Kitoks.Pasaulis-.Magijos.ir.Okultizmo.Paslaptys.2002.LT_1

Magijos ir okultizmo paslaptys

Sudarytoja Laimutė Vasiliauskaitė

Pratarmė / 5 ĮVADAS / 9 Religijos raidos apžvalga / 15 Seniausieji šaltiniai / 22 Hermio Trismegisto smaragdo metraščiai / 25 Paslaptingi Hermio žodžiai / 26 Fabras de Olivjė / 27 ASTRALINIS PASAULIS / 35 Astralas / 3 7 Trys pasauliai ir evoliucija / 42 Žmogaus sandara / 44 Astralinis kūnas / 47 Minties jėga (psichinė energija) / 50 Elementaliai / 52 Astroidėjos / 54 Magiškoji grandinė / 55 Astralinės klišės / 56 Fatimos fenomenas / 57 Agregorai / 60 Lervos / 62 Inkubizmas / 64 Eksteriorizacija - aTba iaikmas-as&alįnio .kūno atsiskyrimas nuo fizinio ir jd-ntatėrializavįmasis kitoje vietoje arba Astrosomas / 66 Likantropija / 6 8 ' .'. ' Elementerai / 70 Dvasių kerštas / 71 Vampyrizmas / 76 Kruvinoji grafienė (šiurpūs istorijos faktai) / 80 Psichometrija / 82 Astralo materializavimasis (dvasių pasirodymas) / 87

UDK 13 Ki239 © Vasiliauskaitė L., 2002 © Asveja, 2002

MAGIJA IR RAGANAVIMAS / 89 Šabašas (raganų puotos) / 94 Juodosios mišios / 96

ISBN 9955-464-21-6

!:l

Užkeikimai ir magiškieji daiktai / 98 Užkalbėjimas mirčiai arba žudymo magija / 100 Grįžtamasis smūgis (užkalbėjimų metu) / 104 Užkalbėjimas magiškąja grandine / 106 Užkalbėjimas siekiant suvilioti arba meilės magija / 106 Septyni meilės (intymaus suartėjimo) tabu / 111 Mazgo užmezgimas / 112 Įvairių tautų magija oro permainoms sukelti / 113 Išgelbėjo gyvatės / 1 1 5 Močiutės užkalbėjimai / 116 Užkalbėjimas nuo skausmo / 118 Amuletai / 1 1 9 Talismanai / 121 Santykių teorija / 123 Būrimo metodai / 126 Būrimas padedant dvasioms ir demonams / 126 Būrimas iš žmogaus (jo išvaizdos, elgesio ir pan.) / 127 Būrimas iš raidžių, žodžių, skaičių... / 128 Būrimas iš gyvūnų / 129 Būrimas iš augalų / 130 Būrimas iš stichijų / 131 Būrimas iš metalų, metalinių daiktų ir akmenų / 133 GYVENIMO IR MIRTIES PASLAPTYS (mirtis ir pomirtinis gyvenimas) / 135 Karma ir tolesnis žmogaus persikūnijimas / 142 Spiritizmas (dvasių pasirodymas) / 145 Didysis dvasių regėtojas / 147 Pranašavimai (spėjimai) / 153 Orvalo pranašystė / 155 VYRAS IR MOTERIS / 159 Pirmapradės nuodėmės scena ir mitai / 161 Lyčių poliai / 163 Moters vaidmuo / 164 Moterų tipai pagal planetas / 166 DIEVAS IR PASAULIS / 167 Pasaulio gimimo mechanizmas / 169 Pasaulio evoliucija, išreikšta planetų simboliais / 171 Magų žvaigždės labirintai / 174 Dievas ir pasaulis pagal Kabalą / 181 Žmonija / 184 Blogio kilmė / 186 Plinius

Žmogus keturių elementų sankirtoje. Pagal H. Weiditzo medžio raižini knygoje C. Secundus. „Historia Naturalis", Frankfurt, 1582 m.

Bitė ir nendrė: Aukštutinio ir žemutinio Egipto valdovo ženklas.

Dvi bitės su medaus koriu. Papuošalas, ankstyv. Kretos kultūra, apie 2000 m. pr. Kr.

Mistikos (okultizmo, alchemijos ir 1.1.) žinios visada buvo neatskiriama bet kurios kultūros dalis. Kultūra, kuri stengiasi „būti aukščiau" už mistiškąją gyvenimo pusę ir ją atmesti, kaip liudija liūdna patirtis, yra be gyvybės. Priežastis ta, kad mistikos, paslaptingų okultinių išgyvenimą poreikis yra toks pat svarbus ir sveikas, kaip ir kiti žmogaus dvasios poreikiai. Audringas praėjusio tūkstantmečio pabaigos susidomėjimas religijomis, pranašystėmis, Rytų medicina, tokiais fenomenais kaip NSO, telepatija, vaiduokliai, bildukai ir pan. — tai, be jokių abejonių metų metais ir ištisais dešimtmečiais nepatenkinto paslaptingumo, mistinių išgyvenimą po­ reikio išraiška. Didieji poetai, mokslininkai, filosofai tą gerai žinojo. Nė viena šiuolaikinė veikla negali apsieiti be tikimybių, perspektyvos numa­ tymo, lik sugebėdami žvelgti į priekį bei mokytis iš praeities klaidų, savo intelektą, emocijas ir moralę orientuodami pagal archetipų koncepciją būsime arčiausiai tiesos. Juk mąstymas yra ne vien tik intelektinė (dvasinė), bet kartu ir moralinė pasąmonės veikla, susi­ jusi su slaptingųjų jėgų pažinimo raktu. Yra sričių, kurių žmogaus protas kol kas (arba niekada) suvokti ar paaiškinti negali. Tačiau žmonija turi tą pripažinti. Okultistai, būdami mistikai tyrėjai, isto­ rikai bei filosofai, turėjo savą slaptą kalbą, kuri daugiausia siejosi su kosminėmis tiesomis ir buvo vadinama Paukščių kalba. Ja rašė XIII a. okultistas Mykolas Škotas (Michael Scot), žmogaus kūną palyginąs su aviliu, jo sielą - su bite, o medų - su sielos penu, krintančiu iš dangaus. Šią kalbą perėmė ir rozenkroiceriai. Jų simbolis Rožė irgi apsuptas bitelių. Mormonų bažnyčios istorijos muziejuje, Solt Leik Sičio mieste, vitražas „Avilys su bitėmis" taip pat simbolizuoja žmogaus kūną, kuriame vystosi siela. Alchemikai avilį dėl ypatingos jo simbolinės reikšmės ir dvasinės šilumos vadino didžiąja paslaptimi - arcanum.

Okultizmo paslapčių mokėsi tik ypatingoje slaptoje aplinkoje ir ypač to verti asmenys, o jų perdavimas ne specialistui grėsė mirties bausme. Buvo manoma, kad slaptosios žinios, patekusios į nepaty­ rusias ar blogas rankas, kelia didelį pavojų ir pačiam žmogui, ir aplinkai. Neronas išprotėjo todėl, kad nepaisė kosminių dėsnių-per prievartą iškvotė okultines paslaptis iš žynių. Nemažai okultinių menų ir mokslų tam tikrais laikotarpiais buvo uždrausti. Buvo manoma, kad okultizmas kelia grėsmę. Tačiau reikia atsiminti, kad geras okultistas tamsą tyrinėja dėl to, kad iš jos atsiranda šviesa. Kiekviena šviesa turi savo šešėlį, kurį reikia tyrinėti. Tai labai svarbi moralinė problema, nagrinėjanti žmogaus „Aš". Šešėliu C. G.Jungas vadino atvirkščią savęs pusę, kuri pri­ klauso pasąmonei. Šešėlis kartu yra akstinas žmogaus vidaus rai­ dai. Pamynus jį ar jo neįvertinus, jis gali iš pasąmonės prasiveržti į išorę ir apvaldyti visą žmogų. Šviesa tamsoje šviečia, sakoma Evangelijoje. Žmogus, atėmus iš jo šešėlį, netektų sugebėjimo trans­ formuotis ir nustotų egzistuoti. Jis tebūtų ideali bekūnė kaukė, priklausanti tam tikram nugyventam praėjusiam laiko etapui, tačiau nesugebanti žengti į ateiti kuriai lemta būti kitokiai. Atėjo laikas peržiūrėti dirbtinai pagimdytus dar proletarinės kultūros stereotipus ir traktuoti mistiką taip pat civilizuotai, kaip tai daroma visame pasaulyje - ir Vakaruose, ir juo labiau Rytuose. Knyga, kurią jūs laikote rankose, suteikia galimybę gauti trumpą apžvalgą okultinių žinių, sukauptų žmonijos iki XX a. pradžios. (Kalbama būtent apie trumpą populiarių žinių apžvalgą, nes iš tiesų okultines ir mistinės literatūros sukaupta tūkstančių tūkstančiai tomų.) Ši knyga sudaryta iš šešių pagrindinių skyrių, iliustruota senai­ siais simboliniais piešiniais, kurie dėl savo savarankiškos ir išskir­ tinės reikšmės yra labai svarbūs: skirti ne vien tik iliustruoti, o kur kas labiau-papildyti tekstą. Juk visi okultiniai mokslai (pavyzdžiui, astrologija, chiromantija, alchemija, Kabala) turi specialias okulti­ nes išraiškos priemones. Pirmasis skyrius-„Įvadas į okultizmą" - supažindina su okultiniais metodais, kabalistika, paslaptingų senovės religijų dievų prasmėmis. Antrasis, daug platesnis skyrius - „Astralinis pasaulis "— prade­ damas pasaulio trejybės ir žmogaus sandara, paminint visas astra­ linės erdvės būtybes, žmogaus eksteriorizavimąsi, likantropijos bei vampyrizmo reiškinius ir baigiamas astralo materializavimusi arba, •

6

kitaip sakant, dvasių iššaukimu. Į šį skyrių dar įtraukiau istoriją apie išskirtiniu sadizmu ir vampyrizmu (ne mažiau už Mėlynbarzdį) pagarsėjusią grafienę Elžbietą Bator, gyvenusią XVI a. Vengrijoje. Trečiasis skyrius skirtas magijai ir raganavimui. Atskirai ap­ tariama, kas yra šabašas, vampyrizmas, žudymo ir meilės kerų magija, pateikiami konkretūs istoriniai pavyzdžiai, minimi tokie egzotiški reiškiniai kaip bendrininkavimas (susidėjimas) su vaiduok­ liais bei ištvirkimo epidemija, praūžusi viduramžių vienuolynuose (beje, pasitaikanti ir dabar). Trumpai paminima įvairių pasaulio tautų magija oro permainoms sukelti. Pirmą kartą spausdinami aukštaįtės iš Ežerėnų (dabartinis Blyniškių kaimas, Zarasų r.) Juli­ jos Juškėnienės užkalbėjimai, iš kurių ypač vertingas - nuo rožės. Aptariama, kodėl amuletai ir talismanai tokie svarbūs: jų apsaugi­ nė prasmė. Pateikiamas konkretus faktas, kaip šamaną nuo sovietų saugumo išgelbėjo gyvatės. Išvardijami daugmaž visi žmonijos isto­ rijoje žinomi būrimo metodai. Ketvirtajame skyriuje - „Gyvenimo ir mirties paslaptys" kalba­ ma apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą, karmos dėsnius bei tolesnius žmogaus persikūnijimus, spiritizmą, taip pat apie jo pradininką, didį dvasių regėtoją švedą aiškiaregį Emanuelį Svvedenborgą, didį pranašą Orvalą, mažiau žinomą negu garsioji pranašė Mikalda, Sabos karalienė, ar prancūzų mokslininkas Mišelis de Nostradamas bei zoroastrizmo pradininkas Zaratustra. Penktajame skyriuje „ Vyras ir moteris" pateikiamas okultinis lyčių paaiškinimas, moterų planetų tipai, geriausias jų atitikmuo. Šeštajame skyriuje - „Dievas ir pasaulis" - atskleidžiamas pa­ slaptingas dieviškojo sumanymo turinys, pasaulių evoliucija. Filoso­ fiškai nagrinėjamos blogio atsiradimo priežastys, jo santykis su gėriu, pusiausvyros ir atitikmens dėsnio svarba bet kurios srities harmonijai. Taigi ši knyga „Kitoks pasaulis" bus naudinga ir tiems, kurie domisi senovės kultūra, bibliniais tekstais bei jų simbolių aiškini­ mais, taip pat ir tiems, kuriuos domina, kas yra baltoji, juodoji ir pilkoji (Enocho) magija, ar egzistuoja vaiduokliai ir vilkolakiai, kaip gintis nuo prakeikimo ir jo sukeltų ligų, kas atsitinka žmogui po jo mirties ir daugelis panašių dalykų. Knyga sudaryta remiantis senaisiais okultizmo ir magijos šalti­ niais, taip pat pasaulio mitologijos bei religijos ir ezoterinių simbolių žodynais, 1931 m. Tucholkos tekstu (N. Gudkovo knygų leidykla, Ryga), papildyta naujais skyriais, istoriniais faktais ir pastabomis. 8

ypač

Rūdos kasimas kalno gelmėse. Pagal Agricolos medžio raižini; aiškiai matyti virgulininkų veikla.

• RELIGIJOS RAIDOS APŽVALGA • SENIAUSIEJI ŠALTINIAI • HERMIO TRISMEGISTO SMARAGDO METRAŠČIAI

www.erdvese.org

• FABRAS DE OLIVJĖ Pelėda

- išmintis. (Graikija).

kultizmo uždavinys - įminti amžiną visatos - gyvenimo ir mirties mįslę bei perprasti anapusinio ir nežemiškojo pasaulio paslaptis. Okultizmas, viena vertus, pagrįstas tradicija, o kita vertus, istoriniais ir šiuolaikiniais faktais, tyrinėjimais bei mokslo duo­ menimis. Tradicinės arba okultinių sakmių ištakos glūdi senų senovė­ je. Tai paslaptys, kurias anksčiau saugojo Egipto žyniai ar Indijos brahmanai ir kurios iš dalies būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas pašvęstiesiems, iš dalies būdavo persakomos raštiš­ kuose kūriniuose, daugiausia užšifruotos simboliškai. Okultizmo sakmės skirstomos į dvi šakas: Vakarų (egiptietiškos kilmės) ir Rytų (indišką), kultivuojamą dar ir šiandien Indijoje bei vėliau pasireiškusią Europoje kaip teosofija. Šioje knygoje daugiausia remsimės Vakarų atšaka. Šios sakmės paremtos H e r m i u Trismegistu, Moze, Orfėjumi, H o m e ­ ru, Pitagoru ir Platonu. Žydų esėjų sekta padavimus apie paslaptis, saugomas Mozės knygose, išsaugojo tik perduodama iš lūpų į lūpas. Todėl ir pati sakmė buvo pava­ dinta kabala (žydiškas žodis, reiškiąs priimti, perduoti žodžiu).

Magiškasis

ratas.

Viduramžiais į kabalos paslaptis, nors ir iš dalies, gilinosi alchemikai ir astronomai. XVI a. iš okultininkų tar­ po išsiskyrė Jacobas Boehmė (Böhme), 11

paprastas batsiuvys, gyvenęs Vokietijos miestelyje Altzeidenberge, prie Gerlico, turėjęs didelės įtakos hermetinei bei mistinei literatūrai. XIII a. pabaigoje susiformavo specifinė krikščioniš­ kosios kabalos atmaina, kurios idėjas išdėstė Heinrichas Korne­ lijus Agripa (Heinrich Cornelius Agrippa), Džonas Dy (J. Dee) ir Robertas Fladas (Fludd). XVIII a. pab. - XIX a. pr. okultizmas ypač plėtojosi, jo atstovai neslėpė savo nuomonių ir ž i n i ų jų veikalus spausdino ir atvirai skelbė. Iš jų paminėtini Martinecas de Paskvalis, Klodas Sen Martenas, Juzefas Henė Vronskis (Wronski), Fabras d'Olivjė, Luji Lukas, Lagurijus, Elifasas' Levi ir visa XIX a. šimtmečio okultininkų plejada, tokie kaip: markizas Stanislavas Gvaita, Žozefina Peladanca, pasivadinusi „Sar", Paniusas (dak­ taras Enkos), markizas Ivas Alvedras, Sediras, Ernestas Boskas, Marija Dekresna, Barlė ir kt. Stanislavas Gvaita netgi įkūrė kabalistinį rozenkroicerių ordiną, kurio nariai privalėjo laikyti egzaminus bei gaudavo bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius, o Paniusas įkūrė „Ne­ priklausomą ezoterinio mokymo grupę". 1875 m. Niujorke buvo įsteigta Teosofijos draugija. Jos pradininkė buvo Jelena Blavatskaja, kuri stengėsi sukurti universalią ir nedogmatišką religiją su mokslo ir okultizmo elementais. Žr. pieš. Teosofijos emblema

su budizmo (svastika), gnosticizmo arba Uroboro (gyvatė, ryjan­ ti savo uodegą) ir hebrajų (heksagrama) simboliais. Nagrinėdamas faktus, nepaaiškinamus tiksliaisiais mokslais, tyrinėdamas psichinį neregimą žmogaus pasaulį, okultizmas atra­ do sau plačią dirvą darbui. Spiritizmas, magnetizmas ir hipnozė davė j a m apsčiai me­ džiagos. Dabartiniu metu su okultine filosofija bei kitais būrimo menais yra glaudžiai susijusi astrologija ir jos šakos - kosmolo­ gija, astrosofija, ufologija. Astrologija remiasi ir penki populia­ riausi ateities spėjimo būdai: chiromantija, numerologija, Taro kortos, runos, kinų „Permainų knyga" (I Čing), kristalomantija. (Visi šie būdai jau aprašyti ir išleisti atskirais leidiniais, todėl šioje knygoje išsamiau nebus nagrinėjami.) Gausūs telepatijos, aiškiaregystės, nuojautos, pranašysčių ir kiti išsipildymo faktai. Kamilis Flamarijonas (Flammarion), kuris pasiskelbė esąs nevaisingos metafizikos priešininkas, ėmėsi tirti vadinamuosius nenatūralius reiškinius, taikydamas tiksliųjų mokslų metodus, būtent: per spaudą paprašė j a m siųsti pranešimus apie aiškiare­ gystės, mirusiųjų pasirodymo, minčių atspėjimo atvejus ir kt. Jis gavo keletą tūkstančių laiškų. Daugelį faktų patikrino, o dau­ giau kaip tris šimtus šių laiškų paskelbė savo kūrinyje, be to, pabrėžė, kad patikimų asmenų paliudijimas verčia pripažinti šiuos faktus taip pat, kaip pripažįstame istorinius faktus remda­ miesi memuarais, istoriniais kūriniais ir kt. Okultistai siekia prasiskverbti į žmogaus psichinį pasaulį, tyrimų pagrindu laikydami dvasios egzistavimą.

Teosofijos simbolis. Teosofijos draugijos emblema, kurią kuriant dalyvavo ir Jelena Blavatskaja, apima visus skaičius nuo 0 iki 9 ir drauge visus skaitmeninius derinius. Gyvatė, ryjanti savo uodegą, simbolizuoja laiką, o centre esanti heksagrama (Šešiakampė žvaigždė) — begalinį eterį

12

Tuo tarpu psichologija, kuri pagrįsta daugiausia fiziologija, pasmerkta būti nevaisinga, nes negalima paaiškinti dvasios pasi­ rodymo nežinant dvasinio gyvenimo esmės. Tą gerai žinojo didysis psichiatras ir sapnų aiškintojas, Sigmundo Freudo moki­ nys, tačiau savos doktrinos įkūrėjas Karlas Gustavas Jungas. Anglų filosofas Herbertas Spenseris (Spenser), tiksliųjų mokslų atstovas, sako tiesiai šviesiai, j o g negalima paaiškinti žmogaus minties gimimo esmės ir jos santykio su smegenimis. ziško

Drauge Spenseris pripažįsta, kad egzistuoja ypatingo nefilygmens reiškinys, tačiau atsisako nagrinėti jo esmę 13

m • • tvirtindamas, kad tai „nepažinimo" sritis, tai yra mums nepasiekiama. Tik „Dievo poetai mistikai regėjo archetipinį pasaulį ir pagarbiai jį aprašė tiksliais ir spinduliuojančiais pažinimo kalbos žodžiais. Mokslo ir meno pasaulyje tikėjimo smukimas reiškiasi kalbos aptemimu" (Oskaras Milašius. „Intelektinė vizija", p a ž i n i m o giesmė"). Taigi okultistai stengiasi peržengti tą sieną kurią pozityvu­ sis mokslas geranoriškai nubrėžė priešais save kaip savo tyrinė­ jimų ribą. Tačiau okultizmas neneigia mokslo duomenų. Atvirkščiai, jis stengiasi savo išvadas susieti su mokslu ir dažnai įveda į psichologijos pasaulį tas sąvokas, kurios jau yra fizikinių moks­ lų pasiekimų dalis. Okultizmas ryžtingai neigia, kad pasaulyje egzistuoja kaž­ kas nenatūralaus. Reikia pripažinti, kad apskritai šis terminas nevykęs: visa, kas egzistuoja ar vyksta, drauge jau priskiriama natūraliems reiškiniams. Reiškinių kuriuos vadina antgamtiniais, paprasčiausiai dar nega­ lima paaiškinti, tačiau tokių yra apsčiai ir vien tik materialioje srityje. Kai kurie bus priešiškai nusiteikę prieš okultizmą sužinoję, kad į jo doktriną įeina magijos mokslas. Betgi, pirma, pagrindi­ nis magijos elementas yra psichinė energija, o antra, reikia skirti magą ir raganių. Pastarasis nesąmoningai prikelia gyvenimui juodąsias gamtos jėgas ir paprasčiausiai panaudoja jas blogiems tikslams, tuo tarpu magas sąmoningai pavaldus psichiniam pa­ sauliui, jis privalo pasižymėti aukštos moralės savybėmis bei neturėti jokių blogų ar egoistinių motyvų. Kartu amuletai, talismanai, užkalbėjimai, kerai ir panašūs metodai tėra tik pagalbinės mago priemonės, o pagrindinė jo

•

j ė g a - t a i tyra širdis, stipri dvasia ir žinios (žr. 4 pieš. Iš Shmido „Pavyzdžių knygos"). Pasak Elifaso Levi, kad taptų galingu magu, žmogus turi žinoti vidinę tiesą, laikytis griežtos moralės, linkėti gėrio, mylėti tai, kas kilnu ir dora, elgtis teisingai bei nesavanaudiškai. Egipto sfinksas, kuris turi žmogaus veidą, jaučio k ū n ą liūto nagus ir erelio sparnus, ir buvo laikomas aukščiausios galybės simboliu, šiais atributais išreiškė žinias, jėgą (valią), drąsą ir tylėjimą (suglausti sparnai). Nors naujasis amžius iki ausų pasinėręs į komerciją vis dėlto šiuolaikiniai okultistai tiki, kad trečiasis tūkstantmetis pasi­ žymės nauja dvasia. Jelenos Blavatskajos ir naujųjų laikų okultistės Alisos Beili (Bailey) manymu, žmonių sąmonė radikaliai pasikeis. Dauguma įvaldys meditacijos meną, vis daugiau gims vaikų, kurie atsimins savo ankstesnius įsikūnijimus, padaugės ž m o n i ų kurie išsiskirs kosmine sąmone ir galės suvokti penktąjį, jutimais nesuvokiamą elementą (dvasinio pasaulio erdvę, arba eterį) - kvintesenciją kuri senovėje buvo prieinama tik adeptams.

Religijos raidos apžvalga

Plokščias

reljefas su antikiniu Saulės (Sol) atvaizdu iš Santa Maria de Quintanella des las Vmas katedros Burgose (Ispanija), VU a. antroji pusė.

14

Prieš pradedant nagrinėti ezoterines, tai yra paslaptingąsias, žmogaus vidaus sakmes, nepakenktų keliais žodžiais aptarti religijos atsiradimo bei raidos istoriją. 15

Jau pirmykštis žmogus išmoko skirti gėrio ir blogio sąvokas, nes pirmosios buvo j a m malonios, o antros slegian­ čios. Iš čia kilo idėjos apie gerąsias ir blogąsias dievybes. Jų padarinys - kai kuriose religijose išsirutuliavęs dualizmo prin­ cipas. Iš pradžių žmogus gyveno piemens gyvenimą. Tada arijų dievas

buvo

Agnis,

aukos

ugnis,

židinio

dievas,

tačiau

kai

žmogus perėjo prie žemdirbystės, atsirado daugybė dievų, bū­ tent: sudvasintos gamtos jėgos, kurios visos j a m buvo reikalin­ gos, kad užtikrintų gerą derlių. Tada atsirado Indra, griaustinio ir žaibo arba lietaus ir debesų dievas. Vėliau dievais tapo vėjas (Vatas, vėliau Vajus), griaustinis ir, suprantama, Saulė, kuri dėl savo savybių ir panašumo į pirmapradį dievą Agnį įgavo ypatin­ gą reikšmę. Dėl Saulės įtakos atsirado naujų dievybių - Aušros sės), Sutemų ir Saulės kelių.

(Uša-

Įžvelgdamas analogiją tarp gamtos gyvybinių galių ir vaiko g i m i m o iš vyro ir moters sąjungos, ž m o g u s sukūrė falo dievybes ir materializavo jų atvaizdus. Taip Indrą ėmė įsivaizduoti j a u č i o pavidalu, jo sąjungoje su debesimis gims­ ta lietus. Pagrindinė falo dievybė buvo Saulė, kuri apvaisina že­ mę, ir Indra pavirto Mitra, Saulės dievu. Tose šalyse, kur lyja gana retai ir sėklos apvaisinamos išsiliejant u p ė m s (kaip Nilui Egipte), tokios upės buvo laikomos falo dievybės sim­ boliu. Reikia pažymėti, kad falo kulto pagrindą sudaro dualizmas, tai yra įsivaizduojamas vyriškasis ir moteriškasis pradas. Žmo­ gus manė, kad dangus yra vyriškasis pradas ir šilumos šaltinis, o žemė - moteriškasis pradas ir drėgmės šaltinis. Iš jų sąjungos gimė visa, kas žemiška.Tobulėjant civilizacijai ir susikūrus žynių kastai, žmonės išplėtojo labiau ar mažiau tikslias kosmogonines sistemas. Filosofinėse

abstrakcijose,

suvokiamose

tik

žyniams,

šios

sistemos iš pat pradžių paprasčiausiai pripažįsta dievybę vienti­ są, visagalę ir nuo nieko nepriklausančią (pats sau Viešpats).

Susijungdama su valia ir vaizduote, dievybė sukuria mate­ riją. Kartais materija laikoma amžinai egzistuojančia, prilygstan­ čia dievybei. Po to veikiant materiją - valios arba jėgos, arba žodžio,

arba ugnies

dėka,

pagal tai,

kas

arba minties, sudaro

visus

dievybės atributus, sukuriamas ir sutvarkomas pasaulis, tai yra visa, kas žemiška. Paprastai

aukštesnioji

dievybė

gimdo

mažesniąsias

dievy­

bes, atspindinčias jos savybes, o šitos paskiausios ir ima kurti pasaulį. Pirmoji triada k o s m o g o n i j o j e - t a i pirmapradis vyriškasis pradas, susijungęs su pirmapradžiu moteriškuoju pradu,

ir jų

kūriniai. Indijoje, remiantis padavimais, aukštesnioji d i e v y b ė - A t m a (Atmanąs) - dvasia atstovauja abiem lytims. Jo aktyvusis pradas, veikiantis jo paties pasyvųjį pradą, gimdo Narą. Nara, arba Nus, arba Mana, tai yra kūrėjo dvasia. Po to Atmanąs gimdo Viradži, arba Buddi (Bodhis), tai y r a - k ū r ė j o mintį, ir Kali, tai yra Saulę arba laiką, atstovaujantį jau materijai, tačiau subtilesnei. Ilgainiui atsirado kita teogoninė (mokslas apie dievų kilmę) sistema, būtent: aukštesnioji dievybė Parabrahma arba Atma neturi lyties, tačiau, susijungusi su valia, ji sukuria O m - B r a h m ą arba žodį.

Om-Brahma, sąjungoje su Atmanu, sukuria paeiliui dievišką t r i a d ą - B r a h m ą , Višnu ir Šivą. Iš kurių pirmasis kuria pasaulį, antrasis jį išsaugo, o trečiasis jį griauna. Egipte aukščiausiasis dievas Amonas Ra, kurio simbolis Saulė, buvo dvilytis. Jo moteriškasis pradas buvo vadinamas vardu Mut. Iš Amono ir Mut gimė Chonsas. Štai pirmoji trejybė. Dievas Ptah (Ptachas) (statybininkas, amatų globėjas), kilęs taip pat iš A m o n o ir pasižymėjęs jo protu, sutvėrė pasaulį, sukurtą A m o n o kaip chaosą. Beje, Egipte dievų vardai kartais turėjo skirtingas reikšmes, atsižvelgiant į miestus, kuriuose jie buvo garbinami. Taip Abide ir Tėbuose teogonijos skyrėsi viena nuo kitos. Graikijoje aukščiausiosios dievybės Urano (dangaus) sąjun­ goje su Gėja (žeme) gimsta Kronas (laikas). Kronas, susijungda­ mas su Rėja (vandens dievybės atstove), pagimdo Dzeusą. Abstrakčiai pasaulis atrodytų taip: du pradai sukuria trečią. Pirmasis yra vyriškasis pradas, dvasia, arba mintis; antrasis moteriškasis pradas, materija, arba gamtos galių kūrėja. Įdomu, kad daugelyje teologijų yra vaizdinys apie pirmojo dievo nužudymą arba iškastravimą kurį atlieka jo vyresnysis sūnus. Taip Amoną Ra iškastruoja Amonas arba Ozyris (Egipte), Anu (Asirijoje) - jo sūnus Belejas; Kroną (Graikija) nužudo Dzeusas.

Brahmos atvaizdas, V-VI a.

18

skulptūra,

marmuras.

Kaip paaiškinti šią legendą? Tautos, kuriose ji gimė, manė, kad pasaulio kūrimo metu kūrybinė galia išseko prie jo šaltinio, nes daugiau jos nebereikėjo, ir kaip jos pakaitalas pasaulyje atsirado kuriamosios ištakos. Kartu tautos laikė materiją ir žmo­ gaus dvasią amžinomis, o dievas, jas sukūręs, galėjo jas ir sunaikinti. Štai kodėl, kad užkirstų tam kelią, senoji dievybė, taip sakant, panaikinama. Tik žydai neturėjo tokios legendos, bet jie ir netikėjo nemirtingomis sielomis. Daugumoje teogonijų pastebime vadinamąsias „trimurti" (die­ vų triada, kilusi iš aukščiausiosios dievybės ir pasidalinusi val­ džią visatoje). Indijoje: Nara, Budi, Kali, arba Brahma, Višnu, Šiva; Egip­ te: Amonas, Ptah, Ozyris. Asirijoje: Ilu, Nu, Bei, beje, netrukus susilieja į v i e n ą - B e l e . Persijoje: Zurvanas, Ormazdas (Ahūra Mazda), Ahrimanas (Agra Mainja), iš jų Zurvanas pašalinamas ir tokiu būdu gauna­ ma pradų dvejybė: Ormazdas atstovauja gėriui, o Ahrimanas blogiui. Graikijoje: Dzeusas, Poseidonas, Aidas. Romoje: Jupiteris, Neptūnas, Plutonas. Ilgainiui trimurti keičia pobūdį ir atstovauja jau ne trims broliams, o tėvui, motinai ir sūnui, pavyzdžiui, Egipte - Ozyriui, Izidei ir Horui.

Trimurti simbolis.

Dzeusas

ir

gigantai.

19

• Vėliau

teogonijoms

Pirmoji vyriška m o t e r i š k a dievybe, Pastaroji susilieja su ka d i e v y b e , o iš jų

būdinga

kita

Graikijoje: Kronas ir Gėja ( ž e m ė ) sukuria Dzeusą. D z e u ­

ypatybė:

dievybė, vyras, susijungia su pirmąja iš jų g i m s t a antroji vyriška dievybė. savo m o t i n a , t. y. su pirmąja m o t e r i š ­ gimsta trečioji vyriška dievybė.

Šios dievybės turi m a ž d a u g v i e n o d u s c h a r a k t e r i n g u s b r u o ž u s . Pirmoji vyriška dievybė - dangus, iš p r i n c i p o pa­ saulio kūrėjas, arba materijos ( c h a o s o ) kūrėjas. Pirmoji m o t e r i š k a dievybė - žemė arba materija, arba valia, arba iliuzija. Antroji vyriška dievybė - p a s a u l i o tvarkytojas, lai­ kui b ė g a n t įžengiantis į savo t ė v o vietą. Trečioji v y r i š k a dievybė - dievas, priartėjantis p r i e ž m o g a u s . Jis - šviesos ir žinių a t s t o v a s . Jis m o k o ž m o n e s m e n o ir m o k s l o bei d u o d a jiems įstatymus. K a i p g i šis reiškinys p a s i r e i š k i a įvairiose religijose? E g i p t e : Abidose iš A m o n o ir Izidės gimsta O z y r i s . Iš O z y r i o ir Izidės gimsta H o r a s , k i t a i p dar v a d i n a m a s H e r ­ miu. T ė b u o s e iš A m o n o ir M u t o s sąjungos gimsta C h o n s a s ( M ė n u l i o dievas, likimo lėmėjas, kuris vėliau susilieja su T o t u ) . Iš C h o n s o ir M u t o s sąjungos gimsta H a r t - H a t a s . Finikijoje (dab. Libanas) ir Sirijoje: iš Elo (Ilu) ir Tinitos ( ž e m ė ) sąjungos g i m s t a B a a l a s (Balu, B e l a s ) . Iš B a a l o ir Asiratos (Anat) bei M e r g e l ė s sąjungos - Š a c h a r a s ir Š a l i m a s (Jeruzalės įkūrėjas).

sas

ir Gėja (kitais žodžiais M a j a - i l i u z i j a ) - Hermį. Romoje: dievybės tos pačios, kaip ir Graikijoje, tik kitais

pavadinimais. Visi šie tipai yra trečiosios vyriškos dievybės: Totas, HartHatas,

Šalimas, Hermis arba Merkurijus, reprezentuoja d i e v ą

davusį žmonėms meną, žinias ir įstatymus, pažadinusį žmonių dvasią, juos išgelbėjusį. Pitagoras vaizdavo šį dievą mistiška raide E, kurią atrado archeologai ant A t ė n ų Krotono, Samoso sienų, visur, kur buvo mokomasi

Pitagoro

filosofijos.

Šios paslaptingos raidės kilmė buvo tokia: Parašykime

iš

eilės

graikiškų raidžių lentelę ir po jomis

juos atitinkančius skaičius. Gausime: A(a)

B(b)

T(g)

A(d)

1

2

3

4

čia nelyginiai numeriai

E(e) ir t.t. 5

reikš

ir t.t.

vyriškas,

o

lyginiai - moteriškas

dievybes. 1+2 bus 3, o trys (antroji vyriška dievybė), susijungdama su dviem (pirmoji moteriška dievybė), duos penkis. 3+2 bus penki arba trečioji vyriška dievybė. Įrašydami vietoje skaičių raides, gausime: A+B=Г Г+B=E. Taigi E reiškia Hermį ir visus giminingus j a m dievus. Po šio dievo, nužengusio pas žmones, kad j i e m s padėtų, vaizdinio religijose pasirodo kita figūra, analogiška pirmajai, o būtent

mirtingasis,

pagimdytas

Mergelės

(kuri

išgelbsti

arba

išgydo žmonių giminę), pats tapęs dievu. Pavyzdžiui, brahmanizme mergelė Parvatė (kurią, beje, kar­ tais vadina Kali ir kuriai suteikiama dieviškų savybių) pagimdo be dievų ar žmonių tarpininkavimo Ganešą, mergelės sūnų. Višnu įeina į mergelę Devakę ir ji pagimdo Krišną, kuris nužudo tironą Kanzu (Kansą) ir išgelbsti žmones savo maldomis. Vėliau Delfų

20

E.

šiuo

pagrindu

gimsta

budizmo

religija:

Sidhartas

arba Šakjamunis gimsta iš mergelės Majos, veikiamas dievybės, ir tampa Buda - pasaulio atpirkėju ir gelbėtoju. 21

Seniausieji šaltiniai

Toto vardu rašė Egipto žyniai ir priskirdavo j a m visus savo traktatus visose kulto ir žinių srityse. Toto knygos buvo laikomos šventomis, j o s e - h i m n a i dievų garbei, karalių taisyklės, astrologijos ir alchemijos duomenys, religijos ir kulto taisyklių pagrindai.

Penkiaknygė Ankstyvasis krikščionybės

Trismegisto vardas (tai yra triskart didis) buvo duotas Her­

Liūtas su lentele, Zalcburgas, XIII a. pr.

miui todėl, kad manė jį esant filosofu, žyniu ar karaliumi, arba

-

ir gamtos.

įstatymas.

todėl, kad jis buvo galingas trijuose pasauliuose - dievų, žmonių Traktate Trismegistas

simbolis.

Vakarų okultistai savo sakmių pradžią kildina iš Egipto žynių. Pagrindinė žynių religijos dogma (beje, tik pašvęstųjų) buvo dogma apie dievybės vientisumą. Orfėjas, vienas iš seniausių m u m s žinomų pašvęstųjų, savo dainose mini misterijas: „Pamąstyk apie dievišką žodį. Gilinkis į jį nuolat, nukreipk savo širdį ir savo dvasią teisinga linkme ir stebėk Viešpatį - vienintelį, kuris nemirtingas, vienintelį, kuris pats iš savęs prasidėjo. Viskas prasideda iš jo vieno, Jis yra visur, nematomas mirtingiesiems". Po Orfėjo seniausiu okultizmo atstovu laikomas Hermis Trismegistas, kuriam priskiriami keletas kūrinių graikų kalba. E. Bosko n u o m o n e , šis Hermis iš tiesų yra egiptiečių dievas Totas, žinių ir šviesos dievas, davęs žmonėms abėcėlę ir įstatymus.

duoti

dievybės

nematoma, mais,

ir

juk

ir

amžinybė

absoliuti

tiesa

ma,

negali

būti

Mirtis

yra

yra

lėlytė,

niam gėlės

iš

tai

būti

išmatuojama o

kas

Bekūnė,

mūsų jaus­

laiku.

amžina

Dievybė

ir nekinta­

Žemėje.

atsidaro,

Mirštant

gėlės,

apsakyti.

nesuvokiama

išsilaisvinimas

kuri

mūsų

nes

iš

kai

šitos

mes

dvasia

išeina

yra

kūne,

dvasia

materijos.

subręstame iš

Kū­

aukštes­

kūno,

kaip

kaip

aromatas

sėkloje. ir

nekintanti.

viskas

kinta,

Žemėje,

nes

čia

pražūva,

yra

melas.

gimimas

rialu), sa

negali

mūsų

Tiesa - amžina

nas

„Mes mintimis negalime įsivaiz­ negalime jos

ir absoliuti galybė, suvokiama

gyvenimui.

aromatas

sako:

liežuviu

neturinti formos — visa

yra

nas

savo

juk

tėra nėra

Žemėje

Jos

viskas

yra

irimo

padarinys.

tik

tiesos

mėgdžiojimas

materiali.

Be

nėra

virsta

ir

ir jos

irsta.

irsta

ir

Visa,

gimsta,

kas be

negali

būti

visa,

kas

o

kiekvie­

daiktiška

(imitacija,

spalvos,

Bet

sekimas).

formos,

be

(mate­ Tie­ jokių

matmenų — amžina ". Ne mažiau įdomus kitas Hermio traktatas, žinomas pavadi­ nimu „Pimanderas". Jame vyksta Pimandero (aukštesnysis pro­ tas) ir Hermio (žmogaus protas) pokalbis. Pimandero valios

įtakoje Hermis iš pradžių regėjimuose

išvydo akinančią šviesą, kupiną visokiausių formų. Po to stojo tamsa ir pasigirdo balsas, panašus į griaustinį. Tai buvo pranykusios šviesos balsas, iš jos ir gimė žodis. Priešais

Hermį buvo

vandenys

ir ugnys,

atskirti

eteriu

(plonyčiu oru), šiame eteryje laikėsi pusiausviras mūsų pasaulis, 23

atstovaująs chaoso būsenos materijai. Žodis sklendė viršum nežemiškų vandenų ir priversdavo pasaulį judėti, be to, virš jo atsirado šviesa ir įvairiausios formos. Ir Primanderas pasakė Hermiui: „Mintis yra Dievas-Tėvas, žodis - jo Sūnus; jie neatskiriami ir surišti amžinybėje ir jų vienybė yra gyvenimas. Mintis ir žodis sukuria visagalybės veiksmą. Iš šios visagalybės išeina septynios dvasios ir veikia septyniuose ratuose. Šiuose ratuose yra visos būtybės, kurios sudaro pasaulį; Septynių dvasių veikimas šiuose ratuose yra likimas (fatumas), o pačius ratus sudaro įsiskverbianti į juos dieviškoji mintis. iš

Dievas įpareigojo septynias dvasias valdyti stichijas šių paskutiniųjų gyvūnus ir augalus.

ir kurti

Tačiau Dievas sukūrė į save panašų žmogų ir suteikė jam valdyti gamtą. Žmogus panoro susilyginti su Dievu, prasiskverbti į užda­ rus nuo jo ratus ir taip pat kurti. Tuo jis pažeidė dieviškąją harmoniją ir už bausmę tapo savo kūno vergu. Būdamas nemir­ tingas dvasia ir Dievo atvaizdo atstovas, jis tapo mirtingas dėl perdėto pomėgio daiktams, pasmerktas permainoms ir pražūčiai. Tačiau žmogus gali išlaisvinti savo dvasią nuo kūno ir formų pagundų ir priartėti prie absoliučios tiesos ir grožio pažinimo, tai ir yra geriausias jo apdovanojimas. Pagal tai, kaip žmogus nugali jutimiškąsias pagundas, Die­ vas suteikia jam galimybę perprasti slapčiausias gamtos paslap­ tis. Ir, atvirkščiai, žmogus, nuolaidžiaujantis kūnui, patenka į galią

įstatymų, kuriuos tvarko stichijos, valdžią ir tampa pastarųjų auka. Tada jis pasmerktas nuolatiniam neišmanymui, tai yra dvasios mirčiai". Mintys, Hermio išsakytos šiose ištraukose, įdomios tiek aukštesniuoju išskirtiniu lygmeniu, tiek ir tuo, kad jos analogiškos Mozės pasakojimui apie pasaulio sukūrimą. Beje, čia nieko nėra stebėtina, nes ir pats Mozė Tėbuose Egipto žynių buvo pašvęstas gilintis į okultizmo paslaptis. Septyni ratai, apie kuriuos kalba Hermis, atitinka septynias planetas, žinomas senoliams: Mėnulį, Merkurijų, Venerą, Marsą, Saulę, Jupiterį ir Saturną. Septynios Egipto teogonijos dvasios - septynių mergelių se­ novės Indijoje, septynių Amšaspanidų Persijoje, septynių Chaldėjos angelų, septynių žydų kabalos žemesniųjų sefirotų ir pagaliau septynių Apokalipsės Archangelų esmė.

Hermio Trismegisto S

(lenta su šventais rašmenimis)

Hermio paukštis stovi tarp septynių plunksnų, perverian­ čių vandenis, iš kurių jis gims. Saulės lietus, dideliais lašais krintantis ant paukščio, simbolizuoja atgimimą - arba persikūnijimą. Iš Džordžo Riplio (G.Rippley) rankraščio, apie 1470 m.

Kai kas m a n o , kad Hermis Trismegistas nebuvo abstraktus asmuo, vaizdavęs dievą Totą, kurio vardu rašė Egipto žyniai, o iš tiesų egzistavo. Įrodymui pateikiama legenda apie tai, kad 24

25

Aleksandras Makedonietis matė kapavietę ir rado joje smaragdi­ nę lentą, kurioje buvo išbraižytas įdomus dokumentas, nūnai žinomas Smaragdo metraščių pavadinimu. Kai kurie įžvelgė šiame dokumente tik alcheminį traktatą apie

aukso

gamybą,

kiti

mano,

kad j a m e

Hermis

išdėstė

okultizmo m o k y m ą apie astralą (jį šioje knygoje panagrinėsi­ me detaliau). Štai jo vertimas (papildomi paaiškinimai paimti į skliaustelius).

Paslaptingi Hermio žodžiai „ Tikra, neginčijama ir realu (iš principo, teoriškai, praktiš­ kai): tai, kad kas yra apačioje, analogiška tam, kas yra viršuje (tai yra, materialusis ir dvasinis pasauliai) ir tai, kad kas yra viršuje, analogiška tam, kas yra apačioje, ir tokiu būdu daromi stebuklai iš vieno daikto (tai yra, visata arba gyvenimas apskri­ tai iš esmės yra vieningi). Analogiška tam, kad visi daiktai padaryti iš vieno (prin­ cipo) tarpininkaujant vienam (faktoriui), taip pat kad visa, kas gimsta, išėjo iš šio vienintelio kažko, padedant jo ga­ lioms.

Taip (tai yra astraline šviesa) buvo sukurtas pasaulis. Iš kils nuostabūs reiškiniai, kurių vaizdinys prieš tai aprašytas. Taigi buvau pavadintas Hermiu Trismegistu, nes mano valdžioje trijų viso pasaulio (dieviškojo, žmogiškojo ir gamtos pasaulių, arba dvasinio, astralinio ir materialaus) dalių paži­ nimas. Pakanka to, ką pasakiau apie Saulės veikimą". Senovės alchemikai Hermio paukščiu vadino feniksą, kuris saugo alcheminę išmintį arba filosofinį gyvsidabrį, visa ko pradmenį. Jis, kaip ir žmogaus dvasia, pats sunaikina savo kūną ir pats liepsnose nuolat atgimsta, nes trokšta gyventi. Jo laužo liepsnų vandenys nevalioja užgesinti. Okultistai į žmogaus dva­ sią žvelgė kaip į mikrokosmosą, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. čia

Neatsitiktinai dabartiniai baltieji magai Hermio vardu pava­ dino visą kompleksą p r a t i m ų stiprinančių žmogaus energetiką.

Fabras de Olivjė

Saulė—jo tėvas, Mėnulis - jo motina, vėjas nešiojo jį savo įsčiose ir žemė buvo jo žindyvė maitintoja (kalbama apie astralo kilmę, kuris davė pradžią viskam, kas žemiška). Ir šitas kažkas yra priežastis viso jėga nepakito, kai jis atėjo į žemę pasaulį).

žemiško tobulumo. Jo (tai yra į materijos

Tu atskirsi žemę nuo ugnies, subtilų nuo tankaus materiją, pasyvųjį pradą, nuo sielos, aktyviojo prado), ir sąmoningai.

(tai yra atsargiai

Šis kažkas pakyla nuo žemės į dangų ir vėl nusileidžia į žemę ir priima (perima) aukštesniojo ir žemesniojo (pasaulių) galią. Tokiu būdu tu įgysi pasaulio šlovę, ir tamsa (visi neigiami reiškiniai) nutols nuo tavęs. Čia yra galios esmė, nes ji nugalės visokį nesvarų dalyką (tai yra padarys jį medžiagišką, materializuos) ir įsiskverbs į bet kokį tankų daiktą (jį išskaidys). 26

Sakralinis medis. Mesopotamija, 1500 m.

