkariavimo. 2. Liudus - hedonistinė meilė - žaidimas be gilaus jausmo, lengvai leidžiantis išdavystės galimybę. 3. Storge - rami, šilta, patikima meilė - draugystė. 4. Pragma - kyla iš liudus ir storge derinio: protinga, lengvai pasiduodanti sąmoningai kontrolei - meilė iš išskaičiavimo.


113

5. Manija - eros ir Hudus derinys: iracionali meilė, apsėdimas, kuriam būdingas nepasitikėjimas ir priklausomybė nuo potraukio objekto. 6. Agape - atsidavusi meilė, eros ir storge sintezė. Tiriant pastebėta, kad jauniems vyrams būdingesni eros ir liudus komponentai, o jaunoms moterims būdingi storge, pragma ir manija meilės s t i l i a u s b r u o ž a i . R e n k a n t i s p a r t n e r į , vyrų ir moterų n u o s t a t o s bei prerogatyvos nesutampa. Manija yra b ū d i n g a paaugliams ir jaunimui. Kalbant apie meilę, dažnai iškyla pavydo problema. Si jausmą sudaro: 1. Nuosavybės jausmas, kurį nagrinėja E. Fromas. Tai jausmas, kad meilės objektas priklauso man kaip daiktas. 2. Palyginimo baimė. Tai baimė, kad kažkas už mane yra geresnis ir mano partneriui gali labiau patikti. 3. Baimė prarasti meilę. Dažniausiai tai priklauso nuo savęs vertinimo. Jei žmogus nepasitiki savimi, jaučiasi esąs menkas ir nevertas, tai jis bijo palyginimo, bijo būti dar labiau nuvertintas, bijo, kad jo neigiami "bruožai ar nesugebėjimai bus atskleisti ar išryškinti. Prarasti sau svarbių žmonių meilę kiekvienas bijome nuo pat kūdikystės. Pirmieji pagrindiniai poreikiai, kuriuos išreiškiame verksmu ar riksmu jau pirmosiomis savo gyvenimo dienomis - tai maisto, šilumos ir saugumo, t.y. meilės poreikiai. Prarasti savo meilės objektą - tai prarasti jo meile, o kartu ir jo rūpestį, globą, saugumo j a u s m ą . Tokioje s i t u a c i j o j e p a s i j u n t a m e ir galime sureaguoti kaip maži, silpni vaikai. Ankstesnieji jausmai S o c i a l i n i ų s ą l y g ų n u l e m t u s i r a s m e n y b ė s v y s t y m o s i eigoje atsirandančius jausmus vadiname aukštesniaisiais jausmais. Jie išreiškia žmogaus santykį su aplinka, su jį supančiais žmonėmis. Šių jausmų pobūdis priklauso nuo asmenybės motyvacijos sferos ir nuo aukštesniųjų poreikių patenkinimo. Sąlyginai mūsų išgyvenamus jausmus galime skirstyti taip: Intelektiniai jausmai: nustebimas, apstulbimas, smalsumas, abejonė, žinių troškimas, atradimo džiaugsmas. Tai jausmai, kylantys pažintinėje veikloje, sukeliami minties darbo, jo sėkmingumo bei vaisingumo. Nuo to priklauso jų ženklai - teigiami arba neigiami. Kiekvienas intelektinis jausmas atitinka organizmo adaptacines reakcijas ir nuostatas. Dažnai sakome: „jaučiu supratimą, pažįstu šiuos jausmus. Supratimo jausmas - tai pilnas įvykusio proceso įsisąmoninimas." Jei yra kokie nors santykiai tarp objektų, tai yra jausmai, kuriuose tuos santykius pažįstame teigia V. Džeimsas (W. James).

114

IV SKYRIUS

Praktiniai jausmai, atspindintys žmogaus veiklą ir santykį su ja: pareiga, sėkmės troškimas, nesėkmės vengimas. Religiniai jausmai kyla patiriant kažką, kas mums turi absoliučios prasmės charakteristiką. Koki turinį į tai mes įdedame, yra skirtinga ir priklauso nuo kultūros, referentinės grupės ir t.t. Religingumas perduodamas tradiciškai, priklauso ir formuojasi vaikystėje, atspindi žmogaus kaip dvasinės būtybės egzistenciją. Tikėjimas - tai psichikos būsena, susijusi su pilnu ir bepriekaištingu informacijos, Įvykių ir reiškinių priėmimu. Tai sudaro žmogaus vertybių pagrindą ir lemia elgesio bei santykių normas. Religinis tikėjimas yra susijęs su nematerialaus pasaulio įjungimu į savo pasaulio vaizdą. Viltis - tai emocinis išgyvenimas, kylantis laukiant norimo įvykio, ir atspindi numatomą jo realaus išsipildymo tikimybę. Viltis paprastai s u s i f o r m u o j a s u p r a n t a n t objektyvias priežastis, nuo k u r i ų priklauso laukiamas įvykis. Tačiau viltis gali kilti ir dėl grynai subjektyvaus praeities patyrimo. Kartais itin didelė motyvacija gali suteikti viltį visiškai be realaus pagrindo. Estetiniai jausmai: gėrėjimasis, grožio pajautimas sąmoningai ar nesąmoningai vertinant aplinkos grožį, didingumo, kilnumo, komiškumo ir tragiškumo jausmai. Jie kyla suvokiant reiškinius, kuriuose yra estetinės vertybės - žmonių tarpusavio santykiai, gamtos reiškiniai, meno kūriniai. V. Franklis rašė: „Estetinis išgyvenimas yra vienas iš trijų pagrindinių pasaulio pažinimo būdų: veikla, grožio pajautimas, kančia". Didingumo jausmą sukelia įžymūs, žmogaus suvokimą pralenkiantys reiškiniai, situacijos, kur žmogus negali savęs sulyginti su reiškiniu, jaučia prieš jį savo menkumą. Tą galime pajusti kalnuose, šventykloje. Didingumas savo atžvilgiu kyla iš savo galios žinojimo, tobulumo ar jėgos pajautimo. Įdomi yra komiškumo sąvoka. Komiškumas turi savo objektą ir egzistuojanti tam tikrą jo santykį su subjektu. Komiškumas kyla tada, kai šie santykiai pasidaro daugiaprasmiai, kyla prieštaravimų beprasmiškumo suvokime, nesutampa vertinimo kriterijai, atsiranda padėties ir realybės neatitikimas. Komiškumo jausmas kyla, kai pirmoji pokšto dalis sukuria reikšmingumo situaciją, o antroji - viską nuvainikuoja ir neatitinka įvykio svarbumo (anekdotinis komiškumas). Būna situacijų, kai juokinga tik iš šalies, o joje dalyvaujančios pusės komiškumo nesuvokia, veikia rimtai, įsiterpus pašaliniam, komiškumas gali sustiprėti. Komiškumo jausmas gali atsirasti, matant tam tikros situacijos įvairias puses (komedijų kūrybos principas). Komiškumas nuo juokingumo skiriasi intensyvumu (juokingumas yra intensyvesnis). Juokas nėra tik su komiškumu susijęs dalykas, nes j i s gali būti laimės, džiaugsmo, geros nuotaikos išraiška. Komiškumas gali būti išreikštas trimis lygiais:


.

115

- jumoru, kai už išjuokiamų trūkumų jaučiami teigiami dalykai, geraširdiškumas, meilė. Jumoras vertinamas kaip intelekto ir kūrybiškumo požymis; - blevyzgomis; jose jumoro nėra. Psichoanalitikai jas vertina kaip paslėptą agresiją, išreiškiama seksualinio juoko forma; - ironija, kuri padeda užmaskuoti repliką. Ji atspindi ironizuojančiojo silpnumą, rodo tariamą pranašumą, dažnai naudojama santykiuose tarp paauglių. K. Vonegutas (K. Vonegut) rašė: „Brandumas - kartus nusivylimas ir nėra kitos išeities, nebent juokas. Juokas - vaistas nuo visko pasaulyje". Tragiškumas gimsta ten, kur sugebame pamatyti realias gyvenime esančias priešybes, netobulumus, ir kai į blogį pradedame žiūrėti kaip i dėsningą reiškinį. Tada komiškumas perauga į tragiškumą. . Moraliniai jausmai. Jie atspindi žmogaus santykius su kitais žmonėmis ir pačiu s a v i m i . Tai kaltė, a t s a k o m y b ė , s ą ž i n ė , meilė, pasitikėjimas, draugystė, gėda. Kas skatina mus laikytis žmogiškųjų moralės normų ir taisyklių? Kas yra tas sąžinės balsas, „graužatis", kurią pajuntame, padarę „kažką ne taip"? Ką reiškia pajusti kaltę? Tyrinėtojai teigia, kad viena pagrindinių sąžinės ir moralaus elgesio formavimosi sąlygų yra kaltės jausmas. Jis apima žmogų, įvertinus savo poelgius bei mintis ir nusprendus, kad jos yra negeros, nemoralios, nepadorios, neatitinkančios žmogiškųjų vertybių, ir nubaudus save už tai. Toks įvertinimas mums svarbus tiek, kiek jaučiamės atsakingi už savo santykius su aplinkiniais, už savo gyvenimo būdą ir tėkmę. Jei čia klostosi „kas nors ne taip", patiriame kaltės jausmą. Kaltės jausmas - tai būtinas sveikos asmenybės elementas, padedantis suvokti skirtumą tarp to, koks esi ir koks turi būti. Tai pagrindas susiformuoti sąžinei ir moraliam elgesiui. Kaltė - tai subjektyvus žmogaus jausmas, kylantis pažeidus moralines, elgesio, etines ar religines normas, kurios yra svarbios individui ir sudaro jo įsitikinimų esmę. Tai atsakomybės jausmo vystymosi prielaida. Skiriama reali, neurotinė ir egzistencinė kaltė. Realią kaltę sukelia realus prasižengimas. Jos atveju yra galimas ir būtinas realus užmokestis. Neurotinė kaltė kyla dėl į s i v a i z d u o j a m o p r a s i ž e n g i m o ar d r a u d i m o pažeidimo. Egzistencinės psichologijos atstovai minėtąją kaltę vertina kaip pozityvią jėgą žmogaus gyvenime plačiąja prasme. R. Mėjus skiria (1983) tris šios kaltės variantus: - kaltė dėl savęs nerealizavimo, galimybių praradimo, jų apleidimo ar ignoravimo; - kaltė dėl ryšio su artimu žmogumi praradimo ar ribotų ryšių su juo; - kaltė dėl prarasto ryšio su absoliutu ar gamta.

116

IV SKYRIUS

Atsakomybės jausmas pradedamas ugdyti dar vaikystėje. Normalus kaltės jausmas susiformuoja, esant šiltiems santykiams šeimoje, kur nebaudžiama beprasmiškai, o nurodoma, kas padaryta nedorai, netinkamai. Jei tėvai vaiką griežtai baudžia, nepaaiškina nuobaudų prasmės, jei atima vaikui galimybę pasijusti vėl mylimu, nepalieka galimybės pasitaisyti, vystosi ne sąžinė, atsakomybė, ne kaltės jausmas, o baimė. Nuolatinė baimė keičia žmogaus elgesio priežastis: tokiu atveju žmogus nedaro nedorų darbų, nes bijo (vaikas - vyresnių, suaugęs - viršininkų, viešosios nuomonės, įstatymo), o ne todėl, kad supranta, jog taip daryti nedera. Santykis tarp b a i m ė s ir k a l t ė s jausmo a p i b ū d i n a žmogaus m o r a l i n į b r a n d u m ą . ' Vadovaudamasis baime, žmogus gali nesunkiai „paslysti", kai yra tikras. •; kad niekas apie tai nesužinos; tuo tarpu tas, kurio elgesį reguliuoja atsakingumas, šitaip nepasielgs. Tačiau kiekvienu atveju kaltės jausmas kyla iš vidaus. Tuo tarpu gėdos jausmas kyla dėl realių ar įsivaizduojamų sankcijų iš kitų žmonių. Tai labiau susiję su baime. Įdomu, kad kaltės jausmo negalima užmiršti, išstumti - jis reikalauja atgailos ir atpirkimo. Žmonių kaltės „slenkstis" yra labai nevienodas: vienus kaltės jausmas apima ir dėl nereikšmingų dalykų, kitus, palyginti, negreitai. Norisi daryti išvadą, kad būtent emocijos sieja visas asmenybės sferas, kad jos susijusios su visa mūsų veikla, nes nuspalvina pažintinius procesus, tarpasmeninius santykius ir mūsų santykius su pačiu savimi. Tai lyg indikatorius, parodantis mūsų tikrą, nepameluotą, protingų samprotavimų nepakeistą reakciją į reiškinius, vykstančius aplink mus ir mumyse. Emocijos yra mūsų gyvenimo žavesys, jo šviesa, į kurią pasineriame ir galime ja mėgautis, jausdami, kad tikrai gyvename.

Klausimai pagalvojimui

1. Ar galime teigti, kad emocijos ir troškimas jas patirti skatina žmogų tam tikrai veiklai? 2. Ar visada galime tiksliai įvertinti vidinę žmogaus būseną pagal jos išorinį pasireiškimą? 3. Kokiu būdu įvairūs autoriai ieško „tilto" tarp proto ir jausmų? 4. Kodėl jausmų įsisąmoninimas ir išraiška yra svarbu žmogaus sveikatai ir dvasinei pusiausvyrai? 5. Kodėl kartais žmogus pats vienas negali susidoroti su savo išgyvenimais?

MŪSŲ_ NORAI IR JAUSMAI

117

Literatūra 1. Agression und Anpassung. A. Mitscherlich. Zūrich, 1992. 2. Bandzevičienė R. Savireguliacija ir streso įveikimas (užsiėmimu vadovas). Vilnius, 1994. 3. Benjamin L. T. Psychology. 2 nd. New York, 1990 . 4. Blimenthal - Barby K. Wenn ein Mensch stirbt... Berlin, 1989. 5. Buskist W., Gerbing D. W, Psychology: Boundaries and frontiers. London, 1990. 6. Carlson N. R. Psychology. The science of behavior. Boston, 1990. D. 1-3. 7. Frankl V. E. Žmogus ieško prasmės...vis vien sakyti gyvenimui TAIP. Logoterapijos santrauka. Vilnius, 1998. 8. Fromas E. Menas mylėti. Vilnius, 1992. 9. Fromas E. Turėti ar būti. Vilnius, 1990. 10. Katzenstein A., Sitte E. Angst. Wesen-Entstehung-Bewaltigung. Berlin., 1989. 11. Lankford V. Keturi jausmai ir ką su jais daryti. Vilnius, 1998. 12. Morhom C. Po labai artimo žmogaus mirties. Vilnius, 1993. 13. Pikūnas J. Meilės psichologija. Kaunas, 1998. 14. Porat F. Savigarba: kelias į sėkmę ir meilę. Kaunas, 1991. 15. Prather H. Užrašai sau. Mano pastangos tapti asmenybe. Kaunas, 16. 17. 18. 19.

1998.

Rainwater J. Padėk sau. Vilnius, 1994. Schmidt-Atzert L. Emotionspsychologie. 1981. Sollmann U. Management by Korper. Zūrich, 1997. Stein S. Kai sudūžta meilė. Tinkamiausia pagalba išsiskyrimo skausmui įveikti. Vilnius, 1997. 20. The emotions: social, cultural and biological demensions. Harre R., Parrot W.O. London, 1996.

118

_

V SKYRIUS

ASMENYBĖ IR INDIVIDUALUMAS

Individualumas tai yra tos žmogaus savybės ir psichiniai procesai, kuriais vienas žmogus skiriasi nuo kito.

INDIVIDUALIOS ASMENYBES SAVYBES

Asmenybės samprata Asmenybė yra suvokiama keliais lygiais. Bendriausia prasme asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus. Buitiniame lygyje asmenybėmis vadinami žmonės, savo veikloje pasiekę . reikšmingų rezultatu. Psichologų požiūris skiriasi, nes jie asmenybe laiko tokį žmogų, kuris pajėgus save suvokti, sąmoningai veikti bei skirti save nuo likusio pasaulio (Aš ir ne Aš). Kalbėdami apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingų savybių derinį, vartojame individualumo sąvoką. Taigi asmenybe negimstama, nesakome juk „kūdikio asmenybė", tai pat nesakome ir „gyvūno asmenybė". A s m e n y b ė vystosi p a l e n g v a , jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Galima tapti asmenybe, tačiau asmenybė taip pat gali virsti individu (pavyzdžiui, jeigu dėl psichinės ligos sutrinka jos ryšiai su aplinka, deformuojasi savas suvokimas ir žmogus praranda savimonę). Asmenybė yra sudėtinga psichinių savybių visuma. Asmenybė yra svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais. Asmenybės ir individualumo santykį


119

aiškiai yra išreiškęs B. Ananjevas, sakydamas, kad asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė - asmenybės kaip veiklos subjekto „giluma". Manau, ir jums yra įdomu, kas yra toji asmenybės giluma? Kodėl vieni žmonės yra „patrauklūs", „simpatiški", net „žavūs", o kiti ne? Kas lemia mūsų individualias savybes? Koks makro ir mikro aplinkos vaidmuo asmenybės formavimosi procese? Asmenybės elgesys veiklos, p a ž i n i m o ir b e n d r a v i m o procese transformuojasi per konkrečias gyvenimiškosios veiklos sąlygas, per individualias psichologines savybes bei susiformavusias nuostatas. Asmenybė yra itin sudėtingas fenomenas, todėl į ją yra daug skirtingų požiūrių. Nemažai tyrinėtojų, linkę nagrinėti asmenybę pagal jos struktūrines dalis: • a) poreikių, motyvacijos ir valios sferą; b) temperamentą ir charakterį; c) sugebėjimus. Minėtosios asmenybės struktūros pasireiškia bet kurioje žmogaus veikloje, todėl jas galima išskirti ir atskirai išanalizuoti. Antai poreikių ir motyvacijos kontekste galima analizuoti, kodėl tam tikra veikla atliekama, kokia yra tos veiklos prasmė asmenybei. Veiklos dinamika, tempas, greitis • bei intensyvumas - tai jau asmenybės temperamento ir charakterio sritis. Galimybės atlikti tam tikrą darbą priklauso nuo sugebėjimų ir intelekto. Tačiau asmenybės struktūrų sąrašas bus nepilnas, jeigu nepaminėsime sąžinės. Sąžinė - tai asmenybės moralinės atsakomybės už savo elgesį jausmas. Kiti asmenybės t y r i n ė t o j a i V. Miasiščevas, V. D ž e i m s a s (W. James) linkę analizuoti asmenybę per santykių sistemą. V. Džeimsas nurodo tris pagrindines tokių santykių sritis: a) asmenybę sudarančių elementų; b) jausmų ir emocijų (tame tarpe ir savęs vertinimo); c) poelgių, kurie kyla dėl jausmų ir emocijų (rūpinimasis savimi, . savisauga). Bene daugiausia asmenybės tyrinėtojų siūlo analizuoti asmenybę pagal jos savybes. Apie visa tai plačiau žiūrėkite „Asmenybės teorijos". O dabar grįžkime į asmenybės sampratą. Kaip atskirti, kas yra tikroji asmenybė ir kuo ji skiriasi nuo tos, kuri nėra pastovi ir kuri kinta taip lengvai, kaip švarko stilius ar šukuosena? Tikroji asmenybė pasireiškia ten ir tada, kai savo veiksmais sukuria produktą, kurio rezultatas žavi ir visus kitus. Tokius visybiškus rezultatus su visybiškais efektais gali sukurti tik tokios

120

•

V SKYRIUS

asmenybės, kuriose sukoncentruota visa, kas socialiai reikšminga žmonijai. Tai pasakytina apie ypač iškilias asmenybes - Platoną ir Euklidą, Niutoną ir Spinozą, Bethoveną ir Napoleoną, Mikelandželą ir Tolstojų. Tačiau neverta manyti, kad tik minėtieji žmonės nusipelnę vadintis asmenybėmis. Žmogaus asmenybė matuojama realių užduočių, kuriuos spręsdama ji pati iškyla, mastais. Todėl ir buvo paminėta, kad asmenybė galutinai susiformuoja ir atsiskleidžia spręsdama ne tik savo asmeniškas, bet ir kitiems žmonėms reikšmingas problemas. Kuo platesnis žmonių ratas laiko tas problemas reikšmingomis, tuo svarbesnė asmenybė. Dėl to asmenybės jėga visada yra i n d i v i d u a l i a i išreikšta per kitų reikmes. Asmenybės unikalumas pasireiškia tuo, kad kiekviena asmenybė savaip atskleidžia kažką naujo. Nors tą „nauja" ji atskleidžia visiems, tačiau ji tą padaro geriau, negu visuma individų, besistengiančių atskleisti daiktų ar reiškinių esme. Šiuolaikinės psichologijos požiūriu asmenybės charakteristika persunkia visą psichologijos sistemos turinį. Asmenybė savo esme yra žmogus, sąlygotas visuomenės ir jo santykių su visuomene. Žmogaus santykiai su tikrove leidžia kalbėti apie asmenybės santykių struktūrą. Daugybė santykių, k u r i e rodo asmenybės įvairiapusiškumą ir turtingumą, orientuoja mus į tai, kad būtų išskirti asmenybės struktūroje . dominuojantys santykiai, kurie parodytų asmenybės kryptingumą. Taigi

asmenybės kryptingumą arba dominuojančius santykius galime

apibrėžti pagal: a) požiūri į kitus žmones; b) požiūrį į save; c) požiūrį į išorinį pasaulį. Požiūris į žmogų yra esminis, nusakantis drauge ir žmonių tarpusavio ryšius. Asmenybė formuojasi bendraudama su žmonėmis. Tuo ji ne tik patenkina poreikį bendrauti, bet ir reguliuoja savo elgesį. Žmogus „gimsta be veidrodžio rankoje" ir be filosofinio apmąstymo „aš esu aš", todėl pirmiausia jis turi įsižiūrėti į kitą žmogų kaip į veidrodį; tik tuomet jis ima žiūrėti į save kaip į žmogų. Jau ankstyvajame vaiko amžiuje formuojasi suvokimas to, kas leidžiama ir kas draudžiama. Viso to pagrindas yra visuomenės socialinės normos. Su sąvoka „noriu" atsiranda ir kitos sąvokos - „galima", „negalima", „reikia", „privaloma". Taip formuojasi vidinio ir išorinio pasaulio santykis, išreikštas elgesiu „sau" ir „kitiems". Tai yra santykiai, kurių bazėje formuojasi charakterio bruožai: iniciatyva, drąsa, bailumas, atvirumas, uždarumas, melas ir kitos savybės.


121

Asmenybės kryptingumą lemia ir i n d i v i d u a l i vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes ir nuostatas. Vertybės - asmenybės dorovinių, socialinių, politinių bei estetinių nuostatų sistema, susijusi su siekiamu idealu. Vertybės susiformuoja auklėjimo ir patirties dėka, yra pastovios ir kinta sunkiai (pavyzdžiui, žmogui patekus į ypatingas sąlygas, verčiančias pakeisti požiūrį i pasaulį). Jos nulemia tiek asmenybės tikslus, tiek būdus tiems t i k s l a m s p a s i e k t i , j o m i s ž m o g u s v a d o v a u j a s i d i r b d a m a s , bendraudamas ir vertindamas. G. Olportas (G. Allport) siūlo išskirti keletą pagrindinių vertybių grupių: - teorines (kaip vertinamas pažinimas, mokymasis, ar žmogus jo siekia, ar laiko svarbiu); - ekonomines (kiek svarbi ekonominė veikla; materialinė nauda, ar bus pasiryžęs bet kokiomis priemonėmis jos siekti); - estetines (ar žmogus laiko svarbiu grožį ir pagal kokius kriterijus jį vertina): - socialines (ką jam reiškia bendravimas, visuomenės normos, kaip vertina kitus žmones, varžosi su jais, ar atsižvelgia i visų interesus); - politines (ar turi politinius Įsitikinimus, idealus ir kaip jų siekia); - religines (ką žmogui reiškia religija). Nuostatos yra susijusios su vertybių sistema. Socialinė nuostata tai psichologinė parengtis, atsirandanti buvusios patirties pagrindu ir valdanti asmenybės elgesį jai reikšmingų situacijų ir objektų atžvilgiu. Nuostata nuteikia asmenybę atlikti savo vaidmenį tam tikru būdu, padeda įvaldyti jį atitinkančio elgesio standartus. G. Olporto teigimu, nuostatų turinį jungia du reikšmių komponentai: a) prisitaikymas prie tikrovės; b) subjektyvi dvasinė būsena, kuri išreiškia žmogaus pasirengimą tam tikram veiksmui ir apsprendžia jo aktyvumą. Amerikiečių psichologas M. Šerifas (M. Sherif) nurodo šiuos svarbiausius nuostatų požymius: 1. Nuostatos yra išmoktos, bet ne įgimtos; 2. Nuostatos yra gana pastovūs dariniai; 3. Nuostatos yra susijusios su poreikiais ir tuo skiriasi nuo įpročių, kurie tokio ryšio gali ir neturėti. Asmenybės vertybės pasireiškia būtent per nuostatas. Pavyzdžiui, jeigu žmogus itin vertina materialinės gerovės kūrimą, tai jis gali susidaryti teigiamas nuostatas į kitus taip pat manančius žmones, aktyvią poziciją gyvenime ir smerkti besiskundžiančius, bet nieko neveikiančius. Vieną vertybę gali išreikšti keletas nuostatų, sudarančių vientisą sistemą. Ši sistema bet

122

V SKYRIUS

kokiu atveju nukreipia asmenybės veiklą konkrečia linkme, nors pats žmogus to gali sąmoningai nesuvokti. Norint pažinti tiek savo, tiek kito žmogaus asmenybe, reikia suvokti priežastis, lemiančias jos veiklos kryptingumą.

Temperamentas ir charakteris Žmogus jau gimsta su jam būdingomis tam tikromis savybėmis. Tai priklauso nuo genotipo - unikalaus, individualaus genų derinio. Ar tai reiškia, kad tos savybės vyraus jo asmenybėje? Taigi norint geriau pažinti, kas asmenybėje yra įgimta, o kas susiformuoja raidos procese, verta prisiminti charakterį ir temperamentą. Temperamentu vadinama įgimtų centrinės nervų sistemos savybių išraiška. Centrinę nervų sistemą, sudarytą iš galvos ir stuburo smegenų, turi ir žmonės, ir gyvūnai. Rusų mokslininkas I. Pavlovas pasiūlė tiek žmones, tiek gyvūnus skirstyti fiziologiniu pagrindu pagal jaudinimo ir slopimo procesų savybes (5.1 pav.): -jų jėgą (gali būti stiprūs ir silpni), -pusiausvyrą (lengvai ar sunkiai grįžtama į pradinę padėtį), -paslankumą (ar lengvai pereinama nuo vienos būsenos prie kitos).

5.1 pav. Temperamento ir nervų sistemos procesų ryšys (pagal Pavlovą)

Pagal šias savybes I. Pavlovas išskyrė 4 temperamentų tipus, jiems pritaikęs dar Hipokrato temperamentų pavadinimus, kadangi Pavlovo tipai priminė Hipokrato aprašytus temperamentų požymius. Žinoma, Pavlovo temperamentų klasifikacija buvo daug kritikuota ir pripažinta gana ribota,


123

tačiau ja patogu naudotis, apibūdinant žmogaus priklausomybę vienam ar kitam temperamento tipui, bandant numatyti jo veiklos tempus, dėmesio ir emocinių išgyvenimų ypatybes.

5.2 pav. Kuriam temperamento tipui priklauso kiekvienas iš šių H. Bidstrupo pavaizduotų skrybėlės savininkų?

124

V SKYRIUS

Vokiečių filosofas I. Kantas (I. Kant) taip pat domėjosi temperamento tipų pasireiškimu asmenybėje. Jis gana išsamiai aprašė temperamento tipų kraštutines, labiausiai išreikštas savybes: - cholerikas: greitai užsiplieskia ir greitai nurimsta, greiti veiklos tempai, tačiau trūksta ištvermės; mėgsta pripažinimą, pagyrimus, yra išdidus, savimyla, kartais šykštus; elgiasi rafinuotai ir ceremoningai; kiti gali jo nemėgti dėl polinkio vadovauti, pasipūtimo; - sangvinikas: linksmas, nerūpestingas, optimistas, mėgsta bendrauti ir yra mėgiamas; visada pasirengęs padėti kitiems, todėl kartais pažada, negalvodamas, ar galės ištesėti pažadą; nemėgsta monotonijos, linkęs dažnai keisti veiklą, todėl ypatingų laimėjimų gali ir nepasiekti; - melancholikas: j a u t r u s , nepatiklus, nuolat randa priežasčių nerimauti, įžvelgti sunkumus ir kliūtis; ko nors imdamasis daugiausia . galvoja ne apie sėkmę, "o apie tai, kaip išvengti nesėkmės; turi stiprų pareigos jausmą, todėl, prieš pažadėdamas, ilgai svarsto, ar tikrai galės ištesėti; - flegmatikas: šaltakraujis, nelengvai susijaudina, bet sunkiai ir nusiramina; veikia lėtai, bet ištvermingai, yra valingas ir principingas; taktiškas, atsargus, nemėgsta viešumos. Verta paminėti pavyzdį, patvirtinantį įgimtų nervų sistemos savybių reikšmę žmogaus elgesiui. Anglų psichologas (Chess) stebėjo (1970), ką tik gimusių kūdikių elgesį ir suskirstė juos į 4 temperamentų tipus pagal tai, kaip jie elgdavosi prašydami maisto. Vieni iš jų verkdavo intensyviai ir garsiai, bet gavę maisto tuojau nurimdavo. Jie buvo priskirti sangviniko tipui. Kiti po stipraus reikalavimo dar kurį laiką negalėdavo nurimti (cholerikai). Dar kiti maisto pradėdavo reikalauti pavėluotai, tačiau pavalgę lengvai nurimdavo (flegmatikai), o paskutiniosios grupės kūdikiai verkdavo silpnai ir tyliai; pamaitinti dar ilgai verkšlendavo (jie buvo priskirti melancholiko tipui). Metams bėgant, visi šie vaikai buvo kartas nuo karto surenkami, stebimi, apklausiami. Pasirodė, kad spėjimas apie priklausomybę vienam ar kitam temperamento tipui pasitvirtino daugeliu atvejų. Reikėtų paminėti ir tai, kad grynų temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temperamente rasime visų temperamentų bruožų, tačiau vis dėlto dažniausiai vyrauja kurio nors vieno temperamento savybės. Anglų psichologas H. Aizenkas (H. Eysenck) šiek tiek praplėtė temperamento sąvoką, įgimtomis savybėmis laikydamas žmogaus polinkį į ekstraversiją ir intraversiją (orientacija į aplinką arba į save), emocinį stabilumą ir neurotizmą. (5.3 pav.).


5.3 pav.

125

Ekstraversijos, intraversijos ir emocinio stabilumo ryšys su temperamento tipais (pagal Aisenką)

Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus veiklos tempus, emocines reakcijas. Asmenybės savybės iš dalies priklauso ir nuo to, kuris iš didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis kontroliuoja loginį mąstymą, dešinysis - intuityvų mąstymą, kūrybingumą, todėl smarkesnis vieno ar kito iš pusrutulių išsivystymas gali lemti žmogaus p o l i n k į į konkrečią veiklos rūšį. Įgimtos fizinės savybės (išorės bruožai, klausos, regos, judėjimo duomenys) taip pat įtakoja asmenybės formavimąsi. Apibendrinant įgimtų veiksnių reikšmę, reikia pabrėžti, kad jie yra labai svarbūs, tačiau ne vieninteliai. Verta prisiminti garsųjį Mallifert dvynių atvejį (JAV), kai visiškai vienodas įgimtas savybes (genotipą) turintys berniukai tuojau po gimimo buvo atskirti ir išaugo skirtingomis sąlygomis. Atsitiktinai susitikus po 39 metų pasirodė, kad, nors jie pasirinko tą pačią profesiją, taip pat pavadino savo sūnus ir šunis, abiejų brolių asmenybės ryškiai skyrėsi. Tai rodo, kad, nors įgimtos savybės ir labai svarbios, ne mažiau reikšmės asmenybės susiformavimui turi ir aplinka.

126

V SKYRIUS

Jeigu temperamento savybių žmogus pats pasirinkti negali, tai jo charakterį formuoja aplinka ir jo paties sąmoningos pastangos. Charakteris - unikalių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei būdingais poelgiais, visuma. Charakteris formuojasi temperamento pagrindu. Tai, kas yra įgimta, tarsi padengiama auklėjimo, patirties sluoksniu. To paties temperamento žmonės, augantys skirtingoje aplinkoje, gali turėti visiškai skirtingus charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. Pavyzdžiui, švelniai skatinamas melancholiško temperamento vaikas ima domėtis aplinka, Įžvelgti gerąsias aplinkos savybes, išmoksta būti atviresnis, drąsiai jaučiasi. Tačiau už j a u t r u m ą ir atsargumą pašiepiamam vaikui gali susiformuoti nepasitikėjimas savimi, aplinka, stiprus nerimas ir kaltės jausmas. Į įgimtas vaiko temperamento savybes reikėtų itin atsižvelgti jį auklėjant, ugdyti naudingus bruožus, tačiau ir nereikalauti iš vaiko to, ko jis nesugeba: iš choleriko - ilgai ir kruopščiai dirbti, netriukšmauti, o iš flegmatiko - būti judriam ir energingam. Kalbėdami apie temperamentus, susiduriame su vertinimo problema: vieniems iš jų priskiriami „geri", o kitiems „blogi" bruožai. Tokie vertinimai nėra teisingi, kadangi nėra nei absoliučiai blogų, nei pernelyg gerų temperamento bruožų. Kiekvienas temperamentas turi savo privalumų, ir tie patys bruožai gali būti skirtingai vertinami skirtingose situacijose. Nuo to priklauso, kokie charakterio bruožai susiformuoja jų pagrindu. Charakterio formavimąsi veikia pasaulėžiūra, jausmai, intelektas, aplinka. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose, todėl verta nagrinėti juos ne pavieniui, o kaip visumą. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, netgi išvaizdoje, kalboje, bendravime. Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas.

Sugebėjimai ir jų vertinimas Sis skyrius kiekvienam yra neabejotinai reikšmingas. Net ir nestudijavusiems tokio mokslo kaip psichologija, yra visiškai aiški praktinė sugebėjimų prasmė. Protiniai sugebėjimai - tai, būtent, toji sritis, kurioje daugelis nori išsiskirti. Kiekvienas žmogus nori būti protingas, o kai kurie nori būti netgi protingesniais už kitus. Kuo dažniausiai giriasi tėvai? Savo protingais vaikais, pradedant nuo pirmojo judesio, nuo pirmojo ištarto žodžio, nuo pirmos sėkmingai baigtos klasės. Ir taip visą gyvenimą vis


127

ieškome sugebėjimų patys savyje, savo vaikuose, mokytojuose, politikuose, valstybės vadovuose ir t.t. Šiame skyrelyje kalbėsime apie: . 1. 2. 3. 4. 5.

Gabumus ir pasiekimus. Intelektą ir bandymus jį išmatuoti. Šiuolaikines intelekto teorijas ir intelekto matavimo technikas. Intelekto prigimtį. Paveldimumo bei aplinkos poveiki intelektui.

Nors sugebėjimų problema žmonėms visuomet aktuali, tačiau ji ypač parūpsta, kai norime gauti profesionalų, gerai apmokamą darbą. Individuali atranka, priimant į darbą, šiandien jau yra mūsų gyvenimo kasdienybė. Kad ir kaip prieštaringai ją vertintume, vargu ar pasiseks jos išvengti. Nežiūrint to, kad ji plačiai taikoma, mūsų šalyje tai yra gana naujas dalykas. Vieni tuo labai džiaugiasi, sakydami, kad pagaliau pasibaigė „pažinčių" metas, ir kiekvienas protingas jaunikaitis ir panelė bus objektyviai įvertinti. XIX amžiaus pabaigoje, kai tik sugebėjimų testai buvo pirmąkart sukurti, jie buvo vertinami, kaip pats objektyviausias ir besališkiausias metodas nustatyti asmenybės sugebėjimams ir talentams. Tai buvo pirmas kartas, kai testų pagalba žmonės galėjo gauti prestižinį darbą, studijuoti aukštesnio • tipo mokyklose, nepriklausomai nuo šeimos socialinės padėties, sveikatos ar politinės pakraipos. Dauguma ir dabar tebesilaiko nuomonės, kad sugebėjimų testai yra • itin naudingi, padedant jaunimui pasirinkti profesiją ar priimant į darbą. Kiti mano, jog psichologiniai testai yra siauri ir riboti, dėl to jie negali išmatuoti visų darbui reikalingų savybių. Šio požiūrio šalininkai teigia, kad nuo asmenybės motyvacijos, veiklos įgūdžių bei lyderiavimo kokybės kur kas labiau priklauso asmenybės sugebėjimai studijuoti ar dirbti darbą. Kadangi tai visiems labai aktuali problema, pabandysime pažvelgti į ją abiem požiūriais.

Gabumų ar pasiekimų testai?

Ką iš tikrųjų matuoja testai? Bent jau teoriniu požiūriu yra skirtumas tarp gabumų ir pasiekimų. Gabumų testų paskirtis - prognozuoti mokymo rezultatus; pasiekimų testai yra skirti nustatyti meistriškumo įgūdžiams ir tuo metu esančioms asmens galimybėms. Tačiau reikia pasakyti ir tai, kad abiejų rūšių testuose kartais naudojami panašaus tipo klausimai, o testų rezultatai gana dažnai koreliuoja tarpusavyje.

128

V SKYRIUS

Pavyzdys. Studentams, baigiantiems mechanikos pagrindus, gali būti pašildytas testas, nustatantis įsisavintos kurso medžiagos meistriškumą. Tai bus pasiekimų matavimas. Tačiau panašūs klausimai gali pasitaikyti ir testų rinkinyje, atrenkant kandidatus lėktuvo pilotavimui. Pasirodo, kad geras mechanikos žinojimas leidžia prognozuoti skrydžių sėkmę. Tačiau šiuo atveju naudojamas testas jau matuos gabumus. • Taigi pasirodo, kad gabumų ar pasiekimų matavimas labiau priklauso nuo testo tikslo, o ne nuo jo turinio. Be jau minėtųjų - gabumų testų, kurie yra skirti būsimos veiklos prognozei, ir pasiekimų testų, kurie turėtų išmatuoti specifinį subjekto meistriškumą, yra testų, skirtų abiejų dimensijų matavimui. Psichologiniams testams yra keliami specialūs reikalavimai. Apie juos jūs jau galėjote pasiskaityti I-ojo skyriaus 5 poskyryje „Psichologijoje naudojami metodai". Bendra ar specifiška? Gabumų testai gali būti vertinami bendrumo - specifiškumo kontinuume. Antai muzikinių gabumų, kaip ir gabumų vairuoti automobilį, profilis atsidurs viename kontinuumo gale, nes čia bus matuojami specifiniai įgūdžiai; tuo tarpu kitame kontinuumo gale rasime bendruosius gabumus, tokius kaip kompetencija mokytis į v a i r i ų dalykų. Bendrųjų gabumų kontinuume rasime tai, ką įprasta vadinti intelektu. Intelekto testai yra gabumų testai, skirti prognozuoti bendrą atlikimo sėkmę, tačiau juose dažniausiai nebūna klausimų apie praktinius įgūdžius. Intelekto testai apima verbalinių, figūrų ir kokybinių rodiklių išsiaiškinimą. Tačiau bendrieji intelekto testai negali prognozuoti, ką individas pasieks mokymosi ar specialių treniruočių procese. Šiek tiek vėliau mes būtinai susipažinsime su veiksniais, galinčiais turėti įtakos intelekto testo rodikliams.

Intelekto matavimo testai Kalbėdami apie intelekto matavimą, neišvengiamai turime žvilgterėti į istoriją, kuri jums ne tik suteiks informacijos, bet ir pralinksmins. Pirmasis žmogus, pabandęs sukurti intelekto testą, buvo gamtininkas ir matematikas F. Galtonas (F, Galton). Tai atsitiko prieš šimtą metų. Susidomėjimą žmogaus individualiais skirtumais Galtonas paveldėjo iš savo pusbrolio, evoliucijos teorijos kūrėjo Č. Darvino (Ch. Darwin). Intelektą Galtonas suprato kaip išskirtinius jautrumo ir suvokimo įgūdžius, kurie yra


129

perduodami iš vienos kartos į kitą. Kadangi visa informacija gaunama per pojūčius, svarstė Galtonas, tai, kuo jautresnis ir tikslesnis yra jų suvokimas, tuo asmuo yra intelektualesnis. 1884 metais savo sukurtų testų pagalba jis išmatavo daugiau kaip 9000 Londono parodos lankytojų štai tokius duomenis: galvos dydį, reakcijų greitį, regėjimo aštrumą, klausos slenkstį ir vaizdinę atminti. Dideliam savo nusivylimui Galtonas nustatė, kad pagal galvos dydį bei reakcijų greitį neįmanoma diferencijuoti žymių anglu mokslininkų nuo paprastų miestiečių. Pirmasis intelekto testas, artimas ir šiandien tebenaudojamam, buvo sukonstruotas prancūzų psichologo A. Bine (A. Binet). 1881 metais Prancūzijos vyriausybė paprašė Bine sukurti testą, kurio pagalba būtų galima nustatyti, kurių vaikų išsivystymas yra per lėtas pradėti lankyti normalią mokyklą. Bine suprato, kad intelektas tikriausiai turėtų atspindėti ne suvokimo įgūdžius, bet protavimo bei problemų sprendimo galimybes. Bendradarbiaudamas su kitu prancūzų psichologu T. Simonu (T. Simon), 1905 metais Bine išspausdino intelekto skale. Svarbiausiu momentu intelekto koncepcijoje Bine laikė proto amžių (PA). PA rodo raidos tarpsni, kurį žmogus pasiekė pagal savo rezultatus; atskaitos taškas yra jo amžiaus žmonių rezultatų vidurkis. Naudojant Bine metodą, galima palyginti PA su vaiko chronologiniu amžiumi (CA), kuris buvo nustatomas pagal gimimo datą. Originalusis Bine testas vėliau buvo adaptuotas Amerikoje, Stanfordo universitete. Čia buvo nustatytos amžiaus normos. 1916 metais buvo oficialiai atspausdinta intelekto skalė, įgavusi Stanford - Binet pavadinimą. L. Termenas (L. Terman), atlikęs testo standartizaciją, pritaikė jam patogų indeksą - IQ (Intelligence quotient) - Intelekto koeficientas:

Skaičius 100 šiuo atveju buvo panaudotas kaip koeficientas; jis reiškia IQ dydį, jeigu PA atitinka CA. Tuo atveju, kai PA yra žemesnis už CA, IQ bus mažesnis; jeigu PA bus didesnis, t.y. vaikas žinos daugiau nei kiti tokio pat amžiaus vaikai, IQ bus didesnis už 100.

130

V SKYRIUS

IQ pasiskirstymo kreivė Stanford - Binet IQ pasiskirstymo kreivė iliustruoja skirtingą individų lygį. IQ rodiklis nuo 90 iki 110 laikomas vidutiniu; virš 130 - labai aukštu; žemiau nei 70, rodo atsilikimą nuo normalaus išsivystymo. IQ pasiskirstymo varpo pavidalo kreivė leidžia pamatyti, kaip pasiskirstęs įvairaus lygio intelektas. Šioje kreivėje nuo O iki 70 taškų yra parodytas žemas intelektas. Piešinyje šis intervalas pažymėtas žodžiu „atsilikę". Šiame intervale dar yra pažymėtas skirtingas atsilikimo lygis: visiškai atsilikę - 1; sunkiai atsilikę - 2; vidutiniškai atsilikę - 3; šiek tiek atsilikę - 4. Nuo 70 iki 90 - riba tarp atsilikimo ir normos: 5 - normalūs, 6 - normalūs, bet prislopinti. Intervale tarp 90 ir 110 taškų yra normalus intelektas, pažymėtas skaičiumi 7. Intervalas tarp 110 iki 120 (8) - gabūs; tarp 120 iki 130 - labai gabūs; o nuo 130 iki 200 (10) rodo aukščiausio intelekto išraišką. Stanford - Binet teste buvo matuojami keturi intelekto rodikliai: verbalinis protavimas, abstraktus - vizualinis protavimas, kiekybinis protavimas (aritmetinis) ir trumpalaikė atmintis. D. Vekslerio (D. Wechsler) intelekto testas. 1939 metais Davidas Veksleris sukūrė intelekto testą matuoti skirtingiems sugebėjimams. Taip pat, kaip ir Stanford - Binet, Vekslerio intelekto testas yra vienas iš labiausiai žinomų ir šiuo metu plačiausiai taikomų. Jau minėtoji Stanford - Binet skalė buvo skirta 6-8 metų vaikams. Veksleris paruošė intelekto skalę ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Psichologinėje literatūroje ji žinoma WAIS (Wechsler Adults Intelligence Scale) pavadinimu. 1958 metais Veksleris taip pat sukūrė testą ir vaikų intelektui matuoti WISC (Wechsler Intelligence Scale for Children).


131

Intelekto testą suaugusiems sudaro 11 smulkesnių subtestų. Testas yra padalintas į dvi dalis: verbalinę ir konkrečių užduočių. Verbalinė dalis: 1. Bendrosios žinios (vertinamas akiračio platumas), pavyzdžiui: kodėl tamsūs rūbai šiltesni už šviesius? 2. Supratingumas (praktinės informacijos ir patirties įvertinimas), pavyzdžiui: kodėl blogos kompanijos reikia vengti? 3. Matematinis mąstymas (proto lankstumas, susikaupimas). 4. Apibendrinimas (loginis -abstraktus mąstymas, sąvokų sudarymas), pavyzdžiui: kas bendra tarp inžinieriaus ir gydytojo? 5. Skaičių kartojimas tiesiogine ir atvirkštine tvarka (dėmesys ir atmintis). 6. Žodynas (kalbos žinių ir žinomų sąvokų vertinimas). Konkrečios užduotys (neverbalinė dalis): l. Skaičių ir simbolių testas (susikaupimas, atliekant monotoniškas . užduotis, vaizdinė - motorinė koordinacija). 1. N e u ž b a i g t i p a v e i k s l ė l i a i (dėmesio koncentravimas, v i z u a l i atmintis ). 3. Testas - mozaika (gebėjimas suvokti ir analizuoti erdvines figūras). 4. Paveikslėlių išdėliojimas chronologine tvarka (socialinių situacijų supratimas). 5. Figūrų sudėjimas. Iš atskirų detalių reikia sudėti visą figūrą (dalies ir visumos ryšių suvokimas). IQ išvedamas iš abiejų dalių: verbalinės ir užduočių atlikimo. Įvertinus visus rezultatus, sudaromas intelekto profilis. Vekslerio intelekto skalė leidžia įvertinti kiekvieną užduotį atskirai ir visumą. Atkreiptinas dėmesys į verbalinės ir užduočių dalies skirtumus. Dėl to tiriantysis turi galimybę įvertinti tiriamojo intelekto silpnąsias ir stipriąsias puses. Šiuo būdu ypač patogu diagnozuoti specifines mokymosi problemas.

132

V SKYRIUS

5.1 lentelėje yra pateikti 16 metu berniuko testo rezultatai. Jie apima verbalinę, užduočių ir bendrą vertinimą. Testo a t l i k ė j o u ž d u o č i ų a t l i k i m o IQ yra 13 t a š k ų didesnis už verbalinės dalies IQ. Pateiktieji duomenys rodo, kad respondentui geriau sekėsi atlikti konkrečias užduotis, nei verbalinę testo dalį.

