Baudžiamoji teisė (I) Turinys Baudžiamoji politika ........................................................................................................................................................... 2 Baudžiamosios teisės pagrindai .......................................................................................................................................... 3 Baudžiamosios teisės dalykas......................................................................................................................................... 3 Baudžiamosios teisės metodas (arba reguliavimo būdas) ............................................................................................. 4 Baudžiamosios teisės samprata ..................................................................................................................................... 4 Baudžiamosios teisės paskirtis ....................................................................................................................................... 5 Baudžiamosios teisės funkcijos ...................................................................................................................................... 5 Baudžiamosios teisės sistema ........................................................................................................................................ 5 Baudžiamoji atsakomybė ir jos pagrindai ........................................................................................................................... 6 Baudžiamosios teisės šaltiniai, jų rūšys .............................................................................................................................. 6 Baudžiamosios teisės istorija .............................................................................................................................................. 8 Baudžiamosios teisės normos struktūra ............................................................................................................................. 8 Hipotezė ......................................................................................................................................................................... 8 Dispozicija ................................................................ ............................................................................................................................... ....................................................................................................... ........................................ 8 Sankcija .......................................................... ........................................................................................................................ ................................................................................................................. ................................................... 9 Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike............................................................................................................................. 10 Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje ........................................................................................................................ 11 Baudžiamųjų įstatymų galiojimas asmenų atžvilgiu ......................................................................................................... 12 Ekstradicija ir Europos arešto orderis ............................................................................................................................... 12 Teisinis prieglobstis ............................................................... ................................................................................................................................ ............................................................................................ ........................... 12 Baudžiamojo įstatymo aiškinimas..................................................................................................................................... 12 Nusikalstamos veikos samprata ....................................................... ........................................................................................................................ ................................................................................. ................ 13 Nusikalstamų veikų rūšys.................................................................................................................................................. 13 Nusikalstamumas ....................................................... ........................................................................................................................ ....................................................................................................... ...................................... 14 Nusikalstamos veikos sudėtis ........................................................................................................................................... 14 Nusikalstamų veikų sudėčių klasifikavimas ...................................................................................................................... 14 Sudėties objektas .............................................................................................................................................................. 16 Objektyvioji pusė .............................................................................................................................................................. 17 Veika ............................................................................................................................................................................. 17 Priežastinis ryšys........................................................................................................................................................... 18 Padariniai ................................................................ ................................................................................................................................ ...................................................................................................... ...................................... 18 Subjektas........................................................................................................................................................................... 18 Fizinis asmuo ................................................................................................................................................................ 18 Amžius ...................................................................................................................................................................... 19 Pakaltinamumas ........................................................... ............................................................................................................................ ............................................................................................ ........................... 19 Asmenų, apsvaigusių nuo įvairiausių toksinių ir narkotinių medžiagų atsakomybė ................................................ 20 Specialus subjektas .................................................................................................................................................. 21 Fizinis asmuo, kaip nusikalstamos veikos subjektas ................................................................................................ 21 Juridinis asmuo, kaip nusikaltimo subjektas ................................................................................................................ 21 Subjektyvioji pusė ............................................................................................................................................................. 22 Kaltė ............................................................................................................................................................................. 23 Tyčia ......................................................................................................................................................................... 23 Tyčios rūšys, nenumatytos baudžiamajame įstatyme ............................................................................................. 23 Neatsargumas .......................................................................................................................................................... 24 Mišri kaltė ................................................................................................................................................................ 26 Klaida ......................................................... ....................................................................................................................... ............................................................................................................... ................................................. 27 Bendroji tyčia ........................................................................................................................................................... 27 Motyvas ........................................................................................................................................................................ 27 Tikslas ........................................................................................................................................................................... 27 Tyčinio nusikaltimo padarymo stadijos ............................................................................................................................ 28
1
Atsiskaitymas: įskaitą sudarys du teoriniai klausimai, į kuriuos reikės atsakyti per 30 min. Egzaminas (įeis ir pirmosios dalies klausimai): 3 klausimai, kl ausimai, kuriems skirta 45 minutės. Įskaitai reikia pasiruošti iki 14 temos imtinai. Literatūra:
Baudžiamasis kodeksas; „Baudžiamoji teisė: bendroji dalis“, 2001/2003 m. (žalios spalvos – pasenęs); Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies komentaras; MRU Pesleko dvitomis „Lietuvos baudžiamoji teisė“; Aukščiausiojo teismo senato nutarimai.
Baudžiamoji politika Baudžiamoji politika – tai valstybės reakcija į nusikalstamumą. Apie ją galima kalbėti tik tada, kai valstybės reakcija yra sąmoninga ir tikslinga. Valstybė gali reaguoti dviem būdais: 1.
Tam tikrų įstatymų ir teisės aktų priėmimas;
2.
Šių teisės aktų realus taikymas.
Vakaruose teigiama, kad baudžiamąją politiką sudaro tik TNA priėmimas (pagal juos teismai negali vykdyti jokios politikos taikydami įstatymus). Lietuvoje su tuo nesutinkama. Pavyzdys: atsakomybė už vagystę sk iriasi priklausomai nuo to, koks turtas yra pavagiamas (TSRS Lietuvoje); socialistinio turto vogimas užtrau kdavo didesnę atsakomybę nei privataus, tačiau teismai, taikydami šias nuostatas, elgėsi visiškai priešingai: už valstybės turto vagystę buvo baudžiama mažesnėmis bausmėmis nei už asmeninio. Taigi, teismai turėjo savo „politiką“. Dabar sunku yra nustatyti, kas įeina į baudžiamąją politiką. Visi sutinka, kad reaguodama į nusikalstamumą, valstybė priima tokius įstatymus, kurie patenka į šią sferą: baudžiamasis įst., baudžiamojo proceso įst., bausmių vykdymo įst., prokuratūros įst., policijos įst. Dar kiti autoriai teigia, kad valstybė reaguoja reaguoja ne tik tokiais įstatymais. Nusikalstamumas – reiškinys, kurį sudaro nusikalstamų veikų visuma. Kas yra „nusikalstama“ – nustato pati
valstybė. Baudžiamosios politikos turinį sudaro šie esminiai elementai: Tam tikrų veikų uždraudimas (kriminalizavimas). Šio elemento turinį sudaro ne vienpusis judėjimas, tai yra, kai kurios veikos gali būti dekriminalizuojamos. 2. Uždraustų veikų baudimo aspektai (penalizacijos procesas). Nustatomos bausmės už tam tikros ve ikos padarymą. 3. Atsakomybės sąlygų ir ribų nustatymas (pavyzdys: kad asmuo galėtų atsakyti už tam tikrą veiką, turi būti sulaukęs nustatyto amžiaus, bendruoju atveju, 16 metų). Valstybė, atsižvelgdama į tai, kas d arosi su nusikalstamumu, ribas gali stumtelti į vieną ar į kitą pusę. 1.
Kriminalizacija – kokie aspektai apsprendžia, nuo kada veika turi būti uždraudžiama, o kada reikia nustoti bausti už kažkokia veiką:
Veikos pavojingumas. Jis matuojamas pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Pobūdį parodo, į kokią vertybę yra kėsinamasi (pvz., žmogaus gyvybė didesnė vertybė nei žmogaus turtas), o laipsnis – skir2
Atsiskaitymas: įskaitą sudarys du teoriniai klausimai, į kuriuos reikės atsakyti per 30 min. Egzaminas (įeis ir pirmosios dalies klausimai): 3 klausimai, kl ausimai, kuriems skirta 45 minutės. Įskaitai reikia pasiruošti iki 14 temos imtinai. Literatūra:
Baudžiamasis kodeksas; „Baudžiamoji teisė: bendroji dalis“, 2001/2003 m. (žalios spalvos – pasenęs); Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies komentaras; MRU Pesleko dvitomis „Lietuvos baudžiamoji teisė“; Aukščiausiojo teismo senato nutarimai.
Baudžiamoji politika Baudžiamoji politika – tai valstybės reakcija į nusikalstamumą. Apie ją galima kalbėti tik tada, kai valstybės reakcija yra sąmoninga ir tikslinga. Valstybė gali reaguoti dviem būdais: 1.
Tam tikrų įstatymų ir teisės aktų priėmimas;
2.
Šių teisės aktų realus taikymas.
Vakaruose teigiama, kad baudžiamąją politiką sudaro tik TNA priėmimas (pagal juos teismai negali vykdyti jokios politikos taikydami įstatymus). Lietuvoje su tuo nesutinkama. Pavyzdys: atsakomybė už vagystę sk iriasi priklausomai nuo to, koks turtas yra pavagiamas (TSRS Lietuvoje); socialistinio turto vogimas užtrau kdavo didesnę atsakomybę nei privataus, tačiau teismai, taikydami šias nuostatas, elgėsi visiškai priešingai: už valstybės turto vagystę buvo baudžiama mažesnėmis bausmėmis nei už asmeninio. Taigi, teismai turėjo savo „politiką“. Dabar sunku yra nustatyti, kas įeina į baudžiamąją politiką. Visi sutinka, kad reaguodama į nusikalstamumą, valstybė priima tokius įstatymus, kurie patenka į šią sferą: baudžiamasis įst., baudžiamojo proceso įst., bausmių vykdymo įst., prokuratūros įst., policijos įst. Dar kiti autoriai teigia, kad valstybė reaguoja reaguoja ne tik tokiais įstatymais. Nusikalstamumas – reiškinys, kurį sudaro nusikalstamų veikų visuma. Kas yra „nusikalstama“ – nustato pati
valstybė. Baudžiamosios politikos turinį sudaro šie esminiai elementai: Tam tikrų veikų uždraudimas (kriminalizavimas). Šio elemento turinį sudaro ne vienpusis judėjimas, tai yra, kai kurios veikos gali būti dekriminalizuojamos. 2. Uždraustų veikų baudimo aspektai (penalizacijos procesas). Nustatomos bausmės už tam tikros ve ikos padarymą. 3. Atsakomybės sąlygų ir ribų nustatymas (pavyzdys: kad asmuo galėtų atsakyti už tam tikrą veiką, turi būti sulaukęs nustatyto amžiaus, bendruoju atveju, 16 metų). Valstybė, atsižvelgdama į tai, kas d arosi su nusikalstamumu, ribas gali stumtelti į vieną ar į kitą pusę. 1.
Kriminalizacija – kokie aspektai apsprendžia, nuo kada veika turi būti uždraudžiama, o kada reikia nustoti bausti už kažkokia veiką:
Veikos pavojingumas. Jis matuojamas pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Pobūdį parodo, į kokią vertybę yra kėsinamasi (pvz., žmogaus gyvybė didesnė vertybė nei žmogaus turtas), o laipsnis – skir2
tumus tarp kėsinimosi į tą pačią vertybę (pvz., sveikatos sutrikdymas – sunkus sveikatos sutrikdymas yra žymiai pavojingesnis negu nesunkus sutrikdymas). Teorijoje visos veikos skirstomos į dvi dideles grupes: pirmai grupei priskiriamos pavojingos savaime veikos (veikos mala per se, lot. blogos savaime) ir veikos, blogos dėl draudimo (lot. mala prohibitia). Veikos mala per se retai sukelia
diskusijas, ar jos pavojingos (nužudymas, išžaginimas, sveikatos sutrikdymas), o veikos mala prohibitia – nes jos blogos tampa tik todėl, nes yra uždraustos . No rint įtraukti tam tikrą veiką į baudži amų veikų sąrašą reikia konstatuoti, kad ta veika yra pavojinga, nustatyti, koks jos laipsnis ir kokia ž alą ji daro. Šalia pavojingumo, dar reikia atsakyti į klausimą, ar baudžiamoji teisė gali daryti poveikį tokio tip o žmonių elgesiui (pvz., ar gali priversti žmones draugauti? Ar gali žmones priversti neturėti homose ksualių lytinių santykių? ) ir ar tas draudimas gali būti realiai įgyvendinamas. Veikų paplitimas. Reikia turėti galvoje dvi situacijas: gyvenime gali būti taip, kad veikos labai plačiai paplitusios, pvz., ėjimas per gatvę nenustatytoje vietoje. Kai veika yra labai plačiai paplitusi, ba udžiamasis įst. negali ne tik būti taikomas, bet ir negali būti priimamas; arba gali būti taip, kad veikos praktiškai nesutinkamos gyvenime, tada irgi nėra prasmės priimti draudimą. Bet tai nereiškia, kad jeigu visuomenėje nepadaromos nepadaromos tam tikros veikos, jų nereikia nereikia drausti (pvz., genocido draudimas). Baudžiamoji teisė į tam tikrus gyvenimo reiškinius turi kištis, kiek galima rečiau ir mažiau. Į baudžiamąją sferą reikia įtraukti tik tiek veikų, kiek yra neišvengiamai būtina.
Penalizacija – uždraudus tam tikrą veiką, reikia nustatyti, kokios priemonės turi būti taikomos už jos pad arymą. Kartais yra lengviau apibrėžti veiką nei nustatyti bausmes už ją (pavyzdys, kas yra lengviau – nusikals-
tamas susivienijimas, ar teroristų grupė?). Čia įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į labai daug praktinių ir pan. aspektų: Įst. leidėjas turi įvertinti veikos pavojingumą lyginant su kitomis įst. numatytomis veikomis; 2. Įst. leidėjas turi parinkti tik tokias bausmes, kurios yra numatytos bausmių sąraše; 3. Parinkdamas bausmių rūšis ir jų dydžius, įstatymų leidėjas turi turėti galvoje ir bausmių skyrimo ta i1.
sykles; 4.
Kuo griežtesnė bausmė, tuo rečiau ji turi būti numatyta sankcijose. Kuo didesnės bausmės ribos, tuo rečiau jos yra nustatomos.
Atsakomybės ribos ir sąlygos – vien per amžiaus ribų pakeitimą labai stipriai galima pakeisti baudžiamosios politikos taikymą.
Baudžiamosios teisės pagrindai Baudžiamosios teisės dalykas Baudžiamosios teisės dalykas – tie teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja baudžiamosios teisės įstatymai. Baudžiamosios teisės dalyko ypatumai: 1.
Šių teisinių santykių turinys – nusako baudžiamosios teisės ribas. Turinį sudaro 3 elementai: a. nusikalstama veika ir visa, kas su ja susiję; b. baudžiamosios priemonės, baudžiamojo poveikio priemones, medicininės priemonės, au klėjamojo pobūdžio priemonės; c. baudžiamosios atsakomybės ribos ir sąlygos (galiojimas laike, erdvėje, amžiaus reikalav imai).
2.