Vienas iš pagrindinių okultizmo paminklų yra Mozės „Bū­ ties knyga", kurioje, okultistų nuomone, po hieroglifų ir netiks­ lių vertimų uždanga slypi didžiosios visatos paslaptys. Ypač originalius Mozės „Būties knygos" tyrimus 1815 me­ tais atliko Fabras de Olivjė. 27

Pateikiame sutrumpintą Fabro de Olivjė nuomonę apie sefardų raštą, tai yra Mozės knygą. Atsikėlę į Egiptą žydai perėmė egiptiečių kalbą. Mozė buvo auklėjamas Egipto žynių ir būtent jų pašvęstas gilintis į egiptie­ čių išminties paslaptis. Todėl ir savo knygas Mozė parašė senąja egiptiečių kalba ir egiptietiškomis raidėmis. Egiptiečių raštas buvo ypatingas tuo, kad j a m e kiekvienas žodis turėjo tris reikšmes: paprastą, kartais vien tik materialią; simbolinę, kartais idėjinę, ir hieroglifų, paslaptingą, susijusią su hieroglifais arba žodžio raidėmis. Tokiu būdu paskutinė reikšmė buvo suvokiama tik išnagrinėjus parašytą žodį. Tačiau žydų dauguma suprato tik materialią sefardų žodžių reikšmę. O simbolinės ir hieroglifinės jo reikšmės buvo perduo­ damos tik nedaugeliui pašvęstųjų iš lūpų į lūpas. Iš čia ir kilo žodis kabala, tai yra žodinis perdavimas. Sugrįžę iš Babilonijos nelaisvės (įkalinimo), kurios metu žydai beveik visiškai prarado savo kalbą ir priėmė aramėjų žargoną, vyriausiasis dvasininkas ir raštininkas Ezdra (gyvenęs prieš 500 metų), turėdamas tikslą atskirti judėjus nuo samarie­ čių, parašė sefardą asirietiškomis, arba chaldėjiškomis, raidėmis, šiuo pavidalu jis išliko ir iki mūsų laikų. Maždaug tuo pat metu atsirado sefardo vertimas samariečių kalba ir chaldėjų targumai arba jo vertimai į chaldėjų (tai yra, į asiriečių arba aramėjų) kalbą. Žodinis padavimas apie sefardo reikšmę buvo išsaugotas esenijų (esėjų) sektoje. Šios sektos mokslinčiams, dalyvaujant Egipto valdovams Ptolomėjams, buvo pavesta išversti sefardą į graikų kalbą. Tačiau, Fabro de Olivjė nuomone, jie, nenorėdami išduoti Mozės knygos slaptųjų prasmių, teišvertė jų materialiąją prasmę, ir be to, tam tikrose vietose sąmoningai iškreipė tekstą palikdami akivaizdžių gramatinių klaidų. Taip atsirado 70 - ties autorių graikiškasis vertimas, tapęs pagrindu visiems kitiems vertimams ir visų žydų žodynams sudaryti. Palaimintasis Jeronimas iš naujo savarankiškai išvertė sefar­ dą į lotynų kalbą, tačiau ir jis tegalėjo perduoti materialiąją Mozės knygos prasmę. Mat rabinai, kurie jį mokė, ir patys 28

nežinojo nei simbolinės, nei hieroglifinės senovės žydų kalbos žodžių prasmės. Visi paskesni vertimai, komentarai ir sefardo tyrinėjimai taip pat neperžengė siaurų materialių jo suvokimo rėmų. Todėl Fabras de Olivjė ėmėsi šio darbo iš naujo. Taigi būtent jis sudarė savąją žydų kalbos gramatiką ir leksiką, be to, nagrinėjo simbolinę ir hieroglifinę visų raidžių ir jų pradinių junginių reikšmę. Šių duomenų pagrindu ir pagal jų atitikmenis jis išvertė pirmuosius 10 Mozės ,3ūties knygos" skyrių. Drauge Fabras de Olivjė lygino tarpusavyje ir visas geriau­ siai žinomas sefardo versijas, būtent samariečių versiją, chaldėjų targumus, 70 knygų ir Vulgatos vertimą bei nurodė pasitaikan­ čius juose prieštaravimus. Fabro de Olivjė vertimas ir komentarai tokie originalūs, kad verta ties jais stabtelėti ir peržvelgti išsamiau. Žydišką žodį Jehova, kuris reiškia Dievą ir rašomas tt-*l h ** (žydiškus žodžius reikia skaityti iš dešinės į kairę) i-e-o-e (YodHe-Vau-He) sudaro, pasak j o , šios raidės arba hieroglifai. Žodžio principu esti hieroglifas "l o, dvasinės šviesos žen­ klas, o jo substancija yra dvigubas ženklas e, išreiškiantis absoliutų gyvenimą. Šis junginys e-o-e tai ir veiksmažodis „būti" absoliučia jo reikšme. Prieš šį žodį stovi raidė *> - pasireiškimo ir amžinybės ženklas. Tokiu būdu žodis Yod-He-Vau-He visiškai išreiškia gyvybę, amžinai pasireiškiančią pasaulyje, visa tai ir atstovauja Dievybės idėjai. Čia trumpai pateiksime būdingiausias ištraukas iš pirmųjų Fabro de Olivjė 10 Būties knygos skyrių. Iš pradžių Dievas, pasitelkęs elohimus, t.y. savo jėgas arba atributus, iš principo sukūrė dangų ir žemę. Tokiu būdu žemė egzistavo tik kaip potenciali mybė, o ne realiu, materialiu pavidalu.

būties

gali­

Tokiu būdu įcentrinė ir išcentrinė, arba traukos ir atostūmio jėgos, pranoko - buvo aukščiau už visuotinį potencialumą ir pasyvumą. Ir Dievas sutvėrė materijos diferenciaciją (arba eterį) ir išskyrė gamtoje sąmonę (protą), privalantį valdyti jos evoliuciją. 29

Ir Dievas išskyrė pasyviąją materiją, kuri buvo potencia­ lios būsenos, ir sukūrė pasaulį, ir sukūrė eterį, ir viršutinė šios materijos dalis reprezentavo orą (dangų), o apatinė vandenį (jūrą), ir vanduo buvo nusausintas ugnimi ir atsirado žemė. Ir ant žemės atsirado augalai. Po to Dievas sukūrė Saulę, Mėnulį ir žvaigždes tam, kad šie šviesuliai paskleistų ir platintų dvasios šviesą žemėje ir pasitarnautų kaip laiko kriterijus. Po to vandenys ir oras pagimdė žuvis ir paukščius, o žemėįvairius gyvūnus. Tačiau visas šis pasaulis egzistavo tik poten­ cialiu, o ne realiu pavidalu. Po to Dievas sutvėrė savo šešėlyje Adomo potencialumą, tai yra žmonių giminę, suteikdamas jam ir vyriškąjį (intelektas), ir moteriškąjį (valios sugebėjimai) pradus. Sukūręs pasaulį iš principo, Dievas septintuoju periodo laikotarpiu sugrįžo į savo pirmykštę būseną.

Žmogų individualizuoti pavyksta todėl, kad Dievas atskiria žmoguje intelektą, vyriškąjį pradą - Aišą, nuo valios galių moteriškojo prado - Aiši. Aiši, valios galia, nusilenkdama (būdama paklusni) Aišo intelektui, atstovauja valiai, tai yra būtent tai savybei, kuri individualizuoja žmones. Aiši (t. y. valios) dėka Aišo, t. y. intelekto, koncepcijos realizuojamos arba ima galioti. Tokiu būdu vyro sėklas išnešio­ ja moteris ir realizuoja vaiko pavidalu. Dievas uždraudė Adomui paragauti gėrio ir blogio pažini­ substancijos. Bet Naašas arba Belialas (Šėtonas), tai yra neramus po­ traukis arba instinktas, jausmingumas, egoizmas, paveikė Aiši, žmogaus valios galias, ir ji sugundė Aišą, intelektą, taip, kad jis panoro prasiskverbti į daiktų esmę. mo

To rezultatas - žmonija išvydo save, pasinėrusią Kaip nusidėjimo pasekmė buvo tokia bausmė.

į

materiją.

Tokiu būdu tuomet gamta ir žmogus egzistavo tik Dievo koncepcijos požiūriu, ji dar nebuvo reali būtis. Po to Dievas davė Adomui arba žmonijai, realią būtį, sukūręs ją iš Adomo elemento. (Kai kurių okultistų nuomone, adomiškasis elementas atstovavo astralui arba fluidui, tarpinin­ kui tarp dvasios ir materijos, sudarytam iš ypatingos subtiliau­ sios materijos, nesuvokiamos mūsų pojūčiais, jausmais.) Sukūręs Adomui ješefą, arba astralinį kūną, Dievas įpūtė jam j esamą, tai yra dvasią. Po to Dievas išskyrė laike ir erdvėje organinę sferą (rojųEdeno sodą). Šią organinę terpę paveikė jos realizavimo, arba potencialios energijos principai, formos, ugnies, elektros (arba magnetizmo) ir vaisingumo išraiška. Rojuje (taip pat iš adomiškojo elemento) Dievas sukūrė augalų ir gyvūnų karalystes. Rojaus centre buvo gėrio ir blogio pažinimo substancija. Dievas apgyvendino rojuje žmogų ir sukūrė jam draugę Aiši. Čia Adomas, tai yra žmonių giminė, išskiria iš savęs Aiši (Aišas - vyriškos, Aiši - moteriškos giminės), individualų žmogų. 30

31

Naašas, tai yra instinktas, nuo šiol gyvens tik kūno ir jausmingumo sferoje. Žmogaus valios galios, kurios iki tol turėjo kūrybinių galių, nuo šiol kurs, arba, kitaip tariant, realizuos intelekto koncepcijas tik per kančias ir triūsą. Be to, tarp žmogaus valios sugebėjimų ir jo juslinių ins­ tinktų bus nesantaika, o valios galių prieglauda turės būti jo protas. Nuo šiol visa žmonija išgyvens daugybą rūpesčių ir išbandymų. Tačiau po žemiškųjų vargų žmogus vėl atgims kaip Adomo elementas, tai yra, po mirties žmogus gyvens astraliniame kūne. Adomo materializacija paplito ir po susijusio su juo Adomo elemento sferą. Dievas aprengė žmogiškąją giminę tikrais materialiais kū­ nais ir pašalino jį iš organinės sferos (rojaus), kur buvo gyvybės substancija. Ir Adomas pavadino Aiši (savo valią) Ieva, kurios reikšmė elementari, nes nuo to laiko jis ėmė gyventi materialų gyveni­ mą, ir Aišas buvo jos motina. Taigi p i r m o s e trijuose „Būties k n y g o s " skyriuose pasa­ kojama apie p a s a u l i o ir žmonijos sukūrimą iš pat p r a d ž i ų iš p r i n c i p o , vėliau astraliniame pasaulyje ( A d o m o elemen­ tas) ir p a g a l i a u apie ž m o g a u s p a s i n ė r i m ą į materiją, kurio p a d a r i n y s - viso pasaulio materializacija ir m ū s ų Ž e m ė s atsiradimas.

Kituose skyriuose Mozė kalba ne apie Adomo palikuonis, o apie kosmogoniją, pasaulio raidą ir iš dalies apie pradinį žmo­ gaus tobulėjimą. Todėl žodžiai, kuriuos Mozės vertėjai palaikė Adomo palikuonių vardais, iš tiesų išreiškia kosmogoninius, o kartais ir sociologinius principus. Kainas ir Abelis atstovauja dviem prieštaringoms jėgoms gamtoje: įcentrinei, arba traukimosi, ir išcentrinei, arba plėtimosi. Kainas nužudo Abelį, kai kurių nuomone, ši scena vaizduoja eterinių ūkų suspaudimą (sutankėjimą) veikiant išcentrinei jėgai. Setas - tai taikdario pradas tarp dviejų nesantaikos - Kaino ir Abelio pradų. Jis atstovauja pagrindo ir pusiausvyros gamtoje idėjai ir tuo pat metu irimo ir virsmo idėjai, nes žūtis - tai naujo gyvenimo gimimo pagrindas. Kaino palikuonys vaizduoja įvairių pradų padriką kovą kuriant žemiškąjį pasaulį. Seto palikuonių vardai analogiški Kaino palikuonių var­ dams, tačiau jau santūresnio pobūdžio ir vaizduoja ramią bei produktyvią dviejų prieštaraujančių pradų sąveiką. Sociologijos požiūriu Kaino palikuonims ypatingą reikšmę turi Enocho sūnus Lamekas, tai yra daiktų mazgas. Jis apribojo individualaus žmogaus valią (pasak Mozės: „užmušė Aišą") ir šeimos bei atskirų giminių egoizmą praprusus bendruomenėms ir gentims. Lameko sūnūs - Jabelis, Jubalis ir Tubalkainas (Tubalas-Kainas) sociologine prasme reiškia tautų sėslumą menų ir amatų plėtrą. Iš Seto palikuonių reikia paminėti Nojų (Noė), atstovaujantį pusiausvyros ir stabilumo principui gamtoje. Padariniai, susiję su diferenciacija dėl Adomo nuopuolio: žemėje atsirado kūniškosios formos, ir Dievo emanacijos įvairių būties formų išsiliejimas iš absoliuto, pasklidimas, išspinduliavi­ mas), sužavėtos jų, su jomis susiliejo ir įgavo jausmo savybių. Rezultatas - žemėje atsirado žmonės, pasižymintys nepaprastomis galiomis. Tai pažeidė pasaulio ir žmogaus raidos harmoniją bei tvarką, ir Dievas nusprendė apvalyti šį pasaulį vadinamuoju tvanu. Tačiau prieš tai, ne be Dievo valios, saikinga ir santūri prigimtis (tai yra Nojus), sudaryta iš proto ir valios pradų, pasislėpė simpatiškame „Tėbų" prieglobstyje. Ten, be žmonių (Nojaus sūnūs ir jų „Nešim", tai yra žmonos - arba fiziškosios

32

33

savybės), buvo surinkta ir įvairiausių gyvūnų rūšys pagal duoto gyvūno principą ir valios savybę, per kurią šis principas galėjo pasireikšti realioje būtyje. Paukščiai ir žuvys Tėbuose buvo vyriškojo ir moteriškojo pradų esmė. Ir štai Dievas nukreipė (pašalino) nuo vandenų spaudimo jėgą, ir vandenys išsiliejo bei pakilo. O nuo oro Dievas pašalino iškrovos jėgą, ir atmosfera ėmė kristi ant žemės vandens pavidalu. Tada Dievas pats panaikino visas būtybes, gyvenančias Adomo elemente, tai yra astraliniame pasaulyje, ir vanduo sunaikino visa, kas gyva Žemėje. Liko tik santūri ir harmoninga gamtos dalis Tėbuose. Pagaliau, po keturiasdešimties periodų, didysis kataklizmas liovėsi. Dieviškoji dvasia vėl sutvardė vandenis ir sustabdė jų kritimą iš viršaus. Ir virš Tėbų ėmė sroventi ribota rato pavidalo šviesa. Tada pasireiškė stichiniai elementai. Ir ant žemės leidosi tamsa (erebas — varnas) ir vėlei ding­ davo. Tada Nojus, tai yra gamta Tėbuose, nukreipė į žemę savo vaisingąsias jėgas (joną - karvelį), ir ji pagaliau susirado atra­ mos ir pritaikymo tašką. Ir gamta, ir visi gyvieji išėjo iš Tėbų, ir čia, pasaulyje, atsirado materijos dvasinis elementas. Gamta išskyrė Aišą, intelekto principą, ir persisunkė spiri­ tualizmu. Gamtos (Nojaus) egzaltacijos metu jos materialiosios dalys (Chamas) jau būtų prasiskverbę į jos esmę, tačiau gamtos dariniai (Semas ir Jafetas) pridengė jos paslaptis iškilniu, didingu blizgesiu. 10 skyriuje paprastai Biblija verčiama vardijant Nojaus sūnų - Semo, Chamo (Khamo) ir Jafeto (Japheto) - palikuonis, tačiau Fabras de Olivjė įžvelgia ten ne asmenvardžius, o teolo­ gijos ir sociologijos principus. Iš Chamo palikuonių reikėtų pažymėti Nemrodą, tai yra savivalės, sukilimo, anarchijos ir despotizmo principą. Šio principo pagrindas - lepumas, egoizmas ir tuščiagarbystė, atstovaujantys revoliucijos elementams. Tačiau iš revoliucijos kyla ir Ašuro principas, tai yra harmonijos ir teisėto valdymo principas. 34

ASTRALINIS PASAULIS

• ASTRALAS • TRYS PASAULIAI IR EVOLIUCIJA • ŽMOGAUS

SANDARA

• ASTRALINIS

KŪNAS

• MINTIES JĖGA (PSICHINĖ ENERGIJA) • ELEMENTALIAI • ASTROIDĖJOS • MAGIŠKOJI

GRANDINĖ

• ASTRALINĖS • FATIMOS

KLIŠĖS

FENOMENAS

• AGREGORAI • LERVOS • INKUBIZMAS • EKSTERIORIZACIJA ARBA LAIKINAS ASTRALINIO KŪNO ATSISKYRIMAS NUO FIZINIO ARBA ASTROSOMAS • LIKANTROPIJA • ELEMENTERAI • DVASIŲ

KERŠTAS

• VAMPYRIZMAS • KRUVINOJI GRAFIENĖ (ŠIURPUS ISTORIJOS FAKTAI) • PSICHOMETRIJA • ASTRALO MATERIALIZAVIMASIS (DVASIŲ IŠŠAUKIMAS)

O,

Astralas (lot. aster - žvaigždė).

kultizmas pripažįsta trijų pasaulių egzistavimą, arba, jo kalba sakant, tris egzistavimo plotmes: astralinį pasaulį, tarpinį ir fizinį pasaulį. Pirmojo atstovas yra dvasia, antrojo - energija arba jėga, trečiojo - materija. Antrasis pasaulis - tai tarpininkas tarp pirmojo ir trečiojo. Tačiau visi trys pasauliai daugiau ar mažiau smelkiasi vienas į kitą. Iš tiesų energijos principas yra dvasia, o energija pasireiškia materijoje, kurią ji priverčia judėti. Pasaulis, kuris pasiekiamas mūsų pojūčiams, yra materialus arba fiziškas. Todėl nuo jo ir pradėsime savo tyrimus. Kas yra materija ir kaip ji pasireiškia? Okultisai, kurie taip pat atstovavo ir alchemijai arba hermetizmui, pripažįsta materijos vienovę. Pagal fizikos mokslą, visi kūnai skaidosi į molekules, o molekulės - į atomus. Be to, esti paprastieji kūnai, kurių atomai skiriasi nuo kitų kūnų atomų ir negali būti labiau skaidomi: toks yra auksas, geležis, taip pat tam tikros dujos, kaip, pavyzdžiui, vandenilis. Tačiau alchemikai mano, kad atomai, į kuriuos mokslas skaido paprastuosius kūnus, gali būti padalinti į dar smulkesnius atomus ir kad visų kūnų bei materijos rūšių pagrindą sudaro vieni ir tie patys pirminiai atomai (šią alchemikų idėją patvirtino šiuolaikinė fizika, iškėlusi kvarkų idėją). Tokiu būdu geležies atomus galima suskaidyti iki šių pirminių atomų, o po to iš jų išgauti aukso atomus, kas ir bus garsioji metalo transmutacija. Taigi materijos rūšys tarpusavyje skiriasi ne atomų koky­ be, o tik jų tankiu, susijungimo būdu ir įvairiomis kombinaci­ jomis.

36

37

Materija yra keturių rūšių: kieti kūnai, skysčiai, paprasto­ sios dujos (oras) ir eteris, kurių molekulės išsisklaido į šalis milžinišku greičiu. Senovėje išminčiai ir magai pasižymėjo labai rimtomis fizi­ kos žiniomis, ir, galimas dalykas, netgi pranoko mus tam tikru atžvilgiu, tačiau jų žinios iš dalies buvo prarastos, iš dalies buvo išsaugotos tik simbolių dažnai mums nesuprantamų pavida­ lu. Taigi senoliai pripažino keturias stichijas: žemę, vandenį, orą ir ugnį. Tačiau šios žinios taip pat turėjo ir simbolinę prasmę ir išreiškė tas keturias materijos rūšis, kurias nurodėme pirma.

bės) rezultatas yra įvairūs reiškiniai ir energijos. Garsusis Kruk-

Be to, senoliai pripažino dar vieną subtilesnę materiją, kuri jau virto energija, ir vadino ją eteriu, o indai vadino ją akaša. Sis penktasis elementas yra astralas, arba astralinė šviesa. Taigi kai pasieksime pirminį fizinį atomą, tai po jo eitų dar smulkesni atomai, jau astraliniai. A s t r a l a s - t a i taip pat materija, tačiau kur kas dvasingesnio pobūdžio.

spinduliai, gyvulių magnetizmas ir kitkas.

Taigi gauname ištisas materijos tipų pakopas. Po astralinės materijos eitų dar dvasingesnė materija, ir taip iki begalybės, sudvasinant materiją arba jai artėjant prie absoliučios dvasios principo. Taigi matome du pagrindinius polius - dvasią ir materiją tarp kurių egzistuoja nemažai tarpinių laiptelių. Jeigu paimsime išeities tašku dvasią ir leisimės skale žemyn, tai gausime invo­ liuciją arba dvasios materializavimąsi; tačiau jeigu kilsime nuo materijos aukštyn, tai gausime evoliuciją arba materijos sudva­ sinimą. Tačiau posakis „leistis ir kilti" tėra tik sąlygiškas, nes iš tiesų materija, astralas ir dvasia tarpusavyje glaudžiai susiję, tai galima būtų paaiškinti indo, pripildyto akmenukais, pavyzdžiu: tarp akmenukų galima priberti smėlio, į smėlį pripilti vandens, o tarp vandens dalelių vis dar bus oro.

sas sudarė tokią lentelę: N u o 32 iki 32 768 vibracijų sukuria garsą, nuo 1 048 576 iki 34 359 738 368 vibracijų per sekundę gamina elektrą. Nuo 1 125 899 906 842 624 iki 36 028 707 018 963 963 vibracijų per sekundę gaunama šiluma ir šviesa. Šie skaičiai žmogaus protui n e s u v o k i a m i , tačiau negali­ me jų ir ignoruoti, nes pasaulyje visur susiduriame su bega­ lybe. Tarp arba už šių vibracijų ribų turi būti X spinduliai, N O jau nuomone, duoda

elektros

srityje vibruojanti

atstovauja

šviesą,

astralui.

šilumą,

X

Gyvuliškas m a g n e t i z m a s ,

materija,

Tokiu b ū d u

ir N

spindulius

okultininkų

astralo bei

vibracija

magnetizmą.

r e m i a n t i s D i u r v i l i o p a t i r t i m i , bū­

dingas visiems k ū n a m s , o kūnai turi teigiamą ir n e i g i a m ą polius. Astralas taip pat poliarizuojasi teigiama ir neigiama krypti­ mi. Kartu jis nuolat juda ratu, panašiai kaip uždara elektros srovės grandinė. Pažymėsime, kad astralinio viesulo greitis ne­ suvokiamas

net

mūsų vaizduote,

kaip

ir

prieš

tai

nurodyti

astralo vibracijos skaičiai. Todėl mūsų laiko ir erdvės sąvokos visiškai netinka astralui.

Astralas skverbiasi ir supa visą pasaulį bei riša tarpusavyje Saulės ir žvaigždžių sistemas, jungdamas žvaigždes šviesos spin­ duliais, traukos jėga ir, galimas dalykas, kitais mums nežino­ mais faktoriais. Astralas, būdamas eterio materija, turi paprasto­ sios materijos savybių, būtent: bet kurios materijos atomai vib­ ruoja, ir be to, vieno kūno atomų virpesiai perduodami kito kūno atomams. Vibracijos arba judėjimo (kitaip tariant - gyvy38

39

Pagal fizikos dėsnius, astralas pavaldus išcentrinės ir įcen­ trinės jėgų poveikiui, kurių tarpusavio kovos rezultatas ir yra pusiausviras apskritiminis judėjimas. Teigiamų astralo spindulių simbolis - Saulė ir raudona šviesa, žydiškai jie vadinami aod; o neigiamų spindulių simbolis - Mėnu­ lis ir mėlyna spalva, žydiškai vadinami aob. Aodas ir aobas kartu vadinami aor, tai ir reiškia astralą arba astralinę šviesą. Aodo pagrindas yra „ j o n a s " - erdvės ir gyvybės (kurios simbolis - balandis) plėtimosi jėga, o aobo pagrindas - „ e r e b a s " traukimosi, laiko ir mirties jėga (simbolis - varnas). Magijos adeptai moka valdyti astralo sroves ir todėl sukuria sukrečiančius stebuklus. Taip per aodą galima eterizuoti kietus daiktus, tai yra išskaidyti jų materiją, o per aobą galima sutirštinti dujas arba netgi materializuoti astralą sumanyta forma. Magijos arba spiritizmo seansuose kartais vienas kūnas pereina kitą kūną kiaurai, pavyzdžiui, stiklinė vandens, buvusi ant stalo, netikėtai atsiduria po juo, tarsi ji pereina per stalą kiaurai. Šiuo atveju mes turime reikalų iš pradžių su stiklinės ir vandens eterizavimu, o po to su materializavimu, jie, atomų pavidalu perėję stalą, atsistato jau po stalu. Senovės m a g a i vaizdavo astralą gyvatės arba dviejų gy­ vačių, spirale apsivijusių viena kitą, pavidalu. Tai aodo ir aobo pusiausvyros judėjimo emblema. Iš čia ir H e r m i o kaducėjus (magiškoji krivūlė), kurį apsivijusios dvi gyvatės (žr. pieš. p. 187).

Astralas pripildytas

įvairių k ū n ų

iš

dalies

sąmoningų,

iš

dalies nesąmoningų. Remiantis Marijaus Dekrespo hipoteze, ast­ raliniai kūnai arba astrosomai susidaro dėl astralų dalelių kondensacijos, panašiai kaip ore, prisodrintame elektros, susidaro kamuoliniai žaibai. Tačiau elektros kamuoliai renkasi prie teigia­ mų o astrosomai - prie neigiamų centrų. Kartu, kaip ir fiziniuo­ se kūnuose, astrosome vyksta astralo molekulių įtraukimo į save ir išskyrimo procesas. Tuo pat metu molekulių potencialumas visoje duotoje srityje turi būti daugmaž vienodas; kitaip, esant dideliam potencialumo nevienodumui, tarp astrosomo ir supan­ čio jį astralo,

astrosomas trūksta, nes jo molekulės perplėšia

apvalkalą pasiduodamos į išorę, arba išorinės molekulės įsiver­ žia į jo apvalkalą. Pasak ezoteriko Georgijaus

Gurdžijevo

(1877-1949), vir­

pesiai, nesvarbu, kokio dažnio j i e būtų, nėra ištisiniai. tikrose

vietose jie

yra pertraukiami

ir

dėl

to

tam

Tam

tikruose

taškuose atsiranda pagreitėjimai arba sulėtėjimai. Tokie okta­ vos intervalus atitinkantys pertrūkiai būdingi kiekvienai pilnai septynių skirtingų būsenų arba tonų schemai. Ši septyneriopa vibracija, pavadinta septynių dėsniu, siejasi su tradicinio okul­ tizmo septynetu. Nors kosmoso veiklą (ir viską kosmose) visai įmanoma įsivaizduoti kaip trijų dėsnio funkciją,

niekada

negalima

suprasti,

arba septynių dėsnio

kaip

šie

dėsniai

veikia

kartu. Tai yra viena priežasčių, kodėl žmogaus protas negali suvokti realybės. Tam tikra p r a s m e šis oktavos dėsnis priešta­ ravo moksliniam požiūriui. Gurdžijevo idėjas ypač populiarino rusų žurnalistas ir rašytojas, teorijos apie antgamtinius reiški­ nius bei persikūnijimo (ketvirtosios dimensijos) plėtotojas Piot­ ras

Uspenskis

(1878-1947).

Jis

pavadino „Ketvirtuoju keliu"

Gurdžijevo

knygą „ D a r b a s "

(kai kuriais požiūriais skirtingu

nei tradiciniai ezoteriniai takai ir takeliai), kuriuo ėjo intuity­ vumu ir įžvalgumu (pažangiais poslinkiais mėję

žmonės - mąstytojai,

Fulkanelis

šventieji

patvirtino Uspenskio

sąmonėje) pasižy­

ir menininkai.

užuominą,

Okultistas

kad viduramžiais

daugelyje bažnyčių buvusios adeptų sukurtos slaptosios išmin­ ties 40

saugyklos - filosofiniai

centrai. 41

Jeigu pavaizduotume pasaulį, arba gamtos planus, horizonta­ liomis linijomis, gautume gamtos pažangios evoliucijos schemą:

Dvasinė plotmė Astralinė plotmė

*

Materialioji plotmė

Kaip jau minėjome, egzistuoja trys pasauliai: dvasinis, ast- • ralinis ir materialusis. Dvasiniame pasaulyje egzistuoja tik idėjos arba daiktų prin­ cipai; šie principai iki jų fiziško realizavimo yra galimybės, virtualios, o ne tikros, realios būties būsenos. Kad realizuotųsi, dvasia arba daikto principas susikuria astralinį kūną arba astrosomas susikuria fizinį kūną arba fiziškas molekules, jos suteikia jiems formą atitinkantį jų principą. Tokiu būdu visi žmonės, gyvūnai, augalai ir netgi mineralai apima ir astrosomą, ir dalelytę, arba dvasios monadą. Remiantis Marijaus Dekrespo hipoteze, nesąmoningi astrosomai, egzistuojantys astrale, evoliucionuoja tokiu būdu: dvasios monados, išsisklaidę erdvėje, į juos įeina ir suteikia jiems energiją bei daro įtaką jų formai. Po to šie astrosomai įeina į kokį nors organinį k ū n ą pradėdami nuo mineralų, ir sukelia mineraluose tą asimiliacijos procesą, kuris vyksta ir formuojan­ tis pačiam astrosomui, tai yra molekulių išsiskyrimą ir pritrau­ kimą. Tada prasideda mineralo kristalizacija. Šio proceso metu astrosomas įgauna įprotį arba organinio gyvenimo instinktą. Kada mineralo gyvenimo procesas baigiasi ir jis atstovauja tik negyvai materijai, tai astrosomas nuo jo atsiskiria; pripratęs prie organinio gyvenimo, jis ieško naujo susijungimo su organiniu kūnu, tačiau pagal išsivysčiusį j a m e organinį instinktą įeina į aukštesnės sandaros kūnus: taip iš mineralų jis pereina į auga­ lus, o vėliau į gyvūnus. Logiškai pratęsiant šią hipotezę, astro­ somas, kuris jau pakankamai evoliucionavo, galiausiai patenka į žmogaus gemalą. Tokiu būdu gauname begalines.kilimo kopė­ čias nuo mineralo prie dvasios. 42

Mineralas

Augalas

Gyvūnas

Žmogus

Pabrėšime, kad netgi mineralas turi pradinį instinktą, kuris išreiškiamas mineralų simpatijomis ir antipatijomis: taigi jei į dviejų mineralų kombinaciją įvesime žinomą trečiąjį, tai du pir­ mieji atsiskiria ir vienas iš jų prisišlieja prie naujo mineralo. Atvirkščiai, kiti mineralai niekaip nenori susijungti vienas su kitu. Žmogus, kaip matome, evoliucionuoja dvasios lygmeniu, tačiau, be jokios abejonės, už pirmojo dvasinio lygmens eina kiti lygmenys, dar labiau dvasingesni, į kuriuos žmogus ir turi pakilti nuolat tobulėdamas. Fizinėje gamtoje aptinkame tris pagrindinius pasaulius arba karalystes, būtent: mineralų augalų ir gyvūnų. Kiekvienoje karalys­ tėje vėlgi yra trys elementai, atitinkantys jų lygmenis - dvasinį, astralinį ir materialųjį. Taigi minerale dvasią atitinka mineralo princi­ pas, astrale-mineralo energija arba jo organinio gyvenimo dėsnis, o materijoje - faktas arba fenomenas, tai yra pats mineralo kūnas. Kartu kiekvienos karalijos principas prasiskverbia į tolesnės aukštesnės karalijos sritį. Pavaizdavę kiekvieną karalystę trikam­ piais, gausime tokią schemą:

43

ja su angelais, o su demonais iškviesdamas juos per magiškus ritualus. Beje, senovės dvasinin­ kai buvo mokomi tiek vieno, tiek kito. Šventyklas statydavo taip, kad angelams ir dievams būtų lengviau nusileisti ant žemės, o demonai būdavo iškviečiami po­ žeminiuose urvuose, vadinamuose nekromanteonais. Sąlytį su an­ geliškąja erdve simbolizavo žmogaus galva, o lytiniai o r g a n a i - s u demonų pasauliu. Tačiau j a m būdavo' patariama laikytis vidurio per daug neatitrūkti nuo fizinio pasaulio arba neišprotėti. Su dangiškomis būtybėmis galėjo bendrauti tik aukšto lygio adeptai, pagal kurių pasakojimus filosofai ir menininkai suteikė j o m s vardus ir formą. Žemiškaisiais reikalais rūpinosi keturi pirmapradžių elementų arkangelai (globėjai): ugnies - Mykolas, oro - Rapolas, vandens - Gabrielius, žemės - Ūrielis. Kiekvienas jų valdo 354 metų trukmės žmonijos raidos periodą. Dabartinė epocha vadinama Mykolo amžiumi (nuo 1881 m.). Atitinkamai ir ragana turėjusi savus stichijų pagalbininkus: varlę (vanduo), juodą varną (oras), rupūžę (žemė), velnią (ugnis). v

Žmogaus sandara Pentagrama. Kosminis žmogus pentagramoje; centre jo lytiniai organai, pažymėti Mėnulio ženklu. Išoriniame žiede esantys planetų ženklai pažymi senoviną (pagal laikrodžio rodyklę) Saulę supančių planetų tvarką. Iš Kornelijaus Agripos veikalo „De Occulta Philosophia", 1534 m.

Kadangi, pagal okultizmą analogijos įstatymas persmelkia visą gamtą, tai ir žmoguje mes aptinkame tris pagrindinius elementus, kurie atstovauja trims pasauliams, būtent: dvasiniam, astraliniam ir materialiajam. Pirmajam priklauso gryna dvasia ir aukščiausios dvasinės sąvokos bei paskatos. 44

Antrajam - protas, jausmai ir troškimai. Trečiajam - astraliniai ir fiziniai kūnai. Indijos žyniai skiria žmoguje devynis elementus: Dvasinė plotmė: 1) Atma - dieviškasis pradas, nemirtingasis Aš, (aukščiau­ sia) gryna dvasia, tiesa, išmintis. Tobulėja, kai sąmoningai vei­ kiamas fizinis kūnas. 2) Bodhis (Buddhi) (aukštesnysis) - dvasinis pradas, gėris, artimo meilė. Tobulėja, kai sąmoningai veikiamas eterinis kūnas. 3) Bodhis (Buddhi) (žemesnysis) - dvasinis pradas, nuosta­ bumo idėja, harmonija, grožis. Astralinė plotmė (aukštesnioji nemirtinga žmogaus triada): 4) Manas (aukštesnysis) - gryno proto energija ir sąžinė, intuicija. Tobulėja, kai sąmoningai veikiamas astralinis kūnas. 5) Manas (žemesnysis) - mentalinis kūnas, minties kūnas, visų minties procesų laidas, padedant smegenims, jausmai, aist­ ra, meilė. 6) Kama rura — astralinis kūnas, instinkto, fizinio potraukio laidininkas. Materialioji plotmė: 7) Linąua Sharira - eterinis kūnas, astrosomas, gyvybinės energijos nešėjas ir laidininkas (Praną). 8) Jiva (Dživa) - gyvybinė galia (kraujyje). 9) Sthula Bhuta - fizinis kūnas ir jo organai, visi žmogaus fiziniai veiksmai. Kabala, arba vakarietiškas mokymas, supaprastindama padalijimą, pripažįsta žmoguje keturis esminius elementus: Dvasinė plotmė: nešama - dvasia;

šį

Astralinė plotmė: r u a c h - s i e l a , tai yra protas ir jausmai; Materialioji plotmė: nešefas - astrosomas; gufas - fizinis kūnas. Pagrindinės žmogaus dalys yra nešama, ruach ir nešefas, kurie pasireiškia materijoje padedant ketvirtajam elementui - gufui. Pavaizdavę šiuos elementus, esančius žmoguje, apskriti­ mais, gauname tokią schemą, kurioje kiekvienas apatinis ratas skverbiasi į aukštesnįjį. 45

1-as ratas - dvasinis planas, atstovaujantis Dievui. 2-as ratas - astralinis planas, atstovaujantis pačiam žmogui; tai žmogaus siela. 3-čias ratas - fizinis planas, atstovaujantis gamtai; tai žmo­ gaus astrosomas ir kūnas. Visi ratai yra viename bendrame, kuris išreiškia žmogaus valią. Šio apskritimo centras yra astralinio ratilo, kuris atitinka žmogų, centre. Tai rodo, kad valia priklauso žmogaus esmei ir apjungia visus elementus. Taikydami labiau atsietą (abstraktesnį) žmogaus suskirsty­ mą galime teigti, kad žmogų sudaro trys dalys: 1) viršutinė, dvasinė - principas, dvasia; 2) vidurinioji, astralinė - galia, astralas; 3) apatinė, fizinė - materija, kūnas. Kiekviena iš šių trijų dalių savo ruožtu turi savą principą galią ir materiją, todėl toliau suskirstytume taip: 1) dvasios principas; 2) dvasios jėga; 3) astralo principas; 4) astralo jėga; 5) astralo materija; 6) kūno principas; 7) kūno jėga; 8) kūno materija. Kadangi nagrinėsime kaip tik astralinį kūną, patogiausia bus suskirstyti žmogų taip: 1) dvasia ir siela; 2) astrosomas, tai yra tar­ pininkas tarp dvasios ir kūno; 3)kūnas (fizinis). Tik genijų, adeptų arba labai dvasingų žmonių dvasi­ niai kūnai gali būti susiforma­ vę arba iš dalies susiformavę. Gamtiškąjį, angelų ir de­ m o n ų pasaulius m a t o m e ir žmoguje. Tai jo intelektas, Ratai. 46

emocijos ir norai, kuriuos atitinka tam tikros jo kūno dalys: galva, širdis ir lytiniai organai. Alchemikai m a n o , kad žmogus, kaip ir kosmosas, sudarytas iš trijų dalių. Šiuos dvasinius cen­ trus vadina druska, gyvsidabriu ir siera. Taigi gauname tokią schemą: Intelektas - galva - druska. Emocijos - širdis - gyvsidabris. Norai (troškimai) - lytiniai organai arba skrandis - siera. Siera simbolizuoja žmogaus pasąmonėje esančias pirmines valios jėgas. Gyvsidabris - kvėpavimo kontroliuojamas žmogaus emocijų centras, kuris reguliuoja valios (sieros) ir proto (drus­ kos, mirties simbolio) poliškumą. Gyvybinė sieros jėga, sukon­ centruota skrandyje arba lyties organų srityje, kovoja su mirtina druskos jėga, kuri slypi galvoje, mąstymo centre, o abi jas sutaiko gyvsidabris (juo vadinta ir Merkurijaus, hermafrodito, planeta), arba gydančioji jėga. (Merkurijaus lazda kaducėjus gydytojų ir vaistininkų simbolis.) Susijusi su šalinimo sistema siera (souphros) taip pat reiškia mėšlą ir išmatas. Neatsitiktinai teigiama, kad išminties akmuo (nuostabusis perlas) buvo rastas mėšlo krūvoje.

Astralinis kūnas

Astralinis kūnas, arba astrosomas, tarnauja žmogui kaip tarpininkas tarp dvasios ir fizinio kūno, nes dvasia per daug skiriasi nuo materijos, kad galėtų jai daryti tiesioginę įtaką. 47

Kaip j a u minėjome, žmogaus dvasia iš pradžių susikuria astrosomą, o vėliau astrosomas susikuria fizinį kūną, suteikda­ m a s j a m per savo plastiškąsias savybes formą duotą j a m principo. Astrosomas valdo organinį mūsų kūno gyvenimą, vykstantį neatsižvelgiant į mūsų valią, būtent: jis pavaduoja kvėpavimą kraujotaką, virškinimą ir visus skrandžio procesus; jis atskiria pažeistas ląsteles ir pakeičia jas naujomis; jis atgaivina nedide­ lių žaizdų audinius ir naikina mikrobus. Pagrindinis astrosomo organas yra didelis simpatinis ner­ vas drauge su savo trimis centrais. Astrosomo atstovas yra instinktas. M u m s miegant, astrosomas būdrauja ir tebestebi organines mūsų kūno funkcijas. Jeigu kas prieš užmigdamas nusprendžia pabusti tam tikrą valandą, astrosomas jį pažadina. Norėdami aiškiau įsivaizduoti šias tris žmog'aus dalis ir jų sąsajas, paimkime kaip pavyzdį arklį, pakinkytą į pasostę su vežiku. Vežikas yra dvasia, valia, protas, aktyvusis pradas; arklys yra astrosomas, instinktas, pasyvusis ir judėjimo (varoma­ sis) pradas; ekipažas yra fizinis kūnas. Miego metu, o kartais ir nemiegant (medituojant, nualpus), astrosomas išeina iš kūno ir gali nuo jo netgi labai nutolti, tačiau šiuo atveju tarp jų pasilieka plonytis fluidinis ryšys, kurį nutraukia tik mirtis. Nūnai nebeabejojama ir netgi įrodyta bandymais, kad žmo­ gus turi astralinį kūną. Prancūzijoje, kai pilietis Darže nufotografavo dvi Pinarų mergaites, nuotraukoje išėjo pirmiausia dvi paprastos mergaičių figūrėlės, o šalia jų dvi tokios pat figūros iš rūko. Taip pat p. Darže buvo įsitikinęs, kad seanso metu nei aparatas, nei mergai­ tės nė kiek nesujudėjo. Šiuo atveju juostoje atsispaudė eksteriorizuoti (pranc. extériorisation, lot. exterior - išorinis), tai yra išėję iš fizinio kūno, mergaičių astrosomai. Tokias ligas kaip isteriją, įvairius nervų sutrikimus sukelia nenormali astralinio kūno būsena. Kai kas mano, kad isterinis šokas, kuris priepuolio metu pakyla iki pat gerklės ir smaugia ligonį, yra ne kas kita kaip susikondensavęs astrosomas. 48

Kai žmogui nupjauna ranką arba koją, ją atitinkanti astro­ somo dalis pasilieka žmoguje, o per simpatinį ryšį su fiziniu kūnu žmogus kartais jaučia skausmą ir pojūčius nupjautoje galūnėje, tarsi ji būtų įprastoje vietoje. Lermina savo „Magijoje" cituoja atvejį paciento, kuris skundėsi skausmais dėl vinies nupjautoje rankoje. Ranką atka­ sė ir atrado, kad, dedant ją į dėžę ir ją užkalant, į ranką buvo įkalta vinis. Kadangi astrosomą sudaro astralas, tai yra eterio materija, jo molekulės gali sklisti iš kūno. Šios astralo molekulės dau­ giausia sklinda iš pirštų ir viršum galvos; tačiau galima sakyti, kad ir visas žmogaus kūnas skleidžia iš savęs spindulius. Reichenbachas vienas iš pirmųjų paminėjo sklindančius iš žmogaus kūno spindulius, kuriuos jis pavadino odės vardu. Vėliau jais domėjosi pulkininkas Roša, daktaras Baradiukas ir daugelis kitų. Baradiukas reprodukavo nemažai žmogaus kūno fotonuotraukų ir radiograviūrų pavyzdžiui, rankos emanaciją visiškai išsaugojusią pastarosios formą, odės ir nervinės jėgos emanaciją iš galvos, ištikus netikėtam pykčio priepuoliui; čia matome apvalų dujų debesį. Ne paslaptis, kad mokslininkai pastaruoju metu tyrinėja hipnotizmą. Pulkininkas Roša atliko įdomius eksteriorizacijos bandymus tirdamas žmogaus jautrumą. Jis įrodė, kad gilios hipnozės būsenoje iš žmogaus išeina fluidas, pasižymintis jautrumu ir išsidėstęs keturių penkių centi­ metrų atstumu viena nuo kitos nutolusiomis juostomis apie žmogaus kūną. Kaip ir Reichenbachas, Roša pavadino šį fluidą ode. Van­ duo, vaškas, želatina sugeba jį impregnuoti (sugerti). Jeigu oro, pripildyto subjekto odės spinduliais, juostoje pastatytume stiklinę vandens, ji prisisotintų (prisigertų) šiais spinduliais, ir tada tarp šio vandens ir subjekto atsirastų ryšys. Atšaldytas vanduo sukeltų subjektui šaltį, panardintas į jį durklas - skausmą, kaip nuo dūrio, ir jis sušukęs kristų ant grindų. Kartą Roša nulipdė iš vaško figūrėlę ir prilipdė prie jos plaukų sruogą, paimtą iš ponios L. Kai jis po to užhipnotizavo 49

ponią

L.

ir

prisotino

vaškinę

figūrėlę jos

odės

spinduliais,

1) elementaliai, arba gamtos ir stichijų dvasios;

prisilietimas prie figūrėlės sukėlė atitinkamus pojūčius poniai L, be to, pastarieji netgi visiškai taip pat lokalizavosi. Taip smeig­

2) astroidėjos, tai yra žmogaus mintys, taip pat troškimai ir vaizdiniai;

tuko dūris į figūrėlės ranką sukėlė skausmą rankoje poniai L. ir

3) astralinės klišės, veiksmų ir reiškinių žemėje atspaudai;

netgi atsirado dūrio žymė.

4) agregorai, arba žmonių bendrijų dvasios;

Tokius pat bandymus Roša atliko su fotografijos plokšte­ lėmis: įsodrino jų želatininį paviršių subjekto odės spinduliais,

5) lervos,

vėliau fotografavo jose subjektą, ryškino bei fiksavo. Pasirodo, kas

nors

kitas)

sukeldavo

pojūtį

atitinkamoje

subjekto

vietoje.

gimusios

iš aistros

ir

6) žmonės, į astrosomą išėję iš savo fizinio kūno (laikinai);

kad, prisiliesdamas prie negatyvų plokštelės, p. Rošo (tačiau ne

arba astralinės būtybės,

negerų žmogaus jausmų; 7) elementerai, savo

kūną

tai yra mirusiųjų,

dvasios,

sudarytos

vien

tik

visam iš

laikui

palikusių

dvasios,

sielos

ir

astrosomo.

Poveikis į žmogaus astrosomą atsispindi ir žmogaus kūne.

Kiekviena žmogaus m i n t i s - t a i gyva būtybė. Žmogaus min­

Tuo paaiškinama nėščios moters vaizduotės įtaka naujagimiui,

tys formuoja ir jo charakterį. Tai jo psichinės energijos, trokš­

kurį ji nešioja, taip pat įvairiausi ženklai (stigmos), atsiverian­

tamos vaizduotės, savitaigos nuopelnas. Kai savarankiškai lem­

čios žmogaus kūne.

tingai

apsisprendžiame,

iš tikrųjų priimame mąstymo

aparatu

įtakoje

subtiliausią minties energiją iš kosminės erdvės. Psichinė ener­

ant kai kurių vienuolių rankų ir kojų atsirasdavo kraujuojan­

gija - galingas magnetas. Jos varomoji jėga tokia pati kaip ir

čios nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus žaizdos, tarsi nuo įkaltų

metalų magneto. Tuo paaiškinamos žmonių minčių s a n k a u p o s -

Žinoma,

kad

viduramžiais

religinės

egzaltacijos

vinių.

stereotipai, įvairios manijos, masinės psichozės, kurias surenka magnetinės bangos iš įvairių vietų.

Minties jėga (psichinė energija)

Ši energija daugialypė, neišsenkama ir dar vadinama ugnies dukra (Agni Joga).

Hermetizmo

traktatuose parašyta

„kariūnas

Teros (turima omeny psichinė energija) pakėlė savo skydą". Čia kalbama

apie

apsauginę psichinės

energijos

galią, jausmų

ir

minčių lauką, nuo kurio kaip žirniai nuo sienos atsimuša prie­ šiškos mintys. Šia energija indų jogai apsigindavo nuo plėšrių žvėrių. Yra sensatyvų, kurie mato subtilius energetinius darinius, srūvančius iš galvos žmogui mąstant. Koks žmogus, toks jo aplinkos laukas ir jį supantys daiktai, kurie gali būti naudingi arba netgi pavojingi (prisigėrę tų žmo­ nių aura, kuri arba sklinda šiluma, arba atstumia, kelia nesantai­ Kokia sąveika egzistuoja tarp dvasios, astrosomo ir žmo­ gaus kūno ir kokiu būdu mintis pereina prie veiksmo? Pasak Diurvilio, dvasios, astralo ir fizinės materijos santykį apsprendžia jų vibravimas kaip ir įprastojoje materijoje. Dvasi­ nės materijos, arba dvasios, virpesius sukelia: 50

ką). Ar maisto gaminimas, ar drabužių siuvimas, ar įvairiausių daiktų darymas, ar vaiko auginimas - visa priklauso nuo sukuria­ mo aplinkos energetinio minčių lauko. Pakrauti teigiama minčių energija daiktai senovėje buvo vadinami terafimais

(šventosio­

mis relikvijomis), o neigiama neapykantos e n e r g i j a - p r a k e i k i m o 51

daiktais (pvz., vaškinės lėlės). Senosios tautos (atlantidai, egip­ tiečiai, chaldėjai, žydai ir kt.) gerai žinojo šios energijos povei­ kį. Psichine energija pakrauti terafimai (ikonos, statulėlės ir kt.) buvo naudojami šventyklose, padėdavo pagyti ar pakreipti įvy­ kius palankesne kryptimi. Tai, žinoma, ne kas kita kaip gerano­ riškas tikinčiųjų maldų (minčių) agregoras. Todėl labai svarbu išmokti kontroliuoti savo mąstymą, pakreipti jį teigiama linkme, atsikratyti nereikalingų abejonių, baimių, savigraužos, neapykan­ tos, pavydo, puoselėti teigiamas emocijas. Garsinė minties iš­ raiška - ištartas žodis, patekęs į palankią dirvą, labai greitai realizuojasi. Todėl svajonės, kuriomis neabejojama, ilgainiui vi­ sada išsipildo. Tik reikia labai tikėti ir nenuleisti rankų.

Elementaliai

salamandromis, atsižvelgiant į tai, k a m j o s priklausė: žemei, vandeniui, orui ar ugniai. Žemės stichijos dvasia gnomas gyvena žemėje, tarp medžių šaknų ir retai kada išlenda į šviesą. Vandens stichijos dvasia undinė gyvena bangose, vandens pursluose (ypač kriokliuose), turi beveik permatomą, nepastovų, kintantį kūną. Oro stichijų dvasia silfidė sparnuota, švytinti visomis vaivorykštės spalvo­ mis, primenanti voratinklį būtybė. U g n i e s stichijų dvasia sala­ mandra gyvena liepsnose, ji raudonos spalvos ir panaši į driežą būtybė. Elementaliai, apskritai kalbant, žmogaus atžvilgiu nusiteikę priešiškai, nes jie stengiasi įvaldyti stichiją ir turėti savo žinioje visus organinio pasaulio daiktus. Su šiais daiktais reikėtų elgtis atsargiai, nes stichijų dvasios visada pasirengusios atkeršyti žmo­ gui. Jeigu chemikas netyčia užsižiopsotų, dujų elementaliai tuoj pat sukeltų sprogimą ir jį nužudytų. Elementaliai ciklonus ir kt.