Kalbant apie psichologinius testus, keletą pastabų tenka pasakyti apie „geriems" testams keliamus reikalavimus. „Geri" testai turi atitikti statistinius reikalavimus, t.y. būti patikimi ir validūs. Abu minėtieji intelekto testai: Standford - Binet ir Vekslerio, atitinka minėtuosius reikalavimus. Standford - Binet patikimumo koeficientas yra 90; Vekslerio - apie 91. Testų prognozes intelekto tyrinėtojai yra linkę lyginti su realiais mokyklos pažymiais. J. M. Satleris (J. M. Sattler) nurodo (1988, p. 462) koreliaciją tarp IQ ir mokyklos pažymių esant ne mažiau 50. Bendrųjų gabumų testai, kuriems priklauso ir mūsų aptartieji StandfordBinet ir Vekslerio, prognozuoja pasiekimus mokykloje ir kartu matuoja kažką tokio, ką žmonės vadina „sumanumu". Mokslininkams kilo mintis paprašyti vidurinės mokyklos mokytojų įvertinti savo klasės mokinius sumanumo požiūriu. Koreliacinės analizės būdu palyginę mokytojų pateiktus duomenis su Vekslerio intelekto skalės rezultatais, jie konstatavo, jog koreliacija svyruoja 60 - 80 intervalo ribose. Tikėdamiesi tampresnių ryšių tarp abiejų vertinimų, jie pasidomėjo galimais vertinimo nukrypimais. Paaiškėjo gana Įdomus dalykas: pasirodė, kad mokytojai linkę geriau vertinti amžiumi jaunesnius ir blogiau - vyresnius. Taigi vertinimą jie linkę sieti su proto


133

amžiumi, o ne su IQ. Antrasis nukrypimas buvo susijęs su lytimi: mokytojai pervertino mergaites ir nepakankamai įvertino berniukus. Mokslininkai padarė bendrą išvadą, kad mokykloje vaikai laikomi „sumaniais", jeigu jie lengvai bendrauja, pasitiki savimi, yra savanoriškai aktyvūs. Uždari, ramūs mokiniai ne tik nelaikomi sumaniais, bet netgi yra nemėgstami mokytojų. Taigi ne intelekto rodikliai juos padaro „sumaniais", o jų socialinė orientacija.

Diskusija dėl intelekto prigimties Ši diskusija, be abejonės, kyla ne atsitiktinai. Toki sudėtingą fenomeną nėra įmanoma paaiškinti tiksliai ir visapusiškai objektyviai. Kadangi intelektas siejamas su žmogaus vieta gyvenime, jo įvertinimas turi būti kiek įmanoma tikslesnis. Dauguma psichologų intelektą vertina kaip bendruosius gabumus, išreikštus per supratingumą bei mastymą, kurie pasireiškia įvairiais būdais. Taip intelektą suprato ir Bine. Savo sukonstruotame teste, Bine sujungė įvairiapusiškus dalykus, todėl pastebėjo, kad „sumanūs" vaikai gauna tikrai aukštesnius balus nei nuobodūs (monotoniški). Manoma, jog intelektas tai yra fundamentalūs sugebėjimai, kurių stoka vaidina itin svarbų vaidmenį praktiniame gyvenime. Tokiems praktiniams sugebėjimams mokslininkai linkę priskirti sveiką nuovoka, iniciatyvą bei sugebėjimą adaptuotis tam tikroje situacijoje. • - Tiksliai įvertinti, gerai suprasti ir gerai mąstyti, - štai kuo turi pasižymėti intelektinė veikla, - mėgdavo sakyti Bine. Panašių dalykų tikėjosi iš intelekto ir Veksleris, sakydamas, kad: „intelektas tai yra globalūs individo sugebėjimai tikslingai veikti, racionaliai mąstyti ir efektyviai veikti . aplinkoje". Kai kurie psichologai kėlė klausimą, ar iš t i k r ų j ų yra toksai dalykas kaip „bendrasis intelektas". Šios krypties atstovai tikėjo, kad protiniai gabumai, kuriuos matuoja atskiri intelekto subtestai, yra santykinai nepriklausomi. Vienintelis būdas, anot jų, galintis aprūpinti tikslesne informacija, yra faktorinė analizė. Ši technika leidžia nustatyti minimalų kintamųjų kiekį, kuris yra būtinas, aiškinant stebėtus ar apklaustus žmones. Jeigu tarp dviejų testų yra reikšminga koreliacija, samprotavo tyrinėtojai, tikriausiai jie matuoja tuos pačius esminius gabumus. Taigi faktorinė analizė parodo, kiek tokių esminių veiksnių įeina į koreliaciją ir koks kiekvieno iš tų veiksnių lyginamasis svoris. Čia gal netinka sudėtingi faktorinės analizės aiškinimai, tačiau tenka atsižvelgti į tai, kad intelekto tyrime ši technika ir toliau tebevaidina svarbų vaidmenį. Tai proga prisiminti du itin žymius f a k t o r i n ė s a n a l i z ė s k ū r ė j u s - a n g l ų p s i c h o l o g ą Č. S p i r m e n ą

134

V SKYRIUS

(Ch. Spearman, 1904) ir JAV psichologą L. Terstoną (L. Thurstone, 1938). Anot Terstono, faktorinė analizė yra grynai matematinis procesas, tačiau veiksnių interpretavimas yra psichologinių svarstymų dispozicijoje. Ypač daug psichologijai pasitarnavo Terstonas. Intelekto testo bazėje jis išskyrė septynis veiksnius, kuriuos pavadino pirminiais protiniais sugebėjimais. Tai verbalinis supratimas, žodyno sklandumas, skaičiai, erdvė, atmintis, suvokimo greitis ir mąstymas. Faktorinė analizė intelekto tyrimuose buvo dominuojantį iki 1960 metų. Prasidėjus kognityvinės psichologijos erai, atsirado naujas požiūris j intelektą. Šios krypties atstovai bandė pažvelgti į intelektą per kognityvinius procesus. Kognityvistams svarbiausi yra šie momentai: 1. Kokie psichiniai procesai yra įtraukiami į intelekto testus? 2. Kaip tiksliai ir greitai šie procesai vyksta? 3. Kokį poveikį minėtieji procesai daro psichinės informacijos pateikimui? Taigi kognityvistams rūpi nustatyti psichinius procesus, kurie gali sudaryti intelektualaus elgesio pagrindą. Keičiantis požiūriui, keičiasi ir tikslas. Žmonių individualūs skirtumai kognityvistų požiūriu priklauso nuo labai specifinių procesų, t.y. tų procesų greičio bei tikslumo. Kas gi yra tie svarbūs procesai? Tai subjekto atsakomosios reakcijos. Tai gali būti akių judesiai bei galvos smegenų žievės potencialios galimybės, turinčios ryšį su atsakymo reakcijomis. Tokiu atveju svarbiausia yra pasirinkti informaciją, kuri padėtų nustatyti kiekvieno psichinio proceso efektyvumą.

ASMENYBĖ IR_INDIVIDUALUMAS

135

Ž y m i a u s i a s šio p o ž i ū r i o atstovas yra R. J. Sternbergas (R. J. Sternberg), sukūręs intelekto komponentų modelį. Jo nuomone, testuojantysis naudojasi psichinių procesų rinkiniu, kuriuos v a d i n a komponentais ir jo tikslas yra sukelti tam tikrą atsaką į intelekto teste pateiktus klausimus. Iš 5.2 lentelės matome, kad, i š s k i r d a m a s p e n k i a s intelekto komponentų grupes, Sternbergas apjungia jų kur kas daugiau, atrinkdamas iš intelekto testo specifinius tikslus. Eksperimentų metu jis stengdavosi identifikuoti komponentus pagal tikslo siekimą. Atlikęs ilgalaikių eksperimentų seriją, Sternbergas padarė išvadą, kad, siekiant tikslo, patys reikšmingiausi individualūs skirtumai (intelektas iš individualių skirtumų ypač svarbus) yra informacijos kodavimo (encoding) ir lyginimo procesai. . Stengdamasis įrodyti savo požiūrio privalumą, Sternbergas pateikė labai rimtus motyvus, teigdamas, kad jo pateiktasis intelekto komponentų rinkinys jungia ne tik „akademinį", bet ir „praktinį" intelektą. Sternbergo nuomone, visi sugebėjimai galėtų tilpti į keturias grupes (klasterius): 1. Sugebėjimą mokytis iš patirties. 2. Sugebėjimą abstrakčiai mąstyti. 3. Sugebėjimą adaptuotis įnoringame, besikeičiančiame pasaulyje. • • 4. Sugebėjimą motyvuoti save, operatyviai įgyvendinant savo tikslus. Vertinant visa tai, ignoruoti Sternbergo nuomonės negalima, nes šiandieniai intelekto testai iš tikrųjų gerai diagnozuoja dvi pirmąsias sugebėjimų rūšis, bet nepakankamai dvi paskutiniąsias. Tai ir patvirtina Sternbergo išvadą, jog reikia ieškoti naujų būdų, įvertinant adaptacinius ir motyvacijos sugebėjimus praktinių problemų sprendimo procese. Tai kuo gi skiriasi faktorinis požiūris į intelektą nuo informacijos procesų požiūrio? Terstono pirminių protinių sugebėjimų faktoriai yra naudingi, nustatant silpnąsias ir stipriąsias intelekto puses. Jų pagalba galima įsitikinti, kad, pavyzdžiui, asmuo turi aukštą supratingumą, tačiau žemą apibendrinimų lygį. Informacijos procesų analizės požiūriu galima diagnozuoti, kokie procesai sukelia minėtą trūkumą. Tas trūkumas gali būti matakomponentų lygyje (strategijos pasirinkimas, sprendžiant problemą), išsaugojimo komponentų lygyje (lėtas arba netikslus informacijos atgaminimas) arba

136

V SKYRIUS

perdavimo komponentu lygyje (nesugebėjimas perkelti iš vienos situacijos į kitą tai, kas buvo išmokta). Racionaliausia, matyt, būtų vertinti minėtuosius požiūrius ne jų pirmumo, o vienas kito papildymo prasme.

Paveldimumo (genotipo) ir aplinkos poveikis intelektui Jau buvo minėta, jog intelektas gali būti įtakojamas. Dabar ir aptarsime tuos veiksnius, kurie gali daryti poveikį intelektui. Nekelia abejonių faktas, kad skiriasi žmonių intelektas. Labiausiai diskusinis yra klausimas, ar skirtumus intelekte nulemia tai, ką paveldėjome genetiškai, ar jie yra sąlygoti aplinkos, kurioje mes augome. Dauguma tyrinėtojų yra įsitikinę, kad tam tikri intelekto aspektai yra įgimti, tačiau nuomonės išsiskiria, kai bandoma išsiaiškinti, kas yra labiau reikšmingas: paveldimumas ar aplinka. Turime pakankamai ir vienokios ir kitokios rūšies tyrimų. Aptarsime kai kuriuos iš jų detaliau. Bene svarbiausiu veiksniu genetikos ir intelekto santykyje yra laikoma IQ koreliacija tarp genetiškai susijusių asmenų. I l i u s t r a c i j a i ž v i l g t e r ė k i m e Į duomenis, kuriuos pateikė tyrinėtojai (R. L. Atkinson, R. C. Atkinson. Introduction to Psychology, USA: Harcourt Brace College Publishers, 1993, p. 479). Tėvų ir vaikų IQ koreliacija tėra tik 40; tuo tarpu brolių, augusių drauge - 47; dvynių - 60; vienaląsčių dvynių, augusių atskirai - 72, o tokių pat dvynių, augusių drauge net 86. Todėl mokslininkai padarė išvadą, kad intelektas tuo panašesnis, kuo glaudesni genetiniai ryšiai. Nežiūrint akivaizdžių intelekto ir paveldimumo ryšių, į tuos pačius duomenis galime pažvelgti ir kitu, aplinkos aspektu. Antai, vienaląsčių dvynių, augusių drauge, intelektas didesnis nei tų, kurie augo atskirai, t.y. kurių socialinė aplinka buvo skirtinga. Tą patį galėtume pasakyti ir apie brolius, augusius drauge ir atskirai. Todėl neabejotina, kad paveldimumas turi poveikį intelektui, tačiau neaiškus lieka to poveikio laipsnis. Kalbant apie aplinkos poveikį intelekto raidai, dažniausiai minimi šie veiksniai: mityba, sveikata, emocinis klimatas aplinkoje, kur vaikas augo, santykis su suaugusiais, komfortas ankstyvojoje vaikystėje. Manoma, kad netgi du vaikai, paveldėję panašius genus, bet turėję geresnes prenatalines (iki gimimo) sąlygas ir geriau emociškai stimuliuoti, akivaizdžiai skirsis savo akademiniais sugebėjimais ir, be abejo, aukštesniu IQ.


137

Aplinkos poveikio intelektui kryptį ypač remia bihevioristinės krypties atstovai. Dž. Votsonas (J. Watson), vienas iš įtakingiausių šios krypties teoretikų, teigia, kad negali būti ir kalbos apie gebėjimų bei psichinių savybių paveldėjimą, nes tik mokymosi procese formuojasi asmenybės bruožai. Mokymasis ir yra toji aplinkos sąlyga, kuri keičia žmogų. Aplinkos poveikį intelektui mokslininkai demonstruoja netgi labai paprastais faktais. Pavyzdys. Yra nustatyta, jog vaikų iš žemesnio socialinio statuso šeimų kognityvinė raida atsilieka dar jiems net nepradėjus lankyti mokyklos. Todėl mokslininkai rekomendavo išankstini tokių vaikų intelekto skatinimą. 1965 metais JAV Kongresas įkūrė Kovos su skurdu fondą, kurio tikslas buvo atlikti specialų 2-5 metų vaikų, gyvenančių socialiai remtinose šeimose, mokymą. Specialiai paruošti mokytojai dirbo su vaikais namuose keletą kartų per '- savaitę. Tiesą pasakius, jie ne tiek dirbo, kiek žaidė su vaikais, t.y. mokė juos konstruoti daiktus iš kaladėlių, atpažinti spalvas, atpažinti daiktus pagal didumą bei platuma. Trumpai tariant, mokytojai atliko tą darbą, kurį turėtų atlikti vaikais besirūpinantys tėvai. Buvo sulaukta teigiamų tokios veiklos rezultatų. Pasirodė, jog vaikai, kurie buvo intelektualiai skatinami, gavo aukštesnius balus, įvertinus juos Stanford-Binet arba Vekslerio intelekto testais. Tie vaikai skyrėsi nuo intelektualiai neskatintų ir kitomis psichologinėmis savybėmis. Iš jų minimos dvi: pasitikėjimas savimi ir socialinė kompetencija. Vis dėlto kol kas lieka stabili nuomonė, kad bendrasis intelektas iš dalies yra paveldimas. Aukšto intelekto tėvai dažniausiai perduoda tokį pat intelektą savo vaikams. Bet reikšminga yra ir tai, kad patys, būdami aukšto intelekto, jie sukuria savo vaikams intelektą stimuliuojančias sąlygas, bendraudami su vaikais, aprūpindami juos knygomis, pasirūpindami jų muzikiniu bei estetiniu lavinimu. Kitaip sakant, visa namų aplinka atlieka intelektualų vaidmenį. Taigi vaiko prigimtis (genotipas) ir aplinka, teigiamai koreliuodami tarpusavyje, dar labiau padidina intelekto vystymosi galimybes. Tuo tarpu vaikai, gimę žemo intelekto šeimose, tegauna tik namų aplinkos poveikį, kuris gali netgi nuskurdinti jų prigimtines galimybes. Vaiko genotipo ir aplinkos ryšiai nėra vienareikšmiai. Aplinka yra lyg vaiko asmenybės formavimosi funkcija. Galimi trys aplinkos ir vaiko asmenybės formavimosi interakcijos būdai: reaktyvus, sužadinantis ir proaktyvus. Reaktyvi interakcija. Skirtingi individai, patekę į tą pačią aplinką, ne vienodai ją interpretuoja, taigi ir skirtingai į ją reaguoja. Piktas ir jautrus vaikas į grubų tėvų elgesį reaguos kitaip nei ramus ar džiugus. Ekstravertas vaikas su malonumu priims aplinkos įvykius ir žmones; intravertas - juos

138

_

V SKYRIUS

ignoruos. Kiekvienas vaikas iš objektyvių aplinkybių išskiria (išgauna) subjektyvią psichologinę aplinką, ir toji subjektyvi aplinka formuoja jo asmenybės vystymąsi. Reaktyvi asmens - aplinkos interakcija vyksta visą žmogaus gyvenimą. Vienas asmuo žalingą veiksmą interpretuos kaip tyčinį priešiškumą ir reaguos skirtingai nuo asmens, kuris tą patį veiksmą suvoks kaip nejautrumą. Sužadinanti interakcija. Kiekvienas individas sužadina tik jam būdingas kitų reakcijas. Nervingas ir nepatenkintas kūdikis tėvams sužadins mažesnį norą jį glausti ir imti ant rankų. Paklusnus vaikas sužadins palankesnį tėvų auklėjimo stilių nei agresyvus. Todėl gali būti, kad netgi vaikas, kaip besiformuojanti asmenybė, gali keisti tėvus bei jų požiūrį į auklėjimą. Apie šią interakciją galima pasakyti labai paprastai: malonūs žmonės sužadina malonią aplinką; priešiški sužadina priešišką aplinką. Proaktyvi interakcija. Paaugę vaikai gali keisti aplinką ir kurti ją pagal savo poreikius. Taigi įmanoma, kad nauja aplinka gali paveikti asmenybę. Proaktyvi interakcija - tai procesas, kurio metu individas aktyviai dalyvauja savo asmenybės formavime. Proaktyvi asmens - aplinkos interakcija yra tuo stipresnė, kuo vaikas yra jaunesnis ir stipriau ribojamas tėvų sukurtos aplinkos. Tačiau jam augant, kai jis pats ima rinktis ir kurti savo aplinką, susilpnėja koreliacija tarp vaiko genotipo ir jo aplinkos, todėl padidėja proaktyvios interakcijos poveikis. Kaip matome, proaktyvi interakcija didėja su amžiumi, t.y. vyksta skirtingai nei reaktyvios ir sužadinančios aplinkos atvejais. Kaip matome iš aptartųjų teorijų ir pavyzdžių, ginčas dėl paveldimumo ir aplinkos vargu ar gali būti išspręstas kurio nors vieno naudai. Neabejotina, jog asmenybės raidai svarbu tiek paveldimumas (genotipas), tiek aplinka. Svarbu yra pažymėti, kad sugebėjimai išryškėja tik veikloje. Bet kuri veikla - darbas ar mokymasis - kelia žmogui didelius reikalavimus. Tai pasakytina ne tik apie intelektą, bet taip pat apie emocinę - motyvacinę sferą, sensorinius jutiminius procesus. Todėl aišku, kad tokių didelių reikalavimų negali vykdyti kokia nors viena, tegul ir labai išvystyta psichinė savybė, pavyzdžiui, sugebėjimai. Sugebėjimai tai yra psichinių savybių visuma. Tik taip žvelgdami į problemą, galime priartėti prie objektyvaus jos vertinimo.


139

Klausimai pagalvojimui

1. Kuo skiriasi Alfredo Bine ir Stanford-Bine intelekto matavimo testai? 2. Ką matuoja WAIS? 3. Ar galima intelekto testų pagalba išmatuoti motyvaciją ir lyderiškumą? 4. Kodėl faktorinė analizė yra perspektyvus metodas intelekto tyrimuose? 5. Kokie veiksniai įtakoja IQ?

ASMENYBES TEORIJOS •

Asmenybė yra pernelyg sudėtinga, kad ją būtų galima paaiškinti vienu teoriniu modeliu. Nėra netgi vieningo asmenybės apibrėžimo - jų priskaičiuojama beveik 80 ir tarp jų nėra nė vieno, kurį būtų galima visiškai paneigti. Vieni apibrėžimų autoriai akcentuoja asmenybės santyki su aplinka, kiti - psichinių procesų visumą, dar kiti - asmenybės bruožų unikalumą. Panašiai yra ir su asmenybės teorijomis: jų yra daug ir kiekviena vis kitais aspektais bando paaiškinti, kas gi yra žmogaus asmenybė, kaip ji funkcionuoja. Visos šios teorijos savaip teisingos, todėl visos jos egzistuoja lygiagrečiai, papildydamos viena kitą. Kiekviena asmenybės teorija bando pateikti asmenybės modeli, kuris paaiškintų asmenybės struktūrą, varomąsias jėgas, kurios skatina asmenybę vystytis ir funkcionuoti, numato asmenybės pažinimo būdus, taip pat, kaip nustatyti sutrikimus ir juos pašalinti. Be to, kiekviena asmenybės teorija remiasi filosofinėmis prielaidomis, kurios dažniausiai atspindi laikmečio požiūrį į asmenybę. Pirmieji bandymai a p i b ū d i n t i žmogaus asmenybę, jos elgesio dėsningumus siekia neatmenamus laikus: įvairių faktų, pastebėjimų galima rasti mituose, pasakose, istoriniuose veikaluose, religiniuose raštuose pavyzdžiui, indų Vedose, Senajame ir Naujajame Testamentuose randame aiškiai suformuluotas pažiūras į asmenybę, jos veiklą. Antikos filosofai taip pat domėjosi žmogaus asmenybės sandara, funkcionavimu: Aristotelis, Platonas ir Hipokratas nagrinėjo sielos prigimtį, Demokritas siūlė skaidyti •ją į atomus, Sokratą domino gyvenimo prasmės klausimas. Beveik iki 19 a. vidurio psichologija buvo neatsiejama nuo filosofijos. Filosofų darbuose randame asmenybės teorijų užuomazgas. Pavyzdžiui, Dekartas žmogaus elgesį aiškino refleksų teorija, Spinoza nagrinėjo jausmų dėsningumus, I. Kantas išsamiai aprašė temperamentų tipus.

140

V SKYRIUS

Ir šių dienų filosofija nagrinėja žmogaus problemą ir stengiasi atsakyti į pagrindinius klausimus: kas yra žmogus ir kokia jo vieta bei paskirtis pasaulyje? Filosofinis žmogaus paveikslas yra apibendrintas ir todėl kiekvienas iš mūsų galime a t p a ž i n t i savo žmogiškąją prigimtį ir pamatyti savo žmogiškąją esmę. Tačiau tik asmenybės mokslas ir asmenybės teorijos parodo, kuo skiriasi žmonės, atskleidžia jų elgėsi įtakojančius veiksnius ir tuo pačiu sudaro galimybę apibūdinti konkrečią asmenybę bei prognozuoti jos veiksmus. Be filosofijos, asmenybės samprata nuo seno egzistuoja mene, ypač literatūroje. Grožinėje literatūroje kiekvienas autorius pateikia savitą asmenybės v a i z d ą , i š r e i š k i a n t i p a g r i n d i n i u s jos bruožus, p o e l g i ų nuoseklumą, individualumą. . Asmenybės pažinimą literatūroje tobuliausiai praturtina romanai, kuriuose herojus kaip asmenybė atsiskleidžia ilgame realaus gyvenimo periode. Literatūroje asmenybė visuomet sudėtinga ir daugialypė, o jos . ypatybės didžiąja dalimi priklauso nuo istorinės epochos ir kultūros. Filosofinis žmogaus asmenybės atskleidimas ir literatūriniai portretai yra įdomūs pažintine prasme, tačiau asmenybės teorijos mokslas remiasi . ilgalaikių stebėjimų bei išsamių tyrimu rezultatais ir jais grindžia savo teiginius. Asmenybės teorijas tik su tam tikromis išlygomis galima suskirstyti į grupes, iš kurių "kiekviena turi savo panašumų ir skirtumų, privalumų ir trūkumų. Todėl konkrečią asmenybės teoriją sunku priskirti kuriai nors vienai grupei. Dauguma jų dėl savo iškeltų problemų gali priklausyti kelioms grupėms. Todėl tiksliau yra kalbėti apie asmenybės teorijų kryptis. Trumpai apžvelgsime svarbesnes ir plačiau žinomas asmenybės . teorijų kryptis ir pagrindinius jų autorius.

Psichodinaminės krypties asmenybės teorijos Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus, mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika, t.y. sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai. Ši kryptis vadinama psichodinamine, nes nagrinėja asmenybės raidą ilgesnį laiko tarpą - nuo asmenybės gimimo iki tikėtino tapsmo brandžia asmenybe. Šios krypties teorijos dar vadinamos psichoanalitinėmis.


Psichodinaminė Z. Froido (S. Freud) asmenybės teorija

_141

Vienos gydytojas Z. Froidas (1856-1939) buvo pirmasis ir žymiausias šios pakraipos asmenybės teorijos autorius. Z. Froidas manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir patologinei asmenybės raidai. Ilgą laiką dirbąs gydytoju ir tyres isterinių sutrikimų turinčius pacientus, Z. Froidas paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Pagrindinė šios teorijos mintis b u v o ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Žmogaus psichikoje Z. Froidas išskyrė 3 lygius: -sąmonę (tai tarsi matoma ledkalnio viršūnė, nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti); -priešsąmonę (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti į sąmonės lygį); -pasąmonę (pati r e i k š m i n g i a u s i a d a l i s , p r i m e n a n t i neribotos apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į kurią išstumiami nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus mano užmiršęs; būtent pasąmonėje reikėtų ieškoti Įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų, nesąmoningų poelgių priežasčių; žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio; į pasąmonę patekusios neišspręstos problemos niekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus, griaunančius žmogaus asmenybe iš vidaus). Minėti psichikos lygiai pasireiškia visoje žmogaus asmenybėje, kurią taip pat sudaro 3 dalys (5.4 pav.):

142

V SKYRIUS

Id - seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, v a n d e n i u i , orui, giminės pratęsimui ir agresijai. Si asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruodama aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus su visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą. Tai gyvybės, giminės pratęsimo (Eros) ir mirties, į save arba į aplinką nukreiptos agresijos, destrukcijos (Thanatos) instinktai. Jie gali būti patenkinami tiesioginiu būdu, išstumiami i pasąmonę (kur būdami kelia vidinius konfliktus ir įtampą) arba netiesiogiai - sublimacijos būdu (pasirenkant visuomenei priimtiną jų patenkinimo formą, perkeliant juos Į kokią nors veiklą). E g o - sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Ego suderina id principą „noriu" su superego principu „reikia". Superego - viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos.iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų, kai žmonės lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais (pavyzdžiui, minioje). Vėlesnėse studijose Z. Froidas nemažai rašė apie masių psichologiją, apie tai; kaip pakinta žmogaus elgesys minioje ir kaip tuo moka pasinaudoti įvairios diktatūros. Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekmėje žmogus nuolat gyvena į t a m p o j e , veikiamas v i d i n i ų ir i š o r i n i ų k o n f l i k t ų . Išgyventi asmenybei padeda pasąmonėje glūdintys gynybiniai mechanizmai, kuriais asmenybė nesąmoningai reaguoja į iškilusią grėsmingą situaciją. Iš jų būtų galima paminėti išstūmimą (tai, kas nemalonu, tiesiog išstumiama į pasąmonę, pamirštama), projekciją, racionalizaciją, intelektualizaciją ir kitus. Z. Froidas teigė, kad asmenybė iš esmės susiformuoja iki 4-5 metų amžiaus, veikiama pasąmonės ir ankstyvos vaikystės patirties. Tačiau vystosi ji ir toliau iki tol, kol žmogus pasiekia lytinę brandą. Pagal tai, kokiu būdu šiuose amžiaus tarpsniuose žmogus patenkina malonumo poreikį, išskiriamos psichoseksualinio vystymosi fazės. Jeigu kurios nors fazės metu kyla problemos ir jos laiku neišsprendžiamos, asmenybė


143

užsifiksuoja toje fazėje, sutrinka jos santykis su aplinka. Z. Froidas išskyrė tokias vystymosi stadijas: • oralinė fazė (iki l metų) susijusi su kūdikyste, kai pagrindinis malonumas pasiekiamas burnos dėka - valgant, susipažįstant su aplinkos daiktais, šaukiant suaugusius, reikalaujant dėmesio. Jeigu kūdikio poreikiai ignoruojami, suaugęs žmogus nemalonioje situacijoje pradeda kartoti kūdikio elgesį: valgo, geria, rūko, daug kalba, .šaukia. • analinėje fazėje (1-3 metų) malonumų ir konfliktų šaltiniu tampa šalinimo organai, kai vaikas mokomas naudotis tualetu. Jeigu tai daroma ne laiku arba itin griežtai, suaugės žmogus gali būti itin smulkmeniškas, p e d a n t i š k a s , p a b r ė ž t i n a i t v a r k i n g a s , įsitempęs arba, atvirkščiai — labai neorganizuotas, netvarkingas. • falinėje fazėje (3-6 metai) dėmesys nukrypsta į išorinius lyties požymius. Vaikai išgyvena vadinamąjį Edipo kompleksą, t.y. jaučia stiprų potraukį priešingos lyties tėvui ir norą konkuruoti su tos pačios l y t i e s t ė v u . J e i g u ši p r o b l e m a s ė k m i n g a i išsprendžiama, vaikas susitapatina su savo lyties tėvu ir perima savo lyties elgesio m o d e l į . T a č i a u , jeigu p r o b l e m a lieka neišspręsta, suaugusiam žmogui gali kilti problemos, bendraujant su vyresniais. * latentinė (užslėpta) - nuo 5-6 m. iki lytinio brendimo seksualiniai impulsai užslopinti, jos metu vaikas įgyja įvairių socialinių ir pažinimo įgūdžių. • genitalinėje fazėje, lytinio brendimo metu, žmogus turi įsisąmoninti savo potraukius ir išmokti juos tenkinti natūraliu, visuomenei priimtinu būdu. Taigi asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Z. Froidas pasiūlė psichoanalizės metodą, kuris iki šių dienų vis dar yra plačiai taikomas. Jo esmė yra ta, kad terapeutas padeda klientui išsakyti viską, kas tik ateina į galvą, t.y. bando atskleisti pasąmonės turinį, surasti jame neišspręstus konfliktus ir juos išspręsti. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, tuomet ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. . Nors Z. Froidas išsamiai nepateikė brandžios asmenybės koncepcijos, tačiau subrendimą siejo su psichine sveikata ir apibūdino gana paprastai: sugebėti mylėti ir dirbti. Taigi pagal Z. Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais (sutuoktiniu ir vaikais) ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.

144

V SKYRIUS

Z. Froido nuopelnai mokslui, ypač psichologijai ir psichiatrijai, yra tikrai dideli. Jis įrodė, kad daugelio psichinių susirgimų priežastys yra psichologiniai veiksniai, todėl žmogui galima padėti, taikant psichologinius metodus. Šis Z. Froido pasąmonės procesų atskleidimas padėjo geriau pažintižmogų. Jo teoriją galima ir kritikuoti už ribotą požiūrį į žmogaus galimybes, tačiau juk būtent ji davė pradžia daugeliui kitų asmenybės teorijų, kurios teoriškai ir praktiškai taikomos ir šiandien.

K. G. Jungo (C. G. Jung) analitinė asmenybės teorija K.G. Jungas (1875-1961), Šveicarijos psichologas ir psichiatras, buvo Z. Froido mokinys ir bendradarbis. Kaip ir Z. Froidas, jis tyrinėjo neįsisąmonintų dinaminių potraukių įtaką žmogaus veiklai ir elgesiui. Tačiau skirtingai nuo Z. Froido, K. G. Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei nuslopinti seksualumo ir agresijos potraukiai. Jungas šiems potraukiams neteikė lemiamos reikšmės. Jis buvo įsitikinės, kad žmogų veikia pasąmonės vaizdiniai, kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir istorijos. Šie vaizdiniai nėra įgyti, bet įgimti ir išsamesniam jų paaiškinimui Jungas panaudojo kolektyvinės pasąmonės terminą. Kolektyvinės pasąmonės iškėlimas nepatiko Z. Froidui ir tai buvo pagrindinė priežastis K. G. Jungą nutolinusi nuo Z. Froido. • Asmenybėje K.G. Jungas išskyrė tris, iš dalies tarpusavyje susijusias, sistemas: Ego, asmeninę pasąmonę ir kolektyvine pasąmonę. Ego (lot.) - aš. Tai sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius, kurių dėka mes suvokiame save kaip žmogų, kaip visumą. Į ego įeina ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimas, bei žinios apie jį. Iš esmės, tai yra mūsų sąmonė. Asmeninė (individualioji) pasąmonė. Ją sudaro aukščiau įsisąmoninti išgyvenimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti. Asmeninei pasąmonei priklauso ir tie išgyvenimai, kurie buvo nemalonūs, keliantys skausmą, ir buvo išstumti. Asmeninės pasąmonės turinys nesunkiai vėl gali pereiti į sąmonę. Asmeninėje pasąmonėje gana svarbią vietą užima kompleksai. Kompleksais K. G. Jungas vadina emocijų sukeltas asociacijas, jausmus ar mintis, kurie yra s u s i j ę tarpusavyje. Kompleksai gali turėti įtakos neįsisąmonintam žmogaus elgesiui. Pavyzdžiui, vado kompleksas - siekimas valdyti kitus - gali skatinti žmogų priimti pareigas, kurių atsisako kiti ir pan. Ego ir asmeninė pasąmonė įgijami žmogui gyvenant. Kitaip yra su kolektyvine pasąmone. Ji išeina už individualios psichikos ribų.


145

Kolektyvinė (transpersonalinė) pasąmonė atspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Pagal K. G. Jungą tai gilesnis pasąmonės sluoksnis, kuris sudaro savotišką psichikos lauką, jungianti visą žmoniją ir egzistuojantį už atskiro individo ribų. Kolektyvinėje pasąmonėje glūdi slaptas polinkis būtent taip. o ne kitaip suvokti tikrove. Kolektyvinės pasąmonės pažinimui K. G. Jungas skyrė ypatinga dėmesį. Svarbiausi jos komponentai yra archetipai. Archetipas (gr.) - pirminis vaizdinys yra universali minties forma, idėja, turinti savyje emocine galią. Jungas manė, kad archetipu negalima p a ž i n t i tiesiogiai, o tik per jų įvaizdžius, kurie pasireiškia ankstesniųjų kartų mituose, pasakose, mene, sapnuose ir fantazijose. Archetipų yra daug: Senas išminčius, Motina. Persona, Šešėlis, Tėvas, Dievas ir kiti. Archetipai, sudarantys kolektyvinės sąmonės turinį, yra susiję su sąmone skirtingu laipsniu. Archetipų, kuriuos aprašė K.G.Jungas, pavyzdžiai pateikti 5.3 lentelėje.

Svarbesnių archetipų charakteristikos pagal L.A. Hjelle ir D.J. Ziegler (1997, p. 201). Iš šių archetipų arčiausiai sąmonės yra Anima, Animus, Persona ir Šešėlis. Anima ir Animus - tai archetipiški priešingos lyties vaizdiniai, kuriuos žmogus turi konkrečiai dar nesusidūręs su priešinga lytimi. Šie du archetipai išsikristalizavo iš vyrų ir moterų bendruomeninio gyvenimo patirties. Jų dėka moteris ir vyras geriau supranta vienas kitą. Anima moko

146

V SKYRIUS

vyrą nuoširdumo ir tam tikro švelnumo, o animus moko moterį tam tikros vyriškos laikysenos, o, būtent, kad spręsdama savo problemas, pirmiausia vadovautųsi protu. Persona, Žodis „persona" reiškia kaukę, naudotą senovės graikų teatre. Tai tas įvaizdis, kurį ego pateikia išoriniam pasauliui ir išreiškia tuos bruožus, kuriuos žmogus nori parodyti kitiems ir nori, kad kiti jį tokį matytų. Kaukė gali būti naudinga, jei žmogus per daug neįsijaučia į vaidmenį ir nepasidaro svetimas sau. Pavyzdžiui, žmogus, kuris visą laiką dėvi intelektualo kaukę, priešinasi savo jausmams, vaidina abejingą - dažnai yra jausmingas, tačiau turi sunkumų savo emociniame gyvenime. Nelanksti Persona uždaro žmogų vieno vaidmens rėmuose ir taip trukdo prisitaikyti prie aplinkos. K.G. Jungas Personą lygino su paltu, kurį galima nusivilkti. Taigi Personą galima skirti prisitaikymo prie aplinkos archetipui. Šešėlis - tai tamsioji mūsų asmenybės dalis. Jis turi tuos bruožus, kuriuos neigiamai vertina ir pats žmogus, ir visuomenė. Šešėlyje iš sąmonės yra išstumtas patyrimas. Dalis Šešėlio yra asmeninėje pasąmonėje ir pasireiškia gyvenime: sudėtingoje situacijoje žmogus pasielgia netikėtai. Po to galvoja ir aiškinasi: „Lyg ne aš taip pasielgiau". Šešėlio bruožus asmenybei sunku įžvelgti, nes jie dažniausiai paslėpti. Vienas iš būdų atskleisti savo šešėlio bruožus - savo priešiškumo ir neigiamo nusiteikimo kuriam nors žmogui analizė. Neatpažintas Šešėlis yra pavojingas, nes tuomet ne tik projektuojame nenorimas neigiamas ypatybes į kitus, bet ir leidžiame jam mus užvaldyti. Arba, kuo labiau nepriimame savo trūkumų, tuo labiau save ribojame. Šešėlio bruožai, susiję su kolektyvine pasąmone, yra universalesni ir apima žmonių bendruomenes, pvz., priešiškumas kokiai nors žmonių grupei (negrams, plėšikams ir pan.). Savastis (selfs, angl.) - svarbiausias asmenybės archetipas, reiškiantis vienovės, harmonijos, pilnatvės siekimą. Jo simbolis yra mandala arba magiškasis ratas. Savastis yra asmenybės centras, apie kurį grupuojasi visos kitos dalys. Jis atspindi pasąmoninį poreikį siekti prieštaringų asmenybės aspektų, harmonijos. Savastis atsiskleidžia tik tuomet, kai visiškai susiformuoja ir išsiugdo visos kitos asmenybės dalys. Tai įvyksta antroje gyvenimo pusėje, žmogui vis labiau bręstant. Savastis, K.G. Jungo nuomone, pasireiškia tik tada, kai žmogus ieško Dievo ir galutinės prasmės. Nagrinėdamas asmenybės struktūrą, K. G. Jungas atkreipė dėmesį, kad Ego atitinka „mažesnę asmenybę", nes susideda tik iš to, kas išgyventa, įsisąmoninta ir, paprasčiausiai, iš to, kas jau įvyko. O Savastis - tai „didesnė asmenybė", turinti daug galimybių ir suvokiama tik iš dalies. Ugdydami asmenybę, didiname kaip tik tą „didesniąją asmenybę", bet iki galo jos pažinti negalime.


147

Taigi Savastis auga ir tobulėja asmenybei bręstant ir, galime sakyti, slypi pusiaukelėje tarp sąmonės ir pasąmonės.

Asmenybės tipologija

Žymus K.G.Jungo indėlis į psichologiją yra asmenybės tipologijos sukūrimas. Jis išskyrė dvi esmines asmenybės nuostatas: intraversiją (orientaciją į savo vidinį pasaulį) ir ekstraversiją (orientaciją į išorinį pasaulį). Abi šios nuostatos glūdi kiekvienoje asmenybėje, bet viena iš jų yra dominuojanti. Pagal dominuojančią nuostatą žmonės skirstomi į intravertus ir ekstravertus. Ekstravertas judrus, gyvai reaguoja į aplinką, greitai užmezga kontaktus su kitais žmonėmis. Intravertas užsisklendęs savyje, jautriai reaguoja,, korektiškas, stengiasi būti vienas. Be šių nuostatų, Jungas išskyrė keturias psichikos funkcijas: mastymą ir j a u t i m ą , pojūčius ir intuiciją. Pagal tai, kokia iš šių f u n k c i j ų yra d o m i n u o j a n t i , jis nustatė m ą s t a n t į , j a u č i a n t į , j u n t a n t į i r i n t u i t y v ų asmenybės tipą. Mąstantis tipas apie objektus sprendžia vadovaudamasis logika ir argumentais. Jaučiantis tipas labiau vadovaujasi emocijomis ir objektus vertina tokiomis kategorijomis: malonus arba nemalonus, geras arba blogas ir kreipia dėmesį į tarpasmeninius santykius. Juntantis (sensorinis) tipas tikrovę suvokia realiai ir vengia vertinimų. Objektus mato tokius, kokie jie yra. Kreipia dėmesį į detales ir tikslumą. Intuityvus tipas tikrovę suvokia nuojautos ir betarpiškos įžvalgos dėka, naudojasi tuo, ką jam sako jo vidinis balsas. Turi lakią vaizduotę ir ieško naujų galimybių. Sujungęs dominuojančią nuostatą su tipais pagal vyraujančią funkciją, Jungas gavo aštuonis pagrindinius asmenybės tipus: 1) mąstantis ekstravertas, 2) mąstantis intravertas, 3) jaučiantis ekstravertas, 4) jaučiantis intravertas, 5) juntantis intravertas, 6) juntantis ekstravertas, 7) intuityvus ekstravertas, 8) intuityvus intravertas. JAV psichologė J. M. Brigs (J. M. Briggs), pasinaudodama Jungo asmenybės tipologija, sukūrė klausimyną, kurio pagalba galima nustatyti asmenybės tipą (16 asmenybės tipų). Šis klausimynas „Myers Briggs Type Indicator" plačiai taikomas Vakaruose, parenkant personalą organizacijoms, formuojant darbo komandas.

148

V SKYRIUS

K. G. Jungas išskyrė dar ir penktąją (transcendentinę) funkciją, kurios paskirtis -jungti kitas funkcijas ir įveikti jų prieštaringumus. Trascendentinė funkcija išlygina sąmonės ir pasąmonės vaidmenį asmenybei ir padeda siekti, vienovės ir visapusiškumo. Ji reiškiasi simboliškai ir juntama kaip nauja nuostata, naujas požiūris į save bei pasaulį.

Asmenybės raida Z. Froidas teigė, kad asmenybės raidą iš esmės apsprendžia vaikystė; Jungas šį procesą išnagrinėjo kaip dinamini, vykstantį visą gyvenimą. Pagal Jungą pagrindinis gyvenimo tikslas - tai visiškai realizuoti savąjį „aš", tapti vientisu, nepakartojamu, unikaliu. Šis procesas vyksta visą žmogaus gyvenimą. Kalbėdamas apie asmenybės raidą, K. G. Jungas vartojo individuacijos terminą, kuris reiškia atskirų asmenybės dalių diferenciaciją ir jų maksimalų išaugimą. Jis taip pat pabrėžė, kad turi vykti ir integracijos procesas. Jo nuomone, individuacijos procese vyksta ir sąmonės augimas, ir pasąmonės . pilnesnis atsiskleidimas, asmenybė artėja prie savasties ir palaipsniui bręsta. K. G. Jungas detaliai nevardija brandžios asmenybės bruožų, tačiau įsitikinės, kad asmenybės branda pasiekiama tik gyvenimo rudenį. Pirmoje gyvenimo pusėje, maždaug iki 35-40 metų, žmogus labiau orientuojasi į išorinį pasaulį: įgyja profesiją, kuria šeimą, siekia karjeros, kaupia turtą, tad jam beveik nelieka laiko gilintis į savo vidinį pasaulį. Sulaukus 35-40 metų, daugelis žmonių būna nemažai pasiekę, tuomet ir iškyla gyvenimo prasmės klausimas. Žmogus vis labiau gilinasi į savo vidinį pasaulį ir susimąsto, kokia visų jo pasiekimų prasmė mirties akivaizdoje. Bręsdama asmenybė vis labiau tobulina savo pagrindines keturias psichologinesjimkcijas ir tinkamai jas naudoja, tampa visapusiškesne, palaipsniui atskleidžia savo pasąmonės gelmes ir pajunta vidinį integralumą bei harmoniją ne tik su savimi, bet ir su Visata. Asmenybės brendimas, tai ilgas kelias ir, deja, ne visi jį nukeliauja.

A Adlerio (A Adler) individualioji asmenybės teorija A. Adleris (1870-1937) - austrų gydytojas, psichiatras, buvo Z. Froido bendradarbis. Tačiau, laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. A. Adleris nors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jam lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką jis žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui.

ASMENYBĖ

IR_INDIVIDUALUMAS

149

Z. Froidas akcentavo pasąmonės vaidmenį, K. G. Jungas iškėlė dar ir kolektyvinės pasąmonės svarbą, tuo tarpu A. Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kuri jis pavadino socialiniu interesu. A. Adleris labiau orientavosi i asmenybės ateiti, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jo įgyvendinimą, siekiant savų tikslų. A. Adlerio nuomone, žmogus visa gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Visa tai jis pavadino gyvenimo stiliumi. Jo nuomone, asmenybės veiklos motyvas ir varomoji jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o Šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo (vėliau A. Adleris akcentavo tobulumo siekimą), asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikąs nuo pat gimimo jaučia . esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis; šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent, čia ir pasireiškia įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Todėl neretai pasitaiko, kad didžiausių laimėjimų žmonės pasiekia tose srityse, kur kažkada jautėsi mažai sugebantys. Be to, A. Adleris manė, kad menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka žmogaus elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš eilės vaikas jis buvo šeimoje ir kiek gavo dėmesio bei meilės. Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra santykinai pastovus, ir, galima teigti, yra specifinė asmens buvimo pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet a t s i r a n d a kas nors pranašesnis už ją, o galiausiai, žmogus negali būti pranašesnis ir tobulesnis už Gamtą ir Visatą. Taigi asmenybė, siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Pasak A. Adlerio, asmenybė, siekdama savo tikslų, susikuria individualų gyvenimo stilių. Jį žmogus pasirenka 5-6 gyvenimo metais, ir visa tolesnė jo veikla yra kryptingas šio s t i l i a u s įgyvendinimas. Gyvenimo stiliui būdingos savitos idėjos, aktyvumo lygis, nuostatos, kurios atsispindi santykiuose su aplinka. Gali būti, kad žmogus sąmoningai nesuvokia savo gyvenimo stiliaus ir gyvena ne pagal j į . Tada ir kyla įvairūs konfliktai, problemos. Gyvenimo stilius suformuoja ir savitus problemų sprendimo būdus. Tai išryškėja, kai žmogus susiduria su sunkumais. Optimistas elgiasi drąsiai ir realiai, o pesimistas, nepakankamai kompensavęs menkavertiškumo jausmą, stengiasi išvengti socialiai būtinų veiksmų. Taigi norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo stilių.

150

V SKYRIUS

Dėl to psichoterapija padeda žmogui suvokti ir įsisąmoninti jo individualų gyvenimo stilių. A. Adleris ypač pabrėžė, kad asmenybė, orientuota į ateitį, siekia savo tikslu, iš kurių vienas aukščiausių yra „idealusis Aš", tai yra toks žmogus, kokiu asmuo norėtų tapti. A. Adleris dar sukuria kūrybiškojo Aš (Selfs, angl.) sąvoką. Savo apimtimi ji maždaug tolygi „gyvenimo stiliui" ir atlieka panašias funkcijas, bet svarbu yra tai, kad Aš pabrėžia valios laisvę. Pagal A. Adlerį žmogus nėra griežtai priklausomas nuo instinktų ir aplinkos, jis gali aktyviai reguliuoti savo elgesį bei kurti savo paties gyvenimą. A. Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus psichologinius sutrikimus ir asmenybės subrendimą matė iš tos pozicijos, kad subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu. Be to, brandi asmenybė turi turėti aukštus gyvenimo tikslus, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams ir turi surasti savo socialinius uždavinius. Subrendęs žmogus, pagal A. Adlerį, turi būti suinteresuotas ir kitų žmonių gerove. Jis turi įsijausti į kitą ir matyti jo akimis.

K. Horni (K. Horney) socialinė kultūrinė asmenybės teorija K. Horni (1885-1952), panašiai kaip K. G. Jungas ir A. Adleris, neneigė pagrindinių Z. Froido principų, tačiau daug ką matė kitu aspektu. K. Horni nesutiko su Z. Froido nuomone, kad moters psichinė raida priklauso nuo lytinių organų anatomijos. Taip pat ji nesutiko su Z. Froido teiginiu, kad egzistuoja universalios psichoseksualinio vystymosi stadijos, kurios nulemia asmenybės raidos kryptingumą. K. Horni nuomone, normaliam vaiko vystymuisi svarbiausia yra patenkinti jo saugumo poreikį. Šiuo atveju pagrindinis motyvas yra būti mylimu, norimu ir priimtinu žmogumi, apsaugotu nuo pavojaus ir priešiško išorinio pasaulio. K. Horni teigė, jog nerimas kyla dėl to, kad tarpasmeniniuose santykiuose trūksta saugumo jausmo. Jeigu vaikui trūksta dėmesio, tėvų meilės ir šilumos, vaikas jaučiasi atstumtas, nerimauja, jo elgesys gali tapti neurotinis. K. Horni įveda bazinio nerimo sąvoką. Bazinį nerimą ji apibūdina kaip asmens nereikšmingumo, pasimetimo, bejėgiškumo pavojingame pasaulyje jausmą. Pasaulis įsivaizduojamas pilnas melo, skriaudos, įžeidimų, užpuolimų ir išdavysčių. Bazinio nerimo ištakos slypi nesaugioje vaikystėje.


