Šatrijos Ragana (Modernizmas, neoromantizmas XIXXX a.) Moters tema Ţmogaus santykis su kitu ţmogumi Jausmo ir proto kova Pasiaukojimas Tikėjimas/Dievas Mirtis/Netvarumas Atjauta Meilė Gerumo teigimas Dvasinio pasaulio turtingumas Asmens vienišumas Liūdesio tema Moters tema Šatrijos Raganos kūryboje
Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ viena svarbiausių – moters tema. Šiai autorei bene geriausiai iš lietuvių neoromantikų pavyko atskleisti XIX a. dvaro moters portretą. Apysakoje atsispindi šiai srovei itin būdingas bruoţas – gilinimasis į ţmogaus vidinio pasaulio, o šiuo atveju būtent moters, problemas. Pagrindinės šio kūrinio herojės – mamatės asmeniniai išgyvenimai, vargai bei sielos reikalai, tampa visos apysakos centru. Kūrinyje yra analizuojami moters santykiai su vaikais, vyru bei pačia savimi, iškeliamas mamatės dvasingumas bei pasiaukojimas. Didelis dėmesys kūrinyje skiriamas mamatės, kaip motinos vaidmeniui. Ši moteris savo meilę pirmiausia skiria vaikams, moko juos dorovės principų, skiria visą savo rūpestį bei šilumą. Motinai be galo svarbu, kad jos vaikai uţaugtų dorais ţmonėmis, tikėtų Dievą, padėtų silpnesniems bei mokėtų pasiaukoti . Tai puikiai įrodo scena, kurioje mamatė skatina Irusią atiduoti savo graţiausią jupelę mirusiai Kazelei: „Jei atiduosi, ilgam paliks tau atminimas, kas savo draugei nepagailėjai to, kas tau buvo graţiausia.“ Mamatei vaikai vieninteliai ţmonės, kuriems ji atveria savo sielą, laiko savo pačios atspindţiu: „Kartais atidarau savo sielą vaikams“, „Bet vaikai – tai juk aš pati“. Šioje apysakoje motina be galo vaizdţiai vaikams pasakoja apie mirtį, kurią palygina su kokono virtimu į drugelį, tik šiuo atveju kokonu tampa suvarţytas, blankus ţmogaus gyvenimas ţemėje, o drugeliu – išsivadavusi iš kūno, laisva ir atvira visų svajonių išsipildymui siela. Ši scena taip pat iškelia mamatės dvasingumą, kurį galime įţvelgti ne tik jos pomirtinio pasaulio idealizavime, bet ir pomėgiuose. Šią dvaro moterį be galo traukia poezija, dailė, muzika, bei knyga. Visi šie pomėgiai padeda mamatei pabėgti į kitą tikrovę ir nors trumpam pamiršti visus ją slegiančius rūpesčius: „Svaiginuos poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir uţmirštu viską, viską...”, „Koks gėris man ta graţioji muzika! Juk nieko daugiau negirdţiu, nieko daugiau...“ Taip pat mamatę be galo ţavi sapnų pasaulis, ji mėgsta sapną lyginti su tikrove, praeitimi bei mirtimi. Dienoraščio rašymas – dar vienas mamatės dvasingumo įrodymas. Tik popieriaus lapui ši moteris atskleidţia visus savo asmeninius išgyvenimus, čia ji išsako mintis, kurių nedrįsta ištarti garsiai, išlieja visą savo liūdesį bei nuoskaudas: „Kodėl nepasakyti čia, kur kalbu pati su savimi to nutarimo prieţasties?” Taigi, apysakoje „Sename dvare“ Šatrijos Ragana atskleidţia pagrindines dvasingos moters problemas ir be uţuolankų aprašo jos gilų vidinį pasaulį, kuris ir tampa viso kūrinio centru. Kontekstai Šatrijos Raganos kūrybai didelės įtakos turėjo neoromantizmo idėjos, kurioms būdingi sapno ir pasakos motyvai, gilinimasis į ţmogaus vidinio pasaulio problemas, tikėjimo, Dievo problematika. Marija Pečkauskaitė buvo kitoniška, išskirtinė asmenybė. Šatrijos Ragana gyveno sename dvare, buvo jo bajoraitė, tačiau išliko labai paprasta. Marija Pečkauskaitė buvo be galo rūpestinga bei kilni moteris - rūpinosi Ţidikų blaivybės draugijos namų statyba, uţsiėmė labdara. Marija visuomet stengėsi apriboti savo poreikius, kad tik galėtų ką nors sušelpti tiem, kam to labiausiai reikėjo. Šatrijos Ragana labai mylėjo vaikus, subūrė jų draugijėlę bei baţnytinį chorą, įkūrė vaikų biblioteką, įrengė mokyklą kaimo vaikams, globojo vienos neturtingos šeimos berniuką, rėmė jo studijas VDU ir Belgijoje. Rašytoja be galo mėgo skaityti, muzikuoti, domėjosi religiniu gyvenimu, rašė dienoraštį. Citatos „Rodos man vis, kad tikras pašaukimas buvo tas, kurį kitąsyk norėjau pasirinkti - gailestingosios sesers.” „Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savimi.” „Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio.” „<...>mano vaikai<...>visos tos mano brangiausios galvelės, visos tos mamos sielos sielelės.” „Kokia stebuklinga yra sapnų šalis! Paslaptingas, neįţvelgiamas pasaulis.” „Šimtą kartų beveliju pati dirbus, negu vertus kitus, šimtą kartu beveliju nevalgius pati, negu skaičiavus kąsnius kitų.” „Kaip kūnas oro, taip mano siela trokšta groţio, reikalauja dailės.” „<...>kartais aš pati negaliu tikrai pasakyti , ar ką esu girdėjus ir mačius bebudėdama, ar sapne.” „Viskas čia, ţemėje, tik sapnas, o tikrenybė – ne čia. Amţinojo uţmigimo valanda – tai pabudimo valanda.”
Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo. Ją galima skirstyti į ankstyvąją ir moderniąją. Kas būdinga ankstyviesiems neoromantikams? 1. Jie siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių, sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį; todėl kreipė žvilgsnį į tai, kas nematoma (vidiniai išgyveni¬mai, regėjimai, slapti patyrimai), į tai, kas nepasiekiama (visatos, kosmo¬so gelmės) ir neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo problematika). 2. Ilgesys kažko kito - trokštamo ir nepasiekiamo - yra psichologinis neoromantizmo pamatas. Todėl atsigręžiama į roman¬tizmą, į jo stiprius jausmus, į praeities aukštinimą, į žmogaus ir gam¬tos ryšį, į paslaptingumo jutimą. 3. Ankstyvųjų lietuvių neoromantikų idealizmas skatino keisti gyvenimą, aukotis dėl idealų, žadino viltis. Neoromantikai siekė savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį, mintis apie „tautos dvasią" išreikšti naujoje kū¬ryboje. 4. Garsiausi šio laikotarpio neoromantikai yra J. A. Herbačiauskas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Šatrijos Ragana, V. Krėvė, Vaižgantas. 5. Neoromantizmas, išplitęs Europos literatūrose, yra atnaujintas, sumodernintas romantizmas. Neoromantizmo paveikti yra B. Sruoga ir V. Mykolaitis-Putinas. ASMENYBĖ Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, XX a. pradžios rašytoja, – didžiosios moterų literatūros bangos dalis. Idealistinės – romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja. Kilusi iš Žemaitijos bajorų, gimusi Medingėnuose, sename giminės name su prosenių portretais ant sienų, su senoviškomis tradicijomis. Augo Užvenčio dvare, svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų erdvėje. Augo ne viena, turėjo seserį, du brolius, tačiau jie anksti mirė.Dvaro aplinkoje susitiko su Povilu Višinskiu, Žemaite.Mokėsi Peterburgo Šv. Kotrynos g-joje, baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Grįžus į Lietuvą gyveno įvairiuose miestuose, uždarbiavo privačiomis pamokomis. Gavus „Motinėlės “ stipendiją vyko studijuoti į Šveicariją, o grįžus vadovavo knygynui Vilniuje. Nuo 1909 – 1915 mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių prog-joje, o po to įsikūrė Židikuose. Ją kaip ir Žemaitę kūrybai paskatino Višinskis.(Gal kas žino Marijos Pečkauskaitės slapyvardžio „Šatrijos ragana“ pasirinkimo istoriją?)Augdama dvaro aplinkoje, mergaitė mėgo viena vaikštinėti seno sodo alėjose ir mąstyti. Su ją supusiomis apylinkėmis susiejo ir savo slapyvardį ( susiejo su Šatrijos kalnu, su senaisiais jo padavimais, taip pat ir apie raganas).Marija mėgo muziką, pati net skambino fortepijonu. Apskritai Marijai Pečkauskaitei rašymo galimybė atsivėrė labai anksti – 1892, penkioliktus metus eidama, ji pradėjo bandyti plunksną. O jau 1896 metais debiutavo „Varpe“ (Kas gali pasakyti, su kokiu kūrinėliu?) su „Margais paveikslėliais“.Jos šeimoje visi kalbėjo lenkų kalba. Tačiau padedama Povilo Višinskio (susirašinėdama laiškais, bendraudama) mokėsi lietuvių kalbos. Laiškai Višinskiui yra ir Marijos mokymosi rašyti lietuviškai būdas. Beje, mėgo rašyti laiškus ir išgalvotiems asmenims.Pirmasis žinomas Šatrijos Raganos laiškas – Povilui Višinskiui, parašytas (1895 m.) daugiau kaip prieš 100 metų : „misliju sau: pašnekėsiu su tavim, gal įkvėpimas ateis“. Laiškuose pasirodo pagrindiniai Marijos gyvenimo veikėjai: atvirieji ir slaptieji. Iš atvirųjų svarbiausi – pats Povilas Višinskis, sesuo Sofija. Slaptiesiems priklauso abu broliai Bukantai: kunigas Kazimieras ir muzikantas Domininkas. Laiškuose nuolat šmėkščioja ir Žemaitės siluetas, su kuria susitikdavo žmonių suėjimuose.Skirtingiems asmenims rašytų laiškų ir turinys kitoks. Bene šilčiausi laiškai skirti Višinskiui. Juose atsiskleidžia gyvenimo prasmės ieškojimo, ankstyvosios kūrybos vingiai, taip pat stiprus realaus gyvenimo pojūtis,