Elementaliai - tai stichijos ir gamtos dvasios. Kaip jau kalbėjome, visi organiniai kūnai turi savo principą ir astrosomą kurie iš pradžių astrale yra potencialios būsenos, o po to patenka į mineralus ir augalus ir atstovauja tarsi pastarųjų sielas. Panašių astralinių būtybių esama ir stichijose. Apskritai visos jos vadinamos elementaliais. Įvairių daiktų kombinacija prikelia gyvenimui naujus elementalius, susijungus ankstesniesiems. Taigi deguonis ir vande­ nilis kiekvienas atskirai turi savų elementalių, o šioms dujoms susijungus gaunamas vanduo, kuriam taip pat būdingas ypatin­ gas astralinis principas. Iš elementalių tarpo galima išskirti stichijų dvasias, kurias viduramžiais vadino gnomais, undinėmis, silfais ar silfidėmis ir 52

sukelia

sprogimus

šachtose,

griūtis,

viesulą,

Priminsime, kad visi žmogaus kūno organai, ląstelės, mik­ robai, kurie gyvena savo organinį gyvenimą, turi savus elementalius. Elementaliai būna įvairaus dydžio ir g a l i ų - p r a d e d a n t žole­ lės dvasia ir baigiant viesulo, apjungiančio miriadus oro elemen­ talių, dvasia. . Darydamas poveikį elementaliams, žmogus gali valdyti sti­ chiją. Adeptas iš tiesų moka prašnekinti elementalius; raganius taip pat iššaukia juos savo tikslams, tačiau dažnai pats būna jų žaisliukas arba netgi auka, nes, kartą išsikvietęs, nebegali jų sutvardyti. K a d galėtų bendrauti su elementaliais, žmogus pirmiausia turi išmokti valdyti savo kūną ir materialias užgaidas (nes elementaliai yra tarsi materijos siela), o po to įveikti savyje stichijų baimę. Geriausiai su šiomis dvasiomis sutaria vaikai, moką betarpiškai draugauti. Pasakose medžio, gėlės ar akmens siela dažnai padeda skriaudžiamai našlaitėlei. Undinės ir laumės taip pat gali arba numarinti (įtraukti į gelmes), arba padėti (nudirbti tam tikrus darbus, pavyzdžiui, suverpti vilną). 53

Senovės Egipte, įšventinant į magus, neofitas turėjo įrodyti savo galią stichijoms, tam jis turėjo prasibrauti pro siaurą žemą požeminę angą, kaboti virš klaikios bedugnės, pulti į audringas bangas ir galiausiai - pereiti ugnį. Šie išbandymai turėjo ne tik numatomą, bet ir realų pavojų: tam, kad sėkmingai juos įveiktum, reikėjo pasižymėti šalta­ kraujiškumu ir vyriškumu. Elifaso Levio žodžiais, jeigu kas nori įsakinėti stichijoms, turi elementaliams įrodyti, kad jų nebijo, tai yra įveikti tam tikrus išbandymus, panašius į senovės egiptiečių: perplaukti kalnų upę, pereiti lenta viršum bedugnės ir panašiai.

Taip pat kartais talkinant m ū s ų pačių nervų fluidui, astralas kondensuojasi ir astralinis vaizdinys materializuojasi, j o g mes jį imame matyti ir fiziškai. Tokia yra haliucinacijų prigimtis. Ž m o ­ nės, pasižymintys gera vaizduote, skiriasi tuo, kad skleidžia labai daug nervinės jėgos, dažnai netgi prieš savo valią, ir įgyvendina astrale savo mintis ir vaizdinius. Garsus okultistas Elifasas Levi sako, kad nieko nėra pa­ prasčiau, kaip iššaukti nelabąjį: pakanka jį tik įsivaizduoti ir tarsi suteikti šiam vaizdiniui galią, prilyginti jį savo dvasiai, - ir šitas vaizdinys paliks atspaudą astrale, kaip veidrodyje. N e m a ž a i žmogaus sukeltų vaizdinių sukuria vadinamuosius astralinius miražus. Visi romanai, poemos, dramos ir kiti žmogaus vaizduo­ tės kūriniai atsiranda astrale astralinių miražų pavidalu.

Magiškoji grandinė

Sparnuotas

kentauras,

kasinų.

Liutkentauris,

ankstyv.

asirų.

Astroidėjos — žmogaus mintys astrale. Astroidėjų sąvoka plačiąja prasme tai žmogaus troškimai, nes bet koks noras priima kad ir neaiškios minties formą, kaip ir vaizdiniai, sukelti žmogaus vaizduotės astrale. Visgi pabrėšime, kad žmogaus troškimai astrale gyvena daug intensyvesnį gyvenimą negu paprastos mintys ir kad bet koks noras atstovauja astralinei būtybei, kuri siekia realizuotis materialiai, tai yra įgyvendinti norą, kuris yra jo principas ir prikelia jį gyvenimui. Kalbėdami apie mūsų vaizduotės vaizdinius ir paveikslus, turime žinoti, kad jie pasilieka astrale, o įsivaizduoti ką n o r s paprasčiausiai reiškia sukurti tam tikrą vaizdinį astrale. Taigi žmogus visų pirma turi turėti pakankamai astralinio fluido (arba gyvybinės energijos) ir sugebėjimų jį skleisti, kad jis kondensuotųsi astralo atmosferoje arba kad paveiktų pastarąją. Taigi mūsų vaizduotės vaisiai bei ištisi paveikslai iš tikrųjų egzistuoja astrale, o atitrūkę nuo išorinio gyvenimo, pavyzdžiui, svajodami, juos aiškiai matome padedant mūsų astrosomo jausmams. 54

Kai keletą žmonių vienija bendra valia, jų mintys, norai ir vaizdiniai pereina į astralo lygmenį ir įgauna ypatingą galią. Todėl įkvėptų vieno ir to paties troškimo tikinčiųjų malda turi milžinišką galią ir sugeba kurti stebuklus. Lygiai taip pat vaizdiniai, sukurti religijos, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus, Švenčiausios Mergelės Marijos ir įvairių šventųjų, nepri­ klausomai nuo jų tikrosios asmenybės, egzistuoja astrale, sukurti milijonų žmonių vaizduote ir valia: semdamiesi šioje valioje principą ir savo gyvenimo tikslą, jie turi savyje milžiniškų galių. Todėl žmonės pernelyg skubotai neigia Šėtono egzistavimą. Astralinis šėtono vaizdinys neabejotinai egzistuoja ir netgi turi ragus bei uodegą toks, kokį jį vaizduoja bažnyčia ir žmonių prietarai. Vis dėlto pabrėšime, kadangi šie vaizdiniai semiasi galių iš žmonių valios ir vaizduotės, jie priklauso nuo tikėjimo jais, ir 55

reikia manyti, kad dabar šėtono ragai ne tokie baisūs kaip viduramžiais. Taigi kai Julijano Atskalūno magai iššaukė prie­ šais jį Olimpijos dievų šešėlius, šie dievai atrodė išsekę ir iškankinti, nes tuo metu niekas jais jau nebetikėjo. Taigi bet kokia kolektyvinė astroidėja, tai yra sukurta kele­ to žmonių, stipresnė už atskiro žmogaus astroidėja. Tuo pagrįs­ tas ir magiškosios idėjos sukūrimas ir poveikis. Jos pagrindinę taisyklę nusako žodžiai, kuriuos išspausdino Kunratomas viena­ me iš savo pantaklių (simboliniai ženklai ant talismanų), būtent: „ii pradžių surink, po to paskleisk astralinę jėgą". Magiškąją grandinę sukuria sąjunga žmonių, kuriuos sieja viena idėja ir vieno žmogaus valia. Visi grandinės nariai turi būti neigiami, išskyrus jų vadą, kuris esti teigiamas, tai yra, visi nariai turi vien tik priimti šefo valią ir, ją perėmę, grąžinti j a m astralinių srovių pavidalu; šefas tokiu būdu esti tikra astropsichinė baterija ir gali nukreipti savo nuožiūra milžiniškas astra­ linės jėgos sankaupas. Visos bendruomenės, kurias vienija vidinė disciplina ir ben­ dra idėja, yra magiškosios grandinės, o žmonės sudaro šias grandines, nė kiek neįtardami, kad tai magijos sritis. Tačiau jeigu teigiami ir neigiami elementai, tai yra bendrijos nariai, nusiteikę ne išvien, jie neutralizuoja vienas kitą, o bendrijos valia negali būti išreiškiama astrale pakankamai aiškiai ir pakankamai. Religiniai ordinai yra labai sėkmingi paprasčiausios magiš­ kosios grandinės pavyzdžiai, o iš jų pirmenybės laurai priklauso Ignatijaus L o j o l o s - j ė z u i t ų ordinui.

Astralinės klišės

Dvikūnis

laivas,

babiloniečių.

Meluizina, undinė, ištekėjusi už žmogaus.

XVI a.

Taip vadinami žmogaus veiksmų ir kitų žemiškų reiškinių atspaudai astrale. Visos mūsų mintys, norai ir įvykiai atsispindi ir saugomi astrale. Jų klišes nešioja astralinis viesulas, kurio srovėms jos pavaldžios. 56

Astralinės klišės gali priklausyti ne tik praėjusiems, bet ir būsimiems poelgiams bei įvykiams, kurie paaiškinami štai taip. Kaip ir bet kuri žemiška būtybė, veiksmo būsena iš pradžių yra potenciali, o jo principas realizuojamas pirmiausia astraliniame, o vėliau (nors nebūtinai) - materialiame pasaulyje, tai yra Žemėje. Betgi reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į žmogaus valią ir įvairius praėjusius įvykius, ateities klišė, iki realizuosis Žemėje, gali daug sykių keistis. Taigi ne visos pranašystės išsipildo. Tam tikri žmonės (adeptai, sensatyvai, mediumai), medituodami ar sapnuodami, sugeba pakeliauti po astralinį pasaulį ir pamatyti ateities klišes (pranašavimai), tačiau jie negali žinoti, kada jos įsikūnys (arba ne). Manoma, kad tikrai pranašystei reikia ne tik ypatingai švaraus žmogaus, bet ir tinkamos aplinkos. Matyt, neatsitiktinai Dievo motina pasirodė katalikiškoje Portugalijoje trims vaikams, o ne revoliucijos apimtoje Rusijoje.

Fatimos fenomenas 1916 metais pavasarį nuošaliame Portugalijos kalnų kaime­ lyje Fatimoje trims nekaltiems vaikams - Liusij ai, Fransiskui ir Žasintai pasirodė Angelas. Uoloje, kur jie slėpėsi nuo audros, išvydo nuostabią švytinčią būtybę, su kuria bendravo telepatiš­ kai. Tais pačiais metais šis Angelas pasirodė j i e m s dar du kartus. Kiekvieną kartą jie jautė ekstazę, j u o s tarsi kas paralyžiuoda­ vo, o jų sielos tarsi at­ siskirdavo nuo kūnų. Dievo motina šviesos blyksniu, kuris įgavo nuostabios, skaistesnės už saulę moters formą, pasirodė toje pačioje ly­ gumoje tiems patiems vaikams 1917 metais gegužės 13 dieną ir lie­ pė ateidinėti kiekvieno mėnesio 13 dieną, kad 57

galėtų šiems piemenėliams ir visai žmonijai pranešti kai ką svarbaus. (Įdomu, kad alchemikai, rozenkroiceriai ar aiškiaregiai astralinį kūną taip pat apibūdina kaip žvaigždžių k ū n ą - š v i e s ų , vibruojantį, spalvingą ir nepaprastai gražų.) Per paskutinį pasi­ matymą su Šventąja dalyvavo 70 piligrimų, tačiau jie ne kažin ką matė ar juto. Iš tiesų su ja bendravo tik vaikai, kurie pasitarnavo mediumais - kaip tarpininkai tarp aukščiausios jė­ gos ir žmonių. Tuo metu vaikų lūpomis buvo išpranašauta: Pirmojo pasaulinio karo baigtis, Antrojo pasaulinio karo pra­ džia, ateistinė ideologija Rusijoje, truksianti apie 80 metų, ir galiausiai pasikėsinimas į R o m o s popiežių. Vaikai, kurie ne­ mokėjo nei rašyti, nei skaityti, kalbėjo sklandžia literatūrine kalba ir tai, ko patys nė nesuprato. Liusija, pavyzdžiui, neži­ nojo, kas yra Rusija, m a n ė , kad tai moters, kuriai teks kažką iškentėti, vardas. Pagrindinis įvykis, kuris visiškai išgarsino Fatimos fenome­ ną, atsitiko 1917 metais spalio 13 dieną. Tarp pusiaudienio ir pirmos valandos dienos oras staigiai atvėso, aptemo taip, tarsi būtų prasidėjęs saulės užtemimas. Tą akimirką debesys, tirštai apgulę dangų, atsiskyrė, lyg būtų teatro uždanga, ir didelei miniai (70 tūkstančių žmonių!) pasirodė šviečiantis diskas, ka­ bantis dangaus žydrynėje. Ši sidabrinė lėkštė nedegino ir neaki­ no, skleidė įvairiaspalvius spindulius: raudonus, oranžiškai mė­ lynus, violetinius. Jie apšvietė medžius, žolę, žmonių veidus, mesdami spalvotus šešėlius. Šviesulys triskart keitė spektro spal­ vas. Po to krūptelėjo ir zigzagais puolė žemyn, tiesiog ant dalyvavusiųjų galvų. Objektas priartėjo tiek, kad žmonės pajuto nepakeliamą karštį, po to tuo pačiu veržliu zigzago judesiu grįžo atgal į tą pačią p a d a n g i ų vietą. Šis šokuojantis ir švytintis visomis vaivorykštės spalvomis diskas buvo taip pat matyti 40 ir netgi 100 km n u o F a t i m o s . Įdomiausia, kad toks aukštesniųjų j ė g ų d e m o n s t r a v i m a s įvyko po to, kai vaikai m i n t i m i s paprašė parodyti ž m o n ė m s kokį nors stebuklą, k a d j i e patikėtų tuo, ką vaikai j a u seniai m a t o . Šiandien pasaky­ t u m e , k a d tai b u v o N S O , nes visi j o p a s i r o d y m ų p o ž y m i a i sutampa: disko formos objektas, metalinis (sidabrinis) švytė­ j i m a s , spalvoti spinduliai ir ugnys, zigzago judesiai, „krintan­ čio l a p o " skrydžio tipas, stiprus energetinis poveikis (nepa58

keliamas karštis). Šį kartą gausūs liudininkų piligrimų parody­ mai, masiškai paskelbti tų laikų spaudoje, vaikų apklausa poli­ cijos nuovadoje (taigi juos norėta apkaltinti fantazavimu), Liusijos ir Žasintos pokalbių užrašai, Liusijos motinos dienoraštis neabejotini dokumentai, leidžiantys patikėti Fatimos stebuklo realumu. Aukščiausiosios (dieviškosios) jėgos j a u seniai pasireiškia žemiškajame gyvenime, į kurį galbūt jau seniai atnešė pirmuo­ sius daigus, o dabar kontroliuoja pasėlį. Legendose, mituose ir įvairių Ž e m ė s civilizacijų kronikose užfiksuotas ž m o n i ų kon­ taktas su nežemiškomis j ė g o m i s . T o k i ų susitikimų b ū t a ir senų senovėje, ir viduramžiais, ir Renesanso epochoje, ir m ū s ų laikais. Senovės raštuose randame, kad dievai d a u g y b ę kartų nusileisdavo iš dausų ant žemės. Apie tai skelbė šumerų dantiraščio lentelės, kurios daug senesnės už Bibliją. I n d ė n ų (iki K o l u m b o ) Kodeksai - knygos-piešiniai įrodo, k a d gyvybę į Ž e m ę atnešė Dievai, nuleidę iš padangių gyvybės sporas, kurias m e s šiandien pavadintume c h r o m o s o m o m i s . Taigi Fati­ m o s stebuklas visai ne unikalus ufologijos (o ypač paleufologijos) požiūriu. Tačiau šis įvykis yra pats rimčiausias įrody­ mas, kad egzistuoja aukštesniosios nežemiškos jėgos, kaip patvirtinta dokumentuose. D a r daugiau, tai įrodymas žmonijos kontakto su dieviškuoju protu, kuris, kaip matyti, j a u seniai egzistuoja. Šiandien Fatimoje pastatyta didinga bazilika, o kiekvienais metais gegužės 13 dieną priešais ją į aikštę priplūsta daugiau kaip 200 tūkstančių piligrimų iš viso pasaulio. Stebuklai tebe­ vyksta. Dieviškosios jėgos nepalieka šių vietų. Užfiksuota tūks­ tančiai pagijimo atvejų. Žmonės vėlei sugrįžta į Fatimą ir degina milžiniškas ritualines žvakes specialiame akmenyje, tuo išreikšdami savo padėką. Seniai, moterys ir vaikai šliaužia ke­ liais visą tą 400 metrų kelio atkarpą, kuria kažkada ėjo šio nuošalaus kaimelio vaikai (Liusija, Fransiskas ir Žasinta) prie ąžuolo susitikti su Dievo motina. Manoma, kad būtent toks būdas geriausiai atkreipia Dievybės dėmesį. Šių vietų stebuklin­ ga g a l i a - d a r vienas materialus ir dvasinis įrodymas, kad Fati­ m o s stebuklas - ne pramanai ir ne atskirų religinių fanatikų vizijos, o objektyvi realybė. 59

Agregorai

Agregorais vadinami astraliniai dariniai, sukurti bendrijos žmonių, vienijamų vienodų minčių ir idėjų atstovaujamų mini­ m o s grupės dvasiai. Agregorų sukūrimas paremtas magiškosios grandinės dėsniu. Kaip jau minėjome, magiškoji grandinė sukuria astrale ko­ lektyvines astroidėjas, tai yra mintis, troškimus ir vaizdinius. Kai magiškoji grandinė atkakliai veikia tam tikrą laiką ir atstovauja didelei bendrijai, kurios visi nariai laikosi tam tikrų principų ir pajungia savo valią tam tikram tikslui pasiekti, tuomet astrale sukuriama savarankiška būtybė, išreiškianti drau­ gijos įsitikinimų ir tikslų sumą, vadinamasis agregoras.

fašizmas. M i r ę draugijų nariai sudaro tarsi agregoro dalį, mai­ tindami jį ir po savo mirties savo psichinėmis galiomis. Todėl jokios idėjos žemėje negalima sunaikinti prievarta. Iš tikrųjų kankinių kraujas tik sustiprina atstovaujantį jai astrale agregorą, kuris ateityje, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, vėl atgyja. Tai įrodo visos neofašizmo ir kt. bendrijos. Ypač įdomu studijuoti agregoro gyvavimą per Tamplierių ordino likimus Prancūzijoje. Kaip žinia, X I V a. pradžioje Pily­ pas IV (Gražusis), Prancūzų karalius, ir R o m o s popiežius Kle­ mensas V sunaikino šį ordiną, liepę nukankinti ir pasmerkti mirties bausme daugybę riterių. Tačiau išlietas kraujas tik su­ stiprino Tamplierių ordino agregorą, ir nuo to laiko jo egzista­ vimo įžadu tapo arši neapykanta prancūzų karaliams - Burbonams ir Romos popiežiams. Nuo tada šis agregoras prikeldavo gyvuoti ir palaikydavo visas bendrijas bei sąmokslus, turinčius tikslą nuversti Burbonų sostą arba popiežių. XVIII a. jis pasireiškė slaptose „švietėjų blaiviųjų, apšviestųjų" bendrijose, kurių knibždėte knibždėjo tuometinė Vokietija, XVIII ir X I X amžių sandūroje jis tarsi uraganas sukėlė nuožmias prancūzų revoliucijos bangas ir netgi dabar jis įkvepia masonų ložes.

Gavęs iš draugijos narių pakankamai energijos atsargų, agregoras pradeda gyventi savarankišką gyvenimą; tačiau jis negali veikti visiškai laisva valia, nes visas jo egzistavimas nukreiptas tikslui, kurį sudaro jo principas, pasiekti. Betgi, kita vertus, jis ir pats daro įtaką visuomenės nariams bei priverčia juos tarnauti pastarojo tikslams. Tokiu būdu tarp agregoro ir jį sukūrusios bendruomenės atsiranda savitarpio ryšys. Kovojant žemiškoms bendruomenėms tarpusavyje, jų agre­ gorai, šie astraliniai gigantai, taip pat stoja į žūtbūtinę kovą ir, atvirkščiai, kada agregorai pradeda kovą, įtraukia į ją ir žmones. Iširus draugijai žemėje, jos agregoras kartais dar ilgai eg­ zistuoja astrale ir stengiasi įgyvendinti jos tikslus, prikeldamas gyvuoti naują bendriją ir tarsi joje atgimdamas. Visos religijos ir tikėjimai turi savo agregorus: netgi ateizmas, komunizmas ir 60

Masonai: Johanės ložės medalis už pasižymėjimą.

61

Stipriausi ir pagrindiniai pasaulyje yra gėrio ir blogio agregorai. Pirmajam priklauso visi šventieji, taip pat visi dori, geros valios žmonės, kurie gyvena ar gyveno Žemėje. Šiuo agregoro fenomenu galime paaiškinti stebuklingus kolektyvinės maldos išsipildymo reiškinius. Antrasis agregoras- piktų žmonių, gyvųjų ar mirusiųjų, sukurta astrale kolektyvinė astroidėja, kurią ,,maitina" jų nedori troškimai ir mintys. Kabaloje gėrio agregoras vadinamas Michaeliu, o b l o g i o Samaeliu, kuris ir yra nelabasis arba ezoterizmo Šėtonas. Kai tikintis žmogus taria žodžius arba daro ženklus, kurie atstovauja kurios nors bendrijos devizui, tuo būdu jis pritraukia ir palenkia savo naudai tos bendrijos agregorą. Taip paaiškinama stebuklinga maldos galia, taip pat įvai­ rių religijų ženklai, pavyzdžiui, krikščioniškasis krikštijimo ritualas, šventieji paveikslai, ikonos ir pan. Tačiau reikia pažy­ mėti, kad tikrai maldai reikia ne vien tik sutelkti valią ir tikėti, ne mažesnis vaidmuo tenka ir maldos tikslui bei moty­ vui. Kuo šis motyvas tyresnis, dvasingesnis ir nesavanaudiškesnis, tuo didesnę galią turi malda. Materialūs savanaudiški norai susilpnina maldą, nes įvedamas materijos elementas visa­ da supančioja ž m o g a u s valią, taigi ir maldos galią.

Lervos

Chimera. Tamsos, nežabotų polinkių, instinktų sferos atstovė. Pagal etruskų bronzos statulėlę, V a. pr. Kr.

Kaip j a u minėjome skyriuje apie astroidėjas, visi žmogaus troškimai gyvena astralo pasaulyje. Blogos mintys ir norai astralo erdvėje vadinami lervomis (arba larvomis). Kartą prikelta gyventi, lerva gyvena nesąmoningai, stengdamasi įgyvendinti ją pagimdžiusį troškimą. Taigi neapykantos kam nors lerva visaip stengiasi pakenkti ir ją sukūrusiam žmogui. Tuo paaiškinama, 62

kodėl nervingi žmonės patiria netgi fizinį negalavimą bendrau­ dami su priešiškai nusiteikusiu jų atžvilgiu pašnekovu. Kuo stipresnis ir ilgiau trunkantis noras, pagimdęs lervą, tuo ji gyvybingesnė; kadangi j o s gyvybę palaiko žmogaus psi­ chinė energija, ji prisisiurbia prie jį sukūrusio žmogaus. Lervos, plastiškosios astralo būtybės, įgauna visas galimas formas ir gali susitraukti, plėstis bei apskritai keisti savo išvaiz­ dą. Paprastai lervos spiečiasi žmogaus auroje, tai yra astralinėje aureolėje viršum jo galvos, tačiau pačios stipriausios netgi pa­ tenka į žmogaus astralinį kūną ir reikšmingai jį pakeičia, o per jį ir žmogaus fizinio kūno linijas, ypač veido bruožus. Tokiu būdu žmogaus veide paprasčiausiai atsispindi jo aistros ir įpro­ čiai. Lervos, patekusios į žmogaus astrosomą, okultizme vadina­ mos „žiauberėmis, žievėmis, plutomis, lukštais". Jeigu troškimas, pagimdęs lervą, išblėsta, tuomet ir lerva netrukus miršta, tačiau ji kabinasi į gyvenimą ir deda visas pastangas pratęsti savo dažnai efemerišką egzistavimą. Tam ji stengiasi palaikyti arba kurstyti žmoguje troškimą, kuris ją pagimdė, ir tokiu būdu pasitarnauja žmogaus įpročių susidary­ mui. Taip alkoholiką arba narkomaną valdo pasibjaurėtina lerva, neduodanti j a m nė minutėlės ramybės. Žmogus, pasinėręs į neapykantą, taip pat atsiduoda į lervos rankas, kuri karštligiškai ją maitina ir pati ja maitinasi. Ypač pavojingos gašlumo lervos. Sukurtos lytinio žmogaus troškimo, j o s nuolat sukelia j a m geismą, iššaukdamos apnuogin­ tos moters ar vyro vaizdinius. Įrodyta, kad sperma, taip pat kaip ir kraujas, turi savą gyvybinę energiją, sugebančią koaguliuoti (sutirštinti) astralą ir gimdyti lervas. Todėl manoma, kad onanizmas kur kas pavojingesnis nei per dažni lytiniai santykiai. Iš tiesų santykiaujant vyro geismas patenkinamas ir lerva dėl to miršta, o sėklos, eikvojamos onanizmo metu, pagimdo naujas lervas, kurios ir vėliau sekina žmogų, maitindamosi jo psichine energija. Dėl paminėtos spermos ir kraujo savybės M o z ė liepia žydų vyrams apsiprausti po kiekvieno spermos išsiliejimo, o m o t e r i m s menstruacijų metu. Vieni iš pagrindinių gašlumo lervų židinių visada buvo vyrų ir moterų vienuolynai, kur gamtos suvaržymai sukelia dar didesnę reakciją. 63

Viduramžiais, religiniam fanatizmui susiplakus su kraštu­ tiniu ištvirkavimu, kartais per vienuolynus p r a ū ž d a v o tikra g a š l u m o banga, sukeldama vadinamojo šėtoniško g u n d y m o scenas, kai velnio apsėstos vienuolės pamiršdavo bet kokią gėdą ir k o n k u r u o d a v o tarpusavyje nešvankiais gestais ir kal­ bomis. Galima tvirtai pasakyti, kad nė vienas lėbautojas negali iššaukti savo vaizduote tokių gašlumo vaizdinių, kuriems atsi­ duoda tam tikri vienuoliai ir vienuolės. Kad tuo įsitikintume, verta perskaityti, pavyzdžiui, vienuolės Magdalenos Bavan išpa­ žintį ir parodymus proceso Luvijoje metu. D a u g u m a vienuolių taip pat tvirtino, kad jos turėjo lytinių santykių su nelabuoju. Apskritai viduramžiais visur egzistavo tikėjimas galimybe vyrui ir moteriai santykiauti su velniu, ir nemažai moterų buvo sudegintos apkaltinus jas ryšiais su nela­ bomis dvasiomis. Demoną, kuris prisiima vyro formą, kad užvaldytų moterį, vadino inkubu, o d e m o n ą kuris prisiimdavo moters formą, kad gundytų vyrus, - sukubu.

maitinančią ir kondensuojančią astralą. Tai pasiekus atsiranda tikra lytinio akto iliuzija. Tačiau n i e k a m n e p a t a r t u m e užsiimti panašiais bandy­ mais, nes greitai kūnas prie j ų pripranta, ž m o g u s j a u n e b e ­ gali sustabdyti nervinės j ė g o s s r o v e n i m o , todėl g a š l u m o ler­ vos ima materializuotis neatsižvelgiant į jo valią ir galiausiai jį išsekina. Paryžiuje yra įstaiga, kur vyrus ir m o t e r i s a p m o ­ ko dirbtinio inkubizmo, tačiau ant šios m o k y k l o s iškabos tiktų parašyti: „Čia j ū s ų laukia n u g a r o s s m e g e n ų i š s e k i m a s ir idiotizmas". Inkubizmo tikroviškumu neabejojama. Kaip j a u minėjome, viduramžiais tiesiog kildavo inkubizmo epidemijos, ypač sukre­ čiančios vienuolynus. Iš šiuolaikiškesnių atvejų, kaip pavyzdį, paminėsime dakta­ ro Diurando de Groso pasakojimą. Kartą pas jį atvyko kaip pacientas vienas provincialas notaras ir papasakojo štai ką: jis užsiiminėjo spiritizmu ir kartą iššaukė Liudviko X I V dvasią. Atsikeršydamas šitas monarchas prisiekė jį pražudyti ir tuo tikslu kiekvieną naktį pasiųsdavo j a m po dvi iš savo meilužių, tai Livaljer ir Fontanž, tai Mariją Mančini ir Montespan. Veltui jis stengėsi atsiginti nuo jų g l a m o n i ų - j o s glėbesčiuoja, bučiuoja jį ir galų gale jis tampa jų auka, rezultatas - visas jo kūnas diena iš dienos vis labiau nyksta. Visgi neabejotina, kad notaras iš pradžių pats pageidavo šių moterų vaizdinių bei aistringų paveikslų, kurių padarinys ir buvo nevalingas inkubizmas. Pažymėsime, kad spiritizmo seansų metu ir atitinkamai nusiteikus spiritistams, psichinė jėga, skleidžiama m e d i u m o ir dalyvaujančių, kartais prikelia gyventi gašlumo lervą, kuri, pa­ siekusi tam tikrą materializacijos pakopą, nešykšti dalyviams visai ne dviprasmiškų glamonių.

Panagrinėkime inkubizmą. Okultizmo supratimu, inkubiz­ mas yra lytinis žmogaus santykiavimas su materializavusia gaš­ lumo lerva, arba, kitaip tariant, su jo pačiu susikurtu vyro ar moters astraliniu vaizdiniu. Tačiau kad lerva materializuotųsi, būtina, j o g žmogus turėtų sugebėjimų skleisti psichinę energiją, 64

Labai dažnai inkubizmo aukomis tampa našlės, kurios gedėdamos dėl mylimojo vyro mirties ir įsivaizduodamos save jo glėbyje, galiausiai prikelia gyvenimui beformę lervą ir apsvaigu­ sios jai atsiduoda, manydamos, kad priklauso savo vyro dvasiai. Deja, bendravimas su lervomis sukelia tik išsekimą ir beprotys­ tę. Pabrėšime, kad kartais inkubas (arba sukubas) esti ne lerva, o materializavęsis gyvo žmogaus astrosomas. Tai atsiskyręs nuo žmogaus kūno jo astralas, apie ką dabar ir kalbėsime. 65

Eksteriorizacija

arba laikinas gyvo žmogaus astralinio kūno atsiskyrimas nuo fizinio ir jo materializavimasis kitoje vietoje

arba Astrosomas Sielų paukštis,

vėlyv.

egiptiečių.

Ž m o g a u s astralinis k ū n a s gali laikinai atsiskirti n u o j o fizinio k ū n o .

T u o m e t pastarasis ilsisi tarsi sapne, o ž m o ­

g a u s dvasia ir siela, a p r e n g t a a s t r o s o m u , p a t e n k a į astralinį pasaulį. Tačiau astrosomą, kad ir galintį nutolti nuo fizinio kūno, visada sieja plonytė fluido gija, per kurią astrosomas palaiko kūno gyvybinę jėgą ir organų funkcionavimą. Šiai gijai nutrū­ kus, ištinka mirtis. Žmogaus išėjimas į astrosomą gali būti nesąmoningas pa­ prasčiausio sapno ar letargijos metu. Be to, pabudęs jis arba nieko neprisimena, kad bendravo su astraliniu pasauliu, arba išsaugo atmintyje neaiškius įspūdžius kaip sapnus. Paprasčiausiai sapnuojant astrosomas beveik nenutolsta nuo savo kūno, todėl žmogus nepatiria pavojų, kurie jo gali tykoti astralo sferoje ir apie kuriuos dabar pakalbėsime. Sąmoningai žmogaus

dvasia išeina iš

savo fizinio kūno

sava valia ir aiškiai suvokia viską, ką mato astraliniame pasau­ lyje.

Būdamas

somnambulizmo

būsenoje,

žmogus,

veikiamas

įtaigos, taip pat gali išeiti iš fizinio kūno į astralą; toks išėjimas gali būti ir sąmoningas, ir nesąmoningas. Sąmoningai išeidamas į astralą, žmogus jį valdo ir gali per vieną minutę persikelti kur tik panorėjęs, nes astraliniame pa­ saulyje m ū s ų supratimas apie laiką ir erdvę neturi jokios reikš­ mės. Tai įrodo elektros ir šviesos greitis. Išėjęs į astralą žmogus gali reikštis ir fiziniame pasaulyje, pavyzdžiui, rodytis kitiems žmonėms (telepatija), sukelti beldi­ mą, pernešti daiktus ar kitaip, tačiau tam j a m reikia nors iš dalies materializuotis. 66

Tačiau išėjusio į astralą žmogaus gali tykoti nemažai pavojų. B ū d a m a s kondensuota astralinė materija, astrosomas yra jautrus metaliniams smaigaliams, kurie turi savybių erzinti astralą. Taip pat smūgis, padarytas ž m o g a u s astrosomui, per sim­ patinį astrosomo ryšį su fiziniu kūnu atsispindi ir pastarajame. Tą patvirtino minėti R o š o b a n d y m a i tiriant j a u t r u m o eksterio­ rizacija. Sužeidus astrosomo gyvybines sritis, ž m o g ų gali ištikti mirtis; jeigu smūgiuojama tik į aurą (astralinę aureolę, supan­ čią astrosomą), tuomet ant k ū n o ' g a l i atsirasti ž y m ė , sukelianti skausmą. To pavyzdys - garsaus austrų karininko Bojano pasakojimas, kurį pamini daugelis okultininkų savo kūriniuose. Įėjęs į moters B. namus, Bojanas rado ją lovoje perskelta kakta ir mirštančią. Policija buvo bejėgė surasti j o s žaizdos kaltininką nes buvo įrodyta, kad ji praleido naktį n a m u o s e ir kad pas ją niekas nebuvo įėjęs. Reikia manyti, kad moteris B., išėjusi į astralą, persekiojo Bojaną, o smūgis, suduotas j o s astrosomui, atsispindėjo ir jos fiziniame kūne, taikiai gulinčiame lovoje. Stanislovas Gvaita pateikia ir kitą išėjimo į astralą atve­ jį, kurį aprašė Jervilio m i e s t o taikos teisėjas (1851 m e t ų vasario 4 dienos teismo s p r e n d i m a s ) . P i e m u o Torelis, n e a p ­ k ę s d a m a s Sidevilio miestelio kiurė (katalikų k l e b o n o ) , ė m ė persekioti jo auklėtinį, dvylikos m e t ų berniuką. Pastarasis, kuris nė karto jo n e m a t ė , ė m ė skųstis, kad jį persekioja k a ž k o k s šešėlis. Jam dėjosi keisti dalykai: n e m a t o m i bilde­ siai, kažkas perstatinėja daiktus, pakelia j u o s į orą. Tai paliudijo daugelis Svidevilio miestelio gyventojų. Kartą ber­ niukas sušuko, kad juodoji r a n k a skėlė j a m antausį, o ant jo skruosto atsirado p e n k i ų pirštų atspaudas. Vieno dvasiškio žodžiais, jis m a t ė už b e r n i u k o n u g a r o s netgi r ū k o koloną. Dalyviai špagomis kapojo orą, o vienas šaudė iš revolverio šratais. Pagaliau pasirodė kibirkštis ir oras ė m ė sklaidytis tarsi garas. Kitą dieną Torelis atėjo pas kiurė, ir b e r n i u k a s iš karto pareiškė, k a d būtent šis ž m o g u s jį persekiojo. Taip pat 67

Torelio veide buvo pastebėtos tarsi rauplių ž y m ė s . Betgi, Gvaitos nuomone, smūgiai ir šratai turėjo kliudyti tik lervas, kurioms Torelis davė savo astralinį fluidą, o jeigu ir kliudė paties Torelio astrosomą, tai tik šiek tiek. Eksteriorizacijos faktai dažniausiai minimi šventųjų gyveni­ mo aprašymuose. 1774 metais nuo rugsėjo 17 iki 22 dienos vienuolis Alfonsas Liguoris buvo sustingęs ir bežadis. Kai jis atsigavo, broliams papasakojo, kad buvo pas mirštantį popiežių. Iš tikrųjų kai popiežius Klemensas X I V mirė (naktį iš rugsėjo 21 į 22), šalia jo buvo ir Alfonsas Liguoris.

Reikia pasakyti, kad tam tikrų žmonių astrosomai apskritai prisiima formą tų gyvūnų, kurių instinktai labiausiai atitinka jų būdą. Štai kodėl švedų aiškiaregis E. Svvedenborgas matė dau­ gelį savo pažįstamų gyvūnų pavidalais. Akivaizdu, kad likantropai savo kraugeriškumų panašūs į vilką.

Likantropija

Galimos trys baigtys: Dvasia, būdama astrale ir pajutusi, j o g j o s kūnas užgrobtas, kad jį atgautų, dažniausiai stoja į kovą.

Vilkolakis,

viduramžių.

"^L^

Viduriniais amžiais visi tikėjo vilkolakiais, kitaip sakant, manė, kad burtininkai ir raganos, palikdami savo kūnus tarsi miegančius, patys bastėsi keliais takeliais kokio nors žvėries, dažniausiai paprasčiausio vilko, pavidalu ir, užpuldami žmones, pirmiausia vaikus, juos nužudydavo. Šis reiškinys vadinamas likantropija. Okultizmas ją aiškina žmogaus išėjimu į astrosomą, kuris materializuojasi kaip vilkas. Tai patvirtindami pažymėsime, kad visi pasakojimai apie likantropija sutampa šiais punktais: 1) Žmonės, kuriuos užpuldavo vilkolakiai, mirdavo tik nuo uždusimo, be žaizdų ir be kraujo praliejimo, tai yra, iš tikro vilkolakiui išsiurbus aukų nervų jėgą (tai priklauso vampyrizmo kategorijai, apie kurį netrukus kalbėsime). 2) Nors vilkolakiams padarydavo šautinių bei durtinių žaiz­ dų jie niekada nebūdavo nužudomi įvykio vietoje. 3) Sužeidus vilkolakį, žmogui, priėmusiam vilko pavidalą, neišvengiamai taip pat atsirasdavo žaizdų. 68

Išėjus į astrosomą, pavojus gresia ne tik j a m pačiam, bet ir fiziniam žmogaus kūnui. Astrale esti daugybė lervų, taip pat ir elementerų (mirusiųjų dvasių), trokštančių pratęsti savo egzistavimą ir materializuotis. Tad jie gali pasinaudoti šeimininko pasišalinimu (tai yra, jo dvasios išėjimu į astralą), kad užvaldytų inertišką jo kūną.

Jeigu jai pavyksta išvaryti lervą, žmogus grįžta į normalią būseną. Priešingu atveju, kai dvasia ir astrosomas įeina į kūną ir pasilieka j a m e kartu su lerva, tai sukelia proto pamišimą su laikinais pagerėjimais. Arba kai dvasia visam laikui palieka savo kūną, o lerva pasilieka j a m e kaip visavaldis šeimininkas, tada tai pasireiškia visišku idiotizmu ir beprotyste. Lervos cha­ rakterį išreiškia ir įvairios manijos: jeigu žmogaus kūne įsikurs savimylos ir garbėtroškos lerva, jis susirgs didybės manija. Kaip žinia, beprotystė arba idiotizmas kartais yra smegenų sutrenkimo arba stipraus dvasinio sukrėtimo padarinys. N e s tomis minutėmis lengvai išeinama į astralą, be to, žmogaus dvasia, b ū d a m a smarkiai sukrės­ ta, nebegali sukliudyti lervai už­ valdyti jo fizinį kūną. Todėl, kai žmogus netenka sąmonės, nerei­ kėtų jo palikti vieno, o derėtų su meile ir rūpesčiu jį prižiūrėti suteikti j ė g ų jo dvasiai ir astrosomui. Sąmoningi išėjimai į astralą reikalauja ilgalaikių ir ypatingų tre­ niruočių. Ypač meistriškai juos įval­ dę indų jogai ir fakyrai, Tibeto vienuoliai (lamos). 69

Senovės magai, pavyzdžiui, Egipto ir Asirijos žyniai, buvo susipažinę su išėjimu į astralą, tačiau eksteriorizacijos metu buvo laikomasi įvairiausių saugumo priemonių. Adepto kūnas būdavo įvyniojamas į vilnones antklodes - tiek lervoms atremti, tiek eksteriorizavusio adepto psichinei energijai bei valiai išsaugoti.

Sirena, akadų.

Sfinksas,

mesopotaniečių.

Žmogpaukštis,

akadų.

Žmogui mirus, jo dvasia ir siela, apvilktos astrosomu, galu­ tinai palieka fizinį kūną, įeidamos į astralinį pasaulį. Be to, atvykęs į šį pasaulį žmogus ezoterinėje literatūroje taip pat vadinamas elementeru. Taigi elementeras yra bekūnis miręs žmogus, susidedantis iš dvasios, sielos ir astrosomo. Tokiu būdu mirtis iš esmės yra ta pati eksteriorizacija, apie kurią ką tik kalbėjome, tik galutinė. Jeigu mirštama sunaikinus fizinį kūną ir jo organus, dvasia į astrosomą išeina dėl to, kad jis nebetinka jos tolesniam buvimui. Šiuo atveju nėra galimybės žmogaus išgelbėti, taip pat, kaip negalima sulaikyti vandens įskilusiame inde. Tačiau kartais mirtis arba galutinė eksteriorizacija ištin­ ka n e p a i s a n t k ū n o g y v y b i n g u m o , kai a s t r o s o m a s nusilpsta ir d a u g i a u n e b e g a l i priversti o r g a n ų f u n k c i o n u o t i (netikėto i š s e k i m o ir a n e m i j o s atvejis), arba todėl, k a d ž m o g a u s siela stengiasi palikti k ū n ą v e i k i a m a k o k i o n o r s dvasinio sukrė­ timo. Tada dar yra vilties atgaivinti žmogų, tuo labiau kad pirmo­ mis valandomis po mirties kūnas iš esmės tebėra letargijos būsenoje ir jo ryšys su astrosomu dar nėra galutinai nutrauktas. Norint prikelti žmogų, būtina savo valia paraginti žmogaus sielą sugrįžti į paliktą kūną ir tuo pačiu metu sustiprinti jos astroso­ mą savo astraliniu fluidu. 70

Tuo ir paaiškinami stebuklingi mirusiųjų prisikėlimo atvejai. Elifasas Levi rašo, kad meilės, tikėjimo ir valios jėgomis jis prikėlė savo mažylę dukrelę, kuri j a u gulėjo mirties patale. Daktaras Diurvilis pasakoja, kad jis prikėlė iš mirusiųjų savo dvejų metų sūnų, mirštantį nuo šiltinės, magnetizmo dėka, tai yra be vaistų, o tik hipnotizuojančiais rankų judesiais virš ligonio veido, rankų uždėjimu, masažavimu ir kvėpavimu. Ber­ niukas atrodė jau kaip miręs: jo kūnas ė m ė stingti, oda pabalo ir pamėlynavo, apatinis žandikaulis atvipo, kvėpavimas beveik liovėsi, daktarai jau pasmerkė jį mirčiai. Tačiau Diurvilis tris valandas vien savo. valios pastangomis bandė jį atgaivinti ir įpūsti j a m savo psichinę energiją (arba, kaip jis sako, „gyvulišką magnetizmą"), ir berniukas grįžo į gyvenimą. Pažymėsime, kad elementeras, arba nužudytojo dvasia, dažnai persekioja žmogžudį. Tuo ir paaiškinami žmogžudžiams pasitaikan­ tys nuožmūs sąžinės priekaištai bei haliucinacijos, priverčiančios netgi užkietėjusius žmogžudžius pasiduoti į teisingumo rankas.

Dvasių kerštas

(apie tai, kaip nužudytųjų žmonių sielos keršija savo žudikams)

Furija

(Roma) - kerštas.

Tokių istorijų - begalės. Jas dievino literatūros klasikai, j o s tapdavo nemirtingų kūrinių kertiniais akmenimis. Apie kraugerį Ričardą III, užgrobusį sostą, o po to pamišusį dėl apnikusių jį r e g ė j i m ų - j o rankomis nužudytų mažamečių giminaičių vizijų. Apie Germaną, kuriam pasirodžiusi senė nurodė ne tas kortas ir visiškai jį sužlugdė. Hamletui tėvo vėlė liepė atkeršyti už jo nužudymą. Donžuaną sukrėtė j a m pasirodžiusi jo nužudyto Ko­ mandoro statula. Iš pirmo žvilgsnio šios istorijos skirtingos, o iš 71

esmės apie vieną ir tą patį: nužudytų žmonių dvasios keršija už patirtą prievartą. Šią temą galime rasti ne tik rašytojų kūriniuose, ji gaji ir liaudies prietaruose. Jie skelbia: jei žmogus mirė ne sava mir­ timi, nužudytojo dvasia neras ramybės tol, kol neatkeršys savo skriaudėjui. Kodėl, iš kur visa tai? Ar tai žmogaus troškimo, kad blogis būtų nubaustas, rezultatas? Ar vis dėlto egzistuoja kažkas, kas tuos prietarus patvirtina? V. Šekspyras ir A. Puškinas gerai žinojo, apie ką rašė. Jie, galimas dalykas, jautė, kad toks įsitikinimas ne taip j a u toli nuo tikrovės. Įvairias religijas išpažįstantys skirtingų žemės kampelių žmonės, kurie niekaip negalėjo susitikti, vienodai tikėjo dvasių kerštu. Vadinasi, kažkas panašaus tarėjo būti ir tikrovėje. Tokių tikėjimų pagrindas - realūs faktai. Ž m o n ė s labai seniai suprato, kad dvasios sugeba kerštauti. Pirmąkart pomirtinio keršto motyvai buvo aptikti dar senovės Egipto laikais. Šie motyvai buvo gana paplitę ir Graikijoje. Kretoje iki šių dienų randami piešiniai ant uolų sienų, pasako­ jantys apie kovas su dvasiomis. Garsi legenda apie A r i a d n ę irgi apie tą patį. Jaunuolis buvo pasiųstas užmušti Minotaurą, kuris įstrigo tarp būties ir nebūties, kad keršytų. Tam, kad prislopintų tą jo troškimą j a m aukodavo jaunas gražias mergi­ nas. Rusijoje taip pat buvo raganaujama ir tikima dvasiomis: yra netgi tokia versija, kad Ivaną Rūstųjį pasmaugė jo nužudytųjų žmonių d v a s i o s - j o paties regėjimai. O Kinijoje ir Japonijoje kerštaujančios dvasios netgi tari specialų v a r d ą - o i r e . Japonijoje mirtis traktuojama labai rimtai. Ten vyras tari mirti nuo senatvės arba kovodamas, arba padaryti sau charakiri. Tai ir yra garbin­ ga, teisinga mirtis. Tačiau jei jis mirė kitaip, jo dvasia - oire turi grįžti į Ž e m ę ir kovoti dėl garbingo samurajaus vardo. Daugu­ ma legendų apie oire susijusios su senomis samurajų pilimis, kurių nemažai išliko iki mūsų dienų. Turtingi samurajai turėdavo asmens sargybinių kuriuos kartais patys nužudydavo, kai tie per daug sužinodavo apie šeimininką. Kai netikėtai pilyje kas nors mirdavo, buvo manoma, kad tai asmens sargybinių - oire kerštas. Pati įspūdingiausia istorija apie XVII a. pab. gyvenusį stambų žemvaldį Kitabatakę. Jis buvo labai įtarus žmogus ir tarėjo labai ištikimą asmens sargybinį. Kartą viena Kitabatakės 72

mergina pajuokavo: ar ne per dažnai šis sargybinis stovįs j a m už nugaros, ar tik jis nerengiąs prieš jį sąmokslo? Netrukus Kitabatakė liepė jį nudurti. Tas sargybinis priklausė budistų sektai, kurioje buvo manoma, kad pasakytas žodis gali materializuotis. Prieš pat savo mirtį, lyg nujausdamas, jis pasakė: „Aš sugrįšiu". Taigi vieną rytą, kai Kitabatakė įėjo į prausyklą ir užvėrė paskui save duris, visi asmens sargybiniai išgirdo klaikų riksmą. Kai jie išlaužė duris, jų šeimininkas, galingas karys, negyvas gulėjo ant grindų, o jo sustingęs veidas buvo iškreiptas siaubo. Iš karto buvo nuspręsta, kad Kitabatakę nužudė oire. Jo ilgai negalėjo palaidoti: ant mirusiojo kūno keletą kartų užsiliepsno­ davo drabužiai. Oire kerštavo toliau. Vėliau kažkas iš sargybi­ nių prisipažino, kad Kitabatakės mirties rytą už uždarų prausyk­ los durų buvo girdėti šeimininko klyksmas: „Tai j i s ! " Japonų istorikai dar ir šiandien ginčijasi, kas gi nužudė Kitabatakę. Išliko užrašai apie tai, kad, likus pusmečiui iki savo mirties, Kitabatakė ėmė sirguliuoti: jo vidurius draskė siaubingi kirmi­ nai, j a m tirpo ranka. Galimas dalykas, jis mirė nuo patirto siaubo? Dauguma kinų legendų skirtos juodiesiems daosams - m ū s ų kalba, magams. Tikima, kad daosai gali lankytis mirusiųjų karalystėje. Pasak kinų legendų, pati dvasia negalinti kankinti žmonių: ji tari įsikurti kitame žmoguje ir tik tada pradeda veikti. Daugelyje istorijų pasakojama, kad daosai žudydavo žmones tik dvasių veikiami. Kadaise Kinijoje gyveno legendinė asmenybė - teisėjas Di, klasikinis kinų magas. Tai buvo realus žmogus. Apie jį išsaugota ne mažiau detektyvinių istorijų, kaip ir apie Šerloką Holmsą. Di savaip ir gana keistokai tirdavo žmogžudysčių bylas. Jis manė, kad nužudyto žmogaus dvasia pasilieka arti žemės, o tai reiškia, kad panorėjus gali­ ma ją iššaukti ir apklausti. Ir jis jas apklausdavo. Kad dvasia jo apklausai jau atvyko, jis suprasdavo iš tam tikrų feno­ menalių reiškinių kurie lydi dvasios pa­ sirodymą. Pavyzdžiui, kai nei iš šio, nei 73

iš to užsiliepsnodavo daiktai. Beje, kinų dvasios turi balsą. Taigi su dvasia galima pasiplepėti ir, pavyzdžiui, paprašyti jos atsisa­ kyti keršto. Tuo ir skiriasi Rytų religijos nuo europiečių. Euro­ piečiai bejėgiai prieš dvasias, o kinai gali sudaryti su dvasiomis sutartį, jas įbauginti, netgi mūsų civilizuotais laikais. Mūsų laikais pomirtinio keršto kultai išliko Kinijoje, kiek mažiau Japonijoje, Afrikos šalyse. Taivanyje kartą per metus būna šamanų eitynės. (Taivanio š a m a n a i - t a i ne primityvūs, kaip mes juos įsivaizduojame, o išsilavinę žmonės - advokatai, gydytojai.) Taigi šie šamanai, apsijuosę tik vienais strėnų raiščiais, eina per gatves kankindami save: badosi adatomis, pjaustosi odą- Tai labai kruvinas reginys. Tačiau tokiu būdu jie nubaido kerštauti susirinkusias dvasias. Kai kuriose Afrikos šalyse dar išlikęs aukojimo paprotys, nors oficialiai jis uždraustas. Aukojimas taip pat susijęs su dvasių keršto kultu. N u ž u d o m a s pats gražiausias, pats garbin­ giausias, pats narsiausias žmogus - ne tam, kad susitartų su dvasiomis, o tam, kad su j o m i s kovotų ir jas sulaikytų nuo keršto. Kaip praktiškai dvasia gali nužudyti žmogų? Afrikoje manoma, kad kerštaujanti dvasia virsta žmogžudžiu įėjusi į mirusio žmogaus kūną. Kitose šalyse tikima, kad tokia dvasia sugeba paversti žmogaus, kuris kažkada ją žiauriai nuskriaudė, gyvenimą nepakeliamu, priversti jį patį nusižudyti. Japonijoje ne per seniausiai atsitiko tokia istorija: žmogų, dirbantį vienoje labai garsioje firmoje, pašalino iš darbo. Žmona ėmė jį kaltinti, „pjauti". Jis neatlaikė ir nusižudė iššokdamas pro langą. Po kurio laiko jo buvęs viršininkas padarė labai rimtą klaidą reng­ damas apskaitą kompiuteriu. Jį perkėlė į žemesnes pareigas, sumažino atlyginimą. Jo gyvenimas ėmė smukti. Štai tada jis suprato, kad jį persekioja pavaldinio savižudžio dvasia. Kreipėsi į dvasininką pagalbos. Anas pasakė, kad nuginti nuo jo savižudžio dvasios neįmanoma: iš pradžių jis turįs padaryti daug gerų darbų, kad sušvelnintų savo kaltę. Žmogus taip kankinosi, jog net krei­ pėsi į tą kerštaujančią dvasią kad jį nužudytų. Šią istoriją papa­ sakojo tos firmos, kurioje šie žmonės dirbo, bendradarbis. Kita šių laikų istorija, papasakota taivaniečio, dar liūdnes­ nė. Susirgo vieno jo tautiečio žmona. Ją reikėjo nuvežti į palankesnio klimato zoną. Vyras paprašė draugo paskolinti j a m 74

pinigų, tačiau tas j a m atsakė. Šeima visgi išvažiavo. Kelionė buvo labai varginanti, nes jie teišgalėjo nusipirkti pačius pigiau­ sius bilietus prasčiausiame traukinio vagone. N u o tvankaus oro žmoną kelyje ištiko priepuolis ir ji mirė. Jos dvasia ė m ė rodytis vyrui ir prašyti, kad tas atkeršytų draugui. Vyras slapta pasekė jį: tai buvo ta pati vieta, kur jiedu su ž m o n a kažkada rengėsi išvykti, ir pastūmė po traukiniu. Pagal šiuos prietarus, nedera daryti blogų darbų ne todėl, kad jie amoralūs, o todėl, kad už blogį teks atkentėti. Kodėl gi nužudytojo žmogaus dvasia taip trokšta kraujo? Ar ji iš tiesų negali nurimti tol, kol neatkeršys? M e s negalime tiksliai žinoti, kas atsitinka dvasiai po to, kai ž m o g u s numirš­ ta. Yra daug versijų. Remiantis senovės egiptiečių kultu, kerš­ tinga dvasia gali sugrįžti į gyvenimą. Kituose religiniuose kultuose m a n o m a , kad jei ištiko smurtinė mirtis, dvasia negali patekti į mirusiųjų karalystę, tačiau nežinoma, kas nutinka pačiai dvasiai, kai ji pradeda kerštauti. Pavyzdžiui, tikintis rusų filosofas Sergejus Bulgakovas m a n ė , k a d kerštaujanti dvasia ilgainiui suyra ir išnyksta. D a u g u m a laikosi tokios n u o m o n ė s : po keršto dvasiai tenka kankintis dar ilgiau. Taigi dvasia gali pasirinkti - keršyti jai ar ne. Ji išsaugo nužudytosios asmenybės bruožus. Labai svar­ bu, ar žmogus mirdamas galvojo apie kerštą; ar jis gyvenime buvo stiprus ir ryžtingas ar silpnas ir viskam abejingas. Ne kiekviena dvasia ryžtasi keršyti. Vis dėlto jei dvasia nusprendžia keršyti, ar ji elgiasi „protingai" ar ne? Ar tik nepradeda kenkti visiems iš eilės, kas tik pasipainioja jos ke­ lyje? N e . Dvasios kerštas visada nukreiptas į konkretų žmogų. Tik tuo atveju, jei žmogus nuo jos „slapstosi", kerštas gali išplisti ap­ l i n k i n i a m s - j o artimiesiems. 75

Laimei, krikščionybėje nėra net užuominos apie pomirtinį kerštą. Krikš­ čionybėje pasirodžiusi kerštaujanti dva­ s i a - t a i piktoji dvasia, atsiųsta velnio. Krikščionybėje niekas negali teisti pats, yra tik vienas teisėjas - Dievas. Vienas krikščionis amerikietis dva­ sininkas savo knygoje aprašo tokią isto­ riją. Gyveno du draugai amerikiečiai, marksizmo-leninizmo dėstytojai. Vienas iš jų po mirties ėmė rodytis kitam ir sakyti: „Nedėstyk tu šito mėšlo, kitaip tavo dvasia, kaip ir mano, turės kankintis ir be pėdsakų suirti". Tantrizme (budizmo atšaka) yra visas kompleksas legendų apie tai, kaip moterys keršija vyrams už tai, kad jie nesugebėjo jų mylėti; mylėjo nepakankamai arba tik kūniškai, bet ne visa siela.