151

Be to, jis turi įtakos žmogaus santykiams su aplinkiniais ir yra potencialaus konflikto tarp noro pasitikėti, pasikliauti kitais ir giluminio nepasitikėjimo bei priešiškumo kitais priežastimi. Dėl savo realaus ar Įsivaizduojamo nepakankamumo žmogus norėtų perduoti atsakomybe kitiems, bet dėl nepasitikėjimo ir p r i e š i š k u m o nesugeba to įgyvendinti ir veltui eikvoja psichinę energiją, ramindamas save. Norėdamas apsaugoti save nuo bazinio nerimo ir susijusio su juo bejėgiškumo, priešiškumo ir nesaugumo jausmo, asmuo susikuria įvairias gynybines strategijas. K. Horni aprašė dešimt tokių strategijų ir pavadino jas neurotiniais poreikiais, neš juos bandoma patenkinti neracionalia, neadekvačių pagrindu. Yra įvairių neurotinių poreikių, pavyzdžiui: meilės, pripažinimo, valdžios, asmeninio žavesio, nepriklausomybės ir savarankiškumo, tobulumo, kitų išnaudojimo ir pan. Neurotiniai poreikiai s u k e l i a v i d i n i u s k o n f l i k t u s . P a v y z d ž i u i , neurotinis meilės poreikis: žmogus reikalauja iš kitų meilės ir susižavėjimo, nepaisant jokių aplinkybių, bet yra nepaprastai jautrus kritikai ir net paprasčiausiam nutolimui. Kuo daugiau bus meilės, tuo daugiau jos norės, ir poreikis vis tiek nebus patenkintas. Savo vėlesniuose darbuose K. Horni sugrupavo neurotinius poreikius ir išskyrė tris asmenybės orientacijas, kurios pasireiškia bendraujant su kitais žmonėmis. Šios orientacijos padeda sumažinti nerimą ir siekti patenkinamo gyvenimo lygio. Orientacija į žmones (nusileidžiantis tipas) numato asmenybės bendravimo ir bendradarbiavimo stilių, kuriam būdingas neryžtingumas, bejėgiškumas ir meilės poreikis. Nusileidžiantis tipas vadovaujasi iracionalia nuostata: „Jeigu aš nusileisiu, tai man niekas nekenks". N u s i l e i džiančiam tipui reikia, kad jį mylėtų, gintų ir kad jis būtų reikalingas kitiems. Tačiau po išoriniu mandagumu gali slėptis pyktis ir priešiškumas. Orientacija „nuo žmonių" (atsiskyręs tipas). Šis tipas vadovaujasi nuostata neleisti savęs įtraukti į meilės romanus, draugystę, aktyvų darbą ir pan. Tokie žmonės klaidingai mano: „Jei aš atsiskirsiu, tai su manimi viskas bus gerai". Jie nenori artimų santykių, vengia ž m o n i ų , s i e k i a nepriklausomybės ir be emocijų, slysta gyvenimo paviršiumi. . Orientacija „prieš žmones" (priešiškasis tipas). Orientacija „prieš žmones" - tai toks elgesio stilius, kuriam būdinga dominavimas, priešiškumas ir kitų eksploatavimas. Priešiškasis tipas įsitikinęs, kad žmonės yra agresyvūs ir gyvenimas, tai kova prieš visus. K. Horni pastebėjo, kad priešiškasis tipas sugeba elgtis taktiškai ir draugiškai, tačiau visuomet siekia kontroliuoti ir valdyti kitus, siekia aukštesnio prestižo ir savo asmeninių ambicijų patenkinimo.

152

V SKYRIUS

K. Horni mano, kad šias strategijas daugiau ar mažiau taiko kiekvienas iš mūsų. Sveikas žmogus išsprendžia savo vidinius konfliktus, naudodamasis visomis strategijomis, o neurotiškas suvokia tik vieną iš šių orientacijų ir neigia ar visai atsisako kitų. Priklausomai nuo situacijos, jis nesugeba pasirinkti tinkamos strategijos ir visą laiką naudojasi tik viena strategija. Neurotiniai poreikiai sukelia vidinius konfliktus, kuriuos žmogus gali įveikti, jeigu vaikystėje patyrė meilę, pasitikėjimą, rūpestį, toleranciją ir šilumą. Taigi K. Horni mano, kad konfliktus sukelia socialinės sąlygos. Potencialus neurotikas yra tas, kuris vaikystėje jautriai pergyveno sunkumus, kuriems įtakos turėjo kultūra ir socialinės sąlygos. Tai, kad K. Horni atkreipė dėmesį į socialinio konteksto įtaką asmenybės vystymuisi, davė pagrindo jos teoriją vadinti socialine kultūrine asmenybės teorija. •

E. Eriksono (E. Erikson) asmenybės raidos teorija E. Eriksonas (1902-1994) buvo Z. Froido mokinys ir pasekėjas. Jis sukūrė asmenybės nuolatinio keitimosi gyvenime teoriją. E. Eriksonas neatmetė pagrindinių Z. Froido teiginių apie sąmonę ir pasąmonę, asmenybės komponentus (Id, Ego, Superego) ir psichoseksualinės raidos stadijos, tačiau asmenybės vystymąsi skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o jįjtgal asmenybės ryšį su socialine aplinka. E. Eriksonas įvertino somatinių (kūno), asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi. Jis akcentavo, kad kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizės), nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis. Norėdamas pabrėžti socialinių ir kultūros veiksnių įtaką žmogaus vystymuisi, E. Eriksonas savo teoriją pavadino psichosocialine asmenybės vystymosi teorija, o vystymosi kiekvienoje stadijoje krizes - psichosocialinėmis krizėmis. Psichosocialinio vystymosi stadijos pateiktos 5.4 lentelėje.

Asmenybės vystymosi stadijų charakteristika Pirmoji stadija. Šioje stadijoje formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku. E. Eriksonas teigė, kad tuomet, kai motina yra pareiginga ir jautri, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus kitose vaiko augimo stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, pasidaro įtarus. Visa tai apsunkina jo asmenybės formavimąsi kitose stadijose. Tačiau E. Eriksonas mano, kad šiame laikotarpyje įgytas nepasitikėjimas


153

Lentelė sudaryta pagal R. Žukauskienę, 1996. 53 p. ir Hjelle L.A., Ziegler D.J., 1997 p. 220-235.

154

__

V SKYRIUS

vėliau gali būti nugalėtas, nes kūdikis turi įgimtą vidinį sugebėjimą, susidarius palankesnėms sąlygoms, pasitikėjimą įgyti. Tik labai stiprus neigiamas patyrimas gali palikti neišdildomą žalą. Antroji stadija. Joje psichosocialinės krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų pasiruošimo suteikti vaikams laisvę jų galimybių ribose. Antraisiais - trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti) ir labai didžiuojasi savo naujais sugebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda jam įgyti autonomijos (savarankiškumo) jausmą ir ugdyti valią. Savarankiškumo atsiradimas ir augimas tuo pačiu stiprina pirmojoje stadijoje įgytą pasitikėjimą kitais. Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos j a u s m ą . E. Eriksonas pabrėžė, kad vaikui, kuris šiuo metu neįgis savarankiškumo jausmo, bus sunku paauglystėje ir vėliau, kai norės tapti savarankišku. Trečioji stadija. Pagal E. Eriksoną tai - žaidimų amžius. Vaikui žaidžiant, auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgos. Šioje stadijoje sprendžiamas psichosocialinis konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo. Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, tai formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti. Jeigu tėvai vaikui neleis savarankiškai veikti, be to, jeigu jam truks pripažinimo ir meilės, tai formuosis kaltės ir menkavertiškumo jausmai. Ketvirtoji stadija. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklausys nuo to, kaip vaikui seksis mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaikys artimieji. Jeigu vaikui labai nesiseka, tai gali susiformuoti menkavertiškumo jausmas. Penktoji stadija. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią, f o r m u o j a n t i s asmenybės t a p a t u m u i . Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, ir čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys, turi atsakyti į klausimą „kas aš esu" Įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kt. Į šiuos klausimus jis ne visuomet laiku randa atsakymą, ir sprendimas gali būti atidėtas kuriam laikui. Sprendimo atidėjimą E. Eriksonas pavadino psichosocialiniu moratoriumu. Pvz., jei asmuo nesugeba pasirinkti specialybės, jis gali studijuoti keliuose universitetuose, išeiti į kariuomenę, ir tuo būdu susitapatinimo su profesija klausimas atidedamas ilgesniam laikui. Jaunųjų žmonių nesugebėjimą surasti savo


____155

tapatumą E. Eriksonas pavadino identiškumo krize. Identiškumo krizė arba vaidmenų sumaištis dažniausiai pasireiškia nesugebėjimu pasirinkti karjeros kelią ir arba tęsti mokslą. Teigiamas šio etapo krizės įveikimas formuoja naują vertingą asmenybės savybę - ištikimybę, kurią E. Eriksonas suprato kaip sugebėjimą priimti visuomenės moralę, etiką ir ideologiją. Jei tapatybes krizė neišsprendžiama, lieka vaidmenų sumaištis (jaunuolis nežino, kas jis yra ir ko nori). Neigiamas tapatumo krizės sprendimo pavyzdys yra jauno žmogaus susitapatinimas su nusikalstamo pasaulio „herojais" ir įsijungimas į jų veiklą. ' Šeštoji stadija. Šioje stadijoje jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį ir jo laukia nauji išbandymai. Iš vienos pusės, yra noras priartėti prie žmonių, intymumo poreikis, meilės siekimas, iš kitos - baimė netekti individualybės. Jei žmogus jau yra atradęs savo tapatybę, jis tampa pakankamai stiprus, kad galėtų atsiduoti kam nors - siekiui, idealui, kitam asmeniui, nebijodamas prarasti savęs. Kito artumas jo nebaugina. Šio tarpsnio krizės įveikimo teigiamos pasekmės - tai vidinės laisvės pajautimas. Žmogus jaučia; kad atsiduodamas artimam socialiniam ryšiui, įkvėptiems išgyvenimams, jis praturtina savo asmenybę vertinga patirtimi. Taigi teigiamai išsprendus šeštosios psichosocialinės stadijos krizę, žmogus subręsta meilei, o socialinis darinys, susiformavęs šioje stadijoje, yra etinis jausmas ir moralė. Baimė prarasti savąjį „aš" veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į s a v e . Neįveikus šio amžiaus krizės, laukia neigiamos pasekmės: baimė pasimesti kito akivaizdoje, prarasti save kito artumoje. Jaunas žmogus jaučiasi nežinąs, ką daryti, neturįs ką kitam duoti. Iš tiesų, jis neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams dėl savo nepastovumo. Jeigu netgi ir užmezga ryšį su kitu asmeniu, tai ryšiai yra ne asmeniški, bet stereotipiški ir formalūs. Septintoji stadija. Šio etapo psichosocialinės krizės rezultatų diapazonas - nuo veiklumo iki stagnacijos (sustingimo). Veiklumas yra esminė suaugusiųjų savybė. Veiklumas apima produktyvumą ir kūrybingumą. Daugeliui tai reiškia tapti tėvu ar motina, gimdyti, auginti vaikus, juos auklėti. Sugebėti bendrauti, bendradarbiauti, kartu kurti šeimą, namų židinį - tai savotiškas menas Net ir netapę gimdytojais, žmonės gali ugdyti ir auklėti jaunąją kartą, formaliai mokydami vaikų darželiuose ar mokyklose, tapdami globėjais ar dirbdami įvairiose, vaikais besirūpinančiose organizacijose. Kai kurie asmenys dėl ypatingų polinkių ir talentų gali atsiduoti kūrybiniam darbui.

į56

V SKYRIUS

Pagal E. Eriksoną ne tik vaikai priklauso nuo tėvų, bet ir tėvai - nuo vaikų, o vyresnioji karta priklauso nuo jaunosios. „Subrendęs žmogus turi būti reikalingas". Rūpindamasis kitais, žmogus praturtėja pats, o jei jis to nedaro ir tesirūpina savimi, tada jis regresuoja. Tai - bergždumas, stagnacija. Šios krizės įveikimo teigiamos pasekmės - kūrybiškumo, altruizmo pasireiškimas žmoguje. Tokie žmonės tiksliai žino, ko gyvenime siekia, dažniausiai sukuria darnią šeimą ir tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. Neįveikus šios stadijos psichosocialinės krizės, atsiranda stagnacija. Žmogus nesugeba įsijausti į kitu problemas ir poreikius. Tokie žmonės turi darbo problemų, o kurti jiems iš viso sunku ar net neįmanoma. Jie dirba iš būtino reikalo ir neproduktyviai, taip pat gali turėti sunkumu, auklėdami savo vaikus. Aštuntoji stadija. Tai paskutinioji žmogaus brendimo stadija, kuri prasideda maždaug nuo 65 metų ir trunka iki mirties. Šiame laikotarpyje vyksta svarbus ir galutinis vidinis „susitvarkymas" trimis aspektais: - praeities, t.y. to, kas jau įvyko; - dabarties, t.y. to, kas vyksta šiuo metu; - ateities, t.y. to, kas įvyks - mirties. Paskutinės stadijos krizės įveikimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip buvo įveiktos praeitų etapų krizės. Žmogus, kuriam pavyko jas pozityviai įveikti, įgyja pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos, meistriškumo, intymumo, veiksmingumo jausmą, o senatvėje visa tai susilieja į vidinę darną - žmogus įgyja integruotumą ir suvokia, kad ne veltui gyveno. Pozityviai neišsprendus šių krizių, žmogus darnos nejaučia, apima neramumas, gailestis dėl be prasmės pragyvento gyvenimo.

Asmenybės branda

E. Eriksonas mano, kad asmenybė bręsta visą gyvenimą, o tikrasis brandumas ir gyvenimo išmintis pasiekiami senatvėje. Išmintis pagal E. Eriksoną - tai besąlygiškas gyvenimo reikšmės supratimas mirties akivaizdoje. Eriksonas, kaip ir Jungas, yra tos nuomonės, kad asmenybė pasiekia brandą antroje gyvenimo pusėje. Brandą jis apibūdina kaip sugebėjimą intymiai bendrauti su kitais asmenimis, produktyviai dirbti ir jausti vidinę darną bei harmoniją su Visata.

ASMENYBĖ IR

INDIVIDUALUMAS

157

E. Berne (E. Berne) transakcinės analizės teorija E. Berne (1910-1970), a m e r i k i e č i ų psichiatras, n a g r i n ė d a m a s asmenybės sandarą, išskyrė 3 lygius: Tėvo (moraliniai vertinimai, normos, kritika, globa), Suaugusiojo (racionaliai, objektyviai aplinką vertinantis pradas) ir Vaiko (emocijos, kūryba, žaismingumas, malonumo siekimas). Minėtieji lygiai egzistuoja jau vaikystėje, tačiau vystantis, jų santykis asmenybėje kinta. Vaikas renkasi savo gyvenimo scenarijų ir poziciją veikiamas auklėjimo, šeimos kultūros bei tėvų elgesio. Daugialypė asmenybės struktūra ypač pasireiškia bendravime. Bendraudami mes, dažniausiai patys to sąmoningai nesuvokdami, užimame tėvo, suaugusiojo arba vaiko poziciją. • Tėvo pozicija mūsų bendravime remiasi žiniomis ar į s i t i k i n i m a i s , kuriuos mes gavome iš kitų ir patys nepatikrinome. „Suaugusiojo" pozicija - tai mūsų išsakytos mintys, kurios yra paremtos mūsų patyrimu ir apmąstymais. Iš „Vaiko" pozicijos kilę mūsų pasakymai išreiškia tiesiog dabar atsiradusius norus, išgyvenimus ar pojūčius. E. Berne savo teoriją pavadino transakcine analize, norėdamas pabrėžti, kad žmonių bendravimą galima analizuoti kaip tam tikros rūšies mainus, kurių metu mes vienas kitam perduodame kokią nors informaciją, o pačią transakciją galima traktuoti kaip bendravimo vienetą. Transakcinę analizę E. Berne taikė psichoterapijoje, o jo tikslas buvo padėti žmogui suvokti, iš kurios pozicijos jis bendrauja, išsivaduoti nuo jam primesto vaidmens ir tapti autentiška asmenybe.

Bruožų krypties asmenybės teorijos Asmenybės bruožų teorijos remiasi prielaida, kad asmenybės bruožai yra pastovūs, išreiškia jos nuostatas ir pasireiškia beveik visose situacijose. Įvairiausi bruožai gali būti skirtingai išreikšti, todėl gali sudaryti daug derinių, ir" tuo paaiškinamas kiekvieno žmogaus skirtingumas ir unikalumas. Tai seniausia asmenybės teorijų grupė. Nuo senų laikų buvo bandoma suskirstyti žmones į tipus pagal jų išorines savybes, charakterio bruožus, elgesio tipus. Paprasčiausias tokio žmonių skirstymo pavyzdys kasdieniniame gyvenime yra bandymas priskirti žmonėms vieną ar kitą elgesio tipą pagal išorės bruožus, pažiūras, remiantis pirmuoju į s p ū d ž i u („jis panašus į tokį, kuris galėtų taip padaryti").

158

V SKYRIUS

Dar antikos laikais, Graikijos gydytojas Hipokratas, suskirstė žmones į 4 temperamentus pagal juose vyraujantį skystį. Temperamentų pavadinimai vartojami iki šiol: sangvinikas (vyrauja kraujas), cholerikas (tulžis), melancholikas (juodoji tulžis), flegmatikas (gleivės). Prieš Hipokratą buvo mėginta skirstyti žmones pagal kosminio elemento juose prigimtį; kosminės ugnies kiekį ir pan., tačiau išliko, būtent, Hipokrato terminai, nes aprašyti t e m p e r a m e n t ų atstovų elgesio b r u o ž a i tapo p a g r i n d u , skirstant į temperamentus kūno struktūros (konstrukcijos) ar nervų sistemos savybių pagrindu. Pirmąją, išsamiais tyrimais paremtą, žmonių tipologiją pagal kūno struktūrą pateikė vokiečių psichiatras E. Krečmeris (E. Kretschmer), atlikęs daugybę antropometrinių matavimų. Jis pasiūlė žmones skirstyti į tris tipus: 1. Astenikus - vertikaliai ištįsusius, plonus žmones su aštriais veido bruožais, stipria plaukų danga, ilgomis galūnėmis. Astenikai dažniausiai būna liesi ir silpni, tačiau neretai sutinkame ir liesus, raumeningus, sportiškus. 2. Piknikus - vidutinio ir žemo ūgio, plačius žmones, linkusius tukti, silpnesnės plaukų dangos, trumpo kaklo ir galūnių. 3. Atletikus - stambios kaulų ir raumenų struktūros. Atletikai plačiapečiai; trapecijos formos nugara, siauri klubai, pėdos ir plaštakos didelės. Tokių grynų tipų pasitaiko retai. Netipiškas kūno formas E. Krečmeris vadina displastinėmis.Tai yra tuomet, kai kuri nors kūno dalis yra pernelyg didelė ar maža, palyginus su visu kūnu. E. Krečmeris manė, kad kūno sandara susijusi su temperamento tipu, t u r i įtakos asmenybės veiklai ir netgi įtakoja polinkį į charakterio akcentuacijas bei tam tikrus psichikos sutrikimus. Pavyzdžiui, astenikai (aukšti, ištįsę) priskiriami šizotimikų tipui, yra linkę į uždarumą, intelektualią veiklą, jautrūs; piknikai (apkūnieji) yra ciklotimiški, t.y. pasižymintys energija, agresyvumu, nuotaikų kaita; altetiniam tipui priklausantys žmonės domisi fizine veikla, racionalūs, bet pasižymi mąstymo ir emocijų nepaslankumu (viskozinio tipo temperamentas). Tai pateikta 5.5 pav.

ASMENYBE IR INDIVIDUALUMAS

159

E. Krečmerio mokinys, amerikiečių psichologas V. Šeldonas (W. Scheldon) pratęsė žmonių skirstymą į temperamento tipus pagal sandarą, tačiau išskyrė tris kitokius tipus. Tai: 1) viscerotonikas (vidurių žmogus) - storas žmogus, mėgstąs gardžiai pavalgyti, ieškantis fizinio komforto, draugiškas, mėgstantis bendrauti ir sunkesnėse situacijose ieškantis kitų pagalbos. 2) somatotonikas (kūno žmogus) - atletiškos kūno sudėties, energingas, konkuruojantis, agresyvus, nebijantis rizikos. 3) cerebrotonikas (smegenų žmogus) -liesas, greitų reakcijų, laikosi socialinių normų, prislėgtas rūpesčių, siekia būti vienasfnervingas, prastokai miega, dėl to greičiau pavargsta. Į V. Šeldono tipologiją JAV buvo atkreiptas dėmesys atrenkant sportininkus. Apibendrinant galima akcentuoti, kad nors bandymai skirstyti žmones į tipus pagal išorinius duomenis nėra visiškai pagrįsti, tačiau vis dėlto išoriniai bruožai kažkiek sąlygoja asmenybės vystymąsi: jie veikia žmogaus savęs suvokimą ir aplinkinių vertinimus. G. Olporto (G. Allport) asmenybės teorija

nagrinėja asmenybės bruožų derinius, lemiančius jos veiklą ir elgesį. G. Olportas (1897 -1967), vienas iš žymiausių ir labiausiai vertinamų asmenybės psichologų. Jis atstovauja psichologijos krypčiai, vadinamai bruožų teorija.

160

V SKYRIUS

G. Olportas pateikė apie 50 įvairių asmenybės apibrėžimų, kuriuose akcentuojama, kad asmenybė - tai objektyvi realybė, kad tai tikroji individo esmė. Pateikiame du G. Olporto siūlomus ir labiausiai apibendrintus asmenybės apibrėžimus: 1. Asmenybė yra tai, kas žmogus yra iš tikrųjų. 2. Asmenybė yra psichofizinių žmogaus organizmo sistemų dinaminė organizacija, kuri nulemia savitą, būdingą jai elgesį bei mąstymą ir rodo žmogaus santykį su tikrove. Pirmasis apibrėžimas akcentuoja, kad asmenybę sudaro svarbiausi bruožai - jie asmenybės esmė. Antrasis apibrėžimas iškelia asmenybėje vykstančių pasikeitimų dinamiką ir akcentuoja, kad egzistuoja vidinis veiksnys, palaikantis psichofizinių sistemų darną. Psichofizinės sistemos nulemia asmenybės individualumą elgesyje ir mąstyme. Terminą „būdingas elgesys" reikia suprasti kaip i n d i v i d u a l i u s , vienintelius ir nepakartojamus atskiro žmogaus bruožus. G. Olportas manė, kad kiekvienas žmogus iš dalies elgiasi pastoviai ir ne taip, kaip kiti. Norėdamas tai išsamiau paaiškinti, jis įvedė bruožų koncepciją ir bruožus traktavo kaip elgesio mato vienetą. Bruožas tai polinkis, elgtis taip pat ar panašiai plačiame situacijų diapazone. Taigi asmenybės bruožai iš vienos pusės sąlygoja iš dalies pastovų asmenybės elgesį; iš kitos bruožai skatina asmenybę ieškoti tokių situacijų, kur jie galėtų naudingiau pasireikšti. G. Olportas išskyrė tris bruožų tipus: pagrindiniai, kurie pasireiškia visose situacijose ir nusako asmenybės elgesį. Kiekvienas žmogus turi keletą tokių bruožu. Pagrindinių bruožų pavyzdžiu gali būti asmens savybės, pateikiamos rekomendacijose (sąžiningumas, atsakingumas ir pan.); šalutiniai - pasireiškia tik konkrečiose situacijose, turi mažesnę įtaką asmens elgesiui ir jų yra daug; šerdiniai - tai bruožai, kurie persmelkia visą asmenybę ir apsprendžia jos gyvenimo būdą ir tikslą. Tokių bruožų yra mažai, dažniausiai vienas, be to, šerdinius bruožus turi ne visi žmonės. Bruožai gali būti bendrieji (juos turi visi, todėl pagal juos galima lyginti žmones) ir individualūs. Asmenybės elgesį galima prognozuoti tik žinant pagrindinius bruožus. G. Olportas manė, kad asmenybė auga ir bręsta visą gyvenimą, nors pagrindiniai bruožai iš dalies lieka pastovūs. Asmenybės raidos procesas G. Olporto teorijoje vadinamas tapsmu. Šis procesas labai ilgas ir praktiškai


161

nesibaigia, nes nėra galutinės ribos. G. Olportas buvo įsitikinęs, kad žmogus gyvena ne tik praeitimi, bet dabartimi ir ateitimi. Praeitis - tai istorija, ir reikia kūrybiškai žvelgti į ateitį. G. Olportas peržiūrėjo įvairias brandžios asmenybės koncepcijas ir, apibendrinęs jas, išskyrė šešis kriterijus, bendrus visoms teorijoms, tiksliau, tam tikras brandžios asmenybės elgesio ypatybes: 1. Gilus savo Aš jutimas. 2. Sugebėjimas užmegzti nuoširdų kontaktą su kiekvienu žmogumi. 3. Sugebėjimas ieškoti išeities iš sunkios s i t u a c i j o s arba su ja susitaikyti, bet nepasiduoti neigiamoms emocijoms ir žiūrėti į savo nesėkmes paprastai. 4. .Sugebėjimas adekvačiai suvokti tikrovę ir atitinkamai veikti. 5. Sugebėjimas objektyviai vertinti save, pasitelkiant savianalizę ir humoro jausmą. 6. Vidinė harmonija ir gyvenimo filosofija. Anglų psichologas H. Aizenkas (H. Eysenk) (1916 - 1997) manė, kad asmenybės bruožus galima išdėstyti hierarchine tvarka: išskyrė keturis superbruožus ir pavadino tipais (intraversija, ekstraversija, emocinis stabilumas, neurotizmas). Tipai jungia keletą sudėtinių bruožų, kurie apibūdina specifines konkretaus tipo savybes arba jį charakterizuoja kažkiek paviršutiniškai. Bruožai sujungia daugelį įprastų reakcijų, tiksliau įprastų reagavimo būdų, kurie, savo ruožtu, formuojasi iš tam tikrų specifinių reakcijų.

5.6 pav. Asmenybės struktūros hierarchinis modelio fragmentas. RB - reakcijos būdas, SR - specifinė reakcija. Šaltinis: X ., 3uep . 1997. P. 316

162

V SKYRIUS

Pavyzdžiui, stebime žmogų, kuris sutikės kitą žmogų šypsosi ir tiesia ranką - tai gali būti reakcija. Jeigu jis tai daro visuomet, tuomet tai yra įprastas būdas sveikinti kitą žmogų. Šis įprastas būdas gali būti susijęs su kitomis įprastomis reakcijomis, tokiomis kaip: polinkis kalbėtis su žmonėmis, visuomeninių renginių lankymas ir t.t. Visa grupė įprastų reakcijų sudaro (suformuoja) kalbumo bruožą. Bruožų lygyje kalbumas, kaip matome 5.6 pav., koreliuoja su aktyvumu, gyvumu, nerūpestingumu ir kitais bruožais. Minėtų bruožų junginys charakterizuoja ekstraversijos tipą (ekstravertą). Intravertas pasižymi priešingomis savybėmis. Intraversija - ekstraversija sudaro vieną žmogaus savybių kontinuumo ašį. Kitą ašį sudaro neurotinis stabilumas - neurotizmas. Abiejose ašyse išsidėstę žmogaus savybės pagal normalaus pasiskirstymo dėsnį (Hauso kreivę) sudaro nenutrūkstamą kontinuumą, o kraštiniai taškai apibūdina tipišką intravertą ar tipišką ekstravertą ir tipiškai neurotišką ar emocionaliai stabilų. Intraversijos - ekstraversijos ir neurotizmo - emocinio stabilumo ašys sudaro keturis kvadrantus, kuriuose atitinkamai pavaizduotos melancholiko, choleriko, sangviniko ir flegmatiko savybės (charakteristikos). Apie tai jau buvo rašyta V skyriaus pradžioje. H. Aizenkas kaip ir R. Ketelas, sukūrė nemažai klausimynų asmenybės tipams nustatyti. Vienas iš jų H. Aizenko amenybės klausimynų (Eysenck Personality Inventory), sudarytas iš 48 klausimų, kurie skirti intraversijai - ekstraversijai ir neurotizmui - emociniam stabilumui nustatyti. Papildomai yra įjungti 9 klausimai, kurių pagalba įvertinamas asmens polinkis meluoti ir, atsižvelgiant į tai, vertinti testo rezultatus. Šis klausimynas yra gana plačiai nau5.7 pav. Temperamentų tipai

dojamas.

Bruožų teorijos yra įdomios, savotiškos ir naudingos praktikoje. Jų pagrindu yra konstruojami įvairūs testai, skirti nustatyti asmenybės bruožams, ir tipams, diagnozuoti psichiniams nukrypimams. Žinoma, šias teorijas galima ir kritikuoti, nes bruožų buvimas dar nereiškia, kad žmogus taip ir elgsis, be to, neaišku, ar visi žmonės vienodai supranta tuos pačius bruožų


163

pavadinimus. Testai taip pat iš dalies atspindi momento savijautą, nuotaiką, tačiau vis dėlto jie yra nepakeičiami praktiškai nustatant asmenybės savybes.

Bihevioristinės (elgesio) krypties asmenybės teorijos Bihevioristinės krypties atstovai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Bihevioristai taip pat nagrinėjo mokymo ir išmokimo įtaką gyvūnų bei žmonių elgsenai. Asmenybė jų požiūriu - tai elgesio reakcijų visuma. B i h e v i o r i s t i n ė s krypties t e o r i j ų p r a d i n i n k a s yra JAV p s i c h o l o g a s Dž. Votsonas (J. Watson) (1878-1958). Jis teigė, kad žmonės ir gyvūnai elgesio išmoksta dėl sąlyginių refleksų susidarymo. Individas gauna iš aplinkos dirgiklį (S- stimulą) ir atsako į jį tam tikru veiksmu (R-reakcija).

Žmogus yra labiausiai išsivystęs gyvūnas, kurio elgesys nors ir sudėtingesnis, tačiau iš esmės beveik nesiskiria nuo kitų gyvūnų. Tęsdami tyrimus, bihevioristai pastebėjo, kad esant vienodiems stimulams, individų elgsena įvairuoja ir buvusią schemą S—>R pakeitė schema S--> x --> R, kur x reiškia tarpinį tarp stimulo ir reakcijos neapibrėžtą veiksnį, kuris iš dalies susijęs su pačiu individu. Tai jau neobiheviorizmas. JAV psichologas B. F. Skineris CB. F. Skinner) (1904-1990) toliau plėtė idėjas apie elgesio priklausomybę nuo aplinkos. Jis pripažino, kad rusų mokslininko I. Pavlovo atrastą klasikinio sąlygojimo principą galima taikyti ir žmonėms. Dabar tai dažnai pritaikoma prekyboje ir paslaugų teikimo sferoje. Pavyzdžiui, bare, pristatant naujos rūšies alų, lankytojams transliuojama gerai žinoma populiari melodija. Po kelių pakartojimų, vos tik išgirdus šią melodiją, atsinaujina malonūs pojūčiai, susiję su naujos markės alumi, ir skatina žmogų nusipirkti būtent to alaus. Tačiau B. F. Skineris manė, kad žmogui mokantis, svarbesnis yra kitas sąlyginės reakcijos tipas - operantinis arba instrumentinis sąlygojimas. Operantinis sąlygojimas yra mokymasis, kai individas yra linkęs atlikti tam tikrą veiksmą arba jo neatlikti, priklausomai nuo to, ar jis anksčiau už tai buvo skatinamas, ar baudžiamas.

164

V SKYRIUS

Paskatinimas yra procesas, kai pageidaujamas elgesys yra pastiprinamas, t.y. savotiškai apdovanojamas, siekiant; kad jis kartotųsi ateityje. Norint išmokyti individą konkretaus elgesio, svarbu surasti tinkamus pastiprinimus, jų pateikimo būdą ir kartojimų skaičių. Jeigu pastiprinimas teigiamas, tai elgesys kartojamas ir išmokstamas, jeigu neigiamas - žmogus tokio elgesio nekartos. Neigiamo pastiprinimo nereikia painioti su bausme, nes bausmių taikymas gali sukelti neigiamas emocijas ir visiškai nelauktus rezultatus. Tuo tarpu paprasta neigiama reakcija į mums nepatikusį žmogaus elgesį, (pavyzdžiui, tikslus pasakymas, kas ir kodėl konkrečiai mums nepatinka jo poelgyje arba nepritarimas elgesiui) gali priversti žmogų nekartoti tokio poelgio. Pastiprinimo efektyvumą galima įvertinti pagal tai, kiek jis pakeičia individo elgesį. Svarbu parinkti pastiprinimą, atitinkantį individo lūkesčius. Vieniems labiau tinka materialinis skatinimas, pavyzdžiui, piniginis apdovanojimas, kitiems - socialinis įvertinimas, pavyzdžiui, teigiamas jo darbo rezultatų įvertinamas. Pastebėta, kad įvairaus amžiaus asmenis gerai veikia pagyrimas ir galimybė praleisti laiką su artimu žmogumi. B. F. Skinerio išmokimo teorija plačiai paplito JAV ir buvo pritaikyta • pedagogikoje. Programuotas mokymasis, užtikrinantis nuolatinį grįžtamąjį ryšį, yra pagrįstas B. F. Skinerio išmokimo teorija. Dabar diegiamas kompiuterizuotas mokymasis, kur leidimą pereiti prie sudėtingesnių užduočių, sėkmingai atlikus prieš tai pateiktas užduotis (grįžtamasis ryšys), galima traktuoti kaip teigiamą pastiprinimą (žmogus laukia pagyrimo). Pagal B. F. Skinerio teoriją buvo sukurta nemažai elgesio formavimo metodų, kurie gali būti taikomi psichoterapijoje. Didelę reikšmę turi B. F. Skinerio pasiūlyta funkcinė elgesio analizė, t.y. stebėjimas, koks objektas sukelia nepageidaujamą žmogaus elgesį konkrečioje situacijoje. Sužinojus tikslią konkretaus elgesio priežastį, reikėtų ją pašalinti. Jeigu to padaryti neįmanoma, galima palaipsniui išmokyti žmogų mažiau į ją reaguoti. Tam sudaromas elgesio pakeitimo planas, kuris įgyvendinamas po vieną dalį. Toks metodas ypač naudingas, padedant atsikratyti įvairių baimių, įveikiant stresą. Taigi B.F. Skinerio elgesio mokymo ir mokymosi teorijos pagrindu buvo sukurta nemažai metodikų, padedančių žmonėms konkrečiais atvejais. Tačiau Skineris nepripažįsta įgimto gėrio ir blogio pažinimo, jam asmeniškai „gera" yra tai, kas individui teikia teigiamus padarinius, kas padeda išlikti. Jis nepripažino minties vertybių, laisvės, ir buvo įsitikinęs, kad žmogaus elgesį galima visiškai kontroliuoti, formuoti norima linkme ir kurti žmonių visuomenę. Panaši visuomenė buvo sukurta Tarybų Sąjungoje.


165

Tuo požiūriu, kad žmogaus elgesys griežtai priklauso nuo aplinkos, kuri modifikuoja jo biologinių poreikių tenkinimo būdus, B. F. Skinerio teorija, iš esmės, nesiskiria nuo Z. Froido psichoanalitinės teorijos. Pastarojoje teigiama, kad žmogaus įgimtasis pradas „Id" trokšta tik biologinių poreikių patenkinimo ir tik vėliau išsivystę Ego ir Superego leidžia žmogui suvokti, kad tam tikras elgesys visuomenėje nepriimtinas. B. F. Skinerį labiau domino ne žmogus, o aplinka, ne asmenybė, o jos reakcijos. Asmenybės vystymąsi jis suprato kaip nuolatini prisitaikymą prie aplinkos reikalavimų, kuris vyksta operantinio mokymosi būdu. Todėl, pagal jį, brandi asmenybė yra asmuo, optimaliai prisitaikęs prie savo aplinkos, asmuo, kurio elgesys konkrečioje visuomenėje yra labiausiai pageidaujamas ir dažniausiai skatinamas. Taigi brandi asmenybė, galima sakyti, yra statistiškai vidutinė, standartinė konkrečioje visuomenėje. Kanados psichologas A. Bandūra (A. Bandūra), gimęs 1925 m., taip pat manė, kad a p l i n k a daro didelę į t a k ą žmogaus veiklai, tačiau akcentavo pažinimo (kognityvinį) procesų vaidmenį asmenybės elgesiui - žmogus mokosi, stebėdamas kitų elgesį, aplinkos reakciją į tą elgesį ir arba5.8pav. Žmogaus elgesio forma vimosi modelis pagal Jį perima, arba atsisako, arba bando kitus A. Bandurą. Šaltinis: elgesio budus, 5.8 pav.

Hjelle L. A., Ziegler D. J. 1997, p. 378

Aplinkos poveikį elgesiui išsamiai paaiškino F. B. Skineris, o pažinimo procesų, kurie priklauso nuo asmenybės vidinių veiksniu - A. Bundtira. Pagal šį modelį žmogaus elgesį lemia nuolatinė pažinimo, aplinkos ir elgesio veiksnių tarpusavio sąveika. Tokį elgesio priežastingumo aiškinimo principą A. Bandūra pavadino savitarpio determinizmu. Šis trijų komponentų abipusio determinizmo modelis skinasi nuo vienpusiškų modelių, kurie asmenybės elgesio priežastis aiškina vien tik aplinkos poveikiu arba vien tik vidiniais asmenybės veiksniais. Pažinimo komponento įtraukimas į žmogaus elgesio išmokimo procesą leidžia geriau atskleisti žmogaus prigimti bei jo galimybes. Kuo labiau išvystyti žmogaus pažintiniai sugebėjimai, tuo didesnį poveikį, esant toms pačioms aplinkos sąlygoms, žmogus gali daryti savo elgesiui. Ši A. Bandūros teorija buvo pavadinta socialine kognityvine asmenybės teorija. Remdamasis kognityvine žmogaus elgesio s a m p r a t a , A. Bandūra, iš esmės, modifikavo biheviorizmą. Įvertinant tai, kad pats žmogus įtakoja savo elgesį, A. Bandūros teoriją galime traktuoti kaip biheviorizmą iš „vidaus".

V SKYRIUS

166

A. Bandūra rimtai pažiūrėjo į tai, kad žmonės daug ko gali išmokti, stebėdami kitų elgesį, kitaip sakant, modeliuodami kitų asmenų veiksmus, elgesį. Jis manė, kad mokymasis stebint yra trumpesnis, o tai yra labai svarbus išlikimo ir vystymosi faktorius. Daugeliu atveju modeliuojamas elgesys turi būti išmokstamas taip, kaip yra pateikiamas. Pavyzdžiui, automobilio vairavimas, gimnastikos pratimai ir pan. Tačiau modeliavimas gali paskatinti ir kūrybišką elgesį, kada stebėtojas įsidėmi pagrindinius veiksmus, o toliau pats formuoja savo veiksmų arba elgesio stilių. Jau minėtasis automobilio vairavimas ar gimnastikos pratimai kopijuojami stebint instruktoriui, o paskui kuriamas savo atlikimo stilius. A. Bandura išskyrė keturias mokymosi stebint stadijas, 5.9 pav.

5.9 pav. Išmokimo proceso stebint stadijos

Šaltinis: Gage N.G., Berliner D.C. 1993, p. 207 Atgaminimo stadijoje „prieš" atlikdamas veiksmus, kurių mokosi, žmogus mėgina įsivaizduoti, kaip juos atliks. Motyvacijos stadija pasako, kaip dažnai išmokti veiksmai bus naudojami gyvenime. Čia svarbūs lūkesčiai ir žinojimas apie galimą pastiprinimą bei jo pobūdį. Elgesys, kurio buvo išmokta stebint kitus, virsta realiu, jeigu asmuo yra skatinamas tai daryti. Jeigu už tam tikrą elgesį bus baudžiama, tai paprastai taip nebus elgiamasi.

Elgesio savireguliavimas A. Bandūra pabrėžė, kad žmonės gali reguliuoti savo elgesį. Savireguliacija numato savęs paskatinimą, t.y. savęs apdovanojimą tuomet, kai atliktas koks nors darbas, arba pasiekta užsibrėžto elgesio norma, kuri paties nustatyta. Pavyzdžiui, žmogus pasiekė gerų sportinių rezultatų arba nustojo rūkyti. Už tai jis gali apdovanoti save kelione į užsienį arba nusipirkti kokį nors vertingą daiktą. Galimi ir mažesni paskatinimai už mažesnius įvykdytus darbus. Savireguliacijos pripažinimas rodo esminį nutolimą nuo išimtinio pasikliovimo aplinkos kontrole, naudojant operantinio sąlygojimo metodus, ir perėjimą prie vidinės kontrolės, kai žmogus pats reguliuoja savo elgesį ir už sėkmingus veiksmus pats save paskatina.


cesus:

167

Savireguliavimas, A. Bandūros nuomone, sujungia tris vidinius pro-

• savo veiksmų stebėjimą, • savo atliktų veiksmų vertinimą, • savo veiksmų planavimą. Visi šie procesai yra svarbūs, norint pakeisti savo elgesį. Jau vien savistaba suteikia daug informacijos pamąstymui. O savo veiksmus dažniausiai vertiname lygindami su kitų veiksmais. Čia svarbu vertinti savo pasiekimus ir pastangas toje veikloje, kuri mums yra asmeniškai reikšmingiausia ir su kuria siejame savo ateitį. Planuojant savo veiksmus, reikia detaliai numatyti, kada ir kaip atlikti konkrečias mažesnes užduotis, siekiant užsibrėžto tikslo, ir taip pat numatyti savęs paskatinimą už kiekvienos smulkesnės užduoties sėkmingą įveikimą. A. Bandūra atliko nemažai bandymų ir pritaikė mokymosi modeliuojant bei asmenybės savireguliacijos principus, modifikuojant nepageidautiną, disfunkcinį asmenybės elgesį. Bandūros idėjos sėkmingai naudojamos psichoterapijoje, taip pat jo socialinė kognityvinė asmenybės teorija labai prisidėjo prie asmenybės problemų supratimo bei aiškinimo. Pastaruoju metu ji plačiai taikoma ir tampa vis populiaresnė.

Humanistinės krypties asmenybės teorijos Humanizmo teorijoje asmenybės sąvoka tampa centrine ir ypač p a b r ė ž i a m a asmenybės a t s a k o m y b ė u ž savo p o e l g i u s . F i l o s o f i n ė humanizmo teorija yra metodologinis pagrindas specialioms žmogaus teorijoms. Humanistinės psichologijos atsiradimą po Antrojo pasaulinio karo paskatino psichologijos atotrūkis nuo konkretaus žmogaus ir jo problemų bei esminių žmogiškųjų vertybių perkainavimas, iškeliant žmogiškosios būties reikšmingumą. Humanistinė psichologija gimė kaip protestas tuo metu vyravusiam biheviorizmui ir iš dalies Z. Froido krypties psichoanalizei. Nors humanistinės krypties asmenybės teorijų autoriai skirtingai traktavo asmenybę, tačiau buvo tos nuomonės, kad kiekvieną asmenybę formuoja tik jai vienai būdingas pasaulio suvokimas. Individualus realybės suvokimas, o ne instinktai, bruožai ar pastiprinimai reguliuoja elgesį, be to, asmenybė pati yra aktyvi, planuojanti ir kurianti, atsakanti už savo veiksmus, orientuota į augimą ir tobulėjimą. A. Maslou (A. Maslow) (1908 - 1970), JAV psicho-logas. Buvo vienas iš ryškiausių humanistinės psichologijos teorijos atstovų. Asmenybės teoriją jis grindė žmogaus poreikiais, kurių patenkinimas tampa asmenybės

168

V SKYRIUS

veiklos ir a u g i m o m o t y v a i s . A u k š č i a u s i a s ž m o g a u s p o r e i k i s saviaktuatisacija, t.y. savęs atskleidimas ir realizavimas. Tik pažinęs ir įsisąmoninęs savo poreikius, žmogus gali tapti pilnai subrendusia, brandžia, save realizuojančia asmenybe. Labai svarbu, kad žmogus nesustotų ties žemesniųjų poreikių tenkinimu, atrastų savo tikslus ir siekius, nevengtų tobulėti. (Plačiau apie A. Maslou žmogaus poreikius ir jų „piramide" - III skyrelyje „Poreikių hierarchija"). Svarbu pabrėžti, kad A. Maslou poreikių hierarchija galioja daugumai žmonių, tiksliau pasakius, ji taikoma statistinėje žmonių populiacijoje. Tačiau žmonėms, pasiekusiems saviaktualizaciją, poreikių hierarchija gali ir nepasireikšti. Pavyzdžiui, talentingi dailininkai kūrė net badaudami. A. Maslou taip pat kalbėjo apie stokos ir būties motyvaciją. Stokos motyvacija susijusi su žemesniaisiais poreikiais ir mažina psichinę įtampą, tenkindama tuos poreikius. Būties motyvacija yra susijusi su aukštesniais poreikiais, su asmenybės augimu, su žmogaus laisvu pasirinkimu, su jo vertybėmis bei tikslais. Būties motyvacija nesumažina psichinės įtampos, nes augimas ir tobulėjimas reikalauja tam tikros įtampos. Motyvacijos lygis, iš dalies, įtakoja asmenybės suvokimą, mąstymą ir kitus psichinius procesus. Antai žmogus, kuris motyvuotas stokos, suvokia ir mato tik tuos poreikius, kurie yra dabar. O būties motyvuotas suvokimas yra daug platesnis: žmogus žvelgia į ateitį. Bendravimas taip pat gali būti motyvuotas stokos arba būties poreikiais. Kai bendravimas yra motyvuotas stokos, žmogus, bendraudamas su kitais, mąsto, kokią jis gaus iš to naudą. Jeigu dominuoja būties motyvacija, patį bendravimą su kitu žmogus suvokia kaip vertybę ir tai dvasiškai praturtina bendraujančius. Saviaktualizaciją A. Maslou siejo su asmenybės brendimu: kuo labiau asmenybė save aktualizavo, t.y. išreiškė, atskleidė, tuo ji yra brandesnė. Saviaktualizacija - tai ilgas procesas, tai, galima sakyti, žmogaus gyvenimo kelias. Savęs aktualizavimo esmė - įžvelgti ir įgyvendinti savo gabumus bei potencialias galimybes. Kiekvienas žmogus yra kitoks, todėl kiekvienas skirtingu būdu realizuoja šią tendenciją. „Kuo žmogus gali būti, tuo jis ir privalo būti" (dailininkas turi tapyti, konstruktorius - konstruoti). A. Maslou, ištyręs daug save aktualizavusių asmenybių (mokslininkų, menininkų, filosofų, rašytojų, politikų), išskyrė bendrus bruožus, kurie būdingi save aktualizavusiems, subrendusiems žmonėms: 1. Realistiškesnis požiūris į pasaulį. 2. Tolerancija kitiems ir pakantumas savo silpnesnėms savybėms. 3. Spontaniškumas ir paprastumas. 4. Koncentravimasis į svarbias problemas ir smulkmenų ignoravimas. 5. Atsiribojimas nuo aplinkos (iš dalies) ir vienatvės poreikis.


6.