Subjektai – tarp ko susiklosto šie baudžiamieji teisiniai santykiai. Bendriausia prasme, šių subjektų
yra du: iš vienos pusės – valstybė (ją atstovauja teismas), iš kitos – asmuo, padaręs nusikalstamą 3
veiką (tai gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo ). Kartais santykiai gali susiklostyti su platesniu subjektų ratu, tai yra, gali atsirasti trečiasis subjektas – nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos asmuo (pavyzdys: BK numato atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšį – kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas, tai yra, atlyginama žala ir nukentėjusysis atleidžia). 3. Teisinių santykių atsiradimo momentas ir pabaigos momentas. Dėl atsiradimo momento – diskusijų nekyla, nes Konstitucijoje įrašyta taisyklė „Asmenį pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką gali tik įsigalėjęs teismo sprendimas“ (tai ir yra atsiradimo momentas). Pabaigos momentu nuomonės išsiskiria, vieni teigia, kad jie pasibaigia atlikus teismo paskirtą prievartos priemonę (nuo tada nei valstybė, nei kaltininkas neturi vienas kito atžvilgiu nei teisių, nei pareigų), antri sako, kad šis teis inių santykių pasibaigimas turi būti siejamas ne su prievartos priemonės pasibaigimu, o su teistumu (tam tikras laiko tarpas po bausmės atlikimo, kurio metu asmuo laikomas teistu). Pats teistumas baudžiamosios teisės atžvilgiu jokių pareigų ar teisių nesukuria, reikšmę įgauna tik tada, kai pad aromas nusikaltimas teistumo laikotarpiu, o kitos teisės šakos numato teistiems asmenims tam tikras specialias pareigas ar draudimus (pvz., teistas asmuo negali užimti tam tikrų pareigų). Taigi antru požiūriu, baudžiamieji teisiniai santykiai tęsiasi iki teistumo išnykimo arba panaikinimo. Pirmoji nuomonė tikslesnė, nes teisiniai santykiai turi sukurti tam tikras teises ar pareigas, o teistumas pats savaime jokių pareigų ar teisių nesukuria, o padarius naują nusikaltimą – sukuriamas naujas teisinis santykis.
Šie baudžiamųjų teisinių santykių dalyko ypatumai apsprendžia baudžiamosios teisės, kaip teisės šakos, savarankiškumą.
Baudžiamosios teisės metodas (arba reguliavimo būdas) Teisėje yra 2 reguliavimo būdai: civilinis metodas ir administracinis metodas. Civiliniame metode – santykio dalyviai yra lygūs ir išsprendimą nulemia subjektų sutarimas. Administracinis (pavaldumo) metodas – vienas santykio metodas yra pavaldus k itam ir privalo paklusti tam sprendimui, kurį priima tokias teises turintis subjektas. Nė vienoje teisės šakoje šie metodai kaip gryni neegzistuoja, tačiau jos skiriasi savo proporcij omis. Baudžiamojoje teisėje vyrauja administracini s metodas (pavyzdyje ap ie susitaikymą – civilinio metodo bruožai). Pavyzdys, kai santykiai susiklosto tik tarp valstybės ir kaltininko: viešieji darbai gali būti atliekami tik tada, kai su tuo sutinka pats kaltininkas , o jei tokio sutarimo nėra, valstybė turi taikyti kitas priev artos priemones, leistinas įstatymo .
Baudžiamosios teisės samprata Baudžiamoji teisė – teisės normomis reguliuojami teisiniai santykiai, kurių turinį sudaro nusikaltimai, bau smės ir atsakomybė. Kai kuriose valstybėse baudžiamoji teisė yra žymiai platesnė nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ba udžiamasis kodeksas apima ir bausmių vykdymą, o Lietuvoje vykdymą nustato bausmių vykdymo kodeksas. Dar kitose valstybėse nėra kodifikuota baudžiamoji teisė, jie reguliuoja baudžiamuosius santykius įstat ymais, tačiau tada sunku nustatyti, kokiai teisės šakai priskirtinas vienas ar kitas įst. (pvz., Anglija). Baudžiamosios teisės ryšys su kitomis teisės šakomis. Neabejotina, kad glaudžiausias jis yra su kitomis ba udžiamosios justicijos šakomis: baudžiamasis procesas, bausmių vykdymas. Baudžiamoji teisė reguliuoja už ką asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kokiomis sąlygomis ir kokiomis priemonėmis jis yra baudžiamas už tai. Procesas – nustato taisykles, kaip asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, k okiomis priemonėmis yra baudžiamas. Vykdymas – nustato taisykles, kaip turi būti vykdoma paskirtoji bau smė. Bet kartais yra sunku jas atskirti, pavyzdžiui, baudžiamosios teisės dalykas – bausmė, todėl baudžiamasis įstatymas turėtų apibrėžti, kas yra bausmė. Baudos atveju asmuo turi tik vieną pareigą – sumokėti sumą į 4
valstybės biudžetą. Baudžiamasis kodeksas kai kurių bausmių neapibrėžia, kad ir laisvės atėmimą (nepasakyta BK, kas konkrečiai tai yra). Bausmių vykdymo kodekse tai yra apibrėžta (kokios laisvės yra r ibojamos asmeniui vykdant tą bausmę). Teoriniu atžvilgiu, apibūdinimas turėtų būti baudžiamajame kodekse . Dar keblesnis klausimas yra bausmių vykdymo aspektu. Greta minėtųjų teisės šakų, baudžiamoji teisė turi ryšį ir su kitomis teisės šakomis, artimi ryši ai su administracine teise (ypač su administracinės atsakomybės institutu), su kitomis teisės šakomis – tie ryšiai yra, tačiau jei labai situaciniai, specifiniai (tiek teisės kūrimo metu, tiek jos taikymo metu vadovaujamasi principu, kad tam tikra samprata turi būti vienoda visose teisės šakose ir jos turinį turi apspręsti motininė teisės šaka, pvz., įmonė – ją apibrėžia civilinė teisė, o kitose teisės šakose ji turi būti taip pat apibrėžta). Specifiškumas pasireiškia tuo, kad baudžiamoji teisė arba praplečia, arba susiaurina tam tikrą motininės teisės šakos per imamą sampratą.
Baudžiamosios teisės paskirtis Baudžiamosios teisės paskirtis ir funkcijos – nėra tapatūs dalykai. Baudžiamosios teisės paskirtis – tai, kam reikalinga baudžiamoji teisė. 1 BK str. api būdina baudžiamosios teisės paskirtį:
Baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogų ir visuomenę nuo nusikalstamų veikų: baudžiamoji teisė turi apibrėžti, kokios veikos yra nusikalstamos, ir jas uždrausti; 2. baudžiamoji teisė turi nustatyti baudžiamąsias priemones už tų veikų padarymą; 3. baudžiamoji teisė turi nustatyti ir sąlygas, ir ribas, kada ir kaip asmuo atsakys už padarytą nusikal stamą veiką. 1.
Baudžiamosios teisės funkcijos Funkcijos, lyginant su paskirtimi – platesnė sąvoka. Jos pasako, ką baudžiamoji teisė realiai daro: 1.
Informacinė funkcija – informuoja visuomenę apie tai, kas yra uždrausta, kas už tai gresia ir koki omis sąlygomis. Tai išplaukia ir iš Konstitucijos reikalavimų, kuri teigia, kad teisė turi būti vieša (visi žmonės turi teisę žinoti, ką valstybė draudžia ir kokios pasekmės už tai laukia). Kai kuriais atvejais, įstatymo nežinojimas baudžiamojoje teisėje atleidžia nuo atsakomybės. Pavyzdys: Lietuvoje įstat ymas įsigalioja jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną, taikymo prasme baudžiamojoje teisėje tai suprantama kiek kitaip: jei įstatymas plečia atsakomybę, jis gali būti taikomas tik kitą dieną po p askelbimo.
Prevencinė funkcija. Teorijoje skiriamos dvi šios funkcijos rūšys: bendroji ir individualioji. Bendroji – kalbama apie tai, kad visi žmonės, perskaitę tai, kas yra parašyta baudžiamajame įstatyme sąm oningai arba iš baimės nesielgs taip, kaip draudžia baudžiamasis įstatymas. Individualioji yra siejama su konkrečiu nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu – asmuo, patyręs baudžiamąją prievartą, ate ityje nebedarys tokių veikų. 3. Represinė funkcija. Baudžiamoji teisė nubaudžia kaltininką. 4. Pataisymo funkcija. Baudžiamoji prievarta turi būti nukreipta taip, kad baudžiamosios priemonės darytų pozityvų poveikį kaltininkui. 2.
Baudžiamosios teisės sistema Sistema – tam tikra loginė vidinė struktūra. Baudžiamosios teisės sistemą galima apibrėžti kaip tam tikrą
vidinę šios šakos loginę vidinę struktūrą. Elementai: šaka, dalis, institutai, normos ir normos struktūriniai elementai. 5
Baudžiamosios teisės sistemos negalima tapatinti su baudžiamojo kodekso struktūra. Tarp jų sutampa tik vienas struktūrinis elementas, tai yra, dalis. Sistemoj – dalis, kodekse – skyrius; sistemoj – norma, kodekse – straipsnis.
Baudžiamoji atsakomybė ir jos pagrindai Skaityti savarankiškai. Reikia žinoti baudžiamosios atsakomybės sampratą (3 temos 3 punktas nereikalingas) ir kitus dalykus.
Baudžiamosios teisės šaltiniai, jų rūšys Baudžiamosios teisės šaltiniai grupuojami į tris grupes: 1.
Nacionaliniai. Vardijami pagal teisinę galią: a. b.
c.
d.
e. f.
g.
Pačią svarbiausią reikšmę čia užima Konstitucija (pavyzdžiai: Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus. Niekas negali būti verčiamas dirbti per prievartą. ); Baudžiamasis įstatymas. 99% atvejų baudžiamoji teisė kodifikuota, todėl tas šaltinis ir yra baudžiamasis kodeksas – vientisas įstatymas. Jį sudaro dvi dalys – bendroji ir specialioji, tos dalys yra skaidomos į skyrius, kurie daugeliu atvejų išskiriami pagal institutus , skyriai skaidomi į straipsnius, kurie dalijami į dalis, o pastarieji į punktus ; Baudžiamieji įstatymai, kurie egzistuoja greta kodekso (BK pakeitimai iš principo yra BK elementai, tai ne baudžiamieji įstatymai), jie nėra inkorporuojami į kodeksą . Pavyzdys: Įstatymas dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą (kartu su įstatymu reikėjo taikyti a tskiras baudžiamojo kodekso nuostatas, šis įstatymas buvo neterminuotas ir galiojo apie 8 metus, kol baudžiamajame kodekse atsirado skyrius, numatantis baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmonijai ir karo nusikaltimus), kiti tokios rūšies įstatymai – terminuoti, pvz.: dėl atleidimo nuo atsakomybės už neteisėtų šaunamųjų ginklų laikymą; Seimo priimami amnestijos aktai. Tokie aktai, pagal kuriuos asmuo gali būti atleidžiamas nuo bausmės, bet ne baudžiamosios atsakomybės . Iki šiol visi amnestijos aktai buvo pri imami įstatymų forma, nors gali būti priimami ir amnestijos aktai . Amnestijos aktuose įvardi jama, grupės, kurioms amnestija taikoma ir kurioms netaikoma. Be to, turi būti nurodoma nusikalstamų veikų padarymo data. Taip pat turi būti pasakyta ir tai, ar ji taikoma tik Liet uvoje nuteistiems asmenims ar ir tiems, kurie Lietuvoje tik atlieka bausmę. Amnestijos akte privaloma nurodyti institucijas, kurios taiko amnestija, jų sprendimų apskundimo mech anizmas ir terminas, iki kada amnestija turi būti vykdoma. Naujasis baudžiamasis kodeksas negali spręsti teistumo klausimo; Vyriausybės priimti teisės aktai, kurie svarbūs teisingam baudžiamojo įstatymo supratimui ir jo taikymui. Pavyzdys: kelių eismo taisyklės; Ministrų teisės aktai. Privalomojo pobūdžio pavyzdys: sveikatos sutrikdymo masto taisyklės. Rekomendacinio pobūdžio: narkotinių ir psichotropinių medžiagų didelio, labai didelio ir mažo kiekio rekomendacinės lentelės. Teorijoje diskutuojama, ar tai šaltinis, a r tik taikymui skirtas aktas. Teorine nuostata šie aktai negali būti šaltiniai, bet praktiškai kai kurios šių a ktų dalis iš principo gali būti pripažįstami kaip šaltiniai; Teisminės valdžios priimami sprendimai: i. Konstitucinio teismo priimami nutarimai. Bau džiamosios teisės sferoje šaltiniu gali būti tik toks nutarimas, kuri ne tik pagal turinį sprendžia baudžiamosios teisės kla usimus, bet ir tam tikra savo dalimi pripažįsta arba nustato, kad kažkuri baudžiamojo 6
kodekso dalis prieštarauja Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą nestabdo baudžiamosios teisės įstatymų galiojimo; ii. Bendrosios praktikos teismų sprendimai: 1) Sprendimai konkrečioje byloje. Teismų įstatymas įtvirtina ribotą precede ntą, taigi ne visi priimti sprendimai yra šaltiniai. Precedentais pripažįstami tik Aukščiausio teismo aprobuotos nutartys (ne tik AT priimtos nutartys, bet tik AT aprobuotos); 2) Aukščiausio teismo senato priimami nutarimai. Senato nutarimai pagal
Konstitucinį Teismą – nėra baudžiamosios teisės šaltiniai. Bet jie yra svarbūs ta prasme, kad juose atsispindi daugumos Aukščiausiojo teismo teisėjų pozicija. Šie nutarimai išlieka netiesioginiu šaltiniu. h. Generalinis prokuroras yra priėmęs keletą nutarimų, kurie sprendžia baudžiamosios teisės reikalus, bet neaišku, ar tai yra teisės šaltiniai, be to, neaišku, kiek jie yra privalomi kitoms institucijoms (teismams – neprivaloma, prokurorams – privaloma, o kiek tai privaloma ikiteisminio tyrimo institucijoms – neaišku); 2. Tarptautiniai. Visi tarptautiniai baudžiamosios teisės aktai gali būti grupuojami į: a. Privalomi. Tai dvišalės ir daugiašalės Lietuvos sutartys, sudarytos įvairiuose rėmuose . Baudžiamajame kodekse neparašyta, kad tarptautinė teisė turi prioritetą prieš kodekso no rmas. Tai reiškia, kad tarptautinė teisė su baudžiamąja teise sugyvena kitaip nei kitos teisės šakos. Sutartys gali būti: i. Perkeltos į nacionalinę teisę (absoliuti dauguma). Baudžiamasis kodeksas turi būti keičiamas, jei įstatymas neatitinka sutarties reikalavimų, tai sprendžia pati Lietuva . Pavyzdžiai: JOT konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (+2 papildomi protokolai), JTO konvencija dėl neteisėtos narkotinių ir psichotropinių m edžiagų apyvartos, JTO konvencija prieš korupciją, konvencija prieš terorizmo fina nsavimą. Šių sutarčių taikyti negalima tiesiogiai dėl kelių priežasčių. Formali - Konstitucinio Teismo nutarimas, kuris sako, kad baudžiamojoje teisėje tiesioginis taikymas tarptautinių sutarčių negalimas, materiali – sutartyse nenurodomos bausmės ir jų taikymo sąlygos; ii. Sutartys, kurios gali būti tiesiogiai taikomos. Tokių sutarčių nėra daug. Šiuo atveju atskiri baudžiamojo kodekso straipsniai sako, kad gali būti taikomos tarptautinės sutartys. Pavyzdžiui, tarptautinių organizacijų pareigūnai ar diplomatai, taikant tarptautinę sutartį, nebus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. b. Rekomendacinio pobūdžio. Tarptautinių organizacijų priimami neprivalomo pobūdžio aktai . 3. Europos sąjungos. ES teisinė sistema Lietuvoje dabar neturi aiškios vietos. Vyrauja trys požiūriai. Pirmas sako, kad ES teisė – tokia pati, kaip ir visa tarptautinė teisė. Antras požiūris sako, kad ES te isė valstybėse narėse yra nacionalinė teisė. Trečias požiūris, prie kurio labiausiai linkstama – ES teisė yra specifinė ir savarankiška teisės sistema, kurioje galima rasti ir nacionalinės, ir tarptautinės teisės požymių. ES teisė turi labai nedaug, ką pasakyti baudžiamosios teisės klausimas (tik apie 20 teisės aktų). Pavyzdžiui: dėl vaikų seksualinio išnaudojimo ir pornografijos. Galima išskirti 3 ES teisės aktų rūšis: a. ES tarptautinės sutartys – nieko nesiskiria iš esmės nuo kitų tarptautinių sutarčių. b. (antrinė teisė) Pamatinis (pagrindų) sprendimas c. (antrinė teisė) Direktyva. Skiriasi nuo pamatinio sprendimo priėmimo procedūra. Pagrindus priima ministrų taryba – turi balsuoti pačios valstybės-narės, direktyvos priėmime dalyvauja ir gali dalyvauti visos ES institucijos. Teisine prasme pagrindų sprendimo priėmimas gali būti tiktai vienbalsis (neturi būti nė vienos valstybės prieš). Direktyva gali būti priimta balsų dau7
guma. Jų įgyvendinimas taip pat skiriasi. Pagrindų sprendimo neįgyvendinimas ar netink a-
mas įgyvendinimas perkeliant į baudžiamąją teisę užtraukia tik politinę atsakomybę. Direktyvos atveju – Europos komisija gali reikalauti valstybės pasiaiškinimo (priežastys ir motyvai, kodėl neįgyvendinta direktyva ir ką valstybė ketina daryti ateityje), jei pasiaiškinimas nete nkina komisijos, tai kreipiamasi į Europos teismą, kuris nubaudžia eurais. Jei valstybė neįg yvendino direktyvos, tai valstybės nacionalinis teismas turi tiesiogiai taikyti direktyvą (ba udžiamajai teisei tai negalioja). Nereikalaujama, kad pažodžiui būtų direktyvos ar pagrin dų sprendimai perkelti į valstybės nacionalinę sistemą. Tiek direktyvose, tiek pamatiniuose sprendimuose, pirma, yra nurodomas tikslas, kam skirta s šis teisės aktas, antra, apibrėžiami nusikaltimai (nusikalstamos veikos požymiai, išskyrus bausmės reikalus), trečia, nurodoma, kad bendrininkavimas ar pasikėsinimas tokių veikų turi būti baudžiamas, ketvirta, atskirais atvejais, numatomos bausmių rūšys (pvz., turto konfiskavimas sukčiavimo atveju) , penkta, nurodomos privalomos jurisdikcijos taisyklės, nuostatos dėl juridinių asmenų atsakomybės už tokias veikas, galiausiai, terminas, iki kurio valstybė -narė turi įgyvendinti tą direktyvą ar pagrindų sprendimą. Europos teisingumo teismo sprendimai:
Apie ES teisės aktus; b. Apie konkrečias valstybes. Preliminarūs nutarimai – pasako, kaip reikėtų vertinti tam tikros ES teisės aktą. a.