Vampyrizmas

Erelis

lesa

Pagal piešinį

Prometėjo kepenis, taigi gyvybės jėgą. ant dubens iš Cerės.

Viduramžiais buvo plačiai tikima vampyrais, galima sakyti, kad Vengriją ir Serbiją buvo apėmusios ištisos vampyrizmo epidemijos.Vampyrais vadino mirusius žmones, kurie išeidavo iš kapų, smaugdavo arba kandžiodavo gyvus žmones ir gerdavo jų kraują. Kai atkasdavo vampyro k a p ą j a m e gulėdavo lavonas be jokių kūno irimo požymių: oda būdavo rausva ir minkšta, kartais po ja susidarydavo riebalų audiniai, galūnės buvo lanksčios, plaukai ir nagai ataugę po to, kai buvo palaidotas, ir kraujas aiškiai buvo pripildęs gyslas arba netgi sunkėsi pro odos poras. Norėdami galutinai užmušti vampyrą j a m paprasčiausiai įkaldavo baslį į krūtinę arba nukirsdavo galvą (beje, iš gyslų pasipildavo šviežias kraujas), arba galiausiai sudegindavo jo lavoną. 76

D o m a s Kalmė aprašo daugybę vampyrizmo atvejų, be to, kapai kartais buvo atkasinėjami valdžios iniciatyva, o juose rasti „gyvieji" lavonai įrodyti oficialiu paliudijimu. Okultizmo požiū­ riu, vampyrizmas paaiškinamas tuo, kad elementeras, trokšda­ mas pratęsti savo kūno gyvavimą, palaiko su j u o astralinį ryšį ir per jį perduoda j a m savo gyvybines galias, kurias pasiglemžia ir sugeria iš gyvų žmonių. Pastarieji miršta nuo išsekimo tarsi be jokios aiškios priežasties. Dabar tokių mirusiųjų vampyrizmo atvejų pasitaiko labai retai. Tačiau gyvų žmonių vampyrizmas labai paplitęs r e i š k i n y s vienam žmogui sugeriant kito žmogaus gyvybinę (biolaukų) energiją. Magnetizuotojas daktaras Diurvilis tvirtina, kad gyvuliškas magnetizmas (atstovaujantis žmogaus biologinę energiją) visada siekia lygsvaros, taigi būnant kartu ligoniui ir sveikam žmogui, dažnai vieno gyvybinė energija pereina kitam. Štai kodėl ligonis taip nori palaikyti lankytojus už rankos. Šviesios artimųjų žmo­ nių mintys, tikėjimas jo pasveikimu ir energetinė dovana pačios geriausios lauktuvės sergančiam žmogui. Todėl ligoniui (laikinam vampyrui) būti šalia sveikų ir stiprių žmonių visada naudinga. Visiems žmonėms būdinga ir duoti, ir imti, prarasti jėgas ir jas susigrąžinti. Dažniausiai netenkame j ė g ų sunkiai fiziškai dirbdami ar po įtempto protinio darbo. Todėl stengiamės atgauti jėgas gerai išsimiegoję arba pabuvę gamtoje (ypač pri­ siglaudę prie energetiškai stiprių medžių - ąžuolų). Dar Biblijoje minima, kad Dovydas, kad palaikytų savo jėgas, buvodavo jaunų ir sveikų vergių apsuptyje. Senovėje gydytojai ne kartą taikydavo šį būdą. Daktaras Ochorovičius tvirtina, kad ypač sergantiems reu­ matu ligoniams palengvėdavo prie jų prisilietus jauniems ir sveikiems asmenims. Tačiau nepaisant gyvybinių jėgų natūralios lygsvaros, pasi­ taiko asmenų, kurie savo prigimtinėmis galiomis stengiasi „pri­ sikabinti" ir sugerti kitų gyvybinę energiją niekada neperduoda­ mi savosios, tuo visiškai juos išsekindami. Tokie ž m o n ė s - t i k r i energetiniai vampyrai. Šiais laikais vampyrizmas suvokiamas kaip psichinė energetinė ataka, ardanti kito žmogaus nervų 77

centrus bei kanalus, norint pasiglemžti jo energiją. Piktos mintys kuria slegiančią nemalonią aplinką. Vampyrizmas čia suvokia­ mas kaip patogi energijos gavimo forma, sugeriant ją per auros praną. Astrologai visus žmones skirsto į du pagrindinius tipus: Saulės ir Mėnulio (pagal jų Zodiaką), psichologai atitinkamai juos vadina ekstravertais ir intravertais, o Rytų filosofai - Jan ir In energijų atstovais. Kinai visas šias energijas vadina CI (kuri trikdoma supykdžius). Saulės vampyrai karštakošiai ir įžūlūs. Jie provokuoja kivir­ čus, atvirai piktinasi, grasina, įžeidinėja. Kad pasiektų savo (gautų porciją energijos), gali net imtis smurtinių veiksmų. Lengviausia juos atpažinti iš delnų l i n i j ų - j o s tamsiai raudonos arba violetinės. Patekus į jų akiratį, kinta kraujospūdis, širdies ritmas. Mėnulio vampyrai tylūs pasalūnai. Jie vagia svetimą energi­ ją palengva ir nepastebimai - verkšlendami, skųsdamiesi, nuolat reikalaudami patarimo ar pagalbos, o iš tikrųjų - išskirtinio dėmesio, pasalūniško raktelio, atrakinančio jūsų energetinius kanalus. Pabendravus su jais apima žiovulys, gniaužia ar peršti gerklę. Jų delnų linijos gelsvos, rusvos arba tamsiai rudos spalvos (tuo tarpu sveiko Mėnulio tipo žmonių linijos bespalvės arba kūno spalvos). Stengdamasis apsaugoti nuo tokių žmonių, daktaras Paliusas (Enkosas) sako: „Nedelsiant nutraukite su jais bet kokius ryšius, nenusileiskite jų maldavimams ir atminkite, kad vampy­ ras pratęsia savo gyvenimą j ū s ų sąskaita". Saulės vampyrai Rusijoje buvo gydomi nuleidžiant kraują arba medicininėmis dėlėmis, Kinijoje - adatų terapija ir taškiniu masažu. Mėnulio vampyrams geriausiai padeda hipnozė, įtaiga ir malda. Vampyrų poveikis ypač pastebimas lytiškai santykiaujant. Pasitaiko moterų, kurios per du tris mėnesius visiškai išsekina savo meilužį ir jį pameta, galima sakyti, susiurbusios jo kraują ir nugaros smegenis. Tokių pat pasitaiko ir vyrų: jeigu jie veda, jų žmonos ilgainiui miršta nuo nepaaiškinamo išsekimo. Pasitaiko ir vaikų vampyrizmo, kai jie nuolat zirzia, kelia reikalavimus, kuriuos m e s (dėl šventos ramybės) tenkiname, 78

maitindami juos savo energija. Taigi vampyrų sutinkame v i s u r šeimoje, darbe, daugiabučiame n a m e (kaimynai), gatvėje, par­ duotuvėje ar poliklinikoje... Neutralizuoti tokias energetines atakas padeda tik kantrybė ir tylėjimas (mintimis susikuriamas energetinis kokonas - apsau­ ginis kiautas). Atsiriboti padeda ir sunertos rankos, į kumščius suspausti pirštai, sukryžiuotos kojos, rami atsiskyrėlio mąstytojo (Budos) poza. M a n o m a , kad vyrų diržai padeda j i e m s išsaugoti energetiką. Sveikinantis su pirmu pasitaikiusiu nepatariama pa­ duoti rankos. Ne iš piršto laužtas ir paprotys: sveikinantis leidžiama tik pabučiuoti moters plaštakos v i r š ų - t a i irgi savotiš­ ka energetinio lauko apsauga. Manoma, kad pats paprasčiausias apsigynimo būdas - laikyti špygą (kišenėje ar už nugaros), o mintyse du kartus pasakyti: „Atstok, piktoji dvasia!", arba: „Viešpatie, atleisk j a m , nes jis nežino, ką daro". Tik tokia nuoširdi malda gali jį sulaikyti, o jus - apsaugoti nuo kančių. Tačiau reikėtų pasistengti viduje j a m nepriekaištauti ar graužtis (būsite j a m prieinami), neprisileisti įžeidžių minčių ir žodžių. Situaciją vertinti kaip žaidimą, kino filmą, rodomą pro stiklą. Kai vampyrui nepavyksta aukos suerzinti, jį ištinka nervinis ar kitoks priepuolis, pavyzdžiui, traukuliai, konvulsijos, kraujo išsiliejimas, pasitaiko odos išbėrimų, netgi savižudybės atvejų. Agni Joga vampyrizmą vadina apsėdimu, kuris yra ne psichozė, o viso kūno pakenkimas, išoriškai pasireiškiantis nuož­ miu pykčiu, sadizmu, proto aptemimu, kurio m e t u padaromi nusikaltimai (ypač išgėrus ir turint po ranka ginklą). Tai tipiškas Saulės vampyro pavyzdys. Psichinės energijos nuotėkis pasireiš­ kia silpnumu, tonzilių patinimu. Pasak šio m o k y m o , geriausia priemonė nuo apsėdimo - švarios mintys, tobulėjimas dvasia. Taigi daugumos ligų šaltiniai - mūsų pačių blogos mintys (grau­ žatis, pavydas, neapykanta) ar neigiami energetiniai aplinkinių žmonių (vampyrų) laukai, taip pat anomalios vietos. Jau ištirta, kad kintant mąstymui, pakinta (pagerėja) netgi kraujo sudėtis. Ateityje visi ligoniai turėtų būti gydomi pirmiausia ištyrus jų psichinės energijos kokybę, o jų energetika - teigiamų minčių lauku, ypatingu ozonu, kuris kelia žvalią nuotaiką, teigiamas emocijas ir stiprina sveikatą. 79

Kruvinoji grafienė (šiurpūs istorijos faktai)

Demonas Floras. Manoma, kilęs iš senovės Egipto deivės Sechmet, vaizduojamos su liūtės galva.

Kai 1440 metais Žilis de Rė (Prancūzijos maršalas, kuriam po daugybės vaikų n u k a n k i n i m ų ir n u ž u d y m ų N a n t o mieste b u v o nukirsdinta galva) savo teisėjams pareiškė: „Gi­ m i a u po tokia žvaigžde, kuri lėmė, k a d niekas pasaulyje niekada neišdarinėjo ir neišdarinės nieko p a n a š a u s , ką pada­ riau a š " , - j i s negalėjo net p a m a n y t i , kad, praslinkus truputį daugiau nei šimtui metų, mažytė kilminga vengrė moteris savo sadistišku elgesiu nė kiek n u o jo neatsiliks. Tai grafienė Elžbieta Bator, įėjusi į istoriją (kaip ir Mėlynbarzdis iš de Rė Tifozė giminės pilies) kaip išskirtinis iškrypimo ir v a m p y r i z m o pavyzdys, atėjo į šį pasaulį išties n u o ž m i u laiku. E u r o p o s centre, kur renesanso paauksintas kelias vos ne vos dengia netolimus viduramžius, Vengrija feodalinės valdos, kurios m ė g i n a iš turkų atkariauti keliolika vengrų šeimų. B a t o r ų giminė - viena kilmingiausių. Jos šak­ nys siekia X I I I amžių, tokį Briciusą, pramintą Batoru („tik­ ratikiu"). P r a d e d a n t šiuo įstabiu protėviu, neįkainojamas Ba­ torų kraujas griežtai p e r d u o d a m a s iš kartos į kartą tik tuo80

kiantis g i m i n ė m s . Jie noriausiai r e n k a s i žmonas iš klano vidurio, kas užtikrina valdų v i e n t i s u m ą ir riziką paveldėti įgimtą l i g ą - e p i l e p s i j ą . Būtent šitaip ir susituokė 1560 metais Ana ir j o s pusbrolis Georgijus. G i m ė m e r g a i t ė , kurią pavadi­ no Elžbieta. Ji u ž a u g o žemose ir šaltose g i m i n ė s pilių m e n ė ­ se prie Karpatų. Ž a i d i m ų draugas b u v o j o s brolis Ištvanas, išsigimėlis, seksualinis maniakas, g y v ū n ų kankintojas. Vie­ nintelė draugė - žindyvė, tamsi valstietė, kuri iš visų istorijų težinojo tik pasakojimus apie ž m o g ž u d y s t e s , r a g a n ų puotas, mėnulio pilnatį, vampyrus ir vilkolakius. Elžbietą auklėjo, kaip ir b u v o priimta tais laikais, todėl n e g a l i m a tvirtinti, kad jos auklėjimu b u v o visiškai nepasirūpinta. M e r g a i t ė išmanė heraldiką ir žinojo, ką reiškia vilko d a n t y s šeimos herbe. Ji dalyvavo m e d ž i o k l ė s e ir galėjo stebėti, k a i p šunų ruja ėda garuojančio laimikio vidurius. Pasivaikščiojimų m e t u stebė­ davo mirties b a u s m e s , kuriomis b a u d ė p r a s t u o m e n ę : n e ž m o ­ nišką mirtį ant kuolo arba lėtą agoniją prasižengusiojo (jį užsiūdavo gyvą arklio pilve taip, k a d tik galva k a r o t ų išorė­ je). Jai viskas buvo ž i n o m a apie g ė d i n g ą prekybą vergėmis, kuriomis visai greta j o s šalies sienų b u v o u ž p i l d o m i Rytų haremai. Ji tiksliai galėjo pasakyti, kiek kilmingųjų d a m ų ir kokios nunuodijo savo vyrus. Taigi u ž a u g u s i nuo n u o b o d u l i o gindavosi tokia p r a m o g a : naktimis pilies p o ž e m i u o s e lėta mirtimi u ž k a n k i n d a v o prasižengusias tarnaites. Jos k a n k i n i m ų įrankiai b ū d a v o žnyplės, replės, žirklės, peiliai ir adatos. Tiesa, šį j u o d ą darbą atlikdavo dvi p a r a n k i n ė s senės, apreng­ tos šiurkščiais budelio drabužiais. Ji tik stebėdavo, kaip iškankintos, subjaurotos, springstančios krauju užsiūtomis bur­ n o m i s aukos laukdavo paskutinio atodūsio kaip išsigelbėjimo. Ji grįždavo į miegamąjį visa aptaškyta krauju. A u k ų kraujas buvo vienintelis j o s m a l o n u m ų šaltinis. Prieš u ž m i g d a m a savo m i e g a m a j a m e ši, valstiečių p r a m i n t a vilke, moteris, užrašų knygelėje p a ž y m ė d a v o savo naktinių aukų vardus, nes dievino tvarką. Retas atvejis j o s e p o c h o j e - j i mokėjo skaity­ ti, rašyti ir skaičiuoti. P r o c e s o metu, tiriant grafienės „ s u m e ­ džiotų trofėjų" sąrašą, negyvai suluošintų merginų skaičius siekė 6410. 81

Dviejų išmatavimų

išklotinė.

Dodekaedras. Pagal Leonardo

da

Vinci piešinį.

Žmogus su astraliniu pasauliu bendrauja dviem būdais: 1) Jis gali, netgi neeksteriorizavęsis, palaikyti ryšį su astraliniu pasauliu savo astrosomo dėka. Tai vadinama psichometrija. 2) Astralinio pasaulio gyventojai gali materializuotis ir būti juntami fiziškai. Iš pradžių panagrinėkime psichometriją. Kai žmogus visiškai atsiriboja nuo fizinio pasaulio, jis gali matyti astralinio pasaulio reiškinius. Tuomet, okultizmo terminu, jis mato per transliusidę arba diafaną. Transliusidė, kitaip sa­ kant, yra pasyvi vaizduotė. Aktyvia vaizduote žmogus, kaip anksčiau kalbėjome, pats kuria astrale vaizdinius, o pasyvia išvysta j a u egzistuojančius astralinius vaizdinius. Astralinio pasaulio matymo pavyzdžių pasitaiko sapnuojant, telepatijos, somnambulizmo ir aiškiaregystės metu. Tam tikrų sapnų gaivalai ir patirtas siaubas paaiškinami tuo, kad jų metu žmogus mato astralo lervas. Telepatija, kaip žinia, yra žmogaus regėjimas per atstumą. Telepatijos metu žmonės mato savo artimuosius jų mirties akimirką ir dažnai toje aplinkoje, kurioje tai vyksta, nepaisant to, kad mirštantysis yra už tūkstančių mylių. Tokių atvejų per daug, kad imtume juos cituoti. Pateiksime tik vieną faktą iš Flamiriono knygos: pilietė Suzana Kubler, Heidelbergo miesto mokytoja, turėjo jaunikį, kuris dalyvavo prancūzų-prūsų kare. Ji jau seniai negavo iš jo jokių žinių, tačiau 1870 metų rugpjūčio 23 išvydo tokį sapną: ligoninėje ant stalo guli jos jaunikis. Dešinioji jo ranka apnuoginta ir petyje žiojėja didelė žaizda. Šalia stovi du daktarai ir gailestingoji seselė. Netrukus pilietė Kubler gavo žinią, kad jos jaunikis rugpjū­ čio 18 buvo sužeistas prie Graveloto ir rugpjūčio 23 mirė. 82

Tačiau tam tikrais atvejais telepatijos reiškinius galima pa­ aiškinti ne tik regėjimu per duoto asmens arba veiksmo astrali­ nio atspaudo transliusidę, bet ir paprasčiausiai pasirodant (mate­ rializuojantis) mirusiojo astraliniam kūnui. Aiškiaregystės ir somnambulizmo metu žmogus gali skaityti laišką per nepasiekiamą šviesai paviršių arba matyti įvykius už tūkstančio mylių. Šiuo atveju jis m a t o per transliusidę astralinį atspaudą. Somnambulai ir aiškiaregiai taip pat sugeba matyti žmogaus aurą, tai yra, jį supančias astroidėjas arba jo minčių ir troškimų atspaudą astrale. Gyvūnai apskritai labai jautrūs astraliniam pasauliui, pavyz­ džiui, šuo ima urgzti ir slėptis, kai ž m o g u s pereina į astrosomą, netgi j a m nespėjus materializuotis. K a i m o gyventojai, kurie gy­ vena labiau instinktyvų gyvenimą negu miestiečiai, paprastai labiau jaučia astralinį pasaulį. Apskritai kalbant, psichometrija, tai yra sugebėjimas matyti astralinį pasaulį, pasiekiama tik po nuolatinių ilgalaikių sunkių treniruočių. Psichometras gali matyti žmogaus aurą, tai yra, jo mintis ir norus astrale, taip pat jo buvusių poelgių astralinę klišę arba netgi jo ateitį. Be to, dažnai, atsižvelgiant į psichometro asme­ nybę, tie regėjimai gali turėti simbolinę reikšmę; taigi gyvatė jo auroje bylos apie klastingumą, kabantis virš jo kalavijas - apie gresiantį j a m pavojų ir panašiai. Kai psichometras paima į rankas arba prideda prie galvos kokį nors daiktą (kad ir suvyniotą į audeklą ir j a m nežinomą), jis mato praėjusių poelgių susijusių su šiuo daiktu, astralinę klišę. Jeigu šis daiktas kam nors priklauso, psichometras jį pamato, taip pat ir gimusias astrale jo mintis, jausmus bei poelgius. Svarbu tik tai, kad daiktas būtų įmagnetintas to asmens; ypač tinka foto­ nuotraukos arba daiktai, kurie ilgai buvo nešiojami prie kūno. Kartais astralinius reginius (arba aiškiaregystes) lydi vidinis balsas, paaiškinantis praplaukiančių vaizdų prasmę; tai galima pava­ dinti garsų aiškiaregyste. Okultistas Fanegas pateikia labai įdomius asmeniškus psichometrijos bandymus. Štai keletas. 1) Paėmęs į rankas duotus jam daiktus ir sutelkęs vidinį žvilgsnį, Fanegas pamatė didžiulį cirką su gausybe žmonių. Arenoje vaikštinėjo laukiniai žvėrys ir gulėjo sudraskyti žmonės. Viduryje dar stovėjo vienas jaunuolis baltu chitonu; ir štai liūtas puola ant 83

jo ir drasko į gabalus. Po to viskas pradingsta. Šį regėjimą iššaukė liūto dantis ir žmogaus nugarkaulis, rastas kasinėjant Koliziejų. 2) Fanegas iš pradžių išvydo Versalio rūmus visu jų gra­ žumu. Koridoriumi, kur stovėjo sargybinis, praeina juodaplaukė dama raudonomis lūpomis ir erelio nosimi. Po to scena keičia­ si: naktį siaura gatvele žmonės raudonais gaubtuvais, apsigin­ klavę ietimis ir šautuvais, persekioja tą pačią damą. Scena vėl keičiasi: aikštėje pastatoma giljotina: aplinkui stovi kareiviai, ta pati dama užlipa ant pakylos, atiduoda vienam asmeniui bran­ giuosius papuošalus, tarp kurių auksinis laikrodis, ir jai nukerta galvą. Šį regėjimą kaip tik sukėlė auksinis laikrodis, kuris, kaip po to prisipažino Fanegui jų savininkas, priklausė jo prosenelei, buvusiai Liudviko XIV rūmų damai, kuri buvo giljotinuota. 3) Iš pradžių Fanegas mato šiuolaikinį kaimo peizažą. Kalnai, takeliai, bažnytkaimis, sodiečiai, koplyčia ant ežero kranto. Jam sako, kad tai žemutinės Austrijos peizažas. Po to scena kelis sykius keičiasi, tai vis ta pati vieta, tik vėlesnių epochų. Pagaliau Fanegas pajunta atsidūręs ypač tolimoje praei­ tyje. Klimatas pakitęs, tarsi visur būta ledynų. Žmonės priklauso jau ne baltajai, o juodajai rasei. Jie aukštaūgiai, išmintingų ir kilnių veido bruožų. Toje vietoje iškilusi dar nebaigta statyti šventykla, atsispindinti neįtikėtinai skaisčiame danguje. Aplink milžinišką akmenį, sudarydami grandinę, stovi dvylika juodao­ džių vyrų. Jų viduryje tryliktasis, su diadema ant galvos. Vieną ranką jis laiko ant akmens, o kitą padėjęs ant vieno iš grandi­ nės narių peties. Štai jis rodo gestą ranka, ir akmuo pats savaime pakyla į orą, tvirtinasi ant stovinčios šventyklos kolo­ nos. Po to viskas paskęsta migloje ir scena vėl keičiasi. Fane­ gas mato kolosalios šventyklos vidų. Ją pripildo nebyli minia, pasidalijusi į tris dalis. Kiekvienas žmogus laiko rankoje po taurę. Iš vieno krašto stovi apvalus altorius, padarytas iš medžiagos su žaliai auksiniu atspalviu. Ant altoriaus stovi didelė taurė. Aplink altorių dvylika žmonių, apsijuosusių keistais diržais - gyvatėmis iš aukso, keistai gestikuliuoja pirštais. Staiga blyksteli akinanti šviesa, kad net Fanegas minutėlei prisidengia akis. Beje, ir dideliame inde ant altoriaus, ir kiekvieno dalyvio taurėje gyvatėmis rangosi liepsna. Šį regėjimą sukėlė milžiniška iškastinė sraigė, datuojama dešimtmečiais a m ž i ų rasta žemutinės Austrijos kalnuose. 84

Štai dar vienas simboliškas paveikslas, regėtas Fanego už­ mezgus j a m ryšį su nepažįstamais žmonėmis: per prisilietimą, žvilgsnį arba per jiems priklausantį daiktą. 4) Audringoje jūroje plaukia siaura valtelė, smarkiai blaško­ ma bangų. Iš laivo kraštų kyšo kardų ašmenys. Viduryje valtelės su nuolankia veido išraiška guli jauna moteris, matyt, negalinti atsikelti. Nuo kiekvieno laivo sūpavimo kardų ašmenys sminga jai į kūną ir padaro sunkias žaizdas, iš kurių gausiai teka kraujas. Salia valties be didelių pastangų plaukia kita moteris, nenuleisda­ ma akių nuo savo nelaimingos draugės. Pagaliau valtelė priplau­ kia salelę su basliu, ant kurio parašyta 25. Moterys išlipa į krantą ir pereina į kitą salos pusę, beje, pirmosios moters žaizdos atrodo jau užgijusios. Bangavimas jūroje liaujasi. Šis regėjimas buvo susijęs su seserimis dvynėmis, iš kurių viena nuolat sirgo, o antroji niekada jos neapleido. Skaičius 25 ant stulpo privertė Fanegą spėti, kad šios merginos liga liausis, kai jai sukaks 25 metai, ir ateitis patvirtino šią prielaidą. Psichometrijos požiūriu galima paaiškinti t a m tikrus būrimo būdus, pavyzdžiui, būrimą iš kavos tirščių, iš kiaušinio baltymo, iš vandens ir panašiai. Šie daiktai turi savybę sugerti ir konden­ suoti astralą, o atidžiai į juos įsižiūrėjęs žmogus tarsi save užhipnotizuoja, užmezga ryšį su astraliniu pasauliu ir mato juose astralinius vaizdus. Šiai sričiai priklauso ir būrimas iš magiškojo veidrodžio, į kurį įdėmiai įsižiūrėjęs ž m o g u s gali pamatyti įvairias vizijas. Magiškieji veidro­ džiai būna įvairių tipų; pa­ vyzdžiui, galima paimti ovalų plokščią alavo ga­ balą 12 centimetrų ilgio, ir iš išorinės pusės pa­ dengti jį tamsiu vilnoniu audeklu. Baronas de Potė paprasčiausiai ant grindų ratu papildavo suodžių ir gaudavo stulbinančių re­ zultatų. Kaliostras t a m 85

naudojo krištolinį indą su vandeniu ir priversdavo savo somnambulus arba, kaip jis sakydavo, savo „balandėlius", į jį žiūrėti (žr. skyrių „Būrimo metodai", kastronomantija, kristalomantija arba katoptromantija). Buriant kortomis, figūrų kaita ir kombinacijos taip pat sužadina būrėjos vaizduotę, ir jeigu ji turi įkvėpimą, kaip pavyzdžiui, madmuazelė Lenormend, prieš ją netikėtai prasi­ skleidžia astralinio pasaulio užuolaida. Pažymėsime, kad bendraujant su astraliniu pasauliu, visada galioja jau m ū s ų minėtas dvasinių simpatijų ir antipatijų dėsnis, būtent: „Gėris pritraukia gėrį ir atstumia blogį, o blogis pritrau­ kia b l o g į o atstumia gėrį". Todėl įspūdžiai ir regėjimai astrale labiausiai priklauso nuo psichometro būdo savybių ir nusiteikimo. Taigi žmogus, pasižy­ mįs gerais ir pakylėtais jausmais, pritrauks prie savęs gėrio agregorus, o jo regėjimų simboliai bus labiau dvasinio pobū­ džio, o tuo tarpu žmogus, apimtas niekingų ir piktų troškimų lengvai pateks į apsimetinėjančių ir nepaklusnių demonų (blogio agregorų ir lervų) įtaką. Todėl visi okultistai akcentuoja vieną iš bendravimo su astraliniu pasauliu sąlygų - maldą, tyrą širdį ir dvasią taurinančius apmąstymus. Norint suvaldyti blogio demo­ nus ir pritraukti angelus sargus, reikia ypatingos valios bei didelės vidinės savitvardos.

Astralo materializavimasis

(dvasių pasirodymas)

Tam, kad astralo būtybė arba astralo savininkas taptų mato­ mas fiziškai, jis turi materializuotis. Materializavimosi procesas vyksta per astralo kondensavimąsi prisitraukiant gyvus atomus, iš kurių minėta astralinė būtybė tarsi pasisiuva sau drabužius. Šiuo procesu astralinei būtybei būtina gyvybinė energija, kurią ji gauna įvairiais būdais. Žmogus astrosome dažniausiai semiasi šių jėgų iš savo fizinio kūno; tačiau šiuo atveju astrosomo materializacija kelia didelį pavojų fiziniam kūnui, nes j a m e pasilieka per mažai gyvybinių galių, o gyvybė beveik apmiršta. Labai dažnai astralinės būtybės gyvybinę energiją, skirtą materializavimuisi, vagia iš gyvų žmonių. Būtent tam tikslui vaiduokliai pažeidžia žmogaus energetiką gąsdindami: bijodamas žmogus praranda gyvybinę energiją, ku­ rią astralinis fantomas greitai sugeria. Ž m o g u s atšąla, kaip sako­ ma, ne iš baimės, o iš tiesų netekęs dalies gyvybinės energijos. Taigi sumenkėjęs tikėjimas vaiduokliais ir dvasiomis bei jų nebijojimas trukdo jiems materializuotis, nes tuomet jiems sun­ ku paveikti žmogų, kad sugertų jo gyvybines jėgas. Tuo iš dalies galima paaiškinti, kad dabartiniame netikėji­ mo amžiuje nėra nei vilkolakių nei vampyrų, nei vaiduoklių. Spiritizmo seansų metu, materializuojantis dvasioms, taip pat pastebimai krinta mediumo temperatūra.

86

87

Mediumas - tai žmogus, kenčiantis nuo gyvybinės energijos išsekimo, ypač transo metu. Visgi galima teigti, kad jis savano­ riškai atiduoda astralinio pasaulio atstovams savo gyvybinės energijos atsargas, kad materializuotųsi ir atsirastų įvairūs fe­ nomenai. Todėl pats po seanso dažnai visiškai netenka jėgų.

MAGIJA IR RAGANAVIMAS

Kadangi seanso metu visi spiritistai liečiasi pirštais, tarp jų atsiranda ryšys ir tarsi gyvybinės energijos srovė, kuri renkasi mediu­ me ir iš jo išeina į astralinį pasaulį, kur virsta astralinėmis būtybėmis. Iššaukdami dvasias, burtininkai ir raganos (juodieji magai) dažniausiai atlikdavo kruvinąjį aukojimą, nes kraujas turi gyvy­ binės energijos, būtinos dvasiai materializuotis. Pabrėšime, kad juodosios magijos adeptai žemėje dažnai palaiko nuolatinį ryšį su blogio agregorais ir kitomis astralinėmis būtybėmis ir patei­ kia jų žiniai gyvybinės energijos sankaupas, kad jie galėtų veikti ir materialiame pasaulyje. Be to, iššaukiant dvasias, magijos adeptai rūko smilkalus arba aromatingas žoleles, kurios padeda astralo koaguliacijai. Tačiau pagrindinis faktorius iššaukiant dvasias yra adepto valia ir vaizduotė. Todėl nustatytos šiam tikslui taisyklės bei apeigos pirmiausia nukreiptos pažadinti žmogaus vaizduotę ir sutelkti jo valią. Viena iš parengiamųjų sąlygų, padedanti iš­ šaukti mirusiojo žmogaus dvasią, - rekomenduojama tam tikrą laiką pasninkauti, izoliuotis nuo aplinkos ir sutelkti mintis ties tuo mirusiuoju asmeniu. Vis dėlto dažnai raganius arba magas mato priešais save ne pačią dvasią, o tik jo atspaudą astrale, arba netgi jo paties sukurtą mirusiojo astralinį atvaizdą. 1854 metais Elifasas Levi romanisto Buljero šeimoje Lon­ done iššaukė senovės okultisto Apolonijaus Tianskio šešėlį ir gavo atsakymus į du j a m rūpimus klausimus. Dvasių materializavimosi faktų randame ir Šventajame Raš­ te. Karalius Saulius prašo iškviesti pranašo Samuelio vėlę, kad ji apreikštų Dievo valią. Arba pranašų M o z ė s ir Ilijo pasirody­ mas per Jėzaus Kristaus atsimainymą ant Taboro kalno. Ne tik šventieji, angelai, pranašai, bet ir mirštančiųjų žmo­ nių vėlės dažnai pasirodo toli esantiems artimiesiems. Tokių faktų yra labai daug. Kartais jau seniau miręs žmogus pasirodo minioje, kad įspėtų apie artėjančią nelaimę arba mirtį. 88

Dvi

raganos prie raganų katilo. Magiški kerėjimai, Ulmas, apie 1490 m.

• ŠABAŠAS • JUODOSIOS MIŠIOS • UŽKALBĖJIMAI IR MAGIŠKIEJI DAIKTAI • UŽKALBĖJIMAS MIRČIAI ARBA ŽUDYMO MAGIJA • GRĮŽTAMASIS SMŪGIS

(UŽKALBĖJIMO METU)

• UŽKALBĖJIMAS MAGIŠKĄJA GRANDINE • UŽKALBĖJIMAS SIEKIANT ARBA MEILĖS MAGIJA

UŽMEZGIMAS

• ĮVAIRIŲ TAUTŲ MAGIJA ORO PERMAINOMS SUKELTI • IŠGELBĖJO GYVATĖS • MOČIUTĖS

UŽKALBĖJIMAI

• UŽKALBĖJIMAS

NUO

• AMULETAI • TALISMANAI • SANTYKIŲ TEORIJA • BŪRIMO BŪDAI

Iš

Fausto lazdelė ir magiškieji ratai. J. Scheible „Das Kloster" knygos.

SUVILIOTI

• SEPTYNI MEILĖS (INTYMAUS SUARTĖJIMO) TABU (PAGAL SENOVĖS KINŲ TRAKTATUS) • MAZGO

Daktaro

SKAUSMO

Supažindinę su astrosomu ir jo atstovais bei astralinio pasau­ lio sąsajomis su žmogumi, pereisime prie magijos ir raganavi­ m o , kurių reiškiniai ypač susiję su astraliniu pasauliu. Magija, pasak Alisterio Kruolio, yra kiekvienas tyčinis veiks­ mas. Anksčiau buvo skiriamos trys magijos formos - natūralioji (apeiginė), baltoji ir juodoji. Vėliau (XVI a.) buvo atrasta tarpinė - pilkoji (arba Enocho) magija. Natūralioji magija - tai tam tikras ritualas pasitelkus tam tikrus daiktas ir simbolius. Jos tikslas - suintensyvinti natūralias žmogaus galimybes, valdyti žmogaus ir išryškinti m a g o valią. Į pagalbą, be abejo, kviečiamos dvasinės būtybės. Natūralioji (gamtos, žmogaus ir fizinio pasaulio) magija rėmėsi daiktų okultinėmis savybėmis, pavyzdžiui, optika, magnetais, mikrosko­ pais. Jos gamtos jėgų valdymas dažniausiai tebuvo prietarai, apgaulė, magiški triukai, fokusai, kai dirbtinai j u d i n a m o s ar kalbinamos statulos bei bekūnės galvos (nors buvo m a n o m a , kad jas sugyvina jose įsikūrę demonai ar angelai). Šios dirbtinės demonų kūnų įsikūrimo buveinės buvo vadinamos artificialais. Šaltiniuose parašyta, kad X V I a. šveicarų okultistas Paracelsas (Paracelsus) cheminiu b ū d u buvo sukūręs homunkulą - mažą žmogelį. Geriausiai žinome istoriją apie F r a n k e n š t e i n ą - m o n s t r ą (golemą), pagamintą iš lavonų kūno dalių. Iš tiesų tai buvo jį pagaminusio daktaro, kurį pražudė j a m nepavaldus tapęs jo paties kūrinys, vardas. Pietų kraštuose (ypač Pietų Amerikoje) labai populiarus demonų ir mirusiųjų sielų prašnekinimas me­ diumo lūpomis, kai transe j i e m s užleidžiamas jo kūnas. Tačiau žmogui būti jų indu yra labai pavojinga. Dabar tai vadinama 91

kitu vardu, nes natūralioji magija buvo pamiršta dėl prietarų, demonų ir mokslo nesuderinamumo. Baltoji magija, dar vadinama dešiniosios rankos taku, kai kviečiamos būtybės yra angeliškos prigimties. Ši magijos forma išsilaikė ilgiausiai. Taip vadinama ir malda, kai kreipiamasi į Dievą ar Angelą sargą pagalbos, arba įvairūs ritualai, kurių metu smilkomi smilkalai, panaudojami simboliniai ženklai bei muzika ir okultinės pozos. Visa tai padeda pritraukti aukštesnią­ sias dvasias - dievybes, deives, fėjas. Šiuolaikiniai baltieji magai (vadinantys save ekstrasensais) daugiausia gydo žmogų energetiškai: lygindami jo energetinius laukus, lopydami energetines skyles, mokydami pakeisti mąstymą bei įvairiausių energetinių pratimų. Juodoji magija, arba kairiosios rankos takas, kai padeda tamsybių dvasios - įvairių pavidalų demonai, kurie fiziniame pasaulyje ima veikti per savo vergus - raganas, burtininkus ir magus. Jų padedami juodieji magai galėdavo pasiversti kokiu nors gyvūnu, sukelti audras bei epidemijas. Šiuos demonus krikščionys laiko pavojingomis satanistinėmis jėgomis. Kraštuti­ nė jos forma - žudymo (arba prakeikimo) magija - sąmoningas mago valios nukreipimas siekiant mirtinai pakenkti kokiam nors gyvūnui ar kitam žmogui. Geriausi jos pavyzdžiai - ant uolų sienų išlikę priešistoriniai piešiniai, vaizduojantys medžiojamus gyvulius (su ginklų ženklais virš jų) arba senovės Egipto papi­ rusai. Jau tada buvo manoma, kad gyvuliui ar žmogui galima pakenkti atitinkamais piešiniais ir įsivaizduojamais veiksmais, girdimais burtažodžiais ar nukreipta neapykantos energija. Išliko švininių bei grifelinių lentelių su prakeiksmo žodžiais iš senovės Romos laikų. Anglijos Glosterio muziejuje yra XVII a. švininė lentelė, ant kurios prakeikiamo asmens vardas užrašytas atvirkš­ tine tvarka. Tokia magija buvo būdinga ir paprastiems kerėji­ mams. Po vardu išraižyti ženklai, susiję su Mėnuliu ir jo dvasiomis. A p a č i o j e - M ė n u l i o demono Hasmodalio vardas ir jo magiškasis skaičius 369, o greta gana neraštingai suformuluotas išvarymo prakeiksmas: „Padaryk, kad šitas žmogus išnyktų iš šitos vietos ir tėviškės amen mano troškimui amen". Jo valstie­ tišką kilmę rodo krikščioniškų pagoniškų ir okultinių terminų mišrainė. 92

Didžiausiais baltosios magijos praktikais (sąlygiškai) galima laikyti atsidavusius savo darbui ir iš tiesų dvasingus kunigus, o juodieji magai paprasčiausiai juos mėgdžioja ir parodijuoja baž­ nytinius ritualus. Pilkoji m a g i j a - t a i baltosios ir juodosios magijos susilieji­ mas (prašoma tiek angelų, tiek demonų pagalbos). Taip ją XVI a. pavadino rozenkroiceris Džonas Dy (J.Dee). Ši magija - tai angeliškų būtybių kvietimas mantromis, vadinamomis Enocho kalba, kurios abėcėlę sudarė pats Dy. Šiuose seansuose j a m talkino aiškiaregys Edvardas Kelis (Kelly). Angelų iškvietimo tekstus, vadinamus signalais arba dvelksmais, padėję išversti patys angelai. Dėl šios kalbos pavadinimo dar ir šiandien gin­ čijamasi. Vieni mano, kad šia kalba kalbėta Atlantidos laikais, k i t i - k a d tai pateptųjų kalba (Enochas reiškia pašvęstasis), dar manoma, kad tai Babelio laikų kalbų atmaina. Leo Vinčio (Vinci) sudarė dabartinį Enocho ž o d y n ą kuriame pabrėžė, kad nemokšiškas dvasių kvietimas gali būti pražūtingas žmogui. Kraulis ištyrė, jog Dy s i s t e m a - t a i metodas pasiekti aukštesnią­ sias plotmes, kad magui įsakius galėtų nusileisti angelai. Šis Enochas buvęs ir Biblijos personažas, kalbėjęsis su aukščiausio­ mis būtybėmis. Senovėje būsimieji adeptai privalėjo atlikti spe­ cialius ritualus, atveriančius vidinę vaizduotės akį, vadinamą Enocho akimi. Enocho vardu pavadinta ir visa plejada demonų (čia reikėtų prisiminti okultinės apgavystes, siekiančias nuvesti į aklavietę). Raganavimas ypač klestėjo viduramžiais Vakarų Europoje. Šis žodis buvo suvokiamas kaip susidėjimas su velniu, kuriam padedant atsirasdavę įvairiausi antgamtiniai reiškiniai. Veltui inkvizicija krovė laužus ir sudegino tūkstančius vyrų ir ypač moterų, apkaltintų raganavimu. Kankinimai ir laužai tik įrodydavo ir skleidė tikėjimą velniu, o jis nelikdavo be pasekė­ jų. M a n o m a , kad dauguma nukankintųjų inkvizitorių naguose buvo visiškai nekaltos aukos. XV a. garsaus okultisto Korneli­ jaus Agripos mokinys Johanas Vejeris (Weyer) išreiškė abejonę dėl raganų medžioklių teisėtumo ir ragino skirti žalos nedaran­ čias kaimo moteris žiniuones n u o tų, kurios buvo sudariusios sutartis su Šėtonu. 93

Puotų ritualo dalis būdavo gėdingas Šėtono užpakalio bu­ čiavimas. Visi dalyviai turėjo bučiuoti ožio pasturgalį. Po to mesiras Leonardas dalindavo raganoms miltelius ir skystį, iš kurių gamindavę nuodus ir meilės gėrimus. Raganos aukodavo gyvus naujagimius ir virdavo j u o s kati­ luose. Ten taip pat galabijo rupūžes, varles, kates, iš kurių kaulų darydavo magiškuosius daiktus.

Buvo tikima, kad raganos ir raganiai kartu su velniais rinkdavęsi į šabašą, raganų ir raganių puotą. Raganų procesų metu inkvizitoriai kankinimais priversdavo apkaltintas raganavimu moteris išsipasakoti apie visas įmanomas šabašų detales. Apskritai visiems šiems aprašymams buvo bū­ dinga štai kas: Sabašas vykdavo naktimis kokioje nors nuošalioje vieto­ j e , m i š k e , kalnuose, plynoje lygumoje. Raganos ir raganiai į ten persikeldavo akimirksniu velnio pagalba. Kartais j i e ap­ sižergdavo žarsteklį arba šluotą, kartais velnias pasiųsdavo j i e m s ožius, drakonus, o kartais paprasčiausiai perkeldavo j u o s oru. Šabašo puotoje pirmininkauja Šėtonas ožio pavidalu. Jį vadina mesiru Leonardu. Tarp jo ragų žaidžia mėlyna ugnelė, taip, kad viršum jo galvos tarsi atsispindi žydų raidė šin.

Ragana skrenda ant ožio.

94

Raganos

pėda,

Vieną iš merginų paskelbdavo šabašo karaliene. Visiškai nuoga ji guldavosi ant altoriaus, o mesiras Leonardas, visiems matant, ją defloruodavo. Beje, prieš tai vaikus pavarydavo į šalį varlių ganyti, b oro dvasios šią sceną nuo jų akių uždengdavo plonyčiu, tarsi voratinkliu, audeklu. Po to buvo laikomos juodosios mišios, tarsi liturgijos paro­ dija. Šabašo karalienė, dar kruvina nuo mesiro Leonardo įsi­ skverbimo, vėlei guldavosi ant altoriaus, o jos pilvas atstovavo šventvagiškų apeigų altoriaus stalą. Šventoji ostija, kuriuos paplotėlius atsinešdavo raganos, bu­ vo dedama ant merginos vaginos: po to raganius arba velnias, vaidinantis šventiko vaidmenį, kilnodavo šią ostiją ir, pamirkęs ją merginos kraujyje, dalindavo susirinkusiems, kurie ją išspjau­ davo. Vėliau prasidėdavo puota ir orgijos, be to, kartais valgyda­ vo keptus naujagimių kūnus. Po to visi šokdavo, sudarydami ratą nugaromis vienas į kitą, o eitynės baigdavosi tuo, kad raganos, raganiai ir velniai puldavo vieni kitiems į glėbį.

keltų.