169

Didesnis savarankiškumas (autonomija) ir atsparumas išorės Įtakoms. 7. Nuoširdesnis jausmų reiškimas, ypač džiaugsmo, 8. Gilesni tarpasmeniniai santykiai. 9. Didesnis visuomeninis aktyvumas. 10. Demokratiškesnis charakteris. 11. Stiprus, pagrįstas moralės jausmas. Gėrio ir blogio atskyrimas. 12. Neįprastų įspūdžių ir stiprių išgyvenimų dažnesnis patyrimas. 13. Jumoro jausmas. 14. Kūrybiškumas. Pateikęs save aktualizavusių asmenybių bruožus, A. Maslou pastebi, kad brandi asmenybė nebūtinai turi visus šiuos bruožus. Tobulų žmonių nėra. Net ir aukščiausią saviaktualizacijos lygį pasiekė asmenys patiria silpnumo akimirkų. A. Maslou akcentavo žmogaus individualybę bei unikalumą ir nesistengė žmones skirstyti į konkrečius tipus. Daugiausia dėmesio skyrė save aktualizavusioms asmenybėms, nors manė, kad jų nėra labai daug. Dauguma eilinių, „vidutinių" žmonių yra nepasiekę savirealizacijos ir gyvena tenkindami stokos poreikius. Tačiau A. Maslou buvo įsitikinęs, kad žmogaus prigimtyje slypi kūrybiškumas, o saviaktualizacija yra savitas, kūrybiškas procesas. Todėl kiekviena asmenybė gali potencialiai pasiekti saviaktualizacijos lygį ir gyvenu visapusišką, pilnavertį gyvenimą. A. Maslou matė žmogų kaip augantį, kaip nuolat tampantį. A. Maslou buvo vienas pagrindinių humanistinės psichologijos krypties teoretikų ir kūrėjų. Jis nedirbo praktinio darbo, tačiau jo teoriniai darbai turėjo didele įtaką psichologams praktikams, kurie stengėsi padėti žmonėms giliau pažinti ir pilniau atskleisti save. A. Maslou darbų įtakoje JAV gimė asmenybės augimo judėjimas, buvo organizuota daug asmenybės g r u p i ų . Jų dėka milijonai amerikiečių įgijo galimybę atskleisti savo kūrybiškumą ir pajusti pilnavertiškesnį gyvenimą. Šiuo metu Lietuvoje taip pat organizuojamos asmenybės augimo grupės. K. Rodžersas (C. Rogers) (1902 - 1987), JAV psichologas, vienas iš humanistinės psichologijos kūrėjų. Sukūrė humanistinę asmenybės teoriją ir psichoterapijos sistemą, vadinamą nedirektyviąja psichoterapija. Pagrindini asmenybės veiklos ir brendimo šaltinį K. Rodžersas matė savirealizacijos poreikyje. Jis tvirtino, kad, jeigu žmogui leidžiama pasirinkti, jis visuomet pasirinks augimą ir plėtrą, o ne stovėjimą vietoje, nes jį visuomet žadina savirealizavimo tendencija, glūdinti pačioje žmogaus prigimtyje. K. Rodžersas teigė, kad žmogui įgimta siekti, panaudoti savo sugebėjimus, praturtinti savo asmenybę, vystytis. Taip pat žmogui yra įgimtas gėrio ir blogio suvokimas, kuriuo jis ir vadovaujasi. Harmoningam vystymuisi būtina sąlyga

170

V SKYRIUS

- tėvų pagarba ir meilė vaikystėje be jokių išlygų (vaikas turi būti mylimas ir gerbiamas toks, koks jis yra). Nepagrįsti reikalavimai iškreipia žmogaus savęs suvokimą ir slopina vystymąsi. Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje, vadinamame patirties lauku. Neįmanoma iki galo pažinti kito žmogaus pasaulio suvokimo. Tik pokalbio metu pabandžius pažvelgti iš jo požiūrio taško, galima suvokti žmogaus elgesio priežastis. Asmenybė pilnai suvokia save, tačiau šis suvokimas (aš vaizdas) nėra vienalytis: jį sudaro idealus ir realus savęs suvokimas. Kuo jie labiau sutampa, tuo žmogus geriau suvokia save aplinkoje ir geriau jaučiasi. Jei jie nesutampa arba prieštarauja, realybė suvokiama iškreiptai, ir dėl to kyla problemos, sutrikimai. K. Rodžerso i š v y s t y t a nedirektyvioji, t.y. į klientą orientuota psichoterapija, yra būdas patirti besąlygiškai teigiamą vertinimą per pokalbį. Psichoterapeutas priima ir vertina klientą tokį, koks jis yra ir duoda jam laisvę pasirinkti tikslus. Tokio besąlygiško vertinimo ir priėmimo įtakoje žmogus pradeda giliau suvokti save ir per tam tikrą laiką pats savo noru sukuria ir išugdo savo tikslus ir užduotis, kurie jį patenkintų ir nebūtų žalingi kitiems. K. Rodžerso idealas ir galutinis nedirektyviosios terapijos tikslas visiškai funkcionuojanti asmenybė (fuly functioning). Pilnai ir harmoningai funkcionuojančia asmenybe, atvira patirčiai bei gyvenančia dabartimi, gali tapti kiekvienas - tereikia pažinti save, atskleisti savo siekius ir galimybes, juos suderinti. Psichinė sveikata yra tapimo, augimo rezultatas, kuris priklauso nuo paties žmogaus pastangų. Asmenybės branda K. Rodžersas manė, kad asmenybės brendimas, tai ilgas nenutrūkstantis procesas. Brandi asmenybė, tai žmogus visiškai realizavęs savo prigimtį, t.y. atskleidęs savo gabumus, ir tapęs visapusiškai funkcionuojančiu asmeniu. Brandi asmenybė besąlygiškai priima save ir yra atvira naujam patyrimui bei išgyvenimui. Pagrindinė humanistinių asmenybės teorijų idėja - besąlygiškai priimti ir gerbti kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, taikoma įvairiose praktinės veiklos srityse: psichoterapijoje, mokyme (mokytojas atlieka tik konsultanto vaidmenį) ir valdyme.


171

Kognityvinės (pažinimo) asmenybės teorijos Si teorijų grupė taip vadinama kognityvine neatsitiktinai - jai atstovaujantys autoriai pabrėžė aplinkos reikšmę asmenybės funkcionavimui. Asmenybė pasireiškia; būtent, per pažinimą, nukreiptą į ateitį. JAV psichologas Dž. Kelis (G. Kelly) (1905 - 1996) teigė, kad žmogus pažįsta aplinką, vertindamas jos detales per vertinimų sistemą, , vadinamą asmeniniais kostruktais. Šie konstruktai yra tarsi pažinimo ir vertinimo rėmai-jie gali būti platūs (pvz, nuostata „visi žmonės gali būti ir geri, ir blogi") arba konkretesni („visi žmonės gali būti geri arba blogi, priklausomai nuo aplinkybių"). Jų rėmuose apibendrinama viskas, ką žmogus pažįsta. Konstruktų sistema yra individuali, ji atspindi žmogaus nuostatas ir vertybes. Kai naujos žinios patvirtina jau turimus konstruktus, žmogus jaučiasi gerai. Kai aplinka neatitinka konstruktų (netelpa į jų rėmus arba prieštarauja), kyla įtampa. Žmogaus elgesys tikslingas ir nukreiptas į ateitį, nors pats jis to gali ir nesuvokti. Norint pažinu asmenybę, reikia išsiaiškinti jos konstruktus, per kuriuos ji vertina aplinką bei reguliuoja santykius su kitais žmonėmis (vadinamosios „rolių gardelės"). K. Levinas (K. Lewin) (1890 - 1947) sukūrė lauko teoriją, kurioje kalbama ne tiek apie pačią asmenybę, kiek apie jos santykį su aplinka. Pasak K.Levino, asmenybės neįmanoma nagrinėti atskirai nuo aplinkos. Asmenybė sudaryta iš dviejų dalių: vidinės ir išorinės; abi jos sąveikauja su aplinka per suvokimą, pažinimą. Aplinka, arba psichologinė erdvė, yra fiksuota laike. Elgesį lemia dabartis. Kiekvienas poreikis turi teigiamą arba neigiamą valentingumą, todėl, kilus poreikiui, susikuria įtampa. Ši įtampa siekia išsilyginti, todėl nukreipia žmogaus elgesį viena ar kita linkme. Asmenybės veiklą galima pavaizduoti vektorių judėjimu erdvėje. Šios teorijos nėra plačiai taikomos praktikoje - jos įdomios kaip teoriniai asmenybės funkcionavimo modeliai.

Egzistencinės krypties asmenybės teorijos Šios krypties teorijų šaknys slypi filosofų egzistencialistų darbuose ir idėjose. Didelę įtaką egzistencinės krypties teorijoms padarė filosofai S. Kierkegoras (S. Kierkegaard), K. Jaspersas (K. Jaspers), M. Haidegeris (M. Heidegger), Ž. P. Sartras (J. P. Sartre), P. Tillichas (P. Tilich) ir kt. Egzistencinė psichologija nagrinėja žmogaus būtį pasaulyje ir pagrindinius jo egzistencijos klausimus: gyvenimo prasmės, atsakomybės, laisvės, vienišumo, kančios, mirties.

172

V SKYRIUS

Egzistencinė psichologija atskleidžia žmogaus buvimą pasaulyje ir tai, kaip žmogus suvokia ir priima tai, kas vyksta aplinkui, kas veikia jo vidinį ir išorinį gyvenimą. Žmogus yra atsakingas už savo pasirinktą egzistencijos būdą. Buvimas yra nuolatinis tapsmas ir supratimas kaip sąmoninga sąveika su kitais žmonėmis, gamtos pasauliu ir kaip nuolatinis siekis gyventi prasmingai. Šveicarų psichiatras L. Binsvangeris (L. Binswanger), (18811966) aprašė žmogiškosios būties pasaulyje lygmenis, kurie įtakoja žmogaus elgesį, ir išskyrė tris dimensijas: 1. Aplinkinis gamtos pasaulis (Umwelt, vok.). 2. Pasaulis, kuriame žmogus egzistuoja drauge su kitais žmonėmis (Mittwelt, vok.). 3. Savų išgyvenimų pasaulis (Eigenwe]t). „Umwelt" - išorės pasaulis sąlygoja žmogaus, kaip biologinio individo, elgesį. Šis pasaulis yra žmogui suteiktas (niekas nepasirenka, kada ir kur gimti). Tai apriboja žmogų. „Mittwelt" pasaulis apima visus tarpasmeninius santykius. Binsvangerio nuomone, geri tarpusavio santykiai yra labai svarbūs žmogui. „Eigenwelt", vok. - nuosavas pasaulis. Tai santykių su savimi būdas, tai žmogaus subjektyvus matymas to, ką jam kas nors pasaulyje reiškia. V. Franklis (V. Frankl), gimęs 1905 m., yra austrų psichologas ir psichiatras. Jis ypač pabrėžė žmogaus „prasmės siekimą", t.y. savo gyvenimo tikslų, misijos atradimą. V. Franklis kelis metus išbuvo nacių koncentracijos stovykloje ir ten labai aiškiai suvokė, kad žmogus gali viską iškęsti, kai žino dėl ko, ir net nežmoniškose sąlygose žmogus gali likti laisvas dvasiškai ir kilnus. V. Franklis tvirtina, kad paprasto kasdieninio gyvenimo nepakanka, kad žmogaus egzistencija nyksta, jei jis nesiekia ko nors aukščiau, jei Įgimta „valia prasmei atrasti" neišsivysto į sėkmingą gyvenimo tikslo ir prasmės atradimą. Jis mano, kad gyvenimo įprasminimui reikia gyvenimo tikslo, vertybių supratimo, savikontrolės ir vidinės vertės jausmo. Savo dvasinio pasaulio gelmes asmenybė siekia atskleisti bręsdama, kreipdamasi į dvasines vertybes. V. Franklis pripažįsta, kad žmogus be Dievo - tai kompasas be magnetinio lauko. Apleidus dvasinį pasaulį, pajuntamas egzistencinis vakuumas tuštuma, tampama tarsi lukštu be branduolio. Nereikia būti jūreiviu, kad žinotum, kad „joks vėjas nepadeda plaukti tam laivui, kuris neturi savo paskirties uosto". Prasmės ieškojimas yra pagrindinis žmogaus siekis. Prasmė motyvuoja jo gyvenimą. Pagal V. Franklį klaidinga yra teigti, kad pagrindinis žmogaus polinkis, tai malonumo siekimas (kaip manė Z. Froidas) arba galios (kaip


173

tvirtino A. Adleris). Klaidinga taip pat yra laikyti savęs aktualizavimą pagrindiniu žmogaus siekiu (kaip teigė su tam tikrais papildymais A. Maslou). Savęs realizavimas ateina savaime, siekiant prasmės už savęs, save pamiršus ir save viršijant. Žmogus neturėtų klausti: „Kokia mano gyvenimo prasmė?", bet turėtų suvokti, jog klausiama jo paties. Gyvenimas kelia jam savo problemų; todėl žmogaus pareiga - atsiliepti į tuos klausimus, jaučiant atsakomybę. V. Franklis sukūrė naują psichoterapijos metodą, k u r i pavadino Logoterapija. „Logos" - graikiškas žodis („prasmė", „protas", „tvarka"). Logoterapija yra į prasmę orientuota psichoterapija, telkianti dėmesį į ateitį, kitaip sakant - į prasmes, kurias žmogui (pacientui) reikės rasti ateityje. Žmogus, nematantis gyvenimo prasmės, jaučia egzistencinį vakuumą, tuštumą, patiria „egzistencinę frustraciją". Tai gali sukelti neurozes, kurias Franklis pavadino noogeninėmis (graikiškai ,;noos'' - protas). Noogenines neurozes sukelia egzistencinės problemos, reikšmingiausia iš kurių yra prasmės siekimo slopinimas. Žmogaus rūpestis, net jo neviltis dėl gyvenimo vertės, yra egzistencinė problema, bet anaiptol ne psichikos liga. Be abejo, prasmės ieškojimas žmogui sukelia vidinę įtampa, o ne vidinę pusiausvyrą. Tačiau kaip tik tokia Įtampa yra būtina psichinės sveikatos prielaida. Logoterapijos tikslas - teikti pagalba žmogui (pacientui), ieškančiam gyvenimo prasmės. Absoliučios prasmės galima tik siekti, o konkrečiai reikia surasti s i t u a c i n ę prasmę: gyvenime yra daug p o t e n c i a l i ų p r a s m i ų . Logoterapija kaip tik ir padeda žmogui surasti savo uždavinius ir situacine prasmę. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misija, konkretu pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti, ir todėl kiekvienas žmogus yra atsakingas už gyvenimą, už padarytus darbus, už.pagalbą ir meilę kitiems žmonėms. Logoterapija ne tik nurodo, kur ieškoti prasmės, bet ir kaip ją surasti. Trys keliai veda žmogų į prasmingą gyvenimą. V. Franklis juos vadina kūrybinėmis, patirybinėmis ir nuostatinėmis (elgesio) vertybėmis. Jis mano, kad kiekvienas gerai atliktas darbas, kiekviena sąžiningai atlikta pareiga yra savotiška kūryba. Taigi realizuodamas kūrybines vertybes, žmogus kažką duoda pasauliui. Per nesugrąžinamai praeinančius gyvenimo momentus žmogus gauna naują patirtį, naujus jausmus. Patirdamas tiesą, grožį, gėrį, pergyvendamas gamtą, kultūros kūrinius bei žmogaus meile, žmogus kai ką gauna iš pasaulio ir praturtina save. Bet kilniausia gyvenimo prasmė atsiskleidžia nusistatymo vertybėse. Visiems skirta susitikti su tragiškaisiais gyvenimo aspektais: skausmu, kalte ir mirtimi. Skausmas ir kančia nėra problema. Problema yra įprasminti savo kančią, o tai siejasi su drąsa, ir, jeigu situacijos pakeisti negalime, ją reikia priimti. Iš tiesų, nepagydomos

174_

V SKYRIUS

ligos atveju nieko kito nebelieka, kaip įtikinti ligonį, kad net ir dabar jo gyvenimas turi prasmę. V. Franklis primena, kad kančios ir mirties prasmė gali būti surasta tik už kenčiančio žmogaus, tik transcendencijoje (nebūtinai religijoje). Vis dėlto kraštutinėse situacijose religija darosi reikšminga, „religija žmogui suteikia dvasinį inkarą, tokį saugumo jausmą, kurio jis negali rasti niekur kitur". Pagal V. Franklį, logoterapija nereikalinga religingiems žmonėms, ji reikalinga kenčiantiems beprasmybę. Tokius žmones logoterapija siekia padaryti atsakingais, gerai f u n k c i o n u o j a n č i a i s ir ieškančiais gyvenimo prasmės. Logoterapijos specialistas turi gerbti asmenybe, neprimesti jai savo filosofijos, vertybių ir neprivalo rūpintis kliento religiniu gyvenimu. •

Asmenybės branda V. Franklis, kaip ir kiti egzistencinės psichologijos atstovai, daugiau kalbėjo apie žmogų, turėdamas omenyje, kad tai asmenybė, žmogaus asmenybė. Žmogaus brendimas pagal jį, tai ilgai trunkantis procesas. Bręsdamas žmogus tampa vis žmogiškesnių, t.y. vis labiau pamiršta save ir atiduoda save kitiems (V. Franklis tai vadino savęs viršijimu). Subrendusiu V. Franklis laikė žmogų, kuris atrado savo misiją ir įprasmino savo gyvenimą.

ASMENYBES BRANDOS APIBŪDINIMAS Apžvelgus pagrindines asmenybės teorijas, galima teigti, kad kiekviena teorija turi privalumų ir trūkumų, tačiau kiekvieną teoriją iš dalies galima pritaikyti savęs ir kitų pažinimui. Tuo jos visos yra vertingos. Skaitant įvairią literatūrą apie asmenybę, svarbu žinoti, kokia teorija vadovaujasi autorius. Pilnesnį asmenybės vaizdą padeda susidaryti teorijų integracija, t.y. įvairių požiūrių apie asmenybę žinojimas ir sugebėjimas derinti tas žinias. Daug autorių akcentuoja asmenybės brandą kaip asmenybės siekį ir jos raidos rezultatą. Kiekvienam yra svarbu tapti brandesnių ir siekti vis pilnesnės brandos. Tam, be abejo, reikia iš anksto susikurti individualų savo asmenybės brandos vaizdą. Asmenybės brandos požymiai pateikti 5.3 lentelėje. .

ASMENYBE IR INDIVIDUALUMAS

175

5,3 lentelė. Asmenybės subrendimo požymiai

Lentelė sudaryta panaudojant J.Pikūno duomenis. Šaltinis: Pikūnas J. 1994, p.206. literatūra 1. Atkinson R.L., Atkinson R.C., Smith E.E., Bem D.J. Introduction to Psychology, USA, 1993. 2. Bandūra A. Elgesio teorija ir žmogaus modeliai. Psichologija 16, 1997, p. 137-154. 3. Barvydienė V., Kasiulis J. Vadovavimo psichologija. Kaunas, 1998. 4. Bieliauskaitė R. Asmenybės psichologija. Kaunas, 1993. 5. Brabantas Ž.F. Psichoanalizė. Vilnius, 1994. 6. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius, 1996.

176

V SKYRIUS

7.

Frankl V.E. ...Vis vien sakyti gyvenimui (Žmogus ieško prasmės). Vilnius, 1997. 8. Furst M. Psichologija. Vilnius, 1998. 9. Gage N.G., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. Vilnius, 1993. 10. Jacikevičius A.Siela, Mokslas, Gyvensena. Vilnius, 1994. 11. Katiliūtė - Boydstun D. Biheviorizmas ir humanistinė psichologija: Dvi žmogaus prigimties sampratos. Psichologija 16, 1997, p.5-33. 12. Kočiūnas R. Egzistencinė psichologija ir terapija. Psichologija 15, 1996, p.5-24. 13. Kočiūnas R. Humanistinė psichologija. Psichologija 12, 1992, p.3-18. 14. Lepeškienė V. Vertybių sistema humanistinėje ir egzistencinėje psichologijoje. Psichologija 17, 1997. 15. Maslow A. Z teorija. Psichologija 12, 1992. p. 104-121. 16. Paškus A. Idėjų sankryžoje: Kritinis skerspjūvis. Kaunas, 1992. 17. Pikūnas J. Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradimą. Kaunas, 1994. 18. Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Vilnius, 1996. 19. Psichologija studentui. Kaunas, 1996. 20. Sattler J.M. Assessment of children, San Diego, 1988. 21. Sternberg R.J. Beyond IQ: a triarchic theory of human intelligence, New York, 1985. 22. Trimakas K. Asmenybės raida gyvenime. Kaunas, 1997. 23. Trimakas K. Žmogaus aukščiausi skrydžiai. Kaunas, 1996. 24. Žukauskienė R. Raidos psichologiją. Vilnius, 1996. 2 5 . O c . . A.B., p y A.B. M o c a , 1986. 26. K., ce . Teop . M O C K B , 1997, c.720. 27. X ., ep . Teop . Ca eepyp, 1997, c.608.

VI SKYRIUS SAVIMONĖ: KOKS AŠ ESU

Iki šiol kalbėjome apie atskirus mūsų psichikos procesus - tarsi bandėme pamatyti žmogų iš skirtingų pusių. Dabar pats laikas gautąsias žinias sujungti ir pritaikyti savęs ir kitų pažinimui. Kartu paieškokime atsakymų į kai kuriuos klausimus, kylančius ieškant savojo „Aš". • Iš kur žinau; kad aš tikrai esu aš? • Kodėl talentingas inžinierius gali turėti žemą savigarbą? • Kiek veidų turi manasis „Aš"? • Kas gali būti bendro tarp pernelyg save aukštinančio ir save žeminančio žmogaus? • Kodėl vieni žmonės lengvai priima komplimentus, o kitiems tai sunkiai sekasi? • Kodėl ir kaip mes patys save apgaudinėjame? • Kodėl yra svarbu save mylėti? • Kas yra atsakingas už mano gyvenimą?

Kas yra savimonė Skirtingai nuo gyvūnų, mes suvokiame ir pažįstame ne tik mus supantį išorinį pasaulį, bet ir patys save. Šis žmogaus sugebėjimas suvokti ir geriau ar menkiau pažinti savo vidinį pasaulį pavadintas savimone. Galima sakyti, kad tai sąmonės dalis, nukreipta nuo išorinio pasaulio į mūsų AŠ, t. y. apimanti paties savęs įsisąmoninimą. Savimonės padedami mes išskiriame save (AŠ) iš viso likusio objektyvaus pasaulio (ne AŠ) (6.1 pav.).

178

VI SKYRIUS

pav.

Savimonės dėka žmogus išskiria save (AŠ) iš viso likusio objektyvaus pasaulio (ne AŠ)

Taigi savimonė - savas paties, savo bruožų, poreikių ir galimybių, savo vietos pasaulyje suvokimas, pažinimas ir vertinimas (ką konkrečiai reiškia suvokti ir pažinti save, jau esame aptarę - žr. Pratarmę). Žmogus save pažįsta veikdamas ir bendraudamas, t. y. pažindamas aplinką, reaguodamas į ją, ir gaudamas iš jos grįžtamąją informaciją. Be abejo, šis procesas nueina ilgą ir sudėtingą raidos kelią. Požiūris į save susiformuoja vėliausiai, po to. kai jau yra susiklostęs požiūris į išorės daiktus, reiškinius, žmones. Sąmonė, padėdama mums pažinti aplinką, daro lankstesnę, tikslingesnę ir efektyvesnę mūsų veiklą, nukreiptą į išorinį pasaulį, o savimonė siekia padidinti paties žmogaus, kaip be galo sudėtingos veikiančios „sistemos", efektyvumą ir patikimumą. AŠ -VAIZDAS

Aš-vaizdo apibūdinimas,

arba iš kur žinau, kad aš tikrai esu aš

Savimonę, arba savęs įsisąmoninimą, pirmiausiai reikėtų suprasti kaip savęs pažinimo ir vertinimo procesą. Šio proceso rezultatas būtų savęs

SAVIMONĖ: KOKS AŠ ESU

179

vaizdas, vadinamas Aš-vaizdu, arba Aš-koncepcija, arba Aš-sistema. Dalis autorių šiuos terminus vartoja kaip sinonimus, o kai kurie nurodo tam . tikrus jų skirtumus. Čia laikomasi pirmojo požiūrio. Taigi kas yra Aš-vaizdas? Aš-vaizdas - tai vaizdinių ir sprendimų apie save (savo bruožus ir sugebėjimus, išgyvenimus ir motyvus, savo vietą . tarp žmonių ir t.t.) sistema. Ji yra palyginti pastovi, labiau ar menkiau įsisąmoninta, išgyvenama kaip unikalus Aš. O trumpiau: Aš-vaizdas - tai asmenybė - tokia, kokią ji save pačią mato. Tai savęs paties įsivaizdavimas. Kiekvieno iš mūsų Aš-vaizde galima išskirti du aspektus: 1. Žinias apie save (tai ne tik žinojimas, kas mums būdinga, bet ir kiek išreikšti mumyse vieni ar kiti bruožai). 2. Savosios vertės jausmą (savęs įvertinimą), t. y. nusiteikimą savo paties atžvilgiu, savo vertingumo išgyvenimą, kuris tarsi persmelkia visą savęs suvokimą ir Aš-vaizdą. Aš vaizdo turinys formuojasi ilgus metus, save perprantant ir kaupiant žinias apie save. Toms žinioms apie save, be abejo, nesame abejingi: mes ,. jas vienaip ar kitaip vertiname, išgyvename, priimame arba nepriimame. Todėl atskirti žinias apie save ir savęs vertinimą yra labai sunku, o gal net • ir neįmanoma. Sąlyginai tai atskiriama tik dėl to, kad būtų lengviau suprasti Aš-vaizdo esmę ir sandarą. Taigi Aš-vaizdas yra savimonės, arba savęs suvokimo, proceso .• produktas. Aiškumo dėlei tai galima pavaizduoti maždaug taip:

Aš-vaizdas visada sąlygoja mūsų asmenybės aktyvumą ir galimybes. Pavyzdžiui, esama žmonių, apie save manančių: „aš viską galiu", „aš kai ką galiu", „aš nieko negaliu". „O jeigu negaliu, tai nieko ir nedarysiu". Vadinasi, palankus arba nepalankus Aš - vaizdas skatina ar slopina mūsų aktyvumą. Kad nuo savojo Aš suvokimo priklauso žmonių galimybės, įrodo hipnozė: įteigus žmogui vienas ar kitas jo Aš galimybes, jis iš tiesų sugeba atlikti tai, ko įprastoje būsenoje nepajėgtų. Antra vertus, sėkminga ar nesėkminga mūsų veikla atitinkamai veikia Aš-vaizdą. Taigi galima sakyti, kad mūsų Aš-vaizdas ir mūsų veikla bei aktyvumas yra tarpusavyje susiję, vienas nuo kito priklauso.

180

VI SKYRIUS

Mūsų Aš susieja į visumą įvairias mūsų mintis, jausmus, norus, veiksmus ir pan., t. y. leidžia mums pajusti savo asmenybės vientisumą. Be to, Aš dėka juntame, išgyvename save kaip tą patį praeityje, dabartyje ir ateityje ir šitaip suvokiame bei jaučiame tapatumą sau. Todėl kiekvieno mūsų Aš - tai tarsi mūsų asmenybės šerdis, vidinio pasaulio ašis, centras.

Aš-vaizdo įsisąmoninimas, arba ko aš nežinau apie save

. .

Kaip ir kiti psichiniai reiškiniai, Aš-vaizdas visada turi kažką, kas suvokiama labai aiškiai, kažką, kas suvokiama ne taip aiškiai, o dar dalelė savęs vaizdo lieka apskritai neįsisąmoninta. (Prisiminkite Z. Froido asmenybės schemą). Kokios savybės paprastai „pasprunka" nuo mūsų sąmonės, lieka už aiškaus suvokimo ribos? Apžvelkime tris tokių savybių grupes. A. Tai gali būti savybės, kurių savyje nepastebėjome, nes jos mums paprasčiausiai nereikšmingos. (Aplinkinių vertinimu kuklus žmogus gali savęs nelaikyti kukliu, jei kuklumas „neįrašytas" į jam reikšmingų savybių sąrašą). B. Galima suvokti turint vienas ar kitas savybes, tačiau nesuprasti vidinių ar išorinių jų priežasčių. (Žmogus supranta esąs perdėtai smulkmeniškas, tačiau nežino, kodėl taip yra). C. Kai kurios savybės neįsisąmoninamos dėl to, kad asmenybei jos yra nepriimtinos: prieštarauja jau susiklosčiusiam Aš-vaizdui, ir jų suvokimas gali sumenkinti savigarbą. (Agresyvus žmogus, kuriam svarbu kitų akyse pasirodyti padoriu, nesuvokia savo agresyvumo, o nuolatinius savo susidūrimus su aplinkiniais aiškina kaip „kovą už teisybę"). Įsisąmonintų ir neįsisąmonintų elementų požiūriu Aš-vaizdą galime įsivaizduoti kaip tam tikrą sistema su „sąmoninga" viršūne ir „pasąmoniniu" pagrindu (6.2 pav.).


181

Šių Aš-vaizdo dalių santykis nuolat kinta. Sakykime, per psichoterapijos seansus žmogus suvokė, kodėl jaučia priešiškumą metais jaunesniam broliui (priežastis - ankstyvojoje vaikystėje išgyventa trauma, gimus broliukui ir netekus dalies tėvų dėmesio). Vadinasi, anksčiau nelabai aiškiai suvokta ir sunkiai paaiškinama savybė - „priešiškumas broliui" tapo visiškai Įsisąmoninta. Taigi prasiplėtė viršutinės Aš-vaizdo dalies ribos. Dideli prieštaravimai tarp įsisąmonintų ir neįsisąmonintų mūsų Aš dalių gali iškreipti asmenybės vystymąsi, sukelti elgesio sutrikimus. Tuo tarpu „santarvė" tarp suvokiamų ir nesuvokiamų savo paties bruožų, sugebėjimas įsisąmoninti ir pripažinti mums nemalonią informaciją apie save rodytų mūsų asmenybės brandumą. Štai disharmoniškos, „išsiderinusios" asmenybės pavyzdys. Sąmonės lygmenyje N. vertina save labai gerai, aiškiai prasilenkdamas su realiomis galimybėmis. Tuo tarpu pasąmonėje viešpatauja nepasitikėjimas savimi, žemas savęs vertinimas, kurio N. stengiasi „neprileisti" iki sąmonės, t. y. nepripažįsta. Tokiu būdu jo įsisąmonintasis Aš ir savigarba lieka nepažeisti. Tačiau pasąmonėje slypintis prastas savęs vertinimas reiškiasi dideliu N. įžeidumu, šiurkštumu, konfliktiškumu. Jis nuolat jaučiasi prislėgtas, blogos nuotaikos, neaktyvus ir pan. Tokios būsenos priežasčių pats N. nesuvokia. Taigi kiekvieno mūsų Aš yra žymiai didesnis nei tas Aš, kurį mes sąmoningai suvokiame. Pasąmonėje! paslėpti mūsų asmenybės aspektai gali būti labai nemalonūs, išreiškiantys priešiškumą ir agresyvumą. Sakykime, į kokią nors smulkmeną mes sureaguojame stipriu pykčio priepuoliu, o po to pasijuntame nepatogiai: „Ir kas man atsitiko, kaip aš galėjau taip pasielgti"? Tačiau kartais visiškai netikėtai sau imame ir pasielgiame labai kilniaširdiškai ir tolerantiškai. Arba pasakome ką nors tokio išmintingo, kad patys netikime, jog tai tikrai mūsų žodžiai. „Aš nė neįsivaizdavau, kad galiu būti toks, kad turiu tokių savybių (tiek teigiamų, tiek neigiamų)". Psichoanalitikai teigia, kad susitikti „akis į akį" su savo pasąmone mums padeda ne tik nevalingi poelgiai. Dar viena iš tokios akistatos galimybių yra sapnai. Pasąmonėje glūdintys slapti, sąmonei nepriimtini norai, baimės, konfliktai iškyla į paviršių miegant. Manoma, kad sąmonė įsiterpia į sapnus kaip cenzorė. Nemalonius ar „nepadorius" jausmus ir norus ji perduoda kitiems sapne veikiantiems asmenims, situacijoms ar simboliams. Dėl to sapnas yra priimtinas, o į savas slaptas problemas ar norus žiūrima tarsi iš šalies. Pavyzdžiui, kartais būsima mama susapnuoja savo vaisių taip, tarsi matytų jį iš šono. Toks sapnas gali reikšti, jog moters pasąmonėje slypi baimė, kad nėštumas gali sujaukti jos įprastinį gyvenimą. Galbūt moteris bijo, kad nesugebės būti puiki motina, turės problemų su

182

VI SKYRIUS

sveikata, praras gerą fizinę formą, patrauklumą, todėl nori savo nėštumą tarsi „nutolinti", žiūrėti į įvykius iš šono. K. Jungo pasekėjas psichoanalitikas R. Džonsonas (R. Johnson vaizdžiai sako, jog sapnai yra „sukurti" tam, kad mūsų pasąmonė ir sąmonė galėtų ' bendrauti ir bendradarbiauti. Jis pateikia įdomų jaunos dalykiškos ir veiklios moters sapno, padėjusio jai geriau suvokti save, pavyzdį. Moteris sapnuoja, kad ieško savo automobilio raktų. Ji prisimena, kad raktus turi jos vyras. Moteris mato savo vyrą, šaukia jam, tačiau jis negirdi. Po to iš kažkur atsiranda keistas, neramus jaunuolis, panašus į valkatą. Jis įsėda šalia jos į automobilį ir ją nusiveža. Moteris jaučia stiprų pasipiktinimą, bejėgiškumą ir iš dalies vienišumą. R. Džonsonas aiškina, kad šio sapno vaizdinius reikia suprasti kaip atskirų tos moters asmenybės dalių ir jos vidinio gyvenimo simbolius. Vyras išreiškia tą moters dalį, kuri siekia ramybės, susikaupimo, atsitraukimo į save. Pernelyg atsidavus profesinei veiklai, jai nebeliko laiko namams, šeimai, savo dvasiniam gyvenimui. Automobilis simbolizuoja jos pernelyg didelį užimtumą darbo reikalais. Sapne ji jautėsi taip, tarsi kažkas ją įstūmė į šita „judėjimo priemonę", kuri grąžino ją į dalykinių reikalų sūkurį. Automobilį vairavęs neramus „valkata" išreiškia tą moters asmenybės dalį, kuri visada norėjo būti kolektyvinio gyvenimo centre, kuri nė minutės negalėjo pasėdėti ramiai ir mėgo, įjungusi mašinos variklį, lėkti visu greičiu. Taigi šiuo sapnu moters pasąmonė signalizavo apie pavojingą atotrūkį tarp jos vidinio dvasinio gyvenimo, kurį sapne atstovavo vyras, ir išorinės „valkatiškos" profesinės veiklos. Šiek tiek pakeitusi savo dienotvarkę, apribojusi savo profesines pareigas ir daugiau energijos nukreipusi į jai svarbius, bet „užmirštus" gyveno aspektus, moteris pasijuto lengviau. Košmarai, anot R. Džonsono, yra vieni vertingiausių pažintinių sapnų. Jie praneša apie kokią nors ypatingai didelę mūsų baimę arba kitas nuslopintas ir neigiamai veikiančias emocijas. Pavyzdžiui, žmogus nuolat sapnuodavo žiurkę, graužiančią jam kaklą. Išanalizavęs sapną, jis suprato, kad visada vengdavo kalbėti apie savo poreikius, ir tos nuslopintos emocijos jį „graužė" iš vidaus. Jei sapne žmogus sužeidžia ar užmuša kitą žmogų, arba jį kas nors sužeidžia, tai gali reikšti, kad jis nori atsikratyti kurios nors jam nereikalingos savojo Aš dalies. Sužeidimas gali simbolizuoti ir per menką rūpinimąsi tariamai nereikalingu savo asmenybės aspektu. K u o m e t sapne bandome nuo ko nors pabėgti, iš tikrųjų norime „užsimerkti" ir nepastebėti kokios nors esminės savo problemos. Šiuo atveju reikėtų sustoti, atsigręžti veidu į mus persekiojantį savojo Aš aspektą ir susitarti su juo. O jei negalime pajudėti iš vietos arba judame per lėtai, tai gali reikšti, jog greitai susidursime su problema, į kurią nenorime kreipti dėmesio.

Užmegzdami ryšį su savo pasąmone (sapnų, vaizduotės, meditacijos pagalba) ir giliau save įsisąmonindami, mes turime galimybę ne tik išspręsti savo vidinius prieštaravimus. Pasąmonėje mes galime atrasti savojo Aš


183

. atsinaujinimo, augimo, stiprybės, išminties šaltinius. Vadinasi, galime suprasti, kas esame iš tikrųjų. Kad dar aiškiau suprastume Aš-vaizdo vietą mūsų psichikoje, pažiūrėkime į šį paveikslą:

Aš-vaizdo pastovumas,

arba kodėl žmonės skirtingai priima komplimentus

Susiformavusiam mūsų Aš-vaizdui būdinga patį save palaikyti, išliekant nepakitusiu. Šią temą jau pradėjome gvildenti ankstesniame skyrelyje, kai kalbėjome apie asmenybei nepriimtiną, jos savęs vaizdui prieštaraujančią informaciją, kuri slypi pasąmonėje ir „neįleidžiama" į sąmonę. Tačiau kyla klausimas, kaip ši nepriimtina informacija patenka į pasąmonę? . Tai susiję su mūsų suvokimo atrenkamumu. Visą informaciją apie save mes vertiname tendencingai. Sąmonė randa, įžiūri ir praleidžia tą informaciją, kuri patvirtina tam tikrą pageidaujamą savybę (kiekvienas mato tai, ką nori matyti). Tuo tarpu mums netinkama informacija (ar bent jos dalis) gali būti blokuojama arba iškraipoma, nusiunčiant ją į pasąmonę. Tarkime, kad R. laiko save įdomiu ir sąmojingu. Kartą jis išgirdo, kaip kažkas pavadino jo kalbas ir sąmojus nuobodžiais ir lėkštais. Koks galimas R. atsakas? „Tas žmogus nesupranta juokų". Arba: „Jo žemas lygis". Arba: „Bendraudamas su juo, aš buvau pavargęs ir galbūt iš tikrųjų pasirodžiau . nuobodus".

Mūsų Aš-vaizdo pastovumas kaip tik ir priklauso nuo to, kaip mes priimame neatitinkančią jo informaciją: esame „atviri" ar „uždari" jai. Todėl Aš -vaizdas gali būti ir labilus (kintantis), ir rigidiškas (sustingęs). Vadinasi, kuo „atviresni" esame informacijai apie save (ir neigiamai, ir teigiamai), tuo daugiau galimybių keistis turi mūsų Aš-vaizdas. Tai ypač svarbu prisitaikant prie naujų, neįprastų aplinkybių, keliančių mums naujus reikalavimus. Sakykime, jaunuolis, mokykloje laikytas gabiu matematikai ir gerai manantis apie savo gabumus, įstojęs į universiteto matematikos

184

VI SKYRIUS '

fakultetą, tampa vidutinišku studentu, nors stropiai dirba. Jei šis studentas yra „atviras" naujai informacijai apie save, jis supras, jog universitete yra kiti matematinių gabumų vertinimo kriterijai nei mokykloje, ir ims kukliau vertinti savo gabumus. („Pasirodo, aš nesu toks gabus, kaip maniau"). Realiai įvertinęs savo galimybes, jis nekels sau tikslo bet kokia kaina būti „tarp pirmųjų" kaip anksčiau ir susitaikys su esama padėtimi. Kai Aš-vaizdas yra per daug kintantis arba, atvirkščiai, per daug pastovus, gali kilti įvairių problemų. Turėdamas nepastovų, lengvai kintanti Aš-vaizdą, žmogus tarsi netenka savęs suvokimo ir vertinimo pagrindo, nes nežino, koks yra iš tikrųjų, ko iš savęs tikėtis. Todėl jis tampa priklausomas nuo išorinių aplinkybių, ir kiekviena sėkmė ar nesėkmė keičia jo požiūrį į save. Tuo tarpu „sustingusį" savęs vaizdą turinčiam žmogui būdinga stipri psichinė gynyba - visa nauja informacija apie save pertvarkoma taip, kad ji nepažeistų susidariusio Aš-vaizdo. Tai trukdo žmogui prisitaikyti prie naujos aplinkos, keisti požiūrį į save. Jeigu minėtame pavyzdyje studentas matematikas yra labai gynybiškas, tai jis nepriims naujos informacijos, jog nėra labai gabus. Savo nesėkmes jis aiškins labai įvairiai, bet tik ne savo vidutiniškais gabumais, ir taip išlaikys turimą sąmoningą savęs vertinimo lygį. Tačiau jo pasąmonėje slypės sumažėjęs savęs vertinimas. Tai pasireikš padidėjusiu nerimu, įtampa, jautrumu. Taigi mūsų Aš-vaizdo pastovumą ir turimą savęs vertinimo lygį padeda išlaikyti nesąmoninga psichinė gynyba (žr. poskyrį „Psichinės gynybos būdai"). • Žmonės gali būti „uždari" ne tik neigiamai, bet ir teigiamai informacijai apie save. Pavyzdžiui, jei studentas, savo profesinį lygį laikęs vidutinišku, o per egzaminą įvertintas „puikiai", mano, jog tai atsitiktinumas, jis yra uždaras „teigiamai" informacijai. Toks uždarumas teigiamai informacijai apie save yra labiau būdingas žmonėms, nepakankamai save vertinantiems, turintiems neigiamą požiūrį į save. Pavyzdžiui, išgirdę komplimentą, jie pasimeta, negali patikėti, kad tikrai yra tokie, kaip jiems sakoma: „Kajus, taip nėra. Jums tik pasirodė". Taip prieštaraudami pagyrimo autoriui, mes n u s k r i a u d ž i a m e save, atsisakydami mums siūlomos „dovanos". Be to, taip mes nubaudžiame ir giriantį mus žmogų, nes nuvertiname jo nuomonę.

Aš-vaizdo turinys, arba kas man svarbiausia vertinant save Aš-vaizdo turinį sudaro informacija (žinios) apie save. Ją galima padalyti į tokias grupes: • požiūris į savo išvaizdą;


• • • •

185

savo emocionalumo įvertinimas; sprendimai apie savo moralines savybes; požiūris į savo intelektą ir sugebėjimus; i n f o r m a c i j a apie savo s o c i a l i n i u s vaidmenis ( l y t į , a m ž i ų , profesiją).

Kiekviena tokia grupė žinių apie save vadinama A š - v a i z d o faktoriumi. Šie faktoriai sudaro tam tikrą sistemą. Savęs suvokimo ir vertinimo procese vienas kuris nors faktorius vyrauja, t.y. tampa svarbiausiu savęs vertinimo kriterijumi. Pavyzdžiui, žmogus gali laikyti save talentingu fiziku, bet būti labai menkos savigarbos, nes grindžia ją ne profesiniais, o moraliniais bruožais. Vadinasi, šio žmogaus vyraujantis Aš-vaizdo faktorius, arba pagrindinis savęs vertinimo kriterijus, yra moralinės savybės. Kitas žmogus gali save laikyti estetiškai neišsilavinusiu, bet tai jo savigarbos nesumažina, kadangi šiai savybei jis neteikia didelės reikšmės. Įdomu, kad šiuolaikinėje visuomenėje savęs vertinimui ypatingai svarbus yra intelekto faktorius (prisiminkime, kaip žmogus reaguoja i vertinimus „Tu protingas" arba „Esi visiškas kvailys"). Tuo tarpu ankstesniais laikais savęs įvertinimui svarbesnės buvo savybės, nusakančios žmogaus socialinę ir turtine padėtį. Beje, tyrimai rodo, kad dabartinio studento Ašvaizde vyraujantys faktoriai paprastai būna profesinė kompetencija ir biologinis vaidmuo, t. y. savo fizinės išorės, moteriškumo - vyriškumo vertinimas. Kuris Aš.-vaizdo faktorius taps vyraujančiu, dažnai priklauso nuo to, kurioje veiklos srityje asmenybė jaučiasi labiausiai kompetentinga ir kur anksčiau ji yra sulaukusi sėkmės ar palaikymo (kartais pakanka netgi vieno aplinkinių pagyrimo, kad jaunuolis laikytų save protingu ar patraukliu) Susiformavus pagrindiniam savęs vertinimo kriterijui, žmogus paprastai vėl pasirenka tokias veiklos sritis, kur vyraujantis Aš-vaizdo faktorius gali geriausiai pasireikšti, kur jis gauna didžiausią aplinkinių palaikymą, įvertinimą, paspirtį (pavyzdžiui, gabus technikai j a u n u o l i s pasirinks studijas technikos universitete). Pasitaiko atvejų, kai kiti žmonės mūsų vyraujančio savęs vertinimo kriterijaus ne tik nepalaiko, bet ignoruoja ar net neigia, t.y. vertina mus ne pagal tai, ką mes patys savyje vertiname. Tuomet, siekdami išlaikyti savosios vertės lygį, mes iškreipiame informaciją, neigiančią mūsų vyraujantį Aš-vaizdo faktorių. Dažnai žmonių tarpusavio konfliktai kyla būtent dėl to, jog yra neigiama ar ignoruojama tai, ką žmogus savyje labai vertina. Galima sakyti, kad tiesiausias kelias į draugystę - pripažinti ir patvirtinti žmogaus vyraujantį savęs vaizdo faktorių (išvaizdą, intelektą ar kitą jam ypač svarbią savybę).

186

VI

SKYRIUS

Aš-vaizdo formos, arba kiek veidų turi manasis Aš V a i z d i n i u o s e apie save v i s u o m e t g a l i m a aptikti realųjį Aš (įsisąmoninta vaizdinį apie save šiuo momentu); idealųjį Aš (koks norėčiau tapti, koki man būtų malonu save matyti); ateities Aš (tokią asmenybę, kokia realiai galiu tapti; tai nebūtinai teigiamas savęs įsivaizdavimas: pavyzdžiui, mano idealas-dvasinga, kūrybinga asmenybė, tačiau aš j a u č i u , kaip virstu eiliniu miesčioniu ir tokį save matau ateityje); idealizuotąjį Aš (koks norėčiau tapti, orientuodamasis į moralės normas; tai tarsi atskiras idealiojo Aš variantas): daugybė parodomųjų (reprezentacinių) Aš (savotiškų kaukių, kurių tikslas paslėpti neigiamus, skaudžius ar intymius savojo Aš bruožus ir polinkius). Tai dar ne viskas. Kiti autoriai mini dar dvasinį Aš, socialinį Aš; fizinį Aš, intymųjį Aš, taip pat šeimyninį Aš. Skiriamas ir veidrodinis Aš (koks aš, mano supratimu, atrodau kitiems žmonėms). Kalbama netgi apie fantastinį Aš (koks norėčiau tapti, jei tai būtų įmanoma). Matyt, galima būtų atrasti ir daugiau Aš veidų. Tačiau problema yra ne ta, kiek ir kokių Aš iš tikrųjų yra, o ta, kad šitokia mūsų Aš įvairovė gerokai apsunkina teisingos savivertės formavimąsi. Dažnai net brandaus amžiaus žmogui sunku pasiekti darnos tarp daugybės savojo Aš formų, o ką jau kalbėti apie jaunuolį. Todėl paauglystėje dažnai dominuoja perdėtas vaizdinys apie save (pavyzdžiui, begalinį paauglio pasitikėjimą savimi lengvai pakeičia visiškas nepasitikėjimas). Koks yra santykis tarp mūsų realaus ir idealaus Aš? Sveikam žmogui tarp realaus ir idealaus Aš būdingas tam tikras atotrūkis. Žmogaus sielos tyrinėtojai tvirtina, kad šio nesutapimo laipsnis turi nemažai įtakos mūsų veiklos aktyvumui ir sėkmei, taip pat mūsų savosios vertės jausmui. Mažas skirtumas tarp realaus ir idealaus Aš liudija apie asmenybės vidinę pusiausvyrą, pasitikėjimą savo jėgomis ir kartu sąlygoja sėkmingą veiklą. Didelis skirtumas, atvirkščiai, byloja apie asmenybės vidinius konfliktus, menkavertiškumo jausmą, sukelia pasyvumą, nesėkmes veikloje, tarpasmeninių santykių sunkumus. Paprastai toks realaus ir idealaus Aš atotrūkis būdingas neurotiškiems žmonėms ir pereinamajame amžiuje, t.y. paauglystėje bei ankstyvojoje jaunystėje, kai žmogus labai intensyviai ieško savojo Aš. Tačiau šis atotrūkis gali būti susijęs ir su aukštu intelekto lygiu bei kūrybiškumu. Tyrimais nustatyta, kad aukšto intelekto paaugliams, skirtingai nei vidutinių gabumų vaikams, būdingas žymiai didesnis atotrūkis tarp tų


187

savybių, kurias jie sau prisiskiria, ir tų, kurias norėtų turėti. Panašiai yra ir su kūrybiškomis asmenybėmis, kurių mąstymo lankstumas dažnai derinasi su nepasitenkinimu savimi, dideliu jautrumu. Kuo gi tada skiriasi kūrybiška asmenybė nuo neurotiškos? Didelis kūrybiškos asmenybės savikritiškumas ir žema neurotiškos asmenybės . savigarba panašūs tuo, kad abiem atvejais siekiama tobulumo. Lyginant su idealiuoju Aš, realūs asmenybės pasiekimai ir savybės jai atrodo menki. Tačiau kūrybinga asmenybė šį konfliktą sprendžia veikloje (kūryboje, moksle ar darbe). Ji kelia sau sudėtingus uždavinius ir tuo išlaiko savigarba. Tuo tarpu neurotiškam žmogui savo trūkumų pripažinimas ar net jų „padidinimas" netampa stimulu juos įveikti, o tėra tik priemonė pateisinti savo nesėkmes, neveiklumą, bėgimą nuo realaus pasaulio. Reprezentacinis Aš - savotiška mūsų vizitinė kortelė, pateikiama kitiems. Tiksliau; daugybė vizitinių kortelių, nes kiekvienas mūsų atliekamas vaidmuo (praeivio, studento, mylimojo) reikalauja atskiro parodomojo Aš. Kiekviename tokiame Aš mes pateikiame save truputį geresni, truputį gražesnį, truputį malonesnį. Parodomasis Aš ypač parankus tada, kai siekiama pateisinti kitų žmonių lūkesčius mūsų atžvilgiu, o tie lūkesčiai nesutampa su mūsų tikraisiais jausmais ir įsitikinimais. Kai norime paslėpti savo trūkumus, apsiginti nuo kitų smalsumo ar galimos pašaipos, mums vėl pasitarnauja parodomasis Aš. Paprastai mes patys puikiai suvokiame skirtumą tarp savo realaus ir reprezentacinio Aš. Tačiau kartais parodomasis Aš taip „įauga į kraują", kad žmogus gali priimti jį kaip realybę, o realusis Aš paprasčiausiai išstumiamas į pasąmonę. Šį faktą galima paaiškinti žmogaus siekimu gerai atrodyti ne tik iš šalies, bet ir savo paties akyse. Tačiau kokia kaina? Asmenybės vidinių prieštaravimų, normalaus jos vystymosi sutrikimų kaina (žr. skyrelius „Aš-vaizdo įsisąmoninimas", „Aš-vaizdo pastovumas", „Psichinės gynybos būdai"). Psichologas R. Baumeisteris (R. Baumeister) ištyrė, kad žmonėms būdingos dvi savęs reprezentavimo, arba savęs pateikimo kitiems, strategijos: „prisiderinimo" ir „savęs sukūrimo". Pirmuoju atveju žmogus, siekdamas užkariauti aplinkinių simpatijas, „priderina" savąjį Aš prie konkrečios auditorijos skonio, normų, reikalavimų, t. y. „prisigerina" jai. „Savęs sukūrimo" strategijos griebiamasi, norint kitiems padaryti įspūdį tomis savybėmis, kurios įeina į idealųjį Aš. Jeigu mūsų reprezentacinis Aš smarkiai keičiasi, einant per skirtingas auditorijas, vadinasi, mums priimtinesnė „prisigerinimo" strategija. Jeigu įvairiose auditorijose mes pasirodome beveik tuo pačiu „veidu", vadinasi, mums b ū d i n g a „savas sukūrimo" strategija.