Baudžiamosios teisės istorija Savarankiškai.
Baudžiamosios teisės normos struktūra Baudžiamosios teisės normos struktūra yra identiška normos struktūrai, apie kurią kalba teisės teorija. E gzistuoja trys struktūriniai elementai: hipotezė, dispozicija ir sankcija. Kiekvieno elemento samprata taip pat identiška teisės teorijai.
Hipotezė Kai kurie autoriai teigia, kad baudžiamosios teisės norma neturi hipotezės. Tačiau tai nėra vyraujantis mą s-
tymas. Pagrindinis tokių autorių teiginys: BK straipsniuose nerasime tokios dalies, tačiau nesutinkantys su tuo teigia, kad tie, kurie taip mano, painio ja straipsnio struktūrą su viso kodekso struktūra. Viena norma nebūtinai turi atitikti vieną straipsnį. Hipotezė – sąlygos, kurioms esant pradeda veikti dispozicija. Nurodomos erdvės, laiko ir pan. sąlygos.
Dispozicija Dispozicija – poelgis, kuris yra uždraustas. Visos dispozicijos pagal aprašymą yra skirstomos į rūšis:
Paprasta dispozicija – tokia elgesio aprašymo forma, kai yra tik nurodomas pats uždrausto elgesio
pavadinimas ir daugiau dispozicijos tekste nerandama platesnių tokios veikos požymių. Ši rūšis naudojama tais atvejais, kai veikos pavadinimas nekelia jokių diskusijų, yra visiškai aiškus. Pavyzdys: n užudymas;
8
Aprašomoji dispozicija – šiuo atveju įst. leidėjas pateikia išsamų nusikalstamos veikos požymių įva rdijimą, visi įst. numatyti požymiai turi būti nustatyti konkrečioje veikoje tam, kad turėtume būtent tą veiką. Pavyzdys: vagystė; Alternatyvi dispozicija – tokia rūšis, kai įst. leidėjas numato keletą galimų nusikalstamos veikos v ariantų, tokios dispozicijos esmę sudaro tai, kad tiek vieno numatyto varianto, tiek ir visų variantų padarymas sudaro vieną ir tą pačią nusikalstamą veiką. Pavyzdys: baudžiamoji atsakomybė už n eteisėtą šaunamojo ginklo įgijimą, laikymą, realizavimą ar kt. perleidimą. Tradiciškai ši dispozicijos rūšis atskiriama pagal žodį „arba, turime būti tikri, kad tas žodelis atskiria pačioje taisyklėje numat ytas veikos rūšis; Nukreipiančioji dispozicija – tokia rūšis, kada įstatymų leidėjas aprašydamas tam tikrą nusikalstamą veiką ir siekdamas išvengti bereikalingų teksto kartojimų baudžiamajame įstatyme pateikia nuorodą į tam tikrą tik baudžiamojo įstatymo straipsnį arba jo dalį ir daugiau nebepateikia tos veikos pož ymiu;
Blanketinė dispozicija – ji labai panaši į nukreipiančiąją, tačiau nuo jos skiriasi tuo, kad ji nukreipia į bet kokį kitą įstatymą, išskyrus baudžiamąjį kodeksą. Pavyzdys: neteisingas balsų suskaičiavimas rinkimuose (reikia studijuoti seimo rinkimų įstatymą, kaip skaičiuoti balsus); Dispozicija su vertinamaisiais požymiais – baudžiamajame įstatyme neretai pate ikiami tam tikri apibūdinimai, kuriems nėra tikslaus apibrėžimo, dažniausiai taip apibūdinama arba veikia (pvz., „pikt ybiškai“, „versliškai“, „šiurkščiai“), arba veikos padariniai (pvz., „sunkios pasekmės“). Šie vertinamieji požymiai įstatyme naudojami sąmoningai, nes leidžia įvertinti kiekvieną konkrečią situaciją bei įvy kdyti tikrąjį teisingumą. Požymių turinio nustatymas – teisminės valdžios kompetencija. Tikrąjį turinį dažniausiai galima atskleisti tik analizuojant konkrečias bylas. Kai kuriais atvejais, nors ir panaudotas vertinamasis požymis (pvz., „sunkiais padariniais“), įstatyme pateikiama ir tokių požymių formali išraiška (pvz., vagystė stambiu mastu yra tada, kai pagrobto turto vertė viršija 32000 litų) – tada tokia dispozicija nėra su vertinamaisiais požymiais ; Kompleksinė dispozicija – tokia rūšis, kai nusikalstama veika aprašoma panaudojant bent 2 dispoz icijų aprašymo būdus.
Baudžiamosios teisės teorijoje labai kritikuojamos blanketinės ir su vertinamaisiais požymiais dispozicijos dėl to, kad šios dvi rūšys nevisiškai atitinka baudžiamosios teisės principą, kuris reikalauja, jog nusikalstama veika baudžiamajame įstatyme turi būti aprašyta aiškiai ir tiksliai. Pagal ES žmogaus teisių teismą, vertinamieji požymiai negali būti vieninteliai apibrėžiantys veiką, be to, turi būti galima išankstinė jų prognozė.
Sankcija Sankcija – ta dalis, kurioje įvardijamos teisinės pasekmės už tai, kad asmuo padaro veiką, numatytą dispoz i-
cijoje. Negalima tapatinti su bausmėmis. Skiriamos kelios sankcijų rūšys:
Paprasta – sankcijoje numatyta tik viena bausmė, teismas neturi pasirinkimo ir gali tik ją vieną p askirti;
Alternatyvi – sankcijoje numatyta dvi ar daugiau bausmių, teismas atsižvelgia į bausmių skyrimo ta i-
sykles ir išrenka vieną bausmę. Dar viena sankcijų klasifikacija yra pagal bausmės dydį . Pagal baudžiamąjį kodeksą apibrėžiamos tik laisvės atėmimo bausmių ribos, kitų bausmių ribos išdėstomos ne sankcijoje, o bendrojoje dalyje (pvz., baudų straipsnis). Tokių sankcijų rūšys:
Nurodoma tik maksimali laisvės atėmimo riba;
9
Nurodoma ir minimali, ir maksimali laisvės atėmimo riba. Tarp šių rūšių yra tik vienas skirtumas – abiem atvejais egzistuoja minimali riba, tiesiog nustatydamas sankcijoje minimalią ribą įstatymų leidėjas ją nustato didesnę, nei numatyta minimali baudžiamajame kodekse laisvės atėmimo bausmė. Kai minimali riba nenustatyt a, galioja laisvės atėmimo rūšies minimali riba, kuri yra 3 mėnesiai.
Pasaulyje egzistuoja ir griežtai apibrėžtų bausmių, kai įstatyme nurodoma tiksli bausmė (pvz., Singapūre). Dar viena sankcija – neapibrėžta – egzistuoja tik kai kurios JAV valstijose, kuri gali būti su minimaliu dydžiu arba be jo (pavyzdys: „baudžiama laisvės atėmimu ne mažiau kaip 10 metų“ arba „baudžiama laisvės atėmimu“). Dabartiniame BK vyrauja alternatyvio s sankcijos (apie 2/3). Sankcijoje dažniausiai nurodomos 3-4 bausmės.
Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike Baudžiamojo įstatymo įsigaliojimas ir galios netekimas; 2. Bendrosios įstatymo galiojimo taisyklės; 3. Švelnesnio ir griežtesnio baudžiamojo įstatymo galiojimo principai; 4. Tarpinio baudžiamojo įstatymo galiojimo principai; 1.
5.
Konkretaus nusikaltimo padarymo laikas.
Labai svarbus Aukščiausiojo teismo nutarimas dėl baudžiamojo įstatymo galiojimo laike. Reikia turėti galvo je baudžiamojo įstatymo galiojimo laike taisykles ir taikymo taisykles (nemaišyti). Taikyti galima tik galiojantį įstatymą. Baudžiamasis įstatymas įsigalioja ir baigia galioti tikslią datą, kurią reikia nustatyti. Įsigaliojimo kontekste baudžiamieji įstatymai neturi skirtumų nuo bendros įstatymų įsigaliojimo tvarkos. Yra keli galimi variantai: 1.
Įstatymas įsigalioja paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną (be paskelbimo „Valstybės žiniose“ ir kiti variantai neveikia);
Įstatymas įsigalioja tą dieną, kuri numatyta įstatyme (vėliau nei paskelbiama „Valstybės žiniose“); 3. Įsigaliojimo datą nustato specialus įstatymas . 2.
Baudžiamasis įstatymas gali būti taikomas tik galiojantis ir tik kitą dieną po jo paskelbimo „Valstybės žini ose“. Galios netekimas – tos pat taisyklės, kaip ir įsigaliojimo atveju. Taikomas tas baudžiamasis įstatymas, kuris galiojo veikos padarymo metu. Pastaroji taisyklė turi 2 išimtines situacijas: 1.
Švelnesnio baudžiamojo įstatymo galiojimo principai. Švelnesnis įstatymas (susiaurina nusikalstamos veikos ribas) yra taikomas atgal. Švelnesniu įstatymu pripažinti tokie baudžiamieji įstatymai, kurie: a.
Naikina baudžiamąją atsakomybę už tam tikrą anksčiau buvusią nusikalstamą veiką (siaur ina tam tikros nusikalstamos veikos ribas);
b. Naujasis įstatymas švelnina bausmę: alternatyvių (švelnesnių) bausmių įrašymas į sankciją,
griežtesnių bausmių išbraukimas, minimalios laisvės atėmimo bausmės sumažinimas, ma ksimalios bausmės sumažinimas ; c. Naujasis įstatymas kitaip lengvina kaltinamojo teisinę padėtį (teistumo klausimai, bausmės atlikimo sąlygos, bausmės vykdymo sąlygos) . 10
2.
Švelnesnis įstatymas atgal gali būti taikomas iki to momento, kol jis turi teisinę prasmę.
Svarbu nustatyti konkrečios nusikalstamos veikos padarymo laiką. Veikos padarymo momentas priklauso nuo to, kaip įstatymas apibrėžia konkrečios veikos baigtinumo momentą. Pagal teisinio baigtinumo momentą nusikalstamos veikos skirstomos: 1.