skaudi socialinė problematika, besiskleidę pirmieji meilės daigai, tačiau intymieji, slaptieji sielos išgyvenimai beveik neatsispindi: „Bet ant manęs iš užvis didesnį padarei tu įspūdį ir pavertei į kitą pusę daug daug… Kitas nieks negalės jau tiek „miec znaczenia“ (turėti reikšmės) mano gyvenime kaip „tu“ (1896.IV.1 ir2) ; / „įspėjai: kad negaliu dieną, užtat naktį juokiuos ir dainuoju… kožną naktį mat tave sapnuoju…“ arba „Na, reikia pagaliau ryžtis. Ponas Povilai, prašom tik nesistebėti, kad kalbu šitai p. Povilai, nes kam gi galiu kitam? <…> Na ką gi man dabar daryti?! Nerašau nei savo jausmų, nei minčių, kam tai?! Užteks galbūt p. Povilui to, ką matė ir girdėjo, kad suprastų nors tai, kad kiekvieną rytą dejuoju, kad nubudau… Gana, gana. O dabar, p. Povilai, brangusis, kaip tik turės laisvą valandėlę, prašom parašyti ką nors apie tai ir patarti.“Šatrijos Raganai įtakos turėjo ir Vaižgantas. Ji, kaip jau buvo minėta, dirbo mokytoja. Mokė namuose ir mokyklose, daug dirbo visuomenės labui. Mokydama siekė įgyvendinti savo idealus: tikėjo, kad žmogus gali tobulėti, kad jį reikia ugdyti gražiais pavyzdžiais. Svarbiausias dalykas – kad ji gyveno taip, kaip mokė kitus.KŪRYBA. KŪRYBOS BRUOŽAI Debiutavusi su apsakymu „Margi paveikslėliai“, kur ryškėjo būdinga rašytojos asmenybės nuostata: įsipareigojimas liaudžiai, Šatrijos Ragana dar parašo apysakas (Kokias?) „Viktutė“ (1903), „Vincas Stonis“ (1906), „Sename dvare“ (1922), apsakymus (Kokius?) „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924), „Irkos tragedija“, „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924), „Irkos tragedija“ (1924), „Sulaukė“ (1906), „Mėlynoji mergelė“ (1925). Jos apsakymų ir apysakų herojai globoja našlaičius, lanko ligonius, stengiasi mylėti žmones ne žodžiais, o darbais. Aukštino veiklius, ištvermingus, sumanius, kitiems padedančius ir pasiaukojančius personažus. Kūrybos centrą sudaro ne socialinės skriaudos, išnaudojimo bei tamsos vaizdai, o liaudies išminties, dvasinės brandos, mokslo ir šviesos teigimas. Rašytojos idealas – taurus, gyvenąs ne vien sau, pabrėžtinai religingas individas.Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį ir įvairesnį pasakojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Kūryba kalba apie žmogaus gyvenimą, atsitikimus, žmogaus galimybes. Kūryboje labiau akcentuojamas atskiras žmogus.STILIUS. Stilius įvairus, šakotas: pakilus romantinis, lyrinis – impresinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduojamasis realistinis. Čia kartais pasirodo ironija, sarkazmas.PASAKOJIMO BŪDAI. Pasakojama pirmuoju asmeniu, dienoraščio forma, užrašais, praeities ir dabarties laiko sampynomis, atviro, bet estetiško jausmo kalba. Vidinį žmogaus pasaulį vaizdavo muzikos ir gamtos paralelėmis.Rašytoja sukūrė augančios moters paveikslą – nuo savitai pasaulį matančios mažos mergaitės (Irutės, Irkos, Irusės), iki į savarankišką gyvenimą žengiančios ir jo prasmės ieškančios mergaitės (Viktutės), iki savo žydėjimą pasiekusios moters (mamatė Marija), ir iki senų moterų.Vyriškumo mokykla atskleista apysakoje „Vincas Stonis“.