188

VI SKYRIUS

Aš-vaizdo vystymasis, arba ką naujo augant sužinome apie save Kokiomis kryptimis vystosi Aš-vaizdas asmenybei bręstant? A. Aš-vaizdo turinys, t. y. žinios apie save, plečiasi. Pradžioje jį sudaro tik savo kūno bruožų ir išvaizdos suvokimas bei vertinimas. Vaikui augant, palaipsniui įjungiamos įvairiausios asmenybės savybės, elgesio tikslai ir motyvai. B. Suvokiamos savybės ir bruožai tampa vis labiau apibendrinti, pereinama nuo atsitiktinių, išorinių požymių fiksavimo („aš geras, nes daviau jam saldainį") prie pastovaus elgesio įvertinimų („aš geras, nes klausau mamos"). G. Stiprėja savojo Aš individualumo, unikalumo suvokimas, atran. dama vis daugiau savo ir kitų žmonių skirtumų. E). Atsiranda ir iki tam tikro laipsnio stiprėja atotrūkis tarp realaus ir idealaus Aš. E. Keičiasi Aš-vaizdo faktorių reikšmingumas, t.y. pagrindiniai savęs vertinimo kriterijai (pavyzdžiui, paauglystėje vyraujantį išvaizdos faktorių vėliau pakeičia kiti - intelekto, moralinių savybių ir pan.). Taigi mūsų savęs suvokimas prasideda nuo. atskirų savęs pajautimo momentų ankstyvojoje vaikystėje ar net kūdikystėje. Maždaug antraisiais trečiaisiais gyvenimo metais jau pradedame atskirti save nuo aplinkos „Aš" nuo ne „Aš" (vaiko kalboje tai pasireiškia įvardžio „aš" atsiradimu: vietoje „Mantukas nori miegelio" vaikas sako „Aš noriu miegelio"). Paauglystę Aš-vaizdas „pasitinka" kaip gana pastovi ir sudėtinga sistema. Paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje labai smarkiai keičiasi savęs suvokimo turinys ir struktūra. Tačiau šie pakitimai reiškia ne tiek Aš-vaizdo pobūdžio pasikeitimą, kiek jo turinio pagilėjimą ir išsiplėtimą, nes ieškoma atsakymų į naujai iškilusius klausimus apie save ir savo galimybes: „kas aš?", „koks aš?", „kuo aš tapsiu?", „kuo aš noriu ir galiu būti?". SAVĘS VERTINIMAS

Savęs vertinimo turinys, arba kodėl yra svarbu save mylėti Jau žinome, kad mūsų Aš-vaizdą sudaro žinios apie save ir savosios vertės jausmas (savęs įvertinimas).


189

Savosios vertės suvokimas yra nepaprastai svarbi asmenybės charakteristika. Savosios vertės lygis reguliuoja mūsų elgesį įvairiausiose gyvenimo srityse, stipriai veikia mūsų tarpasmeninius santykius, veiklos tikslų ir krypčių pasirinkimą bei jos efektyvumą, apsisprendimą krizinėse situacijose ir t. t. Nuo bendro asmenybės požiūrio į save labai priklauso sėkminga jos raida. Savosios vertės jausmą galima išskaidyti į dvi dalis: savigarbą ir simpatiją sau. Asmenybės savigarba - tai vertinamasis požiūrio į save aspektas. Jis išreiškia tai, ar mes laikome save gabiu, energingu, valingu, lydimu sėkmės, sugebančiu kontroliuoti savo gyvenimą, patikimu žmogumi, turinčiu už ką save gerbti ir kitiems sukeliančiu pagarbą. (Būdinga tokia save gerbiančio žmogaus nuomonė: „Aš pats sukūriau save tokį, koks esu" arba: „Rimtuose reikaluose manimi galima pasikliauti"). " Tuo tarpu simpatiją sau išreiškia daugiau emocijos ir jausmai savo paties atžvilgiu. Tai domėjimasis savuoju Aš, artumas, šiluma sau pačiam, draugiškas santykis ir sutarimas su savimi. Tai besąlygiškas savęs priėmimas su visai trūkumais ir privalumais, savęs pripažinimas. Galiausiai - tai meilė sau. Taip, tikrai - meilė sau, n e t u r i n t i nieko bendro su e g o i z m u , savanaudiškumu ar išpuikimu. „Mylėk savo artimą kaip patsai save", sakoma Šventajame Rašte. Meilė sau - tai pirmiausia savo unikalumo suvokimas ir pripažinimas. Įsiklausykime: „Argi neaišku, kad kiekvienas žmogus yra nepalyginamai didesnis, platesnis, gilesnis už tai, kaip jis gali pasireikšti, ar tai būtų profesija, eilėraščiai ar išvaizda? Mumyse glūdinčią neatskleistą paslaptį verta mylėti." (V. Levis)

Savęs vertinimo veiksniai,

arba nuo ko priklauso savosios vertės lygis Aptarkime plačiau keletą aplinkybių, kurios gali veikti savosios vertės jausmą: • atitikimas tarp aspiracijų (siekimų) ir realių laimėjimų (arba galimybių); • aplinkinių žmonių įvertinimas; • savęs lyginimas su kitais; • mūsų auklėjimas vaikystėje. Aspiracijų lygis Aspiracijų (siekimų) lygis - tai keliami sau didžiausi tikslai, kuriuos manome atitinkant mūsų galimybes ir kuriuos norime Įgyvendinti.

190

VI SKYRIUS

Kitaip sakant, mūsų siekius apsprendžia savo galimybių įsivaizdavimas. Šis siekimų lygis gali būti realus (tikroviškas) arba nerealus. Realus aspiracijų lygis yra toks, kai žmogus, įgyvendinęs sau iškeltus tikslus, toliau imasi sudėtingesnių uždavinių, o nepasisekus - renkasi paprastesnius. Toks aspiracijų lygis reiškia, kad žmogaus siekimai atitinka jo realias galimybes. Esant tikroviškam siekimų lygiui, žmogus pasitiki savimi, nebijo gyvenimo sunkumų, o negalėdamas jų įveikti, moka nusileisti, geba savikritiškai įvertinti savo galimybes. Nerealus siekimų lygis gali būti dvejopas: a) per aukštas, kai žmogus, patyręs nesėkmę, toliau sau kelia dar didesnius uždavinius; b) per žemas, kai, sėkmingai pasiekus tikslus, toliau sau keliami mažesni uždaviniai. Tiek per aukštą, tiek per žemą aspiracijų lygį turintis ž'mogus nesugeba realiai įvertinti savo galimybių: pirmuoju atveju jas ir save pervertina; antruoju - nepakankamai vertina (žr. skyrelį „Savęs vertinimo lygiai"). Jei aspiracijų lygis yra per aukštas, t.y. pervertinamos savo galimybės, žmogui sunku prisitaikyti prie gyvenimo reikalavimų. Jis yra nesavikritiškas, nesugeba prognozuoti, o dažnos nesėkmės jį gali privesti prie savęs nuvertinimo, neretai išstumiamo į pasąmonę. Gali būti atvirkščiai: jau turimas pasąmoninis nepilnavertiškumo jausmas yra kompensuojamas per aukštu aspiracijų lygiu. Taip susidaro užburtas ratas, iš kurio žmogui sunku ištrūkti vien savo paties jėgomis. Žmogus, kurio aspiracijų lygis yra per žemas, kuris nuvertina savo galimybes, paprastai gyvenime pasiekia mažiau nei galėtų pagal savo sugebėjimus. Jam būdingas nerimas, nepasitikėjimas savimi, jis vengia bet kokios rizikos ir lenktyniavimo, susidūręs su kliūtimis, tuoj pat „nuleidžia rankas". Tokiam žmogui svarbiau yra išvengti nesėkmės nei patirti sėkmę. Taigi mūsų aspiracijų lygis ir savęs vertinimas yra tiesiogiai susiję. Aiškiau suprasti šį ryšį padeda amerikiečių psichologo V. Džeimso (W. James) „savigarbos formulė": SAVIGARBA

SĖKMĖ (pasiekimai arba realios galimybės) =-----------------------------------------------

ASPIRACIJOS (tai, ko siekiame)

Kaip paaiškinti šią „sausą" formulę? Kuo labiau mūsų realūs laimėjimai viršija tai, ko siekiame, tuo aukštesnė mūsų savigarba. Ir, atvirkščiai, kai aspiracijos kur kas didesnės už realius pasiekimus, t. y. už galimybes, savęs vertinimo lygis krenta. Jis krenta tiek, kiek mūsų siekimai viršija


191

realias galimybes (laimėjimus). Savigarbos mažėjimą sukelia nesėkmės suvokimas ir išgyvenimas: „Aš nepajėgiu šito padaryti". Pavyzdžiui, abiturientas, turintis nerealiai aukštas aspiracijas (t. y. viršijančias jo galimybes), stoja j universitetą ir patiria nesėkmę. Suprantama, tai jo 1 savosios vertės jausmo nesustiprina. Remiantis pateikta formule, išvada b ū t ų tokia: norint i š l a i k y t i teigiamą požiūri į save, reikėtų suderinti savo siekius su galimybėmis sumažinti aspiracijas iki galimybių lygio. Šiuo atveju pirmiausia būtina gerai išsiaiškinti, pažinti savo jėgas. Geras savo sugebėjimų pažinimas reikalingas ir tam, kad nenuvertintume savo galimybių, keltume jas atitinkančius tikslus. To nepadarę apribotume savęs realizavimą ir savo asmenybės augimą. •

Aplinkinių žmonių įvertinimas Žmogaus Aš-vaizdas formuojasi ir yra įtvirtinamas bendraujant su kitais žmonėmis, atsižvelgiant i tai, kaip jie reaguoja j mus. Žmogus tarsi žvelgia į kitus, kad matytų, kaip pats atrodo. Vadinasi, ir mūsų savęs vertinimas, kaip Aš-vaizdo dalis, yra glaudžiai susijęs su kitų žmonių • nuomone apie mus. Štai vieno tyrimo pavyzdys. Prieš pokalbį su studentėmis buvo nustatytas kiekvienos jų savęs vertinimo lygis. Per individualų pokalbį asmeniniais klausimais merginos buvo „palaikomos" pagyrimais, pritarimais ir pan., t. y. buvo reiškiama gera nuomonė apie jas. Po tyrimo daugumos studenčių savęs vertinimas buvo padidėjęs. Įvairiais amžiaus tarpsniais kitų žmonių įvertinimas nevienodai veikia mūsų požiūrį į save. Su amžiumi ši įtaka dažniausiai mažėja. Be to, su amžiumi keičiasi ir tos žmonių grupės, kurių nuomonė labiausiai veikia mūsų savigarbą. Ankstyvoje vaikystėje svarbiausias, be abejo, yra suaugusių šeimos narių įvertinimas. Kai vaikas vienas pradeda eiti į mokykla, parduotuvę, kiną, jam pasidaro labai svarbu, kaip su juo elgiasi, ar jį pripažįsta svetimi ir nepažįstami suaugę žmonės. Šiame amžiuje vaiko savęs vepHnimui išskirtinai svarbi mokytojo nuomonė apie jį. Paauglystėje į pirmą vietą iškyla bendraamžių vertinimas. Vėliau, tikslindami požiūrį į save, labiau orientuojamės į individualiai mums reikšmingų žmonių ar žmonių grupių vertinimus. Tyrimai rodo, kad aplinkinių nuomonė nevienodai veikia kiekvieną iš mūsų: menkos savigarbos asmenybės labiau priklauso nuo kitų vertinimo nei pasitikintys savimi, save gerbiantieji. Kai daugelio žmonių nuomonė

192

-

VI SKYRIUS

apie mus sutampa, mes linkę perimti ją, o jeigu aplinkinių sprendimai apie mus skirtingi - laikomės savo požiūrio į save. Savęs lyginimas su kitais Savęs vertinimo lygį mes tiksliname ne tik atsižvelgdami į aplinkinių nuomonę apie mus, bet ir lygindami save su kitais. Šį teiginį iliustruoja įdomus eksperimentas. Norintis įsidarbinti žmogus firmos priimamajame pildydavo anketą, kurioje turėjo įvertinti ir kai kurias savo asmenines savybes. Paskui priimamajame pasirodydavo dar vienas „pretendentas" į tą pačią vieta: puikiai apsirengęs, pasitikintis savimi, inteligentiškos išvaizdos vyriškis su portfeliu arba netvarkingas, apsileidęs „tipas". Po to tikrajam kandidatui pasiūlydavo dar sykį užpildyti tą pačią anketą. Pasirodė, kad savęs vertinimas nuolat keitėsi: jis sumažėdavo po susitikimo su labai „padoriu" žmogumi, bet pagerėdavo po susitikimo su „apsileidėliu". Vadinasi, žmonės nesąmoningai koreguoja savąją vertę, lygindami save su kitais. Auklėjimas šeimoje Požiūris į save didele dalimi yra mūsų šeimos „augintinis": tėvų elgesys su mumis vaikystėje dažnai nulemia bendra mūsų „savijautą" visam gyvenimui. Aptarkime keletą netinkamo auklėjimo stilių. Jiems priskiriama: 1) perdėta vaiko globa; 2) perdėtas žavėjimasis vaiku; 3) „pavyzdingo vaiko" auklėjimas; 4) pernelyg griežtas auklėjimas. Perdėta vaiko globa. Mažėjant šeimoms, šis auklėjimo stilius tampa vis dažnesnis. Tėvai saugo vaiką nuo visų nepalankių poveikių, stengiasi, kad jis susidurtų tik su lengvai išsprendžiamomis problemomis. Taip aplink vaiką kuriamas išgalvotas pasaulis. Koks pavojus čia slypi? Vaikas, gaudamas tik vienpusę teigiamą informaciją apie save ir savo. galimybes, įsitikina, kad jis gali susidoroti su bet kokiomis problemomis. Jis nežino savo trūkumų ir silpnybių, savo realių galimybių. Taip susiformuoja netikroviškas, iškreiptas Aš-vaizdas, perdėtas savęs vertinimas. Sunkumai prasideda tada, kai toks nesavarankiškas vaikas, turintis pernelyg gerą nuomonę apie save, iš šeimos globos išeina į platesnę aplinką. Čia jis susiduria su realiomis problemomis, kurių įveikti jo paprasčiausiai neišmokė.


193

Perdėtas žavėjimasis vaiku. Tai tam tikras „globojančio auklėjimo" variantas. Šiuo atveju visa šeima žavisi vaiku, nepriklausomai nuo to, ką jis bedarytų, kaip besielgtų, besąlygiškai tenkina visus jo įgeidžius. Nuolat būdamas dėmesio centre, be saiko giriamas už tikrus ir tariamus laimėjimus, vaikas vėlgi gauna tik vienpusę teigiamą informaciją apie save ir ima.itin aukštai save vertinti. Toks vaikas, atėjęs į mokyklą, ir klasėje pamatęs dar 20-30 vaikų, skausmingai pajunta, kad ne jis yra pasaulio centras. Ir kad niekas taip, kaip namie, nesižavi, pavyzdžiui, jo piešiniais. Ir kad vaikai žaidžia pagal taisykles ir nepadeda jam laimėti, kaip tai darydavo namiškiai. Tokiu būdu, už šeimos ribų esanti aplinka nepalaiko perdėtai aukšto vaiko savęs vertinimo. Stiprus skriaudos, nepripažinimo išgyvenimas gali sukelti nepilnavertiškumo jausmą, kuris šiuo atveju dažniausiai išstumiamas į pasąmonę. Iš šalies matome tik „nesuprastą", kartais pagyrūnišką, kartais pasipūtusią ar pagiežingą, nuvertinančią ir žeminančią kitus žmones asmenybę.

„Pavyzdingo vaiko" auklėjimas. Tėvų noras matyti savo vaiką

„gerai išauklėtu", „padoriu", paklusniu ar gabiu iš esmės yra jų pačių tuščiagarbiškumo tenkinimas: toks pavyzdingas vaikas tarsi sustiprina šeimos prestižą. Tuo tarpu, reikalaujant iš vaiko daugiau, negu jis gali, susiformuoja per aukštas aspiracijų (siekimų) lygis. Jo pasekmės - nuolatinės nesėkmės ir nuolatinis savęs kaltinimas dėl jų (pradžioje už jas vaiką kaltina ' tėvai), galiausiai tai suformuoja žemą savosios vertės lygį, menkavertiškumo •jausmą, perdėtą jautrumą kritikai ir pan. Pernelyg griežtas auklėjimas yra šiek tiek panašus į aptartąjį. Šiuo atveju už vaiko galimybes viršijančių reikalavimų neįvykdymą jis yra ne tik kaltinamas, bet dažnai ir griežtai baudžiamas. Be to, šias bausmes žymiai rečiau paįvairina pagyrimas ar kitoks tėvų elgesys, rodantis, kad jie yra patenkinti vaiko elgesiu. Taigi vaikas turi dar mažiau galimybių džiaugtis savo veiklos rezultatais ir pajusti savo vertę. Savęs niekinimo tendencijos, liguistas jautrumas, užsisklendimas savyje - tokios yra šio auklėjimo pasekmės. Kaip formuoti teigiamą vaiko p o ž i ū r į į save, kaip ugdyti savimi pasitikinčią, save ir kitus gerbiančią, sunkumų nebijančią, stiprią asmenybę? Štai keletas svarbiausių sąlygų: 1. Kelti vaikui tik tokius reikalavimus, kurie atitiktų jo galimybes. 2. Visus realius vaiko pasiekimus įvertinti pagyrimu, o bausti tik už tų reikalavimų" nevykdymą, kurie tikrai neviršija jo jėgų; neigiamai vertinti ne patį vaiką kaip asmenybę ( „Tu esi blogas"), o tik jo poelgi („Tu blogai pasielgei").

194

VI SKYRIUS

3. Skatinti vaiką patį įveikti sudėtingesnes problemas (žinoma, padedant ir palaikant jį, tačiau nesaugant jo nuo sunkumų it gėlės šiltnamyje). 4. Suteikti vaikui galimybę savo sumanymus ir darbus užbaigti iki galo, neatliekant šito už jį; leisti jam išreikšti save, kartu gyvai dalyvaujant jo reikaluose. 5. Nekalbėti vaikui: „Tau šitai niekada nepavyks", „Tu nežinai", „Tu negali", o kaskart skatinti: „Pabandyk". 6. V e n g t i nenuoseklumo auklėjime. Nenuoseklus auklėjimas pasireiškia tuo, kad vaikas už tokį patį poelgį vienąkart yra baudžiamas, o kitąkart lieka „nepastebėtas"; vienąsyk juo be saiko žavimasi, o kitąsyk jis visiškai nuvertinamas. Tokiais atvejais vaikas tiesiog nežino, .kada jis elgiasi gerai, o kada blogai; jam sunku susigaudyti, koks jis yra iš tikrųjų. Nenuoseklus auklėjimas apsunkina ne tik savęs vertinimo, bet ir viso Aš-vaizdo formavimąsi, o tuo pačiu ir asmenybės orientavimąsi aplinkoje.

Savęs vertinimo lygiai, arba kaip teisingai aš vertinu save

Pagal ką sprendžiame apie žmogaus savęs vertinimo tikroviškumą (realumą, teisingumą, objektyvumą, adekvatumą)? Nuomonės apie save teisingumą paprastai parodo: 1) atitikimas tarp mūsų siekių ir realių laimėjimų; 2) mūsų požiūrio į save sutapimas su kitų žmonių požiūriu į mus. Mūsų savivertės realumas su amžiumi didėja. Suaugusių žmonių požiūris į save yra realesnis ir objektyvesnis nei jaunuolių, o pastarųjų tikroviškesnis nei paauglių. Galima manyti, kad tai priklauso nuo proto brandos, gyvenimo patirties, aspiracijų (siekių) lygio „nusistovėjimo". Skiriami tokie savęs vertinimo lygiai: 1) padidinta savivertė (savęs pervertinimas);

2) tikroviška (adekvati) savivertė; 3) sumažinta savivertė (savęs nuvertinimas). Kas būdinga pernelyg save vertinančiai, arba vadinamajai narcisistinei asmenybei? (Narcizas - senovės graikų mitologijos personažas: tai jaunuolis, pamilęs savo atvaizdą šulinyje; beje, nuo tos. meilės sunykęs ir dievų paverstas gėle.) Narcisizmas -tai savo kūno bruožų, asmenybės savybių bei poelgių aukštinimas, gėrėjimasis jais, įsitikinimas savo išskirtinumu ir tobulumu; pasipūtimas ir nekritiškas požiūris į save. Toks žmogus labiausiai domisi savimi, o kitais - tik tiek, kiek jie jam


195

naudingi. Mėgstamiausi jo žodžiai - „aš" ir „mano". Svarbiausia jam - savi norai, savos idėjos ir planai. Kai aplinkiniai tokią asmenybę demaskuoja arba paprasčiausiai ją ignoruoja, ji į tai reaguoja pykčio, keršto ar kitu dažnai pernelyg stipriu, neatitinkančiu realios situacijos, jausmu. Pavyzdžiui, .itin save vertinantis vaikinas išgyveno depresiją, metė mokslą, sportą, kai su juo nepanoro draugauti jam patikusi mergaitė. Įdomus reiškinys yra grupinis narcisizmas - žmogaus žavėjimasis savimi kaip tam tikros grupės nariu. (Atvirai žavėtis savimi lyg ir nepatogu, bet jei žaviesi savo grupe, nemandagumas išnyksta). { savosios grupės įžeidimą toks žmogus reaguoja labai aistringai, kaip į asmeninį. Grupiniu narcisizmu yra pagrįsta sporto sirgalių psichologija, nacionalizmas. Šiais jausmais paranku manipuliuoti (istorijoje rastume ne vieną pavyzdį). Tikroviškas savosios vertės jausmas įgalina žmogų kritiškai žiūrėti į save, nuolat derinti savo galimybes ir sugebėjimus su gyvenimo reikalavimais, kelti sau pakankamai realius tikslus, atsisakyti nuo nepagrįstų siekių, tikslų, veiksmų. Toks žmogus pasitiki savimi ir savo jėgomis, gerbia ir priima save tokį, koks yra - su visais privalumais ir trūkumais. Jis nelaiko savęs blogesniu už kitus, tiki, kad gali įveikti savo silpnybes. Tyrimais patvirtinta, kad žmonės, turintys teisingą požiūrį j save, prireikus sugeba keisti savo sumanymus ir nuomonę, yra geranoriški kitų atžvilgiu, paprastai jiems kyla mažiau bendravimo problemų, jie yra populiarūs ir lengvai tampa lyderiais. Kaip reiškiasi napakankamas savęs vertinimas? Kas rodo žmogų turint menkavertiškumo jausmą? Pirmiausia tai lengvai pažeidžiamas, nepaprastai jautrus bet kokiam - tiek teigiamam, tiek neigiamam savo asmenybės vertinimui žmogus. Jis sunkiai išgyvena visas savo veiklos nesėkmes, nuolat graužiasi dėl trūkumų, kremtasi, kad kažką pasakė ar padarė ne taip. Todėl dažnai yra užsisklendęs, bėga nuo tikrovės į svajonių pasaulį. Menkinantis save žmogus, bendraudamas su kitais, yra pernelyg drovus, sukaustytas, jaučiasi nejaukiai. Jis iš anksto yra įsitikinęs, kad aplinkiniai jį vertina neigiamai. Pavyzdžiui, taip mano dvidešimt penki iš šimto žemos savigarbos jaunuolių ir tik vienas iš šimto - aukštos savigarbos. Antra vertus, toks žmogus dažnai pats neigiamai vertina kitus, yra įtarus, nepasitikintis aplinkiniais, negeranoriškas. Menkos savigarbos žmonės rečiau sulaukia aplinkinių simpatijų, dažniau yra grupės atstumiami, izoliuojami. Jie pakliūna į uždarą ratą: negerbia savęs, o kiti negerbia j ų . Juk žmonės linkę žiūrėti į mus taip, kaip mes patys žiūrime į save (jei tik neperdedame).

196_

VI SKYRIUS

„Reikia tik pasijusti, pavyzdžiui, šauniu, ir tave tokiu laikys. Bet tai reikia mokėti." (V. Levis) Nepasitikėjimas savimi ir bendravimo sunkumai labai apriboja aktyvią asmenybės veiklą, formuoja pasyvumą, n e r y ž t i n g u m ą , nesavarankiškumą. Žemos savigarbos žmonės vengia visuomeninio gyvenimo, rečiau užima renkamas pareigas. Kuo menkesnė asmenybės savigarba, tuo didesnė tikimybė, kad ji kenčia nuo vienišumo (būti vienišam ir išgyventi vienatvę - skirtingi dalykai). Tyrimai rodo, kad 2/3 jaunuolių, turinčių žemiausią savivartės lygį, jaučiasi labai vieniši. Iš teigiamai save vertinančių jaunuolių vienišumą išgyvena maždaug trečdalis. Atrodytų, kad savęs pervertinimas ir savęs nuvertinimas yra du nepalyginami dalykai. Tačiau psichologai, remdamiesi praktika, teigia, kad pernelyg aukšta savivertė iš tikrųjų yra stropiai paslėptas pasąmonėje nepilnavertiškumo jausmas (žr. skyrelius „Aš-vaizdo įsisąmoninimas" ir „Psichinės gynybos būdai").

Kaip stiprinti savosios vertės jausmą ir pasitikėjimą savimi Nepakankamas savęs vertinimas ir nepasitikėjimas savimi - tai problema, dėl kurios į psichologus kreipiasi nemažai žmonių. Amerikiečių psichologai Š. Bauer (Sh. Bower) ir G. Baueris (G. Bower) mano, kad pasitikėjimas savimi yra išmokto savęs vertinimo ir tam tikrų bendravimo įgūdžių visuma. Vadinasi, jį galima stiprinti. Tačiau neverta laukti burtininko, kuris padovanos mums savosios vertės jausmą ir pasitikėjimą savimi. Šio jausmo neišugdysime be savo paties pastangų. Padidinti savęs vertinimą ir pasitikėjimą savimi gali padėti keletas paprastų patarimų. 1. Ieškok savyje gerų bruožų ir savo stipriųjų pusių: A. Susirašyk lapą komplimentų sau: tai, kas patinka savyje, kas suteikia tau tvirtumo ir pasitikėjimo įvairiose situacijose, ką moki daryti geriau už kitus ir pan. B. Iš savo draugų pasirink vieną, kuriuo labiausiai pasitiki, ir atlik šį pratimą kartu su juo: abu surašykite ne mažiau dešimties vienas kito simpatiškiausių bruožų, o po to iš eilės vienas kitam paaiškinkite, kodėl tą ar kitą bruožą įtraukėte į sąrašą. Kaip jautiesi, kai draugas tave giria? Išmok nuoširdžiai priimti pagyrimą, juo pasidžiaugti. Nenuvertink komplimento autoriaus nuomonės. Geriausia - tiesiog padėkok už malonų žodį. Kartu mokykis dovanoti nuoširdžius komplimentus savo draugams tegul tai tampa įpročiu.

SAVIMONĖ:_KOKS_AŠ_ESU

2. 3.

4.

5.

6.

7.

8.

197

C. Kaskart pradėjęs save kuo nors kaltinti, sakyk „stop". Jei visgi savikritikos negali išvengti, stenkis ją tinkamai suformuluoti. Pavyzdžiui, pagalvok, kuo skiriasi šie du kreipiniai į save: „Tu baidykle! Ir vėl palikai dviratį po lietumi! Tu sugadini visus savo daiktus!" „Tu palikai savo dviratį po l i e t u m i . Būtų puiku, jei atsargiau elgtumeis su savo daiktais." D. Kartą per savaitę į magnetofono kasetę įrašyk visus tos savaitės savo pasiekimus. Perrašyk kasetę tiek kartų, kol tavo balsas skambės tvirtai ir įtikinamai. E. Sugalvok kuo d a u g i a u pabaigų sakiniui „Aš t u r i u teise..." P a v y z d ž i u i , „Aš turiu teisę vadovautis savo pačios (-ties) vertybėmis ir normomis", „Aš turiu teisę daryti klaidas ir nebūti tobula (-as)", „Aš turiu teisę jaustis vertinga (-u) ir gerbti save, net jei kiti elgiasi su manimi nepriimtinai". Užsirašyk frazes, kurios ypač išmuša iš vėžių, tada sugalvok greitus ir tvirtus atsakymus. Nemalonios frazės dažnai kartojasi, o tuo galima pasinaudoti ir iš anksto „pasiruošti". Surašyk žmones, kurie tave atstumia arba kurių draugijoje prarandi pasitikėjimą savimi, tampi pernelyg drovus. Pastatęs vieną priešais kitą dvi kėdes, atsisėsk ant vienos ir įsivaizduok, jog kitoje kėdėje sėdi pirmasis žmogus iš tavo sudaryto sąrašo. Kreipdamasis į šį žmogų, išsakyk viską, kas susiję su tavo pasimetimu ir varžymusi bendraujant su juo. Po to persėsk į to žmogaus kėdę ir pabandyk atsakyti iš jo pozicijos. Grįžęs į „savo" vietą, padaryk tą patį kito žmogaus atžvilgiu. Ir taip toliau. Jei draugijoje jautiesi vienišas, rask joje žmogų, su kuriuo galėtum pasidalinti savo Įtampa. Prisėsk prie pasirinkto asmens pats, dviese jums abiems bus jaukiau. Jau nebūsi vienišas vakarėlyje, nesijausi vienintelė drovi būtybė tarp kolegų ar pan. Būk nuoširdus ir neapsimetinėk, jei ko nežinai ar nesupratai. Pavyzdžiui, nesupratai apie ką kalbama? Paklausk. Nežinai, ką reiškia vienas ar kitas pavadinimas valgiaraštyje? Paklausk. Taip išvengsi įtampos, kuri atsiranda tokiose situacijose. Nebūk per daug kritiškas. Jeigu nuolat pastebi kitų trūkumus, ir toks požiūris jau yra virtęs tavo įpročiu, stenkis kuo greičiau jo atsisakyti. Antraip nuolat galvosi, kad ir tu, tavo išvaizda, drabužiai ar protas yra puikus kritikos taikinys. O tai pasitikėjimo savimi nedidina. Atmink, kad žmonės net nepastebi tau akivaizdžių nemalonių dalykų, kol pats neatkreipi į juos dėmesio. Pavyzdžiui, žmogus jaučiasi raudonuojąs, kai jam tenka kalbėti žmonių būrelyje. O jiems atrodo, kad jo skruostai maloniai raustelėjo. Stenkis objektyviai suprasti nemalonia tau situaciją. Pavyzdžiui, jei kas nors su tavimi elgiasi atšiauriai, negalvok, kad tai tavo kaltė. Juk dažnai

198

VI SKYRIUS

agresyviai besielgiantis žmogus taip bando įveikti savo sumišimą, nesaugumo jausmą. Ir pats venk slėpti nepasitikėjimą savimi tokiu būdu. 9. Per daug nesiteisink. Įprasta manyti, kad teisinasi kaltasis. Tad ar verta būti tuo kaltuoju? Kiekvienas turi teisę pasakyti: „Elgiuosi taip todėl, kad taip jaučiu", - ir nesileisti į tolimesnius aiškinimus. 10. Gink savo teises. Neleisk, kad prieš tave užlįstų eilėje ar kitaip nemandagiai elgtųsi. Tylomis „nenuryk" įžeidimo, paprašyk įžeidėją pagrįsti ir paaiškinti savo mintis. Šios mažos pergalės stiprins pasitikėjimą savimi.

Pasitikėjimas savimi bendravime Pasitikėjimas savimi, kaip vienas iš savęs vertinimo aspektų, turi itin didelę įtaką mūsų bendravimui ir tarpusavio santykiams. Jis lemia, kaip žmogus sugebės ginti savo poziciją ir paveikti partnerį, neįžeisdamas jo ir nesukeldamas agresijos. Pasitikėjimas savimi bendravime, arba pasitikintis savimi elgesys - tai sugebėjimas suvokti ir atvirai išsakyti savo norus, poreikius, lūkesčius, jausmus ir mintis, apginti savo interesus ir teises, neįžeidžiant kito žmogaus ir nesukeliant agresijos. Tai mokėjimas: - kreiptis į kitą žmogų su prašymu ar klausimu, - sakyti „ne", - priimti kritiką ar neigiamą atsakymą savo atžvilgiu, - mažiau priklausyti nuo aplinkinių paskatinimo ir pagyrimo. Pasitikėjimas savimi bendravime suteikia mums didesnę pasirinkimo galimybę, leidžia aktyviau dalyvauti savo pačių gyvenime. Psichologai R. Alberti (R. Alberti) ir M. Emonsas (M. Emmons) pasitikintį savimi elgesį pasiūlė nagrinėti, gretinant jį su nepasitikinčiu savimi ir agresyviu elgesiu. Įsivaizduokime, kad įkyrus gerbėjas dvidešimtmetei studentei Laimai eilinį kartą siūlo susitikti, tačiau ji nenori pasiūlymo priimti. Jos atsakymas galėtų skambėti taip: 1. „Klausyk, kiek kartų galima kartoti tau tą patį, kad tu pagaliau atstotum !" 2. „Na, supranti... Aš šiandien dar turiu pasimatyti... su draugėmis... Tai labai svarbu... Tikrai..." 3. „Aš nenoriu užgauti tavo jausmų, tačiau priimti šį pasiūlymą būtų nesąžininga. Tiesą sakant, aš nenoriu susitikinėti su tavimi ir bus geriau, jei atvirai tai pasakysiu." Aišku, kad pirmieji du atsakymo variantai nėra patys tinkamiausi. Tiesų, tačiau grubų pirmąjį Laimos atsakymą galima pavadinti agresyviu, įžeidžiančiu pašnekovą. Antruoju atveju, vengdama užgauti savo gerbėjo


199

' jausmus, ji nedrįsta pasakyti, ką iš tikrųjų galvoja. Tačiau ji pasielgia nesąžiningai, palikdama jam netikrą viltį ir apsunkindama save pačią. Trečiojo tipo, pasitikintis savimi, atsakymas padėtų jai išvaduoti save ir gerbėją iš nemalonių emocijų. Aptarkime kiekvieną iš šių elgesio tipų atskirai. . Agresyvus elgesys - tai siekimas patenkinti savo poreikius, žeminant kitą žmogų ir ignoruojant jo poreikius bei teisėtus reikalavimus. Šiuo atveju žmogus dažniausiai pradeda kalbėti anksčiau nei jo pašnekovas spėja užbaigti savo mintį. Jis kalba garsiai, iššaukiančiu tonu, į bendravimo partnerį žiūri iš aukšto, vertina jį, kritikuoja ir įžeidinėja. Jis primeta savo nuomonę ir valią, su įkarščiu išlieja savo jausmus. Jis skaudina partnerį ir neleidžia įskaudinti savęs. Nors agresyviai besielgiantis žmogus dažnai apgina savo interesus, tačiau toks elgesys nereiškia brandaus pasitikėjimo savimi. N e r e t a i agresorius nuteikia prieš save kitus žmones, kurie ateityje gali atsilyginti jam tuo pačiu. • Agresija - tai ne tik fizinės jėgos panaudojimas ar „stiprūs išsireiškimai". Ji gali pasireikšti sarkazmu ar giliai paslėpta ironija. Kuo „subtiliau" išreiškiama agresija, tuo s u n k i a u pats agresorius į ž v e l g i a ją savo veiksmuose. Tačiau aplinkiniai žmonės dažniausiai suvokia agresyvią potekstę. Nepasitikintis savimi elgesys - tai savo poreikių, jausmų, nuomonės slėpimas, bijant likti nesuprastu, pažemintu, atstumtu. Šiuo atveju žmogus dažniausiai kalba abejodamas, tyliu balsu, vengia akių kontakto. Jam sunku tiksliai suformuluoti savo poziciją arba jis visai jos neišsako, su viskuo sutinka, ignoruoja savo jausmus, nusižemina. Vengdamas skaudinti pašnekovą, jis skaudina save. Nepasitikintis savimi žmogus nemoka aiškiai išreikšti savo norų bei poreikių ir tuo pačiu yra „bejėgis" atsilaikyti prieš kitų žmonių reikalavimus, todėl dažnai tampa jų m a n i p u l i a v i m o auka. Pavyzdžiui, dėl mažiausios pašnekovo kritikos jo atžvilgiu jis pradeda atsiprašinėti, aiškintis ir teisintis. Kartais toks žmogus bando situaciją „imti į savo rankas", pats pradėdamas manipuliuoti partneriu. O tai yra ne kas kita, kaip paslėpta agresija. Aišku, gali būti ir taip, kad mes patenkiname partnerio interesus, atsisakydami savųjų, visai ne dėl nepasitikėjimo savimi. T.y. darome tai ne priverstinai, o vadovaudamiesi savo valia. Skirtingai nuo nepasitikinčio savimi žmogaus, šiuo atveju mes negalvojame ir negraužiame savęs, kad pasielgėme ne taip, kaip turėjome ar norėjome. , Nors agresyvus ir nepasitikintis savimi elgesys iš pirmo žvilgsnio labai skiriasi, tačiau jie pagrįsti tuo pačiu principu: į bendravimo partnerį žiūrima

200

VI SKYRIUS

su nepasitikėjimu, kaip į priešininką, norintį pakenkti. Vadinasi, nuo jo reikia gintis. Skirtumas tarp šių dviejų elgesio tipų yra tik tas, kad agresyvus žmogus naudoja taktiką „geriausia gynyba - puolimas", o nepasitikintis savimi žmogus iš karto atvirai parodo, kad atsisako pergalės šiame susirėmime. Pasitikinčio savimi elgesio modelis. Žmogus kalba tvirtai, neužsikirsdamas, pakankamai garsiai, nevengia akių kontakto. Jis mielai aptarinėja pasiūlytą temą, atvirai parodo savo jausmus (pyktį, meilę,, apgailestavimą), išsako savo nuomonę (pritarimą ar nepritarimą). Jis laiko save lygiaverčiu bendravimo partneriu ir nesuteikia skausmo nei sau, nei kitam. Pasitikintis savimi žmogus su pagarba žiūri į pašnekovą, sugeba išklausyti priešingą pusę, o įtikintas pagrįstų argumentų, gali pakeisti savo , poziciją, eiti į kompromisą. Savo ramybe ir tvirtumu jis aiškiai parodo partneriui, kad yra įsitikinęs savo reikalavimų teisingumu ir pagrįstumu. Toks geranoriškumas ir tvirtumas skatina geranorišką atsakomąją bendravimo partnerio reakciją ir jo norą teigiamai išspręsti problemą. Panagrinėkime dar vieną konkrečią situaciją. Studentė Rasa gyvena bendrabutyje. Vakarą ji planuoja praleisti, ruošdamasi rytdienos kolokviumui. Jos kambario draugė, eidama į pasimatymą, prašo paskolinti gana brangų vėrinį. Tai Rasos brolio dovana, kurią ji labai saugo. Galimi tokie Rasos elgesio variantai ir galimos jų pasekmės: 1) Nepasitikintis savimi elgesys. Nuvijusi mintį, kad tokio brangaus daikto negalima skolinti svetimiems, ir užgniaužusi nerimą, kad su vėriniu gali kas nors nutikti, Rasa silpnai šūkteli: „Žinoma paimk!" Taip ji ignoruoja savo jausmus, išpildo netinkamą draugės prašymą, o po to visą vakarą nerimauja ir prastai pasirengia kolokviumui. 2) Agresyvus elgesys. Rasa, neslėpdama nepasitenkinimo, mesteli draugei: ,,Žinoma, kad negaliu paskolinti!". Po to ji dar ilgai piktinasi, kaip toji galėjo taip kvailai prašyti. Kaimynei išėjus, Rasą ima graužti sąžinė dėl savo grubumo, ji negali susikaupusi mokytis. Tuo tarpu jos draugė ateina į pasimatymą bjaurios nuotaikos, kuri sugadina visą vakarą jai ir jos vaikinui. Rasos ir jos kaimynės santykiuose atsiranda stipri įtampa. 3) Pasitikintis savimi elgesys. Taktiškai, bet tvirtai Rasa kaimynei paaiškina, kokia brangi jai yra brolio dovana ir kad dėl to ji negalinti vėrinio paskolinti. Rasa išlieka rami ir patenkinta savimi, kad apgynė savo poziciją. Jos draugė, pripažinusi Rasos neigiamo atsakymo


201

pagrįstumą, nejaučia didelės nuoskaudos ir greitai susiranda kitą papuošalą. Mokantis pasitikinčio savimi elgesio, kai mums reikia ko nors prašyti, ką nors kritikuoti ar pareikšti pretenzijas, pravartu prisiminti psichologės G. Lingenfild (G. Lindenfield) pasiūlytą formulę PTMAP: • Pozityvumas Sudarykite įspūdį, jog tikitės pozityvių pokalbio rezultatų ir, jei įmanoma, abiems pusėms palankaus sprendimo. • Tikslumas Būkite, kiek įmanoma, tikslesni. Savo teiginius paremkite atitinkamais ir tiksliais faktais. • Mandagumas Pakoreguokite savo kalbą, pauzes, netgi išvaizdą. Tokiu būdu parodysite pagarbą savo partneriui (organizacijai ar atskiram individui). • Atkaklumas Gavęs neigiamą atsakymą, būkite pasiruošęs vėl ramiai pradėti viską iš naujo. Pasitikintys savimi žmonės nebijo neigiamo atsakymo. • Pasiruošimas Parepetuokite įžanginę kalbą. Tai suteiks jums daugiau pasitikėjimo pačioje pradžioje ir leis sėkmingai tęsti savo kalbą. Pabandykite numatyti galimas neigiamas pasekmes ir iš anksto apgalvokite savo reakciją. Išmokite ramiai reaguoti į kritiką ar pažeminimą (geriausia praktikuotis su draugais). G. Lindenfi 1d taip pat konkrečiai apibūdina pasitikinčio savimi žmogaus gestus ir kalbą: * Naudotini gestai Rami laikysena; atpalaiduoti raumenys; tiesi stovėsena; atlošti pečiai; ryžtinga eisena; abi kojos pėdomis remiasi į žemę; nesukryžiuotos, nesugniaužtais kumščiais rankos; kūno laikysena sėdint - tiesi arba kiek palinkusi į priekį; žvilgsnis nukreiptas pašnekovui tiesiai į akis; stiprus ir aiškus balsas; spalvingas ir išraiškingas kalbos tonas. * Gestai, kurių reikėtų vengti Nervingi judesiai; suspausti kumščiai; sukryžiuotos ant krūtinės rankos; baksnojimas pirštu; daužymas ranka j stalą; nuleisti pečiai; bandymas pernelyg priartėti prie pašnekovo; nuleistos akys; ranka pridengta burna; švelnus monotoniškas balsas; aukštas

202

VI SKYRIUS

ar priekabus tonas; žaisminga ar flirtuojanti veido išraiška; nervinga ar sarkastiška šypsena; įvairios grimasos. * Vartotinos frazės Aš norėčiau, kad jūs... Aš noriu... Aš jaučiu... Man nepatinka... Aš neleisiu... Aš žinau, kad... Ką jūs manote apie... Aptarkime... Kaip mes galėtumėme išspręsti... * Frazės, kurių reikėtų vengti Mhm... e...Atleiskite...(jei tikrai nesate padaręs ko nors, už ką reikėtų atsiprašyti); Jūs tikriausiai galvojate, kad aš...Ar negalėtumėte... Būkite toks geras... Būkite angelas...Ar nebūtumėte toks malonus man padėti? O, tai nesvarbu...

PSICHINĖS GYNYBOS BŪDAI,

arba kaip išsaugomas Aš-vaizdo pastovumas ir savosios vertės jausmas Suvokimas, kad kažką sugebi prasčiau už kitus, kad esi silpnas, kad kažkas jaučia tau antipatiją, kad esi dėl ko nors kaltas ir panašiai, kelia grėsmę savosios vertės jausmui. O pažeista savimeilė ir savigarba visada yra lydima skaudžių išgyvenimų. Nuo jų asmenybė stengiasi apsisaugoti. Kai tik mūsų norimam savęs vertinimo lygiui iškyla grėsmė sumažėti, pradeda veikti vienokia ar kitokia psichinė gynyba. T a i g i p s i c h i n ę gynybą g a l i m a a p i b ū d i n t i kaip žmogaus nesąmoningą savęs apgaudinėjimą, kuriuo siekiame išspręsti prieštaravimus tarp esamo Aš-vaizdo ir jo neatitinkančių savo paties potraukių, norų, motyvų, jausmų, minčių, asmenybės bruožų. Ši nevalinga saviapgaulė, arba suvokiamos informacijos apie save ir aplinką iškraipymas, padeda mums išsaugoti savosios vertės jausmą bei apskritai išvengti nemalonių ir skaudžių emocijų. Aptarkime keletą pagrindinių psichinės gynybos b ū d ų , kartais vadinamų ego (lot.) - „aš" gynybos mechanizmais. 1. Kompensacija - žmogus savo trūkumus (realius ar įsivaizduojamus) ir jų sukeltą menkavertiškumo jausmą kompensuoja pasiekimais kokiose nors kitose gyvenimo srityse arba fantazijose bei svajonėse. Pavyzdžiui, jaunuolis, išgyvendamas, kad nėra pakankamai fiziškai stiprus, gali visą dėmesį sutelkti intelektualinei veiklai. Kompensacijos mechanizmas gali pasireikšti ir taip: žmogus, kuriam kažkas svarbaus nesiseka ilgesnį laiką, ima laikyti save geresniu, sėkmingesnių kitoje veiklos ar gyvenimo srityje, nors pastaroji toli gražu


203

nėra jam tokia svarbi arba žmogus joje realiai net nedalyvauja („Man nesiseka mokslai, bet aš galiu, jei panorėčiau, greitai bėgti"). Kitu atveju žmogui gali kilti noras ieškoti tokių veiklos sričių ar tokių elgesio būdu, kurie padėtų be ypatingų pastangų ir greitai atstatyti pažeistą savigarbą ar ją sustiprinti. Sakykime, vyriškumą ir drąsą nelengva įrodyti darbais, tam reikia ir laiko. Paprasčiau tai „įrodyti" agresyvumu ir grubumu, kumščiais ir keiksmais, alkoholio vartojimu. (Beje, neretai tokį kompensacijos būdą naudoja paaugliai). Nauja „kompensuojanti" veikla dažnai būna lengvesnė, mažiau sudėtinga už ankstesniąją. Todėl sužlugus keliems tokiems mėginimams, asmenybė gali net pradėti degraduoti. 2. Racionalizacija - siekdamas išsaugoti savigarbą, žmogus savo elgesį ar norus aiškina labiau, priimtinomis, „gražesnėmis" priežastimis nei tikrosios. Elgdamasis ne taip, kaip reikalautų jo vertybių sistema, žmogus mėgina save pateisinti, suteikdamas savo veiksmams "kilnią motyvaciją". . Racionalizacija gali reikštis įvairiomis formomis: a) Nuvertinimas - s u m a ž i n a m a s ar s u m e n k i n a m a s savigarbą pažeidusio įvykio, nepasiektų tikslų, savo vaidmens arba kito žmogaus reikšmingumas. . Klasikiniu tokios nuvertinimo taktikos pavyzdžiu gali būti lapė iš Ezopo pasakėčios. Nepajėgdama pasiekti vynuogių, lapė „numoja" į jas letena: „vynuogės dar rūgščios". O štai įdomus nuvertinimo taktikos pavyzdys, susijęs su mums artimų • žmonių ar draugų laimėjimų vertinimu. Jeigu mūsų draugams sekasi tose srityse, kurios mums nėra reikšmingos ir aktualios, kuriose mes patys nesiekiame rezultatų, tai mes sau „leidžiame" džiaugtis bičiulių pasiekimais ir įvertinti juos kaip tikrai reikšmingus. Tačiau jeigu sėkmė lydi mūsų draugą ten, kur mes norime ką nors pasiekti, jis tampa mūsų konkurentu. Kad išlaikytume savo savigarbą, turime „neleisti" jo pasiekimams „aplenkti" mūsiškių. Todėl juos nuvertiname, tai yra nelaikome tokiais reikšmingais, kokie jie yra iš tikrųjų. Žodžiu, „tegul draugams viskas sekasi, tačiau tai, kas svarbu ir mums, tegul jiems sekasi ne daugiau nei mums". Nuvertinimas gali pasireikšti ir informacijos (pvz., kritikos) autoriaus arba informacijos turinio sumenkinimu: „kaip jis gali kritikuoti, pats būdamas ne ką geresnis", „šiame straipsnyje nėra nieko naujo". b) Sureikšminimas - suteikiama didesnė vertė pasiektam tikslui, kuris yra menkesnis už mūsų galimybes ir dėl to nesukelia pasitenkinimo. Sureikšminamos gali būti ir aplinkybės, privertusios netinkamai pasielgti. Tuomet teisinamasi būtinybe: „Šiais laikais be kyšio nieko negausi'', „Kitaip pasielgti buvo neįmanoma".