Materialioji sudėtis – tokia sudėtis, kuri laikoma baigta, kai asmuo padaro pačią veiką ir atsiranda baudžiamajame įstatyme nurodyti tos veikos padariniai (pvz., smūgis į galvą ir mirtis, tai baigtinis momentas bus mirtis);
Formali sudėtis – veikos baigtinumas siejamas su pačios veikos padarymu. Paskutinis veikos m omentas ir yra tokios veikos padarymo momentas. Padariniai šiuo atveju nėra svarbūs (pvz., smūgis į galvą ir mirtis, tai baigtinis momentas bus smūgis); 3. Nukirstinė sudėtis – pirmo veiksmo, kuris sudaro veikos požymius pradžia jau yra baigta nusikal stama veika (pvz., tik pradėjus daryti kažkokią veikia, ta pradžia ir bus veikos baigtinis momentas; 2.
pavyzdys: nusikalstamas susivienijamas, tik prasideda jo organizavimas, jau veika laikoma baigta).
Nusikalstamos veikos baigtinumo momentą apsprendžia išorinis veikos pasireiškimas. Reikia žiūrėti, ką įst atymas akcentuoja: padarinius, veiką ar veikos pradžią (pvz., nužudymas ir žudymas) . Griežtesnis įstatymas – toks, kuris blogina kaltinamojo gyvenimą (atvirkščiai kaip lengvinantis). Griežtesnis baudžiamasis įstatymas atgal negalioja. Išskyrus vieną išimtį: pačios pavojingiausios nusikalstamos v eikos žmonijai ir žmogiškumui (pvz., genocidas, kai kurie karo nusikaltimai ir pan.). Tokios išimtys išplaukia iš tar ptautinių konvencijų. Taikoma tik tiems asmenims, kurių atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tarpinis baudžiamasis įstatymas – tokia situacija, kai nuo veikos padarymo momento, iki pirmojo nuosprendžio priėmimo momento baudžiamasis įstatymas pasikeičia du arba daugiau kaip du kartus. Aukščiausio teismo senatas teigia, kad taikoma švelnesnė taisyklė lyginant iš veikos padarymo m omento ir taikymo momento, bet teismas turi atsižvelgti ir į tarpinį įstatymą.
Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje Kad įstatymas galioja kažkurioje teritorijoje, dar nereiškia, kad jis bus taikomas. Šiuo atveju kalbama tik apie galiojimo teritoriją, kurią apibrėžia valstybės siena. Tačiau išimtys yra tokios:
Skraidantys ir plaukiojantys objektai: o
Kariniai – kur bebūtų, taikoma tos valstybės teisė, kurios vėliavą jie turi;
o
Civiliniai – neutraliose teritorijose taikomas vėliavos principas, tačiau kitos valstybės terit orijoje toks principas netaikomas. Dabar bręsta uosto principas, tai yra, žiūrima, kiek realiai
vėliava atitinka įgulą, jei ryšio nėra, tai laikoma, kad tas laivas priklauso tai jurisdikcijai, k urios valstybės uoste daugiausiai būna. Diplomatinės atstovybės tiek šalyje, tiek užsienyje (priklauso ir ambasadoriaus mašinos); Kontinentiniai šelfai, ekonominės zonos ir pan. Tai tokios teritorijos, kurių valstybės sienos neap ibrėžia, jos išsitęsia ir už valstybių sienų. Kiekviena valstybė taiko savo jurisdikciją ekonominėje z onoje.
Veikos padarymo vieta. Priklauso pagal baigtinumo momento vietą:
Materiali sudėtis – kur atsirado pasekmės; Formali sudėtis – kur padaryta veika (baigta daryti); Nukirstinė sudėtis – kur pradėta veika. 11
Tam, kad kaltininkas neišvengtų baudžiamosios atsakomybės darydamas veiką keliose valstybėse, visų vals-
tybių baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintos kolizinės normos, kurios teigia, pvz., kad nusikalstama veika laikoma padaryta Lietuvoje, jeigu ji buvo pradėta, tęsiama arba baigta. Kitas reikalavimas: asmuo turi būti persekiojamas už tokią nusikalstamą veiką, kuri yra nusikalstama ir Lietuvoje.
Baudžiamųjų įstatymų galiojimas asmenų atžvilgiu Visiems Lietuvoje esantiems asmenims nepriklausomai nuo jų buvimo Lietuvoje teisėtumo, legalumo, laiko ir pan. galioja Lietuvos baudžiamasis įstatymas. Išimtis: nurodyta sutartyje ar kur nors, kad baudžiamosios jurisdikcijos atveju, sprendžiama viskas pagal pilietybę. Užsieniečių teisinį statusą būtina vertinti, ar turi jis kokius nors imunitetus ir pan. Specifiniai jurisdikcijos klausimai: nepriklausomai nuo veikos padarymo vietos taikomi LR baudžiamasis įst atymas:
Pilietybės principas. LR pilietis arba nuolat LR gyvenantis asmuo atsako pagal Lietuvos baudžiamąjį įst. nepriklausomai nuo to, kur jis padarė nusikaltimą. Ši taisyklė taikoma tik Lietuvos piliečio ar nuolatinio gyventojo atžvilgiu. Ji taikoma tada, kai nusikalstama veika padaroma kitoje valstybėje ir nusikaltėlis grįžta į Lietuvą (Lietuvos piliečiai užsienio valstybėms neišduodami). Principas kalba tik tai apie nusikaltimo padarymą (ne apie baudžiamuosius nusižengimus). Išimtys: užsienio valstybė įvykdo pati teisingumą, ekstradicijos sutartis su ES ir su JAV ; 2. Valstybės interesų apsaugos principas. Pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą gali atsakyti užsieni ečiai, kurie padaro nusikaltimą užsienyje, tačiau tuo nusikaltimu yra pažeidžiami Lietuvos valstybės interesai (pavyzdys: Vokietijoje Vokietijos pilietis gauna Lietuvos valstybės paslaptį ir ją parduoda, tai atsidūręs Lietuvoje būtų teisiamas) ; 3. Universalios jurisdikcijos principas. Ši nuostata Lietuvos BK yra atsiradusi iš tarptautinių sutarčių. Principas teigia: nesvarbu kur ir nesvarbu kas padarė nusikaltimą, numatytą baudžiamajame kode kse ir atsiradusį dėl tarptautinės sutarties reikalavimų, tai asmuo atsakys Lietuvoje net ir už tokį n usikaltimą, kuris nelaikomas nusikaltimu toje valstybėje, kurioje jis buvo padarytas. Šis principas Lietuvoje apribotas tik tarptautinių sutarčių reikalavimais. Yra valstybių, kur šis principas galioja v i1.
siems nusikaltimams (pvz., Belgija).
Ekstradicija ir Europos arešto orderis Savarankiškai: kas tai per dalykas, kada taikomas, kokios sąlygos ir reikalavimai.
Teisinis prieglobstis Savarankiškai
Baudžiamojo įstatymo aiškinimas Ai škinimo rūšys pagal turinio plėtimą arba siaurinimą. Išskiriamos trys rūšys:
Adekvatus baudžiamojo įstatymo aiškinimas. Įstatymas aiškinamas taip, kaip jis par ašytas; 2. Plečiamasis aiškinimas. Tai toks aiškinimas, kada įstatymas aiškinamas plačiau negu paraš yta. Pavyzdys: baudžiamoji atsakomybė už plėšimą („naudojamas žmogui specialiai žaloti sukurtas įrankis“) – be plečiamojo aiškinimo būtų absurdiška situacija ; 1.
12
3.
Siaurinantis aiškinimas. Parašytas turinys aiškinamas siauriau. Pavyzdys: būtinoji gintis („braunantis į būstą besiginantysis turi praktiškai neribotas gynybos ribas ir net nebus vertinama, ar buvo būtin o ji gintis “) – būsto samprata aiškinama siaurinamai, kad tai yra patalpa, kuri skirta laikinai arba nu olat gyventi žmogui.
Baudžiamojoje teisėje negalimas teisės ir įstatymo analogijos taikymas.
Nusikalstamos veikos samprata Nusikaltimas ir nusikalstama veika nėra tapatu. Nusikalstama veika apima ir nusikaltimą , ir baudžiamąjį nusižengimą. Nusikalstamos veikos požymiai ir samprata: baudžiamasis kodeksas sampratą apibrėžia tai – tai pavojinga, priešinga teisei veika, kuri yra padaroma kaltai ir už kurią įstatymas numato tam tikras baudžiamąsias pri emones. Už nusikaltimą visada numatomas laisvės atėmimas, o už nusižengimą – laisvės atėmimas negal imas.
Nusikalstamos veikos požymiai: 1.
Pavojingumas. Tai yra materialusis nusikalstamos veikos požymis, kuris parodo, kokią žalą daro arba gali padaryti tam tikra veika asmeniu, valstybei arba visuomenei . Pavojingumą apsprendžia objekto vertingumas, daromos realio s arba galimos žalos dydis bei pobūdis. Šis požymis matuojamas kiek y-
biniu (kėsinimosi kiekis) ir kokybiniu (pobūdis – į kokį teisinį gėrį kėsinamasi tam tikra veika, šitie gėriai išgraduoti, tai yra, kuo gėris arčiau bendrosios dalies, tuo objekto vertė didžiausia ) matu. Nė vienoje Vakarų Europos valstybėje vien tik pavojingumas nėra nurodytas kaip nusikalstamas pož ymis;
Priešingumas teisei. Teisėtumo realizacija baudžiamojoje teisėje, jo esmę sudaro tai, kad nusikal stama galima laikyti tik tokią nusikalstamąją veiką, kuri jos padarymo metu jau buvo uždrausta gali o jančiame baudžiamajame kodekse. Ši taisyklė apima ir draudimą taikyti teisės ir įstatymo analogiją; 3. Kaltumas. Baudžiamoji teisė dar vadinama kaltės teise, nes visi aspektai susiję su nusikalstama v eika yra siejami su tą veiką padariusio asmens kalte. Tik kaltai padaryta veika yra nusikalstama. Iš baudžiamosios teisės turi būti eliminuojamas objektyvus pakaltinimas (atsakomybė be kaltės); 4. Baudžiamumas. Jo esmę sudaro: už nusikalstamą veiką įstatymas turi numatyti baudžiamąsias priemones. Už nusikaltimą privalomas laisvės atėmimas, o baudžiamojo nusižengimo atveju laisvės atėmimo būti negali. 2.
Nusikalstamų veikų rūšys Rūšys: 1.
Nusikaltimas. Klasifikavimo kriterijus – laisvės atėmimo dydis sankcijoje. Nesunkūs nusikaltimai yra
tie, už kuriuos numatyta maksimali laisvės atėmimo riba neviršija 3 metų . Apysunkiai nusikaltimai yra tie, už kuriuos numatoma laisvės atėmimo bausmę virš trijų metų, tačiau maksimali riba nevirš i ja 6, o sunkūs – virš 6, bet ne daugiau 10. Labai sunkūs – viršija 10 metų laisvės atėmimo bausmę arba alternatyviai yra numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė (Pavyzdžiui: 2-12 bausmė yra už labai sunkų nusikaltimą): a. Tyčiniai nusikaltimai: i. Nesunkūs nusikaltimai; ii. Apysunkiai nusikaltimai; 13
iii. Sunkūs nusikaltimai; iv. Labai sunkūs nusikaltimai. b. Neatsargūs nusikaltimai 2.
Baudžiamasis nusižengimas. Tokios veikos toliau neklasifikuojamos.
Visas veikas galima grupuoti dar į dvi didžiules neįstatymines grupes: Sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai; 2. Visos likusios grupės. 1.
Nusikalstamumas Savarankiškai.
Nusikalstamos veikos sudėtis Nusikalstama veika, galima sakyti, ir yra nusikalstamos veikos sudėtis. Tradiciškai, nusikalstamos veikos s udėtis apibrėžiama kaip objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, kuri yra būtina ir tuo pačiu pakankama konstatuoti tai, kad yra padaryta nusikalstama veika.
Nusikalstamos veikos struktūrą sudaro 4 elem entai. Du iš jų yra objektyvūs, du – subjektyvūs: 1.
Objektyvūs: a.
Objektas. Objektas visada prie savęs dar gali turėti dalyką ;
b. Objektyvioji pusė. Objektyvioji pusė jungia savyje bene daugiausiai struktūrinių dalių: veika,
padariniai (pasekmės), priežastinis ryšys tarp padarinių ir veikos, veikos padarymo laikas, vieta, priemonės, įrankiai, būdas ir aplinkybės. 2. Subjektyvūs: a. Subjektas. Jį sudaro du aspektai – amžius ir pakaltinamumas; b. Subjektyvioji pusė. Sudaro trys elementai: kaltė, motyvas, tikslas . Nors vieno požymio trūkumas neleidžia daryti išvados, jog yra padarytas nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas. Teorijoje elementų požymiai klasifikuojami į 2 grupes: 1.
Privalomi. Objekte – dalykas. Objektyviojoj pusėj – veika, padariniai ir ryšys. Subjektyviojoj pusėj –
kaltėj. 2.
Fakultatyviniai. Subjektas. Šie požymiai neturi įtakos veikos vertinimui. Jie leidžia tik individualizuot
konkrečią nusikalstamą veiką.
Nusikalstamų veikų sudėčių klasifikavimas Rūšiavimas gali būti vertikalus ir horizontalus. Sudėtys: 1.
Bendroji
Rūšinė nusikalstamų veikų sudėtis. Jos esmę sudaro tam tikros rūšies nusikalstamų veikų sudėčių grupė (BK specialiosios dalies skyriai išskirti rūšiniu pagrindu). Atsižvelgdami į požymius , galime ra sti, kur įrašyti tą veiką BK. Ši klasifikacija parodo tam tikrų veikų rūšinius požymius, kurie būdingi ne tik vienai nusikalstamai veikai, bet ir visoms tos rūšies veik oms; 3. Konkreti nusikalstamos veikos sudėtis. Kalbama apie konkrečią nusikalstamą veiką, kuri klasifiku o jama horizontaliai. Skiriami trys kriterijai, pagal kuriuos klasifikuojama konkreti sudėtis: 2.
14
a.