95

Daugeliu atvejų šabašo regėjimai ir scenos paaiškinamos paprasčiausia kerėtojų vaizduote. Prieš išvykdami į šabašą, jie įtrindavo savo kūną ypatin­ gais tepalais, kurių sudėtyje buvo nuodingųjų ar migdomųjų žolelių (raganų uogų - šunvyšnių ir velnio akies - drignių), trikdančių sąmonę, taip pat žadinančių vaizduotę bei keliančių geidulį. Vėliau jie užmigdavo ir sapnuose regėdavo astrale pačių ir kitų prietaringų a s m e n ų susikurtas vizijas bei šabašo scenas. Reikia pažymėti, kad visgi būta vyrų ir moterų, kurie dėl raganavimo, kiti dėl ištvirkavimo iš tiesų rinkdavosi į nuošalias vietas, o po liturgijos profanacijos atsiduodavo girtuokliavimui ir ištvirkimui.

Juodosios mišios

Šventojo kryžiaus paniekinimas. Tai atsidavimo Šėtonui ženklas. Dažnai būdavo atliekamas priėmimo į raganas metu. Pagal medžio raižinį iš Frančesko Marijos Gvaco knygos „Compedium Maleficarum", 1626 m.

Juodosios mišios buvo laikomos ir nepriklausomai nuo šabašo. Jų griebdavosi, kad gautų velnio pagalbą (pavyzdžiui, siekiant prisivilioti kitą žmogų) ir j a m įsiteiktų. Tam reikėjo koneveikti ir įžeidinėti Dievą. Kadangi velnias pats savaime neegzistuoja, o tėra dievybės neigimas, taip ir juodosios mišios esti liturgijos priešingybė. Jas laikydavo k o k s nors šventikas-renegatas, ir j o m s būtinai reikėjo gauti šventosios ostijos paplotėlį, k a d iš jo galima b ū t ų pasityčioti. N u o g a s gulinčios m o t e r s kūnas atsto­ davo altorių. Ji sukryžiuotose rankose laikydavo j u o d a s žva­ kes. Ant j o s krūtinės u ž d ė d a v o servetėlę su siuvinėtu kryžiu­ m i , ant pilvo pastatydavo monstranciją. Taurė b u v o statoma tarp krūtų arba tarp kojų. K a d mišios būtų labai s ė k m i n g o s 96

(kad d e m o n a i atkreiptų į j a s dėmesį), b ū d a v o r e k o m e n d u o j a ­ m a paaukoti nekaltą b ū t y b ę - n a u j a g i m į . K o m u n i j ą pašventin­ davo virš m o t e r s genitalijų. Be to, kraujas b u v o p i l a m a s į taurę, iš kurios gėrė ir šventikas-renegatas, ir moteris-altorius, šis ritualas baigdavosi jų sueitimi, kartais ir visuotine n u o d ė m e . B u v o m a n o m a , kad lytinis aktas n e v a turįs privi­ lioti galingus gašlius d e m o n u s . XV amžiuje Žilis (Gilli) de Lavalis, kuris tautos b u v o pavadintas M ė l y n b a r z d ž i u , t r o k š d a m a s išgauti a u k s o g a m y b o s paslaptį, p a a u k o j o velniui apie du šimtus berniukų. Po jo arešto pilies p o ž e m i u o s e b u v o ' rasta d a u g y b ė vaikų k a u k o l i ų ir kaulų. Liudviko XJV laikais Prancūzijoje gyvenęs šventikas Giburgas ypač dažnai buvo kviečiamas laikyti juodąsias mišias. Tuo tikslu į jį kreipdavosi karaliaus favoritė markizė Fransuaza de Montespan. N e b ū d a m a tikra dėl monarcho ištikimybės, markizė šitaip bandė apsidrausti. Itin reta to laikmečio graviūra vaizduo­ ja ją gulinčią ant stalo, priešais ją stovi Giburgas ir, laikydamas rankose naujagimį, smeigia į jį peilį. Be to, kraujas teka ant Montespan kūno. 1680 metais aprašytas įdomus atvejis, kai sąžinės kamuoja­ mas pirklys atėjo pas inkvizitorių ir prisipažino užsakęs juodą­ sias mišias, kad atkreiptų vienos kilmingos damos dėmesį. At­ sižvelgę į nuoširdų prisipažinimą ir atgailavimą, teisėjai buvo geri: prieš sudeginant ant laužo, nelaimingąjį įsimylėjėlį įsakė pasmaugti. Įdomu, kad juodosios mišios, kurias užsakydavo vyras, atrodo visiškai kitaip ir sutinkamos retai. Jos gali vykti apskritai be sueities (dvasininko aktas su vyru būtų aiškus iškrypimas, nors ir malonus juodosioms jėgoms). Beje, inkvizicijos archyvuose užfiksuota atvejų, kai specialiai meilės ritualui kviesdavo biseksualias poras ir ceremonija būdavo baigiama visuotine orgija. Juodosios mišios ir nūnai laikomos Europoje, tačiau itin slaptai. Beje, dabar j o s neteko savo klaikaus pobūdžio, atlie­ kamos be kraujo praliejimo, pasižymi vien tik cinizmu ir geidulingumu, turint tikslą sužadinti geismą šventvagystėmis ir misticizmu. 97

kad būtina turėti tokius siaubingus daiktus, kaip žvakes iš žmogaus taukų, juodojo katino galvą, maitinto žmogaus mėsa, šikšnosparnio lavoną, ožio ragus ir kita. Užkeikimai, tariami visada balsu ir su tam tikromis intona­ cijomis, turėjo reikšmę ne tik kaip įkūnytos mintys, bet ir todėl, kad apskritai dvasia turi milžinišką poveikį astralui ir astrali­ niam pasauliui. Įrodymui tereikia prisiminti milžinišką garso poveikį žmogaus psichikai (pavyzdžiui varpų skambesys ar Šarko gongas, sukeliantis nervingiems subjektams katalepsiją). Kerėtojų užkeikimai kartais tėra visiškai bereikšmių žodžių kratinys, tačiau tuo ir pasiekiamas tikslas, nes jie' praplečia bei sužadina kerėtojų vaizduotę.

Kaip j a u minėjome, visose juodosios magijos ceremonijose pagrindinį vaidmenį vaidina valia ir vaizduotė. Kad įgautų jėgos ir aiškumo, valia, pirma, turi būti išreikš­ ta, o tam pasitarnauja užkeikimai; a n t r a - t u r ė t i atspirties tašką, kurį kerėtojas randa talismanuose ir panašiuose daiktuose. Visi daiktai, naudojami burtininko, turi būti jo paties padaryti arba gauti. Be to, jų gamybą arba gavimą turi apriboti įvairios sunkios ir smulkmeniškos sąlygos, iš pirmo žvilgsnio visiškai beprasmiškos. Betgi šių sąlygų tikslas - pažadinti kerėtojo valią ir vaizduotę bei sutelkti visas jo jėgas ties tuo daiktu. Viso to rezultatas yra daikto įmagnetinimas psichine energija. Elifasas Levi sako, kad jeigu paprastas valstietis, nuskynęs kokią nors žolę, ištisus metus kasdien kelsis antrą valandą nakties, eis su šia žole keletą mylių ir po to tars jai kokius nors užkeikimo žodžius, su ja jis sugebės daryti stebuklus. Todėl, prieš atliekant magiškus veiksmus, taip pat nurodo­ ma pasninkauti ir susilaikyti nuo moterų. Magiškoji lazdelė, arba žeidžianti rykštė, turi būti nupjauta nuo lazdyno medžio, dar neturėjusio vaisių, vos tik patekant saulei bei laikantis įvairiausių sąlygų ir ceremonijų. Kai kurioms nagiškoms operacijoms, pavyzdžiui, norint iššaukti mirusiųjų dvasias, kerėtojai, pasak Elifaso Levio, manė, 98

Iššaukiant velnius, tai yra tamsos, disharmonijos bei absur­ do principus, kerėtojo priemonės ir užkeikimai turi būti prieš­ pastatyti logikai, harmonijai ir šviesai. Štai pavyzdys užkeikimo, kurį atliko Petras Anonskis: „Chemenetan. El, Ati, Titein, Azia, Chin, Tev, Minsel, Achadon, Vaj, Voo, Eije, Aaa, Ekse, A, EI, Chi, Chau, Va, Chavanot, Aije, Saraije". Įvairūs grimai skatina daugybę užkeikimų ir kerėjimo re­ ceptų, ir visi jie vienas už kitą absurdiškesni, purvinesni ir klaikesni. Paktas arba sutartis su velniu iš esmės yra užmegzti kerė­ tojo ryšiai su blogio agregorais arba žemiausiais astralo gyven­ tojais kaip elementabais ir lervomis. Astralinės būtybės papras­ čiausiai pažymi šį momentą kokiais nors ženklais, panašiais į spiritistinius reiškinius, tokius kaip bildesiai, daiktų perkėlimas, dvasios prisilietimas ir netgi pasirodymas (materializacija). Iššaukiant dvasias ir magas, ir kerėtojas visada apsibrėžia aplink save magiškąjį ratą, kuris išreiškia jo valią ir apsaugo nuo priešiškų j a m astralo gyventojų; apeidamas savo vietą nu­ brėžtame rate, adeptas sujudina astralo bangas ir skleidžia savus astralinius spindulius, kurie tarsi sudaro j a m barjerą nuo astra­ linių būtybių. Be to, kad atremtų puolančias astralines būtybes, adeptas paprasčiausiai ima į rankas metalinius smaigalius, kurie, kaip jau minėjome, turi sugebėjimų pažeisti astralinius kūnus. Magiškoji lazdelė pasitarnauja astralo kondensacijai ir jo palenkimui savo valiai. 99

Fizikos požiūriu, magiškieji daiktai yra tokie pat astralo instrumentai ir prietaisai, kaip, pavyzdžiui, elektros izoliatoriai ir kondensatoriai. Tačiau visos magijos operacijos nepatyrusiems kelia nemažą pavojų, taigi m ū s ų pareiga priminti, kad kerėtojas paprastai yra jo paties iššauktų astralinių j ė g ų žaisliukas bei ginklas, nes troškimai ir negeri jausmai verčia jį tarnauti blogio lervoms ir agregorams. Atvirkščiai, magas iš tiesų gali viešpatauti daugeliui astralo gyventojų, tačiau tam pirma sąlyga yra jo širdies, paskatų švarumas ir atitrūkimas nuo žemiškų reikalų, visa tai j a m pade­ da užmegzti ryšį su aukščiausiomis dvasinėmis būtybėmis ir daro nepasiekiamą blogio dvasiom"

Užkalbėjimas mirčiai arba žudymo magija

Bulių kovos scena. Pagal F. de Goya.

Užkalbėjimas arba sąmokslas prieš ką nors iš esmės yra vieno žmogaus poveikis kito žmogaus astraliniam kūnui ir paprasčiausiai būdavo praktikuojamas kerėtojų, turinčių tikslą pasirinktai aukai prišaukti mirtį. Užkalbėtas žmogus mirdavo arba nuo nusilpimo be jokios priežasties, arba nuo nelaimingo atsitikimo. Paprasčiausia užkalbėjimo procedūra: pirmiausia raganius stengėsi užmegzti ryšį su numatytu subjektu, tam gaudavo pas­ tarojo plaukų sruogą arba dantį, arba apskritai įmagnetintą j u o daiktą, pavyzdžiui, drabužio skiautę. Po to kerėtojas lipdydavo iš vaško nedidelę figūrėlę, vadinamą voltu ir privalančią atpa­ žinti jo auką, bei pritaikydavo prie šios figūrėlės minėtus daik­ tus. Parodijuodamas religines apeigas, jis suteikdavo jai krikšto sakramentą, dalindavo komuniją bei duodavo jai savo aukos 100

vardą. Po to, atlikdamas šias ceremonijas, raganius badydavo šią lėlę segtukais arba degindavo ją ant lėtos ugnies ir, tardamas užkeikimo bei prakeiksmo žodžius, nukreipdavo į ją visą savo neapykantos jėgą. Užkalbėjimas būdavo praktikuojamas ir kitais būdais: pa­ vyzdžiui, raganius užkasdavo po n a m o , kur gyveno jo priešas, vartais negyvą rupūžę arba įkaldavo į duris užkalbėtą vinį, tačiau visais atvejais jis stengdavosi palaikyti ryšį su savo auka per pasirinktą daiktą, tardavo užkeikimus, naudodamasis šiuo daiktu kaip atspirties tašku savo valiai primesti. Galimos užkalbėjimo procedūros: 1) Raganius valios jėga eksteriorizuoja savo aukos astralinį fluidą ir, įsotinęs šiuo fluidu kokį nors daiktą, daro pastarajam poveikį, be to, poveikis į to žmogaus astralinį fluidą atsispindi ir ant pastarojo fizinio kūno. Moksliniai eksperimentiniai pulki­ ninko Rošo bandymai (reprodukavimai) visiškai įrodo, kad tai įmanoma. 2) Kerėtojas skleidžia apkrėstus tūžmastim astralo spindu­ lius ir gimdo neapykantos lervas, kurios puola numatyto žmo­ gaus astrosomą. Dažnai kerėtojas iš anksto imdavo grasinti savo priešinin­ kui, siekdamas jį įbauginti ir tokiu būdu jį sunervinti: kad jis taptų lengvu laimikiu jo įniršio kerams. Ypatingą galią turi užkalbėjimas krauju, atliekamas žmogui, kuriam trokštama iššaukti mirtį. Lancelinas priskiria kraujo užkalbėjimui Orleano hercogo, Luji Pilypo sūnaus, mirtį, taip pat daugybę mirčių X I X a. Portugalijoje, karališkuose Braganų rūmuose, tačiau jis nutyli pagrindinių veikiančiųjų asmenų vardus, todėl mes paliekame jo atsakomybei pateiktus šiuos faktus. 1836 metais Orleano hercogas, Luji Pilypo sūnus, turėjo meilės ryšių su ponia X. Išsiskyręs su savo meiluže, kurią vyras išvežė į Prancūzijos pietus, jis, nepaisant ištikimybės priesakų, netrukus vedė princesę Meklenburg-Šverinską. Ponia X prisiekė j a m atkeršyti ir, grįžusi į Paryžių, ieškojo dingsčių su j u o pasimatyti, tačiau nesėkmingai. Tada 1842 metais ji nusiuntė j a m laišką, kuriame prašė paskirti jai paskutinį pasimatymą. 101

Hercogas sutiko. Pasimatymo metu ponia X. pasiūlė j a m gaivi­ namųjų gėrimų stiklinę ir tarsi netyčia ją sudaužė, lengvai įpjaudama hercogui ranką. Tada ji pati praplovė ir perrišo j a m žaizdą, o atsisveikindama paprašė palikti jai prisiminimui nosi­ nę, kuri buvo persisunkusi hercogo krauju. Apie tai sužinojęs Luji Pilypas, kuris būdamas tremtyje domėjosi okultizmu, įsakė padaryti kratą ponios X namuose, kad atgautų minėtą nosinę, tačiau ji nedelsiant išvyko į Angliją, o policijos paieškos nedavė jokių rezultatų. Anglijoje ponia X, padedant juodosios magijos adeptui, atliko mirtiną kraujo užkalbėjimą, o paskutinė užkalbėjimo ope­ racija buvo įvykdyta 1842 metų liepos 13 dieną. Netrukus po to Orleano hercogas važiavo karieta, kurią traukę arkliai pasibaidė ir nurūko kaip patrakę. Nors vežikas j a m sakė, kad jokio pavojaus nėra ir iš tiesų po minutės arklius sutramdė, hercogas visgi iššoko iš vežimo ir užsimušė. Tą pačią dieną ir tą pačią valandą Londone ponia X, kraujo užkalbėjimo dėka palaikydama astralinį ryšį su hercogu, pasakojo savo vyrui visas jos buvusio meilužio mirties smulkmenas. 1853 metais, po Portugalijos karalienės Marijos II mirties, kadangi jos sūnus karalius Pedras V buvo nepilnametis, regentu tapo j o s vyras princas konsortas Ferdinandas. Tuo metu princas su karaliene Marija turėjo dar keturis sūnus: doną Luji, doną Johaną, doną Fernandą ir doną Augustą. Tuo pat metu Lisabo­ nos dvare buvo princas X, su karališkaisiais rūmais susijęs ša­ lutine giminystės linija. Jauna­ sis donas Pedras buvo įsimylė­ jęs princo X d u k t e r į - d o n ą Agvedą. Ji, tėvo patariama, atsilie­ pė į jo meilę tikėdamasi už jo ištekėti. Tačiau princas - regen­ tas Ferdinandas patarė savo sū­ nui šias vestuves atidėti. 1855 metais donui Pedrui sukako 18 metų, ir jis buvo paskelbtas karaliumi. T u o lai102

ku jis pastebimai nutolo nuo donos Agvedos, ir jų ryšys nutrūko. Netrukus po to princas X pasikvietė eksregentą į savo dvarą, į medžioklę. Viešėdamas pas princą X, eksregentas vieną akimirką pasijuto nekaip, todėl princo X daktaras j a m truputį nuleido kraujo. Tokiu būdu gavęs į savo rankas karališkosios šeimos pirma­ gimio - princo Ferdinando kraujo, princas X ir jo duktė nutarė pražudyti visus Bragancų dvaro šeimos narius, nes užkalbėjimas krauju gali paveikti ne tik jo savininką, bet ir jo artimuosius. Pats envoltavimo procesas buvo' atliekamas Londone vieno okultisto, kurį princas X ir jo duktė suviliojo pasiūlę 10 000 svarų sterlingų. Jie keletą sykių slaptai atvažiuodavo į Londo­ ną, ir okultistas iš pradžių nežinojo nei jų vardų, nei kilmės to kraujo flakonėlio, ties kuriuo atlikdavo magiškuosius užkal­ bėjimus. 1858 metais karalius Pedras V vedė princesę Stefaniją iš Gogencolerno-Zygmaringeno dvaro. Po metų ji mirė nuo neži­ nomos ligos. 1861 metais princas Ferdinandas pasiuntė į Angliją savo sūnus doną Luji ir doną Johaną. Prieš jiems išvykstant per atsisveikinimo pietus Vindzoro dvare, jų vietos, kurios buvo iš anksto numatytos, buvo užkalbėtos. Tačiau atsitiktinai princas konsortas Albertas u ž ė m ė dono Luji vietą, o hercogas N pasi­ keitė vietomis su donu Johanu. Tą patį vakarą abu susirgo, hercogas N mirė po trijų d i e n ų o princas A l b e r t a s - p o dviejų m ė n e s i ų 1861 metų gruodį. Tuo tarpu grįžtant abiem infantams Luji ir Johanui į Lisa­ b o n ą tų pačių metų lapkritį netikėtai numirė ir pats Portugalijos karalius donas Pedras V. Po jo į sostą įžengė jo brolis donas Luji, tačiau j a m dar nespėjus karūnuotis, tų pačių 1861 metų pabaigoje vienas po kito numirė jaunesnieji infantai donas Joha­ nas ir donas Fernandas, o donas Augustas susirgo ta pačia nepaaiškinama liga, kuri nusinešė į kapą jau tiek daug Bragancų dvaro šeimos narių. Tuo tarpu okultistas, užsiiminėjęs eksregento kraujo užkal­ bėjimu, tik tuo metu netyčia sužinojo savo aukų ir princo X 103

vardus. Jis nedelsiant nuvyko į Lisaboną ir atskleidė šią istoriją princui Ferdinandui, beje, suspėjo išgelbėti doną Augustą ir sustabdyti tolesnį karališkosios šeimos narių persekiojimą. Ši istorija nebuvo viešai pagarsinta, ir princas X liko dvare, tačiau kartą per naktinį dvaro susirinkimą karalius donas Luji, dalyvaujant šešiems grandams, pavedė princui X saugoti jo karališkąją personą, kad princas atsakytų savo gyvybe už kara­ liaus gyvybę. Užkalbėjimas dažnai buvo taikomas naminiams gyvuliams, ypač arkliams ir karvėms. Tuo pirmiausia užsiiminėdavo pieme­ nys. Jie užkasdavo netoli arklidžių arba gyvulių ganyklų vadina­ muosius gogi. Tai buvo popieriaus lapas, prirašytas šešių gyvū­ nų krauju, gabalėlis šventosios komunijos ir kitkas, kurie vaidi­ no volto vaidmenį.

Grįžtamasis smūgis (užkalbėjimų metu)

Šventasis

Marso

skydas.

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad užkalbėjimas labai pavojingas pačiam kerėtojui. Astralinis žaibas, kurį jis siunčia savo priešui, turi įsmigti į pastarojo kūną, o jeigu jis negali į jį prasiskverbti, sugrįžta į siuntimo tašką ir smogia pačiam kerėtojui. Tai vadinama grįžta­ muoju smūgiu. Kai užkalbėjimas labai stiprus, šis smūgis gali būti mirti­ nas. Dažnai kerėtojas užkalba, be savo priešo, dar kokį nors gyvūną, tam, kad jis prisiimtų grįžtamąjį s m ū g į - t u o atveju, jei numatytas žmogus atspindės mirtiną srovę. Kartais u ž k a l b ė j i m a s t r u n k a keletą savaičių ir net il­ giau. Jeigu kerėtojas p a n o r i palikti savo auką ramybėje 104

( a n u l i u o t i u ž k a l b ė j i m ą ) , turi p e r k e l t i u ž k a l b ė j i m ą k a m n o r s k i t a m arba gyvūnui, k a d pats n e n u k e n t ė t ų n u o grįžtamojo smūgio. Stanislovas Gvaita pateikia šiuos grįžtamojo smūgio at­ vejus: 1687 m e t ų rugsėjo 2 dieną P a s i m i e s t o teismas nutei­ sė kalėti į galeras (katorgą) p i e m e n į Choką, kuris b u v o kaltinamas prisidėjęs prie gyvulių epidemijos išplitimo. C h o kui kalint Paryžiaus kalėjime, vienas iš nuteistųjų, įpareigo­ tas kalėjimo viršininkų, jį nugirdė ir iškvotė iš jo užkalbėji­ mo paslaptį bei vietą, kur jis u ž k a s ė gogą. Girtas C h o k a s parašė savo bičiuliui piemeniui Brasdeferui, kad iškastų šį gogą. Betgi išblaivėjęs j i s ė m ė rėkti, k a d j i s pats dabar p a s m e r k ė save mirti ir įtūžio priepuolio m e t u vos n e u ž s m a u ­ gė b e n d r i n i n k o . Tuo tarpu Brasfederis išpildė C h o k o įparei­ gojimą, tačiau iškasęs gogą, pajuto keistą jaudulį, j a m tarsi kas pakuždėjo, kad šiuo m e t u C h o k a s miršta. Ir iš tikrųjų C h o k a s mirė kaip tik tuo metu. Geriausios p r i e m o n ė s , padedančios apsidinti n u o užkal­ bėjimo: pasitikėjimas savimi, b e b a i m i š k u m a s , tikėjimas ir malda, švarios m i n t y s ir d v a s i n g u m a s . Tada ž m o g ų ne vien tik saugo gėrio agregorai, be to, astraliniai kerėtojo pasiųsti kūriniai yra per daug materialūs, k a d u ž m e g z t ų ryšį ir pa­ veiktų jo aurą, sudarytą iš subtiliausių ir dvasingesnių astralo dalelių. Ypatingą galią n u o u ž k a l b ė j i m o turi visiškas ir nuošir­ dus a t l e i d i m a s nusikaltėliui; tada p a s t a r a j a m belieka dvi išeitys: arba atgailauti ir gintis šiuo a t l e i d i m u , arba žūti n u o grįžtamojo s m ū g i o ir savo lervų, k u r i o s , a t r e m t o s n u ­ m a t y t o s a u k o s d v a s i o s švarumu, grįžta į jį patį su dviguba neapykanta. L a n c e l i n a s u ž k a l b ė j i m u i priskiria taip pat visas nelai­ m e s , u ž p u o l u s i a s praėjusio š i m t m e č i o antroje pusėje H a b s burgų n a m u s , b ū t e n t : imperatoriaus M a k s i m i l i a n o mirtį M e k ­ sikoje, j o ž m o n o s Šarlotės pamišimą, n e p a a i š k i n a m ą ercherc o g o J o h a n o S a l v a d o r o mirtį, i r m a n o , k a d pats i m p e r a t o ­ rius F r a n s a s Josifas išsigelbėjo tik y p a t i n g o s A p v a i z d o s globos dėka. 105

Užkalbėjimas magiškąja grandine

Grandinėmis sukaustytas Pagal Elzaso graviūrą,

Šėtonas XVII a

Jeigu užkalbėjimas atliekamas magiškąja grandine, jo po­ veikis daug stipresnis. Žozefinas Peladanas viename iš savo romanų Bažnyčiai siūlo taikyti tokią mirties bausmę: visi tikin­ tieji susikabinę rankomis bendrai meldžia pražūties numatytam asmeniui, o šventosios ostijos pakėlimo metu šventikas ištaria j a m skirtus prakeiksmo žodžius. Tą pačią akimirką pastarasis, kur jis bebūtų, krinta negyvas, tarsi nutrenktas žaibo. Derėtų atkreipti dėmesį, kad viduramžiais atskyrimas nuo bažnyčios ir prakeikimas dažnai iš tiesų sukeldavo ekskomuni­ kuotam žmogui mirtį. Visais atvejais žmogui, prieš kurį nusiteikusi kokia nors bendruomenė ir kurį užkeri magiškąja grandine, gresia tikras pavojus. Kad apsisaugotų, j a m derėtų prisišlieti prie kitos ben­ drijos, priešingos pirmajai, kad vienos globa apsaugotų nuo kitos neapykantos. Šis reiškinys dabartiniais laikais geriausiai paaiškinamas agregoro fenomenu.

Užkalbėjimas siekiant suvilioti arba meilės magija Vilkžuvė,

viduramžių.

Be užkalbėjimo mirčiai (žudymo magijos) egzistuoja užkal­ bėjimas turint tikslą sužadinti numatyto asmens meilės jausmą j a m arba, paprasčiau sakant, meilės magija, kerai. Anksčiau 106

buvo manoma, kad tam geriausiai tinka numatyto žmogaus kraujo kerėjimas, be to, sumaišytas su to asmens krauju, kurį norima privilioti. Kai kurie patardavo būnant šalia mylimosios įsipjauti ranką ir kraujui tekant tarti užkeikimo žodžius. Tuo metu valios pastangomis, išreikštomis kerėjimo metu, žmogus sukuria lervą, o savo krauju jai suteikia gyvybinę galią, kuri iš paskutiniųjų stengiasi pažadinti šiai moteriai meilę j a m . Be to, ir pati scena išjudindavo moters vaizduotę bei padarydavo ją lengvesniu šių kerų laimikiu. Kartais, kad sukeltų meilės jausmą, kerėtojai duodavo mei­ lės gėrimus, paruoštus per įvairias magiškąsias ceremonijas. Kiekviena moteris ir be jokių kerų savo prigimtimi sukurta vilioti vyrišką giminę. Ypač didelė magiška energija slypi m o ­ ters plaukuose. Šią tiesą patvirtina ir šiuolaikiniai magai. K a d vyras neatsispirtų moters žavesiui, plaukus reikėdavo skalauti vandenyje, į kurį įlašindavo po lašelį citrinos ir levandos alie­ jaus. K a d mylimasis ilgam „priliptų", tris kartus (nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo) turi prisiglausti prie moters plaukų. Beje, tai tinka tik ilgaplaukėms. Meilės magija, taip pat kaip ir mirties magija, veikiamas astralinis žmogaus kūnas, tačiau reikėtų nepamiršti, kad dažnai į gėrimų sudėtį įeidavo geismą skatinančių medžiagų, kaip, pavyzdžiui, kantaridė, pasižyminti fiziologiniu poveikiu. Prisiminkime seną keltų mitą apie Tristaną ir Izoldą. Kara­ lius Markas pavedė savo sūnėnui Tristanui laivu atplukdyti jo nuotaką Izoldą, kuri, beje, buvusi j a m abejinga. Nuotakos m o ­ tina Isoda, linkėdama dukrai laimės, slapta iš daugybės žolelių ir gėlelių paruošė meilės gėrimą, kuris turėjęs įžiebti meilės jausmą jaunavedžiams. Tačiau likimas lėmė kitaip: atsitiktinai Izolda išgeria jį kartu su Tristanu, kuris amžiams tampa j o s vergu. Dabartinės kerėtojos siūlo nekaltus žolelių ar gėlelių recep­ tus, padedančius išlaikyti šeimą. Bobutės sakydavo: „Jei vyras žmonos nemyli arba žmona vyro, tai tą žolę laikyk prie savęs, ir ims mylėti". Apžavų žolelės - tai krapai, petražolė, salieras, vaistinė gelsvė, peletrūnas (vaistinis kietis), anyžius, kmynai. 107

Turi būti šviežios ir iš savo sodo. Jos skatina meilės jausmą ir geismą. Dar Avicena rašė: „Anyžius traukia vyrą prie m o t e r s . . . " Nesunkiai paruošiami meilės (dviem žmonėms) receptai: 1. Paimti saują violetinio astro žiedlapių (maždaug 5-8 žiedus), 10-15 nasturtės žiedų (pageidautina ryškiaspalvių - ug­ ninės, purpurinės, blogiausiu atveju oranžinės spalvos), vieną dvi mažytes šakeles karčiosios metelės (pelyno). Mišinį užpliky­ ti verdančiu vandeniu, užvirti, keletą minučių palikti, kad pri­ trauktų. Šį meilės gėrimą gerti mažais gurkšneliais likus porai valandų iki meilės nakties. 2. Karštas glintveinas, kurio receptas yra beveik visose kulinarinėse knygose. Pagrindiniai komponentai: cinamonas, gvaz­ dikas, kardamonas, imbieras, muskato riešutas (nuo seno žino­ ma, kad jie sužadina meilės jausmą). Patartina kelis lašus glintveino įpilti į mylimojo taurę iš savosios tyliai šnabždant: „Gerk, viską išgerk, mylėk, manęs neužmiršk". 3. Meilės arbata: įprastą arbatą pagardinti arbatiniu šaukš­ teliu maltų p r i e s k o n i ų - c i n a m o n o , gvazdikėlių, muskato riešuto, kardamono, laurų lapelio, juodojo pipiro, krapų ir kmynų sėklų. Gerti vakarais tris mėnesius, kaip tai darė Tristanas ir Izolda. 4. Meilės kvepalai. Paimti raudono arba tamsaus stiklo flakonėlį, gerai išplauti ir išdžiovinti. Į jį įpilti apie 2 5 - 3 0 ml. alyvuogių aliejaus ir dar po 3-4 lašus meilę skatinančio alie­ jaus, būtent: rožių, kvapiojo pelėžirnio, obels žiedų (arba obels lapelių), sausmedžio arba šeivamedžio (galima panaudoti ir žie­ dus). Gautas mišinys turi būti subtilaus ir neaitraus kvapo. Kitaip nieko nebus. Flakonėlį su meilės kvepalais pageidautina pakrauti savo energija: laikyti rankose ir nuolat galvoti apie mylimąjį. Šia dovana mylimas asmuo turi patepti kaktą ir smilkinius prieš miegą. Jį galite vadinti gaivinančiu nektaru nuo impotencijos. Rusijoje nuo seno buvo žinoma magiška vyšnių galia. Moterys, kad ilgiau išliktų jaunos ir gražios, prausdavosi žydin­ čių vyšnių rasa. Po vakarienės vaišindavo mylimąjį vyšnių uogomis (šviežiomis ar šaldytomis), o patyliukais sau sakydavo: „Kad būčiau tau tokia saldi ir geidžiama, kaip ši uogelė". Liudviko XV meilužė markizė de Pompadur buvo tikra erotinės virtuvės specialistė. Jos firminis meilę žadinantis sriu108

bos receptas: smulkiai supjaustytas česnakas, pipiras, salieras ir trumai. Šiandien prancūzai siūlo tokias meilės salotas: smulkiai supjaustytas valgomasis svogūnas, kietai virti kiaušiniai ir saldžiarūgščiai obuoliai. Viską sumaišyti su majonezu. Jų poveikį sustiprins papildomai suvalgytos m o r k ų salotos su nasturte. Mėgėjoms konservuoti rekomenduojama išmokti paruošti „apžavų agurkėlius". Šviežius smulkius agurkėlius (kornišonus) pirmiausia nuplikyti, po to perplauti šaltu vandeniu. Kiekvieną agurkėlį apvynioti apvirtu kopūsto lapu drauge sakant: „Kaip tu ' apkabini, taip ir Dievo tarnas (vardas) m a n e apkabina". Rytuose labai vertinamas rozmarinas - už magiškąsias savy­ bes dovanoti meilę. Taigi prieš meilės pasimatymą patariama išsimaudyti rozmarino vonioje, prieš tai kiekvieną šakelę palai­ kant rankose ir tariant tokius žodžius: „Rozmarinai, rozmarinai, atvesk pas m a n e mano meilę". Po to rozmarino šakeles įdėti į medžiaginį maišelį ir panardinti į vonią. Neturint šakelių galima panaudoti rozmarino aliejų. Lašinant į vonią jo lašus (ne dau­ giau kaip tris) tarti tuos pačius burtažodžius. Rozmarino aliejus gerai žinomas kvapų terapijoje. Jis yra pats pagrindinis kompo­ nentas pačių pirmųjų pasaulyje kvepalų - „Vengrijos karalienės vanduo", kurie garsūs kaip geismą sukelianti priemonė. (Beje, nėščioms moterims naudoti jo nerekomenduojama.) Meilės vakarienės stalas turi būti padengtas raudono akso­ mo staltiese arba ant jo bent padėtos raudonos servetėlės... Ant stalo - šviežių verbenų puokštė. Pasak senolių ši gėlė pasižymi daugeliu magiškų savybių: įžiebdavo meilės ugnį, sutaikydavo priešus, nuvaikydavo piktas dvasias. Vyrai tikėjo, kad nešiodami ją ant kaklo, niekada nesiskųs lytine galia. Gėles skinti reikia vos tik saulei patekėjus, kai kojos dar skęsta rasoje. Pasak magų, tuo metu nuskinta verbena pasižymi apžavų galiomis, sukelia meilės aistrą. Verbenos lapus reikėtų kruopščiai ištrinti rankomis, o gautą košelę dėti prie mylimojo odos sakant: „Kaip verbenos lapai limpa prie tavęs, taip ir tu neatstok nuo m a n ę s " . Karalienė Kleopatra, kuri tikrai išmanė meilės meną, reng­ damasi pasimatymui išklodavo grindis žydinčiomis valerijono žolelėmis. Jų kerų galia buvo žinoma j a u labai seniai. Todėl, 109

tikintis romantiškos nakties, patariama prie patalo padėti šių gėlelių puokštę, o jau gulint patale šnabždėti: „Tu liūtas, aš tavo liūtė, tu m a n o balandėlis, aš tavo balandėlė. Mylėk mane kaip pats save ir labiau už viską pasaulyje". Daugelis ir netgi kai kurie šiuolaikiniai „kerėtojai" pataria moteriai, kaip prisivilioti v y r ą - duoti j a m cukraus ar duonos gabaliukų, permirkusių jos menstruacijos krauju. Tokiais prepa­ ratais, beje, vaišino Liudviką X I V jo favoritė markizė Fransuaza de Montespan. Apskritai ne patys patiekalai turi galios, o juos gaminančio žmogaus energija. Svarbu, kaip jis ruošiamas: su meile ar" susierzinus. Taigi kiekvienas valgio gaminimas yra tam tikra magija. Yra ir priešinga meilės magijos atmaina, stengiantis pa­ kenkti vyrams - atimti iš jų lytinę galią. Šis senovės kultas egzistavo dar iki Kristaus gimimo Bizantijoje. Į jį būdavo įšventinamos tik moterys. Ceremonija atrodydavo maždaug taip: trims vyrams (geriau - išvaizdiems jaunuoliams) duodavo išgerti narkotikų, suguldydavo juos dideliame kvadratiniame kambaryje kojomis į centrą, o galvomis į pietus, vakarus ir rytus. Kojūga­ lyje ir galvūgalyje uždegdavo žvakes, po vieną žvakę vyrai laikydavo rankoje. Nuogos kulto vaidilutės imdavo skaityti už­ keikimus, kurie prasidėdavo taip: „Didžiosios deivės jėga ir vardu nuo šiolei atimu iš tavęs miegą ir apetitą, juoką ir ašaras, meilę ir neapykantą. Atimu tavo vyriškąją jėgą šiandien ir visados..." Po to jos pradėdavo glamonėti viena kitą. Vyrui, tapusiam tokio ritualo dalyviu, telikdavo vienintelė galimybė išvengti nelaimingosios dalios. Pirmosiomis paromis po ceremo­ nijos, kai užkeikimas dar nebūdavo galutinai užvaldęs jo kūno ir sielos, reikėdavo išgerti savo sėklą, taip uždarant energetinį lauką savyje. (Pagal seną tradiciją, žmogus - vieningas nesibai­ giantis ciklas, gamtos modelis. Visi jo gyvybinės veiklos pro­ duktai, o ypač susiję su giminės pratęsimu, turi neabejotinos magiškos galios). XVTI a. pranciškonų vienuolio Bronjolo (Brognolus) knygo­ je apie egzorcizmą (piktųjų dvasių išvarymą) pateikiama speciali malda, gydanti nuo impotencijos, kurią sukėlė prakeikimo magi­ ja. Tai baltosios magijos naudojimo prieš juodąją pavyzdys. 110

Septyni meilės (intymaus suartėjimo) tabu (pagal senovės kinų traktatus)

Iš knygos „ The Gnostics and Their

1. Paskutinė mėnulio fazės diena, pilnaties ir pusmėnu­ lio naktys. Sąveikaujant In ir Jan (vyriško ir moteriško pra­ dams) gresia visiškas energijos praradimas. Vaikui, pradėtam tuo metu, gyvenime neišvengiamai teks kentėti, jis bus luošys. 2. Griaustinis, vėtra, žaibai. Sąveikaujant In ir Jan perne­ lyg smarkūs kraujagyslių ir širdies tvinksniai, o vaikas, pradėtas tuo laiku, neišvengs pūlingų vočių. 3. Girtumas ir persivalgymas. Šiuo atveju energija sustin­ gusi. In ir Jan j u n g t y j e - p i l v o gargėjimas ir pūtimas, gonorėja. Vaikas, pradėtas tuo metu, būtinai bus pamišėlis. 4. Iš karto po šlapinimosi (arba šlapinantis). Energija užuomazgoje (apvaisinant) užšąla. Sąveikaujant In ir Jan užsi­ kemša kraujagyslės. Vaikas, pradėtas tuo metu, neišvengiamai taps vilkolakiu. 5. Nuovargis darbe arba nuo sunkių nešulių. Aistra ir energija suerzintos. Sąveikaujant In ir Jan ima gelti pusiaują ir laužyti sąnarius. Vaikas, pradėtas tuo laiku, neišvengs liguistu­ mo arba luošumo. 6 . I š karto p o maudymosi (arba maudantis), kada oda ir plaukai šlapi. Sąveikaujant In ir Jan pasireiškia energijos .nutekėjimas. Vaikas, pradėtas tuo laiku, bus nepilnavertis. 7. Karingas nusiteikimas, įtūžis. Ims mausti visas krauja­ gysles ir kapiliarus. Dėl tokios būsenos normaliai sueiti nepa­ vyks. Bus pažeisti vidaus organai, prasidės liga. 111

Visi tie ir panašūs dalykai yra pikta lemiantys veiksniai, tabu, m a n ė kinų senoliai. Jie patarė nepradėti vaikų: - siaučiant vėjams, antraip jie gims silpni ir liguisti; - griaudžiant ar žaibuojant, antraip jie bus bepročiai; - smarkiai nusigėrus, antraip jie gims silpnapročiai; - pervargus nuo darbų, antraip jie numirs ankstyvoje vaikystėje; - mėnesienoje, antraip jie žus nuožmioje kovoje; - prieblandoje, antraip jie gims nepastovaus charakterio; - gilią juodą naktį, antraip bus arba nebyliai, arba kurti; - auštant, antraip bus mikniai; - vidurdienį, antraip jie kentės nuo pasiutligės; - vakarop, antraip jie patys save suluošins.

Mazgo užmezgimas

jį paslėpti kokioje nors vietoje - po grindimis, medžio drevėje, kamine. Prakeiksmas būdavo veiksmingas tol, kol mazgo nerasda­ vo. Manoma, kad būtent ši magijos forma buvo labai veiksminga, ypač norint išardyti šeimas. Bene paprasčiausias užkalbėjimo būdas būdavo per sutuoktuves bažnyčioje užmegzti ploną virvelės kilpą arba panašiai sunerti pirštus. Žinoma, ir čia pagrindinį vaidmenį atliko kerėtojos ketinimai bei jos valia, taip pat jaunojo vaizduotė ir baimė. Viduramžiais nemažai moterų buvo sudegintos ant laužo apkaltinus jas „mazgo užmezgimu". Baimė dėl šito užkalbėjimo buvusi tokia didelė, kad daugelis slėpdavo sutuoktuvių datą. 1567 m. viena už raganavimą suimta moteris prancūzų teisėjui Žanui Bodenui (J. Bodin) pasakė, kad ji žinanti daugiau negu 50 būdų, kaip užrišti m a z g ą - p a g a l tai, kokią ligą ar nelaimę norima prišaukti prakeikiamam žmogui.

Įvairių tautų magija oro permainoms sukelti

/ \

Heraklio

mazgas.

palankius

Izidės mazgas. Burtininkas parduoda jūrininkui virvę, surištą trimis mazgais, reiškiančiais vėjus: (gydomuosius) ir nepalankius (priešingus). Pagal O. Magnuso medžio raižini, 1555 m.

Vienam iš užkalbėjimo (prakeikimo magijos) būdų priski­ riamas kerėjimas, turint tikslą atimti vyro lytinį pajėgumą ir padaryti jį impotentu. Šio užkalbė­ j i m o prieš jaunikį dažnai griebda­ vosi pamestos meilužės. Tai buvo vadinama mazgo už­ mezgimu-ligatūra. Anais laikais bu­ vo nemažai ligatūros specialistų. Te­ reikėjo įsigyti odinę juostelę arba ploną virvelę ir tariant arba giedant prakeiksmą užmegzti mazgą, po to 112

Makedonijos čiabuviai, kad iššauktų lietų iškasdavo iš kapo numirėlį ir sudėję jo kaulus oloje laistydavo juos vandeniu. Šiaurės Australijos aborigenai mano, kad, norint sukelti lietų reikia užmušti gyvatę ir įmesti ją į artimiausią vandens telkinį. Transilvanijoje, kad sustabdytų sausrą, merginos išsirengda­ vo nuogai ir įsikinkydavo į p l ū g ą - t e m d a v o jį upelio p a k r a n t e „ardavo vandenį". 113

Japonų valstiečiai iki šių dienų mano, kad bet kokį blogą orą galima nutraukti užmušus baltą šunį. Už senovės R o m o s sienų prie Marso šventyklos visada gulėjo milžiniškas riedulys, vadinamas „senolių akmeniu". Saus­ ros metu žmonės jį tempdavo į miestą, o tada, pasak padavimo, pradėdavę lyti. Amerikos indėnai prisišaukdavo lietų laistydami uolą šven­ tuoju šaltinio vandeniu. Pietryčių Azijoje, kai sausra ima grėsti ryžių derliui, vande­ niu vilgoma akmeninė Budos statula.

pro vartus, perduodama tikuojant tas tvyro būtent

iš tyrų laukų-į tamsią girią..." Kitkas - paslaptis, žodžiu iš kartos į kartą. B e t įdomiausia, kad prak­ apeigas iš tikrųjų patys stipriausi kalėdiniai šalčiai prie Uralo.

Lietuvos kaimuose irgi būdavo imamasi tam tikrų priemo­ nių šienui apsaugoti. Jei pamatei, kad debesys kyla, žegnok ir kalbėk: „Teišsklaido Viešpats Dievas, teišsklaido Dievo Sūnus, teišsklaido Šventoji Dvasia" (Janina Grinienė, Jurbarkas).

Išgelbėjo gyvatės

Tokių pavyzdžių daug. Ir sunku paaiškinti, kodėl skirtin­ gose šalyse, kur viešpatauja skirtingos mistinės ir religinės doktrinos, būdavo elgiamasi panašiai. Netgi Afrikoje, kur burti­ ninką nesėkmės atveju ne tik pašalindavo iš p a r e i g ų bet ir „kaip patiekalą imdavo ruošti vakarienei" (kad kiti burtininkai žinotų!), net ten lietaus akmenys buvo naudojami nuo amžių. Ir, kaip tikina garsūs keliautojai, gana sėkmingai. Rusas Albertas Ignatenka, tirdamas ir taikydamas burtinin­ kų magiją (tų, kurie, beje, Rusijoje kadaise buvo vadinami „debesų vaikytojais"), išmoko išsklaidyti debesis ir vienąkart netgi išgelbėjo nuo darganos sporto varžybas - penkiolika dienų keliolikos kvadratinių kilometrų plote išlaikė saulėtą orą, kai aplinkui pylė kaip iš kibiro. Šitas įvykis užfiksuotas specialiu protokolu. Senovės Rusijos raganiai sukeldavo pūgas išėję vidurnaktį į kryžkelę ir ištarę tam tikrus užkeikimus. Rusijoje buvo manoma, kad kuo stipresni šalčiai per Kalėdas, tuo geresnis derlius bus kitais metais. 1970 m. A. Afoninos tyrinėjimai prie Uralo liudija, kad ir iki šių dienų šio regiono kaimeliuose prieš Kalėdas vietinių burtininkų apeigos sukelia nepaaiškinamai smarkų oro atšalimą netgi esant šiltai ir besniegei žiemai. K a d taip atsitiktų, burtininkas arba burtininkė Kalėdų išvakarėse po vi­ durnakčio visai vieni išeidavo į laukus. Ten, atsigręžę į rytus, sakė tam tikrus užkeikimus. Dar prieš keletą dešimtmečių fol­ kloro rinkėjai įamžino jų pradžią: „Išeisiu aš, Dievo tarnaitė (tokia ir tokia), pasimelsiu, eisiu persižegnojusi i plyną lauką 114

1937 metais, kai Sovietų Sąjungoje net ir šamanai neišven­ gė areštų, sušaudymų ir tremties, vienas jų nusprendė nelaukti savo eilės. Jis pabėgo ir pasislėpė taigoje, nuošaliame, nykiame pražūtingame gyvatyne. Ten pasistatė iš rąstų trobą ir gyveno iš medžioklės, tikėdamasis išlaukti šį baisų metą. Bet vis dėlto kažkas jį išdavė, nes vieną ankstų rugsėjo rytą jo suimti atvyko ketvertas raitelių. Penktą arklį vedėsi j a m pačiam. Tada atsitiko štai kas. Šamanas tiktai švilptelėjo, tykiai tykiai, mat garsiai taigoje švilpti negalima, nedera. Ir iš visų pusių prie jo ėmė šliaužti gyvatės. O ten itin baisios gyvatės veisiasi. Paprastai gyvačių įkandimas mirtinas tik pavasarį, o šitų - ištisus metus. Prišliaužė prie jo gyvatės, apsivijo jį. Ne žmogus, o krutantis gyvačių kamuolys. Na, sako, imkite m a n e dabar. Saugumiečiai 115

atgalios, ėmė trauktis atbulomis prie arklių, o jis eina jų link: „Imkite!" Anie neprisimena, kaip nušuoliavo. Apie tai papasakojo vienam buriatui saugumietis, vienas iš tų keturių. Po to jie visi turėjo didelių n e m a l o n u m ų kad šamano neatgabeno. Viršininkas šaukė: „Reikėjo šaudyti! Kodėl nešaudėte?" Jie sako: „Įsakymo nebuvo. Buvo įsakyta suimti". Tai, ką darė sibirietis šamanas, praktikuoja kai kurios reli­ ginės sektos. Vienos tokios grupės nariai (JAV, Tenesio valstija) apeigų metu giedodami maldas ir himnus patiria ekstazę. Tada, anot jų šventoji dvasia apsaugo juos nuo visokio blogio. Pasie­ kę tokią būseną, jie be baimės laiko rankose nuodingąsias gyvates, prie kurių kitais atvejais nerizikuodamas gyvybe žmo­ gus negali nė prisiartinti.

Tai paveldima ir perduodama iš kartos į kartą. Manau, tik turint švarią širdį, didelę savitaigą ir psichinę energiją (labai tuo tikint ir iš tiesų norint padėti žmogui). M a n a u , niekam nepakenks, jei įamžinsiu senelės užkalbėjimą nuo rožės, nuo vienos iš klastin­ giausių l i g ų prieš kurią medicina dažnai būna bejėgė.

Užkalbėjimas nuo rožės Ėjo rožes.

Viešpats Pirmą

Viešpatį

Jėzų

Jėzus

nuskynė, ir

per antra

panelę

didelę

pievą

puolė,

Švenčiausią

ir

trečia tegu

pamatė

tris

prapuolė.

Per

prapuola

ir

šis

skausmas. Po to reikia peržegnoti ir kartu su ligoniu sukalbėti tris Sveika

Marija

maldeles.

Vėl persižegnoti ir sukalbėti tris Sveika Marija maldeles. Vėl persižegnoti ir sukalbėti tris Sveika Marija maldeles. Savo kvapu papūsti ir aprišti tamsiu popieriumi. (Dar labai padeda pabarstyti ruginiais miltais.) Kas trečią dieną pakartoti viską iš pradžių. Ligonis, atliekant užkalbėjimą, visą laiką meldžiasi kartu. Mano

senelė

Julija

gyveno

Aukštaitijoje,

Zarasų rajone,

Norint apsiginti nuo šunų

Blyniškių kaime. Iš pažiūros buvo smulkutė, nedidukė, labai santūri ir tyli. Užaugino septynetą vaikų, anksti liko našle. Jau praėjo 25 metai, kai ji pati ilsisi aukštajame kalnelyje, Avilių

Ėjo

Viešpats

Tenemato

ir

Dievas per

manęs.