204

VI SKYRIUS

c) Savęs lyginimas su kitais - pasiteisinama tuo, kad „ne aš vienas, visi taip daro", „kiti dar blogesni". Savo nesėkmės ir kaltės gali būti sumenkinamos, nurodant autoritetingus asmenis: „jie irgi taip daro, jiems irgi tenka". 3. Projekcija - kitiems žmonėms priskiriame savo pačių dažniausiai nepriimtinus asmenybės bruožus, jausmus, potraukius, motyvus, savyje juos neigdami. Gelbėdamasis nuo savigarbos pažeidimo ir kaltės jausmo, žmogus, dažniausiai pats to nesuvokdamas, perkelia šį nepasitenkinimą savimi į kitus, „įžvelgdamas" savo klaidas kituose. Kitaip sakant, savąjį Aš. j i s g i n a , p u l d a m a s kitus, kaltindamas j u o s savomis silpnybėmis ir „nuodėmėmis": „Visi žmonės yra egoistai", "Mane labai erzina tie, kurie nori pasirodyti", „Jis iš pavydo taip pasielgė". Žmogui, kuris nepatenkintassavo pareigomis, gali atrodyti, jog visi nepatenkinti jo darbu. 4. Išstūmimas - iš sąmonės pašalinami, tai yra „užmirštami" savajam Aš nepriimtini ar nemalonūs jausmai, troškimai, norai, mintys. „Užmirštame" tai, kas kelia nerimą ar grėsmę mūsų prestižui, prieštarauja mūsų pačių etiniams ar kitokiems įsitikinimams, ką pripažinę sau, pasijustume nepatogiai ar skaudžiai išgyventume. Pavyzdžiui, mokytoja gali jausti pyktį mokiniams, bet šito nenori pripažinti, nes tai pakenktų jos savęs, kaip geros mokytojos, įvaizdžiui. Į pasąmonę išstumti dalykai niekur nedingsta, o veržiasi atgal į sąmonę, tik jau iškreiptu pavidalu. Minėtame pavyzdyje apie mokytoją jos išstumtas pyktis ilgainiui gali pasireikšti galvos skausmais. Išstūmimas kartais pasireiškia ir konkrečios informacijos (datos, telefono numerio, vardo ar pavadinimo), susijusios su neigiamais išgyvenimais, užmiršimu. Pavyzdžiui, žmogus gali pamiršti artimo bičiulio gimtadienį, nes tas neseniai jį buvo įžeidęs. 5. Neigimas - nemaloni, nepriimtina realybė ar savo paties norai ir jausmai - „nematomi", ignoruojami. Pavyzdžiui, smarkiai sukritikuotas žmogus gali sakyti (ir pats tuo tikėti), kad jo tai visiškai nejaudina, tai yra neigti patį nemalonaus jausmo faktą. Neigimo atveju žmogus elgiasi taip, tarsi jį slegianti problema neegzistuotų. Štai sergantis žmogus gali neigti savo ligą, vengdamas apie ją kalbėti ir gydytis. 6. Sublimacija - asmenybei nepriimtinų potraukių (pirmiausia seksualinių ir agresijos) energija nukreipiama ir realizuojama netiesioginiu, visuomenei p r i i m t i n u ar net naudingu būdu. Pavyzdžiui, kaltės jausmą keliantis seksualinis potraukis gali virsti menine ar moksline kūryba. Seksualinio potraukio sublimacija būtų ir erotinių filmų ar paveikslų žiūrėjimas. Agresijos impulsai gali būti realizuojami profesionaliame sporte, chirurgo veikloje, karyboje.


205

Z. Froido teigimu, sublimacija, arba netiesioginis i n s t i n k t y v i ų potraukių tenkinimas visuomenei priimtina veikla, yra pats svarbiausias ir veiksmingiausias iš visų psichinės gynybos būdų, atnešantis žmogui realų pasitenkinimą. Naudingas jis ir visuomenei, nes „sublimuota energija kuria civilizaciją" (Z. Froidas). 7. Priešybė (atvirkštinis reagavimas) - žmogus jaučia ir elgiasi visiškai priešingai savo tikriems, bet nepriimtiniems jausmams ir norams. Pernelyg meilūs ir paslaugūs žmonės dažnai pasąmonėje slepia priešiškumą ir pyktį kitiems. Arba motina, liguistai pergyvenanti dėl vaiko saugumo, į pasąmonę gali būti išstūmusi neigiamus jausmus jo atžvilgiu. 8. Perkėlimas - neigiamos arba teigiamos emocijos, kurias sunku sau pripažinti ar nėra galimybės jų išreikšti, nukreipiamos i kitą, dažnai „lengviau prieinamą" žmogų ar daiktą. Tokiu būdu agresija viršininko atžvilgiu gali būti perkeliama į šeimą. Arba vaiko priešiškumas diktatoriškiems tėvams vėliau gyvenime gali būti perkeliamas i visus kitus vadovaujančius asmenis (mokytojus, viršininkus). 9. Regresija - žmogus vaikiškai elgiasi emociškai įtemptose, ypač atsakomybės reikalaujančiose situacijose, tuo nesąmoningai siekdamas užuojautos ar versdamas kitus išspręsti jo problemas. „Tapimas vaiku" tarsi pateisina savo paties silpnumą, nesugebėjimą susitvarkyti su situacija. Regresija gali pasireikšti verksmu, įpročiu kramtyti nagus, daiktų gadinimu, tikėjimu įvairiais pranašais ir šarlatanais, rizikingu, pašėlusiu automobilio vairavimu ar kitokiomis vaikiškomis „paikystėmis". Pagrindinių savojo Aš gynybos mechanizmų apibūdinimas rodo, koks sudėtingas yra žmogaus vidinis pasaulis. Kai kurie bruožai mumyse susiformuoja tarsi savaime, mums to nesuvokiant ir tame procese tarytum nedalyvaujant. Jie yra ne savęs ugdymo rezultatas, o psichinės gynybos vaisius. Mat žmogus baiminasi savo silpnumo, bijo ji parodyti kitiems. Taip prasideda savojo įvaizdžio iškraipymas. Psichinė gynyba yra naudinga, nes padeda palaikyti Aš-vaizdo pastovumą, išsaugoti savigarbą ir išvengti skaudžių išgyvenimų bei vidinio diskomforto. Tačiau ji naudinga tik iki tol, kol naudojama saikingai. Pernelyg didelis gynybiškumas rodo nesugebėjimą pripažinti tikrovės tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. O tai trukdo žmogui sėkmingai bendrauti ir veikti, pilnai realizuojant save gyvenime. Tačiau nėra lengva padėti sau ar kitam žmogui sumažinti per didelį gynybiškumą. Paprastas vieno ar kito gynybos būdo „demaskavimas" gali tik dar labiau tą gynybiškumą padidinti. Negalima iš žmogaus atimti apsauginio skydo, kuriuo jis pridengia silpną ar skaudamą vietą, paliekant tą vietą atvirą, nepasiūlant pagalbos ją sustiprinti ar išgydyti. Čia verta

206

VI SKYRIUS

prisiminti vieną iš Merfio dėsnių, skelbiantį: „Niekada neieškokite klaidų [...], jeigu nežinote, ką su jomis veikti". Gynybiškumo mažinimas yra lėtas ir laipsniškas procesas, kurio metu žmogui padedama susikurti realų teigiamą požiūrį į save, mokoma naujo, atitinkančio situaciją, reagavimo. Kad galėtume objektyviau į v e r t i n t i tiek save, tiek kitus, verta prasibrauti pro painų savojo Aš gynybos mechanizmų labirintą, tačiau daryti tai reikia su išmanymu. Be to, žinojimas, kad mumyse veikia psichinė gynyba, moko mus atsargiau spręsti apie save ir kitus. KONTROLĖS LOKUSAS, arba kas atsakingas už mano gyvenimą Visa, kas vyksta su mumis, visada turi savo priežastis. Šių priežasčių mes galime ieškoti savyje arba aplinkoje, t.y. priežasties lokusą (vietą) randame arba savyje, arba išorėje. Tokiu būdu pripažįstame, kad mes patys kontroliuojame savo gyvenimą (tai bus vidinės kontrolės lokusas), arba jį kontroliuoja išorinės jėgos - kiti žmonės, atsitiktinumas, likimas (išorinės kontrolės lokusas). Kontrolės lokusas - tai žmogaus polinkis atsakomybę už savo gyvenimą ir veiklos rezultatus priskirti išorinėms jėgoms arba savo paties sugebėjimams bei pastangoms. Kontrolės lokusas yra svarbi savęs ir savo galimybių suvokimo charakteristika. Jis parodo, ar aš jaučiu tiesioginį ryšį tarp savęs ir savo elgesio bei veiklos. Jei man būdinga vidinė kontrolė, aš jaučiu savo paties ryšį su savo gyvenimo įvykiais, jaučiu, kad darau jiems įtaką. Išorinės kontrolės atveju tokio susietumo jausmo nėra, ir aš jaučiuosi esąs marionetė likimo ar kitų žmonių rankose (nebūtinai dėl to išgyvendamas). Mums būdingas vienoks ar kitoks kontrolės lokusas didelia dalimi lemia mūsų savarankiškumą ir aktyvumą, siekiant savo tikslų, ir mūsų asmeninę atsakomybę už tai, kas su mumis vyksta. Amerikiečių psichologas Dž. Roteris (J. Rotter), sukūręs kontrolės lokuso sąvoką, skirstė žmones į du tipus: vidinės kontrolės tipas („savo gyvenimo šeimininkas") ir išorinės kontrolės tipas („marionetė"). Tai kraštutiniai tipai kontrolės lokuso skalėje, kurioje kiekvienas iš mūsų galėtų surasti savo vietą. „Mano draugų skaičius visų pirma priklauso nuo manęs ir mano elgesio", - mąsto „savo gyvenimo šeimininkas". Jis įsitikinęs, kad visa, kas su juo vyksta, yra jo asmeninių savybių, sugebėjimų ir jo veiklos rezultatas. „Nors turiu tam gabumų, bet man retai paveda vadovauti", - šitaip


207

samprotauja „marionetės" tipo žmogus, jausdamasis bejėgiu organizuoti savo gyvenimą, ką nors keisti darbe. Yra atlikta daugybė t y r i m ų , kurie parodė, kad „marionetės" ir „šeimininkai" skiriasi tam tikrais asmenybės bruožais. Sakysime, „marionečių" vadovavimo stilius dažniau būna autoritarinis, komanduojantis, paremtas bausmėmis. Tuo tarpu „šeimininkai" tarpusavio santykiuose yra geranoriškesni, kantresni, linkę siekti kompromiso. Apskritai žmonių tarpe jie populiaresni. „Seimininkai" taip pat yra darbštesni, jų darbo produktyvumas didesnis ir pasitenkinimas pačiu darbu žymiai aukštesnis. Yra duomenų, kad „šeimininkai" sėkmingai mokosi tiek vidurinėje, tiek aukštojoje mokykloje. „Šeimininkas" pasižymi emocine pusiausvyra, pasitikėjimu savimi, teigiamu savęs įvertinimu ir savojo Aš priėmimu, tuo tarpu „marionetėms" dažniau būdingas nerimas, depresyvumas, nepasitikėjimas savimi, įtarumas, agresyvumas. Gryni „šeimininkai" ir „marionetės" retai sutinkami gyvenime. Kiekvienas iš mūsų turi ir vieno, ir kito tipo bruožų. Svarbu yra tai, kas vyrauja, kokiam problemų sprendimo būdui mes teikiame pirmenybę: laukiame, kol už mus jas išspręs koks nors kitas žmogus, kol nusišypsos laimė; kol viskas išsispręs savaime, ar „imame" likimą į savo rankas. Mūsų polinkis į vidinę ar išorinę kontrolę ypač išryškėja nesėkmės atveju. Žmogus, įpratęs visada pasikliauti savimi, pralaimėjimo priežasčių taip pat ieškos savyje. Tuo tarpu „marionetė" sėkmę dažniau aiškins kaip savo nuopelną, o nesėkmę - atsitiktinumu, „lemtingų" aplinkybių susiklostymu ar tuo, kad kiti „pakišo-koją". Yra ir dar vienas svarbus skirtumas tarp „šeimininkų" ir „marionečių". „Seimininkai" pasitenkinimą ir gyvenimo „skonį" jaučia spręsdami rimtas problemas, siekdami sudėtingų tikslų. „Marionetės" dažniausiai tenkinasi smulkiomis sėkmėmis. Šie žmonės yra linkę atidėlioti problemų sprendimą, keisti savo tikslus, užsiimti lengvu ir paprastu darbu. Ir dar. Kuo labiau žmogus įsitikinęs, kad jo savirealizacija priklauso nuo jo paties pastangų ir sugebėjimų, tuo reikšmingesnius tikslus jis sau kelia. Ir tuo didesnė tikimybė, kad pasiryžęs jis sugebės vienaip ar kitaip keisti savo gyvenimą ar darbą norima linkme. Taigi: kas atsakingas už tai, kad aš tapčiau tuo, kuo galiu būti? SAVIRAIŠKA IR SAVIAKTUALIZACIJA, arba vartai į Tikrąjį Save Žinome, jog pažinti save reikia dėl to, kad galėtume maksimaliai išreikšti ir realizuoti save, savo asmenybės galimybes, kad įstengtume tapti

208

VI SKYRIUS

tikruoju savimi. Tapti tuo, kuo galiu tapti - tai ir reiškia aktualizuoti save. Kaip jau minėta, savęs aktualizavimo, savęs išreiškimo ir savo galimybių realizavimo poreikis yra žmogaus poreikių hierarchijos viršūnėje (prisimininkite A. Maslou poreikių hierarchiją). Būtent šis poreikis skatina mūsų asmenybę bręsti, tobulėti, plėtoti savo vidinį gyvenimą. „Man taip knietėjo išgyventi tai, kas manyje savaime troško raiškos. Kodėl tai buvo begaliniai sunku?" - klausia rašytojo Hermano Hesės herojus Demianas. A. Maslou teigia, kad asmenybės augimą stabdo baimė, priešiškumas sau ir kitiems, taip pat dykinėjimas. Pavyzdžiui, jis aprašo „Jonos kompleksą". (Joną - biblinis personažas. Dievas Jahvė jam Įsakė vykti į Asirijos sostinę Nineviją ir pranešti jos gyventojams apie jų laukiančią Dievo bausmę už nedorą elgesį. Joną nepaklusęs ir plaukęs laivu priešinga kryptimi. Tačiau per audrą jį pasivijusi jūrų pabaisa, kuri Dievo Jahvės . paliepimu išmetusi Joną į krantą netoli Ninevijos. Nuvykęs į ją, Joną pamokslais atvertęs jos gyventojus į dorą.) „Jonos kompleksas" išreiškia savęs, savojo pašaukimo realizavimo baimę, kuri riboja mūsų asmenybės individualų vystymąsi: „Mes bijomės tiek blogiausio savyje, tiek geriausio, tik skirtingai... Dažnai mes bėgame nuo atsakomybės, kuria diktuoja (o tiksliau - siūlo) mūsų prigimtis, likimas ar netgi atsitiktinumas, panašiai kaip Joną bandė veltui bėgti nuo savojo likimo". O kas kliudo kiekvienam iš mūsų kuo visapusiškiau išreikšti ir realizuoti save, tapti tuo, kuo galėtume būti? Štai kai kurie mūsų asmenybės augimo „stabdžiai". Neigiama šeimos įtaka. Gyvenimo pradžioje vaikas kaupia žinias apie aplinkinį pasaulį ir esamas galimybes. Savąjį elgesio būdą jis formuoja mėgdžiodamas suaugusiuosius, perimdamas jų santykius. Tiesa, kartais vaikai elgiasi visiškai priešingai nei tėvai. Tačiau dažniausiai jie visada įgyja gana ribotą savęs ir savo galimybių įsivaizdavimą. Vaikystėje susiformavęs požiūris į save ir savo galimybes yra toks tvirtas, kad žmogus gali nugyventi visą gyvenimą, realizuodamas šią jam savotiškai „primestą" programą. > Savo paties inercija. Tai gyvenimas „pasroviui", pasidavus kasdienybės tėkmei, monotoniškai reikalų ir rūpesčių karuselei, nerandant laiko pabūti ir pabendrauti su savimi, pamirštant bent retkarčiais nusistebėti: „Tai aš!". Tai susitaikymas su tuo, kad jau nebeįmanomos kokios nors permainos, tolimesnis asmenybės tobulėjimas. Tuo tarpu bet kuri permaina galima tik įveikus savąją inerciją, o tai, suprantama, reikalauja nemažai energijos ir atkaklumo.


209

Neaiškiai suvokiamos savosios vertybės. Vertybės - tai pasirinkimas to, kas mūsų nuomone, yra svarbu ir reikšminga. Žmogus, kuriam neaiškios jo paties vertybės, neturi tvirto savo veiksmų ir poelgių pagrindo. Todėl jis elgiasi neryžtingai ir nenuosekliai, linkęs p r i i m t i impulsyvius, neapgalvotus sprendimus. Gerai nežinant savo vertybių hierarchijos, yra kur kas sunkiau spręsti įvairius vidinius konfliktus (kai susiduria dvi ar kelios, atrodytų; priešingos vertybės) ir išvengti skaudžių išgyvenimų. Kai sprendimus nulemia aiškiai suvoktos mūsų vertybės, kai joms neprieštarauja nė vienas mūsų veiksmas, mes jaučiame savo gyvenimo prasmingumą ir harmoniją. Migloti asmeniniai tikslai. Pirmiausiai tai neaiškumas, ko ir kaip siekiame, ko mums iš tikrųjų gyvenime reikia, kuria linkme turėtume nukreipti savo sugebėjimus. Tai blaškymasis tarp įvairių galimybių, ieškant mus patenkinančio gyvenimo būdo. Tai nesugebėjimas planuoti savo ateities, karjeros, asmenybės tobulėjimo, numatyti konkrečių uždavinių ir kontroliuoti jų įgyvendinimo. Tai savo gyvenimo krypties nesuvokimas ir beprasmis klaidžiojimas, niekur neatvykstant. Savęs valdymo įgūdžių stoka. Žmogus, nemokantis teisingai paskirstyti jėgų, energijos ir laiko, gyvena tarsi išsibarstęs, nuolat pervargsta ir sekina save. Jis nesugeba susidoroti su sunkumais ir stresinėmis situacijomis, su nemaloniais ir varginančiais jausmais - baime, nerimu, kalte ir kt. Jis nesugeba visiškai atsipalaiduoti, nemoka atstatyti savo jėgų ir energijos. Dažnai jis gerai nepažįsta savęs, savo jausmų (ne tik neigiamų, bet ir teigiamų) ir nemoka laisvai ir tinkamai jų reikšti. Ar toks žmogus gali laisvai ir visapusiškai džiaugtis gyvenimu ir savimi?

Saviaktualizacijos būdai. Kas galėtų padėti mums tapti tikruoju savimi? Štai A. Maslou pasiūlyti kai kurie asmenybės saviraiškos ir saviaktualizacijos būdai. 1. Įsijausti į tai, kas su mumis vyksta. Pamiršę savo drovumą ar išpuikimą, savo „didelę" gyvenimo patirti ir išankstinį kritiškumą, kaskart nuoširdžiai, tarsi vaikai, „visa galva" pasinerkime į tai, kuo užsiimame, ką veikiame. 2. Visada rinktis žingsnį pirmyn, o ne atgal. Gyvenimas - nuolatinis pasirinkimas tarp ėjimo į priekį ir atsitraukimo, pažangos ir regresijos. Dešimt kartų per dieną pasirinkti protingą riziką, o ne baimę, vadinasi, žengti dešimt saviaktualizacijos žingsnelių. Saviaktualizacija - tai daugybė atskirų pažangių pasirinkimų:

210

Vi SKYRIUS

sąžiningumas vietoje melo, pagalba kitam vietoje nusigręžimo nuo žmogaus. 3. Įsiklausyti į savojo Aš balsą. Ar mes tikrai tą ar kitą dalyką mėgstame? Nesvarbu, ar tai būtų vynas ar saldainis, filmas ar knyga - susikaupkime ir pasistenkime „išgirsti", kaip šitai tinka ten, mūsų viduje. Tik tada galėsime išvengti „Įsakymo" mėgti ką nors todėl, kad tai mėgsta mūsų svečias ar draugas, viršininkas ar valstybės veikėjas. 4. Būti sąžiningu sau ir nebijoti atsakomybės. Frazė „aš abejoju" dažnai reiškia mūsų nesąžiningumą sau, nes mes paprasčiausiai bijome p r i s i i m t i atsakomybę už savo pasirinkimą. Venkime meluoti sau ir apsimetinėti prieš save. Kiekvieną sykį, prisiimdami atsakomybę, mes aktualizuojame ir realizuojame save. 5. Stengtis būti drąsiu ir laikytis savo įsitikinimų. Kad galėtume nuoširdžiai išgyventi ką nors be jokio išankstinio kitų primesto n u s i t e i k i m o , kad g a l ė t u m e p a s i r i n k t i ėjimą į priekį, o ne a t s i t r a u k i m ą , kad galėtume būti s ą ž i n i n g i sau ir p r i s i i m t i atsakomybę, kad galėtume ir kitiems žmonėms sąžiningai pasakyti savo tikrąją nuomonę, tai, ką išgirdome iš savojo Aš - turime būti drąsūs ir nepriklausomi. 6. Ko nors siekiant, nuolat ir daug dirbti. Stenkimės kuo geriau atlikti užsibrėžtus darbus. Tapti tik antros kategorijos inžinieriumi ar vadybininku - tai nėra saviaktualizacijos ir savirealizacijos būdas. 7. Ieškoti taurių išgyvenimų ir potyrių. Ar galėtume dabar prisiminti visus savo nuostabiausius išgyvenimus, laimingiausias ekstazės akimirkas (galbūt meilės, muzikos klausymo ar knygos skaitymo, galbūt kūrybinio įkvėpimo)? Nevenkime tokių, pasak A. Maslou, ribinių potyrių: katarsio, įkvėpimo, didžiulio džiaugsmo akimirkų. Pabandykime susikurti sąlygas tokiems išgyvenimams. 8. Pažinti ir atrasti save. Nutraukime nuo savęs šydą: pažvelkime į savo gerąsias ir blogąsias savybes, įsisąmoninkime savo problemas, išsiaiškinkime visas savo galimybes, suvokime gyvenimo tikslą. Žinoma, gal tai padaryti bus sunku, bet stenkimės - vardan savęs. Savęs pažinimo ir saviaktualizacijos neįmanoma griežtai atskirti, net pasakyti, kuris iš jų pirmesnis. Greičiausiai tai dvi susipynusios vieno begalinio proceso pusės: aiškiau suvokdami ir suprasdami save, kartu ir aktualizuojame, iškeliame į „dienos šviesą" savąją esmę, o realizuodami ir ugdydami save - dar geriau save pažįstame.

' SAVIMONĖ: KOKS AŠ ESU

211

Jei mums nesiseka išreikšti, „įgyvendinti" savęs, jaučiame nepaliaujamą, dažnai neįsisąmonintą nepasitenkinimą savimi ir aplinkiniais. .Tuomet tarsi be priežasties užsidarome savyje. Arba blaškomės nuo pernelyg drąsių sprendimų ir poelgių iki visiško nepasitikėjimo savo jėgomis. Tokios būsenos, kaip a g r e s y v u m a s ar d e p r e s i j a , d a ž n a i yra s k a u s m i n g a nepilnavertiškumo jausmo, nuobodulio ar dvasios sąstingio, kylančio dėl nepakankamo savęs realizavimo, pasekmė. ; Tuo tarpu save ir savo galimybes realizuojantys žmonės nejaučia nuolatinio nerimo dėl to, kaip juos vertina aplinkiniai, nes jie ne tik žino, kas yra sėkmė, bet ir moka kovoti už pergalę, o jei reikia, gali kantriai palaukti. Jie netgi džiaugiasi kliūtimis, nes jos verčia susikaupti ir išbandyti save. Jie nevengia analizuoti savęs, bando suprasti savo jausmus, į v e r t i n t i '• patirtį, jaučia atsakomybę už save. Jie patys džiaugiasi savo gyvenimo ir "veiklos vaisiais ir džiugina kitus. Jie jaučia visą gyvenimo skonį. A. Maslou, išnagrinėjęs daugelio įžymių žmonių (mokslininkų, atradėju, politikų, menininkų) biografijas, padarė išvadą, kad visos šios be galo skirtingos asmenybės yra ir kai kuo panašios. Jis išskyrė bruožus, būdingus sėkmingai save išreiškiančiai ir aktualizuojančiai asmenybei. Pirmiausia - tai išradingumas ir kūrybiškumas (nesvarbu, ar žmogus konstruotų naują mechanizmą, ar ruoštų valgį). Tai aiškių gyvenimo tikslų turėjimas (todėl asmenybės energija ir sugebėjimai neeikvojami veltui, neišbarstomi). Tai žvilgsnio šviežumas, sugebėjimas įžvelgti jau žinomų dalykų naujus bruožus, o kartu - tolerancija tam; kas nežinoma, nesuprantama, daugiaprasmiška. (Tai priešinga atmetimui: „Aš šito nesuprantu, vadinasi, tai nieko nevertas dalykas"). Tai savęs, o ir kitų žmonių priėmimas tokiais, kokie yra, su visais privalumais ir trūkumais (todėl energija eikvojama ne nuolatinei savigraužai, o silpnybių įveikimui). Pagaliau, tai gausūs jau minėti taurieji išgyvenimai ir potyriai, kuriuos tokia asmenybė labai vertina ir sureikšmina (kai tuo tarpu kiti žmonės paprastai stengiasi juos „pamiršti", kaip nors protingai paaiškinti ar kitaip nuvertinti). Ir dar. Sėkmingai save aktualizuojančių žmonių gyvenime yra praradę prasmę į v a i r ū s t r a d i c i n i a i prieštaravimai: tarp asmeninių ir visuomeninių interesų, tarp proto ir jausmo, tarp dvasingumo ir juslingumo, tarp malonumo ir pareigos, taip pat ir prieštaravimai tarp Id, Ego ir Superego (prisiminkime Z. Froido asmenybes teoriją). Taigi palikime nors truputėli laiko sau, nusimeskime kasdieninių rūpesčių naštą. Būkime sau atviresni ir atidesni. Pabandykime paeksperimentuoti su savimi, pažaisti - pabandykime pagyventi naujai. Mylėkime, auginkime ir tobulinkime save.

212

VI SKYRIUS

Literatūra

1. Bulotaitė L., Lepeškienė V. Kaip pasakyti ne/Psichologija tau, 1993, Nr.3. 2. Colombero G. Vidinio išgijimo kelias: kad geriau sutartume su savimi. Vilnius, 2001. 3. Dyer W.W. Laisvas žmogus ar auka? Kaunas, 1998. 4. Hay L.L. Mylėdamas save tu būsi laimingas. Šiauliai, 1998. 5. Pikūnas J. Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradimą. Kaunas,

im

6. Porat F. Savigarba: kelias į sėkmę ir meilę. Kaunas, 1991. 7. Rainwater J. Padėk sau. Vilnius, 1994. 8. Savęs vertinimas - nauja socialinė vakcina (Interviu su B. VVinch, . JAV)/Psichologija tau, 1992, Nr.3. 9. Suslavičius A. Paremiamoji psichologija: kaip įtvirtinti savąjį ego ir išlikti savimi. Kaunas, 2000. 10. Valickas G. Asmenybės savęs vertinimas. Vilnius, 1991. 11. Vilimienė R. Ką reikėtų žinoti apie teigiamą savęs vertinimą/ Psichologoja tau, 1994, Nr.l. 12. Žmogaus tapsmas: savigarba ar gėda/Psichologija tau, 1995, Nr.2. 13. Acca P . c x o c e : eop p a a . M o c a , 1994. 14.

15.

epc P. Pae

-

e . M o a , 1986.

. He a c e a p a . p o p a a op c eepe c e 6 . M o c a , 1998. 16. P. C e p e y e p e o c ce6e. M o c a , 1994. 17. K a o B., H o a T . C a ce6e a p e . C a eepyp, 1995.

18. K a o B., H o a T . K a ea o c o e y . Ca e e p y p , 1995. 19. H. C a c a e p y . M o c a , 1994. 20. C e e . ye p o e ! Coco oc coac c o 6 o . Ca e e p 6 y p , 1996. 21. C a p B . K a c p o ce6 c o c e . M o c a , 1992. 22. C e c . ppyu . K a o6pa o a . Ca e e p y p , 1995.

c

213

VII SKYRIUS PSICHIKOS SUTRIKIMAI

Nagrinėdami į v a i r i u s psichikos procesus, dėsnius ir y p a t u m u s , kalbėjome apie n o r m a l i u s r e i š k i n i u s , b ū d i n g u s d a u g e l i u i ž m o n i ų , sutinkamus beveik kiekvieno žmogaus psichikoje ar jos pasireiškimuose. Tačiau kartais psichikos procesuose ar jų f u n k c i o n a v i m e atsiranda ypatumų, būdingų ne kiekvienam, kurie iškreipia tikrovės priėmimą ir mažina p r i s i t a i k y m o prie aplinkos galimybes. Tada k a l b a m e apie nenormalius, patologinius psichikos pasireiškimus. * Kas yra normalu, o kas patologiška? * Kokio sunkumo patologijos galime net nepastebėti? * Ar tai, kas priimta daugumos, būtinai yra normalu? NORMALUMAS Apibrėžti psichinę sveikatą ir normalumą yra svarbi ir sudėtinga užduotis. Anksčiau sveikata buvo suprantama kaip dalykas, priešingas ligoms ir sutrikimams. Šiuo metu dauguma teorinių ir klinikinių koncepcijų normalumą nagrinėja keturiais požiūriais: 1. Normalumas kaip sveikata. Šis požiūris remiasi tradiciniu medicininiu - psichiatriniu požiūriu į sveikatą ir liga. Jos vertinamos kaip priešybės. 2. Normalumas kaip utopija. Harmoningas ir optimalus psichikos struktūrų funkcionavimas įmanomas tik nagrinėjant i d e a l i ą asmenybę, kalbant apie idealius reiškinius.

214

VII SKYRIUS

3. Normalumas kaip vidurkis. Šis požiūris paremtas matematinio statistinio vidurkio principu, kai nagrinėjamos struktūros viduryje yra norma, o kraštuose - patologija. 4. Normalumas kaip procesas. Normalus egzistavimas yra galutinis kiekvienos sistemos rezultatas. Čia akcentuojami pokyčiai ir procesai, o ne normalumo faktas. Pažiūrėkime, kaip normalumą apibūdina skirtingi tai pačiai psichoanalitinei krypčiai priklausantys autoriai: Z. Froidas (S. Freud): normalumas - tai ideali fikcija. M. Klein (M. Klein): normalumą rodo charakterio stiprumas, sugebėjimas susidoroti su konfliktinėmis emocijomis, sugebėjimas patirti malonumą be konflikto ir sugebėjimas mylėti. E. Eriksonas (E. Erikson): n o r m a l u m a s - tai sugebėjimas sėkmingai pereiti per visus gyvenimo periodus. L. Kubi (Laurence Kubie): normalumas - sugebėjimas mokytis iš patyrimo, būti lanksčiu ir prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. H. Hartmanas (Heinz Hartmann): asmenybės psichinę sveikatą ir potenciją normalumui atspindi bekonfliktinis ego, jo sugebėjimas adaptuotis prie realybės ir būti autonomišku. A. Adleris (A. Adler): su asmenybės psichine sveikata yra susiję jos sugebėjimai išvystyti socialinį jausmą, būti produktyviu, dirbtį didinant savo vertę ir adaptuotis. O. Rankas (Otto Rank): normalumas-tai sugebėjimas gyventi be baimės, kaltės ar nerimo ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

PSICHIKOS SUTRIKIMAI 1. Nuotaikos (afektinių) sutrikimų svarbiausias bruožas yra pasikeitusi nuotaika, dažniausiai depresija (su nerimu arba be jo) arba pakilumas. Daugelis šių sutrikimų kartojasi, o atskirų epizodų pradžia dažnai susijusi su stresiniais įvykiais ar situacijomis. Žvilgterėkime į poskyrį „Emocijos", kur kalbėjome apie emocines būsenas: Ten aptarėme kai kuriuos depresijai būdingus požymius arba simptomus. Tačiau yra ir kitaip pasireiškiančių depresijos formų. Kai kurių sutrikimų atveju būna nuotaikų svyravimų: prislėgta (depresija) ir pakili, džiugi nuotaika (manija), kuri gali trukti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Tarp pakilimų ir nuopuolių žmogus jaučiasi visai normaliai. Ši būklė vadinama bipoliniu sutrikimu. Jis gali būti paveldimas, jį taip pat gali sukelti ir somatinės problemos:

PSICHIKOS SUTRIKIMAI

215

galvos sužeidimai, neurologinės ar bendro pobūdžio ligos. Jis pažeidžia vieną iš šimto žmonių. Paminėsime dažniausiai pasireiškiančius manijos simptomus: - neįprasto pakilumo jausmas, euforija ar dirglumas, - mažesnis miego poreikis, - didesnis nei įprasta poreikis kalbėti arba pojūtis, kai žmogus negali sustoti kalbėjęs; - išsiblaškymas, t.y. kai dėmesys pernelyg lengvai nukrypsta į išorinius nereikšmingus dalykus; - minčių antplūdis arba pojūtis, kad mintys greitai bėga; darbai, kurie turi blogas pasekmes (per didelės išlaidos, lytinių santykių nesaikingumas, netinkamai panaudotos investicijos biznyje); - didybės jausmas; - didelės veiklos planavimas (moksle, darbe, visuomenėje) arba jausmas, kad reikia skubėti. Didžiosios depresijos priežastis nebūna viena. Tai įvairių biologinių, genetinių, psichologinių ir kitų veiksnių darinys. Tam tikros gyvenimo sąlygos (staigus stresas, nelaimė) gali išprovokuoti natūralias psichologines ar biologines depresijos tendencijas. Kai kurie žmonės depresija suserga ir esant gana normalioms gyvenimo'sąlygoms. Kartais depresiją gali sukelti per didelis alkoholio ar narkotikų vartojimas. Atsisakius žalingos medžiagos vartojimo, depresija praeina. Sergant depresija, pakinta smegenų veikla: atsiranda specifinių medžiagų (serotonino) trūkumas. Todėl depresiją galime vadinti „chemine" liga, o stresai, fizinės ligos, pervargimas, tarpasmeninės problemos paaštrina šią būseną ir sudaro palankias sąlygas jai gilėti. Skiriamos trys simptomų grupės: 1) pagrindiniai (bloga nuotaika, interesų ir pasitenkinimo praradimas bei energijos stoka, pasireiškianti nuovargiu ir aktyvumo sumažėjimu); • 2) kiti simptomai (nesugebėjimas susikaupti, dėmesio susilpnėjimas, savęs nuvertinimas ar pasitikėjimo savimi sumažėjimas, kaltės jausmas, juodos mintys apie ateitį, mintys apie savižudybę, miego ir apetito sutrikimai); 3) somatiniai simptomai (nubundama 2-3 vai. anksčiau nei įprasta, blogesnė savijauta ryte, 5% žmonių per mėnesį sumažėjęs svoris, sumažėjęs lytinis potraukis, psichomotorinis slopinimas arba sujaudinimas, interesų ir pasitenkinimo praradimas, susilpnėjusios emocinės reakcijos į įvykius ir aplinką).

216

VII SKYRIUS

Pagal šių simptomų pasireiškimo intensyvumą, trukmę ir formą skiriama lengva, vidutinio sunkumo ir sunki depresija. Depresija suserga kas penkta moteris ir kas dešimtas vyras. Šia liga gali susirgti kiekvienas, nepriklausomai nuo išsilavinimo, socialinės padėties, lyties bei amžius (depresija serga visokio amžiaus žmonės, net maži vaikai). Ankstyvas gydymas gali sustabdyti depresijos išsivystymą į s u n k e s n ę formą, p a d e d a žmogui išvengti neigiamo ligos poveikio kasdieniniam gyvenimui ir veiklai. Depresija gydoma antidepresantais, psichoterapija, šviesos terapija arba šių metodų deriniu. Įdomu, kad depresijos gydymui efektyviai naudojama šviesos terapija, kurios metu plataus spektro spinduliai padeda žmogui prailginti dieną keletu valandų. Mat, šviesa gerai skatina minėtosios medžiagos, serotonino, gamybą žmogaus smegenyse. Todėl depresija dažniau atsiranda rudenį ar ankstyvą pavasarį, kai yra mažai natūralios saulės šviesos. Depresijai būdingos mintys apie savižudybę, ir, jei ji negydoma, didėja suicido rizika. Pasaulyje kasdien nusižudo apie 1000 žmonių, o suicidinių bandymų įvyksta apie 5000. Lietuvoje 100 000 gyventojų tenka daugiau kaip 30 suicidų. Savižudybę lydinčios priežastys dažniausiai yra: - vienišumas, nusivylimas meile, beviltiškos somatinės ligos, gyvenimo beprasmiškumo jausmas, trūkumas drąsos pradėti gyvenimą iš naujo. Moteris dažniau į savižudybe veda gyvenimo krizių išgyvenimas ir nesugebėjimas jų įveikti. Pasijutusios vienišos, nereikalingos ar atstumtos, jos taip nusivilia, kad nebemato prasmės toliau gyventi. Tuo tarpu vyrams 3- 4 kartus nei moterims dažnesnė priežastis yra materialinės krizės, socialiniai sunkumai ir nesugebėjimas jų įveikti. Visuomeninė padėtis, sugebėjimas išlaikyti šeimą vyrams yra svarbus savęs vertinimo ir jo pokyčių kriterijus. Apie 30% suicidų ir 15% suicidinių bandymų įvyksta sergant endogenine depresija, kuri lydi kitus psichikos sutrikimus (schizofreniją, bipolinį sutrikimą). Nuo 7% iki 21% suicidų įvyksta dėl alkoholio poveikio, apie 50% yra narkomanijos pasekmė. 2. Neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai turi bendrą istorinį ryšį su neurozės koncepcija ir esminį ryšį su psichologiniais ligos atsiradimo faktoriais. Klinikinėje psichologijoje susiduriame su dvejopo tipo baime. -. normalia, suprantama baimės reakcija ir patologine baime, kurią vadiname fobija. Jos pagrindą sudaro giliai asmenybėje slypintis nerimas. Fobijos mechanizmo esmė yra nerimo perkėlimas nuo pirminės situacijos ar objekto, sukėlusio baimę, į kitą situaciją ar objektą. Žmogus pradeda bijoti dalykų, kurie yra tik tikrojo nerimo šaltinio pakaitalai. Toks perkėlimas -


217

neišspręstų vidinių konfliktų pasekmė. Nerimą keliančių situacijų bandoma išvengti arba jų vengiama su baime. Agorafobija - ne tik atvirų erdvių baimė, bet ir artimai su tuo susiję aspektai, pvz., buvimas minioje ar negalėjimas nedelsiant ir lengvai pabėgti į saugią vietą (paprastai į namus). Baimė įeiti į parduotuvę, būti minioje ar viešoje vietoje, keliauti vienam traukiniu, autobusu ar lėktuvu. Fobiją keliančių situacijų esminis bruožas daugumoje yra negalėjimas nedelsiant pabėgti iš jų. Socialinės fobijos dažnai prasideda paauglystėje ir koncentruojasi ties baime atsidurti santykinai mažos žmonių grupės dėmesio centre (priešingai negu minioje), todėl tokių situacijų vengiama. Jos paprastai susijusios su žemu savo vertės pojūčiu ir kritikos baime. Jos gali pasireikšti paraudimu, rankų virpėjimu, pykinimu ir pan. Panika - pasikartojantys stipraus nerimo (panikos) priepuoliai, kurie nėra susiję su kokia nors specifine situacija ar aplinkybėmis, todėl jų negalima prognozuoti. Jie pasireiškia staiga prasidedančiu širdies plakimu, skausmu krūtinėje, smaugimo pojūčiu, svaigimu bei realybės pojūčio sutrikimais. Reakcijos į sunkų ar užsitęsusį stresą susijusios su prisitaikymo m e c h a n i z m ų s u t r i k i m u ir socialinės veiklos problemų a t s i r a d i m u . Stresogeninis poveikis ar ilgalaikės nemalonios aplinkybės yra pagrindinės šių sutrikimų priežastys. Adaptacijos sutrikimai - tai subjektyvaus distreso ar emocijų sutrikimo būsena, sukelianti socialinės veiklos ar įgūdžių sutrikimus, pasireiškianti prisitaikymo prie stresogeninių gyvenimo pokyčių ar įvykių laikotarpiu. Stresorius gali paveikti individo socialinę aplinką (gedėjimas ar išsiskyrimas) ir platesnes socialines asmenybės vertybes (migracija ar pabėgėlio likimas). Stresorius gali paveikti individą, bet gali paliesti ir jo artimuosius bei bendruomenę. Skiriamos penkios normalios adaptacijos stadijos, esant pasikeitusioms gyvenimo sąlygoms ar aplinkybėms. 1. Neigimas. Tai pasąmoninis gynybos mechanizmas, kuris padeda nematyti ir nepriimti tikrovės tokios, kokia jinai yra su jos skaudžiais įvykiais ar pasikeitimais. Šioje stadijoje kiekvienas tarytum stengiamės save apgauti, įsivaizduodamas, kad įvykę pokyčiai nėra tokie baisūs.

218

VII

SKYRIUS

2. Pyktis. Kyla klausimas, kodėl man tai atsitiko, kas dėl to yra kaltas. Kyla teisėtas pyktis, nukreiptas j save, į kitą žmogų ar į Dievą. 3. Derėjimasis. Siekiame ieškoti kelių situacijos pakeitimui, bandydami sumažinti skaudžių pokyčių reikšmę, ieškome, kas gero dar liko ar naujo atsirado. 4. Depresija. Suvokus, kad situacija neišvengiama, kad pokyčiai egzistuoja, žmogų dažnai apima depresija, jis vis mažiau domisi išoriniu pasauliu, išgyvenamas liūdesys ir širdgėla. 5. Priėmimas. Žmogus susitaiko su pokyčiais, pradeda ieškoti naujų g a l i m y b i ų , ramiai sutinka skaudžius įvykius, t.y. susitaiko su likimu. Jei žmogui pavyksta jas konstruktyviai išgyventi, pereiti, adaptacija vyksta normaliai. . ' Jei adaptacijos procese šių stadijų perkopimas yra sutrikdomas, žmogus gali patirti adaptacijos sutrikimą, pasireiškiantį įvairiais simptomais. S o m a t o f o r m i n i s sutrikimas - tai n u o l a t i n i a i somatiniai nusiskundimai, nuolatinis medicininio ištyrimo reikalavimas, nepaisant pakartotinų neigiamų rezultatų bei gydytojų įtikinėjimų, jog simptomai neturi somatinio pagrindo. Žmogus realiai jaučia nemalonaus pojūčius, t a č i a u jų atsiradimo priežastis glūdi psichologinėse, o ne fizinėse problemose. Hipochondrinis sutrikimas- tai žmogaus susirūpinimas, kad jis serga viena ar daugiau sunkių ir progresuojančių somatinių ligų. Nuolatiniai s o m a t i n i a i n u s i s k u n d i m a i , s u s i r ū p i n i m a s savo s v e i k a t a , dėmesio koncentracija į kai kuriuos kūno organus, sistemas bei vidinius pojūčius. 3. Schizofrenija, schizotipinis ir kliedesinis sutrikimai: Schizofrenija - dažniausias ir svarbiausias šios grupės sutrikimas, kuriam būdingi esminiai tam tikro pobūdžio mąstymo ir suvokimo sutrikimai bei neadekvačios arba blankios emocijos. Mąstymas tampa neaiškus, nenuoseklus, nutrūkstantis. Nuotaikai ir jausmams būdingas neadekvatumas, ambivalencija, valios sutrikimas, negatyvizmas. Gali atsirasti kliedesių, haliucinacijų ir kitų suvokimo sutrikimų: spalvos ir garsai gali atrodyti per daug gyvi ar kokybiškai pasikeitę, o neesminiai paprastų daiktų požymiai gali atrodyti svarbesni už visą objektą ar situaciją. Gali atrodyti, kad mintis bei veiksmus absurdiškai veikia natūralios ar antgamtinės jėgos. Gali atrodyti, kad subjektas yra visko, kas vyksta centras. Haliucinacijos (ypač klausos) gali komentuoti individo elgesį ar mintis.