Pavojingumas. Dažniausiai pagrindinė sudėtis išdėstoma pirmoj oje straipsnio dalyje, o privi-
legijuota arba kvalifikuota sudėtis dėstoma kitose dalyse . Pagrindinis kriterijus yra sankcijo je numatytos bausmės ir jų dydžiai (privilegijuotos sudėties atveju – švelnesnė bausmė, kv alifikuotoje – griežtesnė). Deja, ne visada laikomasi šio principo: įstatymų leidėjas kartais pr ivilegijuotas sudėtis numato keliuose savarankiškuose straipsniuose, pvz., nužudymo atveju panaudojami abudu metoda i. Trečias būdas – įstatymų leidėjas viename straipsnyje išdėsto ne vieną, o kelias pagrindines nusikalstamos veikos sudėtis, tokiuose straipsniuose būtina tiksliai nustatyti, kurios dalys bus pagrindinėmis dalimis, o likusias tikrinti, su kuria pagrind ine sudėtimi jos yra siejamos. Kartais panaudojama nukreipiančioji dispozicija, tada tą ryši nėra taip sunku nustatyti : i. Pagrindinė. Ši sudėtis nustato tokius nusikalstamos veikos požymius, kuriais įstat ymų leidėjas nenumato nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių; ii. Sudėtis su lengvinančiomis aplinkybėmis (privilegijuota sudėtis). Tai tokia sudėtis, kurioje yra pagrindinės sudėties požymiai, tačiau šalia jų išskiriami papildomi pož ymiai, kurie mažina veikos pavojingumą ; iii. Sudėtis su sunkinančiomis aplinkybėmis (kvalifikuota sudėtis). Joje yra pagrindiniai veikos požymiai, greta jų – papildomi požymiai, kurie didina veikos pavojingumą . b. Sudėties aprašymas, čia skirstoma į: i. Paprastas (sutampa su dispozicijų turiniu): 1) Aprašomosios; 2) Nukreipiančios; 3) Blanketinės. ii. Sudėtines: 1) Alternatyvinė (sutampa su dispozicijos turiniu); 2) Sudėtis su dviem objektais. Tai tokia nusikalstamos veikos sudėtis, kuri n umato, jog norint padaryti kažkurią vieną nusikalstamą veiką, būtina pažeisti 2 baudžiamojo įstatymo saugomus objektus. Pavyzdys: plėšimas, šio nus ikaltimo metu kaltininkas kėsinasi į du gėrius: nuosavybę ir žm ogaus sveikatą. Tokių sudėčių esmė – nors įstatymas ir numato atskiras sudėtis už kės inimąsi į nuosavybę ir asmenis sveikatą, tikrąją tokios veikos esmę atskle idžia būtent abiejų objektų pažeidimas vienu metu (kėsinimasis į sveikatą šiuo atveju yra būdas paimti kito asmens nuosavybę); 3) Sudėtis su dviem veiksmais. Šios sudėties esmė – nusikalstamą veiką sudaro bent dviejų skirtingų (kartasi ir tapačių) veiksmų atlikimas. Tik atlikus antrą veiksmą bus viena nusikalstamos veikos sudėtis. Ši rūšis turi keletą porūšių: a) Sudėtys su administracine prejudicija. Asmuo turi atlikti bent du veiksmus. Už pirmąjį atvejį asmuo turi būti baustas administracine tvarka; b) Sudėtys, kai reikalaujama nebe dviejų, bet nemažiau kaip 3 veik s-
mų. Šiai rūšiai apibūdinti naudojami 2 terminai: sistemiškumas (reikalavimas tam tikro veiksmo atlikimo nemažiau 3 kartus) ir versliškumas (tas pats sistemiškumas, be to, papildomas reikalavimas, kad kaltininkas iš tokių veiksmų gautų pagrindines arba papildomas pajamas). Pavyzdys: sistemingas smūgių sudavimas (ne mažiau kaip tris kartus sudavus); „versliškai“ naudojamas kai kuriuose nusikaltimų finansams ar ekonomikai sudėtyse; 15
4) Sudėtys su keliomis pasekmėmis. Pagal savo esmę šios sudėtys yra labai
panašios į sudėtis su dviem objektais. Reikalaujama, kad iš vienos veikos ki ltų bent dvi pasekmės (padariniai). Kiekvieni iš kilusių padarinių yra uždrau sti baudžiamajame įstatyme, tačiau atskyrus juos nevisiškai atspindėtume tam tikros sudėties esmę. Pavyzdys: neteisėtas aborto padarymas, sukėlęs sunkius padarinius. iii. Sudėčių klasifikacija pagal konstrukciją. Klasifikacija atsiremia į teisinį baigtinumo
momentą: 1) Materialiosios. Turi būti ne tik veika, bet ir padariniai ; 2) Formalios – tai tokios sudėtys, kuriose minima tik pati veika. Teisiškai la ikoma, kad veika padaryta tik ją padarius; 3) Nukirstinės – pirmo veiksmo pradžia jau yra baigta visa nusikalstama veika.
Sudėties objektas Nusikalstamos veikos objektu tradiciškai laikomas pažeistas teisinis gėris, kurį saugo baudžiamasis įstatymas (būtent pažeistas teisinis gėris). Klasifikuojama vertikaliai: 1.
Bendras objektas;
Rūšinis (specialioji BK dalis skiriama pagal jį); 3. Konkrečios veikos objektas. 2.
Objektas turi savo vertingumą. Kuo vertingesnis objektas, tuo didesnė turi būti jo apsauga (sankcijoje numatytų bausmių griežtumas). Vertingumo gradavimas priklauso nuo įstatymų leidėjo, jis negali būti savav ališkas, turi remtis teisiniais aspektais , tradicijomis ir tarptautinės teisės paskirtį. BK specialioji dalis remiasi įstatymų leidėjo požiūriu į objektų vertingumą. Pirmasis kodekso skyrius pripažį stamas kaip labiausiai vertingas objektas, o kiekvienas toliau einantis skyrius – su mažiau vertingu objektu. Tačiau yra 1 išimtis – paskutinysis specialiosios dalies skyrius: išskyrimo kriterijus yra ne objektas, o subjektas.
Horizontaliai objektai klasifikuojami į pagrindinį ir papildomą. Teorijoje pagrindiniu laikomas labiau vertingas objektas, o papildomu – mažiau vertingas. Tačiau yra tokių atvejų, kai įstatymuose ši taisyklė neatitinka, pavyzdžiui: plėšimo sudėtis (žmogaus sveikata vertinama labiau nei nuosavybė, tačiau čia pagrindiniu obje ktu laikoma nuosavybė). O normaliais atvejais veikos su dviem objektais įrašomos į tą skyrių, į kurį įrašomas pagrindinis, tai yra, vertingesnis objektas. Greta objekto išskiriamas nusikalstamos veikos dalykas. Į jį yra 2 požiūriai. Vienas teigia, kad tai materiali
objekto išraiška, kitas – dalyku gali būti ir nematerialūs aspektai (pvz., tvarka, garbė, orumas). Šiuo metu linkstama prie to, kad pirmoji pozici ja tikslesnė, nes antrosios pozicijos atveju dažniausiai sunku atskirti o b jektą nuo dalyko. Taigi: objektu laikomi tam tikri teisiniai santykiai, kurių neįmanoma pačiupinėti, o dalykas – materialią išraišką turintis daiktas, kurio pagrindu susiklosto objektą sudarantys teisiniai santykiai. Pavyzdys: automobilio vagystės atveju objektu yra nuosavybės teisiniai santykiai, kurie yra pažeidžiami (savini nkas nebegali faktiškai valdyti ir disponuoti pavogtu automobiliu), o dalykas yra pats automobilis . Objektas visuomet turi būti pažeidžiami, o dalykas gali būti ne tik nepažeidžiamas, bet netgi pagerinamas (pvz., pavogtas automobilis – suremontuojamas). Dalyku gali būti ir žmogus, bet jis yra įvardijamas nukentėjusiuoju.
16
Objekto ir dalyko reikšmė: 1. 2. 3.
4. 5. 6.
Objektas leidžia priskirti konkrečią nusikalstamą veiką tam tikrai veikų rūšiai; Objektas leidžia atriboti vienas veikas nuo kitų; Dalykas neretai leidžia rasti tinkamą vietą baudžiamajame įstatyme (pvz., narkotinių priemonių vagystės atveju – visos nusikalstamos veikos susijusios su neteisėta narkotinių medžiagų apyvarta yra nusikaltimų susijusių su narkotinių medžiagų apyvarta skyriu je); Dalykas leidžia atskirti vieną nuo kitos vienarūšes veik as. Pavyzdžiui, nužudymo atveju kvalifikuotą nužudymą galima atskirti taip: nėščios moters nužudymas yra pavojingesnis už paprastą nužudymą ; Kartais dalykas leidžia atskirti nusikalstamų veikų rūšis (nusikaltimą ir nusižengimą). Pavyzdžiui: vagystės atveju nuo 1 iki 3 MGL vagystė – tik nusižengimas; Dalykas leidžia atskirti nusikalstamą veiką nuo nenusikalstamos veikos. Pavyzdžiui: vagystė dalyko, neviršijančio 1 MGL, sudaro tik administracinio teisė pažeidimo sudėtį.
Objektyvioji pusė Teorijoje objektyvioji pusė – objektyvių požymių visuma. Tai tokie požymiai, kurie pasireiškia išoriškai, k uriuos galima pamatyti, pačiupinėti. Šią pusę sudaro: 1.
Veika;
2.
Priežastinis ryšys;
3.
Padariniai;
4.
Laikas;
5.
Vieta;
Aplinkybės; 7. Būdas; 8. Priemonės; 9. Įrankiai. 6.
Pirmieji trys – pagrindiniai. Kad turėtume nusika lstamos veikos sudėtį privalo būti objektyviosios pusės p o-
žymiai.
Veika Veika – pavojinga, sąmoninga ir valinga žmogaus elgesio variacija, kurios metu yra pažeidžiamas objektas.
Sąmoningumas ir valingumas nusako, kad ne bet koks žmogaus elgesys bus pripažįstamas veika, bet tik tuomet, kai elgesį žmogus suvokia ir gali jį kontroliuoti. Veika pasireiškia dviem būdais: veikimu ir neveik imu. Veikimas – aktyvūs asmens veiksmai. Neveikimas – pasyvus žmogaus elgesys, tačiau kaip objektyviosios pusės požymis, neveikimas gali būti tik tada, kai žmogaus pareiga veikti tam tikru būdu kyla iš teisės. Teisinės pareigos veikti šaltiniai: Įstatymai (pvz., policijos veiklos įstatymas) ; 2. Įsiteisėję teismo sprendimai (pvz., alimentų nemokėjimas); 3. Priesaika (pvz., medikų priesaika suteikti būtiną pagalbą) . Kai kurie autoriai čia priskiria ir policijos priesaiką (mano, kad jų pareiga kyla ne iš įstatymo, o iš priesaikos) ; 4. Ankstesni kaltininko veiksmai, kurie sukuria pareigą asmeniui veikti tam tikru būdu. Pvz., autoįvykio kaltininkui kyla pareiga pasirūpinti nukentėjusiais tame autoįvykyje. Analogiška pareiga kyla ir laivo kapitonui laivų susidūrimo metu (nebūtinai kaltininkas). 1.
17
Priežastinis ryšys Priežastinis ryšys – reiškinių vystymosi dėsningumas, nulemiantis, jog nusikalstami padariniai atsiranda dėl kaltininko padarytos veikos. Priežastinis ryšys gali būti būtinasis ir atsitiktinis. Būtinuoju laikomas toks ryšys, kai padariniai tiesiogiai išplaukia iš kaltininko veikos. Atsitiktiniu laikomas toks ryšys, kai padarinius nulemia ne vien tik kaltininko veika, bet ir kai kurie kiti šalutiniai, nuo kaltininko valios nepriklausantys, veiksniai. Baudžiamoji atsakomybės teoriškai galima tik tada, kai nustatomas būtinasis priežastinis ryšys. Realybėje būna kartais ir kitaip. Priežastinis ryšys nustatinėjamas iš atsiradusių padarinių į vieką, o ne iš veikos į padarinius. Tik tokiu būdu galima nustatyti, ar būtent kaltininko veika sukėlė tuos padarinius ir ar tarp padarinių ir kaltininko veikos yra būtinasis priežastinis ryšys. Priežastinio ryšio esmė – kaltininkas jo negali kontroliuoti, tai yra dėsningas reiškinių vystymosi procesas. Priežastinio ryšio grandinė gali būti labai sudėtinga, todėl būtina nustatyti, ar į ją nebuvo įsiterpęs šalutinis veiksnys, kuris galėjo padaryti lemiamą įtaką tam tikrų padarinių atsiradimui.
Padariniai Padariniais baudžiamojoj teisėje laikomi pasikeitimai objektyvioje tikrovėje, kuriuos nulemia kaltininko ve ika. Jais pripažįstami tik tokie pasikeitimai, kuriuos galima pamatyti, pačiupinėti. Visi padariniai klasifikuoj ami pagal kelis kriterijus į kelias g rupes: Padarinių pobūdis: a. Fiziniai padariniai (pvz., sveikatos sutrikdymai, gyvybės atėmimas); b. Materialūs padariniai, dar skirstomi: i. Gali būti įvertinti pinigais (pvz., pavogus automobilį); ii. Neįkainuojami pinigine išraiška: 1. Siejami su gamta (žala gamtai); 2. Įvairios kultūros, mokslo ar pan. vertybės. 2. Padarinių realumas: a. Realiai atsiradę; b. Tikėtini padariniai. Pagal LRBK kai kurių nusikalstamų veikų atveju nustat yta atsakomybė, kai tam tikrai veikai būdinga ne tik realiai atsiradę padariniai, bet ir tuo atveju, kai veika s ukelia realią grėsmę tam tikrų padarinių atsiradimui. Turi būti nustatyta, kad konkreti veika realiai galėjo sukelti tam tikrus padarinius. Pavyzdys: geležinkelio transporto taisyklių p ažeidimas, galėjęs sukelti avariją ar pan. pasekmes. 1.
3.
Dar viena klasifikacija:
Formalūs padariniai; b. Padariniai, apibrėžti vertinamuoju požymiu. a.
Subjektas Nusikalstamos veikos subjektu gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Atsižvelgiant į tai, kiekvieno iš šių subjektų sąlygos yra skirtingos.
Fizinis asmuo Baudžiamasis kodeksas numato 2 požymius: 1.
Formalus – subjekto amžius;
2.
Materialus – subjekto pakaltinamumas. 18
Praktiškai visų valstybių baudžiamieji įstatymai numato tam tikrą amžiaus ribą, nuo kurios asmuo gali ats akyti pagal baudžiamuosius įstatymus. Ši amžiaus riba yra siejama su žmogaus fiziniu ir psichiniu išsivystymu, nulemiančiu jo sugebėjimą vertinti savo elgesį. Amžius
Lietuvos BK nustatyta bendroji amžiaus riba yra 16 metų. Asmuo, kuris veikos padarymo metu yra sulaukęs 16 metų, gali atsakyti už daugumą nusikalstamų veikų, numatytų baudžiamajame įstatyme, padarymą. Greta bendrosios ribos baudžiamasis kodeksas numato dar dvi amžiaus ribas : Žemutinė – 14 metų (bet dar nesukakę 16). Atsako tik už įstatyme apibrėžtų nusikaltimų ratą. Visų šių nusikaltimų bruožas – tai tyčiniai ir pakankamai pavojingi nusikaltimai, pvz., nužudymas. 2. Viršutinė – 18 metų. Tai ta riba, kurios sulaukęs asmuo gali atsakyti praktiškai už visas baudžiam a jame įstatyme numatytas veikas. 1.