Sveika

didelį

kaimą,

ir

Marija...(kalbėti

nematė jo

šunys.

maldelę).

kapinaitėse šalia savo vyro, kadaise buvusio nagingo kalvio. Tik neseniai iš pusseserės Danutės (vaikystėje augusios kartu su ja

Nuo vaiko nužiūrėjimo

kaime) sužinojau, kad mūsų močiutė mokėjusi išgelbėti gyvatės įkirstą gyvulį, jei ne per vėlai pas ją atskubėdavo pagalbos. Jai tereikėdavo pritūpus tyliai kažką pašnibždėti gyvuliui

į ausį.

Papilt ant stalo vandens, su delnu nuplaut kryžmai į dube­ nėlį ir tuo vandeniu nupraust vaiką.

Beje, šią paslaptį ji nusinešė su savimi į kapus. Tiesa, kai kas liko.

Vyriausioji

mamos

sesuo - m a n o

teta

Janina

Grinienė,

gyvenanti Jurbarke, prasitarė, kad ji perėmusi iš senelės keletą užkalbėjimų. M a t palikimu užkalbėjimai perduodami tik vyriau­ siajai dukrai (pati vyriausioji ir pati gražiausioji sesuo Monika jaunystėje mirė nuo džiovos). Taigi užkalbėti gali ne bet kas. 116

Nuo gyvulių nužiūrėjimo (Jei

gyvuliai

nebeėda

apsilankius

pavydžiai

kaimynei)

Paimti šluotos ražą, iššluoti lovį ir mesti tą ražą per tvorą. Ir tada kiaulės vėl pradės ėsti. 117

Užkalbėjimas nuo skausmo Danieliaus sagtys. Apotropinis ženklas (apsaugos burtaženklis). Iškėlusi rankas figūra tarp dviejų plėšrių žvėrių pabrėžia Danieliaus nepažeidžiamumą. Pagal kn. "Danielius liūtų duobėje". Vakarų Šveicarija.

Senovėje kerėtojai mokėjo užkalbėti nuo skausmo arba mokėjo pasidaryti tylėjimo talismaną. Tai buvo gabaliukas plo­ nyčio popieriaus, ant kurio buvo užrašomi tam tikri žodžiai ir paišomos figūrėlės su atitinkamais užkeikimais. Kerėtojas slėp­ davo šį popierėlį po nagu arba plaukais ir, kol talismanas būdavo su juo, nejautė skausmo kankinimų metu, tarsi būtų nuskausmintas. Reikia manyti, kad čia neapsieita be savitaigos, savihipnozės. Šiandien jau ištirta, kad jos metu žmogaus sąmo­ nės galimybės yra padidėjusios, dvasia ir kūnas įgyja įprastame gyvenime antgamtinių galių. Panašiai būna ir savihipnozės atve­ ju. Ž m o g u s , mokantis pereiti į šią b ū s e n ą atitrūksta nuo savo pasąmonės ir tarsi perrašo smegenyse esančią informaciją, todėl gali pakelti didelį skausmą, netgi pagyti nuo baisių ligų. Taigi apklausdamas kerėtoją, budelis pirmiausia nukirpdavo jai (ar j a m ) nagus ir plaukus bei apieškodavo visą kūną, kad pašalintų tą talismaną. Visuotinai buvo tikima, kad Šėtonas paženklindavo kiek­ vieną kerėtoją prisiliesdamas prie kurios nors jo (ar jos) k ū n o vietos, dėl ko ši vieta, kad ir smeigtuko galvutės dydžio, tapdavo nejautri. Ši vieta buvo vadinama Šėtono žyme, o j o s atradimas ant kaltinamojo ar kaltinamosios kūno būdavo tikras raganavimo ženklas ir įrodymas. Tiesa, Šėtono ženklas dažnai būdavo painiojamas su raganos ženklu - spenelių pavidalo odos iškilimais, iš kurių velniūkščiai čiulpdavo raganos kraują. (Kiekviena ragana turėjo savo velniūkštį, paskirtą Šėtono pir­ mosios puotos metu, kad ją prižiūrėtų ir talkintų atliekant blogus darbus). Todėl teisėjai pirmiausia atlikdavo raganiams ar raganoms gana skausmingą operaciją ieškodami tos žymės ar ženklo. 118

Tam juos išrengdavo nuogai ir, pašalinę nuo k ū n o visus plaukus, smeigdavo į įvairias kūno vietas ilgą adatą. Vargas tam, kuris nesušukdavo duriant: velnio ženklas būdavo laikomas surastas, o kaltinamojo ar kaltinamosios laukė kartuvės arba laužas. Suprantama, šitaip apžiūrint neapsieita be piktnaudžiavi­ mų, pavyzdžiui, duriant buka adata - j u k raganų išaiškintojo laukė nemenkas užmokestis.

Apsauginis amuletas (Japonija).

Imperatoriaus antspaudas ir

Konstantino amuletas.

M ū s ų laikais amuletai painiojami su talismanais. Ir vieni, ir k i t i - t a i apsisaugojimo priemonės, simboliai, padedantys kovoti su prakeiksmais, užkeikimais, blogu likimu. Tačiau reikėtų j u o s skirti. Amuletas yra magiškas daiktas arba jo atvaizdas, o talismanas - tai greičiau paviršius, ant kurio išpaišomi ar užrašo­ mi magiški užkeikimai: ženklai ar burtažodžiai. N u o seno tikima, kad amuletai padeda grąžinti žmogui sveikatą, nuvaryti šalin demonus ir velnius, apspintančius mirš­ tantįjį, kurio sielą ir taikosi pagrobti. M a n o m a , kad įtaisytas į amuletą daiktas veikia astralinėje plotmėje. Pavyzdžiui, išdžiovinta saulėje nuodingos gyvatės širdis, įdėta į metalinę dėžutę, - tai amuletas, padedantis apsi­ saugoti nuo gyvatės nuodų, liūdesio ir nevilties. N u o gyvačių p a d e d a apsisaugoti ir gyvatės formos akmenys, r a n d a m i Angli119

j o s šiaurrytinėje pakrantėje. Iš jų taip pat nuo seno gaminami amuletai. Arabų šalyse labai populiarus amuletas - magiška akis, kuri sulaiko blogą žvilgsnį ir atspindi jį atgal. Kažkada Portugalijos, Ispanijos ir Graikijos žvejai tikėjo, kad ant jų laivo priekio išraižyta akis apsaugo laivus nuo raganų. Amuletams priskiriami ir kai kurie maži daikčiukai - meda­ lionai ir monetos, turinčios apsauginę galią. Buvo tikima, kad XIV a. Anglijos (Eduardo III) auksinė moneta, kurioje lotyniš­ kai išgraviruotas Biblijos posakis, apsaugo į tolimą kelionę ' išvykusį keliautoją. Iš brangakmenių labiausiai buvo vertinami šviesios spalvos smaragdai, kurių bijodavę demonai, o gyvatės nuo jų apakdavusios. Beje, smaragdas, kaip amuletas, ypač vertingas - apsaugo nuo bet kokių burtų bei k e r ų taip pat simbolizuoja vyro bei moters ištikimybę. Ne daug kas žino, kad kryžius - taip pat magiškasis amuletas, kaip simbolis jis kur kas senesnis už krikščionybę. Kryžius, beje, yra ir vienas galingiausių energijos šaltinių, kanalas, priimantis kosmoso energiją. Neatsitiktinai bažnyčios statomos ant aukštų kalvų su ant paauksuotų bokštelių iškel­ tais kryžiais. Anksčiau svastika buvo populiarus budizmo amuletas, vie­ nas iš šventų simbolių, vaizduojamas ant jų antkapių. Beje, naciai iškreipė tikrąją jo prasmę. Ypač populiarūs buvo amuletuose įrašyti žodžiai: agla ir tetragrammaton, kuriais iš apsėstųjų būdavo išvaromas velnias. Graikų kalba tetragrammaton - keturios raidės, reiškiančios Die­ vo v a r d ą - I H V H (hebrajiškai Yod, He, Vau, He.), kuris ištaria­ mas kaip Jahvė. Naujųjų laikų amuletai buvo paprasčiausi popieriaus lakš­ tai su magiškais ženklais ir burtažodžiais nuo apžavų, piktųjų dvasių ar vaidenimosi ir pan. Manoma, kad išorinį pasaulį kontroliuoti ir manipuliuoti padeda vaizdiniai bei simboliniai ženklai. Taigi asmuo ar daiktas su savo atvaizdu labai susijęs, o vaškinių figūrų ar lėlių darymas nėra toks j a u nekaltas žaidimas. 120

Talismanai (arab. tilasm - magiškasis paveikslas) Magiškiems veiksmams taip pat pri­ klauso ir talismanų darymas. Paprasčiau­ sia talismanų forma - medalis, žiedas, ak­ m u o , medžio arba pergamento gabalas, ant kurio paviršiaus per ceremonijas ir užkeikimus užrašomi tam tikri simboli­ niai ženklai, žodžiai, raidės ar išraižomi piešiniai. Vėlgi pagrindinį vaidmenį vaidina mago valia. Talismanas yra tarsi jo va­ lios kondensatorius ir įmagnetintas ta va­ lia. Taigi j e i talismanas daromas tam, kad padėtų išvengti pavojaus, m a g o ly­ dimos valios pastangos veikia būtent ta linkme. Betgi j e i m a g a s ne pats nešios šį talismaną, o daro jį kitam, tai pastara­ sis turi tikėti šio talismano galia. Šiais laikais talismanai paprastai da­ romi iš tinkamos medžiagos (pavaldžios tam tikrai planetai) ir tinkamu, tiksliai apibrėžtu laiku. Todėl populiariausi - su planetų ar Zodiako atvaizdais, kurie mie­ lai dėvimi ir kaip papuošalas (magiški kvadratai, okultiniai simboliai, įvairūs vė­ riniai). Visgi visuotinai priimta, kad talisma­ ną galima tik dovanoti, bet ne parduoti; antraip jis netenka savo galios, ir tai su­ prantama, nes už pinigus magas, daryda­ mas talismaną, negali nukreipti į jį pa­ kankamai gyvybinės ir tyros energijos. Dažnai magas ženkluose, nubraižy­ tuose ant talismano, vaizduoja simbolinę savo doktrinos esmę. Ji vadinama pantakliu. Kuo daugiau pastangų pareikalaus šis

Garantuoja gerųjų dvasių pagalbą.

Garantuoja sėkmingą kelionę.

Lemia

Lemia Ugi

sėkmingą

sėkmę,

verslą.

turtą,

gyvenimą.

121

talismanas ir kuo tiksliau išreikš jo pažiūras, tuo labiau bus susieta su talismanu jo asmenybė ir tuo stipresnis bus talismano poveikis. Tarp pantaklių bene žinomiausia yra Dovydo žvaigždė arba Saliamono antspaudas ir pentagrama. Dovydo žvaigždė - tai du vienodi trikampiai, sudarą šešia­ kampį, - jie vaizduoja pasaulio harmoniją ir aukštesniojo bei žemesniojo pasaulių susiliejimo analogiją. Tai išminties ir dva­ sinių aukštumų paslapčių pažinimo žvaigždė. Pentagrama - tai p e n k i a k a m p ė žvaigždė - simbolizuoja ž m o g a u s ir astralinio pasaulio ryšį. Jos autorius prancūzų okultistas Elifasas Levi. Centre - Merkurijaus ir Ž e m ė s sim­ bolinių ženklų j u n g i n y s . J a m e n e m a ž a i populiarių magiškų ženklų. (Iš Levi veikalo „Transcendentinė magija", 1896 m . ) . Turi dvejopą r e i k š m ę : ji išreiškia arba ž m o g a u s valios galią astralui ir jo gyventojams, arba astralo, instinkto, velnio galybę žmogui.

Pentagrama.

122

figura

pentagramoje.

pentagramoje.

Atitinkamai į ją galima įpaišyti dvi figūras viršūne aukštyn arba žemyn. Pirmuoju atveju gauname žmogaus figūrą. Antruoju atveju pavaizduota ožio galva, simbolizuojanti velnią. Jeigu kuris nors ženklas priimamas ž m o n i ų grupės kaip jų vienybės simbolis, pavyzdžiui, kryžius tarp krikščionių, tai šis ženklas pats savaime įgauna magišką galią, nes jis įmagnetin­ tas tūkstančių žmonių dievinančia energija. Tuo paaiškinama ir stebuklingų ikonų galia. Todėl kryželiai, šventųjų paveikslai, šven­ tinta Šventosios Agotos duonelė, įdėta artimam žmogui į tolimą kelionę, gintariniai pakabukai ir kitos įvairios relikvijos, brangūs daikčiukai patys savaime yra galingi amuletai ir talismanai. Svar­ biausia tai, kad jie, juos darant, buvo pakrauti didžiule teigiama energija, juos „sušildė" geros mintys ir palinkėjimai. :

Gaminant amuletus ir talismanus bei atliekant visus magiškuo­ sius veiksmus, didelį vaidmenį atlieka vadinamoji santykių teorija. Kiekviena planeta turi savo Zodiako ženklą šilumos ir drėg­ mės pakopą, spalvą. Jas atitinka gyvūnai, dienos, savaitės, žmonių temperamentai, kūno dalys, ligos, likimai, jausmai ir savybės. 123

Atliekant magiškuosius veiksmus atkreipiamas dėmesys į šiuos atitikimus. Pavyzdžiui, jeigu daromas meilės j a u s m ą suža­ dinantis talismanas, visi veiksmai turi atitikti Veneros planetą. Meilės kerams magas turi pasirinkti penktadienį, vilkėti žalios spalvos apsiaustą ir turėti ant galvos verbenos vainiką, paaukoti balandį, gorėję (inde su žarijomis) naudoti pušies arba laurų medį, smilkyti rožę ir panašiai. Tokiu būdu žmonių tipus atitinka gyvūnai, žmogaus jaus­ m u s ir savybes - metalai ir gėlės bei panašiai. Ši teorija pagrįsta analogijos dėsniu, kuris apima visą pasaulį bei susieja materialų, astralinį ir dvasinį lygmenis pagal Hermio Trismegisto pagrindi­ nę Smaragdo metraščių frazę „Kas viršuje, tas ir ant žemės". Vienas svarbiausių okultizmo teiginių yra „Vidinis tampa išori­ niu", kuris reiškia gyvybės ir mirties ciklą. Santykių teorija ypač svarbi astrologijoje. Senovės astrologai žinojo tik septynias planetas, todėl su j o m i s susiję reiškiniai bene geriausiai išnagrinėti. Jie manė, kad Ž e m ė yra dvasinis Saulės sistemos centras, kurį saugo šios septynios planetos"

Urano arba Heršelio, atrastos tik X I X amžiuje, miausia žmogaus pažinimo Kiekviena planeta gali dvilypumą lemia jos įtaka

Neptūno ir Plutono planetos buvo todėl Saturnas buvo laikomas toli­ (būties ir laiko) riba. veikti ir teigiamai, ir neigiamai. Šį horoskopui.

Saturnas suteikia žmogui rimties, padeda susikaupti, būti reikliam atliekant pareigą. Neigiama prasme jis lemia niūrumą, melancholiją, neveiklumą. Astrologai mano, kad visos žmo­ gaus baimės kyla dėl šio žemės elemento įtakos. Alchemikai jį dar vadina švinu, kaip ir paslaptingąjį išminties akmenį. Satur­ no spalva žalia (augimo), jį atitinka muzikinė nata fa, o savaitės diena - šeštadienis. 124

Jupiteris lemia dorovingumą, sąžiningumą, kilnumą, opti­ mizmą, vadovo gabumus, p a k a n t u m ą jautrumą arba priešingus būdo bruožus - palaidą elgesį, išlaidumą, nuolaidžiavimą silpny­ bėms. Šį dvilypumą apsprendžia jo prigimtis, kurioje yra nema­ žai aukso ir sidabro (ugnies ir vandens mišinys). Jupiterio spalva mėlyna, susijusi su nata sol ir ketvirtadieniu. Marsas lemia iniciatyvą, drąsą, energiją, ištvermę. (Tauro ž e n k l e - d r a u g i š k u m ą ) . Neigiama prasme - staigų būdą, tūžmastį. (Skorpiono ženkle despotizmą ir uždarumą). Skatina žmoniją įsikūnyti, tobulėti ir atpirkti savo nuodėmes. Jo spalva raudona, atitinka natą do, antradienį. Saulė skatina orumą, kilnius jausmus ir mintis, prieraišumą, saviraišką, pomėgį menams. Neigiama prasme - egoizmą, per didelį pasitikėjimą, nenuoširdumą. Simbolizuoja gyvybės jėgą, vyriškąjį (materijos) pradą, dvasinį tėvą. Spalva oranžinė (arba mėlyna), nata re, savaitės diena sekmadienis. Venera lemia j a u t r u m ą draugiškumą, artistiškumą, pomėgį muzikai. (Svarstyklių ženkle ji yra skaisti mergelė.) Neigiama prasme - perdėtą aistrą, įvairiausius ekscesus, nepasitikėjimą sa­ vimi, prisitaikėliškumą, tuštybę, tingumą, veidmainiavimą. (Tau­ ro ž e n k l e - V e n e r a ištvirkėlė, apsimetanti skaisčia mergele.) Spalva indigo, nata lia, valdo penktadienį. Merkurijus skatina išradingumą, nuovoką, praktiškumą, kal­ bos raiškumą ir sklandumą. Neigiama prasme - daugiau imti negu duoti, permainingą būdą. M a n o m a , kad jis yra dvilytis (hermafroditas), dievų pasiuntinys ir tarpininkas, turėjęs sugebė­ jimų vogti kitų planetų dvasinę energiją (gyvsidabrį). Jį atitinka gyvsidabris (alchemikų azotas, arba išminties akmuo, arba mer­ gelės pienas, arba dangiškoji rasa), geltona spalva, nata mi ir trečiadienis. Mėnulis lemia vaizduotę, įžvalgumą, polinkį į poeziją, fantaziją, m ą s t y m o ir spiritistinius gabumus, praktiškumą. N e ­ igiama prasme - uždarumą, proto ir miego sutrikimus, lunatizmą. Saulės priešingybė. Simbolizuoja moteriškąjį pradą arba sielą, augimą ir vaisingumą. Spalva violetinė, nata si, valdo pirmadienį. 125

Būrimo metodai Kosmoso schema. Artima, arba pasaulio siela, laiko kosmoso schemą. Iš Zodiako planetą ant jos krinta spinduliai. Materijos kryžiaus centras yra Žemė. Pagal Albrechto Diurerio medžio raižini apie ¡498 m.

Būrimas padedant dvasioms ir demonams Manoma, kad visus būrimus daugiau ar mažiau valdo demonai, žemutinio ast­ ralinio pasaulio - pragaro būtybės. Jų at­ vaizdų galima rasti ankstyvosios krikščio­ nybės laikų freskose bei rankraščių iliust­ Demonų spąstai. racijose. Demonologijos vadove „Didžiojo karaliaus Saliamono raktas" aprašyti net 72 demonai. Jų apra­ šymai ir antspaudai bei magiški ženklai turėjo didesnę galią nei vardas. Magas, mokąs naudotis tais ženklais ir esantis jį apsaugančiame magiškajame rate, išsikviesdavo atitinkamą demoną, kuris vykdė jo nurodymus. Populiariausių demonų sąrašas Amduscijas (vienaragis su trimitais) - baisusis demonų le­ gionų kunigaikštis, muzikantų globėjas, valdąs gražią m u z i k ą Andrasas (su pelėdos ar kranklio galva, sparnuotas, jojąs ant pragaro vilko). Valdo nesantaiką ir net 30 legiono dvasių, (žr. p. 80). Arielis (šuns pavidalo), padeda tam, kas žino jo simbolinį magišką ženklą. Azazelis (iš angelų pažemintas į demonus), tai greičiau būtybė, besirūpinanti žmogaus gerove. Begemotas simbolizuoja persivalgymą, apsirijimą. Floras (leopardo pavidalo, kartais su katės arba liūto galva), nors ir turintis melagio reputaciją suteikia žinių apie ateitį, (žr. p. 80). Florigetas valdo būrimą iš lėkštės. 126

Furkas (ant palšo arklio jojančio žmogaus pavidalo) valdo piromantiją ir chiromantiją. Gomoris (gražios moters ant kupranugario pavidalo) tiksliai nusako praeitį, dabartį ir ateitį. Inkubas (vyro pavidalo demonas) valdo miegančios apsėstos moters seksualinę energiją. Keimas (pasirodantis paukščio pavidalu) lemia ateities įvykius. Lamaštu (demono Pazuzu žmona, tykojanti mirštančio žmo­ gau sielos). Jai duodama dovanų, k a d paliktų ligonį ramybėje. Pazuzu (padaras su šuns galva ir raguotomis letenomis), Babilono demonas* valdąs Rytų vėją. Jo statulėlė apsaugo na­ mus nuo kitų demonų. Sebekas (su roplio galva). M a n o m a , kad kilęs iš Egipto dievo su krokodilo galva. Žiaurumo, negailestingumo valdovas. Sukubas (moters pavidalo demonas) valdo miegančio ap­ sėsto vyro seksualinę energiją. Vainas (ant j u o d o arklio jojantis liūtas su gyvate letenoje), kurio žinioje praeities, dabarties ir ateities informacija. Demonomantija - pranašavimai su demonų pagalba. D e m o ­ nų pranašystės laikomos pačios patikimiausios. Su jais nesusiju­ si tik vienintelė kinų „Permainų knyga". Nekromantija - būrimas išsikvietus mirusiųjų sielas ir šešėlius. Psichomantija - būrimas iškvietus žmogaus sielą (arba ben­ draujant su mirusiųjų dvasiomis). Psichometrija („sielos matavimas") - būrimas tyrinėjant fizi­ nius objektus, susijusius su žmonėmis ir siekiant kontakto su jų aura arba psichika. Susijęs su slapta praeitimi. Sciomantija - būrimas kamantinėj ant mirusio žmogaus šešė­ lį (ieškant paslėptų lobių).

Būrimas iš žmogaus (jo išvaizdos, elgesio ir pan.) Antropomantija (kita nekromantijos pusė) - iš paaukoto žmogaus dvasios (ateičiai nuspėti). Astrologija - būrimas iš žmogaus horoskopo. Ars Memoria - būrimas iš prisiminimų (norint atspėti ateitį). Fizionomika (ankstyvoji frenologijos forma) - būrimas iš veido bruožų (spėjant charakterį); 1) žmogaus veido bruožų su gyvūnais tapatinimas; 2) 7 veido tipai, susiję su 7 planetomis. 127

Chirologija - būrimas iš rankų gestų (nusakant žmogaus temperamentą). Chiromantija - būrimas iš rankos (delno linijų ir ženklų). Chironomija — manualinės retorikos menas, skirtas susišne­ kėti kurčnebyliams. Jo išradėjas XVII a. mokslininkas Džonas Bulveris (J.Buhver). Genetlialogija - būrimas iš horoskopo. Metoposkopija (frenologijos forma) - būrimas iš kaktos formos ir linijų (analizuojant charakterį). Karomantija - būrimas iš giliai miegančio arba užhipnoti­ zuoto žmogaus bei transe esančio mediumo frazių. Nomantija - būrimas iš vardų. Onichomantija - b ū r i m a s iš saulės atspindžių ir jų interpre­ tavimo ant rankų nagų. Oniromantij a - būrimas iš sapnų. Palmomantija (susijęs su enkromantija, būrimu iš rašalo d ė m i ų ) - i š rašalo dėmių piešinių (ištepus j u o žmogaus delną). Venamantija (arba umbilikomantija) - būrimo sistemos, su­ sijusios su vaiko gimimu. Jų paprastai išmokstama tik iš savo motinos, prityrusios pribuvėjos.

Būrimas iš raidžių, žodžių, skaičių... Aritmomantija - būrimas iš skaičių, vardams suteikiant skait­ menines prasmes. Bibliomantija — būrimas iš atsitiktinai atversto Biblijos la­ po, esančio kairėje pusėje, ir perskaityto sakinio. Dar vadinamas „Vergilijaus raidėmis", nes senovėje šiuo metodu burdavo iš romėnų poeto Vergilijaus knygos. Gramatomantija - būrimas iš raidžių naudojant būrimo šiaudelį arba lentelę su ratukais (Oujos seansas), nurodantį ratu išdėstytas abėcėlės raides, iš kurių perskaitomas žodis. Giromantija - būrimas iš raidžių esant visiškai išsekus ir pavargus, kai atsitiktinai išrenkama lemtingoji raidė. Arba: paka­ bintas ant siūlo žiedas sukamas indo viduje, kuriame įrėžtos raidės. Išrenkamos tos raidės, į kurias žiedas atsitrenkia. Literamantij a - būrimas iš raidžių. Onomantija - būrimas iš raidžių skaitmeninių jų atitikme­ nų ir žodžių grupių. 128

Rapsodomantija (bibliomantijos rūšis) - būrimas atsitiktinai atverčiant paprastą poezijos knygos lapą. Sferomantija (arba ciklomantija) - būrimas, naudojantis va­ dinamosiomis Pitagoro, arba Platono, magiškomis sferomis, iš raidžių žodžių ir skaičių. Stoichomantija (rapsodomantijos rūšis) - būrimas užrišto­ mis akimis atsitiktinai atverčiant knygą ir smeigiant į ją smeig­ tuką. Manoma, kad žodis, į kurį pataikė smeigtukas, ir yra atsakymas.

Būrimas iš gyvūnų Apantomantija - būrimas iš atsitiktinai pamatytų gyvūnų, jų judesių. Pavyzdžiui, viduramžiais sutikti bėgantį kiškį buvo pavojaus ženklas (jais pasiversdavusios skubančios į raganų puotą raganos), o skrendantį erelį romėnai laikė gera lemtimi. Alektromantija (arba Kostinomantija) - būrimas iš gaidžio elgesio (grūdų rate, aplink kurį surašytos raidės) arba iš paka­ binto rėčio (norint sužinoti nusikaltėlių vardus). Cheloniomantija - būrimas iš plyšių, atsiradusių kaitinant vėžlio kiautą. M a n o m a , kad šis būdas davė pradžią senovinei garsiajai kinų „Permainų knygai". Haruskopija (arba bomoskopija, hepatoskopįja, hieromantija, splachnomantija, tioskopija) - labai senas senovės etruskų žynių būrimas iš aukojamų gyvulių vidurių ir kepenų. Ichtiomantija-1) būrimas iš žuvų judėjimo, į vandenį įmetus mėsos trupinėlių (Neronas šiam metodui naudojo vergų m ė s ą kuria šerdavo savo karpius); 2) būrimas iš paaukotos žuvies vidurių. Kefalomantija - būrimas iš nukirstos gyvūno galvos, iš judančių (ją deginant) gyvulio žandikaulių. Senovėje būdavo naudojamos ir žmonių galvos arba jų pakaitalai. Klavikulomantija- labai populiarus šiais laikais būrimas iš traukiamo į save paukščio krūtinkaulio dalies. Jį atlieka du žmonės. Traukiama mažaisiais pirštais (kuriuos valdo Merkuri­ jus, dvasinių žinių teikėjas). Atplėšta didesnioji paukščio dalis lemia geresnį likimą. Miomantija - būrimas iš pelių ar žiurkių elgesio (jų bėgi­ mo būdo ir krypties, kartais - iš jų keliamų garsų). Krypčiai nulemti kartais panaudojamas labirintas. 129

Ofimantija - būrimas iš gyvatės judėjimo (pvz. pranašau­ jant Delfų orakului). Oomantija - būrimas iš paukščių kiaušinių. (Kai kuriose knygose patariama naudoti tik juodos vištos kiaušinius). Kartais kiaušinio baltymas naudojamas tik kaip būrimo paviršius. 1) Į indą su vandeniu įleidžiamas kiaušinio baltymas su trupučiu druskos ir po valandos atsakymas gaunamas iš susidariusios figūros. 2) Įmušamas į verdantį vandenį trynys kartu su balty­ mu, kiek pavirus išpilama į lėkštę ir aiškinama. Ornitomantij a - būrimas iš skrendančių paukščių. Peratoskopija - būrimas iš keistų ar netikėtų reiškinių (žen­ klai danguje, varlių ar žuvų lietus). Spatulomantija - būrimas iš šviežiai paskersto ožio (jo žarnose buvo ieškoma ateities ženklų). Teratomantija (peratoskopijos forma) - būrimas iš stebuk­ lingų žmonių ir pabaisų. Teriomantija - būrimas iš laukinių žvėrių elgesio (jų jude­ sių, bėgimo). R o m ė n ų ir keltų manymu, paleistas kiškis bėgda­ vo ta kryptimi, kuri ir nulemdavo ateitį. Zoomantija - būrimas iš įsivaizduojamų gyvūnų (vienara­ gio, salamandros).

Būrimas iš augalu Aleuromantija - būrimas iš miltų arba javų g r ū d ų juos sumaišant su vandeniu, bet nepadarant tešlos. Nupilus vandenį išryškėja įvairūs pavidalai. Alfitomantija - iš specialiai paruoštos miežinės bandelės, kurią turi suvalgyti įtariamasis. Jei ji nevirškinama, įrodoma kaltė. Filomantija - būrimas iš lapų judėjimo ir iš dūmų, juos deginant. Floromantija - būrimas iš gėlių plėšant jų žiedlapius ir sakant du žodžius: taip arba ne. Paskutinis žiedlapis ir yra atsakymas. Panašiai kaip skabant ramunę ir klausiant - myli ar nemyli... Kritomantija - būrimas iš susidariusių piešinių, ant aukoja­ mų gyvūnų užbarsčius iš miežių paruošto pašaro. Kromniomantija - iš svogūnų daigų augimo. Pirmiausia ant lukštų užrašomi žodžiai ir Kalėdų dieną jie padedami ant alto­ riaus. Tas, kuris sudygsta pirmasis, ir yra teisingas. 130

Rabdomantija- būrimas naudojantis dvišake rykštele (virgu­ le), ieškant vandens ar sidabro gyslos, paslėptų daiktų ar norint susekti žmogžudžius. Vienas garsiausių šio metodo atstovų buvo XII a. podirvio tyrinėtojas prancūzas Žakas Emaras (J.Aymar). Radiestezija - būrimas tiriant podirvį švytuokle. Naujausiais laikais išrastos vadinamosios liudijimo švytuoklės, į kurių korpusą įdėta truputis ieškomos medžiagos (vandens, sidabro ar pan.). Sideromantij a - būrimas iš m e t a m ų ant įkaitintos geležies lakšto šiaudelių judėjimo ir raitymosi.

Būrimas iš stichijų Šį būrimą valdo keturių pirmapradžių materialių elementų (aeris, terrae, aquae, ignis) dvasios, atitinkamai vadintos stichi­ jomis. Orą-silfidės, žemę-gnomai, vandenį-undinės, o ugnįsalamandros. Geriausiai sekasi tam, kuris moka su jomis sutar­ ti. Nuo žmogaus elgesio priklauso, ar jos padės, ar trukdys, ar netgi pakenks. Aeromantija - būrimas iš oro (iš debesų, žaibų, griaustinio ir t.t.), padedant oro fėjoms silfidėms. Anemoskopija - būrimas iš vėjo. Astromantija

(astrologijos

atšaka) - būrimas

iš

žvaigždžių.

Belomantija - būrimas iš strėlės skrydžio. 1) Daiktas, į kurį ji pataiko, gali reikšti atsakymą; 2) Toliausiai nulėkusios (su pririštu rašteliu) strėlės atsakymas teisingiausias. Hidatoskopija - būrimas iš meteorologinių reiškinių (oro garų). Meteoromantija - būrimas, paremtas meteoritų judėjimu. Nefomancija - būrimas iš debesų. Kaptomantija (priklauso ir aeromantij ai, ir p i r o m a n t i j a i ) būrimas iš dūmų. Selenomantija - dangiško būrimo forma, kuri remiasi M ė ­ nulio interpretavimu, atsižvelgiant ne į jo padėtį, o į jo paviršių, matomą iš Žemės. Solmantija - būrimas iš saulės spindulių. Geomantija - būrimas iš žemės (interpretuojant ant smėlio ar žemės išsidėsčiusių akmenukų, kiaukutų ar kitų daiktų pieši­ nius, žymes bei ženklus). 131

A s t r a g a l o m a n t i j a - būrimas iš smulkių kauliukų. 1) Iš kau­ liukų, pabertų ant specialaus pagrindo, išsidėstymo; 2) Iš žaidi­ mui skirtų kauliukų. 3) Iš kauliukų, ant kurių užrašytos raidės. Feng shui-kinų sistema, tirianti žemės paviršiaus energi­ jas. Ja remiantis nustatomos geriausios vietos gyventi ir pan. H a l o m a n t i j a - būrimas iš druskos. K l e r o m a n t i j a - b ū r i m a s iš akmenukų, kauliukų ar pažymėtų popieriaus skiautelių. L i t o b o l i j a - b ū r i m a s iš figūrų kurias sudaro mesti akmenu­ kai norint atspėti ateitį. L i t o m a n t i j a - b ū r i m a s iš atsitiktinai parinktų kaulų formos. N i g r o m a n t i j a - būrimas iš tamsos, ieškant olose paslėptų daiktų ar užkastų lobių. S p o d o m a n t i j a (priklauso tiek ugnies, tiek ir žemės sričiai) būrimas iš ugnies paliktų pelenų ( s e n o v ė j e - i š aukojimui degin­ to laužo pelenų). Vitriomantija - būrimas iš smėlio piešinių kurie susidaro pa­ bėrus jį ant stiklo ir perbraukus smuiko strypu išilgai vieno krašto. H i d r o m a n t i j a - b ū r i m a s iš v a n d e n s . H i d r o s k o p i j a - būrimas iš lietaus. K a f e d o m a n t i j a - būrimas iš kavos tirščių. K a s t r o n o m a n t i j a (panašu į Nostradamo katoptomantijos metodą, kurį taikydamas jis sukūrė žymiuosius ketureilius „Am­ žiai") - būrimas iš vandens paviršiuje susidarančių vaizdų (van­ dens stiklinėje arba magiškame inde). L e k a n o m a n t i j a - i š vandens raibuliavimo, jo sukeltų bange­ lių, kai į jį metami brangieji akmenys. M o l i b d o m a n t i j a (arba oinomantįja) - būrimas stebint at­ spindintį vyno paviršių. P e g o m a n t i j a - būrimas iš šaltinio vandens. S e r o m a n t i j a - būrimas iš vaško figūrų susidarančių j a m lašant į vandenį. (Arba į karštą vandenį liejamas švinas.) Skifomantija - senovinis būrimas išpylus sklidiną gėrimo puodelį ir ieškant jame pranašiškų ženklų. (XVII a. Florencijojeiš arbatos lapelių). P i r o m a n t i j a - b ū r i m a s iš ugnies ar liepsnos (pagal šokančias ugnyje salamandras arba mėtomų į ugnį džiovintų žirnių degimą). 132

P i r o s k o p i j a - būrimas

iš

saulės

(tekančios

saulės

disko

regėjimai). L a m p a d o m a n t i j a (arba lichnomantija) - 1 ) Būrimas iš trijų lempų liepsnos judėjimo; 2) Iš dėmių, atsirandančių ant popie­ riaus, palaikius jį virš liepsnos. L i b a n o m a n t i j a - būrimas iš Lichnoskopija

(piromantijos

smilkalų. atšaka) - būrimas

iš

trišakės

žvakidės žvakių liepsnos judėjimo. •

Būrimas iš metalų, metalinių 'daiktų ir akmenų Agalmatomantija

(idolmantijos

rūšis) - būrimas

iš

praby­

lančių statulų, į kurias įsikuria dvasios. A k s i n o m a n t i j a - būrimas naudojant kirvį. 1) Iš įkirsto į medį kirvio vibracijų; 2) Iš ant įkaitinto kirvio padėto agato akmenėlio šokinėjimo (senovės graikų metodas). A k u t o m a n t i j a (arba stoichomantija) - būrimas iš aštrių ir nusmailintų metalinių daiktų, pavyzdžiui, iš pabertų ant stalo adatų (dažniausiai septynių) išsidėstymo. D a k t i l o m a n t i j a - būrimas iš žiedo, pakabinto ant siūlo ir laikomo virš dubens su raidėmis, judėjimo. Prasmingos tos raidės, į kurias jis atsitrenkia. I d o l m a n t i j a - b ū r i m a s iš akmenų ir metalų naudojant stabus ar specialius atvaizdus. Senovės žyniai „prašnekindavo" pačių padarytus mechaninius įrenginius, kurie imdavo pranašauti. K a t o p t r o m a n t i j a (dabart. nektromantij a) - būrimas iš ypa­ tingu būdu pagaminto magiškojo veidrodžio. Manoma, kad slap­ tingų savybių j a m suteikia virš jo deginamos septynios žmogaus kūno išskyros (kraujas, ašaros, ausų siera, seilės, sperma, šlapi­ m a s bei ekskrementai), buriama iš jų dūmų. K l e i d o m a n t i j a - būrimas iš rakto, pakabinto ant didžiojo piršto galiuko, sukinėjimosi. K o s c i n o m a n t i j a - būrimas žiūrint į veidrodį ar į kitą atspin­ dintį paviršių. K o s t i n o m a n t i j a - būrimas sukant apvalų medinį rėtį, kurį metalinėmis replėmis arba žnyplėmis laiko du būrimo dalyviai. 133

Ypač populiarus buvo viduramžiais, bandant išsiaiškinti vagį ar nusikaltėlį. Paminėjus to žmogaus vardą, rėtis imdavo suktis. Kristalomantij a - būrimas iš kristalų (blizgančių, atspin­ dinčių paviršių). Margaritomantij a - būrimas iš perlų paviršiaus. Molibdomantija - būrimas iš ištirpinto švino. 1) Iš sustin­ gusios vandenyje figūros, šviną lašinant į vandenį; 2) Iš jo lašų šnypštimo vandenyje.

GYVENIMO IR MIRTIES PASLAPTYS (mirtis ir pomirtinis gyvenimas)

Pasaulio kiaušinis, apie kurį apsivijusi gyvatė, simbolizuoja laiką. Pieš. iš Bryant J. ..Analysis of Ancient Mythology ", 1774.

Mirtis Tempas

(Roma) - laikas.

ir pomirtinis gyvenimas.

KARMA JR VĖLESNI ŽMOGAUS PERSIKŪNIJIMAI SPIRITIZMAS

(DVASIŲ

PASIRODYMAI)

DIDYSIS DVASIŲ REGĖTOJAS EMANUELIS SWEDENBORGAS PRANAŠAVIMAI ORVALO PRANAŠYSTĖ

Mirties

angelas.

Kai žmogus miršta, jo dvasia ir siela drauge su astrosomu palieka jo kūną, ir, kaip j a u minėjome, tuo metu jis yra elementero pavidalu, tai yra tampa bekūniu žmogumi.

Juodasis strazdas. Ant poeto ar mago galvos. Herrad von Landsberg „Hortus Deliciarum" septynių laisvųjų menų piešinys.

Kadangi astrosomas vadovavo fizinei kūno gyvybei ir palaikė fizinių molekulių sąsają j a m išėjus kūnas pradeda irti. Irimą skatina ypatingos lervos, kabaloje vadinamos masikim, kurios jau prieš mirtį apsėda mirštančiojo kambarį, kaip tirštas musių sluoksnis: Visgi kūne dar pasilieka nesąmoninga gyvybinė jėga arba „gysla", susitelkusi kraujo molekulėse. Jos įtakoje lavonui kar­ tais tebeauga plaukai ir nagai. Atsiskirdama nuo lavono živa sudaro beformį fantomą arba fosforescenciją, tokie reiškiniai kartais matomi tamsoje virš kapų, kurie duoda dingstį pasakoji­ mams apie vaiduoklius. Tuo tarpu astrosomas, palikęs fizinį kūną, patenka į astra­ linį sūkurį, .pripildytą lervų ir kitokių būtybių. Dvasia, dabar turime ome­ nyje ješamą, ruaką ir nešefą, siaubo apimta bando vėl įeiti į fizinį kūną, tačiau lavonas su­ kelia jai pasibjaurėjimą, ir ji vis dėlto ryžtasi verčiau pasi­ nerti į astralinį pasaulį. Visgi kurį laiką tarp lavo­ no ir jo dvasios egzistuoja ypa­ tingas hiperfizinis ryšys, kuris Mirusiojo siela - paukščio su esti ir žmogui gyvam esant tarp žmogaus galva pavidalu atsiskiria nuo kūno. jo kūno ir astrosomo, kai žmo­ Pagal Egipto Mirusiųjų knygą. gus išeina į astralą. 137

Kol šis ryšys nenutrūkęs, kūnas yra tarsi letarge, ir tuo atveju, jei nė vienas iš svarbiausių gyvybinių organų nebuvo pažeistas, vėl gali grįžti į gyvenimą. Betgi kuo labiau pakylėta (dvasingesnė) žmogaus dvasia, tuo greičiau ir lengviau ji nutraukia ryšį su paliktu kūnu. Šiuo atveju numirėlio kūnas, netgi jei jis buvo užkastas į žemę letargo būsenoje, miršta nepabusdamas, silpstant ir trūkstant šiam ryšiui. Tačiau jei žmogaus dvasia buvo materialios ir geidulingos prigim­ ties, ją traukia prie žemės, ir ji ne tik kad negali atitrūkti nuo kapo, kur užkastas jos kūnas, bet kartais netgi stengiasi į jį sugrįžti. Tada, esant letargui, pasitaiko, kad lavonas atsibunda, tačiau netrukus siela, negalinti gyventi karste, vėl palieka kūną. Manoma, kad tik vampyrai, kaip anksčiau minėjome, ne tik palaiko ryšį su savo užkastu kūnu, bet ir semiasi gyvybinės energijos iš gyvų ž m o n i ų kad hiperfiziškai jį maitintų. Taigi pirmoji žmogaus bausmė už jo meilę kūnui ir kūniš­ kiems malonumams pasireiškia tuo, kad būtent ši meilė prailgi­ na ir apsunkina dvasios atsiskyrimą nuo lavono kūno. Patekusi į astralinį pasaulį, dvasia mato astrale visų savo m i n č i ų troškimų ir poelgių atspaudus. Štai ta Pilvo knyga, apie kurią kalba Šventasis raštas ir kuri bus atversta kiekvienam per baisųjį paskutinį teismą po žmogaus mirties ir dvasios sugrįžimo į astralo pasaulį. Lervos, pripildančios astralą ir ypač lervos, pagimdytos velionio j a m gyvam esant arba susijusios su jo polinkiais ir instinktais, puola dvasią ir stengiasi ją susiurbti. Kadangi išsilaisvinusi nuo kū­ niškų spąstų žmogaus dvasia aiš­ kiai suvokia savo pranašumą prieš materiją, ji desperatiškai ginasi nuo lervų. Tačiau sugadintų ir piktų žmonių dvasios atsiduoda lervų val­ džiai ir stengiasi kiek galima ilgiau pratęsti savo ryšį su žeme. Galiausiai dieviškasis jų dva­ sios pradas tiek užtemsta, kad jie praranda sąmoningą protą ir patys pavirsta lervomis. Jie jaučia, kad 138

pasmerkti visiškai pražūčiai. Tai - piktosios dvasios, kurioms nėra išsigelbėjimo, o buvusi juose tyros dvasios monada grįžta į giminingą jai sritį, tačiau praradusi individualybę. Pabrėšime, kad kovai su lervomis dvasia privalo turėti ne tik tyrus ketini­ mus, bet ir dvasios jėgą, energiją bei tikėjimą. Todėl mažai dvasingi ir tingūs žmonės po mirties taip pat gali tapti lervų aukomis. Tomis minutėmis, įžengdama į astralinį pasaulį ir kovodama su lervomis, ji ypač stokoja pagalbos. Šią pagalbą jai suteikia pirmiausia anksčiau mirusių žmonių dvasios, pasiekusios jau tam tikras .dvasines aukštumas, ir ange­ lai, o antra, pasilikę Žemėje velionio giminės ir artimi draugai. Jų maldos už sielą ir įvairios bažnyčios apeigos labai padeda dvasiai, suteikdamos jai būtiną dvasios jėgą. Ašaros, praliejamos mirus artimam žmogui, parodo išmin­ tingą gamtos įžvalgumą nes verkiantieji asmenys ašarodami praranda tam tikrą kiekį dvasinės energijos, kuria naudojasi velionio dvasia. Po pirmosios kovos su lervomis dvasia įžengia į sąmoningą astralinį gyvenimą, tačiau j o s laukia dar daugybė išbandymų. Kaip j a u minėjome anksčiau, dar žmogui gyvam esant, tam tikros lervos įėjo į astrosomą. Ž m o g u i mirštant, stipriausios lervos, buvusios žmogaus auroje (arba nimbe), taip pat įsiskver­ bia į j a u bekūnio astrosomo sudėtį. Šios lervos traukia dvasią prie žemės ir neleidžia jai pakilti į aukštesnes sritis. Kad išsigelbėtų ir tobulėtų, dvasia turi nuo jų išsivaduoti ir išskirti jas iš savęs. Lervų atsiskyrimo procesas labai sunkus ir kankinantis, nes jos įsiskverbia į patį astralinį kūną. Tuo metu priešais dvasią visą laiką būna atversta Pilvo knyga, kurioje ji, kaip ir kitos dvasios, gali perskaityti visas savo nuodėmes, o astralo spinduliai degina astrosomą ir atitinka skaistyklos ugnį. Išsivaduodama nuo lervų ir žemiškų instinktų, dvasia tampa dar dvasingesnė ir lengvesnė, nutolsta nuo Žemės ir pereina į aukštesnes sritis. Pagaliau dvasia išsivadavo nuo lervų. Prieš tolesnį pakilimą ir perėjimą iš astralinio pasaulio į Dvasios pasaulį žmogaus dvasia išsilaisvina ir nuo astrosomo, kuris nebegali peržengti astralo ribų. 139

Tai vadinama antrąja mirtimi. Po jos dvasia ir siela palieka astrosomą ir pakyla į dvasinę sritį, o astralinis lavonas pasilieka astrale ir pamažu irsta. Tačiau pirmomis akimirkomis dvasios paliktas astrosomas iš inercijos dar tebesaugo savo ankstesnę ir pusiau sąmoningą formą. Elementero būsena iki antrosios mir­ ties atitinka skaistyklą. Po antrosios mirties žmogaus dvasia apsirengia labiau dva­ singu kūnu, vadinamu apaštalo Pauliaus šlovės kūnu, ir j a m e pakyla į dvasios pasaulį. Tokiu būdu dvasia laipsniškai artėja prie Dievybės, arba tyros dvasios principo, tačiau kartu jis nuolat turi apvalkalą, atitinkantį jį supančią atmosferą (bendrąja žodžio prasme) ir tampantį vis labiau dvasingesnių.

Pažymėsime, kad žmogus, dar būdamas gyvas, gali išsiugdyti (pelnyti) šlovės kūną. Kai Šventieji ir Dievo palaimintieji visiškai atitrūksta nuo kūniškumo, jų fizinis kūnas tarsi sudvasinamas: daugelį fizinių molekulių išstumia ir pakeičia astralinės astrosomo molekulės, o jo vietoje kuriamas dar dvasingesnis šlovės kūnas. Tokio žmogaus dvasia po mirties nieko neturi bendra su žeme, taip pat beveik nesusieta su astraliniu pasauliu, todėl ji lengvai ir visiškai išsiskiria su fiziniu ir astraliniu kūnais, ir per astralą greitai pakyla į aukštesniąsias sritis. Lervos nepaliečia šios dvasios, nes ji su j o m i s neturi nieko bendra, j u k ji

pasižymi

milžiniška

dvasine jėga,

ištobulinta

atsisakant kūniškojo gyvenimo. Okultistai skiria šias pomirtinio žmogaus gyvenimo sritis. Kaip žinoma, dėl dalies Saulės spindulių prasiskverbimo už Žemės,

Žemė

už

savęs

turi

tamsos

(šešėlio)

ir

prietamsio

(pusšešėlio) konusą - kūgį. Piktosios ir materialiosios sielos negali atitrūkti nuo Ž e m ė s ir yra žemuosiuose astralo sluoksniuose, o būtent tamsos konuse.

4XJL

140

141

Tačiau dvasios, sugebančios evoliucionuoti, laikui bėgant pereina į prietamsį, kur jų laukia antroji mirtis, po kurios pakyla į saulėtą atmosferą. M ė n u l i s skleidžia aobo s p i n d u l i u s ir degina e l e m e n t e rus a s t r a l i n i a m e pasaulyje, tai yra t a m s o s ir p r i e t a m s i o k o n u s e . Jis simbolizuoja erebą - s u s i t r a u k i m o j ė g ą ir engia ( s p a u d ž i a ) nusidėjėlių sielas, y r a tarsi jų sargai a p s i v a l y m o laikotarpiu. Saulė simbolizuoja joną - plėtimosi jėgą ir priima prieglobstį šventuolių (teisuolių ir dorųjų) sielas. •

į savo

Čia pereiname prie budistų m o k y m o apie karmą, perimtą ir okultistų. Karma yra sankaupa visų buvusių ž m o g a u s p o e l g i ų j a u s m ų minčių ir ketinimų, kurie turi atitinkamas pasekmes ir lemia būsimąjį jo gyvenimą. Karmos arba, kitaip tariant, paties žmogaus tobulėjimas yra būtina jo progresyvios evoliucijos są­ lyga. Atvirkščiai, nuodėmė, tai yra pasidavimas gašliems arba piktiems norams, apsunkina žmogaus karmą, ir jis nusileidžia ant žemiausio laiptelio. K a r m a yra veiksmo p a s e k m ė ir iš esmės skiriasi nuo to, ką vadiname likimu. Karmos sąvoka neatsiejama nuo persikūnijimo koncepcijos, kuri Vakarų okultistus pasiekė XVII a. pabaigoje. Pirmiausia ja

Karma ir tolesnis žmogaus persikūnijimas

susidomėjo anglų rozenkroiceriai.