219

Jaučiama, jog intymiausios mintys, jausmai ir veiksmai yra žinomi bei jaučiami kartu su kitais. Sąmonė būna aiški, intelektas paprastai išlieka, nors tam tikri kognityviniai trūkumai gali atsirasti. Sutrikimas paliečia svarbiausias psichikos funkcijas, kurios suteikia normaliai asmenybei galimybę pajusti savo individualumą, unikalumą bei kryptingai orientuoti savo veiklą. Šių sutrikimų atveju yra labai svarbu ankstyva diagnostika ir savalaikis efektyvus gydymas. 4. Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai. Tai sutrikimai, kuriuos jungia bendra etiologija, t.y. aiški smegenų liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas, sukeliantis smegenų disfunkciją. Galima išskirti dvi pagrindines sutrikimų grupes: 1. Sindromai, kurių, struktūroje vyrauja pažinimo (kognityvinių) funkcijų, tokių kaip atmintis, intelektas ir mokymasis sutrikimas arba sensorinių procesų, tokių kaip sąmonė ir dėmesys, sutrikimas. 2. Sindromai, kai d a u g i a u s i a nukenčia suvokimas (atsiranda haliucinacijos), mąstymo turinys (atsiranda kliedesiai), nuotaika ir emocijos (depresija, p a k i l u m a s , nerimas) arba b e n d r a i nukenčia asmenybė ir elgesys, o pažinimo arba sensoriniai pokyčiai yra minimalūs ir sunkiai pastebimi. Dalis šios rūšies sutrikimų yra negrįžtami ir progresuojantys, o kiti gali savaime ar bent laikinai išnykti. Todėl savimi būtina pasirūpinti. Siekiant išvengti smegenų pakenkimų, ypač svarbu saugoti galvą nuo traumų. 5. Psichikos ir elgesio sutrikimai, atsiradę dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Tai platus sutrikimų, besiskiriančių sunkumu, spektras. Tai sutrikimai, atsiradę dėl alkoholio, įvairių narkotinių medžiagų, tabako vartojimo. Šių , sutrikimų daugiausia pasitaiko dėl alkoholio vartojimo. Tai pastebi ne tik klinicistai, bet ir mes - kasdieniniame gyvenime. Kai alkoholio ar kitos medžiagos vartojimas tampa svarbesniu už bet kurį kitą poreikį, anksčiau buvusį svarbiu, kai pastebimas stiprus ir nenugalimas troškimas jas vartoti, galime kalbėti apie priklausomybės sindromą. Priklausomybė nuo alkoholio turi savo psichologines charakteristikas. Ar kiekvienas gali tapti alkoholiku? Ištyrinėta, kad apie 30% alkoholikų tėvų vaikų tampa priklausomais ir aktyviai vartoja alkoholį. Didelę reikšmę čia turi kultūrinės ir šeimos tradicijos, tačiau gal svarbiausią vaidmenį vaidina žmogaus psichologinis, emocinis brandumas. Didesnė rizika susirgti šia liga tam, kuris nuo mažens jaučiasi vienišas, nesaugus, nerimastingas socialiniuose kontaktuose, kuris kelia sau nepaprastai aukštus reikalavimus, turi perfekcionisto bruožų,

220_

VII SKYRIUS

nemoka išreikšti savo jausmų ar yra mažo atsparumo frustracijai. Alkoholis žmogui padeda atsipalaiduoti, sumažina į t a m p ą ir nerimą, padidina pasitikėjimą savimi ir socialinės drąsos jausmą, leidžia atviriau bendrauti ir išsakyti jausmus, tačiau tik laikinai. Mokymasis efektyviai ir atvirai bendrauti, konstruktyviai spręsti savo vidinius konfliktus ir problemas be alkoholio pagalbos padeda nutraukti žudantį alkoholio vartojimą. Sergančiųjų alkoholizmu skinami keturi tipai (Jellinek, 1960): - probleminiai arba konfliktiniai vartotojai, kuriuos alkoholis veikia raminančiai; - visuomenės ir profesijos priverstas vartotojas, kuriam priklausomybė gali neišsivystyti, bet atsiranda nuolatiniai somatiniai sutrikimai; - buitinis girtavimas su psichofiziologine priklausomybe ir apsinuodijimo požymiais; - psichopatologijos nulemtas alkoholizmas su absoliučia priklausomybe ir kontrolės praradimu. 6. Valgymo sutrikimai. Tarp jų skiriami du svarbūs ir aiškūs sindromai: nervinė anoreksija ir nervinė bulimija. Nervinė anoreksija - tai sutrikimas, kai žmogus sąmoningai sumažina ir palaiko mažą kūno svorį. Sutrikimas dažniausiai pasireiškia paauglėms mergaitėms ir jaunoms moterims, tačiau kartais pasitaiko tarp paauglių berniukų bei jaunų vyrų. Pagrindinės šios ligos priežastys lieka neaiškios, tačiau vis daugiau duomenų rodo sociokultūrinių ir biologinių p r i e ž a s č i ų s ą v e i k ą , p s i c h o l o g i n i ų m e c h a n i z m ų bei a s m e n y b i n i o pažeidžiamumo įtaką. Sutrikimas yra susijęs su įvairaus lygio nepakankama mityba. Kūno svoris išlieka bent 15% mažesnis nei turėtų būti arba Quetelet kūno masės indeksas (kūno svoris kilogramais padalintas iš ūgio metrais kvadrato) yra lygus 17,5 arba mažesnis. Nervinės anoreksijos atveju sąmoningai mažinamas svoris, vengiama „storinančio maisto", sutrinka kūno svorio suvokimas, baimė pastorėti įgauna psichopatologinį pobūdi ir tampa įkyria pervertinimo idėja. Nervinė bulimija - tai sindromas, pasireiškiantis pakartotinais persivalgymo priepuoliais ir išskirtiniu susirūpinimu dėl kūno svorio, todėl l i g o n i a i imasi kraštutinių priemonių suvalgyto maisto „storinančiam" efektui panaikinti: sukelia vėmimą, badauja, vartoja vidurius laisvinančius vaistus ir pan. Šiuo atveju atsiranda liguista baimė sustorėti, nustatoma itin griežta svorio riba. Psichopatologija reiškiasi panašiai kaip anoreksijos, atveju.

PSICHIKOS SUTRIKIMAI__

221

7. Neorganiniai miego sutrikimai pasireiškia miego trukmės, kokybės ar laiko sutrikimais, t.y. nemiga, mieguistumu, miego - budrumo ritmo sutrikimais bei nenormaliais įvykiais miego metu (somnambulizmas, naktinis siaubas ar košmariški sapnai). Svarbiausia jų atsiradimo priežastis yra emociniai faktoriai. 8. Suaugusiųjų asmenybės ir elgesio sutrikimai a p i m a daugybę kliniškai reikšmingų būklių ir elgesio stereotipų, kurie yra pastovūs ir atspindi asmeniui būdingą elgesį ir santykių su savimi bei kitais būdą. Kai kurie šių būklių ir elgesio stereotipai atsiranda ankstyvosiose individualios raidos stadijose. Jie yra konstitucinių veiksnių ir socialinio patyrimo pasekmė, tuo tarpu kiti sutrikimai atsiranda vėlesniuose gyvenimo etapuose. 9. Protinis atsilikimas - tai sulėtintos arba nepilnos protinės raidos būsena, kai s u t r i n k a į g ū d ž i a i , p a s i r e i š k i a n t y s v y s t y m o s i metu i r apsprendžiantys bendrąjį intelekto lygį, t.y. pažintinius, kalbinius, motorinius ir socialinius sugebėjimus. Nors adaptacinis elgesys visada būna pažeistas., bet šis pažeidimas gali būti ir nepastebimas, kai asmenys lengvai protiškai atsilikę, arba gyvena globojančioje ir palaikančioje socialinėje aplinkoje. • 10. Psichologinės raidos sutrikimai ar jos sulėtėjimas atsiranda vaikystėje ir šeimose dažnai pasitaiko ne vienas. Tai specifiniai tarimo ir kalbos, kalbos išraiškos bei kalbos supratimo sutrikimai. Tai mokymosi sugebėjimų raidos sutrikimai, kurių metu ankstyvosiose raidos stadijose sutrinka normalus mokymosi įgūdžių įsisavinimas. Tai specifiniai skaitymo sutrikimai, kai pažeisti skaitymo suvokimo įgūdžiai, skaitomų žodžių pažinimas, garsinio skaitymo įgūdžiai. Gali būti aritmetinių sugebėjimų sutrikimas, raidžių suvokimo sutrikimas. Tai nėra vien tik biologinės raidos funkcija. Mokymosi įgūdžių turi būti išmokoma ir išmokstama. Jų korekcijai didelį vaidmenį turi pedagoginė veikla, ugdymas ir lavinimas. Su šiais sutrikimais tampriai susijęs emocijų bei elgesio sutrikimas. Emocinės problemos, elgesio sutrikimai, hiperaktyvumo sindromas, dažnai pasitaikantis žemo savęs vertinimo jausmas bei adaptacijos mokykloje ir santykių su bendraamžiais problemos - tokia yra emocijų ir elgesio sutrikimų išraiška.

222

VII SKYRIUS

Klausimai pagalvojimui 1. Koks yra ryšys tarp žmogaus išgyvenimų, jausmų, patirties ir jo psichinės sveikatos? 2. Ar galima tapatinti haliucinacijas ir suvokimo iliuzijas? 3. Kaip nustatyti ribą tarp sveiko, normalaus kraštutinumo ir patologijos?

PSICHOTERAPIJA Šiame poskyryje susipažinsime, kas yra psichoterapija ir kas jai sukuria sąlygas. Kas yra psichoterapija? Kokių psichoterapijų esama? Ko galime tikėtis iš psichoterapijos? Ar galimi kiti poveikio būdai į žmogaus psichiką? Štai tokie ir su jais tampriai susiję klausimai bus aptariami šiame skyrelyje. Psichoterapija - psichikos gydymas kompleksiniu poveikiu. Gydomi visi p s i c h i n i a i žmogaus procesai ypač emocijos, mąstymas, savimonė. Psichoterapijoje naudojamos specialios technikos ir metodai. Dvi psichologinės pagalbos sritys - psichoterapija ir psichologinis konsultavimas - šiandieninėje literatūroje dažnai vartojami kaip sinonimai, o kartais netgi sutapatinami. Procedūrų požiūriu jie, iš tikrųjų, yra panašūs, tačiau tarp jų yra ir s k i r t u m ų . Anot R. Kočiūno, psichoterapijos ir psichologinio konsultavimo santykis gali būti išreikštas dviem vieno kontinuumo poliais. Psichologinio konsultavimo poliuje darbas yra grindžiamas palaikymu, lavinimu, orientacija į situacines problemas, sprendžiamas kliniškai sveikų individų sąmonės lygyje. Psichoterapijos poliuje siekiama giliau analizuoti problemas, orientuotis į pasąmonę, struktūriškai pertvarkyti asmenybę (R. Kočiūnas, 1995, p. 17). Ką būtų galima pasakyti žmogui, kuris gal niekad neateis į psichoterapiją? Atsakant j šį klausimą, galima pateikti tris terapijos rūšis: kūno, elgsenos ir kognityvinę, arba pažinimo procesų terapiją. Pačios terapijos rūšys nusako siekiamus tikslus, t. y. siekimą sveikesnio kūno, optimalesnio ir efektyvesnio elgesio, optimalaus ir sveiko pažinimo procesų suvokimo. Kaip tai pasiekiama? Kūno terapijoje svarbiu laikytinas judesys, integruojantis kvėpavimas; elgesio terapijoje-emocijų, jausmų, poelgių įsisąmoninimas, trumpa bendravimo analizė ir bendravimo būdų kitimas. Kognityvinė terapija visada turi ryšį su kūno ir elgsenos terapija, vyksta per pažinimą, prisiminimą, išmokimą. Beveik kiekviena psichoterapija remiasi tam tikrais paaiškinimais, interpretacijomis, jų kilme bei įvairove. Painiavą kartais kelia nelabai vykęs


223

gerų interpretacijų bei paaiškinimų naudojimas, ypač nesusiejant jų su esama problema ar situacija. Kartais tai būna gana keblu. Tada natūraliai kyla kitas klausimas - kokia problemos kilmė ir ar pati problema suformuluota. Pasirodo, kad įvardinti problemą, taip pat ne visada yra paprasta, o įvardinta problema dar gali būti visai ne ta. Čia prasideda pačių interpretacijų vertinimas: kurios yra geros, kurios - blogos ir t.t. S. Dali yra pasakęs, kad geriau apie save yra kalbėti pačiam. Tačiau kalbant apie save, reikalingas pakankamas sąžiningumas. Tik toks kalbėjimas apie save turi prasmę ir yra vertingas. Psichoterapija yra būtent toji sritis, kurioje pakankamai autentiškai ir realiai galima kalbėti apie save. Iš arti ir per pakankamą atstumą galima pamatyti netobulumo kilmę, labiau įsigilinti į tai, kas trukdo ir kas padeda, kokios priežastys ir kokios,.pasekmės. Kaip matome, neužtenka psichoterapiją suprasti kaip gydymą. Psichoterapijos procesas ir jos rezultatas susijęs ir su mokymusi, išmokimu, problemų sprendimu, universalių ir bendražmogiškų klausimų kėlimu bei atsakymų ieškojimu. Vadinasi, psichoterapijos funkcijos neapsiriboja ligonio pasveikimu ar sveikimu, psichoterapija apima pilnesnę, totalesnę realizaciją, ir realizacijos būdus. Skiriama individuali ir grupinė psichoterapija. Psichoterapijos sėkmę lemia psichoterapeuto ir kliento psichoterapinis kontaktas, pagrįstas abipusia pagarba, pasitikėjimu, draugišku bendravimu. Psichologinėje literatūroje aprašoma nemažai psichoterapijos krypčių, kurios skiriasi jų pagrinde glūdinčių teorijų įvairove. Jūs būsite supažindinti su populiariausiomis psichoterapijos kryptimis: psichoanalitine; į asmenį orientuota terapija K. Rodžerso (C. Rogers); egzistencine; geštalto bei elgesio terapija. Šio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje humanistinės psichologijos atstovas K. Rodžersas pastebėjo, kad žmogaus ateitį bei savijautą lemia savimonės lygis, t. y. ar asmenybė suvokia, kas vyksta su ja ir jos aplinkoje. Psichoterapija, kaip ir mokymas, ugdymas ar efektyvus vadovavimas, yra susijusi su teigiamais pasikeitimais. Dažniausiai yra taip: kaip vertiname asmenybę, taip vertiname ir teigiamus pasikeitimus ateityje. K. Rodžersas tyrinėjo išorinius ir vidinius dalykus, kuriuos galima pakeisti ir kurių negalima pakeisti. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas psichoterapiniam kontaktui, giliam ryšiui, susidarančiam tarp dviejų žmonių. Buvo tyrinėtas dviejų žmonių gilaus autentiško bendravimo galimybės. K. Rodžerso mokykla didesnį dėmesį skyrė ne problemų analizei, jų aptarimams ar patarimams, o aktyviam klausymuisi, išgyvenimams būnant kartu. K. Rodžersas manė, kad pagrindinė sąlyga padėti prasidėti teigiamiems

224

VII SKYRIUS

pasikeitimams, yra priešais esančio asmens kaip žmogaus įvertinimas. Tam reikalingos trys sąlygos: 1. Pergyvenantis klausymas - būdas suprasti, kaip pati asmenybė save supranta. Terapeutui svarbu priimti tokį asmenybės vertinimą, kokį apie save ji pati turi. 2. Besąlygiškai geras santykis - asmens priėmimas su visu pasikeitimų potencialu. 3. Terapeuto ir kliento, mokytojo ir mokinio tarpusavio santykių atitikimas. Kito žmogaus priėmimą K. Rodžersas laikė svarbiu ne tik terapijoje, bet išplėtė iki reikšmingumo visuomeniniuose procesuose, pasaulinio lygio problemų sprendimuose. Žmogus, įsisąmonindamas ir priimdamas save, juda tam tikra kryptimi, kurią pasirenka. Jis traukiasi nuo to, kuo jis nėra - nuo savo fasado, juda į tai, kad galėtų būti procesu, kuo viduje jis realiai yra. Tada susidaro naujas laisvės ir perspektyvos santykis. Todėl pasidaro įmanoma kalbėti apie gerą gyvenimą, apie kūrybą, kaip gero gyvenimo elementą. Taip pat galima kalbėti ir apie pilnatviškumą, atsakomybę, riziką, aktyvumą, gyvenimo savaimingumą, ryšių supratimą bei malonumus, kaip gyvenimiškų orentacijų pasirinkimus. Kiekvienas žmogus gali pasirinkti vertybes, tikslus bei sprendimus. Psichoterapijoje, psichologinio konsultavimo metu, paprastai visada susiduriama su šiuo pasirinkimu. K. Rodžersas ypač vertino ir akcentavo pasirinkimų svarbą, tačiau kartu įžiūrėjo trūkumus, atsirandančius kovojant dėl savito gyvenimo būdo. Buvimas savimi nėra tikslas, buvimas savimi - paties realaus žmogaus buvimo fakto konstatavimas. Buvimas savimi iškelia klausimus: kaip būti ir kam būti? Į šiuos klausimus atsakymų ieško egzistencinė psichoterapija ir logoterapija. JAV psichologas R, Mėjus (R. May).XX a. 4 dešimtmetyje sukūrė egzistencinės psichoterapijos sistemą, kurios tikslas - atskleisti žmogaus buvimą pasaulyje (being in the world, angl.). Ši psichoterapija siekė padėti žmogui įsisąmoninti ir patirti savo egzistenciją, atskleisti savo būtį, tikslus.R. Mėjus skyrė tris būties aspektus: išorinį pasaulį, buvimą su kitais kaip asmenybėmis, ir savą, unikalų žmogaus kaip asmenybės pasaulį. Jis kalbėjo apie meilę, kaip apie vienybės, visiško tarpusavio supratimo siekį, bendravimo su kitais pagrindą. Valią jis suprato kaip visą žmogaus būtį pasaulyje, p e r s m e l k i a n t i esminį egzistencijos siekimą. Egzistencinė psichologija ir psichoterapija svarsto laisvės, ryžto, nerimo, kaltės problemas. Tikslas - laiku padėti žmogui sujungti troškimą, valią ir sprendimą. Egzistencinė psichologija skatina asmenybę būti autonomiška, daryti


___

_

225

sprendimus, prisiimti už juos atsakomybę, kelti sau naujus tikslus. Egzistencinė psichologija ir psichoterapija nagrinėja egzistencines dimensijas - pastovius ir universalius būties momentus, kurie nėra tapatūs asmens jausmams bei emocijoms. Pati egzistencija, būtis (Dasein, vok.) - begalinė ir joje be galo daug klausimų. Pasitaiko atvejų, kai gauti atsakymai diktuoja naujus klausimus ir naujus atsakymus. Autentiškai išgyvenami, unikalios patirties momentai, turi neįkainuojamą vertę individo, asmens ar asmenybės gyvenime. Jie taip pat praturtina ir bendrą supratimą. Humanistinė psichologija ir psichoterapija, atsiradusi XX a. 4-5 dešimtmetyje JAV, kaip opozicija psichoanalitinei ir elgesio terapijai, nesudaro vientisos srovės. Be jau minėtojo K. Rodžerso, humanistinės psichologijos krypčiai priklauso V. Franklio logoterapija ir F. Perlzo (F. Peris) Geštalto terapija. Logoterapija susiformavo XX a. viduryje kaip sistema, turinti.tikslą padėti žmogui rasti gyvenimo prasmę, geriau pažinti dvasine realybę. Logoterapijos krypties pradininkas buvo austras V. Franklis. Šios mokyklos pažiūros konfrontavo su psichoanalitine ir individualios psichologijos mokykla. V. Franklis skyrė tris žmogaus būties lygmenis: somatinį, psichinį ir dvasinį. Dvasinė būtis - tai laisvė pasirinkti nuostatą savo somatinės ir psichinės būties atžvilgiu. Dvasiniai, moraliniai, vertybiniai konfliktai sukelia neurozes. Ieškoma prasmės ir būdų kaip realizuoti dvasinę b ū t į . Susidariusią tuštumą, nerandant prasmės, V. Franklis siūlo užpildyti 3 tipų vertybėmis: kūrybos pobūdžio (gyvenimui prasmę suteikia darbas); jausminėmis vertybėmis (gyvenimas tampa prasmingu per meilę, estetinių j a u s m ų išgyvenimą, f o r m u o j a n t nuostatas į l i k i m ą ) ; p a t i r i a n t ir pergyvenant kančią. Tačiau kančia prasminga tik nepakeičiamų aplinkybių ' atžvilgiu. Geštaltinė psichologija-visybės psichologija, susiformavusi XX a. 1-3 dešimtmetyje Vokietijoje, teigė, kad vidinė, sisteminė visumos organizacija lemia ją sudarančių dalių savybes ir funkcijas. Geštalto terapijos tikslas padėti žmogui įgyti asmenybės vientisumą. Tik nepriklausomas, savo vientisumą suvokiantis, žmogus yra stiprus, pasitikintis savimi, priklausomas nuo savęs, savo norų bei gabumų. Šių savybių neturintį žmogų F. Perlzas laikė neurotišku. Giluminė psichologija pagrindine asmenybės emocinių sutrikimų priežastimi laikė pasąmonėje vykstančius procesus. Giluminės psichoterapijos principus taikė Z. Froidas psichoanalitinėje terapijoje, K. Jungas analitinėje psichologijoje, o A. Adleris - individualioje psichologijoje. Detaliau apie asmenybės teorijas skaitykite poskyryje „Asmenybės teorijos".

226

VII SKYRIUS

Kai kurias mokymo sistemas taip pat galima laikyti terapiškai arba ugdančiai organizuotomis (kaip prielaida gerai terapijai ir kaip būdas jos rezultatams egzistuoti). Tokias alternatyvias mokymosi sistemas aptaria S. Kripneris (S. Krippner). 1960 - 1970 metais ypatingai išryškėjo alternatyvios mokymo sistemos, humanistinės mokymo ir mokymosi formos. Jos atsirado kaip reakcija į tradicinio mokymo apribojimus, kreipiant dėmesį j intelektualius mokymosi aspektus. Mokymo - išmokimo procese naujai traktuojamas polinkis į stresą, afektus bei afektines pozicijas, kreipiamas dėmesys į turimus mokytojo jausmus, jų įsisąmoninimą, įvaldymą, panaudojimą, valią, interesus, pasitikėjimą, įsitikinimus, nuomonę, gyvenimo patyrimus. Daug laiko skiriama mokymo procesui, pagrindiniu laikant kognityvinių, ir efektyvių tikslų integravimą. Edukacinis procesas tai ne tik išmokslinimas ar įsitikinimas, tai ir supratimas, „kaip vystyti intelektą", kartu tai ir pagalba visapusiškai ir pilnatviškai asmenybei. D a u g i a u s i a laiko jame skiriama f a k t i n e i medžiagai, neignoruojant humanistinės žmogaus ir proceso sampratos, pabrėžiant mokytojo asmenybę. Vienas iš šios krypties atstovų V. Neilsas (W. Neills) svarbiu laikė vaikų tapsmą save valdančiais ir reguliuojančiais, bet tvirtino, kad tam juos reikia „laikyti it brangakmenius laisvėje". Minėtoji mokymo sistema grindžiama žmoguje esančia gyvybiško troškimo mokytis prielaida. V. Neilsas priartino mokymąsi prie bendro kritiškumo ir tai davė produktyvius rezultatus. J. Leonard (G. Leonard's) sistema akcentuota į mokymąsi ir ekstazę, visiško džiaugsmo siekimą. Šios sistemos principas mokantis leisti patirti daugiau gryno džiaugsmo ir gyvenant labiau ekstaziškai, išlikti atviru ir d ž i a u g s m i n g u . Ypač kreipiamas dėmesys į patirtį, praturtinančią asmenybę. J. Holts (J. Holts) svarbiu laikė mokymą būtinų buitinių dalykų, kurie žmogiškai reikalingi ir kartu skatina linksmumą, smalsumą, poreikių tenkinimą ir motyvacijos stiprinimą. J. Holts nuomone, klasė - tai erdvė, kurioje vaikai patiria mokymosi sujungimą su realiu gyvenimu. Kalbant apie psichinius sutrikimus, jų profilaktiką ir terapiją, šiandien verta prisiminti anglų publicistą ir rašytoją, H. Velsą (H. Wells), dar 1920 metais pastebėjusį, kad žmogiška istorija vis labiau darosi panaši į varžybas tarp auklėjimo ir katastrofos. Velsas taip pat kalbėjo apie estetinio auklėjimo svarbą. F. Zygfeldas (F. Ziegfeld), „Tarptautinės bendrijos auklėjimas per meną" prezidentas, II generalinėje asamblėjoje Hagoje 1958 metais akcentavo meno socialinio vaidmens svarbą. Jis sakė, kad „negalima vystytis kaip civilizuotai nacijai, nevystant estetinių gyvenimo elementų". Estetinio auklėjimo teorija ir praktika JAV, Anglijoje ir Prancūzijoje siejasi su ilgalaikėmis nacionalinėmis ir istorinėmis tradicijomis. Nepaisant vaikų gabumų ir talentingumo, didelis dėmesys yra skiriamas vaiko


227

individualybės išlaisvinimui ir laisvam reiškimuisi. Vaiko vystymasis vyksta • per emocinę psichinio gyvenimo sferą, per betarpišką estetinio skonio formavimąsi. Klasikinė meninio auklėjimo sistema rėmėsi griežtais reikalavimais ir disciplina, pažinimu, įgūdžiais, vertino žinias ir meistriškumą. Vėliau vaiko kūrybiškumas pradėtas vertinti vaiko vertybių struktūros ' požiūriu. Labiausiai imta vertinti individualybę. Kiekvienam vaikui jaunam žmogui, reikalinga iš meninių žinių gauti tai, kas atitinka unikalias jo vertybių struktūras. Meniniai užsiėmimai vertinami pagal tai, kiek jie atitinka unikalius asmenybės poreikius. Mokymosi procesas tampa vis labiau liberaliu „laisvu piešimu", akcentuojamas „pedagoginis nesikišimas". Anglų filosofas ir rašytojas V. Morisas (W. Morris) rašė: „menų mokymas - platesnis klausimas nei atskiros meno šakos įsisavinimas piešimo .mokykloje. Jis kalbėjo apie sisteminį susitelkimą, pastangas ir darbštumo įjungimą j praktinę veiklą. Minėtas autorius buvo įsitikinęs, kad toks 'mokymas padeda ne tik individualybės, asmenybės vystymuisi, bet gali padėti netgi meno atgimimui. Socialines ir politines aplinkybes jis laikė rimtomis kliūtimis. M, Ričardsonas (M. Richardson) taip pat didelį dėmesį skyrė saviraiškai, sugebėjimų vystymui ir sistemingam mokymui. Tiek mokyme, tiek terapijoje sisteminio mokymo nepakankamas vertinimas, stichiškumo absoliutinimas skatina ribotus simbolius arba formalias formas realaus ir visapusiško pasaulio pažinimo sąskaita. H. Rydas (H. Read) - aktyvus mokymo per meną atstovas Anglijoje dideles meno galimybes matė asmenybei integruojantis į visuomenę ir primindavo, kad apie meną, kaip auklėjimo pagrindą, buvo kalbama daug, tačiau ne visada ši idėja būdavo priimama rimtai. Jis kalbėjo taip pat apie Platono idealistinių idėjų panaudojimą šiuolaikiniams poreikiams ir sąlygoms. „Auklėjimas per meną" laikomas terapija nuo visuomenės socialinių ligų. Pozityvių asmenybės savybių vystymasis neišvengiamai sutrukdo priešingybėms: meilės pagalba išvengiame neapykantos, pasiekiame bendrumo jausmą. Impulsai, išlaisvinami auklėjimo metu, užkerta kelią egoistiniams ir antisocialiems veiksmams. Visybišku žmogus tampa tik suvokdamas grožį. Kalbama ir apie meno terapines gydomąsias galimybes. Menas padeda įveikti visuomeninius, socialinius, asmenybinius bei individualius prieštaravimus". Pagrindinis sėkmingo auklėjimo kriterijus H. Rydui buvo asmens individualaus „tipo" išskyrimas su nepakartojamais ir specifiniais meninio reiškimo ypatumais. Gana eklektiškoms H. Rydo pažiūroms įtakos turėjo Z. Froido estetikos ir filosofijos supratimas taip pat K. Jungo pažiūros. Anot H. Rydo „vietoje transformacijos į harmoningą visuomenę dažnai neišvengiamai pasukama socialinės disharmonijos ir „susvetimėjimo" keliu. H. Rydas buvo

228

VII SKYRIUS

kritikuojamas už „besistemiškumą", „kurioziškumą", eklektišką geštaltpsichologijos ir K. Jungo psichoanalizės idėjų sujungimą. A. V a i t h e d a s (A. W h i t e h e a d ) ieškojo pusiausvyros tarp diletantizmo ir siauros specializacijos. Jis kritikavo „diletantus", žinančius, šiek tiek apie viską, ir „ekspertus" žinančius viską apie nieką". „Eksperto" ir „Diletanto" vertingumui išsaugoti Vaithedas kelia klausimą apie technologinio ir liberalaus auklėjimo suderinimą. Svarbiausiu auklėjimo kriterijumi jis laiko bendrą stilių, apibendrinantį užbaigtą ir ekonomišką veiklą. Vaithedas taip pat vertino intelektualinę ir dvasinę žmogaus kultūra. Žinių nuotrupas laikė antraeiliu dalyku, bet pabrėžė intuiciją ir pedagoginį jausmą. Anot jo, gerai informuotas žmogus gali būti nuobodokas. Taigi išeities taškas yra specialios žinios, o kultūra - pagalbinė priemonė. Menas, anot Vaithedo, ne tik įtakoja gyvenimo energiją, bet ir betarpiškai veikia mąstymą. Kai kurie prancūzų autoriai, panašiai kaip ir senovės graikai, kūrybą laikė „sąveika su Dievu". Amerikietiškoje teorijoje psichoterapijos kontekste buvo tyrinėjamas „kūrybos fenomenas". Psichoterapijos, mokymo, išmokimo, realizacijos tikslas ir rezultatas - „inteligentiškumas" ir „kūrybiškumas", kurie tarpusavyje yra pozityviai susiję. Amerikiečių psichoterapeutas A. Vats (A. Watts) šiuolaikiškai ir problematiškai tyrinėjo psichoterapiją ir jos egzistavimo bei reiškimosi būdus vakaruose ir r y t u o s e . Jo nuomone, psichoterapijoje nepakankamai panaudojami rytų metodai, jie dažnai netgi neadekvačiai vertinami. Tuo tarpu elementarus rytų kultūrų nežinojimas dažnai sukuria paslapties atmosferą, į kurią vakarų žmogus projektuoja savo fantazijas. A. Vatsas mato labai paprastus rytų mokymų tikslus, lyginant su tais sudėtingumais, kuriuose pasiklysta ilgai tyrinėjantys psichines energijas, reinkarnacijas, viršžmogiškus sugebėjimus, okultines teorijas ir panašiai. A. Vatsas kalba apie pakitusias sąmonės būsenas ir socialine sveikatą, akcentuoja vakarų psichoterapijos užstrigimą, kritinę situaciją, teigiamų pasikeitimų stoką. Svarbus yra jo pozicijos kritiškumas visuomenės atžvilgiu. Psichoterapija ir išsilaisvinimo mokymai turi du sąlyčio taškus: 1. Sąmonės transformaciją, vidinį savo egzistavimo pajautimą. 2. Asmenybės išsilaisvinimą iš sąlygotumų. Teorinės žinios apie kitas kultūras padeda suprasti savo kultūrą, k u l t ū r i n į kontekstą, kuriame asmenybė vystosi, realizuojasi. A. Vatso nuomone socialiniai institutai turi būti sukurti unikalių asmenybių ugdymui, išsivadavimui iš beprasmiškų sansaros (sansara - užburtas ratas) probleminių ratų.


229

Galinga psichoterapinė priemonė yra tarpkultūriniai lyginimai, „ikimokslinių" disciplinų tyrinėjimas, padedantis siekti pasąmoningų užtvarų, t.y. neįsisąmonintų, beprasmių problemų, turinčių socialinę potekste įveikimo. Kalbant apie psichoterapiją, ieškant išsilaisvinimo kelių, svarbus yra socialinis kontekstas, kuriame nusakomas individo vaidmuo ir identiškumas. Bendriausiai išsilaisvinimo kelią galima nusakyti kaip mažiausio pasipriešinimo kelią, pasikliovimą prigimtiniais jausmais. Kaip matėte iš pateiktosios apžvalgos, ne tik psichoterapija, bet ir kai kurios auklėjimo teorijos, ypač tai pasakytina apie estetinį auklėjimą, skatina žmogaus išsilaisvinimą, individualybės vystymąsi bei integraciją į visuomenę. Taigi susidūrę su psichologiniais sunkumais, turime galimybę rinktis: pasilikti su tais sunkumais ar ieškoti problemų sprendimo būdų. • Ko galime tikėtis iš psichoterapijos? Apibendrintai galima būtų pasakyti, jog poveikis, be abejo, bus labai individualus, tačiau jis remiasi trimis svarbiausiais psichoterapinį procesą apibūdinančiais komponentais: jausmais, mąstymu ir elgesiu. Psichoterapijoje labai svarbia laikoma jausmų iškrova, tačiau ne mažiau svarbu suprasti tą realią situaciją, dėl kurios jausmai išgyvenami. Kad ir kokiais svarbiais laikytume jausmus ir mąstymą, realus pokyčių garantas yra veiksmas ar elgesys, kurie keičiasi psichoterapijos proceso įtakoje.

Literatūra

1. Brabant G. Ph. Psichoanalizė. Vilnius, 1994. 2. DesRoches B. Reclaiming Your Self. The codependent's recovery plan. New York, 1990. 3. Kaplan H.L, Sadock B. J. Synopsis of psychiatry. Behavioral Sciences. Clinical Psychiatry. 6 ed. USA, 1991. 4. Knill M., Knill Ch. Kūno pažinimo ir bendravimo pratimai. Vilnius, 1992. 5. Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas. Vilnius, 1995. 6. Kočiūnas R. Psichoterapinės grupės: teorija ir praktika. Vilnius, 1998. 7. Kriščiūnas A. Neurozė. Neuroziniai negalavimai ir jų gydymas. Vilnius, 1994. 8. Luban-Plozza B., Poldinger W. Psychosomatic Disorders in General Practice. Theory and Experience. Switzerland, 1985. 9. Melanas D. Individuali psichoterapija ir psichodinamikos mokslas. Vilnius, 1994. 10. Nissen J. F. Nematomas dramblys. Alkoholis - Alkoholizmas Alternatyvos. Denmark, 1997.

230

VII SKYRIUS

11. Panika. Epizodinis nerimo paroksizmas. Vilnius, 1998. 12. Peseschkian Noss Rat. Psychosomatik und positive psychotherapie. German: Springerverlas, Berlin, Meidelberg, 1991. 13. Rainwater J. Padėk sau. Vilnius, 1994. 14. TLK-10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Ženeva, 1992. 15. M a . P y o o c y . Bopoe, 1994. 16. P y o c x o e p a . o p e . P o a B.E. T a , 1985. 17. A. c e p a . B a a . , 1997.

231

VII SKYRIUS AŠ IR KITI

• Ar sugebėjimas suprasti žmones priklauso nuo to, ar moki Į pasaulį pažvelgti kito akimis? O gal nuo ko nors kito? • Kuris bendravimo partneris man patrauklesnis - savo savybėmis panašus į mane, ar mano priešingybė? • Kuo vadovas skiriasi nuo lyderio? • Ar konfliktai visada pragaištingi? Šie ir daugybė kitų „kodėl" dengia mūsų bendravimo sėkmės paslaptį, kurią, deja, ne visi lengvai įmename. Be įvairiausių sugebėjimų (muzikai, matematikai, šachmatams, sportui ir kt.) yra dar vienas nepaprastas talentas - mokėjimas bendrauti. Mokydamiesi mes bendraujame, dirbdami - bendraujame, žaisdami - taipogi. Bendraujame ir konfliktuodami, ir galvodami, ir džiaugdamiesi. Be bendravimo mūsų veikla neįmanoma, netenka prasmės. Kaskart greitėja mūsų gyvenimo tempas, tūkstančiai saitų sieja mus su kitais žmonėmis. Mūsų nuotaika, pasakytas žodis, gestas veikia aplinkinius žmones ir kaip bumerangas grįžta atgal. Šiame skyriuje ir pakalbėkime apie asmenybės santykius su kitais.

AŠ GRUPĖJE Jūs - studentai. Studijos - pagrindinė jūsų veikla, todėl visų pirma esate savo studentiškos grupės nariai. Bet kartu priklausote ir dar vienai

232

VIII SKYRIUS

grupei - savo šeimai. Galbūt jūs gyvenate bendrabutyje? Jei taip, tai esate dar vienos - kambario draugų - grupės narys. Vakarais einate į krepšinio treniruotes? Štai jums dar viena grupė. O gal kartu su bičiuliais baigiate konstruoti naują kompiuterį? Tai taipogi grupė. Galėtume tęsti be galo. Mes visi priklausome grupėms. Mažoji grupė - tai negausi socialinė bendrija, kurios narius sieja tiesioginis ir pastovus asmeninis kontaktas ir pastovi veikla. Grupė skiriasi nuo paprasto žmonių susibūrimo tuo, kad jos narius sieja bendravimo normos ir tikslai, tam tikra struktūra, vaidmenų pasiskirstymas ir kt.

Kokių būna grupių? Grupes galima skirstyti įvairiu pagrindu, tačiau dažniausiai jos skirstomos į formalias ir neformalias. Formaliomis vadinamos tokios grupės, kuriose narių padėtį ir elgesį reglamentuoja organizacijos taisyklės (sakykime, studentų grupė). Neformali grupė neturi aiškiai apibrėžtų tikslų ir pasižymi ryškiais emociniais tarpusavio santykiais. Neformalios grupės struktūrą kuria pati grupė; joje vadovaujamasi nerašytomis taisyklėmis. Tai kiemo paauglių kompanija, vienodą hobi turinčių žmonių grupelė ir pan. Neformali grupė gali egzistuoti formalios grupės viduje ir netgi nulemti jos kryptingumą. Pavyzdžiui, kelių kūrybingų studentų branduolys gali „uždegti" visą grupę. Galimas ir kitas grupių skirstymas, pvz.: laisvos ir privalomos grupės. Į laisvas grupes mes įstojame savo noru: tai įvairūs sporto klubai, kultūrinės draugijos ir t.t. Privalomų grupių nariais tampame nepriklausomai nuo savo norų: gimdami mes negalime pasirinkti šeimos, tautybės, rasės. Tiesa, vėliau po tam tikrų formalumų, galime pasikeisti tautybę ir tokiu būdu „pabėgti" iš privalomos grupės. Grupės skirstomos į pirmines ir antrines. Pirminė grupė yra pagrindinė žmogui. Paprastai tai būna šeima, sporto komanda, studijų grupė ir pan. Pirminei grupei būdingi tamprūs santykiai kiekvieno su kiekvienu ir tai, jog ji būna nedidelė. Antrinės grupės dažniausiai būna didesnės, santykiai jose formalesni. Pvz., krepšinio klubą galima pavadinti antrine grupe, į kurią įeina daug pirminių - krepšinio komandų. Plačiau nagrinėtina referentinė grupė. Ne visos, o būtent referentinė grupė yra reikšmingas kriterijus, vertinant save ir kitus (ar veikla tose grupėse teikia pasitenkinimą). Referentine vadinama grupė, kurios normos, tikslai, elgesio standartai yra mūsų asmenybės kriterijus, renkantis tą ar kitą elgsenos būdą. Paprasčiau sakant, mes stengiamės elgtis taip, kaip konkrečioje situacijoje pasielgtų tie mums reikšmingi „kiti".

AŠ IR KITI

.

233

Beje, referentine grupe mums nebūtinai turi tapti ta grupė, kurios faktišku nariu esame. Pvz., jaunuolis žavisi miesto alpinistų klubu, apie kurį daug skaitė ir girdėjo; tai ir bus jo referentinė grupė, nors pats jis nėra faktiškas jos narys. Referentine gali būti netgi realiai neegzistuojanti, Įsivaizduojama grupė (pvz., videofilmų superherojai ar knygų personažai).

Grupės tikslai ir normos Ir formali, ir neformali grupė turi savo tikslą. Siekiant tikslo, paprastai ne visų grupės narių indėlis yra vienodas. Jei dalis grupės narių mažai teprisideda prie bendro tikslo siekimo, tai gali susilpnėti bendra grupės motyvacija to tikslo siekti. Tikslo siekimas taip pat susijęs ir su grupės narių vertinimais:, kuo daugiau prisidedame prie bendro tikslo įgyvendinimo, tuo labiau būsime grupėje vertinami. Antra vertus, grupės tikslas - tai ir savęs vertinimo atskaitos taškas: jeigu dėl mano kaltės pralaimėtos sportinės varžybos, tai blogo vertinimo susilauksiu ne tik iš kitų komandos narių, bet ir iš savęs paties. Priklausydami kokiai nors grupei, jūs laikotės tam tikrų elgesio taisyklių. Tai - grupės normos. Šios normos ne visada sutampa su visuomenėje priimtomis etikos normomis. Be to, grupės normos skiriasi įsisąmoninimu: kai kurios elgesio taisyklės gali būti dažnai deklaruojamos ir pabrėžiamos, o kitos, tik numanomos, nors grupei jos gali būti ir labai reikšmingos.

Grupės struktūra Priklausydami kuriai nors grupei, užimame joje tam tikrą vietą. Taigi grupės statusų hierarchijoje esame lyderio, atstumtojo, o gal būt žmogaus su vidutiniu statusu, pozicijoje (8.1 pav.). Statusą galime apibrėžti kaip asmenybės vertę grupėje. Skiriamas socialinis ir mažosios grupės statusas. Socialinis statusas - tai asmenybės, atliekančios tam tikrą socialinį vaidmenį visuomenėje, prestižas. Jūsų socialinis vaidmuo studento. Studento prestižas, jo vertinimas visuomenėje yra gana aukštas,

8.1 pav. Statusų hierarchija grupėje

234

VIII SKYRIUS

lyginant, pavyzdžiui, su vidurinės mokyklos moksleiviu. Tuo tarpu mažojoje grupėje (pavyzdžiui, studentų) yra kitaip: aukšto socialinio statuso studentas gali turėti labai žemą statusą konkrečioje studentu grupėje. Susiformavusiai grupės statusų hierarchijai būdingas santykinis stabilumas. Visi esame suinteresuoti didinti savąjį statusą. Statusas gali būti keliamas socialiai priimtinais arba nepriimtinais būdais. Geri egzaminų pažymiai, platus apsiskaitymas - tai priimti statuso kėlimo būdai, kurie gal būt padidina jūsų verte studentų grupėje. Nepriimtini statuso kėlimo būdai agresyvumas, gynybinis nuvertinimas, kai „į miltus sutrinami" kolegos sugebėjimai, ypač iškilus nekompetencijos grėsmei. Nepriimtiniems būdams priskiriama ir pataikavimas lyderiui. Tyrinėjant grupės struktūrą, pastebėta, jog asmenybės savęs vertinimas susijęs su statuso kitimu: kintant mūsų padėčiai grupėje, pradedame taikyti sau kitą teisių ir pareigų sistema, keičiame nuomonę ir apie save patį. Kuo mūsų statusas aukštesnis, tuo labiau grupės nariai toleruos mūsų elgesio įvairovę.

Sociometrija Tai vienas iš grupės tyrimo metodų, kurią pasiūlė Dž. Morenas (J. Moreno). Sociometrija tiriami mažojoje grupėje susiklostę tarpusavio santykiai, t.y. kiekybiškai nustatomos individų simpatijos, abejingumas arba antipatijos. Tyrimo eiga. Kiekvienas grupės narys popieriaus lape individualiai užrašo tuos grupės narius, su kuriais norėtų (arba, atvirkščiai, nenorėtų) dalyvauti kokioje nors veikloje, pvz., būti vienoje sportinėje komandoje, kartu ruoštis egzaminams, atostogauti ir pan. Tai sociometriniai kriterijai. Jie gali būti siejami su kokios nors užduoties vykdymu, su mokymusi, poilsiu, bendru laiko leidimu ir t.t. Sociometriniame eksperimente paprastai naudojami 3 -7 kriterijai. Tyrimo dalyviams yra leidžiamas tam tikras pasirinkimų skaičius. Jis gali būti fiksuotas (pvz., prašoma išvardinti 3 (arba 4, 5 ir pan.) grupės narius pagal pateiktą kriterijų) arba laisvas, kai pasirinkimų skaičius neribojamas. Rezultatų analizė. Tyrimo rezultatai yra užrašomi pasirinkimo matricose. Jų yra tiek, kiek kriterijų buvo pateikta. Teigiami pasirinkimai matricose pažymimi „+", neigiami „-". Paprastumo dėlei kiekvienam grupės nariui yra suteikiamas numeris (8.2 pav.)

AŠ IR KITI

235

Apibendrinus matricos duomenis, galima nustatyti kiekvieno grupės nario sociometrinį statusą. Jis yra lygus grupės nario gautų pasirinkimų sumai, padalintai iš maksimalaus galimų pasirinkimų skaičiaus (t.y. visų grupės narių skaičiaus be vieno):.

n - grupės narių skaičius - i nario gauti teigiami pasirinkimai - i nario gauti neigiami pasirinkimai Grupės sutelktumo indeksas apskaičiuojamas pagal formulę:

N- grupės narių skaičius - abipusių pasirinkimų skaičius ' Grupės integratyvumas apibūdinimas kaip vieneto santykis su skaičiumi narių, kurių niekas nepasirinko:

236

VIII

SKYRIUS

- narių, negavusių nei vieno pasirinkimo, skaičius Sociometrinio tyrimo rezultatus galima pavaizduoti sociogramoje. Tai yra schema, kurioje akivaizdžiai atsispindi grupės bendravimo struktūra. Sociogramoje naudojama tokia simbolika:

8.3 pav. Sociogramos pavyzdys (1)

8.4 pav. Sociogramos pavyzdys (2)

AŠ IR KITI

237

Sociogramos gali būti piešiamos dvejopai. 8.3 pav. sociograma sudaryta piramidės principu: lyderis - viršūnėje, o žemiausią poziciją užima negavęs pasirinkimo narys. 8.4 pav. sociograma žiedinė: centre -lyderis, o izoliuotasis narys labiausiai nutolęs nuo centro.

Lyderystė Šiuolaikinėje socialinėje psichologijoje labiausiai paplitusios šios lyderystės teorijos: 1. „Lyderio bruožų teorija". Svarbiausias jos teiginys -„žmonės gimsta lyderiais", t.y. tam tikrų įgimtu savybių rinkinys (ekstravertiškumas, empatija, intelektas, sugebėjimai, nervinių procesų stiprumas, paslankumas ir pan.) padeda individui-bet kokioje grupėje užimti viešpataujančią padėtį. 2. „Lyderystė kaip grupės funkcija". Grupės lyderiu tampa individas, nuosekliausiai.besilaikantis grupės normų ir vertybių. Lyderystė - tai grupės vidinės raidos rezultatas. 3. „Lyderystė kaip situacijos funkcija". Yra pastebėta, jog tie patys asmenys įvairiose grupėse užima nevienodą padėtį. (Pavyzdžiui, vyras šeimoje gali būti ryškus lyderis, o darbe - kolegų atstumtas ir pan.). Vadinasi, lyderystę sąlygoja pati situacija, nuo kurios ir prasideda lyderio kilimas. Neretai sutapatiname sąvokas „lyderis" ir „vadovas". Ar vertas lyderio vardo jūsų studentų grupės vadovas, seniūnas? T u r b ū t jau supratote, jog vadovai būna skiriami arba renkami, o lyderiu tampama neoficialiai. Beje, dažnai vadovas ir lyderis yra tas pats žmogus. Tai labai priklauso nuo vadovo bendravimo su grupės nariais, t.y. nuo jo darbo stiliaus. Skiriami tokie klasikiniai lyderystės (taip pat ir vadovavimo) stiliai: autoritarinis, demokratinis ir liberalusis. Autoritarinis lyderis netoleruoja grupės nuomonės, maksimaliai koncentruoja valdžią savo rankose, įsakinėja grupės nariams, komanduoja, juos baudžia. Grupėje niekas nerodo iniciatyvos, nes lyderis „viską žino pats". Demokratinis lyderis - „saviškis". Grupėje nebijoma pasakyti savo nuomonę, parodyti iniciatyvą, nes niekas neišjuoks, nenubaus. Lyderis pasitiki grupe, tariasi su ja, priimdamas sprendimus. Liberalusis lyderis elgiasi taip, lyg būtų eilinis grupės narys. Grupėje leidžiama elgtis taip, kaip norima, suteikiama visiška laisvė. Dėl to šis stilius dar vadinamas anarchiniu.

238

VIII SKYRIUS

Grupė ir asmenybė Grupę sudaro atskiros asmenybės, tačiau pati grupė nėra paprasta asmenybių suma. Jeigu norite pažinti asmenybę, jos elgesį, pasidomėkite grupėmis, kurioms ji priklauso. Žinodami šių grupių nuostatas, vertybines orientacijas, asmenybės statusą bei dalyvavimo aktyvumą šiose grupėse, galėsite prognozuoti jos elgesį tam tikrose situacijose. Juk iš gausybės narių nuomonių, nuostatų, vertinimų formuojasi grupės nuostatos, vertybinės orientacijos, normos, kurios „grįžta" į asmenybę ir ją keičia. Todėl galima sakyti, kad grupė šiek tiek suniveliuoja asmenybes: grupės nariams sunku elgtis k i t a i p nei t i k i s i grupė. Už savavališką elgesį gresia grupės sankcijos. Kai priiminėjami grupei svarbūs sprendimai, asmenybė neretai j u n t a grupės s p a u d i m ą . Antra vertus, asmenybė grupėje dažniausiai realizuoja socialinio pripažinimo poreikį, o tai suteikia emocinį komfortą ir saugumą. Be to, siekdami savo tikslų kartu su grupe, galime pasidalinti joje ne tik sėkme, bet ir nesėkme. Jeigu kiekvienas grupės narys sugebės realizuoti dvi pagrindines bendravimo vertybes - pajusti bendrumo jausmą ir asmenybės autonomiją asmenybė tobulės ne kitų sąskaita, o bendri tikslai bus pasiekiami, neužgožiant individualybės. Kaip asmenybė jaučia savąjį Aš grupėje? Pasirodo, yra neatitikmuo tarp to, kaip mes vertiname savo faktiškąją padėtį grupėje ir to, kaip grupė vertina mus. Beje, žymiai dažniau save pervertiname nei nepakankamai įvertiname. Ypač linkę save pervertinti tie, kurių padėtis tarpasmeninių santykių sistemoje yra objektyviai žema (nepatenkinama).