Žmogaus amžius nustatomas pagal jo dokumentus, o jei tokių asmuo neturi, atliekama medicinos ekspert izė. Kai iš vis nėra žinoma gimimo data (net ir metai), tokiais atvejais ekspertizė pateikia galimus gimimo metus, tokiose išvadose vadovaujamasi nuostatomis, kad asmuo yra tokio amžiaus, kuris pagal išvadą yra pats jauniausias ir jo gimimo data laikoma sausio 1 diena. Kai žinomi gimimo metai, bet nežinomas mėnuo ir data, tada ekspertizė gali padėti, tada laikoma, kad tiksli gimimo data yra nustatyto mėnesio paskutinioji diena, o jei negalima nustatyti mėnesio, laikoma, kad tai yra paskutinioji tų metų diena. Amžiaus ir nusikalstamos veikos santykis. Tam, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tiksli gimimo valanda neturi reikšmės. Savo gimimo dieną asmuo dar laikomas netenkinančiu amžiaus ribos sąlygos. Amžiaus ribos nustatymas yra ir tam tikras baudžiamosios politikos aspektas. Kuo riba žemesnė, tuo da ugiau žmonių įtraukiami į baudžiamosios teisės veikimo sferą. Dabartinis BK nustatė labai svarbią taisyklę, kurios anksčiau nebuvo: asmenų, padariusių baudžiamajame
įstatyme numatytą veiką iki 14 metų amžiaus galimą atsakomybę už tokios veikos padarymą. Tokiu atveju, gali būti taikomos auklėjamojo ir kitokio poveikio priemonės, kurias nustato specialūs įstatymai , bet tai nelaikoma baudžiamuoju nusikaltimu. Pakaltinamumas
Kiekvienu atveju būtina konstatuoti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra pakaltinam as. Pakaltinamumo baudžiamasis įstatymas neapibrėžia. Jo sampratą pateikia, plačiąja prasme, mokslas (apima medic iną, teisę ir psichologiją). Pakaltinamumas – asmens gebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir tuo pačiu juos valdyti.
LR baudžiamoji teisė reglamentuoja nepakaltinamumą. Tai ne pakaltinamumo priešingybė. Mūsų baudžiamasis kodeksas sako, kad pagal baudžiamąjį kodeksą neatsako asmuo, kuris veiką padarė būdamas nepaka ltinamu. Nepakaltinamumas yra tam tikra asmens būsena, kurią nulemia 2 kriterijai: medicininis ir teisinis. Abu kriterijai yra privalomi vienu metu.
Medicininis. Jį BK įvardina kaip psichikos sutrikimą. Baudžiamojoje teisėje išskiriamos šių sutrikimų rūšys, bet praktinės reikšmės tai neturi : 1.
Psichinė liga;
2.
Laikinas psichikos sutrikimas;
3.
Silpnaprotystė. 19
Ar asmuo, veikos padarymo metu turėjo psichikos sutrikimą, sprendžia medikai. Daugiau nieko jie nenustatinėja. Teisinis. Jį sudaro 2 momentai: intelektualusis ir valinis. Intelektualusis apibūdina žmogaus intelekto sug ebė jimus veikos darymo momentu (sugebėjimas suvokti savo veiksmus) . Valinis atspindi, kiek veikos darymo metu žmogus galėjo kontroliuoti savo veiksmus (sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus) . Pakanka bet kurio medicininio ir bent vieno teisinio kriterijaus. Teisinį kriterijų konstatuoja teisininkai, o pripažinimas n epakaltinamu yra tiesioginė teisininkų pareiga. Nepakaltinamumas nustatinėjamas tiktai veikos darymo momentui ir toks sprendimas pripažinti asmenį nepakaltinamu turi reikšmės tik toks konkrečios veikos vertinimui. Esminis neveiksnumo skirtumas nuo nepakaltinamumo: neveiksnumo teisinės pasekmės – ateityje, nepakaltinamumo – praeityje. Jei asmuo gauna psichikos sutrikimą po veikos padarymo, baudžiamosios teisės prasme tai turi reikšmės ne baudžiamajai atsakomybei, bet bausmės klausimams. Tokiu atveju kalbama tik apie asmenį turintį psichikos sutrikimų, o ne nepakaltinamą asmenį. Pakaltinamumas siejamas tik su teisiniu kriterijumi. Tai ne tas pats, kas nepakaltinamumas su minuso žen klu. Pakaltinamu gali būti pripažįstamas tiek asmuo turintis psichikos sutrikimų, tiek neturint is psichikos sutrikimų. Pripažinus asmenį nepakaltinamu, jam gali būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Dažniausiai tai priklauso nuo asmens pavojingumo aplinkiniams. Greta pakaltinamumo ir nepakaltinamumo BK įteisintas dar vienas žmogaus psichikos įvertinimo variantas – ribotas pakaltinamumas. Tai yra pakaltinamumo porūšis (sudedamoji dalis), turi būti konstatuojama, kad asmuo iš esmės yra pakaltinamas, tik tada sprendžiama, ar asmuo turėtų būti ribotai pakaltinamas. Medicininė riboto pakaltinamumo dalis: psichikos sutrikimas yra riboto pakaltinamumo kriterijus, bet Lietuvos teismai riboto pakaltinamumo atveju medicininį kriterijų aiškina plečiamai ir, be psichikos sutrikimų, kriter i jumi gali būti pripažįstami ir psichologiniai sutrikimai, ir tam tikros psichologinės būsenos. Teisinį kriterijų, kaip ir nepakaltinamumo atveju sudaro valinis ir intelektualinis momentai. Jų skirtumas nuo nepakaltin amumo slypi čia: riboto nepakaltinamumo atveju asmuo negalėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmės arba visiškai jų valdyti (dalinis sugebėjimas suvokti ir valdyti savo veiksmus) . Jeigu asmuo yra pripažįstamas ribotai pakaltinamu ir patenka į pirmąją nusikaltimų grupę, tai teismas gali atleisti nusikaltusįjį nuo bausmės, ją švelninti ir abejais atve jais taikyti medicinos priemones. Antrosios nusikaltimų grupės atveju – tik švelninti bausmę ir taikyti medicinines priemones. Asmenų, apsvaigusių nuo įvairiausių toksinių ir narkotinių medžiagų atsakomybė
Asmuo, kuris padaro nusikalstamą veiką apsvaigęs, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas: Apsvaigimo šaltinis: nepateikiamas išsamiai, tik pavyzdinis sąrašas (alkoholis, narkotikai ir pan.). Tai gali būti bet kokios medžiagos (net ir teisėtai vartojami vaistai) naudojamos tiek pagal paskirtį, tiek ne pagal paskirtį, kurių pasekmės žmogui – apsvaigimo sukėlimas; 2. Baudžiamasis įstatymas skiria 2 apsvaigimų grupes, kurios yra reikšmingos atsakomybės aspektu: a. 1 grupė: i. Savanoriškas apsvaigimas; ii. Nesavanoriškas apsvaigimas. Tik šiuo atveju baudžiamasis įstatymas numato keletą specialių taisyklių. Tai toks apsvaigimas, kuomet tai yra pasiekiama priverstinai arba apgaulės būdu. Tokio apsvaigimo atveju numatomos 2 situacijos: 1) Jeigu asmuo padaro 1-ai grupei priskirtą nusikalstamą veiką, tada jis atle idžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 1.
20
2) Jei padaroma 2-ai grupei priskirta veika, tada teismas turi teisę švelninti sk i-
riamą bausmę. b. 2 grupė: i. Patologinis apsvaigimas. Tik jis turi teisinę reikšmę, nes jis priskiriamas laikiniems psichikos sutrikimams. Tai jau yra medicininis nepakaltinamumo kriterijus. Tokiu
atveju, nesuvokęs ar negalėjęs valdyti savo veiksmų asmuo pripažįstamas nepakaltinamu arba ribotai pakaltinamu. O jei pripažįstamas pakaltinamu, taikomos pr iverstinio apsvaigimo taisyklės ; ii. Fiziologinis apsvaigimas. (lot.) Actio libero in causa – asmuo atsako už veiką, padarytą tam tikroje būsenoje, kurioje jis atsidūrė savo noru. Baudžiamojoje teisėje tai nėra priimtina, nes apsvaigimas tada išskiriamas iš kitų psichikos sutrikimų
rūšių ir jie tampa vertinami nevienodai. Antra, atsakomybė kyla ne už patį apsvaigimo faktą, o už veiką. Specialus subjektas
Kartais prie amžiaus ir pakaltinamumo požymių numatomi keli ar vienas papildomi požymiai, kurie yra k eliami būtent nusikalstamos veikos subjektui. Galima išskirti požymius, kuriais išskiriami subjektai: 1. 2. 3. 4. 5.
Pilietybė (kai kurias veikas gali padaryti tik Lietuvos pilietis); Amžius. Numatoma, kad kai kurias veikas gali padaryti tik pilnametis asmuo (pvz., nepilnamečio įtraukimas į nusikalstamą veiklą); Tam tikras asmens pareiginis statusas (pvz., nusikaltimai krašto apsaugos sistemai – kariškis arba nusikaltimai viešiesiems interesams – valstybės tarnautojas); Subjekto profesija. Pvz., viena neteisėto aborto rūšis, kai abortą padaro gydytojas, bet antisanitar inėmis sąlygomis (gydytojas turi turėti teisę daryti abortus); Lytis (pvz., motinos atsakomybė už naujagimio nužudymą).
Kriterijų gali būti ir daugiau, tai priklauso nuo įstatymų leidėjo. Jei pradedama dispozicija „tas, kas“, tai nėra specialus subjektas, o jei kalbama „valstybės tarnautojas“, „karys“, „darbdavys“ ir pan., tai matyti, kad išsk iriamas papildomas reikalavimas subjektui. Specialaus subjekto reikalavimai keliami veikos padarymo momentui. Nesvarbu, koks asmens teisinis statu-
sas yra nuosprendžio priėmimo metu. Be to, specialaus subjekto reikalavimai keliami tiktai vykdytojui, bendrininkai gali tokio požymio ir neturėti. Fizinis asmuo, kaip nusikalstamos veikos subjektas
Dabartinis BK neturi bendresnių taisyklių susijusių su socialine asmens branda (raštingumu ir pan.). Kitose valstybėse socialinė branda priskiriama riboto pakaltinamumo medicininiams kriterijams.
Juridinis asmuo, kaip nusikaltimo subjektas JA baudžiamoji atsakomybė Lietuvoje įtvirtina atsižvelgiant į tarptautines sutartis ir ES reikalavimus. Past arieji aktai nereikalauja baudžiamosios atsakomybės, reikalaujama tik atsakomybės už nusikalstamų veikų padarymą. Europoje yra 3 grupės pagal JA atsakomybės sprendimą: Sprendžia JA atsakomybės klausimą baudžiamąja teise; 2. JA už nusikalstamą veiką taikoma administracinė atsakomybė; 3. (Vokietija) JA atsakomybė įvardijama kaip „kvazibaudžiamoji“. Iš esmės tai yra baudžiamoji atsakomybė. Skiriasi nuo baudžiamosios atsakomybės poveikio priemonėmis ir rūšimis. Administracinėj 1.
21
atsakomybėj priemonės yra švelnesnės , o baudžiamojoj atsakomybėj numatomas net ir likvidav imas.
Juridinis asmuo, kaip nusikalstamos veikos subjektas, gali atsakyti tik už tokias veikias, kurios yra tiesiogiai įvardyto baudžiamajame įstatyme. JA už nusikalstamą veiką atsako tik tada, kai baudžiamojo įstatymo straipsnyje nurodoma, jog turi atsakyti ir juridinis asmuo. Juridinio asmens atsakomybė palaipsniui yra pl ečiama. Juridinis asmuo gali būti ir kurstytoju, ir organizatoriumi, ir padėjėju – ne visada reikalaujama būti vykdytoju. Reikalavimai, kad juridinis asmuo atsakytų už nusikalstamą veiką:
Nusikalstamą veiką turi padaryti fizinis asmuo. Tai reiškia, kad juridinio asmens atsakomybė yra išvestinė; 2. Tokia nusikalstama veika turi būti padaryta juridinio asmens naudai arba interesais. Tai, ką daro fizinis asmuo, ir koks bus rezultatas, turi būti naudingas juridiniam asmeniui. Nauda – tai, ką juridinis asmuo iš karto gauna materialiai (pvz., išvengia mokesčių), interesai – nemateriali gėrybėm tačiau tas interesas turi būti surištas su kažkokia mat eriale perspektyva (pvz., juridinio asmens darbuoto jas duoda kyšį viešųjų pirkimų tarnybai, kad juridinis asmuo taptų galimu laimėtoju); 3. Negatyvus požymis. Fizinis asmuo gali veikti tiek individualiai, tiek juridinio asmens vardu ; 4. Fizinis asmuo, darantis nusikalstamą veiką, turi eiti vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje. Įvardijamos 3 alternatyvos: a. Asmuo turi teisę atstovauti juridinį asmenį (pvz., valdymo organas); b. Toks asmuo turi teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu (pvz., įgaliotasis a smuo); c. Įgaliojimai kontroliuoti juridinio asmens veiklą. 1.
Visos sąlygos turi būti nustatytos vienu metu, jei bent vienos nėra – juridinis asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Juridinis asmuo privalo būti persekiojamas baudžiamąja tvarka. Nustačius šias sąlygas, prokuroras sprendžia, ar reikia persekioti juridinį asmenį: Juridinio asmens naudai nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens darbuotojas arba įgaliotas a tstovas dėl vadovaujančio asmens netinkamos priežiūros ar kontrolės ; 2. Tokia veikia turi būti padaroma juridinio asmens naudai; 3. Veikos priežastis yra vadovaujančias pareigas užimančio asmens netinkama priežiūra arba kontrolė. 1.
Nei fizinio asmens atsakomybė už veiką, nei juridinio asmens atsakomybė nepašalina kito asmens atsak omybės (nei kurstytojo, nei padėjėjo, nei organizatoriaus atsakomybė) . Baudžiamasis kodeksas juridiniu asmeniu baudžiamosios teisės prasme nelaiko valstybės, valstybės instit ucijos (viešosios įstaigos, be to, ir valstybės įmonės – yra subjektai) ir tarptautinės viešosios organizacijos.
Subjektyvioji pusė Subjektyvioji pusė – subjektyvių požymių visuma: 1.
Kaltė;
2.
Motyvas;
3.
Tikslas.
22
Kaltė Pagrindinis požymis – kaltė, motyvas ir tikslas – papildomi. Kaltė – tai asmens psichinis santykis su veika ir padariniais. Kaltę sudaro sąmonės ir valios mišinys, priklausomai nuo proporcijų, skiriamos kaltės formos. Savarankiškai: apie kaltės filosofinius dalykus. Kaltės formos: 1.