(ketvirtoji dimensija)

gų teisingumą ir suteikia žmogui plačią k a r m o s tobulinimo ir

Tik ši doktrina atitinka aukščiausią žemiško gyvenimo sąly­ progresavimo

Persikūnijimo simbolis. Anksčiau krikščionybės draustas persikūnijimo idėjas XVII a. Vakarų literatūroje vėl atgaivino rozenkroiceris Fransiskas Merkurijus van Helmontas. Tai, kad jos žinomos nuo seno, liudija kai kurios slaptos schemos. Šis sparnuotos saulės atvaizdas, paimtas iš ¡550 m. išleisto veikalo „Filosofijos rožynas", reiškia dvasią, tai įgaunančią kūno pavidalą, tai jį prarandančią. Sparnuota saulė labai senas nesuardomos žmogaus sielos simbolis.

Taigi mes matome, kad pomirtinį žmogaus gyvenimą ap­ sprendžia jo žemiškasis gyvenimas. B a u s m ė už blogus troški­ m u s ir ketinimus slypi j a m e pačiame. Tuo pasireiškia aukš­ čiausias teisingumas. Maldos, meilė, artimųjų palinkėjimai gali padėti n u o d ė m i n g a m žmogui išsilaisvinti nuo savo trūkumų, tačiau prieš pakildamas ant aukščiausios pakopos, ž m o g u s nedelsiant pats turi atmesti savo blogąsias savybes, taigi atgai­ lauti už jas ir nustoti jas mylėti; tai pirmiausia priklauso nuo žmogaus valios. Tokiu b ū d u niekas negali būti išgelbėtas prieš jo valią. 142

Kartu,

dirvą.

kaip j a u minėjome,

viskas priklauso

nuo

paties

žmogaus. Kosmosą reprezentuoja (sudaro) trys pasauliai: žemiškasis, astralinis ir dvasinis. Po pirmosios ir antrosios mirties tauriosios prakilnios dvasios, pakilusios į aukščiausias dvasinio pasaulio sferas, ten ir pasilieka, nes j a u daugiau niekas nebetraukia jų prie Žemės. Jeigu j o s į ką nors įsikūnija, tai tik tam, kad įgyvendintų tam tikrą misiją, pranašo arba kankinio, kurią jie patys

sava valia pasirenka.

Pasilikusios dvasiniame pasaulyje,

šios dvasios pereina į aukščiausią pakopą ir, galimas daiktas, tampa angelais. Tačiau dauguma dvasių vėl turi sugrįžti į Ž e m ę , kad išpirk­ tų savo ankstesnius paklydimus arba tarp žemiškų kančių ir išbandymų įgytų būtinas tolesnei pažangai savybes. Be to, tam tikros dvasios pačios pasirenka savo lemtį (dalią) Žemėje ir kartais tyčia gimsta ypač sunkiomis gyvenimo sąlygomis, netgi ligotais ar net iš prigimties suluošintais kūdikiais. Tuo ir p a a i š : kinami skirtingi naujagimių likimai. Beje, kuo dvasia dvasingesnė ir, žinoma, dvasingumas

suteikia,

o

gašlumas

atima

stipresnė

dvasios

galią),

(nes tuo

laisvesnis jos pasirinkimas. 143

Apskritai žmogaus gyvenimas ir astrale, ir Žemėje reguliuo­ j a m a s Apvaizdos, jos valia ir lemtimi arba būtinybe. Apvaizda yra Aukščiausiosios Dvasios, Dievo, rūpestis žmo­ gumi ir visu pasauliu. Dievo išankstinių nurodymų (likimo lėmimų) vykdytojai šiuo atveju yra angelai ir apskritai įvairių pakopų dvasios. L e m t i s - t a i fiziniai dėsniai, nepermaldaujami (nepakeičiami) ir būtini. M u m s tai dažnai atrodo aklas atsitiktinumas. Iš tikrųjų kiekvienas atsitiktinumas turi savą priežastį. Lemtis - tai instink­ to pergalėtas protas. Žmogaus valia gali turėti vienokį ar kitokį polinkį, taigi ji arba paklūsta sąmoningo proto paliepimams ir naudojasi laisve, arba pasiduoda nesąmoningam instinktui ir yra prigimtinių įsta­ tymų vergas. Todėl silpno dvasingumo ar nustelbtos žemiškų sumanymų sielos įsikūnija nesąmoningai, be pasirinkimo - Apvaizdai lemiant ir pagal lemties ar atsitiktinumo dėsnius. Ž e m ė j u o s traukia, materija apsvaigina, ir jie stengiasi į ją pasinerti. Taip pat būna ir žemiškajame gyvenime, kai žmogus savo dvasines savybes pamina dėl kūniškų malonumų.

pasaulio sferas, po to įsikūnija žmoguje, likimo pasmerktame amžinai kovoti su nepritekliais. Savižudis ilgam pasilieka prikaustytas prie savo kūno kapo, ir paprastai nepakyla aukščiau kaip į astralinį pasaulį, vėliau vėl persikūnija, tačiau j a u itin sunkiomis sąlygomis, kartais luošiu. Miręs naujagimis, išbuvęs astrale labai trumpą laiką, iš naujo įsikūnija, tačiau jau geresnėmis sąlygomis nei prieš tai. Pasak okultisto Rudolfo Šteinerio, karma yra kuriančioji jėga (kartu su asmenybės angelu), padedanti sielai tobulėti ir pasiekti gyvenimo tikslą. Antroposofo Vašmuto teigimu, trumpėjant peri­ odams tarp atgimimų, siela dvasinėje plotmėje būna daug ilgiau nei paprastai įsivaizduojama. Beje, vienas iš antroposofų nuopel­ nų švietimui yra vadinamosios populiarios Europoje (ir Lietuvoje) Valdorfo mokyklėlės, kurios skatina vaikų dvasinį ugdymą.

Spiritizmas (dvasių pasirodymas)

Radusios tinkamą progą, šios dvasios įsiskverbia į organiz­ mą, susidariusį susiliejus spermatozoidui su kiaušinėliu, ir su­ dvasina gemalą. Atsižvelgiant į instinktyvias simpatijas ir anti­ patijas, įsikūnijimo metu dvasia nesąmoningai pasirenka gimdy­ tojus, panašius į ją pagal savo dorovinį apvalkalą - tuo ir paaiškinamas paveldimumas. Kai kurie okultistai sako, kad senų senovėje magai žinojo sielų įsikūnijimo paslaptis ir kad moteris galėjo sąmoningai pasirinkti vieną ar kitą dvasią savo būsimam kūdikiui. Kai kurie rozenkroi ceriai mano, kad žmogaus Ego negali įsikūnyti pakai­ tomis tai vyro, tai moters kūnuose. Tačiau Spenseris Luisas (buvęs Šiaurės ir Pietų Amerikos ordino vadovas) teigia, kad laikinai tai įmanoma. Šių laikų rozenkroiceriai vieningai tvirtina, kad žmogaus siela negali įsikūnyti žemesniuose gyvūnuose. Įsikūnijimo metu, veikiant Apvaizdai, didelį vaidmenį vaidi­ na ankstesnysis žmogaus gyvenimas. Žmogus, piktnaudžiavęs savo turtu, po mirties ilgai pasilie­ ka astraliniame pasaulyje ir tegali pakilti į žemiausias dvasinio 144

Žmogus

ir

sielos.

Kaip jau minėjome, spiritistai seansų metu sudaro magišką­ ją grandinę, ir mediumas jos gyvybinę jėgą perkelia astralo gyventojų žiniai, kurie ja ir naudojasi materializavimuisi (iš 145

T dalies arba visiškam) bei vadinamųjų spiritistinių reiškinių susi­ darymui - bildesiams, daiktų kilnojimuisi ir pakėlimui, dvasių pasirodymui bei pokalbiams su jomis. Iššaukiant dvasias daž­ niausiai pasirodo lervos, kurios stengiasi pasireikšti Žemėje. Taip pat dažnai magiškoji grandinė, sudaryta spiritistų rato, suformuoja naują kolektyvinio pobūdžio astralinę būtybę, atsto­ vaujančią visiems grandinės nariams, kurią galime pavadinti rato dvasia. Kaip ir nesąmoninga lerva, taip ir rato dvasia savo atsaky­ mais ir pokalbiais paprasčiausiai tik atspindi dalyvių mintis. Beje, remiantis seansų protokolais, dvasių pranešimai papras­ čiausiai nepranoksta dalyvaujančių žinių ir minčių sankaupos. Dvasios objektas ir pranešimo tonas taip pat priklauso nuo seanso dalyvių pobūdžio ir, pavyzdžiui, dievobaimingų pamal­ džių žmonių bendrijoje dvasia kalbės apie religiją ir apie Dievą. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, viena iš motyvuotų ir išmintingų dvasios atsakymų sąlygų yra tinkamas spiritistų magiš­ kosios grandinės organizavimas, būtent: keletas negatyvaus tipo, tai yra turtingos vaizduotės ir m i n č i ų žmonių turi būti dvasiškai pavaldūs teigiamo tipo žmogui, tai yra pasižyminčiam sugebėjimu sužadinti negatyvių elementų vaizduotę ir sujungti jų mintis savo valia. Jeigu grandinę sudaro keletas teigiamo tipo žmonių, jie neutralizuoja vienas kitą, ir lerva, arba rato dvasia, negaudama tam tikros įtaigos, atsakinėja prieštaringai ir nerišliai. Kartais per seansus eksteriorizuojasi m e d i u m o astrosomas ir atlieka iššauktos dvasios vaidmenį. Kartais taip pat pasirodo astraliniai lavonai, arba astrosomai, palikti žmogaus po jo antrosios mirties, apie ką kalbėjome anksčiau. Šie astraliniai lavonai kurį laiką po antrosios mirties dar išsaugo tam tikrą ryšį su palikusia juos dvasia ir todėl materializuodamiesi sukelia tarsi pačios iššauktos dvasios įspūdį. Elementerai arba mirusiųjų dvasios, dar tebesančios astrali­ niame pasaulyje, palyginti retai pasirodo seansų metu. Daugiau­ sia tai dvasios gašlių žmonių, besiilginčių žemės ir ieškančių progos materializuotis. Kai kurių okultistų nuomone, elementerų iššaukimas gali sulaikyti jų evoliuciją ir išsivadavimą nuo lervų. 146

1H

Dvasingo pasaulio dvasios taip pat retai pasirodo per sean­ sus, ir dažniausiai tik dėl tam tikros misijos, įpareigotos Apvaiz­ dos. „Balsus iš ano pasaulio gali girdėti visi. Visi mes turime savo dvasios vadovus arba angelus sargus, tačiau ne visi sugebame juos išgirsti. Angelų sargų pašaukimas yra padėti ir mus saugoti, tačiau jokiu būdu jie už mus nieko nedaro. Su jais reikia mokėti bendrauti, kreiptis į juos reikia vardu, tačiau būtinai mandagiai. Jie gali pasirodyti ir šilumos, ir energijos kamuolio pavidalu. Gali staiga kilti skersvėjis, nors visi langai uždaryti, gali nugara perbėgti drebulys. Jokiu būdu nereikia jų bijoti ir būtinai padėkoti jiems už pagalbą'1 (Elene Seghond, kelių knygų apie bendravimą su dvasiomis autorės mintys iš parapsichologų konferencijos „Bendravimas s u angelais ir vadovais"). Pagrindinė šių dvasių pasireiškimo sąlyga arba apskritai jų poveikis mediumui, suprantama, yra pakylėtas ir dvasingas daly­ vaujančiųjų nusiteikimas. Todėl rimtuose spiritistiniuose rateliuo­ se priimta pradėti seansą malda ir geranoriškomis mintimis. Taigi nuoširdi malda taip pat yra garantija apsisaugoti nuo kenksmingo lervų ir piktųjų elementerų pasireiškimo.

Didysis dvasių regėtojas

Ša

Alchemikas. Simbolizuoja filosofinio akmens paieškas. Šis įvaizdis turi ir gilesnę prasmę-prieš pradėdamas gilintis į aukštesnio lygio paslaptis, tikras alchemikas turi pajusti, kad jo siela nėra labai vertinga. (Iš Džordžo Riplio alchemijos rankraščio, apie 1470 m.)

Savo knygoje „Apie dangų, ir jo stebuklus ir apie pragarą, tai, ką mačiau ir girdėjau" Emanuelis Swedenborgas, panašiai kaip Dantė, sukonstravo savitą anapusinį visatos modelį. Jis 147

matė pasaulį, kaip ir jo angelai, Dvasinės saulės - vidiniu švie­ sos žvilgsniu. Savo mokslinius veikalus ir mistinius tekstus daugiausia rašė lotynų kalba, leido Londone bei Amsterdame, po to išsiuntinėdavo įvairiems Europos universitetams arba dovanodavo dvasininkams bei mokslininkams. Juk ne veltui Swedenborgas laikomas moderniosios mistikos atstovu ir spiri­ tizmo tėvu. Pirmieji seansai su anapusinio pasaulio j ė g o m i s priskiriami būtent j a m . Pats jis niekada neturėjo mokinių ar palydos kaip d a u g u m a įvairaus plauko šarlatanų, tačiau po jo spiritistais tapo tūkstančiai jo pasekėjų Amerikoje ir Europoje. E. Swedenborgas turėjo didžiulės įtakos prancūzų poetams G e r a r d ' u i de Nervaliui, Charles'iui Baudelaire'ui ir iš Lietuvos kilusiam Oskarui Milašiui, kurie jo veikaluose ieškojo alche­ minio ezoterizmo apraiškų. E. Swedenborgas gimė 1688 metų sausio 29 dieną Stok­ holme, liuteronų (Skaros) vyskupo, pulko šventiko daktaro Espero Swedbergo šeimoje ir augo dievobaimingoje aplinkoje, tačiau pasižymėjo sveiku racionaliu protu, kuris j a m lėmė vėliau tapti vienu žymiausiu XVIII a. Europos mokslininku ir išradėju. Jau 1709 m. jis paskelbė savo akademinę disertaciją apie R o m o s filosofų sentencijas, o kitais metais - subtilaus stiliaus vaizdingą lotynų kalba eilėraščių rinkinį. Ketverius metus lankė geriausius Europos universitetus, mokėsi astrono­ mijos, matematikos, fizikos. Greitai jis išgarsėjo kaip knygų apie fiziką bei matematiką, taip pat „Dedalo hiperkovotojo" (1716 m.) autorius. O svarbiausiame veikale „Išminties malo­ n u m a i , susiję su Santuokine M e i l e " dvasinį žmonių gyvenimą laiko Dangaus „atitikmeniu". Karalius Karlas XII, sužavėtas jo išsamių ir visapusiškų žinių, 1716 m. pakvietė jį pas save į tarnybą, kur jaunasis mokslininkas sužibėjo savo neįprastu praktišku išradingumu. Per dvejus metus Svvedenborgas Fridrichsgamo apgulties metu išrado tokį mechaninį prietaisą, kuriuo per kalnus (20 varstų atstumu) perkėlė galeras ir valtis, tai ir nulėmė karališkosios kariuomenės sėkmę. Už šį ir kitus mokslinius darbus - apie vandenyno potvynius if atoslūgius, apie Ž e m ė s ir planetų 148

p a d ė t į - 1 7 1 9 m. j a m buvo suteiktas bajoro titulas. Štai kodėl nuo tada jis ė m ė vadintis j a u nebe Svvedbergu, o Svvedenborgu. Karlas XII mylėjo ir vertino jaunąjį mokslininką bei pavedė j a m visus karalystės kalnakasybos, mineralų tyrimo reikalus. N u o tada jis savo mokslinę veiklą nukreipė vien tik į gamtos mineralų pasaulį, į filosofinius tyrinėjimus ir į stichi­ nio pasaulio, pagrįsto matematika, reiškinių aiškinimus. Jis tapo Upsalos ir Stokholmo mokslų akademijos nariu, o 1734 m. - ir Sankt Peterburgo akademijos nariu korespondentu. Tai mokslininkas, d o m u s ir toliaregis protas, poetas, bet dar ne aiškiaregis, dar ne dvasių regėtojas m a g a s . Tik senyvame amžiuje jis taps ž m o g u m i , mokančiu skaityti likimus, praeitį ir ateitį, turinčiu ryšį su mirusiaisiais, anot jo mistinio m o k y m o (gimusio iš religinės ir mokslinės vaizduotės galios), virtusiais angelais. Jo pranašystės - lėmimai buvo tokie stulbinančiai tikslūs, kad pati švedų karalienė Luiza Ulrika kartą sumanė tuo įsitikin­ ti. Ji pasikvietė Swedenborgą į rūmus ir pavedė j a m sužinoti, ką jai paskutinį kartą prieš išvykdamas į Stokholmą sakė jos neseniai miręs brolis Vilhelmas. Po keleto dienų Swedenborgas atvyko į rūmus ir dalyvaujant grafui Šverliui detaliai papasakojo jos slaptąjį pokalbį su velioniu princu, pasitelkdamas daugybę s m u l k m e n ų kada ir kur tai b u v o . . . Karalienė patyrė tokį sukrė­ timą, kad jai pasidarė negera. O ir atsipeikėjusi ji vis dėlto nesugebėjo suprasti, kokiu būdu Swedenborgas galėjo tai suži­ noti. Žinoma, čia nebuvo apsieita be dvasių pagalbos: visa tai galėjo perpasakoti tik pats velionis brolis (beje, to jis nepadary­ tų net ir miręs) arba greičiausiai kokia neregima dvasia, dalyva­ vusi šio pokalbio metu. 56-aisiais gyvenimo metais atsitiko neįtikėtinas įvykis. 1743 m. balandžio naktį Swedenborgas, pavargęs nuo minčių ir dar­ bų atsigulė miegoti, tiksliau lėtai ėmė grimzti į būseną tarp realybės ir sapno, kada apima svajos apie pranašiškus regėji­ mus, ir: „...Po pusvalandžio išgirdau virš galvos beldimą... Jam nesiliaujant, mane ėmė krėsti nuo galvos iki koją. Man pasiro149

dė, kad virš galvos yra tarsi kažkokia Šventa Dvasia. Po to vėl užmigau. Maždaug tarp 12 valandos nakties ir 2 ryto vėl pajutau drebuli, be to, girdėjosi toks triukšmas, tarsi būtų susidūrę daugybė viesulų. Tai mane smarkiausiai sukrėtė ir parvertė kniūbsčią ant žemės. Tuo momentu, kai buvau par­ blokštas, buvau aiškios sąmonės ir mačiau, kad esu parblokštas, ir galvojau, ką tai galėtų reikšti. Ir ėmiau kalbėti, tarsi būčiau budrus, bet pasirodė, kad žodžiai jau buvo įdėti man į lūpas, ir aš ištariau: „O visagali Jėzau Kristau, tai, kad tu iš savo didžios malonės leidi ateiti pas tokį didį nusidėjėlį, daro mane vertą Tavo malonės!" Aš suglaudžiau savo rankas, ir tada pasirodė ranka, kuri jas tvirtai sugriebė. „Tu žadėjai malonę visiems nusidėjėliams; Tu negali netesėti savo žodžio!" Tą akimirką jau buvau Jo prieglobstyje ir mačiau Jo veidą, ir tai buvo švenčiausia išraiška, kurios neįmanoma aprašyti..." Tada ir įvyko žymaus gamtos mokslų tyrėjo likimo permai­ na. Jis patikėjo tuo, ką matė, ir ėmė su neregėtu kruopštumu tyrinėti Bibliją, ieškoti joje paslėptų nuo įprasto žvilgsnio tiesų. Štai tada jis atsisakė mokslininko darbo ir užsiėmė savo parašy­ tų mistinių ir filosofinių knygų leidyba. Savo paslaptingąsias gyvenimo vizijas fiksavo „Dienoraštyje", kurį rašė ištisus metus ir vėliau pavadino „Regėjimais". Po metų j a m , jo įsitikinimu, vėl pasirodė Kristus ir pareiškė: „Aš, Viešpats Dievas, Kūrėjas

tojo rašto vidinę dvasinę prasmę, ir Aš įteigsiu tau tai, ką turėsi rašyti". Tą pačią naktį, sukrėstas ir laimingas, jis užrašė: „Vyras buvo apsirengęs purpuriniais drabužiais, regėjimas truko apie pusvalandį. Tą naktį įgijau vidinį žvilgsnį, mat aš galėjau matyti dvasias danguje ir pragare, tarp kurių išvydau ir anks­ čiau man nežinomas. Nuo to laiko atsisakiau visų žemiškų reikalų, kad išimtinai atsidėčiau dvasiniams apmąstymams, kaip man buvo įsakyta. Ilgainiui vidinis žvilgsnis vis dažniau atsiver­ davo. Vidury baltos dienos galėjau matyti, kas vyksta kitame pasaulyje, ir kalbėtis su dvasiomis, kaip su žmonėmis". Dabar Svvedenborgas nuolat bendravo su dvasiomis,' netgi su mirusiais prieš tūkstančius metų, ir priėjo prie tokios išvados: „Begalybėje ir amžinybėje nėra nei erdvės, nei laiko [...] Žmogus ir po mirties amžiams lieka toks pat, koks yra pagal savo valią ir viešpataujančią jame meilę [...] Angelams bega­ lybė yra ne laiko, o būsenos begalybė". T u o jis įsitikino po daugybės tyrinėjimų: „...man buvo leista bendrauti su žmonė­ mis, gyvenusiais prieš du tūkstančius metų, kurių gyvenimai aprašyti istorijoje ir todėl visiems gerai žinomi. Pasirodė, kad jie ir iki dabarties liko į save panašūs, ir tiksliai tokie, kokie aprašyti". Jis aname pasaulyje matė ir bendravo su Cezariu, Ciceronu, Herodotu, Ovidijumi, D a n t e ir daugeliu kitų. Su Ciceronu šnekėjosi apie išmintį, apie protą, apie tvarką, apie garbę ir, pagaliau, apie Dievą. Nepaliaujamai bendraudamas su visų laikų ir tautų dvasiomis, vėliau jis u ž m e z g a pokalbius ir su Merkurijaus planetos dvasiomis ir sužino, kad „ ...yra žemių, apgyvendintų žmonėmis, ne tik mūsų saulėtame pasaulyje, bet ir už jo, žvaigždėtame danguje, ir kad šių žemių skaičius yra nelyginis". Nustebęs atskleidžia: „Padangių vaikai neauga to­ liau pirmos jaunystės, kurioje ir pasilieka amžiams; bet kuris iš ten esančių atgimsta tokios pat gyvenimo padėties, kokioje jis buvo čia". Dangus pagal jo regėjimus, vizijas ir sapnus - tai dvasių susibūrimas, nenutrūkstamas jų liejimasis viena į kitą, laimingas ir spindintis pasaulis, panašus į šviesą. Žinoma, jis nesilankė aname pasaulyje, o matė viską savyje, savo vizijose, patekęs į religingos vaizduotės arba meninio regėjimo būseną. Ji buvo 151

tokia tikroviška, reljefinė, kaip ir vėliau Oskarui Milašiui ar Aleksandrui Blokui, įgavusi realybės bruožų. Kas tai? Galbūt įkvėpimo liga, kada sapnuojantysis mano, kad „dvasios mintis angeliška nuojauta įeina į žmogų". Didysis filosofas I. Kantas žavėjosi Svvedenborgo aiškiare­ gystėmis, kruopščiai rinko ir užrašinėjo įvairias jo istorijas. Štai viena jų: „ Vienas juvelyras iš olandų pasiuntinio žmonos ėmė reika­ lauti pinigų už sidabrinį servizą, užsakytą jam dar gyvam esant. Našlė tikrai žinojo, kad vyras sumokėjo skolas, bet kvito niekaip negalėjo rasti. Pinigų suma buvo didelė, o našlė sumokėti neturėjo iš ko. Išgirdusi apie Svvedenborgo, su kuriuo buvo pažįstama, stebuklus, našlė paprašė jo pagalbos. Po trijų dienų Svvedenborgas atvyko pas tą damą, kuri tuo metu sėdėjo su draugėmis ir gėrė kavą, ir pranešė, kad bendravo su jos vyro, olandų pasiuntinio, dvasia ir kad skola buvo apmokėta prieš septynis mėnesius iki jo mirties. „Reikia atitraukti kairėje pusė­ je esančią dėžę, išimti iš jos viduje esančią lentą, ten ir bus slaptavietė su konfidencialia korespondencija, taip pat ir kvitas. Taip pranešė velionis". Visi tuojau pat nuskubėjo į viršutinį kambarį, ištraukė kairiąją dėžę, išėmė lentą ir, visų didelei nuostabai, atrado ieškomą kvitą".

išgauti iš jo visų smulkmenų. O dar kitą dieną atvyko iš Stokholmo kurjeris, pranešdamas apie gaisrą, kuris iš tiesų buvo kilęs, ir lygiai taip, kaip jį apsakė Swedenborgas". Pasak j o , viskas pasaulyje apibūdinama „aiškumo Saulės" požiūriu. Jos neturintys žmonės nesupranta kito pasaulio šviesos angelų kalbos, nes mano, kad jų mąstymas (aklumo forma) egzistuoja visur. Šį aiškumą ir matė švedų mistikas. Šventos dvasinės išminties atstovo ir Dievo paslapčių aiš­ kintojo širdis - dienos šviesos. Aiškiaregio širdis dažniausiai rūškana, ne visai skaidri. Swedenborgo atveju - ne visai nyki, šiose sutemose yra tarsi paberta savitos spinduliuojančios dieviš­ ka meile šviesos, kokios niekada nebūna raganių ir piktų kerė­ tojų bei juodųjų magų širdyse.

Štai kitas įvykis, galutinai įtikinęs I. Kantą, kad žymusis švedas Swedenborgas iš tikrųjų turįs antgamtinių galių: „1756 metais rugsėjo pabaigoje Swedenborgas, ką tik grį­ žęs iš Anglijos į Getenborgą, pietavo keleto asmenų bendrijoje pas vieną iš vietinių gyventojų. Apie šeštą valandą vakaro jis išėjo iš kambario ir grįžo išbalęs bei susijaudinęs sakydamas, kad Stokholme kilo baisus gaisras, kuris jau apėmė didesniąją miesto dalį. Sunerimęs jis keletą kartų pakildavo ir išeidavo iš kambario, po to vėl sugrįždavo, pagaliau pranešė, kad vieno jo pažįstamo namas virto pelenais ir kad jo nuosavam namui taip pat gresia didelis pavojus. Paskutinį kartą išėjo apie aštuntą valandą, o sugrįžo jau nusiraminęs sakydamas: „Dėkui Dievui, gaisras užgesintas, ugnis sustabdyta per tris namus iki manojo". Si riaus 152

istorija sujaudino visą miestą ir net pasiekė gubernato­ namus, kuris kitą dieną pasikvietė Swedenborgą pas save

Taigi magijos sričiai taip pat priklauso ateities pažinimas. Norint išsiaiškinti šio pažinimo teoriją, būtina nurodyti keletą išankstinių pastabų. Pasak Emanuelio Svvedenborgo, laikas ir e r d v ė - t a i buvimo trimatėje realybėje formos. K o s m o s ą taip pat sudaro trys pasauliai: dvasinis, astralinis ir materialus. Pirmajam priklauso Dievas ir aukštesniosios dva­ sios, antrajam - žmonija, trečiajam - gamta. Pirmojo atstovas yra Apvaizda, antrojo - žmogaus valia, trečiojo atstovas - gamtos dėsniai arba nepermaldaujama lemtis. Apvaizda veikia žmogų ir žemiškąjį pasaulį ne tiesiogiai, o pirmiausia pasinaudodama žmogaus valia, o antra, gamtos dės­ niais, tačiau jų nepažeisdama. 153

Kadangi žmogaus valia yra laisva ir gali priešintis netgi Apvaizdai, tai pastaroji nukreipia įvykius iš esmės, o ne detaliai ir įgyvendina savo išankstinius sumanymus (lėmimus) įvairiais būdais. Žmogaus valia gali tik laikinai sulaikyti Apvaizdos planus, bet ką reiškia laikas Dievui? Žmogaus valia, būdama laisva, gali vadovautis dvasinės tvar­ kos paskatomis ir sąmoningai pasikliauti Apvaizda, tada ji dar labiau išugdys savo jėgą ir savarankiškumą. Jeigu ji pasiduoda egoizmui, gašlumui ir pagiežai, darysis vis labiau materiali ir, nepaisant tariamos laisvės, iš tikrųjų taps aistrų verge bei dau­ giausia priklausys nuo nekintamų materijos bei lemties įstatymų. Pažinti ateitį įmanoma: 1) Per įvairius skaičiavimus, t. y. remiantis materialaus pasaulio duomenimis; šiai sričiai priklauso chiromantija, frenolo­ gija, grafologija ir iš dalies astrologija, tai yra, gamtos ženklų nagrinėjimas, per kurį galima nusakyti žmogaus temperamentą ir būdą bei iš dalies nuspėti jo ateitį. 2) Per psichometriją arba prasiskverbimą į astralinį pasaulį, o būtent įsižiūrint į astralines ateities klišes (medituojant); čia kalba­ ma apie aiškiaregystę, somnambulizmą ir kartais būrimą kortomis.

paralyžiuoja jo valią ir trukdo j a m priešintis lemčiai, todėl įvairūs būrimai dauguma atvejų kenkia žmogui. Trečiojo tipo spėjimai, arba pranašystės, tiksliausios, nes jų šaltinis dvasiniame pasaulyje. Kadangi žmogaus valia, kaip jau minėjome, yra laisva, Apvaizda gali iš anksto nulemti tik esmę, o ne įvykių detales, todėl kartais ir pranašystės gali būti netikslios, ypač atsižvelgiant į laiką ir Apvaizdos planų įgyvendinimo būdą. Kartais žmogus klaidingai m a n o , kad įkvėpimą j a m atsiun­ čia aukščiausiosios dvasios, kai iš tikrųjų jį įkvepia astralinio pasaulio gyventojai. Suprantama, kad šiuo atveju pranašavimai .gali ir neišsipildyti. Viena iš nuostabiausių pranašavimo istorijų yra Orvalo pranašystė, kurioje kalbama apie įvykius Prancūzijoje n u o 1797 iki 1873 metų. Manoma, kad šią pranašystę buvo užrašė X V I a. Orvalo vienuolyno kunigas. Nekelia abejonių tik tai, kad ji buvo išspausdinta 1827 metais. Čia pateikiamos šios pranašystės vertimo ištraukos, paaiški­ nimai paimti į skliaustelius.

Orvalo pranašystė

3) Per dvasinio pasaulio atsivėrimus (atradimus); paprastai žmonės jį patiria apimti įkvėpimo, ekstazės ar vizijų metu. Šiai sričiai priklauso pranašystės. Pirmieji

spėjimai,

kadangi pagrįsti žmogaus apskaičiavi­ mais, gali būti ir klaidingi, nes mūsų protas nėra pakan­ kamai tobulas, kad apimtų visas būtinas sąlygas ir pa­ aiškintų jų sąveiką bei re­ zultatus. Antrojo tipo spėjimai bū­ na tuo tikslesni, kuo labiau žmogus pavaldus lemčiai, tai yra, kaip priklausomas nuo aistrų ir instinktų. Derėtų pabrėžti, kad pra­ našavimai, kurių priežastys ne­ paaiškinamos žmogui, dažnai

154

Napoleono

Bonaparto

hieraldika.

„Tuo metu keltų galų šalyje (Prancūzijoje) pasirodys jaunas žmogus (Napoleonas) atvykęs iš jūros (Korsikos). Galingi žmo­ nės, kuriuos jis užgoš (Direktorija), nusiųs jį kariauti į nelaisvės šalį (Egiptas, kur žydai vergavo). Pergalė grąžins jį į pirmą šalį (Napoleono sugrįžimas į Prancūziją); jis nugalės Bruto sūnus (respublikonus - kalbama apie Briumero 18-osios perversmą) ir gaus imperatoriaus titulą 155

(1804 m.). Daugelį didžiųjų valdovų apims baimė, o jo erelis pasiglemš daugybą skeptrų ir karūnų. Daugybė pėstininkų ir kavaleristų, nešdami erelius ir krau­ ją, pereis su juo visą Europą, kurią apims siaubas ir kuri skendės kraujyje (Napoleono žygiai). Tačiau galingasis (Napoleonas) bus apakintas nuodėmių ir nusikaltimų. Jis išeis iš Didžiojo miesto (Paryžiaus) su tokia nuostabia armija, į kurią panašios dar nebuvo (1812 m. žygis į Rusiją). Tačiau trečdalis ir dar vienas jo armijos trečdalis žus nuo šalčio, pasiųsto Viešpaties (atsitraukimas nuo Maskvos). Ir štai pažemintieji princai (tai yra Prancūzijos emigrantai arba Europos valdovai) sustiprės ir susivienys prieš šį tokį baisų žmogų. Štai kartu su daugeliu kariūnų ateina amžiaus senoji gimi­ nė (Burbonų sugrįžimas sąjungininkų pagalba). Jis vėl ateis į sostą didžiajame mieste (Liudviko XVIII karūnavimas Paryžiuje 1814 m.). O žmogus, kurio tiek bijojo, bus pažemintas (Napoleonas netenka sosto Fonteneble), nutremtas į vietą, artimą užjūrio šaliai, iš kur jis ir atėjo (Elbės sala yra netoli Korsikos). Vienas Dievas - didis (šis vienuolio sušukimas jam prana­ šaujant beveik visada reiškia perversmą Prancūzijos valdyme). Dar nepakilus vienuoliktajam Mėnuliui, kai kruvinasis Viešpaties kardas sugrįš į didįjį miestą (Napoleono sugrįžimas iš Elbės salos), ir senoji giminė paliks didį miestą (Burbonų pabėgimas 1815 m.). Vienas Dievas — didis. Penktasis mėnuo pakils virš daugelio kariūnų iš Rytų (sąjungininkai anglai ir prūsai - Vaterlo mūšis);

156

štai Galija nusėta karių ir karo ginklų (antrasis sąjungininkų įsiveržimas). Žmogaus likimas baigtas užjūryje (Napoleonas iš­ tremiamas į Sv. Elenos salą). Štai vėl ateina senoji Kapo giminė (Kapetingai — dinastija, iš kurios ir po kurios kilo Burbonai - kalbama apie antrąjį Liudviko XVIII karūnavimą 1815 metais). Ir taika bus keltų galų šalyje, ir baltoji gėlelė (lelija - Burbonų herbas) bus didžiai gerbiama. Tačiau Bruto sūnūs (respublikonai) su neapy­ kanta žiūri į baltąją gėlę. Vienas Dievas - didis. Didelis sąmokslas priešais baltąją gėlę vogčiomis slepiasi tamsoje, ir nuskurdusi senoji Kapo giminė palieka didį miestą (1830 m. revoliucija - Karlas X ištremiamas). Smarkiai džiūgauja Bruto sūnūs. Štai gaidys (Orleanu herbas, jaunesniosios Burbonų linijos) pašalins baltąją gėlę (leliją). Vienas princas pasivadins tautos karaliumi (Luji Filipas Orleanas). Vienas Dievas — didis. Tautos karalius nesėdėjo soste, ir stai Viešpats jį nuvertė (1848 metų revoliucija). Šaukite, Bruto sūnūs (1848 metų respublika). Kvieskite pas save žvėris, kurie jus suės (tautos susidomėjimas Luji Napoleo­ nu; jį karūnuojant — vėl pasirodo imperatoriškasis erelis). Didy­ sis Dieve! Koks ginklų griausmas (1854 metų Krymo, 1864 metų Italijos, 1868 metų Meksikos, 1871 metų PrancūzijosVokietijos karai). Dar neprisipildė mėnulių skaičius, ir štai ateina daugelis karų. Išsipildė (vokiečių įsiveržimas ir antrosios imperijos žlugimas).

157

Vargas tau, didysis mieste! Stai karaliai (Prūsijos, Saksoni­ jos, Bavarijos, Viurtembergo), Dievo pastūmėti į kautynes. Ir ugnis jau sulygino tave su žeme (Paryžiaus bombardavimas). Nusikaltimo vieta apvalyta ugnimi (komunos gaisrai), didis upe­ lis (Sena) ritena į jūrą raudonas bangas (versaliečiai nuslopina komuną). Nukamuota Galija (Elzaso ir Lotaringijos atėmimas) ims atsipeikėti. Dievas myli taiką, matote, jaunasis prince, palikite vergovės salą (pirmasis grafo Šamboro atvykimas iš Anglijos į Prancūziją)". Toliau pranašystė nusako Kapetingų restauravimą ir jau nebeatitinka tikrovės. Gvaita tai aiškina nenumatytu įvykių įsibrovimu į grafo Šamboro valią, kuris, kai 1873 metais nacionalinis susirinkimas j a u buvo visiškai pasirengęs oficia­ liai j a m pasiūlyti užimti Prancūzijos sostą, netikėtai dėl vien išorinių priežasčių nutraukė apie tai vedamas derybas ir, ma­ tyt, tyčia atmetė savo kandidatūrą į sostą; Gvaita paaiškina tai tuo, kad jis bijojo užimti pretendento, turėjusio daugiau t e i s i ų vietą, nes kaip tik tada pasirodė toks Nėjerdorfas, pasivadinęs Liudviko XVII įpėdiniu, kuris, pagal visuotinai pripažintą nuo­ m o n ę , mirė Tamplio kalėjime dar per pirmąją Prancūzijos revoliuciją. Orvalo pranašystė baigiama tokiais žodžiais: „Išsipildė. Didis Dievas stato priešais mano akis ugninę sieną, ir dau­ giau nieko nebematau. Tebūnie Jis palaimintas per amžius. Amen."

Žmogus

kaip

mikrokosmosas.

• PIRMAPRADĖS NUODĖMES SCENA IR MITAI • LYČIŲ POLIAI • MOTERS

VAIDMUO

• MOTERŲ TIPAI PAGAL PLANETAS

O

Pirmapradės nuodėmės scena ir mitai

kultistams tai pat rūpėjo klausimai apie vyro ir moters

santykius, taigi pasistengsime pateikti jų pažiūras ir šia tema.

Jų tyrinėjimo šaltinis buvo Biblijos pasakojimas apie Ievos sukūrimą ir apie protėvių nuopuolį, bet kartu jie remiasi ezote­ rine, o ne įprasta Būties knygos versija. Pagal Fabro de Olivjė vertimą: Dievas iš pradžių sukūrė A d o m ą Kadmoną, arba kolektyvinį žmogų, kuris buvo androge­ nas, tai yra turėjo ir vyriškąjį, ir moteriškąjį pradus. Antroji žmonijos raidos pakopa - tačiau, kad atsirastų indivi­ dualus žmogus, reikia, kad jis turėtų savo valią, ir todėl Dievas sukuria Aiši, arba moterį, tai yra valios pradą. Šis valios pradas, kad pasireikštų, kitaip t a r i a n t - k a d virstų valia, reikalauja proto, ir štai mes matome scenoje Aišą: (antrasis pavadinimas, duotas Biblijos žmogui). Aišas reiškia intelektą, protą, vyriškąjį pradą. Taigi A d o m o asmenyje, arba žmoguje, reikia skirti protą ir valios sugebėjimus, pastarieji daugiausia pasireiškia per vaizduo­ tę. Velnias, Mozės vadinamas Naaš, yra instinktas, kuris sten­ giasi sugundyti žmogų ir patraukti jį į materijos pusę. Velnias sugundo Ievą per A d o m ą ir tai rodo, kad instinktas veikia žmogaus protą per valią ir vaizduotę. Pažymėsime, kad Ieva susigundo ne tiek per obuolį, kiek dėl velnio pažadų: , J ū s būsite visa išmanantys, kaip Dievas"; tokiu būdu moteriškasis pradas ž m o g u j e jo valia ir vaizduotė paviliojami troškimo pažinti tai, kas nežinoma ir galinga. Išvarymas iš rojaus su liepsnojančiu kalaviju. Iš „Speculum Humanae Salvationis".

Aišas, arba žmogaus protas, pasiduoda Aiši įtaigai, ir pirma­ sis žmogus stengiasi prasiskverbti į uždarą nuo jo daiktų esmę, pavaizduotą kaip obuoliai ant gėrio ir blogio pažinimo medžio. 161

Tačiau galiausiai žmogus suvokia savo menkystę ir mato save iki ausų įklimpusį į materiją. Nuosprendis, Dievo paskelbtas Adomui ir Ievai, nurodo vyro ir moters paskirtį. Žmogus, įgavęs sąmonę, turi apvalyti ir sudvasinti savo materialią prigimtį darbu ir kančiomis. Moteris, arba jos valia, kuri anksčiau turėjo kūrybinių sugebėjimų, nuo šiol kentėdama gimdys vaikus, tai yra kurs tik per pastangas ir kančias. Moteriškasis pradas, tai yra žmogaus valia ir vaizduotė, pri­ klausys nuo vyriškojo prado, tai yra nuo proto, taip pat žmogausvalia blaškysis nuo proto prie instinkto, nes Naaš - velnias arba instinktas, kuris pasmerktas gyventi tik kūniškąjį gyvenimą, nuolat stengsis patraukti žmogaus valią į kūniškuosius malonumus; tačiau, galų gale ši valia, palaikoma proto, nugalės instinktą. Graikų mitologija pateikia m u m s kitą nuostabų lyčių santy­ kių simbolį. Tai mitas apie Apoloną, skriejantį per dangų veži­ mu, pakinkytu ketvertu baltų žirgų. Paprastai čia įžvelgiamas saulės vaizdinys, o okultinė šio mito reikšmė būtų tokia. Apolonas - vyriškasis, vedantysis pradas. Žirgai - moteriška­ sis, judėjimo pradas, tai yra valia ir vaizduotė. Vežimas, kuria­ me stovi Apolonas, yra žmogaus kūnas. Moteriškasis pradas veikia vyriškąjį ne tiesiogiai, o per kūną, su kuriuo jį jungia ienos arba viržiai (pakinktų dalys), tai yra jutimo organų nervai. Panašiai ir Apolonas valdo arklius vadžiomis, tai yra vyriškasis pradas veikia moteriškąjį per varančiuosius centrus. Kai į vežimą sėdasi Apolono sūnus Febas, žirgai nuskrieja, o vežimas apvirsta. Štai ir vėl m a t o m e žmogaus, kurio protas nesuvaldo jo troškimų ir vaizduotės, nuopuolio simbolį. Iš šio simbolio matyti, kad vyro elgesys su moterimi turi būti toks, kaip ir proto elgesys su valios sugebėjimais, tai yra su j a u s m u ir vaizduote. Būtent: moteris įkvepia vyrą veiklai, o jis suteikia šiai veiklai kryptį. Moteris pateikia vyrui įvairius vaizdinius, o jis juos organizuoja ir suteikia jiems koncepciją (sampratą); tada moteris realizuoja jo koncepcijas ir atspindi jas tikrovėje. Vyras paverčia idėjomis jausmus, sužadintus j a m moters, moteris savo jausmais sušildo vyro idėjas. 162

Visi žmonės turi du polius - teigiamą ir neigiamą. Pasak Elifaso Levi, žmonės - tai magnetai su priešingais poliais. Fiziškai vyras teigiamas, o moteris - neigiama, tačiau dvasiniame pasaulyje jų san­ tykiai keičiasi, tai yra dvasiškai vyras neigiamas, o moteris-teigiama. Vyro sąmonė - pasyvi, ir j a m būtinas apvaisinimas, tai yra moters įžiebta kibirkštėlė. Moteris, kuriai dvasiniuose santykiuo­ se priklauso aktyvusis vaidmuo, sužadina vyro protą ir papras­ čiausiai per jausmus pasėja j a m e idėjų sėklas. Vyras išnešioja, tai yra išgvildena šią idėją ir išreiškia kūrybiniu produktu mokslo, meno ir įstatymų leidybos srityse. Vyro vaidmens dvasinėje veikloje panašumą į moters vaid­ menį gimdant vaikus patvirtina toks posakis kaip: pagimdyti poemą ir kt. Todėl graikų mitologijoje poetų, aktorių ir netgi mokslininkų (istorijos ir astronomijos) įkvėpėjos yra mūzos, tai yra moterys. Netgi dabar šlovė, kuri įkvėpia vyrus, visada vaizduojama mene moters pavidalu. Kadangi dvasiniame pasaulyje vyro paskirtis yra kurti, o moters - sužadinti jį kūrybai, moters pretenzijos į savarankišką kūrybą tokios pat keistos, kaip pavyzdžiui, vyrui panorėjus išnešioti kūdikį. Tai paaiškina, kodėl moterys m e n o ir mokslo srityse retai pakyla aukščiau vidutinybės. Tačiau moteriai nereikėtų skųstis savo vaidmeniu, nes ne mažes­ nė garbė yra įkvėpti didžiam Icūriniui negu kurti pačiai. Beatričė ir Laura gali lygintis su didžiaisiais poetais, nes pirmosios dėka para­ šyta „Dieviškoji komedija", o antrosios - Petrarkos „Sonetai". 163

M o n a Liza, Leonardo de Vinči mylimoji, davė menui dau­ giau, negu visos moterys menininkės, o Foriarina tarnavo Rafaeliui kaip jo nepakartojamų madonų modelis. Tą patį mes matome ir visuomenės gyvenime. Vyrai reguliuoja šį gyvenimą įstatymais, bet moterys „priberia" į vyro sielą bet kokio įstatymo sėklų. Tokiu būdu jos ir dabar nematomai dalyvauja įstatymų leidyboje, tereikėtų pakeisti moters auklėjimą kad per kurį laiką vyrai patys pakeistų visuomeninio gyvenimo santvarką. Reikėtų pažymėti, kad vyro ir moters vaidmuo taip aštriai skiriasi tik kalbant apie fizinių ir dvasinių sričių kūrybą, o kasdienėje veikloje lyčių sugebėjimai analogiškesni, tai ir įrodo­ ma moters populiarumu ir sėkme' įvairiose darbo atšakose, anks­ čiau prieinamose tik vyrams. Be to, savo prigimtimi vieni vyrai priartėja prie moters, ir atvirkščiai. Dvejopa ir skirtinga lyčių poliarizacija paaiškina ir jų skirtingą elgesį įsimylėjus. Kadangi srovė visada teka iš teigiamo poliaus į neigiamą, vyrui meilės jausmas gimsta lyties centre veikiamas moters grožio ir patenka į dvasinį centrą, o kadangi potraukis užtemdo protą, netgi išmintingi vyrai, kai įsimyli, pasimeta ir nebesugeba ištarti žodžio moters, kurią dievina, akivaizdoje. Moteriai būna atvirkščiai, meilė gimsta paprasčiausiai dva­ siškai susižavint vyru, o srovė eina nuo galvos į lyties centrą. Todėl įsimylėjusi moteris ne tik kad nepraranda galvos, bet veikia apgalvotai netgi aistros akimirką.

yra pereinamosios, būtybės.

Moteris

savo jausmais pagyvino

žmogui gamtą, nes ji pati yra gamtos grožybių išraiška, tik per ją jos tapo žmogui prieinamos. Todėl poetai, apdainuodami moterį, mato joje visą gamtos žavesį ir grožybes: j o s akyse atsispindi dangus arba jūra; ji žydi kaip rožė; j o s akys prilygsta gazelės akims, o kalba primena čiurlenantį upelį. Taigi daugeliui vyrų moteris įkūnija gamtos ir m e n ų gro­ žybes. Kai vyras įkvėptas moters kuria idėjas arba meninius vaiz­ dinius, moteris, išsiskirdama aistra ir žingeidumu, o kita vertus, plastiškumu, pirmiausia propaguoja vyro idėjas (moters dalyva­ vimas visuose visuomenės judėjimuose), o antra, konkretizuoja ir įkūnija jo sukurtus kūrinius. Todėl moteris gali pasiekti stulbinančią sėkmę m e n o sfero­ je, kur ji turi ne kurti, o tik interpretuoti vyro idėją, būtent: muzikos srityje (išskyrus originalią kūrybą), dainuodama ir vai­ dindama teatre. Žozefmas P e l a d a n a s n u r o d o ir kitą m o t e r s misiją. Prisi­ m i n k i m e , k a d biblinėse alegorijose A d o m a s (santūraus proto elementas) b e Ievos ( J a u s m o > ž i n g e i d u m o , t r o š k i m o įminti tai, kad nepažinta elementas) įtakos n e b ū t ų susigundęs skverb­ tis į daiktų e s m ę ir paragauti gėrio ir blogio n u o p a ž i n i m o medžio. Ieva j a m tapo priežastimi pradėti naują gyvenimą, kupiną

Moters vaidmuo

protingos veiklos ir apvalančios kančios. Kančia - būtinas

žmogaus dvasinės

evoliucijos

elemen­

tas. K a d a n g i v y r a s , b ū d a m a s n u o v o k e s n i s i r d i d e s n i s egois­ tas nei m o t e r i s , v i s a d a stengiasi išvengti k a n č i o s , tad m o ­ ters u ž d u o t i s p a t r a u k t i jį į erškėčiais n u s ė t ą kelią arba b e n t Mandragoros iš knygos „Hortus (vokiškas 1485 m.

atvaizdas sanitatis" leidimas).

Pagal Zozefino Peladano biblines alegorijas, Dievas sutvėrė Adomui moterį draugę dar ir todėl, kad Adomas buvo per daug nutolęs nuo gamtos, nes tarp jo ir gamtos nebuvo tarpinės, tai 164

priversti jį

kentėti

dėl

aistros j a i .