Konformizmas Turbūt esate pastebėję, kad ne visi žmonės sėkmingai sugeba apginti savo nuomonę grupės akivaizdoje. Toks elgesio arba įsitikinimų pakeitimas, esant realiam arba į s i v a i z d u o j a m a m grupės spaudimui, vadinamas konformizmu. Vienoda elgsena su kitais grupės nariais dar nenusako konformizmo esmės. Svarbiausia yra tai, jog žmogus ima mąstyti ar elgtis taip, kaip jis nemąstytų arba nesielgtų, būdamas vienas. Konformizmas gali būti dvejopas: 1. Kai elgiamasi taip, kaip kiti, bet viduje tam nepritariama. Tai vadinama nuolaidumu, netikruoju konformizmu (pvz., vaikinas apsivelka kostiumą, pasiriša kaklaraištį, nenorėdamas išsiskirti iš kitų susitikime dalyvaujančių žmonių, nors minėtos aprangos

. AŠ IR KITI

•

239

jis labai nemėgsta). Išnykus grupės spaudimui, pasišalinus iš grupės, grįžtama prie savo ankstesnės nuomonės ir elgsenos. 2. Kai nuoširdžiai tikima tuo, ką įteigia grupė, kai individas laikosi grupės nuomonės ir tada, kai grupė jo nebeveikia. Konformizmo tyrinėtojai teigia, jog eksperimentiškai tirti šį reiškinį nėra labai sunku. Laboratorijose sumodeliuojama lyg ir mikrovisuomenė, kurios nariai imituoja kasdieninius socialinius reiškinius. Visi eksperimento dalyviai būna specialiai apmokyti eksperimentatoriaus, išskyrus vieną - „naivųjį tiriamąjį", kurio reakcijos ir yra fiksuojamos. Vienas iš žymesnių konformizmo tyrinėtojų, S. Ašas (S. Asch), atliko tokį eksperimentą. Septynių žmonių grupė (šeši iš jų buvo apmokyti eksperimentatoriaus, ką turi kalbėti) buvo susodinta prie stalo ir jų prašoma įvertinti, kuri iš trijų atkarpų yra lygi etaloninei atkarpai (žr. 8.5 pav.). „Naivus tiriamasis" savo atsakymą pateikia šeštasis. Jau iš pat pradžių jis be vargo nustato, jog tai yra atkarpa B. Tačiau ką gi jis girdi? Pirmasis vertintojas pareiškia, jog tai atkarpa C. Antrasis - patvirtina. Trečiasis p r i t a r i a p i r m i e s i e m s ir t.t. „Naivusis tiriamasis" sunerimsta: „Kas gi čia vyksta? Jie apako ar aš?" Eksperimentatorius jau laukia jo atsakymo, o jis nežino 8.5 pav. S. Ašo eksperimente pateiktos linijos: etaloninė kuo tikėti: aplinkinių vertinimu ar savo linija - X ir linijos akimis? (žr. 8.6 pav.) palyginimui: A, B ir C.

8.6 pav.

Tiriamieji: S. Ašo eksperimento metu. „Naivusis" tiriamasis pažymėtas rodykle

S. Ašo teigimu, jeigu šalia tiriamojo nėra kitų žmonių, tai 99% atsakymų būna teisingi. Jei tiriamasis girdi jo nuomonei prieštaraujančius atsakymus, tai net 37% tiriamųjų pakeičia savo nuomonę ir pateikia

240

VIII SKYRIUS

klaidingą atsakymą, kurį išgirdo iš kitų eksperimento dalyvių. Tyrinėtojų duomenimis, net 75% tiriamųjų analogiškuose eksperimentuose bent epizodiškai elgdavosi konformiškai. Tokie rezultatai kelia nerimą: juk eksperimentuose nebuvo atviro, išreikšto grupės spaudimo keisti nuomonę. Jeigu žmonės taip lengvai keičia nuomonę esant minimaliam spaudimui, tai galima tik numanyti, kas vyksta, kai grupė atvirai spaudžia ir netgi taiko sankcijas.. Įdomu pastebėti, jog didinant grupės narių skaičių, grupės spaudimo efektas nedidėja, t.y. minėti 37% tiriamųjų ima elgtis konformistiškai, kai grupė yra iš 3 - 4 žmonių. Padidinus grupės narių skaičių, šis procentas nekinta. Jei šalia „naiviojo" tiriamojo būdavo 1-2 žmonės, minėtas efektas beveik nepasireikšdavo. Jeigu grupėje atsirasdavo nors vienas, palaikantis „naiviojo tiriamojo" nuomonę, pastarasis dažniausiai imdavo priešintis grupės spaudimui. Be to, konformizmas labiau reiškiasi ten, kur grupės nariai mažiau pažįstami. AŠ BENDRAUJU Mūsų bendravimas kupinas staigmenų, prieštaravimų, smagių minučių ir konfliktų. Bendravimas atsirado kartu su žmonija, tačiau šio meno dar nesame gerai įvaldę. Bendravimas - tai dviejų arba daugiau žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu perduodama informacija ir patenkinami saugumo, saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai. Panagrinėsime kai kuriuos bendravimo psichologijos aspektus.

Bendravimo apibūdinimas B e n d r a v i m o procesas yra d a u g i a p l a n i s ir s u d ė t i n g a s , todėl paanalizuosime jį įvairiais aspektais. I aspektas: Bendravimas kaip žmonių tarpusavio suvokimas (socialinė percepcija).

Kai bendraudamos susitinka dvi asmenybės, jos. stengiasi „perskaityti" viena kitą, i š š i f r u o t i tai, ką pastebi ar pajaučia. Pirmieji bendravimo įspūdžiai yra labai svarbūs: pažindami kitą asmenybę, formuojamės ir patys. Be to, sugebėdami tiksliai „skaityti" vieni kitus, galime tikėtis bendravimo sėkmės. Pastebėta, jog tarpusavio suvokimo procese reiškiasi įvairūs efektai, kurių patys bendraujantieji sąmoningai nesuvokia. Dažniausiai pasitaikantys . efektai yra šie:

AŠ IR KITI

241_

Stereotipizacijos efektas. Iš graikų kalbos kilęs žodis „stereotipas" reiškia „tvirtą atspaudą". Kitais žodžiais sakant, tai yra supaprastinta, schematizuota, kartais net iškreipta samprata apie koki nors objektą. Socialinis stereotipas fiksuoja santykinai pastovius, bet nebūtinai esminius objekto bruožus. Taigi mes pradedame „ieškoti prasmės" ankstesnėje patirtyje, neatsižvelgdami į tos patirties ribotumą. Turbūt ne kartą esame pritarę abejotinoms „tiesoms": „visi pietiečiai karšto būdo", „vienturtis vaikas šeimoje - egoistas", „visi buhalteriai - pedantai" ir pan. Naudodamiesi stereotipais, nebeįžvelgiame individualių asmenybės savybių arba priskiriame jai visai nebūdingus trūkumus ar privalumus. Antra vertus, stereotipai padeda mums greičiau susiorientuoti, pateikia daugybę gatavų receptų, kaip elgtis tuo ar kitu atveju. •

Rusų psichologas A. Bodaliovas (A. ) apklausė 72 žmones, kaip jie suvokia kitų žmonių išorės bruožus. Buvo nustatyti tokie stereotipai: „mažas ūgis rodo valdžios siekimą" (tvirtino 5 apklaustieji), „kvadratinis smakras - tvirta valia" (9 apklaustieji), „apkūnūs žmonės yra geraširdžiai" (14 apklaustųjų) ir pan. Naujumo ir pirmumo efektas. Jei suvokiamasis žmogus yra nepažįstamas, reiškiasi pirmumo efektas, t.y. nuostatą į šį žmogų formuoja a n k s č i a u - a p i e jį gauta informacija. Jeigu suvokiamasis žmogus yra pažįstamas, reiškiasi naujumo efektas, t.y. naujausia informacija apie šį žmogų „nugali" ankstesnę informaciją. Aureolės efektas. Aureolė - tai bendras palankumas ar nepalankumas kitam asmeniui bendravimo procese. Ši nuostata neretai yra nediferencijuota: nepageidaujamos žmogaus savybės, poelgiai „nepastebimi", o pageidaujami - sustiprinami. Blogo analogijų ieškojimo efektas. Šis efektas pasireiškia tuo, kad suvokiantysis žmogus iš panašių pagal išvaizdą žmonių tikisi ir panašių jų vidinių savybių. Loginio paklydimo efektas. Suvokiantysis žmogus tiki, jog tam tikros savybės sukelia viena kitą. Pvz., jei žmogus malonus, tai manoma, jog jis bus garbingas, patikimas, šiltas ir pan. Andoros fenomenas arba save išpildanti pranašystė. Tai ypač būdinga pesimistams, kurie apie žmogų susirenka atitinkančią jo pesimistinius lūkesčius informaciją. Iš tokio tipo žmonių dažnai girdime replikas: „ko iš jo norėti! Ar aš nesakiau, kad gerai pažįstu žmones!" II aspektas:

Bendravimas kaip pasikeitimas informacija (komunikacija).

242

VIII SKYRIUS

Kaip mes keičiamės informacija? Tikiuosi tokio jūsų atsakymo: kalbos dėka. Tačiau psichologiniai tyrimai rodo, jog verbaliniu (žodiniu) būdu mes perduodame tik 20-40% informacijos, o 60-80% atitenka neverbalinei (nežodinei) komunikacijai. Taigi egzistuoja ir kita kalba, tai „kūno kalba", kuriai būdinga gestai, mimika, kūno judesiai. Ji ypatinga tuo, jog yra sąlygota mūsų pasąmonės, todėl kūno kalbą sunku sufalsifikuoti. Pajutę prieštaravimą tarp girdimų žodžių ir stebimų gestų bei mimikos, mes nesąmoningai labiau pasitikime pastaraisiais. Mokslas apie neverbalinę žmonių elgseną yra dar labai jaunas. Pirmieji rimtesni tyrimai atlikti tik septinto dešimtmečio pradžioje. Psichologų tarpe diskutuojama, kurie neverbaliniai ženklai yra mūsų išmokstami gyvenimo bėgyje, kurie yra į g i m t i , tai yra genetiškai perduodami iš kartos į kartą. Atsakymo į minėtus klausimus ieškoma stebint aktus, kurčius ir kurčnebylius žmones, nes jie negali išmokti neverbalinių ženklų dėl turimo regos ar klausos defekto. Skiriami du neverbalinių ženklų tipai: 1. Konvencionalūs - skirtingose tautose tie patys ženklai turi skirtingas reikšmes. Pvz., sočiai pavalgę mes brūkštelime pirštu s a u per k a k l ą . J a p o n i j o j e tas pats ženklas r e i š k i a d i d e l į nemalonumą: pašalinimą iš darbo, sunkią situaciją ar pan. 2. Spontaniški - neplanuotai atsirandantys, nekontroliuojami ženklai. Jie atspindi gilius pasąmoninius išgyvenimus. Buvo pastebėtas įdomus faktas. Pasirodo, atskiros tautos labai skiriasi pagal n a u d o j a m ų gestų gausumą. Oksfordo universiteto psichologų duomenimis, per l valandą meksikiečiai padaro beveik 180 gestų, prancūzai - 120, italai - 80, suomiai - l, anglai - 0. Gestikuliacijos gausa skiriasi ir skirtingo socialinio statuso atstovai: kuo aukštesnė žmogaus socialinė padėtis, jo prestižas, tuo mažiau išvystyta jo gestų bei kūno judesių kalba. Prieš pateikdami įvairių neverbalinių ženklų reikšmes, norėtume jus įspėti. Interpretuodami stebimo žmogaus kūno kalbą, niekada nesistenkite jos suskaidyti į sudėtinius vienetus. Gestai, mimika, kūno judesiai papildo vienas kitą ir padeda atskleisti tikrąją jų reikšmę. Atskiro gesto ar veido išraiškos interpretavimas mus gali labai suklaidinti, kadangi neverbaliniai ženklai turi po keletą reikšmių. Pvz., pakaušio pasikasymas gali reikšti nepasitikėjimą, užmaršumą, netiesos sakymą ir tiesiog nešvarius plaukus. Neverbalinių ženklų reikšmė priklauso ir nuo konteksto. Pavyzdžiui, regėdami žiemą ant suolo sėdintį žmogų, tvirtai sukryžiavusį rankas ant krūtinės, suprantame, jog jam labai šalta. Tačiau, jei tokioje pat pozoje

AŠ IR

KITI

_

243

pastebėtume žmogų sėdintį už derybų stalo, tai galėtume traktuoti kaip neigiamą arba gynybinį jo požiūrį į susiklosčiusią situaciją. Pateiksime keletą dažnai sutinkamų neverbalinių ženklų ir jų paaiškinimų. • Ženklų interpretacijos pavyzdžiai (pagal A. Pizą (A. Pease)):

8.7 pav.Delno padėtys: patikli (A), dominuojanti (B), agresyvi (C)

pa. Agresyvaus žmogaus pasisveikinimas: ranka paduodama nesulenkta (A), ranka , paspaudžiamą per daug stipriai (B)

8.9 pav.Pasisveikinimas-„pirštinė". Naudojama savo nuoširdumui, garbingumui pabrėžti. Taip pat gali būti naudojama „sutramdant" agresyvų pasisveikinimą

244

VIII SKYRIUS

8.10 pav. Pasisveikinimas spustelint alkūnę ar petį galimas tik esant abipusiai šiltiems, emocionaliems santykiams. Kitu atveju taip besisveikinantis pabrėžia savo aukštesni statusą

8.11 pav. Neutralus klausymasis (A) ir klausymasis susidomėjus (B), nepritariantis klausymasis (C)

8.12 pav. Lūpų dengimas, nosies lietimas dažnai būna susijęs su netiesos sakymu, neužtikrintumu kalbant

AŠ IR KITI

245

8.13 pav. Apykaklės timptelėjimas būdingas įpykintam arba stipriai nusiminusiam žmogui. Neužtikrintai meluojantys kartais nesąmoningai atlieka šį judesį

.14 pav. Smakro „paglostymo" judesiai byloja apie bandymą priimti sprendimą (A, B). Manipuliacijos akiniais taip pat rodo, jog žmogui svarsto, „tempia" laiką (C)

8.15 pav. „Bokšto statymo" ženklai budingi savimi pasitikintiems žmonėms, taip pat turintiems aukštą statusą visuomenėje bei vadovams. Ženklo variantai: kalbant (A) ir klausant (B)

246

VIII SKYRIUS

8.16 pav. Rankų suėmimo už nugaros ženklai: pasitikinčio savimi, jaučiančio viršumą žmogaus laikysena (A), neigiamai nusiteikusio, bandančio „suimti save į rankas" žmogaus laikysena (B, C)

8.17 pav. Starto pozos: pasiruošimas baigti pokalbį (rankos ant kelių, A); pasiruošimas veikti (B, C)

.18 pav. Tarpusavio santykiai ir neverbalinė kūno kalba: atviras kūnas, atviri santykiai (A) ir uždaras kūnas (sunertos rankos, sukryžiuotos kojos), rezervuoti santykiai (B)

...AŠ IR KITI

247

Dabar pateiksime keletą paveikslėlių, vaizduojančių kasdienos situacijas. Pabandykite suprasti ne pavienius neverbalinius ženklus, o jų visumą. Analizuodami pasistenkite atsakyti sau į tokius klausimus: kokie šių žmonių tarpusavio santykiai? Kurie jų jaučiasi pasitikintys savimi, veiklūs, dominuojantys, o kurie - neužtikrinti, užsidarę

8.19 pav. Kasdienės situacijos ir kūno kalba

Teisingą 1-4 situacijų analizę jūs galite rasti A. Pizo knygoje. Patikrink save! Trumpai aptarsime verbalinio (žodinio) bendravimo ypatumus. Kaip tik dabar ir pabandysime atsakyti j klausimą, kodėl žmonių bendravimas dažnai būna toks komplikuotas ir kodėl mes taip dažnai nesusikalbame.

248

VIII

SKYRIUS

Bendravimo psichologijoje dažnai susidursite su siuntėjo, priėmėjo ir pranešimo terminais. Siuntėju ir priėmėju vadinami bendravimo metu informaciją perduodantys ir informaciją priimantys žmonės, o pati informacija vadinama pranešimu. Kiekvieną pranešimą galima išanalizuoti keturiais aspektais. 1. Pranešimo turinys (arba: apie ką aš informuoju). Šis aspektas yra svarbiausias pokalbiuose ir diskusijose, arba bent jau turėtų toks būti. 2. Savęs atskleidimas (arba: ką aš pats apie save pasakau). Pranešimu perduodama ne tik tam tikra informacija, bet ir informacija apie siuntėjo asmenį (pvz., siuntėjo pranešimas perduodamas su pasididžiavimu, su baime ar pan.). Beje, savęs atskleidimas gali būti tiek pasąmoninis, tiek sąmoningas, norimas savęs pavaizdavimas. Savęs atskleidimo aspektas psichologiškai yra labai reikšmingas, kadangi parodo siuntėjo savijautą, norą būti „aukštumoje" ir t.t. Iš čia kyla daug tarpasmeninės komunikacijos problemų (pvz., siuntėjas griebiasi įvairių „savęs aukštinimo" gudrybių). 3. Santykiai (arba: kokios aš nuomonės apie tave). Pranešimas parodo, kokie yra susiklostę santykiai tarp siuntėjo ir priėmėjo. Tai dažnai išryškėja tam tikrų formuluočių naudojime, balso tone, neverbaliniuose signaluose. Šiam aspektui priėmėjas dažniausiai būna labai jautrus. Jis greitai pajunta pašaipų siuntėjo toną („ ne tavo nosiai suprasti tai!"), nors garsiai tai nebuvo ištarta. 4. Kreipimasis (arba: ko aš norėčiau paprašyti, liepti, įsakyti). Tik retais atvejais mes kalbame „šiaip sau". Beveik visų pranešimų tikslas - paveikti priėmėją. Šis bandymas paveikti gali būti tiek atviras, tiek paslėptas. Įdomu pastebėti, jog esant vienodam kreipimuisi, santykiai tarp siuntėjo ir priėmėjo gali būti visai skirtingi. Pabandysime schematiškai pavaizduoti pranešimo analizę (žr. 8.20 pav.) ir panagrinėti konkretų pavyzdį.

8.20 pav.

Tarpasmeninės komunikacijos psichologinis modelis

AŠ IR KITI

249

Pavyzdys: įsivaizduokite, jog mašina važiuoja vyras ir moteris (žr. 8.21 pav.).

8.21 pav.

Pavyzdys iš kasdienybės: moteris sėdi prie vairo, vyras siunčia pranešimą

Tuomet vyro siunčiamą pranešimą galima išanalizuoti taip, kaip parodyta 8.22 pav.

Gamta žmogų apdovanojo dviem ausimis. Tačiau psichologai juokauja, jog kur kas geriau būtų keturios ausys, kurios gebėtų tinkamai analizuoti visus siunčiamo pranešimo aspektus. T u r b ū t supratote, jog dabar kalbėsime apie žodinį bendravimą iš priėmėjo pozicijos. Vaizdumo dėlei nupiešėme „keturausį priėmėją" (žr. 8.23 pav.). Kas jis per vienas? Kas su juo vyksta?

Kaip jis su manim kalba?

Kaip suprasti t u r i n į ?

Ką aš turiu daryti, galvoti, jausti, girdėdamas jo pranešimą? 8.23 pav. „Keturausis priėmėjas"

250

VIII SKYRIUS

P r i k l a u s o m a i nuo to, kurią ausi mes „įsijungiame" pokalbyje, ten ir gali pakrypti pokalbis. Dažniausiai priėmėjas sąmoningai to net nesuvokia. Tik retas sugeba iškart klausyti visomis „keturiomis ausimis". Tarpasmeninė komunikacija dėl to ir yra tokia komplikuota, kad priėmėjas, iš esmės, turi laisve pasirinkti, į kurią pranešimo pusę jis reaguos. G r į ž k i m e prie mūsų pateikto pavyzdžio (žr. 8.23 pav.). Priėmėjas g a l i reaguoti labai į v a i r i a i : tai priklausys nuo to, ką jis išgirdo jam mestelėtoje replikoje.

Paanalizuokite, į kurį pranešimo aspektą buvo reaguojama kiekviename iš a) - d) variantų? Yra pastebėta, jog geriau išvystytą „turinio ausį" turi vyrai, taip pat mokslo darbuotojai. Perdėtas „santykinės ausies" išvystymas sunkina mūsų gyvenimą: net i n d i f e r e n t i š k u s posakius imame interpretuoti per savo asmenį. Jei kas pyksta, imame jaustis kalti, jei juokiasi-jaučiamės išjuokti, jei žiūri-aptarinėjami, jei nežiūri-nemėgiami ir t.t. Labai jautri „kreipimosi ausis" išvystoma dar vaikystėje. Tėvai kartais sugeba taip „išdresiruoti" vaiką, kad šis iš menko krustelėjimo supranta, ką turėtų tuoj pat padaryti. Tėvai džiaugiasi tokiu vaiko „susigaudymu", tačiau tokia patirtis vėliau virsta k l i ū t i m i nuoširdžiam bendravimui. Būdami jautrūs kitų poreikiams, šio tipo žmonės ima nebesuprasti, ką jie patys jaučia, ko norėtų ir pan. III aspektas:

Bendravimas kaip tarpusavio sąveika (interakcija).

Šiuo požiūriu skiriami įvairūs sąveikos tipai, tačiau pagrindiniai yra du - bendradarbiavimas ir varžymasis. Šiuos du kraštutinius tipus galima nusakyti ir kitais žodžiais: „santarvė" ir „konfliktas" arba „prisitaikymas" ir „opozicija" ir pan. Akivaizdu, jog šie tipai yra kraštutiniai, o

AŠ IR KITI

251

tarp jų yra daugybė kitų sąveikos tipų, kurie atsiranda, bendraujant dviem žmonėms. Interakcija, kaip bendravimo aspektas, laikomas bene svarbiausiu. Vadovaujantis tokia nuostata, socialinėje psichologijoje susiformavo įvairios kryptys, aiškinančios, kaip bendraujant vystosi asmenybė.

Konfliktas Jei bendraudami vienas kitam padedame realizuoti poreikius ir patiriame abipusę naudą, sakome, kad bendradarbiaujame. Varžantis tenkinami tik vieno žmogaus ar vienos grupės poreikiai. Plačiau gvildensime dar vieną bendravimo formą- konfliktą. Lotynų kalbos žodis „conflictus" reiškia susidūrimą. Konfliktas - tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika, tai yra nesuderinamų motyvų, interesų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas. Konfliktas visada sukelia stiprius emocinius išgyvenimus. Pagal formą konfliktai skirstomi taip: 1) asmenybės konfliktai; 2) tarpasmeniniai konfliktai; 3) konfliktai tarp grupių. Yra ir kitokių konfliktų skirstymų: 1) paslėpti arba nenumatyti konfliktai; 2) atviri arba numatyti konfliktai, arba 1) konfliktai, kilę dėl asmenybės savybių; 2) situacijos sąlygoti konfliktai. Konfliktai dar gali būti skirstomi į: 1) konstruktyvius konfliktus, kurie stimuliuoja grupės dinamiką, naudingi kaip profilaktika prieš grupės sąstingj; 2) destruktyvius konfliktus, kurie ardo grupę. Dėl ko dažniausiai kyla konfliktai? Viena dažniausiai pasitaikančių konflikto priežasčių - nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. | konfliktą su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Konfliktiški yra tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas - bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje. Konfliktams palankios sąlygos ir tuomet, kai yra keliami nerealūs reikalavimai aplinkai, sąlygoti per didelio savojo Aš idealizavimo. Tokiu atveju žmogus ima jaustis pranašesnis už kitus, mano esąs teisuolis,

252

VIII

SKYRIUS

neklystantis, galintis nurodinėti. Konfliktus taip pat gali sąlygoti pernelyg didelis konformizmas. Liepsnojant konfliktui, galimybė lengvai susitaikyti itin menka. Konfliktuodami turime tikslą atstatyti pažeistą savąją vertę, todėl nusileisti „priešininkui" yra sunku. Dažniausiai manome, jog liks neatkurta savoji vertė, todėl už savigarba yra kovojama, deja, ne visada etiškomis priemonėmis. K o n f l i k t o atomazgą n u t o l i n a ir kiti veiksniai. K o n f l i k t u o d a m i prarandame laiko perspektyvą, telkiame dėmesį tik į tai, kas vyksta dabar. Mūsų mąstymas pasidaro fiksuotas: ginčydamiesi naudojamės vis tais pačiais argumentais, nesistengiame į situaciją pažiūrėti nauju aspektu. Tad kaip „užgesinti" konfliktą? Konflikto sprendimo būdai gali būti; 1) tiesioginiai; 2) netiesioginiai. Sprendžiant konfliktą tiesiogiai, paprastai dalyvauja abi konfliktuojančios pusės, o kartais ir trečiasis, nešališkasis asmuo. Jis gali užjausti, prisiimti atsakomybę už konflikto sprendimo kokybę. Tačiau rasti tokį neutralų asmenį gana sunku, kur kas daugiau tokių, kurie pasirengę palaikyti vieną ar kitą puse. Yra keletas netiesioginių konfliktų sprendimo būdų: 1. Jausmų išliejimo principas: negesinkite „užsidegusio" žmogaus jausmų, nesikiškite, tegul jis išsilieja. Jei jis save gerbia, gal būt po valandėlės jo neigiami j a u s m a i „priešininkui" pasikeis į teigiamus: „Gal aš čia ir per daug... Juk jis turi ir neblogų savybių..," 2. „Pozicijų pasikeitimo" principas. Tai universalus konflikto mažinimo būdas, tinkantis ir šeimoje, ir darbe, ir studentų grupėje - konfliktuojantieji prašomi „persikūnyti", susikeisti pozicijomis ir ginti jau priešingą poziciją. Šis būdas labai veiksmingas, nors sunkus. 3. „Agresijos apnuoginimo" principas: patartina nepastebimai suvesti, konfliktuojančius, kad jie padiskutuotų, pažaistų, pasportuotų ir pan. 4. „Oponento priverstinio klausymo" principas. Konfliktuojant paprastai menkai girdime savo „priešininką", daugių daugiausia tik fiksuojame jo intonaciją, nes ruošiame savo „triuškinančias" replikas. Konflikte dalyvaujantis psichologas ar kitas autoritetingas asmuo bet kurioje vietoje sustabdo ginčą ir, prieš atsikertant, liepia pasakyti ką tik girdėtą „priešininko" repliką. Tada

AŠ IR KITI

253

oponentai ne tik išgirsta vienas kitą, bet ir išmoksta įsiklausyti į savus žodžius. 5. Pajuokavimo principas. Jei konfliktas nėra per daug įsišaknijęs, vertėtų viską nuleisti juokais - dėmesys nukreipiamas kitur, išsiblaškoma ir atsipalaiduojama. Esama ir daugiau konflikto sprendimo būdų. Svarbiausios sąlygos konfliktui išspręsti: 1) k o n f l i k t o esmės atskleidimas, t a i yra p a g r i n d i n į k o n f l i k t ą sukėlusios priežasties išsiaiškinimas; 2) atviras ir efektyvus abiejų konfliktuojančių pusių bendravimas, tai yra savo klaidų pripažinimas, emocijų kontrolė, k o n f l i k t o lokalizavimas (bet ne atvirkščiai: siekimas instinktyviai pereiti į totalų puolimą, norint laimėti bet kuria kaina). Anglų mokslininkai apskaičiavo, jog dėl netinkamo tarnautoju parinkimo įvairiose valstybės įmonėse kasmet sugaištama apie 18 mln. valandų konfliktams spręsti. Tyrimai įvairiuose Rusijos i n s t i t u t u o s e parodė, jog 50% mokslo darbuotojų norėtų pakeisti savo darbovietes dėl konfliktinės atmosferos.

Konfliktų sprendimo taktikos

Pabandykite susikaupti ir prisiminti keletą konfliktinių situacijų, į kurias buvote įveltas ir jūs. Kaip į jas reagavote? Ką kalbėjote, kaip elgėtės? Tikriausiai sutiksite, jog dažniausiai mūsų reakcija būna beveik vienoda, skiriasi tik jos intensyvumas. Pasirodo, kad tam tikrų reagavimų būdų mes išmokstame dar vaikystėje. Tvirtindami, kad tai yra „natūralu", mes nueiname lengviausiu keliu: neieškome konstruktyvaus konflikto sprendimo, o tik dar kartą pademonstruojame tvirtus savo „konfliktavimo įgūdžius". Juos dabar trumpai ir aptarsime. 1. Fizinis arba emocinis pasitraukimas. Jums pasitraukus iš konfliktinės situacijos sprendimo, jūs galite susilaukti dar didesnių reikalavimų, atsakomojo atsitraukimo; problema gali dar labiau paaštrėti ir pan. 2. Nuslopinimas. T. y. atsisakoma pripažinti, kad konfliktas egzistuoja. Tik retais atvejais tokia „taika" iš tikrųjų atstato gerus santykius. 3. Taktika „laimėti - pralaimėti". Ši taktika neduoda ilgalaikių rezultatų, nes pralaimėjusieji beveik visada priešinasi jiems primestiems sprendimams.

254

VIII SKYRIUS

4. Kompromisas. Tik iš pirmo žvilgsnio šį būdą galima laikyti tinkamu visiems konfliktų sprendimams. Neretai būna kur kas geresnių, tik neatrastų konflikto sprendimo variantų. 5. Taktika „laimėti - laimėti". Jos principas yra toks: „Aš noriu laimėti, bet taip pat noriu, kad ir tu laimėtum". Ar tai įmanoma? Paimkime patį paprasčiausią pavyzdį. Sakykime, dviems žmonėms reikia pasidalinti apelsiną. Per daug nemąstydami, jūs t u r b ū t p a s i ū l y t u m ė t e j į p e r p j a u t i p u s i a u (kompromisas). Gal būt išgirstumėte ir tokį pasiūlymą - vienam iš jų griebti apelsiną ir pabėgti (taktika „laimėti - pralaimėti"). O ką daryti, kad būtų įgyvendintas principas „laimėti - laimėti"? Pirmiausia reikėtų sužinoti, kam šiems žmonėms reikalingas apelsinas. Kitais žodžiais sakant, reikėtų išsiaiškinti, kodėl jie nori to, ko nori. Mūsų atveju gal išaiškėtų, jog vienas žmogus labai ištroškęs ir tuoj suspaus apelsino sultis į burną, o kitas šiandien keps tortą, į kurį dedama apelsino žievelės. Išsiaiškinus poreikius ir tikslus, galima sustabdyti daugelį konfliktų, jiems dar neįsiliepsnojus. Antra, k o n f l i k t i n ė j e s i t u a c i j o j e v i s a d a i š s i a i š k i n k i t e ne tik konfliktuojančiųjų tikslus, bet ir poreikius. Mūsų pateiktame pavyzdyje ištroškusio žmogaus tikslas - gauti apelsiną ir išgerti jo sultis, o jo poreikis - atsigerti. Tad gal jam tiktų kitos sultys, arbata, kava? Gal būt jis mielai už tai atiduotų apelsiną. Ką daryti, jei konfliktuojančiųjų poreikiai sutampa? Pvz., mūsų atveju tiktų kompromisinis sprendimas (sultis pasidalinti per pusę); o gal vienas žmogus atiduotų kitam visas sultis, jei mainais gautų už tai kitokių sulčių ir t. t. Dar viena svarbi pastaba: principas „laimėti - laimėti" bus efektyvus tik tuomet, jei kitų žmonių vertybės jums bus svarbios tiek pat, kiek ir jūsų paties. Padarykite savo priešininką sąjungininku.

Kaip klausyti? Išsiaiškinome, kas labiausiai trukdo sėkmingai spręsti konfliktus. Pasirodo, kad nemokėjimas išklausyti oponento. Sugebėjimas klausyti kito - gana retas bruožas, dėl jo nebuvimo kasdieniniame bendravime kyla daug keblumų. Dažniausiai pasitaikančios klausymosi klaidos: 1. „Užbėgimas į priekį" - klausantysis trukdo kalbančiajam: skuba daryti išvadas, spėlioja būsimus įvykius, klausinėja.

AŠ IR KITI

255

2. Lyg ir rodomas išorinis dėmesys kalbančiajam (linksima galva, į t e r p i a m i žodeliai „aha", „taip", „aišku"), tačiau iš t i k r ų j ų patyliukais svarstomi asmeniniai reikalai. Neretai kalbantysis keletą kartų klausiamas to paties. 3. Kalbantįjį trikdo mūsų klaidžiojantis žvilgsnis pro l a n g ą , po kambarį, ar netgi paties kalbančiojo apžiūrinėjimas; a t i d ž i a i nestebėdami ir neklausydami kalbančiojo, netenkame informacijos, perduodamos gestais, mimika, balso tembru, tempu, ritmiškumu. . 4. Neigiama nuostata kalbančiojo atžvilgiu trukdo susikaupti, kelia norą replikuoti; tik pakankamai intelektualus žmogus sugeba gerbti kito nuomonę, net jeigu ji visiškai priešinga jo nuostatoms. Skiriamos dvi klausymosi formos: 1) nereflektyvus klausymas; 2) reflektyvus klausymas. Nereflektyviai klausydamiesi, mes nesikišame į pašnekovo kalbą, tik klausome ir įsiterpiame trumpomis replikomis („Taip?", „Suprantu", „Gal galite smulkiau?" ir pan.). Tokia klausymosi forma ypač tinkama, kai mūsų pašnekovas labai emocionalus, kai nori išsikalbėti, taip pat tada, kai pašnekovui sunkiai sekasi dėstyti savo mintis. Neutralios replikos ypač padeda pokalbio pradžioje, nes sumažina įtampą. Reflektyvus klausymasis būna įvairių stilių. Reflektyviai klausydamiesi, mes parodome, kad domimės savo pašnekovu, t. y. retsykiais pasitiksliname, ar teisingai suprantame kalbantįjį, perfrazuojame jo sakomas mintis, apibendriname pagrindines pokalbio idėjas. Klausymosi įgūdžiai dažniausiai yra būdingi empatiškiems žmonėms. Įsijautę į kitą, mes suvoksime ne tik tai, ką žmogus galvoja (intelektualioji empatija), bet ir ką jis jaučia (emocinė empatija), ko nori (motyvacinė empatija). Atidžiai klausydamiesi, išgirsime ir tai, ko žmogus negali ar nenori pasakyti.

Kaip nereikia kalbėti? Viena iš efektyvaus bendravimo sudėtinių dalių - sugebėjimas aiškiai reikšti savo mintis. Ne veltui viena iš pirmųjų civilizacijos istorijoje žinomų mokymo įstaigų buvo retorikos mokyklos. Senovinėse molinėse lentelėse galima perskaityti p i r m ą j į pamokymą apie tai, kaip reikia k a l b ė t i : „Nepraverk burnos, saugok lūpas, nekalbėk, jei esi suirzęs. Teks tuojau pat gailėtis dėl neapgalvotos kalbos".

256

VIII

SKYRIUS

Šiame skyrelyje trumpai apžvelgsime kai kurias psichologines kalbėjimo klaidas. 1. Ginčas. Noras visada prieštarauti, ginčytis - tai nebrandžios asmenybės požymis. Pasąmonėje toks žmogus jaučia norą save įtvirtinti, trokšta laimėjimo, tačiau sąmoningai tai suvokia visai kitaip: piktinasi kito neteisumu ir nori atstatyti „teisingumą". Ką daryti, jeigu jūs esate iš tų, kurie greitai sudirgsta, jei jums priešgyniaujama? Paklauskite savęs: „Aš už tiesą, bet negi jis ne už tiesą?" Aišku jis taip pat už tiesą, tik supranta jis tą tiesą visai kitaip. O kuris esate labiau teisus, spręsti, ko gero, ne vien jums! Nesiginčykite dėl smulkmenų, kurios netrukdo gyventi! Nesiginčykite su tuo, kuriam svarbiau yra pasiginčyti, o ne išsiaiškinti. 2. Prieštaravimas. Jeigu norite žmogui paprieštarauti, nekeldami ginčo, siūlome pasinaudoti tokiu algoritmu: A. Įsitikinkite, ar teisingai supratote pašnekovą: „Jūs norėjote pasakyti, kad ..." B. Pabrėžkite, su kuo sutinkate (garsiai, o ne mintyse): „Taip, aš sutinku su tuo, kad ..." C. Taktiškai išsakykite, su kuo nesutinkate: „O su tuo man sutikti sunku" arba „Tai aš ne visai suprantu". D. Paaiškinkite, kodėl negalite sutikti. Jei jam įdomu, pasakykite ' savo nuomonę. 3. Kategoriškumas. Tai yra ne kas kita, kaip bendravimo partnerio nuomonės negerbimas. O tai jį nuteiks prieš jus! Todėl patariame iš savo žodyno išbraukti tokius žodžius: „akivaizdu", „be abejonės", „savaime suprantama" ir pan. Kur kas geriau būtų: ,,aš galvoju, kad ...", „aš manau", „mano požiūriu". Nepiktnaudžiaukite ir žodžiais „visi, niekas, visada, niekada, visur". Jeigu nenorite bereikalingo konflikto, niekada nesakykite žmogui: „Ne, jūs neteisus!". Kur kas pagarbiau ir „minkščiau" būtų pasakyti: „Man sunku su jumis sutikti". Neužmirškite, jog užgauti, pažeminti žmogų galima ne tik žodžiu, bet ir paniekinančiai numojant ranka, pašaipiai žvelgiant. 4. Juokavimas pokalbyje. Tai, aišku, puikus dalykas, bet jis gali būti ir labai įžeidus. Kai kalbėdami mes pajuokaujame apie save arba abstrakčiai - visiems būna linksma. Tačiau labiausiai paplitęs ir kartu pavojingiausias juokas būna nukreiptas į kitą žmogų. Tokiu atveju juokinga būna visiems, išskyrus tą, iš kurio juokiamasi. Jeigu žmogus įsižeidžia, mes „trinktelime" dar kartą: „Tu ką, juoko nesupranti?" O ar jūs taip nesielgiate?

AŠ IR KITI

257

Kuo asmenybė brandesnė, tuo rečiau kyla noras kam nors įgelti. 5. Patarimo davimas. T u r b ū t pastebėjote, kad žmonės mėgsta patarinėti. Tačiau tie patarimai retai mus pamoko, bet dažnai supykdo. Jeigu jūs esate iš mėgstančiųjų patarinėti, patarsime ir mes jums: duokite patarimus tik tada, kai jūsų to prašo ir tik tokius, už kuriuos padėkos. Tai tik keletas patarimų, galinčių padaryti jūsų bendravimą efektyvesniu. Tačiau pravartu būtų prisiminti tokią taisyklę: jokia bendravimo technika nepadės, jei jūs nepakeisite esminių savo nuostatų. Kol jūs bendrausite kaip karys, tol ir jūsų bendravimas bus amžinas karas su pergalės troškimu ir dažnais pralaimėjimais.

Bendravimo orientacijos Bendraudami su aplinkiniais, pastebėjote, jog kiekvienam iš jų yra būdingas savitas bendravimo stilius: vienas gal būt siekia jumis manipuliuoti, panaudoti jus savo tikslais, kitas vargina savo tykiu nuolankumu, o su trečiu bendraudami jūs pailsite. Į ką orientuojasi žmogus bendraudamas? Amerikiečių psichologas E. Fromas (E. Fromm) skyrė produktyvi; ir neproduktyvų bendravimą. Pasak jo, bendravimo situacijos produktyvumą nulemia asmenybės vertybinės orientacijos, kurių dėka asmenybė tobulėja, tampa savarankiška, kūrybiška. E. Fromas aprašė taip pat neproduktyvaus bendravimo tipus. Jų yra keturi: 1 tipas. „Imlioji" orientacija. Tokio tipo žmogui būdingas įsitikinimas, kad gėrio šaltinis yra išorėje, todėl vienintelis būdas gauti tai, ko nori, (materialių daiktų ir dvasinių vertybių) yra paimti iš išorinio pasaulio. Dėl to jis stengiasi „įsigyti" draugą, kuris spręstų jo problemas. Tokio tipo žmonės lojalūs, dėkingi už pagalbą, bijo jos netekti. Jie pasijunta saugūs tik tada, kai yra remiami. Jie sutinka su viskuo ir su visais: slopina savo sugebėjimus, kaskart vis labiau panyra į priklausomybę nuo kitų. Tokio tipo žmogus kaip liana: jis moka gyventi tik „apsiraizgęs" tvirtą žmogų. 2 tipas. „Išnaudotojiška" orientacija. Šie žmonės taip pat mano, jog gerovės šaltinis išorėje, tačiau skiriasi tuo, kad stengiasi ne „gauti" iš kitų, o - „imti". Jie pervertina tai, ką turi kiti ir neįvertina to, kuo patys disponuoja. Jiems būdingas įtarumas, pavydumas, cinizmas. 3 tipas. „Kaupimo" orientacija. Šio tipo žmonės jaučiasi saugūs tik sukaupę daugybę daiktų bei idėjų. Eikvojimas jiems kelia nerimą. Šie žmonės bijo naujovių, yra pedantiški, nelankstūs, sentimentalūs. Artimus santykius su kitais žmonėmis jie vertina kaip įsibrovimą j jų psichologine aplinką.

258

VIII SKYRIUS

4 tipas. „Rinkos" orientacija. Pagrindinis tokio tipo žmonių tikslas - turėti paklausą, būti populiariems. Jie neturi savojo Aš, nes jis nuolat kinta pagal principą: „aš toks, kokio jums reikia". Žinome, jog populiarias savybes diktuoja rinka, o rinkos reikalavimai nėra stabilūs. Tai sukelia nesaugumo jausmą. Toks žmogus nesugeba nei mylėti, nei neapkęsti, jo nesieja su kitais jokie emociniai ryšiai. Todėl jie neturi artimųjų. Jausdamasis kaip prekė „asmenybių turguje", žmogus siekia tik vieno tikslo - absoliučios adaptacijos bei savo paklausos išsaugojimo bet kokiomis sąlygomis. Ši orientacija neproduktyvi - žmogus praranda savąjį Aš.

Bendravimo būdai Bendraudami ir žiūrėdami, kaip bendrauja kiti, pastebime skirtingą žmonių bendravimo kultūrą. Optimalus bendravimas, mokėjimas palaikyti dialogą ir rasti t a r p a s m e n i n i ų p r o b l e m ų s p r e n d i m u s , v a d i n a m a s konvenciniu bendravimu. Jeigu nuostata į bendravimą yra visiškai priešinga, t. y. į bendravimo partnerį žiūrima kaip į daiktą, kuris mums reikalingas arba kuris kliudo, toks bendravimas vadinamas primityviu. Primityviai bendraujant, visiškai nepaisoma kitų nuomonės. Standartizuotas bendravimo būdas dar vadinamas „kaukių kontaktu". Tiesiog „užsidedama" viena iš „kaukių", kuri ir informuoja, kokio norima bendravimo. Pavyzdžiui, „nulio kaukė" (neliesk manęs!). Jų apstu gatvėse, troleibusuose; „tigro kaukė" (čia aš stipriausias, bijok manęs!) ypač būdinga žemesnės socialinės pakopos žmonėms (restorano durininkui, valytojai ir pan.). Manipuliaciniu vadinamas toks bendravimas, kai į bendravimo partnerį žiūrima kaip į varžovą, kurį reikia nugalėti. Tokiu bendravimu siekiama ne tiek materialinės, kiek psichologinės naudos. Į bendravimo partnerį žiūrima „iš viršaus", jam vis „įduriant" („Jeigu nebūtų tavęs ..."). Pavyzdžiui, vyras sako žmonai: „Jei nebūtų tavęs, aš seniai būčiau baigęs universitetą!". Taigi jis siekia sukelti žmonai kaltės jausmą ir atsikrato sąžinės graužimo. Iš tikrųjų kaltas yra tik jis pats. Plačiau nagrinėdami minėtus neoptimalius bendravimo būdus, pastebėsime, kad jiems būdingos ir primityvios tarpasmeninės reakcijos: 1. Piktadžiugiškumas: svetima nelaimė sukelia džiaugsmą: „Maža, kad man sektųsi. Svarbu, kad kitiems nesisektų". 2. Pavydas: matant kieno nors sėkmę, pavydas neslepiamas, nes: „Akivaizdu, kad sėkmės nusipelniau aš, o ne kas nors kitas!"

AŠ IR KITI

_

259

3. Pasitenkinimas: sulaukus kokių nors privilegijų, pavyzdžiui, paaukštinimo, giriamasi ir su pasitenkinimu stebimas kitų pavydas: „Jis net pažaliavo iš pavydo!" 4. Abejingumas: didžiuojamasi abejingumu kito dvasinei ir fizinei kančiai: „Ji neapsuko man galvos savo ašaromis!" 5. Ambicijos: menkinami kitų pasiekimai, iškeliant savo geras savybes; kartais net imama girtis savo iškentėtomis ligomis, neturtu ir pan. Bendravimo kultūrą visada apsprendžia partnerių psichologinis pasirengimas. Juo daugiau žmonės turi žinių apie bendravimo dėsningumus, savo, kitų asmenybės ypatumus, tuo lengviau įveikia bendravimo kliūtis. Vertėtų taip pat priminti kelias sėkmingo bendravimo taisykles: • žiūrėkime į situaciją akimis to žmogaus, su kuriuo bendraujame; • stenkimės ne tik matyti, bet ir išgirsti kitą; • nusimeskime „kaukes", išmokime atvirai reikšti savo mintis, jausmus, būkime natūralūs; • būkime tolerantiški, geranoriški savo partneriams, kalbėkime apie problemą, nekoncentruokime dėmesio į nepatinkančias kito • asmens savybes. Linkime sėkmingai taikyti šias taisykles gyvenime!

Klausimai pamąstymui

1. Kodėl neretai suklystama, interpretuojant neverbalinius ženklus? Kokios klaidos būdingiausios? 2. Ar galima juokauti konflikto metu? Kodėl? 3. Kokie socialinės percepcijos dėsningumai ypač dažnai stebimi visuomeniniame gyvenime? 4. Kas yra empatiškumas? Pamąstyk, ar tai įgimta, ar išmokta savybė?

Literatūra

1. Aronson E., Wilson T. Sočiai Psychology. New York, 1998. 2. Brewer M. B. Social Psychology. St. Paul, 1994. 3. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius, 1995. 4. Judesių kalba pagal A. Pizą. Vilnius, 1994. 5. Lapė J. Darbo psichologija. Vilnius, 1980. 6. Levis V. Aš ir mes. Vilnius, 1979. 7. Levis V. Menas būti savimi. Vilnius, 1983. 8. Myers D. G. Social Psychology. New York, 1990.

260

VIII SKYRIUS

9. Suslavičius A. Socialinė psichologija. Kaunas, 1995. 10. e p . , o o p e Hpa : c , , oope : c cy6u. Ca I I e e p 6 y p , 1992. 11. Xpec o c o n . M o c a , 1994. 12. Kpo .M., M a E . . eo - Opecp: M p o c p y ypa o 6 e . M o c a , 1993. 13. Kop X., ep E. pa a . M o c a , 1992. 14. K o M. Ka o c c ce6e : n p a a a Ka . M o c a , 1993.

Leidyklos „Technologija" knygas galima užsisakyti internetu wvw.knygininkas.lt

SL 344. 2002 06 24. 16,25 apsk. leid. 1. Užsakymas 53. Kaina sutartinė. Leidykla „Technologija", K. Donelaičio g. 73, LT-3006 Kaunas Spausdino UAB „Epaisas", S. Daukanto g. 27, LT-3000 Kaunas Įrišo AB spaustuvė „Spindulys", Gedimino g. 10, LT-3000 Kaimas www.spindulys.lt

Psichologija studentui

Recommend Documents