Tyčia: Tiesioginė; b. Netiesioginė. a.
2.
Tyčia
Tyčia. Tai pagrindinė kaltės forma. Visos kaltės formos laikomos tyčinėmis, tik neatsargumo atveju įstatymų leidėjas tai išskiria. Tyčia išskiriama į dvi rūšis: Tiesioginė (kaltininkas siekia padarinių); 2. Netiesioginė (kaltininko padariniai nedomina). 1.
Jų turinys atskleidžiamas pagal intelektualiuosius ir valios kriterijus. Išskiriami 2 intelektualūs kriterijai ir 1 valinis:
Asmuo privalo suvokti veikos pavojingumą (intelektualinis); 2. Asmuo privalo suvokti veikos padarinių pavojingumą (intelektualinis); 3. Tiesioginėje tyčioje asmuo turi siekti tų padarinių, netiesioginėje tyčioje asmuo yra abejingas gal i1.
miems padariniams (valinis).
Viršui apibūdinta tyčia tinka materialios sudėties atveju. Formaliojoj sudėtyje tiesioginėje tyčioje nereikšmingas 2-as kriterijus, o netiesioginė tyčia negalima, nes padarinių šioje sudėtyje nerei kia, teturi asmuo siekti padaryti veiką ir suvokti jos pavojingumą . Suvokti veikos pavojingumą reiškia: nereikia, kad asmuo tiksliai žinotų, kaip baudžiamasis įstatymas apibrėžia veiką , tiesiog asmuo turi iš principo suvokti, kas yra gerai, o kas yra blogai. Be to, kai kurie baudžiamojo kodekso straipsniai taip suformuluoti, kad būtina įrodinėjant nustatyti, jog asmuo suvokė veikos draudžiamumą. Tai tokie atvejai, kai numatoma baudžiamoji atsakomybė specialiam subjektui , preziumuojant, kad subjektas, darydamas tam tikrą veiką, turi žinoti įstatymo reikalavimus (pvz., atsakomybė už darbo taisyklių pažeid imą). Pavojingų padarinių suvokimas: nereikalaujama, kad asmuo labai tiksliai suvoktų visą priežastinių ryšių grandinę. Asmuo turi suvokti apskritai, kad tokios veikos padariniai yra pavojingi. Tyčios rūšys, nenumatytos baudžiamajame įstatyme
Susiduria dar 2 rūšys: Iš anksto apgalvota tyčia. Tarp sumanymo padaryti veiką ir jos padarymo praeina tam tikras laiko tarpas, kuris paprastai skiriamas nusikalstamos veikos padarymo pasirengimui (gali tai būti ir mintys galvoje). Teisiškai iš anksto apgalvota tyčia, jei visos kitos aplinkybės yra vienodos, laikoma pavoji ngesnė; 2. Staigioji tyčia. Tai tokia tyčios rūšys, kuomet tarp sumanymo padaryti nusikalstamą veiką ir šio sumanymo realizavimo laiko tarpo nėra arba jis labai trumpas. Sumanymas iš karto realizuojamas be 1.
jokio pasirengimo, apgalvojimo ar plano:
23
a.
Afektinė tyčia. Įstatymų leidėjas numato keletą papildomų reikalavimų pagal tai, kas išša ukia afekto būseną: tai gali būti tik nukentėjusiojo elgesys, kuris apima tik smurtą kaltininko atžvilgiu arba įžeidimą. Jokios kitos aplinkybės baudžiamosios teisės prasme afekto sukelti negali. Afektas – laikinas sąmonės susiaurėjimas, kuomet kaltininkas tik iš dalies suvokia s avo veiksmų esmę. Iš principo, tai yra ribotas pakaltinamumas. Tyčinis nužudymas didžiai s usijaudinus ir tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas didžiai susijaudinus yra privilegijuotos s udėtys dėl afekto būsenos.
Tyčią klasifikuojant pagal konkretumą (apibrėžtumą) turime 2 rūšis: Apibrėžta tyčia: a. Griežtai apibrėžta. Tai tokia tyčia, kai kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką tiksliai žino, kokių rezultatų iš tos veikos siekia (suvokia padarinius labai konkrečiai); b. Alternatyviai apibrėžta. Tai tokia apibrėžtos tyčios rūšis, kai kaltininkas numato kelis gal imus veikos padarinius, kurie taip pat yra labai konkrečiai apibrėžti ir bet kurie iš jų kaltini nką tenkins. Pavyzdys: eina žmogus vogti automobilio, tačiau mąsto taip – „Jei nepavyks užvesti automobilio, tai magę nuknisiu“. 2. Neapibrėžta tyčia. Tai tokia tyčia, kai kaltininkas numato rezultatus labai abstrakčiai ir jų nekonkr etizuoja. Pavyzdys: kaltininkas žino, kad kažkur yra seifas, bet nežino, kiek ten yra pinigų ir ar iš vis ten jų yra, jį tenkins bet kas, ką jis ten ras. 1.
Ši klasifikacija itin reikšminga įvertinant veiką. Apibrėžtos tyčios atveju net ir nepasiektas tikslas reiškia pas ikėsinimą į tą tikslą, kurį kaltininkas turėjo. Apibrėžta tyčia gali peraugti į neapibrėžtą tyčią ir gali būti vertinama pagal neapibrėžtos tyčios vertinimo taisykles: laikoma padaryta veika pagal faktiškai atsiradusius p adarinius.
Iš šių taisyklių turime keblią situaciją. Kai pvz., vagis būna pagaunamas nežinant, kiek jis tikėjosi pavogt i (dar pats nežinojo), tai yra nebaigtoje veikoje, tai teis jį už mažiausią įstatyme numatytą veiką. Tačiau nusikaltimuose žmogaus gyvybei ir sveikatai kvalifikuojama atvirkščiai – į pačią svarbiausią saugomą vertybę. Neatsargumas Neatsargumo nuostatos: 1.
Atsakomybė už neatsargiai padarytą nusikalstamą veiką įstatymų leidėjas sieja tik su materialia s u-
dėtimi. Jei padarinių nėra – atsakomybė daugeliu atveju neatsiranda; 2. Nevisos BK numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Kai kurios veikos užtraukia atsakomybę, kai jos padarytos tiesiog dėl neatsargumo (jų labai nedaug). Išskiriamos 2 neatsargumo rūšys: Nusikalstamas pasitikėjimas; 2. Nusikalstamas nerūpestingumas. 1.
Nusikalstamas pasitikėjimas – tai situacija, kai kaltininkas numatė, jog dėl jo veikos gali atsirasti pavojingi padariniai, bet lengvabūdiškai tikėjosi tų padarinių išvengti. Nusikalstamo pasitikėjimo, kaip ir netiesioginės tyčios, turinys yra atskleidžiamas per intelektualinį ir valinį momentą. Yra skiriami du intelektualiniai aspektai ir vienas valinis. Intelektualiniai aspektai nusikalstamame pasitik ė-
jime, kaip ir netiesioginės tyčios atveju, yra tokie: 1.
Kaltininkas privalo suvokti veikos pavojingumą; 24
2.
Kaltininkas privalo suvokti galimus tokios veikos padarinius.
Esminis skirtumas tarp šių dviejų kaltės rūšių yra suvokimo abstraktumas. Jei netiesioginės tyčios atveju kaltininkas suvokia, kad būtent jo veika sukelia tam tikrus padarinius, tai nusikalstamo pasitikėjimo atveju toks suvokimas yra abstraktus, nesisijęs su konkrečia kaltininko veika. Pvz.: kaltininkas suvokia, kad vairav imas ne pagal KET yra blogas elgesys, bet su savo veika jis to nesieja, tarsi atsiriboja.
Analogiškai vertinama ir padarinių suvokimo situacija – nusikalstamo pasitikėjimo atveju padarinius suvokia kaip pavojingus apskritai, nesiedamas jų su savo konkrečia veikia ir tos veikos konkrečiais padariniais. Jeigu netiesioginėje tyčioje valinį aspektą apibrėžiame kaip kaltininko abejingumą padariniams, tai nusikal stamo pasitikėjimo atveju kaltininko valia nukreipta išvengti galimų padarinių, t.y. jis nesiekia ir nenori tokių padarinių, tačiau toks jo nenoras yra siejamas su lengvabūdišku požiūriu, kuomet kaltininkas per daug pas itiki įvairiomis aplinkybėmis ir todėl jam tų padarinių nepavyksta išvengti. Abstraktus veikos ir padarinių s uvokimas nesiejamas su konkrečia veika, nes kaltininkas padarinių išvengimą pagrindžia tam tikromis iš tikrų jų egzistuojančiomis aplinkybėmis, tačiau dėl tam tikro požiūrio, lengvabūdiško pasitikėjimo tam tikromis aplinkybėmis, tų padarinių nepavyksta išvengti. Pvz.: kaltininkas viršija KET nustatytą greitį, vairuoja pav o jingai ir tikisi išvengti autoįvykio. Toks jo tikėjimasis turi būti grindžiamas egzistuojančiomis objektyviomis aplinkybėmis, pvz.: turi didelį vairavimo stažą, važiuoja naktį, kai mažai automobilių ir pėsčiųjų, todėl m ažesnė tikimybė padaryti avariją. Nors šios aplinkybės ir realiai egzistuoja, bet kaltininkas jomis per daug p asitiki ir tokiu būdu padaro avariją. Kaltininkas suvokia, kad toks vairavimas yra pavojingas, bet grindžia sit uaciją tam tikromis aplinkybėmis. Teorinis skirtumas tarp nusikalstamos tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo praktikoje sunkiai aptinkamas, nes abiem atvejais atsakomybė atsiranda jau atsiradus padariniams, todėl tiriant ir skiriant bausmę sunku a tskirti, ar buvo padaryta netiesioginė tyčia, ar nusikalstamas pasitikėjimas. Kai kuriose valstybėse netiesiog inė tyčia ir nusikalstamas pasitikėjimas sujungiami į tam tikrą specifinę atsakomybės rūšį, kad nebeliktų pavojaus tiriant bylą šiuos du nusikaltimus supainioti. Kaltininko lengvabūdiškas tikėjimas turi būti grindžiamas iš tikrųjų objektyviomis aplinkybėmis. Jei kaltini nkas pasitiki nerealiais dalykais (pvz.: burtais, magija), tai bus ne nusikal stamo pasitikėjimo, o netiesioginės tyčios atvejis, parodantis kaltininko abejingumą galimiems padariniams. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia tikrinti, ar aplinkybės, kuriomis remiasi kaltininkas, iš tikrųjų egzistuoja, ir ar jos gali padėti išvengti veiko s padarinių. Nusikalstamas nerūpestingumas (tikroji, švarioji pasitikėjimo rūšis) – situacija, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika galėjo sukelti neigimus padarinius, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti. Įstatymų leidėjas šiuo atveju iš viso nekalba apie intelektualinį momentą, o akcentuoja valinį. Vis dėlto, sakyti kad nusikalstamo nerūpe stingumo atveju iš viso nėra intelektualaus momento taip pat negalima. Skirtingai nuo kitų kaltės rūšių, nus ikalstamo nerūpestingumo atveju nereikalaujama, kad kaltininkas suvoktų, kad jo veika yra pavojinga. Tai yra daroma sąmoningai, nes pati veika gali būti ir visiškai teisėta. įstatymas šiuo atveju akcentuoja tokios veikos padarinius ir tai, kad kaltininkas tų padarinių nenumatė, nors galėjo ir privalėjo tai padary ti. Vienas intelektualas momento aspektas, kad kaltininkas nenumato padarinių. Valinis momentas apibrėžiamas dviem žodžiais: galėjimas ir privalėjimas numatyti padarinius. Privalėjimo turinys: pareiga numatyti galimus veikos padarinius. Tai yra objektyvus kriterijus. Tą kriterijų gali nustatyti tiek teisės aktai, tiek ir bendrosios saugaus elgesio taisyklės. Jeigu veika liečia tam tikrus technol oginius, darbinius procesus, visais be išimties atvejais iškosime vieno labai formalaus pareigos numatyti gal imus padarinius požymio - asmens parašo žurnale, kuriame patvirtinama, kad asmuo susipažino su tam 25
tikro proceso ar darbo saugos taisyklėmis. Parašas liudija, kad asmuo turėjo pareigą žinoti tam tikras elgesio taisykles ir pareigą numatyti galimus padarinius, jei tų taisyklių nėra laikomasi. Pareiga gali išplaukti ir iš bendrų saugaus elgesio reikalavimų. Galėjimas numatyti tam tikrus veikos padarinius - subjektyvus požymis. Jis yra siejamas su konkrečiu asm eniu ir jo savybėmis: amžius, gyvenimo patirtis, sveikatos būklė, išsilavinimas. Šios aplinkybės yra siejamos būtent su konkrečiu asmeniu. Jų visuma turi leisti padaryti išvadą, jog konkrečioje situacijoje, konkretus asmuo, atsižvelgiant į subjektyvias aplinkybes, galėjo numatyti savo veikos padarinius. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju būtinas ir subjektyvus, ir objektyvus veiksnys, t.y. būtina konstatuoti,
kad asmuo ir privalėjo, ir galėjo numatyti tam tikros veikos padarinius. Jei nėra bent vieno iš šių elementų, neturėsime kaltės ir nebegalėsime kalbėti apie nusikalstamą veiką. Pvz.: vyksta statybos, mūrininkas mūrija iš plytų sieną. Statybos taisyklėse nustatyti tam tikri saugumo sta ndartai, pvz.: kur ir kaip turi būti sudėtos plytos. Vis dėlto, mūrininkas, nepaisydamas saugumo reikalavimų, plytas pasideda ant krašto, jas užkabina, ir viena plyta nukrenta ant kito žmogaus, jį sužalodama. Pati veika, t.y. mūrijimas yra visiškai teisėta. Kokia veika sukelia padarinius? Reikia nustatyti, ar statybininkas privalėjo ir galėjo numatyti savo elgesio padarinius. Žiūrėti, ar supažindintas su saugaus darbo reikalavimais, ar yra parašas – privalėjimo požiūris. Subjektyviu požiūriu turėsime vertinti konkrečias subjektyvias aplinkybes – ar jis pavargę, kokia jo sveikata, kiek laiko be poilsio jis jau dirba. Pagal šias aplinkybes turime nuspręsti, ar mūrininkas galėjo numatyti tokių savo veiksmų padarinius. Mišri kaltė
BT teorijoje ir šiandien diskutuojama, ar egzistuoja toks reiškinys kaip mišri ka ltė ir kaip jį teisiškai reikėtų vertinti. Bendriausia prasme mišria k alte laikoma situacija, kai kaltininko psichinis santykis su veika ir padariniais yra skirtingas. Mišrios kaltės atvejis gali būti tiktai tuomet, kai kaltininko veika yra daroma tiktai tyčia, o padariniai atsiranda dėl neatsargumo. Iš bendrosios taisyklės žinome, kad jei pati veika neatsargi, padar iniai tyčia atsirasti negali. Tokia situacija yra mišri kaltę plačiąja prasme. Nusikaltimų kvalifikavimo taisyklės sako, kad tokias atvejais visa nusikalstama veika vertinama kaip padaryta dėl neatsargumo. Čia padarinių kaltės forma apsprendžia veikos kaltės forma. Didesnė problema dėl mišrios kaltės iškyla, kai turime mišriąją kaltę siaurąja prasme. Tam, kad turėtume mišriąją kaltę siaurąją prasme, būtinos tokios sąlygos: 1.