Ji,

moteris,

turi

būti

egoistų k a n k i n t o j a ir žadinti bei m i n k š t i n t i jų kietas širdis kančiomis. Šiuo požiūriu meilė yra ne kas kita kaip lengviausia kan­ čios forma ir, be to, tokia užmaskuota, kad žmonės patys puola į ją, kaip drugeliai į liepsną. 165

Moterų tipai pagal planetas

DIEVAS IR PASAULIS

• Pagal santykių teoriją, moteris galima suskirstyti į septynis planetų tipus, kurių kiekvienas gali pasireikšti arba teigiama, tai yra gerąja, arba neigiama, tai yra blogąja, prasme. Šiems tipams Peladanas duoda asirietiškus pavadinimus: „Gulia" - Saulės tipas. Ji - šviesos nešėja. Tai ideali moteris, jos uždavinys - veikti visus vyrus ir visą visuomenę. Teigiama linkme „Gulia" - lyrikos objektas (pasiekia šlovę), neigiama - pajuokos objektas ir pasmerkta likti vieniša. „ N a n a " - Mėnulio tipas. Ji šviečia netolygiai svetima šviesa, tai sušvytėdama, tai blėsdama. Ji išjudina vyro prigimtį, suvilio­ dama jį miražais. Tai nerami, lakios vaizduotės nuotykių ieško­ toja. Jos paskirtis - būti aktore. Gerąja prasme tai romantiška, blogąja - pasileidusi moteris. „Belit" - Saturno tipas. Griežta, santūri, ištikima pareigai arba idėjai. Tai senmergės arba vienuolyno prižiūrėtojos tipas. Geriausiu atveju ji pasižymi koncepcijos tvirtumu, blogiausiu fanatizmu ir žiaurumu. „Zarpamit" - Jupiterio tipas. Ši moteris mėgsta blizgesį, pompastiką. Ji sutverta valdyti, būti visuomenės dėmesio centre, o neigiama prasme tai egoistė. „ L a z " - M a r s o tipas. Mėgsta permainas, veiklą, bet pasižy­ mi despotiškumu. Neigiama kryptimi ji prieina iki beprotybės ir nusikaltimo. „Ištar" - Veneros tipas. Svarbiausias bruožas - geidulingu­ mas, pagrindiniai tikslai - vilioti ir mylėti. Teigiama p r a s m e - t a i aistra, o neigiama - ištvirkimas. Pagal pašaukimą ji hetera. „Tasmit" - Merkurijaus tipas. Mikli, apdairi ir praktiška egoistė bei intrigantė. 166

Kūrėjas Pagal

apibrėžia pasaulį skriestuvu. miniatiūrą „Bibel moralisee", Prancūzija, XIII a. vid.

m • PASAULIO

GIMIMO

•

MECHANIZMAS

• PASAULIO EVOLIUCIJA, IŠREIKŠTA PLANETŲ SIMBOLIAIS • MAGŲ ŽVAIGŽDĖS LABIRINTAI • DIEVAS IR PASAULIS PAGAL KABALĄ • ŽMONIJA • BLOGIO

Rato

KILMĖ

A,

kvadratūra.

Pasaulio gimimo mechanizmas

.ptarsime okultistų pažiūras apie pasaulio sukūrimą ir gyvy­ bės atsiradimą. Kartu nagrinėsime jėgas, veikiančias pasaulyje ir mechanistiniu, ir psichikos požiūriu.

Kaip matyti, visur vienas kitam priešpastatomi priešingi pradai, tokie kaip: įcentrinė ir išcentrinė, atostūmio ir traukos jėgos; teigiamas ir neigiamas poliai, aktyvumas ir pasyvumas, būtis ir nebūtis. Išreikšdami šias jėgas abstrakčiau, pasakysime, kad pagrmdinių pasaulio pradų esmė: pirma-energija, judėjimas, o antra— inercija, neveiklumas. Pasaulinę energiją galima pavaizduoti taško pavidalu, o inerciją - rato su begaliniu spinduliu pavidalu. Taigi turime jėgą arba valią beribėje erdvėje. Taip indai įsivaizdavo Brahmą, kuris davė pradžią visam pasauliui. Jėga, plisdama erdvėje, pirmiausia turi rasti sau atramos tašką. Todėl ji priešpastato sau save pačią bei dalijasi į aktyvi­ ąją jėgą (veiksmą) ir pasyviąją (pasipriešinimą). Jeigu viena iš šių j ė g ų absorbuotų (sugertų) kitą, ji pati prarastų atramos tašką ir pasimestų erdvėje. Todėl būtina, kad tarp jų būtų lygsvara; tačiau jei šios jėgos neutralizuos viena kitą neveiklumo lygsvara, judėjimas, taigi ir gyvenimas, taip pat liausis. Taigi būtina, kad kovojant šioms j ė g o m s jos susitiktų ne tiesioje linijoje ir ne vienoje vietoje, o suskiltų į dalis ir susidurtų viena su kita netolygiai, taip, kad tarp jų būtų paslan­ ki permaininga lygsvara, kaip veikiančioje mašinoje, ir kad 169

judėjimas nuolat atsinaujintų per susidūrimo reakciją atliekant begalinį našų darbą. Todėl energija visų pirma turi pasidalinti į tūkstančius atomų ir m o n a d ų (monada - pirmapradis, vientisas būties vie­ netas). Jie smelkiasi į erdvę veikiant pasipriešinimo jėgai, judėda­ mi visomis kryptimis atgal ir pirmyn ir visur reaguodami atgai­ vina erdvę bei kuria materialias formas. Po to jie, nusilenkdami sintezės ir harmonijos dėsniui, susijungia, telkiasi ir vėl kyla į energijos centrą. Taigi pirmapradė pasaulio schema pateikia m u m s keturis centrus, kurie vaizduoja dviejų perkirstų ties stačiu k a m p u linijų galus. 1) energija, jėga, valia •

1 - judėjimas, jėga, valia, dvasia. 2 - inercija,

materija.

3 - individualumas, kiekvieno

laisvė.

4 - sintezė, harmonija. Taigi pagrindinių pasaulio j ė g ų veikimo procesas toks: 1 centras - dvasia,

energija.

2 centras - materija, inercija. 3 centras - diferenciacija. 4 centras - integracija, sintezė. Šis

procesas

tikrųjų vyras

analogiškas

veikia

moterį

vyro su ja

ir moters

santykiams;

susijungdamas,

be

iš

to, jis

dezintegruojasi, tai yra pažeidžia savo vientisumą ir dalį savęs atiduoda moteriai. Moteris sintezei

arba

veikiama

vyro

gimdytojų

pagimdo

vienybei.

Tai

kūdikį, galime

kuris

atstovauja

išreikšti

tokia

schema: 1) aktyvusis pradas, vyras

171

gos ir ne visos reikalingos Apvaizdos tikslams, ir štai naktinis Marsas, kuris kaip tik susitinka su nakties Venera, negailestin­ gai naikina

visus

nereikalingus

Veneros

padarinius

(vaisius,

kūrinius). Nakties Marsas - tai mirtis, indų dievas Šiva, visa griaunantis. Marso atrankos veikiami tik geriausi proto vaisiai patenka į III centrą, kur jie persiima meile bei harmonija ir susijungę pakyla iki dienos Veneros, arba Uranijos Veneros, kitaip Pala­ Planetos skirstomos į dienines ir naktines, tik Saulė visada priklauso dienai, o Mėnulis - nakčiai. Čia likusios nakties plane­ tos paimtos į skliaustelius. Kaip matyti iš schemos, planetos, esančios žemiau II-III linijų, visos naktinės. Tokiu būdu I centras sukuria O ir o" centrus, kurie susijun­ gia į naują centrą %; II centras sukuria \ ir % centrus, kurie sukuria 9 centrą; IV centras sukuria 9 ir ? centrus, kurie duoda naują centrą h; ir III centras sukuria ? ir d" centrus, kurie duoda naują centrą C. Panagrinėsime šių planetų reikšmę. Iš I centro, tai yra iš dvasios ir energijos principo, išeina d u principai: protas, i d ė j a - 0 i r v a l i a - c f . Jie pereina šiuos kelius: 1) proto kelias: 1 - 0 - I I {%) - IV - ( ? ) - III - ? . 2) valios kelias: I - d"-m-(tf)-TV-(5)-H-+2. Protas 0 tampa individualus II centre ir virsta naktiniu Jupiteriu. Tai - dvasios įsikūnijimas, Apolono leidimasis žemyn, į pasaulį; Dievas tampa panašus į žmogų (antropomorfizmas). Tai Jupiteris, priėmęs gulbės, auksinio lietaus ir pan. pavidalą. Po to idėja įsiskverbia į materiją, ją atgaivina ir j o s pagalba p a g i m d o arba gamina visas įmanomas būtybes. Todėl toliau m a t o m e naktinę Venerą, kitaip tariant, Demetrą, tai yra nesąmoningą vaisingą gamtos jėgą. Šiam gimimui vadovauja Mėnulis - Diana, reiškianti sąmoningą gamtos jėgą, tačiau nak­ tinė Venera paklūsta tik instinktui, o materija, pagimdyta idė­ j o s ir visa vibruojanti iš susižavėjimo, gamina daugybę būty­ bių be atrankos ir nesąmoningai. Betgi ne visos j o s gyvybin172

dės. Tai - aukščiausia išmintis ir jėga. Pereisime dabar prie Marso kelių,

arba valios principo.

Perėjęs per III centrą, kuris čia turi kolektyviškumo reikšmę, jis nutolsta nuo dvasios centro I ir pereina į nakties Marsą, padri­ kos valios, tironijos, žiaurumo principą. Nakties Marsas įeina į IV inercijos centrą ir, susidūręs su inertinės materijos pasipriešinimu, pamato save priverstą dirbti ir stengtis,

kad ją pergalėtų ir paimtų viršų.

Iš pradžių jis

pasirodo nakties Merkurijaus pavidalu, tai yra išradinėja įvairius ginklus kovai su gamta, o vėliau, perėjęs per II centrą, čia reiškiantį individualią sąmonę, pakyla iki dienos Saturno, tai yra iki aukščiausio pažinimo, kur jis susitinka su Saule, išminties principu. Vidiniai 9, C, h, Dienos

centrai turi tokią reikšmę:

Saturnas, tai yra žinios,

apmąstymai, ir nakties

Jupiteris, tai yra individualizavimas, duoda dienos Merkurijų, kuris yra aukščiausias atskiro žmogaus išmanymo lygmuo. Mėnulis C reiškia sąmoningą gamtos darbą: tai Persefona, Demetros (nakties Veneros), nesąmoningos gamtos jėgos dukra. Nakties Saturnas Qi) atstovauja instinktyviam gamtos ( ? ) gyvenimui ir žmogaus 9 kovai su ja. Jis reiškia nenutrūkstamą ir sunkų triūsą. Dienos Jupiteris, sujungiantis savyje 0 protą ir d" valią, reiškia valdžią ir galybę. Tai Dzeusas, dievų ir žmonių tėvas. Daugiau nebenagrinėsime

šių planetų santykių,

nors tai

kelia didelį susidomėjimą ir atitinka paslaptingą graikų mitolo­ gijos prasmę. 173

Kas rytą pabudę ir pagalvoję apie tai, kokia išaušo savaitės diena, nejučiomis rnmtimis prisiiiečiame prie septynspalvės Magų žvaigždės. Magų žvaigždė-savotiškas astrologijos labirintas, tačiau, skirtingai negu daugelis kitų labirintų, į kuriuos jūs nė nerizikuotu­ mėte įžengti, kelionė Magų žvaigždės labirintais neišvengiama-juk ji pristato savaitės dienas, o kiekviena iš jų susijusi su tam tikra planeta: Saulė valdo sekmadienį, Mėnulis, prie kurio priartėjama toldami nuo Saulės taip pat vidiniu labirintu, - pirmadienį. Keliau­ dami toliau prieiname Marsą kuris valdo antradienį, po to pasiekia­ me trečiadienį, kuriam atstovauja Merkurijus, po to - ketvirtadienį, kurį kuruoja Jupiteris, ir penktadienį - Veneros dieną pagaliau šeštadienį, valdomą Jupiterio. Visa tai turint omenyje, nesunku nustatyti Jūsų laimingąsias, t. y. atveriančias naujas galimybes, ir nelaimingąsias dienas. Pirmosios sutampa su ta planeta, kurią valdo Jūsų Zodiako ženklas (po kuriuo Jūs gimėte).

giams - šeštadienis, kurio reikalus tvarko jo valdytojas Saturnas, o Liūtams - sekmadienis, visada „saulėta" diena, nepaisant to, koks lauke oras. Manoma, kad pagal magų žvaigždę „ s a v o " dieną nustatyti labai lengva. Ir dar turėkite omenyje: jeigu Jūs priklausote „nakvišų" kategorijai ir dažnai sėdite iki paryčių, jos pirmąsias valandas valdo ta pati planeta, kurią atitinka išaušusi savaitės diena. Taigi jūs galite sulaukti ne tik savo laimingos dienos, bet ir laimingos valandos. Tiesa, tam visai nebūtina atsisakyti nakties poilsio, ilgainiui ji pasikartos vėl ir v ė l - n e s valdys 8, 15 ir 22 šios paros valandas, kai visos M a g ų žvaigž­ dės planetos paeiliui atitiks atitinkamas valdomos dienos valan­ das. Nustatyti nelaimingąsias dienas sudėtingiau, tam reikia išmanyti astrologiją todėl jas ir išvardysime visiems Zodiako ženklams: Avinui - penktadienis, Jaučiui - antradienis, D v y n i a m s ketvirtadienis, Vėžiui - šeštadienis, Liūtui - šeštadienis, M e r g e l e i ketvirtadienis, Svarstyklėms - antradienis, Skorpionui - penktadie­ nis, Šauliui - trečiadienis, Ožiaragiui - pirmadienis, Vandeniui sekmadienis, Žuvims - trečiadienis. Taip pat nelaimingos Jums bus ir pirmosios paros valandos, atitinkančios tą savaitės dieną, todėl j o m s artėjant geriausia pasinerti į miegą ir neerzinti likimo. Pagal Magų žvaigždę trys savaitės dienos - sekmadienis, trečiadienis, ketvirtadienis - aktyviausios, tačiau turėtų atitikti planetą, valdančią tą dieną. Trys dienos - antradienis, šeštadie­ nis, pirmadienis - kritiškos, o penktadienis - ypatinga diena, skir-

Taigi Vėžiams laiminga diena yra pirmadienis, globojamas Mėnulio, Avinams - antradienis, valdomas Marso, Jaučiams penktadienis, valdomas Veneros, Dvyniams - trečiadienis, Mer­ kurijaus diena, Šauliams - ketvirtadienis, Jupiterio diena, Ožiara174

175

ta poilsiui ir įvairiems maloniems reikalams. Tam, kad išsiaiš­ kintume, kas valdo dienas, būtina pereiti Magų žvaigždės labi­ rintą jos viduje. Išoriškai ji atrodo kitaip ją formuoja vadina­ moji chaldėjų skaičių virtinė, išsidėsčiusi griežta tvarka: Marsas, Saulė, Venera, Merkurijus, Mėnulis, Saturnas, Jupiteris. Chaldė­ jų eiliškumas leidžia M a g ų žvaigždei atlikti kitą žinomą vaid­ menį - nustatyti konkrečių metų planetą globėją - slenkant nuo vieno prie kito, kaimyninio, spindulio prieš laikrodžio rodyklę. Pagal šį požymį 1995 metai buvo laikomi Marso metais (chal­ dėjų eilės pradžia). 1996 - Saulės, 1997 - Veneros, 1998 - Mer­ kurijaus, 1999 - Mėnulio, 2000 - Saturno , 2001 - Jupiterio, o 2002 bus vėl valdomi Marso. Tam, kad sužinotumėte, kokia planeta valdo Jūsų gimimo metus, reikia pridėti prie jų 7, 14, 2 1 , 28, 35, 42, 49, 56 ir taip toliau, kad gautume vieną iš nurodytų planetos valdomų metų. Pavyzdžiui, tarkime, kad Jūs gimėte 1955 metais, tada, pridėjus 42, gausime 1 9 9 7 - V e n e r o s metus. O jeigu Jūs gimėte 1947-aisiais, tuo atveju reikėtų pridėti 49 ir gausime 1996 - Saulės metus. Taigi jei žmogus gimė, tarkime, Saturno m e t a i s - t o k i e buvo praėję 2000-ieji, j a m teks gyvenime nemažai paplušėti, patirti daug sunkumų ir trukdžių. O beveik jo bendraamžis, gimęs kitais - 2001 metais, kurie valdomi Jupiterio, esančio M a g ų žvaigždės spindulio viršūnėje, pasieks to paties (ir dar daugiau!) dėdamas kur kas mažiau pastangų. Pereinamuosius gyvenimo

laikotarpius į Jupiterio metus (tai yra 8, 15, 22, 29, 36, 43 ir 50-aisiais gyvenimo metais), žmogus, gimęs Saturno metais, išgyvens daug ryškiau nei žmogus, pavyzdžiui, gimęs Veneros metais. Pastarasis priims Jupiterio metus ne kaip likimo dovaną, o greičiau kaip natūraliai sugrįžusius gerus laikus - nepaisant to, kad kažin kodėl jo daliai kartais tenka išgyventi ir nesėkmingus laikotarpius. M a g ų žvaigždė yra labai paprasta, universali ir teisinga, tą žinojo visų laikų išminčiai. Tačiau nederėtų pamiršti, kad savo sandara tai vis dėlto labirintas, iš kurio reikia surasti išėjimą, o jis 'toli gražu nėra toks aiškus, kaip atrodo. Tam; kad iš jo išeitume, kiekvienam reikalingas Ariadnės siūlas, antraip - dienų ir metų nuoseklumas sutriks, o reikalus, ė m ę tvarkyti priešiškos planetos dieną, paprasčiausiai sužlugdysime. Pavyzdžiui, nedera būti atkakliems ir aktyviems p e n k t a d i e n į - V e n e r o s dieną, šešta­ dienį - Saturno dieną arba pirmadienį - Mėnulio dieną. Šios savybės geriausiai pasitarnauja antradienį - Marso dieną. Ir at­ virkščiai - jeigu antradienį Jūs sumanėte pasivartyti lovoje, o kitą dieną - trečiadienį, kurią valdo Merkurijus, esate pasiryžę kalnus nuversti, turėkite omenyje, kad ši energija bus iššvaistyta v e l t u i - t ą dieną geriausiai tinka miklus lengvas darbas ir suge­ bėjimas susitarti nekeliant bereikalingo triukšmo. Kas gi yra tas Ariadnės siūlas, kur slypi jo galia? Atsakyti vėlgi ne taip paprasta. Ariadnė - žodis, kilęs iš senovinio voro Arachnos pavadinimo, audžiančio koncentruotą, ratų formos tinklą. O su j u o susijęs senovės graikų veiks­ mažodis verčiamas taip „šviesulio patekėjimas virš j ū r o s " , „Saulės pa­ t e k ė j i m a s " arba dar p a p r a s č i a u „Aušra". Taigi labiausiai tikėtina, kad Ariadnės siūlas yra Saulės spin­ dulys, praplėšęs tamsą ir padėjęs Tesėjui išeiti iš Minotauro labirin­ to. Įdomu, kad patį gražiausią antiSaturnas

176

-

šeštadienis.

Iš knygos

„Gypsy Planet and Dream

Book"

177

kinių laikų labirintą 1902 metais Kretoje, Knoso mieste, atrado vienas iš Oksfordo mokslininkų entuziastų, o vadinosi jis „ A b c o l u m " - tai primena terminą, kuriuo senovės alchemikai vadino išminties akmenį. Taigi Ariadnės s i ū l a s - t a i universalus raktas, kurio pagalba galima surasti išėjimą iš kitų labirintų. Be to, jis turi senovinę simboliškai sudėtingą istoriją, kaip ir labirintai, išsidėstę po gotiškaisiais Prancūzijos soborais, pava­ dintais Saliamono labirintais - virtinė koncentruotų apskritimų, pertrauktų tam tikruose taškuose ir atstovaujančių keistoms, painioms linijoms. Iš čia kilo kitas M a g ų žvaigždės pavadini­ mas - Saliamono antspaudas (Sol - Om - O n ) - S a u l ė s vardas trimis senovinėmis kalbomis - italų, indų ir egiptiečių. (Ji dar vadinama šešiakampe žvaigžde, D o v y d o žvaigžde, heksagrama.) Ar ne todėl Prancūzijos Amjeno miesto bažnyčią, pasta­ tytą gotiškuoju stiliumi, puošė didelė plyta, inkrustuota aukso luitais ir auksiniu puslankiu, kuriame buvo pavaizduota tekanti Saulė? Galbūt todėl architektūroje įsivyravo gotikinės bažny­ čios, statytos X I V - X V a., t.y. ugnies simboliai, kurie n u l ė m ė naują kultinių pastatų statybos kryptį - liepsnojančią gotiką? Pastatai, ant kurių pavaizduota M a g ų žvaigždė arba Saliamono ženklas: Sen Ž a n o soboras ir Sen Bonavetūro bažnyčia Lijone, soboras Ruane, Vjulframo bažnyčia Abbevile ir daugelis kitų garsių kultinių statinių Prancūzijoje, pastatytų šiuo stiliumi. Saulės spindulys vainikuoja M a g ų žvaigždę, nuo jo prasi­ deda kiti labirinto keliai. N u o senų laikų labai svarbūs buvo dar du spinduliai: Mėnulio ir Merkurijaus. Egipto deivės Izidės

178

kulte egzistavo žyniai, atstovaujantys šioms planetoms, be to, Saulės žynys buvo vadinamas Spindulinguoju (skleidžiančiu švie­ są), Merkurijaus - pasiuntiniu (žinianešiu), o Mėnulio žynys vienu metu buvo ir Aukuro žynys. M a g ų žvaigždės sandara turi prasmę. Kodėl j o s spindulių viršuje nurodytos planetos būtent tokia, o ne kitokia tvarka, ką lemia chaldėjiškas planetų paradas? Tai susiję su kultiniais senovės statiniais - vadinamaisiais zikuratais (dievo kalnais), ku­ rie yra bokštai iš pastatytų viena ant kitos nupjautinių pirami­ džių. Jie pakeitė dievų garbinimą kalnų viršūnėse, maldų vietą senovėje. Zikuratai, • kurie pirmąsyk atsirado Mesopotamijoje, simbolizavo laiptus, jungiančius dangų ir žemę, žemiškuosius ir dangiškuosius valdovus, t. y. priartino ž m o g ų prie dievų. Babi­ loniečių, tai yra chaldėjų zikuratai turėjo po septynis laiptelius, kurie buvo dažomi skirtingomis s p a l v o m i s - j u o d a , balta, purpu­ rine, mėlyna, ryškiai raudona, sidabrine ir auksine. Laiptelius tarpusavyje j u n g ė kopėčios, arba pandusai. Norint užlipti ant pirmosios pastato pakopos, reikėdavo įveikti apie 100 laiptelių. Jų padėtis buvo kruopščiai tikrinama, kaip ir visa zikurato architek­ tūra, vis labiau panašėjanti į savitą labirintą. Statinio viršuje stovėjo šventykla - „aukščiausiojo dievo" buveinė. Į ją galėdavo įeiti tik žyniai. Manoma, kad zikuratai taip pat buvo ir observa­ torijos, nuo jų laiptelių pakopų buvo atliekami astronominiai stebėjimai. Taip chaldėjai, stebėdami Saulės sistemos planetų kurias laikė dievais, kaitą prilygino jas zikurato statiniui. Visos Saulės sistemos planetos, kurios buvo chaldėjų sudie­ vintos, turėjo savo šventą vardą, šventyklą ir netgi miestą. Pagrindinis babiloniečių panteono dievas buvo Mardukas, kurį pagal šiuolaikinę astrologiją atitinka Jupiteris. Teritorine prasme jis kuravo Babiloną, kai tas tapo sostine. Merkurijus tuo metu buvo vadinamas išminties dievu Nabu ir turėjo savo m i e s t ą Borsipą. Saulė buvo teisingumo dievas Šamašas, j o s miestas buvo Siparas. Mėnulis buvo sutapatinamas su žinių dievu Sinu ir valdė Ū r o miestą. Kuta miestas buvo pavaldus Marsui, tai tas pats dievas Nergalas, su kuriuo susiję kraugeriški karai ir požeminio pasaulio reikalai. Saturnas, skirtingai nuo jo, buvo sėkmę lemiantis karo dievas, vadinamas Ninuta, ir valdė Kišo miestą. Uruko miestas priklausė Ištarai - Venerai. Taigi septynios 179

žinomos tuo laiku Saulės sistemos planetos įkūnijo septynių pagrindinių Babilono miestų federaciją, kelius tarp jų pagrindi­ nę vyraujančią judėjimo kryptį, kuriai suteikiama ypatinga ezo­ terinė prasmė, nulėmusi chaldėjų skaičių seką. Paslaptingoji skaičiaus septyni esmė, senovės Babilono ast­ rologijos pagrindas, šiuolaikinių specialistų aiškinama eksperi­ mentine psichologija. Ji nustato žmogaus nervų sistemos „pralai­ dumą", nes jis nesuklysdamas gali priimti ne daugiau kaip septynis dirgiklius, teisingai juos skirti ir palyginti tarpusavyje. Tas pat kalbama ir apie operatyvią atmintį. Pasirodo, kad žmogus savo protu gali akimirksniu suvokti ir įsiminti ne daugiau kaip septynis analogiškus elementus. Septynetas brėžia tam tikrą gali­ mybių ribą, o saulės sistema pasirodo esanti analogiška ž m o g u i kaip jo makrolygmuo. Taigi pats laikas - savaitė po savaitės, metai po m e t ų - n u o s t a b i a u s i u būdu susiję su pačiu subtiliausiu mecha­ nizmu, kuriuo apdovanotas ir ž m o g u s - j o nervų sistema. Reikia manyti, kad apie tai žinojo senovėje. Pasak padavimo, karalius Saliamonas turėjo žiedą ant kurio buvo išgraviruoti žodžiai: „Viskas praeis". Atėjus blogiems laikams žiūrėdamas į šį užrašą jis nusiramindavo. Betgi kartą j a m atsitiko didžiulė nelaimė, o sentencija, užuot jį paguodusi, sukėlė dar didesnį pykčio priepuo­ lį. Numovęs žiedą nuo piršto, karalius Saliamonas metė jį ant grindų o jis pariedėjo ratu ir staiga sustojo prie pat jo kojų. Pamatęs, kad žiedo vidinėje pusėje taip pat kažkas parašyta, jis susidomėjo, pakėlė jį ir perskaitė: „Ir šitai praeis". Nusišaipęs užsimovė žiedą ir daugiau su juo nebesiskyrė. Ir pabaigai. Atkreipkite dėmesį, kurią savaitės dieną bus Jūsų gimtadienis šiais metais. Netgi jei Jūs gimėte Saturno metais, jūsų gimimo diena gali sušvelninti jo nepalankią į t a k ą tuo atveju, jei j ū s sąmoningai pasistengsite paklusti tą dieną valdančiai planetai, jos energetiniam pobūdžiui. Švęsdami gim­ tadienį 2001 metų sekmadienį, mėgaukitės Saulės energijos užtaisu, įsivaizduokite, kad tai jus gelbėjantis Ariadnės siūlas, padedantis atsidėti kūrybinei veiklai ir atskleisti neeilinius gabu­ mus. Tuomet griežtas ir iniciatyvą „užsaldantis" Saturnas bus priverstas nemažai nuolaidžiauti. O jei j ū s iš tiesų gimėte Saulės arba Jupiterio metais ir švenčiate gimtadienį sekmadienį, jūsų laukia tikras fejerverkas naujų įvykių ir įspūdžių 180

Dievas ir pasaulis pagal Kabalą

Kabala yra ištisa okultinė filosofija, hebrajų ezoterinis m o ­ kymas. Jei šį žodį rašysime hieroglifais „k-b-1", žydiškai jis reiškia padavimą (sakmę, legendą), o okultistai šį padavimą kildina iš Mozės. Tačiau markizas de Alveidrė siūlo šį žodį rašyti hieroglifais „x-b-l", tada j o s reikšmė būtų tokia: X raidė žydų kalba reiškia skaičių 20, raidė b - skaičių 2, o raidė 1 - tai paplitimo ir galybės idėja. Tokiu būdu kabala (arba kabbala) reikš „dvide­ šimt dviejų galybę", turima omenyje - raidžių, o kitaip tariant, hebrajų abėcėlės, susidedančios iš dvidešimt dviejų raidžių. Ši skaitmeninio rašto sistema vadinama gematrija. Iš tiesų vienas iš svarbiausių kabalos elementų yra hebrajų abėcėlės raidžių prasmė. Kiekviena raidė atitinka tam tikrą idėją ir tam tikrą skaičių. Taigi kiekvienas žodis turi ir skaitmeninę reikšmę, kai sudedami raides atitinkantys skaičiai. Pavyzdžiui, soraih kartu yra ir trys šešetai (666), atitinkantys Apokalipsėje ir Didįjį Žvėrį. Be to, pagal santykių teoriją, kiekviena raidė yra įvairių esmių

(darinių)

ir

daiktų

simbolis,

atsižvelgiant

į

pasaulį, 181

H e - m o t e r i š k ą pasyvųjį pradą,

organizmą ir idėjas, kurioms duotuoju atveju taikoma abėcėlė.

Vau

Visa abėcėlė skirstoma į tris pagrindines raides, atstovau­ jančias septynioms planetoms, ir į 12 paprastų raidžių, reiškian­

tai

yra

aktyviojo

prado

poveikį

I-e-o-e žodžio -e raidė, arba antroji e raidė, yra vyriškojo prado

Pagrindinis kabalos žodis, kuriame slypi visos paslaptys, tai

poveikio moteriškajam išdava, tai yra vaisius, kūdikis, sintezė.

Dievo vardas, būtent

Taigi matome, kad žodis Yod-He-Vau-He visiškai atitinka

Šis žodis turi būti tariamas tik ypač svarbiais atvejais, todėl pakeičia

santykį,

pasyviajam.

čių 12 Zodiako ženklų.

jį dažnai

(Vo) - jų

žodžiu

tetragrammaton,

tai

yra,

esantis

schemą, - duotą pasauliui išreikšti, būtent:

iš

keturių raidžių. Nepašvęstieji perskaito šį žodį kaip Jahvė (Jahova), tačiau tikrasis jo tarimas

„I-e-o-e"

(angliškas

variantas

IHVH). Panagrinėkime jį raidėmis: Yod (i) laikomas visos abėcėlės principu, nes visos likusios raidės sudarytos iš įvairių jos kom­ binacijų. Yod reiškia

skaičių

10.

10 yra vieneto, tai yra esmės,

tikrovės, būties su nebūtimi, susijungimas. Čia vėl m a t o m e pirmapradį pasaulio vaizdą: jėga, energija iš vienos pusės, ir niekas, beribė erdvė - iš kitos. Kaip jau minėjome, galime išreikšti energiją per tašką, plintantį begalinia­ me rate. Taigi Yod (i) - yra dešimt, arba viskas ir niekas, tai yra Dievas. Kaip minėjome, pirmoji jėgos veikla - dalintis, kad pažintų save ir sukurtų sau atramos tašką. Padalinkime 10:2 ir gausime skaičių 5, kurį atitinka antroji žodžio I-e-o-e raidė, būtent e. Tačiau pirmosios raidės Yod priešpastatymas antrajai raidei He (e) gimdo trečiąjį faktorių, būtent santykį tarp pirmojo ir antrojo elementų, arba jų susijungimą. Kitaip tariant, gauname: Yod

10

He

5

Jų suma lygi 15, o sudėjus s k a i č i u s , - 6 . Skaičių 6 atitinka trečioji žodžio I-e-o-e raidė, būtent Vau,

nas, tai yra antroji H e , j a u reiškia naujojo ciklo pradžią, tai yra vaiko

gimimą.

Tai

yra

antrasis

pasaulis,

išėjęs

iš

pirmojo,

pavyzdžiui, astralinis arba žmonijos pasaulis, pagimdytas dvasi­ nio arba dieviškojo pasaulio. Drauge, kaip matome, antroji H e - t a i pradžia arba aktyvu­ sis

antrojo

pasaulio

terminas,

pasyvusis

terminas

pirmajame

pasaulyje. Todėl žodis Jehova rašomas dar ir taip: Yod - He Vau. Kartais pirmieji trys terminai apsupami ketvirto, beje, ratas reiškia begalinį šios triados, arba pirmojo pasaulio kituose pa­ sauliuose, paplitimą. D a r pažymėsime, kad pirmoji tetragrammaton dalis, tai yra „Yod" - reiškia vyriškąjį pradą, tai yra principą, dvasią, protą, o antroji dalis - (He -Vau - H e ) - moteriškąjį pradą, tai yra gyve­ nimą, judėjimą, gamtą. X V I a. angelams iškviesti b u v o naudojama tetragrama magiškasis apskritimas su viduje nupieštu šešiakampiu, kuria­

arba Vo.

182

Pirmieji trys terminai „Yod, He ir Vau" yra vyras, ž m o n a ir jų tarpusavio santykiai, atitinka užbaigtą visumąj 4-tasis termi­

Taigi žodyje Yod-He-Vau-He:

me penkiuose

Yod-reiškia

maton.

vyrišką aktyvųjį pradą,

ploteliuose

išdėstytas

Dievo

vardas

tetragram­

183

nukryžiavimas yra dievybės panirimo į materiją simbolis, o Jo prisikėlimas - žmonijos, siekiančios dievybės, simbolis. Pabrėšime, kad pats kryžius savo f o r m a - t a i kvatemiono (lot. quaterni-po keturis), kuris reguliuoja pasaulio gyvenimą, įstatymo schema. Analogiškų simbolių sutinkame ir kitose religijose, pavyz­ džiui, Višnu nužengimas ant Žemės žmogaus pavidalu, Ozyrio mirtis nuo jo brolio Seto rankos ir Ozyrio prisikėlimas. Pats Jėzaus Kristaus vardas nurodo dievybės perėjimą prie žmonijos. Žydiškai Jėzus rašomas hieroglifais: Yod-He-Šin-Vau-He. Taikant krikščionybės dogmas, „Yod" reikštų Dievą Tėvą, o „ H e " - Dievą Sūnų, Vau - Šventąją Dvasią Antroji „ H e " yra visa žmonija. Pabrėšime, kad Dievas Sūnus čia tapatinamas su žmonija. Čia slypi viena iš pagrindinių Kabalos paslapčių, kurias patvirtina, okultistų nuomone, ir ezoterinė Evangelijų prasmė. Panagrinėkime šį klausimą išsamiau. Jau pateikėme okultizmo teoriją apie pasaulio sukūrimą, tačiau atskleidėme ją abstrakčia dinamiška prasme. Pateiksime dabar šį klausimą metafizikos požiūriu. Pirmiausia buvo Dievas ir niekas (tai yra erdvė). Iš Dievo pareina nuo amžių amžinųjų Jo Sūnus, šviesa arba žodis. Tokiu būdu gaunami du būtini gyvybei poliai: Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus. Jų sąveika, kurianti visą pasaulį, yra Šventoji Dvasia. Dievas sutveria kolektyvinį žmogų arba Adomą Kadmoną. Tai tėra tik jo padalijimo į du polius simbolis. Adomas K a d m o nas ir yra Dievo Sūnus. Toliau eitų žmogaus nusidėjimas. Kalbant apie pasaulio sukūrimą, tai būtų dievybės nugrimzdimas į materiją arba jos dezintegracija. Vis dėlto žmonija pasilieka dievybės dalimi, ir tai pareiškia Jėzus Kristus, sakydamas, kad žmogaus sūnus yra Dievo Sūnus. Šiuo atveju jis kalba ne tik apie save, bet ir apie visą žmoniją. Jėzus Kristus įdiegė ž m o n ė m s meilę, tai yra sintezės ir harmonijos įstatymą, vėlei vedantį žmoniją prie dievybės, bet j a u persmelktą sąmoningu darbu ir pastangomis. Jėzaus Kristaus 184

Šis žodis sudarytas iš tų pačių raidžių, kaip ir „Yod-HeVau-He", bet tarp „Yod-He ir Vau-He" stovi raidė „Šin", - WTaigi čia matome padalijimą (skilimą) arba dievybės dezin­ tegraciją, kuri yra pirmiau, prieš jai nugrimztant į materiją. Kadangi čia keturių raidžių žodis virsta penkių raidžių „Yod-He-Šin-Vau-He" žodžiu, skaičius penki iš pat pradžių yra materijos arba blogio pradžios simbolis: betgi dvasios panirimo į materiją išdava yra triumfas nugalėjus materiją tvirtos valios, pakeliančios triūsą ir kančias, pastangomis. Todėl skaičius penki Kabaloje taip pat simbolizuoja žmogaus valią, džiūgaujančią nugalėjus stichijas, tai yra materijos elementus. Įrašyta raidė „Šin" taip pat labai reikšminga. Simboliškai ji reiškia santykinį (reliatyvų) judėji­ mą arba mūsų pasaulio gyvenimą o hieroglifais - astralą, atstovaujantį žmonijos pasaulio sričiai. Su tuo galime susieti mitą apie Liuciferį. Jis yra astralinio pasau­ lio atstovas, o išreiškiant jį hie­ roglifais, raidė „Šin" puikuojasi ant jo galvos. Kaip astralas, Liuciferis yra tarpininkas tarp dvasios ir ma­ terijos. Jeigu žmonija triumfuoja nugalėjus materiją, Liuciferis pa­ verčiamas Jėzumi Kristumi, kuris reiškia sintezę ir žmonijos pakili­ mą prie dievybės. Tačiau jeigu

Pagal

Kristus miniatiūrą, Šartras,

mandorloje. Pontificale, XIII a. pr.

185

žmonija mėgaujasi materija ir jai atsiduoda, Liuciferis virsta Šėtonu. Pasak okultisto Rudolfo Šteinerio, žmogų stengiasi sugun­ dyti ir atitraukti nuo jo kosminės dvasingosios lemties (siekti tobulumo Žemėje) dvi būtybės - Arimanas (materialios žemės centras, tamsos simbolis) ir Liuciferis (čia astralinės sferos erdvė, šviesos simbolis). Jiedu abu simbolizuoja žmogaus dvasi­ nę pusiausvyrą. Ir Arimanas (Angra Mainju), ir Liuciferis (Ahūra Mazda) istoriškai susiję su „melo princu" Zaratustra. Pirmasis taip pat išaukština materializmą: fizinius potraukius ir visas kitas žemiškąsias vertybes, kad atitrauktų nuo dvasingumo. Ant­ rasis visiškai ignoruoja fizinį kūną, stengiasi atitraukti žmogų į bekūnės būsenos palaimą. Norint dvasiškai tobulėti, reikia siekti abiejų potraukių pusiausvyros ir harmonijos.

Jau senų senovėje m a t o m e daugybę piktųjų dievybių gar­ binimo pavyzdžių (Molocho, M i l k o m o , Melkarto, Baalo, Astaro-Chemošo kultai, vėlyvieji gnostikai). Šių kultų esmė buvo pataikavimas žmogaus aistroms ir gašlumui. Todėl moterys vaidino didelį vaidmenį, tačiau ne kaip vestalės (vestalė Vestos, n a m ų židinio dievybės, žynė), o kaip bakchantės (bakchantė - B a k c h o , vyno ir linksmybių dievo puotų - bakchanali­ jų dalyvė, žynė). Užuot paklusę proto ir teisingumo įstatymams, šių kultų garbintojai tikisi apreiškimų per ekstazę, tai yra per įsivaizdavi­ mą, nes čia moteriškasis pradas pranoksta vyriškąjį. Todėl juo­ dosios magijos, pasikliaujančios Šėtono (tai yra blogio prado) pagalba, užkeikimų seansų metu tetragrammaton tariamas iš­ kreiptai: ne „Yod-He-Vau-He" (arba „Yod-Heva"), o „HevaYod", kad išreikštų pasyvaus prado triumfą („Yod" - vyriškas principas, o „ H e v a " - moteriškasis principas). Trakijoje Orfėjo laikais vyko kovos tarp Saulės ir M ė n u ­ lio dievų, kurių pirmieji atstovavo vyriškajam, o antrieji moteriškajam pradui. Orfėjas, Apolono ir D z e u s o žynys, žuvo kovodamas su bakchantėmis (Hekatės žynėmis), o po mirties pelnė šlovę savo kultui. Pabrėšime, kad bakchančių šūksnis „ H e v a u h e " yra antroji pasyvioji tetragrammaton „Yod-HeVau-He" dalis.

Pereikime prie klausimo apie blogio priežastį ir jo santykį su Dievu. Kaip matome, viskas pasaulyje pagrįsta dviejų pradų prieš­ prieša. Senovės magai šią mintį išreiškė įvairiais simboliais; iš jų žinomiausi: dvi kolonos prie Saliamono šventyklos vartų, taip pat dvi apsivijusios gyvatės ant Hermio lazdos. Tačiau kai kurie žmonės, melagingai aiškindami dviejų priešingų pradų būtinumo dėsnį, padarė piktdžiugišką išvadą kad blogio pradas lygiavertis gėriui, ir įvedė blogio, arba ma­ žiausiai pasyvaus prado, kultą. 186

Persijoje pirmapradė Zaratustros religija buvo iškreipta, ir Ahrimanas, blogio p r a d a s , b u v o prilygin­ tas O r m a z d u i (Ahūrai M a z d a i ) . Krikščionybėje gnostikų sektos įvedė blogio prado garbinimą, o šios doktrinos palydovai buvo ekstazės, pereinančios į orgijas. Viduramžiais tamplieriai garbino stabą Bafometą, vaizduojantį Liucife­ rį, arba nesąmoningas gamtos jėgas. Tačiau visos šios doktrinos jau pačios savaime yra netikslios. Blo187

gis iš tiesų neatsiejamai susijęs su gėriu, tačiau tai nereiškia, kad jis lygiavertis gėriui. Blogis yra fonas, kuriame pasireiškia gėris, tai - Saulę lydintis šešėlis, kuris nuo jos ir priklauso. Iš pradžių dvasia buvo beribė ir inertiška, taigi atstovavo materijos elementams. Dvasia ir materija traukia vienas kitą dėl bendro našaus darbo. Dvasios dalelės atgaivina materiją ir sukuria vienetus, kurie sudaro sintezę ir vėlei pakyla prie dvasios. Čia reikėtų išskirti keletą momentų: pirma, materijos ir dvasios sugretinimas, antra, tai dvasios, puolusios į materiją, kančios, ir trečia - materijos persvara dvasios atžvilgiu. Kalbant apie pradžią priešingą dvasiai, materija yra ne blogio pradas, o dvasios fonas, j o s atspirties taškas ir netgi jos bendradarbė. Reikia manyti, šia prasme ji negali būti blogio pradas. Kartu materija visgi nėra tolygi ir lygiareikšmė dvasiai savo galia. Nors j o s viena kitai ir būtinai reikalingos, tačiau d v a s i a gėris - yra aktyvusis pradas, o materija - pasyvusis; jeigu jų sąjungą išreikštume skaičiumi 10, tai pirmasis skaičius būtų vienetas, o antrasis - nulis. Dievybėje yra dviejų priešingų pradų sąjunga, kuri Kabalo­ je pavaizduojama įvairiais pantakliais, pavyzdžiui, Zogaro kny­ goje vaizduojamas Dievas senolio (atsiskyrėlio) veidu, kuris

Vandens ir ugnies sąjunga.

188

Pa-kua ir didžioji monada apsauga nuo piktųjų dvasių (Kinija).

atsispindi apačioje, tarsi vandenyje, be to, viršuje m a t o m e švie­ sos, o apačioje - šešėlio atvaizdą. Atskleisdami tą pačią paslaptį, Egipte per žynių šventinimo apeigas vienas iš jų eidavo pro neofitą ir šnibždėjo j a m į ausį tokius žodžius: „Ozyris yra juodasis dievas". Vėliau, jei dvasia, panirusi į materiją, išmėginama kančio­ mis, tos kančios esti būtinybė: viena vertus, materijai sudvasinti, kita vertus, - dvasiai praskaidrinti ir sustiprinti. Pirmoji protėvių nuodėmė katalikų vadinama „Kulmo feliksu" (laimingąja kalte), nes jos pasekmė j a u nuo amžių amžinųjų buvo žmonijos giminės atpirkimas. Kartu atsiminkime mitą apie Persefonę, simbolizuojančią sėklas, kurios, kad išaugtų gėlelė, turi ištverti žiemą po žeme. Taigi darbas ir kančios taip pat nėra blogis, nes j o s aukš­ tina žmogaus dvasią ir atveda žmoniją prie nulemtos sintezės. Dabar pereisime prie trečio punkto, tai yra, prie materijos dominavimo dvasios atžvilgiu. Dvasios domėjimasis materija, kaip matėme, būtinas, nes tai yra jų bendro vaisingo darbo pradžia. Tačiau materijos pirmavimą dvasios atžvilgiu galima laikyti blogiu. K u o giliau dvasios dalelytė grimzta į materiją, tuo labiau ima joje domi­ nuoti materialūs, kitaip tariant, blogio, pradai. Tačiau, apskritai kalbant, šis materijos triumfas būna tik laikinas, nes apvalytos darbu ir kančiomis dvasios dalelės paky­ la iki sąmoningos sintezės. Taigi dvasios ir materijos proporcija prasideda dvasios ma­ terializavimu, tačiau baigiasi materijos idealizavimu. Apvaizdos pagalbininkas šiuo atveju yra griovimo ir mirties principas, nakties Marsas arba indų dievas Siva. Iš tiesų visi kūriniai, pagimdyti dvasios ir materijos, kuriuose materija domi­ nuoja ir kurie neatitinka harmonijos ir meilės principo, negailes­ tingai naikinami ir amžinai perdirbami. Tokiu būdu blogį atitai­ so pats blogis, o mirtis yra atsinaujinimo ir progresyvios evoliu­ cijos faktorius. Binarinis, tai yra pradų dvejybės, principas magijoje atlieka svarbų vaidmenį. Jo paslaptis aiškinama taip: Visur pasaulyje sutinkami du priešingi pradai; tačiau jų tikslas yra ne antagonizmas, o bendras produktyvus darbas, kuris panaikina jų antagonizmą ir pritaiko bendrai sintezei. 189

Šio bendro darbo sąlyga yra abipusė savitarpio reakcija ir egzistuojanti tarp jų paslanki permaininga pusiausvyra. Pagrindinis uždavinys yra surasti jų abipusį svorio centrą arba, kitaip tariant, palaikyti tarp jų pusiausvyrą. Gyvenimo ir mirties pusiausvyroje slypi nemirtingumas. Dienos ir nakties pusiausvyra aiškinamos pasaulių judėjimo (gyvybės) paslaptys. Žinių ir tikėjimo pusiausvyra apima filosofijos paslaptį. Santvarkos ir laisvės pusiausvyroje slypi politikos paslaptis. Vyro ir moters p u s i a u s v y r a - j ų meilės paslaptis. Valios ir aistros, veiksmo ir reakcijos pusiausvyros paslap­ ties įminimas suteikia galybę. Pagrindinė ir neišreiškiama magijos paslaptis - tai pusiausvyros tarp absoliutaus ir reliatyvaus, tarp Dievo ir žmogaus, principas. Dinamikos pusiausvyros paslapčių žinojimas duoda perpetum mobile, geometrijos - rato kvadratūrą, chemijos - metalų transmutaciją. Tačiau priešingi pradai visada turi likti atskirai ir gali susilieti tik kaip rezultato išdava arba jų darbo kūrinys, panašiai kaip vyras ir žmona susilieja per vaiką, pasilikdami j i s - v y r u , o ji - moterimi. Todėl filosofijoje žinios neturi absorbuoti tikėjimo ir, at­ virkščiai, tikėjimas neturi įsakinėti žinioms. Visuomenėje vyras ir moteris neturėtų painioti savo funkcijų. Politikoje bažnyčia ir valstybė turi gerbti kiekvienai pri­ klausančią sritį, o tautos laisvė ir vyriausybės valdžia turi abipusiškai balansuoti ir papildyti viena kitą.

Svarstyklės.

190

Taigi matome, kad visa ko pagrindas yra vienybė; kad pasireikštų, ši vienybė dalijasi ir gaunamas dvejybinis pradas (binarius); šių dviejų pradų tarpusavio santykiai sukuria trečiąjį principą, reziumuojantį du pirmuosius. Tokiu būdu gauname pirmapradę triadą arba trejybės triados dėsnį. Vienybės, binarius (dvilypumo), triados (trinariškumo) ir ąuartus (ketvirtosios dalies) dėsniai taip pat turi savo išraišką žodyje „Yod-He-Vau-He". Tuomet tas žodis rašomas taip:

Y o d - t a i Dievas Tėvas, vientisa Dievybė. Yod-He - Dievas Sūnus, arba apsireiškianti Dievybė. Yod-He-Vau - Dievas Šventoji Dvasia arba Dievybės sintezė statikoje. Yod-He-Vau-He - taip pat Dievybės sintezė, tačiau dina­ miška, tai yra visas pasaulis, nes Dievas yra visur ir visuose, o pasaulis yra veikli Dievybė. Visų raidžių skaičius trikampyje bus 10, kuris išreiškia dievybę primityviu absoliučiu pavidalu, tai yra beribiu, nepabaigiamu.

Ki239

Kitoks Sudarytoja

pasaulis: Laimutė

magijos

ir

okultizmo

Vasiliauskaitė.-Vilnius:

paslaptys

Asveja,

/

2002.-

191 p. : iliustr. ISBN

9955-464-21-6

Knyga skirta tiems, kurie domisi senovės kultūra, bibliniais tekstais bei jų simbolių aiškinimais, magijos ištakomis, tipais ir prasmėmis, pomirtiniu gyvenimu, jo pasaulio „gyventojais", slaptingomis žmogaus galiomis, apie kurias dažniausiai nutylima... Ši knyga - pirmoji duoklė mistiškajai gyve­ nimo pusei, kurią dar tik pradedama tyrinėti. UDK 13

SL 867. 2001 12 15. 10,1 leidyh. apsk. 1. Užsakymas 1184 Leidykla ..Asveja", Apkasų g. 11-3, LT-2042 Vilnius, lel. 765 873 Spaudė AB „Standartų spaustuvė", Dariaus ir Girėno g. 39, LT-2038 Vilnius

Kaina sutartinė