Turi būti padaroma viena veikia (veika gali būti tiktai tyčinė);
2.
Viena veika turi sukelti du padarinius, iš kurių vieni yra tyčiniai, antri – neatsargūs;
3.
Tarp veikos ir abiejų padarinių turi būti savarankiški priežastiniai ryšiai.
Šiuo atveju turėsime mišriąją kaltę siaurąja prasme. Šiuo atveju svarbiausia nustatyti, ar yra du savarankiški priežastiniai ryšiai. Pvz.: tyčinė veika – dūris peiliu kitam žmogui į kūną - sveikatos sutrikdymas, žmogus vėliau miršta dėl nukraujavimo. Šiuo atveju tai vieninga priežastinio ryšio vystymosi grandinė. Ap ie du atsirus priežastinius ryšius kalbėti negalime. Pvz.: dūris peiliu į akį – akies netekimas (sunkus sveikatos sutrikdymas), kitas padarinys – nukentėjusiojo mirtis, sukelta kraujo užkrėtimo, nes peilis buvo nešvarus. Čia yra du savarankiški padariniai ir savarankiški priežastiniai ryšiai. Kyla klausimas, kaip visa tai vertinti. Autoriai, kurie sako, kad gali egzistuoti mišri kaltė, situaciją siūlo verti nti kaip vieną nusikalstamą veiką. Kiti autoriai, nepripažįstantys mišriosios kaltės, sako, kad BĮ nu stato tiktai tyčią arba tiktai neatsargumą. Tokiu atveju turime tai vadinamą idealiąją sutaptį, kai viena veika pažeidžiami du kodekso straipsniai. Šie autoriai teigia, kad tai yra du savarankiški nusikaltimai. Dabar galiojantis BK l abiau linksta prie antro vertinimo, pagal jį tokia situacija būtų vertinama, kaip du savarankiški nusikaltimai. 26
Sename BK turėjome netiesiogiai įteisintą mišriąją kaltę: pvz.: tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris sukelia neatsargią mirtį. Klaida
BĮ nerasime jokių nuostatų, reglamentuojančių klaidą ir jos įtaką baudžiamajai atsakomybei. Tiek BT teorija, tiek ir teismų praktika susiduria su šiais klausimais. Yra konstruojamos tam tikros taisyklės, kaip spręsti vi eną ar kitą situaciją. Klaida BT laikoma situacija, kai asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, neteisingai vert ina teisės reikalavimus arba faktines aplinkybes. Iš šio bendro klaidos apibūdinimo išskiriamos dvi klaidų rūšys: 1.
Teisinė (draudimo) klaida – kai asmuo, darantis tam tikrą veiką, neteisingai įvertina ši os veikos teisinius reikalavimus. Teorijoje išskiriama šios klaidos rūšių: a.
Kai kaltininkas daro jo nuomone nusikalstamą veiką, nors iš tikrųjų ta veika nėra uždrausta. Šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės nėra.
b. Kada kaltininkas daro jo nuomone leidžiamą veiką, tačiau iš tikrųjų ta veika yra uždrausta.
Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl toks asmuo bus traukiamas ba udžiamojon atsakomybėn. Iš visų teisinių klaidų šios dvi rūšys turi didžiausią įtaką atsakom ybei. Kitos teisinių klaidų rūšys beveik neįtakoja baudžiamosios atsakomybės: c.
Kaltininkas neteisingai įsivaizduoja savo veikos teisinį vertinimą;
d. Kaltininkas įsivaizduoja už tam tikrą veiką kitokią bausmę. 2.
Faktinė klaida – tai yra tokia klaidos rūšis, kai kaltininkas neteisingai vertina tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes ir šios aplinkybės gali būti siejamos su objektu, dalyku, padariniais, priežast iniu ryšiu. Čia klaidos rūšių gali būti be galo daug. Pasiskaityti ir išmokti. Įsiminti bent po vieną du pavyzdžius iš kiekvienos faktinės klaidos.
Bendroji tyčia
Tai vienas iš klausimų, kuris yra susijęs su klaida. Bendroji tyčia – tai situacija, kai asmuo, darydamas tam tikrą veiką tiesiogine tyčia, norimą rezultatą pasiekia ne ta veika, kurią jis daro. Pvz.: kaltininkas siekia kito žmogaus mirties, duoda kirviu per galvą, įsivaizduodamas, kad nukentėjusysis jau mirė, tuomet slepia savo nusikaltimo pėdsakus ir nukentėjusįjį numeta į vandenį. Tyrimas parodo, kad nukentėjusysis mirė ne nuo smūgio kirviu, o nuo to, kad buvo įmestas į vandenį. Vieni autoriai sako, kad tai yra bendroji tyčia – kad kaltininkas siekia nukentėjusiojo mirties ir visiškai neturi reikšmės, kokiais veiksmais jis pasiekia tą rezultatą – tai nužudymas tiesiogine tyčia. Kiti mokslininkai sako, kad bendrosios tyčios nėra, reikia vertinti kiekvieną kaltininko veiką kaip savarankišką, šiuo atveju – smūgis kirviu – pasikėsinimas nužudyti, uždusimas vanden y je – antra nusikalstama veika, kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Turime du bendrosios tyčios modelius. Kol kas praktikoje nėra atskleista, kokios pozicijos laikosi mūsų tei smai.
Motyvas Savarankiškai.
Tikslas Savarankiškai.
27
Tyčinio nusikaltimo padarymo stadijos Dažnai realiame gyvenime nusikalstama veika dėl vienokių ir kitokių priežasčių nėra pabaigiama, todėl BĮ numato baudžiamosios atsakomybės sąlygas ir ribas, kai nusikalstama veika nėra pabaigiama. BT terminais kalbant, šiuo atveju turime reikalą su nusikalstamos veikos stadijomis. Nusikalstamos veikos stadija – tam tikras nusikalstamos veikos etapas. Šie etapai yra išskiriami pagal kelis
kriterijus. Kiekviena nusikalstama veika turi savo objektyvią ir subjektyvią pradžią, tačiau BT nuskalstama veika pradedama domėtis nuo „tyčios iškėlimo aikštėn“ momento. Tai yra toks momentas, kai asmens sąmonėje susiformuoja sumanymas padaryti tam tikrą nusikalstamą veiką ir kaltininkas nuo šio momento jau pradeda imtis tam tikrų veiksmų savo sumanymo realizavimui. Kadangi tyčios iškėlimas aikštėn yra ne kas kita, o tik vidinis psichinis žmogaus „darbas“, tai šis etapas nėra nei numatytas BĮ, nei baudžiamas. Negalima bausti žmogaus už jo mintis, už jas jokia atsakomybė yra negalima. Šis etapas jau yra reikšmingas BT, nes bausmės skyrimo etape pirmasis etapas atskleidžia motyvą, siekiamus tikslus. Veikos tyrimo kontekste šio momento nustatymas svarbus tau, kad jau susiformavus tyčiai padaryti nusikalstamą veiką galime ieškoti pirmojo BT reikšmingo rengimosi etapo. Rengimasis – pirmais etapas, numatytas BĮ. Tai reiškia, kad už šiame etape padarytus veiksmus kaltininkas
jau gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Išskyrimo kriterijus – tam tikro pobūdžio veiksmų, kuriuos numato BĮ, padarymas. Tai yra: 1. Nusikalstamos veikos priemonių ar įrankių suieškojimas, pritaikymas, 2. Veikimo plano sudarymas, 3. Bendrininkų telkimas, 4. Arba bet koks kitas tyčinis veikimas, kuriuo būtų palengvinamas nusikalstamos veikos padar ymas.
Tiktai toks kaltininko elgesys, kuris atitinka išvardintus kriterijus, yra pripažįstamas rengimusi. Reikia paž ymėti, kad paskutinis kriterijų variantas išsamiai neapibrėžia galimo asmens elgesio, kuris būtų laikomas re ngimusi. Kai kurios galimos rengimosi formos gali sutapti su visiškai teisėta veikla, todėl realiame gyvenime įrodyti, kad kaltininkas rengėsi įgyvendinti tam tikrą nusikalstamą veiką, praktiškai neįmanoma. Pvz.: ruoši asi sužaloti kaimyną ir nusiperka peilį – peilio nusipirkimas yra teisėta veika. Atsižvelgiant į tai, kai kurios valstybės atsisako baudžiamosios atsakomybės už šią rengimosi stadiją. Lietuvoje taip pat buvo siūloma tai p adaryti, tačiau po ilgų diskusijų buvo nuspręsta tik susiaurinti atsakomybės ribas (BĮ: rengimasis užtraukia atsakomybę tiktai sunkių ar labai sunkių nusikaltimų atveju). ES teisės aktų įgyvendinimo metu susiduriama su skirtingų valstybių skirtingo teisinio reglamentavimo pr oblema. Kitose šalyse kai kurie rengimosi veiksmai sudaro atskiros nusikalstamos veikos sudėtį. Šiandien vyrauja požiūris, kad laikas atsisakyti rengimosi baudžiamumo, o kai tokie veiksmai iš tikrųjų kelia pavojų, juos kriminalizuoti kaip atskiras nusikalstamas veikas. BĮ nenustato konkrečių taisyklių, kaip teismas turi atsižvelgti į tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasirengimo stadijoje. Dažniausiai ta bausmė pas mus per griežta. Rusijoje nustatyta, kad rengimosi atveju bausmė negali viršyti trečdalio numatytos bausmės maksimalios ribos. Antroji stadija – pasikėsinimas. Išskyrimo kriterijus – objektyviosios pusės realizavimas, t.y. pirmas veik s-
mas, kuris įeina į veiką, jau yra skiriamoji riba tarp rengimosi ir pasikėsinimo stadijos – tai laikysime pasikėsinimo pradžia. Pasikėsinimas pagal BĮ yra tada, kai kaltininkas jau pradėjo realizuoti nusikalstamos veikos objektyviąją pusę, bet ji buvo užbaigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.
28
Lentelė. Materialiose sudėtyse pasikėsinimas gali būti iki padarinių ir jis gali apimti priežastinį ryši. Formaliojoje sudėtyje pasikėsinimas galimas iki veikos pabaigos. Nukirstinėse sudėtyse pasikėsinimo kaip savara nkiškos stadijos būti negali, jis sutampa su teisiniu veikos pabaigimu. BĮ neišskiria, bet teorijoje numatomos dvi pasikėsinimo rūšys priklausomai nuo to, kiek veikos yra realizavęs kaltininkas: 1. Baigtas pasikėsinimas – kai kaltininkas atlieka visus jo nuomone būtinus veiksmus, tačiau pad a-
riniai neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, pvz.: iššovė, bet nepataikė; 2. Nebaigtas pasikėsinimas – kai kaltininkas neatlieka visų juo nuomone būtinų veiksmų ir padar iniai neatsiranda dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, pvz.: nusitaikė, bet iššaut nespėja, nes k ita žmogus išmušė iš rankų šaunamąjį ginklą. Šis pasikėsinimo klasifikavimas reikšmę turi tik baudžiamosios atsakomybės realizavimo aspektu, veikos vertinimo kontekste abi pasikėsinimo rūšys vertinamos tiesiog kaip pasikėsinimas. Esant visoms lygioms aplinkybėms, nebaigtas pasikėsinimas vertinamas kaip mažiau pavojingas, nei baigtas. Naujasis kodeksas išskyrė dar kelias pasikėsinimų rūšis: 1. Tinkamas pasikėsinimas – laikomas tokiu, kai dėl nusikalstamos veikos objekto ar dalyko arba
kėsinimosi priemonių ir įrankių savybių galima objektyviai pasiekti norimą rezultatą; 2. Netinkamas pasikėsinimas – kai būtent dėl objekto ir dalyko arba priemonių ir įrankių neįm anoma objektyviai pasiekti norimo rezultato.
BK numato, kad pasikėsinimu, kaip nusikalstamos veikos stadija, laikomi ir tie atvejai, kai kėsinamasi į netinkamą objektą arba kėsinamasi netinkamomis priemonėmis arba įrankiais. Pvz.: bandoma atimti gyvybę jau iš mirusio asmens. Tai netinkamas pasikėsinimo objektas. Netinkamų priemonių ir įrankių aspektu: 1. Kai jie yra absoliučiai netinkami – pripažįstami tokios priemonės ar būdai, kurie jokiomis sąl y-
gomis negali sukelti siekiamų padarinių, pvz.: vyras perka žmonai kelialapį į kurortą lėktuvu, t ikėdamasis, kad lėktuvas nukris. Šiuo atveju atsakomybė nekyla; 2. Kai jie yra santykinai netinkami – tokios priemonės, įrankiai, kai aplamai ta priemonė gali sukelti siekiamus padarinius, tačiau dėl kažkokių specifinių aplinkybių ji to negali padaryti, pvz.: kalt ininkas bando atimti gyvybę šaudamas iš ginklo, kuris yra sugedęs. Tokias atvejais atsakomybė iškyla. Viename AT sprendime: plėšimo atveju vienas asmuo kaip būdą panaudojo žaislinį ginklą psichinei prieva r-
tai. AT nepripažino šio atvejo kaip plėšimo panaudojant šaunamąjį gink lą. Kyla klausimas kaip vertinti dai ktą, kuris absoliučiai negali sukelti jokių padarinių, tačiau konkrečiomis aplinkybėmis gali būti naudojamas kaip nusikaltimo įrankis. Teoretikai sako, kad ve rtinti ar ginklas yra tinkamas, objektyviai negalima, nes jis yra skirtas pagąsdinti, o reikia vertinti subjektyviai kaip jautėsi nukentėjusysis. Atsakomybės prasme BĮ nepasako, kiek teismas privalo švelninti skiriamą bausmę. Ne tokios demokratinės
valstybės sako, kad pasikėsinimo atveju maksimaliai skiriama bausmė negali būti didesnė nei du trečdaliai tikrosios bausmės.
29
